Versta iš:

Santa Montefiore
MEET ME UNDER THE OMBU TREE
Simon & Schuster, New York, 2005

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys.

Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba
autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip
meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus
įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai
atsitiktinis.

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir

mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba
archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio
kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be
autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių
tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti,
viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą
kompiuterių tinklais tam skirtuose
terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-1115-4

Copyright © 2001 by Santa Montefiore

© Viršelyje panaudota nuotrauka, Dale Mitchell
/ „Dreamstime.com“
© Vertimas į lietuvių kalbą, Vilija Vitkūnienė,
2011
© Leidykla „Alma littera“, 2011

Iš anglų kalbos vertė Vilija Vitkūnienė

Redaktorė Rita Markulienė
Korektorės Ramutė Prapiestienė ir Lina
Kazlauskaitė
Viršelio dailininkė Vita Andriušytė
E. knygą maketavo Albertas Rinkevičius
Mylimam Sebagui
Solanasų genealoginis medis
 Pirmas skyrius

Užsimerkusi matau plokščias derlingas

Argentinos pampas. Jos nepanašios nė į
nieką šioje žemėje. Mylių mylias
driekiasi neaprėpiamas horizontas, –
mes sėdėdavome ombu1 medžio
viršūnėje ir stebėdavome už jo
dingstančią saulę, užliejančią lygumas
medumi.
 Būdama vaikas nesuvokiau aplink
tvyrančio politinio chaoso. Tai buvo
generolo Perono tremties laikai; neramūs
1955–1973 metai, kai šalį valdė
kariškiai, politinę valdžią siųsdami ratu
it neišmanėliai mokinukai, žaidžiantys
vaikišką žaidimą, – niūrios partizaninio
karo ir terorizmo dienos. Bet Santa
Katalina, mūsų ranča, buvo nedidelė
ramybės oazė toli nuo riaušių ir
priespaudos, kamuojančių sostinę. Nuo
stebuklingo savo medžio viršūnės
meiliai žvelgdavome žemyn į
senamadiškų vertybių ir tradicinio
šeimos gyvenimo pasaulį, kurį ženklino
jodinėjimas žirgais, polo žaidimas ir
ilgos tingios iškylos su kepsniais,
čirškinamais ant atviros ugnies
akinamoje vasaros saulėje. Neramumus,
kunkuliuojančius už mūsų teritorijos
ribų, išduodavo tik asmens sargybiniai.
Mano senelis Dermotas O’Dvajeris
niekad netikėjo ombu medžio burtais. Ne
todėl, kad buvo neprietaringas;
norėdamas apmulkinti nykštukus, savo
gėrimus kasnakt slėpdavo vis kitoje
vietoje. Bet tiesiog neįsivaizdavo, kaip
medis gali turėti kokių nors galių.
„Medis yra medis, – nutęsdavo jis
airiška tartim, – ir nieko daugiau.“ Bet
jis buvo nudrėbtas ne iš argentinietiško
molio; kaip ir jo duktė, mano motina,
buvo svetimšalis ir niekada nepritapo.
Net nenorėjo būti palaidotas mūsų
šeimos kapo rūsyje. „Iš žemės gimiau ir
į žemę sugrįšiu“, – sakydavo jis. Tad
buvo palaidotas lygumoje su savo
gėrimo buteliu – tikriausiai jam vis dar
knietėjo pergudrauti tuos nykštukus.
Negaliu galvoti apie Argentiną
neįsivaizduodama to stambaus medžio,
išmintingo ir visažinio it orakulas,
iškylančio mano atmintyje. Dabar žinau,
kad neįmanoma sugrąžinti praeities, bet
tarp senų medžio šakų glaudžiasi visi
vakarykštės dienos atsiminimai ir į
rytdieną dedamos viltys. Kaip akmuo
upės vidury, ombu liko toks pats, o visi
aplink jį pasikeitė.

Iš Argentinos išvykau 1976-ųjų vasarą,

bet kol plaks mano širdis, kad ir kas nuo
to laiko atsitiko, jos dūžiai aidės tomis
žole užžėlusiomis lygumomis. Užaugau
šeimos rančoje, arba campo, kaip
sakoma ispaniškai. Santa Katalina buvo
vidury lygumos, milžiniško rytinio
regiono, vadinamo pampomis, dalyje.
Plokščia kaip imbierinis sausainis su
riešutais; kur pažvelgsi, visur atsiveria
lyguma. Ilgi tiesūs keliai kerta vasarą
išdžiūvusią, žiemą žaliuojančią žemę, o
mano laikais tie keliai buvo ne ką
geresni už lauko keliukus.
Įvaža į mūsų ūkį priminė įvažiavimus
į spagečių vesternų miestelius; rudens
vėjyje siūbuojanti didelė iškaba
stambiomis raidėmis skelbė: „Santa
Katalina“. Keliukas driekėsi ilgokas ir
dulkėtas, palei jį rikiavosi aukšti klevai,
juos susodino mano prosenelis Hektoras
Solanasas. Namą, kuriame užaugau, jis
pastatė devyniolikto amžiaus pabaigoje.
Tai buvo tipiškas kolonijinis statinys
plokščiu stogu, su vidiniu kiemeliu,
nudažytas baltai. Priešinguose kampuose
kilo du bokštai; viename buvo įrengtas
mano tėvų miegamasis, kitame miegojo
brolis Rafaelis. Kaip pirmagimiui, jam
kliuvo geriausias kambarys.
Mano senelis, taip pat pavadintas
Hektoru, kad visiems apsunkintų
gyvenimą, turėjo keturis vaikus: Migelį,
Niką, Paką (mano tėvą) ir Alechandrą. O
užaugę ir vedę visi jie pasistatė savo
namus. Visi turėjo po kelis vaikus, bet aš
daugiausia laiko praleisdavau Migelio ir
Čikitos namuose su Sančiu ir Marija,
dviem jųdviejų vaikais. Man jie
labiausiai patiko. Niko ir Valerijos bei
Alechandro ir Malenos namai mums taip
pat visuomet būdavo atviri, ir juose mes
praleisdavome tiek pat laiko, kiek ir
savuosiuose.
 Santa Katalinoje namai buvo
pastatyti lygumos vidury, juos skyrė tik
didžiuliai medžiai – daugiausia pušys,
eukaliptai, topoliai ir platanai, susodinti
vienodu atstumu vienas nuo kito, kad
primintų parkus. Fasadinėje kiekvieno
namo pusėje buvo įrengtos plačios
terasos, kuriose sėdėdavome ir
žiūrėdavome į bekraščius laukus,
plytinčius mums prieš akis. Kai pirmą
kartą atvykau į Angliją, prisimenu, kaip
gėrėjausi kaimo namais; jų sodai ir
gyvatvorės buvo tokie tvarkingi ir
prižiūrėti. Mano teta Čikita žavėjosi
angliškais sodais ir bandė juos
kopijuoti, bet Santa Katalinoje tai buvo
vargiai įmanoma; dėl kraštovaizdžio
platybės gėlių lysvės atrodydavo nei
šiaip, nei taip. Todėl mano mama visur
prisodindavo bugenvilijų bei hortenzijų
ir prikabinėdavo vazonų su snapučiais.
Santa Kataliną supo laukai, čia
ganėsi daugybė ponių; dėdė Alechandras
juos veisė ir pardavinėjo visame
pasaulyje. Ant dirbtinės kalvos, krūmų ir
medžių slepiamas, buvo įrengtas didelis
plaukiojimo baseinas ir teniso aikštelė,
jais naudodavomės visi. Chosė
vadovavo gaučams, prižiūrintiems
ponius ir gyvenantiems trobelėse,
vadinamose rančomis. Jų žmonos ir
dukterys mūsų namuose dirbo
tarnaitėmis – virė, tvarkė ir prižiūrėjo
vaikus. Aš kankinamai laukdavau ilgų
vasaros atostogų, trunkančių nuo
gruodžio iki kovo vidurio. Per tuos kelis
mėnesius neišvažiuodavome iš Santa
Katalinos. Tą laiką aš prisimenu
šilčiausiai.
Argentina labai katalikiška. Bet
niekas nebuvo taip karštai atsidavęs
katalikybei kaip mano motina Ana
Melodija O’Dvajer. Senelis O’Dvajeris
buvo religingas, bet neperžengdavo
sveiko proto ribų – ne taip, kaip mama,
kurios gyvenimą varžė poreikis laikytis
išorinių normų. Religija ji
manipuliuodavo savo naudai. Valandų
valandas mus, vaikus, linksmindavo jų
ginčai apie Dievo valią. Mama tikėjo,
kad viskas yra Dievo valioje: jei ji
prislėgta, Dievas ją už ką nors baudžia,
jei ji laiminga, tuomet jai siunčiamas
atpildas. Jei aš jai pridarydavau
rūpesčių, o taip dažniausiai ir būdavo,
tuomet Dievas bausdavo ją dėl to, kad
prastai mane auklėja.
Senelis O’Dvajeris sakydavo, kad ji
tiesiog vengianti atsakomybės. „Vien dėl
to, kad šį rytą esi irzli, nekaltink
Viešpaties; Ana Melodija, noras pakeisti
pasaulį kyla dėl tavo požiūrio į jį.“
Jis sakydavo, kad sveikata yra Dievo
dovana, o laimė priklauso nuo mūsų
pačių. Anot jo, viskas pareina nuo
požiūrio; taurė vyno gali būti puspilnė
arba pustuštė – kaip pažiūrėsi.
Svarbiausia į viską žvelgti teigiamai.
Mama manė, kad tai burnojimas prieš
Dievą, ir jos veidas parausdavo, jei jis
apie tai užsimindavo, o tai atsitikdavo
dažnai, nes jam patiko ją kankinti.
– Tegu mane griausmas, Ana
Melodija, bet kuo greičiau liausiesi
kalbėjusi Dievo vardu ir prisiimsi
atsakomybę už savo nuotaikas, tuo
laimingesnė būsi.
– Tebus tau atleista, tėveli, –
išlemendavo ji, o skruostai
nusidažydavo rausva spalva,
kontrastuojančia su saulėlydžio
raudonumo plaukais.
Mama turėjo gražius plaukus. Ilgas
kaštonines kaip Botičelio Veneros
garbanas, tik pati niekuomet
neatrodydavo nei tokia romi, nei
poetiška kaip Venera. Ji būdavo arba
pernelyg įsitempusi, arba per daug pikta.
Kadaise jos būta paprastos – senelis
pasakojo, kad ji basa it laukinis žvėrelis
degančiomis akimis liuoksėdavo po
Glengarifą, jų namus Airijoje. Jis sakė,
jos akys būdavo mėlynos, o kartais
pilkos kaip lietinga airiška diena, kai
saulė sunkiai skverbiasi pro debesis.
Man tai skambėjo labai poetiškai. Jis
man pasakojo, kaip ji nuolat bėgdavo į
kalvas.
– Tokio dydžio kaimelyje nieko
negalėjai pamesti, net ir tokio gyvo
vaiko kaip Ana Melodija O’Dvajer. Bet
kartą ji kelias valandas neparėjo.
Apieškojome kalvas, šaukėme ją, net
dangus aidėjo. Suradome po medžiu prie
upelio žaidžiančią su pustuziniu aptiktų
lapės jauniklių. Žinojo, kad jos ieškome,
bet tiesiog nepajėgė atsiplėšti nuo tų
lapiukų. Jie buvo netekę motinos, ir ji
verkė.
Kai paklausiau, kodėl ji pasikeitė, jis
atsakė, kad ją nuvylė gyvenimas.
 – Audra dar nenurimo, bet nebematau
saulės, besiskverbiančios pro debesis.
Stebėjausi, kodėl gyvenimas ją taip
nuvylė.
O mano tėvas buvo romantiška
asmenybė. Mėlynų kaip rugiagėlės akių
ir į viršų užriestais lūpų kampučiais, net
kai nesišypsodavo. Jis buvo senjoras
Pakas, ir visi ūkyje jį gerbė. Aukštas,
lieknas ir vešlių plaukų. Ne toks
plaukuotas kaip jo brolis Migelis –
Migelis atrodė kaip lokys ir tokios
tamsios odos, kad buvo vadinamas
indėnu. Tėtis buvo šviesesnis, kaip jo
motina, ir toks gražus, kad Soledada,
mūsų tarnaitė, patarnaudama prie stalo
dažnai nukaisdavo. Kartą ji man
prisipažino negalinti žiūrėti jam tiesiai į
akis. Tėtis tai suprato kaip kuklumo
požymį. Negalėjau jam pasakyti, kad
taip yra dėl to, jog jis jai patinka, – man
ji niekuomet nebūtų atleidusi. Soledada
nedaug turėjo reikalų su mano tėvu,
daugiau su mama, bet ji viską
pastebėdavo.
Norėdama išvysti Argentiną
svetimšalės akimis, turiu sugrįžti į
laikus, kai būdama vaikas važiuodavau
arklio traukiama brika, vadinama carro,
o senelis O’Dvajeris reikšdavo savo
nuomonę apie dalykus, kurie man atrodė
įprasti ir kasdieniški. Pirmiausia apie
žmonių prigimtį. Šešioliktame amžiuje
Argentiną užkariavo ispanai, ir ji buvo
valdoma Ispanijos karūnai
atstovaujančių vietininkų.
Nepriklausomybė iš ispanų buvo
atkovota du kartus – 1816 metų gegužės
25-ąją ir liepos 9-ąją. Senelis sakydavo,
kad argentiniečiams būdinga tą patį
švęsti dukart. „Jiems visuomet reikia
viską daryti reikšmingiau ir geriau nei
visiems kitiems“, – niurnėdavo jis.
Greičiausiai jis buvo teisus; juk
prospektas Buenos Airėse, pavadintas
Liepos 9-osios vardu, yra plačiausias
pasaulyje. Vaikystėje visuomet labai tuo
didžiavomės.
 Devyniolikto amžiaus pabaigoje,
atsiliepdami į žemės ūkio revoliuciją,
tūkstančiai europiečių, ypač iš šiaurės
Italijos ir Ispanijos, imigravo į
Argentiną dirbti derlingos pampų žemės.
Tada atvyko ir mano protėviai. Hektoras
Solanasas buvo šeimos galva, be to,
puikus žmogus; jei ne jis, gal niekad
nebūtume išvydę ombu medžio ar
imbierinį sausainį primenančios
lygumos.
Kai mintimis grįžtu į tas kvepiančias
lygumas, iš atminties miglų visu ryškumu
iškyla šiurkštūs įrudę gaučų veidai. Tas
vaizdas verčia atsidūsėti iš pačių esybės
gelmių, nes gaučas yra visko, kas
argentinietiška, romantiškas simbolis.
Kadaise tai buvo pašėlę ir nesutramdomi
metisai (indėniško ir ispaniško kraujo
turintys žmonės), gyvenantys už įstatymo
ribų iš didelių galvijų ir arklių bandų,
klajojančių po pampas. Jie gaudydavo
arklius ir raiti gindavo karvių bandas.
Paskui mainais į matę ir tabaką
parduodavo odas ir lajų – labai
pelningai. Žinoma, taip buvo dar prieš
jautienai tampant eksporto preke. Matė –
tai tradicinė žolelių arbata, kurią jie
siurbčiodavo iš dekoruotų apvalių indų,
išskobtų iš moliūgų, pro puošnų
sidabrinį šiaudelį, vadinamą bombilla.
Prie matės įprantama, be to, pasak mūsų
tarnaičių, ji padeda atsikratyti svorio.
Gaučas gyvena ant žirgo – jojimo
meistriškumu jam tikriausiai neprilygsta
niekas pasaulyje. Santa Katalinoje
gaučai puošė kraštovaizdį. Jų drabužiai
įspūdingi, o kartu praktiški. Jie dėvi
bombachas, dukslias kelnes, ties
kulkšnimis susegamas sagomis, kad
galėtų sukišti į odinius aulinius batus;
faja, vilnone juosta, jie susijuosia
juosmenį, o paskui ją paslepia po
rastra, standžiu odiniu diržu, išpuoštu
sidabrinėmis monetomis. Be kita ko,
rastra yra atrama nugarai ilgas dienas
jodinėjant ant žirgo. Tradiciškai jie
nešiojasi facón, peilį, naudojamą
gyvuliams kastruoti ir odai lupti, taip pat
gintis nuo priešų ir valgant. Senelis
O’Dvajeris kartą pajuokavo, kad Chosė,
mūsų gaučų vyresnysis, turėtų dirbti
cirke. Tėvas įsiuto, bet džiaugėsi, kad
uošvis nemoka nė žodžio ispaniškai.
Gaučai ne tik gabūs, bet ir labai
išdidūs. Jie priklauso romantiškai
nacionalinei Argentinos kultūrai, apie
juos sukurta daug romanų, dainų ir eilių.
Geriausias to pavyzdys – Martino Fiero
epinė poema „Gaučas“2. Žinau, nes
mokykloje buvome verčiami atmintinai
mokytis ilgų jos ištraukų. Retkarčiais,
kai Santa Katalinoje tėvai priimdavo
užsienio svečius, gaučai rengdavo jiems
fantastiškus spektaklius. Tai būdavo
rodeo, žirgų prajodinėjimas ir daug
jodinėjimo siaubingu greičiu, ore it
demoniškoms gyvatėms pliaukšint
lasams.
Chosė išmokė mane žaisti polą – tais
laikais mergaitei tai buvo retas dalykas.
Berniukams nepatiko, kad žaidžiu, nes
man sekėsi geriau nei kai kuriems iš jų,
ir, žinoma, tikrai geriau, nei derėjo
sektis mergaitei.
Mano tėvas visada labai didžiavosi,
kad argentiniečiai yra nenuginčijamai
geriausi polo žaidėjai pasaulyje, nors
pats žaidimas atsirado Indijoje ir į
Argentiną buvo atvežtas britų. Mano
šeima važiuodavo į Buenos Aires stebėti
aukščiausio lygio turnyrų, vasarą, spalio
ir lapkričio mėnesiais, žaidžiamų polo
arenoje Palerme. Prisimenu, mano
broliai ir pusbroliai šiuos turnyrus
išnaudodavo pažintims su merginomis;
mieliau čia nei mieste per mišias, kur į
kunigą niekas nekreipia per daug
dėmesio, nes visi pernelyg užsiėmę –
ryja vienas kitą akimis. Bet Santa
Katalinoje polas būdavo žaidžiamas
beveik kiaurus metus. Ponius
treniruodavo ir prižiūrėdavo petiseros,
arklininkai, o mums tereikėdavo tik
pranešti, kada žaisime, ir poniai būdavo
pabalnojami ir paruošiami, prunkšdami
laukdavo eukaliptų šešėlyje, kada mums
jų prireiks.

Tomis dienomis, septintajame

dešimtmetyje, Argentinoje siautė
nedarbas ir infliacija, nusikalstamumas,
socialiniai neramumai ir represijos, bet
taip būta ne visada. Dvidešimto amžiaus
pradžioje iš mėsos ir kviečių eksporto
Argentina susikrovė didžiulius turtus,
tada praturtėjo ir mūsų šeima. Argentina
buvo turtingiausia Pietų Amerikos šalis.
Tai buvo auksinis klestėjimo ir
elegancijos amžius. Dėl nuosmukio
mano senelis Hektoras Solanasas kaltino
negailestingą prezidento Chuano
Domingo Perono diktatūrą, pasibaigusią
1955-aisiais, įsikišus kariškiams,
Perono tremtimi. Šiandien apie Peroną
vis dar diskutuojama taip pat karštai
kaip ir tada, kai jis buvo diktatoriumi.
Jis visuomet įkvepia arba didžiausią
meilę, arba smarkią neapykantą, nė
vieno nepalieka abejingo.
Peronas, į valdžią iškilęs su
kariškiais ir 1946 metais tapęs
prezidentu, buvo dailus, žavus ir
protingas. Kartu su žmona, gražia, tačiau
beatodairiškai ambicinga Eva Duarte,
juodu buvo nuostabi, kerinti pora,
paneigianti teoriją, kad norėdamas tapti
„kuo nors“ Buenos Airėse turi
priklausyti „senai“ šeimai. Jis buvo iš
mažo miestelio, ji – nesantuokinis
vaikas, užaugęs kaimo skurde,
šiuolaikinė Pelenė.
Hektoras sakė, kad Peronui kelią į
valdžią tiesė ištikimi gerbėjai iš
darbininkų klasės, kuria jis taip
nuoširdžiai rūpinosi. Senelis skundėsi,
kad Peronas ir jo žmona Evita skatino
darbininkus, užuot dirbus, pasikliauti
išmokomis. Jie atiminėjo iš turtingųjų ir
dalijo vargšams, taip eikvodami šalies
turtus. Evita išgarsėjo užsakiusi
tūkstančius porų alpargatas (tradicinių
lengvų darbininkiškų batelių virviniais
padais) išdalyti vargšams ir paskui
atsisakiusi apmokėti sąskaitą, tik
padėkojusi nelaimingam gamintojui už
dosnią dovaną liaudžiai.
Evita tapo darbininkų simboliu.
Vargšai ir pažemintieji ją garbino
tiesiogine prasme. Mano senelė Marija
Elena Solanas papasakojo jaudinančią
istoriją, kaip ji su pussesere Susana
nuėjusi į kiną. Kaip paprastai, prieš
rodant filmą, ekrane pasirodė Evitos
veidas, ir Susana šnipštelėjo mano
senelei, kad Evita aiškiai pasišviesinusi
plaukus. Filmui pasibaigus įpykusių
moterų minia nutempė Susaną į moterų
tualetą ir šiurkščiai nukirpo visus
plaukus. Tokia buvo Evitos Peron jėga;
ji vertė žmones visiškai pamesti galvą.
Vis dėlto, nors ji buvo valdžioje ir
turėjo įtakos, aukštuomenė laikė ją ne ką
vertesne už eilinę kekšę, per lovą
išsivadavusią iš skurdo ir tapusią
turtingiausia, žinomiausia pasaulio
moterimi. Bet jų buvo mažuma; kai 1952
metais, būdama trisdešimt trejų, Evita
mirė, jos palydėti susirinko du milijonai
žmonių, o darbininkai kreipėsi į
popiežių prašydami paskelbti ją
šventąja. Ispanas balzamuotojas vardu
dr. Pedras Ara jos kūną it vaško figūrą
išsaugojo visiems laikams, paskui ji
buvo laidojama įvairiuose slaptuose
pasaulio kampeliuose nuogąstaujant, kad
nebūtų sukurtas jos kultas, ir galiausiai
1976-aisiais atgulė amžino poilsio
elegantiškose Rekoletos kapinėse šalia
taip neapkęstų „oligarchų“.
Peronui pasprukus į tremtį, dėl
kariškių kišimosi vyriausybė keitėsi
nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Jei
esama vyriausybė kariškių netenkindavo,
jie ją perimdavo. Mano tėvas sakė, kad
politikai buvo išmėtyti net neleidus
jiems pasireikšti. Tiesą sakant, vienintelį
kartą, 1976-aisiais, jis džiaugėsi
kariškių įsikišimu, kai generolas Videla
pašalino nekompetentingąją Isabelitą,
antrąją į valdžią grįžusio Perono žmoną,
perėmusią prezidento pareigas 1973-
aisiais, kai mirė jos vyras.
Kai paklausiau tėvo, kodėl kariškiai
turėjo tiek daug valdžios, jis man
pasakė, jog iš dalies taip buvo todėl, kad
šešioliktame amžiuje Lotynų Ameriką
užkariavo ispanų kariškiai. „Manyk, kad
kariškiai – tai vyresnieji mokyklos
mokiniai su ginklais“, – kartą tarė jis, ir
man, kaip vaikui, pasidarė aišku.
Žinoma, ar yra kas galingesnis už juos?
Kai aplink lėkė galvos ir vyko
permainos, mano šeima – nežinau, kaip
jiems tai pavykdavo, – visuomet būdavo
pakankamai apdairi laikytis toje pusėje,
kur reikia, kad ir kokia vyriausybė
ateidavo į valdžią.
Tais pavojingais laikais tokiai šeimai
kaip mano realiai grėsė žmonių
grobimas. Santa Katalina knibždėte
knibždėjo apsaugininkų. Bet mums,
vaikams, mus saugoti pasamdyti vyrai
tebuvo aplinkos dalis, kaip Chosė ir
Pablas, ir dėl jų buvimo klausimų
nekildavo. Jie klaidžiodavo po ūkį, stori
jų pilvai virsdavo iš rusvai žalsvų
kelnių, tankūs ūsai trūkčiodavo karštyje.
Santis mėgdžiodavo jų eiseną: viena
ranka padėta ant šautuvo, kita kasosi
slėpsnas arba purvina pañuelo šluostosi
prakaituotą kaktą. Jei nebūtų buvę tokie
riebūs, gal būtų atrodę grėsmingai, bet
mums jie čia buvo tik pokštams krėsti
arba žaidimams; visuomet norėdavosi
juos įveikti.
Jie mus lydėdavo ir į mokyklą.
Kadaise buvo pasikėsinta pagrobti
senelį Solanasą, tad tėvas pasirūpino,
kad mieste mus visur saugotų asmens
sargybiniai. Mama būtų apsidžiaugusi,
jei vietoje Abuelo Solanaso būtų buvęs
pagrobtas senelis O’Dvajeris. Nors
abejoju, ar už jį būtų prireikę mokėti
išpirką. Sakau jums, tepadeda Dievas
tam grobikui, kuriam užtektų kvailumo
susiremti su seneliu O’Dvajeriu!
 Miesto mokykloje buvo įprasta, kad
vaikai ateina lydimi asmens sargybinių.
Per ilgąją pertrauką aš su jais
flirtuodavau. Vidudienio karštyje jie
slampinėdavo prie mokyklos vartų
kvatodami iš pasakojimų apie merginas
ir šaulius. Jei kas būtų mėginęs ką nors
grobti, tie tinginiai būtų pastebėję
paskutiniai. Bet jiems patikdavo kalbėtis
su manimi. Visuomet atsargi Marija,
Sančio sesuo, nekantriai modavo man
grįžti į žaidimų aikštelę. Kuo labiau ji
nervindavosi, tuo įžūliau aš elgdavausi.
Kartą manęs pasiimti atvažiavo mama,
nes susirgo mūsų vairuotojas Chasintas,
ir vos nenualpo, nes visi sargybiniai
vadino mane vardu. Kai Karlitas
Blankas mirktelėjo, pamaniau, kad ji
sprogs iš įtūžio; jos veidas paraudo kaip
Antonijaus pomidoras. Nuo to laiko
ilgoji pertrauka prarado visą smagumą.
Mama pasikalbėjo su panele Sara ir man
buvo uždrausta šlaistytis prie mokyklos
vartų. Ji sakė, kad sargybiniai yra
prasčiokai ir kad neturėčiau kalbėtis su
ne savo klasės žmonėmis. Kai paaugau
tiek, kad įstengčiau suprasti, senelis
O’Dvajeris man papasakojo istorijų,
kurios privertė suvokti, kaip juokingai
tie žodžiai skambėjo būtent iš jos lūpų.
Nesupratau nei tos baimės, nei
vadinamojo „purvinojo karo“, kai
aštuntojo dešimtmečio vidury, po Perono
mirties, kariškiai ėmė naikinti visus,
nepritariančius jų valdžiai. Apie tai
sužinojau tik vėliau, kai po daugybės
ilgų metų sugrįžau ir paaiškėjo, kad
karas buvo įslinkęs ir pro Santa
Katalinos vartus pareikalauti vieno iš
mūsiškių. Manęs ten nebuvo, kai man
artimiausi žmonės buvo atplėšti vieni
nuo kitų, o svetimi išniekino mūsų
namus.
Koks keistas gyvenimas ir koks
netikėtas. Aš, Sofija Solanas Harison,
žvelgiu į visokias praeityje iškrėstas
išdaigas ir galvoju, kaip dabar esu toli
nuo savo vaikystės Argentinos sodybos.
Plokščią pampų žemę pakeitė banguotos
Anglijos kaimo kalvos, ir nors jos
nuostabios, aš vis dar trokštu, kad tos
kalvos atsivertų ir už jų išvysčiau
neaprėpiamą lygumą, plytinčią po
Argentinos saule.

1 Nuodingoji fitolaka, arba ombu (lot.

Phytolacca dioica, isp. ir gvaranių k. Ombú) –
fitolakos genties žolinis medis (vert. past.).
2Autorė kalba apie Jose Hernándezo epinę
poemą „Gaučas Martinas Fieras“ (vert. past.).
 Antras skyrius

Santa Katalina, 1972-ųjų sausis

– Sofija, Sofija! Por Dios! Kur ji

dabar nulindo?
Ana Melodija Solanas de O’Dvajer
žingsniavo po terasą pirmyn ir atgal,
nusikamavusi ir suirzusi ji dairėsi po
išdžiūvusias lygumas. Elegantiška
moteris ilga balta paplūdimio suknele,
ryškiais rudais plaukais, pakaušyje
surištais į netvarkingą arklio uodegą,
argentinietiško saulėlydžio fone darė
prašmatnios moters įspūdį. Ilgos vasaros
atostogos, trunkančios nuo gruodžio iki
kovo, sekino jos kantrybę. Sofija elgėsi
it laukinis žvėrelis, dingdavo ištisomis
valandomis, maištaudavo prieš motiną
taip atšiauriai, kad Anai sunkiai sekėsi
su tuo susidoroti. Ji jautėsi emociškai
išsisėmusi, išnaudojama. Troško, kad
karštos dienos pamažu virstų rudeniu ir
vėl prasidėtų mokslo metai. Buenos
Airėse vaikus bent jau lydi
apsaugininkai, ir dėkui Dievui, kad yra
mokykla, manė ji. Už drausmę bus
atsakingi mokytojai.
– Jėzau, Marija, Juozapai šventas,
moterie, duok mergaitei bent kiek
laisvės. Jei per smarkiai ją spausi, vieną
dieną ji pasinaudos proga ir visai
pabėgs, – suniurnėjo senelis O’Dvajeris,
atkrypavęs į terasą su sodo žirklėmis.
– Tėvuk, ką su jomis veiksi? –
paklausė ji įtariai primerkdama žydras
akis ir stebėdama, kaip jis svirduliuoja
per žolę.
– Na, neketinu nukirpti tau galvos, jei
tu, Ana Melodija, dėl to nerimauji, –
sukikeno jis žirklėmis čekštelėdamas jos
pusėn.
 – Tėti, tu ir vėl gėrei.
– Lašas gėrimo dar niekam
nepakenkė.
– Tėti, sodą prižiūri Antonijus, tau
nėra čia ko veikti. – Ji suirzusi papurtė
galvą.
– Tavo brangi mamytė mylėjo savo
sodą. „Tuos pentinius verkiant reikia
pririšti prie kuolo“, – sakydavo ji.
Niekas nemėgo pentinių labiau už tavo
mamą.
Dermotas O’Dvajeris gimė ir augo
Glengarife, pietinėje Airijoje. Savo
vaikystės meilę Emerę Melodiją jis
vedė vos sulaukęs amžiaus, kai pajėgė
užsidirbti pragyvenimui. Bet Dermotas
O’Dvajeris visuomet žinojo, ko nori, ir
niekas niekuomet neįstengdavo jo
perkalbėti. Dažniausiai jie susitikinėjo
apgriuvusioje abatijoje Glengarifo kalvų
papėdėje, joje ir susituokė. Beveik visas
abatijos stogas buvo nuplėštas, pro
atsivėrusias skyles lindo ir raitėsi godūs
gebenių pirštai, pasiryžę pasiglemžti,
kas dar liko nesugriauta.
Jų jungtuvių dieną taip smarkiai lijo,
kad jaunoji ėjo prie altoriaus avėdama
guminius batus ir virš kelių pakėlusi
savo baltą šifono suknelę. Paskui ją
šlepsėjo dručkė sesuo Dorotė Melodija,
drebančiomis rankomis spausdama baltą
skėtį. Emerė ir Dorotė turėjo aštuonis
brolius ir seseris; jų būtų buvę dešimt,
jei dvyniai būtų sulaukę pirmojo savo
gimtadienio. Tėvas O’Railis slėpėsi nuo
lietaus po dideliu juodu skėčiu ir
susirinkusiam gausiam giminių bei
draugų pulkui pareiškė, kad lietus –
sėkmės ženklas ir kad Dievas iš dangaus
laimina jų santuoką švęstu vandeniu.
Jis buvo teisus. Dermotas ir Emerė
mylėjo vienas kitą iki tos dienos, kai
rūškaną 1958 metų vasario rytą ji buvo
iš jo atimta. Jam nepatiko galvoti apie
ją, blyškią ir atšalusią, gulinčią ant
virtuvės grindų, tad prisimindavo, kokia
ji buvo jungtuvių dieną prieš trisdešimt
dvejus metus: su sausmedžio šakele
ilguose ruduose plaukuose, plačia
šelmiška burna ir nedidukėmis
besišypsančiomis akimis, kurios
spindėjo tik jam vienam. Jai iškeliavus
amžinybėn, viskas Glengarife ją priminė.
Tad vyras susikrovė savo negausią
mantą – nuotraukų albumą, jos siuvimo
krepšelį, savo tėvo Bibliją ir šūsnį senų
laiškų – ir visus pinigus iki paskutinio
penso išleido bilietui į Argentiną. Į
vieną pusę. Iš pradžių duktė patikėjo, kai
jis pasakė pasisvečiuosiąs tik kelias
savaites, bet savaitės virto mėnesiais, ir
ji suprato, kad jis atvyko visam laikui.
Ana buvo pavadinta ir Melodija savo
motinos Emerės Melodijos garbei.
Dermotui taip patiko jos „melodingas“
vardas, kad kūdikį jis norėjo pavadinti
tiesiog Melodija O’Dvajer, bet Emerė
manė, kad vien Melodija skamba it koks
katės vardas, todėl vaiką pagal senelę
pakrikštijo Ana.
Kai gimė Ana Melodija, Emerė
manė, kad Dievas nutarė, jog jiems
daugiau vaikų nereikia. Ji sakydavo, kad
Ana Melodija tokia graži, jog Dievas
nenori duoti jiems kito vaiko, idant šis
negyventų jos nustelbtas. Emerės Dievas
buvo geras ir žinojo, kas jai ir jos
šeimai būtų geriausia, bet ji troško
daugiau vaikų. Stebėjo brolius ir seseris,
auginančius tiek vaikų, kad jų būtų
užtekę visam miestui apgyvendinti, bet
motina buvo ją išmokiusi dėkoti Dievui
už viską, ką Jis manė reikalinga jai
duoti. Jai ir taip pasisekė, kad turinti
vaikelį ir galinti jį mylėti. Tad visą
meilę, kurios būtų užtekę dvylikos
žmonių šeimynai, ji skyrė savo dviejų
asmenų šeimai ir gniaužė maudžiantį
pavydą, kaskart kylantį širdyje nuvedus
Aną Melodiją aplankyti pusbrolių ir
pusseserių.
Ana Melodija džiaugėsi nerūpestinga
vaikyste. Tėvų lepinamai jai niekad
neteko dalytis žaisliukais ar laukti savo
eilės; būnant su giminaičiais, jei
nepasiekdavo savo, jai pakakdavo tik
suinkšti, ir mama atbėgdavo pasiruošusi
padaryti viską, kad ji vėl šypsotųsi.
Pusbroliams ir pusseserėms tai nepatiko.
Jie tvirtino, esą ji gadinanti žaidimus.
Prašydavo tėvų nekviesti jos į svečius.
Kai ji vis dėlto pasirodydavo,
nekreipdavo į ją dėmesio, liepdavo eiti
namo, sakydavo, kad ji čia nereikalinga.
Tad Anos Melodijos nepriimdavo kartu
linksmintis. Bet ji nekreipdavo dėmesio.
Jie taip pat jai nepatiko. Buvo sunkus
vaikas, viena kalvose jausdavosi
laimingesnė nei klaustrofobiškoje
niekšiškų paauglių grupėje, lakstančioje
Glengarifo gatvėmis it benamės katės.
Tose kalvose ji galėjo būti kuo
panorėjusi ir svajodavo apie puikų
gyvenimą kaip tų kino žvaigždžių, kurias
matydavo filmuose spindinčias ir
blizgančias, su gražiomis suknelėmis ir
ilgomis švytinčiomis blakstienomis.
Katrina Hepbern, Lorena Bakol, Debora
Ker. Žiūrėdavo žemyn į miestą ir
sakydavo sau, kad vieną dieną ji pranoks
juos visus. Paliks savo bjaurius
giminaičius ir niekada nebegrįš.
Kai Ana Melodija ištekėjo už Pako ir
amžiams išvyko iš Glengarifo, ji beveik
negalvojo apie savo tėvus, o šie
netikėtai liko namie vieni, guodžiami tik
prisiminimų apie ją. Be numylėtos Anos
Melodijos namas tapo šaltas ir tamsus,
jo nebešildė jos juokas ir meilė. Emerė
nebeatsigavo. Dešimt metų, kuriuos ji
ištvėrė be savo dukters, praėjo
beprasmiškai ir liūdnai. Dažnuose
laiškuose į namus Ana Melodija
tikindavo aplankysianti, ir tie pažadai
palaikė tėvų viltį, kol širdyje jie suvokė,
jog tai tik tušti žodžiai, parašyti
nepagalvojus ir be tikrų ketinimų.
Kai 1958 metais Emerė mirė,
Dermotas suprato, kad pagaliau išsekusi
plyšo jos širdis. Žinojo: kaip tik dėl to.
Bet jis buvo stipresnis ir drąsesnis. Kai
išsiruošė į Buenos Aires, klausė savęs,
kodėl, po šimts pypkių, jis to nepadarė
prieš daugybę metų; jei būtų taip
pasielgęs, jo mylima žmona tikriausiai
šiandien dar būtų su juo.
Ana (tik Dermotas O’Dvajeris
vadino savo dukterį Ana Melodija)
stebėjo tėvą, kažko ieškantį gėlių
lysvėje, ir troško, kad jis būtų kaip kitas
vaikų senelis. Pako tėvas, kaip ir senelis
pavadintas Hektoru Solanasu, visuomet
būdavo dailiai apsirengęs ir nusiskutęs,
net savaitgaliais. Jo megztiniai visuomet
būdavo kašmyro vilnos, marškiniai iš
Londono Savile Row, ir jis laikėsi labai
oriai, kaip Anglijos karalius Jurgis. Anai
jis atrodė vos ne karališkosios šeimos
narys ir niekada nenuvirto nuo
pjedestalo. Net miręs jis stūksojo virš
jos, ir ji vis dar troško jo pritarimo. Po
tokios daugybės metų ji tebenorėjo
pasijusti sava, patirti jausmą, kurio, nors
ir labai stengėsi, jai pasiekti nepavyko.
Kartais ji jausdavosi taip, lyg stebėtų ją
supantį pasaulį iš už veidrodinio stiklo –
iš ten, kur, regis, niekas negali jos
pasiekti.
– Senjora Ana, jums skambina
senjora Čikita.
Staiga Ana buvo sugrąžinta į dabartį
– prie tėvo, kuris it pakvaišęs botanikas
karpė viską, kas žalia.
– Gracias, Soledada. Nelauksime
senjoritos Sofijos ir valgysime devintą
kaip paprastai, – atsakė ji ir išnyko
viduje kalbėtis su svaine.
– Como quiera, senjora Ana, –
paklusniai atsakė Soledada ir tipendama
atgal į įkaitusią virtuvę tyliai sau
nusišypsojo. Iš visų trijų senjoros Anos
vaikų Soledada labiausiai mylėjo Sofiją.
Soledada senjorui Pakui tarnavo nuo
septyniolikos metų. Tuomet ką tik
ištekėjusi Čikitos tarnaitės
Enkarnasijonos dukterėčia buvo
apmokyta virti ir valyti, o jos vyras
Antonijus pasamdytas prižiūrėti
sodybos. Antonijus ir Soledada buvo
bevaikiai; mėgino susilaukti vaikų, bet
nesėkmingai. Ji prisiminė tuos laikus,
kai Antonijus šmurkštelėdavo į ją bet kur
ir bet kada – prie viryklės, už krūmo ar
medžio; jei tik pasitaikydavo proga,
Antonijus stengdavosi jos nepraleisti.
„Kokie buvom įsimylėję“, – mintijo
didžiuodamasi ji. Bet kad ir kaip keista,
vaikelio taip ir nepradėjo. Tad Soledada
turėjo guostis kaip savo vaiką glausdama
Sofiją.
Kai senjora Ana visą savo laiką
skyrė sūnums, Soledada retai būdavo be
mažosios Sofijos, įsuktos jai į prijuostę
ir jaukiai įsitaisiusios prie putlių krūtų.
Ji net įprato guldytis vaikelį į lovą –
regis, švelnaus tarnaitės kūno ir
moteriško kvapo gaubiama ji geriau
užmigdavo. Susirūpinusi, kad vaikas
negauna pakankamai motinos meilės,
Soledada ryžtingai pasirodė kūdikio
kambaryje, norėdama šį trūkumą
kompensuoti. Regis, senjora Ana tam
neprieštaravo. Tiesą sakant, ji atrodė
beveik dėkinga. Duktė jos niekad itin
nedomino. Bet Soledada neketino taisyti
pasaulio. Tai ne jos reikalas. Įtampa tarp
senjoro Pako ir senjoros Anos buvo ne
jos rūpestis, ir ji tik pasvarstydavo apie
tai su kitomis tarnaitėmis, norėdama
pasiteisinti, kodėl tiek daug laiko
praleidžianti su Sofija. Ne dėl kokios
nors kitos priežasties. Ji ne liežuvautoja.
Tad labai atsidavusi rūpinosi vaikeliu,
lyg tas angelėlis priklausytų jai.
Dabar ji dirstelėjo į laikrodį. Vėlu,
Sofijai vėl klius. Jai visuomet kliūdavo.
Regis, jai tai buvo prie širdies.
Vargšelė, manė Soledada maišydama
tuno padažą ir virdama veršieną. Ji
trokšta dėmesio – kiekvienam kvailiui
aišku.
Įniršusi Ana purtydama galvą
įžygiavo į svetainę ir pakėlė telefono
ragelį.
– Hola, Čikita, – atžariai tarė ji ir
atsirėmė į sunkią medinę skrynią.
– Ana, prašau man atleisti, Sofija ir
vėl išdūmė su Santjagu ir Marija. Jie
tikrai bet kurią minutę turėtų grįžti…
– Ir vėl! – pratrūko ji imdama nuo
stalo žurnalą ir susijaudinusi juo
vėduodama. – Santjagas turėtų būti
atsakingesnis – kovą jam sueis
aštuoniolika. Jis bus vyras. Negaliu
įsivaizduoti, kodėl jam patinka trainiotis
su penkiolikmete piemene. Šiaip ar taip,
tai jau ne pirmas kartas, žinai. Ar nieko
nesakei jam aną sykį?
– Žinoma, sakiau, – kantriai atsakė
moteris. Jai nepatikdavo, kai svainė
netekdavo kantrybės.
– Por Dios, Čikita, nejau nesupranti,
kad pagrobėjai tik ir laukia, kada galės
pastverti tokius vaikus kaip mūsų?
 – Ana, nusiramink. Čia gana saugu,
jie nebus nuėję toli… – Bet Ana
nesiklausė.
– Santjagas daro Sofijai blogą įtaką,
– nesiliovė ji. – Ji jauna ir lengvai
pasiduoda įspūdžiams, tad seka juo. O
dėl Marijos, tai ji protinga mergaitė ir
turėtų suprasti.
– Žinau, aš jiems pasakysiu, –
nuvargusi pasidavė Čikita.
– Gerai.
Kurį laiką tvyrojo nejauki tyla,
paskui Čikita pamėgino pakeisti temą.
– Rytoj prieš rungtynes asado; ar
galėčiau kuo nors padėti? – paklausė ji
kažkaip įsitempusi. – Nors kuo?
 – Ne, susitvarkysiu, dėkui, – atsakė
Ana kiek švelnesniu balsu. – Oi, atleisk,
Čikita. Kartais nežinau, ką daryti su
Sofija. Ji tokia užsispyrusi ir
nerūpestinga. Berniukai man nekelia
jokių rūpesčių. Nežinau, į ką ji atsigimė!
– Nežinau ir aš, – santūriai atsakė
Čikita.

– Šis vakaras – pats gražiausias šią

vasarą, – atsiduso Sofija, sėdėdama ant
vienos aukščiausių ombu medžio šakų.
Nėra pasaulyje kito tokio medžio
kaip ombu. Milžiniškas, su žemomis
horizontaliomis šakomis, dažnai
storesnio nei keturiasdešimt ar
penkiasdešimt pėdų didžiulio kamieno.
Stambios jo šaknys ilgais nelygiais
čiuptuvais driekiasi žemės paviršiumi į
šalis, lyg pats medis būtų ėmęs tirpti ir
sklisti ant žemės it vaškas. Ypatingas ne
tik jo pavidalas: ombu yra vienintelis
tenykštis tų išdžiūvusių lygumų medis.
Vienintelis medis, kurio vieta tikrai čia.
Vietiniai indėnai jo šakose regėdavo
dievus, ir net Sofijos laikais būdavo
kalbama, kad po juo nemiegotų joks
gaučas. Santa Katalinoje užaugusiems
vaikams šis medis atrodė stebuklingas.
Jis pildė norus, jei atrodė jam tinkami, o
kadangi buvo aukštas, atstojo puikiausią
apžvalgos bokštą ir leido regėti mylių
mylias aplink. O svarbiausia, ombu
turėjo nesuprantamo žavesio, kurio
tiksliai nusakyti buvo neįmanoma,
traukos, ne vieną vaikų kartą
viliojančios tarp jo šakų ieškoti
nuotykių.
– Matau Chosė ir Pablą. Paskubėkit,
nebūkit nuobodos! – nekantriai šūktelėjo
ji žemyn.
– Kantrybės, aš ateinu, – pusseserei
riktelėjo Santis, skubiai rišdamas
ponius.
– Santi, ar pagelbėsi man kopti
aukštyn? – švelniu dusliu balseliu
paprašė brolio Marija stebėdama, kaip
Sofija lipa aukščiau, į spagečius
primenančią storų šakų raizgalynę.
Marija visuomet žavėjosi Sofija. Ši
buvo drąsi, tiesmuka ir pasitikėjo savim.
Visą gyvenimą jos buvo geriausios
draugės, viską darydavo kartu:
planuodavo, slapukaudavo, žaisdavo ir
dalydavosi paslaptimis. Tiesą sakant,
kai buvo mažesnės, Marijos mama
Čikita vadindavo jas Las Dos Sombras,
nes sekiodavo viena kitą kaip du
šešėliai.
Kitos ūkyje gyvenančios mergaitės
buvo arba vyresnės, arba jaunesnės, tad
šeimoje, kurioje dominavo berniukai, to
paties amžiaus Sofija ir Marija lengvai
tapo sąjungininkėmis. Nė viena neturėjo
sesers, todėl jau prieš daugybę metų jos
nutarė tapti kraujo seserimis – smeigtuku
prasidūrė pirštus ir juos suspaudusios
„sujungė“ kraują. Nuo to laiko abi turėjo
nepaprastą paslaptį, apie kurią niekas
nenutuokė. Abi buvo to paties kraujo ir
dėl to seserys. Abi didžiavosi savo
slaptu ryšiu ir jį puoselėjo.
Nuo pačios medžio viršūnės Sofija
regėjo visą pasaulį – na, jei ne visą, tai
bent savo pasaulį, plytintį prieš ją po
stulbinamu dangum. Horizonte virė
spalvų katilas, nes saulė jau buvo beveik
nusileidusi ir danguje sūkuriavo rausvos
ir auksinės dėmės. Buvo tvanku, tarp
lapų grėsmingai sukinėjosi uodai.
– Mane vėl sugėlė, – susiraukė
Marija kasydamasi koją.
– Eikš, – tarė Santis, lenkdamasis
žemyn ir rankomis suimdamas
jaunesniosios sesutės pėdą. Staigiu
judesiu ją kilstelėjo, kad ši persisvertų
pilvu per pirmą šaką. Paskui jau gali
kopti pati.
Tada Santis pats labai mikliai
įsiropštė į medį – gerai jį pažinojusieji
nesiliovė tuo stebėjęsi. Dar mažas,
žaisdamas polą jis patyrė nelaimę ir liko
truputį raišas. Jo tėvai, nuogąstaudami,
kad šis trūkumas vėliau gyvenime gali
jam kliudyti, nuskraidino jį į Jungtines
Valstijas ir parodė visiems įmanomiems
specialistams. Bet nerimauta be reikalo.
Santis paneigė gydytojų prognozes ir
sugebėdavo apeiti šį trūkumą. Mažiukas
jis įstengė bėgioti greičiau už visus
pusbrolius, net ir porą metų vyresnius,
nors bėgdavo kiek keistokai, vieną pėdą
pasukęs į vidų. Paaugęs tapo geriausiu
rančos polo žaidėju. „Be jokios
abejonės, – išdidžiai kalbėjo jo tėvas, –
jaunasis Santjagas turi šiems laikams
retos narsos. Jis eis toli. Ir kiekvienas jo
žingsnis bus pelnytas.“
– Fantastiška, tiesa? – Sofija
pergalingai švytėjo, kai pusbrolis
prisėdo šalia. – Turi peiliuką? Noriu kai
ko paprašyti.
– Ko prašysi šį sykį? Neišsipildys, –
tarė Santis sėsdamas ir mataruodamas
kojomis. – Nežinau, kam suki galvą. –
Jis prunkštelėjo. Bet Sofijos ranka jau
lietė kamieną, žievėje ieškodama jų
praeities pėdsakų.
– Oi, ne, išsipildys, gal ne šiais
metais, bet kada nors, kai bus tikrai
svarbu. Žinai, medis žino, kuriuos norus
išpildyti, o į kuriuos nekreipti dėmesio.
– Ji meiliai jį paplekšnojo.
– Tai dabar pasakosi, kad tas medis
galvoja ir jaučia, – nusišaipė jis,
prakaituota ranka braukdamas nuo kaktos
tankius šviesius plaukus.
– Santi, tu esi tiesiog nieko
neišmanantis kvaiša, bet vieną dieną kai
ką sužinosi. Palauk. Kada nors tau tikrai
prireiks, kad išsipildytų noras, ir tuomet,
kai niekas nematys, atslinksi čia tamsoje
ir kamiene įrėši savo žymę. – Ji
nusijuokė.
– Verčiau eisiu į miestelį susitikti su
La Vieja Bruja. Ta sena ragana geriau
geba paveikti mano ateitį nei šis kvailas
medis.
– Eik ir susitik, kad nori, jei tik
įstengsi ganėtinai ilgai išbūti
nekvėpavęs, kad neužuostum jos dvoko.
Ak, štai kur jis! – šūktelėjo ji, aptikusi
vieną paskutiniųjų norų, įrėžtų medyje.
Kaip sena žaizda, rėžis buvo palikęs
tvarkingą baltą randą.
Prie jų prisidėjo Marija, nuo
pastangų įraudusi ir sušilusi. Jos gelsvai
rusvi plaukai smulkiomis garbanėlėmis
krito ant pečių, vietomis lipo prie
blizgančių apvalių skruostų.
– Pažiūrėkite, koks vaizdas,
nuostabu! – aiktelėjo ji dairydamasi
aplinkui. Bet pusseserės vaizdas
nebedomino, ji įnikusi tyrinėjo žievę,
ieškodama savo meistrystės žymių.
– Manau, tas buvo mano, – tarė ji
lipdama ant šakos virš Sančio, kad
galėtų patyrinėti rėžį iš arčiau. – Taip,
tikrai mano – mano ženklas, matote?
– Prieš šešis mėnesius gal tai ir buvo
ženklas, bet dabar tik kažkokia dėmė, –
tarė Santis, prisitraukdamas į viršų ir
įsitaisydamas ant kitos grublėtos medžio
šakos.
– Buvau nupiešusi žvaigždę – man
neblogai sekasi piešti žvaigždes, –
išdidžiai atsakė ji. – Ei, Marija, o kur
taviškė?
Marija netvirtais žingsneliais paėjėjo
šaka aukštyn. Sekundę bandė susivokti,
paskui žengė prie Sančio ir atsisėdo ant
žemesnės šakos arčiau kamieno.
Suradusi įbrėžimą ilgesingai palietė jį
pirštais.
– Mano ženklas buvo paukštis, – tarė
ji ir nusišypsojo prisiminusi.
– O ką jis reiškė? – paklausė Sofija
ir užtikrintai nušoko žemyn prie jos.
– Juoksitės, jei pasakysiu, – droviai
atsakė ši.
– Ne, nesijuoksime, – tarė Santis. –
Ar noras išsipildė?
– Žinoma, ne, ir niekad neišsipildys,
bet vis tiek verta to trokšti, – atsakė ji.
– Na? – ragino Sofija. Dabar,
pradėjus pusseserei spyriotis, ji
susidomėjo.
 – Gerai. Prašiau gražaus balso, kad
galėčiau dainuoti pritardama sau mamos
gitara, – tarė ji, paskui pakėlė šviesiai
rudas akis ir pamatė, kad jie abu
juokiasi.
– Tad paukštis reiškia dainą, –
plačiai išsiviepė Santis.
– Ko gero, taip, nors nupiešiau jį ne
visai dėl to.
– Tai dėl ko, kvailute?
– Nes man patinka paukščiai, o kai
sugalvojau norą, vienas tupėjo medyje.
Visai arti. Nuostabus. Žinai, tėtis visada
sakydavo, kad ženklas neturi kaip nors
sietis su noru. Tiesiog turi įrėžti žymę.
Šiaip ar taip, mano paukštis ne toks jau
ir juokingas, be to, tai buvo prieš metus.
Tuomet buvau tik keturiolikos. Jei mano
noras toks juokingas, tai koks buvo
tavasis, Sofija?
– Norėjau, kad tėtis leistų man žaisti
dėl Santa Katalinos taurės, – išdidžiai
atsakė ji, laukdama, kokia bus Sančio
reakcija. Kaip ir tikėjosi, jis prapliupo
perdėtai garsiai juoktis.
– Dėl Santa Katalinos taurės? Tu
juokauji! – sušuko nustebęs. Valdingai
primerkė šviesiai žalias akis ir
nepatikliai perkreipė veidą.
– Aš nejuokauju, – atsakė ji, lyg
mestų iššūkį.
 – Tai ką reiškė žvaigždė? – paklausė
Marija valydamasi petį, kur samanos
ištepė palaidinę.
– Noriu būti polo žvaigžde, –
paprastai atsakė Sofija, lyg ką tik būtų
pareiškusi norinti tapti slaugytoja.
– Mentirosa! Čiofi, tu tikriausiai tik
tiek ir gali nupiešti: vienintelė dailininkė
šioje šeimoje yra Marija. – Ir jis
kikendamas išsitiesė ant šakos. – Dėl
Santa Katalinos taurės… Tu dar tik
vaikas.
– Ak, pasipūtęs mulki, tik vaikas? –
atkirto ji apsimesdama supykusi. –
Balandį man sukaks šešiolika. Teliko
trys mėnesiai, ir aš būsiu moteris.
 – Čiofi, tu niekada nebūsi moteris,
nes niekuomet nebuvai mergaitė, – tarė
jis turėdamas omeny jos nutrūktgalvišką
prigimtį. – Mergaitės būna tokios kaip
Marija. Ne, Čiofi, tu visai ne mergaitė.
Sofija stebėjo, kaip jis peršoka per
medžio šaką ir klesteli žemyn. Jo džinsai
buvo platūs ir nudėvėti, juosmuo
nusmukęs žemai ant klubų. Sportiniai
marškinėliai ties krūtine pasikėlė į viršų
atidengdami plokščią įrudusį pilvą ir
atsikišusius klubikaulius, lyg Sančiui
būtų ne pro šalį daugiau valgyti. Bet
Santis kirsdavo daugiau už visus. Jis taip
skubriai šlamšdavo maistą, lyg būtų
seniai nieko burnoj neturėjęs. Sofija
norėjo pirštais perbraukti jam per odą –
pakutenti. Paliesti jį bet kokia dingstimi.
Didumą laiko jie leisdavo drauge, ir ją
jaudino fizinis kontaktas. Bet jau
valandą ar dvi prie jo nebuvo
prisilietusi, tad ją užvaldė nenugalimas
troškimas tai padaryti.
– O kur tavo ženklas? – paklausė ji
vėl reikalaudama jo dėmesio.
– Ai, nežinau ir man nerūpi – vis tiek
tai nesąmonės.
– Ne, ne nesąmonės, – vienu balsu
paprieštaravo mergaitės.
– Kiekvieną vasarą tėtis liepdavo
mums įrėžti savo norus, prisimenat? –
ilgesingai tarė Sofija.
 – Ir jie, būdami vaikai, taip
darydavo. Esu tikra, jų žymės vis dar
čia, paieškoję rastume, – entuziastingai
pridūrė Marija.
– Marija, jos jau seniai išnyko.
Manau, jos dingsta po metų ar dvejų, –
žinovo tonu pareiškė Santis. – Šiaip ar
taip, reikės daug burtų, kad Pakas leistų
Sofijai žaisti dėl Santa Katalinos taurės.
– Ir jis vėl ėmė kvatoti susiėmęs
rankomis pilvą, norėdamas parodyti,
kokios absurdiškos jam atrodo jos
svajonės. Sofija grakščiai nušoko ant jo
šakos, paskui brūkštelėjo ranka jam per
pilvą, ir jis suspiegė iš malonumo ir
skausmo.
 – Čiofi, nedaryk taip čia, medyje.
Abu nukrisime ir užsimušime! –
aiktelėjo jis tarp juoko pliūpsnių, kai jos
pirštai praslydo pro ribą, skiriančią
įdegį nuo paslaptingos baltos odos, kurią
nuo saulės slėpdavo šortai. Stvėrė jos
riešą ir taip smarkiai suspaudė, kad ji
susiraukė. Sančiui buvo septyniolika, jis
buvo dvejais metais vyresnis už
pusseserę ir seserį. Sofija
susijaudindavo, kai jis demonstruodavo
jai savo jėgą, bet apsimesti, kad jai
nepatinka, įėjo į žaidimą.
– Nemanau, kad noras nepagrįstas, –
prieštaravo ji apėmusi savo riešą ir
glausdama jį prie krūtinės.
 – Labai nepagrįstas, Čiofi, –
išsišiepė jis.
– Kodėl?
– Nes mergaitės nežaidžia
rungtynėse.
– Na, visuomet būna pirmas kartas, –
nenusileido ji. – Manau, tėtis galų gale
leis man žaisti.
– Tik ne dėl Santa Katalinos taurės.
Žaisti tose rungtynėse, Čiofi, – labai
didelė garbė, be to, ketvirtas žaidėjas –
Agustinas.
– Juk žinai, kad gebu žaisti ne
blogiau už Agustiną.
– Ne, nežinau, bet jei iš tiesų atsitiktų
taip, kad žaistum, burtai būtų niekuo dėti.
Negarbingas žaidimas, manipuliavimas
– tau tai būdinga. Vargšas Pakas net
nepajunta, kaip tu apsuki jį aplink mažąjį
pirštelį.
– Santi, Sofija visus apsuka aplink
mažąjį pirštelį, – nusijuokė Marija be
menkiausio pavydo.
– Išskyrus mamą.
– Prarandi formą, Čiofi.
– Su Ana Sofijai niekuomet nesisekė.
Santa Katalinos taurė buvo
kasmetinės polo rungtynės, žaidžiamos
prieš kaimyninę estancia La Pasą. Abi
estancias jau daug metų, net ištisų
dešimtmečių, varžėsi tarpusavyje, ir
prieš metus Santa Katalina buvo
sutriuškinta tik vieno įvarčio persvara.
Santa Katalinos pusbroliai, o jų buvo
daug, vasaros popietėmis dažniausiai
žaisdavo polą, kaip Anos pusbroliai
Glengarife žaisdavo hurlingą3.
Labiausiai tuo domėjosi Sofijos tėvas
Pakas ir jo vyresnysis brolis Migelis;
norėdami patobulinti žaidimą jie
neduodavo vaikinams ramybės. Santis
jau žaisdavo turėdamas šešių įvarčių
handikapą4, ir tai buvo puiku, nes
didžiausias buvo dešimties įvarčių
handikapas, o žaidėjas turėjo būti labai
patyręs, kad apskritai įgytų teisę jį gauti.
Migelis siaubingai didžiavosi sūnumi ir
neslėpė savo palankumo.
 Fernandas, vyresnysis Sančio brolis,
žaidė turėdamas vos keturių įvarčių
handikapą. Fernandą erzino, kad
jaunesnis broliukas visur jį pranoksta.
Dar labiau žemino tai, kad Santis ne tik
pranašesnis sportininkas – jis pranoko jį
būdamas raišas. Fernandas akivaizdžiai
matė, kad Santis ne tik tėvų numylėtinis
– jis buvo tikrų tikriausia jų akių šviesa.
Tad jis troško, kad broliui nesisektų,
troško taip smarkiai, kad naktį grieždavo
dantimis, bet Santis atrodė neįveikiamas.
Dabar prakeiktas dantų gydytojas įdavė
Fernandui dėvėti naktimis šlykščią
plokštelę dantims apsaugoti – dar viena
vinis, Sančio džiaugsmingai įkalta į jo
karstą.
Savo ruožtu Sofija turėjo du
vyresnius brolius, Rafaelį ir Agustiną,
jie visi sudarė komandos žaidėjų
ketvertą. Rafaelis taip pat žaidė
turėdamas keturių įvarčių handikapą,
Agustinas – dviejų. Sofija, nors ir labai
tūžo, nebuvo laikoma žaidėja.
Sofija troško būti gimusi berniuku. Ji
nekentė mergaitiškų žaidimų ir užaugo
sekiodama berniukus, vis vildamasi, kad
šie ją priims. Santis visuomet leisdavo
jai prisidėti. Jis dažnai padėdavo jai
žaisti polą ir primygtinai reikalavo, kad
ji treniruotųsi su berniukais, net kai
tekdavo susidurti su įnirtingu brolio ir
pusbrolių pasipriešinimu. Šiems labai
nepatiko žaisti polą su mergaite, juolab
žaidžiančia geriau nei kai kurie iš jų.
Santis tvirtino, kad leidžia jai prisidėti
vien dėl šventos ramybės. „Tu moki būti
labai reikli, tad lengviau nusileisti“, –
pasakė jai. Santis buvo jos numylėtas
pusbrolis. Jis visuomet ją užstodavo.
Tiesą sakant, buvo jai geresnis brolis nei
Rafaelis ar nelaimėlis Agustinas.
Dabar Santis metė Sofijai savo
peiliuką.
– Tai eik, įrėžk savo norą, – tingiai
tarė iš marškinių kišenės traukdamas
pakelį cigarečių. – Čiofi, nori cigaretės?
 – Žinoma, kodėl gi ne.
Jis išėmė vieną cigaretę, pridegė ją,
tada giliai užtraukęs padavė pusseserei.
Sofija mikliai it venesuelietiška
beždžionėlė pasilypėjo ant aukštesnės
šakos ir atsisėdo užsikėlusi koją ant
kojos, pro apspurusius džinsų plyšius
pasimatė rudos kelių girnelės.
– Na, tai ko man norėti šį kartą? –
atsiduso ji ir atlenkė peiliuką.
– Žiūrėk, kad būtų įgyvendinama, –
patarė Santis, metęs žvilgsnį į tyliai
sėdinčią sesutę, kuri su neslepiamu
susižavėjimu stebėjo pusseserę. Sofija
užtraukė dūmo, paskui pasibjaurėjusi
išpūtė.
 – Ei, atiduok man cizą, jei neketini iš
tikrųjų rūkyti. Negadink, – suirzo jis. –
Nė neįsivaizduoji, kaip sunkiai jų gaunu.
– Nemeluok. Tau jų parūpina
Enkarnasijona, – atsainiai atšovė Sofija
ir pradėjo rėžti žievę. Po pirmo pjūvio
minkštas medis gana lengvai pasidavė,
mažos drožlės krito šalin kaip
šokoladas.
– Kas tau sakė? – Klausime
nuskambėjo kaltinimas.
– Marija.
– Aš nenorėjau… – pradėjo teisintis
Marija.
– Klausyk, Santi, kam tai rūpi.
Visiems nusipjaut. Šiaip ar taip, mes
saugosime tavo paslaptį, – tarė Sofija,
dabar labiau susidomėjusi savo noru nei
kivirču, kurį įžiebė tarp brolio ir sesers.
Laikydamas cigaretę tarp nykščio ir
smiliaus Santis giliai užsitraukė dūmo
žiūrėdamas į Sofiją, raižančią žievę. Jis
užaugo su ja ir visuomet laikė ją dar
viena seserimi kartu su Marija.
Fernandas su tuo nesutiko; jis Sofiją
geriausiu atveju pakentė. Sofijos veide
atsispindėjo didelis susikaupimas. Jos
graži oda, nusprendė Santis. Glotni ir
ruda kaip Enkarnasijonos pieniško
šokolado putėsiai. Profilis rodė esant
tam tikro pasipūtimo, gal dėl to, kad
nosies galelis buvo kiek užsirietęs į
viršų, o gal dėl tvirto smakro? Jam
patiko jos charakteris; ji buvo įžūli ir
sunkiai sukalbama. Migdolinės rudos
akys akimirksniu persimainydavo ir iš
romių tapdavo valdingos, o jai supykus
patamsėdavo nuo kaštoninės iki sodriai
rudos su raudonais atspalviais – tokios
spalvos akių jam nebuvo tekę regėti.
Niekas nebūtų galėjęs jos pavadinti
silpna priešininke. Jam tas bruožas
patiko; ji turėjo žavesio, traukiančio prie
jos žmones, net jei kartais, per daug
prisiartinę, jie nusvildavo pirštus. Iš
savo ypatingo asmens pozicijų jam
patikdavo stebėti, kaip jie nudega. Kai
subyrėdavo jos draugystės, visuomet
būdavo Santis, pas kurį galima sugrįžti.
Po kurio laiko Sofija atsitiesė ir,
žvelgdama į savo meno kūrinį, išdidžiai
nusišypsojo.
– Na, tai kas ten? – Marija pasilenkė
į medžio tankmę, norėdama geriau
įžiūrėti.
– Nejau nesupranti? – pasipiktino
Sofija.
– Nepyk, Sofija, nesuprantu, – atsakė
ši.
– Tai širdelė. – Ji sugavo Marijos
žvilgsnį.
Ši klausiamai susiraukė.
– Tikrai?
 – Kiek šabloniška, ar ne? Kas tas
laimingasis? – paklausė Santis, kuris
buvo vėl nudribęs ant savo šakos ir
tingiai tabalavo rankas ir kojas.
– Nesakysiu, nes neišsipildys, –
atsakė ji ir apsimestinai droviai nuleido
akis.
Sofija rausdavo retai, bet
pastaruosius kelis mėnesius ji savo
pusbroliui ėmė jausti kitokius jausmus.
Kai jis taip įdėmiai pažvelgdavo jai į
akis, jos veidas nukaisdavo, o širdis be
jokios aiškios priežasties imdavo
šokinėti it svirplys. Ji žavėjosi juo,
gerbė jį, dievino. Keista, bet jos veidas
ėmė dažniau rausti. Tai nutikdavo be jos
valios, jos niekas neklausė, tiesiog ji
nurausdavo. Kai pasiskundė Soledadai,
kad kalbant su berniukais jai rausta
veidas, tarnaitė nusijuokė ir pasakė, jog
visa tai dėl brendimo. Sofija vylėsi
greitai iš to išaugti. Dabar ji smalsiai ir
gyvai tyrinėjo šiuos naujus jausmus, bet
Santis buvo nutolęs už daugybės mylių,
pūtė dūmus kaip indėnas. Marija paėmė
peiliuką ir išpjaustė mažą saulutę.
– Tebūsiu palaiminta ilgai ir
laimingai gyventi, – tarė ji.
– Keistokas noras, – suraukusi nosį
nusišaipė Sofija.
– Niekuomet nieko nelaikyk savaime
suprantamu dalyku, Sofija, – rimtai tarė
Marija.
– O Dieve, jau klauseisi mano
motinos kliedesių. Ar dabar pabučiuosi
savo nukryžiuotąjį? – Marija nusijuokė,
o Sofija nutaisė dievobaimingą veidą ir
nepagarbiai persižegnojo.
– Santi, nejau nesugalvosi noro?
Nagi, juk tai tradicija! – mygo ji.
– Ne, tai mergaitiški reikalai, –
atsakė jis.
– Kaip sau nori, – tarė Sofija
atsišliedama į kamieną. – Mmm. Užuodi
eukaliptus? – Šilkinis vėjelis švelniai
glostė įkaitusius skruostus, nešdamas
nesupainiojamą vaistus primenantį
eukaliptų aromatą. – Žinai, iš visų
campo kvapų šitą mėgstu labiausiai. Jei
pasiklysčiau jūroje ir užuosčiau šį
kvapą, pravirkčiau iš namų ilgesio. – Ir
ji melodramatiškai atsiduso.
Santis giliai užsitraukė ir išpūtė dūmų
žiedus.
– Sutinku, šis kvapas man visuomet
primena vasarą.
– Neužuodžiu eukaliptų. Į mano pusę
neša tik Sančio Marlboro dūmus, –
pasiskundė Marija ranka sklaidydama
orą.
– Bueno, tuomet nesėdėk pavėjui, –
atšovė jis.
– Ne, Santi, tai tu nesėdėk man prieš
vėją!
 – Mujeres! – atsiduso jis, šviesiai
rusvi plaukai draikėsi aplink jo galvą
kaip paslaptinga aura, apie kurias kaime
svaičiodavo La Vieja Bruja. Matyt, visi
jas turėjo, išskyrus ypač blogus žmones.
Trijulė tysojo ant šakų it katės, visi
tylėdami ieškojo prieblandoje
įsižiebiančių pirmųjų žvaigždžių.
Poniai šnarpštė ir nuvargę
mindžikavo po medžiu, norėdami
pailsinti kojas jie kartkartėmis
perkeldavo svorį nuo vienos ant kitos.
Mosuodami galvomis kantriai gynėsi nuo
debesies musių ir uodų, susispietusių
aplink juos. Pagaliau Marija pasiūlė
traukti namo.
 – Tuoj bus visiškai tamsu, –
nekantriai tarė ji lipdama ant ponio.
– Mama mane nudės, – atsiduso
Sofija, jau įsivaizduodama Anos įniršį.
– Manau, visa kaltė vėl teks man, –
sudejavo Santis.
– Na, Santjagai, tu suaugęs – turėtum
mus prižiūrėti.
– Čiofi, tavo mamai išėjus į karo
taką, nemanau, kad norėčiau prisiimti šią
atsakomybę. – Anos būdas buvo puikiai
žinomas.
Sofija užšoko ant ponio ir patyrusia
ranka nuvadeliojo jį per tamsą.
Sugrįžę į rančą ponius jie atidavė
senajam Chosė, vyriausiajam gaučui.
Atsirėmęs į tvorą jis per puošnią
bombilla siurbčiojo matę ir laukė
kantriai kaip žmogus, kuriam laikas labai
mažai reiškia. Kiek nepritariamai
papurtė savo žilą galvą.
– Senjorita Sofija, jūsų mama mums
skambino visą vakarą, – papriekaištavo
jis. – Laikai pavojingi, niña, turite būti
atsargi.
– Ak, brangusis Chosė, neturėtum
taip nerimauti, juk žinai, kad išsisuksiu!
– Ir ji juokdamasi nubėgo paskui Mariją
ir Santį, jau žengiančius šviesų link.
Kaip buvo galima numatyti, Ana
laukė įpykusi. Vos pamačiusi dukterį ji
stryktelėjo ir ėmė mojuoti rankomis, lyg
negalėdama jų suturėti.
– Kur, po galais, buvai? – griežtai
paklausė ji, raudonas veidas siaubingai
nederėjo prie plaukų spalvos.
– Išjojom pasijodinėti ir tiesiog
pamiršom laiką. Atleisk.
Agustinas ir Rafaelis, ant sofų
tysantys vyresnieji jos broliai, ironiškai
išsišiepė.
– Ko jie vaiposi? Agustinai,
neklausyk svetimo pokalbio! Ne tavo
reikalas.
– Sofija, tu melagė, – nuo sofos
atsiliepė šis.
 – Rafaeli, Agustinai, tai nejuokinga,
– supykusi nukirto motina.
– „Keliauk į savo kambarį, senjora
Sofija“, – pridūrė Agustinas sau po
nosimi. Ana nebuvo nusiteikusi klausyti
jo pokštų ir pažvelgė į vyrą laukdama
paspirties, bet Pakas grįžo prie sūnų ir
Santa Katalinos taurės. Senelis
O’Dvajeris, iš kurio ir taip nebūdavo
naudos, garsiai knarkė krėsle kampe.
Tad Ana, kaip paprastai, buvo palikta
atlikti despotės vaidmenį. Ji atsigręžė į
dukterį ir su gerai išmoktu kankinės
atodūsiu nusiuntė ją į kambarį be
vakarienės.
 Sofija rami išėjo iš svetainės ir
nukeliavo į virtuvę. Kaip ir tikėjosi,
Soledada buvo pasiruošusi, laukė su
empanadas ir dubeniu garuojančios
zapallo sriubos.
– Pakai, kodėl manęs nepalaikai? –
nuvargusi paklausė vyro Ana. – Kodėl
kas kartą palaikai ją? Aš viena
nepajėgiu.
– Mi amor, tu pavargusi. Kodėl tau
anksčiau neatsigulus? – Pakas pakėlė
akis į jos liūdną veidą. Jos bruožuose
ieškojo tos švelnios jaunos merginos,
kurią kadaise vedė, ir klausė savęs,
kodėl ji bijo pasirodyti, kokia yra iš
tiesų. Kažkada ji užsisklendė, ir jis
spėliojo, ar pavyks kada nors vėl ją
susigrąžinti.
Vakarieniavo nesmagiai. Rodydama
nepasitenkinimą Ana sėdėjo susiraukusi.
Rafaelis ir Agustinas toliau su tėvu
aptarinėjo kitą dieną vyksiančias polo
rungtynes, lyg jos nebūtų. Jie pamiršo,
kad Sofijos nėra. Darėsi įprasta, kad jos
vieta prie vakarienės stalo vis dažniau
tuščia.
– Labiausiai turime saugotis Roberto
ir Fransisko Lobitų, – pilna burna
kalbėjo Rafaelis. Ana pašnairavo į jį,
bet sulaukęs dvidešimt trejų jis buvo
pernelyg suaugęs, kad mama nurodinėtų,
kaip elgtis.
 – Jie atidžiai dengs Santį, – rimtai
tarė Pakas. – Jis geriausias mūsų
komandos žaidėjas, vadinasi, jums,
berniukai, teks daugiau atsakomybės.
Suprantate? Agustinai, tu turėsi
susikaupti. Rimtai susikaupti.
– Nesijaudink, tėti, – atsakė
Agustinas, mažomis rudomis akutėmis
dirsčiodamas tai į tėvą, tai į brolį ir taip
rodydamas savo nuoširdumą. –
Nenuvilsiu jūsų.
– Verčiau jau nenuvilk, kitaip vietoj
tavęs žais sesuo, – tarė Pakas
žiūrėdamas, kaip Agustinas piktai
įsistebeilija į savo veršieną. Ana garsiai
atsiduso ir papurtė galvą, bet Pakas jos
nematė. Ji papūtė lūpas ir toliau valgė
tylėdama. Ji susitaikė, kad Sofija žaidžią
polą su pusbroliais, bet tai buvo privatus
šeimos reikalas. „Žaisti rungtynėse prieš
Lobitų šeimą iš La Paso ji išeis tik per
mano lavoną“, – piktai pamanė ji.
Tuo tarpu Sofija drybsojo šiltoje
vonioje, sklidinoje blizgančių baltų
muilo burbulų. Ji atsilošė ir leido
mintims nukrypti į Santį. Žinojo, kad
nereikėtų taip galvoti apie pusbrolį.
Tėvas Chulijas lieptų jai sukalbėti
dvidešimt „Sveika, Marija“, jei
sužinotų, kokios geidulingos mintys kelia
jai strėnose geismą. Mama persižegnotų
ir sakytų, kad toks susižavėjimas
nenormalus. Sofijai jis buvo pats
normaliausias jausmas pasaulyje.
Įsivaizdavo, kaip jis bučiuoja ją, ir
spėliojo, kokį patirtų jausmą. Ji niekada
nieko nebuvo bučiavusi. Na, kartą
mokyklos žaidimų aikštelėje pabučiavo
Načą Estradą, nes pralaimėjo lažybas,
bet tai nebuvo tikras bučinys. Ne toks,
kai bučiuojasi du tikrai vienas kitą
mylintys žmonės. Ji užsimerkė ir
įsivaizdavo įkaitusį mielą jo veidą per
colį nuo savęs, jo putlias besišypsančias
lūpas, prasiveriančias prieš prisiliečiant
prie jos lūpų. Įsivaizdavo turmalino
žalumo akis, meiliai žvelgiančias į ją.
Kai nebeįstengė svajoti toliau, nes
nebuvo tikra, kas įvyks paskui, ji atsuko
juostą atgal ir vėl pradėjo nuo pradžių,
iki vonioje ataušo vanduo ir jos pirštų
pagalvėlės ėmė priminti susiraukšlėjusią
seną iguaną.

3Airių žaidimas, panašus į žolės riedulį (vert.

past.).
4 Polo handikapas – žaidėjų reitingavimo
sistema, padedanti tolygiau sudaryti komandas.
Vertinama suteikiant nuo (–2) iki 10 įvarčių
handikapą (vert. past.).
 Trečias skyrius

Sofiją pažadino pro užuolaidų tarpą

blausiai besiskverbiantis aušros
mirgėjimas. Kurį laiką gulėjo
klausydamasi pirmųjų ryto garsų.
Čirškiantys gorriones ir giedantys
tordos, šokinėjantys aukštuose
platanuose ir topoliuose nuo šakos ant
šakos, maloniai nuteikė dienai.
Nereikėjo žiūrėti į laikrodį norint
įsitikinti, kad jau šešta valanda; vasarą ji
visada keldavosi šeštą. Labiausiai mėgo
ankstyvą rytą, kai kiti namiškiai dar
miega lovose. Ji užsitraukė džinsus,
užsitempė marškinėlius, raudonu kaspinu
surišo ilgą tamsią kasą ir įsispyrė į
alpargatas.
Lauke ūkuose spindėjo saulė,
palengva ryškėjo aušros migloje.
Džiugia širdimi Sofija pro medžius
nustraksėjo puesto ir polo aikštės link.
Pėdomis beveik nelietė žemės. Chosė
jau buvo atsikėlęs ir laukė jos
tradiciškai apsitaisęs duksliomis
bombachas, apsiavęs tamsiai rudais
odiniais batais ir susijuosęs sunkiu
rastra, papuoštu stambiomis
sidabrinėmis monetomis. Porą valandų
iki pusryčių patyrusio seno gaučo
vadovaujama kartu su jo sūnumi Pablu ji
treniruosis mušinėti kamuolį – smūgiuoti
lazda. Didžiausią laimę Sofija patirdavo
raita ant ponio; jusdavo su niekuo
nepalyginamą laisvę dideliu greičiu
jodinėdama po lauką, kol kiti nieko
neįtariantys šeimos nariai būdavo kažkur
toli.
Aštuntą ji perdavė kumelę Chosė ir
pro medžius patraukė atgal namo.
Eidama dirstelėjo į Sančio namus, vos
matomus už ąžuolo. Roza ir
Enkarnasijona, jų tarnaitės,
švarutėlaitėmis baltos ir šviesiai
mėlynos spalvų uniformomis terasoje
tyliai dengė pusryčių stalą, bet Sančio
niekur nebuvo matyti. Jis mėgo
pamiegoti ir retai atsikeldavo anksčiau
kaip vienuoliktą. Čikitos namas buvo
kitoks nei Anos: visokio oro mačiusios
rausvos sienos, saulės išblukintos
pilkšvos stogo čerpės, tik vieno aukšto.
Sofijai labiausiai patiko jos namai:
švytinčios nubalintos sienos, tamsiai
žalios langinės, vos įžiūrimos po
išsikerojusiais penkialapiais vinvyčiais
už didelių apvalių molinių gėliapuodžių,
prisodintų snapučių ir pliumbagių.
 Pakas ir Ana jau buvo atsikėlę ir
terasoje, pasislėpę nuo saulės po dideliu
skėčiu, gurkšnojo kavą. Senelis
O’Dvajeris treniravosi daryti triukus su
kortomis, demonstruodamas juos vienam
iš liesų šunų, kuris, vildamasis gabalėlio
nuo stalo, buvo neįprastai paklusnus.
Pakas rausvais polo marškinėliais ir
džinsais sėdėjo atsilošęs kėdėje ir ant
pakumpusios nosies galo užsikoręs
akinius skaitė laikraščius. Sofijai
priėjus, jis padėjo laikraštį ir įsipylė dar
kavos.
– Tėti… – pradėjo sakyti ji.
– Ne.
 – Ką? Aš dar net nepaprašiau, –
nusijuokė ji, lenkdamasi jo pabučiuoti.
– Sofija, žinau, ko ketini prašyti, ir
atsakymas yra ne.
Ji atsisėdo ir pastvėrė obuolį, paskui
pastebėjusi, kad jo veide atsirado
nedidelis šypsnys, įsmeigė į jį
kaštonines akis ir išsišiepė šypsena,
skirta tik jam arba seneliui – vaikiška ir
šelmiška, tokia nepaprastai žavinga.
– Dale tėti, aš niekad negaunu progos
pažaisti, tai labai neteisinga! Juk, tėveli,
tu pats išmokei mane žaisti.
– Sofija, gana jau! – subarė suirzusi
motina. Ji negalėjo suprasti, kodėl vyras
kaskart užkimba ant meškerės. – Tėtis
pasakė ne, o dabar palik jį ramybėje ir
valgyk pusryčius – padoriai, su peiliu!
Sudirgusi Sofija niūriai atsikando
obuolio. Ana nekreipė į ją dėmesio ir
vartė žurnalą. Juto, kad duktė stebi ją
akies krašteliu, ir nuo ryžto jos veido
išraiška sugriežtėjo.
– Mama, kodėl neleidi man žaisti
polo? – paklausė ji angliškai.
– Todėl, Sofija, kad damoms tai
nepritinka. Esi jauna moteris, ne kokia
padauža, – atsakė ši tvirtai.
– Vien todėl, kad nemėgsti arklių… –
nekantriai sumurmėjo Sofija.
– Tai neturi nieko bendra.
 – Ne, turi. Nori, kad būčiau tokia
kaip tu, bet aš kitokia – aš kaip tėtis. No
es cierto, Papá?
– Apie ką kalbate? – paklausė Pakas,
nesiklausęs jų pokalbio. Kai jiedvi
kalbėdavosi angliškai, jam tapdavo
neįdomu. Tuo metu it pora vampyrų,
nesmagiai markstydamiesi nuo saulės, į
šviesą įsvirduliavo Rafaelis ir
Agustinas. Dienai auštant jie dar leido
laiką nedideliame miesto klube. Ana
padėjo žurnalą ir meiliai pažvelgė į
besiartinančius sūnus.
– Garbės žodis, per daug šviesos, –
sudejavo Agustinas. – Mirsiu nuo galvos
skausmo.
 – Kada judu vakar grįžote? –
atjaučiamai paklausė ji.
– Apie penktą ryto, mama. Būčiau
galėjęs visą rytą miegoti, – atsakė
Rafaelis ir kiek svyruodamas ją
pabučiavo. – Sofija, kas atsitiko?
– Nieko, – prisimerkusi atkirto ji. –
Einu į baseiną. – Ir staiga nuėjo. Jai
dingus iš akių Ana vėl pakėlė žurnalą ir
nuvargusi nusišypsojo sūnums jiems
puikiai pažįstama šypsena.
– Šiandien bus nekokia diena, –
atsiduso ji. – Sofija labai pyksta, kad jai
neleidžiama žaisti rungtynėse.
– Por Dios, tėti, ji nieku gyvu nežais!
 – Tėti, juk nesvarstai to rimtai, tiesa?
– neteko žado Agustinas.
Ana džiūgavo, kad bent kartą jos
užgaidžiai dukrai nepavyko paveikti
tėvo, ir dėkinga jam nusišypsojo,
trumpai priglausdama delną prie jo
rankos.
– Šią akimirką galvoju vien apie tai,
ar valgyti media luna su sviestu,
skrebutį su membrillo, o gal tik išgerti
kavos. Tai vienintelis sprendimas, kurį
norėčiau priimti šį rytą, – atsakė jis ir
vėl pasislėpė už laikraščio.
– Ana Melodija, ką visa tai reiškia?
– paklausė senelis O’Dvajeris. Jis nė
žodžio nesuprato ispaniškai, mat
priklausė kartai, kuri tikėjosi, kad visi
kalbės angliškai. Šešiolika metų
pragyvenęs Argentinoje jis nė
nepabandė išmokti šios kalbos. Užuot
pramokęs būtiniausių frazių, jis vertė
Santa Katalinos darbuotojus aiškintis jo
gestus ar kelis ispaniškus žodžius,
tariamus labai lėtai ir garsiai. Jiems
pakėlus rankas ir beviltiškai gūžtelėjus
pečiais, suirzęs sumurmėdavo: „Tik
pamanykit, o juk lig šiol turėtų būti šio to
pramokę!“ – ir nukrypuodavo ieškoti,
kas išverstų jo žodžius.
– Ji nori žaisti polo rungtynėse, –
atsakė Ana, taikydamasi prie jo.
 – Velniškai geras sumanymas. Tegu
parodo tiems bernams, ką sugeba.

Sofija nėrė į vandenį ir oda pajuto vėsą.

Įtūžusi ji plaukiojo baseinu pirmyn ir
atgal, kol pajuto, kad ją kažkas stebi.
Iškilusi į paviršių pamatė Mariją.
– Hola! – gaudydama kvapą
suburbuliavo.
– Kas nutiko?
– Nė neklausk, aš visiškai loca iš
pykčio!
– Dėl rungtynių? Tėvas neleido tau
žaisti? – paklausė ji lipdama iš savo
baltų medvilninių šortų ir išsitiesdama
ant gulimosios kėdės.
 – Kaip atspėjai?
– Tarkime, intuicija. Sofija, tave
lengva perprasti.
– Žinai, Marija, kartais mielai
pasmaugčiau savo mamą.
– Visiems taip būna, – atsakė Marija,
iš tvarkingos gėlėtos rankinės traukdama
savo losjonus.
– Oi, ne, tu nė nenutuoki, tavo mama
– šventoji, dangaus atsiųsta deivė. Čikita
– maloniausias žmogus iš visų; norėčiau,
kad ji būtų mano mama.
– Žinau, man labai pasisekė, – sutiko
Marija, nė kiek neabejojanti puikiais
savo santykiais su mama.
 – Tik norėčiau, kad mama paliktų
mane ramybėje. Viskas dėl to, kad esu
jauniausia ir vienintelė mergaitė, –
skundėsi Sofija, kopdama laipteliais ir
įsitaisydama šalia pusseserės ant kitos
gulimosios kėdės.
– Tikriausiai Pančitas atima visą
mamos laiką.
– Gaila, kad neturiu jaunesnio brolio
vietoj tų dviejų mulkių. Agustinas tikras
košmaras, jis tik kabinėjasi prie manęs.
Žiūri į mane iš aukšto.
– Rafa tau geras.
– Rafa neblogas. Ne, Agustinui teks
išvykti. Norėčiau, kad jis išvažiuotų
studijuoti į užsienį. Norėčiau, kad jis
išsinešdintų, tikrai.
– Ką gali žinoti, gal tavo noras
išsipildys.
– Jei turi omenyje medį, tai yra
svarbesnių norų, – tarė jai Sofija ir pati
sau nusišypsojo. Nenorėjo švaistyti norų
dėl Agustino.
– Tai ko ketini imtis dėl rungtynių? –
paklausė Marija trindama aliejumi savo
apvalias šlaunis. – Quemada, no?
– Taip, tu juoda, atrodai lyg indėnė!
Ei, duok ir man. Dėkui Dievui,
nepaveldėjau raudonų mamos plaukų ir
blyškios odos – vargšas Rafa, jis tik
parausta kaip beždžionės užpakalis.
 – Na, gerai, tai ko žadi griebtis?
Sofija giliai atsiduso.
– Pasiduodu, – dramatiškai tarė ji ir
pakėlė rankas.
– Sofija, nepanašu į tave. – Marija
kiek nusiminė.
– Dar nesukūriau plano. Šiaip ar taip,
nežinau, ar turėčiau dėl to rūpintis. Nors
būtų verta vien tam, kad pamatyčiau
mamos ir Agustino veidus.
Kaip tik tuo metu ją sugriebė dvi
labai stiprios rankos. Nespėjusi
susigaudyti, kas vyksta, bandydama
išsivaduoti ji atsidūrė ore, paskui
vandenyje su savo tamsiais akiniais ir
visa kuo kitu.
 – Santi! – laiminga žioptelėjo ji,
iškilusi į paviršių įkvėpti oro. – Boludo!
– Puolusi prie jo įmurkdė besišypsančią
jo galvą į vandenį. Jos džiaugsmui, jis
pastvėrė ją į glėbį, apkabino per klubus
ir nutempė su savimi žemyn, kur juodu
grūmėsi, kol buvo priversti šauti į
paviršių įkvėpti. Sofija būtų mielai dar
susiėmusi, bet nenoriai nuplaukė paskui
jį prie krašto.
– Baisiausiai dėkui. Jau buvau
beiškepanti, – pagaliau tarė ji, atgavusi
kvapą.
– Man pasirodei gerokai perkaitusi,
kaip viena Chosė dešrelių. Turėtum
padėkoti, – atsakė jis.
 – Ką gi, dėkoju.
– Tai ką, Čiofi, nežaisi šią popietę? –
pakurstė jis. – Tikrai užsukai savo
brolius kaip dvi prisukamas pelytes.
– Puiku, reikėjo pabarškinti jų
narvelius.
– Juk iš tiesų nemanei, kad Pakas leis
tau žaisti, ar ne?
– Jei nori žinoti, taip, maniau, kad
pavyks pergudrauti tėtį.
Santis linksmai išsišiepė, raukšlelės
aplink akis ir burną susidėliojo jo veide
savitu raštu. „Kai šypsosi, jis toks
gražus“, – pagalvojo Sofija.
– Jei kas ir gali pergudrauti senąjį
Paką, tai tik tu – kas nepavyko?
 – Pasakysiu tau paraidžiui: M-A-M-
A.
– Ak, štai kaip. Tai jokios vilties?
– Nė menkiausios.
Santis išlipo iš baseino ir atsisėdo
ant karštų grindinio akmenų; jo krūtinę ir
rankas jau dengė švelnūs šviesūs
plaukeliai, jaunąją Sofiją jie neįprastai
domino.
– Čiofi, turi tėvui įrodyti, kad moki
žaisti ne blogiau už Agustiną, – pareiškė
jis nuo akių braukdamas varvančius
šviesius plaukus.
– Juk žinai, kad žaidžiu ne blogiau už
Agustiną. Ir Chosė tai žino – paklausk
jo.
 – Nesvarbu, ką manau aš ar Chosė,
vienintelis žmogus, kuriam turi padaryti
įspūdį, yra tavo tėvas… arba maniškis.
Minutėlę Sofija mąsliai žvelgė
prisimerkusi.
– Ką dabar rengiesi daryti? –
linksmai paklausė jis.
– Nieko, – apsimestinai kukliai
atsakė ji.
– Pažįstu tave, Čiofi…
– Žiūrėkit, kas veržiasi į mūsų
teritoriją, – tarė Marija, Čikitai ir jos
jaunėliui trimečiam Pančitui artinantis
prie baseino kartu su kitais penkiais ar
šešiais pusbroliais.
 – Eime, Santi, – tarė Sofija žengdama
prie laiptelių. – Nešdinamės iš čia. –
Paskui, lyg šovus minčiai į galvą,
atsigręžė į pusseserę. – Marija, eini? –
Marija papurtė galvą ir pamojo mamai
prisidėti prie jos.

Vidurdienį, dvyliktą valandą, vėjelis

nešiojo stiprų, medžio anglimi
atsiduodantį asado kvapą, ir jis tvyrojo
rančoje, versdamas gaujas perkarusių
šunų sukiotis ir varvinti seilę aplink
kepamą mėsą. Nuo dešimtos ryto Chosė
prižiūrėjo rusenančias malkas, kad iki
pietų mėsa būtų gerai iškepusi.
Soledada, Roza, Enkarnasijona ir kitų
namų tarnaitės dengė stalus tradiciniam
šeštadienio suėjimui. Baltos staltiesės ir
krištolas tviskėjo saulėje.
Senjora Ana retkarčiais padėdavo
žurnalą ir su savo šiaudine skrybėle bei
ilga balta suknele tikrindama apeidavo
stalus. Liepsnos raudonumo plaukų ir
blyškios odos, ji tarnaitėms atrodė
retenybė, tarsi rūsti Švenčiausioji
Mergelė Marija mažoje miestelio
Nuestra Señora de la Asunción
bažnyčioje. Ji buvo ryžtinga ir tiesi, o jei
kas nors nepatikdavo, tuoj netekdavo
kantrybės. Kaip žmogus, tiek metų
pragyvenęs Argentinoje, ispaniškai ji
kalbėjo stulbinamai prastai, ir tarnaitės
tarpusavyje šiurkščiai ją mėgdžiodavo.
O senjoras Pakas buvo visos Santa
Katalinos numylėtinis. Hektoro
Fransisko Solanaso, velionio Pako tėvo,
būta valingo oraus žmogaus, tikinčio,
kad šeima svarbiau už verslą ir politiką.
Jis manęs, kad žmogui nėra nieko
svarbiau už namus. Jo žmona Marija
Elena buvo jo vaikų motina ir dėl to jis
labai ją gerbė, ja žavėjosi ir savaip
mylėjo. Bet jie niekada nebuvo vienas
kito įsimylėję. Vieną kitam juodu
parinko tėvai, kurie artimai draugavo ir
tikėjo, kad ši santuoka bus naudinga
abiem pusėms. Tam tikra prasme taip ir
buvo. Marija Elena buvo graži ir
rafinuota, o Hektoras juodbruvas ir
šaunus, nuovokaus verslininko proto. Jie
buvo Buenos Airių numylėtiniai, labai
populiarūs. Dosniai vaišindavo svečius
ir buvo visų mylimi. Kalbant apie
seksualinį potraukį, juodu nemylėjo
vienas kito, kaip turėtų įsimylėjėliai. Bet
kartais tamsiomis vidurnakčio
valandomis mylėdavosi taip aistringai,
lyg būtų trumpam užsimiršę ar pamiršę
apie vienas kitą. Tačiau rytą nubudę
grįždavo prie įprasto formalumo, ir
nakties intymumas būdavo išgaravęs su
aušra.
 Marija Elena žinojo, kad Hektoras
mieste turi meilužę. Visi tą žinojo. Be to,
vyrams buvo įprasta susirasti meilužių,
tad ji su tuo susitaikė ir niekam niekada
apie tai neprasitarė. Norėdama užpildyti
gyvenimo tuštumą, ji visiškai atsidavė
vaikams, kol pasirodė Aleksejus
Šachovskojus. Aleksejus Šachovskojus
pabėgo iš Rusijos nuo 1905 metų
revoliucijos. Puošnus, svajingas, jis
įžengė į jos gyvenimą kaip fortepijono
mokytojas. Be fortepijono, jis išmokė ją
vertinti operą, meną ir aistrą vyro,
kuriam meilė ir muzika, kurios moko,
derėjo tarpusavy. Jei Marija Elena kada
nors ir atsakė į jausmus, išgrojamus
kiekviena jo paliesta gaida ir
atskleidžiamus nebyliai vaiskių akių
žvilgsniais, ji niekuomet neišdavė nei
savęs, nei vyro. Nors jai patiko jo
draugija ir pamokos, mėginimus suartėti
ji atrėmė oriai kaip garbinga moteris,
kuri jau kartą gyvenime pasirinko. Jis
nepatenkino jos meilės poreikio, bet
padovanojo muziką. Kiekvienoje
partitūroje slypėjo ilgesį žadinanti šalis,
saulėlydis, kurį norisi apverkti,
horizontas, į kurį norisi skristi… Muzika
dovanojo jai galimybę vaizduotėje
gyventi kitokį gyvenimą ir ne tik
išvadavo iš kartais troškių jos pasaulio
suvaržymų, bet ir suteikė nepaprastai
daug laimės. Galvodamas apie motiną
Pakas labiausiai prisimindavo jos meilę
muzikai ir gražias baltas rankas,
šokančias virš fortepijono klavišų.

Pirmą valandą iš bokšto nuaidėjęs

gongas visus pakvietė pietų. Šeimyna iš
visų estancia kampelių patraukė prie
Pako ir Anos namo, vedami stipraus
kepamų lomo ir chorizo kvapo. Solanasų
šeima buvo didelė. Migelis ir Pakas
turėjo dar du brolius – Niką ir
Alechandrą. Nikas ir Valerija augino
keturis vaikus: Nikitą, Sabriną, Leticiją
ir Tomą, o Alechandras ir Malena turėjo
penkis: Anchelį, Sebastianą, Martiną,
Vanesą ir Horacijų. Pietūs paprastai
būdavo triukšmingi, maistas riebus ir
patiekiamas gausiai, kaip prabangiame
pokylyje. Bet vieno asmens trūko, ir
visiems nuo grotelių pasiėmus maisto ir
susėdus buvo pastebėta, ko nėra.
– Sofija! Kur ji? – šnipštelėjo Ana
Soledadai, kai ši ėjo pro šalį nešina
dubeniu salotų.
– No sé, Señora Anna, no la ví. –
Paskui staiga žvilgtelėjusi į polo aikštę
sušuko: – Qué horror! Ahí está.
Tai išgirdę visi pasisuko pažiūrėti ir
ūmai nustėrę nuščiuvo. Jų link iškėlusi
lazdą ir varydama prieš save kamuolį
šuoliavo savimi pasitikinti begėdė
Sofija. Jos veide atsispindėjo ryžtas.
Paraudusi iš pykčio ir nevilties Ana
pašoko ant kojų.
– Sofija, kaip galėjai! – pasibaisėjusi
suspiegė ji mesdama servetėlę. –
Teatleidžia tau gailestingasis Dievas, –
pridūrė angliškai sau po nosimi. Santis
kaltai susigūžė kėdėje, tuo tarpu kiti
šeimos nariai sumišę stebėjo toliau. Tik
Pakas ir senelis O’Dvajeris, kuris
visuomet kiūtodavo stalo gale įkišęs
nosį į lėkštę, nes niekam nerūpėjo jį
pašnekinti, išdidžiai vienas kitam
išsišiepė, kai Sofija labai manieringai
šuoliavo jų link.
 – Parodysiu, kad polą galiu žaisti
geriau už Agustiną, – šnypštė Sofija pro
sukąstus dantis. – Tik pažiūrėk, tėveli.
Turėtum didžiuotis – juk tu mane
išmokei. – Dundėdama per žolę ji
meistriškai mostelėjo maleta; balne
sėdėjo tvirtai ir išmaningai, valdė
kamuolį ir ponį, ir visą laiką visai
nesidrovėdama laiminga šypsojosi. Jautė
į ją įsmeigtas dvidešimt porų akių ir
mėgavosi tuo dėmesiu.
Kai tetrūko kelių sekundžių, kad
įsirėžtų į stalą, ji timptelėjo vadeles,
sukeldama debesį dulkių sustabdė ponį
ir maištingai sustojo prieš tėvą.
 – Matai, tėveli? – pergalingai
pareiškė ji. Visi sužiuro į Paką norėdami
sužinoti, ką šis darys. Visų nuostabai, jis
ramiai atsilošė kėdėje, paėmė taurę vyno
ir ją pakėlė.
– Bien, Sofija. O dabar eikš ir
prisidėk prie mūsų – praleisi puotą, –
ramiai tarė jis, vėjo nugairintu jo veidu
nuslydo linksma šypsenėlė.
Susijaudinusi Sofija nušoko ant
žemės ir nusivedė prakaituojantį ponį
palei stalą.
– Mama, atleisk, kad vėluoju pietų, –
tarė ji praeidama pro Aną, vėl
atsisėdusią, nes jai linko kojos.
 – Dar niekad gyvenime nemačiau
tokio baisaus dėmesio reikalavimo, –
angliškai rėžė ji, vos pajėgdama ištarti
žodžius – taip smarkiai drebėjo. Sofija
pririšo vadeles prie medžio, paskui
nusivaliusi džinsus neskubėdama nuėjo
prie išdėlioto maisto.
– Sofija, prieš sėsdama prie stalo
nusiplausi rankas ir persirengsi, – piktai
tarė Ana, iš gėdos jos akys lakstė nuo
vieno nuščiuvusio giminaičio veido prie
kito. Sofija garsiai nepatenkinta atsiduso
ir pasišalino į namą vykdyti motinos
nurodymų.
Jai nuėjus, pietų vaišės tęsėsi, kur
buvo nutrūkusios, išskyrus pokalbio
temą, kuri dabar buvo La sin vergüenza
Sofija. Ana sėdėjo kietai sučiaupusi
lūpas ir nekalbėjo, pažeminta ji dengėsi
skrybėle veidą. Kodėl taip yra, kad
Sofija ją kaskart apvilia prieš visą
šeimą? Ji tyliai padėkojo Dievui, kad
Hektoro nebėra gyvo ir jis nemato
begėdiško savo vaikaitės elgesio. Jį
priblokštų jos nesantūrumas. Ana pakėlė
akis į tėvą, šis sėdėjo kažką
murmėdamas gaujai šunų, viltingai
varvinančių seilę jam prie kojų; žinojo:
kuo blogiau Sofija elgiasi, tuo jis labiau
ja žavisi. Marija, prisidengusi ranka,
kikeno ir stebėjo visų reakciją, kad
vėliau, kai liks vienos, viską smulkiai
atpasakotų Sofijai.
Agustinas atsisuko į Rafaelį ir
Fernandą pasiskųsti.
– Ji velniška pamaiva, nieko daugiau,
– sukuždėjo, kad neišgirstų tėvas. – Dėl
to kaltas tėtis. Jis leidžia jai visuomet
išlipti sausai iš balos.
– Nesijaudink, – pasipūtęs tarė
Fernandas. – Rungtynėse ji nežais. Mano
tėvas niekad to neleistų.
– Ji tik nori atkreipti dėmesį į save, –
savo pusseserei Martinai tarė Sabrina.
Jos abi buvo kiek vyresnės už Sofiją. –
Niekuomet taip nesielgčiau visų
akivaizdoje.
 – Na, Sofija nežino, kada liautis.
Taip nori žaisti polą – kodėl
nepripažįsta, kad yra mergaitė, ir
nesiliauja elgtis taip vaikiškai?
– Pažvelk į Aną, – Malenai tarė
Čikita. – Ji taip nesmagiai jaučiasi, man
tikrai jos gaila.
– O man ne, – atkirto Malena. – Pati
kalta. Visuomet per daug gėrėjosi savo
sūnumis. Verčiau būtų labiau rūpinusis
Sofija, užuot įbrukusi ją jaunutei
Soledadai. Tikrai, kai Sofija gimė,
Soledada pati dar buvo visai vaikas.
– Žinau, bet ji stengiasi. Sofija
nelengvas vaikas, – atkakliai tvirtino
Čikita, užjaučiamai dirsčiodama į Aną
kitapus stalo, o ši mėgino elgtis lyg
niekur nieko ir kalbėtis su Migeliu bei
Alechandru. Matėsi, kad yra įsitempusi,
ypač ją išdavė kaklas, įtemptas, lyg
mėgintų susiturėti nepravirkusi.
Kai Sofija vėl atstraksėjo prie stalo,
ji buvo persimovusi kitus apspurusius
džinsus ir vilkėjo švariais baltais
sportiniais marškinėliais trumpomis
rankovėmis. Įsidėjusi šiek tiek maisto ji
įsmuko tarp Sančio ir Sebastiano.
– Po galais, ką visa tai reiškia? –
sukuždėjo Santis jai į ausį.
– Tai tu pakišai šitą mintį. – Ji
sukikeno.
– Aš?
 – Sakei, turiu savo arba tavo tėvui
padaryti įspūdį. Tai padariau įspūdį
abiem, – pergalingai tarė ji.
– Nemanau, kad padarei mano tėvui
įspūdį, – tarė Santis žiūrėdamas į prie
stalo sėdintį Migelį, besikalbantį su Ana
ir broliu Alechandru. Migelis sugavo
sūnaus žvilgsnį ir papurtė galvą. Santis
gūžtelėjo pečiais, lyg sakytų „tai ne
mano sumanymas“.
– Tai, manai, todėl šiandien popiet
žaisi rungtynėse? – paklausė jis,
žiūrėdamas į pusseserę, kuri ryte rijo
maistą, norėdama suspėti su visais.
– Žinoma.
– Nustebsiu, jei žaisi.
 – O aš ne. Būsiu nusipelniusi, – tarė
ji peiliu džirkštelėdama į lėkštę, kad visi
krūptelėtų.
Pietums pasibaigus Marija ir Sofija
dingo už namo ir prapliupo juoktis. Jos
mėgino kalbėtis, bet nuo juoko joms taip
skaudėjo pilvus, kad turėjo suimti juos
rankomis ir giliai pakvėpuoti. Sofija
buvo labai savimi patenkinta.
– Kaip manai, pavyko? – gaudydama
orą paklausė ji Marijos, bet pati suprato,
kad pavyko.
– Žinoma, – linktelėjo Marija. –
Dėdei Pakui padarei labai didelį įspūdį.
– O mamai?
– Ji įsiutusi!
 – O Dios!
– Neapsimetinėk, kad imi į galvą.
– Imu į galvą? Aš džiūgauju! Verčiau
per daug netriukšmaukime, nes ji mane
suras. Ša! – tarė ji pridėjusi pirštą prie
lūpų. – Nė garso, gerai?
– Nė garso, – klusniai sukuždėjo
Marija.
– Tai, sakai, padariau tėčiui įspūdį?
Tikrai? – Sofijos akys linksmai švytėjo.
– Jis turėtų leisti tau žaisti. Būtų
neteisinga, jei neleistų. Vien dėl to, kad
esi mergaitė!
– Kodėl mums nenunuodijus
Agustino? – Sofija piktai sukikeno.
– Kuo?
 – Iš tos raganos mieste Soledada gali
gauti nuodų. Arba galime pasidaryti jų
pačios.
– Mums nereikia nuodų, tiks ir kerai.
– Gerai, tikriausiai tai vienintelis
būdas. Prie ombu, – ryžtingai
sukomandavo ji.
– Prie ombu! – atiduodama pagarbą
pakartojo Marija. Sofija atsakė į
pasveikinimą. Paskui abi mergaitės
nubėgo per laukus regzdamos savo
planą. Jų balsai aidėjo po lygumas.

Ana jautėsi pažeminta. Vos baigėsi

pietūs, apsimetė, kad jai skauda galvą, ir
nuskubėjo į savo kambarį, kur krito ant
lovos ir ėmė įnirtingai vėduotis knyga.
Nuo stalelio prie lovos pagriebė
asketišką medinį kryželį, prispaudė jį
prie lūpų ir sumurmėjo trumpą maldelę.
Prašė Dievo ją vesti.
– Ką padariau, kad nusipelniau tokio
sunkaus vaiko? – tarė ji garsiai. – Kodėl
leidžiu jai mane paveikti? Ji taip elgiasi
tik norėdama mane supykdyti. Kaip čia
yra, kad Pakas ir tėtis akli jos
užgaidoms? Kur jų akys? Nejau jie
nemato? O gal aš viena teįžvelgiu, kokia
ji gali būti pabaisa? Žinau, esu
baudžiama už tai, kad tada, prieš
daugybę metų, neištekėjau už Šono
O’Maros. Viešpatie, ar dar už tai
neatsiteisiau? Ar dar negana kentėjau?
Dieve, suteik man stiprybės. Dabar man
jos reikia kaip niekad. O kol kas –
neleisk jai žaisti tose nelemtose
rungtynėse. Ji to nenusipelnė.

Santa Katalinos taurė prasidėjo laiku –

retas atvejis Argentinoje, – penktą po
pietų. Vis dar svilino karštis, o vaikinai
baltais džinsais ir spindinčiais rudais
ilgaauliais batais šuoliavo pirmyn ir
atgal po aikštę apimti siautulingo
rungtyniavimo įkarščio. Keturi augaloti
La Paso jaunuoliai vilkėjo juodus
marškinėlius, Santa Katalinos – rausvus.
Iš keturių La Paso vaikinų geriausiai
žaidė Robertas ir Fransiskas Lobitai; du
jų pusbroliai, Markas ir Davikas, buvo
to paties lygio žaidėjai kaip Rafaelis ir
Agustinas. Robertas Lobitas buvo
geriausias Fernando draugas, bet per
tokias rungtynes kaip šios draugystei
nelikdavo vietos; visą žaidimą juodu bus
pikčiausi priešai.
Fernandas, Santis, Rafaelis ir
Agustinas kartu žaidė nuo vaikystės.
Šiandien visi buvo puikios formos,
išskyrus Agustiną, kuris po vakarykščios
vis dar buvo pagiringas. Santis žaidė
įspūdingai, šokinėjo balne šauniai
demonstruodamas meistriškumą. Bet
komandiniam Santa Katalinos žaidimui,
kuriuo ji taip garsėjo, koją pakišo
ketvirtoji grandis – Agustinas, jo
reakcija buvo neįprastai sulėtėjusi, lyg
per vieną smūgį atsiliktų nuo visų kitų.
Buvo žaidžiami šeši kėliniai po
septynias minutes.
– Agustinai, dar turi penkis kėlinius
suimti save į rankas, – per pirmą
pertrauką piktai kalbėjo Pakas. – Jei
nebūtum sutrikęs vidury aikštės,
Robertas Lobitas nebūtų turėjęs progos
įmušti – dukart. – Žodį „dukart“ jis
pabrėžė, lyg kaltas būtų vienas
Agustinas. Kol išvargę putoti jų poniai
buvo keičiami pailsėjusiais, Agustinas
būkštaudamas žvelgė per lauką į seserį.
– Turi dėl ko nerimauti, sūnau. Jei
nežaisi geriau, tavo vietą užims Sofija, –
pridūrė Pakas ir dideliais žingsniais
pasitraukė iš lauko. Šio grasinimo
pakako Agustinui įveikti antrą kėlinį, bet
Santa Katalina vis dar atsiliko dviem
įvarčiais.
Žiūrėti rungtynių buvo susirinkę visi
Santa Katalinos ir La Paso gyventojai.
Paprastai jie sėdėdavo kartu, bet
šiandien buvo kitaip; dėl rungtynių
svarbos jie sėdėjo atskirai ir įtariai
dirsčiojo į priešininkų stovyklą. Vaikinai
it gauja vilkų sėdėjo drauge, nervingai
trypdami kojomis, viena akimi jie
stebėjo rungtynes, kita – merginas. La
Paso merginos trumpais platėjančiais
sijonėliais ir skarelėmis buvo
įsitaisiusios ant džipų variklių gaubtų;
jos aptarinėjo vaikinus ir madas, tamsūs
akiniai dengė akis, dažnai geidulingai
įsmeigtas į kurį nors Santa Katalinos
vaikiną. O Santa Katalinos merginos –
Sabrina, Martina, Pija, Leticija ir
Vanesa – nenuleido akių nuo gražuolio
Roberto Lobito, jodinėjančio po lauką
ant savo ponio it šaunus riteris ant žirgo;
kas kartą pasilenkus mušti kamuolio
išblukę šviesūs plaukai užkrisdavo jam
ant dailaus veido. Sofija ir Marija
laikėsi atokiau, joms labiau patiko sėdėti
ant tvoros su Čikita ir mažuoju Pančitu,
žaidžiančiu už šoninių linijų su maža
maleta ir kamuoliuku. Šitaip niekas
neblaškė jų dėmesio, sutelkto į brolius ir
pusbrolius.
– Jie negali pralaimėti! – karštai
protestavo Sofija žiūrėdama, kaip Santis
šuoliuoja prie vartų, paskui perduoda
kamuolį Agustinui, deja, jis nepataikė.
– Choto Agustinas! – suirzusi sušuko
ji. Marija neramiai prikando lūpą.
– Sofija, nevartok to žodžio, jis
nederamas, – švelniai tarė Čikita
nenuleisdama akių nuo sūnaus.
– Negaliu žiūrėti į savo kvailą brolį,
jis daro gėdą.
 – Chopo chopo, – nusijuokė
Pančitas, smūgiuodamas kamuolį į nieko
neįtariantį šunį.
– Pančitai, negalima, – subarė Čikita,
bėgdama pagalbon. – Tai negražus žodis,
net jei gerai jo neištari.
– Nesijaudink, Sofija. Jaučiu
permainų vėją, – tarė Marija, sugavusi
pusseserės žvilgsnį.
– Viliuosi, kad tu teisi. Jei Agustinas
taip žais ir toliau, tikrai pralošime, –
atsakė ji, paskui Čikitai už nugaros
mirktelėjo Marijai.
Žaidžiant ketvirtą kėlinį, Santa
Katalina vis dar atsiliko dviem
įvarčiais, nors Santis ir Fernandas buvo
įmušę po įvartį. La Paso komandos
nariai, įsitikinę savo pergale, patenkinti
atsilošė balnuose. Staiga nežinia iš kur
išdygo Agustinas, perėmė kamuolį ir
nekliudomas nudundėjo prie vartų.
Karštai palaikomas nuo šoninių linijų jis
smūgiavo kamuolį.
– O Dieve! – sušuko pralinksmėjusi
Sofija. – Agustinas įmušė įvartį!
Santa Katalinos palaikymo
komandoje nugriaudėjo sveikinimo
šūksniai, iš džiaugsmo merginos vos
nenudardėjo nuo variklio gaubtų. Bet
Agustino ponis nesustojo ties vartais, jis
pergalingai šuoliavo toliau, paskui
staiga sustojo, ir apkvaitęs Agustinas
išlėkė į orą. Nudribęs jis sudejavo ir
nejudėdamas liko tysoti žolėje. Migelis
ir Pakas nuskubėjo prie jo. Tuoj pat jį
apstojo žmonės. Po kelių siaubingų
akimirkų, kurios netekusiai galvos Anai
atrodė visa amžinybė, Pakas pranešė,
kad Agustinui nieko nenutiko, tik skauda
galvą ir kamuoja sunkios pagirios! Visų
nuostabai, jis šūktelėjo Sofijai:
– Žaisi tu!
Ji žiūrėjo į tėvą priblokšta. Ana
norėjo prieštarauti, bet jos dėmesį
atitraukė aimanuojantis Agustinas.
– Cómo?
– Žaisi tu, nagi, paskubėk. – Paskui
rimtai pridūrė: – Ir būtų geriau, jei
laimėtum.
– Marija, Marija! – nustebusi sušuko
Sofija. – Pavyko!
Marija nepatikliai, su pagarbia baime
papurtė galvą – tas medis iš tiesų
stebuklingas.
Greitai vilkdamasi rausvus
marškinėlius ir sėsdama ant ponio Sofija
negalėjo patikėti savo sėkme. Pastebėjo,
kad jai einant į aikštę La Paso vaikinai
nepatikliai juokiasi. Robertas Lobitas
kažką riktelėjo savo broliui Fransiskui ir
jie abu niekinamai sukikeno. Ji jiems
parodys, prisiekė Sofija. Visiems
parodys, ką geba. Ji neturėjo laiko
pasikalbėti su Sančiu ir kitais. Beregint
vėl prasidėjo žaidimas. Po kelių
sekundžių jai buvo perduotas kamuolys,
ir ją ėmė dengti Markas, savo poniu
stumdamas jos ponį, neleisdamas varytis
kamuolio; ji tik bejėgiškai stebėjo, kaip
kamuolys nulekia tarp jos ponio kojų ir
skrieja į kitą pusę. Prieš nušuoliuodama
ji įniršusi metėsi prie Marko, paskui
prie Fransisko. Matė, kad Rafaelis ir
Fernandas nenori perduoti jai kamuolio;
tik Santis pasitelkdavo ją, kai galėdavo,
bet Santį pasišaipydamas atidžiai dengė
Robertas Lobitas. Tiesą sakant, atrodė,
kad Robertas ir Santis kaunasi
kažkokiame asmeniniame mūšyje,
tarytum aikštėje būtų vienu du: trankosi
vienas į kitą, sukimba maletomis ir
svaidosi nešvankybėmis.
– Ferčai, aš kairėje! – pamačiusi
gerą progą šūktelėjo Fernandui Sofija.
Jis dirstelėjo į ją, sudvejojo, paskui,
užuot pasiuntęs kamuolį jai, perdavė jį
Rafaeliui, o šį tučtuojau it sumuštinį iš
abiejų pusių piktai suspaudė Markas ir
Davikas. – Ferčai, kitąkart perduok man.
Galėjau joti tiesiai į vartus! – įširdusi
sušuko dėbsodama į jį.
– Tai jau tikrai, – kandžiai atsakė šis
ir nujojo šalin. Ji matė, kad Robertas
Lobitas sulaužė nerašytą taisyklę ir
žiūrėdamas į Fernandą užjaučiamai
papurtė galvą.
 Sabrina ir Martina pasibaisėjo, kad
Sofijai leista žaisti.
– Ji viską jiems supainios, – irzliai
tarė Sabrina.
– Dėl Dievo meilės, jai tik
penkiolika, – niekinamai prunkštelėjo
Martina. – Jai tikrai nereikėtų leisti
žaisti su suaugusiais vaikinais.
– Tai Sančio kaltė – jis ją skatina, –
piktai tarė Pija.
– Jis jai neabejingas, ir vienas
Dievas težino kodėl. Ji bjauriai
išlepinta. Žiūrėkit, ji tik sukiojasi nieko
neveikdama. Niekas jai neperduoda
kamuolio. Galėtų ir baigti, – pasiskundė
Sabrina stebėdama, kaip jaunoji jos
pusseserė sukinėjasi sutrikusi aikštės
vidury.
Penkto kėlinio pabaigoje jie vis dar
atsiliko vienu įvarčiu.
– Dėl Dievo meilės, išnaudokit
Sofiją! Esame komanda ir laimėsime tik
bendromis pastangomis, – pratrūko
Santis lipdamas nuo ponio.
– Ją išnaudodami garantuotai
pralaimėsime, – atsakė Fernandas,
nusiimdamas kepuraitę ir purtydamas
juodus, nuo prakaito šlapius plaukus.
– Ferčai, baik, nebūk vaikiškas, –
tarė Rafaelis. – Ji žaidžia, ir nieko
nepadarysi. Jie nesitiki, kad perduosime
jai kamuolį, tad išnaudokime šią
galimybę.
– Trise mes nelaimėsime, – sušuko
Santis įpykęs, – tad, velniai rautų,
įtraukite ją į žaidimą!
Pasibjaurėjęs Fernandas piktai
dėbtelėjo į brolį.
– Parodysiu jums, moterų niekintojai,
kad žaisti moku geriau nei tas kvailys
Agustinas. Tik įveikit savo pasipūtimą ir
žaiskit su manim – ne prieš mane.
Priešininkas La Pasas, ar užmiršote? – Ir
Sofija ristele vėl nujojo į aikštę.
Fernandas tyliai putojo, Rafaelis pakėlė
akis į dangų, o Santis susižavėjęs tyliai
nusijuokė.
 Kai jie išjojo žaisti paskutinio
kėlinio, įtampa buvo tapusi beveik
apčiuopiama. Prasidėjus žaidimui
žiūrovus apgaubė slogi tyla. Paskutinis
kėlinys buvo agresyvus pranašumo
demonstravimas, abi komandos
žūtbūtinai stengėsi nurungti viena kitą.
Santis, neabejotinai geriausias
komandos žaidėjas, buvo rūpestingai
dengiamas, o Sofija, kuriai, visų
manymu, niekas neperduos kamuolio,
buvo beveik nesaugoma. Laikas seko.
Nepaisant įvykusio ginčo Sofija beveik
negaudavo kamuolio ir didumą laiko
pikta dengė kitus. Pagaliau Sančiui
pavyko išlyginti rezultatą.
 Dabar žiūrovai pašoko ant kojų;
paskutinėmis žaidimo minutėmis, kai
kova intensyvėjo, jie nenustygo vietose.
Visi žinojo, kad jei nebaigs laiku, turės
mušti baudinius, kol vienas iš
priešininkų pataikys į vartus. Aikštė
aidėjo nuo įnirtingų šūksnių ir nekantrių
nurodinėjimų: Robertas mėgino
suvaldyti savo komandą, o Santis bandė
įtikinti brolį žaisti su Sofija.
Susijaudinusi Marija šokinėjo į viršų
negalėdama nusėdėti, trokšdama, kad
Sofija įmuštų įvartį. Migelis ir Pakas
nekantriai žingsniavo palei šonines
linijas nenuleisdami nuo žaidimo akių.
Pakas dirstelėjo į laikrodį – liko viena
minutė. „Tikriausiai suklydau leisdamas
Sofijai žaisti“, – niūriai pamanė jis.
Staiga Rafaelis perėmė kamuolį,
perdavė jį Fernandui, šis atmušė jį atgal.
Santis išvinguriavo pro Robertą ir
Marką, tie nušuoliavo jam iš paskos.
Pasigirdo karštligiški riksmai, bet
Rafaeliui pavyko perduoti kamuolį
Sančiui ir jis nedengiamas nuskriejo per
lauką. Tarp jo ir vartų stovėjo tik Sofija
ir jos priešininkas Fransiskas. Galėjo
rinktis: išdrįsti joti pro Fransiską ir
mėginti mušti pats arba smūgiuoti
kamuolį Sofijai. Įsitikinęs, kad Santis
neperduos Sofijai kamuolio, Fransiskas
paliko ją ir metėsi prie Sančio perimti
kamuolio. Santis pakėlė savo žalias akis
į pusseserę, ši tučtuojau viską suprato ir
pasiruošė. Vos Fransiskas į jį atsitrenkė,
Santis smūgiavo kamuolį Sofijai.
– Mušk įvartį, Sofija! – suriko jis.
Ne iš tų, kurie praleistų tokią progą,
ji nušuoliavo prie kamuolio sukandusi
dantis. Sudavė kartą, kitą, paskui
įgudusia ranka užsimojo taco galvodama
apie Chosė, savo tėvą, tada apie Santį ir
pasiuntė kamuolį tiesiai tarp virpstų. Dar
po kelių sekundžių pasigirdo švilpukas.
Jie laimėjo rungtynes.
– Negaliu patikėti! – aiktelėjo
Sabrina.
 – Dieve, jai pavyko! Sofija įmušė
įvartį! – šaukė Martina šokinėdama ir
plodama rankomis. – Šaunuolė, Sofija! –
suriko ji. – Idola!
– Ir pačiu laiku! – švytėjo Migelis,
tapšnodamas Pakui per nugarą. – Tavo
laimė, nes būtum iškeptas kartu su lomo.
– Ji gerai žaidė – nors komanda jos
nepalaikė. Bet dėl jos talento nėra
abejonių, – išdidžiai tarė jis.
Rafaelis prijojo prie Sofijos ir
paplojo per nugarą.
– Bien hecho, gorda! – sukikeno jis.
– Tapai žvaigžde!
Fernandas linktelėjo jai
nesišypsodamas. Buvo patenkintas, kad
jie laimėjo, bet negalėjo prisiversti
pasveikinti Sofijos. Sugriebęs už
sprando Santis vos nenutempė jos nuo
ponio ir prisitraukė arčiau, norėdamas
pabučiuoti dulkėtą jos skruostą.
– Čiofi, žinojau, kad gali. Tu manęs
nenuvylei, – nusijuokė jis, nusiimdamas
kepurę ir kasydamasis prakaituotą galvą.
Jai lipant nuo ponio priėjo Robertas
Lobitas.
– Kaip mergina, žaidi neblogai, –
nusišypsojo.
– Kaip vaikinas, žaidi neblogai, –
akiplėšiškai atsakė ji.
Robertas nusijuokė.
 – Vadinasi, dažniau matysime tave
aikštėje? – paklausė, rudos jo akys
susidomėjusios tyrinėjo jos bruožus.
– Gal.
– Tai lauksiu, – pridūrė jis ir
mirktelėjo.
Sofija suraukė nosį, dusliai nusijuokė
ir nubėgo prie savo komandos.

Vėliau tą patį vakarą, kai prieblandą

sidabru nusagstė pirmosios žvaigždės,
Santis ir Sofija sėdėjo po gumbuotomis
didžiulio ombu medžio šakomis ir
žvelgė į horizontą.
– Čiofi, šiandien gerai žaidei.
 – Tavo dėka, Santi. Tu manim
patikėjai. Aš juokiausi paskutinė, tiesa?
– Ir ji tyliai nusijuokė prisiminusi nuo
ponio krintantį Agustiną. – Tie mano
broliai…
– Nepaisyk jų. Jie tave erzina tik
todėl, kad tu reaguoji.
– Negaliu nereaguoti. Jie tokie
išlepę, ypač Agustinas.
– Visos motinos taip elgiasi su
sūnumis. Tu tik palauk.
– Tikiuosi, lauksiu labai labai ilgai.
– Gal daug trumpiau, nei manai.
Gyvenimas niekuomet nebūna toks,
kokio tikiesi.
 – Mano bus toks, pamatysi. Šiaip ar
taip, dėkui, kad šiandien manimi
patikėjai ir palaikei. Tikrai jiems
parodžiau, tiesa? – išdidžiai tarė ji.
Jis pažvelgė į sutemų gaubiamą
nuoširdų jos veidą ir meiliai uždėjo
ranką ant sprando.
– Žinojau, kad gali. Niekas neturi
tokio ryžto kaip tu. Niekas. – Tada kiek
patylėjo lyg susimąstęs.
– Apie ką galvoji? – paklausė ji.
– Čiofi, tu visai ne tokia kaip kitos
mergaitės.
– Tikrai? – patenkinta perklausė ji.
– Taip, tu įdomesnė, linksmesnė…
kaip čia pasakius? Tu – personaje.
 – Na, jei aš „asmenybė“, tai tu, Santi,
man esi ídolo! Ar žinai?
– Nekelk manęs ant pjedestalo –
galiu nukristi, – sukikeno jis.
– Man pasisekė, kad turiu tokį draugą
kaip tu, – droviai tarė jausdama, kaip
padažnėjo jos širdies tvinksniai. – Tu
tikrai esi mylimiausias mano pusbrolis.
– Pusbrolis. – Jis giliai liūdnokai
atsiduso. – Tu taip pat esi mylima mano
pusseserė.
 Ketvirtas skyrius

– Mergaitės žaidžia ne blogiau už

berniukus, – nerūpestingai pareiškė
Sofija vartydama vieną Čikitos žurnalų.
– Niekai! – atrėžė Agustinas
pertraukdamas savo pokalbį su Fernandu
ir Rafaeliu; it alkanas upėtakis jis užkibo
ant jos kabliuko.
– Nekreipk į ją dėmesio, – irzliai
tarė Fernandas. – Callate, Sofija, gal eik
ir susirask Mariją pažaisti, o mus palik
ramybėje. – Sofija buvo ketveriais su
puse metų už jį jaunesnė, ir su
mažvaikiais jis netekdavo kantrybės.
– Man nuobodu, – sumurmėjo ji,
judindama ant sofos ištiestų rudų savo
kojų pirštus. Lijo. Stambūs vasaros
lietaus lašai barbeno į langų stiklus.
Ištisą dieną smarkiai, įkyriai ir be
paliovos lijo. Santis su pusbroliais
Sebastianu, Ancheliu ir Nikitu buvo
išvykęs į miestą. Marija su Čikita,
Pančitu ir jų teta Malena bei jos mažuoju
sūneliu Horacijumi svečiavosi Anos
namuose. Sofija, kitaip nei Marija,
nemėgo žaisti su mažais vaikais, tad
paliko juos. Ji tingiai išsitiesė. Nebuvo
ką veikti ir su kuo žaisti. Apsidairė po
kambarį ir atsiduso. Vaikinai buvo
įsitraukę į pokalbį.
– Polą aš žaidžiu ne blogiau už
Agustiną, ir tėtis tą žino, – nesiliovė ji
laukdama brolio atsako. – Juk galų gale
jis išleido mane žaisti dėl Santa
Katalinos taurės.
– Sofija, užsičiaupk, – tarė
Fernandas.
– Sofija, tu labai įkyri, – tarė
Rafaelis.
– Aš tik konstatuoju tiesą. Štai jūs
visi aptarinėjate sportą, lyg jis sektųsi
tik jūsų lyties atstovams. Mergaitės būtų
ne blogesnės sportininkės už berniukus,
jei turėtų galimybę pasireikšti. Esu
gyvas pavyzdys.
– Sofija, neketinu ginčytis, – tarė
kildamas Agustinas, – bet pasakysiu, kad
turiu daugiau jėgos, nei tu apskritai
galėtum sukaupti. Tad nė nesilygink.
– Kalbu ne apie jėgą. Kalbu apie
nuovoką ir meistriškumą. Aišku, žinau,
kad vyrai stipresni už moteris – esmė ne
tai. Tau, Agustinai, ypač būdinga
nesuprasti esmės. – Ji su panieka
nusijuokė patenkinta, kad išprovokavo jo
reakciją.
– Sofija, jei neužsičiaupsi, pats
išmesiu tave į lietų, tada pažiūrėsime,
kas verks kaip mergaitė, – suniurzgė
įpykęs Fernandas.
Tuo metu vidun it šlapias šuo įpuolė
Santis, jam ant kulnų lipo Sebastianas,
Anchelis ir Nikitas. Jie piktai burnojo
orą ir šluostėsi aplytus veidus.
– Vos pavyko pravažiuoti keliu, –
uždusęs tarė jis. – Tiesiog neįtikėtina
purvynė.
– Tik per stebuklą neįklimpome, –
pridūrė Sebastianas, purtydamas savo
varvančius tamsius plaukus ir
taškydamas plytelėmis išklotas grindis.
– Ką tokiu oru lauke veikia tavo
senelis? – atsigręžęs į Sofiją paklausė
Santis.
 – Nežinau, o ką jis veikia?
– Vaikštinėja, lyg lauke šviestų saulė.
– Labai panašu į senelį, – sukikeno
Sofija. – Ei, Santi, ar merginos sporte
nenusileidžia vaikinams?
– Santi, visą rytą ji tikra rakštis.
Padaryk paslaugą ir veskis ją šalin, –
tarė Rafaelis.
– Čiofi, aš nepalaikau kurios nors
vienos pusės, jei tu to tikiesi.
– Kalbu ne apie jėgą ar ką nors
panašaus. Meistriškumas, sumanumas…
– Tu esi gerokai sumanesnė nei
dauguma vaikinų, – pritarė jis ir
patraukė jos kojas, kad galėtų prisėsti
šalia ant sofos.
 – Tik pasakiau, kad esu tokia pat gabi
kaip Agustinas, – paaiškino ji. Matė,
kaip piktai susigūžė Agustinas. Jis
sumurmėjo kažką po nosimi Fernandui ir
Rafaeliui.
– Na, įrodyk, – gūžtelėjo pečiais
Santis. – Gali valandų valandas apie tai
kalbėti. Tikriausiai visiems įgrisai.
– Gerai. Agustinai, ar nori būti
sutriuškintas prie nardų lentos? – metė
iššūkį ji.
– Žaisk su Sančiu, aš neturiu ūpo, –
piktai dėbtelėjo jis.
– Nenoriu žaisti su Sančiu.
– Nes žinai, kad praloši, – pasipūtė
Santis.
 – Ne dėl to. Aš nesidedu geresnė už
Santį ar Rafą, ar Ferčą. Tik sakau, kad
pranokstu Agustiną.
Brolis staiga atsistojo ir pervėrė ją
žvilgsniu.
– Puiku, Sofija, nori būti
sutriuškinta? Eik, atnešk lentą ir
pažiūrėsime, kuris pranašesnis.
– Baik, Agustinai, – tarė Rafaelis,
pavargęs nuo nuolatinių brolio ir sesers
rietenų. Fernandas nepritariamai papurtė
galvą. Sofija dažnai būdavo įkyri, bet
nuobodžiaudama tapdavo tiesiog
nepakenčiama.
– Ne, žaisiu, bet su viena sąlyga, –
tarė Agustinas.
 – Kas tai būtų? – atsiliepė ji,
traukdama lentą iš Migelio žaidimų
stalčiaus.
– Jei laimėsiu, pripažinsi, kad aš tave
viskuo pranokstu.
– Gerai.
– Išdėliok šaškes ir pašauk, kai būsi
pasirengusi. Einu ko nors išgerti. – Ir jis
išėjo iš kambario.
– Ar tikrai esi pasiruošusi tai
pripažinti? – paklausė Santis
žiūrėdamas, kaip ji dėlioja ant lentos
šaškes.
– Aš nepralošiu.
– Nebūk tokia tikra. Juk žinai, daug
priklauso ir nuo sėkmės. Tau gali tiesiog
nepasisekti.
– Seksis ar nesiseks, vis tiek
laimėsiu, – pasipūtusi atsakė ji.

Kai Agustinas ir Sofija metė kauliuką ir

ėmė žaisti, kiti it varnai susispietė aplink
stebėti žaidimo, išskyrus Fernandą. Jis
įsitaisė prie tėvo stalo, prisidegė
cigaretę, tada ėmė dėlioti ten išbarstytą
nebaigtą dėlionę.
– Santi, šiukštu nepadėk Sofijai. Ji
turi žaisti pati, – rimtai perspėjo
Rafaelis. Santis patenkintas išsišiepė,
nes Sofijai dukart išriedėjo po šešis
taškus.
 – Negaliu patikėti, na, karve, tau ir
sekasi, – iškošė rungdamasis Agustinas.
Jo akyse sesuo pastatė galingą šaškių
sienelę ir užblokavo dvi jo šaškes.
Sofija buvo nė kiek ne mažiau
nusiteikusi rungtis, bet labai stengėsi to
neparodyti. Ji atsainiai mėtė kauliuką,
laidė kvailas pastabas ir patenkinta
išdidžiai šypsojosi. Žinojo, kad tokia
veido išraiška jį erzina.
Pirmą žaidimą Sofija išlošė, bet to
buvo negana. Nerašyta taisyklė skelbia,
kad bet koks žaidimas – ar tenisas, ar
šokinėjantys skridinėliai – laimimas, kai
pergalė pasiekiama du iš trijų kartų.
Laimėjusi pirmą partiją ji negalėjo
atsispirti nepasididžiavusi.
– Matėte? Vargšelis Agustinas! Kaip
jautiesi nugalėtas merginos? – džiūgavo
ji. – O juk esu jaunesnė už tave!
– Lošime tris partijas. Dar turiu daug
laiko, – atsakė šis apsimestinai ramiai.
Sofija sugavo Sančio žvilgsnį ir jam
mirktelėjo. Jis priekaištaudamas lėtai
papurtė galvą. Suprato, kad šitaip
puikuodamasi ji tik skaudžiau kris.
Prasidėjo antroji partija. Sofijos
replikos išseko, nes jai, regis, krito tik
nedideli skaičiai, o Agustinui –
penketukai ir šešetukai. Šypsena jos
veide nublanko, liko tik gan nepatraukli
pikta išraiška. Santis linksminosi į ją
žiūrėdamas. Kartą ar du jis matė, kad ji
daro sau nepalankų ėjimą ir mėgino
sugauti jos žvilgsnį, bet ji nepakėlė nuo
lentos akių. Jautė, kad sėkmė slysta iš
rankų. Jos skruostai užsiplieskė skaisčiu
raudoniu, kai Agustinas perėmė vieną
jos šaškę, paskui vėl metė kauliuką, nes
jai nebeliko vietos ėjimui. Ji jautė jo
savimi patenkintą šypseną,
besiskverbiančią po oda ir verčiančią
muistytis.
– Paskubėk, – nekantriai įsakė ji. –
Lėčiau žaidi vien tam, kad mane
suerzintum.
 – Oho, pakeitei savo giesmelę? –
pakurstė jis. – Nebesišypsome, ką?
– Teisingai, lygiosios, – pagaliau
pergalingai pareiškė Agustinas. –
Pasirengusi lemiamai partijai, sesute?
Fernandas nesiklausė. Tiesą sakant,
labai stengėsi nesiklausyti. Keletą
minučių jo dėmesį buvo patraukusi
dėlionė, ir cigaretė buvo puiki. Jis
paėmė iš pakelio dar vieną ir prisidegė.
Išgirdęs kitame kambario gale
inkščiančią Sofiją suprato, kad reikalai
klostosi įdomiau. Numetęs degtuką į
tuščią židinį neskubėdamas nuėjo
pažiūrėti, kas vyksta.
 – Tai ką, Sofija, tave triuškina
vaikinas? – nusijuokė jis žvilgtelėjęs į
žaidimą. Pusseserė nieko neatsakė ir
nukorė galvą. Palinkęs it didžiulis
šikšnosparnis jis metė ant lentos šešėlį.
Sebastianas, Nikitas ir Anchelis
pokštavo kas kartą Sofijai išmetus
kauliuką; Agustinas, dabar laimintis, iš
širdies kvatojosi. Rafaelis, iš pradžių
norėjęs, kad laimėtų brolis, pakeitė
nuomonę ir ėmė palaikyti silpnesniąją
pusę, kaip jam buvo būdinga. Kai Sofija
imdavo sielotis, jis visuomet
suminkštėdavo. Santis, žinoma, norėjo,
kad laimėtų Sofija. Jos atžvilgiu jis
visad jautėsi kaip globojantis vyresnysis
brolis. Matė, kad ji nusiminusi dėl
pralaimėjimo ir tikriausiai gailisi
pernelyg pasitikėjusi savo jėgomis.
Pagaliau jis sugavo jos žvilgsnį, ji
žvelgė suglumusi. Agustiną erzino
tikriausiai tik norėdama sulaukti
dėmesio ir dar dėl to, kad lijo ir ji
neturėjo ko nusitverti, galėjo tik įkyrėti
visiems. Jis pažinojo Sofiją. Buvo
perpratęs ją geriau nei kas kitas.
– Laimėjau! – išdidžiai paskelbė
Agustinas, dėdamas paskutines šaškes į
odinį griovelį lentos šone.
– Tu sukčiavai, – piktai tarė Sofija.
Santis nusijuokė ir pavartė akis.
 – Užsičiaupk! – atrėžė Agustinas. –
Laimėjau sąžiningai ir dorai – turiu
penkis liudytojus.
– Vis tiek sukčiavai, – suniurzgė ji.
– Čiofi, gražiai prisipažink
pralaimėjusi, – rimtai tarė Santis
eidamas iš kambario.
– Neprisipažinsiu. Tik ne Agustinui.
Tik ne jam, niekada! – sušuko ji ir puolė
paskui Santį.
– Gerai sužaidei, Agustinai, –
paplojo Fernandas ir šiurkštokai
plekštelėjo jam per nugarą. – Dabar ji
užsičiaups. Pagaliau turėsime ramią
popietę.
 – Jūs turėsite ramią popietę, –
atsiduso Rafaelis. – Mūsų laukia
siaubingas vakaras. Ji purkštaus dienų
dienas.
– Niekas taip nepurkštauja kaip
Sofija, – sutiko Agustinas. – Bet visi
pykčiai atsipirks. Man patiko. Gal kas
norėtų pažaisti?

Sofija sekė paskui Santį koridoriumi.

– Kur eini? – paklausė ji, ranka
braukdama per sieną.
– Turėtum garbingiau elgtis
pralaimėjusi.
– Man nerūpi.
 – Turėtų rūpėti. Nemokėti gražiai
pralaimėti – labai nepatrauklus bruožas.
– Žinojo, kad sulauks reakcijos. Sofija
buvo labai išdidi.
– Nepasakyčiau, kad visai nemoku.
Tik su Agustinu. Žinai, kaip jis mane
erzina.
– Regis, tu pirma jį pašiepei.
Tuo metu atsivėrė durys ir į vidų
įvirto Čikita, Marija ir Pančitas po
dideliu juodu skėčiu.
– Lauke bjaurus oras, – uždususi tarė
Čikita. – Ak, Santjagai, būk geras ir
padėk Pančitui nusivilkti drabužėlius, jis
visas peršlapęs. Enkarnasijona! – sušuko
ji.
 – Ką lietuje veikia Dermotas? –
paklausė Marija, rankomis gręždamasi
plaukus.
– Einu, pažiūrėsiu, – pareiškė Sofija
skubėdama pro juos. – Pasimatysim
vėliau.
– Šitoks lietus vasarai visai
nebūdingas, jis nesiliauja visą dieną, –
tarė Čikita, purtydama galvą.
Sofija bėgo pro medžius šaukdama
senelį. Tikrai smarkiai lijo, ir ji negalėjo
įsivaizduoti, kurių galų jis išėjo laukan
per tokią liūtį. Pralinksmėjo pamačiusi jį
kitoje lygumos pusėje pro vartelius
mušinėjantį kroketo rutulius. Jį liūdnai
stebėjo pora permirkusių šunų – jų
uodegos karojo nusvirusios tarp kojų.
– Seneli, ką, po galais, veiki? –
paklausė artindamasi.
– Sofija Melodija, tuoj išlįs saulė, –
atsakė jis. – Ak, Dermotai, puikus
smūgis! Sakiau jums, kad pavyks, –
pridūrė šunims, kai mėlynas rutulys
lengvai prariedėjo pro vartelius.
– Bet tu kiaurai permirkęs.
– Kaip ir tu.
– Tu visą popietę lauke. Visi apie tai
tik ir kalba.
– Greit išdžiūsiu. Tuoj pasirodys
saulė, jau jaučiu, kaip ji kaitina nugarą.
 Sofija pajuto šaltus lašus, tekančius
nugara, ir nusipurtė. Dėbtelėjo į dangų,
tikėdamasi pamatyti tik pilką miglą. Bet,
savo nuostabai, išvydo pro debesis
besiskverbiantį skaistų švytėjimą.
Prisimerkusi, kad neprilytų į akis, ji
veidu pajuto karštį.
– Seneli, tu teisus. Saulė tikrai tuoj
išlįs.
– Žinoma, mergyt, aš teisus. Dabar
paimk lazdą. Pažiūrėkime, ar įmuši
geltoną rutulį štai pro anuos vartelius.
– Aš nenusiteikusi žaisti. Ką tik
pralaimėjau nardais Agustinui.
– Ajajai. Guldau galvą, nemoki
gražiai pralaimėti. – Jis tyliai nusijuokė.
 – Viskas buvo ne taip jau blogai.
– Jei gerai tave pažįstu, Sofija
Melodija, nuėjai supykusi it išpaikinta
princesė.
– Na, nebuvau itin laiminga, –
nuoširdžiai prisipažino ji, atgalia ranka
braukdama nuo nosies galo lašą.
– Žavesys – dar tik pusė darbo, –
išmintingai tarė jis ir nuskubėjo prie
namo.
– Kur eini? Išlenda saulė.
– Laikas išgerti.
– Seneli, dar tik ketvirta valanda.
– Taigi. – Paskui atsigręžė į ją ir
mirktelėjo: – Nesakyk savo mamai. Eikš
paskui mane.
 Dermotas nusivedė vaikaitę už
rankos pro virtuvės duris, nenorėdamas
susidurti su Ana. Juodu slapčia
nužliugsėjo koridoriumi, paskui save
palikdami žvilgantį pėdsaką. Apsidairęs
senelis atsargiai atidarė baltinių spintą.
– Tai štai, seneli, kur jį laikai, –
sušnypštė Sofija, kai jo ranka dingo tarp
rankšluosčių. Jis ištraukė butelį viskio. –
Nebijai, kad Soledada aptiks?
– Soledada yra mano nusikaltimo
bendrininkė. Toji moteris puikiai moka
saugoti paslaptis, – tarė jis laižydamas
lūpas. – Eime, jei ir tu nori tapti
nusikaltimo bendrininke.
 Sofija nusekė paskui jį koridoriumi,
išėjo pro virtuvės duris ir patraukė per
kiemą medžių link.
– Kur einame?
– Į mano slaptavietę.
– Tavo slaptavietę? – atkartojo
Sofija, kuriai intrigos patiko. – Aš taip
pat turiu slaptavietę. – Bet senelis
nesiklausė. Jis rūpestingai glaudė prie
krūtinės viskio butelį it jauna motina
kūdikį. – Tai ombu medis, – tarė ji.
– Be abejo, jis, be abejo, jis, –
murmėjo Dermotas priekyje, beveik
šokinėdamas iš nekantrumo. Pagaliau
juodu atėjo prie nedidelės medinės
pašiūrės. Sofija tikriausiai šimtus kartų
buvo pro ją praėjusi ir nė karto
neatkreipusi dėmesio.
Dermotas atidarė duris ir įleido ją
vidun. Čia buvo tamsu ir atsidavė
pelėsiais. Lietų sulaikantis lango stiklas
buvo nedidukas ir apsamanojęs, pro jį
vos galėjo prasismelkti šviesa. Stogas –
kiauras it milžiniškas rėtis, stambūs lašai
per jį tiško ant grindų ir baldų. Tiesą
sakant, baldais per daug rūpintis
nereikėjo – stalas buvo aiškiai supuvęs,
o kelios lentynos jau suirusios ir
pavojingai karojo atsiknojusios nuo
sienų.
– Kadaise ši pašiūrė priklausė
Antonijui, – tarė Dermotas, sėsdamas ant
suolo. – Nesivaržyk, Sofija Melodija.
Sėskis. – Sofija atsisėdo ir suvirpėjo. –
Štai daktaro Dermoto vaistai nuo
peršalimo, – pridūrė jis, gerokai
gurkštelėjo ir padavė jai butelį. – Ak, jie
tikrai puikiai padeda. – Jis laimingas
sugurguliavo. Sofija prikišo butelį prie
nosies ir pauostė. – Neuostyk, mergyt,
gerk.
– Seneli, jis stiprus, – tarė ji, paskui
užsivertė butelį. Ugnies kamuolys
nuslydo gerkle ir supurtė kūną, burna
plačiai išsižiojo it drakono nasrai, ir ji
ilgai, kankinamai sušvokštė.
– Šaunuolė mergaitė. – Jis
supratingai linktelėjo ir paplekšnojo per
nugarą. Akimirką ji negalėjo įkvėpti, bet
paskui ugnis įsiskverbė į venas ir užliejo
kūną, paversdama skausmą nepaprastu
malonumu. Ji giliai įkvėpė. Degančiais
skruostais atsisuko į senelį ir prieš
paimdama butelį dar vienam gurkšniui
kažkaip vangiai nusišypsojo.
– Tai bent paslaptį turi, seneli. Tai
bent paslaptį, – sukikeno ji vėl
priglausdama butelį prie lūpų. Po kelių
gurkšnių ji jau nebejuto drėgmės ir
nebepyko ant Agustino. „Tiesą sakant, –
pamanė ji, – aš myliu Agustiną ir Rafą,
ir mamą. Visus juos myliu.“ Ji jautėsi
apsvaigusi ir laiminga, lyg niekas
pasaulyje nebūtų svarbu ir viskas būtų
juokinga. Ji be jokios priežasties
nusijuokė. Staiga viskas tapo labai
linksma. Dermotas painiodamasis ėmė
pasakoti istorijas apie savo „airiškas
dieneles“, ir Sofija viena ausimi jų
klausėsi; jos įraudusiame veide pleveno
lengva šypsenėlė. Tuomet jis ėmėsi
mokyti ją airiškų dainų.
– Sutikau ją darže, kur auga bulvės…
– užtraukė jis. Apgirtusiai Sofijai jo
balsas atrodė gražiausias pasaulyje.
– Seneli, tu kaip angelas. Angelas, –
išlemeno ji, jos akys apsitraukė migla.
Nežinia, kaip ilgai jie užtruko
pašiūrėje, nė vienam tai nerūpėjo, bet
kai Dermotas ištuštino butelį iki
paskutinio lašo, abu nusprendė grįžti
namo.
– Ša! – sušnypštė Sofija, spausdama
pirštą prie lūpų, bet nepataikiusi palietė
nosį. – Oi, – nustebusi aiktelėjo ji ir
atitraukė drebančią ranką.
– Netriukšmauk, – garsiai tarė
Dermotas. – Kad nė šnipšt. – Tada
nusijuokė garsiu, iš pilvo kylančiu juoku.
– Dieve mano, mergyt, tik keliskart
truktelėjai, o štai į ką pavirtai.
– Ša, – vėl sušnypštė ji, įsitvėrusi jo,
kad nenugriūtų. – Tu išgėrei visą butelį.
Visą butelį. Negaliu patikėti, kad dar
laikaisi ant kojų, – jiedviem nesaugiai
vingiuojant per sutemas pareiškė ji.
 – Sutikau ją darže, kur auga bulvės…
– vėl uždainavo jis, ir Sofija pritarė
dainuodama pro šalį ir atsilikdama per
vieną žodį.
Apgraibomis beieškant durų
rankenos, durys atsidarė pačios.
– Sezamai, atsiverk! – išvebleno
Dermotas, atmesdamas atgal rankas.
– Por Dios, senjore O’Dvajeri! –
aiktelėjo Soledada. – Senjorita Sofija! –
Pamačiusi Sofiją įraudusiais skruostais
ir kvailai išsiviepusią, ji pasibaisėjusi
atšoko. Įtempusi abu vidun, ji skubiai
nuvedė Sofiją koridoriumi į savo
kambarį. Dermotas nusvirduliavo
priešinga kryptimi. Jam įėjus į svetainę,
Soledada išgirdo senjoros Anos siaubo
šūksnius.
– Dievulėliau, tėti! – klyktelėjo ji.
Paskui pasigirdo trenksmas, tikriausiai
nukritęs ant plytelių sudužo tuščias
butelis. Soledada nelaukė ir
nebesiklausė, ji tyliai uždarė savo valdų
duris.
– Vaikeli, ką padarei? – sudejavo ji,
kai juodvi saugios atsidūrė jos
tvarkingame kambaryje. Sofija jai
kvailai nusišypsojo.
– Sutikau ją darže, kur auga bulvės…
– sugaudė ji.
Soledada padėjo jai nusivilkti
drabužius ir prileido vonią karšto
vandens. Paskui sugirdė stiklinę gerokai
pasūdyto vandens. Sofija tučtuojau
užgulė unitazą ir išvėmė ugnį, dėl kurios
jautėsi taip, lyg niekas visiškai nerūpėtų.
Tuomet ji juto palaimą, bet dabar pykino
ir darėsi gaila savęs. Išmaudžiusi šiltoje
vonioje ir sugirdžiusi puodelį karšto
pieno Soledada paguldė ją į lovą.
– Ką sau galvojai? – paklausė ji,
suraukusi putlią rudą kaktą.
– Nežinau. Tiesiog taip atsitiko. – Ji
sudejavo.
– Visa laimė, kad tau apgirsti pakako
kelių gurkšnių. Vargšas senjoras
O’Dvajeris, jam išsiblaivyti prireiks
visos nakties, – užjaučiamai tarė
Soledada. – Eisiu ir pasakysiu senjorai
Anai, kad negaluoji, gerai?
– Manai, ji manimi patikės?
– Kodėl turėtų nepatikėti? Nuo tavęs
jau nebetrenkia alkoholiu. Lengvai jo
atsikratei. Ar gali įsivaizduoti, kiek
būtum turėjusi bėdos, jei būtum
įkliuvusi?
– Dėkui, Soledada, – tyliai tarė ji, ir
Soledada patraukė prie durų.
– Kadaise dengdavau tavo senelį.
Niekad nemaniau, kad dengsiu tave, –
tyliai nusijuokė ji, po uniforma
subangavo sunkios krūtys.
Sofija jau buvo beveik įmigusi, kai
atsidarė durys ir įėjo Ana.
 – Sofija, – švelniai tarė ji. – Kas
nutiko? – Tada priėjo paliesti vaiko
kaktos. – Hm, šiek tiek karščiuoji.
Vargšelė.
– Rytą jausiuos geriau, – sumurmėjo
Sofija kaltai žvelgdama pro antklodės
kraštą.
– Ne taip, kaip tavo senelis, kurį
rytoj bjauriai pykins, – trumpai atkirto ji.
– Ar ir jis serga?
– Serga? Dedu galvą, norėtų sirgti.
Ne, – rankomis įsisprendusi į klubus
atsakė ji ir nuvargusi atsiduso. – Jis ir
vėl gėrė.
– Štai kaip.
 – Nežinau, kur jis slepia tuos
prakeiktus butelius. Vieną surandu, jis
pasislepia kitą. Kada nors tai jį pribaigs.
– Kur jis?
– Drybso kėdėje ir knarkia kaip
kiaulė.
– Mama! – aiktelėjo Sofija. Troško,
kad jį kas nors taip pat rūpestingai
išblaivytų, kaip ją išblaivė Soledada.
– Na, tai jo paties kvaila yda. Jau
tiek kartų jam sakiau. Jis neklauso, tad
aš ir nepamokslausiu.
– Ar tu jį taip ir paliksi?
– Taip, aš jį taip ir paliksiu, –
pakartojo ji šiurkščiai. – O ką norėtum,
kad padaryčiau?
 – Nežinau, paguldytum jį į lovą ir
sugirdytum puodelį karšto pieno, –
viltingai tarė Sofija, bet mama iš jos tik
pasijuokė.
– Bus laimingas, jei apskritai ko nors
gaus. Klausyk, – tarė ji ir jos balsas
pasikeitė. Sofija susigūžė po antklode. –
Agustinas sako, kad šiandien nebuvai
itin mandagi.
– Mandagi? Žaidėme nardais ir jis
laimėjo. Turėtų džiaugtis, kad laimėjo.
– Tai neturi nieko bendra, ir tu
puikiai tą žinai, – trumpai atsakė Ana. –
Sofija, nėra nieko negarbingiau kaip
nemokėti pralaimėti. Jis man sako, kad
tu tiesiog išdidžiai išėjai sugadinusi
visiems nuotaiką. Nenorėčiau išgirsti,
kad taip nutiko ir vėl. Supratai?
– Agustinas perdeda. Ką sako Rafa?
– Sofija, nenoriu gilintis. Tiesiog
pasistenk, kad kitą kartą taip nenutiktų.
Nenoriu, kad žmonės manytų, jog prastai
tave išauklėjau, supratai?
– Supratau, – automatiškai atsiliepė
ji. „Agustinas niekšas ir apgavikas“, –
piktai pamanė ji, bet buvo per daug
mieguista ginčytis. Matė, kaip mama
išeina iš kambario, ir lengviau atsiduso,
kad jos nepričiupo. Pagalvojo apie
senelį, miegantį kėdėje, visą peršlapusį,
girtą ir nepatogiai susmukusį, ir ją
apėmė noras eiti juo pasirūpinti. Bet
jautėsi pernelyg nesveika keltis. Vėliau,
kai į kambarį jos pažiūrėti tyliai įėjo
Soledada, ji jau buvo toli, skraidė su
Sančiu padebesiais.
 Penktas skyrius

Londonas, 1947-ieji

Buvo šaltas apniukęs rytas, bet jaunąją

Aną Melodiją O’Dvajer Londone vis
tiek viskas žavėjo. Ji atvėrė didelius,
grindis siekiančius viešbučio Pietų
Kensingtone langus ir įžengė į nediduką
balkonėlį. Stipriau susisiautė chalatą ir
įsivaizdavo, kad viešbutis – jos rūmai, o
ji – Anglijos princesė. Pažvelgė žemyn į
rūko gaubiamą gatvę, į nuogus
išsikraipiusius ir šalčio suluošintus
medžius, pasodintus palei kelią, ir
troško Glengarifą iškeisti į Londono
romantiką. Geltonoje gatvės žibintų
šviesoje degutbetonis blizgėjo it
saldymedis, keli automobiliai prazvimbė
pro šalį ir kaip pilki vaiduokliai dingo
smoge. Dar buvo anksti, bet Ana taip
jaudinosi, kad negalėjo miegoti. Ant
pirštų galų ji nutipeno vidun ir tyliai
uždarė langą, stengdamasi nepažadinti
miegančios mamos ir storulės tetos
Dorotės, kuri gretimame kambaryje
neramiai vartėsi lyg į krantą išmestas
jūrų vėplys.
Ji priėjo prie marmurinio stalo ir iš
vaisių vazos paėmė obuolį. Niekad
gyvenime nebuvo mačiusi tokios
prabangos, nors dažnai apie ją
svajodavo. Tokiuose viešbučiuose
gyvendavo Holivudo kino žvaigždės.
Mama paprašė liukso numerio.
Svetainės, miegamojo ir vonios
kambario greta. Iš tiesų miegamasis
buvo skirtas dviem asmenims, bet kai
durininkui buvo pasakyta, jog joms šis
savaitgalis ypatingas, jis parūpino
sudedamąją lovelę, kad visos trys galėtų
miegoti kartu. Mama jau ruošėsi iškloti,
kad jos neįstengiančios apsigyventi
didesniame numeryje, kad visa šeima
sudėjo pinigus, norėdama dovanoti jos
dukteriai įspūdingą savaitgalį, bet Ana
ją sulaikė. Šį savaitgalį, vienintelį jos
gyvenime, galės gyventi kaip princesė, ir
ji nenorėjo, kad jį sugadintų koks nors
pasipūtęs durininkas, žvelgiantis į ją iš
aukšto.
Ana Melodija O’Dvajer ruošėsi
susituokti. Šoną O’Marą ji pažinojo visą
savo gyvenimą, ir atrodė visiškai
suprantama už jo ištekėti. Jos tėvai
džiaugėsi. Bet ji jo nemylėjo. Bent jau
nemylėjo taip, kad manė turinti mylėti
sužadėtinį. Jis nebuvo ponas Darsis5.
Širdis nesuspurdėdavo jį pamačius. Ji
ilgesingai nelaukė jų tuoktuvių nakties;
tiesą sakant, nujautė, kad jos laukia
visiškas nusivylimas, ir nuo tos minties
pasijusdavo nesmagiai. Išsisukinėjo kiek
galėdama ilgiau. Bet to norėjo jos tėvai,
tad ji šoko pagal jų dūdelę, nors
melodija ir nedžiugino. Glengarife jai
nebuvo už ko tekėti, tad turės tikti Šonas
O’Mara. Šonas ir Ana buvo supiršti nuo
gimimo. Regis, nuo to negalėjai pabėgti,
kaip ir iš Glengarifo. Juodu gyvens su
jos tėvais ir teta Dorote, iki Šonas
uždirbs pakankamai pinigų namui
nusipirkti. Ji vylėsi, kad tai kurį laiką
užtruks. Mama buvo sukūrusi tokius
jaukius namus, kad Ana nė kiek
nesiskubino išsikraustyti. Nuo minties,
kad kas vakarą teks vyrui virti valgyti, ji
imdavo ašaroti. Juk gyvenimas turėtų
dovanoti šį tą daugiau?
Na, dabar ji gyvena viešbutyje De
Vere supama tokių gražių ir elegantiškų
daiktų, kad negalėjo susilaikyti
nespėliojusi, koks būtų jos gyvenimas,
jei ištekėtų už grafo ar princo. Prileido
vonią vandens ir supylė į ją pusę
buteliuko vonios aliejaus Floris,
viešbutyje duodamo veltui, – kambarys
prisipildė prabangaus rožių kvapo;
paskui gulėjo karštame vandenyje, kol
veidrodžiai apsitraukė tokia pačia migla,
kokia tvyrojo lauke, o garai vos leido
kvėpuoti. Marmuro ir paauksuotų
pagražinimų, didelių stiklinių indų su
vonios druskomis ir kvepalais supama ji
atsidavė savo pamėgtoms fantazijoms.
Išlipusi iš vandens visą kūną išsitrynė
losjonu, duodamu kartu su vonios
aliejumi, šukomis perbraukė ilgus
kaštoninius plaukus ir vėl susuko juos į
kuodą ant ilgo balto sprando. Atrodė sau
graži ir rafinuota. Niekad gyvenime
nesijautė tokia maloni akiai, ir jos širdis
krūtinėje tiesiogine prasme šoko džigą.
Kai mama ir teta nubudo, Ana jau buvo
apsirengusi geriausiais sekmadieniniais
drabužiais ir raudonai nusilakavusi
nagus.
Emerei nepatiko nei lakuoti nagai,
nei išdažyti veidai, tad pamačiusi
dukterį išsigražinusią it kino žvaigždę
jau ketino liepti jai viską nusivalyti. Bet
šis savaitgalis Anai Melodijai buvo
ypatingas, ir ji nenorėjo jo sužlugdyti,
tad nepasakė nieko. Vėliau, prabangioje
Marshall & Snelgrove parduotuvėje
garsiojoje Oksfordo gatvėje, kai Ana
nuėjo į persirengimo kambarį, ji tyliai
nuramino savo seserį, kad grįžusi į
Glengarifą ji vėl elgsis įprastai. Tai jos
savaitgalis prieš vestuves, ir ji galinti
daryti, ką norinti.
 – Dorote, pripažinkime, – tarė ji. –
Ištekėjus ir susilaukus vaikų jos
gyvenimas bus ganėtinai sunkus, tad bent
palepinkime ją, kol galime.
– Emere Melodija, palepinkime? –
priblokšta sušvokštė teta Dorotė. – Judu
su Dermotu šiam žodžiui suteikėte
visiškai naują prasmę.
Į kelionę Emerė ir teta Dorotė
išsirengė pasipuošusios. Šlapiomis
gatvėmis abi žygiavo tvirtais
aukštakulniais, storo audinio
kostiumėliais ir minkštos odos
pirštinaitėmis. Dorotė savo aprangą
buvo padabinusi kiek apšiurusiu lapės
kailiu su visomis letenėlėmis ir galva –
kadaise aptiko ją dėvėtų drabužių
parduotuvėje Dubline. Lapė buvo
permesta per platų tetos petį, jos nasrai
gulėjo ant iškilos krūtinės, stebuklingu
būdu prilaikomos įtemptų kostiumėlio
sagų. Abi ant galvų dėvėjo mažas
skrybėlaites su daugybe smeigtukų, akis
slėpė užtraukti tinkleliai.
– Negalime apvilti Anos Melodijos,
– tą rytą joms apsirengus tarė Emerė.
Teta Dorotė, pasidažiusi lūpas kraujo
spalvos dažais, pagalvojo, kiek kartų yra
girdėjusi seserį taip sakant. Bet ji
neprieštaravo. Galų gale juk tai
ypatingas Anos Melodijos savaitgalis, ir
ne laikas reikšti savo nuomonę. Bet
vieną dieną ji pasakys, ką galvoja. Kaip
Dievą myli, ilgai netrukus ji pasakys.
Pavargusi nuo parduotuvių, bet vis
dar pirmojo apsilankymo Londone
jaudinama, Ana laukė „Brauno“
viešbučio vestibiulyje, kol mama ir teta
moterų tualete baigs „pudruotis nosytes“
prieš gerdamos arbatą garsiojoje
arbatinėje. Ten ji ir sutiko Paką
Solanasą. Kai jis įėjo, ji sėdėjo ir laukė
su pirkinių krepšeliais, išdėliotais prie
kojų. Jis buvo kerintis, ir į jį pasisuko
visos kambaryje buvusios galvos. Jo
smėlio spalvos plaukai buvo nukirpti
labai trumpai, o akys taip ryškiai
mėlynos, kad Ana pagalvojo, jog jis gali
perskrosti ją kiaurai vien žvilgsniu.
Žinoma, jis taip ir padarė.
Patyrinėjęs vestibiulį jo žvilgsnis
pagaliau sustojo prie įspūdingai gražios
jaunos moters, kampe skaitančios
žurnalą. Akimirką ją stebėjo. Ji pajuto
žvilgsnį ir jos skruostai užsiliepsnojo.
Raudonis Aną ne itin puošė: nepaisant
rūpestingo makiažo, jos veidą ir kaklą
išmušė raudonos dėmės. Bet ji vis tiek
neįprastai jį sudomino. Atrodė kaip
mergaitė, vaidinanti moterį. Netinkamai
pasidažiusi, drabužiai taip pat
nepritaikyti. Ir vis dėlto sėdėjo su anglų
aristokratės rafinuotumu.
 Jis prisiartino prie jos ir klestelėjo į
odinį krėslą šalia. Ji juto jį esant greta ir
jos rankos ėmė virpėti. Jo artumas taip
stipriai veikė, kad ji buvo sukrėsta, o
nuo aromatingo odekolono kvapo ėmė
suktis galva. Jis pastebėjo jos rankose
suvirpant žurnalą ir suprato, kad įsimyli
šią blyškią jauną nepažįstamą moterį.
Kažką pasakė svetima kalba – jo balsas
buvo žemas ir įsakmus. Ji sulaikė kvapą
ir nuleido žurnalą. Ar jis kalbąs su ja?
Jai pažvelgus, jis pastebėjo melsvai
pilkas jos akis; jų išraiška buvo
kažkokia laukinė, ir jis ūmai pajuto norą
kovoti su ja ir ją sutramdyti, kaip namie,
Santa Katalinoje, tramdo savo ponius. Ji
neramiai sumirksėjo.
– Jūs per daug graži, kad sėdėtumėte
viena, – tarė jis su ryškiu akcentu. –
Turiu susitikti su vienu žmogumu, bet jis
vėluoja. Džiaugiuosi, kad vėluoja.
Viliuosi, visai neateis. Ar ir jūs ko nors
laukiate?
Ji pažvelgė į jo viltingą veidą ir
atsakė laukianti mamos ir tetos, jos turi
nusileisti arbatos. Atrodė, kad jam
palengvėjo.
– Tai jūs laukiate ne savo vyro? –
paklausė jis, ir jo akyse Ana pastebėjo
išdykėlišką liepsnelę. Nuleidęs akis jis
dirstelėjo į kairę jos ranką ir pridūrė: –
Ne, jūs neištekėjusi. Labai džiaugiuosi.
 Ji nusijuokė ir vėl nuleido akis.
Žinojo, kad neturėtų kalbėtis su
nepažįstamu vyru, bet jo veido išraiška
buvo atvira, be to, ji Londone, meilės
nuotykių mieste. Vylėsi, kad mama ir teta
užtruks, kad duos jai dar kelias minutes.
Per visą savo gyvenimą nebuvo mačiusi
tokio gražaus vyriškio.
– Jūs čia gyvenate? – paklausė jis.
– Ne. Aš čia tik savaitgaliui.
Apsipirkti ir… – Susimąstė, kokiu tikslu
Londone lankytųsi turtingos merginos, ir
pridūrė: – Aplankyti muziejų ir
bažnyčių. – Regis, padarė jam įspūdį.
– Iš kur jūs?
– Iš Airijos. Aš iš Airijos.
 – Ir aš toli nuo namų.
– O jūs iš kur? – paklausė ji ir jam
pasakojant jo veidas spindėjo.
– Aš iš paties Dievo žemės,
Argentinos. Kur saulė didelė kaip
milžiniškas apelsinas, o padangė tokia
plati, it paties rojaus atvaizdas.
Ji nusišypsojo išgirdusi poetišką jo
apibūdinimą. Jis taip giliai pažvelgė jai
į akis, kad ji nepajėgė nusisukti. Staiga
supanikavo pagalvojusi, kad jis gali
nueiti ir ji niekad jo nebepamatys.
– Tai ką jūs čia veikiate? – paklausė
ji jausdama, kaip iš susijaudinimo
gniaužia gerklę. „Gerasis Dieve, neleisk
jam išeiti, – maldavo ji. – Duok mums
dar truputį laiko.“
– Studijuoju. Čia jau praleidau
dvejus metus ir per visą tą laiką nebuvau
grįžęs namo. Imagináte! Bet man patinka
Londonas, – tarė jis, paskui nutilo.
Atrėmė įdėmų jos žvilgsnį ir impulsyviai
pridūrė: – Noriu, kad pamatytumėt mano
šalį. – Ji nervingai sukikeno ir nusisuko,
bet vėl atsisukusi pamatė, kad jis vis dar
žiūri į ją.
Į vestibiulį įžengė mama su teta ir
apsidairė ieškodamos Anos Melodijos.
Tuomet teta Dorotė pamatė ją sėdinčią
kampe ir besišnekučiuojančią su
nepažįstamu jaunuoliu.
 – Jėzau, Marija, Juozapai šventas,
Emere, ką ji dabar sumanė? Ką pasakytų
vargšas Šonas O’Mara, pamatęs ją šitaip
besikalbančią su nepažįstamu vyriškiu?
Pažiūrėk į jos veidą. Nereikėjo jos
vienos palikti.
– Dievulėliau, Dorote! – karštai
šūktelėjo Emerė. – Eik ir atsivesk ją, kol
dar nesusikompromitavo.
Ana pamatė per vestibiulį it tanką
„Pantera“ artėjančią tetą ir nusiminusi
atsigręžė į savo naująjį draugą. Jis
paėmė jos ranką ir spustelėjo.
– Susitikime čia šį vakarą,
vidurnaktį, – tarė jis, ir nuo jo balse
nuskambėjusio primygtinumo Ana pilve
pajuto tuštumą. Atsakydama ji noriai
linktelėjo, tada jis atsistojo, mandagiai
nusilenkė tetai Dorotei ir skubiai nuėjo.
– Dėl Dievo, Ana Melodija
O’Dvajer, ką sau galvoji kalbėdama su
nepažįstamu vyru, nors ir gražiu? –
aiktelėjo ši stebėdama jį išeinantį pro
sukamąsias duris. Aną išpylė karštis, ji
juto silpnumą ir didžiulį jaudulį.
– Nesijaudinkite, teta Dorote, tai
Londonas. Joks įstatymas nedraudžia
palaikyti merginai draugijos, kai ji sėdi
viena, – tvirtai pareiškė ji, bet viduje
nervai gaudė, lyg jais tekėtų elektros
srovė.
 Geriant arbatą Ana sėdėjo
užsisvajojusi, išsiblaškiusi suko
puodelyje sidabrinį šaukštelį. Teta
Dorotė sviestu tepė trečią bandelę.
– Puikios bandelės. Puikios. Ana
Melodija, ar turi kelti tą triukšmą? Jis
labai nemaloniai drasko man ausų
būgnelius. – Ana atsiduso ir atsilošė
kėdėje. – Kas tau? Per daug
vaikščiojome po parduotuves?
– Pavargau, ir tiek, – atsakė ji ir
įbedė žvilgsnį į langą vildamasi, gal jis
praeis pro šalį. Gal. Įsivaizdavo jo
veidą ir mėgino išsaugoti jį atmintyje
nuogąstaudama, kad jei leis jam
atsitraukti į pasąmonę, jis gali nugrimzti
ir dingti amžiams.
– Na, na, brangioji. Išgėrusios
arbatos grįšime tiesiai į viešbutį. Kodėl
tau neparagavus karštos bandelės su
sviestu? Jos visai skanios, – švelniai
pasiūlė mama.
– Nenoriu šį vakarą eiti į teatrą, –
aikštingai tarė Ana, paniurusi žvelgdama
į arbatą. – Per daug pavargau.
– Nenori pamatyti „Oklahomos!“?
Viešpatie Dieve, Ana, dauguma tavo
amžiaus merginų apskritai nemačiusios
Londono, o ką jau kalbėti apie teatrą, –
piktai tarė teta Dorotė taisydamasi lapę,
kuri, regis, letenėlėmis ropštėsi jos
krūtine žemyn. – Tie bilietai labai
brangūs.
– Dorote, jei Ana Melodija nenori
eiti į teatrą, tai ir nereikia. Nepamiršk,
juk tai jos savaitgalis, – tarė Emerė
uždėdama delną dukrai ant rankos. Teta
Dorotė sučiaupė lūpas ir sušnarpštė it
įpykęs bulius.
– Štai kaip, ir tu tikriausiai norėsi
likti su ja, – piktai tarė ji.
– Negaliu jos vienos palikti
svetimame mieste. Būtų neteisinga.
– Neteisinga, Emere! Tiems bilietams
išleidome daug pinigų. Seniai norėjau
pamatyti „Oklahomą!“
 – Na, grįžkime į viešbutį ir
valandėlei ištieskime kojas. Gal po to
pasijusi kiek geriau, – tarė Emerė
linksėdama dukteriai.
– Atleisk, Emere, galiu su daug kuo
taikstytis, bet kai kalbama apie pinigus,
neketinu leisti Anai Melodijai jų
švaistyti, nes esą negalima jai trukdyti.
Emere, tai tik užgaidos, nieko daugiau,
judu su Dermotu visą gyvenimą jai
nuolaidžiavote. Perspėju: jai tai
nepadės.
Visiškai nekreipdama dėmesio į tetos
apmaudą Ana sukryžiavo rankas ir vėl
nukreipė žvilgsnį į langą. Ji laukė
vidurnakčio. Nenorėjo eiti į teatrą.
Nenorėjo niekur eiti. Norėjo sėdėti
vestibiulyje ir laukti jo.

