Versta iš:

Audrey Carlan, Calendar Girl Volume four,

Waterhouse Press, 2015

Redaktorė
Aušra Kaziukonienė
Korektorė
Virga Bračiulytė
Maketuotoja
Eglė Jurkūnaitė
Dailininkas
Zigmantas Butautis

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu,

viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių
tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar
kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti
nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo
įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar
asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti
visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose
terminaluose tų įstaigų patalpose.
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos
nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės
bibliografijos duomenų banke (NBDB).
ISBN 978-609-479-064-5 Copyright
© by Audrey Carlan, 2015
© Renata Endzelytė, vertimas į lietuvių kalbą, 2018
© Baltų lankų leidyba, 2018
 SPALIS
Drue Hoffmanui
Ilga istorija. Tu iš pat pradžių pasiūlei pagalbą, kai man
labiausiai to reikėjo. Ačiū, kad perdavei savo žinias, dėkui už
palaikymą ir draugystę. Tikiuosi, tau patiks šis vaidmuo ir
keistuolis Driu Hofmanas.
LAPKRITIS
Ekatarinai Sayanovai
Redaguoti kito žmogaus tekstą yra tas pat, kas motinai
peikti jos vaiką. Nelengva peikti ir neįskaudinti. Tau viskas
pavykdavo. Redagavai taktiškai, geraširdiškai ir dėmesingai.
Esu neapsakomai dėkinga. Tavo globojama tobulėjau ir po
kiekvienos knygos dariausi geresnė rašytoja.
GRUODIS
Tikrajai Mijai Saunders
Tu dar nebuvai gimusi, o aš jau mylėjau tave. Tikiuosi,
vieną dieną, kai jau būsi didelė, mano mieloji draugė Sara
papasakos tau šią istoriją. Linkiu tau meilės, gražaus
gyvenimo ir kantrybės visada kliautis likimu...
SPALIS
 PIRMAS SKYRIUS
Tyla. Tik ji pasitiko man įėjus į Vėso namus Malibu. Savo
namus. Nežinau, ko tikėjausi. Gal įsivaizdavau, kad Visata
staiga prasivers ir nuleis dangų ant žemės, kad mano
brangus žmogus būtų saugus ir sveikas Amerikos žemyne,
jaukiuose mūsų namuose. Juk galiausiai taip ir yra. Mūsų
namai. Vesas nesusitaikė, kad pasidaviau Džinės nuomonei
dėl namų Malibu. Kitaip tariant, sakė jis, kartu surasime ką
nors nauja. Bet aš to nenorėjau. Tiesą sakant, mielai
priimčiau jį tokį, koks yra. Visą. Nepakartojamą. Santūrų.
Nuostabų.
Vesas labai sunkiai dirbo, užtat toks jaunas turėjo tiek
daug. Jis nebuvo pagyrūnas ar godišius. Tiesios linijos ir
lengvas interjeras prašyte prašė prisėsti ir šnektelėti apie
intelektą. Eidama per tamsius ir tuščius kambarius, vėl
susiliejau su šiais daiktais, bet viskas pasikeitė. Kažkas
pasikeitė. Atidžiai apsidairiusi pastebėjau tik menkutę
permainą, ji nutiko per du mėnesius, kai čia buvau aną kartą.
Ant akmeninio židinio atbrailos stovėjo dviejų sprindžių
aukščio balerinos statulėlė. Iškėlusi ilgą koją balerina
rankomis buvo apkabinusi kulkšnį, kad išsilaikytų ant pirštų
galų. Tai — mano mamos statulėlė. Pasistiebusi ant pirštų
galų, ji išsilenkė ir parodė, kaip balerinos atlieka šį judesį.
Mama buvo Vegaso artistė, dar anksčiau — klasikinių ir
šiuolaikinių šokių šokėja. Man labai patikdavo ją stebėti.
Tvarkydama namus sukdavosi pagal muziką, ir kurią
girdėdavo tik ji pati. Juodi plaukai krisdavo iki juosmens ir
plazdėdavo kaip tamsus apsiaustas. Būdama penkerių
maniau, kad mano mama — gražiausia pasaulyje, ir mylėjau
ją kaip niekas kitas. Ji buvo neverta tos meilės, bet
statulėlė — visai kas kita. Garbingai stovi ant židinio
atbrailos. Panorau numesti ją, kad sudužtų į šipulius, bet
palikau ramybėje. Nebūčiau jos norėjusi, tai buvo dovana.
Prisiminimai kartais žeidžia, net ir gražūs.
Nusisukau ir apžvelgiau kambarį. Ant staliuko rėmeliuose
išvydau pažįstamą nuotrauką. Madė. Studijų koledže
išvakarėse. Sekiojau ją kaip pasimetęs šunytis. O Madė laikė
mane už rankos, mojavo ir šokinėjo. Mes ėjom iš klasės į
klasę, ji pasakojo man apie paskaitas ir knygas, ką reikės
išmokti pagal programą. Jos džiaugsmas buvo tikras.
Mėgavausi juo žinodama, kad mano mergaitė, mano mažoji
sesutė tikrai dar nustebins. Nes jau nustebino. Nemoku
apsakyti, kaip ja didžiavausi. Aukščiau buvo tik dangus, o
žemėje jos niekas netraukė.
Nužingsniavusi į virtuvę radau koledžo nuotraukas,
pritvirtintas magnetukais prie šaldytuvo. Nuotraukos, kurias
nuplėšiau nuo šaldytuvo savo butuke, atsirado čia. Madė,
Džinelė, Popsas. Ir dar kelios naujos. Ne mano darytos.
Jose — mudu su Vesu. Viena pietaujant ir asmenukė, kurią
pasidarėme lovoje, bet joje matyti tik mūsų veidai. Turbūt jis
pritvirtino. Tada buvo pradžia. Paliečiau pirštais Vėso
šypseną. Labai pasitikintis ir patrauklus, tvirtai apkabinęs
mane savo lovoje. Net širdį nudiegė. Paliečiau skaudamą
vietą. Tuojau. Jis tuojau grįš namo. Privalau tikėti. Pasitikėti
gyvenimu. Dabar kaip niekad turiu tikėti žodžiais,
ištatuiruotais man ant kojos.
Mūsų buvusio miegamojo tarpdury sustojau kaip įbesta, iš
nuostabos išsižiojau ir išsproginau akis kaip kukulius.
— Eina sau!
Apstulbusi žiūrėjau į nuotrauką priešais. Savo nuotrauką.
Tai paskutinė nuotrauka, kurią padarė Alekas dar vasarį
Siatlo apžvalgos bokšto aikštelėje. Tamsūs mano plaukai
sklaistėsi vėjyje.
Tą dieną pasijaučiau laisva. Laisva nuo tėvo naštos, kuri
staiga buvo užgulusi mano pečius, ir reikalavimo būti tuo,
kuo klientas pageidaus — visa tai buvo likę antrame plane.
Tą akimirką buvau tiesiog Mija, mergina, pirmą kartą išvydusi
prieš akis tokį grožį.
Negalėjau patikėti. Vestonas įsigijo brangiausią Aleko
fotografiją. Mano fotografiją. Taip, galiausiai viską
papasakojau jam apie Aleką. Gal ir ne visas smulkmenas, bet
esmę — tikrai. Nutariau papasakoti apie meną, apie tai, kaip
kiekvienas jo darbas mane keitė, leido aiškiau pažvelgti į
gyvenimą, meilę ir save. Mes gulėjome lovoje nuogi,
susiglaudę ir aš pasakiau, kokia skolinga jaučiuosi Alekui už
šią pamoką. Kad atrodė neteisinga imti iš jo pinigus už tai, ką
jis davė man, bet neturėjau pasirinkimo.
Išsiėmusi telefoną peržvelgiau kontaktus ir spustelėjau
mygtuką.
— Ma jolie, kam turėčiau būti skolingas už netikėtą
malonumą išgirsti tave? — atsiliepė Alekas ramiu ir aistringu
balsu, kuris priminė man geresnius, laimingesnius laikus,
praleistus po šiuo nuodėmingu prancūzu.
Užsiropščiau ant lovos, atsisėdusi sukryžiavau kojas ir
įsmeigiau akis į nuotrauką.
— Aš, hmm, negaliu patikėti...
Užuot baigusi mintį, skubiai pasukau telefoną,
nufotografavau nuotrauką, nusiunčiau ir vėl priglaudžiau
telefoną prie ausies. Klausiausi, kaip mano žinutė skimbčioja
pakeliui pas jį.
— Mija, parle mou kaip tau sekasi? — nerimastingai
paklausė Alekas.
— Pažiūrėk žinutę, — ištariau virpančiu balsu grožėdamasi
nuotrauka virš Vėso lovos. Mudviejų su Vesu lovos.
— Cherie, man nepatinka šis bendravimo būdas.
— Pažiūrėk, — atsidusau, bet, laimė, jis pakluso. Pasigirdo
keli skimbtelėjimai.
— Ak, mais oui tu matai save, non?.
Būna akimirkų, kai norisi per telefoną pasmaugti žmogų, su
kuriuo kalbiesi. Dabar taip ir jaučiausi.
— Alekai, kaip nesupranti! Kodėl mylimojo miegamajame
aš matau save?
— Majoliey — aiktelėjo Alekas, — tu turi copain?
Mylimąjį? — su prancūzišku akcentu ištartas žodis beveik
privertė mane pamiršti susierzinimą, kad jis toks
nesupratingas. — Pažadėjai jam savo gyvenimą?
Felicitations’. — pasveikino mane, bet vis tiek neatsakė į
klausimą.
— Alekai, mielasis, surimtėk, — atsidusau.
Jis švilpavo.
— Ak, cherie, aš visada visas tavo. Ypač, kai man
nusirengi. Aiškiausiai prisimenu, ką jaučiau, kai tą mėnesį
buvai mano glėby. Tu irgi, oui?.
— Alekai, dabar mudu tikrai nenaršysim prisiminimų. Man
reikia atsakymų. Iš tavęs. Kaip ši nuotrauka atsirado čia,
mano miegamajame?
Jis vėl prunkštelėjo ir atsiduso.
— Visada ištroškusi informacijos. Turbūt tai turėjo būti
staigmena, compte tenu de votre amant.
Prancūziškai vogravau prastokai, nes pastaruosius kelis
mėnesius nesimokiau tos kalbos ir retai šnekėjau su Aleku
telefonu, bet nustebau, kad jis iš esmės pripažino, jog tai
mano mylimojo staigmena.
— Vesas ją nupirko?
— Ne visai.
Pajutau, kad mano nugara įsitempė, ir taip stipriai
sukandau dantis, kad būčiau galėjusi sukramtyti akmenis.
— Baik išsisukinėti. Klok, prancūze.
Jis lyg ir prunkštelėjo.
— Kalbėti tiesiai yra prastas tonas ir man jis nebūdingas.
Užverčiau akis ir išsidrėbiau aukštielninka ant lovos.
— Alekai... — įspėjau.
— Tavo mylimasis nemokėjo už paveikslą, — tiesiai atsakė.
— Tai kaip jį gavo?
Išmušti informaciją iš savo prancūzo, kai jis aiškiai nenori
nieko sakyti, buvo daug sunkiau nei sulaikyti artėjantį
orgazmą po kelių potvynių. Beprotiškai neįmanoma.
Galiausiai jis atsiduso.
— Majolie, būsiu atviras, oui?
Lyg turėčiau atsakyti — jis žinojo, ko noriu, aš, beje, irgi.
— Oui. Merei.
— Tavo mylimasis paskambino mano agentui. Norėjo įsigyti
„Sudie, meile“. Aš atsisakiau parduoti.
 Nustebau. Žmogus, kuriantis meną, skirtą parduoti ir
parodyti pasauliui, atsisako?
— Kodėl? Kokia prasmė?
Išsisukinėdamas Alekas ėmė niūniuoti.
— Tiesiog šiaip. Myliu tave ir norėjau įsitikinti, kad tavo
grožiu gėrėsis tinkami žmonės. Kiekviena mano nuotrauka
turi savas taisykles. Su dviem apskritai neketinau skirtis.
— Ir kurios tos dvi?
Aleko balsas pažįstamai seksualiai prikimo.
— Man patinka žiūrėti į mudu besimylinčius. „Mūsų meilę“
pasikabinau savo vilos Prancūzijoje poilsio kambaryje. Je ne
pouvais pas men eparery — pasakė.
Sukau galvą stengdamasi išgryninti mintį. Bet supratau tik
tai, kad jis nepajėgtų atsisakyti tos nuotraukos. Nusijuokiau.
— Alekai, tai kvaila. Paroda skirta menui skleisti.
— Ak, bet aš noriu, kad į jas kasdien žiūrėtų tinkamos
akys. Kitas pardaviau, bet kiekvieną pirkėją patikrinau ir
asmeniškai pasikalbėjau.
Papurčiau galvą ir apsilaižiau išdžiūvusias lūpas. Žiūrint į
nuotrauką, kalbantis su Aleku ir ilgintis Vėso, manyje šėlo
jausmai.
Jaučiausi kaip įsukta viesulo. Bandžiau sudėlioti minčių ir
jausmų šukes, bet nepavyko.
— O kaip ši nuotrauka? Kaip ji čia pateko?
— Kalbėjausi su tavo Vestonu. Jis pasisakė, kas esąs,
paaiškino žinantis apie mūsų santykius. Tikėjausi palieku.
— Atliekų? — Jis tikėjosi atliekų? Kąą?
— Merde. Non. Kaip tu sakai... sąmyžio?
Prunkštelėjau kaip kiaulė.
— Sąmyšio? — nusijuokiau.
— Oui. Sąmyšio. Vis dėlto jis buvo tikras džentelmenas.
Pasakė matęs nuotraukas internete ir norėjęs nusipirkti.
— Nusipirkti. Visas?
— Oui, — lyg niekur nieko atsakė Alekas.
Nustebau, kad mano mielasis banglentininkas buvo
pasirengęs išleisti milijonus už nuotraukas... mano
nuotraukas. Kai sugrįš, būtinai pasikalbėsim apie jo sunkiai
uždirbtų pinigų švaistymą. Dieve, tikiuosi, kad jis sugrįš.
Atsistojau ir skubiai perėjau namus, iš kambario į kambarį.
Daugiau nuotraukų neradau.
— Taigi...
— Pasakiau jam ne. Kad gali turėti vieną vienintelę ir, jeigu
išsirinks teisingą, parduosiu.
Jėzau. Alekas tikrai nenormalus. Kompleksuotas,
savotiškas, mylintis, nuoširdus, reiklus, dieviškai geras
lovoje, bet tikras keistuolis. Tačiau argi ne visi menininkai
tokie? Negali pamėgdžioti ar apibūdinti keistos jų prigimties,
nes jie elgiasi kitaip nei dauguma žmonių.
— Ir?
— Jis pasirinko teisingai. Jis išsirinko tave.
Intonacija, su kuria Alekas ištarė šiuos žodžius, nupleveno
mano rankomis kaip drugelis. Pasikasiau nugarą, nes daugiau
nebuvo kam to padaryti.
— Alekai, jos visos mano.
— Non. Kitos buvo tavo gyvenimo akimirkos, potyriai, kai
ką tiesiog suvaidinai dėl meno. Ši vienintelė buvo tikrasis
vaizdas tos moters, kokia esi šiandien. Ir jis jos panoro.
Todėl leidau ją turėti.
Žodis „turėti“ keistai nuslydo jo liežuviu.
— Ką tai reiškia?
— Laikyk tai dovana sau ir jam. Savo meilei.
— Atidavei mano mylimajam nuotrauką, kuri verta ketvirčio
milijono dolerių?
— Tiesą sakant, ji verta pusės milijono.
— Eik velniop.
— Mija. Je t’aime. Beje, vis tiek ketinau atiduoti pusę tų
pinigų tau. Šitaip gauni gražų prisiminimą, kokia esi
kiekvieną dieną. Neapsakomai džiaugiuosi, kad ji kabo virš
lovos, kurioje miegi su savo meile. Geresnės vietos šiai
nuotraukai nerasi.
Šniurkštelėjau, kažkas ėmė graužti akis.
— Ar žinai, kad ir aš tave myliu? Mūsiškai.
 Kalbėjau visiškai rimtai. Alekas nusijuokė.
— Oui. Žinau, majolie. — Ir baigė mūsų pokalbį dviem
žodžiais, kuriais pavadino nuotrauką: — Sudie, meile.
Vyliausi, kad ne paskutinį kartą kalbuosi su savo ištvirkėliu
prancūzu. Net jeigu jis iš tikrųjų savaip palaimino mane ir
Vėsą, noriu, kad išliktų mano gyvenime. Alekas visada bus
mano gyvenimo dalis, iki mirties jį mylėsiu. Tiesiog Vėsą
myliu labiau. Mylėjau jį ir norėjau, kad grįžtų namo.

****
Naktis buvo vėsesnė nei ta, kai buvau čia pastarąjį kartą,
bet man jau kelias savaites šalta. Žiūrėjau į žvaigždes ir
svarsčiau, ar Vesas mato jas iš ten, kur dabar yra. Buvau
pasižadėjusi leisti jam žengti pirmą žingsnį, bet vis tiek
paėmiau telefoną ir spustelėjau jo numerį. Iškart atsiliepė
balso paštas. Stiprus įtampos pliūpsnis nuvilnijo mano
gyslomis, kai sulaikiusi kvėpavimą stengiausi nepulti į paniką,
nes jis neatsiliepė. Tikriausiai miega. Žmogus sveiksta nuo
šautinės žaizdos kakle, Dieve, padėk jam. Nusiramink,
Mija. Vakar su juo kalbėjaisi.
— Labas, mhm, čia aš. Tiesiog norėjau šįvakar išgirsti tavo
balsą. Aš namie. Tiksliau, Malibu, — pažvelgiau į tolumoje
banguojantį vandenyną. Mano balsas drebėjo. — Namuose
labai tylu. Nežinau, kur Džudė.
Bangos vėl sudužo į krantą, o vėjas pakedeno man
plaukus. Dar labiau pašiurpau.
— Džiaugiuosi, kad neiškraustei mano daiktų. O gal Džudė
neiškraustė. Vis dėlto tikiuosi, norėjai, kad mūsų gyvenimai
susieitų, — timpčiojau džinsų siūles. — O Dieve, Vėsai, aš
tavęs ilgiuosi. Nenoriu viena miegoti mūsų lovoje.
Kad ir kaip stengiausi laikytis, išdavikės ašaros vis tiek
ištryško ir nuriedėjo skruostu. Nežinojau, ką pridurti.
Pasakyti, kaip jo ilgiuosi. Kaip jo noriu. Nemanau, kad be jo
galėčiau čia laimingai gyventi.
— Prisimink mane, — sukuždėjau ir atsijungiau.
 Mudviem šie žodžiai reiškia labai daug, daugiau nei
pasižadėjimas vienas kitam. Dar kartą žvilgtelėjau į dangų,
apsisukau ir nuėjau į savo miegamąjį. Jeigu neturėsiu nieko
tikra, neužmigsiu ir lovoje, kurioje miegojome abu.

****
Besvorė. Jaučiausi besvorė. Svirduliavau, o stiprios rankos
glaudė mane. Prisišliejau prie šilumos, pasitryniau į ją nosimi,
įkvėpiau pažįstamo vyro kvapą. Tas kelias naktis, kai pavyko
kietai įmigti, jis buvo visur. Užuot kovojusi, šiąnakt
pasiduosiu. Pasimėgausiu juo čia, leisiu jam manimi
pasirūpinti, įsismelkti į mane, apkabinti širdį ir ją globoti.
Įsivaizdavau, kaip Vesas guldo mane į lovą. Į mūsų lovą.
Pagalvė kvepėjo juo, vandenynu, smėliu ir visa ši kukli
prabanga buvo tikriausias Vesas. Tvyrojo čia. Patryniau veidą
į švelnią medvilninę patalynę.
— Ilgiuosi tavęs...
Mano balsą nuslopino iš akių pabirusios ašaros. Skruostą
palietė švelnus tartum plunksna kuždesys.
— Aš čia. Su tavim, — sušnibždėjo jis man į ausį.
Sapnai gali būti žiaurūs ir nuostabūs tuo pat metu. Duoti
viską, ko trokštu, ir viską atimti išaušus dienai. Nuvargusi
lėtai atsimerkiau, tada išvydau šešėlį. Jo šešėlį.
— Nepalik manęs. Neišeik.
Tankiai sumirkčiojau. Pro atvirą langą nuo vandenyno
dvelkė vėsus vėjelis. Įsikniaubiau į storą antklodę ir
užsitraukiau ją iki smakro. Tada mane užplūdo karštis.
Kažkieno ranka apsivijo man liemenį ir panirau į sapną.
Jaučiau jį šalia, buvau jo glėbyje, ant kaklo virpėjo jo
alsavimas.
Didelis šešėlis prigludo man prie nugaros. Prisispaudžiau
prie įsivaizduojamo Vėso negalvodama, kad iš tikrųjų jo čia
nėra. Apsimečiau, kad jis su manimi vienai nakčiai, saugo
mano miegą. Labai tikroviškai jaučiau, kaip jis mane
glaudžia, liečia nosimi plaukus, kaklą, pečius. Suėmiau ranką,
apglėbusią mano juosmenį, ir išbučiavusi pirštus pasidėjau
ant krūtinės, visa siela kvėpdama jo aromatą. Pasisotinau
tiek, kad rytoj pabudusi tebejausiu jį šalia. Nuo gilaus jo
alsavimo sujudėję plaukai pakuteno man ausį. Ašaros pabiro,
kai stipriai užsimerkiau nenorėdama išblaškyti šio miražo.
Nugarą užliejęs karštis ir ramybė prarijo nakties liūdesį ir
sielvartą.
Sapne jis kalbėjo:
— Miegok, mieloji. Aš būsiu čia. Daugiau niekada tavęs
nepaliksiu.
— Tai gerai, — per miegus sumurmėjau Vesui ir dar tvirčiau
jį priglaudžiau, nes daugiau nebegalėjau atsispirti miego
kerams.
Vėso ranka apglėbė mane labai tikroviškai. Kiekvieną sapno
akimirką Vėso kūnas vis kitaip mane lietė. Lygiai taip, kaip
būtų lietęs, jei iš tikrųjų būtų buvęs šalia. Atsidususi leidau
sau užmigti.
Kažkur tolumoje pasigirdo tirpstantis Vėso balsas.
— Mija, aš galvojau apie tave. Kiekvieną dieną, kol buvau
ten, tu buvai su manim. Išgyvenau tik galvodamas apie tave.
 ANTRAS SKYRIUS
Pragariškas karštis laižė mano odą, liesdamas kiekvieną
linkį, kol tapo nepakeliama. Pajudėti trukdė slegiantis svoris.
Pabandžiau ištiesti kojas, bet abi buvo prispaustos. Mane
apžergusi plaukuota koja. Pala. Ką? Sustingau, kai protas
grįžo į tikrovę. Širdis ėmė taip smarkiai plakti, lyg krūtinėje
kas muštų būgną. Sunerimau, kad tas dunksėjimas gali
pažadinti šalimais miegantį žmogų. Akimirksniu kūną nubėrė
prakaito lašai perspėdami, jog kažkas negerai.
Lėtai pajudinau sustingusias rankas ir kojas, pasiruošiau
smogti. Suspaudžiau kumščius, sulenkiau alkūnę smeigti,
kirsti ir apsukti, taip buvome mokomos vidurinėje mokykloje
elgtis per užpuolimą. Tik tada reikėjo stumt, sukt, mest.
Mintyse pakartojau mantrą: stumt, sukt, mest. Kitaip tariant,
nusiristi per lovos kraštą ir lėkti kaip akis išdegus.
Vyras man už nugaros giliai atsiduso ir nepaprastoji padėtis
dar labiau įkaito.
— Girdžiu tavo mintis.
Balsas dar užkimęs nuo miego. Jau buvau pasiruošusi
smogti ir kautis puikiai žinomu stumt, sukt, mest metodu,
bet tas balsas perkirto mano planą kaip aštrūs ašmenys šilko
juostą. Netikėtumas pritrenkė mane, pašiurpino odą ir
supurtė nuo galvos iki kojų. Akis užplūdo ašaros. Atsigręžiau.
Mirtinai stiprūs gniaužtai atsileido tiek, kad galėjau pajudėti.
Akis į akį susidūriau su vyru, kurio man reikėjo labiau nei
oro.
Vesas.
Apsiašarojau. Jis paglostė man skruostą.
— Pasiilgai? — šyptelėjo.
Praradau savitvardą. Žaibo greičiu kaip nindzė apverčiau jį
aukštielninką ir apžergiau. Įspūdingiausia jo kūno dalis
nekantravo pasisveikinti, bet dar turėjo palaukti. Mano lūpos
nelaukė nieko. Išbučiavau kiekvieną jo veido lopinėlį. Viską —
kaktą, skruostus, barzdotą smakrą, kuris pakuteno ir pakasė
man lūpas. Stengiausi tik neliesti sutvarstyto kaklo.
 Dieve, negaliu patikėti, kad jis iš tikrųjų čia.
Galiausiai priglaudžiau lūpas prie burnos. Jis akimirksniu
išsižiojo. Nereikėjo nė pusės sekundės, kad jį įsileisčiau.
Liežuvis buvo šiltas, drėgnas ir viskas vyko taip, kaip
svajojau pastaruosius du mėnesius. Suėmiau jo veidą, o
mūsų liežuviai sukosi burnoje. Vėso ranka glostė man
nugarą, šlaunys glaudėsi stipriau skatindamos kartu patirti
geismą.
Vesas mažumėlę atšlijo ir nirtulingai suniurnėjo:
— Mija, noriu tavęs. Įsileisk mane.
Neatitraukdama lūpų truputį pasikėliau, kad nusimaučiau
kelnaites. Tada suradau Vėso trumpikių raištelius ir
užčiuopusi audinį nutraukiau. Jis nuspyrė trumpikes ir
sugniaužė man klubus. Ilgas, storas ir kietas kaip akmuo
pasididžiavimas išdidžiai styrojo laukdamas, kol galės užeiti
vidun.
Nereikėjo jokio pasiruošimo, švelnių glamonių ar meilių
žodžių. Tai ne pasimylėjimas ir pasidulkinimas su žmogumi,
kurio pasiilgai per ilgą išsiskyrimą. Ne, tai buvo pats
tikriausias geismas. Gyvuliškas, bet tikras garbinimas ir
kūniškas poreikis.
Dar šiek tiek kilstelėjau ir paliečiau jo bepratrūkstančią
erekciją, dūsaudama apseilėjau trokšdama viską sučiulpti.
Bet man reikėjo stipresnės jungties. Atsisėdau ant jo ir
riktelėjau, kai į mane staigiai įsmuko storas rumbuotas kotas.
Iškvėpiau orą, o raumenys gniaužėsi ir pulsavo aplink jo
daiktą. Palinkusi į priekį padėjau delną jam ant krūtinės virš
širdies ir pažvelgiau į ryškias žalias akis.
— Vėsai, — paplekšnojau per krūtinę, — tu tikras.
— O tu esi vaistas skaudančioms akims, — jis įkvėpė, o
akys pasakė man viską. Kaip labai manęs pasiilgo. Kaip
troško manęs. Ir kaip mūsų meilė parvedė jį namo. — Dieve,
tu nežmoniškai graži. — Gniaužtai dar stipriau, kone iki
mėlynių, suspaudė man šlaunis.
Nesvarbu. Norėjau, kad jis paliktų savo žymę ant mano
kūno. Tai reikš, kad jis yra namuose ir viskam pasirengęs.
Daugiau jo nebepaleisiu.
Vėso rankos nuslydo prie mano marškinėlių. Nusitraukiau
juos ir nušveičiau į šoną. Tada vėl užlipau ant jo. Vesas giliai
įkvėpė pro sukąstus dantis ir užsimerkė.
— Neužsimerk! — ištariau virpančiu balsu.
Vesas apsilaižė ir spustelėjo mane. Kotas vos bakstelėjo,
bet neišlaikiusi pusiausvyros susmukau. Abu aiktelėjom, kad
taip giliai. Išbrinkusiam jam buvo maža vietos manyje.
— Kodėl, mažyte? — paklausė stumdamasis gilyn.
Kietas kaip akmuo daiktas trynėsi į nuostabią vietelę.
Glosčiau mylimojo veidą, pirštų galiukais liečiau kiekvieną
lopinėlį, kad įsitikinčiau, jog jis tikras. Kai pasiekiau lūpas, jis
apčiulpė ir krimstelėjo man pirštus. Sudrebėjau nuo
gryniausios ekstazės. Jau buvau pasiruošusi ir sudrėkinusi
vietą, kur mūsų kūnai susitiko. Sūpuodamas pirmyn atgal,
aukštyn žemyn, jis leido man pasirinkti greitį.
— Kodėl? — vėl paklausė, žaisdamas su mano speneliais,
gnaibydamas ir tampydamas juos, prašančius jo burnos
šilumos, iki skausmo.
Sudėjusi rankas jam ant krūtinės, pakilau ir kritau žemyn
trindama klitorį į jo klubus.
— Po galais, meilute. Tu tuojau mane padarysi.
— To ir siekiu, — atsakiau išblaškyta jo klausimo.
Vesas nedelsė. Laikė mane už juosmens neleisdamas
judėti. Pasijutau kaip prikalta prie sienos, tik aš buvau
prispausta prie stambaus tvinkčiojančio sultingo vyro kūno.
Perpildyta suinkščiau neigdama malonumą joti ant jo iki
pergalingos pabaigos.
— Pasakyk.
Pasukiojau galvą, kad atsileistų įtampa sprande, kurią
jaučiu, regis, visą gyvenimą.
— Mielasis, mano sapnuose tu visad užsimerkęs, — tariau.
Miglotas mano atsakymas slėpė tiesą.
— Ar dažnai mane sapnuodavai?
Vėso klausimas nustebino, pataikė tiesiai į širdį, neseniai
išgyvenusią stingdančią baimę. Būčiau pabudusi viena,
palūžusi, tuščia širdimi, į kurią sutekėjęs net visas Ramusis
vandenynas nebūtų paskandinęs manęs. Atsakiau ne iš karto,
tad Vesas pakrutino savo daiktą manyje. Klitoris sutvinkčiojo,
kūnas suvirpėjo.
— Tai kaip, širdele?
Linktelėjau ir prikandau lūpą mėgaudamasi kiekvienu
traukuliu. Nenorėjau, kad jis iš manęs išeitų. Jei būčiau
nuoširdi, pasakyčiau niekada to nenorėjusi.
— Ar galvodama apie mane lydeisi?
Vėso akys švietė tamsaus miško žalumu, vyzdžiai buvo
išsiplėtę. Atsidusau ir atsipalaidavau, kad leido man judinti
klubus, ieškoti ir knaibyti mažiausius nelygumus. Lengvai
įkvėpusi atsakiau. Dėl jo padaryčiau viską, net jeigu tai būtų
man nemalonu. Jis grįžo namo.
— Kartais. Dažniausiai tu išnykdavai ir aš likdavau viena
svetimoje lovoje.
Vesas sugniaužė man šlaunis, padėjo stumtis ir valdė greitį,
kol pamažu leidausi žemyn. Storas jo daiktas lėtai stūmėsi
per jautriausias vietas iki pat širdies gelmių siųsdamas man
artėjančio orgazmo dilgčiojimą.
— Neužsimerk, — pakartojau.
— Aš niekur nedingsiu.
Vesas pasislinko atgal, kol nugara atsirėmė į galvūgalį.
Kotas įslydo nenusakomai giliai. Aiktelėjusi atlošiau galvą ir
plaukai, nuvilniję per nugarą, pakuteno man sėdynę ir
šlaunis. Viena ranka stipriai laikė mane per liemenį, kita
glamonėdama lėtai slinko nugara aukštyn iki pečių, kol pirštai
paniro į plaukus ir suėmė pilną saują... stipriai. Vesas tol kėlė
mano galvą, kol susitiko mudviejų akys.
Stiprūs gniaužtai, kurie laikė mano plaukus, ir skaudus
plaukų šaknų dilgčiojimas teikė malonumą. Suvaitojau ir
priglaudžiau lūpas jam prie burnos.
— Mieloji, esam tik mudu. Tu ir aš. Tik tai palaikė mano
gyvastį. Aš tau dėkingas už savo gyvybę.
Vesas žiūrėjo į mane, akyse kaupėsi ašaros. Atrodė, kiaurai
permato mano sielą. Papurčiau galvą ir apsilaižiau, kartu
lyžtelėjau ir jo lūpas. Aiktelėjau, kai dvi ašaros nuriedėjo jo
skruostais.
— Ne, Vėsai. Aš gyvenu dėl tavęs. Tu privertei mane
patikėti, kad esu verta daugiau. Mielasis, esi mano... daugiau
nieko netrokštu.
Mes suėmėm vienas kito veidus, lūpos susiliejo imdamos,
duodamos, mylėdamos. Tai, ką anksčiau laikiau meile, buvo
niekas, palyginti su dabartimi. Visa savo esybe žinau, kad
niekada nemylėsiu nieko kito taip, kaip myliu Vestoną
Čaningą Trečiąjį.
Jis atsilošė, išbučiavo man veidą, o jo daiktas vis dar varstė
mane. Regis, jam patiko tiesiog būti manyje, tarsi būtume
vienas kūnas.
— Netrukus aš tave vesiu.
Prie ausies jaučiau karštą alsavimą, įkaitę žodžiai mirtinai
nudegino. Ėmiausi veiksmų ir jis sudejavo.
— Tu man peršiesi? — pajudinusi klubus priminiau, kad
mudu vis dar susijungę.
Malonumas turėti jį tenai, kietą ir ryžtingą, jau savaime
jaudino. Atsidusau, atsiklaupiau, pasislinkau kelis
centimetrus ir nusileidusi vėl užkūriau ugnį.
Jis irgi atsiduso, paglamonėjo mano spenelius ir pasilenkęs
apžiojo vieną šilta burna. Laikiau jo galvą prie krūtinės ir
mėgavausi juo savyje. Spenelius suskaudo nuo laukimo.
Vesas godžiai čiulpė atsitraukdamas ir paleisdamas juos iš
burnos. Ryto šviesoje sublizgo seilės. Seksualus atspindys to,
kas vyko žemiau.
— Aš nesiperšu, nes tu neturi pasirinkimo, — atsakė ir ėmė
žaisti liežuviu su kita krūtimi.
— Tikrai? — atsidusau ir smarkiau pasitryniau šlaunimis.
Įsikniaubęs į krūtis Vesas niurnėjo:
— Šitas kūnas yra mano.
Jis taip godžiai čiulpė spenelius, kad malonumo bangos
leidosi ratais ir aš vis labiau drėkau. Lūpos slydo mano kūnu
prie širdies, kuri plakė beprotiškai greitai.
— Šita širdis yra mano.
 Jis laižė ir bučiavo mane, rankomis apsivijo sprandą. Jo
lūpos netrukus prisilietė prie manųjų.
— Ši meilė yra mūsų.
Savo teiginį patvirtino giliu, protą atimančiu, kūną
paralyžiuojančiu bučiniu. Vestonas teisus. Ši meilė tikrai yra
mūsų. Ir ateinančią valandą jis man tikrai parodė, kokia yra
mūsų meilė. O aš kas kartą prarasdavau protą.

****
Kai pasimylėjom, žiūrėjau į jį, miegantį ir ramiai
kvėpuojantį. Niekad nemaniau, kad toks paprastas dalykas —
žiūrėti į miegantį, kvėpuojantį mylimą žmogų, tiesiog būti
šalia — gali teikti tiek daug ramybės. Bet taip yra. Baisiai
nustebau pabudusi šalia jo, prisiglaudusio man prie nugaros.
Net ir perbraukus rankomis jo plaukus buvo sunku patikėti,
kad jis saugus, sveikas ir grįžo namo. Išsekęs, bet gyvas
miega šalia manęs.
Staiga atsidarė miegamojo durys ir įėjo Džudė. Žvilgtelėjo į
mane, paskui į Vėsą. Aiktelėjo. Rankose suvirpėjo švarūs
lininiai skalbiniai. Nusišypsojau. Džudės veidas nušvito,
skruostai gražiai nuraudo. Nedelsdama sudėjo į spintą
rankšluosčius ir paklodes, tada išėjo iš kambario.
Lėtai atsikėliau, apsivilkau baltus marškinėlius, kuriuos
vilkėjo Vesas, ir leidausi apgaubiama jo kvapo. Pirštų galais
išsliūkinau iš kambario ir nužingsniavau į virtuvę, kur Džudė
iš spintelės traukė dėžutes. Drebančia ranka ant stalo padėjo
blynų mišinį.
— Džudė, — apėjau aplink stalą.
Ji stovėjo susikūprinusi. Staiga atsigręžė ir stipriai mane
apkabino.
— Mano vaikelis namie. Ačiū Dievui, — ji juokėsi ir
verkė. — Dabar būsim šeima.
Štai ir vėl. Tas žodis man tapo itin reikšmingas.
— Jeigu Vesas laikysis savo, tai nutiks anksčiau nei vėliau.
Laikydama mane už rankų Džudė žengė atgal. Susiraukusi
kilstelėjo galvą.
— Kaip suprasti? Ar jis jau paprašė?.. — ir išputusi akis
prisidengė burną. — Velniūkštis, — ištarė pagarbiai ir
susijaudinusi.
— Jis neprašė už jo tekėti.
Džudė įsisprendė į šonus.
— Ką?
Papurčiau galvą, pažvelgiau jai į akis ir pasakiau, ką norėjo
išgirsti.
— Jis pasakė, kad tekėsiu už jo.
Moteris, kuri labiau nei motina rūpinosi juo beveik visą
gyvenimą, šyptelėjo.
— Sakiau tau, kad jis visada gauna, ko nori.
Tada apsisuko, išėmė keptuvę, prikaistuvius ir kitus
virtuvės rykus, kurių jai reikėjo.
— Ką čia veikiate? — pažvelgiau į laikrodį. Buvo jau po
vidurdienio.
— Kaip ką — gaminsiu jums pusryčius, meilute, sugrįžimo
proga. Na, žinoma. Džudė išreiškia savo laimę gamindama su
meile.
Aš tikrai sušluosiu viską. Pilvas gurgia vien nuo minties apie
naminį valgį. Ko gero, tik Teksase normaliai sėdėjau prie
stalo ir valgiau iš lėkštės normalų maistą.
Pildama į puodelį kavą, ant juosmens pajutau stiprias,
šiltas rankas.
— Mhm, tavęs nebuvo šalia, kai pabudau. Man tai
nepatinka. Balsas rodė, kad žmogus nejuokauja. Keista tai
girdėti iš savo nerūpestingo ir ramaus mylimojo. Labiau nei
keista. Nusijuokusi atsišliejau į jį.
— Nuo kada? — panorau sušvelninti jo pastabą.
Man nerūpi staigi jo asmenybės permaina. Kai anksčiau
miegojom vienoje lovoje, pirmasis pabudęs leisdavo
antrajam ilsėtis. Mums tai buvo įprasta. Dabar, regis, padėtis
keičiasi.
— Neuždavinėk klausimų, į kuriuos nenori gauti
atsakymų, — griežtai perspėjo.
 Tebemačiau savo Vėsą, bet atrodė, kad jis slepiasi po
tamsiąja asmenybės puse. Į smilkinį bakstelėjo kažkas
šiurkštaus.
— Ai! — kilstelėjau ranką ir pirštais paliečiau gurgždantį
audinį.
— Velnias! — suniurnėjo Vesas ir skausmingai švilptelėjo,
tada rankomis suėmė man klubus.
Apsisukusi pamačiau skausmo priežastį. Vėso kaklas
apjuostas plačiu baltu tvarsčiu, kurį jau buvau pastebėjusi
puldama kaip sekso ištroškusi nimfomanė. Viduryje
raudonuojanti tamsi dėmė kas akimirką plėtėsi.
— Dieve mano, žaizda! Po galais! Turėjau būti atsargesnė.
Staiga nušvito protas, kad Vesas dar nepasveikęs. Dabar, kai
jau patenkinom kūnišką aistrą, atidžiau nužvelgiau mylimąjį.
Ant krūtinės buvo matyti keli randai ir mėlynės. Žaizdos ant
rankų panėšėjo į nudegimus. Paliečiau jas drebančiais
pirštais.
— Mielasis... — gumulas gerklėje trukdė kalbėti.
— Viskas gerai. Mes abu namie ir galim gyventi toliau, —
jis kalbėjo tvirtai. Pyktis, slypintis kiekviename žodyje, dūrė
man lyg peiliu.
— Bet tu dar nepasveikai, — pasilenkusi išbučiavau žaizdas
ir randus. Baisiausiai atrodė kaklas. — Kodėl šautinės žaizdos
gydomos taip prastai?
— Praėjus kelioms dienoms po operacijos žaizda atsivėrė ir
ją reikėjo iš naujo siūti. Regis, turėsiu gulėti lovoje visą
laiką, kad nedaryčiau staigių judesių, nuo kurių žaizdos
plyšta.
Vesas šyptelėjo, aš susiraukiau. Žinia, kad ėjau iš proto,
kol buvo dingęs, bet jam buvo dešimt kartų blogiau. Galiu tik
įsivaizduoti, koks jis pacientas.
Apžiūrinėdama jo kūną, skaičiuodama žaizdas, ant kairės
rankos dilbio pastebėjau kulkų žymes, jos dabar priminė
raudonus įdubusius šašus. Norėjau paliesti juos lūpomis, bet
Vesas apglėbė man kaklą ir papurtė galvą.
— Nereikia. Nenoriu, kad tavo tobulybę sudarkytų šios
piktžaizdės, — sukando dantis, smaragdinė žaluma vos juosė
juodus vyzdžius.
Nepaisydama jo žodžių, iš arčiau apžiūrėjau vieną randą.
Vesas užsimerkė, skruostų raumenys įsitempė.
— Atsimerk, mielasis, — priminiau savo prašymą.
Jis žinojo, kad nedaug žinau apie jo pagrobimą, ir
vienintelis būdas viską ištverti — išgyventi kartu. Turim
atverti dvasios žaizdas ir atsikratyti visų šlykštynių, kad
išgytume.
Vesas įsmeigė į mane akis. Šnervės virpėjo, kai tyrinėjau jo
skaudulius. Nenuleisdama akių priglaudžiau lūpas prie vienos
rauplėtos gyjančios žaizdos. Jeigu jos atsirado taip, kaip
maniau, nes esu mačiusi, kaip vienas Bleino galvažudžių
bandė šitaip kankinti, tai tie niekšai gesino cigaretes į mano
mielojo Vėso rankas. Kankino jo švelnią saulės nubučiuotą
odą ir paliko prisiminimą, kur jis buvo. Norėjau ištrinti šiuos
košmarus kuo nors maloniu. Tad padariau tai, ką galėjau, —
išbučiavau žaizdas.
— Šitas kūnas yra mano, — sukuždėjau jam stumdama jo
ranką nuo krūtinės.
Paliečiau lūpomis vietą, kur plaka širdis, pabučiavau ir
lyžtelėjau taip, kaip darė jis. Vesas tyliai ir dusliai sudejavo,
bet neužsimerkė.
— Šita širdis yra mano.
Apsilaižiau ir pasistiebusi ant pirštų galiukų apglėbiau jo
pečius. Bet labai atsargiai, kad neužgaučiau sužeisto kaklo.
Prikišusi savo lūpas prie jo lūpų ištariau svarbiausius žodžius:
— Šita meilė yra mūsų.
Tada bučiavau jį ilgai ir karštai, sudėjusi visą savo meilę,
kauptą pastaruosius du mėnesius.
— Ar judu visą dieną glamonėsitės, ar pasivaišinsite valgiu,
kurį pagaminau? — iš kito virtuvės galo paklausė Džudė ir
išblaškė mūsų svaigulį, kuris tikrai būtų virtęs dar vienu
aistringu pasidulkinimu tiesiog virtuvėje.
Vesas nusijuokė. Viena ranka laikė mane už liemens, kad
mudviejų kūnai liestųsi, kita glamžė užpakalį žadindamas
aistrą. Man sudrėko tarpukojis. Patryniau nosį į jo nosį.
— Mielasis, mums priklauso visa amžinybė. Pavalgykim. Tu
labai sulysai, — glostydama jo nuogą krūtinę, užčiuopiau
šonkaulius. Jis numetė svorio, bet tai neatsiliepė tobuliems
raumenims ir pilvo presui. Velniškai gundantys jo klubai dar
labiau išryškino vyrišką pasididžiavimą. Paglosčiau tą vietą,
jau beveik pasiruošusią malonumui.
— Vėliau? — pažadą paverčiau klausimu.
Vesas sugniaužė man užpakalį prie pat klitorio. Jėzau, jis
gali sukti ratus aplink mano vietelę daugiau nieko
nedarydamas.
— Gerai, aukseli, bet tu esi mano. Visą dieną ir visą naktį.
Prunkštelėjau, susukau plaukus į netvarkingą kuodą ant
viršugalvio ir suveržiau gumele, kurią buvau užsimovusi ant
riešo. Garbanos apkrito veidą, jaučiau Vėso žvilgsnį, slenkantį
nuogomis mano kojomis, kur jo laukė ankšti vartai, ir
krūtine, nes drabužis prasiskleidė neatlaikęs mano nuogų
krūtų didumo ir svorio. Vesas išdulkino mane akimis ir aš
iškart suglaudžiau šlaunis nuleisdama vidinę įtampą.
— Neandertalietis, — atkirtau jam ir mirktelėjau.
Vesas žengė artyn, apsivijo ranka man liemenį ir priglaudė
prie krūtinės. Pasilenkęs prie pat ausies sukuždėjo:
— Oi, meilute, tu nė nesapnavai, koks aš. Išgyvenau tik dėl
šio kūno, tavo nuodėmingai rausvų lūpų, čiulpiančių mano
kotą, ir karštos tavo putės, kuri kietai mane surakina. Kaip
tikras urvinis žmogus tuojau tave užversiu, — šiurkštus jo
alsavimas kuteno man ausį. Žodžiai turėjo sugundyti ir
sužadinti. — Man to reikia. Man reikia tavęs. Visada.
Tirpau šalia jo.
— Ar galim praleisti pusryčius? — garsiai ir viltingai
pasiūliau. Mano lytis jau virpėjo iš susijaudinimo ir troškimo
sulaukti svečio.
— O ne, nieku gyvu! Surengiau puotą savo vaikelio
sugrįžimo proga. Abu tuojau pat eikit čia! — perdėtai
manieringai subarė Džudė.
Mudu su Vesu nesulaikėm juoko. Išsekę, sudraskytomis
širdimis, nevaldantys fizinio potraukio vienas kitam, jautėmės
it paklaikę.
— Gerai, Džude, mes pavalgysim, pavalgysim, — sutiko
Vesas.
Norėjau purkštauti ir purkštavau, kol atsisėdau prie
pusryčių stalo ir gavau garuojančią lėkštę kiaušinienės su
šonine ir blynų su vaisiais. Dėbtelėjusi į Vėso lėkštę,
pamačiau tą patį. Mane užliejo neapsakomo džiaugsmo
banga. Staiga pasijutau išbadėjusi. Pirmą kartą alkana, regis,
po metų, nors iš tiesų praėjo tik kelios savaitės. Žiūrint, kaip
Vesas aimanuodamas šlamščia karštus blynus, mano alkis
dvigubai sustiprėjo. Netrukus sočiai prisikimšau.
— Džude, tu pranokai save, — pasakė Vesas tuštindamas
lėkštę. Paskui ėmė mieguistai markstytis. Per vieną mėnesį
jis išgyveno tiek, kiek dauguma žmonių nepatiria per visą
gyvenimą.
— Gal į dušinę? — pasiūliau.
Vesas iškart atsimerkė. Žalios akys tapo stulbinamai
šviesios, kaip ką tik nupjauta žolė. Aiškiai supratau, ką tai
reiškia. Vesas atsistojo ir paėmęs už rankos pakėlė mane nuo
taburetės.
— Kad ir ką tai reikštų. Rodyk kelią.
Sukikenau ir kraipydama klubus nuėjau į mūsų miegamąjį.
— Tu tik nori pažiūrėti į mano užpakalį.
— Tiesiai į dešimtuką.
 TREČIAS SKYRIUS
Garai paskandino kabiną, kai atsistojau po vandens srove.
Vesas turėjo įsirengęs lyg ir lietaus purkštuvą — srovė kilo iki
stovo viršaus ir užliedavo erdvę maloniomis šilto vandens
čiurkšlėmis. Abiejose stačiakampės kabinos pusėse buvo dar
po purkštuką, kurie stipria srove gydydavo skaudančią
nugarą ir krūtinę. Žinodama didžiausią Vėso pomėgį —
buriuoti, nė neabejojau, kad masažo purkštukai yra būtini
norint pašalinti įtampą po ilgos kovos su šaltu Ramiuoju
vandenynu.
Įėjęs į kabiną Vesas nusimovė pižamos kelnes ir atidarė
stiklines duris. Leidau savo akims nuodėmingai pasimėgauti
nuogu jo kūnu. Kai nusiėmė tvarstį, pamačiau kaklą, nusėtą
daugybės dygsnelių.
Prisiartinau tiek, kiek išdrįsau. Standus kotas įsirėmė man į
pilvą, kai prisislinkau apžiūrėti žaizdos. Nedrąsiai paliečiau
kaklą. Jis visas įsitempė, bet leido akimis tyrinėti žaizdą.
— Kaip išgyvenai? — paklausiau, nes dauguma žmonių,
pašautų į kaklą, akimirksniu nukraujuoja.
— Džina, — atsakė, lyg tai būtų savaime suprantama.
Susiraukiau, kai suvokiau, kad nė nepaklausiau, ar ji gyva.
— Ji padėjo?
Vesas trumpai ir atžariai linktelėjo. Nuo šio klausimo
įsitempęs jo kūnas virto akmeniu.
— Praktiškai taip.
Pasakė tik tiek ir aš daugiau neklausinėjau. Kai panorės,
papasakos, kas nutiko. Nelabai išmanau šiuos dalykus, bet
gerai žinau, kad pavojinga versti žmogų vėl išgyventi ką tik
patirtą siaubą. Nenorėjau atstumti Vėso. Atvirkščiai —
norėjau pritaikyti jam artumo ir apgaubimo meile teoriją.
Taip jis elgėsi su manimi, kai prisipažinau, ką padarė Aronas.
Ne iškart prisiverčiau apie tai kalbėti.
— Tai gerai, mielasis.
Vesas atsiduso ir apkabinęs mane per liemenį prispaudė
prie šlapios krūtinės.
 — Kai mane pašovė, ji staigiai sureagavo. Uždengė žaizdą
ir gerai užspaudė, kad neprarasčiau per daug kraujo, kol
komanda mane rado. Aš pirmas iškritau.
Pirštais paliečiau žaizdą.
— Skauda?
— Taip. Kas kartą sujudėjus ir ryjant, — prisipažino.
Norėdama atitraukti jo mintis nuo skausmo ir sugrąžinti
pakilią nuotaiką, pasilenkiau ir išbučiavau aplink dygsnius
slinkdama krūtinės link.
— Ar galiu tave palepinti?
Vesas šyptelėjo, akyse sušvito geismas. Jis apsilaižė, o
mano dėmesio prašėsi kita jo kūno dalis.
Bučiuodama krūtinę liežuviu slydau žemyn prie bambos,
paskui suklupau ant šaltų ir šlapių grindų. Vesas čiupo smėlio
spalvos rankšluostį, kurį buvau palikusi ant pertvaros, ir
numetė. Jis patamsėjo nuo vandens. Susiraukiau, o Vesas
tarė:
— Pasitiesk, kad neskaudėtų kelių.
Nusišypsojau ir pasikišau sulankstytą rankšluostį po keliais,
tada suėmiau jo šlaunis. Pasilenkiau ir išsižiojusi nuslydau
per visą pilvą. Vesas įsirėmė į sieną ir į duris. Nekantriai
suėmiau jo kotą ir stipriai spustelėjau. Daiktas išsitiesė iki
mano veido, plačiuoju galu liesdamas apatinės lūpos
kamputį. Neatitraukdama akių aplaižiau siaurą plyšelį.
— Po galais! — Vesas užsimerkė ir sudejavo.
— Vėsai, atsimerk, — išsprūdo skubūs ir skaudūs žodžiai.
Jis panardino ranką man į plaukus ir suėmė pilną saują.
— Mija, brangioji, aš čia, laukiu, kol mano moteris
rausvomis lūpytėmis apžios mano kotą ir privers mane
pamiršti viską pasaulyje, išskyrus dangų, kur nuves jos saldi
burna.
Kai Vesas kalba nešvankybes mums mylintis ir dar taip
įsakmiai, netenku proto. Pirštų galiukuose pajuntu elektros
impulsus, kurie per visą kūną subėga į geliantį ir tvinkčiojantį
klitorį. Jam nespėjus nieko pridurti, vienu sykiu apžiojau
storą kotą.
 — Saldus pragaras. Velniškai gera!
Jis maurojo, o aš įtraukiau skruostus, kad apčiulpčiau
apačią. Man patinka, kad jis būna iškalbingas, kai mylimės.
Tada jaučiuosi kaip karalienė, vėl pakylėjusi savo vyrą į
palaimos aukštumas. Braukydama liežuviu iš abiejų pusių,
žaidžiau su juo. Tenkinau jį, o iš jo lūpų liejosi keiksmų
tirados ir gilūs atodūsiai. Pakėlusi ranką patryniau kapšelį ir
pagniaužiau sunkius kiaušius, kad dar labiau įsijaustų. Vesas
vis dar suko kumštyje mano plaukus ir man tai buvo naujas
pojūtis. Anksčiau taip nedarydavo. Regis, bijojo, kad paliksiu
jį ant ledo. Arba norėjo valdyti padėtį. Sprandu pajutau
tempimą, kai jis įsispraudė į mano burną.
Pakėlusi akis neapsidžiaugiau. Vesas buvo atsimerkęs, bet
žiūrėjo ne į mane. Abejingos akys buvo įsmeigtos tiesiai į
sieną. Atšlijau, bet jis stipriau spaudė saujoje mano plaukus
stengdamasis jėga vėl įbrukti savo kotą. Suabejojau, ar jis
apskritai yra mūsų namuose Malibu kalvose, dušinėje su
manimi. Papurčiusi galvą staigiai trūktelėjau ir jo pimpalas
tėškėsi į pilvą.
— Mielasis, grįžk pas mane, — balsas nustelbė vandens
šniokštimą. Jis neatsakė. — Vėsai! — šūktelėjau dar garsiau.
Jis krūptelėjo ir papurtė galvą.
— Kas yra?
Kelis kartus sumirksėjo ir švelniai, vos liesdamas pirštų
galiukais, paglostė man veidą. Taip geriau. Labiau primena
vyrą, kuriam nusprendžiau atiduoti savo gyvenimą.
— Žvelk į mane! Noriu, kad žiūrėtum, kaip tave myluoju.
Jis nusišypsojo ir ta šypsena buvo gražiausia, ką mačiau
per visą amžinybę. Su ta šypsena jis vaikštinėjo pajūriu,
plaukiojo vandenyne, valgė gardžius pietus, mylėjosi ir
bučiavosi, kol mums įplyšdavo lūpos. Tai buvo mano
mylimasis, gyvas ir sveikas, šią akimirką visas mano.
Apžiojau jį su dvigubu įkarščiu. Visą paėmiau į burną ir
žiūrėjau jam į akis nenusukdama žvilgsnio. Gaudydamas orą,
aikčiodamas, dūsaudamas, dejuodamas ir skatindamas
mane, jis pirštais glostė mano veidą.
 — O Dieve, Mija, tavo grožis mane perplėš pusiau. Be tavęs
jaučiuosi nepilnas, — pasakė, kol darbavausi su jo peniu.
Krūptelėjo, kai suėmiau šlaunis. — Tu mane padarysi. Trauk
lauk ir aš išdulkinsiu tave prie šitos sienelės, — įsakė Vesas,
bet aš neklausiau.
Tik papurčiau galvą. Buvau nusiteikusi sudrebinti jo pasaulį.
Iš visų jėgų įsisiurbiau į jo penį ir dantimis perbraukiau per
visą ilgį. Vėso klubai tankiai trūkčiodami stūmėsi pirmyn.
Viena ranka jis įsirėmė į sieną, kita suėmė mano veidą.
Nykščiu perbraukė lūpas, apžiojusias jį visą.
— Mieloji, tu mane prarysi?
Jis vis dar tankiai trūkčiojo, o aš skatinau nelėtindama
tempo. Sukiodama galvą apėjau ratu jo kotą, paėmiau visą į
burną ir sudejavau. Jaučiau, kad jam liko nedaug ir netrukus
krūpčiodamas atsivers įkalintas mano gerklėje.
— Velnias. Velnias. Velnias.
Vesas neatitraukė savo akių nuo manųjų, kai suleido man į
gerklę savo karštą sėklą. Nurijau kiekvieną čiurkšlę,
susiurbiau visą jo sūrią esybę.
Klubų judesiai sulėtėjo, Vesas tik lingavo, bet likau su juo,
liežuviu glostydama visų švelnų ilgį, laižydama ir
bučiuodama, kol mylimasis galiausiai sustojo. Stipriomis
rankomis suėmė mane už pažastų ir pakėlė. Apkabino,
prispaudė nuogą prie savęs ir nuleido lūpas prie mano lūpų.
Jis buvo šeimininkas ir mėgavosi tuo.
Bučiavomės dušinėje, kol vanduo atvėso ir jo kotas vėl
sustandėjo. Įžūlūs pirštai klampojo po mano susijaudinusią
putę, du įsprūdo labai giliai. Vesas aiktelėjo iš nuostabos,
kaip lengvai mano kūnas jį įsileido. Mano tarpukojis buvo
šlapias, ir ne tik nuo vandens. Ne, malonumas sulaukti jo
tenai lenkė man kelius ir neapsakomai įaudrino. Man patinka
čiulpti, bet dar labiau patinka užvaldyti tokį stiprų vyrą, nors
ir per plauką.
— Eikš. Su kai kuriomis tavo kūno vietomis turiu kas kartą
susipažinti iš naujo.
Vesas ištempė mane iš dušinės ir apsupo minkštu
rankšluosčiu.
— Tikrai?
— Taip. O dabar gulk į lovą ir išskėsk kojas, plačiai ir
žavingai. Noriu įsikniaubti į tavo tarpukojį. Matyti, kaip
patyrusi orgazmą susilydai po manimi. Pasiruošk, Mija, nes
vieno karto bus negana.
Nužvelgė visus mano kūno linkius, kai nusimečiau
rankšluostį, atsiguliau ant lovos ir išskėčiau kojas. Vėso akys
patamsėjo, beveik pajuodo, lyg visa žaluma būtų ištirpusi.
Stengiausi nesiseilėti, kai nukrito rankšluostis, juosęs mano
mieliausiojo klubus. Aš ką tik jį iščiulpiau ir jau vėl norėjau
apžioti. Gal šiai nakčiai jis pasirinko šešis devynis, kad abu
galėtume paklaidžioti vienas kitame?
Vienu keliu Vesas atsirėmė į lovą, kitą įstatė man tarp kojų.
Pirštais praskėtė mano apatinių lūpų sparnelius ir pasilenkęs
aplaižė nuo viršaus iki apačios.
— Mhm. Žinai, ką šiąnakt su tavim padarysiu, mieloji? —
balsas buvo kupinas aistros.
Laukiau giliai alsuodama. Nykščiu apibraukė tašką, o aš
nejučiomis kilstelėjau prašydama daugiau.
— Kedensiu tavo putotas plunksnas, kol apalpsi. Tada įeisiu
vidun ir užmigsiu įkišęs savo kotą į tave, o galvą padėjęs ant
krūtinės ir laižydamas tarpkrūtį. Ar neprieštarausi, meilute?
— Varyk, — sukuždėjau įsivaizduodama tai, ką jis pasakė,
kaip svaiginamai viliojantį procesą.
— Toks mūsų planas, — pasakė Vesas ir pliaukštelėjęs man
per užpakalį įsikniaubė į tarpukojį.

****
Kraują stingdantis riksmas pertraukė gražiausio mano
gyvenimo sapno malonumą. Mudu su Vesu buvome vieni du
negyvenamoje atogrąžų saloje, šventėme dieną ir naktį. Tai
buvo aistringa, gašlu ir priminė medaus mėnesį. Kol vyro,
gulinčio šalia manęs, leidžiami garsai sudraskė salos laimę ir
tėškė mane tiesiai į pragaro gelmes.
 Vėsą tampė traukuliai. Galva sukiojosi į šonus, kūnas
išsirietė lanku, ir jis vis rėkė. Buvo išpiltas prakaito. Turėjau
jį paliesti. Uždėjau ranką ant jo rankos, bet jis ją nustūmė.
— Neliesk manęs! Atstok nuo jos! — suriko visa gerkle.
Kas tai? Pašokau iš lovos, uždegiau šviesas, bet Vesas
nesiliovė šėlęs. Šėtonas, įsisukęs į mano košmarą, atkakliai
laikėsi. Kadaise skaičiau, kad nevalia liesti per miegus
besiblaškančio žmogaus, nes jis gali užgauti. Nežinodama, ko
dar griebtis, čiupau stiklinę vandens, stovinčią mano lovos
pusėje, pasimeldžiau tam, kuris danguje, ir išpyliau ant savo
vyro.
Vesas atsimerkė ir atsisėdo mosikuodamas rankomis —
vieną suspaudęs į kumštį ir pasirengęs smogti. Taip, labai
apsidžiaugiau, kad paskaičiau tą straipsnį apie naktinius
košmarus. Antraip jau būčiau gulėjusi ant grindų su mėlyne
paaky.
— Mija! Mija! — beviltiškai suriko jis dairydamasis aplink
apsiblaususiomis ir paklaikusiomis akimis. Prisiartinau, kad
pamatytų mane.
— O, ačiū Dievui, tu sveika.
Čiupo mane už šlaunų, parbloškė ant lovos ir po dviejų
sekundžių jau buvo ant viršaus. Antklodės ir paklodės
nuslydo žemyn, o jis bučiavo, kandžiojo ir visaip gnaibė man
kaklą, pečius. Negaišo laiko nurengti apatinius, tik nustūmė
petnešėles ir apnuogino krūtis. Burna tuojau apžiojo spenelį,
ranka nuslydo į kelnaites ir du pirštai panėrė į mano kaitrą.
Buvau įsitempusi, išbrinkusi nuo ankstesnių išdaigų, bet jo tai
neatbaidė. Neteko nuovokos, o aš buvau vaistas.
Šiurkščiai nutraukė man kelnaites ir nepraėjus nė minutei
nuo tada, kai jį pažadinau, jau buvau prispausta prie lovos ir
persmeigta jo koto. Vesas buvo mašina ir vagojo mane kaip
laukinis. Tartum kiekvienas įvartis būtų grandęs nuosėdas iš
jo pasąmonės.
— Myliu tave, myliu tave, myliu tave, — kartojo
baksnodamas. — Neišeik.
Stipriau prisiglaudžiau prie jo, klubai smarkiai trankėsi man
į tarpukojį, o susijaudinimo blyksniai skausmingai kankino.
Buvau šio vyro kūno vergė, o jis buvo mano šeimininkas.
Stipriai užsimerkęs, prikandęs apatinę lūpą Vesas be
nuovokos dulkino mane. Stiprios rankos gniaužė šlaunis,
spaudė mūsų kūnus vieną prie kito. Kai įsirėžė į mane, ėmė
skubiai, nerišliai kalbėti, širdį veriančiai teisintis, lyg manęs
čia nebūtų ir jo negirdėčiau.
— Noriu tavęs. — Stumt.
— Reikia tavęs. — Stumt.
— Pasilik. — Stumt.
— Neišeik. — Stumt.
— Myliu tave. Stumt.
— Mano Mija. — Stumt.
Rankomis ir kojomis apsivijau jį ir laikiausi taip stipriai, kaip
pajėgiau, visu kūnu pasirengusi apginti mylimą vyrą. Vesas
sulėtino šiurkščius klubų judesius ir atsimerkė.
— Mija, tu čia. Mano Mija.
Žodžiai skambėjo pagarbiai, tartum jam mirktelėjus būčiau
galėjusi išnykti.
— Vėsai, brangusis, aš čia, šalia tavęs.
Tvirtai apkabinau jį norėdama, kad pajustų mano kūno
šilumą ir jį apglėbusių rankų bei kojų jėgą. Aplink
apsiblaususias Vėso akis susimetė raukšlelės.
— Tai turi baigtis. Reikia, kad tai baigtųsi.
Jis kalbėjo beviltiškai, tad turėjau ką nors daryti, kad tas
kažkas baigtųsi, turėjau pripildyti erdvę meilės ir šviesos.
— Imk iš manęs, ką tik nori, — sukuždėjau ir išbučiavau jo
plaukus, kaktą ir viską, ką galėjau pasiekti, kol krustelėjęs jo
kūnas man priminė laikytis ramiai ir nieko nedaryti.
Vesas pakišo abi rankas man po nugara ir apglėbė pečius.
Ši padėtis išvarė jį iš proto. Judesiai paspartėjo ir taip užsupo
mane ant švelniai kietos varpos, kad net dantys ėmė
barškėti. Nieko negalėjau padaryti, tik laikytis iš paskutiniųjų,
o tai, padėk Dieve, buvo labai nepatogu. Baigdamas, kai
sveiko proto likučiai jau buvo beištirpstą, Vesas įkišo ranką
tarp mudviejų ir ėmė sukti ratus aplink klitorį, kol pajutau
malonumą. Tas menkutis padorumo trupinys — Vėso noras
suteikti malonumą — priminė, kad mylimas vyras šią
akimirką yra sutrikusi siela ir tik mano padedamas ras kelią
per tamsumas į šviesą.

****
Kitas kelias dienas niekas nesikeitė. Vesas mylėjosi su
manimi dieną, kai buvo labiau savimi, ir primityviai dulkino
naktimis, elgėsi su mano kūnu kaip panorėjęs, kad tik
nuvaikytų košmarus ir nusiramintų.
Ketvirtą naktį išsekusi gulėdama ant jo krūtinės pasiryžau.
Nerimas ir baimė, užvaldę jį tą akimirką, kai pažadinau iš
košmarų, galiausiai baigėsi be galo ugningu dulkinimusi, nes
jis giliai įsirėžė į mane. Vėliau jis garbins mane švelniais
bučiniais ir atsiprašymo bei meilės kuždesiais. Apgailestaus,
kad savanaudiškai naudojosi manimi, ir mylės, nes žinos, kad
galiu tai padaryti dar ne kartą, kol išsilaisvins iš savo
demonų, gyvenančių jo prisiminimuose. Padriki žodžiai,
kuriuos šnabžda tratindamas mane, atskleidžia, kad išgyveno
siaubą. Jam reikia rimtos pagalbos, ne tik laikino fizinio ryšio
su mylima moterimi. Tą baisūną, kuris slankioja jo galvoje,
būtina sunaikinti, kaip jis sunaikino manuosius, kai Aronas
mane užpuolė.
Nusprendžiau, kad jau laikas griebti jautį už ragų. Bent dėl
to, kad pamažu imtų taisytis.
— Mielasis, turėtum su kuo nors pasikalbėti apie savo
košmarus, — nuleidau smakrą ir pabučiavau ten, kur plakė jo
širdis.
— Pyksti, kad išnaudoju tavo kūną? — mano glėbyje
įsitempė Vesas. — Aš to nenorėjau. Po galais, Mija,
nežinojau... — ranka atsainiai perbraukė plaukus. — Tu
vienintelė gali tai baigti.
— Vėsai, viskas gerai. Darysiu viską, kad tik pasveiktum.
Bet kaip tai baigti?
Tai buvo pirmas kartas, kai jam, grįžusiam namo, uždaviau
šį klausimą. Vesas įsmeigė į mane akis.
— Prisiminimai ateina, kai miegu, tada negaliu jų
atsikratyti.
— Kol nepriverti savo kūno ir minčių susitelkti į ką nors
kita? — šyptelėjusi kilstelėjau antakius, kad mūsų pokalbis
nebūtų toks sunkus.
Vesas baikščiai pažvelgė į mane.
— Taip, panašiai, — atsiduso ir ranka paglostė mano nuogą
nugarą.
Pasinaudojęs manimi pereidavo į emocinį lygmenį. Ilgai
glamonėdavo. Turbūt šitaip norėdavo įsitikinti, kad gerai
jaučiuosi.
— Ar papasakosi man apie tai?
Sulaikiusi kvapą bandžiau pasirodyti stipri. Pakankamai
stipri, kad išgirsčiau viską, ką pasakys. Vesas papurtė galvą
ir sukando dantis.
— Mieloji, nenoriu kvaršinti tau galvos šitomis
nesąmonėmis.
— Aš tau papasakojau apie Aroną. — Vesas jau ketino
prieštarauti, bet aš rėžiau toliau: — Žinau, kad tai ne tas pat,
bet mane tai labai paveikė. Mane tai siutina, o tave, mielasis,
skaudina. Jeigu būsim vieningi, partneriai, sugebėsim perimti
vienas kito skausmą, nusimesim visą naštą nuo pečių ir mūsų
niekas nenugalės. Našta lengvesnė, kai du žmonės ją neša
drauge. Pradėk pamažu. Papasakok, kas nutiko, kai buvai
pašautas.
Vesas užsimerkė ir atsiduso. Taip ilgai neatmerkė akių, kad
pamaniau, jog užmigo arba bando užmigti, bet galiausiai
prašneko:
— Mus prirakino prie sienos, rankas surišo virvėmis virš
galvos. Iki tol niekada nebuvau jautęs rankose tokios žiaurios
įtampos, kai negali pajudinti nė piršto. Mus ilgai spardė,
svaidė į mus visokius daiktus, spjaudė į veidus. Darė viską,
ką blogiausia galima sugalvoti. Tą dieną supratau, kad
kažkas nutiks. Tie žmonės nebejuokavo, jie žaidė su žaislais,
tik tie žaislai buvome mes. Jie buvo žiaurūs ir kalbėjo
šiurkščiai. Lyg būtų išsigandę, o gal žinodami, kas laukia.
Staiga šūviai, sraigtasparnio burzgimas. Nežinojau, ką ir
manyti.
Vesas įkvėpė, aš nubraukiau neklusnią sruogą jam nuo
kaktos. Trumpai patylėjo. Sunerimau, ar išvis norės toliau
kalbėti.
— Kas nutiko paskui?
Nenorėjau jo spausti, bet jaučiau, kad turi išlieti širdį.
Pagaliau niūriai dėbsodamas Vesas prabilo:
— Du vyrai puolė ant kelių ir ėmė melstis. Kaip bet kuris
beprotiškai išsigandęs žmogus. Jie meldėsi. Tik kai šūvių
garsai priartėjo, išgirdau žingsnius ir angliškai kalbančius
balsus, tada vienas vyras pakėlė ginklą ir ištaškė sau
smegenis. Kitas pažvelgė į mane su didžiuliu pasidygėjimu ir
ėmė nesitaikydamas pleškinti į visas puses. Džina suriko.
Viena kulka pataikė jai į koją, kita perkirto virvę, kuria buvo
surištos rankos.
Vesas ėmė alsuoti vis sunkiau, tad pasilenkiau ir išbučiavau
jam krūtinę, kaklą, kaktą, nosį.
— Tu saugus, mielasis. Aš su tavim. Kalbėk. Papasakok
man viską.
Vesas delnais suėmė man pakaušį. Nepuolė bučiuoti, tik
laikė ir žiūrėjo tiesiai į akis.
— Tada vyras priėjo prie manęs ir kažką suriko. Nutaikė
ginklą man į galvą. Staiga trobelės durys kone išvirto iš
vyrių. Jis atsisuko, pasipylė šūviai ir pamačiau jį griūvantį su
kulkos skyle tarpuakyje.
Stipriau apkabinau Vėsą. Klausydamasi drebėjau kartu su
juo.
— Džina apsivertė ir nešvariais drabužiais, kurie gulėjo prie
mūsų, užspaudė žaizdą mano kakle, o specialusis būrys
patikrino kambarį. Perdavė galybę nurodymų per savo
susisiekimo priemones. Nelabai supratau ką. Dar prisimenu,
kaip vienas kareivis skubėdamas mane nešė į sraigtasparnį.
Niekada nepamiršiu to triukšmo. Jis buvo kurtinantis.
Sprogimai, šaudynės, riksmai, verksmas, — Vesas papurtė
galvą ir ranka pasitrynė veidą. — Mija, aš rašau filmų
scenarijus, kuriuose naudojami tokie specialieji efektai, bet
tikrovė visai ne tokia. Niekas negali prilygti baimei, kuri
užvaldo tave visą, kai patenki į nelaisvę. Net tada, kai
kariškiai mane išlaisvino, vis tiek maniau, kad mirsiu. Kad
niekas negali išgyventi po to, kas nutiko. Ir Džiną... O
Dieve! — Vėso akys patvino ašaromis, jos plūdo skruostais
kaip kalnų šaltinis. — O Dieve, mieloji, ką jie jai padarė, —
kūkčiojo. — Jos gyvenimas sugriautas.
Vėso ašaros drėkino ir mane, nes buvau jį apkabinusi.
Dabar jis jau sėdėjo, tad ir aš sėdėjau apžergusi jį ir
apsivijusi kojomis jam klubus. Jis vilkėjo tik savąją Miją.
Laikiau jį apkabinusi net tada, kai ašaros tekėjo mano pečiais
ir nugara. Kartojau jam, koks drąsus yra, kad dabar viskas
gerai, kaip mes viską ištversim, bet jis tik verkė. Atrodė,
tuojau palūš, bet aš esu šalia ir pamažu grąžinsiu jį į
gyvenimą.
Pagaliau užmigo, tačiau miegojo neramiai. Spaudė mane
prie savęs ir nė akimirkos neatlaisvino gniaužtų. Aš buvau jo
išsigelbėjimas ir dienai baigiantis su tuo susitaikiau.
 KETVIRTAS SKYRIUS
— Liaukis! — suprunkščiau, kai Vesas ėmė grabinėti man
užpakalį.
Duslus jo juktelėjimas paglostė man širdį. Vesas švilpavo
abiem rankomis apglėbęs mano sėdynę.
— Negaliu, — pasitrynė nosimi man į kaklą ir žaismingai
krimstelėjo. — Su šiuo sijonu atrodai pritrenkiamai
pikantiškai. Šūdas. Per mūsų mėnesį reikėjo vestis tave į
daugiau verslo susitikimų. Tau labai tinka šis nepadorios
bibliotekininkės įvaizdis.
Man į sėdynę bakstelėjo sustandėjęs jo daiktas. Segėjau
paprastą pieštuko formos juodą sijoną, vilkėjau mėlyno šilko
palaidinę. Džudė patikino, kad atrodau profesionaliai ir įtiksiu
„Century Productions“ kanalo prodiuseriams, kuriantiems
daktaro Hofmano laidą. Buvau įspėta tik dėl vieno —
nesirengti žaliai. Veikiausiai galybė foninių ekranų yra žalios
spalvos, vadinasi, vilkėdama žaliai susiliečiau su vaizdais,
rodomais šalia manęs.
Paaiškėjo, kad ši laida neįtraukta į mano palydovės
pareigas taip, kaip įsivaizdavau. Garsi prodiuserių kompanija
nepasirašytų čekio „Rinktinių palydovių“ agentūrai. Milė
parengė atskirą sutartį, kurioje įvardijo save kaip mano
agentę ir nustatė tą patį šimto tūkstančių dolerių honorarą,
kad atgaučiau tai, ką turėjau sumokėti Bleinui. Pinigus,
kuriuos dabar moku savo broliui. Kai pasiūliau kas mėnesį
grąžinti skolą, Maksas sureagavo taip, lyg turėčiau keturias
akis. Kad ir ką jis pasakė ar padarė, bet pinigus atgaus. Ir
taškas.
Maždaug prieš devynis mėnesius pradėjusi dirbti su
„Rinktinėmis palydovėmis“, turėjau išsiskirti su buvusiu savo
agentu. Labai apsidžiaugiau, kad Milė turi verslininkės gyslelę
ir organizuoja kitokią mano veiklą. Ankstesnis agentas
nesiūlė nei pelningų sandorių, nei karjeros galimybių, tad
skirdamiesi nė vienas ne verkėm.
Suėmusi Vėso plaštakas pasimėgavau keliomis dangiškos
palaimos akimirkomis, tada apsisukau ir pabučiavau jį į
lūpas. Vėso akys sušvito džiaugsmu, jis čiupo mane už
liemens ir suspaudė tvirtomis rankomis.
— Ei, taip neteisinga, — pakštelėjau jam į krūtinę. — Tu
daug stipresnis už mane! — patempiau lūpą.
— Būtų gerai, kad to nepamirštum. Niekas man
nesutrukdys tave turėti. Ar iki šiol dar nesupratai? —
šyptelėjo ir nusėjo bučiniais mano kaklą nuo peties iki
ausies. — Hmm... — murmėjo ir tas garsas nuvilnijo geismu
per visą mano kūną iki pat plaukų pašaknių.
— Vėsai... — kvėptelėjau atlošusi galvą suteikdama jam
daugiau erdvės. Jo burna išdarinėjo tokius dalykus, nuo kurių
stačiai kvaišau. Kas kartą, kai tik jis mane paliesdavo,
tapdavau pusgalve. — Mielasis, šiandien mano pirmoji darbo
diena.
Rankomis minkydamas užpakalį, jis švelniai laižė man
ausies spenelį.
— Gerai gerai. Žinau, kad turi eiti.
Įsegiau bučinį jam į lūpas.
— Ką ketini šiandien veikti? — slėpdama baimę stengiausi
šypsotis.
Vesas gūžtelėjo, išskėtė rankas, tada pliaukštelėjo sau per
klubus.
— Gal paplaukiosiu banglente, gal pasitreniruosiu namie, —
pasikasė krūtinę. — Padirbėsiu, kad atgaučiau formą.
Priglaudusi ranką jam prie krūtinės, kita nubraukiau
neklusnią plaukų sruogą.
— Nueik į kirpyklą, — pajuokavau.
— Tada nueisiu į kirpyklą, — sutiko.
— Ei, — apkabinau jį per juosmenį ir priglaudžiau skruostą
prie krūtinės. — Aš tik pasiūliau.
Neatitraukdama smakro pažvelgiau jam į akis. Jos buvo
žalios kaip įprastai, tik kampučiuose susimetęs sunkus
nuovargis. Vesas paglostė man nugarą ir ranka apkabinęs
sprandą prisitraukė artyn, kol mūsų lūpos kone susilietė.
— Nesijaudink dėl manęs. Galvok apie save ir mieląjį
daktarą.
Užverčiau akis.
— Jis vedęs supermodelį.
— Aha, jauną supermodelį. Skeletą. Patikėk, — pajudino
klubus, perbraukė rankomis mano šonus ir suėmė krūtis. —
Kai pamatys šiuos apvalumus, pasigailės, kad pasirinko
čiulpinuką vietoj dvigubos porcijos ledų su priedais.
Suprunkščiau įsikniaubusi jam į kaklą.
— Aš tau panaši į desertą?
Vesas nusijuokė ir suurzgė.
— Tu kaip pikantiškiausias skanėstas. Nedaug beliko,
širdele.
Papurčiau galvą ir pasiėmusi rankinę žengiau atatupsta.
— Elkis gerai. Ilgesiuos tavęs.
Ir pasiunčiau oro bučinį.
— Mieloji, ilgėsiuosi tavęs labiau, nei įsivaizduoji.
Jis pamojavo, o aš žengiau pro duris į saulėtą Kalifornijos
rytmetį. Limuzinas jau laukė. Paprastą dieną mieliau
važiuočiau savo Suze, nes jau seniai ant jos sėdėjau, bet
Vesas buvo neperkalbamas. Be to, segėjau viliojantį siaurą
sijoną, o su juo neapžergsi motociklo.
Įsitaisiusi ant juodų odinių ir pliušinių limuzino sėdynių,
giliai atsikvėpiau, lyg mėnesių mėnesius būčiau sulaikiusi
kvapą. Bloga nuojauta atsisveikinus su Vesu vilkosi iš paskos
kaip kvepalų šleifas parduotuvėje.
„Mieloji, ilgėsiuos tavęs labiau, nei įsivaizduoji.“
Dalis manęs norėjo likti namuose ir dieną naktį juo
mėgautis. Tik tai nebūtų padėję mums abiem pasveikti. Kuo
labiau Vesas mane skaudino, tuo daugiau dingsčių radau su
tuo taikstytis. Ėmiau būgštauti, kai jis, išgyvenęs siaubo naktį
ir radęs nusiraminimą mano kūne, apsivertė ant šono ir
užmigo. Negalėjau sumerkti akių, žiūrėjau, kaip kietai ir ilgai
jis miega, džiaugiausi, kad yra namie, sveikas gyvas ir visas
mano. Nors tai nebuvo gryna tiesa. Vesas buvo gyvas ir
fiziškai sveikas, bet jo protas buvo skylėtas kaip šveicariškas
sūris.
 Po savaitės, praleistos kartu, supratau, kad jam reikia
pagalbos, ir tik aš, kaip jo gyvenimo draugė, privalau duoti
jam viską, ko panorės. Vėliau tą vakarą radau kelis
gydytojus. Gal paskambinti jo seseriai Dženanai pasitarti?
Vesas nenorėjo, kad pasakočiau jo motinai apie tos nakties
siaubus ar nenorą grįžti į darbą. Abejingai reagavo, kai
prakalbau apie jo pomėgius, filmų kūrimą ir scenarijų
rašymą. Klerė imtų pernelyg nerimauti ir rūpintis juo kaip
penkiamečiu. Tik Vesui jau trisdešimt ir dabar jam nereikia
tokio dėmesio. Dabar jam reikia rasti save šioje sumaištyje,
suvokti, ką tebeturi, išgedėti netektis ir grįžti prie įprasto
gyvenimo.
Manau, ilgainiui jis vėl pamėgs savo darbą ir susitaikys
netekęs daugumos komandos narių — juk kai kurie buvo
nužudyti jo akyse. Neįsivaizduoju, kaip tai gali paveikti
psichiką. Vesui reikia kelių mėnesių pertraukos. Jis turi tiek
pinigų, kad nežino, ką su jais veikti, bet tai nepadeda
susitaikyti su tikrove. Galbūt metinės atostogos po patirtos
traumos padės jo sielai atsigauti.

