Ši elektroninė knyga buvo įsigyta Knygos.lt elektroninėje parduotuvėje.

Pirkėjo vardas: Kristina N

Pirkėjo el. paštas: kristi200662@gmail.com
Pardavimo data: 2022-05-13 22:15:02
Pardavimo ID: HRk5SDIY2grkbHxh

Suprasdamas, kad nuosavybės teisė į el. knygos turinį nesuteikiama bei

jokios autoriaus turtinės teisės bei kita intelektinė nuosavybė į suteikiamą
naudotis el. knygą Pirkėjui neperduodama ir nesuteikiama, Pirkėjas
įsipareigoja nenaudoti el. knygos tokiu būdu, kad būtų pažeidžiamos
autoriaus turtinės ar kitos intelektinės nuosavybės teisės į el. knygą bei
pasižada neperduoti jų jokiems tretiesiems asmenims, nesudaryti sąlygų
tretiesiems asmenims jokiu būdu pasinaudoti el. knyga. Jeigu Pirkėjas
netinkamai naudojasi (nesilaikydamas šios sutarties sąlygų) el. knyga, el.
knygos leidėjas ir (arba) Pardavėjas turi teisę uždrausti toliau naudotis
netinkamai naudojama el. knyga, o Pirkėjas įsipareigoja nedelsiant nuo
reikalavimo gavimo momento nutraukti naudojimąsi ir įsipareigoja atlyginti
dėl to leidėjo, Pardavėjo ir (arba) trečiųjų asmenų patirtus visus tiesioginius
ir netiesioginius nuostolius. Tokį reikalavimą visi nurodyti asmenys turi teisę
pareikšti bet kuriuo metu, nes šios sutarties sąlygos lieka galioti visą el.
knygos naudojimosi laikotarpį bei visą laikotarpį, kol bus tinkamai atlyginti
leidėjo, Pardavėjo ir (arba) trečiųjų asmenų patirti nuostoliai.

Draudžiama panaikinti el. knygos apsaugą (Pardavėjo patalpintą vardinį

ekslibrį), pašalinti el. knygos pavadinimą, viršelį, šriftų rinkinį ir (arba) ir
kitus su el. knygos turiniu susijusius elementus.
Bibliogra nė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų
informacinės sistemos (LIBIS) portale
https://ibiblioteka.lt

ISBN 978-609-490-109-6

Jane Corry
THE LIES WE TELL
Penguin Books, London, 2021

Copyright © Jane Corry, 2021

© Vertimas į lietuvių kalbą, Violeta Meiliūnaitė, 2021
© UAB „Jotema“, 2022

Redaktorė Aurelija Ušackė

Korektorė Renata Buinickienė
Viršelio dailininkė Vilūnė Grigaitė
Viršelio fotogra ja iš www.shutterstock.com
El. knygos (EPUB 3.0) gamyba Elvyra Laipanova

UAB „Jotema“, Algirdo g. 54, 50157 Kaunas

Tel. +370 37 337695
El. p.: info@jotema.lt
www.jotema.lt
www.facebook.com/leidyklaJotema
www.instagram.com/leidykla_jotema

Kitos JANE CORRY knygos

 Turinys
Sara
Sara: Karališkasis Trūro teismas
PIRMA DALIS
Tomas ir Sara
1
Tomas
2
Sara
3
Tomas
4
Sara
Tomas
5
Tomas
6
Sara
7
Tomas
8
Sara
9
Tomas
10
Sara
11
Tomas
12
Sara
13
Tomas
14
Sara
15
Tomas
16
Sara
17
Tomas
18
Sara
19
Tomas
20
Sara
21
Tomas
22
Sara
23
Tomas
24
Sara
25
Tomas
26
Sara
27
Tomas
28
Sara
29
Tomas
30
Sara
31
Tomas
32
Sara
33
Tomas
34
Sara
35
Tomas
36
Sara
37
Tomas
38
Sara: Karališkasis Trūro teismas
ANTRA DALIS
Sara
39
40
41
Karališkasis Trūro teismas
42
43
44
Karališkasis Trūro teismas
45
46
47
48
Karališkasis Trūro teismas
49
50
51
52
Karališkasis Trūro teismas
53
54
55
56
57
58
Karališkasis Trūro teismas
59
60
61
62
63
Karališkasis Stetono kalėjimas
64
65
66
67
Po trejų metų
Padėkos
Apie autorę
Skiriu savo šeimai, ypač tėčiui Maiklui Tomasui, kuris visada skatino
skaityti ir visą mano vaikystę kartojo posakį „Tiesiog padaryk kaip
galėdama geriau“
Lietus
Toks, dėl kurio plaukai prilimpa prie galvos.
Nuobodulys.
Toks, dėl kurio NORISI, kad kas nors nutiktų.
Kitų juokas.
Toks, prie kurio trokšti prisijungti.
Patikti.
Kad ir kiek tai kainuotų.
 Sara

Fredis jau turėtų būti grįžęs.

— Vidurnaktį ir nė sekundės vėliau, — pareiškiau. Na, greičiau, maldavau.
Taip ir sutarėme po aršių derybų, prieš mūsų sūnui išdumiant pro duris su
tais tyčia sudraskytais džinsais, nudrengtais sportiniais bateliais ir plonais baltais
marškinėliai, ant kurių raudonu omasteriu buvo iškeverzojęs frazę
NEKENČIU PASAULIO. Be jokio švarkelio, nesvarbu, kad kovas.
Kodėl, po galais, paaugliams nebūna šalta?
Jau snūduriavau, nors buvau pasirengusi nesudėti bluosto, ausimis gaudžiau
mūsų vienturtėlio tipenimą ar trepsėjimą laiptais, nelygu, kaip veikia jo, beveik
šešiolikmečio, hormonai.
Bet štai neoniniai žadintuvo skaičiai rodė 2.53 val. nakties. Pilvą perskrodė
aštrus baimės jausmas. Kur jis? Kodėl nieko neparašė? Išsiunčiu žinutę AR
VISKAS GERAI? Aišku — be atsako.
Apgraibomis tamsoje susirandu šlepetes ir pro dėžes su užrašu „Šeimininkų
miegamasis“ slenku prie pakeliamojo lango. Nors čia daug ko įvyko, man stigs
senojo namo. Lauke, ramioje šiaurinio Londono gatvelėje, žibintai užlieja
oranžine šviesa vandens pilnas duobes, kurias Taryba žadėjo sutvarkyti
„artimiausiu metu“. Jei tikėsime radiju, tokio drėgno pavasario nebuvo jau
penkerius metus. Nieko nematyti. Net pro šalį važiuojančių mašinų.
Vėl susirangau po pūkine antklode ir svarstau, ką daryti. Fredis dar niekada
nebuvo užtrukęs šitaip ilgai. Visai nenoriu žadinti Tomo, bet nerimauju, ar kas
nenutiko. Pasilenkiu prie vyro. Jis atsukęs man nugarą, pečiai tolygiai kyla ir
leidžiasi jam ramiai miegant. Žinoma, kiek tik jį pažįstu, vilki pižamą. Šioji yra
mėlynais ir baltais dryželiais. Paklodės vis dar skleidė lengvutį vakarykštės
nakties kvapą; ta aistringa sueitis, kuri pasirodo kaip jaunas mėnulis lyg leidžia
mums viltis, kad vis dar esame pora.
Galėtume būti, jei ne Fredis.
Jausdama kaltę išguju šią mintį iš galvos. Ne. Nežadinsiu jo. Tai būtų dar
vieno ginčo priežastis. Be to, perkraustymo tarnybos darbuotojai atvyks iš pat
ryto, viską pabaigs ir mus išgabens. Tai nauja pradžia. Nenoriu visko sugadinti.
Mėginu šiek tiek paskaityti. Mūsiškis kambarys vienintelis visame name,
kuriame dar ne viskas supakuota. Plūkiausi kiaurą dieną ir jau visiškai išsekusi
pasidaviau, todėl pasižadėjau atsikelti anksčiau ir pabaigti. Beje, visai gerai, kad
liko kiek įprastumo. Nekenčiu to neapibrėžtumo, kai namas nustoja būti
namais, nes jau pusė daiktų išgabenta. Seniau man yra tekę tampyti savo
mantą iš vietos į vietą, bet šį kartą nutariau, kad verta pasistengti.
Turėjo būti verta. Jei ir tai nepadės, nė neįtariu, kas pagelbėtų. Ant mano
naktinio stalelio, greta laikrodžio, pūpso netvarkinga romanų, žurnalų, knygų
apie meną stirta ir poezijos rinkinys „Kitų vyrų gėlės“, kuris paprastai
padėdavo man nusiraminti. Kitoje, Tomo, pusėje tik viena sudėtingų
kryžiažodžių knyga. Viduje dedikacija: „Tėčiui. Laimingų Kalėdų. Su meile
Fredis.“ Man net teko suklastoti jo rašyseną, nes mūsų sūnus „nebus toks
kvailas“, kad tą padarytų. Net turėjau nupirkti šią prakeiktą knygą.
Stengiuosi nežiūrėti, kiek valandų, nes jei to nedarysiu, Fredis paprasčiausiai
pareis, o aš be reikalo jaudinsiuos. Bet nesusivaldau.
3.07 val. nakties.
Dėl dviejų paskutinių skaitmenų imu jaustis dar prasčiau, nes prasidėjo kita
valanda. Iš įsiūčio pradeda lietis puslapio, kurį mėginu skaityti, raidės.
Staiga įsiuntu, kad mano vyras ramiausiai miega, o aš panikuoju. Bet argi ne
visada taip buvo? Jis juk racionalusis, pragmatiškasis mūsų poroje. O aš?
Vaizduotė varo iš proto.
Turint galvoje mano praeitį, nieko nuostabaus.
— Tomai, — kumšteliu jį. — Fredis dar negrįžo.
Jis tuojau pat pabunda. Mano vyras iš tų žmonių, kurie išlipa iš lovos tą
pačią akimirką, kai suskamba rytinis žadintuvas. Tomas akimirksniu būna
pasirengęs, lyg viduje kas spustelėtų vidinį jungiklį. Aš rytais užtrunku, kol
pasveikinu pasaulį, geriausia, jei rankomis laikau apglėbusi puodelį saldžios
arbatos. Jokio cukraus. Tik medus. Pastaraisiais metais ėmiau atidžiau stebėti,
ką vartoju. Gal tai ženklas, kad tapau pusamžė moteris.
— Kiek valandų? — klausia jis.
— Po trečios, — panikuodama cypteliu. — Jis žadėjo pareiti iki
vidurnakčio.
 — Aha! Tas berniūkštis niekada nesilaikė pažadų.
— Tas berniūkštis, — sakau šaltai ir atsitraukiu nuo jo arčiau lovos krašto,
— yra mūsų sūnus. Jis turi vardą.
Tamsoje pasigirsta piktas prunkštelėjimas.
— Na, jam tai nesvarbu. Fredžiui niekas nerūpi. Rimtai, Sara. Leidai
vaikinui išsisukti nuo kaltinimų nužudžius. Kaip jis ko nors išmoks, jei
nenustatai ribų?
Aš! Kodėl visada lieku kalta? Beje, Fredis mane myli. Juk visi paaugliai
išmėgina savo tėvų ribas. Argi ne? Taip jie mokosi savarankiškumo.
Pakeliu abi savo pagalves ir atsiremiu į jas — išgaravo visos viltys pamiegoti.
— Aš nustatau ribas. Bet jei būsime per griežti, jis gali tapti priešiškas ir
viskas baigsis kaip...
Stabteliu. Tarp mūsų pakimba slogi tyla. Abu žinome, ką kitas galvoja.
— Jei elgsimės su juo per griežtai, — kartoju, — jis ims maištauti.
Tomas prabyla su atlaidžia pajuoka:
— O argi ne tai jis dabar ir daro? Judu sutarėte dėl komendanto valandos.
O Fredis savo pažadą sulaužė. Kaip visada.
— Žinau. Bet būti paaugliu nėra lengva. Turėtum prisiminti.
— Pamenu, bet nesielgiau kaip jis.
Arba kaip tu.
Iš tiesų mano vyras paskutinio sakinio nepasakė. Jam nereikėjo. Užuomina
buvo tiesi ir aiški.
— Na, mudu jau pabudome, — tęsia Tomas. — Galėčiau jam paskambinti.
Paskambinti? Fredis nusimena, kai taip pasielgiu.
„Tai trikdo, jei esu su draugais, — barasi jis. — Tiesiog rašyk, mama.“
Bet aš jau siunčiau žinutę, o jis nieko neatsakė.
Prisidengiu akis, kai Tomas uždega šviesą savo lovos pusėje.
Žiūriu į savo vyrą lyg visai nepažinočiau: aukštas, panašus į pelėdą, smėlio
spalvos plaukais ir iš prigimties blyškia oda vyriškis, kuris dabar greta
sudėtingųjų kryžiažodžių knygos ieško apvalių akinių plieniniais rėmeliais ir
mobiliojo. Ne pirmą sykį pagalvoju, kad per kelerius metus jis labai suseno.
Taip jau yra. Kad mes brandesni, ėmė ryškėti per tėvų susirinkimus, kur
buvome vyresni už kitas poras. Ypač Tomas. Gal jis geriau suprastų Fredį, jei
būtų jaunesnis?
 Tomas išleidžia nusivylimo kupiną garsą:
— Įsijungia balso paštas. Beje, su kuo jis?
Žvilgteliu į savo telefoną, jei netyčia per tą akimirką, kol nežiūrėjau, Fredis
būtų man atrašęs. Neatrašė.
— Su draugu.
— Kuriuo?
— Nežinau, — prisipažįstu gniauždama pirštus. — Jis nebūtų pasakęs.
— Turėjai priversti. Ar bent jau gauti draugo telefono numerį.
— Nebūtų man jo pasakęs.
Beveik verkdama pakartoju. Tai tiesa. Dabar Fredis man labai mažai
pasakoja apie savo asmeninį gyvenimą. Nuo to vakaro, kai vyko vakarėlis,
nieko nebeatsiveda į namus. Visai kitaip klostėsi, kai jis buvo mažas, o aš — jo
pasaulio centras. Dabar sūnus beveik suaugęs. Penkiolika ir devyni mėnesiai.
Beveik vyras. Sukurti nejaukią situaciją paaugliui — vienas didžiausių
nusikaltimų, kuriuos mama gali padaryti. Nenoriu jo atstumti.
— O jei tu negrįžtum namo? — sakau prisiminusi paskutinį kartą, kai
Tomas su kažkuriuo vadinamuoju bičiuliu pasiliko per naktį ir nesiteikė man
pranešti. Kitą rytą pabudau panikuodama ir jau rengiausi skambinti numeriu
999, kai vyras įžengė pro duris. Jie klausėsi muzikos ir „užmigo“.
— Aš grįžčiau, — atkirto vyras. — Man čia beliko tik viena naktis. Jūs
mane privertėte išeiti. Nors kartą leisk pasilinksminti. Liaukis jaudintis.
Bet dabar turiu priežastį. Ar jis su tuo pačiu nepažįstamu „bičiuliu“ kaip ir
anksčiau? O gal guli kur griovyje?
— Grįžtu į lovą, — sako Tomas. — Man liko trys valandos ir
penkiasdešimt minučių, kol teks keltis į darbą.
Tikra tiesa. Nors persikraustome, Tomas kaip įprastai eina į darbą. Ir štai jis
vėl ramiai atsigula ir ima giliai, tolygiai kvėpuoti. Tiesiog.
Vėl atsiremiu į savo pagalves, primerkiu akis ir svarstau, kiek dar laiko
turėčiau duoti Fredžiui prieš skambindama policijai. Kaip jie elgtųsi, jei
paskambinčiau? Mūsų žaliuojančiame šiauriniame Londone tikriausiai šimtai
paauglių vėluoja grįžti namo. Dauguma saugiai parsiras. O jei mūsų berniukas
yra vienas tų nelaimėlių, kuriems nepasiseks? Tarkime, mane pažadins radijas,
skelbiantis, kad dar vienas paauglys buvo nudurtas? Apie vieną tokį atvejį
praėjusią savaitę pranešė pirmuosiuose vietinio laikraščio puslapiuose. Jis atrodė
liūdnas, lyg būtų žinojęs mirsiąs, ir priminė V. B. Jeitso eilėraštį apie savo žūtį
numačiusį airių pilotą. Neryškioje nuotraukoje buvo matyti keistai tankūs
antakiai, kurie tarsi siekia jau artėjančios brandos. Apačioje pasigirsta
amsėjimas. Džasperas — mūsų šokoladinis labradoras. Išsiverčiu iš lovos,
čiumpu chalatą ir nulekiu laiptais žemyn. Kažkas beldžiasi į duris. Policija?
Įvyko avarija. Fredį pervažiavo. Jis vartojo narkotikus.
Virpėdama atveriu duris. Tai jis! Nepaisant jo išvaizdos, mano širdis apsipila
palengvėjimo ašaromis. Sūnus kiaurai permirkęs. Galva nuleista, juodos plaukų
sruogos nuo lietaus prilipusios kairiajame šone. Kita pusė plika — pats
nusiskuto aną savaitę. Fredis vilki džinsinį švarką, kurio anksčiau nesu mačiusi.
— Atsiprašau, — sako braudamasis pirmyn. — Pamečiau raktą.
Vėl? Šiemet jau trečią kartą. Turėsiu pranešti naujiesiems savininkams, nors
gal jie ir šiaip norės pasikeisti spynas. Kaip reaguos Tomas? Nutariu kol kas jam
nesakyti. Svarbiausia, kad mūsų berniukas sveikas grįžo namo.
Palengvėjimas virsta pykčiu.
— Pažadėjai grįžti laiku, — pradedu.
— Juk atsiprašiau.
— Atsiduodi alumi. Kiek išgėrei?
— Nedaug.
— Keturias pintas? — spaudžiu jį.
— Prašau, mama. Atstok.
— Stipriųjų negėrei?
— Juk prašiau nepristoti.
Kažkas atsitiko. Užuot buvęs paaugliškai įžūlus ir paniuręs jis atrodo
pažeidžiamas. Sugniuždytas. Tamsios rudos akys, manųjų kopija, paraudusios.
Jis verkė. Fredis metų metus nėra raudojęs. Net po to vakarėlio.
— Kas atsitiko? — klausiu, bet sūnus jau pasuko į savo kambarį.
Seku pavymui, bet štai jis jau savo kambaryje, o durys užšautos kaiščiu,
kurio jis pernai išsireikalavo.
— Mielasis, įleisk mane, — maldauju.
— Eik sau, mama. Man viskas gerai.
— Iš kur gavai tą švarką? — neatstoju.
— Kai kas paskolino. Jis nenuknistas, jei to klausi.
Pernai buvo kon iktas, kai Fredis grįžo su džinsais, ant kurių tebebuvo
plastikinis apsaugos magnetas ir etiketė su kaina. Sūnus ginčijosi, tikino, kad
darbuotojas greičiausiai pamiršo nusegti.
„Tai kodėl nesuveikė signalizacija?“ — paklausiau. Paskui kilo piktas ginčas,
per kurį Fredis mane apkaltino, kad juo netikiu. Tada kartu nužygiavome į
parduotuvę, kur paaiškėjo, kad tikrai juos pirkęs ir darbuotojai iš tiesų pamiršo
nusegti magnetą. Tikriausiai signalizacija tą dieną neveikusi.
Šiek tiek lukteliu, paskui vėl meldžiu su manimi pasikalbėti, bet sūnus
neišleidžia nė garselio.
Galų gale nusileidžiu žemyn, išjungiu šviesą ir neriu į lovą greta Tomo.
— Grįžo Fredis? — sumurma jis.
— Taip.
Vyras pasisuka ir pasitraukia toliau nuo manęs.
— Vadinasi, viskas gerai.
Bet taip nėra. Mano motinos instinktas sako, kad ne viskas gerai. Tik
nežinau, kas.
— Ryte su juo pasikalbėsiu, — priduria mano vyras. Po akimirkos jis vėl
pučia į akį.
Palaukiu, kol įminga. Tada atsikeliu ir tipenu prie Fredžio kambario. Durys
atviros. Jo nėra. Iš panikos man suspaudžia skrandį, bet tada pamatau, kad
vonioje dega šviesa. Sūnus sėdi ant vonios krašto tebevilkėdamas kiaurai
permirkusį švarką. Dabar jis atsegtas ir pastebiu, kad marškinėliai ne balti, o
raudoni. Siaubo apimta išsigąstu, pamanau, kad tai kraujas, bet paskui suvokiu,
kad nuo lietaus išskydo raudonas rašalas, kuriuo buvo parašyta frazė
NEKENČIU PASAULIO.
Fredžio veidu byra ašaros. Jis siaubingai dreba. Garsiai ir šaižiai įkvepia.
Tokio sūnaus dar nesu mačiusi.
— Fredi, — sukuždu, tyliai prieinu ir apglėbiu. Bijau, kad jis mane atstums,
bet to nepadaro. — Kas atsitiko?
Jokio atsako. Tik toliau kūkčioja. Suimu delnais jo veidą; noriu pažvelgti
savo sūnui į akis.
— Kas atsitiko? — paklausiu dar kartą.
Vėl galvoju, kad jis lieps nesikišti. Iš visos savo paaugliškos puikybės tėkš,
kad tai ne mano reikalas. Bet sūnus palūžta.
— Mamyte, — išspaudžia, — kažką nužudžiau.
 — Ką tu padarei? — sušnabždu jausdama, kaip perlieja šaltis. Prieš akis
šmėsteli jaunos moters veidas.
Ne! Padėk man!
Jo akyse baimė. Kaip vaikystėje, kai pirmą kartą paliko po pamokų, o
mums teko eiti į mokyklą ir tai išspręsti. Šį kartą blogiau. Padėti neįmanoma.
Ne! Emile!
Esu tokia priblokšta, kad neįstengiu kalbėti. Mintys klaidžioja tirštame
rūke.
Jis nebūtų galėjęs. Tik ne mano mielas, švelnus berniukas, kurio taip
stengiausi susilaukti. Žinoma, dabar jam sudėtingas metas. Daugeliui paauglių
nelengva. Bet tik ne žmogžudystė... Tik ne šaltakraujiškas, suplanuotas
nusikaltimas. Tik jau ne mano Fredis.
Paauglys pakelia akis. Žiūri man pro petį. Kažką mato. Atsigręžiu. Ten
Tomas.
— Nužudei žmogų? — klausia mano vyras.
Jo akyse tvyksteli pyktis. Siaubas. Pasišlykštėjimas. Paskui prasispraudžia pro
mane ir už pakarpos suima šlapią Fredžio švarką, mėgina vaikiną pakelti nuo
grindų.
— Ką, po paraliais, tai reiškia?
— Neskriausk jo! — rėkiu.
— Tegul jis, po galais, man paaiškina, kas čia dedasi, — šaukia Tomas.
— Negaliu pasakyti, — šniurkščioja Fredis.
— O taip, gali, — riaumoja Tomas ir stumia Fredį tolyn.
Mano vyras visada buvo griežtesnysis tėvas, bet tokio jo dar nebuvau
mačiusi. Kumščiai sugniaužti, sprandas išriestas. Instinktyviai atsistoju tarp jų.
Fredžio veidas perkreiptas. Iš pykčio ar skausmo? Sunku suprasti.
— Juk sakiau, kad negaliu pasakyti! — klykia sūnus.
— Tu privalai, — raudu. — Tai nesąmonė.
— Juk jis meluoja. Sara, negi nematai?
— Ar meluoji, Fredi? Maldauju, atsakyk. Tiesiog pasakyk tiesą. Mes tau
padėsime.
Fredis dėbteli į mane. Suakmenėjęs veidas iškreiptas agonijos ir
neapykantos.
— Mes? — perklausia. — Nemanau, kad tėtis pagelbėtų.
 Tomo veidas irgi akmeninis.
— Nepadedu nė vienam, kas pažeidžia įstatymus.
— Net savo sūnui? — klausia Fredis.
Stebiu šiuos du mano gyvenimo vyrus, žvilgčioju tai į vieną, tai į kitą.
Viskas atrodo netikra. Lyg žiūrėčiau lmą.
— Net savo sūnui, — pakartoja mano vyras. — Jei tiksliai nepasakysi, kas
nutiko, įduosiu tave.
Tomas patraukia durų link.
— Ką rengiesi daryti? — klausiu, nors jau žinau atsakymą.
— O kaip tu manai? Skambinti policijai.
Fredis ima kaukti kaip žvėris. Apačioje pradeda staugti Džasperas, tarsi
atsakydamas į tai, ką girdi.
Policijai? Mano širdis, kuri ir taip trankėsi į šonkaulius, ima daužytis dar
garsiau ir stipriau, lyg visas narvas drugelių plieniniais sparnais plasnotų
stengdamiesi išsiveržti į laisvę.
Padėk man!
— Ne! — surinku ir čiumpu Tomą už pižamos rankovės. — Dar ne.
Vyras dėbso į mane. Lyg ir jis bandytų suvokti, kas esu, visai kaip aš
anksčiau žiūrėjau į jį.
— Sara, — iš lėto taria, lyg kalbėtų su vaiku, kuriam reikia paaiškinti kokį
paprastą dalyką. — Argi nematai? Galime padaryti tik vieną dalyką.
Bet taip nėra.
Aš neleisiu.
Tai neturi pasikartoti.
Tik ne mano berniukui. Brangiausiajam vienturčiui. Turiu padaryti viską,
kad išgelbėčiau. Tikrai bet ką.
 Sara: Karališkasis Trūro teismas

— Visiems stot, — skelbia teismo tarnautojas.

Ant kojų laikomės netvirtai. Nežinome, kas nutiks. Šis kambarys trikdo:
dideli ekranai ant sienų, platūs stalai, nukrauti popierių; paniurę vyrai ir
moterys, dėvintys perukus, ir prisiekusieji, šurmuliuojantys iš nejaukumo ir
susireikšminimo jausmo. Jie bus atsakingi už nuosprendį, paveiksiantį ne tik
teisiamąjį, bet ir visus, kas su juo susiję.
Pavyzdžiui, mane. Motiną. Tą, kuri myli savo sūnų. Moterį, kuri neturi
vyro.
Nesitikėjau, kad teismo salė bus tokia. Ji pernelyg moderni. Tos, kurias
buvau mačiusi per televizorių, atrodė senos, su medinėmis sienomis, griežtai
atrodančiu vyru teisėju ir išgąsdintu ginamuoju, susigūžusiu ant pakylos.
O čia panašiau į prabangią posėdžių salę. Teisėjauja pusamžė moteris. Ji
pasidažiusi rožiniu lūpdažiu ir apsivilkusi violetinę mantiją su raudonu diržu,
kas menkai tesušvelnina pilko peruko griežtumą.
Bet mane domina tik jaunuolis, stovintis už stiklinės pertvaros,
besižvalgantis aplinkui išgąsčio pilnomis akimis, atrodo, visiškai
nesusivokdamas. Jusdama motiniškus instinktus trokštu jį nuraminti,
apkabinti. Palyginti šiek tiek suglamžytą kostiuminį švarką. Pasakyti, kad tikrai
juo tikiu. Bet kartu man šlykštu iš pasibjaurėjimo.
Kai kaltintojas įžanginėje kalboje pradeda dėstyti bylos detales, nuo įtampos
man ima merktis akys. Mintimis nuklystu į praeitį.
Viskas prasidėjo visai ne tą naktį, kai Fredis, sulytas ir vilkėdamas kažkieno
kito švarką, vėlai parėjo namo. Dar anksčiau. Dieną, kai sutikau jo tėvą.
Bent jau man viskas taip atrodo. Tomas gali manyti kitaip. Kaip ir jūs.
PIRMA DALIS

Tomas ir Sara
 1

Tomas

Vegetariškas rizotas. Kaip tik šį valgį pirmąjį man pagamino Sara. Nekenčiu
ryžių, greičiausiai dėl to, kad juos valgyti vertė mokykloje. Tai pasidarydavo
itin svarbu per atostogas, kai turėdavau likti bendrabutyje, nes tėvas būdavo
išvykęs darbo reikalais. Anuomet tai priimdavau neklausinėdamas. Išvykęs
darbo reikalais, ir tiek. Nieko daugiau.
— Ar žinai, kad ryžiai yra pagrindinis daugiau kaip pusės žmonijos maistas?
— pirmą vakarą paklausiau Saros.
Suvokiau, kad tai sakydamas nusiimu akinius ir prieš užsidėdamas atidžiai
juos nuvalau. Taip elgdavausi, kai nervindavausi.
Sara nuleido akis ir pasižiūrėjo į lėkštę, kurią laikė ant kelių taip, lyg ką tik
būčiau supeikęs jos pagamintą patiekalą. Paskui ji vėl pažvelgė į mane beveik
vaikiška mina, ir pasidarė įdomu, kiek gi jai metų. Jau iš patirties žinojau, kad
labai sunku nuspėti moters amžių, o jei pasakysi netinkamą skaičių, gali
smarkiai įžeisti. Turėjau būti itin atsargus.
— Tikrai? Tikiuosi, tau patiks, — pasakė ji.
Atkreipiau dėmesį į platų, dėmėtą baltos ir mėlynos spalvos sijoną bei
perdėtai storas rožines ir mėlynas plaukų pynes, karančias palei veidą. Keistai
atrodo prie masyvių rudų suvarstomų „Doc Martens“ batų. Na, manau, jie taip
vadinami. Bet buvo madingi dešimtajame dešimtmetyje. Batai voliojosi ant
grindų šalia, kur Sara atsainiai juos nusviedė.
Turėjau labai tvardytis, kad nepulčiau tvarkingai padėti.
Mėginau nuryti sulipusių ryžių gumulėlius.
— Gardu, — pagyriau, nors negaliu pakęsti, kai esu priverstas meluoti. Jei
mokykloje pagaudavo skiedžiant, direktorius prilupdavo ant pakylos per
mokinių susirinkimą.
 Volesai! Ateik čia. Tučtuojau.
Na, juk tai buvo katalikiška mokykla, todėl melas reiškė tiesų kelią į
pragarą.
Gal pasišlykštėjimą netiesa galima sieti su nevykusiais, pusiau teisingais tėvo
pasakojimais apie tai, kiek ilgai jis susitikinėjo su pamote po mano motinos
mirties (o gal dar prieš), kai buvau aštuonerių.
Sukryžiavę kojas sėdėjome ant sėdmaišių vienas priešais kitą prie dviejų
dalių elektrinio židinio Saros miegamajame. Iki tol nebuvau sėdėjęs ant tokio
baldo, todėl tenka prisipažinti, kad sunkiai sekėsi išlaikyti pusiausvyrą.
Mano koordinacija niekada nebuvo gera. Nebuvau sportiškas, ir tą
primindavo karšto būdo treneris. Mano ambliopinė akis (įprastai žmonių
vadinama tingia akimi) trukdė aiškiai matyti kamuolį. Nekenčiau kiekvienos
kūno kultūros pamoko minutės. Tiesą sakant, mokyklą pakenčiau tik dėl
draugo Hugo. Jis buvo vienintelis mane suprantantis žmogus.
— Iš kur tu? — paklausiau prisivertęs nuryti dar vieną didelį kąsnį rizoto.
Sara apdovanojo mane savo miela šypsena. Ji nušvietė merginos veidą ir
kažkodėl nebegalėjau atitraukti akių. Paprastai man nekyla tokių minčių, bet šį
kartą buvo kitaip. Pastebėjau, kad jos antakiai gana tankūs. Kita moteris
atrodytų šiek tiek apsileidusi. Bet jie rėmino tas gražias rudas akis ir buvo
tikslūs kaip geriausia matematinė lygtis.
— Tiesą sakant, esu kilusi iš visiškai eilinės aplinkos, — pasakė ji kiek
pakreipusi galvą į šoną. Pastebėjau, kad Saros kaklas labai ilgas ir liaunas. —
Buvome penkiese, — tęsė ji. — Dvi sesės ir du broliai, bet dabar esame plačiai
pasklidę. Augome valstybiniame bute Kente ir ėjome į paprastą bendrojo
lavinimo mokyklą. Bet tada buvome laimingi ir mylimi. Gyvenime iš tiesų tik
tiek ir tereikia.
Nors neturėjau suvokimo, kas yra valstybinis butas ir paprasta bendrojo
lavinimo mokykla, negalėjau liautis jai pavydėti. Dar pastebėjau, kad Sara
pasakė „bet tada“ prieš „buvome laimingi ir mylimi“.
Vėliau, kai pagaliau papasakojau apie mokyklą, ji buvo priblokšta.
— Kai buvau vaikas, — pasakė ji suraukusi savo vešlius antakius, —
niekada nenorėjau jų kur nors išsiųsti. Būčiau nudėjusi kiekvieną, kuris bent
pirštu būtų juos palietęs.
Pažiūrėjęs į jos gležną gūrą galėjai pamanyti, kad Sara nė musės
nenuskriaustų. Bet paskui ėmiau jausti, kad jos viduje yra tvirtumo. Ji skyrėsi
nuo visų moterų, kurias buvau sutikęs.
Noriu atkreipti dėmesį, kad jos dešinėje šnervėje buvo mažytė sidabrinė
vinutė. Sara laikė įrankius suėmusi nykščiu ir smiliumi, o ne uždėjusi pirštą virš
peilio ir šakutės, kaip aš buvau mokytas. Bet ta moteris mane pakerėjo. Ji matė
pasaulį visai kitaip nei visi mano pažįstami. Sara pastebėdavo giedantį juodąjį
strazdą ir dangaus spalvą, kuri man rodėsi pilka. Ji išaiškino, kad tai žalios,
alyvinės ir rožinės derinys. Aišku, ji traukė mane ziškai, nors labai nejauku tai
pripažinti. Mano nuomone, seksas, kaip ir pinigai, buvo tema, kurios nedera
aptarinėti padorioje draugijoje. Bet aš negalėjau atitraukti akių nuo tos lygios,
nepriekaištingos odos ir žandikaulių, kurie buvo tokie panašūs į mano
motinos.
— Tavo oda atrodo aksominė, — atsimenu jai tai pasakęs. Atsirado jausmų,
apie kuriuos nė nežinojau, — norėjau perbraukti pirštu per Saros veidą, kad
patikrinčiau.
Tėvas mirė likus mėnesiui iki mano pažinties su Sara. Bet žinojau, ką
pasakytų, jei būtų gavęs progą su ja pasimatyti: „Ne visai mūsų tipo, ar ne?“
Iš esmės anuomet aš ją įsimylėjau dėl to, kad Sara kilo iš kitokios aplinkos.
Ką mano klasikinis išsilavinimas davė? Nieko kito, tik skausmą.
Tenorėjau būti mylimas ir turėti tikrą šeimą. Žmoną ir vaikų. Išmėginau
tradicinį variantą su Arabela. Nepavyko. Galbūt man pasiseks būti su visiškai
kitokia moterimi?
Mudu su Sara susipažinome vieną šaltą pavasario vakarą piešimo pamokoje,
skirtoje pradedantiesiems ir norintiesiems pasitobulinti. Aš priklausiau pirmajai
kategorijai. Hugas manė, kad tai pokštas, kai į ją užsirašiau.
— Piešimas? Tau? — nusikvatojo. — Volesai, tavo kūne nėra nė vieno
meniško kaulelio.
Retkarčiais jis mane tebevadindavo pavarde, kaip buvome šaukiami
mokykloje. Nutariau su juo taip nesielgti. Šį kartą nenorėjau atsikirsti.
— Tau geriau sekasi skaičiuoti, jei norėtum mano nuomonės, — pridūrė
jis.
Hugas buvo teisus. Skaičiai man teikė ne tik saugumą, bet ir profesines
galimybes, pajamas. Bet jie nepadėjo susirasti žmonos. Buvau trisdešimt
penkerių. Bankininkas Hugas ir jo žmona Olivija turėjo du vaikus, buvau jų
krikštatėvis. Nejutau perdėto tėviškumo, bet buvau sotus komentarų: „vis dar
nesusitupėjai?“ arba „atsargiai, kad nebaigtum kaip užkietėjęs viengungis su
polinkiu ksuoti išpardavimų datas“. Jei būčiau šių laikų jaunuolis, visai
nesijaudinčiau dėl savo viengungystės. Bet anuomet, dešimtajame
dešimtmetyje, buvo įprasta vesti jaunam.
Kaip jau sakiau, maniau, kad Arabela bus toji vienintelė. Arabela, kuri dirbo
asmenine padėjėja prestižiniame aukcione ir sekiojo paskui mane, apgaubta
„Chanel“ kvepalų ir tviskėdama perlais. Ji leido suprasti, kad man vos
užsiminus pasakytų „taip“, o jos motina ne kartą tiesmukai pareiškė, kad yra
pasirengusi už tai sumokėti.
Aišku, jaučiausi pamalonintas. Iki šiol niekas nė iš tolo manimi nesidomėjo.
Ausyse tebeskambėjo mokyklos laikų užgauliojimai: Ar ką nors aiškiai matai,
Volesai? Vėliau, kai šeštoje klasėje jau galėjome eiti į šokius, mane atstumdavo
visos mergaitės, prie kurių išdrįsdavau prieiti.
Tad, kai susipažinau su Arabela — per jos brolį, su kuriuo kartu studijavau
universitete, — ir ji sutiko kur nors su manimi nueiti, negalėjau patikėti savo
laime. Susitikinėjome beveik ketverius metus. Bet aš vis tiek dvejojau. Kaip
galima žinoti, kad žmogus tinka santuokai, ypač jei menkai pažįsti moteris?
Bet kai aš apsisprendžiau pasipiršti, ji mane paliko ir tai padarė telefono
atsakikliu.
Atleisk, Tomai. Nemanau, kad tinkame vienas kitam.
Apimtas to, ką palaikiau aistra, tučtuojau siaubingai įsižeidęs nužygiavau į
jos butą Pimlike.
— Kaip suprasti, kad netinkame? — paklausiau.
Jai užteko padorumo vaidinti sutrikusią.
— Nesuprask manęs klaidingai, Tomai, bet esi pernelyg nuspėjamas.
Susikūrei rutiną, kurios niekam nevalia keisti. Lyg vis dar būtum mokykloje.
Esi pernelyg nuosaikus, kad gyvenime rizikuotum. Noriu daugiau.
Pasirodo, per atostogas Kornvalyje Arabela susipažino su banglentininku.
Turtingu vyruku, kuriam priklausė pakrantės viešbutis. Ir ji mane paliko.
Pranešimas apie vestuves po kelių mėnesių pasirodė laikraštyje „ e Times“.
Staiga Arabela pasirodė buvusi tobula moteris, kurią per savo kvailumą
paleidau. Anksčiau vadovavausi požiūriu „priimk arba paleisk“, bet tai pasirodė
labai trumparegiška. Niekada neturėjau šeimos, su kuria būčiau galėjęs
pasikalbėti. O jei aš ir toliau gyvensiu kaip seniau? O jei liksiu vienas —
visiškas vienišius, besidomintis tik skaičiais ir rutina? Vienas tų, kurių
nekrologai laikraščio „Daily Telegraph“ puslapiuose baigiami fraze „mirė
nevedęs“. Tada skaitytojui pačiam lieka daryti išvadas.
Arabelos atstūmimas vis dar skaudino, bet įvairovės dėlei iš darbo išėjau
anksčiau, kad pasivaikščiočiau. Pamačiau skrajutę, reklamuojančią piešimo
pamokas vietiniame menų centre Haknyje, kur apdairiai buvau įsigijęs trijų
miegamųjų namą su terasa, kol ši vieta dar nebuvo paklausi. Pamoka turėjo
vykti tą patį vakarą. Atrodė kaip pradžia. Dar niekada nieko panašaus
nedariau. Esi pernelyg nuosaikus, kad gyvenime rizikuotum.
Įrodysiu, kad Arabela ir Hugas klysta.
— Trečios durys kairėje, — nukreipė mergina registratūroje. — Laiko liko
nedaug, tad sumokėsite išeidamas.
Įsitaisiau prie laikraščiais nukloto stalo. Iš karto atkreipiau dėmesį į Sarą.
Buvo sunku nepastebėti. Ne vien todėl, kad ji mokytojavo, bet ir dėl ryškiai
raudonų lūpų, plataus sūkuriais išmarginto sijono bei rožinių ir mėlynų sruogų
tamsiuose jos plaukuose, dėl kurių atrodė, kaip susirengusi į kaukių balių. Bet
labiausiai ją išskyrė šypsena. Sara buvo panaši į ryškiai išsišiepusią saulutę, kas
kitą žmogų darytų panašų į klouną. Jai viskas nuostabiai tiko.
Gal man taip įstrigo, nes pažįstu nedaug šypsotis linkusių žmonių.
Daugiausia, ką geba mano kolegos, — išspausti pasitenkinimo grimasas
veiduose, kai yra patenkinti skaičiais. Gal ir aš toks pat. Bet Saros šypsena
nušvietė mane iš vidaus. Pajutau šilumą, patogumą, laimę ir viltį — viską vienu
metu. Tokio jausmo nepatyriau nuo tada, kai mano motina buvo gyva. Jos
šypsena buvo tokia pati.
Paskui mano dėmesį patraukė garbaus amžiaus moteris, kuri susisupusi į
paklodę pasirodė iš kitos širmos pusės. Ar bus kažkas panašaus į romėnišką
temą? Mano didžiausiai nuostabai ir siaubui, ji nusimetė paklodę ant grindų ir
parodė riebalų klostes, nukarusias krūtis bei gausybę raukšlių. Turėjau nusukti
akis.
Visi kiti įniko darbuotis anglies lazdelėmis, kurias gavome kartu su A4
formato lapu, bet aš nesumojau, nuo ko pradėti! Kairiojo spenelio? Kojos?
Buvau visiškai išmuštas iš vėžių. Todėl iš „meno dėžutės“, kurią siuntėme ratu,
pasiėmiau liniuotę ir ėmiau matuoti.
 Argi tai vargšei moteriškei nešalta? O jei ji išalko arba turi nueiti į tualetą?
Apie ką, po galais, ji galvoja, įsitaisiusi šia poza ant kėdės ir nukreipusi žvilgsnį į
erdvę?
— Pastebėjau, kad jūs šiek tiek nustebote dėl tokio pamokos objekto, —
per petį pasakė Sara po kokių dvidešimties minučių priėjusi prie manęs.
Pasistengiau, kad balsas skambėtų nerūpestingai:
— Na, maniau, kad šią pamoką piešime natiurmortą. Suprantate, gėles,
vaisius ir panašius dalykus.
Ji nusijuokė, bet tai nebuvo bjaurus, paniekos kupinas garsas. Labiau
priminė džiaugsmingą skambėjimą.
— Nustebtumėte, kiek daug žmonių turi tokią pačią klaidingą nuomonę.
— Tai išgirdęs, pasijutau geriau. Paskui ji prakalbo rimčiau. — Bet juk
žmogaus kūnas yra meno kūrinys. Ar nepritariate?
— Tačiau tai ir skaičių derinys, — paprieštaravau.
Abu pasižiūrėjome į kampuotas gūras, kurias nubraižiau savo lape,
vaizduodamas skirtingas senosios moters kūno vietas.
— Leonardas da Vinčis ir Pablas Pikasas taip manė, — pasakė ji, lyg kalbėtų
su stažuotoju, padariusiu nedidelę klaidą, kurį reikia padrąsinti. — Bet, mano
nuomone, nuogumo grožis yra tas, kad modeliui nėra ko slėpti. Jis arba ji yra
visiškai apsinuoginę. Na, bent jau išoriškai. Tai paskatina menininką mėginti
pažvelgti po oda, kad išvystų sielą. Tik toks portretas veikia žiūrovą.
Niekada nebuvau šitaip galvojęs.
— Bet kaip man tai padaryti?
— Išlaisvinkite savo instinktus.
Instinktus.
— Nežinau, kaip tai padaryti, — sumurmėjau.
Ateiti čia buvo mano klaida. Jau supratau tai.
— Ar neprieštarausite, jei šiek tiek pagelbėsiu?
Ji uždėjo ranką ant maniškės ir vedžiojo anglies lazdelę. Kaip tik tada mane
lyg žaibas trenkė. Lyg ji būtų iš tiesų nukrėtusi mane elektra. Nesupratau to. Ta
moteris tikrai ne mano tipo. Bet vis tiek...
— Matote? — paklausė ji. — Jums tereikėjo truputį išlenkti liniją čia ir
čia...
— Jums kalbant tai atrodo labai lengva, — pasakiau stengdamasis nežiūrėti
į tą gražų, gulbę primenantį kaklą, šiek tiek darkomą pigaus pakabučio, kurį ji
nuolat lietė kalbėdama.
Mokytoja žengė atbula ir tarsi ėmė mane vertinti. Pasijutau nejaukiai.
— Visi turi stiprybių. Kuo užsiimate?
— Esu aktuaras.
Sara klausiamai pakreipė galvą į šoną. Pastebėjau, kad jos kakta aukšta ir
lygi, tai suteikia jos išvaizdai didingumo.
— Ką tai reiškia?
Kitų sričių žmonės manęs tiek daug kartų šito klausė, kad turėjau paruoštą
atsakymą.
— Iš esmės tai reiškia, kad esu matematikas, apskaičiuojantis būsimų įvykių
tikimybes ir rizikas, kad numatyčiau nansinį poveikį verslui ir klientams.
Ji nusijuokė:
— Pamėginkite paaiškinti dar sykį.
Dėl jos linksmumo pasijutau šiek tiek įsižeidęs.
— Iš tiesų tai labai naudinga. Pavyzdžiui, galiu padėti klientams
apskaičiuoti, kiek jiems dar liko gyventi, ir pasirinkti tinkamiausią gyvybės
draudimą.
— Dar nebuvau sutikusi tuo užsiimančio žmogaus. Tai kiek gi jums liko
gyventi?
Dar niekas nebuvo man uždavęs tokio klausimo.
— Nežinau.
— Jei paklaustumėte manęs, aš nenorėčiau žinoti, — linksmai pasakė ji. —
Tikiu, kad reikia gyventi šia akimirka. Tai kur kas svarbiau nei pinigai.
Ji staiga pastebėjo, kad tebelaiko mano ranką, ir atitraukė savąją. Man
pasidarė šalta. Tuščia. Nė negebėjau pabrėžti, kad draudimas yra vienas
būtiniausių dalykų gyvenime, apie kurių kainas žmonės negalvoja. O Sara jau
ėjo prie kito mokinio, pasilenkė prie jo ir dalijo pozityvius patarimus. Pajutau
juokingą pavydo pliūpsnį.
— Laikas padaryti pertrauką, — po kurio laiko šūktelėjo ji. — Mode,
įsipilk arbatos. Ar visiems tiks, jei pratęsime po dešimties minučių?
Mane pribloškė Saros rūpestis. Senutė atsistojo ir apsisiautė pledu,
pakabintu ant kėdės, o paskui nuklibinkščiavo prie arbatinuko. Su baimingu
susižavėjimu spoksojau į ją. Kiek jai sumokėjo? Tikrai turėtų būti lengvesnių
būdų užsidirbti.
Visą kitą valandą žvilgčiojau į Sarą, siurbiau ją akimis. Žiūrėjau, kaip
padeda kitiems. Stebėjau, kokia yra maloni. Ji drąsino sakydama „man
patinka, kaip nupiešėte šį šešėlį“. Švelniai patardavo: „Jumis dėta, čia pridėčiau
šiek tiek alyvinės spalvos.“ Sklido švelnumas, bet kartu ir tvirtybė. Kažkas
sakyte sakė: „Aš galiu savimi pasirūpinti.“
Bet labiausia mane traukė jos išvaizda: tos vaikiškos kasos, lieknos
apnuogintos rankos, gražios rudos akys. Tai skambės kaip banalybė, bet Sara
veikė mane kaip narkotikas (visai nenoriu pasakyti, kas esu jų vartojęs), nuo
kurio su kiekvienu sieninio laikrodžio rodyklės pasisukimu dariausi vis labiau
priklausomas.
Baigiantis pamokai, kai visiškai sugadinau savo eskizą, priėjau prie jos.
— Atsiprašau, — pasakiau, — matyt, negebu piešti iš natūros.
Ji apdovanojo mane švelniu ir supratingu žvilgsniu, kuris dar kartą priminė
motiną.
— Gal norėtumėte pamėginti dar sykį?
— Nelabai.
Tikriausiai nevertėjo pridurti, kad papiktino nukarusios pozuotojos krūtys
ir anglimi išteplioti mano pirštai.
— Liūdėsime, kad jūsų nebus.
Paskui išgirdau save sakantį ir nesugebantį laiku užsičiaupti.
— Tiesą sakant, — išsprūdo man, — gal norėtumėte su manimi
pavakarieniauti?
Laukiau, kol ji mane pasiųs. Juk nė viena mergina niekur neis su vyriškiu,
kurį matė tik vienąkart ir su kuriuo persimetė vos keliais žodžiais. Na, bent jau
padori mergina neitų.
O gal čia ir buvo esmė? Gal pakviečiau Sarą, nes buvome priešingybės? Gal
taip pasielgiau, kad įrodyčiau, jog nesu nevykėlis apkiautėlis, kurį paniekino
Arabela.
— Sutinku, — paprastai atsakė.
Ar gerai ją supratau?
— Bet man labiau patiktų, jei eitume į mano butą, o ne kur nors kitur, —
tęsė ji. — Turiu maisto atsargų ir manau, kad švaistytume jo nevalgydami.
Nekenčiu švaistyti, o jūs? Ypač turėdama galvoje, kiek žmonių pasaulyje
badauja.
Visai neturėjau galvoje, kad eiti pavakarieniauti turėtume būtent šį vakarą,
tiesiog leptelėjau. Omenyje turėjau kada nors. Gal kitą savaitę, blogiausiu
atveju šią arba niekada. Juk, tiesą sakant, tikėjausi, kad ji mane pasiųs. Bet ta
keista mergina sutiko. Net leido suprasti, kad tai įvyks dabar.
— Jūsų bute? — perklausiau, stengdamasis kalbėti tvirtu balsu. — Puiku.
— Super! — nudžiugo Sara. Ir vėl ta saulėta šypsena, nuo kurios viduje
pasijutau lengvas. — Gyvenu netoliese. Tik keturiasdešimt minučių pėsčiomis.
Beje, ar mėgstate vegetarišką rizotą?
Sunkiai nurijau seiles. Kaip galėjau pasakyti, kad vien nuo minties apie
ryžius mane ima pykinti? Ir ne tik todėl, kad tai buvo maistas iš mokyklos
laikų, bet ir dėl to, kas vyko vėliau.
 2

Sara

Tomas buvo visiškai ne mano tipažo. Jei ne gimtadienis, niekada nebūčiau

sutikusi nueiti į pasimatymą. Bet aš negalėjau — nenorėjau — šįvakar būti
viena. Tebejaučiau skausmą — kas dieną, kas minutę. Sukaktys neturėtų nieko
keisti. O gal keičia, kaip manote? Taigi buvau dėkinga už draugiją, bet
nesigriebiau jos desperatiškai. Tiesą sakant, tą vakarą vis dar prisimenu taip
aiškiai, lyg kaip tik dabar žiūrėčiau lmą kino teatro ekrane.
— Koks tai kvapas? — paklausė Tomas, kai suvokiau kviečianti jį pas save,
o ne į prabangų restoraną. Žinojau, kad išrinktų puikią vietą, nes tas vaikinas
tikrai buvo pinigingas, sprendžiant iš jo griežtos, prabangios aprangos. Bet
vien mintis apie tai, kad aplink būtų žmonių, tauškiančių niekus, mane
siutino. Ypač šiandien.
Be to, aš tikrai jaudinausi, kad nereikėtų išmesti rizoto. Negalėjau pakęsti
švaistyti maisto. Vis dar negaliu. Per dažnai esu badavusi.
— Kvapas? — pakartojau Tomo klausimą. — Tai smilkalai.
Stebėjau, kaip jis nužvelgia netvarką. Jei būčiau žinojusi, kad ką nors
parsivesiu, būčiau iš pradžių šiek tiek apsikuopusi. Ant kėdžių atlošų džiūvo
drabužiai, visur mėtėsi eskizai, o kriauklėje tebestūksojo neplautų lėkščių stirta.
Dar turėjau praverti langą prieš išeidama, kad išsivėdintų žolės kvapas.
Dabar, kai pasibaigus pamokai likome dviese, galėjau savo svečią apžiūrėti
geriau. Įvertinau jo ūgį ir kaulų struktūrą taip, lyg būčiau piešusi jo aktą. Gal
jūs to ir nežinote, bet daugelis menininkų taip elgiasi pirmą kartą sutikę
žmogų.
Tomas Volesas tikrai nepriklausė man įprasto tipo vyrams. Buvo šviesių,
trumpai kirptų plaukų, o oda švelni ir švari kaip vaiko. Spėjau, kad jis švarus ir
kitomis prasmėmis, nors to niekada negali tiksliai žinoti. Turėjo įprotį
nervingai grąžyti rankas. Man tai net pasirodė miela. Pakeliui namo jis man
jau buvo spėjęs pasakyti, kad nevartoja alkoholio ir „žavisi“ Mocartu. Žinoma,
tą vardą žinojau, bet jo muzikos nebuvau klausiusi.
— Man patinka „Pearl Jam“, — pasakiau.
— Ar mes kalbame apie maistą?
— Kaip juokinga.
Jis paniuro:
— Kodėl?
Supratau, kad jis kalba rimtai.
— „Pearl Jam“ yra grupė. — Ėmiau juoktis: — Kur tu gyvenai?
— Pagalvokime, — pasakė ir ėmė lenkti pirštus. — Užaugau Londone.
Paskui mokiausi internate Somersete. Studijavau Redingo universitete ir štai
vėl grįžau į Londoną.
— Neklausiau tavo gyvenimo istorijos. Mėginau pajuokauti dėl to, kad
negirdėjai apie „Pearl Jam“.
— Tikrai? — paklausė susiraukęs.
Ar tas vaikinas kalba rimtai? Bet vidinis balsas man sakė, kad šis aukštas, šiek
tiek nerangus vyriškis, kalbantis lėtai ir apgalvotai, kiekvieną žodį supranta
tiesiogiai.
Dar jis atrodė juokingas, nes tarsi mokėjo iš savęs pasijuokti.
— Matai? — pasakė rodydamas į kairiąją, kiek pakritusią akį.
Mudu sėdėjome ant sėdmaišių vienas priešais kitą ir valgėme rizotą, kurį šią
savaitę jau dukart buvau šildžiusi. Bet jis atrodė dėkingas, rijo maistą taip
greitai, kad šakutė nė sekundės neužsibūdavo prie burnos. Net pasijutau
nepatogiai, kad negaliu įdėti dar.
— Kai buvau vaikas, tai vadindavo „tingia akimi“, — tęsė kiek susidrovėjęs.
— Bet aš niekada nebuvau tingus. Priešingai — buvau net pernelyg uolus
mokinys. Visada persistengdavau.
Manęs beveik nejaudino akis, nors Tomas aiškiai norėjo į ją atkreipti
dėmesį. Tai sužavėjo.
— Mediciniškai tai vadinama ambliopija, — pridūrė, — ir ji pasitaiko
dviem trims vaikams iš šimto. Šią ligą galima išgydyti, jei pastebima gana
anksti. Bet vyriausioji seselė į tai numojo ranka.
— Vyriausioji seselė? Gulėjai ligoninėje?
 — Ne. Ji buvo atsakinga už tai, ką mokykloje vadinome ganytojiška globa.
Paskui jis numojo ranka, lyg tai būtų niekis.
Mano motina manimi rūpinosi.
„Sara, nusišypsok, — visada sakydavo fotografuodama. — Parodyk savo
gražiąją šypseną.“ Anuomet mūsų gyvenimas atrodė idiliškai. Bent aš nebuvau
mačiusi nieko geresnio. Tomas bent jau per daug neklausinėjo apie mano
praeitį. Jis pasitenkino pasakojimu, kad užaugau didelėje laimingoje šeimoje.
Jeigu jis būtų sužinojęs tiesą, antro pasimatymo tikrai galėjau nesitikėti.
— Kodėl pasirinkai užsidirbti pragyvenimui piešdama? — paklausė.
Gūžtelėjau.
— Kai mokiausi meno mokykloje, kažkas paprašė papozuoti, ir aš
susidomėjau.
— Ar netrikdė tai, kad reikia nusi... — pradėjo jis. Paskui stabtelėjo, lyg
nedrįstų užbaigti žodžio.
— Nusirengti? Ne. Kodėl būčiau turėjusi? Kūnas yra gražus. Jis tam ir
sukurtas, kad rodytum.
— Bet kodėl žmonės pozuoja? — Jis susiraukė kaip mažas vaikas, kuriam
reikia paaiškinimo. —Turiu galvoje, kad už tai negali būti daug mokama.
— Tau gali atrodyti kitaip, bet Modė sako, kad kiekvienas centas svarbus.
Be to, jai patinka draugija.
Tai išgirdęs jis kurį laiką patylėjo, lyg būtų turėjęs apmąstyti.
— Svarsčiau, ar aš galėčiau... — prabilo jis, kai baigėme valgyti, ir nutilo.
— Ką svarstei?.. — perklausiau padrąsinamai pasilenkusi pirmyn.
Ar jis nori paklausti, kodėl jį atsivedžiau čia? Man reikėjo žmogaus, kuris
užblokuotų prisiminimus. Migdomieji neveikė. Išgėrusi tapdavau paniurėle. O
aš stengiausi paslėpti visą vidinę sumaištį daug šypsodamasi. Tai padėjo net man
pačiai apsigauti, kad viskas puiku. Kad esu viena tų laimingųjų, kurie keliauja
per gyvenimą be jokių kliuvinių.
— Norėjau paklausti, ar galėčiau suplauti indus?
Ką jis iš tiesų turėjo galvoje tai sakydamas? O gal norėjo pasiūlyti pasimylėti,
bet sakinio viduryje prarado ryžtą?
— Ak! Ne, nesijaudink. — Patraukiau pečiais. — Suplausiu vėliau.
Jis susiraukė:
— Ar žinojai, kad bakterijų kiekis dvigubėja kas dvidešimt minučių, jei
maistas paliekamas lėkštėse?
— Juokauji?
— Ne. Tai tiesa.
Šis vyras panašus į vaikštančią nervingą enciklopediją. Jis jau knisa man
protą. Bet šįvakar likti viena negalėjau. Neįstengiau. Todėl tiesiog mostelėjau
kriauklės, kupinos dubenėlių su dribsniais ir priskretusių puodelių, kurie
atstodavo ir dažų indelius, pusėn.
— Būk mano svečias.
— Aš ir esu svečias, — rimtai atsakė jis. — Pasakyk, kur laikai indų
plovimo skystį.
— Tiesą sakant, kaip tik pasibaigė.
Nepridūriau, kad dažniausiai tiesiog skalauju lėkštes ir puodelius po čiaupu,
net jei ir šaltu vandeniu, nes neturiu pinigų įsitaisyti šildytuvo.
— Tai einu nupirkti. Kur artimiausia parduotuvė?
Na štai. Daugiau nebegalėjau tverti. Aš tenorėjau pasimylėti.
Priėjau prie jo, pasistiebiau, kad galėčiau rankomis apsivyti jam kaklą, ir
švelniai palenkiau jo galvą arčiau savęs.
— Pabučiuok mane, — maldavau, — prašau.
Jis atrodė taip, lyg būčiau pasiūliusi susituokti.
— Tu rimtai? Mes nė dorai nepažįstame vienas kito.
Tai ir visa esmė, — norėjau surikti. Man reikėjo prasiblaškyti, o ne
įsipareigojimų.
— Nesu sutikusi nieko panašaus į tave, Tomai, — pasakiau. Na, tai buvo
tikra tiesa.
— Nes...
Užčiaupiau, kad ir ką jis rengėsi toliau sakyti, perėmiau iniciatyvą. Jo lūpos
buvo šiltos. Jau beveik tikėjausi, kad jis mane atstums, bet to nepadarė. O jo
liežuvis parodė daugiau patirties, nei galėjau tikėtis. Iki šiol mane taip bučiavo
tik vienas žmogus. Neskubrūs, gilūs bučiniai, kurie vėrė mane kiaurai ir
išlikdavo amžiams. Jis suspaudė mano galvą delnais. Pasijutau geidžiama.
Išskirtinė.
Tomas Volesas ne mano tipo! Jokiu būdu. Bet jo bučinys visa tai pakeitė.
Kūnas liepsnojo. Kaip ir mano galva.
Jis pasilenkė vėl. Atrodė, kad mūsų lūpas lyg magnetu trauktų vienas prie
kitų.
— Jau eisiu, — pagaliau ištarė jis.
Vėl apėmė panika.
— Nenori likti?
— Taip, Sara, žinoma, kad noriu. Bet tik tada, kai geriau pažinsime vienas
kitą.
— Prašau, lik. — Negalėjau suvaldyti isteriškai trūkčiojančio balso. —
Nenoriu likti viena.
Jis sudvejojo. Jaučiau, kad pataikiau.
— Tik jei miegosiu ant grindų, — iš lėto pratarė jis.
— Nekvailiok. Mes juk suaugę.
— Būtent. Seksas nėra saldainiukas, kurį gali paragauti už dyką. Tai susiję su
meile.
Pajutau, kad į mane žiūri iš aukšto.
— Eik, — išspaudžiau.
Tada jis ir vėl suėmė delnais mano veidą.
— Liksiu. Bet kai ką turime aiškiai apibrėžti dėl vadinamųjų smilkalų. Nesu
visiškas kvailys, Sara. Jei mes dar sykį susitiksime, turi liautis rūkiusi
marihuaną.
Galėjau pasakyti, kad rūkiau ne aš. Galėjau paaiškinti, kad kaimynas užsuko
perspėti, jog vėl buvo įsilaužta į kažkieno butą, ir būdamas pas mane užsidegė
suktinę. Bet jaučiau, kad Tomas manimi nepatikėtų. Ironiška, bet tai būtų
vienas iš nedaugelio dalykų, dėl kurių šįvakar jam nemeluočiau.
Galų gale, įtikinėjau save, kad reikia pusiausvyros: prisipažinti tai, ko
nedariau, ir nutylėti siaubingą dalyką, kurį padariau. Šią dieną lygiai prieš
dešimt metų.
— Gerai, — pasakiau.
— Ar vartoji ką nors stipresnio? — paklausė.
— Aišku, kad ne.
Atrodo, kad jis manimi patikėjo.
— Koks tavo sėkmingas skaičius? — staiga paklausiau.
— Sėkmingas skaičius? — rodės, jis sutriko. — Kaip skaičius gali nešti
sėkmę?
— Juk visi tokį turi! Mano dvejetas.
 Nepridūriau, kad taip yra, nes toks buvo mamos laimingas skaičius. Ji
sakydavo, kad taip yra dėl to, kad esame tik mudvi. Ji ir aš.
— Prašau. Išsirink kurį nors, — raginau.
Jis papurtė galvą, bet nusijuokė.
— Na, gerai. Dvejetas.
— Teisingas atsakymas! — nudžiugau. Širdis dainavo. Tai ženklas.
Tą naktį sapnavau įprastus košmarus. Trankosi durys. Šūkauja žmonės.
Negaliu kvėpuoti...
Bet užuot pabudusi išpilta šalto prakaito, miglotai jaučiau kažką sakant, kad
„viskas gerai“.
Ryte, kai pabudau, Tomas jau buvo išėjęs.
Vietoje jo liko žalio indų ploviklio butelis ir raštelis. Jis rašė labai aiškiomis
didžiosiomis raidėmis, visos buvo vienodo dydžio.

NENORĖJAU TAVĘS ŽADINTI IR KLAUSTI MOBILIOJO NUMERIO. BET PASIMATYSIME

PER PAMOKĄ KITĄ SAVAITĘ. AČIŪ UŽ VAKARIENĘ. TIKIUOSI, KITĄ KARTĄ LEISI TAVE
PAVAIŠINTI.

Net žinodama, kad Tomas Volesas daugeliu aspektų, net daugiau, nei jis
galėtų įsivaizduoti, buvo visiška mano priešingybė, nekantravau sulaukti
susitikimo.
Lietus nustojo jau.
Juoda naktis.
Jokių žvaigždžių.
Ir gerai.
Dėl to lengviau likti nepastebėtam.
Nekelk galvos, sakau sau.
Eik greitai.
Nevėluok.
 3

Tomas

Skaičiai — vienintelė ligšiolinio mano gyvenimo konstanta. Po vegetariško

rizoto kita savaitė man tapo tikra kančia. Skaičiai patys nuolat sukosi galvoje.
Liko šešios dienos ir dvylika valandų, kol vėl pamatysiu Sarą — saulėtąją
šypseną.
Šešios dienos ir penkios valandos.
Faktai — visada buvę mano draugai — spengė galvoje.
Ji ne tavo tipo.
Judu neturite nieko bendra.
Noriu su ja permiegoti.
Jos šypsena mane nušviečia.
Ji rūko žolę.
Nuo mokyklos laikų suvokiau, kad narkotikai blogai. Jau anuomet
prisiekiau elgtis tinkamai. Ši paties nustatyta taisyklė buvo susijusi ne vien su
tuo, ką galima vartoti, bet ir su gyvenimu apskritai. Privalėjau kontroliuoti
savo būtį. Kitaip galiu padaryti dar vieną siaubingą klaidą.
Tai ką aš veikiu su Sara Vincent?
— Tau niekas netinka, Volesai, — pasakė Hugas, kai jam papasakojau.
Jis — geriausias mano draugas. Na, jei būsime visiškai tikslūs, vienintelis
draugas. Mūsų draugystė prasidėjo, kai buvome aštuonerių, o jis vienintelis iš
visų mokinių nesityčiojo dėl mano akies.
Hugas ir Olivija pakvietė ateiti vakarienės. Bet mažiausias mano krikšto
vaikas niekaip neužmigo, todėl maisto niekas nepagamino. Tai siutino, nes
buvau išbadėjęs. Esu mokytas, kad punktualumas yra mandagumo sinonimas.
— Ko laukti? — tęsė jis. — Žinai, kur ji gyvena. Tiesiog nustebink merginą
gėlių puokšte.
 — Jau sakiau, — pakartojau, — mano raštelyje buvo sakoma, kad
pasimatysime per kitą pamoką.
— Tu gali persigalvoti, — pasakė Olivija, atėjusi pas mus su mažyliu ant
rankų. Negalėjau liautis galvojęs apie tai, kad jis jau seniausiai turi miegoti.
— Ne, negaliu, — paprieštaravau sutrikęs, kad ji klausėsi mūsų pokalbio.
— Įtraukiau tai į darbotvarkę.
— Darbotvarkes galima keisti, Tomai, — nesutiko abu.
Pastebėjau, kad sutuoktinių poros taip elgiasi. Vos sumainę žiedus jie ima
kalbėti taip, lyg būtų vienas žmogus.
Trys dienos ir dvi valandos.
Viena diena ir septynios valandos.
Aštuonios valandos.
Viena valanda.
Apdairiai į darbą atsinešiau ką tik išlygintus džinsus ir naują megztinį aukštu
kaklu, tad galėsiu persirengti prieš pat pamoką. Anąkart vienintelis vilkėjau
kostiumą. Kiti lankytojai dėvėjo netvarkingus garinto džinso drabužius, kurie
atrodė taip, lyg jau seniai būtų reikėję juos skalbti. Rodos, tai vadinama
purvinąja mada.
— Gražiai atrodote, — pasakė viena mokinė, kai įlipo į liftą man jau einant
namo.
Gražiai? Niekada nesiekiau tokio įvertinimo. Tai galėtų reikšti visai
priešingą dalyką, nei aš norėjau.
Tokios pastabos gali klaidinti. Apie kažką panašaus kalbėjomės praėjusios
savaitės susirinkime. Visada juose lankausi trečiadienio vakarais.
Pakeliui į menų centrą skaičiavau žingsnius. Vienuolika, dvylika, trylika. Šio
triuko išmokau mokykloje, kai ko nors labai norėdavau arba labai bijodavau.

PIEŠIMO IŠ NATŪROS PAMOKA ATŠAUKTA DĖL LIGOS

Spoksojau į ant durų priklijuotą pranešimą. Sutariau čia susitikti su Sara.

Atrodo, nieko nebus. Mintis, kad nepavyks jos pamatyti, prilygo smūgiui į
paširdžius.
Dar kartą perskaičiau pranešimą. Sakinys buvo visiškai neaiškus. Ar tai
reiškė, kad susirgo mokiniai, todėl niekas nesusirinko? O gal pati Sara
sunegalavo?
 Šnektelėjau su mergina registratūroje.
— Aplinkui siaučia siaubingas gripo virusas, — pranešė ji. — Sara buvo
atėjusi, bet labai prastai jautėsi, todėl nusprendė pamokos nevesti. Ji išėjo
namo.
Visada saugodavausi virusų. Didelė tikimybė kokį nors pasigauti vien
nusileidus į metro. Bet kažkodėl sveikas protas, skirtingai nei įprastai,
nenugalėjo. Pasakiau sau, kad turiu ko nors imtis. Reikia citrinų ir medaus.
Tiksliai prisiminiau, kad Sara gyvena buvusiame valstybiniame
daugiabutyje. Dabar butai, kaip pati pasakojo, nuomojami privatiems
asmenims. Butas, kuriame gyveno, jai nepriklausė. Tai draugės, kuri išvyko į
jogos stovyklą Indijoje, nuosavybė. Sara pasakė taip, lyg tai būtų visai normalu.
Paradinės laiptinės durys buvo atviros. Neatrodė labai saugu. Siauru
koridoriumi nuėjau į jos butą. Prie durų stovėjo dviratis su gėlėmis papuoštu
krepšiu. Nemačiau jokio belstuko ar juo labiau skambučio. Tad tiesiog
pasibeldžiau.
— Tuojau, — atsiliepė silpnas balsas.
Nesitikėjau jos rasti, bet labai norėjau, kad Sara būtų viduje. Mano širdis
dunksėjo, kai išgirdau kitapus durų žingsnius artėjant plikomis grindimis.
Pagaliau durys atsidarė. Į mane žiūrėjo visai kitokia moteris. Plaukai vilnijo jai
ant pečių. Buvo visai nepasidažiusi. Net be raudonojo lūpdažio. Kambarys
skendėjo tamsoje, bet pastebėjau, kad ji vilki apdribusias sportines kelnes ir
megztinį, o ant kaklo tas pats pigus pakabutis.
Vis tiek ji atrodė graži.
— Nesiartink prie manęs, — užsikosėjo ji. — Aš sergu.
Buvau nusiteikęs ryžtingai, tad nenusileidau.
— Na, aš jau atėjau, tad visi tavo mikrobai spėjo prilipti ir prie manęs, —
pasakiau.
Atrodė, kad ji dvejoja.
— Atnešiau medaus ir citrinų, — paskubomis išpoškinau. — Leisk
pagaminti gėrimo.
— Arbatinuko užkaisti nepavyks. Nėra elektros.
— Kaip baisu. Ar skambinai elektros tiekėjui?
— Jie ją atjungė, nes negalėjau sumokėti, — paaiškino Sara. — Negaliu
pasinaudoti ir virykle, nes neišgaliu įsigyti dujų.
 Nieko nuostabaus, kad bute šalta. Žinoma, galėjau paskolinti pinigų
dujoms, bet tai nebūtų išsprendę elektros problemos.
— Eime su manimi, — tvirtai pareiškiau, kuo gerokai nustebinau ir save.
— Šita vieta netikusi. Netgi nesaugi. Bet kas gali užeiti į laiptinę.
Sara atsirėmė ranka į durų staktą, lyg stengtųsi nepargriūti.
— Nesijaučiu taip gerai, kad kur nors eičiau.
Buvau mokytas pirmiausia kreipti dėmesį į racionaliąją padėties pusę, o
emocijas atidėti į šalį.
— Negali likti šiame šaltyje, nes susirgsi dar sunkiau. Iškviesiu taksi.
Luktelk. Grįšiu po akimirkos.
Tikėjausi, kad ji pasakys, jog nenori kelti rūpesčių ir kad per mažai mane
pažįsta, kad vyktų į namus. Bet jos veide išryškėjo dėkingumas.
— Ačiū, — nusišypsojo Sara. — Tu — mano riteris žvilgančiais šarvais.
Nustebau, kaip gerai pasijutau, tai išgirdęs.
Sara pastebimai išpūtė akis, kai pasiekėme trijų miegamųjų kotedžą, statytą
šeštajame dešimtmetyje, su sodeliu ir gyvatvore, kurią kirpau kiekvieną
sekmadienį. Man pasisekė įsigyti šį būstą, kai jį atgavo bankas, ankstesniam
savininkui negalėjus išsimokėti paskolos. Nekilnojamojo turto agentas pristatė
Haknį kaip „besiplečiantį ir perspektyvų“. Jis buvo teisus. Nuosavybės kaina
jau pakilo septyniasdešimčia procentų.
— Koks mielas, — pagyrė ji.
Mielas? Niekada taip negalvojau apie savo kotedžą.
— Ačiū, — padėkojau ir sumokėjau taksi vairuotojui tiksliai tiek, kiek rodė
skaitiklis, kurį nužvelgiau, kai atvykome. — Man labai malonu tai girdėti.
Sara vėl užsikosėjo, tad prilaikiau, kol palypėjome tris laiptelius iki durų.
Vos mums įėjus, nustačiau centrinio šildymo termostatą ties dvidešimt
trimis laipsniais, trimis daugiau nei įprastai. Prieš akis nusidriekė baltos ir
juodos prieškambario plytelės, suklijuotos šachmatų lentos principu.
Įsikeldamas kelias sudaužiau, bet greitai pakeičiau naujomis. Niekada nemėgau
trūkumų. Tai dar viena priežastis, kodėl taip erzina mano akis.
— Oho, — pasakė Sara žvalgydamasi aplinkui taip, kad įprastomis
aplinkybėmis būčiau palaikęs ją labai įžūlia. — Tikri rūmai!
Paskui ji pažiūrėjo į mane žvilgsniu, kurį galėčiau skirti jaunesniesiems
kolegoms, vertindamas jų pusmečio pasiekimus.
 — Juk jis tikrai tavo? Nemaustai manęs?
Nebuvau tikras, kaip turėčiau vertinti jos žodžius.
— Pasiėmiau paskolą, — pasakiau. Galėjau pridurti, kad mano pajamoms
išaugus, kaip planuoju, ir tada galėsiu ją išmokėti po dvidešimties metų ir vieno
mėnesio, jei kalbėtume visiškai tiksliai. Didžiavausi savo gebėjimu numatyti
dalykus į priekį.
— O dabar, — nutęsiau, — tikriausiai turėtume paguldyti tave į lovą.
Ji sukikeno. Paskui užsikosėjo. Paskui vėl ėmė krizenti.
— Maniau, neketini užsiimti tokiais dalykais, kol nesame geriau susipažinę.
— Visai ne tai turėjau galvoje, — skubėjau paaiškinti. — Noriu tavimi
pasirūpinti.
Sara taip stipriai prie manęs prisispaudė, lyg bet kurią akimirką galėtų
susmukti ant plytelių. Kilstelėjau ją. Buvo sunkesnė, nei atrodė. Užnešiau ją
laiptais ir švelniai paguldžiau ant savo lovos, kurią kaip visada buvau pasiklojęs
išeidamas į darbą. Kiti du miegamieji dar neapstatyti. Nebuvo reikalo pirkti
jiems baldų, nes svečių nelaukdavau.
— Ar norėtum persirengti? — paklausiau. — Galėtum apsivilkti kuriuos
nors mano marškinėlius ir su jais miegoti. — Man iškaito skruostai. —
Paliksiu tave vieną, kol persirengsi.
— Tu — geras vyras, Tomai, — pasakė ji žiūrėdama į mane tomis didelėmis
rudomis akimis. Ji šildė savo šypsena, nors ne tokia plačia kaip anksčiau.
Geras vyras? Jei tik ji žinotų.

— Greitai, — įgėlė Hugas, kai papasakojau, kad Sara nakvoja pas mane.
Sekmadienio rytą žaidėme tenisą viename iš vidinių klubo kortų. Buvau jį
rezervavęs vienam kartui per savaitę metams. Išoriniai kortai buvo nepatikimi
dėl oro. Bijau tai pasakyti, bet Hugas niekada nebuvo patikimas, ypač po to,
kai tapo tėvu. Jei Olivijai išpuldavo sunki naktis dėl vaikų, jis leisdavo žmonai
pagulėti, kol pats juos prižiūrėjo. Šiemet draugas jau penkiolika kartų atšaukė
mūsų teniso partiją.
— Jai reikėjo pagalbos, — pridūriau mestelėjęs kamuoliuką aukštyn.
— Tai žinoma! O kaip seksas? Ne. Neatskleisi. Galiu ir pats pasakyti. Tavo
veidas primena maniškį anuomet, kai sukau romaną su ta hipe Kalifornijoje.
Buvau pasiėmęs mokslų pertrauką. Pameni, pasakojau?
 — Taip. Net kelis kartus.
— Buvo velniškai šaunu, — tęsė jis, lyg nieko nebūčiau pasakęs. — Ji darė
dalykus, apie kuriuos ir svajoti nedrįsau.
— Čia visai kas kita, — nukirtau. — Juk minėjau tau. Ji susirgo gripu.
Slaugau, kol serga.
Hugas žengtelėjo atatupstas, kad paduotų kamuoliuką.
— Tu ir pats pasigausi virusą. Kurį laiką pas mus nesilankyk. Nenoriu, kad
užkrėstum vaikus. O tada mes jau visai negautume pamiegoti. — Pro mane
prašvilpė kamuoliukas. — Pergalė mano, bičiuli.
Paskui kurį laiką su Hugu nebendravau. Susitelkiau į darbą ir Sarą. Gripas
buvo bjaurus. Jai teko atšaukti ateinančių dviejų savaičių pamokas ir tas, kurias
rengė namuose, kad išgyventų.
— Man nemoka, kai nedirbu, — pasakė mėgindama trečią kartą atsikelti.
— Tai nesvarbu. Juk sakiau, kad tavimi pasirūpinsiu.
— Bet tu manęs beveik nepažįsti.
— Jaučiuosi lyg pažinočiau, — žodžiai išsprūdo, man nespėjus nė pagalvoti.
Jie mane visiškai pribloškė.
— Suprantu, ką turi galvoje, — švelniai pasakė ji.
Apėmė keista šiluma. Lyg būčiau apsirengęs šiltą megztinį.
Laikui bėgant ėmiau elgtis kaip visai kitas žmogus. Jausmas buvo dvejopas:
nejaukus ir kartu keistai malonus. Net nuėjau į moteriškų drabužių parduotuvę
ir nupirkau apatinių bei naujus naktinius marškinius, tiesa, padėjo asistentė.
— Tu labai malonus, bet miegodama įprastai nieko nevilkiu, — prisipažino
Sara, kai parnešiau pirkinius.
Taip ir įtariau, bet norėjau parodyti dėmesį. Tiesa ta, kad, nepaisant Hugo
pranašysčių, mudu nesimylėjome. Žinoma, norėjau. Mano kūnas degte degė
geismu. Tik taip sugebėjau jį išreikšti. Niekaip negalėjau pamiršti elektros
iškrovos, kuri mane perliejo, kai ji pirmą kartą mane palietė. Anksčiau nieko
panašaus nebuvau jautęs.
Bet taip pat nenorėjau, kad Sara manytų, jog ją parsivežiau tik norėdamas
pasinaudoti. Todėl miegojau apačioje ant sofos. Beje, ji juk sirgo.
Laimei, po kelių dienų Sara pasijuto geriau.
— Šiandien jaučiuosi gerai, — pranešė ji man, kai atėjau su puodeliu
arbatos.
 Sara pasirėmė ant vienos alkūnės. Gražieji tviskantys plaukai su tomis
rožinėmis ir mėlynomis sruogomis nukaro per petį ir, nors ji sakėsi mieganti
nuoga, vilkėjo vienus iš naujųjų mano pirktų naktinukų: žydrus su „širdelės
formos iškirpte“, kaip juos apibūdino asistentė. Susimąsčiau, ar Sara taip
pasielgė norėdama man įsiteikti. Rudos akys jau neblizgėjo nuo karščio. O
svarbiausia, kad grįžo ir jos nuostabioji šypsena.
— Tikriausiai jau įstengsiu grįžti namo, — pasakė kaip įprastai pakreipusi
galvą prie vieno peties. Ji priminė moters portretą iš prerafaelitams skirtos
parodos, į kurią Karališkojoje akademijoje nusitempė Arabela.
— Labai ačiū, kad manimi pasirūpinai.
Šito ir bijojau.
— Nenoriu, kad išeitum, — pasakiau.
— Ir aš ne. — Sara atsikėlė, nuėjo prie lango ir jį pravėrė, kad įleistų gryno
oro. — Aikštėje žydi rožės.
— Tikrai?
— Taip! Tik pažiūrėk, — susijaudinusi prabilo garsiau. — Įvairiomis
spalvomis! Man labiausiai patinka abrikosinės. O tau?
Niekada apie tai negalvojau. Užuot atsakęs, tik atsikrenkščiau, kad
atsikratyčiau netikėtai gerklėje įstrigusio gumulo.
— Kai ką tik pasakiau „tikrai“, omenyje turėjau ne rožes, žydinčias aikštėje.
Kalbėjau apie tai, kad nenoriu, jog išvyktum.
— Taip, — atsiliepė ji. — Aš irgi.
Buvau toks priblokštas, kad nesumojau, ką pasakyti.
Ji grįžo prie lovos — mano lovos — ir susirangė kaip kačiukas.
— Tikriausiai jau atsibodo ta sofa, — pasakė šypsodamasi.
— Na, ji gana patogi.
Nutylėjau, kad labai ilgai ieškojau, kol pasirinkau šį modelį.
Paskui ji ištiesė man rankas.
— Geidžiu tavęs, — paprasčiausiai pasakė.
Mano smegenys šią akimirką nebuvo tam pasirengusios, nors aš, žinoma,
įsivaizdavau tai tiek daug kartų, kad lioviausi skaičiuoti.
Paskui Sara ištiesė ranką ir pasiekusi maniškę prisitraukė arčiau.
Pirmiausia pagalvojau, kad tai, ką ji daro, labai drąsu. Antroji — kur kas
baisesnė — mintis buvo apie tai, kad aš lovoje nepadarysiu jokio įspūdžio.
Deja, neturėjau labai daug patirties, jei neskaičiuosime Arabelos.
Bet neatrodė, kad tai jaudintų Sarą. Ji ėmė lėtai mane nurenginėti,
atsegdama kiekvieną marškinių sagą erzinančiai lėtai, paskui pradėjo glamonėti
bučiniais, kurie darėsi vis karštesni, ir mūsų kūnai susipynė.
— Buvo nuostabu, — po visko atsirėmusi nugara į pagalves pasakė ji. —
Kaip tau atrodo?
— Irgi puikiai, — sutrikęs prisipažinau. Kaip jau esu sakęs, man nepatinka
kalbėtis apie seksą.
Tegaliu pasakyti, kad atrodė taip, lyg šiai moteriai patiktų tai, ką dariau. Tai
mane įaudrino, suteikė pasitikėjimo.
— Man patinka tavo kūnas, — pagyrė glostydama mane.
Suvokiau, kad rodomuoju pirštu braukiu palei jos dešinę krūtį. Staiga
pirštais užčiuopiau kažką kietą ir apvalų jos apačioje.
— Tai apgamas, — pasakė ji. — Kai jį aptikau, man paaiškino, kad kartais
šis darinys vadinamas trečiuoju speneliu. Viduramžiais tai buvo įrodymas, kad
esi ragana. Tik pagalvok. Galėjau būti sudeginta ant laužo! — nusijuokė ji.
Sara turi svarbų bruožą. Niekada negalėjai žinoti, ką ji pasakys ar padarys.
Ar tai iš tikrųjų galėtų būti meilė? Ar tai yra pojūtis, dainose vadinamas
apsėdimu, kurio neįmanoma nugalėti? Kaip ir mano tėvas, visada turėjau
žinoti, kad kontroliuoju padėtį. Nesididžiuoju šiuo bruožu, bet taip jau yra.
Tai padeda jaustis saugiai. Ir vis dėlto negalėjau įsivaizduoti gyvenimo be Saros,
nors mudu tik visai neseniai susitikome.
Daugiau nėjau į jos pamokas, nes negalėjau pakęsti vaizdo, kaip mano
moteris pasilenkia prie kito vyro, kad jam patartų. Geriau pagamindavau
mylimajai vakarienę, kuri laukdavo jai grįžus namo. Žinoma, be ryžių.
— Miela, — visada sakydavo ji. Bet niekada daug nevalgė. — Vaikystėje
maistas buvo šiaip sau ir negausus, — prisipažino ji. — Tad mano apetitas
nekoks.
Paskui pastumdavo savo lėkštę arčiau manęs.
— Ar pabaigtum? Pameni, kaip nekenčiu švaistyti? Kartais sapnuoju
košmarus, kad badauju.
Ištiesiau ranką skersai raudonmedžio stalo, kurį įsigijau vietinėje senienų
parduotuvėje vos čia persikėlęs.
— Dabar tau nereikia dėl nieko jaudintis, esu šalia.
 Jos šypsena pasidarė platesnė.
— Juk negaliu čia pasilikti amžinai?
— Na, žinoma, ne amžinai. Niekas negalime. Bet gali likti tiek, kiek nori.
— Tikrai?
— Nesakyčiau, jei galvočiau kitaip. Beje, ar tavo draugė dar negrįžo iš
Indijos? Kai parvyks, jai reiks kažkur apsistoti. Norėjau pasiūlyti jai ten ir likti,
bet nedrįsau.
Saros akys nušvito.
— Atšvęskime! Eime pačiuožinėti.
— Pačiuožinėti? Kodėl?
— Nes tai smagu! Išmokysiu tave.
Užaugau su mintimi, kad „smagu“ tėra pataikavimas sau.
— Vienintelis būdas pasiekti gyvenime sėkmę, — sakydavo mano tėvas, —
yra sunkus darbas.
Na, ir kaip galėčiau čiuožti, kai mano koordinacija tokia prasta?
— Prašau, pamėgink, — pakvietė šypsodamasi Sara.
Negalėjau jos nuvilti. Vėliau tą savaitę nuėjome į Kvinsą Beisvoteryje. Buvo
labai šalta ir pilna gerokai labiau patyrusių žmonių.
— Bijau, kad man nelabai sekasi, — pasakiau maždaug per pusvalandį
pargriuvęs dvidešimt septynis kartus.
Ji padėjo atsistoti.
— Na, tu bent pamėginai. Labai tavimi didžiuojuosi.
— Tikrai?
— Žinoma.
Ji prisitraukė mane ir įsikniaubė į krūtinę. Apkabinau Sarą ir įkvėpiau jos
aromato. Kas ši moteris?
Po pietų išėjome pasivaikščioti Temzės pakrante.
— Vieną dieną, — svajingai pasakė stebėdama laivus, — norėčiau į tokį
įsėsti ir išplaukti. Norėtum?
— Ne, — tvirtai pasakiau. — Man labiau patinka pažįstamos vietos.
Skyrėsi ir mūsų politinės pažiūros.
— Ką manai apie respublikonus? — paklausė Sara, kai vieną savaitgalį per
pusryčius pamatė mane skaitantį „Financial Times“. Kaip tik valdė Bilas
Klintonas.
 — Manau, kad daug kas juos palaiko, — atsakiau.
Tai buvo pirmas mūsų barnis ta tema.
— Sutarkime, kad mūsų nuomonės išsiskiria, — galiausiai pasakė Sara.
Mano nuostabai, tai suveikė. Barniai su Arabela visada atrodė grėsmingai.
Bet Sara tikėjo, kad ginčai gali būti naudingi, nes padeda pamatyti kito
žmogaus požiūrį.
Ėmėme paeiliui rinktis, kaip leisime savaitgalius. Sarai patiko meno
galerijos, ypač tos, kuriose buvo eksponuojami šiuolaikinės tapybos darbai.
Man jie atrodė atlikti vaikų. Labiau mėgau Istorijos muziejų arba Viktorijos ir
Alberto muziejų su aiškiomis iškabomis. Dar supažindinau ją su opera.
Kiti žmonės niekaip nebūtų galėję įsivaizduoti mūsų kartu. Ji rūkė — beje,
tik tabaką ir niekada to nedarė mano namuose. Dar Sara vartojo alkoholį ir
galėjo per vakarienę išlenkti pusę butelio baltojo vyno nė neįkaušdama. Jau
nebevilkėjo naktinukų, kuriuos nupirkau, kai ji sirgo. Sara vėl grįžo prie
įpročio miegoti nuoga, nors seną pakabutį pasilikdavo.
— Gal nakčiai vertėtų jį nusisegti? — paklausiau.
Žvelgdama į mane ašarų kupinomis akimis ji delnais suspaudė pigų
papuošalą, lyg mėginčiau jį atimti.
— Ne. Niekada.
Nepaklausiau, kodėl. Tai ne mano reikalas. Be to, jei užduočiau per daug
asmeninių klausimų, ji galėtų elgtis taip pat.
— Trečiadieniais visada dirbu iki vėlumos, — pasakiau.
— Gerai, — nesiginčijo ji.
Pasakiau sau, kad abu galime turėti paslapčių.
O paskui, vieną dieną, eidamas pro parką netoli senojo Saros buto,
pastebėjau prie turėklų prikabintą skelbimą, kuriame bolavo lietaus išblukinta
nuotrauka. DINGO MOTERIŠKAS DVIRATIS. Jis buvo toks pats, kokį
mačiau prie Saros durų ir maniau, kad priklauso jos draugei. Dviratį pažinau iš
plastikinių gėlių ant krepšio. Bet nurodytas vardas skelbime nebuvo Saros
draugės. Draugės vardas buvo Lidija, o dviratis priklausė kažkokiai Anitai.
— Negali būti tas pats, — patikino Sara, kai apie tai paklausiau.
— Bet gal dėl visa ko galėtum paklausti Lidijos?
— Ne, žinau, kad jis jos, nes mačiau anądien juo važiuojančią.
— Nieko nesakei.
 Sara keistai pasižiūrėjo.
— Negaliu tau visko pasakoti, Tomai. Negi tai bėda?
Nebuvau tikras. Tiesiog pasijutau nejaukiai.
Paskui kitą dieną Hugas paskambino man į darbą. Nebendravome su juo
nuo anos teniso treniruotės. Iš karto supratau, kad kažkas blogai.
— Čapmenas rašo memuarus, — pranešė. — Juos išspausdins ateinantį
pavasarį.
Jau daugybę metų negirdėjau šio vardo. Ir štai jis pasirodė. Negalėjau
patikėti.
— Juos tikrai skaitys, — tęsė Hugas. — Čapmenas dabar svarbus šulas.
Man nereikėjo to priminti.
— Nežinome, ar mus paminės, — tarstelėjau.
— Jei tikėsime gandais, jis žada atskleisti labai daug.
— Velnias!
Man net keiktis buvo sunku.
— Ką darysime? — paklausiau.
— Mėginu viską sutvarkyti.
— Olivijai sakei?
— Taip, — Hugo balsas sutrūkčiojo. — Ji buvo sukrėsta, bet stebėtinai
mane palaiko. Vis dar susitikinėji su Sara?
— Vis dar.
— Na, jei rimtai žiūri į šiuos santykius, turėtum papasakoti, kas nutiko,
prieš viskam paaiškėjant.
Nupurtė šaltkrėtis. Vos suradau tikrai mylimą moterį, kuriai, rodos,
nuoširdžiai rūpėjau, praeitis mane pričiupo.
Mašina mane aptaško.
Iškeliu didįjį pirštą.
Įsižiebia stabdžių žibintai.
Šūdas.
Užknisau vairuotoją.
Staigiai neriu kairėn.
Dumiu skersgatviu.
Atsigręžiu.
Nieko. Vėl galiu kvėpuoti.
Pasuku į dešinę.
Jis manęs laukia.
 4

Sara

Blogai jaučiausi dėl to dviračio. Turite manimi patikėti. Tiesa ta, kad jis buvo
tiesiog atremtas į turėklus prie menų centro be jokio užrakto. Tai buvo
išvakarės tos dienos, kai rimtai susirgau, bet ir tada jaučiau, kad kažkas negerai.
Norėjau tik vieno — kuo greičiau susirangyti savo lovoje, tad impulsyviai
čiupau jį ir parmyniau namo. Pasižadėjau rytoj grąžinti į vietą. Bet atsikėliau
siaubingai karščiuodama ir, tiesą sakant, visai tą dviratį išmečiau iš galvos iki tos
minutės, kai Tomas apie jį prakalbo.
Negalėjau pasakyti, kad pasiskolinau dviratį be savininko leidimo. Tad
apsimečiau, kad tai ne tas pats daiktas. Vis tiek tai visiška smulkmena palyginti
su dalykais, apie kuriuos Tomas niekada neturėjo sužinoti.
Tomas nebuvo panašus nė į vieną mano pažįstamą. Suvokiau tai, kai
pasakiau, kad seksas buvo puikus. Visai to nesitikėjau. Bet jis buvo ugningas.
Ne kokios nors žiežirbėlės ar bengališkos ugnelės. Visas fejerverkų arsenalas!
Kylančios raketos, virstančios sidabriniais ir auksiniais lietaus lašais.
Nežinau, kodėl. Galiu pasakyti, kad patyręs jis nebuvo. Gal tai ir buvo esmė
— turėjau per daug vyrų, kurie tiksliai žinojo, ko nori. Kita vertus, Tomas
atrodė susitelkęs į tai, ko noriu aš.
O svarbiausia, kad jis — orus, garbingas vyras. Vieną dieną ėjome gatve ir
jis ant šaligatvio pamatė penkių svarų kupiūrą. Jeigu tai būčiau aš, pamanyčiau,
kad šiandien sekasi, bet jis nudrožė tiesiai pas laikraščių pardavėją ir paklausė,
ar niekas nepametė pinigų. Niekas kupiūros nepasigedo, tad tiesiog įdėjo ją į
aukų dėžutę.
— Kada nors ateityje norėčiau turėti savo šeimą, — pasakė jis, per šešias
valandas dukart mane pamylėjęs.
Dar nebuvau sutikusi vaikino, kuris sakytų tokius dalykus po kelių savaičių
nuo pažinties. Seniau buvau pratusi prie „kūdikių tėvelių“. Vyrų, nuo kurių
moteris pastoja, o jie nenori remti nei jų, nei savo vaikų.
— O tu? — paklausė jis.
— Žinoma. Kada nors.
Tada man nebuvo nė trisdešimties, tad maniau, kad turiu daugybę laiko.
Tiesą sakant, atsakomybė gąsdino. Bet kartu labai viliojo mintis būti tikros
šeimos dalimi.
Tačiau vieną vakarą Tomas parėjo iš darbo namo nutaisęs keistą miną.
Pasižiūrėjusi į tą išraišką supratau, kad kažkas nutiko. Gal nusiminė, kad
visus savo kūrinius išdėliojau ant grindų. Tomas turėjo vieną trūkumą — buvo
perdėtai nervingas.
— Privalau tau šį tą papasakoti, — pasakė jis, nusiėmė akinius, nuvalė juos
servetėle ir užsidėjo vėl.
Laukiau to. Jis nori, kad išsikraustyčiau. Turėsiu susirasti, kur apsistoti.
Lidija, kuri buvo užleidusi savo butą man nemokamai, kol pati keliavo, jau
grįžo ir nebegaliu ten keltis. Mano uždarbis per mažas nuomai. Jei būčiau
pasirašiusi...
— Gal pirmiau pavalgykime? — pasiūliau norėdama laimėti laiko. —
Pagaminau makaronų su sūriu. Jie orkaitėje.
— Sara, prašau. Tai svarbu.
Jis paėmė mane už rankos ir nuvedė prie sofos. Man tai niekada nepatiko.
Negi sužinojo? Ne. Negalėjo. O gal?
— Kai mokiausi internate, — atsargiai pradėjo jis, — ten buvo berniukas,
iš kurio...
Jis stabtelėjo. To nesitikėjau.
— Iš kurio ką? — paklausiau.
— Iš kurio mes tyčiojomės. Kai sakau „mes“, galvoje turiu savo draugą
Hugą ir save.
Man ėmė dilgčioti oda. Nesu iš tų, kurie skriaudžia. Tomas irgi ne toks. O
gal? Sakoma, kad tyleniai visada ką nors slepia.
— Fiziškai ar psichologiškai? — paklausiau, jausdama, kaip vis greičiau ima
daužytis širdis.
Jis nukreipė akis.
— Įvairiai. Įkišome jo galvą į klozetą ir išsiuntėme į Koventrį. Na, žinai,
nekalbėjome su juo.
Pakilau nuo sofos ir atsisėdau ant grindų. Taip jaučiausi patogiau. Dabar
galėjau aiškiau mąstyti.
— Kodėl?
Tomas vis dar nežiūrėjo į mane.
— Nes keli vyresnieji... tyčiojosi iš mūsų, — skubiai paaiškino jis. — To
berniuko, su kuriuo žiauriai elgėmės, vardas Čapmenas. Jis norėjo, kad
praneštume apie vyresniuosius, bet mudu su Hugu manėme, kad paskui jis
viską paneigs ir mus apkaltins melu, o tai būtų buvę dar blogiau. Tad
spaudėme jį tylėti. Mums buvo tik dešimt...
Tomo balsas trūkčiojo.
Šito nesitikėjau.
— Baisu, — sušnabždėjau stodamasi. Norėjau daugiau paklausinėti ir labiau
jį paremti, bet kažkas mane stabdė.
Dabar jis į mane žiūrėjo. Akys paraudusios ir išsigandusios. Už lango
sukaukė sirena. Tai gana dažna, bet jas išgirdusi visada susinervindavau. Sirenos
nutilo, tačiau triukšmas mano galvoje ne.
— Dabar jis gana garsus ir rašo memuarus, kuriuos planuojama publikuoti
kitais metais, — tęsė Tomas. — Girdėjau, kad jis mini ir mokyklos laikus,
įvardija asmenis. Tikriausiai paminės, kad mudu su Hugu siaubingai elgėmės.
Ką apie mane pagalvos žmonės?
— Klausyk, — pratariau, — jei taip nutiks, paprasčiausiai pasakysi, kad
buvote vaikai.
— Žinojau, kad tai neteisinga. — Jis prisimerkė, lyg kęstų skausmą. —
Pernelyg bijojau elgtis tinkamai. Maniau, kad tėvas pasakys, jog esu silpnas.
Kad dideli berniukai neverkia.
— Tikrai?
— Žinojau, kad nesuprasi. Kaip galėtum? — Balsas pasidarė piktas. —
Užaugai didelėje laimingoje šeimoje, kur tokių dalykų nebūna.
— Ta mano laiminga šeima, — tėškiau, — tikra tik iš dalies. Su motina
gyvenome komunoje. Tėvo niekada nepažinojau.
— Komunoje?
Smėlio spalvos antakiai niūriai atsisuko į mane. Jau anksčiau esu išgyvenusi
visas įmanomas reakcijas į šią informaciją, tad nenustebau. Žmonės būna
priblokšti. Kai kurie susidomi.
— Tiesą sakant, ji buvo visai gerai surėdyta, — negalėjau nuslėpti šypsenos
prisiminusi. — Gyvenome furgonuose ūkininko laukuose Kente. Galėjome
ten nemokamai gyventi, kol dirbome jo žemę. Ten graži vieta.
Akimirką pajutau ilgesį.
— Turėjau galybę draugų; buvome kaip broliai ir seserys. Auginome vištas ir
šunis. Vakarais susėsdavome ratu, dainuodavome ir grodavome gitara. Paprastai
prisijungdavau ir aš, — mano balsas pritilo prisiminus mamos žodžius: Sara, tu
apdovanota angelišku balsu!
Paskui pajutau, kaip drebulys nubanguoja rankomis. Supratau, kad daugiau
neturėčiau nieko sakyti, bet tiesiog tęsiau:
— Paskui...
Tai jau sunkioji dalis. Niekada su niekuo apie tai nesu kalbėjusi. Net su
Emile. Bet jei mudu su Tomu rimtai bendrausime, jis turi žinoti bent dalį
tiesos.
— Kai buvau aštuonerių, mama žuvo automobilio avarijoje. Viena jos
draugių prižiūrėjo mane mūsų vilkstinėje, kai atvyko policija ir tai pranešė.
Jis atrodė priblokštas:
— Tai baisu.
Linktelėjau ir skubiai tęsiau, kad dar šiek tiek papasakočiau, kol dar turėjau
drąsos.
— Paskambino socialinės tarnybos. Galiausiai mane pasiėmė mamos sesuo.
Jiedu su vyru neturėjo savo vaikų, tad nė neįtarė, kaip su manimi elgtis.
Senos nuoskaudos iškilo į paviršių. Jau mėginau užsičiaupti, bet Tomas
buvo nutaisęs susirūpinusią miną, tad liautis negalėjau. Beje, argi jis man
nepasakojo apie savo sunkius laikus?
— Jie buvo griežti ir žiaurūs. Turėjau valgyti kitu laiku nei jie, nes sakė, kad
aš bjauri. Teta sunaikino vienintelę mamos nuotrauką. Ji tikino, kad
nuotrauka netyčia papuolė į skalbyklę, bet aš žinojau, kad padarė tai
apgalvotai, nes visada laikiau ją po pagalve.
Tu nuskandinai mamą! Tu ją nuskandinai!
Nebūk paika mergiūkštė! Juk tai tik nuotrauka.
Kaip gera tuo dalytis su mylimu vyru. Man tikrai palengvėjo.
Tomas susiraukė.
 — Tai kodėl anksčiau man pasakojai kitą istoriją?
Palengvėjimas virto šalčiu krūtinėje. Akys prisipildė ašarų.
— Todėl, — pasakiau tebemėgindama šypsotis, — kad norėjau, jog tai būtų
iš tiesų. Vienintelis būdas susidoroti su viskuo, kol augau, buvo apsimesti, kad
nieko panašaus nenutiko. Įsivaizdavau, kad turiu vyresniųjų brolių ir seserų,
kurie gali mane užstoti ir mylėti. Grįždama iš mokyklos fantazuodavau, kad
mama tebėra gyva. Kad gyvename nuosavame name ir ji manęs laukia...
Paliečiau savo pakabuką kaip visada, kai nusimindavau. Įsivaizduodavau, jog
mama man atsiunčia drąsos, kad ir kur dabar būtų.
— Mama jį visada nešiodavo. Pati suvėrė.
— Todėl jo ir nenusiimi, — suprato Tomas.
Linktelėjau. Bet užuot sustojusi, suvokiau, kad kalbu toliau.
— Reikalas tas, kad... yra dar šis tas.
Nugurkiau gumulą savo gerklėje.
— Po pamokų eidavau į meno koledžą, bet antraisiais metais situacija
pašlijo.
— Kaip? — tyliai paklausė jis.
Susivokiau, kad papasakoti daugiau būtų baisi klaida. Staiga pajutau, kad
Tomas negebės priimti, ką pasakysiu. Negalėjau rizikuoti netekti šio vyro.
Privalau greitai mąstyti. Jei nori papasakoti įtikimą istoriją, turi supinti tiesą su
melu. To išmokau bėgant metams.
— Kaip jau sakiau, — paskubomis tęsiau, — mano dėdė ir teta buvo griežti
žmonės. Koledže pajutusi laisvę ėmiau maištauti. Išeidavau vakarais su draugais
ir mokiausi nepakankamai. Susimoviau per egzaminus ir negavau diplomo.
Tai mano vaizduotės žaidimai. Ar jam palengvėjo? Gal jis laukė ko nors
blogesnio?
Jei taip, jis išties teisus.
Raminamai paglostė man ranką.
— Bet dabar esi talentinga menininkė.
— Juokauji? — tėškiau. — Negaliu parduoti paveikslų. Vos pragyvenu iš
savo pamokų. Jei ne tu, kai sirgau ir negalėjau uždarbiauti, nė neįsivaizduoju,
ką būtų reikėję daryti. Jei nutarei, kad nebenori, jog čia likčiau, tai...
— Tekėk už manęs, — paprašė delnais suėmęs mano veidą ir prisitraukęs
arčiau savęs.
 Ką? Ar gerai išgirdau?
— Bet mes pažįstami vos tris mėnesius.
— Žinau. Bet aš kalbu rimtai. Prašau. Nesu sutikęs nieko panašaus į tave,
Sara. Myliu tave.
Paskutinė frazė labiau priminė aimaną. Netekau amo.
Paskui — tikriausiai dėl nervų — ėmiau kikenti.
Akimirksniu suvokiau, kad elgiuosi netinkamai. Tomo veidas priminė
subliūškusį balioną.
— Atleisk, — apgailestavau, — nenorėjau juoktis. Taip elgiuosi, kai
nežinau, ką daryti.
Jis paniuro.
— Aš kaltas. Spaudžiau tave.
— Ne, — melavau, — viskas gerai. Man labai malonu.
Dar viena sirena prakaukė pro šalį.
— Nesu įpratęs rodyti emocijų taip kaip tu, — kalbėdamas atžagaria ranka
persibraukė per kaktą. — Taip elgtis man labai nejauku, Sara.
— Žinau ir už tai tave myliu.
— Myli? — pakartojo jis. — Ir tu mane myli?
Kaip galėjau atsiimti tuos žodžius? O gal aš jam ir jaučiau ypatingus
jausmus? Tomas buvo man labai geras, mylintis, malonus. Be to, abu praeityje
patyrėme įvykių, apie kuriuos nenorėjome kalbėti. Bet nė pusės saviškių jam
dar neatskleidžiau.
— Myliu, bet... Atleisk, Tomai, negaliu už tavęs tekėti.
Jo veidą iškreipė nusivylimo grimasa.
— Kodėl ne?
Negalėjau paaiškinti. Jei pasakyčiau, jis dėtų į kojas. O aš norėjau, kad šis
vyras liktų. Tikrai troškau.
— Tiesiog patikėk manimi, — paprašiau.
 Tomas

— Visiems stot, — pasakė tarnautojas ir nutraukė mano mintis.