Ana nuėjo į teatrą. Jai teko eiti. Teta

Dorotė pagrasino išsiųsianti ją tiesiai į
Glengarifą, jei neis. Juk pusę pinigų
skyrė ji. Tad Ana sėdėjo miuzikle
nekreipdama dėmesio į lengvai
įsimenamas melodijas, kurias mama ir
teta kitas dvi dienas linksmai dainuos
žengdamos grindiniu. Ji mintyse
planavo, kaip vidury nakties iš Pietų
Kensingtono nukaks į „Brauno“ viešbutį
neturėdama nė kiek savo pinigų. Matyt,
jam susidarė įspūdis, kad ji apsistojusi
„Braune“. Reikėjo ten nusigauti.
 Sugrįžus į viešbutį netrukus mama ir
teta kietai sumigo savo lovose.
Gulėdama ant nugaros teta Dorotė
pradėjo garsiai pro nosį knarkti. Kartą
ar du ypač garsus knarkimas vos jos
nepažadino; akimirką ji balansavo ant
sąmoningos ir nesąmoningos būsenos
ribos, paskui vėl paniro į slaptą sapnų
pasaulį. Emerė, gležnesnė ir tylesnė už
seserį, miegojo susirietusi į kamuoliuką.
Nekeldama triukšmo Ana apsivilko
drabužius, išilgai lovos išdėliojo
pagalves, kad atrodytų, jog ji ten, jei
knarkimas pažadintų tetą ar mamą, ir
tetos Dorotės piniginėje susirado šiek
tiek pinigų. Durininkas buvo labai
paslaugus ir mandagus; nė nekilstelėjęs
antakio jis padarė, ko prašomas, –
iškvietė taksi. Padėkojusi jam už vargą,
lyg vidurnakčio išvyka būtų įprastas
dalykas, it bėglė ji sėdo ant užpakalinės
sėdynės ir ėmė stebėti už lango
slenkančius ryškius miesto žiburius.
Be ketvirčio dvyliktą Ana vėl sėdėjo
krėsle vestibiulio kampe. Po paltu ji
vilkėjo naują suknelę, kurią mama buvo
nupirkusi parduotuvėje Harrods, o
plaukai vis dar buvo susukti į kuodą ant
sprando. Kaip tokį vėlyvą metą,
viešbutyje virė gyvenimas. Į vidų
kvatodama įžengė grupė madingų jaunų
žmonių. „Tikriausiai jie pramogavo
mieste“, – pavydžiai pagalvojo ji. Regis,
jos niekas nė nepastebėjo. Ji padėjo
ranką ant gretimos kėdės ir pirštais
perbraukė odą įsivaizduodama, kad ši
dar šilta nuo tada, kai ten sėdėjo jis.
Buvo tokių dailių manierų, tikras
džentelmenas. Kvepėjo brangiu
odekolonu ir kilęs iš egzotiškos tolimos
šalies. Kultūringas, išsilavinęs, gražus ir
tikriausiai turtingas. Princas, apie kurį ji
svajojo. Žinojo, kad gyvenimas jai žada
kai ką daugiau nei Šoną O’Marą ir
nuobodų Glengarifą.
Ana nervingai stebėjo duris. Kaip
turėtų atrodyti: laukianti ar abejinga?
Nusprendė, kad atrodys juokinga, jei
mėgins dėtis atsaini; šiaip ar taip, ką dar
ji veiktų vidurnaktį viešbučio
vestibiulyje? Tada paklausė savęs, ką
darytų, jei jis neateitų? Gal jis tik iškrėtė
jai pokštą. Gal jis nė neketino su ja
susitikti. Tikriausiai linksminasi su
draugais ir juokiasi iš jos. Kaip namuose
Glengarife iš jos juokdavosi pusbroliai.
Laikrodžiui mušant dvyliktą pro
sunkias viešbučio duris įžengė Pakas
Solanasas. Jis tučtuojau pamatė Aną ir
jo veide nušvito plati šypsena. Vilkėjo
tamsiai mėlyną kašmyro paltą,
atžingsniavo prie jos ir paėmė ją už
rankos.
 – Džiaugiuosi, kad atėjote, – tarė jis,
po skrybėlės kraštu žiburiavo jo akys.
– Ir aš, – atsakė ji ir pajuto, kaip
ranka suvirpėjo jo delne.
– Eime su manimi. – Tuomet
sudvejojo. – Por Dios! Nežinau jūsų
vardo.
– Ana Melodija O’Dvajer. Ana, –
atsakė ji ir nusišypsojo. Jos šypsena jam
pasirodė kerinti. Šildė jį iš vidaus.
– Ana Melodía – qué lindo. Gražus
vardas, visai kaip jūs.
– Dėkui. Kuo jūs vardu?
– Pakas Solanasas.
– Pakas. Be jokios abejonės, malonu
su jumis susipažinti, – droviai atsakė ji,
ir jis nusivedė ją už rankos į naktį.
Oras dienos pabaigoje pasitaisė ir
juodu vaikštinėjo gatvėmis po giedru
žvaigždėtu dangum. Buvo labai šalta;
lediniame ore jų kvėpavimas virto
garais, bet nė vienas nejuto šalčio.
Juokdamiesi ir šnekučiuodamiesi kaip
seni draugai ištuštėjusiomis atkampiomis
gatvėmis jie nuklydo iki Soho, paskui
žvilgančiu, nuo dulksnos dar šlapiu
grindiniu nukeliavo iki Lesterio aikštės.
Pakas nepaleido jos rankos, ir po
kurio laiko jai tai jau nebeatrodė keista,
jautėsi netgi laisviau nei su Šonu
O’Mara. Jis kalbėjo jai apie Argentiną,
su tikro pasakotojo entuziazmu ir
paprastumu piešė jos vaizduotėje sodrų
paveikslą. Ji jam truputį papasakojo
apie Airiją. Manė, jei jis žinotų, jog ji
ne tokia turtinga kaip jis, jo domėjimasis
ja gali nuslopti, o ji to negalėjo leisti.
Privalėjo dėtis kilusi iš privilegijuotų
sluoksnių. Bet Pakui patiko, kad ji
kitokia nei visos namie pažinotos
merginos ir visos pramogautojos,
sutiktos įvairiuose jo kelionių miestuose.
Ji buvo nerafinuota ir nerūpestinga. Kai
ją pabučiavo, norėjo nuvalyti bjaurius
jos lūpų dažus.
Anksčiau Anos niekas nebuvo taip
bučiavęs. Jo lūpos buvo šiltos ir
drėgnos, veidas šaltas nuo nakties oro.
Jis laikė ją priglaudęs ir lūpas prispaudė
prie jos burnos su tokia aistra, kokią ji
buvo mačiusi tik filmuose. Atsitraukęs ir
pažvelgęs jai į veidą jis pamatė švariai
nubučiavęs jos dažus. Šitokia ji jam
patiko labiau.
Juodu atsisėdo Trafalgaro aikštėje
ant fontano krašto ir jis vėl ją
pabučiavo. Ištraukė iš plaukų segtukus ir
glamonėdamas leido netvarkingoms
banguojančioms garbanoms apkristi
pečius ir nugarą.
– Kodėl tu juos susegi? – paklausė
jis, bet nespėjus jai atsakyti jo burna vėl
prigludo prie jos lūpų, liežuvis švelniai
tyrinėjo burną su tokiu drėgnu
geidulingumu, nuo kurio jai suplazdėjo
pilve, lyg jame virpėtų kolibrio
sparneliai. – Prašau man atleisti dėl
anglų kalbos, – tarė jis po kurio laiko,
viena ranka laikydamas jos veidą, kita
glostydamas plaukus ties smilkiniu. – Jei
galėčiau kalbėti Castellano, būtų daug
labiau poetico.
– Pakai, tu labai gerai kalbi
angliškai, – atsakė ji, paskui nukaito nuo
jo vardo skambesio.
– Aš tavęs nepažįstu, bet žinau, kad
myliu tave. Sí, te quiero, – tarė jis
pirštais glostydamas šaltą jos skruostą ir
klausiančiomis akimis tyrinėdamas
bruožus, lyg mėgindamas atskleisti jį
sužavėjusių kerų prigimtį. – Kada grįžti į
Airiją? – paklausė.
Ana nenorėjo apie tai galvoti.
Nenorėjo nė svarstyti, kad niekad jo
nebepamatys.
– Poryt. Pirmadienį, – liūdnai atsakė
ji, glausdama veidą prie jo delno ir su
gailesčiu šypsodama.
– Taip greitai! – sušuko jis
pasibaisėjęs. – Ar kada nors vėl tave
pamatysiu?
– Nežinau, – tarė ji vildamasi, kad jis
ką nors sugalvos.
– Ar dažnai atvyksti į Londoną?
– Ne. – Ji papurtė galvą. Pakas
atsitraukė ir sėdėjo alkūnėmis atsirėmęs
į kelius, neramiai trindamas rankomis
veidą. Iš pradžių Ana išsigando, kad jis
pasakys, jog jų meilės nuotykis neturi
prasmės. Stebėjo, kaip giliai dūsaujant
išsiplečia jo krūtinė. Gelsvame miesto
žiburių švytėjime jo veidas atrodė
liūdnas ir prislėgtas; ji panoro apglėbti
jį rankomis. Bet bijojo, kad jis gali ją
atstumti, tad liko, kur esanti, nedrįsdama
net pajudėti.
– Tuomet tekėk už manęs, – staiga
tarė jis. – Nepakelsiu gyvenimo be
tavęs.
Ana buvo priblokšta, ji nepatikėjo.
Kartu juodu praleido vos kelias
valandas.
 – Tekėti už tavęs? – sumikčiojo ji.
– Taip, Ana, tekėk už manęs, – rimtai
tarė jis. Paėmė jos ranką ir karštai
suspaudė.
– Bet tu nieko apie mane nežinai, –
paprieštaravo ji.
– Kad noriu tave vesti, supratau vos
išvydęs tave viešbutyje. Niekad niekam
nejaučiau nieko panašaus. Susitikinėjau
su merginomis, šimtais merginų. Tu
nepanaši nė į vieną iš jų. Esi kitokia.
Negaliu to paaiškinti. Kaip galiu
paaiškinti, kas mano širdyje? – tarė jis ir
jo akys sužvilgo. – Nenoriu tavęs
prarasti.
 – Ar girdi muziką? – paklausė Ana
stodamasi ir vydama šalin mintį apie
Šoną O’Marą bei priesaiką, kurią juodu
turėjo vienas kitam ištarti. Abu klausėsi
tylios muzikos, ataidinčios į aikštę iš
kažkokio klubo.
– Ti voglio bene, – sumurmėjo jis,
pakartodamas dainos žodžius.
– Ką tai reiškia? – paklausė ji, o jis
apglėbė ją ir ėmė šokdinti aplink
fontaną.
– Tai reiškia „aš tave myliu“.
Reiškia, myliu tave, Ana Melodía, ir
noriu, kad būtum mano žmona. – Jie šoko
tylėdami, klausydamiesi juos nešančios
svaiginančios muzikos. Ana negalėjo
aiškiai mąstyti. Jos protas buvo visiškai
sujauktas, susivėlęs kaip tetos Merės
vilnoniai siūlai. Ar jis tikrai paprašė už
jo tekėti? – Nusivešiu tave į Santa
Kataliną, – tyliai tarė jis. – Gyvensi
gražiame baltame name su žaliomis
langinėmis, leisi dienas saulės
atokaitoje, žvelgdama į pampas. Visi
tave mylės kaip aš.
– Bet, Pakai, aš tavęs nepažįstu.
Mano tėvai niekuomet to neleis, –
būgštavo ji, įsivaizduodama tetos
Dorotės reakciją.
– Aš su jais pakalbėsiu. Pasakysiu,
ką jaučiu, – tarė jis, paskui pažvelgė į
jos baimingas akis ir pridūrė: – Nejau aš
tau nepatinku nė un poquito?
Ji dvejojo, bet ne todėl, kad jo
nemylėjo, – jį dievino, tas jausmas
sukrėtė ir atgaivino visus jos pojūčius,
bet mama visuomet sakydavo, kad meilė
turi augti. Greita dviejų vienas kitam
patrauklių žmonių meilė yra visai kas
kita.
– Aš myliu tave, – atsakė ji ir ją
nustebino suvirpėjęs balsas. Šių žodžių
ji nebuvo niekam ištarusi, net Šonui
O’Marai. – Jaučiuosi taip, lyg būčiau
amžinai tave pažinojusi, – pridūrė lyg
norėdama pasiteisinti, lyg mylėtų jį ne ta
skubota, neprotinga, du žmones vieną
prie kito traukiančia meile, bet kažkaip
daug giliau ir tikriau.
– Tai kas kliudo? Gali likti Londone,
ir pažinsime vienas kitą geriau, jei nori.
– Viskas ne taip paprasta, –
apgailestaudama paprieštaravo ji.
– Reikalai komplikuojasi tik tuomet,
jei tai leidi. Parašysiu savo tėvams ir
pasakysiu, kad sutikau gražią tyrą
merginą, su kuria noriu nugyventi visą
gyvenimą.
– Ir jie supras? – nerami paklausė ji.
– Supras, kai susipažins su tavimi, –
tvirtai atsakė jis ir dar kartą pabučiavo.
– Ana Melodía, manau, tu nesupranti. Aš
myliu tave. Man patinka, kaip tu
šypsaisi, kaip nervingai žaidi su
plaukais, patinka išgąsdintas tavo akių
žvilgsnis man sakant, ką jaučiu. Kaip
šįvakar pasitikai mane viešbutyje narsiai
ir su pasitikėjimu. Niekad nebuvau
sutikęs tokios kaip tu. Sakau atvirai:
nepažįstu tavęs. Nežinau, ką mėgsti
valgyti, ką mėgsti skaityti. Nežinau,
kokia spalva tau patinka labiausiai nei
kokia buvai maža. Nenutuokiu, kiek turi
brolių ir seserų. Bet man tai nerūpi.
Žinau tik tiek: čia, – tarė jis padėdamas
jos ranką sau ant palto, – kur plaka mano
širdis, kiekvienas jos dūžis man sako, ką
tau jaučiu. Ar jauti? – Ji nusijuokė ir
bandė po paltu pajusti jo širdį, bet juto
tik greitai pulsuojantį savo nykštį. – Ana
Melodía, aš vesiu tave. Vesiu, nes jei
tave paleisiu, visą gyvenimą gailėsiuosi.
Kai Pakas ją pabučiavo, labiau už
viską ji troško laimingos pabaigos, kaip
kino teatre matytuose filmuose. Kai
apkabino ją ir priglaudė prie savęs, ji
buvo tikra, kad jis galėtų apsaugoti ją
nuo visko, kas pasaulyje nemalonu. Jei
ištekėtų už Pako, galėtų amžiams palikti
Glengarifą. Būtų su vyru, kurį myli.
Taptų ponia Solanas. Juodu susilauktų
vaikų, gražių kaip jis, ir džiaugtųsi
laime, apie kurią ji net nedrįso svajoti.
Jo bučiuojama prisiminė geibų Šono
O’Maros bučinį, savo jungtuvių nakties
baimę, liūdną ateitį, tysančią prieš ją it
nuobodus pilkas kelias, vedantis į
niekur, tik į sunkumus ir sąstingį, o
svarbiausia, į ateitį be tikros meilės. Su
Paku viskas atrodė kitaip. Ji nieko
labiau netroško, tik priklausyti jam,
atsiduoti jam, leisti jam savintis jos
kūną, kad jis galėtų visapusiškai ją
mylėti.
– Taip, Pakai, tekėsiu už tavęs, –
apimta jaudulio sukuždėjo ji. Pakas taip
smarkiai apglėbė ją rankomis, kad ji
pajuto besijuokianti jam į kaklą. Jis taip
pat su palengvėjimu nusijuokė.
– Aš toks laimingas, kad noriu
dainuoti! – sušuko jis keldamas ją nuo
žemės, jos kojos pakibo ore.
– Pakai, nuleisk mane žemėn, –
sukikeno ji. Bet jis toliau šoko aplink
fontaną ją pakėlęs.
– Ana Melodía, aš padarysiu tave
laimingą, tu nesigailėsi savo
pasirinkimo, – tarė jis statydamas jos
kojas ant šlapių akmenų. – Rytoj noriu
susitikti su tavo tėvais. Noriu tavo tėvą
paprašyti tavo rankos.
– Bijau, jie neleis mudviem
susituokti, – neramiai tarė ji.
– Palik viską man, mi amor. Palik
viską man, – kalbėjo jis, glostydamas
jos sunerimusį veidą. – Susitikime
Giunterio arbatinėje.
 – Giunterio arbatinėje? – pakartojo
Ana, pažvelgusi tuščiomis akimis.
– Giunterio arbatinėje Parko
skersgatvyje. Penktą valandą, – pridūrė
jis ir vėl ją pabučiavo.
Ana vaikštinėjo su Paku, kol danguje
aukso ruožais ėmė brėkšti aušra.
Kalbėjo apie bendrą jųdviejų ateitį, kūrė
planus, audė svajones į savo likimo
audinį. Vienintelė bėda – kaip ji viską
paaiškins mamai ir tetai Dorotei?

– Jėzau, Marija, Juozapai šventas,

Ana Melodija, ar išprotėjai? – sušuko
teta, išgirdusi naujieną. Emerė giliai
atsiduso ir virpančia ranka pakėlė
arbatos puodelį.
– Ana Melodija, papasakok mums
apie jį, – išlemeno ji. Tad Ana
papasakojo, kaip juodu visą naktį
klajojo Londono gatvėmis. Bučinį ji
praleido; manė, jog būtų nesąžininga
tetos Dorotės atžvilgiu, juk ji niekada
nebuvo ištekėjusi.
– Viena su juo gatvėse praleidai
naktį? – užspringo teta Dorotė. – Dieve
mano, mergaite, ką žmonės pagalvos?
Vargšas Šonas O’Mara. Vidury nakties
išsėlinti iš miegamojo it kokiai
atkampios gatvės valkatai. Ak, Ana! –
Nėriniuota nosinaite ji patapšnojo savo
prakaituotą kaktą. – Pažinojai jį vos
kelias valandas. Nieko apie jį nežinai.
Kaip gali juo pasitikėti?
– Brangioji, teta Dorotė teisi. Tu to
vyro nepažįsti. Dėkui Dievui, kad jis
tavęs nenuskriaudė, – pro ašaras prabilo
Emerė. Teta Dorotė pritariamai
šnirpštelėjo, kad sesuo bent kartą kalba
protingai ir jai neprieštarauja.
– Nenuskriaudė manęs? – suirzusi
sušuko Ana. – Jis manęs nenuskriaudė.
Mudu šokome aplink fontaną. Laikėmės
susikabinę rankomis. Jis man pasakė,
kad aš graži. Sakė, kad pamilo mane
iškart, vos pamatė sėdinčią vestibiulyje.
Kaip galėtų nuskriausti! Jis pavergė
mano širdį, tai vienintelė jo kaltė, –
melodramatiškai atsiduso ji.
– Ką pasakys tėvas? – paklausė
Emerė purtydama galvą. – Nemanyk, kad
jis nesikiš ir leis tau pabėgti į svetimą
šalį. Mudu su tavo tėvu norime, kad
būtum arti mūsų, Airijoje. Ana Melodija,
esi mūsų vienturtė ir mes tave mylime.
– Bet kodėl nenori su juo bent
susitikti, mama? – viltingai pasiūlė Ana.
– Susitikti? Kada?
– Šiandien Giunterio arbatinėje
Parko skersgatvyje, – gyvai atsakė ji.
– Vaje vaje, jau viską suplanavai,
tiesa, panele? – nepritariamai
sumurmėjo teta Dorotė ir įsipylė dar
kavos. – Kažin, ką pagalvos jo tėvai.
– Jis sakė, kad džiaugsis dėl jo.
– Tai jau tikrai, – tarė ji papūsdama
pagurklį ir išmintingai linguodama
galva. – Neabejoju, atsidurs devintame
danguje, nes jų sūnus įsimylėjo
nepažįstamą merginą iš Airijos,
neturinčią nė grašio. Merginą, su kuria
tik kartą susitiko.
– Du kartus, – piktai įsiterpė Ana.
– Du kartus, jei skaičiuosi trumpą
įžangą viešbutyje. Jis turėtų gėdytis ir
merginti savo klasės ir kultūros
merginas.
 – Dorote, gal turėtume bent
susipažinti su juo, – pasiūlė Emerė
maloniai šypsodama dukteriai, o ši
įniršusi suspaudė lūpas ir tūžmingai
dėbtelėjo į tetą.
– Na, kaip paprastai. Anai Melodijai
pakanka vos šniurkštelėti, ir duosi jai
viską, ko tik ji įsigeidė, kaip visada, –
tarė teta Dorotė. – Tikriausiai manai,
kad jie išskėtę rankas priims tave į savo
šeimą, ar ne? Guldau galvą, kad manai.
Gyvenimas ne toks paprastas. Jo tėvai
tikriausiai viliasi, kad jis ves kokią
argentinietę, aukštos kilmės merginą,
turinčią ryšių. Jie į tave žiūrės įtariai,
nes nieko apie tave nežinos. Manai,
pusbroliai tave bjauriai pravardžiuoja,
na, o kaip tau skamba „avantiūristė“, ką?
Na, taip, gali sakyti, aš šiurkšti ir
neteisinga, bet dabar tik mokau tave to,
ko vėliau išmokys gyvenimas. Ana
Melodija, dar apie tai pagalvok ir
prisimink, kad gerai ten, kur mūsų nėra.
Ana sudėjo ant krūtinės rankas ir
maldaujamai pažvelgė į motiną. Teta
Dorotė sėdėjo kėdėje įsitempusi ir
šliurpė kavą, bet ne su tokiu
pasigardžiavimu kaip įprastai. Emerė
spoksojo į arbatą ir klausė savęs, ką
daryti.
– O jei galėtum likti Londone – gal
gauti darbą, nežinau. Gal yra koks nors
būdas tau kaip reikiant jį pažinti. Gal jis
gali atvažiuoti į Airiją ir susitikti su
Dermotu? – pasiūlė Emerė, mėgindama
rasti aukso vidurį.
– Ne! – skubiai paprieštaravo Ana. –
Jis negali važiuoti į Glengarifą. Negali.
Tegu tėtis atvažiuoja čia ir susitinka su
juo Londone.
– Bijai, kad jis tavęs nebenorės, kai
pamatys, iš kur kilusi? – kirto teta
Dorotė. – Jei tikrai myli, jam nerūpės
tavo kilmė.
– Ak, nežinau, Ana Melodija.
Nežinau, ką daryti, – liūdnai atsiduso
Emerė.
 – Prašau eiti ir su juo susipažinti. Kai
pamatysi, suprasi, kodėl taip jį myliu, –
tarė ji kreipdamasi į motiną ir
sąmoningai nepaisydama tetos Dorotės.
Emerė suprato, kad tiek ji, tiek kas
nors kitas menkai teįstengtų sulaikyti
Aną Melodiją, jei ji kam nors
pasiryžusi. Atkakli kaip tėvas.
– Gerai, – nuvargusi pasidavė ji. –
Susitiksime su juo.

Emerė ir Dorotė sėdėjo nenatūraliai

įsitempusios prie stalelio arbatinės
kampe. Teta Dorotė manė, kad apdairu
atsisėsti kiek galima toliau nuo kitų
svečių.
 – Niekad negali žinoti, kas klausosi,
– pasakė ji.
Ana nerimavo. Ji žaidė su įrankiais ir
per dešimt minučių dukart nuėjo į
tualetą. Antrą kartą sugrįžusi pareiškė,
kad palauks jo lauke.
– Nieko panašaus nedarysi! –
purkštelėjo teta Dorotė. Bet Emerė liepė
jai eiti.
– Brangute, daryk viską, kad tik
jaustumeis ramiau, – tarė ji.
Ana stovėjo šaltyje lauke ir
nekantriai žvelgė į gatvę, norėdama tarp
pro ją einančių nepažįstamų veidų
įžvelgti Paką. Kai pagaliau pamatė jį,
aukštą ir gražų po stačiu skrybėlės
kraštu, pamanė: „Štai vyras, su kuriuo
susituoksiu.“ Ir išdidžiai nusišypsojo. Jis
žengė pasitikėdamas, žvelgė į aplink
esančius žmones, tarytum jie čia tam,
kad jo gyvenimas būtų patogesnis. Tingiu
lengvabūdiškumu priminė šaunų ispanų
karaliaus vietininką, tikintį savo
nesugriaunamu pranašumu. Pinigai
paklojo pasaulį jam po kojomis.
Gyvenimas buvo dosnus. Mažiau jis ir
nesitikėjo.
Pakas nusišypsojo Anai, paėmė už
rankų ir pabučiavo į skruostą. Pasakė,
kad ji su tokia plona suknele neturėtų
laukti šaltyje už durų, ir juodu kartu įėjo
į įkaitusią, garuojančią arbatinę. Ji
trumpai paaiškino, kad tėvo čia nėra – jį
Airijoje sulaikę reikalai. Pakas nusivylė.
Jis tikėjosi tučtuojau paprašyti Anos
rankos. Buvo toks pat nekantrus, kaip ir
aistringas.
Emerė ir teta Dorotė stebėjo juos
besiartinančius prie stalo,
vinguriuojančius tarp mažų apskritų
stalelių, sustumtų po kelis; jie it lelijų
lapai tvenkinio paviršiuje buvo tankiai
sustatyti kambaryje ir apkrauti
sidabriniais arbatinukais bei porceliano
puodeliais, keksiukų ir bandelių
piramidėmis, prie jų susėdę tyliai
šnekučiavosi patys garbingiausi ir
elegantiškiausi žmonės. Emerę iškart
pribloškė pranašumas, apie kurį bylojo
Pako laikysena ir išdidus žvilgsnis. Jo
veide atsispindėjo apatiškas
privilegijuotumas ir nevaržomas
žavesys, kurie, kaip pasirodė Emerei,
turėtų priklausyti tam užburtam
pasauliui, iš kurio jis atvyko. Tą
akimirką ji išsigando, kad duktė bus
nuplaukusi per toli ir per giliai, jai bus
sunku išsilaikyti stipriose povandeninėse
srovėse, kurias atneš naujosios
aplinkybės. Teta Dorotė pagalvojo, kad
jis – gražiausias iš visų matytų vyrų, ir
ją persmelkė kartus apmaudas, kad
dukterėčia, nors ir labai užgaidi, laimėjo
tokio džentelmeno širdį, o jai pačiai
likimas pašykštėjo panašios galimybės
praeityje ir, be jokios abejonės, ateityje.
Po pirmų mandagių frazių apie prastą
orą ir vakar vakare matytą spektaklį
Pakas suprato turįs šį bei tą papasakoti
apie savo šeimą.
– Suprantu, kad jums tai atrodo kiek
skubota, bet galiu patikinti, kad nesu
nutrūktgalvis kaubojus. Esu iš padorios
šeimos ir mano ketinimai garbingi, –
paaiškino jis. Papasakojo, kad užaugo
Argentinoje. Abu jo tėvai buvo ispanų
kilmės, nors mamos senelė buvusi
austrė. Tai paaiškina, kodėl jo plaukai
šviesūs, o akys mėlynos, nusijuokė jis.
 – Mano tėvas tokio tamsaus gymio,
kad nė nepamanytumėte, jog mes
giminės, – tarė jis bandydamas
praskaidrinti slogią atmosferą. Emerė
drąsinamai nusišypsojo, teta Dorotė
sėdėjo pikta, kietai sučiaupusi lūpas,
Ana kiekvieno jo žodžio klausėsi su
didesne pagarba nei popiežiaus. Jo
gebėjimas valdyti padėtį ir pasitikėjimas
įtikino, kad juodviem susituokus ja bus
gerai pasirūpinta. Matė jį turint to
vyriško valdingumo, kuriuo ją visuomet
žavėjo Keris Grantas.
Jis papasakojo, kad išsilavinimą
gavo angliškame Šv. Jurgio pensione
Argentinoje. Moka angliškai,
prancūziškai, o itališkai kalba taip pat
laisvai, kaip ir gimtąja ispanų kalba. Jo
šeima – viena turtingiausių ir
gerbiamiausių Argentinos šeimų. Tėvas
turi nedidelį lėktuvą. Taip pat ir šeimos
estancia, Santa Kataliną. Be to, jo
šeimai priklauso didesnė daugiabučio
namo dalis Buenos Airių centre.
Susituokę juodu gyvens tame name savo
bute, o savaitgalius leis tėvų name Santa
Katalinoje.
– Galiu jus patikinti, Señora, jūsų
dukra bus puikiai pasirūpinta ir ji gyvens
laiminga. Aš myliu Ana Melodía.
Negaliu apsakyti, kaip myliu, net pats
negaliu tuo patikėti. Bet myliu ir tikiu,
kad ji taip pat mane myli. Kartais
žmogui tiesiog pasiseka – jį perveria
žaibas. Kai kuriems meilės ieškoti tenka
ilgiau, ir jie nepajėgia suvokti to žaibo
kirčio. Ir aš toks buvau, bet dabar
suprantu, kodėl poetai taip dažnai apie
tai rašo. Man taip atsitiko, ir esu
laimingiausias žmogus pasaulyje.
Emerė kuo puikiausiai suprato, kaip
jis myli jos dukterį. Į Aną jis žvelgė
lygiai taip pat, kaip kadaise į ją žiūrėjo
Dermotas, kai juodu tuokėsi. Troško, kad
dabar jis būtų su ja, bet baiminosi jo
reakcijos. Jis niekuomet neleis savo
mylimai dukteriai tekėti už svetimšalio.
 – Pone Solanasai, nei man, nei mano
vyrui ne itin rūpi turtai, – švelniu balsu
tarė Emerė. Ji sėdėjo tiesi ir
nenukreipdama žvilgsnio žiūrėjo į
nuoširdžias mėlynas Pako akis. – Mums
rūpi dukters laimė ir sveikata. Matote, ji
mūsų vienturtė. Dėl šio reikalo galiu
kalbėti ir vyro vardu. Mus skaudina
mintis, kad ji ištekės ir gyvens už jūrų
marių, toli. Bet visuomet suteikdavome
Anai Melodijai šiek tiek laisvės. Jei ji
tikrai šito nori, negalime jai trukdyti.
Nors jaustumės laimingesni, jei prieš
susituokdami galėtumėte daugiau laiko
praleisti kartu. Truputį pažinti vienas
kitą. Tai tiek. Ir, žinoma, jums teks
susitikti su mano vyru paprašyti jos
rankos.
– Bet, mama… – paprieštaravo Ana.
Ji žinojo, kad tėvai neišgali apgyvendinti
jos viešbutyje, o Londone jie nieko
nepažįsta. Pakas be žodžių perprato jų
dilemą.
– Ar galėčiau pasiūlyti jūsų dukrai
apsistoti pas mano pusbrolį Antuaną La
Rivjė ir jo žmoną Dominiką? Juodu
neseniai susituokė ir šiuo metu gyvena
Londone. Po šešių mėnesių, jei vis dar
norėsime tuoktis, ar sulauksime jūsų
palaiminimo?
– Turėsiu tai aptarti su vyru, –
atsargiai pratarė Emerė. – Rytoj Anai
Melodijai teks grįžti su mumis į Airiją. –
Ana su siaubu pažvelgė į ją. – Brangioji,
neskubėkime. Tavo tėvas norės
pasikalbėti su tavimi, – tarė motina,
plekšnodama jai per ranką ir palankiai
šypsodama Pakui.
– Tai gal bent šį vakarą galime
praleisti kartu, – tarė ji, – jei rytoj turiu
grįžti į Airiją? Juk norite, kad pažintume
vienas kitą, tiesa? – Pakas paėmė Anos
ranką, pakėlė ją prie lūpų ir pabučiavo
tyliai parodydamas, kad tokių reikalų
aptarimą ji patikėtų jam.
– Man būtų garbė, jei leistumėte jus
tris šį vakarą pakviesti vakarienės, –
mandagiai tarė jis. Pasibaisėjusi Ana
išsižiojo. Emerė nekreipė dėmesio į
seserį, spyrusią jai po stalu.
– Pone Solanasai, jūs labai malonus,
– atsakė ji, kišdama kojas po kėde. –
Kodėl jums nepakvietus Anos Melodijos
vienos? Šiaip ar taip, jei norite tuoktis,
turite pažinti vienas kitą. Pusę aštuonių
galite paimti ją iš viešbučio.
– Ir iki vidurnakčio parvežti atgal, –
griežtai pridūrė teta Dorotė.
Po arbatos Ana ir Pakas prie durų
atsisveikino, o mama ir teta palaukė, kol
joms paduos paltus.
– Dievulėliau, Emere, ar manai, kad
pasielgėme teisingai?
 – Dorote, galiu pasakyti tik tiek, kad
mūsų Ana Melodija žino, ko nori. Su
šituo jaunuoliu ji gyvens daug geriau nei
su Šonu O’Mara, tuo galiu neabejoti.
Mintis, kad ji bus kitoje pasaulio pusėje,
man nepakeliama. Bet kaip galiu neleisti
jai taip gyventi? Jei ji to nori. Kaip
Dievą myliu, ten jos gyvenimas turėtų
būti gražesnis nei Glengarife.
– Viliuosi, Pakas Solanasas žino,
kokia Ana Melodija atkakli, užgaidi
jauna moteris. Jei ji tokia gudri, kokia
mano esanti, ji žais savo žaidimą, kol
žiedas atsidurs ant piršto, – santūriai
pareiškė teta Dorotė.
– Dorote, kartais tu tokia pikta.
 – Ne pikta, Emere, – teisinga. Regis,
aš čia vienintelė viską matau taip, kaip
yra, – niūriai tarė ji ir išėjo į gatvę.

5Patrauklus romantiškas Jane Austen romano

„Puikybė ir prietarai“ personažas (vert. past.).
 Šeštas skyrius

Paskutinė naktis Londone buvo nerami.

Emerė ir teta Dorotė sėdėjo su
naktinukais iki vidurnakčio, kai joms
buvo saugiai sugrąžinta Ana. Įkliuvusi į
savo melo pinkles, ji buvo priversta dar
kartą važiuoti taksi iki „Brauno“
viešbučio, kad susitiktų su Paku, kaip
sutarta. Vakarieniavo juodu nedideliame
restoranėlyje su langais į Temzę. Paskui
vaikštinėjo pakrante ir kalbėjosi po
mirgančiomis žvaigždėmis, žibančiomis
virš jų.
Pakas jautėsi nelaimingas, kad ji turi
grįžti į Airiją, ir iš tiesų nesuprato
kodėl. Jis vylėsi, kad ji liks Londone.
Baimindamasis, kad ji pradings
keltiškuose ūkuose ir jis niekada jos
nepamatys, rūpestingai užsirašė jos
adresą bei telefono numerį ir pažadėjo
skambinti kiekvieną dieną iki jai
sugrįšiant. Norėjo palydėti iki „Brauno“
viešbučio, bet ji reikalavo, kad palydėtų
tik iki taksi, – esą viešbučio vestibiulyje
nebus romantikos.
 – Noriu, kad pabučiuotum mane po
gatvės žibintu lietui dulkiant. Nenoriu
prisiminti tavęs kažkokiame viešame
vestibiulyje, – tarė ji, ir jis patikėjo. Jo
bučinys buvo ilgas ir jausmingas. Kai ji
sugrįžo į De Vere Pietų Kensingtone, jos
širdis degė aistra, o lūpos vis dar
virpėjo nuo bučinio. Buvo per daug
susijaudinusi, kad užmigtų, tad gulėjo
žiūrėdama į tamsą, atminty vis
atkartodama bučinius, kol mintys virto
sapnais ir ji nugrimzdo į juslingą miegą.
Ana it prisukama lėlė, apimta
maniakiško jaudulio, šoko po numerį.
Regis, Šonas O’Mara jai per daug
nerūpėjo; visos mintys buvo nukreiptos
vien į gražuolį Paką Solanasą, ir nors
teta Dorotė bandė atskleisti jai padėties
keblumą, atrodė, kad Ana tiesiog nenori
apie tai žinoti.
– Prisėsk, Ana Melodija, nuo tavęs
man svaigsta galva, – sušvokštė
išblyškusi teta Dorotė.
– Bet aš tokia laiminga, kad noriu
šokti, – atsakė ši ir pasileido
įsivaizduojamo valso žingsniu. – Jis toks
romantiškas – kaip Holivudo kino
žvaigždė. – Ji atsiduso ir nustraksėjo per
kilimą.
– Tikrai turi labai gerai apie tai
pagalvoti. Vedybos – tai ne tik aistra, –
atsargiai pratarė motina. – Šis jaunuolis
gyvena tolimoje šalyje. Gali niekada
nebepamatyti Airijos.
– Man nerūpi Glengarifas. Mama,
man atsiveria pasaulis. Kas manęs
laukia Glengarife? – Mama atrodė
įskaudinta ir užgniaužė raudą. Negalėjo
leisti, kad jos jausmai paveiktų dukters
pasirinkimą, nors jautė nenugalimą norą
pulti jai po kojomis ir maldauti pasilikti.
Nežinojo, kaip įstengs gyventi be jos.
– Tavo šeima, štai kas, – piktai
įsiterpė teta Dorotė. – Šeima, mylinti
tave iki kaulų smegenų. Nenuvertink to,
mergyt. Gyvenimas – ne vien turtai.
Kada nors tai suprasi, bet pamokos bus
skaudžios.
 – Nurimkite, teta Dorote. Aš jį myliu.
Man nerūpi, koks jis turtingas. Mylėčiau
net jei būtų elgeta, – valdingai tarė Ana.
– Brangioji, meilė – augantis
dalykas. Niekur neskubėk, – nuolaidžiai
tarė motina. – Ana, kalbame ne apie
Londoną ar Paryžių, kalbame apie šalį,
esančią kitoje pasaulio pusėje. Jie kalba
kita kalba. Jų kitokia kultūra. Ilgėsiesi
namų. – Ji užspringo, paskui susitvardė.
– Išmoksiu ispaniškai. Žiūrėk, jau
galiu pasakyti te amo – aš tave myliu, –
tarė Ana ir sukikeno. – Te amo, te amo.
– Brangute, tau spręsti, bet teks
įtikinti tėvą, – liūdnai nusileido Emerė.
 – Dėkui, mama. Teta Dorotė – sena
cinikė, – pajuokavo Ana.
– Ak, ir nė mintelės apie jaunąjį
Šoną? Tikriausiai manai, kad kai viskas
nueis šuniui ant uodegos, vėl galėsi prie
jo sugrįžti?
– Teta Dorote, nereikia! – aiktelėjo
Ana. – Be to, niekas nenueis šuniui ant
uodegos, – tvirtai pridūrė.
– Tau jis per geras.
– Dorote, išties, – nervingai subarė
Emerė. – Ana žino, ko nori, žino, kas jai
geriausia.
– Nežinau, Emere. Tu nė sekundę
nepagalvojai apie tą vargšą jaunuolį,
kuris buvo tau toks malonus. Nejau tau
nerūpi, kas bus jam? Jis tikisi ateities su
mylima moterimi, o jūs beširdiškai
tėškiate jam visa tai į veidą. Sakau tau,
Emere, judu su Dermotu šitą mergaitę
taip išlepinote, kad ji pajėgia galvoti tik
apie save. Ji neišmokyta pagalvoti apie
kitą žmogų.
– Dorote, prašau. Anai šis laikas
džiaugsmingas.
– O Šonui O’Marai labai
nelaimingas, – sumurmėjo teta Dorotė
sukryžiuodama ant krūtinės rankas,
nenorėdama nusileisti.
– Pamilau Paką, ir ką galiu padaryti.
Teta Dorote, ko jūs iš manęs tikitės? Kad
nepaisysiu savo širdies ir grįšiu pas
vyrą, kurio nemyliu? – melodramatiškai
tarė Ana ir susmuko į kėdę.
– Na, na, Ana Melodija, viskas gerai.
Mudvi su teta tik norime tau paties
geriausio. Visa tai mus sukrėtė. Verčiau
dabar nutraukti sužadėtuves su Šonu, nei
gailėtis vėliau. Tuokiesi tik kartą visam
gyvenimui, – tarė Emerė, švelniai
glostydama ilgus rudus dukters plaukus.
Teta Dorotė sunkiai atsiduso. Ji nieko
negalėjo padaryti. Kiek ji regėjo tokių
scenų? Nesuskaičiuojamą daugybę.
Beprasmiška mėginti sutvarkyti pasaulį.
„Už mane tai padarys likimas“, –
pamanė ji sau.
 – Aš tik esu realistė, – nusileido ir
švelniau prabilo ji. – Esu vyresnė ir
išmintingesnė už tave, Ana. Pasak tavo
tėvo, „žinių galima išmokti, išmintis
ateina su patirtimi“. Žinoma, jis teisus.
Tegu tave moko gyvenimas.
– Ana Melodija, mes tave mylime.
Nenorime matyti tavęs klystančios. Ak,
kaip gaila, kad čia nėra tavo tėvo. Ką jis
pasakys? – sunerimusi paklausė motina.

Dermoto O’Dvajerio skruostai vis

labiau raudo, ir pagaliau atrodė, kad
didelės pilkos jo akys iššoks iš
akiduobių. Susijaudinęs jis žingsniavo
po kambarį nežinodamas, ką pasakyti.
Neketino leisti savo vienturtei dukteriai
dingti kažkokioje Dievo užmirštoje
šalyje kitame pasaulio gale, ištekėti už
kažkokio vyro, kurį pažinojo tik parą.
– Jėzau, Marija, Juozapai šventas!
Mergaite, kas, po galais, tave apsėdo?
Londono karštligė, štai kas. Tekėsi už
jaunojo Šono, net jei turėsiu pats tave
nutempti prie altoriaus, – piktai tarė jis.
– Tėti, netekėsiu už Šono, net jei
šautuvą įremsi man į galvą, – maištingai
raudojo Ana, jos rausvas veidas buvo
šlapias nuo ašarų. Emerė mėgino
įsiterpti.
– Dermotai, jis puikus jaunuolis.
Labai gražus ir subrendęs. Tau būtų
padaręs gerą įspūdį.
– Man nerūpi, net jei jis būtų
prakeiktas Buenos Airių karalius; mano
duktė netekės už kažkokio užsieniečio.
Užaugai Airijoje ir liksi Airijoje, –
riaumojo jis įsipildamas didelę taurę
viskio ir vienu gurkšniu ją ištuštindamas.
Emerė pastebėjo, kad jo rankos dreba, ir
jo skausmas draskė jai širdį. It sužeistas
žvėris jis šiepė dantis visiems prie jo
besiartinantiems.
– Keliausiu į Argentiną, net jei
turėsiu ten plaukte nuplaukti. Tėti, žinau,
kad jis skirtas man. Aš nemyliu Šono.
Niekad nemylėjau. Sutikau tekėti tik
todėl, kad norėjau įtikti jums, nes
pasirinkti nebuvo iš ko. Bet dabar
susipažinau su vyru, kuris man skirtas
likimo. Nejau nesupranti, kad Dievas
mus suvedė? Tai turi įvykti, – tarė Ana,
jos akys maldavo suprasti ir pasigailėti.
– Kam pirmiausia šovė į galvą vežtis
tave į Londoną? – paklausė jis
kaltinamai žiūrėdamas į žmoną. Teta
Dorotė buvo išėjusi. „Aš savo žodį
pasakiau“, – paaiškino ji uždarydama
duris. Emerė bejėgiškai apsidairė ir
papurtė galvą.
– Negalėjome žinoti, kad taip nutiks.
Tai galėjo nutikti ir Dubline, – tarė ji ir
jos lūpos suvirpėjo, nes ganėtinai gerai
pažinojo savo vyrą. Galų gale jis
nusileis. Jis visuomet Anai Melodijai
galiausiai nusileisdavo.
– Dublinas – visai kas kita. Neleisiu
tau pabėgti į Argentiną, kai šį jaunuolį
pažįsti tik penkias minutes, – tarė jis,
keldamas viskio butelį prie lūpų ir
gurkštelėdamas tiesiai iš jo. – Dubline
mes bent galėtume tavimi rūpintis.
– Kodėl negaliu išvažiuoti ir dirbti
Londone? Pusbrolis Piteris dirbo
Londone, – viltingai užsiminė Ana.
– O kur tu gyvensi? Atsakyk man. Aš
Londone nieko nepažįstu, o už viešbutį
mokėti tikrai neišgalime, – atsakė jis.
– Pakas turi pusbrolį, kuris vedęs ir
gyvena Londone. Jis sako, galėčiau
gyventi su jais. Tėti, galėčiau gauti
darbą. Nejau negali man duoti šešių
mėnesių? Prašau, leisk man geriau jį
pažinti. Jei po šešių mėnesių vis dar jį
mylėsiu, ar leisi jam prašyti mano
rankos? – Dermotas susmuko į kėdę –
atrodė sutriuškintas. Ana atsiklaupė ant
grindų ir drėgnu skruostu prisiglaudė
jam prie rankos. – Tėti, prašau. Leisk
man išsiaiškinti, ar jis man skirtas. Jei to
nepadarysiu, gailėsiuosi visą gyvenimą.
Prašau, neversk manęs tekėti už vyro,
kurio nemyliu. Už vyro, kurio glamonės
bus nemielos. Prašau neversti manęs tai
kentėti, – tarė ji ypač pabrėždama „tai“,
žinodama, kad minties, jog jai teks kęsti
nemielo žmogaus artumą, pakaks jo
ryžtui susilpninti.
– Ana Melodija, eik aplankyti savo
pusbrolių. Noriu pasikalbėti su tavo
motina, – tyliai tarė jis atitraukdamas
ranką.
– Mielasis, ir aš nenoriu, kad ji
išvažiuotų. Bet šis jaunuolis turtingas,
kultūringas, protingas, ką jau kalbėti
apie grožį. Jis suteiks jai geresnį
gyvenimą nei Šonas, – dukteriai išėjus iš
kambario tarė Emerė ir leido ašaroms
lietis laisvai.
– Prisimeni, kaip mudu meldėme
vaiko? – tarė jis, jo lūpų kampučiai
nusviro, lyg nebeturėtų jėgų ar noro
tiesiai laikytis jo veide. Emerė užėmė
dukters vietą ant grindų ir pabučiavo jo
suglebusią ranką, padėtą ant ranktūrio.
– Ji suteikė mums tiek daug
džiaugsmo, – raudojo ji. – Bet vieną
dieną išeis ir gyvens be mūsų. Negalime
laikyti jos čia vien sau.
– Namas jau nebebus toks pats, –
išlemeno jis; viskis atpalaidavo jam
liežuvį ir jausmus.
– Taip, tikrai nebebus. Bet pagalvok
apie jos ateitį. Be to, gal po šešių
mėnesių ji nuspręs, kad vis dėlto jis
skirtas ne jai. Tuomet ji gal sugrįžtų.
– Gal. – Bet jis tuo netikėjo.
 – Anot Dorotės, tai mes ją užauginom
tokią užsispyrusią. Jei tai tiesa, tuomet
tai tik mūsų pačių kaltė. Per daug kėlėme
jos viltis. Glengarifas jai per prastas.
– Galbūt, – be ūpo atsakė jis. –
Nežinau. – Jų neapleido mintis, kad
namuose nebus džiaugsmingo vaikaičių
chaoso, ir širdis slėgė užgriuvęs
sunkumas. – Duosiu jai šešis mėnesius.
Su juo susitiksiu tik po šešių mėnesių, –
nusileido jis. – Jei ji už jo ištekės,
viskas bus baigta. Sudie. Nevažiuosiu
iki pat Argentinos jos aplankyti, – tarė
jis ir jo akys priplūdo ašarų. – Nieku
gyvu.
Ana žingsniavo išilgai kalvos keteros,
aplink ją it dangaus kaminų dūmai
verpetais sukosi migla. Ji nenorėjo
matyti savo pusbrolių. Nekentė jų.
Niekuomet nesijautė jų laukiama. Bet
dabar ji juos paliks. Gal niekad
nebegrįš. Norėtų pamatyti jų reakciją,
kai jiems bus papasakota apie
spindulingą jos ateitį. Susijaudinus jos
kūnu perbėgo šiurpuliukai, ji tvirčiau
susisiautė paltą ir nusišypsojo. Pakas
nusiveš ją ten, kur šviečia saulė.
– Ana Solanas, – ištarė ji. – Ana
Solanas, – kartojo garsiai ir pagaliau
šaukte sušuko tarp kalvų. Nauja pavardė
buvo naujo gyvenimo ženklas. Ji ilgėsis
tėvų, žinoma, ilgėsis. Pasiges šilto jų
namų intymumo ir švelnių mamos
glamonių. Bet Pakas padarys ją
laimingą. Namų ilgesį Pakas numalšins
savo bučiniais.
Kai Ana grįžo nuo kalvų namo, mama
buvo uždariusi Dermoto kabineto duris,
palikusi jį vieną su savo sielvartu –
nenorėjo liūdinti dukters. Pasakė Anai,
kad tėvas leidęs jai važiuoti į Londoną,
bet atvykusi turėsianti iškart paskambinti
ir patikinti, kad saugiai įsikūrė La Rivjė
bute.
Ana apkabino motiną.
– Ačiū, mama. Žinau, kad tu jį
įtikinai. Žinojau, kad įtikinsi, – laiminga
tarė ji bučiuodama motiną, jos švelni
oda kvepėjo muilu ir pudra.
– Kai paskambins Pakas, gali jam
pasakyti, kad tėvas leido tau šešis
mėnesius pagyventi Londone. Pasakyk,
kad jei po to jūsų jausmai liks tokie
patys, tuomet jis važiuos į Londoną su
juo susitikti. Ar gerai, brangioji? –
paklausė Emerė ir blyškia ranka
paglostė ilgus rudus dukters plaukus. –
Ana Melodija, tu mums labai brangi.
Nebūsime laimingi tau išvykus. Bet tave
lydės Dievas, ir Jis žino, kas tau
geriausia, – tarė ji ir jos balsas vėl
suvirpėjo. – Atleisk, kad taip jaudinuosi.
Spindėjai mūsų gyvenime kaip saulė…
 Ana vėl apkabino motiną ir taip pat
pasijuto smaugiama jaudulio, bet ne
todėl, kad išvyksta, – todėl, kad jos
laimė tėvams sukels tiek liūdesio.
Iki saulėlydžio Dermotas sėdėjo
suirzęs. Žiūrėjo, kaip nuo langų šliaužia
šešėliai, kol jie visiškai užklojo
kabineto grindis, pasiglemžė paskutinius
šviesos spindulius. Matė savo mažą
mergytę sekmadienine suknute, šokančią
po kambarį. Bet po kurio laiko jos
linksmumą aptemdė ašaros, ir ji
verkdama parkrito ant grindų. Norėjo
bėgti prie jos, bet kai svirduliuodamas
atsistojo, ant žemės su trenksmu nuvirto
tuščias viskio butelis ir ją nubaidė.
Emerei atėjus nuvesti jo į lovą, jis
garsiai knarkė kėdėje – liūdnas ir
palūžęs žmogus.

Prieš išvykdama į Londoną Ana turėjo

atlikti paskutinę pareigą. Ji nuėjo
pasakyti Šonui O’Marai negalinti už jo
tekėti. Atėjus į jo namus, mama, linksma,
žema ir drūta moteris, puolė atgal į
prieškambarį ir šūktelėjo sūnui, kad jo
sužadėtinė visus nustebinusi ir išdygusi
lyg stebuklas.
– Kaip sekėsi kelionė, brangute?
Guldau galvą, ji buvo nepaprasta,
nepaprasta, – džiaugėsi ji, šluostydamasi
į prikyštę miltuotas rankas.
 – Moira, ji buvo labai smagi, –
atsakė Ana nejaukiai šypsodama ir
dirsčiodama pro moters petį, kaip jos
sūnus šokčiodamas leidžiasi laiptais.
– Na, džiaugiuosi, kad sugrįžai, tas
tiesa. – Ji tyliai nusijuokė. – Mūsų Šonas
niūrinėjo visą savaitgalį. Malonu matyti
jį vėl besišypsantį, tiesa, Šonai? – Ji
pasitraukė į namo gilumą ir
džiaugsmingai pridūrė: – Tai tuomet
paliksiu judu, balandėliai.
Šonas negrabiai pabučiavo Anai
skruostą, paskui paėmė už rankos ir
nusivedė gatve.
– Na, tai kaip Londonas? – paklausė
jis.
 – Gerai, – atsakė ji, sveikindamasi su
pro šalį dviračiu važiuojančiu Padžiu
Naihanu. Nusišypsojusi ir linktelėjusi
dar keliems kaimo gyventojams, Ana nė
sekundę nebegalėjo tverti įtampos.
– Šonai, man reikia su tavimi
pasikalbėti; kur nors, kur būtume vieni, –
tarė ji ir neramiai suraukė antakius.
– Kodėl atrodai tokia susirūpinus,
Ana? Nėra dėl ko taip jaudintis, –
nusijuokė jis, šalutinėmis gatvelėmis
juodviem einant kalvų link. Jie kopė
tylėdami. Klausimais apie Londoną
Šonas mėgino pradėti pokalbį, bet ji
atsakinėjo trumpai, tad po kurio laiko jis
pasidavė. Pagaliau toli nuo smalsių akių
ir ausų juodu atsisėdo ant drėgno suolo
su vaizdu į slėnį.
– Na, tai kas tau neduoda ramybės? –
paklausė Šonas. Ana pažvelgė į blyškų
prakaulų veidą, naivias žalias jo akis ir
išsigando neturėsianti drąsos jam
pasakyti. Negalėjo neįskaudindama
pranešti jam naujienos.
– Šonai, negaliu tekėti už tavęs, –
pagaliau tarė ji ir pamatė, kaip
persimaino jo veidas.
– Negali už manęs tekėti? –
nepatikliai pakartojo jis. – Ką nori tuo
pasakyti, kad negali už manęs tekėti?
– Tiesiog negaliu, ir viskas, – tarė ji
ir nusuko akis į šalį. Jo veidas paraudo,
ypač aplink akis – jose susitvenkė
jausmai.
– Nesuprantu. Kas atsitiko? –
išlemeno jis. – Tu tik nerviniesi, ir tiek.
Kaip ir aš. Bet dėl to nereikia atšaukti
vestuvių. Kai susituoksime, viskas bus
gerai, – raminamai tvirtino jis.
– Negaliu tekėti už tavęs, nes myliu
kitą, – tarė ji ir pravirko. Šonas
atsistojo, įsisprendė rankomis į klubus ir
įniršęs sušnarpštė.
– Kas tas kitas? Aš jį nudėsiu! – Jis
piktai nusispjovė. – Nagi, kas jis? – Ana
pakėlė akis ir už jo įniršio pamatė
skausmą, kuris dar labiau ją pravirkdė.
 – Atleisk, Šonai, nenorėjau tavęs
įskaudinti, – nusišnypštė ji.
– Kas jis, Ana? Aš turiu teisę žinoti!
– suriko jis, vėl sėsdamas ant suolo ir
atsukdamas ją veidu į save.
– Jo vardas Pakas Solanasas, –
atsakė ji, išsivaduodama iš jo rankų.
– Kas čia per vardas? – Jis
paniekinamai nusijuokė.
– Ispaniškas. Jis iš Argentinos.
Sutikau jį Londone.
– Londone. Jėzau, Ana, tu jį pažįsti
tik dvi dienas. Tai pokštas.
– Ne pokštas. Savaitės gale
išvažiuoju į Londoną, – tarė ji, palto
rankove šluostydamasi veidą.
 – Tai ilgai netruks.
– Ak, Šonai. Labai gaila. Tiesiog
mums nelemta, – švelniai tarė ji,
uždėdama delną ant jo rankos.
– Maniau, kad myli mane, – tarė jis,
stverdamas jos ranką ir žvelgdamas į
šaltas akis, lyg bandytų surasti už jų
pasislėpusią tą Aną, kurią mylėjo.
– Aš myliu tave, bet kaip sesuo.
– Kaip sesuo?
– Taip. Nemyliu tavęs kaip žmona, –
paaiškino ji, mėgindama būti maloni.
– Tai ką? – Jis užspringo. – Tai ir
viskas – sudie?
Ana linktelėjo.
 – Esi pasirengusi pabėgti su vyru,
pažįstamu vos dvi dienas, užuot tekėjusi
už manęs, kurį pažinojai visą gyvenimą.
Nesuprantu tavęs, Ana.
– Man labai gaila.
– Liaukis kartojusi, kad tau gaila. Tau
nė kiek negaila, kitaip nepaliktum manęs.
– Jis staiga atsistojo. Jo skruoste Ana
pastebėjo trūkčiojantį raumenėlį, lyg jis
vos laikytųsi nepravirkęs. Bet
susitvardė. – Tai tuomet viskas. Sudie.
Tikiuosi, tavo gyvenimas bus laimingas,
nes manąjį ką tik sugriovei. – Jis
pažvelgė į jos mėlynas akis, iš kurių vėl
pradėjo veržtis ašaros.
 – Nenueik taip, – tarė ji, bėgdama iš
paskos. Bet jis dideliais žingsniais
nužirgliojo per lauką ir pradingo kaime.
Ana grįžo prie suolo verkdama dėl
jam sukelto skausmo. Bet niekaip negali
to pasakyti maloniai. Ji myli Paką.
Nieko negali padaryti. Guodėsi, kad
Šonas ilgainiui susiras ką nors kitą.
„Širdys dūžta kasdien, – pamanė ji, – ir
taip pat kasdien gyja. Jis atsigaus.“ Kitas
kelias dienas ji slapstėsi namie, kalbėjo
su Paku telefonu, vengė savo pusbrolių
ir kaimo gyventojų, o šie išgirdę
naujieną kaltino Aną sugriovus Šonui
O’Marai ateitį. Ji nedrįso išeiti iš namų.
Išvažiuodama iš Glengarifo nesidairė
atgal; jei būtų atsigręžusi, būtų išvydusi
blyškų Šono O’Maros veidą, liūdnai
stebintį ją pro miegamojo langą.

Šešis mėnesius Ana gyveno Londone.

Apsistojo Kensingtone, erdviame
Antuano ir Dominikos La Rivjė bute.
Dominika buvo pradedanti romanistė, o
Antuanas jau gan sėkmingai įsitvirtinęs
Sityje. Pakas pasibaisėjo mintimi, kad jo
sužadėtinė gyvendama Londone dirbs, ir
primygtinai pareikalavo, kad ji verčiau
lankytų kursus, tarp jų ir ispanų kalbos.
Bijodama užgauti tėvų išdidumą, Ana
pernelyg drovėjosi jiems tai pranešti,
tad pasakė dirbanti bibliotekoje.
 Apie savo ketinimus Pakas parašė
tėvams. Tėvas savo susirūpinimą
išreiškė jam nebūdingu ilgu laišku. Jis
patarė, jei iki studijų pabaigos Pakas vis
dar jaus tuos pačius jausmus, atsivežti
merginą ir pažiūrėti, kaip ji pritaps.
„Labai greitai suprasi, ar santuoka
nusiseks“, – rašė jis. Motina, Marija
Elena, parašė, kad pasikliauja jo
nuovoka. Ji neabejojo, kad Ana pritaps
Santa Katalinoje ir kad visi ją mylės ne
mažiau nei jis.
Po šešių mėnesių Ana pasakė tėvui,
kad juodu su Paku vis dar myli vienas
kitą ir yra pasiryžę susituokti. Kai
Dermotas pakvietė Paką atvykti į Airiją,
ji pareikalavo, kad Dermotas atvažiuotų
į Londoną. Tėvas suprato, kad ji gėdijasi
savo namų, ir sunerimo dėl jaunųjų
ateities, jei jau dabar vienas kitam nėra
nuoširdūs. Bet važiuoti sutiko.
Dermotas paliko žmoną ir dukterį
vaikštinėti po Haid Parką, o pats tuo
tarpu „Dorčesterio“ viešbutyje susitiko
su Paku Solanasu. Emerė suprato, kad
per tuos šešis mėnesius, praleistus
Londone, jos duktė suaugo. Naujas
nepriklausomas gyvenimas jai davė
naudos. Ji atrodė švytinti, ir iš to, kaip
jie laikėsi susikabinę rankomis ir vienas
kitam šypsojosi, Emerė suprato, kad
pora tikrai laiminga.
 Uždavęs Pakui įprastus klausimus
Dermotas pasakė tikįs, kad Pakas yra
sąžiningas jaunuolis ir gerai pasirūpins
jo dukterimi.
– Viliuosi, kad žinote, į ką
painiojatės, jaunuoli, – sunkia širdimi
tarė jis. – Ji užsispyrusi ir išlepinta. Jei
tėvai gali per daug mylėti savo vaiką,
prisiimame šią kaltę. Su ja nelengva, bet
gyvenimas nebus nuobodus. Žinau, su
jumis gyventi jai seksis geriau nei
Airijoje. Bet jai nebus taip lengva, kaip
ji mano. Teprašau vieno: rūpinkitės ja. Ji
mums labai brangi.
Pakas matė, kad vyro akys sudrėko.
Jis paspaudė Dermotui ranką ir pasakė
turįs vilties, jog Dermotas pats
pamatysiąs jos laimę per jųdviejų
jungtuves Santa Katalinoje.
– Mūsų ten nebus, – tvirtai tarė
Dermotas.
Pakas apstulbo.
– Neatvyksite į savo dukters
vestuves? – pasibaisėjęs paklausė jis.
– Parašysite mums apie jas, –
užsispyręs atsakė Dermotas. Kaip jis
galėjo paaiškinti tokiam moderniam
žmogui kaip Pakas Solanasas, kad bijo
taip toli keliauti, bijo atsidurti svetimoje
šalyje tarp nepažįstamų žmonių,
šnekančių nesuprantama kalba. Negalėjo
paaiškinti, buvo per daug išdidus.
Ana meiliai apkabino abu tėvus.
Apglėbusi mamą suprato, kad ši
sumenko ir tapo laibesnė nei tada, kai
paskutinį kartą matė ją Airijoje prieš
šešis mėnesius. Nepaisydama sielą
draskančio liūdesio, Emerė nusišypsojo.
Gergždžiančiu balsu pasakė dukteriai,
kad myli ją; jai užgniaužė gerklę ir
žodžiai kažkur įstrigo. Iš akių pasruvo
ašaros ir plačiomis srovelėmis riedėjo
pudruotais skruostais, varvėjo nuo
nosies ir smakro. Ji ketino likti rami, bet
staiga, gal paskutinį kartą prieš ilgą
nesimatymą apkabinusi dukterį,
nebeįstengė suvaldyti jausmų. Šluostėsi
įkaitusį veidą nėriniuota nosinaite, jos
virpančioje rankoje plevenančia it baltas
balandis, mėginantis nuskristi.
Dermotas pavydžiai žvelgė į žmoną.
Siaubingai kentėdamas vos įstengė
užgniaužti ašaras ir nuslėpti skausmą. Jis
kiek per smarkiai paplekšnojo Pakui per
nugarą ir truputį per tvirtai paspaudė jam
ranką. Apkabinęs Aną taip karštai ją
priglaudė, kad ši, per smarkiai
suspausta, riktelėjo ir teko ją pernelyg
greitai paleisti iš glėbio.
Ana taip pat verkė. Verkė, nes
prarasdami ją tėvai buvo tokie
nelaimingi. Jai norėjosi perskelti save
pusiau, kad vieną pusę galėtų palikti.
Šalia aukšto įspūdingo Pako jie atrodė
labai silpni ir pažeidžiami. Ji liūdėjo,
kad juodu neatvyks į vestuves, bet
džiaugėsi, kad naujoji jos šeima neturės
progos su jais susipažinti. Nenorėjo, kad
jie žinotų, iš kur ji kilusi, jei kartais
palaikytų ją nepakankamai tinkama. Juto
kaltę, kad leidžia tokiai savanaudiškai
minčiai įsismelkti į galvą, kai sako
tėvams sudie. Tai juos labai užgautų.
Paskutiniu rankos mostu Ana
atsisveikino su praeitimi ir pasveikino
neaiškią ateitį su tokiu pasitikėjimu,
kuris būtų labiau pritikęs pasakos
puslapiams.
 Septintas skyrius

Pirmą kartą išvydusi Santa Kataliną,

Ana iškart galėjo įsivaizduoti savo ateitį
tarp aukštų vešlių medžių kolonijiniame
name ir plačioje, plokščioje lygumoje –
žinojo, kad bus laiminga. Glengarifas
atrodė nutolęs per šviesmečius, o ji pati
per daug jaudinosi, kad turėtų laiko
ilgėtis šeimos ar galvoti apie vargšą
Šoną O’Marą.
 Iš Londono ji išvyko rudeniui
žioruojant auksu, o Buenos Airės buvo
užlietos žiedų, nes Argentinoje metų
laikai priešingi nei Europoje. Oro uostas
sodriai atsidavė drėgme ir prakaitu,
sumišusiu su stipriu pakalnučių kvapu,
sklindančiu nuo vienos iš
bendrakeleivių, ką tik užsukusių į moterų
tualetą atsigaivinti.
Aną ir Paką pasitiko puse lūpų
besišypsantis stambus vyras rudu veidu
ir mažomis blizgančiomis akutėmis. Jis
pasirūpino bagažu ir pro šonines duris
išvedė juos į karštą lapkričio saulėkaitą.
Pakas nė akimirką nepaleido jos rankos,
laikė ją it savininkas, kol laukė iš
aikštelės atvažiuojančio automobilio.
– Estebanai, tai mano sužadėtinė,
senjorita O’Dvajer, – pristatė ją mažam
rudam žmogeliui, kai šis krovė
lagaminus į bagažinę.
Ana Londone pramoko truputį
ispaniškai, tad droviai jam nusišypsojo
ir ištiesė ranką. Estebano ranka buvo
karšta ir lipni, jis paėmė jos ranką ir
tvirtai paspaudė, tuo tarpu į razinas
panašios akys keistai tyrinėjo jos veidą.
Kai ji Pako paklausė, kodėl visi į ją
spokso ir kodėl Estebanas taip smalsiai į
ją pažiūrėjo, jis atsakė, kad taip yra dėl
rudų jos plaukų. Argentinoje labai
nedaug žmonių tokiais rudais plaukais ir
tokia blyškia oda. Važiuojant į Buenos
Aires Ana atrėmė galvą šalia atviro
lango, leisdama vėsiam vėjeliui kedenti
plaukus ir vėduoti įkaitusį veidą.
Anai Buenos Airės padvelkė
senamadišku tingiu žavesiu. Iš pirmo
žvilgsnio jos priminė Europos miestus,
matytus knygelėse su paveikslėliais. Tie
puošnūs mūriniai namai galėjo stovėti ir
Paryžiuje ar Madride. Aikštės
apsodintos plataniniais klevais ir
palmėmis, parkuose liepsnojo žydinčios
gėlės ir krūmai. Jos džiaugsmui, regis,
net betonas buvo pražydęs tūkstančiais
violetinių žiedų, nukritusių nuo vešlių
palisandramedžių. Atmosfera kaitino
kraują. Ant dulkėto grindinio buvo
įsikūrusios mažos kavinukės, čia
tvankioje drėgmėje sėdėjo Buenos Airių
gyventojai, gerdami arbatą ar lošdami
kortomis. Pakas paaiškino, kad kai jų
protėviai devyniolikto amžiaus
pabaigoje iš Europos emigravo į
Argentiną, jie kūrė tokią architektūrą ir
papročius, kurie primintų jiems senąjį
pasaulį ir atitolintų širdį draskantį
nenumaldomą namų ilgesį. Taigi, aiškino
jis, Colón teatras yra kaip La Scala
Milane, Retiro traukinių stotis – kaip
Vaterlo, o plataniniais klevais
apsodintos gatvės primena pietų
Prancūziją.
– Esame beviltiškai nostalgiška tauta,
– tarė jis. – Ir beviltiškai romantiška.
Ji nusijuokė, palinko arčiau ir meiliai
jį pabučiavo.
Ana traukė į save svaigų eukaliptų ir
jazminų aromatą, sklindantį nuo
lapuočiais apaugusių aikščių, ir stebėjo
kasdienio gyvenimo bruzdesį.
Apšiurusiu grindiniu vaikštinėjo
elegantiškos moterys glotniais rudais
veidais ir ilgais blizgančiais plaukais, į
jas begėdiškai spoksojo tingiai
slankiojantys juodbruviai vyrai
tamsiomis akimis. Ji matė šokamą
merginimo baletą: kavinėse prie mažų
staliukų poros laikėsi susikibusios
rankomis arba sėdėjo ant parko suoliukų
bučiuodamosi saulės atokaitoje. Dar nė
viename mieste nebuvo mačiusi tiek
daug besibučiuojančių žmonių.
Bučiavosi visi.
Medžiais apsodintoje Avenida
Libertador automobilis nusileido į
požeminį garažą, kur besišypsanti
tarnaitė pieniško šokolado spalvos veidu
ir gyvomis rudomis akimis stovėjo ir
laukė, norėdama padėti iškrauti bagažą.
Pamačius Paką jos didelės akys paplūdo
ašaromis ir ji meiliai jį apkabino, nors
vos galėjo pasiekti jam krūtinę.
Juokdamasis jis apglėbė jos drūtą kūną
ir atsakydamas suspaudė.
– Senjore Pakai, jūs puikiai atrodote,
– atsikvėpė ji nustebusi akimis
nužiūrinėdama jį nuo kojų iki galvos. –
Europa jums buvo drūčiai naudinga, tik
pažiūrėkite. Ak! – šūktelėjo ji nukreipusi
akis į Aną. – Tai turėtų būti jūsų
sužadėtinė. Visi labai jaudinasi. Miršta
norėdami ją pamatyti. – Ji ištiesė putlią
ranką, Ana sumišusi ją paspaudė. Ji
kalbėjo taip greitai, kad Ana nesuprato
nė žodžio.
– Mi amor, tai mūsų mieloji tarnaitė
Esmeralda. Argi ji ne miela? – tarė jis ir
mirktelėjo. Ana nusišypsojo ir nusekė
paskui jį į liftą. – Buvau dvidešimt
ketverių, kai išvykau, ir ji manęs nematė
dvejus metus. Kaip gali įsivaizduoti, ji
šiek tiek priblokšta.
– Tavo šeimos čia nebus? –
sunerimusi paklausė Ana.
– Žinoma, ne. Šiandien šeštadienis,
mes savaitgalių mieste neleidžiam, –
atsakė jis, lyg tai būtų pats
akivaizdžiausias klausimas. – Tik
pasiimsime, ko mums prireiks kaime.
Visa kita paliksime Esmeraldai.
Butas buvo didelis ir erdvus. Saulėti
langai žvelgė į parką, tankiai priaugusį
lapuočių medžių, po kuriais gaivų
pavasario rytą užsisvajoję įsimylėjėliai
žvelgė vienas kitam į akis, juokėsi ir
bučiavosi. Apačioje, ūksmingoje
gatvėje, aidėjo paukščių ir vaikiškų
balsų klegesys, kažkur netoliese lojo
šuo, jo lojimas buvo garsus,
nesiliaujantis ir nesilpnėjantis. Pakas
palydėjo Aną į nedidelį žydrą kambarį,
dekoruotą būdingu anglišku stiliumi, su
gėlėtomis užuolaidomis, derančiomis su
lovatiese ir kėdės pagalvėle prie
tualetinio staliuko. Pažvelgusi pro langą
už miesto namų stogų ji pamatė
blizgančią rudą upę.
– Tai La Plata, – tarė Pakas
apkabindamas ją iš nugaros ir
žvelgdamas pro petį. – Už upės –
Urugvajus. Ši upė plačiausia pasaulyje.
Štai ten, – parodė jis pro pastatus, – La
Boka, italų įkurtas senasis uosto
kvartalas. Nusivesiu tave tenai, nes italų
restoranai fantastiški, o namai turėtų
pralinksminti, nes išdažyti ryškiomis
šventiškomis spalvomis. Paskui
nusivešiu į San Telmą, senąją miesto
dalį, kur gatvės grįstos akmenimis, o
namai romantiški ir apirę, ir ten šoksiu
su tavimi tango. – Apsalusi Ana
nusišypsojo. Ji žvelgė į miestą, turėsiantį
tapti naujaisiais jos namais, ir pajuto
kūną persmelkiantį jaudulį. –
Vaikščiosime upės pakrante, vadinama
Kostanera, laikysimės susikibę už rankų,
bučiuosimės, o paskui…
– O paskui? – koketiškai nusijuokė ji.
– O paskui parsivesiu tave namo ir
mylėsiuosi su tavim mūsų vedybinėje
lovoje lėtai ir geismingai, – atsakė jis.
Ana nusijuokė krūtininiu balsu
prisimindama tas ilgas bučinių naktis,
kai priešindavosi savo pačios geismui,
grėsmingai užvaldančiam jam lūpomis
liečiant jos odą ir rankomis glamonėjant
po palaidine begėdiškai pabrinkusias
krūtis. Ji atsitraukdavo nuo geismo ir
gėdos paraudusiu veidu, nes mama buvo
mokiusi saugoti save jungtuvių nakčiai.
„Jokia padori mergina neleidžia vyrui
suteršti savo reputacijos“, – sakydavo ji.
Pakas buvo senamadiškas ir kilnus, ir
nors jam maudė strėnas nuo įtampos,
kurią kėlė priešinimasis impulsams eiti
toliau, nei leidžia padorumas, jis gerbė
Anos norą likti skaisčiai. Savo
troškimus jis malšindavo greitai
vaikščiodamas ir energingai
prausdamasis po dušu. „Susituokę
turėsime marias laiko atrasti vienas
kitą“, – pasakė jis.
Ana išsitraukė iš lagamino vasarinius
drabužius, o kitus daiktus paliko
išpakuoti Esmeraldai, kaip buvo nurodęs
Pakas. Marmurinėje vonioje nusiprausė
po dušu ir greitai apsivilko ilgą gėlėtą
suknelę. Kol Pakas kažką veikė savo
kambary, ji valandėlę pavaikštinėjo po
butą, išsidėsčiusį per du aukštus, ir
peržiūrėjo nespalvotas nuotraukas
sidabriniais rėmeliais, iš kurių šypsojosi
jo šeima. Vienoje buvo nufotografuoti
Pako tėvai, Hektoras ir Marija Elena.
Hektoras buvo aukštas ir tamsus,
santūrių juodų akių ir ereliškų bruožų,
kurie suteikė jam didingo vanago
grakštumo. Marija Elena buvo nedidukė
ir šviesi, liūdnų blyškių akių ir
nuoširdžiai, kilniaširdiškai šypsojosi.
Juodu atrodė elegantiški ir išdidūs. Ana
vylėsi jiems patiksianti. Prisiminė tetos
Dorotės perspėjimą, kad jie tikriausiai
norėtų matyti jį susituokusį su savo
„klasės ir kultūros“ moterimi. Londone
ji labai pasitikėjo savimi; dabar mintis,
kad teks įžengti į šį kerintį naują pasaulį,
ją ėmė gąsdinti. Kad ir kokios jos
manieros, teta Dorotė teisi – Ana tebuvo
airė iš nedidelio miestelio, vaikiškai
svajojanti apie prabangą.
Ji išgirdo Paką laiptų aikštelėje
kalbantį su Esmeralda. Paskui jis
nusileido laiptais su savo lagaminu.
– Ar tik tiek pasiimi? – paklausė jis
pamatęs koridoriuje stovinčią Aną,
rankoje spaudžiančią mažą rudą
lagaminėlį. Ji linktelėjo. Vasarinių
drabužių turėjo nedaug. – Gerai, eikime,
– tarė jis gūžtelėjęs pečiais. Ana
nusišypsojo Esmeraldai, kuri padavė jai
pintinę su maistu vežtis į sodybą, ir šiaip
ne taip sumurmėjo Adios, kaip buvo
išmokusi Londone kursuose. Išgirdęs ją
taip sakant, Pakas atsigręžė ir pakėlė
antakį.
– Ištarei kaip čionykštė, – pajuokavo
jis statydamas lagaminus į liftą. –
Šaunuolė!
Pakas turėjo žvilgantį mersedesą,
atgabentą iš Vokietijos. Tai buvo žydras
kabrioletas, garsus jo riaumojimas
atsimušė į garažo sienas Pakui pasukus
raktelį. Ana žvelgė į pro šalį
skriejančias Buenos Aires ir jautėsi it
greitaeigiame kateryje, skrodžiančiame
vandenyną. Gaila, kad dabar jos nemato
bjaurieji pusbroliai. „Pakvaištų iš
pavydo“, – laiminga pamanė. Tėvai
labai ja didžiuotųsi; ir pirmą kartą nuo
tada, kai juos paliko, prieš akis it
burbulai iškilo ašaroti jų veidai. Širdį
suspaudė namų ilgesys, bet paskui jie
išvažiavo į atvirą kelią. Plaukus kedeno
vėjas, o veidą kaitino saulė, tad burbulai
sprogo ir dingo.
Pakas paaiškino turintis tris brolius.
Jis buvo trečias iš eilės. Vyriausiasis,
Migelis, buvo panašus į tėvą: tamsus,
sodriai rudos odos ir rudų akių. Jis buvo
vedęs Čikitą, kuri, anot Pako, jai labai
patiksianti. Paskui buvo Nikas, kuris taip
pat buvo tamsaus gymio kaip ir tėvas,
bet mėlynų akių kaip motina. Jis buvo
vedęs Valeriją, kuri esanti kandi ir ne
tokio švelnaus charakterio kaip Čikita,
bet Pakas buvo įsitikinęs, kad viena kitą
pažinusios jos susidraugaus. Po Pako
gimė Alechandras, jaunėlis brolis; jis
dar nevedęs, bet, regis, labai rimtai
draugauja su mergina vardu Malena,
sprendžiant iš Migelio laiškų, viena
gražiausių Buenos Airėse.
– Nesijaudink, – meiliai patarė Anai
Pakas. – Tiesiog būk savimi, ir jie visi
tave pamils, kaip myliu aš.
 Priblokšta kitokio kraštovaizdžio iš
nuostabos Ana neteko žado. Atsidūrusi
toli nuo drėgnų žalių Airijos kalvų, ji
dairėsi po išdžiūvusią plokščią pampų
žemę. Lyguma, nusėta išsibarsčiusiomis
karvių, o kartais arklių bandomis,
driekėsi lig horizonto it gelsvai ruda jūra
po giedru mėlynu dangum, – spalva buvo
ypatingai graži ir priminė Anai
rugiagėles. Santa Katalina stūksojo kaip
žaliuojančių medžių ir mirguliuojančių
žalių ganyklų oazė ilgo dulkėto kelio
gale. Išgirdusi pažįstamą Pako
automobilio burzgimą, mama išėjo iš
vėsios namo paunksmės pasveikinti jo,
sugrįžusio namo. Ji mūvėjo baltas
klostuotas kelnes, ties kulkšnimis
susegtas sagomis, kurių kirpimas, kaip
Ana netrukus sužinojo, atkartojo
tradicines gaučų kelnes, vadinamas
bombachas, ir baltą palaidinę atviru
kaklu bei atraitotomis rankovėmis.
Juosmenį buvo susijuosusi storu odiniu
diržu, išpuoštu sidabrinėmis monetomis,
kurios gaudė šviesos blyksnius ir
spindėjo. Šviesūs jos plaukai buvo
sušukuoti atgal ir susukti į kuodą ant
sprando, jie atidengė švelnius veido
bruožus ir žydras akis.
Marija Elena su neslepiama meile
apkabino sūnų. Ilgomis elegantiškomis
rankomis suėmė jam veidą ir pažvelgusi
į akis kažką šūktelėjo ispaniškai; Ana
nesuprato, bet žinojo, kad tai džiaugsmo
šūksniai. Paskui pasisuko į Aną, kiek
santūriau priėjo pabučiuoti blyškaus jos
skruosto ir laužyta anglų kalba pasakė,
kad malonu su ja susipažinti. Ana nusekė
paskui juos į vidų, kur kiti šeimos nariai
laukė, kada galės pasveikinti Paką ir
susipažinti su jo sužadėtine.
Kai Ana pamatė vėsią svetainę, pilną
nepažįstamų žmonių, iš siaubo jai
pasidarė silpna. Pastebėjo, kad visos
akys kritiškai ją apžiūrinėja
vertindamos, ar ji ganėtinai tinkama jų
Pakui. Pakas paleido jos ranką ir iškart
buvo pastvertas į glėbį šeimos,
nemačiusios jo dvejus metus. Akimirką,
kuri išgąsdintai Anai pasirodė nejaukiai
ilga, ji pasijuto visiškai viena, it mažas
laivelis, nuneštas į jūrą. Bejėgiškai
dairydamasi apsiblaususiomis akimis ji
stovėjo vienoje vietoje it įbesta,
jausdamasi nerangi ir gerai matoma.
Kaip tik tuomet, kai manė daugiau
neištversianti, prie jos priėjo Migelis ir
ėmėsi supažindinti su šeima. Migelis
buvo mielas ir maloniai jai nusišypsojo.
– Tau tai bus tikras košmaras. Giliai
įkvėpk ir sėkmingai viską įveiksi, – tarė
jis angliškai su tokiu pat žaviu ryškiu
akcentu kaip ir jo brolis, paskui
raminamai uždėjo šiurkštų delną ant
rankos. Nikas ir Alechandras mandagiai
jai nusišypsojo, bet nusigręžusi ji vis dar
juto įsmeigtas jų akis ir girdėjo
aptarinėjant ją ispaniškai, nors,
nepaisant visų lankytų kursų, žodžių ji
vis dar nesuprato. Jie kalbėjo labai
greitai. Ji susigūžė nuo valdingo
Valerijos grožio; ši nesišypsodama
pabučiavo Aną ir pažvelgė į ją
ramiomis, pasitikinčiomis akimis. Anai
palengvėjo, kai Čikita meiliai ją
apkabino ir pasveikino atvykus į šeimą.
– Laiškuose Pakas tiek daug apie
tave rašė. Džiaugiuosi, kad tu čia, –
užsikirsdama tarė ji angliškai ir nuraudo.
Ana jai buvo tokia dėkinga, kad vos
neapsiverkė.
Pamačiusi prie jos besiartinančią
grėsmingą Hektoro figūrą Ana pajuto,
kaip per kojas teka prakaitas, o
skrandyje kažkas ima vartytis. Jis buvo
aukštas ir valdingas, ir ji susigūžė nuo
žadą atimančio jo žavesio. Jis pasilenkė
jos pabučiuoti, ir ji užuodė aromatingą
odekoloną, dar kurį laiką jaučiamą jai
ant odos. Pakas atrodė labai panašus į
tėvą, tokių pačių ereliškų bruožų,
pakumpusia nosimi, tik paveldėjęs
švelnią motinos išraišką ir gymį.
– Norėčiau pasveikinti atvykus į
Santa Kataliną. Į Argentiną. Kaip
suprantu, esi čia pirmą kartą? –
nepriekaištinga anglų kalba tarė jis. Anai
užgniaužė kvapą, ir ji dvejodama
linktelėjo. – Norėčiau pasikalbėti su
sūnumi vienu, ar neprieštarausi, jei
paliksiu tave su savo žmona?
Ana papurtė galvą.
– Žinoma, ne, – atsakė ji dusliai,
trokšdama, kad Pakas parvežtų ją atgal į
Buenos Aires, kur jie būtų vieni. Bet
Pakas laimingas išėjo kartu su tėvu, ir
Ana žinojo, jog jis tikisi, kad ji
susidoros.
– Eime, pasėdėkime lauke, –
maloniai tarė Marija Elena. Susirūpinusi
ji žvelgė, kaip vyras ir sūnus dingsta
prieškambaryje, ir nerimas apniaukė
šviesias jos akis. Ana neturėjo iš ko
rinktis, tik plaukti pasroviui į terasą su
Marija Elena ir jos šeima, į saulės
šviesą, kur bus dar geriau matoma.

– Por Dios, Pakai! – prabilo tėvas

žemu ramiu balsu, nekantriai purtydamas
galvą. – Ji graži, dėl to nėra abejonės,
bet pažiūrėk – ji čia kaip išgąsdintas
triušelis. Ar buvo teisinga ją čionai
atsigabenti?
Pako veidą užliejo raudonis,
mėlynose akyse švystelėjo violetinės
liepsnelės. Jis laukė šio susirėmimo.
Žinojo, kad iš pradžių tėvas nepritars.
 – Tėti, nejau stebiesi, kad ji
išsigandusi? Ji nemoka kalbos, o visi
šeimos nariai tyrinėja, ar ji tinkama. Na,
aš žinau, kas man tinka, ir nesileisiu
niekieno perkalbamas, kad yra kitaip. –
Jis maištingai pažvelgė į tėvą.
– Sūnau, žinau, kad esi įsimylėjęs, ir
tai labai gerai, bet vedybos – nebūtinai
meilė.
– Nekalbėk taip apie mano motiną, –
atšovė Pakas. – Aš vesiu Aną, – pridūrė
tyliu ryžtingu balsu.
– Pakai, ji provincialė, niekada
nebuvo išvažiavusi iš Airijos. Argi jos
atžvilgiu teisinga įkurdinti ją mūsų
pasaulio vidury? Kaip, tavo manymu, ji
susidoros?
– Susidoros, nes aš padėsiu jai
susidoroti. Nes tu padėsi jai susidoroti,
– karštai tarė Pakas. – Nes liepsi
visiems kitiems šeimos nariams elgtis
taip, kad ji pasijustų laukiama.
– To nepakanka. Gyvename
konservatyvioje visuomenėje – ją
vertins visi. Argentinoje tiek daug gražių
merginų, kodėl negalėjai pasirinkti
vienos iš jų? – Hektoras susierzinęs
pakėlė rankas. – Tavo broliams pavyko
šioje šalyje rasti tinkamas poras, kodėl
negali tu?
 – Aš myliu Aną, nes ji kitokia. Ji
paprasta, ji provincialė ir ne mūsų
klasės. Tai ką? Myliu ją tokią, kokia yra,
o ją pažinęs pamilsi ir tu. Leiskite jai
truputį atsipalaiduoti. Kai užmirš savo
baimę, suprasite, kodėl taip ją myliu.
Pakas įsmeigė į tėvą įdėmų žvilgsnį;
kalbant apie Aną jo akys sušvelnėjo.
Hektoro dantys buvo sukąsti, smakras
ryžtingai atkištas. Jis lėtai papurtė galvą
ir nenuleisdamas akių nuo sūnaus veido
įkvėpė pro plačias šnerves.
– Gerai, – nusileido jis. – Negaliu
sutrukdyti tau jos vesti. Bet viliuosi, kad
žinai, ką darai, nes aš tikrai nė velnio
nežinau.
 – Duok jai laiko, tėti, – tarė Pakas,
dėkingas, kad tėvas nusileido. Per savo
gyvenimą, kiek Pakas pažinojo tėvą, dar
nė karto neprisiminė jo nusileidžiant.
– Dabar esi vyras ir pakankamai
suaugęs pats priimti sprendimus, –
šiurkščiai tarė Hektoras. – Tai tavo
gyvenimas. Viliuosi, kad nebūsiu teisus.
– Tikrai nebūsi. Žinau, ko noriu, –
atsakė jam Pakas. Hektoras linktelėjo,
paskui tvirtai apkabino sūnų ir
pabučiavo į drėgną skruostą, kaip buvo
įprasta ginčui pasibaigus.
– Eime, prisidėkime prie kitų, – tarė
Hektoras, ir abu patraukė prie durų.
Anai iškart patiko Čikita ir Migelis,
priėmę ją į šeimą su besąlygiška meile.
– Nesijaudink dėl Valerijos, – tarė
Čikita aprodydama Anai estancia. –
Pažinusi ji tave pamėgs. Visi vylėsi, kad
Pakas ves argentinietę. Matai, dabar visi
sukrėsti. Pakas pareiškė, kad tuokiasi, o
tavęs niekas dar nebuvo matęs. Kai
įsikursite, tu čia būsi laiminga.
Čikita parodė Anai rančas – tankiai
pastatytas žemas baltas trobeles, kuriose
gyveno gaučai – ir polo aikštę,
atgyjančią vasaros mėnesiais, kai
vaikinai nieko daugiau ir neveikia, tik
žaidžia, o jei nežaidžia, tai kalba apie
žaidimą. Nusivedė į teniso aikštelę,
įrengtą tarp vešlių drėgnų platanų ir
eukaliptų, ir prie vaiskaus baseino ant
dirbtinės kalvos, nuo kurios buvo matyti
platus žole apžėlęs laukas, pilnas
atrajojančių žalų karvių.
Greitai Ana ėmė pratintis su Čikita
kalbėti ispaniškai. Čikita paaiškino jai
gramatinius skirtumus tarp Ispanijoje
vartojamos ispanų kalbos, kurios Ana
mokėsi Londone, ir argentiniečių ispanų
kalbos. Ji kantriai klausė, kaip Ana
nervingai užsikirsdama rezga sakinius.
Kitomis savaitės dienomis Ana ir
Pakas gyveno Buenos Airėse su jo
tėvais, ir nors iš pradžių valgant
tvyrodavo įtampa, kartu su Anos ispanų
kalbos įgūdžiais gerėjo ir kiek įtempti
jos santykiai su Hektoru bei Marija
Elena. Per šiuos kelis mėnesius iki
vestuvių Ana mažai kalbėdavo apie savo
nuogąstavimus jausdama, kad Pakas
nori, jog ji prisitaikytų ir susitvarkytų
pati. Jis pradėjo dirbti kartu su tėvu, o
Ana leisdavo dienas studijuodama
ispanų kalbą ir lankydama meno
istorijos kursus. Ją gąsdino savaitgaliai,
kai visa šeima susirinkdavo sodyboje, –
labiausiai dėl priešiškumo, sklindančio
iš Valerijos.
Šalia Valerijos ji jausdavosi
niekinga. Vilkinti nepriekaištingomis
vasarinėmis suknelėmis, ilgų tamsių
plaukų ir aristokratiškų bruožų Valerija
Anai keldavo nevisavertiškumo jausmą,
nuo kurio imdavo mausti skrandį. Ji
sėdėdavo su draugėmis besikuždančiame
pulkelyje prie baseino, ir Ana žinodavo,
kad kalbama apie ją. Jos rūkydavo
cigaretes ir stebėdavo ją it gauja gražių,
žvilgančių panterų, tingiai stebinčių
baukščią stirną ir džiūgaujančių, kai ši
suklumpa. Ana su kartėliu prisimindavo
pusbrolius Airijoje ir klausdavo savęs,
kas geriau. Glengarife ji bent būtų
galėjusi pabėgti į kalvas, čia ji neturėjo
kur pasislėpti. Pakui negalėjo
pasipasakoti, nes norėjo, kad šis manytų,
jog ji pritampa, nenorėjo verkšlenti ir
Čikitai, kuri tapo tikra jos drauge ir
sąjungininke. Ana buvo įpratusi nuolat
slėpti jausmus, o kartą tėvas jai patarė
nuo žmonių slėpti ir savo silpnybes, nes
jie gali jomis pasinaudoti. Šiuo atveju
jis tikrai būtų teisus, ir ji nenorėjo nė
vienam suteikti malonumo ir rodyti, kaip
jai nesiseka.
– Ji nė kiek ne geresnė už Evą Peron!
– piktai tarė Valerija, kai Nikas
papriekaištavo jai dėl tokio
nedraugiškumo. – Išsišokėlė, mėginanti
palypėti socialiniais laipteliais
ištekėdama už jūsų šeimos atstovo.
Nejau nesupranti?
 – Ji myli Paką, tą tikrai matau, –
šiurkščiai atsakė jis, gindamas brolio
pasirinkimą.
– Vyrai tokie kvaili, kai reikia
perprasti moteris. Hektoras ir Marija
Elena tai mato, tikrai žinau, – atkakliai
tvirtino ji.
Tuo metu Peronas buvo valdžios
viršūnėje. Gyventojus jis pavertė
visiškais vergais. Kariškių remiamas
kontroliavo spaudą, radiją ir
universitetus. Niekas nedrįso nukrypti
nuo partijos linijos. Nors jam būtų
pakakę populiarumo įvesti demokratiją,
jam labiau patiko viešpatauti pasitelkus
karišką tikslumą ir absoliučią valdžią.
Žinoma, kitaminčiams koncentracijos
stovyklų nebuvo ir užsienio spaudos
atstovai galėjo visiškai laisvai lankytis
šalyje, vis dėlto po Perono valdomos
Argentinos paviršiumi kunkuliavo
požeminė baimės srovė. Eva, milijonų
rėmėjų vadinama Evita, savo padėtimi ir
valdžia naudojosi it šiuolaikinis Robinas
Hudas, ir jos biuro laukiamasis
tiesiogine prasme virpėjo nuo eilėse
laukiančių žmonių, prašančių malonių:
naujo namo, pensijos, darbo. Jas Evita
suteikdavo tarsi mostelėjusi burtų
lazdele. Palengvinti vargšų gyvenimą,
kurį pati kadaise patyrė, ji laikė savo
asmenine misija ir juto didžiulį
malonumą paprasčiausiai paimdama iš
turtingųjų ir atiduodama savo
descamisados – pats Peronas nukalė šį
terminą, pažodžiui reiškiantį
„bemarškiniai“. Daugelis turtingųjų,
nuogąstaudami, kad Perono diktatūra
prives prie komunizmo, tuo laiku visai
išvyko iš šalies.
– Taip, – piktai tarė Valerija, – Ana
visai kaip Eva Peron. Socialiai
ambicinga, o tu ir tavo šeima leisite jai
pasiekti savo tikslą.
Nikas pasikrapštė galvą ir nutarė,
kad jos argumentai tokie absurdiški, jog
suteiks jiems per daug garbės, jei ims
apie tai diskutuoti.
 – Duok merginai galimybę, – tarė jis.
– Įlįsk į jos kailį ir tuomet, manau, būsi
truputį malonesnė.
Valerija prikando apatinę lūpą
stebėdamasi, kodėl vyrai tokie beviltiški
ir neįžvelgia, kas slepiasi po gražių
moterų išore. Visai kaip Chuanas
Peronas.

Lemiama valanda išmušė vieną popietę,

kai visa šeima tysojo ant karštų grindinio
akmenų aplink baseiną, šildydamiesi
nuostabioje saulėje ir gerdami vaisių
sultis, tarnaičių žydromis uniformomis
be paliovos nešamas iš Hektoro namo.
Ana sėdėjo su Čikita ir Marija Elena
pavėsyje, kai vienas Migelio draugas,
Diegas Braunas, apsvaigintas keltiško
Pako sužadėtinės grožio, nepajėgė
atsispirti nepaflirtavęs su ja visų
akivaizdoje.
– Anna, por qué no te bañás? –
paklausė jis iš baseino vildamasis, kad
ji šoks į vandenį ir kurį laiką su juo
paplaukios. Ana kuo puikiausiai suprato
klausimą. „Ana, kodėl nesimaudai?“ Bet
buvo tokia susijaudinusi, juto, kad visi
laukia jos atsakymo, tad susipainiojo ir
atsakymą išvertė pažodžiui iš anglų
kalbos.
– Porque estoy caliente, – tarė ji
norėdama pasakyti, kad nenori plaukioti
šaltame vandeny, nes jai nėra karšta. Jos
nuostabai, visi prapliupo juoktis. Jie taip
smarkiai juokėsi, kad laikėsi susigriebę
už pilvų. Ana bejėgiškai pažvelgė į
Čikitą, kuri užkrečiamai kikendama
paaiškino, ką Ana pasakiusi.
– Manau, teisingas vertimas būtų
„kadangi esu geidulinga“. – Tada Čikita
vėl prapliupo juoktis su visa šeima ir
draugais.
Ana pagalvojo, ką pasakiusi, ir staiga
Čikitos juokas jai pačiai ėmė kutenti
pilvą, tad ji taip pat linksmai
nusikvatojo. Visi kartu juokėsi, ir pirmą
kartą Ana pasijuto giminės dalimi. Ji
atsistojo ir savo ryškiu airišku akcentu
pareiškė, kad jai nė motais, daranti ar
nedaranti gramatinių klaidų, bet verčiau
išsimaudysianti ir kiek atvėsianti.
Nuo to meto ji išmoko pasijuokti iš
savęs ir suprato, kad tik humoro jausmu
privers juos save pamilti. Vyrai liovėsi
tyliai žavėtis ja iš tolo ir ėmė erzinti dėl
prastos ispanų kalbos, o merginos pajuto
pareigą pagelbėti jai susidoroti ne tik su
kalba, bet ir su vyrais. Jos pamokė, kad
Lotynų Amerikos vyrai su moterimis
bendrauja taip pasitikėdami savimi ir
taip begėdiškai, kad jai teks pasisaugoti;
net ištekėjusi ji nebus saugi. Vis tiek bus
mėginama su ja flirtuoti. Būdama
europietė ir dar graži, ji turės būti dukart
atsargesnė. Europietės moterys jiems it
raudonas audeklas buliams, sakė jos, nes
turi lengvo elgesio moterų reputaciją.
Bet Anai niekada nebuvo sunku ištarti
ne, o įgijus pasitikėjimo vėl ėmė reikštis
tvirtas jos charakteris ir tas pažįstamas
užgaidumas.
Kai pro rūką, kuris tebuvo baimė ir
kalbos barjero uždėti pančiai, ėmė
ryškėti Anos charakteris, Valerija
suprato, kad Ana nėra nei silpna, nei
beviltiška, kaip iš pradžių buvo įtarusi.
Tiesą sakant, ji turėjo tvirtą it plienas
charakterį ir angies liežuvį, net jei
ispaniškai kalbėjo užsikirsdama. Ji
šiurkščiai atsikirsdavo, o kartą per
pietus net atvirai paprieštaravo Hektorui
visos šeimos akivaizdoje ir, Pakui
pergalingai stebint, laimėjo ginčą. Jei
Ana ir negavo visų savo naujosios
šeimos narių meilės iki jungtuvių, tai
bent pelnė jų pagarbą.

Sutuoktuvės įvyko Santa Katalinos

vasaros soduose po žydru it vandenynas
dangumi. Apsupta trijų šimtų
nepažįstamų žmonių, Ana Melodija
O’Dvajer spindėjo po ją dengiančiu
šydu, nusagstytu mažomis gėlytėmis ir
žvyneliais. Įsikibusi garbingajam
Hektorui Solanasui į ranką ir žengdama
tarp eilių ji pasijuto iš tiesų patekusi į
pasakų knygų puslapius, kuriuos
sklaidydavo būdama maža. To ji
nusipelnė savo didžiuliu ryžtu ir
asmenybės jėga. Visi žiūrėjo į ją
linksėdami vieni kitiems, aiškindami,
kokia ji nepaprasta būtybė. Jautėsi graži
ir mylima. Ji nusimetė išsigandusios
mergaitės odą, su kuria prieš tris
mėnesius atvyko į Argentiną, ir išniro it
plaštakė, kokia visad žinojo tapsianti.
Prisiekdama savo princui ji tikėjo, kad
pasakos kaip ši tikrai baigiasi laimingai.
Juodu nužingsniuos palydėti saulės ir
gyvens ilgai ir laimingai.
Jungtuvių rytą ji gavo telegramą nuo
saviškių. Joje buvo parašyta: MŪSŲ
BRANGIAUSIOJI ANA MELODIJA
TAŠKAS SU DIDŽIAUSIA MEILE
LINKIME TAU BŪSIMOS LAIMĖS
TAŠKAS TAVO MYLINTYS TĖVAI
TETA DOROTĖ TAŠKAS LABAI
TAVĘS ILGIMĖS TAŠKAS.
Enkarnasijonai pinant jai į plaukus
jazminus, Ana perskaitė telegramą,
paskui sulankstė ir padėjo šalin kartu su
senuoju savo gyvenimu.
Jųdviejų vestuvių naktis buvo tokia
švelni ir jaudinanti, kokios ji ir vylėsi.
Pagaliau likus vieniems po tamsos
skraiste, ji leido savo vyrui ją atrasti.
Virpėdama leidosi nurengiama, o jis
bučiavo kiekvieną jam atskleidžiamą
kūno lopinėlį. Mėgavosi tyru jos odos
blyškumu, mirguliuojančiu mėnesienos
prieblandoje, kuri tviskančiais
spinduliais skverbėsi pro užuolaidų
tarpus. Mėgavosi jos smalsumu ir
džiaugsmu, kai ji pasidavė ir leido
tyrinėti anksčiau draustas vieteles. Su
kiekviena glamone, su kiekvienu
prisilietimu Ana iš tiesų juto, kad
susijungia jų sielos ir jos jausmas Pakui
siejasi su kitu pasauliu, esančiu už
fizinio pasaulio ribų. Ji jautėsi Dievo
palaiminta.
Iš pradžių ji visai nesiilgėjo nei savo
šeimos, nei šalies. Tiesą sakant, jos
gyvenimas staiga tapo daug įdomesnis.
Kaip Pako Solanaso žmona, ji galėjo
turėti viską, ko panorėjo, o su vardu
atėjo ir pagarba. Naujoji padėtis savo
ryškumu nustelbė varganos jos praeities
šešėlius. Jai patiko naujo buto Buenos
Airėse šeimininkės vaidmuo, patiko
sklandyti po didelius, nuostabiai
dekoruotus kambarius ir visuomet būti
dėmesio centre. Visus žavėjo silpni jos
mėginimai kalbėti ispaniškai ir
paprastumas; jei ją priėmė Solanasai, tai
priims ir Porteños – Buenos Airių
žmonės. Kaip užsienietė, ji žadino
smalsumą ir beveik viskas jai buvo
atleistina. Pakas labai didžiavosi savo
žmona. Ji buvo kitokia nei visi kiti šiame
griežtų socialinių principų mieste.
Bet vis dėlto vedybinio gyvenimo
pradžioje ji darė klaidų. Nebuvo pratusi
prie tarnų, tad elgėsi su jais
nemandagiai, manydama, kad šitaip
aukštuomenė elgiasi su jiems dirbančiais
žmonėmis. Norėjo, kad žmonės manytų,
jog ji užaugusi namuose su tarnaitėmis,
bet klydo; jos elgesys su tarnais žeidė
naująją šeimą. Pirmuosius kelis
mėnesius Pakas dėjosi to nepastebįs,
vylėsi, kad ji išmoks stebėdama svaines.
Bet pagaliau prireikė pasivesti ją į šalį
ir švelniai paprašyti su tarnais elgtis
pagarbiau. Negalėjo jai papasakoti, kaip
Anchelina, jų virėja, nusiminusi išdygo
prie jo kabineto durų grąžydama rankas
ir sakydama, kad nė vienas Solanasas
niekada su ja taip nekalbėjęs kaip
senjora Ana. Ana įsižeidė ir kelias
dienas pyko. Pakas kantriai mėgino
praskaidrinti jai ūpą. Šios nuotaikos
nebuvo būdingos tai Anai Melodijai,
kurią jis pamilo Londone.
Ana staiga susivokė pinigų turinti
daugiau nei grafas Montekristas.
Mėgindama parodyti, kad ji – ne
mergina iš mažo pietinės Airijos
miestelio, ir norėdama išsklaidyti
liūdesį ji klajojo Avenida Florida
ieškodama kokio nors ypatingo drabužio
vilkėti per šešuro gimtadienio vakarienę.
Kampe, kur Avenida Santa Fe kerta
Avenida Florida, nedidelėje brangių
moteriškų drabužių parduotuvėje ji
aptiko labai žavingą suknelę. Pardavėja
buvo labai paslaugi ir kaip dovaną dar
pridėjo buteliuką kvepalų. Ana buvo
patenkinta ir vėl pasijuto pakylėta, kaip
tada, kai pirmą kartą atsidūrė Buenos
Airėse.
Bet vos tą vakarą Hektoro ir Marijos
Elenos bute ji įėjo į kambarį ir pamatė,
kuo vilki kitos moterys, sutriko suvokusi,
kad pasirinko netinkamai. Visų akys
nukrypo į ją, o šypsenos slėpė
nepritarimą, kurio mandagumas neleido
parodyti. Ji išsirinko suknelę, kuri šiai
santūriai elegantiškai progai buvo per
daug atvira ir įmantri. Lyg to būtų
negana, prie jos priėjo Hektoras. Juodi
jo plaukai, vos žilstelėję ties
smilkiniais, ir aukštas stotas varė jai
siaubą. Užtemdęs ją baugiu šešėliu
pasiūlė jai šaliką.
– Nenoriu, kad sušaltum, – maloniai
tarė jis. – Marija Elena nemėgsta
prišildyti namo, nuo šilumos jai skauda
galvą.
Tramdydama ašaras ji padėkojo ir,
kiek leido orumas, kuo greičiau ištuštino
taurę vyno. Vėliau Pakas ją nuramino,
kad nors ir netinkamai apsitaisiusi, vis
tiek ji buvo pati gražiausia moteris
kambaryje.
Ligi to laiko, kai 1951 metų žiemą
gimė Rafaelis Fransiskas Solanasas
(švelniai vadinamas Rafa), Ana jau buvo
beveik suradusi savo vietą. Čikita, dabar
jos svainė, vesdavosi ją apsipirkti, ir
Ana pradėjo rodytis žmonėms
elegantiškiausiais iš Paryžiaus
atgabentais drabužiais. Visi nepaprastai
žavėjosi, kad ji pagimdė berniuką. Jis
buvo šviesaus gymio ir toks baltutis, kad
priminė rubuilę albinosę beždžionėlę.
Bet Anai jis atrodė brangesnis už viską.
Pakas sėdėjo prie jos ligoninės lovos
ir kalbėjo, kiek daug ji suteikusi jam
laimės. Paėmė jos liauną ranką ir labai
švelniai pabučiavo, paskui ant vieno
piršto užmovė amžinybės žiedą,
nusagstytą deimantais ir rubinais.
– Ana Melodía, dovanojai man sūnų.
Labai didžiuojuosi gražiąja savo žmona,
– tarė jis vildamasis, kad vaikas padės
jai apsiprasti ir užpildys dienas kuo nors
prasmingu, ne vien pirkiniais.
Marija Elena dovanojo jai
smaragdais nusagstytą auksinį
medalioną, kadaise priklausiusį jos
motinai, o Hektoras žvilgtelėjo į kūdikį
ir pasakė, kad šis atrodo kaip motina,
bet plyšauja galingai kaip tikras
Solanasas.
 Kai Ana paskambino motinai į
Airiją, beveik per visą pokalbį Emerė
verkė. Dabar labiausiai už viską ji
troško būti su dukterimi, ir jai plyšo
širdis žinant, kad gal niekad nepamatys
vaikaičio. Ragelį perėmė teta Dorotė,
išvertė, ką sesuo buvo bandžiusi
pasakyti, ir perdavė dukterėčios žodžius
visiems, susirinkusiems mažoje
svetainėje.
Dermotas norėjo žinoti, ar ji laiminga
ir ar ja gerai rūpinamasi. Jis trumpai
šnektelėjo su Paku, o šis pasakė, kad
visa jo šeima labai myli Aną. Padėjęs
telefono ragelį Dermotas buvo daugiau
nei patenkintas, bet teta Dorotė neatrodė
įtikinta.
– Jei paklaustumėt manęs, sakyčiau,
ji pasikeitusi, – padėdama mezginį
paslaptingai tarė.
– Ką turi omeny? – Emerė vis dar
ašarojo.
– Man ji atrodė pakankamai
laiminga, – sugergždė Dermotas.
– Na, taip, ji atrodė pakankamai
laiminga, nors kiek pasimokiusi, –
mąsliai tarė teta Dorotė. – Taip, taip,
būtent tas žodis – pasimokiusi. Argentina
Anai Melodijai aiškiai labai naudinga.
Ana turėjo viską, ko troško iš gyvenimo,
išskyrus viena, kas nuolat menkino jos
savigarbą. Kad ir kaip atsidėjusi ji
stebėjo ir mėgdžiojo aplinkinius, regis,
niekuomet neįstengė atsikratyti
socialinio nevisavertiškumo jausmo.
Vėlų rugsėjį, kai pavasaris padengė
pampas aukštomis vešliomis žolėmis ir
laukinėmis gėlėmis, Ana susidūrė su dar
viena kliūtimi, įkalusia pleištą tarp jos ir
trokštamo bendrumo jausmo – žirgais.
Ana nemėgo žirgų; tiesą sakant, buvo
jiems alergiška. Dauguma kitų gyvūnų jai
patiko: išdykę vizcachas, dideli
graužikai, panašūs į kiškius, prirausę
urvų visoje lygumoje, gato montés, arba
laukinės katės, kurias dažnai
pastebėdavo grakščiai slankiojančias
krūmuose, ir šarvuočiai, žavintys savo
juokingu pavidalu. Vieno jų šarvą
Hektoras naudojo kaip objet ant savo
kabineto stalo, ir ją tai labai slėgė. Bet
greitai Ana suprato, kad Santa
Katalinoje gyvenimas sukasi apie polo
žaidimą. Jodinėjo visi; krašte, kur vieną
estancia su kita jungė keliai, ne ką
geresni už lauko keliukus, ar tiesiog
takai per aukštos žolės pievas,
automobiliai nebuvo naudojami.
Gyvenimas Santa Katalinoje buvo
labai visuomeniškas; kitose rančose
nuolat būdavo geriama arbata ar valgomi
dideli ant atviros ugnies kepti kepsniai –
asados. Anai tekdavo sunkvežimiuku
ilgai važiuoti aplinkui, kai tuo tarpu visi
kiti tiesiog užšokdavo ant žirgų ir
tučtuojau nušuoliuodavo į vietą.
Pokalbiuose vyravo polo tema: su
kitomis estancias žaidžiamos rungtynės,
handikapai, poniai, įranga. Daugumą
vakarų vyrai praleisdavo žaisdami. Tai
buvo pramoga. Moterys su vaikais
sėdėdavo ant žolės ir stebėdavo vyrus
bei sūnus, šuoliuojančius po lauką
pirmyn ir atgal. Bet dėl ko? Kad tarp
dviejų stulpų įmuštų kamuolį. Vargu ar
pastangos to vertos, gižiai galvojo Ana.
Kai matydavo mažus, vos vaikščioti
pramokusius vaikučius, prie šoninių
linijų žaidžiančius su miniatiūrinėmis
maletomis, ji nusiminusi vartydavo akis.
Nuo polo niekur negalėjai pabėgti.
1954 metų rudenį gimė Agustinas
Pakas Solanasas. Priešingai nei brolis,
jis buvo tamsus ir plaukuotas. Pakas
sakė, kad kūdikis atrodo visai kaip
senelis Solanasas. Šįkart jis žmonai
padovanojo žiedą, nusagstytą deimantais
ir safyrais. Bet į jų santykius įsismelkė
anksčiau nepastebėtas šaltukas.
Ana gyveno vien tik dviem savo
sūnumis. Nors jiems prižiūrėti turėjo
Soledadą, jauną Enkarnasijonos
dukterėčią, vaikais rūpintis jai labiau
patiko pačiai. Sūnums ji buvo reikalinga,
jie buvo nuo jos priklausomi. Jiems ji
buvo viskas ir jų meilė buvo
besąlygiška. Į ją motina atsakė aklu
atsidavimu. Kuo daugiau švelnumo rodė
sūnums, tuo labiau nuo jos tolo vyras, ir
pagaliau Pakas priminė tik miglotą
personažą apie vaikų kambarį
besisukančio gyvenimo fone. Regis, jis
vis daugiau laiko leido be jos, iš darbo
vakarais dažniausiai grįždavo labai
vėlai, o iš ryto išvažiuodavo jai dar
neatsikėlus. Savaitgaliais Santa
Katalinoje juodu kalbėdavosi mandagiai
– šaltumas it prerijų puma nepastebimai
įsėlino į jų santykius. Ana klausdavo
savęs, kur dingo tas džiaugsmas ir
juokas. Kuo virto jų žaidimai? Dabar
atrodė, kad juodu kalbasi tik apie
vaikus.
Pakas niekam nedrįso prisipažinti,
kad jis tikriausiai suklydo. Kad galbūt
per daug pareikalavo iš Anos – pritapti
svetimoje kultūroje. Matė, kaip Ana
Melodía, kurią jis pamilo, palengva
dingsta už šalto išorinio blizgesio
moters, bandančios būti tuo, kuo nėra.
Bejėgiškai žiūrėjo, kaip jos nežabota
prigimtis ir maištinga nepriklausomybė
virsta niaurumu ir irzlumu. Į viską ji
reagavo kaip į puolimą. Regis, stengėsi
atrasti save, bet viskas baigdavosi tik
mėginimais pamėgdžioti aplinkinius,
norint tapti tokia kaip jie. Dėl
rafinuotumo, kuris it netinkamas drabužis
laisvai karojo ant jos, ji paaukojo tas
unikalias savybes, kurios Pakui kadaise
atrodė tokios mielos. Jis žinojo, kad jai
nesvetima didelė aistra, bet kad ir kaip
stengėsi bučiniais nuvyti jos santūrumą,
naktiniai jų susitikimai virto tik
susitikimais, niekuo daugiau. Nors
mielai būtų aptaręs savo rūpesčius su
motina, buvo per daug išdidus pripažinti,
kad jam gal reikėjo palikti Aną Melodiją
O’Dvajer tose smogo gaubiamose
Londono gatvėse ir apsaugoti juos abu
nuo šio liūdesio.
 Kai 1956 metų rudenį į šį pasaulį
klykdama atėjo Sofija Emerė Solanas,
šaltukas jau buvo virtęs šalčiu. Pakas ir
Ana beveik nebesikalbėdavo. Marija
Elena spėliojo, ar dėl to nebus kaltas jos
atsiskyrimas nuo saviškių, tad pasiūlė
Pakui atskraidinti jos tėvus į Santa
Kataliną, padaryti Anai staigmeną. Iš
pradžių Pakas priešinosi; nežinojo, ar
veikdamas Anai už nugaros ją
pradžiugintų. Bet Marija Elena buvo
tvirta ir ryžtinga.
– Jei nori išsaugoti santuoką, turi
mažiau galvoti ir daugiau veikti, –
griežtai tarė ji.
 Pakas nusileido ir paskambino
Dermotui į Airiją pranešti apie savo
ketinimus. Jis rūpestingai rinko žodžius,
nenorėdamas užgauti senojo vyriškio
išdidumo. Dermotas ir Emerė dėkingi
priėmė šią dovaną. Teta Dorotė įsižeidė,
kad nebuvo pakviesta.
– Emere Melodija, įsidėmėk
kiekvieną smulkmeną, kitaip su tavimi
nebekalbėsiu! – linksmai perspėjo ji
slėpdama nusivylimą.
Dermotas niekada nebuvo nuvykęs
toliau Braitono, o Emerė bijojo skristi,
nors buvo raminama, kad Swissair –
labai gera oro transporto bendrovė. Bet
pagalvojus, kad pamatys savo mylimą
Aną Melodiją ir pirmą kartą susitiks su
vaikaičiais, nuogąstavimai išsisklaidė.
Kaip buvo žadėta, bilietai atkeliavo ir
jie leidosi į sunkią keturiasdešimties
valandų kelionę iš Londono į Buenos
Aires, sustojant Ženevoje, Dakare,
Resifėje, Rio de Žaneire ir
Montevidėjuje. Nors Ženevos oro uoste
pasiklydo ir vos nepavėlavo į lėktuvą,
kelionę jie ištvėrė.
Kai Ana su dviejų savaičių Sofija,
kietai suvystyta į dramblio kaulo spalvos
nėrinių šaliką, grįžo į Santa Kataliną,
terasoje rado laukiančius
apsiašarojusius ir išvargusius tėvus. Ji
padavė kūdikį susijaudinusiai Soledadai
ir iškart rankomis abu apglėbė.
Šešiamečiam Rafaeliui ir mažajam
Agustinui jie atvežė dovanų, taip pat
seną Emerės nuotraukų albumą Anai.
Pakas ir jo šeima taktiškai paliko juos
vienus porai valandų, per kurias jie be
atokvėpio kalbėjosi, nesigėdydami verkė
ir juokėsi, kaip moka juoktis tiktai airiai.
Dermotas leptelėjo, kad Ana
Melodija susikūrusi puikų gyvenimą, o
Emerė nuoširdžiai žavėdamasi
apžiūrinėjo jos namų spintas ir
kambarius.
– Brangioji, jei dabar tave pamatytų
teta Dorotė, ji tavimi taip didžiuotųsi.
Tau tikrai pasisekė.
 Kai duktė švelniai pasiteiravo apie
Šoną O’Marą, Emerė įgavo drąsos. Ji
pasakys tetai Dorotei, kad jos mergaitė
ne tokia savanaudė, kaip ji maniusi, ir ne
tokia jau beširdė. Emerė papasakojo
dukteriai, kad jis vedęs ir išvažiavęs
gyventi į Dubliną. Iš jo tėvų pasakojimo
ji supratusi, kad jam sekasi gerai. Dabar
dvejojanti, bet, regis, prisiminusi kažką
pasakojant, kad jis susilaukęs dukters, o
gal sūnaus, tuo nebuvo įsitikinusi, bet vis
tiek turįs vaiką. Ana ilgesingai
nusišypsojo ir pasakė, kad džiaugiasi jo
laime.
Ir Emerė, ir Dermotas beprotiškai
pamilo vaikus, o šie tučtuojau pajuto
seneliams simpatiją. Vis dėlto atslūgus
pradiniam jauduliui, kad jie čia, Ana
ėmė gailėtis, kad jos tėvai tokie
provincialūs. Abu vilkėjo geriausiais
sekmadieniniais drabužiais – drovi pora
svetimo kraštovaizdžio fone. Marija
Elena pakvietė Emerę ir Aną arbatos
prie savo namų prieš ūžiantį laužą, nes
nusileidus saulei darėsi vėsoka, o
Hektoras, įsisodinęs Dermotą į dviejų
žvilgančių ponių traukiamą carro,
aprodė ūkį. Vakarienės prie jų prisijungė
visa šeima, ir kai Dermotas išmaukė
porą taurelių gero airiško viskio, jam
atsirišo liežuvis: sutirštindamas spalvas
pasakojo istorijas apie gyvenimą
Airijoje ir Aną trikdančius pasakojimus
apie jos vaikystę. Jo plaukai, atvažiavus
tvarkingai sušukuoti, dabar išdriko
žilomis garbanomis, skruostai nuo
linksmumo spindėjo. Kai po vakarienės,
Marijai Elenai pritariant pianinu, jis
užtraukė „Danny Boy“, Ana pasigailėjo,
kad jie apskritai čia atvažiavo.
Po keturių savaičių Ana apkabino
motiną atsisveikindama. Negalėjo žinoti,
kad niekada nebepamatys švelnaus jos
veido. Emerė tą žinojo. Kartais žmogus
jaučia tuos dalykus, o Emerė Melodija iš
senelės buvo paveldėjusi stiprią
nuojautą. Po dvejų metų ji mirė.
 Ana liūdėjo matydama juos
išvažiuojančius, bet nesigailėjo. Prabėgę
metai susilpnino jų ryšius; ji jautėsi
pasikeitusi, pamačiusi pasaulio, o tėvai
nė kiek nebuvo pasistūmėję į priekį.
Nors džiaugėsi juos pamačiusi, kartu
pasijuto jais nusivylusi. Ji buvo
prisistačiusi kaip ponia, o dabar
neabejojo, kad vyro šeima laikys ją tuo,
kuo ji yra iš tiesų. Bet Pakas ir jo tėvai
labai pamilo Emerę, jos švelnią airišką
prigimtį bei kerinčią šypseną ir
susižavėjo jos ekscentrišku tėvu. Šešėlis
tūnojo ir plėtėsi tik Anos galvoje, ir
pagaliau kilo grėsmė, kad jis sunaikins
meilę.
Praėjus dar dvejiems metams Pako
švarko kišenėje aptikusi viešbučio
sąskaitą Ana staiga suvokė, kur dingo jo
meilė, ir kaltę dėl visų savo atskirties ir
nevisavertiškumo jausmų suvertė jo
išdavystei. Ji nepasivargino paklausti
savęs, kas jį ten nuvedė.
 Aštuntas skyrius

Santa Katalina, 1972-ųjų vasaris

– Marija, nejau gali pakęsti, kai tau

liepiama ką nors pamėgti? – sudejavo
Sofija, nusispirdama teniso batelius ir
sėsdama ant žolės šalia pusseserės.
– Ką tuo nori pasakyti? – paklausė ši.
– Na, toji Eva. Mama sako, kad
turėsiu ja rūpintis ir būti jai maloni.
Nepakenčiu tokių pareigų.
– Ji viešės tik dešimt dienų.
– Dešimt dienų – per ilgai.
– Girdėjau, ji labai daili.
– Hm. – Sofija jau šiaušėsi nuo
minties apie varžovę. Pastaraisiais
mėnesiais tik ir tegirdėjo, kokia Eva
graži. Vylėsi, kad tėvai, norėdami būti
malonūs, perdeda. – Vis tiek nesuprantu,
kodėl mama turi kviesti ją čia pabūti.
– O kodėl ji ją pakvietė?
– Eva – jų draugų iš Čilės duktė.
– Ar ir jie atvažiuoja?
– Ne, tai ir yra blogiausia – dar
didesnė atsakomybė.
 – Aš tau padėsiu. Gal ji visai miela,
gal mes visos susidraugausime.
Nenusiteik taip pesimistiškai, –
nusijuokė Marija, spėliodama, kas kelia
Sofijai nerimą. – Kiek jai metų?
– Mūsų amžiaus, penkiolika ar
šešiolika. Neprisimenu.
– Kada ji atvažiuoja?
– Rytoj.
– Galim ją kartu pasitikti.
Svarbiausia, kad ji nebūtų nuobodi.
Sofija vylėsi, kad ji bus nuobodi –
nuobodi ir negraži. Gal galėtų palikti ją
Marijai ir jiedvi susidraugautų. Marija
tokia nuolaidi, nėra jokios priežasties,
kodėl negalėtų išvaduoti Sofijos nuo
šios pareigos ir vietoj jos užimti Evą.
„Nes Marija – būtent tokia mergina, –
pralinksmėjusi pamanė Sofija. – Ji
visuomet stengiasi įtikti.“ Staiga būsima
savaitė pasirodė ne tokia jau niūri.
Palikusi Mariją ir Evą linksmintis, laiką
ji galės leisti su Sančiu.
Kitą rytą Sofija, jos brolis ir
pusbroliai šnekučiavosi gulėdami aukšto
platano pavėsyje ir klausydami Neilo
Daimondo balso, sklindančio per atvirus
svetainės langus, kai privažiavo
blizgantis automobilis. Visi nuščiuvo ir
sužiuro į vairuotoją Chasintą, kuris
išlipo, priėjo prie užpakalinių durelių ir
jas atidarė. Jo veidas buvo įraudęs, jis
šypsojosi. Kai iš automobilio išlipo
gražioji Eva, plati jo šypsena ir
virpantys išpūsti skruostai nustojo
stebinti. Sofiją persmelkė baisus
pavydas. Ji dirstelėjo į vaikinus, staiga
pakilusius it gauja prerijų šunų.
– Puta madre! – sušuko Agustinas.
– Dios, tik pažiūrėkit į tuos plaukus!
– sušnypštė Fernandas.
– Dar neteko matyti kumelaitės
dailesnėmis kojomis, – po nosimi
sumurmėjo Santis.
– Ak, dėl Dievo meilės, vaikinai,
įtraukite liežuvius. Jos plaukai šviesūs –
bet juk yra daugybė merginų šviesiais
plaukais, – stodamasi piktai kirto Sofija.
– Nusišluostyk burną, Agustinai, tau
varva seilės, – pridūrė ir nužingsniavo
prie automobilio.
Ana, kuri su Čikita ir Valerija sėdėjo
terasoje, per žolę prisiartino prie
atvykėlės, baikščiai stovinčios prie
užhipnotizuoto Chasinto.
– Eva, – kreipėsi ji prisiartinusi. –
Kaip gyvuoji?
Eva nusklendė prie jos. Ji ne
žingsniavo, ne vaikščiojo – ji sklandė.
Ilgi šviesūs jos plaukai buvo palaidi ir
krito aplink prakaulų veidą, rėmino
dideles žydras akis, nervingai
mirkčiojančias tankiomis tamsiomis
blakstienomis.
 Sofija žūtbūtinai ieškojo šios
būtybės, išdygusios prieš ją it kauke
prisidengęs demonas, pasiruošęs pavogti
Santį, trūkumų, bet ji buvo tobula. Ko
gero, Sofija dar nebuvo regėjusi
dailesnės merginos. Ji matė, kaip mama
šiltai apkabina Evą, klausinėja apie
tėvus ir liepia Chasintui nunešti jos
lagaminą į laisvą kambarį.
– Eva, tai Sofija, – tarė Ana, alkūne
stumtelėdama dukterį į priekį. Sofija
pabučiavo ją ir užuodė gaivų citrinų
kvapo odekoloną.
Eva buvo aukštesnė už Sofiją ir labai
laiba. Ji atrodė gerokai vyresnė nei
penkiolikos. Jai droviai šypsantis
skruostai nurausdavo, paskui raudonis
kiek atslūgdavo ir išsiliedavo po visą
veidą. Nuraudusi Eva atrodė dar
dailesnė, akys tapdavo dar žydresnės,
įžvalgesnės.
Sofija išlemeno Hola ir leido mamai
nusivesti viešnią į terasą. Nenoromis
nusekė iš paskos. Ji žvilgtelėjo į
vaikinus, vis dar spoksančius iš savo
irštvos. Bet jie žiūrėjo ne į ją, o į Evą.
Kiekvienas įsivaizdavo, ką jaustų, jei ji
priklausytų jam.
Eva taip pat matė jų tylų įvertinimą;
eidama per terasą juto ją sekančias akis.
Pati į juos dirstelėti nedrįso. Atsisėdo ir
sukryžiavo kojas jausdama, kaip
prakaituoja pakinkliai ir šlaunys.
Sofija tyliai sėdėjo šalia motinos,
Čikitos ir Valerijos, kurios it pulkelis
susižavėjusių mokinukių kovojo dėl
Evos dėmesio. Kažin, ar jos pastebėtų,
jei Sofija tiesiog dingtų? Niekam nerūpi,
kalba ji ar ne, į ją jos net nežiūri. Lyg ji
būtų koks šešėlis.
Nešina padėklu su šaldyta citrinų
arbata ir stiklinėmis į lauką išėjo
Soledada, ji papilstė gėrimo. Priėjusi
prie Sofijos klausiamai suraukė antakius.
Sofija blausiai nusišypsojo. Soledada
kaipmat perprato jos šypseną. Ji
išsiviepė, lyg sakytų: „Senjorita Sofija,
savo nelaimei, esate per daug išlepinta.“
Sofija gurkštelėjo arbatos, pasiliko
burnoje ledo kubelį ir nekantriai
makaluodama čiulpė. Evos akys sugavo
Sofijos žvilgsnį ir ji, regis, nusišypsojo.
Sofija nedrąsiai atsakė jai šypsena, bet
buvo pasiryžusi jos nepamėgti. Ji
pažvelgė į vaikinus, neramiai
subruzdusius po medžiu ir nevykusiai
bandančius paslėpti, kad negali nuleisti
nuo Evos akių. Paskui Santis atsistojo,
lyg priimdamas iššūkį mostelėjo kitiems
ir kupinas pasitikėjimo nudrožė prie
terasoje sėdinčių moterų.
Čikita jam pamojo prisidėti prie jų.
 – Eva, tai mano sūnus Santjagas, –
išdidžiai tarė ji žiūrėdama, kaip
gražuolis sūnus lenkiasi pabučiuoti jų
nepaprastos viešnios, paskui prisitraukia
kėdę. Ji nusišypsojo pastebėjusi, kaip
žydrose it tanzanitai Evos akyse
blykstelėjo susidomėjimas ir ji droviai
nusuko žvilgsnį.
– Tu iš Čilės? – paklausė jis ir
plačiai išsišiepė, visu grožiu
parodydamas Evai savo plačią burną ir
didelius baltus dantis. Sofija užvertė
akis į viršų. „Ir jis, kvailys, įsimylėjo“,
– piktai pamanė ji.
– Taip, iš Čilės, – atsakė Eva šilkiniu
čilietišku akcentu.
 – Iš Santjago?
– Taip.
– Na, sveika atvykusi į Santa
Kataliną. Jodinėji?
– Taip. Mėgstu arklius, – linksmai
atsakė ji.
– Tuomet, jei nori, galime raiti
apžiūrėti ūkį, – pasiūlė jis. Sofija jau
buvo pasirengusi nusiskandinti iš
sielvarto, o Santis ištiesė ranką į jos
stiklinę su citrinų arbata ir, paėmęs iš
jos rankos, pakėlė ir gurkštelėjo. Tai,
kad jis taip natūraliai pasinaudojo jos
stikline, parodys Evai, jog Santis
priklauso jai. Sofija vylėsi, kad Eva tai
pastebėjo.
 Tuomet Santis atsilošė; užsikėlė
kulkšnį ant kelio ir pasidėjęs stiklinę ant
šlaunies ėmė tingiai ją sukioti. Jie ir
toliau kalbėjo apie žirgus, jos tėvų
vasarnamį Kačagvos paplūdimyje,
vasaros miglas, ilgai, lig vidurdienio,
tvyrančias virš pakrantės. Jiems
besišnekučiuojant Sofija pasilenkė
stiklinės. Imdama ranka prisilietė prie
Sančio, paskui išbaigė arbatos likučius.
Bet Santis jos beveik nepastebėjo.
Regis, negalėjo nuo hipnotizuojančios
Evos atitraukti žvilgsnio, o ši sėdėjo ir
žaviai jam šypsojosi.
Pastebėję, kaip lengvai tarp moterų
įsitaisė Santis, kiti vaikinai sukaupė
drąsą ir patraukė artyn. Eva išvydo, kaip
grupelė įdegusių alkanų plėšrūnų išlenda
iš pavėsio į saulę, ir jos blyškios lūpos
neramiai suvirpėjo. Bet vaikinams
artinantis prie terasos iššniukštinėti, kas
juos taip domina, Santis jai solidariai
išsišiepė, ir ji dėkinga jam taip pat
nusišypsojo.
Iš medžių tankmės su Pančitu ir
mažuoju Horacijumi išlindo Marija, iš
už kampo pasirodė Pakas su Migeliu,
Niku ir Alechandru, čia pat už jų ėjo
Malena su dviem savo dukterimis –
Martina ir Vanesa. Greitai Eva buvo
pristatyta beveik visiems estancia
gyventojams; regis, net šunys norėjo
šildytis jos spinduliuose ir romiai
tupinėjo aplink jos kėdę. Vaikinai norėjo
su ja miegoti, merginos troško būti kaip
ji, visi kartu jie apibėrė ją klausimais ir
mėgino laimėti jos prielankumą. Sofija
sutramdė žiovulį ir jau ketino nerti į šalį,
kai iš svetainės atkrypavo senelis
O’Dvajeris.
– Kas ta tarp mūsų atsiradusi jauna
gražuolė? – paklausė jis, įsmeigęs
žvilgsnį į žaviąją Evą.
– Tėti, tai Eva Aliarkon. Ji atvyko
savaitei iš Čilės, – angliškai atsakė Ana,
skubiai mėgindama įvertinti, ar jis
neišgėręs.
 – Na, Eva, ar kalbi angliškai? –
gergždžiančiu balsu paklausė jis,
sukiodamasis aplink ją it didelis drugys,
masinamas gražaus žiedo.
– Šiek tiek, – atsakė ji su ryškiu
akcentu.
– Dėl jo nesijaudink, – ispaniškai
tarė Ana. – Jis čia gyvena tik trylika
metų.
– Ir nemoka nė žodžio ispaniškai, –
įsiterpė Agustinas, norėdamas, kad Eva
jį pastebėtų. – Nekreipk į jį dėmesio,
kaip nekreipiame mes. – Jis nusijuokė ir
apsidžiaugė pamatęs, kad ji šypsosi
supratusi jo pokštą.
 – Gal tu ir nekreipi, – piktai tarė
Sofija. – Bet aš visuomet jo paisau.
Santis pažvelgė į ją ir susiraukė lyg
norėdamas paklausti, kodėl ji taip
prastai nusiteikusi, bet ji nusuko akis ir
nusišypsojo seneliui.
– Sakai, iš Čilės? – tęsė pokalbį
Dermotas, imdamas kėdę iš jo ketinimus
atspėjusios Soledados ir versdamas
visus pasislinkti į šalį, kad pats galėtų
prisėsti greta Evos. Visiems teko
perstumti kėdes, ir kol Dermotui pavyko
įsisprausti į nedidelį padarytą tarpelį,
buvo girdėti kėdžių brūžavimas į
plyteles. Ana pavargusi papurtė galvą.
Sofija linksmai nusišypsojo.
„Pažiūrėkime, kaip jai pavyks susidoroti
su seneliu“, – džiugiai pagalvojo ji.
– Ką jūs Čilėje veikiate? – paklausė
jis. – Šaunuolė, – sumurmėjo Soledadai,
atnešusiai jam stiklinį bokalą citrinų
gėrimo su ledu. – Tikriausiai jame nėra
nieko man netikėto, ką? – pridūrė jis
uostydamas gėrimą.
Nesuprasdama, ką jis pasakė
angliškai, Soledada grįžo vidun.
– Na, mes jodinėjame pakrante, –
nuoširdžiai atsakė Eva.
– Žirgais, ar ne? – pritariamai
palinksėjo Dermotas. – Ir mes Airijoje
jodinėjame žirgais. O ką jūs Čilėje
darote, ko mes nedarome Airijoje?
 – Gal „šaudom“ per slenksčius, –
tarė ji ir mandagiai nusišypsojo.
– Šaudot kiškučius? – nenugirdo
senis.
– Taip, mūsų slenksčiai greičiausi
pasaulyje, – išdidžiai pridūrė ji.
– Kaip Dievą myliu, jei jau
greičiausi pasaulyje, tai turėtų būti labai
greiti, – jis sukrizeno.
– Jie ne tik greiti, bet ir labai
pavojingi.
– Ir pavojingi. Kandžiojasi?
– Nesupratau? – paklausė ji
bejėgiškai žvelgdama į Sofiją, o ši
nutarė neskubėti jai pagelbėti kaip kiti
pataikaujantys namiškiai ir tik gūžtelėjo
pečiais.
– Ar niekas dar nė vieno nenušovė? –
paklausė jis.
– Žinot, per juos „šaudo“ visą laiką.
– Tai Čilėje, matyt, ne per geriausi
šauliai, arba tie kiškiai laksto kaip
žaibas, – tarė jis ir garsiai nusijuokė. –
Kiškis, kuris skuodžia kaip žaibas, tegu
mane griausmas…
– Atleiskite, nesupratau?
– Airijoje kiškiai riebūs ir lėti – per
daug morkų, tad į juos lengva pataikyti.
Norėčiau išmėginti ranką šaudydamas
jūsų greituosius kiškius.
 Sofija nebegalėjo sulaikyti juoko. Ji
prapliupo kvatoti ir juokėsi, kol iš akių
ištryško ašaros ir pakibo jai ant
blakstienų.
– Seneli, ji kalba apie slenksčius,
žinai, tas sraunias upes, kuriomis žmonės
guminiais plaustais leidžiasi žemyn. Ne
kiškius! – žiopčiojo ji, o kai visi kiti
suprato juoką, jie taip pat ėmė kvatoti.
Eva sukikeno ir nuraudo. Droviai
dirstelėjusi į Santį pamatė, kad šis į ją
žiūri.
Po pietų Ana pasiūlė Sofijai ir
Marijai nusivesti Evą prie baseino
pagulėti saulėje. Pirmiausia Sofija ir
Marija palydėjo ją į kambarį išsikrauti
daiktų. Mergina džiaugėsi savo
kambariu. Jis buvo didelis ir šviesus, su
dviem aukštais atlapais langais, kurie
vėrėsi į obelų ir slyvų sodą. Karštyje
tvyrojo jazminų ir gardenijų kvapas,
oras buvo pritvinkęs jų svaiginančio
aromato. Kambaryje stovėjo dvi
viengulės lovos, uždengtos mėlynos ir
baltos spalvų gėlėtais užtiesalais,
iškvėpintais levandomis, ir dailus
medinis tualetinis staliukas, kad ji turėtų
kur išdėlioti savo šepečius ir
odekolonus. Greta buvo vonios
kambarys su gilia emaliuota vonia
chromuotu čiaupu, atgabenta net iš
Paryžiaus.
 – Koks gražus kambarys, – atsiduso
ji atidarydama lagaminą.
– Man patinka tavo akcentas, –
prabilo susižavėjusi Marija. – Man
patinka, kaip čiliečiai kalba ispaniškai,
– labai subtiliai, tiesa, Sofija? –
Pusseserė abejingai linktelėjo.
– Dėkui, Marija, – atsakė Eva. –
Žinai, aš pirmą kartą pampose. Buenos
Airėse lankiausi daugybę kartų, bet
niekad nebuvau atvykusi į estancia. Čia
tikrai gražu.
– Kaip tau patinka mūsų pusbroliai?
– paklausė Sofija, atsidrėbdama lovoje
ir sukryžiuodama kojas.
– Jie žavūs, – nekaltai atsakė Eva.
 – Ne, noriu paklausti, kaip jie tau
patinka? Tu jiems visiems patikai – gali
rinktis.
– Sofija, tu man meilikauji. Nemanau,
kad jiems patikau, tiesiog aš naujokė, ir
tiek. O dėl susižavėjimo – vargiai
turėjau laiko į juos įsižiūrėti.
– Na, jiems užteko laiko įsižiūrėti į
tave, – tarė Sofija nenuleisdama nuo
Evos akių.
– Sofija, palik ją ramybėje; vargšelė,
ji ką tik atvažiavo, – įsiterpė Marija. –
Na, greičiau vilkis maudymosi
kostiumėlį, aš čia mirštu iš karščio.
Saulėje prie baseino it liūtų būrelis
jau tysojo vaikinai, laukdami, kada išvys
Evą su maudymosi kostiumėliu.
Prisimerkę nuo saulės, įkaitusiais kūnais
ir tankiai kvėpuodami jie stebėjo
medžius. Laukti ilgai neteko. Merginoms
artinantis jie vienas kitam šnipštelėjo
keletą nepadorių pastabų, paskui
apsimetė esą abejingi ir šnekantys apie
polą. Eva droviai nusimetė šortus ir
išsirangė iš sportinių marškinėlių,
atidengdama moterišką kūną didelėmis
putliomis krūtimis, plokščiu pilvuku,
apvaliais klubais ir glotnia ruda oda. Ji
juto įžūliai ją nurenginėjančius
žvilgsnius ir virpančiais pirštais palietė
savo kostiumėlį, norėdama įsitikinti, ar
jis vis dar čia. Sofija numetė žemėn savo
drabužius ir nudrožė prie gulimųjų
kėdžių įprastu anties žingsniu – kiek
atkišusi užpakalį ir įtraukusi pilvą,
pėdas pasukusi į išorę. Santis gulėjo ant
gretimos kėdės – tyliai, kantrus ir
išdidus stebėjo Evą kaip vyras, žinantis,
kad jo trokštama moteris galiausiai ateis
pas jį. Sofija pastebėjo jo veido išraišką
ir apmaudžiai atkišo apatinę lūpą.
– Ar tau nereikia aliejumi patepti
nugaros? – iš vandens šūktelėjo
Agustinas.
– Tik ne šaltomis šlapiomis
rankomis, – nusijuokė Eva. Dabar,
susidraugavusi su merginomis, ji
pasijuto kiek tvirčiau.
 – Nepasikliauk Agustinu, – tarė
Fernandas. – Jei nori, kad kas nors tau
aliejumi išteptų nugarą, pats
patikimiausias esu aš. – Visi nusijuokė.
– Ačiū, man ir taip gerai.
– Štai, Eva, imk mano kėdę, –
keldamasis tarė Santis. Sofija pastebėjo,
kad Marija buvo užėmusi kėdę iš kitos
pusės.
– Ne, tikrai… – prabilo ji.
– Man vis tiek per karšta, –
nenusileido jis. – Čia tik trys kėdės.
Vėliau iš namelio atnešiu daugiau.
– Na, jei taip nori, – tarė ji tvarkingai
tiesdama rankšluostį ir guldama ant
gulimosios kėdės. Santis atsisėdo šalia
ant grindinio akmenų ir ėmė šnekučiuotis
su ja, lyg juodu jau seniai vienas kitą
pažinotų. Jis lengvai bendraudavo su
moterimis, ir šis bruožas jas traukė.
Priešingai nei kiti, jis pelnydavo jų
pasitikėjimą. Sofija juto, kaip iš
skrandžio it tulžis kyla pavydas.
Tamsiais akiniais prisidengusi akis ji
išsitiesė prieš saulę ant nugaros ir
pamėgino nekreipti į juos dėmesio.
Fernandas matė, kaip brolis
šnekučiuojasi su šviesiaplauke atvykėle,
ir vylėsi, kad šis jai nepatiks. Ką tokio
turi Santis, kad visos merginos juo
žavisi? Vylėsi, kad ji pastebės jo
raišumą ir tai ją atbaidys. „Jei būčiau
mergina, mane tai atbaidytų“, –
pagiežingai pamanė jis. Nutarė palaukti
baseine. „Vis tiek kada nors jai
pasidarys karšta ir ji eis paplaukioti, –
galvojo jis, – o tada aš jau būsiu
pasirengęs.“
Rafaelis buvo praradęs
susidomėjimą ir, žurnalu prisidengęs
saulės nudegintą veidą, užmigo
pavėsyje. Agustinas truputį panardė –
jam gerai sekėsi nardyti – ir ore
apsivertė per galvą. Ji nusišypsojo. Jis
padarė jai įspūdį, dėl to nėra jokios
abejonės. Bet dabar jos dėmesį visiškai
užvaldė Santis, irgi trokštantis užmegzti
draugystę, tad Agustinas tarė sau, kad
jam, kaip ir Fernandui, tiesiog teks
palaukti savo valandos ir plaukioti it
rykliui, kol ji nuspręs bent kojos pirštelį
įkišti į vandenį. Anchelis, Nikitas ir
Sebastianas įvertino varžovus ir suprato,
kad žengti į areną beprasmiška, – jiems
šansų nėra. Tad jie išsmuko padaužyti
kamuoliuko į teniso aikštelę, nuo kaitros
mirguliuojančią it krosnis už vielinės
tvoros.
Kai karštis tapo nebepakeliamas, Eva
prikalbino Sofiją ir Mariją paplaukioti
kartu su ja; rykliai atrodė pernelyg
grėsmingi, tad viena lipti į vandenį
nedrįso. Evai atsistojus, tingi baseino
atmosfera pagyvėjo lyg pūstelėjus
lediniam vėjeliui, pažadinusiam visus iš
siestos. Agustinas staiga vėl ėmė
nardyti, Fernandas ilgais grybšniais
pūškavo baseinu pirmyn ir atgal, tenisą
žaidę Sebastianas, Nikitas ir Anchelis
grįžo atvėsti, o Santis atsisėdo ant krašto
ir nuleido į vandenį kojas. Tik Rafaelis
tebeknarkė pavėsyje savo kvėpavimu
sklaidydamas žurnalo lapus. Sofija
šiaušėsi kamputyje, o Marija su Eva
mėgino paplaukioti banguojančiame
neramiame vandenyje.
– Kas tau yra? – paklausė Santis,
murkteldamas į vandenį ir plaukdamas
prie nelaimingos Sofijos, kiūtančios
kampe.
 – Nieko, – gindamasi atšovė ji.
– Pažįstu tave, – tarė jis ir
nusišypsojo.
– Ne, nepažįsti.
– Ak, manau, pažįstu. Pavydi, nes
niekas į tave nekreipia dėmesio. – Jo
žalios akys linksmai žybtelėjo. – Stebiu
tave visą dieną.
– Kvailystės. Aš prastai jaučiuosi.
– Čiofi. Esi išpaikinta melagė, bet
visuomet būsi mano mylimiausia
pusseserė.
– Dėkui, – tarė ji, pasijutusi šiek tiek
geriau.
– Negali visuomet būti dėmesio
centre. Leisk ir kitiems pasireikšti.
 – Klausyk, yra visiškai ne taip. Aš
tikrai nekaip jaučiuosi. Vis tas karštis.
Gal eisiu prigulti į pavėsį, – be ūpo tarė
ji vildamasi, kad jis eis su ja.
– Kaip nori, – atsakė jis ir nusisuko
pažiūrėti, kaip Eva it grakšti gulbė
plaukioja tarp sujudusių juokingų ančių.

Tą naktį visos trys mergaitės nusprendė

miegoti kartu. Soledada atnešė į Evos
kambarį sudedamąją lovelę ir paliepė
Sofijai, kaip šeimininkei, miegoti joje.
„Kaip visada, – apmaudžiai pamanė ji, –
o aš nė nenorėjau miegoti viename
kambaryje su ja.“ Bet joms
besišnekučiuojant blyškioje
mėnesienoje, pro didelius atvirus langus
besiliejančioje kartu su maloniais
rasotos pampos kvapais, jos nuotaika
pasitaisė ir netikėtai Eva ėmė jai patikti.
– Man grįžtant į namą Agustinas
iššoko iš už medžio ir bloškė mane prie
kamieno, – kikeno Eva. – Buvo taip
nesmagu.
– Negaliu patikėti! – sušuko Sofija,
nustebinta brolio begėdiškumo. – Ir ką
jis darė?
– Prispaudė prie medžio ir pasakė
mane įsimylėjęs.
– Visi jie įsimylėjo! – nusijuokė
Marija. – Saugokis, greitai visoje Santa
Katalinoje neliks nė vieno saugaus
medžio.
– Ar jis tave pabučiavo? – viltingai
paklausė Sofija, bet žinojo, kad Eva
niekada nesusižavės keistuoliu Agustinu.
– Mėgino.
– O Dieve, kaip nesmagu, – atsiduso
Sofija.
– Paskui, kai žaidėme tenisą, jis man
paduodavo kamuoliuką tik po to, kai jį
pabučiuodavo.
– O varge.
– Sofija, neturėčiau tau šito pasakoti,
juk jis – tavo brolis.
– Deja. Marijos broliai šaunesni nei
mano.
 – Taip, Santis labai patrauklus, – tarė
Eva ir jos akys sužibo karščiu,
perliejusiu jauną jos kūną.
– Santis? – Sofijai apmirė širdis.
– Taip, Santis.
– Tas šlubčiojantis aukštas
šviesiaplaukis?
– Taip, tas šlubčiojantis, – pakartojo
ji. – Jis gražus ir mielas, o raišumas
suteikia jam dar daugiau žavesio.
Sofija vos neapsiverkė. „Negali
geisti mano Sančio!“ – suklykė ji
mintyse. Paskui nusiramino ir
apsisprendė. Ji privalo suregzti planą,
sugalvoti būdą, kaip sukliudyti romanui,
neabejotinai įsiplieksiančiam, jei ji
dabar, iš pat pradžių, jo nenuslopins. Ji
privalo sutrukdyti šiai gražiai gundytojai
suleisti savo ilgus rausvus nagučius į
Santį. „Apmaudu, nes ji jau pradėjo man
patikti“, – pagalvojo Sofija, vydama šią
mintį iš galvos.
 Devintas skyrius

Kitas tris dienas Sofija stengėsi tapti

geriausia Evos drauge ir patikėtine.
Mama išgyrė ją už itin didelį svetingumą
ir didvyriškas pastangas šiltai priimti
jaunąją viešnią. Visur jos ėjo kartu, ir
Sofijai nereikėjo šniukštinėti, ką Eva
veikia su Sančiu, nes, pajutusi
pasitikėjimą, mergina viską išklodavo
pati.
 Staiga vaikinai pradėjo šokinėti ir
apie Sofiją; į ją jie žvelgė kaip į bilietą,
leisiantį prisiartinti prie Evos. Sofija
džiaugėsi dėmesiu. Pagaliau pastebėta, ji
drąsiai atliko savo vaidmenį. Deja, Evos
nedomino nei Agustinas, nei Fernandas,
nei kiti vaikinai; ją beviltiškai traukė
Santis. Sofijai ji smulkiai pasakodavo
kiekvieną jo žingsnį. Jis pajodinėjo su ja
po lygumas. Sofija atsisakė joti kartu,
susigalvojusi nevykusią dingstį, esą
turinti padėti seneliui perstatyti baldus
jo kambaryje. Paskui jis paprašė būti
partnere žaidžiant tenisą. Eva
prisipažino, kad kas kartą jį išvydus jai
linksta keliai, bet kol kas Santis nebuvo
pasakęs nieko, kas galėtų byloti, jog
jaučiąs jai ką nors daugiau nei
draugiškumą.
– Nesijaudink, – kalbėjo Sofija. –
Santis – mano pusbrolis, esu jam
artimesnė nei kiti. Jis man pasakoja
viską, net tai, ko nepasakoja Marijai.
Išklausinėsiu jį apie tave, žinoma,
nepastebimai, o paskui pasakysiu tau. Jei
nori, kad taip padaryčiau, nesakyk
Marijai, ji nemoka saugoti paslapčių, –
melavo ji.
– Gerai, bet būk atsargi. Nenoriu
atrodyti kvailė.
– Neatrodysi kvailė, – laiminga
patikino Sofija.
 Vėliau ji pasistengė likti viena su
Sančiu. Aikštelėje prieš savo namą jis
tobulino golfo smūgį. Sofija paliko
Mariją ir Evą kalbėtis terasoje su
tetomis ir mama, o pati su užduotimi
nudrožė prie jo.
– Puikus mostas, Santi, – tarė ji, kai
jis aukštai į orą pasiuntė kamuoliuką.
– Ačiū, Čiofi.
– Buvai labai malonus Evai, paėmei
jodinėti, aprodei ūkį.
– Ji miela mergina, – tarė jis,
dėdamas ant žolės kitą kamuoliuką.
– Dar ir kaip. Ji nuostabi ir graži.
Tiesą sakant, nemanau, kad esu mačiusi
gražesnę merginą.
 – Ji tikrai graži, – išsiblaškęs tarė jis,
labiau susitelkęs į savo mostą nei į
pokalbį su dviveide pussesere.
– Žinai, kas jai iš tiesų patinka? –
tyliai paklausė ji, rinkdama žodžius
atsargiai it gyvatė, aukštoje žolėje
tykanti aukos.
– Kas? – paklausė jis, nuleisdamas
lazdą ir įbedęs į ją tiesų žvilgsnį.
– Agustinas.
– Agustinas? – nusišaipė jis.
– Taip.
– Juokauji, ar ne?
– Kodėl? Jis labai patrauklus –
tamsiaplaukis.
 – Sofija, aš tavim netikiu, – tarė jis ir
nekantriai purtydamas galvą patenkintas
išsišiepė.
– Na, aną vakarą jis ją pabučiavo. Ji
nenori, kad kas nors žinotų.
– Jis ją pabučiavo. Tai jau tikrai!
– Prisiekiu, tik neužsimink, ji mane
užmuš. Dabar mes tokios geros draugės,
nenoriu sugadinti draugystės. Bet pažįsti
mane – negaliu nuo tavęs nieko slėpti.
– Dėkui, Čiofi, – kandžiai tarė jis.
Paskui užsimojęs lazda trenkė įtūžęs ir
nepataikė į kamuoliuką. – Mierda!
– Santi, nepataikei! Tau nebūdinga.
Kas atsitiko? Juk nesi jos įsimylėjęs,
tiesa? – paklausė ji ir žaisdama plaukų
sruoga. Prisidengdama ja lūpas mėgino
paslėpti šypseną.
– Žinoma, ne. Dabar eik šalin,
blaškai mano dėmesį, – tarė jis
baigdamas pokalbį.
– Gerai. Pasimatysim vėliau.
Piktdžiugiškai šypsodama ji
nužingsniavo išdidžia anties eisena.
Santis negalėjo patikėti, kad gražuolė
Eva galėtų susižavėti Agustinu. Buvo
suglumęs ir įtūžęs. Agustinas! Tai tiesiog
neįmanoma. Jis prisimerkė ir pažvelgė į
terasą, kur ant žolės sukryžiavusi kojas
sėdėjo Sofija su Marija ir Eva, jų galvos
buvo suglaustos lyg trijų sąmokslą
rezgančių raganų. „Ką ji sumanė?“ –
pagalvojo jis puikiai žinodamas, kad ja
pasitikėti negalima.
– Bijau, kad jis neišsidavė. Labai
slepia savo kortas, – kiek vėliau tarė
Sofija, jiedviem su Eva vaišinantis prie
bufeto. – Tavo vietoje tiesiog laukčiau,
kad žengtų pirmas. Daugiau nieko
negaliu patarti. Savaime suprantama,
jam nepatiktų, jei pirmoji iniciatyvos
imtųsi moteris. Juk žinai tuos vyrus.
– Na, bent jau nepasakė, kad jam
nepatinku, – viltingai tarė Eva.
– Ne, nesakė, kad jam nepatinki, –
tiesą pasakė Sofija.
– Dėkui, Sofija, tu tikra draugė. –
Eva pabučiavo jai į skruostą. Sofiją
pervėrė kaltės jausmas, bet jis tuoj pat
dingo ir ji godžiai kibo į sultingą lomo.
Per kitas kelias dienas Sofija matė
Evą, plevenančią po Santa Kataliną it
Snieguolę su seiles varvinančiais
nykštukais – Fernandu, Agustinu,
Sebastianu, Nikitu ir Ancheliu. Jai
palengvėjo pastebėjus, kad po jųdviejų
pokalbio Sančio susidomėjimas išblėso.
Jis Evą beveik ignoravo. Net Eva
liovėsi apie jį kalbėjusi, lyg būtų
supratusi, kad kova pralaimėta. Sofija
džiaugėsi pergale.