****
Gerokai perkopusi dvidešimtmetį daili blondinė, įsispraudusi
į pernelyg ankštus drabužėlius, palydėjo mane kanalo
„Century Productions“ koridoriais.
— Privalote būti čia kiekvieną šiokiadienį lygiai devintą.
Mergina žvilgtelėjo į laikrodį ir susigūžė. Gerai jau,
vadinasi, pavėlavau kelias minutes. Vyriškis prie vartų
nurodė ne tą studiją. Išvažiavau pusvalandžiu anksčiau, bet
vis tiek truputį pavėlavau.
— Supratau. Dabar, kai jau žinau, kur eiti, nebevėluosiu.
Moteris, išdidžiai prisistačiusi daktaro Hofmano asistentė
Šande, linktelėjo ir skubiai nuėjo. Jos batai nežmoniškai
aukštomis pakulnėmis kaukšėjo tokiu greičiu, kokiu plakė
mano širdis. Jau kelis mėnesius nejaučiau jos taip daužantis.
Pamiršau, kad Holivude viskas juda šviesos greičiu. Jeigu nori
išsilaikyti ant kojų, turi greitai suktis.
— Štai čia grimas ir drabužinė.
Šandė mostelėjo į vieną kambarį. Jame priešais didelius
veidrodžius stovėjo kelios kėdės. Viršuje plieskė apvalios
lempos, išryškinančios kiekvieną raukšlę ar dėmę veide.
Nemaniau, jog man kada nors teks sėsti į šią karštą kėdę.
Atsigręžusi pamačiau, kaip Šandė apžiūrinėja mano palaidinę
ir sijoną.
— Apsirengėte labai stilingai, bet su plaukais reikės
padirbėti. Nesate laukinė moteris iš Amazonės. Sušukuosime
plaukus atgal, susuksime lengvas garbanas — elegantiškai ir
profesionaliai, — pabaksnojo smakrą pirštu su tobulai lakuotu
blyškiai rožiniu nagu. — Kamera jus įsimylės. Beveik taip pat
kaip ir Driu.
Šandė nusisuko ir traukė toliau, bet jai nepavyko nuslėpti
pikto žvilgsnio. Pagaliau pamatėme duris, ant kurių žvaigždės
viduryje didelėmis baltomis raidėmis buvo užrašyta „Driu
Hofmanas“. Šandė lengvai pasibeldė.
— Įeik, Šande, — pasigirdo saldus it medus balsas.
— Atėjo panelė Sonders. Sakėte norįs susitikti su ja, kol
dar nesusipažino su scenaristais.
Šandė akimirksniu pasikeitė. Raukšlė tarp antakių
išsilygino, veidą nušvietė plati šypsena, žvilgsnyje nebeliko
paniekos. Plačiai atmerktos akys dabar spinduliavo.
Kalbėdama su žmogumi, kurio aš dar nemačiau, švelniai
išraudo.
— Taip taip, brangioji. Vesk ją čia.
Brangioji?
Šandė ištiesė ranką ir įleido mane į kambarį. Vyras,
pasisveikinęs su manimi, buvo kaip tik toks, kokį
įsivaizdavau. Vyresnis mažiausiai penkiolika metų, bet
puikios išvaizdos. Juodi plaukai prie smilkinių žilstelėję. Pilkos
skvarbios akys, regis, vertino viską, ką matė. Gerokai
stambesnis nei per televizorių, gal dėl to, kad vilkėjo figūrą
formuojančius drabužius. Daugiau negu metro
aštuoniasdešimt centimetrų ūgio, vilkintis marškiniais,
tvarkingai sukištais į kelnes. Dabar supratau, kodėl žmonės
alpsta dėl gerojo daktaro. Jis buvo patrauklus. Atviras ir
paprastas.
— Neįtikėtina, — ištiesė ranką.
Padaviau jam savąją, o jis ant viršaus uždėjo kitą ranką.
Kas šiais laikais dar taip elgiasi? Sveikinasi abiem rankomis?
— Jūs dar gražesnė negu nuotraukose, — tarė.
Pakreipiau galvą ir pasekiau jo pavyzdžiu.
— Jūs irgi atrodote labai neblogai, daktare.
Komplimentą nejučiomis ištariau aistringu balsu. Daktaras
Driu Hofmanas buvo velniškai patrauklus. Ar norėčiau šokti
ant jo ir jodinėti iki ryto? Ne, nė kiek, bet tik todėl, kad mano
širdis ir kūno norai priklauso Vesui, likau gyva ir nepaveikta
velniškai žavaus vyriškosios lyties atstovo. Jis papurtė galvą
ir pabučiavo man ranką.
— Malonu susipažinti, panele Sonders. Svarstau, ką ateityje
galėtumėt nuveikti. Žiniasklaida tikrai jus pamėgo, ypač
paplitus Lotynų Meilužio filmukams. Esate labai paklausi
žvaigždutė.
Nemoteriškai prunkštelėjau.
— Oi, man regis, jus pasiekė klaidinga informacija. Aš visai
nepopuliari. Susitikinėjau su keliais žymiais vyrais ir
televizijos žvaigždėmis, ir tiek.
Hofmanas caktelėjo liežuviu, tada paleido mano ranką.
Labai palengvėjo, nes jau ėmiau baimintis, kad per ilgai ją
laiko. Nuėjo prie stalo ir paskleidė kelių nepadorių žurnalų bei
laikraščių iškarpas.
— O ką pasakysite apie tai?
Priėjusi prie stalo žvilgtelėjau. Nebuvau pasirengusi tam, ką
išvydau. Krūva žurnalų su mano atvaizdu ant viršelio. Vienas
su Toniu, kitas su Meisonu, reklaminė nespalvota nuotrauka
su modeliu Mišele Havajuose. Net straipsnis apie Aleką ir
mane iš meno parodos „Meilė ant drobės“ Siatle. Priminė
seriją nuotraukų, nes fotografas atidžiai sekė kiekvieną Aleko
prisilietimą ir man rodomą dėmesį. Buvo net nuotrauka, iš
kurios galėjai spėti, kad esu naujoji Antonio Santjago
simpatija ir jau apgaudinėju jį su kitu savo kavalieriumi
Vestonu Čaningu.
Nusivylusi pastūmiau žurnalus.
— Neturiu ką pasakyti.
Driu atsisėdo ant sofutės ir plačiai išskėtė rankas. Tokios
atsainios pozos dar nebuvau mačiusi. Šis vyras yra savo
valdų šeimininkas, savo pilies valdovas ir niekas nedrįsta
kedenti jo plunksnų.
— Čia ir nėra ko sakyti. Esate dar viena lėlytė ir aš ketinu
tai išnaudoti.
Gūžtelėjusi pečiais atsisėdau priešais Hofmaną, Šandė
atnešė mums atsigerti nuo staliuko prie durų. Prieš mane
pastatė puodelį kavos, nors neprašiau, buvau už tai dėkinga.
Niekas taip neveikė man nervų kaip žmonės, netiesą
laikantys tiesa. Kita vertus, daug kas iš to tikrai buvo tiesa,
taigi dabar reikia tvardytis.
— Ačiū, Sande. Gali eiti, — rankos mostu Driu paleido
žvaigždžiaakę asistentę. Siurbtelėjo kavos ir pasidomėjo: —
Tai apie ką kalbėsite penktadienį, per savo pirmąją laidą?
Prisimerkiau ir sunėriau rankas ant kelių.
— Ką norite pasakyti? Dar negavau scenarijaus.
Hofmanas atlošė galvą ir išpūtė akis.
— Kitaip tariant, agentė nieko jums nesakė?
Nejučiomis kilstelėjau antakius.
— Ko nesakė?
Jis suprunkštė ir pliaukštelėjo sau per kelį.
— Brangioji, jūs pati turite parašyti „Gražaus gyvenimo“
tekstą. Tik pati. Kaip suprantate grožį. Pagal nuotraukas
„Grožis bet kokiu dydžiu“ ir „Meilė ant drobės“. Taip pat savo
vaizdo įrašus. Mūsų laida rodys jūsų reportažus, tai, ką
jaučiate, svarbu, nes tiesiogiai siejasi su grožiu, kurį vertina
mūsų žiūrovai.
— Juokaujate?
Hofmanas papurtė galvą.
— Bijau, kad ne, brangioji. Siūlau jums šnektelėti su savo
agente ir imtis darbo. Trečiadienį noriu turėti penkiolikos
minučių reportažo scenarijų. Tada galime susitikti, aptarti
viską ir penktadienį tiesioginiame eteryje bendraudamas su
studijos žiūrovais galėsiu pasinaudoti jūsų įžvalgomis.
Per trumpą laiką turiu parengti penkiolikos minučių
reportažą, susijusį su „Gražiu gyvenimu“. Į kokią pelkę Milė
mane įklampino? Maniau, šiek tiek pavaidinsiu, pasimaivysiu.
Bet ne, aš esu laidos dalis. Čia tikras gyvenimas. Mane
varstė nuostabos ir baimės spygliai. Ar sugebėsiu tai
padaryti? Ar įstengsiu sudominti milijonus žiūrovų, kad jie
norėtų kiekvieną savaitę žiūrėti į mane per daktaro Hofmano
laidą? Ko gero, teks išsiaiškinti. Gal Vesas padėtų? Gal taip
prikeltų savo pašaukimą?
Staiga apėmė begalinis troškimas kibti į darbą, nes
prisiminiau savo brangiausiąjį ir panorau pasiūlyti vieną
dalyką, kuris atimtų žadą ir prodiuseriams, ir daktarui
Hofmanui.
— Tai ką man dabar daryti? — paklausiau to pasipūtusio ir
patrauklaus daktaro.
— Imkitės darbo. Susitiksim trečiadienį aptarti reikalų.
Nenuvilkit manęs. Aš pageidavau jūsų. Tikiuosi sužavėti savo
žiūrovus.
Atsistojau ir nusliūkinau prie durų. Atsigręžusi permečiau
plaukus per petį.
— Ketinu visus išversti iš koto. Norėsite, kad likčiau su
jumis amžinai.
— Įrodykit, brangioji, — šyptelėjo Hofmanas.
Išėjau iš kabineto. Daktaras Hofmanas turi savo ego ir
neabejotinai žiūri į mane kaip į mėsos gabalą, bet netrukus
tikiuosi pakeisti jo nuomonę. Gal jis geras žmogus, tik
įvyniotas į pasipūtėlio ir pasileidėlio popieriuką. Mano pojūčiai
įsijautrino, nes po patirties su Aronu esu pernelyg budri.

****
Pakeliui namo paskambinau Milei.
— “Rinktinės palydovės“, Stefanė klauso.
 — Labas, Stefane, čia Mija. Ar gali sujungti mane su teta?
— O labas, panele! Smagu tave girdėti. Ponia Milan sakė,
kad metei palydovių verslą. Kaip gyveni?
Vos neprajukau. Aš tikrai mečiau šį verslą. Niekada
nenorėjau, kad verslas mano gyvenime užimtų svarbiausią
vietą, o dabar, atidavusi skolas, galiu ieškoti žalesnių
ganyklų. Kai Maksas sumokėjo Bleinui, Milė nutraukė mano
lapkričio ir gruodžio sutartis. Šiuo laiku parengsiu keturis
reportažus daktaro Hofmano laidai, o jeigu mano sutartis bus
pratęsta — gal ir daugiau. Spėju, viskas priklausys nuo to, ar
man patiks darbas ir ar jiems patiks mano mintys.
— Man sekasi puikiai. Dirbau tik todėl, kad sumokėčiau
vieną šeimos skolą. Dabar viskas sutvarkyta, gyvenu toliau ir
grįžau namo į Malibu. Tai ar teta yra? — paklausiau.
— Oi, be abejo. Rūpinkis savimi, Mija! Nepamiršk mūsų, —
atsakė Stefanė ir perjungė skambutį. Kelis kartus pyptelėjo.
— Labas, lėlyt. Kaip sekasi silikono, plastinės chirurgijos ir
žvaigždžių šalyje?
— Maždaug taip, kaip tikėjaisi. Miela tetule, ar nieko
nepamiršai man pasakyti apie „Gražaus gyvenimo“
rubriką? — paklausiau tokiu balsu, kuris reiškė, kad tikrai
pamiršo. Ausyje girdėjau žvangančius raktus.
— Nežinau. Jų žmonės kelis kartus siuntė sutartį, žiūrėjau
aš, žiūrėjo teisininkų komanda ir neradome, prie ko prikibti.
Nesuk ratais. Kas negerai?
Tetos balsas skambėjo dalykiškai ir man tai patiko.
Vadinasi, ji rimtai ėmėsi mano agentės vaidmens.
— Mile, tu neužsiminei, kad pati turėsiu rašyti tekstą.
Ji kažką sumurmėjo ir kalbėdamasi su manimi dirbo toliau.
Įsivaizdavau ją, skaitančią elektroninius laiškus, dalijančią
raktus, suvedančią vienišus vyrus su perdėm patraukliomis
moterimis.
— Nematau čia jokio kriminalo. Nevaidink vėplos, brangioji.
Eik prie esmės.
Atsidusau.
— Mile, aš turiu parašyti viso reportažo tekstą. Kiekvieną
žodį kiekvieną savaitę.
— Ir tai bėda? Tu graži, protinga ir kūrybinga. Tau čia
juokų darbas.
Dūsaudama čiupinėjau plaukų sruogą ir vėpsojau į
mašinas, slenkančias pro šalį miesto greitkeliu. Visos šešios
juostos buvo pilnutėlės. Apsilaižiau lūpas.
— Būtų buvę malonu žinoti, ko tikėtis.
— Širdele, siunčiau tau sutarties egzempliorių. Jame
smulkiai išdėstyta, koks tavo vaidmuo. Tu pasirašei. Pati
kalta, jeigu neperskaitei. O ateičiai atsimink: niekada —
kartoju — niekada nepasirašyk jokios sutarties atidžiai jos
neperskaičiusi.
Šis komentaras suvirpino jau ir taip įtemptus mano nervus.
— Tu esi mano agentė. Tu turėtum išdėstyti visas
smulkmenas.
— Kaltini mane, kad nebuvai pasirengusi? Lėlyt,
apgailestauju. Tačiau aš prisiimu atsakomybę tik už tai, kad
nesi visiškai pasiruošusi, nors žinau, kad viskas yra gerai.
Nebūčiau sutikusi su sutartimi, jeigu netikėčiau, kad tau tai
išeis į naudą. Esi gera aktorė, bet ne geriausia. Pripažink tai.
Su kitais tau nesiseka gerai vaidinti. Šiomis aplinkybėmis
privalai apsispręsti. Tavo sprendimai turi įtikinti vadovus,
ypač daktarą Hofmaną, kaip sakoma pareigų apraše, ir būsi
priimta.
Milė trumpam nutilo norėdama, kad suvokčiau, ką pasakė,
ir kalbėjo toliau:
— Mieloji, uždirbsi dvidešimt penkis tūkstančius už
reportažą. Tai daugiau pinigų, nei gautum už dešimt
tamponų ar nėštumo testų reklamų. Tai puiki galimybė
išjudinti tavo karjerą. Griebk jautį už ragų ir ką nors nuveik.
Čia tavo šansas.
Milė teisi. Tai mano šansas. Dabar mano proga įrodyti, kad
sugebu daugiau nei būti tik modeliu, apsimesti tuo, kas nesu,
ar būti kuo nors kitu. Net ne tai turėjau galvoje. Būti su Vesu
man reiškia viską, tačiau tai asmeniška, privatu, tik mūsų.
Šis darbas, ši galimybė skirta man vienai. Tai Mijos Sonders
laikas išspardyti užpakalius ir pelnyti vardą. Turiu tik vieną
šūvį pataikyti į dešimtuką ir negali būti nė kalbos, kad
praleisiu savo progą pro šalį.
— Žinai, tetule, tu teisi.
Milė nusijuokė.
— Aišku, teisi. Mieloji, aš visada teisi. Imkis darbo.
Šiandien penktadienis, turi tik penkias dienas, kad
parengtum reportažo viziją. Jau matau jį televizijoje.
Įsirašysiu laidą kiekvieną savaitę.
Gera girdėti, kad mano teta, vienintelis žmogus, likęs man
iš mamos giminės, rūpinasi manimi, mano ateitimi ir stumia į
sėkmę. Teta Milė Koulgrou yra įžvalgi verslininkė, gyvenanti
ant įstatymų ribos, bet tebeturi širdį, kuri plaka dėl manęs.
— Ačiū, kad tiki manimi, — suveblenau. Man buvo sunku
ištarti šiuos žodžius.
Teta švilptelėjo.
— Ak, lėlyt. Negaliu apsakyti, kaip tavimi didžiuojuosi.
Aukštyn galvą. Viskas bus taip, kaip turi būti.
Turėjau patikėti, kad ji teisi. Viskas bus taip, kaip turi būti.
Žodžiai sukosi galvoje, kol vairuotojas privažiavo namus.
Įėjau į vidų nekantraudama papasakoti Vesui viską, kas
nutiko, ir trokšdama sužinoti jo nuomonę apie „Gražaus
gyvenimo“ rubriką. Tačiau tai, ką išvydau, vos manęs
nepribaigė.
Vesas. Mano Vesas. Apkabinęs brunetę, kurią labai gerai
pažįstu. Ji apglėbusi jam nugarą ir suleidusi nagus į pečius.
Veidas atgręžtas į mane, akys kietai užmerktos, Vesas
nusisukęs į kitą pusę. Stovėjau apmirusi, širdis daužėsi,
ausyse spengė. Kai mergina pakėlė galvą, pamačiau jos
skruostais upeliu tekančias ašaras.
Tai buvo ji. Moteris, kurios nenorėjau daugiau pamatyti.
Džina DeLuka sėdėjo ant mano sofos mano naujuose
namuose, mano mylimo vyro glėbyje. Po velnių.
 PENKTAS SKYRIUS
Nesumodama, ką daryti, atsikrenkščiau... garsiai. To
pakako, kad ant sofos besiglėbesčiuojanti porelė atsisuktų.
Išvydęs mano veidą, Vesas pašoko kaip nuplikytas. Tada
čiupo Džiną už rankos ir ją pakėlė.
— Oi, Mija, ėėė... nesitikėjau, kad taip anksti grįši, —
pasakė taisydamasis išsidraikiusius plaukus, bet nemaloni
padėtis netapo malonesnė.
Neteisingas atsakymas, bičiuli.
— Matau. Ar man išeiti ir palikti judu vienus? — iškošiau
pro sukąstus dantis.
Vesas išpūtė akis, pažvelgė į Džiną, tada į mane.
— O Dieve, ne! — iškėlė rankas. — Širdele, viskas ne taip,
kaip atrodo.
Sučiaupiau lūpas ir kilstelėjau galvą.
— Ne? Nes atrodo, kad mano mylimas vyras myluoja savo
buvusiąją, kol aš esu darbe.
Vesas papurtė galvą ir atsitraukė nuo Džinos.
— Nieku gyvu, brangioji. Ne, ne, ne. Neprisigalvok.
Priėjo prie manęs ir ištiesė rankas. Pasitraukiau, kad
negalėtų manęs apkabinti. Vesas nuleido rankas, aš
papurčiau galvą.
— Tai papasakok, kas čia buvo, nes imsiu siautėti, —
pagrasinau sukryžiavusi rankas ant krūtinės.
Norėjau trypti kojomis, traukti jį už liežuvio, nes atrodė,
kad garas veržiasi pro ausis ir sprogstu iš pykčio.
— Mija, mudu su Vesu nedarėm nieko bloga, prisiekiu, —
Vesui už nugaros pasigirdo trūkčiojantis balsas.
Džina pasirėmė ant sofos ir tik tada iš tikrųjų ją pastebėjau.
Viena jos koja buvo sugipsuota, prie sofos gulėjo ramentai.
Kai atsistojo, pamačiau, kad jai trūksta gyvybingumo — buvo
išsekusi ir sulysusi kaip giltinė. Vis dėlto ji buvo Džina De
Luka nuo galvos — su dabar jau lygiais rudais plaukais, kurių
garbanos švytėjo ir blizgėjo, kaip tikino visos „Pantene“
reklamos — iki kojų. Tikrai nebe ta moteris, kurią sutikau
sausį. Jei atvirai — iš buvusio grožio telikęs tuščias kiautas.
Sumirksėjau nežinodama, ką atsakyti, Vesas tuo
pasinaudojęs pritykino ir apkabino mane per pečius.
— Mija, Džina tik aplankė mus. Tai dalis jos... — nutilo.
— Gydymo, — baigė Džina. — Vestonai, negi jai nieko
nesakei?
Džinos akys buvo liūdnos, blankios, kone tuščios. Kažkodėl
pasidžiaugiau, kad pavadino Vėsą visu vardu, o ne mano
įprastu trumpiniu. Regis, tarp jųdviejų atsirado atstumas,
kurio tą akimirką man labai reikėjo.
— Negalėjau pasakoti ne savo istorijos, — rimtai pareiškė
Vesas.
Džina atmetė plaukus, nusišluostė akis ir pažvelgė į mane.
— Mano gydytoja sako, kad turiu aplankyti visus,
išgyvenusius tą įvykį. Pabendrauti su žmonėmis, patyrusiais
tą patį, ką ir aš, kad suvokčiau esanti gyva. Kad galėčiau
gyventi toliau. Todėl ir esu čia, Mija, — Džinos balsas
drebėjo. — Vesas tik guodė mane. Tenai mudu daug ką
išgyvenom kartu ir... mhm... todėl šalia jo jaučiuosi saugi, —
prisipažino. Skruostais sruvo dar platesni ašarų upeliai. —
Daugiau niekada nesijausiu saugi. Jokia galybė apsaugos
sistemų ar durų spynų nesuteiks šio jausmo, — ji pasitrynė
žastus. — Aš nuolat bijau.
Džinos balsas taip virpėjo, kad panorau ją apkabinti.
Prisipažinimas apie savo baimes ir patirtį pervėrė mane iki
kaulų smegenų.
— Atsiprašau. Neturėjau teisės įtarinėti. Judu kartu
išgyvenot labai daug. Baikit kalbėtis. Aš nepykstu.
Prašom... — mostelėjau Vesui sėstis atgal šalia silpnos
moters. — Neskubėkit. Sekundei pasirodė žaliaakė baidyklė,
bet aš pasitikiu Vesu ir neabejoju mūsų meile. Jis niekada
manęs neišduotų.
— Niekada, — patvirtino Vesas.
Jo akyse kažkas švystelėjo, bet niekaip negalėjau suvokti
kas. Tik aiškiai suvokiau, kad tai tikra. Pasilenkusi
pakštelėjau jam į lūpas leisdama suprasti, kad viskas yra
gerai.
— Nusimaudysiu, tada paplepėsiu su Made ir Džinele.
— Gerai. Mes baigsim iki pietų, — pažadėjo Vesas.
Eidama stabtelėjau ir pliaukštelėjusi pirštu per šlaunį
atsigręžiau.
— Džina, džiaugiuosi, kad likai gyva. Vesas rūpinasi tavimi
ir žinau, kad judviem kartu teko daug patirti, tad nesikuklink
ateiti čia bet kada, kai panorėsi. Noriu, kad jums abiem būtų
gerai. Nevalia nuolat kentėti baimę, — treptelėjau koja ir
patraukiau pečiais. — Taigi tikiuosi netrukus tave vėl
pamatyti.
Turėjau susiimti, pasitelkti visas brandžias kūno dalis, kad
pasakyčiau, ką pasakiau, ypač dėl to, kad neseniai visa tai
prarijo pusę mano pasaulio, bet iš tikrųjų visai netroškau dar
kartą pamatyti Džinos su Vesu ar įsileisti jos į mūsų
gyvenimą. Vis dėlto dabar turiu būti aukščiau šito. Kartu
juodu išgyveno skausmingą patirtį, tai pakeitė jų gyvenimus,
tad jei turiu vilties padėti Vesui, galbūt padėsiu, jei leisiu
jiems būti kartu. Verta šypsotis ir ištverti viską, net jeigu tai
tebus mažytis žingsnelis, padedantis Vesui nugalėti vidinius
demonus. Galiu atstumti žaliaakę baidyklę ir pabučiuoti Džiną
dėl Vėso sveikatos ir gerovės.
— Ačiū, Mija. Tu — kilnios sielos, — tyliai ir netvirtai pasakė
Džina.
Nusišypsojau ir linktelėjau nežinodama, ką toliau daryti.
— Mieloji? — tarė Vesas.
— Klausau, brangusis? — atsirėmiau į durų staktą. Už jų
koridorius vedė į miegamąjį.
— Kas dieną myliu tave vis labiau.
Jis ištarė žodžius, bet aš juos ne tik išgirdau. Pajutau juos,
žodžiai kaip strėlė įsmigo man į širdį, kur saugūs ir sveiki liks
amžinai.

****
Gulėdama aukštielninka mūsų karališkoje Kalifornijos
lovoje, paskambinau Džinelei.
— Labuks, kekšyt, — atsiliepė, tačiau be įprasto
gyvybingumo ir pašaipos.
Mano geriausia draugė praėjusį mėnesį išgyveno pragarą,
nes Bleinas su savo sėbrais buvo pagrobęs ją ir aplamdė
šonus. Tai paveikė ją stipriau, nei maniau, ypač dėl to, kad
išgyvenimus bandė slėpti po įžūlia drąsa ir humoru.
— Ką veiki? — paklausiau vildamasi normaliai pasikalbėti.
Tikėjausi išgirsti nerūpestingą, kandžią, geraširdiškai
juokaujančią merginą. Tą, kuri nesikuklina vadinti manęs
nepadoriausiais vardais, bet daro tai iš meilės. Keistas būdas
rodyti švelnumą, tačiau toks yra mūsų bendravimas ir aš
norėjau, kad viskas būtų, kaip buvę.
Džine atsiduso, įkvėpė ir išpūtė orą. O ne. Ne, ne, ne.
Pažįstu šiuos garsus, metų metus klausiausi jų telefonu.
— Rūkai? — surikau ir atsisėdau lovoje. — Negaliu patikėti!
Ką sau manai, Džine? Beveik aštuonis mėnesius pragyvenai
be dūmo ir vėl grįžai prie seno? Tu rimtai?
Suskaudo širdį, kad aštuonių mėnesių pastangas nubraukė
vienu pūstelėjimu.
— Raminkis, kalyt! — rėžė man. — Čia netikra cigė.
Elektroninė. Šita be nieko, tik mėtinis šlamštas su garais,
primenantis mėtines cigaretes, kurias rūkiau.
Susierzinusi lengviau atsidusau.
— Kodėl apskritai ją rūkai? Ar tai nėra rūkymo veiksmas,
įprotis, kurio bandai atsikratyti? Ar tai nereiškia, kad
pasiduodi?
— Klausyk, Mija, aš išsimurkdžiau šūdo duobėj, ar ne?
Panorau sumautos cigaretės. Bet nusipirkau šitą šlykštynę,
kad blogybė būtų mažesnė. Tavęs čia nėra. Tu nežinai, ką
reiškia vienai kuopti šitą mėšlą.
Štai dabar pasikeitė pokalbio tonas. Džinelė kalbėjo,
telefonu liejosi pyktis ir emocijos.
— Nekenčiu savo darbo. Nekenčiu savo buto. Beprotiškai
nekenčiu Vegaso. Viskas primena jį. Nuolat sukiojuosi
baimindamasi, ar jis čia.
 Jai iš krūtinės išsiveržė rauda. Taip retai nutinka stojiškai,
tvirtai kaip plienas mano draugei.
— Net eidama iki mašinos nerimauju, kad mane vėl gali
pagrobti. Paprašiau savo vadybininko, šito padugnių
padugnės, kad palydėtų, nes buvau įsitikinusi, kad tas
gyvulys manęs tyko. Ar bent nutuoki, ką tai reiškia?
Klausimas buvo veikiau aštrus retorinis pareiškimas. Ne,
žinoma, ne. Jei galėčiau, apsikeisčiau su ja vietomis, ir ilgam.
Gerai nors tai, kad ji jau nelaiko visko užgniaužusi savyje.
Kaltė, pyktis ir liūdesys pervėrė mane ir sudarkė visus
jausmus. Norėjau ją apkabinti, pasakyti, kad viskas bus
gerai, bet būgštavau dėl to paties kaip ir ji. Vegase ji buvo
viena ir tai nepadėjo mudviem įveikti savo bėdų. Geroji
naujiena ta, kad jau pasikalbėjau su Vesu apie savo nerimą.
Jis negalėjo patikėti, kas nutiko per tą laiką, kol gyvenom
atskirai. Tada prisiekiau, kad daugiau taip nenutiks.
Paprašiau mylimojo paslaugos. Paslaugos dėl karjeros. To, ko
buvau prisiekusi niekada neprašyti iš savo klientų. Prašiau ir
Voreno, bet tai visai kas kita. Jis buvo man skolingas... labai
daug. Ir atsilygino. Skolos neliko, kai jis sužinojo — nors
niekam kitam to nepavyko — kur ieškoti Vėso.
Jei kalbėsime apie dabartį, paklausiau Vėso, ar jis žino
kokių nors šou Los Andžele, kuriuose dalyvauja žavingos
šokėjos, tokios kaip Džinelė. Jis kai kam paskambino ir
timptelėjo kelias virveles. Po dviejų savaičių, jei tik panorėtų,
Džinelė galėtų gerokai palypėti karjeros laiptais.
— Ei, mažule, nusiramink. Ir paklausyk manęs.
Pasigirdo kažkokie neaiškūs garsai, keli pūstelėjimai, turbūt
į servetėlę, ir gilus atodūsis.
— Gerai, dabar sėdžiu lovoje. Kalbėk.
— Turiu tau pasiūlymą.
Džinelė sukrizeno ir šis garsas mano ausims nuskambėjo
kaip gražiausia opera melodinga italų kalba.
— Ketini suvesti mane su tetule Mile? — lyg nusijuokė, lyg
prunkštelėjo. Kitaip tariant, juokavo.
Nors Džine pareiškė norinti būti palydovė, iš tikrųjų ji
nebuvo moteris, galinti ramiai stovėti šalia turtuolio
verslininko ir rūpintis tik savo grožiu. Man pasisekė, kad
buvau poruojama su tinkamais žmonėmis, bet aplinkybės kas
kartą būdavo ypatingos. Kitai merginai būtų keliamos kitos
sąlygos. Milė tai aiškiai parodė. Reikalingas standartas,
palaikantis draugiją senam krienui arba turtingam
šunsnukiui, kurie vakaro pabaigoje tikisi tave pakutenti ar
pliaukštelėti per užpakaliuką. Ir nors Džine dažnai nusikalba,
tokiam gyvenimui, kad ir gerai apmokamam, ji netiktų.
— Ne, tikrai ne. Nieko bendra su palydovių verslu, —
įkvėpusi sukaupiau jėgas. — Ką pasakytum apie pasiūlymą
persikelti į Malibu? Laikinai pagyventum pas mus su Vesu, kol
atsistotum ant kojų? — prabilau, bet ji mane nutraukė.
— Mija, aš sujaudinta iki širdies gelmių, bet iš to nieko gero
nebus. Nesikraustysiu guosdamas! mintimi, kad vieną dieną
iš dangaus man nukris darbas. Tai gali trukti mėnesius, o
judu ką tik vėl susiėjot. Vesas turi išpurtyti iš galvos galybę
šlamšto, aš irgi. Negi tikrai nori užsikarti ant sprando dar
vieną prietranką?
— Taip taip, tikrai noriu. Ir tu neleidi man baigti. Vėso
draugas vadovauja mažam teatrui. Labai dviprasmiškų šokių.
Neseniai jie atleido choreografą. Kas geriau už tikrą Las
Vegaso burleskos šokėją gali išmokyti tuos kaulų vyniotinius
su silikoniniais papais ir pripūstomis lūpomis kratyti subinių
implantus už krūvą dolerių? Juk tai įspūdinga! — Ir labai
linksma, pamaniau.
Džinelė ilgai tylėjo. Mano nugara lakstė baimės šiurpuliai.
Galiausiai ji tyliai prašneko:
— Tu radai man choreografės darbą? Los Andželo teatre?
Dieve mano, — ištarė slėpdama pagarbą po devyniais
užraktais.
— Džine, nežinau, kas ir kaip čia būtų, bet tai būtų kur kas
daugiau, negu veiki dabar, milijoną kartų, be to, tau
nereikėtų mokėti nuomos. Galėtum gyventi mūsų svečių
namelyje už didžiojo namo. Gyventum, kiek norėtum. Po
galais, būtum nepriklausoma.
 — Judu su Vesu randate man svajonių darbą, siūlote
nemokamą ir nepriklausomą gyvenimą bei galimybę
kraustytis į Auksinę valstiją, kur gyvena mano geriausia
draugė šliundra?
Bandžiau suprasti, ką ji pasakė. Ar būsiu ką nors
praleidusi? Ar mano geri norai slepia klastą? Savo papildomas
pajamas galėčiau skirti jai, kad pasinaudotų šia galimybe.
— Naa, taip, panašiai.
— Ko prisiuostei, kale?
Įkvėpusi pasikasiau kaktą.
— Nieko, kiek prisimenu nuo ano karto, — neryžtingai
pajuokavau.
— Tada klok lovą, šliundryt! Tavo visų laikų geriausia
draugė keliauja į vaisių ir riešutų šalį! Eina sau! Aš būsiu
burleskos teatro choreografė Los Andžele! Dieve, ką man
apsirengti?
Depresijos kamuojama ir liūdna Džinelė virto apsvaigusia iš
laimės Džinele. Šitokią Džinelę suprantu, myliu ir dievinu
labiau nei kitokias, kokias teko pažinti. Jos nepaprasta laimė
telefonu pasiekė mane ir mano nerimą bei slogią nuotaiką
surišo stipriais dėkingumo saitais.
— Tikrai? — paklausiau įsitikinti, ar gerai išgirdau.
— Taip, po velnių! Šiąnakt susikrausiu mantą! Tiek visko
reikia padaryti! Turiu nunešti prašymą, susidėti daiktus,
sutvarkyti formalumus, atvažiuot į Kalę*.[ Kaliforniją (Čia ir
toliau — vert. past.)] Mija, ar supranti, ką man visa tai
reiškia?
Plačiai nusišypsojau ir stipriai prispaudžiau telefoną prie
ausies.
— Imu manyti, kad taip! — nusijuokiau. Jos džiaugsmas
pasklido ir užliejo mane šilumos bangomis. Vadinasi,
pasielgiau teisingai. Bent kartą.
— Taigi, mano gyvenimas ką tik pasikeitė į gera! Ir už tai
turiu dėkoti tau ir tavo Kenui iš Malibu. Duok jam telefoną.
Noriu iš tolo išpažinti jam meilę, — kalbėjo draugė pagauta
ekstazės.
 Purtydama galvą vėl atsiguliau ir apkabinau save.
— Negaliu. Kaip tik dabar jis kalbasi su Džina.
Stojo mirtina tyla. Girdėdama tik sunkų draugės alsavimą
įsivaizdavau, kad ji bėgioja po namus ir kažką veikia būsimos
gyvenimo permainos labui.
— Ką pasakei? Kodėl ta šiknaveidė vyrų grobike tavo
namuose kalbasi su tavo vyru be tavęs?
— Kiek siaubingai daug tavęs viename sakinyje.
— Aha, gerai, bet pasakyk, kad klystu. Tas vyras yra tavo.
Kas čia vyksta?
— Tiesa. Bet aš juo pasitikiu, — vyniojau plaukų sruogą
aplink pirštą. — Džine, jie kartu daug patyrė. Jis ką tik ėmė
pamažu sveikti. O ji atrodo kaip šmėkla.
— Tai gerai! — pasakė pernelyg skubiai.
Mano geriausia draugė nieko neapmaus. Ji gina mane kaip
aš ją, ir, pasak Džinelės, aš neteisi dėl Džinos. Tiesą sakant,
ne visai, nes Vesas buvo laisvasis agentas, kai juodu buvo
kartu. O aš tuo metu tratinausi su Tajum. Jo laikas su Džina
privertė mane suprasti, kaip labai noriu būti vienintelė
moteris, su kuria jis mylisi, kurią bučiuoja, šalia kurios miega
ir su kuria daro viską nuo iki.
Reikia suvaldyti kerštingąją Džinės pusę. Ypač jeigu ji
atsikrausto čia. Nes Džinos ir Džinelės keliai susikirs.
— Džinele, iš tikrųjų čia nieko gero. Pasidžiaugčiau, jeigu ji
būtų netekusi svorio dėl persileidimo, kvaišalų, baimindamasi
negauti vaidmens ar kankindamasi dėl kokio slunkiaus.
Tačiau nutiko daug baisesnis dalykas. Nė nežinau, ar
pajėgčiau tai išklausyti, bet jaučiu, kad privalau padėti Vesui
sveikti. Jis matė tokių baisybių, kad naktimis sapnuoja
košmarus. Ir jei sveikdama Džina gali jam padėti, rasiu jėgų
tapti kilnesnė. Supranti?
Džinelė surimtėjo.
— Tai pagrobėjai taip žiauriai su ja elgėsi? — sukuždėjo,
lyg kas nors būtų galėjęs ją išgirsti, o ji — bandžiusi būti
pagarbi.
— Taip, veikiausiai... nepataisomai, — atsakiau atvirai, nors
nežinojau, ką bepridurti.
— Tada tu geresnė už mane.
Prunkštelėjau.
— Tiesa?
Geras ūpas grįžo, su juo — ir mūsų įprastas bendravimas.
— Ak tu, šliundra baidykle! Tiek to, sutinku. Tik dėl to, kad
pakišai man svajonių darbą ir leidi atsikraustyti į savo Malibu
dvarą. Bet žinok, galiu nusėsti amžiams.
Gūžtelėjau pečiais ir nusišypsojau.
— O gal aš ir noriu, kad pasiliktum?
Tiesa tokia, kad gal taip ir yra. Madė gyvena Vegase,
Popsas irgi. Milė ir Vesas yra čia. Maksas su savo šeima
gyvena Teksase.
Kiti mano mylimiausi žmonės išsibarstę kas kur. Jeigu
Džine įsikurtų čia, mano širdperša šiek tiek sumažėtų.
— Kaip sekasi Popsui?
Džinelė švilptelėjo.
— Gyvybiškai svarbūs organai jau veikia ir gydytojai turi
vilties, kad jis atsibus. Tai tik laiko klausimas. Skenas rodo,
kad smegenys funkcionuoja normaliai. Virusas ir alerginė
reakcija nepaveikė taip smarkiai, kaip buvo spėjama.
Užsimerkusi pasiunčiau didžiausią padėką Tam, kuris
danguje. Jis pasigailėjo mano tėvo ir buvo maloningas. Dabar
belieka laukti.
— O kaip Madė?
— Ooo, ji laikosi puikiai. Grįžo prie mokslų, gyvena savo
gyvenimą su Metu, tiesiog normali dvidešimt vienų
maksimaliste.
— Gerai, kaip tik šito jai ir linkiu.
— Žinai, kai pastarąjį kartą šnekėjau su ja, sakė daug
kalbėjusi su Maksu apie „Kaningemo naftą ir dujas“ bei jų
mokslinių tyrimų skyrių. Matyt, ketina rinktis kelis paskaitų
kursus apie žemę ir iškasenas. Sako rimtai svarstanti vykti
ten po studijų ir dirbti. Net Metui patinka ta mintis.
— Gerai, bet kaip jo šeima? Regis, jie nelabai pasiturintys?
— Taip. Jo tėvai nutarė kraustytis į Teksasą. Jis vienturtis,
o jiems jau pensija ant nosies. Maksas pažadėjo Metui
įdarbinti ne tik tėvą, bet ir motiną. Na, šeima visada kartu.
Kaipgi. Po galais, Maksas — šventasis. Išgelbėjo mane,
priglobė Madę, mane ir visus mūsiškius po savo sparnu. Myliu
brolį, bet jis gavo viską. Gal dėl to yra toks laimingas. Jis —
puikus pavyzdys, kaip nedaryti kitiems to, ko nenori sulaukti
pats. Jis su visais elgiasi pagarbiai, myli savo šeimą labiau už
viską pasaulyje ir nori, kad visi būtų laimingi. Savo ruožtu jis
bus laimingas iki gyvenimo pabaigos. Suprantu. Galvoju,
kada mane prispaus kraustytis į Teksasą. Anksčiau ar vėliau
tai tikrai nutiks. Tas žmogus džiaugiasi būdamas apsuptas
šeimos ir tuo grindžia savo gyvenimą.
Nenustebčiau, jeigu rastų rimtą dingstį, kuri atvestų mudu
su Vesu į Vienišosios žvaigždės valstiją. Jau vien dėl kepsnių
verta. Karštis, bjauri drėgmė ir tai, ką ta šlykštynė padaro
mano plaukams... po šimts. Turėtų nutikti kažkas
nepaprasta, kad ryžčiausi tokiai permainai. Bet jis žino, kad
prisiviliojęs mano sesutę turės kozirį. Pasiimk mažąją, o
didžioji atseks iš paskos.
— Taip, Maksas toks.
Džinelė svajingai atsiduso.
— Mergyt, jis turi visa tai ir dar banguotų bulvių traškučių
maišą, o tu žinai, kaip juos mėgstu. Vieno visada mažai.
— Taikaisi į mano brolį? — paklausiau neva provokuodama.
— Ar saulė teka rytuose ir leidžiasi vakaruose? Juk matei
savo brolį? Jis — Dievas kaubojaus batais ir „Henley“
marškinėliais!
— O brol! — ištariau mažiausiai norėdama klausytis tokių
kalbų apie Maksą.
— Velniškai teisingai — o brol! Tik savim dėta šaukčiau: „O
taip, Maksai! Stipriau, Maksai. Duok man, Maksai!“ —
įsijautusi klykė ir dejavo Džinelė. Mane lengvai supykino nuo
jos žodžių ir užspaudė gerklę.
— Tu trenkta, — kostelėjau.
— Bet tu vis tiek mane myli.
— Pasitikrinsiu galvą, — atkirtau.
 — Kol tikrinsi, susikrausiu mantą. Pasimatysim po poros
savaičių. Myliu tavo baisų snukutį, šliundryt! — žiebė Džinelė
ir baigė pokalbį.
Po galais. Ji laimėjo šitą kėlinį. Aš laimėsiu kitą.
 ŠEŠTAS SKYRIUS
Kraują stingdantis riksmas ištaškė saldžiausius mano
sapnus. Kaip įprasta, šokau iš lovos, uždegiau šviesą ir
žiūrėjau, kaip mano mylimas vyras blaškosi, tampomas
traukulių, ir rėkia, apsėstas galybės demonų, tūnančių
atokiausiuose jo smegenų kampeliuose. Širdis plyšo iš
skausmo. Jo kūnas išsilenkė, nuoga krūtinė blizgėjo nuo
prakaito, srūvančio upeliais, lyg visa jo esybė ieškotų
išsigelbėjimo. Standi varpos ketera pakilo trumpikėse kaip
vulgarus vyriškumo įrodymas. Užsimerkiau, giliai įkvėpiau,
kad riksmas nuteiktų tam, kas bus, ir pažadinau jį. Įtaigi,
stipri, įrankis, kas kartą turintis ištraukti jį iš nevilties gelmių.
Būsiu tokia ir dar kitokia, kol jis pagaliau suras ramybę. Nėra
kitos išeities. Vesas atras ramybę.
Išsinėriau iš naktinių. Jie nukrito ant grindų kaip šilkinė
balutė. Prie durų sukaupiau jausmus ir nusismaukiau
apatinius. Aš stipri.
— Vėsai! — sugriaudėjau.
Dėl jo stovėjau nuoga ir basa. Staiga jis atsimerkė.
Išsiplėtę vyzdžiai juodi kaip naktis, žalumos nė žymės. Jis
virto gyvuliu. Paniręs į savo baimes, stiklinėmis akimis
pažvelgė į mane.
— Mano! — suriaumojo pro sukąstus dantis ir metėsi
pirmyn.
Burna akimirksniu apžiojo spenelį. Malonumą nustelbė
skausmingas čiulpimas. Rankos graibė ir gnaibė sėdmenis,
standus kotas įsirėmė į mane.
— Teisingai. Visa tai skirta naudoti tau. Tik pasakyk, kodėl
mane myli, — pareiškiau įsikibusi jam į plaukus ir stipriai
laikydama prie krūtinės.
Bandžiau naują būdą. Sugalvojau teoriją. Priversti jį
prisiminti, kodėl esu čia. Grąžinti į dabartį, kad pagrobimo
prisiminimai kuo greičiau pranyktų iš pasąmonės.
— Myliu tave be proto!
Vesas prisiglaudė prie manęs ir stūmė, kol nugara
atsirėmiau į sieną. Rankomis suspaudė krūtis ir ėmė bučiuoti.
Minkė standų paviršių, dviem pirštais tampė ir sukiojo
spenelį, kol malonumas ėmė gelti ir plonytėmis gijomis
nuvilnijo iki klitorio. Aiktelėjusi plačiau išskėčiau kojas, kad
daugiau jo priimčiau.
— Pasakyk, kodėl mane myli, ir įsileisiu tave taip giliai, kad
negalėsiu nė įkvėpti.
Vesas skubiai atitraukė burną nuo spenelių, nučiulpti
galiukai blizgėjo. Sumurkiau dėl netekties. Jo burna artėjo
prie mano lūpų, bet pasukau galvą į šoną, kad išvengčiau
bučinio, kurio troškau labiau už viską.
— Ką darai? — iškošė pro dantis. Pyktis slopino ne tik
geismą, bet ir sveikimo procesą.
Pakėliau koją ir patryniau savo drėgmę į jo šlaunį, kad
pajustų mano geismą. Vesas prisimerkė.
— Tu mane myli? — paklausiau dar kartą.
Jis kalbėjo atšiauriai, kapodamas žodžius daužė man širdį.
— Tu. Žinai. Kad. Myliu. Dabar. Duok. Man. Ko. Noriu.
Papurčiau galvą ir nutraukiau jam trumpikes. Jis išlipo iš jų
nenuleisdamas nuo manęs akių. Sukaupusi visas jėgas
šoktelėjau ir apžergiau jam liemenį. Vesas laikė man už
sėdynės, lyg būčiau besvorė. Staigiai įkvėpęs prispaudė prie
sienos, savo pleištą įkalė man tarp kojų. Taip arti ir taip toli.
Jis niekada nėra paėmęs manęs be sutikimo. Bent jau ne per
košmarus. Kažkas neleido jam peržengti ribos ir už šią
mažytę malonę buvau labai dėkinga.
Paleidęs mano rankas, Vesas persibraukė plaukus. Stipriai
įsikibau.
— Duok man, ko noriu aš, ir gausi tai, ko nori tu.
Lyžtelėjau jo kaklą. Sūraus vandenyno ir vyro malonumas
suvirpino skonio receptorius. Vesas dejavo, spaudė savo
plieninį vyriškumą prie mano gelmės, trynė ir negailestingai
siekė to, ko stengiausi neduoti. Atlošusi galvą laikiau jį arti.
Vyzdžių juoduma pamažu užleido vietą žalumai. Šypsodamasi
pasilenkiau ir lengvai perbraukiau lūpomis jo lūpas. Trumpas
prisilietimas ir švelni glamonė priminė jam, kur esąs. Vesas
atsiduso liesdamas mano burną ir priimdamas lengvą bučinį.
— Pasakyk, kodėl mane myli, — pakartojau.
Viena ranka paleido mano užpakalį ir panirusi į plaukus
apkabino per sprandą. Nykštys prigludo prie skruosto švelniai
ir su meile. Stambus kūnas spaudė mane prie sienos.
Neturėjau galimybės nuslysti žemyn, o jis nė nemanė
trauktis. Tą akimirką buvome vieni fiziškai, psichiškai ir —
daug svarbiau — emociškai.
— Mylėti tave yra tas pat, kas kvėpuoti. Man reikia tavęs,
kad galėčiau gyventi. Tavęs, Mija. Tu esi mano gyvybė.
Ašaros užplūdo man akis. Kakta paliečiau jo kaktą.
— Eikš vidun, mielasis. Imk, ko tau reikia, — daviau ženklą,
kurio jis laukė.
— Myliu tave, — ištarė ir išlenkęs klubus stipriai ir skubiai
įėjo į mane iki pašaknių. — Be proto myliu kiekvieną tavo
kūno lopinėlį. Labiau už viską, — pasakė stumtelėjęs taip
giliai, kad aiktelėjusi vožiau galvą į sieną. — Man patinka būti
tavyje, moteryje, be kurios negaliu gyventi.
— Kasdien vis labiau tave myliu, — pakartojau jo žodžius.
Vesas nykščiu perbraukė man skruostą, klubais
negailestingai daužėsi į mane.
— Ačiū. Ačiū, kad kas kartą grąžini mane į tikrovę.
Klubai dirbo kaip grąžtas, jis skverbėsi vis giliau, o mano
kūnu sklindantys virpesiai teikė palaimą. Jis visada mane
pakylėja ir, prisiekiu, galėčiau nuskristi į žvaigždes, kai su
manimi mylisi.
Malonumas, skausmas ir meilė varstė mano kūną. Man
pavyko. Grąžinau jį į gyvenimą. Tuo pačiu ginklu nugalėjau
naktinius dulkinimo košmarus ir paverčiau juos grožiu. Mano
gelmės anga užsidarė ir stipriai jį suspaudė, surakino, kai jis
trenkėsi į vietą, privertusią mane staugti. Įsitempiau,
išsiriečiau, blizgantys nuo prakaito mūsų kūnai susiliejo,
mūsų sielos šoko. Žybtelėjo šviesa ir pro atvirą langą mano
kūną paglostė švelnus vandenyno vėjelis. Vesas sudejavo
išsiliejęs, sukando mano švelnią odą, kur susieina petys ir
kaklas. Nuo makštyje sproginėjančių karštų jo skysčio purslų
vos nealpau. Sukaupusi visas jėgas apsivijau jį rankomis ir
kojomis, kad išlaikyčiau savyje. Nenorėjau jo paleisti.
— Ačiū, — sukuždėjo Vesas į ausį. — Ačiū, mieloji.
Laikė mane apkabinęs tvirtai kaip beprotis. Taip stipriai
apglėbta vos galėjau kvėpuoti, bet tai buvo nesvarbu. Mano
meilė buvo jo alsavimas ir aš gyvenau tik dėl vieno paprasto
dalyko — mylėti jį.

****
Kitą rytą pabudusi Vėso neradau. Jau įpratau atsimerkti
šalia šilto pažįstamo jo kūno, stipriai prigludusio prie manęs.
Po praėjusios nakties nerimavau, ką atneš nauja diena. Kaip
šviesoje jis reaguos į apnuogintas nakties tiesas? Laikrodis
rodė, kad dar labai anksti. Saulė vos kilo už horizonto. Išėjau
į balkoną neapsirengusi, bet visai nesijaudindama dėl savo
nuogumo.
Toje pusėje, kur kilo saulė, išvydau vienišą siluetą. Norėjau
kartu su juo pasidžiaugti nauja diena, pasimėgauti mūsų
meilės pergale prieš tamsą, su kuria šiąnakt kovojome ir
kurią įveikėme.
Tik jis ieškojo vandenyno paguodos, motinos gamtos
dovanų grožio ir ramybės, o ne mano kūno šilumos ir
artumo.
Sunkia širdimi pakėliau baltas kelnaites. Šis bikinis buvo
sukurtas labiau geismui nei dėvėti, bet gulėjo drabužių,
kuriuos Džudė išskalbė, krūvos viršuje. Numečiau jas ir
pagalvojusi čiupau baltus Vėso marškinius, kuriuos jis vilkėjo
vakar, apsigaubiau, kad atrodyčiau padoriai. Jei ketinu su
Vesu aiškintis, kas dedasi jo galvoje, negaliu visko gadinti
kūno vilionėmis.
Basomis nušlepsėjau per smėlį kelis šimtus žingsnių
potvynio linija. Vesas stovėjo prie pat vandens, bangos
užliedavo jam kojas ir pasitraukdavo. Atrodė tarsi įaugęs į
smėlį. Mūvėjo tik linines kelnes, atraitotas iki kelių. Ilgai
žavėjausi jo grožiu labiau nei vandenynu. Vėjas šiaušė ilgus
drėgnus šviesius jo plaukus, nuoga krūtinė spindėjo auksu
pirmuosiuose saulės spinduliuose. Sustingę pečiai ir
stovėsena rodė, koks jis įsitempęs.
Ėjau lėtai, ganėtinai garsiai, tad jis išgirdo mano žingsnius.
Kai prisiartinau, pasuko galvą. Sutrikusį žvilgsnį akimirksniu
sušildė šviesa ir meilė. Nužvelgė mane nuo kojų iki vėjo
draikomų plaukų kupetos ir padarė tai, ko troškau nuo tada,
kai grįžo namo — iki ausų nusišypsojo. Man užėmė kvapą,
pati nesuvokdama, ką daranti, ėmiau bėgti. Paskui mane liko
brydė smėlio. Pašokau, Vesas sugavo mane ore ir apsuko
ratu. Laikiausi tvirtai, norėdama išsaugoti šią akimirką, įsidėti
į širdį ir sielą, kad kas kartą, kai bus liūdna, neramu ar bloga,
turėčiau ką prisiminti. Mano Vesas, vyras, kurį myliu... beveik
grįžo.
Perbraukiau lūpomis jo veidą ir pabučiavau. Nelaukiau, kad
ir jis mane pabučiuotų. Tiesiog ėmiau, ką galėjau paimti.
Prispaudžiau liežuvį prie jo lūpų ir įsmukusi vidun ėmiau
aistringai laižyti. Taip smarkiai, kad jis neišsilaikė ir šleptelėjo
ant užpakalio į smėlį. Užguliau jį ir apžergiau klubus.
Netramdoma kandžiojau apatinę jo lūpą, kol išgirdau dejonę,
nuolat lydinčią mano bučinius. Vesas sukando mano viršutinę
lūpą, aiktelėjau gaudydama orą. Mes darėme tai, ką, regis,
visi visada daro čia. Sėdėjome smėlyje ir bučiavomės kaip
paauglių porelė.
Vesas dvelkė mėtomis ir jūra. Skruostai buvo vėsūs, o
krūtinė, prigludusi prie manęs, karšta nuo auksinių saulės
spindulių. Apkabinau jį dar tvirčiau, čiulpiau jo liežuvį ir
dejavau. Kai giliai įkvėpėme, Vesas mane atstūmė.
— Vaje, šįryt tu arši. Nereikėjo palikti tavęs vienos lovoje.
Bakstelėjau nosimi į jo nosį ir sunkiai alsuodama
pabučiavau į lūpas nenorėdama atsitraukti.
— Tai kodėl palikai?
Ko gero, jo atsakymas man reiškė gerokai daugiau negu
jam pačiam. Vesas pakuteno man šlaunis. Prunkštelėjau.
— Tu labai garsiai knarkei. Nenorėjau žadinti.
Lėtai įkvėpiau stengdamasi sulėtinti greitą širdies plakimą.
 — Tik dėl to?
Vesas suėmė delnais mano skruostus.
— Ši naktis buvo nepaprasta. Turbūt reikėjo viską
apgalvoti.
Dievinau jį labiau, nei galiu apsakyti. Linktelėjusi atsilošiau
ir apkabinau per pečius.
— Ir kokią išvadą padarei?
Prikandau lūpą. Vesas nykščiu švelniai ją palietė ir
pasilenkęs įsisiurbė lūpomis glostydamas liežuviu. Perbraukęs
rankomis man plaukus, suėmė veidą.
— Regis, tu man tinki.
Juktelėjau.
— Tikiuosi! — žaismingai bedžiau jam į krūtinę.
Vesas papurtė galvą.
— Ne, mieloji. Ši naktis atvėrė man akis. Tu kaip visada
ištraukei mane iš pragaro, bet šįkart visai kitaip sutramdei.
Neužvaldžiau tavo kūno, kad daryčiau ką panorėjęs ar
užpulčiau tave. Tačiau išvaikei mano košmarus ir priminei,
dėl ko turiu gyventi. Kai paklausei, kodėl tave myliu, galvoje
perkračiau milijoną priežasčių.
Tai išbaidė visus mano demonus ir paliko tik gėrį. Tik tai,
kas tikra, gyva ir nuoširdų. Mano meilę tau.
Akių kampučiuose man susikaupė ašaros, todėl vaizdas
liejosi.
— Kaip gražu.
Vesas sukikeno ir pauostė mano kaklą. Šalta nosis palietė
odą. Apkabinau jo sprandą, kad būtų kuo arčiau.
— Labai gerai. O tada, po vakar, pasikalbėjus su Džina... —
papurtė galvą, nutilo, tik dar stipriau mane suspaudė.
— Papasakok. Viskas gerai. Aš ištversiu. Prisimink... aš
užtektinai stipri ir galiu padėti tau nešti šią naštą. Bus
lengviau.
Mano brangiausiasis atsiduso ir priglaudė lūpas prie ausies.
— Mieloji, jie išsityčiojo iš Džinos, kaip tik mokėjo. Surišo
mane ir vertė žiūrėti, kaip ją prievartauja. O jų buvo daug.
Maniau, atsivėrė pragaras. Kartais vienu metu ją kankino net
keliese.
Vesas nurijo ašaras, jos kapsėjo man už marškinių
apykaklės. Stipriau prisiglaudžiau prie jo.
— Pastatė ją, pririšo prie lubų sijos ir dviese vienu metu
žagino. Ji rėkė labai garsiai, todėl užklijavo burną lipniąja
juosta, kad nutiltų. Tik ašaros tekėjo kruvinais jos skruostais.
Neišlaikiusi kančių ji alpdavo. Dėkojau Dievui už tas
akimirkas. Kad be sąmonės nejaučia nieko, ką jie daro...
Vesas užsikosėjo ir sukūkčiojo įsikniaubęs man į sprandą.
Ašaros ir jausmai nutildė žodžius, kuriuos beviltiškai stengėsi
ištarti.
— O Dieve... Mija, jie paliko ją kabančią, kad visi
matytume. Kraujas sruvo jos kojomis. Kartais net norėjau,
kad nužudytų ją. Taip jai nebūtų reikėję iš naujo visko tverti.
Ją prievartavo kiekvieną dieną. Ir kiekvieną mielą dieną ant
tų išgamų rankų mačiau po lašą jos mirties. Pragare negali
būti baisiau. O ji visai tai patyrė.
Pajutau į šonus smingančius jo pirštus, lyg prisiminimai
būtų atgiję. Prisitraukiau artyn mylimąjį ir apkabinau iš visų
jėgų norėdama atiduoti jam savo stiprybę ir paimti jo
skausmą.
Mano skruostais tekėjo ašaros, nors visai jų nejutau.
Laikiau glėbyje Vėsą, jis laikė glėbyje mane, mudu sėdėjome
paplūdimyje atsikratę siaubo, baimės, širdies skausmo,
gaubiančių kiekvieną minutę nuo tada, kai jis grįžo.
Staiga suvokiau, kad ašarų daugiau nebus. Vesas visu
svoriu atsišliejo į mane. Svarsčiau, ar tik neužmigo. Jis lėtai
ir lygiai kvėpavo prie mano krūtinės. Keli pirštai aptirpo, kitus
dilgčiojo nuo įtampos, nes laikiau jį apkabinusi taip pat
stipriai kaip jis mane. Beveik neabejojau, kad ant šonų liks
mėlynės. Didžiuosiuosi jomis.
Atleidusi rankas perbraukiau neklusnius Vėso plaukus.
Netrukus jis atsiduso ir kažką sumurmėjo. Šis garsas
akimirksniu pažadino geismą.
— Ar pajėgsi atsistoti? — paklausiau.
Vesas šniurkštelėjo.
 — Verčiau užgulčiau tave iki gyvenimo pabaigos.
Nusijuokiau ir pabučiavau jį į kaktą.
— Mielai, tik ne tada, kai sėdim ant smėlio. Ar galima šį
malonumą perkelti į miegamąjį?
Gurgtelėjęs Vėso pilvas sujaukė mano planus.
— O gal kraustomės į virtuvę? Jaučiu, Džudė kaip tik šiuo
metu ką nors gamina.
Nuo minties apie pusryčius nutįso seilė. Nenoromis
atsitraukiau nuo savo vienintelio. Vesas padavė man šiltą
savo ranką. Atsistojęs iškart apkabino.
— Tu mane stebini.
— Kuo? — šniurkštelėjau.
— Pasakoju tau visokias baisybes, tai, kas graužia mane, o
tu reaguoji ramiai. Nesuprantu, kaip tau pavyksta, — Vesas
papurtė galvą ir paėmė mano ranką.
— Paprastai. Aš tenkinuosi tavimi. Manau, dėl to esame
kartu. Gėris, blogis, net šlykštynės gali virsti grožiu, jeigu
viską darysime kartu. Kitaip neištversim. O drauge įveiksime
viską.
Vesas truktelėjo mane už rankos ir pasuko namų link.
— Tikiuosi, tu teisi, — jis pabučiavo man delną. — Mija, su
tavimi viskas įmanoma.

****
— Eikim tiesiai prie reikalo. Tu nori su manim aptarti
rubrikos koncepciją, sukurti scenarijų ir įrašyti iki kito
penktadienio? — paklausė Vesas pilna burna maumodamas
belgiškus vaflius.
— Mhm, Džude, jūs virtuvės karalienė. Šitie vafliai tikras
gardumynas! — šūktelėjau laižydama pirštus, paskui
šypsodamasi atsigręžiau į savo mieliausiąjį. — Taip, teisingai.
Beprotiška, ar ne?
Jis persibraukė ranka plaukus, atsilošė ir gurkštelėjo kavos.
— Taip, bet įgyvendinama. Apie ką pirmiausia norėtum
papasakoti?
 Atsignybau dar gabalėlį skanėsto, sukramčiau, nurijau ir tik
tada atsakiau:
— Laiko mažai, todėl pamaniau, kad pirmoji laida galėtų
būti apie vaikus auginančias motinas.
Vesas susiraukė.
— Paaiškink.
Pasilenkiau į priekį ir pirštu perbraukiau stalviršio kraštą.
— Tiksliai nežinau. Bet galvojau, kiek daug tos mamos gali
paaukoti dėl vaikų. Karjerą, pomėgius — viską, kad augintų
vaikus. Tai labai gražu. Daugelis jų savanoriauja mokyklose,
vadovauja tėvų taryboms, skaučių organizacijoms, vežioja
vaikus į sporto varžybas. Tai toks sunkus darbas. Jų vaikai,
žinoma, tai vertina, manau, vyrai irgi, bet juk joms
klijuojama žeminanti „namų šeimininkės“ etiketė. Supranti?
Siurbtelėjau kavos ir pastačiau puodelį. Mintys sukosi
pašėlusiu greičiu.
— Iš kur tai ištraukei?
Vesas paskandino vaflį sirupo klane. Gal kąsnelį vaflio su
tavo sirupu? Užuot tai pasakiusi, prikandau liežuvį. Jam
puikiai sekėsi atgauti formą ir, jeigu sirupo jūra tam padės,
aš visomis keturiomis už. Gūžtelėjusi pečiais valgiau toliau.
— Kai gyvenau rančoje pas Maksą, mačiau, kiek daug dirba
Sindė. Gamina valgį, apsiperka, tvarko namus, rūpinasi
Izabele ir dar yra nėščia. Be to, ji tikra auksarankė. Nesėdi
visą dieną su Izabele prie televizoriaus. Žinoma, leidžia jai
pažiūrėti kelias laidas, pažaisti kelis žaidimus, bet kartu daro
galvos juostas ir kaspinus.
— Galvos juostas ir kaspinus? Kam?
Užverčiau akis.
— Tu ką? Nieko neišmanai?
Vesas nusijuokė, išpūtė krūtinę ir kilstelėjo antakį.
— Taip.
— Gerai, duosiu užuominą.
Apsilaižiau ir begėdiškai nužvelgiau tą saldainiuką, savo
pusnuogį vyrą. Ojojoj.
— Nežiūrėk taip į mane. Arba nebaigsi pusryčių, arba
gvildensi savo idėją. Taigi kalbėk.
Prunkštelėjau ir grįžau prie savo minties.
— Tiek to. Ji daro galvos juostas, kaspinus ir virveles —
visokius niekučius, kuriais mėgsta puoštis tokios mergaitės
kaip Izabelė. Kai Izabelė pradėjo lankyti vaikų darželį kelis
kartus per savaitę, Sindė kitiems vaikams įteikė dovanėlių.
Buvo šaunu. Rankdarbius jos gamina kartu, o paskui tiesiog
dovanoja kam nors ir pradžiugina. Kartą nuėjau paimti
Izabelės ir pamačiau, kad pusė mergaičių dėvi tas
nepakartojamas Sindės dovanas.
— Tikrai šaunu. Bet kaip tikiesi tuo sudominti žiūrovus?
— Pamaniau, tu man padėsi.
Vesas papūtė lūpas ir pažvelgė į langą. Varge, koks jis
gražuolis. Žinau, kad vyrai nenori būti laikomi gražiais, bet
Vesas kaip tik toks. Jis labai patrauklus, aistringas, velniškai
seksualus, bet kartu ir gražus. Ko gero, tai meilė. Uždeda
rožinius akinius, pro kuriuos regi tik savo mylimąjį.
— O jeigu visą dieną sekiotum paskui mamą su vaizdo
kamera?
— Kaip realybės šou?
Jis linktelėjo ir ratas įsisuko.
— Susirask pažįstamą mamą, kuri daro ką nors gražaus.
Pakalbink ją. Nufilmuok visą jos dieną — kiek daug ji daro dėl
kitų ir parodyk tą grožį visam pasauliui. Žmonės, kurie žiūri
daktaro Hofmano laidą, tai įvertins. Labai tikėtina, kad
dauguma jo žiūrovių — namų šeimininkės. Lažinuosi,
prodiuseriai praris šią idėją.
— Ar dirbsi kartu su manim? — suplazdėjau blakstienomis
ir užgniaužiau kvapą.
Tai buvo mano plano, kaip sugrąžinti Vėsą į gyvenimą,
antrasis žingsnis. Ne, nebūtinai filmų kūrimas ir scenarijų
rašymas, bet vis tiek iš tos pačios operos. Vesas šyptelėjo ir
uždėjo ranką ant manosios.
— Taip, jeigu tai suteiks tau malonumo.
— Suteiks. Labai daug. Kaip šaunu! — atsistojusi ėmiau
šokti.
— Ar žinai, kad esi beprotė? — nusikvatojo Vesas.
Tada užsiropščiau jam ant kelių.
— Esu bent jau tavo beprotystės prekių ženklas.
— Tikra tiesa. Ir man daugiau nieko nereikia.
 SEPTINTAS SKYRIUS
Vesas tikrai neklydo dėl gerojo daktaro. Driu Hofmanas ir jo
pasipūtusių prodiuserių komanda prarijo idėją. Mintis tikrai
nepaprasta. Buvo nuostabu, nes visą dieną filmavau netikėtai
sutiktą mamytę. Keista, bet kaip tik tai buvo sunkiausia. Los
Andžele nepažinojau nieko, išskyrus Vėsą, jo šeimą, buvusį
savo agentą ir tetą Milę. Neturėjau žalio supratimo, kaip
surasti mamą namų šeimininkę, tinkamą mano laidai. Juk aš
neturiu vaiko, kuris žaistų pasimatymus, ir gyvenu toli nuo
Sindės, savo brolienės, kuri galėtų padėti.
Gailėdama savęs išėjau į parduotuvę. Ketinau nusidėti su
keksu ar keliais keksais ir tikrąja žodžio prasme atsimušiau į
kitos moters vežimėlį. Nešyklėje ant krūtinės kabojo
naujagimis, vežimėlyje klykė metukais vyresnis vaikas. Kuo
mandagiausiai atsiprašiau, bet nepaleidau jos iš akių. Moteris
nebuvo labai jauna, šiek tiek per trisdešimt. Rudi plaukai
lengvai suimti į uodegą. Mūvėjo pernelyg siauromis
tamprėmis, aptempiančiomis šlaunis, ir avėjo puošniomis
basutėmis per pirštą. Ši moteris iš tų, kurios mėgsta puošti
kojas blizgučiais. Netikri deimantai spindėjo šlepsint po
parduotuvės augalų skyrių, basučių padai garsiai pliauškėjo į
kulnus.
Moteris apžiūrėjo gėles ir augalus, patikrino žemę ir — tai
mane labai nustebino — iš milžiniškos rankinės, kuri priminė
dukart didesnį vystyklų krepšį, išėmusi butelį vandens
palaistė vazonus.
Tada nuskabė pageltusius lapus, nuėjusi prie fontanėlio
prisipylė vandens ir dar kelis kartus palaistė augalus.
— Ką jūs darote? — paklausiau ir apsimečiau uostanti
ramunes. Nors jos nekvepia, pasinaudojau jomis kaip
priedanga.
— Šioms gėlėms reikia daugiau vandens, kad nenuvystų. O
nudžiūvę nenuskinti gėlių lapai užkrės kitus augalus.
— Iš kur viską žinote? Jūs sodininkė ar šiaip domitės? —
paklausiau.
 Moteris papurtė galvą ir nuraudo.
— Ne. Aš paprasta namų šeimininkė.
Skambutiiis! Jūs matote laimėtoją!
Magiški žodžiai. Akimirksniu atkutau.
— Aaa, tai jūs sodininkė?
Prabilusi familiariai tikėjausi, kad moteris spyriosis,
išsisukinės ir pabėgs nuo manęs, bet nutiko priešingai — ji
apsidžiaugė radusi progą pasikalbėti apie tai, kas jai įdomu.
Nuo mano klausimo jai vėl išraudo skruostai...
— Žmonės sako, kad mano sodas ne prastesnis nei Martos
Stiuart, — atsakė išdidžiai, tačiau be jokio pasipūtimo. Šiame
mieste sutikti tokią moterį, švelniai tariant, sunku. Hmm.
— Tikrai? Labai norėčiau pamatyti.
Pasinaudojusi proga kone pusvalandį pasakojau moteriai,
kuo dirbu. Pasakiau, kad mano prodiuserių kompanija
sumokėtų jai kelis tūkstančius dolerių, jeigu sutiktų
filmuojama praleisti dieną su manimi. Daktaras Hofmanas
atsiuntė elektroninį laišką, kuriame nurodė reportažo
biudžetą. Maniau, kad pinigai skirti tik man, bet pasirodė,
kad galiu išleisti dar apie dešimt tūkstančių darbui, jei
prireiktų drabužių, rekvizitų ir kitko, kas tik šautų į galvą.
Juokingiausia, kad pasiūliusi moteriai pinigų išgirdau visiškai
netikėtą atsakymą.
— Ką jūs, man nereikia užmokesčio. Džiaugsiuosi galėdama
pagelbėti, jeigu tik tai padės kitoms mamytėms suprasti, kaip
svarbu auginti vaikučius ir būti namų siela.
Žinoma, kad džiaugsis. Bet žinau, kad daktaro Hofmano
laida labai pelninga, o apsilankiusi nepažįstamosios namuose
supratau, kad tikrai turės kam panaudoti kelis lengvai
atėjusius tūkstančius. Pasirūpinsiu, kad pinigai įkristų į jos
sąskaitą, kai tik parengsim reportažą.

****
Kas įdomiausia naujajame darbe? Visai dienai įkinkyti savo
mylimąjį! Mano šypsena gali varžytis su Češyro katino. Buvo
laimė, o paskui štai kas. Abso-blyn-liuti ekstazė. Man buvo
sunku tvardytis, kai atvykom į Haidės ir Deivido Rajanų
namus, bet neišlaikiau. Vėso nuomone, jei norim nufilmuoti
Haidę įprastinėje aplinkoje, turim imtis darbo tada, kai ji
pradeda dieną.
Dviejų aukštų tinkuotas namas dažytas ryškia terakotos
spalva. Per dvidešimt metrų nuo Rajanų stovėjo kitas toks
pat tinkuotas namas, tik smėlio spalvos. Visi namai šiame
akligatvyje dažyti įvairiais žemės atspalviais. Vieni
dviaukščiai, kiti — vienaukščiai, bet visi statyti kaip vienos
bendruomenės objektai — to paties stiliaus, dizaino, tobulai
tinkantys šeimai ir užmiesčio gyvenimui.
Atsidūrėme Kalifornijos Seritose, už gero pusvalandžio ar
keturiasdešimt penkių minučių kelio nuo Los Andželo, jeigu
nesusidaro eismo spūsčių. Lipdama iš mašinos pamačiau
paštininką, važiuojantį BMX dviračiu. Vaikinukas švystelėjo
laikraštį, šis sėkmingai nusileido ant Rajanų namų laiptelių.
Kilstelėjau nykštį vaikiui, kuris demonstruodamas man savo
gebėjimus toliau svaidė laikraščius. Vesas nusijuokė ir
apkabino mane per pečius.
— Eikš, miesto vaike.
— Manau, turėtum žinoti, kad aš labiau dykumų ir
nuodėmių miesto vaikas.
— Ar Las Vegase niekas nenešioja laikraščių? Turbūt
nešioja.
Papūtusi lūpas gūžtelėjau pečiais.
— Tik ne į mano ar į kaimynų namus. Mes per vargingai
gyvenome. O tavo laikraščiai kas rytą stebuklingai
atsirasdavo ant stalo. Ar juos dviračiu atveža berniukas?
Pagalvojus apie tai man sužibo akys. Vesas papurtė galvą.
— Vargu. Reikėtų paklausti ponios Kroft. Ji tvarko šiuos
reikalus. Bet niekad nesu matęs berniuko, kopiančio į mūsų
kalvą, kad prie vartų numestų laikraštį, — prunkštelėjo.
Susiraukiau. Jo neišmanymas mane erzino. Užgniaužiau
apmaudą ir pabeldžiau į plačias šokolado spalvos duris. Jas
atidaręs Deividas Rajanas susiraukė. Kaklaraištis kabojo ant
kaklo nesurištas, dryžuotų marškinių rankovės atraitotos,
kojos basos.
— Kuo galiu padėti? — paklausė.
Aš irgi susiraukiau.
— Mes dėl laidos. Čia Haidės Rajan namai, ar ne? —
pasitikslinau šiek tiek nerimaudama.
Vesas stovėjo už manęs ir laikė ranką man ant nugaros.
Šalia jo — operatorius Veinas. Juokavau, kad jis man
primena Veiną iš „Verno pasaulio“, kultinės dešimtojo
dešimtmečio pradžios klasikos. Ilgais plaukais, su kepuraite,
languotais marškiniais ir šortais. Žmogus nė per plauką
nejaučia, kas yra aprangos stilius.
Už akivaizdžiai nustebusio Deivido pasirodė Haidė.
— Mija! Labas. Užeik. Maniau, pasirodysit vėliau.
Deivas plačiau pravėrė duris, Veinas įjungė kamerą.
— Palauk, — sulaikiau. — Noriu valandėlę su jais šnektelėti.
Reikia įsitikinti, kad ne per įžūliai įsibrovėme. Čia jų namai ir
jų gyvenimas.
Papasakojau sutuoktiniams apie savo planus ir palikau
Haidę, kad nuoširdžiai pasikalbėtų su vyru. Netrukus jie
grįžo. Deividas atrodė ramesnis ir šypsojosi.
— Atsiprašau. Žmona kažką minėjo vakar vakare, bet po
ilgos dienos teisme buvau išvargęs.
— Vadinasi, dabar neprieštarausite, jei pradėsim? Parodysim
tikrai ne viską, nes reportažas truks tik penkiolika minučių,
bet labai norime nufilmuoti įprastą Haidės dieną. Jeigu
sutinkate.
Rajanas šyptelėjo, jo šypsena pasiekė ir ryškiai mėlynas
akis. Tamsūs plaukai ir pilkas kostiumas derėjo prie šių akių
ir darė panašų į Klarką Kentą*.[* Tikrasis Supermeno
vardas.]
Veinas įjungė kamerą. Nuėjome į virtuvę, kur aplink
šešiavietį stalą sėdėjo trys vaikai. Haidė išsijuosusi kepė
kiaušinienę su šonine ir tepė sviestu skrebučius. Neatrodė,
kad vaikus būtų sutrikdę trys nepažįstamieji.
— Veinai, pafilmuok, kaip ji ruošia pusryčius ir valgydina
vaikus, paskui leiskim jiems ramiai papusryčiauti, gerai? —
Vesas jau įsijautė į vaidmenį — kalbėjo ir elgėsi dalykiškai.
Chalatu vilkinti Haidė skrajojo po virtuvę, pamaitino kūdikį
iš buteliuko ir dar kažkuo, ką vadino kramtukais
sausainiukais, ir pranyko. Jos judesius galėjai pavadinti
poezija. Kone sonata. Regis, iš nieko pagamino priešpiečius
mokyklinukui sūnui ir vyrui. Šalia priešpiečių padėjo vaiko
kuprinę ir mokslo reikmenis. Tada išvirė Deividui kavos
išsinešti, nes jis, sušveitęs viską iki paskutinio trupinio, paliko
lėkštę ant stalo ir nuskubėjo laiptais viršun baigti ruoštis.
Kai tėvas su sūnumi kartu išėjo, Haidė sutvarkė pusryčių
stalą. Ji suvalgė tik vieną skrebutį. Maistas, kurį pagamino
šeimai, nebūtų padaręs gėdos ir karaliui, o pačiai pakako
atsikąsti sausos duonos ir siurbtelėti kavos.
— Turiu suruošti Lindę ir Lizą susitikimui su draugais,
tada — į „Gymboree“, — mostelėjo į vaikutį, kuriam, spėju,
galėjo būti treji, ir bene šešių mėnesių kūdikį.
Visą dieną sekiojom Haidei iš paskos. Toks gyvenimas
atima visas jėgas. Man tikrai nekilo stebuklinga mintis kirsti
laisvės šaką ir pradėti nuosavą krepšinio komandą. Vesas,
beje, ją įsimylėjo — žavėjosi jos dalykiškumu ir
pasiaukojimu. Pats rūpinosi, kad būtų užfiksuoti geriausi
momentai — mieliausios motinos ir vaiko, vyro ir žmonos
akimirkos. Labai jaudinosi. Netvirta mano viltis įsikūnijo.
Į namus grįžome, kai Haidė parsivežė sūnų iš mokyklos ir
kartu su juo rengėsi ruošti namų darbus. Vien trečios klasės
matematika tikras siaubas. Mano laikais buvo kur kas
lengviau. Ačiū Dievui, kad su manimi yra Vesas, jis ateityje
galės padėti mūsų būsimiems vaikams ruošti namų darbus.
Pala. Ką? Aš ką tik pagalvojau apie vaiką su savuoju filmų
kūrėju ir banglentininku ir visai nepasibaisėjau? Viešpatie
aukštielninkas. Įklimpau iki ausų. Bendraujant su kitais
vyrais nekildavo minčių apie vaikus. Nė kartelio. Matydama,
kaip švyti Vėso akys laikant ant rankų mažylę Lindę,
supratau, kad vaikai tikrai yra jo ateities planuose. Po galais,
jei būčiau nesisaugojusi, jis būtų vedęs mane pliką basą ir
nėščią dar metams nepasibaigus.
Pakėlęs akis Vesas pastebėjo, kad žiūriu, kaip jis žaidžia su
kūdikiu. Akys švytėjo rečiausiais smaragdo atspalviais. Taip,
vaikai teikia jam laimės. Šūds. Pagimdyčiau jam vaiką vien
dėl to, kad žiūrėtų į mane su tokia pat meile ir troškimu.
Papurčiau galvą ir grįžau į tikrovę. Tokią diskusiją reikia
užsukti po kelių kėlinių miegamajame, kol esam apsvaigę,
pagauti romantikos ir suglebę.
Pagaliau, kai mažieji nuėjo pokaičio, o vyriausiasis išlėkė su
dviračiu, Haidė nuklydo į kiemą už namo. Kai ji atidarė
slankiojamąsias duris, apstulbau. Išvydau kone stebuklingą
slaptą sodelį, papuoštą angeliukų statulėlėmis, pagyvintą
upokšnių čiurlenimo, daugybę žalumos ir gėlių... Dieve
mano... Gėlių vazonai visuose kiemo kampuose ir šalia
medžių. Visokiausių spalvų ir veislių. Pamečiau lysvių skaičių.
— Oho! — Vesas lėtai atsikvėpė. — Neįtikėtina.
Haidė išgirdo jo žodžius ir nušvito it mėnulio takas
vandenyne per pilnatį.
— Ačiū. Leiskite jus palydėti. Kiemas ovalo formos, tad
galima apeiti ratu. Žinau, jis nedidukas, bet... — gūžtelėjo
pečiais, — tai visa, ką galime sau leisti, ir man jis patinka.
Veinas filmavo, o aš žingsniavau šalia Haidės
klausinėdama, kokia tvarka susodinti augalai, kad reportažas
nebūtų siaubingai nuobodus. Šeimininkė pakėlė didelį krepšį,
kuriame laikė sodo pirštines ir žirkles. Ant dugno gulėjo
atsarginė pora, ją padavė man. Nedelsdama užsimoviau.
Apėjome takučiu aplink iki kampo, kur augo rožių miškas.
Gražiausių spalvų, apie kokias tik galima pagalvoti.
— Haide, čia nuostabu.
Įkvėpiau gėlių aromato prisodrinto oro taip giliai, kaip tik
pajėgė plaučiai. Haidė parodė, ką ir kaip kirpti, tad
apgenėjome keliasdešimt ilgakočių rožių. Paskui apkarpėme
žemesnes kitos lysvės gėles, kurios, pasak Haidės, yra
vienmetės. Vieną ryškiai purpurinę ji pavadino „Merlot“
atspalvio voro gėle.
— Koks gražus ir ilgas tokio nuostabaus augalo
pavadinimas.
— Išvaizda gali būti apgaulinga.
Staiga suspiegė ant šono prisegtas kūdikio monitorius.
Haidė sustojo, pridėjo jį prie ausies ir abi suklusom. Sulaikiau
kvapą. Nė pati nesuvokiau kodėl. Tiesiog taip pasielgti atrodė
tinkama. Tačiau daugiau nieko ir neišgirdome, tad Haidė vėl
prisegė aparačiuką prie diržo ir pasakojo toliau.
— Štai čia — airiški varpeliai, — apkarpė keturias ilgas
eiles, kuriose augo kone pusmetrio aukščio gėlės. — Matot,
kokia salotinė spalva?
Linktelėjau.
— Ji stulbinamai atrodo šalia rausvų ir geltonų rožių. O
koks aromatas!
Prikišo augalą man prie nosies. Užuodžiau malonų mėtų
kvapą.
— Kvepia nuostabiai. Primena mėtą.
Apėjusios visą kiemelį, krepšiuose parsinešėme kokią toną
augalų. Haidė sudėjo juos virtuvėje ant stalo ir pamokė
mane, aišku, ir žiūrovus, kaip teisingai nukirpti spyglius ir kur
kirpti, kad gėlės kuo ilgiau žydėtų pamerktos. Papasakojo, ko
pilti į vandenį ir į vazas. Tačiau tai, ką padarė vėliau, įtikino
mane, kad šis reportažas pasmerktas sėkmei.
Iš ilgo stalčiaus moteris išėmė spalvoto popieriaus, tada
gumyčių, kuriomis parduotuvėse rišamos daržovės, susuko
gėles į popierių ir suveržė. Paskui negražias gumytes
apvyniojo juostele.
— Ką dabar darysite? — paklausiau svarstydama, ar
negalėčiau trupučio šio grožio parnešti namo poniai Kroft. Ji
dievina gėles!
— Kiekvieną savaitę kelias puokštes nuvežu į slaugos
ligoninę netoliese. Joje gydosi keli pacientai, neturintys
artimųjų, tad gėlių puokštė tiesiog nuskaidrina jiems savaitę.
Šiais metais sutikau daug nepaprastų žmonių, bet niekas
neprilygs Haidei Rajan. Baigiantis dienai pažvelgiau į ją,
stovinčią priešais savo namus. Jos vyras ką tik grįžo iš darbo.
Švelniai apkabino mylimą moterį ir pabučiavo į skruostą.
Juodu suglaudė nosis prieš kameras, tada vyras meiliai
paklausė, kas bus vakarienės. Žmona atsakė:
— Viskas, ką tik tu pagaminsi!
Juokdamasi atsisukau į kamerą, kurią Veinas laikė už kelių
žingsnių.
— Dėkojame Haidei Rajan, kad atvėrė mums namų duris ir
leido žvilgtelėti į savo kasdienybę. Pamatėme, ką veikia
mama namų šeimininkė. Manau, ji tikrai verta supermamos
titulo. Ačiū, kad leidote pasivaikščioti po stulbinantį sodą.
Darbas, kurį dirbate namuose dėl savo šeimos ir dėl
bendruomenės, turi būti įvertintas. Mes visi, daktaro
Hofmano laidos dalyviai, plojame jums. Aš esu Mija Sonders.
Pasimatysime kitą savaitę „Gražaus gyvenimo“ laidoje.