Svarstymo pertrauka.
Aplinkui kaip kokie varnai plasnoja teisininkai, šiurena dokumentus ir
paskubomis žeria komentarus kolegoms.
Iš viršaus žiūriu į išeinančius prisiekusiuosius. Moterų daugiau nei vyrų. Tai
gerai ar ne? Sunku pasakyti.
Visų mūsų gyvenimai jų rankose. Kaip ir ta gyvybė prieš daugybę metų.
Man įdomu, ar Sara galvoja tą patį. Ji kitame žiūrovų balkonų gale nei aš.
Pažvelgiu į ją. Saros plaukai kitokie. Ar viduje vis dar tokia pati?
Ar kas nors esame tokie patys?
Įtariu, kad ne.
Kaip galėtume po visko, kas nutiko?
 5

Tomas

Nuo tada, kai Hugas papasakojo apie Čapmeno rašomus memuarus, pasidariau
nervingesnis nei paprastai. Saros nemačiau nuo to vakaro, kai ji nesutiko už
manęs tekėti. Negalėjau liautis tikrinti viršutiniame stalčiuje gulinčio telefono.
Vis dar nieko.
Paskui, likus trims minutėms iki valdybos posėdžio, žvilgtelėjau dar sykį.

Blogos žinios dėl Čapmeno. Paskambink.

Labai norėjau pasukti vyrų tualeto link, bet negaliu tokiu klausimu kalbėti
telefonu nebūdamas visiškai vienas. Tai gali sugriauti visą mano karjerą.
— Tomai, — pakvietė mano viršininkas. — Eime į pasitarimų salę.
Tik pasitarimui pasibaigus, po valandos ir penkiasdešimt šešių minučių,
galėjau visiškai teisėtai pasiimti telefoną ir sumuštinį, kurį pasigaminau prieš
eidamas į darbą. Jis buvo su tarkuotu čederio sūriu ir plonais agurkų
griežinėliais. Patraukiau parko link.
Hugas akimirksniu atsiliepė.
— Kas nutiko? — paklausiau.
Kalbėjo tyliau nei paprastai:
— Čapmenas nusišovė. Jis negyvas.
— Ką?
Man aptemo akyse. Apkvaitau iš siaubo. O baisi tiesa ta, kad jutau ir
gėdingą palengvėjimą.
— Ar jis?..
Nesugebėjau pabaigti sakinio. Bet Hugas tiksliai žinojo, ką turiu galvoje.
— Ar jis pasakojo apie mus prieš tai padarydamas? Nežinau. Ką tik išgirdau
naujieną. Turėsime luktelėti, kol laikraščiai aprašys visą istoriją.
 Akimirką pamačiau, kaip išnyksta visas mano gyvenimas. Visi sužinos.
Darbas, Sara, trečiadienio grupelė...
— Jis sau gyvybę atėmė sodyboje, greičiausiai, kol žmona ir vaikai buvo
Londone, — tęsė Hugas. Dabar jo balsas buvo abejingesni, lyg stengtųsi
atsiriboti nuo jausmų. — Šovė sau į galvą.
Mintyse pamačiau išblyškusio mokinio viziją. Mane supykino. Pro šalį
einanti motina su vaiku metė į mane pasišlykštėjimo kupiną žvilgsnį.
— Tai mūsų kaltė, — suvapėjau, valydamasis burną. — Jei būtume jam
leidę kam nors papasakoti...
— Liaukis, — nukirto Hugas. — Negali taip galvoti. Jie būtų jį nutildę. Gal
net visus mus išmetę iš mokyklos dėl kokios nors dingsties. Tada viskas buvo
kitaip. Juk žinai.
Hugas buvo teisus, bet aš nepasijutau nė kiek geriau.
— Ar pasakojai savo merginai Sarai? — paklausė.
— Daug ką.
— Ne viską?
— Ne. Ji neklausė.
Dabar man kulkšnis uostė kažkoks šuo. Jo šeimininkas ėjo artyn, tikriausiai
norėdamas užsegti antkaklį.
Atsistojau ir nuėjau.
— Ar manai, kad Olivija galėtų ką nors pasakyti Sarai? — paklausiau.
— Kokiu būdu? — prunkštelėjo Hugas. — Juk nesame jos matę.
— Bet kai jus supažindinsiu, tai gali išplaukti iš pokalbio.
— Vargu. Be to, juk neatrodo, kad jos taptų geriausiomis draugėmis.
Paslapčia jam pritariau, bet ta pastaba mane supykdė.
— Kodėl ne?
— Jos labai skirtingos.
Pajutau, kad imu pykti ant savo senojo draugo.
— Iš tiesų tai paprašiau, kad ji už manęs tekėtų, — ryžtingu balsu
pareiškiau.
Stojo tyla.
— Tu vis dar klausaisi? — paklausiau.
— Taip.
— Ji nesutiko.
 — Irgi gerai.
— Ką nori pasakyti?
— Na, jūs menkai pažįstami, o jei ir būtumėte, vis viena esate kaip vanduo
ir aliejus.
Puoliau gintis.
— Kaip jau sakei, nesi jos matęs.
— Girdėjau pakankamai.
— Skirtingumas gali būti geras dalykas.
— Bendros vertybės ir panašus išsilavinimas svarbu, kai nutariama tuoktis,
— nenusileido Hugas. — Iš to, ką man pasakojai, manau, kad ji niekada tavęs
iki galo nesupras.
Kaip tik taip pasakytų ir mano tėvas, jei būtų gyvas.
Bet jaučiau, kad motina būtų kur kas supratingesnė. Staiga susivokiau, kad
kojos mane atnešė ant Vaterlo tilto.
— Žinai ką, Hugai, aš papasakosiu Sarai. Nebenoriu paslapčių tarp mūsų.
— Jei taip pasielgsi, įtrauksi ir mane.
— Ji niekam nesakys.
Atrodė, kad Hugas ima panikuoti.
— Tikiuosi, kad esi teisus. O jei apsisprendei vesti, bent pažink ją iki galo.
Turi būti tikras, kad ta moteris su tavimi ne dėl namo ir pinigų... Tomai?
Klausaisi?
Nuleidau telefoną. Hugo perspėjimai dėl Saros skaudino. Jis klydo. Juk po
mokyklos prisiekiau elgtis tinkamai. Negaliu vesti nebūdamas nuoširdus.
Sarą radau sėdinčią virtuvėje ant grindų tarp drobių ir teptukų. Ji mėgo
šitaip dirbti. Nors pykdė netvarka, vis tiek tai žavėjo.
— Turiu tau kai ką pasakyti, — pradėjau. — Ateik ir prisėsk.
Ji priėjo prie manęs.
— Kas nutiko?
Sugniaužiau ją glėbyje. Skausmingai suvokiau, kad tai gali būti paskutinis
kartas. Paglosčiau jos plaukus. Šįryt į kaseles įsipynė rožinių ir žydrų karoliukų.
— Turiu tau kai ką pasakyti.
Kalbėdamas su siaubu suvokiau, kad skruostais teka ašaros. Dideli berniukai
neverkia, — girdėjau tėvo balsą, lyg jis stovėtų šalia.
— Tomai! — Sara suspaudė delnais mano veidą. Žiūrėjau į tas dideles,
rudas, patiklias akis. — Kas atsitiko? — švelniu balsu paklausė. — Gąsdini
mane. Ar susirgai?
— Tai Čapmenas, — kūkčiojau.
— Tas berniukas iš mokyklos?
— Jis nusišovė. — Giliai įkvėpiau. — Nusižudė, nes iš mūsų tyčiojosi.
Manęs, jo ir Hugo. Tai buvo vienas iš mokytojų. Po vakarienės versdavo ateiti į
jo kambarį. Nė vienas iš mūsų po to iš tiesų neatsigavome.
Štai. Žodžiai išskrido kaip ta kulka, kurią Čapmenas paleido sau į galvą.
Dar niekada nebuvau taip verkęs. Net kai mirė mano motina.
— Ša, — Sara buvo mane apglėbusi ir sūpavo pirmyn atgal.
— Ar dabar tavo nuomonė apie mane prasta? — šniurkštelėjau.
— Aišku, kad ne. Tai ne tavo kaltė. Dėl nieko, kas nutiko, nesi kaltas.
Mano širdis išsiplėtė. Hugas klydo. Ši moteris mane suprato.
Nė vienas nenorėjome valgyti. Nuėjome į lovą. Ne tam, kad mylėtumės,
bet kad būtume apsikabinę, kol verkiau. Jaučiausi taip, lyg visas tas senas
skausmas plūstų lauk. Rytą pabudau ir akimirkai buvau pamiršęs, kas nutiko.
Langas buvo pravertas. Per rytinio eismo triukšmą girdėjau giedančius
paukščius. Patyriau siaubingą panikos priepuolį, kai viską prisiminiau. Jis
nusižudė sodyboje. Šovė sau į galvą.
Sara pasilenkė virš manęs, jos ilgi plaukai vilnijo per krūtis.
— Aš persigalvojau.
Mane perskrodė baimės priepuolis.
— Žadi mane palikti?
— Ne. Dabar jau noriu už tavęs tekėti.
— Iš gailesčio?
— Ne. Nes esi geras žmogus, Tomai. Aš noriu likusį gyvenimą praleisti su
tavimi.
Paskui ji tapo nervinga.
— Na, nebent ir tu persigalvojai.
Rankomis apsivijau jos kaklą ir įkvėpiau tos neeilinės moters aromato.
Išlipau iš lovos, priklaupiau ant vieno kelio, net nesutrikau, kad vilkiu tik
pižama.
— Sara. Ar suteiksi garbę būti tavo vyru?
— Taip, — atsakė ji. — Suteiksiu.
 Paskui ji pakėlė mano veidą savojo link šypsodamasi savo nuostabia saulėta
šypsena.
— Noriu, kad susilauktume galybės vaikų. Tiesą sakant, visos futbolo
komandos. Tu būsi geriausias pasaulyje tėtis! Aš žinau.
Būsiu. Tikrai būsiu. Man nušvito širdis nuo minties, kaip mokysiu juos
sudėties, vesiuosi į kriketo rungtynes, būsiu šalia. Galėjau įsivaizduoti, kaip
vakarais skaitysiu jiems istorijas, mudu su Sara laikysimės už rankų stebėdami,
kaip jie gauna apdovanojimus už pasiekimus per semestrą, kaip ir aš kadaise,
tik anuomet salėje nebuvo nė vieno, ką mylėjau.
Tėvystė suteiks man progą pradėti naują gyvenimą. Aš nesuknisiu visko,
kaip padarė mano tėvas.
Turiu viską padaryti tinkamai.
Galų gale argi tai gali būti nepakeliama?
 6

Sara

Laikas naujai pradžiai. Tapti nauja Sara. Atsižadėti praeities kartą ir visiems
laikams.
— Nenoriu didelių vestuvių, — pasakiau, kai ėmėme aptarinėti
pasirengimo klausimus. — Nenoriu nieko kviesti.
Pagalvojau, kokia laiminga būtų mama, nors ir prisiminiau ją sakius, kad
netiki santuoka.
Man pasirodė ar iš tiesų Tomo veide pamačiau palengvėjimą?
— Ką pasakytum apie Metrikacijos biurą dalyvaujant tik Hugui ir Olivijai?
Vaikai galėtų atstoti palydą, — pasiūlė jis.
Hugas ir jo žmona Olivija manęs visai nesužavėjo, kai pakvietė užsukti pas
juos „šeiminės vakarienės“ netrukus po to, kai Tomas man pasipiršo.
— Tomas sako, kad jūs dailininkė, — Olivija pastatė daržovių teriną,
pagamintą specialiai man, nes mėsos nevalgau. — Kaip nuostabu.
— Man tai patinka, — atsiliepiau mėgindama nuspręsti, kurią įrankių porą
turėčiau paimti — abipus mano servetėlės gulėjo po tris peilius ir šakutes. —
Tačiau tik tai ir moku, tad negalėčiau veikti nieko kito.
Ji apdovanojo mane savimylos šypsena.
— Kadaise dirbau pardavimų srityje, bet mečiau, kai pastojau. Nėra prasmės
abiem dirbti, jei dėl to nukenčia vaikų priežiūra. Beje, norėjau jiems skirti visą
savo laiką.
Tikriausiai ji kalbėjo ir apie Hugą, aplink kurį sukiojosi kaip apie kūdikį,
siūlė maistą ir niekada neprašė padėti. Jis buvo iš tų vyrų, kurių negalėjau
pakęsti. Bet žinodama, ką jiedu su Tomu patyrė, supratau šių vyrų artumą.
Iš pradžių maniau, kad Olivija viena tų tobulų žmonų — namų šeimininkė
ir motina su pribloškiamais šviesiai rausvais plaukais ir švelnia persikine veido
oda. Bet, vakarui pasistūmėjus, kai Hugas ėmė piktintis valdžia, Olivija
pasižiūrėjo į mane ir pavartė akis. Gal ši moteris savyje talpino daugiau, nei aš
suvokiau!
— Kaip manai? — paklausė Tomas.
— Atsiprašau?
Akimirkai mintimis nuklydau į Olivijos namus ir svarsčiau, ką apie ją būtų
pamaniusi Emilija. Ji visada pamatydavo geriausius kitų žmonių bruožus.
— Siūliau mažas vestuves, dalyvaujant tik Hugui ir Olivijai, o jų mergaitės
būtų tavo palyda, — šiek tiek šaltu balsu pasakė jis.
— Tobula, — atsakiau stodamasi įjungti spindinčią plieninę Tomo
kavavirę, kuri atrodė kainuojanti daugiau nei vidutinis mėnesio atlyginimas.
— Leisk man, — paskubomis pasakė jis.
Pastebėjau, kad Tomas nenorėjo, jog liesčiau jo daiktus. O gal tiesiog
nebuvau pratusi, kad manimi rūpintųsi.
— Tik, prašau, pasakyk jiems, jog nenorime vestuvinių dovanų, —
pasistiebiau, kad apkabinčiau jį per kaklą. — Man reikia tik tavęs, —
pridūriau. — O jei nori pasirašyti vedybinę sutartį, aš neprieštarausiu.
Hugas minėjo tai per mūsų neformalią vakarienę. Nors pateikė kaip
juokingą madą, supratau, kad kalbėjo rimtai.
— Nesąmonė, — aršiai pasakė Tomas. — Viskas, ką turiu, yra tavo.
— Tik jei esi dėl to tikras.
— Esu. — Jis nusiėmė akinius ir juos nuvalė. Pastebėjau, kad dažnai taip
elgiasi norėdamas padėti paskutinį tašką ir nebetęsti diskusijos. — Na, o kur
vyksime medaus mėnesio?
— Ar galėtume vykti į Silio salas? — paklausiau. — Mama apie jas
pasakodavo. Buvo kartą ten mane nusivežusi, kai buvau visai vaikas.
Beveik girdėjau, kaip ji man sako:
„Su draugais pakeleivingomis mašinomis atvykome į pakrantę, kad sėstume
į keltą, — šypsojosi mama prisiminusi. — Tu buvai vienintelė tokia mažytė.“
Nežinojau, ką reiškia keliauti pakeleivingomis mašinomis, o ji man to
nepaaiškino. Tik kai paaugau, suvokiau, kad ne pati geriausia mintis tokiu
būdu kur nors vykti su vaiku glėbyje.
— Tikrai miela, — pasakė jis ir pasilenkė per stalą, kad pakštelėtų man į
nosies galiuką. — Visai kaip ir tu.
 Miela? Dar niekas nėra manęs taip vadinęs.

Vestuvės neatrodė tikros. Vilkėjau lengvą kreminės spalvos suknelę, kurią pati
pasisiuvau iš gražaus šilko ir nėrinių, pirktų turguje. Per visą neilgą ceremoniją
vis laukiau, kad kažkas įsiverš ir pasakys Tomui, ką esu padariusi. Bet nieko
nenutiko. Žinojau, kad ir jis įsitempęs, nes verslo leidinyje tikriausiai buvo
trumpa žinutė apie Čapmeno savižudybę. Tačiau niekas nepaminėjo jo rašytos
knygos. Kaip ir Tomo ar Hugo vardų.
Pamergės palydos vis dėlto neatstojo mažoji Klemė ir jos sesutė Molė. Joms
abiem smarkiai skaudėjo pilvukus ir jiedvi liko su Olivijos mama. Nors
nebuvau mergaičių sutikusi — per vieną ir vienintelį mano apsilankymą jos
miegojo, — vis tiek maniau, kad yra mielos.
— Tikiuosi, kad mergaitėms viskas bus gerai, — sunerimusi pasakiau
Tomui. — Kai buvau dvylikos, man trūko apendiksas.
Galvoje skambėjo tetos balsas: Negaliu trukdyti gydytojo šeštadienį dėl
kažkokio menko pilvo skausmo. Turėsi palaukti pirmadienio.
Bet tada jau buvo per vėlu.
Tas prisiminimas mane nupurtė, tad pasistengiau išstumti jį iš galvos.
Blogosios dienos jau užnugaryje. Prasidėjo naujasis mano gyvenimas.
Kaip vestuvinę dovaną Tomas įteikė gražų vėrinį, kadaise priklausiusį jo
motinai.
— Tikri deimantai, — pasakė man.
Po paraliais! — pamaniau įdėmiai į juos žiūrėdama. Stengiausi garsiai
nesikeikti, nes Tomui tai nepatiko.
— Kaip miela, — pasakiau. — Tikrai. — Paliečiau savo kaklą. — Bet
niekada nenusiimu mamos pakabučio.
Į mane žvelgė tarsi mažo berniuko, kuriam ką tik kažko neleido, akys.
— Suprantu, — prabilo, nors veidas rodė ką kita, — bet pamaniau, kad
ypatingomis progomis norėsi jį segėti.
— Žinoma. Ačiū. — Užsegiau jį virš savo pakabučio. — Manau, jie puikiai
dera. Ar ne?
Pasakiau sau, kad santuokoje kompromisai svarbūs. Jaučiausi skolinga dėl
to, ką buvau padariusi.
Po visko mes keturiese papietavome restorane „Savoy“. Per visą savo
gyvenimą nebuvau lankiusis panašioje vietoje. Padavėjai mums lankstėsi kas
kartą prieidami. Pagavau Hugo žvilgsnį, kai numečiau morkos gabalėlį ant
grindų, bet nekreipiau dėmesio ir toliau stebėjau Oliviją, kad žinočiau, kaip
elgtis.
Nederu prie šių žmonių, — mąsčiau. — Ką aš čia veikiu? Nejaugi padariau
klaidą?
Paskui mudu su Tomu nuvažiavome į Penzansą ir sėdome į keltą. Tik tada,
kai jau stovėjome vienas šalia kito ir plaukėme, pasijutau geriau.
— Man per šalta, — pasakė Tomas. — Eime vidun?
— Man reikia gryno oro, — ištariau ir nukreipiau veidą priešais vėją. —
Nusileisiu po minutėlės.
Jis pakštelėjo mane į viršugalvį.
— Kaip pageidauji, ponia Voles.
Ponia Voles? Pavardė, kaip ir vestuvės, man neatrodė tikra. Bet ant kairės
rankos kaip įrodymas blizgėjo žiedas. Paprasta auksinė juostelė. Tomas norėjo
ko nors išraiškingesnio, bet šis buvo tobulas.
Gana daug kelto keleivių pykino. Manęs ne. Stovėjau ir laukiau, kol
pamačiau žemę. Tai turėtų būti Treskas, sala, kurioje apsistosime.
— Taip ir neatėjai, — manęs ieškoti sugrįžo Tomas.
— Norėjau stebėti jūrą, — paaiškinau. — Pažiūrėk, kiek skirtingų spalvų!
Jis prisiminė.
— Vien tik mėlyna.
— Visai ne, — nusijuokė Sara. — Čia visi mėlynos, žalios ir violetinės
atspalviai.
— Jei jau taip sakai, — jis kalbėjo linksmai, lyg mėgintų iš manęs
pasišaipyti.
Kai pasiekėme nedidelį uostą, su daugybe siūbuojančių mažų laivelių ir
tinklus taisančių žvejų, mane apėmė keista ramybė. Oras labai gaivus. Atrodė
švarus, ne toks, kaip Londone. Bet svarbiausia, kad čia mama buvo kartu su
manimi. Gal kaip tik šioje vietoje! Gal ji laikė mane už rankos, kaip Tomas
gniaužė mano delną, kai ėjome nuo vandens į viešbutį.
— Čia neleidžiama naudotis automobiliais, — paaiškino man. — Todėl
oras toks švarus ir grynas.
Pasijutau susijaudinusi, kai pamačiau senus boluojančius akmenis ir šiaudinį
viešbučio stogą. Kaip ir visi kiti vaikai, menkai prisimenantys savo tėvus,
kabinausi už kiekvienos gijos, kokią tik prisiminiau, pavyzdžiui, mamos odos
kvapą, paskui, kai ji kyšteli pirštą į kremo „Nivea“ indelį, padėtą ant
kosmetinio stalelio. Kiek man buvo metų, kai čia lankiausi? Kaip ji išgalėjo sau
leisti tokias atostogas?
Liko klausimų, į kuriuos man niekada nebus atsakyta.
— Ar žinojai, — paklausiau Tomo vėliau, kai jau įsitaisėme lovoje ir pro
langą stebėjome nedidelį laivelį horizonte, — kad, kai dailininkams baigdavosi
drobės, jie dažnai išskalbdavo jas ir naudodavo dar sykį?
— Tikrai? — sumurmėjo jis užmerktomis akimis ir atrodė beužmiegąs.
— Meno istorikams kartais pavyksta apačioje surasti originalų piešinį, —
pridūriau.
Tomas jau švelniai parpė.
— Būna ir tokių žmonių, — sukuždėjau. — Žiūrint plika akimi jie atrodo
vienaip, bet iš tiesų giliau slypi visai kitas paveikslas.
Tyla.
— Ką darytum, jei būčiau tokia? — išgirdau save klausiančią.
Jokio atsako.
Kaip gerai, kad mano vyras užmigo.

— Galėtume išsinuomoti dviračius, — pasiūliau kitą dieną.

— Juokauji? — paklausė jis. — Juk žinai, kad aš beviltiškas, kai reikia
išlaikyti pusiausvyrą.
Buvau kiek nusivylusi, bet mes visur vaikščiojome. O vieną vakarą
susirengėme iškylą apleistoje pilyje, kur galėjau tapyti apačioje plytinčią jūrą.
— Atrodo, kad saulė degina dangų, — pasakiau jam, pirštu parodžiusi į
abrikosinę saulę.
— Koks vaizdingas būdas šitam apsakyti, — pakomentavo jis.
— Aš taip mąstau, — gūžtelėjau.
Kai nevaikščiojome, daugiausia laiko leidome mylėdamiesi. Laukinė aistra
išsekindavo, lekuodami gulėdavome lovoje. Nė nežinojau, kad galiu taip
jaustis. Seksas nebebuvo kažkas, ką darai siekdamas pamaloninti kitą ar
norėdamas ko nors gauti. Jis buvo tyras. Išties tikras. Tomas sunaikino senus
įsitikinimus.
 Vieną dieną, kol jis tebesnaudė, viena nuėjau į mielą rankdarbių krautuvę ir
kai ką įsigijau. Jau anksčiau mačiau tai vitrinoje ir negalėjau atsispirti. Niekam
nesakysiu.
— Jaučiuosi nėščia, — pasakiau, kai grįždami pakilome į keltą.
— Ką? — paklausė Tomas, nutaisęs tą juokingą, ironišką veido miną, kurią
dažnai pastebėdavau. — Įprastai porai prireikia apie šešių mėnesių, kad
pastotų.
— Kada tuo pasidomėjai? — pasmalsavau.
— Vieną savaitę šiek tiek patyrinėjau, — jis atrodė truputį sutrikęs. — Tai
gal neskaičiuokime savo viščiukų, kol jie dar neprasikalė? — tai pasakęs jis
droviai nusijuokė. — Ar supranti? — paklausė. — Viščiukai. Neprasikalė.
— Faktai negali paaiškinti motinos nuojautos, — nesutikau.
Paskui įtraukiau gaivaus oro, jausdamasi tokia lengva ir apkvaitusi, kaip
viena tų bangų, vilnijančių apačioje.
Kokia aš laiminga, — pamaniau, stebėdama, kaip mano naujasis vyras
nusvyruoja į tualetą. Štai mano proga susitvarkyti gyvenimą. Palikti praeitį
praeičiai. Galiausiai turėti saugią šeimą, apie kurią visada svajojau.
Tik iki tol, kol Tomas išsiaiškins tiesą.
 7

Tomas

Kai grįžome iš medaus mėnesio išvykos, po savaitės nustebinau Sarą įrėminęs

jos paveikslą ir pakabinęs svetainėje. Laisvalaikio kambaryje, kaip ji ją vadino.
— Tu tokia talentinga, — žavėjausi.
Ji patraukė pečiais, kaselės sumataravo.
— Man labiau patinka piešti aktus.
Pasižiūrėjau į uolą, ant kurios iškylavome ir kuri leidosi žemyn į
liepsnojančią jūrą.
— Ar nemanai, kad šis paveikslas nekelia prieštaringų vertinimų?
— Ką turi galvoje?
— Na, menkiau tikėtina, kad nepatiks žmonėms, kuriuos pasikviesime
vakarienės.
Buvo pora labai svarbių bendradarbių, kuriuos būtinai turėjau pakviesti
kokia nors dingstimi. Anksčiau jie buvo mane pasikvietę, tad aš privalėjau
atsakyti tuo pačiu. Dabar jau turėjau žmoną ir buvau labiau tam nusiteikęs, na,
bent jau kol Sara nedarė nieko keisto, pavyzdžiui, nesiūlė vakarieniauti laikant
lėkštes ant kelių priešais televizorių. Niekada negalėjau žinoti, ką mano žmona
rengiasi daryti. Kartais tai būdavo netikėtai smagu, bet kai kada galėjo priversti
jaustis nejaukiai.
— Man labiau patinka žmogaus kūno formos, — nukirto ji. — Nepaliauju
stebėtis, kad kiekvienas yra išskirtinis.
Man irgi buvo šovusi į galvą tokia mintis, bet nedrįsau jos pasakyti.
— Smalsu, kaip atrodysiu, kai lauksiuosi, — pasakė ji padėjusi galvą man
ant peties. Dabar sėdėjome ant sofos po jos paveikslu.
— Tu vis dar manai, kad pastojai? — paklausiau.
— Tiesą sakant, — atsakė ji, atsilošusi ir akies kraštu į mane žiūrėdama iš po
tamsių savo blakstienų, — šįryt pasidariau nėštumo testą.
Negalėjau išreikšti savo emocijų, bet jutau, kaip krūtinėje širdis pradėjo
plakti greičiau.
— Ar tu?..
Sara papurtė galvą:
— Jis neigiamas. Instrukcijoje sakoma, kad turėtų vėluoti menstruacijos,
bet saviškių sulaukiau laiku. Tačiau pastaraisiais metais jos nebuvo labai
reguliarios. Kartais prasidėdavo anksčiau, kartais vėliau.
To nežinojau. Ar ji neturėjo man šito anksčiau pasakyti? Ar tai vienas tų
dalykėlių, apie kuriuos moterys vyrams nepasakoja?
Kitą dieną turėjau grįžti į darbą. Pirmą kartą gyvenime nejaučiau įprastinio
entuziazmo.
— Nesuk sau galvos dėl namų ruošos, — pasakiau. — Sutvarkysiu grįžęs.
— Ponas Smulkmeniškumas! — pasakė ji kumštelėjusi.
Jau ne pirmą sykį Sara taip mane pavadino. Pravardė man nerūpėjo. Kas
blogo norėti, kad daiktai būtų savo vietose? Tai dar vienas Saros bruožas, kurį
pastebėjau. Man patiko, kad virtuviniai rankšluosčiai tvarkingai sulankstyti
virtuvės stalčiuje, bet ji užkabindavo juos ant kėdžių atkalčių arba numesdavo
bet kur virtuvėje. Dar ji įmetė arbatos pakelius į kriauklę ir ištepė baltą
porcelianą. O kai išskalbė mano marškinius, prieš padžiaudama nepakankamai
juos išpurtė.
— Matyt, internatas ir vienišo gyvenimo metai padarė tave labai
nepriklausomą, — nusijuokė sau įprastu linksmu juoku. — Nesijaudink.
Skirsiu daugiau laiko tapyti.
Bet kai vakare parėjau nešinas gražiu mėlynų ir rožinių raštų šalikėliu, kurį
Sarai nupirkau prekybos centre „Liberty“, radau ją klūpinčią prie tuščios
drobės, patiestos ant virtuvės grindų.
— Nebegaliu to daryti, — žiūrėjo ji paklaikusiu žvilgsniu. — Lyg man
reikėtų spyrio į užpakalį — baimės, jog neturėsiu už ką nusipirkti valgyti ar
dujų, — kad rastųsi magija.
— Sara, tau tikrai nederėtų...
Rengiausi sakyti, kad galvotų, ką kalba, nes „užpakalis“ nebuvo man
priimtinas žodis, bet ji klaidingai suprato mintį.
— Žinau! Turėjo palengvėti, kad nebereikia jaudintis dėl laiškų su užrašu
LABAI SVARBU. Man tikrai palengvėjo.
— Ar tu su manimi nesi laiminga? — paklausiau.
— Aišku, kad esu laiminga.
Ji atsistojo ir apkabino mane. Nuo jos sklido keistas kvapas.
— Rūkei? — pasidomėjau.
— Ne. — Jis pasitraukė nuo manęs. — Jei nori žinoti, jau buvau einanti
prie kiosko pirkti cigarečių, bet įsignybau sau ir sustojau.
Nejaugi?
— Užuodžiu tabaką, — nenusileidau.
— Tai mano marškinėliai. Neskalbiau jų nuo baigiamojo kurso. Kai kurie
studentai rūkė per pertraukas.
Paskui jos veidas persimainė. Užuot atrodžiusi nusiminusi, kokia buvo prieš
akimirką, ją nušvietė viena jos mielųjų šypsenų.
— Tiesa, prisiminiau. Kitą savaitę pradedu naują pamokų kursą, tad
ketvirtadienių vakarais namie nebūsiu.
Pasijutau nesmagiai. Ne vien todėl, kad man parėjus jos nebus. Kai kas man
nepatiko. Bet juk mes vis dar mokėmės pažinti vienas kitą? Juk toks ir yra
santuokinis gyvenimas.
Tada prisiminiau.
— Nupirkau tau dovaną, — pasakiau ir parodžiau šalikėlį.
— Dovaną? Kodėl?
— Nes pajutau, kad noriu.
Ir štai vėl. Ta nuostabi šypsena.
— Ak, Tomai, koks grožis. Spalvos tiesiog nuostabios. Koks puikus Peislio
raštas.
Nesupratau, ką tai reiškia, bet nenorėjau išsiduoti. Svarbiausia, kad ji
apsivijo mane rankomis. Ir vėl viskas buvo gerai.

Po kelių savaičių menų centras buvo uždarytas dėl lėšų stokos. Nebeliko
pamokų. Stengiausi neparodyti, kad man palengvėjo.
— Nieko tokio, — raminau. — Kai susilauksime kūdikio, vis tiek turėsi
nustoti ten dėstyti.
— Bet aš ilgėsiuosi savo mokinių! — Jos gražiosiose rudose akyse sužibo
ašaros. — Man taip patinka vesti jų ranką ir matyti, kaip nušvinta veidai,
nubrėžus liniją, apie kurią nė nebuvo pagalvoję.
— Ar tau negana manęs? — paklausiau suvokdamas, kad skamba gana
vaikiškai.
— Aišku, kad užtenka.
Ji nusibraukė plaukus ir įsitempė stengdamasi pabučiuoti mane į lūpas.
Paskendau. Neįtikėtina, kaip ji mane valdė.
Paskui, po kelių savaičių, Sara paskambino man į darbą. Jau buvau prašęs
taip nesielgti. Tai atrodė neprofesionalu. Turėjau būti pavyzdys savo komandai.
— Ar viskas gerai? — paklausiau.
— Žinai, ką? — žaismingai suskambėjo jos balsas. — Tu būsi tėtis!
Jai kalbant, mačiau kaip prie manęs artėja vienas vyresniųjų partnerių, kurio
eisena buvo tikslinga ir ryžtinga.
— Labai gerai, — mandagiai atsakiau.
— Maniau, būsi laimingas iki pat mėnulio!
— Einu į susitikimą.
— Taigi negali kalbėti?
— Būtent.
Ragelį padėjau pačiu laiku.
— Tomai, tikiuosi, kad nenutraukiau nieko svarbaus.
— Visai ne, — patikinau.
Paskui jis ėmė pasakoti, kad valdyba buvo sužavėta matydama mano veiklą
ir norėtų paaukštinti į jaunesniuosius partnerius. Bet negalėjau susikaupti.
Buvau pernelyg susijaudinęs dėl Saros žinutės. Be to, labai bijojau. Tėvystė yra
didžiulė atsakomybė. O jei susimausiu, kaip mano tėvas? Per medaus mėnesį
sakiau sau, kad neturėtų būti sunku tapti geru tėvu. Bet kai tai tapo panašu į
tikrovę, ėmiau abejoti.
Pakeliui namo stabtelėjau pas gėlininkę ir paprašiau pagaminti įvairių gėlių
puokštę, kad tikrai pataikyčiau. Kartą Arabela siaubingai įsiuto, kai nupirkau
jai chrizantemų.
— Patvorės gėlės, — taip jas pavadino.
Sarą radau virtuvėje.
— Atleisk, kad anksčiau negalėjau kalbėti, — pasakiau atsargiai tiesdamas
jai rožiniu kaspinu perrištą puokštę. — Buvo sunkus metas, kai paskambinai.
Tavo žinia nereali!
 — Mūsų žinia, — patikslino ji, nusirišdama prijuostę. Sara gamino kažką
panašaus į kepsnį, kurį vadino tofu guliašu.
— Argi tai ne puiku? — paklausė žmona ir priglaudė mano delną sau prie
pilvo. Nedrįsau nė pajudėti, bijodamas, kad jos viduje galiu ką nors pažeisti.
— Pakalbėk su juo, — paliepė.
Aš garsiai nusikvatojau.
— Juk tai dar ne žmogus.
— Nesąmonė! Juk žinai, kad jis ar ji jau gali mus girdėti. Tai rašoma
knygose apie kūdikius. Mažyli, ar klausaisi? Mes tave mylėsime amžinai. Juk
taip, tėtuk?
Ji nusišypsojo man savo nuostabia šypsena.
— Taip, — patvirtinau staiga pasijutęs kur kas geriau. — Mylėsime.

Vieną šeštadienio rytą po trijų savaičių Sara mane pažadino. Saulė jau pradėjo
šviesti pro užuolaidas. Pastebėjau erzinantį plyšelį lange, nes vakar užuolaidas
užtraukė ji, o ne aš.
Man pakilus, Sara sudejavo:
— Man skauda pilvą.
— Pamėgink atsisėsti ir atsiremti į pagalvę, — švelniai pasakiau, eidamas
prie erzinančių užuolaidų.
Pasigirdo aiktelėjimas ir klyksmas man už nugaros. Atsigręžiau.
— Žiūrėk! — šaukė ji rodydama į paklodes.
Ji gulėjo greitai plintančiame kraujo klane.
Man mišo protas. Stengiausi susivaldyti ir padėti. Galvok. Lik ramus.
— Viskas gerai, — pasakiau.
— Iš kur žinai?
Nekreipiau dėmesio į klausimą.
— Paskambinsime 999, — tęsiau.
Skaičiai. Praktiškas požiūris. Štai kas svarbu. Pasijutau tvirčiau. Viskas bus
gerai.
Turi būti.
Bet jei prisiekusieji, sėdintys savo vietose, žinotų tiesą, jie su manimi
nesutiktų.
Vairuotojo langas atviras.
— Šok vidun, — sako man.
— Turiu grįžti iki vidurnakčio.
— Tiesiog lipk į vidų.
Jis barbena pirštai per vairą. Ant dešinės rankos spindi masyvus sidabrinis
žiedas.
Primena kaukolę.
Apsižvalgau.
Gatvė tuščia.
— Nagi, — sako jis. — Turiu mintį. Bus smagu.
 8

Sara

Mūsų kūdikis išnyko.

Kai atsibudau palatoje, jie man pranešė, kad plėtė gimdą ir atliko
kiuretavimą. Tikriausiai skobti reikėjo dėl to, kad išvalytų mano įsčias ir jos
būtų pasirengusios kitam kartui.
O jei kito karto nebus? Tai mano kaltė. Kaip aš galėjau vieną akimirką
lauktis, o kitą jau nebe?
Kai prausiausi po dušu, kojomis bėgo kraujas. Ėmiau verkti dar stipriau.
Grįžus namo, Tomas buvo labai mielas, nešė man į lovą arbatą ir glostė
nugarą.
— Žinoma, eisiu su tavimi, — pasakė, kai po kelių savaičių iš ligoninės
gavome laišką, pranešantį, kad reikia atvykti apžiūrai. — Tuo metu turiu
susitikimą, bet jį atšauksiu. Tu kur kas svarbesnė.
Didžiam nusivylimui, mus nusiuntė į moterų kliniką, kur teko sėdėti
laukiamajame tarp pasipūtusių nėščiųjų, kurios globėjiškai glostė savo
apvalumus ir plepėjo su kitomis apie tai, kiek savaičių jau praėjo.
— Ponia Voles, — pakvietė seselė.
Vis dar apimdavo keistas jausmas, kai kas nors kviesdavo mane vyro
pavarde.
— Dažnai, — pasakė seselė, vos įėjome į kabinetą, — savaiminis abortas
įvyksta tada, kai vaisiui kas nors negerai.
— Abortas? — aiktelėjau. — Tai buvo visai kas kita.
— Pavartojau medicininį terminą, skirtą apibūdinti nėštumui, kuris
nutrūksta, — tęsė ji. — Žinoma, tai labai liūdina. Bet skirtingai nuo kai kurių
kitų, jūs žinote, kad galite pastoti. Palaukite tris mėnesius ir pamėginkite dar
sykį.
 Tris mėnesius? Skambėjo kaip visa amžinybė.
Namo Oksfordo gatve grįžau viena, po apžiūros vis dar jaučiausi nestabiliai.
Tomui teko grįžti į biurą. Kalėdinės girliandos jau buvo įžiebtos. Vaikai išpūtę
akis žiūrėjo į plastikinius natūralaus dydžio elnius vitrinose. Maža mergytė
šviesiomis kasytėmis rodė pirštu. Norėjau tokią turėti. Vos susivaldžiau
nepuolusi prie jos ir nenusivedusi. Kodėl mano motina negalėjo manęs
branginti labiau? Gal tada nebūtų išvažiavusi automobiliu ir manęs palikusi.
Ne. Neleisiu sau mąstyti apie anuos tamsius laikus. Bet liautis negalėjau.
Mintys gaudė ir gaudė, kol priėjau Tomo namus — jie man vis dar buvo jo, o
ne mūsų. Siaubingai troškau išgerti. Gydytojai liepė atsisakyti alkoholio, kol
stengiamės pastoti. Velniop viską. Tomas nesužinos. Jei tai bus degtinė ir
nesmirdės. Išmaukiau pusę butelio ir užmigau.
Naktį miglotai suvokiau, kad jis atėjo. Švelniai pabučiavo. Mano kūnas
akimirksniu atsakė į jo prisilietimą, kaip visada. Pasisukau į jį.
— Gal turėtume luktelėti?
Bet aš negalėjau. Apsikabinimai ir jausmas, kad esame vienis, labai ramino.
Net jei turėtume būti trise.

Kai buvo nukabintos visos Kalėdų dekoracijos, vėl pajutau, kad laukiuosi.
— Per greitai. Turėjome dar palaukti prieš mėgindami, — pasakiau Tomui.
— Nesąmonė, — atkirto jis visas švytėdamas. — Kitas kūdikis pakeliui.
Argi ne puiku?
Nenorėjau pripažinti, kad kai mylėjomės, buvau prisiplempusi degtinės, o
Tomas to nepastebėjo dėl užplūdusios aistros. Tad ir dabar nieko nesakiau.
Vieną rytą, kai buvau baigianti anglimi dažyti išorinę kvadrato sieną,
pajutau maudimą apačioje. Nuėjau į vonią. Ir štai — ant kelnaičių ryški
raudono kraujo dėmė. Mane perliejo įsiūtis.
— Sakiau tau, — tėškiau Tomui paskambinusi. — Juk aiškinau, kad reikia
luktelėti, kaip toji seselė patarė.
— Man labai gaila, — tyliai pasakė vyras, kurio balsą girdėjau ragelyje. —
Vyksiu su tavimi į ligoninę.
— Ne, — atkirtau. — Pati ten nusigausiu.
Bet iš tiesų jo man buvo gaila tiek pat, kiek ir savęs. Gal tai bausmė, kad
gėriau degtinę.
 Išsikviečiau taksi ir nuvykau į ligoninę, kur mane apžiūrėjo.
— Šį kartą valyti nereikia, — pasakė gydytojai. — Embrionas pasišalino
pats. Jūsų gimda gana švari. — Jie kalbėjo taip, lyg turėčiau tuo didžiuotis.
Kol buvau ligoninėje, neleidau sau verkti. Vėliau prisiminiau porą mažyčių
baltų batukų, kuriuos nusipirkau (tiesiog dėl visa ko) rankdarbių krautuvėlėje
Silio salose nieko nesakiusi Tomui, ir pradėjau raudoti dar gailiau.
— Mieloji, ar viskas gerai? — paklausė perpildytame autobuse greta manęs
sėdėjusi moteris.
Visi aplinkui plepėjo, juokėsi, aptarinėjo, ką nupirko savo vaikams per
sausio išpardavimus. Nešėsi didžiulius ryšulius ir buvo apsikrovę pirkinių
krepšiais „Hamleys“.
Negalėdama kalbėti tik linktelėjau. Bet labai norėjau paklausti, ar ji turi
vaikų ir ar kas nors panašaus jai yra nutikę. Jei tik turėčiau mamą ar draugę, su
kuria galėčiau pasikalbėti.
— Reikėjo man paskambinti, — pasakė namo grįžęs Tomas.
Jis mėgino apsikabinti, bet aš išsisukau. Nebuvau verta jo meilės.
— Mes pabandysime dar sykį, — vėliau, jau po vakarienės, kurios nė
kąsnio negalėjau nuryti iš nusiminimo, pasakė jis. — Ar žinojai, kad vienas iš
trijų nėštumų...
— Nenoriu girdėti jokios sušiktos statistikos! — užrikau.
Buvome virtuvėje. Jis atidžiai nušveitė kiekvieną stalo įrankį, gulėjusį ant
džiovyklos, o tokie apgalvoti jo veiksmai ir žodžiai privertė mane pratrūkti.
— Skaičiai nepadės geriau pasijusti, kai vieną savaitę skauda krūtis, o kitą
jau nebe. Jie nenumaldys mano noro žiūrėti į gatve einančią šeštą mėnesį
nėščią moterį ir galvoti „štai ir aš turėčiau dabar tokia būti“.
Ėmiau nevaldomai raudoti.
— Tu turėsi kūdikį, — tyliai sumurmėjo Tomas.
— Bet juk mes to nežinome.
Jis neturėjo ką atsakyti. Kaip galėtų? Niekas nesugebėtų.

Mėginome toliau. Patyriau dar du persileidimus. Visi maždaug vienuoliktą

savaitę.
Bandžiau prasiblaškyti puošdama namus. Turguje nupirkau mėlynos ir
oranžinės spalvos kilimą, bet Tomui jis nepatiko.
 — Per ryškus, — pasakė.
Bet juk tai ir buvo esmė. Šią vietą reikėjo pažadinti. Namie vien tik smėlio
arba chromo spalvos. Iš pradžių būstas atrodė prabangus palyginti su skylėmis,
kuriose teko gyventi. Bet dabar erdvė atrodė svetima.
Šiuose namuose nebuvo nieko mano.
Net savo kūno nebejaučiau kaip savo.
— Šįsyk viskas gali pavykti, — patikino Tomas.
— Nenoriu apie tai kalbėti, — atkirtau. — Tu niekam nesakysi. Ypač
Hugui ir Olivijai. Elgsimės taip, lyg nesilaukčiau, tad kai vėl viskas pašlis, man
neteks nusivilti.
— Bet...
— Tomai! Prašau gerbti mano norus.
Jis gerbė. Nesakėme nė gyvai dvasiai. Net Hugui, bent taip tikino Tomas,
nors kas žino, apie ką jie kalbėjosi žaisdami tenisą sekmadienio rytais?
Nuojauta liepė nepasikliauti tuo vyru. Buvau tikra, kad jis apgaudinėjo Tomą
per tą siaubingą patyčių istoriją mokykloje.
Nuostabu, laukiuosi jau dvyliktą savaitę. Mane apžiūrėjo ir štai — mažylis
pilve raibuliuoja priešais mane.
— Man atrodo, kad kūdikis visiškai sveikas, — pasakė gydytojas.
Šešioliktą savaitę pasidarė sunku užsisegti džinsus. Sode skleidėsi narcizai.
„Viskas bus gerai“, — kartojo linksmai linkėdamos gležnos jų galvelės.
Netrukus Hugas ir Olivija pakvietė mus vakarienės. Po antrojo persileidimo
atmesdavau visus jų kvietimus, bet šį kartą nutariau susitikti. Mums atvažiavus
Olivija kažką maišė ant viryklės. Nuo kvapo mane ėmė pykinti.
— Plekšnė citrinų padaže, — pasakė ji. — Tikiuosi, patiks.
— Atsiprašau, — sumurmėjau ir nudūmiau į tualetą.
Kai grįžau, iš Olivijos išraiškos supratau, kad Tomas jai papasakojo.
— Kokia puiki naujiena, — pasakė apkabinusi mane.
— Rengėmės niekam nieko nesakyti dar kurį laiką, — daugiaprasmiškai
sumurmėjau.
— Bet juk viskas gerai, — gynėsi Tomas. — Dauguma persileidimų įvyksta
iki dvyliktos savaitės.
„Persileidimas“ jis ištarė kaip kokį mokslinį terminą. O ne skrandį
spaudžiančią gyvo, kvėpuojančio kūdikio netektį. Mūsų kūdikio.
 — Mamyte, — pasigirdo tylus balselis laiptų viršuje. — Negaliu užmigti.
Pavydžiai pasižiūrėjau į Olivijos ir Hugo vyresnėlę. Turėjo nuostabius
šviesiai rusvus plaukus ir kiek riestą nosytę.
— Puikus mėginimas, Kleme, — pasakė Hugas ir paėmė ją į glėbį. — Bet
tau reikia pamiegoti, o mums skirti laiko sau.
— Labas, — pasisveikinau.
— Kas tu? — paklausė ji.
— Mano vardas Sara.
Jos akys išsiplėtė.
— Sara iš labdaros valgyklos?
Stojo spengianti tyla.
— Kleme! — patyliukais pasakė Olivija. — Tai siaubingai nemandagu.
— Bet juk tėtis visada taip apie ją sako. Juk dėl to negalėjome būti jos
palyda per vestuves.
— Nesąmonė! — atrodė, kad Hugas norėtų būti bet kur, tik ne čia. —
Vaikai kartais viską supranta neteisingai. Tai tikrai juokinga.
— Nemanau, — šaltai pasakė Tomas.
Netrukus išėjome.
— Nepaisyk Hugo, — pasakė Tomas, o aš supratau, kad mano vyras įtūžęs.
— Nekreipiu dėmesio, — sumelavau.
— Jo manymu, nė vienas, kuris nelankė mokyklos arba kalba ne taip, kaip
Olivija, yra ne iš mūsų sluoksnio.
— O tu? Ar taip pat manai, kad esu nevykėlė?
Tomas sustojo gatvės viduryje. Jis suėmė mano smakrą ir pakėlė savo veido
link.
— Esi gaivaus oro gurkšnis, — paprastai pasakė. — Dėl to tave dievinu.
Dvidešimtą savaitę mane apžiūrėjo dar sykį. Galėjau girdėti jo širdies
plakimą! Mūsų kūdikis žindo savo nykštį. Tai tikra. Tai ne apsimetinėjimas ar
tuščia viltis. Aš nešiojau kūdikį!
— Jei norite, galiu pasakyti lytį, — pranešė gydytojas.
— Norime, — pasakė Tomas.
— Nenorime, — ištariau.
— Bet jei žinosime, bus kur kas paprasčiau nupirkti drabužius ir įrengti
vaikų kambarį, — aiškino mano vyras.
 — Tegul tai bus staigmena, — nukirtau. Bet iš tiesų negalėjau leisti sau
pernelyg prisirišti. Jei neteksiu ir šio, tegul tai bus kūdikis, o ne mano sūnelis
arba dukrytė.
Dvidešimt antrą savaitę nutariau, kad jau laikas. Tomui išėjus į darbą ėmiau
piešti freską ant trečiojo miegamojo sienos. Nuo tos minutės, kai susituokėme,
negalėjau tapyti. Tiesiog nepavykdavo. O dabar medis įgavo formą. Paskui
saulė. Atsivėrė parkas. Visgi negalėjau darbuotis taip greitai kaip anksčiau.
Tapydama tvenkinį su antytėmis pasilenkiau vos kairiau. Kėdė suklibėjo. Aš ją
pasitaisiau. Vėl susvyravo. Po akimirkos tėškiausi ant grindų.
Siaubingai drebėjau. Kažkas blogai. Pilvo apačioje jutau sunkumą, kurio
anksčiau nebuvo.
Kraujo dėmės.
— Ne! — klykiau.
Kraujas bėgo vis stipriau. Man pasidarė šalta. Nuropojau prie telefono.
Negalėjau prisiminti Tomo biuro telefono numerio. Savo siaubui
neprisiminiau ir 999.
— Padėkite! — šaukiau. — Prašau, kas nors. Padėkite man!
 9

Tomas

Jei kaimynas nebūtų išgirdęs ir užėjęs pro neužrakintas galines duris, nė

nežinau, kaip viskas būtų pasibaigę.
Ligoninėje mums paaiškino, kad persileidimas įvyko ne dėl to, kad
nukritau. Atrodo, viskas prasidėjo anksčiau.
— Galbūt turėtume atsisakyti minties susilaukti vaikų, — pasakiau, kai
išblyškusi ir išsekusi Sara grįžo iš ligoninės.
Gydymo įstaigoje ji išbuvo daugiau kaip savaitę; jau bijojau, jog po traumos,
kad pagimdė negyvą kūdikį, Sara niekaip neatsigaus.
Žmona su siaubu dėbtelėjo į mane.
— Apie ką tu kalbi?
Tikėjausi, kad ji taip reaguos į mano pasiūlymą. Buvau pasirengęs.
— Prašau, paklausyk manęs. Mes vis vien galėtume puikiai gyventi dviese.
Apsvarstyk tai. Užsiimtum dalykais, kurių neleistume sau, jei turėtume vaikų.
Pavyzdžiui, vykti nuotykių kupinų atostogų arba...
Stabtelėjau. Tiesa ta, kad aš niekada nebuvau kelionių mėgėjas. Buvau iš tų,
kurie mėgsta užsiimti tuo, ką moka. Bet tikėjausi, kad tai paveiks žmoną.
— Tu nesupratai?
Gilios rudos akys buvo paklaikusios. Tiesą sakant, jau buvau pasirengęs
pasakyti, kad jos skroste mane skrodžia.
— Aš privalau pastoti! — klykė ji. — Man reikia turėti šeimą.
Atrodė, kad Sara pamišo. Tai mane išgąsdino. Nejaugi vedžiau beprotę?
— Aš taip pat neturėjau tikros šeimos, — argumentavau iš paskutiniųjų
stengdamasis kalbėti ramiai. — Jausčiausi visai laimingas, jeigu mano gyvenime
būtum tik tu.
— Turi savo brangųjį draugą Hugą.
 Daugybę kartų apie tai kalbėjomės. Mane labai sužeidė Klemės persakytas
Hugo komentaras apie „labdaros valgyklas“.
— Tikriausiai tu taip pasakei jai girdint, — ištariau.
Jis užtikrino, kad dukrelė blogai suprato:
— Juk žinai, kokie tie vaikai. Jie surenka žodžius ir paskui pavartoja juos
visiškai netinkamuose kontekstuose.
Žinojau, kad jis meluoja, bet po Čapmeno istorijos reikėtų kur kas daugiau,
kad užbaigtų mūsų draugystę.
Sara apsipylė ašaromis. Ji atrodė siaubingai — tik savo pačios šešėlis.
Akimirką prisiminiau motiną. Niekas man nepasakė, kad ji sirgo. Miglotai
prisimenu, kad ji daug gulėdavo. Bet paskui mane išsiuntė pas tetą. O kai
grįžau, mamos jau nebebuvo.
— Tavo motinai buvo vėžys, — paaiškino tėvas. — Tokių dalykų nutinka.
Man labai gaila.
Tik tiek emocijų jis galėjo parodyti.
— Vyrai turi atrodyti stiprūs, net jei taip nesijaučia, — man pasakė tėvas,
kai pamatėme vaškinį motinos veidą karste. Po mirties jos žandikauliai nukaro
ir ji ėmė priminti tuos ištįsusius atvaizdus iš juokingų mugių veidrodžių.
Priėmiau šį patarimą taip, lyg jis būtų toks pat patikimas kaip ir mano
daugybos lentelės. Tad niekam nepasakojau, kaip jaučiausi pamatęs tuščią, be
jokio niekučio jos naktinį stalelį. Viskas buvo švariai nurinkta. Jos rūbai išnyko
iš drabužinės.
Lyg ji nė nebūtų egzistavusi.
O jei aš neteksiu ir žmonos? Mėginau per virtuvės stalą pasiekti Saros
rankas, bet ji atsitraukė.
Skirtingai nei ankstesni ją apžiūrėję gydytojai, dabartinis aptiko randų ant
kiaušintakių. Jis manė, kad jų galėjo atsirasti, kai vaikystėje trūko apendiksas.
Tai galėtų būti jos persileidimų priežastis.
Sara buvo įdūkusi. Iš tiesų jos veidas ėmė mane gąsdinti.
— Jei teta būtų paklausiusi manęs, kai sakiau, kad sergu, viso šito nebūtų
nutikę.
Jei tai nebūtų nutikę...
Jei mes nebūtume to padarę...
Abi šios frazės dažnai skambėjo per mano trečiadienio susitikimus.
 Mėginau susikaupti.
— Man labai gaila. Bet esmė ta, kad tai praeitis. Turime realistiškai vertinti
ateitį. Gydytojas sakė, kad tau labai pasisekė, jei tiek kartų pastojai.
— Taigi nėra priežasties, kodėl ir vėl negalėčiau to padaryti, — tėškė ji
man. — Kitą sykį viskas bus gerai. Aš žinau.
Bet ėjo savaitės ir mėnesiai. Lapkritį vis dar nieko nebuvo nutikę. Sara
sunyko ir tapo nelaiminga. Vėl ėmė tapyti. Tik šįkart didžiules siaubingas
pilkas abstrakcijas.
O vieną vakarą grįžęs iš darbo radau savo žmoną sėdinčią miegamajame ant
grindų. Jos gražūs ilgi juodi plaukai buvo nukirpti trumpai ir pasišiaušę.
Likusieji netvarkingais kuokštais mėtėsi ant kilimo šalia virtuvinių žirklių.
— Kodėl tai padarei? — paklausiau.
Ji žvilgtelėjo į mane taip, lyg tai būtų buvę savaime supranta.
— Arba jie, arba mano riešai, — pasakė ji. — Nebegaliu ilgiau kentėti, jei
mes neturime vaikučio.
Nusileidau ant kilimo ir apglėbiau ją.
— Vienas vizitas į vaisingumo kliniką, — pasakė ji. — Noriu tik tiek.
Prašau. Pagalvok apie Hugo ir Olivijos dukreles. Ar nenorėtum turėti ko nors
panašaus į Klemę ar Molę?
Prisiminiau pirmuosius kartus, kai tikėjausi tapti tėvu. Bet nė negalėjau
įsivaizduoti, kad pradėti kūdikį gali būti taip sunku.
— Tai ne vien pinigų klausimas, — iš lėto prakalbau, — bet ir juos tektų
imti iš mano rezervo nenumatytiems atvejams. Jaudinuosi dėl tavęs. Nesu
tikras, kad mums derėtų dar kartą visa tai išgyventi.
Ji pasitraukė nuo manęs.
— Ką turi galvoje sakydamas „mums derėtų“? Ar manai, kad mes
išsiskirsime?
— Ne. Aišku, kad ne. Myliu tave.
— Tada suteik man tą progą. Prašau.
— Gerai, — iš lėto pasakiau. — Mes pamėginsime pagalbinį apvaisinimą.
Tik kartą.
— Ačiū, — Sara apsivijo mane rankomis.
Staiga grįžo ramybė. Susigrąžinau savo mieląją žmoną. Kaip protingas
žmogus, ką tik jautęsis visiškai sugniuždytas, gali staiga vėl šokinėti iš laimės?
Tai privertė susimąstyti, kad šios moters — savo žmonos — visai nepažįstu.
Pirmą kartą svarsčiau, ar nesuklydau.
 10

Sara

Vis dar labai nelaiminga po eilinio barnio su Tomu gulėjau ant lovos, kai
pasigirdo durų skambutis. Pamėginome pastoti pasitelkę pagalbinį apvaisinimą
(IVF)1, bet nepavyko. Maldavau pabandyti dar sykį, bet jis atsisakė.
Tomas tikrai nesuvokė, kaip jaučiuosi. O kodėl turėtų? Ištekėjau už vyro,
išmokyto slėpti emocijas.
Vėl išgirdau durų skambutį. Kas ten? Nė viena mano senų draugių
nežinojo, kur gyvenu. Esu įsitikinusi.
Prisiverčiau nulipti laiptais. Prie durų stovėjo graži moteris nepriekaištinga
oda, ryškiai mėlynomis akimis, šviesiais rusvais plaukais ir rankose laikė
didžiulę lelijų puokštę. Nustebau, kad Oliviją pažinau ne iškart.
— Tomas tave atsiuntė? — paklausiau.
Ji linktelėjo.
— Taip. Bet, tiesą sakant, ir pati planavau užsukti. Gėlės tau.
Ji ištiesė man puokštę, o paskui nelauktai stipriai apkabino ir vos nesutraiškė
lelijų.
— Man labai gaila, — sumurmėjo ji. — Išgyvenai siaubingus dalykus.
Labai atsiprašau, kad nebuvau geresnė draugė.
Ji jau ėjo vidun, nors nė nepakviečiau. Kodėl tokios moterys kaip Olivija
mano, jog turi prigimtinę teisę elgtis kaip užsimaniusios?
— Visai nepadėjo tai, kad tavo duktė prikišo man labdaros valgyklą, —
priminiau.
— Tai Hugas, ne aš. Kartais jis gali būti visiškas šiknius. — Paskui delnu
prisidengė burną.
Tai, kad Olivija prakalbo šiurkščiai ir aiškiai tuo pasibaisėjo, išmušė iš vėžių.
Iš mano burnos išsiveržė dejonę primenantis juokas.
 Kurį laiką Olivija atrodė priblokšta, o paskui irgi ėmė juoktis. Tuojau juokas
virto isterišku ir turėjome atsiremti į sieną, kad nepargriūtume.
Pagaliau ji sučiupo mane už rankos.
— Žinai, ką? Eikime ir nusiaubkime miestą. Žinau vieną mažą bariuką
Soho rajone. Galėsime mergaitiškai paplepėti ir išpilti visą purvą ant mūsų
vyrų.
Iš namų išėjome anksčiau, nei sugalvojau dingstį atsisakyti. Per akimirką
Olivija susistabdė taksi.
— Kaip puiku, — paplekšnojo man per ranką ji, kai įsitaisėme ant galinės
sėdynės.
— Kodėl staiga tapai man tokia draugiška? Ar tau manęs gaila? —
pasidomėjau.
— Iš dalies taip, — pripažino moteris. — Bet ir dėl to, kad tavimi žaviuosi.
— Žaviesi?
Ji patraukė pečiais. Nuo šio judesio pasklido kvepalų aromatas. Atrodė
prabrangus.
— Tu nebijai išsiskirti, — tęsė ji. — Rengiesi, kaip nori, tapai aktus. —
Taksi vairuotojas žvilgtelėjo į mus per galinio vaizdo veidrodėlį. — Turiu
pasakyti, kad tokia moteris kaip tu pasaulyje būtų paskutinė, kurią galėjome
įsivaizduoti senojo nuobodos Tomo žmona.
Puoliau jo ginti:
— Jis nėra nuoboda.
— Nagi! — Olivija nutaisė pokerio žaidėjo veidą ir gana įtikinamai
pavaizdavo Tomo balsą. — Ką gausite, jei padalysite trisdešimt, pakelsite
dešimtuoju laipsniu ir atimsite devyniasdešimt aštuonis?
— Nė neįsivaizduoju, — atsakiau vėl užsikvatojusi. Tarsi kažkas mano
viduje būtų ištrūkę į laisvę.

— Žinai, triukas, kaip elgtis savaip, yra suvaidinti, kad viską sugalvojo vyrai,
— vėliau bare ištisą pusvalandį man aiškino Olivija. — Sakai Tomui, kad išties
gerai padaryti pertrauką siekiant pagalbinio apvaisinimo, bet norėtum, kad jis
pasiimtų vieną kitą savaitę atostogų. O paskui vėl būsite ta pati pora kaip per
medaus mėnesį. Jokio spaudimo. Jokios prievartos. O tada pamažu, labai lėtai
imi jam piršti mintį apie dar vieną bandymą.
 Jaučiausi dvejopai: sužavėta ir kiek priblokšta.
— Ar taip tvarkaisi su Hugu? — paklausiau.
Staiga jos veidu nuslinko šešėlis. Vos akimirką, bet to pakako.
— Kai kurie vyrai kitokie, — pasakė.
Norėjau dar paklausinėti, bet suvokiau, kad nepakankamai gerai pažįstu
Oliviją. Gal ji irgi taip pasijuto, nes iš karto pakeitė temą.
— O dabar pasakyk man, ar kalbėjote apie ankstesnes Tomo meiles? O apie
taviškes? Kuo Tomas patraukė? Judu tokie skirtingi, — paklausė ji mergaitiška
maniera, kuri man priminė kietųjų mergaičių būrį mokykloje. Tą patį, kuris
nuo manęs atsiribojo.
Argi aš pati sau neuždavinėjau šio klausimo daugybę kartų?
— Na, mes patikome vienas kitam, — sumurmėjau.
Olivija linksmai nusijuokė.
— Visada maniau, kad Tomas puikus lovoje. Tie tyleniai dažnai turi
paslėptų gabumų. — Jos akys suspindo. — Papasakok daugiau.
— Jis patikimas. — Gurkštelėjau dar vyno. — Štai kas iš tiesų patraukė.
Žinojau, kad jis manęs niekada nenuvils.
— Ak, — Olivija terkštelėjo savo taure į maniškę. — Man buvo įdomu, ar
suveikė senas geras stabilumas. O tai kas tada tave skaudina? Nagi. Pasipasakok
man. Merginos plepa apie viską.
Norėjau pasakyti, kad niekada nerūpėjo mergaitiški plepalai. Net su Emile.
Praeityje buvo per daug dalykų, kurių nenorėjau niekam atskleisti.
— Kuo jis buvo vardu? — neatstojo Olivija. Jai ėmė pintis liežuvis. Ji
išlenkė per daug. Kaip ir aš. Bet aš buvau pajėgesnė.
— Nenoriu sakyti, — prisipažinau.
— Vis dar jautru? Lažinuosi, kad tai buvo tavo pirmoji meilė. Jie labiausiai
įskaudina.
Iš kur ji žino?
Sara, bus saugu, — sukuždėjo jis atsegdamas mano sijono užtrauktuką
miegamajame, kai tetos nebuvo namie.
— Kiek tau buvo metų?
— Šešiolika, — atsakiau.
Olivija kilstelėjo antakius.
— Gana anksti. Maniškė buvo, kai buvau aštuoniolikos. Prancūzas. Mano
tėvai jį pažinojo ir visi kartu vykome atostogų į Kanus. — Jos balsas pasidarė
svajingas. — Motina būtų mane užmušusi, jei būtų sužinojusi, kad iš tiesų
vakarais visai neidavome pasivaikščioti.
Mano galvoje pasigirdo tetos balsas.
Tu, purvina mergiūkšte, — šaukė netikėtai parėjusi. — Visai kaip tavo
močia. Tikra kekšė.
— Ar Tomui svarbu? — paklausiau.
— Nežinau. Apie tai nesame kalbėję.
Tiesa ta, kad kartą Tomas manęs klausė, ar esu turėjusi vaikiną, tada
atsakiau, kad buvo vienas kitas, bet jie nieko nereiškė. Atrodė, kad jam labiau
patiko pokalbio netęsti. Koks palengvėjimas.
Olivija pamojo padavėjui, kad atneštų dar vieną butelį.
— Tavo vietoje aš apie tai nepasakočiau. Tokie vyrai kaip Tomas ir Hugas
mėgsta jaustis kieti, bet iš tiesų yra be galo tradicinių pažiūrų. Hugas nebūtų
manęs vedęs, jei nebūtų galvojęs, kad esu vis dar tyra.
— Tikrai?
— Taip. Rimtai. — Ji siurbtelėjo dar sykį ir įsižiūrėjo į erdvę. — Kartais
manau, kad pražiopsojau savo gyvenimą.
— Tai kodėl už jo tekėjai?
Ji išpūtė akis, lyg būčiau paklaususi akivaizdaus dalyko.
— Nes jis buvo tinkamo tipo vyras. Na, žinai: lankė gerą mokyklą, mūsų
tėvai buvo panašūs, jis daug uždirbdavo. Mano motina sakydavo: „Reikia
tekėti už pinigų. Meilė tik papildomas priedas.“
— Bet tai siaubinga!
— Ne visai. Tai praktiška. Be to, kai tekėjau, aš mylėjau Hugą.
Ji stabtelėjo.
— O dabar?
Jos lūpomis nuslinko šypsenėlė.
— Turime mergytes. Viskas kitaip. Suprasi tai, kai susilauksite vaikučio.
Nereikia taip žiūrėti. Jūs susilauksite. Žinau. Pasirūpinsiu, kad tave apžiūrėtų
geri specialistai. Tiesą sakant, yra nuostabus vyras, kuris padėjo kitai mano
draugei pastoti po ilgų metų mėginimo.
Kitai draugei? Ar tai reiškia, kad dabar esu jos draugė?
Ji visai nepanaši į Emilę. Bet gal tai ir gerai. Niekas negalėtų pakeisti Emilės
ir jos mielų akių.
— Yra tik vienas dalykas, — pridūrė ji.
— Koks?
— Turėsiu tapti krikštamote.
Nusišypsojau.
— Tai būtų garbė.
— O dabar, — pakilo ji svyruodama. — Turime išsikviesti taksi ir keliauti
namo. Ir pakeliui galime nuspręsti, kur judu su Tomu vyksite atsipūsti.
Paryžius ar Viena? — Paskui ji susižavėjusi suplojo delnais. — Jaučiuosi taip,
lyg vykčiau pati! Dievulėliau! Jau laikas. Kaip gerai, kad ne aš pasiimu
mergaites iš mokyklos. Turiu prasiblaivyti.
Namo grįžau tokia laiminga ir optimistiška, kokia jau seniai nebuvau.
Viskas bus gerai. Jaučiau tai kiekviena savo ląstele.
1
IVF — in vitro fertilization, apvaisinimas mėgintuvėlyje.
 11

Tomas

Po eilinės dramatiškos nuotaikų kaitos Sara, papietavusi su Olivija, grįžo pilna

idėjų. Ji net pasiūlė, kad pasidarytume nedideles atostogas ir kur nors
nuvyktume.
— Puiki mintis, — pasakiau, — turėčiau gauti šiek tiek atostogų.
— Mąsčiau apie Paryžių arba Vieną, — pasiūlė ji.
— Taip ilgai išvykti negaliu. Be to, ir Jungtinėje Karalystėje daugybė gražių
vietų.
Mintimis grįžau į vienas atostogas mano vaikystėje, kurias praleidau su
tėvais.
— Kai buvau maždaug septynerių, nuvykome į jaukų pajūrio miestelį
netoli Ekseterio, — pasakiau. — Mano motinai ten patiko. Ji kas rytą
plaukiojo jūroje netoli viešbučio.
— Vadinasi, vyksime ten, — sutiko Sara. — Gal pameni, koks jo
pavadinimas?
— Ne. Bet žinau, kad vaikystėje ten apsistodavo karalienė Viktorija. Tėvas
privertė mane išmokti visų monarchų vardus.
— Kai buvai septynerių? — paklausė ji.
— Jis daug iš manęs tikėjosi, — įsitempiau.
— Turėtume rasti tą vietą. Palik tai man.
Ir ji surado. Nuostabu, kaip galima prisiminti tokius senus dalykus. Vos
pasistatėme automobilį šalia gražaus viešbučio senais arkiniais langais, rombo
formos stiklais ir pribloškiančiu vaizdu į paplūdimį, pajutau mamą šalia.
Keista, ypač turint galvoje, kad niekada nebuvau sentimentalus. Vis dėlto, kai
prisėdome valgomajame, beveik galėjau įsivaizduoti mamą sėdinčią prie to
paties stalo. Jai patiktų mano žmona, jos šypsena ir skambus balsas.
 — Čia jaučiuosi jaukiai, — pasakė Sara, kai vaikščiojome palei jūrą ir
žavėjomės regentystės epochos architektūra. — Tokioje vietoje būtų tobula
pradėti kūdikį.
Išleidau garsą, kuris turėjo reikšti pritarimą ir nenorą toliau plėtoti šios
temos. Tiesa, negaliu paneigti, kad jau ėmiau mąstyti, jog būtume kur kas
laimingesni, jei nejaustume spaudimo. Kai kurioms poroms tiesiog nelemta
turėti vaikų. Gal tai ir nesąžininga, bet galbūt teisinga, jei įvertintume visus
aspektus. Kita vertus, puikiai žinojau, kad neturėdama kūdikio Sara nesijaus
visavertė. Kas kartą, kai matydavome šeimas, žmona akimis palydėdavo
mažylius, kurie striksėjo įsikibę tėvams į rankas.
Buvo akivaizdu, kad jai manęs nepakako.
Gal turiu labiau pasistengti, kad pakeisčiau jos nuomonę?
— Štai ką tau pasakysiu, — prabilau, — jei nori, galime kartu pasivažinėti
riedučiais.
Buvome matę, kad kai kas važinėjasi palei pliažą.
Ji nusijuokė.
— Bet juk tau išlaikyti pusiausvyrą yra tikras iššūkis.
— Nereiškia, kad negaliu pamėginti, — nenusileidau. — Čiuožyklą
pameni?
— Tada aš tave palaikysiu.
Ką, po paraliais, darau? Kai aš ir vėl, jau kokį šimtąjį kartą, pargriuvau, Sara
nutarė, kad buvau teisus.
— Tu bent jau pabandei, — pasakė ji paėmusi mane už rankos, kai
persiavėme savo batus.
Paskui pasimylėjome. Audringa, aistringa, nesuvaldoma meilė, o už lango
tviskanti jūra. Ta moteris — mano žmona — buvo nuostabi. Iki mums
susitinkant niekada negalvojau, kad seksas gali būti toks. Jei ji susitaikytų su
mintimi, kad neturėsime vaikų, mudviem viskas klostytųsi gerai. Tikėjau tuo.
Bet reikalai niekada nesidėlioja taip, kaip tikimės.

— Laukiesi? Kaip taip gali būti? — paklausiau po kelių savaičių.

— Tai juk nuostabu! Beje, visiškai natūraliai. Na, beveik.
— Ką turi galvoje?
Ji iškaito.
 — Olivija man patarė, kokius papildus vartoti, be to, pasiūlė užsiimti
akupunktūra. Ji pažįsta tokią nuostabią moterį, pas kurią porą kartų lankiausi.
— To nežinojau.
— Nenorėjau tau pasakoti, jei vis dėlto nepadėtų. Žinoma, nesirengiu
puoselėti tuščių vilčių.
Praėjo penki mėnesiai. Sara žydėjo. Ji visada buvo graži, bet dabar jos oda
įgijo nepakartojamo spindesio.
Jos pilvukas dailiai augo. Paskutinė echoskopijos nuotrauka parodė, kad
vaikelis vystosi puikiai. Naujas gydytojas, kuris reikalavo apžiūrėti vaisių kas
mėnesį, pareiškė, kad galbūt pirminė diagnozė apie randuotus kiaušintakius
buvo šiek tiek perdėta.
Vieną liepos popietę išėjome pasivaikščioti. Nenorėjau to daryti, nes
maniau, kad Sarai reikia pailsėti, bet žmona reikalavo.
— Tokia graži diena, — pasakė ji. — Tobulai tinka šeštadieniniam
pasivaikščiojimui.
Tad nutarėme apžiūrėti vietą, kur planuojama statyti naująją „Londono
akį“.

— Tik pamanyk, — susijaudinusi kalbėjo Sara, — kai ją baigs, mes jau būsime
tėvai!
Mano širdis prisipildė pasididžiavimo. Mūsų kūdikis! Ėmiau suvoki, kaip
stipriai norėjau vaiko. Mane varžė tik baimė, kad ir vėl viskas gali pašlyti.
Sara nusitempė mane į Kamdeno turgų — vieną jos mėgstamiausių vietų.
— Pamaniau, kad galėtume nusipirkti keletą rūbelių, — susijaudinusi
pasakė man. — Žiūrėk, štai kioskelis.
Tai geras ženklas. Be baltų batukų, kuriuos miegamajame aptikau aną
savaitę, kai ieškojau kažko kito, mano žmona atsisakė pirkti dar ką nors, nes
tai galėtų suerzinti likimą.
— Nusipirksime mėlyną ir rožinį švarkelius, — susijaudinusi čiauškėjo ji.
— Kad turėtume ir berniukui, ir mergaitei. Turėk galvoje, kad mano
įsitikinimu gims berniukas. Olivija atliko žiedo testą.
— Kokį testą?
Ji išraudo.
— Nieko nesakiau, nes bijojau, kad pamanysi, jog visa tai kvaila. Gal tai ir
yra bobučių pasakos. Esmė ta, kad kas nors turi laikyti prie virvutės pririštą
auksinį žiedą ir vedžioti juo virš pilvo. Žiedas ima suktis. Jei į vieną pusę —
berniukas, o į kitą — mergaitė.
— Man tai skamba siaubingai nemoksliškai, — pastebėjau.
— Gal ir taip! — nusijuokė mano žmona. — Bet buvo labai smagu. Olivija
miela. Ji net davė man absurdiškai brangaus kremo, kuris apsaugo nuo strijų.
Pasukome į skersgatvį.
— Gal duotum porą monetų, bičiuli? — paprašė ant šaligatvio tupinti
moteris. Ji buvo nemalonaus raukšlėto veido ir su dredais.
Paskui elgeta pasakė tai, kas persekioja mane iki šiol.
— Sara? Ar tai tu? Sara Vincent?
Mano žmona nuleido akis, pastebėjau, kaip suakmenėjo jos veidas. Paskui ji
pagriebė mane už rankos ir nusitempė.
— Kas ji?
— Nenumanau.
— Bet ji žinojo tavo vardą, — sutrikęs pasakiau.
— Nežinau, kodėl, — Sara ėmė eiti dar greičiau. — Gal ta moteris lankė
mano pamokas. Negaliu visų prisiminti. Eime.
— Sara! — šaukte šaukė moteris. — Tai aš — Kelė. Prisimeni? Nenusisuk
nuo senų draugų.
Ji pradėjo skuosti paskui. Atsidūrusi prie mūsų griebė Sarą už rankos. Kaip
ji drįsta?
— Paleisk mano žmonos ranką, — piktai pasakiau, — arba skambinu į
policiją.
— Policiją?
Moteris atlošė galvą ir ėmė juoktis. Dantys buvo purvini ir su dideliu tarpu.
— Sara to nenorėtų. Ar ne, meilute?
Man suspaudė krūtinę.
— Ką ši moteris turi galvoje? — paklausiau.
— Mieloji Sara, man jam pasakyti? O gal tu pati papasakosi?
 12

Sara

— Manau, bus geriau, jei viską man papasakosi, — pasakė Tomas, ištiesęs
šnarančią dešimties svarų kupiūrą ir pasivedęs mane į vietinę kavinukę. Paskui
žvilgtelėjo į apvalėjantį pilvuką. — Turiu žinoti.
Dar ne per vėlu, tariau sau. Galėjau pasakyti, kad Kelė buvo girta ar
apsinešusi, jog nežinau, ką ji turėjo galvoje. Bet kartu jaučiau palengvėjimą.
Gal dabar pats tinkamiausias metas apsivalyti.
— Tomai, jau seniai galvojau tau pasakyti, — pradėjau kalbėti, pamažu
maišydama savo kavą. — Tik niekaip nepasitaikė tinkamos progos.
Jis susiraukė.
Paskui supratau, kad turėjau tylėti toliau. Jis paliks mane ir kūdikį.
Mudviem teks verstis paties. Bet privalau bent ką nors pasakyti. Giliai įkvėpiau.
— Mokykloje niekada neturėjau draugių. Žmonės nusigręžia, jei neturi
tėvų. Toks faktas išskiria iš aplinkos.
Tomas linktelėjo. Šiek tiek padrąsinta tęsiau:
— Bet meno mokykloje nebeklausia, iš kur esi. Mes norėjome tik vieno:
išreikšti save piešdami ir tapydami. Pirmą kartą pajutau, kad mane priima.
Jis dar sykį linktelėjo galva.
— Susidūriau su tuo, ką žmonės pavadintų bloga draugija, nors man
anuomet taip neatrodė. Turėjau ir kitų draugių, iš kur kas aukštesnių
sluoksnių. Ypač vieną. Emilę. Buvome geriausios draugės.
Norėjau daugiau apie ją papasakoti, bet bijojau išsitarti per daug.
Užsimerkiau. Nuėjusi taip toli nebegalėjau sustoti. Jau mačiau priešais save
jos veidą: auksines garbanas, mėlynas tarsi porcelianas akis. Jos įprotį klausytis
pasirėmus smakrą ranka. Norėdama nurimti, pamėginau susitelkti į aplinkinį
šurmulį. Pašnekesius prie gretimų stalų. Cingsinčius puodelius. Tolumoje
pasigirdo skardus triukšmas, nes kažkas numetė padėklą. Mano širdis dunksėjo.
— Vieną vakarą, kurį leidau vakarėlyje, kažkas man ištiesė tabletę.
Tomas suaimanavo.
— Nuo jos ėmiau labai gerai apie save galvoti, — sušnabždėjau. —
Netrukus mano draugai pasakė, kad daugiau man jų neduos. Turiu susimokėti.
Tad ėmiau platinti pati. Turi suprasti, kad nežinojau, ką dar galėčiau daryti, be
to, tai tęsėsi maždaug metus. Ta moteris — Kelė — anuomet buvo mano
pažįstama.
Tomas sukiojo rankose tuščią puodelį. Jis nė neįstengė į mane pažvelgti.
Atsistojau. Nieko gero.
— Kur tu? — Tomo balsas buvo grubus, bet veidas rodėsi kaip išgąsdinto
berniuko.
— Namo. Susirinkti daiktų.
Jis prunkštelėjo.
— Vadinasi, baigta?
Gūžtelėjau pečiais stengdamasi, kad balsas būtų lygus.
— Atrodo, tu jau nusprendei.
— Nenorėjau, kad neteisingai suprastum, — pasakė Tomas. — Planavau
paklausti: „Ar jau viską man papasakojai?“
Pats laikas. Kaip tik dabar galėčiau viską prisipažinti.
Pasižiūrėjau į apvaloką pilvuką. Stebuklą, kuris augo manyje.
Nors patyriau daug persileidimų, šįkart turėjau gerą nuojautą. Širdyje
žinojau, kad tai berniukas. Prisiekiau savo sūnui, kad suteiksiu jam gerą
gyvenimą. Turėjau pasirūpinti, kad jo tėvas pasiliktų. Nenorėjau, kad vaikas
jaustųsi kitoks, nes auga su vienu iš tėvų, kaip aš kadaise. Laikai pasikeitė, bet
anuomet tėvas buvo svarbus dalykas.
— Taip, — patvirtinau. — Papasakojau viską. O tu?
Nė nežinau, kodėl ištariau paskutinę frazę. Gal tik mėginau nebeleisti jam
užduoti nemalonių klausimų. Tikrai nesitikėjau to, kas nutiko paskui.
— Iš tiesų, — prabijo jis, — yra keli mano praeities dalykėliai, kuriais
turėjau su tavimi pasidalyti anksčiau.
Dabar aš sutrikau.
— Ką turi galvoje?
— Mano tėvas mirė nuo kepenų cirozės, nes buvo alkoholikas.
 — Kodėl man šito nesakei? — pasidomėjau.
Niekada nemačiau savo vyro tėvo. Jis mirė prieš pat mums susitinkant.
Mėginau paskatinti Tomą apie jį pasikalbėti, bet jis nesutiko.
— Man buvo gėda, — prisipažino. — Dėl to esu tvirtai nusprendęs negerti.
O dėl narkotikų... Visada maniau, kad jie blogis. — Jis pažvelgė į mane
nutaisęs liūdną miną.
Stojo trumpa tyla, paskui Tomas tęsė:
— Kartais pagalvoju, kad būčiau visai kitas žmogus, jei būčiau augęs su
mama. Jaučiau jai didelį prieraišumą.
Jis kalbėjo beveik svajingai, ko dar negirdėjau.
— Ji turėjo nuostabią šypseną. Tiesą sakant, visai kaip tavo. Kai ji išėjo...
Tomas nutilo.
Akyse iš tiesų žibėjo ašaros.
Norėjau jį paliesti, bet vidinis balsas sakė, kad neturėčiau nieko daryti, nes
užsisklęs. Instinktyviai jaučiau, kad Tomui reikia viską išlieti.
— Kai ji išėjo, atrodė, kad pasaulyje užgeso šviesa. Tai paskutinis laikas, kai
jaučiausi iš tiesų mylimas. Kol sutikau tave.
Negalėjau ilgiau tylėti.
— Tai labai miela, — sukuždėjau. — Bet man gaila, kad turėjai visa tai
išgyventi.
Didžiulė klaida. Jaučiau, kad mano žodžiai ištraukė jį iš transo būsenos. Jis
pasipurtė. Vėl grįžo Tomas, kuriam nevalia rodyti jausmų.
— Viskas gerai. Tokių dalykų nutinka. Tuomet ėmiau lankyti internatą.
Tikriausiai man taip buvo tinkamiausia. Kitu atveju būtų tekę likti namie su
tėvu ir naująja jo žmona. — Jis dar sykį ištarė „cha“. — Jie laukė neilgai.
— Žinai, — švelniai pasakiau, — buvome atviresni vienas kitam labiau nei
bet kada. Turėjome tai aptarti anksčiau. — Paėmiau jo ranką. — Atleisk.
— Ir tu man, — pasakė jis. — Nepritariu tam, ką padarei. Na, bet galiu
suprasti, kaip viskas galėjo nutikti.
Mums viskas bus gerai! Mano širdis plazdėjo.
Tada aiktelėjau.
— Kas nutiko?
— Rodos, jis sujudėjo, — pasakiau. — Tik virpesys! Pajusk. Jis gali tai
pakartoti.
 Švelniai uždėjau Tomo ranką, kurią tebebuvau sugniaužusi, sau ant pilvo.
Vėl pajutau virptelėjimą.
Tomo veidas priminė tą mažą mergaitę, kuri spoksojo į parduotuvės
„Selfridges“ vitriną prieš kelerias Kalėdas. Sužavėtas. Negalintis patikėti. Lyg
stebėtų kažką stebuklingo.
— Ar tebemyli mane? — paklausiau.
Jis trumpai patylėjo. Vos galėjau įkvėpti.
— Taip, — atsakė.
Žinojau, kad nebūtų to sakęs, jei manytų kitaip. Tomas ne toks.
Bet visą laiką iki namų jis tylėjo. Tai mane gąsdino. Norėjau susigrąžinti
senąjį Tomą. Tą, kuris būtų akimirksniu išrėžęs:
— Žinoma, kad tave myliu.
Kaip man tai padaryti?
Tada tarsi nušvito. Olivija. Ji žinos, ką daryti.

— Tu platinai narkotikus? — paklausė, kai baigiau.

Paskambinau jai išsyk, kai kitą rytą Tomas išėjo. Turiu prisipažinti, kad jai
pasakiau, jog tai tebuvo pora tablečių draugams.
— Sara, oho! — tada pasirodė, kad jai nesmagu. — Niekam nesakyk, bet
pabandžiau kokainą vieną ar du kartus. Tomas ir Hugas visada buvo nusistatę
prieš tokius dalykus. Bet viskas gerai. Galime šitai iškuopti. Juk tai jau
praeityje, ar ne?
Mane guodė žodis „mes“. Nebuvo visiškai aišku, kodėl Olivija tokia maloni,
bet buvo gera turėti ką nors, su kuo galėčiau pasikalbėti.
— Turėsi pasitelkti visą savo moterišką galią, kad jį prisitrauktum, —
pridūrė ji. — Priversk jį didžiuotis savimi lovoje. Pasakyk, koks puikus tėvas jis
bus.
— Pamėginsiu, — netvirtai pasižadėjau.
— Ei, na jau! Nesi vienintelė moteris, kuriai tenka atsikovoti savo vyrą.
Mudu su Hugu irgi išgyvenome prastų akimirkų.
— Apie ką tu kalbi?
— Ak, na žinai, — oriai atsakė ji. — Visokios smulkmenos, nieko rimto. O
jei kitą savaitę pavakarieniautume ir kartu aptartume tavo strategiją, paskui
pasižiūrėtume lmą? Pasirodė naujas Harisono Fordo lmas, o Hugas ten tikrai
neis.
Puiki mintis. Kaip neteisingai aš vertinau šią moterį. Olivija buvo kaip tik
tokia draugė, kokios man reikėjo. Žmogus, kuriuo galiu pasikliauti.
Vėl ėmė lyti.
Padangos švilpia keliu.
Viskas taip keista, lyg nieko nevyktų.
Imu drebėti.
Jis pastebi.
— Juk tu nebijai?
— Ne, — atsakau. — Aišku, kad ne.
 13

Tomas

Prieš pasirodant Sarai vienintelį kartą jaučiausi mylimas tik tada, kai mano
motina buvo gyva. O mano žmona privertė mane jaustis saugiai dar sykį.
Iki šiol.
— Jei ką nors myli, neapgaudinėji, — pasakiau jai, kai vėl susiginčijome.
Buvo praėję keli vakarai nuo tada, kai sužinojau tiesą.
Mačiau, kad ji stengiasi, nes namai buvo kaip niekada tvarkingi ir ji
pagamino mano mėgstamiausią vakarienę — lašišos pyragą.
Bet negalėjau tos žinios išmesti iš galvos. Ji visai kaip mano tėvas, kuris
niekada nemokėjo laiku liautis gėręs. Narkomanė.
Sara sugriebė mane už rankos.
— Tomai, argi tu nesupranti? Būtent todėl, kad myliu tave, negalėjau
anksčiau atskleisti tiesos. — Ji nuleido akis į savo pilvą. — Nenorėjau, kad mus
paliktum.
— Nebūčiau taip pasielgęs.
Taip tikrai maniau. Pernelyg gerai žinojau, ką vaikui reiškia, kai tėvai jį
apleidžia. Kaip tik taip vertinau savo mamos mirtį. Mama mane paliko. Ji
turėjo labiau pasistengti, kad išgyventų. Dėl manęs. Žinoma, suaugęs supratau,
kad tai buvo neįmanoma.
Galvoje buvo visiška sumaištis. Čia sukosi tokia galybė minčių. Turėjau kaip
nors suvaldyti savo protą ir sutvarkyti šią situaciją.
Paskambinau Hugui ir pasiūliau kitą savaitę trumpam susitikti. Bet visai ne
dėl to, kad pasakočiau, ką padarė Sara, — norėjau, jog bent kiek palengvėtų.
Tačiau sužinojau jį turintį savų bėdų.
— Olivija nori dar vieno vaiko, — pasakė jis, kai buvome klube. Sėdėjome
atokiame baro kampe, o aplinkos triukšmas leido saugiai aptarinėti tokias
temas. — Manau, kad ją įkvėpė Saros nėštumas.
— O tu norėtum trečio?
Jis prunkštelėjo:
— Tai jau ne. Pirmiausia, negalime sau to leisti. Be to, vaikai daro
papildomą spaudimą mums kaip porai. Turiu prisipažinti, kad buvo tokių
momentų, kai rimtai kalbėjomės, ar verta likti kartu.
— Judu? — priblokštas paklausiau.
Olivija ir Hugas susituokė gana jauni — netrukus po universiteto, kur ir
susipažino. Nė negalėjau įsivaizduoti jų atskirai.
— Niekada man to nesakei, — pridūriau.
— Na, juk ne viską tau pasakoju.
Tai mane kiek įskaudino. Taigi tylėjau ir stebėjau, kaip Hugas maukia
dvigubą taurę viskio, kurio jis neapdairiai užsisakė mūsų pokalbio pradžioje.
Ne pirmą kartą nudžiugau, kad negeriu.
— Ji ypač įsiuto radusi tos moters telefono numerį mano kišenėje, —
pridūrė.
— Ką?
— Nieko rimto. Tiesiog sutikau ją bare. Anuomet vaikai buvo maži. Visai
negalėdavau išsimiegoti, o ji, rodos, rūpinosi tik vaikais. Nesukau jokio
romano.
— Ar ji tavimi patikėjo?
— Manau, kad taip.
Nebuvau įsitikinęs, ar aš taip pat tikiu.
Jis nusišluostė kaktą.
— Mes tai įveikėme. Bet tikrai nebus trečio vaiko ir su tuo susijusių
problemų. Tad dabar ji su manimi elgiasi šiek tiek šaltai.
Hugas pamojavo padavėjai.
— Išnaudok kuo geriau tą laiką, kuris liko iki gimstant vaikui.
— Tiesą sakant, labai laukiu, kai galėsiu nusivesti savo sūnų į Istorijos
muziejų, o jam paaugus ir į Mokslo, — pasakiau.
— Cha! Vaikai turi savo nuomonę apie tai, kas smagu, o kas ne. Pamatysi.
O kai jis gims, būtinai pasirūpink aukle. Kad ir ką darytum, venk R pasaulio.
— Ko?
— R — tai rutina.
 A! Šita tema dažnai aptariama mano skaitytose knygose apie vaikų
auklėjimą.
— Juk pažįsti mane, Hugai, aš visai mėgstu rutiną.
Jis dar sykį siurbtelėjo.
— Dabar taip manai. Bet Sara rutiną supras nebūtinai taip pat kaip ir tu,
sakau iš patirties. Mūsų dukros turėjo kiekvieną dieną valgyti tuo pat metu
arba atrodė, kad įvyks pasaulio pabaiga. Olivija sako, kad vaikams tokia tvarka
suteikia saugumo. Bet tai galas spontaniškumui.
Pats nebuvau sužavėtas spontaniškumo, todėl puikiai supratau Oliviją.
— Be to, — pridūrė Hugas, kuris jau buvo kiek apgirtęs, — ji nė negalvoja
jų kur nors išsiųsti.
— Nekentėme internato, — priminiau.
— Bet mums tai buvo į naudą, Volesai, — jis stuktelėjo per stalą. Pro šalį
ėjęs senas klubo narys metė nepritariamą žvilgsnį. — Juk išmokė mus
disciplinos?
Nė vienas nepaminėjome Čapmeno. Beveik kasdien jį prisimindavau. Jo
žmoną ir vaikus.
— Kad ir kaip būtų, — Hugas sunkiai stojosi ant kojų, — laikas keliauti
namo ir vaidinti laimingas šeimas.
Akimirką man pasirodė, kad jis rengiasi mane apkabinti, kaip elgiasi kai
kurie vyrukai. Žengiau atgal. Tai ne mums.
— O judu su Sara?
— Gerai, — atsakiau.
— Turiu tave pagirti, Tomai. Buvau gerokai priblokštas, kai pirmą kartą
atėjai kartu su ja. Bet atitokau. Olivija visada sako, kad Sara kaip gaivaus oro
gurkšnis. Pastebėjau, kad jos gerokai susidraugavo. Nuolat tauškia telefonu ir
atsisveikina, kai ateinu. — Jis atrodė girtas. — Tikiuosi, tavo žmona
nepamėtės jokių idėjų maniškei. Juk Saros gyvenimas buvo gana pikantiškas?
— Ką turi omenyje?
— Na jau, Tomai. Ji juk dailininkė.
Lengviau atsikvėpiau. Akimirką maniau, kad Sara galėjo pasipasakoti
Olivijai, jog vartojo narkotikus, gal net prabilo apie platinimą.
Naktį negalėjau užmigti. Nors dabar Hugas gana gerai atsiliepė apie Sarą,
kažkodėl negalėjau pamiršti tų žodžių, kuriuos jis pasakė apie mano žmoną. Tų
pačių, kuriuos išpoškino Klemė.
Labdaros valgykla.
O jei jis vis dėlto buvo teisus? Sara jau yra dariusi baisių dalykų, kad gautų
pinigų. O gal ji su manimi tik dėl pinigų?
Apie penktą ryto pakilau iš lovos.
— Kur eini? — sumurmėjo Sara, kuri kaip tik atsikėlė į tualetą.
— Turiu anksčiau nuvykti į darbą, — atsakiau. Tai nebuvo visai tiesa. Bet
ten visada turėjau ką veikti. — Grįžk į lovą.

— Jūs anksčiau nei įprastai, — pasakė balsas.