Evos atostogos artėjo prie pabaigos, ir

Sofija ėmė ją matyti vis rečiau. Ištisomis
valandomis ji dingdavo raita ant žirgo
arba važiuodavo į miestą su Čikita.
Dabar ji jau žinojo, kas kur yra, ir
susirasdavo pramogų pati. Sofija buvo
patenkinta. Jos planas išdegė. Ne tik
atbaidė Evą nuo Sančio, bet net kažkaip
išsisuko nuo prievolės visą savaitę ją
užimti. Būtų buvę dar geriau, jei Santis
nebūtų tapęs lygiai taip pat sunkiai
pagaunamas. Bet jis tvirtino laiką
leidžiąs kaimyninėje estancia, daužąs
polo kamuolį. Sofija manė, kad jis
pyksta, kam ji pranešusi blogą žinią apie
slaptą Evos romaną su Agustinu. Jis tuoj
atsigaus, manė ji vydama mintis šalin.
 Paskutinė Evos diena prabėgo prie
baseino ir teniso aikštelėje. Ji
atsisveikino su pusbroliais, paskui dingo
name krautis daiktų ir persirengti. Jai
nuėjus Santis prisėdo prie Sofijos ir
slapčia padavė laiškelį, užklijuotą
paprastame baltame voke.
– Čiofi, prašau paduoti jį Evai prieš
išvažiuojant, – paprašė jis.
– Kas čia? – paklausė ji, smalsiai
vartydama voką rankose.
– Paskutinis mėginimas. Tik žiūrėk,
kad nepamatytų Agustinas, gerai? Jei
sužinos, mane užmuš.
Sofija gūžtelėjo pečiais.
 – Gerai, jei labai nori, bet tau nieko
neišdegs, – tarė ji ir užjaučiamai
nusišypsojo.
– Gal ir išdegs, – viltingai atsakė jis.
Sofija nubėgo į namą. Iki Evai
išvažiuojant į oro uostą, ji turėjo kaip tik
tiek laiko, kiek reikia garais atlipinti
voką. Nuskubėjo į virtuvę ir užkaitė
puodą. „Vargšas Santis, – pamanė ji, –
jis nieko nežino.“ Negalėjo įsivaizduoti,
kad Agustinas galėtų kam nors patikti
labiau nei Santis. Tiesiog neįmanomas
dalykas. Vis dėlto jai pavyko jį įtikinti.
Ji tyliai nusijuokė, o tuo tarpu garas
tirpdė klijus ir ji galėjo atsargiai atverti
voką. Atsirėmusi į stalą ji išskleidė
tvarkingai sulankstytą lapą ir perskaitė
trumpą ranka rašytą žinutę.
Kitą kartą nesikišk į svetimus
reikalus, Čiofi.
Ji buvo priblokšta. Kraujas suplūdo į
veidą ir šis ėmė tvinkčioti iš gėdos. Dar
kartą lėtai perskaitė raštelį. Paskui,
negalėdama patikėti, skaitė vėl. Tada
suplėšė į mažyčius skutelius ir išmetė į
šiukšlių dėžę. Apimta panikos ėmė
žingsniuoti po virtuvę, nežinodama, ko
griebtis, nenorėdama susidurti nei su
Sančiu, nei su Eva.
Pagaliau suvokė, kad jai nelieka
nieko kito, tik išeiti aukštai iškelta galva
ir elgtis lyg niekur nieko. Eva kaip tik
atsisveikindama glėbesčiavosi su
Marija, ši ašarodama apkabino savo
naująją draugę ir apsikeitė telefonų
numeriais bei adresais. Sofija apsidairė,
ar nepamatys Sančio, bet, laimė, jo
nebuvo. Ji nusišypsojo prityrusios
aktorės šypsena ir apkabino Evą, dar
kartelį įkvėpdama gaivaus citrinų
aromato. Pažadėjo kitas vasaros
atostogas praleisti Kačagvoje ir dažnai
rašyti.
Staiga iš medžių tankmės, ryžtingai
žengdamas dideliais žingsniais, pasirodė
Santis. Jis praėjo pro Sofiją, prisitraukė
trapią Evą į glėbį ir taip aistringai
pabučiavo į dailias rausvas lūpas, kad
kitoms merginoms teko susidrovėjus
nusisukti. Juodu laikė vienas kitą
smarkiai apglėbę, kaip laikosi
įsimylėjėliai, nenorintys išsiskirti.
Bučiavosi taip intymiai, kaip bučiuojasi
tik puikiai vienas kito kūną pažįstantys
žmonės. Sofija pajuto, kaip kraujas
staiga siūbtelėjo iš galvos į kojas, o
pasaulis ėmė suktis aplinkui. Kai juodu
atsiplėšė vienas nuo kito, Eva įlipo į
automobilį ir dingo ilgoje medžių
alėjoje. Santis mojo, kol horizonte teliko
tik šviesos žiburėlis, paskui priėjo prie
Sofijos.
– Daugiau niekad man nemeluok, –
ramiai tarė jis. – Supratai? – Sofija
pravėrė burną atsakyti, bet nieko
neišspaudė, tik sušvokštė. Ji įtempė
gerklę norėdama sulaikyti ašaras ir
nedrįso mirksėti, kad nė viena
neišsprūstų ir neatskleistų jos gėdos.
Tada jis nusišypsojo ir papurtė galvą. –
Čiofi, esi labai bjauri, – atsiduso jis ir
meiliai apkabino jos kaklą. – Ką man su
tavim daryti?
 Dešimtas skyrius

Kai baigiantis vasaros atostogoms Santis

pranešė beveik dvejiems metams
išvažiuojąs į Ameriką studijuoti, Sofija
apsiašarojusi išbėgo iš kambario. Santis
puolė iš paskos, bet ji sušuko, kad
paliktų ją ramybėje. Laimė, jis žinojo,
kad nereikia jos klausyti, ir nusekė
paskui ją į terasą.
– Po mėnesio išvažiuoji? Tai kodėl
nepasakei anksčiau? – paklausė ji, piktai
į jį atsigręžusi.
– Nes iš pradžių ketinau išvykti
rugsėjį, kai prasidės studijos, bet noriu
pakeliauti: pirmiausia šešis mėnesius
prieš studijas ir paskui keletą mėnesių
joms pasibaigus. Šiaip ar taip, žinojau,
kad nuliūsi.
– Bet aš sužinojau paskutinė. Juk
paskutinė, tiesa? – piktai kūkčiojo ji.
– Taip, tiesa. Tikriausiai. Nežinau.
Daugiau niekas per daug nesidomi, –
tarė jis gūžtelėjęs pečiais.
– Dvejiems metams? – Ji nusišluostė
ašaras, ant dulkėtų skruostų liko
blizgantys ruožai.
 – Na, beveik dvejiems metams.
– Kiek tiksliai mėnesių? – Ji
šniurkštelėjo.
– Nežinau.
– Na, kada grįši?
– Dar kitą vasarą. Spalį, lapkritį, –
tikrai nežinau.
– Kodėl negali studijuoti čia, kaip
visi kiti?
– Nes tėtis sako, kad būtina pagyventi
užsienyje. Geriau išmoksiu angliškai ir
įgysiu puikų išsilavinimą.
– Aš padėsiu tau geriau išmokti
angliškai, – romiai tarė ji, liūdnai
šypsodama pro ašaras – regėjo tik
miglotą jo šešėlį.
 Santis nusijuokė.
– Būtų įdomu, – mąsliai nutęsė jis.
– Ar grįši atostogų? – paklausė
viltingai.
– Nežinau. – Jis vėl gūžtelėjo
pečiais. – Noriu pakeliauti ir pamatyti
pasaulio. Per atostogas tikriausiai
keliausiu.
– Nori pasakyti, net per Kalėdas? –
aiktelėjo ji, staiga viduje pajutusi
tuštumą, kad dvejus metus teks gyventi
be jo.
– Nežinau. Tikriausiai ne. Mama ir
tėtis atvažiuos į Ameriką manęs
aplankyti. – Jis matė, kaip pusseserė
susmunka ant grindų ir kone priverkia
ant grindinio klaną ašarų. – Čiofi, aš
sugrįšiu. Dveji metai – ne taip jau ilgai,
– švelniai tarė jis, nustebintas tokios
jausmingos jos reakcijos.
– Ilgai. Visa amžinybė, – išlemeno ji.
– O jei įsimylėsi ir vesi amerikietę?
Galbūt aš niekada tavęs nebepamatysiu.
Santis nusijuokė ir apkabinęs ją
prisitraukė arčiau. Sofija užsimerkė.
Troško, kad jis mylėtų ją taip, kaip myli
ji, tuomet neišvažiuotų ir jos nepaliktų.
– Vargu ar vesiu būdamas
aštuoniolikos, tiesa? Būtų kvaila. Vis
tiek vesiu argentinietę. Juk nemanai, kad
visam laikui paliksiu Argentiną, ką?
Sofija papurtė galvą.
 – Nežinau. Nenoriu tavęs netekti.
Lindėsiu čia su Agustinu ir Ferču, ir
niekas manęs neapgins. Dabar tikriausiai
man visiškai nebeleis žaisti polo. – Ji
šniurkštelėjo ir veidu pasitrynė jam į
kaklą. Jis atsidavė poniais ir tuo aitriu
vyrišku kvapu, norėjosi iškišti liežuvį ir
lyžtelėti jo odą.
– Rašysiu tau laiškus, – užsiminė jis.
– Pažadi?
– Pažadu. Ilgus ilgus laiškus. Viską
pasakosiu. Ir tu turėsi man rašyti ir viską
pasakoti.
– Rašysiu tau kas savaitę, – ryžtingai
atsakė ji.
 Šitaip sėdėdama jo glėbyje ji suvokė,
kad jos jausmai peržengė net ir labai
mylimam broliui juntamą prieraišumą ir
virto kažkuo daug gilesniu ir
draudžiamu. Ji myli jį. Tikrai anksčiau
nebuvo apie tai pagalvojusi, bet
šnervėmis uosdama jo kūno kvapą, oda
jausdama jo odą, o kakta – kvėpavimą, ji
suprato, kodėl taip trokšta jį turėti: ji
myli jį. Ne šiaip žavisi – myli. Taip,
myli jį visa širdimi ir siela. Pagaliau ji
suprato.
Bauginančią akimirką ji vos
nepasidavė jausmams ir šito nepasakė
jam. Bet žinojo, kad tai negerai. Žinojo
ir tai, kad jis myli ją kaip seserį, tad
nėra prasmės atskleisti jam slaptą ilgesį,
kuris tik suglumins arba, dar blogiau,
privers jį bėgti tolyn. Tad sėdėjo prie jo
prisispaudusi, o jis taip ir nesužinojo,
kokia jėga vertė jos širdį daužytis į
šonkaulius it paklaikusį paukštelį į narvo
virbus, nepajėgiantį sutramdyti troškimo
skristi į laisvę ir giedoti.
Namo Santis grįžo išblyškęs ir
sutrikęs; jis papasakojo Marijai, kaip
nuliūdo Sofija, sužinojusi, kad jis
išvažiuoja.
– Ji apsipylė ašaromis. Negalėjau
patikėti. Ji buvo sukrėsta, – pasakojo
sumišęs. – Žinojau, kad ji nusimins, bet
nė nenutuokiau, kad taip nuliūs. Kai
palikau ją, ji tiesiog pabėgo.
Marija tučtuojau nuskubėjo ieškoti
pusseserės ir atsitrenkė tiesiai į
Dermotą, žaidžiantį kroketą su
Antonijum, Soledados vyru, prižiūrinčiu
sodybą. Kai jam papasakojo, kodėl
staiga pabėgo jo vaikaitė, jis padėjo
savo maletą ir prisidegė pypkę. Vaikaitę
Dermotas mylėjo taip pat karštai, kaip
kadaise mylėjo savo dukrą. Jam ji buvo
skaistesnė už saulę. Kai po žmonos
mirties atvyko į Argentiną, ne kas kitas,
o mažoji Sofija suturėjo jį nuo troškimo
keliauti paskui velionę. „Ji –
užsislaptinęs angelas, – sakydavo jis, –
vienas Dievo angeliukų.“
Antonijaus važnyčiojamu carro
senelis O’Dvajeris privažiavo prie
ombu medžio. Nors pajėgė bendrauti tik
gestais, Antonijaus ir Chosė draugijoje
jis jautėsi jaukiau nei su savo dukters
šeima. Sofija sėdėjo medžio viršūnėje
galvą parėmusi rankomis. Pamačiusi
senelį, netvirtai lipantį iš vežimo, ji vėl
įsikniaubė į delnus ir tyčia pratrūko
raudoti dar garsiau. Jis sustojo prie
medžio ir šūktelėjo jai leistis.
– Sofija Melodija, ašaros nepadės, –
tarė jis papsėdamas pypkę. Ji šiek tiek
pagalvojo, paskui lėtai nusileido. Jai
nulipus į apačią, abu susėdo ant žolės
malonioje ryto saulės atokaitoje. – Taigi,
jaunasis Santjagas važiuoja į Ameriką.
– Jis mane palieka, – sudejavo ji. –
Sužinojau pati paskutinė.
– Jis sugrįš, – švelniai tarė jis.
– Bet jis išvažiuoja dvejiems
metams. Dvejiems metams! Kaip be jo
gyvensiu?
– Gyvensi, – liūdnai tarė jis,
prisiminęs savo mieląją žmoną. –
Gyvensi, nes turi gyventi.
– Ak, seneli, be Sančio aš mirsiu.
Senelis O’Dvajeris tingiai užsitraukė
dūmo ir žiūrėjo, kaip tas išpūstas
sklaidosi ir išnyksta ore.
 – Viliuosi, tavo motina apie tai
nežino, – rimtai tarė jis.
– Žinoma, ne.
– Nemanau, kad ji labai apsidžiaugtų.
Jei sužinotų, ant savo jaunos galvos
užsitrauktum labai daug nemalonumų.
– Kodėl negalima ko nors mylėti? –
maištingai paklausė ji.
Senelio O’Dvajerio lūpų kampučiai
užsirietė į viršų.
– Sofija Melodija, Santjagas – ne kas
nors, jis tavo pirmos eilės pusbrolis.
– Tai kas?
– Tai labai daug, – paprastai atsakė
jis.
– Na, tai dabar bus mūsų paslaptis.
 – Kaip mano gėrimai, – tyliai
nusijuokė jis, apsilaižydamas blyškias
lūpas.
– Taigi, – pritarė Sofija. – Ak, seneli,
aš noriu mirti!
– Būdamas tavo amžiaus mylėjau
gražią merginą, visai tokią kaip tu. Ji
man buvo viskas, bet trejiems metams
išvyko į Londoną. Dabar Santjagas
išvažiuoja tik dvejiems. Bet žinojau: jei
lauksiu, vieną dieną ji sugrįš pas mane.
Nes, Sofija Melodija, ar žinai?
– Ką? – niūriai paklausė ji.
– Laukiantieji gauna viską.
– Ne, negauna.
– Ar kada bandei?
 – Man neprireikė.
– O aš laukiau. Ir žinai, kas nutiko?
– Ji sugrįžo, pamilo ir ištekėjo už
tavęs. Tiesa?
– Netiesa! – Sofija smalsiai pakėlė
galvą. – Ji sugrįžo ir aš netikėtai
supratau, kad jos nebenoriu.
– Seneli! – nusijuokė ji. – Ką, sakei,
gauna laukiantieji?
– Išminties. Laikas suteikia tau
galimybę atsitraukti ir būti nešališkam.
Išmintis ne visuomet atskleidžia, ko
tikiesi, nes kitaip nebūtų verta laukti, jei
žinotum, ką ji tau pasakys, tiesa? Tie
laukimo metai man suteikė išminties. Jai
sugrįžus aš pasirinkau ne ją. Supratau,
kad vis dėlto ne ji man skirta. Tavo
laimė, kad jos nevedžiau, nes nebūčiau
vedęs tavo senelės.
– Gaila, nepažinojau savo senelės, –
ilgesingai tarė Sofija.
Senelis O’Dvajeris giliai atsiduso.
Nebuvo nė dienos, kad paprasta gėlytė
ar paukščio giesmelė neprimintų jam
Emerės Melodijos. Kur pažvelgdavo,
visur regėdavo ją, ir prisiminęs jos
kilniaširdišką gerą veidą įstengdavo
prastumti dar vieną dieną be jos.
– Ir man gaila, kad jos nepažinojai, –
jis susijaudino, akys apsitraukė migla. –
Ji būtų mylėjusi tave, Sofija Melodija.
– Ar aš panaši į ją?
 – Tu neatrodai kaip ji, ji buvo
panašesnė į tavo mamą. Bet turi jos
patrauklumo ir žavesio.
– Seneli, tu jos ilgiesi, tiesa?
– Ilgiuosi. Nuolat apie ją galvoju. Ji
man buvo viskas.
– Santis man viskas, – tarė ji vėl
sugrąžindama jo dėmesį prie problemos.
– Jis man yra viskas, ir aš ką tik tai
suvokiau. Seneli, aš jį myliu.
– Dabar jis tau viskas, bet tu jauna.
– Bet, seneli, aš nieko nenoriu, tik
Sančio. Ir niekad nenorėsiu.
– Sofija, tu išaugsi. Palūkėk. Ateis
koks nors gražus argentinietis ir pakerės
tave jauną, kaip prieš daugybę metų tavo
tėvas pakerėjo jaunąją Aną Melodiją.
– Ne, nepakerės. Aš myliu Santį, –
karštai ginčijosi ji.
Dermotas O’Dvajeris sukrizeno puse
lūpų, tuo pat metu papsėdamas pypkę.
Pažvelgė į jos aikštingą veidą ir
palingavo galvą.
– Pasakysiu tau sąžiningai, Sofija
Melodija. Tada lauk jo. Jis sugrįš. Juk
išvažiuoja ne amžiams, tiesa? – Kaip
visada, senelis O’Dvajeris negalėjo jai
prieštarauti. Pasaulyje jis negalėjo nieko
jai atsakyti. Net Santjago Solanaso.
– Tiesa.
 – Tuomet turėk kantrybės. Pelę
sugauna tik kantri katė.
– Ne, netiesa, pelę sugauna tik vikri
katė, – tarė ji ir jos veide pasirodė
menkutė šypsenėlė.
– Jei tu taip sakai, brangioji…

Kovo pradžioje, lapų kraštams pradėjus

riestis į viršų ir ilgoms, gruodį
prasidėjusioms vasaros atostogoms
beveik išbyrėjus kaip smėliui laikrodyje,
Sofija stovėjo priešais Čikitos ir
Migelio namą norėdama atsisveikinti su
Sančiu. Ilgėjančiuose drėgno vasaros
vakaro šešėliuose ji prisiminė senelio
O’Dvajerio žodžius. Ji lauks jo kaip
kantri katė. Nesidairys į kitus vaikinus.
Amžinai liks jam ištikima.
Paskutinės kelios atostogų savaitės
Sofijai buvo sunkios. Kai tik
atsidurdavo šalia Sančio, turėdavo slėpti
raustantį veidą ir drėkstančius delnus.
Turėjo prisikąsti liežuvį, nes žodžiai „aš
tave myliu“ pavojingai balansavo ant
liežuvio galo, pasiruošę išsprūsti bet
kurią neatidumo valandėlę. Privalėjo
nuo kitų namiškių slėpti savo jausmus,
nors troško atvirai raudoti prieš tuštumą,
atsiversiančią jam išvažiavus.
Būdamas su ja Santis stengėsi
nekalbėti apie savo kelionę; nenorėjo
dar kartą jos pravirkdyti. Jį sujaudino
nevaržomai rodomas jos prieraišumas.
Jautėsi išdidus kaip karo didvyris,
išvykstantis į dar vieną mūšį, o šeimos
moterys rauda ir raunasi plaukus dėl jo.
Žinojo jos nepasigesiantis. Žinoma, ji –
it jį dievinanti jaunesnioji sesutė, taigi
rašys jai, kaip ir savo motinai bei
Marijai. Bet Amerika laukė jo žadėdama
nuotykius ir ilgakojes lengvabūdes
moteris. Negalėjo sulaukti, kada patirs
Amerikos skonį. Be to, grįžęs Sofiją ras
namie.
Pagaliau Santis dideliais žingsniais
išdrožė iš namo, paskui jį su lagaminais
sekė Antonijus. Jis apkabino ašarojančią
Mariją ir paspaudė ranką Fernandui,
kuris slapta džiūgavo matydamas jį
išvažiuojantį. Fernandas džiaugėsi, kad
brolis išvyksta. Santį mylėjo visi. Jam
viskas sekėsi, jis visus žavėjo, mokėjo
žmones prajuokinti, plaukė per gyvenimą
lengvai ir grakščiai it elegantiškas
laivas, o Fernandas jautėsi panašesnis į
vilkiką. Jis atkakliai dirbo, bet kad ir
kaip stengėsi, pasiekdavo nedaug. Tad
kuo darėsi vyresnis, tuo mažiau stengėsi.
Ne, jam nė kiek negaila, kad brolis
išvažiuoja. Jis tikrai džiaugiasi. Kai
šalia nebus Sančio ir niekas Fernando
netemdys, gal bent kartą ir jo veidą
nušvies saulė. Pančitas sėdėjo senosios
Enkarnasijonos glėbyje, jis buvo per
mažas ką nors suprasti ar dėl ko nors
rūpintis. Apkabinęs Sofiją Santis dar
kartą pažadėjo jai rašyti.
– Vis dar pyksti ant manęs, tiesa? –
paklausė meiliai jai išsišiepdamas.
– Taip. Bet kai sugrįši, atleisiu, –
atsakė ji ir nurijo ašaras. Jis nė
nenutuokė, kaip ją jaudina. Nežinojo,
kaip susitraukia skrandis jam prisilietus,
kaip liuokteli širdis, kai jis nusišypso,
kaip plūsteli į skruostus kraujas, kai
pabučiuoja. Sančiui Sofija buvo mažoji
sesutė. Sofijai Santis buvo viskas, ir
dabar, jam išvykstant, beveik nebeliko
prasmės kvėpuoti. Ji kvėpuoja tik todėl,
kad neturi kitos išeities. Kaip sakė
senelis O’Dvajeris, ji gyvens, nes turi
gyventi.
Migelis ir Čikita įsėdo į automobilį
ir šūktelėjo Sančiui paskubėti. Laikas
nelaukia. Jis pamojavo visiems nuo
užpakalinės sėdynės. Fernandas nuėjo į
namą. Marija ir Sofija dar ilgai stovėjo
ir žiūrėjo, kaip automobilis dingsta iš
akių.
Kitos kelios dienos slinko labai lėtai.
Sofija trainiojosi paniurusi, jos
nelinksmino net senelio O’Dvajerio
rimtu veidu žarstomas humoras. Marija
sekiojo paskui ją laiminga, jos džiugi
šypsena ir smagūs pokštai tik erzino
draugės apleistą širdį, kuri troško būti
palikta gedėti viena. Atostogos artėjo
prie pabaigos, kartu su jomis ir ilgos
vasaros dienos bei visa kita, ką jos
reiškė. Pagaliau Marija nutarė, kad jai
pusseserės prastos nuotaikos jau gana.
– Dėl Dievo meilės, Sofija, baik, –
tarė ji, kai pusseserė atsisakė su ja žaisti
tenisą.
– Ką baigti, Marija?
– Niūrinėti lyg ką nors palaidojus.
– Man liūdna, ir tiek. Nejau negaliu
liūdėti? – kandžiai paklausė ji.
– Jis tik tavo pusbrolis. Elgiesi taip,
lyg būtum jį įsimylėjusi.
– Aš ir esu jį įsimylėjusi, –
nesidrovėdama atsakė Sofija. – Ir man
nerūpi, ar kas nors sužinos.
Marija buvo pritrenkta.
– Sofija, jis tavo pirmos eilės
pusbrolis. Negali mylėti pirmos eilės
pusbrolio.
– O aš myliu. Ar tau tai kliūva? –
įžūliai paklausė ji.
Marija pasėdėjo tylėdama. Apimta
dar nepažįstamo pavydo jausmo, ji
pašoko ant kojų ir suriko:
– Suauk pagaliau! Vaikiškoms
meilėms esi jau per didelė. Šiaip ar taip,
Santis tavęs nemyli. Jei mylėtų, nebūtų
susižavėjęs Eva, tiesa? Nejau nematai,
kad atrodai kaip kvaiša? Skandalinga
įsimylėti savo šeimos narį. Tai
kraujomaiša. Taip, tai vadinama
kraujomaiša, – piktai tarė ji.
– Kraujomaiša būna tarp brolio ir
sesers. Jis man – pusbrolis, – atkirto
Sofija. – Matyt, nebenori su manimi
draugauti!
Marija bejėgiškai stebėjo, kaip
supykusi pusseserė išbėgo iš kambario
taip garsiai trinktelėjusi durimis, kad
nuo sienos dešinėje ant grindų nukrito
paveikslas ir stiklas sudužo į smulkius
gabalėlius.
Marija iš pykčio apsipylė ašaromis.
Kaip Sofija gali būti įsimylėjusi Santį?
Jis jos pusbrolis. Šitaip negerai. Ji
sėdėjo ir mąstė, mintys sukosi ir sukosi
ratu, ji mėgino suprasti savo pačios
jausmus – pavydą ir atskirtį. Jie
visuomet būdavo trise, o dabar, trumpai
tariant, staiga jie tapo du, ir Marijai
nebeliko vietos.

Prieš mokslo metų pradžią į Buenos

Aires grįžusi Sofija vis dar nesikalbėjo
su Marija. Chasintui vežant jiedvi į
mokyklą, merginos sėdėjo automobilyje
gaubiamos ledinės tylos, per pamokas
Sofija pasistengė nė nedirstelėti į
pusseserę. Marija ir anksčiau
kivirčydavosi su Sofija, bet visuomet jai
pralaimėdavo. Sofija kažin kaip
pajėgdavo tverti nesantaiką ilgiau, nei
tokioms artimoms draugėms įmanoma. Ji
talentingai mokėjo nepaisyti savo
jausmų, kai jai būdavo paranku, ir
tarytum mėgavosi vykstančia drama. Per
pertraukas ji sąmoningai vengė Marijos,
garsiai kvatojo su draugėmis ir svaidė į
pusseserę piktus žvilgsnius.
Marija buvo pasiryžusi nenusileisti.
Šiaip ar taip, juk ne ji pradėjo kivirčą.
Sofija ją užgavo. Ji neketino leisti jai
lengvai išsisukti. Pirmas kelias dienas
atkakliai stengėsi jos nepaisyti. Vakarais
prieš užmigdama tyliai verkdavo,
negalėdama aiškiai suprasti savo
sielvarto priežasties. Bet dienomis tykiai
dirbo savo darbus, o Sofijai pavyko
pasiekti, kad visos kitos merginos imtų
jos šalintis. Sofija turėjo nepaprasto
žavesio, traukiančio prie jos žmones.
Vos klasės draugės sužinojo apie
kivirčą, visos it išgąsdinti triušiai
nuskubėjo į Sofijos pusę.
Po savaitės Marija nebegalėjo kęsti
tvyrančio šalčio. Jautėsi labai
nelaiminga ir vieniša. Ji užmiršo savo
išdidumą ir parašė draugei raštelį:
„Sofija, draugaukime ir vėl, labai tavęs
prašau.“ Sofija bjauriai mėgavosi
versdama pusseserę kentėti. O ši, be
jokios abejonės, kentėjo. Negavusi jokio
atsakymo Marija parašė kitą raštelį:
„Sofija, atleisk. Neturėjau sakyti to, ką
pasakiau. Buvau neteisi ir dėl to
gailiuosi. Prašau, būkime draugės.“
Sofija, kuriai toks dėmesys teikė
šiokį tokį pasitenkinimą, vartė rankose
raštelį negalėdama nuspręsti, kaip
pasielgti. Pagaliau, kai Marija per
istorijos pamoką apsipylė ašaromis, ji
suvokė nuėjusi per toli. Per pertrauką
Sofija susirado ją verkiančią ant laiptų.
Atsisėdusi šalia tarė:
– Aš jau nebemyliu Sančio.
Ji nenorėjo, kad Marija kam nors ją
apskųstų. Ašarotame Marijos veide
nušvito dėkinga šypsena, ir ji atsakė, kad
net jei Sofija jį mylėtų, tai būtų
nesvarbu.
 Vienuoliktas skyrius

Buenos Airės, 1958-ieji

Soledada išgirdo verkiančią Sofiją ir

nuskubėjo į jos kambarį. Paėmusi
dvimetę mažylę į glėbį glaudė jos
kūkčiojantį kūnelį prie krūtinės ir
stengėsi nuraminti.
– Mieloji, tai buvo tik blogas sapnas,
– tarė ji, ir Sofija prisispaudė prie jos
karštomis rankytėmis ir kojytėmis.
Soledada atidžiai įsižiūrėjo į putlią
gelsvą vaiko odelę bei šviesiai rudas
akis ir pastebėjo, kokios tankios jos
tamsios blakstienos, žibančios nuo
ašarų. – Tu tikra gražuolė, tiesa? Net kai
verki, – tarė ir pabučiavo jos drėgną
skruostą.
Atrodė, kad Ana savo dukterimi
domisi tik tada, kai ši miega. Kol
kūdikis buvo mažas, ji negalėdavo
pakęsti jos gailaus verksmo ir vos jai
suknirkus atiduodavo Soledadai. Pakas,
ne itin domėjęsis sūnumis, kai šie buvo
dar visai maži, negalėjo atitraukti nuo
Sofijos akių. Vos grįžęs iš darbo jis
bėgdavo laiptais į viršų pasakyti jai
labanakt ar paskaityti pasakos. Sofija
sėdėdavo jam ant kelių patogiai
susirangiusi glėbyje, priglaudusi galvytę
prie krūtinės ir čiulpdavo nykštį.
Soledadą tai stulbino. Senjoras Pakas
neatrodė iš tų, kurie moka švelniai elgtis
su mažais vaikais. Bet Sofija buvo ne
bet koks vaikas. Ji buvo jo mažoji
mergytė, ir vos sulaukusi dvejų metukų
jau buvo pagavusi jį savo žavesio
pinklėmis.
Soledadai patiko darbo savaitės
Buenos Airėse. Užaugusiai kaime,
miestas jai buvo nauja ir jaudinanti
patirtis. Ne todėl, kad dažnai kur nors
išeidavo. Būdavo per daug užsiėmusi
Sofijos priežiūra. Bet kartais palikusi
Loretą, bute gyvenančią kambarinę,
prižiūrėti vaiko, kol jos nebus, išeidavo
į parduotuves. Pakas paprašė Soledados
šiek tiek pagyventi mieste su Sofija, kuri
įprato šauktis jos vidury nakties.
„Soledada, tu jai reikalinga, – sakė jis. –
Ir mums taip pat. Liūdna matyti ją
kenčiančią.“ Žinoma, Soledada tučtuojau
sutiko, nors tai reiškė, kad kartais teks
Antonijų palikti visai savaitei. Vis dėlto
savaitgaliais ji visuomet grįždavo kartu
su šeima ir dirbdavo įprastus darbus.
– Ar nori miegoti mano lovoje? –
paklausė ji mieguisto vaiko. Sofija
linktelėjo ir vėl užsimerkusi padėjo
galvutę ant iškilos Soledados krūtinės.
Glausdama glėbyje miegantį vaiką
Soledada atsargiai nusileido laiptais.
„Senjoras Pakas labai vėlai sugrįžo
namo, – pagalvojo ji pastebėjusi jo
portfelį ir kašmyro paltą, koridoriuje
užmestą ant kėdės. – Jis nespėjo
palinkėti Sofijai labos nakties.“ Išėjusi į
prieškambarį už uždarų svetainės durų ji
išgirdo balsus, ir nors instinktai
perspėjo nešnipinėti, stabtelėjo
pasiklausyti. Juodu kalbėjosi ispaniškai.
– …Na, tai iš kur? – piktai paklausė
Ana.
 – Čia verslo reikalai, visai ne tai, ką
galvoji, – šaltakraujiškai atsakė jis.
– Verslo reikalai? Kam, po galais,
šiame mieste tau reikia viešbučio, jei
turi puikiausią butą? Dėl Dievo meilės,
Pakai, aš ne kvaiša!
Stojo slogi tyla. Soledada nejudėjo,
stovėjo nekrutėdama it prieškambario
baldas; ji vos kvėpavo. Bet širdis
daužėsi, tiesą sakant, pašėlusiai plakė.
Suprato besiklausanti asmeniško
pokalbio. Žinojo, kad turi nusisukti ir
nueiti, nusinešti Sofiją į savo kambarį ir
dėtis nieko negirdėjusi. Bet negalėjo.
Per daug magėjo žinoti; turėjo sužinoti,
apie ką jie kalba. Girdėjo žingsnius.
Senjoras Pakas tikriausiai vaikšto po
kambarį; išgirdo skardų batų kaukšėjimą
į medines grindis, paskui minkštus
žingsnius ant kilimo, pirmyn ir atgal.
Retkarčiais šniurkštelėdavo senjora
Ana. Pagaliau Pakas prabilo.
– Gerai, tu teisi, – liūdnai tarė jis.
– Kas? – sukūkčiojo Ana.
– Tu jos nepažįsti, gali būti tikra.
– Kodėl?
Soledada išgirdo, kad Ana atsistojo.
Paskui pasigirdo skardus kulniukų
kaukšėjimas – tikriausiai ji nuėjo prie
lango. Vėl įsivyravo įtempta tyla.
– Ana, vyrui reikia meilės, –
pavargęs atsiduso jis.
 – Bet mudu mylėjome vienas kitą,
tiesa? Iš pradžių?
– Mylėjome. Nežinau, kas ne taip. Tu
pasikeitei.
– Aš pasikeičiau? – griežtai rėžė ji. –
Aš pasikeičiau? Tai, matyt, čia mano
kaltė? Įstūmiau tave į jos glėbį, ar ne?
– Aš taip nesakau.
– Tuomet ką tu sakai? Žinai, tu taip
pat pasikeitei!
– Ana, nesakau, kad tai tavo kaltė.
Mes abu kalti. Aš nesiteisinu. Tu norėjai
žinoti.
– Noriu žinoti kodėl.
– Bet aš nežinau kodėl. Pamilau ją. Ji
taip pat mane myli. Tu jau daug metų
nebeatsakai į mano jausmus, tai ko
tikiesi?
– Manau, tvirtinsi, kad tai koks nors
pasibjaurėtinas argentiniečių vyrų
paprotys įsitaisyti meilužes, kai žmonos
nusibosta.
– Ana.
– Na, tuomet tai būdinga tik tavo
šeimai, tiesa? Tai kraujyje, – niekinamai
drėbė ji.
– Ką čia dabar kalbi? – lėtai
paklausė jis. Soledada pastebėjo, kad jo
balsas pasikeitė, tapo viena gaida
žemesnis.
– Apie tavo tėvą ir jo… meilužę. –
Ketino leptelėti „kekšę“, bet
instinktyviai susiturėjo nenuėjusi per
toli.
– Nepainiok mano tėvo. Tai tik
mudviejų reikalas, neturintis nieko
bendra su tėčiu. – Pakas buvo
priblokštas, jis spėliojo, ką tiksliai ji
žino.
– Tik viliuosi, kad Rafaelio ir
Agustino neišmokysi taip elgtis.
Nenoriu, kad jie skaudintų žmonas kaip
tu.
– Negaliu su tavimi kalbėtis, kai tu
šitokia, – suirzęs tarė jis.
Soledada išgirdo jį artinantis ir
skubiai nusisukusi spruko skersai
prieškambarį. Bet jis išėjo iš kambario
ir trenkė paskui save durimis jai dar
nespėjus dingti.
– Soledada, – griežtai tarė jis.
Tirštai nuraudusi ji nuleido galvą ir
atsisuko. „Dabar jau galas, – pagalvojo
ji. – Kodėl buvau tokia kvaila? Teks
susikrauti daiktus ir išeiti.“ Ji liūdnai
šniurkštelėjo.
– Duok man Sofiją, – paliepė jis.
Soledada prišlepsėjo nepakeldama akių.
– Mano brangioji Sofija, – tarė jis
švelniu lipšniu balsu, bučiuodamas
karštą dukters kaktą. Regis, ji net
miegodama atsiliepė į jo prisilietimą. –
Myli mane, tiesa? Ir aš tave myliu, tu net
neįsivaizduoji kaip, – sušnibždėjo jis.
 Soledada pastebėjo, kaip sušvelnėjo
jo išraiška; dar pastebėjo, kad jo akys
žvilga. Ji stovėjo, o jis tuo tarpu glostė
dukters veidelį. Soledada jautėsi
nejaukiai, laukė jo priekaištų. Bet
priekaištų nebuvo. Jis paglostė vaikui
skruostą, paskui pasiėmė paltą ir pasuko
durų link.
– Išeinate? – išgirdo save klausiant
Soledada ir pasigailėjo; tai ne jos
reikalas.
Pakas atsigręžė ir sunkiai linktelėjo.
– Negrįšiu vakarienės. Ir dar,
Soledada.
– Sí, senjore Pakai?
 – Niekam neužsimink, ką išgirdai šį
vakarą. Supranti?
– Sí, senjore Pakai, – pabrėžtinai
atsakė ji ir kaltai nuraudo.
– Gerai, – tarė jis ir tyliai paskui
save uždarė duris.
Soledada dirstelėjo į svetainės duris,
paskui per virtuvę patraukė į savo
valdas. Žinojo, kad nederėjo slapta
klausytis, bet atsigavusi nuo sukrėtimo
pradėjo lipdyti pokalbio nuotrupas. Tad
senjoras Pakas užmezgė romaną, galvojo
ji. Nieko nuostabaus. Daugelis vyrų
retkarčiais įsitaiso meilužių, ir kodėl gi
ne? Bet šįkart, regis, kalbėta ne apie
lytinį pasitenkinimą, o apie meilę. Jei
senjoras Pakas nebemyli senjoros Anos,
tuomet tai rimta. Jai baisiausiai pagailo
šeimininkės. Buvo liūdna dėl abiejų.
Ana svetainėje sėdėjo susmukusi
krėsle, per daug pavargusi ir nelaiminga,
kad pajudėtų. Svarstė, ką daryti toliau.
Pakas prisipažino turįs romaną, bet
neužsiminė, kad liausis susitikinėti su ta
moterimi. Ana girdėjo jį išeinant. Bėga
tiesiai pas ją, kad ir kas ji būtų.
Nenorėjo žinoti, kas ji. Ana
nepasikliovė savimi. Apimta pykčio ir
beviltiškumo galėtų nubėgti ir ją nudurti.
Pagalvojo apie tetą Dorotę. Tikriausiai
tai bausmė už pamestą Šoną O’Marą.
Gal vis dėlto jos teta buvo teisi, gal būtų
buvusi laimingesnė, jei būtų už jo
ištekėjusi ir niekad neišvykusi iš
Glengarifo.

Kitos savaitės slinko pilkos ir liūdnos.

Pakas ir Ana daugiau šio klausimo
neaptarinėjo ir niekas, regis,
nepasikeitė, tik vanduo sustingo į ledą ir
bendravimo visiškai nebeliko. Ana su
kartėliu stebėjo Pako ryšį su Sofija.
Kiekviena glamonė ją žeidė; atrodė, ta
kita jo gyvenimo moteris galėjo būti ir
jos duktė. Su ja jis praleisdavo daugiau
laiko nei su žmona ir apgaubė ją meile,
kuri kadaise priklausė Anai, o šią
visiškai atskyrė. Ana laiką leido su
sūnumis, it augalas dykumoje gėrė jų
prieraišumą. Jai buvo sunku mylėti
Sofiją, kuri kažin kaip siejosi su Paku ir
jos kančia. Mergaitė net pradėdavo
inkšti, kai ją į rankas paimdavo motina,
tarytum jausdama jos priešiškumą, o
tėvo glėbyje jai patikdavo, ji begėdiškai
šypsodavosi it sakydama: myliu jį, ne
tave. Ana vos galėjo žiūrėti neįsižeidusi.
Anai atrodė, kad ji nelaiminga kaip
niekad. Truputį anksčiau tais pačiais
metais tėvas atsiuntė telegramą, kad mirė
motina. Kai jis pats pasibeldė į duris,
tėvo glėby ji mėgino surasti motinos
meilę, bet ir jį pakerėjo mažąja
burtininke virtusi Sofija. Juodu buvo
svetimi. Ryšys, kadaise laidavęs jų
meilę, per tuos toli vienas nuo kito
praleistus metus buvo nutrūkęs.
Motinos ji ilgėjosi labiau nei tėvo;
matė jį klajojantį po sodybą it paklydusį
šunį. Prisimindavo sodrų švelnų Emerės
juoką ir žiburėlius gerose jos akyse.
Prisimindavo muilo ir levandų kvapą,
gaubusį ją kaip eterinis debesėlis, ir
užkėlė savo mamą ant tokio pjedestalo,
prie kokio gyvenime ji nė iš tolo nebuvo
priartėjusi. Ji neprisiminė tos moters
liūdnu senu veidu, virtusiu ašarų upe tą
rudens vakarą, kai jiedvi apsikabino
paskutinį kartą. Dabar jai reikėjo tos
mamos, kuri šluostydavo jai ašaras, kai
Glengarife ją erzindavo pusbroliai,
mamos, kuri būtų sustabdžiusi žemę, kad
tik dukters veide atsirastų šypsena. Jai
trūko besąlygiškos motinos meilės.
Suaugus išsaugoti meilę pasidarė labai
sunku.
Ana leido Soledadai užimti vis
svarbesnę vietą vaikų kambaryje prie
mažosios Sofijos. Berniukai dabar buvo
penkerių ir septynerių, jie lankė
mokyklą, tad Anai atsirado daugiau
laiko. Jai reikėjo daugiau laiko. Vis tiek,
manė ji, Sofija visiškai laiminga su
Soledada. Ana ėmėsi tapybos ir viename
laisvame Buenos Airių buto kambaryje
įsirengė nedidelę studiją. Jai ne itin
sekėsi, pati tai matė. Bet tapydama
prasiblaškydavo nuo namų reikalų ir
galėdavo leisti laiką viena niekieno
neklausinėjama. Pakas niekada
nekeldavo kojos į studiją. Tai buvo jos
šventovė, vieta, kurią galėjo pavadinti
sava, kurioje galėjo slėptis.
Paką labai įskaudino, kad žmonai
prireikė paminėti jo tėvo romaną su
Klara Mendosa. Per daug nenustebo, kad
ji apie tai žino, nes tuo metu daugelis
žinojo, bet negalėjo patikėti, kad ji taip
žemai puolė ir panaudojo tai kaip ginklą,
norėdama jį įskaudinti. Atsargiai ją
stebėjo ir klausė savęs, ar iš tiesų prieš
daugybę metų Londone juodu buvo
įsimylėję. Regis, jis pamilo mielą jauną
moterį, o į Argentiną per klaidą
parsivežė pikčiurną. Įsivaizdavo savo
prisiminimų Aną Melodiją, sėdinčią
vienišą prie fontano Trafalgaro aikštėje,
ir spėliojo, ar ji vis dar ten. Jo širdis jos
ilgėjosi. Jis vis dar ją mylėjo.
Vieną dieną įpusėjus pavasariui Ana
su Agustinu vaikštinėjo po lygumas.
Buvo labai šilta, laukinės gėlės jau buvo
pradėjusios skleistis ir marginti pampas
spalvomis. Savo džiaugsmui, juodu
pastebėjo porelę jaunų vizcachas,
saulutėje uostinėjančių vienas kitą,
šviesoje blizgėjo rudi jų kailiukai. Ana
atsisėdo tarp aukštų žolių ir prisitraukė
penkiametį sūnų sau ant kelių.
– Žiūrėk, mielasis, – tarė ji angliškai.
– Ar matai kiškučius?
– Jie bučiuojasi, – tarė jis.
– Verčiau patylėkime ir nekrutėkime,
kitaip juos išgąsdinsime.
Juodu sėdėjo ir stebėjo žaismingai
šokinėjančius žvėrelius, retkarčiais šie
vis apsidairydavo, lyg jaustų esą
stebimi.
– Tu nebebučiuoji tėvelio, – staiga
tarė Agustinas. – Ar tu jo nebemyli?
Klausimas Aną pribloškė, o
susirūpinęs balsas sukėlė nerimą.
 – Žinoma, myliu, – pabrėždama
atsakė ji.
– Jūs nuolat baratės ir rėkiat vienas
ant kito. Man tai nepatinka, – tarė jis ir
staiga pravirko.
– Žiūrėk, nubaidei kiškučius, – tarė
ji, mėgindama atitraukti jo dėmesį.
– Man jie nerūpi. Daugiau nenoriu
žiūrėti į kiškučius! – verkė jis. Ana
glaudė jį prie savęs ir mėgino nuraminti.
– Mudu su tėčiu kartais pešamės,
kaip ir tu su Rafaeliu ar Sebastianu.
Atsimeni, kaip anąkart susipešei su
Sebastianu? – Vaikas lėtai linktelėjo. –
Na, tai tik nedidelis kivirčas.
 – Bet mudu su Sebastianu vėl
draugai. O judu su tėčiu vis dar pešatės.
– Mes susitaikysim. Pažadu,
susitaikysim. Dabar nusišluostyk ašaras
ir pažiūrėkime, ar mums pavyks aptikti
šarvuotį, kad galėtume papasakoti
seneliui, – tarė ji, palaidinės rankove
švelniai šluostydama jam veiduką.
Juodviem grįžtant namo, ji nutarė
paprasčiausiai nebegalinti taip gyventi.
Tai nepakeliama jai, nepakeliama
šeimai. Nedora, kad jų kančia įsismelkia
iki vaikų. Ji pažvelgė į Agustino dabar
jau besišypsantį veidą ir suprato
negalinti jo nuvilti.
 Artėjant prie namo, laukan išbėgo
Soledada, jos veidas buvo šlapias nuo
ašarų. „O Dieve, – pagalvojo Ana,
apimta panikos ir stverdama mažą
Agustino rankutę. – Tik ne Rafaelis,
maldauju, ne Rafaelis.“
– Kas atsitiko? – kimiai paklausė ji
išblyškusios iš sielvarto tarnaitės.
– Senjora Marija Elena! – aiktelėjo
Soledada.
Ana prapliupo palengvėjimo
ašaromis.
– Kas nutiko? – kūkčiojo ji.
– Ji mirė. Senjora Marija Elena mirė.
– Mirė? Dieve mano! Kur mano
vyras? Kur Pakas? – paklausė ji.
 – Senjoro Migelio name, senjora.
Ana perdavė Agustiną Soledadai ir
pro medžius nubėgo į Migelio ir Čikitos
namus. Įėjusi rado svetainėje
susirinkusią visą šeimą. Minioje akimis
ieškojo Pako. Bet pro žmones negalėjo
jo pamatyti. Čikita ją pastebėjo ir greitai
priėjo pasitikti. Jos veidas buvo
paburkęs nuo ašarų.
– Kur Pakas? – sušvogždė Ana.
– Terasoje su Migeliu, – atsakė ji,
rodydama į stiklines duris. Ana brovėsi
pro giminaičius, kurių liūdnus veidus
dabar regėjo pro miglą, ir pagaliau
pasiekė terasos duris. Pažvelgė pro
stiklą ir pamatė Paką, kalbantį su
Migeliu. Jis stovėjo nugara į ją ir nematė
jos artinantis. Migelis liūdnai pranešė
jai žinią ir taktiškai pasitraukė į vidų.
Pakas atsigręžė ir išvydo išblyškusį
žmonos veidą, graudžiai žvelgiantį į jį.
– Ak, Pakai, man taip gaila, – tarė ji
ir pajuto ant skruostų pabirusias ašaras.
Jis šaltai žiūrėjo į ją. – Kaip tai atsitiko?
– Automobilio avarija, ji važiavo
čionai. Į automobilį trenkėsi
sunkvežimis, – sausai atsakė jis.
– Tai nepakeliama. Vargšas Hektoras,
kur jis?
– Ligoninėje.
– Tikriausiai jis priblokštas.
 – Taip. Mes visi priblokšti, – tarė jis,
sukdamas akis į šalį.
– Pakai, maldauju.
– Ko nori iš manęs? – apatiškai
paklausė jis.
Ana susivaldė.
– Įsileisk mane, – tarė ji.
– Kam?
– Noriu tave paguosti.
– Nori mane paguosti, – pakartojo jis
lyg netikėdamas.
– Taip. Žinau, kaip turėtum jaustis.
– Tu nežinai, kaip aš jaučiuosi, –
niekinamai atsakė jis.
– Tai tu esi užmezgęs romaną, o aš
pasiruošusi tau atleisti. Pamirškime jį.
Pradėkime nuo pradžių.
Pakas dirstelėjo į ją ir susiraukė.
– Nes mirė mano motina? – paklausė
jis.
– Ne, nes aš tave tebemyliu, –
nekantriai atsakė ji nepaisydama jo
šaltumo.
– Na, aš negaliu pamiršti, ką pasakei
apie mano tėvą, – piktai rėžė jis.
Ji pažvelgė nustebusi.
– Apie tavo tėvą? Ką pasakiau apie
Hektorą? Aš myliu Hektorą.
– Kaip galėjai taip žemai pulti, kad
drėbtum man į akis jo romaną, lyg toks
būtų mūsų šeimos paprotys? – karčiai
tarė jis.
 – Ak, Pakai. Pasakiau tik norėdama
tave įskaudinti.
– Na, tau pavyko. Dabar laiminga?
– Agustinas paklausė, kodėl tavęs
nebemyliu, – švelniai tarė ji. – Jo
veidukas buvo išblyškęs iš baimės.
Nežinojau, ką pasakyti. Paskui galvojau
apie tai. Myliu tave. Tik buvau
pamiršusi, kaip tave mylėti.
Pakas žvelgė į ašarojančias mėlynas
jos akis, spindinčias gailesčiu sau, ir jo
širdis suminkštėjo.
– Ir aš pamiršau, kaip tave mylėti, –
tarė jis. – Man gėda.
– Gal pamėginkime atitaisyti žalą?
Juk ne viskas praėjo, tiesa? Ar negalime
dar kartą leistis tomis Londono gatvėmis
ir susigrąžinti tą magiją? Nejau negalime
prisiminti? – Blyškios jos lūpos
suvirpėjo.
– Atleisk, Ana, – tarė jis purtydamas
galvą. – Atleisk, kad tave įskaudinau.
– Ir tu man atleisk, kad aš tave
įskaudinau, – atsakė ji ir blausiai
nusišypsojo. Žvelgė į jį susirūpinusiomis
akimis.
– Eikš, Ana Melodía. Tu teisi, man
reikia tavo paguodos, – tarė jis ir lėtai
prisitraukė ją į glėbį.
– Ar viskas jau baigta? – po kurio
laiko paklausė ji. – Ar galime pabandyti
iš naujo?
 – Viskas jau užmiršta, – tarė jis ir
pabučiavo jai kaktą taip švelniai, kaip ji
jau nebesitikėjo. – Ana Melodía, aš
niekuomet nesilioviau tavęs mylėjęs. Tik
buvau tave praradęs, ir tiek.

Po ilgų ir jaudinančių pamaldų Nuestra

Señora de la Asunción bažnyčioje
Marija Elena buvo palaidota mieste,
šeimos kapų rūsyje. Visi ją mylėjo.
Tiesą sakant, bažnyčia nesutalpino
daugybės žmonių, norinčių ateiti
pareikšti pagarbos, tad miestiečiai
pasipylė po aikštę. Laimė, buvo šilta ir
begėdiškai švietė saulė, lyg jai niekas
nebūtų pasakęs, kad mirė Marija Elena.
 Ana pažiūrėjo į virpančias Pako
rankas jam skaitant evangelijos ištrauką
ir vėl prapliupo raudoti. Dėkojo Dievui,
kad leido juodviem vėl mylėti vienas
kitą. Akimis klaidžiojo po šventųjų
paveikslus prie altoriaus ir juose surado
paguodą. „Jei būsiu labai nelaiminga, –
pagalvojo ji, – paguodos galėsiu ieškoti
gerajame Viešpatyje ir šioje
bažnyčioje.“ Kai atėjo eilė skaityti
Migeliui, ji pastebėjo Čikitą nuleipstant
it gėlę. Visi buvo siaubingai sukrėsti, bet
labiausiai kentėjo Hektoras. Regis, per
kelias valandas jis beviltiškai paseno,
tiesiogine prasme sutirpo akyse. Jo
paguosti buvo neįmanoma. Jo jėgos
išseko. Sielvartas it skausmo krioklys
naikino jo gyvybę, ardė nervus ir griovė
tą gilią prarają, kuria buvo virtusi
sudaužyta jo širdis. Po metų jis mirė.

Ėjo metai, ir Anos bei Pako gyvenimas

grįžo į įprastas vėžes. Juodu matė, kaip
auga vaikai, ir džiaugėsi jais, kaip ir
dera tėvams. Jie vėl kalbėdavosi, bet
niekuomet savo susikurtoje Argentinoje
nebesurado Londono. Pakas metė savo
meilužę, Ana uoliai stengėsi būti gera
žmona, bet jų nesutarimų šaknys liko,
nors medis ir atrodė stipresnis.
 Dvyliktas skyrius

Santa Katalina, 1973-ieji

Jau buvo vėlu, kai Sofija įslinko į

senelio kambarį. Sustojo lovos
kojūgalyje ir pažvelgė į jį, o žiemos
mėnesiena blyškia melsva šviesa it
dulkėmis barstė tamsą. Jis garsiai
knarkė, bet Sofiją jo skleidžiamas garsas
kažin kaip ramino. Priminė jai vaikystę,
vertė pasijusti mylimą ir saugią. Ji
užuodė salstelėjusį pypkės nuodegų
kvapą, įsigėrusį į užuolaidas ir baldus
metų metus rūkant. Langas buvo atvertas
ir vėjas jį klebeno į ritmą su senelio
kvėpavimu.
Sofija nenorėjo jo žadinti, bet troško,
kad jis pabustų. Žinojo neturinti lankytis
jo kambaryje vidury nakties; jei mama
sužinotų, supyktų. Tądien Ana su Sofija
elgėsi baisiai. Jai nepatiko, kad jos
tėvas nuolaidžiauja dukteriai. Ji
apkaltino Dermotą lepinant merginą ir
pasistengė, kad jos žodis būtų paskutinis.
Bet senelis Dermotas buvo Sofijai
pažadėjęs odinį diržą su sidabrine
sagtimi ir išgraviruotais jos inicialais.
Ana pasakė, esą jis švaistąs pinigus ir
Sofija jo neįvertins. Sakė, kad Sofija
neprižiūri savo daiktų. Išmėto juos ant
grindų tikėdamasi, kad Soledada pakels
ir padės į vietą.
Jei ir turėtų ką nors jai nupirkti, tai
galėtų būti kas nors protinga, pavyzdžiui,
knygos ar gaidos fortepijonui. Pakas
paveldėjo savo mamos fortepijoną;
Sofija retai prie jo prisėsdavo. Merginai
laikas į ką nors susitelkti, ką nors
užbaigti. Ji nė kiek nesusikaupia: imasi
ko nors, paskui praranda susidomėjimą.
Taip, nusprendė Ana, bus geriau mokytis
skambinti fortepijonu, nei visą laiką
kiurksoti tame kvailame medyje. Visos
jaunos jos visuomenės sluoksnio damos
turėtų tapyti ir groti, skaityti gerą anglų
literatūrą ir mokėti tvarkyti namų ūkį.
Merginos neturėtų visą dieną jodinėti
poniais ir laipioti po medžius.
– Tėti, paskatink ją nuveikti ką nors
protinga, – pasiūlė ji. Bet senelis
O’Dvajeris norėjo nupirkti Sofijai diržą,
kaip buvo pažadėjęs.
Štai kodėl Sofija atėjo į jo kambarį.
Norėjo jam pasakyti, kad brangins tą
diržą ir prižiūrės, nes myli jį, ir diržas
visuomet primins jai brangų senelį.
Mama niekuomet nesupras jos meilės
seneliui, bet Sofija ir Dermotas jautė
vienas kitam nuoširdų prieraišumą,
siejantį juodu žodžiais nenusakomu
ryšiu.
Ji nevikriai pamindžikavo. Kostelėjo.
Patrepsėjo. Pagaliau. Dermotas
O’Dvajeris savo stambiu kūnu atsivertė
ant nugaros. Prisimerkė manydamas, kad
Sofija – nykštukas ar koks nors kapinių
vagis, ir sunerimęs pakėlė ranką.
– Seneli, tai aš, Sofija, – sukuždėjo
ji.
– Jėzau, Marija, Juozapai šventas.
Mergyt, ką čia veiki mano kojūgalyje?
Ar tu – mano angelas sargas, sergintis
mane miegantį?
 – Manau, knarkimu tu išbaidei savo
angelą sargą, – tyliai nusijuokė ji.
– Ką čia veiki, Sofija Melodija?
– Noriu su tavim pasikalbėti, – tarė ji
ir vėl pamindžikavo.
– Na, tai nestovėk ten, mergyt. Žinai,
kad ant grindų pilna krokodilų, norinčių
pagriebt tave už kojų. Lipk į lovą.
Tad Sofija įsiropštė į lovą pas senelį
– dar vienas dalykas, dėl kurio mama
labai supyktų. Septyniolikmetei nedera
gulėti lovoje su senu vyru. Juodu gulėjo
vienas greta kito kaip „pora antkapio
statulų“. Sofija juto jo kūną ir staiga ją
užplūdo švelnumas.
 – Sofija Melodija, apie ką nori
pasikalbėti? – paklausė jis.
– Kodėl tu mane visuomet taip
vadini?
– Na, tavo močiutė buvo vadinama
Emere Melodija. Kai gimė tavo motina,
ketinau pavadinti ją Melodija, bet tavo
senelė nenorėjo apie tai nė girdėti.
Kartais panorėjusi ji būdavo tikra
užsispyrėlė. Tad pavadinome ją Ana
Melodija O’Dvajer. Melodija yra kaip ir
antras vardas.
– Kaip Marija Elena Solanas.
– Visiškai kaip Marija Elena
Solanas, amžiną atilsį jai duok,
Viešpatie.
 – Bet mano antras vardas Emerė, ne
Melodija.
– Man tu visuomet būsi Sofija
Melodija.
– Man patinka.
– Turi patikti. Taip jau yra.
– Seneli?
– Ką?
– Prisimeni tą diržą?
– Prisimenu.
– Na, mama sako, aš jo neprižiūrėsiu.
Bet aš prižiūrėsiu. Pažadu, kad
prižiūrėsiu.
– Tavo mama ne visuomet būna teisi.
Žinau, kad prižiūrėsi.
– Tai galiu jį turėti?
 Jis suspaudė jos ranką ir gergždamas
sukikeno.
– Gali, Sofija Melodija.
Juodu gulėjo žiūrėdami į šešėlius,
šokančius ant lubų, o pro užuolaidas
skverbėsi šaltas žiemos vėjelis ir
ledinėmis pėdomis šokinėjo ant įkaitusių
jų veidų.
– Seneli?
– Kas dar?
– To diržo noriu dėl sentimentalių
priežasčių, – droviai tarė ji.
– Dėl sentimentalių priežasčių?
– Nes myliu tave, seneli. – Anksčiau
ji niekad niekam nebuvo to sakiusi.
Valandėlę abu sujaudinti tyliai gulėjo. Ji
sumirksėjo tamsoje spėliodama, ką jis
atsakys į tokį netikėtą protrūkį.
– Ir aš tave myliu, Sofija Melodija.
Myliu iki kaulų smegenų. O dabar
verčiau jau miegok, – tyliai tarė jis,
nebaigus sakinio jo balsas nutrūko.
Sofija buvo vienintelis žmogus, turintis
galios suvirpinti jo jautrią seną širdį.
– Ar galiu pasilikti?
– Tol, kol mama tavęs nesuras, –
sušnibždėjo jis.
– Ak, atsikelsiu daug anksčiau nei ji.

Sofija nubudo pajutusi šaltį. Drebulys

perėjo visu jos kūnu nuo galvos iki
didžiųjų kojų pirštų. Norėdama sušilti, ji
susirangė arčiau senelio. Ne iš karto
suvokė, kad šaltis sklinda nuo jo. Buvo
atšalęs ir sustingęs it negyva žuvis. Ji
atsisėdo ir pažvelgė į šeriuotą jo veidą.
Išraiška buvo džiaugsminga. Jei nebūtų
šaltas ir sustingęs, būtų pamaniusi, kad
tuoj ims kikenti gergždžiančiu balsu. Bet
veidas buvo it kaukė; po ja slypėjo
tuštuma. Atmerktos akys beprasmiu
žvilgsniu žvelgė į niekur.
Įkaitusiu veidu ji prisiglaudė prie jo
ir prisitraukė jį arčiau. Stambios ašaros
riedėjo jos skruostais, lašėjo nuo nosies
ir pagaliau visą kūną ėmė purtyti galinga
rauda. Dar niekad nebuvo patyrusi
tokios kančios. Jo nebėra. Bet kur jis
išėjo? Ar yra dangus? Ar jis dabar
kokioje nors gražioje vietoje su Emere
Melodija? Kodėl jis mirė? Juk buvo
sveikas ir gyvybingas. Už jos senelį
nebuvo gyvybingesnio žmogaus. Ji
siūbavo pirmyn ir atgal, savo rankose
liūliuodama jo stambų kūną, kol nuo
verksmo įskaudo smakras ir pilvas.
Pamėginus prisiminti jai ištartus
paskutinius jo žodžius, ją apėmė panika.
Diržas, juodu kalbėjosi apie diržą.
Paskui ji pasakiusi, kad myli jį.
Prisiminusi tą švelnumo akimirką ji
suklykė. Pradėjusi klykti nepajėgė liautis
ir pagaliau jos klyksmas pažadino visus
namiškius. Iš pradžių Pakas pamanė, kad
lauke nuožmus prerijų šuo pjauna kokį
nors gyvulį. Bet paskui atpažino dukters
balsą; prieš dar kartelį garsiai
suklykdama ji užspringusi atsikvėpė.
Kai broliai Rafaelis ir Agustinas
kartu su motina ir tėvu atbėgo jai padėti,
ji prisiminė paskutinius jo žodžius. „Tol,
kol mama tavęs nesuras.“ Jis visad buvo
jos bendrininkas.
Jiems teko ją nuo jo atplėšti. Tuomet
ji prigludo prie tėvo. Sukrėtimas aptikus
mirusį senelį jai trenkė staiga it šaltos
rankos pliaukštelėjimas, ir ji nevaldomai
virpėjo. Ana davė valią ašaroms. Ji
atsisėdo ant lovos krašto ir liauna ranka
perbraukė jam per kaktą. Nusiėmė
auksinį kryželį, kabėjusį ant kaklo, ir
prispaudė jam prie lūpų.
– Tesaugo tave Dievas, tėve, ir
telaimina. Tegu atveria tau vartus į
dangaus karalystę. – Paskui pažvelgusi į
namiškius ji paprašė leisti pabūti su juo
vienai. Rafaelis su Agustinu išstypino
lauk. Pakas pabučiavo dukteriai kaktą ir
švelniai išsivedė iš kambario.
Ana Melodija O’Dvajer pakėlė
negyvą tėvo ranką sau prie veido ir
liūdnai pabučiavo. Prispaudusi lūpas
prie švelnaus delno ji verkė ne lavono,
gulinčio prieš ją be gyvybės ženklų, bet
tėvo, kokį pažinojo augdama Glengarife.
Buvo laikas, kai jiedvi su mama dalijosi
jo širdimi. Paskui į jo širdį it gegužiukas
įsibrovė Sofija ir Aną išstūmė.
Tikriausiai jis niekad jai neatleido, kad
prieš visus tuos metus išvyko iš Airijos
ir ištekėjo už Pako, bent jau už tai, kad
niekad, nė kartelio, taip ir nesugrįžo.
Praradęs ją, savo meilę jis atidavė
vaikaitei, kuri, regis, turėjo tai, dėl ko
jis mylėjo Aną, ir tai, dėl ko Sofija buvo
miela ir nepakartojama. Ji tai matė;
pirmiausia pavergė Paką, paskui jos
tėvą. Sofija pavogė juos abu. Bet Ana
neklausė savęs kodėl, nes bijojo
atsakymo. Bijojo pripažinti, kad gal
Pakas buvo teisus. Gal ji iš tiesų
pasikeitė. Kaip kitaip būtų atitolinusi du
labiausiai pasaulyje mylimus vyrus?
Bet užuot mąsčiusi apie save Ana
žvelgė į tai, kas liko iš vaidingo senio, ir
jo bruožuose ieškojo kažkur metų
tėkmėje prarasto tėvo. Dabar jau buvo
per vėlu jį susigrąžinti. Per vėlu.
Prisiminė kartą motiną jai sakius, kad du
liūdniausi žodžiai yra „per vėlu“. Dabar
ji tai suprato. Jei tik jis vėl imtų
kvėpuoti, ji jam parodytų, kaip labai jį
myli. Kad ir kiek metų ardė juos
jungusius saitus, nors gyvenimas kažkaip
ir įspraudė tarp jų pleištą, ji iš tiesų
mylėjo jį visa širdimi ir vis dėlto niekad
jam to nepasakė. Jai jis labiau trukdė it
koks įkyruolis, nemokytas nususęs šuo,
dėl kurio nuolat tekdavo atsiprašinėti.
Tačiau jis buvo besikankinanti siela,
mieliau nyrantis į beprotybę nei
pripažįstantis tikrovę, kurioje nėra šiltos
jo žmonos meilės. Beprotybė jam buvo
anestetikas, palengvinantis vis didėjantį
jo vienišumą. Jei tik ji būtų radusi laiko
jį suprasti. Užjausti jo skausmą.
– O Dieve! – meldėsi ji smarkiai
užmerkusi akis: žvilganti ašara pakibo
ant ilgų šviesių jos blakstienų. – Tik
leisk jam pasakyti, kad jį mylėjau.

Norėdama parodyti, kaip labai jį mylėjo,

Ana pasirūpino, kad jis būtų palaidotas
lygumoje, tarp ponių ir paukščių,
aukštose laukinėse žolėse po palinkusiu
eukalipto medžiu. Antonijus ir arklidžių
vaikinai padėjo iškasti duobę, o tėvas
Chulijas po pilku žiemos dangumi
išmikčiojo kelias maldas ir skausmingą
kalbą. Jo mikčiojimas senelį O’Dvajerį
visuomet linksmindavo, tad tam tikra
prasme buvo visai vietoje.
Pareikšti pagarbos atėjo visa šeima.
Nulenkę galvas jie murmėjo maldas ir
prislėgtais veidais žiūrėjo, kaip
trūkčiojamai į žemę nuleidžiamas
karstas. Kai buvo sulygintas paskutinis
žemės gumulėlis, debesys staiga
prasiskyrė ir ankstyvos žiemos lygumas
keista šiluma užliejo nušvitęs skaistus
saulės spindulys. Nustebę ir nudžiugę
visi pakėlė akis. Ana persižegnojo ir
padėkojo Dievui, kad priėmė tėvą į
Dangų. Sofija žiūrėjo į šviesą skaudama
širdimi – jai pasaulis staiga aptemo. Be
senelio O’Dvajerio net saulės šviesa
atrodė ne tokia skaisti.
 Tryliktas skyrius

Brauno universitetas, 1973-ieji

Sančio ranka slystelėjo į viršų po

Džordžijos suknele ir užčiuopė, kad ji
mūvi kojines. Pirštais palietė rupius
nėrinius, paskui švelnią šilkinę šlaunies
odą. Širdis ėmė plakti smarkiau. Jis
priglaudė lūpas prie jos lūpų ir pajuto
saldų pipirmėčių skonį – nuo
kramtomosios gumos, kuria pasidalijo
kartu išėję iš šokių. Jos įžūlumas padarė
jam įspūdį. Ji nesivaržė kaip gerai
išauklėtos argentiniečių merginos ir
buvo vulgaroka, o tai jam pasirodė
patrauklu.
Jo bučinys buvo nekantrus. Regis, jai
patiko stiprus jaunas jo kūnas; ilgais
raudonais nagais ji įsikibo į jo odą ir
laižė druską, sumišusią su jo kvapu. Ji
kvepėjo brangiais kvepalais, laižydamas
perbraukęs jos kūną ant odos jis pajuto
pudros skonį. Jos pilvukas buvo apvalus
ir putlus. Jam ėmus knebinėtis su
juosmenėliu, prilaikančiu kojines, ji
ramiai jį atstūmė žemu šokoladiniu balsu
pareiškusi, kad labiau mėgsta mylėtis su
kojinėmis, ir nusitraukė juodas kelnaites.
Jis praskėtė jai kojas, ji pati praskėtė
jas dar plačiau, ir jis priklaupė tarp jų,
rankomis glostydamas klubus ir šlaunis.
Ji buvo šviesiaplaukė, natūrali
šviesiaplaukė, pastebėjo jis, žvelgdamas
į tvarkingą plaukų trikampį, atidengusį
jam jos kerus. Ji žvelgė į jį
nesigėdindama, mėgaudamasi tuo, kad
jis ja žavisi. Kitas dvi valandas rodė
jam, kaip lėtai ir geidulingai glamonėti
moterį, ir suteikė didesnį pasitenkinimą,
nei jis manė esant įmanoma. Iki antros
valandos nakties jis jau buvo baigęs tiek
kartų, kad jų užteko įrodyti, jog
Džordžija tikrai yra miegamojo svajonė,
o ji pati orgazmą pasiekė lengvai, kaip
moteris, patenkinta savo kūnu.
– Džordžija, – tarė jis, – tu
neįtikėtina. Noriu visą naktį laikyti tave
glėbyje, kad iš ryto tikrai vis dar būtum
čia.
Ji nusijuokė, prisidegė cigaretę ir
pažadėjo, kad visą savaitgalį jie nieko
kito neveiks, tik mylėsis.
– Ilgai, lėtai ir aistringai štai čia,
Vilties gatvėje, – tarė ji. Prisipažino,
kaip labai jai patinkąs jo akcentas, ir
privertė kalbėti su ja ispaniškai. –
Pasakyk, kad manęs geidi, kad myli
mane – tiesiog apsimeskime, – kalbėjo
ji. Tad jis jai tarė:
– Te quiero, te necesito, te adoro.
Nuilsę, iš malonumo maudžiančiais
kūnais, juodu užmigo. Retkarčiais
pravažiuojančių automobilių šviesos
trumpam užliedavo juos auksu,
nutvieksdamos nuogas rankas ir kojas,
glebiai gulinčias ant vienas kito. Santis
sapnavo. Jis buvo senovės istorijos
pamokoje, kurią vedė dėstytojas
Švarcbachas, ten buvo ir Sofija. Ji
sėdėjo ilgus tamsius plaukus susipynusi į
įprastą kasą, surištą šilkiniu raudonu
kaspinu. Mūvėjo džinsus ir vilkėjo alyvų
spalvos palaidinę, pabrėžiančią jos
spindintį įdegį. Atrodė graži, maloni,
tamsi ir žvilganti. Ji atsisuko ir
mirktelėjo, rudos raudonmedžio akys
užgaidžiai jam nusišypsojo. Paskui
staiga ji virto Džordžija, sėdėjo nuoga ir
jam šypsojosi. Jis susidrovėjo, kad ji
sėdi nuoga prieš visą klasę, bet ji, regis,
nekreipė dėmesio. Tik spoksojo
mieguistomis akimis. Jis troško, kad vėl
sugrįžtų Sofija, bet ši buvo dingusi. Kai
nubudo, Džordžija buvo įsitaisiusi jam
tarp kojų. Jis pažvelgė į ją norėdamas
įsitikinti, jog tai Džordžija, ne Sofija.
Pamačius į jį pakeltas geidulingas jos
akis, jo kūnas atsipalaidavo.
 – Mielasis, atrodai taip, lyg būtum
išvydęs vaiduoklį, – nusijuokė ji.
– Taip ir buvo, – atsakė jis ir
atsidavė gosliam malonumui, pasidavė
jos liežuvio burtams.
Pirmuosius šešis savo dvejų metų
užsienyje mėnesius Santis praleido daug
keliaudamas po pasaulį su savo draugu
Choakinu Barnaba. Juodu nuvyko į
Tailandą, kur išnaršė raudonųjų žibintų
kvartalus ieškodami pramogų ir
prostitučių. Santį pribloškė ir kartu
sužavėjo, ką moterys išdarinėja su savo
kūnais: to jis nebūtų įstengęs sugalvoti
net pačiose šiurpiausiose savo vizijose.
Malaizijos Kamerono aukštumose jie
rūkė kanapes ir stebėjo saulėlydžius,
kalvas paverčiančias auksu. Keliavo po
Kiniją, vaikštinėjo Didžiąja siena,
Uždraustajame mieste žavėjosi
Aukščiausios harmonijos paviljonu ir
pasišlykštėjo atradę, kad kinai iš tiesų
valgo šunis. Su kuprinėmis ant pečių
juodu pervažiavo Indiją, kur prie
Tadžmahalo Choakinas apsivėmė, prieš
tai tris dienas pragulėjęs lovoje dėl
dehidracijos ir viduriavimo. Indijoje jie
jodinėjo drambliais, Afrikoje –
kupranugariais, Ispanijoje – gražiais
baltais žirgais.
Iš kiekvienos aplankytos šalies Santis
siuntė namiškiams atvirukus.
Negalėdama su juo susisiekti Čikita
puolė į neviltį. Visus šešis mėnesius jis
važinėjo tokiomis vietomis, kur buvo
nepasiekiamas, kas kelios dienos
keliaudavo vis kitur, nė pats
nežinodamas kur. Visiems palengvėjo,
kai baigiantis žiemai sulaukė žinios, jog
jis Rod Ailande ieško vietos apsistoti ir
užsirašo į studijas, kur, be kita ko,
studijuos verslą ir senovės istoriją.
Pirmąsias kelias dienas Braune
Santis gyveno viešbutyje. Bet per pirmą
paskaitą universiteto miestelyje jis
susipažino su pora draugiškų
amerikiečių iš Bostono, ieškančių
žmogaus, kuris sutiktų kartu gyventi jų
name Baueno gatvėje. Paskaitą skaitė
senas profesorius smulkute burna,
paslėpta po tankia balta barzda, ir dar
menkesniu balsu, prarydamas žodžių
galūnes; paskaitai besibaigiant jie jau
buvo sužinoję beveik viską, ką norėjo
vienas apie kitą žinoti, ir tapę
geriausiais draugais.
Frankas Stanfordas buvo neaukštas,
bet tvirtas jaunuolis plačiais pečiais ir
gerai ištreniruotais raumenimis, iš tų,
kurie ūgio stoką kompensuoja plušėdami
sporto salėje, norėdami būti kuo
stipresni, ir nuolat treniruodamiesi
žaidimus, tokius kaip tenisas, golfas ir
polas, kad merginos nepastebėtų jų ūgio
ir žavėtųsi pergalėmis. Santis jam
kaipmat padarė įspūdį; ne tik dėl to, kad
atvyko iš Argentinos, kas jau savaime
skleidė nepaprastą žavesį, bet todėl, kad
žaidė polą, o polo niekas nežaidžia
geriau už argentiniečius.
Frankas ir jo draugas Stanlis
Normanas, kuriam labiau patikdavo
sėdėti kampe, rūkyti kanapes ir brązginti
gitara nei blaškytis su teniso rakete ar
polo maleta, pakvietė Santį į Baueno
gatvę aprodyti namo. Sančiui jis padarė
įspūdį. Tai buvo tipiškas Amerikos Rytų
pakrantės namas aukštais pakeliamais
langais ir įspūdingu priebučiu, stovintis
gatvėje, apsodintoje lapuočiais
medžiais, o jos pakraščiais buvo
pristatyta elegantiškų automobilių.
Viduje nepriekaištinga tvarka, sienos
naujai išdažytos, kambariai apstatyti
pušiniais baldais, apmuštais dryžuotu ir
languotu tamsiai mėlynos ir baltos
spalvos audiniu.
– Mama primygtinai išsireikalavo
man jį įrengti, – atsainiai tarė Frankas. –
Ji iš tų žiauriai globėjiškų mamų. O man
kas. Noriu pasakyti, na, pažiūrėkit, kaip
jis atrodo – turėtų atsidurti žurnalo
puslapiuose. Kertu lažybų, šis namas
įspūdingiausias visoje gatvėje.
– Frankai, juk mes neįsivedėm
taisyklių, kaip jame elgtis, tiesa? –
tęsiama Bostono tartim paklausė Stanlis.
– Juk neprieštarausime, jei ateis
paukštyčių.
– Ne, neprieštarausime, tik
pageidausime, kad kartu atsivestų ir
savo sesutes, jei jos dailutės. Supranti,
apie ką aš? – Frankas mirktelėjo Stanliui
ir prunkštelėjo.
– Įsivaizduoju, jos čia dailios, – tarė
Santis.
– Su tavo akcentu, drauguži, nebus
jokių sunkumų. Tu joms patiksi, –
patikino jį Stanlis.
Jis neklydo. Universitete jį vaikėsi
gražiausios merginos, ir ilgai netrukus
jis suvokė, kad jos nenori už jo ištekėti,
tik nori su juo miegoti. Argentinoje buvo
kitaip. Tiesiog negalėjai gulinėti su
visomis iš eilės; moterys reikalavo
daugiau pagarbos. Jos tikėjosi
asistavimo ir norėjo ištekėti. Bet Braune
Santis su merginomis elgėsi kaip braškių
rinkėjas. Kai kurias įsidėdavo į krepšelį
vėlesniam laikui, kai kurias suvalgydavo
iškart. Rugsėjį ir spalį savaitgalius jis
leido su Franko šeima Niuporte, kur
žaisdavo tenisą ir polą. Jaunesniems
Franko broliams jis tapo didvyriu, nes
jie dar nebuvo matę tikro argentiniečio
polo žaidėjo, o Franko mama Džozefina
Stanford buvo regėjusi daug
argentiniečių polo žaidėjų, bet nė vieno
tokio gražaus, todėl jį dievino.
– Tad Santis – Santjago trumpinys,
tiesa? – paklausė Džozefina paduodama
jam stiklinę kokakolos ir baltu
rankšluosčiu šluostydamasi veidą. Jie ką
tik baigė trečią teniso setą prieš Franką
ir jo jaunesniąją sesutę Madę. Santis
linktelėjo. – Frankas sako, kad
mokysiesi tik metus, tiesa?
– Taip, tiesa. Gegužę baigsiu, –
atsakė jis sėsdamas ant sodo kėdės ir
ištiesdamas ilgas įrudusias kojas. Balti
šortai pabrėžė sodrią it medus jo odos
spalvą, ir Džozefina stengėsi susilaikyti
per ilgai į jas nespoksojusi.
 – Paskui grįši į Argentiną? –
paklausė ji mėgindama užduoti motinai
priderančius klausimus. Ji atsisėdo prieš
Santį ir grakščiais pirštais timptelėjo
žemyn šlaunis vos dengiantį baltą teniso
sijonėlį.
– Ne, ketinu šiek tiek pakeliauti,
paskui, metų gale, grįšiu namo.
– Ak, bus puiku. Paskui Buenos
Airėse vėl pradėsi viską nuo pradžios. –
Ji atsiduso. – Nežinau, kodėl negali
mokytis universitete čia.
– Nenoriu būti per ilgai išvažiavęs iš
Argentinos, – nuoširdžiai atsakė jis. –
Ilgėčiausi jos.
 – Kaip miela. – Ji maloniai
nusišypsojo. – Ar turi namie merginą?
Guldau galvą, kad turi. – Ji nusijuokė ir
koketiškai mirktelėjo.
– Ne, neturiu, – atsakė jis keldamas
prie lūpų stiklinę ir godžiai ją
išgerdamas.
– Na, Santi, tuomet stebiuosi. Toks
gražus vaikinas. Ką gi, tuo geriau mano
sesėms amerikietėms.
– Universitete Santis šioks toks
didvyris, mama. Nežinau, ką turi Lotynų
Amerikos vyrai, bet merginos dėl jo
kraustosi iš proto, – pajuokavo Frankas.
– Aš renkuosi tik po jo – trupinius nuo
turtuolio stalo.
 – Frankai, nesąmonė. Netikėkit juo,
ponia Stanford, – susidrovėjo Santis.
– Prašau vadinti mane Džozefina.
Ponia Stanford verčia mane jaustis kaip
kokia mokytoja, o aš nenoriu tokia būti.
Viešpatie, tikrai ne. – Ji vėl priglaudė
rankšluostį prie raustančio veido. – Kur
Madė? Made!
– Čia, mama, tik atsinešiu gėrimo.
Santi, ar nori ko nors? – paklausė ji.
– Būtų gerai dar stiklinė kokakolos.
Dėkui.
Madė buvo tamsiaplaukė ir labai
neišraiškinga; užuot paveldėjusi tankius
kaštoninius mamos plaukus, auksinę odą
ir kerintį laumės veidą, ji turėjo kiek
apgailėtiną tėvo išvaizdą. Madės nosis
buvo ilga, akys mažos ir užburkusios, lyg
būtų ką tik pabudusi, nuo greito maisto
bei saldžių gėrimų išgeltusi spuoguota
paauglės oda. Džozefina būtų norėjusi
padrąsinti Santį kur nors pakviesti
dukterį, bet jai užteko proto pripažinti,
kad Madė Sančiui nebuvo nei
pakankamai graži, nei įdomi. „Ak, jei
būčiau dvidešimčia metų jaunesnė, –
pamanė ji, – nusivesčiau jį į antrą aukštą
ir išeikvočiau visą tą jo energijos
perteklių.“ Santis stebėjo Džozefiną
prisimerkęs ir apgailestavo, kad ji –
geriausio draugo mama. Jam nerūpėjo,
kiek jai metų. Žinojo, kad lovoje ji būtų
fantastiška.
– Nagi, Santi. O gal supažindintum
mano Franką su kokia nors miela
argentiniete. Juk turi seserų, tiesa? –
paklausė Džozefina sukryžiuodama ilgas
baltas kojas.
– Turiu vieną, bet ji – ne visai
Franko skonio. Kaip jam, ji
nepakankamai galvota.
– Tai tada pusseserių. Pasiryžau kaip
nors įtaisyti tave, Santi, į mūsų šeimą, –
sukikeno ji.
– Turiu pusseserę vardu Sofija. Ji
labiau tiktų.
– Kokia ji?
 – Drąsi, sunkaus būdo, išpaikinta, bet
labai graži ir polą žaistų geriau nei jis.
– Na, su tokia paukštyte mielai
susipažinčiau, – tarė Frankas. – Ar ji
aukšta?
– Maždaug tavo ūgio. Ji ne itin
aukšta, bet talentinga ir žavi, ir visuomet
pasiekia, ko nori. Su ja netektų
nuobodžiauti, tai jau tikrai, – išdidžiai
tarė jis, įsivaizduodamas įžūlų Sofijos
veidą ir su meile jį prisimindamas.
– Tai bent pupytė! Kada galėsiu su ja
susipažinti?
– Teks atvažiuoti į Argentiną. Ji dar
mokosi mokykloje, – tarė jam Santis.
– Turi nuotrauką?
 – Namie, Baueno gatvėje, turiu.
– Manau, verta leistis į kelionę bent
ją pamatyti. Man patinka, kaip skamba…
koks, sakei, jos vardas?
– Sofija.
– Sofija. Man patinka, kaip skamba
Sofija. – Jis susimąstė. – Ar ji lengvai
prieinama?
– Lengvai prieinama?
– Ar miegotų su manim?
– Frankai, brangusis, tik ne mamai
girdint, – papriekaištavo Džozefina
mojuodama prieš save rankute, lyg
norėtų išsklaidyti nepadorių jo žodžių
tvaiką.
 – Tai ar miegotų? – neatstojo jis
nekreipdamas dėmesio į mamą, kuri tik
stengėsi pasirodyti naujajam jo draugui.
– Ne, nemiegotų, – atsakė Santis ir
pasijuto nejaukiai šitaip kalbėdamas
apie Sofiją.
– Guldau galvą, kad miegotų, tik tektų
prisikalbinti. Jūs iš Pietų Amerikos gal
ir turite žavesio, bet mes turime
atkaklumo. – Jis tyliai nusijuokė. Sančiui
nepatiko Franko akyse sužibęs
konkurento žvilgsnis, jis gailėjosi
paminėjęs Sofiją.
– Tiesą sakant, žinau merginą, kuri
daug labiau tau tiktų, – tarė jis
išsisukinėdamas.
 – O ne. Man labai patinka Sofijos
vardo skambesys, – nenusileido Frankas.
Santis be ūpo gurkšnojo Madės
atneštą dar vieną stiklinę kokakolos.
Staiga pasijuto labai pavyduliaująs
pusseserės ir ėmė sukti galvą, kaip
sulaikyti Franką, kad šis neskristų su ja
susipažinti. Frankas mėgo tokius
dalykus. Turėjo pakankamai pinigų
keliauti bet kur ir drąsos viską išbandyti.
Sugrįžus į universitetą pašto dėžutėje
Sančio laukė dar vienas Sofijos laiškas.
Ji rašydavo kas savaitę, kaip buvo
pažadėjusi.
– Nuo ko? – smalsiai paklausė
Stanlis. – Laiškų gauni daugiau nei pašto
skyrius. – Jis gitara brązgino Bobo
Dilano melodiją.
– Nuo pusseserės.
– Ar jis nuo mano Sofijos, ką? –
paklausė Frankas, išdygęs iš virtuvės su
pora riestainių ir rūkyta lašiša
pavakariams.
– Nemaniau, kad tu jau namie, – tarė
Santis.
– Sugrįžau. Nori, jie skanūs? –
pasiūlė krimsdamas riestainį.
– Ne, dėkui. Einu skaityti į viršų.
Mamos laiškai būna ilgi.
– Maniau, sakei, kad jis nuo
pusseserės, – tarė Frankas.
 – Tikrai? Norėjau pasakyti, nuo
mamos.
Pats nustebo, kad meluoja dėl tokių
niekniekių. Kai Braune šitiek merginų,
Frankas greit pamirš Sofiją.
– Klausykit, Džonatanas Sakvilas
šiandien rengia vakarėlį. Norite eiti? –
paklausė Frankas.
– Žinoma, – atsakė Stanlis.
– Žinoma, – atsakė Santis eidamas į
prieškambarį.
Užlipęs į antrą aukštą, vienas savo
kambary, jis perskaitė Sofijos laišką.

Brangiausias mylimas
pusbroli Santi,
 Dėkui už paskutinį
laišką, nors pastebėjau,
kad tavo laiškai darosi vis
trumpesni. Taip neturi
būti. Aš nusipelniau
daugiau. Juk aš rašau tau
labai ilgus laiškus, nors
esu labiau užimta nei tu –
nepamiršk, tu neturi tokios
mamos kaip aš,
verčiančios visą laiką
mokytis. Manau, kad
gyvenu gerai. Vakar buvo
tėčio gimtadienis, tad visi
vakarieniavome Migelio
namuose. Negali
įsivaizduoti, kokie
karščiai. Aną savaitę
Agustinas vos manęs
neprikūlė. Mudu dėl kažko
susivaidijome. Žinoma,
pradėjo jis, bet spėk, kas
buvo apkaltintas? Tad
viską iš jo spintos
sumečiau į baseiną, net
labiausiai branginamus
odinius aulinius ir
maletas. Būtum
prisijuokęs, jei būtum
matęs jo veidą. Turėjom su
Marija slėptis, nes tikrai
maniau, kad jis mane
nudės. Ar pasigestum
manęs, Santi? Oi, turiu
eiti, mama lipa laiptais.
Atrodo labai įpykusi. Kaip
manai, ką dabar
iškrėčiau? Palieku tau
spėlioti ir papasakosiu
kitame laiške. Jei greitai
neparašysi,
nepapasakosiu, o juk
žinau, kad miršti iš
smalsumo.
Didelis bučkis,
Sofija
Skaitydamas laišką Santis tyliai juokėsi.
Kai sulankstęs dėjo jį į stalčių kartu su
kitais jos ir tėvų bei Marijos laiškais,
pajuto perveriantį namų ilgesį. Bet jis
truko tik akimirką; tuoj pat jį nustelbė
mintis apie Džonatano Sakvilo vakarėlį.
Džonatanas Sakvilas gyveno Vilties
gatvėje, už kelių kvartalų nuo Baueno
gatvės, ir garsėjo šauniausiais
vakarėliais su dailiausiomis
merginomis. Iš tiesų Santis ne itin troško
ten eiti, jo nuotaika buvo kaip niekad
prasta, bet žinojo, kad taip bus geriau
nei sėdėti ir liūdėti su laiškais iš namų.
Tad jis nusiprausė po dušu ir apsirengė.
 Sančiui, Frankui ir Stanliui atėjus,
Džonatanas stovėjo namo tarpduryje
ranka apglėbęs dvi žaižaruojančias
raudonplaukes ir iš butelio gurkšnojo
degtinę.
– Sveiki, draugužiai. Vakarėlis tik
prasideda, – suvebleno jis. – Eikite
vidun.
Namas buvo erdvus ir tiesiogine
prasme virpėjo nuo garsios muzikos bei
daugiau nei šimto penkiasdešimties
žmonių kojų. Norėdami patekti prie
gėrimų, jie turėjo brautis koridoriumi
pro minią; žmonių buvo taip tiršta, kad
priminė ūžiantį bičių avilį: jie stumdė
vienas kitą ir stengėsi perrėkti muziką.
 – Sveikas, Džo! – sušuko Frankas. –
Santi, pažįsti Džo?
– Labas, Džo, – vangiai pasisveikino
Santis.
– Sveikas, Džo! Kas naujo? Kur
gražioji Karolina? – paklausė Frankas,
pro Džo petį dairydamasis jo sesers.
– Nerk čionai, Frankai, jei nebijai. Ji
kažkur čia.
– Vaikinai, einu vidun. Nelaukit
manęs grįžtančio!
Santis akimis nulydėjo Franką,
dingstantį siūbuojančioje prakaituotų
kūnų masėje.
– Nuo viso šito man pradeda skaudėti
galvą. Einu namo pas Dilaną ir Buvį, –
tarė Stanlis. Jis visuomet kalbėdavo it
apdujęs, net jei toks ir nebūdavo. –
Gyvenimas neturi būti kaip kalnelių
atrakcionas. Čia pernelyg triukšminga –
tikrai per daug triukšminga. Nori eiti
atsipalaiduoti su manim?
– Taip, eime. – Santis gailėjosi
apskritai atėjęs. Visiškai veltui sugaištas
laikas.
Išėjęs į vėsų spalio orą Santis giliau
atsikvėpė. Naktis buvo giedra ir
žvaigždėta, ir jis prisiminė tas tvankias
vasaros naktis, kai žvelgdavo į dangų
stovėdamas po ombu medžiu. Dar nė
karto jo nebuvo užplūdęs namų ilgesys,
tai kodėl staiga jam taip ilgu?
 – Ir jūs išeinate? – už nugarų
pasigirdo kimus balsas. Abu atsigręžė.
– Taip, išeiname. Nori eiti kartu? –
tarė Stanlis apžiūrinėdamas merginą;
jam patiko, ką matė.
– Ne, – atsakė ji, paskui išsišiepė
Sančiui.
– Ar mes pažįstami? – paklausė jis
gatvės šviesoje tyrinėdamas blyškų jos
veidą.
– Ne, bet aš tave žinau. Mačiau šiose
vietose. Esi naujokas.
– Taip, esu. – Jis spėliojo, ko ji nori.
Vilkėjo trumpą raudoną paltą, lieknas
kojas slėpė blizgantys odiniai aulinukai
iki kelių. Ji suvirpėjo ir sumindžikavo
vietoje.
– Vakarėlis man per daug
triukšmingas. Norėčiau eiti kur nors
kitur, kur tylu ir šilta.
– Tai kur?
– Na, ketinau eiti namo, bet nenoriu
būti viena. Gal nori eiti kartu ir palaikyti
man draugiją? – paklausė ji ir
nusišypsojo nuginkluojančia šypsena.
– Kaip suprantu, aš nekviečiamas, –
susitaikęs tarė Stanlis. – Santi,
pasimatysim, kai pasimatysim. – Jis
nutolo gatve.
– Kuo tu vardu? – paklausė jis.
 – Džordžija Miler. Esu antrakursė.
Mačiau tave studentų miestelyje. Tu iš
Argentinos, tiesa?
– Taip.
– Ilgiesi jos?
– Truputį, – nuoširdžiai atsakė jis.
– Taip ir maniau. Atrodei truputį
vienišas. – Ji įsikibo jam į parankę. –
Gal eikime pas mane? Padėsiu tau
pamiršti namus.
– Mielai užeičiau, ačiū.
– Nedėkok man, Santi. Tu man taip
pat darai paslaugą. Jau patį pirmą kartą
tave pamačiusi norėjau eiti su tavimi į
lovą.
 Šiltoje Džordžijos namų šviesoje
Santis galėjo geriau į ją įsižiūrėti. Ji
nebuvo gražuolė – veidas pailgas,
skvarbios mėlynos akys per toli viena
nuo kitos – ir vis dėlto patraukli. Lūpos
asimetriškos, bet jausmingos, o kai
nusišypsodavo, tai darydavo tik puse
lūpų. Buvo apdovanota daugybe tankių
šviesių garbanų, kurios jai einant
sūpavosi it sporto varžybų šokėjų
bumbulai, o kai ji nusivilko paltą ir
Santis išvydo pūpsančias krūtis, liauną
liemenį ir ilgas dailias kojas, pajuto
slėpsnose sukrutant. Ji turėjo
pornožvaigždės figūrą ir tai žinojo.
 – Per šitą kūną dažnai patenku į bėdą,
– atsiduso ji pajutusi, kad jis spokso. –
Ko norėtum išgerti?
– Viskio.
– Nejau taip labai?
– Kas?
– Ilgiesi namų.
– Na, ne, ne visai. Jaučiuosi gerai.
– Bet kartais, kai mažiausiai tikiesi,
ima ir užplūsta, tiesa?
– Tiesa.
– Gal laiškas, kartais kvapas ar
muzika, – tarė ji ilgesingai.
– Iš kur žinai?
– Nes, Santi, aš iš Pietų. Nejau
neatskiri?
 – Iš Pietų? – nesupratęs paklausė jis.
– Iš Džordžijos, – tarė ji.
– Ak, taip. Bijau, kad tavo tartis man
skamba taip pat, kaip ir visų kitų.
– Nieko tokio, gražuoli. Man tavo
tartis skamba kaip niekieno kito. Tiesą
sakant, tai nuostabiausias kada nors
girdėtas akcentas. Taigi gali kalbėti, kiek
nori, o aš tik klausysiu ir leipėsiu. – Ji
nusijuokė krūtininiu juoku. – Tik noriu,
kad žinotum: suprantu, ką tai reiškia, su
manimi tau nereikia apsimetinėti. Aš čia,
su tavimi. Na, štai ir tavo viskis,
užsikurkime židinį, įjunkime muziką ir
abu pamiršime savo namų ilgesį.
Sutarta?
 – Sutarta, – atsakė Santis žiūrėdamas,
kaip ji pasilenkusi tvarko malkas.
– Pamiršk židinį, Džordžija iš
Džordžijos, eime į viršų, – staiga tarė jis
pastebėjęs nėriniuotus jos kojinių
kraštus ir iš po mini sijonėlio
švystelėjusias juodas kelnaites. – Yra tik
vienas būdas pamiršti namus – tai
užsimiršti vienas kitame, – dusliai
pridūrė jis, ištuštindamas savo taurę.
– Na, tuomet eime. Baisiausiai noriu
su tavim užsimiršti, – atsakė ji ir
paėmusi jo ranką nusivedė laiptais į
viršų, į savo miegamąjį.
 Keturioliktas skyrius

Santa Katalina, 1973-ųjų gruodis

Čikita kone nemiegojo. Naktis tvyrojo

drėgna ir šilta. Tvankiame kambaryje ji
neramiai vartėsi lovoje klausydama
lygaus savo vyro Migelio parpimo –
stambus ir plaukuotas, jis gulėjo šalia.
Bet tą naktį miegas jai buvo
nepasiekiama prabanga ne dėl oro
drėgmės ir ne dėl baisaus sapno, kurio
išbudintas Pančitas atbėgo verkdamas
prie jos lovos. Ji nemiegojo todėl, kad
kitą dieną, po dvejų metų, praleistų
studijuojant Amerikoje, turėjo grįžti
namo jos sūnus Santis.
Jis dažnai rašė laiškus. Ji
jaudindamasi laukdavo kassavaitinių jo
laiškų, skaitydama džiaugdavosi ir kartu
liūdėdavo, nes siaubingai jo ilgėjosi. Jie
matėsi tik kartą, kai kovą aplankė jį per
pavasario atostogas. Jis išdidžiai aprodė
tėvams studentų miestelį, namą Baueno
gatvėje, kur gyveno su dviem draugais,
kelioms dienoms jie nuvažiavo į
Niuportą prie vandenyno pabūti su jo
draugu Franku Stanfordu ir jo žavia
šeima. Migelis džiaugėsi, kad Santis net
sugebėjo žaisti polą ir, regis, dažniausiai
savaitgaliais tą ir darydavo. Dabar jis
buvo devyniolikos, beveik dvidešimties,
ir atrodė labiau suaugęs nei tuomet, kai
tą kaitrų kovo vakarą ji pamojo jam
atsisveikindama.
Čikita ir Ana dažnai vakarais ilgai
sėdėdavo terasoje, žvelgdavo į tolius ir
detaliai aptarinėdavo vaikus. Ana labai
kankinosi dėl siaubingo dukters elgesio.
Vylėsi, kad laikui bėgant Sofija
nusiramins; bet, tiesą sakant, juto, kad
elgesys tik blogėja. Ji buvo įžūli ir
maištinga. Apimta pykčio, kylančio
tarytum dėl nieko, atsikalbinėdavo ir net
negražiai išvadindavo savo mamą.
Septyniolikos ji buvo nepriklausoma
ir bjauri kaip niekada. Mokykloje
mokėsi blogai, vilkosi klasės gale, jai
niekas nesisekė, tik rašinius rašė puikiai,
nes atsiduodavo įsivaizduojamam
svajonių pasauliui. Mokytojai
skųsdavosi, kad ji negali susikaupti ir
tyčia stengiasi kitiems sutrukdyti
pamoką. Jie taip pat nežinojo, ką su ja
daryti. Savaitgaliais Santa Katalinoje ji
išjodavo raita ant arklio ir negrįždavo
valandų valandas. Nė nemanė pasakyti
mamai, kur dingsta. Dažnai namo
grįždavo jau sutemus, tyčia pavėlavusi
vakarienės.
Kantrybės taurė persipildė, kai Ana
išsiaiškino, jog Sofija papirkusi
vairuotoją ir šis ją vežiodavęs į San
Telmą, senąją miesto dalį, kur ji didžiąją
savaitės dalį leisdavusi pas seną ispanų
jūrininką vardu Chesus mokydamasi
šokti tango. Ana būtų ir nesužinojusi, jei
mokyklos direktorė nebūtų paskambinusi
palinkėti Sofijai greičiau sveikti nuo
liaukų uždegimo.
Kai ji dėl to papriekaištavo Sofijai,
ši tiesiog pareiškė, kad jau išaugusi iš
mokyklos ir norinti būti šokėja. Pakas
pasijuokė ir pagyrė jos iniciatyvą. Ana
įniršo. Bet Sofija jau buvo taip
pripratusi prie mamos pykčio, kad dėl to
nesijaudino. Ana turės sugalvoti kitą
būdą dukteriai suvaldyti. Jos grožis ir
žavesys jai tik kenkė; kaip tik todėl ji
visuomet išnešdavo sveiką kailį. Čikita
mėgino švelniai paaiškinti svainei, kad
Sofija labai panaši į savo mamą. Bet
Ana tik beviltiškai purtydavo
raudonplaukę galvą ir nenorėdavo nieko
girdėti.
– Savo nelaimei, ji per daug žavinga.
Visus apsuka aplink mažąjį pirštelį, ypač
tėvą. Jis nė kiek manęs nepalaiko.
Jaučiuosi kaip pabaisa. Aš vienintelė
duodu jai pylos. Jei nepasisaugosiu,
viskas baigsis tuo, kad ji ims manęs
nekęsti, – sunkiai atsiduso ji.
– Gal taip ir bus, – nesiginčijo
Čikita, – jei duotum jai daugiau valios,
daugiau laisvės, ji taip nesiplėštų iš
vadžių.
– Ak, Čikita, kalbi visai kaip mano
tėvas. – „Kodėl, – pagalvojo ji, – šioje
šeimoje viskas vis sukasi apie arklius!“
– Jis buvo labai išmintingas.
– Kartais. Dažniausiai tik erzinantis.
– Tau jo trūksta, tiesa? – išdrįso
paklausti Čikita. Tiesą sakant, su svaine
ji niekad nekalbėdavo apie jos tėvus.
Kalbėdama apie Airiją Ana jausdavosi
nejaukiai.
 – Tam tikra prasme taip. Tačiau
ilgiuosi ne tėvo, kuris atvyko į
Argentiną, o to, pas kurį užaugau
Glengarife. Mūsų santykiai kažin kaip
pasikeitė. Gal aš pasikeičiau, nežinau. –
Ji nuleido akis. Čikita žvelgė į jos veidą,
nutviekstą šiltos vakaro šviesos, ir
galvojo, kokia ji neįtikėtinai graži, bet
kokia tapusi tulžinga.
– Ir aš jo ilgiuosi, – tarė ji.
– Iš dalies Sofija tokia išpaikinta ir
jo dėka. Aš jos niekada nepaikinau. Nei
Pakas, nei mano tėvas niekad neįžvelgė
giliau, kas slepiasi po tuo žavesiu.
– Po tuo Solanasų žavesiu!
 – Po tuo prakeiktu Solanasų žavesiu!
– pakartojo Ana, paskui nusijuokė. –
Mano mama taip pat buvo žavi. Visi ją
mylėjo. Vargšė teta Dorotė, stora ir
negraži, – visas grožis atiteko mano
mamai. Teta Dorotė taip niekada ir
neištekėjo.
– O kas jai nutiko? – paklausė Čikita.
– Nežinau. Gėda pasakyti, bet mūsų
ryšys nutrūko.
– Ak.
– Žinau, pasielgiau blogai, bet ji taip
toli… – Jos balsas nutilo. Ji juto kaltę.
Net nežinojo, gyva jos teta ar mirusi.
Kai mirė senelis O’Dvajeris, reikėjo
bandyti ją susirasti, bet jai neužteko
drąsos. Geriau jau nieko nežinoti. „Kai
nežinai, tai ir širdies neskauda“, –
pamanė ji vydama tas mintis šalin.
Čikita labai norėjo paklausti apie
kitus dėdes ir tetas, nes iš senelio
O’Dvajerio pasakojimų žinojo Aną kilus
iš didelės šeimos, bet nedrįso. Tad vėl
nukreipė kalbą į Sofiją.
– Tikrai manau, kad Sofija išaugs iš
tokio elgesio. Tai tik paauglystė.
– Nesu tuo įsitikinusi. – Ana niekam
negalėjo to pripažinti, bet dukteryje ji
įžvelgė daugiau savo bruožų, nei
prasitardavo. – Žinai, Čikita, kas mane
labiausiai jaudina? Jei, kaip siūlai,
duosiu Sofijai daugiau valios, ji gali
tapti visiškai nevaldoma. Nenoriu, kad
kiti namiškiai sakytų, jog užauginau
laukinę.
Čikita užjaučiamai nusijuokė; ji apie
nieką blogai negalvodavo.
– Ana, visi myli Sofiją, ji – laisvoji
dvasia. Mano Santis ir Marija ją
dievina, visi jai viską atleidžia. Tik tau
atrodo, kad ji elgiasi blogai; visų kitų
nuomone, ji apskritai nieko blogo negali
padaryti. Šiaip ar taip, koks skirtumas,
ką mano kiti?
– Man tai siaubingai svarbu. Žinai,
kokie jie. Užvis labiausiai žmonėms
patinka liežuvauti.
 – Taip, kai kuriems patinka, bet jie
nėra svarbūs, – tarė Čikita,
nenuleisdama akių nuo svainės. Po
tokios daugybės metų Ana vis dar jautėsi
nepritapusi, nevisavertė, štai kodėl ją
taip jaudino, ką apie jos vaikus galvoja
kiti. Žūtbūtinai troško jais didžiuotis. Jų
sėkmė darė jai garbę, o nesėkmės metė
šešėlį. Ji jautėsi turinti visą laiką
įrodinėti savo vertę. Visai negalėjo
atsipalaiduoti.
Čikita norėjo jai pasakyti, kad tai
tikrai nesvarbu. Klasė neturi reikšmės.
Aną visi myli, ji priklauso jų šeimai. Ji
mylima tokia, kokia yra; jos nesaugumo
jausmas taip pat yra jos bruožas, ją visi
myli dar ir dėl to. Iš pradžių, kai prieš
daugybę metų ji atvyko į Santa Kataliną,
jie žvelgė į ją kaip į laimės ieškotoją,
norinčią ištekėti už Pako dėl turto ir
padėties. Ji nepritapo. Bet sugrįžus
pasitikėjimui drovi elnė virto išdidžia
tigre, pelniusia visų pagarbą.
Čikita troško Anai pasakyti, kad
Sofija maištauja, nes Ana beprotiškai
myli sūnus. Ji akivaizdžiai gyvena vien
dėl Rafaelio ir Agustino. Jei juodu
elgtųsi taip akiplėšiškai kaip Sofija, Ana
didžiuotųsi jų būdo išskirtinumu,
nemėgintų jų drausminti. Ji būtų
patenkinta įžvelgusi juose savo pačios
nepaklusnumą ir savo meile juos
skatintų. Dabar ji pavydėjo dukteriai
padėties šeimoje. Pavydėjo, kad Sofijai
tenka tiek daug dėmesio. Neapkentė jos
ar ją mylėjo, bet niekas negalėjo teigti
esąs jai abejingas. Tačiau Čikita jau
buvo bandžiusi pasakyti tai anksčiau, jos
pastabos tik sustiprindavo Anos
nevisavertiškumo jausmą. Čikita buvo
išmokusi apie tai nekalbėti.
– Tiek to, – atsiduso Ana, ir Čikita
lengviau atsikvėpė, – gana apie Sofiją –
jai turėtų kaisti ausys, o tai nė kiek
nepadėtų. Štai Rafaelis ir Agustinas
visiškai kitokie. Manau, Rafaelis slapta
susitikinėja su Chasmina Penja, žinai,
Ignasijo Penjos dukra. Jie būtų puiki
pora, – tarė Ana išdidžiai įkvėpdama
pro nosį. – Jis mano, kad aš nežinau, bet
dažnai girdžiu jį kalbant telefonu.
Žinoma, nieko jam nesakysiu, pats
pasakys, kai ateis laikas. Jis man viską
pasakoja, ne taip, kaip jo sesuo, kuri
slapukauja it vagis tamsoje… – Ana
susigriebė vėl nukreipusi pokalbį prie
Sofijos. – Tikriausiai labai jaudiniesi,
kad Santjagas grįžta namo, – tarė ji,
slopindama poreikį ir toliau skųstis
Sofija. – Neįsivaizduoju, kaip ištvėrei
Kalėdas be jo.
Čikita liūdnai papurtė galvą.
– Buvo siaubinga. Be abejo, dėl kitų
stengiausi to neparodyti, bet tu
tikriausiai pastebėjai. Tiesiog viskas
buvo kitaip. Man patinka, kai visi esame
kartu. Šiaip ar taip, jis norėjo važiuoti į
Tailandą ir pakeliauti. Išmaišė visą
pasaulį. Ko gero, nėra tokio žemyno,
kuriame per pusantrų metų nesilankė.
Tokia patirtis nepakartojama. Manau,
pastebėsi, kaip labai jis pasikeitė. Dabar
jis jau vyras, – išdidžiai tarė ji,
prisiminusi pavasario atostogas, per
kurias suvokė, kad buvęs vaikas dingo
nebegrįžtamai. Balsas tapo žemas ir
duslus, smakras nuo šerių patamsėjo,
akys nuo įgytos patirties tapo
mįslingesnės, o kūnas tvirtas ir galingas
kaip tėvo. Ji pastebėjo ir tai, kad
šlubčiojimas dabar beveik nekrito į akis.
– Negaliu patikėti, kad jis grįžta namo, –
laiminga atsiduso ji.
Santis turėjo sugrįžti namo gruodžio
viduryje, kaip tik ilgoms vasaros
atostogoms, kurios tęsis nuo gruodžio iki
kovo; paskui pradės penkerių metų
studijas Buenos Airių universitete.
Vienas Kalėdas jis praleido, tad Čikita
buvo nusprendusi, kad kitas sutiks su
šeima. Ji tyliai skaičiavo dienas;
nenorėjo skubinti gyvenimo, bet vos
galėjo sulaukti tos dienos.
Šeštadienį, gruodžio 12-osios rytą,
visai naktį nemiegojusi ji atsikėlė
džiugia širdimi. Atitraukiant užuolaidas
saulė atrodė skaistesnė nei paprastai, o
gėlės dailesnės. Norėdama kuo nors
užsiimti, ji dar kartą patikrino Sančio
kambarį, ant stalelio prie lovos pastatė
vazą su ką tik nuskintomis rožėmis.
Namas prisipildė jaudulio. Po rančą
kartu su mažaisiais pusbroliais ir
sodyboje gyvenančių gaučų bei tarnaičių
vaikais siausdamas bėgiojo Pančitas.
Fernandas raitas dingo iš akių;
jaunesniojo brolio sugrįžimo jis laukė
apimtas įvairių jausmų, jausdamas po
ilgo laiko vėl nubundančius pavydą ir
apmaudą. Palikęs žmoną, pametusią
galvą iš nekantrumo, Migelis anksti rytą
džipu išvažiavo į oro uostą, o Marija,
stengdamasi nesipainioti mamai po kojų,
vos baigusi pusryčiauti nudūmė pas
Sofiją.
Sofiją rado sėdinčią terasoje su
šeima, aplink buvo prikrauta arbatos
puodelių, medias lunas ir buñuelos.
– Hola, Marija, qué hacés? – sušuko
ji, pamačiusi besiartinančią pusseserę.
– Buen día, Ana, Pakai… – tarė
Marija, džiaugsmingai lenkdamasi
kiekvieno pabučiuoti.
– Tavo mama tikriausiai labai
jaudinasi, – tarė Ana puikiai žinodama,
kaip jaustųsi, jei namo grįžtų Rafaelis ar
Agustinas.
 – Oi, negalit įsivaizduoti, šią naktį ji
nė bluosto nesudėjo. Dešimt kartų ėjo į
jo kambarį įsitikinti, ar šis paruoštas be
priekaištų.
– Santis nė nepastebės, – leptelėjo
Agustinas, sviestu tepdamas media luna
ir mirkydamas jį arbatoje.
– Žinoma, pastebės, jis viską pastebi,
– karštai atsiliepė Ana. Marija
prisitraukė kėdę, nes iš virtuvės išniro
Soledada, nešina dar vienu puodeliu ir
lėkštute.
– O Migelis? – paklausė Pakas
nepakeldamas akių nuo laikraščio.
– Jis anksti išvažiavo pasitikti Sančio
oro uoste.
 – Bueno, – atsakė jis, paskui
stodamasis sumurmėjo einąs į
Alechandro ir Malenos namus kokteilių.
– Kiek ankstoka kokteiliams, ar ne,
tėti?
– Sofija, Alechandro ir Malenos
namuose kokteiliams tinkamas metas
visą dieną. – Ir jis nužingsniavo; saulėje
žibėjo žili jo plaukai.
– Na, Sofija, guldau galvą, kad
nekantrauji pamatyti Santį, – čiauškėjo
Marija, pildamasi puodelį arbatos. –
Kažin, kaip jis atrodys? Kaip manai, ar
jis bent kiek pasikeitė?
– Jei užsiaugino barzdą ar dar ką
nors tokio kvailo, aš jį nudėsiu, –
laiminga atsakė ji iš jaudulio
žaižaruojančiomis akimis.
– Pančito jis neatpažins, toks jau
dabar užaugęs – greitai žais polą su
dideliais vaikinais.
– Ir merginomis, – pridūrė Sofija iš
padilbų dėbtelėdama į motiną. Žinojo,
kad Anai nepatinka matyti dukterį
jodinėjančią po aikštę su vyrais, ir
mėgavosi ją kankindama. Kodėl Marija
elgiasi taip oriai ir mergaitiškai, o
Sofija tokia berniokiška? Ana tiesiog
negalėjo suprasti. – Ei, Rafa, pirmiausia
Santis norės pažaisti, – maištingai tarė
ji. – Ar mes jam padėsime?
 – Sofija, tu erzini mamą, atstok nuo
jos, – atsakė jis išsiblaškęs, labiau
įsigilinęs į sekmadienio laikraščius nei į
mergaitišką sesers ir pusseserės
čiauškėjimą. Ana papurtė galvą ir giliai
kankinamai atsiduso, tuo tik
pradžiugindama Sofiją.
– Sofija, kodėl nepalaukus, kaip
viskas klostysis. Jis turės tiek daug
mums visiems papasakoti, – griežtokai
pasiūlė ji. Paskui, prisiminusi Čikitos
patarimą, pamanė pamėginsianti ir
neryžtingai pridūrė: – Tiesą sakant,
manau, Sančiui būtų visai smagu su
tavim, Sofija, pažaisti polą. Esu tikra,
kad nenorės visą popietę sėdėti ir
kalbėtis su mumis.
– Tikrai? – lėtai atsiliepė Sofija. Ji
klausiamai dirstelėjo į mamą, o ši tik
nusišypsojo ir toliau valgė pusryčius. Po
kurio laiko abi merginos pakilo nuo
stalo ir nubėgo į namą, viską palikusios
sutvarkyti jas mylinčiai Soledadai.
Atsidūrusios rausvame gėlėtame
Sofijos kambaryje jos nuvirto ant
didelės lovos, sujaukė ką tik išlygintą
lovos užtiesalą ir ant grindų nuspyrė
savo alpargatas.
– Ar gali patikėti? – sukrykštė Sofija.
– Kuo?
 – Mama! Ji pasakė, kad
neprieštaraus, jei žaisiu polą! – Sofija
gūžtelėjo pečiais.
– Pirmą kartą.
– Taip. Kažin kodėl?
– Nesistebėk, Sofija, tiesiog
džiaukis.
– Taip ir padarysiu. Žinoma, čia
neilgam. – Ji atsiduso. – Palauk,
pasakysiu Sančiui.
– Kiek dar turėsime laukti? Valandų
valandas! – suniurnėjo Marija,
žiūrėdama į savo laikroduką.
– Aš tokia susijaudinusi, kad vos
telpu savo kailyje, – karštai kalbėjo
Sofija, jos ryškių bruožų veide pro įdegį
prasimušė raudonis. – Ką man
apsivilkti?
– Na, o ką turi?
– Ai, ne taip jau daug. Visi madingi
mano drabužiai Buenos Airėse.
Visuomet mūviu džinsus arba
bombachas del campo. – Ji plačiai
atplėšė spintos duris. – Žiūrėk! –
Spintoje daugiausia buvo krūvelės
tvarkingai sulankstytų sportinių
marškinėlių bei megztinių ir sukabintų
džinsų.
– Tikrai, pasirauskime, – paslaugiai
tarė Marija naršydama giliau. – Tai ko
mudvi ieškome? Kaip norėtum šiandien
atrodyti?
 – Panašiai kaip tu, – kiek pagalvojusi
tarė Sofija.
Marija vilkėjo dailią suknelę,
siekiančią kulkšnis ir papuoštą
mezginiais bei kaspinu, derančiu su kitu
kaspinu ilguose tamsiuose jos plaukuose.
– Kaip aš? – nustebusi paklausė ji ir
suraukė nosį. – Bet aš niekada nemačiau
tavęs su tokia suknele.
– Na, visuomet būna pirmas kartas.
Klausyk, po dvejų metų grįžta Santis ir
aš noriu jį apstulbinti.
– Verčiau jau stulbink Robertą, –
atsakė šypsodamasi Marija.
Robertas Lobitas buvo aukštas įdegęs
šviesiaplaukis, užtektinai žavus
susitikinėti su kuo tik panorėjęs. Artimas
Fernando draugas, jis priklausė Lobitų iš
La Paso, gretimos estancia, klanui. Jis
ne tik žaisdavo polo aikštėje turėdamas
šešių įvarčių handikapą, bet ir
pritraukdavo minias žiūrovų. Jei
žaisdavo Robertas Lobitas, visos
sodybos merginos, kaip tikriausiai ir
kaimyninių sodybų gražuolės, palikdavo
skaitomus meilės romanus ir
susirinkdavo stebėti jo žaidimo.
Sofijos jis niekada nedomino. Net kai
užkalbino ją po Santa Katalinos taurės ar
kitąkart prišuoliavęs savo polo maleta
patapšnojo jai per užpakalį, ji tiesiog
nekreipė dėmesio. Dėl to Robertui ji
pasirodė kitokia nei merginos,
raustančios ir mikčiojančios jam
užkalbinus. Šitos pergalės nereikalavo
pastangų. Sofija kalbėdavosi su juo,
juokaudavo, bet jis suprato jai
nepatinkąs, ir dėl to siekti jos palankumo
buvo dar įdomiau.
Po kivirčo su Marija Sofija pamanė,
kad būtų neblogai, jei ji imtų su kuo nors
susitikinėti ir pusseserė pamestų
pėdsakus. Niekas neįtarė slaptų jos
jausmų pusbroliui, išskyrus Mariją, ir
vienintelis būdas ją įtikinti, kad Sofija
išaugo iš savo vaikiškos meilės, –
atrodyti aistringai įsimylėjusiai ką nors
kitą. Ji nesižavėjo nė vienu, tad iš tiesų
buvo vis tiek, ką pasirinkti. Išdidumas
pakuždėjo, kad tai turėtų būti dailiausias
šių vietų vaikinas, tad pasirinko Robertą
Lobitą.
Užduotis pasirodė nesunki. Užuot
kartojusi ne ir pasijuokusi iš jo
mėginimų suartėti, ji leidosi
pabučiuojama. Ir patyrė nusivylimą. Ne
todėl, kad būtų tikėjusis, jog sudrebės
pampos, bet virpuliukas būtų buvęs ne
pro šalį. Kai jis ėmė ją bučiuoti drėgna
burna, liežuviu žaisti su ne itin aistringu
jos liežuviu, ji pasibjaurėjusi atsitraukė.
Tiesiog negalėjo ilgai to tverti. Bet
paskui jai šovė mintis. Ji užsimerkė ir
vėl leidosi pabučiuojama. Šįkart
įsivaizdavo, kad ją liečia Sančio lūpos,
jo rankos laiko apglėbusios jos
juosmenį, jo smakras dreskia jai odą.
Tada pavyko. Staiga širdis pradėjo
smarkiau plakti, veidas nukaito, o
pampos beveik sujudėjo. Vis dėlto tai
buvo geriau, nei žiūrėti į arti prikištą
nekantrų Roberto Lobito veidą.
Per tuos dvidešimt mėnesių nebuvo
nė minutės, kad ji būtų negalvojusi apie
Santį ir nelaukusi jo sugrįžimo dienos.
Kai jis išvyko, ji pajuto, tarytum visas
pasaulis aplink ją būtų sugriuvęs. Be jo
Santa Katalina buvo nebe ta. Pasaulio
akyse tapusi Roberto Lobito mergina,
širdyje ji buvo slapta Sančio mylimoji,
nors vienas didžiulis skirtumas liko – su
Robertu Lobitu ji niekad nemiegojo. Iš
vaiko virsdama moterimi suvokė, kad
jos jausmai taip pat tapo kitokie,
kažkokie daug pavojingesni. Kaitriomis
naktimis ji blaškėsi didžiulėje savo
lovoje nuo galvą užplūstančių geidulingų
minčių. Dažnai anksti rytą nubusdavo
maudžiančiomis rankomis ir kojomis –
taip jo geidė. Bejėgė gulėdavo po
paklodėmis nežinodama, kaip gelbėtis
nuo šio slegiančio karščio. Suprato, kad
tokios mintys nuodėmingos, bet po kurio
laiko taip prie jų priprato, kad, užuot
bauginusios, jos ėmė guosti. Tad ji
pasiduodavo.
 Iš pradžių juto kaltę ir iš galvos buvo
sunku išmesti tėvo Chulijo gerą, bet
nepritariantį veidą. Tačiau ilgainiui
tėvas Chulijas rado svarbesnių reikalų,
nei stebėti naktinius Sofijos nuotykius, ir
visiškai išnyko. Ji niekam nepasakojo
apie savo troškimus ir buvo labai
atsargi, tad paslapties saugojimas ją
linksmino ir prablaškydavo begalinį
ilgesį. Širdyje ji jautėsi jam artima, nors
buvo už daugybės mylių. O jo laiškai,
kupini prisiminimų apie namus ir jo
naujojo pasaulio smulkmenų, suteikdavo
jėgų ne vienai dienai.
Sofija išsitraukė baltą suknelę su
petnešėlėmis ir priglaudė prie savęs.
 – O kaip šita? – paklausė. – Mama
man ją nupirko norėdama išvilioti iš
polo aikštės ir ištraukti iš džinsų. Dar
niekad jos nevilkėjau.
– Na, apsivilk, pažiūrėkime. Keista,
negaliu įsivaizduoti tavęs su suknele, –
pakartojo Marija, neramiai suraukusi
antakius.
Sofija užsitempė baltą medvilninę
suknelę; ties krūtine ir klubais jai teko
timptelėti stipriau. Suknelę prilaikė dvi
siauros petnešėlės, iki klubų ji buvo
prigludusi prie kūno, paskui laisvai krito
beveik iki žemės. Nors ties klubais buvo
per ankšta, ji beveik begėdiškai
išryškino ploną liemenį ir plačius
atletiškus pečius. Pūpsančios krūtys
nekliudomai veržėsi iš viršutinės
suknelės dalies ir atrodė, kad nuo
menkiausio judesio gali praplėšti audinį
ir išsprūsti lauk. Sofija permetė ant
krūtinės ilgą žvilgančią kasą ir viltingai
stovėjo prieš veidrodį.
– Ak, Sofija, atrodai gražiai, –
nuoširdžiai gėrėdamasi atsiduso Marija.
– Taip manai? – droviai atsiliepė ji ir
pasisuko pažiūrėti, kaip atrodo iš
nugaros. Ji išties atrodė dailiai, nors
jautėsi kiek nepatogiai; nepratusi vilkėti
suknelių jautėsi labiau pažeidžiama ir
savotiškai rimta. „Keista, kaip
pasikeitusi išvaizda tarytum keičia ir
asmenybę“, – pamanė ji linksmai. Bet
buvo patenkinta.
– Negaliu būti šitaip susišukavusi, aš
visad šitaip šukuojuosi. Ar gali man
pakelti plaukus? – paklausė ji, staiga
apimta poreikio keistis, norėdama, kad
tas pokytis būtų visiškas ir stulbinamas.
Vis dar priblokšta tokios permainos,
Marija pasodino Sofiją prie tualetinio
stalelio ir ėmė prie viršugalvio segti
ilgas tamsias jos garbanas.
– Santis tavęs nepažins, – burnoje
sukandusi segtukus nusijuokė ji.
– Ir visi kiti, – pridūrė Sofija vos
prakvėpuodama dėl suspaustos krūtinės.
Abiem bekvatojant nuo minties apie
aplinkinių reakciją, ji nekantriai žaidė su
segtukų ir kaspinų dėžute. Tačiau ją
domino tik vieno žmogaus – mylimo
pusbrolio reakcija, juk nematė jo dvejus
ilgus ir kančios kupinus metus.
Pagaliau atėjo jo sugrįžimo diena, ir
tas laukimas bei ilgesys dabar atrodė
prabėgę akimirksniu. Kai tik Marija
susegė jai viršugalvyje plaukus, Sofija
paskutinį sykį pažvelgė į save
veidrodyje ir leidosi į Čikitos namus
laukti jaunojo didvyrio.
– Ką veiksime iki vidurdienio? –
einant pro medžius namo link paklausė
Marija.
 – Dievai žino, – gūžtelėjo pečiais
Sofija. – Tikriausiai galim padėti tavo
mamai.
– Padėti mamai? Nemanau, kad ji dar
turėtų ką veikti!
Čikita vaikštinėjo aplink gėlių lysves
jas laistydama ir taip bandydama
sutramdyti savo nekantrumą. Roza,
Enkarnasijona ir Soledada dengė stalus
pietums, pavėsyje, ledo kibirėliuose,
vėso gėrimai. Merginoms priėjus Čikita
pakėlė akis ir plačiai nusišypsojo. Ji
buvo liekna elegantiška moteris,
jaučianti stilių ir turinti gerą skonį, kuris
atsiskleisdavo visur, ko tik ji imdavosi.
Ji iškart pastebėjo atsinaujinusią Sofiją
ir padėjusi laistytuvą džiugiai į ją
kreipėsi:
– Sofija, mi amor, negaliu patikėti,
kad čia tu. Atrodai nuostabiai. Tau labai
tinka šitaip sušukuoti plaukai.
Įsivaizduoju, kaip tikriausiai džiaugiasi
Ana, kad vilki jos nupirktą suknelę.
Žinai, mes ją kartu išrinkome Paryžiuje.
– Tikrai? Tai štai kodėl ji tokia daili,
– atsakė Sofija ir dabar, sulaukusi
mylimos tetos pritarimo, pajuto daug
didesnį pasitikėjimą savimi.
Visos trys susėdo terasoje po dviem
skėčiais ir čiauškėdamos apie viską ir
nieką retkarčiais dirsčiojo į laikrodukus
sužinoti, ar dar ilgai teks laukti. Po kurio
laiko atėjo ir Ana. Šviesiai mėlyna
suknele ir su skrybėle nuo saulės ji
atrodė it vaiduoklis, bet savotiškai graži,
lyg iš prerafaelitų paveikslo. Paskui
atėjo Pakas su Malena ir Alechandru bei
jų vaikais, netrukus pasirodė Fernandas,
Rafaelis ir Agustinas. Vos pamatę Sofiją
broliai negalėjo susilaikyti jos
negailestingai nepaerzinę.
– Sofija – mergina! – ėmė kabinėtis
Agustinas, linksmai apžiūrinėdamas ją
nuo galvos iki kojų.
– Ne, tikrai. Iš ko sprendi, boludo! –
kandžiai atšovė ji, ir bent kartą mama,
pradžiugusi, kad pagaliau jos duktė
atrodo padori ir daili, griežtai juos
nutildė. Nedideliais pulkeliais rinkosi
kiti namiškiai ir pagaliau visi laukė
kartu, gurkšnodami vyną tarp
besiplaikstančių dūmų, kylančių nuo
kepamų asado.
Kaip paprastai, gauja liesų šunų
godžiai uostinėjo žemę apie kepsninę.
Pančitas ir mažieji jo pusbroliai vaikėsi
juos ir kas kartą suspiegdavo, jei
pavykdavo kurį nors timptelėti už
uodegos ar patapšnoti gauruotą galvą,
kol mamos nepastebėjo ir nenusiuntė
plautis rankų.
Pagaliau Sofija mirguliuojančiame
tolyje pastebėjo kylantį mažą dulkių
debesėlį, jis lėtai artėjo.
 – Žiūrėkite, štai jie! – paskelbė ji. –
Jie ten!
Ir tuomet, visiems nukreipus dėmesį į
tą dulkių debesėlį, įsivyravo laukimo
tyla.
Čikita sulaikė kvėpavimą,
nenorėdama pernelyg didelėmis viltimis
pritraukti nesėkmės, laukdama, kad
automobilis kurią nors akimirką pasuks
kitu keliu ir teks nusivilti. Niekas
nepastebėjo, kaip vienas šunų nuo
kepsninės nugvelbė dešrą. Šunį nusivijo
dabar jau šešiametis Pančitas, abejingas
brolio, kurio jis beveik neprisimena,
atvykimui. Sofija juto krūtinėje
besidaužančią širdį, lyg ji veržtųsi
išsivaduoti iš savo narvo ir ištrūkti lauk
kartu su suspaustomis krūtimis. Juto nuo
jaudulio drėkstant delnus ir staiga
pasigailėjo neapsimovusi džinsų ir
neapsivilkusi marškinėlių – jis turėjo
prisiminti ją tokią.
Debesis artėdamas vis didėjo ir
didėjo, ir pagaliau pro dulkes
blykstelėjo žvilgantis džipo plienas. Jis
pasuko pro kampą ir dardėjo alėja
rančos link. Kai pagaliau eukaliptų
šešėlyje sustojo, iš jo iššoko aukštesnis,
platesnių pečių ir dar šaunesnis Santis
gelsvomis kelnėmis, dangaus žydrumo
marškiniais atlapa apykakle ir rudais
odiniais įsispiriamais batais. Jaunasis
amerikietis sugrįžo.
 Penkioliktas skyrius

Santjagas Solanas pateko į tokias

sutiktuves, kokių dar nebuvo regėjęs.
Staiga jį apsupo pusbroliai, broliai,
tetos ir dėdės, visi norėjo jį pabučiuoti,
apkabinti ir užduoti dešimtis klausimų
apie jo nuotykius užsienyje. Mama pro
ašaras džiaugsmingai šypsojosi; sūnui
saugiai sugrįžus į šeimos prieglobstį jai
palengvėjo.
 Sofija stebėjo jį išlipantį iš džipo ir
neskubriai žengiantį jam vienam būdinga
eisena, pasitikintį, nuo nuolatinio
jodinėjimo kreivokomis kojomis,
nesmarkiai, bet vis dėlto pastebimai
šlubuojantį. Mamą jis apglėbė su
nuoširdžia meile. Regis, ji ištirpo jo
glėby. Jis buvo platesnių pečių ir
sunkesnis nei tą vasarą prieš išvykdamas
į Ameriką. „Išvyko vaikas, o sugrįžo
vyras“, – pamanė Sofija nekantriai
kramtydama apatinę lūpą. Niekuomet jo
akivaizdoje nesijaudindavo, bet staiga ją
apėmė dar nepažįstamas drovumas. Savo
svajose ji nesąmoningai puoselėjo su juo
geidulingus intymius ryšius, ir nors
tikrovėje to nebuvo, jai šios svajos buvo
tapusios tikrove ir ji nebegalėjo nieko
pakeisti. Negalėjo nerausdama žiūrėti į
jį. Žinoma, jis apie tai nieko nenutuokė
ir ją pamatęs apkabino taip pat broliškai
meiliai kaip visuomet.
– Čiofi, kaip pasiilgau mylimiausios
pusseserės, – tyliai ištarė jis į jos truputį
pakvėpintą kaklą. – Atrodai labai
pasikeitusi, vos atpažinau! – Ji neramiai
nuleido akis. Pastebėjęs, kad ji jaučiasi
nejaukiai, jis sutrikęs susiraukė. – Regis,
kol buvau išvykęs, mano Čiofi pražydo
ir virto moterimi, – tarė jis ir žaismingai
ją suspaudė. Ji nespėjo atsakyti –
Rafaelis ir Agustinas nustūmė ją į šalį ir
su šiurkščiu meilumu ėmė tapšnoti
pusbroliui per nugarą.
– Che, gera matyti tave sugrįžusį! –
linksmai šūkavo jie.
– Gera sugrįžti, tikrai jums sakau, –
atsakė jis, didelės žalios jo akys minioje
ieškojo Pančito. Tai pajutusi Čikita
skubiai apibėgo terasą ir laukus
dairydamasi jaunėlio, trokšdama, kad
jos Sančiui netrūktų nieko. Pagaliau iš už
namo kampo išniro Migelis, persimetęs
per platų petį spiegiantį ir besiraitantį
laimingą Pančitą.
– Ak, štai kur tu, išdykęs nenaudėli, –
linksmai tarė motina. – Eikš
pasisveikinti su broliu. – To paprašytas
mažylis nutilo ir įsikišęs putlų pirštą į
burną leidosi motinos paimamas už
rankos ir nuvedamas prie laukiančio
Sančio.
– Pančitai! – Pasilenkęs Santis
stipriomis rankomis sugriebė nedrąsų
vaiką. – Ar pasiilgai manęs? – paklausė
taršydamas berniukui smėlio spalvos
plaukus. Pančitas, labai panašus į brolį,
kiek įmanydamas plačiau atmerkė žalias
akis ir susižavėjęs ėmė tyrinėti Sančio
veidą.
– Kas yra, Pančitai? – paklausė šis,
bučiuodamas glotnų įdegusį broliuko
skruostą. Berniukas šelmiškai nusijuokė,
po ilgų įkalbinėjimų įsikniaubė Sančiui į
kaklą ir kažką jam sukuždėjo. – Ak, –
nusijuokė brolis, – manai, aš toks pat
plaukuotas kaip tėtis, tiesa? – Ir Pančitas
perbraukė rankute šiurkštų brolio
smakrą.
– Ei, Pančitai, ar leisi ir man
apkabinti Santį? – paklausė Marija,
apglėbdama juodu abu. Fernandui
prireikė daugiau laiko išeiti į priekį; kai
pagaliau prisivertė, pajuto apmaudą,
sugniaužiantį krūtinę, bet iš visų jėgų
pasistengė jį paslėpti. Matė, kad grįžęs
brolis sutinkamas kaip didvyris, ir
šlykštėjosi kiekviena sutikimo sekunde.
Visas jo nuopelnas, kad studijavo kitoje
šalyje. Na, ir kas? Nubraukęs nuo akių
juodus kaip anglis plaukus jis niūriai
pažvelgė į Santį ir išspaudė menką
šypsnį. Santis stvėrė jį į glėbį ir kaip
senam draugui paplekšnojo per nugarą.
Senam draugui? Juodu niekada nebuvo
draugai.

– Kaip pasiilgau argentinietiškų

asado! – atsiduso Santis, kirsdamas
lomo ir kraujines dešreles. – Niekas
nekepa mėsos geriau nei argentiniečiai.
– Čikita iš pasididžiavimo spindėjo; ji
labai stengėsi viską paruošti taip, kaip
mėgsta jis.
– Pasirodyk visiems, kad angliškai
kalbi kaip amerikietis, – išdidžiai tarė
Migelis. Pavasarį išgirdęs sūnų kalbantį
su Stanfordų šeima jis buvo maloniai
sujaudintas. Jo manymu, sūnus kalbėjo
nė kiek ne kitaip nei jie.
– Taip, visą laiką kalbėjau angliškai.
Visi mokomieji dalykai buvo anglų
kalba, – atsakė jis.
– Na, tai pademonstruosi mums savo
anglų kalbą ar ne? – paklausė tėvas
pildamasis dar vyno iš krištolinio
grafino.
– O ką norėtumėt, kad pasakyčiau?
I’m glad to be home with my folks and I
missed you all6, – tarė jis
nepriekaištinga anglų kalba.
 – Ak, por Dios, pasakė kaip tikras
amerikietis! – pareiškė motina išdidžiai
suplojusi savo nedidukais delnais.
Fernandas vos neužspringo savo
chorizo.
– Ana, tikriausiai jauti palengvėjimą,
kad dabar turėsi su kuo pasikalbėti
gimtąja kalba, – tarė Pakas, pritariamai
kilstelėdamas į sūnėną taurę.
– Jei tai galima pavadinti mano
gimtąja kalba, – atsakė ji niekinamai ir
pašaipiai.
– Mama kalba airiškai, tai irgi vargu
ar gryna anglų kalba, – nesusilaikiusi
tarė Sofija.
 – Sofija, kai nežinai, ką pasakyti,
kartais geriau visai nieko nesakyti, –
šaltai atsakė motina, vėduodama veidą
po skrybėle.
– Ko dar ilgėjaisi būdamas
Amerikoje? – paklausė Marija.
Prieš atsakydamas Santis kiek
pagalvojo. Žvelgė į tolį, prisimindamas
tas ilgas naktis, kai sapnuodavo
Argentinos pampas, eukaliptų kvapą ir
neaprėpiamą mėlyną horizontą, tokį
platų ir tolimą, kad sunku pasakyti, kur
baigiasi žemė ir prasideda dangus.
– Pasakysiu jums tiksliai, ko
ilgėjausi. Ilgėjausi Santa Katalinos ir
visko, kas su ja susiję, – tarė jis. Jo
motinos akys apsitraukė migla ir ji
nusišypsojo savo vyrui, o šis reagavo
lygiai taip pat jautriai.
– Bravo, Santi, – iškilmingai tarė jis.
– Už tai pakelkime taures.
Ir visi, išskyrus tyliai nirštantį
Fernandą, pakėlė taures už Santa
Kataliną.
– Tegu ji niekad, niekad nesikeičia, –
ilgesingai tarė Santis dirstelėjęs į
nepažįstamą, bet gražią jauną moterį
balta suknele, žiūrinčią į jį vaiskiomis
rudomis akimis, ir nusistebėjo, kodėl jos
akivaizdoje jaučiasi taip nejaukiai.
Kaip būdinga sentimentaliems pietų
amerikiečiams, pietus vis pertraukdavo
jausmingos kalbos, kurias drąsino
nenutrūkstamai besiliejantis ir jausmus
žadinantis vynas. Vis dėlto vaikinams
toks giminiškų jausmų demonstravimas
atrodė kiek perdėtas ir jie vargiai
mėgino tramdyti juoką. Jiems terūpėjo,
ko Valstijose vertos merginos ir su
keliomis Santis permiegojo, bet savo
klausimus jie taktiškai nukėlė vėlesniam
laikui, kai liks vieni polo aikštėje.
Apimta nevilties Sofija puolė į savo
kambarį ir užtrenkė paskui save duris.
Nusivylusi ji beveik plėšte nusiplėšė
suknelę. Sančiui nepatiko jos naujasis
įvaizdis; apie tai pagalvojus jis nepatiko
ir jai. Santis visiškai nekreipė į ją
dėmesio. Kuo ji stengėsi dėtis? Jai buvo
labai gėda. Prieš visus apsikvailino.
Susuko suknelę į kamuoliuką, įkišo ją
į spintos gilumą už megztinių ir prisiekė
niekad jos nebevilkėti. Greitai užsitempė
džinsus ir polo marškinėlius, išsitraukė
iš plaukų smeigtukus ir nusviedė juos ant
grindų, lyg jie būtų sukėlę jo
abejingumą. Atsisėdusi prieš miegamojo
veidrodį piktais brūkštelėjimais, nuo
kurių net suskaudo galvą, susišukavo
plaukus. Paskui supynė juos į kasą ir,
kaip visuomet, surišo raudonu kaspinu.
„Dabar jaučiuosi kaip Sofija“, – pamanė
ji ir atgalia ranka nusišluostė ašarotą
veidą. Ryžtingai išžingsniavo į saulę ir
nuskubėjo prie ponių linijos. Daugiau ji
niekados nemėgins būti, kuo nėra.
Kai Santis išvydo ją besiartinančią,
jam palengvėjo, kad mato įprastą
vaikišką Sofiją, savo nepakartojama
anties eisena drožiančią jo link. Išdidi
jos eigastis jį pralinksmino, ir pajutęs
netikėtai paširdžiuose krustelint
nostalgiją jis nusišypsojo. Pirmąsyk
pažvelgęs į ją balta suknele ir
suaugusios moters šukuosena jis pasijuto
nejaukiai, nors iš tiesų nesuprato kodėl.
Ji atrodė kaip prinokęs persikas, plyštąs
nuo geidulingumo, ir vis dėlto apgaubta
kažko tokio, kas darė ją nepasiekiamą. Ji
nebebuvo senoji draugė, buvo jau kažkas
visai nauja. Po suknele, persišviečiančia
prieš šviesą, negalėjo nepastebėti
suapvalėjusios figūros ir spindinčių
įrudusių krūtų, pabrėžiančių, kad ji
užaugo ir nutolo. Nė kiek nebepriminė
tos Sofijos, kurią prisiminė jis.
Nespėjus jam apie tai ilgiau
pagalvoti, pasišokinėdama ji priėjo prie
jo. Jį vis dar trikdė jos sužydėjimas ir
virtimas moterimi. Kažkodėl jis ilgėjosi
to vaiko, kurį paliko išvažiuodamas. Bet
ėmus šnekėtis grįžo pažįstamas
išdykėliškas jos akių žaižaravimas, ir
jam palengvėjo supratus, kad naujame
moteriškame kūne vis dėlto gyvena jo
numylėta pusseserė.
 – Tėtis visada leidžia man žaisti, –
linksmai tarė ji, juodviem einant prie
ponių linijos.
– O Tía Ana? Kaip tau pavyksta ją
pergudrauti?
– Na, nepatikėsi, bet šįryt ji pati
pasiūlė man pažaisti su tavimi polą.
– Gal ji nesveika?
– Tikriausiai. Be jokios abejonės, ne
visai compos mentis, – nusijuokė ji.
– Man patiko tavo laiškai, – tarė jis
ir nusišypsojo prisiminęs šimtus
ilgiausių laiškų, nerūpestinga rašysena
netvarkingai prikeverzotų ant melsvo oro
pašto popieriaus.
 – Ir man patiko tavieji. Regis, tikrai
neįtikėtinai leidai laiką. Tiesą sakant,
beveik pavydėjau. Norėčiau išvažiuoti.
– Kada nors išvažiuosi.
– Ar daug merginų turėjai
Amerikoje? – mazochistiškai paklausė
ji.
– Daug, – atsainiai atsakė jis ir ranka
meiliai suėmė jai sprandą. Kiek per
karštai ją suspaudė. – Žinai, Čiofi, aš
toks laimingas sugrįžęs, negaliu tau
apsakyti. Jei man dabar pasakytų, kad
niekuomet neišvažiuosiu iš Santa
Katalinos, būčiau laimingiausias žmogus
pasaulyje.
 – Nejau tau nepatiko Amerika? –
paklausė ji prisiminusi jo laiškus, kurie
visi bylojo, kaip jis tą kraštą pamilęs.
– Žinoma, patiko, aš puikiai
praleidau laiką, bet išvažiavęs suvoki,
kaip labai ką nors myli. Sugrįžęs viską
matai visiškai kitaip, nes staiga gali
atsitraukti ir išvysti, kaip yra iš tiesų.
Visus dalykus, kuriuos anksčiau laikei
savaime suprantamais, staiga be galo
pamilsti, nes žinai, ką reiškia jų netekti.
Ar supranti, ką sakau?
Ji linktelėjo.
– Manau, suprantu, – atsakė ji, bet
neabejotinai nesuprato, nes niekada
nebuvo išvykusi iš Santa Katalinos kaip
jis.
– Tu viską laikai savaime suprantamu
dalyku, tiesa, Čiofi? Ar kada sustoji ir
pažvelgi į visą šį grožį?
– Taip, – atsakė ji, nebūdama tikra,
kad iš tiesų taip daro. Jis pažvelgė į ją
kreivai šypsodamas; jam nusišypsojus
raukšlelės apie akis pailgėjo ir pagilėjo.
– Būdamas toli išmokau šio to
vertingo. Mane išmokė draugas Stanlis
Normanas.
– Stanlis Normanas?
– Sí. Turiu papasakoti angliškai –
ispaniškai nepavyks.
– Gerai.
 – Tai trumpas pasakojimas apie šios
akimirkos dovaną.
– Aha, apie šios akimirkos dovaną.
– Tai tikra istorija apie mažą
berniuką, gyvenusį su seneliais. Jo
senelis buvo romus ir dvasingas žmogus,
pasakodavo nuostabias istorijas. Kartą
jis vaikaičiui papasakojo apie šios
akimirkos dovaną. – Sofija prisiminė
senelį O’Dvajerį ir netikėtai nuliūdo. –
Vaiką ji labai sujaudino ir jis nuolat
klausinėjo senelio, kokia būtent ta
dovana. Senolis sakė, kad atėjus laikui
viską sužinosiąs, bet ji suteiksianti jam
nesibaigiančią laimę, kokios anksčiau
nėra patyręs. Na, berniukas nežiopsojo
ir gimtadieniui gavęs jį labai
pradžiuginusį dviratį išties pamanė, jog
tai senelio apibūdinta šios akimirkos
dovana. Bet laikas ėjo, naujas žaislas
pabodo, ir jis suvokė, kad dviratis
negali būti šios akimirkos dovana, nes
senelis buvo sakęs, jog ji suteiksianti
nesibaigiančią laimę. Berniukas paaugo
ir virto jaunuoliu, sutiko mielą jauną
moterį ir ją pamilo. Pagaliau, manė jis,
štai šios akimirkos dovana, kuri suteiks
nesibaigiančią laimę. Bet juodu ėmė
kivirčytis, prarado ramybę, ir galų gale
jų keliai išsiskyrė. Jaunuolis iškeliavo
pamatyti pasaulio ir kiekvienoje naujoje
vietoje vis manė pagaliau suradęs tikrąją
laimę, bet nesiliovė galvojęs apie kitą
šalį, kitą gražią vietą. Ėmė suvokti, kad
jo laimė trunka neilgai. Lyg ieškotų
kažko nepasiekiamo, bet vis tiek
nesiliautų ieškojęs. Ir tai jį labai liūdino.
Paskui, dar kartą vedęs, susilaukęs vaikų
ir supratęs, kad vis tiek negavo šios
akimirkos dovanos, apie kurią buvo
pasakojęs senelis, jis labai nusivylė.
Pagaliau vieną dieną senelis mirė, o su
juo nebūtin iškeliavo ir paslaptis apie
šios akimirkos dovaną – bent taip manė
jaunasis vyras. Sėdėjo nelaimingas ir
prisiminė visas džiaugsmingas
valandėles, praleistas kartu su
išmintinguoju seneliu. Ir tuomet, po visų
ieškojimo metų, jis susivokė. Kodėl
senelis visuomet būdavo toks
patenkintas, laimingas ir romus? Kas, su
juo kalbantis, versdavo manyti, kad jis
yra svarbiausias žmogus pasaulyje?
Kodėl aplink save jis sukurdavo tokią
ramybę, kuri persiduodavo kiekvienam
sutiktajam? Juk šios akimirkos dovana
buvo visai ne apčiuopiama dovana.
Tiesą sakant, tai buvo čia ir dabar,
dabartis, el momento – ahora. Jo senelis
gyveno ta akimirka, džiaugdamasis
kiekviena sekunde. Gyveno ne rytojumi,
nes kam švaistyti energiją tam, kas gal
niekad neįvyks? Ir ne vakarykšte diena,
nes ji jau praėjo ir jos nebėra. Dabartis
yra vienintelė tikrovė, ir norėdamas
nuolat būti laimingas žmogus turi išmokti
gyventi čia ir dabar, nesijaudinti ir
nešvaistyti laiko galvodamas apie ką
nors kita.
– Ei, vamos chicos! – kvietė
Agustinas, jau jodinėjantis risčia po
lauką ir lazda mušinėjantis kamuolį.
– Kokia dieviška istorija, – tarė
Sofija galvodama, kaip labai ji būtų
patikusi seneliui O’Dvajeriui. Iš dalies
tokia buvo ir jo filosofija.
– Eime, Čiofi, vėl visi pažaisime, juk
mums sekasi taip žaisti, tiesa? – tarė jis
eidamas šalin ir sėsdamas ant ponio.
Sofija stebėjo jį risnojantį į aikštę.
Pasakojimas jai padarė didelį įspūdį.
Santis džiaugėsi galėdamas vėl žaisti
su broliu ir pusbroliais sodyboje, kurią
taip mėgo. Jis buvo kupinas veržlios
energijos ir joie de vivre, ir tuo metu
juto, kad pajėgtų įveikti viską ir visus.
Šuoliavo po aikštę užuosdamas visus
kvapus, matydamas visas spalvas,
jusdamas viską, kas priklausė Santa
Katalinai, ir ilgais giliais įkvėpimais
traukdamas į save. Visa tai jis mylėjo
kaip žmogų. Prasidėjus rungtynėms jis
nepajudinamai įsitvirtino į šią akimirką,
nenorėdamas skubinti rytdienos ir
negalvodamas apie vakarykštę dieną.
 Sofija žaidė su Sančiu, Agustinu ir
Sebastianu. Priešininkų komandoje
rungtyniavo Fernandas, Rafaelis, Nikitas
ir Anchelis. Tai buvo draugiškos
rungtynės, nors netrūko įprasto
tarpusavio varžymosi, kylančio visai
šeimai žaidžiant kartu. Šūksniai aidėjo
po aikštę, o jie patys dundėjo pirmyn ir
atgal, nuo pastangų tvankiame drėgname
ore apsipylę prakaitu.
Pakui patiko stebėti žaidžiančią
dukterį; joje jis matė savo paties
atkaklios meilės šiam žaidimui atspindį
ir tuo didžiavosi. Iš pažįstamų merginų
tik ji viena žaidė taip gerai. Sofija
įkūnijo visas Anos savybes, kurias jis
įžvelgė pirmą kartą ją išvydęs, nors Ana
kategoriškai su tuo nesutiko. Pasak jos,
ji niekad nė iš tolo nebuvusi tokia
bebaimė ir įžūli kaip duktė; šias savybes
ji galėjusi paveldėti tik iš jo.
Pusbroliai buvo pratę matyti Sofiją
aikštėje ir nė vienas tam neprieštaravo.
Tąsyk rungtynėse prieš La Pasą jie
pakentė jos dalyvavimą, nes tuomet jie
laimėjo, bet daugiau mačuose žaisti
nebeleido. Žinojo galį su ja elgtis kaip
su vyru, bet kiti žaidėjai, nepratę žaisti
su moterimi, tiesiog negalėdavo
prisiversti su ja elgtis natūraliai. Todėl
Pakas pripažino, kad būtų neteisinga, jei
dėl jos keistųsi rungtynių stilius. Jai
buvo leista žaisti tik su pusbroliais.
Sofijai buvo vis tiek, kad tik galėtų
žaisti. Nes polas jai buvo daugiau nei
žaidimas, tai buvo išsilaisvinimas iš
visų motinos primestų suvaržymų.
Aikštėje su ja buvo elgiamasi kaip su bet
kuo kitu. Ji galėjo elgtis kaip tinkama,
šaukti ir rėkti, išlieti visą įniršį; negana
to, jai plodavo tėvas.
Vėlyvą saulėtą popietę ilgi baugūs
šešėliai regėjosi turintys savo gyvenimą
ir kovėsi vienas su kitu ant žolės kaip
viduramžių raiteliai. Kartą ar du
Fernandas vos nenubloškė brolio nuo
ponio, bet Santis tik džiaugsmingai jam
nusišypsojo ir nušuoliavo tolyn. Sančio
šypsena Fernandą dar labiau suerzino.
Nejau jis nesuvokia, kad įžūlus
Fernando elgesys niekaip nesusijęs su
žaidimu? Kitą kartą pastums stipriau.
Pasibaigus rungtynėms nuo prakaito
žvilgančius ir apsiputojusius ponius jie
atidavė arklininkams, besisukiojantiems
apie ponių linijas su savo bombachas ir
beretėmis.
– Einu į baseiną paplaukioti, –
pareiškė Sofija šluostydamasi kaktą,
drėgną ir niežinčią toje vietoje, kur buvo
prigludęs kepuraitės kraštas.
– Geras sumanymas, ir aš kartu, –
tarė Santis risnodamas prie jos. – Nuo
tada, kai paskutinį kartą mačiau, tavo
žaidimas pagerėjo. Nenuostabu, kad
Pakas tau leidžia žaisti visą laiką.
– Tik su šeima.
– Ir visai teisinga, – pritarė jis.
Prie jų prisidėjo Rafaelis ir
Agustinas; tvirtai plekšnodami Sančiui
per nugarą jie vėl, kaip anksčiau, visur
ėjo kartu. Dabar jau visi pamiršo, kad
jis buvo išvykęs, ir gyvenimas tęsėsi
kaip visuomet.
– Pasimatysim prie baseino! –
riktelėjo kitiems Fernandas. Jis
susirinko savo tacos ir sukrovė džipo
užpakalyje. Stebėjo, kaip brolis nueina
su pusbroliais, ir troško, kad jis tiesiog
vėl dingtų Amerikoje. Be jo viskas
klojosi kuo puikiausiai, bet dabar vėl
visi garbins Santį ir užkels ant to
prakeikto pjedestalo. Jis nurijo
nevisavertiškumo jausmą ir sėdo prie
vairo. Sebastianas, Nikitas ir Anchelis
nudrožė priešinga kryptimi į savo namus
kitoje parko pusėje; jie parodė, kad taip
pat ateis prie baseino.
Vėsioje savo kambario tamsoje
Sofija nusirengė, įsisupo į rankšluostį,
paskui pro medžius patraukė prie
baseino. Nedidelės kalvos vidury, aukštų
platanų ir tuopų supamas vanduo
viliojamai blizgėjo neryškioje vakaro
šviesoje. Eukaliptų ir nušienautos žolės
kvapas tvyrojo ramiame drėgname ore,
ir Sofija, prisiminusi Sančio žodžius,
žvelgė į supantį grožį ir juo mėgavosi.
Nusimetusi rankšluostį nuoga perskrodė
veidrodinį paviršių, plokščią ir
žvilgantį, puikią žaidimų aikštelę
gausybei musių ir uodų, čiužinėjančių
virš jo. Po kurio laiko išgirdo žemus
kimius besiartinančių pusbrolių ir brolių
balsus; netrukus nugriaudėjo garsus
Sebastiano kvatojimas, ir staiga ramybė,
kuria ji taip džiaugėsi, sudužo ir dingo.
– Ei, Sofija nuoga! – pranešė
Fernandas, pastebėjęs po vandeniu
blykčiojantį pusseserės kūną.
Rafaelis nepritariamai pažvelgė į ją.
 – Sofija, tu jau per didelė maudytis
nuoga, – nepatenkintas pareiškė
nusimesdamas rankšluostį.
– Oi, tik negadink mums džiaugsmo!
– riktelėjo ji nė kiek nesutrikusi. – Šitaip
labai puiku, žinau, kad ir tu taip nori. –
Ir ji šelmiškai nusijuokė.
– Visi esame pusbroliai, tad argi
svarbu? – tarė Agustinas, nusimesdamas
šortus ir nerdamas nuogas. – Vis tiek ji
neturi nieko, į ką būtų verta žiūrėti, –
suburbuliavo išniręs į orą.
– Man tik rūpi mano sesers garbė, –
neatlyžo susirūpinęs Rafaelis.
– Ji jau seniai jos neteko. Su Robertu
Lobitu. Cha! – nusijuokė Fernandas
šokio žingsneliu trypdamas ant krašto; jo
baltas užpakalis ryškiai skyrėsi nuo rudų
kojų ir nugaros. Paskui ir jis nėrė į
vandenį.
– Gerai, bet nekaltinkit manęs, kai
gausit nuo mamos velnių.
– O kas jai pasakys? – nusijuokė ji ir
ėmė taškytis su vaikinais. Santis išlipo iš
šortų ir stovėjo nuogas palei vandens
kraštą. Sofija negalėjo susilaikyti –
žvilgsniu tyrinėjo jo kūną, o Santis
stovėjo nesivaržydamas, rankas
įsisprendęs į klubus. Nevalingai jos akys
nustebusios sustojo ties ta jo dalimi, kuri
visuomet būdavo numanoma, bet niekada
neatidengiama. Valandėlę negalėjo
atitraukti žvilgsnio. Anksčiau buvo
mačiusi tėvą, brolius ir pusbrolius
nuogus, bet Sančio nuogumas kažkodėl
ją sužavėjo. Karojo prieš ją išdidus ir
didingas, kažkoks didesnis, nei buvo
maniusi. Paskui kažkas privertė ją vėl
pažvelgti į jo veidą, ir ji pamatė, kad jis
ją stebi. Jo veidą temdė pyktis. Ji
sušnairavo mėgindama perprasti jo
mintis. Paskui jis garsiai pūkštelėdamas
nėrė į vandenį, stengdamasis išmesti iš
galvos vaizdą, kaip jo pusseserė nuoga
ritinėjasi su Robertu Lobitu.
Jausdama, kad jis kažkur netoliese,
Sofija plaukiojo dėdamasi jo
nepastebinti ir be didelio entuziazmo
taškėsi su kitais. Mėgino suprasti, kodėl
jis turėtų ant jos pykti. Ką ji padarė?
Nerimas pritemdė įkarštį ir ji nusiminė.
Staiga Rafaelis perspėjo, kad ateina
Ana. Ji suirzusi ryžtingai žygiavo prie
baseino.
– Sofija, verčiau jau tu nerk, –
skubiai sušnibždėjo jis. – Pasistengsiu
kuo greičiau jos atsikratyti.
– Negaliu patikėti! – aiktelėjo ji. – Ta
moteris – tikra Dievo rykštė. – Ji
prisispaudė prie sienos, o brolis
pastūmė jos galvą po vandeniu.
– Hola, vaikinai, ar nematėt Sofijos?
– paklausė Ana, dirsčiodama tai į vieną,
tai į kitą.
 – Na, ji su mumis žaidė polą, paskui
patraukė namo. Daugiau jos nematėme, –
nuoširdžiai atsakė Agustinas.
– Jos čia nėra, – tarė Sebastianas.
Tada Ana pastebėjo, kad jie visi nuogi,
ir jos blyškius skruostus užliejo
raudonis.
– Viliuosi, nėra, – atšovė ji kandžiai,
nors jos tai nenustebintų. Paskui visiems
nusišypsojo po savo plačiakrašte
skrybėle ir paprašė, jei pamatytų,
parsiųsti dukterį namo. Jai nuėjus Sofija
iškilo į paviršių springdama ir
gaudydama orą, paskui ėmė
nesulaikomai kosėti ir juoktis.
 – Vos neįkliuvai, boluda, – piktai
papriekaištavo Rafaelis. – Tu visiškai
nežinai, kada sustoti!
Santis stebėjo ją iš kito baseino galo
ir juto perveriantį nepaaiškinamą
pavydą. Staiga panoro, kad ji
nebesimaudytų nuoga su vaikinais.
Norėjo pliaukštelėti jai už susitikinėjimą
su Robertu Lobitu. Kodėl iš visų vyrų,
kuriuos būtų galėjusi pasirinkti,
pasirinko būtent jį?