****
Rytojaus dieną praleidau su Vesu ir montavimo komanda.
Dėliojom geriausius gabaliukus, kol pagaliau sukūrėm puikų
penkiolikos minučių reportažą.
Vesas parodė ištrauką ekrane ir pamokė montuotoją, kur
pastumti foną iki nulio, kad pabrėžtume svarbiausius dalykus.
Putlios mažosios Lindės rankutės tiesiasi į mamytę. Arba
Deividas žiūri į pusryčius ruošiančią žmoną, lyg kambaryje be
jos daugiau nieko nebūtų. Haidė susižavėjusi stebi mažąją
Lizą per gimnastikos pamoką.
Su pasitikėjimu ir kantrybe Vesas mokė mane, kodėl šios
smulkmenos tokios svarbios ir reikšmingos. Atsukus atgal
pasirodė, kad jis tikrai teisus. Bet aš nepuoliau klausinėti. Jis
profesionaliai kūrė filmus ir rašė scenarijus. Penkiolikos
minučių reportažas kasdienėje laidoje tokiam patyrusiam ir
talentingam žmogui vieni juokai, bet šiame projekte jis dirbo
su manimi taip pat sąžiningai, kaip ir kurdamas dviejų
milijonų biudžeto filmą. Dievinu jį ir už tai dar labiau myliu.
Mūsų trijulę išblaškė sugirgždėjusios ir į sieną
atsitrenkusios durys. Į tylų „Century Productions“ būstinės
kambarį įėjo Driu Hofmanas, smarkus ir rėksmingas, jam
buvo nė motais, kad tvarkome filmuotą medžiagą.
Prie jo kaip pigus aksesuaras buvo prilipęs šviesiaplaukis
griaučių vyniotinis su neapsakomai dideliais papais. Jie kone
krito iš ankštos nėrinių liemenės. Jeigu pasislinktų į kairę ar
prasiskleistų nors per centimetrą, garantuotai išlįstų spenelis.
— Sveiki, daktare Hofmanai. Jau beveik baigėm reportažą.
Jūsų komanda galės vakare peržiūrėti prieš rytojaus laidą.
— Todėl ir esu čia, brangioji.
Driu balsas skambėjo geidulingai, o šviesiaplaukis
smeigtukas vyniojo aplink pirštą jo plaukus.
— Ooo, man patinka jūsų naujoji mergaitė. Ji karštutė.
Kokios linijos, sakyčiau, primena gimtadienio tortą. Daktare,
ar galim su ja pažaisti, prašau, labai prašau,
pasimėgaukim, — murkė moteris. Rausvos blizgančios lūpos
išsipūsdavo tariant kiekvieną priebalsę. Blondinė pakratė
papus daktarui prieš nosį. Krūtys susidaužė kaip pagal
komandą, aiškiai kartotą daugybę sykių. Driu akys iškart
panėrė į plačią jos iškirptę.
Kaip tik tą akimirką Vesas apsisuko su kėde ir atsistojo.
— Atsiprašau. Ar mes pažįstami?
Driu išpūtė akis. Iš veido buvo matyti, kad pažino Vėsą.
— Vestonas Čaningas Trečiasis, įžymusis scenaristas... —
ištarė Hofmanas labai pagarbiai. — Kas atnešė jus iš filmų
verslo į kuklias mūsų kanalo lankas?
Vesas linktelėjo galva į mane ir apkabino per juosmenį.
— Jūs pasamdėte mano sužadėtinę, — tarė lyg tai būtų
atsakymas į visus protų mūšių klausimus.
— Ėėė... sužadėtinę? — nuleidau akis į pliką pirštą.
Vesas tai pastebėjo ir susigūžė, bet liko ramus.
— Jūsų sužadėtinę? Mija... — Hofmanui atvipo žiauna
galvojant, ką pridurti.
Tačiau blondinė jį aplenkė.
— Nuostabu! Dieve mano, aš mėgstu jūsų filmus! O, koks
jūs žavus! — į gerąjį daktarėlį įsisiurbusi tuščiagalvė erkė
ėmė strykčioti ant adatos plonumo aukštakulnių. Bet krutėjo
tik implantai. Kitkam trūko bent lašo riebalų. Papurčius
stipriau jos kaulai būtų ėmę barškėti panašiai kaip žemės
riešuto didumo smegenys, besiritinėjančios galvoje. Bet tik
tiek. Blondinė ištiesė ranką. — Aš Brendė. Beje, visai rimtai,
tik moteriškai — BREN-DĖ, — ištarė paskiemeniui.
Visai rimtai? O kaip kitaip tave ištarti, Brende? Atsidusau ir
stipriau sugniaužiau Vėso ranką. Jis prunkštelėjo į kumštį.
Pernelyg gerai mane pažinojo. Nusimaiviau, bet patylėjau.
— Dieve mano! Mums išėjo beveik dvigubas pasimatymas!
Tai kaip... — sukiojo plaukų sruogą, veikiausiai priaugintą,
blondinė. Užverčiau akis ir laukiau, kol užsidegs žalia šviesa
ir ji baigs savo mintį. — Nežinau, kaip geriausia batų pora
pasaulyje.
Sunkiai atsidusau. Tai pastebėjo tik Vesas, nes Brendė ir
daktaras Hofmanas įdėmiai apžiūrinėjo mano sužadėtinį. Aš
galima juos kaltinti? Aš irgi visą dieną praleisčiau jį
apžiūrinėdama. Jis nuodėmingiausias saldainiukas akims.
— Atsiprašau, gerbiamieji, bet jei privalau šįvakar pristatyti
jums reportažą, turiu visą dieną dirbti. Vesas man padeda,
nes šiuo metu yra laisvas, — pasakiau.
Daktaras Hofmanas staiga surimtėjo.
— Teisingai. Skaičiau naujienas... baisu, kas nutiko jums ir
tai gražuolei aktorei, — jis papurtė galvą, o man pašiurpo
plaukeliai ant dilbio. — Jūs su Džina DeLuka daugiau kaip
mėnesį išgyvenote nelaisvėje, ar ne? Banditai iššaudė beveik
pusę jūsų komandos. Prakeikti išgamos.
Paskutiniai žodžiai atrodė nuoširdūs, bet nepramušė mano
ugniasienės. Ne, ne, ne. Viskas taip gerai ėjosi. Vesas
įsitempė.
— Na taip. Džiaugiuosi grįžęs namo. Buvo malonu
susipažinti, daktare Hofmanai ir Brende, — abiem paspaudė
rankas kaip tikras profesionalas. — Deja, mums reikia
darbuotis toliau.
Paskui atsisėdo. Montuotojas padavė Vesui ausines ir jis
įsmeigė akis į ekraną. Pokalbis baigėsi. Neįpareigojamai
mostelėjau tiems dviem, atsisėdau ir padariau tai, ką padarė
Vesas. Galų gale daktaras Hofmanas kažką pasakė ir durys
užsidarė. Likome savo pasaulyje su mamomis namų
šeimininkėmis ir gražiu gyvenimu. Ranka paliečiau
sustingusią Vėso nugarą. Beveik jaučiau įtampą, siurbiančią
jo gyvenimą, gyvulio alsavimą, slypintį čia pat. Iš pradžių
Vesas krūptelėjo nuo prisilietimo. Glosčiau jam nugarą ir
klausinėjau apie šį bei tą, ką matėme ekrane, ir jis pamažu
atsipalaidavo. Kai baigėm reportažą, prodiuseriai iškart jį
palaimino. Grįžome į montažinę, susirinkome daiktus,
padėkojome montuotojui ir nužingsniavome „Century
Productions“ labirintais. Maniau, kad išvengėme ugnies. Deja,
klydau. Labai klydau.
 AŠTUNTAS SKYRIUS
Visą savaitę mums pavyko išvengti akistatos su
žiniasklaida. Vesas išėjo iš namų tik filmuoti su manimi
Rajanų, kitaip tariant, į niekur, į Egiptą, todėl niekam nekrito
į akis. Deja, kažkas iš „Century Productions“ — daktaras,
prodiuseriai, o gal švilpa Brendė — paleido liežuvį. Turbūt
manė, kad Vesui bus naudinga viešai pasirodyti su kuo nors,
kas bendrauja su žymiuoju daktaru. Todėl tapo visai aišku,
ko daktaras Hofmanas ir jo supermodelis žmona stypsojo prie
įstaigos durų, kai ėjome namo. Vos peržengėme slenkstį,
sušvito blykstės.
Buvau patyrusi šlovę ir kelis netikėtus rimtus paparacų
antpuolius, kai Majamyje leidau laiką su Antoniu, bet tai buvo
tik žiedeliai, palyginti su galybe kamerų ir minia
meilikaujančių žmogelių nudribusiais pilvais, mėsingais
pirštais spaudžiančių mygtuką, kad pagautų milijoną kadrų
per sekundę ir išrinktų blogiausią nuotrauką savo šlykštiems
žurnaliūkščiams. Toks nerašytas žiniasklaidininkų
susitarimas. Maitėdų šventė.
— Vestonai, koks jausmas būti pagrobtam teroristų? —
rėkė vienas.
— Ar ką nors nužudėte ten būdamas?
— Kur jie jus sužeidė?
— Ką jautėte matydamas mirštantį Trevorą?
— Ar jie įskaudino jūsų draugę Džiną?
— Kas jums yra panele Sonders?
Daktaras Hofmanas su žmona prisiartino prie minios. Iš
kvailos pliuškės akimirksniu ji virto aukščiausios klasės
supermodeliu, garbinga žmona, stovinčia šalia sutuoktinio ir
įsikibusiajam į parankę. Mes lūkuriavome už jų svarstydami,
kaip išnykti.
— Ša, prašau tylos! Mūsų bičiulis ponas Čaningas ir jo
sužadėtinė panelė Sonders nusipelnė šiek tiek privatumo po
to, ką jiems teko patirti. Nemanot? Turėkit lašą padorumo.
Sužadėtinė? Žodis banga nuvilnijo per paparacų bandą, jie
šnabždėjo, kalbėjo ir rėkė taip garsiai, kad linko kojos. Ir
visai ne dėl to, jog sunerimau dėl per anksti paskelbtos
naujienos, kad išteku už Vėso. Aš dar neturiu žiedo.
— Daktare Hofmanai, daktare Hofmanai, ar ponas Čaningas
ir panelė Sonders jūsų laidoje kalbės apie pagrobimą? — iš
visų plaučių suriko reporteris.
Daktaras plačiai nusišypsojo. Šlykštynė. Niekšas. Jam
patinka šis netikėtas spaudimas ir jis garantuotai viską
suplanavo.
— Dabar panelė Sonders darbuojasi mano laidoje. Ji rengs
reportažus kiekvieno penktadienio laidai. Siūlau pažiūrėti.
Bus nepakartojama, nes sužadėtinis jai padeda.
— Pone Čaningai, tai tiesa? — maitėdos visai pašėlo. — Jau
grįžot į darbą po tragedijos, kai tiek jūsų žmonių buvo
išžudyta?
Pakaks. Čiupau Vėsą už rankos, mudu prasigrūdom pro
minią ir pabėgom. Pabėgom gelbėdami savo gyvenimą. Būrys
fotografų nusekė įkandin. Pasiklydom tarp trijų pušų,
tiksliau — stovėjimo aikštelėje, kur buvau palikusi Suzę, savo
motociklą.
Šokau ant jo, įjungiau variklį, Vesas užmaukšlino man
šalmą ir apkabino per liemenį.
— Nevažiuok namo. Tiesiog spausk pirmyn, mieloji, —
suriaumojo į ausį stipriai mane laikydamas. — Važiuok.
Aš tikrai tekėsiu už šito vyro.

****
Tą naktį Vestonas pabudo graudžiai verkdamas. Šįkart jis
sudrebino lovą ir abu apstulbę pabudome. Vesas švokštė, o
aš uždegiau šviesą ir sprukau iš lovos nežinodama, ką daryti,
gal verčiau laikytis atstu. Jo akys buvo pajuodusios ir
įdubusios. Šnervės virpėjo, iš galugerklio sklido urzgimas.
Spoksojo į mane, lyg būčiau jo grobis, o jis — kelias dienas
neėdęs žvėris. Ne. Kelias savaites.
— Vėsai...
 Išsinėriau iš naktinių. Audinys nuslydo kūnu ir nukrito ant
grindų. Kai jam ėmė sapnuotis košmarai, nesivarginau vilktis
apatinių. Kas kartą Vesas tiesiog nuplėšdavo juos, nuo
tempimo ant šlaunų likdavo mėlynės.
Šią akimirką mano mylimasis buvo nesavas. Dvi dienas
jautėsi gerai ir nieko nesapnavo. Tikėjausi, kad košmarai
grįš, bet vyliausi ilgesnės nei poros dienų pertraukos.
— Reikia tavęs, — urzgė.
— Kodėl?
Suėmiau rankomis krūtis, labiau dėl jo, nei dėl savęs.
Jaučiausi patogiai. Palaidi plaukai vilnijo man per nugarą
juodomis bangomis taip, kaip jam patiko.
Vesas sugriežė dantimis. Galėjau prisiekti, kad girdžiu tylų
garsą, sliuogiantį jo gerkle.
— Mano, — iškošė.
Papurčiau galvą.
— Ne, taip netinka. Pasakyk, kad myli mane.
— Myliu tave, — tučtuojau atsakė.
Bet ne tokiu balsu, kokiu paplūdimyje kalbėjo gražiausius
žodžius. Meiliai, švelniai, tyliai, beviltiškai ir visaip kitaip, bet
ne taip. Man tai netinka. Šis siautėjantis šėtonas nėra mano
mylimas vyras.
Šis žmogus yra kažkieno sugadintas klonas. Jo protas
klajoja apleistoje trobelėje, kurią su žeme sulygino Amerikos
kariškiai.
— Ne. Kodėl tu mane myli? — ratais artinausi prie lovos.
Vėso akys, regis, sekė kiekvieną mano žingsnį.
— Todėl, kad nusirengei?
Šis nevilties kupinas balsas parbloškė mane. Kritau į balą,
nors įprastai švelnumas nugalėdavo. Bet vis tiek kažkur
judam. Vėso kūnu nuo standžios krūtinės iki raumeningo
pilvo sruvo prakaitas.
— Ir kaip man nenusirengti? — atmečiau į šoną nuogą
šlaunį. Jo akys sekė mano judesius. — Nes tu neįskaudinsi
manęs, tiesa? Tik ne mūsų lovoje.
Vesas krūptelėjo ir papurtė galvą.
 — Vėsai?
Jis staigiai pakinkavo galva ir susiraukė.
— Ar aš panašus į tokį, kuris tave skaudina?
Jis turėjo sužinoti tiesą. Dar kartą pajusti tikrovę.
Vėso žvilgsnis geidulingai nuslydo nuogu mano kūnu, bet
pastebėjau ir pažįstamą, artimą blyksnį. Jis grįžo lėtai, bet
užtikrintai. Aš laimėjau. Tiesą sakant, visada jį susigrąžinu.
— Ne.
— Tu atrodai labai tinkama padulkinti.
Vulgarus žodis kaip strėlė dūrė tiesiai į širdį, bet
sušvelnėjusi pasirengiau jį priimti. Privalau būti stipri, eiti iki
galo, kol nepuoliau ant jo, kaip norėtų.
— Ir kodėl nori mane padulkinti? — atrėmiau.
— Todėl, kad tu esi viskas, kas pasaulyje gera ir teisinga.
Šalia tavęs galiu kvėpuoti, — jo balsas skambėjo šiurkščiai,
netramdomai, vyriškai.
Mano širdis atsivėrė ir ašaros grasinosi pasipilti iš akių, bet
laikiausi tvirtai. Dėl jo. Dėl savęs. Dėl mūsų.
— Kodėl gali kvėpuoti šalia manęs? Ar dėl to, kad namuose,
mūsų lovoje, esi saugus?
Regis, mano žodžiai pasiekė jo minčių gelmę, nes
mirktelėjo kelis kartus ir tamsa išsisklaidė. Žalia jaunų
dobiliukų spalva nugalėjo tamsą.
— Mija, mieloji, ateik čia.
Vesas kalbėjo tokiu balsu, kurį dievinau. Tokiu, dėl kurio
nuėjau labai ilgą kelią, kad galėčiau klausytis kiekvieną
dieną.
Viliojamai siūbuodama klubais priėjau prie lovos, užropojau
jo kojomis ir apžergiau. Šlaunimis jutau penį, kietą kaip
akmuo.
— Čia man? — paklausiau apkabindama jo šaknį.
— Žinai, kad taip, — patenkintas šyptelėjo. Šyptelėjo? Nuo
košmarų iki šypsenos?
Valio, valio, valio! Labai tau ačiū. Šaunuolė, Mija.
— Ką man su juo daryti? — paklausiau apsimestinai droviai
ir apsilaižiau negalėdama apsispręsti, ar rinktis burną, ar
nerimstantį karštį tarpukojy.
Tikėjausi juokingo sąmojo, bet Vesas kilstelėjo rankas ir
pirštais perbraukė man plaukus, paskui suėmė veidą,
nykščiais švelniai spustelėjo smakrą ir pažvelgė tiesiai į akis.
— Pamylėk mane. Taip, kaip pati norėsi. Taip ilgai, kaip tik
norėsi. Kol viskas išnyks. Nes tu taip moki. Mano Mija. Mano
viskas. Tu surinkai visus siaubingus mano prisiminimus ir
vietoj jų sudėliojai naujus.
Ašaros veržėsi man iš akių, bet susitvardžiau. Dabar atėjo
laikas mylėti, susilieti iš naujo nustūmus į šalį liūdesį ir
sielvartą.
— Pasimylėk su manimi, — švelniai paprašiau.
— Jėzau Kristau, maniau, kad niekada nepaprašysi.
Prunkštelėjau. Vėso lūpos palietė mano burną, juokas virto
dejone, dejonė — malonumo šūksniais naktyje.

****
Bzz. Bzz. Bzz.
Pliaukštelėjau sau prie veido ir įkvėpiau Vėso šilumos.
Bzz. Bzz. Bzz.
Po galais. Lėtai atmerkiau apsiblaususias akis ir pažvelgiau
į laikrodį. Penkta ryto. Rimtai? Tik apie trečią mudu su Vesu
baigėm sekso maratoną.
Pamaniau, kad telefonas vis tiek pagaliau nutils, jei
pabandysiu vėl pasinerti į sapnų karalystę. Deja.
Bzz. Bzz. Bzz.
Išjungti garsą. Taip elgiasi normalūs žmonės. Nustato
teisingą režimą arba krauna telefoną kitame kambaryje. Tai
kvailė, ir sugalvok tu man pasidėti šitą prakeiktą daiktą prie
varganos savo galvos. Vibruodamas ant medinio stalo, jis
dūzgė kaip įsiutusių bičių spiečius. Rąžydamasi taip, kad
nebūčiau padariusi gėdos olimpiečių gimnastams, ištiesiau
ranką, čiupau telefoną, suspaudžiau ir pakišau po antklode.
Vesas gulėjo prisispaudęs prie manęs kaip po tos siaubo
nakties. Atrodė, kad laiko save skydu. Stumtelėjau jį ir
pabandžiau nepastebimai pajudėti, bet jis tik dar stipriau
prisislinko. Norėjau miegoti vienoje lovoje su mylimu vyru,
todėl ne tik susitaikiau su padariniais — jo svoriu ir karščiu,
bet ir greitai prie to pripratau. Jo kūnas, priplojęs mane prie
lovos, tebus Trečiojo pasaulio liekana.
— Alio, — sumurmėjau į telefoną.
— Mija, saldainiuk, jis čia! — atsklido ekstazės kupinas
Makso riaumojimas. — Koks didelis. Mano berniukas
milžinas! Brangioji, perskaityk žinutę. Nusiunčiau nuotrauką.
Nusijuokiau ir kelis kartus sumirksėjusi išsitraukiau telefoną
iš po antklodės. Spustelėjusi mygtuką patekau į pranešimus
ir atsidariau pirmą iš dvylikos Makso žinučių.
Svoris, spaudžiantis mane prie lovos, palengvėjo. Vesas
atsilošė, nutraukęs antklodę išardė mano slėptuvę ir
įsikniaubė į kaklą, kad matytų vaizdą. Pajutau malonų per
naktį užaugusios barzdos prisilietimą. Sudejuodavau iš
džiaugsmo atvertusi kiekvieną nuotrauką. Viena buvo
gražesnė už kitą.
— Čia Maksas? — tyliai suurzgė Vesas.
Žiūrint į mažylį Džeksoną gerklėje susivėlė gumulas.
Užplūdo emocijos. Tik mano dėmesį prikaustė ne vien
mažasis milžinas angelėlis. Na, tik iš pradžių. Vienoje
nuotraukoje jis gulėjo suvystytas plastikinėje permatomoje
ligoninės lovelėje. Virš galvutės kabėjo kortelė su užrašu
BERNIUKAS. Bet ne dėl to mano skruostais tyliai riedėjo
ašaros. Ne dėl to, o dėl vardo.
Maksvelas ir Sindė šiandien apdovanojo mudvi su Made.
Žinau tik viena — tai susiejo mus visam gyvenimui. Virš
mielo berniuko galvelės buvo užrašytas jo vardas. Kortelėje
buvo aiškiai nurodyta:
Džeksonas.
Pavardė: Sondersas
Pavardė: Kaningemas
Svoris: 4,74 kg
Ūgis: 56,2 cm
— Maksai... — rodos ne ištariau, bet iškosėjau.
 Vesas palietė kūdikio veiduką ekrane ir pabučiavo man
skruostą.
— Šaunuolis, — sukuždėjo, o aš negalėjau atplėšti akių nuo
bendrapavardžio.
— Šauniausias, — išspaudžiau ir priglaudžiau telefoną prie
ausies.
— Matei? Matei staigmeną? — paklausė Maksas labai
išdidžiai ir su meile.
Nepajėgiau susivaldyti. Mano širdis buvo perpildyta
jausmų. Apsilaižiau ir nusišluosčiau nosį į paklodę. Geroji
ponia Kroft nuolat jas keičia, nes žino, kiek daug sekso ant jų
vyksta.
— Maksai, nežinau, ką pasakyti... — tikrai nežinojau. Joks
žmogus dar nėra įteikęs man tokios dovanos.
— Sesut, tai ir nereikia nieko sakyti. Išskyrus, kad tai
nuostabu. Spoksojau į Džeksono veiduką. Galvelę gaubė
šviesių plaukų aureolė.
— Ak, jis toks. Jis nuostabus. O vardas... ačiū tau.
Maksas sunkiai alsavo į telefoną.
— Mija, dabar, kai mūsų gyvenime esi tu ir Made, negaliu
apsakyti, ką man tai reiškia. Buvau labai sutrikęs, kai
tėtis... — balsas tapo duslus. — Sužinoti, kad esi mano
sesuo. Ir Madė. Atžala, mieloji, yra vienintelis būdas
mudviem su Sinde parodyti, kad esam susiję visam
gyvenimui. Girdi mane? Visam gyvenimui. Jūs, merginos,
esate mano seserys, ir Sondersas yra dalis tavęs. Noriu, kad
tarp mūsų viskas būtų aišku. Taip pat noriu pasakyti, kad
daugiau nieko blogo nenutiks.
— Maksai, myliu tave. Tu tikrai esi geriausias vyresnysis
brolis. Ir Džeksonas Sondersas Kaningemas yra
nepriekaištingas vardas. Stiprus, vyriškas, kaip ir jo tėtis.
Labai trokštu jį pamatyti.
Maksas prunkštelėjo.
— Fantastiška, kad taip kalbi. Mudu su Sinde svarstom, kad
gal jūs visi galėtumėt atvažiuoti pas mus į rančą per Padėkos
dieną. Jeigu, žinoma, nedirbate.
 Padėkos diena. Atostogos. Iki šiol tokie dalykai man
nerūpėjo. Iki švenčių viskas bus baigta. Jeigu mane palaikys
ir lapkritį — tai didelis jeigu — galėsiu paprakaituoti ir
parengti reportažą per kelias dienas, o paskui nykti į Teksasą
atostogų.
Visa šeima per Padėkos dieną. Bet Vesas gali panorėti likti
su saviškiais. Velnias, nepagalvojau. Tokie dalykai įprastai
planuojami su artimaisiais.
— Oi, būtų šaunu, bet nieko nežadu, gerai? Turiu pasitarti
su Vesu ir dar matysim, kaip seksis su laida. Nepyksi, jeigu
paprašysiu trupučio laiko pagalvoti?
Maksas nusijuokė. Ne kaip nors apsimestinai cha cha, o iš
visos širdies nusikvatojo. Garsas per telefoną pataikė tiesiai
man į krūtinę.
— Aišku, meilute. Pasitark su savo jaunikaičiu ir Made. Juk
ji turės susitarti su Meto šeima. Jie geri žmonės. Gal
sumanysiu visus jus pasikviesti.
— Ramiau, mielasis. Jūs ką tik susilaukėt vaikelio. Gal
Sindė visai nenorės pilno namo žmonių praėjus vos mėnesiui
po gimdymo.
Pamaniau, kad svarbu apie tai užsiminti. Ne dėl to, kad
viskas susiję su naujagimiu, bet televizijos laidose ir filmuose
rodoma, kad pirmieji keli mėnesiai po gimdymo labai
išvargina.
— Kaip tik Sindė tai ir pasiūlė! — atsakė Maksas.
— Laikyk tai nėščiosios kliedesiais. Ei, džiaukis mažuoju
Džeku. Ir būtinai siųsk man nuotraukas. Noriu perpildytos
dėžutės mieliausio pasaulyje mažylio nuotraukų.
— Supratau! — laimingas atsakė Maksas. Balse skambėjo
neslepiamas džiaugsmas. Panorau būti ten, apglėbti jį ir
pasakyti, kaip dėl jo džiaugiuosi. Bet esu už kelių tūkstančių
kilometrų ir apie tai galiu tik pasvajoti.
— Apkabink Sindę už mane ir pasakyk, kad ji šaunuolė!
Vaikutis tikras gigantas! Daugiau kaip keturi su puse
kilogramo! Dieve brangus!
— Ką tu, čia genai. Tėtis sakė, kad ir aš siekiau keturis
kilogramus. Tu ten žiūrėk su saviškiu, — nusijuokė į telefoną.
Gaila, kad negaliu net virtualiai jam kumštelėti.
— Šiknius. Atsiimu visus savo žodžius, — įsižeidžiau.
— Niurzga. Džiaugiuosi, kad tau patiko mano staigmena.
Myliu tave, sesut.
Vėl apsiašarojau. Jėzau, jaučiuosi taip, lyg mano gyvenimas
virstų „Hallmark“ sveikinimo atvirukų serija. Kad ir kokį
paimsi, visi saldžiai graudūs.
— Ir aš tave myliu, Maksimai. Laikykis.
— Būtinai. Grįžk į lovą. Beje, o ką veikei taip anksti prie
telefono?
Bet nespėjau šelmiškai atsikirsti — padėjo ragelį. Po velnių,
pirma Džine laimi žodžių mūšį, dabar — Maksas. Prarandu
kvalifikaciją. Atsidusau, Vesas mane apglėbė. Pasitryniau
nosimi jam į krūtinę.
— Labas.
Įsikniaubiau į jo šilumą kaip kačiukas ir patogiai įsitaisiau.
Jis paglostė man plaukus ir suniūniavo.
— Tavo šeima laikosi gerai?
Linktelėjau.
— Aha. Sindė — puikiai, vaikutis gavo įspūdingą vardą, o
aš esu jau dukart teta.
— Ir koks jausmas? — sumurmėjo Vesas, bet balsas tikrai
atsklido iš kažkur toli. Nuovargis padarė savo. Nors naujienos
buvo geros ir man norėjosi garsiai klykti iš laimės, miegas
nugalėjo.
— Jausmas... nuostabus jausmas.
 DEVINTAS SKYRIUS
Asistentė atidarė man „Century Productions“ kanalo
vykdomosios prodiuserės kabineto duris. Pagal amžių Leona
Markhem atrodė jauna, bet šią mintį pasilaikiau sau. Pagal
einamas pareigas turėjo būti jau perkopusi
keturiasdešimtmetį, bet atrodė ne vyresnė nei trisdešimties.
Pečius dengė tankūs kaštoniniai plaukai, derantys prie
karamelės spalvos akių. Vilkėjo naujutėlaitį baltą švarkelį ir
avėjo siaubingai blizgančius juodus lakinius batelius
smailiomis pakulnėmis. Labai siauras sijonas gaubė kūną kaip
antra oda. Nepriekaištinga išvaizda rodė, kad moteris skiria
nemažai laiko sau puoselėti. Rezultatas akivaizdus. Ji
siaubingai tobula. Galiu pasvajoti šitaip atrodyti sulaukusi jos
metų.
Atsisėdau. Ponia nužvelgė mano paprastą trapecijos silueto
sijoną, šilkinę palaidinę ir basutes per pirštą. Šiandien
nebuvau pasirengusi įrašui, tad geruosius apdarus palikau
namie. Tiesą sakant, mudu su Vesu ką tik baigėme trečią
naujo „Gražaus gyvenimo“ reportažo redakciją. Apie rytų Los
Andželo gaisrinę, kurios darbuotojai išgelbėjo šuniukus ir
išmokė juos padėti fiziškai ir dvasiškai neįgaliems bei
sužeistiems kariams. Gaisrininkai išmokė keturkojus nešioti
daiktus, atidaryti duris, pagelbėti, stebėti kliūtis, o
svarbiausia — dalytis meile. Per kelias dienas jie man parodė,
kiek daug jų išdresuoti šunys davė žmonėms, kuriems buvo
dovanoti. Laimėjo ir vieni, ir kiti.
— Panele Sonders, — prakalbo Leona.
— Geriau Mija, — nusišypsojau. Atsisėdau ir sunėriau
rankas ant kelių.
— Ačiū, Mija. Mane irgi gali vadinti Leona.
Linktelėjau ir laukiau, kol sužinosiu, kodėl esu pakviesta.
Bet, Leonai dar nespėjus išsižioti, atsidarė durys ir įėjo
daktaras Hofmanas su savo žvaigždžiaake asistente Šande.
— Atsiprašau, kad vėluoju. Mudu su Šande žiūrėjome Mijos
ir jos sužadėtinio pono Čaningo reportažo apie gaisrininkų
išgelbėtus šunelius įžangą.
Puikybė, su kuria jis ištarė Vėso vardą, privertė mane
užversti akis. Aišku, Leonai buvo įdomesnė mano, o ne
gerojo daktaro reakcija. Jos lūpas iškreipė šypsnys, o aš
atsidususi krenkštelėjau.
— Mija, brangioji, siužetas... — daktaras pridėjo pirštus
prie lūpų ir pabučiavo juos, kaip padarytų italė motina iš
Sicilijos, — nuostabus. Puikus. Žinau, tiesiog žinau — tu būsi
ypatingas laidos papuošalas. Juk neklystu, Leona?
Leona sėdėjo prie savo milžiniško stalo pasidėjusi darbų
kalendorių ir delnais parėmusi smakrą.
— Ne. Neklysti. Tiesą sakant, Mija, būtent dėl to
pasikvietėme tave pasikalbėti, — bet prieš prašnekdama
priglaudė telefoną prie ausies. — Ponia Milan, ar jūs su
mumis?
Telefono garsiakalbiu atsklido kimtelėjęs ir ryžtingas mano
tetos balsas.
— Taip, aš čia. Ačiū, kad priėmėt į draugiją. Taigi, kam
turiu dėkoti už šį malonumą?
Nudelbiau akis ir iš paskutiniųjų tvardydama juoką
stengiausi lygiai kvėpuoti. Milė kalbėdavo valdingai, kai ko
nors norėdavo arba kai stengdavosi kam nors padaryti įspūdį.
Šįkart — dėl antrosios priežasties.
— Pakviečiau jus ir daktarą Hofmaną, nes turime naujienų
ir pasiūlymą, kurį norime judviem pateikti.
Vesas sakė, kad taip gali nutikti. Sulaikiau kvapą
nedrįsdama per daug tikėtis. Po galais, bijojau tikėtis.
Sėdėjau kaip ant adatų ir laukiau.
— Gal ir nepastebėjote, bet laidos reitingai nepaprastai
aukšti. Nuo pirmojo Mijos „Gražaus gyvenimo“ siužeto mūsų
auditorija padidėjo dvidešimt penkiais procentais. Manome,
kad pirmasis siužetas buvo sutiktas taip palankiai ne tik dėl
temos, bet ir dėl to, kad jūs ir ponas Čaningas neseniai
buvote atsidūrę žiniasklaidos dėmesio centre. Pagrobimo
naujienos ir spėlionės, kad filmas buvo sunaikintas, galėjo
būti priežastis, dėl kurios pirmasis reportažas buvo toks
populiarus. Tačiau antrasis dar dešimčia procentų padidino
mūsų nuolatinių žiūrovų skaičių. Tą dieną, kai eteryje
pasirodė antrasis siužetas, sulaukėme dar penkių milijonų
žiūrovų.
Susiraukiau.
— Ką tai reiškia žmonių kalba? — paklausiau nenorėdama
apsikvailinti.
Juk tai gali reikšti, kad surinkau daug arba kad nesurinkau
pakankamai daug naujų žiūrovų. Nuoširdžiai prisipažinsiu,
kad nieko nesupratau. Jungtinėse Valstijose gyvena daugiau
kaip trys šimtai milijonų gyventojų. Kaip galiu žinoti, ar penki
milijonai žiūrovų yra daug? Leona išpūtė akis ir papurtė
galvą.
— Tai reiškia, kad į jus eteryje žiūri penkiolika milijonų
žmonių, o daktaro Hofmano kasdienės auditorijos vidurkis —
nuo devynių iki dešimties milijonų.
— Oho! — išstenėjau tik vieną žodį. Vadinasi, tikrai kažkam
išspardžiau užpakalį.
Daktaras Hofmanas nušvito ir atsisėdo šalia manęs.
Spragtelėjo pirštais ir parodė į lentyną, kurioje puikavosi
gėrimų kolekcija. Šandė kaip kulka šovė nuo sienos, prie
kurios rymojo, kad paduotų viską, ko jis mintyse panorės.
Nejučiomis atsikrenkščiau.
— Kas yra? — abejingai pažvelgė daktaras.
Susiraukiau.
— Jūs rimtai? Spragsite pirštais asistentei. Tai be galo
storžieviška! — pakračiau galvą ir pažvelgiau į Leoną. —
Labai atsiprašau. Bet tai nepriimtina.
Leona nusijuokė.
— Taip, tu teisi. Jis nepriimtinas, — moteris pagrasė Driu
pirštu. — Deja, tai irgi jo žavesio dalis. Šunsnukis iš
prigimties.
Regis, tai turėjo nuskambėti kaip komplimentas iš jos lūpų,
net jei buvo kitaip. Driu pyktelėjo ir pamerkė Šandei paduoti
stiklinę, kurioje, kaip supratau, buvo romas ir kola. Nes šalia
butelio „Malibu“ stovėjo atidaryta kolos skardinė.
 — Ačiū, širdele, — suulbėjo Driu.
Šandė nušvito iš laimės kaip išdidus katinėlis, ką tik
sučiupęs paukščiuką ir pasidėjęs prie letenų.
Troškau kuo greičiau grįžti į montažinę pas neabejotinai
patrauklesnį vyriškį, kuris mokė mane, kaip sukurti įdomų
pasakojimą, ir kantriai laukė. Tad pliaukštelėjau rankomis per
šlaunis, kad atkreipčiau jų abiejų dėmesį.
— Ar jau viską aptarėme?
— Skubi? — paklausė Leona ir atsilošė odiniame krėsle.
Karalienė soste, o studija — jos rūmai.
Galėjau pameluoti, bet stengiausi to nedaryti. Vesas mokė,
kad nuoširdumas visada yra geriausia taktika.
— Taip, truputį. Vesas laukia manęs montažinėje.
Penktadienio laidai baigiame rengti „Gražios tarnybos“
reportažą.
Leona linktelėjo.
— Neabejoju, kad jis taps hitu. Ponia Milan, jūs dar su
mumis? — vėl paklausė.
Telefonu atskriejo tetos balsas.
— Pusiau. Jums pasisekė, kad po ranka turėjau krūvą
popierių, kol vis trys vaikščiojote ratais. Ar galime grįžti prie
esmės? Per penkiolika minučių turiu sutvarkyti daug reikalų.
Milė kalbėjo tiesiai. Už tai labai vertinu savo tetą.
Tvarkydama verslo reikalus, ji visada kalbėdavo be
užuolankų ir negaišdavo laiko. Šį būdo bruožą apskritai labai
vertinu. Leona šyptelėjo ir pabarbeno į stalą.
— Gerai, taigi prie esmės. Mija, tavo ir laidos reitingai
nuolat kyla. Mes, žinoma, norime tai išnaudoti. Todėl
daktaras Hofmanas ir „Century Productions“ pasitarę
nusprendė pasiūlyti tau nuolatinę laidos rubriką. Ir toliau
rengsi savaitinius „Gražaus gyvenimo“ reportažus, bet nuo
lapkričio norėtume gerokai išplėsti tavo laiką.
— Kiek gerokai? — paklausė Milė.
— Na, iš pradžių manėme pasiūlyti Mijai nuolatinę rubriką
kartu su daktaru Hofmanu. Jos puiki išvaizda pritrauktų
jaunesnę auditoriją, — Leona metė žvilgsnį į daktarą
Hofmaną. — Tu irgi nesenas, bet dvidešimt metų už ją
vyresnis. Dvidešimt penkerių metų asmens požiūris į tam
tikrus dalykus, interviu iš jaunesnės kartos aktorių ir
įžymybių galėtų gerokai atnaujinti laidą.
Pažvelgiau į Driu.
— Daktare, jūs tikrai sutinkate? Kitaip tariant, jeigu ji kalba
tiesą, ar tikrai dalysitės su manimi eterio laiką, nors niekada
to nedarėte? Ar tikrai to norite? — paklausiau.
Nors siaubingai magėjo šokti, trypti ir šaukti: „Rinkis mane,
rinkis mane!“ — supratau, kad tektų dirbti su žmogumi, kuris
eteryje labai ilgai karaliauja vienas. Gal jis tam nepritaria? O
jei bepritaria, nieko gero nebus. Jau mačiau blogąją šio
sandorio pusę. Iš to nieko gero neišeis.
Driu pasilenkė ir abiem rankomis paėmė mano ranką.
Nederama? Taip. Visiškai. Bet toks yra Driu. Šunsnukis iš
prigimties, kaip sakė Leona. Be abejonės.
— Mija, brangioji, tai buvo mano mintis.
Mečiau akį į Leoną. Ji linktelėjo ir papūtė lūpas.
— Kodėl? — paklausiau kažkodėl tyliai.
Driu porą kartų paplekšnojo man ranką ir atlošė pečius.
— Aš nejaunėju. Žinoma, nesu nukaršęs, bet gyvenime dar
noriu kai ką nuveikti. Pavyzdžiui, daugiau laiko praleisti su
žmona, — šyptelėjo ir pakėlė antakį. — Matei ją.
Kikendama linktelėjau.
— Be to, per ilgai buvau medikų bendruomenės nuošaly,
apleidau elitinius pacientus, norėčiau juos susigrąžinti. Dėl to
jaučiuosi apkerpėjęs. Jeigu per pusmetį ar metus pagausi
esmę ir galėsi perimti pusę krūvio, turėsiu daugiau laiko
konsultuoti ypatingais atvejais, pritraukti naujų pacientų ir
taip toliau. Iš tikrųjų tai būtų naudinga mums abiem. O tau,
kaip kylančiai žvaigždei... riba tik dangus, brangioji.
Viešpatie, kaip nekenčiu, kai jis vadina mane brangiąja.
Skamba šlykščiai, nors žinau, kad iš jo lūpų tai
komplimentas.
— Jeigu, o tas „jeigu“ labai didelis, Mija susidomės šia
veikla, mums reikės labai smulkiai aptarti skaičius, darbo
valandas, komandiruotes. Šio mėnesio beliko savaitė, —
prašneko Milė žvangindama raktais. — Aš jau sudėliojau
Mijos lapkričio ir gruodžio grafiką. Jeigu norite, kad ji šitai
apsvarstytų, iki rytojaus pietų turiu gauti jūsų pasiūlymą.
Suraukusi antakius žiūrėjau į telefoną, lyg jis galėtų
paaiškinti tą krūvą kliedesių, kuriuos ką tik išpyškino tetulė.
Tikrai žinau, kad ji nerengė man jokių susitikimų, nes
pasakiau, kad baigusi šio mėnesio darbus daugiau nieko
nesiimsiu. Grąžinau Maksui skolą ir pamaniau, kad šis
pasiūlymas būtų svajonės išsipildymas. Nuolatinė vieta
televizijos dienos programos tinklelyje? Nuolatinis darbas,
kuris man patinka? Po stalu sugniaužiau kumščius ir
meldžiausi, kad Milė žinotų ką daranti ir neatimtų iš manęs
šios galimybės. Likimas. Privalau kliautis likimu. Teta jau
seniai man tai įrodė. Nėra nė menkiausios priežasties dvejoti,
kad ji negins mano interesų ateityje.
Leona pakreipė galvą, neva svarstytų Milės terminus.
— Gerai. Liepsiu komandai padirbėti. Rytoj turėsite verslo
pasiūlymą.
— Puiku. Jeigu jau viskas, norėčiau atsisveikinti. Mija,
lėlyte, vakare šnektelėsim. Aš tau paskambinsiu.
— Ačiū, te... oi, ponia Milan, — pasitaisiau.
Jiems nereikia žinoti mūsų mažos paslapties. Tai ne jų
reikalas. Pasigirdo pyptelėjimas ir aš pakilau.
— Tai jau galiu grįžti prie darbo?
Leona nusišypsojo ir atsistojusi ištiesė ranką.
— Tikiuosi, labai greitai galėsime pasveikinti tave oficialiai
tapus „Century Productions“ šeimos nare.
Vyptelėjau ir nuslinkau iki durų. Bet suėmusi rankeną
sustojau ir atsigręžiau. Trys poros akių sužiuro į mane
laukdamos, ką pasakysiu.
— Žinot, šie metai mano gyvenime buvo keisčiausi ir kupini
staigmenų. Bet šiandien pasijutau esanti savo vietoje ir
daranti tai, ką turėčiau daryti. Ačiū, kad leidote suprasti,
kokia profesija man patinka.
Leona užsikišo garbaną už ausies ir kilstelėjo antakį.
 — Bet ar tiki, kad šie metai atvedė tave čia dėl svarbios
priežasties? Ar tai reiškia, kad savo vieta laikai darbą su
mumis, šioje laidoje?
Ji kalbėjo griežtai, stovėjo atlošusi pečius, ir aš supratau,
kad mano atsakymas jai svarbus. Nė akimirkos nedvejojusi
atsakiau:
— Dabar ir artimoje ateityje — taip. Tikrai taip.
Nekantrauju kuo greičiau imtis darbo!
Truktelėjusi pečiais atidariau duris, išėjau ir šokau į liftą,
kuris nugabeno mane pas Vėsą rengti reportažo. Jis kone
stryktelėjo, kai papasakojau naujienas. Lieku Malibu, gavau
darbo pasiūlymą ir vieną gražią dieną ištekėsiu už svajonių
vyro. Per dešimt mėnesių iš nieko tapau kažkuo. Neįtikėtina.

****
Vesas džiaugėsi dėl manęs kaip pamišęs. Atšventėme
gerdami daug šampano, mylėdamiesi paplūdimyje, mūsų
rytas prasidėjo plaukiojimu banglente, paskui aplipę druska ir
smėliu vartėmės didelėje lovoje. Tąnakt Vesas vėl sapnavo
klaikius sapnus, bet jo reakcija buvo visai kitokia.
Pajutau, kaip išsigandęs pabudo, bet nerėkė. Vis dėlto
žinojau, kas bus toliau, tad iššokau iš lovos, įkalbėjau grįžti į
tikrovę, paskui pamylėjau kiekvienu savo kūnu lopinėliu, kol
jo galvoje liko tik viena — mes ir mūsų meilė. Tačiau Vesas
sulaikė mane griežtai apkabinęs ranka liemenį. Prie mano
sėdynės jis buvo kietas kaip akmuo, tad nedelsdama
kryptelėjau klubus ir brūkštelėjau per jį. Vesas sušnypštė,
išgirdau jo atodūsį, kuris privertė mane pasiduoti.
— Mieloji, man viskas gerai, — kalbėjo kimiai, tačiau balse
buvo justi švelnumas.
— Ar myli mane? — staiga paklausiau. Visada padėdavo,
bet šiąnakt kažkas pasikeitė, tartum būtų perrašytas
scenarijus ar pakeista įprasta tvarka.
Vesas nuleido ranką ir apglėbė mano lytį. Vos tik du pirštai
įslydo į mane, juos akimirksniu apgaubė drėgmė. Tyliai ir
dusliai sudejavau.
— Brangusis... ar myli mane? — vėl paklausiau.
Jis krimstelėjo man petį ir per ranką nuvingiavo šilkinė
srovelė.
— Taip. Myliu kiekvieną tavo lopinėlį. Velniškai tave myliu.
Velniškai myliu tave, — suniurnėjo ir įkišo dar vieną pirštą.
Pajutau tris dūrius, paskui dar tris ir dar. Išsiriečiau lanku
paklusdama jo valiai ir ištiesusi ranką sau už nugaros
apkabinau jam kaklą.
— Mažuli, kur tu? — paklausiau per geismo miglą,
judindama šlaunis į jo lengvų baksnojimų taktą.
— Tavyje, — atsakė lyžtelėjęs man kaklą.
Kita ranka jis kilstelėjo man smakrą. Kaip nindzė Vesas
apsuko mane ir prispaudė veidą prie čiužinio. Ištraukė
palaimą teikiančius pirštus. Susierzinusi atsidusau.
Jis atsakė į visus mano klausimus, bet balsas, kuriuo
kalbėjo, buvo ne toks. Neįtikėtinai tiksliai truktelėjęs mano
šlaunis įsirėžė į mane. Svorį perkėliau ant kelių. Šūktelėjau,
veikiau surikau. Bet jis vis tiek tvarkė mane toliau, nors
nebuvau pasirengusi tokiam plieniniam smaigui, kabančiam
jam tarp kojų. Penis buvo kietas kaip akmuo ir negailestingai
daužė mane.
— Mieloji, imsiu tave daug kartų. Man to reikia. Reikia tavo
saldžios skylutės. Reikia tavo drėgmės. Čia sausa, velniškai
sausa. Negaliu kvėpuoti! — pasilenkęs bombardavo mane. —
Jokios drėgmės. Tu mano oazė šitoj pragaro skylėj, —
murmėjo kandžiodamas man strėnas. Sukando taip stipriai,
kad surikau, bet jis tik dar stipriau suleido dantis.
Labai skaudėjo, bet tuo pat metu jo smaigas manyje
trankėsi į tokią vietelę, kad pažadino geismą. Su kiekvienu
šiurkščiu judesiu Vesas žudė savo demonus keldamas mane
vis aukščiau į dausas.
— Širdele, ištrauk mane iš čia. Pasiimk mane, — maldavo.
Mano kūnui visko buvo per daug — spaudimas ir gėla čia
gniaužė, čia atleido. Nejučiomis atsakiau. Patyriau orgazmą,
mano vartai stipriai spaudė, bet jis nesiliovė ir
neatsipalaidavo. Su visa jėga veržėsi į mane, kol visai
užvaldė. Vesas beprotiškai siekė suteikti man malonumą, bet
jam sunkiai sekėsi. Galiausiai po ketvirtos salvės į stratosferą
susmukau ant lovos, bet jis vis tiek stipriai gniaužė man
šlaunis.
— Ne. Man reikia tavęs. Reikia, kad išlaisvintum mane, —
suriko kūkčiodamas.
Energingai, pati to nesitikėdama, klūpodama atsispyriau ir
išstūmiau lauk jo penį. Vesas bandė mane sulaikyti, bet
trinktelėjau jam. Kotas galiausiai išslydo, o Vesas šleptelėjo
ant užpakalio. Apsisukusi apžergiau jį, kelius įrėmiau į
šlaunis, rankomis įsikibau į pečius. Lyg plaštakė prismeigta
prie sienos. Aš prispaudžiau savo mylimąjį. Jis buvo toks
išsekęs, kad nesipriešino. Ačiū Dievui.
Vesas sukiojo galvą, skruostais tekėjo ašaros. Kūnas buvo
išpiltas prakaito. Palinkau prie pat jo veido.
— Pažiūrėk į mane! — ištariau labai garsiai, kad nustelbčiau
raudą.
Vesas staigiai atsimerkė. Vyzdžiai išsiplėtę. Kaip ir įtariau,
jis buvo giliai paniręs į prisiminimus.
— Vėsai! — šaukiau. — Grįžk. Čia. Pas. Mane.
Pabučiavau jį į lūpas ir su kiekvienu bučiniu įkvėpiau jam
meilės, jaukumo, namų šilumos. Jis palengva atsitokėjo, kol
galiausiai panėrė pirštus man į plaukus, suėmė galvą ir mūsų
lūpos susiliejo.
— Mija... tu esi rojus, — sukuždėjo ir lyžtelėjo užgautą
vietą.
— Vėsai... — karštai jį pabučiavau. Giliai judindama liežuvį,
trindama lūpomis, atsidavusi visa siela, kol pasakiau vieną
dalyką, uždėjau kaip antspaudą. — Prisimink mane, Vėsai.
Mielasis, prisimink mus, — žliumbiau. Jo akys užsidegė.
Žaliai, lyg ką tik nupjauta žolė saulėtą rytą.
— Mija, niekas neprivers manęs užmiršti tave. Pamiršti
mus. Tu man esi viskas. Kovoju tik dėl tavęs... savo rojaus.
— Mielasis, myliu tave, — užgniaužiau jausmus,
deginančius krūtinę.
 — Dieve mano, Mija, pasakyti, kad myliu tave, būtų per
maža.
Jo lūpos pasakojo tai, ko nesugebėjo ištarti žodžiais.
Ačiū tau. Pabučiavo man kaktą.
Ačiū tau. Pabučiavo skruostus.
Ačiū tau. Pabučiavo kaklą.
Ačiū tau. Pabučiavo į lūpas.
Kartojo, kol viskas išnyko ir likome mūsų meilės
apgaubtoje jaukioje saloje. Niekas nepateks į mūsų rojų.
Niekas.
 DEŠIMTAS SKYRIUS
Namas buvo aukštas, įrengtas juokingai prabangiai ir pilnas
verslininkų bei verslininkių, vilkinčių madingais kostiumais,
veikiausiai gerokai brangesniais už mano motociklą. Vesas
taip stipriai suspaudė man ranką, kad sukiojau tol, kol
atlaisvino gniaužtus. Susikibę prakaituotais delnais nuėjom
prie lifto žemutiniame vestibiulyje. Peržiūrėjusi katalogą
paspaudžiau septynetą. Septyni — laimingas skaičius. Tik juo
galėjau pasikliauti.
— Kodėl mes čia? — atsiduso Vesas ir atsirėmė į lifto sieną.
Gūžtelėjusi pečiais prisiglaudžiau prie jo.
— Žinai kodėl. Jau laikas.
— Man viskas gerai, — iškošė pro dantis.
Pakreipusi galvą vikstelėjau klubais ir įsmeigiau į jį akis.
— Tikrai? Mes ir vėl kalbame apie tą patį? Todėl, kad
šiąnakt nebuvai savimi. Kas suėmęs mylimą moterį už
sprando prispaudė prie lovos ir tvarkė iš nugaros?
Vėso šnervės suvirpėjo, jis sugriežė dantimis.
— Žinai, kad niekada tavęs neįskaudinčiau.
Dar stipriau prie jo prisiglaudžiau, prispaudžiau savo
krūtinę prie jo krūtinės, suėmiau skruostus ir priverčiau
pažvelgti į mane.
— Taip, sąmoningai tikrai negalėtum. Bet tu ne visada esi
tas žmogus, šalia kurio prabundu. Kartais tas žmogus kovoja
už savo gyvybę, nes matė kiekvieną dieną prievartaujamą
brangią moterį, nes mėnesį seksu bandė užklijuoti širdyje
žiojinčią gilią žaizdą. Mielasis... Vesas apkabino mane.
— Darau tai dėl tavęs. Nes negaliu suvokti, kad skaudinu
tave. Nenoriu, kad praėjusi naktis kada nors pasikartotų. Nė
neįsivaizduoju, kaip gali žiūrėti į mane ar apskritai stovėti
šalia. Aš siaubingas savanaudis. Padarysiu viską, ką galiu,
kad išlaikyčiau tave. Tik nepalik manęs, Mija.
Iškvėpusi orą, kuris buvo mano plaučiuose, pabučiavau jį į
kaklą.
— Aš niekada tavęs nepaliksiu.
 Liftas skimbtelėjo ir durys atsidarė. Išėjom susikibę už
rankų, bet sutrikę. Praėjusi naktis buvo paskutinis lašas,
perpildęs mano kantrybės taurę.
Priėjome prie durų su matiniu stiklu, ant jų juodomis
raidėmis buvo užrašyta: psichologė Anita Šofner. Atidariau
duris ir įėjau į laukiamąjį. Kampe stovėjo registratorės stalas,
prie jo sėdėjo Andželos Lansberi*[ * Aktorė, atliekanti
pagrindinį vaidmenį seriale „Džesika Flečer“] antrininkė.
Moteris pakėlė šaltas mėlynas akis, mums įėjus jos sušilo.
— Esame susitarę su daktare Šofner.
Moteris nusišypsojo, paėmė segtuvą ir padavė man.
— Prašom. Užpildykite šį dokumentą ir daktarė jus
priims... — pažvelgė į laikrodį; jis rodė be ketvirčio
keturias, — po penkiolikos minučių. Įprastai vizitas baigiasi
penkiomis minutėmis anksčiau.
Linktelėjau ir palydėjau Vėsą atsisėsti į patogų krėslą.
Padėjau užpildyti dokumentą, nors ir pats puikiausiai galėjo.
Tvyranti įtampa net kibirkščiavo, buvo trošku. Vesas
muistėsi, tad paglosčiau jam ranką. Buvo keista matyti jį tokį
nerimastingą. Mačiau Vėsą visokį, bet niekada tokio
sutrikusio. Netgi įtaraus.
Sunėriau mudviejų pirštus, pakėliau jo ranką prie lūpų ir
pabučiavau delną.
— Ei, viskas bus gerai. Jeigu po penkiolikos minučių vis dar
jausiesi nesmagiai, dingsim iš čia. Gerai?
Vesas giliai įkvėpė ir iškvėpė.
— Gerai. Viskas gerai. Aš tik... Negaliu pakęsti to, kas
nutiko, ir nuolat apie tai kalbėdamas imu manyti, kad viskas
gali pasikartoti, tik dar baisiau.
Patraukiau pečiais.
— Visai tikėtina, bet tai būtų pabaiga, tu pagytum, nes visa
tai jau yra praeitis. Ne dabartis.
Maliau liežuviu vargiai suvokdama, ką paistau. Nesupratau,
kaip psichoanalitikas, kurio specializacija potrauminio streso
sutrikimai, galėtų jam padėti, bet visi, su kuriais kalbėjausi,
tvirtino, kad padės. Sakė, jis sulauks pagalbos, jam bus
geriau. Pamaniau daranti gerą darbą, primindama jam, ką
turi, nuoširdžiai mylėdama, bet gal čia ir yra bėda. Gerai
žinojau viena — praėjusi naktis buvo blogis. Tikras blogis,
daugiau niekada nenorėčiau to patirti arba baimintis atsigulti
šalia vyro, kurį myliu.
Atsidarė durys ir, mano nuostabai, pro jas išėjo Džina
DeLuka. Ji ne iškart mus pastebėjo, bet Vesas ją pamatė ir
skaudžiai suspaudė man pirštus. Regis, kraujotaka sustojo.
Džina kalbėjo tyliai ir šluostėsi akis servetėlės gniužulu.
Moteris šalimais paglostė jai ranką, paskui apkabino. Daktarė
ją guodė ir ramino. Taaip. Tai ir norėjau pamatyti, kad
suprasčiau, ar čia ta vieta. Čia gydoma per meilę ir
užuojautą. Kaip tik šito dabar reikia mano mylimajam.
Džina apsisuko ir staiga sustojo. Ašarotos akys nušvito,
lūpose išsiskleidė plati šypsena.
— Vestonai, tu atėjai.
Papurtė galvą ir ištiesė rankas. Vesas nesvarstydamas
puolė prie jos ir karštai apkabino. Mano nugara nuvilnijo
susierzinimo banga — kodėl jis ją liečia? Sugniaužiau
kumščius, tramdydama kvailą pavydą, kuris kildavo kas kartą
išvydus šią aktorę. Suprantu, kad tai neprotinga, bet nieko
negaliu padaryti.
Vesas žengtelėjo atgal, Džina nedrąsiai man pamojavo.
— Vadinasi, pagaliau paklausei mano patarimo ir atėjai pas
daktarę Šofner. Kaip puiku. Ją Dievas atsiuntė. Paskambink
man kurią dieną, jei norėsi pasikalbėti apie, pats žinai... —
Džina susigūžė ir akimirksniu geraširdė draugė virto auka. —
Na... apie viską, kas, jos manymu, tau padėtų. Ne dėl to, kad
tau reikėtų pagalbos, bet... — pakratė rankas, lyg jos būtų
šlapios. Galiausiai įkvėpė. — Šiaip ar taip, linkiu sėkmės.
Tikiuosi, ji padės tau taip pat kaip ir man.
Ir išėjo. Dingo už durų, tarsi padai sviltų. Taaip, mano
pavydas perdėtas. Ta moteris visiškai palūžusi ir jai tiesiog
reikėjo draugiško Vėso veido. Tarp jų nieko nėra, išskyrus
tuos išgyvenimus. Vesas žvilgtelėjo į mane liūdnomis,
atgailaujančiomis akimis. Paėmiau jo ranką.
 — Tu nieko negali padaryti. Palaukim, ką pasakys daktarė,
gerai?
Mano mielasis užsimerkė ir linktelėjo. Atsisukę pamatėm,
kad daktarė laiko duris praviras.
— Jūs tikriausiai Vestonas Čaningas ir Mija Sonders.
Prašom užeiti.
Nosį man pakuteno vanilės kvapas. Kampe deganti
kreminės spalvos žvakė skleidė malonų aromatą. Kairėje per
visą sieną nuo grindų iki lubų buvo knygų pilnos lentynos.
Tvarkingai sudėliotos medicinos knygos, kelios eilės man
pažįstamos grožinės literatūros ir dar kitos, didžiųjų klasikų.
Būdama su Vorenu daug skaičiau. Su Aleku — irgi. Abu
vyrai labai mėgo skaityti, tad ir aš greitai susižavėjau klasika.
Knygos, kurių mokykloje nesivarginau paimti į rankas,
pavyzdžiui, Dikenso „Didieji lūkesčiai“, Šekspyro „Romeo ir
Džuljeta“, dabar man leido pasinerti į kitokį pasaulį, panašų į
mūsiškį, bet kitokį. Gyvenimą tarp žmonių, santykių, meilės
ir baimės. Nesvarbu, kokiu istorijos tarpsniu gyvename,
viskas sukasi apie paprastą meilės arba nežinomos baimės
jausmą.
Daktarės stalas — senoviškas raudonmedžio baldas
lenktomis kojomis ir apvalintais kampais — stovėjo prie
galinės sienos. Atrodė sunkus — pernešti reikėtų daugiau
negu dviejų vyrų, jeigu daktarė panorėtų persitvarkyti pagal
fengšui. Dešinėje prie sienos stovėjo kavos stalelis ir ilga
sofa, aptraukta dryžuotu — tviskančios auksinės ir baltos
spalvos — gobelenu. Į sofą atsukti du krėslai aukštais
atlošais kūrė jaukią atmosferą, kuri man patiko.
— Prašom sėstis, — mostelėjo į šį kampą daktarė Šofner.
Vesas palydėjo mane prie sofos, kai atsisėdau, klestelėjo
šalia.
Sakydama šalia — turiu galvoje beveik ant manęs.
Suspaudė mano ranką ir pasidėjo ant kelių, ant viršaus
uždėjo ir kitą savo ranką. Daktarė pastebėjo šį judesį, bet
nieko nesakė. Vesas jautėsi blogai. Juk ne kasdien pamatysi
vyrą, kuris taip pasikliauna moterimi.
 Daktarė atsisėdo į aukštą tamsiai raudoną krėslą,
sukryžiavo kojas ir kumščiu parėmė smakrą. Medaus spalvos
plaukai buvo susukti į dailų kuodą, akiniai vėžlio kiauto
rėmeliais elegantiškai tupėjo ant nosies. Mūvėjo tamsiai
mėlynas plačias kelnes, vilkėjo smėlio spalvos palaidinę
apvalia iškirpte. Atrodė profesionali, bet draugiška.
Vienintelis papuošalas — auksinė apyrankė su pakabučiu ant
lieso riešo. Pakabutis — širdelė, tad kaipmat ėmiau
įsivaizduoti, jog tai jos mylimo žmogaus dovana — gal vyro,
gal vaiko. Apsidairiusi kambaryje pastebėjau šeimos
nuotrauką, gerai matomą iš jos kėdės. Dar vienas taškas
daktarei. Šeimos moteris. Jos reputacija, pagalba, kurią
teikia Džinai, ir faktas, kad turi šeimą, leido man patikėti, kad
daktarė tikrai gali padėti mano vaikinui per meilę išgyventi
siaubą, patirtą Šri Lankoje ir Indonezijoje.
Daktarė Šofner žvilgtelėjo į mane, paskui į Vėsą.
— Kaip suprantu, judu abu esate čia, nes po tragiškos
patirties kilo sunkumų.
Linktelėjau. Vesas sėdėjo sustingęs kaip akmuo ir neištarė
nė žodžio.
— Ir šis įvykis veikia jūsų santykius? — kamantinėjo
daktarė, skverbdamasi į mūsų asmeninę erdvę.
— Taip, — tiesiai atsakiau.
Vesas įsitempė ir prašneko:
— Šiąnakt aš beveik išprievartavau Miją. Prispaudžiau ją
kone sapno vidury, — niūriai pasakė. — Nenoriu daugiau taip
elgtis ar rizikuoti ją įskaudinti. Myliu ją. Mes ketiname
susituokti. Ar galit viską ištaisyti? — staiga paklausė.
Aš tik žiūrėjau ir laukiau, ką atsakys daktarė. Ji apsilaižė
lūpas ir caktelėjo liežuviu.
— Ką gi, tikiuosi jums padėti...
— Jis nevertė manęs nieko daryti, — nutraukiau daktarę, —
ir tikrai manęs neskaudino. — Labiau nustebau ir išsigandau
košmaro, kuris nutiko praėjusią naktį. Neįsivaizduoju, kaip
dar galiu susigrąžinti Vėsą.
Daktarė iškėlė rankas.
 — Pala pala. Košmariška naktis. Rutina. Užpuolimas.
Vedybos. Gal galima lėčiau. Ponas Čaningas... Vestonas... Ar
galiu jus vadinti Vestonu?
Vesas linktelėjo.
— Gerai, Vestonai. Žinau, kas esate. Skaičiau laikraščius ir
numanau, ką jums teko iškęsti.
Aišku, juk ką tik matėme Džiną, išeinančią iš jos kabineto.
Akivaizdu, kad ji ir papasakojo daktarei, kas ten nutiko.
Daktarė sunėrė rankas ir palinko į priekį.
— Jūs patyrėte tai, ko neturėtų patirti joks žmogus. Jūs
išgyvenote pagrobimą. Tai neapibrėžia jūsų esybės, —
daktarė atsilošė ir lėtai atsikvėpė. — Dabar mums reikia
pasikalbėti apie jūsų asmeninę patirtį. Prisiminti įvykius ir
išanalizuoti juos, nors jie ir labai atstumiantys, šlykštūs.
Galime tai padaryti vieni arba kartu su Mija. Kaip panorėsite.
Vesas pažvelgė į mane ir nusisuko.
— Kol kas tegu ji lieka. Bet gal kitą kartą, kai... mhm... —
atsikrenkštė, — kalbėsimės apie smulkmenas, būsime vieni.
Sutarta?
Vesas klausėsi daktarės, bet žiūrėjo į mane. Net po visko,
kas nutiko, jis laukė mano pritarimo. Tik nesuvokė, jog aš
tiesiog noriu, kad jam pagerėtų, kad jis taptų savimi. Rastų
ramybę. Plačiai nusišypsojau ir spustelėjau jam ranką.
— Gerai. Šiandien Mija dalyvauja, todėl pakalbėkime apie
jūsų minimų veiksnių padarinius.
Užverčiau akis ir jau norėjau paneigti, vėl, bet Vesas
prispaudė pirštą man prie lūpų.
— Mieloji, tai, kas nutiko, — nepakeliama. Šiąnakt bijosiu
miegoti šalia tavęs. Todėl sutikau ateiti čia. Jei tik padės,
padarysiu viską, ko prireiks.
Parėmiau smakrą ir žiūrėjau į savo stiprų vyrą, į savo
gyvenimo meilę, pasakojantį nepažįstamajai apie mūsų
kankinančią naktį.
— Naktimis mane dažnai užvaldo košmarai. Mija sugalvojo
būdą, kaip grąžinti mane į tikrovę, — tarė Vesas.
— Koks tas būdas? — skubiai paklausė daktarė ir paėmusi
nuo stalo bloknotą kažką užsirašė.
Vėso skruostai skaisčiai išraudo, jis išsižiojo, bet
neprakalbo. Drovuolis pasirodė juokingai mielas, panorau
bučiuoti jį tol, kol ir pati išrausiu. Vesas kilstelėjo ranką ir
pasitrynė sprandą, tada papurtė galvą.
— Mes mylimės, — tyliai atsakiau, gelbėdama jį nuo
nesmagumo.
Daktarė nusišypsojo.
— Ir kaip šis veiksmas turi grąžinti jį į tikrovę? — klausimas
buvo skirtas man.
— Tiksliai nežinau. Iš pradžių jis būdavo labai piktas,
prakaituodavo, vyzdžiai būdavo baisiai išsiplėtę. Įprastai
pabusdavo rėkdamas, verkdamas arba turėdavau pažadinti jį
uždegusi šviesą, nes imdavo siautėti. — Daktarė kažką
užsirašė ir laukė, kad pasakočiau toliau. Supratau, kad Vesas
manimi dėtas patylėtų, bet mostelėjo tęsti. — Kartais
atrodydavo, kad jis jaučiasi vis dar ten.
— Ten? — daktarė kilstelėjo antakį.
Sukau aplink smilių plaukų sruogą ir galvojau, ką atsakyti,
bet įsiterpė Vesas.
— Sapne, pagrobimo vietoje, toje trobelėje, prirakintas prie
sienos, sėdintis savo išmatose.
Atsilošiau tikėdamasi, kad dabar jau jis imsis iniciatyvos.
— Atrodė, kad Mijos balsą girdžiu kaip per rūką ar iš labai
toli. Ir ji manęs klausinėja, — Vesas susiraukė, įsmeigė akis į
batus ir įdėmiai apžiūrinėjo, ar jie dera prie džinsų.
— Ko klausinėja? — pertraukė daktarė.
Vesas gūžtelėjo pečiais nepakeldamas akių. Regis, batai
dabar jį domino labiau už viską pasaulyje.
— Ar myliu ją. Kur esu. Ir panašių klausimų. Įprastai to
užtekdavo, kad grįžtų sveikas protas. Bet tada... hmm...
suprantat, mano vyriškumas...
Vesas nebeišspaudė nė žodžio. Jis galėjo didžiuotis savo
pimpalu. Man jis kėlė nenusakomus pojūčius ir didelę
pagarbą.
— Sustandėjęs? Pasirengęs sueičiai? — abejingai ištarė
daktarė nesiūlydama savo varianto. Kilo noras paploti jai už
profesionalumą, nors mano mintys pakriko vien paminėjus jo
storą penį.
— Taip! — kiek per garsiai atsakė Vesas ir užsimerkė. —
Tikrai taip. Jėzau! Kaip nesmagu.
Patryniau jam petį ir pasilenkiau artyn.
— Visai ne.
— Tikrai ne, Vestonai. Tai natūralus atsakas į baimę ir į tai,
ką jums teko patirti baiminantis dėl savo gyvybės, logiška,
kad ieškote pas savo partnerę paguodos, meilės. Nematau
čia nieko bloga. Vis dėlto kažkas turėjo pasikeisti, jeigu
atėjote čia.
Vesas linktelėjo ir taip stipriai suspaudė lūpas, kad šios net
pabalo. Paleido mano ranką, atsistojo ir ėmė vaikštinėti palei
sofą nuolat dirsčiodamas pro langą.
— Galėjau ją įskaudinti. Sugriebiau už kaklo, — kalbėjo, lyg
žodžiai būtų vėmalai. Bjaurūs ir šlykštūs. — Tada pabandžiau
praskirti šlaunis. Jie taip darė! Jie taip darė Džinai! — suėmė
plaukus prie smilkinių ir per daug niršiai papurtė galvą. — Ir
aš pabandžiau taip padaryti Mijai. Dieve! Kas man yra? —
suriko.
Daktarė atsistojo ir prisiartino prie Vėso greičiau, negu
spėjau suprasti, ką jis pasakė. Kažką jam sumurmėjo ir
pasodino ant sofos.
— Vestonai, kartais atrodo, kad siaubas mus užvaldo.
Mintys atkuria nepaprastus įvykius ir perteikia savaip. Šis
patyrimas gali būti jūsų proto bandymas susitaikyti su tuo,
ką matėte. Mija, ar tikite, kad Vestonas siekė jus sužaloti?
Tvirtai papurčiau galvą.
— Ne. Tikrai ne. Tą akimirką, kai surikau jo vardą, tartum
nuspaudžiau mygtuką. Tik bijau, kad praėjusi naktis buvo
didžiausias atkrytis. Todėl tikimės, kad padėsite Vesui įveikti
padarinius, — pridūriau skubiai slinkdamasi arčiau jo.
Jis atrodė apgailėtinai, kone susigūžęs kitame sofos kampe.
Kai prisislinkau, apkabino mane per pečius ir įsikniaubė veidu
man į kaklą.
 — Dieve, koks aš laimingas, kad turiu tave. Mija, mieloji...
Paglosčiau jam skruostą ir pažvelgiau daktarei Šofner
tiesiai į akis.
— Žinau. Mes tai ištversim. Kartu.

****
Paskutinę spalio savaitę Vesas lankėsi pas daktarę Šoner
tris kartus. Jis taip norėjo. Daktarės nuomone, Vesui reikėjo
intensyvios terapijos, kad pradėtų sveikti. Mano vyrukas
nuoširdžiai tam atsidavė. Dar vienas dalykas, atsiradęs mūsų
kasdienybėje, — baltos miego tabletėlės, kurių Vesas
išgerdavo kas vakarą prieš guldamas. Tiesiai pareikalavo
daktarės ko nors, kas jį sutramdytų.
Nors labai ilgėjausi laukinio vidurnakčio sekso, nepraleidau
progos pailsėti nuo jo. Mainais gavom privilegiją miegoti
nepertraukiamai šešias ar septynias valandas. Po savaitės
ramaus nakties poilsio ir be baimės būti užpultai per miegus
abu pasijutome kaip naujai gimę. Visas pasaulis sugulė
mums po kojomis ir mudu mėgavomės gyvenimu. Pagaliau.
Rytą su Vesu pabudom gana anksti, pasimylėjom kartą,
paskui dar kartą ir paplaukiojom banglente. Aš nuėjau dirbti,
kitaip tariant, į kitą kambarį, kuris tapo mano kabinetu,
Vesas ketino pasportuoti, pabūti paplūdimyje ar krapštytis
savo kambaryje. Apie filmo baigimą ir ateities planus Vesas
neužsiminė. Pinigai jam nerūpėjo. Gyvenamoji vieta ir
transporto priemonės buvo apmokėtos, investicijų turėjo iki
kaklo. Anot Vėso, nė vienam iš mūsų iki gyvos galvos
nereikės sukti galvos dėl pinigų ir vis tiek gyvensime kaip
inkstai taukuose. Man to buvo negana. Man rūpėjo ne pinigai.
Man rūpėjo Vesas ir jo motyvacija, ambicijos, gyvenimo
darbas. Vieną dieną juodu su daktare turės apie tai
pasikalbėti, bet dabar svarbiausia, kad jis sveiktų po
sukrėtimo.
Buvo dar vienas netikęs šalutinis Vėso buvimo namuose ir
potrauminio streso gydymo požymis. Ne kartą grįžusi namo
radau jį su Džina ant sofutės ar terasoje besijuokiančius.
Džudė piktai susiraukdavo, kai įeidavau su tokia išraiška, kuri
rodė, jog leidžiu Vesui griauti mūsų santykius. Ji niekaip
negalėjo suprasti, kad tarp manęs ir Vėso niekam nėra
vietos. Jau per vėlu. Ginčai dėl mudviejų santykių baigti. Ar
man patinka matyti Džiną DeLuką, moterį, kurią jis dulkino
kelis mėnesius? Ne, nepatinka. Ar daktarė nuolat kartojo
man, kad tai tik jo ir jos gydymo proceso dalis? Taip, kartojo.
Deja, aš tik šypsojausi ir tylėjau. Viską galiu iškęsti, kol
Vesas ras savo laimę. Kad ir kiek tai truktų.
Jau baigiasi mėnuo, ir manęs laukia kai kas nuostabaus.
Taip, dukart per savaitę dalyvauju daktaro Hofmano laidoje ir
rengiu penkiolikos minučių penktadienio reportažus, o
šiandien pagaliau atvyksta Džinelė. Negaliu sulaukti! Niekad
nemaniau, kad mane gali taip sujaudinti mintis, jog geriausia
draugė gyvens svečių namelyje tik už penkiasdešimties
žingsnių akmenimis grįstu takeliu.
Vos išgirdusi automobilio ratus, gurgždančius žvyruotu
keliuku, šokau iš lauko krėslo ir puoliau bėgti. Girdėjau, kaip
Vesas aiškina Džinai, gurkšnojančiai šardone, keistą mano
reakciją.
— Jos geriausia draugė atsikrausto čia iš Las Vegaso ir
gyvens svečių namelyje, — išgirdau jo žodžius, o pati su
kalėdinėmis kojinėmis nučiuožiau per plytelėmis išklotą
koridorių iki durų.
Atplėšusi duris išvydau ją, stovinčią ir gniaužiančią kumštį.
— Kokį velnią čia veiki, švinkena šliundra? — išskėčiau
rankas ir draugė puolė man į glėbį.
— Pati tu švinkena, — ji giliai įkvėpė mano plaukų aromato
ir suspaudė iš visų jėgų. — Dažnai maudaisi? — atšlijo
šypsodamasi, bet neatitraukė rankų nuo mano veido. —
Atrodai gerai... kaip kekšytė. Jėzau, kaip pasiilgau tavo
atviros subinaitės. Ar būdama geriausia draugė žinai, kaip
sunku pritraukti vyro akis, kai neturi tik plataus užpakalio,
palyginti su viskuo šituo, — perbraukė rankomis savo smulkų
kūną ir įspūdingą krūtinę. Džinės akys sudrėko, iš jų pabiro
ašaros.
— Apsičiulpk! Ir nedrįsk ašaroti! — patempiau lūpą ir dar
sykį apkabinau ją iš visos širdies.
Šalia manęs Džinelė atrodė smulkutė, nors pagal
galiojančius standartus esu gan vidutiniška. Užbėgdamas už
akių naujiems mūsų apsižodžiavimams, Vesas krenkštelėjo.
Atsigręžusi plačiai nusišypsojau ir pristačiau Džinę.
— Vėsai, mielasis, čia mano geriausia draugė Džinelė.
Džine, susipažink su Vestonu Čaningu Trečiuoju.
Vesas be garso ištarė „trečiuoju“ ir mirktelėjo man.
— Malonu susipažinti, — ištiesė ranką.
Džinelė tylėjo. Tik išsižiojo ir išsprogino akis.
— Po perkūnais, mano kelnaitės jau šlapios. Pala, bet aš be
jų. Mano nematomos kelnaitės jau šlapios!
Užsimerkiau ir tylomis nuleidau garą. Vesas garsiai
nusikvatojo. Čiupo Džinelę ir apglėbė. O ji visu kūnu
pasitrynė į mano brangiausiąjį. Jeigu kokia kita, ne ji,
bandytų šitaip glaustytis, perpykusi sumalčiau į miltus. Bet
žinodama, kad Džine taip elgiasi tik norėdama mane
paerzinti, apsimečiau nematanti.
— Mhm, gerai jau, oi, gal užteks glėbesčiuotis.
Vesas atplėšė Džinę nuo savęs. Ji apsimetė grabaliojanti jo
marškinių skverną, kad tik išsilaikytų arčiau. Įsisiurbė kaip
erkė. Purtydama galvą pliaukštelėjau jai per rankas.
— Atstok nuo jo, — žaismingai subariau.
Džine susiraukė.
— Kokia tu draugė? Pati susitikinėji su filmų žvaigžde Kenu
iš Malibu, o man neturi nė vienos lėlytės pažaisti? —
sumurmėjo ir sukryžiavo rankas.
Žinoma, kaip tik tada pasirodė Džina, nešina rankine.
Džinelė nužvelgė jos gražią figūrą, nuostabius plaukus,
dantis, drabužius, makiažą ir kilstelėjo nykštį.
— Kas tu? Brunetė Barbė?
Nusijuokiau, bet tuojau prikandau liežuvį, nes Džina
susiraukė. Jai šito buvo per daug.
— Džinele, čia Džina DeLuka, Vėso draugė.
 Draugė akimirksniu susivokė ir supratau, kad bus blogai.
Prisimerkė ir įsitempė.
— Nori pasakyti, ši...
Ranka užčiaupiau jai burną, bet Džine vis tiek spjaudėsi
nuodais gindama, jos manymu, mano garbę ir bandydama
išsilaisvinti. Stengiausi nulaikyti keturiasdešimt penkių
kilogramų svorio ir pusantro metro ilgio kūną. Pastaraisiais
metais jau buvau įpratusi tramdyti Džinę.
— Hmm, brangieji, malonu jus matyti. Bet Džine pavargusi,
kelionė buvo ilga. Parodysiu jai, kur įsikurti.
Tikrų tikriausiai išvilkau draugę lauk. Batelių kulnai
nukaukšėjo per grindis. Už durų Džine tuoj pat išsivadavo.
— Po galais, kas čia buvo? Ta kalė apsimeta drauge, nors
vos prieš kelis mėnesius jis dar buvo prilipęs prie jos kaip
lapas. Tu sveika?
Atsidusau ir nutempiau ją į kambarį.
— Ne, aš nesveika. Dėl to mums reikės ne kartą rimtai
prisigerti, — nuėjau prie baro, buvau paprašiusi Džudės jį
pripildyti. Džinės akys nušvito kaip Kalėdų eglutė.
Šniurkštelėjau. — Kaip tau patinka naujieji namai? —
mostelėjau ranka lyg kino žvaigždė.
Džine apžvelgė namelį. Tai buvo butas-studija — virtuvėlė,
svetainė, miegamasis ir vonios kambarys. Tobulas būstas
naują gyvenimą pradedančiai moteriai.
— Didesni negu mano butas Vegase. Tikrai nori, kad čia
gyvenčiau? Kas nutiko ten, aišku, bet kada gali nutikti ir čia.
Draugė papurtė galvą. Ji nelabai mokėjo atsiprašinėti. Tai
ne jos būdui. Ji retai atsiprašinėja už tai, kokia yra.
Apkabinau ją per pečius ir galva stuktelėjau į jos galvą.
— Žinau ir myliu tave tokią, kokia esi. Bet turėsim rimtai
pasikalbėti, kaip elgtis tam tikromis aplinkybėmis.
Įpyliau degtinės su spanguolėmis, susėdome ant
prabangios sofos ir aš jai viską papasakojau. Abi ir žiovavom,
ir kelis kartus žviegėm iki ašarų. Man tai buvo panašu į
iškrovą, kai galiu pasipasakoti pažįstamam žmogui. Tokiam,
kuris pažįsta mane kone visą gyvenimą ir kuris neteis, nieko
neklausinės ir nemanys apie mane blogai. Džine visada mane
palaikė, o dabar aš jai padėsiu atsigauti po nelaimės. Gal ir ją
reikėtų nuvesti pas Anitą Šofner? Ji puiki daktarė. Vėliau apie
tai pagalvosiu. Pirmiausia noriu, kad draugė čia jaukiai
įsikurtų.
— Tai tau čia patinka? — sukryžiavau pirštus tikėdamasi,
kad ji viską ištvers.
— Mija, man reikėjo šios permainos. Jau buvo laikas viską
mesti. Menkavertis darbas, beprasmiškumo jausmas,
draugės ilgesys ir gyvenimas toje pačioje skylėje diena iš
dienos. Atėjo metas pokyčiams. Aš pasirengusi tam, ką
gyvenimas man paruošė čia, Kalifornijoje.
— Žinai, ką tau pasakysiu? Šiemet išmokau vieną gerą
dalyką — nebijoti permainų.
Parodžiau savo koją. Džine gašliai šyptelėjo dėl tatuiruotės,
atspindinčios mano gyvenimo būdą.
— Ar netoliese yra tatuiruočių salonas? — įžūli koketė
pakėlė antakius.
Linktelėjau ir sulenkiau ranką laukdama, kol bičiulė ją
palies. Visas mintis eiti miegoti išblaškė paprasta užuomina
pasidaryti tatuiruotę.
— Taip, neabejoju, kad yra.
Džinelė žavingai nusišypsojo. Ji visada miela, o dabar yra
čia, su manimi, ir ketina pradėti naują gyvenimą. Ir šįkart aš
jai padėsiu.
— Rodyk kelią, — mostelėjo į duris.
Mane apėmė didžiulis palengvėjimas.
— Šį kartą aš rodysiu kelią.
Kiekvienas žodis man buvo reikšmingas. Dešimt mėnesių
dariau viską, kas buvo sakoma, kas liepiama, buvau
samdoma kažkam padėti, kažką išgelbėti. Pavargau nuo šito.
Nuo dabar pati valdysiu savo likimą.
LAPKRITIS
 PIRMAS SKYRIUS
Snaigės. Nepakartojamos, trapios ir visos skirtingos. Kaip
žavu. Pagavau vieną, krintančią iš dangaus. Ji ištirpo vos
palietusi mano liežuvį. Sustingau pakerėta, kai kitos palietė
mano blakstienas ir vaizdas akimirksniu susiliejo.
Numirksėjau jas ir atsikvėpiau. Garų kamuolys iš burnos
priminė cigaretės dūmų kamuolį. Ištiesusi rankas į šalis lėtai
sukausi ratu, leisdama lengvoms kaip pūkeliai snaigėms tūpti
ant mano veido ir delnų.
— Jeigu jau pažaidei su sniegu, gal grįžtam į viešbutį? —
nusijuokė Vesas. — Man baisiai šalta! — prispaudė ledinę
nosį man prie šilto kaklo. Apglėbė iš nugaros ir tvirtai
priglaudė.
Suėmiau jo rankas.
— Kaip nuostabu! Vegase retai sninga, o Los Andžele —
niekada.
Pagarbiai žiūrėjau į gamtos stebuklą. Vesas vėl prigludo
man prie kaklo ir nubučiavo iki viršaus.
— Nuostabu... mano kiaušiai šąla, penis virto varvekliu.
— Žinai, man visada patiko šaldytos sultys, —
prunkštelėjau, atsisukau ir pažvelgiau jam į akis. — Ačiū, kad
esi su manimi. Tiesą sakant, nebuvau pasirengusi net
trumpam išsiskyrimui.
Vesas šyptelėjo taip, kad panorau užšokti ant jo. Dieve
brangus, mano mylimasis toks nuodėmingai patrauklus, net
ir užsimaukšlinęs kepurę.
— Kas atsisakytų praleisti dvi savaites Niujorke su
gražuole? — pasilenkė artyn, pasitrynė nosimi į manąją ir
pakštelėjo į lūpas.
Melagis. Kai laidos rengėjai pranešė siunčiantys mane į
Didįjį Obuolį kelioms savaitėms filmuoti žvaigždžių daktaro
Hofmano skirsniui „Esu dėkingas“ ir maniškiam savaitiniam
„Gražiam gyvenimui“, jis neparodė jokio susidomėjimo.
Pareiškė žiemos mėnesiais Rytinės pakrantės vengiąs kaip
maro. Turbūt Atlanto vandenynas per šaltas arba bangos
netinkamos užkietėjusiam banglentininkui... na, ir
temperatūra, palyginti su Kalifornijos auksiniu krantu, tikrai
žema.
Susitaikiau su mintimi, kad dvi savaites turėsiu gyventi be
Vėso. Po pagrobimo tai būtų pernelyg greitai. Šiurpą kėlė
mintis išsiskirti su juo nors dienai, bet iš visų jėgų stengiausi
to neparodyti. Jis dar tik sveiko, bet procesas vyko
neįtikėtinai sėkmingai. Visai nenorėjau, kad manytų, jog
netikiu jo stiprybe ištverti porą savaičių be pernelyg
globėjiškos merginos, nuolat sėdinčios šalia.
Jis apsigalvojo tada, kai suplanavau interviu su savo
bičiuliu Meisonu Merfiu, žymiuoju „Red Sox“ kamuoliuko
padavėju, ir Antoniu Santjagu, Lotynų Meilužiu. Vieną
praėjusios savaitės naktį Vesas pasipasakojo turįs daug
susitikimų su psichoterapeute Anita Šofner dėl vyrų, vis dar
esančių mano gyvenime. Jis žinojo, kad nuolat telefonu
bendrauju su Meisonu, Tajumi, Antoniu, Aleku, Hektoru ir
Maksu. Žinoma, jis neužsiminė apie Makso, neseniai atrasto
brolio, skambučius. Arba Hektoro, nes šis yra gėjus ir gyvena
su Toniu. Vesas prisipažino truputį pavydintis kitiems
keturiems. Susipažinęs su Antoniu suprato, kad Lotynų
Meilužis padėjo man sunkiu metu, bet tiesiai išrėžė
nepasitikintis juo dėl moterų mylėtojo reputacijos. Siutino net
Meisonas, iki ausų įsimylėjęs Reičelę, savo ryšių su
visuomene mergaitę.
Ar ką nors dėl to pasakiau? Ne. Nieko, kas priverstų mano
mylimąjį keliauti su manimi į Niujorką... Žinojau, kad tai
žiauru, bet kai jis paklausė, ką veiksiu su tais žmonėmis po
interviu, gūžtelėjusi pečiais atsakiau — viską, ko jie panorės.
Po penkių minučių Vesas jau krovėsi lagaminą.