Tai Hilari, aktuarijė, kurią pasamdėme pernai. Jos CV buvo įspūdingas.
Ledi Margareta Hol, Oksfordas. Nemažai dirbo pas konkurentus. O dabar ji
su mumis. Kaip ir aš, ji mėgo ateiti į darbą anksti ir užsibūti iki vėlumos.
— Turiu su kai kuo susidoroti, — pasakiau.
— Kaip ir aš.
Mus perkėlė į atviro plano biurą, kurio negalėjau pakęsti. Man reikia
privatumo. Bet visai gerai, kai likdavome tik aš ir Hilari. Ji nebuvo linkusi
plėtoti pokalbių arba sutrukdyti pranešdama, kad eina kavos, ir klausdama, gal
ir aš ko nors norėčiau.
Bet šiandien negalėjau susikaupti. Skaičiai, kurie visada ramino, dabar
šokinėjo priešais akis. Galėjau galvoti tik apie tai, kad mano žmona ne vien tik
vartojo narkotikus. Ji juos dar ir platino.
Staiga pajutau, kad suaimanavau.
— Kažkas blogai? — paklausė Hilari.
Pakėliau akis. Ji nebuvo iš tų biuro moterų, kurios avi aukštakulnius, labiau
derančius vakarui. Be to, neslėpė veido po storu makiažo sluoksniu. Hilari irgi
mėgo sudėtingus kryžiažodžius. Tai žinojau tik todėl, kad ji kaip tik vieną,
išspausdintą laikraštyje, baigė, kol vieną rytą laukėme lifto į mūsų biurą.
— Jei galėčiau pastebėti, — pasakė ji, — atrodo, kad jūsų pečius slegia viso
pasaulio našta.
Tai nebuvo pats originaliausias pasakymas, bet jis mane ramino, nes buvo
senamadiškai familiarus. Šiek tiek nustebau. Niekada nemezgiau draugysčių
biure. Laikiausi nuostatos, kad atėjus į darbą reikia padaryti, ką gali, o
asmeninį gyvenimą pasilikti sau.
 — Visai ne, — piktokai atrėžiau. — Priešingai. Esu tik truputį pavargęs.
Mano žmona laukiasi ir prastai miega.
— Tai puiki žinia, — pasakė Hilari. — Turiu galvoje nėštumą. Man neteko
to patirti.
Aš apie tai nepasakojau. Niekas nežinojo apie Saros persileidimus ir
bandymus pastoti pagalbiniu būdu. Man mažiausiai reikėjo, kad kas nors imtų
klausinėti, kaip jaučiuosi.
Bet kažkaip — nė nenumanau kaip — suvokiau, kad visa tai pasakoju
Hilari. Žinoma, nebuvo jokių užuominų apie abejotiną mano žmonos praeitį.
Mano nuostabai, Hilari neatrodė priblokšta mūsų pastangų pastoti.
— Galiu suprasti, kodėl nenorite, kad kas nors žinotų, bet kartais labai gera
pasidalyti. Nesijaudinkite. Niekam neprasitarsiu. Bet jei kada norėsite
pasikalbėti, esu šalia. Manau, puiku, jog judu nesiliovėte stengęsi susilaukti
vaikelio. Bet, kita vertus, aš nesu labai motiniškos prigimties. Pernelyg vertinu
savo nepriklausomybę.
Hilari žiūrėjo į savo kairiąją ranką lyg tai būtų svarbu. Žiedo nebuvo.
Žinoma, daugiau man nesinorėjo kalbėtis su Hilari. Pernelyg pykau ant
savęs, jaučiausi sutrikęs, kad atskleidžiau silpnąsias savo vietas. Daugiau su
niekuo nesidalijau abejonėmis.
Vieną rytą, kai iki gimdymo buvo likusios keturios savaitės, o aš gaminau
šeštadieninę arbatą Sarai, iš miegamojo pasigirdo riksmas.
— Tomai! Greičiau. Rodos, man nubėgo vandenys.
Apie vandenis žinojau viską. Savamoksliu ekspertu tapau skaitydamas
knygas ir lankydamas pamokas. Bet juk per anksti.
— Vežk mane į ligoninę! — šaukė ji. Saros akys buvo išsiplėtusios iš siaubo.
— Taip greitai, kaip tik gali.
— Viskas bus gerai, — pasakiau, padėdamas jai įsėsti į automobilį.
— O jei ne? — raudojo ji. — Negaliu ir šito netekti. Negaliu.
Stengiausi nenuleisti akių nuo kelio. Kaip Sara ištvertų, jei ir vėl viskas
pasikartotų?
Bet mano proto užkaboriuose slypėjo mintis, kurią stengiausi akimirksniu
nuvyti. Jei Sara netektų kūdikio, aš galėčiau ją palikti.
Tai tikriausiai baimė, — sakiau sau. — Tu to nori. Myli ją. Net jei išoriškai
nederate.
— Turite sūnų, — pasakė pribuvėja, guldydama man į glėbį mažytį suvystytą
kūnelį.
Saros veidas buvo šlapias nuo ašarų.
— Turime kūdikį, — sukuždėjo ji. — Mes tikrai turime vaiką. Žinojau,
kad bus berniukas.
— Ar jis sveikas? — švelniai paklausiau, žiūrėdamas į raudoną susiraukšlėjusį
veidelį, įbedusį į mane akutes.
— Jis gražus, — pasakė pribuvėja. — Didesnis nei tikėjomės, turint galvoje,
jog gimė anksčiau.
Didesnis? Atrodė toks trapus. O jei aš jį išmesiu? Nebuvau linkęs panikuoti.
Bent jau taip apie save galvojau. Bet dabar jaučiausi gerokai netvirtai. Kita
vertus, Sara laikė jį taip, lyg tiksliai žinotų, ką daro.
— Turime nugabenti mamytę ir kūdikėlį į gretimą kabinetą ir atlikti kelis
tyrimus, — pridūrė seselė.
— Ar jį reiks įdėti į kokį nors aparatą? — sunerimęs paklausiau.
— Nieko panašaus nedarysime. Tai įprasti tyrimai.
— Ar turėčiau eiti kartu? — paklausiau.
— Ne, mielasis. Likite čia ir pailsėkite.
Ji pamerkė Sarai.
— Man patinka leisti vyrams manyti, kad jie nudirbo sunkiausią darbą. Tai
kaip jį pavadinsite?
— Fredis, — greitai pasakiau.
Dėl to buvome sutarę nepriklausomai nuo lyties. Jei gimtų mergaitė,
pavadintume Frederika. Tai mano mamos vardas.
Sunkiai atsisėdau ant kėdės, o seselė palydėjo Sarą ir Fredį kitur. Negalėjau
patikėti, kad turime kūdikį. Aš — tėvas! Šis sau pritaikytas apibūdinimas atrodė
keistas ir kartu nuostabus.
Saros kortelė gulėjo šalia. Žvilgtelėjau norėdamas dar sykį pamatyti termino
datą. Čia buvo viskas. Visa jos istorija...
Negalėjau atsispirti ir perverčiau ankstesnių metų lapus. Ir nustėrau.
Žodžiai plaukė man prieš akis. Norėjau vemti.
Vadinasi, baigta? — paklausiau tą siaubingą popietę Kamdene, kur
sutikome tą moterį Kelę. — Ar jau viską man papasakojai?
Taip, — sakė ji.
 Bet prieš mane gulėjo akivaizdus įrodymas, kad yra priešingai.
Kaip ji galėjo tai padaryti? Įsimylėjau moterį, kuri buvo ne tas, kuo dėjosi.
Kuri buvo ne tokia, kaip aš maniau.
Staiga mane užgulė siaubinga tiesa.
Turiu sūnų. Ir žmoną, kuria nebegaliu pasitikėti.
 14

Sara

Kai su Fredžiu grįžome į palatą po tyrimų, iš karto supratau, kad kažkas blogai.
Tomas į mane žiūrėjo kaip tąkart, kai Kelė mus susistabdė gatvėje.
Kas tai?
— Ak, štai kur ji, — pasakė seselė ir pasiėmė mano kortelę, kuri gulėjo ant
vežimėlio. — Buvau susirūpinusi, kurgi ją nukišau.
Mėlynas segtuvas buvo atviras. Šaltis sukaustė man krūtinę. Pajutau, kad
Tomas ją perskaitė.
Jis žinojo.
Įsirangiau į lovą glėbyje laikydama Fredį. Šiame pasaulyje beliko tik vienas
žmogus, kuris mane myli. Nes Tomas nebemylės. Ne dabar. Ne po šito.
— Kodėl? — šaltai paklausė pribuvėjai išėjus.
— Apie ką tu kalbi? — mėginau laimėti laiko.
— Kodėl man nepasakei? — Paskui pakartojo žodžius iš mano kortelės, lyg
būtų išmokęs mintinai. — Gydyta krūtinės infekcija, — jis pakėlė akis. —
Dvidešimt vienų.
Man ėmė dilgsėti oda. Prisiminimai. Ilgiausiai nebuvau lankiusis pas
gydytoją. Bet tada sukilo labai aukšta temperatūra.
— Taip, — patvirtinau.
— Bet tave apžiūrėjo ne eilinis gydytojas, ar ne? — tęsė jis.
— Ne.
Dabar pieš akis man stovėjo medicinos centro langas. Grotos. Šalia stovintis
pareigūnas. Į rankas įsirėžę antrankiai.
— Prie šio įrašo yra antspaudas. Jis parodo, kur gydytojas dirba. JDK
Plaktone. Tu sėdėjai kalėjime?
— Galiu paaiškinti, — greitai pasakiau.
 — Prašyčiau.
Tomo tone neskambėjo įprastas sarkazmas.
Giliai įkvėpiau. Žinojau, kad galų gale iki to prieisime.
— Vyko vakarėlis. Pardaviau šiek tiek narkotikų. Mane suėmė.
Mane pasivijo tos nakties atspindžiai. Emilės veidas. Išgąstis. Riksmas, kai
policininkai mane išvedė su antrankiais.
Ne! Padėk man! Emile!
— Ir tave pasodino.
Jo balsas atrodė nepatiklus.
— Ar ilgam?
— Šešeriems metams.
Šešeri ilgi metai. Šešeri metai be gryno oro, jei neskaičiuosime trumpų mankštų
lauke. Šešeri metai pojūčio, kad esi purvina viduje ir išorėje. Šešeri metai nervų ir
baimės, kad kas nors gali pamėginti nužudyti arba išprievartauti, arba ir viena,
ir kita. Ne vien kaliniai ten pažeidžia įstatymus.
— Laiką būtų sutrumpinę už gerą elgesį, — tyliai pasakojau, — bet viena
moteris mane sumušė tualete, nes nesutikau užleisti be eilės. Atsakiau tuo
pačiu, ji griuvo ir susilaužė koją. Kitos moterys buvo jos sėbrės. Tos moters
žodis buvo prieš manąjį.
Iš veido mačiau, kad mano istorija Tomo neįtikino. Bet tai tiesa. Tik kaip
galėčiau jį kaltinti, kad manimi nebetiki? Žiūrėjau į glėbyje laikomą Fredį. Jis
miegojo.
Instinktyviai pasilenkiau ir pauosčiau jo viršugalvį. Jo plaukai taip saldžiai
kvepėjo. Taip raminamai. Nieko panašaus į mano praeitį.
— Po kalėjimo kurį laiką gyvenau bendrabutyje, nes to reikalavo
išankstinio paleidimo sąlygos. Paskui keliavau, miegojau pas draugus ant sofų.
Kurį laiką net teko nakvoti gatvėje.
Tomas sunkiai atsiduso. Kodėl jis nieko nesako?
Per miglą prisimenu, kad seselė užėjo mūsų patikrinti ir išėjo. Nenoriai
tęsiau:
— Paskui, po kelerių metų, man pasisekė. Atsidarė naujas menų centras. Jie
įdarbino žmones, sėdėjusius kalėjime, bet negalinčius susirasti darbo. Ir štai
mane priėmė.
Net pasakodama jaučiau virpulį. Niekas negali suprasti, kaip gerai jautiesi
gavęs antrą progą, tol, kol pats to nepatiria.
— Ten tave ir sutikau? — paklausė Tomas.
Ten tave ir sutikau. Skamba taip romantiškai. Deja, dabar aš viską
sugrioviau.
— Taip. Centre buvau išdirbusi jau apie trejus metus.
Jis susiraukė.
— Bet narkotikų atsisakiusi nebuvai. Užuodžiau marihuaną.
— Ji kaimyno, kuris buvo užsukęs. Tokia tiesa. Ji ne mano. Tikrai.
Ir šį kartą mačiau, kad jis manimi netiki. Melas pastato nepasitikėjimo
atitvarą, kuris niekur nedingsta.
— Labai stengiausi, Tomai. Tikrai bandžiau. Kaupiau jėgas.
Jis nusiėmė akinius, nuvalė juos atsargine medžiagine nosine, kurią visada
nešiojosi, ir vėl užsidėjo. Viena vertus, tai, kad Tomas neleidžia išpažinčiai, kad
ir tokiai rimtai, sugriauti jo rutinos, ramino.
— Tada sutikai mane ir tapau tavo išsilaisvinimu.
— Jei taip nori įvardyti, — pasakiau stringančiu balsu. — Bet nepamiršk,
kad tai tu užsukai kitą savaitę ir reikalavai, kad važiuočiau į tavo namus.
— Tu sirgai. Norėjau pasirūpinti.
Jis žiūrėjo į Fredį, prisiglaudusį man prie krūtinės.
— Lygiai taip pat, kaip norėjau rūpintis mūsų vaiku.
— Norėjai? — pakartojau.
Taigi, viskas baigta. Kažkuriai mano daliai beveik palengvėjo.
— Negaliu patikėti, kad tiek man melavai. Kai sutikome tą tavo draugę
Kamdene, klausiau, ar jau viską man papasakojai, ir tu užtikrinai, kad nieko
nebeslepi.
— Bijojau tau pasakyti, — pratrūkau. — Beje, tai buvo labai seniai.
Pamoką išmokau. Sumokėjau už tai, ką padariau.
Tomas papurtė galvą.
— Juk matei mane ateinant? Hugas buvo teisus.
— Taip nesąžininga, Tomai! Įsimylėjau tave. Kai susitikome nepadariau
nieko blogo. Buvau pasirengusi viską pradėti nuo pradžių.
— Ir aš taip galvojau. Bet nesu tikras.
Jis kimiai nusijuokė. Šis garsas privertė mažąjį Fredį suspurdėti mano
glėbyje.
 Pasilenkiau ir skruostu prisiglaudžiau prie mūsų kūdikio. Toks švelnutis,
tyras. Tiesiog tobulas. Kitoks nei aš. Tolumoje girdėjau greitosios pagalbos
sireną. Net savo chaoso sūkuryje tikėjausi, kad tam, kuriam reikia pagalbos,
viskas bus gerai.
— Kodėl taip norėjai susilaukti kūdikio su manimi? — išgirdau Tomo
klausimą.
Vėl pasižiūrėjau į savo sūnų. Kaip jis elgsis sužinojęs, kad jo mama padarė
tiek daug klaidų.
— Nes myliu tave, — atsakiau. Mano balsas trūkčiojo dėl emocijų
pertekliaus. — Norėjau sukurti šeimą. Tu — geras žmogus. Prašau, nepalik
mūsų.
Jis nieko nepasakė. Supratau, kad Tomas apie tai svarsto.
Ėmiau ašaroti. Sujudėjo ilgos tamsios Fredžio blakstienos, buvo matyti, kad
jis bunda. Sūnui tebuvo vos valanda, bet man atrodė, kad jis čia amžinai. Tai
mūsų kūnas ir kraujas.
Kūdikis ėmė niurnėti. Prasegiau savo naktinius marškinius ir jis įsisiurbė į
mano krūtinę lyg sakytų: „Tu mano. Man tavęs reikia, net jei jam ne.“
Oru atsklidęs mano vyro balsas privertė abu krūptelėti.
— Sakei, kad daugiau man nemeluosi.
Tomo akys buvo sudrėkusios.
— Atleisk, — ištariau, atitraukiau Fredį sau nuo krūtinės ir ištiesiau savo
vyrui. — Palaikyk jį. Prašau.
Dabar mūsų sūnus klykė, kad iš jo taip grubiai buvo atimtas pienas. Bet
man reikėjo, jog Tomas jį palaikytų. Priversti likti.
Tomas apsivilko paltą.
— Kur eini? — verkiau.
Atrodė, kad jis apsvaigęs.
— Nežinau.
Tada mano vyras išėjo iš ligoninės palatos ir paliko mudu vienus.
 15

Tomas

Ištisas valandas vaikščiojau taip toli nuo ligoninės, kiek tik įstengiau. Kojos
mušė taktą. Mano žmona sėdo į kalėjimą už narkotikų platinimą. Ji užpuolė
moterį, kai buvo ten. Šešeri metai. Ji turi nusikalstamą praeitį. Dar vienas
melas prie visų kitų.
Sakiau sau, kad abu turime už ką atgailauti. Kad neturiu teisti kito žmogaus
už jo praeitį.
Bet gal Hugas vis dėlto buvo teisus? Mudviejų su Sara vertybės skirtingos.
Kaip galėjau būti toks kvailas?
Paskui prisiminiau Fredžio veiduką, švelnią jo odą, nekaltas akis.
Nepaėmiau jo ant rankų, nors labai norėjau.
Dabar aš tėvas. Turiu pareigų.
Kaip galėčiau jį apleisti? Pernelyg gerai žinojau, ką reiškia neturėti tėvo.
Ir vis tiek nežinojau, ką daryti.
Pagaliau susivokiau, kad esu ant Vaterlo tilto. Moteris su miegmaišiu sėdėjo
sukryžiavusi kojas ir laikė kartono gabalą su užrašu raudonomis didžiosiomis
raidėmis:

KETURIAS DIENAS NEVALGIAU

Kažin ar tai reiškė, kad ji nevalgė dienų dienas ar iš viso keturias dienas?
Praėjau pro šalį. Pastebėjau kavos kioską. Nupirkau kapučino, spurgą ir
grįžau prie jos.
Niekada nieko panašaus nesu daręs.
Bet Saros žodžiai skambėjo ausyse: Kurį laiką net teko nakvoti gatvėje.
Moteris pažvelgė į mane, kažką sumurmėjo nesuprantama kalba ir pakėlė
puodelį prie lūpų.
 — Atsargiai, — įspėjau, — karšta.
Paskubomis nuėjau. Galų gale atsidūriau nedidelėje grįstoje gatvelėje prie
Dalstono stoties priešais gražų kotedžą su terasa, kurį įsigijo Hugas ir Olivija.
Senovinio belstuko forma priminė liūto galvą. Mano manymu, tai nebuvo
taip praktiška kaip skambutis, nes reikėjo padaužyti kelissyk, kad žmonės
viduje išgirstų. Anapus durų girdėjau pakeltus balsus.
— Eisi į lovą tada, kai liepsiu.
— Tik tada, jei galėsiu pasiimti savo „Xbox“.
Dar sykį pabeldžiau. Galiausiai duris atidarė akivaizdžiai įsiaudrinusi
Olivija. Jos skruostai buvo įraudę, o plaukai susukti į netvarkingą kuodą. Bet ji
vis tiek atrodė gražiai.
— Tomai?
— Sara pagimdė anksčiau, — pasakiau.
Ji čiupo mane už rankos.
— O Dieve! Ar viskas gerai?
— Ne, — pasakiau. Toliau stovėjau tarpduryje.
Olivija prisidengė veidą rankomis.
— Kaip gaila. Kas nutiko?
— Ar žinojai, kad ji sėdėjo kalėjime?
Rengiausi tai pasakyti Hugui, ne Olivijai. Ji atrodė priblokšta.
— Ne. O ką? Kas dedasi?
Ji nusivedė mane į virtuvę. Lėkštės su maisto likučiais tebestovėjo ant stalo.
Paslydau ant makarono, kuris voliojosi ant grindų. Nepargriuvau tik todėl, kad
laiku sugriebiau už kėdės.
— Viskas komplikuota.
— Bet kūdikiui ir Sarai viskas gerai?
— O taip, — išgirdau save kvatojantį. — Tik man nekas.
— Dėde Tomai! Dėde Tomai! — laiptais atkūrė Klemė ir pradėjo striksėti
priešais mane. — Ar nupirkai mums dovanų?
— Kleme! Tai labai nemandagu. O dabar marš į lovą. Mudviem su tavo
krikšto tėčiu reikia pasikalbėti.
— Iš tiesų, — pasakiau žvalgydamasis, — norėjau pasimatyti su Hugu.
Olivija užvertė akis.
— Jis išėjo žaisti skvošo.
 — Juk jis nekenčia skvošo.
— Na, dabar jau pamėgo, — piktai atsakė ji. — Nebent, žinoma, tai tik
pretekstas.
— Turiu eiti, — pasisukau.
— Bet tu ką tik atėjai. Be to, nieko nepapasakojai apie kalėjimą...
Reikšmingai pasižiūrėjau į Klemę. Olivija pagavo mano mintį.
— Eik ir pažaisk savo „Xbox“ svetainėje, brangute.
Ji vėl atsigręžė į mane.
— Sara viena ligoninėje, — ištariau. — Na, ne visai viena — ji turi kūdikį.
Pabijojau pasakyti „Fredį“. Vardas darė jį pernelyg tikrą. Pernelyg sunkiai
paliekamą.
— Gal galėtum juos parvežti, kai paleis iš ligoninės? — paklausiau Olivijos.
— Kodėl ne tu? — pasiteiravo ji.
— Nes, kaip sakiau mūsų pokalbio pradžioje, mano žmona pasakė dalykų,
kurie privertė kitaip pažvelgti į mūsų santykius.
— Ką būtent ji padarė?
— Ji sėdo už narkotikų platinimą.
Olivija neatrodė labai nustebusi.
— Paklausyk, — ji paėmė mane už parankės. Greitai pasitraukiau. — Juk
visi esame padarę dalykų, kuriais nesididžiuojame. Kaip seniai tai buvo?
— Ji sėdo būdama devyniolikos.
— Taigi. Sara pasikeitė. Kaip ir mes visi. Tomai, esmė ta, kad nori tu ar ne,
sūnus judu susiejo amžiams. Patikėk manimi, vaikui reikia abiejų tėvų. Kaip
manai, kodėl taip ilgai gyvenu su Hugu?
Prisiminiau, ką Hugas man pasakojo apie tą moterį, davusią jam savo
telefono numerį.
— Prašau, parvežk ją iš ligoninės. — Ištiesiau popierėlį su adresu. — Jai
reikės, kad kas nors pabūtų kartu.
Olivija atrodė sutrikusi.
— O kur būsi tu?
— Nežinau.
— Ir aš nesuprantu, kaip gali šitaip elgtis. — Olivijos akys buvo šaltos ir
smerkiančios. Dar nebuvau jos tokios matęs. — Tavo žmona ką tik pagimdė
kūdikį ir jau išeini?
 — Turiu pagalvoti prieš priimdamas galutinį sprendimą.
— Žinai ką? — pasakė Olivija lydėdama mane prie durų. — Stengiausi
nuolaidžiauti jums po to, ką judu su Hugu patyrėte mokykloje. Bet kaip tik dėl
jūsų draugas nusišovė.
Jau žengiau pro duris.
— Tai netiesa.
— Jis tau nepasakojo? Čapmeno mirties išvakarėse Hugas jam paskambino.
Pasiklausiau, ką jis kalbėjo. „Jei parašysi apie tai, kas vyko mokykloje, mes su
Tomu viską paneigsime. Sutrypsime tavo vardą“, — sakė Hugas.
Aš apmiriau.
— Tavo vyras nebūtų galėjęs.
— Pats paklausk. Nenustebčiau, jei tas vargšas žmogus dėl to nusižudė.
Durys užsidarė.
Priblokštas skambinau Hugui, bet įsijungė balso paštas. Niekada
nepalikdavau žinučių. Gali nepavykti atsiimti žodžių, jei pasakysi ką nors ne
taip.
Tad ėjau toliau ir mąsčiau apie tai, ką man pasakė Sara.
Mano galvoje skambėjo Olivijos žodžiai: Bet kaip tik dėl jūsų draugas
nusišovė.
Vėl surinkau Hugo numerį. Šįsyk jis atsiliepė.
— Ar tai tiesa? — paklausiau. Paskui persakiau, ką pasakojo Olivija.
— Aš privalėjau, — Hugas iš karto ėmė gintis. — Ar įsivaizduoji, kas būtų
su mumis, jei jis būtų parašęs, ką padarėme? Kas mums nutiktų? Nemaniau,
kad tas idiotas nusišaus.
Nutraukiau pokalbį įsiutęs ir pasišlykštėjęs. Ne tik juo, bet ir savimi. O jei
Olivija teisi? Galima spėti, kad ir aš būsiu privedęs Čapmeną prie mirties.
Ėjau toliau, nė nenumaniau kur.
Po kurio laiko pasirodė mano biuras su labai aukštu stogu, kuris jį išskyrė iš
visos gatvės. Šviesos buvo įjungtos, dega kiaurą naktį. Dėl to buvo sušaukti keli
valdybos pasitarimai ir nutarta, kad verta patirti tokias sąnaudas, nes taip
primenama praeiviams, kad mūsų įstaiga veikia.
— Vėlai dirbate? — paklausė apsaugos darbuotojas.
— Taip, — nukirtau.
Atėjęs į biurą pajutau palengvėjimą. Čia viskas buvo savo vietose. Vakarinė
valytojų pamaina jau nudirbo savo darbus ir išėjo. Kvepėjo oro gaivikliu.
Mano stalas buvo sutvarkytas. Servetėlių dėžutė stovėjo šalia klaviatūros.
— Tomai, — ištarė kažkas.
Sustingau.
— Nemaniau, kad čia kas nors yra, — pasakiau.
Hilari stalas buvo kiek paslėptas už kolonos. Visi kiti puikiai matomi.
Kartais susimąstydavau, ar ji sąmoningai pasirinko būtent šį.
— Aš dirbu iki vėlumos. — Ji pakreipė galvą į šoną lyg mane tirtų. — Juk
sakėme jums šiandien neateiti, — tai tardama ji lyg tapšnojo per savo sijoną,
išskleistą ant kėdės. Jis buvo išmargintas juodais ir raudonais langeliais.
— Neketinau, — trumpai atsakiau.
— Ar susirgote?
— Ne.
Atsisėdau prie savo kompiuterio. Hilari jau stovėjo šalia. Nuo jos sklido
gėlių aromatas.
— Kaip laikosi jūsų žmona? Jau netrukus gims kūdikis?
Kaip jau sakiau, paprastai su darbuotojais neaptarinėju asmeninio savo
gyvenimo. Bet su Hilari jau esame kalbėję.
— Sara pagimdė šiandien.
— Kaip puiku!
Atlenkiau kompiuterio ekraną.
— Mėnesiu per anksti.
— Ar abu jaučiasi gerai?
Jos balsas skambėjo maloniai.
— Taip, — atsakiau.
— O jūs ne. Tomai? Juk matau.
— Jaučiuosi visiškai puikiai, — pasakiau.
Mano nuostabai, nuskambėjo kaip rauda.
Girdėjau, kaip ji prisitraukė kėdę arčiau manęs. Hilari kalbėjo švelniai.
Supratingai. Nuleidau akis į grindis ir įsižiūrėjau į patogius rudus jos
žemakulnius batus.
Ji uždėjo ranką man ant peties. Tai neįtikėtinai ramino.
— Kodėl jums man nepapasakojus? — pasiūlė.
Beveik atvykome.
Taip jis pasakė.
Neklausiau, ką darysime, nes nenorėjau pasirodyti išsigandęs.
Bet kuriuo atveju jis ir nebūtų man pasakęs.
Jis taip dirba.
Tokios žaidimo taisyklės.
Nors tai mane gąsdino, bet kartu ir jaudino.
Kur kas geriau, nei nuobodžiauti.
Kur kas geriau, nei būti namie.
 16

Sara

Palatos šviesa prigesinta. Aplink lovas užtrauktos užuolaidos. Girdėjau, kaip

kiti kūdikiai leidžia spigius garsus. Motinos juos ramina. Girdėti ir keli vyriški
balsai. Tėvams leidžiama likti tiek, kiek jie pageidauja. Pro langą mačiau miesto
šviesas.
Tomas seniausiai išėjo. Jis negrįžo. Mano galvoje ginčijosi du balsai. Kaip
mes tvarkysimės patys? Čia kalbėjo naujoji aš. Kitas balsas buvo senosios. Tos,
kuri mokėjo išgyventi. Mums viskas bus gerai.
Jei tik anuomet būčiau žinojusi, kas nutiks, tikriausiai klausyčiau antrojo.
Gal geriau „antrųjų“. Mes. Štai koks skirtumas tarp dabar ir anksčiau.
Esame dviese. Pasižiūrėjau į Fredį, kuris buvo susisukęs į kamuoliuką mano
glėbyje, rausvos burnytės kamputyje bolavo mano pienas. Mano krūtis
tebebuvo nepridengta, nes per pastarąjį maitinimą abu ėmėme ir užmigome.
Jo blakstienos tokios ilgos! Visai kaip Tomo. Arba manosios. Oda šviesesnė
nei mano, bet tamsesnė nei tėvo. Kažkokios keistos jo ausytės... nematyti jokių
spenelių. Žinoma, tai visai nesvarbu.
— Kad ir kas nutiktų, mes ištversime, — pasakiau Fredžiui. — Jau esu tai
dariusi. Taigi mums viskas bus gerai.
Nutilau. Ką mėginu apgauti? Vaikui reikia abiejų tėvų. Tik pažiūrėkite, kaip
susiklostė mano gyvenimas.
Fredis šiek tiek sujudėjo per miegus. Instinktyviai pasilenkiau ir
priglaudžiau mažą jo skruostuką prie manojo. Jis skaniai kvepėjo. Gal tai
skamba ir keistokai, bet apibūdinti galiu tik šitaip. Godžiai įkvėpiau to
aromato. Pajutau, kaip akyse kaupiasi ašaros.
— Matau, kad ašarojate, — pasakė priėjusi seselė. Ši man patiko. Ji padėjo
Fredžiui pradėti žįsti, nors atrodo, kaip ji sakė, kad kūdikis žinojo, kaip tą
daryti. — Visiškai normalu. Na, ir kur jūsų simpatiškasis vyras?
— Išėjo, — nieko neplėtojau.
— Matyt, reikėjo pasivaikščioti.
— Ne, — pasakiau. — Jis mus paliko.
Ji nepatikliai į mane žvilgtelėjo.
— Kartais vyrai, pirmą kartą tapę tėvais, patiria šoką, ypač jei kūdikis toks
mažytis ir gimsta per anksti. Bet juk jis jaučiasi visai gerai.
— Man reikėjo ilgų metų pastangų, kad jo susilaukčiau, — šniurkštelėjau.
— O Dabar Fredis turės mane.
Seselė man spustelėjo ranką.
— Nuostabu, kaip sugebate įveikti gyvenimo sunkumus. Tiesą sakant,
užsukau pasakyti, kad jūsų aplankyti atvyko draugė Olivija. Lankyti jau kiek
vėloka, bet galiu trumpam nepaisyti taisyklių, jei norite.
Olivija? Tomas tikriausiai viską papasakojo jai ir Hugui.
Mano skruostais ėmė ristis karštos ašaros kaip tik tada, kai įėjo Olivija,
vilkėdama be galo siaurus džinsus ir dailaus kirpimo zomšinį smėlio spalvos
švarkelį. Rankose laidė dėžutę, aprištą mėlynu kaspinu, ir kortelę.
— Sara, — pasakė ji sėsdamasi ant mano lovos krašto, — labai užjaučiu.
Tomas buvo užsukęs pas mus. Jis papasakojo, kad sėdėjai kalėjime, ir prašė, kad
paimčiau judu iš ligoninės, kai išrašys.
— Ar pasakė, kad mus palieka?
Olivija dvejojo.
— Minėjo, kad jam reikia laiko pagalvoti.
Man apmirė širdis.
— Vyrų kalba tai reiškia „taip“, — nusiminusi sušnabždėjau.
— Nebūtinai...
Ir štai ji pamatė Fredį. Atrodė, kad tik dabar prisiminė, dėl kokios
priežasties esu čia.
— Ak, — kvėptelėjo Olivija, — juk jis tobulas. Jau pamiršau, kokie
mažyčiai būna kūdikiai. Ar galėčiau palaikyti?
Bet Olivija su jai būdingu nepalaužiamu pasitikėjimu savimi jau laikė
mažylį glėbyje.
Fredis ėmė klykti.
— Nori mamytės? — švelniai pasakė, grąžindama jį man į glėbį. — Taip ir
turi būti. — Tada atsigręžė į mane. — Kodėl nesakei man, kad sėdėjai
kalėjime?
— Šššš, — paprašiau.
Sodrus Olivijos balsas visai nebuvo tylus.
— Maniau, kad esame draugės! Apie save papasakojau daugybę dalykų.
— Tai kas kita, — pabrėžiau. — Maniau, kad tai tave šokiruos.
Olivija patraukė pečiais.
— Mano dėdė sėdėjo už sukčiavimą. Visi tai žinojome, bet jam išėjus į
laisvę, tėvai liepė mums apsimesti, kad jis dirbo užsienyje.
Ji pasilenkė pirmyn su neslepiamu smalsumu.
— Kaip ten?
Nuo ko turėčiau pradėti?
— Siaubinga, — nusipurčiau. — Dauguma moterų arba manęs nekentė,
arba norėjo santykiauti.
Olivija išpūtė akis.
— O pareigūnai buvo dar blogesni. Jie turėjo savo numylėtines ir
užmerkdavo akis, jei jos padarydavo ką nors netinkamo. — Aiktelėjimas
atsklido nuo gretimos lovos, bet nebegalėjau tylėti. — Kai pasipriešinau
moteriai, kuri norėjo užlįsti be eilės, ji mane sumušė. Gyniausi ir ją sužeidžiau,
vienas iš pareigūnų palaikė ją. Šešioms savaitėms atsidūriau izoliatoriuje. —
Gal tai gimdymo ir skausmą malšinančių vaistų poveikis, bet sukilo visi
prisiminimai. — Nieko nemačiau. Man tiesiog palikdavo maistą vienutėje.
Maniau, kad išprotėsiu.
— Vargšelė, — pasakė Olivija, suėmusi man ranką.
— Bet nusipelniau to. Narkotikai — blogis. Jie žudo žmones.
— Taip, bet buvai labai jauna. Tu daug išgyvenai.
Instinktyviai sugniaužiau jos pirštus. Kaip tik to man visada ir reikėjo.
Supratimo. Ne pasmerkimo.
— Nori, ir aš tau kai ką pasakysiu?
Linktelėjau.
— Po mūsų pokalbio apie pirmąsias meiles feisbuke paieškojau to berniuko
prancūzo, apie kurį tau pasakojau.
— Ar radai jį?
— Taip. Jis nutukęs, plaukuotas, du kartus išsiskyręs ir turi šešis vaikus! Tad
akivaizdu, kad nesusisiekiau. — Ji nusikvatojo.
Kai per šiuos kelis mėnesius pažinau ją geriau, supratau, kad Olivija moka
užkrečiamai juoktis, ko niekada nepastebėjau jai esat kartu su Hugu. Pasijutau
kiek geriau. Porai sekundžių. Paskui žvilgtelėjau į Fredį.
— Ką mes dabar darysime?
— Tu ne viena. — Jos akys žaižaravo. — Štai ką tau pasakysiu. Užuot
parvežusi tave namo, kai judu išrašys, kelioms naktims apgyvendinsiu pas save.
Tomas jūsų pasiilgs.
Aiktelėjau.
— Aš negalėčiau.
— Žinoma, kad gali. Negi nematai? Darysi šitaip. — Ji nutilo. Nuleido
akis. Atrodė, kad aktorė pereina į kitą vaidmenį. Pakėlė žvilgsnį, kuris buvo
kupinas skausmo. — Tomai, žinau, kad tau tai buvo didžiulis sukrėtimas.
Turėjau tau papasakoti, ką pridirbau praeityje. Žinoma, noriu, kad liktum su
mumis. Bet ne vien todėl, kad turime sūnų. Trokštu, kad būtum šalia, nes tu iš
tiesų mane myli, — jos balsas buvo beveik kaip mano! Niekada nemaniau, kad
Olivija taip puikiai mėgdžioja.
— Bet tai rimtas žingsnis, — sukuždėjau. — O jei jis nenori, kad grįžčiau?
Olivija patraukė pečiais.
— Tada viskas bus aišku. Jis parems jus pinigais. Tomas — garbingas vyras.
— Bet su Hugu taip nesielgei, kai radai jo kišenėje kitos moters telefono
numerį.
Ji gūžtelėjo.
— Tai kas kita. Neturėjau įrodymų. Bet ar tikrai nori likti su vyru, kuris
jaučia, kad privalo likti? Jis tikrai maldaus, kad grįžtum namo. Pažadu. Kai
aplankys tave pas mus, pamatys, kaip stipriai ilgisi. Sakau tau. Man patiktų dar
vienas vaikas namuose.
— O Hugas? Ar neprieštaraus?
— Su tuo susidorosiu. Nesijaudink.
Fredis suverkšleno, lyg nebūtų visiškai įsitikinęs, ar verks. Kaip ir aš. Bet
dabar mano protas ir hormonai buvo visiškai susijaukę.
— Ak. Dar vienas dalykas! — Olivija stebėjo, kaip mano sūnus žinda. —
Nepamiršk: žadėjai, kad būsiu krikštamotė!
Jai išėjus išvyniojau dovaną. Tai buvo vienas brangių dizainerių kurtų
dovanų rinkinių — levandų muilas ir prausimosi aliejus. Kaip nuostabiai
kvepėjo! Pakėliau muilą prie nosies ir įkvėpiau. Kelias sekundes jaučiausi
ramiau. Ar galėčiau — ar turėčiau — elgtis taip, kaip patarė Olivija?
Fredis vėl ėmė žįsti, lyg būtų pasiryžęs išgerti viską iki paskutinio lašo.
Prisiminiau, ką apie maitinimą krūtimi sakė viena moteris, kai pastarąjį kartą
sėdėjo kalėjime: „Jis velniškai mane iščiulpė, — ištarė. — Tikrai pasiieškočiau
buteliuko. Nors, jei žindai kūdikį, privalo maitinti geru maistu.“
— Man patinka tave maitinti, — pasakiau Fredžiui, žiūrėdama į jo ilgas
tamsias blakstienas. — Jaučiu, kad esame susiję.
Tada supratau, jog kažkas atėjo ir atsistojo netoli mūsų. Tomas. Norėjau
liepti jam atsiknisti ir apsiverkti iš palengvėjimo tuo pat metu.
— Kaip laikaisi? — tyliai paklausė jis.
— Ačiū, puikiai, — šaltai atsakiau. — Gydytojas sako, kad galėsime keliauti
poryt, jei tavo sūnui ir toliau taip gerai klostysis.
Sąmoningai pasakiau „tavo sūnui“.
— Gerai. Iki tol viską parengsiu.
Lyg būtų išgirdęs, Fredis nustojo žįsti ir atitraukė savo burnytę nuo mano
krūties. Tomas stebėjo jį kaip mažas berniukas, kuris tapo magiško reginio
liudininku. Paskui vėl priglaudžiau mūsų kūdikį prie savo kūno ir ėmiau
glostyti jo krūtinę švelniais judesiais aukštyn, kaip mane mokė seselė.
— Kaip suprantu, kai kam papasakojai apie tamsią mano praeitį, —
ištariau.
Jis krūptelėjo.
— Apie ką tu kalbi?
— Puikiai nutuoki. Olivija ir Hugas viską žino.
Atrodė, kad Tomui palengvėjo. Gal džiaugėsi, kad viskas paaiškėjo.
— Ji pasiūlė, — tęsiau, — kad mudu su Fredžiu pas juos pagyventume
kelias dienas.
Jis susiraukė.
— Kodėl?
— Akivaizdu, kad tu mūsų nenori.
— Taip nėra.
— Prašei Olivijos mane parvežti, nes tau reikia laiko pagalvoti.
— Persigalvojau, — pasakė.
 Bet aš nesilioviau kalbėti.
— Duosiu tau laiko. Pripažinkime, Tomai, nesu tas žmogus, kurį manei
vedęs. Melavau. Man labai gaila. Bet nenoriu, kad jaustumeisi prie mūsų
prirakintas vien dėl sūnaus.
— Nesijaučiu.
Jis tai pasakė labai tyliai. Nepatikėjau.
— Manau, kad jautiesi, — tyliai kalbėjau. — Tiesą sakant, nustebau, kad esi
čia. Taigi vyksime ten vienai kitai savaitei. Olivija žadėjo mane pamokyti
rūpintis kūdikiu. O tu galėsi surikiuoti savo mintis, kol mūsų nebus.
Žinojau, kad tai drąsiausias mano kada nors žengtas žingsnis. Arba
kvailiausias.
— Gerai, — pasakė. — Jei taip nori.
Ne, aišku, kad nenoriu, — troškau surikti. Bet turėjau būti tikra, jog mūsų
kūdikis augs patikimuose namuose, kuriuose nebus abejonių nė iš vienos pusės.
— Ar galiu atvažiuoti ryt ryte?
— Nesijaudink, — pasakiau jam, — Olivija mus paims.
Tiesą sakant, mes taip nesitarėme, bet būčiau išsyk jai paskambinusi.
Tomas dvejojo. Mačiau abejonę jo akyse. Olivija buvo teisi. Tai privers jį
suvokti, kokie svarbūs esame.
— Ar galiu palaikyti mažylį? — nedrąsiai paklausė.
— Žinoma. Juk tai tavo sūnus.
Beveik nenoriai perdaviau šiltą mūsų mažylį savo vyrui. Akimirksniu
pajaučiau tuštumą. Troškau vėl jį pačiupti. Bet žinojau, kad tai būtina.
— Ar teisingai elgiuosi? — Tomo akys atrodė išsigandusios.
— Taip, — patvirtinau. Ir štai vos per kelias valandas pasijutau netikėtai
pasitikinti savimi. — Tik padėk savo ranką štai šitaip. Gerai.
— Jis gražus, — pasidžiaugė.
— Jo ausytės keistos, — pasakiau, — be spenelių.
Tomas vos krūptelėjo.
— Tu teisi, ir mano tėvas jų neturėjo. Greičiausiai tai šeimos bruožas.
Jis linko prie Fredžio. Jaučiau tai.
Tada mano vyras pakėlė akis į mane.
— Ar tai, ką perskaičiau tavo kortelėje, yra viskas? Ar jau viską man
papasakojai?
 Pažvelgiau į mūsų sūnų su tomis ilgomis blakstienomis patikliai gulintį tėvo
glėbyje.
— Taip, — tvirtai atsakiau. — Žinoma.
 17

Tomas

Iš visų anglų kalbos žodžių „draugas“ tikriausiai yra vienas labiausiai

trikdančių. Ar Hilari draugė? O gal aš padariau didžiulę klaidą?
Kad ir kaip būtų, staiga suvokiau, kad šiai jautriai moteriai, avinčiai
žemakulnius batus ir dvelkiančiai gėlių aromatu, pasakoju tai, ką neseniai
sužinojau apie savo žmoną. Nesu iš tų, kurie yra linkę atvirauti, tad nežinau,
kodėl taip pasielgiau. Mano veiksmai nebuvo logiški.
— Žinote, — pasakė man baigus, — juk iš tiesų negalite palikti savo
žmonos tą dieną, kai ji pagimdė jūsų kūdikį. Jūs pernelyg geras. Paskui
jaustumėtės kaltas.
— Tik pažiūrėkite, ką ji padarė, — pabrėžiau. — Vartoti narkotikus —
viena. Platinti — kita. O dar kalėjimas. Vienas melas po kito.
Hilari patraukė pečiais.
— Mano teta Holovėjuje kalėjo penkiolika metų.
— Tikrai? — buvau priblokštas. Kolegė neatrodė galinti turėti ryšių su
nusikaltėliais.
— Ji nužudė vyrą, — Hilari kalbėjo stebėtinai dalykišku tonu.
Nežinojau, ką pasakyti. Ieškojau tinkamų žodžių, kai ji vėl prabilo.
— Jiedu turėjo romaną. Vyras nuolat žadėjo palikti žmoną, bet ši ėmė ir
pastojo. Tad teta puolė jį su peiliu rankoje. Greičiausiai neketino žudyti, bet,
nelaimei, kliudė arteriją.
— Kaip baisu.
— Taip. — Hilari pritariamai palinksėjo. Pastebėjau, kad jos plaukai
trumpesni nei anksčiau, bet neatrodė vėjavaikiškai.
— Metų metus niekas apie tai nekalbėjo. Sužinojau tik per laidotuves.
Visada klausinėjau, kodėl nemačiau tetos vaikystėje, bet man pasakė, kad ji
buvo išvykusi į Australiją. Keisčiausia tai, kad teta buvo labai maloni moteris,
— Hilari nusijuokė puse lūpų. — Nė nebūtum pamanęs, kad galėjo padaryti
ką nors panašaus.
Jau beveik rengiausi papasakoti apie Čapmeną ir kaip Hugas mane išdavė,
bet kolegė kalbėjo toliau.
— Esmė ta, Tomai, kad nė vienas nėra tobulas.
Man patiko, kad ji pavadino mane vardu. Nebuvau tikras, kodėl. Tiesiog
patiko.
— Viena iš gyvenimo pamokų, — tęsė ji, — yra išmokti elgtis tinkamai.
— Suprantu, — lėtai pasakiau.
Ji gūžtelėjo.
— Kad ir kaip būtų, jei vėliau suprasite, kad judu su Sara nederate, bus jau
visai kitas reikalas.
Ji pasakė „Sara“ lyg jos būtų pažįstamos. Tiesą sakant, darbe retai kalbėjau
apie savo šeimą. Pastebėjau, kad ir Hilari neplėtoja šios temos.
— Nenoriu užlaikyti, — ištariau. — Gal jums reikia pas ką nors grįžti
namo.
Iš mano pusės tai buvo įžūlu. Bet labai smalsavau.
— Ne, — atsakė. — Kaip tik todėl dirbu iki vėlumos. — Ji beveik
draugiškai patapšnojo man per perį. — Tai grįšite į ligoninę ar ne?
— Taip, — pasakiau.
Bet savo gėdai turiu pripažinti, kad negrįžau. Ne iš karto. Piktai žingsniavau
daugybę mylių pažįstamomis ir nematytomis gatvėmis. Kai pasiekiau ligoninę,
buvau nutaręs, kad Hilari teisi. Turėjau likti su Sara, juk nesu iš tų, kurie
kratosi savo pareigų. Nenorėjau būti panašus į savo tėvą.
Kai Sara pareiškė, kad nevažiuos namo, o apsistos pas Oliviją „vienai kitai
savaitei“, buvau visiškai išmuštas iš vėžių.
To nesitikėjau. O jei amžiams prarasiu savo sūnų? Tikrai jaučiausi
įskaudintas. To nebuvo nuo tada, kai mirė mano motina. Kai paėmiau ant
rankų savo sūnelį, pajutau, kaip tirpstu. Tas vaikas — mano kūnas ir kraujas,
iki pat nesamų ausų spenelių. Ji neturi teisės jo iš manęs atimti.
— Manęs nelabai žavi mintis apie klykiantį kūdikį namuose, — pasakė
Hugas, kai jam paskambinau, — bet Olivija tvirtai nusprendusi. Jei mano
žmona ką nors įsikala į galvą, nieko nepakeisi.
 Fredis turi gyventi su manimi, o ne su vadinamuoju geriausiu draugu. Gal
turėjau būti supratingesnis dėl Saros praeities? Jei nebūčiau skaitęs jos
medicininės kortelės, būtume kartu gyvenę ir nieko nežinočiau. Bet ar taip
galima gyventi? Beje, ji iš pradžių turėjo man papasakoti visą tiesą.
Tada nebūčiau jos vedęs. Neturėtume Fredžio.
Viskas labai trikdė. Man visai nepatiko, kad mintys tokios susipainiojusios.
Tą naktį nemiegojau. Penktą ryto atsikėliau ir patraukiau į biurą. Hilari jau
buvo atėjusi. Jei ji nebūtų vilkėjusi mėlynos suknelės vietoje languoto sijono,
būčiau linkęs manyti, kad ji čia prabuvo visą naktį.
— Kodėl nepasiimate vieno kito laisvadienio, kad pabūtumėte su sūnumi ir
žmona? — paklausė ji.
Šiek tiek nustebau, kad kolegė prakalbo taip o cialiai. Daugiau nieko
nebuvo, tad galėjome kalbėti visiškai laisvai.
— Ji žada apsistoti pas mūsų draugus, kad galėtume ramiai apsispręsti, —
pasakiau. — Sara sako, kad nori būti tikra, jog myliu ją tiek, kad prisiimčiau
įsipareigojimus.
Hilari pažvelgė tiesiai man į akis. Ji man priminė supratingą, bet nekvailą
mokytoją.
— O jūs mylite?
— Tiesą sakant, nežinau.
Neįtikėtina, kaip atvirai galėjau kalbėti su šia moterimi.
— Tada paliksiu jus apsispręsti, — pasakė Hilari. Ji grįžo prie savo
kompiuterio. — Tik nepamirškite, kad kalbame ir apie mažą vaiką. Jei būčiau
jūsų vietoje, neleisčiau sau jokių atsikalbinėjimų.
Man niekada nesisekė skaityti moterų minčių. Ar ji turėjo omenyje, kad jei
nebūtų Saros, tarp mudviejų galėtų kas nors susiklostyti? Ta mintis nebuvo
atstumianti. Priešingai — ji mane ramino. Bet paskui susimąsčiau apie Fredį ir
kaip mano motina norėtų jį paimti ant rankų.
— Ačiū, — atsargiai pasakiau, — jūs — puiki draugė.
Ji nesiliovė spausdinusi.
— Visada esu čia, jei norėsite pasikalbėti, — tarė.
Diena prailgo. Tai nebuvo įprasta. Nuolat galvojau apie tai, kaip Olivija
pasiima Sarą ir Fredį iš ligoninės. Juk tai mano pareiga.
Galėjau praleisti vieną svarbiausių savo gyvenimo etapų.
 Kaip žmona gali iš manęs atimti šią patirtį? Žinoma, nusiminiau, kai
perskaičiau jos kortelę. Bet ko ji tikėjosi slėpdama nuo manęs tiesą?
Visgi ir aš nuo jos nuslėpiau apie Čapmeną.
Kita vertus, čia paprasta matematinė lygtis: mano žmonos kalėjimo įrašas
nusveria mano klaidą. Argi ne?
— Kada tiksliai jūsų žmona gimdys? — paklausė tiesioginis mano
viršininkas prieš prasidedant svarbiam pasitarimui po pietų.
Taigi Hilari niekam nieko nesakė. Dėl to nudžiugau. Vadinasi, galiu ja
pasikliauti.
— Tiesą sakant, ji vakar pagimdė, — atsiliepiau.
— Vakar? — jis atrodė sutrikęs. — Tai kodėl jūs biure? Turėtumėte pasiimti
kelis laisvadienius.
— Sara supranta, kad šis susitikimas svarbus, — skubėjau atsakyti. — Beje,
ji jau išvykusi iš ligoninės ir yra, kas ja rūpinasi.
— A, nusamdėte auklę. Labai protinga.
To nei paneigiau, nei patvirtinau.
— Ar viskas gerai? — kažkas paklausė.
— Ačiū, puikiai.
— Berniukas ar mergaitė?
— Sūnus. Fredis.
Greitai pasipylė daug klausimų. Dar niekada neteko tiek daug pasakoti apie
save.
— Taigi, — pasakė viršininkas, — pasiimkite kelias laisvas dienas, jei jums
svarbu, išskaičiuokime iš jūsų atostogų. Tai išskirtinis laikas. Pats turiu tris
atžalas. Visos mergaitės. Už nieką pasaulyje jų nepalikčiau. — Jis patapšnojo
man per petį. — Puiku, Tomai! Tik nusiteikite keletui bemiegių naktų!
Likusią dienos dalį ant mano stalo vis kas nors iš kolegų palikdavo
dovanėlių ir atvirukų Fredžiui.
— Ačiū, — apstulbęs dėkojau.
Bet visą laiką, kol stengiausi susikaupti dirbti, negalėjau liautis galvojęs apie
savo sūnų. Kaip prasidėjo jo gyvenimas? Pirmiausia ėmiau trokšti, kad
nebūčiau perskaitęs tos prakeiktos medicininės kortelės. Keikiuosi retai. Čia
jau mano proto būsenos rodiklis.
Per pietus paskambinau Sarai. Jokio atsako.
 Pamėginau Olivijos numerį.
— Ar jie su tavimi? — greitai paklausiau.
— Taip, Tomai. Jie miega.
Jos balse nebuvo justi įprastos šilumos.
— Ar galiu atgabenti jiems reikalingų daiktų? — paklausiau, staiga
susimąstęs apie sauskelnių kalnus, lopšelį, tuos mažyčius rūbelius, kuriuos
įgijome per kelis praėjusius mėnesius.
— Nėra reikalo, — atsakė ji. — Tebeturime mergaičių lovelę, nupirkau
sauskelnių, įdėklų krūtims ir visko, ko reikia.
Įdėklai krūtims? Prieš akis iškilo Boudikės iš mokyklinio istorijos vadovėlio,
vilkinčios šarvus, atvaizdas.
— Po darbo gali užsukti, jei nori, — pridūrė ji. — Tikriausiai mirtinai
trokšti pamatyti sūnų.
— Taip, — sutikau. — Aišku, kad trokštu. Ir Sarą noriu pamatyti.
Laukiau, kad Olivija pasakytų, kad ir Sara to norėtų. Neišgirdau.
— Tarkime, penktą popiet, — pasiūlė ji. — Prašyčiau nevėluoti. Mėginame
sukurti Fredžiui saugią rutiną. Be to, turiu prižiūrėti mergaites.
Prisiminiau, ką Hugas sakė apie žodį R. Penktą valandą! Taip anksti niekada
neišeinu iš biuro. Bet šiandien padarysiu išimtį. Pakeliui stabtelėjau žaislų
parduotuvėje ir nupirkau didžiulį meškutį Tedį. Paskui išrinkau lelijų Sarai. Jos
mėgstamiausių gėlių.
Eidamas į draugo kotedžą aplankyti savo naujagimio sūnaus jaučiausi
keistai. Jis turi būti mano namuose.
— Prašom užeiti, — o cialiai pakvietė Olivija atidariusi duris. — Sara ir
Fredis virtuvėje su mergaitėmis.
Prieš man įeinant girdėjau juoką. Klemė ir jos sesutė sukiojosi apie Sarą,
kuri laikė glėbyje Fredį.
— Ar galiu jį palaikyti? — maldavo Klemė.
— Iš pradžių jis turi atsirūgti, — pasakė Sara. Ji priglaudė jį prie peties ir
švelniai pastukseno per nugarytę.
— Pameni, ką sakiau? — pasigirdo Olivijos balsas man už nugaros. — Jam
reikia plačių mostų iš apačios į viršų.
— Ačiū, — padėkojo Sara.
Paskui ji išvydo mane. Ji iš karto išraudo.
 — Tomai. Nežinojau, kad užsuksi.
— Ar Olivija tau nepasakė?
Mano draugo žmona nusijuokė.
— Nebuvau tikra, ar galėsi laiku išeiti iš darbo.
Nekreipdamas dėmesio į šią kibią užuominą ištiesiau rankas.
— Ar galėčiau?
Atrodė, kad Sara žvilgtelėjo į Oliviją lyg atsiklausdama.
— Vakar tai jau dariau, — priminiau.
Ji beveik nenoromis ištiesė man kūdikį. Palenkiau galvą taip, kad mūsų
skruostai susiglaustų.
— Argi jis ne mielas, dėde Tomai? — paklausė Klemė. — Jis kurį laiką
pagyvens su mumis.
— Žinau, — atsakiau įsitempęs. — Sara, ar galėtume dviese pasišnekėti?
Mano žmona man mielai nusišypsojo. Tai buvo šypsena, kuri draugystės
pradžioje pakerėjo.
— Esu šiek tiek pavargusi, Tomai. Geriau liksiu čia.
Turiu pripažinti, kad ji atrodė išsekusi. Bet kartu ir pribloškianti. Jos
plaukai, kur kas labiau banguoti nei anksčiau, vilnijo per pečius. Sara vilkėjo
labai gražius mėlynus naktinius, kurių nebuvau matęs, ir derantį chalatą.
— Ar norėtum puodelio arbatos? — paklausė Olivija. Skambėjo labai
o cialiai.
— Taip, prašyčiau.
— Tada turi grąžinti Fredį savo žmonai. Negali tuo pat metu rankose
laikyti karšto gėrimo. Gali jį nuplikyti.
Niekada nebuvau apie tai pagalvojęs.
— Ar viskas gerai? — paklausiau Saros. Turėjau perrėkti mergaičių keliamą
triukšmą. Jos kovėsi, kuri galės palaikyti Fredį.
— Taip, ačiū, — atsakė Sara. — Olivija nereali. Ji reikalavo prižiūrėti Fredį
porą valandų popiet, tad galėjau nusnūsti.
— Puiku.
Jaučiausi vis nereikalingesnis. Sara, aš ir Fredis turėtume būti namie ir
pažindintis tarpusavyje. Taip sakoma visose knygose apie kūdikius. Aš pats save
atstūmiau, kai palikau ją ligoninėje. Nors su Hilari nieko nenutiko, jaučiausi
kaltas.
 — Na, — pasakė Olivija žvilgtelėjusi į sieninį laikrodį. — Turime išmaudyti
Fredį prieš miegą.
— Ar galėčiau padėti? — pasisiūliau.
— Gali sušlapinti savo brangųjį kostiumą, — šaltai atkreipė dėmesį Olivija.
— Visai nesvarbu, — pasakiau.
— Iš tiesų, Tomai, — įsiterpė Sara, — Olivija mane pamokys, kaip tai
daryti. Būtų geriausia, jei tu pasižiūrėtum ryt vakare.
Bet maudynės — vienas tų ritualų, kuriuos tėvai turi atlikti kartu, jei
tikėsime vadovėliais. Kita vertus, jose nieko nesakoma ir apie tai, ką daryti, jei
tavo žmona — buvusi kalinė.
Olivija linktelėjo palaikydama Saros pasiūlymą.
— Taip, kodėl tau neužsukus rytoj vakare pakeliui iš darbo namo?
Man neturėtų reikėti kvietimo pamatyti savo sūnų, bet argi galiu rinktis?
— Labai gerai, — pasakiau.
Atsistojau ir pakštelėjau Sarai į skruostą. Ji kvepėjo kitaip nei visada. Žmona
neatsakė tuo pačiu. Paskui pirštu paglosčiau Fredžio skruostą. Nesu labai lakios
vaizduotės, bet odelė buvo švelni kaip šilkas.
— Pasimatysime ryt, — atsisveikinau.
Toldamas keliu pamačiau parvažiuojantį Hugą. Jis man pamojo, bet
nestabtelėjo. Matyt, dėl eismo tai būtų neprotinga, paaiškinau sau.
Kaip keista grįžti į savo namus ir pamatyti sauskelnes, radijo stotelę ir tuos
kitus dalykus, kuriuos išrinkome kūdikiui. Jaučiau, kad neteisinga man čia būti
be jų.
Impulsyviai ėmiau ir paskambinau savo žmonai.
— Kodėl tau negrįžus namo? — pasiūliau. — Prašau.
— Bet ar tu man atleisi?
Mąsčiau apie tai kokią minutę.
— Matai, — švelniai pasakė ji, — juk tu vis dar nesi tikras.
— Mane ta žinia pribloškė, — pasakiau. — Reikia laiko suvokti.
— Žinau... todėl mes ir negalime kol kas sugrįžti.
Girdėjau fone aidintį Fredžio verksmą. Norėjau jį paimti ir kartoti, kad
viskas bus gerai.
— Labanakt, — atsisveikino ji dar man nespėjus įgarsinti savo minčių. —
Iki ryt?
Ji padėjo ragelį anksčiau, nei suvokiau, kad tai buvo klausimas.
Per vėlai supratau, kad turėjau atsakyti.
 18

Sara

Nežinau, kaip būčiau susitvarkiusi tas dvi savaites be Olivijos. Norėčiau

pasakyti, kad ilgėjausi Tomo, bet iš tiesų žinojau, kaip jį slegia visa ta padėtis.
— Kodėl Fredis taip verkia? — paklausiau tą pirmąjį rytą, kai atrodė, kad
niekaip neįmanoma jo numaldyti.
— Paprastai taip būna, kai kūdikis yra alkanas, jį reikia pervystyti arba pučia
pilvuką. Pažiūrėkime. Tu jį pamaitinai, o aš padėjau atsirūgti. Jis dabar švarutis
ir sausutėlis, juk taip, mažyli?
— Bet iš kur man žinoti, kad jis neserga?
— Pagalvojau apie tai, bet jo temperatūra normali ir jis neišbertas. Beje, tu
pati atrodai išraudusi. Patikrinkime temperatūrą. Dieve! Tu karščiuoji. Ar ką
nors skauda?
— Taip, — prisipažinau.
— Tau mastitas.
— Kas tai?
— Be panikos. Tai krūtų uždegimas, kuris kartais atsiranda maitinančioms
moterims. Dažniausiai pienas pasirodo trečią dieną po gimdymo, bet taviškis,
rodos, anksčiau. Ar skauda krūtis?
— Tikra agonija.
— Skambinu gydytojui.
Man išrašė antibiotikų, o apsilankiusi seselė patarė švelniai išspausti pieno
perteklių. Pasijutau kur kas geriau, o Fredis ėmė rimti.
— Vaikai perima mūsų emocijas, — pasakė Olivija.
— Tikrai nežinau, ką būčiau dariusi be tavęs.
Ji atrodė pamaloninta.
— Galiausiai būtum susidorojusi. Bet viskas pasidaro lengviau, kai turi ką
nors šalia. Lankiau motinystės kursus, bet tai ne tas pat kaip turėti artimą
draugę.
Artimą draugę? Argi tai aš?
Emilė!
Niekas negalėtų užimti jos vietos. Per studentų kaukių balių ji apsirengė
kaip viena iš mūsų dėstytojų, išsiskyrusių oranžiniais plaukais. Ta dėstytoja
jautėsi labiau pamaloninta nei nuliūdusi. Kaip tik taip Emilė paveikdavo
kiekvieną. Štai kaip jai atsilyginau... Olivija niekada nebuvo tokia artima
draugė kaip Emilė. Nenorėjau to. Bet vis viena nuo Olivijos žodžių sušilo
širdis.

— Gal tau vertėtų nusnūsti? — pasiūlė man Olivija kitą dieną, kai beveik visą
naktį nemiegojau ir vaikštinėjau su Fredžiu glėbyje pirmyn atgal stengdamasi,
kad jo verksmas nesukeltų visų namų. Kai Fredis pravirkdavo, aimanuodamas
ir niurnėdamas Hugas parodydavo, kad visai nėra sužavėtas mūsų buvimo.
— Tu visiškai išsekusi, — pridūrė ji. — Pasirūpinsiu Fredžiu. — Olivija jau
laikė mažylį glėbyje ir žiūrėjo į jį su tokia meile, lyg kūdikis būtų jos. — Juk aš
tavo krikštamotė. Bent jau tapsiu, kai tavo mamytė ir tėtukas iškels krikštynas.
Argi tu ne gražuoliukas? Taip taip! Tikrai gražuoliukas!
Atrodė, kad Fredis klausosi jos balso. Kelias akimirkas beveik pavyduliavau.
Olivijai taip gerai sekėsi jį raminti. Argi aš taip kada nors gebėsiu?
— Atrodo neteisinga voliotis lovoje vidury dienos, — pasakiau.
Olivija pavartė akis.
— Tu pagimdei kūdikį. Jei negali leisti sau po tokio dalyko, kada iš viso
galėsi? Dauguma mano draugių nusnaudžia grožio miego tarp masažų ir
pilateso treniruočių, kol jų vaikai mokykloje. Tiesiog prigulk vieną kitą
valandėlę. Pažadinsiu, jei jis ir vėl norės žįsti. Pažadu.
Taigi priguliau. Svečių kambarys buvo labai patogus. Lovoje būtų galima ir
numirti. Tokia minkšta, su didžiulėmis pagalvėmis ir miela vaikiška lovele,
kadaise priklausiusia mergaitėms.
Beveik akimirksniu įmigau. Miegas buvo toks gilus, lyg būčiau iškeliavusi be
galo toli, o pabudusi jausčiausi lyg bandyčiau atitokti po narkozės.
Pramerkusi akis pirmiausia pastebėjau, kad lovelė tuščia. Prisiminiau, kad
taip ir turėjo būti. Olivija su kūdikiu apačioje, kad leistų man kiek atsipūsti.
Nusiprausiau veidą ir nusileidau į virtuvę. Fredžio pintinėlė stovėjo ant stalo
tuščia.
— Sveiki? — riktelėjau.
Namuose nė garselio. Darbo diena, tad mergaičių nebuvo, nors koridoriuje
tebestovėjo krūva batų, ant virtuvės stalo buvo likę sausų pusryčių dubenėliai,
o skalbinių dėžės turinį seniai laikas išskirstyti.
Širdis nusirito į kulnus. Kur mano kūdikis? Ar jis susirgo? Ar Olivija
išgabeno jį pas gydytoją? Iš krūtų ėmė bėgti pienas. Laikas pamaitinti sūnų.
Nubėgau prie laukujų durų. Olivijos automobilis stovėjo kieme. Kas vyksta?
Vežimėlis taip pat čia. Kur jie? Mano širdis jau visiškai apmirė. Protą užplūdo
visos įmanomos mintys. Kažkas įsilaužė ir juos pagrobė. Atėjo Tomas ir
pareikalavo, kad Fredis su juo keliautų namo. Arba...
Taip man stovint gatvėje vienais naktiniais atsidarė priešais stovinčio namo
durys. Išėjo Olivija su Fredžiu glėbyje.
— Ačiū už kavą, — šūktelėjo ji per petį. — Taip! Jis meilutis. — Paskui ji
pastebėjo mane. — Ak, Sara. Štai ir tu. Ar gerai nusnūdai?
Iš palengvėjimo vos galėjau suregzti žodį. Basa nudūmiau grindiniu ir
išlupau Fredį jai iš glėbio. Kūdikis akimirksniu ėmė klykti.
— Nežinojau, kur jūs, — papriekaištavau.
Olivija atrodė sutrikusi.
— Tik nuėjau jo parodyti kaimynei. Dar pagalvojau, kad ramiau miegosi,
jei namie nieko nebus. Atleisk. Turėjau palikti raštelį.
Taip. Ji tikrai turėjo. Bet nenorėjau būti nemandagi. Olivija tiek daug dėl
mūsų padarė.
— Nagi, Fredi, — pasakė ji. —Tik jau nešauk ant mamytės. Juk buvai
nuostabus berniukas.
— Gal jis išalko, — spėjau.
Jau buvome namo viduje. Atsegiau savo naktinių viršų, Fredis akimirksniu
prisisiurbė prie dešiniosios mano krūties ir žindo taip, lyg rytojus galėtų ir
neišaušti.
— Nepamiršk gudrybės su keliu!
Olivija buvo man parodžiusi, kaip jį paguldyti pilvuku sau ant kelio, kad
greičiau nurimtų.
— Greitai mokaisi, — pagyrė Olivija. — O dabar, kai jis jau patenkintas,
pagalvokime apie mergaičių pietus. Turi atstatyti kalorijų kiekį, kad pienas ir
toliau gerai gamintųsi. Turiu mielą žaidimų kilimėlį ir gražų mobilųjį, kurie
kadaise labai patiko vaikams. Fredis gali gulėti ant grindų, o mes matysime jį
valgydamos. — Ji tyliai iš pasitenkinimo atsiduso. — Tenka pripažinti. Labai
miela, kad namuose ir vėl yra kūdikis.
— Neatrodo, kad Hugas tau pritartų, — atkreipiau dėmesį. — Girdėjau,
kaip jis tavęs šįryt klausė, kada mes išsikelsime.
Olivija sumojavo rankomis, lyg norėtų nuvyti mano žodžius.
— Tik jau nekreipk į jį dėmesio. Mažyliai jo nežavi. Gali likti tiek, kiek
nori.
Tai atrodė ne visai teisinga.
— Maniau, kad esmė priversti Tomą suprasti, kaip jam mūsų reikia.
— Na, taip. Bet tikėjausi, kad esu tau naudinga. Turint mažą kūdikį kartais
būna labai baisu, kai nebežinai, ko griebtis.
— Tikrai. Tu ir esi naudinga. Labai ačiū.
Nenorėjau pasirodyti nedėkinga, bet pabusti ir štai šitaip nerasti Fredžio
buvo siaubingai baisu. Jau beveik visa tai pasakiau, bet prisiminiau, kad esu
viešnia jos namuose, o ji man tokia maloni.
— Kad ir kaip būtų, — tęsė Olivija, — šiandien skambino Tomas ir klausė,
ar vakare galėtų užsukti. Nenorėjau tavęs žadinti, bet pasakiau, kad gali.
Tikiuosi, neprieštarauji.
— Aišku, — pasakiau. Mano širdis suplazdėjo. — Ačiū.
— Nedėkok man. Jis tavo vyras. Turi visas teises matytis su savo vaiku. Jau
sakiau, kad turi į mūsų namus žiūrėti taip, lyg jie būtų ir tavo.
Paskui ji nužvelgė mėlynus naktinius, kuriuos man buvo paskolinusi ir
kurių persirengti nepasivarginau. Nemačiau jokio reikalo. Fredis visada ant
manęs atpildavo, kai atsirūgdavo.
— Turime tave aprengti kitaip, — kalbėjo toliau. — Yra keli apdarai, kurie
turėtų tikti. Taip pat reikia atlikti keletą pratimų, skirtų atsigauti po gimdymo.
Nesijaudink. Tu netruksi grįžti į senas vėžes.
Paskui ji palietė ir paglostė mano plaukus.
— Kokia puiki spalva. Varno juodumo. Matau, kad ji tikra. Bet jiems vis
vien reikia plaukų kaukės. Kaip tik turiu tai, ko reikia. Mano kirpėja pati ją
gamina. Žmonės nužudytų, kad gautų receptą!
 Kai Olivija baigė darbuotis, vos galėjau save pažinti. Vilkėjau paprasto
kirpimo tamsiai mėlyną suknelę, kuri gerai slėpė visus po vaiko gimimo
likusius apvalumus, ir atrodžiau, reikia pripažinti, netikėtai puikiai, nors
apranga nė iš tolo nepriminė man įprastų laisvų suknelių ir plačių džinsų. Dar
ji man paskolino porą aukštakulnių ir padovanojo auskarus, kurie, kaip ji pati
sakė, buvo visiškai nauji.
— Turiu jų daugybę, — patikino. — Perlai tau tinka.
Niekada nemaniau galinti nešioti perlus — dažniausiai auskarus
pasidarydavau iš karoliukų ir turguje pirktos vielutės. Bet buvo verta pamatyti
vos atėjusio Tomo veidą. Fredis giliai miegojo savo lopšelyje, bet balsai jį
prikėlė. Greitai paėmiau sūnų ir priglaudžiau prie peties, braukydama per
nugarytę taip, kaip buvo išmokiusi Olivija. Mažylis nurimo ir galėjau jį atsukti
į priekį. Atrodė, kad įdėmiai apžiūrinėja Tomo veidą. Nebuvau pastebėjusi, kad
kūdikiai gali priminti senukus. Tokius išmintingus. Įdomu, apie ką jis galvoja,
pamaniau, kai Olivija išėjo, kad leistų mums pabūti trise.
— Štai. Palaikyk.
Tomas atrodė toks pat įsitempęs, kaip ir prieš tai, kai laikė ant rankų Fredį.
— Pakalbink jį, — pasiūliau.
Atrodė užkluptas iš netyčių.
— Ką turėčiau sakyti?
— Bet ką. Paguguok jam, jei nori.
Mano nuostabai Tomas ėmė dainuoti. Dar nė sykio negirdėjau, kaip mano
vyras dainuoja. Daina buvo tyli, raminanti, lyriška, bet žodžių nesupratau.
— Motina mane išmokė, kai buvau mažas, — paaiškino Tomas baigęs. —
Jos tėvai kilę iš Velso. Tai gėlų kalba.
— Na, suveikė, — pasakiau. — Pažiūrėk, koks jis laimingas.
Tomas paniuro.
— Bet aš nesu laimingas. Man atrodo neteisinga, kad negyvenate mūsų
namuose.
— Tą vakarą, kai jis gimė, nė nežinojai, ar iš viso mūsų nori, — priminiau.
Jis atrodė nuoširdžiai dėl to susisielojęs.
— Atleisk. Buvau priblokštas. Jausčiausi kitaip, jei pati būtum papasakojusi
visą teisybę, o dabar teko viską sužinoti iš medicininės kortelės.
— Žinau, — tyliai pratariau, — jau sakiau, kad labai gailiuosi.
 — Ar galime dar sykį pamėginti?
Olivija įspėjo, kad taip gali nutikti.
„Nesutik grįžti namo per greitai, tegul pasistengia. Įsitikink, kad jis iš tiesų
nori, jog sugrįžtumėte, o ne iš pareigos taip elgiasi“, — kartojo ji.
— Kol kas ne, — atsargiai pasakiau. — Man reikia laiko viskam apmąstyti.
Jis linktelėjo.
— Suprantama. Ar galiu užsukti ryt vakare?
— Be abejo.
Kai Tomui išėjus viską perpasakojau Olivijai, ši pritariamai linktelėjo.
— Teisingai pasielgei. Žinoma, gali likti čia, kiek panorėjusi. — Paskui
nusijuokė. — Kad ir visam laikui, jei nori. Mums patinka, kad esi čia. Hugas
turi deramai elgtis, o aš džiūgauju, kai priglaudžiu kūdikį.

Prisiminus praeitį, tos dienos pas Oliviją buvo labai ypatingos. Pasakojau jai
dalykus, apie kuriuos su niekuo kitu nesu kalbėjusi. Taip pat apie tai, kas
nutiko kalėjime.
Abi sėdėjome ant jos didžiulės, patogios sofos, pirktos kažkokioje
prašmatnioje vietoje Čelsyje, buvome susirangiusios po mėlynais anties
kiaušinio spalvos kašmyro pledais ir abi turėjome po taurę vyno. Nebuvau
gėrusi nė lašo nuo tada, kai pastojau, bet Olivija mane patikino, kad
trupučiukas vyno nepakenks.
Mergaitės jau buvo sugulusios. Fredis miegojo savo lovelėje antrame aukšte,
o Hugas buvo išėjęs „darbo reikalais“. Olivija išnuomojo mums DVD diską.
Tai buvo draminis lmas apie moterį su sūnumi, kurie nuo kažko bėga. Man
ėmė trankytis širdis scenoje, kur ją suima ir įmeta į kamerą, o socialiniai
darbuotojai nuo jos atplėšia klykiantį vaiką.
— Manau, šis lmas ne man, — nusukau akis.
— Atleisk, nemaniau, kad siužetas taip pasisuks, — ji išjungė lmą. — Ar
viskas gerai?
Sudrebėjau.
— Tai kelia prisiminimus. Mano kameros kaimynė buvo atskirta nuo
sūnaus. Tik dabar, pati būdama motina, galiu suprasti, kaip siaubingai ji jautėsi.
— Kas nutikdavo motinoms su vaikais? — paklausė Olivija. — Ar jiems
buvo leidžiama matytis? O jei jos laukėsi, kai pateko į kalėjimą?
 — Jos galėjo juos prižiūrėti kalėjime iki kūdikiams sukakdavo aštuoniolika
mėnesių. Bet paskui mažylius turėdavo įvaikinti arba priimti globėjai. — Man
apsiniaukė akys. — Pamenu vieną moterį mūsų sparne, kuri ištisus mėnesius
kiekvieną naktį raudojo, kai jai taip nutiko.
— Siaubinga!
— Žinau. Ji visada nešiojosi sūnaus fotogra ją. Tai buvo vienas iš dvidešimt
šešių dalykų.
— Ko dvidešimt šešių?
— Dvidešimt šešių asmeninių daiktų. Tai daugiausia, ką galėjai įsinešti su
savimi.
— O tu ką turėjai?
— Ne kažin ką.
Beveik, bet vis dėlto nepapasakojau Olivijai apie Emilės nuotrauką, kurią
prisegiau prie savo sienos. Kas kartą, kai žiūrėjau jai į akis, skaudėjo taip, lyg
man kas pjautų ranką.
— Norėjau išsaugoti savo motinos pakabutį. Bet neleido, kad nepasikarčiau.
Na, man bent jau jį grąžino, kai išleido. Kai kurių žmonių turtas kažkaip
„prapuolė“.
Pasiekiau savo kaklą ir paliečiau pakabutį, kad nurimčiau.
— Kokia buvo tavo kamera?
— Tai buvo nedidelis kambariukas su vėjo perpučiamais grotuotais langais.
Lova buvo maždaug dviejų pėdų pločio.
— O kur pasikabindavai drabužius?
Negalėjau sulaikyti juoko. Tik Olivija galėjo to paklausti!
— Turėjome po kartoninę dėžę po lova. Dar buvo naktinis puodas, jei
prireiktų.
— Nebuvo vonios kambario?
— Juokauji? Koridoriaus gale buvo prausykla penkiolikai žmonių.
— Tai kodėl nėjai ten ir naudojaisi naktiniu puodu?
— Naktimis mus užrakindavo.
Ji suvirpėjo.
— Nebūčiau to ištvėrusi.
— Ir aš nemaniau, kad galėsiu. Bet turi tiesiog su tuo susitaikyti.
— Ką veikei per dieną? Siuvai pašto maišus?
 Nusijuokiau.
— Ne visai. Turėjome darbų gra kus. Blogiausia buvo skalbti ir lankstyti
paklodes. Dažnai jos būdavo purvinos nuo išmatų.
— Fui.
— Pirmus kartus mane pykino. Bet palaipsniui pripratau. Ne visada
pavykdavo gerai išskalbti, nes trūko karšto vandens. Kartais netyčia
susipjaustydavau surūdijusiais peiliukais, kuriuos kitos kalinės palikdavo duše.
Olivija nutaisė siaubo apimtą grimasą.
— Argi negalėjai pasiskųsti?
— Skundžiausi, bet pasidarė dar blogiau. Viena mergina pasakė, kad
begeriant arbatą subadžiau ją šakute. Iš tiesų ji pati tai padarė, bet pareigūnai
nepatikėjo. Mane vėl izoliavo.
Olivija giliai atsiduso.
— Ak, Sara. Vargšiukė!
— Nusipelniau to už tai, ką padariau.
Ji nutaisė supratingą miną.
Tada panorau pasiteirauti Olivijos, ką ji yra išgyvenusi.
— O ką blogiausio esi padariusi tu? — paklausiau.
Ji minutėlę pamąstė.
— Kai gimė Klemė, pastačiau automobilį prie geltonos linijos. Turėjau
nukurti į vaistinę jai medikamentų. Grįžusi radau išrašytą baudą. Policininkė
nepatikėjo, kad reikalas buvo neatidėliotinas.
Neatrodė, kad mano draugė supranta, jog pribloškiamas dalykas būtų, jei ji
paliktų Klemę automobilyje. Tik ne tai, kad sustojo draudžiamoje vietoje. Bet
nenorėjau to aiškinti.
— Dar kas nors?
— Kažin.
— Imu jaustis prastai.
— Nesąmonė. — Olivija suspaudė man rankas. — Gerai, platinti
narkotikus — blogai. Bet ta tavo gyvenimo dalis jau baigėsi.
— Taip, bet...
Nutilau. Viena mano dalis norėjo papasakoti Olivijai viską iki galo.
— O jei nutiks kas nors, kas vieną dieną atskirs mane nuo Fredžio? —
paskubomis susakiau.
 — Visos dėl to jaudinamės. Tokios jau tos mamos. Mano baimė — mirti
jaunai. Kas tada užaugins mano mergaites?
— Aš padėčiau.
— Labai malonu. Bet Hugas vestų vėl ir tada jos būtų kažkieno kito ir
dukros mane pamirštų...
— Ne, nepamirštų.
Ji siurbtelėjo vyno.
— Tikiuosi, kad ne.
Olivija šiek tiek nusipurtė.
— Gal pasiieškokime, ką čia dar pasižiūrėjus? Gal tą pokalbių laidą? Oho!
Tik pažvelk į Raselą Krou. Koks gražuoliukas!
Aš negalėjau susikaupti.
— Eisiu, pažiūrėsiu, kaip Fredis.
— Jam viskas gerai. — Ji lakuotu nagu parodė į vaiko monitorių. — Nė
nekrustelėjo. Niekada nežadink miegančio vaiko. Tai pirmoji motinos taisyklė.
— Turiu patikrinti, — pasakiau.
Nutipenau laiptais į svečių kambarį, kuri Fredžio lovelė stovėjo šalia mano
lovos. Mažytė mano sūnaus krūtinė švelniai kilo ir leidosi. Jo oda buvo sveikai
išraudusi, o mažytė rausva burnytė tyliai judėjo lyg jis mane žįstų.
— Labai tave myliu, — sukuždėjau. — Viskas bus gerai. Pažadu.
Tomas užsukdavo kas vakarą. Kartais Fredis klykė iki pamėlynavimo, bet
kas kartą man pavykdavo jį nuraminti, pasitelkus Olivijos pamokymus. Vieną
naktį, kai jiedu su Hugu buvo išėję, Fredis niekaip nesiliovė.
— Gal tau labiau pasiseks, — pasiūliau Tomui.
Rizikavau sulaikiusi kvapą. Tomas sureaguotų labai asmeniškai, jei Fredis
nesiliautų verkęs.
Jis nesiliovė verkęs, bet atrodė kiek ramesnis.
— Taip, — pasakiau savo vyrui. — Tau pavyks.
— Aš mąsčiau, — pasakė jis žiūrėdamas į mūsų sūnų. — Gal ir gerai, kad
perskaičiau tavo medicininius įrašus. Turiu galvoje, kad viskas paaiškėjo. Nė
vienas nebeturime paslapčių. Labai raminantis jausmas. Juk taip?
— Taip, — prisiverčiau pasakyti taip, lyg tikrai tuo tikėčiau.
— Tai grįžk namo. Jau praėjo daugiau kaip dvi savaitės. Prašau, Sara. Man
tavęs reikia. Mūsų sūnui reikia manęs.
 — Jei esi įsitikinęs.
Jis mane apkabino.
— Esu.

— Man tikrai tavęs stigs, — pasakiau Olivijai, kai jau atėjo laikas išvykti.
Stovėjome prieangyje apsuptos krepšių, pilnų drabužių, žaislų ir įrangos,
kurią davė Olivija.
Draugė mane apkabino. Galėjau užuosti jos kvepalus. Tuos pačius, kuriuos
primygtinai siūlė nusipirkti, kai buvome išėjusios į parduotuves. Olivija padėjo
išsirinkti tinkamus drabužius: šviesiai mėlynas kelnes iki blauzdų ir prabangią
juodą suknelę laisvu liemeniu, ji tiks šiam laikotarpiui, kol mano kūnas taps
toks, koks buvo seniau. Maniau, kad esu kitokia moteris. Vis dėlto man patiko
naujoji Sara. Jaučiau keistą déjà vu — tik šįsyk nesirengiau suknisti pradžios.
— Ir man tavęs stigs, — pasakė ji. Paskui žvilgtelėjo į Fredį mano glėbyje.
— Nė nežinau, kaip teks gyventi be šio mažylio.
— Ar norėtum jį palaikyti? — paklausiau.
— Galiu? Ačiū. — Olivija paėmė kūdikį. — Tu toks ypatingas, Fredi. Ar
žinai? — paskui labai rūpestingai grąžino jį man.
Į vidų parbėgo mergaitės.
— Neišvažiuok, teta Sara, — maldavo Klemė, kuriai iš paskos atskubėjo
sesutė Molė. — Mums patinka turėti kūdikį.
— Turėsite ateiti su mumis pažaisti, — pasakiau.
— Ačiū, — padėkojo Olivija. — Mes mielai atvyksime. Beje, nepamiršk,
kad vesiuosi tave į antradienio mamyčių grupę. Tai tik kvietimas.
Supažindinsiu su miela moterimi, kuri viską organizuoja.
Nebuvau tikra, ar noriu ten eiti. Man visa tai atrodė per daug ypatinga, bet
negalėjau rodyti savo abejonių. Ką būčiau dariusi be naujosios savo geriausios
draugės?
— Jei kada nors galėsiu tau kuo nors padėti, pasakyk, — ištariau labai tyliai,
kad negirdėtų mergaitės.
Jos akyse sužibo ašaros.
— Būtinai. Pažvelk — juk tai Tomo automobilis.
Taip. Mes keliaujame namo.
 19

Tomas

Prisipažįstu, jaučiausi šiek tiek sutrikęs, todėl maldavau Sarą grįžti namo.
Negalėjau įsivaizduoti, kaip turėčiau papasakoti kolegoms tai, kad išsiskyriau su
žmona vos gimus kūdikiui. Ir, žinoma, mylėjau sūnų. Tiesą sakant, pačiam
buvo keista, kad man taip stipriai rūpi ta maža būtybė su juodų plaukų kupeta
ir mano tėvo ausimis. Mano sūnus. Mano atžala!
— Džiaugiuosi, kad per ilgai neužsisėdėjote, — pagyrė mano viršininkas,
kai 18 valandą ėmiau dėtis daiktus. — Kaip reikalai namie?
Akimirką sudvejojau. Ar jis sužinojo, kad Sara negyvena kartu?
— Ką turite galvoje?
— Ar jau įsivažiavote į rutiną?
Vėl tas žodis!
— Stengiamės.
Kažin ar galėjau pasakyti, kad ką tik pasiėmiau žmoną iš geriausio draugo
namų ir šis vakaras bus pirmasis, kurį praleisime vieni.
Eidamas į stotelę netoliese priešais pastebėjau Hilari. Jos tvido skrybėlė
išsiskyrė minioje. Paspartinau žingsnį, kad ją pavyčiau.
— Negaliu liautis nervinęsis, — prisipažinau. Prieš porą dienų buvau
pranešęs jai savo sprendimą.
— Privalote susitvardyti.
Jos balsas buvo malonus ir atjaučiantis.
— Ačiū už patarimą, — pasakiau.
— Nieko jums nepatariau, — atkirto. — Tik pasakiau faktus. Kartais
visiems verta juos pamatyti aiškiau. Kaip tik tam ir reikalingi geri draugai.
Geri draugai? Jaučiausi pamalonintas. Bet iš dalies pajutau keistą nusivylimą.
Priėjome metro stotelę. Jai reikėjo į vieną pusę, o man — į kitą.
 — Iki rytojaus, — atsisveikino Hilari.
Stebėjau ją tolstant ir jaučiau keistą, neapibūdinamą jausmą krūtinėje.
Kai pasiekiau namus, buvo labai gera pamatyti degančią šviesą languose.
Prieškambaryje stovėjo vežimėlis ir sauskelnių dėžės. Net netvarka nenervino
taip kaip anksčiau. Virtuvėje grojo džiazas, o mano žmona gamino.
— Labas, — tyliai pasisveikinau.
Sara atsigręžė. Ji pakštelėjo man į skruostą. Jau norėjau atsakyti tuo pačiu,
bet ji nusigręžė.
— Kur Fredis?
— Savo kraitelėje.
Ji mostelėjo virtuvės stalo link.
— Jis giliai miega. — Jaučiausi beveik nusivylęs.
— Taip, bet nesijaudink. Netrukus atsikels žįsti.
— O jei jis išsiris iš krepšelio ir nukris ant grindų?
— Jis dar to negali padaryti. Per mažas apsiversti.
Atrodė, kad Sara žino tiek daug. Jaučiausi taip, lyg būčiau praleidęs įvadinį
kūdikių priežiūros kursą.
— Vakarienė beveik pagaminta.
Tai nebuvo mano mėgstamiausias lašišos pyragas. Bet kitokios žuvies pyragą
irgi mėgau.
Vos mums susėdus valgyti pasigirdo klyksmas.
— Jis visada taip daro, — paaiškino Sara. — Olivija sako, kad paprastai taip
būna, kai kūdikį reikia pervystyti arba jis jaučiasi alkanas. Nagi, nagi.
Akimirką maniau, kad ji tenori mane nuraminti. Paskui paėmė Fredį ir
atsisėdo sagstydamasi palaidinę. Stebėjau priblokštas, kaip ji sugeba viską daryti
vienu metu. Kažkokiu būdu Sara sugebėjo jį žindyti ir valgyti pati! Bandžiau ir
aš valgyti, bet susikaupti nesisekė. Buvo labai keista.
— Olivija sako, kad kai gimsta kūdikis, reikia išmokti kojų pirštais nuveikti
tiek pat, kaip ir rankų.
— Ar sklandžiai praėjo diena? — paklausiau.
— Taip, ačiū. Olivija užsuko pasižiūrėti, ar reikia pagalbos. Ji prižiūrėjo
Fredį, kol nusiprausiau po dušu.
Turiu pasakyti, kad Sara atrodė kitaip. Buvo labai gaivi ir kvepėjo maloniai.
Man patiko jos apranga — kasdieniški džinsai ir labai graži turkio spalvos
palaidinė. Taip rengėsi Olivija. Mano žmona atgavo ir mielą šypseną. Ji
priminė moterį, kurią pamilau.
— O kaip tu? — paklausė ji.
Pagalvojau apie savo darbą ir Hilari.
— Ačiū, gerai.
Akimis tebebuvau įsisiurbęs į Fredį, kuris intensyviai žindo. Saros krūties
kraujagyslės išryškėjo.
— Ar norėtum jam padėti atsirūgti?
Mėginau prisiminti, ko ji mane mokė pas Oliviją.
Sara ištiesė kūdikį man dar nespėjus nieko pasakyti. Tai reiškė, kad turiu
padėti peilį ir šakutę.
— Teisingai. Lėti švelnūs judesiai nuo nugarytės apačios į viršų.
Fredis gausiai atpylė. Net pašokau.
— Puiku! Tau pavyko. Gal palaikytum jį, kol surinksiu pudingą?
Nebuvau įsitikinęs. O jei neišlaikysiu kūdikio?
Bet Fredis atrodė visai laimingas mano rankose. Ėmiau jausti, kaip palengva
auga mano pasitikėjimas savimi. Tai priminė pirmąją dieną darbe.
— Nerealu. Ačiū. Pagalvojau, kad galėtume jį kartu numaudyti.
Atėjo mintis apie mūsų sūkurinę vonią viršuje.
— Ar jis ne per mažas?
— Turiu specialiai kūdikiams skirtą vonelę, Olivija paskolino. Gal tu
pirmiau norėtum nusirengti savo kostiumą?
Nė nenumaniau, kokia tai sudėtinga procedūra.
— Laikyk jį per petukus viena ranka, štai taip. Puikiai! Tau viskas pavyksta
natūraliai.
Tačiau visai taip nesijaučiau.
— Dabar švelniai pakelk jo galvytę, va taip. Teisingai. Puikiai susidorojai.
Jaučiausi tikrai patenkintas savimi. Visą gyvenimą pasitikėjau savimi, nes
išmaniau skaičius. Jie arba tiko vieni prie kitų, arba ne. Bet kūdikiai
nenuspėjami. Saros padrąsinimai skatino mane jaustis, kad neblogai
susidoroju. Nusausinau sūnaus galvą rankšluosčiu.
— Tobulai, — pagyrė ji.
Ar man tikrai suskaudo krūtinę? Atrodė tikras stebuklas, kad mudu
sukūrėme naują gyvybę. Nebuvau linkęs į poeziją, bet jaučiausi pritrenktas.
 Galų gale buvau išsekęs. Fredis irgi.
— Jis ir vėl minga. Ar tai gerai?
— Kai kurie kūdikiai miega daug, kitiems reikia ilgesnių tarpų. Visi
skirtingi.
— Juk turėtų būti kaip nors grupuojama.
— Labai juokinga, Tomai.
Bet aš kalbėjau rimtai. Vis dėlto negalėjau nejausti didžiulės pagarbos savo
žmonai. Ji atrodė stebėtinai gabi. Ar būčiau susitvarkęs? O jei padaryčiau ką
nors netinkamai ir nuskriausčiau Fredį? Jis juk toks mažas ir pažeidžiamas.
— Nė neįsivaizdavau, kad būti tėvu yra toks atsakingas darbas, —
sukuždėjau Sarai, kai tą vakarą atėjau į lovą. Ji jau gulėjo. Tiesą sakant, po dušu
prausiausi ilgiau, nes tikėjausi, kad ji užmigs. Tada nereikėtų pradėti nepatogių
pokalbių.
— Tikrai, — sutiko ji ir atrėmė galvą man į petį. — Bet dabar tu su mumis.
Susidorosime kartu, Tomai. Aš tai žinau.
Pamažu ji mane pradėjo glostyti žemiau bambos. Pajutau, kad susijaudinu.
— Negalime mylėtis iki mano patikros, kuri bus praėjus šešioms savaitėms
po gimdymo, — sušnabždėjo. — Bet aš galiu tau padėti...
O tada, per patį orgazmą, prisiminiau, kad ji sėdėjo kalėjime. Ar Sara
vilkėjo vieną iš tų oranžinių kombinezonų, kaip rodo per televizorių? Kiek
valandų per dieną praleisdavo už grotų? Kodėl anksčiau to neklausiau? Dabar
jau per vėlu. Aistra išgaravo.
— Viskas gerai, — ramino ji mane. — Tokiems dalykams reikia laiko.
Paskui pabudo Fredis. Jis gulėjo lovelėje greta mūsų, nes Sara norėjo, kad
sūnus miegotų tame pačiame kambaryje.
— Olivija sako, kad taip geriausia, — patikino mane.
— Ką dabar darysime? — paklausiau.
— Jis nori žįsti.
— Vėl?
— Viskas gerai. Tu miegok.
Ėmiau snūduriuoti. Bet miegas buvo nekoks. Šįsyk mano sapne Sara bėgo
per kalėjimą nešina Fredžiu. Kažkas ją persekiojo. Nemačiau kas.
Kai pabudau, buvo vos penkta ryto. Žmona vėl maitino Fredį.
— Iš kur žinai, kad jis nepersivalgys? — paklausiau.
 — Jis liausis laiku arba truputį atpils.
— Ar tai nepavojinga?
— Dauguma kūdikių atpila šiek tiek pieno, kaip tik todėl labai svarbu
stebėti mažylius.
Visas kūdikių pasaulis atrodė kupinas povandeninių rifų, tačiau keistai
viliojo. Tebežiūrėjau į Fredį. Jis mano atžala. Mano sūnus! Kaip tai neįtikėtina.
Anksti išėjau į darbą. Taip galėsiu daugiau nuveikti ir gal pavyks anksčiau
išeiti namo, kad spėčiau išmaudyti sūnų.
— Kaip sekasi? — paklausė Hilari, kaip visada atėjusi anksčiau už mane.
Buvome tik dviese.
— Tiesą sakant, viskas gerai, — atsakiau.
— Puiku.
Šiek tiek būgštavau, kad atvirai bendraudamas su Hilari pakenksiu mūsų
santykiams, bet taip nenutiko. Ji elgėsi su manimi dalykiškai kaip ir seniau.
Vienintelis skirtumas tas, kad jei vykdavo darbinių renginių, tarkime,
gimtadienis ar išvažiuojamasis vakarėlis, mudu atsidurdavome šalia vienas kito
aludėje, vyninėje ar bet kur kitur, kur būdavome nuvykę. Tik mes vieninteliai
iš visos kompanijos užsisakydavome nealkoholinių gėrimų. Be to, niekada
nesišnekučiuodavome apie asmeninius reikalus. Kalbėdavomės apie tokius
dalykus kaip Gordono Brauno išlaidų politika. Džiaugiausi sužinojęs, kad
Hilari yra tokių pačių politinių pažiūrų kaip ir aš.
Bet vienodos pažiūros yra viena, o bendras vaikas — visai kas kita.

Kai Hugas paskambino praėjus kelioms savaitėms po Saros ir Fredžio grįžimo

namo ir pasiūlė išgerti arba sužaisti teniso partiją, pasakiau, kad esu užsiėmęs.
— Juk tu nebesikremti dėl Čapmeno? — paklausė. — Nežinojau, kad jis
nusižudys.
Tačiau aš tebepykau. Ne tik ant jo, kad grasino tam vyrui, bet ir ant savęs.
Siaubinga tiesa ta, kad iš dalies jaučiau palengvėjimą, jog Čapmenas nebegalės
atskleisti mūsų paslapties. Prisiekiau, kad niekada neleisiu savo sūnui atsidurti
tokioje padėtyje. Visada būsiu pasirengęs duoti tėvišką patarimą, kurio pats
negalėjau paprašyti. Būsiu geriausias tėtis, koks tik sugebėsiu. Ir geriausias
vyras.
 20

Sara

Taigi pradėjome iš pradžių.

Visomis jėgomis stengiausi būti tokia moteris, kokios troško Tomas.
Net pasinaudojau numeriu, kurį radau ant Olivijos man duotos kortelės.
Gana nervingai paskambinau į prabrangią Olivijos kirpyklą Meifere. Buvau
priblokšta, kai iš anksto pasiteiravau kainos. Anksčiau niekam nesu išleidusi
tiek pinigų! Draugė buvo sužavėta, kai pasakiau jai, kad ten užsirašiau.
— Aš pasirūpinsiu Fredžiu. Eik ir pasimėgauk.
— Ar tu tikra? — paklausiau. Dar nebuvau niekam palikusi sūnaus.
— Su manim jis bus saugus. Nesijaudink.
Bet aš nieko negalėjau padaryti. O jei jis verks be manęs? Išspaudžiau šiek
tiek pieno, bet juk jokių garantijų, kad jis gers iš buteliuko.
— Ar galėčiau poniai pasiūlyti atsisakyti rožinių ir mėlynų sruogų? —
paklausė vyresnioji specialistė.
Taip jaudinausi dėl Fredžio, kad būčiau sutikusi beveik su bet kuo.
Po dviejų valandų iš veidrodžio į mane spoksojo nuostabi moteris, blizgia
bob stiliaus šukuosena. Iš dalies ji man net patiko, na, tiek, kiek galima grožėtis
kitu žmogumi. Bet iš kitos pusės, jaučiausi nejaukiai.
Ką tu mėgini apgauti? — atrodė, klausia mano atvaizdas. — Tu gali
pasikeisti savo plaukų spalvą iš išorės. Tik ne viduje.
Olivija padėjo peržiūrėti ir mano garderobą.
— Ar nemanai, kad šie yra matę ir geresnių dienų? — paklausė ji ir
nusviedė mano senus pigius džinsus į šiukšlių krūvą prie lovos.
Jai išėjus padėjau juos atgal. Jie bent jau patogūs tapyti. Tiesa, nuėjau
apsipirkti, stumdama Fredį vežimėlyje, ir įsigijau povo spalvų džersio suknelę ir
keletą specialiai pasiūtų kelnių. Kai Tomas grįžo iš darbo, vilkėjau tą suknelę ir
segėjau Olivijos dovanotus perlų auskarus.
— Gražiai atrodai, — pritariamai pasakė jis ir suleido dantis į kiaulienos
muštinį, kurį iškepiau ant grotelių. Olivijai patarus, stengiausi dėti daugiau
pastangų ir gaminti jam mėsos patiekalų, nors pati jų negalėjau pakęsti.
Kitą vakarą segėjau deimantinį jo motinos vėrinį. Tomo akys šiek tiek
apsiblausė.
— Mano motinai būtų labai malonu tai matyti.
Paskui jis nutilo. Abu žinojome, apie ką mąsto. Ją būtų pribloškusi ir
sukėlusi pasibjaurėjimą mano praeitis.
Dabar tegaliu pasistengti viską sutvarkyti. Mes bendravome su Hugu ir
Olivija. Kartais jaučiau, kad Hugas kažkaip keistai į mane žiūri.
Taip, — norėjau išrėkti jam. — Aš prisidirbau. Seniai. Buvau jauna, kvaila
ir naivi. Bet juk visi gali gauti antrą progą, ar ne? Štai maniškė. Na, mano
atveju, gal jau ir trečia, bet apie tai nekalbėsime tikėdamiesi, kad viskas
neišaiškės. Tačiau aš daugiau nesusimausiu. Dabar esu motina. Pasimokiau iš
savo klaidų.
Per savaitę šiek tiek laiko leidau toje ypatingoje motinų grupėje, į kurią
mane atvedė Olivija.
Visų moterų vardai buvo išskirtiniai — Pouzė ar Anastazija, — o pavardės
dvinarės. Jos be sustojimo tauškė apie tai, į kurią parengiamąją mokyklą eina jų
vaikai ir kuri prabangi vaikiškų prekių parduotuvė geriausia. Bet kai jas
pažinau labiau, supratau, kad visoms rūpi tas pats kaip ir man: kaip atjunkyti
vaiką nuo krūties, kodėl atžalos netvarkingai valgo ir prastai miega.
Kelios iš jų dirbo. Visų vyrai turėjo veiklų.
— Jūs menininkė? — pasitikslino viena, kai pasisakiau lankiusi meno
mokyklą. — Kaip nuostabu!
— Dabar turiu mažai laiko tapyti, — pasakiau.
— Dabar visai neturiu laiko nueiti į tualetą, — kažkuri pridūrė.
Visos nusikvatojome.
Skirtingai nei pirmosiomis dienomis, Tomas retai pareidavo anksčiau
aštuntos vakaro, bet man tai tiko. Mudu su Fredžiu galėjome dviese leisti laiką
ir nekreipti dėmesio į netvarkingai išmėtytus žaislus ar ant grindų nukritusį
maistą.
Sakau „mudu“, nes taip ir jaučiausi. Mes su Fredžiu buvome vienis. Sūnus
supanikuodavo kas kartą, kai dingdavau jam iš akių, tad turėjau neštis jį net į
tualetą. Jis įsikibo į mane su tokia meile ir prieraišumu, kad be jo jaučiausi
nuoga. Visur vaikščiojau pasisodinusi Fredį ant klubo lyg būtų mano kūno
dalis. Nuolat nuleisdavau galvą, kad įkvėpčiau jo plaukų ir odos aromato.
Be to prabangiojo Olivijos mamyčių klubo, dar užsirašiau į vietinę žaidimų
grupę. Ji buvo paprastesnė ir galėjau atsipalaiduoti. Vieną dieną ėmiau
šnekučiuoti su pagyvenusia moterimi, tikriausiai lydimo vaiko močiute.
— Ar jūsų mama arba tėtis padeda auginti kūdikį? — pasiteiravo ji.
Anksčiau kam nors užsiminus apie mano mamą akys pritvinkdavo ašarų,
bet dabar širdyje jaučiau visai kitką. Nors mylėjau — ir tebemyliu — savo
mamą, dabar matau, kad ji buvo neatsakinga. Komunoje augome kaip
laukiniai, kartais valgydavome grybus iš miško arba sausus dribsnius; nebuvo
nei rutinos, nei saugumo.
Anuomet man tai neatrodė neįprastai ar išskirtinai. Bet dabar, kai buvau
atsakinga už mažą vaiką, kuriuo turėjau rūpintis ir mylėti, ėmiau pykti ant jos.
Todėl apsisprendžiau būti pačia geriausia motina, kokia tik įmanoma.