6
Džiaugiuosi būdamas namie su saviškiais ir
esu visų jūsų pasiilgęs (vert. past.).
 Šešioliktas skyrius

Kitą dieną Santis nubudo jausdamasis

kvailai. Buvo leidęs jausmams
nevaldomai įsisiūbuoti. Klausė savęs,
kodėl jam turėtų rūpėti, su kuo ji
susitikinėja. Paskui aiškino savo įniršį:
įtikinėjo save, kad globoja ją tik kaip
brolis arba kaip turėtų globoti. Bet
paskui pagalvojo apie ją, besirangančią
nuogą Roberto Lobito glėby, ir jam
pasidarė taip bjauru, kad turėjo atsisėsti.
Po velnių! Ji gali susitikinėti, su kuo
nori, tik ne su Robertu Lobitu.
Robertas buvo porą metų vyresnis už
Santį ir laikė save geidžiamiausiu
jaunikiu nuo Reto Batlerio laikų.
Girdavosi sodyba, lyg būtų jos
savininkas, negana to, dar važinėjo
prašmatniu automobiliu, atgabentu iš
Vokietijos. Importo mokesčiai buvo
tokie dideli, kad įsivežti tokį automobilį
buvo beveik neįmanoma, bet Roberto
tėvui pavyko. Santis neapkentė Roberto
Lobito. Kodėl jis nusižiūrėjo jo Sofiją?
Kai atsikėlė iš lovos, buvo karšta ir
tvanku. Jaudulys, kurį patyrė grįžęs į
Santa Kataliną, išblėso ir dabar liko tik
karčios vakar vakare paaiškėjusių
paslapčių nuosėdos. Jis išslinko į terasą,
kur saulės atokaitoje pusryčiavo Marija.
Atsainiai pasiteiravo, ar seniai Sofija
susitikinėja su Robertu. Dėjosi manąs,
kad juodu – puiki pora.
– Jie atrodo graži pora – polą
žaidžianti pora. Abejoju, ar daug vyrų
galėtų tuo pasigirti, – tarė jis, o gerklę
jam gniaužė įniršis.
Nenujausdama tikrų brolio jausmų
Marija pasakė, kad juodu tikrai vienas
kitu žavisi. Tiesą sakant, pastaruosius
aštuonis mėnesius daugumą savaitgalių
Santa Katalinoje jie leisdavo kartu.
Viskas aišku. Santis pakeitė temą,
negalėjo daugiau klausytis. Atrodė, jį
tuoj supykins. Pusryčių nebesinorėjo.
Jis nutarė eiti pasikalbėti su Chosė,
pasiteirauti, kaip laikosi poniai. Gal
pasiims vieną pasitreniruoti. Darys bet
ką, kad tik neužtiktų Sofijos ir Roberto
kartu. Įsivaizdavo juos besijuokiančius
ir, sergėk Dieve, besibučiuojančius. Dar
niekada nesijautė toks prislėgtas. Norėjo
grįžti į Ameriką, pabėgti nuo pavydo,
kurio neįstengė apibūdinti.
Pokalbis su Chosė trumpam jį
prablaškė, bet vos užsėdo ant ponio ir
ėmė šuoliuoti po aikštę paskui baltą
kamuolį, mintys vėl grįžo prie Sofijos.
Kamuolį jis daužė labai smarkiai,
kaskart įsivaizduodamas, kad smogia
Robertui Lobitui į galvą. Bet kad ir kaip
smarkiai mušdavo, negalėjo jos
suknežinti.
Po kurio laiko pajuto, kad kažkas jį
stebi. Ant tvoros sėdėjo Sofija ir tyliai
sekiojo jį akimis. Jis bandė nekreipti
dėmesio ir kurį laiką jam pavyko. Bet
galiausiai prijojo prie jos. Nuo
adrenalino smarkiai plakė širdis. Išklos
viską, ką mano apie jos Robertą Lobitą.
Jam artinantis ji nusišypsojo.
Nervinga šypsena. Žinojo, kad jis
pyksta, ir visą naktį tvankioje drėgmėje
mėgino išsiaiškinti kodėl. Jam priartėjus
neramiai nurijo seiles bandydama
suvaldyti verpetą, besisukantį pilve.
– Hola, – tarė ji ir laukė jo prabylant.
– Ką veiki? – nedraugiškai paklausė
jis nenulipdamas nuo ponio. Ponis
karštyje suprunkštė ir papurtė galvą.
– Žiūriu į tave.
– Kodėl?
Ji atsiduso – atrodė įsižeidusi.
– Kas atsitiko? – liūdnai jo paklausė.
– Nieko. O ką, ar kas nors turėtų
atsitikti? – Ponis sumindžikavo kojomis,
paskui vėl nekantriai suprunkštė. Santis
atsilošė balne ir pažvelgė į ją iš aukšto.
– Nežaisk su manimi, Santi. Per daug
gerai vienas kitą pažįstame.
 – O kas žaidžia? Tik širstu, ir tiek.
– Ką aš padariau? – paklausė ji. Jis
pliaukštelėjo liežuviu, lyg sakytų: „Nagi,
tai kas čia žaidžia.“ – Pyksti, kad
susitikinėju su Robertu Lobitu? – išdrįso
paklausti.
– O kodėl man turėtų rūpėti? –
Paminėjus Lobito vardą jo veidas
įsitempė.
– Nes rūpi.
– Koks mano reikalas, su kuo tu
susitikinėji?
– Na, tarytum ne toks jau menkas
reikalas, – atsakė ji. Paskui suirzusi
nušoko nuo tvoros. – Tu teisus. Ne tavo
reikalas, – atrėžė ir gūžtelėjo pečiais,
lyg jai neberūpėtų.
Staiga, jai pasisukus eiti šalin, Santis
nušoko nuo ponio ir stvėrė jai už rankos.
Numetęs vadeles prirėmė ją prie
medžio, viena ranka suėmė kaklą ir
aistringai prispaudė lūpas. Viskas įvyko
taip greitai, kad kai jis murmėdamas
atsiprašymus atsitraukė, ji nustebusi
savęs paklausė, ar tai išties atsitiko.
Norėjo pasakyti, kad viskas gerai.
Labiau už viską troško, kad jis dar kartą
ją pabučiuotų.
Jam sėdant ant ponio ji suturėjo
vadeles neleisdama nušuoliuoti ir
virpančiu balsu ištarė:
 – Kaskart, kai Robertas mane
bučiuoja, įsivaizduoju, kad tai tu.
Jis pažvelgė į ją, jo veidas nebebuvo
piktas, tik susirūpinęs. Papurtė galvą
gailėdamasis, kad išgirdo jos žodžius.
– Dios, nesuprantu, kodėl taip
padariau! – tarė jis ir pasileido risčia
tolyn.
Sofija liko prie tvoros it priblokštas
kiškis. Sustingusi ji žiūrėjo, kaip jis nė
nežvilgtelėjęs atgal šuoliuoja tolyn, į
aikštės vidurį. Nebūdama tikra, kad jis
išties ją pabučiavo, drebančiu pirštu
perbraukė per lūpas. Jos vis dar buvo
drėgnos ir virpėjo. Pilve jai dar
smarkiau plazdėjo, o kojose atsirado
lengvumas, lyg būtų nesavos. Ji troško
bėgti paskui jį, bet nedrįso. Santis ją
pabučiavo. Ji svajodavo apie šią
akimirką, tik svajose ji trukdavo gerokai
ilgiau. Bet vis šis tas. Tai buvo pradžia.
Kai pagaliau įstengė paeiti, vilties
sklidina širdim netvirtai nuliuoksėjo pro
medžius. Santis pavydi Robertui Lobitui.
Ji laiminga nusijuokė, negalėdama
patikėti, kad tai tiesa ir ji nesapnuoja. Ar
gali būti, kad Santis ją taip pat myli? Ji
nebuvo tikra, bet žinojo turinti kuo
greičiau nutraukti draugystę su Robertu.
Kai Sofija paskambino Robertui
Lobitui į jo estancia La Pase ir pasakė
negalinti būti jo mergina, jos žodžiai
buvo sutikti sunkia tyla. Niekada
anksčiau, nė kartelio, jis nebuvo
atstumtas. Paklausė, gal ji serga – ji
tikrai negali būti sveika. Ji abejingai
atsakė esanti sveika. Viskas baigta.
– Darai didelę klaidą, – tarė jis. –
Įsidėmėk mano žodžius. Kai atsikvošėsi
ir norėsi mane susigrąžinti, bus per vėlu.
Supranti? Būsi man nebereikalinga.
– Gerai, – atsakė ji ir padėjo ragelį.
Sofija manė, kad nutraukusi ryšius su
Robertu pradžiugins Santį. Vis dėlto jis
nebuvo laimingas. Vis dar nekreipė į ją
dėmesio, atrodė, kad jų draugystė
nutrūko amžiams. O kaip bučinys? Ar jis
pamiršo? Ji nepamiršo. Vos užsimerkusi
ant savo lūpų jausdavo jo lūpas. Marijai
negalėjo pasipasakoti. Negalėjo
pasakyti, kaip jaučiasi. Tad pasiguodė
Soledadai. Soledada visuomet ją
išklausydavo. Ne todėl, kad jos
patarimai būtų ko nors verti, bet ji
visuomet skirdavo Sofijai visą dėmesį,
klausydavo nutaisiusi užjaučiantį ir
dievinantį veidą. Sofija pasakė jai, kad
jis nekreipiąs į ją dėmesio. Viską darąs
be jos, ne taip, kaip anksčiau.
Įsikniaubusi į putlią tarnaitės krūtinę ji
raudojo, kad prarado geriausią visame
pasaulyje draugą. Soledada švelniai
sūpavo ją glėbyje ir pasakė, kad Sančio
amžiaus vaikinai nori leisti laiką su
kitais vaikinais arba su merginomis,
kurias yra įsimylėję. Kadangi Sofija
nepakliūva nė į vieną iš šių kategorijų,
jai reikia kantrybės.
– Jis sugrįš, kai šiek tiek suaugs, –
pažadėjo ji. – Nesijaudink, gorda,
susirasi kitą vaikiną ir tuomet senjoras
Santjagas tau nė kiek nerūpės.
Fernandą naujausia įvykių eiga
įsiutino. Kaip Sofija galėjo mesti
Robertą Lobitą? Robertas buvo
artimiausias jo draugas. Jei ji sugriovė
jų draugystę, niekada jai neatleis. Nejau
ji nežino, kad Roberto trokšta kiekviena
sutikta mergina? Nejau nesuvokia, ko
atsisako? Savanaudė kalė. Kaip
visuomet, galvoja tik apie save.
Fernandas nutarė kiekviena įmanoma
proga kviestis Robertą Lobitą į sodybą
dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia todėl,
kad manė, gal Sofija apskritai atgrasė jį
čia lankytis arba, dar blogiau, jis
nebenori draugauti su Fernandu. Antra
priežastis buvo ta, kad juto smagumą
stebėdamas nejaukiai besimuistančią
Sofiją, kai netoliese sukiodavosi
Robertas, – pavadinkime tai kerštu dėl
draugo. Tiesą sakant, jis tyčia
puikuodamasis vedžiodavosi Robertą po
campo, norėdamas Sofijai parodyti, ko
ji netekusi. Ji paniekino Robertą, tad
netiesiogiai paniekino ir jį. Robertas
negalėjo atsispirti ir naudojosi Fernando
ištikimybe, stengdamasis įžūliai flirtuoti
jos akivaizdoje, lyg norėdamas parodyti,
kad ji nė kiek jam nerūpi. Iš tiesų rūpėjo.
Sofiją vargino jo darkymasis ir ji
pasitraukė į savo pasaulį: leisdavosi
jodinėti ant ponio arba ilgai viena
vaikštinėdavo po pampas. Marija
sekiodavo paskui draugę, kai ši jai
leisdavo, suprasdama, kad Sofija jai
kažko nepasakoja. Mariją tai liūdino, ji
žūtbūtinai stengėsi įtikti pusseserei,
meiliai šypsodavosi, nors jautėsi liūdna
ir atskirta. Sofija būdavo paniurusi ir
anksčiau, bet tai niekuomet nesitęsdavo
itin ilgai. Marija visuomet būdavo jos
bendrininkė, jos sąjungininkė prieš visus
kitus. Dabar, regis, Sofija troško būti
viena.
Iš pradžių Sančiui buvo lengviau, kai
šalia nesisukiojo Sofija. Sutrikęs, kad
nevaržomai pasidavė jausmams, jis
nutarė verčiau su ja nesimatyti, kol
neįtikino savęs, jog apsirgo ar nutiko kas
nors panašaus – tik jau neįsimylėjo
Sofijos. Jis negali būti įsimylėjęs Sofiją.
Būtų tas pat kaip įsimylėti Mariją. Tai
kraujomaiša, blogis, – buvo įsitikinęs
jis. Prisiminęs bučinį viduje
susigūždavo, skrandis susitraukdavo į
kietą mazgą. „Ar tikrai ją pabučiavau? –
klausdavo savęs kankindamasis
naktimis. – Dieve, ką sau galvojau? Ką
ji turėtų galvoti apie mane?“
Sunkiai atsidusdavo vildamasis, kad
jei nepaisys susiklosčiusios padėties,
viskas išsispręs savaime. Įtikino save,
kad ji per jauna žinoti, ko nori. Jis turėtų
elgtis atsakingiau. Juk ji gerbia jį ir juo
žavisi. Tą jis žino. Jis už ją vyresnis ir
supranta, kokie gali būti tokio meilės
ryšio padariniai. Ne kartą pasižadėjo
suaugti ir įveikti tuos jausmus.
Santis šlaistėsi su vaikinais; jie
bastėsi po sodybą it gauja šunų,
ieškodami ko nors naujo. Ir vis dėlto
visą laiką prie baseino ar teniso
aikštelėje jis tikėdavosi pamatyti Sofiją,
o nepamatęs stengdavosi įveikti
nusivylimą. Būdavo lengviau, kai ji
sukiodavosi netoliese. Bent žinodavo,
kur ji. Suprato, kad juodu negali mylėti
vienas kito. Šeimos niekuomet to
neleistų. Įsivaizduodavo, kokį pamokslą
išrėžtų tėvas. Pradėtų taip: „Tavęs laukia
šviesi ateitis…“ Vaizduotėje regėdavo
suglumusį mamos veidą. Tačiau kad ir ką
galvojo, kūnas troško Sofijos ir
palengva jį sekino. Pagaliau Santis
nebeįstengė priešintis. Reikėjo su ja
pasikalbėti. Turėjo pasiaiškinti. Turėjo
jai pasakyti, kad bučinys tebuvo
akimirkos beprotybė. Pasakys jai, kad
palaikęs ją kita, pasakys bet ką, tik ne
tiesą, jog jį kankina vis didesnė meilė
jai ir jis nematąs jokios galimybės ją
nuslopinti.
Marija buvo terasoje, žaidė su
Pančitu ir vienu jo mažųjų sodybos
draugų, kai Santis paklausė, ar
nemačiusi Sofijos. Ji atsakė
nenutuokianti, kur Sofija, ir suniurnėjo,
kad šiomis dienomis ji tarsi visai
svetima. Iš namo su krepšiu žaislų išėjo
Čikita ir paliepė Sančiui eiti susitaikyti
su Sofija.
– Bet mudu nesusipykome, –
paprieštaravo jis. Mama dėbtelėjo į jį
lyg sakydama: „Nemanyk, kad aš
kvailė.“
– Nuo pat sugrįžimo nekreipi į ją
dėmesio, o ji taip laukė tavęs. Gal ji
sielojasi dėl Roberto Lobito. Santi, eik
ir išsiaiškink.
Marija paėmė iš mamos krepšį ir
išvertė žaislus ant plytelių. Pančitas
patenkintas suspiegė.
Sofiją Santis surado įnikusią į knygą
po ombu medžiu. Jos ponis snūduriavo
pavėsyje. Buvo labai drėgna. Pažvelgęs
į dangų jis pamatė juodus debesis,
besitelkiančius virš horizonto. Išgirdusi
jį artinantis ji padėjo knygą ir pakėlė
akis.
 – Taip ir maniau, kad tave čia rasiu,
– tarė jis.
– Ko nori? – paklausė ji karingai ir
pasigailėjo, kad balsas nuskambėjo taip
piktai.
– Atėjau pasikalbėti.
– Apie ką?
– Na, negalime ilgiau šitaip tęsti,
tiesa? – tarė jis sėsdamas šalia.
– Tikriausiai ne.
Kurį laikė juodu sėdėjo tylėdami.
Sofija prisiminė jo bučinį ir panoro, kad
jis vėl ją pabučiuotų.
– Anądien… – pradėjo sakyti ji.
– Žinau, – nutraukė jis, mėgindamas
surasti iš anksto paruoštus žodžius, bet
negalėdamas jų prisiminti.
– Norėjau, kad tai įvyktų.
– Sakei, – atsakė jis jausdamas, kaip
ant kaktos renkasi karšti prakaito
lašeliai.
– Tai kodėl taip nujojai?
– Todėl, Čiofi, kad tai neįmanoma.
Mes pusbroliai, pirmos eilės pusbroliai.
Per daug artimi giminės. Ką pasakytų
tavo tėvai? – Jis pasirėmė galvą
rankomis. Niekino save už silpnumą.
Kodėl negali tiesiog ryžtingai pasakyti,
kad jai jaučia tik brolišką meilę, ir nieko
daugiau, ir kad jo poelgis buvo didelė
klaida?
 – Kam rūpi, ką jie pasakys? Man
tikrai nerūpi. O ir kas jiems papasakos?
– linksmai tarė ji. Staiga neįmanoma
pasirodė visai įmanoma. Jis pasakė, kad
juodu neturėtų taip elgtis, o ne kad to
nenori. Ji apkabino jį ranka ir pasidėjo
galvą ant peties. – Santi, aš taip seniai
tave myliu. – Ji laiminga atsiduso.
Žodžiai, kuriuos taip dažnai kartojo
mintyse, dabar buvo ištarti iš pačių
sielos gelmių. Jis pakėlė galvą ir
apkabino ją, veidu įsikniaubė į plaukus.
Kurį laiką jie taip sėdėjo, tvirtai
susiglaudę, klausydami vienas kito
kvėpavimo, svarstydami, ką daryti
toliau.
 – Bandžiau save įtikinti, kad tu man
nerūpi, – pagaliau tarė jis, ir atvėrus
širdį jam palengvėjo.
– Bet juk rūpiu, – džiugiai tarė ji.
– Deja, taip, Čiofi, – tarė jis
žaisdamas su jos kasa. – Būdamas toli
daug apie tave galvojau.
– Tikrai? – sukuždėjo ji apkvaitusi iš
džiaugsmo.
– Taip. Nemaniau, kad apskritai tavęs
ilgėsiuos, bet net pats nustebau. Tu jau
tada man patikai, bet ligi šiol nesupratau
savo jausmų.
– Kada suvokei, kad mane myli? –
droviai paklausė ji.
 – Kai pabučiavau. Nesupratau, kodėl
taip jaudinuosi dėl tavo draugystės su
Robertu Lobitu. Tikriausiai tiesiog
nenorėjau apie tai per daug galvoti.
Bijojau atsakymo.
– Nustebau, kai mane pabučiavai. –
Ji nusijuokė.
– Patikėk, labiausiai nustebau aš
pats.
– Susigėdai?
– Labai.
– Jei vėl mane pabučiuotum, ar
gėdintumeis? – paklausė ji ir išsišiepė,
drąsindama pamėginti ir pažiūrėti.
– Nežinau, Čiofi. Tai… na, sudėtinga.
 – Man nepatinka, kai viskas klostosi
per sklandžiai.
– Žinau, kad nepatinka. Bet, manau,
tu nesupranti, ką gali reikšti mudviejų
bučinys.
– Suprantu.
– Esi mano dėdės duktė, – sudejavo
jis.
– Tai kas? – nerūpestingai paklausė
ji. – Kam rūpi? Svarbu, kad mudu vienas
kitam patinkam, jaučiamės laimingi ir
mokomės, kaip gyventi šia diena. Ar gali
būti geresnis matas?
– Tu teisi, Čiofi, – pasidavė jis ir
Sofija pastebėjo, kad staiga jis vėl
surimtėjo. Ji išsivadavo iš jo glėbio ir
ėmė tyrinėti jo veido išraišką. Jis pakėlė
savo šiurkščią ranką ir lėtai paglostė jai
skruostą, nykščiais perbraukė virpančias
lūpas. Ilgokai atidžiai žiūrėjo jai į rudas
akis, lyg mėgindamas paskutinį kartą
nugalėti savo impulsus. Paskui pasidavė
geismui, daug stipresniam nei protas, ir
su jam nebūdinga jėga prisitraukė prie
savęs, švelnia drėgna burna prisiglaudė
prie jos lūpų. Ji sulaikė kvapą, lyg būtų
staiga panardinta po vandeniu. Šią sceną
buvo įsivaizdavusi daugybę kartų ir vis
dėlto nesitikėjo to lengvo pojūčio, dėl
kurio skrandis virto puta, o rankose ir
kojose ėmė dilgčioti. Be jokios
abejonės, tai buvo ne Roberto Lobito
bučinys – jo pastangos, palyginti su
Sančiu, dabar atrodė labai dirbtinės. Ji
atsitraukė gaudydama orą, sutrikdyta
ūmai plūstelėjusių jausmų. Tada jo akyse
įžvelgė pažįstamą geismą ir dar kartą
smarkiai besidaužančia širdimi
dovanojo jam savo lūpas. Tą valandėlę
ji suprato, apie ką buvo pasakojama
Sančio istorijoje, ir pajuto tikrai
gyvenanti šia akimirka, besidžiaugianti
kiekvienu nauju pojūčiu. Jai pilve kažin
kas suplazdėjo, kai jis nepaprastai
švelniai suėmęs rankomis jos smulkų
veidelį bučiavo smilkinius, akis ir kaktą,
mylinčiais pirštais glostė odą. Ji jautėsi
jo užvaldyta, apglėbta jo rankų,
apkvaitusi nuo svaiginamo jo odos
kvapo. Nė vienas iš jųdviejų
nepastebėjo viršuje besikaupiančių
negandą pranašaujančių tamsių debesų.
Regėdami tik vienas kitą juodu nepajuto
pirmųjų lietaus lašų, kurie greitai virto
smarkia liūtimi, plakančia kūnus jiems
spaudžiantis prie medžio kamieno ir
ieškant priedangos.
 Septynioliktas skyrius

Kelios kitos dienos prabėgo gaubiamos

palaimingų draudžiamų nuvogtų
valandėlių miglos. Gyvenimas sodyboje
tekėjo įprastai, bet Sančiui ir Sofijai
kiekviena minutė buvo šventa. Likę vieni
už uždarų durų, medžių ar krūmų,
baseine, kai būdavo tikri, kad niekas jų
neužklups, kiekvieną akimirką jie
skirdavo skubotiems bučiniams. Santa
Katalina juodviem dar niekuomet
nebuvo nei tokia graži, nei švytinti.
Dulkėtais keliukais raita porelė
dingdavo pagulėti ombu pavėsyje ir
švęsti savo meilės aušros meilingais
bučiniais bei švelniomis glamonėmis.
Ten Santis išsitraukdavo lenktinį peilį ir
juodu ilgas valandas linksmindavosi
minkštose žaliose šakose raižydami savo
vardus bei slaptas užkoduotas žinutes.
Užsikorę kiek išdrįsdavo aukščiau į
užburtas seniausio Argentinos medžio
valdas, jie stebėdavo apačioje
besikeičiantį ponių reginį, –
išdžiūvusiuose laukuose jie prunkštė ir
taikiai ėdė žolę. Galėdami akimis
aprėpti mylių mylias jie matydavo
atjojančius ir nujojančius gaučus, tingiai
vingiuojančius takais tolumoje,
apsitaisiusius tradicinėmis bombachas,
odiniais auliniais ir sidabro monetomis
išpuoštais diržais. Vakarais,
mėgstamiausiu metu, jie sėdėdavo ant
kvepiančios žolės žvelgdami į
neužmatomą horizontą ir lepinosi
saulėlydžių melancholijos grožiu.
Sofiją viskas džiugino. Net
menkiausias, pats nereikšmingiausias
darbelis, pavyzdžiui, paberti paukščiams
ant žolės Soledados surinktų trupinių, jai
teikė džiaugsmo, ir ji švytėjo, nes Santis
ją myli. Juto, lyg širdis sprogs nuo
svaiginamos, nenugalimos meilės, kurią
ji jautė Sančiui. Nerimavo, kad žmonės
pastebės, nes ji jau nebe vaikščiojo, o
straksėjo; ne kalbėjo, o dainavo; ne
bėgo, o šoko. Visas jos kūnas virpėjo iš
meilės. Suprato, kodėl žmonės padarytų
dėl jos viską, net nužudytų.
Negana to, pagerėjo Sofijos santykiai
su mama. Ji tapo kitokia – paslaugi,
dėmesinga ir nesavanaudė.
– Jei nežinočiau, sakyčiau, kad Sofija
įsimylėjusi, – vieną rytą per pusryčius
tarė mama, kai Sofija neįprastai mielai
sutiko papildomai pamokyti Pančitą
anglų kalbos.
 – Mama, ji yra įsimylėjusi, –
nerūpestingai leptelėjo Agustinas
maišydamas kavą.
– Tikrai? – laiminga šūktelėjo Ana. –
Bet ką, po galais?
– Save, – greitai įsiterpė Rafaelis.
– Nebūk žiaurus, Rafaeli. Pastaruoju
metu ji labai maloni. Nesugadink visko
ją piktindamas.
Daug labiau nei Sofija Aną domino
gražuolė Chasmina, Rafaelio mergina,
kurios tėvas, garsusis Ignasijas Penja,
buvo labiausiai klestintis Buenos Airių
advokatas. Kilusi iš tokios žinomos
šeimos, ji bus Rafaeliui puiki žmona ir
šauniai papildys šeimą, kuo Ana galės
didžiuotis. Tiesą sakant, merginos
motiną ji šiek tiek pažinojo; senjora
Penja buvo pamaldi katalikė ir, kai Ana
savaitgaliais likdavo mieste, jiedvi
mišiose retkarčiais susitikdavo. Mintyse
Ana nutarė dažniau lankyti mišias.
Susidraugavusi su senjora Penja ji tikrai
galės labiau paveikti savo sūnaus ateitį.
– Dėl Dievo meilės, Agustinai! Ką
sau galvoji sakydamas mamai, kad
Sofija įsimylėjusi? Ar visai proto
netekai? – šiurkščiai tarė Rafaelis, kai
mama nuėjo nuo pusryčių stalo.
– Atsipūsk, Rafa. Tik pasakiau jai
tiesą, – paprieštaravo jis.
– Kartais geriau pameluoti.
 – Baik, tai tik susižavėjimas.
– Pažįsti mamą. Prisimeni jos
reakciją, kai Choakas Santa Krusas vedė
savo pirmos eilės pusseserę?
– Vargu ar Santis ves Sofiją.
Vargšelė. Jis tik žaidžia su ja kaip su
šuniuku.
– Net jei ir taip. Bet kitą kartą
pagalvok, prieš praverdamas savo
plačią burną.

Dauguma sodybos gyventojų nenujautė

meilės romano tarp Sančio ir Sofijos.
Tie, kurie šį tą įtarė, kaip Rafaelis ir
Agustinas, jų santykius laikė paauglišku
susižavėjimu ir manė, kad jie ganėtinai
žavūs. Buvo visiškai įprasta, kad juodu
tiek laiko praleidžia kartu. Jie nesielgė
kaip nors neįprastai. Ir vis dėlto
susižvalgydavo ar susirodydavo gestais,
turinčiais jiems vieniems slaptą prasmę.
Gyveno svajonių pasaulyje, esančiame
lygia greta su visų kitų žmonių pasauliu,
bet vibruojančiame kitaip. Jautėsi, lyg
gyventų idilėje, kur niekas negali jų
pasiekti, juolab pakenkti jų meilei.
Gyveno šią akimirką, ir visa kita buvo
nesvarbu.
Vis dar būdavo rengiamos polo
rungtynės, bet dabar Sofijai nebebuvo
taip svarbu, žaidžia ji ar ne. Rytais ji
rečiau matydavosi su Chosė ir daugiau
laiko leisdavo virtuvėje su Soledada
kepdama pyragus, kuriuos paskui
išdidžiai nešdavo į Čikitos namus
arbatėlei. Ji liovėsi kivirčytis su motina
ir prašydavo jos patarimų dėl makiažo ir
drabužių. Ana buvo labai laiminga ir
džiūgavo būdama tikra, kad duktė
pagaliau suaugo. Liovėsi nuogalių
maudynės ir begėdiškas užgaidų
demonstravimas, ir net Pakas, kuris,
regis, niekad jų nepastebėdavo,
pripažino, kad duktė keičiasi geryn.

– Sofija! – sušuko Ana iš miegamojo.

Lauke smarkiai, įkyriai ir nepaliaujamai
lijo. Susiraukusi ji uždarė langą ir irzliai
atsiduso, pastebėjusi ant kilimo didelę
balą. – Soledada! – šūktelėjo ji. Sofija
su Soledada vienu metu įžengė į
miegamąjį.
– Soledada, prašau iššluostyti šitą
siaubingą balą. Kai šitaip lyja, turi
uždaryti visus namo langus. Viešpatie,
pasižiūrėjęs į lauką gali pamanyti, kad
atėjo pasaulio pabaiga, – pasiskundė ji.
Soledada lėtai nužingsniavo atgal į
virtuvę atsinešti kibiro ir kempinės.
Sofija klestelėjo ant motinos lovos,
rankoje laikydama buteliuką rausvo nagų
lako.
– Patinka šita spalva? – paklausė
angliškai. Mama atsisėdo ant lovos ir
įdėmiai pasižiūrėjo.
– Mano mamai labai nepatikdavo, jei
lakuodavausi nagus. Manė, kad lakuoti
nagai – pigu, – prisiminė ji ir,
pagalvojusi apie mamą, ilgesingai
nusišypsojo.
– Taip ir yra, todėl erotiška, –
nusijuokė Sofija atsukdama buteliuką ir
tepdama laką.
– Dieve mano, mergaite, išsitepliosi,
jei lakuosies skubėdama. Eikš, duok
man. Nieko nėra geriau už kieno kito
tvirtą ranką. – Sofija žiūrėjo, kaip mama
paėmė jos ranką ir rūpestingai užtepė
lako. Nebeprisiminė, kada paskutinį
kartą mama būtų rodžiusi jai tiek daug
dėmesio. – Sofija, noriu paprašyti tavęs
paslaugos, – tarė ji.
– Kokios? – nenoriai paklausė Sofija
vildamasi, kad neteks labai atsitraukti
nuo Sančio.
– Na, ketvirtos valandos autobusu iš
Buenos Airių į miestelį parvažiuoja
Antonijus. Gal galėtum paprašyti Sančio
padaryti paslaugą ir nuvažiuoti jo
parsivežti. Žinau, kad tai nuobodybė, bet
nei Rafa, nei Agustinas negali.
– Oi, gerai. Jis neprieštaraus. Galim
važiuoti kartu. Beje, o ką Antonijus
veikė Buenos Airėse? – kasdieniškai
paklausė Sofija, mėgindama nuslėpti
susijaudinimą. Juodu visą popietę galės
praleisti prie ežero, tik vienu du. Vylėsi,
kad Marija nepanorės važiuoti drauge.
– Vargšelis, jam reikėjo važiuoti į
ligoninę. Vėl tas klubas.
– Ak, tiesa, – išsiblaškiusi atsiliepė
Sofija. Ji jau klajojo su Sančiu prie
ežero.
– Dėkui, Sofija, tu tokia miela.
Nenoriu nė pagalvoti, kad tektų važiuoti
per tokį lietų.
– Man patinka lietus! – nusijuokė ji.
– Todėl, kad neaugai lietui lyjant kaip
aš.
– Ilgiesi Airijos?
– Ne. Džiaugiausi išvažiuodama, o
dabar… na, pragyvenau čia taip ilgai,
kad grįžusi namo jausčiausi svetima.
Kaip svetimoj šaly.
– Aš ilgėčiausi Argentinos, – tarė
Sofija pakeldama ranką ir gėrėdamasi
nagais.
– Žinoma, ilgėtumeis. Santa Katalina
– nepaprasta vieta ir tu iš čia kilusi. Čia
tavo namai, – pati save nustebindama
atsakė motina. Lig šiol ji visuomet
jausdavo apmaudą, kad duktė taip
pritampa, o jai pačiai naujoje tėvynėje
sunku pasijusti pripažintai. Ji pažvelgė į
spinduliuojantį Sofijos veidą ir pajuto
naują jausmą. Pasididžiavimą.
– Žinau. Man ji patinka. Norėčiau,
kad nereiktų grįžti į Buenos Aires, –
atsiduso ji.
– Visiems tenka daryti, ko nenorime.
Bet dažniausiai tai naudinga. Sužinai tai
metams bėgant. – Ana švelniai
nusišypsojo ir užsuko lako buteliuko
dangtelį. – Štai. Atrodai tikra pupytė, –
pajuokavo ji.
– Dėkui, mama! – džiaugsmingai
sušuko Sofija.
– Tik dabar jų nenusibrauk.
– Turiu eiti pasakyti Sančiui, ko
prašei, – pareiškė Sofija stryktelėdama
nuo lovos ir nubėgdama koridoriumi pro
Soledadą, pūškuojančią laiptais su
kibirais ir šepečiais balai šluostyti.
 Santis džiaugėsi pasitaikiusia proga
praleisti popietę su Sofija. Tyčia nutarė
nesakyti Marijai, kartu su mama ir
mamos drauge Lija svetainėje
žaidžiančiai su Pančitu. Jie puolė į lietų
ir dusdami nuo jaudulio prie
sunkvežimiuko atbėgo kiaurai peršlapę.
Iš sodybos išvažiavo pusę trijų, kad iki
ketvirtos, kai tarp jų įsitaisys stambus
Antonijaus kūnas, dar turėtų šiek tiek
laiko sau. Sėdėdami šalia juodu
išdardėjo iš rančos taškydami purvą į
šalis. Santis įjungė radiją ir abu ėmė
niūniuoti kartu su Džonu Denveriu.
Sančiui vairuojant Sofija laikė savo
ranką jam ant drėgno kelio. Nė vienam
nereikėjo kalbėti; tylėdami jie džiaugėsi
vienas kito draugija.
Pueblo buvo ištuštėjęs. Prieš juos
aplink aikštę erzinančiai lėtai,
svirduliuodamas riedėjo aprūdijęs
automobilis. Kelios parduotuvės –
metalo dirbinių ir maisto prekių – buvo
uždarytos siestai. Aikštės viduryje ant
suolelio sėdėjo senukas aplamdyta ruda
skrybėle, lyg nepastebėdamas, kad lyja.
Net šunys buvo išlakstę ieškoti pastogės.
Važiuojant pro Nuestra Señora de la
Asunción bažnyčią jie dairėsi įprasto
pulkelio juodai vilkinčių liežuvaujančių
senučių, „varnų“, kaip jas vadindavo
senelis O’Dvajeris, bet net jos buvo
pasislėpusios nuo liūties.
Juodu lėtai važiavo per kaimelį.
Kelias aplink aikštę prieš keletą metų
buvo gudronuotas, bet visur kitur
driekėsi lauko keliukai. Pravažiavę
aikštę netrukus jie atsidūrė kelyje,
vedančiame aplink ežerą. Suradęs po
medžiais nuošalią vietelę Santis sustojo.
– Eime, pasivaikščiokime per lietų, –
pasiūlė Sofija lipdama iš automobilio.
Susikibę rankomis juodu kvatodami
išbėgo iš medžio prieglobsčio į lietų,
paskui, nebegalėdami nė akimirkos
ilgiau tverti liūties, nėrė po kitu medžiu.
Įsitikinęs, kad jie visai vieni, nes tokio
dydžio kaimelyje sunku likti
nepastebėtam, ypač jei esi Solanasas,
kurio šeima daugumai gyventojų puikiai
pažįstama, Santis prispaudė Sofiją prie
medžio ir pabučiavo jai kaklą. Paskui
atsitraukė ir pažvelgė į ją. Jos plaukai
buvo visiškai šlapi. Jis nubraukė juos
nuo veido atidengdamas spindinčius
rausvus skruostus ir nuoširdžią šypseną.
Jos burna buvo plati ir kilniaširdiška.
Jam patiko jos burna, ji galėdavo
akimirksniu iš paniurusios virsti
patenkinta ir besišypsanti. Visuomet
viliojanti, net kai virpėdavo iš įniršio.
Dideliais sunkiais lašais pro lapus
varvėjo lietus, bet oras buvo tvankus ir
drėgnas, tad jie džiaugėsi. Jis suėmė
delnais jai už juosmens ir prisitraukė
arčiau. Pro džinsus ji juto, kad jis
susijaudinęs.
– Čiofi, aš noriu su tavimi mylėtis, –
tarė jis, žiūrėdamas jai tiesiai į akis.
– Negalim. – Ji nusijuokė krūtininiu
balsu. – Ne čia. Ne dabar. – Juokėsi
norėdama nuslėpti baimę, nuo kurios
blyško, jos lūpos virpėjo. Mylėtis su
Sančiu ji troško nuo tada, kai prieš
dvejus metus suvokė, jog jį myli. Bet
dabar, kai tikrai galėjo taip atsitikti, juto
baimę.
– Ne, ne čia. Žinau vieną vietą, – tarė
jis imdamas jos ranką ir drėgnas lūpas
spausdamas prie delno, žvelgdamas į jos
susirūpinusias akis. – Būsiu švelnus,
Čiofi. Aš myliu tave, – tarė jis ir meiliai
jai nusišypsojo.
– Gerai, – sukuždėjo ji nuleisdama
akis, baimindamasi to, kas turėjo įvykti.
Santis nusivedė ją už rankos į
priplėkusią seną valčių pastogę, žemą ir
plačią, stovinčią įlankos pakrašty tarp
aukštų žolių ir vikšrių, kur lizdus suko
garniai ir girnovės. Pagaliau pasislėpę
nuo lietaus jie gulėjo juokdamiesi iš
savo įžūlumo ant krūvos tuščių maišų,
pasiūtų iš trūnijančio storo audeklo. Pro
plyšius ir dantytas skyles lentose
skverbėsi šviesa, mirguliuojantys
spinduliai krito ant dulkėtos valties,
numestos ant šono it į krantą iš vandens
ištrauktas banginis. Klausėsi lietaus
barbenimo į skardinį stogą ir traukė į
save troškų orą, atsiduodantį alyva ir
saldžiomis pūvančiomis žolėmis. Sofija
patogiai įsitaisė prie Sančio – ne todėl,
kad būtų šalta, o dėl to, kad apimta
nerimo virpėjo.
– Čiofi, aš su tavim mylėsiuos labai
labai lėtai, – tarė Santis, bučiuodamas
jai smilkinį ir jausdamas sūrumą.
– Aš nežinau, ką turėčiau daryti, –
tyliai prabilo ji. Santį sujaudino jos
baimė. Štai mergina, kurią jis myli
labiau už viską, nusimetusi savo
nekantrumą ir išdidumą. Apnuoginusi
savo švelnią esmę. Sofija, kokią pažįsta
tik jis.
– Mano meile, tau nereikia žinoti, ką
daryti. Mylėsiuosi su tavimi, ir tiek, –
atsakė jis žemu raminamu balsu ir
švelniai nusišypsojo. Norėdamas nuvyti
jos baimę, jis pasirėmė ant alkūnės ir
ranka paglostė veidą, piršto galu
perbraukė virpančias lūpas. Ji nervingai
nusišypsojo, ją trikdė tylus jo elgesio
intymumas ir žvilgsnio jėga, skrodžianti
ją iki sielos gelmių. Ji nekalbėjo.
Nežinojo, ką pasakyti. Pajuto akimirkos
didingumą ir su pagarbia baime
pasidavė tylai.
 Tuomet jis pasilenkė ir ėmė švelniai
bučiuoti akis, nosį, smilkinius ir
pagaliau lūpas. Drėgnu liežuviu
brūkštelėjo per vidinę lūpų pusę,
tyrinėjo dantis ir dantenas, kol pagaliau
jo burna tvirtai prisispaudė prie jos lūpų
ir visiškai ją užvaldė. Ji trūkčiojamai
įkvėpė, kai jo ranka palindo po drėgnais
marškinėliais; delnu jis juto švelnų pilvu
perbėgantį virpulį ir glotnų krūtų
iškilumą. Per galvą nutraukė jai
marškinėlius ir pamatė nuogą liemenį,
blyškų ir virpantį miglotoje šviesoje,
besiskverbiančioje pro pūvančias sijas.
Bučiavo jai kaklą ir pečius, o pirštai
glostė pūkuotus pilvo plaukelius,
sustangrėjusius spenelius, slydo už
nugaros, prie strėnų, kurios,
atsiliepdamos į jo prisilietimus, kilo į
viršų. Liežuviu jaudrino krūtis, kol
malonumas virto skausmu, kažkodėl
maudė kitoje vietoje, toli nuo jo burnos,
jai tarp kojų. Vis dėlto ji nenorėjo, kad
jis liautųsi, tai buvo skausmas, kuris
vienu metu ir kankino, ir teikė
nenusakomą malonumą.
Suradęs džinsų sagas jis vieną po
kitos jas atsagstė, ir ji išsinėrė iš jų kartu
nusitraukdama ir baltas kelnaites. Gulėjo
prieš jį virpėdama nuo savo nuogumo.
Švelniai myluodamas jis stebėjo jos
veidą. Sofijos skruostai buvo paraudę ir
spindintys, nuo pažadintų pojūčių akių
vokai apsunkę. Tik plonytė riba skyrė ją
nuo subrendusios moters. Trapi
pusiausvyra tarp vaiko ir moters suteikė
jai ypatingo grožio, nudažiusio odą
auksine rudens šviesa. Tada jo ranka
nusileido į pačią slapčiausią vietelę,
kurią ji pati buvo atradusi tomis
kaitriomis naktimis, kai ilgesys nepaliko
jai nieko kito, tik pačiai vienai tamsoje
tyrinėti savo seksualumą. Tuomet ji
įsivaizduodavo, kad save liečia jo
pirštais. Bet jie nė kiek nepriminė jo
pirštų, tebuvo tik varganas pakaitalas,
turėjęs padėti įveikti frustraciją,
neapleidusią tuos ilgus laukimo
mėnesius. Dabar jie ją surado, ir ji giliai
atsiduso.
Kurį laiką ji visiškai atsidavė
malonumui. Santis stebėjo mažus
prakaito karoliukus, besikaupiančius
slėnyje tarp krūtų ir ant išdidžios jos
nosies. Ji gulėjo užsimerkusi ir taip
praskleidė kojas, kad buvo aišku, jog to
nė nepajuto. Nebepajėgdamas atsispirti
savo paties geismui Santis atsisėdo, per
galvą nusitraukė marškinius ir nusimovė
džinsus. Sofija sugrįžo iš savo tolių ir
plačiai atsimerkė išvydusi jo vyriškumą,
kitokį nei tada, prie baseino, nes dabar
buvo sužadintas ir nekantrus. Santis
uždėjo ant jo Sofijos ranką. Ji
nesipriešino, bet su mokslininko
smalsumu apžiūrinėjo, perbraukė išilgai
ranka, apvertė, žavėdamasi pasvėrė
delne.
– Tai štai kas varo jus, vyrus, tiesa? –
tarė ji, paskui nerūpestingai numetė jį
jam ant pilvo. Santis sukikeno.
Purtydamas galvą vėl paėmė jos ranką ir
parodė, kaip tinkamai jį glamonėti.
Paskui pasirausė į šalį numestų džinsų
kišenėje ir išsitraukė stačiakampį
popieriaus maišelį. Pasakė jai, kad
būtina saugotis. Jis nenorįs, kad ji taptų
nėščia. Padėdama Sančiui jį užsimauti
Sofija kvatojosi.
 – Vargšelis, o jei jis bijo tamsos? –
tarė ji. Jos nepatyrimas labiau trukdė,
nei padėjo.
– Esi beviltiška mokinė, –
juokdamasis pasiskundė jis, nustūmė jos
rankas ir užsimovė pats.
Sofija užsimerkė tikėdamasi, kad jam
įsiskverbiant kūną pervers aštrus
skausmas, bet skausmo nebuvo. Kūną
užliejo šiluma ir ištirpdė visą likusį
nerimą. Ji įsitvėrė į Santį ir su
atsivertėlio entuziazmu nusimetė
nekaltybę. Amerikoje Santis daugybę
kartų užsiiminėjo seksu, bet su Sofija jis
pirmą kartą mylėjosi.
 Kai pagaliau jie išniro į šviesą, lietus
buvo liovęsis ir pro debesis skverbėsi
saulė; jos spindulių nutviekstas ežeras
spindėjo it puikiai nublizgintas sidabras.
– Antonijus! – Staiga Sofija
prisiminė jų kelionės tikslą. –
Nepamirškim jo paimti.
Santis žvilgtelėjo į laikrodį; jie dar
turėjo ketvirtį valandos.
– Noriu bučiuoti tave iki paskutinės
minutės, – tarė jis, vėl prisitraukdamas
ją į glėbį.

Kartą paragavusi uždrausto vaisiaus

Sofija troško jo ir vėl. Sodyboje buvo
nelengva rasti nuošalių vietų, kuriose
nesisukiotų gaučai ir daugybė pusbrolių
bei draugų, bet, kaip sakydavo senelis
O’Dvajeris, „prie gerų norų nėra blogo
oro“, ir begalinio geismo genami Santis
ir Sofija net dykumoje būtų radę
vandens.
Vis dar tęsėsi ilgos vasaros
atostogos, visą laiką jie leido sodyboje.
Paaiškėjo, kad dieną mylėtis beveik
neįmanoma – baimė, kad juos aptiks,
gadino malonumą. Retkarčiais per
siestą, kai suaugusieji pasislėpdavo
savo kambarių vėsoje ir miegodami
virškindavo per pietus gausiai suvartotą
maistą bei išgertą vyną, juodu
išsėlindavo į tuščią kambarį Sofijos
namų pastogėje – toli nuo tėvų
miegamojo ir retai naudojamą. Čia,
glebiame popietės karštyje, aplink
tvyrant jazminų ir nupjautos žolės
kvapui, jie mylėdavosi giedant daugybei
įvairiausių paukščių, kurie suskrisdavo
privilioti Soledados duonos trupinių.
Arba naktį, kai visa sodyba miegodavo,
jie ištrūkdavo iš savo miegamųjų ir
mylėdavosi po žvaigždėtu dangum ir
viską reginčiu mėnuliu.
Juodu kalbėdavosi apie ateitį, savo
ateitį. Tokią pat nepasiekiamą kaip
debesys virš jų. Bet nė vienam nerūpėjo,
kad jų svajonės tėra miražai, kylantys iš
rožinio jų meilės optimizmo. Kad Santa
Katalinoje gyventi kaip vyras ir žmona
juodviem neįmanoma. Vis dėlto jie
plaukiojo debesyse tvirtai žinodami:
vienas kitą jie mylės amžinai.
 Aštuonioliktas skyrius

Vasario gale Sofija pabudo jausdama

pykinimą. Tikriausiai išvakarėse buvo
suvalgiusi ko nors ne visai šviežio. Po
pietų atsigavusi ji viską pamiršo. Iki kito
ryto, kai sublogavo smarkiai.
– Nežinau, Marija, kas man yra, –
pasiskundė ji prie dubens su sviestu ir
miltais, maišomais Pančito gimtadienio
pyragui. – Dabar jaučiuosi puikiai, bet iš
ryto buvo visai prastai.
– Panašu į rytinį pykinimą, –
mirktelėdama draugei pajuokavo Marija.
Ji nepastebėjo, kad pusseserė staiga
išblyško, lyg veide nebūtų likę nė lašelio
kraujo.
– Dar vienas nekaltas prasidėjimas, –
atsakė Sofija neramiai šypsodamasi. –
Nežinau, ar esu verta tokios garbės.
– Na, tuomet ką vakar valgei?
– Ir užvakar, – tarė ji mėgindama
nusijuokti, nors norėjosi verkti nuo
minties, kad gali būti nėščia. Jų romanas
tęsėsi ne ilgiau kaip šešias su puse
savaitės, ir Santis visuomet labai
rūpestingai saugojosi. Sofija tą žinojo,
nes jau buvo pakankamai įgudusi
užmauti jam prezervatyvą. Tą mintį ji
nuvijo šalin įsitikinusi, kad per daug
baiminasi. – Tikriausiai kaltas
Soledados ryžių pudingas, – pridūrė
atgavusi pusiausvyrą.
– Valgote ryžių pudingą? – pavydžiai
šūktelėjo Marija riebalais tepdama
skardeles pyragams. – Enkarnasijona! –
pašaukė ji. Senoji tarnaitė atšlepsėjo į
virtuvę nešina pilna pintine skalbinių.
– Sí, senjorita Marija?
– Ar ilgai jie turi kepti?
– Maniau, senjorita Sofija jau yra
tapusi tikra pyragų kepėja. Kepkite
dvidešimt minučių, paskui pažiūrėkite.
Jei bus neiškepęs, dar dešimt minučių.
Pančitai, ne, sakau, ne! – riktelėjo ji,
berniukui įstraksėjus į virtuvę. – Eime su
manim, duok man ranką. Eikim pažiūrėti,
ar terasoje nėra drakonų. – Ir išsivedė jį
į saulės šviesą.
– Kas yra drakonai? – paklausė
Sofija.
– Driežai. Pančitas mano, kad jie
drakonai.
– Na, ko gero, jie tokie ir yra. Maži
drakonai.
Marija matė, kaip pusseserė laižo iš
dubens tešlos likučius. Pastebėjo, kokia
Sofija atrodo spindinti. Plaukus buvo
pakaušyje susirišusi gumine juostele,
išsprūdusios sruogelės apkritusios veidą
ir kaklą, prilipusios prie prakaituotos
odos. Net ryšėdama purviną virėjos
prikyštę ji atrodė graži.
– Į ką žiūri, gorda? – meiliai
nusišypsojo pusseserei Sofija.
Marija atsakė jai šypsniu.
– Dabar esi labai laiminga, tiesa? –
paklausė ji.
– Taip. Esu laiminga būdama čia su
tavim ir jūsų virtuvėje ruošdama maistą.
– Ir tavo santykiai su Ana dabar daug
geresni.
– Ne tokia jau ji bloga, ta sena kartis.
– Sofija! Ji graži!
 – Per daug liesa, – atsakė ji kreivai
šypsodama ir padavė dubenį Marijai.
– Norėčiau būti tokia liesa, –
sudejavo Marija, nusprendusi vis dėlto
nepadėti pusseserei išlaižyti dubens.
Sofija pastatė jį į plautuvę
Enkarnasijonai išplauti.
– Marija, tu tobula. Nenorėk būti
išdžiūvusi. Esi moteriška, švytinti,
sveika, gundanti ir graži. Mergaite, esi
moteriška nuo galvos iki kojų! – Abi
nusijuokė.
– Sofija, tu juokinga.
– Ne, aš nuoširdi. Visuomet sakysiu
tau tiesą. Tu puiki tokia, kokia esi.
Marija dėkingai nusišypsojo.
 – Sofija, tu man esi labai brangi, –
nuoširdžiai tarė ji.
– Marija, tu – mano geriausia draugė
ir esi man irgi labai brangi. –
Patenkintos ir sujaudintos netikėto
švelnumo protrūkio merginos
apsikabino.
– Gal tuomet pašaukime pyragą? –
tarė Sofija išsivaduodama iš glėbio.
Pakėlė skardą, iki kraštų sklidiną tirštos
rudos pyrago tešlos, ir godžiai pauostė.
– Mmmm, kvepia dieviškai!
– Dios! Greičiau šauk į orkaitę,
kitaip nespės laiku iškepti.
Norėdama nustebinti Pančitą, Čikita
buvo pakvietusi visus mažuosius jo
draugus iš kaimyninių sodybų į
gimtadienio vakarėlį. Popiečio saulė
nudažė terasą šiltu rausvu atspalviu,
vaikai bėgiojo šokoladuotais veidukais
ir lipniomis rankutėmis, paskui juos
sekiojo šunys. Vaikams nematant jie
stvarstė iš rankų pyrago gabalėlius.
Prieš eidami į parką padaužyti
kamuolio, Fernandas, Rafaelis,
Agustinas, Sebastianas, Anchelis ir
Nikitas užsuko nugriebti pyrago ir
sausainių. Santis užtruko ilgiau. Stebėjo
Sofiją, akacijos pavėsyje
besišnekučiuojančią su mama ir tetomis.
Jam patiko, kaip kalbėdama ji
išraiškingai judina rankas, kaip žvelgia
iš po tankių rudų blakstienų, lyg ketintų
atskleisti ką nors sukrečiamo, bet lauktų
tinkamos progos, norėdama sukelti
audringiausią reakciją. Suprato, kad žino
esanti stebima, nes lūpų kampučiuose
atsirado drovi šypsenėlė. Pagaliau
dirstelėjo į jį. Nekeisdamas veido
išraiškos jis dukart sumirksėjo. Sofija
atsakė tokiu pačiu signalu ir taip plačiai
išsišiepė, kad jis turėjo perspėti ją
akimis. Ji nenuleido žvilgsnio ir meiliai
akimis glostė jo veidą ir lūpas. Jis
nusisuko bijodamas, kad kas nors
nepastebėtų, ir vylėsi, kad jai užteko
nuovokos pasielgti taip pat. Bet kai
atsigręžė, ji vis dar žiūrėjo; galvą
palenkusi į šoną, ilgesingai šypsodama.
Marija vaišino vaikus sumuštiniais ir
saldumynais, pjaustė pyragą, rinko
išvartytus puodelius su apelsinų sultimis
ir vaikėsi šunis, kai šie uostinėdami per
arti prisibraudavo prie maisto. Buvo per
daug užimta, kad pastebėtų švelnius
brolio ir pusseserės žvilgsnius.
Vėliau tą vakarą Santis ir Sofija
sėdėjo namo verandoje ant suolo.
Slapčia tamsoje laikėsi susikibę
rankomis. Kai dukart spustelėjo jai
ranką, šis ženklas reiškė tą patį, ką ir
mirksėjimas. Jis reiškė „myliu tave“.
Atsakydama ji taip pat spustelėjo, ir
prasidėjo žaidimas, kuris kuriam
daugiau kartų paspaus. Sančio namiškiai
jau buvo sugulę, namas nutykęs, oras
vėsesnis nei anksčiau. Artėjo ruduo,
gaiviu, bet melancholišku vėjeliu
palydėdamas kaitrias naktis.
– Kvepia permainomis, – tarė Sofija,
priglusdama prie Sančio.
– Nemėgstu, kai vasara baigiasi.
– O man visai patinka. Patinka
tamsūs vakarai prie židinio, – tarė ji ir
suvirpėjo.
Jis prisitraukė ją arčiau ir švelniai
pabučiavo į kaktą.
– Įsivaizduok, kokių išdaigų
prisigalvotume prie mamos židinio, –
sumurmėjo jis.
 – Taip! Matai, žiemą ne taip jau
blogai.
– Su tavimi ne. Su tavimi viskas
gerai, Čiofi.
– Nesitveriu, kaip noriu pragyventi
su tavim žiemą ir pavasarį, ir dar vieną
vasarą. Noriu su tavimi pasenti, –
svajingai tarė ji.
– Ir aš, – pasakė jis.
– Net jei tapsiu loca kaip senelis?
– Na… – dvejojo jis, juokais
purtydamas galvą.
– Turiu daug airiško kraujo, –
perspėjo ji.
– Žinau, todėl ir nerimauju.
 – Tu mane myli, nes aš kitokia nei
visi kiti. Pats man taip sakei! – Ji
nusijuokė ir nosimi pasitrynė jam po
smakru. Jis švelniai pakėlė jos veidą ir
paglostė skruostą.
– Ar galima tavęs nemylėti? – Jis
atsiduso ir pabučiavo ją. Ji užsimerkusi
mėgavosi šiltu, pažįstamu jo bučiniu ir
kūno aromatu.
– Eime prie ombu medžio, – pasiūlė
ji, ir jis supratingai jai nusišypsojo.
– Tik pamanyk, o juk prieš porą
mėnesių buvai nekaltas vaikelis, –
prisiminė jis bučiuodamas jai nosies
galiuką.
 – O tu buvai nedoras suvedžiotojas, –
atsakė ji.
– Kodėl taip yra, Čiofi, kad visuomet
kaltas aš? – pajuokavo jis.
– Nes esi vyras, ir labai riteriška
prisiimti kaltę už mano blogą elgesį.
Turi ginti mano garbę.
– Tikrai, garbę. Kiek ten jos beliko!
– nusišaipė jis.
– Dar turiu daug garbės, –
paprieštaravo ji plačiai šypsodama.
– Kaip galėjau būti toks
nerūpestingas? Tučtuojau eime prie
ombu, kad galėčiau kartą ir visiems
laikams jos atsikratyti, – tarė jis, paėmė
Sofiją už rankos ir jie dingo tamsoje.
Kitą rytą Sofija pabudo jausdama tokį
pat varginantį šleikštulį kaip ir dvi
pastarąsias dienas. Nulėkusi į tualetą ji
pasilenkė virš unitazo ir išvėmė visą
Enkarnasijonos vakarienę. Išsivaliusi
dantis ji nubėgo į mamos kambarį.
– Mamyte, aš sergu, aš vėmiau! –
sušuko ji teatrališkai krisdama ant
didelės baltos mamos lovos.
Ana prispaudė delną prie dukters
kaktos ir papurtė galvą.
– Nemanau, kad turi karščio, bet dėl
visa ko pakviesiu daktarą Higinsą. Čia
tikriausiai tik koks nors virusas. – Ji
nuskubėjo prie telefono.
 Sofija gulėjo lovoje. Staiga širdį
sugniaužė siaubas. O jeigu ji nėščia?
„Negali būti“, – pamanė vėl nuvydama
tą mintį. Juodu nė karto nesimylėjo be
apsaugos. Be to, moksliškai įrodyta, kad
prezervatyvai apsaugo devyniasdešimt
devyniais atvejais iš šimto. Ne, ji tiesiog
negali būti nėščia. Bet kad ir kaip bandė
apie tai negalvoti, baimės šešėlis
aptemdė jos sielą, ji virpėjo
pagalvojusi, kad gali atsidurti tarp tų
nelaimingųjų, sudarančių vieną procentą.
Daktaras Ignasijas Higinsas daugybę
metų buvo Solanasų šeimos gydytojas ir
gydė viską nuo Rafaelio apendicito iki
Pančito vėjaraupių. Jis raminamai
nusišypsojo Sofijai ir kiek
paklausinėjęs, kaip ji leidžianti vasaros
atostogas, ėmė ją apžiūrinėti.
Uždavinėjo klausimus ir supratingai
linksėjo jai atsakinėjant. Kai senas
raukšlėtas jo veidas grėsmingai
susiraukė, o šypsnį pakeitė didžiausias
susirūpinimas, jai suplazdėjo širdis ir ji
vos neapsiverkė.
– Ak, daktare Higinsai, tik nesakykit,
kad tai rimta, – maldavo ji. Didelės
rudos jos akys priplūdo ašarų, nes ji jau
žinojo atsakymą. Dėl ko kito jis būtų
klausęs apie mėnesines?
Daktaras Higinsas paėmė jos ranką ir
meiliai glostydamas nykščiu papurtė
galvą.
– Bijau, Sofija, kad esi nėščia.
Jis žinojo, kad ji netekėjusi. Tokią
daugybę metų būdamas šeimos gydytoju
žinojo ir tai, kaip šeima reaguos į
nesantuokinį nėštumą, ypač jaunutės
septyniolikmetės.
Išgirdusi jo žodžius Sofija buvo
priblokšta, ji pajuto, kaip pilve kažin kas
apsivertė, lyg automobiliu pervažiavus
aukštą kalvą. Tėvas nuolat jai sakydavo,
kad ji atsikračiusi pilvuko. Kaip ji
norėtų būti atsikračiusi pilvuko!
Netekusi jėgų ji susmuko atsišliejusi į
pagalves. „Prakeiktas vienas procentas“,
– niūriai pamanė ji, o prieš akis it
vandens verpetas sukosi ir dingo ilgos
meilės popietės.
– Nėščia! O Dios, ar jūs tuo tikras?
Ką aš darysiu? – vos ištarė ji
kramtydama nagus. – Ką aš darysiu!
Daktaras Higinsas labai stengėsi ją
paguosti, bet tai buvo neįmanoma.
Regėjo, kaip jos ateitis dingsta
klampioje juodoje tuštumoje prieš pat
akis ir niekaip negalėjo jos susigrąžinti.
– Turi pasakyti mamai, – patarė jis,
kai ji kiek nurimo.
– Mamai? Tikriausiai juokaujat, –
blykšdama atsakė. – Juk žinote, kokia ji.
Daktaras užjaučiamai linktelėjo seną
savo galvą. Tokioje padėtyje jam teko
atsidurti šimtus kartų; jaunos merginos
priblokštos jų prisirpusiuose kūnuose
augančios sėklos, o turėtų džiaugtis šiuo
gamtos stebuklu. Bet gerai pažįstamos
aplinkybės nė kiek neatbukino jo
jautrumo. Pilkos akys apsitraukė migla
kaip dienos jo protėvių Airijoje, ir jis
mielai tablete būtų panaikinęs nėštumą,
jei tik būtų galėjęs.
– Sofija, negali pati viena priimti
sprendimo, tave turi palaikyti tėvai, –
pasakė jis.
– Jie įsius, jie man niekada neatleis.
Mama mane užmuš. Ne, negaliu jai
pasakyti, – isteriškai kalbėjo ji.
Besišypsančios burnos kampučiai
liūdnai nusviro, ji nerami virpėjo.
– O ką tu gali padaryti? Jie vis tiek
sužinos. Negali paslėpti tavyje augančio
kūdikio.
Ji instinktyviai padėjo ranką ant
pilvo ir užsimerkė. Joje buvo Sančio
kūdikis. Ji nešioja jo dalelę. Be jokios
abejonės, ši akimirka – sunkiausia jos
gyvenime, ir vis dėlto viduje ji pajuto
šilumą. Bijojo ir pagalvoti, kaip
pasielgs tėvai. Ir vis dėlto nėra iš ko
rinktis – reikės jiems pasakyti.
– Ar galite jiems pasakyti? –
suglumusi paprašė ji.
 Jis linktelėjo. Paprastai taip ir
darydavo. Ši nedėkinga užduotis buvo
viena iš daugybės gydytojo pareigų, ir
viena skaudžiausių. Vylėsi, kad
pasiuntinys nebus apkaltintas, kaip
dažnai atsitikdavo.
– Nesijaudink, Sofija, viskas bus
gerai, – maloniai tarė jis ir atsistojo.
Paskui atsisuko į ją ir pridūrė: – Ar
negalėtum ištekėti už to vyro, brangioji?
– Bet vos ištaręs suprato savo klausimo
netaktiškumą, nes dėl ko dar ji būtų tokia
nelaiminga?
Sofija liūdnai papurtė galvą ir
negalėdama atsakyti prapliupo raudoti.
Ji bijojo mamos reakcijos. Nė
nenutuokė, ką dabar darys. Kodėl jai
taip nepasisekė? Jie padarė viską, kad
taip neatsitiktų. Apimta siaubo Sofija
laukė. Dažnai juokais erzindavo mamą
praleidinėdama pamokas ar be jos
leidimo išsprukdama į naktinį klubą su
kokiu nors jaunuoliu, bet, palyginti su
šiuo atveju, tai buvo smulkios ir
juokingos išdaigos. Šįkart mamos
rūstybė bus pelnyta ir bauginanti. Jei
sužinos, kad tai Santis, gali juos net
nudėti.
Durys plačiai atsivėrė ir įžengė
mama. Jos veidas buvo išblyškęs kaip
Kristaus viename bauginančiame El
Greko paveiksle. Lūpos nuo įsiūčio
drebėjo, akyse Sofija įžvelgė apmaudą.
– Kaip tu galėjai? – sušuko ji
veriamu airišku akcentu, jos veidas iš
pykčio tamsiai nuraudo. – Kaip tu
galėjai? Kai tiek visko dėl tavęs
padarėme! Ką galvos kiti šeimos nariai?
Kokia gėda! Ką tu galvojai? Kodėl
leidai tam atsitikti? Blogai jau tai, kad
tu… kad tu… netekėjusi, – stenėjo ji, –
bet nėštumas! Sofija, aš taip tavimi
nusivyliau.
Ji susmuko ant kėdės ir nuleido akis,
lyg bjaurėtųsi žiūrėti į gėdą užsitraukusią
dukterį.
 – Auklėjau tave namuose, kuriuose
gerbiami Dievo įstatymai. Tegu Jis tau
atleidžia.
Sofija nieko neatsakė. Abi sėdėjo
tylėdamos. Motinos skruostai išblyško
kaip negyvėlės, nematančiomis akimis ji
žvelgė pro langą, lyg išdžiūvusiose
lygumose ir drėgname danguje galėtų
įžvelgti Dievą. Sielvartingai papurtė
galvą.
– Kur mes suklydome? – paklausė ji
grąžydama rankas. – Ar per daug tave
lepinome? Žinau, tėtis ir Pakas su tavimi
elgėsi kaip su princese, bet aš – tikrai
ne. – Sofija spoksojo į lovos užtiesalo
raštus, mėgindama juos perprasti.
Padėtis buvo pernelyg nereali, kad būtų
galima ją rimtai priimti. Tiesiog negali
būti, kad tai vyksta jai. – Buvau per
griežta – juk taip, tiesa? – liūdnai
kalbėjo motina. – Taip, buvau per
griežta. Jauteisi supančiota, todėl turėjai
sulaužyti visas taisykles. Aš dėl visko
kalta. Tavo tėvas visuomet sakydavo,
kad būčiau atlaidesnė, bet aš nepajėgiau.
Nenorėjau, kad šeima, be visa ko, dar
kaltintų mane, jog esu bloga motina…
Sofija vos įstengė nesipiktindama
klausytis motinos tirados. Jei taip nutiktų
Marijai, Čikita būtų švelni ir supratinga,
norėtų padėti ir ja rūpintis, bet jos mama
tik kaltina save. Tipiška airė katalikė –
dar kiek, ir apsigobusi maišu ims
barstytis galvą pelenais! Sofija troško
liepti jai nulipti nuo kryžiaus, bet
suprato, kad dabar tikriausiai tam ne
pats tinkamiausias metas.
– Tai kas gi tėvas? Kas jis? Dios, kas
jis galėtų būti? Su niekuo nesusitikinėjai,
tik su mūsų šeima.
Sofija baugiai laukė, kol mama
susipras pati. Palengva jos veide
savigailą pakeitė pasibjaurėjimas, ir ji
pasišlykštėjusi susigūžė.
– O Dieve, tai Santis, tiesa? –
aiktelėjo ji, šiurkštus airiškas akcentas
pašaipiai nutvilkė žodį „Santis“. – Aš
teisi, juk taip? O Dieve, turėjau nuspėti.
Kodėl nenuspėjau? Jūs šlykštūs, abu.
Kaip jis galėjo būti toks neatsakingas?
Dabar jis jau vyras. Kaip jis galėjo
suvilioti vaiką, septyniolikmetę? –
Tuomet ji prapliupo verkti. Sofija
apatiškai pamanė, kokia ji tampa
atstumianti, kai verkia.
– Turėjau nuspėti, turėjau pastebėti –
abu slankiojot kaip vagys slėpdami savo
purviną paslaptį. Nežinau, ką darysime.
Vaikas tikriausiai bus protiškai
nesveikas, nes judu tokie artimi giminės.
Kaip galėjai taip nuklysti? Turiu
pasakyti tavo tėvui. Neik iš kambario,
iki sugrįšiu!
 Ir Sofija išgirdo už mamos nugaros
užtrenkiamas duris. Ji beprotiškai troško
bėgti pas Santį ir viską jam papasakoti,
bet šįkart neturėjo jėgų nepaklusti
motinai. Gulėjo nejudėdama ir laukė
tėvo.
Kadangi buvo savaitės vidurys, tėvas
turėjo parvažiuoti iš Buenos Airių.
Telefonu Ana negalėjo pranešti, kas
atsitiko, tad jam tvardant jaudulį iki pat
Santa Katalinos teko kęsti nežinomybę.
Ana tučtuojau jam viską paaiškino ir jie
ilgiau nei dvi valandas susėdę aptarinėjo
padėtį. Po varginamos kovos Pakas
turėjo pasiduoti žmonai, įsikalusiai, kad
vaikas gims protiškai nesveikas. Sofija
turėsianti nutraukti nėštumą. Kai
pagaliau jis įžengė į kambarį, pamatė ją
miegančią ant savo lovos graudžiai
susirietusią į kamuoliuką.
Besiartindamas pajuto, kad plyšta širdis.
Jam ji vis dar buvo jo mažoji mergytė.
Atsisėdęs ant lovos krašto švelniai
paglostė jos drėgnus plaukus.
– Sofija, – sukuždėjo. Kai ji
atsimerkė, pažvelgė į ją su tokia meile,
kad ji puolė jam į glėbį ir prigludusi
prie krūtinės pravirko kaip vaikas.
– Atleisk, tėveli, atleisk, – kūkčiojo
ji purtoma gėdos ir baimės. Jis laikė ją
priglaudęs ir sūpavo, taip norėdamas
palengvinti ir savo skausmą, ne tik jos.
 – Viskas gerai, Sofija, aš nepykstu.
Nepykstu. Viskas gerai, viskas bus gerai.
Patikimas jo glėbys veikė raminamai.
Su didžiausiu palengvėjimu visą
atsakomybę ji perleido jam.
– Tėti, aš jį myliu.
– Žinau, kad myli, bet, Sofija, jis
tavo pusbrolis.
– Bet juk nėra įstatymo, draudžiančio
tekėti už pirmos eilės pusbrolio.
– Ne tai svarbiausia. Gyvename
nedideliame pasaulyje, o jame santuoka
su pirmos eilės pusbroliu vertinama kaip
santuoka su broliu. Tai gėdinga. Negali
tekėti už Sančio. Be to, esi labai jauna.
Tai tik susižavėjimas.
 – Ne, tėveli. Aš jį myliu.
– Sofija, – rimtai tarė jis purtydamas
galvą. – Negali tekėti už Sančio.
– Mama manęs nekenčia, – raudojo
ji. – Visuomet nekentė.
– Sofija, ji nejaučia neapykantos – ji
nusivylusi. Kaip ir aš. Bet mudu su
mama viską nuodugniai aptarėme.
Patikėk manim, elgsimės, kaip tau būtų
geriausia.
– Atleisk, tėveli, – graudžiai kartojo
ji.

Suglumusi Sofija nutipeno į svetainę, kur

jos laukė tėvai, norėdami pranešti savo
sprendimą. Nudelbusi akis ji atsisėdo
ant kartūnu aptrauktos sofos. Ana sėdėjo
prie lango, ji buvo įsitempusi, kojos po
ilga suknele tvirtai sukryžiuotos. Atrodė
išblyškusi ir išsekusi. Pakas nekantriai
žingsniavo po kambarį, nerimo
perkreiptu veidu, pasenęs ir labiau
pražilęs nei anksčiau. Durys į koridorių
ir valgomąjį buvo rūpestingai uždarytos.
Rafaeliui ir Agustinui baisiausiai
knietėjo sužinoti, kokia šios ledinės
atmosferos priežastis, bet jiems buvo
liepta dingti. Tad jie nenoriai patraukė į
Čikitos namus žiūrėti televizoriaus su
Fernandu ir Sančiu.
– Sofija, mudu su mama
nusprendėme, kad tu tiesiog negali
nešioti šio kūdikio, – sunkiai pradėjo
kalbą tėvas. Sofija nurijo gumulą ir
bandė prabilti, bet jis rankos mostu ją
nutildė. – Artimiausiomis dienomis
išvyksi į Europą. O kai… – Jis užsikirto
– jam buvo nepriimtinas sumanymas
nutraukti nėštumą, tai sunkiai gulė ant jo
sąžinės, nes prieštaravo tikėjimui ir
principams. – Kai viskas bus baigta,
liksi studijuoti ten, o ne Buenos Airių
universitete, kaip buvo planuota. Ir tu, ir
Santis turėsite laiko šitai aistrai įveikti.
Tuomet galėsi grįžti namo. Niekas neturi
apie tai žinoti, supranti? Tai bus mūsų
paslaptis. – Jis tyčia neatskleidė, kad ji
gyvens Ženevoje su jo pusbroliu
Antuanu ir jo žmona Dominika, o
mokysis Lozanos mokykloje. Kad
Sančiui nebūtų jokių galimybių sužinoti
ir vykti ten paskui ją.
– Nesuterši gero mūsų šeimos vardo,
– griežtai pridūrė motina, turėdama
omenyje, kaip tokio pobūdžio skandalas
galėtų pakenkti jos sūnų ateities
perspektyvoms. Su kartėliu prisiminė
neseniai su dukra patirtas laimingas
valandėles ir tuomet kilusį
pasididžiavimo jausmą. Dėl tų
valandėlių nusivylimas atrodė dar
skaudesnis.
– Norite, kad pasidaryčiau abortą? –
lėtai paklausė Sofija. Ranką ji laikė
pasidėjusi ant pilvo ir pažvelgusi žemyn
pamatė, kad visa virpa.
– Tavo mama… – prabilo Pakas.
– Ak, tai tu! – tarė ji piktai,
atsigręždama į motiną. – Juk žinai, kad
už tai keliausi į pragarą! Turėtum būti
gera katalikė. Kur dingo visi tavo
principai? Negaliu patikėti tavo
veidmainyste. Pati tyčiojiesi iš savo
tikėjimo!
– Sofija, nekalbėk taip su motina, –
tarė tėvas tokiu balsu, kokį ji retai
girdėdavo. Ji dairėsi tai į motiną, tai į
tėvą, lyg regėtų juos pirmą kartą.
Nebepažino jų.
 – Sofija, kūdikis bus psichiškai
nesveikas. Nedora gimdyti tokį kūdikį, –
dirbtinai ramiai atsakė motina. Paskui
jos balsas sušvelnėjo ir blausiai
šypsodama ji pridūrė: – Sofija, tau
pačiai bus geriau.
– Nenoriu nutraukti nėštumo, –
atkakliai pasipriešino ji. – Mano vaikas
nebus psichiškai nesveikas. Tu tik
jaudiniesi dėl gero šeimos vardo. Tai
neturi nieko bendra su mano kūdikio
sveikata. Manai, niekas nesužinos?
Juokinga. – Ji niekinamai nusijuokė.
– Sofija, dabar tu įpykusi, bet po
kurio laiko suprasi.
 – Niekuomet jums šito neatleisiu, –
tarė ji ir gindamasi sukryžiavo ant
krūtinės rankas.
– Mes galvojame tik apie tave.
Sofija, esi mūsų vaikas, ir mes tave
mylime. Pasitikėk manim, – tarė tėvas.
– Maniau, galiu pasitikėti, – tiesiai
rėžė ji.
Abortai buvo kekšėms. Tai nepadoru
ir pavojinga. Ką pasakytų tėvas
Chulijas, jei sužinotų? Ar ji būtų
pasmerkta amžinoms pragaro kančioms?
Staiga Sofija pasigailėjo, kad, užuot
klausiusi jo pamokslų, svajodavo apie
seksą ir Santį. Lig šiol ji manė, kad
religija skirta nenuovokiems žmonėms,
tokiems kaip Soledada, kuriems reikia
kuo nors vadovautis, arba fanatikams,
kaip mama, kuri religija naudojasi kaip
jai patogiau. Dabar Sofija nuogąstavo,
kad Dievas iš tiesų yra ir kad Jis nubaus
už tai, ką ji padariusi. Per tą laiką, kurį
leido svajodama, religija įsiskverbė į
jos pasąmonę, ir kai Sofijai labiausiai
prireikė jos paguodos, iškilo į paviršių
suteikdama vien kančią.
– Turiu atsisveikinti su Sančiu, –
pagaliau tarė ji, akis nudelbusi į medinių
grindų raštą.
– Nemanau, Sofija, kad galime tau tai
leisti, – abejingai tarė motina.
– Nesuprantu kodėl. Aš jau nėščia!
 – Sofija, nekalbėk taip su manimi.
Čia ne juokai. Tai labai labai rimta. Ne,
prieš išvažiuodama su niekuo negali
matytis, – tvirtai tarė ji rankomis
glostydama suknelės sijoną.
– Tėti, tai neteisinga. Kas čia blogo,
jei susitiksiu su Sančiu? – maldavo ji
stodamasi nuo sofos. Tėvas truputį
pagalvojo. Jis priėjo prie lango ir
pažvelgė į pampas, lyg neapmatomas
horizontas galėtų duoti jam atsakymą.
Neįstengė žiūrėti į dukterį. Jautėsi per
daug kaltas. Suprato turįs palaikyti
žmoną, bet taip pat žinojo, kad jei jai
pritars, amžiams praras dukterį. Kadaise
viskas klojosi daug geriau. Žinojo, kad
kalbama ne tiek apie Sofijos romaną,
kiek apie jo paties meilės nuotykį dar
1956-aisiais. Ir jis, ir Sofija išdavė
Anos pasitikėjimą. Suprato, ką ji dabar
galvoja, matė skausmą jos akyse. Dėl
visko kalta Aną kamuojanti atskirtis. Bet
jis neturi iš ko rinktis, turi pritarti.
– Sofija, manau, mama teisi, –
pagaliau neatsigręždamas tarė jis. –
Rytoj rytą važiuosi su Chasintu į Buenos
Aires. Tad gal bėk susikrauti daiktų.
Išvažiuoji ganėtinai ilgam…
Sofija išgirdo užsikertant jo balsą,
bet nepajuto jokio gailesčio.
– Neišvažiuosiu neatsisveikinusi su
Sančiu, – suriko ji, veidas paraudo iš
nusivylimo. – Galvojate ne apie mane,
galvojate apie kvailą savo šeimos vardą
ir reputaciją. Kaip jums tai gali būti
svarbiau už dukters jausmus? Nekenčiu
jūsų, nekenčiu jūsų abiejų! – Ji išbėgo iš
kambario į terasą. Bėgo nesustodama,
kol atsidūrė nuošaliai tarp medžių.
Atsirėmusi į kamieną ji raudojo dėl
pasaulio neteisybės ir atsigręžusi į savo
numylėtą Santa Kataliną juto tik
neapykantą, nieko daugiau.

Sugrįžusi į virtuvę ji girdėjo svetainėje

besibarančius tėvus. Mama garsiai
raudojo ir angliškai rėkė ant tėvo. Sofija
nesustojo pasiklausyti.
 – Soledada, – šnipštelėjo ji.
Tarnaitė pakėlė galvą nuo puodų ir
pamatė tarpdury stovinčią apsiašarojusią
Sofiją.
– Kas atsitiko, kas atsitiko? –
atsiliepė ji švelniu balsu ir nuskubėjo
apkabinti merginos, kuri jai visuomet
bus tik vaikas. Laikė tvirtai ją apglėbusi,
nors Sofija dabar buvo už ją aukštesnė.
– Ak, Soledada, pakliuvau į didelę
bėdą. Ar padarysi kai ką dėl manęs? –
Jos akys, ką tik buvusios blausios,
dabar, sugalvojus planą, žėrėjo iš
susijaudinimo. Ji nubėgo prie indaujos ir
pagriebusi pieštuką brūkštelėjo raštelį.
 – Kuo greičiau perduok jį Sančiui.
Niekam nesakyk ir niekam nerodyk,
supranti?
Susijaudinusi, kad įsitraukė į
sąmokslą, Soledada mirktelėjo ir įsikišo
raštelį į savo nešvarios prikyštės kišenę.
– Tuoj pat einu, senjorita Sofija.
Nesijaudink, senjoras Santjagas po
sekundėlės jau turės šitą laišką savo
rankoje. – Ir ji išskubėjo iš kambario.

Atėję į Čikitos namus Rafaelis ir

Agustinas labai įsiaudrinę pasakojo
pusbroliams, kad Sofija vėl pakliuvusi į
bėdą.
 – Jai jau kelias savaites grėsė
nemalonumai, – džiugiai kikeno
Agustinas.
– Tai visiška netiesa, – tarė Marija. –
Vos prieš kelias dienas jūsų mama
džiaugėsi, kad jiedvi gerai sutaria.
Nebūk toks bjaurus.
– Ir kaip manai, ar ilgai tai tęsis? –
susirūpinęs paklausė Santis.
– Neilgai. Kiek pažįstu Sofiją, ji
susikraus daiktus ir pabėgs, – tarė
Rafaelis įjungdamas televizorių ir
klestelėdamas ant sofos. – Marija,
angelėli, ar atneštum man atsigerti?
– Gerai, – atsiduso ši. – Ko norėtum?
– Alaus.
 – Vieną alaus. Kam dar?
Santis stovėjo prie lango ir žvelgė
laukan, bet matė tik savo paties atspindį,
neramiai žiūrintį į jį. Visi susėdo prieš
televizorių, bet Santis į jį nežiūrėjo. Po
pusvalandžio, nebegalėdamas ilgiau
laukti, išskubėjo iš namų. Eidamas per
terasą pamatė išraudusią ir suplukusią
Soledadą, pro medžius ryžtingai
žingsniuojančią jo link.
– Soledada, ką darai? – paklausė jis,
kai ši priėjo. Jis jautėsi nesmagiai.
– Gracias a Dios, gracias a Dios, –
atsakė ji iš susijaudinimo žegnodamasi.
– Štai laiškas nuo senjoritos Sofijos, ji
liepė perduoti jį jums ir niekam kitam.
Tai paslaptis, suprantate? Ji labai
prislėgta, labai prislėgta. Verkia. Turiu
eiti pas ją. – Balta nosinaite ji nervingai
šluostėsi kaktą.
– Kas jai nutiko? – paklausė jis,
pajutęs padėties rimtumą.
– Nežinau, senjore Santjagai. Nieko
nežinau. Viskas parašyta laiške. – Ir
nespėjus jam ištarti nė žodžio lyg
vaiduoklis dingo tarp medžių.
Atsidūręs apšviestoje verandoje jis
išskleidė laiškelį. Jame buvo parašyta
tik tiek: „Susitikime vidurnaktį po ombu
medžiu.“
 Devynioliktas skyrius

Sofija jau seniai buvo nustojusi verkti.

Gulėjo ant lovos ir kantriai laukė kaip su
lemtimi susitaikęs žmogus. Laikas slinko
labai lėtai, bet ji žinojo, kad vidurnaktis
vis tiek pagaliau ateis. Stebėjo už lango
vėjyje siūbuojančią augmeniją ir juto,
kad tas vaizdas ją keistai hipnotizuoja,
bukina skausmą.
Pagaliau atsikėlė, iš virtuvės paėmė
žibintą ir kaip karo belaisvė spruko lauk.
Sėlino prie ombu medžio per tamsą
tykiais žingsneliais it puma. Suspausta
širdimi, tarytum nuo to priklausytų jos
gyvybė, skubėjo per parką. Jos ryžtas
buvo tvirtas, bet neišvengiamos lemties
akivaizdoje ji jautėsi silpna. Lyg
mokykloje vaidintų tragediją, ir nors
dramos jai patiko, negalėjo iki galo
susitaikyti su tikrove.
Kelias iki medžio atrodė daug
ilgesnis nei paprastai. Ji paspartino
žingsnį. Artėdama prie ombu medžio
pastebėjo nedidelę geltoną švieselę,
Sančio žibintą, šokančią ore it
milžiniškas jonvabalis. Santis nekantriai
žingsniavo pirmyn ir atgal.
– Santi! – aiktelėjo ji puldama jam į
glėbį. – Santi, jie žino, jie sužinojo, jie
mane išsiunčia, – užsikirsdama lemeno ji
nuogąstaudama, kad juos suras ir
pritrūks laiko viską jam išpasakoti.
– Ką? Kas žino? Kaip? – sutrikęs
paklausė jis. Iš primygtinio jos laiško
tono buvo supratęs, kad kažkas ne taip,
bet šito nesitikėjo. – Nusiramink, čia
mūsų niekas nesuras. Viskas gerai, – tarė
jis stengdamasis kalbėti tvirtai, nors
jautėsi nugalėtas likimo.
– Ne, negerai. Mane išsiunčia į
Šveicariją – jie mane išsiunčia iš namų.
Nekenčiu jų!
– Kaip jie sužinojo?
Sofija su jai būdingu impulsyvumu
jau ketino iškloti esanti nėščia, bet
susilaikė. Tėvai buvo liepę niekam
nepasakoti. Labai aiškiai tą pabrėžė. Ji
nuogąstavo, kad jei pasakytų Sančiui, jis
nepajėgtų tylėti. Tikriausiai kaip
kaubojus įžengtų į namus su rūkstančiu
šautuvu ir, kaip vaiko tėvas, pareikalautų
savo teisių. Tada nežinia, ką padarytų
jos tėvai. Pagal įstatymą ji vis dar
privalo vykdyti jų valią. Gali ją išsiųsti
ir neleisti niekuomet sugrįžti. Kol yra
Argentinoje, ji priklauso nuo jų malonės.
Ne, negali jam dabar pasakyti, nutarė
Sofija. Parašys jam iš Ženevos, kai tėvai
jau bus per toli ir negalės nieko pakeisti.
Tad, grumdamasi su troškimu pasidalyti
savo sielvartu, ji nutarė kurį laiką
nutylėti tiesą.
– Žino, – patvirtino ji, – ir siunta.
Siunčia mane iš namų, kad pamirščiau
tave. – Ji liūdnai sukūkčiojo tamsoje
ieškodama jo akių, kurios patvirtintų jo
meilę, bet įžiūrėjo tik dvi tamsias
kiaurymes.
– Bet, Čiofi, leisk man su jais
pasikalbėti. Jie negali tavęs išsiųsti.
Nestovėsiu nuošalyje ir neleisiu tavęs
išsiųsti! – sukuždėjo jis piktai, pasiryžęs
nugalėti jėgas, mėginančias juodu
išskirti.
– Ak, norėčiau, kad galėtum, bet jie
tavęs neklausys. Ant tavęs jie niršta ne
mažiau nei ant manęs. Nepatikėsi, ko
man prikalbėjo motina. Manau, ji
džiaugiasi galėdama manimi atsikratyti.
– Neleisiu jiems atimti tave iš manęs.
Ką aš darysiu be tavęs? Aš negaliu be
tavęs, Sofija! – sušnypštė jis, jo balsas
nuskambėjo tamsoje kaip graudus
verksmas.
– Ak, Santi, tiesiog susitaikyk.
Turime susitaikyti.
– Tai absurdiška, – piktai nusispjovė
jis. – Jie neturi jokių įrodymų. Kodėl jie
tokie tikri? Kas mus matė?
– Nežinau, man nesakė, – tarė ji
gėdydamasi, kad gali taip lengvai
meluoti.
– Važiuosiu su tavimi, – gyvai tarė
jis. – Išvažiuosiu su tavimi. Važiuokime
ir kartu pradėkime naują gyvenimą toli
nuo čia. Pripažinkime, anksčiau ar
vėliau mums vis tiek būtų tekę taip
pasielgti. Čia mums nėra ateities.
– Dėl manęs išvažiuotum iš Santa
Katalinos? – paklausė ji, sugluminta
beatodairiško jo atsidavimo.
– Taip, išvažiuočiau. Jau buvau
išvažiavęs. Bet šįkart nebegrįžčiau, –
rimtai tarė jis.
 – Negalėsi, – papurtė galvą ji. –
Argentiną myli taip pat labai kaip ir aš.
Negalėtum išvažiuoti ir niekada negrįžti.
Be to, įskaudintum savo tėvus.
– Mes abu dėl to kalti, Čiofi.
Neleisiu tau vienai prisiimti visos
kaltės. Dėl Dievo meilės, romaną
užmezga du žmonės. Tad leisk man būti
ištremtam kartu su tavimi.
– O tavo tėvai? – paklausė ji
įsivaizduodama, kaip sielvartaus Čikita.
– Darysiu, ką noriu. Man nereikia
tėvų leidimo, jei noriu išvažiuoti iš
šalies.
– O man reikia, – liūdnai tarė Sofija.
 – Gerai. Tu daryk, ką sumanė tavo
tėvai. Aš atvyksiu vėliau ir tave
susirasiu, – tarė jis taip smarkiai
suspausdamas jai žastus, kad ji net
krūptelėjo.
– Santi… ar tu tikrai dėl manęs visko
atsisakytum?
– Čiofi, dėl tavęs padaryčiau bet ką.
– Bet tavo ateitis čia. Jei vyksi su
manim, ar begalėsime grįžti? Negali
nepaisyti savo šeimos, jei nesi
pasiruošęs jų palikti visam laikui.
– Tuomet paliksiu juos visam laikui.
Aš tave myliu. Nejau nesupranti, kad
mano ateitis su tavim. Tu – ne koks nors
trumpalaikis susižavėjimas, Čiofi. Tu –
mano gyvenimas. – Ir sakydamas šiuos
žodžius jis suvokė, kad iš tiesų ji yra jo
varomoji jėga. Prireikė tokių aplinkybių,
kad jis suvoktų, kaip smarkiai ją myli,
kaip labai jam jos reikia. Be jos viskas,
ką brangino Santa Katalinoje, suirtų lyg
nebekvėpuojantis kūnas. Ji buvo toji
visa palaikanti gyvybės jėga. Jis tą
suprato, kaip dabar neabejotinai suprato
ir tai, kad neketina jos prarasti.
– Gerai. Jei kalbi rimtai, susitarkime,
– tarė ji. Jos širdis vėl ėmė plakti
gyvenimo ritmu. – Kai būsiu
Šveicarijoje, parašysiu tau ir pranešiu,
kur esu. Tuomet galėsi atvažiuoti. –
Sumanymo paprastumas abu privertė
nusišypsoti.
– Puiku, bet mūsų laiškus kas nors
gali perimti. Turime būti viskam
pasiruošę. Tarkime, aš prisipažinsiu
Marijai – galėsi rašyti jai, – pasiūlė
Santis.
– Ne, – tučtuojau paprieštaravo
Sofija. Paskui švelniau pakartojo: – Ne.
Niekuo negalime pasikliauti, tik savimi.
Paprašysiu, kad kas nors kitas užrašytų
adresą, jei reikės, siųsiu laiškus iš kitos
šalies. Nesijaudink, rašysiu daug laiškų.
Juk negalės amžinai jų periminėti, tiesa?
– Myliu tave, – sumurmėjo jis, ir net
nematydama jo akių išraiškos ji pajuto
jo jausmus; tarytum švytintys virpesiai
jie sklido iš kiekvienos poros, gaubdami
ją it pūkeliai ir traukdami artyn.
– Ir aš tave myliu, – sukūkčiojo ji ir
pripuolusi ėmė bučiuoti. Juodu prigludo
vienas prie kito bijodami, kad jei atitols,
lemtis juos atskirs ir jie niekada vienas
kito neberas. Juodu ilgai tylėdami verkė;
juos prarijusią tuštumą užpildė tik
nepaliaujamai čirškiantys svirpliai.
– Sugalvokim norą, – pagaliau ją
atstumdamas ir rausdamasis kišenėje
tarė jis.
– Ką?
– Noriu, kad vieną dieną mudu
galėtume stovėti čia abu, gal daug
vyresni, ir pradėti savo gyvenimą kartu
kaip visų pripažinta pora.
– Tu netiki norų išsipildymu. – Ji
karčiai nusijuokė.
– Sofija, tai paskutinis šiaudas. Bent
kartą išbandysiu viską.
– Tuomet panorėkime kartu
pragyventi visą gyvenimą. Išraižykime
savo vardus, – sušnibždėjo ji. – Tik po
vieną S – Sančiui ir Sofijai.
Stovėdami abu suėmė peilį. Didelis
šiurkštus Sančio delnas apglėbė Sofijos
rankutę. Ji pastebėjo, kad jo ranka
dreba. Baigę rėžti žibintu jie apšvietė
inicialus ir garsiai ištarė norą.
 – Tu nepamirši manęs, tiesa? –
sugargė jis jai į kaklą. Ji įkvėpė
pažįstamo jo odos kvapo ir užsimerkė
trokšdama, kad ši neįkainojama akimirka
tęstųsi bent truputėlį ilgiau.
– Ak, Santi, lauk manęs. Ilgai netruks,
prašau, lauk manęs. Aš rašysiu, pažadu.
Neprarask vilties, – raudojo ji, iš visų
jėgų stengdamasi tamsoje įsižiūrėti į
kiekvieną veido bruožą, kad vėliau, kai
bus už tūkstančių mylių, galėtų jį
įsivaizduoti.
– Čiofi, kiek daug tau norėčiau
pasakyti, ką turėjau pasakyti anksčiau.
Pabėkime toli nuo čia ir susituokime. –
Paskui jis nedrąsiai nusijuokė. – Nors
metas tam ir ne pats tinkamiausias, bet
jei nepaklausiu, gailėsiuos visą likusį
gyvenimą. Ar tekėsi už manęs?
Ji nuolaidžiai nusišypsojo kaip
motina vaikui.
– Taip. Aš tekėsiu už tavęs, Santi, –
liūdnai tarė ji ir pabučiavo sunerimusį jo
veidą galvodama, ar tai įmanoma, kai
prieš juos tiek daug iškilusių kliūčių.
– Nepamiršk rašyti, – tarė jis.
– Pažadu.
– Bueno, brangioji, iki pasimatymo,
kai mudu vėl susitiksime. O mes tikrai
susitiksime, tad neliūdėkime.
Paskutinį kartą apglėbę vienas kitą
jie tylėdami patraukė namų link. Jų
širdys virpėjo tikėdamos, kad galų gale
jie vėl bus kartu.
 Dvidešimtas skyrius

Vieną akimirką Sofija buvo čia, o kitą

jos ir pėdos jau buvo ataušusios. Kai
mama pranešė jai tą žinią, Marija
nubėgo į pusseserės namus ir
pareikalavo paaiškinti. Tetos akys buvo
paraudusios, ji atrodė nusikamavusi.
Paaiškino, kad prieš pradėdama mokytis
privačiame pensione Sofija išvyko į
Europą aplankyti draugų. Jos kurį laiką
nebus. Mokykloje ji labai blogai mokėsi,
nes Buenos Airėse ją pernelyg daug kas
blaškė, tad užsitraukė nemalonę ir buvo
išsiųsta. Ana atsiprašinėjo, kad nepaliko
jai laiko atsisveikinti. Viskas įvyko labai
greitai.
Savaime aišku, Marija ja nepatikėjo.
– Ar galiu jai parašyti? – ašarodama
paklausė ji.
– Deja, Marija, ne. Jai reikia
atsitraukti nuo visko, kas ją čia blaškė.
Atleisk, – atsakė Ana. Kietai sučiaupusi
blyškias lūpas ji užbaigė pokalbį ir išėjo
iš kambario. Pastebėjusi, kad mama
nebesėdi terasoje ir nebegeria arbatos su
teta, Marija suprato, kad tarp jų šeimų
kažin kas nutiko.
Sofijai nepaaiškinamai dingus iš
rančos, savaitgalį Pakas išsiruošė
pasijodinėti su broliu Migeliu,
norėdamas jam paaiškinti, kas atsitiko.
Buvo ankstyvas rytas, aukšta žolė žibėjo
blyškioje šviesoje, vienur kitur per
lygumą nuliuoksėdavo apsimiegojęs
vizcacha. Pakas su Ana nutarė
neatskleisti Sofijos nėštumo. Negalėjo
rizikuoti, kad paaiškėtų šis gėdingas
dalykas. Tad Pakas tik papasakojo
Migeliui, jog Sofija ir Santis pamilo
vienas kitą ir pradėjo intymius santykius.
 Migelis buvo priblokštas. Jautėsi
pažemintas, kad jo sūnus galėjo taip
nusiristi. Nieko baisaus, jei pusbrolis ir
pusseserė pamilo vienas kitą – tokių
dalykų atsitinka! Bet turėti lytinių
santykių buvo neatsakinga ir neatleistina.
Jis kaltino sūnų.
– Jis vyresnis ir geriau išmano, – tarė
jis.
Kai po poros valandų juodu grįžo,
Migelis buvo mirtinai išblyškęs iš
įniršio. Jis įžengė į namus ir tuoj pat
susirado Santį.
– Šitai turi likti tarp mūsų namo
sienų. Supranti? – sugriaudėjo jis iš
įsiūčio sugniaužęs kumščius.
 Išgirdusi, kas atsitiko, Čikita puolė į
ašaras. Suprato, kas ištiks jų šeimą –
kils įtampa bendraujant su Ana. Ji juto
kaltę, kad sūnus nusižengė. Siaubingai
gailėjosi ir Sančio, nors šiuo jausmu ji
su niekuo nesidalijo.
Migelis ir Čikita žinojo, kad Sofija
gyvena Ženevoje pas jų pusbrolį, ir
sutarė su Paku ir Ana saugoti šią
paslaptį, kad abu įsimylėjėliai
atsikvošėtų ir baigtųsi jų akla meilė.
Juodviem reikia kurį laiką nebendrauti.
Tėvai pažadėjo užtikrinti, kad Santis
negalėtų rašyti Sofijai. Nepaisydami jo
maldavimų slėpė jos buvimo vietą.
 Ana taip kankinosi, kad visiškai
užsisklendė. Rūpinosi namais ir sodu,
bet nenorėjo nieko matyti. Ji kentė baisią
gėdą ir dėkojo Dievui, kad nebėra
Hektoro ir jis nemato jos pažeminimo.
Pakas švelniai ją tikino, kad gyvenimas
turi tęstis, ji negalinti amžinai slėptis.
Bet jie tik susikivirčydavo, ir viskas
baigdavosi tuo, kad apsipylusi ašaromis
Ana išdidžiai išeidavo iš kambario ir
paskui apskritai su juo nesikalbėdavo.
Po poros savaičių ji nusprendė
ramiai parašyti Sofijai ir paaiškinti,
kodėl išsiuntė ją į Europą. „Mano
brangioji, tai ilgai netruks, tu vėl grįši į
Santa Kataliną, ir visi šie nemalonumai
pasimirš“, – meiliai rašė ji, nes jautėsi
kalta. Išsiuntus trečią laišką Sofija vis
dar nieko nebuvo atsakiusi. Mama
negalėjo to suprasti. Pakas taip pat rašė
laiškus; skirtumas buvo tas, kad jis rašė
dar ilgai po to, kai žmona liovėsi. „Ką
galiu padaryti, kad ji neatsako? Neketinu
eikvoti rašalo. Neilgai trukus ji sugrįš
namo“, – piktai kalbėjo ji. Ėjo mėnesiai,
o atsakymo vis nebuvo. Net į Pako
laiškus.
Čikita mėgino susitikti su Ana, bet ši,
pamačiusi ją ateinant, pasislėpdavo
name. Keliskart jai skambino telefonu,
bet Ana su ja nekalbėjo. Tik kai Čikita
parašė laišką, kuriame maldavo viską
aptarti iki galo, Ana suminkštėjo ir leido
jai apsilankyti. Iš pradžių tvyrojo sunki
atmosfera. Jiedvi sėdėjo viena priešais
kitą įsitempusios, lyg pasiruošusios
kiekvieną akimirką galinčiai plykstelėti
konfrontacijai, ir kalbėjo apie pačius
kasdieniškiausius dalykus, pavyzdžiui,
naują Pančito mokyklinę uniformą, lyg
viskas būtų kaip įprastai, ir vis dėlto
atsargiai stebėdamos viena kitą tuščiu
žvilgsniu. Jos neįstengė ilgai
apsimetinėti. Pagaliau Čikita subliūško
kaip tuščias maišas ir ėmė verkti.
– Ak, Ana, man taip baisiai gaila. Tai
vis mano kaltė, – šniurkščiojo ji
tiesdama į svainę rankas. Ana
nusibraukė nuo skruostų ašaras.
– Ir man labai gaila. Žinau, kaip
Sofija moka koketuoti. Jie abu kalti, –
tarė ji, trokšdama visa kaltę suversti
Sančiui, bet suprasdama, kad ir Sofija
turi prisiimti savo dalį kaltės.
– Turėjau suprasti, kad taip gali
nutikti, turėjau pastebėti, – sielvartavo
Čikita. – Tiesiog neįžvelgiau nieko
blogo, kad jie laiką leidžia kartu. Jie
visuomet būdavo kartu. Negalėjome
žinoti, kad likę vieni jie elgiasi
neatsakingai.
– Žinau. Bet dabar svarbu, kad Sofija
keletą metų praleistų toli nuo namų ir su
niekuo nepalaikytų ryšių. Kai grįš, juodu
jau bus iš to išaugę.
– Tikriausiai jausis labai kvailai, –
viltingai tarė Čikita. – Jie jauni. Tai
vaikiškas susižavėjimas.
Ana sustingo.
– Čikita, vaikai taip nesielgia. Fizinis
meilės aktas – toli gražu ne vaikiškas
susižavėjimas, nepamirškime to, –
šaltokai tarė ji.
– Žinoma, tu teisi. Nereikia žiūrėti į
tai pro pirštus, – suglumusi pritarė
Čikita.
– Iš jų tik Santis turėjo seksualinės
patirties. Nors ir ne be trūkumų, Sofija
vis dar buvo nekalta ir būtų tokia likusi
iki savo jungtuvių nakties. Tepadeda jai
Dievas. – Ana melodramatiškai
atsiduso. – Dabar jos vyrui teks ją
priimti tokią, kokia yra. Panaudotą.
Čikita norėjo priminti svainei, kad
dabar aštuntasis dešimtmetis. Į lytinį
gyvenimą žiūrima kitaip nei jų laikais.
Septintajame dešimtmetyje įvyko pati
didžiausia seksualinė revoliucija. Bet,
anot Anos, revoliucija įvyko Europoje, o
Argentinos ji nepasiekė. „Europietės
gali nusižeminti iki eilinės kekšės, –
kartą griežtai pareiškė ji. – Bet mano
duktė vestuvių naktį bus dama.“
– Išties iš jųdviejų tik Santis turėjo
seksualinės patirties. Be to, jis vyras, ir
aš visiškai prisiimu atsakomybę. Kad ir
kiek atsiprašinėčiau, žinau, to nepakaks.
Tiesą sakant, jis turėtų ateiti ir
atsiprašyti asmeniškai, – tarė Čikita,
pasiruošusi padaryti viską, kad pataisytų
beirstančius jų santykius.
– Kol kas nenoriu matyti Sančio,
Čikita, – šaltai atsakė Ana. – Turi
suprasti, kad žaizda dar atvira. Dabar
negaliu žiūrėti savo dukters
suvedžiotojui į akis.
Apatinė Čikitos lūpa suvirpėjo ir ji
sukando dantis stengdamasi susiturėti ir
nepulti karštai ginti sūnaus. Bet,
norėdama susitaikyti su Ana, nutylėjo.
 – Mudvi abi kenčiame, Ana, –
diplomatiškai nusileido ji. – Tad
kentėkime kartu ir neskaudinkime viena
kitos kaltinimais. Kas padaryta,
padaryta, ir laikrodžio neatsuksi atgal,
nors padaryčiau viską, kad tik galėčiau
atsukti.
– Taip, ir aš, – atsakė ši, galvodama
apie iššvaistytą gyvenimą. – Tegu
Dievas man atleidžia, – pridūrė tyliai,
regis, iš krūtinės sklindančiu balsu.
Čikita susiraukė. Ana beveik sukuždėjo
tuos žodžius, ir Čikita nebuvo tikra, ar
jie skirti jai. Ji nusišypsojo ir nudelbė
akis. Bent jau įstengė pasikalbėti, nors
pokalbis pareikalavo daug pastangų.
Vėliau, grįžusi namo, Čikita atsigulė į
lovą ir užmigo neramiu miegu. Gal
jiedvi ir užmezgė prarastą ryšį, bet ji
suprato, kad prireiks ne vienų metų
santykiams vėl grįžti į įprastas vėžes.
Agustinui ir Rafaeliui buvo pasakyta,
kad Sofija paaugliškai susižavėjo
pusbroliu ir buvo išsiųsta į užsienį
atsitokėti. Tėvas problemos
nesureikšmino, bet broliai žinojo, kad
jei sesuo išsiųsta į Europą, padėtis
ganėtinai rimta, ir tikriausiai būta
daugiau nei vien susižavėjimo.
Gindamas seserį Rafaelis užsipuolė
Santį ir apkaltino jį neatsakingumu. Jis
vyresnis, gyvenęs užsienyje – neturėjęs
jos skatinti. Ji dar beveik vaikas. Jis
sugriovęs jos ateitį. „Kai ji sugrįš,
nenoriu, kad prie jos artintumeis,
supranti?“ – pasakė jis. Žinoma,
nežinojo, kad ji neketina grįžti ir kad
Santis rengiasi skristi pas ją, kai tik gaus
žinią.
Agustinui skandalas patiko. Intrigos
ir paskalos jam buvo prie širdies; jam
patiko gulėti žolėje ir su pusbroliais
Ancheliu, Sebastianu ir Nikitu nagrinėti
susiklosčiusią padėtį. Visaip stengėsi
artimiau susidraugauti su Sančiu
vildamasis, kad šis atsivers ir papasakos
jam savo meilės romano smulkmenas. Ar
tai buvo romanas? Ar jie tikrai miegojo?
Ką sakė jo tėvai? Ką jis darys, kai
Sofija sugrįš? Ar jis ją myli? Bet,
dideliam jo nusivylimui, Santis nieko
neatskleidė.
Fernandas džiaugėsi, kad brolis
pateko bėdon. Pagaliau su didžiausiu
trenksmu nudardėjo nuo savo pjedestalo,
ir Fernandui tai patiko. Jau nebebuvo
auksinis didvyris. Tiesą sakant,
Fernando laimei nebuvo ribų, nes Sofija
jį visąlaik erzino – visuomet stengdavosi
pasirodyti, kišdavosi į jų polo žaidimą,
šlaistydavosi su Sančiu ir abu pasipūtę
iš aukšto žiūrėdavo į visus kitus. Taip
jiems ir reikia. Kaip sakoma, du zuikiai
vienu šūviu. Fernandas jautėsi šešiais
coliais tįstelėjęs aukštyn.
Kad ir kaip Santis stengėsi slėpti
savo kančią, jo veidas išdavė patiriamą
skausmą. Jis ėmė labiau šlubuoti.
Naktimis likęs vienas verkdavo ir
nekantriai laukė laiško, kad galėtų
išvažiuoti pas Sofiją. Laukė patikinimo,
kad ir būdama toli ji vis dar jo trokšta.
Norėjo ir ją patikinti, kad laukia jos.
Kad ją myli.
Kai Marija pagaliau sužinojo, jog
tarp brolio ir pusseserės būta meilės
ryšio, ji apšaukė mamą. „Kaip galėjai
man nepasakyti, mama! Turėjau išgirsti
iš Enkarnasijonos! Sužinojau pati
paskutinė. Nejau nepasitiki manimi?“
Širsdama ant dėdės ir tetos, ji vengė
jų. Kaltino brolį, kam įpainiojo jos
draugę į tokią siaubingą padėtį, ir laukė
laiško su atsiprašymu, kad ši išvyko
neatsisveikinusi ir jai nieko
nepasipasakojusi. Buvo priblokšta, kad
nieko neįtarė, bet apgalvojusi vasaros
įvykius prisiminė jų draugijoje visuomet
buvusi nereikalinga. Santis ir Sofija
retai priimdavo ją į savo tarpą,
palikdavo žaisti su Pančitu, o patys
išjodavo pajodinėti ar išsmukdavo vieni
pažaisti teniso. Per daug metų ji buvo
taip prie to pripratusi, kad net
nepastebėdavo. Visuomet jausdavosi
dėkinga, jei ją priimdavo draugėn, ir
romiai susitaikydavo, jei būdavo
atstumiama. Dėl to nenustebo, kad nieko
nepastebėjo. Niekas nepastebėjo.
Sofijos visuomet būta suktos, bet
Marija nesitikėjo tapti vieno jos
sąmokslų auka. Prisiminė prieš porą
metų vykusį jų kivirčą, kai Sofija
prisipažino įsimylėjusi Santį. Tikriausiai
jei būtų išklausiusi ir pamėginusi
suprasti, Sofija būtų jai išsipasakojusi.
Ji susitaikė su mintimi, kad iš dalies pati
kalta dėl pusseserės slapukavimo. Bet
vis tiek juto pyktį ir pavydą, ir per tas
savaites belaukiant laiško šie abu
jausmai nė kiek nesusilpnėjo.
Kai pagaliau po mėnesio į jų namus
Buenos Airėse atkeliavo laiškas, jis
buvo adresuotas ne Marijai, o Sančiui.
Kiekvieną rytą Santis it kenčiantis
įkalintas lokys žingsniuodavo po
prieškambarį vildamasis, kad plonas
melsvas vokas palengvins jo sielvartą.
Migelis buvo liepęs Čikitai peržiūrėti
korespondenciją ir išimti visus laiškus,
kurie galėtų būti nuo Sofijos, nespėjus
Sančiui jų rasti. Bet matant sūnų vis
labiau ir labiau užsiveriantį savo
nelaimingo atsiskyrėlio pasaulyje
Čikitos širdis suminkštėjo ir ji tyčia
palikdavo laiškus gulėti ant stalo, kad
Santis juos pamatytų dar prieš jai
nulipant laiptais ir padarant, kaip buvo
liepęs vyras.
Santis buvo dėkingas motinai, bet
juodu niekad apie tai nekalbėjo. Abu
dėjosi nieko nepastebį. Kas rytą jis
perversdavo laiškus, daugiausia
adresuotus tėvui, ir su kiekvienu
atidedamu laišku jo viltis blėso. Nei
Santis, nei Čikita nežinojo, kad kas rytą,
išeidama į universitetą, dar prieš
durininkui nunešant paštą į jų butą, namo
vestibiulyje jį peržiūrėdavo Marija.
Kai Marija pamatė laišką, paėmė jį ir
įsižiūrėjo į rašyseną. Adresas buvo
užrašytas ne Sofijos ranka ir laiškas
išsiųstas iš Prancūzijos, bet abejonių
nebuvo: jis nuo Sofijos. Ką Santis
pažinojo Prancūzijoje? Tai buvo
akivaizdžiausias meilės laiškas,
parašytas ir išsiųstas taip, kad niekas
nieko nesuprastų. Jie ir vėl neįsileidžia
jos į savo tarpą. Marijai tarsi kas
pliaukštelėjo per veidą. Nuoskauda
sugniaužė gerklę ir jai pritrūko oro. Per
daug pyko, kad pravirktų. Ją apėmė
pavydas ir ėmė graužti taip, kad norėjosi
šaukti dėl tokios neteisybės. Argi ji
nebuvo Sofijai gera draugė? Kaip ji
galėjo taip beširdiškai nusigręžti? Ar
galų gale ne ji jos geriausia draugė?
Nejau tai nieko nereiškia?
Marija įslinko su laišku į miegamąjį
ir užrakino duris. Nusiavė batus ir
atsigulė ant lovos surietusi kojas. Ilgai
žiūrėjo į laišką galvodama, ką daryti.
Žinojo turinti atiduoti jį Sančiui, bet
buvo tokia įpykusi, kad įniršis ją
apakino. Ji neleis juodviem išsisukti. Ji
norėjo, kad jie kentėtų taip, kaip kenčia
ji. Atplėšusi voką ištraukė laišką ir
iškart pažino netvarkingą pusseserės
rašyseną. Perskaitė pirmą eilutę. Buvo
parašyta: Mano meilei. Daugiau
neskaitydama ji apvertė lapą norėdama
įsitikinti, kad laišką pasirašė Sofija.
Taip, tai ji. Mano širdis plaka laukimu,
kad greitai būsi čia su manim. Jei
nebūtum pažadėjęs, vargu ar ji
apskritai plaktų. Paskui buvo
pasirašiusi paprastai – Čiofi.
„Tai štai, – apmaudžiai pagalvojo
Marija, – Santis ketina išvažiuoti pas ją.
Jis negali išvykti, – tyliai niršo ji, –
negali išvykti ir jis. Tik ne abu.
Vadinasi, juodu planuoja pabėgti ir
niekada nebegrįžti. Ką pagalvos mama ir
tėtis? Juodu mirs iš sielvarto. Negaliu
leisti, kad tai nutiktų. Santis gailėsis visą
likusį gyvenimą. Jis niekuomet
nebegalės grįžti į Argentiną, nė vienas iš
jųdviejų.“ Berezgant planą jos širdis
ėmė plakti smarkiau. Jei ji sudegintų šį
laišką, Sofija pamanytų, kad jis
apsigalvojo. Ji ištvers tuos trejus metus
Europoje; per tą laiką vis tiek išaugs iš
savo susižavėjimo ir paskui grįš, kaip
planuota. O jei Santis išvažiuotų pas ją
dabar, nė vienas niekada nebesugrįžtų.
Jų abiejų netektis būtų nepakeliama.
Marija dienoraštyje užsirašė Sofijos
adresą – atbulai, jei kartais Santis imtų
šniukštinėti – ir įdėjo laišką atgal į voką.
Ji neskaitė jo viso. Net iš smalsumo
negalėjo prisiversti kentėti skaitydama
jų meilės romano smulkmenas. Su
degtukų dėžute iškilmingai išėjo į
balkoną. Uždegusi voką leido jam
liepsnoti gėlių vazone, kol nebeliko
nieko, tik maža krūvelė lengvų it
plunksnos pelenų – ji pirštais įspaudė
juos į žemę. Paskui susmuko ant
plytelėmis išklotų grindų, nunarino galvą
ant rankų ir pagaliau leido ašaroms
išsiveržti ir tekėti laisvai. Žinojo negerai
padariusi sudegindama laišką, bet galų
gale visi jai padėkos. Ji tai padarė ne
dėl savęs ir ne dėl jų, o dėl tėvų, kurių
širdys plyštų, jei Santis amžiams juos
paliktų.
Ji nekentė Sofijos, ilgėjosi jos, jai
jos trūko. Trūko permainingų jos
nuotaikų, nekantrumo, dygaus sąmojo ir
nepagarbaus humoro. Bet kartu ji jautėsi
įskaudinta ir išduota. Jos užaugo drauge
ir viskuo dalijosi. Sofija visuomet buvo
savanaudė, bet anksčiau nuo jos
neatsiribodavo. Ne taip, kaip dabar.
Nepajėgė suvokti, kodėl Sofija jai
neparašė. Juto, kad jai nerūpi – yra
nesvarbi. Marijai darėsi šleikštu
pagalvojus, kad tebuvo ištikimas šunytis,
sekiojęs paskui Sofiją, bet niekada iš
tiesų nevertinamas. Na, dabar ji
atsiteisė. Sofija kentės ne mažiau nei ji.
Dabar žinos, kaip jautiesi, kai su tavimi
elgiamasi taip, lyg nieko nereikštum.
Vėliau, apgalvojusi, ką padarė, Marija
pajuto siaubingą kaltę ir prisiekė niekam
neprasitarti. Pažvelgusi į savo atspindį
veidrodyje ji savęs nebepažino.
Kai neilgai trukus po pirmo laiško
atkeliavo kitas, Marija pajuto maudžiantį
kaltės jausmą. Ji nemanė, kad Sofija vėl
parašys. Paskubomis paslėpė laišką
rankinės dugne, o vėliau pasmerkė mirti
liepsnose kaip ir pirmąjį. Nuo tol
klastingai it profesionalus vagis ji kas
rytą sėlindavo tikrinti pašto.
Įsipainiojusi į savo apgaulės pinkles ji
nebūtų galėjusi ištrūkti, net jei būtų ir
panorėjusi.
Sofijai išvykus, savaitgaliai
nebebuvo tokie kaip anksčiau. Jai
išvažiavus teliko aitrios nuosėdos ir
šeimų priešiškumas, keliantis grėsmę
suardyti taip puoselėtą vienybę. Pamažu
vasara baigėsi, artėjo žiema. Ore tvyrojo
tirštas deginamų lapų ir drėgnos žemės
kvapas. Sodybą gaubė liūdesys. Visos
šeimos užsisklendė. Šeštadienių asado
nuplovė lietus, ir netrukus išdegusi žemė
po kepsnine virto tik drumzlina bala,
žyminčia eros pabaigą.
Savaitės palengva virto mėnesiais, ir
Sančio viltis sulaukti Sofijos žinios vis
labiau blėso. Jis spėliojo, ar jai
neleidžiama jam rašyti. Be abejo, visa
tai – plano jį pamiršti dalis. Mama jį
užjautė, bet buvo realistė. Kalbėjo, kad
jis turįs gyventi savo gyvenimą ir
pamiršti Sofiją. Aplinkui daugybė kitų
merginų. Tėvas jam liepė liautis
niūrinėti. Pats sau prisidirbęs bėdos:
„Anksčiau ar vėliau visiems mums taip
nutinka; svarbiausia, kad reikia tą
reikalą užbaigti. Imkis mokslų, vėliau
dėl to džiaugsies.“ Buvo aišku, kad abu
tėvai juo labai nusivylę, bet nėra
prasmės versti vaikiną dar labiau
kentėti. „Mes pakankamai jį
nubaudėme“, – sakė jie.
Sofija užpildė visą jo laiką – ar
tysotų apimtas kankinamo miego, ar
piktai šuoliuotų per lygumą. Visus
savaitgalius jis leido sodyboje eidamas
jųdviejų pėdsakais, ilgesingai
glostydamas ombu medžio kamiene
įrėžtą jų ženklą. Kankindavo save
prisiminimais apie ją, o tada
susiriesdavo kaip vaikas ir verkdavo,
kol kūkčioti nebelikdavo jėgų.

Tų metų liepą mirė Argentinos

Respublikos prezidentas Chuanas
Domingas Peronas. Spalį grįžęs iš
tremties jis šias pareigas ėjo tik aštuonis
mėnesius. Mylėtas ar neapkęstas,
Peronas trisdešimt metų buvo
visuomenės dėmesio centre. Jo kūnas
nebuvo balzamuotas, palaidotas
paprastai, pagal jo paties nurodymus.
Prezidente tapo jo antroji žmona Isabelė,
ir šalis ėmė palengva kristi į nuosmukį.
Abejotino intelekto prezidentė
pasikliovė klastingu patarėju, buvusiu
policininku ir astrologu Chosė Lopesu
Rega, pravardžiuojamu „El Mago“
(Burtininku), tvirtinusiu, kad gali prikelti
žmones iš mirusiųjų ir kalbėtis su
arkangelu Gabrieliumi. Jis net be garso
kartu su Isabele sakydavo kalbas
tvirtindamas, kad žodžiai liejasi tiesiai
iš Perono dvasios. Bet šalis ėmė
kraujuoti, ir nei Isabelė, nei Lopesas
Rega negalėjo to sustabdyti. Partizanai
pradėjo maištą, bet juos pasitiko „El
Mago“ mirties eskadronai. Pakas
pranašavo, kad netrukus bus nuversta ir
jų prezidentė.
– Ji – naktinio klubo šokėja, nežinau,
ką ji veikia politikoje. Turėtų daryti tai,
ką geriausiai geba, – bambėjo jis.
Jis buvo teisus. 1976-ųjų kovą
kariškiai nuvertė Isabelę ir skyrė jai
namų areštą. Vadovaujami generolo
Videlos, jie paskelbė kruviną karą
visiems nepritariantiems. Žmonės,
įtariami ardomąja ar antivalstybine
veikla, buvo gaudomi, kankinami ir
žudomi. Prasidėjo didysis teroras.
 Dvidešimt pirmas skyrius

Ženeva, 1974-ieji

Sofija sėdėjo ant suolo prie tamsiai

mėlyno Ženevos ežero. Jos akys,
įsmeigtos kažkur į tolumoje stūksančius
kalnus, buvo paraudusios nuo ašarų ir
peršėjo. Spaudė šaltukas, nors dangus
buvo nuostabiausios rugiagėlių spalvos.
Ji sėdėjo įsisupusi į giminaitės avikailių
skrandutę, buvo su vilnone kepuraite, bet
vis tiek drebėjo. Dominika prisakė jai
valgyti. Ką pagalvos Santis, jei į
Argentiną ji grįšianti nepanaši į moterį,
su kuria jis atsisveikinęs? Bet jai
nesinorėjo valgyti. Valgys, kai jis
atsakys į jos laišką.
Į Ženevą Sofija atvyko kovo
pradžioje. Europoje ji lankėsi pirmą
kartą. Ją iškart pribloškė gimtosios
šalies ir Šveicarijos skirtumai. Ženeva
buvo skrupulingai tvarkinga. Gatvės
švarios ir dailios, žalvariniai
parduotuvių vitrinų rėmai spindintys, jų
vidus prabangiai išpuoštas ir kvepiantis.
Žvilgantys naujausi automobiliai, namai
nepriekaištingi, kitokie nei Buenos
Airėse, kur audringa istorija buvo
palikusi savo pėdsakus. Ir vis dėlto, nors
čia buvo tvarka ir viskas blizgėjo, Sofija
ilgėjosi beprotiško gimtojo miesto
veržlumo. Ženevoje restoranai
užsidarydavo vienuoliktą valandą, o
Buenos Airės tuo laiku tik pabusdavo ir
kone iki paryčių ūždavo. Jai trūko
kunkuliuojančios veiklos, triukšmingų
kavinių, gatvių pobūvių ir komikų,
dyzelinio kuro ir degintos karamelės
kvapo, šunų lojimo ir spiegiančių vaikų,
– viso to, kas sudarė Buenos Airių
gatvių nuotaiką. Ženeva jai buvo per
tyki. Mandagi, kosmopolitiška,
kultūringa, bet tyki.
Tėvo pusbrolio Antuano ir jo žmonos
Dominikos Sofija anksčiau nebuvo
sutikusi, nors girdėdavo tėvus apie juos
kalbant. Antuanas buvo tėvo antros eilės
pusbrolis, ji viską apie jį žinojo iš tėvo
pasakojimų apie „Londono laikus“, kai
juodu tame mieste linksminosi tarsi du
medžiojantys skalikai, o Ana buvo jai
pasakojusi, kad su šia pora gyveno
Kensingtone, kai buvo susižadėjusi.
Sofija, regis, prisiminė, kad Anai
Dominika ne itin patiko – jai ji atrodė
esanti „persistengianti“, kad ir ką tai
reikštų. Dominika Anos niekada nemėgo,
prisitaikėlius ji atpažindavo vos metusi
akį, o Sofijai simpatiją pajuto vos
pamačiusi. „Kokia panaši į Paką“, –
apsidžiaugė ji.
Sofijai palengvėjo paaiškėjus, kad
Antuanas su Dominika yra žavingiausi
žmonės. Antuanas buvo stambus,
linksmas ir angliškai kalbėjo su labai
ryškiu prancūzišku akcentu. Iš pradžių ji
maniusi, kad jis taip kalba tyčia,
norėdamas ją prajuokinti. Tik atvykusią
ją tikrai reikėjo pralinksminti. Bet
akcentas buvo tikras, ir Antuanui patiko,
kad jis juokina ją.
Dominikai buvo per keturiasdešimt –
gundančios figūros, kilniaširdiško veido
ir didelių mėlynų akių, kurias labai
plačiai išplėsdavo, kai norėdavo
parodyti, kad kuo nors domisi. Ilgus
šviesius plaukus (apie kuriuos
kalbėdama džiugiai pabrėždavo, kad jie
natūralūs) ji rišdavo į arklio uodegą
taškuotomis nosinaitėmis. Visuomet
taškuotomis. Dominika Sofijai
papasakojo, kad ji su Antuanu
susipažino per taškuotą nosinaitę: tokią
nosinaitę jis padavė Paryžiaus operoje,
kur sėdėjo jai už nugaros. Antuanas
pastebėjo, kad ašaras ji braukia savo
šilkinės suknelės rankove. Nuo tos
akimirkos tai svarbiai dienai atminti ji
ryšėdavo taškuotą nosinaitę.
 Dominika buvo ryški ir puošni. Ji ne
tik juokdavosi kaip didelis egzotiškas
paukštis, bet taip ir rengdavosi.
Mūvėdavo ryškiaspalves laisvas kelnes
ir vilkėdavo ilgas palaidines, pirkdavo
jas egzotiškoje parduotuvėje „Arabeska“
Londone, Motkombo gatvėje. Ant
kiekvieno piršto blykčiojo po žiedą.
„Prireikus geras kastetas“, – kartą
pasakė ji, paskui papasakojo Sofijai,
kaip kartą Naitsbridžo metro stotyje
nevalai ekshibicionistui išmušė dantų
protezą iš gosliai išvieptos burnos. „Jei
būtų tai daręs talentingiau, būčiau
paspaudusi ranką, – pajuokavo ji. –
Londonas – keista vieta, tik jame esu
susidūrusi su ekshibicionistais ar
gąsdinimais. Ir visuomet metro. – Ir
ironiškai pridūrė: – Prisimenu vyrą, dar
vieną purviną neūžaugą, tesiekiantį man
iki bambos. Jis pakėlė į mane savo gašlų
žvilgsnį ir tarė: „Aš tave išdulkinsiu.“
Tuomet pažvelgiau į jį iš aukšto ir labai
tvirtai tariau, kad jei jis taip padarysiąs
ir aš apie tai sužinosianti, labai labai
supyksianti. Jis taip apstulbo, kad kitoje
stotyje kaip nuplikytas katinas iššoko
lauk.“ Dominikai patiko šokiruoti.
Sofiją pribloškė tviskantys
violetiniai ir mėlyni akių šešėliai,
kuriais Dominika paryškindavo savo
akių spalvą. „Kam naudoti natūralias
spalvas? Tai gali ir pati gamta“, –
nusijuokė ji, kai Sofija paklausė, kodėl
renkasi tokias ryškias spalvas.
Rūkydavo per ilgą juodą kandiklį kaip
princesė Margarita, nagus lakuodavo
raudona kraujo spalva. Ji buvo
pasitikinti, užsispyrusi ir akiplėšiška.
Sofija puikiausiai suprato, kodėl motina
jos nepamėgo, nes Sofija tučtuojau
susižavėjo šiomis savybėmis. Sofija ir
Ana retai dėl ko nors sutardavo.
Antuanas ir Dominika gyveno
Kolonji krantinėje, įmantriai ir
prabangiai įrengtame dideliame baltame
name su į ežerą atsiveriančiais langais.
Antuanas ilgai kažką dirbdavo finansų
srityje, o jo žmona rašė knygas. „Daug
sekso ir kraujo“, – atsakė ji išsišiepusi,
kai Sofija paklausė, apie ką ji rašanti.
Norėdama ją prablaškyti Dominika davė
paskaityti vieną knygą. Ji vadinosi
„Nuogas įtariamasis“ ir buvo
pasibaisėtinai niekam tikusi; tai buvo
aišku net Sofijai, neišmanančiai geros
literatūros. Bet knygos buvo mielai
perkamos, ir Dominika nuolat lėkdavo
pasirašinėti autografų ir dalyti interviu.
Juodu turėjo du paauglius vaikus –
Delfiną ir Luisą.
Vos tik Dominika parodė suprantanti
ir atjaučianti jos būklę, Sofija ėmė ja
pasitikėti. „Žinai, chérie, prieš daugybę
metų turėjau audringą romaną su italu.
Mylėjau jį visa širdimi, bet tėvai
pasakė, kad jis man per prastas. Jis
Florencijoje turėjo nedidelę odos
dirbtuvę. Tais laikais gyvenau Paryžiuje.
Tėvai išsiuntė mane į Florenciją
studijuoti meno, ne vyrų, bet galiu tau
pasakyti, chérie, kad būdama su
Džovaniu apie Italiją sužinojau daugiau,
nei būčiau išmokusi klasėje. – Ji
nusijuokė žemu krūtininiu juoku. – O
dabar net neprisimenu jo pavardės. Tai
buvo seniai. Noriu pasakyti, chérie, kad
žinau, ką jauti. Verkiau visą mėnesį.“
Sofija dabar jau verkė ilgiau nei
mėnesį. Vieną lietingą popietę ji
išsitiesė ant Dominikos balto damasto
lovatiesės ir viską papasakojo; nuo tos
akimirkos, kai tą vasarą Santis sugrįžo
namo, iki paskutinio atsisveikinimo
bučinio po ombu medžiu. Ji paniro į
prisiminimus, o Dominika sėdėjo
atsirėmusi į pagalves, traukė vieną po
kitos cigaretes ir atjaučiamai klausė
kiekvieno jos žodžio. Sofija nepraleido
jokių smulkmenų, neraudonuodama
išpasakojo, kaip juodu mylėdavosi. Ji
jau buvo skaičiusi Dominikos romanus,
tad žinojo, kad ją būtų sunku šokiruoti.
Dominika nuo pat pradžių palaikė
Sofiją. Ji negalėjo suvokti, kodėl Ana ir
Pakas neleido juodviem susituokti ir
susilaukti vaikelio. Jei būtų Sofijos
motina, jiems nekliudytų. Tikriausiai yra
dar kas nors, pagalvojo ji, ir kaltino
Aną. „Pakui tai taip nebūdinga“, – tarė
Antuanas, kai Dominika papasakojo jam
Sofijos istoriją.
Paskui jie aptarė, ką daryti su
kūdikiu. Sofija buvo tvirtai
apsisprendusi jį gimdyti. „Laiške
parašiau Sančiui apie kūdikį. Žinau, jis
norėtų, kad jo susilaukčiau. Jis bus
nuostabus tėvas. Parsivešiu jį į
Argentiną. Tuomet jie nieko negalės
padaryti. Būsime šeima, ir baigta.“
Dominika ją drąsino. Žinoma, ji
neturinti nutraukti nėštumo. Būtų labai
žiauru. Ji padėsianti Sofijai susitvarkyti,
jai tai būsianti garbė. Tai bus jų
paslaptis ligi to laiko, kai Sofija būsianti
pasirengusi pranešti namiškiams. „Gali
gyventi čia, kiek tik tau patiks, – sakė ji.
– Mylėsiu tave kaip savo dukterį.“
Iš pradžių buvo gana įdomu. Atvykusi
Sofija tą pačią minutę parašė Sančiui, o
Dominika kuo nuoširdžiausiai užrašė ant
voko adresą. Paskui Dominika ta proga
nusivežė ją į Riv gatvę apsipirkti ir
pripirko madingiausių europietiškų
drabužių. „Vilkėk, kol gali. Netrukus į
juos nebetilpsi“, – juokėsi ji.
Savaitgaliais jie važiuodavo į Verbjė
slidinėti. Ten Antuanas turėjo gražią
medinę trobelę, prigludusią prie kalno
šlaito, langais į slėnį. Luisas ir Delfina
atsivežė draugų ir name prie mirgančios
didelio atviro židinio liepsnos aidėjo
juokas ir pokštai. Laišką jie iškilmingai
išsiuntė už valstybės sienos, patenkinti,
kad vokas su Prancūzijos pašto
antspaudu niekam nesukels įtarimų.
Ilgėdamasi Sančio Sofija įsivaizdavo jį
gaunantį laišką ir tučtuojau rašantį
atsakymą. Jie apskaičiavo, kiek jam
užtruks jai atsakyti ir per kiek laiko
laiškas ją pasieks. Ji jaudindamasi
laukė. Apskaičiuotos dvi savaitės virto
mėnesiu, paskui dviem, jos nuotaika vis
prastėjo ir pagaliau ji negalėjo nei
valgyti, nei miegoti, ėmė atrodyti
pavargusi ir išblyškusi.
Dieną Sofija būdavo užimta
įvairiausiais kursais, kurių jai surado
Dominika. Mokėsi prancūzų kalbos,
meno, muzikos, tapybos. „Turi kuo nors
užsiimti, kad nesiilgėtum namų ir per
daug negalvotum apie Santį“, – pasakė
ji.
Sofija leido šiems mokslams ją
užvaldyti, nes jie teikė dvasiai šiokią
tokią atgaivą. Muzika, kurią
pasirinkdavo groti Dominikos pianinu,
buvo širdį verianti, tapomi paveikslai –
niūrūs ir tamsūs, o studijuodama italų
renesanso tapybą ir regėdama jos
nežemišką grožį ji liedavo ašaras.
Laukdama Sančio laiško arba jo paties –
buvo tikra, kad jis padarys staigmeną ir
atsiras prie jų durų slenksčio, – ji per
meną stengėsi išreikšti savo kančią ir
neviltį. Ji rašė vėl tam atvejui, jei
kartais jis būtų negavęs pirmojo laiško,
bet vis tiek nesulaukė iš jo nė žodžio. Nė
žodelio.
Ji žvelgė tolyn į ežerą ir klausė
savęs, ar Santis nebus išsigandęs jos
nėštumo. Gal jis nė nenori apie tai
žinoti. Gal jis mano, kad visiems bus
geriau, jei jis pamirš ją ir gyvens savo
gyvenimą. O Marija? Ar ji irgi ją
pamiršo? Sofija norėjo jai parašyti, tiesą
sakant, porą kartų net buvo pradėjusi,
bet kas kartą suglamžydavo popierių ir
įmesdavo į ugnį. Pernelyg gėdinosi.
Nežinojo, ką pasakyti. Sofija apsidairė,
pamatė mažas trapias gėlytes, kyšančias
iš tirpstančio sniego. Ateina pavasaris, o
jos viduje auga vaikelis. Turėtų būti
laiminga. Bet ji ilgėjosi Santa Katalinos,
karštų vasaros dienų ir drėgme
alsuojančių siestų pastogėje, kur niekas
negalėdavo jųdviejų pasiekti.
Grįždama į namus ji pamatė
Dominiką, pašėlusiai mojančią balkone,
rankoje laikančią žydrą voką. Sofija
pabėgėjo keliu. Prislėgta nuotaika dingo.
Staiga tyras oras pripildė plaučius ir ji
mėgavosi pavasario dvelksmu.
Dominika plačiai šypsojosi, tarp
raudonų lūpų blykčiojo balti dantys.
– Jaučiau tokią pagundą atplėšti!
Paskubėk! Kas jame parašyta? –
susijaudinusi nekantravo ji. Pagaliau
jaunuolis parašė. Sofija vėl šypsosis.
Sofija stvėrė laišką ir pažvelgė į
rašyseną.
– Ak! – sudejavo nusivylusi. – Jis
nuo Marijos. Bet gal ji rašo jo vardu,
nes jam tikriausiai uždrausta man rašyti.
– Ji praplėšė voką. Akimis perbėgo
tvarkingas, įmantriai išraitytas eilutes. –
O, ne! – sudejavo ir pravirko.
 – Kas yra, chérie, kas ten parašyta? –
paklausė sunerimusi Dominika. Sofija
klestelėjo ant sofos, tuo tarpu Dominika
perskaitė laišką.
– Kas yra Maksima Margiles? –
piktai paklausė ji.
– Nežinau, – sielvartingai sukūkčiojo
Sofija. – Marija rašo, kad jis
susitikinėja su Maksima Margiles. Kaip
jis gali… taip greitai?
– Ar tiki savo pussesere?
– Žinoma, tikiu. Ji buvo geriausia
mano draugė – po Sančio.
– Tikriausiai susitikinėja su kita
norėdamas parodyti namiškiams, kad tu
jam neberūpi. Gal jis tik vaidina?
 Sofija pakėlė galvą.
– Taip manote?
– Jis nuovokus, tiesa?
– Taip, ir aš dėl tos pačios
priežasties susitikinėjau su Robertu
Lobitu, – pagyvėjo ji.
– Robertu Lobitu?
– Dar viena istorija, – atsakė ji
numodama ranka, nenorėdama nukrypti
nuo pokalbio apie Santį.
– Ar pasakojai Marijai apie savo
romaną su Sančiu? – paklausė Dominika.
Sofija pajuto maudžiantį kaltės jausmą.
Reikėjo papasakoti Marijai.
– Ne. Tai buvo mūsų paslaptis, aš
niekam nepasakojau. Negalėjau niekam
papasakoti. Visuomet viską
atskleisdavau Marijai, bet šįkart… na,
tiesiog neįstengiau.
– Tad nemanai, kad Marija žino, –
ramiai tarė Dominika.
– Nežinau, – atsakė Sofija iš
susijaudinimo kramtydama nagus. – Ne,
ji negali žinoti, nes jei žinotų, nenorėtų
manęs skaudinti pasakodama apie
Maksimą. Be to, laiške būtų užsiminusi
apie mūsų romaną. Buvome geriausios
draugės, pačios geriausios. Tad manau,
kad ji nežino.
– Na, tuomet ir Santis vargu ar būtų
jai išsipasakojęs, tiesa?
– Taip, jūs teisi.
 – Gerai, jei būčiau tavo vietoje,
palaukčiau laiško nuo Sančio.
Ir Sofija laukė. Ilgėjančios dienos
artino vasarą, saulė ištirpdė visą sniegą,
o ūkininkai išleido iš tvartų karves ir jos
laisvai bastėsi aukštoje žolėje tarp kalnų
gėlių. Gegužę ji jau buvo keturis
mėnesius nėščia. Pilvas suapvalėjo, bet
ji pati buvo liesa ir nusikamavusi.
Dominikos gydytojas pasakė, kad jei
Sofija nevalgysianti, pakenksianti
vaikeliui. Tad ji prisivertė sveikai
maitintis ir gerti daug vandens bei vaisių
sulčių. Dominika nuolat dėl jos
nerimavo ir meldėsi, kad Santis – tegu jį
velniai – parašytų. Bet laiško nebuvo.
Dominika jau seniai buvo palaidojusi
viltį, nors Sofija dar ilgai jos neprarado.
Valandų valandas sėdėdavo ant suolo
žvelgdama į kitą ežero pusę, stebėdama,
kaip žiema tirpsta ir virsta pavasariu,
pavasaris pražysta vasara, ir pagaliau
vasara miršta ir ateina ruduo. Juto, kad
kartu miršta ir dalis jos. Jos viltis.
Tik vėliau, kai aprimo jausmai ir ji
galėjo objektyviau viską vertinti, jai
toptelėjo, kad jei Marija žino jos
buvimo vietą, tuomet ir Santis tikrai turi
ją žinoti. Suprato, kad jis neabejotinai
galėjo jai parašyti, bet neparašė. Dėl
kažkokios priežasties jis ją išdavė.
Sąmoningai apsisprendė su ja
nebendrauti. Teisindama jo išdavystę
Sofija mėgino pasiguosti prigalvodama
visokiausių priežasčių, galinčių
beviltiškai meilės kankinamam Sančiui
nepalikti kitos išeities, tik ją paleisti.

1974 metų spalio 2 dieną Sofija

pagimdė sveiką berniuką. Ji glaudė
žindomą kūdikį prie krūtinės ir
žiūrėdama į jį verkė. Jo plaukučiai buvo
tamsūs kaip jos, o akutės mėlynos.
Dominika pasakė, kad visi kūdikiai
gimsta mėlynomis akimis.
– Tuomet jo akys bus žalios kaip
tėvo, – tarė Sofija.
 – Arba rudos kaip motinos, – pridūrė
Dominika.
Gimdymas buvo sunkus. Ji rėkė,
skausmui piktai draskant įsčias.
Spausdama Dominikos ranką, kol joje
nebeliko nė lašo kraujo, ji šaukėsi
Sančio. Tomis įtemptomis sekundėmis,
kai pastangos perėjo į palengvėjimą ir
pagaliau virto džiaugsmu, Sofija juto,
kad kartu su įsčiomis ištuštėjo ir jos
širdis. Santis jos nebemyli, o be jo
meilės jos sielą apgaubė tamsa. Jautėsi
ne tik netekusi mylimojo, bet ir
praradusi vienintelį tikrą draugą
pasaulyje. Ji vėl nugrimzdo į neviltį.
 Džiaugsmas, patirtas pirmą kartą
laikant vaikelį, iškart užpildė Sančio
paliktą tuštumą. Ranka ji perbraukė
dėmėtą skruostuką, glostė angeliškus
plaukučius ir traukė į save jo kvapą.
Žindydama žaidė su jo mažyte rankute,
savininkiškai spaudžiančia jos pirštą ir
nenorinčia paleisti net užmigus. Ji jam
reikalinga. Sofijai buvo nepaprastai
malonu stebėti, kaip jis prisikliunkia
mažą pilvuką jos pieno. Pieno, kuris
palaikys jo gyvybę ir leis jam augti. Jam
žindant krūtį, pilve ji juto keistą
tempimą, ir jai buvo malonu. Dar
nepradėjus jam verkti ji pajusdavo jo
riksmą savo saulės rezginiu.
Pavadinsianti jį Santigitu, nes jei čia
būtų buvęs Santis, jis būtų taip norėjęs –
mažasis Santjagas.
Kai pirmasis meilės savo kūdikiui
džiaugsmas atslūgo, Sofijos žvilgsnis vėl
apsiniaukė, ir ateitis, regis, nebežadėjo
nieko šviesaus. Tuomet labai susvyravo
jos pasitikėjimas. Ją apėmė ledinė
panika – ji tarytum suspaudė plaučius ir
neleido kvėpuoti. Sofija nemoka pati
pasirūpinti kūdikiu, nežino kaip. Nemoka
be Sančio, be Soledados. Kai pravėrė
burną šaukti, neįstengė nieko išspausti,
prasiveržė vien ilga tyli rauda. Pasaulyje
ji visai viena ir nežino, ką daryti su tuo
susidūrusi.
 Sofija dažnai galvodavo apie Mariją.
Troško pasidalyti su drauge savo kančia,
bet nežinojo kaip. Jautėsi kalta. Jei
Marija žinotų – o dabar Sofija nė kiek
neabejojo, kad Marija žino, – ji jaustųsi
išduota. Nebesulaukusi daugiau laiškų
Sofija buvo tuo tikra. Ji jautėsi visiškai
atkirsta nuo visko, kas jai buvo artima.
Kad ir kaip bandė pamėgti Ženevą, šis
miestas jai reiškė tik skausmą. Kada tik
pažvelgdavo pro ligoninės langą į tuos
tolumoje tviskančius kalnus, galvodavo,
ko yra netekusi. Ji neteko ir Sančio, ir
Marijos meilės. Prarado labai
branginamus namus ir viską, kas jai
įprasta, viską, dėl ko jautėsi mylima ir
saugi. Dabar ji apleista ir vieniša.
Nežinojo, kur iš čia eiti. Kad ir kur eitų,
kad ir kaip toli, nepabėgtų nuo savęs ir
stipraus vidinio netekties jausmo.

Savaitę praleidusi ligoninėje, Sofija

parsivežė kūdikį į namus Kolonji
krantinėje. Gulėdama ligoninės lovoje ji
turėjo daug laiko pagalvoti. Apsispręsti
buvo nelengva, bet darėsi aišku, kad
Santis jųdviejų nenori. Ji negalinti grįžti
į Argentiną ir tikrai nevažiuosianti į
Lozaną, kaip buvo suplanavę tėvai. Iš
pradžių, dar kovo mėnesį, abu tėvai jai
rašė bandydami pasiteisinti. Tėvas
rašydavo dažniau. Bet Sofija nė karto
neatsakė, tad laiškai palengva baigėsi.
Matyt, jie manė, kad jai grįžus namo
viskas vėl bus kaip buvę. Bet ji neketino
grįžti namo.
Dominikai ji paaiškino, kad
neištvertų gyventi Argentinoje ir nebūti
su Sančiu, o Ženeva jai per tyki ir ji
negalinti čia kurti ateities. Ji ketinanti
įleisti šaknis Londone.
– Kodėl Londone? – paklausė
Dominika labai nusivylusi, kad Sofija ir
mažasis Santjagas ją paliks. – Žinai, kad
gali gyventi su mumis. Tau niekur
nereikia važiuoti.
– Žinau. Bet man reikia pabėgti nuo
visko, kas primena Santį. Man patinka su
jumis. Judu su Antuanu – dabar
vienintelė mano šeima. Bet turite
suprasti – aš noriu pradėti iš naujo. – Ji
atsiduso ir nudelbė akis. Dominika
pamatė, kad Sofija, tapusi motina, iš
vaiko virto jauna moterimi. Ir vis dėlto
ji nešvytėjo kaip kitos kūdikio
susilaukusios jaunos motinos. Atrodė
liūdna ir tarsi vengė sakyti tiesą.
– Londone susitiko tėtis ir mama, –
šnekėjo ji. – Aš moku tą kalbą ir, senelio
dėka, nes jis buvo iš Šiaurės Airijos,
turiu Didžiosios Britanijos pasą. Be to,
Londone manęs tikrai niekas neieškos.
Pirmiausia ieškotų Ženevoje ir Paryžiuje
arba, žinoma, Ispanijoje. Ne, aš
apsisprendžiau. Važiuosiu į Londoną.
Londonas Sofiją visuomet žavėjo.
Buenos Airėse lankydama anglišką
Šventojo Andriejaus mokyklą ji mokėsi
apie Anglijos karalius ir karalienes,
galvų kirtimą ir kartuves, prašmatnumą
ir monarchijai pritinkantį
ceremoningumą. Tėvas buvo žadėjęs
kada nors ją ten nusivežti. Dabar ji
važiuosianti viena.
– Chérie, ką tu darysi Londone su
mažu vaiku? Negali viena ten jo auginti.
– Aš jo neimsiu, – atsakė ji,
įsmeigusi akis į persišką kilimą po
kojomis. Dominika negalėjo nuslėpti
sukrėtimo. Išpūstomis it varlės akimis ji
su siaubu spoksojo į išblyškusį Sofijos
veidą.
– Ką ketini su juo daryti? Paliksi
mums? – piktai išlemeno ji įsitikinusi,
kad Sofijai tikriausiai kokia nors po
gimdymo kilusi depresija.
– Ne, ne, Dominika, – su nuovargiu
balse atsakė Sofija. – Noriu atiduoti jį
kokiai nors mielai gerai šeimai, kuri jį
augintų kaip savo. Gal tokiai šeimai,
kuri seniai norėjo vaiko… Suraskite
tokią šeimą, Dominika, – maldavo ji, o
veidas bylojo, kad ji apsisprendusi.
Sofija buvo išliejusi visas ašaras. Ji
nebeturėjo ko lieti. Ašaros išdžiūvo,
širdis sugrubo. Antuanas ir Dominika ją
pasisodino ir bandė įtikinti taip
nesielgti. Lauke smarkiai lijo, liūtis
atspindėjo jos vidinę kančią. Savo
lovytėje ramiai miegojo Santigitas,
įsuptas į seną Luiso šaliką. Sofija
paaiškino negalinti pasilikti vaiko, į kurį
kas kartą pažvelgusi prisiminsianti Santį
ir jo išdavystę. Ji per jauna. Ji
nemokanti tvarkytis. Ateitis jai atrodanti
kaip didelė juoda skylė, į kurią ją
traukia nevaldoma jėga. Ji nenorinti
savo kūdikio.
Antuanas griežtai pareiškė, kad ji
kalbanti apie žmogišką būtybę. Ji esanti
už jį atsakinga. Jis – ne koks nors
žaislas, kurį galima tiesiog atiduoti.
Dominika švelniai įtikinėjo, kad ji
pamiršianti Santį, kad vaikelis turėsiąs
savo charakterį ir jo nebepriminsiąs. Bet
ji neklausė. Jei išvažiuosianti dabar,
nebūsią taip skaudu su juo išsiskirti; jis
dar tik kūdikis. Jei pasiliksianti ilgiau,
niekada negalėsianti jo atsisakyti, o ji
turinti tai padaryti. Ji per jauna
pasirūpinti juo ir jis negalįs būti naujojo
jos gyvenimo dalimi, o ji jaučiasi esanti
priversta pradėti naują gyvenimą. Ji jau
apsisprendusi.
Dominika ir Antuanas ilgas valandas
aptarinėjo, kaip Sofija turėtų pasielgti, o
ji tuo tarpu su Santigitu vežimėlyje
vaikštinėjo palei ežerą. Nė vienas iš
jųdviejų nenorėjo atiduoti vaiko įsūnyti;
žinojo, kad ji visą gyvenimą to gailėsis.
Bet Sofija buvo jauna ir nepajėgė
įžvelgti taip toli. Visiškai nepatyrusi, ar
galėjo ji žinoti, kad tie devyni mėnesiai,
nešiojant jį savo įsčiose, ir kelios
savaitės meilės susies juodu
nepertraukiamu ryšiu?
Vildamiesi, kad pokalbis su gydytoju
gali atvesti ją į protą, Dominika ir
Antuanas nusiuntė ją pas psichiatrą.
Jiems atsidėkodama Sofija nuėjo, bet
labai tvirtai pareiškė neketinanti
apsigalvoti. Psichiatras daktaras
Budronas, nedidukas žmogelis atgal
suglostytais sidabriniais žilais plaukais
ir išpūsta krūtine, Sofijai primenantis
riebų patenkintą karvelį, ilgai su ja
kalbėjosi, vertė išanalizuoti kiekvieną
pastarųjų gyvenimo metų dieną. Ji viską
jam abejingai papasakojo, lyg sėdėtų
kambario kampe ant lubų ir stebėtų save,
kažkieno kito lūpomis ir balsu smulkiai
pasakojančią įvykius, atvedusius į jo
kabinetą. Po nesuskaičiuojamų bergždžių
pokalbių daktaras Budronas pasakė
Dominikai, kad ji yra arba traumuota,
arba geriausiai besitvardanti iš visų jo
sutiktų žmonių. Jis būtų norėjęs skirti jai
daugiau laiko, bet pacientė atsisakiusi
pas jį lankytis. Delsimas Sofijos
neatbaidė, ji vis dar sėdėjo laive,
plaukiančiame į Londoną.
Kai Sofijai pagaliau pavyko įtikinti
giminaičius, jog ji neapsigalvos, reikėjo
pasirašyti dokumentus ir susitikti su
įvairiais žmonėmis, kad būtų galima
teisiškai perduoti vaiką įsūnyti.
Dominika buvo sukrėsta. Ji mėgino
įtikinti Sofiją, kad ši gailėsis, gal ne
dabar, bet vėliau. Sofija nenorėjo nieko
žinoti. Savo gyvenime Dominika dar
nebuvo sutikusi tokios užsispyrėlės, ir
vienu metu jai pagailo Anos.
Nepasiekusi savo, Sofija nė kiek
nebepriminė to angelo, kuriuo ją buvo
palaikiusi Dominika. Sofija siaubingai
supykdavo, pasišiaušdavo, sunerdavo
ant krūtinės rankas, veidas virsdavo
bereikšme kauke, kurios nepramušdavo
jokie įtikinėjimai. Ji buvo ne tik
užsispyrusi, bet ir išdidi. Dominika
troško, kad Sofija susikrautų daiktus ir
su vaiku grįžtų į Argentiną; po pirmo
sukrėtimo ir skandalo audra nurimtų ir
jie abu vėl būtų priimti į šeimą. Bet
Sofija nenorėjo grįžti. Niekuomet.
Laukdama, kol baigsis įvaikinimo
procesas, kiekvieną dieną Sofija vis
labiau suvokė, kad paliks savo sūnų.
Dabar, žinodama, kad išvažiuos, ji
brangino kiekvieną su Santigitu praleistą
sekundę. Beveik negalėjo žiūrėti į jį be
ašarų; suprato niekada nepažinosianti jo
suaugusio, neprisidėsianti nei prie jo
charakterio formavimo, nei prie jo
likimo. Spėliojo, kaip jis atrodys
būdamas berniukas. Glaudė jo mažą
kūnelį ir valandų valandas jį kalbindavo,
lyg kaip nors stebuklingai jis pajėgtų
įsiminti jos balso skambesį ar odos
aromatą. Ir vis dėlto, kad ir kaip skaudu
buvo jį palikti, žinojo, kad elgiasi
teisingai ir jiems abiem taip bus geriau.
Dominika ir Antuanas nenoriai davė
jai šiek tiek pinigų įsitvirtinti Londone.
Dominika pasiūlė kelias naktis praleisti
viešbutyje, paskui susirasti ir
išsinuomoti butą. Sutuoktiniai nuvežė ją į
oro uostą ir palydėjo iki lėktuvo.
– Ką turėčiau pasakyti Pakui? –
kimiai paklausė Antuanas, mėgindamas
nuslėpti jausmus. Jis pamilo Sofiją, bet
negalėjo nesipiktinti jos šaltumu. Kaip ji
galinti palikti savo vaiką? Jis nepajėgė
to suprasti. Delfina ir Luisas buvo pats
nuostabiausias dalykas jo gyvenime.
– Nežinau. Pasakykit jiems, kad
nutariau pradėti naują gyvenimą, tik
nesakykit kur.
– Sofija, juk galų gale grįši namo,
tiesa? – liūdnai purtydama galvą
paklausė Dominika. Sofija žiūrėjo, kaip
prie kaklo siūbuoja ilgi egzotiški jos
auskarai. Ji pasiilgs savo giminaičių.
Stengdamasi išsaugoti šaltakraujiškumą
ji sunkiai nurijo gumulą.
– Argentinoje nieko nebeturiu. Mama
ir tėtis išmetė mane, tarsi nieko jiems
nereikščiau, – tarė ji ir jos balsas
suvirpėjo.
– Sofija, mums jau teko tai patirti.
Turi jiems atleisti, kitaip tave grauš
kartėlis ir tu nuolat liūdėsi.
– Man nesvarbu, – atsakė ji.
Dominika giliai atsiduso ir apkabino
dukterėčią, tapusią jai dukra, nors jos
dukra nebūtų tokia užsispyrusi.
– Jei ko nors prireiks, bet ko,
visuomet gali paskambinti. Arba
sugrįžti. Padėsime kuo galėdami, chérie.
Ilgėsimės tavęs, Sofija, – tarė ji.
Smarkiai apkabino Sofiją ir leido
ašaroms nuplauti makiažą.
– Dėkui. Ačiū jums abiem, –
sukūkčiojo Sofija. – O Dieve, nenorėjau
pravirkti. Aš tokia verksnė. Kas man
yra? – Ji sušnarpštė ir atgalia ranka
nusišluostė veidą. Pažadėjo rašyti.
Pažadėjo skambinti, jei ko nors
prireiktų.
Paskutinį kartą glausdama Santigitą ji
lūpomis palietė švelnią jo galvelę ir į
save įtraukė šilto kūdikio kvapo. Beveik
nepajėgė jo palikti ir vos neapsigalvojo.
Bet ji negalinti likti Ženevoje ir sekundė
po sekundės prisiminti savo kančią. Ji
turinti vėl pradėti nuo pradžių. Sofija
nuleido akis į brangų mažą veiduką ir
įsižiūrėjo, stengėsi įsiminti jo atvaizdą,
kad galėtų visuomet prisiminti. Jų
žvilgsniai susitiko, spindinčios mėlynos
akytės smalsiai į ją žiūrėjo. Ji žinojo,
kad jis neprisimins jos, tikriausiai net
aiškiai jos nemato. Ji dings iš jo
gyvenimo ir jis net nežinos, kad juodu
buvo pažįstami. Ji susitvardė ir tyliai
paliepė sau eiti pirmyn. Pirštu
paglosčiusi Santigitui smilkinį ji
nusigręžė, pakėlė savo krepšį ir dingo už
pasų kontrolės posto.
 Atsidūrusi kitoje pusėje ji sunkiai
susitvardė, pakėlė galvą ir liovėsi
verkti. Ji vėl pradeda nuo pradžių,
pradeda naują gyvenimą. Kaip visuomet
sakydavo senelis O’Dvajeris:
„Gyvenimas per trumpas gailėtis. Sofija
Melodija, gyvenimas būna toks, kokį jį
susikuri. Kaip į jį žiūri. Stiklinė būna
arba pustuštė, arba puspilnė – viskas
priklauso nuo požiūrio. Nuo teigiamo
požiūrio.“
 Dvidešimt antras skyrius

Santa Katalina, 1976-ieji

Praėjo dveji metai, bet iš Sofijos nebuvo

nė žodelio. Pakas pasikalbėjo su
Antuanu, o šis paaiškino, kad ji išvykusi,
bet nesakiusi, kur apsistos. Sofija
nenorėjo, kad jie žinotų, kur esanti, net
kurioje šalyje, bet Antuanas manė, kad
visas šis reikalas kiek perdėtas. Tad jis
Pakui papasakojo, kad ji tiesiog
pasakiusi norinti suleisti šaknis
Londone.
Ana buvo priblokšta, kad Sofija
nepradėjo planuotų studijų Lozanoje, ir
žūtbūtinai troško susisiekti su dukterimi
– maldauti grįžti namo. Ji nerimavo, kad
Sofija gali nuspręsti niekada negrįžti. Ar
ji buvusi per griežta? Patikino save, kad
tam vaikui reikėję drausmės, – juk tam ir
yra tėvai. Ko ji tikėjosi – kad bus
paplekšnota per petį? „Brangioji,
daugiau taip nedaryk.“ Ne, ji viso to
nusipelnė, visiškai visko. Tikrai tą
suprato. Bet dabar viskas praėjo, tapo
praeitimi. Dominika ją patikino, kad
Sofija „susitvarkiusi su savo bėda“.
Kaip gali vaikas taip ilgai jausti
pagiežą? Viskas buvo daroma, kad būtų
geriau. Vieną dieną ji jai padėkos. Bet
net nesusiekti? Nė laiškelio, nieko. Po
to, kai ji parašiusi tiek laiškų? Ana
jautėsi kaip pabaisa. Įtikino save, kad
Sofija išgyvena nekokį laikotarpį ir
galiausiai sugrįš. Žinoma, sugrįš, juk
Santa Katalina – jos namai.
– Užsispyrusi kaip jos senelis. Tikra
O’Dvajer, – skundėsi Ana Čikitai. Bet
giliai viduje jai be paliovos maudė
širdį. Žinojo pasielgusi neteisingai, bet
negalėjo to pripažinti netgi sau.
 Čikita matė, kaip jos akyse liesėja ir
blykšta Santis. Nerimavo, kad rūpesčių
jam kelia raišumas, bet jis nesiskundė.
Jo kūnas buvo čia, bet protas – kažin kur
kitur. Kaip ir Ana, Čikita vylėsi, kad
vaikas sugrįš. Fernandas mokėsi
universitete Buenos Airėse, studijavo
inžineriją. Jis taip pat išgyveno sunkų
laikotarpį. Pažeidinėjo komendanto
valandą, pamesdavo asmens kortelę,
turėjo bėdų su policija. Sklandė gandai
apie suiminėjamus ir dingstančius
žmones. Grėsmingi gandai. Jai buvo
neramu, kad jis susidėjo su neatsakingais
jaunais socialistais, planuojančiais
nuversti vyriausybę.
 – Politika – ne žaidimas, Fernandai,
– kimiai pasakė tėvas. – Jei pakliūsi į
bėdą, gali žūti.
Tiesą sakant, Fernandas džiaugėsi
sulaukęs dėmesio. Pagaliau tėvai ėmė jį
pastebėti. Jis džiaugėsi jų rūpesčiu ir
įprato pasakoti perdėtas istorijas apie
savo žygius. Beveik norėjo būti
sučiuptas policijos, kad stengdamiesi jį
ištraukti tėvai būtų priversti parodyti,
kaip juo rūpinasi. Tėvas pykdavo, o
mama su palengvėjimu apsipildavo
ašaromis, kai jis grįždavo sveikas. Jam
patiko tampyti jų jausmų virveles, šitaip
jautėsi mylimas. Matė, kad Santis
gyvena namuose kaip šmėkla. Jis
ateidavo ir išeidavo labai tyliai.
Fernandas jo beveik nepastebėdavo.
Santis įniko į studijas ir užsiaugino
barzdą, tad neatpažįstamai pasikeitė.
„Kaip nusigręžė nuo jo sėkmė, –
džiaugėsi Fernandas, – ir viskas dėl
Sofijos. Juodu verti vienas kito.“
Kai mama pasakė, kad Sofija
išvažiavo gyventi į Londoną ir nepaliko
adreso, kuriuo būtų galima persiųsti
laiškus, Marija gailiai pravirko.
– Tai mano kaltė, – aimanavo ji, bet
taip ir nepasakė kodėl.
Mama kaip įmanydama ją guodė,
tikino, kad galiausiai ji sugrįšianti.
Čikita jautėsi bejėgė; visi jos vaikai
tokie nelaimingi. Tik Pančitas visą laiką
šypsosi ir atrodo patenkintas.
1976-ųjų lapkritį Santis buvo beveik
dvidešimt trejų, bet atrodė daug
vyresnis. Pagaliau jis susitaikė su
mintimi, kad Sofija niekada negrįš.
Tiesiog negalėjo suprasti, kodėl jiems
nepavyko užmegzti ryšio. Juk viskas
buvo taip rūpestingai suplanuota. Ilgai
laukęs laiškų bute, jis pamanė, kad
tikriausiai iš durininko juos paima kas
rytą į biurą išeinantis tėvas, tad Santis
ėmė keltis anksti ir auštant tikrinti paštą.
Bet laiško nuo Sofijos vis tiek nebuvo.
Nieko nebuvo.
 Pagaliau jis nuėjo pas Aną. Iš
pradžių Čikita buvo liepusi Sančiui
nesipainioti tetai po kojų. Ana buvo jai
pabrėžusi, kad nenori jo matyti. Tad
Santis elgėsi, kaip buvo lieptas, ir
stengėsi su ja nesusidurti. Bet maždaug
po dviejų mėnesių nebylios laiškų
dėžutės išvestas iš proto jis
nužingsniavo į jos butą Buenos Airėse ir
pareikalavo pasakyti, kur Sofija.
Ana sėdėjo su virėja ir aptarinėjo
kitos savaitės patiekalų receptus, kai
svetainės tarpduryje išdygo išraudusi ir
virpanti Loreta ir pranešė, kad
prieškambaryje laukiąs senjoras
Santjagas ir norįs su ja susitikti. Ana
liepė Loretai jam pasakyti, kad jos nėra,
kad ji išėjusi ir iki vėlumos negrįšianti,
bet Loreta atsiprašinėdama sugrįžo ir
pasakė, kad senjoras Santjagas neketinąs
niekur eiti, iki senjora Ana sugrįšianti,
net jei tektų nakvoti ant grindų. Ana
nusileido, paprašė virėją išeiti, o
Loretai paliepė jį įleisti.
Kai prie durų išdygo Santis, jis
labiau priminė šešėlį nei vyrą. Veidas
nuo skausmo pajuodęs, akys įniršusios.
Buvo užsiauginęs barzdą ir ilgus
plaukus. Dailios išvaizdos nebeliko,
atrodė sunykęs ir grėsmingas. Tiesą
sakant, Ana pamanė, kad jis labiau
primena Fernandą, kuris net būdamas
berniukas visuomet atrodydavo piktokas.
– Ateik ir sėskis, – ramiai pakvietė
ji, balso virpulį slėpdama po plienine
savitvardos kauke.
Santis papurtė galvą.
– Nenoriu sėsti. Ilgai netruksiu. Tik
duokite Sofijos adresą ir aš išeisiu, –
tarė jis bejausmiu balsu.
– Paklausyk manęs, Santjagai, –
griežtai tarė Ana. – Kaip drįsti reikalauti
mano dukters adreso, kai dėl tavo kaltės
ji neteko garbės.
– Tik duokite man adresą ir aš
išeisiu, – pakartojo jis pasiryžęs išvengti
vaido. Pažinojo savo tetą. Mamą ji buvo
pravirkdžiusi daugybę kartų. – Prašau, –
prisiversdamas mandagiai išspaudė jis.
– Neduosiu tau jos adreso, nes
nenoriu, kad judu vėl susitiktumėte ar
bendrautumėte. Ko tu tikiesi, Santjagai?
– šaltai paklausė ji, glostydama savo
žvilgančius rusvus plaukus, susuktus į
kuodą ant sprando. – Juk nemanote, kad
galite susituokti, tiesa? Ar tu to nori?
– Po galais, tik duokite man adresą!
Ne jūsų reikalas, su kuo ji norės
bendrauti, – nebesitvardydamas atšovė
jis.
– Kaip drįsti taip su manimi kalbėti!
Sofija mano duktė. Ji buvo dar visai
vaikas, nepilnametė. Kaip manai, ką aš
jaučiu? Atėmei jai nekaltybę, – įsiutusi
rėžė ji pakeltu balsu.
– Atėmiau jai nekaltybę? Dieve, jūs
visuomet tokia melodramatiška, Ana.
Nenorite nė pagalvoti, kad jai tai patiko,
tiesa? – Anos veidas nervingai
trūktelėjo. – Jai tikrai patiko. Patiko
kiekviena akimirka, nes ji mane myli, o
aš myliu ją. Mes mylėjomės, Ana.
Mylėjomės. Tai buvo ne seksas, ne
niekingas nepadorus seksas, o graži
meilė. Nesitikiu, kad suprasite,
nepanašu, kad galėtumėte džiaugtis meile
kaip Sofija. Per daug jus išsekino pyktis
ir apmaudas. Na, tuomet neduokite jos
adreso. Bet aš susirasiu. Susirasiu
adresą ir Sofiją, vesiu ją Europoje ir
niekada negrįšiu. Tuomet gailėsitės ją
išsiuntusi.
Nelaukdamas, kol bus liepta
nešdintis, jis skubiai išėjo ir
uždarydamas trenkė duris. Dėl šio
trumpo susidūrimo Čikita ir Migelis jį
išplūdo, o Pakas, nors ir ramiai,
papriekaištavo ir paaiškino, kodėl jis
negalįs rašyti Sofijai. Santis buvo per
daug netekęs galvos ir nepastebėjo nei
skausmo dėdės akyse, nei pilkumos, kuri
pakeitė ne tik jo plaukų spalvą, –
nublanko ir auksinis jo odos spindesys,
švytėjęs laimingesnėmis dienomis. Jie
abu buvo palaužti. Bet Santis negalėjo
pasiduoti. Sofija buvo sakiusi jam
niekada nepasiduoti.
Dvejus su puse metų jis kankino save
kurdamas galimus scenarijus. Tikriausiai
ji parašė ir laiškas pasimetė. O jei ji
laukė laiško nuo jo? O Dieve, o jei ji
parašė? Nerimas įstūmė jį į visišką
neviltį. Marijos sąžinė nebegalėjo ilgiau
pakelti graužiančios kaltės, ir ji
prisipažino.
Buvo tamsi žiemos naktis, krito
dulksna. Santis stovėjo balkone ir žvelgė
į triukšmingas miesto gatves, plytinčias
vienuolika aukštų žemiau.
Nemirkčiodamas lyg sapne jis matė,
kaip nekreipdamas dėmesio į jo skausmą
toliau sukasi pasaulis. Marija išėjo
laukan ir atsistojo šalia; jos lūpos buvo
išblyškusios ir virpėjo. Žinojo turinti
jam pasakyti. Jei nepasakys, jis gali
šokti žemyn, ir tuomet ji niekada sau
neatleistų. Ji stovėjo šalia ir žiūrėjo į
automobilius, nutvieskiančius gatvę
ryškiomis šviesomis, be jokios
akivaizdžios priežasties spaudžiančius
signalus, kaip įprasta argentiniečiams.
Pasisuko pažvelgti į miglotą jo profilį;
jis tebespoksojo į gatvę
nepastebėdamas, kad ji šalia.
Nežinodamas, kad ji ketina atskleisti
savo tamsiausią paslaptį.
 – Santi, – tarė ji, bet balsas kažkur
dingo, ir pasigirdo tik kuždesys.
– Palik mane vieną, Marija. Noriu
pabūti vienas, – tarė jis, neatitraukdamas
akių nuo gatvės grindinio labai žemai
apačioje.
– Turiu su tavimi pasikalbėti, – šįkart
tvirčiau pasakė ji.
– Tai kalbėk, – šiurkščiai tarė jis,
visai nenorėdamas būti žiaurus.
Sielvartas atbukino jo gebėjimą užjausti
kitus, lyg jis būtų vienintelis kenčiantis
žmogus.
– Turiu prisipažinti. Nepyk, leisk
pasiaiškinti, k-k-kodėl taip padariau, –
išstenėjo ji. Ašaros jau ritosi jos veidu –
nujautė jo reakciją. Jis lėtai pasuko
galvą ir pažvelgė į ją liūdnu žvilgsniu.
– Prisipažinti? – paklausė abejingai.
– Taip.
– Ką prisipažinti?
Marija susitvardė ir virpančia ranka
nusibraukė nuo skruostų ašaras.
– Aš sudeginau tau atsiųstus Sofijos
laiškus.
Kai pagaliau suvokė Marijos
žodžius, visas Sančio pyktis, kančia ir
nusivylimas susispaudė į tokią stangrią
spyruoklę, kad jis nebegalėjo tvardytis.
Užsimojo ranka ir smarkiai trenkė per
turėklą. Griebė vieną mamos gėlių
vazoną ir šveitė į sieną. Vazonas
subyrėjo, siena aptiško purvu. Paskui
atsigręžė ir su neapykanta pažvelgė į
seserį. Jos skruostais riedėjo didžiulės
ašaros.
– Atleisk, – vis kartojo ir kartojo ji,
mėgindama jį paliesti. – Ką galėčiau dėl
tavęs padaryti?
– Kodėl? – sušuko jis žengdamas
atbulas. – Kodėl taip padarei, Marija?
Tai tau visai nebūdinga! Kaip galėjai?
– Santi, aš buvau įskaudinta. Ji buvo
ir mano draugė, – atsakė ji beviltiškai
stengdamasi, kad jis suprastų. Bet jis tik
stovėjo ir žiūrėjo į ją. – Santi. Prašau
man atleisti. Padarysiu viską.
 – Dieve mano, Marija. Iš visų žmonių
būtent tu. Tu! Negaliu patikėti, kad būtum
tokia kerštinga. – Jis aiktelėjo ir visiškai
priblokštas papurtė galvą. Marija matė,
kaip jis virpa iš įniršio. Būdamas toks
jaunas, atrodė labai susenęs. Tai dėl jos
kaltės. Niekuomet sau neatleis.
– Padariau klaidą. Nekenčiu savęs.
Noriu mirti! – sudejavo ji. – Atsiprašau.
Labai atsiprašau.
– Kaip suradai laiškus? – suglumęs
paklausė jis.
– Eidama į universitetą paimdavau iš
durininko.
– Dieve, Marija, tu apgavikė. Nė
nemaniau, kad tu tokia.
 – Aš ne tokia. Tikrai ne. Tik
negalėjau pakelti, kad tu išvyksi. Išvyksi
kaip Sofija. Galvojau apie mamą ir tėtį,
kaip jie kentėtų, ir tiesiog negalėjau
leisti tau taip pasielgti.
– Tai tu perskaitei laiškus.
– Ne. Tik kelias paskutines eilutes.
– Kas jose buvo parašyta?
– Kažkas apie tai, kaip ji tavęs ilgisi
ir laukia atvažiuojančio į Šveicariją.
– Tad ji laukė manęs atvažiuojančio.
Tikriausiai mano, kad ją išdaviau, –
sukuždėjo jis, nes nerimas it pakaruoklio
virvė suveržė jam gerklę.
– Maniau, ji sugrįš. Maniau, grįš ir
tada paaiškės, kad judu iš to išaugote.
Tuomet vėl viskas bus kaip buvę.
Niekad nemaniau, kad ji išvyks visam
laikui. Ak, Santi, nemaniau, kad ji
nebegrįš. O, kad nebūčiau to padariusi!
– Ir aš to norėčiau, – vos ištarė jis
susmukdamas ant šlapių plytelėmis
išklotų grindų ir suspausdamas veidą
rankomis. Visas jo kūnas virpėjo nuo
galingos raudos. Iš pradžių, kai sesuo
mėgino paguosti, jis ją nustūmė. Bet ji
nesiliovė, ir netrukus jis leidosi
apglėbiamas rankomis. Juodu verkė
kartu.