****
— Kada susitinkame su tavo draugais?
Vėso balse justi lašas susierzinimo. Jo reakcija vėl susitikus
su Antoniu ir susipažinus su Meisonu keista. Mano
brangiausiasis visada buvo blaivaus proto ir pasitikintis
savimi. Tačiau po įvykių Indonezijoje dar nebuvo visiškai
atsigavęs. Daktarė man paaiškino, kad tam reikia laiko, kad
Vesas turi kuo nors rūpintis, pavyzdžiui, mumis, mūsų
santykių puoselėjimu.
— Šį vakarą susitinkame su Antoniu ir Hetera. Jis rengia
mums vakarienę savo namuose. Meisio ir Reičelės nematysim
iki savaitės pabaigos.
Tik vieno nepasakiau Vesui — kad Antonis pasiūlė mums
apsistoti savo prabangiame bute Manhatane. Žinojau, kad
Vesas prieštaraus. Majamyje Antonis jam visai patiko, bet
tada mūsų meilė dar tik skleidėsi. Pernelyg jaudinomės, ką
apie mus pamanys kiti.
Neskubėdami iškraustėme daiktus iš lagaminų į viešbučio
spintas, nusimaudėme ir pasimylėjome. Jaučiau, koks Vesas
įsitempęs, kai leido manyje savo syvus, kalbėjo meilius
žodžius.
Kai sunkiai kvėpuodama gulėjau ant savo mylimojo, jis
pakėlė kairę mano ranką prie lūpų ir išbučiavo pirštus. Paskui
tas niekšelis užmovė man ant bevardžio kažką sunkaus.
— Kada tuoksimės? — paklausė netikėtai kaip perkūnas iš
giedro dangaus.
Abu nuogi, ką tik karštai, maloniai, tingiai po kelionės
pasimylėję, aš guliu išsipleikusi jam ant krūtinės. Smagiai ant
jo pajodinėjau ir veikiausiai užsidirbau mėlynes ant šlaunų.
Sumirksėjusi nubraukiau plaukus nuo veido, tada uždėjau
ranką jam ant širdies. Man patiko justi, kaip jo širdis plaka po
mano delnu, kad ji priklauso man.
— Tu man peršiesi? — bandžiau išsisukti.
Vesas prisimerkė ir parodė smakru į mano ranką.
Pažvelgiau žemyn į deimantų vėrinį, žėrintį ant piršto.
— Mes apie tai jau kalbėjome, — ir pridūrė: — Suprantu,
kad neklausiau. Bet tu neturi priežasčių atsisakyti, — kalbėjo
tvirtai, nepalikdamas vietos abejonėms.
Atsisėdau nuoga ant jo ir įsmeigiau akis į stebuklingai gražų
žiedą, tokio gyvenime dar nebuvau mačiusi. Tai buvo
deimantais nusagstytas lankelis. Ne prabangus, kaip
dauguma sužadėtuvių žiedų. Ne, šis žiedas buvo paprastas,
bet žėrintis. Mano pirštą juosė daugybė blykčiojančių
deimantų. Nesuvokiama. Galėčiau lėkti Suze be pirštinių.
Žiedas tiesiog tobulas. Ašaros užplūdo man akis.
— Tai tikrai neprašysi manęs tekėti? — užgniaužiau raudą
spoksodama į papuošalą, kuris pasirodė esąs sužadėtuvių
žiedas.
Vesas atsisėdo, apkabino mane per nugarą, įsispyrė kulnais
į čiužinį ir tol stūmėsi atgal, kol atsirėmė į galvūgalį, aš
įsitaisiau jam ant kelių. Perbraukė pirštais man plaukus ir
suėmęs veidą prisitraukė artyn.
— Ar tau tikrai labai reikia, kad paprašyčiau?
Priversta pažvelgti jam į veidą pamačiau skaisčiai žalias
akis.
— Reikia? Ne. Noriu? Ko gero, — prisipažinau. O ašaros
sruvo upeliais iš akių.
Vesas atsiduso ir patrynė savo kaktą į manąją.
— Neversk manęs šito gailėtis, — sukuždėjo drebančiu
balsu, galbūt nerimaudamas — netgi jaudindamasis — dėl
mano atsakymo. — Mija, meile mano, gyvenime mano, ar
tekėsi už manęs?
Pažvelgusi jam į akis pamačiau susirūpinimą, lyg būčiau
galėjusi atsisakyti. Net po milijono metų negalėčiau paneigti,
kad šis vyras skirtas man amžinai.
— Ar galėčiau vietoj kito žiedo gauti kitą motociklą?
Vesas mirktelėjo, atlošė galvą ir nusikvatojo. Pabučiavau
jam krūtinę, nes jis pralaimėjo, ir savaip pakštelėjusi
gnybtelėjau į kaklą prie ausies.
— Taip, mielasis. Tekėsiu už tavęs, — ištariau žodžius,
kuriuos, žinojau, jis trokšta išgirsti.
Vesas apkabino mane stipriau.
— Aš padarysiu tave labai laimingą.
Pažvelgiau tiesiai jam į akis.
— Tai padovanosi man naują motociklą? — viltingai
paklausiau. Vesas papurtė galvą ir pabučiavo mane —
bučiavo tol, kol mano lūpos nutirpo ir beveik nebejaučiau jo
lūpų prisilietimo.
— Kada? — suurzgė į ausį, slinkdamas žemyn prie mano
nuogų krūtų. Atrodė, antras kėlinys prasidės po penkių
sekundžių.
— Mhm... kitąmet? — atsakiau prisitraukusi jo galvą prie
krūtinės, nes jis prilipo prie sustandėjusio spenelio.
— Hmm. Gerai, pirmas bus sausis, — sumurmėjo Vesas
apžiojęs iškilumą. Išpešė kitą spenelį ir ėmė čiulpti dar
stipriau nei pirmąjį.
— O taip, — sudejavau. — Pala... ką?

****
Pabeldžiau į Antonio mansardos Niujorke duris. Vesas
stovėjo šalia, ranka apsivijęs man liemenį, glausdamas prie
savęs. Durys atsidarė, kai jau buvau bekelianti ranką belsti
antrą kartą. Tiesą sakant, nustebau, kad apskritai reikėjo
belstis, nes durininkas apie mus pranešė telefonu.
— Jūs čia! — šūktelėjo Hetera, šokuodama ant pirštų galų.
Ji avėjo aukštakulnius atvirais pirštais, su kuriais, būdama
ir taip aukšta, panėšėjo į deivę. Šviesūs plaukai buvo suvelti
it roko žvaigždės, šitai prisimenu dar iš Majamio. Vilkėjo
prigludusią ryškiai rožinę palaidinę ilgomis rankovėmis, per
visą krūtinę baltomis raidėmis švietė užrašas: „Rožinė —
naujoji juoda’. Palaidinė buvo sukišta į siaurus džinsus su
vinimis muštu diržu, liudijančiu, kad ji kieta. Raudonomis
sruogelėmis nudažyti plaukai kūrė nežemiškai madingą
įvaizdį. Velnias, ji tikrai nežemiškai madinga.
Man reikia dažniau bendrauti su merginomis. Džinelė jau
dvi savaites neatstoja, kad palaikyčiau jai draugiją ir
važiuočiau kartu apsipirkti į Los Andželo parduotuves. Grįžusi
taip ir padarysiu.
Hetera perėmė mane iš Vėso glėbio į savąjį, pasūpavo į
kairę ir į dešinę, tada atstūmė ir ištiestos rankos atstumu
nužvelgė nuo galvos iki kojų.
 — Mergyt, negi Majamyje nenupirkau tau drabužių? Kodėl
nevilki jų? — suraukė nosį, bet tai rodė, kad ji ne priekabi, tik
nuoširdi.
Sunkiai atsidususi papurčiau galvą.
— Man taip patogiau, — truktelėjau marškinėlius ilgomis
rankovėmis.
Pirkau juos pernai per Lordės*[* Dainų autorė ir atlikėja iš
Naujosios Zelandijos.] koncertą, į kurį ėjome su Made. Ta
panelytė apvertė namus aukštyn kojomis, bet marškinėliai
tikrai labai faini. Ir labai tinka prie siaurų blukintų džinsų,
plėšytų ties šlaunimis, bei prie storapadžių kerzų — mėšlo
rinktuvų, kaip Maksas pavadino juos, nors niekada nebridau
su jais per mėšlą ir jie dar gana nauji. Sindė atsiuntė mums
su Made po porą primindama, kad laukia grįžtančių į Teksasą.
Šitie irgi šaunūs. Juodos odos, nosys įdomaus dizaino,
daugiau erdvės nykščiui. Kas geriausia? Sagtelės ties
kulkšnimis. Hetera nužvelgė batus.
— Hmm, o batai gražūs.
Vesas krenkštelėjo.
— O, Hetera, prisimeni mano vaikiną Vėsą? — mostelėjau
per petį.
— Mieloji, norėjai pasakyti — sužadėtinį, — Vesas pamerkė
ir šyptelėjo.
Hetera išpūtė akis, lyg nutrenkta elektros.
— Rupūže plaukuota! Tu išteki! Kaip nuostabu! — apkabino
mus abu, sugriebė mane už kaklo. — Po galais! Antonis bus
sužavėtas. Jam labai patinka vestuvės!
Prunkštelėjau.
— Kaip tai? Regis, jis dar nebuvo vedęs.
— Taip, bet buvo galybę kartų susižadėjęs! —
nerūpestingai atsakė Hetera.
Ji palydėjo mus per erdvų būstą į virtuvę, ten radome
Antonį prie šešių skylių viryklės, šokantį tik pagal jam
girdimą muziką. Kambaryje sklandė dieviškas kvapas.
Užuodžiau kažką aštraus, kas man priminė pietietišką maistą.
— Kas išteka? — atsigręžė Antonis, rankoje laikydamas
medinę mentelę. — Lucita! Tu? Pasakyk, kad tai netiesa, —
sukryžiavo rankas ant krūtinės ir atsirėmė į spintelės kampą.
Nusijuokiau. Vesas — ne. Tik užmetė ranką man ant pečių.
— Taip. Parodyk jiems žiedą. Tuokiamės sausio pirmąją.
Vėso žodžiai nuskambėjo vyriškai išdidžiai. Ištiesiau ranką
ir sutrikusi pažvelgiau į jį. Antonis prisimerkė.
— Kaip greitai. Oho. Kaip pasakytų mano močiutė, judu
tikrai neleidžiat laiko veltui, — šyptelėjo.
— Mes dar neišsirinkome dienos, — linktelėjau galva į Vėsą.
Jis staigiai pakėlė antakius.
— Man rodos, išsirinkome prieš čia ateidami. Prisimeni?
— Viskas, apie ką kalbėta karštai mylintis, nesiskaito. Tai
naudojimasis padėtimi! — papūčiau lūpas.
Vesas šyptelėjo ir papurtė galvą.
— Labai blogai. Bet tu sutikai. Dabar belieka nuspręsti, kur
tuoksimės.
Panardino pirštus man į plaukus ir ėmė masažuoti sprandą,
kad sumažintų įtampą, susikaupusią per visą dieną
keliaujant, ką jau kalbėti apie netikėtą pasipiršimą. O aš dar
nepaskambinau nei Madei, nei Džinei. Jos pakvaiš, jeigu žinia
pasklis anksčiau, negu joms pranešiu.
— Pasikalbėsim apie tai vėliau. Gerai? — prisiglaudžiau ir
pabučiavau sužadėtinį, kad žinotų, jog neatstumiu jo.
Vesas apkabino man kaklą ir suėmė veidą. Lengvai
pasukau galvą ir pabučiavau jo delną. Žvilgsnis buvo įtarus,
bet supratau, kad taip yra daugiausia dėl Antonio.
— Gerai, mieloji. Vėliau. Tai yra rytoj.
Atsakymas buvo tvirtas ir gana įtikinamas. Kompromisas
yra kompromisas.
— Sutarta. O dabar, Antoni, papasakok, ką veiki. Beje, tavo
naujausias albumas veža!
— Ak, lucita, tas albumas visiškas šlamštas. Ar tau patiko
daina, kurią uždainavau ant merginos balso?
— Be proto! Beje, Hetera, ar galima pragyventi iš
vadybininkės darbo?
Kai pastarąjį kartą juos mačiau, ji ką tik buvo paaukštinta.
Antonis nesuvokė, kaip labai jam pasisekė, kad geriausia
draugė ir asmeninė asistentė yra tas pats asmuo. O kai jau
buvo ją beprarandąs, pasiūlė kai ką daugiau, kad liktų. Kiek
žinau, dabar viskas nuostabu.
Heterai nespėjus atsakyti, įsiterpė Antonis, nors tai jam
nebūdinga. Jis mėgsta vakarėlius. Tai tiko ir prie jo, kaip
daugiausia įrašų parduodančio reperio, profesijos.
— H. yra asombroso... kaip tu sakai? Nuostabu! Laida,
kurioje dirba, drabužėliai. Fantastico! Išreklamuoti ją —
geriausias mano sprendimas. Džiaugiuosi, kad pagalvojau
apie tai.
— Tu! — sušukom vienu balsu su Hetera ir nusikvatojom.
— Gerai jau, gal čia aš ir niekuo dėtas. Bet viskam pritariu.
Užverčiau akis. Hetera šyptelėjo ir sukryžiavo rankas.
— Nesvarbu, Antoni. Kuo mus pavaišinsi? — paklausiau
apėjusi stalą ir atsitrenkusi jam į šoną.
Antonis nė nekrūptelėjo, maišė kaip maišęs padažą,
neatitraukdamas nuo jo akių.
— Ai, savo ir szvofamilia firminiais patiekalais. Arroz con
polio.
— Supratau žodį „vištiena“, o ką reiškia kiti?
Šeimininkas prunkštelėjo.
— Tarkim, ryžiai su vištiena.
— Kaip matau, stengiesi iš visų jėgų, — pasakiau visai
rimtai.
Antonis permetė man plaukus per petį ir nykščiu paglostė
skruostą.
— Dėl tavęs, lucita pasaulį paklosiu po kojomis.
Kalbėjo rimtai, bet akyse švietė šelmiški žiburiukai.
Prunkštelėjau.
— Su vištiena ir ryžiais?
Antonis prisimerkė.
— Ei, nejuokauk. Visiems patinka vištiena ir ryžiai, si?
— Si Antoni. Vėsai, ko norėtum išgerti? — apsisukau ir
pažvelgiau į Vestoną. Jo žvilgsnis kaip durklas smigo Antoniui
į pakaušį, o aš niekaip nesuvokiau kodėl. — Vėsai? —
pakartojau, kol žalios akys pagaliau pažvelgė į manė. —
Gersi?
Hetera atidarė šaldytuvą.
— Turiu atšaldyto šampano. Manau, galim iššauti vietoj
martinio, kurį ketinau patiekti. Jeigu tikrai tuokiatės, turim
rimtą progą švęsti! Mirštat iš nekantrumo? — paklausė ir iš
spintelės ištraukė keturias šampano taures.
Iškėlusi ranką ir žiūrėdama į savo žiedą, giliai įkvėpiau,
paskui lėtai atpalaidavau pečius.
— Mirštam? Ne. Bet ar esu laimingesnė nei kada nors
gyvenime? Tikrai taip!
Pažvelgiau į Vėsą. Regis, nuo mano žodžių jam atlėgo,
pečiai nebesiekė ausų. Prilaikydamas delnu smakrą, patogiai
ir tingiai sėdėjo alkūne pasirėmęs į virtuvės barą.
— Ar gali moteris būti dar laimingesnė?
Pasilenkiau per barą ir paliečiau jo ranką. Vesas paėmė
manąją, pakėlė ir pabučiavo į delną. Nugaroje pajutau
dilgčiojimą ir mintimis nusekiau virpulį per visą stuburą. Kai
Vesas perbraukė nykščiu delno vidurį, šiurpuliukai virto
karščio bangomis.
Prisiekiu, tarpukojy beveik pajutau karštą mygtuką. Tą
akimirką, kai jis nagu brūkštelėjo man ranką, turėjau
užgniaužti dejonę. Čia nei laikas, nei vieta erzintis. Dar turim
pavakaroti, kol galėsim pasimėgauti meilės malonumais. Bet
pasimėgausim. O taip, būtinai pasimėgausim.
Tada ir ten nusprendžiau, kad įaudrinsiu savo brangiausiąjį
dar iki nakties, iš geismo jis neteks sveiko proto ir paims
mane pakeliui į viešbutį.
Laikydamasi jo žaidimo taisyklių, spustelėjau ranką ir
patraukiau į save. Perbraukiau pirštais nuo alkūnės iki riešo ir
nupiešiau kelis aštuonetus. Vėso akys nušvito, šypsena
atidengė baltus dantis, išlenkė žavingas lūpas, kurias bučiuoti
niekada nepabosdavo. Akimirką nerimavau, ar mano planas
sugundyti ir išvesti iš proto Vėsą neatsisuks prieš mane.
Mylimasis greitas išsitraukti daiktą. Šiaip ar taip, reikia
abipusio susitarimo. Apėjau spintelę ir atsistojau šalia Vėso.
Jis tučtuojau mane pasisavino. Hetera įpylė beprotiškai
brangaus šampano.
— Eikš, Antoni. Sumažink liepsną ir ateik čia, —
pareikalavo.
Antonis pasuko kelias rankenėles, pasistiebė ant pirštų gal
kaip Maiklas Džeksonas vaizdo klipe, atsilošė, ištiesė koją ir
šokdamas šimį prisiartino prie Heteros.
— Pamaiva, — prunkštelėjau.
Kaip tik tada Vesas nusikvatojo. Pagaliau mano
mieliausiasis atsipalaidavo, bet, manau, daug reiškė tai, kad
mūviu jo žiedą. Antra — esu prilipusi prie jo šono. Ir trečia —
Antonis iš tikrųjų yra keistuolis. Velniškai seksualus
keistuolis, bet vis tiek keistuolis. Pirmojo dalyko niekada
nepripažinsiu, net ir teismo verčiama, nes Vesas neteks
galvos. Be to, jei Antonio gerbėjai žinotų, koks jis paprastas,
vis tiek mylėtų dėl muzikos ir išvaizdos. Jis — žavus kaip
Hadas. Bet paikystė gali pritraukti kelias geras merginas.
Joms belieka tikėtis.
Antonis pakėlė taurę ir mes pasekėme jo pavyzdžiu.
— Už lucitą ir jos hombre, švieskit abu skaisčiai kaip saulė
ir tegu jūsų dienos būna kupinos amor. Salud.
Šyptelėjau. Pirmą kartą Vesas nuoširdžiai nusišypsojo
Antoniui ir linktelėjo. Antonis žvilgtelėjo į Vėsą, paskui į
mane, kilstelėjo smakrą ir vienu mauku išgėrė taurę.
Ištuštinęs ją draugiškai pasiūlė:
— Segundo ronda.
Vesas spustelėjo man petį, aš pažiūrėjau jam į akis.
— Džiaugiuosi, kad atėjom čia, — prisipažino.
Užsimerkiau, įkvėpiau ir priglaudžiau kaktą prie jo kaklo.
— Aš irgi. Jie puikūs draugai ir linki man tik geriausia. Tai.
Yra. Tavęs.
Su kiekvienu žodžiu nosimi baksnojau jam į skruostą.
Vesas pakėlė mano smakrą ir pakštelėjo į lūpas.
— Matau. Mano galva vis dar... žinai... apsunkusi.
Vesas kalbėjo taip tyliai, kad girdėjau tik aš. Nors nebuvo
reikalo, nes po tosto Antonis grįžo prie viryklės, Hetera vėl
pripylė taures ir įjungė muziką.
— Ne, — paglosčiau Vesui smilkinius. — Tai tik perdėtas
nerimas. Niekada nebus kito. Prisiekiu.
Vesas kinktelėjo ir pasilenkė taip arti, kad ant lūpų pajutau
jo alsavimą. Beveik užuodžiau šampano kvapą iš jo burnos.
— O aš pasistengsiu, kad taip ir būtų, — sukuždėjo jis ir
pabučiavo karštu, drėgnu bučiniu, gerokai karštesnių, nei
derėtų.
Baigėm bučiuotis išgirdę aplodismentus, šūksnius ir
riksmus iš pigių teatro vietų kitapus baro. Mūsų laukia ilga
naktis.
 ANTRAS SKYRIUS
— Ne! Neliesk jos! Džina! Džina!
Pabudau pažadinta Vėso balso. Jis šaukė Džiną. Nuvijusi
nuo akių miegą ir begalę taurių šampano su galybe martinių,
atsisėdau.
Šalia tąsomas traukulių blaškėsi Vesas. Paklodė prilipusi
prie kūno, kakta nusėta prakaito lašais. Net krūtinė blizgėjo
nuo prakaito, jame atsispindėjo pro langą krintanti mėnulio
šviesa. Šį kartą kankynė truko gerokai ilgiau nei įprastai.
Dažniausiai paliesdavau Vėso ranką ar krūtinę ir jis
nurimdavo, kartais pabusdavo, kartais ne. Jau kelias naktis
nebuvo sapnavęs. Kone visą savaitę. Gydymas ėjosi
stebėtinai puikiai. Iš Malibu atvykęs į Niujorką, praleido
pastarosios savaitės vizitus.
Sekundę keikiau save už savanaudiškumą. Norėjau, kad
būtų su manimi čia, Niujorke, kol atliksiu užduotį, o jam
veikiausiai reikėjo namų ramybės ir saugumo, kad sėkmingai
sveiktų. Nuo pagrobimo praėjo tik penkios savaitės. Visai
nedaug, kad paliktų namus, kuriuose jautėsi saugus. Šūdas!
Išslinkau iš lovos kaip tik tą akimirką, kai jis vėl suriko:
— Džina... ne. Ne. Ne, Dieve mano. Mija! Mija! Čia mano
žmona. Trauk savo purvinas rankas nuo jos! — rėkė, pats
išsirietė puslankiu, turbūt labai skausmingai.
Įjungusi šviesą pašaukiau jį.
— Vėsai! Būk geras, grįžk pas mane!
Nedrįsau rizikuoti ir jo paliesti. Kartą taip jau padariau — jis
taip šveitė ranką, kad alkūne pataikė man į paširdžius ir
įstatė didžiulę mėlynę. Paskui dėl to jautėsi blogiau nei aš.
Nuo tada vengiu jį liesti žadindama.
— Jeigu paliesi Miją... užmušiu tave. Užmušiu tave. Ji
mano! — staugė.
Čiupau butelį vandens nuo naktinio staliuko, atsukau
kamštelį, pasimeldžiau Tam, kuris danguje, ir užpyliau Vesui
ant krūtinės. Jis krūptelėjo ir sumosavo rankomis. Tikėjausi
to, tad laiku pasitraukiau, kad netyčia negaučiau į galvą.
 — Mija! — Vėso vyzdžiai buvo išsiplėtę, lūpos prilipusios
prie dantų. — Tau nieko nenutiko? — suniurnėjo.
Dvejojau, ar pyksta ant manęs, ar vis dar yra šiurpiuose
sapno gniaužtuose, ar nuoširdžiai nori žinoti. Apsilaižiau ir
nubraukiau plaukus nuo veido.
— Man viskas gerai. Ar myli mane? — paklausiau to paties,
kaip kas kartą, kai susapnuoja košmarus.
— Labiau už viską pasaulyje, — akimirksniu atsakė.
Vesas norėjo keltis, bet aš ištiesiau ranką. Dar nežinau, kas
jis. Mano Vesas. Pagrobtas Vesas. Auka Vesas. Pavojingas ir
piktas Vesas.
— Kas aš esu? — paklausiau bandydama įsitikinti, kad jis
atsitokėjo.
— Tu esi Mija Sonders, busimoji Mija Čaning.
Ištarė švelniai, bet kažkaip keistai, pernelyg sunkiai.
Šyptelėjau, kad prie mano vardo pridėjo ir savo pavardę.
— Tikrai taip ir ne kitaip. Eikš pas mane.
Vėso akys atgavo briliantinę žalumą, kurią įsimylėjau prieš
kelis mėnesius. Bet man vis tiek buvo neramu.
— Kodėl myli mane?
Jis nusišypsojo, pasitrynė smakrą ir nuleido ranką ant
lovos.
— Todėl, kad be tavęs aš nesu savimi. Ir visai nenoriu būti
savimi be tavęs.
Užsimerkiau ir nuropojau per lovą tiesiai jam ant kelių.
— Mylimasis, — suėmiau jo skruostus, — papasakok, kas
nutiko.
— Vėliau, — sukuždėjo, apkabinęs man nugarą ir pro
šilkinius naktinukus čiulpdamas spenelį.
Vesui patinka, kai esu su apatiniais. Staigmena. Jis, regis,
iš tų vyrų, kuriems apatiniai gražiausi ant grindų, nes
nurengdavo mane taip greitai, kaip aš apsirengdavau. Ir vis
dėlto sakydavo, kad jam patinku ir su apatiniais. Išsiriečiau
nuo jo aistringo bučinio ir mėgavausi šilko prisilietimu prie
krūties bei čiulpimu. Dieviška.
Beveik neraginamas Vesas surado naktinukų apylankas,
susimetusias ant klubų, ir truktelėjo aukštyn per galvą, kad
niekas netrukdytų liesti krūtų. Jos jau buvo išbrinkusios ir
jautrios nuo laukimo. Mano troškimas patenkintas — jis
aistringai laižė, čiulpė, žaidė ir kramsnojo. Abi krūtys sulaukė
dėmesio ir netrukus buvo raudonos kaip vyšnios ir tobulai
apskritos.
— Myliu tavo krūtis, — liežuviu apsuko vieną.
— O jos myli tave, — sušvokščiau norėdama daugiau,
trokšdama gerokai daugiau.
Šlaunimis maliausi prie jo vyriškumo, kuris išdidžiai pakilo
iki mano tarpukojo. Po manimi Vesas gulėjo visiškai nuogas.
Kai pasimylėjom grįžę iš viešnagės pas Antonį ir Heterą, jis
nepasivargino užsimauti trumpikių. Tiesiog atsirideno, kai
apsivilkusi naktinukus — be apatinių — įšokau į lovą pas jį.
Apžergė mane ir užmigo.
— Mieloji, priimk mane. Noriu, kad mane apsivytum.
Dar niekada nebuvo sakęs man tokių nuostabių žodžių.
— Mielai, — sukuždėjau jo lūpoms ir pačiulpusi vieną
priklaupiau, čiupau jo ilgą, standų daiktą ir kyštelėjau į savo
angą.
Užsimerkusi priėmiau jį į save mėgaudamasi kiekvienu
dievišku prisilietimu, kol jo pasididžiavimas jausmingai augo
iki maksimumo. Kai jau buvau pilna jo ir kotas buvo giliai
įstatytas, abu atsidusom. Taip atsidūstama, kai viskas, kas
buvo iki tol, išnyksta. Gyvenimas, blogi sapnai, viskas, ką
turime nuveikti ateinančią dieną, išnyko. Viskas išsisklaidė,
kai tik mudviejų kūnai susijungė. Visiška palaima.
Leidau jo rankai likti ant klubų ir prisitaikiau prie ritmo. Su
Vesu kiekvienas sykis nepakartojamas. Nieko panašaus į
gryną malonumą, patiriamą nuo tada, kai jis įsitaisė mano
gelmėse. Man niekada nebus gana. Žinojau, kad nesvarbu,
kas laukia ateityje, mirsiu norėdama visą gyvenimą būti tik
su tuo vyru.
Sekdama jo pavyzdžiu, ėmiau judėti greičiau. Lėtai kilau
aukštyn ir dejuodama tėškiausi žemyn, kol jis ėmė judėti
mano ritmu. Kiekvienas kartas buvo toks, lyg jo penis durtų
tiesiai man į sielą.
— Velniškai giliai... — sudejavau ir pabučiavau jį mirtinu
bučiniu.
Vesas atsiduso ir abu pasimėgavom mudviejų kūnų
sąjunga.
— Mija, noriu tave smarkiai išdulkinti. Išvaikyti
demonus... — užsimerkė ir suleido pirštus man į šlaunis.
— Išvaikykim juos, mielasis.
Pasikėliau ir taip suspaudžiau savo vidinius raumenis, kad
jis nebeturėjo kito pasirinkimo, kaip tik skirti visą dėmesį
nuogai moteriai, sėdinčiai jam ant kelių ir įkalinusiai savyje jo
penį.
— Jėzau! Tu man per gera, — ištarė Vesas, slinkdamas
rankomis man per nugarą ir apglėbdamas pečius.
O, šūdas. Kas kartą, kai jis šitaip susuka rankas, siekia
maksimumo. Rytoj vaikščiosiu juokingai, bet orgazmas, kurį
dabar pasieksiu, supurtys visą pasaulį. Kaip ir įtariau, tą
akimirką, vos tik pasikėliau, jis nusileido ant rankų ir galingai
įsiskverbė į mane. Surikau pajutusi, kad standus jo penis
giliai kaldamas skelia mane pusiau. Vėl tvojo mane, paskui
dar kartą, imdamas viską, ko jam reikia, kad nuvytų
kamuojančius demonus, ir aš buvau kartu su juo. Kiekvienas
postūmis ir truktelėjimas, kiekvienas atokvėpis, išsiveržęs iš
mūsų burnų, vedė mano vyrą pas mane, grąžino į dabartį. Į
vietą, kur valdo meilė, o demonai gali sulįsti į savo olas ir
nugaišti.
Kai Vėso stūmiai ėmė greitėti, įsitempiau. Jis buvo
sukandęs dantis ir stipriai užsimerkęs. Negaliu leisti jam
vienam kristi į prarają.
— Vėsai... — perspėjau.
Jis negailestingai beldėsi į mane siekdamas pabaigos.
Kiekvienas mano neuronas ir nervas atgijo, nušvito ir buvo
pasirengęs užsiliepsnoti, bet man reikėjo, kad jis būtų su
manimi. Tik su manimi.
— Vėsai, mielasis.
Kalbėjau tyliai, paskendusi nepaprasto geismo rūke.
Sklendžiau ant milžiniškos malonumo bangos, kuri užliejo
mane visą, bet norėjau, kad ir jis būtų kartu.
— Vėsai.
Užgniaužiau raudą, nes besidaužydamas jo penis nešė
mane už susitvardymo ribų. Pagaliau jis atsimerkė.
Liepsnojantys žali geismo ratilai įsmigo į mane ir Vesas
išstenėjo vieną žodį.
— Ateik.
Pirmą kartą tas žodis paveikė. Šoviau kaip raketa į orbitą,
apsivijau jį visu kūnu, o jis tuo metu dar kelis sykius
stumtelėjo ir mudu drauge pasiekėme nirvaną.
Jo riksmai sumišo su manaisiais. Žinojau, kad mums viskas
bus gerai. Tol, kol galėsime vienas kitą traukti iš pragaro,
visada bus šitaip.

****
Kai susitvarkėme, įsiropščiau atgal į lovą pavargusi nuo
savo minčių ir norėdama žinoti, kas nutiko. Daktarė sakė,
kad Vesui reikia įtvirtinti rezultatus, antraip jis kankinsis ir
sapnuos vis baisesnius košmarus.
Išsidrėbusi ant jo parėmiau smakrą delnais tiesiai virš
širdies.
— Taigi... kas nutiko sapne?
Vesas atsiduso ir perbraukė ranka neklusnius šviesius
plaukus. Lovos galvūgalis, regis, jam labai padėjo. Jeigu
nebūtų nutraukęs pasivažinėjimo linksmaisiais kalneliais po
mano vaginą, būčiau ėmusi rėkti kaip laukinė. Deja,
skaudantis tarpukojis tik patvirtino, kad mano malonumo
taškui reikia dienos atokvėpio.
— Mija, tau tikrai nereikia imti į galvą to šlamšto. Velniop,
aš pats nenoriu to šlamšto nešiotis galvoje, ką jau kalbėti
apie tai, kad tu dėl to jaudiniesi.
— Grįžai į praeitį?
Žinojau, kad jam nuolat grįžta prisiminimai. Vesas papurtė
galvą, patylėjo ir mąsliai prikando lūpą.
 — Ko gero. Buvau ten, toje trobelėje. Bet viskas vyko
kitaip. Pirma jie sučiupo Džiną, taip ir buvo.
Krūptelėjau, nes žinojau, ką tie banditai padarė jo
buvusiajai. Nuolatinis prievartavimas palaužė ne tik ją. Vesas
buvo verčiamas žiūrėti į tai diena iš dienos.
— Kas dabar pasikeitė? — tyliai paklausiau nenorėdama
išsigąsti jo prisiminimų.
Vesas įkvėpė, kelis kartus sumirksėjo ir palietė užkritusius
man ant veido plaukus. Paskui tarp pirštų patrynė kelias
sruogas.
— Ji virto tavimi, — pagaliau ištarė.
— Kaip?
Vesas susiraukė, bet toliau žaidė su mano plaukais.
Skvarbiai įsmeigęs į mane akis, apžiūrinėjo kiekvieną bruožą.
— Iš pradžių plaukai buvo kitokie. Tamsūs kaip Džinos, bet
ne tokie juodi ir šilkiniai kaip tavo, — Vesas susiraukė. —
Paskui lūpos, — pirštu perbraukė mano patemptas lūpas.
Atsakydama pabučiavau jo piršto galiuką, — nosies forma
pasikeitė akyse... — tuo pačiu pirštu perbraukė antakį. —
Niekaip negalėjau patikėti... — jis kalbėjo kimiai, tartum būtų
išskalavęs gerklę sauja akmenukų.
— Kuo negalėjai patikėti?
— Tikėjau, kad ten ji, kol jos mėlynos akys ėmė blukti ir
virto šviesiai žaliomis. Pažįstu tik vieną žmogų, turintį tokias
akis... tave.
— O Dieve, Vėsai... — nurijau galugerklyje stringančius
jausmus. — Tai buvau ne aš.
Jis užsimerkė ir bakstelėjo sau į širdį.
— Va čia žinau, bet čia, — pabaksnojo į smilkinį, — detalės
kartais susipainioja. O šiąnakt nutiko blogiausia. Vieną
akimirką viskas vyko kaip tomis naktimis, kai jie niekino
Džiną, o ji staiga virto tavimi. Ir Mija... neištverčiau, jei tai
vyktų su tavimi. Jau dabar vos galiu iškęsti, kad tai nutiko
man brangiam žmogui, bet tau?.. Vien tokia mintis žudo.
Suėmiau jo veidą.
— Vėsai, aš esu čia. Ir niekada nebuvau ten. Tau teko
išgyventi siaubą. Matei, kaip kankinamas tau brangus
žmogus. Bet tai nutiko ne man. Labai norėčiau, kad naktį
kaip nors tai pajaustum. Pabėk iš tos vietos, mesk ją iš
galvos.
Vesas apkabino ranka mano nuogą nugarą.
— Tu esi. Tu stengiesi. Padedi man naktimis. Man nuo to
geriau. Užtikrinu, tikrai geriau.
Ašaros užtvindė man akis.
— Tai mano klausimai tavęs nežeidžia?
Vesas šyptelėjo, susirietė ir užsitempė mane ant krūtinės,
kol mūsų nosys susilietė. Bučiavo ilgai, lėtai ir labai stipriai,
suėmęs už kaklo, kad būčiau jo valioje. Paskui, švelniai
kramsnodamas man lūpas, atitraukė savo veidą.
— Tu vienintelė palaikai mano sveiką protą. Be tavęs, be
mūsų meilės būčiau nuėjęs blogiausiais keliais. Mija, tik dėl
tavęs laikausi, dėl tavęs gyvenu. Tu teiki man vilties, kad
viskas bus gerai. Būti su tavimi nėra joks išmėginimas.
Nebūčiau važiavęs kartu, jei būčiau norėjęs pabūti skyrium.
Prigludau jam prie krūtinės ir pabučiavau vietą, kur plaka
širdis.
— Jeigu būtum nevažiavęs su manimi, nemūvėčiau šito
žėrinčio žiedo.
Pasukiojau kairę ranką, kad galėtų matyti jis ir kad pati
matyčiau deimantus, spindinčius mėnulio šviesoje.
Įspūdingas reginys užgniaužia kvapą kas kartą, kai pažvelgiu
į tą paprastą grožį. Tai mano stilius ir įrodymas, kad
mylimasis labai gerai mane pažįsta. Vesas pasipūtė.
— Neabejok, būčiau pasipiršęs tau vos pasitaikius progai.
Šitą žiedą nupirkau išvykęs iš Majamio.
— Majamio? Bet juk tai buvo kažin kada!
Vesas prunkštelėjo.
— Taip. Ir jei prisimeni, turėjom labai mažai laiko prieš tau
išskrendant į Teksasą. Aš ėjau į susitikimą. Suplanuotą
pragare.
Susigūžiau.
— Po to turėjau pasveikti. Nenorėjau, kad manytum, jog
peršuosi veikiamas potrauminio streso sindromo ar bandau
paskubomis surinkti gyvenimo šukes. Norėjau, kad žinotum,
jog buvau pasiruošęs, rimtai pasiruošęs įsipareigoti tau ir
mūsų bendram gyvenimui.
— Vestonai Čaningai Trečiasis, aš tave myliu, — pasakiau ir
nusišypsojau.
— Trečiasis, — pamėgdžiojo be garso.
Tad teko jį nutildyti užčiaupiant burną bučiniu.

**** -

Telefonas suburzgė tris kartus, kol ji uždususi atsiliepė:

— Klausau.
— Džine, kas nutiko? Kodėl tu uždususi?
Žvilgtelėjau į laikrodį — rodė vienuoliktą valandą ryto,
Vakarinėje pakrantėje — aštunta. Šiandien mudu su Vesu
niekur neiname, ilsimės, žiūrime televizorių ir užsisakome
paslaugas į kambarį. Po valandos lepinsimės masažu dviem
viešbučio SPA, o laiką iki jo nutariau skirti savo mergaitėms ir
pranešti naujienas. Jau paskambinau Madei — ji buvo
sužavėta. Tik ir kalbėjo, kad galime surengti dvejas vestuves,
kai tik baigs mokslus. Juokauti — vienintelis būdas kalbėti su
iš džiaugsmo paklaikusia Made. Vis dėlto nepasakiau jai, kad
Vesas nusiteikęs vesti mane Naujųjų metų dieną. Šią žinią
norėjau pranešti asmeniškai, prie taurės vyno, o gal po kelių
taurių.
— U-uch... nieko. Ooochch, och... mhm. Baik, — išgirdau,
bet abejojau, ar tas mykimas skirtas man.
— Ak, šliundra. Tu su vyru! — nusijuokiau ir caktelėjau
liežuviu iš pasitenkinimo. Jeigu būtų atvirkščiai, gaučiau nuo
jos velnių.
— A? Ne. Ne, ką tu. Aš? Fui, — Džine prastai
apsimetinėja. — Velnias... va čia, — sukuždėjo. Telefonas ne
prie burnos, o kažkur netoliese, kad negirdėčiau jos žodžių.
— Jis dabar tave dulkina? — po šimts. Kai kurių dalykų
geriausiai draugei verčiau negirdėti. Šis vienas iš jų.
 — Mija, širdele, dabar blogas laikas. Labai... labai...
blogas... — nutilo.
— Tikrai? Gerai, šiaip tai tik norėjau pasakyti, kad Vesas
man pasipiršo. Išteku sausio pirmąją, vietą patikslinsiu.
Smagiai pasidulkink.
Nuspaudžiau atsijungimo mygtuką ir ėmiau skaičiuoti.
Penki.
Keturi.
Trys.
Du.
Delne suskambo telefonas.
„Skambina Kekšytė Pasileidėlė“ — pasirodė ekrane.
Palaukiau iki ketvirto signalo, kad pasvilinčiau jos pasileidusią
subinę.
— Ar jau taip greit išdulkinai vyrą, kurio, sakei, nėra?
Tikriausiai koks liurbis.
Pasistengiau atsimokėti Džinei jos pačios moneta. Ji sunkiai
alsavo, bet iš garsų supratau, kad vaikštinėja po svečių
namelį.
— Tu man skambinai, prisimeni? Po velnių, aštuntą valandą
ryto, šiokiadienį, kai po daugybės mėnesių pirmą kartą gaunu
užtarnautą seksą, paskambini ir numeti bombą! Apsičiulpk.
Aišku, Mija? — priekaištavo apmaudžiai susierzinusi. — Jei
žinotum, kaip blogai čiulpi... pasakytum... Dieve brangus, aš
čiulpiu!
Suprunkščiau, kritau aukštielninka ant lovos ir pasigėrėjau
saulės šviesoje spindinčiu žiedu. Dieviška. Negaliu atsižavėti
šia grožybe.
— Jau baigei tratintis?
Džinelė sunkiai atsiduso.
— Taigi. Baigiau orgazmą dėl tavo atominės bombos, kurią
numetei ant mano malonumų rūmų, taip, jau baigiau. O
dabar pradėk nuo pradžių ir viską man papasakok. Jeigu
nutylėsi bent vieną smulkmeną, tavo šampūną pakeisiu
depiliatoriumi. Pažiūrėsim, ar Vesui patiks nuplikusi nuotaka.
Juokdamasi papasakojau visą piršlybų istoriją. Madei
neminėjau smulkmenų, kaip stulbinamai mylėjomės su Vesu,
bet Džinei teko iškloti. Mano geriausia draugė dievina tokias
istorijas.
— Oho. Jis tikrai pasiutęs savininkas. Tai rimtai tekėsi už jo
per Naujuosius?
Gūžtelėjau pečiais, nors ji to ir nematė.
— Nežinau. Regis, jis tikrai apsėstas tos minties. Ko gero,
man tai nėra labai svarbu. Antra vertus, Vesas nusiteikęs ir
pasiryžęs naujus metus pradėti nuo santuokos įžadų. Nors tai
visai šaunu, nes kai susipažinome sausį, jis buvo visai
kitokios nuomonės.
— Beje, tu irgi, — paslaugiai priminė draugė.
— Ir čia nieko bloga. Regis, metų metai praėjo nuo tada, o
iš tikrųjų tik dešimt mėnesių. Kaip manai, aš beprotė, kad
elgiuosi lyg akis išdegusi?
— Palauk.
Girdėjau, kaip ji eina per svečių namuką Malibu. Durys
atsidarė ir užsidarė, išgirdau vandenyno bangų ošimą.
Veikiausiai Džinelė vaikštinėja taku prie vandens.
Išvykau vos prieš porą dienų ir jau ilgiuosi namų.
Nuostabu, kaip greitai per tokį trumpą laiką mažieji Vėso
rūmai tapo ir mano namais.
— Mija, juk žinai, kad nesu meilės ekspertė, bet pažįstu
tave. Praeityje turėjai kelis nevykėlius.
— Brr. Neprimink.
— Ne, turiu priminti, nes dėl to šiandien esi tokia, kokia esi.
Be to šlykštynės Bleino buvo dar keli liurbiai, kuriuos buvai
įsimylėjusi ir kurie sudraskė tau širdį.
— Tiesa, — linktelėjau ir susijaudinusi ėmiau nagu krapštyti
atspurusią odelę.
— Bet nė vienas jų nesužlugdė tavęs. Vesas buvo
pagrobtas Indonezijoje? Štai kas tave sužlugdė.
Vien mintis apie tą laiką, neįtikėtiną skausmą ir begalinę
netektį, nežinojimą, kur jis yra, ar grįš namo... nebenorėčiau
dar kartą to patirti.
— Aha, — tesugebėjau tyliai ištarti.
 Džinelė lėtai įkvėpė. Sunerimau, kad ji rūko, bet tą
akimirką man pakako sąžinės nekalti jos prie kryžiaus.
— Ar gali įsivaizduoti savo gyvenimą be jo? Arba dar
geriau — ar gali įsivaizduoti save su kuo nors kitu?
— Vienareikšmiškai ne, — tučtuojau atsakiau.
Iš šitai sako moteris, įsimylėjusi meilę, praeityje nudegusi
net kelis kartus. Nors ir mėgavausi atsitiktiniu seksu, niekas
niekada neatstos man Vėso.
— Džine, jis man viskas, pradžia ir pabaiga.
— Manau, ką tik atsakei į savo klausimą.
— Tu mane palaikai?
Laukiau atsakymo užgniaužusi kvapą. Man nereikia
Džinelės palaiminimo, bet ji gerai mane pažįsta. Labai gerai.
Ir jeigu manys, kad darau siaubingą klaidą, tai
nesikuklindama ir pasakys.
— Brangioji, palaikau tave visada ir dėl visko. Gal man ne
visada patinka tavo elgesys, bet vis tiek palaikau. Beje, dėl
Vėso... jis tikrai yra tavo pradžia ir pabaiga. Matau tai tavo,
o dar svarbiau, Mija, matau tai jo akyse kiekvieną kartą, kai
jis žiūri į tave manydamas, kad niekas nemato. Jis
beprotiškai tave myli. Saulė, mėnulis, žvaigždės... po galais,
Žemė jam sukasi tik dėl tavęs.
— Ačiū, Džine. Man tai labai svarbu.
— Žinai, kas svarbu? O taip, kandis grįžo.
— Kas?
— Vėlyvas orgazmas. Tao ketina vėl mane užkaitinti. Nors
tokiam seksualiam gražuoliui Samoa dievaičiui vartai visada
atviri.
Iš garso supratau, kad draugė apsilaižė.
— Dievulėliau! Tu barškiniesi su Tao, Tajaus broliu? Kaip?
Kada?
Džine sukikeno.
— Mudu pasikalbam nuo gegužės. Jis žinojo, kur išsiruošei.
Neskubėk. Jis pabus su manimi porą savaičių, pasimėgaus
žemyno saule ir smėliu. Įsivaizduoju, kad teks išeiti iš
miegamojo ir paieškoti saulės.
 — Tu baisi ištvirkėlė!
— Žinau! Aš tokia susijaudinusi. Mergyt... jis parodo man
Havajų dievus kiekvieną kartą, kai...
— Gana! — papurčiau galvą. — Būk gera, nereikia detalių.
— Bee. Tu nuobodi!
— Grįžk pas savo jaunikaitį. Susikvieskit visus Samoa
dievus, — apsidairiau po kambarį ir pasiklausiau dušo. Dar
šniokščia. Dieve. — Žinau iš patirties. Jie tikrai tave
nustebins.
— Man rodos, turėčiau vilkėti minimaliai drabužių, kad taip
nutiktų, bet aš tave girdėjau. Aš tave girdėjau, mergyt, —
Džine kalbėjo labai pabrėžtinai.
— Kurgi ne. Pasilinksmink! — nusijuokiau šokdama iš
džiaugsmo, kad geriausia draugė pramogauja su tikrai šauniu
vaikinu iš puikios šeimos.
— O, tikrai pasilinksminsiu. Būtinai, sesut. Myliu tavo
šlykštų veiduką.
Kaip ir įprasta, Džinelė pirmoji baigė pokalbį man nespėjus
taip pat meiliai atsakyti.
Po šimts! Ji vėl laimėjo.
 TREČIAS SKYRIUS
Su Vesu iš lifto įėjome į vestibiulį. Sutarėme su Meisonu ir
Reičele kartu papietauti. Vos apsukusi aukštą marmuro
koloną ir patekusi į atvirą erdvę, išvydau stotingą Meisono
figūrą, jis buvo atsainiai apkabinęs savo moterį.
Meisonas atsigręžė ir mudviejų akys susidūrė. Plačiai
nusišypsojau. Širdis krūtinėje pašoko. Per pastarąjį
susitikimą jis labai rūpinosi manimi po to, kai buvau užpulta
Kalifornijos senatoriaus.
Sustojau kaip įbesta, o jis artinosi prie manęs. Tiesą
sakant, žirgliojo prie manęs ilgomis kojomis. Išskėtė rankas,
apkabino ir pakėlęs apsuko ore. Sulenkiau kojas, kad kam
nors neįspirčiau. Pagaliau sustojo, pastatė mane ant žemės,
suėmė už skruostų ir pabučiavo į kaktą.
— Dieve, meilute, atrodai puikiai. Leisk gerai į tave
pažiūrėti.
Kalbėjo su Bostono akcentu. Panašiai kalba Bostono
vyrukai, norėdami paerzinti merginas. Meisonas nužvelgė
mane nuo galvos iki kojų. Vilkėjau ne kaip modelis, bet labai
pasistengiau gerai atrodyti. Ypač dėl savo brangiausiojo.
Tamsūs džinsai, prigludęs žalias nertinis, rudi zomšiniai
aukštakulniai, meniškai užvyniota marga skara ir rudas odinis
švarkas iki kelių.
— Oho, atrodai mirtinai karšta!
Kumštelėjau jam per petį. Tuo metu pasirodė Reičelė.
— Mija, kaip miela tave matyti. Visą savaitę šitas vyrukas
kalba tik apie tave, kaip nekantrauja pamatyti ir susipažinti
su tavo vaikinu.
Reičelė meiliai nusijuokė ir mudvi apsikabinome.
— Reiče, kaip malonu jus abu matyti, ypač tokiomis
aplinkybėmis, — atsitraukiau ir permečiau auksinius jos
plaukus per petį. — Atrodai nuostabiai. Meilė tinka tau prie
veido.
Draugė plačiai nusišypsojo, o Meisis apglėbė ją per pečius ir
pabučiavo į smilkinį.
 — Taip, tikrai tinka, — pritarė.
Vesas nepertraukė mūsų pasisveikinimo, bet jaučiau jį už
nugaros labai arti. Atsilošiau nė kiek nesibaimindama netekti
pusiausvyros ir ištiesiau ranką. Kaip ir tikėjausi, jis laukė
pasiruošęs ir mane prilaikė. Šyptelėjau, pažiūrėjau aukštyn,
tada apsivijau ranka jam liemenį. Vesas patenkintas
nusišypsojo ir pamerkė akį. Dieve, kaip man patinka, kai jis
man mirksi! Tartum tai būtų mudviejų kalba. Šitas mirksnis
sakė: „Taip, tu žinai, kad esu ir visada būsiu šalia.“
— Meisonai Merfi, Reičele Denton, susipažinkite su mano
vaikinu Vestonu Čaningu.
Vesas pirma paspaudė ranką Meisonui, paskui — Reičelei.
— Mija, turbūt norėjai pasakyti sužadėtiniu? — papurtė
galvą ir pasitrynęs nosimi pabučiavo man smilkinį.
Reičelė nušvito kaip automobilio žibintai tamsią naktį.
— Tu išteki? — sucypė.
Mano pečiai nejučiomis pakilo iki ausų.
— Taip!
Reičelė šoktelėjo, nusitraukė pirštinę ir atkišo man kairę
ranką.
— Aš irgi!
Ketinau kažką sakyti, bet buvau tokia susijaudinusi ir
užlieta emocijų, kad šokinėjau kaip penkiametė, vedama į
Disneilendą. Mudvi apsikabinome ir spiegdamos trypėme, kol
užėmė kvapą.
— Parodyk savo žiedą! — sušuko Reičelė.
Ištiesiau ranką.
— Nuostabus, — pasukiojo mano pirštą, kad gerai
apžiūrėtų. — Santūrus ir nepretenzingas, ne toks, kaip kai
kurių mano pažįstamų.
Užvertė akis ir žvilgtelėjo į Meisoną. Jis išpūtė krūtinę ir
patenkintas nusišypsojo.
— Parodyk saviškį.
— Privalai jį pamatyti, — ramiai ištarė Reičelė, tvardydama
jaudulio šypseną ir atkišo kairę ranką. Milžiniška brangenybė
mane pritrenkė.
 — Dieve brangus, kiek čia karatų? — pagarbiai paklausiau,
nes didžiulis kvadratinis deimantas dengė beveik visą pirštą.
— Vidurinis akmuo keturių, kraštiniai — po vieną. Iš viso —
šeši karatai.
Pagyrūniškas Meisono atsakymas priminė man tuos laikus,
kai pirmą kartą susitikome ir jis elgėsi kaip tikrų tikriausias
šiknius. Sučiaupiau lūpas, įsisprendžiau į šonus ir pakreipusi
galvą pažvelgiau į jį.
— Ką? Ką galiu pasakyt? Beisbolas man patinka, bet ne
tiek, kiek mano mergytė, — trūktelėjo Reičelę artyn. — Tu
verta daugiau.
— Man reikia tik tavęs, — suniurnėjo Reičė.
Žinau, kas jai rūpi. Reičelė ne iš tų moterų, kurios jaudinasi
dėl tokių dalykų. Aišku, ji rengiasi neapsakomai elegantiškai,
tobulai prižiūri Meisoną ir lengvai bendrauja su turčių turčiais.
Bet širdyje yra paprasta mergina, kuri tiesiog nori gero vyro.
Vesas padėjo ranką man ant peties ir palietė lūpomis
užausį. Vos pajutę jo kvėpavimą, plaukai pasiuntė geismo
virpulius per nugarą. Jis ką tik mane turėjo, bet jau norėjo
daugiau. Ar kada nors bus kitaip? Tikrai viliuosi, kad ne.
— Mija, jeigu nori didesnio akmens, su džiaugsmu
parūpinsiu. Tik nemaniau, kad...
Atsigręžiau ir nutildžiau jį — pridėjau ranką prie burnos ir
lūpomis perbraukiau jo lūpas. Vesas nustebęs viauktelėjo ir
tai buvo kvietimas mano liežuviui nerti gilyn. Kelis kartus
apsukusi liežuvį ištraukiau ir įsitikinau, kad žalios akys žiūri
tik į mane.
— Žiedas man patinka labiau už viską, ką turiu. Net labiau
už Suzę... tai yra, kol nupirksi man Ducatiy o vėliau gal net
M V Augusta FCC. Bet šitam reikia šimto keturiasdešimt
tūkstančių gabalų, o tai beprotiška. Ducati — tik
keturiasdešimt tūkstančių, bet ir tai be proto brangu...
Vesas pridėjo du pirštus man prie burnos ir išsišiepė kaip
nenaudėlis.
— Mano mergaitė gavo pusės milijono dolerių vertės žiedą,
bet labiau nori raketos tarpukojy. Dieve, tu tobula moteris.
 — Tobula tau! — pabučiavau jį į lūpas ir paragavau mėtų,
likusių nuo dantų pastos. Niam.
— Gerai, begėdžiai, — prunkštelėjo Meisis sugadindamas
akimirką. — Mudu su mergina mirštam iš bado. Turit minčių,
kur rasti maisto? Būtų gerai šiandien.
Prisimerkiau, beveik užsimerkiau.
— Nepyk, berniuk su lazda, aš bučiuoju savo sužadėtinį.
Tau kas nors nepatinka?
Meisonas tartum susierzinęs mostelėjo rankomis.
— Ir bučiuokitės į sveikatą. Einam, Reičele. Paieškosim ko
nors valgomo.

****
Įdomu — ėmęs kalbėtis su Meisiu apie sportą, Vesas
akivaizdžiai atsipalaidavo. Dar rengiant susitikimą su
Meisonu, paklausė, ar tarp mūsų kažkas buvo. Kai pasakiau,
kad ne, regis, jam palengvėjo, bet vis tiek nerimavo. Jo
pavydas man kelia nerimą. Reikės apie tai pakalbėti su Anita,
Vėso psichoterapeute, kai grįšim į Malibu.
Mano būsimas vyras turi begalę žavingų bruožų, bet
netikėtas pavydumas tikrai nėra vienas jų.
Gal viskas dėl to, kad dabar mudu esame „oficialiai“ ir jis
mano turįs teisę mane savintis? Tiesą sakant, nežinau. Tik
žinau, kad mano mieliausiasis pastebėjo kiekvieną dėmesingą
Meisio gestą Reičelei ir kas kartą vis lengviau atsidusdavo,
lyg paprastas prisilietimas galėtų užtikrinti, kad nėra dėl ko
nerimauti. Dėl vieno dalyko Vesui tikrai nevertėjo jaudintis —
esu atsidavusi jam ir tik jam. Tik tegu pasitiki minimi.
Ši mintis privertė pasvarstyti, kodėl jis nori taip greitai
tuoktis. Kam ta skuba? Jeigu greitų vedybų priežastis
pavydas, tuojau ją panaikinsiu.
— Kada ketinate susituokti? — paklausiau Reičelės.
Nušvitusiomis akimis ji užsikvempė ant baro. Netoli
viešbučio radom vietelę, kurioje šilta, pardavinėjamas
alkoholinis sidras ir daugybė rūšių pilstomojo alaus, kuriuo
berniukai labai susidomėjo kaip ir atitinkamu valgiaraščiu.
— Planuojam kitų metų pabaigoje. Beisbolo sezonas
įprastai trunka iki spalio pradžios, tad veikiausiai iškart po to.
Gal trečią ar ketvirtą spalio savaitę. Taip, mielasis? — Reičelė
bakstelėjo Meisiui į petį.
Jis triauškė svogūno žiedą, didumo sulig savo delnu.
— Aha. Kaip pasakysi. Būsiu laiku ir vietoje, apsivilkęs, ką
išrinksi.
Pasakė vyras, kurio vienintelis planas — nieko neplanuoti
savo vestuvėms. Planavimas. Oi. Šito dalyko gyvenime noriu
mažiausiai. Reičelė užvertė akis.
— Vestuvės bus didelės. Mūsų abiejų šeimos gausios, o
dar, žinoma, visi komandos nariai ir galybė kitų komandų
žaidėjų, su kuriais jis draugauja. Iš viso turėtume sulaukti
apie keturis su puse šimto.
— Ko keturis su puse šimto?
— Žmonių.
— Jėzus marija! Kažin ar aš pažinojau tiek žmonių per visą
savo gyvenimą!
Reičelė patraukė pečiais.
— Tai mūsų verslo dalis. Kuo daugiau, tuo smagiau,
pasakyčiau. Bus nuostabu. Viską planuoju pati. Ir su šia nata
leiskite man atsiversti kalendorių, — Reičelė kelis kartus
brūkštelėjo per daikčiuką, kurį turėjo rankinėje. Ne telefonas,
mažesnis už nešiojamąjį kompiuterį. Planšetė. — Gerai. Kokią
dieną esat nusižiūrėję? Sukryžiuosim pirštukus, kad jam
nebūtų varžybų, bet, deja, nieko negalim pažadėti, —
sučiaupusi lūpas Reičelė nuoširdžiai apgailestavo.
— Oi, tiesą sakant, dar nenutarėm, — bandžiau teisintis,
bet Vesas pareiškė:
— Atsiprašau, Reičele, tu ką tik paklausei, kada mūsų
vestuvės?
Reičelė nukreipė akis į Vėsą.
— Taip.
— Sausio pirmąją, per Naujuosius, — nedvejodamas atsakė
Vesas.
 Meisis švilptelėjo.
— Po velnių, tai labai greit. Mieliausioji, tu jau viską turi?
Į „mieliausiąją“ Vesas sureagavo — prisimerkęs dėbtelėjo į
Meisoną. Atsidusau.
— Jis nori per Naujuosius, bet aš nesutinku.
Vesas papurtė galvą.
— Nemeluok. Tu neprieštaraudama sutikai.
— Leisk tau priminti, kad atsakymas, išgautas orgazmo
viršūnėje, negali būti panaudotas prieš mane.
Meisonas kelis kartus pliaukštelėjo per stalą ir iš visos
širdies nusikvatojo. Net Reičelė prunkštelėjo į delną. Vesas
nusivaipė.
— Mieloji, juk žinai, kad aš laimėsiu šį karą, nors iki šiol tu
laimėdavai visus mūšius. Ko gero, jau turim pradėti planuoti.
Mano mama norės pasipuikuoti, o septynios savaitės — ne
toks jau ilgas laikas.
— Septynios savaitės? — aiktelėjau suvokusi, kaip viskas
arti. — Pasipuikuoti? — papurčiau galvą. Aš visai nenoriu
puikuotis. Nė už ką. Niekaip.
— O ne. Atrodo, Mija tuojau pratrūks. Mieliausioji, kas
tau? — paklausė Meisis.
Galvoje skambėjo tik vienas žodis: „Pavojus... Pavojus...
Pavojus.“ Staiga įkaitau. Nusiplėšiau skarą nuo kaklo.
— Karšta. Ar čia tikrai karšta? — paklausiau draugų
gaudydama orą.
Pasitryniau krūtinę, nes širdis beprotiškai daužėsi. Pajutau
tokį spaudimą, lyg sunkvežimis būtų užvažiavęs ant krūtinės,
sulaužęs šonkaulius ir sutraukęs orą, kurį stengiausi įkvėpti.
Regis, kvėpavau pro šiaudelį, mažais lašeliais pildydama
plaučius oro.
— Mija, nusiramink. Mieloji, pažvelk į mane. Tau panikos
priepuolis. Pažiūrėk į mane! — mano svaigulį blaškė Vėso
balsas. įsmeigiau į jį akis. Jos lakstė iš baimės. — Kvėpuok su
manimi. įkvėpk... dabar lėtai iškvėpk.
Kartu su juo įkvėpiau ir iškvėpiau kelis kartus, kol
sunkvežimis nuriedėjo nuo krūtinės ir galėjau laisvai ir giliai
atsidusti.
— Na, pagaliau. Išgerk vandens, — padavė man stiklinę.
Siurbtelėjau šalto skysčio ir leidau jam ramiai nutekėti į
skrandį.
— Mija, kas nutiko?
Šalia manęs stovėjo Meisonas ir glostė man nugarą.
— Mieliausioji, neimk taip į širdį. Tos vestuvės gali užknisti,
bet iš tikrųjų tai vien tavo ir mano naujojo bičiulio Vėso
reikalas. O visa kita — tik smulkmenos.
Užsimerkiau, Vesas suėmė mano skruostus.
— Mieloji, tu nenori didelių vestuvių?
Papurčiau galvą.
— Niekada nenorėjau, — tyliai atsakiau susitvardžiusi.
Akimirką maniau, kad apalpsiu.
— Tai gerai. Bus mažos vestuvės. Velniop viską, jeigu nori,
galim pabėgti iš namų.
Vėl papurčiau galvą.
— Ne, tavo mama labai nusimins. Visai nenoriu atimti iš jos
šito malonumo.
— Gerai. O kaip dėl mažų, neįprastų vestuvių? Ar yra kokia
vieta, kuri miela tik jums abiem? — švelniai paklausė Reičelė.
Spoksojau į nuostabias Vėso akis. Abu nusišypsojom ir
vienu balsu atsakėm:
— Paplūdimys.
Reičelė suplojo delnais.
— Kaip miela. Jetau.
Meisonas sunkiai atsiduso.
— Vestuvės paplūdimyje. Jėga, bičiuliai. Kaip tai atrodys
sausį? Nebus per šalta?
Vesas papurtė galvą.
— Nee. Tiesą sakant, sausio mėnesį Malibu įprastai labai
geras oras. Apie dvidešimt penkis. Nors kartais gali nukristi ir
iki penkiolikos. Bet vis tiek tobula.
Mūsų paplūdimys. Ištekėti už mylimo vyro per kelis
žingsnius nuo tos vietos, kur plaukiodavom banglente,
vaikštinėdavom, glamonėdavomės ir stebėdavom saulėlydį
apsupti bangų ir smėlio.
— Vėsai, būtų nuostabu. Susituokim mūsų paplūdimyje.
— O kaip priėmimas? — paklausė.
Ir čia veikiausiai užsidirbau kelis rimtus taškus iš
busimosios anytos.
— O kaip tavo tėvų namai?
Vėso akys žybtelėjo, atsakydamas jis pritariamai šyptelėjo.
— Mamai labai patiktų. Galime tuoktis mūsų paplūdimyje ir
surengti priėmimą namuose, kuriuose užaugau, — Vesas
laikė suėmęs delnais mano skruostus. — Dieve, myliu tave
kasdien vis labiau.
— Nuostabu, — sukuždėjau, o jis nusijuokė ir meiliai mane
pabučiavo. Nieko panašaus į jo įprastus karštus bučinius, bet
tikrai labai nepaprasta.
— Na va, viskas sutvarkyta. Dabar jau aišku, kad bus
mažos vestuvės, tai gal mes galėsim dalyvauti? Meisonas
sausį bus laisvas ir mes mielai apsilankytume Malibu.
— Žinoma. Kuo daugiau, tuo smagiau, — pakartojau
Reičelės žodžius.
— Tikrai?
Nustebęs Vėso balsas veikiausiai rodė, kad mano balse jis
neišgirdo sarkazmo. Papurčiau galvą.
— Ne, ne visai. Atmintinai galiu išvardyti dvidešimt ar dar
mažiau žmonių, kuriuos norėčiau pakviesti. Kiek suskaičiuosi
tu?
Vesas įkvėpė su švilpesiu.
— Nežinau. Dar pakalbėsim apie tai. Šiąnakt sudarysiu
sąrašą.
Šiąnakt. Šiąnakt jis sudarys sąrašą žmonių, kuriuos norėtų
pakviesti į mūsų vestuves. Šis vyras apsėstas minties, kad po
septynių savaičių turi įvykti mūsų vestuvės. Dabar turiu
išsiaiškinti — kodėl?

****
Priešpiečiai su Meisonu ir Reičele pamažu virto pietumis.
Turėjom labai daug ką aptarti, tad sėdėjom bare, gėrėm alų,
užkandžiavom ir kalbėjomės apie viską — nuo jų vestuvių
planų iki namo, kurį ketino pirkti. Taip pat apkalbėjome jo
šeimą, jos šeimą, mano santykius su Maksu ir visa kita. Jau
buvau prisakiusi Meisonui neužsiminti apie Vėso pagrobimą
arba tai, kad praėjusį mėnesį dažnokai jam skambinau, kad
išsikalbėčiau dėl kai kurių mudviejų su Vesu reikalų. Jis
objektyvus patarėjas iš vyriškos pusės ir moka laikyti liežuvį
už dantų. Mudu su Meisiu draugai. Per mėnesį užsimezgęs
ryšys tik sustiprėjo, kai išgelbėjo mane Niujorke. Mano
santykiai su juo buvo panašūs į santykius su broliu
Maksvelu — dar vienu žmogumi, kuriam turiu paskambinti ir
papasakoti apie vestuves. Bet mes vyksime į Teksasą per
Padėkos dieną, taigi po kelių savaičių vis tiek pasimatysime.
Bet pirma ir svarbiausia — turiu išsiaiškinti su Vesu dėl jo
manijos nedelsiant susituokti.

****
— Žinai, man patiko Meisonas ir Reičelė. Juodu šauni pora.
Ir puiki komanda, — pasakė Vesas nusivilkęs marškinius.
Akimirką praradau blaivų protą. Prieš mano akis atsivėrusi
nuoga ir raumeninga Vestono krūtinė buvo verta tylos
minutės. Prisiminiau vieną žymiųjų Monė ar van Gogo
paveikslų. Erdvus vaizdas, tinkamas apšvietimas sukelia
žiūrovui transą, kaip man dabar seksualus mylimojo kūnas.
Vesas šyptelėjo.
— Prarijai liežuvį?
Turbūt pastebėjo per smakrą varvančią seilę. Papurčiau
galvą. Nea. To nebus. Nenukrypk nuo reikalo. Tau reikia
atsakymų.
— Vėsai, ar galiu kai ko paklausti? — ištariau, kai jis
nusimovė džinsus ir liko tik su trumpikėmis.
Nepasiduok, Mija. Kovok! Tu gali. Neleisk seksualiam
šunsnukiui išmušti tavęs iš vėžių. Tai labai svarbu.
Apsilaižiau nužvelgusi saldainiuką, kuris yra ir mano
sužadėtinis. Jėzau Kristau, jis galėtų dirbti modeliu, tik su
rimtais užsakovais. Tos valandos, kurias praleido ant
banglentės, ištobulino jo kūną.
— Aišku, mieloji.
Vesas atsisėdo šalia, suėmė kulkšnį ir perbraukė pirštais
blauzdą. Tai nebuvo seksuali glamonė, bet mano kūnas
nepajuto skirtumo. Staiga jis mane palietė ir šiluma pasklido
po visą kūną.
Galvok, Mija. Gerai. Užsimerkiau ir pabandžiau prisiminti,
ką norėjau pasakyti.
— Mieloji, tu mane gąsdini. Kas yra? — Vesas jau ėmė
nervintis. Pirštais suėmė man smakrą, neskaudžiai, bet
tvirtai, kad grąžintų į tikrovę.
— Kodėl taip atkakliai skubini mūsų vestuves? —
išpyškinau.
Vesas nuleido pečius. Pasirėmė alkūnėmis į kelius ir
pasidėjo galvą.
— Vėsai, mažuti, kas yra? — priropojau iki jo per lovą ir
paglosčiau nugarą.
— Ne dėl to, kad negalėtume palaukti. Tikrai galim
neskubėti ir planuoti, bet žinai, Mija, pabuvęs nelaisvėje...
vilties man teikė tik mintis apie tave. Tu buvai nekintama. Aš
turėjau išgyventi. Tiesiog privalėjau, nes labiau už viską
norėjau būti su tavimi.
— Vesai... — prakalbau, tačiau balsas užlūžo. Atrėmiau
kaktą į jo nugarą ir apkabinau. — Labai džiaugiuosi, kad esi
su manimi ir kad mudu kartu galim planuoti bendrą ateitį.
— Matai, nebūtina skubėti, bet nenoriu veltui leisti laiko ir
daugiau nė minutės gyventi be tavęs. Kai man buvo labai
blogai, galvojau tik apie tai, kad turiu tave vesti, užmauti ant
piršto žiedą. Įsivaizdavau šimtus būdų, kaip tau pasipiršiu.
Šimtus tavo atsakymų. Bet galiausiai supratau, kad tinkamas
laikas buvo tada, kai gulėjome lovoje kartu, po visų terapijų,
mano darbo sunkumų, toli nuo mano šeimos.
Pabučiavau jam nugarą ir sugėriau žodžius. Jis daugiau
nenori švaistyti nė minutės be manęs. Tai ne pavydas ar
tiesiog skuba. Tai įsipareigojimas. Būti su manimi. Man būti
su juo. Mums būti kartu. Būti šeima.
— Gerai. Vadinasi, nutarta. Tuokiamės mūsų paplūdimyje
Malibu ir tavo tėvų namuose rengiame priėmimą. Nori
sudaryti svečių sąrašą?
Vesas apsisuko, parmetė mane aukštielninką ir akimirksniu
įsitaisė tarp kojų. Talentas — viena priežasčių, kodėl myliu
savo vaikiną.
— Sąrašą sudarysim po to.
Kilstelėjau antakius.
— Po ko? — paklausiau koketiškai.
— Po to, kai smarkiai išdulkinsiu savo sužadėtinę.
Žodžiai nuvilnijo per krūtinę ir dilgčiodami nusileido į mano
tarpukojį.
— Sakyčiau, tai padaroma, — sutikau ir šypsodamasi
pasikėliau, kad galėčiau pabučiuoti jį į lūpas.
— Ne, Mija. Tu padaroma, — nusišaipė ir ėmė čiulpti mano
apatinę lūpą.
Sudejavau ir apsivijusi kojomis jo liemenį prisitraukiau
arčiau.
— Tai padaryk mane, — pasakiau dusdama.
— Su malonumu, — suniurnėjo jis.
— Kieno malonumu? Mano ar tavo? — sukikenau. Man labai
patinka ši mūsų aistros pusė. Vesas šyptelėjo.
— Mūsų, mieloji. Visada mūsų.
 KETVIRTAS SKYRIUS
Po savaitės studijos komanda auštant atvyko į Antonio
namus. Jis dar miegojo. Matyt, su Hetera ir dar keliais
muzikos pasaulio atstovais šlaistėsi po miestą. Bet vis tiek
leido man pasinaudoti savo namais, kad nufilmuočiau
reportažą ir paimčiau interviu iš jo ir Meisono. Žinoma,
Hetera atsikėlė, ji atrodė prašmatniai kaip tikra roko
žvaigždė, bet gražios mėlynos akys buvo išvagotos raudonų
gyslelių. Makiažas ir drabužiai nepriekaištingi kaip visada.
Aš segėjau, mano manymu, labai seksualų juodą dryžuotą
pieštuko silueto sijoną, avėjau juodus batus iki kelių ir
vilkėjau baltą šilkinę palaidinę su kaspinais, surišamais ant
sprando. Aksesuarai — stora raudona apyrankė ir vėrinys.
Turėjau atrodyti žavingai seksuali. Vesas kone išprievartavo
mane, pamatęs šįryt išeinančią iš miegamojo. Akivaizdžiai
įsitempusi strėlė buvo geriausias įrodymas, kad jis manęs
trokšta, ką jau kalbėti apie tai, kad prisitraukė ir abiem
rankomis sugniaužęs užpakalį ėmė trintis kaip išbadėjęs
sekso maniakas. Turėjau sukaupti visą valią, kad
nepasiduočiau paimama čia pat prie sienos mūsų numeryje.
Deja, buvau nusiteikusi kuo greičiau parengti reportažą,
pabendrauti su draugais ir grįžti pas asmeninį „O“
detonatorių. Prisiekiu, net pusės to, kaip Vesas žiūrėjo į
mane, pakako, kad man užsidegtų uodega.
Išvaikiusi mintis apie nuogą ir pasirengusį Vėsą mūsų
viešbučio kambaryje, ramindamasi įkvėpiau, užsimerkiau ir
suskaičiavau iki dešimt. Atsimerkusi pasijutau labiau
nusiteikusi tuojau pat imtis darbo.
Komanda zujo aplink, iš prabangios svetainės darydama
filmavimui tinkamą studiją. Kambarys buvo įrengtas
puertorikietišku stiliumi ir man iškart priminė Antonį.
Pasirinkau čia filmuoti, nes ši vieta geriausiai atskleidžia
Antonį — tokį, koks, mano manymu, jis yra — mielas, bet ne
viešas asmuo. Kambarys atspindi puertorikietiškos kultūros
turtingumą ir spalvingumą, tai, kas artima Antonio širdžiai.
 Ant sienų kabėjo vietos menininkų portretai, jo gimtajame
mieste išdrožinėtos medinės skulptūros. Motinos austas
antklodes su malonumu užtiesėme ant tamsiai raudonų
odinių sofų. Vien baldai rodė, kad atėjęs svečias čia mielai
užtruks. Toks yra Antonis. Su tikrais draugais ir šeima, kai
gali, ištiesiantis pagalbos ranką, pasiūlantis patogią vietą
tiems, kuriuos nori matyti šalia.
Atvyko ir šio projekto vykdomoji asistentė Kėtė. Ilgais, kaip
naktis juodais plaukais, siekiančiais užpakalį, nors niekada
nesu mačiusi jų palaidų. Visada susipynusi ilgą prancūzišką
kasą. Man ji labai patinka. Vudžio Aleno stiliaus akiniai nuolat
slysta nuo ilgos smailios nosies. Sustojusi prieš ką nors
stumteli juos aukštyn vienu pirštu, kurio nagas nulakuotas
blyškiai rožiniu laku. Kiekvieną. Mielą. Prakeiktą. Kartą.
Vis galvoju, ar akiniai jai reikalingi dėl įvaizdžio, ar derina
juos prie savo hipsteriško stiliaus. Šiaip ar taip, nutariau
patylėti, nes ji tikrai nuostabi ir dirbti su ja vienas
malonumas. Kaip supratau iš Vėso kalbų, sunku rasti
vykdomąją asistentę, kuri nesierzintų ir nešūkautų prie
kamerų. Jo nuomone, Kėtė yra senutė jaunos moters kūne.
Dar svarsčiau, kokie jos ateities tikslai, bet dabar, tikiuosi,
bus patenkinta dirbdama su manimi, kol gyvuos „Gražaus
gyvenimo“ rubrika ir daktaro Hofmano laida.
— Panele Sonders...
Užverčiau akis. Šimtą kartą sakiau, kad vadintų mane Mija,
bet ji atkakliai laikosi savo. Mano, kad tai nepagarbu.
— Ponas Merfis atvyko su panele Denton. Palydėjau juos
pas grimuotoją. Panelė Denton labai nustebo.
Kėtė stumtelėjo akinius aukštyn, nors jie visai nekrito nuo
nosies. Nusišypsojau.
— Žinau. Palikim intrigą. Ji nenumano, kad Meisonas mano
laidoje ketina ją pristatyti visuomenei kaip savo sužadėtinę.
Tai didelė paslaptis. Aš pati neseniai sužinojau, bet jis nori
paskelbti pasauliui iškritęs iš svajonių jaunikių rikiuotės ir
patvirtinti nebesąs viengungis.
Ketės akys žybtelėjo.
 — Kaip man patinka! Daktaras Hofmanas nualps iš laimės,
o Leona... — papurtė galvą paminėjusi savo reikliąją
viršininkę, kuri sumanė šią laidą, — turėtų išbučiuoti jums
kojas!
Pridėjusi ranką prie burnos Kėtė sukikeno ir apsidairė, lyg
baimintųsi, kad kas nors gali nugirsti tokį neprofesionalų
nusikalbėjimą. Paliečiau jos ranką.
— Kete, čia esam tik mudvi. Ir tu teisi. Leona kvatosis kaip
beprotė, kai pasirodys mūsų laidos anonsas. Kartais gerai
turėti draugų aukštuose sluoksniuose, ar ne? — kumštelėjau
jai petį, o mergaitė linktelėjo išraudusiais skruostais. —
Studija turbūt jau beveik parengta? Kol Antonis atsigauna,
norėčiau porą valandų padirbėti su Meisonu.
Kėtė linktelėjo, pirštuku kepštelėjo išmanųjį ir sučiaupė
lūpas.
— Patikrinsiu. Jeigu viskas vyksta pagal planą, jie jau
turėjo išeiti iš grimuotojos.
Apėjau namus ir apžiūrėjau vietas, kurias ketinome
filmuoti. Su Vesu nutarėme, kad dirbame kartu ir iš šios
kelionės išpešame viską, ką galime, nes turim prifilmuoti
medžiagos visam mėnesiui. Tada nuo lapkričio pabaigos ir
visą gruodį būčiau laisva, galėčiau leisti laiką su savo šeima.
Maksas aiškiai davė suprasti įsižeisiąs, jeigu per Padėkos
dieną nesulauks sesers savo rančoje Teksase. Žinoma, jis
šito nepasakė, bet užsiminė, kad atvykę suteiktume jam
daug džiaugsmo visiems metams. Veikiama hormonų po
gimdymo Sindė labai tiesiai pareiškė, kad jos vyras baisiai
nusimintų, jeigu mudvi su Made neatvyktume. Negana to,
beprotiškai norėjau pamatyti Džeksoną, pirmąjį savo sūnėną.
Be to, brolis sumokėjo kelių šimtų tūkstančių dolerių mano
tėvo skolą, kad rugsėjį išgelbėtų mano ir mano geriausios
draugės subines, todėl pamaniau, kad mažiausia, ką galiu
padaryti, tai nukakti į Teksasą per Padėkos dieną.
Meisį ir Reičelę radau milžiniškame svečių vonios
kambaryje. Mane pribloškė, kad Antonis gyvena tokiame
erdviame name tik su Hetera. Reičelė ir Meisonas sėdėjo
priešais didelį veidrodį, kabantį virš dviejų praustuvių.
— Sveiki, brangieji. Ar jau gražūs filmuotis?
Reičelė prisimerkė.
— Taip. Bet kodėl reikėjo grimuoti mane?
Apsimečiau tundra ir abejingai gūžtelėjau pečiais.
— Dėl visa ko, jei, tarkim, kamera paimtų panoraminį
vaizdą arba užduotume tau porą klausimų.
Nenorėdama gadinti staigmenos, kreipiausi į Meisį.
— Atrodai mirtinai seksualus, brolyti, — ir kumštelėjau jam
į ranką iš visų jėgų.
— Ai! — susiraukė jis ir pasitrynė žastą. — Mija, aš tave irgi
myliu. Reiče, matai, kaip ji su manimi elgiasi. Jokios
pagarbos. Reikėtų ką nors tokio papasakoti žiniasklaidai apie
mūsų mėnesį, pavyzdžiui... — ir pasikasė smakrą
apsimesdamas galvojąs. Spragtelėjo pirštais ir dūrė į mano
atvaizdą veidrodyje. — Ką nors tokio, kad krapštė nosį ir valė
pirštą į sieną.
Meisonas maniakiškai vyptelėjo. Man akys vos neiššoko ant
kaktos.
— Tu nesveikas! Šitaip nepadarysi!
Jis prisimerkė.
— Aš labai padaryčiau. Neerzink manęs, mušeika.
Ir vėl pasitrynė ranką, kuri vargu ar jau taip skaudėjo. Jo
geriausias bičiulis Jaunėlis tvoja daug stipriau ir dėl kitokių
priežasčių.
— Katinėlis! — rėžiau atgal nesibaimindama padarinių.
— Baikit, judu. Laikas surimtėti, — įsiterpė Reičelė. Jeigu ji
nebūtų išputusi lūpų, kad stilistė galėtų nudažyti, būtų
atrodžiusi grėsmingesnė. — Mija, turi parengusi klausimus?
Norėčiau pamatyti.
O velnias. Negerai. Bandyti ką nors nuslėpti nuo viešųjų
ryšių atstovės nėra paprasta. Žvilgtelėjau į Meisoną, šis
pakėlė antakius.
— Ėėė... taip... bet... mhm... — bandžiau sumesti ką
atsakyti ir kaip nukreipti kalbą, kad ji nenorėtų skaityti
klausimų, kuriuos ketinau užduoti Meisonui.
 — Reiče, mieloji, aš jau viską suderinau.
Jos akys grėsmingai žybtelėjo.
— Ką tu padarei? Tai mano darbas. Negaliu patikėti, kad
šitaip pasielgei.
— Mieloji... — Meisono žvilgsnis sušvelnėjo, jis paėmė ją už
rankos. — Juk tai Mija. Ji neklausia nieko nepadoraus, o tu
buvai užsiėmusi su tuo šiknium iš „PowerStrong“ gėrimų.
Prisimeni?
— O, tas vyrukas tikras bjaurybė. Ar žinai, kad jis norėjo
pasiūlyti tau antraeilio kalbėtojo vaidmenį? Ir dar veltui, —
Reičelė papurtė galvą, skruostai nuraudo iš susierzinimo. —
Jie mano esantys pakankamai galingi, kad nemokėtų už
kiekvieną reklamą. Kiaulė, — sukuždėjo dusdama.
Gerai, man tai buvo lyg ir užuomina.
— Susitiksim studijoje. Vyručiai, ar dar ilgai juos gražinsit?
— Kokias penkias minutes, — atsakė vienas grimuotojas,
purendamas Meisonui plaukus, kad atrodytų neva stilingai.
— Aš irgi, — tarė kitas. Jis paskutiniais potėpiais pudravo
Reičelei veidą.
— Gerai, užteks dykinėti, — mostelėjo Kėtė iš koridoriaus,
kur buvo įrengta studija ir kur ketinau pirmiausia filmuoti.