Kaip ir dauguma kitų dailininkų ar rašytojų, jaučiausi plėšoma dviejų savo

aistrų. Kol Fredis buvo mažas ir dieną nusnūsdavo, čiupdavau savo angliukus ir
puldavau karštligiškai piešti. Dažnai tapydavau prieš mane miegantį savo
kūdikį, jo kylančią ir besileidžiančią krūtinę. Buvau priblokšta, kad vaikas
išgelbėjo mane nuo ankstesnio gyvenimo. Jis — mano garantija, kad gyvensiu
geriau. Privalėjau. Juk motinos turi rodyti gerą pavyzdį, ar ne?
Po kelių savaičių dvi mamos iš Olivijos grupės užsuko kavos. Jos pamatė
eskizus ir paklausė, ar galėtų mane pasamdyti, kad nupieščiau ir jų vaikus.
Olivija pasistengė paskleisti šią žinią, todėl man nespėjus susivokti, užsakymų
gaudavau daugiau, nei galėdavau įvykdyti, nors dirbdavau iki vėlumos.
— Tau nereikia šito daryti, — mieguistai sakydavo Tomas.
Tuo metu Fredis jau buvo perkeltas į greta esantį savo kambarį. Džiaugiausi
grįžusi pas vyrą, bet turiu pripažinti, kad buvo keista vėl su kažkuo dalytis lova.
Nuolat stebėjau vaiko monitorių, kurį laikiau visąlaik įjungtą, nors Tomas ir
skundėsi, kad šviesa trukdo jam miegoti.
— Jei nori, duosiu tau daugiau pinigų.
— Esmė ne pinigai, — atsakiau. — Svarbu kažką daryti sau.
 — Ar motinystės negana? — paklausė jis.
— Tai ne taip paprasta, — ginčijausi. — Man reikia piešti ir tapyti.
Tuo metu Tomas jau miegojo. Bet žinojau, kad jis vis vien nesuprastų, net
jeigu ir nemiegotų.
Olivija taip pat paprašė nupiešti jos mergaites. Žinoma, pasakiau, kad tai
padarysiu už dyką, bet ji nenusileido ir išklausė, kiek paprastai gaunu.
— Galėtum uždirbti daugiau, — pasakė man. — Pažįstu galerijos, esančios
Sloano aikštėje, savininką. Gal turi paveikslų, kuriuos norėtum parduoti?
Tris nupirko per pirmą mėnesį, kai atsirado naujų užsakymų, bet aš vis vien
nejutau pasitenkinimo, kurį patirdavau mokydama meno centre. Gal dėl to,
kad dirbau iš namų. Juk dabar paprastai nufotografuodavau arba gaudavau
vaiko nuotrauką ir portretą piešdavau namie. Supratau, kad su vaikais toks
metodas tinkamiausias, nes jie negali ilgai išbūti ramūs.
Fredis jau vaikščiojo, tad negalėjau nuo jo nuleisti akių. Jis augo labai
greitai. Tik pažiūrėkite, kaip jis keberiojasi per baldus! Sūnus jau ir kalbėjo.
— Mama, — toks buvo pirmasis jo žodis.
— Netrukus pasakys „tėtis“, — raminau Tomą. Bet mačiau, kad jam buvo
skaudu. Jei nuoširdžiai, jo vietoje aš irgi būčiau nusiminusi.
Gyvenau ir kvėpavau Fredžiu. Man jis buvo viskas. Negalėjau įsivaizduoti
gyvenimo be sūnaus. Kartais mane apimdavo siaubas, kad gali nutikti kažkas
blogo.
— Visos motinos turi tokių baimių, — paguodė Olivija, kai jai
pasipasakojau. — Viskas natūralu.
Bet retkarčiais mano baimė būdavo tokia stipri, kad nedrįsdavau nosies iš
namų iškišti.
— Viskas bus gerai, — tikino Tomas. — Šiek tiek tuo domėjausi. Jaunoms
mamoms įprasta baimintis. Sara, aš šalia. Mes susidorosime kartu, tad tau nėra
ko nerimauti.
Jis mane apkabino. Įsikniaubiau jam į krūtinę, bet vis tiek negalėjau išmesti
iš galvos minčių apie tai, kas gali nutikti.
Ėmiau vengti mamyčių grupių, nes ten tikriausiai knibžda mikrobų. Namie
mums saugiau. Galime ir čia žaisti. Turime sąlygas piešti rankomis. Yra vietos
šokti! Mūsų gražuolis sūnus turi puikią klausą! Ar ją paveldėjo iš mano
motinos? Prisimenu, kad kartą ji su manimi šoko.
 Vieną naktį nubudau nuo iš vaikiško monitoriaus sklindančio prislopinto
Fredžio balso.
— Turime vežti jį į ligoninę, — pareiškiau Tomui.
— Ar tu įsitikinusi? — mieguistas paklausė jis. — Manau, kad jam tik kiek
skauda krūtinę po peršalimo.
— Ne! Turime važiuoti.
Siaubingai bijojau praleisti ką nors svarbaus, kaip kad padarė mano teta, kai
man plyšo apendiksas. Pavadinkime tai motinos nuojauta, bet žinojau, kad
kažkas blogai.
Buvau teisi. Vos mums ten nuvykus, Fredį paguldė į intensyviosios terapijos
skyrių. Jam buvo astmos priepuolis.
— Viskas bus gerai, — sakė Tomas, kai sėdėjome prie savo sūnaus lovos
pritemdytoje palatoje ir stebėjome, kaip linija ekrane kyla ir leidžiasi,
skleisdama siaubingą pypsėjimą. Su ta kauke ant veido Fredis atrodė bejėgis.
Nuo verksmo vos galėjau ką įžiūrėti.
— Iš kur tu žinai? — klausiau. — Tu ne gydytojas. Nebuvai su juo susijęs
virkštele. Tu beveik...
Prisiverčiau nutilti. Bet abu žinojome, ką norėjau pasakyti. Jam gimus tu vos
mūsų nepalikai. Kad ir kaip būtų, turėjau tai išmesti iš galvos. Galų gale, juk
Tomas buvo labai rūpestingas, kai mudu su Fredžiu grįžome namo iš Olivijos.
Jis pasikeitė. Aš pasikeičiau. Viskas bus gerai. Kai tik mūsų sūnus susidoros su
šita liga.
— Ar šeimoje kas nors serga astma? — paklausė gydytojas.
— Iš mano pusės ne, — atsakė Tomas.
Jis pasiėmė laisvą dieną, bet vis išeidavo iš palatos atsiliepti į darbo
skambučius.
— Dėl saviškių nesu tikra, — neskubėdama pasakiau.
Užaugau šeimoje, kuri niekada nesilankė pas gydytoją. Bet miglotai
prisiminiau, kad viena moteris nešė mamai džiovintų žolių, kai šiai skaudėjo
krūtinę. Niekaip negalėjau išsiaiškinti, kas jai buvo. Po teismo teta ir dėdė su
manimi nebendravo. Kai parašiau jiems apie savo santuoką ir Fredžio gimimą,
laiškas grįžo su spaudu „Grąžinti siuntėjui“. Giminės akivaizdžiai nenorėjo su
manimi turėti nieko bendra.
Olivija buvo nuostabi. Ji supažindino mane su specialistu ir pasėdėjo prie
snaudžiančio Fredžio, kad galėčiau bent kiek numigti.
— Man visai nesunku, — patikino ji. — Tai vienintelė mano galimybė
turėti mažiuką savo gyvenime. Hugas nepalenkiamas, kad susilauktume dar
vieno.
Tomas irgi nebuvo sužavėtas.
— Mums prireikė tiek daug laiko, kad susilauktume Fredžio — argi
norėtum dar kartą visa tai išgyventi? — klausė jis.
Bet aš tikėjausi, kad jis apsigalvos. Ta siaubinga naktis ligoninėje, kai
perskaitė mano medicininę kortelę, atrodė be galo tolimas prisiminimas.
Dabar turėjome rūpintis Fredžiu, o Tomas buvo geras tėvas. Žaidė su juo
skaičių žaidimus, rengėme puikias išvykas į ūkį, kur Fredžiui patiko šerti ožkas
ir avis. Šeštadienio ir sekmadienio rytais visi trys jaukiai susirangydavome
lovoje, kai Tomui nereikėdavo eiti į darbą. Buvome tikra šeima. Kaip tik apie
tai visada svajojau.
Jei tik tai būtų galėję tęstis.
 21

Tomas

Niekada nepriklausiau tiems, kurie gaišta laiką analizuodami save. Nemačiau

jokios prasmės. Esi kas esi.
Bėda ta, kad iki galo nežinai, kas yra kiti. Tikrai nenutuokiau, kas buvo
Sara, kai mudu susitikome. Kita vertus, ji irgi ne viską apie mane žinojo.
O Fredis buvo švarus lapas. Mes būsime geri tėvai. Žinojau tai. Nors, kaip ir
daugelis jaunų šeimų (jei tikėsime mano skaityta medžiaga), patirdavome
įtampą, tačiau tuo pat metu jutau artumą moteriai, kuri pagimdė man sūnų.
Bėgo savaitės, o aš jaučiausi vis labiau išsekęs. Fredis norėjo tik savo
motinos, ypač naktimis. Visai nepadėjo tai, kad Sara reikalavo jį migdyti
lovelėje greta mūsų lovos. Buvo visiškai neįmanoma išsimiegoti nuo mažylio
skleidžiamų garsų, kurių diapazonas svyravo nuo miauksėjimo iki klykimo visa
gerkle. Darbe net ėmė pasitaikyti keistų klaidų, ko niekada nėra buvę.
— Kodėl tau nemiegojus svečių kambaryje, kad bent kiek pailsėtum? — po
kelių savaičių pasiūlė Sara.
Bet kai ryte ėjau į darbą ir žvilgtelėjau pro duris į giliai Saros glėbyje įmigusį
Fredį, pasijutau išspirtas.
Labai stengiausi namo grįžti laiku, paprastai jis svyruodavo tarp septintos ir
devintos valandos vakaro. Kartais Fredį jau rasdavau įmigusį. Dėl to jausdavau
sumišimą. Aišku, tada galėjau ramiai pavakarieniauti, bet nenorėjau nuo jo
atitolti. Man patiko laikyti sūnų ant rankų ir glostyti jam skruostą mažuoju
pirštu.
Savaitgaliais dažnai eidavome pasivaikščioti į parką.
— Pastumk vežimėlį, — sakydavo man žmona.
Iš pradžių kiek nervinausi, bet iš lėto įpratau. Fredis ėmė tiesti rankutes man
lygiai tiek pat kaip ir Sarai. Tai pripildė mane nelauktos šilumos. Suvokiau,
kad juokiuosi daugiau nei bet kada per daugelį metų.
Kartais pro šalį einantys garbaus amžiaus žmonės pažvelgdavo į mus, kaip
man atrodė, pritariamai. Dėl to jaučiausi gerai. Aš — tėvas! Jaučiausi išskirtinis.
Ginsiu savo mažą šeimą iki paskutinio atodūsio.
— Mums labai pasisekė, — sakydavau Sarai per tuos pasivaikščiojimus
laikydamas ją už rankos.
— Taip, — sutikdavo ji, nusišypsojusi ta saulėta šypsena, kuri užkariavo
mano širdį, kai pirmą sykį ją išvydau menų centre. — Pasisekė.
Po kelių savaičių pasiūliau ir vėl miegoti kartu, bet negalėjau pailsėti.
Nepatiko, jog Sara pasiėmė Fredį į lovą, kad žindytų vos jam prabudus. Bijojau
užgriūti ant sūnaus.
— Galbūt esi teisus. Tau geriau laikinai grįžti į svečių kambarį.
Tai virto keliomis savaitėmis, o paskui ir mėnesiais. Sprendimas nebuvo
tobulas, bet daugiau numigęs jaučiausi geriau, o Sara dabar jau kita moteris —
ji motina. Fredis tikrai mane ėmė pažinti ir leido susižavėjimo garsus man
grįžus iš darbo.
— Mes tavęs ilgėjomės, — sakydavo Sara, įsikniaubusi man į krūtinę.
Retkarčiais prisimindavau tą naktį ligoninėje, kai svarsčiau pasirinkti kitokį
gyvenimą.
Ačiū Dievui, priėmiau teisingą sprendimą.

Pasižiūrėjau į kalbantį advokatą ir susikaupusios teisėjos veidą, kai ji retkarčiais

kažką pasižymėdavo. Negalėjau prisiversti pažvelgti į vyrą kaltinamųjų suole.
Žinoma, Hilari nežino, kad esu čia — teisme — šiandien. Ji mano, kad
išvykau į konferenciją.
— To nebuvai minėjęs, — pasakė ji vakar po vakarienės.
— Tikrai? — nustebau atidžiai lankstydamas laikraštį.
Dar vienas melas.
Priedas prie ankstesniųjų.
 22

Sara

Kai Fredis buvo dvejų, leidau Tomui vienam vestis jį į žaidimų aikštelę. Tai
buvo Olivijos mintis.
— Turi leisti Tomui kartais prisiimti atsakomybę. Žinau, bijai, kad jis išleis
Fredį iš akių. Tą patį jaučiu palikdama vaikus su Hugu. Bet tai proga parodyti,
koks sunkus darbas yra auginti vaikus. Ne kažkokie niekai, kaip jie kartais,
atrodo, mano. Be to, turėsi atokvėpį.
Šiandien moterys nieko blogo nebegalvoja apie vyrą, kuris prižiūri vaiką.
Bet anuomet tai nebuvo įprastas dalykas.
O ir aš negalėjau liautis nervintis, kad išleidžiu sūnų iš akių.
Turėjau paklausyti vidinio balso. Kai jiedu grįžo, Fredis nepaliaujamai verkė
ir buvo susiėmęs už rankos.
— Jis nukrito nuo čiuožynės, — droviai pasakė mano vyras, o tada nusiėmė
ir nušluostė akinius.
— Kur tu buvai?
— Laukiau apačioje. Aš nekaltas. Berniukams taip nutinka. Tai jį užgrūdins.
— Ar tu kalbėjai telefonu?
— Tai buvo trumpas darbinis skambutis. Bet aš vis tiek jį prižiūrėjau.
— Negali atlikti dviejų darbų vienu metu, — sušnypščiau.
Fredis nesiliovė verkęs.
— Mano rankytė, — kartojo jis.
— Atrodo prastai, — pabrėžiau. — Geriau leiskime apžiūrėti gydytojui.
— Ar nemanai, kad kudakuoji...
— Ne! Nemanau!
Buvau teisi. Fredžiui skilo kaulas.
— Kaip tai nutiko? — griežtai paklausė gydytojas. Tuo laiku laikraščiuose
mirgėjo straipsnių apie smurtaujančius tėvus.
— Jis nukrito nuo čiuožynės, kai jį prižiūrėjo mano vyras, — pasakiau ir
negebėjau nuslėpti pykčio balse.
Tomas atrodė lyg žaibo trenktas.
— Kodėl apkaltinai mane gydytojo akivaizdoje? — paklausė jis, kai Fredžio
ranka jau buvo plastikiniame įtvare.
— Nes tai tavo kaltė.
— Nuleisk balsą, — sušnypštė Tomas. Mes kaip tik ėjome iš ligoninės, bet
pro duris įeidavo ir išeidavo žmonių. — Tu irgi nesi visiškai tobula, — šaltai
pasakė jis, kai žingsniavome automobilių aikštelės link.
— Tai visai nesusiję, — atkirtau. — Beje, juk sutarėme to nebeprisiminti.
Juk taip?
— Mamyte, tėtuk, nesipykit, — maldavo Fredis.
Tomas nutilo. Bet atsakymas į mano ankstesnį klausimą buvo akivaizdus.
Čia ir glūdi melo bėda. Kai išaiškėja tiesa, jos nebepaslėpsi, kad ir kokį kalną
supilsi ant viršaus.
Po sūnaus nelaimės viskas pasikeitė. Mirtinai bijojau, kad Fredis gali ir vėl
susižeisti. Taip ilgai truko, kol jo susilaukėme. Sūnus toks brangus. Bet kartu su
ta neįtikėtina dovana atėjo ir didžiulė atsakomybė. Kaip galėčiau gyventi, jei
jam kas nutiktų?
Kažkurį vakarą Tomas grįžo vėliau nei įprastai.
— Kur buvai? — piktai paklausiau, nes jis pažadino Fredį garsiai trinktelėjęs
laukujes duris.
— Turėjau vėlyvą susitikimą. Paskui visi nuėjome išgerti.
Jaučiausi tokia apsvaigusi — o gal išsekusi — dėl Fredžio, kad nė
nepagalvojau paklausti, kokie žmonės ten buvo.
— Kaip mes susilauksime kito vaiko, jei tu grįžti vėlai ir būni pernelyg
išvargęs, kad mylėtumeisi?
Tomas atsiduso.
— Jau kalbėjomės apie tai. Tik prisimink, kiek patyrėme, kol susilaukėme
Fredžio. Tokia baisi įtampa. Gal geriau būkime dėkingi už tai, ką turime.
Turėjau palikti šį klausimą kuriam laikui, kai jis nebus toks pavargęs. Bet to
nepadariau.
— Tik norėčiau, kad Fredis turėtų broliuką arba sesutę, — maldavau. —
Nė vienas to nepatyrėme.
— Bet jis gali turėti draugų, — pasakė mano vyras.
— Tai ne tas pats, — nenusileidau ir nusisukau.
Laikui bėgant vis tikėjausi, kad Tomas persigalvos. Fredis buvo beveik trejų
ir viskas aplinkui jam atrodė tikra naujiena.
— Pažvelk į dangų! — vieną dieną, kai ėjome pagrindine gatve tvirtai
susikibę už rankų, pasakė jis. — Tiek daug spalvų!
Kaip tokio amžiaus, jis kalbėjo labai daug — kažkodėl be galo tuo
didžiavausi.
— Tai vadinama vaivorykšte, — pasakiau priklaupusi šalia ir apkabinusi
viena ranka, o kita rodžiau spalvotą arką. — Ji atsiranda tada, kai lyja šviečiant
saulei.
— Tai magiška! — pasakė plačiai išplėstomis akimis.
Jei čia būtų buvęs Tomas, jis pažertų mokslinių faktų.
— Taip, — atsakiau, — tikrai.
— Ji visai kaip šypsena, — pridūrė Fredis. — Vaivorykštė laiminga!
Jis buvo teisus.
Fredis buvo menininkas iš prigimties. Galėjau tai matyti iš to, kaip sūnus
suvokia daiktus. Pieštuką laikė taip, lyg būtų gimęs su juo rankose. Berniukas
net mėgino paimti paveikslėlius iš savo knygelių ir bandė juos sugriebti
pirštukais. Prisiminiau vaikystėje taip ir pati dariusi.
— Tai gerai, — pasakė mano motina nusišypsojusi. — Matyti, kad turi
labai lakią vaizduotę.
Jis buvo labai linksmas. Turėjo tokią pat kaip mano šypseną. Visi taip sakė.
Sūnus visur kur matydavo tik šviesiąją pusę. Kartą, kai papuolėme po lietumi
grįždami iš parduotuvių, jis plačiai išsižiojo ir ėmė gaudyti lašus.
— Man patinka lietaus skonis, — pasakė.
O dar mes šokdavome. Ak, kaip mes dūkdavome! Dar ir dar, klausydamiesi
mano mėgstamo „Ziggy Stardust“.
Kartais, kai Tomas grįždavo neįprastai vėlai, — kažkodėl taip būdavo vis
dažniau — aš maudydavau Fredį vėliau ir vesdavausi jį vakare pasivaikščioti,
kad pamatytume žvaigždes.
— Štai Oriono juosta, — rodžiau danguje. — Ar matai formą štai ten? Ką
tau primena?
 — Prikaistuvį, — atsakė jis.
— Būtent!
— Ar ten yra žvaigždininkas? — paklausė jis. — Na, žinai. Kaip toje
muzikoje, pagal kurią šokame.
— Gal.
Prispaudžiau savo berniuką prie savęs ir įkvėpiau jo aromato. Ir vis tiek
jaučiau artėjančią siaubingą netektį. Neilgai trukus Fredis bus per didelis
tokioms magiškoms akimirkoms.
Paprasčiausiai privalėjau turėti dar vieną vaiką. Tai nebuvo vien motinos
troškimas. Kaip jau sakiau Tomui, mūsų sūnui labai svarbu turėti draugiją.
Kiek lengvesnis galėjo būti mano gyvenimas, jei būčiau turėjusi brolį ar sesę,
kad galėčiau pasikalbėti.
Padarysiu viską, kad jis ką nors turėtų.
 23

Tomas

Po nelaimės vaikų žaidimų aikštelėje visiškai netekau pasitikėjimo savimi.

Nesugebu prižiūrėti vaiko.
Sara pasakė ne visai taip. Bet žinojau, ką ji mano. Kaip tik todėl taip
supykau ant jos. Juk taip lengva išlieti savo pyktį ir nusivylimą ant ko nors
kito. Tiesa ta, kad jei nebūčiau kalbėjęs telefonu, greičiausiai būčiau buvęs
dėmesingesnis savo sūnui.
Hilari taip nemanė, nors turiu prisipažinti, kad nesakiau jai, jog kalbėjau
telefonu. Papasakojau, jog tik akimirkai nusukau akis nuo Fredžio.
— Neįmanoma visą laiką sužiūrėti vaiko, — pasakė ji. — Tai tiesiog vienas
iš tų nelaimingų nutikimų. Kai kas galėtų pasakyti, kad taip tavo sūnus
pasimokys atsargumo. Maži žmonės kažkaip turi pradėti mokytis.
Hilari turėjo sūnėną, sergantį astma, tad ir apie tai nusimanė. Tiesą sakant,
ji labai padrąsino.
— Dabar berniukas jau tai išaugo, — pasakė ji.
Pastebėjau, kad Hilari kalba pilnais sakiniais, nieko nepraleisdama. Man tai
patiko. Kartais anglų kalba pasidaro tokia atsaini.
Labai ramino, kad girdėjau jautrų moterišką požiūrį, ypač dėl to, kad
jaučiau, kaip Sara ir Fredis vis labiau nusiteikia prieš mane. Kai paskutinį kartą
buvome apžiūrėti jo rankos, gydytojas vėl mane apklausė. Kaip tiksliai tai
nutiko? Ar buvo kas nors, kas viską matė? Beveik patikėjau, kad aš pats jį
sužeidžiau.
Žinoma, niekada to nedariau. Fredis — mano sūnus. Bet vis tiek ieškojau
dingsčių, kad daugiau nereikėtų vienam jo prižiūrėti. O jei nutiktų dar viena
nelaimė? Iš dalies todėl ir nenorėjau daugiau vaikų. Pakako spaudimo, tad
reikia susidoroti su tuo, ką turime.
 Nesiliaudama verkšlenti Sara veikė ne tik mano protą. Dėl to nieko
nebesugebėjau lovoje.
— Nesvarbu, — vieną naktį pasakė Sara. Bet jos balse girdėjau nusivylimą.
Jutau nepasitenkinimą. Kaip bet kuris vyras turėjau geidulių. Savo gėdai
reikėjo prisipažinti, kad ėmiau galvoti apie Hilari ir mąstydamas apie ją
išsikraudavau. Paskui jausdavausi siaubingai. Ji juk tik draugė. Aš nebuvau iš tų,
kurie nuklysta į kairę. Be to, viskas vyko tik mano galvoje. Praėjus trejiems
metams pasirodė, kad Hilari buvo teisi. Fredis išaugo astmą. Bet jį ir toliau
ligoninėje vadino „jautrios krūtinės vaiku“. Sūnaus elgesys irgi tapo keistas,
nors Sara ir sakė, kad „mažylis elgiasi labai gerai palyginti su kitais vaikais“.
Kartais Fredis mielai žaisdavo su manimi. Mes labiausiai mėgdavome elektrinio
traukinio rinkinį, kurį buvau nupirkęs. Vieną rytą, kai padėjau jam surinkti
trijų šimtų detalių dėlionę, sūnus tiesiog trenkė man per ranką, kai anksčiau už
jį padėjau dangaus detalę.
— Kaip tu drįsti! — užrikau. — Man skauda ir tai yra labai nemandagu.
Juk mėginau tau padėti. Keliauk į savo kambarį.
— Ne.
Mano sūnus stovėjo priešais įsirėmęs į šonus rankomis ir žiūrėjo taip, lyg
būtų vaiką barantis suaugusysis, o ne atvirkščiai.
Niekada nebūčiau drįsęs taip pasakyti savo tėvui ir nesirengiau to klausytis iš
savo sūnaus. Jį reikėjo pamokyti.
— MAMYTE! — suklykė Fredis. — Tėtis sudavė man per užpakalį.
— Ką? — įbėgo Sara. — Kodėl taip padarei?
— Nes jis trenkė man per ranką, kai padėjau rinkti dėlionę.
— Tu manai, kad tas smūgis jį pamokys?
— Na, kas nors turi jam parodyti, kas gerai, o kas blogai.
— Aš tai ir darau. Aš jį paprotinsiu. — Sara pasisuko į Fredį. — Negalima
mušti tėčio. Tai blogai.
Jis papūtė lūpas.
— Berniukai mokykloje taip elgiasi.
— Jiems nederėtų. Tai labai negerai.
— Gerai, mamyte.
Dabar jis glaudėsi prie jos ir piktai į mane žvelgė.
— Štai, — pasakė Sara. — Dabar jis supranta.
 — Ar tikrai? — paklausiau.
— Iš tiesų, tai ne. Nenoriu, kad dar kada nors jam trenktum. Kaip galima
smurtą nugalėti smurtu?
— Aš jo neužgavau, — atrėžiau.
— Man skauda užpakalį, — suinkštė Fredis.
— Parodyk. — Sara ėmė kalbėti garsiau. — Ten raudonas pėdsakas. Kaip
stipriai trenkei?
Abu smerkiamai pasižiūrėjo į mane.
— Tai juokinga, — pareiškiau. — Sūnus peržengė ribą. Be to, mano laikais
visi gaudavo į kailį.
— Na, aš ne.
— O gal ir reikėjo gauti, Sara. Gal tai būtų apsaugoję nuo vėlesnių bėdų.
Stojo mirtina tyla. Ar nuėjau per toli? Bet juk tai tiesa.
— Mes išeiname, — pasakė ji Fredžiui, nekreipdama į mane dėmesio.
— Gerai. Jei nori šitaip žaisti, pirmyn.
Tikėjausi, kad jie greitai grįš ir atsiprašys. Bet jie to nepadarė. Mėginau
užsiimti kokiu nors darbu, kad nuvyčiau šalin mintis, bet nepadėjo. Labai
norėjau paskambinti Hilari arba Hugui ir papasakoti, kas nutiko. Bet man
buvo pernelyg gėda prisipažinti, kad turiu vaiką, kuris muša savo tėvą. Koks
sūnus gali taip elgtis? Na, bet man tikrai buvo labai gėda. Ar tai mano kaltė? Ar
gali būti, kad Fredis paveldėjo mano mokyklos laikų polinkį smurtauti?
Kai po dviejų valandų mano sūnus ir žmona grįžo juokdamiesi ir
šnekučiuodamiesi apie tai, kaip suposi parke, nuduodami, kad nieko nenutiko,
pajutau tarp manęs ir jų atsirandantį šaltuką.
Jaučiausi vis labiau atstumtas. Fredis ir toliau prastai su manimi elgėsi. Vieną
vakarą, kai Sara išėjo mergaitiškai pavakaroti su Olivija, jis atsisakė likti lovoje
ir vis iš jos lipo.
— Turėtum elgtis tinkamai, — kartojau.
Tada jis nusišypsojo taip, lyg būtų smagu mane pykdyti.
Nors anksčiau mąsčiau apie teisingą sprendimą, svarsčiau, kaip viskas
klostytųsi, jei nebūčiau prašęs Saros su naujagimiu grįžti iš Olivijos namų. Mes
būtume išsiskyrę, tektų parduoti šiuos namus, kad įsigytume du būstus.
O gal teisėjas būtų nusprendęs, kad Sara ir Fredis turi likti, kol vaikas
paūgės, o man reikėtų išsikraustyti. Fredis keliautų nuo vieno iš mūsų prie kito.
Ne, pasakiau sau. Taip neteisinga. Reikalai pasitaisys, kai jis paaugs.
— Šiandien nekaip jaučiuosi, — pasakė sūnus po kelių savaičių. — Ar
privalau eiti į mokyklą?
— Ar tai kaip nors susiję su matematikos testu? — paklausiau.
Jis mokykloje rašydavo juos kiekvieną antradienį. Kas savaitę skirdavau
laiko padėti jam pasirengti. Bet vaikas tiesiog nebuvo gabus skaičiuoti. Jo
amžiaus jau mokėjau dauginti didelius skaičius. Fredžiui buvo sunku sudėti
paprasčiausius skaičius, tarkime, devynis ir keturis.
— Ne, — Fredis vėl į mane metė piktą žvilgsnį. Lyg būčiau padaręs kažką
nederamo. — Blogai jaučiuosi.
— Ak, branguti, — pasakė Sara, — gal tada geriau lik namie.
— Man atrodo, kad jis visiškai sveikas. Ar matavai temperatūrą?
Ji buvo normali.
— Geriau pasisaugoti, — tvirtai pasakė Sara.
Kai tą vakarą grįžau iš darbo, tiedu sėdėjo prie valgomojo stalo ir piešė
kreidelėmis.
— Jam jau geriau, ar ne? — paklausiau.
— Tavo sūnus štai čia, — pasakė Sara. — Juk žinai, kad gali jo paklausti.
— Visai nereikia nusiteikti priešiškai.
Sara savo ruožtu rūpinosi tik Fredžiu, bent taip atrodė. Ji beveik
neklausdavo, kaip man sekėsi biure. Rodės, kad jai egzistavo tik Fredis.
— Jaudinuosi, kad mokykloje sūnus turi mažai draugų, — pasakė ji. — Jo
niekada nekviečia pažaisti su kitais.
— Gal tam yra priežasčių.
— Ką turi galvoje?
— Na, gal jis elgiasi su kitais taip pat negražiai kaip ir su manimi.
— Ak, suauk, Tomai. Ne viskas susiję su tavimi.
Galų gale pasiryžau ir išsipasakojau Hugui po vienos iš mūsų teniso partijų.
— Stok į klubą, — pasakė jis. — Nuolat jaučiu, kad Olivija ir mergaitės
nusistačiusios prieš mane. Aš jau pasidaviau. Leidau joms daryti, ką nori.
Beveik nesikišu į vaikų auklėjimą. Mūsų gyvenimai beveik atskiri. Grįžęs iš
darbo vakarieniauju vienas. Ji sako, kad negali laukti, ir pavalgo kartu su
vaikais. — Hugas patapšnojo man per nugarą. — Nesijaudink. Priprasi.
— Mano pažįstama pasiūlė šeimos psichologą.
 — Kaip suprantu, tai žlugimo ženklas.
— Ji sako, kad...
— Ji? — pertraukė Hugas. — Pažįstama moteris? Ar tu man kažko
nepasakai, Tomai?
— Aišku, kad ne.
— Tu išraudai.
— Tai tik moteris iš biuro. Paprasčiausia draugė.
— Bet tu neturi draugių.
— Pamiršk.
— Kuo ji vardu?
— Tiesą sakant, nebenoriu žaisti trečios partijos. Manau, kad keliausiu
namo.
Hugas išsišiepė.
— Kaip pageidauji.
Nors maniau, kad nepadariau nieko blogo, draugas privertė pasijusti
nepatogiai. Tik mano draugystė su Hilari šiek tiek taisė padėtį. Protingai
kalbėdavomės apie įvairius reikalus, kartais paminėdavau tai, kas nutikdavo
namie. Bet greitai lioviausi jai patikėjęs Saros praeities dalykus. Tai pernelyg
priminė išdavystę.
Paskui, žinoma, buvo mano trečiadieniniai susitikimai, į kuriuos
tebevaikščiojau.
— Ačiū, Tomai, — pasakė vienas grupės narys, kai išėjome. — Tu labai
padėjai.
Dėl to pasijutau geriau. Jei tik galėčiau pats sau pagelbėti.

Praėjo dar dveji metai. Fredžiui buvo jau septyneri, beveik aštuoneri. Aiškiai
jaučiau, kad jis pasirinko Sarą, o ne mane. Kartais grįžęs namo po darbo
rasdavau juos palinkusius prie knygos ar kokio meniško dalykėlio.
— Pasisveikink su tėčiu, — paliepdavo Sara.
Bet dažniausiai jis nė nepakeldavo akių.
— Sūnus pavargęs, — sakydavo žmona.
— Nesvarbu, — atsiliepdavau aš lipdamas į viršų persivilkti iš kostiumo į
velvetines kelnes. Bet iš tikrųjų būdavo svarbu. Skaudėjo labiau, nei galėjau
pasakyti. Aš tik norėjau sukurti šeimą. Niekas nesakė, kad būti tėvu taip sunku,
kai vaikas nenori būti kartu su tavimi.
Kartais trokšdavau prisitraukti Sarą ir pasakyti:
— Aš labai nelaimingas.
Bet negalėjau to padaryti. Vyrai turi būti stiprūs. Be to, juk pats taip
pasiklojau. Nesielgsiu taip, kaip darė mano tėvas.
Ėmiau daugiau dirbti, išeidavau anksčiau ir pareidavau dar vėliau. Biure
jaučiausi kur kas ramiau. Ten nebuvo Fredžio ir Saros, sakančios, kad esu per
griežtas mūsų sūnui. Jei ką nors palikdavau ant stalo, žinojau, kad ten ir rasiu
atėjęs kitą rytą.
Jei taip pasielgčiau namie, savo vietoje nerasčiau nieko. Taip nutiko su vienu
mano mėgstamiausiu plunksnakočiu, kurį vėliau radau Fredžio rankdarbių
dėžutėje perlenkta ir persukta plunksna.
— Sūnus naudojo jį vienam tušo darbui, kurį kūrėme, — aiškino Sara. —
Atleisk. Nupirksiu tau kitą.
Dirbdamas papildomas valandas atkreipiau vadovybės dėmesį ir buvau
paaukštintas.
— Esame labai patenkinti tavo darbu, Tomai, — pasakė viršininkas per
metinę apžvalgą. — Taigi norėtume tave paaukštinti ir skirti didesnį
atlyginimą.
Gera būti įvertintam. Kita vertus, jaučiausi kaltas, nes tai nutiko atėmus
laiką iš mano šeimos.
— Puiku, — pasakė Sara, kai papasakojau jai tą vakarą. Sėdėjau viename
sofos gale, ji — kitame. — Jei gerai suprantu, dabar matysime tave dar rečiau.
— Negi judviem su Fredžiu tai svarbu? — nesusilaikiau nepaklausęs.
— Žinoma, svarbu.
— Neatrodo.
— Tomai, — atsidususi pasakė Sara. Kai nesišypsojo, ji atrodė visai kitaip.
— Iš paskutiniųjų stengiuosi viena užauginti mūsų sūnų.
— Viena? — pakartojau. — Ką turi galvoje?
— Na, tu keturias dienas jo nematei. Grįžti namo per vėlai, kad
pabučiuotum jį prieš miegą.
Kaltė vertė gintis:
— Dirbu dėl šeimos, dėl mūsų.
Nepridūriau, kad darbe geriau nei namie su dviem žmonėmis, kurių
nesuprantu.
Tarp kitko, Hilari irgi buvo paaukštinta. Kartais pastebėdavau, kad per
pietus išeinu pakvėpuoti grynu oru į parką, kur ji tuo metu valgo savo
sumuštinius. Jos mėgstamiausi taip pat buvo su čederio sūriu ir agurkais.
— Na, — sakydavo ji man, — tai ką galvojate apie plačiajuostį internetą?
Ar manote, kad jis galiausiai pakeis visus modemus?
Buvo labai gera pakalbėti su kuo nors, kas nuoširdžiai domėjosi manimi, o
ne nuolat pertraukdavo kalbomis apie mokyklą ir glindas.
Nuo to laiko, kai gimė Fredis, mūsų seksualinis gyvenimas, kadaise buvęs
itin svarbus, sumažėjo beveik iki minimumo. Jau sakiau, kaip man buvo
sunku... na, atlikti. Be to, kai ateidavau į lovą, Sara dažnai jau miegodavo. O
kai ji iki vėlumos tapė, aš išjungdavau šviesą miegamajame, nes jausdavausi
išsekęs. Skirtingai nei žmonai, kitą dieną man reikėdavo į darbą.
Tad su nuostaba suvokiau ir sutrikau, kad būdamas arti Hilari retkarčiais
svarstau, koks būtų jausmas ją pabučiuoti. Net nurengti ją, žinoma, tik jai
leidus.
Paskui vieną dieną viskas pasikeitė.
— Mane bando pervilioti, — pasakė ji atidžiai tiesdama servetėlę sau ant
kelių. Tai buvo tikras linas, kurį ji atsinešdavo kartu su dailiai supjaustytais
sumuštiniais ir gertuve.
— Rimtai? — paklausiau, kramtydamas suktinukus su tunu, kuriuos man
pagamino Sara, nes jau skubėjau į darbą, po ankstyvo kliento skambučio. —
Kas?
Pastūmiau pietus į šoną. Ši naujiena paliko tuštumos jausmą.
Ji įvardijo įmonę — vieną iš mūsų konkurenčių.
Paskui papasakojo apie jai siūlomas pareigas.
— Karjeros požiūriu, tai būtų protingas žingsnis, — kiek dvejodamas
pasakiau.
— Ir aš taip manau.
Laukiau, kol ji pasakys, kad ilgėsis mano draugijos. Bet to neištarė.

Nutariau neiti į Hilari atsisveikinimo vakarėlį. Tuo laiku vaikščiojau krantine ir

spoksojau į tamsiame vandenyje atsispindinčius gatvių žibintus. Kažin, koks
jausmas būtų, galvojau aš, jei išsinuomočiau laivą ir išplaukčiau į jūrą?
 — Apie ką tu galvojai? — priekaištavau sau. — Turi įsipareigojimų žmonai
ir vaikui.
Prabėgo dar dveji metai. Fredžiui buvo beveik dešimt ir jis lankė vietos
pradinę mokyklą. Man būtų labiau patikusi parengiamoji mokykla Beikerlu,
bet Sara norėjo, kad jis būtų ne išskirtinėje aplinkoje. Šį ginčą pralaimėjau.
Tikėjausi, kad Sara pasidarys ramesnė, bet ji dar labiau įsitempė, nuolat
svarstė, ar sūnus laimingas. Jai sukėlė paniką ir vadinamasis kiaulių gripas, kuris
buvo pavadintas pandemija.
— Jei pamatytum mūsų regiono statistiką, — sakiau jai, — žinotum, kad
mūsų rizika yra arba vidutinė, arba žema.
— Vidutinė arba žema? — perklausė ji. — To negana. Kaip, tavo manymu,
turėčiau gyventi be Fredžio.
O be manęs? Norėjau paklausti.
Tarp kitko, tuo metu labai išgyvenau, kad mūsų sūnus nesupranta dalybos
stulpeliu. Iš tiesų, jis ir toliau visiškai nesidomėjo skaičiais, mieliau skaitė arba
omasteriais piešė neapibūdinamas gūras, kuriomis dažnai išpaišydavo sienas.
Mėginau jį sudominti smagiomis matematinėmis užduotimis.
— Gal norėtum būti aktuarijus kaip ir aš? — paklausiau.
— Mieliau tapyčiau.
— Bet menas nesuteiks tau tikro darbo.
— Ačiū, — pasakė nugirdusi Sara.
— Visai ne tai turėjau galvoje.
— Manau, kaip tik tai.
— Nesiginčyk su mamyte, — susiraukė Fredis.
Paskui pakėlė nuo grindų kriketo kamuoliuką, sviedė jį per visą kambarį ir
išdaužė langą.
Kaip jis drįsta? Nė nesusimąstęs trenkiau jam per užpakalį. Nuo ano karto
nebuvau jo pirštu palietęs. Berniukas ėmė spiegti, nors plekštelėjau nesmarkiai.
— Juk sakiau daugiau jo nemušti! — užriko Sara.
— Mėginu pamokyti. Man nereikėtų to daryti, jei tinkamai jį auklėtum.
— Bet elgiesi netinkamai. — Ji pasisuko į Fredį. — Brangusis, esi per
didelis, kad šitaip elgtumeis. Prašau atsiprašyti tėvo.
— Nenorėjau išdaužti lango.
— Bet man įdomu, kodėl kriketo kamuoliukas voliojosi kambaryje?
 — Nes perrinkinėjau jo sporto reikmenis, — riktelėjo Sara. — Fredi,
atsiprašyk.
— Ne, — jis vėl dėbtelėjo į mane. — Tai įvyko netyčia.
— Na, ir ką rengiesi daryti? — pasiteiravau, mano nuomone, labai
pagrįstai.
— Tikrai neketinu jo mušti. — Kadaise man patiko gilios rudos žmonos
akys. Dabar jos žiūrėjo į mano pusę visiškai priešiškai. — Smurtas gimdo
smurtą, — atsakė ji.
— Na, taip, pasėdėjusi tu tikrai tai išmanai, — nesusilaikiau neatkirtęs. Per
vėlai susivokiau ir stiprus gėdos jausmas užspaudė man gerklę.
— Pasėdėjusi kur? — paklausė Fredis.
— Niekur, — skubiai atkirto Sara. — Tavo tėvas neturėjo nieko omenyje.
Juk taip?
Nieko neatsakiau. Tą naktį miegojau svečių kambaryje ir anksti išėjau į
darbą.

Atrodė, Sara susitaikė su mano apsisprendimu, kad nesutiksiu dėl dar vieno
vaiko. Žvelgdamas į praeitį turėjau tai vertinti kaip perspėjimo signalą.
— Kaip reikalai? — paklausė Hugas, kai susitikome sekmadieninės teniso
partijos.
Mudu palaipsniui priėjome šiokių tokių paliaubų, kai sužinojau, kad jis
gąsdino Čapmeną šio savižudybės išvakarėse. Tebepykau, kad jis įpynė ir mane.
Bet mus siejo praeitis.
Biuras tapo labai tuščias, kai Hilari išvyko. Kartą pastebėjau ją
konferencijoje, bet mudu nesikalbėjome. Ji man linktelėjo, o aš dairiausi jos
prieš išeidamas, bet niekur nemačiau.
— Viskas gerai, — pasakiau, atsakydamas į Hugo klausimą.
— Fredis laikosi gerai?
— Šiuo metu taip. Sūnus labai aktyvus. Aną dieną iškūlė langą, kai metė
per kambarį kriketo kamuoliuką.
Hugas nutaisė grimasą — tarsi žinojo, kad taip bus.
— Sveikas atvykęs į tėvų pasaulį. Kaip laikosi puikioji bohemiška tavo
žmona?
Dėl mūsų draugystės nutariau nekreipti dėmesio į žodį „bohemiška“. Hugas
dažnai taip vadino Sarą ir puikiai žinojo, kad man tai nepatinka, ypač dabar,
kai žmonos apranga pasidarė priimtinesnė.
— Jai viskas gerai, na, gal tik kiek pavargusi, — įsitempusiu balsu pasakiau.
— Tikriausiai vis per tą seksą! Lažinuosi, kad dulkinatės kaip triušiai.
Nenorėjau apie tai kalbėti, tad tik patraukiau pečiais.
— Mudu su Olivija jau kelerius metus to nedarėme. Matyt, ji gauna to
kažkur kitur.
Hugas tai pasakė keistai kasdieniškai, kas rodė, kad jam rūpi labiau, nei nori
parodyti. Kaip ir mano atsakymas, kai Hilari pranešė paliekanti mūsų įmonę:
karjeros požiūriu, tai būtų protingas žingsnis.
— Negi tikrai manai, kad ji rezga romaną? — paklausiau tikėdamasis, jog
balsas bus neutralus.
— Gal.
— Kodėl su ja nepasikalbi?
— Nes nenoriu sudaužyti šito laivo ir netekti bent pusės savo turto, kaip
nutiko daugeliui mano draugų. Beje, ir aš turėjau kelis nuokrypius į kairę.
— Kartą minėjai bare dirbančią merginą, — iš lėto tariau. — Buvo ir kitų?
— Jos nieko nereiškė. Taip žmonės elgiasi, kad išsaugotų santuoką.
— Aš taip nesielgiu.
— O kaip moteris iš biuro?
— Hilari tik kolegė, — pasakiau.
— Hilari? — jis vėl išsišiepė kaip vilkas. — Tai štai kuo ji vardu.
— Jei toliau apie tai kalbėsi, aš išeisiu.
— Palauk. Atsiprašau. Žinau, kad tu ne iš tų, kurie susimauna. Na, o jei po
žaidimo važiuotume pas mane ir išgertume po porą bokalų alaus?
Kai ten nuvykome, mane pribloškė Olivijos pasisveikinimas.
— Tu žadėjai grįžti dar prieš valandą, — pasakė ji Hugui ir sviedė į jį porą
karščiui atsparių pirštinių. — Gali pats pasidaryti pietus ir prižiūrėti vaikus. Aš
išeinu.
Hugas metė į mane žvilgsnį „Matei?“.
— Mama, nesielk su tėčiu taip bjauriai, — pasakė Klemė.
Dabar ji jau paauglė. Mano manymu, vaikystėje jai buvo lengviau. Tai šį tą
reiškė.
Jos sesuo pravirko.
 — Pažiūrėk, ką padarei, — pasakė Hugas. — Vėl nuliūdinai vaikus.
— Manau, kad man geriau išeiti, — pasakiau. Neatrodė, kad kas nors mane
girdėjo, tad išėjau.
Kai grįžau namo, ten buvo tuščia. Namų darbai ir piešiniai paskleisti ant
grindų. Ant stalo gulėjo raštelis: Išėjome pasivaikščioti į parką.
Pasisukiojau aplink, stengdamasi apsikuopti. Bet vis galvojau apie tai, koks
nelaimingas Hugas ir kad jiedu su Olivija kadaise atrodė tobula pora.
Gal turėčiau labiau pasistengti. Tad sutvarkęs namus, apsiaviau batus ir
išėjau jų ieškoti. Artėdamas mačiau Sarą ir Fredį. Jų tamsios galvos buvo arti
viena kitos, nes pasilenkę kažką tyrinėjo krūme.
— Labas! — Sara atrodė nustebusi. — Fredi, tik pažiūrėk. Tėtis! Parodyk,
ką radome.
— Tai raudonasis admirolas, — pasakė jis. Paskui nudūmė prie čiuožynės
aiškiai parodydamas, kad nesirengia tęsti pokalbio.
Sara kyštelėjo man skruostą. Aš prisiglaudžiau prie jo savuoju. Oda prie
odos. Buvau pamiršęs tą jausmą.
— Ar gerai pažaidei tenisą?
— Ačiū, taip, — pasakiau. — O kaip pasivaikščiojimas?
— Malonus, ačiū.
Trise ėjome namo, Fredis žingsniavo pirmas. Prašalaičiui galėjome
pasirodyti tobula šeima. Bet tiesa ta, kad aš buvau tas prašalaitis. Lygties
kintamasis, kuris čia netiko.
Tebegirdėjau Hilari žodžius tą naktį, kai gimė Fredis: Jei vėliau suprasite,
kad judu su Sara nederate, bus jau visai kitas reikalas.
Bet mes dar nepasiekėme tokio lygio, maniau.
Privalėjau likti su žmona ir vaiku.
Darysiu tai, ką geriausiai moku: sunkiai dirbsiu, aprūpinsiu juos.
Susitaikysiu, kad nepriklausau jų duetui.
 24

Sara

Atrodė, kad, Tomo manymu, likti namie su vaiku yra labai lengva. Bet turiu
jums pasakyti, kad yra visiškai kitaip. Bent jau Fredžio atveju. Dar nespėjo
pasibaigti vienas etapas — tarkime, mažylių isterijos priepuoliai, — o kitas ėmė
ir prasidėjo.
Vieną saulėtą rugpjūčio rytą per moksleivių atostogas Olivija pasiūlė su
vaikais pasivaikščioti Temzės krantine. Fredžiui buvo dešimt ir jis iš
paskutiniųjų stengėsi neatsilikti nuo priešais mus skuodžiančių mergaičių.
— Lėčiau, — šūktelėjo Olivija. — Tiesą sakant, — pasakojo ji, — mano
mergaitės labai linkusios rungtyniauti. Klemė įdūko, nes jos sesuo pateko į
mokyklos A komandą. Ji labai panaši į mane.
— Fredis nesižavi sportu, — pasakiau.
Tai dar viena priežastis Tomui nusivilti. Jis kaip ir aš mokykloje
sportiškumu nepasižymėjo. Bet skirtingai nuo manęs jis atrodė nutaręs, kad
sūnus bus geresnis už jį.
Akimirkai mane vėl apėmė siutas prisiminus, kaip Tomas pastarąjį kartą
bandė prikalbinti Fredį pažaisti kamuoliu.
Nagi, Fredi, nebūk kaip mergiūkštė.
— Atsargiai! — suriko Olivija.
Vaikai buvo jau labai toli ir atrodė, kad rengiasi kirsti gatvę.
— PALAUKIT! — suklykiau aš.
Bet Klemė ir Molė puolė pirmyn. Fredis stovėjo ir laukė didesnio tarpo tarp
mašinų. Ėmiau bėgti. Olivija irgi. Bet aš buvau lėtesnė nei ji. Mačiau, kad
Fredis dvejoja stebėdamas, kaip sunkvežimį seka sunkvežimis.
O Dieve! Jis jau buvo bežengiąs ant gatvės tarp automobilių.
— STOK! — klykiau. — STOK!
 Nespėsiu pribėgti laiku. Pasigirdo cypimas. Girgždantys stabdžiai. Kažkas
sušuko. Tą akimirką mano gyvenimas baigėsi. Pakirto kojas. Susmukau ant
žemės ir suvokiau, kad apsišlapinau. Buvau tikra, kad Fredžio nebėra. Mano
sūnus, visas gyvenimas. Baigta.
Pakėlusi ašarų aptemdytas akis pastebėjau violetinę dėmę, kuri artėjo prie
manęs. Olivija. Ji nešė kažką sunkaus. Kūnas, persisvėręs jai per petį.
— Pagavau jį, Sara. Viskas gerai.
— Mama, — pasakė Fredis, iš visų jėgų mane apkabinęs. — Aš labai
atsiprašau.
Mano veidu riedėjusias ašaras nudžiovino pyktis.
— Kaip tu galėjai? Juk liepiau sustoti.
— Tetulė Olivija atitraukė mane. Sunkvežimio vairuotojas mane aprėkė, o
moteris sukliko.
Laikiau prispaudusi sūnų prie savęs, įkvėpiau jo aromato, kunkuliavau iš
pykčio ir dėkingumo.
— Ačiū.
— Viskas gerai, — Olivija apkabino mane. — Pravertė mokyklos
lengvosios atletikos treniruotės.
Ji mėgino viską nuleisti juokais, bet mačiau, kad ir pati dreba.
Parbėgo mergaitės.
— Ar viskas gerai? Matėme, kas nutiko. Bijojome, kad tave tuoj partrenks,
mama.
— Jei judvi nebūtumėte kūrusios pirmyn, Fredis nebūtų sekęs iš paskos, —
griežtai pasakė Olivija.
— Atleisk.
— Ne, tai mano kaltė, — pasakiau.
Turėjome būti arčiau vaikų, o ne plepėti su Olivija apie mano santuoką, lieti
pyktį. Draugė reikšmingai į mane pasižiūrėjo. Ji žinojo, apie ką galvoju.
— Kaip galėsiu tau atsilyginti, kad jį išgelbėjai? — paklausiau pakeliui
namo.
— Tu neprivalai. — Ji susimąsčiusi pažvelgė į mane. — Ar pasakosi Tomui?
— Manau, taip.
— Nori patarimo? Neužsiminčiau. Juk tai nieko nepakeis, ar ne?
— Bet Fredis viską išplepės.
 — Paprašyk, kad to nedarytų. Mes su mergaitėmis nuolat slepiame
smulkmenas nuo Hugo.
— Bet tai, kas dabar įvyko, juk kas kita?
Ji gūžtelėjo.
— Jei paklaustum manęs, sakyčiau, kad tiesa priklauso nuo požiūrio. Ar
nemanai, kad kiekvienas vertina skirtingai?
Olivija išgelbėjo mano sūnaus gyvybę. Buvau dėl to tikra. Niekada to
nepamiršiu, kol gyva būsiu, pasakiau sau.
Tai dar labiau suartino mane su Olivija. Kai vaikai būdavo mokykloje,
mudvi dažnai kartu pietaudavome, nes rytais šiek tiek tapydavau. Pasakojau
draugei dalykus, kurių negalėjau išduoti niekam kitam: apie tai, kad Tomas vis
labiau svetimėja, apie Fredžio užsispyrimą.
— Aną dieną ėjome pirkti batų, o sūnus atsisakė nešioti vienintelius, kurie
tiko.
— Turi priversti manyti, kad tavo siūlymai iš tiesų yra jų idėjos, — patarė
Olivija.
— Kalbame apie vaikus ar vyrus?
Ji sukikeno.
— Ir tuos, ir tuos.
— Tomas labai griežtas Fredžiui.
— Pastebėjau. Hugas pasidavė. Jis paliko visą auklėjimą man.
— Nesuvokiu, kaip tu susidoroji.
Ji gūžtelėjo.
— Su dviem lengviau. Kartais jos pykstasi, bet iš esmės puikiai sutaria.
Mergaitės užima viena kitą. Ar Tomas tvirtai apsisprendė neturėti dar vieno?
— Griežtai.
— Hugas irgi. — Ji atsiduso. — Būčiau norėjusi sūnelio, bet to nebus. Jei
dabar pastočiau, tai būtų nekaltas prasidėjimas. — Olivija nelinksmai
nusijuokė. — Mes seniausiai nesimylime. Nežiūrėk tokia nustebusi. Kai
supratau, kad jis nesutiks, kad susilaukčiau dar vieno, pasakiau, jog noriu
miegoti atskirai. Maniau, kad tai paskatins Hugą apsigalvoti, bet viskas taip ir
liko.
— Ar tu prieštarauji?
Ji kurį laiką atrodė susimąsčiusi.
 — Aš maniau, kad santuoka turi atrodyti kitaip.
— Ir aš, — prisipažinau. — Mes irgi nesimylime. Esu pernelyg pavargusi, o
Tomas... Na, jis negali... Juk supranti.
— Kaip ir Hugas. Nežinojau, ar galiu tai pasakyti.
Susižvalgėme ir ėmėme kikenti.
— Tik pažvelk į mus, — pasakė mane apsikabinusi Olivija. — Esame puiki
pora ar ne? Prašalaičiui galėtų atrodyti, kad turime absoliučiai viską. Kad ir
kaip būtų, pasiryžau didžiuliam gyvenimo pokyčiui. Pavargau daryti tai, ko kiti
iš manęs tikisi. Noriu būti tokia drąsi kaip tu!
Minutėlę buvau išsigandusi. Juk Olivija nesirengia palikti Hugo?
— Ką?
— Aš susiradau darbą!
Olivijos veidas švytėjo.
— Tavo menas mane įkvėpė. Susisiekiau su vadybininkų įmone, kurioje
dirbau iki gimstant mergaitėms. Pasirodo, jie rengėsi ieškoti darbuotojo.
Užimsiu žemesnes pareigas, bet jaučiuosi laiminga! Taip pat šiek tiek
nervinuosi.
Vis dar mėginau suvokti, kad Olivija nori grįžti į darbą. Visada atrodė, kad
jai patinka būti namų šeimininke ir mama.
— O ką sako Hugas?
Ji patraukė pečiais.
— Jam nepatinka. Kaip ir tikėjausi, ėmė sakyti, kad uždirba pakankamai ir
nėra jokios priežasties man grįžti į darbą. Pasakiau, kad tai juokinga ir
senamadiška. Paskui jis susidomėjo, kas parveš mergaites iš mokyklos.
Pajutau menką dvejonę.
— Aš parvešiu, — išgirdau savo balsą.
— Tikrai? Būtų nuostabu. Ačiū.
— Tai mažiausia, kuo galiu padėti, kai tiek dėl manęs padarei.
Bet mane trikdė pokalbis apie seksą. Garsiai įvardijusi savo santuokos
problemą, suvokiau, kad nenoriu būti iš tų porų, kurios miega atskirai ir apie
tai juokauja su savo draugais. Kaip galėčiau viską pataisyti?
Paskui pamačiau reklamą apie atostogas Kornvalyje ir pasiūliau Tomui
pasiimti atostogų. Į užsienį keliauti jis nemėgo. Vyras paskubomis kažką
burbtelėjo apie kaitrią saulę. Bet pati mintis jam, rodos, visai patiko.
 Lankstinuko nuotrauka nemelavo! Atvykę radome mielą akmeninį kotedžą
paplūdimyje netoli Sent Aivso, su vaizdu į uostą. Aplinkui skraidė žuvėdros.
Oras kvepėjo gaiviai. Aplinkos pakeitimas, rodos, ėmė daryti stebuklus nuo
pirmosios atvykimo minutės.
— Kas nori apsidairyti? — paklausė Tomas.
— Aš, — pasišovė Fredis.
Mes žvejojome tarp uolų su violetiniais krabų gaudymo tinklais, kuriuos
įsigijome pakrantėje. Kitą dieną padrąsinau juodu išeiti pasivaikščioti dviese.
Kol jų nebuvo, nervinausi, kad gali kas nors nutikti, bet abu grįžo sukaitę,
laimingi ir plepėdami tarpusavyje.
Trečią vakarą valgėme žuvį su bulvytėmis, sėdėjome ant uosto sienos ir
stebėjome atplaukiančius laivus.
— Kaip miela, — svajingai ištariau. — Norėčiau gyventi pajūryje.
— Ir aš, — antrino Fredis.
— Tai nebūtų praktiška, — pasakė Tomas.
— Žinau, — pasakiau suimdama jo ranką. — Bet juk galima pasvajoti.
Tą naktį po daugybės metų vėl mylėjomės. Viskas buvo ne taip kaip
anksčiau. Turėjau jį skatinti. Bet viešbutyje, toliau nuo namų, sekėsi geriau.
Kitą dieną su Tomu laikėmės už rankų ir stebėjome plaukiojantį Fredį. Kai
sūnus parėjo, apsupome jį dideliu minkštu rankšluosčiu, sausai nušluostėme,
Fredis juokėsi, nekreipdamas dėmesio į drebulį.
Tyliai sugalvojau norą, kad reikalai ir toliau taip klostytųsi.
Atrodo, kad taip ir yra. Bent kol kas.

Fredis ėmė lankyti vidurinę mokyklą. Ten buvo dailės mokytojas, kuris labai jį
drąsino.
— Kai užaugsiu, būsiu dailininkas, — pareiškė Fredis.
Pardavinėjau savo paveikslus nedidelėje vietos galerijoje ir vėl ėmiau dėstyti
meno mokykloje. Nebeturėjau jaustis kalta, kad išeinu iš namų, nes dėl
naujųjų savo pareigų Tomas turėjau daugybę vėlyvų susitikimų, o Fredis vieną
vakarą leisdavo mokyklos meno klube.
Dar pasiimdavau Olivijos mergaites iš mokyklos, kaip buvau žadėjusi, ir
kartais parsiveždavau jas namo išgerti arbatos.
— Žinau, kad jos jau pakankamai didelės grįžti pačios, bet aplinkui daug
keistuolių ir pagundų.
Olivijos darbo valandos darėsi vis ilgesnės, bet ji visada atrodė labai dėkinga.
— Man patinka dirbti, — pasakė išraudusiais skruostais. — Tai taip
jaudina. Vėl jaučiuosi tokia moteris, kokia kadaise buvau. Labai tau ačiū, kad
padedi.
— Man malonu.
Taip ir buvo. Jos mergaitės įnešė daugiau judesio. Atrodė, kad ir Fredžiui
patinka jų draugija. O aš mėgau kalbėtis su Olivija.
Vieną vakarą ji atėjo pas mus pasiimti Klemės ir Molės nešina didžiuliu
pirkinių maišu.
— Atnešiau mums po dovaną, — pasakė ji, tiesdama rudu popieriumi
apvyniotą dėžutę.
— Ačiū.
Paskui ji apsidairė.
— O kur vaikai?
— Žiūri televizorių, — apgailestaudama prisipažinau.
— Puiku. Dabar tu drąsiai gali atidaryti saviškę. Tik greitai... kol jie neatėjo.
Išvyniojau dėžutę ir pasižiūrėjau į paveikslėlį ant jos. Minutę nesuvokiau, ką
laikau rankose. Staiga supratau.
— Vibratorius? — paklausiau.
— Ša, — sukikeno ji. — Jie gali mus išgirsti. Ir sau tokį turiu.
— O kam?
— Argi neaišku? Mudvi juk „nekopinėjame medaus“, kaip sako
amerikiečiai. Na, tai galime pasirūpinti savimi pačios. Užsiimu šitos sekso
žaisliukų kompanijos vadyba ir gavau kelis nemokamus pavyzdžius. Galiausiai
ir mes galime pasilinksminti!
Nenorėjau jai sakyti, kad mudu su Tomu retkarčiais mylimės.
— Pavyzdžius? Jie juk nenaudoti, ar ne? — paklausiau.
Olivija lūžo iš juoko.
— Aišku, kad ne. Pažiūrėk, prekės užlydytuose maišeliuose.
— Bet ką pasakys Tomas?
— Kvailute, neprivalai jam nieko sakyti. Kur nors saugiai pasidėk ir atsigulk
anksčiau už jį. Pasakyk, kad pavargai. Man taip daryti patogu, nes miegame
skirtinguose kambariuose, bet kai kurios mano draugės su juo žaidžia
užsirakinusios vonioje ir garsiai pasileidusios radiją.
— Tai tu pažįsti tokių, kurios jais naudojasi?
— Aišku! Kaip žmogus, turintis tokią patirtį kaip taviškė, kartais būni
neįsivaizduojamai naivi. — Ji paskubomis mane apkabino. — Tik nesuprask
neteisingai.
Mes lūžome iš juoko.
— Kas taip juokinga? — paklausė Klemė, įeidama iš svetainės.
— Nieko, brangioji, — atsakė Olivija, o aš greitai įkišau savo dovaną į
pirkinių krepšį. — Tik pasakojau tetulei Sarai vieną nutikimą darbe. Beje,
mums jau laikas namo.
— Ačiū, kad mus pasiėmei, — choru pasakė mergaitės.
Paskui abi mane apkabino. Tikrai labai jas mylėjau. Taip, kaip būčiau
mylėjusi Fredžio seserį.
— Jos jau paruošė namų darbus, — pridūriau visoms beišeinant.
— Ir tu saviškių nepamiršk, — mirktelėjusi pasakė Olivija.
— Kokių namų darbų? — paklausė Fredis.
— Turiu užbaigti paveikslą, — atsakiau.
Nemelavau. Man tikrai reikėjo jį pabaigti. Pirkėjas, kuris jau turėjo vieną,
užsisakė naują. Piešiau jūrą iš nuotraukos, kurią padariau Silio saloje per mūsų
medaus mėnesį. Beveik nebenorėjau parduoti. Turkio ir akvamarino mėlis
nusinešė mane ir pasijutau lyg tikrai ten būčiau. Vandenyje. Toli nuo
kasdienybės.
Tą naktį padariau, kaip siūlė Olivija. Šiaip ar taip dažnai guliausi anksčiau
nei Tomas. Jis užtrukdavo apačioje palinkęs prie elektroninio pašto.
Vibratoriumi naudotis buvo lengviau, nei tikėjausi. Pajutau, kaip mane perlieja
malonumo banga. O Dievuliau! Nė neįsivaizdavau, kad gali šitaip būti!
Kitą rytą atsikėliau jausdamasi, na, tikriausiai švytinti. Bet viena mano dalis
pyko, kai pažvelgiau į Tomą. Pasinaudojusi Olivijos dovana prisiminiau, kaip
gera mudviem būdavo. Tikriausiai jau niekada taip nebebus.
Bet, skirtingai nei Hugu, mano vyru bent galima pasitikėti.

Kai Fredis ėmė laikyti baigiamuosius egzaminus — vos galėjau patikėti, kad jis
taip greitai užaugo, — įtampa ėmė didėti
— Turėtum daugiau dėmesio skirti matematikai ir tikrai reikalingiems
dalykams, užuot visą laiką piešęs, — pasakė Tomas.
— Menas yra svarbus dalykas, — atkirto Fredis.
— Taip, — pridūriau, — išties. Mes jau esame apie tai kalbėję.
— Vyrui reikia tvirtų žinių, kad galėtų jomis pasiremti.
— Tai juk seksizmas, — burbtelėjau.
— Na, jau, Sara. Negalėtum savęs išlaikyti, jei ne aš.
— Atleisk, mama, — vėliau pasakė Fredis, kai likome dviese.
— Viskas gerai, — atsiliepiau. Tik sumelavau.
Netrukus man paskambino iš Fredžio mokyklos ir pasakė, kad jis praleidžia
pamokas, be to, buvo sučiuptas mieste rūkantis su draugais.
— Ką rūkė? — paklausiau, kai atėjau į mokyklą. Tomas buvo darbe, o aš
jaučiau, kad geriau jam nieko nesakyti, kol viską išsiaiškinsiu.
Jo klasės vadovas netvirtai į mane pažvelgė:
— Manau, „Benson & Hedges“.
Koks palengvėjimas.
— Galėjo būti ir blogiau, — teištarė Olivija, kai viską papasakojau, jai
vėliau tą pačią dieną atvažiavus pasiimti mergaičių. Draugė supratingai į mane
pažvelgė. — Juk tai ne tas pats kaip kanapės ar krekas?
Kartais maniau, kad Olivija žino per daug. Ji vis dar bandė įlįsti man į
galvą. Tačiau tie dalykai vyko seniai.
— Kaip įsigijai cigarečių? — paklausiau sūnaus.
Fredis gūžtelėjo.
— Pasiskolinome mano draugo asmens kortelę, — tarstelėjo.
— Bet juk tai nelegalu.
— Nejaugi? Visi taip daro.
— Neturėtum daugiau taip elgtis, — pasakiau. — Aš kalbu rimtai. Galėjai
gauti įspėjimą.
Fredis patraukė pečiais:
— Na ir kas?
— Patikėk manimi, — pasakiau sunkia širdimi. — Tu tikrai nenorėtum
turėti policijos įrašo.
Jis nusijuokė.
— Ir neturėsiu, mama. Tu pernelyg jaudiniesi. O tu jau tokia gerutė!
Ką jis apie mane pamanytų sužinojęs tiesą? Sūnus gali galvoti, kad nieko
tokio retkarčiais pažeisti įstatymą, bet juk tėvai turi būti tobuli.
Paskui Fredį nušalino nuo pamokų, nes jis žaidimų aikštelėje susipešė su
vyresniu berniuku. Tam vaikui labai nepasisekė — lūžo nosis. Nebuvo jokios
vilties nuslėpti tai nuo vyro. Juo labiau kad Fredžiui buvo uždrausta lankytis
mokykloje net dvi savaites.
— Kodėl tai padarei? — paklausėme sūnaus.
— Jis labai negražiai kalbėjo apie tai, kad pieši nuogus žmones.
„Matai?“ — išskaičiau Tomo veido mimiką.
Paskui jis kreipėsi į mane savo pompastišku tonu:
— Tai nesąžininga nei jo, nei mūsų atžvilgiu. Žmonėms pasidaro įdomu,
kas dedasi tavo galvoje.
Aš išlėkiau iš kambario. Tomas — visiškas apsimetėlis. Iš dalies džiaugiausi,
kad sūnus mane užsistojo. Kita vertus, visai nenorėjau, kad mano berniukas
būtų engiamas vien todėl, kad jo mama kitokia nei visos. Jis irgi tapo kitoks, o
aš prisimenu, kaip prastai tai pasisuko man mokykloje.
Ėmė pintis mintys. Tomas tapo labai kontroliuojantis. Norėjo suvaldyti ne
tik mane, bet ir Fredį. Niekas, kad ir ką darytume, nebuvo gerai.
Laimei, po kelių savaičių viskas truputį aprimo. Vėliau, po poros savaičių,
Fredis smarkiai susibarė su Tomu prie pietų stalo.
— Suvalgyk viską, kas tavo lėkštėje, kaip aš dariau būdamas tavo amžiaus.
— Aš jau nebe vaikas, — atkirto Fredis. — Turiu teisę valgyti, kiek ir ką
noriu.
— Ne, kol gyveni po mano stogu.
Praėjus dviem dienoms pamačiau Fredį išeinantį iš svečių kambario, kurį
Tomas pavertė savo biuru.
— Tik pasiėmiau kelis lapus savo spausdintuvui, — paaiškino jis.
Vakare, kai grįžo namo, Tomas negalėjo surasti svarbios ataskaitos.
— Esu tikras, kad palikau ją ant stalo, — pasakė jis. — Ar ten tvarkeisi?
— Ne, bet... — sudvejojau.
— Kas?
— Fredžiui reikėjo kelių popieriaus lapų. Gal netyčia paėmė.
Kilo baisus barnis. Sūnus prisiekė nieko nelietęs. Tomas juo netikėjo.
Tikriausiai ta ataskaita nepakeičiama. Kompiuteryje kopijos nelaikė, nes
duomenys labai kon dencialūs.
 — Juk tu nieko neiškrėtei po barnio su tėčiu? — paklausiau, kai likome
vieni.
Jis prisimerkė.
— Tikrai ne, mama.
Bet viduje pajutau nemalonų dilgtelėjimą.
Fredžio elgesys pašlijo dar labiau. Praleisdavo pamokas, nes jos buvo
nuobodžios, jį vis dažniau sučiupdavo bėgant iš mokyklos. Paskui savaitei
nušalino nuo pamokų už nuolatinį atsikalbinėjimą prieš mokytojus. Kartą
Fredis įsiuto ir mane smarkiai stumtelėjo, kai norėjau išjungti televizorių,
manydama, kad jis per daug jo žiūri. Paslydau ir į stalo kraštą susižeidžiau
blauzdą. Sūnus atsiprašė, bet įbrėžimas liko. Ne tik mano kūne, bet ir širdyje.
Kas darėsi mano brangiausiam vaikui?
Galiausiai klasės auklėtojas pasiūlė su Fredžiu kreiptis į mokyklos
psichologą.
Tomas ruošėsi eiti kartu, bet paskutinę minutę buvo iškviestas į susitikimą.
Norėjau būti sąžininga — bent tiek, kiek įmanoma, — per pirmą susitikimą,
todėl nepasiėmiau Fredžio.
— Mano sūnus nuolat piktas, — paaiškinau maždaug trisdešimtmetei
moteriai, kuriai už nugaros siena buvo nukabinėta pažymėjimais.
— Ar jūs pati būnate pikta?
— Ne, — jausdamasi nejaukiai atsakiau. — Na, bent taip nemanau.
Bandau susitvardyti.
— O jūsų vyras?
Ačiū Dievui, Tomo čia nebuvo.
— Jis susivaldanti asmenybė, bet kartais ant Fredžio šaukia. Paskui Tomas
jaučiasi įskaudintas ir atsiriboja. Atrodo, kad sūnus į tai reaguoja kaip į
tiesioginį tėvo puolimą, o ne į sudrausminimą.
Psichologė pakreipė galvą. Esu beveik tikra, kad jos akyse pamačiau gailestį.
Nors gal tai tik mano mintys.
Ji paskyrė dar vieną susitikimą, su mano vyru ir sūnumi, bet apie tai
sužinojęs Fredis griežtai atsisakė eiti kartu.
— Priversk jį, — liepė Tomas.
— Negali priversti paauglio ką nors padaryti, — atrėžiau.
— Mokykloje dariau tai, kas man buvo liepta.
 — Ir štai kuo tai pavirto, — kirtau.
Jis susiraukė. Ne tai turėjau galvoje. Bet neatsiprašiau.
Atšaukiau tą susitikimą. Ką gero tai duotų? Niekas neįtikintų mano vyro,
kad keistis turi Fredis, o ne mes.
Atgaivą radau kitur. Spalį buvau paprašyta vietinėje galerijoje eksponuoti
keturis savo paveikslus. Jaučiausi pamaloninta. Jie tikriausiai daug girdėjo apie
mano tapybą. Tik aš piešiau nuogus kūnus, o kiti tapė abstrakcijas arba
natiurmortus.
— Ar tai gera mintis? — paklausė Tomas, kai jam papasakojau. — Fredį vėl
gali imti erzinti. Žiūrėk, kas nutiko anąkart.
— Aš juk neklausiu, ar gera mintis kiaurą dieną būti palaidotam po
skaičiais.
— Jei to nedaryčiau, negalėtume čia gyventi.
Ir gerai, beveik pasakiau. Galime verstis patys vieni kur nors kitur.
Mudu buvome kaip anglis ir sūris. Tos gerosios savybės, kurios patraukė
mane prie Tomo pačioje pradžioje, — saugumas ir pastovumas — dabar virto
nuoboduliu ir sąstingiu. Vieną vakarą jis pasiūlė pasimylėti, o aš pasakiau, kad
esu pernelyg pavargusi. Savo elgesiu jis stūmė mane tolyn nuo savęs.
Dabar mano pasaulis sukosi apie du dalykus: norėjau būti kuo geresnė
motina ir kurti meną. Ši paroda — svarbus dalykas. Be kita ko, svajojau
parodyti Fredžiui, kad gyvenime reikia klausyti širdies.
— Nė už ką to nepraleisiu, — patikino Olivija. — Ak, juk tai darbo diena?
Aš tikrai išeisiu iš darbo anksti, kad pasiimčiau mergaites, beje, esu tau labai
dėkinga.
Žinojau, kad tai tiesa. Bet Olivija ėmė dirbti viršvalandžius, o man, tiesą
sakant, pradėjo rodytis, kad mergaitės pas mus praleidžia per daug laiko. Kita
vertus, juk draugė išgelbėjo mano sūnaus gyvybę, ar ne? Dėl jos padaryčiau bet
ką.
Menas man padėjo išsivaduoti iš baimės, kuri pamažu augo visus tuos
metus. Didžiulis siaubo debesis rengėsi mane prislėgti.
O jei Fredis norės būti panašus į mane?
„Tu visai kaip tavo motina“, — nuolat man kartojo teta.
Bet ji klydo.
Esu padariusi kai ką blogesnio.
O paskui, lyg man būtų stigę bėdų, pasirodė Zakas.
 25

Tomas

Turėjau žinoti, kad praeities šešėliai sekioja ilgai.

Sara jokiu būdu neturėjo sutikti dalyvauti toje parodoje. Tai nesąžininga dėl
Fredžio. Būtų visiškai priimtina, jei mano žmona pieštų gėles ar šunis. Bet
nuogo vyro siluetas mane ziškai supykino. Argi tai stebina, turint galvoje
viską, ką patyriau? Maniau, kad ji supranta.
Jos paveikslų modelis — jaunas vyras; vienas iš meno mokyklos, kurioje ji
dėstė, studentų.
— Ar aš galiu eiti kartu? — paklausė Fredis per pusryčius parodos
atidarymo dieną.
— Turėtum klausti „Ar galėčiau“, — tvirtu balsu pataisiau. — Žodis „galiu“
implikuoja zinį gebėjimą ką atlikti, o „galėčiau“ — prašymą leisti. Visgi
atsakymas — ne. Juk jau kalbėjome apie tai.
Sara rado auklę, bet Fredis jos atsisakė, nes, sūnaus žodžiais tariant, yra
pakankamai suaugęs, kad reikėtų auklės. Žmona išėjo anksčiau, nei grįžau. Aš
jau buvau paaiškinęs, kad galiu pavėluoti dėl nacionalinės aktuarijų
konferencijos.
Kai atvykau į salę, kur vyko paveikslų paroda, ten buvo gana daug žmonių.
Iš pradžių negalėjau rasti savo žmonos. Paskui pamačiau ją kampe, galva buvo
palinkusi prie pasišiaušusio vyriškio rusvais plaukais. Jie atrodė taip įsitraukę į
pokalbį, lyg aplink niekas neegzistuotų. Vyras lietė jos taliją.
— Sveiki, — ištariau prieidamas.
Sara jautėsi nejaukiai, nubraukė plaukus atgal, kaip visada darydavo
susinervinusi. Ji kažką pasidarė akims. Aplink jas buvo juodos linijos, dėl kurių
akys atrodė dar gražesnės.
— Tomai, — pasakė ji, — tai Zakas. Jis lankė meno mokyklą kartu su
manimi.
Nužvelgiau liesą vyriškį su tatuiruote ant kaklo ir džinsine striuke. Ar jis
vienas iš draugų narkomanų, kaip ta moteris iš gatvės?
— Kaip einasi? — šaltai pasiteiravau.
Jis tai priėmė kaip kvietimą paspausti ranką.
— Ačiū, biče. Tavo Sara čia didelis šulas.
Peržvelgiau ant sienos kabančius paveikslus. Sara anksčiau nebuvo man jų
rodžiusi. Sakė, kad nori padaryti staigmeną. Vienas tapybos darbas priminė
sustingusią kiaušinienę. Paskui suvokiau, kad tai pora žmonių, nuogomis
rankomis apkabinusių vienas kitą.
— Labai... neįprasta, — pratariau.
— Vadinasi, tau nepatinka, — nutarė Sara. Jos balse girdėjau gaidelę, kuri
reiškė, kad nenustebo.
— To nesakiau.
— Žinau, ką galvoji.
— Paliksiu judu, — įsiterpė Zakas. — Buvo malonu susipažinti.
Vos jam nuėjus Sara atsigręžė į mane.
— Kodėl tu visada mane žemini?
— Nedarau to. — Stebėjau vyrą, einantį per salę. — Ar jis žino, kad tu
buvai...
Nė negalėjau ištarti žodžio „kalėjime“, bet ji žinojo, ką turiu galvoje.
— Taip.
— O kiti čia esantys?
Ji pažvelgė į gražią moterį kitapus — irgi raudonai pasidažiusią lūpas, —
laikančią ne taurę, o arbatos puodelį.
— Gal Kristal. Ji buvo tame pačiame kurse meno mokykloje. Nė
nesitikėjau, kad ateis. Dabar ji gyvena Floridoje ir, kol nieko nepasakei, buvo
gera mergaitė.
Tada mano akys vėl užkliuvo už to vyriškio. Negalėjau nuslopinti pavydo.
— O kaip Zakas? — paklausiau. — Ar besimokydami meno mokykloje kur
nors eidavote dviese?
Ji išraudo.
— Seniai. Bet nieko rimto.
Balsas skambėjo taip, tarsi ji gintųsi. Kartais taip kalba žmonės, kai būna
apkaltinti tuo, kas išties nutiko.
— Jis lietė tavo užpakalį.
— Tai tik draugiškumas. Nieko daugiau.
Į mus ėmė žvilgčioti žmonės.
— Tu jau anksčiau pakankamai primelavai, — tyliau pasakiau.
— Manai, kad to nežinau? Bet, kaip ir sakai, tai praeitis. Aš pasikeičiau.
Paskui kažkas priėjo ir palietė mano žmonos petį.
— Man patinka senos moters paveikslas kampe. Ar galėtumėte papasakoti,
kas jus įkvėpė?
Ėmiau jaustis nejaukiai su žmonėmis, kurie kalbėjo visiškai kita kalba. O
kur Olivija ir Hugas? Jie abu žadėjo pasirodyti.
Nusprendžiau išeiti.
Galėjau traukti namo, bet to nepadariau.
Ką aš darau, klausiau savęs, eidamas į Hilari buto pusę. Tai man buvo
visiškai nebūdinga. O gal būdinga? Skaičiai, rodos, galiausiai susiėjo. Tai, kaip
Zakas lietė mano žmonos kūną, aiškiai rodė kažkokį artumą.
Bet ne vien tai. Dar ir Fredis. Sūnus ir žmona susivienijo prieš mane. Kad ir
ką siūliau, viskas netiko. Jaučiausi taip, lyg būčiau visiškai svetimas, o tiedu —
mano priešininkai.
— Ar galėčiau jums padėti, pone? — paklausė durininkas.
— Hmm, panelė Morton...
Sudvejojau. Jos gali net nebūti namie.
— Panelė Morton, — pakartojo durininkas. — Dvidešimt ketvirtas butas.
Manau, ji namie. Jei norite, galiu paskambinti.
— Būtų labai malonu, — pasakiau kaip galėdamas įprasčiau.
Mėginau raminti save, kol klausiausi telefonu kalbančio vyriškio.
— Ji sako, kad galite užsukti, — pasakė. — Trečias aukštas.
— Ačiū.
Kai įlipau į liftą, man daužėsi širdis. Dar ne per vėlu, sakiau sau, kai durys
užsivėrė. Turėjau padaryti tik viena — paspausti mygtuką su užrašu „Atidaryti“.
Galėjau išeiti, paskui paskambinti Hilari ir suregzti kokį nors pasiteisinimą. Bet
ranka nepajudėjo. Stovėjau lifte, kai jis ėmė kilti. Sustojo trečiame aukšte.
Netikėjau likimu, bet jaučiau, kad mano pėdos žengia jau nulemtu taku jos
link. Paskambinau į duris.
Hilari vilkėjo gražią gėlėtą suknelę. Jos veidas atrodė sunerimęs.
— Ar viskas gerai, Tomai?
— Taip ir ne, — atsakiau.
Ji mostu pakvietė užeiti.
— Tau nebūdinga neapsispręsti.
— Žinau,— pritariau ir uždariau duris sau už nugaros.
— O iš kur žinojai, kur gyvenu?
Pajutau, kad raustu.
— Na... Iš tavo bylos jau prieš kurį laiką nusirašiau adresą.
O paskui — negalėjau savęs suturėti — pasilenkiau ir pabučiavau ją.
— Mes vietoje, — sako jis. — Ar pasirengę?
Mėginu prabilti. Nė garso.
— Tai kieta! — juokiasi jis. — Pamatysi. Niekas nenukentės. Pažadu.
Širdis siaubingai daužosi. Skrandis susitraukinėja, lyg tuoj apsivemčiau.
Bet ar aš galiu rinktis?
 26

Sara

Apie Zaką anksčiau jums nieko nepasakojau, bet tai, ką sakiau Tomui, —
gryniausia tiesa. Tebuvo trumputis romanas. O vėlesni įvykiai privertė mane
pamiršti didžiąją dalį gyvenimo aukštojoje meno mokykloje. Tad Zakas išnyko
kartu su daugeliu kitų dalykų.
Koks sukrėtimas buvo vėl jį pamatyti po tokios daugybės metų! Zakas sakė
pastebėjęs mano nuotrauką greta skelbimo apie parodą vietiniame laikraštyje ir
susidomėjo, ar tai tikrai aš.
Jis nešiojo tokius pačius apsmukusius džinsus, turėjo tokius pat
pasišiaušusius rusvus plaukus ir buvo nuo nikotino pageltusiais pirštais. Bet
atrodė kaip vidutinio amžiaus vyriškis, mėginantis apsimesti jaunas. Kai
leidome laiką kartu, žinoma, buvau pakerėta, bet dabar negalėjau suprasti, ką
jame mačiau.
Nutariau pabūti maloni kelias minutes, o paskui rasti dingstį pasitraukti. Bet
jis nenorėjo nuo manęs atstoti. Vis dėjo ranką man ant juosmens. Dėl to
jaučiausi nepatogiai, bet nebuvau tikra, ką suskeltų, jei tai pasakyčiau. Kaip tik
tokiu metu priėjo Tomas. Žinojau, kad viską netinkamai suprato. Bet, tiesą
sakant, negalėjau jo kaltinti. Tad nenustebau, kad mano vyras išėjo nė žodžio
nepasakęs. Turėjau likti iki vėlumos ir padėti susitvarkyti. Paskui apėmė bjaurus
jausmas, kai suvokiau, kad Zakas vis dar čia. Galiausiai nusprendžiau, kad turiu
su juo pasišnekėti.
— Kaip smagu vėl tave pamatyti, — stengiausi atsainiai nusišypsoti.
— Tavo vyras visai ne toks, kokį maniau atsirasiantį šalia tavęs, —
tarstelėjo.
— Kodėl taip sakai?
— Gana senamadiškas, turiu pastebėti.
 — Jis geras žmogus, — kirste nukirtau.
— Bet ar suteikia erdvės tapyti? Ar iš tiesų tave supranta?
— Mudu turime sūnų. Jis man — viskas.
— Ne to klausiau. Pažįstu tave, Sara.
— Ne, nepažįsti. Kadaise pažinojai.
Jis ištiesė ranką ir palietė skruostą.
— Ar žinai, ką matau?
Krūptelėjau.
— Ne.
— Matau senąją Sarą.
— Zakai, prašau. Eik.
— Juk tai nebuvo tavo kaltė. Emilę irgi reikia kaltinti. Ji nė iš tolo nebuvo
tokia naivi, kaip tu manai.
— Aš jau išeinu, — pasakiau pakeltu balsu ir vienas iš darbuotojų į mus
atsigręžė.
— Gerai. Išeinu. Būk ištikima sau, Sara. Gal tai vienintelis dalykas, kurio
išmokau gyvenime.
Eidama namo drebėjau.
Kai grįžau, auklę radau užmigusių prie televizoriaus. Nejaugi Tomo vis dar
nėra?
Peržiūrėjau žinutes telefone. Nieko iš Tomo ar Olivijos, kad paaiškintų jų
nebuvimą. Hugas, kuris taip ir nepasikeitė, man nerūpėjo, bet draugė nuvylė.
Ji žinojo, kokia svarbi man ta paroda.
— Ar viskas gerai? — paklausiau auklės.
— Puikiai, — sumurmėjo, aiškiai apsimesdama, kad nebuvo užsnūdusi.
Tai buvo viena iš menų centro registratūros darbuotojų. Jau esu ją dukart
kvietusi ir Fredžiui ji atrodė priimtina, nes buvo „kieta“, nors visais kitais
atvejais tikino, kad jis jau gana suaugęs, tad auklės nereikia.
— Fredis kaip tikras aukselis atsigulė lygiai devintą, — pasakė ji stodamasi ir
rąžydamasi. — Nuo tos akimirkos jis neišleido nė garselio.
Negalėjau patikėti. Namuose buvo labai tylu. Paprastai iš mano sūnaus
kambario sklisdavo tranki muzika. Tomas visada su juo dėl to bardavosi.
— Lipu į viršų paimti pinigų, — pasakiau.
Bet pirmiausia kyštelėjau nosį į Fredžio kambarį. Durys buvo uždarytos.
 Turėtum pasibelsti, mama.
Tai naujausia taisyklė. Supratau ją. Paauglystėje neturėjau jokio privatumo.
Mano teta nuolat landžiojo pirmyn atgal.
Užėjusi radau netvarkingai numestą pledą, kompaktinius diskus, knygas ir
marškinėlius nutrenktus ant grindų. Bet Fredžio nebuvo. Gal jis vonioje? Ne.
Man ėmė daužytis širdis. Bėgte nusileidau į apačią.
— Ar jūs tikra, kad jis nenusileido laiptais? — paklausiau auklės.
Ji paniuro.
— Visiškai.
Gal jis virtuvėje gamina karštus sumuštinius su sūriu; juos kartais
kepdavome naktipiečiams, kai Tomas būdavo užsivertęs darbais.
Ten jo nebuvo.
Pirmo aukšto tualetas?
Nėra.
Jei sūnus turėtų mobilųjį, galėčiau jam paskambinti. Bet Tomas pareiškė,
kad tai trukdys ruošti namų darbus, nors aš dėl saugumo palaikiau Fredį.
— Taip galėčiau jį kontroliuoti, — ginčijausi.
— Mes, savo laiku, jų neturėjome ir puikiai vertėmės, — atkirto mano
vyras.
Paskui pastebėjau. Nebuvo mano sūnaus juodosios striukės, kurios jis
išsireikalavo vietoje man labiau patikusio elegantiško švarko. Nebuvo ir kedų.
— Jis aiškiai išsmuko į lauką, — griežtai pasakiau. — Ar jūs jį matėte?
— Ne.
— Tai gal jums, po velnių, nederėjo miegoti!
Paprastai nesikeikdavau. Jau nebe. Bet mane apėmė isterija. Fredis dar
niekada taip nesielgė. Kur jis išėjo? Kur Tomas?
Paskambinau vyrui. Iš karto įsijungė balso paštas. Pabandžiau dar kartą. Tas
pats.
— Fredis dingo, — pasakiau, jausdama, kaip kyla mano balsas. —
Paskambink.
— Ar galiu kuo nors padėti? — paklausė auklė. Ji atrodė išsigandusi. Tikrai
buvo priežastis sunerimti.
— Likite čia, jei jis grįžtų. Paskambinkite, jei taip nutiks. Einu į lauką
ieškoti.
 — Bet man jau tikrai reikia namo.
— O man reikia surasti sūnų, kurį jūs prižiūrėjote, — atkirtau.
Pasirodęs Zakas ir dingęs Fredis pažadino visas senąsias mano baimes ir
pyktį. Jei kas nors palietė mano sūnų, užmušiu tuos žmones.
Išbėgau į šaltą naktį. Neseniai pasuko laiką, nors jau kurį laiką būdavo
tamsu, dabar viskas atrodė tamsiau nei įprastai. Pamiršau apsirengti striukę, kai
supanikavusi išpuoliau iš namų, bet grįžti nesirengiau.
— Fredi! — šaukiau. — Fredi!
Pro šalį praėjo šunį vedžiojantis žmogus.
— Gal matėte berniuką juoda striuke? — paskubomis paklausiau.
— Deja.
Bėgau dairydamasi į kairę ir dešinę. Nuo pat mažumės Fredis svajojo apie
šunį.
Mama, labai norėčiau jį laikyti. Bet Tomas vetavo tokį norą.
Jie šeriasi. Tai gali paskatinti atsinaujinti Fredžio astmą. Lygiosios.
Jei rasiu sūnų, pažadėjau sau, priversiu Tomą leisti mums laikyti šunį. Kur,
po paraliais, mano vyras? Nuolatos rinkau jo numerį, beveik nuslydau nuo
šaligatvio krašto į gatvę.
Prašome palikti pranešimą...
Iš baimės širdis nukrito į kulnus. Jau beveik girdėjau sirenas, šunų lojimą.
Vaizduotė piešė kūną parko sąžalyne...
— Fredi? — šaukiau vėl. — Fredi!
 27

Tomas

Pabudau apie pirmą valandą nakties ir aptikau šešis praleistus Saros skambučius
ir galybę žinučių. Surinkau numerį, tai darydamas galvojau, kaip reikės
paaiškinti, kad manęs nėra namie. Išklausiau žmonos balso žinutę.
— Kas nutiko? — pasiteiravo moteris, gulinti šalia manęs.
— Kai Sara grįžo, Fredžio nebuvo namie, — pasakiau šokdamas iš lovos.
Paprastai nešokinėju, bet žinutė mane pribloškė. — Auklė sakė, kad jis
išsmuko.
— Ar jis jau grįžo?
— Nežinau. Saros telefone įsijungia balso paštas. Privalau eiti.
— Suprantu.
Hilari balsas buvo toks pat ramus ir supratingas, kaip ir tada, kai vakar
vakare pas ją pasirodžiau. Neplanavau su ja miegoti. Gal ir nebūčiau, jei
nebūtume susitikę dar sykį konferencijoje, dėl kurios ir pavėlavau į Saros
meno parodą. Galbūt net nebūčiau pas ją atėjęs, jei ne Zakas ir mintys apie tai,
kad jis ir meniškieji draugeliai iš manęs šaiposi.
Matėt tą bičą, už kurio ištekėjo Sara? Juk jie kaip anglis ir sūris. Įdomu, ar jis
žino...
Tai buvo paskutinis lašas. Bet dabar mane griaužė kaltė. Juk aš sutuoktinis.
Tėvas. Ką padariau? Pasielgiau nė kiek ne geriau nei mano tėvas.
— Neturėjau iki to nuristi, — pasakiau maudamasis kelnes. — Tai buvo
klaida. Atleisk.
— Tai buvo nuostabu.
Dabar Hilari sėdėjo. Jos krūtys buvo begėdiškai atidengtos, abi gulėjo ant
antklodės; visiškai tobulos, be trečio spenelio ar kitų trūkumų.
— Bet ir neteisinga, — ji pirštu palietė savo lūpą. — Dar niekada
nemiegojau su vedusiu vyru. Jaučiuosi siaubingai kalta.
— Tai ne tavo kaltė, — greitai išbėriau.
— Ir ne tavo, — Hilari balsas buvo liūdnas. — Reikalas tas, Tomai, kad
vedei netinkamą moterį.
Tikra tiesa.
Atsidūriau padėtyje, kurioje laimėti neįmanoma. Jei paliksiu Sarą, siaubingai
jausiuosi visą likusį gyvenimą. Tai reikštų sulaužyti vedybinius įžadus ir palikti
sūnų. Net jei kartais jį lankysiu, tai nebus tas pats.
O jei liksiu, turėsiu taikstytis su siaubingu Fredžio elgesiu, kol jis ims
studijuoti koledže, ir gyvensiu su moterimi, su kuria neturime nieko bendra.
— Jei tik būtume anksčiau susitikę, — sumurmėjau, prispausdamas lūpas jai
prie kaktos.
— Žinau, — pasakė Hilari. — Ir aš to norėčiau. O dabar eik namo ir
išsiaiškink, ar tavo sūnui viskas gerai.
— Gal galėtume dar kada susitikti? Kaip draugai?
— Ne. Abu žinome, kad taip elgtis negalima. Juk žinome?
Ji nusisuko, bet spėjau pamatyti ašaras akyse.
— Gero gyvenimo, Tomai.
 28

Sara

Turiu surasti savo sūnų.

Dabar naršiau po parką. Ant suolelio sėdėjo vyras, per miegus buvo pravėręs
savo bedantę burną. Knarkė. Greta gulėjo viskio butelis. Gal jis matė Fredį?
Stovėjau šalia jo ir svarsčiau, ar verta žadinti. Kadaise galėjau atsidurti jo
vietoje. Buvau beveik gatvėje, kai Tomas mane išgelbėjo. Ir štai pažvelkite į
mus. Kaip mano gyvenimas ir vėl taip pašlijo?
Turiu surasti Fredį.
Buvo ir kitų suoliukų. Daugiau miegančių ar geriančių žmonių.
— Pametei kavalierių ar ne, brangioji? — sušveplavo vienas.
— Sūnų, — pasakiau.
— Oi! — Jis įsikišo pirštus į burną ir sušvilpė. — Paklausykite. Ši ponia
pametė savo berniuką.
— Kokio jis amžiaus, brangute? — paklausė moteris raudona, ant kaktos
užsmaukta berete ir cigarete rankoje.
— Keturiolika, — atsakiau.
— Jis juk juodaplaukis.
— Taip!
Mane perliejo baimės ir palengvėjimo banga.
— Mačiau jį štai ten su Angusu prieš kurį laiką.
Vyras? Jį pagrobė? Man pakirto kojas. Dieve mano! Fredį sučiupo
pedo las...
— Viskas gerai, brangute.
Moteris su berete kalbėjo toliau. Ji padėjo man atsistoti.
— Angusas buvo geras. Jis nenuskriaus tavo berniuko. Eikime. Surasime
juos.
 Jos ranka, kuria nelaikė cigaretės, gniaužė manąją kaip žnyplės. Nagai smigo
man į delną.
— Sakėte, kad jis buvo geras. Ar paprastai jis pavojingas?
— Ne. Tik jautrus. Gyvenimas nebuvo jam švelnus. Štai jis. Matai? Ar tai
tavo vaikis?
Man veidu ėmė ristis ašaros, kai bėgau prie silueto, sėdinčio šalia
pagyvenusio vyro ant suoliuko. Jiems ant kelių buvo paklotas juodas
miegmaišis.
— Fredi! — sušukau.
— Mama? — jo balsas buvo kupinas nuostabos.
— Ką čia darai? — sunkiai iškvėpiau.
Jis gūžtelėjo, lyg būtų sulaukęs kvailo klausimo.
— Juk jau sakiau. Esu gana suaugęs, kad mane saugotų auklė. Ji liepė eiti į
savo kambarį, o man pasidarė nuobodu. Tad išėjau. Paskui susitikau su Angusu.
— Neturėtum kalbėtis su nepažįstamaisiais, — sušnypščiau.
— Juk jis nėra nepažįstamasis. Juk taip, Angusai? Kas dieną su juo
pasisveikinu, kai einu į mokyklą. Jis čia gyveno, kai buvo mažas berniukas.
Tiesą sakant, man pasakoja apie anuometį gyvenimą.
— Tai gerai.
Dar niekada negirdėjau Fredžio taip rišliai kalbančio. Iš tiesų tai buvo patys
ilgiausi jo pasakyti sakiniai nuo... Nė nežinau, nuo kada. Tada susivokiau.
Fredis jautėsi nevykėlis. Visai kaip ir aš būdama jo amžiaus. Gal ir tas Angusas
taip pat. Jie labai suartėjo.
— Jūsų berniukas labai protingas, — pasakė vyras.
— Ačiū. Bet mums jau laikas namo.
Pokalbis tapo nepriimtinai mandagus.
— Ar Angusas galėtų eiti kartu? — maldavo Fredis. — Per naktį čia sušąla ir
pasunkėja jo reumatas.
Tomą ištiks širdies smūgis, jei grįžęs namo ant mūsų sofos aptiks benamį.
— Atleiskite, — iš kišenės ištraukiau dvidešimt svarų, kuriuos rengiausi
sumokėti auklei. — Ryte galėsite įsigyti pusryčių.
Angusas godžiai juos pačiupo.
— Ačiū.
Kai duodavau gatvėje gyvenantiems žmonėms pinigų, Tomas nuolat
kartojo, kad jie išleis viską narkotikams arba gėrimams ir aš skatinu jų ydas
(vienintelė išimtis buvo sumokėti už maistą iš parduotuvės „Kelly“). Bet aš
žinojau, kas yra šaltis ir alkis. O jei mano pinigai padės tam vargšui išgyventi
dar vieną naktį, nepadarysiu jokios žalos. Be to, Fredis buvo saugus.
— Neturėtum daugiau taip elgtis, — pasakiau sūnui, kai ėjome namo.
— Kodėl?
Kartais manydavau, kad Fredis ne pagal amžių protingas, o kartais — kad
jis visiškas kūdikis.
— Juk jau sakiau. Ne visada galima pasikliauti nepažįstamaisiais.
— Bet visi yra nepažįstamieji, kol su jais susipažįsti. Ar ne tu tai nuolat
kartoji?
— Taip, bet laikui bėgant išmoksti atskirti, kas geras, o kas ne.
— Ar visada pavyksta?
Ne. Ne visada. Kaip turėčiau jam tai paaiškinti?
— Prašau, daugiau neik iš namų man nepasakęs. Juk tave jau buvo nušalinę
nuo pamokų. Negi to negana?
— Ar pasakysi tėčiui?
Jis kalbėjo visai tyliai, buvo išsigandęs. Tomo liežuvis galėjo būti labai
skaudus.
— Privalau.
Bet mano vyras ir toliau neatsiliepė telefonu.
— Jis pasius, kai šitai paaiškės.
— Nepasius. Viską jam paaiškinsiu.
Norėjau paimti Fredį už rankos, bet jis mane nustūmė.
— Aš jau ne vaikas.
— Tai nesielk vaikiškai.
— Kartais man reikia išeiti.
Puikiai jį suprantu.
— Štai ką tau pasakysiu, — pasiūliau. — O jei įsigytume šunį? Ar tada
darysi, kas liepta?
— Taip! — Fredis net rankomis suplojo. Nemačiau jo tokio sužavėto nuo
ankstyvos vaikystės. — Žinoma. Kada įsigysime? Ar galėsiu pats jį vedžioti? Ar
jis miegos mano lovoje?
Ką aš padariau? Tomas padūks. Bet juk jo čia nebuvo? Ne jis lakstė po parką
ieškodamas sūnaus, o aš. Jo niekada nebūdavo šalia, kai spręsdavau mokyklos
problemas ar verčiau Fredį ruošti namų darbus. Jis visada darbe.
— Pažiūrėsime.
Auklė tebebuvo namie, bet mano vyro nė kvapo. O gal jis buvo visai ne
biure. Gal jie su Hugu sėdėjo bare ir guodėsi, kokios baisios jų žmonos.
— Radote jį, — ištarė auklė, kuriai aiškiai palengvėjo, kad jos kailis
išgelbėtas. — Fredi, kodėl išslinkai nieko man nesakęs?
Sūnus patraukė pečiais:
— Juk miegojote.
Ji iškaito.
— Visai ne!
— Tikrai taip. Snaudėte ant sofos.
Buvau pernelyg įpykusi, kad velčiausi į šį pokalbį. Norėjau, kad ta moteris
dingtų iš mūsų namų.
— Nešdinkitės! — pasakiau.
Ji atrodė supykusi.
— Noriu savo pinigų.
Pasisukau į ją.
— Vėliau užvešiu, nors galėčiau apkaltinti aplaidumu, kad neprižiūrėjote
vaiko. Gal geriau eikite.
— Mama, kietai pasakei, — nusistebėjo Fredis, kai ji su trenksmu išlėkė iš
namų.
— O tu daugiau taip niekada nesielgsi. Ar supratai? — paklausiau.
Švytėdamas jis nudūmė laiptais.
Dar kartą mėginau prisiskambinti Tomui. Jis ir toliau neatsiliepė.
Palikite žinutę po signalo...
Velniop. Jis vis tiek pamatys visus praleistus skambučius. Tikrai supras, kad
kažkas nutiko.
O paskui pastebėjau Zako žinutę:

Buvo smagu pasimatyti. Gal susitiktume išlenkti po taurelę?

Ištryniau pranešimą ir palindau po dušu. Man vis dar buvo labai malonu
nuolat turėti karšto vandens. Jis mane ramino, švarino. Paskui visai nuoga
įslinkau į lovą ir po gurgždančiais apklotais susisukau kaip kūdikis. Bet buvo
per šalta, tad užsitempiau anelinius, ką tik išskalbtus Tomo teniso
marškinėlius — artimiausią po ranka buvusį rūbą.
Po kurio laiko pabudau purtoma.
— Sara! Ar Fredis grįžo?
Tomas. Pagaliau!
— Jis savo kambaryje, — per miegus sumurmėjau.
— Kas nutiko?
Pasirėmiau ant alkūnių.
— Radau jį parke su benamiais.
— Ką?
— Jam viskas gerai. Kodėl neatsiliepei telefonu? Kur buvai?
— Ilgai vaikščiojau.
— Tokiu metu? Kodėl nieko man nepasakei?
— Atrodei užsiėmusi su savo meniškais draugais.
— Žinoma, apkaltink mane. — Buvau išsibudinusi, nors mano laikrodis
rodė trečią valandą ryto. — Man to jau gana. Tu turi daugiau būti namie. Tada
Fredis matys vyro pavyzdį.
Jo veide išryškėjo keista mimika.
— Pamėginsiu. Bet mano darbas...
— Darbas nėra svarbesnis už tavo vaiką. Turiu pasakyti dar šį tą —
laikysime šunį. Neprieštarauk, nes aš jau nusprendžiau. Fredis jau seniausiai
apie jį svajoja.
Jis palingavo galva.
— Vadinasi, nori jį apdovanoti už blogą elgesį.
— Mokysiu atsakomybės. Beje, netoliese vėl apiplėšė namus, tad šuo bus
geras sargas.
Atrodė, kad Tomas rengiasi ginčytis, bet tik atsiduso.
— Gerai.
— Žinai, — pasakiau, — man buvo siaubingai baisu rasti Fredį ant
suoliuko su benamiu. Vaikai kenčia, kai tėvai nesutaria. Abu turėjome
siaubingą vaikystę. Ar tikrai norime tai pakartoti?
— Ne, — jis kalbėjo lėtai, lyg ta mintis ką tik būtų atėjusi jam į galvą. —
Tu teisi. — Staiga jis pastebėjo, kuo esu apsirengusi. — Vilki mano teniso
marškinėlius.
 — Man buvo šalta.
Jis paniuro.
— Turėsiu vėl skalbti. Jie bus priprakaituoti.
Tipiškas Tomas. Mūsų sūnus buvo dingęs ir grįžo, o vyras jaudinasi tik dėl
to, kad marškinėliai bus nešvarūs. Atsikėliau iš lovos.
— Kur eini? — pasidomėjo jis.
Nusirengiau tuos kvailus marškinėlius ir sviedžiau jam.
— Miegosiu ant sofos.
Jis patraukė pečiais.
— Kaip nori.
Telefonas suskambo, vos ėmiau merkti akis. Iš pradžių maniau, kad iš
miegamojo skambina Tomas, norėdamas atsiprašyti. Bet tai buvo Olivija.
— Ar tu viena? — sušnabždėjo ji.
— Taip. Kas atsitiko?
— Prieš išeidami į tavo parodą mudu su Hugu rimtai susibarėme.
— Dėl ko?
— Jis rado žinutę mano mobiliajame.
— Nuo manęs?
Mudvi su Olivija nuolat susirašinėjome žinutėmis. Kartais tai būdavo
aimanavimai dėl mūsų itin garbingų vyrų. Hugui tai būtų nepatikę.
— Ne, — ji trumpai nusijuokė. — Nuo... Na, nuo mano darbo kolegos.
Apėmė prasta nuojauta.
— Gal nori papasakoti daugiau?
— Turėjau tau papasakoti jau anksčiau. Tikrai. Jis užklupo mane netikėtai.
Iš pradžių norėjau įsitikinti, kad tai rimta. Dirbome kartu prieš man sutinkant
Hugą... Vėl ėmėme sutarti. Kol nepaklausei, jis nevedęs. Na, jau nebe.
— Bet tu ištekėjusi.
— Žinau. Tai ir esmė. Juk supranti, ką reiškia būti Hugo žmona.
Pakankamai tau papasakojau. Tą patį jauti su Tomu.
— Bet visada sutardavome, kad neardysime savo santuokų dėl vaikų.
— Bet juk gyvenimas ne amžinas. Be to, mergaitėms tikrai ne į gera matyti
mudu su Hugu nuolat besipykstančius. Noriu tavęs kai ko paprašyti. Turėjau
užsidaryti vonioje, kad paskambinčiau. Reikalas toks: man reikia, kad tu
patvirtintum, jog aną tračiadienio vakarą buvau su tavimi. Ar galėtum?
 — Gerai, — iš lėto sutikau.
Trečiadienio vakarais Tomas visada turėdavo vėlyvų susitikimų. Jei tai
paaiškėtų, tiesiog pasakysiu, kad Olivija atėjo pas mus. Jis negalėtų to
patikrinti.
— Ačiū. Esi nuostabi, — Olivija kalbėjo svajingai. — Kaip gera turėti vyrą,
kuriam atrodau patraukli. Vyrą, kuris mane supranta.
— Olivija, — pasakiau, — ar tu gerai viską apmąstei? O kaip mergaitės?
— Niekada jų nepaliksiu, — užtikrino. — Jei išeisiu aš, dukros eis kartu.
Aleksas tai žino.
Aleksas. Štai kuo jis vardu.
— Atrodo, lyg viską būtum suplanavusi.
— Juk privalau apgalvoti ateitį. Jau turiu eiti. Labai ačiū. Lieku skolinga.