Sančiui prireikė dvejų metų visiškai

atleisti savo seseriai. Šaltą liepos naktį,
kai kartu su Fernandu ir pora Fernando
draugų partizanų gelbėjo seserį nuo
niekšelio Fakundo Ernandeso, staiga į
save ir savo skausmą jis pažvelgė iš
šalies. Ir pabudo.
1978-ųjų rudenį Marija įsimylėjo
Fakundą Ernandesą. Ji buvo ką tik
atšventusi dvidešimt antrąjį gimtadienį.
Fakundas buvo aukštas ir juodbruvas –
turėjo ispaniško kraujo. Jo tamsiai rudas
akis rėmino ilgos juodos blakstienos,
užsirietusios į viršų it voro kojos. Jis
buvo jaunas generolo Videlos armijos
karininkas ir puikavosi dailia nauja
uniforma. Su naujoko užsidegimu
Fakundas garbino generolą ir Buenos
Airių gatvėmis žingsniuodavo pasipūtęs
kaip visi to meto kariškiai.
Generolas Videla valdžią užgrobė
1976-ųjų kovą – tikėjosi užbaigti
peronistų laikotarpio chaosą ir
pertvarkyti Argentinos visuomenę.
Vyriausybė pradėjo kruviną karą su
opozicija, suiminėdama visus, įtariamus
ardomąja veikla. Vidury nakties būdavo
įsiveržiama į namus, įtariamieji
ištraukiami iš lovų, ir niekas jų daugiau
nebepamatydavo. Tai buvo didelės
baimės epocha. „Dingusiųjų“ jau buvo
kokie dvidešimt tūkstančių, jie
nepalikdavo jokių pėdsakų. Tiesiog
išnykdavo.
 Fakundas Ernandesas tikėjo
demokratija. Tikėjo, kad kariškiai kloja
pamatus būsimai „demokratijai“, kuri, jų
pačių žodžiais tariant, „atitiks
Argentinos žmonių tikrovę, poreikius ir
tarnaus pažangai“. Jis buvo mažas šios
didelės mašinos, pertvarkysiančios šalį,
sraigtelis. Save jis tikino, kad
kankinimai ir žudynės tėra
neišvengiamos priemonės šiam tikslui
pasiekti, o tikslas pateisina priemones.
Mariją Solanas Fakundas Ernandesas
pirmą kartą pastebėjo vieną balandžio
sekmadienio rytą, kai ji su drauge
vaikštinėjo po Buenos Airių parką.
Diena buvo šilta, virš miesto tviskėjo
giedras dangus, ir parkas buvo pilnas
saulės atokaitoje žaidžiančių vaikų. Sekė
paskui ją, lėtai žingsniuojančią taku. Jam
patiko, kaip jos plaukai žvilga ir
tankiomis sruogomis krinta ant nugaros.
Ji buvo apkūni. Jam patiko apvalūs
užpakaliukai ir šlaunys. Žiūrėjo, kaip
einant juda jos sėdmenys.
Marija su Viktorija atsisėdo prie
vieno mažo staliuko ir užsisakė porą
stiklinių kokakolos. Fakundui
Ernandesui prisistačius ir pasiteiravus,
ar galėtų prie jų prisėsti, iš pradžių jis
joms pasirodė įtartinas, ir merginos
nervingai paaiškino laukiančios draugo.
„Un amigo“, – pasakė jos, draugo
vyriškio. Bet kai jis atpažino Viktoriją ir
pareiškė esąs jos pusbrolio Alechandro
Toredono bičiulis, jiedvi atlėgo ir
pasisakė vardus. Marijai Fakundas
iškart patiko. Jis mokėjo ją prajuokinti.
Su juo jautėsi patraukli. Jis jai rodė daug
dėmesio ir beveik nepaisė jos draugės.
Vis dar nepasitikėdama ji atsisakė duoti
savo telefono numerį, bet sutiko kitą
dieną susitikti su juo parke.
Netrukus jie ne tik vaikštinėdavo, bet
ir vaišindavosi pietumis, o pietūs
pagaliau virto vakariene. Jis buvo žavus
ir protingas. Jai jis atrodė labai
linksmas. Turėjo įžūlų humoro jausmą ir
mėgo šaipytis iš žmonių. Pastebėdavo
kiekvieno keistybes. Ponią, išeinančią iš
moterų tualeto su į kelnaites susibrukusiu
sijonu. Senuką, kalbantį prie gretimo
staliuko ir nesuvokiantį, kad prie
skruosto prikibęs gabalėlis maisto.
Visuomet būdavo iš ko pasijuokti.
Marijai jis atrodė labai patrauklus, tad ji
juokdavosi iš jo pokštų. Vėliau jie
pasirodys jai negailestingi.
Pirmą kartą jis pabučiavo ją tamsioje
gatvėje prie jos namų. Bučiavo švelniai
ir kalbėjo, kad ją myli. Žvilgsniu
nulydėjęs iki durų jis nusprendė, kad štai
moteris, kurią jis vesiąs, o vėliau pasakė
ir Manuelai, savo nuolatinei kekšei, –
nuramino ją, kad vedybos jų santykių
nepakeisią. „Niekas manimi taip
nepasirūpina, kaip tu, Manuela“, –
suniurnėjo jis, jai apžiojant jo penį.
Iš pradžių Marija manė, kad ji to
nusipelnė. Kilo nedidelis nesutarimas, ir
jis jai pliaukštelėjo per veidą. Ji buvo
priblokšta, puolė atsiprašinėti. Tai
buvusi jos kaltė, ji per daug tiesmuka.
Turėtų rodyti jam daugiau pagarbos. Ji
myli jį. Jai patinka, kaip jis ją glaudžia,
kalbina, bučiuoja. Jis dosnus, perka jai
drabužius. Jis norėdavo, kad ji rengtųsi
tam tikro stiliaus drabužiais. Jam
nepatikdavo, jei ji su juo susitikdavo
vilkėdama dukslų megztinį. „Turi gražų
kūną, – sakydavo jis. – Noriu, kad visi
matytų, ką turiu, ir mirtų iš pavydo.“ Jis
kalbėjo, kad ja didžiuojasi. Jei kas nors
būdavo ne taip, kaip jam patinka, jis jai
suduodavo. Ji nesipriešino jo elgesiui
tikėdama, kad to nusipelnė; ji troško jo
pripažinimo. Sudavęs jai jis verkdavo,
glausdavosi prie jos, žadėdavo daugiau
niekada jos nemušti. Jam jos reikia. Ji –
vienintelė, galinti jį išgelbėti. Tad ji ir
toliau susitikinėjo su juo, nes jį mylėjo ir
norėjo jam padėti.
Juodu susitikdavo po pietų jo bute
San Telme. Kai jis pasakė nenorįs su ja
mylėtis, nes, kaip ir ji, esąs geras
katalikas, o lytinis aktas skirtas žmonijos
pratęsimui, ji pasijuto pamaloninta ir
sujaudinta. Jis sakė nenorįs suteršti jos
garbės, bet džiaugėsi galėdamas ją liesti
ir glamonėti. O aktas turįs palaukti, kol
juodu susituoksią. Marija nepasakojo
tėvams apie Fakundą ir jų
nesupažindino. Vėliau viską apgalvojusi
ji suvoks kažkaip intuityviai jautusi, kad
namiškiams Fakundas Ernandesas
nepatiksiąs.
Čikita matė, kad duktė grįžta namo su
mėlynėmis. Kartais prakirsta lūpa,
paraudusiu skruostikauliu. Marija
aiškino, kad nenutikę nieko baisaus. Ji
tik pargriuvusi gatvėje. Universitete
paslydusi ant laiptų. Bet mėlynių ėmė
rastis vis daugiau, ir Čikita pasikalbėjo
su Migeliu. Reikėjo ką nors daryti.
Vieną vakarą liepos gale Fernandas
pasekė Mariją iki Fakundo Ernandeso
buto aptriušusiame pastate, neturinčiame
nei originalumo, nei žavesio. Stebėjo ją
lipančią laiptais ir atsirakinančią duris.
Apėjęs namą iš kiemo pusės Fernandas
pasilypėjo ant tvoros ir įšoko į antro
aukšto balkoną. Tai buvo nesudėtinga.
Prisitraukęs atsidūrė kitame aukšte ir
dirstelėjo pro langą. Stikle atsispindėjo
saulė ir buvo sunku ką nors įžiūrėti. Bet
akims pripratus jis per savo atspindį
pažvelgė kambario vidun.
 Atrodė, kad jame esantis vyras ryte
ryja jo seserį. Jis su ja nesimylėjo. Tik
maitojo jos kaklą ir per aptemptą
palaidinę glamonėjo krūtis. Paskui staiga
atsitraukė ir sudavė. Šaukė ant jos kažką
dėl segimos liemenėlės. „Maniau, sakiau
tau nesegėti liemenėlės.“ Ji verkė.
Atsiprašinėjo. Drebėjo. Paskui jis
suklupo ant kelių, bučiavo ją, glamonėjo,
ir pagaliau abu ėmė siūbuoti vėl
prigludę vienas prie kito.
Fernandas pasibaisėjo ir pajuto iš
skrandžio kylančią tulžį. Turėjo trumpam
atsilošti į sieną ir giliai pakvėpuoti,
paskui vėl ėmė stebėti. Norėjo įsiveržti
pro stiklą ir nusukti tam niekšui sprandą.
Jis šiurkščiai elgiasi su jo seseria! Bet
žinojo nieko nepešiąs. Turėjo būti
kantrus ir nenuleisti akių.
Fernandas nenurimo. Jis nusekė
paskui vyriškį į viešnamį. Sužinojo jo
vardą ir kad jis armijos karininkas.
Daugiau informacijos jam nereikėjo. Jis
buvo priešas. Jį reikėjo pamokyti.
Kai Fernandas viską papasakojo
tėvams, šie buvo priblokšti. Čikita
negalėjo suprasti, kodėl duktė jai
nepasipasakojo, kodėl neprašė pagalbos.
– Ji man viską pasakodavo, –
ašarodama kalbėjo ji ir nepatikliai purtė
galvą.
 Migelis norėjo nudėti tą niekšą,
tvirkinantį jo mažą dukrelę. Fernandui
teko jį suturėti, kad nesigriebtų ginklo.
Fernandas jautėsi esąs didvyris; juk
tai jis išsiaiškino, kas tas vyras, sekė,
persekiojo jį. Dabar jis valdė padėtį ir
tėvai buvo už tai dėkingi. Jis buvo jiems
reikalingas, juo buvo pasikliaujama. Jis
liepė jiems nesijaudinti – pats
sutvarkysiąs šį reikalą. Jo nuostabai ir
pasitenkinimui, jie sutiko. Pirmą sykį
žvelgė į jį didžiuodamiesi. Pelnė jų
pagarbą, ir tai buvo malonu.
Pastaruosius ketverius metus kalėjęs
savo niūriame pasaulyje, Santis pagaliau
sutraukė grandines. Iš pradžių Fernandas
nenorėjo, kad Santis veltųsi į šį reikalą.
Tai buvo jo galimybė, ir jis norėjo
vienas džiaugtis šlove. Bet pamatęs,
kaip labai juo gėrisi Santis, nusileido.
– Gali eiti kartu, – oriai tarė jis, – bet
turėsi daryti, kaip liepsiu. Be jokių
kalbų.
Santis sutiko. Fernandas matė, kad jis
jaučiasi dėkingas, net nuolankus.
Fernandas žinojo, kad bus pavojinga, bet
buvo tam pasiruošęs. Jautėsi stipresnis
nei kada nors anksčiau.
Abu broliai sėdėjo ir kalbėjo apie
Mariją. Tamsoje, spindint žvaigždėms,
žvelgdami nuo balkono žemyn į judrias
Buenos Airių gatves, juodu kalbėjosi
apie vaikystę. Fernandas beveik
nepastebėjo, kada pajuto bundant
pirmuosius broliškus jausmus; ryšys
užsimezgė ir įsismelkė, kai Fernandas
buvo pernelyg įnikęs į pokalbį su Sančiu
kaip jam lygus – lygus ir turintis bendrą
reikalą.
Juodu laukė savo valandos, paskui
kartu su dviem Fernando draugais
partizanais vidury nakties įslinko į
Fakundo Ernandeso butą. Pažeisdami
komendanto valandą, rizikuodami savo
gyvybe. Ant veidų užsitempę juodas
kojines jie ištraukė persigandusį vyrą iš
lovos. Pririšo prie kėdės ir mušė, iki šis
atsidūrė ties kito pasaulio riba. Jis
meldė pasigailėti. Fernandas pasakė
jam, kad jei jis dar kada nors prisiartins
prie Marijos Solanas, užkalbins ją ar
kaip kitaip mėgins su ja susisiekti, jie
sugrįšią ir pabaigsią šį darbą. Prieš
netekdamas sąmonės Fakundas riktelėjo
iš baimės.
Čikita kalbėjosi su dukterimi. Tai
nebuvo lengva. Jaukiame ir saugiame
savo miegamajame Čikita papasakojo
Marijai, ką žinanti apie Fakundo
smūgius ir jo kekšę. Marija mėgino jį
ginti sakydama, kad jie klysta –
Fakundas niekuomet, nė kartelio jai
nesudavė. Emociškai ji įlindo į kampą ir
draskė visus, prie jos besiartinančius.
Kaltino ją šnipinėjus. Tai jos gyvenimas
– ji galinti matytis, su kuo norinti. Jie
neturį teisės kištis.
Tai truko ilgai, bet padedant
Fernandui ir Sančiui pavyko ją švelniai
perkalbėti, pagaliau ji nukorė galvą ir
papurtė ją kaip vaikas.
– Mama, aš jį myliu. Nežinau kodėl,
tiesiog myliu, – verkė ji.
Artėjo vakaras, o jie vis kalbėjo ir
kalbėjo, Migelis, Čikita, Santis,
Fernandas bei Marija, – visi kartu,
vieningi tame mažame kambaryje.
Marija apsidairė ir pajuto, kaip ją
guodžia jų ištikimybė ir meilė.
Sunerimusi Čikita paliko dukterį
miegančią savo santuokinėje lovoje ir
paskambino gydytojui, kad šis ateitų jos
apžiūrėti. Daktaras Higinsas buvo
užsiėmęs, tad pasiuntė kitą gydytoją –
savo bendradarbį. Mandagų jaunuolį
vardu Eduardas Maraldis.
Palengva gyvenimas Santa Katalinoje
grįžo į įprastas vėžes. Žiema pagaliau
ištirpo ir užleido vietą ilgėjančioms
dienoms bei pumpurus kraunančioms
gėlėms. Oras prisipildė derlingos žemės
aromato, sugrįžę paukščiai paskelbė
pavasarį. Ėmė trauktis praeities žaizdos,
su žiemos ūkanomis sklaidėsi apmaudas.
Santis atsimerkė ir vėl ėmė regėti
pasaulį; šis atrodė kažkoks kitoks. Atėjo
laikas nusiskusti barzdą.
 Dvidešimt trečias skyrius

Eduardas Maraldis buvo aukštas

ilgakojis intelektualas. Turėjo ilgą
jautrią nosį ir pilkas akis, išduodančias
visus jo jausmus. Jei ne maži Trockio
stiliaus akinukai, jos būtų išdavusios jo
jausmus visiems, priėjusiems ganėtinai
arti ir į jas pasižiūrėjusiems. Kai jis
pirmą kartą aplankė Mariją, jai iškart
padarė įspūdį malonus balsas, nederąs
prie jo aukšto ūgio, ir švelnumas, su
kuriuo jis prisilietė jos apžiūrėti.
– Sakykite, kur jums skauda? –
paklausė jis, ir ji pasijuto apsimetanti,
kad ne taip jau labai jai skauda, nes
nenorėjo jo nuliūdinti. Ji buvo pripratusi
prie šaltakraujiškų nešališkų gydytojų,
kurie pacientais per daug nesidomėdavo.
Jau per antrą apsilankymą ji
papasakojo jam apie Fakundą. Pasakojo
dalykus, kurių nebuvo atskleidusi net
mamai. Kaip jis užguldavęs ją būdamas
girtas – niekada nenorėjęs su ja
santykiauti, jos skaistybę norėjęs
išsaugoti jungtuvių nakčiai, bet rankomis
glostydavęs visą jos kūną, o būdamas
girtas suteikęs jai skausmo. Ji pasakojo
Eduardui, kaip Fakundas versdavęs jį
liesti, ir kai kas būdavę kankinamai
sunku. Kaip versdavęs daryti tai, ko ji
nenorėjusi. Kaip baugindavęs ją ir kartu
pelnęs jos meilę. Padrąsinta kuklios
Eduardo šypsenos ir malonaus veido, ji
papasakojo jam tai, ko niekad nemanė
kam nors pasakosianti. Staiga,
reaguodama į jo užuojautą, ji ėmė verkti.
Jis apkabino ją ranka ir, neperžengdamas
tos plonytės ribos, skiriančios gydytoją
nuo paciento, pasistengė švelniai
paguosti.
– Senjorita Solanas, – tarė jis, kai ji
truputį nusiramino, – jūsų kūno žaizdos
sugis, visiškai išnyks ir niekas nė
nežinos, kad buvote sužeista. Tai labai
paprasta. – Ji klausiamai pakėlė akis. –
Nerimą man kelia jūsų sielos randai. Ar
galite su kuo nors namie pasikalbėti?
– Tiesą sakant, su niekuo nesu apie
tai kalbėjusi.
– O mama? – Jis prisiminė liekną
švelnią moterį, kurią sutiko
lankydamasis jos namuose.
– Ak, aš kalbu su ja. Bet ne taip, kaip
su jumis, – atsakė ji ir nuraudo. Nuleido
akis.
– Jums reikia priežiūros ir meilės, –
tarė jis. Ji dar skaisčiau nuraudo ir
vylėsi, kad jis to nepastebėjo. Bet jis
pastebėjo ir taip pat pajuto po apykakle
kaistantį sprandą.
– Aš tikrai turiu labai mylinčią
šeimą, daktare Maraldi.
– Sielos randai gis ilgai. Nesitikėkit
stebuklų. Galite staiga be jokios
akivaizdžios priežasties nusiminti. Jums
gali būti sunku užmegzti naujus
santykius. Tiesiog būkite kantri ir
prisiminkite, kad esate patyrusi dalykų,
kurie turės jums didesnį poveikį, nei
manote.
– Dėkui, daktare.
– Jei norėsite pasikalbėti, visuomet
galite apsilankyti pas mane, – pasiūlė
jis. Vylėsi, kad ji ateis.
 – Būtinai. Dėkui.
Jai išėjus iš kabineto Eduardas
apsišlakstė veidą šaltu vandeniu. Ar
neprišnekėjo, ko nereikia? Ar jos
nenubaidė? Norėjo jai pasakyti, kad ja
rūpinsis, bet negalėjo kviesti pacientės į
pasimatymą. Tai būtų neprofesionalu.
Ak, kaip jis vylėsi, kad ji sugrįš!
Marija krimtosi, kad šalia nėra
Sofijos. Galėtų su ja apie visa tai atvirai
pasikalbėti. Ilgėjosi jos. Dažnai apie ją
galvodavo, spėliodavo, ką veikianti, su
kuo ji. Bandė vėl jai parašyti ir
pasiaiškinti, bet Dominika persiuntė jos
laišką atgal su laiškeliu, kuriame rašė,
kad Sofija išvažiavusi gyventi į Londoną
ir nepalikusi adreso. Na, Marija nebuvo
tokia kvaila. Sofija tikriausiai jai
pasakiusi, kad nenorinti, jog šeima
žinotų, kur ji. Ji tikrai nukirtusi visus
ryšius – ir dėl to kalta vien Marija.
Kaltė sunkiai slėgė jos širdį. Viena
vertus, troško, kad pusseserė sugrįžtų ir
ji galėtų pasiteisinti, o kita vertus –
nebenorėjo jos matyti, nes jautė per
didelę gėdą. Bet žinojo niekada
nerasianti draugės, kuri atstotų Sofiją.
Kitus du mėnesius Marija apie
Eduardą galvodavo dažniau, nei pati
tikėjosi. Fakundo paveikslas jos galvoje
palengva atitolo ir jo vietą užėmė
pailgas prakaulus Eduardo veidas. Ji
vylėsi, kad jis paskambins, bet jis
neskambino. Žinojo galinti nueiti su juo
susitikti, dėdamasi, kad turi pasikalbėti,
bet nerimavo, kad jis galįs ją perprasti.
Abejojo, ar po paskutinio jų susitikimo
jis bent kartelį apie ją pagalvojo.
Paskui atsitiko keisčiausias dalykas.
Dievas ar tas, kuris valdo mūsų likimus,
suvokė, kad jei neįsikiš, šios dvi kuklios
būtybės niekuomet viena kitos nesuras.
Tad pastatė Eduardą viduryje tos gatvės,
kuria po paskaitų universitete namo
žingsniavo išsiblaškiusi Marija, nešina
krepšeliu knygų. Nežiūrėdama, kur
einanti, ji atsitrenkė tiesiai į jį. Abu
vienu metu puolė atsiprašinėti, o pakėlę
akis atpažino vienas kitą.
– Senjorita Solanas! – sušuko jis
pajutęs palengvėjimą. Pastarieji du
mėnesiai slinko nuobodžiai, nes jį be
jokios priežasties buvo apėmusi
depresija. Staiga jo ūpas stryktelėjo iki
debesų ir jis taip plačiai išsišiepė, kad
įprastomis aplinkybėmis būtų pasijutęs
nejaukiai.
– Daktare Maraldi, – nustebusi
nusijuokė ji. – Koks…
– Sutapimas. Taigi, tikrai! – Jis
sukikeno ir papurtė galvą netikėdamas
savo sėkme.
 – Prašau vadinti mane Marija, – tarė
ji ir jos veidas užsiplieskė.
– O aš Eduardas. Šiandien aš – ne
jūsų daktaras.
– Taip taip, žinoma, – atsakė ji ir
kvailai sukikeno.
– Gal norėtumėt kavos ar ko nors
kitko? – paklausė jis, paskui greitai
pridūrė: – Tikriausiai neturite laiko.
– Ak, mielai, – atsakė ji taip pat
skubiai.
– Gerai. Gerai, – sumikčiojo jis. –
Žinau jaukią kavinę už poros gatvių nuo
čia. Nagi, leiskite panėšėti jums krepšį,
– primygtinai paprašė jis. Ji leido jam
paimti krepšelį, kuris tikrai svėrė gana
daug – buvo nusipirkusi naują istorijos
knygą kietais viršeliais, – ir juodu lėtai
nužingsniavo gatve. Eduardas ėjo
važiuojamosios dalies pusėje.
Kavinė „Kalabrija“ buvo vėsi ir
pustuštė. Eduardas išrinko staliuką
kampe prie lango ir atitraukė jai kėdę.
Pribėgusiam padavėjui Eduardas pateikė
užsakymą ir paprašė atnešti du alfajores
de maizena.
– Oi, tikrai negaliu! – paprieštaravo
Marija nerimaudama dėl savo figūros.
Eduardas pažvelgė į ją ir pamanė, kokia
ji iš tiesų graži dėl savo apkūnumo. Ji
jam priminė prinokusią kriaušę. Marija
pastebėjo jo akių išraišką už akinių ir
išgirdo save sakant:
– Na, gerai, tik šį kartelį.
Juodu gėrė kavą iki pietų, paskui iki
popietinės arbatėlės, ir nepakilo iki
šeštos valandos vakaro. Marija jam
viską papasakojo apie Sofiją, viską
prisipažino. Jis suprato visus jos
poelgius ir kiekvienam turėjo
paaiškinimą. Regis, jis puikiai išmanė
psichologiją. Ji jam papasakojo apie
pusseserės romaną su broliu ir tikėjo,
kad jis niekam neišduos.
– Padariau siaubingą dalyką, –
liūdnai aiškino ji. – Sudeginau Sofijos
laiškus. Gailiuosi, kad taip pasielgiau,
niekuomet sau neatleisiu. Nes dabar
netekau geriausios draugės ir vos
nepraradau brolio.
Eduardas žvelgė į ją gailesčio kupinu
veidu.
– Manei, kad elgiesi teisingai. Kelias
į pragarą gerais norais grįstas, – tarė jis
ir švelniai nusijuokė.
– Dabar jau žinau.
– Nereikėjo taip daryti. Bet iš
nelaimių pasimokome daug daugiau nei
iš laimingų dienų. Atslinkus liūdesiui,
čia pat už kampo laukia kas nors
teigiamo. Gal vieną dieną, kai Sofija bus
laimingai susituokusi ir susilaukusi
penkių vaikų, ji atvažiuos ir tau padėkos.
Kas žino? Dabar svarbiausia
nebesikankinti. Neverta verkti dėl to, kas
padaryta ir nebegrįžtama. Žiūrėk į
priekį, – patarė jis nusiimdamas akinius
ir valydamas juos servetėle.
– Tai nemanai, kad aš bloga? –
paklausė ji ir droviai nusišypsojo.
– Ne, nemanau, kad esi bloga.
Manau, esi geras žmogus, kuris padarė
klaidą; na, visi mes klystame, –
raminamai pridūrė jis. Norėjo jai
pasakyti, kad laiko ją gražiu žmogumi
tiek savo vidumi, tiek išore. Norėjo taip
ją mylėti, kad ištrintų visus nuoskaudos,
kaltės ar skausmo pėdsakus. Žinojo galįs
padaryti ją laimingą, jei tik ji suteiktų
jam galimybę.
Eduardas papasakojo Marijai, kad
kartą vos nevedė. Jai paklausus, kodėl
apsigalvojęs, jis nuoširdžiai atsakė, kad
jam kažko trūkę. Kibirkštėlės, tarpusavio
ryšio.
– Gali mane vadinti nepataisomu
romantiku, – tarė jis, – bet supratau, kad
ką nors kitą galėčiau mylėti labiau nei
ją.
Nuo tos popietės juodu ilgas
valandas praleisdavo kalbėdamiesi
telefonu, kelis kartus nuėjo į kiną ir
pavakarieniauti, ir pagaliau jis pamėgino
ją pabučiuoti. Ji žinojo, kad jis neskuba,
ir buvo dėkinga, nors jau tą popietę
kavinėje būtų neatsispyrusi jo bučiniui.
Jos paimti jis atvažiavo su nedidele
puokšte lauko gėlių. Paskui nusivežė į
Kostaneros krantinėje įsikūrusį restoraną
su į upę atsiveriančiais langais, kuriame
juodu žvelgė vienas į kitą žvakių
šviesoje ir be paliovos kalbėjo. Po
vakarienės jis pasiūlė truputį
pasivaikščioti pakrante. Ji žinojo, kad
jis nori ją pabučiuoti, ir staiga sunerimo
ir nuščiuvo. Kurį laiką juodu ėjo
tylėdami, paskui tyla tapo beveik
nepakeliama. Pagaliau jis paėmė jos
ranką ir laikė tvirtai suspaudęs, tada
sustojo ir paėmęs kitą ranką atsuko
veidu į save.
– Marija, – tarė jis.
– Klausau, – atsakė ji.
– Aš… Aš norėjau…
Tai buvo baisi kančia. Ji troško, kad
jis tiesiog ją pabučiuotų ir įveiktų save.
– Eduardai, nesijaudink. Ir aš tavęs
noriu, – pagaliau sukuždėjo ji, paskui jai
užgniaužė kvapą nuo savo įžūlumo.
Regis, gavus jos sutikimą jam
palengvėjo. Sekundę ji nuogąstavo, kad
jausis labai nepatogiai, bet jis savo šilta
ranka palietė jos veidą, prispaudė
virpančias lūpas prie jos lūpų ir
pabučiavo su tokiu pasitikėjimu, apie
kurį ji nė neįtarė. Vėliau, kai jam tai
pasakė, jis išdidžiai nusišypsojo ir
pareiškė, kad ji privertusi jį patikėti, jog
jis galįs viską.
Čikita ir Migelis žinojo apie visus
pasimatymus su daktaru Maraldžiu.
Juodu sėdėdavo naktimis lovoje ir
aptarinėdavo šį romaną. Kasnakt prieš
užmigdama Čikita melsdavosi, kad
Eduardas rūpintųsi jos mažąja mergyte ir
priverstų pamiršti siaubingąjį Fakundą.
Ji taip karštai melsdavosi, kad kartais
pabusdavo tvirtai suspaustomis
rankomis. Kai vasaros pabaigoje juodu
paskelbė apie savo sužadėtuves, prieš
apsipildama ašaromis ir apkabindama
dukterį Čikita tyliai padėkojo.
– Mama, nežinau, kuo šito
nusipelniau, – kiek vėliau, likusi viena
su mama, tarė Marija. – Jis toks, kokio
tik galėčiau pageidauti. Geras, linksmas
ir ekscentriškas. Myliu jį, nes man
patinka, kaip virpa jo rankos laikant
trapius dalykėlius, kaip susijaudinęs jis
mikčioja, koks jis kuklus. Man taip
pasisekė. Labai labai pasisekė.
Norėčiau tik vieno: kad Sofija būtų čia
ir matytų mane. Ji džiaugtųsi mano
sėkme, žinau, kad džiaugtųsi. Man jos
trūksta, mama.
 – Mums visiems jos trūksta,
brangioji. Siaubingai trūksta.
Dvidešimt ketvirtas skyrius

Londonas, 1974-ieji

Į Londoną Sofija atvyko 1974-ųjų

lapkričio viduryje. Jos nuotaika buvo
labai bloga. Vos žvilgtelėjo į pilką dangų
bei dulkiantį smulkų lietų ir ėmė ilgėtis
tėvynės. Dominika buvo užsakiusi jai
kambarį „Claridge“ viešbutyje. „Jis
visai šalia Bondo gatvės, – linksmai
pasakė ji, – žavingiausios parduotuvių
gatvės Europoje.“
Bet Sofija neturėjo ūpo apsipirkinėti.
Sėdėjo ant lovos ir spoksojo pro langą į
merkiantį lietų, regis, plūstantį iš
dangaus. Buvo šalta ir drėgna. Eiti
laukan nesinorėjo. Tiesą sakant, ji
nežinojo, ko griebtis, tad paskambino
Dominikai ir papasakojo, kad atvyko
laimingai. Girdėjo kažkur verkiantį
mažąjį Santigitą ir iš ilgesio jai susopo
širdį. Prisiminė mažyčius ir tobulus jo
rankų bei kojų pirštelius. Padėjusi ragelį
ji nuėjo prie lagamino ir pasirausė.
Išsitraukė balto muslino vystyklėlį ir
priglaudė prie nosies. Audeklas kvepėjo
Santigitu. Ji susirietė ant lovos į
kamuoliuką ir verkė, kol užmigo.
Viešbutis buvo įspūdingas, su
aukštomis lubomis ir gražiais gipso
lipdiniais ant sienų. Darbuotojai atrodė
žavūs ir tenkino kiekvieną jos norą, kaip
Dominika ir buvo minėjusi. „Tik
paprašyk pakviesti Klodą, ir jis
pasirūpins tavimi“, – patarė ji. Sofija
susirado Klodą, nedidelį apkūnų vyrą
blizgančia plika galva, primenančia
stalo teniso kamuoliuką. Paminėjus
Dominikos vardą Klodo galvą iki pat
blizgančio plikės viršaus užliejo
raudonis. Šluostydamas kaktą balta
nosinaite jis pasakė, kad jei ko nors
prireiksią, visiškai nesvarbu ko, ji turinti
nedvejodama paprašyti. Jos giminaitė –
labai gera viešbučio klientė, tiesą
sakant, pati žavingiausia klientė. Jam
būsią labai malonu Sofijai pasitarnauti.
Ji žinojo, kad reikia ieškotis buto,
darbo, bet neturėjo jėgų. Tad ilgai
vaikštinėjo po Haid Parką ir stengėsi
pažinti šį naują miestą. Jei širdies nebūtų
slėgęs toks sunkumas, jai būtų patikusi
laisvė nevaržomai tyrinėti Londoną be
tėvų ar asmens sargybinių, visur
sekiojančių iš paskos. Ji be jokių
įtarinėjimų galėjo eiti, kur nori, kalbėtis,
su kuo nori. Sofija klaidžiojo gatvėmis
spoksodama į parduotuvių vitrinas,
kuriose žėrėjo Kalėdų papuošimai, net
aplankė kelias galerijas ir parodas.
Parduotuvėlėje Pikadilio aikštėje ji
nusipirko skėtį; jam buvo lemta tapti
pačiu naudingiausiu jos pirkiniu.
Londonas buvo visiškai nepanašus į
Buenos Aires. Apskritai neatrodė
panašus į didmiestį, labiau priminė
didesnį provincijos miestą. Žemi namai,
į visas puses vingiuojančios medžiais
apsodintos ir nepriekaištingai lygiai
išgrįstos gatvės, kuriomis eidamas
niekada nežinojai, kur atsidursi. Buenos
Airėse namai buvo pastatyti
taisyklingais stačiakampiais kvartalais,
ten visuomet žinodavai, kur gatvė
baigsis. Sofijai Londonas atrodė
spindintis ir švarus it nugludintas perlas.
Jos gimtasis miestas buvo palyginti
nevalyvas ir yrantis. Bet Buenos Airės –
jos namai, jinai jų ilgėjosi.
Po poros dienų ėmė dairytis buto.
Klodui patarus, nuomos agentūroje
Fulame ji pasikalbėjo su ponia vardu
Matilda ir ši Kvins Geite surado jai
nedidelį vieno miegamojo butuką.
Patenkinta savo naujuoju būstu Sofija
išėjo nusipirkti kai kurių reikmenų.
Butas buvo apstatytas, bet ji norėjo, kad
jis taptų savas, būtų maža jos tvirtovė
svečioje šalyje. Tad nusipirko lovos
užtiesalą, kilimėlių, porceliano indų,
vazų, iliustruotų leidinių, pagalvėlių ir
paveikslų.
Įsigijusi šiuos daiktus ji pasijuto
geriau ir išėjo pasivaikščioti,
nepaisydama bauginančios sprogimų
bangos, kaip tik tuo metu sudrebinusios
Londoną. Tiesą sakant, viena bomba
sprogo „Harrods“ parduotuvėje, kita –
prie „Selfridges“. Bet Sofija neturėjo
televizoriaus ir nepirkdavo laikraščių –
kiek jai reikėjo, visas žinias išgirsdavo
iš taksi vairuotojų, linksmiausių iš visų
sutiktų vyriškių. Londono taksi
automobiliai buvo blizgūs ir erdvūs,
autobusai atrodė nuostabūs it žaislinio
miesto modeliukai.
 – Užsienietė, tiesa? – paklausė
vienas taksistas su tokiu akcentu, kad
buvo sunku suprasti, ką jis sako. – Ne
pats geriausias laikas lankytis Londone,
širdele. Ar ten, iš kur atvykai, jūsų
nepasiekia žinios? Atrodo, kad šalį
valdo tos prakeiktos profsąjungos. Nėra
tinkamo vadovo, štai bėda. Šalis krinta
kaip nuo skardžio. Savo žmonai taip ir
pasakiau: „Šalis ritasi į pražūtį. Mus
išgelbėtų tik didelis smarkus
sukrėtimas.“
Sofija linktelėjo nieko negalvodama.
Nesuprato, apie ką jis kalba.
Palengva Sofijai Londonas ėmė
patikti: dailūs policininkai su
juokingomis kepurėmis, nė nekrustelintys
sargybiniai prie Šv. Jokūbo rūmų,
nedideli sublokuoti namai ir maži
butukai, įrengti kadaise buvusiose
arklidėse; nieko panašaus ji dar nebuvo
mačiusi. „Žaislinis miestas, pilnas
žaislinių namelių“, – pamanė ji
prisiminusi mamos knygą apie Angliją
su tomis keistomis nuotraukomis. Ji
pavaikštinėjo prie Bakingamo rūmų –
vien norėdama suprasti, ką čia veikia
visi tie žmonės, prispaudę nosis prie
geležinių vartų. Pamatė sargybos
keitimosi ceremoniją, ši ją taip
sužavėjo, kad jos pažiūrėti atėjo dar ir
kitą dieną. Mintimis apie Santį,
Argentiną ir mažąjį Santigitą ji taip
iškankino savo širdį, kad pagaliau
liovėsi priešintis ir atbukusiais jausmais
pasidavė. Ji daugiau nesikankins.
Kai ėmė trūkti pinigų, ji nenoromis
pradėjo ieškoti darbo. Neturėdama jokių
įgūdžių, paiešką ji pradėjo nuo
parduotuvių. Visiems reikėjo patyrusios
darbuotojos, o ji patirties neturėjo, tad
jie tik papurtydavo galvas ir palydėdavo
ją iki durų. „Tiek daug bedarbių, –
dūsavo jie, – jei kas panorės jus priimti,
jums labai pasiseks.“ Po ilgų, tris
savaites trukusių nesėkmingų paieškų
Sofiją apėmė neviltis. Pinigai seko, o
reikėjo sumokėti už nuomą. Dominikai
skambinti ji nenorėjo. Dominika ir taip
jai buvo labai gera, be to, Sofija
nepakeltų priminimo apie sūnų.
Vieną dieną ji nusiminusi užklydo į
knygyną Fulamo kelyje. Malonaus veido
žmogus su akiniais sėdėjo už knygų
stirtos ir niūniavo pritardamas iš radijo
sklindančiai melodijai. Ji pasisakė
ieškanti darbo, bet kad ir kur mėginusi,
visur reikalingi patyrę darbuotojai, o ji
patirties neturinti. Mananti, kad darbo
turėtų būti, juk artėja Kalėdos. Vyriškis
papurtė galvą ir atsakė, kad jam, deja,
darbuotojų nereikia. „Suprantate,
knygynėlis mažas, – paaiškino jis. – Bet
gretimai įstaigai, pas Megę, tikrai reikia
pagalbininkės. Galite pabandyti. Matote,
jie nereikalauja turėti patirties.“
Ji vėl išėjo į šaltį. Temo. Žvilgtelėjo
į laikroduką. Ją vis dar stebino, kaip
anksti Anglijoje temsta. Buvo tik pusė
keturių. Paaiškėjo, kad Megės įstaiga –
tai kirpykla. Sofija pasibaisėjo. Ji tikrai
dar ne tokioje beviltiškoje padėtyje. Tad
dirstelėjusi pro aprasojusią vitriną į
vidų ji nuėjo šalin, kavinėje nusipirko
karšto šokolado ir sėdėjo įsmeigusi
žvilgsnį į puodelį. Po kurio laiko ėmė
stebėti žmones. Kai kurie buvo
prisipirkę Kalėdų dovanų, jų maišeliai
buvo iki kraštų prikrauti žvilgančių
ryšulėlių. Visi šnekučiavosi nekreipdami
į ją dėmesio. Ji suėmė rankomis puodelį
norėdama sušilti ir susigūžė prie stalo.
Staiga pasijuto labai vieniša. Šioje
šalyje ji neturėjo nė vieno draugo.
Ak, kaip jai trūko Sančio. Ilgėjosi ir
Marijos. Marija buvo geriausia ir
brangiausia jos draugė. Troško su ja
pasikalbėti ir papasakoti, ką išgyvena.
Gailėjosi taip jai ir neparašiusi.
Gailėjosi, kad niekad jai neišsipasakojo.
Įsivaizdavo, kad Marija taip pat turėtų
liūdėti ir jaustis vieniša. Pažinojo savo
draugę. Bet dabar jau per vėlu. O, kad
būtų parašiusi prieš metus. Bet jei tada
nežinojo, kaip pradėti laišką, dabar
tikrai to nežinos. Ne, ji praleido tinkamą
laiką. Prarado ne tik mylimąjį, bet ir
draugę, kuri, nors ir švelnesnės bei
baikštesnės prigimties, ją suprato ir
palaikė visomis aplinkybėmis. Kartu
jiedvi praleido visą gyvenimą, o dabar
viskas baigta. Į karštą šokoladą
pliumptelėjo didelė ašara.
Už lango gatve skubėjo žmonės, visi
turėjo kur eiti. Gal į arbatėlę, gal į
darbą, aplankyti draugų, užsukti pas
giminaičius. Ji neturėjo nieko. Niekam
čia ji nerūpėjo. Galėjo numirti kur nors
ant šalto svetimo grindinio, ir niekas nė
nepastebėtų. Klausė savęs, ar ilgai
truktų, kol kas nors išsiaiškintų, kas ji, ir
praneštų šeimai apie jos mirtį.
Tikriausiai praeitų savaitės, mėnesiai,
jei apskritai kam nors tai rūpėtų. Senelio
dėka ji turėjo britišką pasą, bet jos
namai buvo ne čia.
Ji apmokėjo sąskaitą ir išėjo. Eidama
gatve vėl praėjo Megės kirpyklą ir
nutarė grįžti dar kartelį žvilgtelėti.
Priglaudusi veidą prie vitrinos ji
įsispoksojo vidun. Aukštas išstypęs
vyras kirpo moteriai plaukus.
Retkarčiais jis liaudavosi kirpęs ir rankų
mostais vaizdžiai papildydavo savo
pasakojimą. Jauna šviesiaplaukė sėdėjo
prie stalo ir atsakinėjo į telefono
skambučius. Kad įstengtų registruoti
užsakymus, jai teko tramdyti juoką. Tuo
metu atsidarė durys ir į gatvę plūstelėjo
stiprus šampūno bei kvepalų aromatas.
– Kuo galiu padėti? – paklausė
maždaug penkiasdešimties metų
raudonplaukė, kyštelėjusi galvą į gatvę.
Jos lūpų dažai buvo skaisčiai raudoni
kaip ir Dominikos, akių vokai netvirta
ranka padažyti pačiais baisiausiais
žalsvais šešėliais.
– Girdėjau, ieškote padėjėjos? –
nedrąsiai paklausė Sofija.
– Smagu girdėt. Eikš į vidų. Aš –
Megė, – tarė ji, Sofijai įžengus į šiltą
saloną.
– Sofija Solanas, – atsakė ši. Vyras
liovėsi pasakojęs ir atsigręžė į ją
pažiūrėti. Gyvatės žvilgsnį primenančios
akys nužvelgė jos veidą, įvertino
drabužius, ištyrė nuo galvos iki kojų.
Paskui pritariamai šnirpštelėjo.
– Labai malonu, Sofija. Labai
malonu. Aš Antonas. Iš tikro Antonis,
bet Antonas skamba egzotiškiau, ar ne? –
tarė jis, paskui nusijuokė ir nubidzeno
prie bufeto pasiimti didelio indo su
plaukų žele.
– Sofija, Antonas – tikras originalas.
Juokis iš jo pokštų ir jam patiksi,
brangute. Deizė taip ir daro, ar ne,
mieloji? Ir jis ją mėgsta. – Deizė šiltai
nusišypsojo ir ištiesė per stalą ranką. –
Na, o dabar jau be dešimt šešios, laikas
padėti. Tai yra šluoti, trinkti galvas ir
žiūrėti, kad kirpykla būtų švari. Negaliu
tau mokėti daugiau nei aštuonis svarus
per savaitę, plius dar arbatpinigiai.
Tinka? Manau, teisinga. Ar ne taip,
Antonai?
– Netgi labai dosnu, Mege, – pritarė
jis delne laikydamas kažką panašaus į
žalius glitėsius.
– Bet mano nuoma – aštuoni svarai
per savaitę, – paprieštaravo Sofija.
– Daugiau mokėti negaliu. Sutik arba
eik sau, – tarė Megė sukryžiuodama ant
iškilos krūtinės rankas.
– Ir aš nuomojuosi. Galėtume
susidėti. Tai yra, jei nuomotumės kartu?
– noriai pasiūlė Deizė. Ji gyveno
aplūžusiame butelyje Hamersmite, ir
rytais jai tekdavo valandų valandas
belstis į darbą. – Ar gyveni netoliese?
– Kvins Geite.
– Nenuostabu, kodėl taip brangu. Iš
kur tu, mieloji? – paklausė Megė,
nepajėgusi perprasti akcento.
– Iš Argentinos, – atsakė Sofija, ir jai
sugniaužė gerklę. Taip seniai nebuvo
girdėjusi garsiai ištarto šio žodžio.
– Puiku, – tarė Antonas. Jis nežinojo,
kurioje pasaulio vietoje tai yra.
– Na, jei norėtum kambario draugės,
mielai gyvenčiau kartu.
 Sofijai nepatiko mintis su kuo nors
dalytis butu. Jai niekada neteko niekuo
dalytis. Bet ji jau buvo praradusi viltį, o
Deizė atrodė simpatiška. Tad sutiko.
– Gerai… Tavo pirmoji užduotis,
Sofija, galėtų būti tokia: eik ir nupirk
butelį gero pigaus vyno! – nusijuokė
Megė, ištraukė kasos stalčių ir paėmė
šiek tiek smulkių. – Išties yra priežastis
švęsti, ar ne, Antonai?
– Yra priežastis švęsti, Mege, –
pakartojo jis, plekšnodamas sau per
riešą ir rodydamas išpuoselėtus nagus.
Po poros savaičių šis nedidelis
salonas tapo naujaisiais Sofijos namais,
o Megė, Antonas ir Deizė – jos naująja
šeima. Megė buvo palikusi savo vyrą ir,
norėdama sudurti galą su galu, pradėjusi
savo verslą. „Kvailutė, – jai negirdint
kalbėjo Antonas. – Jis labai turtingas ir
susijęs su labai įtakingais žmonėmis.“
Antonas gyveno su savo vaikinu
Marčelu, juodbruvu dailiu italu
plaukuota krūtine. Tas kartais užeidavo į
saloną, atsidrėbdavo ant leopardo kailio
imitacija apmuštos sofos ir klausydavosi
Antono pasakojimų. Megė atkimšdavo
butelį vyno ir prisidėdavo prie jo. Bet
kad ir kiek mirksėdavo savo dirbtinėmis
blakstienomis, jo žvilgsnis krypdavo tik
į Antoną. Megė flirtuodavo ir su
klientais. Daugumai patikdavo rodomas
dėmesys. „Apibarstau juos Megės
žiedadulkėmis, širdele, paskui siunčiu
atgal pas žmonas“, – sakydavo ji.
Eidamos namo Deizė ir Sofija visą kelią
juokdavosi iš jos iliuzijų.
Deizė buvo sumani ir sąmojinga, o
svarbiausia – nuoširdi. Su kupeta tankių
šviesių plaukų, standžiomis
žvilgančiomis garbanėlėmis
išsiskleidusių jai ant nugaros kaip
vėduoklė, ir kiek akiplėšišku smailu
smakriuku, kuris veidui suteikė širdelės
formą, ji buvo gyva ir kartu miela.
Jiedvi dalijosi buteliu, kad ir mažu, taip
pat viskuo, kas jame buvo. Iš pradžių
Sofijai buvo sunku dalytis savo erdve,
bet palengva, po truputį, ji ėmė
priklausyti nuo naujosios savo draugės.
Jai jos reikėjo. Ši mergina išsklaidė
vienatvę ir užpildė tuštumą, kadaise
priklausiusią Marijai.
Deizės tėvai buvo iš Dorseto, kaimo,
kurį Deizė parodė žemėlapyje.
– Žalias, kalvotas ir labai gražus
kraštas, – pasakojo ji Sofijai, – bet
provincija. Mane visuomet traukė ryškūs
didmiesčio žiburiai.
Deizės tėvai buvo išsiskyrę. Tėvas
statybininkas šalies šiaurėje ieškojo
darbo, o mama, Džinė Šrab, gyveno
Tontone su meilužiu Bernardu, kuris,
beje, visai atsitiktinai taip pat buvo
statybininkas, ir dirbo manikiūrininke.
– Visuomet norėjau daryti tą patį, ką
ir ji, vaikščioti po žmonių namus ir
dildyti nagus. Bet įgijusi šią specialybę
patį pirmą kartą suklupau ir vašku
apliejau ponios Hamblvel šunį – visiška
katastrofa. Vargšeliui teko beveik nudirti
kailį. Tad manikiūro įrankius padėjau į
šalį ir atvažiavau čionai. Nesakyk
Megei, bet visai gali būti, kad vėl to
imsiuos. Juk Megei praverstų
manikiūrininkė, kaip manai?
Ji nuolat juokaudavo apie savo vardą
ir pavardę Deizė Šrab, prisistatydama:
„Deizė kaip gėlė, Šrab kaip krūmas.“7
Sakydavo, laimė, kad ji – ne sodininkė,
nes niekas nemanytų, kad ji kalbanti
rimtai. Deizė pati sukosi cigaretes,
kurias rūkydavo sėdėdama ant palangės
ir pūsdama dūmus laukan, nes Sofija
nepakentė jų kvapo. Jiedvi kalbėdavosi
apie gyvenimą ir svajones. Bet Deizei
pasakojamos Sofijos svajonės būdavo
pramanytos; apie savo praeitį ji niekam
nebūtų galėjusi atskleisti tiesos, niekam.
Megės kirpykloje Sofija šluodavo
grindis ir kartais žavėdavosi sušluojama
įvairiaspalve plaukų mozaika. Antonui
patiko dažyti plaukus. Tai buvo
mėgstamiausias jo užsiėmimas. „Visos
vaivorykštės spalvos, mieloji, yra iš ko
rinktis.“ Jis turėjo klientę Rozę Mofat,
kuri kas dvi savaitės ateidavo vis nauju
atspalviu dažytis plaukų. „Ji jau viską
išmėgino. Turėsiu pradėti vėl nuo
pradžių arba dažyti atskiromis
sruogomis. Tai bent dilema“, – skundėsi
jis.
Sofija dar trinkdavo klientams
galvas. Iš pradžių tas darbas jai ne itin
patiko, nes gadino manikiūrą. Bet po
kurio laiko priprato, be to, gaudavo
nemažai arbatpinigių, ypač iš vyrų.
– Ji ne itin daug pasakoja apie save,
tiesa, Antonai? – kartą pasakė Megė,
tysodama ant sofos ir dildydamasi ilgus
nagus.
 – Vis tiek ji nuostabi mergina.
– Tikrai nuostabi.
– Ir darbšti. Tik gaila, kad atrodo
tokia liūdna, – tarė jis įsipildamas taurę
vyno. Buvo pusė septynių, laikas
praskalauti gerklę.
– Juk juokiasi iš tavo pokštų, ar ne,
brangusis?
– Na taip! Bet vis tiek jos
neapleidžia kažkokia baisi kančia. Gyva
tragedija, širdele.
– Mielasis, tu tikras poetas. Tikiuosi,
nepaliksi manęs ir nepradėsi rašyti
poezijos, tiesa? – Ji nusijuokė ir
prisidegė cigaretę.
 – Aš tikrai poetas, mieloji, bet juk
nenorėčiau iš tų mielų saldžiabalsių
poetų atimti duonos, kaip manai? – Jis
atnešė jai peleninę. Ji giliai užsitraukė,
pečiai kaipmat atsileido.
– Ar žinai, kodėl ji atvyko į
Londoną?
– Ji niekad nepasakojo. Iš tikrųjų,
Mege, apie ją mes nežinome nieko,
tiesa?
– Man baisiai knieti sužinoti, širduk.
– Na, taip, ir man. Duok jai laiko.
Neabejoju, kad ji galėtų papasakoti už
širdies griebiančią istoriją.
Artėjo Kalėdos, Londono gatvės
blizgėjo ir žėrėjo nuo puošmenų ir
eglučių, ir Sofija negalėjo negalvoti, ar
namiškiai jos nepasigenda. Įsivaizdavo
juos besirengiančius šventėms.
Prisiminė karštį, išdžiūvusias lygumas ir
tuos lapuotus eukaliptus – beveik galėjo
juos užuosti. Spėliojo, nejau Santis
niekuomet apie ją nepagalvoja, o gal
pamiršo? Nuo to skausmingo laiško,
atsiųsto dar pavasarį, Marija daugiau
neparašė. Jiedvi buvo draugės,
geriausios draugės. Nejau iš tiesų taip
lengva pamiršti? Ar visi ją pamiršo?
Pagalvojusi apie namus puldavo į
neviltį.
Per Kalėdas Deizė išvažiavo pas
mamą. Paskambino pasakyti, kad ten tiek
daug sniego, jog neįmanoma išeiti iš
namų, tad mama visiems daranti
manikiūrą ir pedikiūrą. „Viliuosi, jei
šitaip tęsis kelias savaites, gal iš
Bernardo išpešime naują namą.“ Sofija
ją išlydėjo liūdna – neturėjo šeimos, pas
kurią galėtų važiuoti, ir jai baisiai trūko
draugės.
Kalėdas ji praleido rausvuose it
pudra Megės namuose Fulame kartu su
Antonu ir Marčelu.
– Mėgstu rožinę spalvą, –
aprodydama Sofijai namą postringavo
Megė ir mostelėjo į rausvas pūkuotas
savo šlepetes.
 – Niekuomet nebūčiau pagalvojusi, –
nusijuokė Sofija, bet širdyje jautėsi kaip
lavonas. Pastebėjo, kad net unitazo
dangtis alyvinis.
Buvo atkimšti šampano buteliai,
Antonas šoko po kambarį pasipuošęs
platėjančiomis margomis kaip zebro
kailis kelnėmis, galvą apsivyniojęs
blizgučiais lyg romėnų vainiku, o
Marčelas gulėjo ant sofos rūkydamas
marihuaną. Megė visą dieną ruošė
maistą. Sofija jai padėjo, nes neturėjo
daugiau ką veikti, tik ilgėtis namų. Visi
atnešė vieni kitiems dovanėlių. Megė
padovanojo Sofijai nagų lako rinkinį,
kurio ši žinojo niekada nepanaudosianti,
Antonas įteikė žalią rankinę, kurioje
buvo net veidrodėlis ir maišelis
kosmetikai. Sofija susimąstė apie savo
skurdą. Kadaise priklausė vienai
turtingiausių Argentinos šeimų, o dabar
neturėjo nieko.
Po vakarienės ir kiek padauginę vyno
jie sėdėjo prie židinio ir žiūrėjo, kaip
liepsnos laižo sienas ir jos iš rausvų
virsta oranžinėmis. Staiga Sofija
įsikniaubė į delnus ir pravirko. Megė
susižvalgė su Antonu, šis linktelėjo. Ji
atsisėdo ant grindų ir apglėbė Sofiją
sodriai iškvėpinta ranka.
– Kas tau, mieloji? Gali mums
papasakoti, mes tavo draugai.
 Tad Sofija jiems išsipasakojo
nutylėdama Santigitą. Per daug drovėjosi
kam nors atverti šią paslaptį.
– Vyras. Nebūtų prakeiktas vyras! –
jai baigus piktai pareiškė Antonas.
– Tu taip pat vyras, širduk.
– Tik pusiau, mieloji, – atsakė jis
ištuštindamas taurę ir įsipildamas dar.
Marčelas miegojo ant sofos, sapnuose
klajodamas kažkur tarp Toskanos kalvų.
– Mieloji, tau geriau be jo, – švelniai
tarė Megė. – Jei net nepajėgė ištesėti
pažado ir tau parašyti, sakyčiau, gerai,
kad jo atsikratei.
– Bet aš taip jį myliu, Mege, man taip
skaudu, – raudojo ji.
 – Praeis. Visiems mums praeina,
tiesa, Antonai?
– Taip.
– Susirasi kokį nors šaunų anglą, –
paslaugiai pridūrė Megė.
– Arba italą.
– Tavo vietoje, širdele, laikyčiausi
nuo jų atokiau. Taip taip, kokį šaunų
anglą.

Kitą dieną Sofija pabudo skaudama

galva ir siaubingai ilgėdamasi savo
vaiko. Ji susirietė į kamuoliuką ir
raudojo įsikniaubusi į skiautę muslino,
kol ėmė atrodyti, kad galva skils pusiau
it melionas. Prisiminė mažą Santigito
veiduką, tas skaidrias, nekaltas, taip ja
pasikliovusias mėlynas akutes. Ji išdavė
jį. Kaip galėjo būti tokia beširdė? Ką
sau galvojo? Kaip galėjo Dominika
leisti jai atiduoti savo neįkainojamą
kūdikį, joje išaugusią gyvybę? Ji laikė
susiėmusi už pilvo ir gedėjo dėl sūnaus
netekties; staiga išsigando, kad
niekuomet jo nebepamatys. Raudojo taip
ilgai, kad skausmas gerklėje tapo
nebepakeliamas. Pagaliau prisitraukė
prie lovos telefoną ir surinko numerį
Šveicarijoje.
– Oui?
Išgirdusi irzlų namų šeimininkės
balsą Sofija nusiminė.
 – Ponia Iber, skambina Sofija
Solanas iš Londono. Ar galėčiau
pasikalbėti su Dominika? – viltingai
paprašė ji.
– Deja, panele, ponas ir ponia Rivjė
dešimčiai dienų išvykę iš šalies.
– Dešimčiai dienų? – paklausė ji
nustebusi. Nebuvo minėję, kad ruošiasi
kur nors važiuoti.
– Oui, dešimčiai dienų, – nekantriai
atsakė šeimininkė.
– Kur jie išvažiavo? – griebdamasi
šiaudo paklausė ji.
– Jie nepasakė.
– Nepasakė?
– Ne, panele.
 – Ar paliko telefono numerį?
– Ne.
– Nepaliko numerio susisiekti?
– Panele Sofija, – irzliai tarė
moteris. – Jie nepasakė, kur išvyksta, ir
nepaliko jokio numerio nei adreso.
Pasakė, kad nebus dešimt dienų, ir
viskas. Atleiskite, negaliu jums padėti.
Atsiprašau.
– Ir aš atsiprašau, – sukūkčiojo ji ir
padėjo ragelį. Per vėlu, jau per vėlu.
Sofija vėl susirietė į kamuoliuką ir
apglėbė save rankomis. Veidu
įsikniaubusi į musliną ji prisiminė
paskutinį sykį, kai jautėsi tokia
nelaiminga. Tai buvo tada, kai šalia jos
mirė senelis O’Dvajeris. Ji niekada
nebepamatys Santigito. Niekada
nebepamatys ir savo mylimo senelio.
Viskas prarasta, lyg Santigitas būtų
miręs. Ji niekada niekada negalės sau
atleisti.

7Angl. daisy – saulutė, shrub – krūmas (vert.

past.).
 Dvidešimt penktas skyrius

Kalėdos praėjo skausmingai. Viena savo

bute Sofija verkdavo galvodama apie
Santa Kataliną ir visų ilgėdamasi, paskui
užmigdavo. Antonas ir Megė prižiūrėjo
ją per visas likusias šventines dienas,
stengdamiesi nepalikti vienos ir neleisti
nugrimzti į depresiją. Kai salonas vėl
pradėjo dirbti, jai palengvėjo, nes galėjo
grįžti į darbą ir vylėsi, kad 1975-ieji bus
jai laimingesni. Sofija prisivertė žiūrėti į
priekį ir nesidairyti atgal, juk taip jai
patartų senelis, jei būtų gyvas. Regis,
tokia nuostata padėjo.
Dominika nuolat lankydavosi
Londone, nes Sityje Antuanas turėjo
daugiau reikalų nei anksčiau. Su
Dominika jiedvi valgydavo
elegantiškuose restoranuose ir eidavo į
Bondo gatvę apsipirkti; Sofija
prisimindavo privilegijuotą gyvenimą
kadaise ir vertino tas akimirkas, nes
Dominikai grįžus į Ženevą ji vėl
gyvendavo kaip paprasta dirbanti
mergina.
 Metai prabėgo greitai. Ji
susidraugavo su Marmadiuku Hakliu-
Smitu, akiniuotu knygyno savininku. Jis
supažindino ją su savo draugais, vienas
jų retkarčiais kur nors ją pasikviesdavo,
ir nors tai buvo labai malonu, Sofijai jis
nepatiko. Jai niekas nepatiko.
Laisvu laiku Sofija ir Deizė
Karaliaus kelyje naršydavo parduotuves,
ieškodamos pigesnių prekių. Buvo
madingas egzotiškas stilius, ir Sofija
pamėgo ilgus plevėsuojančius
„Monsoon“ parduotuvės sijonus;
Antonas nudažė jai plaukus plačiomis
rudos spalvos sruogomis, o kartą
nuobodžiaudamas ištiesino Deizės
garbanas, ir šviesiaplaukė tapo beveik
neatpažįstama, bet atrodė stulbinamai.
Kartą per mėnesį jiedvi eidavo į kiną ir
į Vest Endą, kur pamatė „Pelėkautus“.
– Žinai, šį teatrą pastatė aktorę
įsimylėjęs turtingas aristokratas. Pastatė
jai. Neįtikėtinai romantiška, tiesa? –
šnipštelėjo Deizė sėdėdama šalia.
– Gal kuris nors iš Megės meilužių
pastatys jai naują saloną. Tai bent būtų!
– sukikeno Sofija.
Antonas pakvietė juos į „The Rocky
Horror Show“ ir pridarė visiems gėdos
– atvažiavo išsinuomotu rausvu kadilaku
segėdamas petnešas ir mūvėdamas
nėriniuotus apatinius. Marčelas bidzeno
iš paskos su tigro kailio raštų kostiumu.
Megė pasibaisėjo ir šūktelėjo turinti
vilties, kad pirmadienio rytą, prieš
eidamas į darbą, jis nepamirš
persirengti. Sofija leptelėjo, kad
Marčelo kostiumui tetrūksta ilgos
uodegos. Italas ramiai atšovė, kad jei
parodytų savo „uodegą“, joks vyras jam
neprilygtų.
Deizei pavyko gauti nebrangius
bilietus į Deivido Buvio koncertą, kai
šis rengė pasirodymą Vemblio stadione.
Deizė žavėjosi ne tik Buviu, bet ir Miku
Džageriu, salone ji labai garsiai
klausydavosi jo muzikos ir tuo erzindavo
Megę, kuriai širdį labiau glostė švelnios
Džonės Mičel melodijos.
Palengva baigėsi šalti žiemos
mėnesiai, nusinešdami ir Sofijos kančią.
Gatvėms pražystant rausvais ir baltais
žiedais Sofija atrado naują proto būseną
– teigiamą senelio O’Dvajerio požiūrį.
Ji visa atsidavė darbui, ir Megė
pakėlė jai algą. Sofijai patiko gyventi
drauge su Deize, ir daug vakarų jiedvi
praleisdavo „Café des Artistes“
siurbčiodamos gėrimus ir kvatodamos.
Deizė visuomet gerdavo alų, – Sofijai
tai atrodė gan šlykštu. Negalėjo suprasti
ir begalinio britų žavėjimosi „Marmite“
– lipniu tamsiai rudu mielių ekstraktu.
Bet tokių kaip ji, regis, buvo mažuma.
Atrodė, kad visi užaugo šaukštais
kabindami „Marmite“. „Todėl mes tokie
aukšti“, – džiugiai šypsojosi beveik
dviejų metrų ūgio Antonas.
Rugpjūtį Megė dviem savaitėms
uždarė saloną ir visus pakvietė į
išsinuomotą vasarnamį Devone
pasidžiaugti jūra ir paplūdimiais. Sofija
puikiai praleido laiką, nors ilgėjosi
saulės, nes didumą laiko lijo. Prisiminė
mamos pasakojimus apie Glengarifo
kalvas ir spėliojo, ar jos panašios į
kalvas Devone. Vilkėdami vien
maudymosi kostiumais drėgname
paplūdimyje jie rengdavo piknikus ir,
vėjui nešant ant sumuštinių smėlį,
gūždavosi po skėčiais. Bet juokdavosi iš
savo pokštų ir iš Marčelo, niekaip
negalinčio suprasti pamišėlių anglų ir
drebančio nuo šalčio, nors vilkėdavo
storas velveto kelnes ir megztinį aukšta
atverčiama apykakle.
– Vežkit mane atgal į Toskaną, –
inkštė jis, – kur galėčiau matyti dangų ir
žinoti, kad yra saulė.
– Ak, patylėk, Marčelai, nebūk toks
užkietėjęs italas, – burbtelėjo Megė,
godžiai kirsdama šokoladinį tortą.
– Atsargiau, brangute, todėl jį ir
myliu, kad jis italas, – tarė Antonas,
leisdamas draugui prisiglausti ir sušilti.
 – Marčelas teisus, – nuoširdžiai
pritarė Deizė. – Tik pažiūrėkite – šiuose
paplūdimiuose kitų žmonių nėra, tik
britai. Argi mes ne juokingi? Sėdime
lauke šaltą vasaros dieną lietui lyjant,
lyg būtume Prancūzijos pietuose.
– Todėl, mieloji, mes ir laimėjome
karą, – atsakė Megė, mėgindama vėjyje
prisidegti cigaretę. Kas kartą
brūkštelėjus vėjas užpūsdavo degtuką. –
Ak, dėl Dievo meilės, Antonai, Sofija,
kas nors pridekit man tą prakeiktą
cigaretę, nes tuoj neteksiu kantrybės.
– Mege, tu nedalyvavai kare, –
nusijuokė Antonas. – Net cizos nepajėgi
prisidegti. – Jis įsikišo į burną cigaretę
ir atgręžęs vėjui nugarą pridegė ją
Megei.
– Stebiuosi tavimi, Antonai, –
santūriai atkirto ji, – esi labiau moteris
nei vyras. Sofija, tu tokia tyki, gal
prarijai liežuvį? – Ji dirstelėjo į Sofiją,
ši sėdėjo susisupusi į drėgną rankšluostį.
Mergina nesmagiai išsišiepė; nuo šalčio
lūpos buvo pamėlusios ir virpėjo.
– Bijau, kad palaikau Marčelą. Esu
pripratusi prie Pietų Amerikos
paplūdimių, – tarė ji kalendama
dantimis.
– Na, argi judu ne išpuikėliai? –
išsiviepė Megė. – Vis dėlto jums tai bus
gera pradžia. Dozė tikros britiškos
tvirtybės. Štai kodėl mūsų armija
geriausia pasaulyje. Nėra
ištvermingesnių už britus.
– Ką gi, Mege, tu tikrai ištverminga,
– nusijuokė Deizė. – Sofija, lažinuosi,
kad gulėdama tuose karštuose Pietų
Amerikos paplūdimiuose nė
neįsivaizdavai atsidursianti čia.
– Tu teisi, – pritarė ši. Čia, Devone,
bent jau niekas nepriminė namų. Šalti
apleisti paplūdimiai buvo visiškai kitas
pasaulis.

1975-ųjų Kalėdos suteikė daugiau

džiaugsmo nei prieš metus. Dešimt dienų
Sofija praleido su Dominika ir Antuanu
jų trobelėje Verbjė. Delfina ir Luisas
buvo pasikvietę draugų, ir išvyniojant
dovanas bei žaidžiant žaidimus namelis
vėl aidėjo nuo laimingų džiaugsmo
šūksnių. Gaiviame ore mirgėjo Kalėdų
lemputės, visame slėnyje gaudė varpai.
Ore tvyrojo stebuklo laukimas,
rugiagėlių spalvos padangėje spindėjo
saulė. Dangus persimainė tik Sofijai
išvykus į Londoną. Sugrįžus paaiškėjo,
kad Naujieji metai žada nė nesapnuotą
staigmeną.
Deizė pasiūlė nueiti į klubą Soho
rajone, „kuriame sukiojasi visi aktoriai“.
Sofija mėgo teatrą, tad pamanė, kad
sumanymas puikus. Prie rudų odinių
ilgaaulių, pirktų Ženevoje kartu su
Dominika, Portobelo kelio turguje ji
išsirinko seną iš įvairiaspalvių skiaučių
sudurstytą sijoną ir minkštą aksomo
skrybėlę. Daug pinigų neturėjo, nes taip
mažai uždirbant susitaupyti buvo beveik
neįmanoma, bet manė nusipelniusi
dovanos. Dovanos, kuri simbolizuotų
naujo, geresnio laikotarpio pradžią.
Klubas gaudė, įsilinksminę lankytojai
grūdosi iš lauko žvarbos vidun. Nuo
baro pakilus įpykusiai porelei, nes į juos
niekas nekreipė dėmesio ir neatnešė
gėrimų, merginoms atiteko jų vietos.
Apsidairiusios Sofija ir Deizė atpažino
bent du aktorius ir vieną televizijos
laidų vedėją. Abi buvo jaunos ir gražios,
tad tuoj pat buvo aptarnautos. Barmenas
suglostė savo ilgus juodus plaukus,
surištus į tvarkingą uodegėlę, ir perdėtai
maloniai išsišiepęs išdygo prieš jas.
Likus ketvirčiui iki dvyliktos Deizė
viską pamiršusi flirtavo su prakaituotu
skulptoriumi, jau aiškiai išgėrusiu per
daug. Kurį laiką dėbsojęs į gilią jos
palaidinės iškirptę ir varvinęs seiles, jis
nusivedė ją į kitą salės pusę. Sofija jai
nusišypsojo ir papurtė galvą. Regis,
Deizei buvo vis tiek, ką bučiuoti, jei tik
vyras nuperka išgerti ir rodo bent kiek
dėmesio. Sofija ramiai sėdėjo
stebėdama aplink esančius žmones.
Visiems buvo linksma, bet ji nesikrimto
būdama viena. Jau buvo pripratusi prie
vienatvės.
– Ar galėčiau nupirkti jums ko nors
išgerti?
Ji atsisuko ir pamatė gerai sudėtą
dailų vyriškį, sėdantį į vietą greta.
Kaipmat atpažino prieš kelias savaites jį
mačiusi spektaklyje. „Hamlete“ jis
atliko pagrindinį vaidmenį, ir labai
drąsiai. Jos manymu, vaidindamas jis
persistengė, bet vargu ar šią akimirką jis
įvertintų jos nuomonę. Ji linktelėjo ir
paprašė dar vienos taurės džino su
toniku. Vaikinas valdingai pakėlė ranką
kviesdamas barmeną ir šis tučtuojau
atskubėjo.
– Džino su toniku mano draugei ir
viskio man, – tarė jis, paskui alkūnėmis
pasirėmęs į barą vėl atsigręžė į Sofiją.
– Mano senelis gerdavo viskį, – tarė
ji.
– Puikus gėrimas.
– Tiesą sakant, jis buvo palaidotas su
savo „buteliuku“, – pridūrė ji
pamėgdžiodama jo airišką akcentą.
– Kodėl?
– Nes bijojo, kad jo nenugvelbtų
nykštukai, – nusijuokė ji. Jis žvilgtelėjo į
ją ir sukikeno. Ji tikrai nepanaši į
anksčiau sutiktas merginas.
 – Tu airė?
– Mano mama airė. Tėvas
argentinietis.
– Argentinietis?
– Taip, ispanų kilmės.
– Dieve mano! – sušuko jis. – Tai
kokie vėjai tave čia atpūtė?
– Ilga istorija, – nenoriai atsakė ji.
– Mielai ją išklausyčiau.
Juodu sėdėjo ir kalbėjosi trenkiant
garsiai muzikai. Jei nebūtų pristūmęs
kėdės arčiau ir palinkęs prie jos, jiems
būtų tekę rėkti. Jis prisistatė: Džeikas
Feltonas. Kalbėjo malonia anglų kalba,
jo balsas buvo sodrus ir įtaigus.
– Sofija Solanas, – pasakė ji.
 – Būtų labai išraiškingas sceninis
vardas. O tu pati būtum žavinga aktorė, –
žinovo tonu tarė jis, akimis rydamas
kilnius jos bruožus.
– Mačiau tave vaidinant.
– Tikrai? – sušuko jis ir išsiviepė. –
Patiko? Nesakyk, jei nepatiko, –
linksmai pridūrė.
– Tiesą sakant, patiko. Bet
nepamiršk, aš užsienietė, daug angliškų
žodžių nesupratau.
– Nesijaudink. Dauguma anglų
nesupranta Šekspyro kalbos. Ar ateisi
dar kartą manęs pažiūrėti? Vaidinsiu
naujame spektaklyje, vasarį jis bus
pradėtas rodyti „Old Vic“ teatre.
 – Gal ir ateisiu, – dėdamasi drovi
atsakė ji ir ištuštino taurę.
Skelbiant vidurnaktį – penki, keturi,
trys, du, vienas! LAIMINGŲ NAUJŲJŲ
METŲ! – visi pakėlė taures ir
pabučiavo kaimynus. Džeikas priglaudė
delną prie jos skruosto ir ją pabučiavo.
Būtų bučiavęs į lūpas, jei ji nebūtų
nusisukusi ir atkišusi skruosto.
Paklausta, ar galėtų dar kartą susitikti, ji
davė jam savo telefoną.
Jos nuostabai, kitą savaitę Džeikas
Feltonas paskambino. Per pirmą
pasimatymą nusivedė ją vakarienės į
„Daphne’s“ restoraną Dreikoto
prospekte. Jis pažinojo jo savininką
Džordaną, puošnų italą, taigi juodu buvo
pasodinti prie geriausio staliuko. Iš
pradžių Sofija jautėsi nejaukiai, lyg
išduodanti Santį. Bet paskui priminė sau,
kad Santis ją jau išdavė. Ji turinti
užaugti, gyventi toliau.
Po kelių mėnesių Džeikas ir Sofija
jau susitikinėjo nuolatos. Tai išgirdę
Megė ir Antonas iš susižavėjimo neteko
žado ir nuoširdžiai džiaugėsi.
– Džeikas Feltonas. Čia tai bent! –
džiugiai pareiškė atsikvošėjęs Antonas.
Deizė ją perspėjo:
– Jis tikras mergišius.
Dirbdama savo darbą Deizė turėjo
daug laiko paskalų skiltims. Kartais
telefonas tylėdavo valandų valandas.
Sofija jai atsakė, kad visi Lotynų
Amerikos vyrai tokie, tad ji prie to
pripratusi. Netrukus Sofija jau stebėjo jį
repetuojantį ir susipažino su visais jo
draugais. Staiga jos mažytis Londono
pasaulėlis išsiplėtė ir ji ėmė sukiotis
daug įdomesniuose ir labiau
bohemiškuose sluoksniuose.
Mylėdamasi su Džeiku Sofija
pageidavo palikti degančią šviesą. Jai
patikdavo į jį žiūrėti. Jam tai glostė
širdį. Negalėjo jam pasakyti, kad
užsimerkusi galvoja apie Santį. Džeikas
viskuo skyrėsi nuo Sančio. Bet jos kūnas
kadaise priklausė Sančiui, jis vienintelis
buvo į ją įsiskverbęs. Kad ir kaip
mėgino jį pamiršti, jausdama savy vyrą
ji prisimindavo Santį, prisimindavo
jųdviejų kūdikį. Kad pamirštų, ji
turėdavo būti plačiai atsimerkusi.
Džeikas buvo švelnus, gebėjo sujaudinti,
bet ji nemylėjo jo. Jis kalbėjo, kad ją
myli, kad ji pakeitusi jo pasaulį. Kad
niekuomet nesijautęs toks laimingas, toks
patenkintas. Bet ji nepajėgė atsakyti jam
su tokia pačia aistra. Galėjo tik patikinti,
koks jis mielas, kaip su juo ramu, kad jis
užpildęs joje žiojėjusią tuštumą.
Vakarais Sofija stebėdavo jį
repetuojantį, paskui kritiškai įvertindavo
jo vaidybą. Net vakarais juodviem gulint
lovoje padėdavo mokytis tekstą. Jis
netikėtai pašokdavo ir imdavo
deklamuoti kurį nors savo monologą.
Restoranuose maldaudavo su juo
repetuoti. „Būk Džulija, nagi!“ –
prašydavo jis. Tad juodu sėdėdavo
vienas prieš kitą atmintinai sakydami
dialogus, veiduose atsispindėdavo
vaidinamų personažų emocijos, kol
pagaliau imdavo kvatotis ir gaudydami
orą susmukdavo ant stalo.
– Bet ar jūs kada nors kalbatės apie
tave, brangute? – vieną vakarą maždaug
po mėnesio paklausė Antonas.
– Žinoma, kalbamės. Tiesiog dabar
jis dirba labai svarbų darbą, ir tiek.
Teikia jam pirmenybę, – atkakliai
tvirtino Sofija. Antonas nepritariamai
šnirpštelėjo žiūrėdamas, kaip ji šluoja
nuo grindų plaukų gniužulus.
– Nemėgstu gadinti kitiems
nuotaikos, brangioji, bet jį pamačiusi
pamaniau, kad jis neabejotinai išpuikęs,
– pareiškė Megė ant grindų kratydama
cigaretės pelenus. Antonas surinko
rankšluosčius ir sumetė juos į aukštą
pintą krepšį.
– Jis atrodo išpuikęs, nes yra drovus,
– stojo ginti Sofija.
– Drovus! Brangioji, jei būtų drovus,
scenoje taip nesiblaškytų, – pasišaipė ji.
– Antonai, būk gerutis, įpilk man dar
taurę vyno. Tokia senutė kaip aš daugiau
nieko ir negali tikėtis.
– Nebūk rukšna, Mege! – subarė ją
Antonas, paskui atjaučiamai
nusišypsojo. – Tuoj tavęs įsigeis koks
nors tikras gražuolis, ar ne, Sofija?
Sofija linktelėjo.
– Deividas Harisonas, žmogus,
prodiusavęs spektaklį, kuriame vaidina
Džeikas, pakvietė mus savaitgalį
pasisvečiuoti jo namuose užmiestyje, –
pranešė ji, padėdama į šalį šepetį ir
sėsdama prie Megės ant sofos.
– Žinome, kas tas Deividas
Harisonas, tiesa, Mege?
 – Taip, jis labai garsus. Prieš kokius
dešimt ar daugiau metų – gerai
nepamenu – piktuoju skyrėsi su žmona.
Va čia tai tau tinkamas vyras, mieloji.
– Mege, nebūk juokinga. Man gerai ir
su Džeiku.
– Gaila, – papūtė lūpas Antonas.
– Na, kaip nori, – atsakė jai Megė. –
Tik kai Džeikas pabėgs su pagrindinio
vaidmens atlikėja, nesakyk, kad
neperspėjau. Visi tie aktoriai tokie. Pati
draugavau ne su vienu. Daugiau nė už
jokius pinigus nesutikčiau. Vis dėlto
Deividas Harisonas pagal amžių galėtų
būti tau tėvas… Sakau tau, malonus,
turtingas vyresnis vyriškis – ne taip jau
blogai, tiesa, Antonai?
– Viską papasakosi grįžusi, ar ne,
brangute? – tarė jis Sofijai ir mirktelėjo.

Šeštadienio rytą Džeikas atvažiavo savo

mini kuperiu paimti Sofijos iš Kvins
Geito, paskui it musė nuzvimbė
greitkeliu į Glosteršyrą. Visą kelią
tauškė vien apie save, mat šiek tiek
nesutarė su režisieriumi dėl vieno pjesės
epizodo.
– Aš jam pasakiau, kad esu aktorius,
ir tvirtinu, jog mano personažas taip
nesielgtų. Geriau pažįstu savo
personažą!
 Sofija prisiminė pokalbį su Mege bei
Antonu ir paniurusi žvelgė pro langą į
šerkšnotą peizažą. Džeikas, regis, nė
nepastebėjo, kad ji nutilo, buvo pernelyg
užimtas savo tauškalais apie režisierių.
Atvažiavus prie gelsvo Deivido
Harisono namo, į kurį vedė ilgas
keliukas nuo Berfordo, Sofijai
palengvėjo.
Deividas Harisonas pasirodė prie
durų lydimas dviejų auksaspalvių
labradorų. Išvydę automobilį šunys ėmė
vizginti savo drūtas uodegas. Deividas
buvo vidutinio ūgio, lieknas, su kupeta
tankių šviesiai rudų plaukų, ties
smilkiniais žilstelėjusių. Nešiojo
nedidelius apskritus akinius ir plačiai
draugiškai šypsojosi.
– Sveiki atvykę į Louslį, dėl bagažo
nesirūpinkite, – tarė jis. – Eime,
išgersime.
Sofija nusekė paskui Džeiką. Vyrai
paspaudė vienas kitam ranką, Deividas
meiliai paplekšnojo Džeikui per nugarą.
– Smagu tave matyti, palaidūne.
– Deividai, čia Sofija. Sofija
Solanas, – tarė jis, ir Sofija ištiesė
ranką.
– Džeikas man baisiai daug apie tave
pasakojo, – tvirtai spausdamas ranką
tarė Deividas. – Malonu susipažinti
asmeniškai. O dabar eime, nesivaržykite.
 Jie nuėjo paskui Deividą į didelį
prieškambarį. Visos sienos buvo
nukabinėtos įvairiausio dydžio tapybos
darbais, o horizontalūs paviršiai
apkrauti svyruojančiais knygų bokštais.
Beveik visos puikios medinės grindys
buvo nuklotos prašmatniais persiškais
kilimais, porceliano vazonuose augo
dideli augalai. Sofijai namas iš karto
patiko. Viską persmelkiantis šunų kvapas
suteikė jam jaukumo.
Deividas nusivedė juos į svetainę,
kur rūkydami ir siurbčiodami gėrimus
prie spragsinčio židinio sėdėjo keturi
Sofijai nepažįstami žmonės. Staiga ji
prisiminė Čikitos namus Santa
Katalinoje ir užgniaužė gėlą, visuomet
lydinčią tokius prisiminimus. Jie buvo
pristatyti kitiems svečiams: kaimynams
rašytojui Toniui Midltonui ir jo žmonai
Zazai, Bošan Pleise turinčiai nedidelę
brangių moteriškų drabužių parduotuvę,
taip pat Žilberui d’Oranžui, vieno
prancūziško laikraščio skilties
redaktoriui, ir jo žmonai Mišelei,
maloniai vadinamai Miš. Paskui visi
susėdo ir tęsė pokalbį.
– Tai kuo jūs užsiimate? – paklausė
Zaza, pasisukusi į Sofiją. Sofija
susigūžė.
– Dirbu salone „Pas Megę“, – atsakė
ji ir sulaikiusi kvėpavimą laukė, kada
Zaza mandagiai, bet iš aukšto nusišypsos
ir nusisuks.
Bet, jos džiaugsmui, dažytos žalios
Zazos akys plačiai išsiplėtė ir ji
aiktelėjo.
– Neįtikėtina. Toni, mielasis. Toni! –
Jos vyras nutraukė sakinį ir atsigręžė į
Zazą. Visi nutilo ir sukluso. –
Nepatikėsi! Sofija dirba su Mege!
Tonis kreivai nusišiepė.
– Koks mažas pasaulis. Megė buvo
ištekėjusi už mano antros eilės pusbrolio
Vivo. Dieve mano, kaip laikosi mūsų
bičiulė?
Sofija nudžiugo ir po valandėlės visi
juokėsi net susiriesdami, jai mėgdžiojant
Megę ir Antoną. Deividas stebėjo ją
stovėdamas prie gėrimų bufeto ir
galvojo gyvenime nematęs nieko
žavesnio. Nors jos šypsena širdinga,
didelėse rudose akyse slypėjo kažkokia
tragedija, taigi panoro ją apkabinti ir
globoti. Ji buvo daug jaunesnė už kitus ir
vis dėlto nesunkiai įsitraukė į pokalbį.
Tik kai Zaza, kuriai Sofija aiškiai įkrito į
širdį, nekaltai paklausė apie jos gimtąją
šalį, viešnia trumpam nutilo.
Papietavus senoviniame
valgomajame, kur jiems patarnavo
apkūni moteriškė vardu ponia Berniston,
Žilberas ir Miš nuėjo į savo kambarius
popiečio pogulio.
 – Nuo to šokoladinio pudingo ir vyno
aš très, très fatigué, – tarė Žilberas,
imdamas savo smulkutę žmoną už rankos
ir vesdamasis laiptais į viršų.
Džeikas nutarė pabėgioti.
– Ar po sočių pietų derėtų bėgioti? –
suabejojo Sofija.
– Šįryt nebėgiojau, tad norėčiau
pasimankštinti, kol nesutemo, – atsakė
jis ir peršokdamas kas antrą pakopą
užbėgo laiptais.
– Na, o mums kodėl
nepasivaikščiojus? Tuomet ir mes kiek
pasimankštintume, – entuziastingai
pasiūlė Zaza. – Deividai, ar eisi kartu?
 Oras buvo žvarbus, bet giedroje
žydrynėje šviečianti saulė vis dėlto
skleidė šilumą. Sodai buvo sulaukėję,
nors kai kurie požymiai bylojo apie
buvusios Deivido žmonos, fanatiškai
juos prižiūrėjusios ir mylėjusios
sodininkės, kadaise sukurtą, o dabar
sunykusią tvarką. Juokaudami, kokie po
gausių pietų jie sotūs ir apsnūdę, Tonis,
Zaza, Sofija ir Deividas akmenimis
grįstu taku nuklydo pro sodą už namo.
Nuo vasario speigų medžiai buvo pliki
ir sušalę, po kojomis pynėsi drėgni
pūvantys augalai.
Sofija traukte traukė į plaučius
užmiesčio orą ir suvokė seniai nebuvusi
tokioje gražioje vietoje. Prisiminė Santa
Kataliną žiemą ir pamanė, kad jei
užsimerktų ir įkvėptų drėgnos žemės
kvapo, atsiduodančio salstelėjusia
žiemos lapija, beveik patikėtų esanti
tenai.
Jai patiko Deividas. Jis turėjo
angliško nerūpestingumo, tokio
patrauklaus jos užsienietiškai prigimčiai.
Atrodė labai malonus akiai,
inteligentiškas, ne gražuolis, bet dailus.
Jis buvo tvirtas, žinojo, ko nori, ir
mokėjo žavėti; vis dėlto žydrose akyse
tvyrojo gelmė, bylojanti, kad ir jam
gyvenime teko kentėti. Jiems nusileidus
nuo nedidelės kalvelės prie arklidžių,
Sofija pajuto suspurdant širdį.
– Jei kas norėtų pajodinėti, turiu porą
žirgų, – paprastai pasakė Deividas. –
Ariela juos veisdavo. Jai išėjus žirgynas
buvo uždarytas, man teko parduoti visas
kumeles. Liūdna. Dabar laikau tik porą
savo malonumui.
Sofija pajuto vis labiau spartinanti
žingsnį ir pagaliau bendrakeleivius
paliko ant kalvelės užpakalyje. Ėmė
grabalioti arklidės vartų spyną ir jai
sugniaužė gerklę. Kai šiugždantys
šiaudai išdavė viduje esant žirgą, ji
šniurkštelėjo susigraudinusi. Iškart į
veidą tvokstelėjo šilto šieno kvapas, ir
liūdnai šypsodama ji ištiesė ranką, o
aksominė gyvulio nosis smalsiai ją
niuktelėjo. Pirštais perbraukė jo baltą
snukį meiliai žvelgdama į spindinčias
kaip stiklas žirgo akis. Tik dabar, kai
nepakartojamas žirgo kvapas pasiekė
šnerves, Sofija suprato, kaip labai jai to
trūko. Priglaudė kaktą prie gyvulio
galvos ir į jo kailį nusibraukė savo
liūdesį.
– Kas tu toks? – paklausė glostydama
jo ausis. – Argi tu ne gražuolis? Tikras
gražuolis.
Pajuto ašarą ant lūpos ir ją nulaižė.
Žirgas tarytum užuodė jos sielvartą ir
šnirpštelėjo į veidą. Ji užsimerkė ir
įsivaizdavo vėl esanti namie.
Atsišliejusi į naująjį draugą ir oda
jusdama šilkinį šiltą jo kailį, ji
valandėlei persikėlė atgal į drėgnas
pampas. Bet viskas buvo per daug tikra.
Ji staiga atsimerkė ir sumirksėjusi nuvijo
prisiminimus.
Išlindęs iš už kampo Deividas
pamatė Sofiją, veidu įsikniaubusią į
Safario kaklą. Norėjo prieiti, bet
suprato, kad ši akimirka labai
asmeniška. Taktiškai nusivedė Tonį ir
Zazą pro kitą pusę.
– Ar jai viskas gerai? – sušnypštė
Zaza, kuri pastebėdavo viską.
 – Nežinau, – atsakė Deividas
neramiai purtydamas galvą. – Keista
mergina, tiesa?
– Kai paklausiau apie namus, ji nieko
neatsakė, – atkreipė dėmesį Zaza.
– Gal tiesiog ilgisi jų, – nuovokiai
atjautė Tonis. – Tikriausiai pasiilgo
tėvynės.
– Deividai! – Visi atsigręžė į Sofiją,
entuziastingai bėgančią jų link. – Man
reikia… Noriu pasakyti, mielai
pajodinėčiau. Ar galiu?
Zaza ir Tonis toliau vaikštinėjo vieni,
palikę Deividą ir Sofiją balnoti žirgų.
Jie ilgai jodinėjo, lig pat saulėlydžio.
Šuoliuodama Kotsvoldo laukais su
Deividu Sofija pajuto, lyg nuo krūtinės
jai būtų nuimta sunki našta. Ji vėl galėjo
kvėpuoti ir visa burna traukė į plaučius
orą. Jos protas nuskaidrėjo; staiga ji
suprato, kas esanti ir kur jos vieta.
Jodama per tas kalvas, žvelgdama į
mylių mylias besidriekiantį miškų ir
laukų kraštovaizdį, banguojantį prieš
akis it audringa žalia jūra, ji jautėsi
grįžusi namo. Ji vėl nusišypsojo; ne tik
lūpomis – ji plačiai ir nuoširdžiai
nusišypsojo širdimi. Visas jos kūnas
įgavo energijos, ji pajuto pakylėjimą,
kokio nepatyrė nuo tada, kai išvyko iš
Santa Katalinos.
 Deividas tuoj pat pastebėjo jos
permainas. Kaip aktorius po spektaklio
ji nusivilko kostiumą ir parodė po juo
slypintį tikrą žmogų. Kai juodu uždarė
arklidės duris ir balninėje pakabino
jojimo reikmenis, kvatojo kaip seni
draugai – iš visos širdies.
 Dvidešimt šeštas skyrius

Džeiko vežama atgal į Kvins Geitą

Sofija galvojo apie Deivido pasiūlymą.
– Labai norėčiau, kad ši sodyba vėl
atgytų, – pasakė jis turėdamas omenyje
žirgyną. – Aiškiai matyti, kad gerai
nusimanai apie žirgus. Mano buvusioji,
Ariela, veisė lenktyninius žirgus.
Augindavo aukščiausios klasės
vienergius kumeliukus. Jai išėjus verslas
baigėsi – išpardaviau visus, išskyrus
Safarį ir Inką. Žinoma, aš tau mokėčiau
ir pasamdyčiau darbininkų, kokių tik
pageidautum. Tau nereikėtų visą savaitę
lindėti kaime, galėtum tik prižiūrėti.
Sodyba negyva be joje dirbančių
žmonių. Ilgai netrukus ji virs griuvėsiais,
o aš labai nenorėčiau parduoti žirgų.
Sofija atsiminė jo ramų toną. Kalbėjo
dalykiškai, bet veide netrūko šilumos. Jį
prisiminusi pajuto besišypsanti.
Sumanymas puikus, bet Džeikas
niekuomet nesutiktų; jis nenorėtų, kad ji
dirbtų užmiestyje. Jis pernelyg didelis
egoistas, o, be Džeiko, ji nieko neturi.
 Spektaklis jau buvo rodomas porą
mėnesių, kai kartą balandį atidariusi
Džeiko persirengimo kambario duris
Sofija užtiko jį tratinantį prie sienos
prispaustą Mandę Born, aktorę,
spektaklyje atliekančią pagrindinį
vaidmenį. Kelnės buvo nusmauktos
žemyn, ir vėliau Sofijos atmintyje išliko
baltas jo užpakalis, agresyviai
baladojantis susitaršiusią prakaituotą
Mandę, tebevilkinčią aštuoniolikto
amžiaus suknią. Jai net teko porą
minučių pastovėti, kol juodu ją
pastebėjo. Mandė kriuksėjo kaip alkana
kiaulė, jos veidas buvo skausmingai
perkreiptas, bet Sofija suprato, kad jai
patinka – tarp kriuktelėjimų ji skleidė
kniaukiančius garsus. Ritmiškai
judindamas klubus Džeikas murmėjo
„myliu tave, myliu“ ir, regis, artėjo prie
moment critique, kai staiga Mandė
atsimerkė ir suspiegė. Pamatęs tarpdury
stovinčią sustingusią Sofiją Džeikas
įkniubo veidu į glebnas Mandės krūtis ir
sušuko: „Viešpatie!“ Mandė apsipylė
ašaromis ir pabėgo.
Atsiprašymo nei atgailos nebuvo.
Džeikas kaltino Sofiją ir sakėsi miegojęs
su Mande tik todėl, kad Sofija jo
neprisileidžianti. „Tu nemyli manęs!“ –
kaltinamai šaukė jis.
 Sofija ramiai atsakė: „Pirmiausia
turėčiau tavim pasitikėti.“
Tą vakarą ji paskutinį kartą išėjo iš
teatro. Daugiau Džeiko Feltono nenorėjo
matyti. Imdama telefono ragelį ji vylėsi,
kad Deividas Harisonas neužmiršo savo
vasario mėnesio pasiūlymo.

– Palieki mus? – sušuko nusiminęs

Antonas. – Neištversiu!
– Ketinu Deividui Harisonui užveisti
žirgyną, – paaiškino ji.
– Gudročius, – suniurzgė Megė
užsitraukdama dūmo.
– Ak, Mege, yra visai ne taip, kaip
galvoji. Nors dėl Džeiko Feltono buvai
teisi. Vyrai – kam jie reikalingi!
– Oi, ne, tu nežinai paskutinių
naujienų! Megė įsitaisė meilužį, tiesa,
brangute? Klientą. Manau, Megės
žiedadulkės pagaliau padėjo.
Megė patenkinta išsiviepė.
– Ir gerai padarei, Mege. Dieve
mano, taip liūdna jus visus palikti, –
Sofija luktelėjo, – bet visą laiką
Louslyje netūnosiu. Mes susitiksime.
– Būtų gerai. Šiaip ar taip, visas
paskalas sužinosime iš Deizės. Tik
nepamiršk pakviesti mūsų į vestuves.
– Mege, – nusijuokė Sofija, – jis per
senas.
 – Atsargiai, man taip pat per
keturiasdešimt, juk žinai, – atsakė ši,
paskui pridūrė žemu balsu: –
Pamatysime.
Deizę pribloškė žinia, kad Sofija
išeina. Ne tik todėl, kad jai trūks
draugės, bet dar ir todėl, kad jei Sofijai
seksis, ji turės ieškotis, su kuo dalytis
butu. Nenorėjo jokios kitos kambario
draugės. Jiedvi su Sofija tapo artimos
kaip seserys.
– Tad jei panorėsi, persikraustysi ten
visam laikui? – paklausė ji
pasibaisėjusi. Mintis įstrigti kaime, kad
ir kokiame ištaigingame name, jai kėlė
šiurpą.
 – Taip, man patinka kaimas. Aš jo
ilgiuosi, – atsakė Sofija. Louslis
pažadino snaudusius jos bendrumo su
gamta pojūčius. Dabar miesto tvaikas jai
atrodė bjaurus.
– Man tavęs trūks. Kas tau dabar
tvarkys nagus? – paklausė Deizė piktai
atkišdama apatinę lūpą.
– Niekas. Vėl juos kramtysiu.
– Nedrįsk nė mėginti, kai taip gražiai
juos tau sutvarkiau.
– Rankos man bus reikalingos ūkio
darbams, tad dailių nagų nebereikės, –
laiminga nusijuokė Sofija laukdama
dienų, kai gyvens rūpindamasi žirgais
bei šunimis ir klajodama begalinėmis
žaliomis kalvomis. Merginos
apsikabino.
– Nepamiršk dažnai skambinti ir
retkarčiais apsilankyti. Nenoriu nutraukti
ryšio, – tarė Deizė grūmodama draugei
pirštu ir šitaip slėpdama liūdesį. Sofijai
buvo ne naujiena išsikraustyti, palikti
žmones, susirasti naujų draugų. Dabar
jau buvo prie to pripratusi. Nenorėdama
aitrinti sau širdies, išmoko atsiriboti nuo
jausmų, tad pažadėjusi Deizei kas
savaitę skambinti ji išėjo, perėjo į kitą
etapą. Tarsi klajoklis ji laukė kito
nuotykio ir per daug negalvojo apie
paliekamus draugus.
 Sėkmingai įsitaisiusi nedideliame
namelyje Louslyje, ji suvokė
neliūdėsianti, jei ir visai
nebenuvyksianti į Londoną. Kaimo ji
buvo išsiilgusi labiau, nei pajėgė
suvokti, ir dabar, vėl jį suradusi,
nebenorėjo netekti. Beveik kasdien
kalbėdavosi su Deize telefonu ir
juokdavosi iš naujausių Megės
kirpykloje nugirstų paskalų. Bet nebuvo
kada galvoti apie senus draugus.
Pernelyg daug laiko atėmė Deivido
žirgyno kūrimas. Jis buvo sakęs, kad ji
galėsianti tik prižiūrėti. Ji nė neketino
vien prižiūrėti. Ji norėjo visur dalyvauti
kiek galėdama, o jei ko neišmano,
išmokti.
Iš ponios Berniston ji sužinojo, kad
išėjus Arielai teko uždaryti arklides ir
atleisti iš darbo Fredį Ratrėjų, vadinamą
Račiu. Kadaise Ratis buvo žirgyno
prižiūrėtojas, rūpindavosi kumeliukais ir
tvarkydavo ūkį. Pasak ponios Berniston,
jis išmanė savo darbą. „Už Ratį geresnio
nerasite“, – pasakė ji.
Sofija negaišo laiko ir padedama
ponios Berniston, nuolat susirašinėjusios
su velione Fredžio žmona Berile,
susirado Ratį ir pasamdė jį bei
aštuoniolikmetę jo dukterį Džeinę dirbti
žirgyne. Kadangi Berilė buvo neseniai
mirusi, Fredis troško grįžti į Glosteršyrą
ir dirbti, ką buvo įpratęs.
Savaitgaliais atvykstantį Deividą
pasitikdavo plati Sofijos šypsena ir
užkrečiamas humoro jausmas. Ji
visuomet mūvėdavo džinsus ir vilkėdavo
sportinius marškinėlius, dažnai klubus
būdavo apsirišusi jo senu gelsvu
nertiniu, kurį kartą pasiskolino ir
negrąžino. Kaimo oras pakeitė jos veido
spalvą; dabar jis tryško puikia sveikata,
ilgi žvilgantys plaukai, užuot rišami
užpakalyje kaip anksčiau, laisvai krito
ant pečių. Akys spindėjo, būnant šalia
nesulaikoma jos energija vertė jį jaustis
jaunesnį. Jis laukdavo galimybės vėl su
ja leisti laiką, ir nuliūsdavo, kai
sekmadienio vakarais turėdavo
išvažiuoti į Londoną. Džiaugėsi, kad
Račio padedama ji daro pažangą. Račiu
ji žavėjosi.
– Jis toks angliškas, kaip koks sodo
nykštukas iš pasakos, – sakė ji.
– Nemanau, kad Ratis labai
apsidžiaugtų taip apibūdintas, – tyliai
nusijuokė Deividas.
– Oi, jam visai patinka. Kartais
vadinu jį nykštuku ir jis tik nusišypso.
Manau, jis taip džiaugiasi sugrįžęs, kad
galėčiau jį vadinti, kaip noriu.
Ratis buvo dar ir aistringas
sodininkas, tad netrukus Deividą
nustebino sodybos permainos. Sofija
nenuilsdama sukosi. Ji keldavosi anksti
ir didžiajame name pasidarydavo
pusryčius. Triskart per savaitę ateinanti
virti ir valyti ponia Berniston pasiūlė
naudotis pono Harisono virtuve, juk
šaldytuvas visuomet pilnas. Paskui,
prieš pradėdama dienos darbus
arklidėse, sėsdavo ant vieno iš žirgų ir
jodinėdavo po kalvas.
Ratis apie žirgus išmanė viską, o jai
teko daug ko išmokti. Santa Katalinoje
jai net balno nereikėdavo uždėti ant
žirgo, nes viską darydavo gaučai. Ratis
ją erzindavo sakydamas, kad ji išlepinta
ir jis pastatysiąs ją į vietą, o ji
atšaudavo, kad jis čia atsidūręs tik jos
dėka, tad turėtų elgtis pagarbiau. Savo
kreiva šypsena ir išmintingu veidu jis
šiek tiek jai priminė Chosė. Klausdavo
savęs, ar Chosė jos pasigenda, ar
Soledados paskalos pasiekė jo ausis, ar
jis išmetė ją iš galvos.
Račiui vadovaujant buvo nupirktos
šešios aukščiausios klasės kumelės ir
pasamdyti du arklininkai dirbti kartu su
Račio dukra Džeine.
– Šiek tiek užtruks, kol žirgyno veikla
įsivažiuos, – perspėjo jis Sofiją. –
Matai, veisimosi ciklas – vienuolika
mėnesių, – tarė jis, sudiržusiomis
rankomis apglėbdamas garuojantį kavos
puodelį. – Rudenį laikas ieškoti mūsų
kumelėms eržilų, geros veislės ir dailiai
sudėtų eržilų, supranti? – Sofija
linktelėjo. – Jei nori aukščiausios klasės
lenktyninių žirgų, reikia aukščiausios
klasės eržilų. – Ji dar kartą pabrėžtinai
linktelėjo. – Rugpjūtį ar rugsėjį pateik
paraišką eržilui – mes tai darome per
grynaveislių žirgų agentą. Jis susitars su
eržilo savininku. Tiesa, aš jau kelerius
metus to nedariau, bet anksčiau dirbau su
Viliu Rankinu ir manau, kad jis tebėra
patikimas. – Jis šliurptelėjo kavos. –
Sausio keturioliktą prasideda sezonas.
Tuomet nuvežame kumeles pas eržilą ir
laikome, kol nustatoma, kad jos
kumelingos.
– O kada jos kumeliuosis? – Sofija
mėgino klausti protingai; viskas atrodė
daug sudėtingiau, nei ji tikėjosi.
Džiaugėsi, kad Ratis žino, ką daro.
– Nuo vasario iki balandžio vidurio.
Tas laikas stebuklingas. Išties prieš akis
matai gamtos vyksmą. – Jis atsiduso. –
Tiesiai prieš savo nuosavas akis. Po
dešimties dienų, jei kumeliukas gimsta ir
auga sveikas, abu su kumele vėl keliauja
pas eržilą.
– Kiek laiko jie ten būna?
– Maždaug apie tris mėnesius. Kai ji
vėl tampa kumelinga, parsivežame juos
namo.
– O kada juos parduodame? –
paklausė ji, pripildama virdulį vandens
ir statydama jį ant viryklės.
– Tenka nemažai mokytis, tiesa? –
sukikeno jis pastebėjęs, kad jai ima
pabosti smulkmenos. – Visiškai kitoks
gyvenimas nei… Kaip ten jas vadinate?
Pampose?
– Pampose, Rati. Taip, tu teisus, aš
niekuomet nieko panašaus nedariau, –
kukliai pridūrė ji atidarydama stiklainį
su kavos granulėmis.
– Na, jei taip myli žirgus, netrukus
išmoksi, – maloniai pasakė jis. – Liepą
tenka gerokai paplušėti ruošiant
metinukus parduoti. Tau tas metas patiks.
Kas dieną juos vedžioti, pripratinti prie
kamanų ir panašiai. Paskui atvažiuoja
prekeiviai ir apžiūri kumeliukus, ar jie
tinkami aukščiausios klasės aukcionui.
Aukcionas vyksta spalį Niumarkete. Ten
tai tau bus įdomu. Manau, patiks, – tarė
jis paduodamas jai pripilti tuščią
puodelį. – Išmokysiu tave visko, ką
žinau, bet negali mokytis sėdėdama prie
virtuvės stalo. „Praktika – geriausias
mokytojas“, – visuomet sakydavo mano
tėvas. „Mažiau kalbų, daugiau darbų“, –
kartodavo jis. Taigi dabar aš liausiuos
plepėjęs ir imsimės darbo. Tinka,
panele? – paklausė jis, o ji padavė jam
puoduką, jau sklidiną stiprios juodos
kavos, tokios, kokia jam patiko. –
Nuostabu, – tarė jis imdamas puoduką.
– Manau, kad tinka, Rati. –
Smulkmenos Sofijai per daug nerūpėjo;
kol dirbo su žirgais, jautėsi kaip namie.
Vasara netruko praeiti. Į Londoną
Sofija nuvažiavo tik kartą. Iš pradžių
Megė ir Antonas širdo, ir teko nemažai
gerintis, norint pataisyti jų prastą ūpą.
Salone ji praleido tik valandą, nes
norėjo kuo greičiau grįžti pas savo
žirgus. Draugai buvo dėkingi už
apsilankymą, bet jautė, kad ji tolsta, ir
dėl to liūdėjo.
 Atėjus rugsėjui Deividas ėmė
daugiau laiko praleisti kaime. Kabinete
įsirengė dar vieną biurą ir pasamdė
sekretorę dirbti dalį dienos. Staiga jo
namai vėl atgijo, aidėjo nuo žmonių ir
gyvūnų balsų. Bet jei atvirai, Deividas
beviltiškai pamilo Sofiją ir vos galėjo
ištverti toli nuo jos. Dėl tos priežasties
jis ir pasamdė ją. Nesijaudino, kiek tai
kainuos; būtų sumokėjęs bet kokią jos
paprašytą sumą. Tik ją įdarbinęs galėjo
su ja matytis nesimergindamas –
pakankamai gerai suvokė tikrovę ir
žinojo, kad prisipažindamas savo
jausmus ją tik nubaidytų. Šiomis
aplinkybėmis dvylika svarų per savaitę
ir nemokamas maistas bei būstas tebuvo
niekniekis, palyginti su tuo, ką jis norėjo
jai duoti – kitą pavardę ir viską, kas jam
priklausė.
Sofija džiaugėsi, kad Deividas
nusprendė daugiau laiko praleisti
Louslyje. Kartu atsigabeno ir savo šunis,
Semą ir Kvidą, šie visą dieną sekiodavo
paskui Sofiją meiliai šypsodamiesi jai
savo nuostabiomis juokdariškomis
akimis. Vakarais Sofija ir Deividas ilgai
vaikštinėdavo po sodą ir kalbėdavosi,
matė, kaip artėjant rudeniui trumpėja ilgi
vasaros šešėliai, kol pagaliau dienos
atsitraukė ir įsivyravo naktys. Deividas
pastebėjo, kad ji niekada nekalba apie
namus, o jis ir neklausė. Negalėjo
apsimesti, kad jam neįdomu; jis troško
sužinoti apie ją viską. Norėjo bučiniais
nuvyti visus rūpesčius, kuriuos juto
slepiamus po šypsena. Tiesą sakant,
troško bučiuoti kas kartą ją pamatęs ir
vis dėlto nenorėjo jos išgąsdinti.
Nenorėjo jos netekti. Jau seniai nesijautė
toks laimingas. Tad nė nebandė. Tuomet,
Sofijai sėkmingai gramzdinant užmarštin
savo praeitį, kai kas atvyko į Louslį ir
jai priminė ją.
Nuo pat vasaros Deividas namuose
nebuvo surengęs pobūvio. Džiaugėsi
galėdamas būti vienas su Sofija, bet
Zaza užsiminė, kad Sofija gal norėtų
susitikti su savo amžiaus žmonėmis.
– Ji labai patraukli jauna moteris.
Koks nors vyras nutvers ją tau nė
nespėjus apsidairyti. Tiesiog negali jos
slėpti nuo žmonių, – tarė ji
nesuvokdama, kaip savo žodžiais jį
įskaudino.
Deividas stebėjo Sofiją, plušančią po
dvarą, ir galvojo, kokia ji atrodo
laiminga. Nepanaši į žmogų, alkstantį
kitų jaunuolių draugijos. Regis, ji
tenkinosi žirgais. Bet Zaza nenusileido
nutildydama jį žodžiais: „Tik moteris
supranta kitą moterį.“ Juk jis beveik
dvidešimčia metų vyresnis – ne visai
tinkama draugija jos amžiaus merginai.
Kai Zaza ir Tonis supažindino jį su
savo sūnaus Edžio draugu Gonsalu
Segundu, juodbruvu neįprastai aukštu
argentiniečiu polo žaidėju, Deividas
suprato užuominą ir pakvietė juos visus
kartu praleisti savaitgalio. Nė nenujautė,
kokia bus Sofijos reakcija.
– Sofija Solanas! – juos supažindinus
sušuko Gonsalas. – Ar tik nebūsi Rafos
Solanaso giminaitė? – paklausė
ispaniškai. Sofija apstulbo. Jau seniai
nebuvo kalbėjusi ispaniškai.
– Jis – mano brolis, – kimiai atsakė
ji. Paskui atsitraukė atbula, nes balsu
ištarti gimtosios kalbos garsai pažadino
visus nuslopintus prisiminimus ir jie
suklego galvoje it pabirusi kortų malka.
Ji išblyško ir apsipylusi ašaromis išbėgo
iš kambario.
– Ką aš ne taip pasakiau? – suglumęs
paklausė Gonsalas.
Netrukus į jos duris pasibeldė
Deividas.
– Sofija, ar viskas gerai? – švelniai
paklausė ir pasibeldė dar kartą. Ji atvėrė
duris. Deividas įėjo į kambarį, iš paskos
įsekė Semas ir Kvidas ir neramiai
apuostė jos kulkšnis. Jos veidas buvo
šlapias nuo ašarų, akys paraudusios ir
piktos.
 – Kaip tu galėjai? – suriko ji. – Kaip
galėjai jį čia pakviesti neatsiklausęs
manęs?
– Sofija, nežinau, apie ką kalbi.
Nusiramink, – tvirtai tarė jis,
mėgindamas paliesti jos ranką. Ji tuoj
pat atsitraukė.
– Nenurimsiu, – atkirto piktai.
Deividas uždarė duris; nenorėjo, kad
girdėtų Zaza. – Jis pažįsta mano šeimą!
Parvažiavęs papasakos jiems apie mane,
– kūkčiojo ji.
– Ar tai svarbu?
– Taip! Taip, svarbu! – atšovė ji ir
nuėjo prie lovos. Abu atsisėdo. – Man
tai labai svarbu, – tyliai pridūrė
mirkčiodama ir stengdamasi sulaikyti
ašaras.
– Sofija, nesuprantu, ką man sakai.
Nesitikėk, kad suprasiu, jei nepasakysi.
Maniau, tau bus malonu susitikti su savo
kraštiečiu.
– Ak, Deividai. – Ji nurijo ašaras ir
įkniubo jam į krūtinę. Jis iš lėto apglėbė
ją ranka. Ji nekrūptelėjo ir jo neatstūmė,
tad jis sėdėjo ją apkabinęs. – Prieš
trejus metus išvažiavau iš Argentinos,
nes turėjau meilės romaną, kuriam
nepritarė mano tėvai. Nuo to laiko
nebuvau grįžusi.
– Nebuvai grįžusi? – pakartojo jis
kiek sutrikęs.
 – Susiriejau su jais. Nekenčiu jų.
Nuo to laiko su niekuo iš namiškių
nesikalbėjau.
– Vargšelė, – tarė jis ir pajuto glostąs
jos plaukus. Bijojo pajudėti, kad
nesutrikdytų šios akimirkos.
– Myliu juos ir kartu nekenčiu.
Ilgiuosi jų, bandau pamiršti. Bet negaliu,
tiesiog neįstengiu. Buvimas čia,
Louslyje, padėjo man užsimiršti. Čia
buvau tokia laiminga. O dabar va!
Jai vėl pradėjus verkti, Deividas
suglumo. Šįkart iš jos esybės gelmių
prasiveržė galinga rauda. Jis glaudė ją
prie savęs ir bandė paguosti. Dar
nebuvo matęs tokio nelaimingo žmogaus,
kokia tą valandėlę buvo Sofija. Ji taip
smarkiai raudojo, kad vos įstengė
kvėpuoti. Deividas supanikavo, jis
nebuvo itin gabus tokiems dalykams ir
pagalvojo, kad moteris gal geriau žinotų,
ką daryti. Bet jam pakilus pakviesti
Zazos, Sofija įsikibo į jo nertinį ir ėmė
maldauti pasilikti.
– Dar šis tas, Deividai. Prašau,
neišeik. Noriu, kad viską žinotum, –
meldė ji. Paskui susigėdusi papasakojo
apie Sančio išdavystę ir Santigitą
nutylėdama, kad Santis – jos pirmos
eilės pusbrolis. – Atidaviau savo
vaikelį, – nevilties apimta sukuždėjo ji
ir pažvelgė jam tiesiai į akis.
Grimzdamas į jos sielvarto kupinas akis
pajuto jos skausmą. Norėjo pasakyti, kad
mielai duotų jai vaikų, kiek tik ji
panorėtų. Mylėtų ją taip, kad jo meilė
atstotų visos šeimos meilę. Bet nežinojo,
kaip pasakyti. Prisitraukė ją į glėbį ir
taip juodu sėdėjo tylėdami. Tą švelnumo
akimirką Deividas juto ją mylįs labiau,
nei įmanoma ką nors mylėti. Būdamas su
Sofija jis suprato, koks gyveno vienišas.
Žinojo galįs padaryti ją laimingą.
Keistas dalykas: pasidalijusi su juo
savo paslaptimi Sofija pasijuto geriau,
nors papasakojo tik pusę istorijos, ir
pakėlusi galvą pažvelgė į jį kitomis
akimis. Kai jųdviejų lūpos susitiko, nė
vienas nenustebo. Per tas kelias minutes
Sofija patikėjo juo labiau, nei buvo kuo
nors tikėjusi, išskyrus Santį. Deivido
glėbyje ji pamiršo viską pasaulyje,
teliko tik Louslis ir čia susikurtas
prieglobstis.
Dvidešimt septintas skyrius

Deividui ir Sofijai grįžus į svetainę visi

dėjosi, kad nieko neįvyko. „Kaip tai
būdinga britams“, – pamanė Sofija. Ten,
iš kur ji kilusi, visi grūstųsi vienas per
kitą ir apibertų ją klausimais. Matyt,
Zaza perspėjo Gonsalą ir Edį nedidinti
jos graužaties ir nieko daugiau neminėti,
tad juodu tik nusišypsojo ir ėmė
klausinėti apie žirgus.
 Zaza prisidegė cigaretę ir atsilošė
sofoje, jos primerktos akys įtariai
slydinėjo nuo Deivido prie Sofijos.
„Deividas vaikšto pasišokinėdamas,
nors labai stengiasi tai nuslėpti“, –
pamanė ji pro burnos kamputį išpūsdama
siaurą dūmų juostelę. Ji matė, kad
Sofijos blakstienos dar drėgnos nuo
ašarų, bet skruostuose žėrėjo jaudulys,
kurį ji vargiai įstengė sutramdyti. Čia
tikrai kažkas vyksta…
Gonsalui Sofija pasirodė
neatsispiriamai žavi dėl dviejų
priežasčių: ji buvo liūdna ir graži. Buvo
šį bei tą girdėjęs apie ją Argentinoje.
Buenos Airės – toks miestas, kur
neįmanoma nuslėpti skandalo. Mėgino
prisiminti, dėl ko jis kilo. Ar tik nebuvo
įsivėlusi į romaną su vienu iš savo
pusbrolių ir ištremta į Europą?
Nenuostabu, kad nenori būti atpažinta –
dėl gėdos. „Bet vis dėlto, – manė jis,
matydamas plačią jos šypseną ir
virpančias lūpas, – galėčiau atleisti jai
viską.“
– Sofija, ar pakviesi mane
pajodinėti? – ispaniškai paklausė jis. Ji
blausiai nusišypsojo ir žvilgtelėjo į
Deividą, o šis tik kilstelėjo antakį.
Dabar, kai išliejo širdį Deividui,
nenorėjo su juo skirtis nė minutei.
 – Gonsalas norėtų, kad su juo
pajodinėčiau, – tarė ji vildamasi, kad
kas nors pasiūlys geresnį sumanymą.
– Puiki mintis, – tarė Tonis
kramsnodamas cigarą. – Edi, ar
nenorėtum joti su jais?
– Taip, mielasis, jok. Grynas oras tau
bus į sveikatą, – tarė Zaza, trokšdama
pasilikti viena, kad galėtų iškvosti
Deividą. Tingiai krėsle prie židinio
drybsantis Edis nė neketino eiti į šaltį.
Diena buvo bjauri, dulkė lietus, be to,
buvo aišku, kad Gonsalas susižavėjęs
Sofija. Jis nenorėjo jam trukdyti.
– Ne, dėkui. Jokite judu, – atsakė jis
pirštais rausdamasis karamelių dėžutėje,
viliojamai gulinčioje ant stalo.
– Mielasis, negali visą rytą kiūtoti
viduje, turėtum pažadinti apetitą ponios
Berniston pietums.
– Na, juk judu su tėčiu sėdite viduje,
– atšovė jis, geriau įsitaisydamas krėsle.
Nusivylusi Zaza sučiaupė lūpas. Kvota
turės palaukti.
Deividas žiūrėjo, kaip Sofija išeina
iš kambario su Gonsalu, ir užgniaužė
pavydą. Nors suprato, kad Sofija išeina
nenoriai, negalėjo pakęsti minties, kad
kalvose ji bus su vaikinu iš gimtinės.
Jaunu, gražiu vaikinu, kalbančiu jos
kalba, suprantančiu jos kultūrą ir artimu
jai, kaip jis pats niekada nebus. Jai
išėjus kambaryje tapo šalčiau.
– Koks tu šaunuolis, mielasis, – tarė
Zaza atidžiai žiūrėdama į Deividą.
– Kodėl? – paklausė jis mėgindamas
nuobodžiaujančiam balsui suteikti
žaismingumo.
– Kad sutikai pakviesti Gonsalą.
– Kas jau čia tokio šaunaus?
– Nes juodu žavinga pora. Gonsalas
ir Sofija! – nusijuokė ji, paskui
raudonomis lūpomis suspaudė
juodmedžio kandiklį ir ėmė tyrinėti jo
veidą. Deividas niekuo neišsidavė.
– Zaza, mieloji, šį savaitgalį amūrui
nėra vietos. Tas netikėlis ją pravirkdė ir
privertė bėgti į savo kambarį. Vargu ar
tai romantiškiausias būdas užkariauti
moters širdį, – įsiterpė Tonis.
– Kas čia buvo? – paklausė Edis,
patenkintas, kad tėvas pradėjo apie tai
kalbėti. Visi sužiuro į Deividą. Jis
sėdėjo ant židinio grotelių ir geležiniu
žarstekliu stumdė malkas.
– Ji ilgisi namų, ir tiek, – atsakė
išsisukinėdamas.
– Štai kaip, – atsiliepė nusivylęs
Edis. Tonis užjaučiamai linktelėjo.
– Tik tiek? – neatlyžo Zaza. – Ką gi
tu jai tokio pasakei, kad ji vėl pradėjo
šypsotis?
 – Na, tai ne mano nuopelnas, ji
pralinksmėjo pati. Kai atsipeikėjo nuo
patirto šoko, pasikalbėjome apie jos
namus ir ji pasijuto geriau, –
neįtikinamai tarė jis ir susigūžė. Zaza
kiaurai perpras beviltišką jo melą.
– Suprantu. Na, juodu su Gonsalu
galės truputį geriau pažinti vienas kitą be
mūsų, senukų, stebinčių kiekvieną
žingsnį. Ak, tas jaunimas, – atsiduso ji. –
Kad galėtume vėl būti jauni!
Deivido nuotaika apniuko. Jis buvo
daugiau kaip dvidešimt metų vyresnis už
Sofiją. Ką sau manė? Zaza teisi,
Gonsalas jai tinkamesnė pora. Gal
jodinėdama ten, Kotsvolde, ji tą suvoks.
Jau daug mėnesių nebuvo sutikusi savo
amžiaus jaunuolio. „Pasikalbės apie
namus ir supras, kad jos vieta –
Argentinoje“, – niūriai mąstė jis.
Tebejuto jos bučinį. Tebejautė jos lūpų
skonį. Gal tik pasinaudojo ja silpnumo
valandėlę? Neturėjo leisti sau jos
bučiuoti, reikėjo susilaikyti.
Pakeitęs temą Deividas labai
stengėsi kalbėti lyg niekur nieko, bet jam
gniaužė gerklę ir žodžiai neturėjo įprasto
lengvumo. Zaza pastebėjo akių gilumoje
slypinčią nuoskaudą ir suprato nuėjusi
per toli. Ji seniai mylėjo Deividą; nors
su Toniu buvo visiškai laiminga, jos
širdies kertelėje Deividui visuomet buvo
vietos. Jos lūpomis buvo prabilusi
pavydi moteris, ir ji nekentė savęs už tai.
Pamėgino pakelti jam nuotaiką
pasakodama linksmas istorijas, bet
nepavyko jo priversti juoktis iš širdies;
juokėsi tik jo lūpos. Ji dirstelėjo į
laikrodį ant židinio ir laukė, kada grįš
Sofija ir jį nuramins.
Gonsalas buvo puikus jojikas. Sofija
matė, kad jis sėdi balne argentiniečiams
būdinga laikysena, kupinas to nuostabaus
pasitikėjimo, to nepakenčiamo
pasipūtimo, ir sutriko. Juodu kalbėjosi
ispaniškai, netrukus ji jau emocingai
bėrė žodžius ir išraiškingai mojavo
rankomis, kaip daro lotynų amerikiečiai.
Staiga pasijuto išsilaisvinusi iš
grandinių – būtinybės slėpti savo tikrąją
prigimtį. Ji vėl pasijuto argentinietė ir
svaigo iš laimės girdėdama savo balsą,
burnoje jausdama tuos žodžius.
Gonsalas buvo linksmas, pasakojo
jai istorijas, iš kurių ji kvatojo. Jis
stengėsi neklausinėti apie namiškius, o ji
pati nieko nepasakojo. Regis, mieliau
klausėsi jo. Tiesą sakant, ji negalėjo juo
pasisotinti.
– Papasakok dar, Gonsalai, – meldė
ji taip godžiai gerdama į save jo
žodžius, lyg ilgą laiką būtų buvusi kurčia
ir staiga vėl ėmusi girdėti.
 Juodu žingine jojo slėniu, artėjant
prie kalvų papėdės žirgų kanopos
žliugsėjo purve, susikaupusiame po
medžiais. Dulksna dabar jau buvo virtusi
lietumi, plaunančiu jų veidus ir
besisunkiančiu per drabužius. Jie užkopė
ant kalvų ir nušuoliavo keteromis
juokdamiesi, mėgaudamiesi plaukus
plaikstančiu vėju ir po jais skriejančiais
žirgais. Taip jojo ne vieną mylią, kol
tarytum iš niekur, pakilęs iš slėnio,
aplink juos susikaupė tirštas rūkas.
– Kiek dabar laiko? – paklausė
Sofija jausdama maudžiantį alkį.
– Pusė pirmos, – atsakė jis. – Kaip
manai, ar tokiame rūke rasi kelią atgal?
 – Žinoma, – linksmai atsakė ji, bet
nebuvo tuo tikra. Apsidairė; kur
pažvelgsi, visur atrodė taip pat. – Paskui
mane, – pakvietė ji stengdamasi, kad
balse nuskambėtų pasitikėjimas. Jie jojo
greta pro baltą rūką, įsmeigę akis į prieš
juos mažėjantį žalumos lopinėlį. Atrodė,
Gonsalas nė kiek nesijaudina. Žirgai taip
pat buvo ramūs, jie patenkinti pūškavo
pūsdami garą į šaltą orą. Sofija sužvarbo
ir panoro atsidurti Louslyje prie židinio.
Ilgėjosi ir Deivido.
Staiga jie prijojo kažin ką, panašų į
pilkus akmeninės senos pilies
griuvėsius.
 – Ar tau ši vieta pažįstama? –
paklausė Gonsalas, pastebėjęs rūpestį
jos gražiame veide. Ji papurtė galvą.
– Dios, Gonsalai, turiu atvirai
prisipažinti. Niekada nesu mačiusi šių
griuvėsių. Nė velnio nežinau, kur
atsidūrėme.
– Vadinasi, paklydome, –
nerūpestingai tarė jis ir plačiai
nusišypsojo. – Gal pabūkime čia, kol
rūkas išsisklaidys. Bent pasislėpsime
nuo lietaus. – Ji sutiko ir abu nulipo nuo
žirgų. Nuvedė žirgus į priedangą ir
pririšo prie akmenų. – Eime, kur nors
rasime pastogę, – tarė jis imdamas
Sofijos ranką ir ryžtingai žengdamas per
nuolaužas. Žengė sparčiai, beveik tempte
tempė ją slidžiais akmenimis, ir jai buvo
sunku išsilaikyti. Paskui ji griuvo.
Neėmė į galvą, kol nepabandė atsistoti.
Skausmas kulkšnyje nudiegė per visą
koją ir ji inkšdama susmuko. Gonsalas
pritūpė šalia.
– Kur skauda? – paklausė.
– Kulkšnį. Dieve mano, juk ji nelūžo,
tiesa? – Ji susiraukė.
– Panašiau į patempimą. Ar gali
pajudinti?
Ji šiek tiek pajudino pėdą, bet įstengė
tik truputį.
– Skauda, – pasiskundė.
 – Na, gali bent šiek tiek pajudinti.
Dabar įsikibk, aš tave nunešiu, –
ryžtingai tarė jis.
– Jei pamatysiu įtampą tavo veide,
nudėsiu, – pajuokavo ji, kai jis pakišo
po ja rankas ir pakėlė nuo žemės.
– Jokios įtampos, pažadu, – atsakė jis
ir nunešė ją vidun į tamsias bokšto
liekanas. Paguldęs ant drėgnos žolės
nusivilko paltą ir patiesė ant žemės greta
jos. – Štai, sėskis ant jo, – tarė jis,
padėdamas jai persėsti nesiremiant
pėda.
– Tarytum nebūčiau ganėtinai
permirkusi. – Ji sukikeno. – Dėkui.
 – Jei nuausime tau batą, negalėsime
jo paskui užmauti, – perspėjo jis.
– Man vis tiek, tas prakeiktas batas
labai veržia. Prašau jį numauti. Jei
kulkšnis sutins, niekaip nepajėgsime jo
nuauti, o aš verčiau josiu namo be jo, bet
skausmo nekentėsiu.
Gonsalas švelniai nutraukė batą, o
Sofiją nuo skausmo išpylė prakaitas, jos
veidas persikreipė ir ėmė degti.
– Štai, viskas, – džiūgavo jis
suimdamas pėdą ranka ir dėdamas sau
ant kelių. Atsargiai numovė kojinę ir
atidengė švelnią rausvą odą, kuri
atšiaurioje aplinkoje atrodė bejėgė ir
pažeidžiama. Sofija giliai atsikvėpė ir
palto rankove nusišluostė ašaras. –
Kulkšnis patinusi, bet gyvensi, – tarė jis,
šiltu delnu masažuodamas koją.
– Malonu, – atsiduso ji atlošdama
galvą į akmenis. – Truputį žemiau, taip,
čia… ak, – aiktelėjo jam masažuojant
pėdos skliautą. – Tiek ir matysime
ponios Berniston pietus, – liūdnai tarė ji.
– Tik nesakyk, kad ji puiki virėja.
– Geriausia iš visų.
– Mielai suvalgyčiau didelį sultingą
gabalą lomo, – staiga pasijutęs labai
alkanas tarė jis.
– Ir aš, con papas fritas. – Ji
ilgesingai nusišypsojo. Paskui juodu ėmė
vardyti visus argentinietiškus valgius,
kurių ilgėjosi.
– Dulce de leche.
– Membrillo.
– Empanadas.
– Zapallo.
– Zapallo? – pakartojo jis
užspausdamas nosį.
– Kuo blogas zapallo?
– Gerai. Mate.
– Alfajores…

Namuose Deividas pažvelgė pro langą į

rūką, paskui į laikrodį ant židinio
atbrailos.
 – Jie užstrigo dėl rūko, – tarė Tonis.
– Nesirūpinčiau. Ji saugiose rankose.
Gonsalas stiprus kaip jautis.
„Dėl to labiausiai ir nerimauju“, –
niūriai pamanė Deividas.
– Išalkau, – prabilo Edis. – Ar turime
jų laukti?
– Tikriausiai ne, – atsakė Deividas.
– Negalime leisti pervirti ponios
Berniston pietums, – tarė Zaza. – Esu
tikra, jie tuojau grįš. Sofija puikiai
pažįsta kalvas, – paslaugiai pridūrė.
– Ne taip jau puikiai, – atsiduso
Deividas. – Tik ne tokiame velniškame
rūke. Ir nė kiek nepanašu, kad jis
sklaidytųsi.
 – Ak, išsisklaidys. Šiose kraštuose
rūkas sklaidosi labai greitai, –
nedelsdama pareiškė Zaza.
– Mieloji, ką tu išmanai apie rūką? –
paerzino ją Tonis.
– Tik stengiuosi viską vertinti
teigiamai. Deividas nerimauja, nejau
nematai?
– Gal turėčiau eiti jų ieškoti, –
pasisiūlė Deividas.
– Po galais, o nuo ko pradėtum? Net
nežinai, kur jie išjojo, – atsiliepė Tonis.
– Jei sutems, eisiu kartu su tavimi.
– Mielasis, tu nemoki joti, – tarė
Zaza nervingai prisidegdama cigaretę.
– Važiuosiu landroveriu.
 – Ir užklimpsi purve? – niekuo
nepadėdamas pridūrė Edis. Tonis
gūžtelėjo pečiais.
– Taip, Tonis teisus. Pietaukime. Jei
sutems, visi eisime jų ieškoti.
Priėmus sprendimą Deividas pasijuto
geriau. Stengėsi negalvoti apie porelę
lauke, stichijoms siaučiant šilumos
beieškančią vienas kito glėbyje. Jis jautė
šleikštulį ir buvo nelaimingas. Kalvas
pažinojo geriau nei kas nors kitas – jis
juos surastų. Vylėsi, kad Sofija sveika.
„Ji puiki jojikė, bet net ir geriausi
jojikai krinta, o ta kvaiša niekada
nenešioja šalmo“, – liūdnai mąstė jis.
Čia ne prakeiktos pampos; Anglijoje
žmonės dėvi šalmus, kurie padeda
neprasiskelti galvos. Vylėsi, kad ji išjojo
ant Safario; jis švelnus ir jos nenumestų.
Dėl kitų negalėjo būti toks tikras.
Galvoje pinantis tokiems vaizdams jis
nusivedė savo svečius į valgomąjį pietų.

Dalydamasi prisiminimais su Gonsalu

Sofija leido mintims nuklysti į pampas, o
jo rankai išmasažuoti skaudamą kulkšnį.
– Užmaukime kojinę. Nemanau, kad
reikėtų pėdą per daug sušaldyti, – po
kurio laiko pasiūlė jis.
– Bet jūs puikiai masažuojate,
daktare Segundai, – pajuokavo ji.
 – Senjorita, daktaras Segundas žino,
kas geriau.
– Atsargiai, – perspėjo ji, jam
pradėjus mauti ant pėdos kojinę.
– Kaip jautiesi?
– Geriau, – atsakė ji nustebusi, kad
nebeskauda taip, kaip tikėjosi. – Turi
gydančias rankas.
– Ne tik daktaras, bet ir gydūnas.
Pataikauji, – jis tyliai nusijuokė. – Štai,
visai kaip nauja. Kokius dar
negalavimus pagydyti, senjorita?
– Ačiū, daktare, nereikia.
– O kaip skaudama širdis?
– Skaudama širdis?
 – Taip, tavo skaudama širdis, –
rimtai tarė jis, suimdamas jos veidą
rankomis ir lūpomis paliesdamas jos
lūpas. Nereikėjo leistis jo bučiuojamai,
bet balsas, kalbantis ispaniškai, tas
nepakartojamas argentinietiškas
akcentas, jojimo batai, žirgų kvapas,
sūkuriuojantis rūkas, paslėpęs juos nuo
pasaulio… Akimirksnį ji sutriko ir
atsiliepė. Buvo malonu, bet nesijautė
pasielgusi teisingai. Atsitraukusi
pastebėjo, kad rūkas sklaidosi.
– Žiūrėk, oras skaidrėja, – viltingai
tarė ji.
– Norėčiau likti čia, – švelniai tarė
jis.
 – Na, aš peršlapusi, sušalusi ir man
skauda koją. Gonsalai, prašau
pargabenti mane namo, – paprašė ji.
– Gerai, – atsiduso jis. – Nė
nepastebėjau, koks esu sušalęs ir
sušlapęs.
Staiga Sofija pajuto pasiilgusi
Deivido. „Jis tikriausiai baisiai
susirūpinęs“, – pamanė ji.
Gonsalas pernešė ją per akmenis prie
tos vietos, kur laukė pririšti žirgai.
– Panešiu tavo batą, – tarė
sodindamas ją ant Safario. Kelias
atgalios buvo ilgas ir pavojingas. Sofija
dar kartą buvo paklydusi, bet
nusprendusi neišsiduoti paleido Safario
vadeles vildamasi, kad jis žinos, kaip
grįžti. Kai pagaliau žirgas parvedė juos
namo, ji nusistebėjo, kodėl taip
nepasielgė iš pat pradžių.

– Gerai, einu jų ieškoti, – nusprendė

Deividas atsitraukdamas nuo lango.
Buvo jau beveik tamsu, o porelė dar
negrįžusi. – Kažkas atsitiko. Jiems reikia
pagalbos, – suirzęs pridūrė.
– Važiuosiu landroveriu tau iš
paskos, – pasisiūlė Tonis. Edis sugavo
motinos žvilgsnį, bet nė vienas nedrįso
prabilti. Per pietus visi jautėsi nejaukiai.
Taip prastai nusiteikusio Deivido Zaza
dar nebuvo mačiusi; jis vos galėjo
susikaupti pokalbiui. Visą laiką
žvilgčiojo pro langą, bandė ką nors
įžvelgti rūke, tarytum Sofija ir Gonsalas
galėtų staiga iš jo išnirti, kaip būna
filmuose. Tonis ir Edis nieko
nepastebėjo. „Vyrai kartais būna tokie
nejautrūs“, – piktai pamanė Zaza. Jie lyg
niekur nieko aptarinėjo Vest Indijos
kriketo turnyro rezultatą.
Deividas perbėgo per prieškambarį,
stvėrė paltą, aulinius ir atplėšė duris.
Prieš jį iš rūko išniro Gonsalas, ant
rankų nešinas sušlapusia ir drebančia
Sofija.
– Kokia velniava jums nutiko? –
išrėkė jis nepajėgdamas nuslėpti
susierzinimo.
– Ilga istorija, papasakosime vėliau.
Nunešiu Sofiją į viršų, – atsakė
Gonsalas, nekreipdamas dėmesio į
Deividą, pasiruošusį perimti jo naštą.
– Aš tik pasitempiau kulkšnį, –
nešama pro šalį tarė Sofija.
– Dieve mano, kas nutiko! – sušuko
Zaza. Porelė atrodė lyg išsivoliojusi
purve.
– Kur tavo kambarys? – paklausė
Gonsalas, nešdamas Sofiją laiptais į
viršų.
– Tiesiai, – parodė ji dairydamasi
Deivido, bet šis nesekė iš paskos.
Atnešęs į kambarį, Gonsalas švelniai
paguldė Sofiją ant lovos.
– Tau reikia nusivilkti tuos šlapius
drabužius. Prileisiu vonią vandens, –
pasisiūlė.
– Nesirūpink, jaučiuosi gerai.
Susitvarkysiu, – tvirtino ji.
– Daktaras Segundas geriau žino, –
neatlyžo jis nuaudamas jai batą.
– Ačiū, Gonsalai, aš tikrai
susitvarkysiu.
– Dėkui, Gonsalai, – už jo pasigirdo
tvirtas balsas. – Tau pačiam būtų
neprošal nusivilkti šlapius drabužius.
Elgeisi kaip tikras didvyris, bet net
didvyriams reikia pailsėti.
 – Deividai! – lengviau atsikvėpė
Sofija. Gonsalas gūžtelėjo pečiais ir
šypsena rodydamas Sofijai savo nenorą
išėjo iš kambario.
– Kokį velnią buvote sumanę? –
piktai paklausė Deividas ir nudrožė į
vonios kambarį paleisti vandens. Jam
atsukus čiaupus Sofija išgirdo tekant
vandenį ir staiga pasijuto pavargusi.
– Pasiklydome rūke, ir jei ne pilies
griuvėsiai…
– Dieve šventas, kaip tokioje
tolybėje atsidūrėte? – pratrūko jis.
– Deividai, aš dėl to nekalta.
– O žirgai? Nejau nematei rūko, o gal
buvai pernelyg užsiėmusi savo naujuoju
draugu?
– Ne aš pasiūliau pajodinėti.
Pirmiausia net nenorėjau joti. Galėjai
mus sulaikyti.
– Nusirenk šlapius drabužius, kol
mirtinai nesušalai. Paruošiau tau vonią,
– tarė jis sukdamas durų link. Sofija
suprato, kad jis pavyduliauja, ir švelniai
nusišypsojo.
– Negaliu pati nusirengti, – silpnu
balseliu tarė ji. Jis atsigręžė ir Sofija
pamanė, kad piktas jo veidas atrodo
nuostabus; troško bučiniais išsklaidyti jo
pyktį.
– Pakviesiu Zazą, – šaltai tarė jis.
 – Nenoriu Zazos. Nenoriu ir
Gonsalo. Noriu tavęs, – lėtai ištarė ji ir
pažvelgė jam tiesiai į prislėgtas akis.
– Jūsų nebuvo valandų valandas. Aš
nerimavau! – sušuko jis. – Ką turėjau
galvoti?
– Ne kažin ką apie mane manai, jei
įsivaizduoji šokinėjančią nuo vieno vyro
prie kito. Nejau manimi nepasitiki?
– Atleisk.
– Viskas dėl to, kad jis argentinietis,
tiesa? – paklausė ji.
– Be to, gražus ir jaunas. Aš daugiau
nei dvidešimt metų vyresnis už tave, –
liūdnai paprieštaravo jis.
– Na ir kas?
 – Aš senas.
– O aš tave myliu. Mylėčiau, kad ir
koks būtum senas. Man nesvarbu, – tarė
ji iš visų jėgų mėgindama nusimesti
drabužius.
– Leisk tau padėti, – tarė jis eidamas
arčiau. Priklaupė prie jos ir suėmęs
veidą delnais pabučiavo. Jo lūpos buvo
švelnios ir šiltos, Sofija norėjo
pasilenkti prie jo, bet jis ją švelniai
atstūmė. – Tu peršlapusi kaip šuo, –
nusijuokė jis žvelgdamas į drėgną dėmę,
atsiradusią ant marškinių.
Vienu greitu judesiu jis nutraukė jai
per galvą nertinį ir sportinius
marškinėlius. Ji virpėjo. Šlapi plaukai
ilgomis varvančiomis sruogomis krito
ant nuogo kaklo ir pečių. Jis vėl ją
pabučiavo bandydamas suteikti gyvybės
pamėlusioms lūpoms, bet jos vis tiek
drebėjo. Ji atsisagstė džinsus ir leido
jam švelniai juos numauti, ypač
saugodama skaudamą kulkšnį. Džinsai
buvo įmirkę ir aptaškyti purvu.
– Mieloji, tau šalta. Eime į vonią, –
rūpestingai kalbino jis.
– Ką – su apatiniais?
Ji nusijuokė ir atsisegė liemenėlę.
Jos krūtys atrodė stebėtinai putlios,
palyginti su lieknu kūnu, oda nuo šalčio
pašiurpusi, raudoni it kraujas speneliai
standūs ir atsikišę. Ji išsinėrė iš
kelnaičių ir ištiesė jam rankas. Jis
pakėlė sušalusį jos kūną nuo lovos ir
nunešė į vonią.
– Tu graži, – tarė jis ir pabučiavo jai
smilkinį.
– Ir sušalusi. – Ji prispaudė veidą
prie šiurkštaus jo skruosto. – Muilo
burbuliukai, – atsiduso per storą putų
sluoksnį guldoma į karštą vandenį.
Deividas sėdėjo ant kėdės ir stebėjo,
kaip į lūpas ir skruostus sugrįžta spalva,
atsipalaiduoja ir nugrimzta į vandenį
pečiai. Kraujui plūstelėjus su nauja jėga,
sutinusi kulkšnis ėmė tvinkčioti. Sofija
atsigavo. Suvyniotą į didelį baltą
rankšluostį Sofiją Deividas paguldė ant
lovos ir ketino išeiti. Bet ji sulaikė.
– Noriu, kad mylėtumeis su manim,
Deividai, – tarė ji, tvirčiau apkabindama
jo sprandą.
– O kaip kiti? – paklausė jis
glostydamas drėgnus jos plaukus.
– Jie gali pasirūpinti savimi.
Neužmiršk, sergu aš.
– Taigi, o seksas gali pakenkti tavo
kulkšniai, – tarė jis.
– Aš myliuosi ne kulkšnimi, –
sukikeno ji jam į kaklą. Jis taip pat
nusijuokė ir vėl ją pabučiavo. Paskui
mylėjosi su ja, glamonėjo, lietė ir ja
džiaugėsi. Savo džiaugsmui, ji
pastebėjo, kad užsimerkusi regi tik
Deividą, nieko daugiau.
 Dvidešimt aštuntas skyrius

– Tą savaitgalį, kai svečiavomės su

Gonsalu, supratau, kad viršuje kažkas
vyksta, – po mėnesio pareiškė Zaza. –
Deividai, mačiau iš tavo akių. Esi
beviltiškas aktorius.
Ji nusijuokė krūtininiu juoku. Tą rytą
paskambinęs jis pakvietė ją pietų, nes
ketino kelias dienas praleisti mieste su
reikalais. „Vos įstengiu atsiplėšti nuo
Sofijos“, – pasakė ir tuomet papasakojo
apie jų santykius.
– Vargšas Gonsalas buvo įsimylėjęs
iki ausų, – sėdėdama priešais prie
staliuko „Ivy“ restorane pridūrė ji ir prie
raudonų lūpų pakėlė taurę vyno.
– Maniau, ji irgi jį įsimylės, –
suglumęs tarė jis.
– Ir aš taip maniau, todėl ir pasiūliau
jį pakviesti. Jei būčiau nutuokusi, ką jai
jauti, nebūčiau taip netaktiškai
pasielgusi. Ar atleisi?
– Tu tikra šelmė, Zaza, bet vis tiek
man patinki, – tyliai nusijuokė jis ir
atvertė valgiaraštį.
 – Tai ką ketini daryti? – paklausė ji.
– Ar nieko prieš, jei užsirūkysiu?
– Rūkyk.
– Na?
– Nežinau.
– Tikriausiai vesi ją, – tarė ji ir
pajuto, kaip suspaudžia gerklę.
– Nežinau. Tai ką ketini užsisakyti? –
paklausė jis kviesdamas padavėją. Bet
jei jau Zaza užsimojo kai ką sužinoti,
taip lengvai jos minčių nenukreipsi. Ji
paskubomis užsisakė patiekalus ir vėl
ėmė klausinėti.
– Ji norės ištekėti. Visos merginos
nori. O kaip Ariela?
 – Kuo čia dėta ji? Mes jau septyneri
metai išsiskyrę.
– Ar pasakojai Sofijai apie ją? Ji
norės sužinoti.
– O ką reikia žinoti apie Arielą? Ji
buvo mano žmona, gera sodininkė.
– Kalė, siaubingai graži kalė, – tarė
Zaza su pasigardžiavimu iškošdama žodį
„kalė“. – Sužinojusi ji įsius.
– Ne, neįsius. Ji saugiai pasislėpusi
Prancūzijoje su meilužiu, – tarė jis.
Anksčiau prisiminęs tą dailų prancūzą,
nuviliojusį jo žmoną, būtų pajutęs
skausmą. Kadaise dėl to vos nepalūžo.
Bet dabar viskas nuslinko į praeitį ir jis
turi Sofiją, kurią myli labiau, nei kada
nors mylėjo Arielą.
– Guldau galvą, ji sugrįš ir pridarys
bėdos. Dabar, kai pamilai kitą, ji vėl
užsigeis tavęs. Tokia jau ta Ariela
keistuolė, visuomet nori, ko negali turėti,
ir tau, Deividai, dabar ji negalės
atsispirti.
– Tu visai nesupranti Arielos, – tarė
Deividas, norėdamas užbaigti šią temą.
– Kaip ir tu. Tik moteris gali suprasti
moterį. Suprantu ją, kaip tu niekuomet
nesuprasi. Žinai, ji sukta. Mėgsta
iššūkius. Jai patinka šokiruoti, elgtis
netikėtai. Patinka drumsti vandenį. –
Zaza prisimerkė. – Jai visuomet puikiai
sekėsi drumsti vandenį. Žinoma, su
manim jai nepavyktų. Na, manęs jai
niekad nepavyko perkąsti. Bet ji sugrįš,
paminėsi mano žodį.
– Gerai, gana apie Arielą. Kaip
laikosi Tonis? – paklausė Deividas,
pasislinkdamas į šalį ir leisdamas
padavėjui padėti lėkštę su garuojančiu
jūrų ešeriu.
– O tavo mama – ar ji buvo susitikusi
su tavo mama? – jo nepaisydama
paklausė Zaza ir pasilenkė pauostyti
pastarnokų sriubos.
– Ne, dar nebuvo.
– Bet susitiks, tiesa?
 – Nėra visiškai jokio reikalo versti
ją susipažinti su mano mama.
– Manau, jai patiko Ariela, tiesa?
Geros kilmės, gerų tėvų. Baigusi
Oksfordą, protinga ir elegantiška.
Argentinietė jai nepatiks, nes negalės
puikuotis: „Norfolko Solanasai, kaip
miela.“ Ji nieko apie ją nežinos, negalės
prilipdyti etiketės. Dieve mano,
mielasis, ar ji katalikė?
– Nežinau. Niekad neklausiau, –
kantriai pripažino Deividas.
– Sergėk Dieve, jei katalikė! Tuomet
tikrai mažai vilčių, tiesa? Vis dėlto tu
jos vienintelis sūnus. Norėtum
įsivaizduoti, kad ji džiaugtųsi tavo
laime, tiesa?
– Dar nepasakojau jai apie Sofiją ir
neketinu to daryti. Ne jos reikalas. Ji tik
pasišiauštų. Kam suteikti jai tokią
progą?
– Visuomet stebiuosi: toks drakonas
kaip Elizabeta Harison pagimdė tokį
nuostabų žmogų kaip tu, Deividai. Tikrai
stebiuosi. – Ji šaukštu pamojavo it
cigarete.
– Na, jei kvota baigta, pasakyk, kaip
laikosi Tonis, – šypsodamas pakartojo
jis.
Žvarbiomis lapkričio gatvėmis
grįždamas į biurą Deividas susikišo
pirštinėtas rankas į kišenes ir susigūžė
prieš vėją. Pagalvojęs apie Sofiją
nusišypsojo. Ji nepanoro atvažiuoti į
Londoną, jai labiau patinka kaime su
šunimis ir žirgais. Nuo to bjauraus
pasijodinėjimo su Gonsalu jų
nebeapleido palaimos jausmas, buvo
laimingi būdami vieni du. Draugai
ateidavo ir išeidavo, o juodu mėgavosi
leisdami laiką dviese, jodinėdami
kalvomis, vaikštinėdami po miškus,
mylėdamiesi ant sofos prieš spragsintį
židinį.
 Jam patikdavo, kaip ji įeidavo į jo
kabinetą jam dirbant, apglėbdavo
rankomis iš už nugaros ir priglausdavo
prie skruosto savo švelnų veidą.
Vakarais susiraitydavo prieš televizorių,
užsikeldavo ant sofos abu šunis,
gurkšnodavo karštą šokoladą ir
krimsdavo sausainius, o jis tuo tarpu
skaitydavo greta nedidukėje žalioje
svetainėje. Naktį ji apsivydavo jį
rankomis ir kojomis; kai jam tapdavo
nepakeliamai karšta, tekdavo švelniai
išsivaduoti iš jos glėbio stengiantis
nepažadinti. Jei vis dėlto pažadindavo,
turėdavo vėl įsitaisyti taip pat, kol ji
užmigdavo. Jai reikėjo artumo ir
saugumo.
Kelis mėnesius Sofija nekalbėjo su
Mege ir Antonu. Deizė palaikydavo ryšį
ir net kelis kartus apsilankė. Ji tebedirbo
salone ir pranešdavo naujausias
paskalas. Deizė ragino paskambinti
Megei. „Jei nepaskambinsi, manys, kad
per daug išpuikai“, – pasakė ji. Kai
Sofija papasakojo Megei apie Deividą,
ši nė kiek nenustebo.
– Ar nesakiau, kad jis tave sugundys?
– tarė ji, ir Sofija išgirdo ją garsiai
užsitraukiant dūmo. Vos supratusi, kad
telefono pokalbis žada būti ilgas, tą
pačią minutę ji prisidegdavo cigaretę.
– Taip, sakei, – nusijuokė Sofija.
 – Pasileidęs senis.
– Jis ne senis, Mege, jam tik
keturiasdešimt dveji.
– Tuomet tik pasileidėlis, meilute. –
Ji kimiai sukrizeno. – Ar jau susitikai su
jo buvusiąja?
– Su liūdnai pagarsėjusia Ariela? Ne,
dar nesusitikau.
– Susitiksi. Buvusiosios visuomet
išdygsta pakaišioti pagalių į ratus, – tarė
ji ir vėl garsiai užsitraukė.
– Man nerūpi. Aš tokia laiminga,
Mege. Niekada nemaniau, kad vėl
mylėsiu.
– Žmogus visuomet vėl pamilsta.
Mitas, kad kiekvienai moteriai skirtas tik
vienas vyras. Aš mylėjau kelis, meilute.
Ne vieną, ir visi jie buvo tikras
malonumas.
– Net ir Vivas? – šelmiškai paklausė
Sofija prisiminusi Tonio antros eilės
pusbrolį.
– Net ir Vivas. Jis buvo stambus
vyras, jei supranti, ką turiu galvoje. Jam
visuomet pavykdavo mane patenkinti, net
kai neapkentėme vienas kito. Tikiuosi,
Deividas tave patenkina, – tarė ji.
– Baik, Mege!
– Tu toks nekaltas kūdikis, meilute.
Na, manau, tai prideda tau žavesio.
Viena iš priežasčių, kodėl jis tave myli,
be jokios abejonės. Saugok tą nekaltumą,
šiais laikais tokių reta, – ramiai tarė ji. –
Ar kada nors tave pamatysime? Antonas
pasiilgęs kaip šuo.
– Netrukus susiruošiu, tikrai. Čia
ganėtinai daug darbo.
– Būtų malonu prieš Kalėdas.
– Pabandysiu.