****
— Sveiki. Džiaugiamės galėdami pasisveikinti su jumis
specialiame „Gražaus gyvenimo“ reportaže, kurį pavadinome
„Aš dėkoju“. Šiandien mūsų svečias ne kas kitas, o žymusis
beisbolo žaidėjas Meisonas Merfis, — pasisukau į Meisoną,
sėdintį priešais mane baltame dviviečiame odiniame krėsle,
panašiame į agurką. — Meisonai, ačiū, kad šiandien esi su
mumis.
— Viskas dėl tavęs, mieliausioji. Pati žinai, — mirktelėjo.
Šyptelėjau ir atsilošiau.
— Regis, žavus kaip visada.
— Tik dėl tavęs. Nuo tada, kai sudaužei man širdį.
Tokių žodžių nesitikėjau. Žinoma, žiūrovai prisimins, kad
balandį visą mėnesį formaliai susitikinėjau su Meisonu Merfiu.
— Aš nieko nesudaužiau. Tu pasibaisėtinas.
Meisonas šyptelėjo.
— Nee, mudu tik geri draugai.
— Teisingai. Ir kaip gera draugė norėčiau papasakoti apie
tokią Meisono Merfio pusę, kurios jo gerbėjai ir daktaro
Hofmano laidos gerbėjai dar nepažįsta. Padėsi man? —
paerzinau.
— Pradėkim.
Meisonas sėdėjo atsilošęs, plačiai išskėtęs rankas, užkėlęs
kelį ant kelio. Jautėsi įprastai ir patogiai. Kaip tik taip, kokį
norėjome parodyti visam pasauliui. Šitai Reičelė palaimino —
žinau.
— Gerai. Mano pirmasis klausimas toks: kaip praleisi
Padėkos dieną?
Meisonas paglostė apžėlusį smakrą ir nusišypsojo.
— Būsiu su šeima. Mano broliai ir tėvas labai mėgsta
šventes, todėl darome viską, ką galime, kad per šventes
būtume kartu.
— Kaip miela.
— Taip. Bet geriausia tai, kad šiemet nusivešiu ten
sužadėtinę.
Mano akys nušvito kaip Kalėdų eglutė ir mudu abu
atsigręžėme į tą pusę, kur žemai nuleidusi galvą sėdėjo
Reičelė.
— Nejaugi susižadėjai? — paklausiau ir palinkau į priekį,
neva girdėčiau šią paslaptį pirmą kartą. Meisonas linktelėjo.
— Taip, panele. Tiesą sakant, turėtum žinoti. Juk esi
žmogus, kuris mus suvedė, — linksmai atsakė ir sukikeno.
— Tiesa, bet tu slėpei savo santykius nuo tada, kai
susitikinėjome balandį. Žiūrovai veikiausiai labai nustebo
išgirdę tokią naujieną. Dabar mums kalbantis kone girdžiu
plakančias visų šalies moterų širdis.
Meisonas pliaukštelėjo sau per kelį ir atsikrenkštė į kumštį.
— Manau, laikas pasauliui sužinoti, kad aš ką tik
įsipareigojau.
 Kalbėjo pasitikinčiai ir išdidžiai, kaip visad.
— Taigi, žmonės. Jūs išgirdote pirmieji. Ir specialiai jums —
po reklamos Meisonas Merfis pristatys pasauliui savo
sužadėtinę. Likite su mumis!
— Nufilmuota, — ištarė režisierius.
Striksėjau ir krykštavau.
— Nuostabu! — spiegiau ieškodama Reičelės tarp žmonių,
kad pamatyčiau, kaip ji reagavo į atskleistą paslaptį.
— Reiče, ateik čia. Sėskis.
Reičelė nervingai mindžikavo šone. Buvo aišku, kad jai
nepatiko reportažo pradžia, nes jaučiau iš tos kambario
pusės sklindančią įtampą. Tačiau mudu su Meisiu sutarėm,
jog metas pasauliui pranešti, kad mūsų laikas kartu nebuvo
svarbus, be to, jis jau pavargo slėpti tai, ką norėjo pasilaikyti
tik sau. Aišku, buvo kalbama, kad Reičelė jo mergina, bet
juodu niekada to nepatvirtino. Paskalų žurnalai skelbė
nuotraukas, kaip jie kartu leidžia laiką, bet ir vėl niekas
oficialiai nebuvo to patvirtinęs. Iki šiol. Lengva mėtyti pėdas,
kai susitikinėja su viešųjų ryšių atstove.
— Ką darai? — Reičelė čiupo Meisoną už rankos, kai jis
pasisodino ją šalia ant fotelio.
— Pavargau apsimetinėti. Kitais metais tapsi mano žmona.
Noriu, kad visas pasaulis tai sužinotų. Gana slapstytis. Užteks
neigti. Viskas baigta. Horizonte nauji metai ir noriu, kad kitą
sezoną visos pasaulio moterys žinotų, jog priklausau tau. O
dar labiau noriu, kad visi vyrai žinotų, jog visa tai, —
perbraukė jai per nugarą dviprasmiškai, bet gana padoriai, —
yra mano.
Reičelė papurtė galvą:
— Nežinau.
Reičelė prikando lūpą akivaizdžiai nerimaudama, kaip
gerbėjai sutiks šią naujieną apie asmeninį jo gyvenimą.
Meisonas šyptelėjo, apkabino ją per liemenį ir prisitraukęs
prie savęs pabučiavo į skruostą.
— O aš žinau. Tęskim, Mija.
— Kaip pasakysi, Meisi.
 Kameros atsisuko ir operatoriai iškėlę rankas ėmė skaičiuoti
nuo penkių iki vieno.
— Sveiki sugrįžę į specialią daktaro Hofmano laidos rubriką
„Aš dėkoju“. Esu su Meisonu Merfiu, pastaruoju metu
vadinamu geriausiu metiku beisbolo istorijoje, kuris ką tik
pranešė žiūrovams puikią naujieną. Meisonai, ar gali
pristatyti gražuolę, kuri sėdi greta tavęs? — paklausiau.
Prožektorius ryškiau apšvietė mano draugus.
— Aišku. Štai mano sužadėtinė Reičelė Denton. Ji rūpinasi
mano ryšiais su visuomene ir dirba mano reklamos
agentūroje. Ji dabar gerokai įsiutusi dėl mudviejų su Mija
slapto susitarimo šitaip pranešti apie mūsų sužadėtuves, bet
man nerūpi.
Nusijuokiau.
— Nepyk, Reičele. Meisonas norėjo tave nustebinti.
Reičelė nusišypsojo. Skruostai švelniai išraudo, kai
Meisonas spustelėjo jai petį.
— Taigi, Meisonai, tauta žino, kad ilgai buvai viengungis.
Kaip jautiesi, suradęs šią laimingą moterį, kuri dabar sėdi
šalia tavęs?
— Žinai, Mija, jaučiuosi dėkingas. Reičelė yra tobula antroji
pusė ir nekantriai laukiu, kada taps mano žmona.
Apsilaižiau lūpas žiūrėdama, kaip Meisonas prisiekia
pasauliui ir savo merginai per interviu, kurį rodys nacionalinė
televizija.
— Gerai, Meisonai, bombą susprogdinai ir dabar visos
vienišos pasaulio moterys rauda kruvinomis ašaromis. Bet
grįžkime prie mūsų laidos temos. Norime sužinoti, už ką
mūsų žvaigždės gali padėkoti likimui. Jau sakei, kad esi
dėkingas sužadėtinei, ir dėl to aš visiškai sutinku. Už Reičelę
tikrai verta padėkoti! Bet gal yra dar kas nors?
Meisonas atsilošė ir sučiaupė lūpas.
— Už gerus draugus, savo gerbėjus, komandą, sportą
apskritai. Nebūčiau tas, kas šiandien esu, jeigu nebūčiau
pamėgęs beisbolo. O labiausiai esu dėkingas savo šeimai —
tėčiui, broliams ir dukterėčiai. Be Reičelės, jie yra visas mano
pasaulis.
— Ačiū, Meisonai, kad su mūsų laidos žiūrovais pasidalijai
naujienomis apie būsimas vestuves. Tau ir Reičelei linkiu
labai ilgo ir laimingo vedybinio gyvenimo.
— O kaip tu? — paklausė jis.
Kameros laukė. Apsidairiau, pažvelgiau į Meisoną,
išsišiepusį plačiai ir klastingai. Dėl šitokios šypsenos man jau
kelis kartus norėjosi užtvoti jam į gražią marmūzę.
— Ką?
Reičelė įžūliai šyptelėjo. Taaip, šiedu tikrai verti vienas kito.
Pasipūtimas tuokiasi su įžūlumu.
— Pataisyk mane, jeigu klystu, bet, man regis, ir ant tavo
piršto puikuojasi ypatingas žiedas, — meiliai ištarė Reičelė.
Šiltai ir saldžiai, lyg būčiau atsikandusi baisiai saldaus ir dar
cukrumi apibarstyto obuolių pyrago.
— Taip, Mija, papasakok pasauliui savo naujienas! —
paragino Meisonas.
O. Dieve. Mano. Šunsnukis. Meta. Iššūkį!
Pažastys ėmė prakaituoti, sudrėko plaukų pašaknės, o
ryškios šviesos priminė Ouklando policijos apklausos
kambarį.
— Hmm... — išsišiepiau, paskui nudelbiau akis į žiedą
nerasdama jėgų paneigti, kad man nutiko geriausia, kas
galėjo nutikti.
Svarsčiau, ką atsakyti, kaip suvaldyti paniką, o galiausiai —
kad reikia sustabdyti įrašą ir perfilmuoti pabaigą. Staiga
žvilgtelėjau aukštyn, lyg nematoma virvelė būtų kilstelėjusi
man smakrą. Oras kambaryje atrodė toks įelektrintas, kad
tikėjausi būti nutrenkta, jei paliesiu kokį nors daiktą. Mano
akys išvydo kitas akis, į kurias ketinau žiūrėti visą likusį
gyvenimą.
Lyg pagal signalą į kadrą žengė Vesas ir ištiesė man
rankas. Paėmiau jas ir pakilau. Nespėjau nieko atsakyti,
surezgti nieko rišlaus, kaip Vesas palietė man skruostą ir
priglaudė lūpas prie manųjų. Pabučiavo karštai, ilgai ir
aistringai. Ne prancūziškai, bet aistros stoką atstojo meilė.
 — Labas, mieloji, — pasisveikino Vesas.
Žaliose akyse žybčiojo linksmi žiburėliai. Vilkėjo gražias
kostiumines kelnes ir akinamai baltus marškinius bei velvetinį
švarką. Neabejotinai žavus.
— Gerbiamieji, — įkvėpiau ir pritrenkta pažvelgiau į
kamerą, — susipažinkite su Vestonu Čaningu, mano
sužadėtiniu.
Išsišiepiau lyg pamišėlė. Vesas pakrutino lūpas, sunėrė
mūsų pirštus ir kita ranka mostelėjo kamerai. Klasikinis
gestas. Tai nutiko tada, kai beveik paleidau savo laidos
vadžias.
— Kuo toliau, tuo įdomiau, — tarė Meisis. — Mija,
papasakok mums, už ką šiemet esi dėkinga likimui.
Negalėjau atitraukti akių nuo mylimojo, kūnas tiesiog degė.
— Už Vėsą, — atsidusau. — Už daug ką galiu būti dėkinga.
Už seserį, brolį, tėtį, geriausią draugę ir už visus naujus
draugus, kuriuos sutikau ir kurie, kad ir kur būčiau, leido
man jaustis mylimai. Manau, už visa tai drąsiai galiu padėkoti
likimui.
— Myliu tave, Mija Sonders, ir nekantrauju vesti, — aiškiai
pasakė Vesas į kamerą, didumo sulig šaldytuvu, stovinčią
tiesiai prieš mus.
Visi paparacai, besibūriuojantys prie mūsų namų Malibu,
„Century Productions“ studijos ir gaudantys menkiausią žodį
apie Vėsą ir jo pagrobimą, milijonus, sunaudotus filmui, kuris
nerodomas, Džiną DeLuką ir visa kita, siaubingai nusimins
dėl šios naujienos, paskelbtos mano laidoje, o ne purvinuose
laikraštpalaikiuose.
O svarbiausia — reportažas pasirodys šį penktadienį,
vadinasi, apie mūsų vestuves sužinos ne tik visas pasaulis,
bet ir jo tėvai. Tad apie būsimą įvykį verčiau jiems pranešti
nedelsiant, kai grįšim namo.
Vesas pasuko mane į kameras. Prašnekau tik laidos
viduryje grįžusi į tikrovę. Išlemenau baigiamąjį dialogą
stengdamasi kalbėti ramiai, kad nereikėtų perfilmuoti. Antrą
kartą negalėčiau to pakartoti.
 — Dar kartą dėkoju mūsų svečiui Meisonui Merfiui ir jo
sužadėtinei Reičelei, kad pasidalijo su mumis savo
naujienomis. Manau, daktaro Hofmano vardu galiu pasakyti,
kad visada esate pas mus laukiami, jei norėsite pranešti
kokią žinią, — žvilgtelėjau į kamerą ir nusišypsojau. — Ką gi,
brangieji, būkite dėkingi likimui už gyvenimo malones. Sakau
tai iš savo patirties.
Su šiais žodžiais apkabinau savo svajonių vyrą ir
priglaudžiau kaktą prie jo kaktos. Išgirdusi režisieriaus
komandą, kad nufilmuota, ant lūpų pajutau Vėso lūpas.
Mylimasis prisiekė man per nacionalinę televiziją. Po velnių,
kaip po šito galima abejoti meile?
 PENKTAS SKYRIUS
— Ką čia veiki ir ką apskritai padarei? — užsipuoliau Vėsą
glausdamasi prie jo. Net ir įpykusi negalėjau atsispirti norui
savo kūnu pajausti jo stambesnį, seksualesnį kūną. Mhm...
Vesas prunkštelėjo ir švelniai pabučiavo į kaklą.
— Mija, atsipalaiduok. Meisonas papasakojo apie planą
pranešti pasauliui, kad veda savo gyvenimo meilę, tad
pamaniau... po galais, panorau ir aš ką nors panašaus
nuveikti. Kokia prasmė laikyti tai paslaptyje?
Kramtydama lūpą spoksojau į jo žavingas žalias akis.
— Bet... bet... o kaip tie kraujasiurbiai paparacai? Jie jau
kelias savaites tave vaikosi. Ar tai neduos jiems peno dar
labiau lipti prie tavęs?
Raukiausi susinervinusi, kad Vesas padarė tokią milžinišką
klaidą. Galėčiau ją ištaisyti neleisdama į eterį interviu
pabaigos, nors ji ir pakeltų mūsų reitingus aukščiau dangaus.
Dar keli milijonai naujų žiūrovų neverti Vėso sveikatos ir
laimės. Bet Vesas papurtė galvą.
— Mija, viskas bus priešingai. Paparacams nusišypsos laimė
narstyti kai ką malonesnio negu mirtys ir visokios problemos,
kurios jiems nukrito iš dangaus. Džina vos laikosi įsikibusi
šiaudo. Ar žinai kodėl?
Netgi nekaltas Džinos DeLukos vardo paminėjimas nuėjo
šiurpais man per nugarą ir ant rankų pasėjo žąsies odą.
Sukandau dantis ir stengiausi apsimesti, kad man vis vien.
— Ne. Kodėl?
Vesas suėmė mano skruostus.
— Todėl, kad ji neturi brangaus žmogaus, kurį galėtų
naktimis apkabinti. Aš turiu ir noriu, kad visas pasaulis tai
žinotų. Paleisk tuos epizodus į eterį, kad dar galingiau
nuskambėtų. Man visai nesunku visą dieną kalbėti apie tai,
kad labai myliu tave ir ketinu tave vesti.
Atsidusau. Sausį viskas buvo visai kitaip. Prieš dešimt
mėnesių jis galvojo tik apie darbą ir apie filmą. O dabar — tik
apie mane.
 — Jei manai, kad tai padės tau pasveikti, būsiu šalia
ištiesusi kairę ranką, kad visi matytų.
Vesas šyptelėjo.
— Gerai, nes mes sutarėm duoti interviu „People“.
Išpūčiau akis.
— Nesiruošiu išpasakoti apie mus visko, — Vesas kilstelėjo
antakius, kad numalšintų mano baimę. Tas vyras pernelyg
gerai mane pažįsta. — Dar ketinu truputį pakalbėti apie tai,
kas čia nutiko, kaip man padedi. Gal tai pagelbės kitiems,
kenčiantiems nuo potrauminio streso sindromo, prisiminti,
kad žmonėms jie tikrai rūpi ir kad jų išgyventa patirtis nėra
jie patys. Tiesiog taip nutiko.
Plaukų sruoga užkrito Vesui ant akių, turėjau ją nubraukti.
Mintyse atgijo siaubingi tų dienų prisiminimai ir jausmas, kai
gyvenau be jo. Dieve, nežinau, ką būčiau dariusi, jeigu jis
nebūtų grįžęs namo. Tikrai nebūčiau tokia, kokia esu
šiandien. Tikrai nebūčiau tokia laiminga. Kiekvieną dieną iki
šiol stebėjausi, kaip labai myliu gyvenimą ir kaip kardinaliai
pasikeitė mano laimė nuo tada, kai viskas prasidėjo kone
prieš metus.
Pasilenkusi pabučiavau Vėsą. Į šį bučinį norėjau sudėti visą
jausmų pilnatvę. Pasididžiavimą padarius viską, kad tik jis
pasveiktų. Tikėjimą, kad ateityje mūsų laukia stebuklas. O
labiausiai — meilę, kurią jam jaučiu. Kartais pritrukdavau
stiprybės ir nežinojau, kaip su ta jėga elgtis. Bet dabar
komandos, Meisono, Reičelės ir visų akivaizdoje pabučiavau
mylimąjį taip, kaip jis to vertas. Sudejavęs jis permetė mane
per koją. Kambarį užliejo kurtinantys plojimai.
— Po galais, lucita, pavėlavau į vakarėlį! Ar galiu ir aš stoti
į eilę? Tu daliji besos? Jeigu taip, kitas bus man!
Nugriaudėjęs Antonio balsas mane išgąsdino. Lioviausi
bučiuotis ir nusijuokiau. Vesas susiraukė, paskui nusišaipė iš
nepataisomo donžuano Antonio.
— Vėluoji geras dvi valandas. Ką veikei šiąnakt?
Jis šyptelėjo taip seksualiai, kad kelnaitės galėjo iškart
kiaurai permirkti.
 — Verčiau paklausk, ko nedariau šiąnakt, — caktelėjo
liežuviu Antonis ir pakėlė antakius.
Atsidususi papurčiau galvą.
— Gerai jau. Tegu Kėtė prisega tau mikrofoną, galėsim
pradėti pirmąjį tavo reportažą.
— Tai nebus jokio beso? — svajingai papūtė lūpas.
Užverčiau akis ir dirstelėjau į Vėsą.
— Jokio sumauto beso. Jeigu nori, kad tavo lūpos
nenukentėtų, bičiuli, laikyk liežuvį už dantų, — sumurmėjo
Vesas.
Antonis stabtelėjo, sukryžiavo rankas ant krūtinės, atlošė
galvą ir garsiai nusikvatojo. Kaip tikra hiena.
— Nepyk, amigo, jokių riestų minčių. Žaviuosi, kaip globoji
mūsų Miją.
Vesas net susigūžė.
— Antoni, norėjai pasakyti, mano Miją? Vaikštai plonu ledu,
mielasis. Dabar būsiu su tavim mandagus, o jei rimtai —
galvok, ką šneki, ir žiūrėk, kaip elgiesi, jeigu nenori gauti, ko
nusipelnęs, — Vesas kalbėjo aštriai ir kandžiai, nors nebuvo
jokios priežasties būti šiurkščiam.
— Vėsai... iš tikrųjų... Antonis juk juokauja. Nurimk.
Priėjau artyn ir Vesas priglaudė mane prie savęs. Jau buvau
pamiršusi, kad po pagrobimo jis tapo pavydus, prie šio
bruožo niekaip negaliu priprasti nei pamėgti. Mane be galo
erzina, kad jis įtaria kiekvieną šalia esantį Tomą, Diką ar
Harį, kurie nekaltai juokauja su manimi. Netgi atvirkščiai.
Tarkim, aną vakarą užsipuolė padavėją per vakarienę, nes
vaikinas, atseit, akimis matavo mano krūtinę. Staigmena,
staigmena. Mano papai gigantai. Dauguma vyrų apžiūrinėja
mano krūtinę. Seniai prie to pripratau, bet dabar dažniau
pastebiu, kad vyrai bendraudami su manimi kalbasi ne su
mano krūtine, o su manimi.
Antonis priėjo prie mūsų.
— Vestonai, amigo, labai džiaugiuosi dėl tavęs ir Mijos.
Mano širdis kupina laimės, kad ji galiausiai surado savo
žmogų. Taip pat matau, kad tu ja žaviesi. Aš irgi. Kaip
drauge. Nei daugiau, nei mažiau. Pasakiau, kaip tu
sakydavai, piloto automatico, ar ne? Mija yra hermosa
mujer.
Prisiminiau Heteros žodžius, kad hermosa mujer reiškia
„nuostabi moteris“.
— Tavo sužadėtinė paverčia vyrus kvailiais. Supranti? Si?
Vesas lėtai atsikvėpė, pečiai atsipalaidavo. Jis užsimerkė ir
neva nuolankiai nuleido galvą.
— Atsiprašau, Antoni. Nesuprantu, kas vyksta. Net jos
draugai kelia man įniršį. Labai prašau, nepyk ant manęs,
gerai?
Vesas kalbėjo nuoširdžiai. Ir tikrai žinau, kad Antonis
nedelsdamas jam atleido. Jis ne toks, kad laikytų užanty
menką nesusipratimą.
— Ai, no problemo. O dabar, muneca, kur nori mane
apklausti?
— Mhm, pradėkim nuo kambario su Puerto Riko meno
kūriniais.
Antonis šyptelėjo.
— Susitiksim tenai.
Palaukiau, kol Antonis išėjo iš kambario, čiupau Vėsą už
rankos ir nusitempiau koridoriumi per visą butą, kur buvo
įrengtas Antonio poilsio kambarys. Atidariau duris, kad Vesas
įeitų pirmas.
Nuo jausmų pertekliaus tiesiog kunkuliavau ir buvo tik
vienas būdas juos nuraminti. Kūnas virpėjo iš susijaudinimo,
laimės, pykčio, baimės, nerimo, nes mano mylimas vyras
prisipažino mane mylintis per nacionalinę televiziją, nes kaip
urvinis žmogus svaidėsi grasinimais ir atsiprašymais.
Kai tik įėjome į kambarį, uždariau duris, apsisukau ant
kulno ir apsivijau Vėsą rankomis. Neleisdama jam ištarti nė
žodžio, prispaudžiau lūpas jam prie burnos ir sugrūdau liežuvį
į gerklę. Ačiū. Dievui. Atrodė, kad ant mano liežuvio
sproginėja tūkstančiai „Pop Rocks“ saldainiukų.
Neatitraukdama lūpų sudejavau, kai jis suėmė man užpakalį.
Čiulpiau apatinę jo lūpą ir tuo pačiu metu glaudžiausi prie
krūtinės, kol jis išsitiesė ant minkštasuolio. Baldas turėtų būti
naudojamas pasėdėti priešais židinį ar pailsinti ištiestas
kojas. Neturėjau nė menkiausios nuovokos, bet tikrai
žinojau, kam jį panaudosim dabar. Ir jei gerai pažįstu Antonį,
o manau jį pažįstanti, jis už tai man lėtai paplotų.
— Oho, mieloji, kas čia bus? Maniau, sudraskysi, kad su
tavo bičiuliu elgiuosi kaip alfa šunsnukis. Širdele, tikrai
nesuprantu, kas man užėjo.
Iš tikrųjų man tai nerūpėjo. Jeigu atvirai, dabar labiau už
viską knietėjo atsegti jo diržą. Užsitraukiau sijoną iki
juosmens. Vesas tik žiopčiojo ir negalėjo atitraukti akių nuo
apnuoginto mano kūno. Po siauru sijonu mūvėjau ilgas
juodas kojines ir juodas nėrinių siaurikes.
— Klausyk, turim mažai laiko, bet man tavęs reikia. Čia ir
dabar. Todėl paskubėk.
Mano mieliausiasis pažvelgė, lyg būčiau šokoladinė spurga,
padėta jam prie kavos puodelio.
— Va jėzau, aš vesiu tobulą sekso moterį.
Vesas tūptelėjo, atsisegė diržą ir ištraukė standų kotą.
Patampė, kol ant galiuko susikaupė skysčio lašai ir atsiskleidė
visas grožis. Atsiklaupiau ant suolo ir aplaižiau viršų. Prieš
nurydama dar pasimėgavau skoniu.
— O taip, — bet nespėjau patogiau įsitaisyti, kaip Vesas
pliaukštelėjo man per nuogą užpakalį. Paskui antrą, trečią
kartą.
— Nedrįsk manęs čiulpti, — sumurmėjo jis ir truktelėjo už
plaukų. Stilistė įsius.
Vesas atsisėdo ant suolo, o aš šniurkščiojau matydama
standų ir pasiruošusį penį. Jis atsilošė ir abiem rankomis
įsikibo į odinius suolo kraštus, kad išlaikytų svorį.
— Apžerk mane. Paimk mane visą. Visą iki pat galo.
Laiminga šokau ant suolo, nusmaukiau siaurikes,
priglaudžiau drėgną galiuką prie savo skylutės ir lėtai
stumtelėjau gilyn. Centimetras po centimetro jis viliojamai
smelkėsi į mane ir pildė savimi. Kai sulindo iki pašaknių, kai
mano minkštąją prispaudė prie švelnių savo kiaušių, kai
šiurkštus užtrauktukas atvėrė jo kelnes, tada aš atsilošiau.
— Mieloji, noriu, kad matytum, kai imi, ko tau reikia. O
dabar judėk, — tyliai ištarė Vesas kimiu balsu, nuo kurio
mano kūnu nuvinguriavo dar vienas geismo ratilas.
Atsirėmusi jam į kelius stengiausi išlaikyti pusiausvyrą, kad
atsispyrusi galėčiau linguoti per visą jo ilgį. Matydama, kaip
slidus penis vis dingsta manyje ir vėl pasirodo, jaučiausi kaip
veikiama afrodiziako. Kuo ilgiau žiūrėjau, tuo labiau drėkau,
tuo stipriau stūmiausi. Po kiekvieno judesio Vesas kriuksėjo,
kol galiausiai mačiau tik jį ir galingą jo kotą, nešantį mane į
ekstazę. Mano mintys ir kūnas šimtu procentu buvo atsidavę
sueičiai. Negaliu paaiškinti, kaip man svarbu, kai Vesas
atiduoda man save. Kiekvienas judesys prilygo laiptui į
dangų. Kiekvieną kartą, kai jis ištraukdavo save iš manęs,
pasijusdavau kaip juodžiausiame pragare. Malonumas
pakaitomis su kančia.
— Tik pažiūrėk. Kaip gražu. Vien žiūrėdamas, kaip priimi
mane, kaip išeinu iš tavęs, patiriu orgazmą. Negaliu sulaukti,
kada išsileisiu tavyje taip, kad visą gyvenimą prisiminsi.
Vesas kalbėjo šiurkščiai, panašiai jo pirštai spaudė mano
šlaunis. Sudejavau, o mintis, kad jis atiduos man save,
sužadino nepaprastą norą ir geismą. Viduje kažkas jau
nutiko, ėmiau purkšti kaip supykusi katė.
— O taip, tu teisi. Viskas aišku, — Vesas prikando lūpą ir
pažvelgė į mano tarpukojį. — Myliu tą vyšninę sagutę, kuri
maldauja mano prisilietimo. Jei galėčiau vienu metu būti
dviejose vietose, čiulpčiau tą vietą taip godžiai, kad nuo tavo
balso skambėtų visas namas, — ir kilstelėjo nykštį man prie
burnos. — Palaižyk.
Padariau, kaip liepta. Aplaižiau sūrų pirštą, apsukau
liežuviu ir krimstelėjau. Vesas nusišypsojo. Ta šypsena mane
pribaigė. Susiriečiau ir iš visų jėgų prisiplojau prie jo klubų
galvodama tik apie tai, kaip gauti, ko trokštu. Būti pakylėtai
taip aukštai, kaip tik jis gali mane pakylėti. Vesas godžiai
įkvėpė pro sukąstus dantis. Jis many siaubingai giliai. Atrodė,
penis beda iki pat širdies. Kaip gera.
 — Nori, kad tave pametėčiau? Nori, kad priversčiau rėkti?
Vėso veidas buvo grynas geismas. Tos žavingos akys,
kurios valdė mano mintis, buvo prisimerkusios ir kone
juodos. Burna suglebusi, apatinė lūpa drėgna nuo
nesibaigiančių svaiginančių bučinių.
Papurčiau galvą. Labiau už viską pasaulyje norėjau rėkti,
bet nenorėjau rėkti dabar, kad išgirstų pilnas kambarys
žmonių. Jau ir taip visi suprato, kur dingom, ir ši mintis dar
labiau mane įaudrino.
— Gerai, mieloji. Žinau, ko tau reikia.
Pridėjo drėgną nykštį man prie klitorio, prispaudė burną
prie mano burnos ir kelis kartus sprigtelėjo per tarpukojį.
Apsivijau kojomis jo liemenį ir suspaudžiau iš visų jėgų, nes
dangiškas orgazmas nusmelkė nuo galvos iki kojų. Surikau,
bet bučinys nuslopino garsą, nurijo mano orgazmą, lyg turėtų
tam teisę, ir tikrai taip buvo.
Vos pajutau palaimą, jis ištraukė drėgną kotą, apsuko
mane taip, kad atsiklaupiau ant kelių, nustūmė šalin
siaurikes, praskėtė užpakalį ir įsliuogė vidun iš nugaros.
— Vėsai! — surikau, nes įsiveržimas buvo labai stiprus.
Klūpėjau ant suolo, suspaudusi kelius, anga buvo gerokai
siauresnė, o Vesas dosniai apdovanotas gamtos.
Jis pasilenkė ir sukuždėjo į ausį:
— Jeigu nenori, kad visas pasaulis sužinotų, kas vyksta
šiame kambaryje, patariu laikytis tylos.
— Negaliu, — tyliai suinkščiau ir pavizginau užpakalį, kad
jis patogiai įsitaisytų viduje.
Jau buvau pasiekusi viršūnę, bet negalėjau nepajusti naujo
jausmo ir nuotaikos. Man vėl jo reikėjo. Visada reikia
daugiau. Vesas gnybtelėjo man kaklą ir petį.
— Gerai gerai. — Akimirką girdėjau šnaresį, paskui —
žvangesį. Tada Vesas padavė man perpus sulenktą diržą. —
Sukąsk, — liepė laikydamas man prie burnos. — Kai
sukandau, atsitraukė ir išsitempė per visą ilgį iki plačios
sagties, kur buvo sustojęs manyje.
— Mija, paimsiu tave smarkiai.
 Kai Vesas sako, kad paims mane smarkiai, vadinasi, taip ir
bus. Turėjau laiko stipriau sukąsti diržą ir įsikibti į suolą.
Palinkau į priekį nuo stiprių postūmių. Garsiai sukriokiau, bet
garsas nuslopo. Jis smarkiai mane jodė nuolat kalbėdamas
nešvankybes apie mano kūną, apie tai, kaip turėčiau jaustis jį
suspaudusi.
— O taip, šitaip bus puiku.
Pliaukštelėjo man per užpakalį, į kiekvieną bandą po kelis
kartus, kol mano tarpukojis sudrėko ir drėgmė nuvingiavo
per kojas. Užpakalis degė nuo gašlios pylos, bet geismas dar
labiau sujaukė man protą, šitai Vesas sugeba. Daugiau
nekalbėdamas sugniaužė man šlaunį, kita ranka — dešinį petį
ir ėmė bombarduoti kaip patrakęs.
Kažkuris smegenų vingis užfiksavo beldimą, bet man
nerūpėjo, regis, Vesui irgi. Nors pasirodė, kad jis kažką
sumurmėjo. Nežinau.
Tik jaučiau, kad mano vyras kietas kaip akmuo, o jo įrankis
trankė gelmę ir akyse žiebė žvaigždes.
Sukandau odos gabalą, nes malonumas sproginėjo
kiekviename mano kūno lopinėlyje, nuo rankų iki kojų pirštų
galiukų. Jau pasirengęs išsilieti, Vesas ištiesė ranką, dviem
pirštais suėmė klitorį ir patrynė iki svaigulio. Tai dar kartą
pakylėjo mane į dausas. Atsipeikėjusi visu kūnu suspaudžiau
jo penį atsidėkodama už dosnumą. Vesas gniaužė man pečius
ir laikė apkabinęs. Įsirausęs krutino manyje savo daiktą, kad
mano kūnas išsiurbtų iki paskutinio lašo viską, ką jis gali
duoti, ir giliai pasėtų savo sėklą. Velniškai nuostabu.
Pagaliau atgavusi kvapą pajutau, kad mano kakta prilipusi
prie raudono minkštasuolio, Vesas susikūprinęs ant manęs, jo
rankos darbuojasi. Šito tikėjausi visą laiką, kol mylėjomės.
Jam patinka ištraukti mane iš palaimos gelmės visą kūną
glamonėjant švelniais kaip plunksna prisilietimais.
— Turiu pripažinti, kad mintis buvo žiauriai puiki, bet
kažkas dukart buvo atėjęs iki durų mūsų ieškoti. Paskui
girdėjau, kaip Antonis pravėręs duris dirstelėjo vidun ir
pasakė, kad pertrauka tęsis dar dvidešimt minučių, —
prunkštelėjo Vesas.
Ot šūdas, o aš svarsčiau, ar reikės persirengti
palaidinę. Drabužis buvo gerokai apglamžytas ir šlapias nuo
prakaito.
— Tu vedi mane iš proto, — tariau atgavusi kvapą. —
Užteks stebinti mane sekso veiksmais ir alfa pavydo
scenomis, nuo kurių trokštu lipti ant tavęs. Vienas mudviejų
turi būti protingesnis.
Susiraukiau ir stumtelėjau jį, bandydama nusimesti nuo
savęs, nors buvau visai patenkinta tokia poza: klupau ant
suolo, užpakalis atviras pasauliui, mano mylimasis išsidrėbęs
ant manęs. Deja, turiu dirbti ir dar nusižeminusi atsiprašyti.
Vesas sukikeno, nusliuogė nuo manęs ir liepė nejudėti. Kol
susivokiau, kas vyksta, jis švelniu audiniu šluostė mudviejų
sumišusias išskyras nuo mano tarpukojo.
— Va, dabar esi švari kaip ką tik gimusi.
Atsistojau, truktelėjau kelnaites, perlipau suolą ir
nusmaukiau sijoną. Jaučiau, kad toje vietoje, kur jis ką tik
kelis kartus grybštelėjo, plaukai vis dar sūkuriuoja. Užpakalis,
regis, degė mėlyna liepsna nuo pliaukšėjimo, o tarpukojis
buvo neapsakomai jautrus, išbrinkęs ir skaudus, kai
pajudinau abi kojas vienu metu.
— Šūdas. Ką tik dorai pasidulkinau ir turiu eiti filmuoti
reportažo. Už durų manęs laukia dvidešimt žmonių. Po
perkūnais, ką sau manau?
Suglosčiau plaukus, kad pripločiau tą žiurkių lizdą. Vesas
vyptelėjo, įsikišo pimpalą ir pasiėmė diržą. Ant blizgančios
odos buvo likusios mano dantų žymės.
— Karščiausias diržas pasaulyje. Nuo šiol jį nuolat
juosėsiu, — pareiškė.
Aš putojau:
— Kaip galėjai dulkinti mane iki išprotėjimo ir būtent čia?
Dieve šventas. Mane išmes iš darbo.
— Mija, tu pati pradėjai ir tavęs neišmes iš darbo, — atsakė
Vesas juosdamasis diržą. — Tu uždirbi jiems begalę pinigų,
be to, turi kai ką, ko neturi kiti reportažų rengėjai.
 Įsisprendžiau į šonus, iškėliau galvą ir įsmeigiau į jį akis.
— Ką taip?
— Mane.
Vesas plačiai ir nerūpestingai nusišypsojo. Dievinu šią jo
šypseną. Grįžęs ėmė dažniau šypsotis, vis aiškiau matau, kad
pamažu sveiksta.
— Ir kokia iš to nauda? — paklausiau, nors atsakymą
žinojau.
Vesas nusijuokė.
— Laba diena. Su tavim — prizais apdovanotas scenaristas.
Prisimeni, mes kartu režisuojam tavo reportažus.
Kelias sekundes apsimečiau apmąstanti tai, ką jis pasakė,
neva svarstanti, ar jis iš tikrųjų man naudingas. Oi, be jokios
abejonės žinau, kad tik jo gabumai išpopuliarino mane
televizijoje. Taip labai, kad kitų televizijų laidos ir prodiuserių
kompanijos šmirinėja aplink. Kai kas jau siūlė man dieninę
laidą, kažką panašaus ir Opros ir Elen pokalbių šou — iš
esmės viskas, ko galėčiau norėti, man paduota ant sidabrinės
lėkštutės. Mudu su Vesu galvojame kurti šeimą, svarstome,
kas derės ir kas nederės prie mūsų gyvenimo būdo.
Atsakymo dar nežinau, bet laiko turiu. Iki šių metų pabaigos
esu įsipareigojusi daktarui Hofmanui.
— Labas, ego, aš esu Mija, — išdidžiai atkirtau, kad
paerzinčiau.
Vesas papurtė galvą.
— Oi, tu dar atsiimsi!
— Tikrai?
— Taip. Kai mažiausiai to tikėsies.
— Hmm, man regis, tai jau nutiko.
Vesas nusijuokė, timptelėjo mane prie krūtinės ir garsiai
pabučiavo.
— Buvo neįtikėtina ir verta kiekvieno žingsnio į pragarą, į
kurį pateksime.
— Tu neklysti, — šyptelėjau.
— Gerai. Einam pasimeilinti komandai. Manau, po
filmavimo reikėtų visiems pasiūlyti alaus ir picų.
 — Tikrai reikėtų.
Norėjau geriau pažinti savo komandą, o ji pasirodė esanti
kompanija supratingų sporto gerbėjų, alaus gėrėjų,
mėgstančių picą ir filmuoti įžymybes.

****
— Pasveikinkime Antonį Santjagą, plačiajai visuomenei
geriau žinomą kaip Lotynų Meilužį. Nusifilmavusi tavo dainos
vaizdo klipe, pramogų pasaulyje turėjau vieną ilgiausių
pertraukų gyvenime. Kaip suprantu, ir daina, ir klipas šiemet
sulaukė didelio pasisekimo.
— Taip, sulaukė. Moterims jis patiko, vyrai pametė galvas
dėl tavo suvedžiotojos vaidmens.
Antonis nukreipė kalbą į mane, užuot prarijęs masalą ir
prašnekęs apie save. Krūtinėje suspurdėjo širdis, pasikeitusi
veido spalva tai išdavė.
— Ačiū. Mano sužadėtiniui irgi neabejotinai patiko.
Tyčia linktelėjau Vėso pusėn, kad suprastų, jog nelieku
skolinga. Antonis nusijuokė.
— Žinau, tavęs šito yra klausę jau anksčiau, bet nesutikai
atsakyti, vis dėlto — kodėl Lotynų Meilužis? Iš tikrųjų, Antoni,
kodėl? Mes tarp draugų. Palepink mus kokiomis
nešvankybėmis.
Antonis pažvelgė į kamerą, žavingai patempė lūpą — esu
tikra, kad mano laidos moteriškoji auditorija pripuls laižyti
ekranų — ir atsakė:
— Man patinka moterys. Formos ir apimtys — nesvarbu. Be
to, esu kilęs iš Lotynų Amerikos. Pridėk vieną prie kito ir
gausi perfecto Lotynų Meilužį.
Antonis atsilošė, vis dėlto ji buvo valdovas savo rūmuose ir
jie labai jam tiko. Vilkėjo baltus marškinėlius ilgomis
rankovėmis, gana atvirus, plėšytus ties krūtine, mūvėjo
baltas linines kelnes, avėjo paprastus rudus zomšinius
sandalus. Auksinė grandinėlė ant kaklo žibėjo prožektorių
šviesoje. Tamsus gymis, juodi plaukai ir žalios akys
parklupdytų moterį — bet kurią moterį — garbinti šio
gražuolio. Antonis toks.
Keista — jis stulbinamai patrauklus, bet galiu tik palinkėti,
kad vieną dieną sutiktų tikrąją meilę.
— Taigi, esi turtingas ir garsus. Už ką gali padėkoti šiais
metais?
Antonis atlošė galvą ir pažvelgė aukštyn.
— Dėkoju už stogą virš galvos, maistą, kuris yra mano
pilve, savo vadybininkės Heteros Renė draugystę, mi mama
ir hermanos meilę. Žinoma, visiems savo draugams ir
muzikos gerbėjams. Ir žinai, Mija, šiais metais noriu padėkoti
tau. Kad padėjai man neprarasti to, kas brangu. Ačiū tau už
draugystę.
Nepajėgiau sulaikyti ašarų, kurios užplūdo akis. Aišku,
operatorius labai arti pritraukė šį momentą ir pasikėsino į
asmeninę mano erdvę. Nesitikėjau to ir apsiašarojusi
pažvelgiau į kamerą.
— Taigi. Antonis Santjagas, Lotynų Meilužis, mano ir jūsų
draugas. Antoni, ačiū, kad šiandien atėjai. Nuostabu, kad
sutikai prisidėti prie specialiojo mūsų padėkos reportažo.
Linkiu tau daug sėkmės muzikos pasaulyje ir įgyvendinant
visus ateities planus. Štai toks yra Antonis, — plačiai
nusišypsojau.
Dar vienas įrašas, ir mudu su Vesu galėsim keliauti į
Teksasą švęsti Padėkos dienos su mano broliu, jo žmona ir
vaikais, taip pat mano seserimi ir jos sužadėtiniu.
 ŠEŠTAS SKYRIUS
— Ir ką gi čia veikiame, šąlam subines, vaikštom po
Manhataną su kamera, lydimi visos komandos? — pasiskundė
Vesas mojuodamas rankomis.
Paprastas malonumas laikyti jį už rankos ir būti šalia
priminė, kad viskas yra gerai. Turiu daugybę priežasčių būti
dėkinga likimui, o pačiame sąrašo viršuje — Vestonas
Čaningas, vyras, už kurio ketinu tekėti.
Mus supo Niujorko šviesos ir garsai. Sniegas krito šuorais,
snaigės tirpo vos palietusios žemę. Las Vegase retai snigdavo
ir sniegas buvo kitoks. Žiema yra nuostabu.
Išsisukinėdama gūžtelėjau pečiais.
— Noriu įgyvendinti vieną mintį. Pasitikėk manimi. Bus
smagu.
Vesas apkabino mane ir priglaudė prie šono. Nuo jo sklido
šiluma. O mes vis ėjome nežinia kur ieškodami nežinia ko.
— Mieloji, tik tavim viena ir pasitikiu.
Nežmoniškomis pastangomis nusipurčiau kunkuliuojančius
jausmus. Stengdamasi būti stipri prisiglaudžiau prie jo ir
mėgavausi ėjimu. Miestas tikrai nuostabus. Nors oras buvo
nekoks, žmonės zujo aplink, skubėjo nuo durų prie durų,
sėdo į ryškiai geltonus taksi ir lipo iš jų greičiau, nei spėtum
iškelti ranką. Taksi atsirasdavo iš niekur tą pačią sekundę,
kai žmogus sustodavo judrios Manhatano gatvės pakrašty.
Ore sklandė galybė kvapų, kuriuos skleidė gatvės pardavėjai,
siūlantys viską, kas valgoma, nuo dešrainių iki plikytų spurgų
ir picos.
Kai atėjome prie Rokfelerio centro Manhatano širdyje,
sustojau priešais čiuožyklą.
— Štai čia bus tobula, — nusišypsojau, Vesas tik dėbtelėjo į
mane ir papurtė galvą.
Operatorius pasiruošė įrangą, aš apsižvalgiau. Pamačiau
vyriškį, padedantį mergaitei — aiškiai savo dukrelei —
užsirišti pačiūžas. Nuėjau tiesiai prie jų.
— Sveiki. Atsiprašau, pone, aš esu Mija Sonders ir rengiu
reportažą daktaro Hofmano laidai. Klausinėju žmonių, už ką
jie dėkingi likimui.
Vyras atsistojo ir stumtelėjo dukrelę už nugaros. Veikiausiai
tai buvo instinktyvus judesys apginti savo vaiką.
— Taip, ir ką? — žemu įtariu balsu paklausė nužvelgęs
mane.
Per petį parodžiau operatorių ir Vėsą čiuožyklos pakraštyje.
— Pamaniau, gal sutiktumėt duoti interviu. Atsakyti į porą
klausimų. Noriu visam pasauliui parodyti paprastų
amerikiečių kasdienį gyvenimą. Jūsų dukrelei kada nors bus
malonu prisiminti, kad vaikystėje ją rodė per televiziją.
Nusišypsojau tamsiaplaukei rudakei mergaitei. Iš po
raudonos žieminės kepuraitės kyšojo ilgi rudi plaukai. Šalčio
paliesti skruostai buvo žavingos rožinės kramtomosios gumos
spalvos. Vyriškis — taip pat rudaplaukis ir rudakis —
pasilenkė prie mažylės.
— Ana, ar norėtum patekti į televiziją? — priglaudė pirštą
mergaitei prie smakro ir kilstelėjo galvą, kad pažvelgtų į jį.
— Aišku, tėti.
Suplojau rankomis.
— Šaunu! Jeigu sutiktumėte ateiti ten, kur pastatėme
kamerą, būtų puiku!
Mergytė jau buvo apsiavusi pačiūžas, todėl vyriškis lengvai
pakėlė ją ant rankų. Dukrelė buvo ne vyresnė kaip penkerių
ar šešerių, tėtukas — stambus vyras.
— Taigi, pone...
— Pikeringas. Šonas Pikeringas.
Įsiminiau jų vardus, kad nesusipainiočiau prieš kamerą.
Nenorėjau ilgai jų gaišinti. Bet labiausiai norėjau, kad
reportažas būtų tikroviškas. Jeigu susimausiu... aišku,
gyvenimas kupinas mažų nuklydimų ir net televizijos žmonės
nėra tobuli, kaip mano dauguma žiūrovų.
— Gerai, brangieji, ar pasirengę filmuotis?
Garso režisierius padavė man mikrofoną ir ausinę.
Susitvarkiau, užmečiau plaukus ant pečių, kad paryškintų
veidą ir apsaugotų nuo šalčio, pasak Vėso, kepuraitė su
snapeliu man žavingai tiko. Operatorius pareiškė, kad šviesiai
žalias paltukas puikiai dera prie juodų plaukų ir žalių akių.
— Pasiruošę? — paklausiau Šono.
Jis linktelėjo ir tvirčiau priglaudė dukrelę prie šono.
— Kaip pasakysit.
Operatorius skaičiavo nuo penkių iki vieno.
— Čia, pačioje Manhatano širdyje, prie Rokfelerio centro,
esu su Šonu Pikeringu ir jo dukrele Ana. Juodu pramogauja
kaip dauguma niujorkiečių — atėjo čia pačiuožinėti. Šonai,
dėkoju, kad leidote man pavogti iš jūsų kelias šios dienos
minutes.
Vyras nusišypsojo.
— Malonu padėti.
— Šonai, noriu šio to paklausti. Visai netrukus Padėkos
diena. Už ką norėtumėte padėkoti?
Vyras pažvelgė į kamerą ir stipriai apkabino dukrelę.
— Esu dėkingas už savo Aną. Ją vienintelę man paliko jos
motina, mano velionė žmona.
Nežinojau, ką į tai atsakyti. Ką galima atsakyti, sužinojus
tokį skaudų dalyką? „Užjaučiu dėl netekties?“ Kažin ar jis
norėtų tai išgirsti.
Kamera filmavo, o Šonas kalbėjo toliau:
— Sunku būti vienišu tėvu, bet ši mažylė... — pasitrynė
nosimi į Anos nosytę, — pastaruosius penkerius metus
nuskaidrina kiekvieną mano dieną.
Ana sukikeno ir suėmė tėčio skruostus.
— Tėti, labai šalta!
Mergytė juokėsi ir šypsojosi. Jos šypsena nušvietė ir mus.
Krenkštelėjau.
— Panele Ana, už ką norėtum padėkoti šiais metais?
Mažylė pažvelgė į kamerą didelėmis rudomis akimis.
Operatorius prisiartino per kelis žingsnius. Ana sumirksėjo ir
šyptelėjo.
— Dėkoju už savo tėtį. Jis — geriausias tėtis pasaulyje. Ir
jis atsivedė mane pačiuožinėti, dar nupirks man dešrainį ir
gazuoto vandens, nors senelė sako, kad tai labai nesveika!
 Mergaitė vėl sukikeno. Panorau paimti ją ant rankų ir
išbučiuoti mielus įraudusius skruostukus.
— Atrodo, tavo tėtis tikrai šaunus.
— Visų geriausias, — pridūrė Ana ir pasikrapštė mielą mažą
nosytę.
— Taigi, gerbiamieji žiūrovai, dėkojame Šonui Pikeringui ir
jo dukrelei Anai, kad papasakojo, už ką jie dėkingi likimui.
Stovėjau, šypsojausi kamerai ir laukiau ženklo. Operatorius
iškėlė nykštį.
— Buvote nuostabūs. Labai ačiū. Džiaugiuosi, kad sutikote
visiems papasakoti, — ištiesiau ranką operatoriui. — Turi? —
paklausiau. Jis padavė man dvi „Visa“ dovanų korteles. — Čia
mūsų dovana jums. Tikiuosi, išsirinksite ką nors gražaus.
Vyras paėmė korteles.
— Padarėm tai ne dėl pinigų.
— Žinau, kad ne. Bet noriu padėkoti už dalyvavimą.
Pasinaudokit! — nusišypsojau.
Pora rankų apkabino mane iš nugaros. Prisiglaudžiau prie
pažįstamo kūno, mėgaudamasi skleidžiama šiluma. Šalta
nosis palietė paausį. Spygtelėjau, bet jis tvirtai mane laikė.
— Gerai sugalvojai. Ir dovana buvo mielas gestas.
— Smagu sulaukti malonios staigmenos. Be to, mums
nereikėjo mokėti už interviu nei Antoniui, nei Meisonui.
Nusprendžiau iš biudžeto nupirkti kelias tūkstančio dolerių
vertės „Visa“ dovanų korteles. Ir padovanoti kiekvienam
pašnekovui su viltimi, kad juos tai pradžiugins.
Vesas apsuko mane ir tvirtai suspaudė glėbyje.
— Mija, man patinka tavo mintis ir aš tave myliu.
Vaje, regis, Vesas stengiasi kuo dažniau kartoti mane
mylįs. Bet man niekada neatsibos šito klausytis.
— Ačiū. O dabar kraustykimės į kitą vietą. Manau, labai
tiktų Niujorko valstijos pastatas.
Vesas sukikeno.
— Dabar supratau tavo mintį.
Pakėliau antakius ir vyptelėjau.
— Aplankyti visus miesto simbolius ir atlikti užduotį.
Suderinti darbą ir malonumą!
Vesas prisitraukė mane dar arčiau ir pabučiavo. Tikrai.
Labai. Aistringai.

****
Mudu su Vesu susikibę už rankų ir komanda pakilom į patį
Niujorko valstijos pastato viršų. Ten radome pagyvenusią
porą, manau, per aštuoniasdešimt. Juodu mielai sutiko būti
kalbinami.
Taigi susitvarkėme, išrinkome Niujorko panoramą ir
įjungėme kameras.
— Su Chavjeru ir Marija Figuerais esu ant Niujorko valstijos
pastato stogo. Šioje vienoje niujorkiškiausių vietų noriu
paklausti, už ką esate dėkingi likimui.
Vyras pakėlė žmonos ranką prie lūpų ir ilgai bučiavo.
— Esu dėkingas už žmoną Mariją. Mes susituokę jau
šešiasdešimt metų. Ji padovanojo man keturis sūnus, kuriais
labai didžiuojamės, prižiūrėjo mūsų namus, kol aš šešiolika
metų tarnavau karinėse pajėgose Vietnamo kare. Ir visada
buvo šalia — ir gerais, ir blogais laikais.
Paskui pasuko galvą ir drebančia ranka palietė žmonai
skruostą.
— Tu mano vienintelė.
Chavjeras švelniai pabučiavo Mariją, o jos raukšlėtais
skruostais nusirito didelės ašaros. Į tvarkingą kuodelį susukti
balti plaukai švytėjo dabar jau saulėtame Niujorko danguje.
Abu atsisuko į kamerą ir vyras padavė žmonai medžiaginę
nosinaitę, kurią ji veikiausiai jam išlygino. Moteris nusišluostė
akis ir nusišypsojo man.
— Marija, manau, sunku dar ką nors pridurti, bet ar galite
pasakyti, kodėl šiandien, tokią snieguotą ir saulėtą dieną,
esate čia, ant šio pastato stogo?
Moteris pasiglostė plaukus ir pažvelgė į horizontą.
— Atvykstame čia kartą per metus tą pačią dieną.
— Kodėl? — neatlyžau.
 — Daugiau kaip prieš šešiasdešimt metų Chavjeras čia man
pasipiršo. Gyvename priemiestyje ir kasmet šią lapkričio
mėnesio dieną atvykstame padėkoti. Vienas kitam ir miestui,
kad galime gyventi tokioje gražioje vietoje. Nesame labai
turtingi, bet pinigų ir modernių patogumų stoką mums
atstoja meilė. Tiesa, brangusis?
Marija prisiglaudė prie vyro, jis apkabino ją.
— Tikra tiesa, mano meile.

****
— Apsilankėme Rokfelerio centre ir Niujorko valstijos
pastate. Kas toliau? — paklausė Vesas, kai įsėdom į nuomotą
autobusiuką.
Šyptelėjusi pasirėmiau į priekinę sėdynę nenustygdama
vietoje iš susižavėjimo.
— Aišku, kad Laisvės statula ir Eliso sala!
Vesas užvertė akis.
— Tu visiška turistė!
Paėmęs mano ranką pakėlė prie lūpų — lygiai taip kaip
Chavjeras.
— Visiška! Ir visai to nesigėdiju. Šiame mieste esu buvusi
tik vieną kartą ir ne tokiomis šauniomis aplinkybėmis.
Iš pasibjaurėjimo nusipurčiau prisiminusi, kaip šlykščios
Arono rankos spaudė mane prie bibliotekos sienos netoli
Centrinio parko. Vesas irgi pajuto permainą, nes sukando
dantis ir sučiaupė lūpas. Tada papurtė galvą.
— Daugiau tai nepasikartos. Apginsiu tave, nors tektų
atiduoti gyvybę, — iškošė.
Paglosčiau ir spustelėjau jam ranką.
— Žinau. Žinau. Nesijaudink. Ši kelionė nuostabi.
Susižadėjau su savo svajonių vyru... — stuktelėjau petimi
jam į petį bandydama išsklaidyti susierzinimą, kurį sukėliau
paminėjusi užpuolimą. — Susitikom su keliais geriausiais
mano draugais. Aš čia su tavimi, klausinėju žmonių, už ką jie
jaučiasi dėkingi gyvenimui, kartu pamatau gražiausias ir
turistų lankomiausias Niujorko vietas. Kas gali būti geriau?
Vesas lengviau atsikvėpė.
— Tu teisi. Viskas tikrai šaunu. Džiaugiuosi, kad važiavau
drauge.
Prisiglaudžiau jam prie šono ir leidau mylimojo šilumai
paglostyti mano sielą.
— Aš irgi.

****
Autobusiukas įsuko į aikštelę prie kelto į Laisvės salą.
Sumokėjom mokestį ir perėjom ilgą patikrinimo procedūrą,
ilgesnę, nei tikėjausi. Vadinasi, kai kuriuos interviu teks
nukelti rytdienai. Mums liko dvi dienos mieste, vieną norėjau
praleisti tik su savo vaikinu. Regis, nepavyks. Jau trečia
valanda, netrukus ims temti, tad negalėsim filmuoti —
nebeišeis parinkti gero fono. Mano tikslas buvo sukurti
įkvepiantį reportažą. Savaip pakeliauti su žiūrovais po
Niujorką. Ir iki šiol viskas sekėsi puikiai.
Kelte nutariau nušauti du zuikius ir pakalbinti kokį vienišą
keleivį. Pasidairiusi išvydau, ką norėjau — šiltai apsirengusią
blondinę nuostabiai mėlynomis akimis, rymančią ant turėklų.
Vėjas plaikstė plaukus, o ji ramiai stovėjo ir žvelgė į
artėjančią salą. Užkalbinau merginą ir paklausiau, ar sutiktų
dalyvauti reportaže. Ji labai apsidžiaugė. Mane nustebino
škotiškas akcentas. Sužinojau, kad ji kuria meilės romanus,
atvyko į rašytojų konferenciją ir šiandien turi laisvą dieną.
Todėl nusprendė pasinaudoti proga ir pasigrožėti Niujorko
panorama.
Paėmiau mikrofoną ir atsistojau prie pat kelto turėklų,
plaukėme Aukštutinio Niujorko įlanka.
— Bičiuliai, pirmą kartą gyvenime esu kelte, plaukiančiame
į Laisvės salą. Čia susipažinau su miela moterimi. Džanina
Mar iš Škotijos, kuri darbo reikalais lankosi mūsų šalyje. Kaip
jums patinka pirmoji kelionė į Valstijas? — paklausiau.
— Gražu. Pritrenkiama, tiesiog įsimintina. Man patinka
amerikiečiai. Nuolat kažkur skuba, tartum tas asmuo, su
kuriuo ketina susitikti, būtų mieliausias pasaulyje, ir jie
nekantrautų kuo greičiau jį pamatyti.
Škotiškas akcentas buvo klampus kaip sirupas ir toks pat
saldus. Šyptelėjau kamerai likdama abejinga jos entuziazmui.
Bet man patiko teigiamas požiūris.
— Tai viena nuomonė. Žinau, kad rytoj grįžtate į Škotiją ir
kad nešvenčiate Padėkos dienos. Bet svarstau, ar jaučiatės
dėkinga likimui?
Džanina apžvelgė keltą, pažiūrėjo į Laisvės statulą,
Niujorko panoramą, galiausiai apmetė akimis įlanką.
— Pasauliui. Mūsų žemei. Pažiūrėkit. Kad ir kur būtumėte,
Niujorke ar mano gimtojoje Škotijoje, visur pamatysite grožį.
Baigusi kalbėtis su Džanina paėmiau jos vizitinę kortelę,
tad galėsiu patikrinti, kokius nuodėmingai nepadorius
romanus rašo. Ir įteikiau mūsų dovanų kortelę. Jau buvo
laikas lipti iš kelto. Kol kiti keleiviai dar nespėjo pasklisti
nežmoniškai šaltoje ir didelėje Laisvės saloje, sustabdžiau
Martinų šeimą iš Kanados, atvykusią čia pirmą kartą.
— Ačiū, Džeisonai ir Amanda Li Martinai, kad leidote
pakalbinti jus ir jūsų šeimą prieš pasimatymą su mūsų
gražiąja ledi. Pirmiausia pasakykite žiūrovams, iš kur
atvykote.
Amanda ant rankų laikė vos vaikščioti pradėjusią dukrelę,
jos vyras prie šonų glaudė vyresnius dvynukus.
— Mes iš Kanados, Otavos miesto, — išdidžiai atsakė
moteris.
— Kaip jums patinka ši kelionė?
— Labai patinka. Tik nelengva sugaudyti du šešiamečius
berniukus ir mūsų mažylę tokiame dideliame mieste, —
nusikvatojo Džeksonas.
— Tikrai tikiu, kad nelengva. Ką gi, žinau, kad dar daug ką
turite pamatyti, o šiedu šaunuoliai nekantrauja apžiūrėti
statulą. Tiesa, jaunuoliai? — prabilau garsiau, nes vaikai
sužiuro į mane.
Du kumštukai pakilo aukštyn ir sutartinai nuskambėjo
„taip“.
— Gerai. Amanda Li, pasakykite, už ką galėtumėte padėkoti
likimui.
Gražios karamelinės moters akys apniuko nuo neišverktų
ašarų.
— Už savo šeimą. Jie yra viskas, ko man reikia šiame
pasaulyje.
Nusišypsojau ir kyštelėjau mikrofoną jos vyrui Džeisonui.
— O jūs, Džeisonai?
— Už tą patį, — gūžtelėjo pečiais vyras. — Už ką daugiau
galiu dėkoti, jeigu ne už savo žmoną, sūnelius ir dukrelę.
Suprasdama, kad žiūrovams tai patiks, pasilenkiau.
Parodžiau į vieną dvynių.
— O už ką tu pasakysi ačiū?
Vaikutis suspaudė lūpas ir išpūtė akis.
— Už saldainius! — šūktelėjo garsiau, nei tikėjausi.
Nusijuokiau.
— Teisingas atsakymas. O tu? — atsukau mikrofoną jo
broliukui.
— Už dviratį. Jis labai gražus ir priekyje turi tokį šviečiantį
daiktą, — dalykiškai pareiškė.
Suaugusieji prunkštelėjo.
Atsilenkusi prikišau mikrofoną prie papūstžandės
mergaitės, kuriai galėjo būti ne daugiau kaip dveji su puse ar
treji metukai, lūpų.
— O tu, mažyle? Ar pasakysi Amerikai, už ką gali ištarti
ačiū? — Mergaitė pakėlė man prie veido ir prie kameros
nutriušusį rožinį dramblį. — Dėkoji už savo drambliuką? — Ji
linktelėjo ir įsikniaubė mamai į kaklą. — Dėkoju Martinų
šeimai, kad leido mums sužinoti, už ką jie gali padėkoti
likimui.
Martinai neteko amo, gavę dovanų „Visa“ kortelę.
Prisipažino, kad ši kelionė buvusi jų gyvenimo svajonė ir
didelis smūgis santaupoms. Šie pinigai būsiąs puikus įnašas į
kitos gyvenimo svajonės taupyklę.
Paskutinį interviu nutariau paimti Eliso salos Didžiojoje
menėje. Pamačiau tris vyrus. Vienas jų buvo garbaus
amžiaus. Kitas laikė už rankos ne vyresnį nei aštuonerių ar
devynerių berniuką. Jie būtų tikę man į prosenelį, senelį ir
tėtį.
— Atsiprašau, ar neprieštarautumėte, jeigu pakalbinčiau
televizijos reportažui apie dėkingumą likimui?
Vienas vyras vokiškai kažką pasakė vyriausiajam. Tas
linktelėjo.
— Klauskite, aš išversiu savo opa.
Žinau, kad Vokietijoje opa vadinamas senelis. Kelias
minutes šnektelėjau su trijule ir berniuku. Sužinojau, kad jie
yra keturių Kepmajerių šeimos kartų atstovai. Robertui
Kepmajeriui — per devyniasdešimt ir pagal amžių jis atrodo
tiesiog puikiai, kaip ir jo sūnus Richardas, baigiantis septintą
dešimtį, Richardo sūnus Erikas artėja prie
keturiasdešimtmečio, jo sūnui Nolanui — aštuoneri.
Išgirdusi, kodėl jie visi yra čia, negalėjau sulaikyti ašarų.
Vesas guodė mane, kol susitvardžiau ir apsitvarkiau makiažą
be grimuotojos pagalbos, kad prieš kamerą atrodyčiau
padoriai. Galiausiai pradėjome filmuoti.
— Stoviu priešais Eliso salą su keturių Kepmajerių šeimos
kartų vyrais. Nuoširdžiai dėkoju, kad leidotės sutrukdomi ir
šnektelėjote su manimi.
Pirmiausia kreipiausi į Robertą, vyriausiąjį Kepmajerį.
— Pone Kepmajeri, dėkoju, kad sutikote pasikalbėti su
manimi ir išversti. — Jis linktelėjo. Regis, išėjęs į pensiją,
nusprendė kalbėti gimtąja kalba, bet labai gerai mokėjo ir
angliškai. — Iš to, ką pasakojo jūsų sūnus ir anūkas,
sužinojau, kad tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt
devintaisiais perėjote Eliso salą, o juk ji buvo uždaryta
tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt ketvirtaisiais.
— Taip. Ir tai buvo geriausia mano gyvenimo diena.
— Kodėl? — paklausiau nuoširdžiai susidomėjusi.
— Todėl, kad buvau laisvas. Vokietija vos išliko po nacių
pralaimėjimo, padalyta į dvi dalis. Dauguma mano šeimos
narių buvo karo belaisviai. Pažadėjau motinai, per karą
netekusiai tėvo, kad rasiu būdą išsilaisvinti. Tad palikau savo
šalį, namus ir suradau naują tėvynę. Čia jaučiausi laisvas
gyventi, dirbti, mylėti ir sukurti šeimą.
— Norite pasakyti, kad esate dėkingas Amerikai už suteiktą
galimybę? — paklausiau.
Vyriškis trumpai linktelėjo, tada priėjo prie anūko Nolano,
nervingai spaudžiančio tėvo ranką. Prosenelis kilstelėjo vaikui
smakrą.
— Esu dėkingas už savo laisvę ir savo sūnaus Richardo,
anūko Eriko ir proanūkio Nolano Kepmajerio laisvę.
Suprantate, kaip amerikiečiai jie visada bus laisvi.
Padėkojau vyrams, kad papasakojo savo istoriją, ir
padovanojau korteles — jie pažadėjo jas paaukoti labdarai.
Su ašaromis akyse žiūrėdama į kamerą ir stovėdama šalia
Vėso, nusprendžiau baigtį reportažą.
— Šiandien susipažinote su niujorkiečiais. Šeimomis,
vienišais tėvais, turistais iš kitų šalių ir amerikiečių kartomis.
Sužinojome, kad žmonės dėkingi už žmonas, vyrus, vaikus,
tėvus, pasaulį, o labiausiai — už laisvę, kurią suteikė mūsų
šalis. Naudodamasi proga dėkoju mūsų didžiosios valstybės
karo veteranams, kad kovojo už mūsų laisvę. Noriu paraginti
visus, žiūrinčius šią laidą, padėkoti kam nors, kam seniai
norėjote. Skleiskite džiaugsmą ir meilę, kuriuos kasdien
priimame kaip savaime suprantamą dalyką. O labiausiai...
būkite dėkingi už tai, ką turite, ir džiaukitės tuo. Ačiū, kad
mus žiūrite. Iki kito karto, gyvenimas yra gražus.
Antrasis operatorius iškėlė nykštį. Vesas apkabino mane
per liemenį.
— Mieloji, nepaprastai didžiuojuosi tavimi. Šis reportažas
sujaudins galybę žmonių.
Prisiglaudžiau prie mylimojo. Senatvėje prisiminsiu šią
akimirką ir išgyventą vienybės, meilės bei atjautos jausmą.
Šiandien ir pati didžiavausi savimi. Sugalvojau idėją,
įgyvendinau ją ir žinojau, kad reportažas palies daugybės
žiūrovų širdis.
— Laikas švęsti! — paskelbė Vesas, nuberdamas bučiniais
man kaklą iki ausies. Paskui apžiojo ausies lezgelį ir švelniai
krimstelėjo. Mano kūnu nuvilnijusi karščio banga sustojo tarp
kojų.
— Ką turi galvoje? — kilstelėjau antakį ir sumirksėjau.
— Tave, save, butelį šampano, kraitelę braškių, plaktą
grietinėlę ir minkštą viešbučio lovą.
Šyptelėjau.
— Pritariu. Man patinka „tave, save“.
 SEPTINTAS SKYRIUS
Kai tik mūsų automobilis sustojo priešais didžiulį kaimiško
stiliaus namą, mažutė susivėlusi baltapūkė pasileido laiptais
žemyn mosikuodama rankomis, tėtis — jai iš paskos.
— Izabele, aukseli, leisk tetutei ramiai išlipti iš mašinos! —
nuo prieangio šūktelėjo mano brolis Maksas.
Baisiausiai susijaudinusi iššokau iš automobilio ir čiupau į
glėbį gyvąjį sidabrą.
— Tetute Mija! — sukliko mergaitė.
Girdėti, kad ji vadina mane tetute, žinoti, kad jos gyslomis
teka tas pats kraujas, yra vienas svarbiausių šių metų įvykių.
Laikiau glėbyje dukterėčią ir leidausi apkabinama rankomis ir
kojomis. Izabelė rankutėmis suspaudė mano skruostus.
— Aš būsiu karalienė! — suriko kone man į veidą.
Nuoširdžiai nusikvatojau ir stipriai ją suspaudžiau.
— Tikrai būsi, širdele. Aš būsiu princesė. Ei, ar nori
susipažinti su dėde Vesu?
Mažylė išpūtė akis.
— Aš turiu dėdę Vėsą? — paklausė susijaudinusi iš
netikėtumo, kaip derėjo keturmetei. Pasisodinau ją patogiau
ant vieno klubo.
— Turi.
Vesas priėjo ir paėmė jos ranką.
— Labas, Izabele. Aš esu Vestonas.
— Koks kvailas vardas, — ištarė suktai šypsodamasi.
— Mažute! — staiga subarė Maksas.
Papurčiau galvą ir priekaištingai žvilgtelėjau į brolį. Ji juk
vaikas, o vaikai nekalti. Vesas pritariamai sukikeno.
— Žinai, kas gali būti dar kvailiau? — paklausė palinkęs prie
jos.
Izabelė suspaudė lūpas ir pažvelgė į dangų.
— Karšti šuniukai?
Mudu su Vesu nusikvatojom. Maksas stovėjo priglaudęs
ranką prie burnos ir stengėsi nesijuokti, kad nepadrąsintų
dukrelės.
 — Ką? — Izabelė susiraukė iš pasipiktinimo. — Tai maistas,
o ne karštas šuniukas. Tai kvaila.
Turėjau pripažinti, kad skamba logiškai.
— Tiesa. Bet norėjau pasakyti, kad kvaila yra tai, jog mano
vardas dar turi skaičių.
Izabelė iš nuostabos išsižiojo ir išpūtė akis. Lūpytes sudėjo
kaip raidę O.
— Negali būti!
— Gali. Mano tikrasis vardas yra Vestonas Čarlzas Čaningas
Trečiasis.
Vesas iškėlė tris pirštus, o Izabelė pažvelgė į juos taip, lyg į
dangų tuojau turėtų iššauti mažos raketos.
— Oho. Tai labai... labai šaunu. Tėtuk, ar aš galiu prie
vardo pridėti skaičių? Norėčiau būti penkta.
Šįkart Maksas nebeišlaikė ir nusijuokė.
— Mieloji, tu jau turi vardą ir, deja, negali prie jo pridėti
skaičiaus. Bet balandį būsi penkta. Ar gali tiek palaukti?
— Ne, tėveli, tikrai negaliu. Tai baisiai ilgai, — patempė
lūpą Izabelė.
Pabučiavau mažylę į švelnų skruostuką. Ji kvepėjo klevų
sirupu ir kreidelėmis.
— Eik namo, mažute, ir pasakyk mamytei, kad tavo tetutė
ir dėdė jau atvažiavo. Gerai?
Mergaitė pasimuistė, o nuleista ant žemės dingo kaip kulka.
Viešpatie, kokie greiti tie vaikai! Kur tik eina — visada
strimgalviais, net jeigu reikia įveikti tik dvidešimt žingsnių.
Priėjau prie brolio ir pabučiavau į abu skruostus. Apkabinau
jį visą tokį didelį ir suspaudžiau iš visų jėgų. Jis dvelkė oda ir
skalbiamaisiais milteliais. Pažįstama ir jauku.
— Aukseli, kaip gera tave matyti. Tai, kad atvažiavai čia
Padėkos dienai, man reiškia... žinai... — Maksas nutilo,
balsas nuskambėjo šiurkščiau nei įprastai.
Žinojau, ką jam tai reiškia. Maksvelas Kaningemas vis dėlto
yra šeimos žmogus. Be galo turtingas, bet visada tvirtino,
kad turtingą jį padarė šeimos meilė, o ne milijonai banko
sąskaitoje.
 — Maksvelai Kaningemai, prašom susipažinti su mano
sužadėtiniu Vestonu Čaningu.
Maksas plačiai išsišiepė, ištiesė ranką ir, kai Vesas padavė
savąją, iškart vyriškai jį apkabino, pabučiavo ir paplekšnojo
per nugarą.
— Tikrai malonu susipažinti, brolau. Mija be galo ilgėjosi
tavęs, kai buvai dingęs. Lažinuosi, beprotiškai džiaugeisi
galėdamas grįžti į Valstijas pas mūsų mergaitę.
Nebūčiau patikėjusi, jeigu nebūčiau mačiusi savo akimis, —
Vėso skruostai nuraudo! Jis purtė galvą, mindžikavo ir
linkčiojo. Dar pastebėjau, kad praleido pro ausis Makso
„mūsų mergaitę“, nors Antonį dėl to pertraukė. Įdomu.
— Tikrai gera sugrįžti. Nes galvojau tik apie žavingą moterį,
kurią noriu vesti, — apkabino mane ir priglaudė prie šono.
Makso žvilgsnis sušvelnėjo, akių kampučiuose susimetė
raukšlelės.
— Kartais žmogus turi pereiti pragarą, kad suprastų, kaip
gerai gyveno. Turbūt baisiai prisikentėjai ir man dėl to
velniškai gaila, bet džiaugiuosi, kad grįžai į laisvės ir
narsuolių šalį. Sveikas atvykęs į mano rančą.
Kaubojus pasakė tokį dalyką. Už tai dar labiau myliu savo
brolį. Vesas pasuko galvą ir sustingo. Stulbinamai žaliomis
akimis apžvelgė apylinkes.
— Nuostabus kraštas. Čia viskas tavo nuosavybė? —
paklausė rodydamas į medžius ir toliau.
Maksvelas mostelėjo į aplink besidriekiančius žemės plotus.
— Ne tiek daug, kiek priklauso „Kaningemo naftai“, bet
valdau nemažai. Matai tą klojimą su raide D? Ten Džensenų
žemė. Regis, pažįsti Aspen.
Vesas pakėlė ranką prie akių ir pažvelgė į klojimą.
— Po perkūnais, visai pamiršau. Buvau čia prieš porą metų
per Aspen ir Henko vestuves, — staiga pažvelgė į Maksą. —
Brolyti, juk mes jau pažįstami.
Maksas nusijuokė ir linktelėjo.
— Aha, per vestuves, truputį. Eime vidun. Noriu
supažindinti su savo žmona Sinde, — buvo beeinąs Maksas,
bet Vesas jį sulaikė.
— O ta žemė tenai? — parodė į ilgą žemės ruožą, tankiai
apaugusį žole ir medžiais.
— Ta irgi mano. Žemę prie Džensenų fermos pardaviau
Aspen ir Henkui, kai juodu susituokė. Jie prisiekė neparduoti
žemės supirkėjams. Man dar priklauso žemė aplink ūkį. Ten
stovi pora tuščių sodybų, bet nežinau, kaip su jomis elgtis —
ar nugriauti, ar palaikyti šeimai.
Vesas sučiaupė lūpas ir sugniaužė Maksui petį.
— Manyčiau, turėtum palaikyti šeimai, — ištarė
mėgdžiodamas Makso bjaurią pietietišką tarmę, lėtai
tęsdamas žodžius.
— Manyčiau, mąstai teisingai, — atsakė Maksas. Kažkoks
šešėlis šmėstelėjo jo veidu tyliai kalbantis su Vesu. —
Darbuojantis prie namų tenka atsiraitoti rankoves, — pridūrė
negalvodamas.
Aš visiškai nesidomėjau pokalbiu ir žingsniavau pirma vyrų,
besikalbančių apie namus ir žemes. Nuobodu.
— Aš žinau, kas yra sunkus darbas, — išgirdau paskutinius
Vėso žodžius.
Ko gero, reikėjo sunerimti, bet, tiesą sakant, man labiau
rūpėjo susipažinti su sūnėnu nei kažkokios rančos ir žemės.
— Einam, brangieji. Noriu pamatyti mažąjį Džeką.

****
Nėra nieko mieliau, kaip laikyti kelių savaičių kūdikį. O
geriausia, kad jo akys tokios pat žalios kaip mano, Madės ir
Makso. Rudų plaukučių kuokštas styrojo viršugalvyje,
kvepiančiame vaikiška pudra.
— Ko gero, jis bus tamsiaplaukis, — garsiai pasakiau.
Sindė šleptelėjo šalia manęs.
— Tikrai? — paglostė kūdikiui galvelę. Kai tik Džekas pajuto
ar užuodė mamą, iškart suspaudė lūpytes ir ėmė
įsivaizduojamai žįsti. Paskui pradėjo sukioti galvą. — Oi,
kažkas nori valgyti, — Sindė suburkavo Džekui.
 Užuot išėjusi iš kambario, Sindė pasiėmė nuo sofos
antklodę, užsiklojo petį ir ranką, pasikuitė po ja ir išgirdau,
kad jau maitina Džeką. Supermamos gyvenimas.
— Neskauda? — paklausiau žvilgtelėjusi į maitinamą kūdikį.
— Nemeluosiu, Mija. Pirmomis dienomis skauda
pragariškai, speneliai gali suskirsti ir kraujuoti, bet ryšys, kurį
jauti su vaiku, maitindama savo pienu, priverčia pamiršti
pirmųjų dienų kančias.
— Kančias? — aiktelėjau.
Sindė nusišypsojo.
— Patikėk, tai verta. Beje, matau, kad tave reikia
sveikinti, — pridūrė žiūrėdama į kairę mano ranką.
Susiraukiau.
— Maksas tau nesakė?
Sindė papurtė galvą.
— Aišku, sakė. Juokauji? Laukė net dvi sekundes, kol
pasakė. Tiesą sakant, užtruko, kol baigė kalbėti telefonu, o
tada garsiausiai suriko mano vardą ir pranešė, kad abi jo
seserys išteka. Net pažadino Džeką ir Izabelę iš miego.
Apsidariau, ar nieko nėra netoliese.
— Jeigu mano naujiena nieko nepažadins, einu paklausti
Makso, ar palydės mane prie altoriaus.
Sindės akys paplūdo ašaromis, ji ėmė šniurkščioti.
— Neįsivaizduoji, ką jam tai reikš.
Skruostu nusirito ašara, Sindė nubraukė ją ranka.
— Tik neverk, — susigūžiau nerimaudama, kad reikėjo
patylėti.
— Mieloji, čia hormonai. Verkiu dėl visko. Įsivaizduoji,
vakar žiūrėjau televizorių, rodė rūgštingumą mažinančių
vaistų reklamą. Nėščioji spaudė ranką prie širdies. Taip, aš
apsiverkiau. Prisiminiau rėmenį, kai laukiausi Džeko, ir
puoliau į ašaras. Nesijaudink, viskas gerai, — nusijuokė.
Oho. Nėštumas pakylėja moterį. Didis laikas.
Ar aš susitvarkyčiau? Ar apskritai to noriu? Pagalvojusi apie
Vestoną, laikantį ant rankų mūsų sūnelį ar dukrelę,
nutariau — taip, iškęsiu viską, kad pagimdyčiau vaikutį, kuris
vieną dieną pažvelgtų į mane Vėso akimis.
— Ar jau viskas? Tiek vaikų? — paklausiau, kai Sindė
ištraukė mieguistą Džeksoną, pasitaisė palaidinę ir lyg niekur
nieko padėjo ant sofos antklodę. Taip, supermama.
— Nea. Manau, turėsim dar du vaikus.
Mano akys iš nuostabos virto olimpiniais baseinais.
— Keturi vaikai?
Sindė šyptelėjo.
— Maksas nori šešių! Sutikau su keturiais. Jis nori didelės
šeimos. Sako, kad dėl to verta sunkiai dirbti ir jam patinka
grįžti po sunkios darbo dienos į namus, kuriuose aidi vaikų
balsai. Ketina vieną jų pavadinti tavo ir Madės vardais. Aš
sutikau.
Prisimerkiau.
— Sinde, tu jau sutikai pridėti Sonderso pavardę prie
Džeksono vardo. Daugiau nieko neturi daryti. Visiškai. Tikrai.
Sindė papurtė galvą.
— Norim, kad mūsų vaikai pažinotų savo tetas ir augtų su
jomis. Žinotų, kad vardai, kuriuos jiems išrinkome, yra
šaunių, juos mylinčių žmonių. Kas gali būti geriau už tetas?
Ojoj, galėčiau pasiūlyti šimtą vertesnių žmonių, bet
nebūčiau išgirsta. Iš patirties žinojau — jei Maksas ir Sindė
ką nors nusprendžia, užsispiria kaip asilai ir niekas negali jų
perkalbėti. Jie tokie žmonės, su kokiais visi norėtų
giminiuotis. Norėtų atsiremti, mylėti, kad ir kas nutiktų, nes
jie kitus laiko svarbesniais už save. Dar viena priežastis
padėkoti.
Pasigirdo keliuku atvažiuojančio automobilio burzgimas ir
beprotiškai greitas mažų Izabelės pėdučių trepsėjimas
laiptais. Vadinasi, atvyko Madė ir Metas.

****
Susikibę už rankų vaikščiojome su Vesu tarp medžių po
mano brolio ūkį.
— Maksas — šaunus vyras, — pasakė Vesas eidamas aplink
didžiulį rąstą. Šyptelėjau ir suspaudžiau jam ranką.
— Taip. Jis — geriausias.
— O tavo sesė — oho. Atrodo, susipažinau su visiška tavo
priešingybe, bet kartu — ir ne.
Kai suspaudė lūpas, virš antakių išryškėjo raukšlelės.
Prunkštelėjau.
— Madė — tikra meilė. Ji tiesiog spinduliuoja meilę. Meilė ir
laisvė jai yra tas pat. Tik, užuot buvusi laisvamanė hipė, ji
yra protinga knygų žiurkė, kuri neleis niekam savęs
pažeminti. Manau, būtent dėl to ir traukia Metą. Jis
santūresnis, konservatyvesnis, bet jo šeima labai miela ir
visiškai pritaria, kad jis ir Madė kurtų gyvenimą drauge.
Vesas linktelėjo.
— Gerai. Turbūt malonu, kad daugiau nebūtina jos globoti.
Gūžtelėjau pečiais.
— Nežinau. Gali taip manyti, bet aš visą gyvenimą ja
rūpinausi. Kiek galėjau, stengiausi, kad viskas būtų gerai.
Laikiau tai kone savo tikslu. O dabar ji baigia universitetą,
netrukus gaus bakalauro diplomą. Maksas jau apmokėjo
tolesnes studijas, tad ji galės baigti magistrantūrą ir
doktorantūrą. Reinai apmoka jos ir Meto buto nuomą, tad
jiems nereikia dirbti, visą laiką gali skirti mokslams. O dabar,
kai turi pinigų, ir todėl, kad tuo vėl pasirūpino Maksas, jai
manęs nebereikia.
Vesas sustojo proskynos viduryje. Nuo Maksvelo namų
nuėjome kokį puskilometrį, jei ne daugiau. Per medžius
beveik nebuvo matyti sodybos.
— Ar dėl to jautiesi nenaudinga?
Vesas pakreipė galvą ir laukė mano atsakymo. Mąsčiau
apie žodį „nenaudinga“ ir kaip jis susijęs su šia padėtimi.
— Ne visai. Veikiau nereikalinga. Nesu pratusi būti
nereikalinga seseriai.
Vesas nusišaipė.
— Nedrįstu sakyti, kad esi nereikalinga seseriai. Vos ji
atvyko, iškart supratau, kad esi jai svarbiausia. Nors pažinojo
visus kambaryje, išskyrus mane, prie tavęs priėjo
pirmiausia, tu sėdėjai šalia jos per pietus, ji visą laiką buvo
šalia tavęs. Mija, manau, tu esi jai daugiau nei sesuo. Tu esi
jos pasaulio centras. Kaip ir manojo.
Dieve, kaip aš jį myliu. Jis tiksliai žino, ką pasakyti, kad
pasijusčiau geriau.
— Žinau, kad ji užaugo ir viskas pasikeitė. Tik kažkaip
sunku. Globojau ją nuo penkerių.
Vesas stipriai sukando dantis, net krustelėjo skruosto
raumuo.
— Tu neprivalėjai rūpintis seserimi. Pačiai tebuvo dešimt
metų. Tavo motina ir tėvas pasielgė blogai, bet galiausiai tau
ir Madison viskas išėjo tik į gera, vis dėlto neprivalėjai aukoti
savo vaikystės. Mes kitaip auklėsim savo vaikus, — šiurkščiai
tarė.
Puikus laikas pasikalbėti apie tai, apie ką apskritai nesame
normaliai kalbėjęsi.
— Vadinasi, tu nori vaikų? — paklausiau apsimestinai
abejingai.
Kad ir kaip beprotiškai būčiau norėjusi vaiko ar dviejų,
nebuvau apsėsta tos minties, kaip kai kurios mano
pažįstamos; giminės tęsėja Sindė — viena iš jų. Vesas
reagavo žaibiškai.
— Aišku, noriu. Tu ne?
Nepajutau, kad atsakymo laukiau sulaikiusi kvapą. Išgirdus
jo žodžius palengvėjimo atodūsis garų kamuoliu pakilo į
Teksaso dangų.
— Su tavimi — noriu.
Vesas prisiartino ir lengvai grybštelėjo man šlaunis.
Malonu, kad jis taip pasielgė. Kalbantis tokia tema būtina
paliesti vienam kitą.
— Niekada rimtai apie tai negalvojau, kol nepažinojau
tavęs. Manau, tai daug sako apie mūsų santykius.
Vesas šyptelėjo — nuo tokios širdį paralyžiuojančios jo
šypsenos panorau pulti ir paimti jį čia pat, atvirame lauke.
— Aš irgi. Na, gerai. Galvodamas apie gyvenimą, kai buvau
pagrobtas, vis įsivaizduodavau, kaip nelabai tolimoje ateityje
tu nešioji mano vaiką, rūpiniesi mūsų sūnumi ir laikai už
rankos mūsų dukterį. Tai suteikė man vilties. Juodžiausiomis
dienomis ko nors norėti ir apie ką nors svajoti, — Vesas
atsikrenkštė. — Kartais plačiai atmerkdavau akis, bet
matydavau tik tave ir ateitį, kurios, baiminausi, mudu
neturėsim. Būtent dėl to nenoriu ilgai laukti vestuvių. Noriu,
kad kiekvieną dieną gyventume šimtu procentų ir imtume
viską, ką mums duos gyvenimas.
Paglosčiau pilkai šviesius jo plaukus.
— Man labai patinka ši mintis.
Pasistiebiau ant pirštų galų ir pabučiavau Vėsą į lūpas.
Stovėjome atvirame lauke ir bučiavomės, lyg tai būtų
paskutinis kartas. Nuožmiai. Netramdomai. Aistringai.
Bučinys kaito ir aplink nebuvo nieko, kas būtų galėjęs tą
gaisrą užgesinti. Vėso rankos žvaliai glamonėjo man nugarą,
paskui nuslydo žemyn ir ėmė minkyti sėdynę. Lengvai mane
pakėlė, aš apsivijau kojomis jam liemenį ir įgrūdau liežuvį
giliai į burną. Kol susivokiau, kas vyksta, pasijutau kažkur
nešama dideliais žingsniais.
Grįžome kelis metrus prie gojelio. Nugara pajutau didelio
medžio kamieną. Šakos siekė dangų, kamienas buvo
platesnis už mudviejų kūnus. Vesas nuleido mane ant žemės
ir skubiai atsegė man kelnes.
— Čia? — neramiai apsidairiau, ar tikrai nieko nėra
netoliese.
Vesas atsiklaupė ant žemės. Nutraukė sportbačius,
nusmaukė man džinsus ir apatinius. Likau plika, tik su
megztiniu ir ilgu paltu. Vesas prigludo prie mano drėgno
tarpukojo ir įkvėpė.
— Jėzau, kaip skaniai kvepi, kai susijaudini.
Žvilgsnis susirado mano akis, liežuvis pasiskanaudamas
lyžtelėjo klitorį. Sudejavau ir stvėriau jį už plaukų.
— Tu beprotis, — sukuždėjau.
— O tu skani. Dabar atsilošk ir mėgaukis.
Abiem nykščiais praskyrė lūpas ir ėmė laižyti visą ilgį nuo
pradžios iki galo. Vesui pakako lygiai minutės palaikyti galvą
man tarp kojų ir begėdiškai nekantriai lūpomis surasti vietą,
kurią palietus pakilau iki dausų. Suėmė delnais šlaunis,
kilstelėjo ir pasisodino mane ant pečių, kad geriau prieitų.
— O Dieve, Vėsai. Aš tuojau susileisiu.
Jis laižė ilgais grybšniais ir skverbėsi gilyn, kiek pajėgė taip
stovėdamas. Mano kūnas ėmė dilgčioti, orgazmas grasinosi
tuojau išsilieti.
— Mažuti, — dar kartą perspėjau, jeigu netyčia norėtų
liautis ir paimti mane tradiciškai.
Vesas atsiduso, dar plačiau mane pravėrė ir stipriai
įsisiurbė į klitorį. Tai buvo viskas. Visos ląstelės sukliko. Visi
nervai užsidegė. Kūnas čirškė, kai užliejo karšta malonumo
banga. Dulkinau jo veidą kaip patyręs žokėjus, jojantis ant
lenktyninio žirgo.
Orgazmas tęsėsi, kol jo lūpos atsitraukė kone pačiame
įkarštyje. Surikau. Man dar buvo negana jo arba jo talentingo
liežuvio.
— Ne!
Ir tada viskas pasaulyje buvo gerai, kaip turi būti, nes
Vesas kažkaip atsisegė kelnes, išsitraukė storą kotą ir
šiurkščiai sugrūdo į mane. Skubiu judesiu nusimetė mano
kojas ir aš vėl apsivijau jo liemenį, kad būčiau arčiau. Nugara
daužėsi į medį, Vesas ranka saugojo man galvą, kad
neprasiskelčiau pakaušio, kai su visa jėga stūmėsi į mane.
— Dulkinsiu tave, kol vėl susileisi. Noriu nučiulpti orgazmą
nuo šių lūpų, — pasakė ir įkišo liežuvį, kad susijungtų su
manimi. Ragavo mano susijaudinimą, sūrų ir saldų vienu
metu. Atsidusau, kilstelėjau galvą, o jis krimstelėjo ir švelniai
įgnybo man į kaklą.
— Vėsai, myliu tave. Dieve, aš taip karštai tave myliu, kad
kartais net skauda.
Tas vyras žaidė su mano kūnu prie medžio lyg koks
medkirtys, kertantis mišką. Savo įrankiu trankė mano ertmę,
tartum kirviu kirto ąžuolą. Stipriai. Nepaliaujamai.
Negailestingai.
— Pirmyn, — iškošė pro dantis spartindamas judesius.
 — Mielasis, pasisuk, — paprašiau.
Vesas apsuko kotą ratu, o aš sudejavau. Kai aiktelėjau
leisdama jam suprasti, kad palietė teisingą vietą, nedorai
šyptelėjo. Tada truktelėjo kotą atgal iki viršaus ir vėl smeigė
gilyn. Galvutė atsitrenkė į ypatingąjį tašką ir jis užgiedojo
aleliuja.
— O, tu vėl susileisi dėl manęs.
Vesas baksnojo nesiliaudamas ir nelėtindamas. Kakta
aprasojo nuo prakaito, šiurkštūs atodūsiai dvelkė man į
veidą.
Klubai judėjo taip greitai, kad niekaip nespėjau pataikyti į
jo ritmą. Penis užkliudė G tašką, paskui dar kartą ir dar
nežinia kiek kartų, kol mano kūnas išskydo ir kaukdama
paleidau jį į temstantį dangų.
Vesas stovėjo man už nugaros, po kiekvieno stumtelėjimo
tryško karščiu, kol abu pasiekėme dangų. Nuleipę ir
pasisotinę, vis dar susijungę prie milžiniško medžio Teksaso
giraitėje.
 AŠTUNTAS SKYRIUS
Apsišvarinome, kaip galėjome. Vesas paėmė mane už
rankos ir nusivedė Makso namų link.
— Ketinu nupirkti šią žemę iš tavo brolio. Tą namą
suremontuosim arba nugriausim ir pastatysim naują, kokį
panorėsi, — netikėtai prašneko Vesas.
Mano mintys sukosi visai ne apie žemės pirkimą ir namo
renovaciją. Jos liko ten, kur buvau nežemiškai laiminga,
priplota prie medžio ir bombarduojama mylimo vyro.
Kai žodžiai pagaliau pasiekė veiksnią mano smegenų sritį,
sustojau kaip įbesta. Iki Padėkos dienos pietų dar buvo laiko.
— Atsiprašau. Nepyk, kad negaliu logiškai mąstyti, kai vos
prieš dešimt minučių pamylėjai mane prie medžio. Ką sakei?
Vesas apsilaižė, lyg ant lūpų vis dar jaustų mano skonį. Gal
ir jautė. Kai paėmė mane burna ir prie medžio tratino iki
pamišimo, ant manęs liko begalė įrodymų. Pajudinusi pečius
pajutau, kad paltas ir megztinis kliudo jautrias vietas. Gal
man pasisekė ir nubrozdinimų nesimatys, o mūsų
išdykavimus prie medžio primins tik skausmas.
— Pasikalbėsiu su Maksu, gal parduos tą žemės gabalą
šalimais. Jis turi šimtus hektarų ir sakė, kad šitas kadaise
buvo ūkis, kaip ir tas tolėliau. Sakė, abu sklypai tušti.
Bandžiau suprasti, ką Vesas kalba.
— Mes nė nematėm to namo. Vos prieš penkias minutes
sužinojom apie šią žemę. Kodėl jos užsigeidei?
Vesas apsisuko ir pažvelgė į giraitę, ją ir lygumą ką tik
praėjome grįždami į Maksvelo rančą. Patraukė pečiais.
— Koks skirtumas, kaip atrodo tas namas. Galim pasistatyti
tokį, kokio norėsim, jeigu tas nepatiks. Svarbiausia, kad
turėtume šeimos namą. Toli nuo pietų Kalifornijos blizgesio ir
šurmulio.
Iškėliau rankas.
— Luktelėk. Nori palikti Malibu? — neapsakomai sutrikau...
ir visai ne dėl beprotiškai stebuklingo sekso. — Tau patinka
paplūdimys. Man patinka paplūdimys, — bakstelėjau sau į
krūtinę. Mano širdis stojo vien nuo minties, kad Malibu
daugiau nebebus mūsų namai.
— Tiesa. Bet mes turim pinigų. Daugybę pinigų. Daugiau
nei mums reikia. Kai tavo karjera įsivažiuos, pati užsimanysi
turėti vietą, kur pabėgti, nes Kalifornijoje pasidarys per
ankšta. Be to, sakei, kad baigusi universitetą Madison ketina
kraustytis čia.
— Taip, ji tikrai minėjo svarstanti mintį persikelti čia baigusi
paskutinį kursą. Maksas ruošiasi sutvarkyti formalumus, kad
galėtų baigti magistrantūrą ir doktorantūrą Teksase, o
drauge pradėtų dirbti „Kaningemo naftoje“. Metas ir jo šeima
taip pat ketina atsikraustyti.
Vėso veidas nušvito. Regis, kuo ilgiau apie tai mąstė, tuo
gyvesnis darėsi.
— Nuostabu. Jie galės gyventi kitoje pusėje. Metas sakė,
kad jo šeima yra ūkininkai. Jie galėtų dirbti ir savo, ir mūsų
žemę. Aišku, ir mes prisidėtume, be to, turėtume namus toli
nuo namų. Į juos galėtume atvykti kartą per mėnesį. Tada
matytum, kaip auga Izabelė ir Džeksonas, ir ilgam
neišsiskirtum su broliu ir seserimi. Visi būtų patenkinti.
Šis jo pasiūlymas buvo daug daugiau, nei būčiau drįsusi
svajoti. Mano meilė šiam vyrui beribė ir bekraštė.
— Padarytum tai dėl manęs? — paklausiau dusdama iš
meilės ir laimės.
Vesas papurtė galvą.
— Ne. Padaryčiau tai dėl mūsų. Tu nenori gyventi be
sesers, o aš nenoriu gyventi be savo šeimos. Turėsim dvejus
namus. Planas — skraidyti mažiausiai kartą per mėnesį.
Mums taps įpročiu kiekvieną mėnesį kelias dienas pagyventi
savuose namuose Teksase. Kai nefilmuosim, galėsim praleisti
čia ir kelias savaites. Arba kur tik panorėsim. Neabejoju, kad
pavyks įtraukti ir Sindę ir retkarčiais parengti kokį reportažą.
Vesas nepastebėjo manęs besiartinančios, bet vis tiek
pagavo, kai užšokau ir kojomis apsivijau liemenį. Iš visų jėgų
pabučiavau mylimąjį.
— Myliu tave, — išbučiavau jam skruostus. — Myliu tave, —
išbučiavau kaktą. — Myliu tave, — išbučiavau smakrą. —
Myliu tave, — išbučiavau akis. — Labai labai myliu tave ir
negaliu sulaukti, kada už tavęs ištekėsiu! — suklykiau ir tada
įsisiurbiau į lūpas.
Vesas suprato, kodėl staiga išprotėjau, ir kvatojosi iš
širdies, kol nebegalėjo, nes turėjo bučiuoti mane.