Po pertraukos grįžome į teismą. Advokatas naršė po dokumentus. Teisėja išgėrė

gurkšnį vandens. Prisiekusieji jautėsi labai svarbūs.
Buvo pateikta daugiau įrodymų.
— Šis jaunuolis daugybę kartų įrodė, kad negali laikytis įprastų taisyklių. Jis
įvykdė kelis nusikaltimus, tarp jų — vertingų papuošalų ir pinigų vagystę.
Nežinau, ar turėsiu jėgų toliau klausytis, bet privalau. Nuo to priklauso
Fredžio ir mano gyvenimas.
 29

Tomas

Jei nesijausčiau kaltas dėl to, kad susitikau su Hilari — jau neminint, kad
nebuvau namie, kai dingo Fredis, — labiau priešinčiausi šuns idėjai.
— Mano laikais, — pabrėžiau Sarai, kai važiavome kaimo keliuku, su
mašinos gale sėdinčiu Fredžiu, — bausdavome vaikus, kai jie netinkamai
elgėsi. Tikrai neapdovanodavome.
Buvome pakeliui į ūkį Esekse. Nepaisydama mano patarimo žmona surado
gyvūnų prieglaudą. Jei jau turėsime šunį, geriau jis būtų iš veisyklos. Bet
ūkininkas priglaudė besilaukiančią labradorę, kuri atsivedė šešis šunyčius, ir
nebegalėjo jų visų išlaikyti.
— Jau aptarėme tai, — tyliai pasakė ji. — Nepradėk iš pradžių.
Pažvelgiau į veidrodėlį.
— Fredis snaudžia. Jis mūsų negirdi.
Stebėjausi, kad paaugliai gali tiek miegoti. Seniau mums tai nebūtų leista.
— Nemiegu, — pasigirdo balsas iš automobilio galo. — Tik apsimetu, kad
netektų kalbėtis su jumis.
— Fredi, — pasakė Sara, — taip kalbėti nemandagu. O dabar štai. Mes jau
beveik vietoje. Pagalvokime apie vardą. — Ji ėmė kalbėti linksmu balsu, tarsi
viskas būtų gerai. — Yra keturi juodi šunyčiai ir vienas, rodos, šokoladinės
spalvos.
— Bonzas? — pasiūliau.
— Kaip nuobodu, tėti.
— Ačiū.
Įsižeidžiau ir negalėjau to nuslėpti. Kodėl mano sūnui netinka niekas, ką
pasiūlau? Bet dėl švytinčio Fredžio veido, kai mažas šokoladinės spalvos
labradoriukas svirduliavo mūsų link, buvo verta. Man tai priminė laiką, kai jis
buvo mažas, anuomet viskas buvo geriau.
— Jis tobulas, — sušnabždėjo Fredis. — Ar galiu pasiimti?
Savanoris linktelėjo. Žiūrėjau, kaip sūnus pakelia keturkojį sau prie nosies.
— Jis kvepia tinkamai, — pauostė.
Sara metė į mane žvilgsnį, lyg būtų sakiusi:
— Matai, mums tereikėjo surasti, ką jis gali mylėti.
— Turėsi būti už jį atsakingas, — pasakė ji. — Reikės eiti su juo
pasivaikščioti, kai grįši iš mokyklos.
— Eisiu, — patikino Fredis. — Būtinai.
— Ką manai, Tomai? — paklausė Sara.
Gūžtelėjau.
— Tai judviejų reikalas, — pasakiau.
Iš dalies norėjau šuniuko, bet negalėjau išmesti minties, kad viskas, ką
mylėjau, galiausiai atsigręždavo pieš mane.
Mudu su Sara irgi nutolome. Supratau, kad iš dalies tai buvo ir mano kaltė,
svarsčiau prisiminęs Hilari. Man bent jau užteko drąsos nutraukti tuos
santykius. Tikėjausi, kad Sara papasakojo teisybę apie Zaką. Pastebėjau, kad ji
ir toliau gaudavo žinučių, kurias trynė man jų nepamačius.
— Na, manau, kad jis nuostabus, — pasakė Sara.
— Džasperas, — staiga prabilo mūsų sūnus. — Taip noriu jį pavadinti.
— Džasperas?
Vienas iš tų naujoviškų vardų!
— Tai dainininko iš mano mėgstamos grupės vardas.
— Aišku.
Pakeliui namo žvilgtelėjau į veidrodėlį. Džasperas sėdėjo ant mūsų sūnaus
kelių. O šis susižavėjęs žvelgė į šuniuką.
Pasižiūrėjau į šalia sėdinčią Sarą. Jos veide švietė beveik tokia pat šypsena.
Dar vienas priminimas, lyg man jo reikėtų, kokie panašūs mano sūnus ir
žmona.
— Argi ne miela? — paklausė ji. — Tai padės Fredžiui subręsti. Žinau tai.
Supypsėjo jos telefonas. Ji metė žvilgsnį į ekraną.
— Kas tai? — paklausiau aš.
— Niekas, — atsakė.
— Tikrai?
— Pats pažiūrėk.
Ji pakišo ekraną priešais mane, nepaisydama, kad vairuoju.
— Dabar laimingas? — tyliai paklausė. — Tiesiog reklamos žinutė.
— Nesiginčykit, — pasigirdo Fredžio balsas iš galo.
— Nesiginčijam, — atsakėme vienu balsu.
Vairavau toliau.
Bet Hilari išsakyti žodžiai nėjo man iš galvos.
Vedei netinkamą moterį.
 30

Sara

Atskambinau Olivijai, kai tik galėjau. Teko apsimesti, kad važiuoju į

gyvūnėliams skirtą parduotuvę, nes reikia daugiau maisto šuniukui, tad turėjau
šiek tiek privatumo. Prašymas kuo greičiau jai paskambinti, kai dar važiavome
automobilyje, man kėlė nerimą. Laimei, sugebėjau parodyti Tomui seną
brukalo žinutę, kurios nebuvau spėjusi ištrinti.
Nuo tada, kai Olivija paprašė ją pridengti, kiek daugiau sužinojau apie
Aleksą. Ji manęs to prašė dar kelis kartus: dukart vieną vakarą, kai Hugas buvo
išvykęs į konferenciją. Tikėjausi, kad grįžęs to neaptarinės su Tomu.
— Jis mane prajuokina, — pasakė Olivija švytinčiomis akimis, kai po
pastarojo preteksto atėjo pasiimti mergaičių.
Mudvi tyliai kalbėjomės virtuvėje, kol vaikai spoksojo į televizorių.
Pastebėjau, kad ji susitvarkė savo šviesiuosius plaukus. Iš nugaros jie buvo kiek
trumpesni ir kiek ilgesni priekyje. Toks stilius jai tiko.
— Su Aleksu jaučiuosi moterimi. Jis nori, kad palikčiau Hugą ir
apsigyvenčiau pas jį.
— O kaip mergaitės?
— Jis visada norėjo savo vaikų, bet žmona nebuvo šeimos žmogus.
— Tačiau juk tavo mergaitės ne jo dukros, — mėginau paaiškinti.
Ji piktai į mane dėbtelėjo.
— Maniau, kad sugebėsi suprasti, Sara.
— Suprantu. Tik nenoriu, kad kas nors būtų įskaudintas.
— Tačiau mes jau dabar įskaudinti. Argi nematai? Negi nesusigundytum, jei
pasirodytų kas nors, kas pasiūlytų tau meilę?
— Galbūt, — pasakiau, — bet žinau, ką reiškia augti subyrėjusioje šeimoje.
— Tavo motina mirė, — priminė ji.
 — Būtent. Bet skyrybos irgi skaudi netektis. Negalėčiau sukelti Fredžiui tiek
kančių.
— Aišku, — šaltai pasakė ji. — Gaila, kad taip manai.
Ištiesiau draugei ranką.
— Juk nesakau, kad nepalaikau. Tiesiog jaudinuosi dėl jūsų.
— Žinau, — ji spustelėjo man delną, — bet juk tai tu mane įkvėpei.
— Ką turi omenyje?
— Pameni, kaip čia gyvenai, kai gimė Fredis?
— Kaip galėčiau pamiršti? Juk tu gyvybę išgelbėjai.
Ji mane apkabino.
— Tu man atvėrei akis. Man patiko, kad namuose augo kūdikis. Tiesą
sakant, netgi pavydėjau. O Hugas nekentė verksmo naktimis ir netvarkos.
Suvokiau, kad jis nenusileis dėl trečio vaiko, ir tai dar labiau mane nuo jo
atstūmė. O kai pamačiau, kokia jautiesi nelaiminga, mėgindama persiplėšti
tarp Fredžio ir Tomo, supratau, kad gyvenimas per trumpas, jog kentėtum, kai
santykiai akivaizdžiai žlugę.
Vadinasi, tai mano kaltė. Bent iš dalies. Dėl to pasijutau dar prasčiau.
— Juk nepasakysi Tomui ar Hugui? — paklausė ji.
— Aišku, kad ne.
Melas man nepatinka, bet buvau Olivijai dėl daug skolinga.
— Ačiū. Tu — gera draugė.
Ir štai žinutė: „Kuo greičiau man paskambink.“
Ji tuoj pat atsiliepė.
— Mes išėjome, — pasakė. Jos balsas buvo kimus, kupinas susižavėjimo ir
baimės vienu metu.
— Ką?
— Aš ir mergaitės. Persikėlėme pas Aleksą.
Vis dar mėginau tai suvokti.
— Ar Hugas žino?
— Pasakiau, kad esu pas draugę. Jis tavęs klausinės. Juk pažadėjai nieko
nesakyti?
— Aišku, kad neprasitarsiu. Bet, Olivija, tu privalai jam pasakyti.
— Papasakosiu netrukus. Tik leisk tai padaryti, kada pati nuspręsiu.
— Gerai.
 Jaučiausi dėl to labai nesmagiai, bet ką galėjau padaryti?
Paskui man tarsi nušvito.
— Olivija, atrodo, kad viskas vyksta labai greitai...
— Ne visai.
— Juk judu pradėjote susitikinėti anksčiau, nei sakei?
— Sara, sakiau tau. Mes ilgai dirbome kartu prieš man ištekant už Hugo.
Klausiau ne to, ir ji tai puikiai suprato.
— Elgiuosi teisingai, Sara. Jaučiuosi taip, lyg man nuo pečių būtų nusiritusi
didžiulė našta.
— Bet kaip mergaitės?
— Jos galės matytis su tėvu, kada panorėjusios. Dukros jau beveik
suaugusios. Netrukus abi studijuos universitete.
Prisiminiau, kokia vieniša jaučiausi būdama aštuoniolikos.
— Nesvarbu, kiek vaikams metų, jiems reikia tėvų.
— Tad judu su Tomu iš tiesų rengiatės būti nelaimingi iki pat savo
gyvenimo pabaigos, nes nenorėsite nuliūdinti Fredžio?
Dvejojau. Visada maniau, kad jei tėvai rengiasi skirtis, jie turi palaukti, kol
atžalos baigs mokyklą. Bet dabar nebuvau tikra. Vaikai netampa savarankiški
staiga sulaukę tam tikro amžiaus. Stabilumo jiems reikia kiek galima ilgiau.
— Nežinau, — pasakiau. — Turėtų nutikti kas nors labai rimto, kad
pasiryžčiau tai padaryti.
— O būti nelaimingai — nerimta priežastis?
— Nenoriu būti savanaudė.
Jos balsas pasikeitė:
— Štai kokia mane laikai?
— Ne.
Olivija manimi nepatikėjo. Ir aš patikėjau ne ką labiau.
— O kaip Hugas? — paklausiau.
— Cha! Štai kas iš tiesų yra savanaudis ir rūpinasi tik savimi. Pažiūrėk, kaip
jis pasielgė su tuo vargšeliu iš mokyklos.
— Taip, bet jis buvo jaunas. Kaip buvo elgiamasi su jais, buvo kur kas
blogiau...
— Priežastis ne tik tai, Sara. Tikrai daugiau nebegaliu kentėti. Tik norėjau
tau papasakoti, nes buvai labai gera draugė. Aš susisieksiu.
 Buvau tokia gera draugė, o ne esu.
Gal ji skambino įsitikinti, kad nesirengiu visko išplepėti. Gal mūsų
draugystė visai nebuvo tokia, kaip aš maniau? Bet Olivija man kai ką parodė.
Negalėčiau sugriauti savo nedidelės šeimos taip, kaip saviškę sunaikino mano
draugė.
Aš, Tomas ir Fredis judėsime pirmyn.
 31

Tomas

Jei tik būčiau žinojęs, kad tai paskutinis laimingas mūsų gyvenimo etapas.
Paskutinis prieš Fredžiui pasikeičiant visiems laikams.
Jis kėlėsi anksti prieš išeidamas į mokyklą ir pavedžiodavo Džasperą, tą patį
darė ir grįžęs. Buvo kur kas mandagesnis su mumis abiem.
— Jis mokosi atsakomybės, — pasakė Sara.
Mano žmona taip pat pasidarė kur kas draugiškesnė. Ji atidžiau klausėsi
mano pasakojimų apie darbą. Sara vakarieniaudavo kartu su manimi, kai
grįždavau iš biuro, kad ir kaip vėlai tai nutikdavo, ir nebūdavo pavalgiusi
anksčiau. Kelis kartus pagamino trintų obuolių pudingo — mano
mėgstamiausio. Be to, ji žiūrėjo televizorių kartu su manimi, o ne tapė. Tai dar
labiau sustiprino kaltės jausmą dėl Hilari. Na, dabar jau viskas baigta.
Laikydamasi savo pažado Hilari nemėgino su manimi susisiekti.
Visą savaitę galvojau apie tai, kai pakeliui į darbą, išeinant iš Senosios gatvės
stoties, suskambo mano mobilusis. Vos išgirdęs Hugo balsą supratau, kad
kažkas atsitiko. Jame buvo ta pati baimė, kurią jautėme mokykloje.
— Kas atsitiko? — paklausiau.
Man kalbant pro šalį prabirbė kurjeris ant motociklo. Triukšmas buvo toks
garsus, kad teko Hugo prašyti pakartoti, ką sakė.
— Olivija mane paliko. Ji pasiėmė mergaites.
Hugas iš tiesų verkė. Tai priminė tas siaubingas naktis mūsų bendrabutyje.
— Olivija sako, kad jai reikia laiko susivokti. Klausiau, ar susirado ką nors
kitą, bet nieko nesako. Ji pareiškė liksianti pas „draugę“, kol apsispręs. Tomai,
nežinau, kaip gyventi be jos. Tikrai neįsivaizduoju.
Kaip įmanydamas mėginau jį nuraminti. Bet kaip aš galiu patarti? Argi pats
nenukrypau į šalį su Hilari? Nebuvau nė kiek už jį geresnis.
 Tą vakarą aš pasistengiau išeiti anksčiau iš darbo, nors dauguma tebeliko
biure.
Kai papasakojau Sarai, kad Olivija išėjo, ji buvo nuoširdžiai priblokšta.
— Tai kur ji apsistojo? — paklausė.
— Maniau, gal tu žinosi.
— Ne, — atsakė. — Neįsivaizduoju.
— Privalome pasikviesti jį vakarienės, — pasakiau. — Hugas visiškai
sugniužęs.
— Žinoma. Bet aš ir Olivijos draugė, tad nesipainiosiu jums po akimis.
Kai Hugas kitą vakarą atėjo, jis buvo labai tylus, bet kiek atkuto po kelių
gėrimų. Didžiąją laiko dalį jis pasakojo Fredžiui apie roko grupes. Jie
aptarinėjo kažkokį Blinką.
— Tai „Blink-182“, tėti, — nusijuokė Fredis.
— Taip, — pasakė Hugas, užvertęs akis ir siekdamas viskio butelio, kurį
pats ir atsinešė. — Neatsilik, Tomai.
Čia jau visai ne mano sritis. Nė nemaniau, kad Hugas tuo domisi. Pasidarė
smalsu, ar iš viso įmanoma ką nors iki galo pažinti.
Sara paliko mus vienus, kaip ir buvo sakiusi, bet kažkaip nepradėjome
kalbėti apie Oliviją. Maniau, kad jis vengia šios temos, ir, jei visiškai
nuoširdžiai, aš irgi visai nenorėjau to aptarinėti. Bet kai lydėjau jį durų link,
Hugas atsigręžė į mane.
— O tu laimingas šunsnukis, Tomai, — pasakė paplekšnojęs man per
nugarą. Buvo apgirtęs. — Bet ką padaryčiau, kad ir vėl turėčiau šeimą. Atrodo,
kad judu su Sara viską išsprendėte. Beje, o kas nutiko tai moteriai iš biuro?
— Nieko, — nukirtau. — Ji buvo tik kolegė.
Laimei, stovėjome prie pat durų ir niekas negalėjo mūsų išgirsti. Viskis
aiškiai atpalaidavo Hugui liežuvį.
— O tu tyli kiaulė, Tomai. Visada toks buvai.
— Visai ne, — pradėjau.
Bet jis jau svirduliavo taku prie taksi, kurį iškviečiau.
Naktį pabudau ir mylėjausi su Hilari. Tik baigęs suvokiau, kad sapnuoju.
Pasižiūrėjau į savo žmoną, kuri kietai miegojo, tamsių plaukų sruoga driekėsi
jai per veidą.
Atsikėliau iš lovos ir nešdamasis mobilųjį laiptais nusileidau į sodą. Man
nebūdinga būti tokiam nekantriam, bet nieko negalėjau padaryti. Turėjau su ja
šnektelėti.
Sveiki. Jūs paskambinote Hilari. Po signalo palikite pranešimą.
Buvo gera girdėti ramų jos balsą, nors ir sklido iš atsakiklio.
— Dėl tos nakties, — pasakiau, — svajojau pasilikti amžiams. Tikrai. Bet
privalau išlaikyti santuoką dėl mūsų sūnaus. Tik noriu, kad žinotum, kaip man
tavęs trūksta.
Tikėjausi, kad ji atsilieps ir ką nors pasakys. Bet Hilari to nepadarė. Tada
grįžau į lovą ir mėginau užmigti.
Paskui dar labiau stengiausi būti geru tėvu. Padėjau Fredžiui ruošti namų
darbus. Nors jis visiškai nesuprato lygčių, aš iš paskutiniųjų stengiausi
neparodyti susierzinimo, kai daugybę kartų aiškinau paprasčiausius algebros
veiksmus.
Visa šeima eidavome pasivaikščioti su šuniu.
— Visai nereikia nusivalyti rankų servetėle, kai paimi jo kamuoliuką, tėti,
— vieną popietę man pasakė Fredis.
— O jei jis purvinas?
— Tavo tėvas visada labai jaudinasi, — pasakė prie mūsų priėjusi Sara.
Tada nusijuokė. Tąkart nesijaučiau, lyg jie juoktųsi iš manęs. Tai buvo
malonus, net labai draugiškas pasijuokimas iš „tėvo kvailiuko“.
Fredžio reikalai mokykloje pagerėjo. Jis ėmė gauti geresnius pažymius.
Ėmiau viltis, kad blogiausia jau praėjo.
Kai sūnui sukako penkiolika, nusivedėme jį atšvęsti į vietinį itališkų
patiekalų restoraną.
— Gal norėtum pasikviesti draugą? — pasiūliau.
— Ačiū, bet ne. Tu padarysi man gėdą, kai imsi servetėle šveisti įrankius,
manydamas, kad padavėjas nemato.
Taip nesąžininga. Ne nuolat taip darau.
Bet iš tiesų pietauti tik mums trise buvo maloniau, nei tikėjausi. Fredis labai
džiaugėsi savo gimtadienio dovana — mobiliuoju telefonu. Tai buvo Saros
mintis. Aš vis dar abejojau. Mano laikais, jei žmonėms reikėdavo pabendrauti,
jie naudodavosi laidiniu telefonu ir susitardavo susitikti. Paskui laikydavosi
susitarimų, nekeisdavo planų paskutinę minutę, kaip, rodos, dauguma elgiasi
dabar.
 Bėgo savaitės, o mokykloje nekilo jokių dramų. Kai mane apimdavo noras
paskambinti Hilari, prisimindavau savo įsipareigojimus. Turiu žmoną ir sūnų.
Kaip tik dabar jiems manęs reikia.
Būtent tada man kilo mintis.

Hugas gyveno toliau. Bent taip man sakė. Jis jau buvo kažkada susiradęs
moterį, kurią sutiko bare.
Su juo susitikdavome retai. Tik trumpai ir nejaukiai šnektelėdavome
telefonu. Mums liko mažai bendrų temų. Jis lankė mergaites kas antrą
savaitgalį, bet šiaip jau gyveno viengungio gyvenimą. Gėrė su vaikinais iš
darbo, kurie irgi buvo išsiskyrę. Be to, lankydavosi naktiniuose klubuose, nors
daugiau detalių nepasakojo.
— Mėginau paskambinti Olivijai, — vieną vakarą susėdus vakarienės
pasakė Sara, kol laukėme Fredžio, kuris kaip visada garsiai klausėsi muzikos
savo kambaryje. — Palikau kelias žinutes, bet dabar sako, kad numeris
nenaudojamas. Greičiausiai jį pakeitė.
Sara atrodė įskaudinta.
— Pakeitė. Hugas man sakė.
— Ar galėtum jo paprašyti naujo Olivijos numerio?
— Hugas tikino, kad ji nenori su niekuo kalbėtis. Davė numerį, jei nutiktų
neatidėliotinas reikalas. Tikriausiai nori gyventi toliau. — Giliai įkvėpiau. —
Gal ir mums reikėtų taip padaryti.
— Ką turi galvoje? — paklausė mano žmona.
— Galėtume persikelti į kitus namus.
Svarsčiau apie tai nuo tada, kai pastebėjau, kiek daug panašių kotedžų mūsų
gatvėje parduodama. Bet keli pastarieji mėnesiai mano sprendimą tik
sustiprino.
— Mums to reikia, — tęsiau labiau įsitikinęs. — Nesame pirkę namų kartu.
Tu sakai, kad nori palikti savo pėdsaką ten, kur gyveni. Tai galėtų būti mums
nauja pradžia.
— Kur? — Sara atrodė beveik sužavėta.
— Kaime. Yra keli mieli sklypai šalia galinės metro stotelės.
— Kaime? — pakeltu balsu paklausė Fredis. Nė negirdėjau jo įeinant. —
Bet mano draugai juk čia. Kaip gali prašyti manęs pradėti viską nuo pradžių
ten, kur nieko nepažįstu?
— Pagalvok apie tai, Fredi, — Sara uždėjo ranką jam ant peties. — Gal
galėtume įsikurti prie jūros. Juk tau patiko atostogos Kornvalyje?
— Būtų per toli važinėti į darbą, — nesutikau.
— Gal tada Dorsete? — pasiūlė. — Jis arčiau.
Fredis užkaukė:
— Nesikraustysiu iš Londono, ir taškas.
Sūnus išėjo ir užtrenkė duris.
Tiek daug vilties, kad sunkiausia jau praėjo.
— Negalime jam leisti mums vadovauti, — pareiškiau, kaip atrodė, visai
motyvuotai.
— Gal jis dar apsigalvos, — pasakė Sara. — Duok laiko.
— Kodėl nepradėjus dairytis namo? — pasiūliau. — Patiko tavo mintis apie
Dorsetą. Bet gal pirmiau paatostogaukime. Kur nors Sent Mose. Pameni, kaip
per jį važiavome? Turiu šiek tiek atostogų. Galėčiau paimti tris keturias laisvas
dienas.
Sara atrodė dvejojanti.
— Negalime taip ilgai palikti Fredžio.
— Gal pažįsti kurio nors jo draugo tėvus?
— O jei Hugas?
Sara metė pasipiktinusį žvilgsnį.
— Juokauji?
— Jis jo krikšto tėvas.
Buvau sužavėtas savo paties minties. Hugas nuolat sakė, kad ilgisi savo
dukrų, nors jos jau beveik suaugusios. Tiesą sakant, kai kitą dieną išdėsčiau
savo pasiūlymą Hugui, jis atrodė sužavėtas. Kaip ir Fredis, nors tai buvo visiškai
netikėta.
— Mes praleisime kelias berniukiškas dienas, — pažadėjo mano draugas.
— Juk tos moters iš baro nebus, ar ne? — paklausiau.
— Nebūk paikas.
Kad būčiau tikras, paprašiau Hugo gyventi pas mus.
Sent Mosas, Kornvalio Rožių pusiasalis, buvo labai gražus. Tie balti
namukai kalvų fone atrodė dar nuostabesni nei tinklalapio fotogra jose. Sara
pasiėmė eskizų albumą. Oras pasitaikė tobulas. Kas kartą prisiminęs Hilari,
mėginau išstumti ją iš galvos.
Antrą dieną ėmė skaudėti galvą ir vis nepraėjo. Mane ėmė pykinti.
— Matyt, pasigavau virusą, — silpnu balsu pasakiau.
— Neatrodo, kad turėtum temperatūros, — tarė Sara uždėjusi šaltą ranką
man ant kaktos.
— Gal tai reakcija į vakarykštes austres.
— Ir aš jų valgiau, bet man viskas gerai. Jos buvo skanios.
Bet iki vakaro pablogėjo tiek, kad tenorėjau grįžti namo.
— Atleisk, — pasakiau, — dar nesu taip prastai jautęsis.
Mąsčiau, gal tai reakcija į stresą, kurį patiriu darbe. Be to, niekaip negalėjau
nustoti ilgėtis Hilari.
— Viskas gerai, — ramino Sara. — Atšauksime rytojaus ekskursijas
Dorsete. Gal paskambink Hugui ir pasakyk, kad grįšime anksčiau.
Hugas nekėlė ragelio. Fredis irgi neatsiliepė.
— Dabar vėlu, — pasakė Sara. — Jie tikriausiai jau atsigulė.
Bet kai pasukome į gatvę, pamačiau, kad šviesa dega visuose mūsų namų
languose. Išlipę iš automobilio išgirdome trankią muziką. Tokią, nuo kurios
gelia dantis, o ausys, atrodo, sprogte sprogsta.
Kas vyksta? Laukujės durys neužrakintos. Ant slenksčio sutūpę jaunuoliai
žiūrėjo į mane kaip į įsibrovėlį, o ne šių namų šeimininką. Viduje pietų stalas
buvo apverstas aukštyn kojomis, o du vaikinai per jį šokinėjo kaip mažvaikiai.
Tvyrojo salsvas kvapas, kuris priminė pirmą mano apsilankymą pas Sarą. Visur
buvo pristatyta taurių. Spuoguotų jaunuolių poros voliojosi ant sofų.
— Fredi? — užrikau.
Jo niekur nesimatė. Užlipau į viršų. Ant vonios grindų gulėjo panaudotas
prezervatyvas. Mane nupurtė iš pasišlykštėjimo.
Jo kambarys buvo užrakintas.
— Atidaryk! — šaukiau tampydamas rankeną.
Pasirodė veidas. Ne mano sūnus. To vaikino nebuvau matęs. Fredis su taure
rankoje sėdėjo ant grindų.
— Kas čia, po velnių, dedasi?
— Aš niekuo dėtas, — atsakė jis akiplėšišku tonu, kuriuo dažnai su manimi
kalbėjo. — Pasakiau vienam vaikinui iš mokyklos, kad jūsų nebus, o jis pasiūlė
pakviesti keletą draugų.
 Kalbėjo nerišliai. Akys rodėsi priplūdusios kraujo.
— O kur dėdė Hugas? — paklausiau.
Fredis patraukė pečiais, ir gėrimas iš jo stiklinės šliūkštelėjo ant kilimo.
— Dėdė nežinojo, kad einu namo. Jis nusprendė kažkur pavakaroti, bet
negrįžo.
Buvau visai kvailas, kad juo pasitikėjau. Hugas išėjo pas tą moterį.
— Tu girtas, — pasakiau purtydamas galvą.
— Ir apsinešęs, — man už nugaros antrino Sara.
Jis ėmė juoktis.
— Mama, iš kur žinai? Ar seniau ir tu buvai nutrūktgalvė?
Nebesusivaldžiau. Čiupau Fredį už atlapų.
— Viskas. Aš rimtai!
— Liaukis! — prie manęs pripuolė Sara. — Neskriausk jo.
Nustūmiau ją šalin.
— Tai tu kalta. Juk sakiau, kad su juo reikia elgtis griežčiau. — Atsisukau į
tarpduryje susispietusius jaunuolius. — Nešdinkitės. Visi.
Paskui įdėmiai pažvelgiau į Fredį.
— Šį kartą nuėjai per toli.
— Kur Džasperas? — staiga paklausė Sara.
Prisiminiau, kad kai atėjome, lauko durys buvo atlapotos. Jis galėjo išbėgti.
Be to, galinės durys taip pat atviros.
— Džasperai! — šaukė laiptais bėgdama Sara.
Fredis irgi prisijungė:
— DŽASPERAI!
— Jis tik prakeiktas šuo, — rėkiau, bėgdamas kartu su jais. Žinoma, taip
nemaniau, bet buvau labai nusiminęs.
Fredis atsigręžė į mane.
— Tas prakeiktas šuo, kaip tu pavadinai, man svarbesnis nei tu.
— Juk tai netiesa, Fredi, — greitai įsiterpė Sara. — Sūnau, tai labai
negražu.
Paskui prie mūsų amsėdama skersai sodą puolė būtybė.
— Džasperai, — pasakė Fredis, įsikniaubęs į šuns gaurus. — Tu sveikas!
Atleisk, vaikine. Tikrai atsiprašau.
Puoliau atgal į namą, tiesiai į mūsų miegamąjį.
 — Matai, — pasakė iš paskos bėgdama Sara, — Fredis moka atgailauti.
— Ak, Sara, — atsidusau. — Tu tikrai nesupranti. Tas vaikas veda į pražūtį
ir mane, ir tave. Turime kažką daryti, kol nenutiko nieko iš tiesų baisaus.
— Tik būk tikras, kad tą baisų dalyką padarysi ne tu, Tomai, — tyliai
pasakė ji.
— Ką turi omenyje?
— Tu vėl gali jį sužeisti.
— Nesužeisiu. Bet kažkas turi imtis auklėjimo.
— Toks amžius, Tomai. Viskas bus gerai.
— Fredžiui visada toks amžius.
— Eisiu pažiūrėti, ar visi vaikai išėjo, — toliau kalbėjo ji. — Ar gali
patikrinti mūsų miegamąjį?
Knygos, kurias palikau savo pusėje, stovėjo kaip stovėjusios — tvarkingai
surikiuotos. Jau šis tas. Nebuvo jokių matomų ženklų, kad miegamajame
kažkas vyko, ačiū Dievui.
Bet tada akys nukrypo į Saros naktinį stalelį. Jos papuošalų dėžutė buvo
atvira ir tuščia.
— Deimantinis mano motinos vėrinys! — šaukiau išbėgęs į koridorių. —
Kur jis?
Įpuolė Sara.
— Palikau čia.
Staiga vėl buvau aštuonerių ir žiūrėjau į nukarusį motinos žandikaulį
šarvojimo salėje.
— Ne, — sukūkčiojau aš. — Ne.
— Nežiūrėk, — sako jis.
— Tai žaidimo dalis, — sako jis.
Užsidengiu delnais akis.
Girdžiu triukšmą.
Jis su kažkuo kalba.
Noriu praskėsti pirštus ir pažvelgti.
Bet nedrįstu.
Užsitrenkia automobilio durelės.
Važiuojame.
 32

Sara

— Labai atsiprašau, tėti. Tikrai. Nė nenumaniau, kad vakarėlis taps visiškai

nevaldomas.
Tomo akys buvo paraudusios. Jis spoksojo į mūsų sūnų lyg šis būtų
įsibrovėlis.
— Vėrinys, — iš lėto prabilo jis, — buvo vienas iš nedaugelio dalykų,
kuriuos man paliko motina.
— Žinau, bet...
— Paklausyk manęs. Ji mirė, kai buvau aštuonerių. AŠTUONERIŲ. Ar
supranti, ką tai reiškia vaikui?
Fredis žiūrėjo į grindis.
— Suprantu.
— Ne. — Kiekvienas mano vyro žodis buvo persmelktas pykčio ir
paniekos. Ypač šis. — Tu negali suprasti, Fredi. Niekas nesuvokia, kol pats
nepatiria. Niekas negali atstoti vėrinio. Niekas.
— Tomai, žinau, kad tai siaubinga, — švelniai pasakiau, — bet juk Fredis
taip pasielgė netyčia.
— Jis pakvietė daugybę žmonių į mūsų namus, — jis kalbėjo taip, lyg kas
gniaužtų gerklę. — Vargu ar tai gali nutikti netyčia.
— Tėtis teisus, — pasakiau Fredžiui. — Bet gal galima susigrąžinti? Jis juk
neišnyko. Gal įtari, kas galėjo paimti?
— Ne. Niekas iš mano draugų negalėjo taip pasielgti.
— Tu tikras? — kamantinėjau.
— Noriu gauti kiekvieno šiandienos svečio telefono numerį, — pareikalavo
Tomas.
— Ne visus juos pažįstu! Prisiekiu, tėti. Ar tu tikrai ketini paskambinti
kiekvienam ir paklausti, ar nenukniso deimantinio vėrinio?
— Taip, po perkūnais, ketinu.
Vargu ar esu kada girdėjusi savo vyrą keikiantis.
— Tu negali manęs taip pažeminti, tėti. Jie daugiau su manimi
nebesikalbės.
— Man nusispjaut! Argi tu nesupratai, nors tik ką taip sakei? Noriu
susigrąžinti motinos vėrinį.
— Tomai, — maldavau švelniai jį liesdama. — Gal aš galėčiau jiems
paskambinti...
— Ne! — užriko Fredis. — Nė vienas neskambinsit. Neleisiu jums.
— Kur tavo telefonas? — suriaumojo Tomas.
— Neduosiu.
— Jis juk tavo kišenėje?
Tomas pamėgino ištraukti.
— Atsiknisk! — suriko Fredis.
Tomas neklausė.
— Koks slaptažodis?
— Nesakysiu.
Atrodė, kad mano vyras rengiasi čiupti sūnų už gerklės.
— Abu liaukitės, — maldavau. — Apsvarstykime viską. Iškviesime policiją.
Jie ims ieškoti vėrinio, jei iš mūsų gaus nuotrauką.
Tomas sarkastiškai nusijuokė.
— Ar tikrai manai, kad jiems tai atrodys labai svarbus tyrimas?
— Gali būti naudos, — pasakiau. — Fredi, ar gali paklausti feisbuke? Tokiu
būdu nebus kaltinamas niekas konkrečiai. Net galėtume pasiūlyti atlygį.
Tomas prunkštelėjo.
— Atlygis už vagystę.
— Tai vis tiek nepadės, — pasakė Fredis. — Juk niekas nenorės papulti į
bėdą, nes kišo nagus prie svetimų daiktų.
— Tai ką tu siūlai? — drėbė Tomas.
Jis buvo iškėlęs kumščius. Griebiau jį, bet vyras mane atstūmė.
Fredžio veidas išraudo.
— Nedrįsk skriausti mano motinos.
— Nesirengiu.
 Jis švelniai mane pastūmė, bet likau priblokšta. Tuo pat metu supratau,
kodėl Tomas nesivaldo. Motina jam buvo viskas.
— Noriu, kad suvoktum, ką padarei, — pasakė Tomas jau tylesniu balsu,
lyg supratęs, kad nuėjo per toli.
— Ką nori, kad padaryčiau?
— Kaip sakė tavo motina, parašyk žinutę feisbuke.
— Gerai. Parašysiu. Bet jei dėl to neteksiu draugų, niekada tau neatleisiu.
Paskui jis nužingsniavo į savo kambarį ir užsidarė duris. Nusekiau pavymui.
— Fredi, — sušnypščiau pro uždaras duris, — tavo tėvas iš tikrųjų
nusiminęs.
— Manai, kad aš ne? — atsakė jis.
Girdėjau, kad sūnus verkia.
— Jis tikrai apgailestauja, — pasakiau grįžusi Tomui.
Mano vyras stovėjo ir rankose laikė motinos nuotrauką sidabriniuose
rėmeliuose. Ji vilkėjo vakarinę suknelę, o jai ant kaklo žaižaravo dingęs
deimantinis vėrinys. Ji buvo gana susikausčiusi, tad atrodė, kad fotografuota
studijoje. Man niekada nebuvo leidžiama valyti nuo šios fotogra jos dulkių.
Tomas norėjo tai daryti pats.
— Galėtume nuotrauką perduoti policijai, — pasiūliau.
Tomas nieko neatsakė.
— Tu mane pastūmei. Atrodė lyg žadi jam trenkti.
— Atleisk, — dusliai ištarė jis.
— Juk tai ne jo kaltė, Tomai. Kodėl nuolatos užsipuoli Fredį? Košės privirė
jo draugai, beje, juk čia turėjo būti Hugas ir viską prižiūrėti.
— Žinau, ir su juo išsiaiškinsiu, gali neabejoti. Bet ir Fredis turi sumokėti.
Paskui atsigręžė ir pažvelgė į mane. Akys buvo tamsios, o lūpos kietai
suspaustos. Kartais pasirodydavo tokia mano vyro asmenybės dalis, kuri
gąsdino.
— Liūdna tai, Sara, kad jam nuolat sugalvoji pasiteisinimų. Berniukas
galvoja tik apie save. Kuo greičiau iš čia išsikelsime ir pradėsime nuo pradžių,
tuo geriau. Tikėkimės, kad tai padės, nes antraip...
Jis nutilo.
— Kas? — paklausiau.
— Kitaip nebežinau, ką turėsime daryti.
 Nežinojau ir aš.
Bet skirtingai nuo mano draugės Olivijos, aš privalau išsaugoti mažąją mūsų
šeimą. Vėrinio vagystė buvo siaubingas dalykas, bet gal tai ko nors išmokys
Fredį. Tomas buvo teisus. Kita šalies vieta suteiks mums naują pradžią, kurios
verkiant reikia.

Po kelių dienų paskambino nekilnojamojo turto agentas ir paklausė, ar po

valandos pora galėtų ateiti apžiūrėti namo.
— Po valandos? — pasitikslinau. Atrodė netikėtai, bet nenorėjau praleisti
progos.
Sukiojausi po namus ir mėginau apsitvarkyti. Tomas išėjo žaisti teniso su
Hugu — to jie nebuvo darę jau seniai. Jis pasisiūlė likti ir padėti, bet skatinau
prasiblaškyti ir sakiau, kad sugebėsiu sutvarkyti namus pati. Vyras išėjo netaręs
nė žodžio, nutaisęs akmeninį veidą. Nuo vakarėlio pratardavo vos po kelis
žodžius man ar Fredžiui. Nė nereikia sakyti, kad policija nesuteikė didesnių
vilčių, jog deimantinis vėrinys atsiras.
Fredis trumpam atėjo, pasiėmė dribsnių ir grįžo į savo kambarį.
— Ar kas nors atsakė į tavo žinutę feisbuke? — paklausiau. Vakar pagaliau
ją parašė.
— Taip.
— Ar parodysi man?
— Netiki manimi?
— Tikiu.
— Ne, netiki. Eime į mano kambarį, parodysiu.
Šiaip taip nužingsniavau per jovalą ant jo grindų ir pasižiūrėjau į ekraną.
— Nelabai mandagu, — galiausiai pasakiau.
Fredis iš tiesų paklausė apie vėrinį. Atėjo siaubingi atsakymai.
Kokio velnio? — rašė vienas. — Ar vadini mus vagimis?
Arba: Daugiau niekada nekelsiu kojos į tavo namus. Tie nuogų žmonių
paveikslai bjaurūs. Tavo mama iškrypėlė.
— O ko tu tikėjaisi? — paklausė Fredis. — Sakiau tėčiui, kad taip bus.
Dabar visi manęs nekenčia.
— Na, kažkas juk vėrinį paėmė.
— Tik ne mano draugai. Arba tiksliau tie, kurie buvo mano draugai.
 — Ar todėl jie negali būti malonesni?
— Tu vis tiek nesupranti? Kaip aš dabar galiu pasirodyti mokykloje?
— Tavo tėtis labai nusiminęs. Vėrinys jam buvo be galo svarbus.
— Žinau. Tu tai nuolat kartoji, bet negaliu jo sugrąžinti. Prašau, mama,
duok man ramybę.
Paskui jis vėl nuėjo į savo kambarį ir girdėjau, kaip užšauna velkę.
Jaučiausi plėšoma į dvi puses. Man skaudėjo širdį dėl Tomo netekties, bet
taip pat labai gailėjau Fredžio. Jis kvailai suklydo ir neteko draugų. Patyriau tą
jausmą. Olivija su manimi nebendravo nuo to karto, kai paskambino pasakyti,
kad išeina. Dengiau ją, net apsimečiau nustebusi, kai Tomas pasakė, jog
išsikraustė iš namų. Tiesą sakant, iš dalies jaučiau, kad manimi pasinaudojo.
Nors visada maniau, kad jai šį tą reiškiu.
Draugės išdavystė gali būti tokia pat skausminga kaip ir vyro neištikimybė.
Nesakau, kad Tomas ką nors panašaus padarė. Jis tiesiog ne toks.
Kai atėjo nekilnojamojo turto agentas, Fredis tebekiūtojo savo kambaryje.
— Atsiprašau, čia šiek tiek netvarkinga, — apgailestavau žiūrėdama į jauną
porą, kuri suraukė nosį užuodusi prakaitą prie mano sūnaus kambario. Vyras
nešynėje laikė kūdikį. Tomas taip nešiojo Fredį, kai šis buvo mielas mažylis. Jei
tik galėtume grįžti į tuos laikus ir pradėti nuo pradžių.
Neilgai trukę jie išėjo.
— Labai padėtų, jei sutvarkytumėte trečiąjį miegamąjį, — pasakė agentas
paskambinęs kitą dieną, norėdamas pranešti, jog ta pora rado kitą namą.
Būtų labai gerai, bet to užtikrinti negalėjau. Fredis atsisakė tvarkytis ir
neleido to daryti man.

Ta siaubinga įtampa, kuri tvyrojo mūsų namuose, niekaip negalėjo išsisklaidyti.

Kažkas turėjo nutikti. O jei mes persikelsime, bet Fredis nepasikeis, kas tada?
Tomo požiūris taip pat nekito, mes dažniau pykomės, ir vis dėl tų pačių
dalykų.
— Nesuprantu, kodėl nesi jam griežtesnė, — pakartojo vyras kitą savaitę.
Kaip tik baigėme pietauti valgomajame. Pagaminau vegetarišką lazaniją. Fredis
atsisakė su mumis valgyti ir išsinešdino į savo kambarį.
Norėjau iš nevilties klykti išgirdusi vyro komentarą. Ar Tomas tikisi, kad
pamojuosiu burtų lazdele arba atliksiu kažką panašaus į lobotomiją mūsų
sūnui? Jis toks, koks yra. Tikiuosi, kad vieną dieną subręs.
— Tu tiesiog nebegali ginti Fredžio, — tęsė jis, barbendamas pirštais į stalą.
Kai mano vyras įsileisdavo į tokias šnekas, jo buvo neįmanoma sustabdyti.
Atrodė, kad mane laiko savo pavaldine. — Reikia, kad kas nors atvestų jį į
protą. Mano galva, atsakymas tik vienas — internatas.
— Tu nori kažkur išsiųsti mūsų sūnų? — aiktelėjau.
— Kalbi lyg būčiau pasiūlęs jam vykti į Sibirą.
— Bet tu pats nekentei internato, Hugas taip pat. Tik pažiūrėk, ką jis iš
judviejų padarė.
— Nuo tų laikų internatinės mokyklos pasikeitė. Šiek tiek patyrinėjau.
Žiūrėk.
Jis atsistojo, trumpam išėjo iš valgomojo ir grįžo mojuodamas lankstinuku
priešais mane.
— Čia daug dėmesio skiriama menui. Fredžiui patiktų. Privalome
pripažinti, kad tai padėtų mums kaip porai.
Ašaros nutvilkė man akis.
— Fredis išgyvena paauglystę, — pasakiau. — Jis nėra blogas, tiesiog
priėmė kelis netinkamus sprendimus, kaip tu arba aš, kai buvome jauni.
Tomo lūpos įsitempė.
— Tiesiog? Štai kaip tu viską matai.
— Prisimink, ką padarei tam berniukui Čapmenui mokykloje, —
priminiau. — Tai kur kas blogiau nei vėrinio vagystė.
Jis susiraukė.
— Kaip tu gali tai priminti?
— Bet juk tai tiesa, Tomai. Žinau, kad su Fredžiu nelengva, bet nė negaliu
pagalvoti, kad ryte atsikelsiu, o mūsų sūnaus nebus po tuo pačiu stogu. Lyg
netekčiau pusės savęs.
— Tik nereikia perdėtų emocijų.
— Neperdedu. Tai tiesa. O jei ten jis įjunks į narkotikus?
— Ten sunku jų gauti. Beje, klausiau apie tai ir mokykla pranešė, kad tokių
dalykų visiškai netoleruoja.
— Tu jau kalbėjai su internato darbuotojais?
Tomas ėmė gintis:
— Norėjau daugiau sužinoti prieš mums tai aptariant.
 — Ką aptariant? — pasigirdo balsas.
Tai Fredis. Jis greičiausiai nusileido laiptais man negirdint. Paskui pastebėjo
lankstinuką mano rankoje.
— Internatas? Norite manimi atsikratyti?
— Visai ne, — skubiai pasakė Tomas.
— Atsiknisk!
Lauko duris trenkė taip stipriai, kad net sienos sudrebėjo. Dabar Fredis
manys, kad tai mano, o ne jo tėvo mintis. Viriau iš pasipiktinimo ir įsiūčio.
— Puiku, — rėžiau Tomui.
Jis piktai į mane pažvelgė.
— Žinai ką? Aš pasiduodu.
Mane nupurtė šaltis.
— Ką turi galvoje?
— Išeinu, — tyliai atsakė.
Užsidarė lauko durys. Namie likau tik aš su Džasperu.
Išsižiojau ir suklykiau. Džasperas pažvelgė į mane.
— Viskas gerai, — pasakiau jam atsiklaupusi ir įsikniaubusi į minkštą kailį.
— Viskas gerai, — pakartojau.
Bet taip nebuvo. Žinojau tai. Suprantu ir dabar.
 33

Tomas

Elgiausi netinkamai. Bet nieko negalėjau padaryti.

Hilari butas — prašmatniame atnaujintame septintojo dešimtmečio
daugiabutyje — netoli Raselo aikštės. Ji man pasakė, kad nedvejodama jį įsigijo
už iš motinos paveldėtus pinigus. Tai buvo išmintinga investicija. Apačioje net
buvo kiaurą parą budintis durininkas, o tai pridėjo saugumo vienišai moteriai,
nors Hilari man atrodė puikiai galinti pati savimi pasirūpinti.
Atrodė, kad vyriškis prisimena mane po praeito vizito, o tai šiek tiek trikdė.
— Laba diena, pone, — pasisveikino jis, — o gal jau ir vakaras. Juk jau
temsta.
Dvi valandas klaidžiojau po Londoną prieš ateidamas čia. Nenorėjau Hilari
skambinti, kol buvau pakeliui. Ji niekaip neatsakė į žinutę, kurią prieš kelias
savaites palikau jos atsakiklyje. Gal būtų geriau tiesiog išdygti ant slenksčio,
nors niekada nepasižymėjau spontaniškumu.
— Gal būtumėte malonus ir paskambintumėte į panelės Morton butą?
— Žinoma.
Pirštais barbenau į jo stalą. Tai buvo įkyrus įprotis iš vaikystės, kurio mano
tėvas labai nemėgo. Sunku atsikratyti senų įpročių.
— Panelė Morton sako, kad netrukus nusileis į fojė.
Praėjo dešimt, penkiolika minučių.
Gal ji nori mane pamokyti.
Atsivėrė lifto durys. Išėjo Hilari, ji vilkėjo mėlyną juostuotą džemperį ir
džinsus. Apranga mane nustebino, bet juk sekmadienis. Jai artinantis prie
manęs pajutau pažįstamą gėlių aromatą.
— Tomai, kokia staigmena, — šaltai pasisveikino.
Jutau, kad durininkas mane stebi.
 — Ar sutrukdžiau? — paklausiau.
— Tvarkiau savo sąskaitas.
Neatrodė, kad džiaugtųsi mane matydama. Ėmiau nervintis.
— Ar galėtume pasišnekėti kur nors nuošaliau? — paklausiau.
Hilari mostelėjo į žalią odinę sofą, stovinčią fojė.
— Turėjau omenyje, — tyliai pasakiau, — gal galėtume užlipti į tavo butą?
— Ne, Tomai, — balsas buvo tvirtas, bet ramus. — Nemanau, kad tai būtų
gera mintis.
— Ar turi svečių? — paklausiau.
— Ne. — Atrodė, kad mano klausimas ją pralinksmino. — Bet jei turėčiau,
kažin ar tai būtų tavo reikalas.
— Tu teisi, — skubėjau taisyti padėtį. — Labai atsiprašau.
Ji demonstratyviai pažvelgė į laikrodį.
— Turiu reikalų, Tomai. Ar norėjai man ką nors pasakyti?
Pasijutau kvailai, lyg vėl būčiau mokinukas.
— Visai neseniai, kai mes buvome išvykę, Fredis surengė vakarėlį, —
sumurmėjau. — Jis apgadino namus ir vienas iš vadinamųjų jo draugų pavogė
mano motinos vėrinį.
Labai sutrikau, nes nesugebėjau suvaldyti virpančio balso.
Jos žvilgsnis sušvelnėjo.
— Apgailestauju. Tai baisu. O ką sakė Sara?
Nurijau seiles ir labai stengiausi vėl kalbėti įprastu balsu.
— Kad nebuvau pakankamai supratingas.
Tikėjausi, ji pasakys ką nors, kad tai nesąžininga, bet Hilari tylėjo.
Kiek susinervinęs tęsiau:
— Noriu išsiųsti Fredį į internatą, bet žmona nesileidžia į jokias kalbas.
Hilari tikrai turi suprasti mano požiūrį, juk irgi mokėsi internate nuo
aštuonerių. Yra man sakiusi bent kartą, kad taip ji formavosi.
— Na... — ji nutilo.
Pagyvenęs vyras pasiėmė raktą iš durininko. Jis kilstelėjo skrybėlę
sveikindamasis su Hilari, o ši jam šiltai nusišypsojo. Mane nutvilkė pavydas.
Prieš atsakydama palaukė, kol vyras nueis.
— Neturiu tokios patirties, tu juk žinai, bet man, Tomai, atrodo, kad tavo
sūnui reikia specialistų pagalbos.
 — Mes bandėme, na, Sara mėgino, bet ir tai nepadėjo.
Jaučiau, kad kalbu nevilties kupinu balsu.
Šaltos pilkos jos akys buvo įsmeigtos į mane.
— Tomai, aš vis dar nesuprantu, ką čia veiki. Kodėl atėjai?
Žvilgtelėjau į durininką, kuris pagavo mano žvilgsnį ir ėmė šiurenti
popierius ant savo stalo.
— Maniau, kad suprasi.
— Nes žmona nesupranta?
— Klausyk, — paskubomis išbėriau, — žinau, kad pyksti ant manęs.
Suprantu tai.
— Ne, Tomai. Pykstu ant savęs, kad prasidėjau su vedusiu vyru, kuris
augina vaiką. Tai prieštarauja mano moralės suvokimui, jau esu tau tai sakiusi.
— Maniškiam irgi.
— Ir vis dėlto mes vėl susitikome.
Po akimirkos ji paprašė, kad durininkas mane išlydėtų. Mėginau sugalvoti,
kaip įtikinti ją likti. Niekas manęs nesuprato taip gerai kaip ši moteris. Ji
neleido emocijoms imti viršaus. Jai viskas buvo juoda arba balta.
Kadaise ir aš maniau, kad tai vienintelis kelias. Bet tada tapau tėvu.
— Aš netinku Sarai, — išbėriau, — o ji — man. Jei ne Fredis, nebūtume
likę kartu.
— Suprantu, — atsakė Hilari. — Bet juk vaikai užauga. Juk Fredis nebe
ilgai gyvens jūsų namuose.
— Ne, — atsakiau pagalvojęs apie Hugo mergaites. — Ar mėgini man
kažką pasakyti?
— O argi ne akivaizdu? — Hilari vos palietė mano ranką. — Jei rimtai apie
mus galvoji...
— Rimtai.
— Tai gal turėtum nuspręsti palikti Sarą, kai parduosite namą. Bus nauja
pradžia. Tiesiog padalysite savo turtą pusiau.
— O kaip Fredis? Jam sunkus metas. Netrukus prasidės pro linis mokymas.
— Ar jam bus lengviau, jei abu tėvai jaučiasi nelaimingi gyvendami kartu?
Galvojau apie dabartinį Fredžio elgesį. Savo motinos vėrinį, kuris
neatsirado ir greičiausiai nebeatsiras. Jo įprotį užsidaryti savo kambaryje.
Atrodė, kad jis nekenčia visko, ką sakau ar darau.
 — Gal ir ne.
Hilari atsiduso.
— Tomai, nenoriu, kad manytum mane tau keliant ultimatumą. Anaiptol.
Tiesiog kaip draugė patariu į viską pažvelgti plačiau.
— Ar lauksi manęs? — paklausiau.
— Ne, — tvirtai atsakė ji. — Tada jausčiausi kalta, kad judu su Sara
skiriatės. Šį sprendimą turi priimti negalvodamas apie mane.
— Bet ar su manimi bendrausi, jei tai nutiks? — nenusileidau.
Ji pažvelgė į mane tomis ramiomis pilkomis akimis.
— Tikiuosi, Tomai. Bent jau platoniškai.
Paskui Hilari pabučiavo mane į skruostą. Taip galima pakštelėti draugą. Bet
tai reiškė kur kas daugiau. Aš tai žinojau, ji irgi.
— Pranešk, kai būsi laisvas, — švelniai pasakė. — O iki tol, mano
manymu, bus geriau, jei mudu nesimatysime. Taip bus teisinga.
Išeidamas jaučiau, kad durininkas mane stebi. Kiek jis girdėjo? Kita vertus,
negi tai svarbu? Iš dalies jutau palengvėjimą ir laimę, ko, Dievas mato,
nejaučiau jau seniai. Aš rūpėjau Hilari. Bet ji — doras žmogus. Tai man irgi
buvo labai svarbu. Žinoma, apie Čapmeną ji nežinojo. Kažkaip turėsiu
pasakyti, bet ką rengiuosi daryti iki tol?
Eidamas namo, mėginau apsvarstyti visas galimybes. Jei liksime kartu su
Sara, ar tai padės Fredžiui pereiti į pro linį mokymą? Tikriausiai ne. Beje,
jokių garantijų, kad jį pasirinks.
O jei mes neliekame kartu? Jausčiausi kaltas, bet ir Sara, ir aš būtume kur
kas laimingesni. Juk taip būtų geriau ir Fredžiui?
Be abejo, rimtai žiūriu į savo pareigas. Pasirūpinčiau, kad Sarai nestigtų
pinigų.
Bet kai atidariau duris, žmona puolė man į glėbį.
— Aš jaudinausi, — pasakė. — Nežinojau, kur išėjai. Neatsiliepei
mobiliuoju. Fredis grįžo ir atsiprašė, kad šaukė. Manau, turėjo progos viską
apgalvoti. Prašau, Tomai. Mums tavęs reikia.
Aš tikėjausi ne to. Mano galvoje buvo visiška sumaištis.
Pagalvojau apie savo tėvą, Hugą, kuris vargo be savo šeimos. Apie Hilari,
kuri neturėjo vaikų ir kuri, kad ir kaip norėtų, negalėjo suprasti, ką reiškia
augti be tėvų ar būti vienišai. Mąsčiau apie tai, koks kaltas jausiuosi, jei paliksiu
šeimą. Argi nebuvau sau pasižadėjęs, kad baigęs mokyklą elgsiuosi tik tinkamai,
ypač tas pasiryžimas sustiprėjo po Čapmeno mirties.
Dabar nepriimsiu to sprendimo. Palauksiu, kol Fredis geriausiais balais baigs
mokslus. Tada tikrai būsiu nusipelnęs gyventi savo gyvenimą. Galbūt su Hilari.
— Suteiksime Fredžiui dar vieną progą, — ištariau. — Bet, Sara, kalbu
rimtai, jei jis dar ką nors iškrės, keliaus į internatą. Taip bus geriausia. Mums
irgi.
Bet miegoti negalėjau. Kai žmona ėmė tolygiai kvėpuoti, išėjau į sodą ir
paskambinau Hilari. Įsijungė atsakiklis.
— Atleisk, jei tave įskaudinau, — pasakiau. — Noriu, kad žinotum, —
myliu tave.
Paskui grįžau į lovą.
 34

Sara

Kas nutiko mano mažajam berniukui, kuris manė, kad vaivorykštė yra
stebuklinga ir mokėjo šypsotis? Vaikui, kuriam viskas aplinkui atrodė kaip
jaudinantis nuotykis, kuris viską tyrinėjo. Į pasaulį žiūrėjo plačiai iš smalsumo
ir nuostabos išplėstomis akimis. Tai man priminė Emilę ir jos nekaltumą.
Būčiau prašiusi, kad ji, o ne Olivija būtų krikšto motina. Ji būtų atsakingiau
žiūrėjusi į savo pareigas. Tiesiog matau, kaip Emilė vedasi Fredį į koncertą arba
vežasi į sodybą pajodinėti poniu ar skinti slyvų.
Bet Emilės nebėra. O Fredis pavirto tuo nepakenčiamu paaugliu, kuris,
rodos, tik ir žiūri kaip mudu — mane ir savo tėvą — įskaudinti.
Kur mes suklydome?
— Turi tinkamai elgtis, — kitą dieną, prieš jam išeinant į mokyklą pasakiau
Fredžiui.
Tomas jau buvo išvykęs į darbą.
— Juk jau pažadėjau.
Kažką pastebėjau ant apnuogintos jo rankos. Žodis. TAIKA.
— Ar tai tatuiruotė?
— Tiesiog užsirašiau ant rankos tušinuku.
Koks palengvėjimas. Pamenu, kad tą patį dariau mokykloje, tiesa, anuomet
piešdavome besišypsančius veidukus.
— Kodėl žodis „taika“?
Jis patraukė pečiais.
— Pagalvojau, kad šiuose namuose ji nepakenktų.
Gal jis teisus.
— Labai stengiausi, — pradėjau, — bet tavo elgesys visai nepadeda.
— Žinau. Tačiau tėtis manęs nesupranta, kaip ir tavęs.
 Kažkokiu būdu mūsų vaikai mus perpranta geriau, nei mes manome.
Fredis paliko duris atrakintas. Gerai, galėsiu apsikuopti, nors reiks viską
palikti, kaip buvę. Labai gerai prisiminiau, kaip teta imdavo daiktus iš mano
kambario. Niekada nepamiršiu mano mamos nuotraukos, kuri neva dingo
skalbykloje. Nesirengiu griauti jo privatumo, kaip ji naikino manąjį.
Durų skambutis! Dabar pas mus mažai kas ateidavo. Žaidimų grupės ir
bendraklasių mamos, kurias kadaise pažinojau, subyrėjo į mažesnius būrelius.
Nebeturėjau su jomis nieko bendra. Nutraukiau beveik visus ryšius su draugais
menininkais, nes žinojau, kad Tomui jie nepatinka. Turėjau kaip įmanydama
pasistengti, kad kiltų kuo mažiau barnių. Jie kenkia Fredžiui.
Amsėdamas Džasperas puolė prie durų. Nekilnojamojo turto agentas.
— Tikiuosi, kad jūs neprieštaraujate, — pasakė jis. — Netoliese buvau su
klientu ir pagalvojau, kad galėtume apžiūrėti ir jūsiškį namą. — Jis pažvelgė į
savo automobilį, kuriame sėdėjo vyriškis. — Jis moka grynaisiais.
— Ar galite man duoti porą minučių?
Užbėgau laiptais į Fredžio kambarį, atidariau langą ir kiek aptvarkiau.
Mano nuostabai, nereikėjo labai daug laiko, nors mačiau, kad jis tiesiog viską
sukišęs po lova. Štai, — pasakiau sau, — jis stengiasi.
Įkišau nosį ir į Tomo kabinetą. Paprastai jis labai tvarkingas, bet ten buvo
dokumentų, nukritusių tarp stalo ir segtuvų spintelės. Surinkau juos. Ar tik tai
ne ta ataskaita, kurią pavogus Tomas apkaltino Fredį?
Paskambinau jam į biurą, nors jis to labai nemėgo, bet šį kartą tai svarbu.
— Taip, — po nedidelės pauzės man perskaičius pradžią atsakė jis, — tai ji.
— Ar nemanai, kad turėtum atsiprašyti Fredžio?
— Turėjai galvoje po to, kai jis mūsų už viską atsiprašys?
Tomas viskam turėjo parengęs atsakymą.
Po apžiūros nekilnojamojo turto agentas man paskambino. Namas kaip tik
toks, kokio ieškojo jo klientas. Po apžiūros jis norėtų baigti sandorį kaip
galėdamas greičiau.
— Puiki naujiena, — nudžiugo Tomas, kai vakare jam apie tai papasakojau.
Dabar visi vakarieniavome tuo pačiu metu, o tai mums nebūdinga. Iškepiau
porų ir sūrio pyragą, bet įstengiau tik šiek tiek jo nuryti.
— Bet mes neturime kur kraustytis, — priminiau aš.
— Išsinuomosime ką nors. Galėsime turėti geresnes pozicijas pirkdami.
 — Jau sakiau, — paniuro Fredis stumdamas lėkštę į šalį, — kad aš
nesikraustysiu.
— Labai blogai, — atšovė Tomas. — Šis namas ne tavo. Sprendžiame mes.
Negi jis nemato, kad taip bendraudamas su sūnumi nieko nepeš?
— Ar sakei jam apie dingusią ataskaitą? — paklausiau vyro.
Tomas gūžtelėjo lyg tai būtų visai nesvarbu.
— Tvarkydama mano kabinetą tavo motina rado dingusį dokumentą.
— Tą, dėl kurio dingimo apkaltinai mane? — griežtai paklausė Fredis.
— Iš tiesų, aš ne...
— Taip, apkaltinai.
Jau gailėjausi, kad paliečiau šią temą, nors buvo per vėlu. Turėjau nutuokti,
kad Tomas neatsiprašys.
— O dėl kraustymosi, — paskubomis įsiterpiau, — pasistengsime, kad ta
vieta tau patiktų.
— Mama, bet aš noriu likti toje pačioje teritorijoje.
— Negaliu to pažadėti, — prabilo Tomas. — Kodėl galvoji tik apie save?
— Tai nelabai sąžininga, — prasižiojau ir nutilau. — O gal sąžininga?
— Žinot ką? Galite kraustytis be manęs. Visiškai aišku, kad netiki niekuo,
ką sakau, tėti, tu net negali manęs pakęsti, — pasakė Fredis, numesdamas
įrankius ant lėkštės.
— Nesąmonė, — nesutiko Tomas.
— Tikrai? Sakiau, kad neliečiau tos prakeiktos ataskaitos, bet nesugebėjai
atsiprašyti.
Garsiai atstūmęs kėdę, Fredis išlėkė lauk ir užtrenkė duris paskui save.
Tomas patraukė pečiais.
— Sprendžia ne jis. Suaugusieji — mes.
— Ar mes jį trauksime iš čia rėkiantį ir besispardantį? — paklausiau.
Jo lūpos virto viena plonyte linija.
— Jei reikės.
Nuo tos minties man nudiegė širdį. O jei tikrai iki to prieisime?

Agentas padėjo rasti išsinuomoti namą vos už kelių gatvių, kol nuspręsime, kur
kraustysimės.
— Tu ir toliau būsi arti savo draugų, — pasakiau savo sūnui po kelių dienų,
kai perdaviau naujieną.
Tomas tebedirbo. Fredis ką tik grįžo iš mokyklos ir sėdėjo priešais
televizorių traukdamas iš pakelio traškučius, nors vakarienė jau buvo beveik
paruošta.
Jis niūriai į mane pažvelgė.
— Nebeturiu draugų. Tik ne po to triukšmo, kurį su tėčiu sukėlėte dėl
vakarėlio. Jūs tikrai man padarėte gėdą.
— Ar pamiršai vėrinį? — priminiau. — Tai kur kas daugiau nei gėda. Jam
tai sudaužė širdį.
— Juk aš atsiprašiau. Bet tikriausiai nė vienas iš judviejų nesupranta, kaip
siaubinga, kai niekas daugiau nebenori su tavimi prasidėti.
Štai ir vėl. Tas mažo berniuko veidas. Kaip jis taip greitai pasikeičia nuo
beveik suaugusio žmogaus iki vaikučio?
— Žinai, gali man viską pasakoti. Ir aš buvau paauglė, — pasakiau jį
apkabindama ir nutylėjau, kad pajutau salsvą kvapą.
— Atstok, mama, — nustūmė jis mane.
Žinoma, kad taip pasielgė. Juk jam jau penkiolika. Prisiminiau, koks tai
sudėtingas laikotarpis. Bet dėl to buvo kalti mano teta ir dėdė. Fredis gali
pasikalbėti su manimi.
Ne pirmą kartą jaučiausi įskaudinta ir supykusi. Jei Tomas būtų reagavęs į
vaikiškus Fredžio prasižengimus ramiau, gal iki to nebūtume priėję.
Artėjo paskutinė mūsų naktis. Buvo atvykę perkraustymo įmonės
darbuotojai, viskas buvo sudėta į dėžes dar iki mano vyrui grįžtant iš darbo.
— Ar pagaminai vakarienę? — paklausė jis.
— Puodai buvo supakuoti. Maniau, užsisakysime ką nors iš indų restorano.
— Juk žinai, kad nevalgau ryžių.
Tai buvo mūsų bendras pokštas. Mūsų pažinties pradžioje man labai patiko,
kad Tomas didvyriškai suvalgė didžiulį dubenį ryžių, nes nenorėjo manęs
užgauti. Bet dabar tai jau nebeatrodė romantiška. Trumpam mano mintyse
šmėstelėjo Rupertas. Kaip galėjo susiklostyti gyvenimas, jei būčiau ištekėjusi už
jo?
Ant laiptų pasigirdo dunktelėjimas. Fredis ėjo prie lauko durų.
— Kur eini? — paklausiau.
— Laukan.
 — Matome, — surūgo Tomas. — Tavo motina klausia, „kur“?
— Niekur.
— Nepriešgyniauk tėvui, — pasakiau.
Tomas prunkštelėjo.
— Vėluoji kelerius metus.
Paskui jis lyg pasiduodamas iškėlė rankas, nulėkė į savo kabinetą ir užtrenkė
paskui save duris.
Pamėginau kitą taktiką.
— Su kuo eini?
Fredis niūriai susiraukė.
— Draugu.
— Juk sakei, kad draugų neturi.
— Nejaugi.
Jis žinojo, kad sakė. Nebent melavo. Pamėginau dar kartą.
— Kuo jis vardu?
— Kam tau vardas? Tu jo nepažįsti.
— Ar jis iš mokyklos?
— Ne. — Fredis užvertė akis ir išleido garsą „ech“. — Jei nori žinoti tiesą,
mes susipažinome bare.
— Bet tu per jaunas gerti.
— Gana, mama. Ar tu, būdama mano amžiaus, esi dariusi ką nors
neleistino?
Norėjau pasakyti, kad taip. Ir kaip tik todėl dėl tavęs jaudinuosi.
— Šiandien darbo diena. Tu negali išeiti. O kaip namų darbai? — dar
mėginau.
— Viską padariau.
— Prašau grįžti iki vienuoliktos. Perkraustytojai prisistatys iš pat ankstyvo
ryto.
— O jei iki antros valandos nakties?
— Neperlenk, Fredi. Mėginu protingai susitarti. Sutarkime dėl vidurnakčio
ir nė sekundės vėliau.
Jis atsiduso.
— Jei jau taip sakai.
Apkabinau ir įkvėpiau savo berniuko aromato. Mane visada stebino tai, kad
gyvybės suteikimo vaikui stebuklas dažniausiai pamirštamas. Kiekvieną žmogų
sukūrė du kiti. Juk tai neįtikėtina?
Jis atidarė lauko duris, plūstelėjo vėjo gūsis. Vidun nukrito lietaus lašai.
— Tau reikia švarko, — tariau stebeilydama į jo marškinėlius su užrašu
NEKENČIU PASAULIO, iškeverzotu raudonu tušinuku.
— Iki.
Sūnus savo skruostu brūkštelėjo per maniškį. Kurį laiką jau taip nebuvo
elgęsis. Aštrus smakras — jis jau kelis mėnesius skutosi barzdą — paliko lengvą
paraudimą man ant odos, bet tai nesvarbu. Buvau dėkinga už tą trumputį
suartėjimą.
— Palauk, — pasakiau pamačiusi kažkokį raudoną ženklą ant vidinės riešo
pusės, — ar tai tatuiruotė?
— Neturėjau tam laiko, mama.
— Zigis?
— Juk žinai, mama. Kaip tas Deivido Buvio albumas. Taip norėčiau būti
vadinamas.
— Kodėl?
— O kodėl ne?
— Ar tai parašyta tušinuku, kaip ir ana?
— Taip. Užrašiau prieš kelias savaites. Tu tik nepastebėjai.
Ir jis išėjo.
— Nagi, — sako jis. — Ko tu lauki?
Mano kojos nenori judėti.
— Ar nepasitiki manimi? — klausia jis.
Nežinau.
Bet linkteliu.
Neturėčiau jo liūdinti.
Niekas nenori pyktis su tokiais bičais kaip Kastetas.
 35

Tomas

— Tomai, — girdžiu Saros balsą. Jaučiu, kaip ji mane kumšteli. — Fredis dar
negrįžo.
Akimirksniu pabundu. Šis įprotis liko nuo mokyklos laikų, sąmoningai jo
neatsikračiau, kad galėčiau anksčiau išeiti į darbą.
— Kiek valandų? — paklausiau ieškodamas akinių.
— Jau po trečios! Jis žadėjo grįžti iki vidurnakčio.
Kurį laiką ginčijamės dėl savo sūnaus.
— Tai su kuo jis išėjo? — piktai paklausiau.
— Su draugu, — atsakė Sara. Jos balse girdėjau išgąstį.
— Tai su kuo?
— Nežinau. — Dulsvoje šviesoje, kurią skleidžia žibintas už lango, matau,
kaip ji gniaužia kumščius. — Nepasakė.
— Turėjai jį priversti. Ar bent jau gauti draugo telefono numerį.
— Tikrai nebūtų man jo davęs.
— Grįžtu į lovą, — sakau žvilgtelėjęs į laikrodį. Man liko trys valandos
penkiasdešimt minučių, kol teks keltis į darbą.
Vėl pabundu kur kas anksčiau, nes išgirstu amsintį Džasperą. Taigi Fredis
parėjo. Pačiu laiku.
Girdžiu, kaip atsikelia Sara. Geriausia palikti tvarkytis jai. Vėliau
pasikalbėsiu su sūnumi, nors iš to nieko nebus.
Guliu lovoje, bet nei miegu, nei esu visiškai pabudęs. Tada supypsi Saros
telefonas.
Paėmiau jį.
Turiu su tavimi pasikalbėti.
Žinutė. Nuo Zako.
 Mane nupurtė šaltis. Vadinasi, ja iš tiesų negalima pasitikėti.
Galų gale, pajutau, kaip Sara įslinko į lovą.
— Fredis grįžo?
— Taip.
— Gerai.
Galėjau žmonos paklausti apie žinutę, bet juk sumeluotų. Kokia prasmė?
Tikriausiai buvau užsnūdęs, nes staiga išgirdau balsus vonioje. Tuščia vieta
lovoje šalia manęs rodė, kad Sara ir vėl atsikėlė. Ar jie supranta, kaip vėlu?
Nuėjau tenai, rengdamasis abiem paaiškinti, ką apie tai galvoju. O tada
išgirdau Fredžio prisipažinimą.
— Mama. Aš kažką nužudžiau.
Mane perliejo ledinis šaltis.
— Ką tu padarei? — paklausė Sara.
— Kažką nužudžiau.
— Nužudei žmogų? — įpuoliau vidun. Fredis susmukęs ant grindų, jo galva
guli Sarai ant kelių. Sučiupau jį už džinsinio švarko ir mėginau pakelti nuo
grindų. — Ką, po paraliais, tai reiškia?
— Neskriausk jo! — suriko Sara.
— Tai tegul jis, po velnių, paaiškina, kas čia dedasi.
Fredis šniurkščiojo, drebėjo, iš nosies tekėjo snarglys.
— Negaliu pasakyti.
Mudu su Sara mėginome sužinoti daugiau, bet jis atsisakė kalbėti. Galėjau
padaryti tik vieną dalyką.
— Kur eini? — verkė Sara. Jos akys buvo paklaikusios iš siaubo.
— O kaip tu manai? Paskambinti policijai.
Fredis ėmė rėkti. Apačioje tupėjęs šuo prisijungė kaukdamas.
— Ne! — užriko Sara. Ji čiupo už mano pižamos atlapo ir kone suplėšė. —
Dar ne.
— Sara, — pasakiau ir nusipurčiau ją. Man nutirpo lūpos. Jaučiau lyg
kalbėčiau kaip sulėtintame lme. — Argi nesupranti? Tik tiek galime padaryti.
Sekundę žiūrėjome vienas į kitą. Tada tylą nutraukė Fredžio balsas:
— Ar mama žino, kad suki romaną?
Apmiriau. Žmona pasižiūrėjo į sūnų ir atsigręžė į mane. Jaučiau, kaip per
nugarą teka šaltas prakaitas, o skruostai kaista.
 — Neįsivaizduoju, apie ką tu kalbi, — ištariau.
— Seniai girdėjau, kaip sode kalbėjai telefonu. — Fredis žiūrėjo taip, kaip
kadaise mano tėvas, pasiimdamas iš internato, — kaip į kliuvinį. — Kalbėjai su
kažkokia Hilari ir sakei, kad ją myli.
Visada nutuokiau, kad tokia diena gali išaušti. Tikimybė, kad romanas
paaiškės, yra gana didelė, nors sunku įvardyti tikslius skaičius. Juk kai žmonių
paklausia, jie paprastai meluoja. Tiesiog nesitikėjau, kad tai paaiškės dabar.
— Nėra taip, kaip nuskambėjo, — paskubomis išbėriau Sarai. — Viskas
baigta. Nutariau, kad tu svarbesnė.
— Aš svarbesnė? — pasakė ji keistai juokdamasi.
Fredis apsikabino mamą. Tiedu žiūrėjo į mane kaip į priešą.
— Gerai, — sutikau, — suklydau. Tik jau nesigink, kad neturėjai romano.
O Zakas?
— Kas jis, mama?
— Tik senas draugas. Jis vis stengiasi su manimi susisiekti, bet aš neatsakau.
— Net jei tai tiesa, mes pamiršome svarbiausią dalyką! — užrikau. — Tavo
sūnus kažką nužudė. O tu vis tiek jį gini.
— Mūsų sūnus, — atkirto ji.
— Būtent. Todėl pasielgsiu teisingai ir paskambinsiu policijai. Neginsiu
žudikų.
— Rimtai? — suklykė ji. — Tai esi vieną tokią vedęs!
Sustingau.
— Ką nori tuo pasakyti?
 36

Sara

Tai man išsprūdo, nes buvau apimta pykčio ir baimės. Bet jau nieko
nebegalėjau susigrąžinti.
— Ką tu kalbi? — tokio Tomo veido dar nebuvau mačiusi.
— Sakiau, kad kalėjau šešerius metus. Man pasisekė, kad tik tiek.
— Ką padarei? — sušnabždėjo Tomas.
Nuleidau akis žemyn, nes negalėjau pažvelgti į vyrą.
— Geriausia draugė pavartojo mano narkotikų.
Kelias akimirkas patylėjau. Jei tęsiu, kelio atgal nebus. Neturėjau
pasirinkimo. Jau per toli nuėjau. Beje, ir dėl paskutinio — paties didžiausio —
melo kaltė mane kankino taip ilgai, kad daugiau nebegalėjau tverti.
— Narkotikai buvo abejotinos kokybės. Draugei pasireiškė šalutinis
poveikis... ir ji mirė.
— Šūdas! — nusikeikė Fredis.
Šį kartą nebariau sūnaus, kad keikiasi.
Mano veidu tekėjo ašaros. Balsas trūkinėjo. Žodžius tariau neaiškiai, liežuvis
pynėsi iš baimės.
— Emilė buvo miela, gera. Niekada nepamiršiu jos tėvų akių per teismą. Jei
ne aš, jų duktė būtų gyva. Deja, niekaip negaliu to ištaisyti.
Tomas žengė atgal lyg mano artumas jam būtų nepakeliamas.
— Būtent dėl to ir sėdau į kalėjimą, — išrėžiau. — Ne vien dėl narkotikų
platinimo. Dėl netyčinės žmogžudystės.
Fredis riktelėjo:
— Tu negalėjai, mama. Juk net musės nenuskriaustum.
Dar garsiau užsikūkčiojau.
— Bet nuskriaudžiau.
 — Ar kas nors, ką man pasakojai, buvo tiesa? — tyliai paklausė Tomas.
— Taip! — čiupau jį už rankovės. Tomas ją ištraukė. Vėl pagriebiau ir vyrą
prisitraukiau arčiau, kad galėčiau pažiūrėti į akis ir parodyti, jog sakau tiesą. —
Tai paskutinis dalykas. Prisiekiu. Kalėjime buvo blogiau, nei galiu apsakyti,
Tomai. Nuolat bijojau dėl savo gyvybės. Negi nesupranti? Neleisiu Fredžiui
patirti to paties. Privalai man padėti. Turime tai išspręsti kaip šeima. Prašau!
 37

Tomas

Vos galėjau patikėti tuo, ką Sara man pasakė. Kas priešais mane stovinti
moteris? Ar iš viso kada ją nors truputį pažinojau?
— Bet jei Fredis nužudė žmogų, jis turi būti nubaustas, — pasakiau. —
Kaip ir tu buvai.
— O kaip tu? — užsiplieskė Sara. Jau nebeverkė, bet spoksojo į mane. —
Jei ne tu ir Hugas, tas vargšelis Čapmenas būtų gyvas.
— Apie ką tu kalbi, mama? — Fredis apstulbęs žvilgčiojo tai į mane, tai į
savo motiną.
— Apie nieką, — riktelėjau. — Tai nelaimingas atsitikimas, nepalyginamas
su šituo.
— Tikrai? — tyliai paklausė Sara. — Ar esi tikras, Tomai?
— Tuojau pat paskambinsiu policijai, — išrėkiau nereaguodamas į žmonos
klausimą.
Paėmiau savo mobilųjį. Man nespėjus sureaguoti, Sara griebė jį ir metė į
klozetą.
— Ne!
Aš jį ištraukiau, bet ekranas nerodė gyvybės ženklų. Trenkiau aparatą į
grindis.
— Tomai, prašau, nereikia.
Nekreipdamas į ją dėmesio patraukiau į virtuvę. Pakėliau laidinio telefono
ragelį. Tyla. Naujasis savininkas pageidavo jį atjungti.
Aš galėjau — privalėjau — eiti iš namų, sėsti į automobilį ir važiuoti į
policijos nuovadą.
Bet kažkas mane sulaikė. Atrodė, kad nebegaliu pajudėti.
Sara buvo teisi. Jei mudu su Hugu būtume pasipriešinę vyresniesiems,
Čapmenas galbūt dabar būtų gyvas.
Gal nesu geresnis už savo žmoną ar sūnų?
Paskui man kilo dar viena mintis. Ja nesididžiavau, bet vis vien negalėjau jos
atsikratyti. O ką apie mane pagalvos Hilari, jei sužinos, ką padarė Fredis?
Grįžau į miegamąjį. Ilgai sėdėjau ant lovos krašto ir nieko nereginčiomis
akimis spoksojau į sieną. Paskui suvokiau, kad dėl streso ėmė skelti galvą.
— Miegosiu svečių kambaryje, — išgirdau Sarą sakant Fredžiui.
Dar minutėlė ir eisiu.

Po kelių valandų mane pažadino perkraustytojų beldimas į duris. Pramiegojau.

To dar niekada nėra buvę. Paskui viską prisiminiau.
Mano sūnus kažką nužudė. Mano sūnus — nusikaltėlis.
Paskubomis atsikėliau. Turiu susisiekti su policija. Žinoma, jie norės žinoti,
kodėl nepaskambinau vakar. Man tereiks jiems pasakyti teisybę. Telefonas.
Sutrikau. Fredį apklaus, gal suims. Turėsime rasti advokatą. Tokį, kuris išpeš
visą tiesą.
Ką pasakys žmonės, kai viskas paaiškės? Kaip reaguos mano viršininkai, kai
tai pasirodys spaudoje? Mintyse regėjau antraštes: Aktuarijaus sūnus kaltinamas
žmogžudyste. Potekstė bus tokia, kad jei nusikaltimas atliktas aukštesniojo
sluoksnio atstovo, vadinasi, kalti tėvai.
O kaip tos vargšės aukos gimdytojai, kad ir kas jie būtų? Nė negalėjau apie
juos pagalvoti. Pernelyg siaubinga.
— Sara! — sušukau.
Jokio atsako. Gražiai paklota svečių kambario lova rodė, kad ji nė nebuvo
atsigulusi.
Nuėjau į Fredžio kambarį. Durys atviros. Jo piešiniai tebekabėjo ant sienos.
Bet mano sūnaus — nė ženklo.
Nuskubėjau į virtuvę.
Žmonos irgi nė kvapo.
Radijas įjungtas. Vietinė stotis. Saros mėgstamiausia.
Naujausias pranešimas. Automobilių servise „Long Road“ rastas vyriškio kūnas.
Policija ieško jaunuolio, vilkinčio džinsinį švarką, kuris vakar buvo pastebėtas
bėgantis iš įvykio vietos į laukiantį automobilį. Pranešime, kai paaiškės daugiau
detalių.
— Greičiau!
— Ne, turime palaukti.
Nepakankamai ilgai.
Mūsų nebėra. Pasukame už kampo.
Mane pykina.
Ką mes padarėme?
Norėčiau, kad būtume neatėję.
Turėjo būti smagu.
Bet mes jį sužeidėme.
Jis nesikėlė.
— Važiuok. VAŽIUOK!
 38

Sara: Karališkasis Trūro teismas

— Visiems stot, — sako teismo tarnautojas.

Keliai daužosi vienas į kitą. Kad ir kaip stengčiausi, negaliu jų suvaldyti.
Mano dantys kalena. Pažastys prakaituoja.
Prisimenu kitą teismą. Mano teismą. Emilę.
Emilė...
Jos tėvai buvo ten, žiūrėjo į mane, kaip ir Rupertas, vyresnysis jos brolis.
Žavėjausi juo.
— Ir tu jam patinki, — sukikeno Emilė, kai pasikvietė mane pas savo tėvus
per Kalėdas, kai mokėmės pirmame kurse.
Paskui mane pasikvietė Velykų, o vėliau praleisti vasarą.
— Tu — šeimos dalis, — pasakė jos motina.
Man patiko būti šiltoje, patogioje virtuvėje. Ji buvo didžiulė, ant sienų
kabėjo milžiniškos jojimo varžybų laureato kokardos.
Emilės mama kepė blynus pusryčiams. Oho, kaip skaniai jie kvepėjo!
— Imk dar, brangioji. Tu turi šiek tiek pasitaisyti.
— Jūs man pernelyg maloni.
— Nesąmonė. Mums patinka, kai čia būni. Labai gera žinoti, kad Emilė
turi tokią gerą draugę kaip tu. Mes labai jaudinomės, kai ji vyko į meno
mokyklą, juk taip, Dagai?
Emilės tėvas linktelėjo.
— Mūsų duktė — miela mergina. Bet kartais būna per gera ir nukenčia.
Plaukiojome upėje. Jodinėjome ant ponių be balnų.
Iki vėlumos sėdėjome sode, gėrėme kokteilius ir klausėmės Leonardo
Koeno. Vieną vakarą Ruperto ranka įslydo į manąją. Jis mane pabučiavo, kai
Emilė nuėjo miegoti. Apsvaigo galva. Be jo, taip mane bučiavęs yra tik vienas
žmogus. Kad ir kaip ironiška, bet tai Tomas. Mano kūnas prisiglaudė prie
Ruperto, bet jis atsitraukė.
— Ne čia, — pasakė. — Vėliau. Atvyksiu pas Emilę semestro gale.
Negalėjau sulaukti!
— Kaip būtų šaunu, jeigu judu pamiltumėte vienas kitą ir susituoktumėte,
— svajingai kalbėjo Emilė. — Būtume svainės.
Draugės mintyse pasaulis visada atrodė gražus. Bet juk jai nereikėjo dėl
nieko jaudintis. Tėvai davė daugybę pinigų. Ji neturėjo užsiimti tuo, kuo aš,
kad sudurtų galą su galu.
Kurį laiką man sekėsi nuo jos viską slėpti. Sunku nebuvo, juk ji tokia naivi.
Bet vieną vakarą, per vakarėlį, paprašė užsitraukti vieną iš mano suktinių.
— Tavo suktinės taip viliojamai kvepia, — pasakė.
— Geriau nereikia.
— Kodėl?
— Nes tai nėra įprastos cigaretės, Emile.
Ji nusijuokė.
— Žinau. Juk tai žolė, ar ne? Nesu tokia kvaila.
— Nesakiau, kad tu kvaila. Bet šitai gali apsukti galvą.
Ji išpūtė akis.
— Tai kodėl tu jas rūkai?
— Nes kartais noriu pamiršti tai, kas sukasi mano galvoje.
— Tik vieną mažą dūmą.
Emilė čiupo suktinę man iš rankos.
— Mhm, — sumurmėjo, — gera.
Paskui ėmė skausmingai kosėti.
— Ar gerai jautiesi?
— Žinoma.
Paskui Emilė ėmė rūkyti nuolat. Negalėjau jos sulaikyti, juk buvo suaugusi.
Be to, sakiau sau, kad tai tik kanapės.
Tačiau vieną vakarą ji buvo pas mane, kai užsuko nuolatinis klientas.
— Aš ne viena, — perspėjau jį.
— Nepaisykite manęs, — sučiulbėjo Emilė.
Jei man taip smarkiai nebūtų stigę pinigų, būčiau liepusi ateiti jam kitą
kartą.
 Tad ištiesiau jam pakuotę pro duris ir susigrūdau pinigus į galinę džinsų
kišenę.
— Viskas gerai, — pasakė Emilė. — Žinau, kad pardavinėji tabletes.
— Ką?
— Kai kas man sakė. Koks jausmas?
— Pavojinga. Gali būti bet kada areštuota.
— Tai kodėl tai darai?
— Dėl pinigų.
— Galėčiau tau šiek tiek duoti, jei reikia paskolos.
Apkabinau ją.
— Labai miela. Bet neleisiu tau to padaryti.
— O jei iš tavęs šiek tiek nupirkčiau?
— Jokiu būdu.
— Aš noriu pamėginti.
— Tikrai ne! Pati jų daugiau nevartoju.
— Sara, — pasakė Emilė suėmusi mane už rankos, — argi nematai? Tėvai
visą gyvenimą mane lepino. Noriu gyventi, eksperimentuoti. Aš — suaugusi.
— Atleisk, — pasakiau, — tik ne iš manęs.
Paskui žiemos semestro pabaigoje nuėjome į vakarėlį. Pasiėmiau ir savo
slaptą prekę. Nauja partija. Vienas iš nuolatinių mano klientų pasisiūlė ją
perpirkti ir norėjo vėliau su manimi susitikti. Būčiau gavusi pakankamai
pinigų būsimam semestrui. Vilkėjau blizgančią suknelę, kurią radau vietos
labdaros parduotuvėje, ir daugiau nei įprastai dėmesio skyriau akims —
pridėjau mėlynų ir sidabrinių blizgučių. Rupertas turėjo atvažiuoti tą patį
vakarą, kad kitą dieną mus parvežtų į ūkį. Norėjau atrodyti kaip įmanoma
geriau.
Nusigavome prie aukšto, Viktorijos stiliaus studentų bendrabučio, kuriame
vyko vakarėlis. Lauke stovėjo perpildyti šiukšlių konteineriai, ant langų kabėjo
sudriskusios užuolaidos. Trenkė šiukšlynu, bet Emilei tai atrodė kieta.
Kažkas padavė mums po stiklinę prasto baltojo vyno ir mudvi susiradome
vietą ant sofos.
— Kas tai? — paklausė Emilė, kai atsegiau kuprinę patikrinti, ar mano
pakuotė tebėra. Aišku, kad tebebuvo, bet aš nervinausi. Tai pats didžiausias
mano sandoris.
 — Nieko, — pasakiau ir greitai užsegiau.
Žiūrėjau į kambaryje susispietusius žmones. Kiek galėjau matyti, mano
kliento nebuvo.
Ji patraukė pečiais.
— Eisiu pašokti. Nori kartu?
— Tiesą sakant, man reikia į tualetą.
Pagalvojau, gal mano nuolatinis klientas sukiojasi kažkur ten. Bet jo
nebuvo.
Kai grįžau, buvo susirinkę dar daugiau žmonių. Traukiau prirūkytą orą. Visi
šoko. Kai kas susiglaudę, kai kas rateliais, mojavo rankomis, buvo pusiau
sustingę. Paskui, savo nuostabai, pamačiau ateinantį Rupertą.
— Maniau, kad susitiksime pas mus, — pasakiau mėgindama nuslėpti, kad
esu sutrikusi. Nenorėjau jo sutikti, kol neužbaigiau sandorio. Jis gali mane
pamatyti.
— Eismo nebuvo. Emilė man davė adresą, jei persigalvočiau. Taigi
atvažiavau čia.
Jis taip gražiai kalbėjo. Be to, buvo toks gražus su tais savo kirpčiukais ir
mėlynu aksominiu švarku. Į mane pažvelgė susižavėjęs.
— Sara, tu atrodai pribloškiamai.
Jis žengė arčiau ir stipriai pabučiavo. O Dieve! Buvo taip pat puiku, kaip ir
aną kartą. Prisiminiau Emilės žodžius. Kaip būtų šaunu, jeigu judu pamiltumėte
vienas kitą ir susituoktumėte. Būtume svainės.
Visą amžinybę taip ir stovėjome bučiuodamiesi. Dar nebuvau nieko
panašaus jautusi. Rupertas buvo kitoks. Jis — vyras.
— Tai kur mano mažoji sesutė? — paklausė, kai galiausiai atsiplėšėme
vienas nuo kito.
— Šoka.
Abu stebeilijomės į suprakaitavusių kūnų, besitrinančių vienas į kitą, minią.
— Nematau jos.
— Ir aš ne.
Nuo dūmų ėmė ašaroti akys. Man reikėjo nosinės. Tada ir pamačiau. Mano
kuprinė dingo.
— Atsiprašysiu minutėlę, — pasakiau. — Rodos, kai ką palikau tualete.
— Pasidairysiu jos. Turi būti kažkur čia, — nusišypsojo Rupertas.
 Tualetas buvo užrakintas. Labai ilgai laukiau, kol kažkas išėjo.
— Ar nematei čia kuprinės? — paklausiau.
— Atleisk, ne.
Krūtinę užliejo panika. Toje kuprinėje buvo daugiau kaip penkiasdešimt
tablečių. O jei kas nors jas rado? Man galas. Joje buvo ir mano asmens
duomenys. O kur dar už jas išleisti pinigai? Man reikia pinigų sumokėti
tiekėjui.
Išpuoliau atgal į koridorių ir atsitrenkiau į merginą iš peizažų piešimo
paskaitų.
— Tavęs ieškojo Emilė. Kažkas rado tavo kuprinę ir padavė jai.
Ačiū Dievui. Bet tada mane nutvilkė kita mintis. Tikiuosi, ji nepaėmė
tabletės? Tikrai ne.
— Manau, ji virtuvėje.
Bet ten Emilės nebuvo. Patikrinau miegamuosius, nors žinojau, kad mano
draugė ne tokia. Bet vis tiek sutrukdžiau ten įsmukusiai porelei.
— Atsiprašau, — greitai sumurmėjau ir uždariau duris.
Grįžau į svetainę. Kažkas negerai. Žmonės būriavosi apie kažką ant grindų.
Merginą, gulinčią ant grindų. Ne. Negali būti.
Prislinkau arčiau. Prie jos klūpėjo Rupertas.
— Emile. Emile, kas atsitiko? Ar girdi mane?
Ji purtėsi, akys užverstos. Lyg būtų ištikęs priepuolis. Šalia — mano
kuprinė.
— Kas nors iškvieskite greitąją! — suriko Rupertas.
Anuomet neturėjome mobiliųjų. Bent jau ne tokie žmonės kaip aš. Kažkas
man ištiesė saviškį. Kai spaudžiau skaičius, drebėjo pirštai.
— Greitąją, — klykiau, — greičiau!
Emilės veidas ėmė mėlti. Rankomis pradėjau maigyti jos krūtinę,
karštligiškai mėginau prisiminti skubiosios pagalbos pamokas mokykloje.
Paskui įpūčiau jai į burną.
Nieko.
— Emile! Padėkit! — šaukiau. — Kas nors padėkit!
Staiga muzika nutilo. Stojo mirtina tyla. Žiūrėjau į gražų, širdelės formos
draugės veidą. Neįtikėtinai mėlynos jos akys pakilo prie vokų. Iš burnos virto
putos.
 — Emile, prašau neišeik. Kiek tu suvartojai?
— Apie ką tu kalbi? — suriko Rupertas.
Prieš man atsakant abu pastebėjome mažą plastikinį maišelį, nukritusį prie
Emilės.
— Nebūčiau jai leidusi mėginti! — šaukiau. — Ji pavogė iš manęs.
— Ką, po velnių, padarei, Sara?
— Nenorėjau. Ne. Emile! Ne!
Po penkių valandų Emilė mirė. Jau buvau suimta. Autopsija parodė, kad
narkotikai buvo užkrėsti. Pakako vienos tabletės jai nužudyti.
Teisme mano likimas buvo iš anksto nulemtas. Iš tiesų, norėjau būti
įkalinta. Turėjau sumokėti už tai, ką padariau.
Bet didžiausia bausmė buvo žiūrėti į Emilės tėvų ir Ruperto veidus. Jo
skruostais riedėjo ašaros. Jis niekada neatrodė iš tų vyrų, kurie gali pravirkti.
Kaip galėjai tai padaryti? Kaip? Kaip?
Nuo to laiko nešiojuosi šią kaltę ir skausmą. Atiduočiau bet ką, kad
sugrąžinčiau Emilę. Išskyrus vieną dalyką. Mano brangųjį vienintelį sūnų.
Štai kodėl šiandien esu čia.
Pasižiūriu į kaltinamąjį, kuris neramiai mindžikuoja nuo kojos ant kojos.
Minutę galvoju, kad tas jaunas vyriškis yra mano sūnus.
Jis nė nepanašus į Fredį. Sudėjimas kiek tvirtesnis, bet garbanos tokios pat
juodos.
Jis turi sėsti į kalėjimą. Ne mano sūnus.
Aš tik turiu patylėti.
ANTRA DALIS

Sara
 39

— Greičiau, — sušnypščiau Fredžiui, įsitikinusi, kad Tomas užmigo.