Mažoje žaliojoje svetainėje Sofija

užkūrė židinį. Kai būdavo namie vieni,
ši svetainė atrodydavo jaukesnė už
didžiąją, atgyjančią tik tuomet, kai
prisirinkdavo žmonių. Jai beklajojant
kalvose dukart skambino Deividas, tad ji
jam atskambino, laisvąja ranka šerdama
šunis. Ilgėjosi jo. Namie jo nebūta tik
parą, bet ji jau buvo prie jo pripratusi, ir
lova be jo atrodė didelė ir šalta.
Linksmai sutraškėjo ugnis. Ji paleido
groti kompaktinę plokštelę. Deividas
mėgo klasikinę muziką, tad parinko
vieną iš jo kolekcijos; atrodys, kad jis
namie, ir užpildys tylą. Artėjo vakaras,
žiemos sutemos palengva pasiglemžė
šviesą. Sofija užtraukė sunkias žalias
užuolaidas ir pagalvojo apie Arielą. Be
jokių abejonių, namą dekoravo ji. Jis
atspindėjo moterišką skonį. Deividas ne
iš tų vyrų, kurie domisi namo apdaila.
„Kažin, kaip ji atrodo“, – pagalvojo
Sofija. Deividas daug nepasakojo apie
buvusią žmoną, tik kad ji turi rafinuotą
skonį, moka vertinti meną ir mėgsta
muziką. Buvusi kultūringa ir sumani.
Juodu susitikę Oksforde būdami
paskutinio kurso studentais. Niekuomet
anksčiau jo nebuvo persekiojusi moteris;
jo visuomenės sluoksniuose visuomet
vyrai siekdavo moterų. Bet Ariela
buvusi ne iš tų, kurios sėdėtų nieko
neveikdamos ir lauktų, kol joms
pasipirš, – ji eidavusi ir pasiimdavusi,
ko norėdavusi. Iš pradžių jis ja
nesusidomėjęs, jam patikusi mergina, su
kuria kartu lankęs literatūros kursą. Bet
Ariela buvusi atkakli, ir pagaliau jie
atsidūrę lovoje. Ariela nebuvusi skaisti;
lovoje ji elgdavosi labiau kaip vyras,
paaiškino Deividas. Po metų juodu
susituokę, dar po septynerių išsiskyrę.
Tai nutikę prieš dešimt metų. „Tuomet
gyvenau kitą gyvenimą“, – sakė jis.
Vaikų neturėję – Ariela nenorėjusi. Tai
tiek.
Sofija nieko neklausinėjo. Tai buvo
nesvarbu, o ir Deividas nepersekiojo jos
su klausimais apie praeitį. Bet dabar
namie ji buvo viena, ir staiga kėdžių
apdangaluose ir sienų apmušaluose
pajuto Arielos dvasią. Įrėmintų
nuotraukų, kaip būtų galima tikėtis,
nebuvo, bet juk išsiskirta piktai. Šiaip ar
taip, tai ji paliko jį, ne atvirkščiai.
 Sofija ėmė traukyti stalčius ir tarp
netvarkingai sumestų popierių bei knygų
ieškoti jo praeities nuotraukų. Manė, kad
jis tikriausiai neprieštarautų, gal net pats
jas parodytų, jei būtų čia. Bet ji nenorėjo
prašyti, nenorėjo atrodyti per daug
susidomėjusi. „Nieko nėra blogiau už
pavydžią merginą“, – pamanė ji. Be to,
ji nepavydi, ji tik smalsi.
Pagaliau spintos kabinete apačioje ji
pamatė kažką panašaus į dulkėtą
nuotraukų albumą. Išsitraukė. Jis buvo
sunkus, odiniais viršeliais, vienas
kampas neabejotinai apgraužtas šuns.
Atsivertė jį per vidurį, norėdama
įsitikinti, ar čia tai, ko ieško. Pamačiusi
besišypsantį Deividą, atsainiai užmetusį
ranką ant dailios šviesiaplaukės pečių, ji
užvertė albumą, nusinešė į svetainę,
susirangė ant sofos su lėkšte sausainių ir
stikline šalto pieno ir vėl jį atsivertė,
šįkart nuo pradžios. Semas ir Kvidas
gulėjo prieš židinį ant grindų, jų
gauruotos uodegos su pasitenkinimu
dunksnojo į kilimą, viena akimi jie
stebėjo lėkštę su sausainiais.
Pirmuosiuose puslapiuose buvo
Deivido ir Arielos Oksfordo laikų
nuotraukos, iškyla vėsiu oru kažkur
kalvose. „Ariela buvo labai daili“, –
nenoromis pripažino Sofija. Gražiai
krintančių beveik baltų plaukų, šviesios
rausvos odos, pailgo lieso veido. Storu
tušo sluoksniu padengtos blakstienos
pabrėžė katės žvilgsnį, stebėtinai plonos
lūpos buvo vylingai sučiauptos. Ji buvo
graži, bet vis dėlto, jei atskirai
įsižiūrėtum į kiekvieną bruožą, nebuvo
niekuo ypatinga, tiesiog visi bruožai
gerai derėjo tarpusavyje. „Nuotraukose
ji išsiskiria tik dėl savo baltų plaukų“, –
pamanė Sofija, pasiryžusi nepripažinti,
kad Ariela ne tik graži, bet ir žavinga.
Ji vertė lapus ir šypsojosi žvelgdama
į jauno Deivido nuotraukas. Tuomet jo
būta lieso ir vėjavaikiško; vėliau laikas
ir gerovė suapvalino kampus. Jo plaukai,
taip pat tankūs, saulės išblukinti, krito
ant kaktos. Visur Deividą supo žmonės,
jis juokėsi ir juokino kitus, o Ariela
atrodė santūri, tyliai stebinti kitus ir
kartu keistai spindinti; kiekvienoje
nuotraukoje akys tučtuojau nukrypdavo į
ją.
Sofija ieškojo jų vestuvių ir vėlesnių
metų nuotraukų albumų, bet nieko
nerado. Regis, jis teturėjo tik tą vieną. Ji
džiaugėsi, kad albumas nuklotas
dulkėmis ir nukištas į tikriausiai niekada
neatidarinėjamos spintos apačią.
Kai po kelių dienų Deividas sugrįžo,
Sofija išbėgo jo pasitikti. Kartu bėgo ir
šunys, jie šokinėjo, ir ant kelnių liko
purvinų letenų pėdsakai. Ji jam
išbučiavo visą veidą, o pagaliau jis
numetė prieškambaryje krepšius ir
nusinešė ją į viršų.
Kalėdoms išpuošusi namus Sofija
greitai pamiršo Arielą. Deividas,
paprastai Kalėdas švenčiantis su
giminaičiais, nutarė, kad būtų nedora
užkarti Sofijai tiek daug nepažįstamų
žmonių, ir pasiūlė kompromisą.
– Kalėdas praleisime Paryžiuje, –
per pusryčius pareiškė jis. Sofija
apstulbo.
– Tau tai nebūdinga. Paryžiuje? –
aiktelėjo ji. – Kas tau šovė į galvą?
– Noriu gražioje vietoje būti vienas
su tavimi. Žinau nedidelį viešbutuką prie
Senos, – nerūpestingai atsakė jis.
– Kaip įdomu. Niekad nebuvau
Paryžiuje.
– Tuomet tau jį aprodysiu. Nusivesiu
apsipirkti į Eliziejaus laukus.
– Apsipirkti?
– Na, negali visą gyvenimą vilkėti tik
džinsus ir sportinius marškinėlius, tiesa?
– tarė jis ir išmaukė kavą.
Paryžius Sofiją sužavėjo. Deividas
keliaudavo ištaigingai. Juodu skrido
pirmąja klase, oro uoste juos pasitiko
žvilgantis juodas automobilis ir nuvežė
tiesiai į atkampų viešbutuką prie pat
upės. Buvo gaivus rytas. Blyškiame
žiemos danguje tviskėjo saulė, ant
grindinio ir medžiuose tirpo plonytis
sniego sluoksnis. Gatvės žėrėjo nuo
kalėdinių puošmenų ir lempučių, ir
Sofija, prispaudusi nosį prie lango, su
jauduliu dairėsi į ledinį vandenį
apžergusius akmeninius tiltus.
Kaip ir buvo žadėjęs, Deividas
nusivedė ją apsipirkti. Su savo senu
kašmyro paltu ir fetrine skrybėle Sofijai
jis atrodė orus ir gražus. Dideliais
žingsniais įžengdavo į parduotuvę,
patogiai atsisėsdavo ir reikšdavo savo
nuomonę, o Sofija tuo tarpu matuodavosi
ir demonstruodavo jam drabužius. „Tau
reikia palto, – sakydavo jis, – bet šitas
per trumpas.“ Arba: „Tau reikia
vakarinės suknelės – šita tau nuostabiai
tinka.“ Nusivedė net į brangių apatinių
drabužių skyrių ir primygtinai reikalavo,
kad ji išsirinktų nėriniuotus šilkinius
apatinius vietoje nešiojamų medvilninių.
„Tokia gražuolė kaip tu turėtų būti
įsisupusi į gražius daiktus“, – pasakė.
Neleido jai nešti krepšių – susitarė, kad
vakare jie bus nusiųsti į viešbutį.
– Deividai, tikriausiai išleidai
nemenką sumelę, – per pietus tarė ji. –
Tikrai to nenusipelniau.
– Brangioji, nusipelnei visko iki
paskutinės monetos ir dar daugiau. Čia
tik pradžia, – atsakė jis. Jam aiškiai
buvo malonu ją lepinti.
 Sugrįžusi į viešbutį Sofija nudžiugo
aptikusi, kad visi jų pirkiniai
žvilgančiuose maišeliuose tvarkingai
sudėti svetainėje prie miegamojo.
Deividas paliko ją išsikrauti daiktų, o
pats nusileido laiptais „pasidairyti“.
Sofija traukė iš plonyčio vyniojamojo
popieriaus kiekvieną daiktą ir guldė ant
sofų bei kėdžių, kol kambarys ėmė
atrodyti tarsi nedidelė brangių drabužių
parduotuvė. Tuomet įjungė radiją ir
tysodama karštoje vonioje tarp muilo
putų klausėsi jausmingos prancūziškos
muzikos. Tikra palaima. Jautėsi tokia
laiminga, kad jau daug mėnesių
nebegalvojo nei apie namus, nei apie
Santigitą. Ir neketino vėl pradėti galvoti.
Tą valandėlę praeitis liovėsi ją
persekioti ir leido netrukdomai mėgautis
dabartimi.
Deividui sugrįžus Sofija nekantriai
lūkuriavo prie durų pasipuošusi nauja jai
nupirkta raudona suknele. Suknelės
priekyje gili iškirptė prie krūtų atidengė
siaurutį nėriniuotos liemenėlės kraštelį,
žemiau suknelė beveik iki pat grindų
buvo prigludusi prie kūno; Sofijai einant
pro skeltuką šone švysčiojo kojine
aptempta koja. Dėl aukštų kulniukų ji
atrodė aukštesnė, švarūs palaidi plaukai
glotniomis spindinčiomis sruogomis
krito ant pečių. Jis buvo priblokštas, ir
pamačius, kaip jis ja grožisi, Sofijai iš
laimės suvirpėjo širdis.
Po vakarienės nedideliame
elegantiškame restorane, kurio langai
vėrėsi į kerinčią Vogėzų aikštę, Deividas
padėjo jai apsivilkti naują paltą ir
paėmęs už rankos išsivedė į gaivią naktį.
Danguje mirgėjo šimtai mažyčių
žvaigždelių, virpančių tolybėse, mėnulis
spindėjo toks didelis ir ryškus, kad
nustebino abu.
– Žinai, šiandien Kūčios, – tarė jis
jiems lėtai žingsniuojant per aikštę.
– Ko gero. Nuo tada, kai atvykau į
Angliją, nė karto iš tiesų nešvenčiau
Kalėdų, – tarė ji nė kiek negailėdama
savęs.
– Na, šį vakarą šventi su manimi, –
tarė jis ir spustelėjo jai ranką. –
Gražesnės nakties nė nesusapnuotum.
– Naktis nuostabi. Tikriausiai šiąnakt
Kalėdų Senelis be vargo ras kelią
danguje, tiesa? – nusijuokė ji. Juodu
lėtai apėjo apledėjusį akmeninį fontaną
žvelgdami į skulptūrą, vaizduojančią
subruzdusias laukines žąsis,
besiruošiančias pakilti į naktį. – Atrodo,
kažkas suplojo delnais ir jas išgąsdino,
– sužavėta sušuko ji. – Gerai sugalvota,
tiesa?
– Sofija, – tyliai tarė jis.
 – Nuostabu, kaip tos viršutinės
nenulūžta, jos atrodo tokios trapios.
– Sofija, – rimtai pakartojo jis.
– Ką? – atsiliepė ji, nenuleisdama
akių nuo skulptūros.
– Pažvelk į mane.
Jo žodžiai nuskambėjo taip keistai,
kad ji atsisuko ir pažvelgė į jį.
– Kas atsitiko? – paklausė, bet iš
veido suprato, kad nenutiko nieko blogo.
Jis suėmė abi jos pirštinėtas rankas ir
įsmeigė švelnų žvilgsnį.
– Ar tekėsi už manęs?
– Ar tekėsiu? – pakartojo nustebusi.
Akimirką išvydo kenčiantį Sančio veidą
ir išgirdo tyliai vėjyje aidintį jo balsą:
„Pabėkime toli nuo čia ir susituokime.
Ar tekėsi už manęs?“ Bet paskui jis
dingo, prieš ją stovėjo Deividas ir su
nerimu žiūrėjo į ją. Pajuto, kaip akys
prisipildo ašarų, ir nežinojo, džiaugtis ar
liūdėti.
– Taip, Deividai, tekėsiu už tavęs, –
išlemeno. Deividas akivaizdžiai
lengviau atsikvėpė ir jo veide atsirado
šypsena. Iš kišenės išsitraukė mažą
juodą dėžutę ir įspraudė jai į rankas. Ji
atsargiai ją atidarė ir pamatė didelį
žiedą su rubinu. – Raudona –
mėgstamiausia mano spalva, – sukuždėjo
ji.
– Žinau, – tyliai atsakė jis.
 – Ak, Deividai, jis gražus. Nežinau
nė ką pasakyti.
– Nesakyk nieko. Užsimauk.
Nenorėdama numesti žiedo ant
blizgančių grindinio akmenų, kol maus
pirštinę, davė jį palaikyti Deividui. Tada
jis paėmė baltą jos ranką ir užmovęs
žiedą ant piršto pakėlė prie lūpų ir
pabučiavo.
– Sofija, padarei mane laimingiausiu
vyru pasaulyje, – tarė jis. Jo mėlynos
akys jausmingai spinduliavo.
– O tu, Deividai, suteikei man
pilnatvę. Nemaniau, kad vėl mylėsiu.
Bet aš myliu tave, – tarė ji ir rankomis
apsivijo jo kaklą. – Tikrai myliu.
 Dvidešimt devintas skyrius

Santa Katalina, 1979-ieji

Tik 1979-ųjų pradžioje Santis pagaliau

leido sau būti mylimas. Tai įvyko tais
pačiais metais, kai Fernandui teko
atkentėti už savo šunybes.
Čikita niekuomet nepamirš tos
dienos, kai atvažiavę į Santa Kataliną jie
rado išlaužtas duris. Taip nusiaubtus
namus buvo regėjusi tik žurnaluose. Kitų
žmonių namus, kitų kančias. Visuomet tai
būdavo kieno nors kito nelaimė. Bet
tąkart dairėsi į sulaužytus baldus,
išdaužytus stiklus, nudraskytas
užuolaidas. Kažkas buvo nusišlapinęs
ant jos lovos užtiesalo. Namas trenkė
pašaliniais. Dvokė grėsme. Terasoje
rado pratisai raudančią Enkarnasijoną; ji
jau buvo per sena ištverti tokį sukrėtimą
ir perkreiptu iš siaubo veidu, apimta
nevilties grąžė rankas.
– Nežinau, kaip jie pateko vidun.
Nieko nemačiau. Kas galėjo šitaip
pasielgti? – aimanavo ji.
 Išgirdę, kad Fernandas suimtas,
Migelis ir Čikita suvokė susidūrę su
jėga, daug galingesne nei jie patys.
Iš telefono būdelės jiems paskambino
Karlosas Riberasas, Fernando draugas,
ir pranešė, kad jų sūnus buvo susidėjęs
su partizanais ir yra suimtas. Daugiau jis
nieko negalėjo pasakyti. Nežinojo nei
kur jis nugabentas, nei kada bus
paleistas. Norėjo pridurti – „jei
apskritai bus paleistas“. Bet susilaikė.
Tėvai tikriausiai nė nenutuokė apie
naktinius Fernando žygius. Jis vylėsi,
kad Fernandas laikysis tvirtai ir
neišduos draugų.
 Migelis susmuko į kėdę ir sėdėjo
sustingęs, lyg būtų suakmenėjęs. Čikita
apsipylė ašaromis. Grąžydama rankas ir
blaškydamasi po kambarį ji kūkčiodama
kalbėjo nė nenumaniusi, kad Fernandas
įsivėlęs į partizanų judėjimą, nė
neįtarusi. Viską daręs visiškai slaptai.
„Nepažįstu savo sūnaus! – sielvartavo ji.
– Mano tikras sūnus man svetimas.“
Priblokšti visiško bejėgiškumo tėvai
apsikabino. Abu gailėjosi per mažai
skyrę sūnui dėmesio; jų rūpestis dėl
Sančio romano su Sofija visiškai
užtemdė Fernandą. Gal jei būtų buvę
geresni tėvai, būtų pastebėję ir įstengę
laiku jį sustabdyti. O kas dabar?
 Migelis ir jo broliai susisiekė su
visais pažįstamais, turinčiais bent kiek
valdžios, bet niekas nė nenutuokė, kur
Fernandas. Jiems buvo pasakyta, kad jis
tikriausiai pagrobtas „po darbo“
veikiančių saugumo tarnybų –
vyriausybei dirbančios sukarintos
organizacijos. Nieko nebuvo galima
padaryti, tik laukti. Netrukus jie ėmė
klausinėti, kur jis galėtų būti.
Laukė visa Solanasų šeima. Čikitos
namus apgaubė tamsus šydas, ir ji
baiminosi, kad niekuomet iš to šydo
neišsivaduos. Ašarodama ji tvarkė
namus ir kartojo sau, kokia įtakinga jos
vyro šeima. Niekas Solanasų
nenuskriaus. Fernandas bus jiems
sugrąžintas ir vėl viskas bus gerai.
Tikriausiai įvyko kokia nors baisi
klaida. Jos sūnus negalėtų būti
susipainiojęs su opozicionieriais, tikrai
ne, nes žino, kaip tai pavojinga. Tiesiog
jis negalėtų pasmerkti savęs ar šeimos
tokioms kančioms. Ne, tikino ji save, tai
tikriausiai klaida. Paskui, blaivesne
galva, ji ėmė gailėtis, kad nesutrukdė
jam susipainioti su tais neatsakingais
jaunuoliais. Nejau Migelis nebuvo jo
perspėjęs apie galimus pavojus? Taip, ji
tikrai šitą atsimenanti. Kodėl jie nebuvo
dėmesingesni? Ji ir vėl kaltino save.
Fernandas nusiminęs sėdėjo tvankioje
kameroje. Pro mažą langelį įspindusi
šviesa vos ne vos apšvietė betonines
sienas ir grindis. Baldų nebuvo. Nieko,
ant ko galėtų atsigulti. Jis buvo
mušamas. Tikriausiai sulaužyta pora
šonkaulių, gal dar pirštas, ką gali žinoti,
šis buvo labai sutinęs. Bet Fernandui
skaudėjo viską. Veidas tvinkčiojo.
Nežinojo, kaip atrodo, bet įsivaizdavo
esąs kruvinas ir sudaužytas. Kažkas jį
pagrobė einantį gatve. Prie šaligatvio
privažiavo juodas automobilis, durelės
atsidarė, išlipo du kostiumuoti vyrai,
pastvėrė jį ir įgrūdo ant užpakalinės
sėdynės. Viskas įvyko greičiau nei per
dvidešimt sekundžių. Niekas
nepastebėjo. Niekas nematė.
Įbedę į šonkaulius pistoletą jie užrišo
jam akis ir nusivežė į gyvenamąjį
kvartalą maždaug už trisdešimties mylių
nuo miesto centro. Prieš dvi dienas ar
tris? Neprisiminė. Vardų, jiems reikėjo
vardų. Sakė, jis jiems nebūtinas. Jiems
jo nereikia. Turi daug kitų žmonių, kurie
kalbės. Jis jais patikėjo. Girdėjo po
pastatą aidinčius riksmus. Galėtų jį
nudėti ir niekam tai nerūpėtų. Sakė, esą
jį išdavę draugai – tai kam juos ginti?
Kai atsisakė kalbėti, buvo mušamas,
kol neteko sąmonės. Kai atsipeikėjo, nė
nenutuokė, kaip ilgai jo būta be sąmonės.
Buvo praradęs nuovoką ir išsigandęs.
Sienos dvokė tokia tiršta baime, kad net
galėjo ją užuosti. Jis ilgėjosi namiškių ir
troško atsidurti namie, Santa Katalinoje.
Tiesą sakant, iš ilgesio net maudė
skrandį. Kodėl jis susidėjo su tais
kvailais žmonėmis? Iš tikrųjų šalis jam
nerūpėjo, jis tik apsimetė. Kodėl
nenulenkė galvos, kaip buvo liepęs
tėvas? Jausdavosi toks patenkintas
savimi. Prisidėjęs prie partizanų
pasijuto reikšmingas ir galingas, suradęs
tikslą, tapatybę. Niekam iš artimųjų
nebuvo prasitaręs ir mėgavosi savo
paslaptimi. Darė kai ką vertingo ar bent
tuo metu juto darąs. Buvo įdomu.
Panašiai kaip žaidžiant kaubojus ir
indėnus, tik pavojus didesnis. Lankėsi
slaptuose susirinkimuose Karloso
Riberaso rūsyje. Žygiavo
demonstracijose ir dalijo prieš
vyriausybę nukreiptus atsišaukimus.
Tikėjo demokratija, bet nėra nieko, dėl
ko būtų verta rizikuoti gyvybe.
Fernandas liūdnai šniurkštelėjo. Jis
bailys – net prisidirbo į kelnes. Niekad
anksčiau jo nekankino tokia neviltis;
regis, ji draskė jį iš vidaus, beveik
girdėjo plyštant vidurius. „Jei mane
nudės, – galvojo jis, – kad tik nudėtų
greitai ir be skausmo. Dieve, meldžiu
greitos mirties.“
 Išgirdus šaižius metalinius žingsnius,
artėjančius koridoriumi, jį apėmė
panika. Norėjo rėkti, bet iš sausos
sulipusios gerklės neišsprūdo nė garso.
Atsidarė durys ir į kamerą įėjo vyras.
Fernandas prisidengė veidą nuo šviesos,
užplūdusios kartu su juo.
– Kelkis, – įsakė vyras. Fernandas
svirduliuodamas atsistojo; nuo kiekvieno
judesio jį perverdavo skausmas. Vyras
priėjo ir padavė rudą voką. – Čia tavo
naujasis pasas ir šiek tiek pinigų, jų
pakaks persikelti per upę į Urugvajų.
Lauke tavęs laukia automobilis. Kai jau
būsi Urugvajuje, daugiau nenoriu nei
matyti tavęs, nei apie tave girdėti –
supratai? Jei grįši, būsi nudėtas.
Fernandas apstulbo.
– Kas tu? – paklausė žiūrėdamas jam
į veidą. – Kodėl tai darai?
– Nesvarbu. Darau tai ne dėl tavęs, –
atrėžė vyras ir išlydėjo jį lauk.
Tik saugiai perėjęs sieną Fernandas
staiga prisiminė, kur matęs tą vyrą. Tai
buvo Fakundas Ernandesas.
Išgirdusi Fernando balsą Čikita iš
laimės apsiverkė. Migelis paėmė iš jos
ragelį ir klausėsi sūnaus pasakojimo
apie patirtus išgyvenimus.
– Tėti, negaliu grįžti namo, tikrai
negaliu, jei nepasikeis vyriausybė, –
pasakė jis.
Tėvai buvo priblokšti, kad jis negali
grįžti namo, bet dėkingi, kad liko gyvas.
Čikita norėjo pamatyti sūnų, norėjo
įsitikinti, kad jam tikrai nieko nenutiko,
ir ją teko ilgai raminti, kol pagaliau
patikėjo, kad jis sako tiesą. Čikitą dar
ilgus mėnesius naktimis kankins
košmarai. O Fernandą dar daugybę metų
persekios išgyvenimai, patirti mažoje
tvankioje kameroje.

Praėjus porai mėnesių nuo Fernando

išvykimo Santis sutiko Klaudiją Kalisi.
Tėvai buvo paprašę vietoje jų dalyvauti
Buenos Airėse surengtoje labdaros
vakarienėje. Čikitą kamavo įtampa ir ji
nesijautė galinti pasirodyti visuomenėje,
sūnui taip neseniai ištrūkus iš
neabejotinų mirties nagų. Tad Santis
sėdėjo prie stalelio slopindamas žiovulį,
klausėsi kalbų ir palaikė mandagų
pokalbį su išsipudravusia ponia
dešinėje. Žvilgsniu klaidžiojo po
kambarį užkliūdamas už linksmų
brangakmeniais išsipuošusių moterų
veidų, viena ausimi klausėsi
monotoniško postringavimo, erzinančio
lyg uodo zvimbimas prie ausies.
Retkarčiais linktelėdavo, kad pašnekovė
manytų, jog jis klausosi. Paskui jo
žvilgsnis sustojo ties dailia jauna
moterimi prie stalelio kitoje kambario
pusėje; matyt, ji taip pat nuobodžiavo. Ji
užjaučiamai jam nusišypsojo it
bendrininkė ir pasisukusi į kaimyną
dėmesingai linktelėjo.
Po vakarienės Santis palaukė, kol
išeis jai iš kairės sėdėjęs vyriškis, tada
perėjo per kambarį. Ji sutiko jį
atitraukdama kėdę ir prisistatydama.
Sukuždėjo į ausį mačiusi, kaip jis iš
nuobodulio net išblyškęs. „Man taip pat
buvo siaubingai nuobodu, – tarė ji. – Tas
vyras mano dešinėje – pramonininkas.
Neturėjau apie ką su juo kalbėti. Jis nė
karto nieko nepaklausė apie mane.“
Santis jai pasakė, kad už viską labiausiai
norėtų klausytis jos, kalbančios apie
save.
Per kitas savaites Soledada
pastebėjo, kad Santis vėl pradėjo
šypsotis. Ji jautė turinti į jį šiokių tokių
teisių ir ne itin mėgo rafinuotą, išdailintą
Klaudiją Kalisi, tapusią nuolatine Santa
Katalinos viešnia. Ji nerimavo dėl
Sofijos, apie kurią nieko negirdėjo nuo
pat 1974-ųjų. Klaudija buvo rudaplaukė
ir žvilganti it šlapias ruonis. Ji gražiai
dažydavosi ir jos bateliai visuomet
blizgėdavo, niekuomet nebūdavo
nudėvėti. Soledada stebėjosi, kaip jai
pavyksta visą laiką taip rūpestingai
prisižiūrėti. Net kaime, kai pliaupdavo
lietus, jos skėtis būdavo priderintas prie
dirželio. Bet iš tiesų nebuvo labai
svarbu, patinka jai ta moteris ar
nepatinka, jos nuomonė nereikšminga. Ji
jautė dėkingumą dėl vieno: Klaudija
Kalisi suteikė Sančiui laimės. O jis jau
labai seniai nebuvo laimingas.
Soledada nepaprastai ilgėjosi
Sofijos, taip labai, kad kartais
raudodavo balsu nerimaudama dėl jos,
vildamasi, kad ji laiminga. Ji nesuprato,
kodėl mergina visiškai nutraukė ryšius.
Sofija jai buvo kaip duktė. Kodėl ji
nerašo? Soledada buvo klaususi
senjoros Anos, ar galėtų pati jai
parašyti, tik pasakyti Sofijai, kad labai
ją myli. Labai nusiminė, kai Ana
atsisakė duoti jai adresą. Net nepasakė,
kada vaikas sugrįš namo. Soledada taip
labai krimtosi, kad La Vieja Bruja,
senoji kaimo ragana, davė jai baltų
miltelių ir liepė gerti sumaišytų su mate
triskart per dieną. Regis, milteliai
padėjo. Pastebėjo įstengianti naktį
užmigti ir liovėsi taip labai jaudintis.

1983 metų vasario 2 dieną mažoje

Nuestra Señora de la Asunción
bažnytėlėje Santis vedė Klaudiją Kalisi.
Vestuvių puota buvo surengta Santa
Katalinoje. Santis žiūrėjo į nuotaką, tėvo
vedamą taku tarp klauptų, ir neįstengė
neįsivaizduoti, kad ji – tai Sofija.
Akimirką iš ilgesio jam suspaudė širdį.
Bet paskui raminamai šypsodama ji
atsidūrė šalia jo, ir jis pajuto kylantį
švelnumą šiai merginai, parodžiusiai,
kad gyvenime galima mylėti ne vieną
moterį.
 Trisdešimtas skyrius

– Marija, kokia buvo Sofija? – vieną

vasaros rytą paklausė Klaudija.
Santis ir Klaudija jau metus buvo
susituokę, bet ji dar niekada nebuvo
išdrįsusi ko nors paklausti apie Sofiją, o
dėl kažkokios priežasties nė vienas su ja
apie Sofiją nekalbėjo. Santis jai
papasakojo apie jų romaną. Pasakė, kad
ją mylėjo, kad tai nebuvo koks nors
niekingas seksualinis nuotykis, nutikęs
prie polo aikštės. Pasakodamas jis nieko
nuo jos specialiai nenutylėjo, bet moters
smalsumas apie buvusias vyro
mylimąsias neturi ribų, ir Klaudijos
troškimas sužinoti daugiau dar nebuvo
numalšintas.
– Kokia ji yra, – geranoriškai pataisė
Marija. – Ji gyva. Visai galimas daiktas,
kad ji sugrįš, – viltingai pridūrė.
– Supranti, aš tik noriu žinoti, – tarė
Klaudija kreipdamasi į Mariją kaip į
moterį.
– Na, ji nėra labai aukšta, bet atrodo
daug aukštesnė, – pradėjo pasakoti
Marija, padėdama šūsnį nuotraukų –
daugybė jų gulėjo aplink ją ant raudonų
grindinio akmenų, – ir pažvelgė tolyn į
ūkanotas vasaros lygumas. Klaudijai
buvo neįdomu, kaip ji atrodo. Žinojo,
kaip ji atrodo. Peržiūrėjo ganėtinai daug
nuotraukų albumų, išstudijavo
fotografijas sidabriniuose rėmeliuose,
išdėliotas visuose Pako ir Anos
namuose. Ji puikiai žinojo, kaip Sofija
atrodė nuo kūdikio iki moters. Be jokios
abejonės, ji buvo daili. Bet Klaudiją
labiau domino jos asmenybė. Kuo buvo
ypatinga, kad pavergė Sančio širdį?
Kodėl, kad ir kiek jis stengiasi pamiršti,
ji vis dar karaliauja joje, – tuo Klaudija
neabejojo. Bet ji leido Marijai kalbėti,
nenorėjo praleisti progos. Retai
pavykdavo vienai pasikalbėti su Marija
– dažniausiai ją supdavo vyras,
pusbroliai, broliai, tėvai, dėdės, tetos.
Tą šeštadienio rytą pastebėjusi Mariją
sėdinčią terasoje vieną ir tyliai
vartančią šūsnis senų nuotraukų, ji
pasinaudojo galimybe ir vylėsi, kad iš už
kampo niekas neišnirs ir progos
nesugadins.
Vieno ji nesuprato: Marija troško
pasikalbėti apie Sofiją. Ji jos ilgėjosi.
Nors dabar šis jausmas labiau priminė
buką maudulį, kurį sukeldavo tam tikros
asociacijos, primenančios pusseserę,
laikas neištrynė tos neišardomos
draugystės, kurią abi moterys užgrūdino
per vaikystės ir jaunystės metus.
Daugiau niekas nenorėjo kalbėti apie
Sofiją, o jei ir kalbėdavo, tai tik beveik
kuždomis, lyg ji būtų mirusi. Soledada
buvo vienintelė, su kuria Marija
galėdavo dalytis prisiminimais. Apie
Sofiją ji kalbėdavo garsiai, piktai,
žinoma, pykdama ne ant Sofijos, o ant
tėvų, kurie, jos manymu, neleidžia jai
sugrįžti. Dabar, Klaudijai panorus
klausyti, Marija nekantravo kalbėti.
– Visi tik ir tekalbėdavo apie Sofiją,
– išdidžiai tarė ji, lyg pasakotų apie
savo dukterį. – Ką dar ji sumanys? Ar
motina neteisingai su ja elgiasi, ar
tiesiog Sofijos charakteris sunkus? Ar
turi vaikiną, ar neturi? Ji buvo tokia
graži, kad visi ją buvo įsimylėję.
Visuomet susitikinėdavo tik su pačiais
dailiausiais vaikinais. Robertas Lobitas
būtų galėjęs turėti kokią nori merginą,
bet jam nepavyko sutramdyti Sofijos. Ji
pasinaudojo juo ir numetė į šalį kaip
polo kamuolį. Anksčiau niekas nebuvo
jo palikęs. Guldau galvą, jam tai įkrėtė
proto. Lig tol atrodydavo per daug
patenkintas savimi.
Ji nusijuokė, paskui pasakojo toliau,
lyg būtų viena ir kalbėtų su savimi.
– Ji nieko nebijojo. Šiuo atžvilgiu
labiau priminė vaikiną. Neturėjo jokių
mergaitiškų baimių, kitaip nei aš. Ji
mėgo vorus ir vabalus, varles, rupūžes ir
tarakonus, o polą žaisdavo geriau nei kai
kurie vaikinai. Dėl to visuomet
pešdavosi su Agustinu. Su visais
pešdavosi. Ji tai darydavo norėdama
visus paerzinti, ne iš blogos valios.
Tiesiog jai būdavo nuobodu ir ji
norėdavo pasilinksminti. Žinoma, visus
įsiutindavo; ji puikiai žinodavo, kaip
kiekvieną supykdyti, išmanė jų jautrias
vietas. Kai ji čia sukiodavosi, būdavo
daug linksmiau. Santa Katalina buvo
daug įdomesnė vieta, kai čia gyveno ji.
Netrūkdavo nemalonumų, jaudulio,
juoko. Dabar jos nebėra, ir viskas
kažkaip negyva. Žinoma, gražu, Santa
Katalinoje visuomet bus gražu, bet
kibirkštėlė užgeso. Tačiau ji sugrįš, vien
tam, kad niekas jos nepamirštų. Sofijai
tai būdinga. Ji visuomet mėgo būti
dėmesio centre ir, žinoma, vienaip ar
kitaip į jį pakliūdavo, priversdama
žmones arba mylėti ją, arba ja piktintis.
Jai tai būdavo nesvarbu, svarbu būti
pastebėtai.
– Ar tikrai manai, kad ji sugrįš? –
paklausė Klaudija mėgindama nukąsti
negyvą odelę šalia ilgo lakuoto nago.
– Žinoma, sugrįš, – neabejodama
atsakė Marija. – Žinau, kad sugrįš.
 – Štai kaip. – Klaudija linktelėjo ir
išspaudė šypsenėlę.
– Pernelyg mylėjo šią sodybą, kad
visam laikui ją paliktų, – pareiškė
Marija ir vėl ėmė rūšiuoti nuotraukas.
Suvaldė jaudulį. Juk Sofija nepaliko jų
visam laikui, negalėjo palikti.
– Ką dabar darai?
– Pastaruoju metu neturėjau laiko
suklijuoti jų į albumus. Šįryt tyku, tad
pamaniau, pradėsiu jas rūšiuoti. – Paskui
Marija pastebėjo vieną Sofijos
nuotrauką ir ją pakėlė. – Štai, tipiška
Sofijos nuotrauka, – tarė ji ir liūdnai į ją
pažvelgė. – Tą vasarą, kai ji išvyko.
 „Tą vasarą, kai buvo įsimylėjusi
Santį“, – karčiai pagalvojo Klaudija. Ji
paėmė iš svainės nuotrauką ir įsižiūrėjo
į rusvą spindintį veidą, regis,
pergalingai jai besišypsantį. Jos
šypsenoje Klaudija įžvelgė
pasitenkinimą. Sofija aptemptomis
baltomis kelnėmis ir rudais auliniais
sėdėjo raita ant ponio, ant peties
atsainiai laikydama maletą. Plaukai
užpakalyje surišti į uodegą. Klaudija
neapkentė žirgų, ne itin mėgo ir kaimą.
Tai, kad Sofija dėl šito kraustėsi iš
proto, darė juos Klaudijai dar
atgrasesnius.
 Prieš jungtuves mergina apsimetė,
kad jai tai patinka, bet tik veltui sugaišo
laiką. Klaudijai viskas paaiškėjo vieną
popietę, kai Santis pasiėmė ją
pajodinėti. Sėdėjo apmirusi ant ponio
visiškai nelaiminga, paskui prapliupo
piktai raudoti ir prisipažino negalinti nė
pažiūrėti į žirgus. „Daugiau niekada
nebesėsiu ant žirgo“, – šniurkščiojo ji.
Jos nuostabai, Santis tuo beveik
apsidžiaugė. Jis palydėjo ją namo,
apkabino ir pareiškė, kad jai gyvenime
nebereikės net prisiartinti prie ponio. Iš
pradžių jai palengvėjo – nebereikės
apsimetinėti, bet vėliau pajuto apmaudą:
labai jau jis apsidžiaugė. Poniai,
jodinėjimas, kaimas – visa tai susiję su
Sofija, ir Klaudija manė, kad Santis
nenori jos ten įsileisti.
– Ar Sančiui Sofija visuomet buvo
ypač artima? – atsargiai paklausė.
Marija sunerimo.
– Nežinau, – pamelavo. – Turėtum
paklausti Sančio.
– Jis niekuomet apie ją nekalba, –
gūžtelėjo pečiais ji ir nudelbė akis.
– Ak, taip, suprantu. Na, jie visuomet
buvo artimi. Žinai, jis buvo lyg
vyresnysis brolis, o man Sofija – lyg
sesuo. – Staiga Marija pasijuto
nejaukiai, tarytum pokalbis būtų ėmęs
slysti jai iš rankų.
 – Ar nesupyksi, jei peržiūrėsiu dar
keletą nuotraukų? – paklausė Klaudija,
taktiškai keisdama pokalbio temą. Ji
suprato tikriausiai buvusi per smalsi.
Nenorėjo, kad Marija apie tai
papasakotų Sančiui.
– Štai, peržiūrėk šitas, aš jas jau
surūšiavau, – pasiūlė Marija ir lengviau
atsikvėpė. Ji padavė Klaudijai vieną iš
tvarkingai sužymėtų krūvelių. –
Nesumaišyk su kitomis, gerai?
Klaudija atsilošė kėdėje ir pasidėjo
nuotraukas ant kelių, o Marija jai
nematant vogčia dirstelėjo į ją. Tarp jų
tebuvo vos poros mėnesių skirtumas, bet
Klaudija atrodė daug vyresnė. Sofija
visuomet sakydavo, kad žmonės gimsta
tam tikro amžiaus; tvirtino esanti
aštuoniolikos, o Marija jau perkopusi
dvidešimt. Na, jei jau taip, tuomet
tikriausiai būtų sakiusi, kad Klaudija yra
keturiasdešimties. Jos veidas dėl to
nekaltas – jis atrodė puikus, glotnus,
rusvas; Klaudija iš prigimties buvo
graži. Tiesiog ji taip rengėsi ir elgėsi.
Buvo pasiūliusi pamokyti Mariją, kaip
pasinaudoti makiažo teikiamu
pranašumu. „Ką padaryčiau iš tavo
veido“, – netaktiškai leptelėjo. Marija
buvo per daug gera, tad neįsižeidė. Ji
nenorėjo ryškiai dažytis kaip Klaudija,
be to, Eduardui tai labai nepatiktų.
Kažin, ar ji ir miega pasidažiusi, o jei
ne, ar Santis iš ryto ją atpažįsta.
Baisiausiai knietėjo jo paklausti, bet
nedrįso. Buvo laikas, kai būtų galėjusi jo
klausti visko, bet dabar santykiai
pasikeitė – tik truputį, bet pasikeitė.
Niekas nesuprato, kodėl Santis vedė
Klaudiją. Ji visiems ganėtinai patiko,
nes buvo maloni, gera, daili, bet kaip
pora, regis, juodu neturėjo nieko bendro.
Nederėjo kaip aliejus ir vanduo. Čikita
tučtuojau pajuto jai prielankumą, bet tik
todėl, kad džiaugėsi, jog jis apskritai
vedė. Buvo laiminga matydama sūnų
besišypsantį ir gyvenantį toliau. Kad ir
kaip būtų keista, Klaudija tikrai
susidraugavo tik su viena Ana. Abi buvo
šaltoko temperamento, abi neapkentė
žirgų. Drauge jiedvi praleisdavo daug
laiko, ir Ana pasirūpino, kad Klaudija
pasijustų sava.
– Į ką žiūri? – staiga paklausė
Klaudija nepakeldama žvilgsnio nuo
nuotraukų. Marija sunerimo – gal ji visą
laiką juto esanti vertinama.
– Man tik smalsu; tu taip gražiai
dažaisi, – sutrikusi atsakė ji.
– Dėkui. Siūliau ir tau, – atsakė
Klaudija ir nusišypsojo Marijai.
– Žinau. Svarstau, gal man reikėtų
pasinaudoti tavo pasiūlymu, – šyptelėjo
Marija.
 – Dios, į ką tu panaši? – sušuko
pasibaisėjęs Eduardas, kai žmona įžengė
vakarienės su „Revlon“ kosmetiką už
prekystalio pardavinėjančios merginos
veidu.
– Klaudija mane pamokė, – vos
girdimai atsakė ši mirksėdama ilgomis,
tankiomis, juodomis blakstienomis.
– O aš ir spėliojau, ką judvi ten
veikiate užsirakinusios, – atsakė jis
nusiimdamas akinius ir valydamasis juos
į marškinius. Kaip tik tuomet Marijai už
nugaros išdygo Klaudija juoda ilga
suknele, prilaikoma dviejų plonyčių
sidabrinių petnešėlių.
 – Mi amor, atrodai žavingai, – tarė
Santis ir atsistojo pabučiuoti žmonos.
Visą dieną jos beveik nematė.
– Ar nemanai, kad vakarienei reikėtų
persirengti ir nemūvėti džinsų? –
sušnypštė ji. – Atsiduodi arkliais.
– Mama neprieštaraus. Jei lig šiol
nepriprato prie manęs, tai niekad
nepripras, – pareiškė jis ir vėl atsisėdo.
Klaudija įsispraudė šalia, nors krėslas
nebuvo pritaikytas dviem. Santis
paglostė jai plaukus.
– Mi amor, – pasiskundė ji, – ar
negalėtum nusiplauti rankų, jei ketini
mane liesti? Aš visa švarutėlė.
 Jis šelmiškai išsiviepė, prisitraukė ją
ir apkabino.
– Nejau tau nepatinka vyriško
prakaito kvapas? – paerzino.
– Ne, nepatinka, – nenoromis
nusijuokė ji atsitiesdama ir
nusipurtydama jo ranką. – Prašau tavęs,
Santi, aš noriu, kad mane liestum, bet tik
švariomis rankomis.
Santis nenoriai pakilo ir dingo iš
kambario. Po penkių minučių sugrįžo
švariai nusiskutęs ir persirengęs.
– Geriau? – paklausė kilstelėdamas
antakį.
– Geriau, – atsakė ji ir padarė jam
vietos ant krėslo.
 Vakarieniaujama buvo terasoje,
keturių didelių žibintų šviesoje. Migelis,
Eduardas ir Santis aptarinėjo politiką, o
Čikita, Marija ir Klaudija aptarinėjo
vyrus. Čikita džiaugėsi padidėjusia
šeima ir stebėjo jų gyvus, šiltos žibintų
šviesos nutviekstus veidus. Širdyje ji
nuolatos nešiojo tylią gėlą dėl Fernando,
įsikūrusio Urugvajuje už daugybės
mylių, kitoje upės pusėje, bet jie dažnai
jį lankydavo.
Fernandą tebekamavo patirti
išgyvenimai. Jis nesikirpo juodų plaukų
ir jie užaugo ilgi; bent jau buvo švarūs ir
žvilgėjo it varno sparnas. Ji su ilgesiu
prisiminė jo vaikystės ir paauglystės
vasaros atostogas, kai gyventa paprastai,
kai jo žaidimai baigdavosi prieš einant
gulti. Dabar jis buvo toli nuo namų,
skurdo, gyveno kaip benamis šuo. Ne tas
pats, kaip matyti jį Santa Katalinoje, bet
suprato, kad turėtų džiaugtis, jog jis
gyvas, ir nesirūpinti dėl menkniekių.
Pančitas, dabar liaunas
septyniolikmetis, kuo daugiau laiko
leisdavo kitose šeimose su savo
bendraamžiais pusbroliais ir draugais.
Čikita ragindavo pasikviesti draugų į
namus, kad jam čia būtų įdomiau, bet jis,
jei nešvytruodavo po polo aikštę,
būdavo kur nors kitur, ir ji dažniausiai
net nežinodavo nei kur, nei su kuo.
Beveik jo nematydavo.
– Koks buvo Migelis, kai jūs
susipažinote? – paklausė Klaudija.
Čikita nusijuokė.
– Na, jis buvo aukštas ir…
– Apžėlęs, – paslaugiai įsiterpė
Santis. Visi nusijuokė.
– Apžėlęs. Bet ne toks apžėlęs kaip
dabar.
– Ar jis buvo kaip vilkas, mama?
Pagavo tave ir nusitempė į savo guolį?
– Oi, Santi, kartais tu tikrai
juokingas. – Ji nusišypsojo ir jos akys
linksmai žybtelėjo.
– Na, tėti, ar taip buvo?
 – Tavo mamą vaikėsi visi. Bet tik
man pasisekė, – tarė jis ir mirktelėjo
Čikitai, sėdinčiai kitoje stalo pusėje.
– Jums abiem labai pasisekė, –
diplomatiškai tarė Klaudija.
– Sėkmė čia niekuo dėta. Teko
atnašauti ombu medžiui, – tyliai
sukikeno jis.
– Ombu medžiui? – Klaudija sutriko.
Marija dirstelėjo į Santį ir pastebėjo
įsitempiančius žandikaulio raumenis. Jis
išsitraukė pakelį cigarečių ir vieną jų
prisidegė.
– Tik nesakyk, kad Santis nebuvo
nusivedęs tavęs prie ombu, – nustebo
Čikita. – Būdamas berniukas visą laiką
sėdėdavo pačioje to medžio viršūnėje.
– Ne, nebuvo. O kuo jis ypatingas? –
paklausė Klaudija kreipdamasi į Santį,
bet jis neatsakė, tik tylėdamas išpūtė
dūmus.
– Mes ten sugalvodavome norus.
Manėme, kad medis stebuklingas, bet iš
tiesų jis toks nėra. Nieko ypatinga, –
skubiai paaiškino Marija, lyg tai būtų
nereikšminga. Pajuto, kaip Eduardo koja
pritariamai prigludo prie jos kojos.
– Tai labai ypatingas medis, – kimiai
tarė Migelis. – Jis – iš mūsų jaunystės.
Būdami vaikai prie jo žaisdavome,
užaugę ten skirdavome pasimatymus.
Tiesą sakant, nenorėčiau pasirodyti
netaktiškas, bet prie ombu pirmąkart
pabučiavau jūsų mamą.
– Tikrai? – nustebo Marija. Niekas
anksčiau jai to neminėjo.
– Kuo tikriausiai. Tavo mamai ir man
tai iš tiesų labai ypatingas medis.
– Santi, ar nusivesi mane prie jo?
Degu smalsumu, – tarė Klaudija.
– Kada nors nusivesiu, – dusliai
sumurmėjo Santis. Virpančių žvakių
šviesoje jo veidas mirtinai išblyško,
bruožai šiurpiai išryškėjo.
– Mi amor, ar tu sveikas? Labai
išblyškai, – susirūpino Klaudija.
 – Iš tiesų man truputį svaigsta galva.
Tai dėl karščio. Visą dieną praleidau
saulės atokaitoje. – Jis užgesino
cigaretę, paskui pakilo nuo stalo. – Ne,
tu lik ir pavalgyk, – tarė žmonai. – Man
tuoj praeis, tik reikia truputį
pasivaikščioti.
Klaudija, regis, nusiminė, bet
prisitraukė kėdę ir tvarkingai pasitiesė
ant kelių servetėlę.
– Santi, daryk, kaip tau patinka, –
sausai atsakė ji ir akimis nulydėjo jį,
dingstantį tamsoje. Jai vėl pasigirdo
pašaipus Sofijos juokas, ataidintis iš
juodos tuščios juos supančios erdvės.
 Santis nudrožė per pampas prie
ombu. Giedras žvaigždėtas dangus
apšvietė kelią ir jam neteko klupinėti,
bet ir be to jis puikiai pažinojo vietovę.
Priėjęs prie medžio užsiropštė į jo
viršūnę, paskui susmuko ant tvirtos
šakos ir nelaimingas atsišliejo į storą
kamieną. Gerklėje juto tvinksėjimą, lyg
veržtų apykaklė, bet ji buvo atsegta.
Suėmė gerklę ranka mėgindamas ją
atpalaiduoti. Krūtinę taip pat slėgė
sunkumas. Pabandė giliai įkvėpti, bet
įstengė tik trūkčiojamai paviršutiniškai
kvėpuoti. Juto šleikštulį, skaudėjo galvą.
Santis žvelgė į naktį ir prisiminė, kaip
sėdėdavo čia su Sofija žiūrėdami į
viršuje spingsinčias planetas ir
žvaigždes. Kažin, ar ji mato tą patį
dangų, ar pakelia į jį akis ir ar
tebegalvoja apie jį, Santį?
Staiga jis ėmė kūkčioti. Mėgino
susitvardyti, bet rauda liejosi iš pačių
gelmių. Jau seniai, labai seniai nebuvo
verkęs. Nuo tada, kai prieš daugybę
metų jį, kenčiantį ir palūžusį, paliko
Sofija. Buvo manęs, kad pagaliau rado
laimę su kita moterimi. Klaudija
priversdavo jį šypsotis, kartais net
prajuokindavo. Ji buvo maloni ir švelni
mylėtis, gera ir dėmesinga kartu gyventi.
Nereikli ir nesudėtinga. Iš paskutiniųjų
stengdavosi jam įsiteikti ir tik
retkarčiais netekdavo kantrybės. Buvo
rami, tvardė jausmus, bet nebuvo
bejausmė. Jautė viską, tik paisydavo, ką
parodyti. Ji buvo tyli ir ori. Niekas
nepasakytų, kad ji negraži. Prisižiūrinti.
Tai kokio velnio jis ilgisi to Sofijos
chaoso, to egoizmo, tos aistros? Kodėl
po šitiek laiko, beveik po dešimties
metų, ji vis tiek turi galios jį parklupdyti
ir pravirkdyti lyg vaiką?
– Po velnių, Čiofi! – sušuko jis į
drėgną nakties orą. – Velniai tave
griebtų!
Klaudija norėjo šeimos. Ji
nepaprastai troško vaiko. Bet jis dar
nebuvo pasirengęs. Kaip jis galėtų
paleisti į pasaulį vaiką, kai vis dar
viliasi, kad Sofija sugrįš? Jei šitaip
įsipareigotų Klaudijai, tai iš tiesų būtų
įsipareigojimas visam gyvenimui.
Santuoka ir turi būti visam gyvenimui,
bet vaikai ją padaro negrįžtamą. Jis vis
dar vylėsi, kad vieną dieną Sofija sugrįš
į jo glėbį, ir norėjo būti tam pasiruošęs.
Visi manė, kad jis ją pamiršo, bet jis
niekuomet nepamirš. Kaip galėtų
pamiršti, jei jos veidas šmėkšojo
kiekvienoje estancia kertėje?
Prisiminimai apie ją draikėsi po visą
rančą, laikėsi prikibę prie visų baldų.
Nuo jos neįmanoma pabėgti, ir jis
kažkaip net nenorėjo pabėgti; ji kankino
jį ir kartu teikė paguodą.
Kai Santis grįžo namo, Klaudija
sėdėjo ant lovos su naktinukais ir laukė,
jos veidas buvo įsitempęs ir sunerimęs.
Buvo nusivaliusi visą makiažą; veidas
nepadažytomis lūpomis atrodė
bespalvis.
– Kur buvai? – paklausė ji.
– Pasivaikščioti.
– Tu prislėgtas.
– Dabar jaučiuosi gerai. Man reikėjo
pakvėpuoti grynu oru, ir tiek, – atsakė
jis. Ėmė traukti iš kelnių marškinius ir
atseginėti sagas.
Klaudija nenuleido nuo jo akių.
 – Ėjai prie ombu medžio, tiesa?
– Kodėl taip manai? – paklausė jis
nusigręždamas.
– Nes ten eidavai su Sofija.
– Klaudija… – suirzo jis.
– Mačiau Marijos nuotraukas –
daugybę nuotraukų, kuriose tu sėdi tame
medyje su Sofija. Aš nekaltinu tavęs, mi
amor, noriu tau padėti, – tarė tiesdama į
jį rankas, bet jis toliau rengėsi ir mėtė
drabužius ant grindų.
– Man nereikia pagalbos ir aš
nenoriu kalbėti apie Sofiją, – įsakmiai
tarė jis.
– Kodėl gi ne? Kodėl niekuomet apie
ją nekalbi? – paklausė ji. Staiga jos
balsas nuskambėjo nepažįstamai.
Jis pažvelgė į jos griežtą veidą.
– Norėtum, kad apie ją kalbėčiau?
„Sofija tą, Sofija aną…“ Ar to norėtum?
– Nejau nesupranti, kad jei nekalbi, ji
plevena virš mūsų tarsi šmėkla? Kas
kartą prie tavęs prisiglaudusi pajuntu,
kaip ji įsispraudžia tarp mudviejų, – tarė
ji ir jos balsas suvirpėjo.
– O ką tu nori žinoti? Viską tau
papasakojau.
– Nenoriu, kad slėptum ją nuo manęs.
– Aš neslepiu jos nuo tavęs.
Klaudija, noriu ją pamiršti. Noriu su
tavimi kurti gyvenimą.
– Tebemyli ją? – staiga paklausė ji.
 – Iš kur visa tai trauki? – jis sutrikęs
atsisėdo šalia jos ant lovos.
– Lig šiol buvau kantri, – dvejodama
tarė ji. – Niekuomet apie ją
neklausinėjau, apeidavau šią tavo
gyvenimo dalį.
– Tai kodėl dabar jauti iš jos
kylančią grėsmę? – švelniai paklausė jis,
imdamas jos ranką.
– Nes visur ją jaučiu. Jaučiu net
pauzėse tarp žodžių, kai žmonės nutyla
atsikvėpti. Visi bijo apie ją kalbėti. Ką
ji iškrėtė, kad žmonės taip slapukauja?
Net Ana apie ją nekalba. Tarytum būtų
mirusi. Dėl šios tylos ji darosi dar
didesnė, dar grėsmingesnė. Jaučiu, kaip
ji atima tave iš manęs. Santi, nenoriu,
kad vaiduoklis atimtų tave iš manęs, –
tarė ji ir, nepratusi apnuoginti jausmų,
sunkiai nurijo gumulą.
– Tu manęs neprarasi. Niekas
neatims. Viskas jau baigta prieš daug
metų.
– Bet tu vis tiek ją myli, – drįso
paprieštarauti ji.
– Aš myliu prisiminimą, Klaudija.
Tik tiek, – sumelavo jis. – Jei ji sugrįžtų,
mes abu būtume pasikeitę. Dabar jau
esame kiti žmonės.
– Tikrai?
– Ką turėčiau padaryti, kad tave
įtikinčiau? – paklausė jis
prisitraukdamas ją į glėbį. Bet ir pats
puikiai žinojo.
Staiga jis sugriebė ją ir karštai
pabučiavo, liežuviu nuslysdamas
dantimis ir dantenomis, tvirtai lūpomis
spausdamasis prie jos burnos. Jai
užgniaužė kvapą. Dar niekada jis nebuvo
jos taip bučiavęs, nė karto taip
primygtinai. Patiesė ją skersai lovos ir
ligi juosmens pakėlė šilkinius naktinius
marškinius. Žvelgė į švelnų jos pilvo
banguotumą ir glostė ranka tylėdamas,
nenuleisdamas akių. Ji atsimerkė ir
pastebėjo keistą išraišką jo veide. Kai
sugavusi jo žvilgsnį susiraukė, jo veidas
sušvelnėjo. Jis išsišiepė, o ji bandė
perprasti jo mintis, bet tuomet jis
įsikniaubė jai į kaklą, bučiavo ir
lyžčiojo, kol ji riktelėjo iš malonumo. Jo
rankos tvirtai glamonėjo jai krūtis,
glostė tarp kojų, lytėjo ryžtingai ir
galingai, ir ji rangėsi, nes pasijuto
geidulinga, kaip niekada anksčiau
nebuvo leidusi sau jaustis. Paskui jis
atsisegė kelnes ir iš jų išsilaisvino.
Praskėtė Klaudijai kojas ir įsiskverbė.
– Be apsaugos? – paklausė ji. Jos
veidas buvo paraudęs ir apimtas geismo.
– Klaudija, aš noriu apvaisinti tave,
– atsakė jis sunkiai kvėpuodamas,
žvelgdamas į ją rimtai. – Noriu kurti su
tavimi ateitį.
 – Ak, Santi, aš tave myliu, – laiminga
atsiduso ji, it aštuonkojis apsivydama jį
rankomis ir kojomis, priglausdama
arčiau savęs.
„Dabar tu mane paleisi, Čiofi, –
pagalvojo Santis. – Dabar aš tikrai tave
pamiršiu.“
 Trisdešimt pirmas skyrius

Anglija, 1982-ieji

– „Rainuolė negalėjo savo akimis

patikėti. Na, tik pamanykit! Vadinasi, tas
kaušelis tikrai buvo?.. Bet visi mano
kaušeliai sudėti virtuvės bufetėlyje. O
jergau jergau!.. Kitą sykį, kai
užsimanysiu suruošti vaišes, kviesiuosi
pusseserę Prancišką Purkšę!“8 –
švelniai tarė Sofija ir užvertė mažą
Beatričės Poter knygelę.
– Noriu dar, – paprašė mieguistai
Džesika, neištraukdama iš burnos
nykščio.
– Manau, vienos pakaks, gerai?
– Pasaką apie kačiuką Mažiuką? –
viltingai užsiminė ji geriau įsitaisydama
Sofijos skreite.
– Ne, vienos bus gana. Apkabink
mane, – tarė ji apglėbdama vaiką ir
bučiuodama švelnų rausvą veidelį.
Džesika prigludo prie Sofijos
nenorėdama paleisti.
 – O raganos? – paklausė Sofijai
kamšant ją lovytėje.
– Nėra jokių raganų, bent jau tikrai
ne čia. Žiūrėk, šitas meškutis
stebuklingas. – Ji pakišo po antklode
žaislinį meškiuką. – Jei ateis ragana, šis
meškutis ją užburs ir ragana išnyks kaip
dūmas.
– Gudrus meškutis, – sučiauškėjo
mergytė.
– Labai gudrus meškutis, – pritarė
Sofija, paskui pasilenkė ir švelniai
pabučiavo jai kaktą. – Labanakt. –
Apsigręžusi eiti ji pastebėjo Deividą,
tyliai stovintį už pravirų durų ir pro
plyšį ją stebintį. Jis svajingai jai
nusišypsojo. – Ką čia veiki? – sukuždėjo
ji tyliai eidama iš kambario.
– Stebėjau tave.
– Tikrai stebėjai? – nusijuokė ji. –
Kodėl?
Jis prisitraukė ją į glėbį ir pabučiavo
į kaktą.
– Tu puikiai moki elgtis su vaikais, –
kimiai tarė jis.
Ji suprato, kur jis suka.
– Žinau, bet, Deividai…
– Mieloji, aš būsiu su tavimi, tu
nebūsi palikta viena. – Jis pažvelgė į
baimės kupinas jos akis. – Kalbame apie
mūsų vaiką. Dalelę manęs ir dalelę
tavęs, vienintelį dalyką pasaulyje, kuris
bus mūsų abiejų ir priklausys tik mums.
Maniau, kad tu to nori.
Ji nusivedė jį koridoriumi, tolyn nuo
vaiko miegamojo.
– Aš myliu vaikus ir kada nors
norėčiau turėti vaiką, daug vaikų. Dalelę
manęs ir dalelę tavęs. Tai pats
romantiškiausias ir nuostabiausias
dalykas, bet ne dabar. Deividai, prašau
duoti man laiko, – paprašė ji.
– Sofija, aš neturiu laiko. Aš
nejaunėju. Noriu patirti šeimos
džiaugsmą, kol dar esu palyginti jaunas
ir pajėgiu džiaugtis, – tarė jis jausdamas
paširdžiuose keistą pojūtį, lyg jau kartą
būtų tai patyręs. Daugybę kartų buvo
kalbėjęs apie tai anksčiau, su Ariela.
– Greitai. Labai greitai, brangusis,
pažadu, – tarė ji atsitraukdama. – Tuoj
nusileisiu žemyn. Pasakyk Kristinai, kad
jos dukrelė apkamšyta lovelėje ir laukia,
kada ji ateis pasakyti labanakt.
Sofija uždarė paskui save miegamojo
duris. Tyliai pastovėjo, norėdama
įsitikinti, kad Deividas neina iš paskos.
Laiptų aikštelėje buvo tylu; tikriausiai
jis nulipo žemyn perduoti Kristinai jos
žodžių. Ji priėjo prie lovos, pakėlė
lovos užtiesalą ir pakišo ranką po
čiužiniu. Ištraukė gabalą murzino balto
muslino – Santigito vystyklėlį. Įsitaisė
ant grindų sukryžiavusi kojas. Pakėlė
audeklą prie nosies ir užsimerkė
traukdama į save kvapą, kuriuo kadaise
kvepėjo Santigitas. Metams bėgant
audeklas patamsėjo, sudilo, kvapo
nebeliko. Vystyklas labiau panėšėjo į
skudurą; jei nežinotum, galima būtų
išmesti kartu su kitu šlamštu. Bet Sofija
jį brangino lyg patį svarbiausią turtą.
Priglausdama jį prie veido ji tarytum
paspausdavo kino projektoriaus
mygtuką. Užmerkdavo akis ir stebėdavo
savo kūdikio vaizdus, tokius nesenus ir
ryškius, lyg būtų jį mačiusi tik vakar.
Prisimindavo jo mažulytes pėdutes,
kiekvieną tobulą rausvą ir švelnų
pirštelį, purius plaukučius, lygią glotnią
odelę. Prisimindavo jausmą, kuris
apimdavo jam žindant krūtį, blausų
žvilgsnį, atsirandantį veide prisikimšus
apvalų pilvelį. Prisimindavo viską,
stengėsi nepamiršti nieko. Kaskart ir vėl
sukdavo iš naujo juostą, kad nepamirštų
nė vienos smulkmenos.
Juodu su Deividu jau buvo susituokę
ketverius metus, ir visiems labiausiai
rūpėjo, kada gi jų šeima pagausės. „Ne
jų reikalas“, – piktai galvojo Sofija. Tai
turėtų rūpėti tik jai ir Deividui, nors
Zaza nežinia kodėl manė, kad jos padėtis
ypatinga. Porą kartų Sofija piktai jai
atrėžė, bet Zaza buvo kieta kaip šikšna ir
nesuprato užuominos. Vieninteliai
Deividas, Dominika ir Antuanas suprato,
kodėl ji nenori vaiko. Dominika ir
Antuanas buvo atskridę į jos vestuves,
nenorėjo jų praleisti, nors tai buvo kukli
ceremonija registrų biure. Nuo Ženevos
laikų juodu tapo jai geresniais tėvais,
nei, jos nuomone, būtų buvę tikrieji.
Pagalvojusi apie Aną ir Paką, nors
stengdavosi to labai dažnai nedaryti, ji
prisimindavo tik išblyškusius veidus, jos
atmintyje jau beveik pažaliavusius,
liepiančius krautis daiktus ilgai tremčiai.
Dominika dažnai jai skambindavo,
visuomet suprasdavo, visuomet
palaikydavo. Nepamiršdavo jos
gimtadienio, siųsdavo iš Ženevos
dovanėlių, iš Verbjė – atvirukų ir
tarytum užuosdavo, kada reikalai
klostosi ne itin gerai, nes visuomet
paskambindavo pačiu laiku.
– Aš noriu vaiko, Dominika, bet
bijau, – anądien prisipažino Sofija.
– Chérie, žinau, kad bijai, ir
Deividas supranta tavo nuogąstavimus.
Tačiau negali laikytis įsitvėrusi
prisiminimų. Santigitas nebėra tavo
tikrovė. Jis tau nebeegzistuoja.
Galvodama apie jį tik skaudini save.
– Žinau. Nuolat sau tai kartoju, bet
esu tarytum užblokuota. Vos įsivaizduoju
save su dideliu ir sunkiu pilvu, puolu į
paniką. Negaliu pamiršti, kiek kančių dėl
to patyriau.
– Vienintelis būdas pamiršti –
susilaukti vaiko su mylinčiu vyru, kuris
yra šalia. Kai tas vaikas suteiks tau
begalinio džiaugsmo, pamirši skausmą,
kurį iškentėjai dėl Santigito, patikėk
manim.
– Deividas toks mielas. Jis daug apie
tai nekalba, bet žinau, kad visą laiką
galvoja. Matau iš jo akių, kai žiūri į
mane. Jaučiuosi labai kalta, – tarė ji
atsilošdama į minkštas pagalves savo
lovoje.
– Nesijausk kalta. Vieną dieną
padovanosi jam kūdikį ir visi kartu
būsite laiminga šeima. Tik turėk
kantrybės. Laikas – stebuklingas
gydytojas.
– Tu esi stebuklinga gydytoja,
Dominika. Man jau geriau, – nusijuokė
Sofija.
– Kaip laikosi Deividas? – paklausė
Dominika. Ji buvo patenkinta, kad Sofija
pamilo ir beveik atsikratė praeities.
– Kaip visuomet. Esu su juo labai
laiminga. Man taip pasisekė, –
nuoširdžiai prisipažino.
– Nesirūpink, esi jauna, dar turi
daugybę laiko vaikams, – maloniai
pasakė Dominika, bet ji suprato, dėl ko
nuogąstauja Deividas, ir visa širdimi jį
užjautė.

Pastaruosius penkerius metus Sofija

gyveno sąmoningai. Apie gyvenimą su
Deividu niekuomet negalvojo kaip apie
savaime suprantamą dalyką. Nė
valandėlę nepamiršo kančios, kaip
juodas šydas dengiančios pirmuosius jos
tremties metus, šiek tiek pritemdančios
kai kuriuos įvykius, pernelyg
skausmingus, jei būtų likę atviri. Santis
išmokė ją gyventi dabartimi, Deividas
įrodė, kad tai įmanoma. Jos meilė vyrui
buvo tvirta ir nesilpstanti. Jis pasitikėjo
savimi ir elgėsi ryžtingai, bet vis dėlto
po santūrumu slypėjo pažeidžiamumas,
kuris ją žavėjo. Jis labai retai sakydavo
ją mylįs, jam tai nebuvo būdinga, bet ji
žinojo, kad jis myli ir kaip smarkiai. Ji
suprato.
Sofijai tik kartą teko nemaloni
pareiga susitikti su savo anyta Elizabeta
Harison. Deividas jas supažindino
pakvietęs arbatos Bazilikų gatvės
viešbutyje likus savaitei iki vestuvių.
Sakė, geriausiai būtų susitikti neutralioje
teritorijoje; tuomet mama negalės
Sofijos bauginti ar iškelti scenos.
Susitikimas buvo trumpas ir
nesmagus. Elizabeta Harison, rūsčios
išvaizdos moteris standikliu suteptais
žilais plaukais, siauromis tamsiai
raudonomis lūpomis ir išverstomis
pavandenijusiomis akimis,
negailestingomis ir negyvomis kaip
kapas, buvo įpratusi viską daryti savaip
ir visus aplinkinius padaryti tokius pat
nelaimingus kaip ji. Ji niekada neatleido
Deividui skyrybų su Ariela, anytą
žavėjusia ne tiek savo asmenybe, kiek
kilme. Motina neatleido jam ir dėl
pinigų, kuriuos šis naudojo pjesėms
statyti, užuot dirbęs Užsienio reikalų
ministerijoje kaip tėvas. Ji nepritariamai
sušnirpštė išgirdusi Sofiją kalbant su
užsienietišku akcentu, o kai ši
papasakojo Fulamo rajone dirbusi
Megės salone ir trinkusi klientams
galvas, ji, pasiremdama lazda, kiek
įstengdama oriau išdrožė lauk. Deividas
žiūrėjo jai pavymui, bet nesivijo ir
nemaldavo sugrįžti. Šitai ją suerzino
labiausiai už viską. Deividui jos
nereikėjo ir ji tarytum jam nerūpėjo.
Moteris apmaudžiai sučiaupė lūpas ir
grįžo į didžiulį šaltą tuščią namą
Jorkšyre visiškai nepatenkinta
susitikimu. Deividas pažadėjo Sofijai,
kad jai niekada nebereikės su ja
susitikti.
Kad ir kaip sąmoningai Sofija
gyveno dabartimi, praeitis turėjo bjaurų
įprotį staiga iškilti iš nežinia kur;
pakakdavo menkiausios asociacijos, ir
mintimis ji vėl sugrįždavo į Argentiną.
Kartais tereikėdavo išvysti ilgus medžių
šešėlius, vasaros pavakare nutįsusius ant
vejos, arba ypač skaisčią mėnesieną,
kurioje rasota žolė spindėdavo it
nubarstyta briliantais. Retkarčiais
užtekdavo per darbymetį užuosti šieno
kvapą arba rudenį deginamus lapus. Bet
niekas taip nepriminė praeities kaip
eukaliptai, ir Sofija vos ištvėrė medaus
mėnesį prie Viduržemio jūros, nes ten
buvo drėgna ir šilta ir augo eukaliptai.
Jai taip mausdavo širdį, apimdavo toks
kankinantis ilgesys, kad vos įstengdavo
kvėpuoti. Deividas glausdavo ją,
spausdavo savo glėby, ir tas jausmas
praeidavo. Paskui juodu kalbėdavosi.
Jai nepatiko apie tai kalbėti, bet
Deividas atkakliai tvirtino, kad slėpti
skaudulius – blogas įprotis, ir versdavo
nuolat pasakoti tuos pačius įvykius.
Sofiją vis kamavo du praeities
epizodai: kai ją atstūmė tėvai ir ta diena,
kai ji išvyko iš Ženevos amžiams
palikdama mažąjį Santigitą. „Prisimenu
tarytum vakar, – kūkčiodavo ji. – Mamą
ir tėtį svetainėje, sunkią ir nemalonią
atmosferą. Buvau tokia išsigandusi.
Jaučiausi kaip nusikaltėlė. Jie buvo man
svetimi, abu. Lig tol mudu su tėvu jungė
ypatingas ryšys, ir staiga tėvas tapo
nebeatpažįstamas. Paskui jie mane
išvijo. Išsiuntė iš namų. Atstūmė mane.“
Ir ji verkdavo, kol rauda atpalaiduodavo
įtampą krūtinėje ir ji vėl įstengdavo
kvėpuoti. Apie sielvartą, kurį patyrė
palikdama Santį, su savo vyru ji kalbėti
nepajėgė, nes bijojo jį įskaudinti. Tas
ašaras ji liejo slapta savo viduje,
nesąmoningai leisdama širdgėlai
įsitvirtinti jos esybės gelmėse ir ten
pūliuoti.
Juodviem susituokus Sofija iš tiesų
negalvojo apie Arielą. Kartą ar du ji
buvo paminėta, kai Sofija rausėsi po
pastogę ieškodama lempos, pasak
Deivido, turinčios ten būti, ir aptiko
krūvą Arielos tapytų paveikslų, atremtų į
sieną ir uždengtų aptiesalu nuo dulkių.
Jai jie nerūpėjo. Deividas užlipo
pažiūrėti, paskui vėl užmetė aptiesalą.
„Jai visai neblogai sekėsi tapyti“, –
tepasakė, o Sofijai nebuvo labai įdomu.
Ji susirado lempą ir uždariusi pastogės
duris nusinešė laiptais į apačią. Vėliau
ten užkopusi nebuvo ir apie Arielą
negalvojo. Mažiausiai tikėjosi ją sutikti
aukštuomenės pobūvyje Londone.
Sofija bijojo pobūvių. Nenorėdavo į
juos eiti, bet Deividas įkalbėdavo. Ji
negalinti amžinai slapstytis. „Niekas
nežino, kaip ilgai tęsis šis karas, vieną
kartą turi išdrįsti susitikti su žmonėmis“,
– pasakė jis. Kai balandį Britanija
paskelbė Argentinai karą dėl Folklando
salų, Sofija pasijuto beviltiškai plėšoma
pusiau. Ji buvo argentinietė, ir kad ir
kaip atsiribojo nuo tos savo gyvenimo
dalies, niekuomet neabejojo dėl savo
tapatybės ir liko tikra argentinietė. Ją
dilgino kiekviena antraštė, skaudino
kiekviena negailestinga pastaba. Tai
buvo jos tauta. Bet nebuvo prasmės jos
ginti šioje Atlanto pusėje – britai
reikalavo galvų. Deividas geranoriškai
patarė tylėti, jei nenorinti, kad ir jos
galva atsidurtų ant kuolo. Buvo nelengva
nesivelti į smulkius ginčus, kai žmonės
elgėsi taip netaktiškai – pobūviuose
storžieviai daužydavo kumščiais į stalą
pajuokdami „prakeiktus argius“.
Argentiniečiai tapo „argiais“, ir šis
vardas toli gražu neskambėjo kaip
pagyrimas. Anksčiau nė nežinoję, kad
yra Folklando salos, staiga visi ėmė
reikšti savo nuomonę.
Sofijai tekdavo suleisti į delnus
nagus, kad nesuteiktų jiems malonumo
sugadinti jai nuotaiką. Tik vėliau
susiriesdavo šalia Deivido ir raudodavo
jam į krūtinę. Kažin kaip tvarkosi
namiškiai? Jai norėjosi iškelti Louslyje
ant stogo vėliavą ir garsiai iš visų jėgų
šaukti, kad ji argentinietė ir tuo
didžiuojasi. Ji neišsižadėjo savo
tautybės. Jų neapleido. Buvo viena jų.
Tai buvo kviestiniai pietūs su šokiais,
surengti neįprastai tvankų gegužės
vakarą. Juose šeimininkavo Ianas ir
Alisa Lankasteriai, seni Deivido
draugai, ir tai buvo toks pobūvis, apie
kurį kalbėti pradedama prieš kelis
mėnesius ir paskui dar kelis mėnesius
kalbama jam pasibaigus. „Belville
Sassoon“ parduotuvėje Sofija išleido
nemenką sumelę – įsigijo tamsiai
raudoną suknelę be petnešėlių, kuri
subtiliai blykčiojo prie rusvos jos odos.
Deividui ji padarė gana didelį įspūdį,
tad kaina buvo nesvarbi, ir ji išdidžiai
šypsojosi, kai jis pastebėjo, kad visi kiti
svečiai dėbčioja į ją susižavėję.
Paprastai tokiuose pobūviuose poros
laikosi atskirai, nesirūpindamos vienas
kitu. Bet Sofija nuogąstavo, kad kas nors
gali įžiebti pokalbį apie karą, tad paėmė
Deivido ranką ir nerami sekiojo paskui
jį po kambarį. Moterys buvo gausiai
pasidabinusios deimantais, šukuosenos
supurkštos laku, apdarų peteliai atsikišę,
makiažas bauginamas. Sofija jautėsi
lengvutė, nors pasipuošusi per kukliai,
su paprastu vienu briliantu, žėrinčiu ant
apnuogintos rusvos krūtinės. Deivido
gimtadienio dovana. Ji pastebėjo, kad
žmonės šnibždasi jai einant pro šalį ir
nutyla jai artinantis. Karo niekas
neminėjo.
Hampstede, sode už Lankasterių
namo, buvo ištempta didelė palapinė
žydrais ir baltais dryžiais. It augaliniai
fontanai ant kiekvieno stalo sviro
didžiulės gėlių kompozicijos, palapinė
spindėjo tūkstančių žvakių šviesa.
Paskelbus pietus Sofijai palengvėjo
pamačius, kad juodu su Deividu sėdi
prie to paties – šeimininko stalo.
Atsisėdusi ji mirktelėjo kitoje pusėje
sėdinčiam Deividui patikindama, kad ji
patenkinta. Regis, jis pažinojo pudruotą
ponią kairėje, bet vieta jam iš dešinės
dar buvo tuščia.
 – Malonu vėl susitikti, – sušuko
vyras, sėdintis Sofijos kairėje. Jis buvo
plikas, apvalaus džiugaus veido, siaurų
lūpų ir šviesių vaiskių akių. Sofija
dirstelėjo į jo kortelę su vardu. Džimas
Raisas. Buvo jį anksčiau sutikusi. Vienas
tų niekuo neišsiskiriančių žmonių,
kuriuos visur sutinki, bet negali
prisiminti vardų.
– Man taip pat malonu jus matyti. – Ji
nusišypsojo bandydama prisiminti, iš kur
jį pažįsta. – Kur paskutinį kartą buvome
susitikę? – paprastai paklausė ji.
– Pristatant Klarisos knygą, – atsakė
jis.
 – Na, taip, – pritarė Sofija
spėliodama, kas ta Klarisa.
– Dievulėliau, kas gi tai? – staiga
tarė jis nukreipdamas žvilgsnį į aukštą
liekną moterį, grakščiai žengiančią pro
stalus prie jų. Sofija sukando dantis
bijodama, kad jei liks išsižiojusi, gali ir
nebeužčiaupti burnos. Nepaprastai daili
būtybė kuklia balta suknele, be jokios
abejonės, buvo Ariela. Sofija žiūrėjo,
kaip ji artinasi prie stalo. Ji taip pat
pastebėjo, kad kėdė Deivido dešinėje
tebėra tuščia. „Dieve, maldauju, ne, –
meldėsi ji, – tik ne šalia Deivido.“
– Ar ten ne Ariela Harison, Deivido
buvusioji? – paklausė vyras, sėdintis
dešinėje. – Kas per velniava, –
sumurmėjo, tuo tarpu Ariela
pasisveikino su apstulbusiu Deividu ir
atsisėdo šalia.
– Džordžai, – įspėjo Džimas
mėgindamas užbėgti už akių gresiančiam
netaktui.
– Tegu juos šimtas, didžiausia
velniava! – piktdžiugiškai sumurmėjo
vyras apsilaižydamas lūpas. Paskui
atsisukęs į Sofiją paklausė: – Kaip
manote, ar Ianas su Alisa taip padarė
tyčia?
– Džordžai!
– Malonu tave matyti, Džimai. Tai
bent velniava, ar ne? – pakartojo jis ir
vyptelėjęs supratingai palinksėjo galvą.
– Džordžai, ar galiu tau pristatyti
Sofiją Harison, Deivido Harisono
žmoną? Džordžas Heviveteris.
– Kad juos kur galas, – tarė
Džordžas.
– Taip ir maniau, kad šitaip pasakysi,
– atsiduso Džimas.
– Baisiausiai atsiprašau. Tikrai.
Koks aš kvailys.
– Nesijaudink, Džordžai, – tarė
Sofija viena akimi stebėdama Džordžą
Heviveterį, dabar raudoną kaip pipirą,
kitos nenuleisdama nuo Arielos.
Šiltoje žvakių šviesoje Ariela atrodė
stulbinamai. Balti plaukai, sušukuoti
atgal ir susegti į tvarkingą šinjoną,
išryškino ilgą jos kaklą ir dailų apatinį
žandikaulį. Ji atrodė šaltoka, bet graži.
Deividas atsilošė kėdėje lyg norėdamas
atsitraukti atokiau, tuo tarpu Ariela
pakreipusi galvą pasviro prie jo lyg
atsiprašinėdama. Deividas linktelėjo į
Sofijos pusę, Ariela pažvelgė į ją ir
mandagiai nusišypsojo. Sofija šiaip taip
išspaudė šypsnį ir skubiai nusisuko,
nenorėdama akimis išsiduoti bijanti.
– Atleiskite dėl Džordžo. Netaktiškas
kvailys. Negalvoja, ką sako. Visuomet
gali tikėtis, kad Džordžas ką nors ne
laiku ir ne vietoje leptelės. O jau kai
lepteli, tai lepteli, – tarė Džimas
šliurpdamas vyną. – Anądien atėjęs pas
Dagį Kričtoną rėžė: „Mielai
išdulkinčiau tą šviesiaplaukę kekšytę,
stovinčią ana ten – ji tikrai sutiktų“, – ir
tik tada susivokė, kad čia naujoji Dagio
paukštytė. Visiškai apsikvailino.
Nemokantis elgtis kvailys.
Jam ėmus pasakoti dar vieną
Džordžui nutikusią istoriją Sofija
maloniai juokėsi. Ji matė, kad Deivido ir
Arielos kūnų kalba tampa šiltesnė ir
draugiškesnė. Vylėsi, kad Ariela
užsprings lašišos ašaka arba raudonuoju
vynu aplaistys savo nepriekaištingai
baltą suknelę. Įsivaizdavo jų pokalbį:
„Tai štai toji mažoji argė. Kokia miela –
kaip mažas šunytis.“ Nekentė jos.
Nekentė ir Deivido, kam jis toks
malonus. Kodėl neatsistojo ir neatsisakė
su ja kalbėtis? Juk tai jinai jį paliko.
Pažvelgė į kitoje stalo pusėje sėdintį
Ianą Lankasterį, labai įsitraukusį į
pokalbį su rausva liesa ponia, sėdinčia
jo dešinėje. „Atrodo, lyg būtų kabėjusi
pritvirtinta prie kieno nors trobelės lubų
ir džiūvusi it koks Bundnerfleisch9
gabalas“, – pamanė piktai, paskui vėl
mandagiai nusijuokė iš Džimo
pasakojimo.
Pietų ceremonija vyko gana lėtai.
Regis, visi be galo ilgai valgė, gėrė ir
šnekučiavosi. Kai pagaliau buvo
patiekta kava ir prisidegtos cigaretės,
Sofija siaubingai norėjo važiuoti namo.
Tuomet Ianas Lankasteris užsipuolė
argentiniečius, ir Sofija sustingo kėdėje
kaip apstulbęs žvėrelis.
– Prakeikti argiai, – pareiškė jis
glebiomis pūslėtomis lūpomis
užsitraukdamas cigarą. – Bailiai, visi
bailiai. Sprunkantys nuo britų kulkų.
– Visi žinome, kad tas kvailys
Galtjeris puolė mūsų teritoriją tik
norėdamas atitraukti tautą nuo
beviltiškos savo vidaus politikos, –
pašiepė Džordžas. Džimas pavartė akis.
– Palaukite, – įsiterpė Deividas. – Ar
mums dar nenusibodo aptarinėti šį karą?
– Jis dirstelėjo į kitapus stalo sėdinčią
pasišiaušusią Sofiją.
– Ak, taip. Atleisk. Pamiršau, kad esi
vedęs argę, – piktai tarė šeimininkas.
– Argentinietę, – suirzusi pataisė
Sofija. – Mes argentiniečiai, ne argiai.
– Bet jūs užpuolėte britų teritoriją,
tad turite atsakyti už padarinius – arba
mauti šalin, – pridūrė jis ir įžeidžiamai
nusijuokė.
– Jie dar vaikai. Penkiolikmečiai
šauktiniai. Stebitės, kodėl jie išsigandę?
– tvardydama pasipiktinimą tarė Sofija.
– Galtjeriui vertėjo apie tai pagalvoti
prieš įsiveržiant. Graudu. Absoliučiai
apgailėtina. Mes nušluosime juos į jūrą.
 Sofija beviltiškai pažvelgė į Deividą.
Šis kilstelėjo antakius ir atsiduso. Stalas
nutyko; visi sutrikę spoksojo į lėkštes.
Gretimi stalai, klausęsi Iano puolimo,
laukė, kas bus toliau. Tuomet tyloje
pasigirdo švelnus balsas.
– Turiu pagirti jūsų mandagumą, –
lipšniai tarė Ariela.
– Mandagumą? – nejaukiai atsiliepė
Ianas.
– Taip, mandagumą, – lėtai pakartojo
ji.
– Nesuprantu, apie ką tu.
– Ak, liaukis, Ianai, nesikuklink. – Ji
žaviai nusijuokė.
 – Iš tiesų, Ariela, nesuprantu, – tarė
jis irzdamas. Ariela apsidairė norėdama
įsitikinti, ar visi klausosi. Tokiomis
valandėlėmis jai patikdavo publikos
dėmesys.
– Noriu pagirti jūsų diplomatiškumą.
Štai, vyksta karas su Argentina, o judu su
Alisa palapinei parinkote Argentinos
vėliavos spalvas. – Ji pakėlė akis į
plačias žydras ir baltas juostas. Visi
nusekė jos žvilgsnį ir apsidairė. –
Manau, visi turėtume pakelti taures.
Gaila, kad ne visi esame tokie malonūs.
Išjuokiame Argentiną ir jos žmones,
būdami kartu su vienu iš jų. Sofija
argentinietė, ir esu tikra, ji savo šalį
myli ne mažiau nei mes savąją. Kaip
liūdna, kad visiems mums trūksta
taurumo: vadiname juos argiais ir
bailiais, kai ji, šiaip ar taip, yra tavo
viešnia, Ianai, ir sėdi prie tavo stalo.
Tavo viešnia prie tavo stalo. Kaip
apmaudu, kad mandagumas, su kuriuo
pradėjai pasirinkęs šias spalvas,
nusiplovė kartu su vynu. Bet vis tiek
noriu pakelti taurę už tavo
diplomatiškumą ir šią progą, nes
dėmesys tebėra. Visuomet sakoma, kad
svarbiausia dėmesys, juk tiesa, Ianai?
Ariela pakėlė taurę, paskui priglaudė
prie blyškių lūpų. Ianas vėl užsitraukė
dūmą ir užspringo, kraujas suplūdo jam į
veidą ir užliejo siaubingu raudoniu.
Deividas nustebęs žiūrėjo į Arielą,
sužiuro ir visi kiti prie jo ir aplinkinių
stalų. Sofija dėkinga jai nusišypsojo ir
kartu su gurkšniu raudonojo vyno nurijo
savo įniršį.
– O dabar, Sofija, gal palydėtum
mane į moterų tualetą? Regis, man jau
gana kai kurių prie šio stalo sėdinčių
žmonių draugijos, – stodamasi
nerūpestingai tarė ji. Vyrai pašoko
linkčiodami ir rodydami pagarbą, iš
nuostabos net išsižioję. Iškėlusi galvą,
kiek leido jai jėgos, Sofija priėjo prie
Arielos. Ši paėmė jos ranką ir nusivedė
pro nuščiuvusių svečių stalus prie durų.
Išėjusi laukan Ariela prapliupo juoktis.
– Pasipūtęs bukagalvis, – tarė ji. –
Man reikia parūkyti, o tau?
– Nežinau nė kaip jums atsidėkoti, –
vis dar drebėdama tarė Sofija. Ariela
pasiūlė jai cigaretę. Sofija atsisakė.
– Nedėkok. Mėgavausi kiekviena
akimirka. Man Ianas visuomet ne itin
patiko. Niekad nesupratau, ką Deividas
jame mato – ir pagalvok, ką turi kentėti
jo vargšė žmona! Naktis po nakties tas
šniokštavimas ir pūškavimas raudonu
veidu, o dar cigarų tvaikas iš burnos. Fe!
Jiedvi nuklydo prie suolelio ir
atsisėdo. Palapinė švytėjo nutvieksta iš
vidaus, gaudesys vėl atsinaujino,
panašiai kaip dumplės gęstančiose
žaizdro anglyse vėl įpučia liepsną.
Ariela prisidegė cigaretę ir užsikėlė
koją ant kojos.
– Net neįsivaizduoji, kaip buvo sunku
išlikti oriai. Norėjau šliūkštelėti jam į
veidą savo vyną, – tarė Ariela, tarp ilgų
pirštų išpuoselėtais rausvais nagais
spausdama cigaretę.
– Laikėtės labai oriai. Jis neteko
žado ir įtūžo.
– Gerai. Kaip jis drįsta! – sušuko ji
įtraukdama į plaučius dūmus.
– Bijau, kad visi drįsta. Nenorėjau
šįvakar ateiti, – liūdnai tarė Sofija.
 – Tau šis laikas turėtų būti
siaubingas. Man labai gaila. Žaviuosi
tavimi – vis dėlto atėjai. Esi kaip gazelė
liūtų knibždančiame lauke.
– Deividas norėjo, kad eičiau, –
atsakė ji.
– Žinoma. Kaip jau sakiau, niekad
nesupratau, ką jis tame bjauriame
žmoguje mato!
– Manau, po šio vakaro ir jis ne
kažin ką jame įžiūrės, – nusijuokė Sofija.
– Tai jau taip. Tikriausiai
nebesikalbės su juo. – Ji pro lūpų
kamputį išpūtė dūmus ir pro tankias
juodas blakstienas tyrinėjo Sofijos
veidą. – Deividui labai pavyko, kad
rado tave. Dabar jis – kitas žmogus.
Laimingas, patenkintas. Atrodo jaunas ir
gražus. Tu jam labai tinki. Aš beveik
pavydžiu.
– Dėkui.
– Žinai, mudu vienas kitam buvome
labai blogi. Tikrai labai blogi, – tarė ji
kratydama ant žolės pelenus. – Jis visą
laiką ant manęs niurzgėdavo, o aš buvau
reikli ir išlepinta. Ir tebesu. Gailiuosi,
kad jį skaudinau, bet džiaugiuosi, kad
mūsų keliai išsiskyrė. Jei būtume likę
kartu, būtume vienas kitą pribaigę. Kai
kurie dalykai tiesiog negali pavykti. Bet
tu ir Deividas… Permatau, kuri pora
susigyvens. Tu sulipdei jo širdį – aš taip
nebūčiau sugebėjusi.
– Jūs per griežtai save vertinate, –
tarė Sofija svarstydama, kodėl apskritai
jautė Arielos grėsmę.
– Ir jo draugai man niekuomet
nepatiko. Zaza buvo tikra rakštis. Jai
pačiai reikėjo Deivido. Tavo vietoje jos
pasisaugočiau.
– Na, Zaza smalsauja ir visur kišasi,
bet man ji patinka, – nenusileido Sofija.
– Ji manęs nekentė. Tikrai. Judu su
Deividu skirti vienas kitam. Nors dabar
ir mudvi turime šį tą bendro – abi
nekenčiame Iano Lankasterio. – Ji
nusijuokė.
 – Tikrai turime, – atsiduso Sofija. –
Maniau, gyvenate Prancūzijoje?
– Gyvenau su Alanu, mieluoju Alanu,
– tarė Ariela ir karčiai nusijuokė. – Dar
vieni neilgai trukę santykiai. Nežinau, –
sunkiai atsiduso ji, – matyt, pastovumas
man svetimas.
– Kur Alanas dabar?
– Ten pat, Provanse, vis dar bando
prasimušti kaip fotografas, toks pat
šelmis ir išsiblaškęs. Labai jau
išsiblaškęs. Manau, nė nepastebėjo, kad
išvažiavau.
– Negaliu įsivaizduoti, Ariela, kad
kas nors jūsų nepastebėtų.
 – Galėtum, jei pažinotum Alaną.
Šiaip ar taip, manau, man geriau sekasi
be vyrų, neprisirišus, neįsipareigojus.
Matai, širdyje aš čigonė, visuomet tokia
buvau. Tapau ir keliauju – toks mano
gyvenimas.
– Louslyje, pastogėje, mačiau vieną
jūsų paveikslų. Labai puikus, – tarė
Sofija.
– Tu labai maloni. Dėkui. Reikėtų
atvažiuoti ir jį pasiimti. Gal kartu
išgertume arbatos.
– Būtų smagu.
– Gerai. – Ji nusišypsojo. – Ir man
labai patiktų. Ar judu su Deividu
ketinate turėti vaikų?
 – Gal.
– Oi, būtinai. Myliu vaikus –
svetimus. Niekad nenorėjau pati
susilaukti vaikų, bet Deividas jų troško.
Mes visą laiką dėl to kivirčydavomės.
Vargšas Deividas, kaip aš jį
kankindavau. Per ilgai neatidėliokite,
Deividas juk nejaunėja. Jis bus
nuostabus tėvas. Jis labai nori būti tėvu.
Išgirdusi šiuos žodžius Sofija
atsilošė ir pažvelgė į žvaigždes. Mąstė
apie visus tuos jaunuolius, žūvančius
Malvinų kalvose. Visi turėjo motinas,
tėvus, brolius, seseris, senelius, kurie jų
gedėjo. Prisiminė, kaip tėvas jai, dar
vaikui, aiškino apie mirtį; sakė, kad
kiekviena siela virstanti žvaigžde.
Tuomet ji juo tikėjo. Tebetiki juo ir
dabar, bent nori tikėti. Žvelgė aukštyn į
sielas, mirgančias tylioje begalybėje.
Senelis O’Dvajeris jai pasakodavęs, kad
gyvenimas tėra globojimas ir
dauginimasis, nieko daugiau, kad gyvybę
reikia puoselėti su meile, nes be jos ji
pražus. Savo meilę ji galėjo skirti
Deividui, bet staiga pažvelgusi į
milijonus sielų viršuje suvokė, kad
meilės prasmė – kurti vis daugiau
meilės. Tuomet nusprendė, kad pagaliau
yra pasirengusi kūdikiui. „Gali būti, kad
Santigitas – taip pat viena iš tų
žvaigždžių, – liūdnai pamanė ji, – nes aš
jo niekada nepamatysiu.“ Prisiminė
Dominikos patarimą ir suprato turinti jį
pamiršti.

8 Vertė Viltaras Alksnėnas (vert. past.).

9Šveicarijoje gaminama specialiai paruošta
vytinta jautiena (vert. past.).
 Trisdešimt antras skyrius

Simpatija Arielai turėjo ypač malonų

aspektą – neįtikėtinai kamavo Zazą.
Perpasakodama Arielos pergalingą
kalbą ir stebėdama, kaip Zaza
niekinamai rauko savo smalsią nosį,
Sofija patirdavo didžiulį pasitenkinimą.
Nuo pobūvio praėjo daugiau kaip
mėnuo, bet Zazos susidomėjimas Ariela
buvo nepasotinamas, ir kas kartą sutikusi
Sofiją ji versdavo vėl smulkiai
atpasakoti šią istoriją.
– Kaip ji gali tau patikti? Ji – kalė! –
aikčiojo Zaza per klaidą prisidegdama
iškart dvi cigaretes. – Po paraliais! –
sušuko sviesdama vieną jų į židinį. –
Nejau tikrai taip padariau?
– Bet ji buvo nepakartojama. Taip
šaltakraujiškai sutrynė Ianą Lankasterį į
miltus… Laikėsi labai oriai ir kartu
buvo negailestinga – reikėjo tą pamatyti.
Žinai, po visko jis manęs atsiprašė.
Menkysta. Žinoma, buvau labai mandagi.
Neketinau nusileisti iki jo lygio, bet
daugiau nenoriu jo matyti, – išdidžiai
tarė ji.
 – O Deividas tikrai prisiekė daugiau
su juo nebesusitikinėsiąs?
– Viskas baigta, – atsakė ji ir pirštu
brūkštelėjo sau per kaklą juokais
vaizduodama mirties bausmę. – Baigta.
– Ji nusijuokė. – Praėjusią savaitę
Ariela atvažiavo pasiimti paveikslų ir ne
tik išgėrė arbatos, bet ir liko nakvoti.
Kalbėjomės be perstojo. Nenorėjau, kad
ji išvažiuotų. – Ji matė, kaip Zaza
muistosi.
– O Deividas?
– Kas buvo, pražuvo.
– Stačiai neįtikėtina. Neįtikėtina. – Ji
atsiduso ir ėmė nuo nago lupinėti
atšokusį skaisčiai raudoną laką. – Jūs
keistuoliai, abu.
– Dievulėliau, pažiūrėk, kiek laiko.
Prieš pasimatymą su Deividu ketvirtą jo
biure dar esu užsirašiusi pas gydytoją, –
susirūpino Sofija žiūrėdama į savo
laikroduką. – Man tikrai reikia eiti.
– Dėl ko užsirašiusi? – paklausė
Zaza, paskui patikslino: – Tik noriu
žinoti, ar esi sveika?
– Na, taip, sveika. Tiesiog eilinis
apsilankymas pas odontologą ir
higienistą, – nerūpestingai tarė Sofija.
– Gerai. Perduok Deividui
linkėjimus, – atsakė Zaza atidžiai
tyrinėdama Sofiją žaliais šešėliais storai
nuteptomis akimis. „Žinome tuos
odontologus, – pamanė sau. – Kažin ar
tik nebus įsipainiojęs koks nors
ginekologas.“
Į Deivido biurą Sofija atvažiavo pusę
penkių. Ji buvo išblyškusi ir visa
virpėjo, bet vis tiek šypsojosi santūria
nepaprastą paslaptį slepiančio žmogaus
šypsena. Su savo vaikinu plepėjusi
sekretorė skubiai padėjo ragelį ir žvaliai
pasisveikino su viršininko žmona. Sofija
nelaukė, kol bus pranešta apie jos
atvykimą, ir tiesiai nudrožė į vyro
kabinetą. Jis pakėlė žvilgsnį nuo stalo.
Sofija atsišliejo į duris ir nusišypsojo.
 – Dieve mano, tu laukiesi, – lėtai tarė
jis ir jo veidą nušvietė nerimastinga
šypsena. – Tikrai? Prašau pasakyti, kad
tikrai laukiesi. – Drebančia ranka jis
nusiėmė akinius.
– Taip, laukiuosi, – tarė ji ir
nusijuokė. – Nė nežinau, ko griebtis.
– Na, tą žinau aš, – atsakė jis
pašokdamas ir dideliais žingsniais
žengdamas prie jos. Sugriebė ją į glėbį
ir tvirtai priglaudė prie savęs. –
Viliuosi, kad tai mažytė mergytė, – tyliai
sukuždėjo jai į kaklą. – Miniatiūrinė
Sofija.
– Neduok Dieve, – sukikeno ji.
 – Negaliu patikėti, – atsiduso jis
atsitraukdamas ir uždėdamas platų delną
jai ant pilvo. – Ten viduje yra mažytis
žmogeliukas, augantis kas dieną po
truputį.
– Porą mėnesių niekam nesakykime –
dėl visa ko, – perspėjo ji. Paskui
prisiminė Zazos veido išraišką. –
Pietavau su Zaza jos namuose.
Apsimečiau turinti aplankyti odontologą.
Bet juk pažįsti Zazą. Manau, ji kai ką
įtaria.
– Nesijaudink. Aš nuo jos apginsiu, –
tarė bučiuodamas jai kaktą.
– Bet norėčiau pasakyti Dominikai.
 – Puiki mintis. Turi pasakyti visiems,
kuriems nori.
Įprastas rytinis pykinimas Sofijos
nekamavo. Tiesą sakant, net stebėjosi,
kokia jaučiasi neįtikėtinai žvali ir
energinga. Deividas blaškėsi aplink nė
nenutuokdamas, kuo galėtų pasitarnauti
ir kaip ją palaikyti. Ankstesnis jos
nėštumas suteikė jai kankinamų
išgyvenimų, o šis buvo visiškai kitoks. Ji
juto tokį džiaugsmą, kad prisiminimai
apie Santigitą virto tik atminties migla.
Deividas lepino ją dėmesiu. Pirko tiek
daug dovanų, kad po kelių savaičių jai
teko liepti liautis pirkus, nes namuose
nebeliko joms vietos. Kas dieną ji
kalbėdavosi su Dominika ir ši pažadėjo
bent kartą per mėnesį apsilankyti.
Kai po trijų mėnesių juodu visiems
pranešė naujieną, Sofija buvo apipilta
susijaudinusių draugų ir Deivido
giminaičių siunčiamomis gėlėmis ir
dovanomis. Kadangi jodinėti
nebegalėjo, Sofija vėl ėmėsi fortepijono
– triskart per savaitę mokėsi pas žvalų
aštuoniasdešimtmetį, kurio veidas jai
priminė vėžlį. Reguliariai lankydavosi
Londone pas ginekologą ir šimtus svarų
išleido būsimo kūdikio reikmenims, be
kurių tiesiog negalima išsiversti. Tvirtai
tikėdama, kad susilauks mergaitės,
rinkosi pačius moteriškiausius daiktelius
ir paprašė Arielos vaikelio miegamojo
sienas išpiešti straksinčiais „Mikės
Pūkuotuko“ personažais. „Noriu, kad
kambarys būtų šviesus ir
džiaugsmingas“, – pasakė ji. Arielai taip
meistriškai pavyko, kad kilo nauja mada
ir ji keliavo po Glosteršyrą su teptuku ir
E. H. Šepardo iliustracijomis rankose.
Vasarį gerti arbatos džiugiai
atskubėjo Zaza ir atvežė pilną
automobilį senų savo vaikų drabužėlių.
Ji atsisėdo ant sofos kuo arčiau židinio
ir žvilgančiu sidabriniu žiebtuvėliu, kurį
jai Kalėdoms padovanojo Tonis,
prisidegė cigaretę.
 – Brangioji, šiuose namuose taip
šalta. Kas nutiko jūsų šildymui? –
drebėdama pasiskundė ji.
– Aš visą laiką virte verdu. Manau,
tikriausiai dėl to, kad laukiuosi, –
paaiškino Sofija visiškai patogiai
jausdamasi su berankoviu megztiniu
atverčiama apykakle.
– Tikriausiai taip ir yra, bet kaipgi
mes, visi kiti? Tikrai stebiuosi, kad
Deividas neprieštarauja.
– Deividas – tikras angelas. Praėjusį
sekmadienį turėjo bėgti pirkti man
stiklainio alyvuogių. Taip jų užsimaniau.
Tiesiog negalėjau tverti.
 – Fe, man alyvuogės niekuomet
pernelyg nepatiko. Kaip šlykštu, –
pasibjaurėjo Zaza. – Na, atidarykime
šitą lagaminą ir parodysiu savo turtą.
Ne, brangioji, tik ne tu. Tu sėdėk, kur
sėdėjusi, o sunkų darbą padarysiu aš, –
valdingai pareiškė ji, kai Sofija pabandė
užkelti lagaminą ant kavos stalelio. Zaza
jį atsegė nykščiu ir smiliaus krumpliu
atsargiai suėmusi užtrauktuką – bijojo
nusilaužti nagą.
– Šitos priklausė Nikui, – parodė ji
iškėlusi raudonas velvetines kelnytes. –
Žavingos, tiesa?
– Dvejų metų berniukui tiesiog
tobulos, – nusijuokė Sofija. – Bet čia
bus mergaitė. – Ji priglaudė ranką prie
atsikišusio pilvo.
– Dar nežinia, – atsiliepė Zaza. –
Pilvas atrodo taip, lyg nešiotum
berniuką. Pamenu, tokios formos buvo
maniškis, kai laukiausi Edžio. Koks jis
buvo meilutis.
– Ne, aš žinau, kad bus mergaitė.
Jaučiu.
– Kad ir kas būtų, jei tik turės po
dešimt rankų ir kojų pirštų, visa kita bus
nebesvarbu.
– Man svarbu, – paprieštaravo
Sofija, mintyse linkėdama sau mergytės.
– Štai dailus dalykėlis, – pridūrė
ištraukdama mažą baltą suknytę. – Na,
šita tai tikrai mergytei.
– Tai Andželos suknytė. Tokia
dailutė. Ką ir sakyti, labai jau greitai iš
jų išaugama.
– Labai malonu, kad skolini juos
man, – tarė Sofija, laikydama
miniatiūrinius žydrus batukus.
– Nebūk kvaila. Aš juos ne skolinu,
aš juos tau atiduodu. Man jų nebereikia.
– O Andžela? Kada nors jai gali jų
prireikti.
– Dieve, Andžela! – pyktelėjo ji. –
Dabar jai siaubingas pereinamasis
amžius. Tvirtina, kad vyrai jai nepatinka
ir kad yra įsimylėjusi merginą vardu
Mandė.
– Tikriausiai taip sako tik norėdama
tave paerzinti, – išmanančiai tarė Sofija.
– Na, jai pavyksta. Ne todėl, kad
nerimaučiau dėl Mandės.
– Ne dėl jos?
– Ne, man pačiai kadaise patiko
moterys – nesakau, kad nuo mokyklos
laikų būčiau prie kurios nors prisilietusi.
Bet Andžela dėl to jaučiasi labai
prislėgta. Ji šiurkšti ir nepagarbi, švaisto
visus duodamus pinigus, paskui prašo
dar, tarytum pasaulis jai būtų skolingas.
Ar bent mes. Nė negalvodama mainyčiau
ją į dešimt Edžių. Jei Andžela tokia bus
ir toliau, jai šitų nereikės, – tarė ji ilgais
raudonais nagais pastverdama megztus
batelius. – Ne, viliuosi, kad Edis kada
nors padarys mane močiute, bet gal dar
negreitai. Tikrai dar esu per jauna ir žavi
būti senele. Ar pastaruoju metu mateisi
su Ariela?
– Senokai nesimatėme. Ji daug tapo.
– Tas kambarys – tikras stebuklas. Ji
labai talentinga, – tarė Zaza kilstelėdama
siaurus antakius ir su pasigėrėjimu
linksėdama.
– Ji ketina atvykti paskutinį kovo
savaitgalį, – pranešė Sofija. – Gal ir
judu su Toniu atvažiuotumėt? Deividui
būtu malonu jus matyti. Atvažiuos ir
mano netikri tėvai, Dominika ir
Antuanas. Bus šaunu. Dominika tau
patiks.
– Ak, nežinau. Mudvi su Ariela
niekuomet nesutarėme. Man ji nepatiko,
– dvejodama sumurmėjo ji.
– Tai buvo prieš daugybę metų.
Dabar jūs abi – visai kitokie žmonės. Jei
aš pamilau Arielą, tikrai ją pamilsi ir tu.
Atvažiuokit, prašau. Būti nėščia – puiku,
bet negaliu jodinėti ir nelabai turiu ką
veikti, tik groju gamas vėžlio pamokoms.
Man reikia geros draugijos, – meldė ji.
Zaza valandėlę pagalvojo.
– Na, gerai, įkalbėjai, – linksmai tarė
ji. – Mielai atvažiuosiu. Pailsėsiu nuo
Andželos. Galės viena karaliauti
sumautam name.
– Tuomet sutarta. Gerai, – nudžiugo
Sofija.

Kovą palengva išstūmė nekantraujantis

pavasaris, sode pribarstęs snieguolių ir
ankstyvųjų narcizų. Sofijos pilvas
išsipūtė, jame auganti palaima nutarė
šokinėti kaip tik tuomet, kai ji norėdavo
ramybės. Kartais matydavo mažytį
kumštelį, trumpam įsiremiantį į odą, –
spardydamasis ir mojuodamas
kumštukais vaikelis veržėsi į šį pasaulį.
Kartais jis šokdavo pagal jos neryžtingai
pianinu skambinamą muziką, kol
„vėžlys“ Haris Hamfris taip
nusigąsdavo, jog beveik pasislėpdavo
kiaute, o jos marškiniai paslaptingai
judėdavo šalia jo. Deividui patikdavo
padėti galvą jai ant pilvo ir klausytis
kūdikio, plūduriuojančio amniono
skystyje. Ilgas valandas juodu
spėliodavo, į ką ji bus panaši, kokius
jųdviejų bruožus paveldės.
– Tavo ryškias rudas akis, – tarė
Deividas bučiuodamas Sofijos akių
vokus.
– Ne, gražias mėlynas tavo akis, –
paprieštaravo Sofija bučiuodama jo
akis.
– Tavo nosį.
 – Dėl nosies sutinku, – nusijuokė ji
meiliai bučiuodama jo didelę nosį.
– Tavo burną, – pasakė jis,
bučiuodamas ją į lūpas.
– Žinoma, – sutiko ji, – bet tavo
protą.
– Suprantama.
– Mano figūrą.
– Norėčiau, jei ji bus mergaitė. Tavo
talentą jodinėti. Tavo drąsą.
– Tavo meilumą, o ne mano
užsispyrimą.
– Ir tavo išdidumą.
– Gerai, tik neaitrink man žaizdos!
– Tavo juokingą eiseną.
– Ne tokia jau ji ir juokinga.
 – Juokinga – tu vaikštai kaip antis, –
tarė jis, ir ji nusijuokė.
– Tikrai? – apsimetė susidrovėjusi.
Bet puikiai žinojo, kad jis teisus ir kokia
jos eisena patraukli. Kadaise Santis
buvo ją apkaltinęs, esą ji tyčia taip
vaikštanti norėdama patraukti dėmesį;
sakė, dėl to atrodanti savimi patenkinta
ir pasipūtusi. Bet ji neapsimetinėjo, ji
visuomet taip vaikščiojo.
– Jei bus berniukas…
– Nebus berniukas. Žinau, kad tai
mergaitė. Maža mergaitė, – neabejojo ji.
– Dar viena Sofija. Dieve, padėk!
Ji apglėbė rankomis jo kaklą ir
pabučiavo švelnų odos lopinėlį už
ausies. Jis laikė ją tvirtai apkabinęs ir
jos labui meldė, kad kūdikis būtų
mergytė ir kad ji būtų tokia pat žavinga
kaip ir jo žmona.

Pirmiausia atvyko Ariela. Vos įstengė

nuslėpti įniršį sužinojusi, kad atvyksta ir
Zaza. „Na, pasistengsiu neparodyti
nepasitenkinimo“, – maloningai pareiškė
ji Deividui, nešančiam jos lagaminą į
viršų, į jos kambarį. Gulėdama ant lovos
ir nurodinėdama Sofija padėjo jai
išsikrauti daiktus, kai lodami šunys
pranešė apie privažiavusį automobilį.
Sofija dirstelėjo pro langą ir pamojo
Zazai su Toniu.
 – Apačioje yra Deividas, – tarė
Sofija vėl įsitaisydama ant lovos.
– Palikime viską, kaip yra, gerai? –
pasiūlė Ariela. – Visuomet keistai
jaučiuosi čia sugrįžusi, bet nebūdama
šeimininkė. Gražus namas. Nesuprantu,
kas mane apsėdo ir privertė išvažiuoti, –
pajuokavo ji.
– Na, džiaugiuosi, kad išvažiavai, tad
prašyčiau neapsigalvoti.
– Ak, gerai jau, jei primygtinai
reikalauji.
Kaip tik tuo metu įbidzeno šunys,
lydimi Deivido, Tonio ir Zazos.
– Brangioji Ariela, šimtas metų, –
prapliupo Zaza nenatūraliai šypsodama
savo ryškiai raudonomis lūpomis.
Ariela jai ramiai nusišypsojo.
– Tiesą sakant, praėjo daugybė metų.
Kaip tau sekėsi? Matau, vis dar su
Toniu, – pasakė žiūrėdama į Tonį ir
Deividą, nueinančius koridoriumi.
– Mielasis Tonis, moku gerą daiktą
atskirti nuo niekam tikusio, – tarė Zaza ir
nervingai nusijuokė. – Puikiai atrodai,
Ariela, – pridūrė. Galėjo vadinti Arielą
visokiausiais žodžiais, bet negalėjo
paneigti jos švytinčio grožio, kuriuo ši
taip garsėjo.
– Dėkui. Tu taip pat, – mandagiai
atsakė Ariela, liauna balta ranka
perbraukdama savo angeliškus plaukus.
 – Tas kambarys puikiai sumanytas.
Jis nuostabus, – prabilo Zaza apie
kūdikio kambarį.
– Esu tiesiog užversta užsakymais.
Vos spėju vykdyti, – pareiškė Ariela.
– Na, brangioji, tu labai sumani.
Labai labai sumani. Niekad nemaniau,
kad taip puikiai tapai.
– Tiesą sakant, pasakų personažai –
ne mano pašaukimas, bet tai nauja, o
man naujienos patinka.
– Taip, – pritarė Zaza.
Palikusi Arielą išsikrauti daiktų
Sofija palydėjo Zazą į jos kambarį.
– Brangioji, nesakei, kokia ji daili, –
sušnypštė Zaza, kai Ariela nebegalėjo jų
išgirsti.
– Pažinojai ją daugybę metų.
– Taip, bet ji pagražėjo. Niekada dar,
na, taip nešvytėjo. Taip, turėjo
spindesio, bet kitokio. Ji neįtikėtina.
Daug malonesnė, nei ją prisimenu, –
susijaudinusi čiauškėjo ji.
– Gerai, – tarė Sofija stebėdama,
kaip Zazos valdingumas virsta vaikišku
džiugesiu.
Dominika ir Antuanas atvyko
paskutiniai. Jų lėktuvas vėlavo ir iš
automobilio juodu išlipo susivėlę,
išvargę, bet nepraradę humoro jausmo.
– Antuanas pažadėjo įtaisyti man
privatų reaktyvinį lėktuvą, – pasigyrė
Dominika braudamasi pro šunis į
koridorių. – Sako, nebereikės naudotis
civilinės aviacijos paslaugomis. Per
didelė įtampa, be to, kenkia mano
išvaizdai.
– Ji teisi, – pareiškė Antuanas savo
ryškiu prancūzišku akcentu. – Jei pirksiu
lėktuvą, kodėl nenupirkus iškart
dešimties, tuomet visi jos draugai galės
jais džiaugtis.
Sofija nukrypavo jų apkabinti, kiek
tai buvo įmanoma.
– Po kelių savaičių pajėgsiu
prisiglausti arčiau, – pajuokavo ji
įkvėpdama pažįstamo Dominikos
kvepalų aromato.
 – Kada turėtų gimti kūdikis? –
paklausė Antuanas.
– Cher Antuanai, sakiau jau begalę
kartų – liko tik dešimt dienų. Dabar jau
bet kada.
– Tikiuosi, esi pasiruošęs pasiraitoti
rankoves, mielasis, – kreipėsi Zaza į
Deividą. – Tai gali atsitikti bet kurią
akimirką.
– Aš pasirengęs jas pasiraitoti, –
linksmai įsiterpė Tonis. – Esu priėmęs
du savus vaikus, tiesa, dabar jau šiek
tiek primiršau.
– Šis reikalas – ne vienintelis,
kuriam reikia praktikos, – sau po nosimi
sumurmėjo Zaza.
 Ariela išsišiepė ir dirstelėjo į Tonį;
ji nė kiek nenustebo. Tonis atrodė
panašesnis į vyrą, kuris patogiau
jaučiasi traukdamas cigarą su kitais
senais keistuoliais. Jos dėmesį atitraukė
Kvidas, karingai įbedęs snukį jai į
tarpukojį.
– Dėl Dievo meilės! – suklykė ji,
mėgindama nustumti jį šalin. Smarkiai
vizgindamas uodegą šuo dar giliau bruko
snukį.
– Kvidai, liaukis, – linksmai
sudraudė Deividas. – Kvidai! Atleisk,
Ariela, jis nepratęs prie tokių kvapnių
moterų. Baik, Kvidai, elkis gražiai.
Neturėtum taip elgtis su damomis,
džentelmenai taip nedaro.
– Dėl Dievo meilės, Deividai, ar
negali išmokti deramai kalbėtis su savo
šunimis? – pasiskundė Ariela. – Juk jie
– ne žmonės. Iš tikrųjų, – atsiduso ji
valydamasi kelnes ir eidama per
prieškambarį į svetainę.
Įėjusi į kambarį ji nusiavė batus ir
susirangė ant sofos, aukštai nuo grindų
pakėlusi pėdas, vengdama bauginančio
Kvido, įsitaisiusio prie Deivido kojų ir
gosliai į ją spoksančio. Dominika
plačiomis, laisvai krintančiomis
žaliomis kelnėmis ir ryškiu gėlėtu kelius
siekiančiu megztiniu pritūpė ant židinio
grotelių, pirštais ji vartė karoliukus, it
žvilgantys raudoni vabaliukai
juosiančius kaklą. Zaza atsistojo prie
kito židinio grotelių krašto norėdama
padaryti įspūdį, ar bent taip pamanė
Sofija. Laikė aukštai iškėlusi cigaretę ir
užsitraukdavo per juodmedžio kandiklį.
Trumpi rudi plaukai glotniai sušukuoti,
kirpimas griežtas, siauros žalios akys iš
aukšto žvalgėsi po kambarį. Ji atsargiai
stebėjo Arielą stengdamasi neprarasti
budrumo. Priminė sau, kad Arielos
liežuvis aštrus it ryklio dantys, be to, ir
kraujo ji trokšta tiek pat. Deividas,
Antuanas ir Tonis stovėjo prie lango ir
aptarinėjo sodą.
 – Gal norite pašaudyti triušių? –
pasiūlė Deividas. – Sode jų pilna kaip
kokių parazitų.
– Nebūk bjaurus, – sušuko Sofija nuo
lovos. – Vargšeliai.
– Ką tuo nori pasakyti – vargšeliai?
Suėda visus svogūnėlius, –
paprieštaravo Deividas. – Tai kaip?
– Gerai, – sutiko Tonis.
– Comme vous voulez, – gūžtelėjo
pečiais Antuanas.
Kaip kovui, kita diena buvo šilta.
Saulė nusipurtė žiemos ūkanas ir iš jų
išnirusi patenkinta skaisčiai spindėjo.
Ariela ir Zaza pusryčių valgyti atėjo
elegantiškai apsitaisiusios švelnių
gamtos spalvų drabužiais. Zazos žalios
tvido kelnės ir švarkelis buvo visiškai
nauji, net standūs, o klostytas Arielos
tvido sijonas priklausė dar jos senelei ir
nuo laiko buvo suminkštėjęs bei
apiblukęs. Zaza pavydžiai dirstelėjo į
Arielą, ši patenkinta nusišypsojo – taip
šypsosi žmogus, žinantis, kad bet kokia
proga atrodo nepriekaištingai.
Iš nedidelio stalčiaus koridoriuje
Deividas ištraukė raktą ir atrakino ginklų
kambarėlį. Vieną šautuvą išsirinko sau,
dar du parinko Antuanui ir Toniui.
Šautuvai priklausė dar jo tėvui, kadaise
puikiam šauliui, juose elegantiškai buvo
išgraviruoti Edvardo Džonatano
Harisono inicialai – E. Dž. H.
Sofija įsisupo į Deivido avikailius ir
iš drabužinės pastvėrė ilgą lazdą šunims
drausminti. Kai visi susirinko priešais
namą, pasirodė Dominika ryškiai
raudonu paltu, šaliku geltonais ir
mėlynais dryžiais ir baltais teniso
bateliais.
– Taip apsirengusi išbaidysi visus
žvėris, – tiesiai išdrožė Tonis,
apsimestinai pasibaisėjęs.
– Išskyrus bulius, – išsišiepė Ariela.
– Manau, atrodai žavingai.
– Chérie, gal verčiau pasiskolink
kokį nors Sofijos drabužį? –
geranoriškai pasiūlė Antuanas.
– Gali, jei nori, – tarė Sofija, – bet
man labiau patiktų, jei eitum taip ir visus
juos perspėtum apie pavojų.
– Jei Sofija nori, kad būčiau
apsirengusi raudonai, tuomet vilkėsiu
raudonai, – nusprendė Dominika. – O
dabar eikime. Po skrebučių ir
kiaušinienės turiu energingai
pasivaikščioti. Niekas neruošia tokių
pusryčių kaip anglai.
Visi nužingsniavo slėniu miško link.
Kas kelios minutės vyrai perspėdavo
moteris, esą jie pastebėję triušį, ir visi
turėdavo sustoti ir stovėti labai tyliai,
kol jie jį nušaus. Tonis, dar nė karto
nepataikęs, atsigręžė į keturias moteris ir
sušnypštė:
– Jei visos patylėtumėt, gal ką ir
nušaučiau.
– Atleisk, brangusis, – tarė Zaza. –
Apsimesk, kad mūsų čia nėra.
– Dėl Dievo meilės, Zaza, jūsų balsai
girdimi net Stratforde!
Draugija judėjo taku it lėtas
traukinys, stabčiojantis kiekvienoje
stotelėje. Lazda vis pabaksnodama
šunims per nugaras ir šūkaudama
„Greta!“ Sofija juos tramdė, o jie, regis,
ją suprato. Kai pagaliau visus triušius
išbaidė šūviai ar Dominikos paltas,
Deividas su Antuanu pasikišo šautuvus
po pažastimis ir tarė, kad medžioklė
baigta. Tonis, taip į nieką ir nepataikęs,
įniršęs apsidairė, ką nušovus. Pagaliau
nusitaikė į riebų pažeme skrendantį
balandį, paspaudė gaiduką ir
apsidžiaugė, kai ore sužibo kelios
plunksnos. Paukštis nuskrido.
– Jis atsidurs ant žemės, –
pergalingai tarė jis.
– Taip, – pritarė Ariela. – Kai išalks.
– Gerai, viskas, – suirzo Tonis. – Jau
gana. Eime pasimankštinti. Keliems iš
mūsų reikia mažiau kalbėti ir daugiau
vaikščioti. – Jis pasisuko į Arielą, kuri
taip smarkiai juokėsi, kad turėjo įsikibti
į Zazą. – Moterys, – atsiduso Tonis. –
Jas taip lengva pralinksminti.
Iki sekmadienio Zaza ir Ariela jau
buvo tvirtai susidraugavusios, nors jų
draugystei dar trūko pusiausvyros. Zaza
vis dar saugojosi Arielos, bet jau buvo
jos pakerėta. Kvatojo iš visų jos pokštų,
o ką nors pasakiusi pažvelgdavo
norėdama pamatyti, kaip reaguoja
Ariela. Šiai Zaza ne tiek darė įspūdį,
kiek linksmino. Ji mėgavosi savo grožio
galia ir patenkinta matė, kaip jis akina
Zazą – taip žibinto šviesoje apžilpsta
lapės. Sofija linksmai stebėjo jų jausmų
dinamiką ir dar labiau gėrėjosi Ariela,
taip lengvai žaidžiančia su Zaza.
 Tą vakarą eidama per laiptų aikštelę
ji išgirdo miegamajame besiginčijančius
Zazą ir Tonį. Ruošdamiesi išvažiuoti jie
krovėsi į lagaminus daiktus. Ji stabtelėjo
pasiklausyti.
– Dėl Dievo meilės, nebūk tokia
apgailėtina. Kurių galų? – kalbėjo Tonis,
jo balsas buvo globėjiškas, lyg kalbėtų
su dukteria.
– Brangusis, atleisk, ir nesitikiu, kad
suprasi, – atsakė jam Zaza.
– Na, argi aš galėčiau suprasti? Juk
esu vyras.
– Ne dėl to, kad tu vyras. Deividas
suprastų.
 – Tu tik stengiesi pasirodyti, – tarė
Tonis.
– Nenoriu šito aptarinėti šiuose
namuose, – sušnypštė Zaza, tikriausiai
bijodama būti nugirsta. Sofiją nusmelkė
kaltės jausmas.
– Tai kam tuomet pradėjai apie tai
kalbėti?
– Negalėjau susilaikyti.
– Žinai, elgiesi labai vaikiškai. Nė
kiek ne geriau už Andželą, abi tokios
pačios.
– Nelygink manęs su Andžela, –
piktai atšovė Zaza.
– Tu nori pabėgti su Ariela į
Prancūziją, Andžela įsimylėjusi merginą
vardu Mandė – ar yra skirtumas?
– Skirtumas tas, kad aš pakankamai
suaugusi suprasti, ką darau.
– Duodu mėnesį laiko. Važiuok ir
išbandyk, jei nori, bet ji tave išspjaus,
kai nusibosi…
Kaip tik tada Sofija pajuto įsčiose
aštrų skausmą. Ji suriko ir atsišliejo į
sieną. Tonis ir Zaza išlindo iš savo
kambario pažiūrėti, kas per triukšmas, ir
atskubėjo jai padėti.
– O Dieve, ji gimdo! – susijaudino
Zaza.
– Negali būti, – gaudė orą Sofija. –
Dar liko dešimt dienų. Oi! – sušuko
palinkdama į priekį.
 Tonis nubėgo laiptais žemyn
šaukdamas Deividą, tuo tarpu Dominika
su Ariela atskubėjo iš svetainės į
prieškambarį. Antuanas atsekė paskui
Tonį ir subaubė koridoriuje kviesdamas
Deividą. Deividas, tuo metu valęs
šautuvus, išėjo iš ginklų kambarėlio ir
pamatė laiptais besileidžiančią žmoną,
prilaikomą susirūpinusios Zazos. Jis
metė skudurą ir greitai žengė prie jos.
Semas ir Kvidas susijaudinę šokinėjo
netoliese tikėdamiesi, kad netrukus bus
dar kartą išvesti pasivaikščioti.
– Dominika, surask jos paltą. Kur
mano rakteliai? – stenėjo jis
graibydamasis po kišenes. – Kaip
jautiesi, brangioji? – klausinėjo
imdamas kitą Sofijos ranką. Ji linktelėjo
norėdama jį nuraminti.
– Nesijaudink, imk mano, – tarė
Ariela tiesdama ranką su rakteliais ir
baugiai nenuleisdama akių nuo Kvido.
– Dėkui. Lieku skolingas. – Deividas
stvėrė raktelius.
– Nemanau, – atsakė ji, tuo tarpu
Kvidas bidzeno prie jos ryžtingai
žiūrėdamas į ją.
Dominika padėjo Sofijai apsivilkti
paltą.
– Važiuosiu su tavimi, – tarė ji. –
Antuanai, į Ženevą grįžk vienas. Aš
lieku.
 – Daryk, kaip tau geriau, chérie, –
atsakė šis ir geraširdiškai gūžtelėjo
pečiais.
– Kvidai, Kvidai, ne! – suklykė
Ariela dairydamasi Deivido, bet jis
buvo palikęs atlapas lauko duris, ir iš
nuvažiuojančių padangų čežėjimo ji
suprato, kad su šunimi teks grumtis
vienai. – Likome tik mudu, šunyti, tu ir
aš! – sušnypštė ji. – O aš belaisvių
neimu!
– Kaip keista, – pareiškė Zaza. –
Pirmagimiai visuomet šiek tiek vėluoja.
 Trisdešimt trečias skyrius

Sofijai buvo baisu. Ši baimė neturėjo

nieko bendra su gimdymu. Ji net nejuto
nerimo, jog gali kilti grėsmė kūdikiui.
Buvo tikra, kad viskas vyksta taip, kaip
turi būti. Suprato, kad jos vaikeliui
tiesiog pabodo laukti, ir jo nekaltino. Jai
taip pat pabodo. Bet nuogąstavo, kad vis
dėlto gali gimti berniukas.
– Kur Dominika? – susirūpinusi
paklausė ji, vežama į gimdymo palatą.
– Laukia apačioje, – virpančiu balsu
atsakė Deividas.
– Aš bijau, – vos ištarė ji.
– Mieloji…
– Nenoriu berniuko, – ašarojo ji.
Deividas tvirtai suėmė jai ranką. – Jei
gims berniukas ir bus panašus į
Santigitą, kas tada? Kažin ar ištversiu.
– Viskas susitvarkys, pažadu, –
ramino jis dėdamasis tvirtas. Dar
niekada taip nesijaudino, skrandyje
kažin kas neramiai vartėsi. Sofija atrodė
labai nelaiminga, o jis niekuo negalėjo
padėti. Nežinojo nė ką sakyti. Be to, jam
pačiam darėsi bloga. Ramindamas
žmoną stengėsi nuslopinti šleikštulį. Bet
Sofija nesiliovė nerimavusi. Prieš akis
regėjo mažą apvalų Santigito veidelį ir
ją besisavinantį žvilgsnį. Kaip ji įstengtų
pamilti kitą vaiką? Tikriausiai apskritai
nereikėjo pastoti.
– Deividai, aš bijau, – vėl tarė ji.
Burna džiūvo, ją troškino.
– Nesijaudinkite, ponia Harison.
Pirmakartės visuomet truputį būgštauja.
Tai visai natūralu, – maloniai tarė
slaugytoja.
„Aš ne pirmakartė!“ – mintyse suriko
Sofija. Bet nespėjusi vėl pagalvoti apie
Santigitą ji jau stanginosi, šaukė ir
spaudė Deivido ranką, kol šis susiraukė
ir atplėšė į delną suleistus nagus.
Ankstesnis gimdymas buvo ilgas ir
kankinantis. Jos nuostabai, šis vaikelis į
ligoninės lempų šviesą išslydo taip
greitai ir sklandžiai, lyg nekantrautų kuo
greičiau ištrūkti iš savo slėptuvės ir
pasirodyti. Kūdikio atėjimas buvo
pasveikintas energingu pliaukštelėjimu,
o pirmasis gyvybę palaikančio oro
gurkšnis palydėtas veriamo klyksmo.
– Ponia Harison, jums gimė graži
maža mergytė, – paduodamas slaugytojai
naujagimį tarė gydytojas.
– Mergytė? – silpnai atsiduso Sofija.
– Mergytė. Ačiū Dievui.
 – Kaip greitai! – nuoširdžiai
nusistebėjo Deividas, mėgindamas
nuslėpti jaudulį, stringantį gerklėje it
vata. – Tikrai labai greitai.
Slaugytoja paguldė kūdikį, jau
susuptą į balto muslino vystyklą, motinai
ant krūtinės, tad Sofija galėjo jį
apkabinti ir pažvelgti į raudonomis
dėmelėmis išmargintą veiduką.
Žinodama, kaip elgtis su jaudulio
apimtais tėvais, moteris taktiškai
nusisuko ir leido tėvui išreikšti
pasididžiavimą žmona.
– Maža mergytė, – tyliai tarė jis
įsižiūrėdamas pro vystyklą. – Tikras
motinos atvaizdas.
 – Garbės žodis, Deividai, jei aš taip
atrodau, pasiduodu, – silpnu balsu
pajuokavo ji.
– Mieloji, buvai tokia drąsi. Padarei
stebuklą, – kuždėjo jis virpančiomis
lūpomis, žvelgdamas į mažytę būtybę,
krutančią motinos glėbyje.
– Stebuklas, – pakartojo ji švelniai
bučiuodama drėgną naujagimės kaktą. –
Žiūrėk, ji tobula. Turi pačią mažiausią
nosytę, lyg Dievas būtų pamiršęs, o
paskui paskutinę minutę prilipdęs.
– Kaip ją pavadinsime? – paklausė
jis.
– Žinau, kaip nepavadinsime.
 – Elizabeta? – paklausė jis ir
nusijuokė.
– Kuo vardu buvo tavo tėvo mama? –
paklausė Sofija.
– Honora. O tavo mama arba senelė?
– Honora, man patinka šis vardas.
Labai angliškas. Honora. Tiesiog
Honora, – tarė ji, žiūrėdama į kūdikį
spindinčiomis akimis.
– Honora Harison… Ir man patinka.
Mamai nepatiks – ji nekentė savo anytos.
– Tai vis dėlto mudvi turime šį tą
bendra, – santūriai pareiškė Sofija.
– Niekuomet nemaniau, kad tarp jūsų
su mano mama bus kas nors bendra.
 – Honora Harison, tu būsi graži,
talentinga, sumani ir sąmojinga. Įkūnysi
geriausius mūsų bruožus ir mes
mylėsime tave amžinai. – Ji laiminga
nusišypsojo Deividui. – Pasakyk
Dominikai, kad noriu ją pamatyti. Noriu
ją su kai kuo supažindinti.
Išėjus Dominikai, kiti pirmieji
lankytojai buvo Deizė, Antonas,
Marčelas ir Megė, antrą dieną užgriuvę
su gėlėmis ir dovanomis. Antonas
atsinešė žirkles pakirpti Sofijai plaukus,
Megė atėjo su manikiūro įrankiais
nulakuoti jai nagų. Marčelas išsidrėbė
kėdėje ir sėdėjo tylėdamas, nebylus, bet
gražus, lyg pozuotų paveikslui. Deizė
pritūpė ant Sofijos lovos ir susižavėjusi
spoksojo į lovelę šalia.
– Mes – trys karaliai, širdele, – tarė
Megė. – Atnešėm naujajam mesijui
dovanų. Nors, matyt, mes ne pirmi, –
pridūrė žiūrėdama į puokštes ir dovanas,
išmėtytas po palatą.
– Jūs keturi, – atkreipė dėmesį
Sofija.
– Ne, Marčelas nesiskaito. Geriausiu
atveju jis ne šios žemės gyventojas, –
atsakė Megė.
– Atėjome palepinti mamytės, –
pareiškė Antonas šukuodamas jai
plaukus. – Nežinau, ką reiškia gimdyti,
brangute, bet kartą per teliką mačiau
dokumentinį filmą ir jis manęs vos
nepribaigė.
– Nežinau, Antonai, kodėl tau tai
rūpi, – tau niekad neteks to patirti. –
Patenkinta Sofija stebėjo aplink save it
plunksnas krintančias juodų plaukų
sruogas.
– Dėkui Dievui. Ar gali įsivaizduoti,
kaip jis klyktų ir aimanuotų? –
pajuokavo Megė traukdama tamsiai
raudoną laką. – Jei vaikus gimdytų vyrai,
net tokie pusiau vyrai kaip Antonas,
nepakenčiamai puikuotųsi. O ką jau
kalbėti, kiek sukeltų triukšmo.
Tikėkimės, mokslas nepažengs taip toli,
bent kol būsiu gyva.
 – Tik ne tamsiai raudoną, Mege, gal
turi šviesiai rausvą? – paprašė Sofija.
– Kūno spalvos? – priblokšta
pasimuistė Megė.
– Taip, prašyčiau. Dabar aš mamytė,
– išdidžiai atsakė Sofija.
– Tas buvimo mamyte džiaugsmas
greitai praeis. Po kelių savaičių klyksi,
kad mielai sukištum ją atgal. Žinau, nes
Liusjenas varydavo mane iš proto. Vos
nepatiekiau jo kartu su sekmadienio
kepsniu. Patikėk, širdele, trokšte trokši
buvusios nepriklausomybės. Kai tik
užsimanysi purpurinių nagų ir žalių
plaukų, mudu su Antonu būsime tavo
paslaugoms, tiesa, Antonai?
 – Be jokios abejonės, Mege. Šiais
laikais žmonės tokie neįdomūs, nieko
nenori, tik pašviesintų sruogelių.
Sruogelių! Kas čia įdomaus?
– Tai kaip tu laikaisi, širdele?
Įsivaizduoju, visa skaudanti. Stebiuosi,
kad gali atsisėsti. – Megė nusivaipė. –
Aš taip ir neatsigavau nuo tada, kai
daugiau nei prieš dvidešimt metų
pagimdžiau Liusjeną. Kūnas keičiasi
negrįžtamai, mieloji. Tai ir yra
liūdniausia. Vivas dievino mane dėl
figūros, iki susilaukiau Liusjeno. Paskui
ėmė dairytis stangresnių ir stamantresnių
– tose vietose, kur reikia. Sakoma, kad
esame lyg guma ir vėl susitrauksime. Na,
man taip nenutiko. Mano kūne nieko
guminio nerasite. Anksčiau galėdavau
pasiekti kojų pirštus, o dabar jų net
nematau. Nė nežinočiau, kur jų būta. Dėl
visko kaltinu gimdymą. Taip,
priekaištauju Ievai. Jei obuolį nuo Dievo
medžio būtų suvalgęs tas bailys Adomas,
dabar nebūtume storos ir sudribusios,
argi ne taip?
– Kalbėk apie save, Mege, Sofija
puikios formos, – įsiterpė plačiai
išsišiepusi Deizė. – Kaip jautiesi? Ar iš
tiesų taip baisu, kaip sako Megė?
– Megė visuomet perlenkia lazdą, –
atsakė Sofija šypsodama Megei. – Tiesą
sakant, gimdymas buvo labai lengvas.
Žinoma, Deividui truputį skauda ranką,
bet vis tiek jis labai laimingas ir išdidus.
Kaip ir aš.
– O kur mielasis Deividas? –
melodingai paklausė Antonas. – Aš
vyreliams neabejingas. – Jis dirstelėjo į
Marčelą, nuo pat atvažiavimo taip ir
nepajudėjusį iš vietos.
– Ateis vėliau. Vargšelis, jis toks
nusikamavęs, – atsakė Sofija.
– Meilutė, – susižavėjusi kalbėjo
Deizė vėl spoksodama į lovelę. – Panaši
į mažą pelytę.
– Brangioji, neturėtum vadinti jos
pelyte. Mamoms visuomet atrodo, kad jų
kūdikiai gražuoliai, – papriekaištavo
Megė. – Ir aš maniau, kad Liusjenas
gražus, kol užaugo.
– Jei nori vadinti kokiu nors
gyvūnėliu, pasistenk truputį labiau
pasukti galvą, mieloji. Pelytė – labai jau
nuvalkiota, – dėstė Antonas
atsitraukdamas ir gėrėdamasis savo
darbu.
Tą akimirką atsilapojo durys.
Tarpduryje stovėjo Elizabeta Harison.
Užgriuvusiomis akimis ji šaudė po
palatą tarp nepažįstamų veidų ieškodama
Sofijos, po griežtu smakru virpėjo liesas
it kalakuto kaklas.
– Ar čia ponios Harison palata? –
amtelėjo ji. – Ir kas visi šitie žmonės?
 Sofija dirstelėjo į Megę, ši pūsdama
džiovino jai nagus.
– Pasirodė piktoji šiaurės ragana, –
sušnypštė ji.
Megė pakėlė akis.
– Tikrai? Panašesnė į kurį nors
Antono draugą, persirengusį moteriškais
drabužiais.
– Atėjau pasižiūrėti vaikaičio, – nė
nelinktelėjusi marčiai tarė moteris. Ji
piktai nuklibikščiavo per palatą. – Čia
ligoninė, ne kokia nors šlykšti kirpykla,
– priekabiai šnirpštelėjo.
– Brangute, tau būtų ne pro šalį
apsikirpti, – jai einant pro šalį tarė
Antonas įtraukdamas skruostus. – Žinai,
šis stilius jau seniai išėjęs iš mados, jis
tave sendina.
– Dieve mano, kas tu? – Ji atsitraukė.
– Kas šitie žmonės?
– Elizabeta, jie mano draugai.
Antonai, Deize, Mege ir… na,
nekreipkime dėmesio į Marčelą, jis
nenori būti kalbinamas, juo reikia
žavėtis, – tarė ji ir tyliai sukikeno. – Tai
mano anyta Elizabeta Harison.
Elizabeta prakrypavo pro Marčelą
laikydamasi kuo atokiau nuo jo kėdės,
kiek tokioje mažoje palatoje buvo
įmanoma. Pasilenkė virš lovelės.
– Kas čia?
 – Maža mergytė, – atsakė Sofija,
prisitraukdama lovelę. Nenorėjo, kad
anyta per arti prieitų – dar užtrauks
vaikui kokią nelaimę.
– Kuo vardu?
– Honora, – džiaugsmingai išsišiepė
Sofija.
– Honora? – piktai paklausė
Elizabeta. – Šlykštus vardas. Honora, tik
pamanykite!
– Gražus vardas. Pavadinome ją
Honora Deivido močiutės, jūsų velionės
anytos, garbei. Jis man sako ją labai
mylėjęs.
– Honora – tinkamas vardas aktorei
ar dainininkei, tiesa, Antonai? –
šelmiškai tarė Megė.
– Taip, Mege, atlikėjos vardas, –
žibalo į ugnį šliūkštelėjo Antonas.
– Kur Deividas? – griežtai paklausė
ponia Harison.
– Išėjęs, – šaltai atsakė Sofija.
„Tikriausiai nujautė, kad ateisi tu, baisi,
dvokianti, sena ragana“, – pamanė.
– Na, pasakyk jam, kad buvau atėjusi,
– pareiškė, paskui įsmeigė išsprogusias
akis į Sofiją. Mąsliai ją apžiūrėjo. –
Deividas – mano vienturtis, – tarė žemu,
nuo plaučiuose susikaupusių gleivių
gargiančiu balsu. – O šis vaikas –
vienintelis mano vaikaitis. Norėjau, kad
būtų vedęs savo šalies ir savo klasės
moterį. Ariela jam puikiai tiko, tik jis to
neįžvelgė, kvailys, visai kaip ir jo tėvas.
Bet tu pagimdei jam vaiką. Būčiau
norėjusi berniuko, bet berniuką
pagimdysi kitą kartą; reikia, kad pratęstų
mūsų pavardę. Man tu nepatinki, o tavo
draugai – dar labiau. Bet pagimdei mano
sūnui kūdikį, tad nors šis tas yra tavo
naudai. Pasakyk Deividui, kad buvau
atėjusi, – pakartojo ir išėjo iš palatos.
Paskui, draugijai jau prasižiojus
pagiežingai komentuoti, durys atsilapojo
ir ji vėl pasirodė tarpdury.
– Žiūrėkit, ji pamiršo šluotą, –
leptelėjo Antonas.
 – Arba ištarti burtažodį, – pridūrė
Sofija.
– Dar gali pasakyti Deividui, kad
vaiko aš nevadinsiu Honora. Turės
sugalvoti kokį kitą vardą.
Paskui durys užsidarė ir ji dingo.
– Kokia maloni moteris, – kandžiai
drėbė Deizė.
– Ak, ką padaryčiau iš jos plaukų, –
švilptelėjo Antonas.
– Neimk į galvą, širdele, – nuramino
Megė. – Vis tiek ji greitai mirs.
Tuomet, visų nuostabai, sujudėjo
Marčelas.
– Porca miseria! – apatiškai nutęsė.
– Ji jau seniai mirusi.
Vėliau tą popietę atėjęs Deividas užtiko
Sofiją žindančią kūdikį. Jis stovėjo
kojūgalyje ir žiūrėjo. Juodu supratingai
vienas kitam nusišypsojo. Nebuvo
žodžių, kuriais Deividas būtų galėjęs
išreikšti savo nuostabą ir susižavėjimą
gamtos galia, ir jis nenorėjo
banalybėmis sugriauti šios akimirkos
didybės. Tad tik stovėjo ir meiliai, kone
liūdnai stebėjo paslaptingą motinos ir
vaiko ryšį. Sofija žvelgė į kūdikio veidą
ir džiaugėsi kiekvienu jos judesiu,
žavėjosi tobulais bruožais.
Honorai baigus žįsti, Sofija ją
standžiai suvystė į muslino vystyklą ir
švelniai paguldė į lovelę miegoti.
 – Vos įstengiu nuo jos atsiplėšti, –
sumurmėjo pirštu glostydama aksominę
kūdikio galvelę.
– Turiu stulbinamą naujieną, –
pareiškė Deividas, sėsdamas ant lovos
krašto ir ją bučiuodamas.
– Ir aš turiu, – atsakė Sofija. – Bet
pirmiau sakyk tu.
– Na, niekuomet nepatikėsi. Zaza
paliko Tonį ir su Ariela pabėgo į
Provansą.
– Tu teisus, negaliu patikėti! –
aiktelėjo priblokšta Sofija. – Žinai, tiesą
sakant, aną savaitgalį nugirdau Tonį ir
Zazą besiginčijančius savo kambaryje,
bet ne visai supratau, apie ką jie kalba.
Dabar viskas aišku. Tu tuo tikras?
– Ką tik paskambino Tonis ir man
pasakė.
– Ką jis tau sakė?
– Kad jiedvi pabėgo. Jis sakė, kad po
mėnesio ji tikriausiai grįš, kai Ariela
susidomės kuo nors kitu.
– Ar jis piktas?
– Ne. Nepiktas, labiau suirzęs. Sako,
Andžela pritrenkta, kad motina ją
pralenkusi. Ji pareiškusi, kad iš tiesų
Mandės nemylinti ir, matyt, niekada
nemylėjusi. Iš tikro įsimylėjusi vaikiną
vardu Čarlis. O Edis, priešingai, šią
žinią sutiko lyg ir ramiai.
 – Manęs tai per daug nestebina, –
tarė Sofija.
– Šiaip ar taip, Tonis tvirtina per
daug nesielvartaująs dėl jos pabėgimo –
ji norinti išmėginti kai ką nauja. Kai
viskas bus baigta, o taip neišvengiamai
nutiks, jis padės jai atsigauti. Ariela tik
žaidžia su ja, linksminasi. It klastinga
katė su didele skania pele. Jai turėtų būti
labai smagu. Zaza Arielai niekuomet
labai nerūpėjo.
– Kaip manai, ar jos paskambins? –
paklausė Sofija trokšdama išgirsti
daugiau.
– Be jokios abejonės. Norės tave
pasveikinti. Tai kokia tavo naujiena? –
paklausė jis imdamas ir glostydamas jos
ranką.
– Šįryt nelauktai iš pragaro pasirodė
anyta, – tarė ji.
– Ak, – atsargiai pratarė Deividas.
– Spėk, kas tuo metu čia buvo? –
šelmiškai šypsodama paklausė Sofija.
– Nežinau. O kas?
– Antonas, Megė, Marčelas ir Deizė.
– Dieve mano! – atsiduso jis. – Ji
tikriausiai pašiurpo.
– Tikrai. Sakė, jai nepatinka vardas
Honora, tad turėsi sugalvoti kokį nors
kitą, tarytum mano žodis šiuo klausimu
nieko nereikštų.
– Anot jos, nereiškia.
 – Man atrodo, mes ją išgąsdinome.
– Nesijaudink. Palik ją man, – tarė
Deividas susitaikęs su mintimi, kad
dabar turės skambinti motinai ir
begaliniame jų kare kautis dėl
smulkmenų dar viename mūšyje. Kvailas
karas, kilęs dėl negalėjimo jo valdyti ir
palaikomas didėjančio kartėlio, it
nepasotinama šmėkla ėdančio jos sielą.
Karas, kuris baigsis tik su jos mirtimi.
Jis įsivaizdavo vargšą savo tėvą,
drebantį dausose ir laukiantį, kada vieną
dieną ji įsiverš kaip juodas niūrus
debesis ir prisidės prie jo.
Suskambo telefonas.
 – Zaza! – susijaudinusi sušuko į
ragelį Sofija. Deividas pakėlė antakį.
– Mieloji. Tu šaunuolė! Girdėjau,
mergytė. Labai gražus vardas.
Tikriausiai jautiesi devintame danguje, –
susižavėjusi čiauškėjo Zaza.
– Taip. Esame labai laimingi. O kaip
tu? Kur tu? – nekantriai paklausė Sofija
labiau norėdama išgirsti Zazos
naujienas, nei pranešti savo. Jai jau
nusibodo visiems skambinantiems
draugams kartojama Honoros gimimo
istorija.
– Aš Prancūzijoje.
– Su Ariela? – paklausė Sofija.
 – Taip. Matyt, Tonis jau kalbėjosi su
Deividu telefonu. Kaip visada. Dabar
jau visas Londonas tikriausiai žino. – Ji
melodramatiškai atsiduso.
– Na, ne, aš taip nemanau. Deividas
labai moka saugoti paslaptis, – tvirtino
Sofija mirksėdama vyrui.
– Štai kaip. – Zaza, regis, nusivylė. –
Na, šalia manęs yra Ariela ir ji nori su
tavimi pasikalbėti. Mudvi puikiai
leidžiame laiką. – Paskui pratrūko: –
Galvojam apie tave ir kūdikį. Perduok
linkėjimus Deividui. Negaliu dabar su
juo šnekėtis, Ariela netoliese. – Ji
pritildė balsą. – Žinai, ką noriu pasakyti.
 – Žinau, pasakysiu jam. Perduok
ragelį Arielai, – tarė Sofija.
Zaza pratisai sušuko:
– Ari-elaaaa!
– Sveikinu, Sofija, – ramiai tarė
Ariela.
– Ką gi jūs sumanėte? – rimtai
paklausė Sofija.
– Na, truputį atsipūsti, – atsainiai
atsakė ši.
– Kada ketinate grįžti?
– Kai pralinksminsiu Alaną tiek, kad
vėl laimėčiau jo dėmesį. Paskui išsiųsiu
Zazą namo pas Tonį. Įsivaizduoju, kad
tada ji bus jam truputį įdomesnė, –
lengvabūdiškai nusijuokė Ariela.
 – Jūs tikra šelmė, – tarė aiškiai
pralinksmėjusi Sofija.
– Ne šelmė. Darau jiems abiem
paslaugą. Zazai reikia nuotykio. Toniui
reikia atsinaujinusios Zazos, patikėk
manimi.
– Turėčiau saugotis, – nusijuokė
Sofija.
– Nesijaudink, tu ne mano skonio. Esi
per daug protinga. Ne, su tavimi visai
nebūtų smagu.

Naktį Sofija sapnavo sapną. Ji sėdėjo

ligoninės lovoje ir kalbėjosi su Ariela
bei Zaza, šios mėgino ją įtikinti palikti
Deividą ir prisidėti prie jų Provanse. Ji
purtė galvą, juokėsi, sakė ne, ten
nevyksianti, ir jos taip pat kvatojo
tvirtindamos, esą jai labai patiksią.
Paskui atsidarė durys ir įėjo juodai
apsitaisiusi moteris. Ji buvo sulinkusi ir
kuprota, kažkuo priminė varną ir eidama
šlubčiojo, tarytum vilktų paskui save
koją. Ji dvokė, nes Ariela su Zaza
užsiėmusios nosis atšlijo, paskui ir visai
dingo nežinia kur. Tada netikėtai moteris
ištiesė rankas į lovelę ir pagriebė vaiką.
Sofija klykė, laikė įsitvėrusi Honoros,
nepaleido iš paskutiniųjų. Moteris buvo
bjauri ir perkreipto veido, ji nė kiek
nepriminė žmogaus, labiau panėšėjo į
šikšnosparnį. Ji kartojo: „Tu žadėjai
atsisakyti vaiko. Dabar negali
apsigalvoti.“ Paskui ji virto Elizabeta
Harison, spoksančia į ją tomis
pavandenijusiomis išsprogusiomis
akimis, plūduriuojančiomis akiduobėse
it austrės.
Sofiją purtydama pažadino
slaugytoja. Ji buvo labai susinervinusi,
prakaitavo ir šaukėsi pagalbos.
Nubudusi Sofija stebeilijosi į slaugytoją
didelėmis išgąsdintomis akimis; prireikė
laiko suvokti, kad jau nebemiega ir
išsivadavo iš sapno.
– Ponia Harison, ar gerai jaučiatės?
Jums prisisapnavo netikęs sapnas, –
užjaučiamai kalbėjo slaugytoja.
 – Noriu pas vyrą, – raudojo Sofija. –
Noriu važiuoti namo.
Kitą dieną Deividas atvažiavo
pasiimti Sofijos. Vėl atsidūrusi tarp
saugių Louslio sienų Sofija pamiršo
sapną ir keistą raganą, mėginusią
pagrobti jos vaiką. Ji sėdėjo prie židinio
su Semu ir Kvidu, vizginančiais
storomis uodegomis, ir laiminga
šnekučiavosi su Heizele, aukle, kuri
laikė glėbyje Honorą ir švelniai sūpavo
ją miegančią. Deividas dirbo greta
biure, ir Sofija pamanė: kaip gera, kad
gyvenimas vėl grįžo į įprastas vėžes.
Paskui prisiminė Zazą ir Tonį ir
pagalvojo, ar jų gyvenimas kada nors
vėl bus toks, koks buvo.
Trisdešimt ketvirtas skyrius

Honora ropojo aplink valgomojo stalą

apvilkta kailiniu liūto kostiumu, kurį
Sofija jai nupirko „Hamleys“
parduotuvėje, ir įnirtingai riaumojo ant
savo draugės Molės, bėgančios priekyje
ir apsimestinai spiegiančios iš baimės.
Kiti vaikučiai, susirinkę į Honoros
trečiojo gimtadienio šventę, baukščiai
glaudėsi mamoms prie kojų virtuvėje su
Sofija. Bet Honora nebijodavo nieko. Ji
dažnai ilgam dingdavo, ir sunerimusi
mama aptikdavo ją gulinčią kur nors
žolėje ant pilvuko ir tyrinėjančią ją
sudominusį vikšrą ar šliužą. Ją viskas
žavėjo, ypač gamta, be to, buvo tikra,
kad po ilgų klajonių ją galiausiai suras
mama arba auklė.
Ši diena ypatinga, sakė jai mama. Jos
gimtadienis. Ji mokėjo dainelę „Su
gimimo diena“ ir dažnai ją dainuodavo
per kitų žmonių gimtadienius, bet
šiandien jai dainuoti nereikės, nes
dainuos visi draugai. Paskui ji galės
užpūsti žvakutes, jai tai labai patikdavo,
ir ne kartą jas buvo užpūtusi ant kitų
vaikų tortų, tuo trikdydama savo mamą,
nes vaikas prapliupdavo verkti, tekdavo
ieškoti degtukų ir vėl uždegti žvakutes.
Šiandien švenčiami treji džiaugsmo, kurį
Sofijai ir Deividui suteikė duktė, metai,
be to, puiki proga dukrytei pasidžiaugti
savo gimtadieniu kartu su draugais.
Per pastaruosius trejus metus Sofijos
širdis išsiplėtė kaip visata. Senelis
O’Dvajeris visuomet sakydavo, kad
gyvenimo tikslas – kurti vis daugiau
meilės. Sofija manė, kad jis labai ja
didžiuotųsi, nes jos širdis tiesiog plakė
meile. Su kiekvienu išaušusiu rytu, su
kiekvienu pokyčiu ji vis labiau mylėjo
savo dukterį, o ši augo ir formavosi
savita labai stipri asmenybė. Valandų
valandas Sofija kartu su ja piešdavo, jai
skaitydavo, vesdavosi po laukus
pasivaikščioti arba pasodinusi ant Ežio,
nediduko ponio, vedžiodavo pirmyn ir
atgal takeliu, vedančiu į miškus. Honora
buvo smalsi ir bebaimė. Visur su savimi
nešiodavosi savo draugą Hu, mėlyną
šilko nosinaitę, kurią jai buvo dovanojęs
Deividas, ir su ja jausdavosi saugi. Jei
Hu pasimesdavo, namas būdavo iš
pagrindų apieškomas, draugas
surandamas (dažniausiai už sofos ar po
pagalvėle) ir grąžinamas sunerimusiai
Honorai, negalinčiai be jo užmigti.
 – Honora! – kiek galėdama garsiau
sušuko Heizelė, bet dėl savo amžiaus ne
kažin kiek teįstengė. Honorai gimus ji
buvo pasamdyta mėnesiui, bet kai
Deividas ir Sofija ėmė maldauti pasilikti
ir dirbti visą dieną, galiausiai apsistojo
visam laikui. Ji tai laikė garbe ir sutiko,
nes per trumpą savo buvimą nepaprastai
pamilo Honorą ir jos tėvus.
Vėliau, sutikusi šelmį Fredį Ratrėjų –
našlį, kartu su dukra Džeine tvarkantį
žirgyną, ji negalėjo atsidžiaugti tokiu
savo sprendimu. Sofija vadino jį Račiu,
bet Heizelė neprisiversdavo taip laisvai
elgtis, nors kiti jį taip pat vadino Račiu.
Jai jis buvo Fredis, bet tik tada, kai
išsiprašė nevadinti jo ponu Ratrėjumi.
„Pasijuntu toks senas, – pasakė jis. –
Kai esu vadinamas Fredžiu, atrodo, tik
įpusėjau kalniuką. Dar ilgai nenoriu
žinoti, kas dedasi anapus jo.“
Heizelė droviai juokėsi drėgnu delnu
glostydama žvilgančius baltus plaukus,
tvarkingai susuktus į kuodą ant sprando.
Regis, ji daug laiko praleisdavo
nusivedusi Honorą pažiūrėti žirgų ir
dažnai lydėdavo Fredį, kai šis,
pasisodinęs vaiką ant Ežio, vesdavosi jį
pasivaikščioti. Sofija, kuri paprastai
greitai pajusdavo bundančius meilės
jausmus, pernelyg rūpinosi dukterimi ir
nepastebėjo švelnių žvilgsnių nei
koketiško juoko, ataidinčio iš arklidžių.
– Honora, laikas arbatos! – sušuko
Heizelė įeidama į valgomąjį.
Čia ji rado dvi mergaites, linksmai
strikinėjančias ratu lyg įsivaizduojamoje
karuselėje. Ji pastvėrė pro šalį
liuoksinčią Honorą ir padėjo išsivaduoti
iš liūto kostiumo. Honora buvo
specialiai prašiusi apvilkti ją „gražia
suknyte“ arbatėlei. Sofija nusijuokė iš
jos ankstyvo supratimo, kas kokiai
progai tinka.
– Dabar eikime pažiūrėti, ką mamytė
paruošė prie arbatos, – tarė Heizelė.
 – Šokoladinių gardėsių! – sušuko
Honora, jos mėlynos akys iš džiaugsmo
išsiplėtė.
– Šokoladinių gardėsių! – pakartojo
Molė trependama paskui ją.
Virtuvėje Sofija padėjo kitoms
mamoms susodinti vaikučius. Džonis
Longeikras verkė, nes jam sudavė
Samuelis Petitas, o Kvidas jau aplaižė
mažosios Amberos Hopkins veiduką –
jos mamai tai atrodė ypač nehigieniška.
Ji it vapsva puldinėjo šen ir ten
ieškodama švaraus rankšluosčio
nušluostyti mažylei veidelį.
– Honora, širdele, eikš ir sėskis, –
visoje toje netvarkoje ramiai tarė Sofija.
– Pažiūrėk, kokie šaunūs tie sumuštiniai!
Jie atrodo kaip drugeliai.
– Ar galiu paimti šokoladinį traškutį?
– paprašė Honora ištiesusi rankytę.
– Ne, kol nesuvalgysi sumuštinio su
mielių ekstraktu, – atsakė Sofija ir
suraukė nosį, nes pirštai atsidavė
mielėmis.
– Sofija, gal galėtum išvesti šunį? Jis
taikosi suėsti Amberos sumuštinį, –
suirzusi pareiškė Amberos mama.
Sofija paprašė Heizelės uždaryti
Kvidą kabinete, kad šis nekeltų rūpesčių.
– Galėtum ten uždaryti ir mane, –
nusijuokė ji. – Aš taip paskendusi
rūpesčiuose, kad per juos manęs
negalima įžiūrėti.
– Sofija, Džojus negavo zefyro.
Regis, nė vieno nebeliko. Jis labiausiai
mėgsta zefyrus, – pasiskundė Džojaus
mama ir baimingai suraukė savo
neišraiškingą veidą nuogąstaudama, kad
mylimam sūneliui gali tekti apsieiti be
jų. Sofija pamanė, kad ji primena
kiaušinį, ant kurio per pusryčius Honora
piešia veiduką.
Tuo metu virtuvės durys atsidarė ir į
vidų įžengė Zaza šviesiai rudos zomšos
kelnėmis ir tvido švarkeliu. Pamačius
virtuvę, pilną klykiančių vaikų ir
pernelyg sunerimusių mamyčių, jos
raudonos lūpos piktai persikreipė.
– Dieve mano, kas čia vyksta? –
pasibaisėjusi aiktelėjo ji, kai Sofija
persiropštė per kaukiantį vaiką jos
pasveikinti. – Jei čia Honoros draugai,
viliuosi, augdama ji taps išrankesnė.
Paaiškėjo, kad Zaza Provanse šešias
savaites praleido su Ariela, vėliau ir su
Alanu. „Supratau, kada tapau
nepageidaujama, – pasakojo ji Deividui.
– Alanas buvo nuostabus, nors labai
išsiblaškęs – dažniausiai mūsų nė
nepastebėdavo. Bet Ariela vis tiek dėl
jo pakvaišusi, ir kai aš atlikau savo
užduotį, palikau juos ir grįžau namo.“
Tuomet Tonis jai pasakęs, kad ji grįžo
daug įdomesnė moteris – kad ir ką tai
reikštų – ir kad jis svarstąs galimybę
kitą vasarą ją vėl ten išsiųsti kelti
kvalifikacijos. Sofija džiaugėsi, kad
juodu vėl kartu kaip įprastai. Net pati
stebėjosi, kaip labai jai trūko Zazos.
– Šita šventė perauga į košmarą, –
atsiduso Sofija stebėdama vaikus,
kemšančius šokoladą. – Jaučiu, kuris
nors iš jų tuoj apsivems.
– Tik ne ant mano zomšos kelnių,
kitaip nusuksiu jo mažytį sprandą, –
traukdamasi atbula tarė Zaza.
– Gal eik ir pasėdėk svetainėje, ten
saugiau, – pasiūlė Sofija.
 – Tiesą sakant, atėjau pasakyti, kad
Tonis šią vasarą mano
penkiasdešimtmečiui kelia puotą. – Zaza
plačiai nusišypsojo. – Nežinau, turėčiau
švęsti ar nusižudyti, bet vis tiek tai bus
vasaros pobūvis, ir mes džiaugtumės, jei
judu apsilankytumėte.
– Žinoma, apsilankysime. Juk
nereikės važiuoti labai toli, tiesa? –
nusijuokė ji.
– O šitame pokylyje, jei
neprieštarausi, aš gal nedalyvausiu.
Ateisi ir susirasi mane, kai viskas
baigsis ar bent kai visi svečiai bus
nusiplovę rankas ir veidą.
 Prie vaišių stalo Honoros veidas
buvo išmargintas šokolado ir torto
trupinėliais. Šviesūs garbanoti jos
plaukai nusagstyti spalvotais
saldainiukais, kurių ten meiliai
prikaišiojo susižavėjęs Hugas Berinsas;
dabar jis nebe taip meiliai sprigtu šaudė
į kitus vaikus žele. Sofija pavartė akis ir
atsišliejo į indaują prie Heizelės.
– Kaip manai, ar Honora vėl atrodys,
kokia buvusi? – pavargusi paklausė.
Pastaruoju metu buvo pastebėjusi, kad
greitai pavargsta.
Heizelė nusišypsojo ir įsisprendė
rankomis į plačius klubus.
 – Jei ne tas mažas beždžioniukas, –
tarė rodydama į Hugą Berinsą, – ji
atrodytų švarutėlė lyg ką tik išmaudyta.
Kai tik visi išeis, nusivesiu ją į viršų ir
nuprausiu.
– Bet juk jai buvo smagu, tiesa?
– Jai patinka būti dėmesio centre.
Niekas taip nemėgsta būti dievinamas,
kaip Honora.
– Ai ai, žinau, iš ko ji tai paveldėjo,
– kreivai nusijuokė Sofija.
Pagaliau motinos apvilko vaikučiams
storus paltukus ir išsivedė į kovo vakarą
šaukdamos Sofijai: „Susitiksime
pirmadienį darželyje.“ Sofija mojo
jiems patenkinta ir pasiryžusi ketvirtąjį
Honoros gimtadienį atšvęsti kaip nors
kitaip.
– Nemanau, kad kitais metais dar
kartą su tuo susidoročiau, – pasakė ji
Heizelei. – Tikriausiai suruošime tik
mažą arbatėlę.
– Ak, ponia Harison, ištversite ir vėl.
Visuomet stebėdavausi, kaip mamos
metai po metų vis užsiverčia ant pečių tą
vargą. Bet mažiesiems patinka, tiesa? –
Heizelė paėmė mieguistą Honorą už
rankytės ir nusivedė laiptais į viršų
maudyti. Sofija pabučiavo jos mažą
nosytę – vienintelę veiduko vietą,
neišteptą šokoladu ir žele, paskui perėjo
per prieškambarį ieškoti Zazos.
 Zaza sėdėjo prie židinio, klausėsi
muzikos, rūkė cigaretę ir skaitė knygą
apie Argentinos estancias.
– Kas čia? – paklausė Sofija
sėsdama šalia.
– Knyga Estancias Argentinas –
maniau, gal tau patiks, – tarė Zaza.
– Iš kur ją gavai?
– Edis padovanojo. Jis ką tik grįžo.
Ten puikiai leido laiką žaisdamas polą.
– Tikrai? – abejingai atsiliepė Sofija.
– Kokia graži knyga. Ar ir jūsų namas
buvo toks?
– Taip, visiškai toks.
– Žinai, manau, Edis žaidė su vienu
iš tavo draugų, – tarė Zaza. – Tiesą
sakant, žinau, kad žaidė, nes Edis sakė,
jie kalbėjęsi apie tave. Dabar jie netgi
čia, Anglijoje. Jis – profesionalas. Sakė,
tave pažįsta.
– Kas jis toks? – paklausė Sofija
abejodama, ar tikrai nori sužinoti.
– Robertas Lobitas, – atsakė Zaza
primerkdama akis ir stebėdama Sofijos
reakciją. Edis jai buvo sakęs, kad
Sofija, matyt, turėjusi su kažkuo
skandalingą romaną, kuriam nepritarę
jos tėvai, ir dėl to ji išvykusi. Zaza
spėliojo, kas galėjo būti tas vyras.
Sofijos pečiai atsipalaidavo, ir Zaza
išbraukė Robertą Lobitą iš įtariamųjų
sąrašo.
 – Ak, jis, – tarė ji ir tyliai nusijuokė.
– Jis visuomet puikiai žaidė, net ir tais
laikais.
– Jis vedęs neišpasakytai gražią
moterį. Man regis, juodu čia bus ligi
rudens. Viliuosi, kad neprieštarausi – aš
juos pakviečiau į savo pobūvį.
– Teisingai padarei, – atsakė Sofija.
Zaza išpūtė per nosį dūmus, paskui
pamosavo ranka prieš veidą, vydama
juos tolyn nuo Sofijos, kuri nepakentė
rūkalų kvapo.
– Tikriausiai nesu mačiusi gražesnės
moters nei Eva Lobito, – atsiduso ji
giliai užsitraukdama.
 – Eva Lobito? – Iš praeities Sofija
prisiminė Evą Aliarkon ir spėliojo, ar
tai ji. Pažinojo tik vieną Evą.
– Kaip ji atrodo? – smalsiai
paklausė.
– Beveik balti plaukai – kaip angelo.
Pailgas veidas, rusva oda. Malonus
juokas. Labai grakšti, ilgų kojų,
angliškai kalba su ryškiu akcentu.
Žavinga.
Abejonių neliko, taip apibūdinti
galima tik Evą Aliarkon, ir po šitiek
metų Sofija ją vėl pamatys, taip pat ir
Robertą. Suprato, kad juos pamačius vėl
sugrįš malonūs prisiminimai, įkandin jų
vilksis neišvengiamas liūdesys, bet jai
buvo smalsu, ir tas smalsumas įveikė
nerimą. Ji nekantriai laukė pobūvio, kaip
mėgėjas išgerti laukia taurelės
žinodamas, kad kitą dieną tikrai skaudės
galvą ir bus bloga.