****
— Taip! Aš nejuokauju. Ne, mama, ne. Mes norim jaukios
ceremonijos paplūdimyje prie namų Malibu, o paskui surengti
priėmimą jūsų namuose.
Vesas nusijuokė ir persibraukė ranka plaukus. Susikaupė ir
paskambino motinai ne tik pranešti, kad tuokiamės, bet ir
perspėti, kad tuokiamės labai greitai.
— Žinau, kad liko tik penkios savaitės. Pasamdysiu
planuotoją, kad viską parengtų. Ne, mama, nereikia... Mama,
skambinam tik šito pasakyti, todėl tau nereikia nieko daryti.
Tuščios kalbos. Aš visai nenorėjau planuoti vestuvių. Jeigu
tai priklausytų nuo manęs, savuosius „taip“ mudu
pasakytume paplūdimyje ir nedelsdami pasitratintume kaip
triušiai savo lovoje. Man nereikia nei tortų, nei kitų tuštybių.
Tik Vėso. Man reikia tik jo. Vesas atsisuko ir pažvelgė į mane.
Sėdėjau ant lovos sukryžiavusi kojas, alkūnėmis atsirėmusi į
kelius, smakras ilsėjosi ant delnų. Žiūrėjau, kaip mano
brangusis išsišiepęs iki ausų vaikšto pirmyn atgal.
— Mama, žinau, kad tai beprotybė, bet aš beprotiškai
įsimylėjęs. Ne, tai nėra per daug. Man viskas gerai. Tiesą
sakant, nuo to pasijusiu dar geriau. Vedęs moterį, su kuria
noriu praleisti visą gyvenimą, sveiksiu greičiau.
Vėso manymu, aš esu priežastis, dėl kurios jis taip greitai
atsigauna po pagrobimo. Aš manau, kad tai psichoterapeutės
nuopelnas, nors jo laukia dar daug darbo. Pirma, sutvardyti
tarsi iš niekur atsiradusį pavydą, antra — nuolatinį poreikį
susitvarkyti ateitį šią akimirką. Gera naujiena? Visą savaitę
nesapnavo košmarų. Čia, Teksase, jis miega kaip kūdikis.
Namuose pabunda krūpčiodamas, vaikštinėja mūsų
paplūdimyje ir klausosi vandenyno ošimo, kol nuvargsta, ir
krinta į lovą kaip užmuštas. Daugybę naktų radau jį
vaikštinėjantį paplūdimyje ir žiūrintį į vandenyną, užuot
miegojusį šalia manęs. O Teksase — ne. Čia, po mano brolio
namų stogu, su visa mano šeima, miega angelo miegu. Gal
turėjo pabėgti nuo bruzdesio? Regis, atrado ramybę Teksaso
naktų tyloje.
Vesas liovėsi vaikštinėti.
— Tikrai? Tu pasirūpinsi priėmimu? — pažvelgė man į
akis. — Apsirengusi žaliai Mija atrodo dieviškai, — pasakė
šnairuodamas į mane. — Žinau, kad nevilkės. Palauk,
paklausiu. Mija, kokių spalvų norėtum per vestuves?
Susiraukiau.
— Nežinau. Ar tai būtina? Ką? Man niekada nešovė mintis
fantazuoti apie tokius dalykus. Taip sakant, esu mačiusi
filmų, kai per vestuves susirinkdavo armija pamergių, bet
man pakaks Madės ir Džinės.
— Mama sako, kad turi išsirinkti dvi spalvas, tada ji žinos,
kokias dekoracijas pirkti.
— Man tiks viskas, ką ji išrinks, — atsakiau pernelyg
nesijaudindama.
— Mam, ne. Mija ne tokia mergina. Tai yra... — nužvelgė
mane nuo galvos iki kojų. — Ji tikra moteris, bet nesuka
galvos dėl tokių dalykų. Ne visai... rimtai, gali rinktis pagal
savo skonį. Ne, jai nerūpi. Mama...
Vesas vėl ėmė žingsniuoti. Klausydamasi, kaip jis vaikšto
pirmyn atgal ir kalbasi su motina apie tai, kuo turėčiau
rūpintis aš, šūktelėjau:
— Šviesiai žalia ir kreminė.
Vesas sustojo.
— Palauk. Kokios spalvos, mieloji?
Droviai sukiojau nykščius ir lanksčiau pirštus.
— Manau, kad šviesiai žalia ir kreminė būtų gražu.
Vesas plačiai išsišiepė. Dieve, kaip lengva jį pamaloninti.
— Mija sako, kad šviesiai žalia ir kreminė. O taip. Paprastos
gėlės. Kokias išrinksi. Taip, kokias pati išrinksi, — užvertęs
akis parodė į telefoną ir nutaisė šelmišką veidą. — Mudu su
Mija pasirūpinsime ceremonija. Taip, užsakysime kėdes,
pavėsinę ir visa kita. Mama, tu rūpinkis tik priėmimu. Kiek
žmonių?
Skubiai suskaičiavau, ką norėčiau pakviesti: Madę, Metą,
Maksvelą, Sindę ir vaikus, Džinelę, Tajų ir Eimę, Antonį ir
Hektorą, Meisoną ir Reičelę, Voreną ir Keitliną, Aleką, Antonį
ir Heterą, tetą Milę, tėvą, jeigu atsigaus, ir gal dar kelis.
— Maniškių — dvidešimt ar dvidešimt penki.
— Dvidešimt penki. Palauk, mama, — prispaudė mobilųjį
prie krūtinės. — Tik tiek? Čia tik į ceremoniją, ar ne?
Papurčiau galvą.
— Ne, tiek iš viso.
Vesas mirktelėjo.
— Mama, mes norime mažų vestuvių. Mija pakvies
daugiausia dvidešimt penkis žmones. Todėl į ceremoniją
paplūdimyje kviesk tik artimuosius. Taip, aš rimtai.
Sunkiai atsidusau. Dar nemačiau vestuvių suknelės, o
mano negausi šeima ir giminė verčia jaustis nevykėle
busimosios anytos akyse.
— Kaip kas? Džinana ir jos šeima — mano artimiausi
giminės, mama. Sukonkretinsim vėliau. Sudaryk paplūdimiui
mūsiškių sąrašą daugiausia iki trisdešimt asmenų. Į priėmimą
kviesk ką tik nori, po galais, bet viską darysim kukliai. Mudu
su Mija nedarom klaidos. Geras maistas, gėrimai, truputį
pašoksim, ir baigta. Ar ne, Mija?
Vyptelėjau. Brangiausiasis labai gerai mane pažįsta.
— Teisingai! — pasiunčiau oro bučinį, Vesas kilstelėjo
antakius.
— Gerai. Jau viskas. Smagios Padėkos dienos tau, tėčiui ir
visai šeimai. Pasakyk visiems, kad juos myliu ir kad netrukus
grįšiu namo. Taip, per Kalėdas būsim namuose. Aš irgi tave
myliu.
Vesas baigė kalbėti ir metęs telefoną į lovą čiupo mane.
— Esi labai laiminga, nes tave neapsakomai myliu. Buvo
žiauru.
— Kalbėtis su mama tau žiauru? — paerzinau.
— Ne. Žiauru yra kalbėtis su mama apie vestuvių
organizavimą, kai mums abiem rūpi tik ta dalis, kada reikia
ištarti „taip“. Tu man skolinga.
Vesas bakstelėjo mane šlaunimi, aš apsivyniojau jį kojomis
ir prisitraukiau.
— Mhm. Ir kaip turėčiau atsimokėti? — sukau ant piršto jo
plaukų sruogą.
— Būk mano sekso vergė visą likusį sąmoningą
gyvenimą, — akimirksniu pašmaikštavo.
Nusivaipiau.
— Pasileidėlis. Manau, galim sutarti dėl rimto kompromiso.
— Nee. Noriu visam gyvenimui.
Perbraukiau pirštais jam plaukus ir pabučiavau.
— Manau, tai padaroma.
— Ne, tai tu padaroma.
Nusijuokiau.
— Ir vėl juokauji!
Vesas prunkštelėjo ir nubučiavo man kaklą.
- Senas, bet geras.
— Kaip rankų darbas?
Vesas pakelė galvą.
— Tobulas palyginimas. Rankų darbas irgi yra senas, bet
geras. Ar galėčiau dabar paprašyti tavo rankų darbo?
Su šiais žodžiais padėjau ranką tarp mūsų. Vos tik ėmiau
segioti jam džinsus, išblaškė beldimas į duris. Atšokom
vienas nuo kito, lyg kas būtų apipylęs kibiru šalto vandens.
— Sindė sako, kad jau laikas valgyti! Lipkit žemyn, — už
durų pasigirdo Makso balsas. Laimė, susiprato neiti vidun.
Neprisimenu, ar užrakinau duris, ar ne. Netrukus tolėliau vėl
pasigirdo beldimas. Šįkart Maksas tepasakė: — Laikas
valgyti!
Vesas padėjo man atsistoti.
— A, ir mama dar sakė, kad kitais metais Padėkos dieną
švęsime pas juos, — ir įkvėpė pro sukąstus dantis. Papurčiau
galvą.
— Tada pats ir pasakyk Maksui. Pageidautina tada, kai
manęs nebus šalia.
— Bailė! — nusišaipė Vesas.
Susikibę už rankų išėjome iš kambario ir koja kojon
nužingsniavom koridoriumi valgyti savo pirmųjų Padėkos
dienos pietų. Apskritai pirmų tikrų Padėkos dienos pietų, kiek
atsimenu.
Tik labai ilgėjausi tėčio. Jis mėgdavo sėdėti prie didelio
stalo su visa šeima. Ne visada taip buvo, kai augau, bet jis
savaip dėl to stengėsi. Prisimenu daug Padėkos dienų, kai
kepdavo vištą namie arba nupirkdavo jau iškeptą Kentukio
viščiuką, jei nebūdavo mirtinai prisigėręs ir norėdavo švęsti
su visais.
Vis dėlto aš jo ilgiuosi.

****
Sindė ir Maksas pranoko save. Pora, turinti naujagimį,
parodė, kaip ruošti Padėkos dienos šventę. Dideliame
kambaryje prie virtuvės šešiolikos vietų stalas buvo
padengtas šešiems suaugusiesiems ir vienam vaikui.
Džeksonas jaukiai miegojo vežimėlyje stalo gale. Tyliai grojo
muzika — kažkokia Šopeno melodija. Žinau tik šį
kompozitorių, nes jis man labai patinka, nors Vesas
supažindino su daugelio klasikų kūryba. Vairuodamas arba
sėdėdamas prie stalo ir žiūrėdamas į vandenyną, jis mėgsta
klausytis rimtosios muzikos.
Per stalo vidurį buvo patiestas auksinis takelis. Indai sudėti
arčiau vieno galo, tad aiškiai palikta vietos valgiui. Maksas ir
Sindė surengė tikrą šventę ir dar kai ką. Lėkštės, taurės ir
įrankiai švytėjo žvakių šviesoje. Vaizdas — neįtikėtinai
gražus. Gyvenime nesu sėdėjusi prie panašaus stalo. Nė
nesapnavau, kad turėsiu tokią galimybę.
Visi susirinko ir sustojo už kėdžių. Maksas ištiesė rankas.
— Pasimelskime.
 Maksas sukalbėjo maldą, ją baigė tylos minute —
dėkodamas ir siųsdamas mūsų meilę tiems, kurių šiandien
nėra šalia. Mintimis vėl nuklydau pas tėvą, gulintį be
sąmonės Las Vegaso ligoninėje. Jis vienas. Per Padėkos
dieną. Nors dėl jo girtavimo nedažnai švęsdavome šventes,
vis tiek būdavome drauge. Kas su juo dabar? Niekas.
Suspaudė širdį. Pasitryniau tą vietą.
— Kas tau? — sukuždėjo Vesas padėdamas atsisėsti. Tikras
džentelmenas.
Tiesą sakant, kiekvienas vyras turi padėti moteriai atsisėsti.
Maksas visada atitraukia kėdutę net ir Izabelei, tik tada
sėdasi pats.
— Nieko. Tik liūdna, kad mano tėvas negali su mumis
praleisti šventės. Manau, jam čia patiktų.
— Tikrai patiktų, — švelniai nusišypsojo Madė ir atsisėdo.
Pradėjome vaišintis. Ant stalo puikavosi įdarytas kalakutas,
bulvių košė, kukurūzai, padažas, šparaginių pupelių
troškinys, spanguolių padažas, šviežiai keptos bandelės ir kiti
patiekalai.
— Ar per Padėkos dieną visi šitaip valgo? — paklausiau
medituodama prie pilnos lėkštės.
— Tikrai! — prunkštelėjo Madė ir pakėlė savo lėkštę. —
Nebepajėgiu visko sutalpinti! — nusijuokė.
Maksas, Sindė, Metas ir Vesas nuščiuvę sužiuro į mudvi su
Made.
— Kas? — paklausiau. — Tik norėjau pasakyti, vieniems
pietums maisto yra per daug.
Vesas sukando dantis, Maksas prispaudė ranką prie lūpų.
— Kada pastarąjį kartą tu su Made valgėte Padėkos dienos
pietus, kalakutą ir visa kita?
Pažvelgiau į nesveikai daug maisto. Tikrai visko
nesuvalgysim. Vis dėlto man seilės tekėjo vien nuo kvapo,
tad prisiekiau pasistengti iš visos širdies.
— Naa... nežinau. Madse? — paklausiau.
Sesuo papurtė galvą.
— Iki šiol nesam valgiusios pietums kalakuto. Tiksliau,
valgėm kalakutą kazino, esu ragavusi kalakuto krūtinėlę, bet
nieko panašaus į tai, kas yra čia. Man tai primena Cezario
barus. Dabar jie švenčia Padėkos dienas. Prisimeni tą dieną,
kai įslinkom ten? — prunkštelėjo ir pamerkė akį prisiminusi,
kad tąsyk nutarėm atšvęsti Padėkos dieną, net jeigu būtume
buvusios sušaudytos. Todėl pabėgom iš namų, nukulniavom
tris kilometrus iki rajono ir įslinkom į Cezario rūmus.
Ten buvo daugybė žmonių ir niekas nepastebėjo dviejų
mergaičių, kurios prisikrovė pilnas lėkštes ir tuojau pat išėjo.
O gal jiems nerūpėjo, kol valgėme. Panašu į apgailėtiną laidą
paaugliams „Neskubėk gyventi“, bet mudvi linksminomės.
Nusijuokiau.
— Geriausi Padėkos dienos pietūs, kokius esam
valgiusios... iki šiandien, — pasakiau pilna burna
žiaumodama kalakutieną, plaukiojančią padažo jūroje. —
Jetau, kaip skanu!
Maksas sukryžiavo rankas ant krūtinės.
— Norit pasakyti, kad iki šiol nesat valgiusios Padėkos
dienos pietų prie stalo? Per visus savo dvidešimt penkerius ir
dvidešimt vienus metus?
Pagalvojau. Nuoširdžiai — nė vienai iš mūsų iki šiol
netoptelėjo, kad kažką praradome. Negali ilgėtis to, ko
neturėjai. Užuot atsakiusi, tik papurčiau galvą ir toliau
mėgavausi patiekalu.
— Sinde, mirdamas gali valgyti! — pagyriau.
Sindės veidas nušvito iš pasididžiavimo.
— Ačiū. Palauk, kol paragausi Makso šparaginių pupelių
troškinio. Jis nedaug ką moka gaminti, bet išverda gan
padorų troškinį! — nusijuokė.
Buvau dėkinga, kad nusuko kalbą nuo praeities
prisiminimų. Kai pažvelgė į mane, tylomis padėkojau. Ji
linktelėjo ir vėl ėmė valgyti.
Prie stalo stojo tyla, buvo justi šiokia tokia įtampa. Turėjau
gelbėti padėtį. Tai pirmoji mūsų Padėkos diena ir norėjau,
kad visi būtų laimingi.
— Oi! Mes su Vesu turime naujieną.
 Madė išpūtė akis.
— Tu nėščia!
Nutaisiau linksmai piktą veidą.
— Ne! Eik sau, Made.
Vesas nusijuokė iš mano atsakymo ir apkabino per liemenį,
nes atsistojau prie jo kėdės.
— Nesijaudinkit. Ateityje planuojame porą Čaningiukų, bet
pirma norime susituokti.
Papurčiau galvą.
— Tikrai, Made. Viešpatie! Norėjau pasakyti, kad jau
išsirinkome datą, — visi stalas nuščiuvo laukdami, kol
pranešiu. — Sausio pirmąją, per Naujuosius metus.
— Šiemet? — aiktelėjo Madė.
Išsišiepiau kaip paskutinė kvaiša. Negalėjau susilaikyti. Aš
išteku...
— Po penkių savaičių!
— Dieve mano. Taip greitai. Tikrai nesilauki? — susiraukė
Madė. Metas irgi, bet dėl kitų priežasčių.
Madė — nes negirdėta, kad išdrįsčiau įsipareigoti vyrui ir
sutikčiau ištekėti, juoba po penkių savaičių. Metas — labiau
dėl to, kad vestuvių su mano seserimi liepiau jam laukti
dvejus metus. Įsivaizduoju, kad ši žinia jo nenudžiugino, bet
vis tiek išspaudė šypseną. Taip, geras vaikinas.
— Suk devynios! Kur? — paklausė Maksas iš džiaugsmo
švytinčiomis akimis. Vedybos jam reiškia šeimą. Ir jis visas
jai atsidavęs.
— Čia maloniausia dalis. Paplūdimyje prie mūsų namų
Malibu surengsime jaukią ceremoniją, priėmimas vyks Vėso
tėvų namuose. Jie organizuoja šventę, mes rūpinamės
ceremonija. Iš tikrųjų viskas bus labai paprasta, tik šeima ir
artimiausi draugai. Apie penkiasdešimt žmonių paplūdimyje ir
dar kažkiek, kiek Čaningų šeima norės pakviesti į priėmimą.
Ar visi galėsite dalyvauti?
— Lyg galėčiau praleisti! Aš būsiu vyriausioji pamergė, ar
ne? — žalios Madės akys žybtelėjo ir patamsėjo.
— Taip. Ir labai norėčiau, kad Izabelė būtų gėlių mergaitė.
Ar norėtum, meilute? — paklausiau.
Mažylė laiminga kimšo bulves.
— Kas yra gėlių mergaitė? — paklausė žiaumodama.
— Tu vilkėsi gražią suknelę, ant galvos turėsi karūną ir
paplūdimyje barstysi gėlių lapelius, kad teta Mija eitų gėlių
takeliu.
— Aš užsidėsiu karūną?
Žinojau, kad paminėti karūną gera mintis.
— Ji bus tokia su deimantais? — labai rimtai paklausė
Izabelė.
— Taip, meilute, su deimantais.
Mergaitė giliai įkvėpė, smarkiai išraudo ir išpūtė akis.
— Aš būsiu gėlių karalienė! Paplūdimyje! Mamyte! Mamyte!
Mamyte! — ėmė šūkauti neleisdama Sindei tarti nė žodžio.
Džeksonas pabudo ir pravirko dėl garsaus sesutės
džiūgavimo. Maksas iškėlė sūnų iš vežimėlio ir akimirksniu
nutildė saugiame glėbyje. Pridėjo prie burnytės apskritą
daikčiuką, kurį vadino čiulptuku, ir jį apžiojęs kūdikis vėl
užsimerkė. Sunku būti kūdikiu. Valgai, miegi, kakoji. Ir vėl
viskas iš pradžių.
— Taip, Izabele, tu būsi gėlių karalienė. O dabar prašau
kalbėti tyliau, kad vėl nepažadintum broliuko, — motiniškai
prašneko Sindė.
Tikiuosi, ir man taip pavyks, kai ateis laikas.
— Naujiena tiesiog fantastiška. Siūlau tostą, — tarė Maksas
ir iškėlė taurę vyno. Visi pakėlėme taures. — Tegu abi mano
sesutės ištekėjusios būna laimingos, koks aš buvau visus
šiuos metus...
— Ir už jauniausią mūsų šeimos narį! — atsukau taurę į
Džeksono pusę.
— Ir kad visa mano šeima visada, kada tik panorėsiu, būtų
su manimi. Prie mano stalo raikytų duoną ir kauptų
prisiminimus.
— Salud. Į sveikatą, — kambaryje aidėjo balsai, kuriuos
pertraukė bruzdesys mano kelnių užpakalinėje kišenėje.
Šūdas. Neišjungiau mobiliojo. Išsiėmiau telefoną ir
žvilgtelėjusi jau ketinau išjungti, bet staiga pažinau Las
Vegaso numerį.
— Atsiprašau, brangieji, — skubiai ištariau ir atsiliepiau.
Pirštu užspaudusi kitą ausį nuėjau į virtuvę. Klausydamasi
slaugytojos naujienų apie tėvo būklę, jaučiau, kaip kraujas
ištekėjo iš veido. Apėmė silpnumas, žemė slydo iš po kojų.
Made nejučiomis atsistojo.
— Kas nutiko? Tėvas?
Pažvelgiau į sunerimusias jos akis. Nežinojau, ką atsakyti.
Liežuvis ištino ir prilipo prie gomurio.
— Dieve mano. Ar jis?.. — nebaigė klausimo Madė. Visi
kambaryje suprato, ko ji nori paklausti.
Vesas atsistojo ir apkabino mane. Atsišliejau į jį ir
papurčiau galvą, lyg norėčiau susikaupti. Galiausiai
apsilaižiau lūpas ir prašnekau:
— Jis atsigavo. Popsas atsigavo ir nori mus pamatyti.
 DEVINTAS SKYRIUS
— Kodėl kaskart, kai pagaliau prisikviečiu tave į Teksasą,
sprunki į Vegasą? — pajuokavo Maksas.
O aš tuo metu mėčiau drabužius į lagaminą. Grūdau viską
iš eilės nelankstydama. Turėjau atsisėsti ant viršaus, kad
uždaryčiau, bet man buvo vis vien. Tikslas — kuo greičiau
nusigauti į oro uostą.
— Ar pavyko rasti lėktuvą? — paklausiau.
Mano rankos taip smarkiai drebėjo, kad Vesas suėmė jas ir
prispaudė sau prie krūtinės. Jo šiluma persmelkė mano
kaulus ir nuėjo iki pat širdies.
— Viskas bus gerai. Tavo tėtis pabudo ir nori tave matyti.
Tai gera naujiena, ar ne?
Vėso akys smigo į manąsias, tartum siūlytų paramą, kai
viskas aplink griūva. Man tereikia nukakti į Vegasą ir
pamatyti tėvą, o paskui viskas bus gerai.
Maksas paglostė man nugarą.
— “Kaningemo naftos“ lėktuvas pasirengęs laukia jūsų oro
uoste. Tikrai nenori, kad skrisčiau kartu? — susijaudinęs
paklausė.
Apkabinau brolį ir iš visų jėgų, kiek turėjau, suspaudžiau.
Norėjau, kad suprastų, kiek daug jis man šiandien reiškia.
— Ne. Ačiū tau. Ačiū už viską. Už geriausią gyvenime
Padėkos dieną. Už tai, kad esi geriausias brolis, apie kokį
galima tik pasvajoti. Ir už tai, kad esi čia, — balsas drebėjo.
Vos laikiausi. — Bet tai padaryti reikia mums su Made. Aš
turiu Vėsą, ji — Metą.
Maksas išpūtė krūtinę.
— Bet aš esu tavo brolis. Noriu tavimi pasirūpinti.
Dieve, jis tikrai nuostabus žmogus. Vesas paglostė man
petį.
— Maksai, aš gerai ja pasirūpinsiu ir prižiūrėsiu, kad Metas
taip pat gerai pasirūpintų Madison, nors nemanau, kad jam
reikėtų tai priminti. Viskas bus gerai. Tikrai. Palaikysim ryšį,
nuolat siųsiu tau žinutes su naujienomis. Sutarta? — Vesas
ištiesė ranką.
Maksas linktelėjo ir paspaudė Vesui ranką, paskui savo
milžiniška letena apkabino mane per pečius.
— Džiaugiuosi, kad vesi mano seserį. Žinau, esu
globėjiškas ir truputį išstumtas iš šių moterų gyvenimo, bet
turi prisiminti, bičiuli, aš ką tik jas sutikau ir nerizikuosiu
prarasti.
Vesas paplekšnojo Maksui per nugarą.
— Supratau. Ir tikrai norėčiau pasikalbėti apie tos žemės
pirkimą po vestuvių.
— Ji tavo, — nedelsdamas atsakė Maksas. — Bet ką
atiduočiau, kad mano sesuo čia gyventų. Jeigu ji gyventų
šalia kelis mėnesius per metus, būtų panašu į išsipildžiusią
svajonę. Pasikalbėsiu su Metu apie kitą sklypą. Jis garbus
vyrukas iš garbios šeimos. Jie norėtų nusipirkti tą žemę.
Svarstau, kad galėčiau susitarti su jais, kad dirbtų savo,
mano ir jūsų žemę.
Vesas sučiaupė lūpas ir vėl ištiesė ranką.
— Panašu į rimtą planą. Didieji lūkesčiai?
Maksas šyptelėjo.
— Visada, bičiuli.
Išeidami iš svečių kambario, sutikome Metą ir Madę.
— Labai atsiprašau, Maksai, bet tai tėvas, — Madė nutilo ir
krūptelėjo.
— Važiuok, brangioji. Laikas pamatyti tėtį.
Prie laiptų atsisveikinome su Maksu, Sinde, Izabele ir
mažuoju Džeksonu. Buvo liūdna ir kartu gera, bet reikėjo
skirtis.
— Iki pasimatymo, — pasakiau.
— Geriau anksčiau negu vėliau, aukseli. Pažadu.
Maksas pamojavo, kai susėdome į mašiną ir išvažiavome į
oro uostą.
Popsai, mes atvykstame. Laikykis.

****
 Susiėmusios su Made už rankų ėjome ilgu baltu
koridoriumi. Esam čia buvusios daugybę kartų, bet šiandien
viskas kitaip, mus apėmęs naujas jausmas. Suspaudžiau
sesei ranką, ji spustelėjo manąją.
— Sesute, mes visada būsime kartu, — patikinau.
Šiuos žodžius kartodavau jai vaikystėje, kai išsigąsdavom
ar patamsiais eidavom ieškoti valgyti, nes mūsų namelyje
būdavo išjungta elektra, arba kai tėtis tysodavo ant sofos,
nors mus reikėdavo vežti į mokyklą.
— Visada ir amžinai, — kaip įprastai atsakė ji.
Šyptelėjau. Aš išteku už Vėso, ji išteka už Meto, bet mūsų
santykiai nuo to nepasikeis. Niekas jų nepakeis. Ne todėl,
kad mes vieno kraujo. Tai išliko per ilgus kovos už
išgyvenimą metus, kai turėjome tik viena kitą ir mylėjome tik
viena kitą, nes daugiau niekam nerūpėjome. Aišku, žinojome,
kad Popsas mus myli, bet ne tiek, kad atsisakytų butelio ir
suteiktų normalų gyvenimą. Turėjome pačios tai patirti ir
dabar... jau žinome.
Priėjom prie pravirų durų. Jau iš tolo iš televizoriaus sklido
žinių pranešėjo balsas. Įėjome abi kartu. Mūsų tėvas ne
gulėjo, o sėdėjo lovoje. Pražilę pilki plaukai lygiai sušukuoti,
lyg ką tik būtų išėjęs iš dušo, nors veikiausiai buvo tik
apšluostytas kempine. Smakras apaugęs barzda, balti jos
plaukai maišėsi su tamsiomis sruogomis. Rudos akys įsmigo į
mus, o mudvi stovėjom apsiašarojusios.
— Mano m-mergaitės, — plačiai išskėtė sumenkusias, be
raumenų rankas. — Parodykit savo seniui šiek tiek meilės, —
pasakė gargždžiu balsu, nes seniai buvo kalbėjęs.
— Tėti! — suriko Madė ir pribėgo prie lovos.
— Popsai, — iškilmingai tariau, skvarbiai žiūrėdama į
apsikabinusius tėvą ir seserį.
Visus pastaruosius vienuolika mėnesių norėjau, kad jis
pabustų, ir pagaliau, dėkui Dievui, jis grįžo. Gyvas. Sveikas.
— Mija, a-ateik č-ia, — iškrankė ir pajudino pirštus, lyg
kviestų atsisėsti šalia.
Madė jau gulėjo ant lovos prisiglaudusi prie tėčio. Tik jis
nėra tikras jos tėvas. Staigiai nudiegė paširdžius. Dabar ne
laikas atverti žaizdas.
Priėjau prie tėvo, atsisėdau ir pridėjau ranką prie galvos.
Perbraukiau pirštais kaktą, smilkinius, skruostą, apžėlusį
smakrą. Oda jau buvo atgavusi sveiką raudonį, tokio
neprisimenu metų metus. Suvokiau, kad čia mano tėvas,
visiškai blaivus. Jis buvo nuostabus.
— Popsai, gerai atrodai.
Jis kilstelėjo drebančią ranką, apglėbė kaklą ir sunkiai
atsirėmė man į petį. Prisiglaudžiau jam prie krūtinės ir viskas
pasimiršo. Nerimo mėnesiai, baimė, kad jis nepasveiks,
nuogąstavimas, kad daugiau galiu nepamatyti tėvo. Visi trys
graudžiai pravirkom. Verkėm apsikabinę. Su Made
prisiglaudėm prie tėvo, padėjom galvas jam ant krūtinės.
Paėmiau Madės ranką ir uždėjau tėčiui ant širdies.
— Dieve, m-mergaitės, aš jus myliu. L-laa-biau už viską.
Įrodysiu jums. Būsiu g-geras tė-tis.
Tėtis kalbėjo su pertrūkiais, ašaros kapsėjo ant mūsų, bet
mums tai nerūpėjo. Anksčiau jis niekada nežadėjo būti
geresnis. Praeityje, atsipeikėjęs po išgertuvių, gailėdavosi,
sakydavo negalįs susilaikyti ir tuo viskas baigdavosi. Vieną
kartą prisipažino geriąs, kad nugintų liūdesį ir alkoholiu
nuslopintų pyktį ant mūsų motinos.
Užsimerkiau ir meldžiau Dievo, kad šį kartą jo žodžiai būtų
tiesa, nes tai paskutinė proga, kurią jis mums gali duoti.
Ilgai gulėjom prigludusios jam prie krūtinės, kol visi trys
išsiverkėme. Tik šniurkščiojimai ir gilūs atodūsiai liudijo mūsų
protinį ir emocinį ryšį.
— Ei, l-labas, — Popsas nutraukė tylą, gaubiančią mūsų
trijulę.
Pasukusi galvą prie durų išvydau Vėsą. Plačiai išsišiepiau.
Matyti jį man prilygsta matyti atsivėrusį dangų, pilną
žvaigždžių ramią naktį mūsų Malibu paplūdimyje.
— Taviškis, Mija? — suniurnėjo Popsas.
Šyptelėjau.
— O taip, jis tikrai mano.
 Pašokau nuo lovos, delnais nusišluosčiau veidą ir apkabinau
mylimąjį. Vesas pabučiavo mano šypseną, lūpas ir dantis.
— Mieloji, nuostabu matyti tave tokią laimingą.
Paglostė man skruostą ir nušluostė ašarų likučius.
— Einam. Susipažink su mano tėčiu, — pasakiau svaigdama
nuo galvos iki kojų. Už rankos atvedžiau Vėsą iki tėvo
lovos. — Vestonai Čaningai, susipažink su mano tėčiu Maiklu
Sondersu. Popsai, štai mano sužadėtinis Vesas, — ištariau
pasididžiuodama.
Popsas prisimerkė.
— Sužadėtinis?
Ketinau atsakyti, bet į palatą įėjo Metas. Madė pašoko ir
nuskubėjo prie savo mylimojo. Jis čiupo ją į glėbį ir apsuko
ratu. Madė pabučiavo jį karštai, bet droviai.
— Mielasis! Mano tėtis atsigavo! — pasistiebė ant pirštų
galų, o Metas dar stipriau ją apkabino.
— Mielasis? — krenkštelėjo Popsas. — Mano m-mergaitė
turi vvaikiną? D-dieve.
— Oi, tėti, tiek visko nutiko, kai buvai sužeistas, —
dvejojau, ar galiu viską pasakoti.
— Sužeidė? Tie g-gyvuliai mane u-užpuolė.
Tėvas atsilošė ir užsimerkė. Širdies monitorius ėmė
beprotiškai cypti. Turbūt staiga šoktelėjo kraujospūdis, mat
nelabai išmanau mediciną. Į palatą įlėkė slaugytoja ir
raukydamasi įvertino Popso būklę.
— Prašau visų išeiti.
— Bet... — parodžiau į tėvą. — Jis taip ilgai buvo be
sąmonės. Slaugytoja papurtė galvą, paspaudė kelis aparato
šalia Popso mygtukus ir dėbtelėjo į mane.
— Pasikalbėsime koridoriuje. Prašau visų išeiti. Galėsite
grįžti rytoj, kai jis pailsės.
Nuleidau rankas. Nekreipdama dėmesio prasibroviau pro
slaugytoją prie tėčio ir pabučiavau jam į kaktą.
— Ilsėkis. Turim apie daug ką pasikalbėti. Rytą ateisim.
Madė taip pat atsisveikino, koridoriuje laukėme slaugytojos.
Ji pranešė, kad tėtis nežino, kaip ilgai buvo komos būsenos.
Gydytojai nori atlikti daugiau tyrimų dėl smegenų veiklos ir
nedelsdami pradėti psichoterapiją. Taip pat priminė, kad jo
laukia ilgas sveikimo procesas ir turime būti kantrūs.
Pažadėję rytoj rytą susitikti su gydytoju, išėjome. Mudu su
Vesu gavom kambarį viešbutyje kitapus gatvės, Madė su
Metu grįžo į savo butą.

****
— Sveika, šlykštuke, kaip gyveni? Kaip Popsas? — paklausė
Džinelė, kai atsiliepiau telefonu.
Atsisakiau kalbėtis su visais, išskyrus Džinę. Vesas
paskambino Maksui. Žinojau, kad jis nerimaudamas eina iš
proto, bet mums viskas gerai. Nebuvo ko pasakyti, o aš
nenorėjau aiškintis broliui. Jis pažinojo mus, bet nenutuokė,
kaip elgiuosi tokiomis aplinkybėmis. Nežinojo, kaip buvome
auklėjamos, o aš dabar nebuvau nusiteikusi apie tai kalbėti.
Maksas dėl to pyko ant mamos, bet nieko gero negirdėjo ir
apie Popsą, tik tiek, kad mes jį mylime.
Dar skambino draugai palinkėti laimingos Padėkos dienos.
Įkvėpiau ir susisukau į antklodę.
— Gerai, kiek žinau. Rytoj sužinosim daugiau, kai
pasikalbėsim su gydytoju. Slaugytoja sako, kad tėvas nežino,
kaip ilgai buvo atsijungęs. Kai supažindinome jį su Vesu ir
Metu, staigiai pašoko kraujospūdis ir mus išspyrė lauk.
— O kaip tu jautiesi?
Atsidusau.
— Keistai. Kol jis nebuvo atsigavęs, labai pykau. Toli gražu
ne už nieką, o už tai, kaip jaučiausi anksčiau. Ir žinai,
manau, galiu pateisinti tą pyktį. Bet kai jis ištiesė rankas, vėl
pasijutau maža mergaite, kuri trokšta tėvo meilės labiau už
viską pasaulyje.
Ašara nuriedėjo veidu ir puptelėjo ant pagalvės. Nosis ėmė
bėgti, bet nekreipiau dėmesio. Tik nusivaliau į paklodę.
— Brangute, man tai atrodo visai normalu. Juk Popsas
visada bus tavo tėtis. Gal jis nebuvo geriausias tėvas, tačiau
bent jau nepaliko jūsų, — bandė paguosti Džine.
— Ir jis mus palikdavo. Dingdavo kas kartą, atsukęs butelį
viskio. Kas kartą, gurkštelėjęs „Jack Daniels“, tapdavo kitu
žmogumi. Tuo, kuris pamiršdavo turįs dvi mažas dukteris,
kurias reikia pavalgydinti, aprengti ir nuvežti į mokyklą. O
paskutinis lašas? Milijonas dolerių? Atrodo, kad jis prašėsi
numarinamas.
Džinelė sunkiai atsiduso.
— Gal jis taip elgėsi tyčia?
Ši mintis pervėrė mane kaip žaibas, elektra pasklido po
kūną — kaulus, raumenis ir odą.
— Po perkūnais. Gal tu ir teisi. Gal jis prastas lošėjas, bet
tikrai ne toks kvailas, kad liktų skolingas milijoną tokiam
žmogui kaip Bleinas Pinteras.
— Kartais, kai nori ką nors išmesti iš savo gyvenimo, eini
lengviausiu keliu. Popsas turėjo žinoti, kad Bleinas nepaliks jo
ramybėje.
— Taip, turėjo žinoti, — papurčiau galvą. Ši netikėta mintis
užvaldė mano smegenis.
— Kaip vandenynas? — paklausė Džinelė, bet jos klausimas
nenuskambėjo kaip klausimas.
— Mhm, sūrios dievų ašaros, Ku’u leiy — žemas vyriškas
balsas ištarė gan garsiai arti telefono, nes aš aiškiai išgirdau.
Žinau šį žodį. Ku‘u lei. Havajiečių kalba tai reiškia „mano
mylimoji“. Girdėjau, kaip Tajaus tėvas sakė jo motinai. O Tao
jį ką tik ištarė mano geriausiai draugei. Reikalai
komplikuojasi.
Staiga pakeičiau kalbą.
— Kaip Padėkos diena? Daug kalakuto suvalgei? —
paklausiau dviprasmiškai.
Džinelė atsidususi nurijo seilę.
— Mergyt, galiu pasakyti tik tiek, kad vienintelis paukštis,
kurį vartojau didelėmis porcijomis, buvo samojietiška dešra.
Nusikvatojau. Tik Džinelė gali šitaip nešvankiai kalbėti apie
Padėkos dieną.
— Rimtai, Mija, neįsivaizduoju, ką darysiu, kai jis išvažiuos.
Garantuotai teks apsirūpinti trijų A baterijomis. Jis užbūrė
mane seksui, — atsiduso. — Dabar suprantu, kodėl visą
mėnesį tratinaisi su jo broliu. Niko vyrai... Jėzau Kristau,
mano ūūū-aaa jau niekada nebus tokie patys, — giliai
atsiduso. — Kai jis pažiūri į mane savo juodomis akimis,
kojos iškart prasiskiria kaip Raudonoji jūra priešais Mozę.
Prunkštelėjau.
— Tu baisiai ištvirkusi.
— Ir pasisotinusi. Kaip visą laiką. Vos pagalvoju, kad
baigta, ir esu pasirengusi paleisti žvėrį tarp kojų, jis išsiima
savo didelę storą dešrą ir aš vėl laižausi.
— Užteks. Nereikia smulkmenų.
— Kitaip sakant, kaip jis gali naudotis ta ranka...
— La la la, la la la, la la la laaa, lala la la la, lala lala la... —
traukiau „Jingle Bells“, kol ji pagaliau nutilo.
— Tu man pavydi.
— Nė kiek.
Prisiminiau, kaip Vesas aną dieną paėmė mane prie medžio
ir tarpukojis dilgtelėjo. Džinelė suprunkštė.
— Ak taip, teisingai, tam reikalui turi scenaristą
banglentininką. Beje, o kaip Vesas? — paklausė tyliau, kone
pašnibždomis. — Nakties košmarai prašviesėjo?
— Taip. Jau daugiau kaip savaitę nekamavo. Tai didelė
pažanga. Dabar jis įsikalė į galvą, kad reikia pirkti žemės iš
Makso ir kaimynystėje statytis namą. Kad provincijoje
turėtume antrus namus.
— Šaunu! Kaubojai valdo! Valio!
Apsiverčiau ir įsirausiau į antklodę.
— Tikrai būtų šaunu dažniau matyti Maksą su Sinde ir abu
mažuosius.
— Ei, juk tu visada norėjai kur nors turėti savo vietą. Dabar
turėsi.
— O kaip Popsas?
— O ką jis? Jis turi rasti savo kelią. Negali spręsti už jį. Tu
jau suaugusi moteris, kuri netrukus ištekės už savo svajonių
vyro. Madė irgi. Judvi abi susikūrėt gyvenimus. Jis turi
suprasti, ko nori, ir gyventi. Tikėkimės, kad pabuvęs tunelio
gale išmoko pamoką ir pasinaudos ja. Savo labui. Ne tik dėl
tavęs ir Madės. Nors turiu savo nuomonę.
Susiraukiau.
— Žinau. Žinau. Jis sako ketinąs būti su mumis. Būti
geresnis žmogus.
Džinelė susierzino.
— Patikėsiu, kai jį pamatysiu. O šią minutę tikiuosi
geriausio ir manau, kad tau irgi reikia laikytis tokio požiūrio.
— Tu teisi. Jis suaugęs vyras, kuris turi bent kartą pats
savimi pasirūpinti. Dabar jau negaliu kurti savo gyvenimo
pagal jį ar ką nors kitą.
— Šaunuolė! Šitai ir norėjau iš tavęs išgirsti. O dabar
norėčiau kai kam atsukti čiaupą ir pasiklausyti, kaip didelis
stiprus tatuiruotas samojietis šaukiasi visų havajiečių dievų.
Galėsiu bent trumpam užmerkti akis. Po galais, nuolat
kartoju tam milžinui, kad man reikia grožio miego. Ar jis
girdi? Ne.
Prunkštelėjau.
— Gerai, šliundryt, pasiniurkyk. Perduok Tao nuo manęs
Aloha.
— Būtinai. Myliu tave. Skambtelėsiu vėliau, valkatėle.
— Aš labiau, kekšių karaliene.
 DEŠIMTAS SKYRIUS
Iš pat ryto atvykusi į ligoninę radau Popsą sėdintį lovoje.
Vesas — laimink jį Viešpatie! — liko viešbutyje padirbėti prie
reportažo, kurį rengėme kalėdinėms daktaro Hofmano
laidoms. Buvau gerokai aplenkusi laiką ir jaučiausi
nepaprastai laiminga, kad dabar galiu pabūti su tėčiu.
— Labas, m-mažute, s-sėskis, — pirštu patapšnojo šalia
savęs.
Balsas ir judesiai dar nebuvo guvūs. Gydytojas sakė, kad
dar
negreitai jis judės ir kalbės laisvai kaip anksčiau.
Priėjau, atsisėdau, paėmiau jo ranką ir pakėlusi prie lūpų
pabučiavau. Oda plona kaip popierius, bet jau gyvesnės
spalvos negu tada, kai buvo prijungtas prie aparatų.
— Šįryt kalbėjau su daktaru. Sako, jau žinai, kad buvai be
sąmonės vienuolika mėnesių.
Popsas iškilmingai linktelėjo. Neįsivaizduoju, koks jausmas
žinoti, kad kone metai dingo iš gyvenimo.
— Kas nutiko, Popsai? Kodėl viskas taip blogai išėjo su
Bleinu?
Tėvas užsimerkė ir suspaudė man ranką.
— Mija, aš buvau d-didelis s-savanaudis.
Aišku, galiu su juo sutikti, bet į mano klausimą jis vis tiek
neatsakė.
— Kaip suprasti?
Jis gūžtelėjo pečiais.
— Man n-niekas n-nerūpėjo. Mano g-gyvenimas, mano
sskolos, n-niekas, tik tuštuma.
Kiekvienas žodis kėlė nuojautą, kad jis ruošia mane žiauriai
tikrovei. Pakreipiau galvą ir įsmeigiau į jį akis.
— Tėti, tu tyčia skolinaisi ir pralošei tiek daug pinigų?
Mintimis grįžau prie pokalbio su Džinele — juk ji užsiminė,
kad jis galėjo bandyti nusižudyti ir taip išsisukti nuo viršyto
kredito, kurį suteikė psichopatas paskolų ryklys. Tėvas
papurtė galvą.
 — Ne v-visai. Galbūt. N-nežinau. B-buvau laibai p-
pavargęs. P- pribaigtas m-minčių, k-kodėl ji išėjo. P-
persigėręs. N-nusivylęs, kad esu b-blogiausias tėvas jums,
m-mergaitės. Tiesiog d-daugiau n-nebegalėjau. Man n-
nerūpėjo, kad esu skolingas Bleinui tiek ppinigų ir n-niekaip
negalėsiu jų g-grąžinti. Žinojau, kad jis mane pribaigs, ir taip
turėjo būti. Tu būtum gavusi d-draudimą, — tėtis užsimerkė
ir lėtai atsikvėpė. — D-daugiau nei aš g-gyvas b-būčiau
galėjęs tau duoti.
Užgniaužiau raudą, atsistojau ir atsišliejau į sieną.
— Sakai, kad norėjai mirti?
Tėvas pažvelgė į mane ir jo tamsiose akyse perskaičiau
tiesą.
— N-nenorėjau d-daugiau g-gyventi taip, kaip g-gyvenau.
Tai buvo beveik kaltės prisipažinimas, kurį norėjau išgirsti.
— Jėzau, Popsai. Aš nė negaliu... — giliai atsidusau,
pasilenkiau į priekį ir lygiais vienodais kvėpsniais nuraminau
siaučiančius nervus. — Tu nė neįsivaizduoji, ką man teko
patirti per šiuos mėnesius, kai mokėjau tavo skolas!
Jis nustebęs kilstelėjo antakius.
— Ką? Skola a-apmokėta?
Užsimerkiau ir atsirėmiau nugara į sieną.
— Bleinas ir jo galvažudžiai ketino nužudyti tave, paskui
ateiti pas Madę, mane ir išsireikalauti, kaip jie vadino,
„paveldėtojų“ skolos. Negi tikrai manei, kad jie tiesiog
nužudys tave ir nebandys kaip nors atsiimti pinigų?
Popsas išpūtė akis. Apsiblaususiame veide jos atrodė dar
tamsesnės ir labiau įdubusios.
— Ne, — papurtė galvą. — Jie niekad t-to nesakė. Aš... aš
tik...
— Ką tu? — suriaumojau. — Pamanei, kad pasiaukosi ir
viskas bus pamiršta?
Tėvas varstė mane žvilgsniu.
— Taip, būtent taip.
— Neįtikėtina, — sudrebėjau ir stvėriausi už galvos,
beviltiškai stengdamasi nuleisti garą. Norėjau staugti kaip
vilkė. — Kad apmokėčiau tavo skolą, įsidarbinau pas tetą Milę
palydove!
Mano žodžiai nuskambėjo niekinamai ir tulžingai. Atrodė,
kad visas kraujas ištekėjo iš tėvo veido, jis pasidarė panašus
į vaiduoklį.
— Tu p-parsidavinėjai d-dėl m-manęs? — ašaros riedėjo jo
skruostais, kūnas tirtėjo nuo raudos. — O Dieve, ne. Ne. Tik
ne mano m-mergaitė, — sušuko užsidengęs rankomis veidą.
Pripuoliau prie jo.
— Popsai, viskas buvo ne taip. Man nereikėjo su jais
miegoti. Aš tik mėnesį turėjau būti tokia, kokios jie
pageidavo. Per mėnesį uždirbau po šimtą tūkstančių ir
dalimis sumokėjau Bleinui.
Turėjau pasakyti, kas rugsėjį nutiko Bleinui ir kaip Maksas
išgelbėjo padėtį, bet nemanau, kad tėvas būtų ištvėręs visą
tiesą. Jis drebėjo mano glėbyje.
— Aš 1-labai a-atsiprašau. Dieve, kaip l-labai a-atsiprašau.
Niekada nepajėgsiu atsilyginti t-tau ir t-tavo seseriai.
Niekada.
Perbraukiau rankomis jam nugarą. Koks liesutis. Galima
suskaičiuoti stuburo slankstelius.
— Gali pradėti nuo to, kad esi gyvas. Būk ir vėl mūsų tėtis.
Gyvenk blaiviai, — pridūriau tikėdamasi, kad nepasius, kaip
visada, kai užsimindavau apie blaivybę.
Jis ilgai laikė mane glėbyje, kuždėjo į ausį atsiprašymus,
sakė, kaip didžiuojasi manimi, kaip labai mane myli.
Galiausiai tik tai ir norėjau išgirsti iš savo tėvo. Meilę,
palankumą ir pasididžiavimą.
Tą akimirką supratau, kad visada tai žinojau. Taip, didžiąją
dalį mūsų vaikystės jis būdavo įkaušęs, bet mums prieš akis
dar ilgas kelias ir, pavyzdžiui, aš noriu praleisti laiką taip, kad
turėčiau daug gražių prisiminimų ir gyvenčiau visavertiškai.
Kišenėje užkaukė mobilusis. Leidau jam skambėti ir
tebelaikiau tėvą glėbyje. Telefonas netilo. Atėjus žinutei
telefonas vėl ėmė skambėti. Kažkas labai rimtai norėjo mane
pasiekti.
 — Atsiprašau, Popsai, — atsitraukiau, pakilau nuo lovos ir
išsiėmiau telefoną. Ekrane parašyta, kad skambina
Maksimas. Nusišypsojusi priglaudžiau telefoną prie ausies. —
Sveikas, o broli mano, — lengvabūdiškai pasisveikinau.
— Turėjai šiandien man paskambinti, — suriaumojo jis kaip
didelis, piktas lokys.
— Argi neturi žmonos, mano dukterėčios ir sūnėno, kad
gyventum alfa kaubojaus gyvenimą? — nusijuokiau ir
žvilgtelėjau į tėtį.
Jo veidą iškreipė nuostaba.
— Kiek sykių turėsiu kartoti, kad rūpinuosi saviškiais?
Užverčiau akis.
— Tiek to. Man viskas gerai. Gali nusiraminti. Eik pas
mažąjį Džeką ir pabučiuok nuo manęs Izabelę.
— Tau viskas gerai?
Dar kartą žvilgtelėjau į tėvą.
— Geriau negu gerai. Tėtis sveiksta, aš išteku už savo
svajonių vyro ir gyvenimas yra nuostabus.
Maksas sukrizeno man į ausį.
— Gerai, saldainiuk. Žiūrėk savęs, o aš paskambinsiu po
dienos kitos, — po dienos kitos reiškė, kad Maksas rytoj rytą
pirmiausia skambins man. Mintyse tyliai nusijuokiau
džiaugdamasi, kad turiu brolį, kuris yra beprotiškai
globėjiškas ir juokingai valdingas bendraudamas su savo
suaugusiomis seserimis. — Myliu tave, sesut.
— Ir aš tave myliu, Maksai.
Spustelėjau telefoną ir atsigręžiau.
— Kas čia buvo? — paklausė Popsas.
— Mano brolis Maksas, — negalvodama atsakiau, visiškai
pamiršusi, kad tėvas kone metus buvo be sąmonės. Jis nieko
nežino apie Maksvelą Kaningemą ar apie Madę ir tėvystę. —
Šūdas, — sukuždėjau spoksodama į sutrikusį tėvą.
— Koks brolis?
Užsimerkiau ir atsisėdau ant lovos.
— Popsai, čia tikrai labai ilga ir sukta istorija, kuri galiausiai
baigėsi laimingai. Bet tikrai ne viskas, ką turbūt išgirdai iš
geriausios dalies ką tik pabudęs po metų miego, — atsidusau
nekęsdama savęs, jog išpyškinau viską jam nespėjus
apsiprasti su mintimi, kad šitiek pramiegojo.
— M-mieloji p-panele, dėk čia s-savo užpakalį ir p-pasakok
tėvui viską apie s-savo brolį ir kaip sužinojai, kad jį turi. Ar b-
bendravai ir su savo m-motina?
— Ne, Popsai, nemačiau jos, — vien ją paminėjus man
gyslose sustingo kraujas.
Madė atėjo man vos pradėjus pasakoti, kaip susipažinau su
Maksvelu Kaningemu ir kaip buvau pasamdyta apsimesti jo
seniai dingusia seserimi, nors iš tikrųjų jis jau žinojo, kas
esu. Kai sužinojo apie Madison, visi pasidarėme kraujo
tyrimą, kuris patvirtino, kad genetiškai jis tikrai yra mano
brolis.
— Tai š-šitaip? T-tavo m-motina turėjo vyrą iki m-manęs,
turėjo vaiką ir jį paliko. Ar tai jau v-viskas?
Madė prikando lūpą ir pažvelgė pro langą ašarų pilnomis
akimis.
— Kodėl n-nesakai man? — susiraukė tėvas.
Atsidusau.
— Manau, šiandien jau pakaks, tėti. Tau daug teko patirti.
Mums daug teko patirti. Gal padarykime pertrauką?
Popsas tvirtai papurtė galvą.
— Ne. Išsiaiškinsim v-visas p-paslaptis čia ir dabar.
Liesu pirštu jis mostelėjo į ligoninės antklodę. Susigūžiau,
Madės veidu riedėjo ašaros. Mija, tiesiog nuplėšk pleistrą.
Baik viską ir nusimesk šią naštą.
— Mija... Made... — pagrasino Popsas.
Atrodė, Madison tuojau prasmegs. Priėjau prie jos ir
apkabinau iš nugaros. Ji atsišliejo į mane, užsidengė
rankomis veidą ir pravirko.
— Dieve brangus, kas yra?
— Popsai, iš kraujo tyrimų paaiškėjo, kad Maksvelas
Kaningemas ir Madė yra tų pačių motinos ir tėvo.
Jis užsimerkė ir pasitrynė kaktą.
— Vadinasi, tai tiesa. Genetiškai aš n-nesu tavo tėvas.
 Graudžiai verkdama Madė papurtė galvą.
— Mieloji, ateik čia.
Tėvas ištiesė rankas ir ji raudodama prisiglaudė jam prie
krūtinės.
— B-bet, b-bet tu vis tiek mano tėtis! — kūkčiojo pro
ašaras.
Būčiau padariusi viską, kad tik ji šitaip nesikankintų, tačiau
tai buvo ne mano našta. Tėvas paglostė Madei plaukus.
— Taip. Ir v-visada b-būsiu. Joks t-tyrimas neatims iš
manęs mano m-mergaičių.
— Tik ne mane, Popsai. Tėvystės tyrimas parodė, kad aš
esu tik tos pačios motinos kaip Maksvelas ir Madė.
Popsas pakratė galvą ir toliau glostė medaus spalvos Madės
plaukus, kuriuos ji paveldėjo iš tikrojo tėvo.
— Visada įtariau, kad jūsų mama m-mane a-apgaudinėja.
Buvo laikai, kai maniau matydavęs ją per arti šalia t-to
aukšto šviesiaplaukio k-kaubojaus, neva bičiulio. Niekaip
neprisimenu jo vvardo.
— Džeksonas Kaningemas. Jis atvykdavo į Vegasą, kai
buvau vaikas. Ji matydavo savo sūnų ir aš matydavau brolį,
kurio nepažinojau ir nenumaniau turinti. Kol ėmė lauktis
Madės. Tada tie vizitai liovėsi, — atsakiau tėvui nespėjus
paklausti.
Popsas apsilaižė lūpas ir pabučiavo Madei viršugalvį.
— Taip, po Madės ji ėmė elgtis k-keistai, — liūdnai
nusišypsojo. — K-keisčiau nei įprastai. A-atrodė, kad n-negali
n-nustygti ar ilgai i-ištverti v-vienoje v-vietoje. Ji nuolat k-
keitė p-pasirodymus, ėjo iš vieno kazino į kitą, s-skundėsi tai
šiuo, tai tuo, ir vis kas nors bbuvo n-negerai. O vieną dieną
V-vegasas tapo jai našta. Paskui aš ttapau jai našta. Visa
kita, kaip sakoma, jau istorija.
Tada ji išėjo. Šią dalį prisimenu labai gerai.

****
Visą lapkritį mudu su Vesu praleidom su mano tėvu.
Fiziškai jis jautėsi puikiai. Psichiškai, deja, nelabai. Kone dvi
savaites pasakojau jam kiek galėdama daugiau, kas nutiko
mūsų gyvenime, aiškinau, ką veikiau kiekvieną mėnesį, ir
galiausiai supratau, kas dėjosi, kai jis pasigavo tą virusą ir
alergiją, kurie vos jo nepražudė. Tėvas sakė visą laiką nieko
nenutuokęs. Tvirtino tą dieną buvęs sužalotas (dvasiškai ir
fiziškai) ir ketinęs numirti ant juodo asfalto, o kai vėl atmerkė
akis, pamatė baltą slaugos namų palatą. Nieko, kas vyko per
tą laiką, neatsimenąs.
Psichoterapeutas sakė, kad tai normalu ir kad gal vėliau jis
atkurs viską iš mūsų kalbų arba prisimins balsus sapnuose.
Bet iš esmės jo protas ir kūnas sveiki. Dabar jam reikia labai
stengtis per psichoterapiją, lankyti konsultacijas dėl žalingų
įpročių ir prisidėti prie A A grupės savo rajone.
Psichoterapeutas paskyrė vieną vizitą ir du telefono
skambučius per savaitę, kol pasijus geriau.
Vesas pasamdė tėčiui dvi slaugytojas, kad pasikeisdamos
po dvylika valandų rūpintųsi juo, lydėtų į susitikimus ir
palaikytų draugiją. Madė baigė specialiuosius kursus ir turėjo
daugiau laiko kasdien lankyti Popsą. Vis dėlto jaučiausi blogai
negalėdama būti šalia, nors vis primindavau sau, kad
paaukojau jam visus metus. Man reikėjo grįžti namo į Malibu,
kur mudu su Vesu ruošėmės vestuvėms, ir džiaugtis daugeliu
dalykų, už kuriuos turėjau dėkoti likimui.

****
Sėdėjau terasoje, žiūrėjau į vandenyną ir įsivaizdavau
mūsų vestuvių dieną. Žinojau, kur sustatysime svečių kėdes,
kur bus takelis, kuriuo eisiu, ir vieta, kurioje mylimajam
ištarsiu „taip“.
Gurkštelėjau vėsaus šardonė ir sukryžiavau kojas po
pūkiniu apklotu, kurį atnešė ponia Kroft. Iš tikrųjų Malibu
nešalta, bet vis dėlto artėja gruodis.
Suskambęs telefonas privertė krūptelėti. Turėčiau užkasti
tą velnio daiktą į smėlį, kad galėčiau sėdėti ir mėgautis namų
palaima. Vesas plaukiojo banglente gaudydamas bangas.
Mačiau tolumoje jo vienišą siluetą, skriejantį bangomis.
Seksualus net iš tolo, jis valdė lentą. Po galais, aš laiminga
moteris.
Atsiliepiau nė nežiūrėdama, kas skambina. Mano akys buvo
įsmeigtos į mylimąjį, banglente skrodžiantį vandenį.
— Klausau?
— Panele Sonders, čia Šandė, daktaro Hofmano asistentė.
Ji visada taip elgiasi. Vadina save daktaro Hofmano
asistente, lyg to dar nežinočiau, nors dirbu su juo daugiau nei
du mėnesius.
— Taip, Šande. Labas. Kas nutiko?
— Daktaras Hofmanas paskyrė jums naują užduotį.
Susiraukiau.
— Tikrai? Įprastai aš pati renkuosi temą.
Šandė prakalbo pernelyg pasitikinčiai ir įžūliai.
— Bet ne šį kartą. Jis nori, kad vyktumėte į Aspeną, į
Kolorado valstiją, ir nufilmuotumėte bei paimtumėte interviu
iš vietinių menininkų. Į studiją paskambino žmogus ir pasiūlė
laidai didelį honorarą, kad parengtume reportažą apie jo
žmoną.
— Kieno žmoną?
— Kažkokią kalnų gyventoją, kuri tapo kažkokias kalnų ir
medžių marmalynes. Tiksliai nežinau. Jūsų asistentė surinks
informaciją. Jis mano, kad turėtumėte nuvykti ten kitą
savaitę ir parvežti laidai skirtus pinigus, o kartu parengti
reportažą apie nuostabų meną.
— Kitą savaitę? Jis nori, kad vykčiau kitą savaitę?
Juokaujat? Ką tik grįžau namo.
Šandė susierzinusi atsiduso.
— Ne mūsų reikalas, kad leidžiate laiką bastydamasi su
šeima per atostogas. Dabar atėjo laikas padirbėti. Ar man
pasakyti Driu, kad negalite atlikti darbo? Esu įsitikinusi, kad
jis pažįsta aibę krūtiningų brunečių, kurioms užtektų tik
pirštu pamoti... — grasino.
— Ne! Ne. Viskas gerai. Padarysiu. Ar galiu pasiimti
Niujorko komandą?
— Norite gotės Ketės?
Gotės. Tamsiaplaukė mergina su akiniais juodais rėmeliais
automatiškai priskiriama gotams. Kartais iš tikrųjų nekenčiu
Holivudo. Labiausiai nekenčiu Driu asistentės. Atsidusau.
— Taip, tikrai norėčiau Ketės Rovlinski. Beje, ar kompanija
galėtų ją paskirti mano asistente?
— Apie tai kalbėkitės su Driu arba Leona.
— Puiku. Ačiū, už skambutį, Šande. Lauksiu smulkesnių
nurodymų.
Nuspaudusi atsijungimo mygtuką sunkiai atsidusau ir
atpakalia ranka sviedžiau telefoną ant smėlio. Iš kažkur
atsiradęs Vesas sučiupo jį ore.
— Mieloji, ar nieko nepametei? — nusijuokė užlipęs smėlio
kopa.
Šlapias kostiumas kabojo ant klubų, vandens upeliai tekėjo
po krūtinę. Palypėjęs laiptais atsuko vandens čiaupą ir
nusiplovė smėlėtas kojas.
Nieko negalvodama priėjau prie jo, pasilenkiau ir čiupusi
vandens srovę perbraukiau liežuviu nuo fantastiškosios V iki
klubų, aukštyn per akmens kietumo pilvo presą, kaip nulietą
krūtinę, kol pasiekiau lūpas ir pabučiavau alpiai karštu
bučiniu. Prisiglaudžiau prie jo ir leidau vėsiam vandenyno
vandeniui permerkti drabužius. Man nerūpi. Būtent dabar
noriu būti su juo, mintimis ir kūnu susilieti su mylimu vyru ir
pamiršti, kad savaitei turėsiu išvykti.
Kilstelėjęs mane ir suėmęs užpakalį, Vesas perėjo visus
namus iki miegamojo, o ten pačiu maloniausiu būdu
pasveikino mane, grįžusią namo.

****
Vesas žaidė su mano plaukais, o aš be kvapo gulėjau jam
skersai krūtinės.
— Ar ji sakė, apie kokius pinigus kalbama? Kodėl tas
kalnietis moka laidai, kad atvažiuotų jo filmuoti? Turėtų būti
laabai dideli pinigai.
Linktelėjau ir pasirėmiau smakrą rankomis, kurios ilsėjosi
tiesiai ant jo širdies.
— Keista, bet girdėjau, kad Aspene, Kolorado valstijoje,
labai gražu. Niekada ten nebuvau. O tu?
Vesas šyptelėjo.
— Aspene? Kaip berniukas, augęs turtingoje Holivudo
aukštuomenės šeimoje, galėjo nebūti Aspene? Hmm...
— Kas? — papurčiau galvą nesuprasdama, ką reiškia jo
juokai.
Vėso akys žybtelėjo.
— Mija, Aspenas yra turtuolių ir įžymybių žiemos stebuklų
šalis. Mano šeima turi ten trobelę. Didelę.
— Tikrai? — mirktelėjau kelis kartus taip ir nenutuokdama,
kaip vyras, už kurio išteku, uždirbo tokią galybę pinigų ir kaip
juos leidžia.
Vesas nusijuokė.
— Taip, tikrai. Ten gali nakvoti keturiolika ar šešiolika
suaugusiųjų, be to, yra daugybė užkaborių. Tik mano šeima
jų nenaudoja.
— Oho. Kodėl namas toks didelis?
Žinau, kad jo šeima yra tik sesuo, jos vyras ir tėvai. Vesas
priglaudė nosį prie mano nosies.
— Mama sako galvojusi apie ateitį, anūkus ir jų šeimas.
Nusipirko už gerą kainą vos susituokę, metų metus nuomojo,
samdė prižiūrėtoją. Važiuodavom ten kiekvienas metais ir
praleisdavom savaitę. Slidinėdavom, kvėpuodavom kalnų
oru, gyvendavom.
— Hmm. Kaip manai, ar galėtume ten apsistoti? Su
filmavimo komanda?
— Aišku. Gruodžio mėnesį mama neleidžia nuomoti mano,
jeigu panorėtų suvažiuoti šeima.
— Nuostabu. Pasikviesim Madę ir Metą. Jiems kaip tik bus
žiemos atostogos. Ooo... pagalvojau, gal ir Maksas galėtų
atvykti?
— Dėl tavęs? — nusišaipė Vesas.
 Švelniai gnybtelėjau jam spenelį. Neskaudžiai, bet
žaismingai.
— Ką tai turėtų reikšti?
Vesas nusivaipė.
— Mija, Maksas beprotiškai myli tave, kaip beprotiškai myli
savo žmoną, vaikus ir tavo seserį. Jis yra tikrų tikriausias
šeimos žmogus. Tik pasakyk ko nors norinti, ir jis nukabins
tau mėnulį. Tiesiog tokia jo prigimtis. Lažinuosi, jo tėtis buvo
toks pat.
— Madė irgi, — pasakiau.
Šis pokalbis priminė, kaip sunku buvo mano tėvui sužinoti,
kad jo įtarimai pasitvirtino, — Madė nėra jo biologinė duktė.
— Taip, jie turi šį bendrą bruožą.
Linktelėjau ir padėjau galvą Vesui ant krūtinės.
— Kaip manai, ar tavo šeima sutiktų atvykti į Koloradą
kelioms dienoms švęsti Kalėdų? Pakviestume Džinaną ir jos
vyrą Piterį susipažinti, Maksą su visa šeima, Madę, Metą, jo
tėvus ir Džinelę.
— Mieloji, ar dar nepastebėjai, kad esu toks kaip tavo
brolis — jeigu ko nors prašai, pasaulį apversiu, bet
padarysiu?
Vesas nejuokavo. Jis tiesiog konstatavo faktą. Pabučiavau jį
lėtai ir pakankamai aistringai, kad pradėtume antrą sutikimo
raundą. Atsitraukusi pamačiau blizgančias primerktas jo akis.
— Regis, svajoju apie baltas Kalėdas, — šyptelėjau ir
palaižiau plokščią spenelį.
Vesas staiga apvertė mane ir įsitaisė tarp kojų.
Niūniuodamas dainelę „Atkeliauja Kalėdų Senelis...“*[ *
„Here Comes Santa Claus (Down Santa Claus Lane)].“,
neskustu smakru trynėsi į jautriausią mano kaklo vietą, kol
linksmai susijuokiau.
— Rodos, šiemet Kalėdos atėjo labai anksti, — sudejavau,
kai jis apžiojo mano spenelį ir timptelėjo.
Malonumas nusmelkė nuo galvos iki kojų. Vesas pasikėlė ir
žiūrėdamas man į akis braukė smakru žemyn, kol sustojo
prie karščiausios vietos.
 — Mija, tu esi dovana, kurią nuolat gaunu.
Norėjau kaip nors šelmiškai ir nešvankiai atsikirsti, kad
uždustų iš geismo, bet buvo vėlu. Lūpomis, liežuviu ir pirštais
Vesas suėmė mane ir praradau kalbos dovaną.
Paskutinė mano mintis prieš paskęstant tamsiuose aistros
vandenyse buvo, kad kiekvienais metais, per kiekvienas
šventes, kiekvieną prakeiktą mano gyvenimo dieną bus taip
gerai, kol mudu su Vesu būsim kartu.
Pasauli, laikykis.
Pagaliau turiu viską. Esu laiminga. Turiu šeimą. Turiu
draugų. Mano seserimi pasirūpinta. Turiu brolį. Tėvas
sveiksta. Turiu mylimą vyrą, kuris mane dievina ir nori visą
likusį gyvenimą man tai įrodinėti. O aš ketinu visą likusį
gyvenimą praleisti įrodinėdama jam tą patį.
GRUODIS
 PIRMAS SKYRIUS
Ropštis iš lovos, apklotos galybe antklodžių, ir nusimesti
mylimojo ranką, tvirtai apsivijusią man juosmenį, daug
sunkiau, negu galima įsivaizduoti. Naktiniu reisu atskridome į
Aspeną Kolorade. Vietoje buvome kitą dieną prieš patekant
saulei. Vesas atsivežė mane į šeimos trobelę, bet aš šį žodį
vartočiau atsargiai. Jau spėjau pamatyti, kad trobelė didesnė
už mūsų namą Malibu. Nuėjom į jo kambarį ir kritom į lovą
kaip lapai. Lažinuosi, kad abu užmigom dar nespėję padėti
galvos ant pagalvės.
Pabudusi ir plačiai atsimerkusi, pro užuolaidų plyšelį
pamačiau šviesą. Veikiausiai jau vidurdienis. Šiaip taip
pasisukau, atsargiai, kad nepažadinčiau, išsirangiau iš po
Vėso rankos, išlipau iš lovos ir sustingau nuo šalčio. Pirštų
galais nutipenusi prie termostato padidinau temperatūrą iki
25 laipsnių. Išbandykim šildytuvą!
Paklaidžiojusi po namus radau vonios kambarį ir kaip
įmanydama tyliau it pelė nusiprausiau, paskui iškrausčiau
lagaminą. Radau tampres, Vėso gobtuvą ir savo pūkuotąsias
šlepetes. Ponia Kroft dar namuose mane įtikino, kad jų
prireiks, ir buvo teisi. Reikia nepamiršti jai padėkoti už
įžvalgumą.
Apšilusi ir tinkamai apsirengusi išėjau iš kambario ir nulipau
laiptais. Pusiaukelėje sustojau. Priešais laiptus visa siena nuo
grindų iki lubų buvo stiklinė. Už jos atsivėrė bekraštė kalnų
jūra. Sniego baltumo su žaliais ir juodais taškais — uolos ir
medžiai kyšojo iš po storo sniego sluoksnio, kuris dengė
kiekvieną kalvą. Užima kvapą.
Nėra kito žodžio tam įspūdžiui nusakyti. Kaip zombis
priėjau prie stiklinių durų, atrakinau ir atidariusi abi puses
leidau šalto oro gūsiui trenktis į mano kūną ir protą.
Iškvėptas oras iškart virto garų kamuoliais, o aš svajingai
spoksojau į patį tikriausią Dievo kūrinį.
Prisiminiau namus — paplūdimy ir prie Ramiojo vandenyno
jaučiau žemę po kojomis ir ramybę. Žiūrėdama į
neaprėpiamą kalnų grandinę, jaučiau palaimą. Tai didinga,
neįtikėtina lyg nuotraukoje.
Bum!
Mintys išsiblaškė.
Dvi rankos apkabino mane per krūtinę ir priglaudė prie šilto
kūno. Vesas smakru pasitrynė man į kaklą ir petį.
— Gražu, ar ne?
Lėtai atsikvėpiau.
— Daugiau nei gražu.
Vesas pabučiavo man kaklą. Suvirpėjau nuo šiltos jo odos.
— Džiaugiuosi, kad tau patinka, nes ateinančias dvi su puse
savaitės čia bus mūsų namai, — Vėso balsas nuslinko per
mano nugarą ir kiekvieną kūno ląstelę.
— Nesiskųsiu, — atsakiau pagarbiai žiūrėdama į motinos
gamtos grožį.
Vesas prunkštelėjo.
— Dabar taip sakai. Prisiminkim, kaip žavėjaisi sniegu prieš
kelias dienas, kai bandėm išsikasti mašiną.
Sučiaupiau lūpas ir suraukiau nosį. Vesui patinka, kai šitaip
darau. Net ir dabar dėbtelėjo į mane, nusišypsojo ir
pasilenkęs pakštelėjo į kaklą.
— Gal reikėtų papusryčiauti? — paklausė.
Paminėjus pusryčius sugurgė pilvas.
— Ketinu sutikti su šiuo pasiūlymu, — pajuokavau.
Vesas šyptelėjo ir paliko mane gėrėtis reginiu.
— Tik neužsibūk per ilgai lauke. Nušalsi užpakaliuką.
— Laimė, tik celiulitą! — apsisukusi pliaukštelėjau jam
nueinančiam per sėdynę.
Vesas buvo teisus. Po poros minučių ėmė šalti užpakalis,
tad grįžau į vidų padėti savo brangiausiajam ruošti pusryčių.
Įėjusi ant minkštasuolio radau pūkinę skarą ir apsisiaučiau
pečius.
Vesas darbavosi prie viryklės, traukė keptuves ir kepė
šoninę. Sakė paskambinęs iš anksto ir prižiūrėtojai parūpino
maisto atsargų. Mums nereikia eiti į parduotuvę, nes turime
visų pagrindinių produktų — kiaušinių, šoninės, pieno, sviesto
ir kavos, už kurią buvau be galo dėkinga. Nutariau išvirti
kavos, kol Vesas kepa šoninę ir kaitina keptuvę kiaušinienei.
— Ką žadi šiandien veikti? — kilstelėjo antakius.
Užverčiau akis.
— Ne tai.
Vesas nusivaipė.
— Gerai, taip, šitai, bet ne dabar. Nekantrauju apžiūrėti
apylinkes. Pavaikštinėti po miestą, nusipirkti daugiau
produktų ir sužinoti, kur vietos gyventojai eksponuoja savo
meną. Taip greičiau sumąstysiu, kaip pateikti reportažą. Be
to, filmavimo grupė atsiras po poros dienų, todėl turim
pasiruošti savaitę gyventi su jais.
Vesas linktelėjo ir toliau gamino pusryčius. Pavalgę
nusimaudėme ir mano mielasis vėl priminė norįs trupučio to,
kol dar neįsėdome į automobilį ir neišvažiavome į pagrindinį
kelią.

****
Nebuvau pasirengusi tokiam grožio smūgiui, kurį pajutau,
kai atvažiavome į miestą. Susijaudinusi išlipau iš mašinos ir
apsižvalgiau. Kalnų didybė gniaužė kvapą. Tartum miestas
plytėtų slėnyje, pasislėpęs pačiame Žemės vidury. Žmonės
klajojo po parduotuves vilkėdami ryškiais drabužiais,
išsiskiriančiais sniego, dengiančio kalnus tolumoje, fone.
— Dabar supratau, — sukuždėjau, negalėdama atitraukti
akių nuo mus supančios didybės.
— Ką supratai? — paklausė Vesas, paėmęs mano pirštinėtą
ranką. Net pro odą ir vilną pajutau jo šilumą,
besiskverbiančią į mano delną.
— Kodėl ši vieta tokia mėgstama. Čia nuostabu. Buvau prie
Taho ežero ir esu mačiusi snieguotus kalnus, taip pat
slidinėjau, bet nemačiau nieko panašaus į tai, — lėtai
atsikvėpiau stengdamasi viską įsiminti, nors ir supratau, kad
tai neįmanoma. Per daug, kad pajėgtum įvertinti. Laimė, per
ateinančias dvi savaites ši didybė įsismelks į atmintį, tad kai
pietų Kalifornijoje alpėsiu nuo karščio, galėsiu prisiminti ir
mintimis nusikelti čia.
Vesas žvilgtelėjo į aukštus kalnus.
— Suprantu, apie ką tu. Buvau čia daugybę kartų, bet bus
malonu apsidairyti tavo akimis.
Nusišypsojusi spustelėjau jam ranką.
— Kur pirmiausia? — paklausiau tikėdamasi, kad jis rodys
kelią.
Vesas truktelėjo mane į savo pusę ir apkabino per pečius.
— Išgerkim kokio karštimo, — parodė į kavinę. — O tada
truputį pasivaikščiosim. Tinka?
Prigludau jam prie šono.
— Su tavimi viskas tinka. Beje, ačiū, kad važiavai kartu.
Smakru pasitryniau jam į kaklą. Vesas plačiai nusišypsojo.
Pamaniau, kad tokia skaisti saulė dar labiau išbalins jo perlų
baltumo dantis. Žaliose akyse atsispindintis malonumas
mane ištirpdė. Matydama jį, tokį atsipalaidavusį, laisvai
besijaučiantį ir kupiną ramybės, visą amžių galėčiau jaustis
laiminga.
Vesas manyje kažką pažadino. Palietė mano būties esmę.
Lygiomis dalimis švytėjau iš laimės ir nesąmoningai bijojau.
Vis dėlto džiaugsmas nusvėrė baimę, tikriausiai neišvengiamą
artėjant mudviejų priesaikai.
Sunku patikėti, kad vos po trijų trumpų savaičių tapsiu
ponia Veston Čaning. Mano protas vis dar atsisako šitai
suvokti.
Vaikštinėjom ir Vesas parodė man visokių karštų vietelių
naktipiečiams ir gerų vietų išgerti kokteilį ar kitą alkoholinį
gėrimą nuotaikai pakelti. Perėjome visą Pagrindinę gatvę. Ant
kampo pamačiau neįprastą rožinį pastatą, kuris vadinosi labai
paprastai — Pagrindinės gatvės kepyklėlė ir kavinė.
Parodžiau Vesui.
— Ar esi valgęs šioje jaukioje vietoje? — paklausiau.
Jam nespėjus atsakyti iš kavinės išėjo maždaug mano ūgio
moteris. Liekna, susisiautusi į nepaprastai puikų odinį švarką,
siekiantį kelius ir sujuostą diržu. Vėjyje plevėsavo ryškiai
rožinis šalikėlis, iškart traukiantis akis. Labai pažįstami juodi
plauki garbanomis gaubė pečius. Prisimerkiau beviltiškai
bandydama įžiūrėti moters veidą, bet ji nuleidusi galvą
rausėsi rankinėje.
— Čia skaniausi Benedikto kiaušiniai... — išgirdau Vėso
žodžius. Protas juos užfiksavo, bet mintys sukosi tik apie
moterį kitapus gatvės. Dilgčiojantis jausmas tampė nervus ir
trikdė.
Moters plaukai ir sudėjimas priminė labai pažįstamą žmogų.
Stiprus jausmas, kad tikrai ją pažįstu, užvaldė mano protą,
tad žengiau kelis žingsnius prie šaligatvio. Moteris išsiėmė
saulės akinius ir juos dėdamasi pastebėjo mane. Mūsų akys
susitiko. Nuo žvilgsnio aiktelėjau ir atšokusi atgal visu svoriu
trenkiausi į Vėsą.
— Negali būti... — išlemenau. Jausmai šėlo, negalėjau
suregzti rišlaus sakinio.
Pyktis. Nusivylimas. Neviltis. Bejėgiškumas. Netektis ir visi
kiti jausmai smogė man kaip laukais lekiantis krovininis
traukinys.
— Mija, kas tau? Kas nutiko? Mieloji, tu balta kaip
vaiduoklis.
Sumirksėjau ir pažvelgiau į Vėsą, stovintį priešais. Jis tvirtai
laikė mane suėmęs už pečių.
— Aš... aš... čia negali būti ji.
Papurčiau galvą ir apsidairiau. Moteris buvo dingusi.
Išnyko, kaip nebuvusi.
— B-b-bet ji buvo čia!
Apžiūrėjau kitas krautuvėles ir šaligatvį. Ji dingo.
— Kas? Ką manai mačiusi? — susirūpinęs paklausė Vesas.
Nurijau kylantį gumulą ir su ašaromis akyse pažvelgiau į
vyrą, kuris buvo pasiruošęs man prisiekti amžiną meilę. Jis
niekada manęs nepaliks. Suvokusi šią tiesą ir įkvėpusi šalto
oro, jausdamasi saugi ir stipri, ištariau jos vardą.
— Meril Kolgrou.
Vesas suraukė antakius.
— Mažute, nelabai suprantu. Kas toji Meril Kolgrou?
 — Mano motina.