Išsėlinau iš svečių kambario, kur gulėjau nesumerkdama bluosto, ir
nusėlinau pro durų plyšį pažvelgti į savo vyrą. Jo krūtinė kilo ir leidosi taip
ramiai, lyg visiškai nieko nebūtų įvykę.
Šis žmogus nuolat mane kaltino, kad daug ką slepiu. Bet jis mezgė romaną.
Kaip ilgai?
Nesvarbu. Mano sutuoktinis veidmainis. O dabar rengiasi įduoti mūsų
sūnų. Fredis nebūtų galėjęs nieko nužudyti. Jis tiesiog ne toks.
Bet tu nužudei Emilę, — pasigirdo balselis mano galvoje. — Jei nebūtum
numetusi savo kuprinės, ji niekaip nebūtų gavusi tabletės.
Mano sūnus kniūbsčias gulėjo ant lovos ir kūkčiojo. Už lango lijo, lašai
barbeno į stiklą.
Pažvelgiau į laikrodį — pusė penkių. Laiko nedaug. Tomas gali atsikelti bet
kurią akimirką. Buvau nustebusi, kad jis nenusileido čia ir nepatraukė į
artimiausią policijos nuovadą, išgirdęs Fredžio prisipažinimą: Aš kažką
nužudžiau.
— Greičiau, — pakartojau, šįsyk reikliau. — Turime eiti.
Fredžio balsą slopino pagalvė.
— Kur mes vyksime?
— Prie jūros, — atsakiau.
Iki tos akimirkos, kol ištariau tai, teplanavau keliauti kuo toliau nuo šitos
vietos. Bet kaip tik tada mano atmintyje švystelėjo vienintelis prisiminimas, kai
mes kaip šeima buvome laimingi — tą vasarą Kornvalyje.
Prisiminiau, kaip tada, mums einant nuošaliu slėniu, pamaniau, kad tai
būtų puiki vieta, jei tektų slėptis. Nevyksime į tą pačią vietą, jei kartais Tomas
susiprotėtų, bet pasirinksime tą pačią kryptį. Susirasime nuošalią vietą. Gal
Fredis suklydo, gal tik pamanė, kad kažką nužudė.
Žinoma, norėjau daugiau jo paklausinėti. Bet žinojau, kad jei spausiu, su
manimi neis. Jis net gali pabėgti. Nežinočiau, kur sūnus. Būčiau viena iš tų
nuolat ieškančių motinų. Nuo šios minties man pasidarė bloga. Geriau mirti.
Turėjome veikti greitai.
— Susirink daiktus, — liepiau ir nutempiau sūnų nuo lovos. Nors kartą jis
nesipriešino.
Besirengdama persikraustyti, jau buvau surinkusi būtiniausius dalykus,
įskaitant mūsų pasus.
— O kaip Džasperas? — paklausė Fredis.
— Jis, žinoma, vyks kartu, — atsakiau.
Fredis sustingo prie savo lovos. Ėmiau prakaituoti. Mes švaistome laiką.
— Jei man padėsi, jie tave įkiš už grotų, mama.
Gūžtelėjau.
— Jei taip padarys, aš susidorosiu.
— Ar tu irgi esi kažką nužudžiusi? — tyliai paklausė jis.
Irgi. Man pasidarė bloga.
— Ne taip paprasta. Vėliau papasakosiu. O dabar, eime!
Neįsivaizduoju, kaip ištempiau jį ir Džasperą iš namų. Dėl lietaus buvome
nuleidę galvas, retkarčiais apsidairydavome, ar niekas mūsų neseka. Tikėjausi,
kad gatvė bus tuščia, bet prasilenkėme su dar vienu žmogumi, vedžiojančiu
šunį. Nepažinau jo. Be to, praeivis paslapčia kalbėjo telefonu ir visai nenorėjo,
kad kas nors pastebėtų.
Pro šalį pravažiavo sunkvežimis, jo ratai šliurpsėjo šlapia gatve, kai šiek tiek
prilėtino. Ar vairuotojas mus pamatė? Ar jis, ryte išgirdęs naujienas, galės
papasakoti, kad matė moterį, berniuką ir šunį, einančius šiaurinio Londono
gatvėmis?
Kai pasiekėme traukinių stotį, ji buvo uždaryta.
— Eisime iki kitos, — pasakiau.
Kol nukaksime, atidarys, be to, bus nuošaliau namų. Tikėkimės, kad niekas
ten mūsų nepastebės.
Fredis keistai pasižiūrėjo.
— Nemaniau, kad taip galėtum, mama.
— Kaip?
— Taip apgaulingai.
Gūžtelėjau. Teta mane vadindavo apgavike, kai buvau paauglė. Vis dar
skaudėjo. Bet šį kartą mėginu išsukti ne savo kailį. Kokia motina to
nepadarytų dėl sūnaus?
Geri tėvai yra tie, kurie nieko nenužudė, — kirbėjo įkyrus balselis galvoje.
— Kas iš tikrųjų nutiko? — paklausiau mums žingsniuojant toliau.
Lietus liovėsi, bet buvome kiaurai permirkę. Jaučiau, kaip vanduo teka už
mano striukės, paskutinio prieš išeinant pačiupto daikto, apykaklės. Džasperas
ėjo koja kojon su mumis ir nė nebandė uostinėti, kaip paprastai elgdavosi. Lyg
suprastų, kad viskas rimta.
— Negaliu pasakyti.
Giliai įkvėpiau. Per visus tuos metus suvokiau, kad Fredžio negalima spausti.
Dabar taip pat.
— Kai parėjai namo, pasakei mums, kad kažką nužudei, — atsargiai
prabilau.
Norėjau, kad jis tai paneigtų. Bet sūnus tylėjo.
— Ar tai tiesa? — paklausiau. Dabar jau rimtai bijojau.
— Ne vien tai. Tu nesuprasi.
— Pamėgink. — Supratau, kad kalbu nekantriai. — Tai rimta, Fredi.
— Manai, kad to nesuvokiu? — balsas buvo kandus, beveik piktas. — Bet
pasakyti negaliu, nes patektum į dar didesnę bėdą. Mėginu tave apginti. Tada
tu bent galėsi pasakyti, kad nieko nežinojai.
Jei čia būtų Tomas, apkaltintų Fredį manipuliavimu. Taip jis stengdavosi
išvengti tiesos — apsimesdamas, kad gina mane, o ne save.
— Nesvarbu. Tiesiog turiu žinoti. Kas atsitiko? Kaip tai įvyko? Kitaip
negalėsiu padėti.
— Negalėsi man padėti? — paklausė jis. Balsas buvo kaip mažo berniuko.
— Bet aš tavo sūnus. Tu ne tokia kaip tėtis, juk būsi mano pusėje.
Jis per gerai mane suprato.
Čiupo mane už rankos. Pirštai įsirėžė į manuosius.
— Aš tik galiu pasakyti, kad to nenorėjau.
Šmėstelėjo viltis.
— Ar tai buvo nelaimė?
— Panašiai. Nemaniau, kad kas nors mirs.
— Ar tu tikras, kad kažkas mirė? O jei tu... Tik per klaidą kažką sužeidei?
— Turėjai jį pamatyti.
 Vadinasi, tai buvo vyras.
— Niekas nebūtų išgyvenęs, — sumurmėjo sūnus per ašaras. — Aš nenoriu
į kalėjimą, mama.
Mano mintys pašėlusiai sukosi.
— Gal ir neteks, jei papasakosi man tiesą. Rasime gerą advokatą...
— Niekas manimi nepatikės, mama. Niekas niekada netiki.
— Aš tikiu.
— Nes esi mano motina.
Jis buvo teisus. Bent jau ne teismo salėje.
Priešais išdygo kita stotis. Atidaryta. Mačiau uždegtą šviesą. Beprotybė.
Negaliu atiduoti savo sūnaus. Mums nepavyktų išsisukti. Pasekmės būtų dar
blogesnės, jei mėgintume pabėgti.
— Gal mums vis dėlto reikėtų nueiti į policiją, — pasakiau šiek tiek
abejodama.
— Prašau, mama, — pasakė Fredis. Balsas drebėjo iš baimės. Labiau kaip
vaiko, o ne paauglio, kuris nuolat apsimetė vyresniu. — Neleisk jiems manęs
pasiimti.
Štai kas. Esmė ta, kad turėjau priimti sprendimą, kuris gali mus arba
išgelbėti, arba sužlugdyti. Kažkoks vargšas žmogus jau mirė. Niekas negali jo
sugrąžinti. Vis dėlto kokį netinkamą pavyzdį parodyčiau savo sūnui?
— Prašau, — pakartojo jis.
Prisiminiau motinos veidą, kai paskutinįsyk ją mačiau. Nepaliksiu Fredžio
kapanotis pačiam, kaip man teko po jos mirties. Mintyse mačiau nepritariančią
tetos grimasą. Ne geresnė už savo motiną. Prisiminiau tą dieną kalėjime, kai
suveikė pavojaus signalas.
Per garsiakalbius pranešė, kad būsime užrakintos savo kamerose, kol
situacija vėl bus valdoma.
— Tikėjausi, kad taip bus, — pasakė kameros kaimynė.
— Kas?
— Ta kaimynė kaimynystėje. Ji visada gauna šviežienos.
— Ji ją subadė?
— Išprievartavo.
— Kaip? Juk ji moteris.
— Bet juk turi kumščius.
 — Nesuprantu.
Mano kameros kaimynė prunkštelėjo, o bedantė burna išsiviepė.
— Kur tu visą gyvenimą buvai?
Maniau, kad čia pat apsivemsiu.
— Tau pasisekė, kad sėdi su manimi, o ne su ja, — tęsė.
— Ar ta moteris jau kada nors taip elgėsi? — tylutėliai paklausiau.
— Daugybę kartų. Bet sargybiniai užmerkia akis.
— Kodėl?
— Manome, kad tai juos stimuliuoja.
Nuo to prisiminimo mane sutąsė ir dabar.
Kaip galėčiau leisti Fredžiui visa tai išgyventi?
Nuėjau prie kasos, užsitraukusi kepurę iki pat akių.
— Du bilietus į Trūrą.
Važiuosime per Padingtoną, bet ten bus saugiau pirkti tolesnius bilietus. Jie
gali mūsų ieškoti pagrindinėje stotyje. Tomas jau tikrai pastebėjo, kad mūsų
nebėra. Įtariu, jis paskambino į policiją, perdavė nuotraukas, kad mus galėtų
pažinti. Pareigūnai peržiūrės vaizdo medžiagą iš traukinių stoties kamerų.
— Kur, po velnių, tas Trūras? — kai laukėme sėdėdami ant suoliuko,
paklausė Fredis.
Vėl ėmė lyti. Džasperas gulėjo man prie kojų ir patikliai žvelgė į mus.
— Toli, — atsakiau.
Atvyko traukinys.
— Sėsk prie lango, — paliepiau. Fredis įsikibo man į ranką. Jis to nebuvo
daręs nuo pradinės mokyklos laikų. Jau buvo aukštesnis už mane.
Nepaisydama visko, jaučiau, kaip užlieja šiluma. Jam tik penkiolika. Tokio
amžiaus paaugliams vis dar reikia globos.
— Nenorėjau nieko nuskriausti, — sušnabždėjo jis.
— Žinau.
— Ar viskas bus gerai? — paklausė.
— Taip, — pasakiau sukryžiavusi pirštus.
Kurį laiką sėdėjome tylomis ir žiūrėjome į akyse pralekiančius namus.
Saugias vietas, kuriose ką tik įsižiebė lempos. Viduje — eilinės šeimos.
— Žinoma, kad bus.
 40

Visą kelią iki Padingtono laukiau, kol kažkas prieis ir palies man petį. Kad ir
kas ten nutiko, dabar esu tiek pat kalta kiek ir Fredis. Na, beveik tiek pat —
esu bendrininkė.
Bet nieko nenutiko. Kai atėjo laikas išlipti, drebėte drebėjau iš nervų. O štai
Fredis buvo susikaupęs. Pernelyg susiėmęs. Lyg jau būtų šitai daręs. O gal jis tik
apsimetė, kad paslėptų savo sielvartą?
— Ar galėčiau įsigyti žurnalą? — paklausė, kai žingsniavome pro kioską.
— Ne, — atsakiau, detaliai studijuodama išvykimo tvarkaraštį.
Kuo mažiau žmonių mus pamatys, tuo geriau. Džasperas timptelėjo savo
pavadėlį. Aš staiga suvokiau, aišku, per vėlai, kad jis išskiria mus iš minios. Vis
tiek negalėjau jo palikti.
Dabar jaučiausi supykusi, labiau ant savęs nei ant Fredžio. Neteisingumas
to, ką šiuo metu dariau, slėgė man pečius. Smilkiniai tvinkčiojo. Panašiai buvo,
kai mirė Emilė, bet dabar kitas atvejis.
Penzanso traukiniu daugiausia važiavo verslininkai, kiek buvo galima spręsti
iš jų portfelių ir įnirtingai maigomų nešiojamųjų kompiuterių klavišų.
Suvokiau, kad mums reikėjo rezervuoti vietas. Kita vertus, tai būtų į mus
atkreipę dėmesį. Geriau įsitaisyti ant vienos iš likusių laisvų dvigubų sėdynių ir
neišsiskirti. Džasperas įsitaisė erdvėje tarp mano kelių ir priešais esančios
sėdynės. Lyg būtų supratęs, kad turi elgtis ramiai.
Ačiū Dievui, niekas mūsų nekalbino. Jei būtų, tektų sukurti istoriją.
Keliaujame aplankyti sergančios tetos. Išvykome paskubomis. Trumpai ir
paprastai. Tik faktai.
Po poros stočių traukinys sustojo ir nebepajudėjo. Po dešimties minučių
traukinio mašinistas pranešė, kad iškilo problemų dėl variklio ir mes turime
išlipti bei palaukti pakaitinio traukinio.
— Manai, kad tai gudrybė? — paklausė kiek per garsiai Fredis.
— Šššš, — paslapčia pasakiau ir karštligiškai apsidairiau, ar niekas negirdėjo.
 Bet visi buvo pernelyg susirūpinę, kad reikia išlipti, ir murmėjo dėl
susidariusios situacijos. Bent jau atsirado proga pavedžioti Džasperą.
Galų gale atvyko kitas traukinys. Jo mašinistas paskelbė, kad jis teiks ir
vietinio susisiekimo paslaugas. Vadinasi, bus daugiau keleivių, mažiau erdvės ir
padidės šansų, kad mus kas nors pastebės ir įsidėmės. Jis stojo nedidelėse
stotyse, kurių nebuvo pirminiame maršrute. Žiūrėjau pro langą ir svarsčiau,
kaip klostytųsi gyvenimas, jei būčiau užaugusi viename iš šių provincijos
miestelių su motina, o ne su dėde ir teta prašmatniame kotedže Šiaurės Harou
pakraštyje. Gyvenimas tikra loterija. Jei mama nebūtų mirusi... Jei manęs
nebūtų pagavę dėl narkotikų. Jei Fredis nebūtų išėjęs praėjusį vakarą, šiandien
kraustytumėmės į išnuomotą namą. Aišku, jiedu su Tomu vėl būtų susikibę.
O kas dabar? Kur gyvensime? Prisiminiau laikus, kai paleido iš kalėjimo.
Mane prižiūrintis pareigūnas išrūpino vietą nakvynės namuose. Ten buvo šalta
ir purvina. Tualetas visada užkištas. Naktimis tekdavo duris užstumti stalu, nes
žmonės mėgindavo pasukti rankeną. Visi vartojo narkotikus, išskyrus mane.
Aš bent jau šią pamoką išmokau.
Paskui nakvynės namus uždarė. Neturėjau kur eiti. Teko miegoti gatvėje.
Mano pirštai buvo tokie sušalę, kad negalėjau suimti monetų. Negi dabar taip
bus mudviem su Fredžiu?
Ne, — paliepiau sau. — Susiimk. Turėjau pinigų. Na, bent jau turėsiu, kai
namas bus parduotas. Prisijungsiu prie bendros mūsų sąskaitos.
Bet Fredis kažką nužudė, visai kaip aš myriop pasiunčiau Emilę. Pinigai
neišgelbės. Mūsų ieškos.
Kaip mano gyvenimas galėjo šitaip pasikeisti vos per porą valandų? Vakar
buvau motina ir žmona, gyvenanti visiškai kasdienišką gyvenimą. Dabar
sprunkame nuo įstatymo. Bet kurią akimirką Tomas gali paliesti man petį.
„Susapnavai dar vieną košmarą“, — pasakytų jis.
Ak, jei taip ir būtų.
Sudrebėjau. Skrandį skaudėjo iš alkio, nors puikiai žinojau, kad ką nors
suvalgiusi apsivemčiau.
Tačiau žmogžudystė, rodos, nepakenkė mano sūnaus apetitui.
— Ar galėčiau nusipirkti sumuštinį? — paklausė Fredis pastebėjęs tarp
kėdžių stumiamą vežimėlį. — Aš išbadėjau.
Atsegiau savo rankinuką. Ten gulėjo šimtas svarų. Laimei, banke buvau
prieš dvi dienas. Jei išsigryninčiau daugiau, mus susektų. Tad šitai tik
paskutiniu atveju. Bet kas tada?
Pasižiūrėjau į savo laikrodį. Kelios minutės po devintos ryto. Pinigai už
parduotą namą jau turėtų būti mūsų bendroje sąskaitoje. Tiksliai pusė. Tai
sąžininga. Taip teismas ir įvertintų po ilgai trukusios santuokos kaip mūsiškė.
Paskubomis mobiliuoju juos pervedžiau į savo asmeninę sąskaitą. Joje niekada
nebuvo daug pinigų — tik uždarbis už piešinius, kurį Tomas liepė pasilikti
savo reikmėms.
„Tu užsidirbai“, — sakydavo jis. Anuomet mokėjo būti net labai dosnus.
Prisiminus vyrą man suspaudė skrandį. Bet kartojau sau, kad ne dabartinio
Tomo aš ilgiuosi. Senojo. Vyro, kuris pamilo mane prieš tiek daug metų po
piešimo pamokos.
— Pažiūrėk pro langą, mama, — kumštelėjo Fredis.
Aiktelėjau. Važiavome palei pat jūrą. Mano sūnaus balsas atrodė pakerėtas,
visai kaip to mažylio, kuris mėgo ragauti lietų.
Važiavome vis toliau. Pakrantę pakeitė kalnai, bet paskui ir vėl nusileidome
prie jūros.
Kai kurių stotelių pavadinimai buvo tokie, kad net nebuvau girdėjusi.
Kažkuriuo metu traukinys nusileido į lygumą, kur aplinkui driekėsi didžiuliai
laukai. Tokių vietų niekas nelanko. Traukinys stabtelėjo mažytėje stotelėje. Juk
kalbėjome apie nuošalią vietelę.
Atsistojau ant kojų.
— Čiupk kuprinę, — pasakiau Fredžiui. — Čia mūsiškė.
— Maniau, kad mes vykstame į Trūrą.
— Persigalvojau, — paskubomis pasakiau imdama Džaspero pavadėlį. —
Tai mūsų vieta.
Vos nepasakiau „dalia“.
Išlipome tik mes. Stebėjome nuvažiuojantį traukinį. Košė vėjas, tad šiek
tiek ėmė drebulys.
— O kas dabar, mama?
— Eisime.
Kai išėjome, niekas netikrino bilietų.
Jokių automatinių atitvarų kaip Londone. Buvau teisi, čia slėptis lengviau.
Virš galvos praskrido žuvėdra. Beveik teko pasilenkti. Už laukų mačiau
blizgančią jūrą. Gyvatvorėse žydėjo mėlynos laukinės gėlės. Lyg būčiau žengusi
pro duris ir atsidūrusi kitoje šalyje.
— Aš alkanas, — pasakė Fredis ir sugrąžino į realybę.
— Traukinyje valgei sumuštinį.
— Tai buvo labai seniai. Džasperas irgi išalko.
Norėjau dar kartą jo paklausti, kas nutiko praėjusią naktį. Bet gal jis teisus
— kai mus suras, policijai visiškai nuoširdžiai galėsiu pasakyti, kad nieko
nežinau.
Be to, turėjau save įtikinti, kad sūnus nenorėjo padaryti nusikaltimo. Jei
man sako tiesą, gal aš irgi nebūčiau galėjusi to padaryti. Nutariau patylėti.
Ši vieta apleista. Gatvelės siauros ir vingiuotos, gyvatvorės tokios aukštos,
kad jaučiausi kaip tunelyje. Automobilis „Land Rover“, išsukęs iš už posūkio,
supypsėjo, kai vos neatsitrenkė į mus.
— Čia gyvena mirtis, — pasakė Fredis.
Susiraukiau.
— Neminėk to žodžio.
— Žinau, mama. Nebeaitrink.
Nepaisiau ankstesnio apsisprendimo to neminėti.
Buvo tik vienas būdas viską išsiaiškinti. Jau galvojau apie tai, bet vis
atidėliojau, kaip neskubama atplėšti laiško, kuris greičiausiai nuliūdins.
— Ką darai, mama?
— Skaitau Londono naujienas telefone.
— Ne...
Per vėlu.
Aiktelėjau.
— Na, — pakišau jam ekraną. — Kuris iš jų? Trys nudūrimai ir vienas
jaunuolis, kuris pasmaugė naująjį buvusios savo draugės partnerį.
— Liaukis, mama, — ištarė Fredis. — Niekada nepadaryčiau nieko
panašaus. Ar visai manęs nepažįsti?
Geras klausimas. Pažinojau? Pažįstu? Ar kada nors iki galo perpratau savo
vaiką?
— Jei sužinosiu, kad man melavai...
Nutilau.
— Ką tu darysi? — paklausė Fredis.
 — Nežinau.
Skruostais ėmė ristis ašaros. Vėl pažvelgiau į telefoną.
— Juk nesirengi skambinti tėčiui? — paklausė Fredis. Dabar atrodė
išsigandęs.
— Ne, — atsakiau.
Paskui ištiesiau ranką ir įmečiau telefoną į gyvatvorę.
Jam atvipo žandikaulis.
— Išprotėjai?
Ištiesiau ranką:
— Duok saviškį.
Jis tvirtai jį suėmė.
— Nė už ką.
Pačiupau ir švystelėjau ten pat, kur ir saviškį.
— Kodėl taip padarei? — užriko Fredis. — Tu trenkta, mama.
— Ne, nesu, — atkirtau. — Tik mėginu išgelbėti mūsų gyvybes. Policija
gali atsekti telefonus. Turėjau anksčiau apie tai pagalvoti.
Vis ėjome. Lyg be žodžių susitarę niekas nieko nesakėme. O ką galėjome
pasakyti? Tik tai, kas žodžiais neišsakoma.
— Koks tai triukšmas? — paklausė Fredis tą pat akimirką, kai jį išgirdau.
Kažkoks zvimbimas. Virš galvos praskrido geltonas malūnsparnis.
Džasperas sulojo. Čiupau sūnų ir abu juos nusitempiau prie gyvatvorės. Man
kaleno dantys. Kūnas drebėjo. Pamažu malūnsparnis nuskrido.
— Atleisk, mama, — tyliai pasakė Fredis.
Pasižiūrėjau žemyn, ten, kur jis stebeilijosi. Ten buvo bala. Jis apsišlapino.
Kaip mažiukas.
— Ar jie ieško mūsų? — gailiai paklausė jis.
Ankstesnis pyktis išgaravo. Jo balsas buvo toks silpnutis, kad beveik pajutau
dėkingumą.
— Ne, — atsakiau. — Jie negali žinoti, kad mes čia. Tiesiog supanikavau, ir
tiek.
Bet tai nebūtinai tiesa. O jei jie mus matė? Tai galėjo nutikti visiškai
paprastai. Kažkas mus pastebėjo geležinkelio stotyje. Tas sutiktas žmogus su
šunimi. Sunkvežimio vairuotojas. Traukinio keleivis pažino mus iš greičiausiai
jau išplatintų nuotraukų.
 — Turėjau susitvarkyti pats, — tyliai pasakė Fredis. — Dabar ir tave į bėdą
įvėliau.
— Tai buvo ir mano pasirinkimas, — priminiau.
Nesirengiau jo saugoti ir neigti paties pareiškimus. Abu esame atsakingi. Net
jei patys pasiduotume, tai nepanaikintų kaltinimų Fredžiui.
— Papasakok daugiau apie tą merginą, kuri mirė pavartojusi narkotikų, —
paprašė jis.
Prisiminiau dieną, kai susitikau Emilę. Savo neįtikėtinai šiltą, mielą draugę.
Ji pasibeldė į mano duris netrukus po to, kai atsikėliau į studentų bendrabutį.
— Tik norėjau paklausti, ar norėtum gabalėlio šokoladinio pyrago? —
pasiteiravo ji. — Jį man iškepė mama. Niekaip viena nesuvalgysiu.
Emilė pyrago pasiūlė ir kitiems to paties koridoriaus gyventojams. Ji
rūpinosi kiekvienu. Dažnai pastebėdavau, kad išoriškai mielų žmonių vidus
visiškai kitoks, bet Emilė visomis prasmėmis buvo tokia pati. Ji priminė
senovinę lėlę, su šviesiomis garbanomis ir didžiulėmis, porcelianą
primenančiomis, ryškiai mėlynomis akimis — visiškai nepanaši į mane, juk aš
tamsių bruožų.
Kaip ir porcelianas, ji galėjo sudužti.
— Neturiu jėgų apie tai kalbėti, — pasakiau. — Tik tiek, kad tikrai
nenorėjau jos nuskriausti.
Jis linktelėjo.
— Mama, suprantu.
— Kaip? Pasakyk man, — nesusilaikiau nepaklaususi.
Jo lūpos įsitempė.
— Juk sakiau. Bus geriausia, jei nieko nepasakosiu.
Ėjome toliau. Mūsų žingsniai lėtėjo.
— Ką padarė tėtis? — paklausė jis. — Vakar minėjai kažkokį Čapmeną.
— Geriau pats jo paklausk, — išspaudžiau.
— Mažai vilties. Juk minėjo kažkokį Zaką. — Fredis griežtai į mane
pažvelgė. — Ar jis tikrai tik draugas, kaip sakei?
— Taip. Prisiekiu.
— Gerai.
Pakilo vėjas. Čia, kaime, buvo šalčiau nei Londone. Kur nors turėtų būti
parduotuvė, kur galėsime įsigyti maisto.
 — Žiūrėk, — įsitempęs pasakė Fredis.
Didelis raudonas traktorius užkirto mums kelią. Variklio dangtis buvo
pakeltas. Vyriškis buvo įkišęs galvą vidun, o įrankių dėžė stovėjo prie kojų. Jis
pažvelgė į mus. Slėptis per vėlu.
— Sveiki, — pasisveikino panašiai kaip kalba kornų akcento žmonės.
— Laba diena, — atsakiau stengdamasi kalbėti įprastu balsu.
Fredis tylėjo.
— Netikusią dieną pasirinkote pasivaikščioti.
— Iš tiesų, mes šiek tiek paklydome, — įsiterpė sūnus.
Mečiau į jį žvilgsnį, kuris reiškė, kad be reikalo tauškia.
— Atostogaujate?
— Iš tiesų, ieškome namo. Mudu atvykome šiandien, su tėčiu susitiksime
vėliau.
Buvau priblokšta, kaip lengvai melas liejasi iš mano sūnaus lūpų, nors pirma
dalis buvo beveik tiesa. Vis dėlto paminėti tėtį buvo gera idėja. Jei ūkininkas
girdėjo apie besislapstančią moterį su berniuku, tai galėjo jį išmušti iš vėžių.
— Manote, kad pasirinkote gerą vietą? Nieko panašaus. Kaip visada kartoju
savo poniai, tai Dievo žemė — tik laukai ir jūra. Gal nuvesti jus prie tikrojo
kelio?
Kol kalbėjo, jis vis dar krapštėsi prie traktoriaus, o po jo žodžių pasigirdo
zvimbimas, netvirtas variklio burzgimas, kuris peraugo į stipresnį, patikimesnį
garsą.
— Štai mano gražuolis, — pastukseno per kapotą. — Šokit vidun.
Pamėtėsiu jus.
— Ačiū, — skubėjau padėkoti, — bet mes mieliau pasivaikščiotume.
— Nekvailiokite. Pažiūrėkite ten, — jis bedė pirštu į juodą dangų. —
Lažinuosi, kad po dešimties minučių pasipils liūtis, kurią pranešė per radiją. Be
to, viduje pakaks vietos ir jūsų šuniui.
— Tikrai labai miela, — pasakė Fredis ropšdamasis vidun.
Jis ištiesė man ranką. Akys buvo iškalbingos. Atrodys keista, jei atsisakysime
pagalbos. Mums važiuojant rengiausi neišvengiamam klausimui „iš kur jūs?“.
Bet mūsų gelbėtojas tenorėjo kalbėti apie tai, kokia puiki jo gimtoji žemė, kaip
jo tėvas ir tėvo tėvas ja rūpinosi. Man toptelėjo, kad ir oras čia kvepia kitaip.
Gaiviai. Švariai.
 Kitaip nei mano sąžinė.
— Nė už ką neišgabentumėte manęs iš Kornvalio, — pasakė. —
Nesuprantu, kodėl jaunimas nori išvažiuoti. Štai, matote? — jis parodė į
apleistą kotedžą prie apžėlusio tako, pro kurį praėjome. — Priklausė Gledisei
Furvud. Ji čia gimė ir nugyveno visą amžių. Dabar moteris senelių
prieglaudoje. Argi jos sūnėnas norėjo čia gyventi? Tikrai ne. Mieliau išdūmė į
Australiją.
Jis trumpam nutilo, kad atsikvėptų.
— Dabar namas parduodamas, bet niekas neperka nei už pinigus, nei už
meilę. Velniškai gėda. Toks čia ne vienas. Yra kelios panašios vietos. Tereikia
pažvelgti į Džimio vitriną, ir viską pamatysite. Jam priklauso miesto
nekilnojamojo turto agentūra. Daugelis dykaduonių atvyksta čia dėl kainų ir
peizažų. Bet ima ilgėtis ryškių šviesų ir po metų išvyksta.
— Kas yra dykaduonis?
Prunkštelėjimas.
— Poilsiautojai. Juos galima užuosti per mylią.
Čia buvo per daug nuošalu. Mudu su Fredžiu visiems būsime kaip ant
delno. O gal tai padėtų? Žmonėms gali būti įdomiau, kas vyksta jų panosėje, o
ne kažkoks nusikaltimas Londone, kurį įvykdė mano sūnus.
— Mano vyras dažnai dirba užsienyje, — atsargiai pradėjau. — Mudu su
sūnumi pamanėme, kad būtų miela gyventi prie jūros, kol jis išvykęs.
— Tikrai? Tai Džimis — jūsų vaikinas. Jei norite, ten jus ir paleisiu.
— Ačiū.
— Tikriausiai pirmiausia norėsite sulaukti savo vyro?
Darėsi keblu.
— Kai mano sūnus sakė, kad su vyru susitiksime vėliau, turėjo galvoje, kad
po kelių dienų, — skubėjau patikslinti.
— Aha, — pasakė Fredis. Jis pirštu mostelėjo baro mūsų dešinėje link. —
Turėsime jam apie tai papasakoti, ar ne, mama?
Tomas beveik negėrė. Bet Fredis mėgino sukurti visai kitokio žmogaus
portretą, kad suklaidintų vyriškį, o gal įsivaizdavo tokį tėvą, kokio norėtų.
Tokį, kuris nusivestų sūnų pintos alaus, kai šis bus tinkamo amžiaus.
Vyras nusijuokė.
— Na, geresnio alaus kaip „Ėriuke ir vėliavoje“ pagrindinėje gatvėje jis
neras.
Tylėjau, visai palaimingai klausiausi jo tauškėjimo nesustojamu monologu,
kol pasiekėme kaimo pakraštį. Laimei, daugiau nebuvo jokių klausimų. Ten
stovėjo bendruomenių namai, virš kurių durų buvo parašyta 1891 m., o
priešais juos — nedidelė degalinė.
Kabėjo plakatas. Man buvo sunku prisiversti į jį pasižiūrėti: Planuojama
statyti naujus apsauginius pajūrio statinius.
Apie mus nieko. Gal per greitai.
Traktoriaus vairuotojas pastebėjo mano žvilgsnį.
— Pats laikas. Jei jie nieko nedarys, dėl erozijos mūsų pakrantės visai
nebeliks. Ar matėte Kriauklių užutėkį? Ne? Tikras brangakmenis. Turėkite
omenyje, kad dabar per šalta plaukioti. Reikia saugotis srovių. Pakrantės
apsaugos malūnsparnis šiandien jau buvo pakilęs. Mačiau, kaip jis ne per
seniausiai grįžo.
Taigi jie ne mūsų ieškojo. Pajutau palengvėjimo pliūpsnį.
— Ar jie išgelbėjo žmones? — paklausė Fredis.
— Tikiuosi, kad taip, jaunuoli.
Fredžio klausimas suteikė man vilties. Juk jei mano berniukas rūpinasi, ar
nenuskendo nepažįstamieji, jis pats negalėjo nieko užmušti?
Dabar mums iš dešinės stovėjo senovinė universalinė parduotuvė. Atrodė
keistai raminanti, su tais gėlėtais antklodžių užvalkalais ir skelbimais, kad
parduodamos „moteriškos kelnės“. Bent kas normalaus šiame košmare.
Neįprasta forma net ramino, gal todėl, kad ir mes buvome kitokie.
— Mano Brenda čia dirba, — pasakė traktoriaus vairuotojas. — Jai
patinka.
— Ar tai jūsų žmona? — paklausė Fredis.
Norėčiau, kad jis mažiau šnekėtų. Gali ką nors prasitarti.
— Dieve, ne! Ji visa galva pasinėrusi į ūkio reikalus. Brenda — mano
anūkė. Jai septyniolika. Kitą mėnesį išteka už vieno iš ūkio darbininkų. Jei
man pasiseks, būsiu prosenelis dar metams nesibaigus.
Šis vyras ryškiai mėlynomis akimis ir lanksčiu kūnu neatrodė toks senas,
kad būtų paauglės senelis.
— Štai ir mes!
Traktorius sustojo priešais nekilnojamojo turto agentūrą, kuri, pasirodo, jei
tikėsime iškaba, buvo ir paštas.
— Pasakykite Džimiui, kad aš jus siunčiau. Pasirūpinkite, kad atvykęs jūsų
vyras būtinai paragautų vietinio alaus.
— Labai ačiū. — Pasikapsčiau kišenėje. — Deja, neturiu, ką jums duoti.
— Man tikrai nieko nereikia. — Jis atrodė įskaudintas. Staiga supratau, kad
blogai pasielgiau. — Buvo malonu padėti. Tikiuosi, puikiai praleisite laiką. —
Atrodė, kad jam šovė mintis. — O kodėl ne mokykloje, bičiuli?
— Nebeinu, — nė nemirktelėjęs atsakė Fredis. — Mečiau. Ieškosiu darbo.
— Tai gerai. Na, jei jums ko prireiktų, ieškokite Blokio. Visi mane pažįsta.
O kuo jūs vardu, mieloji?
— Sara. Sara Vincent. O čia mano sūnus Fredis.
— Kodėl pasakei savo mergautinę pavardę? — vyrui nuvažiavus paklausė
Fredis.
— Kaip manai, kodėl? Kad nebūtume atsekami, jei kas ims ieškoti.
— Juk jie vis tiek ieškos Saros ir Fredžio. Turėjai pasakyti visiškai kitokius
vardus.
Sūnus buvo teisus. Nepagalvojau. O Fredis apie tai pamąstė. Kas šis žmogus?
— Kodėl pasakei, kad daugiau neisi į mokyklą? — paklausiau.
— Argi galėčiau? Jie ims klausinėti.
Nors ir pati jau buvau sau taip sakiusi, bet vis tiek suspaudė krūtinę. Štai kur
šuo pakastas. Mano sūnaus mokslai baigti.
Fredžio veidas įsitempė.
— Beje, geriau kuo nors užsiimsiu, užuot visą laiką slėpsiuosi, kol mus suras
policija.
— Ššš, — paskubomis apsižvalgiau, ar niekas mūsų negirdėjo. — Mūsų gali
ir nerasti.
Fredis nutaisė miną, kuri aiškiai sakė: „Nebūk paika, mama.“
— Juk mus suras. Negalime slėptis amžinai.
Aš žinojau, kad jis teisus.
Neilgai trukus mus suras.
 41

Karališkasis Trūro teismas

— Beveik prieš penkerius metus, — pasakė teisininkas, — mirė niekuo dėtas

vyriškis.
Man spengia ausyse. Turiu tuojau pat atsistoti. Viską papasakoti. Kitaip
nusikalsiu prieš įstatymą. Bet negaliu. Mano burna apmirusi. Neįstengiu
kalbėti. Tik klausyti.
Padėk man, mama. Pagelbėk.
Fredžio balsą girdžiu taip aiškiai, lyg jis būtų šalia. Pastaruosius penkerius
metus kiekvieną dieną laukiau pasibeldžiant į duris. Laukiau, kol policininkas
paklaus, kur mano sūnus. O dabar teisia kažkieno kito sūnų.
Žiūriu į vyriškį, stovintį už stiklinės pertvaros su prastai pasiūtu kostiumu.
Kaltinamasis. Polas Harisas, dar vadinamas Kastetu.
Štai koks tikrasis jo vardas. Tas, kurį Fredis vis atsisakydavo man įvardyti,
kol vakar suskambo telefonas. Nuo to vardo nugara nueina pagaugais. Spėju,
kad pravardė yra užuomina apie tai, ką jis savo rankomis daro kitiems
žmonėms. Paslapčia vėl į jį žvilgteliu. Spėju, kas jis maždaug šešių pėdų ir trijų
colių ūgio. Panašaus ūgio kaip ir mano sūnus, tik Fredis lengvesnis.
Kasteto akys bėgioja po žiūrovų balkoną, lyg nutuoktų, kad esu ten. Bet jis
negali žinoti. Jis nėra niekada manęs matęs.
Beje, niekas iš ankstesnio gyvenimo manęs neatpažintų. Susigrąžinau savo
„maištingą įvaizdį“, kaip Tomas sakydavo. Vėl atsiauginau plaukus. Vilkiu
plazdančias rožines ir violetines sukneles iš labdaros parduotuvių. Esu geresnės
zinės formos ir labiau įdegusi, nes ilgai vaikštau pajūriu, kai nesėdžiu prie
puodžiaus rato. Kasdien medituoju, tai padeda nusiraminti. Bet vis tiek dabar
visa tirtu.
— Mes įrodysime, — tęsė kaltintojas, — kad Polas Harisas papasakojo savo
kameros kaimynui Daunvudo kalėjime, kad nužudė vyrą per užpuolimą
Londone prieš penkerius metus ir „išsisuko“.
Daunvudas yra netoli Trūro. Man buvo žinoma, kad kaltinamieji paprastai
teisiami netoli nuo nusikaltimo įvykdymo vietos. Gal paprasčiau juos teisti
netoli kalėjimo, ypač jei kai kurie liudininkai yra kameros kaimynai arba
kalėjimo darbuotojai.
Bet kodėl Polas Harisas būtų prisipažinęs?
Gal tiesiog norėjo pasigirti. Kai sėdėjau kalėjime, kai kurios moterys sakėsi
padariusios siaubingų dalykų. Viena perpjovė savo anytai gerklę ir stebėjo, kaip
ši mirtinai nukraujuoja, tai suteikė ypatingą padėtį kalėjime ir kitos jos bijojo.
Taip mažesnė tikimybė būti užpultam kito kalinio. Tebesapnuoju viską
košmaruose.
Vyras šalia manęs murma, jog tikisi, „kad tas stambus šunsnukis gaus ko
nusipelnęs“. Įdomu, kas jis. Žurnalistas? Gal paprastas smalsuolis? Sprendžiant
iš nugirstų pašnekesių, žiūrovų balkone pilna tų, kuriems tiesiog patinka
stebėti teismo posėdžius. Ką jie pasakytų sužinoję, kad kaltinamųjų suole ne tas
vyras?

— Gynyba teigs, kad ponas Harisas buvo ten, bet nieko nežudė, — tęsia
kaltintoja. — Jis neprisipažįsta nužudęs ir teigia, kad nusikaltimą padarė
draugas, vadinamas Zigiu.
Prisiminus tatuiruotę ant Fredžio riešo man susigniaužia pirštai. „Naujasis“
mano sūnaus vardas.
— Deja, vaizdo kamerų įrašai, pateikti gynybos, kaip patys matote, nėra
pakankami nusikaltėliui nustatyti, tad turime tik pono Hariso pareiškimą.
Nors buvo atliktas nuodugnus tyrimas, policijai nepavyko rasti įrodymų, kurie
patvirtintų, jog toks asmuo egzistuoja. Taigi siekiama įrodyti, kad tokio
žmogaus nėra, o Harisas veikė vienas.
Kaip tik dabar turėčiau atsistoti ir kreiptis į teismo tarnautoją. Pasakyti jam,
kad mano sūnus prisipažino „kažką nužudęs“. Kad ten nebuvo vien milžinas
Polas Harisas su savo blizgančiu kostiumu, atgal sušukuotais plaukais ir gudriu
žvilgsniu.
Bet tada mano berniukas sėstų į kalėjimą. O aš pernelyg gerai žinau, ką tai
reiškia. Triukšmas. Klaustrofobija. Alkis. Nuolat puldinėjantys kiti kaliniai.
Darbuotojų pašaipos.
Fredžio gyvenimas būtų sugriautas.
Aš neleisiu jam viso šito patirti.
Tyliai sudejuoju. Šalia sėdintis vyras smalsiai į mane pažvelgia. Suvaidinu,
kad užsikosėjau.
Pasakyk teismui.
Taip ragintų Tomas, jei būtų čia. Bet jo nėra. Jis su Hilari. O gal jau
įsikraustė pas kažką kitą. Čia tik aš. Viena. Tokiais dalykais negaliu dalytis su
draugais, kuriuos susiradau susikūrusi naują gyvenimą. Tikrai bijau.
— Tad pradėkime, — paskelbia teisėja.
Per teismą nusirita murmesys. Ima šnarėti dokumentai. Kaltintojas
pasilenkia pirmyn laukdamas nuosprendžio nužudžius. Polas Harisas
demonstratyviai sukryžiuoja rankas. Jis jau nebeatrodo įbaugintas. Vyras verda
iš pykčio.
Kaltintojai laikas pradėti.

— Kiranai Džonsai. Sėdėjote toje pačioje kameroje su kaltinamuoju Polu

Harisu pastaruosius aštuoniolika mėnesių. Gal galėtumėte pasakyti teismui, ką
jis pasakojo jums apie mirusįjį Hasamą Moheimą ir nenustatytą asmenį Zigį?
Stambus, įmitęs vyras ant liudininkų pakylos yra iš tokių, kuriuos pamačiusi
paprastai pereinu į kitą gatvės pusę, kad netektų susitikti. O štai dabar jis mano
išgelbėtojas. Jei parodymai padės nuteisti Harisą-Kastetą, byla bus baigta. Mano
berniukas liks laisvėje.
— Jau sakiau policijai.
Jo rankos didžiulės, nekantriai jomis mostaguoja. Įdomu, kuo tos rankos
nusikalto?
Ar tas Kiranas turi motiną, kuri atsisako patikėti, kad sūnus nusikaltėlis? Ar
ji jam papasakojo viską, ką žinojo apie įstatymų pažeidimus?
— Prašome pakartoti teismui tai, ką sakėte policijai, pone Džonsai.
— Gerai. Bet juk tai kartojimasis, ar ne?
Atrodo nervingas. Ar kas nors prikišo prie jo nagus? Gal Kastetas jį gąsdino?
Pakask mane ir ryte pats būsi palaidotas po žeme. Pakankamai dažnai tai girdėjau
kalėjime.
— Nieko tokio, jei pakartosite savo žodžius, — sako prokurorė, jos balsas
nuskambėjo nekantriai. — Mes tenorime išgirsti tiesą.
Tas meškinas patraukia pečiais lyg sakytų „kaip sau nori, poniute“.
— Gerai. Kalbėjome apie tai, ką blogiausio esame padarę laisvėje.
Papasakojau jam apie senutę. Ne tą, dėl kurios sėdžiu, kitą.
Teismo salėje pasidarė kurtinamai tylu. Iš kalėjimo moterų girdėdavau, kad
didžiausią nerimą kelia tie nusikaltimai, kurių detalių nežinai, bet gali
nesunkiai įsivaizduoti.
— Tada jis ištarė, kad turi kuo atsakyti. Iš pradžių nepatikėjau. Tiesiog
maniau, kad užpavydėjo. Matote, turėjome šiek tiek samanės. Kad ir kaip
būtų, jis pareiškė, kad garaže partrenkė kažkokį bičą ir nė neatsisuko
pasižiūrėti. „Niekas mūsų nematė“, — pasakė man.
— Mūsų? — paklausė kaltintoja. — Taigi jis jau tada leido suprasti, kad
buvo ne vienas.
Man apmirė širdis.
— Nežinau. Neklausiau, kas ten buvo. Tiesiog kalbėjome apie tai, ką
darėme laisvėje.
Atrodė, kad nebegaliu kvėpuoti. Prisiminiau tas naujienas internete, kai
mudu su Fredžiu pabėgome. Kuris iš jų? — paklausiau. — Trys nudūrimai ir
vienas jaunuolis, kuris pasmaugė naująjį buvusios savo draugės partnerį.
Visą tą laiką maniau, kad jis susijęs su kažkuriuo iš jų. Bet kai mes
išvykome, stengiausi apie tai nebegalvoti. Žinoma, dabar manau kitaip.
— Ar jis sakė, kodėl neprisipažino?
Pasigirdo apstulbimo atodūsis.
— Ar jūs save įduotumėte, jei būtumėte pervažiavęs bičą ir niekas apie tai
nežinotų?
— Esame teismas, pone Džonsai.
— O mes nusikaltėliai.
Keli prisiekusieji išleido nepritarimo garsus.
— Ar jis dar ką nors sakė?
— Aha. Sakė, kad nukniso mašiną ir tiek. „Skrido kaip šūdas nuo lopetos,
tikrai.“ Tai jo žodžiai. „Kitaip mes nebūtume išsisukę.“
— Ar sakė, iš kur pavogė automobilį?
— Ne.
— Ačiū, pone Džonsai. Šį kartą tiek.
 — Štai ir viskas, — sušnabždėjo mano kaimynas žiūrovų balkone. — Byla
aiški. Tas bičas Kastetas tikrai kaltas.
Bet jis nepadarė šio nusikaltimo! Fredis turėtų būti kaltinamųjų suole.
Mintimis grįžau prie vakarykščio savo sūnaus skambučio.
Mama, turiu pasakyti tau šį tą baisaus. Aš pervažiavau vyrą. Tai buvo klaida.
Bet mes jį taip ir palikome.
Polas Harisas jau sėdėjo kalėjime už tai, kad kažką partrenkė — buvau apie
jį perskaičiusi internete. Jis tikras blogis. Tai kas čia tokio, jei gaus dar vieną
nuosprendį?
Nes tai neteisinga, — sako vidinis mano balsas. Nes šis žmogus to nepadarė.
Mano sūnus kaltas, nors nenorėjo pasielgti blogai. Bet vis viena turi būti
nubaustas.
— Nesutinkate? — sako mano kaimynas.
Krūptelėjau pažadinta iš savo minčių.
— Su kuo?
— Kad tas bičas Kastetas kaltas.
Suleidžiu nagus sau į delnus.
— Atrodo, kad taip, — girdžiu save sakančią. Beveik patikėjau savimi.
 42

Tas nekilnojamojo turto agentas Džimas atrodė labai laimingas mus

matydamas, kai pasakiau, kad ieškome trijų miegamųjų namo.
— Vyras atvyks vėliau, — pridūriau, — šiuo metu dirba užsienyje.
— Tikrai? O kur?
— Tai šen, tai ten, — atsakiau.
Tą „užsienį“ paminėjau tik todėl, kad informacija būtų ta pati, kokią
pasakojome ūkininkui, ir mums pavyko sumėtyti pėdas. Vieniša motina su
paaugliu sūnumi gali pernelyg išsiskirti tokiame kaime kaip šis. Gal mums vis
dėlto reikėjo keliauti į miestą? O jeigu Fredis susiras draugų ir papasakos jiems,
ką iškrėtė? Čia bent jau turėsiu daugiau šansų nenuleisti nuo jo akių.
— Už kokią kainą dairotės?
— Neturiu supratimo. Visiškai nieko neišmanau apie nekilnojamojo turto
nuomos kainas čia.
Jo veidas paniuro.
— Tad jūs labiau norėtumėte išsinuomoti, o ne įsigyti?
— Ar to nepasakiau?
Ką nors įsigyti buvo visiškai nesvarstytinas dalykas. Taip būtų tik dar
daugiau mūsų pėdsakų. Jau spėjau tai apgalvoti. Bet buvau kaip nesava. Tokia
esu nuo tada, kai visas permirkęs Fredis grįžo namo ir prisipažino, kad kažką
nužudė. Ar tikrai tai buvo tik praėjusią naktį?
Agentas žvilgtelėjo į Džasperą, kuris gražiai tupėjo ant grindų netoli mūsų ir
elgėsi nepriekaištingai.
— Galiu pasiūlyti tik du nuomojamus namus, bet nė viename iš jų šunys
nepageidaujami.
— Kodėl ne? — pasišiaušė Fredis.
Mečiau į jį žvilgsnį, kuris reiškė, jog geriau patylėtų. Jau buvome susitarę iš
anksto, kad šį reikalą tvarkysiu aš.
— Jie susidūrė su apdraskytomis grindimis ir nemaloniais nešvarumais
kampuose.
Agento lūpų kampučiai buvo pakilę iš pasibjaurėjimo. Įtariau, kad jis šuns
nelaiko.
— Džasperas išmokytas, — nekantriai pasakė Fredis. Savo sūnaus akyse
įžvelgiau pažįstamą užsispyrimą. Jis buvo pasirengęs kautis. Vargas tam, kas
peikė jo šunį.
Mano sūnus vieną akimirką galėjo būti mielas ir mylintis, kitą — užsispyręs
ir šaltas. Bet kad nužudytų? Ne. Tik ne tai.
— Atsiprašau, bet daugiau niekuo negaliu padėti. Pasiklausinėsiu. Žinoma,
turėtumėte palikti man kontaktinius duomenis, kad galėčiau susisiekti, jei kas
atsirastų.
Man perdžiūvo burna. Kontaktinius duomenis? Apie tai nepagalvojau.
— Žinoma, — ramiai sutikau. — Jokių problemų.
— Gal užpildytumėte šitą formą? — pastūmė man dokumentą. Mačiau,
kad prašoma nurodyti ankstesnį adresą. Paskubomis žvilgtelėjau į savo laikrodį.
— Iš tiesų, dabar jau turiu pasiskubinti, tad užsuksime vėliau, — pasakiau.
— O kas dabar? — paklausė Fredis, kai vėl stovėjome pagrindinėje gatvėje.
— Nežinau. Gal keliausime kur nors kitur.
— Džasperas pavargęs. Aš irgi.
Pavargęs? Kai kas negyvas guli morge. Jis galėjo būti tėvas. Vyras. Senelis. O
mano sūnus jaučiasi pavargęs?
— Tai tada turėjai pasistengti nepatekti į šitą mėšlą, — atkirtau jam.
— Žinau, mama. Atleisk, — jis vėl prakalbo tarsi būtų mažas vaikas.
Pagrindinės gatvės gale buvo viešbutis. Galėtume čia apsistoti, bet jis atrodė
prabangus. Toks, kurio anketose turi nurodyti savo adresą. Jei jį išsigalvosiu,
gali patikrinti ir kils įtarimų. Kodėl visada šitaip? Kad ir kur eitume, tenka
dairytis per petį. Gal būtų geriausia tuojau pat pasiduoti?
— Baras turi laisvų vietų, mama! Pažiūrėk į vitriną.
Užėjome. Fredis visiškai paprastai užsisakė pusę pintos alaus, tad buvo aišku
— ne pirmas kartas. Tačiau jis per jaunas. Žinojau, kad turiu sulaikyti sūnų.
Bet jei susiginčysime, atkreipsime į save dėmesį.
Džasperas įsitaisė po stalu prie židinio su dubeniu vandens ir dviem
pakuotėmis kiaulių odų, kurias jam nupirko Fredis.
Suvalgiau karčiąją citriną. Mielai būčiau išlenkusi didelį stiklą raudonojo
vyno, bet man reikėjo pagalvoti.
— Džimis jums padėjo, ar ne? — pasigirdo balsas. Tai Blokis, traktoriaus
vairuotojas.
— Deja, ne. Nutariau, kad būtų geriausia išsinuomoti namą, bet niekas,
kaip sakė agentas, nepriims su šunimi.
Jis ištarė kažką panašaus į „cha“.
— Kai kurie žmonės nesupranta, kas jiems būtų geriausia. Jei paklaustumėte
manęs, šunys geresni už daugumą žmonių. Nė vieno netikusio kaulelio jų
kūne nerastum, nebent nederamai su juo elgiesi. Jei šuo nedaro to, ką turėtų,
kalti šeimininkai. Kaip ir tėvai.
Jis pakėlė ranką ir nusivalė nuo smakro putą.
Paskui pasilenkė prie mūsų.
— Jei norite, paskambinsiu Gledisei.
— Kam?
— Gledisei. Tai senutei, turinčiai kotedžą, kurį anąkart pravažiavome. Ten
gyveno jos sūnėnas, bet, kaip jau sakiau, dabar jis Australijoje. Moteriai
patiktų, jei name kas nors apsistotų. Tik turėkite omenyje, kad jame šiek tiek
drėgna.
— O jai reikės rekomendacijų? — paklausė Fredis.
Na, kodėl jis negali patylėti?
— Nežinau. — Jis prisimerkė. — Ar tai problema?
— Žinoma, kad ne, — greitai patikinau, — tik užtruktų, kol jas gautume.
— Paklausiu jos. Vienintelė bėda, kad ten labai nešvaru. Kada norėtumėte
įsikelti?
— Dabar, — pasakė Fredis.
— Kuo greičiau, — įsiterpiau aš. — Galiu sumokėti, kad kas nors išvalytų.
— Tikrai? Na, gal kuris nors iš mano vaikinų norėtų šiek tiek papildomai
užsidirbti.
Įprastai gyvenime būčiau paprašiusi dviejų trijų pasiūlymų. Bet taip tik dar
labiau išsiskirtume. Kiltų įvairių klausimų. Kai viskas paaiškės, daugiau žmonių
mus pažintų.
— Žinote, ką? Gal mes tuojau pat tenai nuvažiuokime, kol dar nesutemo?
Beprotybė, — sakiau sau. Anksčiau ar vėliau mus suras. Policijai palikome
pakankamai pėdsakų. Bet išvykti negalite, — kartojo kitas balsas mano galvoje.
Turime nurimti ir viską apgalvoti. Gal galų gale mes tiesiog pasiduosime. Bet
ne dabar. Dar šiek tiek turiu pabūti su savo sūnumi. Pasimėgauti kiekviena
akimirka. Palaikyti už rankos. Parengti jį ir save tam, kas laukia ateityje.
Kai atvažiavome, Gledisės kotedžo durys buvo atrakintos. Jos buvo
išblukusio jūros mėlynumo — vienos mėgstamiausių mano spalvų — ir gražiai
kontrastavo su senais akmenimis.
— Čia niekas niekada nerakina durų, — šnipštelėjo Blokis.
Viduje buvo malkinė krosnis su likusiais nuodėguliais. Virtuvėje stovėjo
purvina, kadaise kreminės spalvos viryklė. Grindys nusėtos žiurkių išmatų. Ant
sienų mačiau pelėsio ženklų.
— Sodas — tikros džiunglės! — pranešė Fredis pirštu rodydamas į šešių
pėdų dilgėles už lango.
— Kadaise tai buvo Gledisės pasididžiavimas ir džiaugsmas. Dabar apaugo
piktžolėmis. Jūs nematote, bet ten, apačioje, yra namelis. Likusi jos žiedimo
krosnis ir ratas.
— Ji žiedžia puodus? — paklausiau.
— Žiedė seniau. Pagamino šituos — pažiūrėkite.
Jis parodė kelis molinius ąsočius, išrikiuotus ant virtuvės komodos. Visi
buvo apdulkėję.
— Kadaise ir aš šiek tiek užsiėmiau keramika, — tyliai pasakiau. — Meno
mokykloje.
— Jūs ir vėl galite čia viską prikelti. Gledisei tai patiktų.
— Man irgi patiktų, — pasakiau.
— Tikrai? Čia atoku, ypač reikėtų turėti tai omenyje, jei persigalvosite dėl
mokyklos. Žinau, sakei, kad nori pradėti dirbti, bet ar negalvojai apie
profesines studijas?
Vyras pažvelgė į Fredį.
— Dar neįdomu, — pasakiau. — Dabar jam šešiolika, o mes supratome,
kad nėra prasmės vaikinuko lenkti prie mokslų.
Fredis švytėjo. Aš sumelavau. Šešiolika jam bus tik kitais metais, nors jis ir
atrodė vyresnis. Bet jeigu pasakyčiau, kiek iš tiesų, būtų keista, kodėl nelanko
mokyklos.
Blokis pasikasė smakrą.
— Galėčiau jam rasti darbo ūkyje, jei vaikinas tikrai ieško veiklos.
 — Aš norėčiau, — netikėtai nudžiugo Fredis.
Ne! — norėjau pasakyti. Kas nors gali imti klausinėti. Sūnus gali pasakyti ką
nors nereikalingo. O kas bus, kai laikraščiuose pasirodys mūsų nuotraukos?
Abu suims.
O keisčiausia tai, kad šmėkštelėjo mintis, jog viskas bus gerai.
— Būtų puiku, — pasakiau. — Ačiū.
— Kur šiandien nakvosite? — paklausė Blokis.
— Rengėmės vykti į viešbutį, — atsakiau.
— Galite apsistoti viename iš mano ūkio kotedžų, jei norite, — pasiūlė. —
Taip nutiko, kad kai kas atšaukė nakvynę. Kainos krito, nes dabar ne sezonas.
Viskas klostėsi pernelyg lengvai.
Dabar man beliko laukti, kol kas nors pakryps į bloga.
Ilgai netruks. Jaučiau tai kiekvienu savo kauleliu.
Turiu viską ištrinti iš savo atminties.
Tai vienintelis kelias.
Bet nemaniau, kad taip nutiks.
Prisiekiu.
Tikrai.
Turite manimi patikėti.
Juk tikite?
 43

Nejaugi mes iš tiesų praleidome čia ištisą savaitę?

Dėl kažkokių priežasčių ūkininkas priėmė mus po savo sparneliu. Gal taip
nutiko, nes jis išgirdo Fredį jaudinantis dėl to, kas nutiks, „jei tėtis mus suras“.
Vieną rytą nusileidę į priebutį mes net pašokome, pamatę ten stovintį mūsų
naująjį draugą.
— Atsiprašau, — pasakė jis. — Durys buvo nerakintos, tad ėmiau ir užėjau.
Mes čia taip elgiamės.
— Viskas gerai, — nuraminau.
Fredis tebestovėjo ant laiptų.
— Ar viskas gerai? — paklausė ūkininkas.
— Puikiai, ačiū.
— Taigi jūsų vyro vis dar nėra?
— Ne.
— Aišku, — jis sudvejojo. — Aišku, tai ne mano reikalas, bet jei jums gresia
koks nors pavojus, juk man pasakytumėte? Vienos mano darbuotojos vyras
smurtavo. Nenorėčiau matyti, kaip dar viena moteris išgyvena tokius pačius
dalykus.
Tomas nesmurtavo, beveik norėjau pasakyti, nors yra lupęs Fredį, kai šis
buvo mažesnis. Bet jei ūkininkas viską norėjo matyti šitaip, gal jis laikys liežuvį
už dantų apie tai, kad esame čia.
— Ačiū, — padėkojau, — jūs labai malonus.
Per šį laiką Blokis, kaip vis prašydavo jį vadinti, pasiuntė savo vyrus sudėti
trūkstamas Gledisės kotedžo stogo čerpes ir jį nudažyti. Vyras net sugebėjo
rasti tinkamą jūros mėlio spalvą durims, o aš padėjau nudažyti langų rėmus.
Nuostabu, kaip ši vieta pasikeitė. Niekada nemėgau neutralių smėlio ir rudos
spalvų, kurių Tomas man neleido keisti Londono name.
Kaip galiu galvoti apie spalvas, kai mano sūnus kažką nužudė?
Dar jie nupjovė žolę ir sutvarkė viryklę.
 — Netruksite prie jos priprasti, — pasakė Blokis, išvydęs abejonę mano
akyse.
Bet ugnis nuolat geso ir buvo be galo sunku pasiekti ir pridegti dagtį per tą
mažytį langelį.
— Leisk man pamėginti, — vieną vakarą pasisiūlė Fredis.
Keista, bet jam pavyko, ugnis įsidegė. Reikės kelių valandų, kol sušils, bet
bent jau veikė.
— Puiku!
Kėliau ranką, kad susidaužtume delnais, kaip darėme, kai sūnus buvo
mažesnis. Jis padarė tą patį. Paskui mūsų akys susitiko. Minutėlę siekis įkurti šią
keistą mūsų virtuvės viryklę, nukreipė mintis nuo didžiulio juodo akmens,
slėgusio pečius. Bet štai — viskas grįžo.
Vyras mirė.
Retkarčiais nesusilaikydavau nepabandžiusi paspausti Fredžio, kad pasakytų
man tiesą.
Bet atsakymas beveik kiekvieną kartą būdavo panašus.
Nesuprastum. Be to, noriu tave apsaugoti. Jei nežinosi, negalės apkaltinti,
kad nuslėpei faktus.
Kas kartą, kai jau apsispręsdavau eiti į policiją, suvokdavau, kad neįstengsiu.
Jaudinausi ne dėl savęs. Atbūčiau savo laiką už grotų, kaip jau kartą atbuvau.
Bet Fredis kitoks. Jam visas gyvenimas prieš akis. Kad ir ką jis būtų padaręs, tai
turi būti nelaimingas atsitikimas.
Mano sūnus nėra šaltakraujis žudikas.
Bet įkyri mintis sukirbėdavo: O jeigu? Dvejonės niekaip nedingo.
Per kitas kelias savaites susiformavo rutina. Per dieną darbavausi Gledisės
dirbtuvėlėje, o Džasperas snaudė šalia. Prisiminiau senąsias meno mokyklos
pamokas. Nulipdysiu molinį puodą! Kadaise darėme tai rankomis, be rato,
tiesiog pagamindavome apskritą blyną ir, suvynioję kažką panašaus į dešras,
dėjome jas vieną ant kitos ir taip kilome aukštyn.
Darau tai dabar. Mąsčiau, kad pats gyvenimas panašus į tokį puodą.
Sluoksniai atitinka atskirus gyvenimo etapus. Jie keičia vienas kitą, kurdami
visumą. Nebent pasirenki save sunaikinti. Kaip padariau aš.
Bet su Gledisės ratu dirbau visai kitaip: dėjau molio gabalą jo viduryje ir
atidžiai formavau puodo sieneles sukdama ratą. Bet kas kartą, kai jau būdavau
sukūrusi kažką panašaus į norimą rezultatą, per stipriai suspausdavau ir viskas
pavirsdavo beforme mase. Tada pradėdavau iš naujo svajodama, kad galėčiau tą
patį padaryti su praeitimi.
Kitame gyvenime čia būtų tikras rojus. Kasdienybė pajūryje. Tik Fredis, aš
ir Džasperas, be mus graužiančio Tomo. Tačiau realybė kitokia. Ne
prasimanymas ar prastas sapnas. Jausdama nuolatinę pykinančią baimę
negalėjau susitelkti į nieką kitą. Kiekvieną akimirką laukiau beldimo į duris,
kai už jų pamatysiu stovintį policininką. Kas minutę laukiau savo draugo
ūkininko skambučio ir žinios, kad Fredį suėmė darbe. Kasdien pirkau
respublikinį laikraštį kaimo parduotuvėje, perdžiūvusia burna jį peržvelgdavau
ieškodama žinios apie penkiolikmetį, įtariamą žmogžudyste, ir jo motiną, kuri
paspruko kartu su sūnumi.
Bet nieko nebuvo. Gal mūsų istorija prapuolė? Gal sostinės mastu ji buvo
per menka, kad būtų skirta vietos laikraštyje? Man tai kėlė dvejopus jausmus:
siaubą ir savanaudišką palengvėjimą.
Kai Fredis apie penktą valandą kiekvieną vakarą grįždavo iš darbo ūkyje,
būdavau pagaminusi šilto maisto ir laukdavau jo. Iš pradžių gamindavau
vištieną ir muštinius — mėgstamiausius jo patiekalus. Po kelių dienų viryklės
ugnis tebesikūreno. Ji ne tik šildė kotedžą, bet ir teikė maistui visiškai kitokį
skonį.
— Atleisk, mama, — pasakė sūnus atstumdamas lėkštę, — nemanau, kad
galiu valgyti mėsą. Ne po to, kai...
— Ne po ko? — skubiai paklausiau.
Mačiau, kaip sublizgo ašaros jo akyse.
— Nesvarbu.
Paskui gaminau makaronus su sūriu, keptas bulves arba daržovių užkepėles.
— Tau reikia valgyti, — kartojau.
Bet mes nejautėme apetito. Ir kaip būtume galėję?
Tik Džasperas savo guolyje prie šiltos viryklės atrodė visiškai nurimęs.
— Kodėl tau savo kambaryje nepradėjus tapyti? — pasiūliau.
Jis papurtė galvą.
— Nebegaliu.
— Aš irgi, — tyliai ištariau. — Bet žiesti visai kas kita. Gal ir tu galėtum
susirasti kokios veiklos?
 — Kaip tik todėl man patinka dirbti ūkyje. Tada liaujuosi galvojęs. Nieko
panašaus nesu daręs. Galiu apsimesti, kad esu kitas žmogus. Rutina nuramina
mintis.
Ir aš tai supratau.
Vos mums čia atsikėlus, Fredis kone per naktį iš sunkaus paauglio virto
jaunuoliu išraiškingomis mimikomis ir pūslėtomis nuo sunkaus darbo
rankomis. Jis tapo mandagus, kas vakarą siūlėsi suplauti indus.
— Tas jūsų jaunuolis apgavikas, — pasakė ūkininkas, vieną dieną užsukęs su
dideliais rudais kiaušiniais. — Jis gimęs dirbti žemę.
O man reikėjo išsivaduoti iš slegiančios atmosferos namie. Niekas nebuvo
kaltas. Tiesa ta, kad mudu su Tomu niekada netikome vienas kitam. Net jei
būtume derėję, santuoka buvo pasmerkta po to, ką jis apie mane sužinojo.
Nemanau, kad būčiau pakėlusi jo abejingumą.
Kitą naktį, kai negalėjau miegoti, nusileidau į virtuvę pasigaminti atsigerti.
Fredis sėdėjo prie viryklės ir kalbėjosi su Džasperu.
— Nenorėjau to, — pasakė jis, — tikrai neplanavau.
— Ko nenorėjai? — paklausiau.
— Nesvarbu.
Fredžio veidas vėl buvo neįskaitomas. Turėjau jį spustelėti. Žinojau tai. Bet
ir labai bijojau, kad išeis. Suprantu, kaip apgailėtinai tai skamba.
— Ir tu negali užmigti?
— Ne. Bet mes jau grįžtame į lovą.
Fredis glustelėjo man prie skruosto. Jo veidas buvo švelnumo ir rūstybės
derinys. Vaikas ir vyras. Per jaunas, kad būtų visiškai savarankiškas. Pernelyg
suaugęs, kad nesuprastų padaręs kažką blogo.
Paskui aš kai ką pastebėjau.
— Maniau, kad ta Zigio tatuiruotė jau nusiplovusi? —paklausiau.
— Ne.
— Kodėl?
— Nes ji nenusiplauna.
— Bet sakei, kad ji padaryta tušinuku, kaip ir visos kitos.
— Aš tik taip pasakiau, kad tu atsiknistum. Atleisk.
Paskui tiedu užlipo į viršų. Jei mano sūnus sumelavo apie šitai, apie ką dar
kalbėjo netiesą?
Po dviejų savaičių mūsų grynieji beveik pasibaigė. Buvo laikas mokėti Gledisei
už nuomą. O aš nenorėjau naudoti savo kredito kortelės, kad susimokėčiau už
maistą vietinėje parduotuvėje, nes taip paliktume dar daugiau pėdsakų.
Pasiimsiu dar vieną nemažą sumą ir paskui stengsiuosi užsidirbti pati.
Taigi besidaužančia širdimi nuvykau į artimiausią miestą, kuriame buvo
kredito įstaiga. Aparatas man neišduos pakankamos sumos, tad turiu eiti prie
tarnautojo. Virpančiais pirštais suvedžiau PIN kodą. Mergina atidžiai
pasitikrino savo aparatą.
— Tiesiog turiu šio to paklausti mūsų vadybininko, — pasakė ji.
Štai ir viskas. Mano kortelė tikriausiai viena tų, kurių jiems liepta ieškoti. Ar
turėčiau bėgti? Bet jei taip pasielgčiau, atrodyčiau dar kaltesnė. Iš įtampos nagai
susmigo į delnus, kol laukiau sugrįžtančios darbuotojos.
— Atsiprašau, — pasakė ji. — Turėjau šį tą patikrinti kitam klientui. Ar
galėtumėte pasirašyti štai čia ant ekrano?
Iš palengvėjimo suprakaitavusiais pirštais vos įstengiau išlaikyti rašiklį.
Pasiėmiau didelę sumą grynųjų, kurios, tikėjausi, pakaks keliems
mėnesiams. Bet ką aš mėginu apgauti? Autobusu grįždama į Gledisės kotedžą
kartojau sau, kad aš tik nusipirkau laiko. Mano vyras tikrai pasakė policijai
mano mergautinę pavardę. Juk jie jos paklausė. Spėjo, kad galiu ja pasinaudoti.
Taip mus ir suras. Jei pabėgsime, tik pailgės Fredžio kalėjimo laikas, o mane
taip pat įkiš už grotų. Ėmė virpėti kojos ir vos įstengiau išlipti, kai autobusas
sustojo. Turėjau atsiremti į akmeninę sieną, kad nepargriūčiau.
— Ar gerai jautiesi, mieloji? — paklausė pagyvenęs vyriškis, išlipęs kartu su
manimi.
Linktelėjau.
— Taip, viskas gerai. Ačiū.
Bet viduje gerai nebuvo. Nė iš tolo. Girdėjau tik užsitrenkiančias kameros
duris, moterų šūksnius, jaučiau baimę, nes nežinojau, ką kameros kaimynė
rengiasi daryti, ir siaubingą klaustrofobiją, nes nebuvo kur pasislėpti. Jokio
gaivaus oro ir žmoniškumo — išsigelbėjimo nebuvo.

— Eikime pavedžioti Džaspero, — pasiūliau kitą savaitgalį, kai Fredis nedirbo.

— Galėtume paieškoti to paplūdimio, apie kurį pasakojo Blokis. Koks jo
pavadinimas? Kriauklių užutėkis?
 — Gerai.
Jo balsas sakė „man vis tiek, eiti ar ne“, per paauglystės metus puikiai jį
perpratau. Bet šį kartą žinojau, kad kalta ne aš. Taip kalbėjo dėl to, ką padarė.
Arba tik sakėsi įvykdęs.
Kaip balandį, saulė buvo neįprastai kaitri, pamaniau, kai brovėmės per
mano aptiktą sąžalyną. Ten buvo išmintas takelis ir lentelė su užrašu „Neiti“,
tad liko tikėtis, kad nepažeidžiame įstatymo. Mudu jau pakankamai
prisidirbome. Takelis tai kilo į statų šlaitą, tai leidosi žemyn. Buvo kur kas
toliau, nei atrodė, bet pagaliau pasiekėme.
— Oho! — pasakė Fredis, kai pasižiūrėjome į apačioje žaižaruojantį
vandenį, kuris plytėjo kiek akis užmato. Žuvėdros sūpavosi ant bangų lyg ant
banglenčių. — Argi ne gražu?
Minutėlę jis vėl atrodė kaip paprastas paauglys be jokių rūpesčių. Bet paskui
sūnaus veidas apsiblausė. Lyg būtų prisiminęs.
— Turiu su tavimi pasikalbėti, — pasakiau ir atsisėdau ant akmenukų.
Jis atsiduso.
— Tik ne vėl. Jau sakiau tau, mama. Nepasakosiu.
— Kodėl ne?
— Tiesiog negaliu. O kaip tu? Juk esi tokia pat bloga. Jaučiu, kad
nepapasakojai visos istorijos apie merginą Emilę.
Nuo jos vardo man perdžiūvo burna. Sūnus pernelyg gerai mane pažįsta.
— Gerai. Išklosiu viską, — nusileidau.
Fredis akimirksniu susidomėjo, o paskui tapo įtarus.
— Tik todėl, kad ir aš prisipažinčiau?
— Ne, jei nenori. Turiu apie save papasakoti, kad pamatytum, jog galiu
suprasti. Mudviejų istorijos gana panašios. Jau pasakojau, kad mane užaugino
griežti giminaičiai. Bet nepasakiau, kad tai nutiko, kai mirė mano motina.
— Sakei, kad gyvenai su teta ir dėde.
— Taip, išties. Reikalas tas, kad jie nebuvo itin malonūs. Aiškiai parodė, kad
esu rakštis. Privertė mane pasijusti taip. Lyg kažkodėl būčiau kalta dėl savo
motinos mirties.
— Tai turėjo būti siaubinga, — pasakė sūnus.
— Ir buvo.
Prisidengiau akis nuo saulės ir žvelgiau į horizontą.
 — Ar turėjai draugų?
— Tam prireikė laiko. Kai buvau jaunesnė, kiti vaikai nenorėjo prasidėti su
manimi, nes neturėjau tėvų. Tėtis dėjo į kojas netrukus po mano gimimo.
Anuomet žmonės nemėgo kitokių žmonių.
— Ir dabar nemėgsta, — pratarė jis.
— Žinoma, — linktelėjau, prisiminusi, kaip jam kliuvo dėl mano aktų. —
Atleisk, kad iš tavęs juokėsi dėl mano paveikslų.
Jis gūžtelėjo.
— Viskas gerai. Vis tiek tavimi didžiavausi.
— Tikrai?
— Aišku. Prieš mums pabėgant sakei, kad pardavinėjai narkotikus ir kažkas
mirė, — iš lėto pasakė jis.
Tai labai sunku. Tikimasi, kad tėvai rodys pavyzdį.
— Meno mokykloje beviltiškai ieškojau draugų. Narkotikų vartojimas leido
man įsilieti į minią. O tada baigėsi pinigai. Nebeturėjau kur gyventi. Ėmiau
truputį pardavinėti, bet paskui tiekėjas pradėjo spausti, kad parduočiau
daugiau. Man nežinant draugė paėmė vieną iš mano tablečių. — Stengiausi
nepravirkti. — Kaip jau minėjau, ta partija buvo užnuodyta.
— Tai nebuvo tavo kaltė, mama, — patikino Fredis.
Užėmė gerklę.
— Nejaugi? Aš buvau platintoja. Palikau jas kuprinėje tualete. Emilė jas
rado. Taigi tai mano kaltė.
— Panašiau į klaidą. Ar tėtis visa tai žinojo prieš jums susituokiant?
— Kai ką. Ne viską. Likusius dalykus jis sužinojo jau tau gimus.
Fredžio veidas sustingo. Akimirksniu sumojau, kad šito sakyti neturėjau.
— Taigi jis pasiliko dėl to, kad gimiau? Štai kodėl manęs nemylėjo.
— Tai netiesa, — skubėjau paneigti.
— Juk tiesa? O ką padarė tėtis? Kas buvo tas vyras, kurį paminėjai?
— Jau sakiau tau. Pats jo kada nors paklausi. Tai ne mano paslaptis, kad
galėčiau pasakoti.
— Taigi ir jis nėra tobulas?
— Niekas nėra. Tai ir yra esmė.
Kurį laiką atrodė, kad jis rengiasi dar kažką pasakyti. Štai ir viskas,
pamaniau, mėgindama susiimti. Dabar sūnus man viską papasakos.
 Turėjau geriau pažinoti Fredį.
— Taigi nė vienas iš judviejų nebuvote sektinas pavyzdys? Ir jums keista,
kad nuėjau klystkeliais? — Paskui jis atsistojo. — Noriu namo.
— Namo? — paklausiau. — Į Londoną?
— Aišku, kad ne. Į kotedžą.
Tai buvo klaida, sakiau sau, kai tylomis grįžome atgal. Tikėjausi, kad mano
prisipažinimas padės Fredžiui suprasti. O dabar bijojau, kad jis pakeis savo
nuomonę apie mane. Amžiams.
Tą vakarą Fredis atsisakė vakarieniauti. Eidama miegoti norėjau pasibelsti į
jo duris. Girdėjau, kad jis kalba. Bet aš išmečiau mūsų telefonus. Sūnus
pažadėjo, kad kito neįsitaisys, — netgi su iš anksto apmokėtu planu. Bet aišku,
kad šią taisyklę jis sulaužė.
— Kas čia buvo? — paklausiau, kai nesibeldusi užėjau.
— Niekas.
Sūnus kažką grūdo sau į kišenę. Buvau teisi. Mobilusis.
— Iš kur jį gavai? — griežtai paklausiau.
— Visada turėjau. Čia atsarginis.
— Duok jį man, — pareikalavau.
— Ne.
Ką turėjau daryti? Pargriauti jį ant grindų ir atimti?
— Klausyk, man jau gana. — Baimė įkūrė pyktį. — Aš tavęs nuolat
klausiu, kas atsitiko. Tu nieko nesakai. Rizikavau savo pačios laisve, kai
pasislėpiau čia su tavimi. O dabar su kažkuo kalbiesi. Nemanai, kad
nusipelniau žinoti, kas čia dedasi?
Sūnus atrodė taip pat, kaip tada, kai žaidimų aikštelėje jam skilo ranka.
Veidas perkreiptas skausmo. Skirtumas tik tas, kad paplūdimyje atrodė piktas,
o dabar išsigandęs.
— Mama! Negi nesupranti? Tu jau esi sėdėjusi kalėjime. Jei ir vėl suims,
įkalinimo laikas bus ilgesnis. O dabar prašau mane palikti. Turiu pamąstyti.
Jis mane pastūmė prie durų — ne stipriai, bet to užteko.
— Aš tik noriu žinoti, ką tu padarei! — surikau. — Iš pradžių sakei, kad
kažką nužudei, o paskui, kad slepi kažką daugiau. Pasakyk tiesą. Esi man
skolingas.
Bet jau girdėjau, kaip prieš nosį užsklendžiamos durys. Kai įsikėlėme,
skląsčiai jau buvo įtaisyti. Jei čia gyventų Tomas, jau būtų juos išėmęs. Gal ir
man derėjo taip pasielgti. Žinoma, dėl to kiltų dar vienas barnis, o jų man jau
gana. Tiesiog nepakanka stiprybės. Palikau savo namus, vyrą — viską, kad
išgelbėčiau sūnų. O kas dabar?
Tą naktį kuičiausi ir varčiausi. Ryte apsisprendžiau. Nebegaliu taip gyventi.
Suklydau slėpdama Fredį. Parodžiau jam prastą pavyzdį. Turėjau eiti tiesiai į
policiją, kaip sakė Tomas. Jis buvo teisus. Dabar tai suprantu. Geriau tai
padaryti dabar, o ne laukti, kol būsime suimti. Jei mums pasiseks, tai gali
sutrumpinti mūsų įkalinimo laiką keleriais metais.
Nusiprausiau ir apsirengiau. Kas rytą vesdavau Džasperą pasivaikščioti.
Visada praeidavome pro telefono automatą. Turiu ten nueiti ir paskambinti.
Buvo vos kelios minutės po septintos, bet sūnaus kambario durys jau
atviros. Gal jis anksti išėjo dirbti į ūkį? Nusileidau į apačią. Ant stalo gulėjo
raštelis.

Brangi mama,
negaliu rizikuoti, kad dėl manęs sėstum į kalėjimą. Vyksiu kur nors, kur
niekas negalės manęs surasti. Nemėgink ieškoti. Tada galėsi pasakyti tiesą,
kai prisistatys policija.
Myliu tave.
Fredis x
P. S. Sudegink raštelį.
Lietus.
Tamsu.
Kojos slysčioja šlapiu šaligatviu.
Griūnu.
Vėl atsikeliu.
Bėgu. Turiu grįžti namo.
Tėvai mane užmuš.
Bet nežinau, kur dar galėčiau eiti.
 44

Karališkasis Trūro teismas

Padaroma pertrauka tarp apklausų ir aš išeinu į lauką įkvėpti gryno oro.

Tai, kad esu čia, mane labai sukrečia. Primena, kas nutiko, kai mane
nuteisė.
Užsitrenkiančios kalėjimo durys, daužomos blauzdos rikiuotėje, nuolatinė
baimė būti užpultai. Viena iš moterų mano sparne nusisuko sprandą, kai neva
nukrito nuo laiptų. Niekas nematė, kaip tai nutiko. Bent jau taip buvo
sakoma.
Skambinu Stivui. Prieš porą metų pasidaviau ir įsigijau mobilųjį. Taip
pasidarė paprasčiau susisiekti. Beje, tik jam vieninteliam ir skambinau.
— Kaip sekasi? — klausia jis.
Kimus jo balsas vis dar pakerta man kelius.
— Na, žinai, — stengiuosi, kad balsas būtų įprastas. — Užsiėmusi.
— Kur esi? Fone girdėti triukšmas.
— Trūre. Nusprendžiau apsipirkti.
— Kaip gerai. Tu nusipelnei pertraukos.
Toks tas Stivas. Malonus. Atjaučiantis.
— Beje, ar matei tą vaivorykštę šią popietę?
— Ne.
— Na, tikriausiai buvo matyti tik čia. Ji man priminė Vordsvorto eilutę:
„Mano širdis suvirpa, kai išvystu... “
Dėl to man Stivas labiausiai ir patiko. Visada matė šviesiąją visa ko pusę.
Kažin, ką darytų sužinojęs, kur iš tiesų esu?
— Gal vakare norėtum išgerti? — priduria jis.
— Ačiū, bet jaučiuosi šiek tiek pavargusi. Gal savaitgalį.
— Sutarėm.
Atrodo nusivylęs.
Baigiu pokalbį, jaučiuosi bjauriai.
Daugiau melo.
Kodėl niekaip nepasimokau?
Paskui grįžtu į teismą.
Kažkas man sako, kad šiandien virsmo diena.
 45

Pasakiau Blokiui, kad Fredis nusprendė pakeliauti.

— Kiek netikėta, ar ne? — nusistebėjo jis.
— Taip. Atsiprašau.
Jaučiuosi lyg būčiau atsakinga. Tokia, beje, ir buvau. Bet tikrai negaliu
pasakyti tiesos. Džiaugiuosi, kad šis pokalbis vyko telefonu, o ne akis į akį.
— Jis tikrai buvo labai nusiminęs, kad jus nuvils, — pridūriau. — Tiesiog
vienas jo draugų iš Londono paskutinę minutę pasiūlė paturistauti Europoje.
— Na, tikiuosi, jis gebės savimi pasirūpinti.
Tokio rūpesčio nesitikėjau. Ėmiau ašaroti.
— Ir aš, — išspaudžiau.
— Praneškite mums, jei ko prireiktų. Jūsų vyras dar negrįžo?
— Ne. — Giliai įkvėpiau. Galima ir su tuo klausimu pabaigti. — Iš tiesų,
mes nutarėme sukti skirtingais keliais.
Įsivaizdavau, kaip tie tankūs antakiai pakyla.
— Dabar? Na, taip nutinka. Jei jums ko prireiktų, praneškite man, gerai?
— Ačiū. — Galugerklyje įstrigo gumulas.
— Tiesą sakant, kitą mėnesį bus mano žmonos gimtadienis. Pagalvojau, gal
ką nors jai nulipdytumėte ant to senojo puodžiaus rato? Ji svajoja apie naują
pieno ąsotį. Paskutinis jau sudužo. Na, ir jūs turėsite kuo užsiimti. Žinoma, aš
sumokėsiu.
Pasitraukiau nuo telefono giliai sujaudinta tokio gerumo. Jei tik jis žinotų...
Namas tapo labai tylus. Visą laiką klausiausi, ar suskambės laidinis telefonas.
Fredis turėjo mobilųjį. Man labiau rūpėjo jį atimti, o ne sužinoti, su kuo sūnus
kalbėjosi. Vis tiek turėjau paklausti numerio. Bet, kita vertus, juk nežinojau,
kad Fredis paspruks.
Paskambink, — liepiau jam savo galvoje. — Noriu sužinoti, ar tau viskas
gerai.
Kad nukreipčiau mintis, ėmiau tvarkyti sūnaus kambarį. Ten nebuvo daug
ką veikti. Čia buvo grėsmingai švaru, ne taip, kaip kambaryje Londone.
Darbiniai batai stovėjo greta krūvelės drabužių, kurių jis nepasiėmė, ant padų
nelikę jokių purvo gumulų. Tikriausiai juos nuvalė. Tapybos priemonės dingo.
Šitai mane džiugino, jos jam padės. Visai kaip žiesdama puodus atsigavau aš.
Kai Džaspero lydima ėjau į pašiūrę sodo gilumoje, mane persmelkė mintis,
kuri vis persekiojo. Nors iki pykinimo išgyvenau dėl Fredžio, bijojau, kad jo
nepagrobtų, neužpultų, kad pats neiškrėstų kokios kvailystės, bet jaučiausi
kalta, nes man palengvėjo. Daugybę metų vienos Fredžio krizės keitė kitas. Jis
vis darydavo ką nors netinkamo arba atsisakydavo elgtis deramai.
Gyvenau nuolat bijodama eilinio ginčo su Tomu, kuris, savo ruožtu,
užsipuls mane, kad visko „deramai nesutvarkiau“.
O dabar, jei pasirodytų policija, sąžiningai galėsiu pakartoti tai, ką sakiau
Blokiui. Mano sūnus išvyko pakeliauti. Nė nenumanau, kur jis galėtų būti.
— Juk žinote, kaip paaugliai elgiasi, — galėčiau pasakyti, — susisiekia tada,
kai patys to nori.
Apie ką galvoju? Fredis nėra statistinis paauglys, patraukęs ieškoti nuotykių.
Mano sūnus, jo paties žodžiais tariant, kažką nužudė. Tai kur kas daugiau.
Vėl kartojau sau, jog galbūt tik į gera, kad jis man visko neatskleidė.
Būgštavau, kad to nepakels. Jei nebemylėčiau Fredžio, nebūtų verta ir gyventi.
Vėl prisiminiau sūnaus aromatą. Jo odą, veidą, balsą. Fredis — dalis manęs. Jis
buvo mano kūne. Lengva pamiršti, koks stebuklas buvo jo gimimas. Bet
neįmanoma devynis mėnesius nešioti kūdikio, kęsti agonišką skausmą per
gimdymą, būti perpildytai palengvėjimo ir meilės kūdikiui gimus, rūpintis
visus auginimo metus ir nesielvartauti jam dingus.
Pasižiūrėjau į molio gabalą, kurį laikiau rankose. Policija gali pasirodyti bet
kurią akimirką.
Man būtų protingiau keliauti kažkur kitur. Galėčiau persikelti į kitą šalies
pakraštį. Net sėsti į keltą, plaukiantį Prancūzijos ar Ispanijos link. Bet tada
patikrintų mano pasą. O jei kaip tik tikrina Fredžio dokumentus? Mano širdis
pradėjo plakti dažniau. Kodėl anksčiau apie tai nepagalvojau?
Net jei liksiu šioje šalyje, kaimo žmonės vis tiek klausinės. Kas nors galės
viską susieti, perskaitę pranešimus laikraščiuose. Tai, kad nepamačiau naujienų,
dar nereiškia, jog jų neišspausdino kitas laikraštis.
Jokio išsigelbėjimo. Be to, pastarųjų savaičių sukrėtimai mane išsunkė.
 Galiausiai apsisprendžiau. Lieku toje bendruomenėje, kuri, rodos, mane
priima. Meluosiu kuo mažiau ir stebėsiu, kaip viskas klostysis.
Bet kad ir ką daryčiau — dirbčiau prie puodžiaus rato žiesdama keletą
pieno ąsočių, kad išrinkčiau geriausią Blokio žmonai, vedžiočiau Džasperą
pajūriu ar pirkčiau maisto produktus, — galvoje vis sukosi įkyrios mintys apie
Fredį.
Kažkas mirė. Už tai atsakingas mano sūnus. Aš padėjau jam pasprukti. Esu
kalta.

Praėjo kelios savaitės. Vis dar negavau jokių žinių iš Fredžio. Jaučiausi taip, lyg
protas būtų aptemęs. Geltonos kreminės rožės Gledisės sode pražydo anksti.
Prie jų kabėjo vėjo nugairinta lentelė su gėlių pavadinimu. Jos vadinosi ’Taika’.
Kaip pirma Fredžio tatuiruotė. Tikra ironija. Kokia dermė. Paglosčiau
aksominius jų žiedlapius pakeliui į pašiūrę, kur raminantis rato judesys padėjo
negalvoti apie tai, kas neišvengiama.
Ėmė plūsti prisiminimai apie laikus, kai Fredis buvo mažesnis: mielas ir
patiklus. Toks, kuris pasižiūrėjęs į dangų klausė, ar lėktuvo kelias virš mūsų
panašus į linijas jo piešimo lentoje. Širdį pervėrė netekties skausmas. Iš įpročio
vis dar suimdavau savo pakabutį — savo brangųjį papuošalą, kurį pareigūnas
man grąžino, kai išėjau iš kalėjimo. Tik jis manęs neberamino. Džasperas
pajuto sielvartą ir uždėjo leteną, lyg sakytų „aš vis dar šalia“.
Tą trumpą laiką, kol gyvenome kotedže, Fredis visada išvesdavo jį paskutinį
kartą vakare. Dabar tai dariau aš ir svarsčiau, ar yra kokia nors tikimybė, kad
mano berniukas lankosi netoliese ir slepiasi šešėliuose.
Labiausiai žeidė nežinomybė: kur jis dabar? Kai negalėdavau užmigti,
vaikščiodavau Fredžio kambaryje pirmyn atgal mėgindama jį susigrąžinti.
Laikiau prie nosies senus sūnaus marškinėlius, įtraukdavau to aromato.
Supratau, kad nebegaliu prisiminti tikslios jo nosies formos. Kaip taip gali būti,
jei jis dingo vos prieš šešias savaites? O kad būtume praleidę daugiau laiko
kartu. Mūsų pokalbio Kriauklių užutėkyje nepakako. Tarkime, susidėjo su dar
viena prasta kompanija? O jei jį padūrė peiliu koks plėšikas? Motinos
vaizduotė, kartojau sau, neturi jokių ribų. Kaip ir ryžtas. Ir neregėtas
kvailumas.
Kas dieną pabusdavau su Džasperu prie šono, kai ryto saulė įspįsdavo pro
mažą plyšelį tarp gaivios citrinų spalvos užuolaidų, kurias pasisiuvau. Ar jau
laikas? Fredis pavėluos į darbą! Paskui prisimindavau — mano berniukas, kuris
visą savo gyvenimą buvo šalia manęs, dingo. O aš nė neįtariu, ar vėl jį
pamatysiu.
Norėjau nukreipti savo sielvartą — ėmiau dažyti svetainės sienas. Ryškiai
violetine spalva. Tomas jos nekestų. Gledisės kotedžas suteikė progą susikurti
namus, kuriuose jausčiausi savimi. Palikti savo pėdsaką. Iš labdaros
parduotuvėje rastų standaus audinio likučių pagaminau pagalvėlių, kad būtų
galima sėdėti prie erkerio. Tinklines užuolaidas išmirkiau šaltoje arbatoje, kad
šios įgytų senovinės sepijų spalvos. Palėpėje radau seną raštuotą kilimą,
išploviau jį vonioje ir išdžiovinau ant virvės. Jis buvo jau matęs gyvenimo, bet
abrikosų spalva švelnino prieškambario plytelių vaizdą.
Lauke padariau nedidelę arką iš medienos, kurią radau sąžalyne. Ji parems
vieną iš vijoklinių rožių, kuri buvo beveik nukritusi. Net pamėginau susidoroti
su apžėlusiu daržu sodo gilumoje. Piktžolės rodėsi amžiams suleidusios šaknis į
žemę.
Kaip ir mano nuodėmės.
Bet buvo tokių akimirkų, kai beveik pavykdavo nukreipti savo galvoje
ūžiančias mintis kita linkme. Išmokau mėgautis rytinėmis paukščių giesmėmis.
Rožių kvapu, kai jos pražysta. Džiugesiu sėti cukinijų sėklas, kurios iš pradžių
virsta geltonais žiedais, o paskui pasipūtusiais žaliais vaisiais, kuriuos mielai
kepiau ant savo viryklės su česnaku ir imbierais. Raminančiu Gledisės
puodžiaus rato ritmu.
Ir štai, vieną dieną, kai išžiedžiau pieno ąsotį, kuriuo buvau patenkinta,
Džasperas nulipo nuo savo kilimėlio, gulėjusio greta manęs, ir nukūrė namo
link beprotiškai lodamas. Tai negalėjo būti Blokis. Džasperas per gerai jį
pažinojo, kad šitaip elgtųsi. Mano širdis beprotiškai daužėsi, atidariusi duris
pamačiau malonią, jaunatviško veido vidutinio amžiaus moteriškę ryškiomis
akimis.
— Mano vardas Dafnė, gyvenu kaime. Reklamuoju vietinį Moterų
institutą.
Ji įspraudė lankstinuką man į rankas.
— Pakvietėme kelis labai įdomius pranešėjus. Paskui kalbės buvęs kalėjimo
prižiūrėtojas, dirbęs Dartmure. — Jos akys švytėjo. — Turėtų būti žavinga.
 Kalėjime?
Mano širdis vėl ėmė pašėlusiai daužytis. Iškilo daugiau prisiminimų, dėl
kurių skausmas pervėrė smilkinius.
Tualetų smarvė. Primerktos kitų kalinių ir prižiūrėtojų akys. Skustuvo
peiliukai duše ant grindų. Šūdas batuose.
— Tikriausiai nelengva persikelti į naują vietą, — pasakė mano lankytoja,
kai pasijutau privalanti iš mandagumo pasikviesti ją vidun.
Supratau, kad su savo nukirptais džinsais ir išsitaršiusiais plaukais atrodau
nevalyva. Ta Sara, kokią mane buvo pavertusi Olivija, su stilinga trumpų
plaukų šukuosena ir prašmatniais drabužiais, išgaravo. Kaip ir Tomo žmona, su
tuo dideliu namu ir dabitomis draugais, tokiais kaip Hugas. Ir gerai.
Keista, bet jau nepykau ant Tomo dėl jo romano. Mes niekada netikome
vienas kitam. Iš tiesų jaučiau palengvėjimą. Tai parodė, kad ne tik aš elgiausi
netinkamai. Nors to, žinoma, nepalyginsi su žmogžudyste.
— Blokis sakė, kad jūsų sūnus išvyko pakeliauti, — mintis pertraukė
Dafnė.
Nupurtė šaltis.
— Taip, tikrai.
— Jis labai prisirišo prie jūsų vaikinuko. Tikriausiai labai ilgitės sūnaus.
Pamėginau susikaupti.
— Taip. Bet darbas mane užima.
— Girdėjau apie puodų žiedimą. Ar tai jūsų darbas?
Ji mostelėjo į pieno ąsotį mano rankose.
— Taip.
— Gal jūs norėtumėte ateiti ir pasisakyti kurią dieną?
Jokiu būdu. Man reikia likti šešėlyje. Nelįsti į prožektorių šviesą.
— Labai malonu, — pasakiau, — bet man nesiseka viešai kalbėti.
— Kaip gaila. Mes čia labai mėgstame amatus. Na, man jau metas.
Praneškite, jei kuo galėčiau padėti.
Tai priminė, ko aš rengiausi klausti Blokio.
— Tiesą sakant, — prabilau išlydėdama ją, — gal pažįstate ką nors, kas gali
parduoti molio?
Gledisė paliko pilną maišą, bet jis jau buvo tuščias.
— Jums reikia Stivo Leterio, — akimirksniu atsakė moteris. — Čia jis gali
gauti ko tik reikia. Paprašysiu, kad užsuktų.
Nelaukti svečiai mane nervino.
— Geriau jam paskambinsiu, — skubėjau pasakyti.
— Jis taip nedirba. Mėgsta bendrauti gyvai. Daro dalykus, kai pats
nusprendžia. — Dafnė švelniai palietė man ranką. — Netruksite priprasti prie
vietinių papročių. Beje, gal užsuktumėte pas mus? Būtų miela sulaukti naujo
veido.
Labai to norėjau, mėgau draugiją. Bet negalėjau rizikuoti. Jau taip toli
nuėjau gelbėdama sūnų.
Kelio atgal nebėra.
 46

Tais mėnesiais mane gelbėjo tik senasis Gledisės žiedimo ratas. Ramūs ritmiški
judesiai ir susikaupimas padėjo atsiriboti nuo visko. Pavyzdžiui, nuo minčių,
kad sūnus vis dar nepaskambino.
Kai Stivas Leteris pagaliau prisiruošė užsukti, jau buvau ėmusi
eksperimentuoti su puodeliais. Kai pabaigdavau vieną lipdinį, išmokau atlikti
gudrybę. Paimdavau ploną vielą ir atsargiai atskirdavau puodelį nuo rato. Man
šovė mintis, kad su tokia viela lengvai galima ką nors pasmaugti. Kodėl apie tai
pagalvojau?
Labai atsargiai pakėliau jį. Jei sudaužysiu, nebebus laiko išdžiūti dar vienam.
— Atrodo, kad tu visai nieko, — garsiai pasakiau.
— Ačiū, — pasigirdo balsas prie durų. Laikiau jas atviras, nes buvo karšta.
Vos nepašokau. — Atsiprašau. Aš jus išgąsdinau? Pasibeldžiau, bet niekas
neatsakė. Pribėgo jūsų šuo ir atvedė mane čia.
Džasperas uostinėjo mano lankytojo kelnių apačią, panešiotą rudą velvetą.
Pakėliau akis ir nužvelgiau aukštą, kumptelėjusį, įdegusį vyriškį, rugiagėlių
akimis, gana išsitaršiusiais rudais plaukais ir kaubojiškais batais.
— Paprastai Džasperas loja, — pasakiau, mėgindama susiimti.
— Atrodė, kad jis mane beveik pažįsta.
Vyras ištiesė ranką. Spustelėjimas buvo trumpas, bet tvirtas ir šiltas.
— Pats laikau katę, bet šunys man irgi patinka. Aš — Stivas Leteris. Kaip
suprantu, baigėsi glazūra ir molis.
Linktelėjau, bet vis dar nesiryžau daug kalbėti. Jaučiau didžiulį
palengvėjimą, kad tai ne policija.
— Atsivežiau kelis glazūros mišinius ir du maišus molio. — Jis apsidairė
pašiūrėje. — Gera matyti, kad vėl atgaivinote šią vietą. Gledisė jausis
pamaloninta, kai jai papasakosiu.
— Pažįstate ją?
— Nuo mažų dienų. Ji tuose pačiuose globos namuose, kuriuose kadaise
buvo ir mano mama. Seniau jos buvo draugės. Dažnai aplankau.
— Prašau, pasakykite jai, kad man patinka namas ir aš viskuo rūpinuosi, —
tariau.
— Būtinai.
Jo akcentas neskambėjo kaip Tomo internatinės mokyklos mokinių, bet
nepasižymėjo vakarietišku grubumu, kaip kalbėjo Blokis. Pagalvojau, kiek jam
metų. Gal šiek tiek jaunesnis nei aš. Bet nedaug.
— Na, ar galėtumėte užmesti akį į tas glazūras? — balsas buvo sodrus.
Atrodė puikiai žinąs, ką daro, bet nesijautė valdingumo. — Galiu užsakyti
daugiau, jei norėsite kokio kitokio.

Nors nuo meno mokyklos laikų nieko nebuvau glazūravusi, rezultatas buvo
neprastas. Bent taip tikėjausi, kai nešiau pieno ąsotį Blokiui pirmadienį vakare,
jo žmonos gimtadienio išvakarėse.
— Ačiū, mieloji. Tai — puikus darbas. Šeimininkė apsidžiaugs. Kiek esu
jums skolingas?
— Nieko. Jūs ir taip mums buvote labai geras.
Nutilau pasakiusi „mums“.
— Liūdėti ne gėda, — tarė jis, žiūrėdamas man į akis. — Žinau, ką reiškia,
kai vaikai palieka namus. Ypač kai kartu labai daug kas išgyventa. Ar jūsų vyras
susisiekė?
— Ne, — atsakiau.
— Aišku, pasakykite man, jei imtų kelti bėdų.
Jo gerumas sukėlė norą viską iškloti. Bet tai, žinoma, buvo neįmanoma.
— Ar jau gavote žinių iš savo vaikino? — tęsė jis.
Papurčiau galvą, nežinodama, ar pajėgčiau ką nors ištarti.
Jis akimirką patylėjo, o paskui, rodos, nutarė pakreipti kalbą kita linkme.
— Taigi, turiu jums pasiūlymą. Ponia nori įsteigti ūkio parduotuvę.
Paslaugų plėtra, kaip vadinama dabar. Įdomu, ar galėtumėte mums pagaminti
dar tokių ąsočių ir galbūt kažkiek puodelių? Stivas sakė, kad ir juos lipdote.
Ar čia niekas neturi paslapčių?
Pirmiausia galvojau pasakyti ne. Nenorėjau prisiimti jokių įsipareigojimų.
Bet, kita vertus, juk turėčiau kuo užsiimti. Man beveik baigėsi grynieji, kuriuos
pasiėmiau prieš kelis mėnesius, nors beveik nieko neišleisdavau. Papildomi
pinigai labai praverstų. Na, jei manęs iki tol nesuims.
— Ačiū, — padėkojau. — Kiek norėsite?
— Gal porą tuzinų pradžiai? O paskui pasižiūrėsime, kaip eisis.
Gera mintis. Prieš baigdama darbą jau galiu būti grįžusi į kalėjimą už
įtariamojo slapstymą. Na, pripažinkime, buvau to nusipelniusi.

Pasitaikė tvanki vasara. Karščiausia, pasakė moteris pašte, kokią ji tik

prisimena.
— Visuotinis atšalimas, — kaip žinovė palingavo galva.
Vos atsispyriau pagundai ją pataisyti, kad tikriausiai omenyje turėjo atšilimą.
Jau kone perpratau vietos papročius. Pasijuokti iš žmonių, kurie čia nugyveno
visą amžių, nebuvo įprasta.
Nė nesusivokusi tapau viena iš tų atvykėlių, apie kuriuos pasakojo Blokis,
kai mudu su Fredžiu jį sutikome. Ir vėl pagalvojau, gal geriau slėptis mieste. Ar
turėčiau persikelti? Bet tiesa ta, kad pavargau. Nebenorėjau bėgti.
Ar Fredis tebesislapstė? Tai buvo nesąžininga. Jis būtų galėjęs paskambinti
laidiniu telefonu. Žinau, sūnus norėjo mane apginti, bet argi nesuprato, kaip
tai mane skaudina? Pyktis ėmė išstumti rūpestį.
Mėginau susitelkti į smulkius namų ūkio darbus, kad nereikėtų galvoti apie
svarbesnius dalykus. Pastebėjau, kad netikėtai malonu dirbti žemę: sodinti
svogūnėlius ir traukti lauk piktžoles ilgomis baltomis šaknimis. Jei tik taip pat
galėčiau išrauti savo praeitį.
Vieną vakarą, praėjus kelioms dienoms, buvau virtuvėje ir viriau serbentų,
priskintų sode, uogienę, kai išgirdau garsų beldimą į duris. Džasperas paklaiko.
Širdis ėmė stipriai plakti. Beveik devinta vakaro. Visi aplinkui jau užšovė duris
ir užtraukė užuolaidas.
Tai policija. Turėjo būti ji. Pagaliau mane atsekė per kredito įstaigą.
Bandžiau tvardytis eidama atverti durų. Bent jau padėjusi ranką ant širdies
galėjau pasakyti nežinanti, kur Fredis.
Bet tai buvo Blokis.
Mano krūtinė tebesikilnojo, nors ir supratau, kad esu saugi.
— Atsiprašau, kad užgriuvau taip vėlai, — pasakė jis, — bet žmona
pamanė, kad jums tai galėtų patikti. — Jis ištiesė man saują banknotų. —
Kažkas šiandien užsuko ir nupirko visus jūsų puodelius. Pirkėjas nori dar.
Kažkur planuoja atidaryti arbatinę. Patiko puodelių koloritas, sakė, kad
primena jūrą.
Štai ir sutrukdė mano siekiams laikytis nuošaliai. Rodos, Blokis išsikėlė
tikslą rūpintis manimi. Buvau beveik tikra, kad puodelių pardavimo mintis
kilo tiesiai iš geros jo širdies.
— Ačiū, — pasakiau.
Baimė ėmė sklaidytis. Grynųjų man labai reikėjo. Stengiausi būti atsargi ir
daugiau niekur nevažiavau. Kuo mažiau rizikos, tuo geriau.
— Ar kas girdėti iš jūsų vaikino? — paklausė, prisėdęs prie virtuvės stalo, kai
užkaičiau arbatinuką.
— Taip. Neseniai trumpai skambtelėjo, — pasakiau tiek įprastai, kiek
sugebėjau. Bet mano ranka sudrebėjo nuo melo, kai padėjau arbatinuką ant
viryklės sušilti.
— Kur jis dabar?
— Kažkur Rytų Europoje, — ištariau, labai stengdamasi, kad balsas būtų
tolygus. — Jis sakė kur, bet aš nesupratau.
Tai gali būti tiesa, svarsčiau. Jis galėtų būti Jungtinėje Karalystėje. Arba kur
nors gulėti negyvas... Ne! Negalvok taip.
— Gal jis parves marčią užsienietę.
— Nemanau, — nusijuokiau puse lūpų. — Dar per jaunas vedyboms.
— Tik jau ne čia. Dauguma vaikų susituokia nesulaukę dvidešimt vienų.
Gal tai ir buvo sprendimas. Būti arti šeimos šaknų. Vesti žmogų, kurį pažįsti
nuo vaikystės ir žinai, kad nepateiks bjaurių netikėtumų. Gyventi ramiai,
paprastai.
Pastačiau arbatinuką ant stalo. Buvau labai patenkinta, kaip pavyko per
vidurį įdėti linksmą mėlyną juostelę.
— Ar tai vienas iš jūsų darbų? — nužvelgė jį Blokis.
— Pagalvojau, kad bus kai kas kito nei puodeliai.
— Tada mes norime paimti ir kelis tokius.
— Neprivalote, — pasakiau.
Jis prisimerkė.
— Neimu jūsų darbų dėl labdaros, Sara. Darau tai, nes pageidauja klientai.
Staiga supratau, kad neteisingai jį įvertinau.
— Ačiū, — sumurmėjau.
 Toliau kalbėjomės apie reikalus: aptarėme kainas ir populiariausias spalvas.
— Žmona nori, kad apačioje būtų jūsų parašas, — pasiūlė. — Tai pridėtų
asmeniškumo.
— Geriau nereikia, — atsakiau, labai tikėdamasi, kad nepaklaus kodėl.
Man būtų sunku paaiškinti, kad nenoriu būti susekta.
Jis patraukė pečiais.
— Kaip sau norite.
Blokiui išėjus pasijutau nejaukiai. Jei netinkamai supratau priežastis, kodėl
jis užsako mano puodelius, ką dar blogai supratau? O gal policija jau
šniukštinėjo kur nors netoliese? Gal jis jau pridėjo du prie dviejų dėl Fredžio?
Ar todėl taip dažnai klausinėja apie jį ir mane?
Bet ką turėčiau daryti? Nieko. Tad pasinėriau į darbą. Tik tai man ir beliko.
 47

Praėjus kelioms savaitėms pabudau ir supratau, kad šiandien — mano

gimtadienis. Pernai, šią dieną, Tomas nusivedė vakarienės. Sėdėjome prie
prabangių stalų vietiniame itališko maisto restorane ir neturėjome ką kalbėti.
Jis ištiesė man dovanų čekį į Johno Lewiso parduotuvę.
Fredis nupiešė gimtadienio atviruką.
— Mama, žinau, kad turėjau tau nupirkti dovaną, — apgailestavo jis, —
bet tikiuosi, kad tai irgi pradžiugins.
Tai buvo iliustracinis komiksas apie motiną, kuri bara sūnų už netvarką
kambaryje.
— Turėjo būti smagu, — pasakė jis, — atversk ir perskaityk žodžius.
Nusivylimas, kad jis nepasirūpino dovana man, akimirksniu išgaravo
pamačius žodžius:

Geriausiai mamai pasauly je

Tik noriu pasakyti, kad labai tave myliu, nes kartais išsigąstu, jog tai pamiršai.