Sofija prisitraukė Honorą ant kelių ir

suspaudusi glėbyje pasūpavo – toks
buvo jų ritualas prieš miegą, – paskui
pabučiavo šviesią švelnią odelę.
– Mamyte, kai užaugsiu, būsiu tokia
kaip tu, – tarė mergytė.
– Tikrai? – nusišypsojo Sofija.
– Paskui, kai dar labiau užaugsiu,
būsiu kaip tėvelis.
– Nemanau.
 – Tikrai, būsiu, – įsitikinusi tarė ji. –
Būsiu visai kaip tėvelis.
Sofija tyliai nusijuokė iš vaiko
suvokimo apie žmogaus raidą. Kai pusę
dešimtos šmurkštelėjo tarp paklodžių,
Deividas paglostė jai kaktą ir
pabučiavo.
– Pastaruoju metu labai nuvargsti, –
pareiškė.
– Taip, ir nežinau kodėl.
– Juk nemanai, kad gali būti nėščia,
tiesa?
Sofija viltingai pažvelgė į jį ir
sumirksėjo.
– Apie tai nepagalvojau. Buvau taip
užsiėmusi Honora ir žirgais, kad net
neskaičiavau dienų. Ak, Deividai, gal tu
ir neklysti. Tikiuosi.
– Ir aš, – tarė jis ir pasilenkė dar
kartą jos pabučiuoti. – Dar vienas
stebuklas.
 Trisdešimt penktas skyrius

Sofija sėdėjo ant drūto kelmo; šis medis

kadaise stovėjo iškilęs virš kalvų.
Pernai žiemą jį nulaužė stipri spalio
vėtra. „Nieko nėra neįveikiamo, –
pamanė ji. – Gamta stipresnė už mus
visus.“ Švytintį birželio rytą ji dairėsi
aplinkui ir džiaugėsi dar vienos
besimainančios aušros didybe. Delną
priglaudusi prie pilvo žavėjosi viduje
augančiu stebuklu, bet širdis liūdnai
suvirpėjo pagalvojus, kad namiškiai
nežino, kokį gyvenimą ji susikūrė kitoje
vandenyno pusėje. Susijaudinusi
prisiminė Robertą Lobitą ir Evą
Aliarkon, kokius pažinojo kadaise,
dabar jau daugiau nei prieš dešimtmetį,
ir mėgino įsivaizduoti, kaip jie atrodys
šiandien.
Nerimą jai kėlė ne tiek susitikimas su
jais, kiek baimė nesusitikti. Jei paskutinę
akimirką juodu nuspręstų neatvykti į
Zazos pobūvį, nusivylimas būtų
didžiulis. Mintyse ji rengėsi šiai
popietei, o smalsumas per paskutinius
kelis mėnesius itin sustiprėjo.
Susitaikius su žinia, kad išgirs naujienų
iš namų, mintis, kad gali jų neišgirsti,
atrodė nepakeliama. Ji beprotiškai
troško sužinoti, kas nutiko Sančiui.
Namo ji sugrįžo laiku, spėjo
išsimaudyti ir pasiruošti Zazos pobūviui.
Visą valandą matavosi drabužius, o
Semas ir Kvidas nenuleido nuo jos akių
ir vizgino uodegomis, kad ir ką ji
apsivilkdavo.
– Jūs nė kiek nepadedate! – sušuko ji
mesdama ant lovos dar vieną drabužių
ansamblį.
Kai tarpduryje išdygo Deividas, nuo
jo nusisukusi Sofija mėgino apsivilkti
suknelę, bet ši buvo siaura per klubus.
Jis kurį laiką ją stebėjo, paskui šunys jį
išdavė.
– Aš stora! – pasiskundė ji ir piktai
koja nušveitė suknelę per kambarį.
– Kas atsitiko? – paklausė jis
apkabindamas iš už nugaros. Juodu
žiūrėjo į savo atspindį veidrodyje.
– Aš stora, – vėl tarė ji.
– Tu ne stora, mieloji, tu nėščia.
– Nenoriu būti stora. Į nieką neįtelpu.
– O su kokiu drabužiu geriausiai
jautiesi?
– Su pižama, – niūriai atsakė ji.
– Gerai, tuomet vilkėk pižamą, – tarė
jis ir pabučiavo, paskui pasuko į vonią.
 – Tiesą sakant, visai neblogas
sumanymas, – pradžiugo ji traukdama iš
komodos stalčiaus baltą šilkinę pižamą.
Kai Deividas grįžo į kambarį, Sofija
stovėjo prieš jį mūvėdama virvele
sutrauktas kelnes ir marškinėlius
trumpomis rankovėmis. – Deividai, tu
genijus, – džiugiai šypsojosi ji
grožėdamasi savo atspindžiu. Deividas
linktelėjo galvą braudamasis prie savo
spintos pro netvarkingai suverstus batus
ir sukneles. Semas ir Kvidas pritariamai
uostinėjo Sofiją.
Tonis sode buvo ištempęs didelę
baltą palapinę, jei kartais imtų lyti, bet
diena buvo giedra ir karšta, tad svečiai
stoviniavo lauke, saulės atokaitoje.
Pasipuošę gėlėtomis suknelėmis ir
kostiumais jie gurkšnojo iš taurių
šampaną bei kokteilius ir gėrėjosi
netaisyklingu rudų plytų dvaro pastatu
bei gėlėmis, gausiai žydinčiomis
kiekviename kampelyje, kad ir kur
nukryptų žvilgsnis. Zaza puolė apkabinti
Deivido ir Sofijos, paskui nusivijo
padavėją, per anksti išnirusį iš namo su
lėkšte rūkytos lašišos.
Zaza neturėjo skonio, bet buvo
pakankamai sumani ir atskirdavo gerą
daiktą nuo blogo. Tūkstančius Tonio
sunkiai uždirbtų svarų ji išleido
samdydama dekoratorius ir sodininkus.
Šie neatpažįstamai pertvarkė jų namus,
ir dabar jie vertai galėjo puošti žurnalo
„Homes & Gardens“ puslapius. Sofija
vertino estetinį Pikviko dvaro tobulumą,
bet manė, kad Zaza persistengia. Vos
pakliuvusi į žmonių minią ji ėmė akimis
baimingai ieškoti Evos ir Roberto veidų.
– Sofija, kaip malonu jus vėl matyti,
– sukikeno nepažįstamas vyriškis
pasilenkdamas jos pabučiuoti. Jam iš
burnos nemaloniai trenkė lašiša ir
šampanu. Ji pasitraukė atbula ir nieko
nesuprasdama susiraukė. – Džordžas
Heviveteris, – prisistatė balsu, kuris
išdavė nusivylimą jos atminties spraga.
– Dabar jau tikrai galite prisiminti, kur
buvome susitikę? – žaismingai paklausė
baksnodamas ją alkūne.
Sofija piktokai atsiduso prisiminusi
netaktišką stuobrį, prieš ketverius metus
sėdėjusį šalia.
– Per Iano Lankasterio pietus, –
abejingai atsakė žvelgdama pro jį į
minią.
– Visiškai teisingai. Dieve mano,
kaip seniai. Kur jūs visą tą laiką
slapstėtės? Tikriausiai nė nepastebėjote,
kad karas baigėsi! – tarė jis ir sukikeno
iš savo nevykusio pokšto.
– Atleiskite, – tarė Sofija
nepaisydama gero elgesio taisyklių. –
Ką tik pamačiau žmogų, su kuriuo
norėčiau pakalbėti.
– Na, taip, taip, puiku, – linksmai
išstenėjo jis. – Susitiksime vėliau.
„Na jau ne, jei tai priklausys nuo
manęs“, – pamanė Sofija, ir ją tučtuojau
prarijo minia.
Sofija ir Deividas atvažiavo vėlokai.
Beveik pusvalandį tarp svečių
nesėkmingai ieškojusi Evos ir Roberto,
ji liūdnai pripažino, kad jie tikriausiai
nutarė neatvykti. Atokiau nuo minios,
kedro pavėsyje susiradusi suoliuką, ji
liūdna atsisėdo. Laikas slinko lėtai.
Sofija norėjo namo ir spėliojo, ar kas
nors pastebėtų, jei ji tyliai išsmuktų.
 Paskui už savęs išgirdo šiltą kimų
balsą:
– Sofija? Aš tavęs ieškojau.
– Eva? – aiktelėjo Sofija keldamasi
nuo suolo, nustebusi mirksėdama. Jai
prieš akis grakščiai sklendė elegantiška
baltaplaukė moteris.
– Hace años! – iškvėpė Sofijai į
kaklą ji, meiliai ją bučiuodama. Užuodus
Evos kvepalus Sofijai apsisuko galva –
tas pats citrinų aromatas, kuriuo ji
kvėpindavosi prieš dvylika metų. Abi
atsisėdo.
– Maniau, neatvažiuosite, –
ispaniškai tarė Sofija imdama Evos
ranką ir tvirtai ją suspausdama, lyg
bijodama, kad paleidus ši neišnyktų.
– Mes pavėlavome. Robertas
pasiklydo, – paaiškino Eva ir maloniai
nusijuokė.
– Taip gera tave matyti. Nė kiek
nepasikeitei, – tiesiai išklojo Sofija
žavėdamasi neblėstančia Evos jaunyste.
– Kaip ir tu.
– Kada ištekėjai už Roberto? –
paklausė. – Kur jis?
– Kažkur minioje. Mudu susituokėme
prieš trejus metus. Baigusi studijas
persikėliau gyventi į Buenos Aires ir
vakarėlyje susitikau Robertą. Turime
kūdikį, taip pat vardu Robertas, – jis
dieviškas. Ak, tu nėščia, – tarė ji ir
priglaudė kitą delną prie vos pastebimo
Sofijos pilvo.
– Aš jau turiu trejų metukų mergytę, –
atsakė ši ir nusišypsojo prisiminusi
Honoros veidelį. Jis aiškiai iškilo
miglose, paslaptingai aptemdžiusiose jai
protą besikalbant su Eva.
– Cómo vuela el tiempo! – ilgesingai
atsiduso Eva.
– Tikrai, laikas bėgte bėga. Jau
dvylika metų praėjo nuo tos vasaros, kai
buvome susitikusios. Dvylika metų.
Dabar žiūrėdama į tave galėčiau
pasakyti, kad tai buvo tik vakar.
 – Sofija, negaliu išsisukinėti ir
apsimetinėti nežinanti, kodėl išvykai iš
Argentinos ir kodėl nebuvai grįžusi. Jei
apsimetinėčiau, mūsų draugystė būtų
nenuoširdi, – tarė Eva ir jos žydros akys
klausiamai tyrinėjo Sofiją. Ji sunėrė
savo ilgus medaus spalvos pirštus su
Sofijos pirštais ir reikšmingai
spustelėjo. – Maldauju, sugrįžk, –
švelniai tarė.
– Eva, aš čia laiminga. Ištekėjau už
nuostabaus vyro. Turiu dukterį ir
laukiuosi kito vaikelio. Negaliu dabar
grįžti. Mano vieta čia, – sunerimusi
tvirtino Sofija. Ji nesitikėjo, kad Eva
taip staiga prabils apie praeitį.
 – Bet nejaugi negali bent jų aplankyti,
pranešti, kad esi sveika? Pamiršk
praeitį. Per pastarąjį dešimtmetį tiek
visko įvyko, jei dar ilgiau atidėliosi,
gali būti per vėlu. Gal niekada
nebegalėsi su jais susisiekti. Šiaip ar
taip, jie – tavo šeima.
– Tai tuomet papasakok, kaip gyvena
Marija? – paprašė Sofija nukreipdama
pokalbį nuo temos, kurios Eva
niekuomet nesuprastų.
Eva atitraukė rankas ir pasidėjo jas
ant kelių.
– Ji ištekėjo, – atsakė.
– Už ko?
 – Už Eduardo Maraldžio, daktaro
Eduardo Maraldžio. Ne itin dažnai
sutinku Mariją, bet kai paskutinį kartą
matėmės, ji turėjo du vaikus ir, regis,
laukėsi trečio, gerai neprisimenu. Dabar
visi laukiasi arba turi vaikų, tad sunku
prisiminti. Žinai, kad Fernandas
tremtinys, gyvena Urugvajuje?
– Tremtinys!
– Įsivėlė į partizaninį karą prieš
Videlą. Jis sveikas ir pasikeitus
vyriausybei galėtų grįžti į Argentiną, bet,
nuoširdžiai kalbant, manau, yra taip
sukrėstas to, ką teko patirti – žinai, buvo
kankinamas, – kad dabar gyvena ir dirba
Urugvajuje.
 – Buvo kankinamas? – pasibaisėjusi
aiktelėjo Sofija. Ji klausėsi Evos
pasakojimo, kiek ši žinojo, kaip buvo
įsilaužta į Migelio ir Čikitos namus, kaip
Fernandas buvo pagrobtas ir kažkaip
stebuklingai pabėgo į Urugvajų. Sofija
sėdėjo suakmenėjusi, apgailestaudama,
kad nebuvo šalia ir negalėjo jiems
padėti.
– Tai buvo baisu, – toliau rimtai
pasakojo Eva. – Kartą mudu su Robertu
nuvažiavome jo aplankyti – jis turi namą
Punta del Estėje, prie jūros. Jis labai
pasikeitęs, – tarė ji galvodama apie
užsisklendusį jauną vyrą, gyvenantį kaip
hipis ir rašantį straipsnius įvairiems
Urugvajaus laikraščiams.
– O Santis? Ar jis sveikas? –
neramiai paklausė Sofija spėliodama,
kaip visa tai paveikė jį.
– Jis vedęs. Matydavau jį mieste. Jis
vis dar stulbinamai gražus. – Eva
nuraudo. Ji nepamiršo jųdviejų bučinių.
Išsiblaškiusi ilgu pirštu ji perbraukė
lūpas. – Kažkodėl jis labiau šlubčioja ir
šiek tiek senstelėjo. Bet jam tai tinka. Jis
vis dar tas pats buvęs Santis.
– Ką jis vedė? – paklausė Sofija,
mėgindama nuslėpti balso virpulį,
nenorėdama išsiduoti. Nusuko žvilgsnį ir
įsmeigė jį kažkur į tolumą.
 – Klaudiją Kalisi, – atsakė Eva
klausiamai ištardama pavardę.
– Ne, aš jos nepažinojau. Kokia ji? –
paklausė Sofija iš visų jėgų
priešindamasi tuštumai, kuri vėl
grėsmingai bandė ją praryti. Ją
sugniuždė žinia, kad jis įsipareigojo
kitai, ir ji vėl prisiminė akimirką po
ombu medžiu, kai jis maldavo jos
pabėgti ir ištekėti už jo. Vaiduokliškas jo
žodžių skambesys vis dar aidėjo jos
atminties koridoriais.
– Labai elegantiška. Tamsių
žvilgančių plaukų. Labai prisižiūrinti.
Tipiška argentinietė, – tarė Eva
neįtardama neužgesusių Sofijos jausmų.
– Ji žavinga. Linkusi bendrauti, mieste
jaučiasi geriau nei kaime. Nemanau, kad
jai patinka kaimas. Kartą man
prisipažino nemėgstanti žirgų. Sakė,
turėjusi apsimesti dėl Sančio, kuris, kaip
visi žinome, vien jais gyvas. – Tuomet
Eva švelniau pridūrė: – Nežinojai, kad
jis vedęs?
– Žinoma, ne. Nesikalbėjau su juo
nuo… na, nuo tada, kai išvykau, – kimiai
atsakė ji ir nuleido akis.
– Juk ne dėl Sančio lig šiol negrįžai
namo, tiesa?
– Ne, ne. Žinoma, ne, – kiek per
greitai patikino Sofija.
– Ar tu su niekuo nebendravai?
 – Ne.
– Net su tėvais?
– Ypač su tėvais.
Eva atsilošė į suolo atkaltę ir
nustebusi tyrinėjo Sofijos veidą.
– Nejau nepasiilgai? – dar kartą
apstulbusi paklausė. – Nejau nesiilgi jų?
– Iš pradžių ilgėjausi. Bet nepatikėsi,
kaip gyvendama taip toli gali pamiršti, –
beviltiškai melavo ji. Paskui pridūrė: –
Prisiverčiau pamiršti.
Jiedvi sėdėjo tylėdamos. Eva mąstė
apie galimas Sofijos tremties priežastis,
Sofija liūdnai galvojo apie Santį ir jo
gyvenimą su Klaudija. Ji mėgino
įsivaizduoti jį vyresnį, labiau
šlubčiojantį, bet neįstengė. Jos atmintyje
jis buvo toks, kokį paliko – amžinai
jaunas.
– Žinojai, kad Agustinas dabar
gyvena Amerikoje, Vašingtone? Vedė
amerikietę, – po kurio laiko prabilo Eva.
– Tikrai? O Rafa? – paklausė Sofija,
bandydama dėtis susidomėjusi, bet iš
tiesų įstengė galvoti tik apie Santį ir
troško, kad Eva vėl šnekėtų apie jį.
– Prieš daug metų jis vedė Chasminą
Penją. Tiesą sakant, netrukus po tavo
išvykimo. Dabar jie gyvena labai
laimingai. Nedažnai juos matau.
Daugiausia laiko praleidžia Santa
Katalinoje, nes jis prižiūri ūkį. Rafa man
visuomet patiko, jis buvo kažkoks
nepavojingas, o visi kiti geidė kraujo.
Juo visada buvo galima pasikliauti, ne
taip, kaip Agustinu, – tarė ji prisiminusi
nepageidaujamą Agustino dėmesį.
Gyvendamas Buenos Airėse jis buvo
pelnęs nekokią reputaciją:
susitikinėdavo su merginomis, kartais su
keliomis vienu metu. Jis buvo iš tų
jaunuolių, dėl kurių motinos perspėja
dukteris, o vėliau merginos perspėja
savo drauges. Nenuostabu, kad vedė
amerikietę, pagalvojo Eva. Naujas
darželis, kuriame gali žaisti.
– Ar Santis laimingas? – staiga
paklausė Sofija ir prikando apatinę lūpą.
 – Taip, manau, laimingas. Bet žinai,
kaip būna: žmonės susituokia, susilaukia
vaikų ir kažin kaip nutrūksta ryšys.
Retkarčiais juos matau, bet mudu su
Robertu daug keliaujame. Kaip polo
žaidėjas, jis turi keliauti po visą pasaulį,
o aš važiuoju kartu. Retai būnu Buenos
Airėse, o Santa Katalinoje nesilankiau
nuo tada, kai išvyko Fernandas. Juodu su
Robertu buvo tokie artimi, o dabar,
regis, neturime laiko net jo aplankyti.
Bet kai paskutinį kartą mačiau Santį, jis
dalyvavo mieste surengtose vestuvėse, –
prisiminė ji.
– Papasakok man apie jas, – paprašė
Sofija, dėl kelių nuotrupų apie Santį
rizikuodama išsiduoti, ką jam jaučia.
Eva smalsiai žvilgtelėjo į ją. Žinojo, kad
Sofija buvo išsiųsta atsikvošėti nuo
susižavėjimo pusbroliu, bet nė nenutuokė
apie jųdviejų jausmų gilumą. Iš kur jai
žinoti, kad Sofija širdyje tyliai
tebeverkia Sančio, kad paleidus jį
paaiškėjo, jog jis tarsi balionas amžinai
plevena tarp atminties debesų.
– Bueno, tai buvo Roberto
pusseserės vestuvės. Jie turi gražią
estancia netoli nuo Santa Katalinos,
maždaug už dviejų valandų kelio nuo
Buenos Airių. Anksčiau niekuomet
nebuvau sutikusi Klaudijos, bet juodu su
Sančiu jau buvo dvejus metus susituokę.
Taip, tikriausiai jau daugiau nei dvejus
metus, nes jie susituokė, atrodo, 1983-
aisiais, o vestuvės vyko pernai. Santis
buvo įsitempęs, šiaip ar taip, tarp jų
buvo mala honda; matyt, anksčiau buvo
susiginčiję, nes beveik nesikalbėjo.
Klaudija visą laiką praleido su mažais
vaikais. Ji labai moka elgtis su vaikais.
Pastebėjau, kad jie visi sekiojo paskui ją
kaip paskui kokį Hamelno fleitininką. Ir
aš myliu vaikus, tuo metu mudu su
Robertu mėginome pradėti kūdikį.
Manau, kad ir jie darė tą patį, nes jau
buvo porą metų susituokę ir ji labai
aiškiai jų norėjo.
 – Aš su Sančiu vis tiek pasikalbėjau,
– pasakojo Eva Sofijai. – Jis gan dažnai
tebežaidžia polą, nors nėra
profesionalas kaip Robertas; tiesą
sakant, man atrodo, jam Robertas ne itin
patinka. – Ji nusišypsojo pagalvojusi, ar
tik jo atsargumas bendraujant su jos vyru
kilo ne dėl to, kad jis gal norėjęs turėti
ją sau. Ji vėl prisiminė jo bučinį ir
skruostai suspindo švelniu raudoniu. –
Nemanau, kad tai tinkamas pavyzdys,
nes žinau, kad jis laimingas. Jis labai
laimingas su Klaudija. Tąsyk tikriausiai
buvo netikusi diena. Jis buvo
išsiblaškęs. Bet dėl to nė kiek ne mažiau
žavus. Abu žavūs. Beje, ten buvo ir tavo
tėvai. Man visuomet patiko tavo tėvai,
ypač mama. Ji nuoširdi ir maloni.
Jei Sofija būtų klausiusi, būtų
susiraukusi dėl tokio mamos
apibūdinimo, bet ji su savo balionu
skrajojo debesyse ir galvojo apie Santį.
– Tiesiog nesuprantu, kodėl negali
sugrįžti, – atkakliai mygo Eva. –
Sunkiausia būtų vėl visus pamatyti, bet
po pirmųjų pasisveikinimo žodžių tikrai
viskas vėl būtų kaip buvę. Žinau, kad jie
visi labai džiaugtųsi tave matydami.
– O štai ir Robertas, – tarė Sofija,
Robertui dideliais žingsniais artinantis
prie jų. Jis buvo šiek tiek senstelėjęs.
Puikią išvaizdą truputį gadino didelis
smakras, regis, tempiąs jo burną žemyn.
Bet jis tebebuvo gražus.
– Matau, jau susipažinai su mano
žmona, – tarė jis, glostydamas ilgus
baltus Evos plaukus.
– Mes buvome pažįstamos anksčiau.
– Nieko nesu taip mylėjęs, kaip myliu
savo žmoną, – reikšmingai tarė jis. – Ji
suteikė man pilnatvę.
Sofija nusišypsojo. „Jis visuomet
būdavo nuspėjamas“, – pamanė jam
bandant netiesiogiai pasakyti, kad prieš
daugybę metų buvęs jųdviejų meilės
romanas nieko nereiškė. Be reikalo
rūpinosi; jai jis taip pat nieko nereiškė.
Dar po kiek laiko ji nebeįstengė
sugalvoti, ką dar jam pasakyti.
Eva ir Robertas žiūrėjo, kaip Sofija
eina palapinės link, kur buvo patiekti
lengvi pietūs.
– Ji vis dar labai graži, – tarė Eva. –
Žinai, ji keista. Įsivaizduok, nesakiusi nė
žodžio paliko namus. Koks žmogus
galėtų taip pasielgti?
– Ji visuomet buvo velniškai
užsispyrusi, – gūžtelėjo pečiais
Robertas. – Išlepinta ir nepriklausoma.
Ferčas negalėjo jos pakęsti.
– Na, man ji buvo maloni. Tada, kai
vasarojau Santa Katalinoje, ji tikrai
stengėsi. Niekada to nepamiršiu. Aš ją
myliu, myliu visą jų šeimą.
– Ar ketini jiems papasakoti, kad
buvai ją sutikusi? – paklausė jis.
– Žinoma. Papasakosiu Anai.
Nenoriu sukelti nerimo, regis, tai
delikati tema. – Paskui mąsliai pridūrė:
– Gal aš ir klystu, bet man atrodo, kad ji
vis dar neabejinga Sančiui. Uždavė man
daugybę klausimų.
– Po šitiek metų? Negaliu patikėti,
kad tai įmanoma.
– Na, žinoma, įmanoma. Manai, kad
ji atsisako grįžti dėl jo?
– Ne. Ferčas sakė, kad ji susipyko su
Ana ir Paku, apkaltino juos išsiuntus ją į
Ženevą. Sakė, ji tik norinti įrodyti savo
tiesą ir galiausiai sugrįšianti. Kai čia jai
nusibos, ji sugrįš ir pakels jiems Santa
Katalinoje vėją. Patikėk manim, pažįstu
Sofiją. Ramus gyvenimas – ne jai. Ji
visuomet pridarydavo rūpesčių ir dabar
nepasikeitė, kad ir koks nuostabus būtų
jos vyras.
– Robertai, tu toks negailestingas, –
purtydama galvą tarė Eva. –
Papasakosiu Anai, kad ji sveika ir
laiminga. Manau, Zaza duos man jos
adresą, tuomet bent Ana galės jai
parašyti, jei norės. Visa tai taip
beprasmiška, – atsiduso ji ir atsistojo. –
Tavęs aš nepalikčiau nė už ką pasaulyje,
– apkabindama pridūrė.
– Amorcita, tu manęs nepaliktum, nes
aš tau neleisčiau, – išsišiepė jis ir ją
pabučiavo. Eva pro Roberto petį matė,
kaip Sofija išeina iš palapinės su
vyriškiu, tikriausiai savo vyru. Abu
nešėsi lėkštes su vištiena ir salotomis.
Pagalvojus, kiek kančių Sofijai turėtų
kelti ši tremtis, ramų Evos veidą
aptemdė rūpestis, ir ji nutarė padaryti
tam galą.

Evos ketinimai buvo geri, bet ji

nepakankamai įvertino tuos, kuriems
buvo skirtas jos geranoriškumas. Gavusi
Evos laišką, kuriame ši atpasakojo
pokalbį su Sofija, apkaišytą jos
gyvenimo Anglijoje smulkmenomis, Ana
savo laibais baltais pirštais ilgai vartė
pridėtą adresą. Eva nenumanė, kad
motina gali būti ne mažiau užsispyrusi
nei duktė.
Kadaise atstumta dukters Ana labai
įsižeidė. Po galais, kodėl ji pirmoji
turėtų iškelti baltą vėliavą? Juk Sofija
nepaskambino net per Folklando karą,
nepranešė, kad jie tapo seneliais, – ji
apskritai nė kartelio nepaskambino.
Žinojo, kur jie, jų numeris nepasikeitė, o
dabar tikisi, kad tėvai norės taikytis?
Na, gyvenime ne viskas taip lengvai
klojasi.
Ar ji mano, kad jie beširdžiai? Kad
jiems nerūpi? Ji visuomet buvo sunkaus
charakterio ir užsispyrusi, bet dingti
kitame pasaulio gale nieko nepaaiškinus
bent laišku yra labai žiauru. Pakas taip ir
neatsigavo. Jis suseno, labiau
užsisklendė. Lyg Sofija būtų mirusi. Tik
mirtis tikriausiai būtų geriau, nes būtų
suprantama, ne tokia skaudinanti. Bent
būtų galėję tinkamai ją apraudoti, užuot
amžinai kentę nežinią. Mirtis – tai ne
išsižadėjimas. Sofija dingdama visiškai
jų išsižadėjo. Ji įskaudino visą šeimą,
supurtė pačius jos pamatus, ir kadaise
brangintos vienybės šukės buvo
išbarstytos po lygumas, jų nebesurinksi.
Ne, ne Ana turi taikytis, o Sofija. Tad ji
sulankstė laišką ir padėjo į stalčių su
pačiais asmeniškiausiais daiktais,
nusprendusi nieko nesakyti Pakui. Jis tik
mėgintų įtikinti užmegzti ryšį su
dukterimi, o ji nenorėjo įžiebti dar vieno
kivirčo dėl Sofijos.
 Trisdešimt šeštas skyrius

1997-ųjų lapkritis

Kaip keista, kad žmogus gali ką nors

mylėti visą gyvenimą. Kad ir kaip toli ar
kaip ilgai būtų išsiskyrę, savo širdyje jis
visą amžinybę gali nešioti prisiminimus.
Sofijai šitaip ir buvo. Ji nesiliovė
mylėjusi Sančio ir mažojo Santigito.
Žinojo, kad neturėtų mylėti, ir
įvairiausiais būdais mėgino užversti
knygą, parašyti paskutinę eilutę, užbaigti
laišką. Paleisti juos. Paskandinti
vandenyno dugne kaip lobių skrynią su
visomis savo paslaptimis. Bet kai kurie
dalykai nemiršta, jie tik kuriam laikui
prityla.
1974-ųjų rudenį Sofija buvo gėdingai
išsiųsta iš Argentinos. Nė kartelio jai
nešovė į galvą, kad praeis beveik
dvidešimt ketveri metai, ligi ji sugrįš.
Niekada neplanavo, kad šitaip atsitiks.
Apskritai nieko neplanavo. Bet bėgantys
metai virto dešimtmečiais, ir staiga
vieną dieną praeitis pašaukė ją namo.
 Buenos Airės, 1997 m.
spalio 14 d.
Brangiausioji Sofija,
Spėju, kad judvi su
Marija jau daug metų
nebebendraujate. Štai
todėl rašau pati. Nelengva
tau pasakyti, bet Marija
miršta nuo vėžio. Kas
dieną matau ją gęstančią –
nė neįsivaizduoji, kaip
sunku stebėti mylimą
žmogų, po truputį
nykstantį tavo akyse, ir
negalėti niekuo padėti.
Jaučiuosi visiškai niekam
tikusi.
Žinau, kad jūsų
gyvenimai nuvedė jus
skirtingomis kryptimis, bet
ji tave labai myli. Tavo
buvimas šalia būtų lyg
gydomasis balzamas. Tau
išvykus atsivėrė baisi
tuštuma, ir mus visus
apėmė didžiulis liūdesys.
Nemanėme, kad visam
laikui atsiribosi nuo mūsų.
Gailiuosi, kad niekas taip
ir nepasistengė įtikinti
tavęs sugrįžti. Tiesą
 sakant, net nežinau, kodėl
nė vienas taip
nepadarėme. O turėjome –
kaltinu save. Pažįstu tave,
Sofija, ir žinau, kiek
prisikentėjai savo
„tremtyje“.
Brangioji Sofija,
prašau sugrįžti namo,
Marijai tavęs reikia.
Gyvenimas labai vertingas
– to mane išmokė Marija,
tik gailiuosi, kad taip ilgai
tau neparašiau.
Su nuoširdžiausia meile,
Čikita
Čikitos laiškas praplėšė pūlinį, kuriame
buvo nuslopinti Sofijos prisiminimai. Ją
užliejo karštligiškas vaizdinių srautas –
jis iškėlė ilgai snūduriavusį kartėlį ir
apmaudą. Marija miršta. Marija miršta.
Šie žodžiai vis sukosi ir sukosi galvoje,
kol tapo beprasmiai, tušti. Bet vis tiek
jie reiškė mirtį. Mirtį. Senelis
O’Dvajeris visuomet sakydavo, kad
gyvenimas per trumpas gailėtis ir
neapkęsti. „Kas žuvo, pražuvo, o kas
liko praeityje, yra praeityje ir turėtų ten
pasilikti.“ Jai trūko senelio. Tokiomis
valandėlėmis jai labai jo trūkdavo. Bet
neįstengdavo paisyti jo patarimų, kai
praeitis visais pojūčiais įsiverždavo į
dabartį. Dabar gailėjosi prieš daugybę
metų neturėjusi drąsos sugrįžti. Eva
buvo teisi, ji per ilgai delsė. Ji
keturiasdešimtmetė. Keturiasdešimt
vienų! Kur dingo visi tie metai? Dabar
Marija jai atrodė svetima.
Virpančia širdimi Sofija dar kartą
perskaitė laišką. Spėliojo, kaip Čikita ją
surado. Įsižiūrėjusi į voką pastebėjo,
kad adresas užrašytas teisingai, teisingi
net visi pašto indekso skaitmenys.
Drebančiomis rankomis vartydama
laišką ji susimąstė. Paskui prisiminė:
Eva tikriausiai gavo adresą iš Zazos. Po
šitiek laiko pagaliau Argentina ją
susirado. Jai nebereikėjo slėptis, ir tai
buvo malonu.
Praėjo vienuolika metų nuo tada, kai
jiedvi su Eva sėdėjo po kedru.
Vienuolika metų. Kaip viskas būtų
pasikeitę, jei ji būtų jos paklausiusi,
pamiršusi praeities skaudulius ir grįžusi
namo. Bet prie ankstesnių dvylikos
prisidėjo dar vienuolika metų, praleistų
toli nuo šeimos, – iš viso dvidešimt
treji. Ištisas gyvenimas. Ar galima
atnaujinti taip seniai iširusius ryšius? Ar
jie apskritai ją prisimins?
Sofija jojo apledėjusiomis kalvomis.
Kraštovaizdis atrodė tarytum
apibarstytas melsvais blizgučiais,
kuriuos palengva tirpdė iš už miško
tekanti saulė. Virš jos mirguliavo
žydrynė, giedros netemdė nė
menkiausias debesėlis. Sofija galvojo
apie pastarąjį savo gyvenimo
dešimtmetį. Indija gimė 1986-ųjų žiemą
– Honora sulaukė mažos sesutės, su
kuria galėjo žaisti, nors iš pradžių ne itin
domėjosi kūdikiu. Bet dabar jos –
neperskiriamos draugės ir viską daro
kartu, nors tarp jų – trejų su puse metų
skirtumas. Honora buvo nepriklausoma
ir tiesmuka, Indija tylesnė, didesnė
namisėda.
Metai praskriejo greitai. Tai buvo
laimingi, saulėti metai. Bet po trapiu
laimės paviršiumi it šmėkla tūnojo
neapleidžiantys prisiminimai apie Santį.
Retai pasitaikydavo dienų, kad kas nors
jai jo neprimintų. Kad ir kaip greitai
švystelėdavo mintis, kad ir kaip trumpai
ji ją atpažindavo, vis tiek jį
prisimindavo. O po čiužiniu tebelaikė
Santigito vystyklėlį. Labiau iš įpročio
nei dėl prisirišimo. Jos širdį buvo
užvaldžiusios dvi dukterys. Santigitas
dingo kažkur pasaulio platybėse, ir ji
žinojo niekuomet jo nesurasianti. Bet
negalėjo jo paleisti. Iš jo teliko tik
vystyklėlis, ir kažkokiu keistu būdu jis
vienintelis rišo ją su Sančiu. Tad gulėjo
įgrūstas tarp lovos ir čiužinio, kad ir
kaip mažai jam teskirdavo dėmesio.
Šuoliuodama kalvomis Sofija labai
aiškiai suvokė esanti gyva. Ji mąstė apie
gyvenimą. Veržlų gyvenimą, jausmingą,
kupiną nuotykių. Netrukus Marija visa
tai paliks. Staiga praeitis tapo
neįtikėtinai svarbi, nes ateities su Marija
jau nebebus. Sofija norėjo į ją įsitverti,
bet praeitis byrėjo it smėlis tarp pirštų
nepalikdama kitos išeities, tik judėti
pirmyn. Ji turi pas ją važiuoti.
– Man labai gaila, kad tavo
pusseserė serga, bet džiaugiuosi, kad šis
įvykis pagaliau privertė tave kai ką
suprasti, – taip į šią žinią sureagavo
Deividas. Sofija nenorėjo palikti vaikų,
bet jis tvirtino galįs pats jais pasirūpinti;
jos kelionė pernelyg svarbi. Ji norėjo
važiuoti, bet kartu nerimavo dėl to, ką
ten ras. Deividas žinojo ne viską; jis nė
nenutuokė, kad vyras, kurį kadaise
mylėjo ir prarado, gyvena Santa
Katalinoje. Jei žinotų, vargu ar taip
mielai siųstų ją ten. Ji klausė savęs, ar
sprendimą nepasakoti jam apie Santį
galėjo paveikti pasąmoninis troškimas
palikti praviras duris. Dėl tos pačios
priežasties ji nutarė nepranešti
Dominikai važiuojanti namo.
Deividas primygtinai ragino
tučtuojau krautis daiktus. Nebuvo galima
gaišti laiko svarstant, kas bus, kai ji ten
nuvyks. Jis patarė jai būti realiste. Ji
vyksta aplankyti Marijos, tad nėra ko
daugiau įsivaizduoti. Kartu su Honora ir
Indija jis palydėjo ją į oro uostą –
mergaitėms jis reiškė atostogas ir
saulėtus kraštus – ir pripirko gerokai
daugiau nei reikia žurnalų skaityti per
ilgą skrydį. Sofija suprato, kad jis
jaudinasi. Sunerimęs jis visuomet
kalbėdavo gyvai, šiek tiek per greitai ir
gilindavosi į nereikšmingas smulkmenas.
– Brangioji, gal norėtum ir knygos? –
paklausė imdamas kažkokį Džilės Kuper
romaną ir apvertęs ėmė skaityti, kas
parašyta ant galinio viršelio.
 – Ne. Man visiškai pakaks šitų
žurnalų, – atsakė Sofija ir puolė dėkoti
Indijai, kuri atstraksėjo su didžiausiu
maišeliu „Snickers“ batonėlių. –
Mieloji, aš tikrai nepajėgsiu jų visų
suvalgyti. Jei gražiai paprašysi tėčio, jis
jums leis ką nors išsirinkti, – pridūrė
stebėdama Honorą, jau įpusėjusią
maišelį razinų šokolade, nors už jį dar
nebuvo sumokėta.
Jas palikti buvo sunku. Ji per ilgai
užgaišo atsisveikindama ir Indija nuo
įtampos apsiašarojo. Nors buvo beveik
vienuolikos, ji vis dar neišsiversdavo be
mamos ir niekuomet nebuvo ilgiau nei
porai dienų su ja išsiskyrusi. Honora,
baisiai savarankiška ir pasitikinti
savimi, apglėbė mažąją sesutę ir
pažadėjo automobilyje ją pralinksminti.
– Išvažiuoju neilgam, mieloji.
Nespėsi nė pasiilgti, o aš jau būsiu
grįžusi, – tarė Sofija imdama į glėbį
ašarojantį vaiką. – Ak, aš taip tave
myliu, – sukuždėjo bučiuodama drėgną
skruostą.
– Ir aš tave myliu, mamyte, – raudojo
Indija, it koala kybodama mamai ant
kaklo. – Nenoriu, kad išvažiuotum.
– Judvi prižiūrės tėtis, be to, greit
atostogos. Yra ko laukti, – atsakė Sofija
nykščiais šluostydama vaiko veiduką.
Indija linktelėjo galvą ir pamėgino
sukaupti narsą.
Bučiuodama mamą Honora
nusišypsojo ir palinkėjo saugaus
skrydžio; ji laikėsi pasitempusi it
suaugusi ir paplekšnojo Indijai per
virpantį petuką. Deividas apglėbė žmoną
ir palinkėjo sėkmės.
– Nuvykusi paskambink, gerai? – tarė
bučiuodamas ją į lūpas ir tą užsitęsusią
akimirką tyliai meldėsi, kad ji saugiai
sugrįžtų. Prieš dingdama už pasų
kontrolės posto Sofija pamojo savo
nedidelei šeimai. Indija iš paskutiniųjų
išspaudė šypseną, bet mamai pradingus
vėl apsipylė ašaromis. Deividas paėmė
ją už rankos, ir pulkelis lydėtojų iš oro
uosto išvyko namo.

Tikrovę, kurioje atsidūrė, Sofija pradėjo

suvokti tik prieš pat lėktuvui
nusileidžiant Buenos Airėse. Praėjo
dvidešimt treji metai, kai ji paskutinį
kartą stovėjo ant Argentinos žemės. Per
visą tą laiką ji nematė nė vieno iš
namiškių, nors iš Dominikos buvo
girdėjusi, kad iš pradžių tėvai per galvą
vertėsi mėgindami susekti jos pėdsakus.
Bet Sofija visiškai nuo visų atsiribojo.
Nepaprastai pasipiktinusi, kad buvo
išsiųsta, ji liguistai mėgavosi versdama
juos kentėti. Dominika ją pridengė.
Tačiau laikui bėgant kankinamas tėvynės
ilgesys tik stiprėjo, ir jai teko pačiai
prisipažinti, kad sugrįžti kliudo
vienintelis dalykas – išdidumas.
Deividas nesuskaičiuojamą daugybę
kartų buvo raginęs ją aplankyti namus.
„Važiuosiu su tavimi, būsiu ten šalia.
Būsime kartu. Privalai atsikratyti šito
kartėlio“, – kalbėdavo jis. Bet Sofija
neįstengė to padaryti. Nepajėgė įveikti
savo išdidumo. Dabar spėliojo, kaip ją
pamatę elgsis namiškiai.
Mintyse ji tebematė ir tebeužuodė
Argentiną tokią, kokią paliko prieš
daugybę metų; nebuvo pasirengusi
pokyčiams. Bet lėktuvui leidžiantis
Ezeizos oro uoste bent jau miesto
kontūrai, nutvieksti flamingų rausvumo
ryto šviesos, tebebuvo labai panašūs į
tuos, kuriuos regėjo paskutinį sykį. Ją
užplūdo jausmai. Ji grįžta namo.
Oro uoste jos niekas nepasitiko, bet
kodėl turėtų pasitikti? Ji niekam
nepranešė atvykstanti. Žinojo, kad
reikėtų paskambinti, bet kam? Ji buvo
nutarusi apsieiti be jų, nebuvo nė vieno,
į kurį galėtų kreiptis, nė vieno. Anuomet
būtų kreipusis į Santį. Dabar tie laikai
praėjo.
Vos iškėlusi koją iš Ezeizos oro uosto
ji šnervėmis traukė tą svaiginamą,
pažįstamą saldų drėgno oro kvapą. Oda
tuoj pat sudrėko, sąmonė paskendo
jaudinančioje prisiminimų jūroje. Ji
dairėsi į tamsaus gymio pareigūnus,
oriai žingsniuojančius po oro uostą ir po
iškrakmolytomis uniformomis
slepiančius valdžios spyglius. Laukdama
savo bagažo ji dirsčiojo į kitus
keleivius, klausėsi jų, burbuliuojančių
ispaniškai su argentinietišku akcentu, ir
pasijuto tikrai grįžusi namo. It gyvatė
nusinėrusi savo anglišką odą, pro
muitinę ji išėjo virtusi tikra Porteña,
kokia buvo kadaise.
Kitoje pusėje šurmuliavo ir stumdėsi
rudų veidų vandenynas, kai kurie laikė
iškėlę lenteles su pasitinkamų žmonių
vardais, kiti stovėjo su vaikais ir net su
šunimis, laukdami iš tolimų kraštų
grįžtančių giminių ir draugų, troškiame
ore skardėjo klyksmai ir lojimas. Jų
tamsios akys stebėjo Sofiją, stumiančią
vežimėlį pro minią, kuri vėrėsi it
Raudonoji jūra ir leido jai praeiti.
– Taxi, Señora? – paklausė
juodaplaukis metisas, tingiai ant piršto
sukdamas ūsą. Sofija linktelėjo.
– Al Hospital Alemán, – atsakė ji.
– De dónde es usted? – paklausė
vyriškis, stumdamas jos vežimėlį į
akinamą šviesą. Sofija loštelėjo –
nežinia, ar nuo saulės ryškumo, ar todėl,
kad taksi vairuotojas paklausė, iš kur ji.
 – Londres, – dvejodama atsakė ji.
Matyt, ispaniškai kalbėjo su
užsienietišku akcentu.
Įlipusi į juodos ir geltonos spalvų
taksi ji įsitaisė prie praverto lango, kurį
atidarė iki pat galo. Vairuotojas
prisidegė cigaretę ir įjungė radiją. Prieš
įjungdamas variklį, liesomis rudomis
rankomis perbraukė per Madonos
figūrėlę, kabančią ant veidrodėlio.
– Ar domitės futbolu? – suriko
neatsigręždamas. – 1986-aisiais
pasaulio čempionate Argentina sumušė
Angliją. Tikriausiai girdėjot apie Diegą
Maradoną?
 – Klausykite, aš argentinietė, tik
pastaruosius dvidešimt trejus metus
gyvenau Anglijoje, – suirzusi atsakė ji.
– O! – aiktelėjo jis. Iš gerklės
ištrūkęs garsas buvo ilgas ir
šnypščiantis.
– Taip, – tvirtai tarė ji.
– Negali būti! – dar kartą aiktelėjo
jis, neįstengdamas patikėti, kad kas nors
norėtų išvažiuoti iš Argentinos. – Kaip
jautėtės per karą dėl Malvinų salų? –
pasiteiravo stebėdamas jos veidą
veidrodėlyje. „Verčiau jau žiūrėtum, kur
važiuoji“, – pamanė Sofija, bet metai,
praleisti tarp britų, sutaurino jos
manieras. Jei būtų buvusi tikra
argentinietė, būtų bjauriai jį aprėkusi. Jis
garsiai supypsėjo prieš jį užgesusiam
automobiliui ir išsuko į priešingo eismo
juostą; važiuodamas pro lygiai taip pat
įtūžusį vairuotoją iškišo pro langą
kumštį ir piktai pagrūmojo.
– Boludo! – Jis atsiduso, papurtė
galvą ir užsitraukė dūmo iš cigaretės,
mataruojančios burnos kamputyje. – Tai
kaip jūs jautėtės?
– Buvo labai sunku. Mano vyras
anglas. Mums abiem tas metas buvo
labai sunkus. Nė vienas nenorėjome
karo.
– Žinau, kariavo vyriausybės,
nepaisydamos, ko nori žmonės. Tas
mėšlo gabalas Galtjeris – buvau ten,
Gegužės aikštėje, 1982-aisiais, kartu su
tūkstančiais kitų plojau dėl įsiveržimo į
salas, paskui vėl, po kelių mėnesių,
reikalavome jo kraujo. Nereikalingas
karas. Tiek pralieta kraujo – dėl ko? Tik
dėmesiui atitraukti. Štai dėl ko jis buvo
sukeltas – dėmesiui atitraukti.
Jiems pavojingai laviruojant
greitkeliu, vedančiu tiesiai į Buenos
Airių centrą, ji žvelgė pro langą į
pasaulį, kuris jai atrodė kaip senas
pažįstamas draugas, pakeitęs išvaizdą.
Tarytum kažin kas ant jos prisiminimų
būtų pastatęs naujus statinius, nuvalęs
rūdis, su kuriomis ji buvo užaugusi ir
taip labai jas pamilusi. Važiuodama per
miestą pastebėjo, kad parkai gražūs,
švarūs, visur prisodinta rūpestingai
prižiūrimų gėlių. Parduotuvių vitrinos
apkraštuotos blizgančiais žalvario
rėmais, jose išstatytos naujausios
europietiškos kolekcijos. Buenos Airės
labiau priminė Paryžių nei Pietų
Amerikos miestą.
– Iš tiesų nuostabi vieta, – tarė ji. –
Taip… na, manau, tinkamiausiai
nusakytų žodis „klestinti“.
– Sakote, nebuvote čia dvidešimt
trejus metus, qué barbaridad! Išvengėte
Alfonsino valdymo metų, kai infliacija
buvo pasiekusi tokias aukštumas, jog
kasdien turėdavau atsispausdinti naują
kainoraštį, kartais net dukart per dieną.
Pasiekė tokį lygį, kad prašydavau mokėti
doleriais – vienintelis būdas neprarasti
pinigų. Žinote, žmonės per vieną naktį
neteko viso gyvenimo santaupų. Baisu.
Bet dabar reikalai pagerėjo. Menemas –
geras prezidentas. Geras, – pakartojo jis
ir pritariamai palingavo galvą. –
Australį pakeitė pesas – vienas pesas už
dolerį. Ir viskas pasikeitė. Vėl galime
pasikliauti savo pinigais ir jais
didžiuotis. Vienas pesas už dolerį – tik
pagalvokit!
– Gatvės atrodo pasakiškai – tik
pažiūrėkit į tas nedideles brangias
parduotuvėles.
– Turėtumėt pamatyti prekybos
centrus. Patio Bulrich ir dar tą
prašmatnų Paseo Alcorta. Gali pamanyti
atsidūręs Niujorke. Fontanai, kavinės,
parduotuvės. Dabar užsieniečiai tiek
daug investuoja, tiesiog neįtikėtina. – Jie
važiavo pro gražiai išpuoselėtą parką ir
Sofija žvilgtelėjo pro langą. – Parkus
prižiūri įmonės – joms tai gera reklama,
o mūsų vaikams – švari vieta žaisti, –
išdidžiai pridūrė.
Sofija traukė į save dyzelino kvapą,
sumišusį su parko krūmokšnių ir gėlių
aromatais bei iš kioskų sklindančiais
saldžiais šokolado ir churros kvapais.
Pastebėjo tamsaus gymio vaikinuką,
drožiantį per kelią parko link, jam iš
paskos, vedami už pavadėlių, noriai
bidzeno koks dvidešimt grynaveislių
šunų. Kai vairuotojas susirado stotį,
transliuojančią futbolo rungtynes tarp
Boca, kurią jis akivaizdžiai palaikė, ir
River Plate komandų, Sofija suprato,
kad jis jos nebegirdi. Kai jo palaikoma
komanda įmušė įvartį, jis taip staiga
pasuko vairą, kad automobilį sumėtė ir
jis tikrai būtų atsitrenkęs į kitus
automobilius, jei jie nebūtų padarę to
paties. Jis dar kartą pro langą iškišo
kumštį ir patenkintas papypsėjo kitiems
automobiliams. Sofija stebėjo mažą
porcelianinę Madoną, siūbuojančią po
veidrodėliu, ir po kurio laiko pasijuto
užliūliuota jos hipnotizuojančio ritmo.
Pagaliau taksi sustojo prie Vokiečių
ligoninės ir ji neįprastais pesais
užmokėjo vairuotojui. Buvo laikas, kai
iš automobilio nė nebūtum mėginęs kelti
kojos, kol vairuotojas neišlipo, nes šis
galėdavo nudumti tolyn su visais tavo
lagaminais bagažinėje, bet Sofija
pernelyg skubėjo. Nuo važiavimo ją
pykino. Vairuotojas padėjo ant grindinio
du jos lagaminus, paskui vėl susidomėjo
radiju. Ji žiūrėjo, kaip jis nudarda gatve
ir dingsta tarp daugybės gaudžiančių
automobilių.
 Pavargusi nuo trylikos valandų
skrydžio ir labai jaudindamasi Sofija su
visais lagaminais įėjo tiesiai vidun ir
paklausė, kur galėtų rasti Mariją
Solanas. Išgirdusi šį vardą slaugytoja
trumpam susiraukė, paskui supratusi
linktelėjo.
– Ak, taip, – ji nebuvo pratusi, kad
žmonės Mariją vadintų mergautine
pavarde. – Tikriausiai jūs jos pusseserė
– ji apie jus daug pasakojo. – Sofija
pajuto skruostus užliejant raudonį ir
pagalvojo, kas konkrečiai buvo jai
papasakota. – Jums pasisekė: šiandien
po pietų ji važiuoja namo. Galėjote
prasilenkti.
 – Štai kaip, – burbtelėjo Sofija.
Nežinojo, ką pasakyti.
– Jūs labai ankstyva – paprastai iki
devintos valandos ryto lankytojų
neįleidžiame.
– Aš atvykau iš pat Londono, –
nuvargusi paaiškino ji. – Marija nežino,
kad aš atvažiavau. Norėčiau šiek tiek
pabūti su ja viena, kol atvažiuos
namiškiai. Tikiuosi, suprantate.
– Žinoma. – Slaugytoja užjaučiamai
linktelėjo. – Mačiau jūsų nuotraukas.
Marija mėgsta rodyti mums nuotraukas.
Atrodote… – Nesmagiai pasijutusi ji
sudvejojo lyg supratusi, kad vos
nepadarė netakto.
 – Vyresnė? – paslaugiai užbaigė
Sofija.
– Gal, – sumurmėjo slaugytoja ir jos
skruostai nuraudo. – Žinau, ji labai
apsidžiaugs jus pamačiusi. Eikite tiesiai
– antras aukštas, 207 palata.
– Kaip ji laikosi? – išdrįso paklausti
Sofija, norėdama bent šiek tiek
pasiruošti prieš susitikimą su pussesere.
– Ji labai narsi moteris ir visiems
patinka. Visi nepaprastai pamilo senjorą
Maraldi.
Sofija patraukė prie lifto. „Senjora
Maraldi“ – pavardė jai nuskambėjo it
svetimo žmogaus, ir staiga Marija
nutolo, tapo nepasiekiama, dingo lyg
mažas laivelis migloje. Anglijoje Sofija
stengėsi suvokti žinią apie pusseserės
ligą, bet ji atrodė taip toli nuo jos
gyvenimo, kad nesujaudino taip labai
kaip dabar. Dezinfekavimo priemonių
kvapas, jos batelių kaukšėjimas į
žvilgančias plastiko grindis, kuriomis
buvo iškloti ligoninės koridoriai,
ryžtingai pirmyn ir atgal zujančios
slaugytojos, nešinos vaistų padėklais,
blausa, visuomet tvyranti tokiose
vietose, įsiskverbė į jos sąmonę ir staiga
ją apėmė baimė. Baimė po tokio ilgo
laiko pamatyti pusseserę. Baimė, kad
gali jos neatpažinti. Baimė, kad jos
niekas nelaukia.
 Prie durų Sofija sudvejojo –
nežinojo, ką už jų išvys. Gan sunkiai
sukaupė senkančią drąsą ir žengė vidun.
Blausioje rytmečio šviesoje ji pamatė
nepažįstamą siluetą, gulintį po baltomis
paklodėmis. Suprato kvailai paklydusi ir
užklupusi kažkokį vargšą ligonį, ramiai
miegantį prieblandoje. Sumišusi ji
greitai sumurmėjo atsiprašanti. Bet kai
ketino gręžtis ir išeiti, tylus balselis
pašaukė ją vardu.
– Sofija?
Ji atsisuko ir mirksėdama bandė
įsižiūrėti. Lovoje iš tiesų gulėjo sulysusi
ir papilkėjusi jos angeliška draugė; ji jai
šypsojosi. Netekusi žado ji suklupo ant
grindų prie lovos ir veidu įsikniaubė į
ištiestą Marijos ranką. Marija buvo
pernelyg priblokšta, tad neištarė nė
žodžio, o Sofija taip susijaudino, kad
neįstengė į ją žiūrėti. Ilgai taip klūpėjo
sugniuždyta to, ką pamatė. Liga Mariją
pakeitė; ji atrodė visiškai kitokia, Sofija
jos net nepažino.
Praėjo šiek tiek laiko, kol Sofija
nusiramino. Įstengusi žvilgtelėti į
pusseserę ji vėl prapliupo ašaromis;
visą tą laiką, kol Sofija sielvartavo,
Marija išliko rami ir tyli. Pagaliau
Sofija pajėgė ją įžiūrėti. Išblyškusi ir
išsekusi Marija gulėjo ir šypsojosi,
nepaisydama piktos lemties,
siurbiančios iš jos gyvastį.
– Aš taip vyliausi, kad tu sugrįši.
Sofija, man taip tavęs trūko, – sukuždėjo
ji. Ne todėl, kad neturėjo jėgų kalbėti, –
ši akimirka buvo pernelyg šventa,
garsiai ištarti žodžiai būtų ją suardę.
– Ak, Marija, man taip pat tavęs
trūko. Net negali įsivaizduoti, –
šniurkščiojo Sofija.
– Kaip keista – ispaniškai tu kalbi su
akcentu! – sušuko ji.
– Tikrai? – liūdnai perklausė Sofija.
Dar viena namų dalis, prarasta
klajonėse.
 – Kas tau pranešė? – paklausė
Marija, įdėmiai žiūrėdama į paraudusias
Sofijos akis.
– Tavo mama, ji man parašė.
– Mama? Net nežinojau, kad ji turi
adresą. Ji tikriausiai nenorėjo, kad
nusivilčiau, jei kartais tu neatvažiuotum.
Qué divina, – tarė ji ir dėkinga šyptelėjo
jaunos moters, branginančios kiekvieną
gerumo pasireiškimą, šypsena, nes
mirties akivaizdoje tik meilė teikia
paguodą. – Tu taip gerai atrodai. – Ji
ranka paglostė Sofijos skruostą
nušluostydama ašaras. – Neliūdėk, aš
stipresnė, nei atrodo. Tai dėl to, kad man
nuslinko plaukai. – Ji išsišiepė. – Dabar
nebereikia jų trinkti – tikras
palengvėjimas!
– Tu pasveiksi, – pareiškė Sofija.
Marija liūdnai papurtė galvą.
– Aš nepasveiksiu, šį kartą ne. Tiesą
sakant, mano būklė tokia beviltiška, kad
esu siunčiama namo į Santa Kataliną.
– Bet juk turi būti galima ką nors
padaryti? Jie negali pasiduoti. Tau dar
reikia tiek nuveikti gyvenime.
– Žinau. Iš pradžių užauginti vaikus.
Nuolat dėl jų nerimauju. Bet jie užaugs
supami meilės. Eduardas – geras
žmogus. Nebūkim paniurusios, nėra
prasmės. Tu grįžai namo, ir tai
svarbiausia. Dabar aš tokia laiminga. –
Ir jos didelėse akyse sužibo ašaros.
– Papasakok apie savo vyrą.
Jaučiuosi per tuos metus nuo tavęs
nutolusi. Meldžiu, papasakok apie jį.
– Na, jis gydytojas, aukštas, nerangus
ir geras. Jokio kito vyro neįstengčiau
mylėti labiau, nei myliu Eduardą. Jis
verčia mano sielą šypsotis. Jis taip
tvirtai laikėsi per šitą nelaimę.
– O vaikai?
– Turime keturis vaikus.
– Keturis! – sušuko nustebusi Sofija.
– Šioje šalyje tai nieko ypatinga, juk
prisimeni?
 – Tiesiog negaliu patikėti, kad toks
kūnelis įstengė tiek daug pagimdyti.
– Anuomet jis buvo stambesnis, gali
būti tikra. Niekada nebuvau smulki. – Ji
nusijuokė.
– Noriu su visais susitikti. Noriu juos
pažinti. Juk jie ir mano giminaičiai!
– Būtinai. Visi susitiksite Santa
Katalinoje. Jie kas dieną ateina manęs
aplankyti. Po minutėlės pasirodys
Eduardas. Jis ateina rytais, paskui po
pietų ir dažniausiai leidžia su manimi
vakarus. Turiu liepti jam eiti namo ar
grįžti į darbą. Jis atrodo labai pavargęs.
Neramu, kaip jis susitvarkys, kai manęs
nebus. Iš pradžių jis buvo mano uola, bet
dabar, nors ir sergu, jaučiuosi esanti jo
ramstis. Skaudu pagalvojus, kad jį
paliksiu.
– Negaliu patikėti, kaip ramiai kalbi
apie mirtį, – tyliai tarė Sofija, ir jos
širdis prisipildė meilės ir gailesčio.
Marijos narsa privertė drovėtis savo
egoistiško išdidumo, kurio menkumas
dabar jai atrodė nedoras. „Taip,
nusivylimas ateina po laiko, savo
klaidas pamatai per vėlai, ir per vėlu jas
ištaisyti“, – liūdnai galvojo ji. Nedrįso
kalbėti ir apie Santį.
– O kuo virto toji Sofija, su kuria
augau? Kas palaužė tavo dvasią?
 – Marija, tu nebuvai tokia tvirta. Por
Dios, iš mudviejų aš visuomet būdavau
tvirtesnė.
– Ne, Sofija, tu tik dėdavaisi stipri.
Buvai išdykusi ir maištinga, nes troškai
mamos dėmesio. Ji visą dėmesį skyrė
tavo broliams.
– Gal.
– Patikėk, mane buvo aplankiusios
nevilties, baimės akimirkos. Klausiau:
kodėl aš? Ką padariau, kad
nusipelnyčiau tokios liūdnos baigties?
Bet galiausiai turi su tuo susitaikyti,
priimti ir paskutines savo dienas
nugyventi kuo laimingesnė. Atsidaviau
Dievo globai. Žinau: mirtis – tai tik
vartai į kitą gyvenimą. Tai ne sudie, tai
iki pasimatymo. Aš tikiu, – romiai tarė
ji, ir Sofija tuo iš tiesų patikėjo, pajuto
kažin kokią vidinę ramybę.
– Tai ištekėjai už teatro prodiuserio?
– gyvai paklausė Marija.
– Iš kur žinai? – nustebo Sofija.
– Per karą dėl Malvinų salų viename
laikraščių buvo didelis straipsnis apie
tave.
– Tikrai?
– Taip, argentinietė, per karą
gyvenanti Anglijoje. Ir nuotrauka įdėta.
Visi matėme.
– Kaip keista. Tuomet labai daug
apie jus galvodavau. Jaučiausi lyg savo
šalies išdavikė, – prisipažino Sofija
prisiminusi tą sunkų metą, kai jautėsi
draskoma tarp gimtinės ir naujųjų namų.
– Vaje, kokia tapai anglė. Kas būtų
pagalvojęs? Koks jis?
– Na, jis daug už mane vyresnis.
Geras, labai protingas, nuostabus tėvas.
Su manimi elgiasi kaip su princese, –
išdidžiai tarė Sofija ir prieš akis jai
iškilo protingas Deivido veidas.
– Tau pasisekė. Kiek vaikų?
– Dvi mergaitės. Honora ir Indija.
– Kokie gražūs vardai. Honora ir
Indija, – pakartojo ji. – Labai angliški.
– Taip, – atsakė Sofija ir prisiminė
oro uoste verkiančią Indiją. Sekundę ją
persmelkė nerimas ir apėmė silpnumas,
bet Marijos klausimai sugrąžino į
dabartį.
– Visuomet žinojau, kad būsi kaip
nors susijusi su teatru. Nuo pat gimimo
būdavai primadona. Ar atsimeni tuos
vaidinimus, kuriuos statydavome
vaikystėje?
– Aš visada vaidindavau berniuką, –
nusijuokė Sofija.
– Na, berniukai nenorėdavo prisidėti.
Kokia gėda! – Ji atsiduso. – Ar
prisimeni, kaip versdavai suaugusius
žiūrovus mokėti už vaidinimą?
– Taip, prisimenu. Ką mes
darydavome su pinigais?
 – Na, jie turėdavo atitekti labdarai.
Man atrodo, mes juos išleisdavome
kioske.
– Ar prisimeni, kaip Ferčas papirko
Agustiną, kad šis nuogas perbėgtų per
mūsų finalinį šokį?
– Prisimenu. Mielasis Ferčas. Žinai,
kad jis Urugvajuje? – Marija liūdnai
atsiduso.
– Žinau. Buvau susitikusi Eva
Aliarkon. Prisimeni Evą, tiesa?
– Žinoma. Ji ištekėjo už tavo
Roberto.
– Jis niekada nebuvo mano, – ėmė
gintis Sofija. – Na, juodu lankėsi
Anglijoje ir šį bei tą man papasakojo.
 – Agustinas tebegyvena Vašingtone.
Kartą per metus atvažiuoja mūsų
aplankyti, nors jo žmonai tai nelabai
patinka. Vargšas Agustinas: jei jam ir
leidžiama parvažiuoti namo, jis tai daro
vienas. Manau, jo žmona nėra labai
maloni. Agustinas vertas geresnės. Bet
Rafa gyvena čia su Chasmina. Jo vaikai
labai gražūs. Chasmina tau patiks.
Kiek įstengė, Marija papasakojo
Sofijai apie praeitį. Ji norėjo pasakoti.
Manė, gal pasakodama pusseserei
pasijus jos gyvenimo dalimi ir tuomet tų
metų neatrodys tiek daug, jie nebus tokie
ilgi. Sofija klausėsi, dažnai sujudėdavo,
kartais juokėsi, o pusseserė pasakojo
savo ir savo šeimos gyvenimo istoriją
nuo tos valandos, kai Sofija buvo nuo jų
atplėšta.
Jai baigus Sofija tebeklūpojo prie
lovos, ranka spausdama kaulėtą jos
rankelę. Kadaise Marija buvo gundomai
apvali, „moteriška“, kaip kartą pavadino
ją Pakas. Dabar ji buvo sulysusi, be
plaukų, bet šypsena tebeslėpė tas
nekaltas akimirkas, kartu patirtas Santa
Katalinoje; ji troško atsukti laikrodį
atgal ir dar kartą viską išgyventi.
– Sofija, tie metai… – liūdnai
atsiduso Marija.
– Ak, Marija, negaliu nė pradėti
pasakoti. – Sofija nutildė ją mostelėjusi
ranka.
– Sofija, man taip gaila.
– Ir man. Nereikėjo taip ilgai laukti.
Man reikėjo…
– Leisk man kalbėti, tu nežinai visos
tiesos. – Marijos veidas degė iš gėdos.
– Ką tu kalbi, Marija? Kokios tiesos?
Didelės riešutų spalvos Marijos akys
spindėjo – ją graužė sąžinė. Ji sunkiai
nurijo seiles mėgindama sutramdyti
jausmus, besiveržiančius į paviršių ir
tempiančius paskui save ilgus metus
nuodijančią kaltę.
– Sofija, aš tau pamelavau.
Pamelavau ir tau, ir Sančiui. – Ji
nusigręžė. Negalėjo žiūrėti į pusseserę,
pernelyg gėdijosi.
– Kaip? Ką nori tuo pasakyti? –
Staiga Sofija pajuto pro durų plyšį
papūtusį šaltą skersvėjį ir suvirpėjo.
„Tik ne tu, Marija, maldauju. Tik ne tu!“
– tyliai meldėsi ji.
– Kai sužinojau, kad judu su mano
broliu buvote meilužiai, labai supykau.
Viską man pasakodavai, o kartu visiškai
mane atskyrei. Sužinojau viena iš
paskutiniųjų, o juk esą buvai geriausia
mano draugė. – Didelės ašaros ritosi jos
skruostais ir lašėjo ant pagalvės.
– Marija, negalėjau tau papasakoti.
Niekam negalėjau papasakoti. Tik
pažiūrėk, kokio atsako sulaukėme. Man
niekas niekada nebūtų leidęs tekėti už
pirmos eilės pusbrolio. Tai buvo gėda!
– Žinau, bet jaučiausi tokia atstumta,
o paskui tu išvykai. Taip ir neparašei.
Rašydavai tik Sančiui. Tau net nerūpėjo
brūkštelėti man nors žodelį. Tarytum
visiškai nieko nebūčiau tau reiškusi.
Visiškai nieko.
Staiga Sofija suvokė, ką Marija
bando pasakyti.
– Tu pasistengei, kad jis negautų
mano laiškų, tiesa? – lėtai paklausė ji,
bet galvoje pašėlusiai sukosi mintys.
Niekuomet nebūtų patikėjusi, jei Marija
pati nebūtų papasakojusi. Kerštauti jai
taip nebūdinga. Bet negalėjo ir jos
nekęsti. Ji miršta. Sofija negali jos
neapkęsti.
– Mačiau, kaip krimtosi mama.
Nerado sau paguodos. Visi jautėmės
išduoti. Nuliūdinti. Mūsų šeima skilo
perpus. Mama su Ana metus beveik
nesikalbėjo. Prireikė daug metų, tikrai,
kad gyvenimas vėl imtų tekėti įprasta
vaga. Sančio laukė šviesi ateitis. Tėtis
buvo apimtas nevilties, kad dėl tavęs jis
ketino jos atsisakyti. Tad parašiau ir…
– Parašei, kad jis įsimylėjęs
Maksimą Margiles.
Tas laiškas į šipulius sudaužė visas
Sofijos svajas, jos sudužo į tūkstantį
šukių kaip didžiausius jos troškimus
atspindėjęs veidrodis. Vėlesni metai
Londone buvo patys niūriausi jos
gyvenime. Nenuostabu, kad Santis taip
jai ir neparašė – laukė jos laiško. Jis
nežinojo, kaip su ja susisiekti.
Tikriausiai laukė taip pat kaip ji.
Nenustojo jos mylėti.
Netikėtos žinios svoris prislėgė jos
dvasią, ir ji be žado sėdėjo ant grindų
neįstengdama patikėti, visiškai
bejausmė. Ji atidavė savo vaiką, nes
manė, jog jis jų nenori. Bet iš tikro jis jų
norėjo. Pastaruosius dvidešimt trejus jos
gyvenimo metus nulėmė nesusipratimas,
nulėmė melas. Marija niekuomet
nesužinos, ką padariusi.
– Atleisk man, Sofija. Pabandyk
suprasti, kodėl taip pasielgiau. Melavau.
Jis net nepažinojo Maksimos Margiles.
Be tavęs jis buvo labai nelaimingas. –
Marija giliai įkvėpė ir užsimerkė.
Atrodė trapi ir pavargusi. Jos oda buvo
gelsva, be gyvybės; užsimerkusi ji
atrodė beveik mirusi, tik kvėpuojant
švelniai kilnojosi krūtinė.
Sofija susmuko ant vėsių linoleumo
grindų. Prisiminė valandas, kai troško ir
meldėsi, kad jis ateitų ir ją surastų.
Nenuostabu, kodėl jis taip ir neatėjo.
 – Bet juk galėjai grįžti, Sofija.
Nereikėjo pabėgti visam laikui.
– Marija, aš nepabėgau! Mane
išsiuntė, – piktai atkirto Sofija.
– Bet negrįžai. Kodėl tiek laiko
negrįžai? Pasakyk, juk ne vien dėl
manęs? – Marija atsimerkė ir
maldaujamai pažvelgė į pusseserę. –
Pasakyk, kad ne dėl to, ką tau
papasakojau?
– Negrįžau todėl, kad…
– Čia tu turėjai viską, visi tave
mylėjo, kodėl viso to atsisakei?
– Nes… – Ji beviltiškai springo.
– Kodėl, kai laikas atvėsino jūsų
jausmus vienas kitam, kodėl negrįžai?
Aš taip ilgai jaučiausi kalta. Pasakyk
man, juk ne todėl, kad mane niekinai.
Kodėl, Sofija, kodėl?
– Nes jei negalėjau turėti Sančio,
nenorėjau nei Argentinos, nei Santa
Katalinos. Be jo čia man nieko nebuvo.
Marija žvelgė į Sofiją ir jos veide
savigailą pakeitė nuostaba.
– Tu taip mylėjai mano brolį?
Atleisk, – tarė ji tyliai.
Sofija negalėjo pratarti nė žodžio. Jai
gniaužė gerklę, iš sielvarto ji buvo
pastėrusi. Marija žiūrėjo į pusseserę
susirūpinusi.
– Tuomet tai mano kaltė, – liūdnai
tarė ji. – Buvau neteisi. Neturėjau jokios
teisės kištis į tavo gyvenimą. Neturėjau
teisės atimti tavo meilės.
Sofija papurtė galvą ir karčiai
nusišypsojo.
– Niekas jos neatėmė, Marija.
Mylėsiu Santį iki mirties.

Vos nuskambėjus šiems žodžiams durys

atsivėrė ir į vidų įžengė Santis. Sofija
tebesėdėjo ant grindų. Saulė užliejo
palatą ir ji markstėsi nuo šviesos. Iš
pradžių jis jos nepažino. Mandagiai
nusišypsojo, pažįstamose žaliose jo
akyse slypėjo anksčiau nematytas
liūdesys. Jaunystėje spindėjusį veidą
vagojo raukšlės, jos suteikė jam
brandžios išminties ir žavesio. Be to, jis
priaugo svorio, bet vis tiek buvo tas pats
Santis, nepakeičiamas Santis.
Tuomet jo veide įsižiebė kibirkštėlė
– jis ją atpažino ir jo skruostus užliejo
raudonis, paskui jie visiškai išblyško.
– Sofija? – aiktelėjo jis.
– Santi. – Sofija norėjo pulti jam į
glėbį ir įsikniaubti į pažįstamą jo kvapą,
bet jam iš paskos į palatą įėjo smulkutė
tamsiaplaukė moteris ir aukštas liesas
vyras, tad jai neliko nieko kito, tik sėdėti
šalia Marijos.
– Sofija, noriu, kad susipažintum su
Klaudija, Sančio žmona, ir Eduardu,
mano vyru, – tarė Marija, pajutusi, kad
pusseserė sutriko.
Niekas Sofijos nebūtų galėjęs
paruošti šiai akimirkai. Nors daugybę
metų žinojo, kad jis vedęs kaip ir ji pati,
svajose jis visuomet būdavo skirtas tik
jai vienai. Užlieta nusivylimo ji
susitvardė. Paspaudė jiems rankas
sąmoningai nepaisydama argentinietiško
papročio sveikinantis pasibučiuoti.
Tiesiog negalėjo bučiuoti moters, Sančio
širdyje užėmusios jos vietą.
– Turiu eiti, Marija, – tarė ji,
norėdama kuo greičiau ištrūkti iš
palatos. Turėjo išeiti. Jai reikėjo pabūti
vienai ir viską apgalvoti.
 – Kur apsistojai? – susirūpinusi
paklausė ligonė.
– Alvear Palace viešbutyje.
– Gal Santis nuveš tave į Santa
Kataliną, kaip manai, Santi?
Nenuleisdamas nuo jos akių jis
sumišęs linktelėjo.
– Žinoma, – sumurmėjo.
Sofijai einant pro jį durų link
akimirką jų žvilgsniai susitiko, kaip
susitikdavo daugybę kartų praeityje, ir jo
akyse ji atpažino Santį, su kuriuo kartu
užaugo ir kurį mylėjo. Tą trumpą mirksnį
ji suvokė, kad grįžimas suteiks jai
daugiau skausmo, nei prieš dvidešimt
trejus metus sukėlė išvykimas.
Trisdešimt septintas skyrius

1997 m. lapkričio 6 d., ketvirtadienis

Į Alvear Palace viešbutį Sofija grįžo

emociškai išsekusi. Kambaryje nusimetė
drabužius, nuo kelionės sulamdytus ir
prakaituotus, ir puolė po dušu. Stovėjo
vandens čiurkšlėms plakant odą ir
apgaubiant ją migla. Sofija norėjo
užsimiršti. Troško, kad Sančio veidas
dingtų garuose. Bet ašaros pabiro taip
pat lengvai kaip ir vandens čiurkšlės, o
užsimerkusi matė Sančio veidą. Žinojo,
kad turėtų liautis, bet leido sau prabangą
garsiai vienui viena išsiraudoti. Kai
pagaliau išlindo iš dušo, jos oda buvo
susiraukšlėjusi kaip raganosio, nuo ašarų
perštėjo akis.
Sofija nesitikėjo pamatyti Santį.
Nežinia, kada manėsi jį sutiksianti, bet
tikrai ne pačią pirmą valandą atsidūrusi
šioje šalyje. Nervai nebuvo pasiruošę
dvigubam sukrėtimui. Mirštančio
Marijos kūno buvo gana, o čia dar
pasirodė vyras, kurio ji niekada
nepaliovė mylėti. Vylėsi pamatyti jį
vėliau, kai turės laiko tam pasirengti.
Tikriausiai atrodė siaubingai. Sofija
susigūžė. Visuomet buvo tuščiagarbė, ir
nors jie pasuko skirtingais keliais,
tebetroško būti jo geidžiama.
Iš to, ką papasakojo Marija, ji
suprato, kad abu jie manė esą vienas kito
išduoti. Ką jis galvoja dabar, kai tiesa
išaiškėjo? Tarkime, jis laukė, kol tikrai
patikėjo esąs pamirštas? Tarkime,
tikėjosi jos grįžtančios, bet metai bėgo,
o iš jos nebuvo nė žodelio. Vos įstengė
apie tai galvoti; širdį jai draskė
troškimas jį apkabinti ir papasakoti apie
tuos mėnesius, kai laukė jo laiškų ir
nieko nesulaukusi galutinai pasidavė.
Prarasti metai. O kas dabar?
Ji ištiesė ranką į telefoną. Norėjo
pasikalbėti su Deividu, išgirsti jo balsą.
Juto, kad pavojinga dar kartą susitikti su
Sančiu – nepasikliovė savimi. Jau ketino
surinkti numerį, kai telefonas suskambo
pats. Ji atsiduso ir pakėlė ragelį.
– Registratūroje jūsų laukia senjoras
Rafaelis Solanasas, – tarė durininkas.
– Registratūroje? – Buenos Airėse
naujienos sklinda greitai – brolis jau ją
surado. – Siųskite jį į viršų, – atsakė ji.
Sofija užsimetė baltą pūkuotą
viešbučio chalatą, drėgnus plaukus
sušukavo atgal. Veidrodyje tyrinėjo
pabrinkusias akis. Ar gali tikėtis, kad
Rafaelis ją atpažins, jei ji pati savęs
neatpažįsta? Ką jis pasakys? Atrodė, kad
visą gyvenimą jo nematė ir negirdėjo.
Jis pabeldė, ji laukė. Stovėjo ir
spoksojo į duris, lyg šios imtų ir
atsivertų pačios. Kai jis pabeldė dar
sykį, šįkart nekantriau, jai nieko kito
neliko, tik atidaryti. Jam įėjus valandėlę
juodu stovėjo ir žiūrėjo vienas į kitą.
Metai jo nepakeitė. Gal jis net
pagražėjo. Buvo aiškiai matyti, kad yra
laimingas, ir laimė spindėjo aplink jį
kaip aura, plėtėsi jos link ir ją užliejo.
Jis nusišypsojo, griebė ją į glėbį ir
pakėlė nuo grindų. Ore tabaluojančiomis
kojomis Sofija pasijuto kaip vaikas.
Nevalingai atsakė jam lygiai tokiu pat
švelnumu ir jį apkabino. Tarp jųdviejų
atsivėrusi bedugnė, regis, žiojėjo tik jos
vaizduotėje.
Po kurio laiko, vis dar apsikabinę,
juodu nusijuokė.
– Gera tave matyti, – išlemeno vienu
kartu ir vėl nusijuokė. Jis paėmė ją už
rankos ir nusivedė prie lovos; čia juodu
praleido kitas dvi valandas sėdėdami ir
tiesiog kalbėdami apie senus laikus,
dabartį ir prarastus metus. Rafaelis buvo
labai patenkintas gyvenimu. Jis pasakojo
jai apie Chasminą ir kaip ją pamilo
aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kai
Sofija dar tebegyveno Santa Katalinoje.
Priminė, kad ji – garsaus advokato
Ignasijo Penjos duktė.
– Mama net alpo iš džiaugsmo, –
kalbėjo jis. – Ji visuomet žavėjosi
Alisija Penja.
Sofija susigūžė prisiminusi mamos
snobizmą, bet Rafaelis, regis, buvo
pakilęs virš tokių smulkmenų, skraidė
padebesiais kaip tikrai laimingas
žmogus. Jie turėjo penketą vaikų –
vyriausiajai buvo keturiolika,
jauniausiam – tik pora mėnesių. Sofijai
manė, kad jis atrodo dar per jaunas turėti
tokio amžiaus dukterį.
 – Ar žinai, kad Marija šį vakarą bus
parvežta į Santa Kataliną? – pagaliau
paklausė jis. Lig šiol šia tema nekalbėję
juodu sugrįžo į žiaurią dabartį.
– Žinau, – atsakė ji jausdama, kaip
jųdviejų susitikimo džiaugsmas sklaidosi
prisiminus rytinį apsilankymą ligoninėje.
– Sofija, bijau, kad ji mirs, bet jai tai
bus šioks toks atokvėpis. Ji taip sirgo.
Tiek iškentė skausmo.
– Rafa, jaučiuosi kalta. Jei būčiau
žinojusi, kad jai lemta taip trumpai
gyventi, nebūčiau buvusi tokia
savanaudė. Nebūčiau taip ilgai
negrįžusi. Gailiuosi, kad neparvažiavau
anksčiau.
 – Tu turėjai savų priežasčių, – be
jokio kartėlio tarė jis.
– Gailiuosi, kad gyvenome atskirai.
Buvome pačios geriausios draugės.
Jaučiuosi daug netekusi.
– Gyvenimas per trumpas gailėtis –
taip sakydavo senelis. Prisimeni? – Ji
linktelėjo galvą. – Dabar tu čia, tiesa? –
Jis švelniai pažvelgė į ją ir nusišypsojo.
– Tau nereikia grįžti į Angliją. Tu dabar
namie.
– Oi, anksčiau ar vėliau turėsiu grįžti,
mergaitės privers Deividą laipioti
sienom!
– Jos mano dukterėčios, mano
giminaitės, Sofija, jos taip pat turi grįžti
namo. Tavo vieta Santa Katalinoje. Visi
atvažiuokite ir gyvenkite čia.
„Kalba visai kaip tėvas“, – pamanė
ji.
– Rafa, tai neįmanoma, dabar mano
gyvenimas Anglijoje. Puikiai žinai.
– Jis nebūtinai turi būti ten. Ar jau
mateisi su Sančiu?
Išgirdusi jo vardą Sofija pajuto
dilgtelint skruostus. Ji stengėsi elgtis
natūraliai.
– Taip, trumpai. Ligoninėje, –
paprastai atsakė ji.
– Ar sutikai Klaudiją?
– Jo žmoną? Taip. Ji… labai miela.
 Brolis nepastebėjo, kaip jai nelengva
kalbėti apie Santį, o apie jo žmoną dar
sunkiau. Rafaeliui jos romanas su Sančiu
priklausė kitam gyvenimui, kuriame visi
jie kažkada gyveno, bet dabar jis buvo
nutolęs ir nereikšmingas. Brolis nė
sekundę neįtarė tos meilės, kuria
liepsnojo kiekviena jos mintis apie
Santį, tarytum per daugybę metų tas
jausmas taip pat būtų virtęs miglotu
prisiminimu.
– Šiandien po pietų važiuoju į Santa
Kataliną. Važiuosi? – lyg niekur nieko
paklausė jis. Jai palengvėjo, kad neteks
kliautis Sančio paslaugomis. Dar nebuvo
pasirengusi su juo susitikti akis į akį.
 – Nežinau. Seniai nemačiau nei
mamos, nei tėčio, jie netgi nežino, kad aš
čia.
– Tuomet jiems bus staigmena. – Jis
linksmai šypsojosi.
– Įtariu, ne iš maloniausių. Bet aš
važiuosiu. Važiuosiu dėl Marijos.
– Gerai. Valgysime vėlyvus pietus.
Chasmina ir vaikai jau sodyboje.
Kadangi šiandien ketvirtadienis,
turėjome paimti juos iš mokyklos, kad
būtų ten, kai Marija parvažiuos.
– Nekantrauju juos visus sutikti, –
karštai tarė ji stengdamasi, kad balsas
skambėtų entuziastingai.
 – Tu jiems patiksi, jie viską apie tave
girdėję.
Sofija pagalvojo, ką būtent jie buvo
girdėję. Prieš išvažiuodama į kaimą
tądien kiek vėliau paskambino Deividui.
Pasakė jam, kad ilgisi jo, ir tai buvo
tiesa, jai jo trūko, ir staiga pasigailėjo,
kad jis neskrido kartu su ja.
– Brangioji, tau vienai geriau. Tau
reikia laiko vienai pabūti su savo
namiškiais, – tarė jis sujaudintas, kad
yra jai reikalingas. Tik nežinojo, kaip
labai.
– Iš tiesų nežinau, ar aš viso to noriu,
– pasakė ji neramiai kramtydama
nykščio nagą.
 – Nori, brangioji, tik esi išsigandusi.
– Tu taip toli.
– Dabar jau nusišneki.
– Gaila, kad tavęs čia nėra. Nenoriu
su šeima susitikti viena.
– Tau viskas pavyks kuo puikiausiai.
Tiesą sakant, jei tikrai taip jau blogai,
tiesiog gali sėsti į artimiausią lėktuvą ir
skristi namo.
– Tu teisus – aš galiu, tiesa? – atsakė
ji ir jai palengvėjo. Jei pasidarys per
sunku, ji gali tiesiog imti ir išvažiuoti –
kaip paprasta!
Deividas perdavė ragelį dukterims,
šios ėmė karštai čiauškėti
nesuvokdamos, kiek kainuoja skambutis.
Djuglas, naujasis spanielis šunytis, jau
apgraužė beveik visas Deivido kojines
ir pragraužė telefono laidą.
– Tikras stebuklas, kad tu apskritai
prisiskambinai! – kikeno Honora.
Padėjusi ragelį Sofija pasijuto daug
stipresnė.

Buenos Airės ją trikdė. Ten, kur kadaise

buvo jos namai, ji jautėsi kaip turistė.
Pažinojo kiekvieną šalutinę gatvelę ir
žvelgė į praeities šešėlius, slenkančius
šaligatviais ir aikštėmis, atkartojančius
labai seniai nutikusius įvykius. Spėliojo,
ar ir Santa Katalina sukels tokius pat
pojūčius, ir ją tai trikdė. Dar kartą
pasigailėjo apskritai čia atvažiavusi.
Bet važiuojant į kaimą vaizdai darėsi
vis labiau pažįstami, ir ji pralinksmėjo.
Jie paliko išsidriekusį, išsikėtojusį
miestą, pakelėse namų vis mažėjo, ir
pagaliau pasiekė ilgus tiesius jos
jaunystės kelius, lyg seni randai
kertančius lygumas. Ji vėl įkvėpė gerai
pažįstamų vaikystės kvapų. Salsva žolė,
dulkės ir su niekuo nesupainiojami
svaiginantys eukaliptai.
Privažiavus prie Santa Katalinos
vartų atrodė, kad tie dvidešimt treji
metai tebuvo sapnas. Niekas nepasikeitė.
Kvapai, saulė, skaisčiais spinduliais
besiskverbianti per klevų alėją ant
dulkėto įvažos keliuko, liesi šunys, pilni
laukai ponių, o privažiavus arčiau net
namas, jos namai, atrodė visiškai toks
pats, kokį buvo palikusi.
Niekas nepasikeitė.
Jie privažiavo prie namo ir sustojo
po aukštu šešėlį metančiu eukaliptu.
Sofija pastebėjo pulkelį vaikų,
žaidžiančių parke ant sūpuoklių; jie
pažino automobilį ir tekini atidūmė prie
jų. Degdami troškimu apglėbti Rafą, jie
vos jo neparvertė. Sofija tučtuojau
sumetė, kad du iš vaikų yra jo. Mergaitė
buvo šviesiaplaukė, nepaklusnaus veido,
jos jaunesnysis broliukas buvo rudų kaip
senelės plaukų.
– Klara, Feliksai, pasisveikinkite su
Tia Sofija.
Berniukas susidrovėjęs muistėsi prie
tėvo kojų, tad Sofija jam tik nusišypsojo.
Bet mergaitė drąsiai žengė prie jos ir ją
pabučiavo.
– Jei esi mano teta, kodėl aš niekad
anksčiau tavęs nemačiau? – paklausė ji
žiūrėdama tiesiai į akis.
– Nes aš gyvenu Anglijoje, – atsakė
ši.
– Žinai, močiutė gyveno Airijoje.
Pažįsti močiutę?
 – Taip, pažįstu močiutę – ji mano
mama. O tavo tėtis ir aš esame brolis ir
sesuo, kaip judu su Feliksu.
Klara tyrinėjo ją primerkusi akis.
– Tai kodėl niekas anksčiau apie tave
nekalbėjo?
Sofija dirstelėjo į Rafaelį ir iš jo
veido suprato, kad mažoji Klara yra
tikras vargas.
– Nežinau, Klara, bet galiu pažadėti,
kad dabar visi apie mane kalbės.
Užsiminus apie apkalbas, vaiko akys
išsipūtė, ir energingai nutvėrusi Sofijos
ranką ji pareiškė, kad seneliai terasoje
geria arbatą.
 Ši gal kokių dešimties metų mergaitė
kažkaip suteikė Sofijai pasitikėjimo. Ji
priminė Sofijai ją pačią, kai buvo tokio
amžiaus, – išlepintą ir nenuspėjamą. Jai
dingtelėjo, kad šie vaikai aidu atkartoja
jos pačios vaikystę. Prisiminė, kaip
žaisdavo ant sūpuoklių, bėgiodavo
pulkeliais, – visai kaip šitie vaikai.
Santa Katalina nė kiek nepasikeitė,
keitėsi tik žmonės: čia atsirado ir augo
nauja karta – lyg kita drama tarp
nesikeičiančių dekoracijų.
Sofija nusekė paskui Klarą prie
namo. Vėliau ji juoksis prisiminusi
mamos ir tėvo veidus – jie sėdėjo ilgų
popietės šešėlių tyloje ir kaip visuomet
žvelgė į tolyje besidriekiančias lygumas.
Tipiška diena sodyboje, nieko neįprasto,
nieko, kas sutrikdytų įprastą jų ritmą, –
bent taip manė jie. Pamačius juos
sugrįžo prisiminimai, ir Sofija su
pasitikėjimu nudrožė arčiau.
Pamačiusi Sofiją Ana išmetė puodelį
ant rusvų grindinio akmenų ir
porcelianas sudužo į dideles šukes.
Ilgais baltais pirštais ji griebėsi už
vėrinio prie kaklo ir susijaudinusi ėmė jį
sukioti. Nežinodama, ką daryti,
dirstelėjo į Paką. Pako veidas nusidažė
ryškia rožine spalva, jis svyruodamas
atsistojo. Išvydus liūdnas jo akis,
sklidinas sąžinės graužaties, krustelėjo
atvėsusi Sofijos širdis.
– Sofija, negaliu patikėti. Nejaugi tai
tu? – dusliai paklausė jis ir atšlepsėjo
jos apkabinti. Kaip ir su Rafaeliu, ji
pajuto atsiliepianti netramdoma meile. –
Nežinai, kaip laukėme šios akimirkos.
Kaip labai, kaip smarkiai tavęs
ilgėjomės. Taip džiaugiuosi, kad tu
namie, – tarė jis nuoširdžiai
džiaugdamasis. Nuo tada, kai matė jį
paskutinį kartą, tėvas buvo taip aiškiai
susenęs, kad Sofija pajuto tirpstant
kartėlį.
Ana liko sėdėti. Ji norėjo apkabinti
savo vaiką, įsivaizduodavo ją
apkabinanti, bet dabar, kai dukra staiga
stojo priešais nedraugiškomis akimis, ji
nežinojo, ką daryti.
– Sveika, mama, – tarė Sofija
angliškai. Kadangi Ana neatsistojo
pasveikinti dukters, Sofija prie jos
neprisiartino.
– Sofija, kokia staigmena. Galėjai
mums pranešti, – ištarė sutrikusi, paskui
pasigailėjo. Nenorėjo, kad jos žodžiai
taip nuskambėtų. Ji neramiai perbraukė
ranka per savo rūdžių spalvos plaukus,
susuktus į kietą kuodą ant sprando.
Sofija buvo pamiršusi, kokios šaltos jos
mėlynos akys. Nors prabėgo daugybė
metų, turėjusių sušvelninti jųdviejų
skirtumus, Anai meilės ji nejautė. Jai ji
buvo svetima. Svetimas žmogus,
primenantis kai ką iš praeities, kas
kadaise buvo jos mama.
– Žinau. Tiesiog nebuvo laiko, –
šaltai atsakė ji nežinodama, kaip suprasti
akivaizdų moters abejingumą. – Šiaip ar
taip, atvykau dėl Marijos, – pridūrė.
– Žinoma, – atsiliepė motina
nusiraminusi. Sofija pastebėjo, kad Anos
skruostus užlieja nusivylimo liepsna,
vėliau raudonomis dėmėmis pasklidusi
ant beveik permatomos kaklo odos.
– Jau mateisi su ja? Ji labai
pasikeitė, – liūdnai tarė Ana,
nukreipdama žvilgsnį į lygumas, lyg
norėtų būti toli, tarp aukštų pampos žolių
ir žvėrių. Toli nuo šių amžinų žmogiškų
kančių.
– Taip, mačiausi, – švelniau atsakė
Sofija. Ji nuleido akis ir staiga jai
krūtinę sugniaužė neįveikiamas netekties
pojūtis. Marija parodė, koks trapus ir
koks nepatikimas žmogaus gyvenimas. Ji
pažvelgė į motiną ir jos apmaudas
atlėgo.
Tuo metu surinkti duženų atskubėjo
Soledada, paskui ją straksėjo itin
susijaudinusi Klara.
– Turėjai pamatyti Abuelita. Jos
veidas pabalo, paskui išmetė puodelį –
imagináte…
 Soledada nepaseno, tik išsiplėtė kaip
kaimo fête prizininkė karvė. Pamačius
priešais stovinčią Sofiją tos
ašarojančios rudos akys pasruvo ašarų
upėmis, plūstančiomis veidu ir į burną,
pravertą plačiam šypsniui ir likusią
žiojėti iš nuostabos. Prisitraukusi Sofiją
prie krūtinės ji nevaldomai raudojo.
– Negaliu patikėti. Dėkui Dievui.
Dėkui, kad sugrąžinai mano Sofiją, –
verkė ji.
Klara šokinėjo susijaudinusi, o kiti
vaikai, kartu žaidę ant sūpuoklių, sumišę
stovėjo aplinkui.
– Klara, eik ir visiems pasakyk, kad
grįžo Sofija, – paliepė Rafaelis
dukteriai, ši tučtuojau nudrožė prie
pusbrolių ir perdavė jiems užduotį. Jie
nenoriai nušlepsėjo lydimi kaulėtų šunų,
uostinėjančių jų pėdsakus.
– Tía Sofija, visi labai džiaugiasi jus
matydami, – išsišiepė Klara, kai
Soledada drebančiomis rankomis šlavė
porcelianą.
Sofija atsisėdo prie stalo – to paties,
prie kurio tokią daugybę kartų sėdėdavo
prieš visus tuos metus, – ir prisitraukė
vaiką sau ant kelio. Ana atsargiai ją
stebėjo, o Pakas spaudė dukters ranką,
bet nepajėgė surasti žodžių. Abu sėdėjo
tylėdami, tačiau Pako ašaros pasakė
Sofijai daugiau, nei būtų galėję išreikšti
žodžiai. Rafaelis ramiai įsidėjo
pyragaitį.
– Kodėl Abuelito verkia? –
sukuždėjo Klara tėvui.
– Klara, tai laimės ašaros. Tía
Sofijos labai ilgai nebuvo namie.
– Kodėl? – Sofija pastebėjo, kad
mergaitė klausimą taiko jai.
– Ilgai pasakoti, gorda. Gal kada
nors papasakosiu, – atsakė jai ir sugavo
motinos žvilgsnį.
– Ar nemanai, kad visiškai nederėtų
to daryti? – paklausė Ana angliškai, bet
tai nebuvo perspėjimas. Ji bandė
parodyti humoro jausmą.
 – Supratau, – nusijuokė Klara. Ji
aiškiai mėgavosi tuo, kas vyksta. Kuo
labiau užuodė intrigą, tuo labiau jai
patiko naujoji teta.
Nespėjus pokalbiui pakrypti
pavojinga linkme, iš visų sodybos
kampelių ėmė rinktis žmonės. Pulkeliai
smalsių vaikų, Sofijos sūnėnų ir
dukterėčių, Čikita ir Migelis, labai
aukštas Pančitas ir, jos siaubui, graži,
spinduliuojanti Klaudija. Sofiją
sujaudino sutikimas, šiluma, kurios
nelaukė ir nesitikėjo. Teta Čikita ilgai
laikė ją apglėbusi. Jos akyse Sofija
įžvelgė dėkingumą, kad grįžo namo
paguosti Marijos paskutinėmis jos
dienomis. Čikita atrodė pavargusi,
įsitempusi, kadaise švelnus ir gražus
veidas atrodė susirūpinęs. Čikita
visuomet būdavo romi, tarytum žiaurus
pasaulis niekad nesikėsintų į jos
geranorišką būtį. Marijos liga jos
nepalaužė.
Sofija nenorom pastebėjo, kokia
Klaudija grakšti; ji turėjo viską, kuo
negalėjo pasigirti Sofija. Moteriška,
vilkinti panašia suknele, su kokia Sofija
pasitiko Santį, sugrįžusį iš Amerikos, ta,
kuri jam labai nepatiko. Ilgi tamsūs
plaukai buvo palaidi ir laisvai krito,
veidas tobulai padažytas, bet
nepersistengta. Jei Santis būtų mėginęs
susirasti moterį, mažiausiai primenančią
Sofiją, jam nebūtų pavykę to padaryti
geriau. Sofija pasigailėjo labiau
nepasistengusi po Indijos gimimo
susigrąžinti buvusias formas.
Nors Klaudija laikėsi nuošaliai,
Sofija juto kiekvieną jos judesį.
Nenutuokė, ar Santis papasakojęs jai
visą istoriją, bet pavydžiai geidė, kad
Klaudija žinotų viską. Sofija troško, kad
ji suprastų, jog Santis visuomet buvo jai
skirtas, kad Klaudija – tik antroji, tik
pakaitalas. Jai buvo bjauru su ja
kalbėtis, tad nukreipė dėmesį į vaikus,
bet Klaudija nepatikliai šiaušėsi it savo
teritoriją žymintis gyvūnas, nors ramios
akys šypsojosi.
Sofija tučtuojau iš eisenos atpažino
vieną iš Sančio sūnų. Jis vaikščiojo
lėtai, atsipalaidavęs ir pasitikėdamas
savimi. Buvo tikriausiai kokių dešimties
metų. Ji šnipštelėjo Klarai į ausį, ir ši jį
valdingai pasikvietė.
– Tu tikriausiai Sančio sūnus, – tarė
Sofija maudžiančia krūtine, nes šis
vaikas galėjo būti jos.
– Taip, o kas jūs? – atžariai atsakė
jis, braukdamas nuo akių šviesius
plaukus.
– Aš tavo giminaitė Sofija.
 – Kaip taip gali būti, kad jūs mano
giminaitė?
– Ji mano teta. Tía Sofija! –
nusijuokė Klara meiliai imdama Sofijos
ranką ir ją suspausdama.
Berniukas nepatikliai dirstelėjo ir
įtariai primerkė dideles žalias akis.
– A, tai jūs gyvenate Anglijoje, – tarė
jis.
– Teisingai, – atsakė ji. – Beje,
nežinau, kuo tu vardu?
– Santjagas.
Sofija išblyško.
– Šiek tiek painu, tiesa?
– Šiek tiek.
– Tai kaip tave vadina?
 – Santigitu, – atsakė jis.
Sofija sunkiai nurijo gumulą,
mėgindama suvaldyti jausmus.
– Santigitu? – lėtai pakartojo. – Ar ir
tu, kaip tavo tėtis, puikiai žaidi polą? –
sugargė stebėdama, kaip jis mindžikuoja
nuo vienos kojos ant kitos.
– Taip, žaisiu rytoj popiet su tėveliu.
Jei norėsite, galėsite pažiūrėti.
– Labai norėčiau, – atsakė ji ir jis
nedrąsiai nusišypsojo nuleisdamas akis.
– O ką dar jūs, vaikai, veikiate? Žinote,
kai aš buvau maža, mes ombu medyje
sugalvodavome norus. Ar ir jūs taip
darote?
 – Oi, ne, tėtis mūsų ten neleidžia.
Mums tai uždrausta, – tarė jis.
– Uždrausta? Kodėl? – smalsiai
paklausė ji.
– Aš ten buvau, – išdidžiai
sušnibždėjo Klara. – Tėtis sako, kad Tío
Santis pyksta ant medžio, nes kartą
sugalvojo norą ir tas neišsipildė. Štai
kodėl neleidžia mums prie jo eiti. Turėjo
būti labai svarbus noras, jei šitaip
pyksta.
Sofiją staiga supykino, jai pritrūko
erdvės. Ji švelniai nustūmė nuo kelio
Klarą ir spėriai nužingsniavo virtuvės
link, o pakeliui kaktomuša susidūrė su
Sančiu.
Trisdešimt aštuntas skyrius

– Santi! – aiktelėjo Sofija.

Mirksėdama ji stengėsi išsklaidyti akis
aptraukusią miglą.
– Sofija, ar tau nieko nenutiko? –
skubiai paklausė jis. Rankomis laikė
sugriebęs ją už žastų ir spaudė tvirčiau,
nei ketino, o akimis tyrinėjo veidą, lyg
mėgindamas jame įskaityti mintis.
– Oi, man nieko, – išlemeno ji,
priešindamasi troškimui pulti jam į
glėbį, lyg tie dvidešimt treji metai būtų
buvęs tik mirksnis.
– Kaip suprantu, atvažiavai su Rafa.
Skambinau tau į viešbutį, bet jau buvai
išėjusi, – tarė nepajėgdamas nuslėpti
balse nusivylimo.
– Na, taip, – atsakė ji. – Atleisk, aš
ne…
– Nieko tokio, nesijaudink, – patikino
jis. Paskui abu nejaukiai patylėjo –
nesugalvojo, ką pasakyti. Sofija
bejėgiškai markstėsi, jis jai droviai
šypsojosi jausdamasis nevisavertis. –
Kur lėkei šitokiu greičiu? – pagaliau
paklausė.
 – Norėjau pamatyti Soledadą, išties
dar neturėjau progos su ja pasišnekėti.
Žinai, kokios buvome artimos.
– Taip, puikiai žinau, – tarė jis ir jo
jūros žalumos akys įsispitrijo į ją lyg
švyturio šviesa, šaukianti namo.
Pirmą kartą buvo užsiminta apie
praeitį. Sofija pajuto džiūstant gerklę ir
liūdnai prisiminė: juk tą vakarą, kai
susitiko paskutinį kartą, būtent Soledada
perdavė jos iš nevilties brūkštelėtą
žinutę. Sofija pasijuto skęstanti jo
žvilgsnyje. Jis mėgino kažką pasakyti
nepajėgdamas surasti žodžių. Ji norėjo
kalbėti apie praeitį – norėjo tiek visko
išsakyti, – bet dabar laikas nebuvo tam
tinkamas. Jausdama nuo terasos juos
stebinčias dvidešimt porų akių ji dar
kartą perspėjo save per daug neišsiduoti.
Jo kaktoje ir apie akis ji regėjo skausmo
ir vienatvės metais įsirėžusias raukšles,
troško paliesti jas pirštais ir ištrinti.
Norėjo, kad jis žinotų, jog kentėjo ir ji.
– Susipažinau su tavo sūnumi
Santigitu. Jis toks panašus į tave, – tarė
ji nesugalvodama, ką geriau pasakyti. Jo
pečiai nusviro iš apmaudo, kad pokalbis
vėl pasisuko prie kasdieniškų reikalų.
Jis iškart pasislėpė už abejingumo
kaukės. Tarp jų iškilo siena, ir Sofija
nesuprato kodėl.
 – Taip, jis geras berniukas, puikiai
žaidžia polą, – blausiai atsakė jis.
– Sakė man, kad rytoj popiet abu
žaisite?
– Priklausys nuo to, kaip jausis
Marija.
Sofija buvo taip apakinta savo
rūpesčių, kad visiškai užmiršo Mariją;
šiaip ar taip, juk atvyko dėl jos.
– Kada ją parveš namo? – paklausė.
– Šį vakarą. Ateisi, tiesa? Žinau, kad
ji norės tave pamatyti.
– Žinoma.
Jis nejaukiai mindžikavo nudelbęs
akis į grindinio akmenis.
– Ar ilgai čia būsi? – paklausė.
 – Nežinau. Atvykau aplankyti
Marijos, kol… Praleisti su ja šiek tiek
laiko. Daugiau nieko ir neplanavau.
Atleisk, – tarė ji, instinktyviai
paliesdama jo ranką. – Dabar turėtum
jaustis siaubingai.
Jis atsitraukė ir įbedė į ją abejingas
akis, iš kurių ką tik dar tryško jausmai.
– Bueno, Sofija, pasimatysim vėliau,
– tarė ir nužingsniavo į terasą.
Sofija pastebėjo, kad jis labiau
šlubuoja. Valandėlę žiūrėjo į jį
nueinantį. Staiga pasijuto labai vieniša.
Ji ne iš karto nuėjo į virtuvę, o pasuko
ten, kur anksčiau buvo jos miegamasis.
Rado jį visiškai tokį, kokį paliko prieš
dvidešimt trejus metus. Niekas nebuvo
pasikeitę.
Iš susijaudinimo jai daužėsi širdis.
Lyg būtų pravėrusi duris į savo praeitį.
Vaikščiojo po kambarį kilnodama
daiktus, atidarinėdama spintas ir
stalčius; net jos losjonai ir kvepalai
tebestovėjo ant tualetinio stalelio.
Labiausiai neteko žado pamačiusi
kraitelę su raudonais kaspinais, kuriuos
visuomet ryšėdavo plaukuose. Ji
atsisėdo prieš veidrodį ir paėmė vieną
kaspiną. Palengva paleido plaukus ir jie
nugulė pečius; plaukai nebebuvo tokie
ilgi kaip tuomet, bet jai pavyko juos
supinti. Surišo juos kaspinu ir sėdėjo
žiūrėdama į savo atvaizdą.
Pirštais perbraukė veidą, kadaise
švytėjusį jaunyste. Dabar oda buvo
tapusi plonesnė, sausesnė, raukšlelės
apie akis bylojo apie patirto liūdesio ir
džiaugsmo metus. Kiekvienas jausmas
buvo įsirėžęs veide, tarytum jis būtų
dokumentas iš kūno ir kraujo, pasas,
rodantis visas vietas, kuriose per
gyvenimą teko lankytis. Kančių prarajas
ir džiaugsmo viršūnes. Juoką, ašaras,
apmaudą ir pagaliau nuolankų
susitaikymą, ateinantį suvokus, kad
priešintis gyvenimui beprasmiška ir
pražūtinga. Ji vis dar atrodė puikiai, pati
tą pripažino. Bet jaunystė laikoma
savaime suprantama ir imama branginti
tik kai jos netenkama. Kadaise ji buvo
jauna, buvo jauna ir drąsi, o dar
užsispyrusi. Žvelgdama į veidrodį ji
troško liuoktelėti pro jį į praeitį ir viską
nugyventi iš naujo.
Kiekvienas daiktelis kambaryje
tempė ją atgal, į tas tingias dienas Santa
Katalinoje, ir ji pasinėrė į jų teikiamą
ilgesingą pasitenkinimą. Kiekvienas
drabužis spintoje pasakojo savo istoriją,
lyg būtų jos gyvenimo muziejus. Ji
nusijuokė iš baltos suknelės, vilkėtos
Sančio sugrįžimo dieną, kuri susukta į
kamuoliuką tebegulėjo užkišta lentynoje,
ir krūvos džinsų, mūvėtų kiekvieną
dieną. Nuostabu. Žinoma, ji nė į vieną
drabužį nebūtų tilpusi, net jei būtų
norėjusi, jos dydis jau seniai nebe
aštuntas. Bet marškinėliai ir megztiniai
tiktų. Ji troško juos apsivilkti ir išeiti į
terasą.
– Kai tave išsiuntėme, visuomet
tikėjausi, kad grįši. – Sofija atsigręžė.
Tarpduryje nedrąsiai stovėjo motina. –
Tad nieko nejudinau tavo kambaryje. – Ji
kalbėjo angliškai, regis, gimtoji kalba
jai teikė palengvėjimo. Ji priėjo prie
lango ir ranka perbraukė užuolaidas. –
Kai negrįžai, nepajėgiau iškraustyti tavo
kambario. Juk nuolat buvo tikimybė, kad
apsigalvosi. Nežinojau, ką daryti su tavo
daiktais. Nenorėjau nieko išmesti, jei
kartais… – Ji nutilo.
– Ne, viskas taip, kaip palikau, –
atsakė Sofija sėsdama ant lovos.
– Taip, tiesiog taip viskas susiklostė.
Niekad neprireikė tavęs iškraustyti.
Rafaelis pasistatė namą, Agustinas
gyvena Valstijose, mudu su Paku dabar
vieni. Gali būti čia, kiek panorėsi.
Nebent norėtum kur nors kitur apsistoti?
– Ne, tiesą sakant, apie tai dar nė
negalvojau, tad čia bus labai puiku.
Dėkui. – Paskui nepajėgė susilaikyti ir
pridūrė: – Visai kaip senais laikais! – Ji
pasisuko, ir, jos nuostabai, griežta
mamos išraiška sušvelnėjo, pasirodė
šypsenos užuomazga.
– Tikėkimės, ne taip, – atsakė Ana.

Vėliau tą vakarą uždariusi savo

kambario duris ir žingsniuodama į
Čikitos namus Sofija prisiminė tas
idiliškas dienas, kai jos meilės romanas
su Sančiu dar buvo neatskleistas ir
jiedvi su mama buvo draugės. Toji
vasara buvo laimingiausia jos gyvenime.
Ji prisiminė tas dienas, ir jos širdis vėl
prisipildė slaptos vilties, kad ji kažin
kaip galėtų nugyventi jas iš naujo.
Marija sėdėjo lovoje žydrais
naktinukais. Ji atrodė kaip dangiška
būtybė. Nors neturėjo plaukų, jos oda
buvo peršviečiama kaip marlė, o rudos
it cheresas akys spindėjo iš
pasitenkinimo.
– Tiesiog stebuklas būti namie, –
džiugiai tarė ji prisitraukdama du savo
jaunesnius vaikus ir meiliai bučiuodama
jų įdegusius veidukus. – Eduardai,
paduok Sofijai nuotraukų albumą, noriu
parodyti tuos metus, kurių ji nematė.
Kitaip nei ligoninėje, tvyrojo
džiaugsminga atmosfera. Čikitos namai
buvo pilni šilumos, muzikos ir juoko,
tvanki naktis liejo vidun saldžius
drėgnos žolės ir jazminų aromatus.
Santis ir Klaudija neturėjo savo
užmiesčio namo, tad savaitgaliais ir per
moksleivių atostogas gyvendavo su
tėvais. Ji suprato, kodėl Santis
niekuomet nenorėjo iš čia išvažiuoti. Šis
namas buvo jo namai, ir užburtos
vaikystės aidai vis dar skambėjo tarp šių
sienų.
Santis ir Sofija beveik nepersimetė
nė žodžiu. Ji sėdėjo ir valandų valandas
kalbėjo su jo seserimi ir mama, bet abu
jautė vienas kito buvimą. Moterys
juokėsi iš patirtų nuotykių
prisimindamos vieną istoriją po kitos, ir
palengva išsiskyrimo metai tirpo. Jiems
palikus Mariją miegančią šviesiai
išdažytame ir gėlių pristatytame
kambaryje, Sofijai atrodė, lyg jos niekad
nebūtų išsiskyrusios.
– Žinai, Čikita, taip gera vėl matyti
Mariją, – tarė ji joms įeinant į svetainę.
– Džiaugiuosi, kad atvažiavau.
– Marijai tai iš tikro padėjo. Ji taip
tavęs ilgėjosi. Manau, tu gal suteikei jai
noro pagyventi truputį ilgiau. – Sofija
apkabino tetą. Pastarųjų kelių mėnesių
baimė ir netikrumas graužė Čikitos
dvasią, jausmai įtempti kaip styga. Ji
tapo trapi it vytelė.
– Marija labiausiai brangina jus ir
jūsų šeimą. Tai jūs įkvepiate jai noro
gyventi. Žiūrėk, kokia ji laiminga
namuose. Paskutinės jos dienos bus
ramios ir kupinos džiaugsmo.
– Brangioji Sofija, tu tikrai teisi. –
Paskui pažvelgė į ją pro ašaras ir
sukuždėjo: – O ką darysime su tavimi,
ką?
– Ką nori tuo pasakyti? Aš, savaime
suprantama, grįšiu pas savo šeimą.
Čikita supratingai linktelėjo.
– Be abejo, – švelniai tarė ji, bet
lūpos šypsojosi, o akys tyrinėjo Sofijos
veidą lyg skaitydamos jame atsivėrusius
jausmus.
Santis ir Klaudija tyliai sėdėjo ir
skaitė žurnalus. Pančitas, dabar
augalotas trisdešimtmetis, drybsojo ant
sofos ir žiūrėjo televizorių. Jis jai
priminė jauną Santį. Jo ilgos ir plonos
kojos tabalavo permestos per ranktūrį.
Jis nestokojo žavesio, patrauklaus
Sofijai. Pančitas tarsi Dorianas Grėjus
atrodė kaip jaunesnis nepriekaištingas
brolio atvaizdas. Jo akys buvo tokios pat
jūros žalumos, bet joms trūko brolio
gelmės. Veidas be raukšlių, lygus, bet
jam taip pat trūko Sančio individualumo.
Sančio veidas bylojo apie patirtą ir
įveiktą kančią.
Sofija žvelgė į Santį, ir jo raukšlelės
bei liūdnas žvilgsnis dar labiau žadino
jos meilę. Kadaise jis tryško
pasitikėjimu, tikėjo galįs sutramdyti
gyvenimo sėkmes ir negandas, priversti
vykdyti jo valią. Likimas išmokė, kad
neįmanoma nugalėti to, ko žmogus
nevaldo; galima tik išmokti darniai su
tuo gyventi. Su savo išdidumu Santis
atsisveikino nelengvai.
– Santi, atnešk Sofijai taurę vyno –
baltojo ar raudonojo? – paklausė Čikita.
– Raudonojo, – automatiškai už ją
atsakė Santis. Raudoną spalvą Sofija
visuomet mėgo.
– Taip, dėkui, – atsakė ji nustebusi.
Klaudija pakėlė akis nuo žurnalo ir
įdėmiai pažvelgė į vyrą, pilantį vyną.
Sofija laukė jos veide pasirodančio
nerimo, jis tikrai turėjo atsirasti, bet taip
ir nepasirodė. Jei Klaudija ir sunerimo,
ji pasistengė tai nuslėpti.
– Sofija, ar ilgai viešėsi? – paklausė
ji. Abejingos mėlynos akys kiek perdėtai
šypsojosi mėginant paslėpti gelmėje
virpančią baimę.
– Nežinau, neplanavau, – ne ką
nuoširdžiau nusišypsojo Sofija.
– Nejau neturi vaikų ir vyro?
– Turiu. Šiuo metu Deividas stato
pjesę, tad negalėjo atvažiuoti. Šiaip ar
taip, jam būtų nelengva, nes jis čia nieko
nepažįsta ir nemoka ispaniškai. Jis
džiaugsis, jei galėsiu pabūti, kiek
norėsiu.
 – Visi skaitėme apie tave
laikraščiuose, – susižavėjusi prabilo
teta. – Tokia graži nuotrauka – atrodei
puikiai. Kažkur dar tebeturiu tą straipsnį.
Kada nors ištrauksiu ir tau parodysiu.
Taip, tikriausiai dar kur nors jį turiu. –
Santis atnešė jai vyno. Sofija pažvelgė
jam į akis, bet jis nesureagavo. – Turėjai
būti aktore. Nuo pat vaikystės buvai
primadona, – prisiminė Čikita. –
Visuomet patraukdavai dėmesį.
Stebiuosi, kad vyras kokiame nors savo
spektaklyje nepaskyrė tau vaidmens!
Žinai, Klaudija, ji labai mėgo
pasirodyti. Prisimenu, San Andrés buvo
statomas vaidinimas, ir tu, Sofija,
atsisakei dalyvauti, nes pagrindinis
vaidmuo buvo paskirtas ne tau.
Prisimeni, Santi? Ji verkė kokią savaitę.
Sakei gebanti vaidinti geriau už visus.
– Taip, prisimenu, – atsakė jis.
– Žinai, Klaudija, ji visuomet
pasiekdavo savo. Vargšas Pakas
negalėjo jai nieko uždrausti.
– Kaip ir senelis, – suglumusi
pripažino Sofija, paskui nusijuokė. –
Mudu taip eidavome išvien, kad mama
kraustydavosi iš proto.
– Tavo senelis… Koks nepaprastas
jis buvo žmogus.
– Žinai, aš vis dar jo ilgiuosi.
Pasiilgstu jo humoro, – ilgesingai tarė
Sofija. – Niekuomet nepamiršiu, kaip jis
gulėjo intensyvios priežiūros skyriuje
Buenos Airių ligoninėje, susirgęs
kažkokia labai užkrečiama liga. Vienas
Dievas težino, kuo jis sirgo, bet kad ir
kas tai buvo, daktarai atrodė visiškai
suglumę. Manau, tai buvo kažkokios
amebos. Ar prisimeni, Čikita? –
paklausė ji.
Čikita susiraukė ir papurtė galvą.
– Vargu.
– Na, daktaras pasakė, kad seneliui
draudžiama išeiti iš palatos. Vienu metu
jis užsimanė į tualetą, kelis kartus
paspaudė skambutį, bet niekas
nepasirodė, tada išėjo iš palatos ir
klaidžiojo po visą aukštą, kol pagaliau
susirado baños. Grįždamas pastebėjo,
kad ant jo palatos durų kabo lentelė, jog
niekam jokiomis aplinkybėmis
neleidžiama nelydimam įeiti vidun.
Buvo parašyta: „Labai užkrečiamas
ligonis“. Senelis nutarė jokiais būdais
negalįs įeiti, nes pažeistų taisykles. Tai
ką, jūs manot, jis padarė? Apslankiojo
visas palatas užkrėsdamas visus, su kuo
tik susidūrė, kol pagaliau surado
slaugytoją, galinčią palydėti jį į palatą.
Matyt, sukėlė nemenką paniką. Kiek
pažįstu senelį O’Dvajerį, jis galėjo taip
pasielgti tyčia. Nuo tol į jo skambučius
visuomet būdavo reaguojama.
 – Tikriausiai dėkojo Dievui tą dieną,
kai jis išvyko, – sukikeno Santis
purtydamas galvą. – Prisimenu, kaip
kartą susikivirčijai su Ana, susikrovei
daiktus, atėjai į mūsų namus ir pareiškei
norinti, kad mama tave įsivaikintų.
Prisimeni, Sofija? – Jis nusijuokė. Vynas
atbukino pojūčius ir atpalaidavo
raumenis, maudžiančius nuo slepiamų
jausmų.
– Nesu tikra, ar noriu prisiminti, man
šiek tiek nesmagu, – susidrovėjo Sofija.
– Nėra ko gėdytis. Santis ir Marija
buvo sužavėti. Jie tave palaikė, – tarė
Čikita.
 – O ką sakė mano tėvai? – paklausė
Sofija. Ji niekuomet iki galo to nebuvo
išsiaiškinusi.
– Palauk, leisk pagalvoti. – Teta
atsiduso ir prisimerkė. – Tėvas… Taip,
Pakas atėjo ir pasiėmė tave. Prisimenu,
pasakė tau, kad yra labai puikių
našlaičių prieglaudų, kur galėtum
važiuoti, jei nenori gyventi namie. Sakė,
pernelyg daug prikreti bėdų, kad galėtų
atiduoti tave kam nors iš savo giminių.
– Jis tikrai taip pasakė? – kikeno
Sofija.
– Tu visuomet buvai gyva bėda.
Džiaugiuosi, kad surimtėjai, – meiliai
tarė Čikita. Visą šį laiką Klaudija
neištarė nė žodžio. Tik klausėsi.
– Ji žaisdavo polą su berniukais, –
toliau pasakojo Čikita linguodama galvą.
– Dios, tai buvo prieš daugybę metų,
tikrai. Nežinau, ar prisiminčiau, kaip
žaisti.
– Ar žaisdavai taip pat gerai kaip
berniukai? – pagaliau paklausė Klaudija,
bandydama įsitraukti į pokalbį.
– Ne taip gerai kaip Santis, bet tikrai
geriau už Agustiną, – teisingai įvertino
Čikita.
– Norėjau daryti viską, ką daro
berniukai. Visuomet atrodydavo, kad
jiems daug smagiau nei mums,
mergaitėms, – prisiminė Sofija.
– Buvai tarsi koks berniukas, tiesa,
Čiofi? – išsišiepė Santis. Sofija sutriko.
Pirmą kartą jis pavadino ją Čiofi. Čikita
apsimetė nepastebėjusi, bet Sofija
suprato, kad pastebėjo, nes ji neramiai
žvilgtelėjo į Santį, paskui vėl į Sofiją.
Žinoma, Klaudija išsaugojo
šaltakraujiškumą ir gurkšnojo vyną,
tarytum vyras nebūtų pasakęs nieko
neįprasta.
– Sofija buvo tikras vargas.
Džiaugiuosi, kad nusiraminai, susiradai
puikų vyrą – žinojau, kad susirasi, –
nervingai kalbėjo Čikita mėgindama
užpildyti tylą.
Klaudija žvilgtelėjo į laikroduką.
– Santi, turėtume pasakyti vaikams
labanakt, – tvirtai tarė ji.
– Dabar? – paklausė jis.
– Taip. Jie labai nusivils, jei
nepalinkėsi jiems labos nakties.
– O man reikėtų grįžti pas tėvus.
Diena buvo ilga, aš pavargau.
Pasimatysime rytoj, – tarė stodamasi
Sofija.
Klaudija ir Santis pakilo eiti. Santis
jos nepabučiavo. Tik nevikriai linktelėjo
prieš išeidamas iš kambario. Paskui jį
išsekė ir žmona. Čikita švelniai
pabučiavo Sofiją.
– Sofija, pasikalbėk su Ana.
– Ką nori pasakyti? – paklausė
Sofija.
– Tiesiog pasikalbėk. Jums abiem
buvo nelengva.
 Trisdešimt devintas skyrius

Lėtai žingsniuodama namo Sofija

prisiminė tuos daugybę kartų, kai eidavo
šiuo žemės lopinėliu. Čia buvo jos
namai. Drėgname šiltame ore tvyrojo
eukaliptų kvapas, laukuose šnarpštė
poniai. Ritmingai čirškė svirpliai – jai
atrodė, kad kiek egzistuoja Argentina,
tiek pat čia svirpia ir jie. Svirpliai taip
pat priklausė šiam kraštui kaip ir ombu.
Nepajėgė įsivaizduoti campo be jų.
Traukė į save pampos kvapus ir
nuplaukė kartu su prisiminimais bei
karčiai saldžiais vaikystės aidais.
Namus pasiekė užvaldyta nostalgijos.
Reikėjo laiko pabūti vienai, pagalvoti.
Sofija tikėjosi, kad Santa Katalina bus
pasikeitusi, bet ji buvo tokia pati, ir tai
ją trikdė. Vėl būtų galėjusi būti vaiku,
bet štai ji įkalinta subrendusios moters
kūne, kupina kito krašto, kito gyvenimo
patirčių. Apsidairiusi suvokė, kad Santa
Katalina įstrigusi laike, tarytum išorinis
pasaulis jos nebūtų palietęs. Ji nuklydo
prie baseino ir apėjo aplink jį.
Prisiminimai krito kaskadomis,
nesiliovė; viskas, ką paliesdavo
žvilgsniu, įtraukdavo praeitin. Tamsoje
šmėkšojo teniso aikštelė, kurioje juodu
su Sančiu taip dažnai žaisdavo, ir jai
beveik pasivaideno švelnaus vėjelio
nešami jų balsai ir juokas.
Sofija atsisėdo ant baseino krašto ir
susimąstė apie Deividą. Įsivaizdavo jo
veidą, žydras akis, tiesią aristokratišką
nosį, taip dažnai jos bučiuotą.
Įsivaizdavo tuos mylimus bruožus. Taip,
ji myli jį, bet ne taip, kaip myli Santį.
Žinojo, kad tai blogai. Suprato neturinti
geisti kito vyro glėbio, kito vyro lūpų,
kito vyro glamonių, ir vis dėlto niekad
nesiliovė mylėjusi šio žmogaus, kažin
kaip keistai sujungto su jos siela. Ji
ilgėjosi Sančio, ir tas ilgesys ją dusino.
Po dvidešimt trejų metų žaizda tebebuvo
atvira.
Kai grįžo namo, jau buvo tamsu. Ji
nurimo, šiek tiek pasivaikščiojo, giliai
pakvėpavo, padarė visus tuos
išmintingus dalykus, kurių kadaise
išmokė senelis O’Dvajeris, kai broliai
erzindavo ir iš įniršio ji net užkimdavo.
Nuklydo į virtuvę, kur Soledada pasitiko
ją su dar nesustingusiais dulce de leche
putėsiais. Soledada virė, o Sofija
įsitaisė įprastoje vietoje prie virtuvės
stalo, ir jiedvi draugiškai šnekučiavosi.
Sofijai reikėjo prasiblaškyti, ir
Soledada tam puikiai tiko.
– Senjorita Sofija, kaip galėjai taip
ilgai kažin kur būti? Man net neparašei.
Ką sau galvojai? Manei, kad tavęs
nepasiilgsiu? Manei, man nebuvo
skaudu? Dar ir kaip skaudu. Jaučiausi
prislėgta. Maniau, neberūpiu tau. Po
visko, ką dėl tavęs padariau. Metų metus
verkiau. Turėjau niršti. Turėčiau ir dabar
niršti. Bet kaip galiu pykti? Per daug
džiaugiuosi tave matydama, –
priekaištavo ji slėpdama veidą garuose,
kylančiuose iš katile verdamos zapallo
sriubos. Sofijai labai jos pagailo.
Soledada mylėjo ją kaip savo vaiką, o
Sofija apie ją beveik nepagalvojo.
– Ak, Soledada, aš tavęs nepamiršau.
Tiesiog negalėjau grįžti. Todėl
susikūriau gyvenimą Anglijoje.
– Tau išvykus senjoras Pakas ir
senjora Ana labai pasikeitė. Neklausk,
kas nutiko, man nepatinka kišti nosį į
svetimus reikalus, bet jie jau nebebuvo
tokie kaip anksčiau. Išvažiavai ir juodu
atsiskyrė. Viskas pasikeitė. Man
nepatiko tie pokyčiai; nepatiko tokia
aplinka. Laukiau, kad sugrįžtum, o tu net
neparašei. Nė žodelio. Nada!
– Atleisk, pasielgiau neapgalvotai.
Soledada, jei nuoširdžiai, o su tavimi aš
visuomet būdavau nuoširdi, man buvo
skaudu galvoti apie Santa Kataliną. Taip
visų jūsų ilgėjausi, kad net negalėjau
rašyti. Žinau, turėjau parašyti, bet
mėginti pamiršti buvo kažkaip lengviau.
– Sofija, kaip galima pamiršti savo
šaknis? Kaip galima? – paklausė ji
purtydama savo žilą galvą.
– Patikėk, kai esi kitoje pasaulio
pusėje, Argentina atrodo labai toli.
Tiesiog gyvenau toliau, kaip sugebėjau.
Pernelyg vėlai ją palikau.
– Esi užsispyrusi kaip tavo senelis.
– Bet dabar aš čia, – tarė ji, lyg tai
galėtų kažkaip ją paguosti.
 – Taip, bet nepasiliksi. Tau čia
nebėra ką veikti. Senjoras Santjagas
vedęs. Žinau, nepasiliksi.
– Soledada, ir aš ištekėjusi. Turiu
šeimą, pas kurią sugrįšiu, vyrą, kurį
dievinu.
– Bet tavo širdis čia, su mumis, –
tarė ji. – Pažįstu tave. Nepamiršk, aš
tave užauginau.
– Kokia yra Klaudija? – išgirdo save
klausiančią Sofija.
– Nemėgstu blogai kalbėti apie kitus,
o ypač apie ką nors iš Solanasų, visada
labai palaikau Solanasus. Nėra už mane
ištikimesnės, kitaip seniai būčiau išėjusi.
Bet kadangi klausi tu, atsakysiu
nuoširdžiai. Ji nėra viena iš Solanasų.
Nemanau, kad jis ją myli. Manau, yra tik
vienas žmogus, kurį jis visą laiką
mylėjo. Nenoriu žinoti smulkmenų,
nemėgstu kišti savo nosies. Kai
išvažiavai, jis klaidžiojo kaip
vaiduoklis. Anot La Vieja Bruja, jo aura
susidrumstė. Prašėsi jį aplankyti, būtų
sutvarkiusi jo bėdą, bet nematomas
pasaulis jo niekada nedomino. Po to
siaubingo nutikimo su senjoru Fernandu
senjoras Santjagas savaitgaliais ėmė
kviestis senjorą Klaudiją į Santa
Kataliną ir vėl pradėjo šypsotis. Jau,
maniau, niekad nesišypsos. Paskui ją
vedė. Ko gero, jei ji nebūtų
pasipainiojusi, jis būtų palūžęs.
Pasidavęs, taigi. Bet nemanau, kad jis ją
myli. Stebiu ir matau. Žinoma, ne mano
reikalas. Jis ją gerbia, ji jo vaikų
motina. Bet ji nėra jam gimininga siela.
La Vieja Bruja sako, būna tik viena
gimininga siela.
Sofija klausėsi padriko jos
kalbėjimo. Kuo daugiau klausė, tuo
labiau troško išvaduoti jį iš vienatvės.
Džiaugėsi, kad Soledada tiek daug žino.
Tikriausiai girdėjo kitas kambarines ir
gaučus liežuvaujant. Bet suprato, kad tų
liežuvautojų spėlionės labai arti tiesos.
Rafaelis ir jo žmona Chasmina kartu su
Sofijos tėvais vakarieniavo terasoje.
Sofija buvo jiems dėkinga už draugiją.
Apkūni Chasmina atrodė nuoširdi ir
jausminga, tryško gyvybingumu, kurio
stokojo šaltoka Klaudija, ir Sofija jautė
dėkingumą už jos žemišką humorą. Ji
atsinešė į skarą susuptą savo dviejų
mėnesių dukrelę ir kiek prisidengusi
žindė ją prie stalo. Sofija matė, kad
motina tam nepritaria, bet labai stengiasi
nuslėpti nepasitenkinimą. Chasmina
pernelyg gerai pažinojo anytą, kad
nepastebėtų tų požymių, bet buvo
pakankamai protinga ir nekreipė į juos
dėmesio.
 – Rafa nebenori daugiau vaikų, sako,
penkių gana. Aš užaugau trylikos vaikų
šeimoje – imagińate! – Ir ji plačiai
nusišypsojo. Žvakių šviesoje šelmiškai
blykčiojo šviesiai žalios jos akys.
– Tikrai, mi amor, trylika šiais
laikais tiesiog nepraktiška. Turiu
visiems suteikti išsilavinimą, – meiliai
jai šypsodamasis tarė Rafaelis.
– Pamatysime. Nematau priežasties,
kodėl reikėtų liautis, – juokėsi ji
praskleisdama marškinius ir
dirstelėdama į žindomą kūdikį. – Kai jie
tokie maži, mano širdis tiesiog tirpsta. O
kai paauga, esi jiems nebe taip
reikalinga.
 – Nesutinku, – įsiterpė Pakas,
uždėdamas savo didelį šiurkštų delną
Sofijai ant rankos. – Manau, jei tėvas
sukuria mylinčius namus, vaikai
visuomet į juos sugrįš.
– Sofija, juk turi vaikų, tiesa?
– Taip, dvi dukreles, – atsakė ši
neištraukdama rankos iš po tėvo delno,
bet, kitaip nei senais laikais, dėl to
jausdamasi įsitempusi.
– Qué pena, kad neatsivežei jų su
savimi. Klara ir Elena labai džiaugtųsi
susipažinusios. Jos visos panašaus
amžiaus, tiesa, mi amor? O man būtų
malonu, kad jos pratintųsi kalbėti
angliškai.
 – Chasmina, jos turėtų daugiau
kalbėti su manimi, – tarė Ana.
– Taip, bet žinote, kokie būna vaikai,
negali jų priversti daryti, ko jie nenori.
– Gal reikėtų labiau juos paspausti, –
neatlyžo ji. – Vaikai nežino, kas jiems
geriausia.
– Oi, ne, nenorėčiau jų liūdinti. Po
pamokų jie grįžta namo, o namai skirti
žaidimams.
Sofija suprato, kad šio ginčo motina
nelaimės, ir žavėjosi, kaip meiliai
Chasmina ją įveikia. Po švelnia išore
slypėjo plienas.
Soledada stengėsi išnaudoti
kiekvieną progą išeiti į terasą – patiekti
maisto, nunešti lėkštes, atnešti garstyčių,
pripilti ąsotį vandens, net dukart iškišo
pro duris galvą dėdamasi išgirdusi
senjoros Anos varpelį. Kas kartą
išsišiepdavo plačia švarplėta šypsena.
Po kurio laiko Sofija nebegalėjo
sulaikyti juoko ir turėjo slėpti jį po
servetėle. Buvo akivaizdu, kad
Soledadai rūpi pamatyti, kaip Sofiją
priima tėvai. Paskui eis ir su kitomis
sodybos tarnaitėmis aptarinės jų
bendravimą.
Vienuoliktą valandą Chasmina su
dukrele nužingsniavo namo, išnyko parke
tarsi angelas. Pakas ir Rafaelis sėdėjo
apsupti muselių ir naktinių drugių,
besisukančių aplink žibintus. Ana nuėjo
gulti. Kai Pakas pakalbino ją pasilikti, ji
paprieštaravo esanti sena. Sofija
džiaugėsi, kad ji išėjo, nes nežinojo, ką
su ja kalbėti. Per daug ja piktinosi, kad
įstengtų kalbėti apie praeitį, ir iš pykčio
nenorėjo priimti jos į savo dabartį. Anai
nuėjus ji pasijuto stebėtinai pakylėta ir,
visai kaip senais laikais, įsiterpė į
brolio ir tėvo pokalbį. Mielai dalijosi
prisiminimais. Pusę dvyliktos nutykino į
savo kambarį.

Kitą rytą dėl laiko skirtumo Sofija

nubudo anksti. Visą naktį ji išmiegojo
kietu, be sapnų miegu, kurio netrikdė net
Santis. Jautėsi už tai dėkinga. Gulėsi
išvarginta ne tik skrydžio, bet ir savo
jausmų. Tačiau pabudusi neįstengė
ramiai gulėti. Nusliūkino į virtuvę,
kurioje balta rytmečio šviesa apšvietė
stalą ir plytelių grindis. Prisiminė
dienas, kai iš pilno šaldytuvo
nutverdavo ką nors valgomo ir
sprukdavo žaisti polo su Chosė. Rafaelis
jau papasakojo, kad Chosė mirė prieš
dešimt metų. Išėjo, ir ji niekad su juo
neatsisveikins. Be Chosė Santa Katalina
liko it šypsena be priekinio danties.
Imdama iš šaldytuvo obuolį ji
kyštelėjo pirštą į puodą su dulce de
leche. Nieko nebuvo skaniau už
Soledados dulce de leche. Ji juos
gamindavo iš pieno ir cukraus, pavirintų
ant viryklės. Kad ir kiek kartų Sofija
bandė pagaminti juos Anglijoje savo
vaikams, putėsiai niekuomet nebūdavo
tokie skanūs. Ji užsidėjo ant obuolio
šaukštą putėsių ir lengva eisena išdrožė
pro svetainę į terasą. Ši buvo tyli it
vaiduoklis aukštų medžių šešėlyje –
laukė, kol saulė pakils ir ją atras. Sofija
atsikando obuolio ir gardžiavosi saldžiu
karamelės skoniu. Žvelgdama į ankstyvo
ryto miglą, tvyrančią virš tolyn
nusidriekusių lygumų, ji staiga pajuto
stiprų troškimą išsivesti laukan ponį ir
nušuoliuoti per lygumą. Nuėjo parku prie
puesto, kelių susispietusių trobelių, kur
Chosė prižiūrėdavo ponius.
Besiartinančią ją pasveikino Pablas.
Jis valėsi rankas į nešvarų skudurą ir
nusišypsojo parodydamas kreivus
pajuodusius dantis. Ji paspaudė jam
ranką ir pasakė labai užjaučianti dėl
tėvo mirties. Jis rimtai linktelėjo ir
droviai padėkojo.
– Senjora Sofija, mano tėvas jus
labai mylėjo, – tarė jis ir nedrąsiai
išsišiepė. Ji pastebėjo, kad jis ją
pavadino ne senjorita, o senjora.
Kreipinys nubrėžė tarp jų atstumą,
neegzistavusį anksčiau, prieš daugelį
metų, kai juodu kartu treniruodavosi
žaisti polą.
– Ir aš jį nepaprastai mylėjau. Be jo
viskas visai kitaip, – nuoširdžiai atsakė
ji apžvelgdama nepažįstamus rudus
veidus, spoksančius į ją pro langus.
– Norite pajodinėti, senjora Sofija? –
paklausė Pablas.
– Nežaisiu, tik truputį pajodinėsiu.
Pravėdinsiu galvą. Jau seniai
nejodinėjau.
– Chavjerai! – pašaukė jis. Iš namo
išbėgo jaunuolis, mūvintis bombachas,
blyškioje šviesoje ant diržo blizgėjo
monetos. – Una yegua para Señora
Sofia, ya. – Kai Chavjeras žengė prie
tamsios kumelės, Pablas jam šūktelėjo: –
Ne Acteką, Chavjerai. La Purą! Senjorai
Sofijai – pačią geriausią. La Pura
geriausia, – tarė vėl jai šypsodamas.
Chavjeras atvedė sartą kumelę ir
Sofija paglostė aksominį jos snukį, o
gaučas tuo tarpu tylėdamas ją balnojo.
Užsėdusi ant ponio ji padėkojo ir
pasileido risčia į laukus. Buvo gera. Ji
vėl įstengė kvėpuoti. Krūtinėje ir
gerklėje susitvenkusi įtampa palengva
atslūgo, ir Sofija juto, kaip tolygiai
šuoliuojant atsipalaiduoja kūnas. Ji
žvilgtelėjo į Čikitos namus ir pagalvojo
apie Santį, miegantį su žmona. Tada ji
dar nežinojo, jis papasakojo vėliau, bet
tuomet Santis stovėjo prie lango, stebėjo
ją jojančią per lygumą ir spėliojo, kaip
jam pavyks įveikti šią dieną. Jai atvykus
viskas pasikeitė.
Visą dieną Sofija nematė Sančio. Kai
atėjo į jo namus aplankyti Marijos, jis
buvo išvažiavęs su vaikais į miestą ir
grįžo tik jai išėjus. Kiekvienas keliuku
pravažiuojantis automobilis sužadindavo
viltį: gal tai jis. Ji stengėsi apie tai
negalvoti, bet vis tiek nerimavo, kad
laikas subyrės saujoje ir ji greitai vėl
atsidurs Anglijoje. Ji beprotiškai troško
susitikti jį vieną. Norėjo pasikalbėti
apie praeitį, jųdviejų praeitį. Norėjo
visam laikui atsikratyti vaiduoklių.
 Keturiasdešimtas skyrius

Čikita pakvietė Sofiją pasilikti

vakarienės. Nors Marija negalėjo
valgyti kartu, norėjo, kad Sofija būtų
netoliese. „Nenoriu prarasti nė vienos
sekundės. Greitai vėl išvažiuosi, ir kas
žino, kada vėl tave pamatysiu“, – pasakė
Čikita. Kadangi dieną anksčiau Sofija
buvo vakarieniavusi su tėvais, pamanė,
kad tėvai neprieštarautų.
 Vakarienė buvo patiekta lauke,
aplinkui čirškiant svirpliams ir zujant
šunims, tykantiems kąsnelio.
Paslaptingoje žvakių šviesoje Eduardas
atrodė išblyškęs. Beveik nekalbėjo,
slėpėsi už dailių apskritų akinių. Į
raukšleles prie akių buvo įsirėžęs
sielvartas – nė akiniai neįstengė jo
paslėpti. Santis ir Sofija leidosi su
Čikita ir Migeliu į prisiminimus –
Klaudija vėl klausėsi blausiai
šypsodama; šypsenėlė netiko prie rimto
jos veido. Tikriausiai nenorėjo atrodyti
per daug susidomėjusi, bet nenorėjo būti
apkaltinta ir esanti nemandagi. Tad
sėdėjo nedrąsi, valgė šakute makaronus
ir retkarčiais balta servetėle
pasivalydavo lūpų kampučius.
Sofija retai naudodavosi servetėle.
Ana visuomet skatino dukterį „elgtis
kaip dama“. Bet senelis O’Dvajeris ją
užstodavo. „Ana Melodija, kam ta
servetėlė? Asmeniškai aš labiau
pasikliauju rankove – bent visuomet
žinau, kur ji yra“, – sakydavo jis.
Skųsdavosi, kad servetėlės nieko
daugiau ir neveikia, tik krenta nuo kelių
ant grindų. Sofija pažvelgė į savo sterblę
– ir vėl senelio O’Dvajerio tiesa.
Servetėlė buvo dingusi po stalu. Ji
pasilenkė jos pakelti. Dešinėje sėdintis
Pančitas išsišiepė ir pakėlė ją koja.
 Čikita ir Migelis nepaprastai
didžiavosi Pančitu. Jis išaugo aukštas ir
gražus, turėjo Sančio žavesio. Šypsojosi
labai panašiai kaip brolis, aplink burną
atsirasdavo tokios pat raukšlelės.
Nebuvo sunku pastebėti, kaip jį paveikė
audringi brolių gyvenimai. Norėdamas
atsverti brolių sukeltą skausmą, jis
užaugo tobulas vaikas. Matydamas, kaip
po skandalingo Sančio meilės romano ir
skuboto Fernando išvykimo į Urugvajų
motina tiesiog sugniužo, jis iš visų jėgų
stengėsi padaryti ją laimingą. Čikitai jis
buvo labai artimas, visi jie buvo artimi.
Ji beprotiškai juos mylėjo, ir jie jautėsi
jai už viską svarbesni. Ji leido vaikų
gyvenimams tiesiogine prasme formuoti
jos gyvenimą. Jie buvo jos gyvenimas, ir
ji gyveno dėl jų.
Polo aikštėje Pančitas žaisdavo
turėdamas devynių įvarčių handikapą, ir
nors vyravo nuomonė, kad nedera rinktis
šios profesijos, tėvai leido jam jos
siekti. Negalėjo drausti tapti polo
profesionalu, kai jo talentas veržte
veržėsi žaisti. Mama pernelyg kišosi į jo
gyvenimą. Iš pokalbių buvo aišku, kad
Čikita nenori, jog „jos Pančitas“
užaugtų. Dabar diduma namiškių jį
vadindavo Panču, ne Pančitu („mažuoju
Panču“). Bet mamai jis visuomet liks
Pančitas. Jis buvo jauniausias vaikas, ir
ji tebebuvo įsikibusi jo vaikystės; jei
būtų atgniaužusi kumštį, būtų supratusi,
kad laiko tik orą. Jos Pančitas jau prieš
daugybę metų išskrido iš lizdo.
Soledada papasakojo Sofijai, kad jis
slapta susitikinėja su Enkarnasijonos
dukterimi Marija (pavadinta pagal
Mariją Solanas), ne tik ištekėjusia, bet ir
dukrytę turinčia moterimi, o mažylės
tėvas galėjo būti beveik bet kuris
pueblo. „Toks geras jaunuolis kaip
Pančas nenori lankytis viešnamyje. Jis
tik mokosi elgtis su moterimis“, –
pasakė jį gindama. Pažvelgusi į „mažąjį
Pančą“ Sofija pamanė, kad jis „mokosi
elgtis su moterimis“ nuo pat tos
akimirkos, kai suprato, kam skirtas jo
penis.
Per vakarienę Santis ir Sofija
šnekėjosi santūriai. Iš išorės niekas
nebūtų atspėjęs, kokie juodu įsitempę,
kiek pastangų jiems prireikia
apsimetinėti, kad nejaučia nieko
daugiau, tik senos draugystės šilumą.
Juodu juokėsi, kai norėjosi verkti, ir
ramiai kalbėjo, kai norėjosi rėkti: „Ką tu
jauti?“
Pagaliau Sofija pabučiavo
giminaičius ir palinkėjo labos nakties.
Klaudija stovėjo įsitempusi prie
įstiklintų durų trokšdama palikti terasą ir
eiti su vyru į namo vidų.
 – Iki rytojaus, Sofija, – šypsodama
atsisveikino ji, bet akys liko santūrios.
Kaip tik tą akimirką Santis įbruko
Sofijai į ranką popierėlį. Pažvelgė į ją
ilgesingomis akimis ir pabučiavo į
skruostą. Klaudija to nepastebėjo, nes
jis buvo atsukęs jai nugarą. Ji tik stovėjo
ir laukė.
Sofija žengė į naktį, spausdama prie
krūtinės popierėlį. Nekantravo jį
išskleisti, bet vos pamačiusi jį
sulamdytą apstulbusi atpažino tą patį
raštelį, kurį per Soledadą buvo jam
pasiuntusi prieš dvidešimt trejus metus.
Tvardydama jausmus ji išvyniojo lapelį
ir dar kartą perskaitė žodžius:
„Susitikime vidurnaktį po ombu
medžiu.“ Įveikta vėl apėmusio jau
pažįstamo gailesčio ji prispaudė raštelį
prie krūtinės ir nuėjo tolyn. Negalėjo
atsisėsti, kaip būtų padariusi įprastomis
aplinkybėmis norėdama atgauti ramybę,
– buvo per daug susijaudinusi. Ėjo
nesustodama.
Sančio jausmai nepasikeitė. Jis
išsaugojo jos raštelį, brangino jį. O
dabar perdavė taip pat primygtinai ir
taip pat slaptai, kaip tą siaubingą naktį
buvo atsiuntusi ji. Jis jos trokšta. Ji
niekuomet nesiliovė jo troškusi.
Negalėjo savęs įveikti. Žinojo, kad tai
blogai, bet negalėjo trauktis. Pagalvojus,
kaip galėjo būti, jai plyšo širdis.

Ji vėl jautėsi it taisyklėms nusižengiantis

vaikas. Prie senojo tualetinio stalelio
šukuojant ir pinantis plaukus Sofijai
atrodė, lyg ji vėl būtų aštuoniolikos.
Atsidūrusiai už tūkstančių mylių ir
nublokštai atgal į gyvenimą, tokį tolimą
nuo leidžiamo kartu su vyru ir
mergaitėmis, jai atrodė, lyg gyventų
fantazijoje, kurioje jiems nėra vietos. Tą
valandėlę niekas nebuvo svarbu, tik
Santis. Atrodė, kad elgiasi teisingai.
Santis buvo jos dalis. Jis priklausė jai.
Ji jo laukė dvidešimt trejus metus.
 Jau ketino išeiti iš kambario, kai į
duris kažkas neryžtingai pabeldė. Ji
dirstelėjo į laikrodį. Be ketvirčio
vidurnaktis.
– Prašom, – irzliai pakvietė. Durys
lėtai prasivėrė. – Tėti?
Tarpduryje neryžtingai stoviniavo
Pakas. Ji nenorėjo kviesti jo vidun,
troško eiti prie ombu. Negalėjo vėluoti į
susitikimą su Sančiu, tik ne dabar, taip
ilgai laukusi.
– Norėjau įsitikinti, ar tau nieko
netrūksta, – kimiai tarė jis. Žvilgsnis
bėgiojo po kambarį, lyg jis bijotų
pažvelgti jai į akis.
– Tikrai nieko, ačiū, tėti.
 – Žinai, mudu su mama džiaugiamės,
kad tu namie. Čia tavo namai, –
užsikirsdamas kalbėjo jis. Stovėdamas ir
nežinodamas, ką pasakyti, atrodė
silpnas. Visuomet tiksliai žinodavo, ką
pasakyti.
– Dalis manęs visuomet bus čia, –
atsakė Sofija. Paskui jai pagailo, kad
tarp jų atsirado praraja. Kad gyvenimas
taip lengvai pakeičia žmones. Priėjo ir jį
apkabino. Laikydama apglėbusi
dirstelėjo į laikroduką. Kadaise niekas
nebūtų jos atplėšęs nuo jo meilės.
– Dabar eik gulti ir pamiegok.
Turime marias laiko pasikalbėti. Aš
pavargusi, diena buvo ilga.
Pasišnekėsime rytoj, – tarė ji švelniai,
bet tvirtai vesdama jį prie durų.
– Bueno, Sofija, tuomet labanakt, –
sukuždėjo jis nusivylęs. Jis atėjo jai kai
ko papasakoti, kai ko, kas daugybę metų
slėgė jo sąžinę. Bet teks palaukti.
Papasakos jai kitą kartą. Nenoriai išėjo
iš kambario. Jam nušlepsėjus
koridoriumi ji pajuto ašarą, likusią ant
skruosto, kai jis ją pabučiavo.

Tą naktį Sofijai nereikėjo žibinto:

ryškiai švietė mėnuo ir ant žolės bei
laukų krito sidabriniai šešėliai. Jais
bėgant viskas atrodė keistai nerealu. Ji
prisiminė naktį, kai tuo pačiu keliu
paskutinį kartą ėjo susitikti su Sančiu.
Tuomet buvo tamsu ir grėsminga.
Tolumoje girdėjo lojančius šunis, kažkur
pravirko vaikas. Bet tik žėrinčio tamsiai
mėlyno dangaus fone išvydusi ombu
siluetą ji ėmė baimintis.
Artėdama prie medžio ji sulėtino
žingsnį. Bandė prie medžio įžiūrėti
Santį, bet jo niekur nebuvo matyti.
Įsivaizdavo, kad išvys šokinėjančią jo
žibinto šviesą, kaip ir aną kartą. Tas
vaizdas visiems laikams įsirėžė jos
atmintyje. Bet šiąnakt žibinto jam
neprireikė, buvo taip šviesu, kad ji
galėjo įžiūrėti savo laikroduko rodykles.
Ji vėlavo. Nejau jis nepalaukė? Ji
nustėro. Pajuto iš nekantrumo
sugniaužiant gerklę. Paskui staiga iš už
medžio it juodas šešėlis išniro jis. Juodu
įdėmiai žvelgė vienas į kitą. Ji mėgino
perprasti jo išraišką, bet, nors ir švietė
mėnesiena, aiškiai jo nematė. Jis
tikriausiai darė tą patį. Paskui instinktas,
nuslopinęs racionalų mąstymą, juos
nugalėjo. Juodu puolė vienas prie kito
liesdami, uosdami, kvėpuodami,
verkdami. Veiksmai bylojo iškalbingiau,
nei žodžiai būtų galėję išreikšti tuos
ilgesio ir gailesčio metus. Tuomet ji
pajuto iš tiesų grįžusi namo.
Ji nežinojo, kiek buvo laiko, kai
pagaliau patenkinti ir apsvaigę juodu
išsitiesė žolėje, – jai tai visai nerūpėjo.
Juto tik jo ranką, žaidžiančią su jos
plaukų sruogomis, išsipešusiomis iš
kasos. Traukė į save gundantį jo kvapą ir
įsikniaubė veidu jam į krūtinę. Kakta
juto šiltą kvėpavimą, odą braižė dygus
jo smakras. Ji mėgavosi tokiu kūnišku
akimirkos malonumu. Jai niekas nebuvo
svarbu, niekas neegzistavo, tik jis.
– Pasikalbėkime, Čiofi. Kas nutiko
tau išvažiavus? – pagaliau paklausė jis.
– Dios, nežinau nė nuo ko pradėti.
– Daugybę kartų savęs klausiau, ką
ne taip padariau.
 – Nereikia, Santi, nekankink savęs.
Ėjau iš proto klausdama savęs to paties
ir vis tiek nežinau atsakymo, – atsakė ji
pasiremdama alkūne ir prispausdama
jam prie lūpų pirštą. Jis paėmė jos ranką
ir markstydamasis pabučiavo.
– Kodėl tave išsiuntė? Noriu
pasakyti, juk galėjo tave išsiųsti į
internatą, dar kur nors, bet išsiųsti į
Šveicariją buvo pernelyg griežtas
sprendimas, o paskui, nežinodamas, kur
tavęs ieškoti…
Sofija stebėjo jo sielvartaujantį
veidą, kenčiančias žalias akis,
ieškančias jos akyse atsakymo. Atrodė
pažeidžiamas it vaikas ir jos širdis
suspurdėjo.
– Santi, mane išsiuntė, nes laukiausi
tavo vaiko, – tyliai tarė ji ir jos balsas
suvirpėjo. Jis spoksojo į ją netikėdamas.
– Prisimeni, aš susirgau? Na, buvo
pakviestas daktaras Higinsas. Mama
kraustėsi iš proto. Tėtis buvo
supratingesnis, bet įpykęs. Buvo tik
viena išeitis, nes aš, aišku, negalėjau
pasilikti vaiko. Mūsų meilės ryšys buvo
nederamas, jie niekuomet nebūtų jam
pritarę. Savaime suprantama, mamą
jaudino tik viena: aš užtrauksiu šeimai
nešlovę, ir tai buvo svarbiau už viską.
Manau, tada ji manyje matė velnią. Kol
gyva to nepamiršiu.
– Palauk, Čiofi, ką čia vapi. Ką tu ką
tik pasakei?
– Santi, mielasis, aš buvau nėščia.
– Tu laukeisi mano vaiko? – lėtai
išstenėjo jis, nepajėgdamas visko
suvokti. Paskui staiga atsisėdo ir delnu
pasitrynė kaktą.
– Taip, – liūdnai atsakė ji sėsdamasi
ir atsišliedama į jo glėbį.
– Ak, Čiofi, kodėl man nepasakei?
– Mama ir tėtis privertė mane
pažadėti niekam nepasakoti. Jie išsiuntė
mane į Ženevą nutraukti nėštumo.
Nenorėjo, kad kas nors žinotų. Bijojau,
kad jei tau pasakysiu, tu pareikalausi
vykti kartu, pareikalausi savo, kaip tėvo,
teisių, eisi aiškintis su mano tėvais.
Nežinau, bijojau. Bijojau priešintis jų
norams. Jei būtum juos matęs. Tą vakarą
jie buvo kiti žmonės. Nutariau parašyti
tau vos išvykusi, kai tėvai nieko
nebegalės pakeisti.
Ji neįstengė jam papasakoti, kad
susilaukė vaiko, o paskui jo išsižadėjo.
Jai buvo pernelyg gėda. Kaip galėjo jam
papasakoti, kad pasigailėjo jį atidavusi
tą pačią sekundę, kai atsitokėjo Londone
tą šaltą žiemos rytą. Ar jis ja patikėtų,
jei papasakotų, jog nebuvo nė dienos,
kad negalvotų apie Santigitą, nespėliotų,
kur jis ir ką veikia? Kaip galėjo jam
papasakoti nepasirodžiusi beširdė ar
lengvabūdė? Ne tokią jis ją prisiminė.
Tad leido jam manyti, kad nutraukė
nėštumą, ir slėpdama skausmą kentėjo
viena.
– Marija, – bejausmiu balsu tarė jis.
– Tai buvo seniai, – tyliai tarė Sofija
jausdama, kad būtų blogai kritikuoti
pusseserę, kai ši prie mirties. Jis laikė ją
priglaudęs, ir ji suprato, kad žinia, jog ji
nešiojo jo kūdikį, suartino juos, ir kelio
atgal nėra. Jis galvojo, kaip viskas
galėjo susiklostyti. Ji jautė jo apmaudą,
nes panašiai jautėsi pati.
 – Tai dėl to nebegrįžai? Nes netekai
mūsų kūdikio? – paklausė įsikniaubęs į
jos plaukus.
– Ne. Negrįžau, nes maniau, kad tu
manęs nebenori, kad gyveni toliau ir
susiradai kitą. Man nereikėjo Argentinos
be tavęs. Pasiekiau ribą, kai išdidumas
neleido man grįžti. Matyt, per ilgai
buvau išvažiavusi.
– Tu tikrai manimi tikėjai?
– Norėjau tikėti, bet po kurio laiko
netekau vilties. Buvai taip toli –
nežinojau, ką manai. Ir laukiau. Laukiau
metų metus!
– Ak, Čiofi, tau reikėjo sugrįžti. Jei
tik būtum grįžusi, būtum pamačiusi, kaip
tavęs ilgėjausi. Be tavęs buvau
pražuvęs. Viskas buvo kitaip. Jaučiausi
visiškai nieko vertas. Nežinojau, kur
tavęs ieškoti. Nežinojau, kur esi, kitaip
būčiau parašęs.
– Dabar aš tai žinau. Man nė
nedingtelėjo, kad Marija galėjo
sunaikinti mano laiškus.
– Žinau. Aš jų negavau, todėl
negalėjau atsakyti. Nežinojau, kur tu.
Marija man prisipažino prieš daug metų,
bet tada jau buvo vėlu. Suprantu: tuomet
ji manė, kad elgiasi teisingai. Daugybę
metų ją graužė sąžinė, štai kodėl liovėsi
tau rašyti. Negalėjo tau prisipažinti nei į
tave pažvelgti. – Jis karčiai nusišypsojo.
– Negaliu patikėti, kad mes taip lengvai
buvome nugalėti, – prikimusiu balsu tarė
jis purtydamas galvą. – Paskui aš
pasidaviau. Turėjau pasiduoti, kitaip
būčiau išprotėjęs. Maniau, kad susiradai
kitą. Dėl kokios dar priežasties nebūtum
grįžusi namo? Paskui pasipainiojo
Klaudija ir man reikėjo pasirinkti: kurti
gyvenimą su ja ar laukti tavęs.
Pasirinkau gyvenimą su ja.
– Ar tu laimingas? – lėtai paklausė
Sofija.
– Laimė – santykinis dalykas. Iki
vakar dienos, kai pasirodei ligoninėje,
maniau, kad esu laimingas.
– Santi, man taip gaila.
 – Dabar aš laimingas.
– Tikrai?
– Tikrų tikriausiai, – atsakė jis
suimdamas jos veidą rankomis ir
bučiuodamas į kaktą. – Skaudu galvoti
apie tave, vieną kenčiančią Šveicarijoje.
Noriu žinoti, kas atsitiko. Mums reikia
atsigriebti už daugybę metų. Noriu su
tavimi pasidalyti kiekviena minute.
Noriu jaustis taip puikiai pažįstantis
tavo gyvenimą, lyg būčiau jį praleidęs su
tavim.
– Papasakosiu tau apie Šveicariją,
papasakosiu viską.
– Tau reikia pailsėti.
 – Norėčiau, kad visą naktį
praleistume kartu.
– Žinau. Bet tu sugrįžai. Šimtus kartų
svajojau, kaip tu sugrįši.
– Ar svajojai, kad bus šitaip?
– Ne, įsivaizduodavau, kad būsiu
įniršęs. Bet kai tave pamačiau, pasijutau
taip, lyg būtume tik vakar išsiskyrę. Tu
nė kiek nepasikeitei, nė kiek. – Ir jis
pažvelgė į ją taip švelniai, kad ji pajuto
akis deginančias ašaras.
– Man patinka šis senas medis, – tarė
ji nusukdama veidą ir slėpdama jausmus.
– Jis matė, kaip mes augome, matė mūsų
skausmą, mūsų meilę, mūsų malonumus.
Niekas tiek nežino, kiek šis senas ombu.
 Jis giliai atsiduso ir suspaudė ją
glėbyje.
– Neleidžiu savo vaikams čia eiti, –
tarė jis.
– Žinau, tavo sūnus man sakė.
– Išties kvaila. Tiesiog jutau, kad jis
mane apvylė. Nenorėjau, kad vaikai
gyventų iliuziniame burtų ir norų
pasaulyje, kaip gyvenome mes.
Ji taip pat suspaudė jį glėbyje.
– Žinau, bet man jis visuomet reiškė
daugiau. Tai buvo mūsų slėptuvė. Mūsų
nedidelė karalystė. Man ombu visuomet
simbolizuos idilišką vaikystę. Jis – visų
mano prisiminimų šerdis. Visa ko.
Matai, mes ką tik padovanojome jam dar
vieną prisiminimą.
Jis nusijuokė kartu su ja ir
pralinksmėjo.
– Tikriausiai elgiausi kvailai.
– Ne, bet nemanau, kad nutiks kas
nors bloga, jei leisi vaikams čia ateiti.
Prisimeni, kaip mėgdavome po jį
laipioti?
– Taip, tais laikais buvai gana
sportiška.
– Tais laikais! Ir dabar man įsiropšti
būtų vienas juokas.
Tad juodu abu sulipo į medį. Kai
pasiekė viršūnę, horizonte jau matėsi
brėkštanti aušra. Raudoni it kraujas jos
spinduliai skverbėsi į naktį ir dažė ją
auksu.
 Keturiasdešimt pirmas
skyrius

1997 m. lapkričio 8 d., šeštadienis

Sofija pabudo vidurdienį pažadinta

chingolos choro ir akimirką patyrė
keistą jausmą: tarytum pastarieji
dvidešimt treji metai tebuvo ilgas
sapnas. Šnerves kuteno pampų kvapai,
eukaliptai ir drėgmė, ir ji gulėjo
stengdamasi kuo ilgiau neišsklaidyti tos
nuotaikos, ją išlaikyti. Ji vėl atsidūrė
vaikystėje ir drybsojo mėgaudamasi
prisiminimais. Anksčiau ji bijodavo
atsigręžti į praeitį nuogąstaudama, kad
pasidavus nostalgijai ilgesys ją visiškai
sugrauš. Bet dabar nuogąstavimai atrodė
nepagrįsti. Ji gulėjo lyg apimta transo ir
leido galvoje skrieti pirmųjų kelių savo
gyvenimo skyrių vaizdams. Puslapiai
vertėsi taip greitai, kad ji nepajėgė kaip
reikiant įsižiūrėti nė į vieną. Taip ilgai
slėpti, jie ją plūste užplūdo;
nuolaidžiaudama sau ji leido jiems vėl
atgyti. Sofija nenorėjo keltis. Jos širdis
troško, kad praeitis virstų dabartimi ir
prie arklidžių jos lauktų Chosė su
kumele ir taco.
Pravėrusi akis pirmiausia ji pamatė
savo lagaminą. Bet paskui ant odos, lūpų
ir rankų užuodė Santį, tad atsilošė ir
gulėjo užsidengusi veidą rankomis, lėtai
traukdama jį į save, mėgaudamasi
kiekviena prisiminimų akimirka. Ji
sugrįžo. Santis ją tebemyli. Bet Marija
miršta, ir ji staiga vėl atsidūrė tikrovėje.
Pusryčiai atėjo ir praėjo, ir jai nė
netoptelėjo, kad tėvas gali sėdėti
terasoje jos laukdamas. Vėliau jai tai
papasakojo Soledada. Bet Sofijos
mintys sukosi tik apie Santį. Nusiminė,
kad nesusitiko su tėvu, bet tik trumpam,
paskui tas jausmas praėjo ir ji ryžtingai
nužingsniavo į Čikitos namus. Praėjo pro
Aną su didele skrybėle, skaitančią knygą
saulės atokaitoje. „Kaip menkai
tesikeičia žmonių įpročiai“, – pamanė ji.
Ana pakėlė akis ir nusišypsojo. Kiek
sutrikusi Sofija atsakė jai šypsniu ir
pamojavo. Mama žinojo, kur Sofija eina,
nieko nereikėjo aiškinti. Ji vėl buvo
savo vietoje.
Nepriėjusią prie namo ją pasiekė
Štrauso melodija. Muzika įliejo į širdį
džiaugsmo ir ji vos nepradėjo strikinėti
akinančioje saulėje. Marija gulėjo
terasoje po antklode, galvą diskrečiai
slėpė maža gėlėta skrybėlaitė. Sofija
pastebėjo, kad jos skruostai palengva
rausta, akys spindi džiaugsmu. Sofijai
išnirus iš už kampo ji ištiesė ranką.
– Sofija, – tarė ji ir švelniai
nusišypsojo, jos veidas dvelkė šiluma.
– Atrodai daug geriau, – patenkinta
atsiliepė ši ir pasilenkė jos pabučiuoti.
– Geriau ir jaučiuosi.
Žvelgdama į jos sulysusį, bet
spindintį veidą Sofija buvo tikra, kad ji
gyvens. Tiesiog negalėjo pagalvoti, kad
iš jų būtų atimtas toks geras žmogus kaip
Marija. Ypač dabar, kai Sofija ją atrado
iš naujo.
 Čikita vaikštinėjo po namus
apžiūrinėdama savo augalus, o mažieji
Marijos vaikai su pusbroliais ir
pusseserėmis žaidė prie sūpuoklių.
– Kiti teniso aikštelėje ir drybso prie
baseino, – tarė Marija. – Jei nori, gali
eiti prisidėti prie jų.
– Ar pavargsti, kai visi šokinėja
aplink tave? – paklausė Sofija.
Nenorėjo, kad Marija jaustųsi privalanti
su ja kalbėti.
– Šiek tiek. Nenoriu, kad visi
sukinėtųsi aplink mane laukdami, kol
mirsiu. – Ji liūdnai susijuokė ir nudelbė
akis.
 – Žinai, būna stebuklų. Atrodai daug
geriau, – viltingai išdrįso pasakyti
Sofija.
– Norėčiau, kad įvyktų stebuklas.
Būtų maloni staigmena. – Ji atsiduso. –
Bet tikrai geriau jaučiuosi. Ligoninėje
jautiesi taip, lyg jau būtum mirusi.
– Marija, nekalbėkim apie tai.
Pakalbėkim apie senus laikus, – pasiūlė
Sofija.
– Ne, noriu, kad papasakotum man,
kaip gyvenai pastaruosius dvidešimt
trejus metus. Užsimerksiu, o tu gali
atskleisti man nuostabią istoriją.
Tad Sofija atsilošė kėdėje ir leido
Marijai snūduriuoti, o pati pasakojo apie
gyvenimą, kurį jiedvi turėjo pragyventi
drauge.
Kaip paprastai, šeštadieniais būdavo
kepami asado. Vėjelis nešiojo
pažįstamus skrundančių lomo ir chorizo
kvapus, o ji stebėjo, kaip po aukštais
kupliais eukaliptais renkasi visa šeima.
Marija negalėjo valgyti drauge su kitais,
tad sugrįžo su slauge į namą. Jai būtų per
daug triukšmo. Sofija buvo pamiršusi,
kaip triukšmingai jie valgydavo asado.
Niekas nepasikeitė, tik pažįstami
veidai atrodė vyresni ir dar atsirado
naujų, nepažįstamų veidų. Klara
užsispyrė sėdėti prie naujosios tetos. Ji
paėmė Sofiją už rankos ir nuvedė prie
stalų, gausiai nukrautų indais su maistu.
Netverdama džiaugsmu Klara aiškino
Sofijai, kaip tai daroma. Pirmiausia ji
turinti eiti ir nuo kepsninės pasiimti
mėsos – galinti išsirinkti kokį norinti
gabalą, – dosniai pasiūlė Klara, – paskui
įsidėti salotų ir bulvių – jos ant stalo.
Sofija žvelgė į šią ne pagal metus
brandžią būtybę ir ją nusmelkė aštrus
dukrelių ilgesys. Klara pastebėjo jos
sušvelnėjusį veidą ir klausiamai
šyptelėjo, paskui nustraksėjo pati įsidėti
į lėkštę maisto.
Jei Sofija būtų leidusi sau daugiau
pagalvoti apie namuose paliktą šeimą,
tikriausiai būtų paklausiusi tylaus
sąžinės balselio, bet jai tiesiog nebuvo
laiko, ir balselis liko neišgirstas.
Pasirodė Santis su Pančitu, ir kalbėdama
su jais prie kepsninės ji juto kiekvieną
Sančio judesį bei gestą. Beveik
negirdėjo, ką kalba pati; žodžiai gyveno
savo gyvenimą ir ji leido jiems skristi.
Santis ir Sofija tebemokėjo slapta,
niekam nepastebint, bendrauti akimis.
Judesiai, visiems kitiems niekuo
neišsiskiriantys, juodviem turėjo
ypatingą prasmę. Ji pasijuto apimta
nuolatinio déjà vu. Santis ir Sofija dar
kartą išgyveno praeitį, o visi kiti juos
supantys žmonės jau buvo pasikeitę ir
perėję į kitą gyvenimo etapą. Sofija
jautėsi taip pat, Santa Katalina atrodė
taip pat, kvepėjo taip pat, bet vis dėlto
nebuvo tokia pati. Tik Sofija dar nebuvo
pasirengusi to pripažinti. Kol stovėjo
šalia Sančio, atrodė, kad taip ir turi būti.
Klara ja žavėjosi. Bet, kaip visiems
vaikams, jai buvo įdomu pasakoti tik
apie save. Ji norėjo Sofijai viską
išpasakoti. Beprotiškai troško padaryti
jai įspūdį, net jei reikėtų užšokti ant
stalo ir rankomis pereiti išilgai jo. Jos
mama tik juokėsi ir liepė verčiau
patausoti jėgas kvailiojimui po pietų, kai
bus mažesnė galimybė, kad nelauktai
pasirodys suvalgytas maistas. Sofija
žavėjosi jos ramiu elgesiu su vaiku.
Klara nusijuokė ir nustraksėjo į vietą.
Žinoma, Sofija nesusilaikė
nepapasakojusi jai kelių epizodų iš savo
gyvenimo. Nebūtų radusi geresnės
klausytojos. Susižavėjusi, išpūstomis
akimis Klara aikčiojo gėrėdamasi ir
netikėdama, kad Sofija, suaugusi
moteris, kadaise galėjo būti tokia
išdykusi. Bet istorijos ją domino neilgai;
netrukus ji vėl atsidūrė dėmesio centre,
ir žodžiai biro taip greitai, kad Sofija
vos įstengė juos suprasti.
Sofija nelabai atidžiai klausėsi
Klaros. Leido jai čiauškėti, reikiamu
laiku vis aiktelėdama ar paklausdama,
bet kartu stebėjo aplinkinius ir klausėsi
jų pokalbių. Ji labai aiškiai juto
Klaudiją, manieringą ir žvilgančią
sniego baltumo marškiniais ir džinsais.
Žinojo, kad ir Klaudija jaučia jos
buvimą. Porą kartų sugavo įdėmų jos
žvilgsnį, bet Klaudija tučtuojau
nusukdavo akis į šalį lyg susidrovėjusi.
Visi kalbėjo apie Mariją. Čikita
visiems pasakojo, kad ji šiandien daug
geriau atrodanti ir kad niekas nesuteiks
jai daugiau sveikatos kaip namai. Jos
smulkiame veide švytėjo viltis, bet akių
gilumoje Sofija įžvelgė neviltį. Tada visi
ėmė dalytis prisiminimais. Sofijai
pasirodė nejauku sėdėti ir klausytis
pokalbių apie jai nežinomus dalykus.
Žinoma, kai Klaros dėmesys nukrypdavo
kitur, ji galėdavo įsiterpti į pokalbį ir
juoktis iš jų pasakojimų. Bet jų praeityje
jos nebūta, ir ji patyrė keistą pojūtį, lyg
būtų pašalietė. Viena vertus, juto grįžusi
į savo vietą, kita vertus, buvo tiek daug
praleidusi, kad nebeįstengė užmegzti
tarpusavio ryšio nė su vienu, išskyrus
Santį. Visi giminaičiai norėjo sužinoti,
kaip ji gyveno pastaruosius du
dešimtmečius, bet jos gyvenimas taip
skyrėsi nuo jų gyvenimo, kad keli
sakiniai patenkindavo smalsumą ir
daugiau jie nebeturėdavo ką pasakyti
vieni kitiems. Nepasikeitė tik Santis ir
Sofija. Jų varomoji jėga buvo visiškai
tokia pati kaip ir prieš dvidešimt trejus
metus. Tad kai jis pasiūlė po polo
žaidimo su ja lazda padaužyti kamuolį,
jai palengvėjo. Klaudija galėjo tik
bejėgiškai stebėti. Santis pareiškė
neisiąs ir į mišias, jis norįs pasilikti su
seseria. Bet Sofija suprato tikrąją
priežastį. Išblyškusiame Čikitos veide
pastebėjo nežymų nepritarimo šešėlį.
Spėjo, kad ir ji tikriausiai žino ar bent
nujaučia. Ji nepamiršo praeities kaip
Rafaelis, be to, pažinojo sūnų geriau nei
kas nors kitas.
Sofija nepaisė įtarių akių ir
vidurdienio poilsio pasitraukė į savo
kambario vėsą. Pro langą matė vyresnius
vaikus, su maudymosi kostiumais
drožiančius prie baseino. Bet jai buvo
per karšta, nuo vyno ir drėgmės jautėsi
mieguista, tad kartu nėjo. Staiga pasijuto
ganėtinai sena. Dar nebuvo patyrusi, ką
Santa Katalinoje reiškia būti suaugusiai.