****
Geras dešimt minučių mudu su Vesu dairėmės gatvėse,
apžiūrinėjome parduotuvių vitrinas ir žvilgčiojome į vidų.
Nieko. Moteris išnyko kaip dūmas.
Vesas atvedė mane prie automobilio ir grįžome į jo šeimos
trobelę. Visą kelią tylėjau. Panirusi į savo mintis negalėjau
ištarti nė žodžio.
Ten negalėjo būti ji. Išdygti kaip iš po žemių. Likimas negali
būti toks žiaurus. Neįtikėtina, kad Meril Kolgrou atsiranda
tokiame miestuke, į kurį aš atvystu kurti „Gražaus gyvenimo“
reportažo ir praleisti švenčių.
O jeigu ji čia gyvena?
Nieku gyvu. Būčiau pastebėjusi ženklų. Be to, nemačiau
motinos daugiau kaip penkiolika metų. Tikimybė, kad sutiksiu
ją Aspene, Kolorade, juokinga. Ta moteris tik panaši į ją ar į
moterį, kurią prisimenu.
Mintys sukosi galvoje kaip uraganas. Atsitiktinės. Padrikos.
Pribloškiančios.
Kol grįžome į trobelę, įtikinau save, kad ta moteris nieku
gyvu negali būti mano motina. Mačiau stulbinamai panašią
moterį, ir tiek. Pasaka baigta. Nėra dėl ko nerimauti. Vis
dėlto mano mylimasis buvo kitos nuomonės.
Vos įžengėme į vidų, jis nuėjo prie baro, paėmė dvi taures
ir iš krištolinio grafino pripylė per du pirštus gintarinio
gėrimo.
— Išgersi? — Tai buvo pirmas žodis, kurį ištarė Vesas nuo
tada, kai pasakiau galbūt mačiusi savo motiną.
— Aišku.
Atsisėdau ant prabangios baro kėdės, kuri sukiojosi ir net
turėjo porankius. Nepalyginsi su pigiomis kėdutėmis, kurių
galima nusipirkti eilinėje parduotuvėje. Perbraukiau pirštais
nutrintus raižinius, jie čia derėjo, to reikalavo kaimo
prabanga.
 Vesas vienu gurkšniu ištuštino taurę. Adomo obuolys
gundančiai sulingavo ir atgaivino manyje moterį. Paskui
pasirėmė alkūnėmis į barą.
— Kaip manai? Tai ji? — ramiai paklausė.
Įsitempęs kūnas ir netikrumas akyse aiškiai sakė, kad jis
nežino, kaip geriau pradėti pokalbį apie moterį, apie kurią
labai retai su juo kalbėdavausi. Mano reakcija veikiausiai
aiškiai rodė, ką jaučiu savo gimdytojai.
— Tiksliai nežinau, — gūžtelėjau pečiais. — Stebėtinai
panaši.
Vesas linktelėjo.
— Mija, kodėl mes čia?
Mano pečiai patys pakilo iki ausų ir įsitempė.
— Nežinau, mažuti. Keista. Daktaro Hofmano asistentė
Šandė liepė čia atvykti. Ji susitarė su komanda ir paskyrė
man užduotį.
— Kada turim susitikti su tuo kalniečiu? Kuris „dosniai
parėmė“, — Vesas parodė kabutes, — laidą dėl vietinių
amatininkų gerovės, pradedant jo žmona.
Negaliu neigti, kad visas šis reikalas keistas. Tačiau aš
pripratusi prie keistybių. Netgi ypatingų. Visi šie metai —
atsitiktinių įvykių grandinė, kuri nuvedė ten, kur turėjau ar
privalėjau būti. Iki šiol viskas klostėsi puikiai. Sutikau vyrą,
už kurio netrukus ištekėsiu. Įsigijau būrį ištikimų draugų.
Suradau brolį Maksvelą. Išgelbėjau savo tėvą. Dirbu naują
darbą, kuris man patinka. Gyvenimas nepagailėjo man rimtų
išbandymų, bet galiausiai aplinkybės susiklostė palankiai.
Nenoriu eikvoti laiko abejodama.
Nuslydau nuo kėdės, apėjau aplink barą ir apsivijau
rankomis Vesui liemenį.
— Jo vardas Kentas Benksas. Tikėsi ar ne, bet ir aš manau,
kad jis keistokas. Tad paskambinau Maksui, papasakojau jam
ir žinai, kas nutiko? — šyptelėjau.
Mano brolis absurdiškai globoja Madę ir mane. Sužinojęs,
kad kažkoks keistuolis iš kalnų išreiškė ypatingą pageidavimą
ir veikiausiai sumokėjo apvalią sumelę, kad parengčiau
reportažą apie vietos menininkus, pajuto pavojų sau kaip alfa
patinui. Tiesą sakant, akivaizdu, kad būtent tai pakurstė jo
globėjiškumą iki begalybės.
Vesas nusišypsojo ir priglaudė mane prie krūtinės.
— Ir jis paleido sarginius šunis?
— Taip, šunys yra jo asmeninis tyrėjas. Maksą jau apėmė
paranoja. Tu žinai.
Mano brangusis dar stipriau mane priglaudė.
— Ar sakiau, kaip labai man patinka tavo brolis? Toks
šaunus vyrukas, — kiek persistengdamas Vesas svajingai
įsmeigė akis į tolį.
Prunkštelėjau ir prispaudžiau nosį jam prie krūtinės.
Įkvėpiau kremo po skutimosi ir manimi nuvilnijo žiemos
kvapo sukeltas susijaudinimas. Vieta tarp kojų iškart
susitraukė nuo minties vėl jį ten priimti.
— Taip, jis toks.
— Ką jis išsiaiškino?
Vėso glėbys susispaudė, pirštai maigė strėnas,
išlaisvindami mane nuo įtampos po dienos kelionės ir
bastymosi po Aspeną. Atsidusau, kai spustelėjo ypač
skausmingą vietą.
— Na, sakė, kad tas vyras yra atsargos karo veteranas.
Turi architektūros ir dizainerio išsilavinimą. Uždirbo krūvą
pinigų projektuodamas kalnų namelius visame pasaulyje.
Įstatymams nenusižengęs. Tyrimas buvo labai išsamus, bet
nieko įtartino nerado. Nurimo, kai pasakiau, kad tu keliauji su
manimi ir nuolat būsi kartu.
Vėso rankos pakilo mano nugara iki plaukų. Apglėbė
sprandą ir pritraukė mano veidą ir akis prie savo veido ir
akių.
— Neleisiu, kad tau kas nors kada nors nutiktų. Tu esi
mano gyvenimas. Tu esi man viskas. Nenoriu būti pasaulyje,
jeigu jame nebus tavęs.
— Aš irgi, — sukuždėjau.
Vesas pasilenkė ir priglaudė lūpas prie manųjų. Lengvai,
tartum brūkštelėjo plunksna. Jo lūpos vos lietė manąsias, tad
jutau kiekvieną žodį, kai prašneko. Ir dėjausi giliai į širdį.
— Visada tave saugosiu. Nuo visų ir nuo visko, —
susilietėme nosimis, kai šiek tiek atitraukė veidą. — Ar tai
bus tavo darbas, ar iš niekur atsiradęs vaiduoklis. Nuo dabar,
Mija, mes visada ir visur būsime kartu.
Linktelėjau.
— Gerai, mielasis. Visada ir visur būsime kartu, — pasakiau
ir priglaudžiau kaktą prie jo kaktos.
Šis nekaltas prisilietimas išvaikė rūpestį, abejones ir
nerimą, kad mačiau savo motiną ir kaip dėl to pasijutau.
— Ar dabar galiu tave pabučiuoti? — paklausė Vesas dusliu
balsu, kaip vyras, beprarandantis savitvardą.
Norėjau to. Man to netgi reikėjo. Nusišypsojau.
— Prašau mane pabučiuoti.
 ANTRAS SKYRIUS
Tinklalapio teigimu, į Zeino smuklę vietiniai renkasi
susitikti, atsipalaiduoti, išgerti alaus ir sukrimsti karštų keptų
sparnelių. Vesas pritarė šiam vertinimui. Studijų laikais su
keliais brolijos bičiuliais po dienos kalnuose buvo nuėję į
barą, pakabino kelias snieguoles, kurios lūkuriavo karštų
turtingų studentų, kad išverstų juos iš ugų ir paviešėtų
šeimos trobelėje. Tada Vesas čia lankydavosi tik
pasilinksminti. Dabar su manimi nulipo stačiais laipteliais prie
plačių durų, nudažytų žaliai kaip miškas. Platus stačiakampis
užrašas ryškiomis auksinėmis raidėmis juodame fone per visą
sieną skelbė, kad atėjome į Zeino smuklę.
Galva neišnešė, kodėl nuolatiniai klientai turi lipti žemyn,
kad įeitų į vidų, — juk šiame krašte įprastai gana smarkiai
sninga. Logiškiau būtų įėjimą padaryti aukščiau, kad į jį
neprisnigtų. Antra vertus, tai gal vienintelis būdas išlaikyti
lankytojus viduje, vilioti iš jų grynuosius ir nepasirodyti
nemandagiems.
Vesas prilaikė duris. Jaukus kambarys man iškart priminė
Deklano barą Čikagoje, kur Šventojo Patriko dieną lankėmės
su Hektoru ir Toniu. Ta diena irgi daug lėmė, kad mudu su
Vesu esame drauge. Jis atsirado iš niekur ir padovanojo man
naktį, kurios niekada nepamiršiu, paliko tik vyro ir sekso
kvapą ore, prie kurio galėjau prisiglausti. Tada jau žinojau,
kad vienas kitam reiškiame daug daugiau, bet atkakliai
stengiausi tam priešintis. Iš dalies dėl to balandį turėjau
vienos nakties nuotykį su Aleku. O kai užtikau Vėsą tratinantį
Džiną DeLuką, savo filmo žvaigždę, nusišalinau.
Po velnių, praleidau mėnesį mėgaudamasi samojiečio
dešra, kad pamirščiau seksualųjį banglentininką. Nepavyko.
Tiesą sakant, tik dar aiškiau supratau, ko noriu ateityje.
Mylimasis nusivedė mane į rūsį, šilta ranka apkabinęs
nugarą. Ant visų sienų kabojo plokščiaekraniai televizoriai,
buvo transliuojamos futbolo rungtynės. Iš tolo nebuvo
matyti, kas žaidžia, bet minia lankytojų, prilipusių prie
ekranų ir vilkinčių skirtingais marškinėliais, rodė, kad
rungtynės svarbios.
Nuėjome prie baro. Vesas nurengė sniego baltumo pūkinį
paltuką ir padėjo ant kėdės.
— Kada susitinkam su tuo žmogumi? — pažvelgė į laikrodį,
kai įsitaisė ant kėdės ir pasirėmė į barą.
Tokią dieną ir tokiame amžiuje, kai viską atstoja mobilusis
telefonas, matyti vyrą su laikrodžiu ant rankos yra šis tas. Iš
tiesų Vesas tradiciškesnis ir senamadiškesnis, nei norėtų
pripažinti.
— Regis, septintą.
Jis linktelėjo.
— Išgerkim alaus. Dabar be dvidešimt septynios, taigi
turim šiek tiek laiko.
— Netrukus tapsiu girtuokle, — atsidusau ir pasirėmiau
alkūne į blizgų baro paviršių.
Vesas uždėjo ranką man ant peties ir spustelėjo.
— Mieloji, man prižiūrint tau nieko nenutiks. Su manimi esi
saugi. Jeigu tas vyras bus iškrypėlis, aš jį ištiesinsiu. Niekuo
nesirūpink ir mėgaukis gėrimu. Aišku?
— Aišku. Ačiū.
Paliečiau jo ranką ir pasilenkiau, kad pabučiuočiau lopinėlį
odos ant riešo, kurį atidengė marškiniai.
— Ko pageidautum?
Sučiaupiau lūpas ir nužvelgiau platų pilstomojo alaus
pasirinkimą.
— Tiesą sakant, sidro, jeigu jo čia yra.
Pasirodė barmenas.
— O, Vestonas Čaningas! Labas, brolyti. Kaip laikaisi? —
sududeno vyras raudonais ūsais ir barzda, lūpose pasirodė
plati šypsena. Dantys tobuli. Akys kone tokios pat spalvos
kaip plaukai — raudonai rudos.
Vyras vilkėjo juodai raudonai languotą susagstomą švarką,
iš po kurio švietė balti marškinėliai. Džinsai tikrai buvo matę
geresnių dienų, iš po jų kyšojo purvini statybininko batai. Šis
vyras buvo visai kitoks nei Vesas. Ne, jis veikiausiai savo
rankomis pagamino stalą ir medį tam stalui nukirto. Milžinui
labai tiko medkirčio išvaizda.
Vesas paspaudė vyrui raumeningą ranką. Mano mylimasis
buvo aukštesnis nei vidutinio ūgio ir tvirtai sudėtas. Bet tas
žmogus atrodė taip, lyg galėtų perlaužti penkių centimetrų
storio kaladę plikomis rankomis ir riebia alkūne. Ūgiu,
raumenimis, sudėjimu jis nenusileistų mano broliui Maksui.
— Aleksas Korvinas! Kaip gyveni, bičiuli? — šūktelėjo Vesas
purtydamas vieną jo ranką ir laikydamas kitą. Man patinka,
kai vyrai taip elgiasi. Manau, tai rodo nuoširdumą.
Barzdočius papurtė galvą ir nuo šio judesio barzda keistai
subangavo. Nepažįstu nieko, auginančio tokią ilgą barzdą,
bet ši buvo stilinga. Teko pripažinti, kad jis patrauklus.
Medkirčio išvaizda mane pakerėjo. Po galais, lažinuosi, veikia
daugelį moterų. Nuo šios minties net nusišypsojau. Reikėtų
nufotografuoti šį vyruką ir nusiųsti atvaizdą Džinei. Jos
mielas darkymasis išverstų duris, o man pakanka tik drąsos
džineliškai pasijuokti.
Vesas apkabino mane.
— Aleksai, susipažink su mano sužadėtine Mija Sonders.
Mija, čia Aleksas. Mes kartu lankėme mokyklą.
Ištiesiau ranką ir ji paskendo labai mėsingoje letenoje.
Jergutėliau.
— Malonu, Mija. Po galais, Vėsai, — išsiviepė Aleksas ir
prikando apatinę lūpą. — Ji labai gyva, ar ne?
— Juk geriau negu mirusi? — nenulaikiau liežuvio.
Vesas ir Aleksas pakreipė galvas ir nusikvatojo. Aleksas
pasiglostė barzdą kaip Kalėdų Senelis, kurį dažnai matydavau
prekybos centre. Tada jis apsimesdavo galvojantis, ar vaikas
buvo geras, ar išdykęs. Vesas šyptelėjo ir pabučiavo man į
smilkinį.
— O, aš tikrai teisingai pasirinkau.
Aleksas pasirėmė ant baro alkūnėmis, kaip sąmokslininkas
pažvelgė į mane, paskui mostelėjo galva į Vėsą.
— Jeigu šitas vyrukas elgsis netinkamai ir panorėsi tikro
vyro, tikiuosi, žinosi, kur eiti? — gundydamas suriaumojo.
 Vesas ištiesė ranką ir, pridėjęs delną vyrui prie kaktos,
atstūmė.
— Eik iš čia!
Abu prunkštelėjo.
— Tikrai, Aleksai, kai matėmės pastarąjį kartą, dirbai
Volstrite. Ir nebuvai pakvaišęs kalnietis. Dabar įsitaisei mūsų
vietoje, pilstai alų ir nešioji mėsainius? — susirūpinęs
paklausė Vesas.
Aleksas nušluostė barą.
— Pirma įpilsiu tau ko nors, o paskui viską papasakosiu.
Užsisakėm gėrimų. Man buvo patiekta kriaušių sidro, Vesui
-„Guinness“ alaus. Paskui Aleksas aptarnavo dar porą klientų
ir grįžo pas mus.
— Tai štai kaip buvo, — sukryžiavo milžiniškas rankas ant
krūtinės ir prieš pasakodamas pasiglostė barzdą. — Kaip
žinai, stumdžiau grynųjų srautus Volstrite.
Vesas linktelėjo ir atsigėrė putoto tamsaus alaus. Truputis
putų prilipo prie viršutinės lūpos. Spoksojau į tą baltą
dievišką pūką, lyg ten slypėtų visatos atsakymai.
Negalėdama ilgiau tverti, nušluosčiusi nykščiu jį nulaižiau.
Vesas kilstelėjo antakius, jo akys patamsėjo.
— Nepradėk, — perspėjo, aiškiai matydamas mano akyse
geismą.
Nuvijau mintis ir sutelkiau dėmesį į Aleksą, kuris išvis
liovėsi kalbėti.
— Pasakok, — linktelėjo Vesas.
— Tikrai? Rodos, ji kai ko nori. Gale stovi tvirtas rašomasis
stalas, jeigu neištvėrus prireiktų, — išsišiepė.
Mano veidas degė nuo karščio. Buvau įsitikinusi, kad
nuvilnijęs per smakrą ir kaklą raudonis išsiliejo ant skruostų.
— Nee, žmogau. Viskas gerai. Ji atsiims savo, kai grįšim
namo, — Vesas man mirktelėjo.
Mirktelėjo. Man. Šunsnukis labai supratingas. Neva geismas
apėmė tik mane.
Priglaudžiau sidro taurę prie skruosto ir mėgaudamasi vėsa
gesinau karštį. O Aleksas kalbėjo toliau:
 — Supratau, kad nekenčiu skaičių, jeigu jie pildo ne mano
sąskaitą. Man patinka dirbti su žmonėmis, megzti pažintis,
suteikti jiems malonumą kur nors nueiti ir tiesiog pabūti.
Stresas ir įtampa, brolau, mane žudė. Todėl ir išėjau.
Vesas paspringo alumi.
— Tiesiog ėmei ir išėjai? Neužsidirbęs daugybės nulių?
Aleksas šyptelėjo.
— Na kaip. Pakankamai, kad galėčiau nusipirkti šį barą iš
ankstesnio savininko, įdėti šiek tiek grynųjų į nuosavą verslą
ir mėgautis tyru oru. Kiekvieną. Sumautą. Dieną. Man
patinka mano gyvenimas.
— O kaip antroji pusė? — paklausė Vesas.
Šis klausimas prislėgė Aleksą. Vyras sulinko, lyg statytų
porą maišų smėlio ant grindų.
— Kada nors, — atsakė.
Patikėjau jo žodžiais, nes buvo atviras. Vesas draugiškai
palietė bičiuliui ranką.
— Džiaugiuosi dėl tavęs.
Aleksas žvilgtelėjo į mane, pamerkė ir draugiškai mostelėjo
galva.
— Labai džiaugiuosi dėl jūsų.
— Negaliu skųstis, — atsakė Vesas ir apkabinęs mane
prisitraukė prie krūtinės.

****
Išgėrėme, Vesas užsakė dar. Ne iškart pajutau, kad kažkas
tapšnoja per petį.
— Ei, ar jūs Mija Sonders? — už nugaros išgirdau dulsų
balsą.
Apsisukau su visa kėde ir pakėliau akis. Paskui pakėliau jas
dar aukščiau. Išvydau vyrą ruplėtu veidu, stambia galva,
tankiais juodais ant akių krintančiais plaukais. Kvadratiniai
žandikauliai švariai nuskusti, smakro viduryje — duobutė.
Moterys bučiuodamos mėgsta ją liesti nykščiu. Bent jau aš šį
vyrą pabučiuočiau, jei būčiau gerais trisdešimčia metų
vyresnė ir norėčiau patrauklaus džentelmeno. Ant šiltų
marškinėlių ilgomis rankovėmis jis vilkėjo languotus
marškinius. Tiesą sakant, štai ką būtų galima pavadinti
gražuolių medkirčių mada, nes ketvirčiu amžiaus ar kiek
daugiau jaunesnis Aleksas vilkėjo taip pat.
— Aišku, jūs Mija.
Jis nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Plaukus, veidą,
figūrą — viską, bet greitosiomis. Kiek ilgiau žiūrėjo į akis ir
man pašiurpo oda.
Vesas atsistojo ir stumtelėjo mane sau už nugaros. Tik šį
kartą buvau jam dėkinga, nes tas vyras žiūrėjo į mane taip,
lyg pažinotų, o tai labai trikdė.
— Jūs Kentas? — paklausė Vesas.
Kentas ištiesė ranką.
— Kentas Benksas. Tai dėl manęs esate čia, — tuoj pat
atsakė.
Vesas paspaudė ranką ir prisistatė. Aš padariau tą patį.
Kentas mostelėjo į staliuką šone.
— Gal prisėskime pasikalbėti?
— Žinoma. Ačiū, — pasakiau laikydama taurę. Vesas pakėlė
apypilnį bokalą „Guinness“ alaus.
Kentas išrinko staliuką šone, kur buvo mažiau triukšmo.
Baras klegėjo, vyko trečias rungtynių kėlinys. Neatrodė, kad
minia palaikytų kurią nors vieną komandą. Kone kiekviena
ataka buvo palydima šūksnių, plojimų ir komentarų. Esu
pratusi prie tokių dalykų, nes augau Vegase ir ilgokai dirbau
baruose. Triukšmas manęs neerzino, mokėjau nesiblaškyti.
Vesas atsisėdo, aš grįžau prie pokalbio.
— Taigi, pone Benksai. Būkite malonus ir pasakykite, kodėl
sumokėjote tiek daug pinigų, kad būtent aš atvykčiau čia
parengti reportažo apie vietos menininkus, tarp kurių yra ir
jūsų žmona.
Kentas suraukė kaktą.
— Aš nemokėjau nė cento, kad čia atvyktumėte, — atsakė
pašaipiai ir atsilošęs sunėrė rankas ant krūtinės.
Žvilgtelėjau į Vėsą. Jis sutriko.
 — Mano viršininko asistentė sakė, jog paaukojote pinigų,
kad atvykčiau čia parengti reportažo apie jūsų žmoną, vietos
menininkę.
Vyras papurtė galvą.
— Netiesa.
— Hmm, regis, čia nesusipratimas. Tai jūs manęs
nepageidavote? — dvejodama paklausiau. Jeigu ne, tada
kodėl aš čia ir kodėl jis susitinka su manimi šiame bare
pasikalbėti apie interviu?
— Pageidavau jūsų, taip, bet ne taip, kaip sakote.
Ketinau prieštarauti, bet Vesas kilstelėjęs ranką mane
nutildė. Nėra prasmės, Kentas slapukauja. Nekenčiu, kai
žmonės taip elgiasi. Pasijuntu kvaiša.
— Pone Benksai, mudu su sužadėtine bandome išsiaiškinti,
kodėl pakvietėte ją čia. Būtent ją.
Kentas žaidė su kartoniniu padėkliuku.
— Pamaniau, kad mano žmonai tai būtų puiki reklama. Jos
darbai tikrai geri, o jūs rodote žmones, kuriančius grožį. Gal
jums tai įprasta, nes pati esate labai graži. Mano žmona,
hmm, pamatė jūsų laidą ir... susižavėjo.
Kentas apsidairė. Jis kažką slepia. Vegase išmoksti skaityti
žmonių veidus, suprasti, ar jie sako tiesą, ar blefuoja kaip
lošėjai. Kentas Benksas aiškiai nesako visos tiesos.
— Susižavėjo? — paklausiau.
— Taip. Ji ne tokia moteris, kuri lengvai priima žmones.
Pamačiusi jus ekrane, ji... mhm... supratau, kad turiu jus čia
pakviesti.
Pakračiau galvą.
— Kodėl mane?
Jo akys, regis, vėl surinko apie mane visą informaciją. Buvo
tikrai nejauku. Dvejojau, labai norėjau sužinoti, ko jis dar
nepamatė. Nesvarbu. Įprastai pasitikiu savimi, bet
apžiūrinėjama šio kalniečio jaučiausi... maža.
— Nebūtinai jūs. Galėjo atvykti kas nors kitas.
Kentas stengėsi kalbėti nerūpestingai, bet jutau, kad
išsisukinėja. Gyvenime esu prisiklausiusi galybę melo iš vyrų,
tokių kaip mano tėvas, Bleinas ir kiti. Šitas vyras tyčia pučia
miglą, tik nežinau kodėl.
— Papasakokite apie save.
Turiu daugiau sužinoti apie žmogų, kuris atsiviliojo mane
čia. Paskui paskambinsiu Šandei ir išspardysiu jai subinę. Kuo
toliau, tuo labiau atrodė, kad ta kalė mane pakišo. Gal ji nori
išspirti mane iš laidos, kad daktaras Hofmanas liktų vien tik
jai. Keista pupytė. Jis be proto įsimylėjęs žmoną, busimąją
Holivudo žvaigždutę, bet jo asistentė per galvą verčiasi, kad
tik nustumtų mane kuo toliau. Ji žino, jog aš iki ausų
įsimylėjusi Vėsą, bet vis tiek daro viską, kad atitvertų mane
nuo studijos.
Dabar atsiranda tas kalnietis ir sukurpia kažkokią istoriją.
Nesueina galai. Nėra ryšio. Tėtis sakydavo: kai nerandi ryšio,
kapstyk giliau. Jeigu Kentas užsigeidė, kad atvykčiau čia, turi
būti kažkas daugiau. Aš kažką praleidau.
Kentas mostelėjo padavėjai ir užsisakė „Coors“ alaus. Kai
mergina nuėjo, atsiduso.
— Veterinaras pensininkas. Keturias kadencijas atitarnavau
armijoje. Vėliau baigiau architektūros mokslus ir
pasinaudojęs pažintimis iš vyriausybės gavau kelis didesnius
užsakymus. Per penkiolika metų užsidirbau tokį gyvenimą,
kokio norėjau. Puiki moteris, sąskaita banke, gražus namas ir
žemė savo malonumui. Įkūnyta amerikietiška svajonė.
Viskas, ko norėjau.
— O vaikai? — paklausiau.
Kentas prisimerkė.
— Nėra vaikų. Visada jų norėjau. Bet neturiu.
— Kodėl?
— Vis buvo netinkamas laikas. Iki trisdešimt penkerių
tarnavau armijoje. Savo moterį sutikau keturiasdešimties. Ji
vaikų nenorėjo.
Nurijau didelį gurkšnį sidro.
— Jūsų žmona čionykštė menininkė?
Kentas linktelėjo.
— Pagrindinėje gatvėje turi galeriją „4 M“.
 — Keturi M — skaičius ir raidė? — pasitikslinau, kad
žinočiau, kur rytoj eiti.
— Taip.
— Ką tai reiškia? Turiu galvoje, skaičius keturi ir raidė M.
Kentas papurtė galvą, veidas paniuro.
— Tikrai nežinau. Ji sako, kad tai susiję su kai kuo svarbaus
iš jos praeities.
Vesas ištuštino bokalą ir pastatė jį ant stalo.
— Gerai, darosi nebejuokinga. Klausykit, pone Benksai.
Neabejoju, kad esate šaunus vyras. Toks ir atrodote. Bet Mija
neturėtų čia būti tokiomis miglotomis aplinkybėmis.
— Ką tai reiškia? — Kento balsas pasikeitė, tapo šiurkštus,
kone atžarus.
— Reiškia, kad neleisiu kažkokiai peraugusiai, blogai
informuotai asistentei mulkinti savo busimosios žmonos.
Mija, mieloji, esu tikras, kad paskambinę daktarui Hofmanui
išsiaiškinsime šį reikalą ir iki Kalėdų grįšime į Malibu.
— Malibu? Jūs ten gyvenate? — nustebo Kentas, lyg žinotų,
kad turėjau atvykti iš kitur.
— Taip, — atsakiau galvodama, jog praradau snieguotas
Kalėdas. Nenorėjau išvykti.
— Manau, per toli nukeliavote, kad nepadarytume to, dėl
ko atvykote. Mano žmona labai talentinga ir neabejoju, kad
aplankę jos galeriją bei vietos menininkus rasite tai, ko
ieškojote. Dalelę savęs, — pridūrė paslaptingai. — Menas tai
gali. Atverti sielą ir įleisti šviesą ten, kur anksčiau buvo
tamsa.
Man sustojo širdis.
— Norite pasakyti, kad mano siela tamsi?
Kentas prisimerkė.
— Visai ne. Kodėl jums kilo tokia mintis? — klausimu
atsakė į klausimą.
— Žinote, mes jau eisime. Ačiū, pone Benksai, kad
susitikote su mumis. Visas šis projektas... primena...
nežinau, — papurčiau galvą ir permečiau plaukus per petį, —
kažkas čia ne taip.
 Vyras atsistojo, susikišo rankas į kišenes ir įsistebeilijo į
mane. Nužvelgė, tik šįkart nekėlė šiurpo. Tartum būtų
žiūrėjęs kaip į pažįstamo žmogaus antrininkę. Madė kartą
man sakė sužinojusi, kad visi mes pasaulyje turime
antrininką, dvynį.
— Mija, tikiuosi, nuspręsite pasilikti. Jaučiu, kad rasite čia
tai, ko visai nesitikite.
Nusijuokiau.
— Jūs laimės pranašas?
Kentas šyptelėjo.
— Ne. Tik senas išmintingas žmogus.
— Senas? Jums ne daugiau nei penkiasdešimt.
— Penkiasdešimt penkeri.
— Vis tiek nesenas. Širdis jauna.
— Manau, visi žmonės vienaip ar kitaip klauso širdies. —
Atvirai kalbant, iš atsargos karininko ir architekto lūpų keista
girdėti tokius niekalus. — Tikiuosi, pagalvojusi liksite.
Jausiuosi palaimintas, jei aplankysite galerijas.
Palaimintas. Iš tikrųjų labai neįprastas žodžių parinkimas.
Vesas padėjo man užsivilkti paltuką.
— Pažiūrėsim.
— Taip, viliuosi, kad ateinančiomis dienomis atsimerks
daug akių.
Suspaudžiau lūpas.
— Gerai.
Vesas paėmė mane už rankos. Atsisukusi pamojavau tam
milžinui. Jis iškėlė ranką ir lėtai pajudino pirštus, lyg
nenorėtų atsisveikinti. Vesas nusitempė mane prie mašinos ir
padėjo įsėsti. Įsitaisęs pats dirstelėjo į mane.
— Neturiu nuomonės apie tą vyrą.
— Jis nekenksmingas. Nukryžiuosiu Šandę, kad atsiuntė
mus gaudyti vėjo kalnuose. Visai nejuokinga.
— Ne, nejuokinga. Bet vis tiek nori tai padaryti? Filmavimo
komanda atvyksta ryt vakare. Iki savaitgalio pabaigos
susirinks šeima ir pabus iki antros Kalėdų dienos. Ar nori
viską nutraukti ir grįžti namo? Kalėdos paplūdimyje? —
reikšmingai kilstelėjo antakius.
Patempiau lūpą ir mirksėdama pažvelgiau į Vėsą. Jo pečiai
nusviro.
— Baltos Kalėdos?
Plačiai nusišypsojau.
— Baltos Kalėdos.
— Gerai, brangioji. Tebūnie baltos Kalėdos! Ar nori parengti
reportažą? — paklausė.
Svarsčiau, ar galiu atsisakyti. Įprastai pati renkuosi temas,
bet paimti interviu iš čionykščių menininkų visai nebloga
mintis. Žiūrovams patiktų, ypač šiuo metų laiku, kai labai
vertinami rankdarbiai.
— Manau, turėtume, — susimąstė Vesas. — Būtų visai
paprasta. Aplankome galerijas, pakalbiname menininkus ir
parodome gražią aplinką, kur tas menas kuriamas. Tinka
pagal metų laiką.
— Tiesa. Be to, dabar man jau smalsu susipažinti su to
vyro žmona. Tau ne?
Vesas papurtė galvą.
— Nelabai. Jaučiu, lyg mus būtų nužiūrėjusi bloga akis.
Šniurkštelėjau.
— Pikta akis?
— Taip. Žinai, kaip... — pliaukštelėjo per prietaisų
skydelį, — bloga akis! — riktelėjo.
— Tu keistuolis! — prunkštelėjau.
— Toks jau esu.
— Jau nebe. Ką tik perėmiau iš tavęs vėliavą.
Vesas ištiesė rankas taip, tartum laikytų vėliavą.
— Skiriu šį apdovanojimą savo žavingajai žmonai Mijai,
kurios keistumas neturi ribų, kuri puikiai naudojasi keistumu,
mėgsta laižyti beprotybę... čiulpti savo...
Staigiai mostelėjau ranka jam tarp rankų.
— Duokš man mano vėliavą!
Visą kelią Vesas juokavo ir kalbėjo apie keistenybes.
Visokiausias beprotybes. Kol grįžome į trobelę, abu spėjom
mažumėlę išprotėti.
 TREČIAS SKYRIUS
Žmogus šalia manęs neramiai vartėsi. Po antklode Vesas
spardėsi. Kažką tyliai ir neaiškiai murmėjo. Ištiesiau ranką ir
uždėjau delną jam ant krūtinės. Vesas tučtuojau nurimo. Nuo
vienintelio prisilietimo. Štai koks stiprus mudviejų ryšys.
— Mija, mano Mija, — atsiduso jis.
Ir toliau murmėjo beprasmiškus žodžius. Pro langą išvydau
saulę, pamažu kylančią virš horizonto. Neužtraukiau
užuolaidų aklinai, kad atsimerkusi pirmiausia pamatyčiau
akinamai baltų kalnų sieną. Tai visiškai kitoks vaizdas nei
Vegaso šviesos ar prie Malibu plytintis vandenynas. Man
patinka. Dėkoju Dievui, kad dovanojo mums tokią gamtos
įvairovę. Šis peizažas nuostabus. Pagalvojau, kaip viskas
atrodytų pavasarį. Aplink sodriai žalia, būtų smagu pralėkti
dviračiu ar pėsčiomis. Paklausiu Vėso, ar galėsim čia atvykti
šiltesniu oru.
— Prašau, Mija... labai... prašau.
Vesas šnibždėjo, bet šįkart išgirdau kiekvieną žodį. Ko
prašau? Atsisėdau ir nužvelgiau mylimąjį. Krūtinė nuoga,
raumenys tvirti ir iškilūs. Pagrobtas neteko šiek tiek svorio.
Mano vaikinas sportuodavo namuose, vandenynas nugludino
jo raumenis, sultingas formas. Žiūrėjau į jį ir pajutau kylančią
geismo bangą. Vieta tarp kojų sudrėko vien gėrintis jo kūnu.
Negalėdama susitvardyti perbraukiau pirštu krūtinkaulį.
Vesas sudejavo ir pasuko galvą, lyg norėtų būti arčiau
manęs net ir miegodamas. Nuklojusi antklodę pamačiau
sustandėjusį jo kotą. Burnoje prisirinko seilių. Šitas kotas yra
mano. Visas mano. Jokia moteris daugiau jo nelies, nečiulps
ir nedulkins, išskyrus mane. Jis mano. O mainais jis turi
mane ir viską, ką turiu aš. Vargu ar tai lygūs mainai. Aš joks
prizas, bet dabar savo vyrui galiu daryti viską, ką panorėjusi,
ir jis pasiduos. Visiškai. Galutinai. Begėdiškai.
Galva svaigo suvokus, kad valdau kito žmogaus geismą,
galiu sukelti malonumą kada panorėjusi. Apžergiau Vėsą ir
pasislinkau žemyn. Priglaudžiau veidą prie nuogo jo penio ir
įkvėpiau. Vyriškas muskuso kvapas pervėrė mano pojūčius.
Sugniaužiau kumščius. Vesas. Vienintelis vyras, kuris šitaip
kvepia, ir, prisiekiu, mano kūnas pažįsta jo kvapą. Intuityviai,
pirmykščiu būdu mano kūnas pažįsta savo partnerį.
Liežuviu vos paliečiau storiausią jo vyriškumo dalį. Sodrus
sūrumas nuvilnijo mano skonio receptoriais, o karštis — kūnu
ir nusėdo tarp kojų. Susikūprinau, suspaudžiau savo ertmę
trokšdama, kad standus Vėso ryšulėlis įstrigtų giliai giliai...
bet dar ne dabar.
Iškvėpiau savo karštį ant jo penio. Jis nežymiai krustelėjo,
atsiduso ir tiesiog mano akyse sustandėjo. Nuostabus vyro
kūno stebuklas. Susijaudinimas nuožmiai užplūsta jautriausią
kūno vietą ir niekas negali to pakeisti. Žiūrėjau, kaip Vesas
kaupiasi, ir gėrėjausi atsivėrusiu grožiu. Anksčiau nė
nedingtelėjo, kad penis gali būti gražu, bet Vėso penis
gražus. Švelnus, keliolikos centimetrų pagirtino ilgio, lygiai
apaugęs plaukeliais. Tiesus, bet labai apetitiškas. Įsitikinau,
kad jo ilgis kaip tik skirtas mane patenkinti. Ilgas, storas ir
kietesnis už akmenį tampa vien nuo minties mane ištratinti.
Man tai labiausiai patinka. Kartais vyrams reikia glamonių.
Bet Vesui — ne. Pakanka užuominos apie sekso išdaigas ir
vyrukas pasirengęs priremti mane prie sienos. Jo seksualinis
apetitas toks pat kaip mano. Tobula antroji pusė.
Lyžtelėjau per visą penio ilgį nuo šaknies iki pat galiuko.
Vėsos kūnas įsitempė, pilvo raumenys virto keturkampėmis
plytelėmis, rankos suėmė mano galvą. Nesilioviau. Miegantis
ar ne, mano brangusis visada džiaugiasi, kai jį apžioju. O šito
noriu labiau negu kvėpuoti.
Čiulpdama galiuką pažvelgiau aukštyn. Apsimiegojęs Vesas
žiūrėjo į mane ir lėtai mirkčiojo. Apsukau liežuvį aplink galą
dėkinga už ištryškusį skaidrų lašelį. Pilna burna sudejavau,
kai sūrumas gnybtelėjo skonio receptorius.
— Tu dieviška. Niekada neišsižadėsiu tokios meilės kaip
mūsų, — pro sukąstus dantis iškošė Vesas, mėgaudamasis
malonumu, kurį jam teikiau.
Suniurnėjau ir paėmiau visą į burną, kiek tilpo. Kas netilpo,
apėmiau ranka. Vesas atlošė galvą, bet pirštais sugniaužė
man plaukus. Žinojau, kad nori įsiskverbti į mane, bet
susilaiko. Myliu jį vis labiau už beprotišką susilaikymą. Juo
dėta, akimirksniu įsibraučiau vidun. Supratau, kad jis tikrai
tuo mėgaujasi.
Atsiguliau jam tarp kojų ir paglosčiau šlaunis. Geliantis
klitoris valdė mano judesius. Kai sudrėkusi mano lytis palietė
Vėso koją, jis įkvėpė pro sukąstus dantis.
— Mažute, apsisuk ir patiek savo desertą man į burną.
Tuojau.
Papurčiau galvą ir kelis kartus lyžtelėjau jo vyriškumą.
— Čia tau. Ne man.
Vesas stipriai sugniaužė plaukus prie pašaknių ir pakėlė
mano galvą.
— Jeigu čia man, apsisuk ir duok man savo šikną. Noriu
laižyti tavo medų, kol prinoksiu. Tuojau. Sukis. Aplink, —
sukomandavo.
Per toli nuėjau, tad ropomis apsisukau ir atsiklaupusi ant
pagalvės apžergiau jam galvą. Vesas lėtai įkišo pirštus į
mano drėgmę.
— Jėzau Kristau. Tu jau?
Papurčiau galvą nepajėgdama kalbėti, kai jo pirštai žaidžia
su manimi.
— Šūdas, Mija, tu visa plauki. Jeigu tau taip manęs reikia,
imk, aš visas tavo. Ir pasakyk, ko nori? — paklausė per
centimetrą nuo mano permirkusios kempinės. Šiurkščiai
įkvėpiau.
— Noriu dangaus, — begėdiškai prisipažinau.
— Tada tuojau ten būsi, — Vesas perbėgo pirštais man
nugara iki galvos. — Apžiojusi mano kotą.
Nelaukdama nė sekundės, priglaudžiau lūpas prie jo koto ir
prasižiojusi nubučiavau visą iki galo. Per tą laiką, kol
pasiekiau viršų, jis nuleido gausybę skysčio. Pasiekusi
karūną, aiktelėjau. Vesas laukė tos akimirkos ir suspaudęs
lūpomis klitorį smarkiai pačiulpė. Aiktelėjusi paspringau, nes
jis palenkė mano galvą žemyn ir stumtelėjo klubus, tad penis
nuslydo gilyn į gerklę. Bet tą pačią akimirką sukišo pirštus į
mano vidų.
Iššoviau kaip raketa, trūkčiojau ir tampiausi apimta
orgazmo. Jaučiausi kaip žuvis prarijusi kabliuką. Vėso lūpos
prie mano kuodo siuntė malonumą kūnui, pirštai laikė, o aš
dusau nuo jo koto. Supratęs mano padėtį, Vesas suėmė į
saują plaukus ir kilstelėjo galvą aukštyn. Naujas elektros
pliūpsnis sumišo su raunamų plaukų skausmu, pašėlusiu
piršto tratinimu, čiulpiamu klitoriu ir sukėlė naują
susijaudinimo bangą.
— Mija, širdele, dėk savo burną ten, kur reikia. Čiulpk
mane, o aš vėl pakelsiu tave į žvaigždes.
Purtydama galvą, lyg pabudusi iš sapno, ėmiausi darbo.
Kas kartą liežuviu perbraukusi visą jo pasididžiavimą,
jusdavau, kad jo lūpos perbraukia visą mano tarpvietę. Kas
kartą aplaižiusi jo kotą pajusdavau, kad jis čiulpia mano
apatines lūpas. Kelis kartus apžiojau jį visą. Jis vėl
pamėgdžiojo liežuviu įlindęs į mano plyšį. Paskui Vesas
suėmė man sėdmenis ir praskėtė. Liežuviu apsuko
uždraustąją rožę ir vėl nuslinko į sudrėkusį viduriuką.
Įsirėmiau į jo veidą ieškodama daugiau malonumo. Jis
davė... su kaupu.
Tvirtai laikiau jo penio šaknį, kad atitolinčiau besiartinantį
orgazmą.
— Ką darai? — suriaumojo Vesas.
Nuropojau nuo jo burnos ir gniaužtų. Kol jis dar manęs
nenubaudė, įsitaisiau ant jo koto ir šleptelėjau žemyn. Abu
kartu surikome. Vesas suėmė man klubus ir laikė, o aš kaip
kaubojė jojau ant jo atbulomis. Jausmas šiurkštokas.
Kiekvienas stumtelėjimas smeigė beprotiškai skaudžiai, bet
kartu stebėtinai palaimingai. Žiūrėdama į jo kojas,
pasilenkiau į priekį ir pasirėmiau į blauzdas, kad išlaikyčiau
pusiausvyrą.
— Dieve mano, — aiktelėjo Vesas.
Pirštai stipriau suspaudė man šlaunis. Palinkusi taip giliai
įsivariau jo kotą, kad net užėmė kvapą.
 — Velnias, — sušvokštė Vesas pro sukąstus dantis.
Kelias akimirkas nejudėjau, leisdama kūnui priprasti prie
naujo įsiveržimo. Buvau visai nepasirengusi tokiam gyliui ir
kampui, kokiu jo penis tūnojo manyje. Galėjau prisiekti, kad
atsilošusi pajutau jį skrandyje. Kilnodama kelius slidinėjau jo
šaknimi pirmyn atgal bandydama naujus potyrius. Kiekvieno
nervo galūnė kibirkščiavo nuo įtampos, nes jis ištįso ir visu
ilgiu kelis kartus kiaurai dūrė į stebuklingąją mano vietą.
— Vėsai, — springau ieškodama padėties. Man reikia jo
daugiau.
— Taip, mažute, imk mane giliau. Stipriau. Tu gali
stipriau, — riaumojo man prieš akis sukiodamas kojų
nykščius.
Vos tik susivokiau, koks tas naujas jausmas, Vesas
atitraukė vieną ranką nuo šlaunies ir nuslinko prie
sudrėkusios uždraustosios angos. Kelis kartus ratu apsuko
mažą raukšlę. Jo paskatinta ėmiau judinti klubus ratu, viduje
sukdama jo kotą. Kai kitą kartą pasikėliau, nykštys nėrė
vidun. Kuo giliau rausiausi, tuo giliau smigo nykštys.
— Dieve mano. Nežinau, ar ištversiu... — bandžiau nulipti,
bet Vesas neleido.
— Mija, imsi viską, ką tau duosiu, — ėmė trūkčioti šelmį
pirštą, kol praradusi sveiką protą jojau kaip nešama laukinio
arklio.
— Vieną dieną paimsiu viską. Viską, ką man duosi, ir
saugosiu. Ir ginsiu.
Vėso balse siautė jausmai, gal geismas, o gal viskas kartu.
Nežinau. Tik žinojau, kad jis pildo mane iki pat kraštų ir
griauna mano pasaulį.
— Dieve, aš tave myliu, — ištariau pasikėlusi, paskui
susmukau atlošusi galvą ir giliai įsiraususi priėjau liepto galą.
Vėso nykštys vis dar judėjo ir stūmė tolyn, skatino orgazmą
pakilti iki dangaus, kad užgniaužtų kvapą.
— O, tavo pūkutis kaip saldžiausi mirties gniaužtai, — tarė
paleidęs mano sėdynę ir suėmęs šlaunis kelis kartus
stumtelėjo. Vėso klubai pakilo, įsmigęs giliai į mane
atsipalaidavo ir su palaimingu ilgu atodūsiu išsiliejo. To jau
buvo per daug. Per daug pojūčių. Per daug meilės. Tiesiog...
per daug. Ir viskas aptemo.

****
Kai atsipeikėjau, Vesas glostė man plaukus. Galva ilsėjosi
jam ant nuogos krūtinės. Nedrąsiai ištiesiau kojų pirštus.
Nudiegė pilvą, nugarą ir žemiau. Tiesą sakant, jaučiausi taip,
lyg būčiau jojusi ant pašėlusio laukinio arklio ir nukritusi. Bet
žinojau, kad laimėjau.
— O, štai ir mano mergaitė. Trumpam buvai atsijungusi.
— Kiek laiko buvau nualpusį? — sumurmėjau nenorėdama
daugiau pajudinti nė raumenėlio.
Vesas sukikeno.
— Pakankamai ilgai. Spėjau nukelti tave nuo koto, apsukti
ir priglausti prie savęs. Negaliu patikėti, kad nualpai.
— Aha. Tiek visko man buvo per daug, — atsakiau
bučiuodama jam krūtinę.
Vesas vis glostė man plaukus ir nugarą.
— Buvo. Kodėl nutarei išbandyti tokią pozą?
Gūžtelėjau pečiais.
— Nežinau. Niekada nesu to dariusi, o kai išvedei mane iš
proto, turėjau kažkaip išlaikyti tave savyje. Taip buvo
greičiau negu apsiversti.
Vesas švilptelėjo.
— Tiesa. Ir tikrai suveikė. Man patiko žiūrėti į tavo
subinaitę, besikilnojančią priešais. Be to, galėjau pasigėrėti,
kaip giliai mano kotas gali lįsti. Man labai patiko, pupyte.
— Nedorėlis! — subariau šypsodamasi ir krimstelėjusi
krūtinę pabučiavau.
— Ei, jeigu nesitvardysi, padarysiu taip, kad negalėsi
paeiti, — perspėjo Vesas.
Pakėliau galvą, jis kilstelėjo antakius.
— Rimtai? — sumurmėjau ir toliau mėgavausi jo kūnu.
Perbraukiau ranka per krūtinę, glamonėjau taip, lyg
glostyčiau plaukuotą bičiulį. Tačiau Vėso krūtinė iš prigimties
plika, nors kotas apaugęs šviesiais plaukeliais.
— Manai, visada bus taip gerai? — paklausiau, nors geriau
niekada nebuvo.
Tiesą sakant, niekada nesu turėjusi vyro, kuris dėl sekso
išvestų mane iš proto. Su Vesu to noriu visą laiką. Dieną ir
naktį. Priimčiau savo mylimąjį bet kokį — prakaituotą po
treniruotės, smėlėtą ir sūrų nuo vandenyno. Kažin ar tai
normalu?
Vesas kilstelėjo man smakrą, kad pažiūrėčiau į akis.
— Manau, kai myli, visada būna gerai. Mūsų kūnai davė
fizinę priesaiką. Kai viskas nuoširdų ir tikra, rezultatas nėra
svarbus. Svarbu yra būti kartu, susijungti fiziškai ir dvasiškai,
kad įsitikintume, jog vis dar esam viena.
Nusišypsojau, pasirėmiau ir lėtai, karštai jį pabučiavau.
— Su tavimi visada noriu tai turėti, — ištariau, lyg
žadėčiau, tikėčiausi padaryti viską, kad mudu visada sietų šis
jausmas. Vėso rankos vėl paniro į mano plaukus.
— Mieloji, meilė visada bus su mumis. Po metų, po
dešimties metų, net po penkiasdešimties. Pamatęs iškart
pažinau savo antrąją pusę. Tu būsi mano amžinai ir niekas
manęs nesulaikys. Po poros savaičių tapsi mano oficialiai, bet
tai nepakeis fakto, kad čia jau esi mano, — parodė į savo
širdį.
Ašaros užplūdo akis klausantis, kaip ramiai jis išpažįsta
meilę ir tiki bendra mūsų ateitimi.
— Ne, nepakeis. Aš esu tavo. Amžinai, — prisiglaudžiau
jam prie krūtinės ir pagalvojau apie ateitį. Mes nedaug
kalbėjomės, tik apie tai, kad turime būti kartu, kad turiu
persikraustyti į namus Malibu ir kad dirbsiu su daktaru
Hofmanu. — Vėsai, kokią matai mūsų ateitį? — paklausiau
jaudindamasi ir truputį nerimaudama.
Susižadėjusios poros prieš vestuves įprastai aptaria
didžiuosius ateities planus. O po dviejų trumpų savaičių
nebus kelio atgal. Ne, aš neišsigandau. Žinau, man lemta
gyventi su juo, bet kaip mes gyvensime? Žinoma, būsiu
žmona. Aišku, draugė. Bet ką dar jis mato ateityje? Vesas
švilptelėjo.
— Klausi, kokius mus įsivaizduoju po penkerių metų?
Panašiai kaip baigus universitetą planuoti ateinantį penkmetį?
Susiraukiau.
— Turėčiau pasakyti, kad nesimokiau universitete ir jo
nebaigiau. Bet vis dėlto ko tikiesi iš ateities ir kaip joje matai
mane?
Vesas tvirčiau mane apkabino ir prisitraukė artyn. Jo šiluma
maloniai šildė. Žalia rūta... Mano mylimojo krūtinė —
laimingiausia vieta žemėje.
— Sakyčiau, kitais metais daktaro Hofmano laidoje tapsi
dar ryškesne žvaigžde, nei įsivaizduoji, — pakėlusi galvą
pamačiau, kad Vesas kalba nuoširdžiai. — Aš rimtai. Manau,
žiūrovai tikrai myli tave ir kanalo vadovai suvokia, kokį
brangakmenį turi. Jie lengvai nepaleis tavęs ir neleis
pasinaudoti konkurentų pasiūlymais. Tad mums teks su tuo
susitaikyti.
Vėl padėjau galvą jam ant krūtinės ir patenkinta leidau
kalbėti.
— Žiūrėdamas į ateitį matau, kad gyvensime kaip visos
normalios susituokusios poros. Vasarą kepsime kepsnius,
kviesime draugus, kartu gaminsime valgyti, plaukiosim... —
šyptelėjo, nes mano lūpos slidinėjo raumeninga jo krūtine. —
Tu dirbsi, o aš... nežinau, ką veiksiu, — atsiduso.
Nežiūrėdama į jį uždaviau milijono vertės — o gal reikėtų
sakyti šimto milijonų dolerių vertės — klausimą, kuris nedavė
ramybės abiem nuo tada, kai jis grįžo iš Indonezijos.
— O kaip filmas?
Pirštai kaipmat susmigo man į odą, bet neskaudžiai. Tik
parodė, kaip labai jį slegia ši padėtis. Pasimuistė, kai pasuko
galvą, sučežėjo pagalvės užvalkalas.
— Sunkus reikalas. Nežinau, kas teisinga. Viena vertus,
turėtume atsisakyti projekto pagerbdami žuvusiuosius. Antra
vertus, jie žuvo kurdami filmą. Ar bus nepagarbu jo
neišleisti? Pinigai, kuriuos filmas uždirbtų, ilgai remtų
gedinčias šeimas. Žinau, kad dauguma turėjo vaikų. Aišku,
jie tikriausiai gavo geras gyvybės draudimo išmokas, nes
draudimo kompanija sutartyje buvo įrašiusi punktą dėl
nelaimingo atsitikimo ar net mirties darbe. Bet juk artimo
meilės niekas nepakeis, — Vesas skubiai įkvėpė ir toliau
trūkčiojamai kalbėjo: — Negalime jų pamiršti. Niekada jų
nepamiršiu.
Vėso skruostais ritosi ašaros. Apsiverčiau, ištiesusi koją
apžergiau jo liemenį ir pasilenkusi suėmiau delnais skruostus,
kad galėčiau nušluostyti ašaras. Išbučiavau visas, surinkau
vildamasi, kad padėsiu jam nešti šią nežmoniškai sunkią
naštą.
— Nori žinoti mano nuomonę? — paklausiau.
Tokiam žmogui kaip Vesas nereikia neprašyto patarimo.
Jeigu norės, patarsiu, bet nepridėsiu naštos. Vesas
atsikrenkštė.
— Taip.
— Jei gali, baik filmą. Paaukok pelną, įskaitant ir savo,
žuvusiųjų šeimoms arba įsteik labdaros fondą, kuris padės
žmonėms. Man regis, nenori turėti naudos iš to, dėl ko jie
neteko gyvybės. Tiesa?
Vesas užsimerkė. Akių kampučiuose susitelkė ašaros.
Tylėdamas linktelėjo.
— Gerai. Tegu jų mirtis nebūna beprasmė.
Vesas alsavo sunkiai, krūtinė staigiai kilnojosi. Buvo aišku,
kad jis kankinasi. Be to, jis manęs neatstūmė, neišdulkino,
kad nuleistų garą, o atsidavė skausmui ir emocijoms. Tai
geras ženklas. Vadinasi, jis sėkmingai sveiksta.
— Man patinka ši mintis. Įkurti fondą ar paaukoti pinigus
labdarai. Pasikalbėsiu su filmo direktoriumi ir rėmėjais.
Pažiūrėsim, ką jie mąsto. Visi tikisi, kad tylėsiu. Ir jeigu
nuoširdžiai — nežinau, kaip pradėti.
Šyptelėjau ir pirštų galais perbraukiau jam lūpas.
— Kartais reikia pasislėpti, kad susitvardytum. Blogai —
slėptis amžinai, nebranginant to, kas prarasta. Manau, žinai,
ką reikia daryti.
 Vesas linktelėjo ir suėmė mano skruostus.
— Tu esu mano šviesa labai tamsioje praeityje. Žinai tai, ar
ne?
Priglaudžiau delną priėjo rankos, glostančios man skruostą.
— Šviesiu tau visada, kiekvieną mielą dieną.
— Mija, ta šviesa lydės ir tave, — švelniai ir įtaigiai pasakė
Vesas.
— Visada. O dabar pasakyk man štai ką. Ką veiksi, kai
sutvarkysi filmo reikalus? Imsiesi darbo?
Vesas skubiai papurtė galvą.
— Ne. Bent jau ne iškart. Grįšiu prie to, ką moku ir kas
man patinka.
— Rašysi? — viltingai nusišypsojau.
Ryto šviesoje akys žybtelėjo žaliai.
— Rašysiu. Turiu kelias mintis. Labai tolimas karui ir
pykčiui.
Atsiguliau ir pakišau galvą jam po smakru.
— Tikrai? Pavyzdžiui, apie ką?
— Istoriją apie merginą.
Vesas mane apkabino ir sunėrė rankas ant strėnų.
— Kokią merginą?
— Gražią. Vyrų svajonę. Gražuolę, turinčią auksinę širdį.
— Hmm... ir ką? — paklausiau.
Vėso pirštai švelniai slidinėjo mano nugara, tartum kažką
pieštų.
— Ji įsidarbina palydove.
Šyptelėjau.
— Oho. Ir kas nutinka vėliau?
— Ji susitikinėja su daug vyrų, — atsakė šiurkščiai, aiškiai
nepatenkintas šia istorijos dalimi.
Nusijuokiau glausdamasi jam prie kaklo.
— Susitikinėja?
— Mhm... hmm. Bet tik vieną įsimyli. Kaip suprantu, iš
pirmo žvilgsnio.
— Tikrai? Manyčiau, kaip palydovė ji turėtų geisti iš pirmo
žvilgsnio, — pasiūliau, bet Vesas nepasidavė.
 Suėmė man užpakalį ir suspaudė. Pajutau, kaip kaupiasi po
manimi.
— Nee. Supranti, ši moteris ypatinga. Ne tik graži ir
nuodėmingai patraukli bei auksinės širdies. Ji turi dovaną.
— Kokią dovaną? — paklausiau. Pasidarė smalsu.
— Na, iš esmės ta dovana ne fizinė. Tai jos meilės dovana.
Jeigu vienas iš vyrų, su kuriais susitikinėjo, gautų šią dovaną,
būtų laimingas visą gyvenimą.
Pakėlusi galvą galėjau pabučiuoti jam smakrą, tad prieš
klausdama taip ir padariau. Su liežuviu.
— Ir kam ji atidavė savo dovaną?
— Dar nesupratai?
Jis pasinaudojo mano ginklu, todėl sutrikau.
— Rodos, supratau.
Vesas nusikvatojo ir pabučiavęs mane į smilkinį baigė
istoriją.
— Savo dovaną ji išdalijo visiems brangiems žmonėms ir jie
visi ją pamilo.
Šniurkštelėjau.
— O kaip jos vienintelė tikroji meilė? Kaip ji gali įsimylėti iš
pirmo žvilgsnio, jeigu visiems išdalijo save po trupinį?
— Todėl, kad yra tik vienas vyras, kuris atidavė jai savo
meilės dovaną. Jis troško surinkti visus jos išdalytus trupinius
ir rūpintis ja. Galiausiai pasaulis aplink juos tapo geresnis,
nes aplinkiniai turėjo po dalelytę jos. Jie skleidė meilę ir
džiaugsmą, darė pasaulį gražesnį.
Vėso idėja atrodė neginčijama ir truputį liūdna. Myliu daug
žmonių, tikrai daugiau negu prieš metus, kai prasidėjo šis
nuotykis, bet tikrai negaliu sutikti, kad šios meilės dovaną
pakeitė kitos meilės dovana.
— Labai graži istorija, — įvertinau, jausdamasi šiek tiek
nesmagiai.
— Ką? Nemanai, kad tai tiesa?
Papurčiau galvą.
— Iš dalies. Mintis, kad visi turime tam tikrą kiekį meilės,
kurią dalijame kitiems, intriguoja, bet kažin ar tai gerai.
Tikiu, kad meilė auga nuolat ir augina žmogų, kuriam ją
duodi. Čia kaip sodinti sėklą. Kuo daugiau ją laistai ir tręši,
tuo greičiau iš jos užauga gražus medis. Medis išsišakos,
lapai nukris, bet kai pasikeis metų laikas, užaugs naujos
šakos ir nauji lapai. Kaip meilė.
— Tada savo istoriją galbūt pavadinsiu „Meilės medis“.
Šyptelėjau ir prisitraukiau jo galvą artyn, kad galėčiau
pabučiuoti.
— Tokią istoriją palaiminčiau.
 KETVIRTAS SKYRIUS
Vesas sustojo prie šaligatvio priešais rudą trijų aukštų
namą. Laiptai vedė į Aspeno bendruomenės dailiųjų menų
galeriją. Kėtė, Vesas ir aš išlipome iš automobilio. Filmavimo
komandos autobusiukas sustojo šalia, darbuotojai ėmė
traukti daiktus.
— Čia pirmoji iš keturių mūsų stotelių. Suderinau susitikimą
su vietiniu skulptoriumi, kuris yra ir šios galerijos savininkas.
Jis mielai sutiko duoti mums interviu, — lipant laiptais
pranešė Kėtė.
Pasisveikinome su kostiumuotu vyriškiu, kuris prisistatė
esąs Braisas. Jis aprodė galeriją, papasakojo apie vietinių
talentų sukurtus darbus. Staiga atskubėjo moteris. Aukšta,
liekna, ugniniais raudonais plaukais, vešliomis garbanomis,
kyšančiomis iš po miško žalumo beretės. Akys — ryškios ir
mėlynos, kaip giedras Kalifornijos dangus. Vilkėjo storą
kreminės spalvos megztinį su pynėmis, buvo apsisiautusi
storą spalvotą šaliką, mūvėjo turkiškais raštais margintas
tampres ir avėjo madingus batus iki kelių.
Kai ištiesė man ranką pasisveikinti, ant riešo smagiai
sužvangėjo koks penkiasdešimt apyrankių.
— Labas, aš skulptorė Esmeralda Makini. Širdingai dėkoju,
kad atvykote.
Žodžius palydėjo plati ir žavinga šypsena. Ši moteris tiesiog
nušvietė apniukusią, tamsią dieną.
— Džiaugiamės čia atkakę. Gal pradėkim nuo jūsų darbų?
Pakviesiu vaikinus filmuoti ir užduosiu jums kelis klausimus.
Ar sutinkate? — pasiteiravau.
Esmeraldos veidas nušvito, tartum būtų patekėjusi saulė.
— Žinoma!
Ir nusivedė mane prie skaidraus pjedestalo. Ant jo stovėjo
moters biustas iš plonų metalinių juostelių. Nepaprasta ir
įdomu.
— Tai mano. Pavadinau „Nublokšta“.
Esmeralda palietė metalinių gijų galiukus, jie pleveno lyg
vėjas, taršantis moters plaukus. Operatoriai dirbo savo
darbą, bet buvo sunku atitraukti žvilgsnį nuo kūrinio. Akių,
lūpų ir nosies linijos buvo stulbinamai tiksliai suformuotos iš
metalinių juostelių.
— Neįtikėtinai sudėtinga. Nuo ko pradedate darbą? —
paklausiau.
— Imu lygų metalo lakštą ir supjaustau įvairaus didumo
lapais. Paskui malonioji dalis — iš, regis, skirtingų metalo
nuopjovų sudėti visumą. Lankstydama įkaitintus lakštus
išgaunu kokią nors formą.
Paliečiau pjedestalo kraštelį, bet nedrįsau liesti paties
kūrinio.
— Norite pasakyti, kad pradėjusi dirbti dar nežinote, ką
padarysite?
Esmeralda papurtė galvą.
— Ne. Rašytojas sėdėdamas priešais tuščią popieriaus lapą
laukia įkvėpimo. Taip ir aš leidžiu lakštams vedžioti savo
ranką. Pradėjus juos dėlioti forma atsiranda pati, aš tik
plaukiu pasroviui, — sunėrė rankas ant krūtinės. — Tartum
nutinka tai, kas turi nutikti. Kaip gyvenime. Negali
suplanuoti, kad viskas būtų gražu ir gerai. Kartais grožis tau
prieš nosį įgyja kokį nors pavidalą.
Esmeraldos požiūris labai gilus. Pastaruoju metu įsitikinau,
kad grožis pasirodo visokiais pavidalais, kokių nė įsivaizduoti
negali, kol neišvysti.

****
Kita vieta — Boldvinų galerija. Jos savininkė ir valdytoja —
čionykštė fotografė Džonalin Boldvin. Galerija — ilgas baltas
stačiakampis, įmūrytas į kitą plytinį pastatą. Tai neįprasta.
Atviroje erdvėje kabėjo visokio dydžio fotografijos. Viduryje
stovėjo pertvaros, aplink kurias vaikščiodami lankytojai
galėjo apžiūrėti nuotraukas.
Mus pasitiko smulkutė azijietė ilgais juodais šilkiniais
plaukais, standžiai surištais į uodegą, onikso spalvos akimis.
 — Sveiki. Jūs tikriausiai Mija Sonders. Aš — Džonalin
Boldvin. Būkite pasveikinti mano galerijoje.
Jos oda buvo gražaus rusvo atspalvio, bet nosis ir skruostai
tarpais nusėti strazdanų, ir tai buvo vienintelis
nepriekaištingos odos trūkumas. Blyškiai rožine spalva
dažytos lūpos ir prie jų derantys šilti rūbų tonai labai tiko
Džonalin. Ji vilkėjo tamsiai raudona tunika ir tamprėmis.
Stora auksinė grandinėlė žibėjo lempų šviesoje. Paprasta ir
prabangu.
— Džonalin, ačiū, kad priėmėte mus. Nekantraujame
apžiūrėti jūsų kūrinius.
— Tada prašom į vidų.
Džonalin nusivedė mus prie nežmoniško dydžio nuotraukos.
Joje — pusė moters, delnais susiėmusios skruostus, veido.
Tik vaizdas buvo iškreiptas, lyg fotografuota pro suskilusį
stiklą.
— Papasakokite apie šią nuotrauką, — paprašiau pakerėta
kūrinio.
Džonalin mostelėjo.
— Matote šias linijas? Į jas buvo nukreiptas objektyvas.
Prisimerkusi įžiūrėjau įskilimus.
— Kitoje stiklo pusėje buvo graži, įspūdingai apsirengusi
moteris. Ji rymojo prie prekystalio ir žvelgė į vitriną. Tada
pakreipiau raibuliuojantį stiklą prie objektyvo ir užfiksavau
jos grožį kitu kampu. Nors vaizdas ir iškreiptas, aiškiai
matyti, jog moteris yra pritrenkianti, tegu nepažįstame jos ir
nežinome jos gyvenimo istorijos. Galbūt jūsų matomas
grožis yra tik kaukė, — dėstė Džonalin.
Tylėjau ir atidžiai žvelgiau į nuotrauką, bandydama
perprasti menininkės mintį. Pakreipusi galvą apžiūrinėjau
nuotrauką iš įvairių vietų. Gerai įsižiūrėjusi pamačiau tobulai
raudonas moters lūpas, ta pačia spalva nulakuotus nagus ir
švelnią odą. Tačiau pro suskilusį stiklą buvo matyti ir
trūkumų, kurių antraip gal nebūčiau pastebėjusi.
— Nuotrauką pavadinau „Nepaslėptas grožis“, — tarė
Džonalin, aiškiai didžiuodamasi kūriniu.
 Susižavėjusi nusekiau paskui šeimininkę. Taip, ji genialiai
fiksavo vaizdus ir keitė juos savaip. Viena nuotraukų serija
smogė man tiesiai į širdį. Liepiau operatoriui užfiksuoti dvi,
kabančias šalimais. Vienoje benamė rymo prie pastato. Viena
koja sulenkta per kelį ir atremta į sieną už nugaros. Šalia
pūpso baltas šiukšlių maišas, tartum visas jos turtas. Ilgi
tamsūs plaukai nešvarūs ir susivėlę. Lyg gyvenime netrinkti.
Moteris žvelgia į šoną. Veidą vagoja gilios raukšlės, gaubia
liūdesys, kurio negali nustelbti žvilgančios akys. Vargeta ir
tikriausiai netekusi vilties.
Kita nuotrauka padaryta per išlenktą raštuotą stiklą. Ta pati
moteris atrodo visai kitaip. Bruožai švelnesni, plaukai atrodo
ne purvini, o tamsūs ir garbanoti. Maišas šviečia kaip baltas
kamuolys, atspindintis jos figūrą ir suteikiantis sveiko
spindesio.
— Išblukinę tikrovę galite pastebėti kai ką... ypatinga.
Džonalin sunėrė rankas virš galvos ir pasigėrėjo darbu. Jis
tikrai to vertas. Kilstelėjusi ranką priartinau nuotrauką.
— Neįtikėtina matyti pasaulį taip kaip jūs.
Menininkė švelniai nusišypsojo.
— Taip ir turėtume matyti. Graži moteris gali atrodyti
tobula, bet pažvelgęs kitomis akimis pastebi trūkumų. Visi
turi trūkumų. Štai, — mostelėjo į liūdnąją moterį, — ji atrodo
benamė, nešvari ir prislėgta gyvenimo, kol nepamatome
atskleistos švelniosios pusės.
Gyvenimas ir patirtis keičia mūsų išvaizdą, bet niekada
visiškai nepakeis mūsų vidaus.
Su Džonalin kalbėjau gerokai ilgiau, nei planavau. Vesas
mums šnekučiuojantis nemačiomis prisiartino, uždėjo rankas
man ant pečių ir spustelėjęs pasilenkė į priekį.
— Mija, jeigu nori šiandien apžiūrėti visas galerijas, turime
judėti. Jau pradeda snigti.
Žvilgtelėjau į Vėsą ir nusišypsojau. Jis pabučiavo mane į
kaktą. Akimirką mudu sutrikdė spragtelėjimas. Džonalin
raustelėjusiais skruostais atitraukė fotoaparatą nuo veido.
Mačiau jį ant stalelio, bet nemaniau, kad bus panaudotas.
 — Atsiprašau, turiu įproti įamžinti viską, ką vertingo
pamatau.
Nė kiek nesutrikau.
— Bet neturite jokio vaizdą iškreipiančio stiklo.
Menininkė patenkinta nusišypsojo.
— Jo ir nereikėjo. Galiu tiesiog užfiksuoti nuoširdžią
akimirką. Atsiųsiu nuotrauką elektroniniu paštu, kad
pamatytumėte save.
Vesas paėmė mane už rankos ir padėjo atsistoti.
— Lauksiu su malonumu. Buvo nuostabu pasikalbėti su
jumis, pamatyti jūsų kūrybą ir išgirsti jūsų požiūrį. Pažadu tai
tinkamai nušviesti reportaže.
— Man bus didelė garbė. Neabejoju. Nuoširdžiai dėkoju,
Mija.
Džonalin abiem rankomis paspaudė manąją. Šaunuolė.

****
Užuot aplankius kitą galeriją, Vesas nusivedė mus pietų į
istorinį „Raudonąjį svogūną“.
— Restoranas įkurtas tūkstantis aštuoni šimtai
devyniasdešimt antraisiais. Čia verdama skaniausia
prancūziška svogūnų sriuba ir krabų kukulaičiai, — paaiškino
trepsėdamas, kad nuo batų nubyrėtų sniegas, ir stumdamas
mane pro duris.
Restoranas buvo sausakimšas. Tamsiai raudonos sienos
kėlė jausmą, lyg būtum kokone, ir darė atitinkamą įspūdį —
ateini, susitinki su draugais ir pasilieki. Iškart pasijutau kaip
namie. Didelis kondicionierius skleidė šiltą orą, nosis ėmė
dilgčioti ir šilti.
Vesas jau buvo paskambinęs ir užsakęs staliuką šešiems.
Šviesa, garsas ir kamera buvo neišskiriama trijulė, komandos
griaučiai, su jais dirbau Niujorke. Mūsų darbui kanalo
prodiuseriai nieko negalėjo prikišti. Man reikėjo tik nuolatinės
asistentės ir ja turėjo tapti Kėtė.
Susėdę užsisakėme krabų kukulaičių, karšto špinatų ir
artišokų padažo su ant grotelių pakepinta graikiška duona ir
sriubos. Nekantravau aptarti reikalus su Kete.
— Kete, kaip, tavo manymu, mums sekasi? — paslaptingai
paklausiau, žaisdama su gėrimo šiaudeliu.
Kėtė stumtelėjo aukštyn Vudžio Aleno akinius.
— Gerai. Apžiūrinėdama ponios Boldvin kūrybą jūs tiesiog
atgijote. Ekrane aiškiai matyti entuziazmas.
Kėtė nuleido akis, skruostai išraudo. Linktelėjau.
— Sutinku. Jos kūryba tikrai unikali ir atskleidžia svarbų
grožio aspektą, kuris veikiausiai patiks gausiems mūsų
žiūrovams. Bet klausdama, kaip mums sekasi, turėjau
galvoje ne Džonalin kūrybą.
Kėtė suraukė antakius.
— Panele Sonders, tada nelabai suprantu, apie ką jūs.
— Po dviejų savaičių ji taps Čaning! — pertraukė Vesas,
apkabinęs mane per kėdę ir savininkiškai spustelėjęs petį.
Šįkart Kėtė plačiai nusišypsojo, rodos, net akių obuoliai
nušvito.
— Jūs tuokiatės?
Laiminga linktelėjau.
— Taip. Grįžę susituoksime Malibu. Naujųjų metų dieną.
Kėtė sudėjusi rankas pliaukštelėjo per krūtinę ir atsiduso.
— Nuostabu. Esate tobula pora, — pasakė nuoširdžiai.
Vesas godžiai rijo jos žodžius. Ant peties pajutau
įsitempusią ranką, prie smakro — jo nosį.
— Kete, visiškai su jumis sutinku, — pritarė jis ir
nerūpestingai pabučiavo man skruostą, ausį ir kaklą.
Sukikenau ir atstūmiau jo galvą, norėdama grįžti prie
pradėtos temos, kol neišblaškė minčių.
— Kete, tuojau imsiu keiktis, nes man reikia išsikalbėti, kad
nesprogčiau, o tu turėsi labai mažai laiko sprendimui priimti.
Jos veidas apsiniaukė iš nerimo ir susirūpinimo.
— Gerai. Aš klausau.
— Noriu, kad būtum mano asistentė, — išpyškinau.
Kėtė apsidairė į šonus ir vėl pažvelgė į mane.
— Maniau, kad jau esu.
 Atsidususi pakėliau prie lūpų puodelį šaltos arbatos ir
nugėrusi didelį gurkšnį linktelėjau.
— Esi. Bet turėjau galvoje, kad nuo dabar, — regis, įsižiebė
antras šviestuvas. Ketės veidas nušvito, lūpose pražydo
šypsenėlė. — Noriu pasakyti — visam laikui. Kol dirbu
daktaro Hofmano laidoje, noriu, kad būtum mano vykdomoji
asistentė. Padėtum rengti reportažus, parinkti temas ir
panašiai. Tu žinai viską, kas dedasi viduje ir išorėje, o aš tik
žinau, ką noriu padaryti ir kaip kalbėti priešais kamerą. Man
reikia žmogaus, kuriuo galėčiau pasitikėti, kuris padėtų man
rengti siužetus, patikrintų, kad žmonėms pasakojame
teisingą istoriją.
Kėtė linktelėjo man dar nebaigus kalbėti.
— O Dieve, tai nuostabi galimybė, — ir tuojau susiraukė. —
Bet aš gyvenu Niujorke.
— Taip, suprantu. Pirma, nemažai galime nuveikti
nuotoliniu būdu kaip dabar, bet ne viską. Laida apmokėtų tau
persikraustymo išlaidas. Galėtum atvykti sausio pradžioje ir
susirasti butą, o jau sausio pabaigoje man tavęs reikėtų
Kalifornijoje.
Kėtė papurtė galvą.
— Nesuprantu. Kodėl aš? Aš esu niekas.
Šyptelėjau.
— Niekas? Tu viską puikiai sutvarkai. Sutramdai mane, kad
nepersistengčiau. Supranti ir lengvai bendrauji su žmonėmis,
kai reikia imti interviu. Mano nuomone, esi tobula kandidatė.
— Bet daktaro Hofmano asistentė manęs nekenčia...
— Aš sutvarkysiu Šandę, — pertraukiau, — sprendimus
priima ne ji. Sprendžia jos bosas ir Leona. Aš su jais jau
viską išsiaiškinau. Jie suteikė man visišką laisvę rinktis, ką
noriu, ir aš pasirinkau tave. Suprantu, kad tau reikia laiko
pagalvoti apie...
— Nereikia. Aš noriu šio darbo.
Kėtė kalbėjo tvirtai.
— Bet vis tiek teks persikraustyti.
— Žiemos Niujorke šlykščios, mano artimieji nuolat išvykę.
Be to, čia mano galimybė turėti nuolatinį darbą, priimti
svarbesnius sprendimus ir dirbti su žmogumi, kuris man
nuoširdžiai patinka. Nekenčiu, kai mane stumdo į kairę ir į
dešinę. Noriu rasti savo vietą ir susikurti gyvenimą. Darbas
su jumis ir ponu Čaningu bus svarbiausias mano karjeros
tarpsnis.
Kėtė kalbėjo susijaudinusi. Ko gero, tokios įsijautusios dar
nebuvau jos mačiusi. Atsikrenkščiau. Padavėja kaip tik
atnešė užkandžius. Vesas ėmėsi kukulaičių ir akimirksniu
vieną įsikišo į burną. Sunerimau, kad nepaspringtų.
— Kas? — paklausė pilna burna.
Nusijuokiau.
— Tačiau yra viena sąlyga.
Kilstelėjau antakius, nes Kėtė įsitempė. Pečiai nulinko,
smakras pakilo, žvilgsnis įsmigo tiesiai į mane. Buvo sunku
atsilaikyti, bet prisimerkiau atremdama jos žvilgsnį ir
prašnekau:
— Turi prižadėti vadinti mane Mija. Panelė Sonders — jau
atgyvena, — nutaisiau ramų veidą, bet neišlaikiusi
suprunkščiau.
Pietums baigiantis staliukas ūžė. Pranešiau komandai, kad
planuoju naudotis jų paslaugomis. Visi atrodė patenkinti
galimybe dirbti kartu ir ateityje.
****
Po pietų aplankėme trečią galeriją, susipažinome su Bobų
Medininku. Sėdėdamas savo pagamintame supamajame
krėsle, jis drožinėjo. Krėslas stovėjo galerijos kampe prie
lango. Bobui — septyniasdešimt, jis jaunatviškas ir
džiaugiasi, kad yra supamas meno bei naujų žmonių.
Galerija — stiprus vietinių turistų traukos centras. Kadangi
Bobas Medininkas čia ramiai drožinėja, galerijos pelnas
padidėjo trisdešimčia procentų. Bobas sėdi krėsle ir drožinėjo
nuostabius niekučius, kuriuos perka turistai arba kitos
galerijos eksponuoja su savo kūriniais, nuo skulptūrų iki
paveikslų.
Kalbindama Bobą sužinojau, kad jis tarnavo Vietname dvi
pamainas nuo tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt
penktųjų. Ilgomis laukimo valandomis pjaustė medžio
gabalus ir kišeniniu peiliu pridrožinėjo totemų ir statulėlių.
Tuos kūrinėlius padovanojo ginklo broliams, kad parsiųstų
artimiesiems su žinia, jog galvoja apie juos. Aštuntojo
dešimtmečio pradžioje buvo išleistas į atsargą dėl trijų
sužeidimų: dukart buvo pašautas į koją ir kartą į šlaunį. Deja,
koja nesugijo taip, kaip tikėtasi.
Patogiai įsitaisęs krėsle, Bobas Medininkas laisvalaikio
pomėgį pavertė darbu. Mėgstantis bendrauti su šeima,
draugais ir žmonėmis, bet neradęs tinkamo darbo nuo
devintos iki penktos valandos vyras aptiko išeitį.
Bobo istorija įkvepia ir pakylėja, nes pasaulyje tiek daug
nesutarimų, niokojančių karų ir nenoro gyventi taikiai. Bobo
istorija suteikia didelę viltį sužeistiems karo veteranams ir
leidžia pasisemti optimizmo. Šio žmogaus istorijos nelengva
klausytis. Jis buvo sužeistas gindamas laisvę, o dabar sėdi
Aspeno meno galerijos lange nesigailėdamas nė vienos
dienos, praleistos karo tarnyboje.
Didvyris, kuriantis įdomius meno kūrinus, neįtikėtinas, bet
ypatingas ne dėl to. Ypatingą jį darė patirtis, kurią
išsinešdavo kiekvienas, pabendravęs su juo.
Kol kalbėjomės, Bobas išdrožė medinę širdelę, apsuptą
vandenyno bangų.
— Vestuvių dovana, — tarė duodamas drožinį.
Jis buvo dešimties centimetrų pločio ir ilgio. Pagrindas
plokščias, tad galima pastatyti ir grožėtis.
— Kaip sužinojote? — aiktelėjau.
Bobas mostelėjo ranka.
— Senis pažįsta įsimylėjusias moteris. Be to, šis
blykčiojantis žiedelis mane kone apakino! — sukikeno.
Abu nusijuokėme. Galerijos savininkas suvyniojo dirbinį į
dovanų popierių ir padavė Vesui supakuotą dėžutėje.
Išeidama apkabinau senuką.
— Nuoširdžiai dėkoju, kad papasakojote savo istoriją. Tikrai
žinau, kad nei aš, nei mūsų žiūrovai, pamatę šį kūrinį,
niekada jūsų nepamirš.
— Dėl tokių žmonių kaip jūs, mieloji, verta rizikuoti, —
nusišypsojo Bobas ir pamojavo, kai Vesas paėmęs mane už
rankos nusivedė į šaltį.