Paskui tą atviruką visada nešiojausi su savimi. Laimei, jis tebebuvo

kuprinėje, kai mes išėjome. Pasiėmiau jį ir perbraukiau pirštais tekstą. Kur
mano berniukas dabar? Nors niekada negaudavau jokios spaudos, tikėjausi, kad
šiandiena gali būti išimtis.
Deja, į pašto dėžutę neįkrito joks atvirukas. Laidinis telefonas nesuskambo.
Be abejo, šiandien mano sūnus turi kaip nors susisiekti. Ar Fredis pamiršo
mano gimtadienį? O gal jam kas nors nutiko?
Kad prasiblaškyčiau (ir vėl), nuėjau į Kriauklių užutėkį. Atkakliai vengiau
šios vietos, nes pastarąjį kartą čia buvau kartu su Fredžiu. Bet šiandien mane ta
vieta labai traukė. Pasiėmiau paplūdimio rankšluostį, kad galėčiau atsisėsti, bet
maudymosi kostiumą pamiršau. Kokio velnio! Juk niekas nematys.
Nusirengiau iki apatinių ir atsargiai įbridau. Nors ryškiai švietė saulė, vanduo
buvo be galo šaltas ir aš garsiai aikčiojau. Bet kai pasiryžau panirti iki pečių, o
paskui paplaukiojau, kaip išmokau mokykloje, viskas pasidarė stebėtinai gerai.
Tiesą sakant, buvo daugiau nei gerai. Jaučiausi įkvėpta.
Vanduo lygus, gražus, kaip ramaus ežero. Kai galų gale išbridau, jaučiausi
pakylėta.
— Čia labai gražu, — pasakė balsas.
Atsisukau. Tai — Dafnė, moteris iš Moterų instituto, kuri kvietė mane
pasiklausyti paskaitos apie kalėjimą.
Ji lankstė savo drabužius ir tvarkingai juos guldė ant lygaus, švaraus akmens.
— Rengiuosi ir aš įbristi.
— Čia nuostabu, — iš lėto pratariau.
— Girdėjau, jūsų vaikinas išvyko pakeliauti.
Apsivyniojau rankšluosčiu, nes ėmiau drebėti, bet ne tik nuo šalčio.
— Blokis jo ilgisi, — pridūrė. — Na, bet nieko nuostabaus.
— Ką turite galvoje?
— Juk Džonis buvo Fredžio amžiaus.
— O kas tas Džonis?
— Nežinojote? Jis buvo Blokio ir jo žmonos jaunėlis. Labai mielas
berniukas. — Jos veidas apsiniaukė. — Papuolė į traktoriaus avariją spalį prieš
ketverius metus. Apsivertė lauke. Jį prispaudė. Mirė iš karto.
— Kaip baisu. Nė negaliu apie tai pagalvoti. Ar buvo ne per jaunas vairuoti
traktorių?
— Jūs teisi. Tik Džonis buvo itin karšto būdo. Vyko tyrimas ir Blokiui
pasisekė, kad jis nebuvo nuteistas. Paaiškėjo, kad žinojo, jog jo berniukas
vairuoja traktorių, bet užmerkė akis, nes manė, kad vaikinas sugebės
susidoroti. Nuo tada tėvas kaltina save.
Man suspaudė širdį pagalvojus apie vargšus Blokį ir jo žmoną.
— Jis apie tai nekalba, — tęsė Dafnė, — bet žmona pasakoja. Ji sako, kad
nori išlaikyti gyvą sūnaus prisiminimą. Visas kaimas žino. Štai kodėl
pamaniau, kad ir jūs žinosite. Heizelė sakė man, kad jos vyras ėmė globoti jūsų
vaikinuką. Priminė jam Džonį — toks pat darbštus ir užsispyręs.
Vadinasi, blogai supratau ūkininką. Klausinėjo apie Fredį ne todėl, kad mus
įduotų. Jam iš tiesų rūpėjo. Prisiminiau, kaip Blokis sakė, kad tėvai atsakingi už
tai, kuo tampa vaikai. Akivaizdu, kad vis dar jautėsi kaltas. Fredis bent jau
tebėra gyvas. Prašau, tegul tai būna tiesa. Prašau!
 Dafnė kažkaip sugebėjo nenusivilkdama kitų drabužių įsisprausti į
maudymosi kostiumėlį.
— Ar pagalvojote apie galimybę apsilankyti kuriame nors iš mūsų
susitikimų? — pasidomėjo moteris.
Toks tiesus klausimas po pasakojimo apie Blokio sūnų išmušė mane iš vėžių.
— Gal. Kurį kartą.
— Dar liko kelios vietos į paskaitą apie kalėjimą, — pasakė ji.
— Tai ne man, — paskubomis atsisakiau.
— Kaip gaila. Turime šviestis. Mes čia ne tokie atsilikę, kaip jums atrodo.
— Taip ir nemanau, — pasakiau. O Dieve. Ji įsižeidė.
— Gerai, — piktai atkirto. — Po skyrybų Moterų institutas išgelbėjo man
gyvybę.
— Nežinojau, — ėmiau aiškintis, bet Dafnė mane pertraukė.
— Yra daugybė dalykų, kurių vieni apie kitus nežinome. O jei ta paskaita
ne jums, galiu pranešti apie kitus renginius.
— Ačiū.
Namo grįžau giliai susimąsčiusi. Pasukusi už kampo pamačiau blizgantį
juodą visureigį prie kotedžo. Išpylė prakaitas. Ėmė linkti keliai. Išlipo vyriškis.
Stivas. Mano širdis prisipildė palengvėjimo, kai pamačiau rudus jo plaukus
ir kaubojiškus batus.
— O kur sunkvežimiukas? — paklausiau.
Jis liūdnai nusijuokė.
— Sulūžo. Teko automobilį pasiskolinti iš brolio. Ne mano skonio daiktas,
bet jame daug vietos. Atvežiau molio ir dar šio to. Radau šį dviratį prie
konteinerio ir jis man pasirodė per gražus, kad palikčiau. Gal jums pravers?
Galėsite važinėtis apylinkėse.
Jis iškėlė dviratį iš bagažinės. Tai buvo senamadiškas moteriškas dviratis su
pintine priekyje. Visai toks pats, kokį buvau neva pasiskolinusi mūsų su Tomu
pažinties pradžioje.
— Oho! — pasakiau nužvelgdama vyšnių raudonumo rėmą. Jis buvo šie
tiek subraižytas, bet man tai net patiko. — Ar jis tikrai niekam nereikalingas?
— Buvo padėtas išmesti, kaip jau sakiau. Jei nepatinka, pasiūlysiu kam
kitam.
Turiu liautis abejoti vietinių žmonių žodžiais. Skirtingai nei mano pažįstami
— įskaitant ir mane pačią — paprastai šie žmonės kalbėjo be paslėptų prasmių.
— Ne, — greitai atsakiau, — man patinka.
Jau lipau pamėginti.
— Reikia šiek tiek nuleisti sėdynę.
Stivas buvo taip arti, kad užuodžiau lengvą medžio ir galbūt alyvos kvapą.
Sutrikusi nuo tokio artumo atsitraukiau ir stebėjau, kaip darbuojasi su varžtu.
— Štai taip.
— Atrodo gerai. Ačiū. Kiek esu jums skolinga?
— Nieko. Žmonės kartais apmokestina atiduodamus daiktus, bet šį dviratį
tiesiog perdavė man. Bet kokiu atveju nieko iš jūsų neprašyčiau.
Balsas pasidarė šiurkštus, aš jį įžeidžiau, kaip anksčiau Dafnę.
Kodėl man taip nesiseka perprasti žmonių? Niekada nebūčiau pamaniusi,
kad Tomas turės romaną. Buvau įtari dėl Blokio draugiškumo, nesuprasdama,
kad jis nori padėti, nes mano vaikas priminė jo sūnų. Tačiau aš vis dar
nežinojau, ką galvoti apie Fredį.
Kažką nužudžiau. Yra dar daugiau.
Stivas atsikrenkštė.
— Yra dar šis tas. Svarsčiau, gal šį savaitgalį norėtumėt į kiną Trūre? Rodo
gerą lmą. Nepamenu pavadinimo, bet visi tik apie jį ir šneka.
Mačiau, kad išraudo. Ėmė mindžikuoti nuo kojos ant kojos.
Man pagailo jo. Žinojau, ką reiškia būti sutrikusiam. Norėti kam nors
patikti.
Nesupraskite manęs neteisingai. Stivas man patiko. Nors jį pažinojau
neilgai, jaučiau, kad charakteris atitinka jo pavardę. Leteris2: patikimas, stiprus,
šiltas. Sara, tučtuojau liaukis, — liepiau sau. Dabar visai ne laikas svarstyti apie
naujus santykius.
— Atsiprašau. Negaliu. Nesu visai laisva. Matote, mano vyras...
Nutilau.
— Viskas gerai, — tyliai pasakė. — Blokis man papasakojo. Jūs išsiskyrėte.
Ar yra kas nors, ko jie čia nesužino?
— Taip.
— Ar judu jau išsiskyrėte?
— Beveik, — atsakiau. Išsyk pasigailėjau dėl šio melo, bet žodžių
nesugrąžinsi. Beje, man tiko kaip yra. Visai nenorėjau dar pamatyti Tomo. —
Tad dabar, — pridūriau, — reikia laiko sau pačiai.
— Žinoma. Supratau, — jo balsas kiek strigo. — Esu toks pats, tik
maniau...
Stivas nutilo.
— Na, nesvarbu. O dabar apie molį. Šitas kitos rmos, tad kitą sykį gali
pavykti gauti už geresnę kainą.
Kaip tik tada išgirdau, kad name suskambo telefonas.
— Atsiprašau, — nutraukiau jį, — turiu atsiliepti.
Nubėgau į vidų, vos neužkliuvau už nudrengto Gledisės kilimo
prieškambaryje. Džasperas kūrė iš paskos.
Žinoma, tai negalėjo būti Fredis. Gal reikėjo mesti tą mintį. O gal tai
policija.? Ar Tomas kažkaip mane susekė? Arba, tai labiausiai tikėtina, Blokis su
nauju užsakymu. Dafnė su dar vienu kvietimu į Moterų institutą...
— Klausau? — tarstelėjau.
— Mama?
Man pakirto kelius. Palengvėjimo ašaros ėmė ristis skruostais.
— Ar tau viskas gerai? — sušnabždėjau.
— Taip. O tau?
— Gerai. Tik ilgiuosi tavęs.
— Ir aš, — jo balsas buvo kimus. Lyg bijotų, kad kas nors klausosi. —
Klausyk, mama. Aš kalbėsiu trumpai. Norėjau palinkėti gero gimtadienio.
— Ačiū, — vos galėjau kalbėti dėl užplūdusių emocijų. — Kur tu?
— Bus saugiau, jei nesakysiu. Bet man viskas gerai. Tik norėjau, kad
žinotum. Paskui išmesiu SIM kortelę, tad niekas manęs nesuseks.
Turėjau griebti šią progą.
— Fredi, — skubiai ištariau.
— Taip.
— Prašau, pasakyk man tiesą. Kas iš tiesų nutiko tą naktį? Ar tu tikrai...
Trakštelėjimas. Jo nebebuvo. Paspaudžiau mygtuką atskambinti. Tyla.
Kurį laiką tupėjau linguodama pirmyn ir atgal. Mano sūnus gyvas, bet
atsisako pasakyti, kas nutiko. Vadinasi, jis kaltas. Nejaugi?
Staiga Džasperas sugrąžino mane į realybę. Išėjau į lauką padėkoti Stivui,
bet jis jau buvo išvažiavęs. Už manęs pasigirdo triukšmas. Lango velkė buvo
nepritvirtinta ir stuksėjo į sieną. Tikriausiai atsidarė man nežinant.
Kiek tas lankytojas girdėjo?
2
Angl. Leather — odinis.
 48

Karališkasis Trūro teismas

Pakvietė liudyti kalėjimo prižiūrėtoją.

Ji atrodė pernelyg smulki, kad galėtų saugoti žudikus. Bet kalba atskleidė
kitą pusę — joje buvo justi jėga.
— Valiau koridorių priešais kamerą. Buvo tikra netvarka, nes vienas iš jų
apsivėmė tiesiai ant grindų. Buvo šlykštu. Kaip tik tada išgirdau, ką jis sako.
— Ar galėtumėte tiksliai pasakyti, ką turite galvoje? — paprašė prokurorė.
— Ponas Harisas, — kreipinį „ponas“ ji ištarė labai sarkastiškai. — Arba
Kastetas, kaip mes jį geriau pažįstame. Jis pasakė Kiranui Džonsui, kad kažką
šaltakraujiškai pribaigė.
— Bet kaltinamasis tai dabar neigia. Kaip manote, kodėl?
— Nes jie yra prakeikti kraugeriai melagiai. Kai kurie čia esantys
nepalankiai įvertintų žudiką. Štai kodėl.
Buvo pateikta ir daugiau įrodymų prieš kaltinamąjį. Paaiškėjo, kad yra
stebėtinų pranašumų tarp Polo Hariso (arba Kasteto) ir mano berniuko.
Abu turėjo bėdų mokykloje.
Abiejų santykiai su tėvais buvo sudėtingi. Jaučiausi, lyg būčiau gavusi
dovaną.
Man tereikėjo patylėti.
O kaipgi Kasteto motina? Kokią agoniją išgyvena? Ar ji čia? Peržvelgiu
žiūrovų balkoną. Akivaizdžios kandidatės nematau. Matau tik vyrą, kuris jau
kreipėsi į mane, ir vieną suolą studentų, kurie kažką pasižymi.
Vis dėlto — kad ir kaip būtų bjauru — ar aš, motina, galiu leisti kažkieno
kito sūnui atsakyti už tai, ką padarė mano berniukas?
Paskui kitoje balkono pusėje pasigirsta čiaudulys. Žvilgteliu ten ir sustingstu.
Negali būti. Tiesiog neįmanoma. Kodėl anksčiau jo nepastebėjau?
 Žinoma, jis vyresnis. Plaukai atrodo retesni. Bet akys labiausiai išduoda. Jos
veria mane su ta pačia panieka, kaip ir tada, kai nuo šaligatvio pašaukė buvusi
kameros kaimynė.
Tomas.
Nebegaliu sekti, ką sako kameros prižiūrėtoja ar vėliau pakviestas
liudininkas.
Žinau tik tiek, kad mano sutuoktinis čia. To vyro nemačiau nuo tada, kai
mudu su Fredžiu pasprukome.
Žaidimas baigtas.
 49

Kai po savaitės Stivas prisistatė naują molio siuntą, atsiprašiau, kad anąkart
palikau nubėgusi atsiliepti telefonu. Žinoma, nesakiau, kas skambino.
— Nieko tokio, — tarė.
Iš tiesų labiausiai norėjau sužinoti, ar jis nugirdo mūsų pokalbį. Kažin ar
galėjau tiesiai to paklausti. Taigi pamėginau kitaip.
— Ar ilgai laukėte prieš išvažiuodamas?
— Manau, kad ne. Išvažiavau, kai įėjote vidun. Nenorėjau trukdyti, be to,
buvau susirengęs paplaukioti banglente. Jūra buvo puiki. Tobulai tiko
bangoms gaudyti. Turėtumėte pamėginti.
— Nemanau, kad man tai tiktų, — nusijuokiau išgirdusi tokį pasiūlymą, —
nors supratau, jog mėgstu plaukioti.
Bet iš tiesų juokiausi iš palengvėjimo, kad jis nesisukiojo šalia ir nenugirdo
mūsų su Fredžiu pašnekesio. Žinoma, jei nemelavo.
Bet draugiškas jo elgesys neleido taip manyti. Tai mane džiugino.
Išgyvenau, kad galėjau įžeisti atmetusi kvietimą nueiti į kiną. Kurį laiką
pastovėjome šnekėdamiesi apie sodą ir geriausius vietos paplūdimius, kaip
atsikratyti amarų, užpuolusių Gledisės rožes. Dar prieš kelis mėnesius šiomis
temomis nė iš tolo nesidomėjau. Pokalbiai padėjo nustumti tolyn nuolatines
mano baimes.
Mums plepant, šovė mintis, kad su Stivu būtų lengva sutarti. Jis visai kitoks
nei Tomas. Bet kaip sureaguotų sužinojęs, ką padariau? Eitų tiesiai į policiją,
štai kaip. Ir aš jo nekaltinčiau. Turėjau išmesti bet kokią mintį apie
romantiškus jausmus. Po to, ką padariau, nebebuvau verta meilės.
— Na, — žvilgtelėjo į laikrodį, — jau eisiu. Laikas būtų papietauti.
— Ką tik iškepiau kišą su sūriu ir šparagais, — spontaniškai išpoškinau. —
Gal norėtumėte jo paragauti kartu su manimi?
Ką gi aš darau?
Jis kilstelėjo antakius. Bandote pakviesti mane į pasimatymą? — lyg norėjo
paklausti.
— Kaip draugai, — siaubingai išraudau.
— Žinoma, — paprastai pasakė jis, — mielai.
Džasperas šokinėjo aplink svečią. Akivaizdu, kad jam ši mintis patiko. Ar jo
paprašiau likti, nes prismulkinau daugiau morkų salotoms? Kodėl taip
rizikavau? Tereikėjo, kad koks mažmožis nusprūstų nuo liežuvio, ir vyras
suprastų, kad nesu ta, kuo apsimetu.
Bet, kita vertus, jei ir toliau visų šalinsiuosi, žmonės gali imti įtarinėti
atvykėlę, kuri gyvena Gledisės kotedže kaip visiška atsiskyrėlė. O jei imsiu
megzti draugystes, gali būti, kad sutiksiu žmonių, kurie man iš tiesų patinka.
Per pietus supratau, kad mano svečias — labai maloni draugija. Pokalbyje
nebuvo jokių nejaukių pauzių. Paaiškėjo, kad abu mėgstame klausytis radijo.
— Man patinka tie vaidinimai, — pasakė jis. — Vakarais labai daug skaitau.
Labiausiai prie širdies trumpos istorijos ir poezija.
— Ir man, — pasakiau prisiminusi antologiją, kurią skaičiau tą vakarą
laukdama Fredžio grįžtant. Tą naktį, kai pabėgome.
— „Turiu ir vėl nusileisti prie vienišos jūros ir dangaus“, — pasakė jis.
— Džonas Meis ldas!
— Juk tai puiku?
Paskui papasakojau, kad prieš atvykdama čia buvau dailininkė.
— Keramika yra šiokia tokia pertrauka, — pasakiau.
Jis linktelėjo.
— Visiems kartais reikia pokyčių. Mano brolis sako, kad turiu geras rankas,
— jis sardoniškai nusijuokė. — Taip nori pasakyti, kad ne visi gali būti tokie
prabangūs advokatai kaip jis.
Stivas neklausinėjo apie mano praeitį, lyg jaustų, kad nenoriu to aptarinėti.
Apie saviškę taip pat ne kažin ką papasakojo, tik minėjo, kad užaugo čia, buvo
išvykęs kuram laikui į Londoną, bet ten nepatiko ir sugrįžo.
Tyčia daugiau neklausinėjau apie Londoną, kad nesukeltų papildomų
klausimų apie mano kilmę. Aš pasakiau daugiau, nei ketinau.
Stivas pasižymėjo neįtikėtinai geru humoro jausmu. Dar jis buvo
muzikalus. Kai pareikalavo padėti suplauti indus, ėmė niūniuoti „Beach Boys“
dainą.
— Turite puikų balsą, — pasakiau.
 Jis juokaujamai nusilenkė.
— Ačiū.
Prieš išvažiuodamas pakvietė mane pietų pas save kitą sekmadienį.
Savaitėms bėgant tai tapo tradicija. Jokių įsipareigojimų. Tik nuostabi draugija.
Naujasis mano draugas nuolat nekritikavo valdžios vos užgirdęs kokią
naujieną per radiją. Jis mėgavosi paprastais dalykais: saulėlydžio spalva ir
rudens lapų šnaresiu po kojomis, kai vedžiojome Džasperą. Jis padėjo
sutvarkyti daržą ir nupirko sodinukų, kuriuos švelniai pasodino į dirvą savo
didelėmis rankomis.
— Ar girdi šį burkavimą? — paklausė pakreipęs galvą į šoną. — Tai
balandžiai. Reikia šitai uždengti. Atgabensiu tinklo ir laikiklių.
Stivas labai gerai vertino mano darbus. Kaip ir aš, jis buvo peskatarianas ir
negėrė alkoholio.
— Jau išlenkiau pakankamai, — trumpai pasakė.
Norėjau paklausinėti daugiau, bet ir vėl išsigandau, kad ims kamantinėti
mane.
Kai plepėdavome, mano kūnas atsipalaiduodavo. Niekada nejutau įtampos,
nejaukumo ar nervingumo, kaip būdavo šalia kitų žmonių. Kitomis
aplinkybėmis viskas galėjo būti priešingai. Anksčiau būčiau tai laikiusi
pasimatymu. Staiga suvokiau, kad net pati būčiau jį pasikvietusi susitikti.
Tai mane nustebino. Stivas nebuvo mano tipažas. O net jei būtų, dabar
mažiausiai reikėjo dar vienos komplikacijos.
— Ar jūsų skyrybos jau baigtos? — vieną dieną tiesiog paklausė.
— Taip, — sumelavau.
Kodėl taip kalbėjau? Gal dėl to, kad nebuvau pasirengusi atsakyti. Galbūt
norėjau, kad taip būtų.
Bet net jei būčiau išsiskyrusi, žinojau, kad su šiuo geru, maloniu vyriškiu
geriau likti tik draugais, nes policija būtinai pasibels į duris. Tada mano
gyvenimas ir vėl subyrės į šipulius.
Kartais įtampa darėsi nepakeliama. Kartkartėmis beveik pavykdavo ją
pamiršti. O paskui skaudi tikrovė vėl mane užgriūdavo, kai mėgindavau
nustatyti molio išdeginimo krosnies temperatūrą arba atidžiai apipjauti aštrius
molio kraštelius, kad jie būtų švelnūs. Mano sūnus slapstosi. Jis kažką nužudė.
Mane gali bet kada suimti.
 Fredis daugiau neskambino, bet aš ir maniau, kad taip bus. Juk sakė, kad
nenori kelti pavojaus. O gal tiesiog paliko mane praeityje ir judėjo pirmyn?
Nuo šios minties užspaudė gerklę.
Praėjo dar laiko. Pašto darbuotoja vitrinoje įžiebė kalėdines girliandas. Prie
kaimo mokyklos atsirado stendas su Kalėdų Senelio ir Diko Vitingtono
portretais, kurie skelbė apie kasmetinę pantomimą. Man sudūrė širdį
prisiminus, kaip rengdavau Fredį šventiniams vaidinimams, kai jis buvo mažas.
Tomas niekada nesugebėjo nė viename iš jų apsilankyti. Visada turėjo reikalų
darbe.
— Ar jau išsiuntėte kalėdinius atvirukus? — paklausė Stivas, užsukęs
pristatyti man glazūros. Tai buvo dangaus mėlis, kurį labai gerai pirko.
Šventiniam apsipirkinėjimo bumui turėjau prigaminti daugiau lipdinių.
— Nebesiunčiu jų, — pasakiau.
— Kaip ir aš. Stengiuosi prisidėti prie mažesnės taršos. Mažiau popierinių
šiukšlių ir taip toliau.
— Būtent.
Jei net būtų kam siųsti, kaip galėjau prisipažinti, kad pašto antspaudas
išduotų buvimo vietą tiems, kas manęs ieško?
— Ar sūnus grįš per Kalėdas?
— Ne, — paskubomis pasakiau. — Šventes jis praleis su draugais.
Tai galėjo būti tiesa. Nuo šiol norėjau meluoti kaip galėdama mažiau.
Problema ta, kad didysis melas viską labai apsunkino. Viena neteisybė skatina
kitą. Paskui dar vieną.
— O jūs? — paklausė.
— Mudu su Džasperu ryte išeisime ilgai pasivaikščioti, o paskui murksosime
prie židinio.
— Atrodo, geras planas. Rengiuosi švęsti panašiai, tik be šuns.
Negalėjau nuslopinti nedidelio nusivylimo. Beveik tikėjausi, kad jis pasiūlys
tą dieną praleisti kartu.
— Kadaise buvau vedęs, — staiga išpoškino.
— Išties?
— Taip, — kalbėdamas Stivas apžiūrinėjo savo nagus. — Nepavyko. Tai
nebuvo žmonos kaltė. Kaltas aš.
Norėjau paklausti kodėl, bet nedrįsau.
 — Tai man primena nuostabią V. B. Jeitso poemą „Jaunuolio daina“, —
tęsė vyras. — „Ak, meilė tokia neteisinga / Nė vienas nėra pakankami
išmintingas, / kad pažintų ją iki galo.“
— Šių eilių nežinau, — pasakiau. Mane nuolat stebino, kaip Stivas
atsimena eilėraščius.
— Visgi, — tęsė jis, — galiausiai jai taip buvo geriau. Dabar yra ištekėjusi ir
turi vaikų.
— Ar norėtumėte jų turėti? — nesusilaikiau nepaklaususi.
Stivo atsakymas buvo greitas, lyg žmonės būtų jau to klausinėję.
— Ir taip, ir ne. Pati mintis man labai patiko, bet atsakomybė didelė.
Dar viena priežastis, sakiau sau jam išėjus, kodėl jis nesuprastų mano
berniuko istorijos.
O paskui, anksti per Kūčias, kažkas pasibeldė į duris. Džasperas nesulojo,
kaip paprastai darydavo, vadinasi, atėjo kažkas pažįstamas, pavyzdžiui, Blokis
arba...
Ten stovėjo Stivas, vilkėjo prabangų rudą languotą švarką, ne sau įprastą
lietui atsparią striukę, ir avėjo klasikinius batus vietoje savo kaubojiškų. Veidas
atrodė labai rimtas.
— Atsiprašau, kad trukdau, bet šis tas nutiko. Kai kas nori jus pamatyti.
Baimė perliejo kaip elektros išlydis. Gal pasirodė Tomas, o gal mane surado
policija? Bet iš kur tai žinotų Stivas? Užplūdusios panikos pliūpsnyje viskas
atrodė įmanoma.
— Gledisė pasijuto prasčiau. Ji nuolat kalba apie savo kotedžą ir kaip ilgisi
šios vietos. Sakiau, kad viskas gerai prižiūrima, bet moteris nori pamatyti
žmogų, kuris dabar čia gyvena, — ji taip pasakė. Ar neprieštarautumėte?
Mane užliejo palengvėjimas ir užuojauta. Vargšė moteris. Žinoma, mielai
nuvyksiu. Tik tikėjausi, kad ji neprašys rekomendacijų. Buvau pažadėjusi
perduoti jas Gledisės teisininkui senų seniausiai, bet kol kas jų nereikalavo. Gal
žmonės labiau pasitikėjo vieni kitais?
Stivo sunkvežimiu ėmėme dardėti duobėtu keliu. Buvo šalta ir retkarčiais
automobilis slydinėjo. Kartą ištiesiau ranką, kad išlaikyčiau pusiausvyrą, ir
netyčia brūkštelėjau jam per koją.
— Atsiprašau, — burbtelėjau.
— Visada prašom, — nusijuokė. Jo balsas pasidarė iškilmingas. — Tikiuosi,
Gledisė pasijus geriau. Jūsų apsilankymas labai svarbus.
— Tik tiek ir tegaliu, — pasakiau.
Beje, man buvo smalsu pamatyti, kas anksčiau gyveno kotedže, kurį dabar
laikiau savo namais. Ne. Iš tikrųjų buvo kur kas daugiau — tai mano slėptuvė.
Gledisės senelių namai įsikūrę kaimo prieigose.
— Ji džiaugsis jus matydama, — sučirškė skaisčiaveidė mergina, lydėdama
mus koridoriumi su švelniais jūros motyvais ištapytais apmušalais. Pasukę už
kampo pamatėme pagyvenusią ponią baltutėliais plaukais, ji tipeno
pasiremdama vaikštyne. Senolė čiupo Stivą už riešo.
— Atėjai, mielasis, — pasakė ji.
Jis pasilenkė ir pakštelėjo į susiraukšlėjusį moters skruostą. Patraukėme į
gyventojų svetainę su dideliu televizoriumi ir įvairiausiais krėslais — stačiomis
atkaltėmis ir iš pirmo žvilgsnio patogesniais — ir įsitaisėme.
Atrodė, kad Gledisės akys sužibo, kai mane pamatė. Bet jaučiau, kad už tų
ašarų — plieninės valios moteris. Atrodė, kad žvelgia kiaurai.
— Vaidinasi, tai jūs dabar gyvenate mano mažajame kotedžiuke?
Pasijutau okupantė.
— Tikiuosi, jūs neprieštaraujate, — pasakiau. — Bet prisiekiu, kad labai juo
rūpinuosi. Man ten patinka.
Ji linktelėjo.
— Gerai. O žmonės maloniai elgiasi?
Pajutau, kad raustu.
— Taip.
— Mudu su Stivu seniai pažįstami, — pasakė ji. — Jis tiekė man visas
priemones, kai mirė mano vyras. Girdėjau, kad ir jūs žiedžiate.
— Taip. Seniau tapydavau, bet dabar pakeičiau kryptį.
— Kodėl? — paklausė. Balsas buvo šiurkštus ir susidomėjęs.
Tiesmukas klausimas mane sutrikdė.
— Kai kas pasikeitė mano gyvenime, — dvejodama pasakiau.
— Ak. — Ji linktelėjo. — Tai suprantama. Meno mokykloje turėjau
draugę, kuri iš pradžių tapė freskas, bet paskui persimetė prie skulptūrų, kai ir
jos gyvenime atsitiko kai kas svarbaus.
Laukiau, kad pasakytų, kas tai buvo, bet senolė netęsė minties. Tik ilgai į
mane žiūrėjo, o jos lūpose skleidėsi šypsena.
 — O dabar papasakokite man dar apie namus. Noriu žinoti, ar ten viskas
gerai. Ar viryklė tebeveikia? Turite jai parodyti, kas namie šeimininkė.
Netrukus pasijutau lyg tą moterį pažinočiau visą gyvenimą. Ji labiau
priminė senelę, o ne žemvaldę. Senelė, kokios visada norėjau. Maloni, bet ir
valdinga. Nebijanti patarti, bet ir besidominti manimi. Turėjau galvoti, ką
sakau, kad nesuklysčiau.
— Mano sūnus keliauja užsienyje, — atsargiai pasakiau, kai moteris
paklausė, ar turiu vaikų.
— Jums turėtų būti sunku, ypač šiuo metų laiku.
Nuo švelnių jos žodžių man gerklėje įstrigo gumulas. Privalėjau tvardytis,
kad nepravirkčiau.
— Tikrai, — sutikau.
Retkarčiais Gledisė nutildavo ir giliai atsivėpdavo.
— Tai mano krūtinė, — paaiškino. — Gydytojai nuolat stebi, tad, jaunasis
Stivenai, nenutaisykite tokios sunerimusios minos.
Šyptelėjau išgirdusi „jaunasis“. Pastebėjau, kad pastarąjį mėnesį ėmiau
dažniau šypsotis.
— Galite juoktis, bet man abu atrodote jauni, — pasakė ji. — Gyvenimas
jums dar prieš akis. Maniškis jau baigiasi, bet puikiai jį nugyvenau.
— Nekalbėk taip, Gledise, — ištarė Stivas kimiai.
— Bet, berniuk, juk tai tiesa? O dabar padaryk man paslaugą ir atnešk dar
limonado iš sandėliuko koridoriuje.
Vos jam nuėjus senolė atsigręžė į mane. Vėl pamačiau plieną akyse.
— Stivas pasakojo apie jus, — sugirgždėjo ji. — Matau, kad buvote
įskaudinta. Štai kodėl esate atsargi. Bet galiu jums dykai patarti. Jis tikrai geras
vyrukas. Nieko geresnio nerastumėte. Žinoma, turi ir savo naštą, dėl kurios
skiriasi nuo kitų vyrų. Suteikite Stivui progą.
Man buvo įdomu, kokia ta našta. Bet vis tiek tai nesvarbu. Esmė ta, kad šis
vyras nenorėtų su manimi turėti nieko bendra, jei žinotų, ką esu padariusi. Bet
prieš spėjant pasakyti ką nors bendro ir neteikiančio vilčių, grįžo Stivas. Dar
šiek tiek pabuvome su Gledise, bet matėme, kad ji pavargo.
— Užsukite vėl, — pasakė, suėmė mano riešą ir prisitraukė arčiau savęs, kad
susiliestume skruostais. — Nepamirškite, ką sakiau.
— Ką ji turėjo galvoje? — paklausė Stivas, kai grįžome į fojė, kur nuo lubų
buvo nuleistas didžiulis popierinis sniego senis.
Jaučiau, kaip man iš sutrikimo juda pirštai batuose.
— Nieko, — atsakiau.
— Gledisė visada kalba prasmingai. Štai kodėl ji man patinka.
Stivas stovėjo arti manęs, arčiau nei kada nors anksčiau.
Gana melo. Gal kaip tik todėl prabilau anksčiau, nei spėjau susiimti.
— Ji sakė, kad esate geras vyras ir privalau suteikti jums progą.
— Ar suteiksi?
Jis artinosi dar labiau.
Žengiau atbula.
— Stivai, — iš lėto pasakiau, — tu man patinki. Tikrai. Bet gyvenime esu
padariusi dalykų, dėl kurių labai apgailestauju. Jei sužinotum apie juos,
nebenorėtum būti kartu.
Jis susiraukė.
— Apie ką tu kalbi?
— Negaliu pasakyti.
— Ar ką nors nužudei?
Man prireikė kelių akimirkų suvokti, kad jis pajuokavo. Nieko neatsakiau.
Jis surimtėjo.
— Ir aš esu iškrėtęs dalykų, kuriais nesididžiuoju. Ar galime sutarti, kad
niekada vienas kito neklausinėsime apie praeitį?
— Skamba puikiai.
Jis mindžikavo nuo kojos ant kojos.
— Sara, nesu to sakęs nė vienai moteriai, net buvusiai žmonai. Bet su
tavimi jaučiuosi taip gerai, kaip su niekuo kitu. Gal sutarkime bendrauti toliau
ir kartu mėgautis gyvenimu?
Ar tai buvo pasiūlymas apsigyventi kartu prieš pabučiuojant mane?
— Negaliu pas tave kraustytis, — išpoškinau.
— Aš pas tave tuo labiau! Pernelyg pripratau prie savo vieno kompanijos.
— Jis spustelėjo man ranką. Jo delnas buvo šiltas. Stipriai sugniaužė manąjį. —
Bet galime kartu leisti laiką. Kaip manai?
— Skamba gerai.
O tada Stivas mane pabučiavo. Tai buvo švelnus ir kartu metu stiprus
pojūtis. Aistringa ir miela. Norėjau daugiau. Tai man priminė pirmąjį bučinį su
Rupertu. Pamačiau atsiveriančias galimybes.
— Ar galiu užeiti? — paklausė jis, kai pasiekėme Gledisės kotedžą.
Atsakyti nereikėjo.
 50

Iki visterijoms sužydint, visiems buvo žinoma, kad mudu su Stivu esame kartu,
kaip pasakė Blokis.
— Smagu girdėti, kad jūs nebe vieniša, — pasakė jis.
Neminėjau, kad esu vieniša. Juokinga, kaip susituokusios poros pačios
įvertina kitų žmonių būsenas.
Mudu su Stivu turėjome atskirus namus. Susitikdavome, kai būdavome
neužsiėmę, o jei vienas kuris negalėdavome, kitas nekeldavo scenų.
Džiaugėmės vienas kito draugija, bet buvo labai gera turėti ir asmeninę
erdvę. Pasitaikydavo, kad būdami kartu tylėdavome, bet tai atrodė natūralu ir
nejautėmė jokio nejaukumo. Jis padėjo man perprasti daržo subtilybes, rodė,
kaip sodinti daigus rudenį ir kaip juos paūgėjusius genėti. Iš kažkokio Stivo
pažįstamo nebrangiai įsigijome padėvėtą šiltnamį. Žiūrėjau į dideles jo rankas,
laikančias liaunučius ūglius, kol aiškino, kaip reikia susodinti, ir mintyse
mėginau jas nupiešti. Tai priminė laikus komunoje, kai su mama padėjome
kitiems sodinti pupas, bulves ir kopūstus.
Dviese mylių mylias vedžiojome Džasperą po laukus. Stivas vėl išmokė
mane juoktis — iš tikrųjų kvatoti, o ne šyptelti puse lūpų. Be to, darė
nelauktus dalykus, pavyzdžiui, šokdino mane virtuvėje, kaip buvo įjungta
mūsų mėgstamiausia šeštadienio radijo laida — ta, kurioje vieni klausytojai
dėkoja kitiems už kažkada suteiktą pagalbą.
— Argi tai nesušildo širdies? — vieną dieną pasakė Stivas, kai paskambino
moteris padėkoti nepažįstamajam, kuris prieš trisdešimt metų išgelbėjo ją per
pūgą. Tikrai spaudė ašarą. Šis vyras matė gėrį gyvenime ir padėjo man taip pat
jį įžvelgti. Vis daugiau šypsojausi.
— Man patinka, kai šypsaisi, — sakydavo Stivas, — tada nušvinta visas tavo
veidas.
Nors santykiai žydėjo, man labai stigo Fredžio. Kai būdavau neužsiėmusi,
galvoje nuolat sukosi mintys apie sūnų.
 Naktimis pabusdavau klykdama. Kas kartą vis tas pats. Tomas šaukia ant
Fredžio. Fredis atsako Tomui tuo pačiu.
Aš kažką nužudžiau.
Tu kažką nužudei.
Ėmiau reguliariai plaukioti, nors į vandenį lįsdavau tik tada, kai jūra
atrodydavo rami. Supratau, kad niekas taip gerai nepažadina dienai, kaip
ledinis šaltas vanduo, o paskui karšta srovė kaprizingame Gledisės duše iš pat
ankstyvo ryto. Vieną rytą vėl atsitrenkiau į Dafnę.
— Laikraščių kioske parduoda hidrokostiumus, — pasakė ji man. — Tada
galima maudytis kiaurus metus, kaip darau aš.
Ji buvo teisi. Tikrai didžiulis skirtumas. Negalėjau patikėti, kaip smarkiai
pasikeičiau. Lyg valios pastangomis būčiau pavirtusi žmogumi, kaip įmanoma
labiau besiskiriančiu nuo senosios Saros.
— Leisk išmokyti tave plaukti banglente, — pasiūlė Stivas. — Turiu
nenaudojamą lentą.
Bet kas kartą, kai prie manęs artėjo banga, aš surikdavau, jausdama, kad ji
mane praris už visus tuos siaubingus dalykus, kuriuos esu padariusi.
— Dar pamėginsime, — pasakė Stivas, padėdamas man išlipti į paplūdimį.
Drebėjau iš palengvėjimo galų gale po kojomis pajutusi sausumą. — Kada nors
tau pavyks.
„Kada nors“ žadėjo ateitį. Tą, kurios galėjau neturėti. Nes anksčiau ar vėliau
kas nors kur nors mane suras. Tai tik laiko klausimas.
Ėmėme kartu lankyti Gledisę; nors buvo kai kurių medicininių
nepatogumų, ji, rodėsi, sustiprėjo.
— Sakiau, kad jis geras vyras, — pritariamai nužvelgė susikibusias mūsų
rankas. — Ateik ir aplankyk mane bet kuriuo metu viena, — pakvietė senolė.
Atrodė, kad Gledisė nori pamatyti mane vieną. Gal taip buvo dėl to, kad
turėjome tuos pačius pomėgius: keramiką ir jos numylėtąjį kotedžą. Tai tapo
savaitės įvykiu — paprastai penktadienį.
— Kokie gražūs kardeliai, — sušuko ji, kai atnešiau jų visą glėbį. —
Abrikosų spalva visada buvo mano mėgstamiausia.
— Jie tik ką prasiskleidė, — pasakiau.
— Žinau. — Jos akys sutvisko. — Tai dėl svogūnėlių. — Paskui jos
žvilgsnis pasidarė svajingas. — Pamenu prieš daugelį metų juos sodinusi. Tada
tavo Stivas kaip tik grįžo iš Londono. Mano pirštus ėmė sukti artritas, tad jis
man padėjo.
— Ir man padeda, — pasakiau.
Gledisės akys vėl žybtelėjo.
— Matau.
Pajutau, kad raustu.
Kas kartą ateidama atnešdavau jai mažą dovanėlę iš sodo. Kartais tai buvo
kas nors, ką pati užauginau, pavyzdžiui, šparaginių pupelių, o kartais tai, kas
techniškai vis dar priklausė Gledisei, pavyzdžiui, sultingosios ’Viktorijos’
slyvos.
— Skanios, — pasakė ji, kai atsisėdome prieglaudos sode. — Laimėdavau
pirmą vietą su jomis kaimo mugėje. Gal pateiktum jas parodai šiemet?
— Negaliu. Jos ne mano.
— Taip, gali. Jos tavo. Tu paveldėtoja. — Paskui ji sukikeno. — Tau per
smakrą teka sultys.
— Kaip ir jums!
— Leisk man, — ji paėmė nėriniuotą nosinę ir nuvalė.
Aš padariau tą patį.
— Žinai, — ilgesingai tarė ji, — ši vieta puiki. Bet aš labai ilgiuosi savo
kotedžiuko.
— Man labai gaila.
Paskui man šovė mintis.
— O jei mudu su Stivu jus ten nusivežtume? Jūsų vaikštynė tilps į jo
sunkvežimį.
— Ar tai padarytumėte?
— Žinoma.
Kaip anksčiau apie tai nepagalvojau?
Gledisės išraiška, kai įvežėme ją vidun, buvo verta teptuko.
— Man patinka, ką čia padarei, — pasakė ji. — Tik pažiūrėkite į senąjį
mano kilimą priebutyje. Tobula. Nusipirkau jį, kai keliavau po Turkiją.
— Nežinojau, kad ten buvai, — įsiterpė Stivas.
— Tuo metu mokiausi meno mokykloje. — Gledisės akyse sužaižaravo
kibirkštėlė. — Žinai, ir senukai turi savo gyvenimus! O dabar parodyk, ką
padarei su mano studija.
 Šiek tiek dėl to jaudinausi. Man daužėsi širdis, kai Stivas stūmė Gledisės
vežimėlį sodo takeliu, o senolė šūkčiojo, kaip čia tvarkinga, kaip gražiai atrodo
geltoni aguročių žiedai.
Paskui atvėriau senosios pašiūrės duris.
Gledisė prisimerkė.
— Negaliu patikėti, — pasakė dairydamasi į degimo krosnį, molio maišus,
lentynas, prikrautas keramikos dirbinių, ant grindų gulintį kilimėlį, kur
miegojo Džasperas.
— Suprantate, nenorėjau nieko keisti, — pasakiau. — Kai čia įėjau, man
viskas pasirodė tobula.
— Ačiū, — tyliai ištarė Gledisė. — Džiaugiuosi. Tiesą sakant, maniau, kad
būsi pavertusi tai kokia nors jurta, kaip dabar vadinama.
Paskui ji pastebėjo mano anties kiaušinio mėlynumo puodelius.
— Man patinka spalva. Kaip ją išgauni?
— Galiu jums parodyti, — pasiūliau. — Sumaišau dangaus mėlynumo ir
dar vieną glazūrą. Ji buvo labai populiari. Kaip manote, ar galėsite padėti?
— Nieko nenorėčiau labiau!
Tai buvo nuostabi popietė. Stivas atnešė sumuštinių ir paskui supratingai
išgaravo.
— Matau, kad jūs, menininkės, esate užsiėmusios.
— Tikra tiesa, — patvirtino Gledisė. — Bet jei tavo rankos turi minutėlę,
tai norėčiau pasakyti, kad mano vežimėlį reikia sutepti. Jis labai traška.
— Jau padaryta, — pasakė jis.
— Štai kodėl man patinka šis vyras. Jis visada vienu žingsniu priekyje!
Kaip ir Gledisė. Ji išmokė glazūrą tepti kiek kitokiu potėpiu, o tai
dirbiniams suteikė naujos tekstūros.
— Man tai patinka, — pasakiau dėdama į krosnį.
Ji atrodė patenkinta.
— Šią mažą gudrybę sugalvojau pati. Žinai, manau, kad man jau laikas
keliauti. Darbuotojai labai griežti dėl valgymo gra ko. Bet diena buvo
nuostabi. Niekada jos nepamiršiu.
— Atvažiuokit vėl, — pasiūliau.
Jos akys švietė.
— Labai norėčiau!
 Pagalvojau, kad man stigo vyresnio, globėjiško žmogaus po motinos
mirties...
— Atnešiu puodelį, kai tik jis išdžius.
— Būtų puiku. Galėsiu kitiems parodyti, kad vis dar esu keramikė.
— Visada būsite, — pasakiau. — Niekas negali to iš jūsų atimti.
Ji patapšnojo pirštu sau per skruostą leisdama suprasti, kad turiu ją
pabučiuoti. Jos oda saldžiai kvepėjo, veido spalva atrodė netikėtai tolygi, nors
buvo raukšlių.
— Tu — gera moteris, Sara, — pasakė Gledisė.
Jei tik ji žinotų.
 51

Laikas tiksėjo. Jau dveji metai, kai Fredis išėjo. Beveik galėjau apsimesti, kad
anksčiau nieko nebuvo nutikę, jei ne tai, kad nuolat laukiau dar vieno sūnaus
skambučio.
Kartais ištisus mėnesius spengdavo tyla. Kas kartą save įtikindavau, kad jis
arba miręs, arba gyvena toliau. Fredis galvoja tik apie save. Taip pasakė Tomas.
Bet paskui mano berniukas paskambindavo, minutei ar dviem. Užtektinai, kad
pasakytų esąs gyvas. Nepakankamai ilgai, kad rimtai jo paklausinėčiau.
— Kur tu?
— Bus geriau, jei nežinosi.
Paskui vis galvojau apie mūsų pokalbį, stengdamasi prisiminti kiekvieną
žodį. Laikiau juos atmintyje kaip brangakmenius. Įmūrydavau į savo širdį.
— Kas tai buvo? — paklausė Stivas vieną naktį, kai nakvojo pas mane.
— Negaliu pasakyti.
Meluoti nenorėjau.
— Buvęs vyras?
— Ne.
— Nori apie tai pasikalbėti?
— Atleisk.
— Juk tu nesusiradai naujo vyriškio? — pasakė jis pusiau juokais.
— Ne, — atsakiau. — Galiu prisiekti.
— Tai gerai.
Jis apkabino mane. Atsirėmiau jam į krūtinę. Retas partneris būtų toks
supratingas.
Kartą, kai Stivas nakvojo pas mane, man prisisapnavo.
Tu kažką nužudei.
Pabudau šaukdama. Stivas mane apkabino ir glostė plaukus.
— Jei kas nors slegia, tau tereikia pasakyti man, — priminė.
O kaip galėčiau?
 Praėjo treji metai. Paskui ketveri. Sapnai darėsi retesni.
Bet su viskuo iki galo nesusitaikiau. Tikrai ne. Tik suvokiau, kad su tuo
siaubingu dalyku mudu su Fredžiu turėsime gyventi iki savo dienų pabaigos.
Ir tikrai buvo tokių periodų, kai sau kartojau, kad gal Tomas buvo teisus:
turėjau įduoti Fredį. Bet dabar jau per vėlu. Bent jau taip save nuteikiau.
Ėmiau regėti naujų sapnų. Juose Fredis vis dar buvo čia. Pabusdavau
jausdama ir palengvėjimą, ir baimę.
— Dink iš čia — eik, kur saugu! — šaukdavau.
— Ššš, — ramindavo Stivas, jei nakvodavo pas mane.
Ryte jis papasakodavo, kad ir vėl sapnavau. Apsimesdavau neprisimenanti.
— Ką aš sakiau? — klausdavau bijodama, kad kažką išsitariau.
— Negalėjau suprasti, — sakė.
Tikėjausi, kad kalba tiesą.
Stengdamasi išsaugoti sveiką protą pasinerdavau į darbą. Atsiribojimas —
keistas dalykas. Jis gali gydyti, bet kartu tai ir sinavadas (prisitvirtina prie
šeimininko, apsisuka aplink taip gražiai nekaltai atrodančiais žiedais ir ima iš jo
siurbti gyvastį).
Beje, mano keramikės veikla labai išsiplėtė. Nebepardavinėjau savo dirbinių
vien ūkio parduotuvėje. Dafnės brolienė kai ką paėmė savo amatų parduotuvei
netoli Lizardo Kyšulio.
Dafnė dar mane užrašė į meditacijos seminarus kaimo salėje. Jie padėjo
susitelkti į esamą momentą, o ne praeitį ar ateitį. Lioviausi dairytis per petį, kai
išeidavome į kaimą ar vykdavome į Penzansą ar Sent Aivsą — jį labai mėgau.
Tiek šviesos! Būtent todėl tas miestas traukė menininkus: ne tik dabar, bet ir
per kelis amžius. Mes plaukiodavome ir Kriauklių užutėkyje, bet vis dar
nepasiryžau išbandyti banglentės. Pernelyg bijojau bangų.
Vieną saulėtą rugsėjo dieną Stivas pasiūlė vėl pamėginti. Kiti
banglentininkai smaginosi išsijuosę — sukiojosi aplink ar stovėjo ant savo
lentų.
— Sąlygos puikios, — patikino jis. — Būsiu šalia. Tau nėra ko bijoti.
Bet aš negalėjau atsikratyti širdį purtančios baimės arba bejėgiškumo
jausmo, kai susidurdavau su atsiritančia didžiule banga. Jaučiau, kaip leidžiuosi
į jūros dugną, kai koja atsitrenkiau į uolą. Man užgulė ausis. O paskui,
dideliam savo palengvėjimui, pajutau, kad ir vėl iškylu.
 — Vos nepaskendau, — išspjoviau vandens gurkšnį gaudydama orą.
— Visai ne. — Stivas buvo čia pat ir laikė vieną mano ranką. Lydėjo į
krantą. — Pažadu, — pasakė, — neleisiu, kad tau kas nors atsitiktų.
Plaukdama banglente pradėsi pasitikėti savimi. Kaip ir gyvenime, kai esi gavęs
kelis smūgius.
— Trokštu įrodyti, kad galiu, — prisipažinau jam, nors tebedrebėjau. —
Nebenoriu ko nors bijoti.
— Tau pasiseks, — jis patikino mane, kai padėjo nusivilkti hidrokostiumą.
— Vieną dieną skriesi! Patikėk.
Man patiko jausti jo rankas ant nuogo savo kūno. Tirpau nuo jo
prisilietimų. O jei Stivas sužinotų tiesą?
Kartą pasirodė, kad mačiau Oliviją, išeinančią iš viešbučio Rožių pusiasalyje.
Bet paskui aukšta, stilinga, šviesių rusvų plaukų moteris atsisuko ir supratau,
kad tai ne ji. Man suskaudo krūtinę. Draugo praradimo skausmas žeidžia
kitaip nei visos kitos netektys.
Tik metams bėgant supratau, kaip stipriai mus veikia buvę santykiai. Kaip
skatina rinktis vieną kelią, nors visi ženklai siūlo sukti kitur.
Vieną kartą pamaniau, kad mačiau savo berniuką. Mudu su Stivu kaip tik
ėjome iš baro, pavalgę nuostabių krabų salotų per pietus. Mūsų link kitoje
gatvės pusėje žingsniavo jaunas vyras. Tamsūs plaukai. Marškinėliai su ryškiu
spalvingu paveikslėliu ant krūtinės. Mano sūnaus stotas, tas pats gyslotas kūno
sudėjimas. Panašaus amžiaus. Dabar jam būtų apie dvidešimt. Praleidau ketvirtį
jo gyvenimo.
— Fredi! — pašaukiau.
Jis atsigręžė ir aš susivokiau suklydusi. Panašumo buvo, bet tai ne jis.
— Atsiprašau, — pasakiau. — Suklydau.
Pasijutau kvailai: išsigandusi, nuliūdusi. Mano ranka suspaudė Stivo ranką.
— Ar gerai jautiesi? — paklausė jis.
Pasakiau Stivui, kad Fredis tebekeliauja ir retkarčiais paskambina.
— Žinau, neturiu vaikų, — švelniai pasakė, — bet galiu suprasti, kaip jo
ilgiesi.
— Iš tiesų, — tariau.
Tada nutilau. Akimirką buvau pasirengusi viską papasakoti. Stivas tapo kur
kas svarbesnis, nei planavau. Nebegalėjau jam meluoti ar sakyti tik dalį tiesos
visą likusį gyvenimą.
— Taip? — padrąsino jis.
Jei viską papasakosiu, neteksiu jo. Jis patartų eiti į policiją, ir tai būtų
vienintelis orus sprendimas. Grįžčiau už grotų. Pareigūnai rastų Fredį susekę jo
skambučius man. Jei būčiau norėjusi taip pasielgti, reikėjo daryti išsyk.
— Nieko, — pasakiau.
Ir paskui vis dar maniau, kad pamačiau sūnų įvairiausiose vietose.
Keista, bet niekada nepastebėjau vyro, kuris primintų Tomą. Negalėjau
liautis spėliojusi, ar jis vis dar su Hilari. Ar jis laimingas? Ar tikrai jį mylėjau?
Tebuvau jauna moteris, kuriai stigo saugumo po motinos mirties ir kuri kelis
kartus siaubingai suklydo. Dabar aš buvau motina, kuri prisidirbo ir bando
gyventi oriai. Kartais atrodė, kad tos šaltos, drėgnos nakties, kai Fredis grįžo
namo verkdamas, nė nebuvo.
Ir štai, praėjus beveik penkeriems metams, kai atvykome čia, vėl suskambo
laidinis telefonas.
Ką tik grįžau į kotedžą ir šluosčiau Džasperą po pasivaikščiojimo
paplūdimiu. Radau kelis išplautus medžio gabalus, tinkamus piešti: planavau
padaryti durų atramą iš gražaus kvadratinio gabalo, kurį radau. Dar pasiėmiau
kelias kriaukles, kurias planavau išpiešti kaip židinio apdailos detales. Bet
telefonas nutilo man dar nespėjus atsiliepti.
Tikriausiai tai Stivas. Jis žadėjo paskambinti, kad kažką suplanuotume šiam
vakarui. Stivui nepatiko bendrauti žinutėmis. Jis vėl paskambins. Ir po kelių
minučių paskambino.
Bet tai buvo ne jis.
— Mama? — pasakė Fredis tuo pačiu balsu, kaip ir aną vėjuotą naktį.
Man užspaudė gerklę. Nugara ėmė tekėti prakaitas.
— Ar viskas gerai? — pravirkau.
Visada tai pasakydavau pirmiausia.
— Taip, bet...
Žinojau. Kažkas nutiko.
— Turiu tau kai ką pasakyti.
— Ką? — kimiai klausiu.
— Iš tiesų tai du dalykai.
— Prašau. Tiesiog sakyk.
 — Pirmiausia dėl visko atsiprašau. Žinau, kad per mane išgyvenai pragarą.
Siaubingai dėl to jaučiuosi. Bet aš pasikeičiau. Turi manimi patikėti.
Kaip galėjau pasakyti, kad viskas gerai? Juk taip nebuvo. Mano sūnus, jo
paties žodžiais tariant, kažką nužudė.
— O antras dalykas?
Kūnas ėmė drebėti. Bijojau to, kas laukia.
Jis ėmė kalbėti tyliau. Turėjau įtempti ausis, kad išgirsčiau.
— Tai dėl Kasteto.
— Kasteto? — Vos ištarus šį vardą mane apėmė bloga nuojauta. — Kas jis
toks?
Sūnaus balsas priminė tylią aimaną:
— Žmogus, kuris buvo su manimi žmogžudystės naktį.
 52

Karališkasis Trūro teismas

Negaliu patikėti, kad Tomas čia.

Ir manęs čia nebūtų, jei ne Fredžio skambutis.
Ar jis paskambino ir tėvui?
Ne. Tikrai ne.
Bet kaip kitaip Tomas būtų galėjęs sužinoti?
Prisimenu vakarykštį emocingą pokalbį su sūnumi. Jis sakėsi apie Kasteto
teismą išgirdęs per socialines medijas. Kažkas piktinosi neatskleistais
nusikaltimais, kuriuos įvykdė jau kalintys asmenys. Bet Tomas nebūtų žinojęs,
kokio vardo dairytis.
Galvoju apie kitus Fredžio pasakytus dalykus. Galų gale — tiesa. Jo balsas
kupinas atgailos. Bet vis vien nesirengė nieko daryti. Tiesą sakant, jis norėjo,
kad dar kartą padėčiau.
— Bijau, kad Kastetas pasakys mano vardą. Reikia, kad nueitum ten ir
paklausytum, kas bus. Pats neturiu galimybės — gyvenu labai toli. Tu irgi gali
būti įvelta. Jei jis viską papasakos, turėsi išvykti iš kaimo. Greitai.
— Kur?
— Mama, aš nežinau. Tik nenoriu, kad sėstum į kalėjimą.
Ir štai — aš čia.
Kai prokurorė pradėjo bylos svarstymą išdėstydama faktus, beveik negalėjau
patikėti savo ausimis. Nors maniau, kad Fredis papasakojo, kas nutiko,
pasirodė, kad viskas kur kas blogiau.
— Prieš penkerius metus, — pradėjo ji, — Hasamas Moheimas, dvidešimt
devynerių metų dviejų vaikų tėvas, kurio žmona laukėsi trečiojo, buvo
šaltakraujiškai nužudytas prie autoserviso, kuriame dirbo. Mano tikslas —
įrodyti, kad kaltinamasis Polas Harisas, dar pažįstamas Kasteto vardu, yra kaltas
dėl nužudymo: siaubingo nusikaltimo, nes ne tik pervažiavo poną Moheimą,
bet ir paliko jį nesuteikęs pagalbos.
Mane ėmė siaubingai pykinti. Vadinasi, Fredis sakė tiesą. Vyras mirė. Ne
paprastas vyras. Dviejų vaikų tėvas. Trečias kūdikis buvo pakeliui.
— Taip pat norėčiau perskaityti skelbimą, kurį ponia Moheim anuomet
įdėjo į vietinį laikraštį, — tęsė prokurorė. — Jį galima apibūdinti tik kaip širdį
veriantį.
Prieš kalbėdama toliau, ji ilgokai patylėjo.
— „Kas nors turi žinoti, kas sėdėjo prie vairo. Mano vaikai kiekvieną
vakarą verkia savo tėčio. Kūdikis taip ir nepamatys savo tėvo. Neišgirs jo mielo
švelnaus balso. Jis niekada nepaims kūdikio ant rankų ir nesūpuos
migdydamas. Tai siaubinga. Kažkas kažkur žino, kas nutiko. Tas žmogus
privalo įduoti žudiką.“
Žinoma, ji buvo teisi. Bet tas žmogus — aš. Negaliu išduoti savo sūnaus.
Kokia iš to dabar nauda? Fredis žino, kad pasielgė netinkamai. Kastetas jau turi
nusikaltėlio patirties. Bet tai nereiškė, kad jis nesigaili arba yra visiškai blogas.
Prokurorė patylėjo ir tęsė:
— Per apklausą policijoje ponas Harisas pripažino, kad buvo automobilyje,
bet vairavus apkaltino kitą berniuką, kurį pažinojo kaip Zigį.
Dešinysis mano kelis ėmė trankytis į kairę koją iš baimės. Mėginau
sustabdyti, bet negalėjau. Atrodė, kad jie sprendžia patys.
— Nors buvo sutelktos gausios pajėgos, policijai nepavyko jo susekti.
Kaltinamasis teigia, kad tokio asmens nė nebuvo ir yra kaltas dėl nužudymo,
— tęsė ji.
Iš štai dabar, kai trečią dieną sėdžiu teismo salėje, Fredžio žodžiai vėl ima
skambėti mano galvoje. Kažką nužudžiau... Yra ir dar daugiau. O jei Fredis per
mūsų pokalbį telefonu man nepasakė tiesos? O jei jis buvo prie vairo, ne tas
Kastetas? Ar vis tiek jį mylėčiau? Taip. Ne. Nežinau. Kaip tik tai mane ir
gąsdino labiau nei kas kita.
Pasižiūrėjau į kitame žiūrovų balkono gale esantį Tomą. Buvusį savo vyrą.
Mano vaiko tėvą.
Vienintelį iš čia esančių, be Kasteto, žinantį, kad ir Fredis įsipainiojęs.
Mūsų akys susitiko. Jo žvilgsnis veriantis. Kaltinantis. Girdžiu jo žodžius,
taip aiškiai, lyg iš tiesų kalbėtų.
 Pasakyk jiems, Sara.
Išklok, ką padarė Fredis.

Tą naktį grįžo košmarai.

Kai pabudau, sunkiai sakėsi atskirti sapną nuo tikrovės.
Lietus.
Vargšo žmogaus klyksmas.
Iš išorės gal ir atrodau gerai.
Bet viduje visa virpu. Bijau iki pykinimo. Laukiu beldimo į duris.
 53

Bet kurią minutę Tomas suriks. Jau girdžiu tai savo galvoje.
„Nutraukite šį teismą! Ar matote tą moterį? Ji motina to vaikino, kuris iš
tiesų nužudė nelaimėlį.“
Kodėl jis dar to nepadarė?
Bet teisėja šiandien jau baigia posėdį. Teismas nutraukia darbą.
Bylos svarstymas beveik baigtas. Netrukus, jei tikėsime plepiuoju mano
kaimynu, bus apibendrinimas.
Greitai einu iš žiūrovų balkono tikėdamasi, kad spėsiu pasiekti automobilių
stovėjimo aikštelę anksčiau, nei jis mane suras.
— Palauk.
Tomas man už nugaros. Veidas toks pats sustingęs, kokį atsimenu jį
nutaisydavus, kai Fredis padarydavo ką nors, kam jis nepritarė. Tik dabar
Tomas turi gerą pretekstą.
— Reikia pasikalbėti, — sako.
Jis užsiaugino ūsus. Juose matyti sidabro gijų, kurios suteikia solidumo.
Tikriausiai išsigydė tingiąją akį, nes dabar abi žiūri tiesiai į mane. Be akinių.
— Ką čia veiki? — klausiu.
— Laikraštyje perskaičiau apie teismą. Atvažiavau, nes byla man pasirodė
galinti būti susijusi.
Logiška ir tipiška Tomui.
— Bet iš kur žinojai, kas nutiko? Ką Fredis?.. — negaliu prisiversti pasakyti
„padarė“.
— Išgirdau per radiją. Tą rytą, kai jūs pabėgote.
Ak.
Jis piktai į mane pasižiūri.
— Kodėl tu čia?
— Dėl tos pačios priežasties, — sumeluoju. — Perskaičiau laikraštyje.
— Ar ir Fredis čia?
 Jei pasakysiu, kad sūnus buvo užsienyje ir skambino man, jis lieps pasakyti
policijai.
Greitai einu pirmyn nekreipdama dėmesio į jo klausimą.
Jis seka pavymui.
— Pakalbėk su manimi, Sara. Esi skolinga.
— Ne.
Atsidarau savo automobilio dureles. Sakau „savo“, bet iš tiesų maniškė
remontuojama, tad pasiskolinau iš Stivo. Prieš porą metų senasis jo
sunkvežimis subyrėjo, tad jis nusipirko šį dėvėtą universalą. Prieš man spėjant
užrakinti keleivio dureles, Tomas jau sėdi šalia.
— Ar žinai, kad esi beprotė? — Jo veide įsispaudęs įsiūtis. — Tave gali
pasodinti. Vėl, — šaltai priduria.
Tas žodis sukelia mano pyktį.
— Argi tau tai nepatiktų? — surinku. — Galėtum visiems pasakyti tai, ką
gal jau esi ir išpasakojęs. Tavo žmona sėdėjo kalėjime, ir jei būtum tai žinojęs
pieš susituokdamas, vedybų nebūtų buvę.
— To aš neviešinu, — jau tyliau pasakė jis. — Klausyk, nėra prasmės minti
ant to paties grėblio. Tai visai kas kita. Tu mane palikai, Sara. Išsivežei mūsų
sūnų.
— Tik todėl, kad rengeisi jį įduoti.
— Jis nusipelnė.
— Ar pasakei policijai, kai mes išvykome?
— Nesakiau.
— Ką?
— Aš niekam nieko nepasakojau.
Jis nuleido galvą lyg nenorėtų į mane pažvelgti.
— Vadinasi, visą laiką mūsų niekas neieškojo? — sušnibždėjau, nors niekas
ir taip negalėjo klausytis.
— Ne.
— Nesupratau.
Man niekada nešovė mintis, kad Tomas galėtų mūsų neįduoti. Jis buvo toks
nepalenkiamas tą drėgną, vėjuotą naktį.
— Kaip ir aš. Bet yra ir daugiau.
Tuos pačius žodžius kartojo Fredis.
 — Pamėginkime.
Jis ėmė grąžyti rankas, kaip visada, kai nervindavosi. Pamenu, pirmą kartą
jis taip elgėsi, kai pasikviečiau pas save prieš daugybę metų.
— Tas berniukas iš mokyklos, apie kurį tau pasakojau. Čapmenas.
Atrodė, kad Tomui sunku ištarti jo vardą.
— Prieš pat jam nusišaunant, Hugas pasakė, kad mudu neigsime viską, ką
jis aprašys savo knygoje. Kad mes išvoliosime jo vardą purve. Vadinasi, ir aš
susijęs su kažkieno mirtimi. Visai kaip mūsų sūnus.
— Aš tai jau žinojau.
— Bet argi nesupranti? Kai gavau laiko viską apgalvoti, suvokiau, kad
negaliu paskambinti policijai ir pranešti apie mūsų sūnų. Nesu niekuo už jį
geresnis. Beje, mes juk taip iki galo ir nesužinojome, ką jis padarė. Juk
supranti, kaip Fredis moka manipuliuoti tiesa.
Taip. Moka.
— Iš pradžių, — tęsė Tomas, — maniau, kad privalau tiesiog jus paleisti.
Kai Olivija išgirdo iš Hugo, ji man paskambino ir apie tave pasiteiravo.
Olivija mėgino mane surasti? Jaučiausi tokia įskaudinta, kai ji tiesiog dingo
ir pasikeitė numerį.
— Pasakiau, kad mane palikai, — toliau pasakojo Tomas, — neatsiliepi
savo telefonu. Ji daugiau nemėgino. Kai mokykloje pasiteiravo apie Fredį,
paaiškinau, kad keliamės į užsienį, ir tikėjausi, kad valdžia daugiau nesmalsaus.
Bet paskui šis tas nutiko, ir aš mėginau surasti tave nesikreipdamas į policiją.
Teisiškai negalėjau patikrinti tavo banko sąskaitos. Spėju, kad viena iš jų buvo
senąja tavo pavarde. Bet neturėjau prie jos prieigos ir, žinoma, bankas
nesuteikė jokios informacijos. Net pasamdžiau privatų detektyvą, bet ir jis jūsų
nesurado.
— Kas tokio nutiko, kad reikėjo mane surasti?
Tomo balsas pasikeitė. Jame suskambo kažkokia susijaudinimo gaidelė.
— Vieną dieną mano darbe išdygo mergina.
— Dar vienas romanas? — kimiai pasiteiravau.
— Ne. Visai ne. Ta mergina — Flik — pasakė, kad laukiasi Fredžio vaiko.
— Dabar Tomo akys švytėte švytėjo. Jis atrodė visiškai kitoks. — Ji pagimdė
mažą mergaitę. Mažylės vardas Metė ir dabar jai ketveri. Ji net atrodo kaip tu!
Mes — seneliai, Sara! O Fredis — tėvas.
 54

Tai triukas. Žinau. Jei Tomas pamelavo nieko nesakęs policijai po mūsų
išvykimo? Gal jie liepė Tomui palenkti mane į savo pusę, kad išduočiau, kur
yra Fredis. Aš net nežinojau. Gyvenu kai kur labai toli, — pasakė mūsų sūnus.
Nebent ir vėl pamelavo.
Bet vaikas? Nejaugi Tomas galėtų tai prasimanyti? Anūkė! Mano kūnas ir
kraujas. Fredžio dukrelė.
— Netikiu tavimi, — netvirtai pasakiau. — Juk Fredis nė draugės neturėjo.
Tomas papurtė galvą.
— Turėjo. Tik mums nesakė.
Ar taip gali būti? Jo veidas man tai patvirtina. Bet juk jis ir anksčiau man
melavo. Visai kaip ir mūsų sūnus.
— Ar ji ką nors žino apie?..
Nutylu. Žodis „žmogžudystė“ užstringa man gerklėje.
Jo veidas pasidaro niūrus.
— Ne. Tikriausiai tą naktį laukė, kol užsuks, bet jis nepasirodė.
Tomo balsas pasidarė kietesnis, lūpos irgi susispaudė. Matau aplink jas
daugiau raukšlių nei anksčiau. Ir vėl jaučiuosi taip lyg mane bartų vietoje mūsų
sūnaus.
— Fredis turi tai pripažinti, Sara. Jis — suaugęs vyras. Negali sūnaus slėpti
amžinai. Jis visą gyvenimą melavo. Vogė. Prisimink mano mamos vėrinį...
— Tai ne jo darbas, — paskubomis įsiterpiu.
— Beveik jo. Juk tai buvo vienas vadinamųjų draugų? Bet nužudymas... Tai
jau kas kita.
Staiga šį tą suprantu.
— Štai kodėl tu čia? — pasakau atsigręždama į jį. — Tikėjaisi, kad ir aš
pasirodysiu.
— Maniau, kad tokia galimybė yra, — atsakė. — Spaudoje buvo tiek visko
prirašyta.
 Nesakau jam, kad nė nepastebėjau ir kad Fredis mane įspėjo apie teismą.
— Kai pabėgome, mūsų sūnus labai pasikeitė, — tyliai sakau.
Minutėlę patyliu, prisiminusi, kaip jis dirbo pas Blokį.
— Susirado darbą. Norėjo pasiduoti, bet neleidau.
— Tai kur jis?
Tomas aiškiai mano, kad nuolat kartodamas tą patį klausimą su tam
tikromis pertraukomis išmuš mane iš vėžių.
— Tikrai nežinau. Kartu atvykome į Kornvalį ir netrukus jis iškeliavo.
Sakė, kad rengiasi keliauti.
— Ir jis nesusisiekė?
— Kartą ar du, — pasakau beveik tiesą. — Skambindavo mobiliuoju ir
sunaikino SIM kortelę, tad negalėdavau atskambinti.
Tomas nužiūrinėja mane lyg mėgintų nustatyti, ar meluoju.
— Sara, yra mergaitė, kuriai reikia tėvelio.
Prisimenu savo tėvą, kurio nesu niekada mačiusi. Ir savo motiną, kuri man
buvo viskas. Ką atiduočiau, kad kas nors man juos sugrąžintų?
— Tomai, rimtai, negaliu jam paskambinti. Tiesiog nežinau, kur jis.
Kažkodėl nusprendė man nesakyti. Sakė, kad nori mane apsaugoti.
— Kaip tu gali save pakęsti? Juk jau sėdėjai už netyčinę žmogžudystę. Dabar
gini savo sūnų nuo kaltinimų žmogžudyste.
Mano veidu ima ristis ašaros. Prireikė tiek laiko, kad susilaukčiau Fredžio.
Paskui Tomas atsisakė padovanoti dar vieną kūdikį. Nejaugi taip keista, kad
sūnus tapo mano pasaulio centru? Nė vienas vyras negali iki galo suvokti, kad
virkštelė, kuri sieja kūdikį ir jo motiną, nematoma išlieka visą gyvenimą, net
kai vienas iš jų palieka šią žemę. Kaip vyras gali tai perprasti, jei pats kūdikio
nėra išnešiojęs?
— Gyniau jį. Tiesa. Bet dabar nebe. Kiek kartų turiu tai kartoti? Tiesiog
nežinau, kur jis yra.
Tomas įkiša ranką į kišenę ir ištraukia man nuotrauką. Tai maža mergaitė,
labai panaši į mane! O kartu ji tobula Fredžio kopija, kai jis buvo tokio
amžiaus. Ji plačiai šypsosi panašiai kaip ir aš, kai gyvenau nerūpestingai. Mano
anūkė! Iki šiol nė nebuvo šovusi mintis, kad galiu būti močiutė. Bet dabar
mano širdyje sutyvuliuoja tokia meilė, kuri viską užgožia.
— Turiu ir dar vieną nuotrauką, — priduria Tomas. Joje jauna mergina
trumpais plaukais ir auskaru antakyje.
— Jos motina? — paklausiu Tomo, o jis linkteli. — Nesu jos anksčiau
mačiusi.
— Kaip ir aš. Bet juk Fredis nesivesdavo draugų į namus. Ar ne?
— Tu vis tiek nebūtum žinojęs, — atkertu. — Tavęs ten niekada nebūdavo.
— Atleisk.
Tomas niekada neatsiprašo. Bent jau to nedarydavo. Kad ir kaip būtų, jau
per vėlu.
— Gal jei daugiau laiko būtum leidęs šalia, — pasakau, — Fredis būtų
geriau elgęsis.
Jis pasiduodamas pakelia rankas.
— Ar manai, kad nesu sau to daugybę kartų sakęs?
Senasis Tomas būtų ir toliau kaltinęs mane. Nepriimtų jokios kaltės. Tai
trikdo. Kaip ir tai, kad iš viso kalbuosi su savo vyru.
— Ne visada buvau darbo susitikimuose, — staiga prataria jis.
— Nenoriu žinoti, — nukertu.
— Ne tai, ką galvoji. Beveik trisdešimt metų kiekvieną trečiadienį
neatlygintinai padėjau paaugliams, iš kurių buvo tyčiojamasi. Pamačiau
skelbimą laikraštyje keleri metai prieš mums susipažįstant. Tapau savanoriu. Ir
tebesu.
Ką? Tomas niekada nepriminė geraširdžio.
— Kodėl niekada nepasakojai?
— Buvo sunku apie tai kalbėti. Juk mudu nesame rimtai kalbėję apie
patyčias.
Akimirką netekau amo. Susivokiau, kad neklausdavau jo smulkmenų. Gal
buvau pernelyg susitelkusi į savo pačios skausmą?
— Tai, ką darai, tikrai labai gražu, Tomai.
— Ne. Nėra. Negi nesupranti? Galėjau padėti kitiems vaikams, bet ne savo
sūnui.
Beveik norėjau paimti jį už rankos.
— Dažniausiai būna kur kas paprasčiau padėti žmonėms, su kuriais nesame
susiję.
— Reikalas tas, — pasakė iš lėto, — kad tie dalykai, kurie vyko
mokykloje... na, jie man suformavo netinkamą supratimą apie meilę. Tapau
piktas. Štai kodėl negalėjau susisaistyti su niekuo prieš tave sutikdamas. Kas
kartą, kai mėgindavau jį apkabinti, prisimindavau mokyklos mokytojo rankas,
apglėbusias mane...
Jis ėmė drebėti.
Nesusivaldau. Šį kartą raminamai uždedu savo plaštaką jam ant rankos.
— Visada jaučiau, kad judu mane atstumiate. Buvote labai artimi.
Taip, buvome. Ir esame. Nepaisant visko — žinau, ne visi tai supras po jo
nusikaltimo — Fredis bus mylimiausias mano sūnus.
— Papasakok man apie Flik, — paprašiau. — Ar ji susitvarko viena?
— Na, aš jai šiek tiek padėjau. Hilari pagelbėjo man...
— Hilari? Ta moteris, su kuria turėjai romaną? Ji pamatė mano anūkę
anksčiau už mane?
Tomas suspaudė lūpas. Tai dar vienas dalykas, kurį jis nuolat darė, o aš jau
spėjau pamiršti. Linkteli.
Jaučiuosi tuščia. Tai tikrai skaudina. Labiau nei svetimavimas. Na, bent jau
kitoks skausmas. Ji įžengė vidun. Pagrobė mane. Užėmė mano vietą. Kaip ji
drįsta?
— Tai judu vis dar kartu?
— Taip, — balse skamba atsiprašymas. — Sara, atleisk, kad tave
apgaudinėjau. Neturėjau taip elgtis. Bet jaučiausi be galo nelaimingas.
— Ir aš, — pritariau. — Mes visada buvome labai skirtingi.
— Taip, buvome. Bet susitikome tuo mūsų gyvenimų momentu, kai
mudviem vienam kito reikėjo.
Tai per daug loso ška Tomui.
— Ar taip sako Hilari?
Jam nė nereikia atsakyti. Išraudę skruostai viską išduoda.
— Tai tiesa, — nesiginčiju. — Tik nieko nesigailiu, nes turime sūnų.
— Aš irgi nė kiek nesigailiu dėl tos pačios priežasties. Bet argi nesupranti,
Sara? Fredis — tėvas. Taigi turi jam papasakoti, kas atsitiko, kad ir kur jis būtų.
Tėvas nusipelno žinoti, kad turi dukrą. O tada bus jo reikalas, kaip elgtis
toliau. Nebegalime jo ginti. Fredis jau vyras.
Ir štai, kad ir kaip bjauru tai pripažinti, suprantu, jog Tomas teisus.
Bet prisiekusieji netrukus paskelbs savo nuosprendį. Laikas bėga.
 55

Dabar viskas pasikeitė. Fredis — jau tėvas. Aš senelė. Mergina, vardu Flik,
susilaukė vaiko maždaug tada, kaip ir ta vargšė ponia Moheim.
— Kaip pasisekė kelionė apsipirkti? — paklausė Stivas man grįžus į Gledisės
kotedžą.
Jis jau laukė ten, nes už mane vedžiojo Džasperą. Mūsų mylimiausias šuo
seno ir žilo. Per dieną pradėjo miegoti ilgiau. Bet jis vis vien susižavėjęs pašoko,
kai įėjau vidun. Nuo viryklės sklido nuostabus kepto jūros karšio aromatas.
— Gerai, — trumpai atsakiau.
Visai nenorėjau būti nemaloni, bet stengiausi nuslėpti sukrėtimą, kad
sutikau Tomą ir išgirdau naujienas.
Aš — senelė, norėjau papasakoti šiam nuostabiam vyrui. Fredis — tėvas. Tai
viską keičia.
Bet negaliu.
Susėdome drauge. Tik krapštau žuvį. Ji stringa man burnoje.
— Tau nepatinka?
— Ji skani, bet... — stengiuosi atidžiai rinktis žodžius. — Šiandien kai kas
nutiko.
Jis atideda į šalį įrankius ir neramiai žiūri į mane.
— Ar nori man apie tai papasakoti?
Argi ne to bijojau nuo pat pirmos minutės, kai mudu su Stivu ėmėme
artimiau bendrauti? Ak, kaip pavydžiu žmonėms, kurie visada elgiasi tinkamai.
Jie nejaučia, kaip apgaulė apsiveja kaklą. Kartais pavyksta tai pamiršti. Bet
paskui kažkas iškyla — prisiminimas, detalė ar sprendimas, kurį būtina priimti,
— ir viskas grįžta.
Ir štai — aš kryžkelėje. Nebegaliu visko slėpti nuo šito mielo, šilto vyro,
kurį pamilau. Jis nusipelno žinoti. Kad ir kokios būtų pasekmės.
Giliai įkvepiu.
— Mačiau Tomą. Savo buvusįjį, — lėtai sakau.
 Stivas pastebimai įsitempia.
— Aišku.
Man ima smarkiau daužytis širdis. Ar per vėlu sukti atgalios?
Taip.
— Nesitariau susitikti, — patikinau neramia širdimi, — tai nutiko netyčia.
— Koks sutapimas.
Stivas, kaip ir galima tikėtis, sarkastiškas.
— Ne visai. Jis mane surado.
Jo balsas pasidaro šaltas:
— Neverta atskleisti detalių.
— Bet aš privalau. Kai ką norėjau tau papasakoti jau prieš kelerius metus,
bet nepakako drąsos...
— Metus? — Stivas atrodo apstulbęs.
— Tai ne tai, ką pagalvojai.
— Kaip jau sakiau, nebūtina visko iškloti.
Jis stojasi. Bet kurią akimirką išeis. Gal tai paskutinė mano proga. Bet kai
papasakosiu, jis nebenorės manęs matyti.
— Fredis kažką nužudė Londone, kai buvo penkiolikos, — išpoškinau. —
Štai kodėl čia atvykome. Gyniau jį. Paskui jis išėjo. Nežinau, kur. Kartais man
paskambina. Bet niekada nesako, kur yra, nes teigia, kad taip saugo mane.
Stivas stovi kaip įbestas. Jo žvilgsnis toks pat, kaip ir Tomo, kai perskaitęs
mano ligos istoriją pamatė kalėjimo antspaudą.
— Ar todėl buvęs vyras tavęs ieškojo?
— Iš tiesų, — pradėjau netvirtu balsu, — mudu vis dar susituokę. Žinau,
sakiau tau, kad jau išsiskyrėme, bet tai tiesiog išsprūdo ir nesugalvojau, kaip
paaiškinti. Tiesa ta, kad pernelyg bijojau pateikti skyrybų dokumentus, nes
tada būtų sužinojęs, kur aš, ir įdavęs.
Stivas įbedė į mane savo mėlynas akis. Tokio šalto jo dar nebuvau mačiusi.
— Man labai gaila, — ištiesiau rankas.
Jis nekreipė dėmesio.
— Tai kaip jis tave rado, jei nežinojo, kur išvykote?
— Tai sudėtinga.
— Tiesiog paaiškink, — trumpai pasakė jis.
Džasperas prisiglaudė prie manęs, lyg suprastų, kad esu labai nusiminusi.
 — Jis surado mane Karališkajame Trūro teisme.
Stivas susiraukė.
— Bet juk tu važiavai apsipirkti.
— Tai aš tau tik taip pasakiau. Iš tiesų ėjau į teismą išklausyti posėdžio.
— Kieno teismas?
— Vieno tipo, kuris jau sėdi kalėjime, apkaltintas suvažinėjęs žmogų, bet
tiesa ta, kad jis nekaltas.
Stojo slogi tyla.
— Iš kur žinai? — paklausė.
— Fredis paskambino ir pasakė.
— Kas tiksliai nutiko?
Vėl grįžtu prie ano pokalbio. Jo balsas buvo uždusęs. Išsigandęs.
Tiesa ta, kad Kastetas privertė mane kai ką pavogti iš autoserviso parduotuvės.
Turėjau tai padaryti, kad priimtų į gaują. Norėjau turėti draugų. Niekas
mokykloje po to vakarėlio nebenorėjo su manimi prasidėti, nes apkaltinau juos
pavogus vėrinį.
— Ar automobilis buvo vogtas?
— Taip.
— Žinojai tai?
— Taip. Kartais vogdavome automobilius.
— Ak, Fredi.
— Kai grįžau į automobilį, autoserviso darbuotojas puolė pavymui. Kastetas
negalėjo jo matyti. Lijo. Maniau, kad partrenks jį, tad čiupau vairą. Bet
padariau tik blogiau. Automobilis trenkėsi tiesiai į žmogų. Aš jį nutrenkiau,
mama. Nužudžiau...
Visai kaip ir mano veiksmai, netyčia nulėmę Emilės mirtį.
— Reikalas tas, kad Kastetas pasigyrė kameros kaimynui, jog tai jo darbas,
bet tik dėl statuso kalėjime. Dabar viską neigia. Sako tiesą — kad Fredis irgi
įsipainiojęs, bet prisiekusieji gali juo nepatikėti, ypač dėl to, kad jau sėdi
kalėjime už tai, jog kažką panašiomis aplinkybėmis suvažinėjo prieš kelerius
metus, — pasakiau Stivui.
— Tai siaubinga.
— Žinau. Tomas aiškina, kad turėčiau pranešti policijai, bet aš negaliu.
Dabar jau nebesuvaldau ašarų.
 — Ak, Sara.
Maniau, kad jis tučtuojau išeis. Patrauks tiesiai durų link. Bet štai jis čia.
Laukia.
— Yra dar kai kas, — sukūkčiojau. Turiu viską užbaigti. Nebėra reikalo
slėpti. — Kai mokiausi meno mokykloje, mane pasodino į kalėjimą. Aš
prekiavau narkotikais ir geriausia mano draugė paėmė vieną tabletę man
nežinant. Ji buvo iš užnuodytos partijos ir... ir draugė mirė.
Stivas žengia atbulas, lyg norėtų išlaikyti kuo didesnį atstumą tarp mūsų.
— Kaip ilgai sėdėjai?
— Šešerius metus.
Išsprūsta kaip kito žmogaus agonijos riksmas.
— Aišku, — sako jis. — Ir tu nepamanei, kad turėtum anksčiau man
papasakoti?
— Labai bijojau.
Jis pasiima striukę. Ledinė baimė sukausto man gerklę.
— Išeini? — klausiu.
— Manau, kad taip geriausia. Nesutinki?
Griūvu ant sofos ir klausausi duobėtu keliu nutolstančio jo automobilio
garso. Po kurio laiko liaujuosi verkti. Bet širdyje lieka siaubinga tuštuma.
Netekau vienintelio gero žmogaus, kurį iš tiesų mylėjau.
Kaip tik tada suskamba telefonas.
Tylėk.
Nieko nesakyk.
Tai vienintelis būdas.
Taip kartojau sau.
O kas bus dabar?
 56

Pakeliu ragelį. Fredis skambina sužinoti, kas vyko teisme. Jis nežadėjo
susisiekti, bet tikėjausi. Ir, ačiū Dievui, jis taip ir padarė.
— Aš — tėvas? — nepatikliai pakartoja mano sūnus, kai papasakojau. —
Nė nežinojau, kad Flik laukiasi.
Gal mergina nenorėjo, kad jis sužinotų. O gal ir pati to nesuvokė, kai jiedu
kalbėjosi paskutinį kartą.
— Papasakok man daugiau apie dukrelę, — sako mano sūnus. Jis
nekantrauja. Jaudinasi. — Kuo ji vardu?
— Metė.
— Metė! — pakartoja su vaikiška nuostaba, lyg svarstydama.
Paskui balsas trūkteli:
— Negaliu patikėti. Na, galiu — bet mane kankina mintis, kad galiu
pražiopsoti jos gyvenimą. Dukra pamanys, kad aš ją apleidau. O ką Flik jai
apie mane papasakojo?
Turiu prisipažinti, kad nesumojau Tomui užduoti tokio klausimo.
— Nežinau. Atrodo, kad tavo tėvas joms padėjo.
— Tėtis? Kaip?
— Na, manau, pinigais ir kur nors pasiimdamas Metę.
Kurį laiką abu patylime. Paskui prabyla Fredis, jos balsas visiškai pasikeitęs:
— Turiu grįžti, mama. Ne vien tam, kad pamatyčiau savo dukrelę, privalau
papasakoti tiesą. Maniau, kad galiu su tuo gyventi, bet neįstengiu. Penkeri
metai slapstymosi, bėgiojimo iš vienos vietos į kitą mane to išmokė. Tai nuolat
mano galvoje. Visada mano sąmonėje. Dabar žinau, kad tas vargšas vyras
turėjo žmoną ir du vaikus, o dar vienas buvo nė negimęs. Tai dar blogiau.
Paskui jis pravirksta ir primena man mažesnį Fredį. Tą, kuris susilaužė
ranką. Paauglį, kuris susimušė su kitu mokiniu, nes šis tyčiojosi iš mano
paveikslų.
— Bet aš negaliu. Jei papasakosiu jiems, kas nutiko, gali ir tave pasodinti už
grotų, kad mane slapstei.
Ir vėl viskas krinta ant manęs. Turiu nulemti savo sūnaus ir savo likimą.
Kokio nuosprendžio esu verta?
 57

Kai mudu su Stivu ėmėme darytis artimesni, maždaug metai nuo mūsų
pažinties pradžios, supratau, kad jam labai tiko jo pavardė. Stiprus. Atsparus.
Apsaugantis.
Bet mano šio vakaro prisipažinimas viską pakeitė. Aš neištversiu, jei jis
numos į mane ranka.
Be to, nežinojau, kam dar paskambinti.
— Aišku, — pasakė, kai išdėsčiau savo sprendimą. — Padarysiu, ką galiu.
— Palauk, — pasakiau. — Dar šis tas.
— Klausau?
— Na, aš norėjau atsiprašyti. Man labai gaila.
— Žinau, — atsakė jis.
Balsas abejingas. Nėra atleidimo, bet ir priešiškumo nėra. Tai balsas tolimo
draugo, kuris tiesiog padeda.
Paskui jis atskambina.
— Mano brolis sako, kad imsis tavo bylos. Jis paims tave ryt ryte ir
nugabens į Trūro policijos nuovadą.
Imu drebėti.
— Ar ir tu vyksi kartu?
Tyla.
— Jei nori, — sako jis. Balsas ir vėl abejingas.
Kitą rytą atvažiuoja du vyrai. Dafnė sutiko prižiūrėti Džasperą per dieną. Aš
jai tik trumpai pasakiau, kad turiu svarbų reikalą Trūre.
Derekas Leiteris visai kitoks nei jo brolis. Ne tik išvaizda, bet ir charakteriu.
Tikras verslininkas. Išsyk eina prie reikalo.
— Viską man papasakokite.
— Eisiu, — sako Stivas. — Paliksiu judu dviese.
— Ne, — greitai sulaikau. — Noriu, kad žinotum.
— Tada pasikalbėsime automobilyje, — nutaria Derekas.
 Viską papasakoju Derekui. Visiškai viską. Pasakodama suprantu, kad
automobilio gale sėdintis Stivas viską girdi. Jie nieko nesako.
— Visai gali būti, kad būsite apkaltinta padėjusi nusikaltėliui, — paaiškina
Derekas.
Dešinė mano koja nenustygsta vietoje.
— Kiek už tai galiu gauti? — klausiu drebėdama.
— Jei prašote pasakyti mano profesionalią nuomonę, kalbame mažiausiai
apie dvejus metus.
Tyliai sudejuoju. Ne taip ilgai kaip aną kartą, bet tai vis tiek kalėjimas. Tos
pačios keturios slegiančios sienos. Jokio gryno oro. Baimė. Negalėti apkabinti
tų, kuriuos myli. Kaip galėčiau tai ištverti?
— O kaip mano sūnus? — sukuždu.
— Dabar sunku pasakyti, — taria Derekas. — Iš dalies tai priklausys nuo
to, ar jis prisipažins kaltas.
Jei Derekas ir nepritaria, to neparodo. Kai pastatome automobilį ir einame į
policijos nuovadą, Stivas pamėgina paimti mane už rankos.
Bet man taip gėda, kad įkišu saviškę į kišenę.
— Žinai, — sako jis, — vakar man reikėjo laiko pagalvoti, todėl išvažiavau.
Dabar aš atsiprašau, kad maniau tave turėjus viską man papasakoti. Juk mes
susitarėme nejudinti savo praeities.
— Ne, — paprieštarauju, — buvai teisus. Šitai pernelyg svarbu, kad liktų
nepasakyta.
— Sara, aš vis tiek tave myliu.
— Kaip tu galėtum? — klausiu. — Juk nepažįsti manęs. Net aš pati savęs
nepažįstu.
Einu pirmyn.
Duodu parodymus policijoje. Manęs neapkaltina. Dar ne. Pirma jie nori
apklausti mano sūnų.
— Jis leisis Hitrou oro uoste per pietus, — kartoju jiems tai, ką man šįryt
pasakė Fredis. — Jis atvažiuos tiesiai čia.
Akivaizdu, kad manimi netiki. Pareikalauja asmeninių jo duomenų.
— Ar jį suimsite? — klausiu.
Neatsako.
Viskas, ką tiek metų stengiausi slėpti, atsiskleidžia neregėtai greitai.
 — O jūsų vyras? — klausia manęs. — Ar jis irgi prisidėjo slepiant jūsų
sūnų?
— Ne, — atsakau, — jis norėjo Fredį įduoti.
— Bet neįdavė. Kodėl ne?
Nesirengiu tapti buvusio vyro budele.
— Turėsite paklausti jo paties, — atsakau.
— Paklausime. Jis jau čia.
— Kas dabar? — teiraujuosi.
— Manau, — sako Derekas, — bylos svarstymas bus atidėtas, kol suras
Fredį.
— Suras? — perklausiu. — Juk jau sakiau, kad Fredis rengiasi pats vykti
tiesiai į policiją.
— Taip jis sako.
Akivaizdu, kad advokatas neįtikintas. Ar aš tokia naivi?
Man džiūva burna. Ima pykinti. Nebėra kur slėptis. Net jei norėčiau. Viskas
baigta.
Kai mudu su Dereku išeiname iš apklausų kambario, laukiamajame
pamatome abu — Tomą ir Stivą. Keistai nervina matyti juodu vieną prie kito.
— Ką čia darai? — klausiu.
— Po vakarykščio mūsų pokalbio pajutau, kad būtų teisinga eiti į
artimiausią policijos nuovadą ir pranešti apie savo įsitraukimą.
Jau buvau pamiršusi, kad Tomas visada kalba taip o cialiai.
— Ar tave apkaltins?
— Manęs dar neapklausė. O tave?
— Aš pateikiau parodymus. — Pajuntu tulžį savo burnoje. Skonis rūgštus.
— Bet kol kas nieko konkretaus, kol Fredis nepateikė savųjų.
— Na, jei jis pasirodys, — sumurma Tomas. Panašiai sakė ir Derekas.
Atsigręžiu į jį.
— Gali bent kartą juo patikėti?
— Nes, — pradeda Tomas ta globėjiška maniera, kurią jau buvau spėjusi
pamiršti, — jis jau daugybę kartų mus nuvylė. Kodėl manai, kad dabar pasielgs
kitaip?
— Jis tėvas, — žodžiai pažyra man iš burnos lyg norėčiau įtikinti ir save
pačią. — Jis nori pamatyti savo vaiką. Dabar Fredis kur kas atsakingesnis.
 — Dėl Dievo meilės, Sara, — Tomas papurto galvą, kaip paprastai
darydavo, jei kam nors nepritardavo, pavyzdžiui, kai pamatydavo ant virtuvės
stalo paliktus piešinius. — Kada tu pagaliau praregėsi?
— Taip nesąžininga... — pradeda Stivas.
Tomo akys sužimba pykčiu.
— Ar pažįstate mūsų sūnų?
— Ne. Bet...
— Tai palikite tai man ir mano žmonai, sutarta?
— Sara yra mano pora.
Stivas paima mane už rankos. Noriu verkti iš palengvėjimo, jausdama, kaip
užlieja jo šiluma.
— Bet juk nesate jos sūnaus tėvas?
— Oi, tu daug prisidėjai, — tėškiu.
Mano nuostabai Tomas susiraukia. Bet tai tiesa. Jie niekada nebuvo artimi.
Gal tai ir nieko nuostabaus. Fredžio gimimas neatsiejamai susijęs su tuo, kad
Tomas atskleidė mano praeitį. Paskutinė mirtinos dėlionės detalė. Emilė... Ak,
Emile. Ar kada nors man atleisi?
Abu nutylame, nes priėjęs pareigūnas pasikviečia Dereką į šalį.
— Sara, rodos, buvote teisi, — galų gale sako jis. — Fredis ką tik nusileido
Hitrou ir pasidavė pats.
Mano berniukas! Sūnus pagaliau grįžo! Ir, o tai labai svarbu, pasielgė
teisingai. Pagaliau.
Užlieja palengvėjimas. Paskui baimė.
— Turiu jį pamatyti, — kvėpteliu. — Praėjo tiek daug laiko.
— Šiuo metu jis sulaikytas ir bus apklausiamas, — Dereko balsas jau
švelnesnis, supratingesnis. — Bet aš asmeniškai pasirūpinsiu, kad
pamatytumėte sūnų taip greitai, kaip tik tai įmanoma.
— Ar galėsite jį ištraukti?
Dereko tonas pasikeičia. Jis pasidaro apdairesnis.
— Tai visiškai priklauso nuo to, ką būtent vaikinas padarė. Taip pat labai
svarbu, ką norės mums papasakoti.