– Santigitas gerai žaidžia, tiesa? –

išdidžiai tarė Santis sūnui šuoliuojant
per lauką.
– Visai kaip jo tėvas, – atsakė Sofija.
– Sugrąžina tave į praeitį, ar ne?
– Žinoma, sugrąžina, – tarė ji ir
žiūrėjo, kaip jis nušuoliuoja. Nuoga
įrudusi jo nugara išsilenkė keliant taco.
Ji troško būti anuometinė mergina ir
liuoktelėti ant ponio, bet dabar buvo
vyresnė. Kažin ar apskritai prisimintų,
kaip žaisti.
Sofija sėdėjo ant žolės su Čikita,
didelei jos nuostabai, prie jų prisidėjo ir
Ana. Iš pradžių tvyrojo šiokia tokia
įtampa, bet kai jas susirado Klara, visų
dėmesys nukrypo į jos demonstruojamą
vikrumą. Visos trys juokėsi iš vaiko,
kaip beždžionėlė šokinėjančio aplinkui.
– Žinai, Sofija, tu buvai lygiai tokia
pati, – tarė Čikita Klarai zvimbiant pro
šalį.
– Taip, tikrai, – pritarė motina. –
Tokia pamaiva, kad nė nežinojau, ką su
tavimi daryti.
 – Ar buvau baisi? – paklausė Sofija,
patenkinta, kad motina įsitraukia į
pokalbį. Ši vos linktelėjo, ir Sofija
pastebėjo, kad mama nepaprastai
stengiasi būti maloni.
– Buvai sunkus vaikas, – pripažino ji.
Sofijai nebuvo lengva kalbėti su
motina. Vengdamos daugybės neliečiamų
temų jos slydo paviršiumi it čiuožėjų
pora, bijodamos įlūžti į apačioje esantį
liūną, kur tyko demonai. Sofijos
atminties gelmėse mama liko tuo
žmogumi, kuris buvo kaltas dėl jos
išsiuntimo. Ji pasielgė negarbingai.
Aplinkui lyg gyvas pavyzdys šurmuliavo
gyvenimas, kurį Sofija turėjo gyventi.
Niekad nepajėgs jai to atleisti. Tad
mandagiai šnekučiavosi padedamos
Čikitos, o ši atliko arbitro vaidmenį,
kaskart pakeisdama temą vos pajutusi,
kad nuslystama pernelyg arti vandens.
– Sofija, papasakok, kokie tavo
vaikai, – paprašė Čikita.
– Oi, žinoma, mergaitės nuostabios.
Tikros anglės. Deividas – fantastiškas
tėvas ir siaubingai jas lepina. Jos –
mažosios jo princesės ir, jo akimis,
negali padaryti nieko blogo.
– O tavo akimis? – paklausė mama.
– Na, gali būti ir išdykusios, ir
žavingos, – tarė ji ir nusišypsojo
prisiminusi jų veidukus. – Honora
pasiutusi, tokia buvau ir aš – tiesą
sakant, ganėtinai nevaldoma, o Indijai
labiausiai patinka būti namie su žirgais.
– Tai dabar žinai, su kuo man tekdavo
taikstytis, – tarė Ana ir nusišypsojo
dukteriai.
– Taip, žinau. Auginant vaikus,
stebuklingo gėrimo nėra, tiesa? Jie
asmenybės, ir nuo tavęs tai nepriklauso.
– Tikra tiesa, – linktelėjo ji ir staiga
abi moterys suvokė, kad po tokios
daugybės metų jos vis dėlto turi šį tą
bendra. Jos abi mamos.
– Abuelita, tu nežiūri, – suinkštė
močiutei Klara, paskui vėl persivertė
kūliais. Pokalbis nukrypo į šalį, ir Sofija
negalėjo atsidžiaugti, kad nereikia
kalbėti apie save. Ji nenorėjo šnekėti
apie Angliją, o galvojant apie Deividą ir
mergaites slėgė kaltė.
Po kurio laiko mama nuėjo, o Klara
gulėjo atsišliejusi į tetos krūtinę ir
snaudė saulutėje. Sofija kalbėjosi su
Čikita apie Mariją; teta mėgino išpešti
ką nors apie ją, bet pokalbis
neišvengiamai grįždavo prie Marijos –
taip norėjo Sofija. Jiedvi prisiminė
praeitį, ir ji buvo laiminga, nes tai buvo
ir jos praeitis.

Pasibaigus žaidimui prie jų prišuoliavo

nepavargstantis Santis.
 – Mama, būk gerutė, paskolink man
truputį Sofiją. – Jis pažvelgė žemyn į ją
ir nusišypsojo. – Paieškokim tau ponio.
– Bueno, Santi, – atsakė Čikita
atsistodama. Paskui žiojosi dar kažko
sakyti, bet giliai įkvėpusi susiturėjo. –
Ne, nieko, – sumurmėjo atsakydama į
klausiamą Sofijos žvilgsnį. – Verčiau
eisiu, pažiūrėsiu, kaip laikosi Marija.
Pasimatysim vėliau. – Ir nusivedė
apsnūdusią Klarą tolyn pro medžius.
Santis palydėjo Sofiją lig tos vietos,
kur su La Pura jos laukė Chavjeras.
Sofija lengvai įsėdo į balną. Chavjeras
padavė jai taco, ir žybtelėjęs akimis
Santis nušuoliavo į priekį, mušdamas
prieš jį gulintį kamuolį. Vėl sėdint balne,
jaučiant plaukuose vėją ir liuoksint
paskui kamuolį Sofiją apėmė
fantastiškas jausmas, tas seniai
pamirštas pojūtis. Pakėlę savo taco abu
nusikvatojo kaip senais laikais ir nujojo
į skirtingas puses.
– Tas pats, kaip važiuoti dviračiu! –
susijaudinusi sušuko Sofija. Ji suprato
nė kiek nepamiršusi, kaip reikia žaisti.
– Rūdys truputį jaučiasi, gorda! –
įgėlė jis skriedamas pro šalį.
– Aš tau parodysiu, viejo!
– Viejo? Senuk? Čiofi, gausi nuo
manęs už tai!
 Ir jis prisivijo ją iš užpakalio. Ji
pasuko savo ponį ir nušuoliavo per
aikštę ombu link. Jis suprato, kur ji
veda, ir mielai pasidavė žaidimui.
Šuoliuojant per ilgus vakaro šešėlius ir
rasotą žolę pro šalį greitai lėkė laukai. It
didelis spindintis persikas kabėjo saulė,
platus dangus žėrėjo paslaptinga
oranžine šviesa. Santis ją pasivijo ir jie
jojo greta šypsodamiesi vienas kitam, iš
laimės praradę žadą.
Pagaliau sulėtino greitį ir jodami
lengva risčia palindo po pažįstamomis
šakomis. Kai nulipo, ponius dar krėtė
jaudulio virpulys, jie stovėjo pavėsyje
garsiai šnopuodami. Savo slėptuvėse
čirškė svirpliai, ir Sofija traukė visa
krūtine tuos nepakartojamus Argentinos
kvapus, kuriuos taip mylėjo.
– Ar prisimeni pasakojimą apie šios
akimirkos dovaną? – paklausė ji ir
patenkinta pasirąžė.
– Žinoma.
– Na, būtent čia ir dabar aš tikrai
gyvenu šia akimirka.
– Ir aš, – švelniai tarė jis prieidamas
iš už nugaros ir rankomis ją
apglėbdamas. Abu stovėjo žiūrėdami į
horizontą, palengva besimainančias
spalvas.
– Dabar viską pastebiu. Svirplius,
platų dangų, plokščią lygumą, kvapus.
Suvokiu, kaip labai man jų trūko.
Jis pabučiavo jai kaklą ir skruostu
prigludo prie jos.
– Prisimenu, kai grįžau iš Amerikos,
– kalbėjo jis, – Argentina atrodė kitokia.
O gal tokia pati, bet aš viską
pastebėdavau. Mačiau kitomis akimis.
– Suprantu, ką sakai.
– Na, džiaugiuosi, kad kai ko tave
išmokiau, – pajuokavo jis, bet juodu
nesijuokė. Tik stovėjo kurį laiką
tylėdami. Nors tuo metu Sofija nenorėjo
apie tai galvoti, širdyje žinojo, kad
anksčiau ar vėliau visa tai vėl turės
palikti.
 Pagaliau jis ją atsuko į save.
Žiūrėdama į jo švelnias žalias akis ji
pajuto galinti įžvelgti jo sielą, o jis
įžvelgė jos. Ji žinojo, ką jis galvoja, ir
suprato jo meilės gilybę. Atrodė liūdnas,
nes meilė dažnai liūdina, ir jie abu
pasidavė jausmams. Kai ją pabučiavo,
bučinys juos taip užvaldė, kad jei nebūtų
atsišlieję į medį, ji būtų susmukusi. Nuo
lėkimo jis buvo suplukęs, ir lūpomis ji
jautė jo skonį, uodė jo kvapą, o kadangi
neįstengė nuauti jo batų, mylėjosi su
auliniais. „Štai kaip mylisi meilužiai
arba svetimautojai“, – galvojo Sofija.
Šie santykiai atrodė vulgaroki. Gal
todėl, kad šįkart juodu turėjo daugiau ką
prarasti, mylėjosi skubotai ir vogčiomis.
Jaunystės nekaltumą pakeitė žemiška
patirtis – ji Sofiją neįtikėtinai jaudino,
bet kartu ir liūdino.
– Dios, man tikrai būtų ne pro šalį
paplaukioti, – tarė jis segdamasis
kelnes.
– Puiki mintis. Kaip manai, ar ten bus
žmonių?
– Tikiuosi, kad ne. – Jis priglaudė
delną prie jos drėgno skruosto ir vėl ją
pabučiavo. – Aš vėl jaučiuosi savimi,
Čiofi, – tarė jis ir nusišypsojo.
Kai juodu parjojo atgal ir nusėlino
prie baseino, saulė jau buvo nusileidusi.
Nuo drėgmės oras tapo saldus ir tirštas,
vėjas drėgnose dulkelėse nešiojo
eukaliptų ir jazminų kvapus. Jų laimei,
nieko nebuvo. Prieš juos plytėjo ramus
baseino vanduo lygiu paviršiumi. Jie
tyliai nusimetė drabužius, slopindami
juoką išvadavo Santį iš aulinių batų.
Tyliai, nekeldami triukšmo jie perskrodė
paviršių ir drauge paniro į drumzliną
tamsą.
– Kaip pasiaiškinsi, kur buvai? –
paklausė ji vėliau. Nė vienas iš jų
nenutuokė, kiek dabar valandų.
– Mama puikiausiai supras, kur aš
buvau. Pasakysiu jai tiesą, tik praleisiu
neteisėtas vietas, – išsišiepė jis.
 – O ką pasakys Klaudija? – šelmiškai
nusijuokė ji. Bet jis nerimastingai
papurtė galvą.
– Žinai, man labai nepatinka ją šitaip
apgaudinėti. Ji man visuomet buvo labai
gera.
Sofija gailėjosi paminėjusi jos vardą.
– Žinau, man taip pat nepatinka
apgaudinėti Deividą. Negalvokime apie
tai. Prisimeni šios akimirkos dovaną? –
linksmai tarė ji, bet dovana jau buvo
sugadinta. Kurį laiką juodu plaukiojo
tylėdami, grumdamiesi su savo sąžine,
paskui susėdo ant grindinio akmenų
apdžiūti.
 – K reiškia kaltę, tiesa? –
užjaučiamai sukuždėjo ji.
– Tiesa, – atsakė jis apkabindamas ją
ir prisitraukdamas arčiau. – Bet G
nereiškia, kad gailiuosi.
– Nė kiek?
– Nė kiek. Rytoj ateik anksti, gerai?
– Žinoma, bet noriu kuo daugiau
laiko praleisti su Marija. Ji atrodo daug
geriau nei ligoninėje.
– Tikrai. Bet, Čiofi…
– Ką?
– Ji mirs. – Jo balsas suvirpėjo.
– Stebuklai…
– Taip, stebuklų būna, – vos ištarė
jis. Sofija jį apglėbė ir jis prapliupo
graudžiai, nuoširdžiai raudoti. Nežinojo,
kokiais žodžiais jį paguosti. Tokių
žodžių nebuvo. O tų žodžių, kuriuos jis
norėjo išgirsti, ji tiesiog negalėjo ištarti.
Tad laikė priglaudusi prie krūtinės ir
leido jam išraudoti bent šiek tiek
skausmo.
– Santi, mielasis, išsiverk. Paskui
jausies daug geriau. – Pasijuto ir pati
norinti verkti, bet valdėsi, ir nuo to jai
maudė gerklę. Suprato: jei pasiduos
jausmams, raudos taip, kad niekas
negalės jos paguosti, ir ašaros liesis ne
vien dėl Marijos.
 Keturiasdešimt antras
skyrius

Kai Sofija grįžo namo, jau buvo vėlu.

Tėvai su Rafaeliu ir Chasmina laukė jos
terasoje. Sofija paaiškino norinti
nusiprausti ir persirengti, paskui
paklausė, ar galinti paskambinti namo. Iš
tiesų nelabai norėjo, bet žinojo, kad jei
nepaskambins, Deividas nerimaus.
 – Kaip tavo pusseserė? – paklausė
jis.
– Silpsta, – liūdnai atsakė Sofija, –
bet nors galiu šiek tiek su ja pabūti.
– Klausyk, mieloji, gali ten būti, kiek
tik nori. Mergaitės laikosi puikiai,
viskas puiku.
– O žirgai?
– Nieko naujo. Tik mergaitės tavęs
ilgisi.
– Ir aš jų ilgiuosi, – tarė ji
gėdydamasi, kad sumišę jausmai
nustelbė dukrelių ilgesį.
– Šiais metais Honora mokyklos
vaidinime atliks pagrindinį vaidmenį.
Baisiausiai patenkinta, nes tarp atlikėjų
yra ir septyniolikmečių merginų, o jai tik
keturiolika. Bijau, kad ji per daug
džiūgauja.
– Įsivaizduoju, – atsakė ji.
– Štai, ji nori su tavimi pasikalbėti, –
tarė jis. Kai ragelyje sučirškė Honoros
balselis, Sofijai gerklę užgniaužė kaltės
jausmas, sumišęs su namų ilgesiu.
– Sveika, mamyte. „Baltojoje
raganoje“ atliksiu pagrindinį vaidmenį,
– linksmai pareiškė ji.
– Žinau, tėvelis man sakė. Šaunuolė.
– Jau išmokau žodžius. Jų labai daug.
Daugiau negu visų kitų veikėjų, o panelė
Hindlip siuva man specialų kostiumą, ir
dar man būna dikcijos pamokos, kad
išmokčiau valdyti balsą.
– Tai būsi labai užimta, tiesa?
– Labai. Visai neturėsiu laiko
mokytis.
– Nieko naujo, – tyliai nusijuokė
Sofija. – O kaip laikosi Indija?
– Tėtis sako, jai verčiau su tavimi
nesikalbėti, nes paskui labai nuliūsta, –
pranešė Honora nutaisiusi vyresnės ir
atsakingesnės dukters balsą.
– Suprantu. Ar pabučiuosi ją nuo
manęs? Aš judviejų abiejų labai
pasiilgau.
– Bet tu jau greit grįši namo, tiesa?
 – Žinoma, mieloji. Labai greitai, –
tarė jai Sofija, mėgindama nuslėpti
jaudulį. – Ar duosi man vėl tėvelį?
Bučiuoju jus abi karštai. – Honora
garsiai pakštelėjo į ragelį, paskui
perdavė jį tėvui.
– Ar Indija gerai jaučiasi? –
sunerimusi paklausė ji.
– Gerai. Ilgisi tavęs, ir tiek. Bet
nesijaudink, ji laikosi puikiai. Mieloji,
tavo balsas labai prislėgtas. Labai gaila,
kad negaliu būti su tavim. – Jo balsas
skambėjo užjaučiamai, bet ją erzino. Ji
jautėsi sudirgusi.
– Klausyk, verčiau jau eisiu. Kalbėti
brangu. Perduok mergaitėms, kad labai
jas myliu, – tarė ji.
– Žinoma. Ir žiūrėk savęs, brangioji.
Valandėlę Sofija pasijuto nejaukiai.
Pokalbis paliko karčias nuosėdas. Ji
jautėsi dviveidė ir nekentė savęs už
mokėjimą taip įtikinamai meluoti.
Galvodama apie nekaltus, patiklius savo
dukrelių veidukus ji dar labiau bodėjosi
savo apgaule. Deividas visuomet buvo
jai labai geras. Malonus jo balsas ir
meilūs žodžiai kaip niekad privertė ją
pasijusti nedorą ir negarbingą. Bet kai
po kelių minučių persirengusi ir
pasiruošusi vakarienei išėjo į terasą,
Anglija vėl pasitraukė į antrą planą, ir
šiltą drėgną naktį ji gyveno šia akimirka,
kvėpavo tuo pačiu oru kaip Santis.
Vakarieniauti buvo labai malonu.
Stalą apšvietė keli žibintai su žvakėmis,
pro atvirus svetainės langus skambėjo
Mocarto „Rekviem“. Sofijai labai patiko
Chasmina, ir jiedvi kaip senos draugės
nuoširdžiai šnekučiavosi.
– Gyvename siaubingoje nežinioje, –
kalbėjo Chasmina. – Vaikams gyvenimas
tęsiasi. Pirmadienį jie grįš į mokyklą.
Manau, jie net nežino, kas dedasi. Bet
mums, šitaip laukiantiems, gyvenimas
sustojo, ligi Marija bus iš mūsų atimta.
Ir nežinome, kaip ilgai tai tęsis.
 – Ką darysite? – paklausė Sofija. –
Grįšite į Buenos Aires, kaip paprastai?
– Ne. Vaikai rytoj vakare išvažiuos
su Chuanu Pablu, vairuotoju, o mes
liksime ir, matyt, lauksime.
– Man bus liūdna, kai Klara
išvažiuos; mes susidraugavome.
– Ir jai bus liūdna tave palikti –
manau, ji tave įsimylėjo. – Ir Chasmina
žaviai moteriškai nusijuokė. – Kitą
savaitgalį ji vėl atvažiuos. Lig to laiko
jau būtų tau įgrisusi.
– Nemanau. Ji žavinga.
– Rafa sako, ji visai tokia kaip tu, kai
buvai jos metų.
 – Viliuosi, jai nesibaigs kaip man, –
liūdnai pajuokavo Sofija.
– Didžiuosiuosi ja, jei jai taip nutiks,
– jausmingai pareiškė Chasmina. –
Žinai, Marija tokia laiminga, kad
atvažiavai. Ji tavęs ilgėjosi. Dažnai apie
tave kalbėdavo.
– Mudvi buvome labai artimos.
Liūdna, kai gyvenimas susiklosto ne taip,
kaip vyleisi, – ilgesingai tarė ji.
– Jis visuomet pažeria netikėtumų,
bet dėl to ir yra įdomus. Negalvok, ką
praradai, Sofija, galvok apie tai, ką turi.
Tuo metu su Sofijos mėgstamu
desertu – lietiniais su bananais ir dulce
de leche – įžengė Soledada.
 – Tau, senjorita Sofija, – išdidžiai
nusišypsojo ji ir padėjo lietinius ant
stalo.
– Soledada, tu dieviška. Nežinau,
kaip ištvėriau be jų dvidešimt trejus
metus, – gerindamasi tarė Sofija.
– Senjorita Sofija, gausi jų, kai tik
panorėsi.
– Ar ilgai ketini būti? – paklausė
Rafaelis ir nieko nelaukdamas įsidėjo į
lėkštę didelę porciją lietinių.
– Nežinau, – nuoširdžiai atsakė ji.
– Ji ką tik atvažiavo, mi amor,
neklausinėk, kada išvažiuos, –
papriekaištavo Chasmina.
 – Lik, kiek tik norėsi, – tarė Pakas. –
Sofija, čia tavo namai, tavo vieta čia.
– Pritariu, tėveli. Jau sakiau jai, kad
turėtų čionai atsivežti vyrą ir vaikus.
– Rafa, juk žinai, kad tai neįmanoma.
Ką Deividas čia veiktų? – Ji nusijuokė.
– Ne tai svarbiausia. Negali metų
metams dingti, grįžti, o paskui vėl mus
palikti!
Sofija dirstelėjo per stalą į motiną.
Tuo pat metu Ana pakėlė akis ir jų
žvilgsniai susidūrė. Sofija mėgino
perprasti, ką ji galvoja, bet Anos veidas,
kitaip nei tėvo, nieko neišdavė.
– Esu sujaudinta. Tikrai, – atsakė ji ir
įsidėjo deserto.
 – Agustinas mus paliko ir išvyko į
Ameriką – nežinau, jaunimas šiais
laikais… – tarė tėvas purtydamas
sidabrinę galvą. – Mano laikais šeimos
laikydavosi kartu.
– Tėti, tavo laikais šioje šalyje buvo
tokia padėtis, kad reikėjo laikytis kartu.
Niekada nežinojai, kada tau iš panosės
pastvers kurį nors iš taviškių, –
prisiminęs Fernandą niūriai tarė
Rafaelis.
– Buvo sunkūs laikai.
– Prisimenu, kai buvau vaikas, –
kalbėjo jis, – pastebėdavau, kad jūs
visuomet nerimaudavote, kur mes esame.
 – Grobimas buvo įprastas dalykas.
Dėl jūsų mums nuolat buvo neramu, –
tarė Ana. – Ypač dėl Sofijos – ji nuolat
dingdavo su Sančiu ir mieląja Marija.
– Na, tai kas dar naujo? –
pašmaikštavo Rafaelis, ir Sofija
nesuprato, ar jis kalba apie dabartį, ar
apie jos dingimą prieš daugybę metų.
– Niekad nesupratau, kodėl tu taip
nerimaudavai, mama. Man atrodė, kad
tau paranoja, – tarė ji.
– Netiesa. Tu manei, kad aš zirzlė.
Man su tavimi, Sofija, buvo labai sunku.
– Ji visai nejuokavo, nors prieš
prabildama nenorėjo pasirodyti
supykusi.
 – Atleisk, mama. – Sofija pati
nustebo taip pasakiusi, nes atsiprašė
nuoširdžiai. Ji niekuomet anksčiau
nebuvo pažvelgusi į save mamos akimis.
Bet dabar pati buvo mama, pati nuolat
nerimaudavo dėl dukterų. Jos galvoje
įsižiebė menkutė supratimo kibirkštėlė.
Vėl dirstelėjo į motiną ir nuliūdo.
Tą vakarą Sofija nuo stalo pakilo
anksti. Paliko juos kalbančius terasoje.
Šokinėjanti žvakių šviesa apšvietė
veidus, balsai susiliejo su tyliu svirplių
choro čirpimu, pripildančiu pampų tylą,
o ji per mėnesienos nutviekstą kiemą,
prikabinėtą gėliapuodžių su snapučiais,
patraukė į savo kambarį. Atsigulusi
veltui bandė užmigti. Ji geidė Sančio.
Kažin, kiek dar jie galės būti drauge.
Žinojo: ateis laikas, kai teks jį palikti. O
gal yra kokia nors galimybė juodviem
gyventi kartu? Išties, po šitiek metų jie to
nusipelnė. Mintys blaškėsi, protas
stengėsi ką nors suprasti.
Pagaliau ji nusivylusi nuspyrė
paklodes. Reikėjo pamatyti Santį.
Reikėjo žinoti, kad dabar, kai juodu
surado vienas kitą, viskas tuo nesibaigs.
Ji greitai apsivilko chalatą ir išsliūkino į
naktį. Ryškiai švietė mėnulio pilnatis.
Nuo rasos šlapiomis basomis kojomis it
varlė ji liuoksėjo nuo šešėlio prie
šešėlio. Nežinojo, kaip jį suras ar kaip
pažadins nepabudindama jo žmonos.
Atsidūrusi prie namo Sofija apėjo jį
aplinkui, laikydamasi kuo arčiau sienų.
Žvilgčiodama pro langus mėgino
išsiaiškinti, kuris kambarys jų. Čikitos
namas, kitaip nei Sofijos tėvų, buvo
vieno aukšto, tad jai nereikėjo plūktis su
kopėčiomis ar repečkotis sienų
vijokliais. Daugumą kambarių temdė
langinės – ji buvo pamiršusi
argentinietišką langinių pomėgį. Žinoma,
pro jas nieko neįstengė įžiūrėti, tad
negalėjo sužinoti, kas dedasi kitoje
pusėje. Ji patraukė terasos link ir sustojo
ant nugludintų grindinio akmenų
nežinodama, ko griebtis. Jau ketino
galutinai pasiduoti, kai dėmesį patraukė
mažas raudonas žiburėlis verandoje.
Įsižiūrėjusi įdėmiau pamatė, kad tai
cigaretė.
– Rūkyti mečiau prieš daugybę metų,
– tarė rūkantysis.
– Santi! Ką tu čia, lauke, veiki? – su
palengvėjimu aiktelėjo ji.
– Čia mano namai. O tu ką čia veiki?
– Atėjau su tavimi pasimatyti, –
garsiai sukuždėjo ji ir pirštų galais
nutipeno prie jo ant suoliuko.
– Išprotėjai, – sukikeno jis. – Bet dėl
to aš tave ir myliu.
– Negalėjau užmigti.
 – Ir aš ne.
– Ką darysime?
– Nežinau. – Jis atsiduso ir užgesino
cigaretę. Prisitraukė ją artyn ir
prisiglaudė neskustu veidu. Skruostas
badė.
– Bjauru net pagalvoti, kad dabar, kai
ką tik suradome vienas kitą, viskas
baigsis, – sumurmėjo ji.
– Žinau, galvojau apie tą patį, –
atsakė jis. – Gaila, kad nepabėgome
tada, prieš daugelį metų.
– Ir man gaila. Jei tik…
– Gal mums buvo duota galimybė ir
mes jos neišnaudojome.
 – Nekalbėk taip, Santi. Mes patys
kuriame sau galimybes! – sušnypštė ji.
– Tu tikrai nedorėlė, jei galėjai štai
šitaip čia ateiti. – Jis meiliai patrynė jai
galvą. – Tik viliuosi, kad visi kiti miega
gerai.
– Mudviem su tavimi visuomet
viskas vykdavo sutartinai.
– Tai ir yra bėda. Ir niekada nebus
kitaip, kad ir kur pasaulio platybėse
mudu atsidurtume.
– Santi, kiek mes dar turime laiko? –
prisivertusi ramiai paklausė ji,
nenorėdama pasirodyti netekusi vilties.
– Rytoj vakare Klaudija išsiveš
vaikus į Buenos Aires, – tarė jis, ji taip
ir nesuprato, ar jis tyčia neatsakė į jos
klausimą.
– Tai mudu turėsime šiek tiek laiko
kartu?
– Jai nelengva.
– Kas?
– Kad netikėtai pasirodei tu.
– Ar ji žino apie mus? – smalsiai
paklausė Sofija slapta džiūgaudama, kad
Klaudija žino.
– Žino, kad kadaise buvome
meilužiai. Aš jai papasakojau. Visi
žinojo. Kaip gali įsivaizduoti, sunku
nuslėpti tokį skandalą. Norėjau, kad ji
žinotų tai, ką žino visi kiti. Be to,
norėjau būti sąžiningas. Ji nusipelnė
viską žinoti. Norėjau, kad ji suprastų,
jog tai nebuvo kas nors niekinga, kad
mudu mylėjome vienas kitą. Čiofi, ji
užpildė mano gyvenime tuštumą. Ji man
suteikė laimės, kai maniau jau
nebebūsiąs laimingas.
– Ką mėgini pasakyti? – lėtai
paklausė ji, bet pati suprato. Jis
pabučiavo jai smilkinį, ir jam giliai
įkvėpus ji pajuto išsiplečiant jo krūtinę.
– Nežinau, Čiofi. Nenoriu jos
skaudinti.
– Na, tuomet apie tai dabar
negalvokime, – narsiai tarė ji. Ji tikėjo,
kad jeigu juodu vengs tiesiai pažvelgti į
susidariusias aplinkybes, dar bus vilties.
– Mums nereikia nieko nuspręsti.
Tiesiog džiaukimės galėdami būti kartu,
kartu su Marija.
– Claro, mums nereikia nieko
nuspręsti, – pakartojo jis. Sofija vylėsi,
kad netikrumas jį kamuoja taip pat kaip
ir ją.
Jai sėlinant atgal į savo kambarį,
aušra jau keitė dangų virš jos – dažė jį
įvairiais melsvais ir rausvais
atspalviais. Sofija stengėsi negalvoti
apie ateitį, nes pernelyg bijojo susidurti
su neišvengiamybe.
Savaime suprantama, Sofija nubudo
vėlai, bet šįkart puikiai žinojo, kur
esanti. Šmurkštelėjo į trumputę suknelę
su petnešėlėmis ir ryžtingai žengė į
spinduliuojantį rytą. Negailestinga
Argentinos saulė svilinte svilino. Sofija
prisiminė, kaip didumą vasaros ji
praleisdavo tysodama ant gulimosios
kėdės prie baseino ir kepindamasi.
Gyvenant Anglijoje jai trūko to karščio,
ir jau buvo pamiršusi šią rugiagėlių
spalvos žydrynę, be jokio debesėlio
spindinčią virš jos.
Kai atsidūrė terasoje, Chasmina ir
Rafaelis kartu su Ana ir Paku po
skėčiais skaitė, o jų vaikai gulėjo ant
pilvų ir piešė su pusbroliais. Vaizdas
dvelkė ramybe, ir Sofija net pajuto
pavydą. Ar šitaip būtų buvę, jei ji būtų
grįžusi? Ar galų gale juodu su Sančiu ir
mažuoju Santigitu būtų susikūrę
gyvenimą? Santigito ir dviejų dukrelių
ilgesys persmelkė jai visą kūną. Kažin,
kur dabar jos sūnus? Jis būtų dvidešimt
trejų metų jaunuolis. Sutikęs jos
nepažintų. Juodu būtų nepažįstami
žmonės.
Slopindama tą gerai žinomą skausmą
ji pasisveikino su namiškiais ir atsisėdo
prie stalo. Netrukus pasirodė Soledada
su arbata, skrebučiais, membrillo ir
sūriu. Sofija pastebėjo, kad Chasminos
kūdikis miega jai prie krūtinės beveik
visas užklotas dailia balta skara. Viena
ranka ji glaudė vaiko galvelę, kita laikė
knygą. Jei būtų mokėjusi tapyti, Sofija
būtų nutapiusi ją tokią, ramią ir gražią,
kaip Sorolos „Motina su vaiku“.
Sėdėdama prie stalo Sofija visą laiką
troško būti su Sančiu. Laukė vakaro, kai
Klaudija išvažiuos į miestą ir paliks
juos vienus. Niekas nekalbėjo.
Kiekvienas atrodė nuklydęs į savo
pasaulėlį, ir Sofija prisiminė tas
nekaltas jaunystės dienas, kai ji
priklausė jų pasauliui. Stebėjo savo
motiną, tyliai skaitančią skrybėlės
šešėlyje; skrybėlė nuo saulės visuomet
būdavo jos skiriamasis ženklas. Sofija
niekaip neįstengė prisiminti, ką mama
nešiodavo žiemą; regis, jos atmintyje
liko tik vasaros. Pro mažus apskritus
akinius, užkartus ant didelės
pakumpusios nosies, Pakas skaitė
sekmadienio laikraščius. Pajutęs jos
tiriamą žvilgsnį jis pakėlė akis ir
nusišypsojo. Jo akys meiliai suspindėjo.
Ir vis dėlto Sofija nesiderino prie šio
vaizdo. Visi čia, saulės atokaitoje, turėjo
savo vietą. Visi elgėsi nevaržomai
laisvai, žodžiai buvo nereikalingi. Jie
buvo savo vietoje. Kadaise čia
pritapdavo ir Sofija, bet dabar
atsiminimai apie tai išblėso, ir ji
nebeįstengė prisiminti, kaip būdavo
anksčiau.
 Ji tylėdama siurbčiojo arbatą. Po
kurio laiko prie jos atstraksėjo Klara
parodyti savo piešinuko. Kaip tokio
amžiaus vaiko, piešinys buvo labai
vykęs, pilnas šviesių spalvų ir laimingų
veidų. Jos potėpiai buvo drąsūs, pilni
pasitikėjimo. Sofija grožėjosi piešiniu.
– Tu tikra dailininkė! – entuziastingai
sušuko ji. Klara spindėjo
pasididžiavimu. – Kas išmokė tave
piešti?
– Niekas, tiesiog man patinka.
Mokykloje man geriausiai iš visų klasėje
sekasi piešti.
Sofija nusišypsojo vaiko veidukui.
– Ar užaugusi būsi dailininkė?
 – Ne, – įsitikinusi atsakė ši. – Aš
būsiu aktorė. – Ir laiminga išsišiepė.
– Manau, kad tu, Klara, būsi labai
gera aktorė.
– Tikrai taip manai? – sušuko ji
šokinėdama nuo vienos ant kitos kojos.
– Koks tavo mėgstamiausias filmas?
– „Merė Popins“.
– O ką tu norėtum vaidinti – mažąją
mergaitę?
– Ne. Merę Popins. Moku visus jos
žodžius. – Ir ji pradėjo dainuoti: – „Tik
cukraus šaukščiukas…“
– Tu tikrai moki visas dainas, –
nusijuokė Sofija.
 – Mama sako, tai geras būdas
mokytis angliškai.
– Ji teisi, tikrai geras.
– Šį vakarą grįžtu į Buenos Aires, –
suaimanavo mergaitė ir patempė lūpą.
– Bet tau juk patinka mokykloje, o
kitą savaitgalį sugrįši, tiesa?
– Ar būsi čia?
– Žinoma, būsiu, – atsakė Sofija
nenorėdama jos nuvilti. Ji nežinojo, kada
išvažiuos. Nenorėjo apie tai galvoti.
– Ar tu dabar liksi čia gyventi? Tėtis
sako, kad liksi.
Sofija dirstelėjo į Rafaelį, šis pakėlė
nuo laikraščio akis ir kaltai išsiviepė.
 – Vargu ar liksiu, – nuoširdžiai
atsakė. – Tikrai ne visam laikui. Bet tu
turi atvažiuoti į Angliją pagyventi su
manimi. Tau ten patiks. Anglijoje
geriausias teatras.
– Oi, aš viską žinau apie Angliją.
Merė Popins gyveno Londone, – rimtai
pasakė ji.
– Taip.
– Žiūrėk, carro!
Iš už medžių išdardėjo arklių
traukiama brika, vadeles laikė Pablas.
Sofija prisiminė, kaip prieš daug metų su
senele palengva važinėdavo po sodybą.
Abuelita Solanas visuomet sakydavo,
kad vienas didžiausių jos gyvenimo
malonumų – važinėti po pampas patogiai
įsitaisius ant nudėvėtos brikos sėdynės ir
dairytis į pro šalį slenkantį kraštovaizdį.
Kas kartą priartėjus prie duobės savo
tyliu, bet tvirtu balseliu ji liepdavo
Chosė važiuoti atsargiai, pastebėjusi
įdomų paukštį ar gyvūną retkarčiais
paprašydavo sustabdyti arklius. Ji
pasakodavo Sofijai, kad kai buvusi
jaunesnė, brika būdavo važiuojama į
miestą. Sofijai atkreipus dėmesį, kad tai
turėję užtrukti valandų valandas, senelė
atsakydavusi, kad jos laikais gyvenimas
tekėjęs daug lėčiau. „Nė iš tolo
nepriminė dabartinės skubos. Pasensite
nespėję nė pasidžiaugti savo jaunyste“, –
nepritariamai pareikšdavo ji. Bet,
prisiminė Sofija, romantika jai greit
nusibosdavo, ir ji negalėdavo sulaukti,
kada Chosė bent kiek paragins arklius.
Vis dėlto senelė nenorėdavo važiuoti
greičiau, ji grožėdavosi vaizdais ir
sveikindavosi su pro šalį eidine
jojančiais gaučais.
Pakas nužingsniavo prie išpuoselėtų
arklių. Paplekšnojo juos tvirtu delnu ir
pakalbino Pablą.
– Sofija, gal nori pasivažinėti? –
paklausė tėvas.
– Ir aš, ir aš! – suspigo Klara,
mesdama piešimo sąsiuvinį ir
straksėdama prie senelio.
 – Norėčiau, – atsakė Sofija ir nuėjo
prie jų.
Pablas nulipo nuo pasostės ir tėvas
savo didelėmis rankomis įkėlė Klarą į
briką lyg mažą šunytį. Jiedvi susėdo ant
priekinės sėdynės jam iš šonų ir jis
padavė Klarai vadeles kantriai
mokydamas, kaip vadelioti. Sofija matė,
kad Pablas eina atgal pro medžius. Jie
pamojavo Rafaeliui ir Chasminai, ir
Anai, kuri padėjo knygą ir nusišypsojo
jiems iš po skrybėlės.
– Ar jie žiūri? Ar jie žiūri? – šnypštė
Klara gręždama arklius. Jos veidelis
buvo labai susikaupęs.
 – Mieloji, jie nenuleidžia nuo tavęs
akių, – tarė Pakas, ir Sofija prisiminė,
kad lygiai taip pat jis sakydavo ir jai.
Jie nudardėjo į parką. Sofiją
nusmelkė gailestis, kad važiuoja tolyn
nuo Čikitos namų. Ji siaubingai troško
pamatyti Santį, buvo sunku sutelkti
dėmesį į ką nors kita. Kaip ir prieš
daugybę metų su senele, nauja veikla po
kurio laiko pabodo, ir ji troško atsidurti
kitur. Tėvas kantriai klausėsi be perstojo
čiauškančios vaikaitės. Pagaliau, kai jų
pokalbyje atsirado pauzė, jis nukreipė
dėmesį į Sofiją.
– Tau patikdavo važinėti arkliais, –
tarė jis.
 – Tėti, aš puikiai prisimenu.
– Bet polą žaisdavai geriau.
– Man polas labiau patiko, –
nusijuokė ji.
– Ar prisimeni Santa Katalinos
taurę? – paklausė jis ir išsišiepė.
– Kaip įstengčiau pamiršti? Dėkui
Dievui, Agustinas nukrito, kitaip
nebūtum leidęs man žaisti.
– Juk žinai, kad nuo pat pradžios
norėjau leisti tau žaisti.
– Tikrai?
– Bet žinojau, kaip labai mama
nenori, kad žaistum. Ji piktinosi, kad tu
čia pritampi. Ji taip ir nepritapo. – Jis
atsisuko ir pažvelgė jai į akis. Sofija jo
akyse įžvelgė gailestį.
– Ji apsisprendė čia gyventi, –
nusigręždama sumurmėjo Sofija.
– Klara, pažiūrėk, kiti vaikai ant
sūpuoklių, – tarė Pakas, pastebėjęs, kad
vaikui, nebesulaukiančiam dėmesio, ima
nusibosti šis žaidimas. – Gal eik ir
pažaisk su jais?
– Galiu? – gyvai paklausė ji ir jam
sustabdžius arklius linksmai nustraksėjo
per parką prie pusbrolių ir pusseserių.
Sofija nujautė, kad tėvas nori
pasikalbėti su ja viena, ir atsargiai
laukė, kada pradės. Jis paragino arklius,
ir pakinktų žvangėjimas užpildė
atsiradusią nejaukią pauzę.
– Žinai, buvo nelengva, – po kurio
laiko tarė jis, įsmeigęs žvilgsnį į prieš
juos besidriekiantį kelią.
– Kas buvo nelengva? – sutrikusi
paklausė ji.
Valandėlę jis sėdėjo mąstydamas,
judančios brikos siūbuojamas pirmyn ir
atgal.
– Aš myliu tavo motiną. Tarp mūsų
būta nesusipratimų. Tau išvažiavus ir
nebesugrįžus ji užsisklendė. Žinau,
atrodo bejausmė. Ji nepatenkinta savimi.
Dėl tavęs jos nesaugumo jausmas dar
sustiprėjo.
 – Ką nori tuo pasakyti? – nustebusi
paklausė ji.
– Ji čia nepritapo, o tu pritapai. Visi
tave mylėjo. Jai mylėti buvo sunku.
– Bet juk ji mane mylėjo? – paklausė
Sofija, paskui nustebusi įsiklausė į savo
žodžius, tarytum ne pati juos būtų
ištarusi.
– Ir dabar myli. Bet…
– Kas? – Ji žiūrėjo į jo profilį, ir jo
veidas įgavo išraišką žmogaus,
ketinančio atskleisti kažkokią siaubingą
paslaptį.
– Bijau, kad iš dalies esu kaltas
dėl… tavo audringų santykių su mama, –
liūdnai tarė jis. – Jau labai seniai noriu
tau apie tai papasakoti.
– Kaip gali būti kaltas? Tu visuomet
mane palaikei. Būdavai pasiruošęs
padėti. Tiesą sakant, dažniausiai tu mane
per daug paikinai.
– Sofija, kai mama tavęs laukėsi,
mudviejų santykiai nebuvo geri. – Jis
sunkiai rinko tinkamus žodžius, ir Sofija
pajuto, kas artėja. – Santykiai buvo
įtempti. Aš su tuo nesusidorojau. Abu
buvome labai nelaimingi.
– Turėjai kitą moterį? – nutraukė jį
Sofija. Jo pečiai sulinko. Tikriausiai jam
palengvėjo, kad ji išgelbėjo jį –
nebereikės šių žodžių ištarti pačiam.
 – Taip, – atsakė jis, ir ji matė, kad jį
tebegraužia sąžinė. „Lyg būtų koks nors
šlykštus šeimos stereotipas, – pamanė
Sofija. – Dieve, ką aš darau?“
– Kai pamilau tavo mamą, – toliau
kalbėjo Pakas, – lig tol jokios panašios
nebuvau sutikęs. Ji buvo jaunatviška,
nerūpestinga – sunku net apsakyti jos
elgsenos natūralumą. Kai parsivežiau ją
į Argentiną, ji ėmė keistis. Tapo kitokia.
Mėginau ją išlaikyti, bet ji vis labiau
tolo. Žmogų, kurio netekau, atradau kitos
moters glėby. Ji taip ir neatsigavo po tos
išdavystės.
Juodu sėdėjo gaubiami sunkios tylos.
Sofija pradėjo suvokti, kodėl jie taip
griežtai su ja pasielgė, kai ji seksualiai
nusižengė. Bausdama Sofiją mama baudė
tėvą dėl kadaise mylėtos kitos moters.
Vargšas tėvas jautėsi per daug
supančiotas kaltės, tad nepaprieštaravo.
– Kaip ji galėjo kaltinti vaiką vien
dėl to, kad šis gimė sunkiu laiku? –
paklausė Sofija. – Negaliu patikėti, kad
ji neapkentė manęs vien todėl, kad
priminiau tavo neištikimybę.
– Netiesa, kad ji tavęs nekentė. To
nebuvo. Tiesiog jai sunkiai sekėsi
užmegzti su tavimi ryšį. Ji bandė.
Pavydėjo tau, nes aš tave mylėjau
besąlygiškai, kaip ir senelis O’Dvajeris.
Jai atrodė, kad atėmei iš jos du
svarbiausius jos gyvenimo vyrus.
– Du svarbiausi mamos gyvenimo
vyrai visuomet buvo Rafa ir Agustinas, –
karčiai pareiškė ji. – Nemanau, kad ji
būtų bent mėginusi užmegzti ryšį su
manimi.
– Ji labai gailisi dėl praeities.
– Tikrai?
– Labai laukė, kad grįžtum namo.
– Tėti, aš nesuprantu. Kai mane
išsiuntėte, buvau dar vaikas. Jaučiausi
labai nelaiminga. Nenorėjau nuo jūsų
visų nusigręžti, bet jutau, kad jūs visi
nusigręžėte nuo manęs. Jaučiausi tokia
kalta, kad pakliuvau į tą bėdą. Jūs
manimi labai nusivylėte. Maniau, jei
niekada jūsų nebepamatysiu, gal nebus
taip skaudu.
– Atleisk, hija. Laiko atgal
neatsuksime. Jei galėčiau atsukti,
prisiekiu, pakločiau visus pasaulio
pinigus. Bet, Sofija, turime gyventi ir
padarę klaidų. Man buvo nelengva
gyventi su savosiomis.
– Ir man, – kimiai atsakė ji ir įsmeigė
žvilgsnį į drėgnas lygumas.
– Ar išleisti tave prie Čikitos namų?
Tuomet galėsi aplankyti Mariją, – tarė
jis gręždamas arklius namų link.
Privažiavus prie Čikitos namų Sofija
atsisuko į tėvą. Nustebo jo akyse
pamačiusi tą seną pažįstamą spindesį, ir
pirmąsyk nuo jos atvykimo tarp jųdviejų
užsimezgė nebylus, nevaržomas ryšys.
Manė jau niekada jo nebepajusianti. Ir
vis dėlto jam švelniai nusišypsojus ji
pajuto tramdanti ašaras. Kai jis palietė
jai ranką, ji vėl pasijuto esanti jo
mergaitė. Ištiesė rankas ir meiliai,
nesivaržydama jį apkabino. O jis ją
glaudė visai kaip anksčiau.
 Keturiasdešimt trečias
skyrius

Sofija žiūrėjo, kaip Pakas apsuka vežimą

ir nudarda atgal pro medžius. Vaikystėje
ji manydavo, kad tėvus jungia kažkoks
stipresnis, ne vien nuo jų priklausantis
ryšys. Dievo taip sutvarkyta, kad vaikai
teisėtai tikisi tėvų pagalbos, ir nors
santykiai su mama būdavo įtempti, ji nė
kartelio neįtarė, kad tarp vyro ir žmonos
galėtų kilti sunkumų. Tiesą sakant, ji
nekvaršindavo galvos dėl kitų, pernelyg
gailėdavosi savęs.
Buvo labai karšta, negailestingai
kepino vidudienio saulė, ir nuo
akinamos šviesos ji prisimerkė. Be to,
buvo labai drėgna. Oda lipte lipo, ir tai
varžė. Mielai būtų palindusi po dušu ar
paplaukiojusi. Prisiminė, kaip vaikystėje
kelias dienas kaupdavosi tokia
tvankuma, paskui virsdavo fantastiškai
įspūdinga audra. Pampose vėtros būna
nepaprastai bauginančios. Maža Sofija
tikėjo, kad danguje dunda šimto pilkų
pabaisų žingsniai, kai jie aukštai kaunasi
baisiame dangaus mūšyje.
Ji įėjo į namą. Atėjus iš saulės
šviesos vėsūs šešėliai apgaubė
raminama tykuma. Prireikė kelių
akimirkų akims priprasti. Paskui
koridoriaus gale ji išgirdo tylų murmesį.
Sofija nupėdino Marijos kambario link.
Vienos durys dešinėje buvo atviros, bet
ji to nepastebėjo, kol tvirta ranka
nesugriebė ir neįtraukė jos vidun.
Žiojosi aiktelėti, bet nespėjus jai pulti į
paniką Sančio lūpos užspaudė burną ir
nutildė beišsprūstantį riksmą. Jis beveik
tempte įsitempė ją į tamsą. Ji vos
tvardėsi nesusijuokusi, bet juoką
nuslopino šilta, jusli jo burna. Jis taip
pat buvo suprakaitavęs.
– Sakei, kad ateisi anksti. Kur buvai?
– sukuždėjo jai į ausį.
– Važinėjausi su tėčiu carro, – atsakė
ji ir nusijuokė jam bučiuojant kaklą. –
Labai kutena.
– Laukiau tavęs visą rytą, – aistringai
tarė jis. – Tikrai moki erzinti!
– Santi, aš nenorėjau tavęs erzinti.
Tėtis pakvietė pasivažinėti. Džiaugiuosi,
kad važiavau.
Jo ranka po suknele slydo į viršų.
Sofija iš malonumo išsirietė.
– Tai viskas gerai? – iškvėpė jis jai į
plaukus.
 – Santi, vėl jaučiuosi jam artima. Jis
kalbėjo nedaug, toks jau tas tėtis, bet
mudu vėl vienas kitą suprantame.
Jis ligi juosmens pakėlė jai suknelę,
veidą įkniaubė į kaklą ir įkaitusiu kūnu
prisiglaudė prie jos.
– Čiofi, aš noriu tavęs, dabar, –
šnibždėjo spausdamas ją prie sienos.
Nugara ji jautė vėsą.
– Negalime. Tik ne po tuo pačiu
stogu su Marija, – neryžtingai
paprieštaravo ji.
Nekantriais pirštais jis glamonėjo jos
kūną žinodamas, kad kiekvieną sekundę
jie gali būti užklupti, ir vis dėlto
negalėdamas atsispirti pernelyg
viliojančiam tokios galimybės jauduliui.
Tos pažįstamos rankos surado kelią į
slapčiausias jos vietas, ir užvaldyta
glamonių ji nebegalėjo nei kalbėti, nei
priešintis. Girdėjosi tik jo šnopavimas ir
jos suknelės šiugždėjimas. Sofija jautėsi
patvirkusi. Geismo apimtas žmogus
nieko nepaiso; jai buvo vis tiek, ar kas
nors juos užklups, nes tą akimirką iš
malonumo jai norėjosi rėkti. Santis
privertė ją vėl pasijusti jauną. Jautėsi
gyva, pasitikinti – ta Sofija, kurią buvo
palikusi praeityje. Buvo džiugu vėl
jaustis tokiai. Ji rangėsi glamonėjama jo
rankų. Jis tvirtai, begėdiškai lietė jos
kūną, ir šis jo bruožas ją nepaprastai
traukė. Jį jaudino kiekviena jos
moteriško kūno kertelė. Beveik
gyvuliškai ir nevaržomai jis troško ją
uosti, ragauti ir mėgautis ja. Mylintis su
ja, atsišliejusia į sieną, išnyko viskas,
liko tik šis nedidelis kambarys.
– Negaliu šitokia eiti aplankyti
Marijos, – uždususi sušnibždėjo ji, kai
jie baigė.
– Ša. – Jis ranka užspaudė jai burną
ir įtariai prisimerkė. Žingsniai.
Nenuleisdamas nuo jos akių prispaudė ją
dar labiau prie sienos. Koridoriumi
artėjo lengvi žingsniai. Sofija vos drįso
kvėpuoti. Vaizduotė jau kūrė paveikslą.
Siaubas Klaudijos veide. Nusivylimas
tėvo akyse. Dar vienas gėdingas
išvykimas. Iš baimės jai daužėsi širdis.
Bet žingsniai prakaukšėjo pro duris ir
nutolo.
Ji susmuko atsirėmusi į jį. Jis giliai
atsiduso ir pabučiavo jos drėgną kaktą.
– Pasisekė, – sukuždėjo.
– O Dios, Santi. Ką mudu darome?
– Tai, ko tikrai neturėtume daryti.
Dabar eikime iš čia.
– Bet aš noriu aplankyti Mariją, –
nuoširdžiai tarė ji. – Juk žinai, atėjau
pasimatyti su Marija.
Jis patenkintas nusišypsojo ir meiliai
papurtė galvą.
 – Na, užuot aplankiusi ją, pasimatei
su manimi. Dieve, tai bent atrodai, –
meiliai pridūrė. – Negali šitaip
pasirodyti.
– Kur mudu eisime? Mus tikrai kas
nors pamatys.
Jis truputį pagalvojo.
– Klausyk, bėk į vonią ir apsitvarkyk
– tavo plaukai visaip išsitaršę. Atrodai
nepaprastai geidulinga. Myliu tave tokią,
bet Marija iškart atspės. Susitiksime jos
kambaryje.
– Gerai.
– Puiku. Patikrinkime, ar kelias
laisvas. – Bet stovėjo nejudėdamas.
– Na, tai eikime, – tarė ji.
 Jis suėmė rankomis jos veidą ir dar
kartą pabučiavo.
– Nenoriu eiti. Žiūrėk, – tarė jis
uždėdamas jos ranką sau ant kelnių, –
galėčiau vėl viską pakartoti.
Ji tyliai nusijuokė jam į krūtinę.
– Kvaileli, ir tu negali šitoks išeiti –
mes čia užstrigome! – Abu ėmė
nevaldomai juoktis iš absurdiškos
padėties. Jiems grėsė pavojus būti
užkluptiems, pavojus viską sugriauti, o
jie teįstengė juoktis it porelė mokinukų.
Pagaliau jis nuslinko prie durų ir
dirstelėjo lauk.
– Eime, – sušnypštė jai. Sulaikę
kvapą juodu kartu išsėlino į koridorių,
juokas išgaravo. Vos priėjusi kitas duris
ji nėrė į saugų vonios prieglobstį. Jis
nužingsniavo į sesers kambarį.

Atsidūrusi vonioje Sofija atsirėmė į

duris ir dar kartą atsikvėpė. Ant kūno
tebejautė Sančio rankas, nuo
susijaudinimo jos oda švytėjo.
Pažvelgusi į veidrodį suprato, ką turėjo
omenyje Santis. Skruostai buvo paraudę,
akys žaižaravo. Ji atrodė įtartina ir
patvirkusi. Buvo malonu matyti save
tokią. Ji nusiprausė veidą ir apsitvarkė,
kiek įstengė.
Marija apsidžiaugė ją pamačiusi.
Sofijai įėjus į kambarį rudos jos akys
nušvito. Staiga Sofiją apėmė kaltės
jausmas, kad mylėjosi su Sančiu tame
pačiame name, kuriame miršta jos
pusseserė. Tai atrodė neteisinga. Juto,
kaip tėvas Chulijas grūmoja jai kaulėtu
pirštu iš savo paauksuoto krėslo rojuje.
Santis sėdėjo išsidrėbęs kėdėje ir
gurkšnojo iš taurės vyną; jo veide kaltės
nebuvo nė pėdsako. Eduardas sėdėjo
Marijos kojūgalyje. Didelei Sofijos
paguodai, Klaudijos niekur nesimatė. Ji
pasisveikino su Sančiu, lyg juodu nuo
vakar būtų nesimatę. Kai pasilenkė jo
pabučiuoti, jis dukart spustelėjo jai
ranką – tarp jų visuomet buvo signalų
sistema. Ji jam taip pat spustelėjo.
 Eduardas atrodė papilkėjęs, ir nors
šypsojosi, akys išdavė neviltį. Sofijai
skaudėjo širdį dėl jų abiejų. Kaip ji gali
džiaugtis Sančiu, kai aplinkui tiek
liūdesio?
Marija buvo nusilpusi, bet laiminga.
Visi šnekučiavosi, niekas neminėjo jos
ligos. Visi troško neprarasti vilties, kad
jai pagerės; niekas nenorėjo pažvelgti į
akis rūsčiai tiesai, kad Marija gęsta. Jie
kalbėjo apie vaikams prasidedančius
mokslus. Marija nenorėjo, kad jie
išvažiuotų, bet vaikams bus geriau, jei jų
gyvenimas bent kiek grįš į įprastas
vėžes. Išvažiuos su Klaudija ir jos
vaikais. Paminėjus Klaudiją, Sofija
sugavo Sančio žvilgsnį ir pajuto, kad jis
ne mažiau nei ji trokšta likti su ja vienas.
Marija greitai nuvargo. Kai jai ėmė
merktis akys, jie nusprendė leisti jai
pamiegoti ir persikėlė į terasą.
Verandoje ant suolo su dukrele,
susirietusia šalia jos kaip meilus šunytis,
tvarkingai sėdėjo Klaudija. Sofija jai
nenuoširdžiai šyptelėjo, tikėdamasi šalto
atsako. Labai nustebo moters akyse
pastebėjusi anksčiau nematytą rūpestį. Ji
atrodė išsigandusi. Klaudija išsitiesė ir
švelniai pastūmė dukrelę rodydama, kad
eitų šalin. Kiti tuo tarpu neskubėdami
rinkosi gėrimus. Sofijai teko kalbėtis su
Klaudija, tai buvo neišvengiama.
 – Taigi, – prabilo ji, – šį vakarą
grįšite į Buenos Aires.
– Taip, – atsakė Klaudija ir nuleido
akis. Abi nesmagiai nutilo; Sofija
mindžikavo nežinodama, stovėti ar
atsisėsti.
– Kokią mokyklą lanko vaikai?
Šventojo Andriejaus? – paklausė ji.
– Taip, – nė kiek jai nepadėdama
atsakė Klaudija.
– Ir aš ją lankiau.
– Žinau, Santis sakė.
– Taip.
– Mudviejų su Sančiu santykiai
puikūs, jis man viską pasakoja, – lyg
atremdama puolimą tarė ji.
 – Žinau. Jis man pasakojo, kokia esi
jam gera. Padarei jį labai laimingą, –
išspaudė Sofija pro sukąstus dantis.
– Jis man geras. Negalėčiau net
svajoti apie geresnį vyrą ar tėvą savo
vaikams. – Ir ji įsmeigė į Sofiją
plienines akis. – Jis nori likti čia dėl
Marijos. Jis ją dievina. Neras sau
paguodos, kai jos nebebus, bet
gyvenimas vėl stos į savo vėžes. Tu
tikriausiai grįši pas savo šeimą?
– Taip, tikriausiai grįšiu. – Bet
labiausiai Sofija troško pasilikti.
– Kaip jautiesi, tiek metų čia
nebuvusi? – paklausė moteris, ir jos
lūpose nušvito pergalinga šypsena.
 – Lyg niekas nebūtų pasikeitę.
Neįtikėtina, kaip žmogus vėl gali
pritapti.
– Bet ar tu… vėl pritapai? –
meilikaujamai paklausė Klaudija.
– Žinoma.
– Juk žmonės keičiasi, tiesa? Iš
pažiūros atrodo, lyg namai tebėra tavo,
bet tikriausiai ir čia, ir ten jautiesi
svetima.
– Ne visai taip. Aš niekur nesijaučiu
svetima, – sumelavo Sofija.
– Na, tuomet esi laimės kūdikis.
Labai dažnai taip nutinka. Stebiuosi, kad
jautiesi kaip namie. Tokia daugybė naujų
veidų – nauja hierarchija. Tu jau
nebepriklausai šiems namams. Santis
man pasakojo, kaip anksčiau Santa
Katalinoje visi tik ir tešnekėdavo apie
tave; dabar apie tave niekas nekalba.
Sofiją įskaudino jos tiesumas ir ji
viduje susigūžė.
– Tiesą sakant, Klaudija, aš ir
nenoriu, kad apie mane kalbėtų, – šaltai
atsakė ji. – Atvykau dėl Marijos.
Mudviejų draugystės tu niekuomet
nesuprasi. Nesvarbu, ką tu manai. Mano
šaknys šiuose namuose įleistos giliau,
nei kada nors tau pavyks jas suleisti.
– Bet aš čia gyvenu, Sofija, ir Santis
– mano vyras. Galų gale tu išvyksi ir
sugrįši pas tuos, kuriems priklausai.
Tavo vieta nebe čia.
Tuo metu į terasą neskubėdamas išėjo
Santis, paskui jį žengė Migelis, Pančitas,
Eduardas ir Čikita. Santis iškart
pastebėjo rausvus Klaudijos skruostus
ir, žvilgčiojant tai į žmoną, tai į meilužę,
jo veidu nuslinko susirūpinimo šešėlis.
– Sofija, ar liksi pietų? – paklausė
Čikita. – O gal vakarienės?
– Dabar, Čikita, valgysiu su tėvais,
bet mielai pavakarieniaučiau kartu. –
Tada atsisukusi į Klaudiją pridūrė: –
Manau, vėliau mudvi nepasimatysime. –
Klaudijos kaklas paraudo nuo slepiamo
įniršio, o Sofija patenkinta nusišypsojo.
– Linkiu saugios kelionės į Buenos
Aires.
Eidama pro medžius namo Sofija
beveik striksėjo iš laimės. Ji jautėsi
laimėjusi. Klaudija gynėsi. Jei jai
atrodo, kad Sofija kelia grėsmę,
vadinasi, tarp vyro ir žmonos tikrai ne
viskas gerai. „Ji užpildė mano paliktą
tuštumą, bet dabar aš grįžau“, –
džiūgaudama pagalvojo Sofija.

Maždaug apie penktą valandą po pietų

automobiliai pajudėjo Buenos Airių
link. Rafaelio ir Chasminos vaikai
išvažiavo su vairuotoju, Sančio ir
Klaudijos – su Marijos vaikais. Kai
nusėdo saulėje žvilgančių automobilių
sukeltos dulkės, Sofija pergalingai
nužygiavo į Čikitos namus.
Po vakarienės su Sančio šeima visi
susėdo terasoje. Kartu su oro drėgme
juos prislėgė nusiminimas. Sėdėjo
tamsoje, slapta stebimi pampos
gyventojų, ir atvirai kalbėjosi apie
Mariją. Sofija vos pajėgė žiūrėti į
švelnų Eduardo veidą. Vis dėlto po šio
pokalbio jiems palengvėjo. Bent kartą
jie pažvelgė tikrovei į akis. Ji labai ilgai
netrauks. Migelis buvo skambinęs
Fernandui, ir šis pirmą kartą po
įkalinimo nutarė grįžti į Santa Kataliną
atsisveikinti su seserimi. Dėl jos įveiks
baimę ir gal atsikratys jį persekiojančių
šešėlių.
Guosdami vienas kitą Čikita ir
Migelis sėdėjo susikibę rankomis.
Lengva nebus, nors tam ruoštasi ne vieną
mėnesį. Dabar tai gali nutikti kiekvieną
dieną, tikrai. Tokiomis valandėlėmis
Sofija jautėsi savo giminaičiams labai
artima. Visi jie dalijosi bendra
praeitimi, visi mylėjo Mariją. Tai juos
jungė. Šio ryšio niekas nesuardys, kad ir
kas vėliau nutiktų.
Kai pagaliau namiškiai sugulė, Santis
ir Sofija liko sėdėti ant suolo kaip ir
dieną anksčiau. Sėdėjo tylėdami.
Nejautė poreikio kalbėti. Juos guodė
jųdviejų artumas. Jis paėmė jos ranką ir
prisitraukė arčiau. Sofija nežinojo, ar
ilgai jie šitaip sėdėjo, bet po kurio laiko
nuo nepatogios padėties jai paskaudo
kūną.
– Man reikia pajudėti, Santi, – tarė ji
ir išsitiesė. Jautėsi sustingusi ir
mieguista, ir dar nuliūdusi. – Eisiu į
lovą. Akys merkiasi.
– Čiofi, aš noriu miegoti su tavimi.
Šiąnakt man reikia būti prie tavęs, – tarė
jis. Ji pažvelgė į susigraudinusį jo veidą.
Jis buvo stambus vyras, bet šįvakar
atrodė pažeidžiamas.
– Negalime čia likti, – paprieštaravo
ji.
 – Žinau. Nederėtų. Eisiu su tavimi.
– Tu tuo tikras?
– Nė kiek neabejoju. Man tavęs
reikia, Čiofi. Jaučiuosi baisiai
nelaimingas. – Ji apglėbė jį kaip vaiką ir
jis prigludo prie jos. Apsikabino
kažkaip graudžiai. Jai susopo širdį. –
Mes nieko negalime padaryti, –
sielvartavo jis. – Jaučiuosi niekam tikęs.
Paskui galvoju: o jei taip nutiktų kuriam
nors iš mano vaikų? Kaip pakelčiau?
Kaip pakelia mano tėvai?
– Tu pakeli, nes turi pakelti. Santi,
skaudu, ir niekuomet nesiliaus skaudėję.
Bet turi būti stiprus. Tokie dalykai mums
siunčiami kaip išbandymas. Nežinome,
kodėl jie nutinka, bet Dievas nori
pasiimti Mariją. Turime būti dėkingi,
kad mums bent tiek leido ja džiaugtis, –
tarė ji mirksėdama ir tramdydama
ašaras. Pagalvojo apie savo ištartus
žodžius ir pamanė, kad jie nuskambėjo
lyg jos mamos. Nors ir maištavo, mamos
filosofija persiėmė labiau, nei pati
suvokė. – Nagi, eime gulti. Esi pavargęs,
todėl labiau jaudiniesi. Rytą jausies
tvirtesnis.
Susikibę rankomis jie nuėjo pro
medžius. Turėjo jaustis pakylėti, kad
naktį galės praleisti kartu, bet širdis
slėgė tuštuma ir nepaaiškinama vienatvė.
 – Žinai, niekuomet negalvodavau
apie mirtį. Neteko su ja susidurti. Bet ji
mane gąsdina. Mes tokie velniškai
pažeidžiami.
– Žinau, – sutiko Sofija. – Visi kada
nors išeisime.
– Žiūriu į savo vaikų veidus. Ką
jiems pasakysiu, kai jie paklaus, kur ji
išėjo? Nė pats nebežinau, kuo dar tikiu.
– Taip yra todėl, kad pyksti ant
Dievo. Vaikystėje nuolat pykau ant
Dievo, nes mama buvo perdėm
religinga; mane tai erzino. Bet dabar aš
tikiu. Viskas turi tikslą.
– Turiu būti tvirtas dėl mamos, bet
viduje jaučiuosi silpnas ir nevykėlis, –
liūdnai prisipažino jis.
– Santi, prieš mane tu neturi dėtis
tvirtas.
Ir jis suspaudė jai ranką.
– Džiaugiuosi, kad atvažiavai;
sugrįžai, kai esi man reikalingiausia.

Sofija užvėrė paskui save duris ir priėjo

prie lango uždaryti langinių ir užtraukti
užuolaidų.
– Tik paklausyk svirplių. – Ji šiek
tiek nervinosi. Juodu mylėjosi ir
anksčiau, bet šiąnakt viskas vyks lėtai ir
jaukiai. Išgirdo iš už nugaros prieinantį
Santį, paskui jo rankos apglėbė juosmenį
ir ją prisitraukė. Jis švelniai pabučiavo
jai kaklą. Ji atsilošė ir užsimerkė. Jo
rankos įslydo po marškiniais, pilvo oda
ji pajuto šiurkščius delnus. Oras buvo
drėgnas, jos oda taip pat buvo drėgna.
Paskui jo rankos atsidūrė jai ant krūtų ir
lietė jas taip švelniai, kad ji vos juto.
Barzdos šeriai kuteno jai kaklą, ir ji ėmė
rangytis iš malonumo. Atsigręžė į jį, ir
jo burna įsisiurbė į jos lūpas karštai kaip
žmogaus, norinčio nuslopinti dabarties
skausmą ir užsimiršti mylinčios moters
glėbyje. Galiausiai juodu paniro vienas
kitame, ir nakties slaptyje ji su niekuo
juo nesidalijo.
– Ar aš sena? – paskui paklausė ji
pastebėjusi, kad jis žiūri į jos kūną.
 – Tu? Visai ne, – švelniai atsakė jis.
– Tik vyresnė.
 Keturiasdešimt ketvirtas
skyrius

1997 m. lapkričio 10 d., pirmadienis

Išlipdamas iš kelto, per drumzlinus upės

vandenis perkėlusio jį iš Urugvajaus į
Argentiną, Fernandas juto, kaip nugara
jam sruvena prakaitas. Praėjo beveik
dvidešimt metų nuo to laiko, kai
paskutinį kartą stovėjo ant Argentinos
žemės. Dvidešimt metų nuo tų dienų, kai
dalyvavo politinėse demonstracijose
prieš kariškių vyriausybę, atėjusią į
valdžią 1976 metų kovo 26 dieną. Nors
pats pučas įvyko be kraujo praliejimo,
per kitus penkerius metus dingo beveik
dešimt tūkstančių žmonių. Nedaug trūko,
kad Fernandas būtų vienas iš jų.
Jis pažvelgė atgal į rudus vandenis ir
prisiminė savo pabėgimą prieš daugybę
metų. Išgąsdintas ir nugalėtas, jis buvo
prisiekęs niekuomet nebekelti kojos į
Argentiną. Per daug prisižiūrėjo
prievartos, kad norėtų vėl atsidurti taip
arti mirties.
 Per tą laiką Fernandas daug sužinojo
apie save. Tai, ką sužinojo, jam
nepatiko. Jis buvo bailys. Visai ne toks
kaip tie narsūs vyrai ir moterys, rizikavę
savo gyvybėmis ir dažnai pasiaukoję dėl
savo šalies gerovės, demokratijos ir
laisvės. Šimtai jų Gegužės aikštėje
protestavo prieš generolą Videlą ir jo
statytinius. Jie buvo dingę beveidžiai
Argentinos didvyriai, vidury nakties
ištraukti iš lovų ir daugiau nei matyti, nei
girdėti. „Galbūt, – galvojo jis, – būtų
buvę geriau, jei būčiau dingęs su jais,
gal gulėčiau vandens kape jūros dugne,
užuot bėgęs slėptis į Urugvajų.“ Jei tik
policija būtų žinojusi, kad iš tiesų jis
nepavojingas, kad jo triukšmingas
puikavimasis ir gyrimasis tebuvo vien
troškimas pasijusti ir atrodyti svarbiam,
atsiteisti už metus, praleistus šalia
brolio, spindėjusio taip ryškiai, jog
nustelbė Fernandą. Lig to laiko, kai
susidraugavo su Karlosu Riberasu ir
įsitraukė į pogrindinį partizanų judėjimą.
Ta veikla buvo tokia tamsi, kad jis
įstengė joje spindėti vienas.
Atsidūręs Urugvajuje jis nusipirko
pajūryje nedidelį apšiurusį namelį,
užsiaugino barzdą, plaukus, beveik
nesiprausdavo, tik plaukiodavo jūroje.
Visiškai prarado savigarbą. Neapkentė
savęs, todėl stengėsi pasislėpti po
tankiais juodais plaukais, želiančiais
kaip erškėčiai pasakoje apie
miegančiąją gražuolę. Tik nebuvo
princesės, kuri galėtų pabučiavusi jį
pažadinti. Jis vengė moterų. Jis niekam
tikęs; kodėl kas nors turėtų jį mylėti?
Jis rašydavo straipsnius įvairiems
Urugvajaus žurnalams ir laikraščiams,
mėgindamas kitoje upės pusėje tęsti
kovą. Bet pinigų jam nereikėjo – šeima
rūpinosi, kad jam nieko netrūktų. Tiesą
sakant, jis turėjo daugiau pinigų, nei
buvo vertas, tad dalydavo juos
apgirtusiems benamiams, klajojantiems
dulkinomis gatvėmis ir ruduose
popieriniuose maišeliuose
spaudžiantiems gėrimo butelius. Bet vis
tiek nepasijusdavo geriau. Tiesiog
viduje jautėsi miręs.
Paskui vieną naktį jis pabudo
pažadintas įprasto košmaro; prakaitas
gėrėsi į čiužinį ir šis buvo įmirkęs kaip
pelkė. Fernandas nusprendė nebegalįs
tverti tokių dvasinių kančių. Jis atsikėlė,
susidėjo į kuprinę kelis reikmenis ir
užrakino namų duris. Kitus penkerius
metus daug keliavo po Pietų Ameriką:
Boliviją, Meksiką, Ekvadorą. Nuo Čilės
ežerų iki Peru kalnų. Bet kad ir kur ėjo,
per žingsnį nuo jo slinko ir jo kančios
šešėlis.
 Stovėdamas Maču Pikču viršūnėje,
kai virš jo tebuvo dangus, o žemiau
rūkuose plytėjo žemė, jis suvokė neturįs
kur bėgti. Jis pasiekė viršūnę. Galėjo
rinktis tik iš dviejų: į viršų, kur dievų
karalystė, arba vėl grįžti žemyn ir
išmokti gyventi su savimi. Tai buvo
sunkus apsisprendimas. Šokdamos
apačioje hipnotizuojamai sūkuriavo
ūkanos, kviesdamos blokštis į žadamą
saldžią tylą ir užmarštį. Mirties tylą.
Užmarštį, kuri leis pamiršti net save.
Siūbuodamas ant pasaulio krašto jis
žvelgė žemyn. Bet tai taip pat būtų
pabėgimas. Nė kiek ne geriau nei
pabėgimas iš Argentinos, nė kiek ne
geriau nei dezertyravimas. Būtų taip
lengva, gal net per lengva. „Tai nebūtų
joks nuopelnas, – pamanė. – Šitaip mirti
nereikia drąsos.“
Jis susmuko ant žolės ir susiėmė
rankomis galvą. „Sunkiausia gyvenime
gyventi“, – liūdnai galvojo jis
susitaikydamas su tuo, kad jo tikriausiai
dar laukia gana daug metų. Juos galima
nugyventi nesąmoningai kaip
vaiduokliui, belaukiant mirties, arba
stačia galva pulti į gyvenimą ir
pragyventi jį kuo geriau.
Jam privažiavus prie namų viduje
skambėjo telefonas. Skambino tėvas, ne
vieną savaitę mėginęs jį surasti. Marija
miršta nuo vėžio. Laikas namo.

Atvykęs į Buenos Aires Fernandas

paprašė tėvų atsiųsto vairuotojo nuvežti
jį prie Casa Rosada – Vyriausybės rūmų
Gegužės aikštėje. Jis tenorėjo tik apsukti
ratą aplink juos. Įsitikinti, ar jie vis dar
tokie pat pamėkliški kaip jo sapnuose.
Vyriausybės rūmai, rausvai nudažyti
sumaišius kalkes su lajumi ir krauju,
stūkso aikštėje supami Banco de la
Nación, Catedral Metropolitana,
Consejo Municipal ir Cabildo. Tai buvo
graži aikštė, apsodinta aukštomis
egzotiškomis palmėmis, margais
gėlynais, apstatyta kolonijinio stiliaus
pastatais. Bet Fernandui ji buvo tapusi
niūria ir grėsminga aikšte, regėjusia
daug nusivylimų.
Automobiliui artėjant prie aikštės,
Fernandas juto, kaip baimė suspaudžia
paširdžius ir pakilusi į gerklę įsitaiso
joje it riebi rupūžė; jis beveik neįstengė
kalbėti, tik kvarkė. Suspaustuose
kumščiuose kaupėsi šaltas prakaitas,
kvėpavimas tapo paviršutiniškas ir
nelygus. Bet aikštėje vasaros saulės
spinduliai nekaltai liejosi ant augalų ir
žiedų, ir Fernandas pajuto, kaip baimė
sklaidosi, lyg pats Dievas ją blaškytų.
Šešėliai dingo. Dabar Argentina buvo
demokratiška šalis, jis galėjo tai užuosti
saldžiame ore ir įžiūrėti nerūpestinguose
pro šalį žingsniuojančių žmonių
veiduose. Jis žvelgė į naująjį miesto
veidą ir matė, kaip jis klesti, kaip
šypsosi. Baimė liovėsi jį slėgusi, ji
nukrito nuo pečių it sunešiotas paltas,
nebetinkamas naujam, šiltesniam
klimatui.
– Gana, – tarė jis vairuotojui. – Vežk
mane į Santa Kataliną.

Fernando atvykimas jo šeimai buvo

reikšmingas įvykis. Prisimindami Sančio
sugrįžimą iš kelionės po užsienį daugiau
nei prieš dvidešimt metų, visi susirinko
namų terasoje ir markstėsi saulėje
mėgindami pirmieji įžiūrėti automobilį
su Fernandu. Tik jo atvykimo buvo
laukiama su liūdesiu, nes jis grįžta
pasakyti sudie seseriai.
– Sofija, jis labai pasikeitęs, –
liūdnai tarė Čikita. – Nežinau, ar
atpažinsi.
Sofija užjaučiamai nusišypsojo tetai.
– Ar manote, kad jis pasiliks? –
paklausė ji mėgindama užmegzti pokalbį.
Iš tiesų jai nerūpėjo, sugrįš jis ar ne. Ji
dirstelėjo į Santį; šis kalbėjosi su tėvu ir
Eduardu. Fernando atvykimą temdė
nuogąstavimas. Migelis jaudinosi, kad
Fernandas gali nesuspėti. Marija
sparčiai silpo. Visi nenustygo savo
vietose: mindžikavo nuo vienos kojos
ant kitos arba žingsniavo po žolę. Net
šunys gulėjo alsuodami šešėlyje,
nejudindami savo sunkių uodegų.
Kai automobilis su Fernandu pasuko
už kampo ir lėtai privažiavo keliuku,
riedėdamas oriai ir santūriai it
katafalkas, nedidelė kompanija atsiduso
ne tiek iš džiaugsmo, kiek pajutusi
palengvėjimą. Fernandas pažvelgė pro
langą ir jo širdis prisipildė meilės ir
švelnaus liūdesio. Štai čia jis užaugo.
Štai ką daugybę metų buvo paaukojęs, o
namai nė kiek nepasikeitė.
 Jis išlipo iš automobilio ir žengė į
trapų mamos glėbį. Apkabino tėvą,
Pančitą, tetas ir dėdes, kurie visi reiškė
nuomonę apie jo ilgus plaukus ir juodą
barzdą. Jį buvo sunku atpažinti. Pamatęs
Sofiją jis nustebęs aiktelėjo.
– Tikrai nemaniau kada nors tave
pamatysiąs, – tarė jis žvelgdamas į
moterį, primenančią kadaise nemėgtą
pusseserę. Bet dabar jie abu buvo
pasikeitę, tarytum vaikystė būtų buvusi
ilgai trukęs vaidinimas, dabar jau seniai
neberodomas, o jų vaidmenys ir tekstas
išmesti kaip nebereikalingi.
– Ferčai, malonu vėl tave matyti.
Džiaugiuosi, kad sugrįžai, – atsakė ji,
neturėdama ką daugiau pasakyti. Jautėsi
nejaukiai. Fernandas jai atrodė svetimas.
Pamatęs Santį jis pasielgė abiem
netikėtai – pravirko. Santį jis regėjo
kaip draugą, su kuriuo tą šaltą žiemos
naktį išsiruošė bausti Fakundo
Ernandeso. Vis dėlto jis verkė ne todėl,
kad Fakundas išgelbėjo jam gyvybę, ir
ne todėl, kad juodu abu išgelbėjo
Marijai gyvybę, bet todėl, kad pažvelgęs
į doras žalias brolio akis jis regėjo tik
prarastus metus, aptemdytus pavydo,
apmaudo ir baimės. Jis verkė, nes grįžo
namo ir čia pasiliks. Grįžtelėjo atgal, bet
už nugaros šešėlio jau nebesimatė.
 Čikita nusivedė Fernandą vidun pas
Mariją. Santis sugavo Sofijos žvilgsnį ir
juodu abu suprato, kad ši valandėlė
skirta ne jiems; Fernandui reikia pabūti
vienam su seseria.
– Važiuokime į miestą, – rimtai tarė
jis. – Dabar, kai Ferčas sugrįžo, niekas
nė nepastebės mūsų dingimo.
– Jis toks pasikeitęs. Tarytum kitas
žmogus – visiškai nepažįstamas, –
susimąsčiusi tarė Sofija sekdama paskui
jį pro medžius.
– Žinau. Mums jis taip pat atrodo
pasikeitęs.
– Turėčiau ką nors jam jausti, bet
nieko nejaučiu, – tarė ji galvodama apie
permainingą laiką, po ilgų išsiskyrimo
metų su vienais žmonėmis leidžiantį likti
artimiems, o su kitais neleidžiantį.
– Čiofi, jis daug iškentėjo. Jis nebe
toks, koks buvo. Tau teks iš naujo jį
pažinti. Kaip ir man.

Fernandą sujaudino narsi sesers šypsena

ir žėrinčios akys, bet pribloškė
pragaištingas ligos poveikis. Jos veidas
buvo sulysęs, skruostikauliai atsikišę, ji
priminė tas bauginančias Antrojo
pasaulinio karo vokiečių belaisvių
stovyklų nuotraukas, nes plaukai buvo
nuslinkę, pro plonytę odą švietėsi
kaukolės kaulai. Bet jos dvasia atrodė
tokia didi, kad nustelbė išorinį vaizdą ir
tarytum apšvietė kambarį. Ji ištiesė
kaulėtą ranką ir pasveikino jį, sugrįžusį
namo, o jis parpuolė ant kelių ir
pabučiavo tą ranką, pagarbiai
žavėdamasis jos narsa ir pernelyg
aiškiai suvokdamas savąjį narsos stygių.
– Tik pažiūrėk! – nusijuokė ji, jos
akys švelniai šypsojosi. – Ferčai, kas
tau? – Fernandas buvo netekęs žado. Jo
lūpos sujudėjo, bet neištarė nė garso.
Tamsios jo akys priplūdo ašarų. –
Visiems mane pamačiusiems darau štai
tokį siaubingą poveikį. Visi virsta
drebančiais klipatomis! – tarė ji, bet
humoras neįstengė paslėpti ašarų,
pradėjusių kauptis jos akyse ir riedėti
išblyškusiais skruostais. – Kvailiukas, tu
tikras kvailiukas, – kalbėjo ji virpančiu
balsu, – taip ilgai buvai mus palikęs. Ką
ten veikei, kai visi mes, kurie tave
mylime, buvome čia ir tavęs ilgėjomės?
Ar ir tu mūsų ilgėjaisi? Ar grįžai visam
laikui?
– Grįžau visam laikui, – sugargė jis.
– Gaila, kad…
– Ša, – nutildė jį Marija. – Dabar
laikausi tokios taisyklės. Jokio
apgailestavimo. Jokios sąžinės
graužaties. Jokių dejonių ir plaukų
rovimosi dėl to, ką padarei ne taip. Man
šitaip buvo su Sofija – judu abu
kvailiukai. Šiuose namuose gyvename
dabartimi ir džiaugiamės vienas kitu
nesidairydami atgal, nebent kalbėtume
apie senus gerus laikus. Juk jie buvo
puikūs, tiesa, Ferčai? – Jis tyliai
linktelėjo. – Ak, prisimeni tą mano
draugę, kurią buvai įsimylėjęs, turi
prisiminti, tą, su kuria kartu mokiausi?
Silviją Dijas. Rašydavai jai meilės
laiškus. Kažin, kaip ji dabar gyvena?
– Aš jai niekuomet nepatikau, –
nusišypsojo jis, prisiminęs savo
naivumą.
– Oi, ne, dar ir kaip patikai. Tik ji
buvo drovi. Per pamokas vis skaitydavo
ir skaitydavo tavo laiškus. Man garsiai
perskaitydavo. Jie buvo labai
romantiški.
– Man taip neatrodo.
– Tikrai. Labai romantiški. Tu buvai
neperprantamas. Nesusekamas. Bet kartą
mudvi su Sofija pastebėjome tave
baseine bučiuojantį Rominą Blakjerą.
– Žinojau, kad judvi ten, –
prisipažino jis ir nusišypsojo.
– Neišsidavei.
– Žinoma, ne – man patiko jūsų
dėmesys. – Jis nusijuokė.
– Jau geriau. Juokas gydo, ašaros
mane tik liūdina, – tarė ji ir jie abu kartu
nusijuokė.
 Keturiasdešimt penktas
skyrius

– Prisimeni, kiekvieną šeštadienio

vakarą čia ateidavome klausyti mišių? –
Sofijos balsas aidėjo atsimušęs į šaltas
akmenines Nuestra Señora de la
Asunción bažnyčios sienas.
– Prieš eidami į naktinį klubą, –
tyliai nusijuokė Santis. – Ne itin
pagarbu.
– Niekuomet apie tai nepagalvojau, –
atsakė ji. – Atvirai kalbant, mišios
būdavo tikra kankynė.
– Tu dažniausiai visas mišias
prakikendavai.
– Nelengva išlaikyti rimtą veidą, kai
tėvas Chulijas mikčioja ir
švebeldžiuoja.
– Jis jau seniai miręs.
– Nebegaliu jo atsiprašyti.
– Turėtum atsiprašyti, juk esi jo
bažnyčioje, – nusijuokė Santis.
– Nori pasakyti, kad jis išgirstų?
Kažin, ar žmonės rojuje mikčioja? Juk
neteko girdėti apie mikčiojančius
angelus, tiesa?
Juodu patraukė taku tarp klauptų, jų
alpargatas švelniai ir tyliai žengė
akmenimis. Bažnyčia buvo visai
neišgražinta, ne tokia kaip katalikų
bažnyčios mieste. Altorius dunksojo
kuklus ir paprastas, uždengtas švariu
baltu audeklu ir papuoštas svyrančiomis
gėlėmis. Buvo trošku, tvyrojo aitrus
smilkalų kvapas, nes visi langai, pro
kuriuos jis būtų galėjęs išsivėdinti, buvo
uždaryti. Saulė liejosi per altoriaus
vitražą ir ant grindų bei sienų metė ilgus
spindulius apšviesdama dulkes, kurios,
jei ne saulė, būtų likusios nepastebėtos.
Sienos buvo nukabinėtos
Švenčiausiosios Mergelės Marijos
paveikslais, stovėjo daugybė šventųjų
statulų, prieblandoje spindėjo žvakės.
Klauptai atrodė tokie pat, kokius Sofija
ir prisiminė: labai paprasti ir nepatogūs,
kad klausytojai per pamokslą neužmigtų.
– Prisimeni Soledados dukterėčios
Pilaros jungtuves? – šypsodama
paklausė Sofija.
– Kaip galėčiau užmiršti? – atsiliepė
Santis plodamas delnu sau per kaktą ir
garsiai nusijuokdamas.
– Tėvas Chulijas supainiojo ją su
seserimi ir visą laiką kalbėjo apie
Liusiją! – Juodu bandė nuslopinti juoką.
 – Tik pačiam gale, kai jis palaimino
laimingą Roberto ir Liusijos porą, visi
suprato, kad mergina, apie kurią jis ką
tik kalbėjo, nė kiek nepanaši į Pilarą! –
pridūrė ji vos įstengdama kalbėti. –
Koks siaubas. Ji taip sielojosi, o mes
visi tik juokėmės!
Priėję prie altoriaus jie nutilo lyg
pakerėti. Instinktyviai liovėsi kvailioti.
Iš abiejų altoriaus pusių stovėjo po mažą
stalelį, apstatytą įvairiausių dydžių ir
formų žvakėmis. Jų mintys nukrypo į
Mariją. Santis užžiebė degtuką ir uždegė
vieną žvakę.
– Už mano seserį, – tarė jis ir
užsimerkęs ėmė melstis. Sofija
susijaudino. Uždegusi kitą žvakelę ji taip
pat užsimerkė ir tyliai paprašė Dievo
išsaugoti pusseserei gyvybę. Pajuto, kaip
Sančio ranka susirado jos ranką ir laikė
ieškodama paguodos. Jis dukart ją
spustelėjo ir Sofija atsakė tuo pačiu.
Kurį laiką juodu taip stovėjo. Ji niekad
gyvenime taip karštai nesimeldė. Bet jos
maldos nebuvo visiškai
nesavanaudiškos. Kol Marija gyva, ji
turi dingstį pasilikti.
– Kažin, ar Dievas nepyksta, kad į Jį
kreipiamės tik ištikus nelaimei, – tyliai
tarė Santis.
– Manau, Jis prie to pripratęs, –
atsakė ji.
 – Tikiuosi, padės.
– Ir aš.
– Nors nelabai tikiu, kad taip bus.
Bet norėčiau. Jaučiuosi kaltas, kad
ateinu čia, kai nebelieka kitos išeities.
Jaučiuosi nevertas stebuklo.
– Bet atėjai. Manau, kad nesvarbu,
jog atėjai neturėdamas kitos išeities.
Dabar tu čia.
– Tikriausiai. Niekuomet
nesuprasdavau žmonių, kurie visą laiką
eina į bažnyčią. Dabar, ko gero,
suprantu. Jie įgyja ramybės.
– Ar tu bent kiek nusiraminai? –
paklausė ji.
 – Gal, – atsakė jis ir ilgesingai
nusišypsojo. – Žinai, man būtų patikę
šioje mažoje bažnytėlėje tave vesti.
– Tėvui Chulijui mikčiojant „A-a-a-
a-r i-i-mi S-s-s-s-Sofiją…
Jai pamėgdžiojus jis sukikeno.
– Niekas nebūtų buvę svarbu, net jei
apie mane būtų kalbėjęs kaip apie Ferčą!
– tarė jis prisitraukdamas ją į glėbį ir
meiliai bučiuodamas į kaktą.
Jo glėbyje ji jautėsi labai mylima. Jo
kvapas priminė anuos laikus, ir ji troško
amžiams išsaugoti šią akimirką. Ji taip
pat jį apglėbė, ir juodu kurį laiką taip
stovėjo; nė vienam nekilo noro kalbėti.
Sofija siaubingai liūdėjo, bet kartu
jautėsi laiminga, nes buvo su juo. Juto
akimirkų laikinumą, tad kabinosi į jas ir
išgyveno daug smarkiau nei anksčiau.
– Ar kada nors išpažinai tėvui
Chulijui, kad buvome meilužiai? –
atsitraukdamas paklausė jis.
– Ar pakvaišai? Ne! O tu?
– Ne. O apskritai ar ką nors atvirai
prisipažindavai?
– Tiesą sakant, ne, viską sukurdavau.
Jį būdavo taip lengva papiktinti, tad
labai knietėdavo visko prisigalvoti.
– Žinai, tu iš tiesų nedorėlė! –
liūdnokai nusišypsojo jis.
– Negalvojau esanti tokia nedora
kaip kadaise, kol nepasirodžiau čia.
Dabar peržengiau net savo ribas.
– Turėčiau jaustis kaltas – aš viską
pradėjau. Bet dabar nesijaučiu. Viskas
atrodo taip teisinga, – tarė jis
purtydamas galvą, tarytum jausmai būtų
jam nebepavaldūs ir jis už juos nebūtų
atsakingas.
– Tai yra teisinga, – neatlyžo ji
suimdama jo rankas. – Taip turėjo būti.
– Žinau. Jaučiuosi kaltas, kad
nejaučiu kaltės. Siaubinga, kaip žmogus
gali viską pamiršti.
– Klaudiją?
– Klaudiją, vaikus. Būdamas su
tavimi nebegalvoju apie juos.
 – Ir aš, – atsakė ji. Bet buvo ne visai
taip. Kai tik iškildavo Deivido ir
dukrelių veidai, ji iš visų jėgų
stengdavosi juos nustumti šalin. Ir jie
beveik nebepasirodydavo. Bet Deividas
norėdamas būdavo labai atkaklus.
– Eime. Eikime iš čia, kol tėvas
Chuanas mūsų neužklupo, – tarė jis
eidamas pro klauptus.
– Mes nieko blogo nedarome. Juk
mudu pusbroliai, nepamiršai?
– Negaliu pamiršti, Čiofi. Manau,
Dievas tave sukūrė mano pussesere
norėdamas nubausti mane už kažką
aname gyvenime.
– Arba Jo humoras žiaurus!
 Išėję į saulę juodu turėjo prisidengti
akis nuo akinamos šviesos. Valandėlę,
kol akys priprato, Sofijai svaigo galva.
Drėgmė dusino.
– Artėja siaubinga audra. Ar jauti,
Čiofi?
– Taip. Man patinka audros, mane jos
jaudina.
– Kai pirmą kartą mylėjomės, siautė
audra.
– Taip, prisimenu. Kaip galėčiau
pamiršti?
Juodu išėjo į aikštę. Kelias vis dar
buvo neasfaltuotas, nepasikeitęs nuo jų
senelių laikų. Jis mieguistai suko aplink
aikštę, apsodintą aukštais medžiais.
Sofija pastebėjo, kad kamieno apačia
vis dar balinama Cal, norint nubaidyti
skruzdes. Maži nameliai ir parduotuvių
fasadai vėrėsi į saulę, už langų dulkėtais
stiklais jų šešėliuotas vidus buvo
įžambiai nutviekstas šviesos. Toje
pačioje vietoje, gatvių kampe, tebebuvo
boliche. Į šią kavinę išgerti matės ir
palošti kortomis susirinkdavo visi
gaučai. Kiekvieną sekmadienio rytą prie
puodelio kavos Pakas čia skaitydavo
laikraščius; Sofija įsivaizdavo, kad
tebeskaito ir dabar, nes buvo įpročio
žmogus.
Kadangi buvo popietė, visos
parduotuvės uždarytos siestai, dienos
karštyje aikštė plytėjo rami ir tyli.
Norėdami atsisėsti juodu patraukė prie
suoliukų šešėlyje. Jau buvo besėdą, kai
nuo vieno suoliuko juos pašaukė balsas.
Jų siaubui ir nustebimui, šaukė gerai
žinoma Vieja Bruja.
– Buen día, senjora Ofsteta, –
mandagiai linktelėjo galvą Santis.
– Nežinojau, kad Senoji Ragana dar
gyva! – šypsodamasi iškošė Sofija.
– Nemanau, kad raganos miršta, –
atsakė Santis.
La Vieja Bruja sėdėjo sulinkusi,
vilkėjo ilgą juodą suknelę – nenuostabu,
kad ją pravardžiavo Senąja Ragana.
Sofija prisiminė, kad vaikystėje ši
moteriškė jai varė siaubą. Jos veidukas
buvo mažas ir raukšlėtas kaip senas
graikinis riešutas. Akys tokios pat
juodos kaip ir dantys, o kvapą galėjai
užuosti per mylią. Ilguose gumbuotuose
pirštuose ji spaudė rudą popierinį
maišelį.
Pusbroliai atsisėdo ir mėgino
nekreipti į ją dėmesio, bet
besišnekučiuojant Sofija visą laiką juto į
nugarą įsmeigtas moters akis.
– Ar ji į mus tebežiūri? – paklausė ji
Sančio.
– Taip. Tiesiog dėkis, kad jos čia
nėra.
 – Aš ją jaučiu. Norėčiau, kad ji
nueitų.
– Nesijaudink, ji tikrai ne ragana.
– Netikiu. Palyginti su ja, pasakų
raganos knygose atrodo kaip Snieguolės.
– Abu prunkštelėjo sau į saują. – Ji
tikriausiai žino, kad apie ją kalbame.
– Jei ji ragana, tai tikriausiai žino.
– Eime. Tikrai negaliu jos pakęsti! –
Tad jie atsistojo eiti.
– Fe! – piktai sumurmėjo moteris.
Juodu jos nepaisė ir nuskubėjo šalin. –
Fe! – nesiliovė ji. – Mala suerte. Judu
turėjote savo progą. Mala suerte. Fe! –
Abu sustojo ir pažvelgė nustebę vienas į
kitą. Santis buvo jau beatsisukąs, bet
Sofijai pavyko pastverti jį už rankos ir
nutempti tolyn. – Giminingos sielos.
Matau jūsų auras, giminingos sielos! Fe!
– murmėjo ji.
– O Dios, ji mane gąsdina. Eikim iš
čia, – ragino Sofija, ir juodu nuėjo
sparčiu žingsniu.
– Kaip ta liežuvautoja drįsta taip su
mumis kalbėti! – piktai tarė Santis. –
Tokie kaip ji vaikšto visur ir neduoda
visiems ramybės.
– Žinai, ji tikrai ragana, nėra jokios
abejonės.
– Na, tai tegu nešdinasi ant savo
šluotos. – Abu nervingai nusijuokė.
 Kai jau manė daugiau jos
nepamatysią, staiga ji, sukumpusi ir
dvokianti, išdygo priešais tarytum
milžiniškas plaukuotas šikšnosparnis.
Prišlepsėjo prie nieko neįtariančios
Sofijos ir įgrūdo į rankas rudą popierinį
maišelį. Sofija laikė jį bjaurėdamasi, lyg
maišą, pilną lauk drimbančių gyvulių
vidurių, pirštais užčiuopė, kad maišelis
minkštas ir drėgnas. Sofija pažvelgė į
juodas moters akis ir puolė į paniką, bet
La Vieja Bruja raminamai jai linktelėjo
ir rankomis tvirčiau suspaudė ant
maišelio jos pirštus. Sofija pasimuistė ir
žengė atbula, bergždžiai mėgindama nuo
moters išsivaduoti. La Vieja Bruja
išsiviepė, sumurmėjo jos vardą „Sofija
Solanas“ ir dingo už medžių.
Atsidūrusi saugiame automobilio
prieglobstyje Sofija užtrenkė dureles ir
uždarė langą. Ji drebėjo.
– Kas maišelyje? – nekantriai
paklausė Santis. Įvykis ėmė jį linksminti.
– Nežinau, ko tu vaipaisi, čia nieko
juokingo. Pats pažiūrėk! – sušuko ji ir
įbruko maišelį jam. Jis lėtai jį atvėrė ir
akies krašteliu dirstelėjo vidun, lyg
tikėtųsi rasti ką nors šlykštaus. Paskui su
palengvėjimu garsiai nusijuokė.
– Na, kas ten? – paklausė ji.
– Nepatikėsi! Sodinukas – ombu
sodinukas, kad pasisodintum.
 – Ombu medis? Ką, po galais, aš
veiksiu su ombu medžiu?
– Na, žinoma, Anglijoje jis neaugs. –
Jis vėl pradėjo juoktis.
– Kokia keista moteris. Kiek jai
metų? Jau prieš dvidešimt metų ji man
atrodė labai sena! – karštai sušuko ji. –
Turėtų būti seniai ataušusi kape.
– Kodėl ji tau davė ombu medį? –
sumurmėjo raukydamas kaktą Santis. –
Stebiuosi, kad apskritai žino, kas tu
tokia.
Jis įjungė variklį. Kai miestelis liko
užpakalyje ir jie pasuko Santa Katalinos
link, Sofija atsikvėpė.
 – Ką ji turėjo omenyje sakydama
„giminingos sielos“? – po kurio laiko
paklausė ji.
– Nežinau.
– O juk ji teisi, mes ir esame
giminingos sielos. Bet nemanau, kad
norint tai pamatyti reikia būti aiškiarege.
Ji tokia šiurpi. Bėda ta, kad žmonės ja
tiki, – piktai tarė ji. – Pavyzdžiui,
Soledada.
– Oi, o tu ne? – tarė jis ir jo burna
ėmė šieptis.
– Žinoma, ne! – šnirpštelėjo ji.
– Tai kam dar apie ją kalbame? Jei ja
netikėtum, net nekvaršintum sau dėl jos
galvos.
 – Nesąmonė. Aš ja netikiu, ji įkyri
boba, ir nemanau, kad turėtų vaikštinėti
ir gąsdinti žmones. Aš raganomis
netikiu.
– Bet tiki ombu medžio burtais.
– Tai kas kita.
– Ne, ne kas kita!
– Kas kita. Ji beprotė. Ją reikėtų
uždaryti. Ombu medis – tai visiškai kas
kita. Gamtos burtai.
– Čiofi?
– Ką? – irzliai paklausė ji. Paskui
žvilgtelėjo į jį ir pastebėjo jo lūpose
kirbančią šypsenėlę.
– Ar ombu išpildė nors vieną tavo
norą? – tarė jis, akis įsmeigęs į kelią,
tarytum reikėtų sutelkti į ką nors dėmesį,
kad nesusijuoktų.
– Taip.
– Kurį?
– Kartą sugalvojau norą, kad mane
įsimylėtum, – atsakė ji ir pergalingai
nusišypsojo.
– Nemanau, kad tai kaip nors susiję
su ombu.
– Tu nieko neišmanai! – sušuko ji. –
Tiesiog nesupranti gamtos galių, ir žinai
ką, lažinamės, kad šis sodinukas
Anglijoje augs. – Ji atsisuko ir pamatė jį
šypsantį. – Juokiesi iš manęs? – tarė
nepatenkinta. – Sustabdyk automobilį.
– Ką?
 – Sustabdyk automobilį. Tučtuojau!
Jis pasuko iš plento ir pavažiavo
keliuku prie medžių, už kurių atsivėrė
laukas. Išjungė variklį ir atsisuko veidu į
ją. Didelėms žalioms jo akims ir
šelmiškai šypsenėlei atsispirti buvo
neįmanoma. Ji pajuto, kaip jos suirzimas
sklaidosi.
– Klausyk, ji tikrai buvo šiurpi, –
tvirtino Sofija.
– Taip, tikrai. Bet kas čia blogo
pasakyti, kad mes giminingos sielos? –
paklausė jis bučiuodamas jai kaklą.
– Ji pasakė, kad mudu turėjome
progą.
 – Ką ji žino? Ji tik sena ragana, –
sukikeno jis atsegdamas jai suknelę.
Vos šiltos jo lūpos prigludo prie jos
lūpų, Sofija pamiršo senę aikštėje ir jos
murmenimą. Liežuviu juto sūroką jo
skonį ir užuodė tą nepakartojamą Sančio
kvapą, kurį taip mėgo. Užgniaužusi
kvapą ji užsiropštė raitomis ant jo,
įveikė kelyje pasipainiojusį vairą ir
pavarų perjungimo svirtį. Jis pakėlė jos
suknelę ir ranka paglostė švelnią vidinę
šlaunų pusę. Šlaunys buvo lipnios nuo
prakaito. Jis patraukė kelnaites į šoną ir
įslydo į ją. Suėmęs rankomis jos strėnas
prisitraukė arčiau, padėdamas jai judėti.
Šitaip jiedviem mylintis pusiau
apsirengusiems ji dar kartą pajuto, kaip
pašėlusiai gera laužyti taisykles.
 Keturiasdešimt šeštas
skyrius

Sugrįžę į Santa Kataliną juodu sukrito į

baseiną. Žemai vakaruose kabojo
popietinė saulė, ruseno vaiskiame
danguje it žioruojanti anglis. Aplink
medžius ir žolėse pleveno uodai,
vandeniu iki jųdviejų atsklido
Antonijaus rožių ir sausmedžių
aromatas. Rankas permetę per kraštą,
tysodami vandenyje jie žvelgė tolyn į
laukus ir kalbėjosi apie tai, kas pasikeitė
per jų išsiskyrimo metus.
– Žinai, man trūksta Chosė, – tarė
Sofija. – Pablas mielas žmogus, bet prie
Chosė buvau prisirišusi.
– Jis buvo išmintingas senis.
– O kas šis Chavjeras? Labai dailus.
– Jis Soledados ir Antonijaus sūnus.
Tau ji nesakė? – atsiliepė nustebęs jis.
– Soledados sūnus? Tu neklysti?
– Žinoma, ne. Negaliu patikėti, kad ji
tau nepapasakojo. Tikriausiai manė, kad
žinai.
 – Koks siaubas. Nuo tos akimirkos,
kai atvažiavau, daugiau nieko ir
neveikiau, tik kalbėjau apie save.
– Jis šioks toks didvyris.
– Tikrai? Ką jis padarė?
Santis papasakojo, kaip prieš keletą
metų Chavjeras triūsė kartu su tėvu –
tvarkė augalus prie baseino, o šeimyna,
įsitaisiusi ant terasos aplink vandenį,
kaitinosi saulutėje ir šnekučiavosi. Klara
ir Feliksas tyliai žaidė žolėje su kitais
mažyliais. Niekas nepastebėjo, kad
Feliksas nuropojo prie vandens,
norėdamas paliesti jį rankutėmis.
Chavjeras dirstelėjo į baseiną ir dugne
pamatė nejudantį kažin kokį mažą pilką
šešėlį. Jis negaišo nė akimirkos. Nėrė ir
aptiko, kad tas šešėlis – tai mažasis
Feliksas. Jis ištraukė vaiką iš vandens,
šis žiopčiojo ir springdamas gaudė orą.
Chavjeras išgelbėjo jam gyvybę. Jei ne
jis, Feliksas būtų nuskendęs. Už tai, kad
išgelbėjo vaikaičiui gyvybę, Pakas
padovanojo Chavjerui naują balną su jo
inicialais, išgraviruotais ant sidabrinės
plokštelės. Niekas nepamiršo, ką
Chavjeras yra padaręs. Pakui visuomet
labai patiko Chavjeras.
Vos jie baigė plaukioti, Sofija
nudrožė atgal į namus, tiesiai į virtuvę,
kur Soledada ruošė vakarienę.
 – Soledada, tu man nesakei, kad turi
sūnų, – džiugiai tarė ji, stengdamasi
atsilyginti už neparodytą dėmesį. – Ir jis
labai dailus.
– Visai kaip Antonijus, – nusijuokė
Soledada.
– Na, panašesnis į tave, Soledada, –
tarė Sofija. – Jaučiuosi siaubingai:
pastarąsias kelias dienas sodyboje visur
jį matydavau ir niekad nieko nepasakiau.
– Maniau, žinai.
– Dabar žinau. Santis man
papasakojo, kaip jis išgelbėjo Feliksui
gyvybę. Turėtum labai didžiuotis.
– Aš ir didžiuojuosi. Abu
didžiuojamės. Chavjeras kasdien
blizgina savo balną. Jam tai pats
brangiausias daiktas. Senjoras Pakas
labai dosnus, – pagarbiai tarė ji.
– Chavjeras nusipelnė tokio
dosnumo, – atsakė jai Sofija.
Sofija nužingsniavo į savo kambarį ir
prisileido vonią vėsaus vandens.
Nusirengdama prisiminė Santį ir
pasvarstė, kas jos laukia ateityje.
Galvojo ir apie Deividą, kaip jis ją
išgelbėjo, kai jautėsi pažeidžiama ir
bejėgė. Jis buvo jai toks geras. Kai į
duris pabeldė Soledada, ji lengviau
atsikvėpė. Reikėjo prasiblaškyti nuo
klausimų, užplūstančių galvą, kai tik
lieka viena.
 Į vidų įpuolė Soledada. Sofijos
nuostabai, jos apskritas veidas buvo
išblyškęs ir ašarotas, sielvartaudama ji
grąžė rankas. Sofija tučtuojau nusivedė
ją prie lovos, kur abi atsisėdo, ir
guosdama apkabino jos plačius pečius.
– Kas atsitiko? – paklausė ji
žiūrėdama, kaip stambus moters kūnas
krūpčioja nuo raudos. Soledada bandė
kažką pasakyti, bet kas kartą pamėginusi
imdavo dar labiau raudoti. Pagaliau po
ilgų įtikinėjimų ji prisipažino turinti
paslaptį, kurią buvusi prisaikdinta
saugoti.
– Bet tu – mano Sofija, – verkė ji. –
Negaliu nieko nuo tavęs slėpti.
 Sofiją tikrai sudomino jos paslaptis.
Praeityje ji buvo saugojusi daug
Soledados paslapčių, ir nė viena nebuvo
verta nė skatiko. Bet jai buvo skaudu
matyti senąją draugę tokią susikrimtusią,
tad norėdama ją paguosti klausėsi jos
paslapties.
– Ji susijusi su Chavjeru, – silpnu
balseliu prabilo ji.
– Jis sveikas, tiesa? – paklausė
Sofija įsivaizduodama, kad jis gal serga.
– Ne tai, senjora Sofija. Mudu su
Antonijumi jį mylime. Suteikėme jam
gerus namus, matėme, kaip jis išaugo
vyras. Didžiuojamės juo. Tu būtum
patenkinta.
 – Tai kodėl verki? Jis geras sūnus.
Jums pasisekė.
– Ak, žinau, senjora Sofija. Tu
nesupranti. – Ji nutilo ir giliai atsiduso,
net suvirpėjo jos kūnas. – Senjoras
Pakas liepė mums niekam nesakyti.
Niekam ir nesakėme. Dvidešimt trejus
metus saugojome jo paslaptį. Manėme,
kad grįši anksčiau. Sakėme sau: esame
tik jo globėjai. Tu visuomet buvai jo
motina.
– Soledada, ką tu kalbi? – sukuždėjo
Sofija.
– Prašau manęs nekaltinti. Padariau
tik tai, ko prašė senjoras Pakas. Jis iš
Šveicarijos parvežė tavo kūdikį. Sakė
norintis, kad jis turėtų gerus namus. Kad
tu grįši ir gailėsies, ką padariusi. Jis
nenorėjo, kad jo vaikaitį augintų svetimi
žmonės.
– Chavjeras – mano sūnus? – lėtai
tarė Sofija. Ją apėmė keistas pojūtis, lyg
būtų atsiskyrusi nuo kūno, ir žodžius
tartų kitas žmogus.
– Chavjeras – tavo sūnus, – pakartojo
Soledada ir pradėjo staugti kaip
sužeistas žvėris.
Sofija pakilo ir stovėjo prie lango,
žvelgdama į sutemų gaubiamas pampas.
– Chavjeras – Santigitas? – paklausė
ji nenorėdama tikėti. Ant stiklo ji matė
jo mažytes rankytes ir kojytes, nedidukę
nosytę, kurią per mažai bučiavo. Burnoje
pajuto sūrumą. Matė, kaip jos atvaizdas
veidrodyje persikreipė iš skausmo,
paskui akis aptemdė migla ir ji visiškai
nieko nebegalėjo įžiūrėti.
– Apie tai žinome tik senjoras Pakas
ir aš – ir, žinoma, Antonijus. Jis
nenorėjo, kad senjora Ana žinotų. Bet tu
turi šitą teisę. Tu jo motina. Jei nori
pasakyti Chavjerui, negaliu tavęs
sulaikyti. Gal jis turėtų žinoti, kas jo
tikrieji tėvai. Kad jis – Solanasas.
 Keturiasdešimt septintas
skyrius

Sofija išbėgo į parką, palikusi Soledadą

vieną, staugiančią jos miegamajame.
Buvo beveik tamsu. Nežinojo, ką jam
pasakys, bet turėjo jį pamatyti, turėjo
jam pasakyti. Juk ar ne kiekvieno vaiko
teisė žinoti, kas jį išnešiojo? Mintyse
regėjo save, apkabinančią jį ir
traukiančią į save jo kūno kvapą.
„Sūnau, tu esi Santigitas, sūnus, kurį
maniau praradusi, sūnus, kurio
nesitikėjau pamatysianti.“ Ašaros
liovėsi riedėjusios ir Sofiją apėmė
keistas būties lengvumas. Jis svaigino.
Artėdama prie trobelių ji įžvelgė
raudonas laužo liepsnas. Ją pasiekė
gitaros skambėjimas, paskui –
dainuojantys balsai, jai artėjant jie vis
garsėjo. Sofija sunerimo pamačiusi
aplink laužą sėdintį būrį kvatojančių ir
geriančių gaučų, šokinėjančios liepsnos
apšvietė rudus jų veidus. Ji staiga
sustojo ir pasislėpė už medžio, kad
galėtų juos stebėti. Jie jos nematė. Ji
įtempė žvilgsnį stengdamasi tarp veidų
įžiūrėti sūnų. Paskui jį pamatė. Jis
sėdėjo tarp Pablo ir kito vyro, kurio
neatpažino, pakiliai dainuodamas drauge
su kitais. Kartais nusišypsodavo,
mirgančioje šviesoje blykstelėdavo balti
dantys. Ji negalėjo pakankamai gerai
įsižiūrėti, į ką jis panašesnis – į ją ar į
Santį, ir neįstengė prisiminti jo bruožų iš
tų kelių kartų, kai juodu buvo susitikę.
Nusivylusi prisimerkė mėgindama
įsižiūrėti geriau.
Staiga liekna moteris pravėrė namo
duris ir priėjo prie vyrų, nešina padėklu
su valgiais. Sofija išvydo jai prie kojų
šokinėjantį liesą šunį. Krustelėjo
norėdama geriau įsižiūrėti, ir šuo
tikriausiai pajuto tarp medžių žmogų, nes
ėmė amsėti. Pakėlęs į viršų stačią
uodegą, pasirengęs pulti it šernas
atskuodė prie jos. Moteris pažvelgė ton
pusėn, kur stovėjo Sofija. Kažką pasakė
vyrams, ir pora jų pašoko pastvėrę už
facones. Sofijai nebeliko nieko kito, tik
išlįsti iš slėptuvės. Susigėdusi, kad buvo
užklupta, ji išėjo iš už medžių
priedangos. Matė, kaip visi surimtėjo:
gitara buvo padėta į šalį, vyrai nustojo
dainuoti.
Chavjeras, jau atsistojęs, patraukė
ranką nuo peilio ir atžingsniavo prie jos.
 – Labas vakaras, senjora Sofija. Ar
jums nieko neatsitiko? Gal ko nors
reikia? – mandagiai paklausė jis
smalsiai raukdamas kaktą.
Ji žiūrėjo į jį, ateinantį dideliais
žingsniais. Aukštas, geros laikysenos,
plačiapetis kaip tėvas. Net ir ėjo
panašiai kaip Santis, kelius lenkdamas į
išorę, bet juk visą gyvenimą praleido ant
arklio, tad nė kiek nenuostabu. Jam
priartėjus pastebėjo, kad jo plaukai
tamsūs, kaip jos. Jis stovėjo priešais
laukdamas, kol ji prabils. Sofija jau
buvo besakanti, kad yra jo motina, bet
žodžiai užstrigo gerklėje. Užsidegimas
išblėso. Ji pažvelgė į nedidelį pulkelį
jam už nugaros, į jo draugus gaučus, ir
suvokė, kad čia jis laimingas. Laimingas
nežinodamas. Jis turi kažin ką, kas prieš
daugybę metų išsprūdo jai iš rankų, –
bendrumo jausmą. Jo vieta buvo čia,
Santa Katalinoje. Kaip ironiška, kad jis
čia labiau savas nei ji, ir daug labiau
savas, nei buvo jos motina. Ji liūdnai
suvokė, kad būtų žiauru ir savanaudiška
sudaužyti viską, kuo tikėdamas jis
užaugo. Ji prarijo nepasakytus žodžius ir
blausiai nusišypsojo.
– Dažnai ateidavau čia vaikystėje,
kai Chosė dar buvo gyvas, – tarė ji
mėgindama užmegzti pokalbį.
 – Mama man sakė, kad ilgai čia
nebuvote, senjora Sofija, – tarė jis.
– Taip, nebuvau. Nė nenutuoki, kaip
man viso to trūko.
– Ar tiesa, kad Anglijoje visą laiką
lyja? – paklausė jis ir droviai
nusišypsojo.
– Ne taip labai, kaip galima
įsivaizduoti. Kai kurios dienos būna
giedros ir vaiskios kaip čia, – atsakė ji
vildamasi, kad jis nepastebės, kaip
atidžiai ji tyrinėja jo bruožus.
– Niekada nebuvau išvykęs iš Santa
Katalinos, – tarė jis.
– Na, tavimi dėta, niekur ir
nevažiuočiau. Buvau įvairiose pasaulio
vietose ir galiu pasakyti, kad už Santa
Kataliną niekur nėra gražiau.
– Ar ilgai pabūsite? Mama viliasi,
kad pasiliksite.
– Nežinau, Chavjerai, – papurtė
galvą ji. – Tavo mama – sentimentali
moteriškė!
– Žinau, – nusijuokė jis.
– Guldau galvą, ji tau buvo gera
mama.
– Tikrai.
– Ir man ji buvo gera, kai buvau
vaikas. Mano nusikaltimų bendrininkė.
Po kurio laiko Sofija suprato, kad jis
nori grįžti pas draugus. Juk, šiaip ar taip,
ji – tik šeimininko duktė, jie gyvena
skirtinguose pasauliuose. Jis niekuomet
nesikalbės su ja kaip lygus. Įtikti jai – jo
darbas.
Ji stebėjo jį nueinantį, paskui pasuko
pro medžius namų link. Jis tikrai buvo
jos sūnus. Nors tamsoje jai nepavyko
įžiūrėti jo akių spalvos, įsivaizdavo, kad
jos rudos. Jei būtų žalios kaip tėvo, būtų
jau pastebėjusi, manė ji. Savo išvaizda
jis niekuo neišsiskyrė. Gražus, bet
užaugintas kaip gaučas. Jį suformavo
aplinka. Ne, jam pasakyti būtų buvę
neteisinga.
Kai sugrįžo į savo kambarį, jame
tebesėdėjo Soledada. Sėdėjo
susikūprinusi ir sugniuždyta, rankas
suspaudusi sterblėje. Jai įėjus, Soledada
sumirksėjo pakėlusi akis, pažvelgė
žvilgsniu žmogaus, iš kurio atimta visa
gyvenimo prasmė. Akys paraudusios nuo
ašarų ir apsiblaususios nuo sielvarto.
Sofija taip pat jautėsi kažko netekusi.
Bet pamačius Soledadą tokios būklės,
jos sprendimas sutvirtėjo. Ji pasielgė
teisingai.
Sofijai papasakojus, kad neįstengusi
atskleisti jam paslapties, Soledados
veidas nušvito ir sulinkę pečiai su
palengvėjimu atsipalaidavo. Ji vėl
pravirko, bet šįkart liejosi laimės
ašaros. Ji glaudė Sofiją prie krūtinės, vis
dėkodama už sugrąžintą sūnų. Pasakojo:
nebūta nė dienos, kad ji sau neprimintų,
jog Chavjeras jai nepriklauso, kad ji
esanti tik globėja, auginanti jį kaip
sugebanti, kol sugrįš tikroji motina ir jį
pasiims. Bet Sofija liūdnai atsakė, kad
jis – Soledados sūnus. Nesvarbu, kas jį
pagimdė.
– Soledada, Chavjeras net atrodo
kaip tu, – tarė ji, sėsdama šalia jos ant
lovos ir leisdama senai draugei
raminamai apglėbti jos pečius.
– Nežinau, senjorita Sofija, bet jis –
dailus berniukas, tas tiesa, – tarė ji
slopindama išdidų šypsnį, suprasdama,
kad šiame kambarėlyje jos išdidumui
nėra vietos.
 – Kaip tai nutiko? – smalsiai
paklausė Sofija. – Kaip niekas
nepastebėjo, kad pas judu su Antonijumi
staiga iš nežinia kur atsirado vaikelis?
– Na, senjoras Pakas atėjo į mūsų
namus. Jis mums pasakė, kad esame
tinkamiausi žmonės prižiūrėti tavo
kūdikį, nes mudvi visuomet buvome
labai artimos. Prisimeni, aš tave
auginau, kai buvai mažytė?
Sofija linktelėjo. Ji galvojo apie
Dominiką ir Antuaną, rezgančius planą
išsiųsti Santigitą į Argentiną. Ji ant jų
nepyko; tiesą sakant, jie jam suteikė
pačius geriausius namus. Jis rado namus,
kurių neteko ji. Ironiška, karčiai
nusišypsojo Sofija.
– Ką jis tau sakė?
– Pasakė mums, kad kada nors tu
grįši, bet pati negali prižiūrėti kūdikio.
Senjorita Sofija, aš nieko neklausinėjau,
nesmalsavau. Patikėjau jo žodžiais ir
pasistengiau kuo geriau išauklėti
Chavjerą, kaip tu būtum norėjusi. –
Soledada šnirpštelėjo ir jos balsas
sudrebėjo.
– Žinau. Aš tavęs nekaltinu. Man tik
reikia žinoti, ir tiek, – tyliai tarė Sofija
raminamai spustelėdama Soledadą
lipnia ranka. Soledada giliai atsikvėpė ir
pasakojo toliau.
 – Tad mes sukurpėme istoriją apie
mirusią Antonijaus dukterėčią, kuri
testamentu nurodžiusi Antonijui rūpintis
jos kūdikiu. Niekas nesuabejojo – tokie
dalykai nuolat nutinka. Visi dėl mūsų
nesitvėrė džiaugsmu. Mudu trisdešimt
metų troškome kūdikio. Dievas mūsų
pasigailėjo. – Jos balsas virto
šnabždesiu, putliu skruostu nuriedėjo
didelė ašara. – Paskui, po savaitės,
vidury nakties į mūsų namus atvažiavo
senjoras Pakas su mažuoju Chavjeru,
suvystytu į musliną. Jis buvo gražutis.
Kaip kūdikėlis Jėzus, didelių rudų kaip
tavo akių ir švelniai rusvos odos.
Pamilau vos jį pamačiusi ir dėkojau
Dievui už Jo dovaną. Tai buvo stebuklas.
Stebuklas.
– Be tavęs ir Antonijaus, mano tėvas
vienintelis žinojo, tiesa?
– Taip.
– Tai kaip jis su juo elgėsi? Ar jam
buvo sunku?
– Nežinau, senjorita Sofija, bet jis
visuomet būdavo labai geras Chavjerui.
Vaikas jį sekiodavo po sodybą kaip
šuniukas. Jie puikiai sutarė. Bet
Chavjeras visada buvo gaučas. Su
mumis jautėsi laimingesnis nei su jūsų
šeima. Jo vieta buvo ne didžiuosiuose
namuose, ten jis blogai jausdavosi. Tad
jam augant jie savaime atitolo. Bet, kaip
jau sakiau, senjoras Pakas visuomet
buvo labai geras Chavjerui.
– Koks jis buvo vaikas? – išdrįso
paklausti Sofija, nors žinojo būsiant
skaudu klausytis, ko ji neteko.
– Jis buvo šelmis. Permainingo būdo
kaip tu ir talentingas kaip senjoras
Santjagas. Jam viskas sekdavosi
geriausiai. Geriausias ant žirgo,
geriausias prie mokslų.
– Aš prie mokslų niekuomet nebuvau
geriausia, – tarė Sofija. – Tą jis
paveldėjo ne iš manęs.
– Bet, senjora Sofija, jis yra pats
savimi, – nuoširdžiai pridūrė Soledada.
 – Žinau – mačiau. Vyliausi, kad
atrodys kaip aš, šlubčios kaip Santis.
Tikėjausi, kad turės to pasitikėjimo
savimi, tą Solanasų išraišką. Supranti,
ką noriu pasakyti? Bet jis yra visiškai
savitas. Man jis svetimas, ir vis dėlto
devynis mėnesius jį nešiojau ir
pagimdžiau į šį pasaulį. Paskui palikau,
– tarė ji. Jos balsas nutilo. – Dabar bent
nebekankins nežinia, kas jam nutiko.
Džiaugiuosi, kad turi tave, Soledada,
kad tu jo motina. Nes tu buvai ir mano
motina. – Tada ji pravirko prigludusi
prie tarnaitės krūtinės. Raudojo dėl to,
ką prarado, ir dėl to, ką surado, ir
nežinojo, dėl ko rauda labiau.
Tą naktį ji beveik nemiegojo. Sapnus
regėjo ir nemiegodama, ir nugrimzdusi į
negilų snaudulį. Sapnavo besimylinti su
Sančiu, žiūrinti jam į veidą, staiga jis
virto Chavjero veidu. Pabudo apimta
panikos, uždegė šviesą ir laukė, kol
nurims pašėlusiai plakanti širdis. Jautėsi
labai vieniša. Troško papasakoti Sančiui
apie Chavjerą, bet žinojo, kokią
padarytų žalą. Svarstė, kodėl Dominika
niekada jai to nepasakė. Klausė savęs,
kaip viskas būtų susiklostę, jeigu jai būtų
pavykę tąkart su ja pasikalbėti, kai
suniurusi namų šeimininkė pranešė, kad
jie išvykę į užsienį.
 Iš pradžių ji bijojo pasakyti
Dominikai ir Antuanui, kad
apsigalvojusi, nes negalėjo prisipažinti
suklydusi. Jie ją perspėjo, ji neklausė.
Jei anksčiau būtų prabilusi, kad gailisi,
gal jie būtų pasakę, kur jis yra. Gal ji
būtų grįžusi gyventi į Argentiną. Gal net
būtų sukūrusi ateitį su Sančiu, kas žino.
Bent jau tikrai žinojo viena: tėvas taip
pasielgė iš meilės, ir ji buvo už tai
dėkinga. Jis surado Santigitui gerus
namus, mylinčią šeimą. Tikriausiai
tikėjosi, kad galų gale ji grįš namo.
Žinoma, dabar jau per vėlu. Viskam per
vėlu.
 Keturiasdešimt aštuntas
skyrius

1997 m. lapkričio 11 d., antradienis

Kitą rytą, šiek tiek laiko praleidusi su

Marija, Sofija nuėjo aplankyti senelio
O’Dvajerio kapo. Padėjo gėlių prie
antkapio, apaugusio žaliomis samanomis
ir apkerpėjusio. Tikriausiai čia nedažnai
apsilankoma, nes kapas atrodė
neprižiūrėtas daugybę metų. Ranka
perbraukė akmenyje iškaltus žodžius ir
pagalvojo, kiek nedaug jai beliko Santa
Katalinoje. Beveik girdėjo iš kapo
ataidintį senelio balsą, sakantį, kad
gyvenimas – tai pratybų aikštė, jame
neturi būti lengva, jis skirtas mokytis.
Išties griežta mokykla.
Kai Sofija jau ketino eiti, iš už
medžių pasirodė vaiduokliška mamos
figūra: baltos laisvai krintančios kelnės,
šiugždantys balti marškiniai. Plaukai
vilnijo ir gaubė pečius minkštomis
rūdžių spalvos garbanomis. Ji atrodė
pasenusi.
 – Ar kartais ateini pasikalbėti su
seneliu? – mamai artinantis angliškai
paklausė Sofija. Laikydama rankas
kišenėse Ana lėtai priėjo ir atsistojo
vėjų nugairinto eukalipto šešėlyje.
Medis saugojo kapą nuo stichijų.
– Atvirai kalbant, ne. Anksčiau
ateidavau, – tarė ji ir liūdnai
nusišypsojo. – Tikriausiai pasakysi, kad
turėčiau prižiūrėti jo kapą.
– Ne, visai ne, – atsakė Sofija. –
Seneliui patiko laukinė ir natūrali gamta,
tiesa?
– Jam patiks tavo gėlės, – tarė ji ir
nevikriai pasilenkusi pakėlė jas
pauostyti.
 – Ne, nepatiks, – nusijuokė Sofija. –
Jis net nepastebės!
– Nežinau. Jis visuomet kuo nors
nustebindavo, – tarė Ana prikišdama
nosį prie gėlių, paskui vėl padėjo jas
prie antkapio. – Nors gėlės jam per daug
nerūpėjo, – pridūrė prisiminusi, kaip
sodo žirklėmis jis karpydavo jų
galvutes.
– Ilgiesi jo? – nedrąsiai paklausė
Sofija.
– Taip. Ilgiuosi. – Ji atsiduso ir giliai
atsikvėpė. Žvelgdama į dukterį kiek
patylėjo, lyg galvodama, kaip būtų
geriausia kai ką pasakyti. Stovėjo rankas
susikišusi į kišenes, kiek susigūžusi, nes
buvo šalta. – Sofija, aš gailiuosi dėl
daugelio dalykų. Vienas jų – kad netekau
savo šeimos, – dvejodama tarė ji.
– Bet senelis gyveno čia.
– Ne, kalbu ne apie tą laiką. Noriu
pasakyti… – Ji rankomis įsisprendė į
klubus ir papurtė galvą. – Ne, aš
gailiuosi, kad nuo jų pabėgau.
Sofija pastebėjo, kad motinai sunku
žiūrėti jai į akis.
– Tu nuo jų pabėgai? – nustebusi
paklausė. Apie mamos santuoką
niekuomet nebuvo pagalvojusi tokiu
požiūriu. – Kodėl?
– Nes tikriausiai norėjau geresnio
gyvenimo, nei jie man suteikė. Buvau
savanaudė ir išpaikinta. Maniau, esu
verta geresnės ateities. Žinai, keista:
sendamas manai, kad laikui bėgant
skausmas ir nuoskauda išnyks, bet laikas
čia niekuo dėtas. Dabar jaučiuosi lygiai
taip pat kaip prieš keturiasdešimt metų.
Pasikeitė tik išorė.
– Kada pradėjai gailėtis?
– Tau gimus labai greitai atvyko
manęs aplankyti tėvai.
– Taip, prisimenu, man pasakojai.
– Na, tuomet suvokiau, kad
gyvendami atskirai žmonės nutolsta. Aš
nutolau nuo savo šeimos. Nemanau, kad
mano tėvai su tuo susitaikė. Paskui
pamačiau tave darant tas pačias klaidas
kaip ir aš. Baisiausiai norėjau tave
sulaikyti. Ir štai, tu pabėgai nuo savo
šeimos, o aš maniau, kad tu visai kaip
tavo tėvas!
– Ak, mama, nenorėjau taip ilgam
išvažiuoti, – ašarodama paprieštaravo
Sofija. Kaip jai paaiškinti, kas nutiko,
kaip ji jautėsi? Kaip priversti mamą
suprasti?
– Žinau, kad nenorėjai, mergyt, tai
vis tas prakeiktas tavo išdidumas. Ir
mano!
– Tikriausiai mudvi nė viena ne
geresnė už kitą, tiesa?
– Gailiuosi, kad elgiausi su tavimi
taip griežtai.
 – Mama, tau visai nereikia šito
sakyti, – pertraukė ją Sofija sutrikusi,
kad mama apnuogina savo sielą. – Juk
čia ne išpažintis.
– Ne, aš noriu. Matai, mudvi tiesiog
nesuprantame viena kitos. Bet tai nėra
priežastis nebūti draugėmis. Gal
prisėskime? – pasiūlė ji.
Sofija atsisėdo ant sausos žolės
priešais mamą ir pagalvojo: kaip gerai,
kad senelis O’Dvajeris dalyvauja šiame
pokalbyje.
– Tekėdama už tavo tėvo maniau, kad
bus lengva pradėti naują gyvenimą
gražioje šalyje su vyru, kurį myliu. Bet
klydau. Visai nebuvo taip paprasta, ir aš,
matyt, buvau pikčiausia savo priešė.
Dabar tą suprantu. Ko gero, sendamas
žmogus įgyja truputį išminties; tampa
išmintingas po laiko. Tai šis tas, ko mane
išmokė tėvas. Jis buvo teisus dėl
daugelio dalykų, bet aš nesiklausiau jo.
Ir gailiuosi.
Ana nutilo ir papurtė galvą. Ji buvo
apsisprendusi susitaikyti su dukra ir
negalėjo leisti sau suklupti. Ji giliai
atsikvėpė ir už ausies užkišo ant akių
užkritusius plaukus.
– Ak, Sofija, nesitikiu, kad suprasi.
Žmogus nesupranta net savo paties
jausmų nei iš kur jie kyla, o ką jau
kalbėti apie mėginimą suprasti kito
jausmus. Bet aš tiesiog čia nepritapau.
Per visą tą laiką. Mėginau, bet tiesiog
nebuvau sukurta šitam žirgų ir romaniško
karšto temperamento gyvenimui.
Paaiškėjo, kad žmonės čia labai
neatlaidūs; kad ir kiek stengiausi
prisitaikyti, man nepavyko. Nenorėjau
sau pripažinti, kad ilgiuosi žalių
Glengarifo kalvų, niūraus tetos Dorotės
veido ir savo mielos brangios mamos,
kurią aš, na, palikau.
Anos balsas užsikirto, bet ji
prisivertė kalbėti toliau. Jos akys buvo
įsmeigtos kažkur į tolį, ir Sofija juto, kad
šis monologas skirtas ne tik dukteriai,
bet ir sau.
 – Viliuosi, mama danguje man atleis,
– pridūrė ji tyliai, žvelgdama į dangų.
Sofija sėdėjo išpūtusi akis, bijodama
užsimerkti, kad nedingtų ši akimirka.
Anksčiau niekuomet negirdėjo mamos
taip kalbant. Jei Sofijai augant ji būtų
buvusi tokia atvira, gal jos būtų buvusios
tikros draugės. Paskui Ana nustebino net
pati save.
– Aš pavydėjau tau, Sofija, –
prisipažino ji. Prisipažinimas buvo kuo
nuoširdžiausias, ir Sofija pajuto gerklėje
gniužulą.
– Pavydėjai? – sugargė ji.
– Nes žiūrint į tave atrodė, kad
viskas labai lengva. Norėjau pakirpti tau
sparnus ir neleisti skraidyti, nes aš to
nepajėgiau, – tarė ji kimiu balsu.
– Bet, mama, aš troškau, kad mane
pastebėtum, dėl to elgiausi bjauriai. Tu
visuomet matydavai tik brolius, – tarė
Sofija, bet balsas nuskambėjo beveik
kaip riksmas.
– Žinau. Neįstengiau užmegzti su
tavimi ryšio. Bandžiau.
– Aš taip norėjau, kad būtum mano
draugė. Stebėdavau Mariją su Čikita ir
troškau, kad mūsų santykiai būtų tokie.
Bet mudvi niekada nesuartėjome. Kai
išvažiavau gyventi į Londoną, norėjau
tave įskaudinti. Jus abu. Žinojau, kad jei
negrįšiu namo, judu liūdėsite. Norėjau,
kad manęs ilgėtumėtės. Norėjau, kad
suvoktumėte, kaip labai mane mylite. –
Tariant žodį „mylite“ Sofijos balsas
užlūžo. Ji nebeįstengė kalbėti.
– Sofija, eikš čia. Leisk man
pasakyti, kaip labai tave myliu. Kaip
labai gailiuosi dėl praeities ir suprantu,
kad šis kartas gal paskutinis, kai galiu su
tavimi susitaikyti.
Sofija persėdo arčiau motinos ir
atsidūrusi šalia leido Anai ją apglėbti,
veidu prisiglausti prie jos. Ant savo
skruosto Sofija pajuto mamos ašaras.
– Aš myliu tave, Sofija. Tu mano
duktė. – Ji liūdnai nusijuokė. – Kaip
galėjau tavęs nemylėti?
 – Ir aš tave myliu, mama, –
sušniurkštė ji.
– Žinai, didžiausias krikščionybės
mokymas yra atleisti. Tad mudvi su
tavimi turime išmokti atleisti.
– Pamėginsiu, – atsakė Sofija. – O tu
irgi turi pamėginti atleisti tėčiui, –
išdrįso pridurti.
– Pakui?
– Tėčiui, – pakartojo ji.
Ana prisitraukė dukterį arčiau ir
atsiduso.
– Sofija, tu teisi. Pamėginsiu ir jam
atleisti.
Vėliau tądien Sofija išjojo pasijodinėti
su Sančiu ir Fernandu. Ji galvojo apie
tai, ką pasakė motina. Dairydamasi po
Santa Kataliną pradėjo suvokti Anos
vienišumą, nes palengva Sofija ėmė
suprasti ir pati jau esanti čia ne sava.
Kaip ironiška, kad mamos pavydas, jog
Santa Katalina yra Sofijos namai, buvo
jos dygumo priežastis; dabar pačios
Sofijos vienišumas padėjo jai geriau
suprasti mamą.
Sofija ramiai žiūrėjo, kaip Santis
įsakinėja Chavjerui. Jam Chavjeras
buvo kaip ir Pablas – tarnas, ir tiek.
Santis buvo geras, bet griežtas, kaip visi
kiti jos šeimos nariai. Fernandas elgėsi
kiek šiurkščiai, kaip ir jo tėvas Migelis;
jiems tai buvo būdinga. Iš kur jie galėjo
žinoti, kad Chavjeras – jų kūno ir
kraujo? Kai Chavjeras pabalnojo jai
ponį ir privedė, kad ji galėtų atsisėsti, ji
jam nusišypsojo; jis atsakė šypsena. Bet
jai šypsojosi taip pat švelniai kaip ir
kitiems jos šeimos nariams, gal net
mažiau, nes jos beveik nepažinojo. Jis
nematė, kad savo gymiu primena ją, savo
šypsniu ir eigastimi atkartoja Santį;
nebuvo to sąmoningai nesuvokiamo
ryšio, jungiančio juos visus tris. Kadaise
ji svajodavo, kad jo prigimtis leis jam
įžvelgti savo kilmę, bet ta svajonė
tebuvo tik romantiškas noras. Jis užaugo
panašesnis į Soledadą ir Antonijų. Kaip
jis atrodytų, jei būtų užaugęs su ja ir
Sančiu, spėliojo ji. Niekada to
nesužinos.

– Ką šiandien veikei? – vėliau tą

vakarą paklausė Marija, kai po
vakarienės jiedvi su Sofija liko vienos
terasoje. Marija atrodė geriau ir įstengė
valgyti su visais prie stalo po
žvaigždėmis. Drėgmė buvo nepakeliama.
Visi juto už horizonto kylančią audrą.
– Aplankiau senelio kapą, – atsakė
Sofija. Marija nusišypsojo jai tamsoje.
Staiga Sofija pasigailėjo priminusi
pusseserei mirtį. – Kaip tu jautiesi? –
pridūrė pakeisdama pokalbio temą.
– Tiesą sakant, geriau. Pirmą kartą
nesijaučiu ligonė. Vėl jaučiuosi gerai.
Gal padėjo jūsų žvakelės, – tarė ji,
turėdama omenyje jų apsilankymą
anądien bažnyčioje.
– Būtų puiku. Mes labai karštai
meldėmės, – viltingai atsakė Sofija. Kurį
laiką abi sėdėjo tylėdamos. Sofija
suvokė, kad kiti leido joms pasišnekėti
vienoms. Buvo dėkinga už šią intymią
valandėlę su drauge.
– Sofija, ką ketini daryti? – atsargiai
paklausė Marija.
 – Ką turi omenyje? – dėdamasi naivi
paklausė ji. Bet Marija permatė ją
kiaurai, kaip ir Santis.
– Pati žinai. Galų gale turėsi grįžti
namo.
Sofija sunkiai suvaldė jaudulį.
– Žinau. Bet dabar negaliu apie tai
galvoti.
– Reikės pagalvoti. Turi vyrą ir dvi
dukreles. Nejau jų nemyli?
– Tikrai myliu. Labai jas myliu.
Tiesiog jie baisiai toli.
– Santis taip pat turi vaikų bei žmoną
ir juos labai myli.
– Ne taip, kaip myli mane, – ėmė
gintis ji.
 – Bet jis negali būti su tavimi. Nejau
nesupranti? Tai neįmanoma.
Sofija žinojo, kad ji teisi, bet
nenorėjo pažvelgti tiesai į akis. Viskas
buvo puiku. Juodu laimingi kartu; ji
stačiai negalėjo įsivaizduoti, kad viskas
baigsis.
Marija paėmė jos ranką ir tvirtai
suspaudė.
– Sofija, – toliau kalbėjo ji, – šią
akimirką viskas labai gerai. Abu
gyvenate svajonių pasaulyje. Bet ką judu
darysite, kai aš išeisiu? Sančiui reikės
grįžti į Buenos Aires, jis turi verslą.
Viskas sugrįš į savo vėžes, o kur dėsies
tu? Ko jūs norite – kartu pabėgti? Palikti
šeimas?
– Ne! Taip! Nežinau, – sutrikusi
atsakė ji.
– Sofija, sutinku, kartu jums gerai,
bet dabar jau vėlu. Myliu brolį;
atiduočiau viską, kad abu būtumėt
laimingi. Bet negalite griauti
aplinkiniams gyvenimo. Negalėtum
vėliau pažvelgti į save veidrodyje.
Negerbtum žmogaus, šitaip palikusio
savo vaikus. Ar tikrai gali susikurti
laimę ant kitų žmonių sielvarto?
– Aš jį myliu, Marija. Man niekas
daugiau nesvarbu. Pabundu su juo
mintyse ir užmiegu apie jį svajodama.
Aš juo kvėpuoju. Turiu būti su juo.
Tiesiog nenorėčiau be jo gyventi. Prieš
daugybę metų jį palikusi taip kentėjau,
kad nebeįstengsiu to ištverti!
– Elkis, kaip išmanai, – geranoriškai
nusileido Marija. – Tik pagalvok, ką
pasakiau.
Sofija apkabino draugę, tokią trapią
ir kartu tokią narsią. Ją užplūdo didžiulė
meilė. Kai jiedvi išsiskyrė, iš dangaus
krito pirmieji lietaus lašai.
 Keturiasdešimt devintas
skyrius

1997 m. lapkričio 12 d., trečiadienis

Griaustinis riaumojo kaip įniršęs liūtas,

besiblaškantis danguje. Sofija norėjo
bėgti į Sančio namus ir susiriesti jo
glėbyje. Liūtis plačiais kirčiais daužė
jos langą, piktai barškino stiklą. Ji
stovėjo tamsoje ir žvelgė laukan.
Tebebuvo labai karšta. Retkarčiais
blykstelintis žaibas apšviesdavo
kambarį šiurpia sidabrine šviesa. Ji
nebijojo, tik buvo liūdna.
Marijos žodžiai sukosi galvoje ir
Sofija negalėjo nuo jų išsivaduoti. Ar iš
tiesų jai ir Sančiui neįmanoma būti
drauge? Bandė užmigti, bet griaustinis
atkartojo galvoje kilusią sumaištį ir ji
sielvartaudama blaškėsi. Pagaliau
išslinko į lietų ir atsistojo po smarkia
liūtimi. Nesirūpino, kad peršlaps; tiesą
sakant, džiaugėsi lietumi, nes naktis
buvo drėgna ir lipni. Ji džiaugėsi tamsos
teikiama ramybe, tamsa visuomet ją
keistai viliodavo. Ji jai pasidavė.
Žingsniuodama po kiemelį Sofija
atsidavė saldžiam vienatvės liūdesiui. Ji
myli Santį, bet ar myli taip, kad galėtų
paleisti?
Po lempele, vėjo siūbuojama virš
durų, ji dirstelėjo į laikroduką. Trečia
valanda nakties. Nors buvo karšta, ji
pajuto per kūną pereinant virpulį. Staiga
ją apėmė panika. Visa savo esybe ji
pajuto siaubingą grėsmę. Kažkas
negerai, ji tuo neabejojo.
Pasijuto per lietų ir vėją bėganti į
Čikitos namus. Nežinojo, ką darys, kai
ten atsidurs. Tiesiog bėgo. Vanduo
pliaupė jos veidu ir visiškai permerkė
naktinukus, jie lipo prie kūno it
piktžolės. Kas kartą sudundėjus
griaustiniui ji imdavo bėgti greičiau,
žaibuojant liuoksėjo per žolę. Pasiekusi
namus ėmė daužyti duris. Kai pasirodė
susiraukšlėjęs ir sunerimęs Migelio
veidas, ji krito jam į glėbį.
– Kažkas negerai! – gaudydama
kvapą sušuko ji. Sutrikęs jis pažvelgė į
ją, bet jam nespėjus nieko pasakyti ji
prasiveržė pro jį. Iš kažkur išdygo
Santis, ir staiga nubudo visas namas. Kai
įėjo į Marijos kambarį, jos
nuogąstavimai pasitvirtino. Marija buvo
mirusi.
Sofija nerado paguodos. Migelis ir
Čikita laikėsi įsitvėrę vienas kito, lyg
nuo to priklausytų jų gyvybė. Pančitas ir
Fernandas sėdėjo susmukę kėdėse ir
verkė. Santis klūpojo ant grindų prie
Marijos lovos ir glostė jos ranką; jo
susitaikęs veidas buvo papilkėjęs.
Eduardas, visą laiką buvęs šalia jos, lyg
transo apimtas žvelgė pro langą. Sofija
tik stovėjo, o aplink dužo jos svajonės.
Ji paskutinį kartą pažvelgė į savo
draugę. Mirusi Marija buvo dar gražesnė
nei gyva. Oda atrodė kaip porcelianas,
veide tvyrojo ramybė. Iškankintas jos
kūnas gulėjo ramus ir apsunkęs, ir Sofija
labai aiškiai suvokė, kad jis tėra kiautas,
tuščias būstas, kuriame Marijos gyventa,
bet dabar ji iš jo išsilaisvino. Sofija
džiaugėsi, kad pagaliau Marija
išsivadavo iš skausmo. Žinojo, kad yra
kita plotmė, kur jos negali pasiekti
kančia ir liga, bet kaipgi jie visi?
Migelis pabučiavo dukters kaktą ir
išėjo su Čikita, Fernandu bei Pančitu,
palikę Eduardą vieną su žmona.
Papilkėjusiu iš sielvarto veidu Santis
priėjo prie Sofijos. Prisitraukė ją į glėbį
ir išsivedė į koridorių, kur abu pasidavė
širdgėlai. Ilgai verkė tylomis, paskui jis
suėmė jos veidą rankomis ir nykščiais
nubraukė ašaras. Jo akys prisipildė
švelnumo.
 – Ką dabar mudu darysime? –
sukuždėjo ji susitvardžiusi tiek, kad
įstengtų kalbėti.
Jis papurtė galvą ir sunkiai atsiduso.
– Nežinau, Čiofi. Tiesiog nežinau.
Bet ji žinojo. Marija buvo teisi.

Paskui įvykiai plaukė lyg migloje.

Laidotuvės buvo nedidelės, orios, per
jas Santis ir Sofija vos apsikeitė
žvilgsniais. Su Eduardo ir Marijos
vaikais grįžo ir Klaudija su savaisiais.
Juoko nesigirdėjo. Lietaus debesys
išsisklaidė, bet saulės šviesa
nepradžiugino nė vienos širdies.
 Sofija su tėvais sėdėjo nepatogiuose
bažnyčios suoluose, o tėvas Chuanas
sakė sklandų pamokslą, jaudinantį visus
iki ašarų. Ašaros liejosi upeliais. Ji
pastebėjo, kad tėvai laikosi už rankų ir
kartą ar du apsikeitė švelniais
žvilgsniais. Jų užuojauta sujaudino
Sofiją; ji vylėsi, kad netekę Marijos
juodu gal vėl surado vienas kitą.
Atsisveikinant su jauna moterimi, kuri
dar turėjo tiek daug dėl ko gyventi, visus
slėgė sunkumas. Sofija vos įstengė
žiūrėti į Marijos šeimą; ją kamavo
neapsakomas liūdesys. Jos vaikai net
nespėjo atsisveikinti.
 Marija buvo palaidota nedideliame
šeimai priklausančiame kapų rūsyje,
šalia senelių ir kitų anksčiau mirusių
giminaičių. Sofija padėjo gėlių ir
sukalbėjo trumpą maldelę. Kadaise į šį
kapų rūsį ji būtų žiūrėjusi kaip į savo
pačios paskutinę poilsio vietą, bet dabar
suvokė, kad bus palaidota toli nuo čia ir
į jos laidotuves susirinks kiti žmonės.
Žiūrėdama į Sofiją Klaudija
sumirksėjo pro ašaras, ir ji žinojo, ką ši
galvoja. Viskas baigėsi. Dabar jai
nebėra priežasties pasilikti.
Ji apkabino Čikitą ir padėkojo už
atsiųstą laišką.
 – Džiaugiuosi, kad mane suradai.
Gerai, kad atvažiavau, – nuoširdžiai tarė
ji.
– Sofija, ir aš džiaugiuosi, kad
atvažiavai, – atsakė ši. – Bet aš tau
nesiunčiau jokio laiško.
Jei ne Čikita, tai kas tada atsiuntė
laišką?
Jiems einant prie automobilių,
privažiavo taksi ir iš jo išlipo vyras,
kurį Sofija pažino. Tai buvo jos brolis
Agustinas. Jis nudrožė tiesiai prie
Čikitos ir Migelio, apkabino juos abu ir
pasakė liūdįs, kad iš jų atimta Marija.
– Bet aš sugrįžau, – gyvai tarė jis
Pakui ir Anai. – Palikau Marijaną ir
vaikus. Grįžau namo.
Pamatęs Sofiją mandagiai lyg
prašalaitis pasisveikino. Tik tuomet
Sofija suvokė, kiek daug iš jos atėmė tie
ilgi metai. Jie pakeitė ją. Jos vieta nebe
čia.

Grįžusi į Santa Kataliną ji paskambino

Deividui.
– Deividai, ji mirė, – liūdnai tarė ji.
– Brangioji, man labai gaila, – jo
balsas buvo kupinas užuojautos.
– Daugiau neturiu čia ką veikti.
Grįžtu namo.
– Pranešk, kada leidžiasi tavo
lėktuvas, atsivešiu mergaites, – švelniai
tarė jis.
– Na, taip, žinoma, atsivežk
mergaites.
Staiga ją užplūdo baisus namų
ilgesys.

Sofija susidėjo daiktus ir susiruošė ilgai

kelionei namo. Santa Katalina netikėtai
atitolo ir ėmė rodytis nedraugiška,
tarytum norėtų palengvinti Sofijai
skausmą, kad tenka ją palikti. Penktą
valandą, kai ilgėdami šešėliai artino
vėsesnį, gaivesnį vakarą, privažiavo ir
po eukaliptais sustojo jos automobilis. Ji
stovėjo medžių pavėsyje ir sakė tėvui
sudie.
 – Viskas įvyko taip staiga. Kada vėl
tave pamatysime? – paklausė jis kimiu
balsu, mėgindamas paslėpti savo
skausmą, bet iš jo veido ji suprato, kad
jam labai sunku ją išlydėti.
– Nežinau, tėti. Turi suprasti, kad čia
jau nebe mano namai, – atsakė ji
tvardydama jausmus. – Turiu vyrą ir dvi
mergaites, jie manęs laukia Anglijoje.
– Bet tu net su niekuo neatsisveikinai.
– Neturiu jėgų. Geriau, jei
išvažiuosiu tyliai – regis, anksčiau nieko
nesu padariusi tyliai! – gan nevykusiai
pašmaikštavo ji.
– Sofija, tavo vieta čia, – tarė jis.
 – Buvo kadaise. Ir dalelė manęs
visuomet liks čia, – atsakė ji ir
pastebėjo, kad jo žvilgsnis nukrypo į
tolumoje plytinčią polo aikštę.
– Taip, liks. – Jis linktelėjo ir giliai
atsiduso.
– Dėkui, tėti, – tarė ji ir palietė jo
ranką. Jis atsisuko abejodamas, ar
supranta, ką ji bando pasakyti. – Tu
suradai mano vaikui namus, – pridūrė ji.
– Ironiška, tiesa? Jo vieta tuose
namuose, kuriuos aš praradau. – Pako
akys suspindėjo, jis žiojosi kažką sakyti.
– Žinau, pasielgei teisingai, – skubiai
patvirtino ji. – Tik gaila, kad aš negrįžau
kartu su juo. Tuomet nebūčiau atitolusi
nuo žmonių, kuriuos myliu.
Išgirdęs šiuos žodžius Pakas
prisitraukė dukterį į glėbį ir laikė taip
tvirtai apkabinęs, kad ji suprato, jog
slepia nuo jos savo ašaras.
Tuo metu tarpdury lyg vaiduoklis
pasirodė Ana. Pastaroji para po jos
akimis paliko tamsius ratilus. Ji atrodė
pavargusi ir sugniuždyta.
– Mama! – sušuko nustebusi Sofija.
Ji nenoriai išsivadavo iš tėvo glėbio ir
virpančia ranka šluostėsi skruostus.
– Norėčiau, kad pasiliktum, – tyliai
tarė Ana artėdama prie jos su švelnia
veido išraiška. Ji išėjo iš šešėlio į saulę
ir ištiesė Sofijai rankas. Sofija jas
paėmė.
– Dabar Marija pas Dievą, – tarė
Ana.
– Žinau. Su seneliu, – tyliai atsiliepė
Sofija.
– Ar mums paskambinsi? – paklausė
Ana, ir Sofija pamatė, kad iš žydrų it
ledas jos akių plūsta ašaros.
– Taip. Norėčiau, kad kada nors
susipažintumėte su mano vaikais.
– Ir aš norėčiau, – atsakė motina. –
Tau čia visuomet bus paruoštas
kambarys, bet, manau, jau laikas jį
sutvarkyti, tiesa?
 Sofija linktelėjo jai ir nusišypsojo.
Motinos akyse ji įžiūrėjo sąžinės
graužatį, tarytum po kūno kiautu ji
verktų, bet neįstengtų fiziškai išreikšti
savo jausmų. Sofija juto jos kovą su
savimi pačia. Instinktyviai ji žengė
pirmąjį žingsnį. Apkabinusi prisitraukė
jos trapią figūrėlę. Ana nesipriešino.
Laikydama motiną apglėbusi Sofija juto
iš jos sklindančią šilumą, kokios nebuvo
jautusi daugybę metų. Ji prisiminė tuos
kelis kartus, kai ją mažytę mama
paimdavo į glėbį ir ja džiaugdavosi. Ji
kvepėjo taip pat, ir jos kvapas atrakino
paskutines Sofijos atminties dureles. Ji
juto, kaip lengvėja ir ją išlaisvina
sunkumas, susikaupęs dėl taip ilgai
jausto apmaudo. Gal, kaip Ana ir sakė,
jos abi išmoks atleisti.
– Džiaugiuosi, kad atvažiavai, –
nusišypsojo dukteriai Ana, ir staiga
Sofija prisiminė laišką. Jei jį parašė ne
Čikita, tuomet jį turėjo parašyti mama.
Vis dėlto ji norėjo, kad Sofija grįžtų.
Svainės vardu tikriausiai parašė
bijodama, kad jei pasirašytų pati, duktė
gali neatvažiuoti.
– Laišką… parašei tu, tiesa? –
paklausė Sofija ir išsiviepė. – Labai
sumanu, mamyte!
– Sofija, ir aš moku gudrauti, –
subarė dukterį ji. – Oi, palauk minutėlę,
dar nevažiuok. Turiu tau kai ką, – tarė ji
staiga su jai nebūdingu užsidegimu. –
Kai ką, ką seniai turėjai gauti. Palauk,
tuoj atnešiu.
Ana dingo tamsiame name. Pakas
atkreipė dėmesį į energingus jos
žingsnius, priminusius kadaise prarastą
Aną Melodiją, bet nebeprisiminė, kada
tai buvo, ir jo lūpas suvirpino viltis, kad
jis gal vėl ją atras. Sugrįžusi rankose ji
laikė raudoną ryšulėlį. Padavė dukteriai,
ši smalsiai jį pavartė. Pradėjo plėšti
popierių.
– Išvyniosi automobilyje, –
primygtinai paprašė Ana, ranka
pridengdama ryšulėlį, kad ji nematytų,
kas viduje. – Tai kai kas, kas tau primins
mus. – Sofija sumirksėjo žiūrėdama į
motiną, bet pro akis aptemdžiusį rūką
įžvelgė tik dėmę.
Pakas paskutinį kartą apkabino
dukterį; jam palengvėjo, kad dabar abu
žino dvidešimt trejus metus saugotą
paslaptį, nebeliko juos skiriančių
paslapčių. Sofija padėkojo jam už
Chavjerui suteiktus pačius geriausius
namus. Jis priklausė Santa Katalinai.
Sofija taip pat suspaudė jį glėby
žinodama, kad praeis daug mėnesių, kol
vėl jį apkabins. Ji dar kartelį žvilgtelėjo,
kur kadaise buvo jos namai, ir suvokė,
kad nors ji pasikeitė ir gyvena savo
gyvenimą, šių namų prisiminimas
nenublanks jos širdyje kaip tamsiai
rudos anų, laimingesnių laikų
nuotraukos. Ten bus ir Marija; pro
pliumbagius ir kinrožes šypsosis
spinduliuojantis jos veidas.
Sofija įsėdo į automobilį ir
paskutinįsyk pamojo tėvams, kurie po
atšalimo metų pagaliau vėl pažino savo
dukterį. Ji nekantriai atplėšė raudoną
popierių. Ką mama būtų galėjusi jai
nupirkti? Ištraukus juodą odinį diržą su
sidabrine sagtimi ir išgraviruotais jos
inicialais, migla akyse virto didelėmis,
jausmingomis ašaromis.
Kai važiuojant aukštų medžių alėja
namas dingo šešėliuose, ji tarė
vairuotojui:
– Štai čia, gale, pasukite į kairę. Yra
dar viena paskutinė vieta, kurioje
norėčiau apsilankyti prieš išvažiuodama.
Ir nukreipė jį prie ombu.
 Penkiasdešimtas skyrius

Automobilis, kiek galėjo, dardėjo lauko

keliuku. Privažiavus keliuko galą ji
paprašė vairuotojo palaukti – likusį
kelią nueis pėsčia. Po audros oras dabar
buvo atvėsęs, žolė atsigavusi nuo taip
reikalingo lietaus. Sunkia širdimi ji
traukė takeliu, kuriuo per pastarąsias
dienas ėjo tokią daugybę kartų. Jausmų
nebeliko, tarytum nervai būtų tiesiog
išsijungę ir atsisakę ką nors jausti.
Ji priėjo prie medžio, regėjusio visas
jos nelaimes. Jis stūksojo didingas ir
išdidus, it brangus senas draugas, niekad
neteisiantis, tik stebintis su tyliu
supratimu. Ranka meiliai perbraukė per
jo kamieną ir prisiminė laimingesnius
laikus su Sančiu. Pažvelgusi į laukus ji
pamatė tolumoje polą žaidžiančius
gaučus, jų įdegusius kūnus, karštyje
žaidžiant be marškinių. Chavjeras buvo
tarp jų. Negalėjo įžiūrėti, kuris, bet
žinojo, kad jis ten. Ten, kur jo vieta.
Netikėtai ji pajuto, kad yra ne viena.
Atsigręžė ir pamatė liūdną Sančio veidą.
Jis atrodė toks pat nustebęs ją
matydamas, kaip ir ji.
– Man pasakė, kad išvažiavai.
Nežinojau, kur dėtis, – kankindamasis
sušuko jis ir žengė jos apkabinti.
– Nepajėgiau dar kartą su tavimi
atsisveikinti. Tiesiog neturėjau jėgų, –
sumurmėjo ji jausdama nenugalimą
sielvartą.
– Aš tik neseniai tave suradau, –
liūdnai tarė jis. – Negaliu leisti tau
išvažiuoti.
– Bet juk tai neįmanoma, tiesa? Jei
tik…
– Nereikia, – vos ištarė jis. – Jei
leisimės „jei tik“ keliu, gyvi sulįsime į
žemę. – Jis veidu pasitrynė į jos plaukus,
lyg norėdamas pasislėpti nuo
neišvengiamybės.
– Tu manęs nemylėtum, jei galėčiau
palikti savo vaikus, – liūdnai tarė ji
prisiminusi Marijos patarimą. Pagalvojo
apie Chavjerą – skausmas, kad prieš
daugybę metų jį paliko, tebedraskė jos
sąžinę.
– Tik noriu kvėpuoti tuo pačiu oru
kaip tu.
– Bet Marija buvo teisi. Mūsų
gyvenimai dabar labai skirtingi; abu
turime šeimas, kurias mylime. Negalime
sugriauti gyvenimo visiems tiems
žmonėms.
 – Žinau. Bet vis dar mėginu rasti
išeitį.
– Išeities nėra. Mano vieta jau ne čia.
– Tavo vieta su manimi. Mes skirti
vienas kitam.
– Tai gražus sapnas, miela galimybė,
kaip galėjo būti. Bet tai neįmanoma.
Žinai, kad neįmanoma.
Jis linktelėjo ir susitaikęs giliai
atsiduso.
– Tuomet leisk man įsiminti tavo
veidą, kad niekuomet jo nepamirščiau, –
iškilmingai tarė jis glostydamas pirštais
jai skruostą. Pabučiavo akis, anot jo,
„švelnias ir rudas kaip cukrus“, paskui
nosį, smilkinius, kaktą, smakrą ir
bučiuodamas kalbėjo, kodėl myli
kiekvieną šią dalį. Paskui pasiekė lūpas.
– Niekuomet nepamiršiu, ką reiškia
tave jausti, Čiofi, nei koks tavo kvapas.
– Ir bučiuodamas paragavo jos ašarų
sūrumo.
Juodu apsikabino. Žvelgdama į jūros
žalumo jo akis Sofija žinojo gyvensianti
pačioje slapčiausioje jų gelmėje ir naktį,
kai fantazija ir tikrovė susilieja į viena,
pasirodysianti jo mylėti. Paskutinį kartą
Sofija pabučiavo jį į lūpas ir jiems
išsiskyrus dar ilgai jautė jų skonį. Vieną
sykį atsigręžė ir pamatė vienišą figūrą,
sėdinčią prie medžio kamieno. Pamojo
jam, paskui nusisuko ir nuėjo. Tas
vaizdas, kaip jis sėdi vienas po ombu
medžiu, vėliau pasirodys jai vos
užmerkus akis.

Man visi sakė, kad Anglijoje ombu

medis neprigis. Bet išrinkau jam vietą
mūsų sode Glosteršyre, kad už jo leistųsi
saulė, ir vis tiek pasodinau. Jis auga.
 Padėka

Norėčiau nuoširdžiausiai padėkoti savo

argentinietiškai „šeimai“, kuri priėmė
mane į savo pasaulį. Dalijosi su manimi
namais ir savo šalimi, ir įkvėpė jiems
meilę. Be jų ši knyga nebūtų buvusi
parašyta.
Taip pat norėčiau padėkoti savo
draugei Katie Rock, agentui Jo Frankui
ir redaktorei Kirsty Fowkes už
neįkainojamus patarimus bei paramą, ir
savo mamai už atsiminimus.