Septynias valandas važiuojame iki nuovados, kurioje sulaikytas Fredis. Negaliu

nė žodžio ištarti. Visas mano vidus kunkuliuoja. Mano sūnus! Pamatysiu jį
pirmą kartą po penkerių metų. Tik visai ne taip įsivaizdavau šį susitikimą.
Policijos nuovada pačiame Hitrou oro uoste. Tai mane nustebina, bet
Derekas paaiškina, kad čia visada gana daug žmonių. Ji greta kontrolės centro
ir atrodo, kad turi viską, kaip ir kitos nuovados, įskaitant kameras. Pakeliui į
vidų girdžiu, kaip vyras prisiekinėja, kad neturi nieko bendro su narkotikais jo
lagamine.
Užsiregistruojame.
— Ar jau galiu pamatyti Fredį? — maldauju.
— Bus geriausia, jei pirmas su juo pakalbėsiu, — kimiai sako Derekas.
Mudu su Stivu sėdime koridoriuje (nė neįtariu, kur Tomas). Jis mane
apkabina. Man atleista, ar jis tiesiog malonus? Sunku pasakyti. Negaliu liautis
drebėjusi. Stivas atneša kavos iš aparato. Ji karti ir negaliu jos gerti.
— Tavo sūnus gerose mano brolio rankose, — patikina mane.
— Tikiuosi, — tyliai sakau.
Sėdime ten valandą ar ilgiau. Visą laiką mane pila prakaitas. Įsignybu, nes
kažkaip keistai manau, kad skausmas padės. Mane pribloškia suvokimas, kad
neatsimenu, kaip tiksliai atrodo mano sūnus. Žinoma, bendrą įspūdį
prisimenu. Tamsius banguotus plaukus. Jo ūgį — aukštesnis nei aš. Bet tikslios
nosies ar akių formos — ne. Lyg būtų prastos kokybės fotogra ja. Kaip taip
gali būti? Aš juk jį pagimdžiau.
Paskui pasirodo Derekas su advokatu, kurį jis išrinko gelbėti mano sūnų.
Atrodo, kad jis pasižymi stipriu „verbaliniu kabliu iš kairės“.
— Tikėtina, — sako jis, — kad Fredį teis kartu su Polu Harisu. Mūsų
problema, tiesą sakant, esate jūs. Prisiekusieji gali nebūti malonūs vyrui, kurį
gynė jo motina. Kita vertus, jūs galite sukelti kurio nors prisiekusiojo
užuojautą, nes jie galbūt elgtųsi lygiai taip pat, kad apgintų savo vaiką. Vis
dėlto jums leista su juo pasimatyti dešimt minučių.
Mėginu apmąstyti naują informaciją, kai paskui pareigūną leidžiuosi laiptais
žemyn. Užeinu į kambarį su užrašu „Lankytojai“. Ten stovi prie grindų
pritvirtintas suolas (matyt, kad niekas nemėgintų jo pakelti ir pridaryti bėdų).
Čia man liepiama sėdėti veidu į ekraną. Kitoje pusėje nieko nėra. Sulaikau
kvėpavimą. Paskui atveda aukštą, liekną vaikiną, antrankiais prirakintą prie
pareigūno.
Minutėlę beveik neatpažįstu jo. Kur tie tankūs, blizgantys juodi plaukai? Jis
plikas. Be to, gerokai sulysęs. Tik tatuiruotė „Zigis“ ant rankos rodo, kad vis
dėlto tai mano sūnus. Ta tatuiruotė, kurią jis prisiekinėjo nusipiešęs tušinuku.
— Mama! — sušunka jis.
Bandau įkvėpti jo aromato per ekraną. Fredis. Mano sūnus.
— Gera tave matyti, — sukūkčioja. — Pasiilgau tavęs.
— O aš tavęs, — kvėpteliu.
Paskui mano sūnus priglaudžia delną prie stiklo. Padarau tą patį. Tai
arčiausiai, kiek galime suglausti rankas. O tada papasakoja, kas būtent nutiko.
Mano motiniškas instinktas sako, kad dabar tai jau tiesa. Žinau tai. Beje, ir
pareigūnas čia. Jis klausysis kiekvieno žodžio.
— Man gaila, kad įvėliau tave į šitą mėšlą, — verkia jis, glostydamas man
ranką.
— Viskas gerai, — glostau ir aš.
Bet nėra gerai. Abu tai žinome. Nes tos dienos, kurią prisimename,
pabaigoje mirė jaunas tėvas.
— Man ramiau, kad pasidaviau, — iškvepia jis. Paskui paliečia savo galvą.
— Nusiskutau, kad mane sunkiau atpažintų. Bet dabar, kai viską atskleidžiau,
labai palengvėjo.
— Kartais man atrodė, kad mačiau tave Kornvalyje, — pasakiau. — Ar tai
buvai tu?
— Ne. Slėpiausi Ispanijoje. — Jo akys paplūsta ašaromis. — Man apskritai
nereikėjo sprukti.
— Kaip ir man, — tyliai sutinku.
Man išeinant iš policijos nuovados pamatau lauke laukiančią jauną moterį.
Jos plaukai labai trumpi, styrantys. Tuneliniai auskarai, violetinė širdies
tatuiruotė ant kaklo. Už rankos ji laiko mažą mergytę. Mažylę švelnia oda,
ryškiai mėlynomis akimis ir mielu, širdelės formos veiduku. Ji primena
paveikslėlį iš mano vaikystės.
Instinktyviai suprantu, kas ji. Bent taip manau.
— Metė? — klausiu.
Ji linkteli.
Mano anūkė! Noriu apkabinti. Bet gal per greitai.
— Ar jūs Fredžio mama? — sutrikusi klausia jauna moteris. Paskui švelniai
sako mažylei. — Tai tavo senelė, apie kurią esu pasakojusi. — Paskui vėl
kreipiasi į mane: — Norėjome ateiti į nuovadą, bet jie jos neįleistų, nes per
maža.
— Sveika. — Pasilenkiu prie mergytės jausdama kartėlį, kad Tomas anūkę
pažįsta ketverius metus, o aš viską pražiopsojau, nes pabėgau. Ką turėčiau
sakyti? — Man patinka tavo plaukai, — beviltiškai pratariu.
Jie juodi. Visai kaip mano, tokios pačios bangelės. Pernelyg nervinuosi, kad
paprašyčiau leidimo ją apkabinti. Jai aš tik nepažįstamoji. Iššvaisčiau šitiek
metų.
Metė rimtai į mane pasižiūri.
— Mamytė juos kas vakarą iššukuoja.
— Tai gerai.
Įsivaizduoju, kad pati tai darau. Bent jau taip daro tikros senelės. Bet ne
kažkokios prašalaitės kaip aš.
Paskui pažvelgiu į jos motiną.
— Flik, — sakau. — Fredis labai norėtų judvi pamatyti.
Staiga išsigąstu, kad mergina nesutiks.
— Mes irgi norime jį pamatyti, — sako. — Jis mums paskambino, kai
nusileido. Todėl ir esame čia.
Mane apima palengvėjimas. Jei neleistų jam pasimatyti su dukrele, tai
pribaigtų Fredį.
— Bet, kaip jau sakiau, neįleis Metės, o aš negaliu jos palikti.
— O jei aš pabūčiau su mergyte? — paklausiu. — Suprantu, kad ji manęs
nepažįsta, bet bent jau tu pasimatytum su Fredžiu.
— Jei tik atsakingas pareigūnas jums leis, — priduria Derekas.
— Ar pabūsi su naująja savo senele, jei mamytei leis užeiti? — klausia Flik.
Mažylė pasižiūri į mane.
— Ar tu ilgam?
— Ne.
— Gerai.
Matau, kad Flik dvejoja.
— Turiu jums kai ką pasakyti, ponia Voles.
Vyro pavarde manęs taip seniai niekas nevadino, kad vos suprantu, kad čia
man.
— Prašau. Vadink mane Sara.
 — Jūsų sūnus nežinojo, kad laukiuosi. Aš pati ilgai nenutuokiau. Kai
sužinojau, jau ilgai buvau nieko iš jo negirdėjusi, tad nutariau, kad jis mane
metė. Nuėjau į jūsų namus ir sužinojau, kad persikėlėte. Gavau naująjį adresą,
kurį buvo palikęs jūsų vyras.
Susiraukiu išgirdusi žodį „vyras“. Nė negaliu pažvelgti į Stivą. Kaip tik taip
man ir papasakojo Tomas. O dabar ta mergina patvirtino.
— Sumelavau, kai jūsų vyras paklausė, ar ką žinau apie nelaimę. Pasakiau,
kad laukiau tą vakarą Fredžio užsukant, bet jis nepasirodė. Labai bijojau būti
įpainiota į bylą, kad neatimtų mano kūdikio.
Pasižiūriu į gražią šalia jos stovinčią mažylę, kuri droviai mane stebi. Kaip
būtų patikę nešioti ją glėbyje ir uosti jos aromatą.
Derekas gauna Flik leidimą trumpai pasimatyti su Fredžiu.
Mudvi su Mete sėdime ant suoliuko netoliese. Nežinau, ką pasakyti. Nuo
ko pradėti? Bet pradeda ji.
— Aš taip pat norėčiau pamatyti savo tėvelį, — pasako.
— Jis irgi labai norėtų tave pamatyti, bet dar negali, — švelniai paaiškinu.
— Netrukus galėsi jį aplankyti.
Nepriduriu, kad greičiausiai tai bus jau kalėjime.
— Nupiešiau jam piešinuką, — sako.
Ji laiko popieriaus lapą. Trys iš pagaliukų nupieštos gūros. Aukšta, vidutinė
ir mažytė.
— Tai tėtis, mamytė ir aš, — paaiškina. — Mamytė sako, kad vieną dieną
galėsime susiimti už rankų.
Vos įstengiu kalbėti. Bet privalau.
— Tikiuosi, kad galėsite, — atsargiai sakau ir tikiuosi, kad tai tiesa. — Ar
mėgsti piešti?
— Taip! — karštai sako ji. — Mamytė sako, kad jūs dailininkė ir tėvelis
mėgo piešti, kai jie bendravo. Kai užaugsiu, noriu būti panaši į jus.
Sėdime ir kurį laiką šnekučiuojamės. Apie mokyklą ir geriausią jos draugą
Setą. Paskui iš nuovados ateina Flik.
Ji verkė — aiškiai tai matau, — bet nutaiso linksmą veidą, visai kaip ir aš
prieš Fredį, kai būdavome baręsi su Tomu.
Kaip sekėsi, norėčiau paklausti.
Bet nepakankamai ją pažįstu, kad galėčiau.
 Metė skuodžia pas mamą.
— Ar matei tėvelį?
— Taip, — atsako. — Jis nori, kad žinotum, jog tave myli iš visos širdies, ir
pasimatys, kai tik bus leista.
— Pamiršau įduoti jo piešinį.
— Nesijaudink. Perduosiu kitą kartą.
Vadinasi, bus kitas kartas? Koks palengvėjimas.
— Kada galėsiu vėl jus pamatyti? — klausiu.
— Manau, teisme, — atsako Flik. Viršutinė jos lūpa dreba.
Noriu jas pamatyti anksčiau! Bet turiu duoti tai merginai laiko. Negaliu
tikėtis, kad ji tučtuojau puls man į glėbį.
Matau, kaip jos nueina. Jaučiuosi kitoje realybėje. Reikia susivokti. Mano
sūnus grįžo. Turiu gražutę anūkę, apie kurią iki vakar dienos iš viso nežinojau.
Bet galiu netekti progos jos pažinti. Neturėsiu, jei mane įkiš už grotų. Kita
moteris — Hilari — buvo jos senelė vietoje manęs.
Kaip visa tai ištverti?
Pakeliui atgal noriu kalbėti, bet jaučiu, kaip užsnūstu. Jaučiu, kaip Stivas
užkloja mane savo švarku, kad būtų šilčiau, trumpai sustojame degalinėje ir
keliaujame pietvakarių link. Paskui nieko, kol išgirstu traškančius akmenis ant
keliuko prie Gledisės kotedžiuko.
— Mes grįžome, — sukužda jis.
Nuveda mane į virtuvę, užkaičia arbatos. Žiūriu, kaip jis išmaišo medų taip,
kaip mėgstu. Ir man vėl ima ristis ašaros.
— Turėjau įduoti Fredį, — kūkčioju.
— Nesigręžiok. Prieš daug metų to išmokau. — Jis įduoda man puodelį ir
apkabina per pečius. — Beje, jei būtum taip padariusi, mudu nebūtume
susitikę.
— Ar tu man atleidi?
Jis atsiremia į kėdės atkaltę ir įdėmiai į mane pasižiūri.
— Negaliu pasakyti, kad nesu priblokštas. Bet tu ne nusikaltėlė. Bent jau ne
mano supratimu. Pats neturiu vaikų. Bet žinau, kiek galiu padaryti dėl tų,
kuriuos myliu. Todėl ir esu čia. Su tavimi.
Jei ne aplinkybės, jo pareiškimas apie meilę būtų ir vėl mane pravirkdęs.
Bet esmė ta, kad aš pažeidžiau įstatymą. Vėl.
 Ir nors Fredis grįžo, kad pripažintų savo nusikaltimą, pono Moheimo
niekas nesugrąžins.
Mes tegalime žvelgti į ateitį. Ir, tiesą sakant, siaubingai bijau.
 58

Karališkasis Trūro teismas

Žiūriu į jauną vyrą kaltinamųjų suole. Savo berniuką. Savo sūnų. Vaiką, kurį
po tiek kartų dužusios širdies ir nevilties pagaliau pagimdžiau. O dabar jis
kaltinamas žmogžudyste. Kai pasirodė Fredis, pirminis teismas buvo
nutrauktas, o mano sūnus ir Kastetas (arba Harisas) dabar kaltinami bendrai.
Kastetas jau pateikė prisiekusiesiems savaip pakreiptą įvykių versiją. Dabar
Fredžio advokatas iškvietė liudyti mano sūnų.
— Gal galite papasakoti, kaip esate susijęs su šia byla?
Mano Fredžiui prabilus, jaučiu, kaip širdis ima kraujuoti. Sodrus jo balsas
dreba:
— Mokykloje turėjau mažai draugų. Nė vieno tikro. Kartą norėdamas
pakelti savo populiarumą surengiau vakarėlį. Jie nusiaubė namus ir pavogė
deimantinį mano močiutės vėrinį. Tikrai labai blogai dėl to jaučiausi, bet
mama ir tėtis privertė mane apie tai parašyti feisbuke, kad pamėgintume
atgauti vėrinį. Vadinamieji draugai ėmė pulti mane, kad pavadinau juos
vagimis. Tad pradėjau lankytis vietos bare. Jis gana bjaurus. Niekam nerūpėjo,
kiek man metų. Čia ir sutikau Kastetą.
Atrodė, kad jis žiūri tiesiai į mane. Lyg pasakotų man, o ne teismui.
— Žinojau, kad jis blogas vaikinas, kaip būtų pasakiusi mama. Bet kaip tik
todėl ir norėjau su juo susidraugauti. Kastetas pasakė, kad buria gaują.
Pažadėjo, kad būsiu vienas pirmųjų narių. Bet turėjau kai ką padaryti, kad
priimtų. Liepė nueiti į autoserviso parduotuvę ir pavogti degtinės butelį. Be
abejo, žinojau, kad tai blogai. Bet tai juk ne deimantinis vėrinys? Aš tiesiog
norėjau būti su žmonėmis, kuriems patinku. Tą vakarą buvau tikrai įsiutęs, nes
kitą rytą turėjome kraustytis iš namų. Iš pradžių planavome keltis į išnuomotus
namus, o paskui keliauti kažkur toli, kad, kaip sakė mama ir tėtis, pradėtume
viską nuo pradžių. To nenorėjau. Tik ką sutikau Kastetą ir reikalai kiek
pasitaisė. Dar buvau siaubingai įdūkęs ant tėčio, nes nugirdau jo pokalbį
telefonu su ta moterimi. Man pasirodė, kad tarp jų vyksta romanas.
Jis žvilgtelėjo į mane lyg sakytų „atleisk, mama“.
— Susitarėme susitikti už kelių gatvių. Lijo. Kastetas ką tik išlaikė vairavimo
egzaminą. Na, bent man taip sakė. Tą vakarą jis atrodė kitoks. Manau, buvo
išgėręs. Tada ėmiau dvejoti. Kai jis anksčiau išdėstė planą, šis man pasirodė
kietas, bet paskui nebebuvau tikras. O jei mane sučiuptų? Jis pasakė, kad esu
skuduras. Paklausiau, iš kur gavo automobilį, o jis atsakė pasiskolinęs iš draugo.
Pamaniau, kad meluoja, tad apkaltinau pavogus. Jis tai pripažino ir pažadėjo,
kad vėliau naktį grąžins į vietą. Turėjau tą pačią akimirką išlipti ir nueiti, bet
nenorėjau, kad Kastetas palaikytų mane bailiu. Dar bijojau, kad jis mane mes,
kaip ir visi mokykloje. Patraukėme į servisą, kad galėčiau atlikti savo užduotį.
Kastetas pasiūlė užsimesti džinsinį jo švarką, kad ne taip krisčiau į akis.
Aiškino, kad balti marškinėliai labai išskiria.
Štai iš kur tas švarkas.
Sūnus susiėmė rankomis už galvos. Paskui pakėlė akis.
— Iš pradžių negalėjau rasti degtinės. Vaikinas prie kasos nuolat mane
stebėjo. Ėmė drebėti rankos. Norėjau išeiti, o kartu troškau, kad Kastetas su
manimi draugautų. Štai tada pamačiau visą rikiuotę butelių. Čiupau vieną ir
išbėgau. Įšokau į automobilį, o Kastetas paleido variklį. Paskui tas serviso
darbuotojas iššoko priešais mus. Šaukiau Kastetui stoti, bet jis to nedarė.
Juokėsi kaip koks maniakas. Pasilenkiau pirmyn ir priebiau vairą. Bet
supanikavęs pasukau ne į tą pusę. Mašina rėžėsi tiesiai į žmogų. Tas siaubingas
duslus atsitrenkimo garsas. Dieve.
Fredžio balsas skamba kaip siaubinga aimana. Instinktyviai jaučiau, kad
dabar savo vidumi jis yra ten. Kaip ir aš kadaise, kai savo pačios teisme
pasakojau apie Emilės mirtį.
— Tada Kastetas sustojo. Jis vis dar juokėsi. Iššokau iš automobilio,
pažiūrėti, kaip tas vyras. Jo veidas buvo... negaliu to nupasakoti. Atrodė miręs,
bet vis dar tikėjausi, kad taip nėra.
Teisme stojo absoliuti tyla. Fredis šniurkščiojo. Iš kelių prisiekusiųjų veidų
galėjau matyti, kad ne visi juo patikėjo. Tik aš tikrai žinojau, kad tai ne
vaidyba. Mano berniukas tikrai gailėjosi. Bet buvo dar kai kas. Jaučiau, kad jis
kažką nutylėjo.
— Kastetas nuvažiavo, — sukūkčiojo jis. — Kai sustojome prie šviesoforo,
iššokau ir parbėgau namo. Nežinojau, kur dar galėčiau eiti. Nesirengiau sakyti
tėvams. Kaip galėčiau? O tada pamačiau mamos veidą ir nesusilaikiau. Ji viena
iš tų kelių žmonių, kurie mane suprato. Tad surikau, kad kažką nužudžiau.
Paskui svajojau, kad nebūčiau sakęs, jei paskui ją tardytų. Nesakiau, kad
patraukiau vairą, nes nenorėjau, kad imtų mane ginti. Jaučiausi kaltas, nors
vairavo Kastetas. Beje, nebuvau tikras, ar kas patikėtų, tik jau ne mano tėvas.
Jis nugirdo, ką sakiau mamai, ir pareiškė, kad eina skambinti policijai. O
tada...
Mano berniukas žiūri į mane, lyg bijotų, kad pasakė per daug. Jis nenorėjo,
kad patekčiau į bėdą. Bet privalo. Kai pamačiau nuovadoje Hitrou, liepiau
sakyti tiesą, kad ir kiek tai kainuotų.
— Tada mama nusprendė, kad turime sprukti. Ji nuolat klausinėjo apie
vyrą, kurį nužudžiau. Bet aš tepasakiau, kad buvo dar blogiau. Negalėjau leistis
į detales, nes norėjau nuo viso šito apsaugoti. Nuvykome į Kornvalį.
Ūkininkas davė darbą. Man ten patiko, bet likti negalėjau. Neįstengiau išmesti
iš galvos to mirusio vyro. Nuolat laukiau atvykstančios policijos. Mama irgi.
Mačiau įtampą jos veide. Žinojau, kad taip pasielgė norėdama mane paslėpti.
Tad išvykau. Nesakiau, kur.
— Ir kur vykote? — paklausė advokatas.
Jo balsas sugrąžino mane į dabartį. Iki šiol buvau ten. Kartu su Fredžiu,
pradedant ta lietinga naktimi ir baigiant jo pabėgimo rytu.
Jei tik mano sūnus sako tiesą. Kas tai — motinos intuicija? O gal ir vėl dėl
jo klystu?
— Sėdau į keltą iš Plimuto į Santanderį. Paskui nusigavau iki Barselonos, o
toliau pakrante iki Kartaginos. Užsidirbau šiek tiek pinigų mokydamas anglų
kalbos. Kėliausi iš vienų nakvynės namų į kitus, visada bijojau, kad kas nors
gali mane surasti. Turėjau mobilųjį, kuriuo retkarčiais paskambindavau mamai,
po kiekvieno karto keičiau SIM kortelę. Sekiau socialinius tinklus ir naujienų
tarnybas. Kaip tik tada sužinojau, kad Kastetas sėdo į kalėjimą už vieną
nusikaltimą, bet dabar teisiamas už tą, kurį padarėme kartu. Jis tikriausiai būtų
mane paminėjęs, nors težinojo pravardę Zigis, bet dėl to galėjo suimti mamą.
Tad paskambinau jai ir įspėjau. Paprašiau nueiti į teismą paklausyti, kas vyksta,
kad paskui dviese nuspręstume, ką daryti.
Sūnus norėjo mane apginti, bet taip pat privertė atrodyti kaip įstatymus
pažeidžiantį ir sprunkantį žmogų. Gal dabar tai suvokė, nes metė į mane dar
vieną atsiprašymo žvilgsnį.
— Tad pasakykime tiesiai, — tarė advokatas. — Jūs nevairavote
automobilio, kaip teigia ponas Harisas?
— Ne, — tvirtai pasakė Fredis. — Nevairavau.
— Bet jautėtės kaltas, nes dėl jūsų įsikišimo ir vairo pasukimo automobilis
susidūrė su auka.
Jis nunarino galvą.
— Taip.
— Kaip tik todėl, ponai prisiekusieji, — pasakė advokatas, — šis jaunas
vyras nėra žudikas. Jis pasielgė kvailai, pažeidė įstatymą, žinodamas, kad
važiuoja vogtu automobiliu ir kad nugvelbė butelį degtinės. Bet jis neketino
prisidėti prie Hasamo Moheimo mirties. Šis nedovanotinas nusikaltimas krinta
ant Polo Hariso, vyro, kuris jau atlieka bausmę kalėjime už panašų
nusikaltimą, pečių.
Tai ne visada leistina minėti teisme, bet mūsų advokatas jau paaiškino, kad
yra tam tikrų lengvinamųjų aplinkybių. Matyt, čia viena iš jų.
Pertrauka. Dar kartą suvokiu, kad man iš vienos pusės stovi Tomas, o iš
kitos — Stivas.
— Gal eikime įkvėpti gryno oro? — siūlo Stivas.
Leidžiu jam lydėti mane per minią į lauką. Prie manęs prieina Flik. Metės
su ja nėra. Pajuntu nusivylimo dūrį. Kas žino, kiek dar progų turėsiu pamatyti
savo anūkę prieš jiems mane išvežant? Bet, žinoma, jai čia ne vieta. Teismas
nėra vaikui tinkama aplinka.
Prieina gynybos advokatas. Jo veidas griežtas.
— Kaip sekasi? — klausia Flik. — Negalėjau atvykti anksčiau. Turėjau
sulaukti mamos, kad prižiūrėtų dukrelę.
— Tiesą sakant, ne tobulai, — atsako advokatas.
Man nudiegia širdį.
— Bet juk Fredis ką tik pasakė tiesą. Žinau tai.
Tomas išleidžia garsą, kuris primena man senus laikus.
— Sara, argi nematai? Jis puikiai moka vynioti tave apie mažąjį pirštelį.
 — Tai netiesa... — pradedu. Ir nutylu.
O gal jis teisus. Tą naktį jis man ne viską pasakė. Kaip ir aš anuomet
nepasakiau Tomui paėmusi tą dviratį. Menkniekis palyginti su kitomis mano
slėptomis paslaptimis...
— Iš prisiekusiųjų veidų, — sako advokatas, — spėju, kad jie gali būti tos
pačios nuomonės, kaip ir jūsų vyras. Turime pasirengti faktui, kad Fredį gali
pripažinti kaltu dėl netyčinio nužudymo. Jei jis būtų likęs ir prisiėmęs
atsakomybę, gal dabar situacija klostytųsi ne taip blogai.
— Taigi, jei nebūčiau privertusi jo bėgti su manimi, viskas būtų ne taip
rimta?
Niekas neatsako.
Ir nereikia.
Mėginau išgelbėti sūnų.
Bet tai darydama tikriausiai atėmiau jo laisvę.
Savo irgi.
 59

— Taigi, — sako teisėja, — aišku, kad tragiškos pono Moheimo mirties metu
buvo du jauni vyrai. Polas Harisas, kuris teigia sėdėjęs keleivio vietoje, bet
negali to įrodyti, ir Fredis Volesas, kuris irgi sakosi buvęs keleivis, bet
pripažįsta, kad pasuko vairą, dėl ko buvo partrenktas žmogus, kurį jis mėginęs
apsaugoti.
Man daužosi širdis, darosi silpna. Lyg tai pajutęs Stivas uždeda plaštaką man
ant rankos.
— Dar daugiau, noriu priminti prisiekusiesiems, kad jie turi nekreipti
dėmesio į šio proceso rezonansą. Ką tik pateikta informacija apie tai, kiek
kalinių neteisiami už neatskleistus nusikaltimus, neturėtų būti vertinama.
Ji padaro trumpą dramatišką pauzę prieš kalbėdama toliau.
— Tiesa, kad Fredis Volesas neturi kriminalinių įrašų. Bet, jo paties teigimu,
neprisiėmė atsakomybės už pasekmes. Net jei jo pateikta versija yra teisinga,
abu vyrai pabėgo iš įvykio vietos palikdami auką mirti, kaip jie manė, nors
autopsija parodė, kad žmogus žuvo iš karto.
Sariu vilkinti moteris žiūrovų balkono gilumoje garsiai sudejuoja. Trumpai
atsigręžiu. Ar tai galėtų būti ponia Moheim?
— Turėtumėte įvertinti įrodymus, siedami juos su kiekvienu asmeniu
atskirai, kad nutartumėte, ar jie kalti. Tokios bylos kartais sukelia emocijų ir
užuojautą. Neturite leisti tokiems jausmams paveikti jūsų verdikto.
Oru nuvilnija rauda. Tai man primena lmą, į kurį mane kartą nusivedė
mama. „Bembis“. Tebeprisimenu, kaip graudžiai raudojau, kai nušovė Bembio
motiną.
— Ša, — švelniai ramino ji. — Viskas bus gerai.
Bet nebuvo. Žinojau, net to amžiaus būdama, kad ji meluoja, norėdama
mane apsaugoti.
Dar suvokiu, kad ta rauda, kurią taip aiškiai girdžiu, sklinda iš manęs.
Fredis pasižiūri į mane. Jo veide baimė. Kelias sekundes jis ir vėl tas mažas
berniukas, kuris svajojo apie žvaigždes. Tai tas pats vaikas, kuris kalbėjo apie
lietaus skonį. Jis tas paauglys, kuris liepė atsiknisti, kai paklausiau, kada grįš
namo. Bet jis tebėra mano sūnus. Tai nugali viską.
— Tvarkos, — piktai įsako teisėja.
O tada išgirstu kitą balsą. Tylesnį, bet tvirtesnį, nors jis ir dreba. Jaunos
moters balsas, visai šalia manęs žiūrovų balkone.
— Sustokite, — šaukia ji. — Turiu šį tą pasakyti.
Kai mėginu atsistoti, pajuntu, kad mano kojos nenustoja drebėti.
Nebegaliu ilgiau tylėti.
Neleisiu Fredžiui prisiimti kaltės.
Jis to nenusipelnė.
Negaliu leisti savo dukrai augti manant, kad jos tėvas — žudikas.
Laikas jiems viską papasakoti apie lietų ir tamsią naktį.
Apie automobilį, riksmus, šoką. Kaip bėgau namo pas tėvus, nes nežinojau,
kur dar galėčiau eiti. Apie tylą.
Papasakoti, kaip svarsčiau, ar teisingai pasielgiau.
Laikas viską iškloti.
 60

Akimirką visi priblokšti tylėjo.

Abu — Kastetas ir mano sūnus — pakėlė akis. Jų veiduose atsispindėjo
išgąstis. Ką ji rengiasi sakyti?
— Ir aš ten buvau. Kaltinti reikia mane.
Teisme pakilo baisus triukšmas.
— Ką turi galvoje? — griežtai paklausiau, kai Flik vėl atsisėdo. Dėl šoko
prabilau garsiau, nei tikėjausi. Vadinasi buvo ir dar kai kas.
Bet ji neatsako. Tik sėdi ir aiškiai dreba. Rankos sugniaužtos. Matau, kad
nagai apgraužti iki pat odelių. Toks vaizdas, kad ji jaučiasi pasakiusi, ką
privalėjo, ir dabar laukia, kol užners kilpą ant kaklo. Primena mane per manąjį
teismą. Širdis palinksta į ją.
— Tvarkos! — sušuko teisėja. — Teismas daro pertrauką, kol bus įvertinti
pateikti nauji įrodymai.
Visi žiūrovai balkone spokso į mus, ir tas vyriškis, kuris mane kalbino
proceso pradžioje.
— Po paraliais, — sako jis. — Metų metus lankausi čia dėl įdomumo, bet
nieko panašaus dar neteko matyti.
Nežinau, ką daryti. Tomas irgi atrodo praradęs amą.
— Turime dingti iš čia ir surasti Dereką, — ragina Stivas.
Nereikia. Jis jau čia.
— Eime čia, — tvirtai sako.
Derekas veda mus kažkokiais laiptais ir patenkame į kambarį. Mūsų
advokatas jau čia.
— Manau, jūs geriau mums viską papasakokite. Nuo pat pradžių, —
kreipiasi jis į Flik.
Suimu savo delnais jos ranką.
— Esame čia dėl tavęs, bet labai prašau — gana paslapčių. Mes tenorime
sužinoti, kas atsitiko, — sakau.
 Ji pakelia galvą susigūžusi ir labai išbalusi.
— Papasakosiu su viena sąlyga, — taria. — Jei iš manęs neatims dukrelės.
Dereko lūpos įsitempia.
— Jei liudysite, niekas negali to garantuoti. Patariu paklausti nešališko
teisininko patarimo. Pats negaliu jo rekomenduoti, nes tai būtų interesų
kon iktas.
— Nėra reikalo. Žinau, ką turiu padaryti.
Man daro įspūdį pasiryžimas, skambantis balse ir atsispindintis veide.
— Aišku. Tad papasakokite mums, kas tiksliai nutiko. Ar galite?
— Taip, — linkteli ji.
Merginai baigus kalbėti, Derekas giliai atsidūsta.
— Jei esate įsitikinusi, manau, kad išaiškėjo esminė detalė. Ir jei viskas
pakryps į bloga... Na, jei jus nuteis, reikia viltis, kad teismas priims sprendimą
remdamasis vaiko interesais. Visada į juos atsižvelgia. Greičiausiai pasistengtų
apgyvendinti Metę su kuo nors iš jūsų šeimos.
Flik ima kūkčioti.
— Bet mano mama gali nenorėti tokios atsakomybės. Ji nuolat kartoja, kad
nori gyventi dėl savęs.
Nebesusivaldau. Imu Flik į glėbį.
— Viskas gerai, — sakau. — Būsiu šalia jos.
Bet dar nesugavusi įspėjančio Dereko žvilgsnio suprantu, kad taip gali ir
nebūti. Nes kai ateis laikas mano teismui, ir aš galiu atsidurti už grotų.
 61

Derekas sako, kad dėl naujų įrodymų teismo procesas bus pakartotas. Matyt,
per daug pokyčių įvyko, kad liktų ta pati prisiekusiųjų sudėtis. Paprastai tektų
laukti kelis mėnesius. Bet viena byla buvo atšaukta, tad atsirado tarpas. Atrodo,
kad teisėja, Dereko manymu, asmeniškai susidomėjo šia byla. Patyrinėjau
informaciją apie ją internete. Ji irgi motina. Gerai ar blogai? Negaliu nuspręsti.
Po kelių savaičių visų akys prikaustytos prie šios kaltinamųjų suole
atsiradusios blyškaus veido merginos su tuneliniais auskarais. Pirmoji liudytoja.
Flik kalba taip tyliai, kad aš — o ir visi aplinkui, sprendžiant iš jų veidų, —
turi įsitempti, norėdami girdėti.
— Nieko panašaus nebūtų nutikę, jei Kastetas ir Fredis nebūtų bandę
padaryti man įspūdžio. Prieš kelias savaites iki to įvykio buvau sutikusi juos
bare. Nesutariau su tėvais, tad stengiausi kuo mažiau būti namie. Buvau
penkiolikos, bet rengiausi taip, kad atrodyčiau vyresnė. Manęs niekada neprašė
asmens dokumentų. Nemanau, kad darbuotojams tai rūpėjo.
— Prašom tęsti, panele Vait, — gynybos advokato balsas malonus, bet gana
reiklus.
— Pastebėjau, kad abu stengiasi mane sužavėti. Jaučiausi pamaloninta. Iki
tol vaikino nebuvau turėjusi. Visos mano klasės merginos su kuo nors
draugavo ir klausinėjo, kas man negerai.
Niekaip negaliu suvaldyti gailesčio jai. Visai kaip Fredis — o dar anksčiau aš
— ji norėjo tapti minios dalimi.
— Jie abu man patiko. Kastetas buvo vyresnis ir dėl to kietas. Bet ir Fredį
mėgau. Nežinojau, kad jo vardas Fredis. Kastetas irgi nežinojo. Pasisakė, kad jį
vadina Zigiu, pagal kažkokio dainininko Buvio dainą. Sakė, kad mėgsta šio
dainininko muziką. Tikino, kad vardas primena jam laikus, kai buvo laimingas
vaikas.
Mintimis grįžau į akimirką, kai pamačiau tatuiruotę. Žmogžudystės naktį.
Zigis?
 Na, žinai, mama. Pagal Deivido Buvio albumą. Noriu, kad dabar mane taip
vadintų.
Kodėl?
O kodėl ne?
Kaip galėjau būti tokia kvaila? Juk taip jis jautėsi saugus. Tai sūnui priminė
laikus, kai būdamas mažas, dar neprasidėjus visiems barniams, berniukas
šokdavo su manimi.
Flik kalba toliau:
— Jis buvo patrauklus, galantiškų manierų, pavyzdžiui, kai eidavome
šaligatviu, visada žingsniavo gatvės pusėje.
Tai mano nuopelnas. Nuo mažumės to mokiau.
— Vyras turi užstoti moterį nuo eismo, — sakiau jam. Nesusilaikau
nežvilgtelėjusi į Tomą „Matai?“.
— Kastetas paklausė, ar norėčiau į gaują. Fredis irgi priklausys, pasakė jis.
Sutikau, nes tada jau buvau nutarusi, kad jis man patinka labiau. Tada man jau
buvo pasakęs tikrąjį savo vardą, bet prašė, kad niekas kitas nesužinotų. „Noriu
būti išskirtinis“, — aiškino. Supratau tai, nes siekiau to paties.
Ji išraudo.
— Kai permiegojome, abiem tai buvo pirmas kartas. Viskas įvyko jo
namuose, kai mama dėstė meno koledže, o tėtis dirbo. Tada ir pastojau.
Žinoma, anuomet to nežinojau, bet jį mylėjau. Jaučiau tai. Čia. — Ji palietė
krūtinę ranka. — Gal atrodo banalu, bet tai tiesa. Fredis sakė, kad irgi mane
myli. Nė vienam dar taip nebuvo. Atrodė, kad taip ir turi būti.
Ji tokia jaunutė, — pagalvojau. Naivi ir išmintinga. Negaliu pažvelgti į
Tomą. Keista klausytis, kai kažkas pasakoja tokius intymius dalykus apie tavo
sūnų.
— Kastetas sakė, kad turime atlikti išbandymą ir ką nors pavogti, — tęsė ji.
— „Nieko rimto“, — sakė jis. „Tik noriu žinoti, ar sugebėsite.“
Flik lengvai krūpteli.
— Tada kiek išsigandau. Dar nieko nebuvau vogusi. Bet nenorėjau
atsisakyti, kad jie manęs nemestų.
Papurčiau galvą. Kaip tik taip maniau, kai kažkas meno mokykloje man
pasiūlė narkotikų.
— Tą vakarą labai susipykau su mama ir tėčiu, — pasakoja ji toliau. — Jie
norėjo, kad prižiūrėčiau mažąją savo sesutę, bet pareiškiau, kad išeinu. Buvo
tamsu ir lijo — nuo tokio vaizdo plaukai ant galvos šiaušiasi. Man buvo
nuobodu. Norėjau, kad kas nors nutiktų. Praėjau pro žmones gatvėje, jie
juokėsi. Norėjau prisidėti. Norėjau, kad mane mėgtų.
Balsas skamba kaip tylus gailus verksmas. Vėl primena jaunesnę mane,
sukrėstą Emilės mirties. Noriu apkabinti šią merginą. Bet tegaliu stebėti ir
jausti, kaip per nugarą teka prakaitas, o nagai sminga į delnus.
— Kastetas pasakė, kad pasiims mane į automobilį. Nežinojau, kur
važiuojame. Tikino, kad bus smagu. Lietus liovėsi. Tamsu nors į akį durk. Nė
vienos žvaigždės. Pamenu galvojusi, kad tai gerai, nes tada mus bus sunkiau
pastebėti. Kurį laiką važiavome. Galiu pasakyti, kad Kastetas man patiko, bet
tuo metu jau žinojau, kad myliu Fredį. Vėl ėmė lyti. Besisukdamos cypė
padangos. Jaučiausi keistai, lyg to nebūtų.
Paskui Flik nutyla, nunarina galvą. Atrodo išvargusi, lyg dalyvavusi
lenktynėse.
— Ir kas nutiko? — klausia advokatas.
Mergina atsako ne iš karto. Vos tik pamanau, kad ji nebekalbės, prabyla vėl.
— Sustojome. Kastetas liepė man nežiūrėti. Jis pasakė, kad tai žaidimo
dalis. Bet girdėjau jį su kažkuo kalbantį ir užsitrenkiantį automobilio dureles.
Tada man buvo leista pasižiūrėti. Gale sėdėjo Fredis. Kastetas uždėjo ranką
man ant kelio, mačiau, kad Fredis įdūkęs. Man buvo malonu, nes reiškė, kad
Fredis mane myli.
Jaunystės žaidimai. Jie nekinta ir laikui bėgant, — priminiau sau.
— Kastetas pasakė, kad vyksime apiplėšti serviso. Liepė man eiti pirmai, bet
Fredis nenorėjo, kad papulčiau į bėdą. „Aš tai padarysiu“, — tarė. Kastetas
įsakė jam užsičiaupti, nes tai mūsų abiejų užduotis. Jiedu ginčijosi visą kelią.
Man tai patiko. Dar niekas nebuvo dėl manęs kovojęs. Paskui sustojome
autoserviso kieme. Kastetas paklausė, ar esu pasirengusi. Mėginau atsakyti, bet
nė žodžio neįstengiau ištarti. Mačiau, kad ir Fredis bijojo. Bet manau, jog jis
norėjo mane apginti, tad išlipo iš automobilio Kastetui nespėjus jo sulaikyti.
Pylė kaip iš kibiro. Fredis tevilkėjo baltus marškinėlius. Jaudinausi, kad dėl jų
labai gerai bus pastebimas tamsoje. Turėjau iš brolio pasiskolintą džinsinį
švarką. Man jis buvo per didelis, bet maniau, kad taip atrodau kieta.
Nusirengiau jį ir pro langą ištiesiau Fredžiui.
 Sūnus sakė, kad švarką gavo iš Kasteto. Matyt, melavo teismui, kad apgintų
Flik. Jos veidas dabar atrodė dar labiau įsitempęs ir sunerimęs.
— Stebėjome, kaip Fredis bėga per kiemą. Kastetas pavadino ji kvailu
niekšu. Pamenu jo žodžius visiškai aiškiai. „Ten kameros. Jis nenuleidžia
galvos.“ Bet žinojau, kad Fredis tiesiog rūpinosi manimi. Didžiavausi tuo.
Paskui mudu su Kastetu susiginčijome. „Ko tu nori iš to vaikigalio? — klausė.
— Tau jis patinka labiau nei aš?“ Patvirtinau. Veide švietė įtūžis. Kastetas vėl
paleido variklį. „Turime palaukti, — pasakiau. — Štai jis.“ Fredis artėjo prie
priekinių durelių, tad perlipau į galą. Kastetas vėl paleido variklį. Fredis įlipo ir
sušuko, kad reikia skubėti. Tas vaikinas bėgo iš parduotuvės per kiemą prie
automobilio. Kastetas juokėsi. Žinojau, kad nori pasirodyti. Jis metėsi pirmyn,
prie vyriškio. Šaukiau, jog tai nejuokinga. Tada užrikau, kad Fredis ką nors
darytų. Pamačiau, kad pasilenkia pirmyn ir sugriebia vairą. Tada pasigirdo
siaubingas duslus trenksmas. O paskui...
Ji pravirksta.
— Nenoriu galvoti apie tai, kas vyko paskui, — kūkčioja. — Stengiausi tai
ištrinti iš savo atminties. Bet niekas nenorėjo to, kas įvyko. Prisiekiu. Tikrai.
Turite manimi patikėti.
Tada ji pakelia galvą ir pažiūri į prisiekusiuosius.
— Prašau.
Visiškai ja tikiu. Taip jaučiausi prisipažinusi dėl Emilės. Bet nesu tikra, kad
likusi teismo dalis yra įtikinta.
— Panele Vait, — kreipiasi advokatas, — jei tikrai norite, kad prisiekusieji
jus suprastų, turite tęsti ir papasakoti viską, kas vyko paskui.
Ji dar sykį lengvai krūpteli, bet pasakoja toliau. Vos įstengiu klausyti.
— Fredis iššoko iš automobilio apžiūrėti to vyruko. Kastetas norėjo
nešdintis, bet aš išmaldavau, kad pasiliktų. Kai Fredis grįžo, atrodė siaubingai.
Pasakė: „Manau, kad jis mirė.“ Kastetas nuvažiavo labai greitai, kaltindamas
Fredį, kad pridirbo tikro mėšlo. Sakė, kad jei šis nebūtų lietęs vairo, nebūtų
suvažinėję to vyro. Bet tai netiesa. Kastetas lengvai galėjo sustoti, tik norėjo
pasirodyti, nes pasirinkau Fredį.
Keli prisiekusieji aikteli, kai Flik tai pasako.
— Fredis privertė mane pažadėti, kad jei kas klaustų, sakysiu, kad manęs
ten nebuvo. Paskui Kastetas prigrasė, kad turiu tylėti, nes kitaip veidrodyje
nepažinsiu savo veido. Labai išsigandau, nes žinojau, kad jis kalba rimtai. Kai
sustojome prie šviesoforo, mudu su Fredžiu iššokome. Bėgome nuošaliomis
gatvelėmis, vis toliau, kol įsitikinome, kad Kastetas neseka. Fredis liepė man
eiti namo ir niekam nieko nepasakoti. Tad slidinėdama ant šaligatvio parbėgau
per lietų. Žinojau, kad mama ir tėtis mane užmuštų, sužinoję, ką padariau. Bet
nenutuokiau, kur dar galėčiau eiti. Tad tiesiog tyliai užlipau laiptais, o jie,
laimei, nieko neklausinėjo. Per žinias kitą rytą buvo paminėtas autoserviso
darbuotojas, kurį partrenkė ir paliko. Kažkas matė vyrą džinsiniu švarku,
lipantį į automobilį. Jaučiausi siaubingai. Jei Fredis ir Kastetas nebūtų mėginę
man padaryti įspūdžio, tas vargšas vyrukas būtų gyvas.
Ji vėl pravirko.
— Negalėjau patikėti, kai išgirdau, kad jis turi vaikų, o žmona laukiasi.
— O kas nutiko paskui? — paklausė advokatas.
— Daugiau nieko negirdėjau iš Fredžio ar Kasteto. Pora kartų buvau bare,
bet jie nepasirodė. Tada nuėjau į Fredžio namus. Bet duris atidarė kažkoks
vyrukas, kuris pranešė, kad jie persikraustė. Paprašiau adreso, bet pasakė neturįs
ir patarė kreiptis į nekilnojamojo turto agentą. Pernelyg bijojau, tad tiesiog
išėjau.
— Tad nuo tol nieko negirdėjote iš Fredžio?
— Ne.
— Tai negirdėjote ar girdėjote?
Flik lukteli. Prisiekusieji sušnara.
— Prašom atsakyti.
Ji kalba dvejodama:
— Po trijų savaičių Fredis paskambino paklausti, kaip laikausi. Pasakė, kad
kažkur slepiasi ir planuoja vykti į užsienį, bet pasistengs retkarčiais
paskambinti. Aš negalėsiu su juo susisiekti, sakė man, nes nuolat keis numerį.
Ar tą pokalbį telefonu girdėjau prieš pat sūnui mane paliekant?
— Netrukus suvokiau, kad man neprasidėjo mėnesinės, — tęsė Flik. — Jos
ir taip buvo nereguliarios, bet kai nesusirgau ir po mėnesio, išsigandau.
Advokato balsas sugrąžina mane į realybę:
— Sakėte, kad mėgavotės abiejų — Fredžio ir Kasteto — dėmesiu. Ar
žinote, kas tėvas?
— Žinoma! Aš geidžiau tik Fredžio. Su Kastetu nėkart nemiegojau, nors
mane ir spaudė. Fredis mylėjo mane, kaip ir aš jį. Žinau, kad mylėjo.
Flik ima verkti.
— Beviltiškai troškau susisiekti su Fredžiu ir jam papasakoti. Paskui
prisiminiau, kaip per vieną mūsų pasivaikščiojimą Fredis parodė, kur dirba jo
tėtis. Tad užėjau ir registratūroje paklausiau, ar galėčiau su juo šnektelėti.
Tikriausiai reikėjo geležinių nervų užeiti į tokį prabangų biurą. Ta mergaitė
turėjo drąsos.
— Iš pradžių pasakiau, kad esu jo sūnaus draugė ir tiesiog jo ieškau.
Nepasakojau apie Fredžio skambutį ir ketinimą keliauti į užsienį, nes Fredis
prašė to nedaryti. Maniau, kad tėtis gali žinoti tikslų adresą. Bet paaiškėjo, kad
ir jis ieško sūnaus. Matyt, žmona jį paliko ir pasiėmė Fredį.
Ji nutilo.
— Prašom tęsti.
Flik ėmė grąžyti rankas.
— Tomas — taip jis prašė į jį kreiptis — buvo labai malonus. Norėjo
sužinoti, kada paskutinį kartą mačiau Fredį. Tiesos atskleisti negalėjau, tad
nurodžiau kitą datą. Jis paklausė, ar ką nors žinau apie su Fredžiu susijusią
avariją? Pasakiau, kad ne.
— Tad sumelavote, — advokatas buvo kategoriškas.
— Na, juk privalėjau, ar ne? Fredis privertė mane prisiekti.
Dar vienas prisiekusiųjų šurmulys. Nieko gero.
— Tada pasisakiau, kad laukiuosi nuo jo sūnaus. Iš pradžių Tomas manė,
kad viskas dėl pinigų. Bet tada paaiškinau, kad tiesiog bijau ir nežinau, ką
daryti, nes Fredis dingo. Maniau, kad jis ant manęs supyks, bet elgėsi labai
maloniai. Kai pasiguodžiau, kad bijau pasakyti tėvams, jog pastojau, pasisiūlė
mane palydėti. Mama pašėlo, bet Tomas pažadėjo remti nansiškai. Mama
atsakė, kad tokie žmonės visada dalija pažadus, kurių nesilaiko. Bet Tomas
kitoks — jis buvo tikrai geras senelis Metei. Ji jį pamilo.
Mane nutvilkė pavydas. O tuo pat metu kitomis akimis pažvelgiau į savo
vyrą.
Flik tęsė.
— Po to vakaro gyvenimas pasikeitė. Viskas buvo kitaip. Nusirėžiau
plaukus, nes norėjau būti visiškai kitokia.
Argi ne tą patį padariau po vieno iš savo persileidimų?
 — Pakeičiau ir telefono numerį, kad Fredis nebegalėtų man paskambinti.
Žinoma, norėjau išgirsti jo balsą, bet bijojau, kad policija tuo pasinaudotų ir
atimtų mano kūdikį. Bet yra dalykų, kurių nenuslėpsi. — Ji vėl sukūkčiojo. —
Pavyzdžiui, žmogžudystės.
Pasimuisčiau ant kėdės. Puikiai suprantu, ką ji sako.
Prabyla advokatas:
— Tai kodėl nusprendėte patylėti?
— Nežinojau, kad Kastetas apkaltintas to vyro iš serviso nužudymu ar kad
kali. Nesidomiu naujienomis ar socialiniais tinklais. Visą laiką skiriu Metei,
savo mažylei. Bet paskui užsuko Tomas ir pasakė, jog susitiko su Fredžio mama
ir apie mus papasakojo. Sakė, kad Fredis slapstosi dėl nužudymo per avariją
prieš penkerius metus. Jis paklausė, ar esu su tuo susijusi, prisiekiau, kad ne.
Turėjau. Kaip jau sakiau, labai bijojau, kad iš manęs atims Metę.
— Tai kodėl dabar rizikuojate?
— Nes Fredis gali sėsti už grotų, o aš žinau, kad jis nenorėjo nužudyti
žmogaus. Mėgino jį išgelbėti.
— Iš kur prisiekusiesiems žinoti, kad sakote tiesą, panele Vait?
Dar viena tyla. Visi laukėme šio klausimo. Iš kur mums žinoti, kad šiame
melo voratinklyje Flik pasakojimas teisingas? Bet Fredžio advokatas atrodo
ramus. Žinoma, jis juk ne be priežasties paklausė šito.
— Tai mano telefone. Tokia buvo plano dalis. Štai kodėl automobilyje
turėjome būti trise. Kastetas vairavo ir liepė, kad mudu su Fredžiu lmuotume
vienas kitą savo telefonais, kai atliksime užduotį. Planavome tuos įrašus
perduoti Kastetui kaip ištikimybės įrodymą. Fredis manęs ne lmavo, nes
pirmas ėjo į servisą. Bet aš viską už ksavau.
Prisiekusieji vėl muistėsi. Tai esminė įrodymų detalė, dėl kurios Derekas
labai susijaudino.
— Ar tą įrašą išsaugojote?
Ji gūžteli.
— Kai viskas pašlijo, pamaniau, kad tai svarbu. Įrašą perkėliau į USB
laikmeną ir ištryniau iš telefono. Paslėpiau USB ir tiesiog mėginau viską
pamiršti.
Ir vėl jaučiuosi dvejopai: pakylėta ir sunerimusi, kad ta trapios išvaizdos
mergina tokia įžvalgi.
 — Netrukus vaizdo įrašas bus pateiktas prisiekusiesiems peržiūrėti, — sako
advokatas.
Mano oda tai šyla, tai šąla. Teisme yra trys ekranai, strategiškai išdėstyti
aplink salę.
Vos įstengiu žiūrėti. Bet privalau. Fredis eina į servisą. Paskui bėga atgal prie
automobilio, o serviso darbuotojas vejasi. Pasigirsta, kaip Kastetas paleidžia
variklį. Fredis šaukia, kad jis stotų. Flik maldauja to paties.
Fredis siekia vairo.
„Turime jį aplenkti!“ Riksmas ir siaubingas dunkstelėjimas. Įrašo vaizdas
sudreba ir sustoja.
Teisme stoja stingdanti tyla. Paskui paprašoma, kad Flik liudytų toliau.
— Dėl visa ko saugojau šį įrašą savo kambaryje visus tuos metus.
Papasakojau apie jį Fredžiui, kai šis grįžo, ir mudu susitikome policijos
nuovadoje. Bet liepė nieko nesakyti policijai... Bijojo, kad mane pasodins į
kalėjimą ir atims Metę. Tačiau paskui pajutau, kad privalau.
— Teisėjų dėmesiui turiu pasakyti, — kalba advokatas, — kad policija
patvirtina šio įrašo ir panelės Vait pasakojimo tikrumą. Be to, remdamiesi
ekspertų atlikta garso įrašo analize jie patvirtina Polo Hariso ir Fredžio Voleso
vietas automobilyje.
Flik atsigręžia į prisiekusiuosius.
— Nenorėjau, kad taip nutiktų. Prisiekiu. Tikrai. Turite manimi patikėti.
Juk tikite?
Jos akys blizga.
— Neleisiu savo dukrai augti manant, kad jos tėvas — žudikas. Tai netiesa.
Pripažįstu, ta mergaitė turi drąsos.
— Jis — geras vyras. Tikrai, kitaip nebūtų grįžęs ir pasidavęs. Jis myli Metę
ir mane, todėl nenusipelno sėsti į kalėjimą.
 62

Kai Fredis grįžta į kaltinamųjų suolą, širdis pakyla iki pat gerklės. Stivas paima
dešinę mano ranką. Jaučiu, kaip Tomas liečia kairiąją. Nė nekrusteliu. Mano
vyras, nes jis vis dar toks, geidžia paguodos. Abiem jos reikia. Gal jau
nebesirūpiname vienas kitu kaip anksčiau, bet amžinas saitas — sūnus — mus
sies visada. Šito niekas nesunaikins. Net žmogžudystė.
Prisiekusieji skelbia nuosprendį. Sustingusi klausau.
Paskui teisėja paskelbia kalinimo terminus.
Mano protas toks sujauktas, kad girdžiu tik nuotrupas.
Blogis...
Manipuliatorius...
Nekalta auka...
Melo voratinklis...
Prisimenu, kaip sėdėjau kaltinamųjų suole, klausiausi teisėjo verdikto prieš
daugybę metų. Emilė... Emilė... Jaučiu, kad Tomas mano, jog tie žodžiai skirti
ir jam bei Hugui dėl Čapmeno mirties.
— Polai Harisai, — įsiveržia teisėjos balsas į mano mintis, — nuteisiu jus
kalėti aštuonerius metus, kurie bus pridėti prie jau atliekamos bausmės. Fredi
Volesai, nuteisiu jus penkeriems metams kalėjime.
Surinku. Žinau, kad galėjo būti blogiau. Bet penkeri metai? Mažoji Metė
neteko tėčio beveik išsyk, kai jau buvo besurandanti.
Kaip bijau dėl savo sūnaus kalėjime. Jo gyvenimas jau nebebus koks buvęs.
Bet jis to nusipelnė. Dabar tai žinau. Tikroji auka — Moheimo šeima.
Dabar bus mano eilė.
Kai Fredis nuteistas, turiu drąsiai atsakyti už pasekmes.
Savinaika jau nebe mano rankose.
Viskas teisėjos rankose.
Ne prisiekusiųjų, nes pasakysiu tiesą.
Esu kalta.
 63

Karališkasis Stetono kalėjimas

Nuo tada, kai sėdėjau kalėjime, viskas pasikeitė. Šis kur kas šiuolaikiškesnis. Yra
svetainė su žurnalais ir laikraščiais.
Tai, ką perskaičiau, buvo pirmuosiuose puslapiuose.
„Valdinga motina privertė sūnų bėgti su ja po fatališkos avarijos“, — šaukė
viena antraštė.
„Teisėja kritikuoja motiną, perėmusią įstatymą į savo rankas“, — pareikšta
kitoje.
Paskui straipsnis apie tai, kaip Kasteto motina jo atsisakė. Dėl sūnaus
padariau, ką galėjau, bet kartais tėvai turi pasiduoti.
Išmokau neteisti, bet įdomu, kaip reaguočiau, jei Fredis būtų Kasteto
vietoje. Skirtingi kaltės atspalviai.
— Kaip tu gavai tik dvejus metus, štai kas man įdomu? — vieną dieną
paklausė moteriškė, kai stovėjome eilėje pietauti. Jos akys priešiškai žiba. — Už
sukčiavimą gavau penkerius, bet juk niekas nemirė. Tai velnioniškai neteisinga.
Ji teisi. Bet man neatrodo puiki mintis pasakyti, kad turėjau nuostabų
advokatą, kuris, atrodo, suprato, kai pasakiau, kad nemąsčiau blaiviai.
Tenorėjau išgelbėti sūnų.
— Manau, šūdina, kad tavo buvusiojo neapkaltino, — įsiterpia kita.
Nesutinku. Juk tik aš priverčiau Fredį sprukti su manimi. Tomas norėjo jį
įduoti. Akivaizdu, kad jis nepadarė jokio kriminalinio nusikaltimo, kai nieko
nepranešė policijai. Įstatymai keisti. Nejaučiu nuoskaudų — o ir kokia būtų
prasmė? Beje, kaip tik vyksta skyrybų procesas. Jis, be abejo, ves Hilari ir
gyvens ramų, nerūpestingą gyvenimą, apie kokį nuolat svajojo.
Laimei, buvo nutarta, kad Flik nenusikalto nei nuslėpdama, kas atsitiko, nei
dalyvaudama suokalbyje dėl vagystės. Prokurorė pasakė, kad viešajam interesui
nenaudinga, jog ji būtų teisiama.
Manau, tikra palaima, kad mano anūkė tebėra su savo motina. Per gerai
žinau, ką reiškia, kai saviškę prarandi jauna.
Metė ir Flik lanko mane kiekvieną mėnesį. Iš pradžių bijojau, kad jos ateis į
kalėjimą, bet buvo šeimų dienos ir net žaidimų aikštelė. Vieną dieną, kai buvo
gražus oras, mus net išleido į lauką, tiesa, griežtai prižiūrint.
— Pastumk mane, senele, — šaukia Metė nuo sūpynių.
Beveik galiu apsimesti, kad esu paprasta močiutė eiliniame parke. O ne
tokiame, kuris už grotų.
Jei ne ši maža mergaitė saulėta šypsena ir blizgančiais juodais į kasytes
supintais plaukais, tikriausiai nesusidoročiau. Ji suteikia man vilties. Kai išeisiu
(paleisti galėtų po metų, jei gerai elgsiuosi), būsiu geresnė senelė nei buvau
motina. Savo pamoką išmokau. O kol kas užsiimu kalėjimo užduotimis —
nuo kapstymosi sode iki tualetų valymo.
Į detales nesileisiu. Patikėkite, jums jos nepatiktų.
Dar yra lavinamasis sparnas, kur kas savaitė vyksta meno veiklų.
— Esate tai dariusi, ar ne? — klausia mano amžiaus mokytoja.
— Taip, — atsakau.
Ji manęs nespaudžia. Lyg žinotų, kad apie praeitį kalbėti nenoriu. Bet
pakabino kelis mano paveikslus ant ilgos baltos sienos, pagal kurią iš meno
sparno grįžtu į saviškį, eidama nuleidusi galvą, kad neprisišaukčiau bėdų.
Tik tikiuosi, kad ir Fredis taip elgiasi. Laiškuose rašo, kad jam viskas gerai.
O kas žino, kaip yra iš tiesų? Galiu tik tikėtis ir melsti visa ko geriausio savo
brangiausiajam sūneliui.
— Kaip sekėsi Fredžiui, kai jį matei? — pastarąjį kartą tyliai paklausiau Flik.
Jiedvi su Mete lanko jį kas antrą savaitę. Tai ne taip paprasta, nes jo
kalėjimas kur kas toliau.
— Gerai, — pamažu sako ji, — bet Fredis jaudinasi dėl jūsų.
— Prašau. Pasakyk jam, kad nereikia.
— Žinote, — tyliai sako Flik, kad Metė negirdėtų, — labai atsiprašau, kad
tiek košės priviriau.
— Tave įsuko verpetas, kurio negalėjai suvaldyti, — tyliai sakau. — Buvai
labai jauna.
Beveik jaučiu, kaip pasakoju savo istoriją, bet gal dar ne laikas. Gal ateityje.
 — Bet kaip jau sakiau teisme, — tęsia ji, — jei nebūčiau norėjusi patikti
abiem — Kastetui ir Fredžiui, — nieko nebūtų nutikę.
— Negali taip galvoti, — prieštarauju, nes irgi ilgokai apie tai mąsčiau.
Jei nebūčiau taip beatodairiškai geidusi draugų koledže, nebūčiau padariusi
to siaubingo nusikaltimo. Jaunimo nesaugumo jausmas gali paskatinti žiaurius
nusikaltimus.
— Iš kalėjimo man parašė Kastetas, — priduria. — Ar galite patikėti? Jis
norėjo patikrinti, ar atsakysiu.
— Ką atsakei?
— Neatrašiau. Nebenoriu daugiau prisiminti to žmogaus.
Tik pasakysiu, kad tikiuosi, jog labiau subrendo. Fredis irgi. Bet kam aš
aiškinu? Man reikėjo daugybės metų, kad išmokčiau ir ištaisyčiau savo klaidas.
Nė nežinau, ar tikrai pavyko.
— Ar žinojote, kad Tomas labdaringai dirba su patyčias patyrusiais
paaugliais? — staiga paklausė Flik.
— Tiesą sakant, žinau.
— Jis juk geras žmogus, ar ne?
Noriu pasakyti, kad tai priklauso nuo požiūrio. Bet juk kiekviename mūsų
yra ir gėrio, ir blogio.
Ir štai vieną dieną sužinau, kad kažkas nori mane aplankyti.
Ponia Moheim.
 64

Kaip galiu su ja nesusitikti? Šią moterį neatitaisomai sužeidėme. Nekalta

žmona, dabar — našlė. Motina.
— Galėjote atmesti jos prašymą, — sako Derekas, kuris vis dar man pataria.
Bet tai neatrodytų teisinga. Žinau, kad turiu tai padaryti.
Pastebiu ją vos įėjusi. Ponia Moheim susitvardžiusi ir elegantiška. Galiu
pasakyti iš to, kaip sėdi prie stalo tiesia nugara, atlaiko mano žvilgsnį. Bet
svarbiausia — ji mandagi.
— Ačiū, kad susitikote su manimi, — padėkoja tame perpildytame
pasimatymų kambaryje.
Pamenu mačiusi ją teisme, girdėjusi garsią aimaną, kai perskaitė jos vyro
mirties aplinkybes.
Paskui pažvelgia tiesiai man į akis.
— Kaip jie su jumis elgiasi?
Nesitikėjau tokio klausimo.
— Nėra taip blogai, — atsakau. — Nusipelniau kai ko prastesnio.
Jos veidas nerodo nei pritarimo, nei prieštaros.
Tylėdamos žiūrime viena į kitą iš skirtingų stalo pusių.
— Aš labai atsiprašau, — sakau.
— Kodėl? Nebuvote tame automobilyje, kuris nužudė mano sūnų.
— Jūsų sūnų? — nustembu.
Ji atrodo tokia jauna. Pamaniau, kad ji to vargšo vyro žmona.
Moteris ignoruoja mano klausimą ir elgiasi taip, lyg nieko nebūčiau sakiusi.
— Mano marti pernelyg sukrėsta, kad susitiktų. Bet aš norėjau pasižiūrėti
jums į akis ir pasikalbėti kaip motina su motina.
Netenku amo, bet prisiverčiu prabilti. Esu jai daug skolinga.
— Tegalėjau galvoti apie tai, kaip apginti savo berniuką, — sakau kimiu
balsu.
Ji švelniai palinguoja galva į šalis.
 — Taip ir elgiasi motinos. Būčiau dariusi taip pat.
— Tikrai?
Įdėmus jos žvilgsnis nesutrinka sutikęs manąjį.
— Taip. Kaip tik todėl norėjau jus pamatyti. Skaičiau tas antraštes — jos
žiaurios.
— Bet nusipelniau jų. Jūsų sūnus mirė.
Ponia Moheim palengva, mąsliai pasitaiso savo violetinį sarį, lyg reikėtų
laiko pagalvoti.
— Esu iš tų žmonių, kurie mėgina suprasti visas puses. Jūsų sūnui įtaką darė
kitas berniukas. Turiu prisipažinti, kad man sunku atleisti abiem. Bet jūs kas
kita. Niekas negali taip gerai suprasti motinos ir sūnaus ryšio kaip motina.
Gumulas mano galugerklyje toks didelis, kad vos įstengiu nuryti seiles.
— Jūsų marti ir anūkai, — išstenu, — kaip jie laikosi?
Ji pakelia į mane liūdnas akis.
— O kaip manote?
Tai kvailas klausimas, bet turėjau pasiteirauti.
— Ar susidorojate?
— Gyvename kartu su mano ir vyro tėvais. Šeimoje visi rūpinamės vieni
kitais, — jos balse suskamba paniekos gaidelė. — Neišsiunčiame senolių, kad
jais rūpintųsi svetimi žmonės.
Prisimenu Gledisę, kuri, jei tikėsime Stivu, laikosi gerai. Ar jis taip sako, kad
mane nuramintų?
Paskui ji atsistoja.
— Sudie, ponia Voles. Linkiu visa ko geriausio.
Ir ji išėjo. Nors nieko nesakė, žinau, kad grįžti neketina. Pasakė, ką norėjo.
Svarbiausia, kad tai galėjo ją nuraminti.
Jei tik įmanyčiau pati nusiraminti.
 65

Kai apie mane pradėjo rašyti spauda, ėmiau gauti laiškų iš nepažįstamų
žmonių. Visiškų prašalaičių, kurie perskaitė žinias ir pajuto turį akimirksniu
išsakyti savo poziciją.
Tu KaLE, — rašė vienas žmogus nevienodomis raidėmis. — TAiP PaT
SėKMiNGaI GALėJAI Ir PaTI NUDėTI Tą ŽmoGŲ. TUrėJAI IšKaRT ĮDuOtI
SaVO SŪnŲ.
Kitas netvirta rašysena kviečia mane vakarienės, kai išeisiu į laisvę.
Man patinka jūsų piešiniai.
Viena moters sakė, kad ši istorija privertė ją susimąstyti, kaipgi būtų
pasielgusi mano vietoje. Jausmas toks, lyg ji iš tiesų tai išgyvena, tad tikiuosi,
kas jos niekas nesuseks. Paskui susivokiu, o gal ji turėtų būti surasta?
Dar gavau laišką iš doktoranto, kuris tyrinėja, kaip paveikiami žudikų tėvai.
Jis lygino Fredį su Džeku Skerdiku.
— Mano sūnus nėra žudikas, — garsiai pasakau savo kameroje aršiai
draskydama laišką skuteliais.
Bet galutinis rezultatas tas pats, primenu sau.
Mirtis.
Gaunu voką su Prancūzijos pašto ženklu. Viduje esantis laiškas sulankstytas
taip, kad parašą pamatau dar nė neišėmusi.

Brangioji Sara,
perskaičiau apie tave laikraštyje. Man sunku tuo patikėti! Kokį siaubą
išgyvenai. Bet būčiau padariusi tą patį dėl savo mergaičių.
Vis dėlto dabar bent žinau, kur esi, ir galiu susisiekti. Turėjau labiau
pasistengti tave surasti, kai Tomas pasakė, kad palikai jį, bet Aleksas
prigrasė to nedaryti, nes aš turinti nutraukti ryšius su praeitimi. Manau, jis
bijojo, kad gali mane įtikinti grįžti pas Hugą.
Žinau, ką galvoji. Ne tokią Oliviją pažinojai. Esi teisi. Paaiškėjo, kad
 Aleksas šioks toks kontrolės maniakas. Sunku nuspręsti, koks žmogus iš tiesų
yra, kol su juo negyveni. Juk taip?
Jis nebuvo labai geras ir mergaitėms, nesuprato paauglių. Bet norėjau,
kad viskas pavyktų. Man buvo gėda pripažinti, kad vėl apsirikau
rinkdamasi vyrą. Bet galiausiai sukaupiau drąsą ir palikau jį. Tuo metu
mergaitės jau mokėsi universitete, tad išvykau į Europą pasidaryti atostogų
tik su viena kuprine.

Akimirką lioviausi skaičiusi ir pamėginau įsivaizduoti savo madingąją

draugę su sportiniais batais ir apsiaustu nuo lietaus, o ne pilnutėle drabužine ir
„būtiniausių daiktų“ prigrūsta makiažo dėže. Tai privertė nusišypsoti.

Žinau, ką manai! Tai ne Olivija. Bet iš tiesų tai aš. Atradau tikrąją
save. Iki šiol niekada negyvenau be vyro, bet tai keistai išlaisvina. Tais
metais, kai ėjau, kur norėjau, ir dariau, ką troškau, jaučiausi kaip rojuje.
Įkėliau kelias nuotraukas į feisbuką, tikėdamasi, kad pamatysi. Net
išsiunčiau tau žinutę.

Pajutau atgailos dūrį. Olivija nežinojo, kad aš nenaršiau socialiniuose

tinkluose, kai pabėgau į Kornvalį, nes bijojau būti susekta.
Bet tada su manimi susisiekė senas draugas. Pameni, kaip vieną vakarą
vyninėje aptarinėjome savo pirmąsias meiles?

Beveik girdėjau Oliviją mergaitiškai kikenant.

Pasakojau tau apie pribloškiamą prancūzą, su kuriuo kadaise

draugavau, — šeimos draugų sūnų. Kaip suradau internete ir pamačiau,
kad jis storas, plikas, du kartus išsiskyręs.

Iš kur aš žinau, kas bus toliau?

Na, jis atsiuntė man žinutę ir paklausė, ar užsukčiau į pilį Dordone.

Pamaniau, o kodėl gi ne? Esu ten metams prabėgus! Tiesą sakant, pernai
susituokėme. Tau patiktų Dominikas. Jis linksmas, nutukęs, bet to nepaiso.
Šis vyras myli mergaites, o jos jį ir visus šešis jo vaikus iš ankstesnių
santuokų. Tiesą sakant, Dominikas tebebendrauja su savo žmonomis ir mes
 rengiame nerealias iškylas. Kai išeisi, turėsi atvykti mūsų aplankyti.

Jaučiausi smarkiai Olivijos įskaudinta, bet ir supratau ją.

Dar nesu turėjusi tokios draugės kaip tu. Ir daugiau neturėsiu. Esame
susijusios, Sara. Abi žinome, ką reiškia tuos ilgus metus būti ištekėjusioms už
netinkamų vyrų, kentėti dėl vaikų. Prašau, atvažiuok mūsų aplankyti.
Beje, tikiuosi, kad toje baisioje vietoje tau viskas gerai.
Siunčiu jūrą meilės,
Olivija xxxx

Tokia ta Olivija. Gimusi išgyventi, bet ji teisi. Buvome susietos per tuos
metus, kai auginome vaikus. Tokios draugystės tęsiasi amžinai. Noriu vėl ją
pamatyti. Gal pavyks.
O paskui, praėjus savaitei, sulaukiu dar vieno laiško, parašyto gražiomis
raitytomis raidėmis, nuo moters vardu Marigolda.
Perskaitau jį gulėdama savo siauroje lovoje naktį.
Jau nuo pradžių eina tiesiai prie tikslo:

Tikriausiai manęs nepameni,

pažinau pakabutį, kurį segėjai vienoje nuotraukoje. Ji ir man tokį
padarė iš kriauklių ir vitražinio stiklo. Koks išskirtinis stilius!
Ką?
Tavo motina buvo geriausia mano draugė. Mudvi susitikome meno
mokykloje — tavo tėtis mokėsi tame pačiame kurse. Paskui su dar keliais
draugais sukūrėme šią grupę, kad gamintume savo papuošalus ir
pardavinėtume paveikslus.
Tu buvai pirmas kūdikis, gimęs komunoje! Niekada to nepamiršiu. Visi
sukiojomės apie tave, kai gimei, kalbinome, dainavome ir plojome katučių.
Tavo mama paprašė manęs būti krikštamote. Nebuvome religingos, bet į
savo pareigas pažvelgiau labai rimtai. Parodžiau tau, kaip auginti
aguročius, kai buvai visai maža.

Ar todėl man atrodė taip pažįstama, kai rūpinausi Gledisės sodu? Jos žodžiai
pažadino blausų prisiminimą apie moterį auksiniais plaukais iš vaikystės. Bet
tik tiek.
 Noriu, kad žinotum, jog motina tave labai mylėjo. Bet ji buvo jauna, ir
niekas iš mūsų nejautė tokios atsakomybės, kokią privalėjo. Padrąsinau ją
eiti į pasimatymą tą vakarą, kai mirė. Ji norėjo likti su tavimi, bet raginau
skirti šiek tiek laiko savo malonumui suaugusiųjų draugijoje. Jei nebūčiau
skatinusi, gal ji nebūtų žuvusi toje baisioje avarijoje. Man labai gaila.
Sukrėtimas buvo siaubingas. Niekada nepamiršiu paklaikusio tavo veidelio,
kai mėginau paaiškinti, kad mamytė nebeateis. Meldžiau Socialinių
tarnybų, kad leistų tave man auginti.

Mamos draugė manęs norėjo? Akys priplūdo ašarų.

Bet darbuotojai nemanė, kad tinku. Tad nusprendė, kad augsi pas savo
dėdę ir tetą. Norėjau palaikyti su tavimi ryšį, bet giminės neatrašė į mano
laiškus. Dažnai apie tave galvojau, mieloji Sara.

Nurijau gumulą, susikaupusį galugerklyje. Marigoldos vardas skambėjo taip

mielai! Jei tik jai, o ne mano tetai ir dėdei būtų leista pasilikti mane, gal
gyvenimas būtų buvęs visai kitoks.

Nežinau, ar kalėjime leis tau šitai turėti, bet įdedu porą nuotraukų. Jos
iš kelionės į Silio salas. Koks buvo nuotykis! Mus pakvietė eksponuoti ten
savo darbus, apmokėjo visas išlaidas.

Dar viena dėlionės detalė stojo į vietą.

Tiesą sakant, tebeturiu paveikslą iš Tresko salos, kurį man padovanojo

tavo motina. Atiduosiu jį, kai išeisi į laisvę.

Kalėjimo prižiūrėtojai tikriausiai leido turėti nuotraukas, nes jos buvo voko
viduje. Traukiau jas po vieną. Pirmoje — pora. Instinktyviai jaučiau, kad čia
mano tėvai. Mama labai šviesi ir vilki ilgą lengvą kreminės spalvos suknelę.
Tėtis varno juodumo plaukais ir su džinsiniu švarku primena jauną Elvį. Iš to,
kaip žiūri vienas į kitą, aišku, kad jie be proto įsimylėję. Pirmą kartą matau,
kaip iš tiesų atrodė mano tėtis; išvykęs prieš pat man gimstant jis paliko širdyje
negyjančią žaizdą.
Kita nuotrauka mažesnė. Joje vaikas, kuris, spėju, vos vyresnis už Metę.
Žinau, nes pamenu, kaip motina fotografavo. „Šypsokis, — liepė man. —
Parodyk savo nuostabiąją šypseną.“ Kitoje pusėje pasvira rašysena parašyta.
Mano mieloji mergytė. Ak, kokia aš laiminga.
Ir tada prapliumpu verkti. Nes Marigoldos laiškas įrodo, kad kadaise buvau
mylima. Nuoširdžiai mylima.
 66

Marigoldos laiškas viską pakeitė.

Atgavau savo šaknis. Jis patvirtino kai kuriuos prisiminimus, kurie iki šiol
kaip voratinkliai raizgėsi mano smegenų kamputyje. Jis leido man atleisti sau
pačiai. Kokią galimybę atsispirti turėjau likusi našlaitė tokia mažytė? Niekas
nepasakė, kad buvau laukta. Žinoma, kitų žmonių gyvenimo pradžia dar
prastesnė, bet jie nedarė tokių baisių klaidų kaip aš. Niekas negali sugrąžinti
Emilės.
Bet dėl nepaaiškinamos priežasties pajutau, kaip mane užlieja ramybė.
Kalėjimo meno mokytojos paklausiau, ar ji negalėtų nukopijuoti
nuotraukų, kad nusiųsčiau Fredžiui. Mudu reguliariai susirašinėjome, net jei
kalėjimo paštas gali eiti iki trijų savaičių dėl patikrų. Kitame laiške jis kaip
visada reiškė rūpestį ir stebėjosi dėl šio laiško.
Tai svarbu ir Metei, — rašo Fredis. — Noriu, kad ji žinotų savo šeimos
istoriją.
Sūnaus laiške rašoma dar šis tas.
Man parašė Stivas. Jis sako, kad nenori jo matyti. Mama, pagalvok dar sykį.
Prašau.
Negaliu. Man pernelyg gėda. Išdaviau gerą, malonų vyrą. Tas pats kaip sukti
romaną. Slėpti praeitį yra tas pats kaip išduoti. O mano atveju gal net blogiau.
Paskui pamatau kitą eilutę.
Jis sako, kad turi pasakyti tau šį tą svarbaus.
Tad kai kitą kartą atėjo Stivo Leterio prašymas susitikti, aš sutikau, nors ir
nerimavau.
Paskutinį kartą mačiau jį prieš keturis mėnesius. Bet kas dieną apie jį
galvojau. Stivas galėjo mane palikti vos sužinojęs, ką aš ir Fredis esame padarę.
Bet taip nepasielgė. Paprašė brolio mane ginti. Laikė už rankos per bylos
svarstymą.
Jis sako, kad turi pasakyti tau šį tą svarbaus.
 Užėjusi į pasimatymų kambarį, matau kaubojiškus batus. Malonios jo akys
vis tokios pat, nors gal ir kiek pavargusios. Sprendžiant iš išsikišusių
skruostikaulių, atrodo, kad neteko šiek tiek svorio. Ar gali būti, kad jis
jaudinosi dėl manęs? Pasvarstau, kaip atrodau aš. Kirpčiukus reikia
patrumpinti. Mano tamsiai mėlyna apdribusi kalėjimo uniforma neprideda
patrauklumo. Žinau ir tai, kad šiek tiek smirdžiu. Kurį laiką dušai neveikė, o aš
tebelaukiu, kol pristatys mano dezodorantą. Bet čia bent ne toks smurto lygis,
koks buvo mano jaunystės kalėjime.
— Ačiū, kad sutikai pasimatyti, — sako jis.
Atmosfera tarp mūsų siaubingai įtempta. O ciali.
— Ar Džasperui viskas gerai? — teiraujuosi.
— Viskas puikiai.
Mano širdis kiek atsileidžia.
— Žinoma, jis tavęs ilgisi, bet be galo džiugina Gledisę. Pasiimu šunį
eidamas su ja pasimatyti. Ji siunčia tau labų dienų.
— Tikrai?
— Taip, išties.
— Fredis sakė, kad turi man pasakyti kažką svarbaus.
Jis muistosi ant kėdės. Matau, kad kažkas blogai.
— Prašau, — sakau. — Tiesiog pasakyk.
— Prižiūrėjau kotedžą, kol tavęs nėra, — prabyla jis. — Manęs paprašė
Gledisė. Ji nenori į jį leisti kitų nuomininkų, kol esi čia, jei vis dėlto
planuotum grįžti.
— Kaip galiu grįžti ten, kur visi mane aptarinės? — klausiu.
— Nustebtum, kaip greitai žmonės pamiršta įvykius. Ji dar siunčia tau daug
meilės ir sako, kad negali sulaukti, kol vėl tave pamatys.
— Ar man atleidžia?
— To neklausiau. Bet visą laiką apie tave kalba, jaudinasi, kaip laikaisi.
— Prašau, pasakyk, kad ir aš ją myliu ir kad man viskas gerai.
— Ji norėjo atvykti aplankyti, bet dabar nelabai pajuda.
Man tai nepatinka.
— Aš jai parašysiu.
— Gledisė apsidžiaugtų.
Vėl tyla. Labai bijau ją nutraukti. Prabyla Stivas:
 — Reikalas tas... Kai tvarkiau senąjį tavo kambarį, kai ką radau.
Širdis ima daužytis greičiau. Ar ten Fredis paslėpęs narkotikų? Tikrai būčiau
suradusi besitvarkydama. Be to, jis prisiekė, kad nevartoja.
Stivas ištiesia senąjį mano eskizų sąsiuvinį, kurio negalėjau palikti išvykdama
iš Londono. Jis kupinas mano piešinių.
— Jie nuostabūs, Sara. Nežinojau, kad pieši iš natūros.
Jaučiu, kaip rausta mano skruostai, kai pasižiūriu į autoportretą, kurį
nupiešiau žiūrėdama į veidrodį.
— Tai senojo mano gyvenimo dalis. Dabar tai atrodo kvaila, bet svarsčiau,
ar mudviem su Fredžiu reikia palikti Tomą. Piešiniai viską atskleidžia. Jie gali
padėti prisikasti iki žmogaus širdies. Tiesiog mėginau pasiekti savąją. Bet kai
atvykome į Kornvalį, supratau, kad daugiau nebegaliu piešti iš natūros.
— Kodėl ne?
Stengiuosi paaiškinti:
— Man nepatiko tai, kuo tapau. Vėl nusižengiau įstatymui. Bet palengvėjo,
kai vėl ėmiausi keramikos.
Jis linkteli.
— Supratau. Aš taip pat kai ką pakeičiau gyvenime.
— Tikrai?
— Buvau teisininkas, — iš lėto prabyla.
Kai klausiau Stivo apie praeitį, jis kažką miglotai susakė apie nuobodų darbą
biure ir kad paliko tai broliui.
— Pažinojau tave penkerius metus, — iš lėto prabilau. — Kodėl anksčiau
man nesakei?
Jis gūžteli.
— Iš dalies dėl to, kad jaučiausi nejaukiai tai metęs. Derekas padarė viską,
ką galėjo, ir nors labai juo didžiuojuosi, gailiuosi viską sugadinęs.
— Viską sugadinęs? — klausiu.
Stivas įdėmiai į mane pažvelgė.
— Štai kodėl norėjau tave pamatyti. Kad pasidalyčiau savo paslaptimi, kaip
tu išklojai savo.
— Pirmyn, — padrąsinau.
Jis atsidūsta.
— Atstovavau moteriai, kurią kaltino vaiko nepriežiūra. Kaimynė pareiškė,
kad už sienos nuolat girdėdavo rietenas. Reikalas tas, kad tai nebuvo tvirtas
įrodymas. Tą kaimynę visi laikė priekabia persona. Kitoje pusėje gyvenantys
žmonės sakėsi nieko negirdėję. Paskui...
Jis nutyla.
— Tęsk, — paprašau.
— Paskui tas vaikas neva įvirto į karštą vonią ir patyrė trečiojo laipsnio
nudegimų. Motina sakė, kad iš pradžių visada leidžia šaltą vandenį, bet tą kartą
pamiršusi. Ji buvo labai susisielojusi. Aš ja patikėjau. Prisiekusieji irgi. Tad buvo
leista ir toliau auginti vaiką.
Jaučiau, kad artėja kažkas siaubingo.
— Po metų, — palengva pasakojo jis, — moteris ir vėl atsidūrė teisme.
Dabar dėl netyčinės žmogžudystės.
— Kas atsitiko? — sušnabždėjau.
— Ji be priežasties trenkė puodu vaikui per galvą. Sakė, tik prilietusi, bet
tuo metu buvo labai apsvaigusi nuo narkotikų.
— Tai baisu, — pasižiūrėjau į persimainiusį Stivo veidą, — bet tu nekaltas.
— Kaltas. Tikėjau, kad ji niekuo dėta. Nebūčiau ėmęsis jos bylos, jei būčiau
manęs kitaip. Buvau tikras, kad mano klientė — diskriminacijos auka.
— Bet tu juk ne prisiekusysis. Neturėjai nuspręsti, ar ji gera motina. O net
jei nebūtum ėmęsis jos, tai būtų padaręs kitas teisininkas.
— Žinau. Taip sakė ir Derekas. Bet tokios atsakomybės daugiau
nebegalėjau pakelti. Nesusitaikiau su tuo, kad vaikas mirė. Suabejojau ir savo
gebėjimu įvertinti kito žmogaus charakterį.
Tylėjau.
— Paskui pasidaviau ir dirbau keistus darbus. Ėmiau per daug gerti, žmona
mane paliko. Pasirodo, nebuvau toks vyras, kaip ji įsivaizdavo. Jei ne Derekas,
kuris padėjo man grįžti į Kornvalį, susiimti ir mesti gerti, nežinau, ką būčiau
daręs.
Štai ką jis turėjo galvoje sakydamas, kad santuoka žlugo dėl jo kaltės.
— Man labai gaila.
— Ir štai — jis ir tu esate vieninteliai, kurie žino tiesą, — pasakė. — Na
neskaitant viso kaimo. — Jis išsiviepė. — Bet vietiniai gana malonūs, kad apie
tai netaukštų. Būčiau dėkingas, jei ir tu apie tai nekalbėtum, kai grįši.
— Jei grįšiu, — patikslinau.
 — Prašau. Nemesk manęs. Mudu su Džasperu lauksime tavęs. Kaip ir tavo
gražioji anūkėlė. Metei tavęs reikia, Sara. Mums visiems reikia.
Aš tebesijaučiau prastai.
— Tu ką tik sakei, kad ta baisi patirtis privertė suabejoti gebėjimu įvertinti
žmones.
Jis linkteli.
— Stivai, turiu šito paklausti. Ar kalbi ir apie mane?
Jis sudvejoja. Tik akimirką, bet to gana.
— Turėjau abejonių, kai apie Fredį viskas paaiškėjo. Bet jos akimirksniu
išgaravo. Tai, ką padarei, buvo kas kita. Tu mylėjai savo vaiką.
Gal pernelyg.
Esu tokia sutrikusi, kad negaliu prabilti.
— Galiausiai viskas bus gerai, — patikina jis. — Beje, gavai atviruką nuo
kažkokio Zako.
Paprašiau, kad Stivas paimtų mano paštą. Norėjau, kad suprastų, jog nieko
nuo jo nebeslepiu.
— Zakas buvo senas draugas iš meno mokyklos, — paaiškinau.
— Jis prašo paskambinti. Ar nori užsirašyti numerį?

Kalėjime skambučiai nebūna asmeniniai. Kiekvieno sparno koridoriaus gale

yra pusiau atvira būdelė. Ir beveik visada susidaro eilė. Visi klausosi.
— Iš kur gavai adresą? — klausiu.
Jo balsas vis dar kaip užkietėjusio rūkaliaus:
— Sekiau, ką apie tave rašo laikraščiuose. Ištisus metus mėginau susisiekti.
— Žinau. Prašau, nebe. Mes — praeitis.
— Bet taip nėra. Matai... yra kai kas, ko dar nesu sakęs apie Emilę.
Man suspaudžia krūtinę.
— Kas tai?
— Tą naktį... ne tik tu buvai kalta. Emilė nuolat kaulijo manęs tablečių.
Pats buvau pavartojęs. Daviau jai pora.
— Prieš ar po to, kai ji surado mano kuprinę?
— Prieš.
— Bet juk mano partija buvo užnuodyta.
— O gal mano. Gal mūsų tiekėjas buvo tas pats. Man pasireiškė panaši
reakcija, tik ne tokia stipri kaip jos.
— Tu niekam nepasakei?
— Sara, atleisk. Bijojau. Bet esmė ta, kad esu kaltas kaip ir tu.
 67

Po trejų metų

— Senele, dar kartą parodyk, kaip pastatyti smėlio pilį! Manoji nuolat griūva.
Padaryčiau bet ką, kai mano anūkėlė šitaip man nusišypso ir permeta per
petį savo ilgas, juodas, žvilgančias kasytes. Pamenu, ir aš taip dariau, kai pirmą
kartą pamačiau Tomą.
Sėdime ant suoliuko Kriauklių užutėkyje. Metė, aš, Stivas, Tomas, Hilari ir
Flik. Pasidarėme iškylą, atsinešėme humuso, pitos ir namie kepintų riešutų.
Jokio alkoholio. Nė vienas iš mūsų negeria, nors priežastys kiekvieno savos.
Prašalaičiui galėtume atrodyti kaip įprasta šeima. Juokinga, bet visai
nejaučiu nepatogumo, kad Hilari čia. Nors turėčiau jausti. Bet antrasis kartas
kalėjime išmokė labiau priimti žmones. Be to, ji atrodo visai maloni moteris ir
galiu pasakyti, kad Tomui tinka kur kas geriau nei aš.
Jau metus esu laisvėje. Iš pradžių bijojau grįžti į kaimą. Bet Gledisė nutarė
parduoti savo kotedžiuką ir paklausė, ar manęs nesudomintų, tad pasinaudojau
likučiais tų pinigų, kuriuos gavome pardavę namą Londone ir kuriuos taip
bijojau liesti. Gera įleisti šaknis. Čia jaučiuosi namie ir noriu manyti, kad tai
bus proga mano anūkėlei išsmukti pas mane ateinančiais metais. Net
pagaminau molinį ženklą ant paradinių durų su savo rmine jūros mėlynumo
glazūra ir užrašu GLEDISĖS KOTEDŽAS.
— Visada taip apie jį maniau, — pasakiau Gledisei. — Tik jūsų dėka pirmą
kartą radau vietą, kur pasijutau kaip namie.
Ji stipriai mane apkabino, pajutau levandų muilo aromatą.
— Nė negaliu pagalvoti, kad kas kitas galėtų ten gyventi, — sukuždėjo. —
Ir visada atmink viena: tobulų nėra. Tiesiog darome, ką galime.
Tiesa, kai kurie žmonės manęs šalinosi. Kai kurių jausmai sumišo.
— Nusiteikiau prieš jus, kai sužinojau, ką padarė Fredis, — pasakė Blokis.
— Padėjau jums, nes maniau, kad vyras skriaudžia. Bet tada žmona priminė,
kad aš mielai pažeisčiau visas pasaulio taisykles, jei tik galėčiau susigrąžinti savo
berniuką.
— Atsiprašau, — sušnabždėjau ir paspaudžiau jo ištiestą ranką.
Pirmąją savaitę Stivas liko mano namuose, o paskui paklausė, gal norėčiau
pabūti viena pati.
— Tiesą sakant, — pasakiau, — gal pasiliktum ilgėliau?
— Jau maniau, kad niekada nepaprašysi!
Ir jis pasiliko.
Beje, kas savaitę lankau Fredį. Jis nuotoliniu būdu studijuoja universitete.
Papasakojau apie ponios Moheim vizitą. Jis parašė tai šeimai atsiprašymo laišką.
Jokio atsako. Nors mano lankytoja sakė, kad mėgina suprasti visas puses, bet
yra tokių nusikaltimų, už kuriuos neatleidžiama.
Vieną kartą paaiškėjo, kad turiu laukti susitikimo su Fredžiu, nes ten dabar
buvęs mano vyras.
— Nežinojau, kad atvyksi, — sutrikau.
— Man tai pirmas kartas, — pasakė Tomas. — Tiesą sakant, labai
nervinuosi. — Nerimastingai sukryžiavo pirštus. — Bet jis mūsų sūnus. Aš
privalau.
— O ką mano Hilari? — nesusilaikiau nepaklaususi.
— Supranta, koks svarbus man Fredis. Sako, kad gal man reikėjo jo
netekti, o paskui patirti tą sukrėtimą teisme, kad tai suprasčiau.
Kalbėdamas jis išraudo.
— Atrodo, radai tinkamą moterį.
— Taip, — sutiko jis. — Aš net pamaniau, kad gal galėtume į tą susitikimą
pakrantėje atvykti abu.
Kaip nepanašu į Tomą! Visada kalbėjusį skaičiais ir kiekiais.
— Džiaugiuosi, kad ir tu suradai laimę, — tęsė jis.
— Ačiū.
— Tai ar planuoji tekėti, kai mūsų skyrybos baigsis?
— Ne. Nemanome, kad mums to reikėtų. Gerai taip, kaip yra. O judu?
— Tiesą sakant, kitą mėnesį. Mudu su Hilari abu norime įteisinti santykius.
Galvojau, kad bus skaudu, bet nejaučiau nuoskaudų.
— Gavau žinių iš Olivijos, — pasakiau. — Tikriausiai žinai, kad ji ištekėjo
už prancūzo.
— Nežinojau.
— O Hugas nesakė?
Tomas tvirtai susičiaupė, kaip visada darydavo, kai nenorėjo kalbėti apie
kokį žmogų ar situaciją.
— Mudu nebesimatome.
— Kodėl ne?
— Nutraukiau ryšius su juo.
— Kodėl?
Tomas mindžikavo nuo kojos ant kojos. Jam aiškiai buvo nesmagu.
— Kai judu išvykote, turėjau daugybę laiko apgalvoti, kas nutiko
Čapmenui. Papasakojau apie tai Hilari. Ji pasiūlė susitikti su Hugu ir pasakyti,
jog daugiau nebebendrausime.
— Ir tu tai padarei?
— Taip. Nežinau, kodėl anksčiau taip nepasielgiau. Gal viduje tebetūnojo
senasis išgąsdintas vaikas.
— Turiu pasakyti, kad geriau suvoki savo jausmus.
— Tai Hilari įtaka.
Negaliu pamiršti, kad seniau jausmai jam buvo silpnybės išraiška.
— Aplankiau Čapmeno našlę, bet ji mane išvarė.
Sulaikiau kvapą.
— Tikriausiai buvo skaudu.
— Taip. Suprantama.
— Didžiuojuosi, kad tai padarei.
— Ačiū. Hilari irgi didžiuojasi.
Atėjo mano laikas užeiti. Abu su Tomu turėjome kitas antrąsias puses. Bet
mus visada sies sūnus ir anūkėlė.
Žinoma, su Mete susitinku, kai tik galiu. Flik su dukrele vis dar gyvena pas
jos tėvus. Jie atrodo padorūs žmonės. Nesiliauju mąsčiusi, ką jie galvoja apie
mane. Dar jaučiu šiokį tokį pavydą, kad mano anūkėlė juos pažįsta geriau nei
mane.
— Mano dukrelei pasisekė, kad turi šešis senelius, — sako Flik, kai
vaikštinėjame parke netoli jos namų.
Dabar ji dirba vienoje technologijų įmonėje. Tai vienas iš tų šiuolaikinių
darbų, apie kuriuos nieko nesuprantu. Man labai patinka Flik. Jei būčiau
turėjusi tiek pat drąsos, mano sūnus nebūtų susigadinęs gyvenimo.
— Metei svarbu žinoti savo šaknis, — priduria ji.
Jaučiu tą patį. Todėl reguliariai susitinkame su Marigolda.
Papasakojau jai apie Emilės mirtį ir savo bei Zako vaidmenis šioje istorijoje.
— Tai nepanaikina mano kaltės, — sakau, — bet padeda žinojimas, kad ne
aš viena atsakinga už tai.
— Supratau, — suspaudžia man plaštaką. — Aš irgi bjauriai jaučiuosi dėl
tavo mamos.

Vieną dieną netikėtai paskambina Tomas.

— Mūsų trečiadienio grupėje bus atviras vakaras, — sako, — kad
parodytume žmonėms, kuo užsiimame. Ateis Hilari. Ji pagalvojo, kad gal ir tu
norėtum?
Tai atvėrė man akis daugeliu prasmių. Daug berniukų aprašė savo patyčių
istorijas vaikystėje, jos buvo sukabintos ant sienos. Bet labiausiai gerklę spaudė
tai, kad daug jų priėjo prie manęs ir Hilari pasakyti, kiek daug Tomas jiems
padėjo.
— Jis privertė mane suvokti, kaip svarbu atsilaikyti ir nekaltinti savęs, —
prisipažino vienas.
— Juk tai neįtikėtina? — pasakė Hilari.
Ši moteris žemakulniais batais ir nesąmoninga šukuosena niekada netaps
geriausia mano drauge. Galų gale, ji juk suko romaną su mano vyru. Bet gera
žinoti, kad jo ir mano sūnaus bei anūkės gyvenime yra patikimas žmogus.
Metė mums — gaivaus oro gurkšnis. Tas vaikas visus suvienijo. Turime
padėti jai išgyventi tai, kad sutiko tėvą ir tuojau pat prarado. Privalome suteikti
erdvės, kai Fredis išeis į laisvę, kad jie galėtų tapti šeima.
Mūsų anūkė paveldėjo ir linksmąją Tomo pusę. Dabar matau, kad mano
buvęs vyras yra geresnis senelis, nei kada buvo tėvas — stojasi keturpėsčias ir
vaidina jai gyvūnus.
Stivas įrodė, kad gali būti puikus įsenelis. Kuria Metei linksmus eilėraštukus.
Jai labiausiai patinka apie varlę, kuri gyvena baloje.
Argi ne keistai gali pakrypti gyvenimas?
— Kai Fredis išeis, planuojame apsigyventi kartu, — prisipažįsta Flik, kai
vaikštome paplūdimiu. Metė bėga šalia ir ieško smėlyje kriauklių.
— Gali pavykti, bet yra ir tikimybė susimauti, — priduria ji. — Bet juk
nepabandę nesužinosime?
Paskui Flik šiltai mane apkabina.
— Nesijaudinkite. Net jei mudu su Fredžiu netiksime vienas kitam, niekada
nedrausiu jums matytis su Mete. Jūs — jos kūnas ir kraujas. Niekas negali to
atimti. Beje, mergaitė meniška. Visai kaip jūs. Negali sulaukti, kai priglaus
rankas prie puodžiaus rato.
Keramika padeda išlaikyti sveiką protą. Kai molis sukasi, mano mintys
liejasi laisvai. Vijos, kaip ir mano gyvenimo etapai, dengia vienos kitas.
Dafnė iš Moterų instituto pasiūlė man papaskoti apie patirtį kalėjime.
Turėsiu tai padaryti — ji neatstos.
— Nemanau, kad man pavyks, — sakau.
— Galite nustebti, — atsako ji. — Visi ten patektume, jei ne Dievo
malonė. Ar galiu jus planuoti kitą mėnesį?
Apėmė jausmas, kad Dafnėje slypi daugiau, nei matyti iš pirmo žvilgsnio.
Kaip ir kiekviename mūsų.
— Senele, — mano mintis pertraukia Metė, — Tik pažiūrėk! Ji viduje
violetinė.
— Tai midija, — paaiškinu jai.
— Parodysiu tėveliui, kai pas jį nuvažiuosi. Juk jam patiks, ar ne?
— Taip, — sakau ir pasilenkusi apkabinu anūkę.
Taip darau, vos pasitaiko proga. Turiu kompensuoti tokį ilgą laiką. Paskui
mano mieloji anūkėlė — kuri rodosi gerokai paaugusi kas kartą, kai ją
pamatau — duoda man kairiąją rankutę, o dešinę — savo mamai.
Visos trys grįžtame pas kitus.
— Man patinka, kai taip šypsaisi, senele, — sako Metė.
Nė nežinojau, kad šypsausi. Gal dėl to, kad šypsena nebėra pleistras, kurį
užsiklijuodavau norėdama paslėpti baimę. Dabar tai natūrali reakcija į laimę.
Daugiau jokio apsimetinėjimo. Jokio melo.
Aišku, Moheimo šeimos niekada nepamiršiu. Žinau, kad Fredis irgi.
Pagalvoju, net gana dažnai, ką mano anūkėlė apie mus manys, kai sužinos
tiesą. Ar jai bus gėda — o gal dar baisiau — nebenorės mūsų matyti? Ar ji atleis
mūsų nusikaltimus, kaip man pavyko atleisti motinai už keistą vaikystę, o tėvui
už tai, kad paliko.
Dėl mano atgailos vidiniai prisiekusieji dar nepriėmė sprendimo. Ar ir vėl
taip padaryčiau? Ar mėginčiau apsaugoti savo berniuką nuo jo poelgio
pasekmių?
Taip.
Ne.
Galbūt.
Visada maniau, kad motinos pareiga apsaugoti savo vaiką.
Štai kur tikroji tiesa. Bent aš taip ją matau.
Kai kalbama apie neapibūdinamą, pirmykštę motinos meilę, virkštele
sujungusią du kūnus, jokių taisyklių nelieka.
Bet išmokau ir dar kai ką. Gyvenimo gale visi atsakome už savo veiksmus.
Vaikas turi daryti savo klaidas ir iš jų mokytis, kad taptų atsakingu žmogumi.
Štai kodėl negalime savo atžalų ginti amžinai. Tėvų darbas leisti jiems eiti
patiems, bet prireikus būti patikimu ramsčiu.
Pasakyti lengviau nei padaryti.
— Ar galiu pavogti tavo senelę? — klausia Stivas. Po pažastimis jis nešasi po
banglentę.
Metė paniūra.
— Vogti negalima.
— Nenorėjau taip pasakyti, — skuba paaiškinti Stivas. — Turėjau galvoje,
kad noriu su ja pabūti.
— Tik jei paskui grąžinsi, — rimtai sako mano anūkėlė.
— Tikrai taip. Norime tau kai ką parodyti. Juk taip, Sara?
— Taip, — pasilenkiu pabučiuoti Metės. — Mes treniravomės. Na, aš
praktikavausi.
Bėgu į vandenį. Tu gali, — kartoju sau.
Bangos tobulos. Nėra gąsdinamai didelės, bet pakankamos, kad galėtum
gaudyti.
Kad ir ši. Ji ritasi manęs link. Įgauną pagreitį. Akimirką grįžta visos mano
baimės ir užgniaužia gerklę.
Ji jau visai šalia. Pasirengiu visu kūnu, kaip ir mokė Stivas. Laukiu bangos.
Ji vis dar gąsdina, bet žinau, ką turiu daryti. Svarbiausia — turiu pasitikėti
savimi.
— Pirmyn, senele, pirmyn!
Štai ji!
Aš pakylu.
 Padėkos

Nuo ko pradėti?
Pirmiausia noriu padėkoti savo nuostabiausiai agentei Katei iš KHLA, kuri
supažindino mane su leidykla „Penguin“, davė mielų, gilių patarimų ir buvo
atrama.
Leidybos įmonės „Viking Penguin“ redaktorei, be galo talentingai Katiai
Loftus, kurios žvitri akis akimirksniu perprasdavo siužetą ir veikėjus, todėl
padėjo įkvėpti jiems gyvybės.
Puikiai jos padėjėjai Vikkei, kuri pasiūlė, kad Olivija išeitų iš šešėlio ir
atliktų reikšmingesnį vaidmenį. Ačiū! Buvo labai smagu ją kurti.
Efektyviai, mielai, visada pasirengusiai padėti Janei Gentle — leidėjai, apie
kurią svajotų bet kuris autorius.
Nuostabiai techniškai pasikausčiusiai Ellei Hudson, kuri kruopščiai gelbėjo
socialinių tinklų klausimais.
Nuolat besišypsančiai Oliviai Mead, kuriai puikiai sekasi kurti renginius —
virtualius ir gyvus.
Samui Fanakenui ir visai pardavimų komandai, kurie randa vietos mano
romanams.
Pribloškiamai Tarptautinės teisės komandai, kuri pardavė mano knygas
trisdešimt dviejose šalyse.
Juliai Connolly už gražuolį viršelį.
Organizacijų „DeadGood“ ir „Pageturners“ komandoms, leidyklai
„Penguin“, kurie visada palaiko mano knygas internete.
Natalie Wall, kuri taip operatyviai suorganizavo knygos leidybą.
Aštriaakiam korektoriui Trevorui Horwoodui, kuris priminė, kad
trečiadienis būna ne po ketvirtadienio. Taip suklysti yra kur kas lengviau, nei
manote (beje, sveikinu Trevorą ir Bev!).
Mano kino ir televizijos agentei Italiai Gandolfo, kuri turi itin tankų ir
nuostabų kontaktų tinklą.
 Teisėjui pensininkui Richardui Gibbsui, kuris, rodos, neprieštaravo, kai
siunčiau teismo scenas klausdama „Ar taip galėjo būti?“
Teisės asociacijai, kuri supažindino mane su advokatu Richardu Atkinsonu
iš „Tuckers Solicitors“, ir pačiam Richardui, kuris dosniai dalijo patarimus dėl
teismo proceso ir nusikaltimo. Noriu paminėti, kad bet kokios klaidos yra
mano. Pasilikau sau teisę pasinaudoti kai kuriomis meninėmis privilegijomis.
Legendinei Bettei Schwartz, kuri suteikė man pasitikėjimo pačioje
kūrybinės karjeros aušroje.
Harriui Andersonui, talentingam keramikui iš „ e Town Mill Pot“ iš Laim
Ridžiso Dorsete, kuris papasakojo apie savo darbą. Bet kuri klaida tik mano!
Statistikos tyrimų institutui (ir vėl noriu pakartoti, jei kur suklysta, tai tik
mano kaltė).
„Prime Writers“, puikiai leidžiamų vyresnių nei keturiasdešimties autorių
grupei, su kuria susidraugavau. Dėkoju Dievui už „Zoom“ susitikimus per
pirmąjį karantiną.
Taip pat tariu ačiū „Freelance Media Group“, Bevei Davies ir „University
Women’s Club“.
Nepamirštu ir ištikimųjų mano skaitytojų, kurie tapo draugais.
Esu nuoširdžiai dėkinga visiems nerealiems tinklaraštininkams, kurie šitaip
sunkiai darbuojasi.
Visiems, kas prekiauja knyga. Kur be jūsų nueitume?
Mano įgarsintos knygos klausytojams ir patiems geriausiems draugams,
kurie nuolat mane prisimena.
Kristelei Williams ir Steve’ui Leatheriui, kurie maloniai sutiko naudoti savo
vardus ir lėšas paaukojo labdaros organizacijai „Clic Sargent“.
Ir, be abejonės, savo šeimai, juk galiausiai svarbu tik meilė.
 Apie autorę

Jane Corry — buvusi žurnalistė, trejus metus dirbusi griežtojo režimo vyrų
kalėjime. Jos patirtis, neretai priverčianti pasišiaušti plaukus, įkvėpė ankstesnius
jos psichologinius trilerius, tapusius Sunday Times bestseleriais, tarp jų ir
lietuvių kalba jau išleistus romanus „Mano vyro žmona“ (My Husband’s Wife),
„Vos nusigręžiau“ (I Looked Away), „Dingęs tavo vyras“ ( e Dead Ex). Jane
Corry dėsto kūrybinį rašymą Oksfordo universitete ir nuolat publikuoja
tekstus Daily Telegraph bei My Weekly Magazine. Jos kūriniai laimėjo ne vieną
prizą, o pati autorė skaito kūrybinio rašymo paskaitas visame pasaulyje ir
dalyvauja literatūros festivaliuose. Jane Corry knygos išleistos daugiau nei 35
šalyse.