****
Verta rizikuoti.
Paskui nuvykome į „4 M“ meno galeriją. Vis dar sukosi
galva. Bobas sakė, kad dėl manęs verta rizikuoti. Žinau, jis
kalbėjo apie karą. Kareiviai kovojo ir aukojosi, civiliai niekada
to nesupras. Tik drąsuoliai gali kasdien rizikuoti gyvybe dėl
trijų šimtų milijonų žmonių, kurių nė nepažįsta. Išdidumas.
Pareiga. Bobui šie žodžiai ir kiekviena gyvybė vertinga.
Dingtelėjo, kad dėl tikrų siekių rizikuoti verta. Tačiau ne
kiekvienas to nori. Apie tai pagalvojus pasidarė liūdna.
Įėjus „4 M“ galerijon į nosį trenkė citrinų, mėtų ir jazminų
aromatų mišinys. Sustojau tarpduryje ir leidau pažįstamam
aromatui užlieti pojūčius. Metų metus neuosčiau šio kvapų
mišinio. Tiksliau — penkiolika metų.
Širdis ėmė daužytis, burna išdžiūvo. Kambario gale stovėjo
aukšta moteris juodais garbanotais plaukais iki pečių. Vilkėjo
juodai nuo galvos iki kojų ir taisė paveikslą, kabantį ant
sienos priešais mane. Sustingau. Moteris stovėjo į mane
nugara, bet kūno linijos, grakštūs rankų mostai — kaip
šokėjos... buvo sunku jos neatpažinti, panašumas tiesiog
pritrenkiantis. Lyg būčiau išvydusi vaiduoklį.
Moteris atsigręžė, sunėrė rankas ir prisiartino. Primerkė
šviesiai žalias akis ir truktelėjo sidabrinius akinių rėmelius,
kabančius ant palaidinės ilgomis rankovėmis. Užsidėjo ir
sustojo, tarsi būtų prilipusi prie grindų. Sustabarėjau. Per
penkiolika metų ji pasikeitė, bet ne tiek, kad nepažinčiau.
— Mija, — aiktelėjo.
Šilta Vėso ranka apkabino mane. Įstengiau tik iš visų jėgų
suspausti jam plaštaką.
— Sveiki, ponia... — tarė Vesas.
 — Benks, — pridūrė ji.
Susigūžiau ir vėl suspaudžiau Vesui ranką. Jis nepaleido
manosios ir už tai buvau jam nepaprastai dėkinga. Jei
nebūčiau jautusi tikro prisilietimo prie gyvo žmogaus,
tikriausiai būčiau apalpusi ar pabėgusi rėkdama.
— Ponia Benks, aš Vestonas Čaningas. Atvykome čia
parengti reportažo apie jus ir jūsų kūrybą bei galeriją. Beje,
regis, jūs pažįstama su Mija. Kaip matote, ji šiek tiek
nustebusi, tad būčiau dėkingas, jeigu paaiškintumėt, kas
vyksta.
Mano Vesas. Taikdarys. Tik jis nežinojo, kad nieko čia
negalima padaryti. Penkiolikos netekties ir atsisakymo metų
neištrins niekingas pasiaiškinimas. Jau žinojau tai. Metų
metus bandžiau atskleisti paslaptį, kodėl moteris, davusi man
gyvybę, paliko mane, kai buvau vos dešimties.
— Mija, tave pažinčiau bet kur.
Balsas drebėjo. Skambėjo kitaip, ramiau. Ji apsilaižė lūpas,
o aš su siaubingu pasigėrėjimu žiūrėjau į moterį, kurią
maniau praradusi amžinai. Ji atrodė dar geriau, nei
prisiminiau. Geriau negu turėjo teisę atrodyti.
— Mieloji mergaite, kiek laiko praėjo.
Žodžiai smigo į mane kaip užnuodytas peilis. Santūrumas
buvo nuoširdesnis nei kadaise pasakyti žodžiai, bet vis tiek
sujaudino mano širdį, apjuostą akmens siena, kurią visus
penkiolika metų mūrijau gindamasi nuo prisiminimų apie šią
moterį.
Nežinodama, ką dar galiu padaryti, ištariau žodžius, kurie
vieninteliai sukosi ant liežuvio.
— Labas, mama.
 PENKTAS SKYRIUS
Vesas stipriau, kone skaudžiai, suspaudė man ranką.
Išsilaisvinau iš jo gniaužtų ir susvyravau. Akimirksniu mane
sugavęs, tvirtai prispaudė prie šono.
Pagaliau pasirodė Kėtė, purtydama sniegą nuo striukės, ir
ištiesė ranką mano motinai.
— Laba diena. Aš Kete, čia Mija Sonders ir jos sužadėtinis
Vestonas Čaningas. Ačiū, kad mus priėmėte. Atsiprašau, kad
truputį vėluojame...
— Sužadėtinis? — aiktelėjo motina ir nužvelgė būsimą
mano vyrą. — O, sveikinu. — Jos pastangos mandagiai
kalbėti ir apsimestinis sveikinimas nukratė mane kaip
elektros srovė.
— Negi manai, kad eisiu į šią galeriją kalbinti moters, kuri
prieš penkiolika metų sugriovė man gyvenimą?
Mano žodžiuose buvo tiek pagiežos, kad būčiau galėjusi
perrėžti stiklą. Bet tikėjausi, kad jie įsmigs į tamsią jos širdį.
Motina giliai įkvėpė, Kėtė irgi. Visi nuščiuvo. Kėtė
mindžikavo, jos akys lakstė nuo manęs prie mano motinos,
galiausiai mergina pažvelgė į Vėsą.
— Ėėė... ko gero, šiandien jau baigėme?
— Kete, važiuok su komanda į trobelę. Reportažui pakaks
medžiagos apie tris menininkus. Pasigaminkit pietus. Mudu
su Mija netrukus grįšime, — pasakė Vesas, kaip visada
gelbėdamas padėtį.
Kėtė prisiartino ir paėmusi mane už rankos spustelėjo
išreikšdama palaikymą.
— Mija, jeigu prireiks draugės, būsiu šalia.
Ji kreipėsi į mane vardu. Pagaliau. Ketės žodžiai man reiškė
daug daugiau, negu ji manė, bet pajėgiau tik linktelėti. Kėtė
perdavė žinią komandai ir visi išėjo iš galerijos.
Likom stovėti trise. Motina vėl apsilaižė lūpas ir apsidairė —
gal ieškodama ko nors, kas galėtų įeiti ir išgelbėti nuo šio
košmaro. Nes būtent taip ir buvo. Klaikus košmaras. Buvau
susitaikiusi su mintimi, kad gyvenime daugiau nepamatysiu
šios moters, nesužinosiu, kodėl paliko — ar kaip galėjo
palikti — savo vaikus.
— Mhm, gal atsisėskime ir pasikalbėkime? — drebančiu
balsu ištarė motina ir mostelėjo į minkštasuolį prie sienos.
Aš? Priėjau prie jos, pažvelgiau į veidą ir į ašarų pilnas akis.
Silpnumo akimirką pakėliau ranką ir iš visų jėgų skėliau jai
antausį. Nejaučiau, kad ir aš raudu. Motina šūktelėjo ir
susiėmė skruostą. Ašaros upeliais sruvo jai iš akių.
— M-manau, tikrai jį užsitarnavau, — kimiai tarė.
— Užsitarnavai gerokai daugiau. Nepalyginamai daugiau, —
iškošiau pro sukąstus dantis.
Ji krenkštelėjo ir pasitaisė plaukus.
— Mija, būk gera, leisk paaiškinti.
— Paaiškinti? — nusišaipiau. — Tu nori kažką paaiškinti? —
Man atrodė, kad rėkiu milijono decibelų garsu, bet iš tikrųjų
tik garsiai šnabždėjau. — Ką tu paaiškinsi... mama? —
tyčiojausi. — Kaip palikai dešimtmetę dukterį? O gal kaip
palikai penkiametę dukterį? Ne, palauk...
Žengiau žingsnį artyn. Vėl ketinau trenkti tai bjaurybei, bet
Vesas suėmė mano ranką ir priglaudė sau prie krūtinės.
Atsitraukėme kelis žingsnius. Motina neišlaikė.
— Tu nesupranti! — sušuko. — Aš nenorėjau išvykti.
Supykau.
— Neįsivaizduoji, kokį pragarą mums su Made teko
išgyventi. Kai pabėgai, Popsas virto užkietėjusiu alkoholiku.
Man buvo dešimt metų, bet turėjau rūpintis juo ir sesute.
Jos akys išsiplėtė.
— O taip. Lažinuosi, kad šito neplanavai. Nes palikai mus.
O tėvas nugrimzdo į dugną. Pusę laiko jis apskritai
neprisimindavo, kad turi vaikų. Mudvi su Made ištisas dienas
neturėjome ko valgyti. Dienas!
Vesas dar stipriau suspaudė man rankas. Nežinau, ar taip
jis norėjo parodyti savo paramą, ar apsidrausti, kad
neiškabinčiau jai akių. Kad ir kaip ten būtų, tai padėjo man
išsilaikyti.
— Aš vogiau iš kazino ir rausiausi konteineriuose, kad
nebadautume! — putojau. — Nė neįsivaizduoji, kiek blogo
mums padarei.
Motina verkdama puolė ant kelių ir priglaudė prie krūtinės
rankas.
— Dieve mano, Mija. Vaikeli. Aš atsiprašau. Aš labai labai
atsiprašau. Maniau, kad elgiuosi teisingai. Aš nežinojau!
Jos kūnas trūkčiojo nuo raudos. Kaltė tvyrojo ore, bet ji
buvo ne mano.
— Tu atsiprašai? — papurčiau galvą. — Atsiprašai, kad
palikai mus, ar atsiprašai, kad nepadarei to anksčiau? —
paklausiau pagiežos ir pykčio kupinu balsu.
— Ne, aš visai nenorėjau išvykti. Bet turėjau. Su geriausiais
ketinimais. Kad jus apsaugočiau! — užsidengusi rankomis
veidą raudojo motina.
— Apsaugotum? — atkirtau. — Saugu yra tada, kai motina
padeda ant stalo vaikams valgyti, verda arbatą, išskalbia
drabužius.
Įsijautusi vos galėjau ištarti žodį, bet man nerūpėjo.
— Dieve! Nemaniau, kad jis taip sunkiai išgyvens mano
išėjimą. Aš mylėjau Maiklą. Norėjau, kad jis gyventų toliau...
Nusijuokiau ir vėl puoliau prie raudančios moters. Vesas
mane sulaikė.
— Mieloji... — įsakmiai, bet švelniai prašneko. — Suprantu
tavo pyktį, bet fizinis smurtas nėra išeitis. Pasakyk jai viską,
ką nori pasakyti, ir mes trauksim savais keliais.
Žalios jo akys liepsnojo pykčiu. Linktelėjau ir pasilenkiau
prie motinos.
— Mano tėvui tu buvai viskas. Saulė, mėnulis ir žemė, kuria
jis vaikščiojo. Mes buvom tik apgailėtinos kopijos.
Motina purtė galvą ir vis kartojo:
— Ne, ne, ne, ne. Taip neturėjo nutikti.
Tada vėl krūptelėjo nuo naujo ašarų protrūkio.
— Taigi, o ko tikėjaisi? Tikėjaisi, kad jis pasielgs taip kaip
Džeksonas Kaningemas?
Motina staigiai pakėlė galvą.
— Tu radai Džeksoną? — aiktelėjo.
 — Džeksonas mirė, — atsakiau abejingai.
Motina sudrebėjo, lyg pašauta tiesiai į širdį.
— Ką?
— Jis mirė prieš kelerius metus. Bet išreiškė savo valią.
Testamentu paliko man pinigų. Įsivaizduok, kaip nustebau,
kai man paskambino brolis Maksvelas Kaningemas.
— Maksas... — sukuždėjo motina ir jos veidą iškreipė
kančia.
Linktelėjau.
— Taip, žinau ir apie Maksvelą... savo brolį. Ir dar žinome,
kad Madė yra Džeksono duktė.
Motina susiraukė.
— Netiesa! — atšovė.
— Manai, nepatikrinome? Madison nėra biologinis Maiklo
Sonderso vaikas. Ji — Džeksono duktė. Turim DNR tyrimą, —
sukandau dantis. — Manai, patikėsiu tavo nuostaba? Apgavai
mano tėvą daugiau nei vieną kartą. Aiškiai prisimenu, kad
vaikystėje buvau sutikusi Maksvelą.
Motina papurtė galvą ir suspaudė pirštais smilkinius.
— Ne, ne, ne, ne. Nesuprantu. Nieko neprisimenu! —
šūktelėjo.
— Nesąmonė! — surikau garsiau, kad išgirstų klūpodama.
Vesas suėmė mane už rankų ir atitraukė. Už mūsų
pasigirdo triukšmas, lyg kas būtų stipriai trenkęs durimis.
Įsiveržė Kentas Benksas. Pamatęs mano motiną ant grindų,
puolė ant kelių ir apkabino ją didelėmis rankomis.
— Jūs pasakykit. Jūs atsiviliojote mus čia! Turėjot žinoti,
kad ji mano motina!
Benksas staigiai kilstelėjo galvą ir mūsų akys susitiko.
Šnervės išsiplėtusios, lūpos rūsčiai suspaustos.
— Taip, žinojau, kad jūs jos duktė. Ji prisipažino pamačiusi
jus per televiziją. Papasakojo apie jus, jūsų seserį ir brolį.
Maniau, padarysiu gerą darbą. Suvesiu šeimą...
Prunkštelėjau.
— Jūs kuoktelėjęs? Ši moteris paliko mano artimuosius ir
mane. Po galais, prieš kelis mėnesius nei mano sesuo, nei aš
nė nenutuokėme, kad turime brolį. O būtų buvę miela tai
sužinoti iš mūsų motinos! — pašaipiai pridūriau.
— Nešdinkitės! — suriaumojo Kentas.
Išgirdęs jį šitaip kalbant, Vesas stumtelėjo mane sau už
nugaros.
— Mano sužadėtinė dar nebaigė kalbėtis su savo motina.
Motina dusdama kažką sumurmėjo ir prisiglaudė prie
Kento.
Jis pakėlė ją ant rankų.
— Regis, užtektinai pakalbėjote. Akivaizdu, kad daug ko
nežinote. Vėliau jums paskambinsiu.
Įsižeidžiau.
— Nesivarginkite. Daugiau neturiu ką pasakyti šiai
apgailėtinai žmogystai.
Ištarusi šiuos žodžius apsisukau ir puoliau iš galerijos,
Vesas — paskui. Patraukiau gatve, kur akys vedė. Pyktis
kunkuliavo kraujyje ir vedė pirmyn. Sunkus alsavimas
šaltame ore virto garais. Sulėtinusi žingsnį ir galiausiai
sustojusi nelabai suvokiau, kur esu ir ką veikiu. Žinojau tik,
kad man šalta ir esu viena. Rauda smaugė mane, buvau
bepargriūvanti, bet pora stiprių rankų sulaikė ir priglaudė.
— Aš čia, mieloji. Aš čia. Važiuokim namo.
— Nenoriu nieko matyti, — verkdama įsikniaubiau Vesui į
krūtinę. Skausmas surakino man širdį, suspaudė ir tapo
nepakeliamas — lyg širdis plyštų pusiau.
— Ir nereikės. Pažadu. Tik leisk pasirūpinti tavimi, —
sukuždėjo ir nunešė iki mašinos.
Atrodė, laikas slenka migloje, kol galiausiai buvau užnešta
laiptais, nurengta ir paguldyta į šiltą debesį. Nugarą užliejęs
karštis mane išgąsdino, bet paskui apsupo iš visų pusių.
Pasinėriau į Vėsą Čaningą. Tvirtai įsikabinau į jį, į mūsų
gyvenimą, į viską, dėl ko jaučiausi saugi. Jo glėbys buvo
tvirtas ir patikimas. Apgaubta meilės užsimerkiau.

****
 Kitą dieną pabudau Vėso glėbyje. Visą naktį jis saugiai laikė
mane apkabinęs. Prasimarksčiusi šalia išvydau sveikai
įraudusį mylimojo veidą. Jo alsavimas švelniai glamonėjo
mane. Pakėliau ranką, kuri gulėjo tarp mūsų, ir pirštų
galiukais perbraukiau jam nosį. Vesas suvirpėjo ir tingiai
atsimerkė. Tokių akių kaip jo daugiau nerasi pasaulyje.
Nuostabiai žalios, tartum ką tik nupjauta žolė. Vesas švelniai
nusišypsojo, palinko artyn tuos kelis centimetrus, kurie mus
skyrė, ir pabučiavo man į nosį.
— Kaip jautiesi? — tyliai paklausė kimiu balsu, jis nuvilnijo
iki mano kojų pirštų galiukų.
Galėjau pameluoti ir pasakyti, kad gerai, bet jis būtų
supratęs, jog sakau netiesą. Nors ir neprieštarautų. Tiesiog
jis toks žmogus. Tačiau nebegaliu ilgiau slėpti nuoskaudų,
nebegaliu ilgiau nuo jo slėpti savo širdies. Vienintelis žmogus,
nusipelnęs tokio elgesio, yra mano netikėlė motina. Bet vis
tiek noriu, kad viskas būtų kitaip. Ir skaudėtų kitaip.
Augančiai mergaitei reikia motinos. Reikia žmogaus, kuris
išbučiuotų jos žaizdas, užgydytų širdį, kurią sudaužė
berniukas, išmokytų būti moterimi, kuria pasaulis didžiuotųsi,
o labiausiai — išmokytų būti motina, išmokytų rūpintis kita
gyvybe labiau nei savąja.
— Blogai, Vėsai, — prisipažinau.
Man reikėjo daug jėgų apnuoginti savo sielą, bet padariau
tai dėl jo, vienintelio žmogaus pasaulyje, kuris mane myli
labiau nei save. Jaučiu tai visa širdimi.
— Taip, neįsivaizdavau tavęs tokios. Kas tau užėjo? —
bakstelėjo man į kaktą.
Užsimerkiau mėgaudamasi jo prisilietimu. Tai kažkas tikro,
ką galiu sučiupti ir laikyti, kai viskas aplink yra per
braškančias siūles.
— Mačiau ją galerijoje. Atrodo puikiai. Sveika... —
papurčiau galvą ir suėmusi jo ranką pasidėjau ant krūtinės po
smakru.
— Skaudu, kad ji gyveno toliau. Gyveno gražiai, kai tu ir
tavo artimieji kentėjote dėl netekties. Ypač tu ir Madison.
Viską suprantu, mieloji.
Vesas kalbėjo švelniai ir išmintingai. Pakėliau jo ranką ir
išbučiavau krumplius.
— Kodėl taip labai skauda? — susikaupusios ašaros
nuriedėjo mano skruostais.
— Todėl, kad nesvarbu, ką ji padarė, kaip labai tave
įskaudino, ji vis tiek yra tavo mama. Ir tu ją myli.
Staigiai įkvėpiau.
— Negalima mylėti vaiduoklio.
— Oi, brangioji, tu gali. Ir myli. Matau tai tavo veide. Ir
žinai ką?
— Ką? — šniurkštelėjau. Nenorėjau daugiau dėl šios moters
išlieti nė ašarėlės.
— Ją mylėti yra gerai. Net kai ji taip siaubingai tave
įskaudino.
Ašaros mane užsmaugė. Negalėjau jų sulaikyti ir būti stipri.
Mija, kokią visi pažįsta.
— Tikrai? Mylėti moterį, kuri paliko mane rūpintis pačia
savimi ir sesute, kai buvau vos dešimties?
— Širdele, tavo tėtis irgi prie to prisidėjo. Jeigu svaidaisi
žaibais, jis irgi nusipelnė pykčio.
Įsižeidžiau.
— Mama savo rankomis jį sunaikino, — papurčiau galvą. —
Jeigu būtum matęs jį, kai dar buvom visi kartu. Pavyzdingas
tėvas, atsidavęs vyras. Jis garbino žemę, kuria vaikščiojo ta
moteris. Ir kas iš to? Buvo pamestas kaip šiukšlių maišas. Ji
sugriovė mūsų šeimą. Ir ne tik... ji sugriovė ir Makso šeimą.
Nuslopinau raudą. Vesas nuleido smakrą.
— Kažin ar tai tiesa. Maksas yra vienas labiausiai mylinčių
žmonių, kokį pažįstu. Atvirai sakau. Jis priėmė tave ir
Madison ir per kelias minutes tapote jo šeimos dalimi. Kai tik
sužinojo, kad esate giminės. Tai daug pasako, koks žmogus
buvo Džeksonas Kaningemas. Sūnui jis davė viską, ką galėjo,
nors motinos ir nebuvo. Mylėjo jį. Ir išmokė jį mylėti kitus.
Maksas taip ir elgiasi. Myli savo žmoną, vaikus ir seseris. Gal
jis neturėjo motinos, bet jo gyvenimas toli gražu nebuvo
suniokotas.
Apsvarsčiau Vėso žodžius. Aišku, jis teisus. Džeksonas
Kaningemas tikriausiai labai mylėjo mano motiną ir buvo
labai įskaudintas, kai ji išėjo, bet atsilaikė. Rūpinosi sūnumi,
išaugino jį tikru vyru. Geru žmogumi. Geriausiu. Parodė, kaip
svarbu turėti šeimą.
— Reikia pasikalbėti su Maksu ir Made.
Vesas priglaudė mane prie krūtinės.
— Po dviejų dienų jie čia atvažiuos. Ar tikrai nori dabar
jiems skambinti ir jaudinti?
— Maksas pasius, jeigu nepaskambinsiu, — atsakiau.
Vesas šyptelėjo.
— Na, taip, tiesa. Kai kalbama apie tave ir Madę, jis tampa
nevaldomas. Ką jam pasakysi?
Papurčiau galvą.
— Nežinau. Tiesą. Jis to tikrai nusipelnė. Tada galės spręsti,
kaip elgtis.
— O kaip tavo motina?
Susigūžiau.
— O ką ji?
— Ar dar kartą pasikalbėsi su ja? Vakar vakare kažkas buvo
negerai. Ji nustebo tave pamačiusi, atsiprašinėjo, vis kartojo,
kad nežinai visos istorijos.
— Turbūt dėl to, kad nenori prisiminti, ką padariusi.
Vesas atsiduso.
— Galbūt. Ji labai greitai parklupo ant grindų. Palūžusi ir
sutrikusi, taip nedažnai nutinka net ir per tokią siaubingą
akistatą.
— Kas žino? Tikriausiai ji bando save įtikinti turėjusi rimtą
priežastį mus palikti. Mus visus. Bet štai ką tau pasakysiu —
aš nepasiduosiu. Ji neturi kuo pasiteisinti, kad sugebėčiau
atleisti už tai, ką privertė mus išgyventi. Tikrai neturi.

****
Telefonas pyptelėjo keturis kartus. Maksui tai neįprasta. Jis
visada laiko mobilųjį kišenėje. Ir žinau, kad dabar nedirba.
Pagaliau, po penkto signalo, atsiliepė. Fone buvo girdėti
kūdikio klyksmas.
— Palauk... palauk... tavo giminaitis sukels visus kaimynus.
Vaikas apsikakojo iki ausų. Iki ausų, sese. Visa nugara šūdina
iki pat plaukų. Kaip jie taip sugeba? — šaukė Maksas.
Greitai sumojau, kad kalbamės per garsiakalbį, tad
palaukiau, kol išgirdau, kad Maksas atiduoda mažutėlį Sindei.
Tikrų tikriausias begėdis. Nusišypsojau pirmą kartą nuo tada,
kai vakar pamačiau mūsų motiną.
— Jis apsikakojo iki ausų, — pakartojo.
— Ir ką dabar man daryti? Prausk savo sūnų! — atšovė
Sindė.
Nusikvatojau.
— Sinde, mano gyvenimo meile, sumokėsiu tau milijoną
dolerių, kad tik nupraustum mano vaiką, — paprašė Maksas.
— Tavo pinigai yra mano pinigai. Ar jau pamiršai? —
suniurnėjo Sindė, regis, mažumėlę susierzinusi.
Visai nenorėjau ir tikrai neturėjau dalyvauti šioje buitinėje
scenoje.
— Brangieji, gal vėliau man paskambinkite, — pasiūliau.
— Mija, mieloji, čia tu? — paklausė Sindė.
— Taip. Labas! Atsiprašau, kad įsiterpiau į jūsų gyvenimą.
Man reikia pasikalbėti su Maksu apie kai ką... labai svarbaus,
bet jis gali perskambinti, kai susitvarkys su mažyliu Džeku.
Išgirdau Sindės atodūsį.
— Ne, ne. Gerai. Maksai. Aš paimsiu mūsų vaikelį, bet tu
dvi dienas būsi atsakingas už sauskelnes! — žiebė vyrui.
Ausyje ilgai traškėjo, kol galiausiai išgirdau Makso balsą.
Regis, išjungė garsiakalbį.
— Aukseli, tikiuosi, naujienos to vertos. Sauskelnių dienos
su mažuoju Džeksonu siaubingos. Tartum kažkas būtų
įsikūnijęs į tą vaiką ir elgtųsi negarbingai, kai turiu jį
pervystyti. Kažkoks košmaras.
Nenorėdama versti jo laukti ir jausdama, kad nervai
neatlaikys, leptelėjau tai, ką norėjau.
 — Sutikau mūsų motiną.
Gerą minutę aname linijos gale buvo tylu.
— Kalbėjaisi su ja?
— Jeigu kalbėtis reiškia rėkti, išplūsti ir skelti antausį, tada
taip, manau, galiu drąsiai teigti, kad kalbėjau su mūsų
motina.
— Kur ją matei? — paklausė Maksas.
Pabrėžtinai nusijuokiau, nors buvo visai nejuokinga.
— Spėk. Ji viena iš tenykščių menininkų, iš kurių imti
interviu važiavau į Koloradą.
— Ji Kolorade?
— Tame pačiame mieste. Taip.
— Viešpatie aukštielninkas, — sukuždėjo Maksas.
— Tikrai taip, — šaižiai atsidusau.
— Kaip tu?
Makso balse skambėjo nuoširdus susirūpinimas, už tai labai
myliu brolį. Norėjau pameluoti, kad gerai, kaip šįryt lovoje
maniau išsisukinėti prieš Vėsą, bet negalėjau. Maksas
nusipelnė nuoširdumo.
— Nekaip. Nežinau, kaip ištversiu. Jau penkiolika metų
bandau.
— Pabandyk trisdešimt, dėl manęs, — niūriai tarė Maksas.
— Oi, Maksai, labai atsiprašau. Privalome kartu tai ištverti.
Kai atvažiuosi čia savaitgalį, pasikalbėsime ir nuspręsime,
kaip gyventi su šiomis naujienomis.
— Manai, leisiu tau vienai murkdytis šiame verpete?
Vėliausiai rytoj būsiu pas tave. Susikrausiu šeimą ir
atvyksime keliomis dienomis anksčiau.
— Maksai, tiesą sakant, nekantriai lauksiu.
Bandžiau būti racionali, bet vis tiek labiau už viską norėjau,
kad jis būtų čia.
— Tu įskaudinta? — paklausė.
Atsidusau.
— Maksai, žinai, kad taip. Tai buvo smūgis.
— Tada aš jau čia. Nutarta. O dabar leisk man pasikalbėti
su žmona. Turim susidėti daug turto. Kambariai mūsų laukia
ar ieškotis viešbučio?
Akimirksniu mane užplūdo palengvėjimas.
— Maksai, myliu tave. Iš tikrųjų myliu tave.
— Brangioji, žinai, kad ir aš tave myliu. Tai šeimos reikalas
ir, jei vienam iš mūsų sunku, kiti turi padėti. Dar kartą
klausiu, aukseli, ar kambariai paruošti, ar užsisakyti viešbutį?
Nurijau streso gumulą, kuris spaudė gerklę.
— Viskas paruošta tau ir šeimai. Vesas net užsakė Džekui
lopšį. Prižiūrėtojas pastatė jūsų kambaryje. Izabelė turės
maniežą.
— Medus ausims. Mija, daugiau dėl nieko nesijaudink. Rytoj
būsiu. Šeimos reikalus turim spręsti drauge, ar ne, sesut?
— Šeimos reikalus turim spręsti drauge. Supratau,
Maksimai, — pakartojau tikėdama kiekvienu žodžiu.
Jis prunkštelėjo.
— Gerai. Paskambink Madei ir sužinok, ar ji norės atvykti
anksčiau. Jeigu taip, nusileisim Vegase, tada skrisim į
Koloradą.
Žinoma, Maksas bus mūsų proto balsas. Griežtai
laikydamasi jo nurodymų, paskambinau Madei ir
papasakojau, kas nutiko. Ji buvo priblokšta kaip ir aš. Juodu
su Metu sutiko pasiimti porą laisvų dienų universitete ir
atvykti anksčiau, juoba kad Kalėdos ir taip yra šventadienis.
Liepiau Madei paskambinti Maksui ir sutarti, kada laukti oro
uoste.
Tada nutariau susirasti savo sveiką protą... scenaristą
banglentininką, virtusį kalnų berniuku. Radau jį virtuvėje,
gaminantį pusryčius.
— Ką veiksim šiandien? — paklausė Vesas, dėdamas blynus
į lėkštę.
— Pasibastykim po šlaitus, — pasiūliau norėdama pajusti
vėją, kedenantį plaukus, šaltuką, gnaibantį veidą, ir skrieti
šlaitais — prisiminti, kad esu gyva. Kad visa tai irgi praeis.
Mano šeima jau pakeliui, visi kartu susitvarkysime su viena
moterimi, kuri mus įskaudino taip, kad niekada to
nepamiršime ir nesuprasime.
 ŠEŠTAS SKYRIUS
— Ar pasakysi, kodėl klampojame pusnimis per mišką
aplink trobelę? — paklausiau.
Užsismaukiau kepuraitę ant ausų. Į uodegą surišti plaukai
karojo per vieną petį. Antraip jau seniai būčiau pametusi
kepuraitę. Mano plaukai baisiai neklusnūs.
Vesas šyptelėjo ir čiupęs mane už rankos patraukė per
gurgždantį sniegą. Kita ranka tempė rogutes su rudu ryšuliu.
— Primink, kelintą valandą atvažiuos Maksas ir Madison? —
atsakė klausimu į klausimą.
Nusekiau jį iki medžio išvartos.
— Vakare, apie šeštą. O ką?
— Jeigu jie atvyksta švęsti Kalėdų, ar nemanai, kad mums
reikia tikros Kalėdų eglutės?
Vesas sunkiai alsavo ir paleidęs mano ranką ir rogutes
užkopė į neaukštą kalvelę. Eglutė. Tikra Kalėdų eglutė. Kiek
save prisimenu, gyvenime nesu turėjusi tikros Kalėdų
eglutės. Abejoju, ar Madė turėjo. Mūsų šeimoje buvo
neįprastąją puošti. Tiesą sakant, mums tai nebuvo labai
svarbu. Daug svarbiau buvo pavalgyti vakarienę nei papuošti
eglutę. Po galais, buvau priversta sudaužyti penkiametės
Madės svajonę ir pasakyti, kad Kalėdų Senelis tėra apgaulė.
Po mūsų tariama Kalėdų eglute stebuklingas mielas storulis
nebūtų padėjęs jokių dovanų. Mudvi su Made darydavome
dovanėles viena kitai. Paaugusios gamindavome didesnes.
Apsikeisdavome viena ar dviem dovanėlėmis, bet nieko
ypatingo.
— Kodėl taip žiūri į mane? — pakreipęs galvą susirūpino
Vesas.
Gūžtelėjau pečiais.
— Niekada nesu turėjusi Kalėdų eglutės.
— Niekada neturėjai Kalėdų eglutės? — Vesas labai
nustebo. Net išsižiojo, o garo kamuoliai sukosi aplink.
Papurtė galvą. — Primink, kad užtvočiau per ausį tavo tėvui,
kai atsikels ir pradės vaikščioti, — irzliai sumurmėjo.
 Greitosiomis nužingsniavęs nuo kalvelės, čiupo mane už
rankos, užsitempė aukštyn ir parodė į tolį.
— Matai jas? Tai tobulos Kalėdų eglutės.
Už proskynos augo guotas eglaičių. Lyg tyčia pasodintų
Čaningų Kalėdoms.
— Kaip, tavo manymu, ją pasiimsime?
Vesas prunkštelėjo.
— Nukirsime, brangioji. Nagi, pirmyn.
Paėmė rogučių virvę ir kartu nusileidome nuo kalvelės, kad
iš arčiau apžiūrėtume medelius. Eglaitės mažiausiai dviejų
metrų aukščio ir labai skarotos.
— Nežinau. Man atrodo neteisinga kirsti medį dėl grožio.
Gal verčiau nusipirkim dirbtinę?
Vesas nusijuokė.
— Nesąmonė. Tai pirmosios mūsų Kalėdos kartu. Pirmosios
tavo Kalėdos su broliu ir mano šeima. Kartu, todėl turi būti
ypatingos. O kad taip būtų, eglutė turi būti tikra. Todėl būk
maloni, išrink kurią, — jis skėstelėjo rankomis.
Vėso požiūris konkretus. Iki šiol nesu turėjusi eglutės ar
bent jau neatsimenu. Kaip pora, mudu kuriame nuostabius
prisiminimus ir šeimos tradicijas. Jaudulys suvirpino man
protą ir sugriovė abejones dėl pasaulio ateities, aplinkos
apsaugos ir vieno medelio iš tankaus miško netekties.
Sukau ratus aplink kiekvieną medį. Dešimt ar daugiau
atmetusi pagaliau radau tobulą. Didelė, žalia, kvepianti
žeme. Šakelės išaugusios simetriškai, tad bus galima gražiai
sukabinti žaisliukus. Medelis mane užbūrė, stovėjau ir
žiūrėjau įsivaizduodama jį su spalvotais bumbulais,
lemputėmis ir Kalėdų dvasia. Prisiartinęs Vesas apkabino
mane per pečius.
— Šita?
Nusišypsojau savo brangiausiajam ir linktelėjau.
— Šita.
Vesas pasilenkęs pabučiavo mane į skruostą. Kol nespėjo
nusisukti, suėmiau jo galvą ir garsiai pakštelėjau lūpas. Ilgu,
karštu ir drėgnu bučiniu. Jo liežuvis raičiojosi su maniškiu
imdamas tiek pat, kiek duodamas. Laižė mano burną, žadino
susijaudinimą, kuris buvo nuslopęs po susitikimo su motina.
Dabar jis grįžo visa jėga dar ir todėl, kad myliu šitą vyrą.
— Myliu tave, — pasakiau.
Mūsų lūpos tebebuvo susiliejusios. Pajutau Vėso šypseną. O
jam prašnekus — ir dantis.
— Aš tave myliu labiau. O dabar reikia nukirsti eglutę, ar
ne?
— Kaip? — paklausiau dirstelėjusi į rogutes.
Priėjęs prie rogučių, Vesas atsegė krepšį ir išėmė kirvį.
Nuėmęs plastikinę ašmenų apsaugą, įmetė į krepšį.
— Tu rimtai ketini ją nukirsti.
Jis susiraukė.
— O ką? Manai, nesugebėsiu?
— Neabejoju, kad sugebėsi. Tik atrodo, bus daug darbo.
— Mija, meile mano, jeigu nori turėti, reikia pasistengti.
Su šiais žodžiais užsimojo kirviu ir ašmenys rėžėsi tiesiai į
medžio kamieną. Medis sudrebėjo, su kiekvienu kirvio
smūgiu nuo šakų biro sniegas ir spygliai. Kol Vesas kirto
Kalėdų eglutę, išsiėmiau telefoną ir įamžinau jo darbą. Tada
nusiunčiau Džinelei.

Kam: Panelei Kekšytei Pasileidėlei

Nuo: Mijos Sonders
Geri vyrai geroj girioj...
Po kelių sekundžių mano telefonas skimbtelėjo.

Kam: Mijai Sonders

Nuo: Panelės Kekšytės Pasileidėlės
Sakai, geri vyrai geroj girioj? Na, nežinau. Samojietis
medkirtys, manyčiau, apie dvidešimt.

Kam: Panelei Kekšytei Pasileidėlei

Nuo: Mijos Sonders
Kas dvidešimt?
 Kam: Mijai Sonders
Nuo: Panelės Kekšytės Pasileidėlės
Centimetrų, tundra. Ar sniegas visai sušaldė tau smegenis?

Kam: Panelei Kekšytei Pasileidėlei

Nuo: Mijos Sonders
Tau tik viena galvoj.

Kam: Mijai Sonders

Nuo: Panelės Kekšytės Pasileidėlės
Sako tokia pati. Be to, pati atsiuntei tą gero vyro geroj
girioj foto ;-)

Prunkštelėjau iš juoko. Tikra Džinelė. Kikendama papurčiau

galvą. Na ir asmenybė. Prisiminiau, kad dar nepapasakojau
jai naujienų apie mamos radybas. Ji tikrai pašėls ir turės ką,
švelniai tariant, pasakyti. Gal todėl dar jai ir nepaskambinau.
Bet būtinai paskambinsiu. Tik vėliau. Kada vėliau? Nežinau.
Manau, atsakymas ateis savaime. Ji gali ir vėliau mane
sunervinti. Bet Džine, net ir įsiutusi, atleis, supras ir vis tiek
mylės. Nes tokios ir yra geriausios draugės. Ji žino visą
bjaurastį ir visą grožį, viską, kas yra tarp jų, bet vis tiek
mane myli. Taip pat, kaip aš myliu ją.
— Ko juokiesi? — paklausė Vesas.
Kvėpavo sunkiai. Prakaitas blizgėjo ant kaktos ir lašiukais
ritosi smilkiniais. Pavargo žmogus. Dėl manęs. Norėdamas,
kad šventės būtų įsimintinos. Papurčiau galvą.
— Nieko. Čia tik Džine.
— Kaip jai sekasi?
Šyptelėjau, nes gerai žinojau, kas — nors turėčiau sakyti,
su kuo — Džinei sekasi puikiai. Pagalvojau, kas bus, kai Tao
grįš į Havajus. Ar ji norės keliauti jam iš paskos? Pažinodama
Džinelę sakyčiau, kad nepaliks Malibu taip greitai, kai ką tik
gavo darbą ir turi kur gyventi, bet tai nereiškia, kad
nenorėtų. Reikės apie tai su ja pasikalbėti... o pakalbėti turim
apie daug ką.
 — Gerai gerai. Dabar ji su Tao, prisimeni?
Vesas susiraukė.
— Kas tas Tao?
— Mano draugo Tajaus brolis. Juodu susipažino Havajuose.
Vesas vėl iškėlė kirvį ir užsimojęs iš visų jėgų smogė į jau
apkapotą medžio kamieną.
— Čia tas penktas numeris? — paklausė bejausmiu balsu.
Man pasistojo plaukai ant pakaušio.
— Taip. Tajus Niko. Mano draugas.
Pabrėžiau draugą, nors Vesas žino tiesą, kokie mūsų
santykiai yra dabar ir kokie buvo tada.
— Tas, su kuriuo mėnesį gyvenai lovoje, kol aš džiūvau dėl
tavęs?
Vėl tvojo kirviu į medį. Nuo smūgio aplink išsilakstė
skiedros.
Aiktelėjau.
— Taip nesąžininga ir tu tai žinai. Jei gerai prisimenu, tada
buvai su Džina.
Vesas linktelėjo.
— Taip. Ir tai buvo blogiausias sprendimas mano
gyvenime, — atsakė ir rūsčiai susiraukė.
Nelabai norėjau su juo sutikti. Džina yra ir buvo mano
skaudulys, bet aš susitaikiau su jų santykiais. Gerai...
meluoju. Susitaikiau su tuo, kas juodu vienas kitam yra
dabar. Ir Vesui reikėtų taip galvoti apie Tajų, nes samojiečių
milžinas yra vienas geriausių mano draugų.
— Dabar taip sakai. Beje, aš susitaikiau su mintimi apie
Džiną ir tu turėtum susitaikyti dėl Tajaus. Jis dalyvaus mūsų
vestuvėse.
Vesas kirto į medį ir atsitraukęs pakėlė galvą.
— Ką? Nieko man nesakei.
Suspaudė kirvį taip smarkiai, kad krumpliai pabalo kaip
sniegas aplink mus.
— Jis ir jo sužadėtinė Eime yra du iš dvidešimt penkių
mano svečių. Be to, vasarą dalyvausime jų vestuvėse
Havajuose.
 — Tai čia tiedu, kurie tuokiasi ateinančią vasarą?
Atsidusau.
— Taip, Vėsai. Tai jie. Mano draugas Tajus. Tas pats
žmogus, kuris suveikė mums lėktuvą birželio mėnesį ir
rūpinosi mano sveikata po užpuolimo. Kartu su Meisonu.
— Tai turėjau būti aš!
Vesas apsisuko ir smarkiai užsimojo kirviu. Medis pagaliau
pasidavė ir nuvirto. Kai eglė trenkėsi į žemę, atrodė, oras
aplink suribuliavo.
— Viskas? — paklausiau įsisprendusi į šonus ir pakreipusi
galvą iš nusivylimo. Šį mano žvilgsnį jis jau gana gerai
pažįsta.
Vesas nuleido rankas.
— Man nepatinka, kad kiti vyrai rūpinosi tavimi. Aišku?
— Žinau. Suprantu. Man irgi nepatinka, kad leidai laiką su
Džina. Bet visa tai liko praeity. Ir nekeičia fakto, kad tie
žmonės man daug reiškia, nors ir ne tiek, kiek anksčiau. Tu ir
tai žinai.
— Sakai, bus ir jo sužadėtinė? — jau ramiai paklausė
Vesas.
Priėjau prie jo ir uždėjau ranką ant peties, nes jis žiūrėjo į
nukirstą eglutę.
— Taip, mielasis, jo sužadėtinė Eime labai miela. Ji žino
visą mūsų istoriją ir nelaiko jokios nuoskaudos. Mudu su
Tajumi buvome kartu tik vieną mėnesį iš viso mūsų
gyvenimo. Tarp mūsų viskas baigėsi, kai gegužės pabaigoje
įlipau į lėktuvą. Aš už tavęs išteku po poros savaičių. Eime
išteka už Tajaus po pusmečio. Esame draugai. Branginame
vienas kitą. Ir tiek.
Padariau, ką galėjau, kad kuo nuoširdžiausiai išsakyčiau
jausmus Tajui. Visai nenoriu, kad Vesas pavyduliautų dar
vienam mano gyvenimo vyrui. Man jau gana.
— Atsiprašau. Tik... mintis, kad buvai su kitu, mane visada
suerzina. Tai neteisinga, bet tu teisi. Mes abu turim praeitį ir
tu elgeisi šauniai, kai bandžiau padėti Džinai įveikti stresą.
Atsiprašau. Ar atleisi man?
 Vesas apsisuko ir apkabino mane per liemenį.
— Visada tau atleisiu. Ir parodysiu tau, kaip, kai
pargabensime šitą eglutę į trobelę ir atšildysime kūnus
garuojančiame karštame duše, — reikšmingai kilstelėjau
antakius. — Ką pasakysi?
Nesuvokiamai greitai jis apglėbė mane ir kilstelėjęs
pabučiavo. Visada noriu būti jo glėbyje ir jo bučiuojama.
Paskui Vesas nuleido mane ant žemės.
— Vadinasi, pasimylėsim?
— Žinoma, po galais! — prunkštelėjau ir jis vėl mane
pabučiavo.
— Sutinku! O dabar palaikyk rogutes, kol užkelsiu mūsų
pirmąją šeimyninę Kalėdų eglutę.

****
Gerą valandą su Vesu gabenome eglę į trobelę, užvilkome
laiptais į kiemą, o ten jis labai ilgai purtė nuo jos sniegą. Ir
ne tik. Aiškiai reikėjo nupurtyti visą šlamštą, miško bičiulius ir
senus spyglius. Paskui — nejuokauju — Vesas atsinešė lapų ir
pūtę, nustatė mažiausią galingumą ir nupūtė medį, kad
išdžiūtų. Panašiai kaip su plaukų džiovintuvu. Visas veiksmas
nuo pradžios iki pabaigos nepakartojamas.
Po to valandą praleidome duše, kad atgautume prekinę
išvaizdą. Buvo daug linksmiau nei ieškoti eglutės, bet tą laiką
nutylėsiu ir pasiliksiu sau.
Tada įsitaisiau ant sofos ir ėmiau kraustyti dėžutę po
dėžutės girliandų, lempelių ir kitų kalėdinių papuošalų ne iš
vienos ar dviejų, o iš keturių milžiniškų konteinerių. Kaip
šeima, nedažnai atvykstanti į šią trobelę, Čaningai labai
apsirūpinę buitiniais namų patogumais. Kamieną, ant kurio
buvo likusios kirvio ašmenų žymės, apdėjau žalumynais,
pastačiau dirbtinę puansetiją ir sidabro žvakides, kurios, kaip
sakė Vesas, yra jo senelių vestuvinė dovana jo tėvams, kai
šie tuokėsi prieš daug metų. Šį neįkainojamą lobį išdėliojau
viršuje ir įstačiau raudonas žvakes, kad suteiktų daugiau
žavesio.
Kartu su Vesu apkaišėme eglutę lemputėmis ir
girliandomis. Įskaitant ir pirktines, ir rankų darbo, jų buvo
pilna dėžė. Ant dangčio buvo užrašyti Vėso ir Džinanos
vardai.
Vesas nusišypsojo, kai paėmiau mažą gipsinę ranką. Visi
pirštai nudažyti skirtingomis spalvomis, ant viršaus
pabarstyta auksinių blizgučių. Kitoje pusėje jo mamos ranka
kruopščiai užrašytas Vėso vardas ir skaičius penki.
— Vaikystėje mama leisdavo laiką su Džinana ir manimi
gamindama kalėdinius žaislus. Tada palikdavom juos čia iki
kitų Kalėdų. Šauni tradicija, — paėmęs ranką nusišypsojo.
— Galime tokią tradiciją sukurti Izabelei. Tegu padaro
žaisliuką ir įdeda į dėžę.
Vesas šleptelėjo ant sofos šalia manęs.
— Ir vieną dieną, kai turėsim savo vaikų, jie irgi taip darys.
Vaikai. Esame apie juos kalbėję, bet tik abstrakčiai — abu
sutikome, kad vieną dieną norėsim susilaukti vaikų.
— Vėsai, kada norėtum šeimos pagausėjimo? — paklausiau
nervindamasi.
Jis paėmė mano ranką ir švelniai išbučiavo krumplius. Tai
buvo mūsų švelnumo gestas. Tartum mūsų tradicija.
— Nelygu, kada užsinorėsi pertraukos. Jeigu tai priklausytų
nuo manęs, galėtume pradėti nors ir dabar. Šiemet man
sueis trisdešimt vieni. Bet tu — tik dvidešimt penkerių ir tau
prieš akis karjera. Ir žinai, kad neprivalai dirbti, — priminė.
— Gal metus pabūkime tik dviese, o kitąmet tuo pat laiku
vėl pakalbėkim apie tai?
— Mieloji, man tai panašu į pasimatymą, — lengvai sutiko
Vesas.
Dieve, jis tikrai nuostabus.
— Buvo visai paprasta, — pajuokavau.
— Kodėl turėjo būti sunku? Santuoka toks dalykas, kad
vienas žmogus negali gauti visko, ko panorėjęs. Mano tėvai
visada ieškodavo kompromiso. Manau, tai ir yra sėkmės
paslaptis. Ir nuoširdumas. Jeigu labai užsinorėsiu vaikų,
būtinai apie tai pasikalbėsime. Tam turime būti pasiruošę
abu. Manau, tai geriausias būdas spręsti problemas. Kaip
sakai? — paklausė.
Ant delno sukdama girliandą apgalvojau jo žodžius.
— Taip, manau, tu teisus. Jeigu būsime nuoširdūs ir
ieškosime kompromisų, viskas bus gerai.
Vesas šyptelėjo ir pabučiavo mane į skruostą.
— Mums bus geriau negu gerai. Kai tik vesiu tave, savo
svajonių moterį, nebus nieko, ko abu kartu nepajėgtume
išspręsti.
Jo žodžiai laimės gijomis apsivijo man širdį ir užliejo
džiaugsmu. Atsisukau į mylimąjį ir pabučiavau. Tada dar
pasiglamonėjome ant sofos ir baigėme puošti eglutę. Vos tik
Vesas užsikėlė mane ant kelių ir pakišęs rankas po megztuku
apglėbė krūtis, skliautuotame kambaryje pasigirdo garsus
skambutis.
— Kas čia buvo? — sustingau pakišusi rankas po Vėso
megztiniu.
Jis nerūpestingai pabučiavo man į kaklą.
— Skambutis. Tavo šeima atvyko.
— Mano šeima atvyko, — svajingai pakartojau. Ir staiga
tartum kas būtų man dūręs. Mano šeima atvyko. —
Vajėzau! — pašokau. — Mano šeima atvyko. Jie čia! —
klykiau bėgdama prie durų tik su raudonomis kojinėmis,
puoštomis Kalėdų Seneliais.
Atidariusi plačias dvivėres duris išvydau susiraukusį Maksą.
— Dieve brangus, saldainiuk. Kaip baisiai šalta! Ar būtinai
reikėjo mūsų pirmosioms Kalėdoms išrinkti tokią snieguotą
vietą? Būtinai, ar ne? — burnojo Maksas, o aš puoliau jam
ant kaklo, apsivijau rankomis ir pabučiavau į skruostą. —
Gerai jau, gerai, tau atleista. — Nuo mano dėmesio broliui
išraudo žandai.
— Madse, — sukuždėjau žiūrėdama į sesutę.
— Mija! — ilgomis rankomis sesutė apkabino mane taip
stipriai, kad net užgniaužė kvapą. — Negaliu patikėti, kad
mes Kolorade! Kaip šaunu!
 — Šaunu buvo lemiamas žodis, — ištarė Metas ir viena
ranka mane apkabino. — Mija, ačiū, kad pakvietei.
— Ačiū, kad atvykote, Metai.
Maksas grįžo ir užnešė laiptais automobilio kėdutę, apklotą
mėlyna antklode. Padavė man, o ji, regis, svėrė toną. Varge,
kuo jis maitina naujagimį? Antklodė sukrutėjo, tad
žvilgtelėjau po ja. Džeksonas šypsojosi ir čiulpė savo
rankutę. Įnešiau vaikutį į šilumą ir pastačiau kėdutę
svetainėje šalia eglutės. Nuklojau antklodę, kad matytų
lempeles, ir grįžau padėti šeimai susikraustyti.
Kai visi įsikūrė ir išgėrė karštimo, padėjo mums su Vesu
baigti puošti eglutę. Turbūt Madei ji labai patiko. Išputusi akis
niekaip negalėjo ja atsigėrėti. Apkabinau sesę per juosmenį ir
padėjau galvą jai ant paties.
— Gražu, ar ne?
— Gražu, Mija. Tikrai gražu. Ačiū tau. Už tai ir už tai, kad
pasikvietei mus visus kartu. Tai... nė nežinau. Stebuklas.
— Stebuklas. Ir mes kartu juo pasidžiaugsime, —
pažadėjau.
Priėjo Maksas ir įsispraudė tarp mūsų. Abi padėjome galvas
ant plačių jo pečių. Mūsų milžinui tai labai patikdavo. Būti
apsuptam šeimos. Brolis priglaudė mus arčiau.
— Rytoj pasikalbėsime apie ją, — pasakiau abiem. — Tik ne
šiandien. Šiandien švęsime, kad esame šeima, kartu
valgysime vakarienę ir dalysimės švenčių stebuklu.
— Sutinku, — kimtelėjusiu balsu tarė Made.
— Viskas, ko tik panorės mano mergaitės. Šeima
pasirūpins šeima.
Maksas dar stipriau mus apkabino ir dar arčiau priglaudė.
Atsidusau ir mėgavausi žiūrėdama į pirmąją savo Kalėdų
eglutę, sesutę ir brolį. Nesvarbu, kad virš mūsų galvų kabėjo
pokalbis apie motiną, mes vis tiek turime šitai. Šeimą.
Nesvarbu, kokią. Išgyvenimai mus tik sustiprina. Išmokome
džiaugtis tuo, ką turime. Tokios dienos virs naujais ir gražiais
prisiminimais, kurie lydės mane iki paskutinio atodūsio.
 SEPTINTAS SKYRIUS
Po pusryčių Vesas ir Sindė tvarkėsi virtuvėje. Metas
linksmino Izabelę, kuri jau ėmė vadinti jį dėde Metu. Madė
sakė, kad jis tuo labai didžiuojasi. Metas vienturtis, todėl
dukterėčia ar sūnėnas jam aiškiai kai kas nuostabaus. Mano
nuomone, dėl to jis dar simpatiškesnis. Vyrukas žino šeimos
vertę. Bet verčiau dar neturėtų minčių artimiausiu metu
prigauti mano sesutės.
Maksas, Madė ir aš susėdome ant minkšto kampo priešais
židinį. Madė parietė kojas po savimi, aš — sukryžiavau.
Maksas atrodė dalykiškai — alkūnėmis atsirėmė į kelius ir
sunėrė rankas.
— Gerai, mergaitės, turim nuspręsti, kaip elgsimės su
motina. Tikrai jokio tupinėjimo aplink. Mija, pasakok, kas
nutiko galerijoje.
Smulkiai išdėsčiau viską, ką prisiminiau, įskaitant ir
antausį, kuriuo tikrai nesididžiuoju, ir apgailėtinas motinos
pastangas prisiekti nežinojus, kad Madė esanti biologinė
Džeksono duktė. Kaip dievagojosi nieko neprisimenanti, ir tų
laikų, kai vesdavosi mane į kazino, kad galėtų tęsti santykius
su Makso tėvu. Papasakojau, kad sakė norėjusi mus
apsaugoti ir nežinojusi visos istorijos, lyg tada galėtume
pateisinti jos poelgį. Nieku gyvu.
Maksas kilstelėjo kumštį prie lūpų.
— Pavyzdžiui, aš norėčiau ją pamatyti. Iškloti, ką manau.
Manau, mums visiems kartu reikėtų ją aplankyti. Išklausyti ir
įsitikinti, kad ir ji mus išgirdo. Ką pasakysite?
Negalėjau nuslėpti pykčio.
— Manai, jai iš tikrųjų tai rūpi?
Maksas patraukė pečiais.
— Nežinau ir man nesvarbu. Kalbam ne tik apie ją. Kalbam
apie mus ir mūsų išgyvenimus. Turim teisę išrėžti jai į akis,
kaip ji mums nusidėjo. Made?
Madė paėmė mano ranką. Sunėriau mūsų pirštus. Seserų
solidarumas. Mes visada taip elgiamės. Dabar, kai turime
brolį, privalome plačiau atverti širdis ir įsileisti Maksą. Dabar
esame ne tik mudvi. Yra Maksas, jo šeima. Vesas, Metas...
jie visi priklauso mūsų sąjungai, nes tai liečia jų mylimiausius
žmones. Kitaip sakant, mus.
Madė sunkiai atsiduso.
— Aš bijau. Neįsivaizduoju, ką pasakyti žmogui, kurio
neprisimenu, — kone sukuždėjo.
— Sąžininga, — linktelėjo Maksas. — Mija, ar manai
pasakiusi jai viską, ką norėjai pasakyti?
Pašaipiai šyptelėjau.
— Nežinau.
— Gerai, ką manote? Judvi einate su manim kaip palaikymo
grupė. O aš mūsų motinai pasakysiu viską, ką noriu
pasakyti, — išdėstė Maksas, bet akivaizdžiai buvo įsitempęs.
Maksas nemėgsta prašyti pagalbos. Įprastinėmis
aplinkybėmis tikriausiai niekada neprašytų. Šis jo prašymas
mane pritrenkė, lyg dviejų tonų sunkvežimis būtų
pervažiavęs, paskui apsisukęs dar kartą.
— Maksai... — emocijos užspaudė man gerklę.
Jis papurtė galvą.
— Žinau, kad ji jus paliko ir siaubingai įskaudino. Su
manimi pasielgė taip pat. Nė nepalaukė, kol man išdygs
pirmasis dantukas. Po galais, ta moteris jau buvo niekas, kai
man pirmą kartą kirpo plaukus. Noriu ją pamatyti. Kad
motinos vardas įgytų pavidalą. Tikrai galiu kliautis seserimis.
Palaikykit mane.
Priėjau prie Makso ir prisėdusi šalia apkabinau.
— Atsiprašau. Buvau savanaudė. Kalbam ne tik apie mane.
Kalbam apie mus visus. Jūs irgi buvot įskaudinti. Ir tu teisus.
Turim nueiti pas ją kaip vienas kumštis. Nes dabar tokie ir
esame. Šeima. Teisingai?
— Velniškai teisingai! — šaižiai atsakė Maksas. Balsas
nuskambėjo lyg pjaunamas stiklas.
Madė atropojo per sofą ir prisiglaudė Maksui prie šono.
— Noriu būti kartu su jumis. Kol jūs esate su manimi, tol aš
būsiu su jumis. Gerai?
 Liūdnos jos akys blizgėjo. Blyškioje pilkumoje šokinėjo ir
kibirkščiavo ugnis.
— Tada sutarta. Paskambinsiu Kentui Benksui ir sutarsiu
susitikti, — pasakiau.
Maksas linktelėjo. Sėdėjome ir paskendę mintyse žiūrėjome
į ugnį.

****
Kentas Benksas nekantravo susitikti su mumis. Sakė, yra
dalykų, kuriuos privalome žinoti. Tik tada Įeisiąs mums
pasimatyti su motina. Jo prašymu vėl sėdėjome Zeino
smuklės kampe. Vesas ir Metas prie baro šnekučiavosi apie
nieką su bičiuliu Aleksu. Arti, kad akies kampučiu stebėtų
mus, jeigu reikalai imtų slysti iš rankų, bet pakankamai toli,
kad suteiktų mums įsivaizduojamą privatumą. Jau buvau
mačiusi Kentą. Jis atrodė keistas, bet nepavojingas, tačiau
pasiryžęs galvą guldyti dėl savo žmonos.
Oficialiai juodu nė nesusituokę. Svarsčiau, ar jis tai žino. O
aš žinojau, nes motina per visus šiuos metus nepasivargino
išsiskirti su tėvu.
Mano tėvas. Lėtai atsikvėpiau. Dar vienas nusivylimas. Nuo
tada, kai iš ligoninės parvežėm jį į senuosius namus ir
pasamdėm porą slaugių, o aš išvykau iš Vegaso, jis
neatsiliepia į mano skambučius. Slaugės sakė, kad gydymas
jam padeda, bet dvasiškai vėl įsijautė į vargšas aš! būseną.
Vyliausi, kad tėvas bus stiprus ir atsispirs nesibaigiančiai
savinaikai, bet gal per daug tikėjausi. Tokiomis aplinkybėmis
belieka melstis, kad vėl nesiimtų taurelės, o sąžiningai
laikytųsi gydymo plano. Per praėjusius metus padariau
daugiau, nei reikėjo, ir tikrai daugiau, nei jis buvo vertas.
Dabar viskas priklauso nuo jo paties.
Išmokau labai vertingą pamoką. Meilė ne visada maloni. Ji
gali būti žudikiška, nuožmi ir silpna, bet tai nereiškia, kad jos
nebuvo. Man teko tokią patirti ir Vesas padėjo užgydyti sielos
žaizdas, kurias paliko mane pagimdžiusi moteris.
 Kentui įėjus šalto oro gūsis plūstelėjo man į veidą. Iškart
mus pastebėjo ir atsisėdo į tuščią kėdę, kurią palikome jam
gale stalo. Nė vienas iš mūsų nenorėjo sėdėti šalia jo, todėl
mudvi su Made atsisėdome vienoje pusėje, milžinas
Maksas — kitoje. Jeigu Kentas ir pastebėjo šį mūsų manevrą,
nieko nesakė. Tik patrynė sustirusias rankas.
— Ačiū, kad atėjote.
Maksas, kaip dominuojantis patinas ir labiausiai norintis
pamatyti mūsų motiną, prašneko pirmas. Ištiesė ranką
pasisveikinti.
— Maksvelas Kaningemas. Mano seserį Miją Sonders jau
pažįstate. Čia mūsų jaunėlė sesuo Madison Sonders.
Mudvi su Made išspaudėme šypsenėles, bet rankų sveikintis
neištiesėme.
— Neabejoju, kad nekantraujate eiti tiesiai prie reikalo.
Todėl pradėsiu nuo pradžių, — pasakė Kentas tyliu ir ramiu
balsu.
Maksas linktelėjo ir mostelėjo jam kalbėti. Mudvi su Made
tylėjom. Kentas lėtai įkvėpė.
— Kai sutikau Meril, ji buvo sutrikusi, keliavo per kaimą vos
riedančiu kledaru. Apskretusi, nesipraususi kelias dienas ar
net savaites. Vėliau sužinojau, kad tik porą kartų buvo
persirengusi ir truputį pakeitusi vardą. Pamaniau, kad bėga
nuo smurtaujančio vyro, ir tąsyk ji nesiginčijo, leido man
galvoti apie blogiausia.
Susierzinusi užverčiau akis. Kentas dėbtelėjo į mane ir
kalbėjo toliau:
— Sutikau ją čionykštėje bibliotekoje. Užėjau pasiimti
knygos, kurios man reikėjo universitetui, o ji — tiesiog sušilti.
Madė po stalu suspaudė man ranką. Išgirdus, kad kitas
žmogus buvo įskaudintas taip kaip mes, švelni mano sesutės
prigimtis reagavo karščiau nei maniškė. Išskyrus tai, kad
viskas buvo be pagrindo. Mūsų motina turėjo namus,
kuriuose galėjo sušilti. Bet ji nusprendė sprukti. Iš manęs
tikrai nesulauks užuojautos.
— Ilgainiui pradėjau ją nuolat sutikti bibliotekoje. Po
savaitės pastebėjau, kad ji nepersirengė drabužių, plaukai
tebebuvo sulipę ir — jei visai atvirai — ji dvokė. Bet akyse
kažkas buvo. Mane sužavėjo kibirkštis, įsižiebdavusi, kai tik
pažvelgdavo į mane. Vieną dieną pakviečiau ją į savo namus
ir pasiūliau pagalbą. Ji neslėpė, kad kažkas negerai, tad
leidau nusiprausti, pamaitinau ir daviau stogą virš galvos.
Dienos virto savaitėmis, džiaugiausi, kad ji su manimi. Ji
padėjo man rengtis paskaitoms, tvarkė namus, virė valgyti.
Pasirodė, kad turi menininkės gyslelę.
— Pone Benksai, kur sukate? Kol kas supratome tik tiek,
kad mūsų motina melavo jums taip kaip mums. Ji nebuvo
benamė. Ji nusprendė būti bename. Jos vyras, mano tėvas,
niekada nėra jos palietęs nė pirštu. Niekada. Motina sužlugdė
tėvą ir sužlugdys jus, pamatysite, — pasakiau neslėpdama
pagiežos.
Kentas energingai papurtė galvą.
— Prašau jūsų tik išklausyti. Jūs daug ko nežinote.
Maksas palinko į priekį ir aštriai, kaip peiliu, dūrė.
— Eikit prie esmės.
Kentas nuolankiai iškėlė rankas.
— Po kelių mėnesių pastebėjau, kad ji ėmė keistai elgtis.
Nelogiškai. Grįžtu namo ir matau — virtuvės grindys
nubarstytos miltais, o ji šoka kaip balerina. Manau, normalūs
žmonės taip nesielgia. Tačiau Meril ištisai taip elgdavosi. Kitą
kartą išpylė ant grindų „Palmolive“ šampūną ir čiužinėjo.
— O taip. Čia tikrai mūsų motina. Ji dažnai krėsdavo tokias
nesąmones. Pietums duodavo mums ledų. Vesdavosi į lauką
per stingdantį šaltį šokti lietuje per audrą. Popsas tuo metu
daug dirbo, kad ji turėtų viską, ko nori, todėl negalėjo mūsų
prižiūrėti. Kai jis grįždavo namo, ji eidavo į kazino šokti.
Daugybę metų juodu buvo kaip laivai, prasilenkiantys naktį.
Kentas linktelėjo.
— Vadinasi, jūs tai matėte. Keistą elgesį. Daugiau negu
keistą, absoliučiai maniakišką. Lyg staiga jai būtų atsisukę
visi varžteliai. Ji būdavo apimta tokios euforijos, kad
nerimaudavau, ar nevartoja narkotikų. Arba apimta tokios
depresijos, kad tik Dievas būtų galėjęs pakelti iš lovos.
— Pone Benksai, čia net per švelniai pasakyta.
Prisiminiau milijonus kartų, kai vaikystėje motina elgėsi
kaip beprotė. Tačiau tada viskas buvo nesvarbu, nes mes ją
mylėjome.
— Ką visa tai reiškia? — įsiterpė Maksas.
— Viską. Ilgai ją įtikinėjau, bet galiausiai atlikome tyrimus.
Ar žinojote, kad jūsų motinai sunki bipolinio sutrikimo
forma? — paklausė Kentas. Prie staliuko įsiviešpatavo mirtina
tyla, regis, buvo girdėti, kaip kvėpuojame.
— Bipolinis sutrikimas. Panašu į depresiją? — paklausė
Maksas.
Kentas rimtai papurtė galvą.
— Taip, ji kenčia nuo depresijos, bet čia kai kas daugiau.
Jai pasireiškia nuotaikų svyravimai. Jos nuotaika gali staiga
kardinaliai pasikeisti. Ir tam procesui kontroliuoti reikia
stiprių vaistų. Ji tikrai geriau jaučiasi vartodama vaistus. Ir
tada gali dirbti. Turėdama dailininkės talentą, gali gyventi
laimingą ir ramų gyvenimą. Čia, Aspene, su manimi. Jos
nuotaikos vis dar nepastovios, ji vis dar kenčia nuo
depresijos ir manijos, bet su vaistais priepuoliai daug
lengvesni, kartojasi gerokai rečiau. Vaistai kontroliuoja
priepuolio stiprumą.
Kentas giliai įkvėpė, lyg bandytų susikaupti. Lyg žinotų, kad
tolesni jo žodžiai bus sutikti neigiamai.
— Nežinau, ką anksčiau ji galėjo pridaryti. Moteris, kurią
sutikau, be vaistų niekaip nebūtų galėjusi auginti vaikų. Jos
būklė buvo sunki, liga nediagnozuota. Apie savigydą negali
būti nė kalbos. Nesistebiu, kad ji galėjo prikrėsti nesąmonių.
Prisimerkusi įsmeigiau akis į Kentą. Jis vėl mostelėjo,
tartum ramintų.
— Nesakau, kad jos elgesys su jumis pateisinamas. Tik
sakau, kad dėl negydomos ligos, apimta manijos, ji galėjo
pamanyti, kad normalu viduržiemį išsivesti vaikus į lauką
pašokti lietuje per audrą. Manija diktuoja savo logiką, savo
pasiteisinimus, kodėl reikia kaip nors pasielgti. Ir gali būti
absoliučiai logiška. Per šiuos metus buvo visko. Praėjus krizei
ji jausdavosi sveika ir visiškai atsakinga už savo veiksmus. O
prasidėjus depresijai imdavo suvokti, kad jos vaikai yra ar
buvo sušlapę ir sušalę, alkani ir basi, ir tai — geriausiu
atveju — kad ji esanti baisi motina, didžiausia pasaulyje
grėsmė vaikams. Kiekvieną gyvenimo dieną ji neša savo
klaidų kryžių.
Kentas vėl papurtė galvą. Mes tylėjome. Nežinojau, ką
sakyti. Debesis minčių, jausmų ir emocijų užklojo mano
sveiką protą, sugniaužė paširdžius. Man reikėjo laiko
pagalvoti. Laiko susivokti.
— Dabar ji labai nori jus pamatyti, nors aną dieną smarkiai
susijaudino. Ji nežino, kad visi esate čia, bet įsivaizduoju, kad
tikrai norės ir jus pamatyti. Pasiaiškinti. Atsiprašyti. Jūs esate
suaugę žmonės ir mąstote kaip suaugę. Negalite pamiršti,
kas nutiko praeityje, bet gal nors suprasite. Ji man yra
vienintelė ir svarbiausia, mano žmona. Buvo kone keturiolika
metų...
— Juk žinote, kad oficialiai nesate susituokę, — nutraukiau
Kentą. — Ji taip ir neišsiskyrė su mano tėvu.
Kalbėjau tyliai, bet kandžiai.
Kentas linktelėjo.
— Supratau, kad mūsų vedybos neteisėtos, bet man nerūpi
legalumai. Labai ilgai globoju tą moterį ir toliau globosiu, kol
išleisiu paskutinį kvapą. Tad jeigu norite ją suplėšyti į
skutelius, manau, bus geriausia palikti viską, kaip yra, ir
skirstytis savais keliais.
Kentas padėjo rankas ant stalo taręs lemiamą žodį. Maksas
atsistojo ir ištiesė ranką.
— Leiskite man pasikalbėti su seserimis. Mes viską
aptarsime ir šįvakar vėliau su jumis susisieksime.
Kentas atsistojo, paspaudė Maksui ranką ir užsisegė paltą.
— Lauksiu jūsų žinutės. Esate įskaudinti ir tai, ką šiandien
pasakiau, yra didelis smūgis. Man irgi buvo smūgis, bet
gyvenimas kartais pateikia tokių staigmenų ir patikrina, kaip
atlaikome sukrėtimus, kurie atskleidžia mūsų būdą.
 Pasakęs šiuos žodžius, Kentas apsisuko ir neatsigręždamas
nuėjo durų link. Sunkiai atsidusęs Maksas atsisėdo.
— Na, ką manote?
Kilstelėjau antakius.
— Vėsai, mielasis, ar galėtum atnešti tekilos? — šūktelėjau.
— Aišku, — atsakė jis ir perdavė užsakymą.
Aš tikrai jam priklausau. Nuo galvos iki kojų, su visu žiedu,
spindinčiu ant piršto. Madė šyptelėjo.
— Kai pastarąjį kartą prisigėrei tekilos, kitame kambaryje
surengei sekso fiestą su tuo tatuiruotu Samoa pleibojumi
nesuvokdama, kad greta esu aš.
Madė priminė laukinę naktį su Tajumi Havajuose. Sekso
fiesta. Tik mano mažoji sesutė gali parinkti tokius nekaltus
žodžius apibūdindama nešvankią, purviną, pornografinio
filmo vertą tratinimosi naktį. Kumštelėjau jai į ranką.
— Nekartok to, kad neišgirstų Vesas, — sukuždėjau į jos
vyšniomis ir vanile kvepiančius plaukus.
Maksas šyptelėjo ir užsimerkė.
— Dabar visai nenorėčiau įsivaizduoti šio reginio. Ačiū už
nukrypimą, bet ką judvi manote apie tai, ką šis minkštimas
papasakojo apie mūsų motiną.
Atsidusau ir prisitraukiau Madę arčiau, norėdama jos
palaikymo ir manydama, kad galbūt jai reikia manojo.
— Nuoširdžiai sakau — nežinau. Atrodo, tai viską paaiškina.
Viskas, ką jis pasakojo apie keistą jos elgesį, yra tiesa.
Kartais su mama būdavo dangiška, kartais — pragariška.
Būdavo sunku ištverti ir lengva ignoruoti. Nežinojome, ko dar
iš jos tikėtis. Kai būdavo apimta manijos arba sunkios
depresijos, keisdavo darbus, įveldavo mus į skolas, daug ką
pamiršdavo, pavyzdžiui, parvežti mus iš mokyklos, arba
sudegindavo maistą, nes pamiršdavo jį orkaitėje. Jos elgesys
labai panašus į nupasakotą Kento.
— Tai pakeitei nuomonę apie motiną?
Milijono vertės klausimas. Gūžtelėjau pečiais.
— Galbūt. Gal truputį. Bet tikrai ėmiau suprasti, kodėl ji
buvo tokia, kokia buvo. Tik nesuvokiu, kodėl ėmė ir išėjo.
Kodėl nepasikalbėjo su gydytoju apie savo bėdas? Būtų
sulaukusi pagalbos. Kai mus paliko, jai buvo gerokai per
trisdešimt. Kaip liga taip ilgai galėjo būti nepastebėta? Pykstu
ant savęs už šiuos žodžius, bet man tai atrodo siaubingai
patogu.
Tada įsiterpė Madė:
— Mija, jeigu ji buvo ne visai sveiko proto, tai gal dėl to ir
išėjo? Gal tikėjo, kad šitaip mus apsaugos? Nes žinojo, jog jai
ne visi namie.
Maksas sukando dantis.
— Tai nepaaiškina, kodėl mane paliko dar kūdikį, o su jūsų
tėčiu išgyveno dešimt metų.
— Ne, nepaaiškina. Gal tavo tėtis matė tai, ko nematė
mūsiškis? Primygtinai siūlė ieškoti pagalbos, todėl ji ir
pabėgo.
— Manau, sužinosim tik su ja pasikalbėję. Ar paskambinti
Kentui ir susitarti dėl susitikimo? Norėčiau viską baigti iki
Kalėdų, kol susirinks visa tavo šeima. O kaip Meto tėvai? Ar
atvyks? — Maksas paklausė Madės. Ji papurtė galvą.
— Nea. Metas bus su manimi ir mumis visais, todėl jie
užsisakė atostogų kruizą, kurio baisiausiai troško. Iki šiol
nenorėdavo palikti Meto, bet dabar, kai jis nėra vienas,
paklausė, ar neprieštarautume, jeigu išvyktų. Leidau jiems
pasimėgauti ir pasakiau, kad šventes praleisim su jumis, nes
tokios jos mums bus pirmosios. O kitais metais jau būsime
visi. Jeigu neprieštarausite.
Madė nuleido galvą ir žvilgtelėjo į mane, paskui ir į Maksą.
Nusišypsojau ir paėmusi ją už smakro atsukau į save, kad
pažvelgtų į akis.
— Ei, Meto šeima yra tokia pat svarbi kaip Vėso ir Sindės.
Aišku? Visi stengiamės per šventes būti kartu, kad jos būtų
kuo mielesnės. Po galais, čia tiek kambarių. O jeigu bus
įgyvendintas Vėso ir Makso dviejų rančų planas, Teksase irgi
turėsim begalę kambarių.
Madė išpūtė akis.
— Koks planas?
 Maksas šyptelėjo ir pasirėmė rankomis smakrą.
— Vesas nori pirkti vieną iš tų dviejų sodybų ir žemės šalia
mūsų namų.
— Tu kraustysiesi į Teksasą? — Madė ėmė muistytis, lyg
apnikta skruzdėlių.
— Ai... ne, taip. Galbūt. Maksai, tu šiknius! — pagrasiau
jam pirštu. — Vesas nori antrų namų toli nuo namų. O kas
gali būti geriau už Makso ir jo šeimos kaimynystę? Kadangi
judu su Metu po poros metų ketinate persikraustyti į
Teksasą — prašom.
— Dievulėliau! Tai. Yra. Nuostabu! Mano brolis ir sesuo
gyvens vienoje vietoje, — Madė taip plačiai nusišypsojo, jog
net tamsus kambarys nušvito.
Atėjo Vesas su tekila. Ne su trimis taurelėmis. Su padėklu.
Pilnu taurelių. Padėjo padėklą ant stalo, prisitraukė kėdę ir
atsisėdo. Metas įsitaisė šalia Makso.
— Girdėjau, vyksta išgertuvės. Pradedam? — šyptelėjo
Vesas. Dievinu šią jo šypseną. Man ji reiškia nerūpestingumą,
pasivartymus nuogiems lovoje ir tingius sekmadienius,
laukiančius ateityje. Nesibaigiančias dienas meilės duodant ir
imant. Štai taip gyvensiu su Vesu, savo vyru. Negaliu
sulaukti. Iškėlėme taureles.
— Už ateitį, — pasakiau.
— Už nesibaigiančias galimybes, — džiugiai nusišypsojo
Madė.
— Už šeimą, — pabaigė Maksas.
Mūsų penketukas bare sunaikino galybę maisto ir gėrimų,
kol galiausiai Metas savanoriškai liovėsi gėręs ir parvežė mus
namo. Namie pratęsėm linksmybes, nes visi žinojo
sklandančius gandus apie mūsų motiną. Ką kita mums
šiandien veikti, jeigu ne gyventi? Ir mes gyvenome. Visą
mielą naktį.

****
Kentas surengė pokalbį su mūsų motina likus dviem
dienoms iki Kalėdų. Mums visiems slėgė širdį, kai Maksas
važiavo žvyruotu keliuku iki prabangių namų, labai panašių į
Vėso tėvų sodybą. Nelabai toli nuo jos. Užtrukom vos penkias
minutes, kol privažiavom Kento ir Meril Benksų — juk dabar
ji vadinasi Benks pavarde — namus.
Kentas atidarė duris ir palydėjo mus į didžiulę svetainę.
Joje irgi buvo panoraminiai langai su gražiu vaizdu, bet ne
per visą sieną kaip Vėso trobelėje. Čia buvo nuostabūs
apskriti langai kaip laive, tik daug didesni už liukus, gal
pusantro metro skersmens, jei ne daugiau. Dvivėrės durys,
vedančios iš modernios virtuvės, atrodė, slepia lauko terasą.
Visiškai baltoje virtuvėje ant spiralių kabėjo šalto atspalvio
skaisčiai mėlynos spalvos šviestuvai. Vienintelė spalvota vieta
ir buvo šviestuvai bei keramikos dirbiniai ant granitinių
stalviršių. Viskas atrodė itin modernu, bet jauku. Audinio
detalės pagyvino baltą svetainę.
Labiausiai pritrenkiantis dalykas ir pagrindinis kambario
akcentas — paveikslas, kabantis virš didelio židinio. Tartum
gyvas vaizdas kaip ir už lango, tik pavasarį, kai aplink jau
žalia ir randasi spalvos. Dailininkas, nupiešęs šį paveikslą,
tikrai talentingas ir neįtikėtinai pastabus detalėms.
Tolimajame didžiulės svetainės kampe sėdėjo mūsų
motina. Mūvėjo juodas tampres, vilkėjo platų baltą megztinį.
Prie šio megztinio jos plaukai atrodė labai tamsūs ir iš tolo
blizgėjo juodai mėlyna spalva.
— Užeikite, prašom sėstis, — pakvietė Kentas ir mostelėjo į
sofas.
Mūsų trijulė apėjo sofą ir kaip vienas susėdo tiesiai priešais
Meril. Kentas įsitaisė šalia savo moters. Ji griebė jį už rankos
ir stipriai suspaudė tą pačią akimirką, kai tik jis atsisėdo.
Mačiau, kad kraujas ištekėjo iš suspaustų jo pirštų, tačiau jis
buvo ramstis, palaikantis jos sveikatą. Galbūt. Dabar, kai
žinau, kad ji — psichikos ligonė, viskas atrodo labai trapu.
— Mija, ačiū, kad atėjot. Maksvelai, Madison... — prašneko
motina, bet apsiverkė ir nutilo. — Kaip gera jus matyti.
Nemaniau, kad dar kada nors... — užgniaužė raudą.
 Kentas padavė jai nosinaitę, motina nusišluostė akis ir nosį.
— Atrodot tokie... Dieve, jūs tokie neįtikėtinai gražūs, —
pasakė lyg pagarbiai, lyg baimingai.
Žvilgtelėjau, kaip laikosi Madė. Ant skruostų žibėjo ašarų
karoliukai, bėgančią nosį sesutė nusišluostė rankove. Aš? Aš
jau seniai išverkiau visas ašaras. Metų metus ir visai neseniai
prieš kelias dienas verkiau dėl šios moters. Jaučiausi
išdžiūvusi... kaip dykuma.
— Malonu pagaliau asmeniškai susipažinti su moterimi, kuri
mus pagimdė, — pasakė Maksas apkabinęs Madę. — Kalbu
už Madę ir save, nes mums tai kaip ir pirmas kartas.
Motina linktelėjo. Ašaros sraunesniais upeliais tekėjo jos
skruostais. Krenkštelėjusi tarė:
— Žinau, kad niekas, ką pasakysiu, nenumalšins to
skausmo, kurį sukėliau...
Sukandau dantis nenorėdama pasirodyti vienintele auka,
nes mes visi nukentėjom. Ji paliko mus visus.
— Dabar jaučiuosi geriau ir galiu suprasti, kiek blogo jums
padariau. Mija, žinau, kad labai pyksti ant manęs, ir, jei
būčiau supratusi, kad išeidama padarysiu blogiau nei
likdama, nė už ką nebūčiau taip pasielgusi.
— Tai kodėl išėjai? — uždaviau klausimą, kuris penkiolika
metų nedavė man ramybės.
Motina apsilaižė lūpas ir atsisėdo tiesiai.
— Tuo metu man buvo pakrikęs protas. Atsipeikėdavau
virtuvėje nesuprasdama, ką daranti. Neatsiliepdavau į
skambučius iš mokyklos. Ilgėjausi darbo to nesuvokdama.
Vieną dieną atsimerkiau ir pamačiau stovinti greitkelio
viduryje, basomis einanti į dykumą. Vilkėjau naktiniais. Jūsų
tėvas tuo laiku dirbo naktimis, aš blaškiausi tarp darbų
kazino. Jūs, mergaitės, likdavote namie vienos. Nesuvokiau,
kas esu.
— Skamba šiurpiai, — prašneko Made, ji visada pirmoji
stengėsi užgydyti pasaulio žaizdas ir sutaikyti žmones.
Meril linktelėjo.
— Taip ir buvo. Neadekvatus tikrovės suvokimas, atminties
duobės keldavo pavojų. Nežinojau, kaip viso to išvengti.
Paskutinis lašas buvo, kai puolusi į baisią depresiją išgėriau
visą butelį jūsų tėvo viskio. Maniau, kad jis mane
apgaudinėja.
Pašaipiai prunkštelėjau. Motina pakėlė akis, jos skruostus
nudažė raudonis.
— Žinau, kad buvau apgavikė. Na, iš tikrųjų nežinau.
Dažniausiai būdavau sutrikusi, nenutuokiau, kur esu ir ką tuo
metu veikiu. Vis dėlto... tą paskutinį vakarą prisigėriau
viskio. Susodinau jus, mergaitės, į mašiną ir pati sėdau prie
vairo.
Maksas sukando dantis, kone išgirdau griežimą.
— Kažkaip išvažiavau iš greitkelio ir pasukau į dykumą.
Gerasis samarietis pamatė, kad išsuku iš greitkelio,
paskambino policijai ir nusekė iš paskos. Pagaliau mašina
sustojo. Netekau sąmonės prie vairo. Atvykusi policija paėmė
jus, mergaitės, o mane pasodino į kamerą išsiblaivyti. Tėvas
sumokėjo užstatą, man grėsė kaltinimai už vaikų nepriežiūrą.
Gal būtų pasodinę į kalėjimą. Tik...
— Tu pabėgai, — pabaigiau už ją. Su visa pagieža bedžiau
peilį tiesiai jai į širdį.
— Tada nežinojau, kad sergu. Niekas nežinojo.
 AŠTUNTAS SKYRIUS
— O kaip aš? — paklausė Maksas.
Mąsčiau apie tą patį. Maksas patikslino savo klausimą.
— Tu palikai mane ir tik po penkerių metų sutikai Maiklą
Sondersą.
Meril lėtai įkvėpė ir nusišluostė nosį.
— Tu teisus, taip. Džeksonas buvo geras žmogus. Norėjo
rūpintis manimi, auginti vaikus. Tuo metu vis dar tikėjausi
tapti garsia šokėja. Tada mano liga buvo nevaldoma ir
chaotiška. Mintys nuolat šėlo. Maniau, Džeksonas nori
uždaryti mane į auksinį narvelį. Pririšti naudodamasis vaikais.
Maksas susierzino.
— Pririšti tave?
— Neteisingai mane supratai, — garsiau suriko motina. —
Ėmiau lauktis tavęs, vos susipažinusi su Džeksonu. Visai
sutrikau. Niekuo nepasitikėjau. Mylėjau Džeksoną, bet
nebuvau jo įsimylėjusi. Ne ta amžina meile. Kiekvieną dieną
vis labiau glumau. Nesupratau, kas vyksta. Gydytojas sakė,
kad man gal gimdyvės depresija, kurią dar labiau apsunkina
psichikos būsena. Kai moters hormonų pusiausvyra staigiai
pasikeičia, kai ji dar serga maniakine depresija, padariniai
gali būti pražūtingi.
— Taip, tikrai pražūtingi, viską įvertinus, — abejingai ištarė
Maksas.
— Maksvelai, bet tai nereiškia, kad man nerūpėjai ar kad
tavęs nemylėjau. Mylėjau. Labai mylėjau. Tik nežinojau, kaip
reikia tavimi rūpintis. Galvoje sukosi tik baisios mintys apie
Džeksoną, kad reikia nusižudyti ir nužudyti tave. Padariau
vienintelį dalyką, kurį galėjau... — ašaros be paliovos sruvo
jos skruostais.
— Išėjai, — pasakė Maksas.
Šis žodis pribloškė mane. Krūtinėje tūnantis urzgiantis
žvėris pakėlė galvą ir įsiklausė. Meril linktelėjo.
— Žinojau, kad Džeksonui netrūks nei pinigų, nei gebėjimų,
nei palaikymo. Jis būtų pasirūpinęs tavimi, kol būčiau atėjusi
į protą. Tačiau taip nenutiko. Paskui sutikau Maiklą. Jis buvo
labai mielas ir švelnus. Rūpinosi manimi. Dievino mane, —
motina žagtelėjo. — Iš pradžių abu buvom kuoktelėję ir
skirtingi, ir man tai labai patiko. Ėjome prieš pasaulį. Pagauti
įgeidžio, kai man užplaukė debesėlis, susituokėm Vegaso
koplyčioje. Neilgai trukus po vestuvių ėmiau lauktis Mijos.
Ir... visa kita žinote, — šniurkštelėjo ir nusišluostė ašaras.
— Kodėl niekada nepaskambinai mums? — tyliai ir liūdnai
paklausė Madė.
— Ak, mažute, aš norėjau. Kiekvieną dieną. Bet bijojau.
Bijojau to, ką pasakysit. Bijojau to, ką gali pasakyti Maiklas.
Bijojau sėsti į kalėjimą. O paskui baiminausi prarasti Kentą.
Jis vienintelis pastebėjo, kad man kažkas negerai, ir suteikė
pagalbą.
— Vadinasi, jūs apie mus nieko nežinojot? — paklausiau
Kento.
Jis papurtė galvą.
— Ne. Meril ištiko priepuolis, kai pirmą kartą pamatė jus
daktaro Hofmano laidoje. Tada viskas ir paaiškėjo. Visa tiesa.
Todėl galiausiai paskambinau laidos prodiuseriams. Pasakiau,
kad esu jūsų patėvis, kad žinau, kur yra seniai dingusi jūsų
motina, ir noriu suvienyti šeimą.
Sunkiai atsidusau. Suk ją devynios, tą Šandę. Galėjo šią
bombą susprogdinti gerokai vėliau. Labai norėčiau savo
rankomis sugniaužti jos ilgą kaklą.
— Ko tikitės iš šio susitikimo? — šaltai paklausiau,
negalėdama atitraukti akių nuo raudančios moters.
Deja, žvėris manyje nereagavo į jos skausmą. Mes trys
kentėjome visą laiką, kol ji gyveno šiame miške ir laiminga
piešė peizažus, leido dienas kaip dailininkė ir žmona
neslegiama jokios atsakomybės. Bet ji buvo atsakinga. Už
tuos, nuo kurių atsiribojo pirmiausia. Meril persibraukė
rankomis šlaunį.
— Mhm... Tiesą sakant, nemąsčiau apie ateitį. Labiausiai
rūpėjo palengvinti naštą, kuri jau penkiolika metų slegia man
krūtinę. Prisiekiu, Madison, kad nieko nenutuokiau apie tavo
tėvą. Tomis dienomis daug gėriau. Kad numalšinčiau
skausmą. Džeksonas atvykdavo į miestą verslo reikalais ir
dažnai įkalbinėdavo mane grįžti į Teksasą. Bet aš atsisakiau.
Pranešiau, kad ištekėjau už kito. Kad turiu Miją. Jam patiko
Mija, — Meril švelniai man nusišypsojo. — Tuos kartus, kai jis
lankėsi, išblukino alkoholis. Vargiai ką prisimenu.
Sukiodama sužadėtuvių žiedą, Madė linktelėjo.
— Ko gero, turėjau tai žinoti. Matydama judu kartu...
neįtikėtina, kokia tu panaši į Džeksoną. Madison, jis būtų
labai didžiavęsis tavimi.
Madė linktelėjo, jos pečiai sudrebėjo. Maksas ją apkabino, o
sesutė kūkčiodama įsikniaubė jam į krūtinę. Mostelėjau į juos
nykščiu.
— Matai?
Meril baimingai išplėtė akis.
— Štai ką praradai. Nežinau, kaip galim grįžti ten, kur
išsiskyrėm... visi.
Meril apsilaižė lūpas ir prikando apatinę.
— Suprantu. Didžiausia mano svajonė būtų pradėti viską iš
naujo. Žinau, kad niekada nebūsiu tokia motina, kokios
norėtumėt ir kokios esat verti, bet esu jūsų mama ir norėčiau
geriau jus pažinti. Jeigu leisite.
Patraukiau pečiais nežinodama, ką atsakyti. Taip ilgai jos
nekenčiau ir laikiau pyktį už tai, kad mus paliko, jog dabar
labai sunku priimti šią naują informaciją ir pradėti nuo
švaraus lapo. Supratau, kad mūsų motina serga proto liga.
Logiška, kai suvokiau, kad daugelis jos veiksmų buvo
nesąmoningi. Bet mes vis tiek metų metus kentėjome dėl
išsiskyrimo. Tačiau turbūt galėčiau rasti savyje užuojautos ir
atnaujinti santykius su motina.
Šiurkščiu lyg švitrinis popierius balsu prašneko Maksas:
— Norėčiau pabandyti, nes esu suinteresuotas.
Meril mirktelėjo ir nusišypsojo. Aišku, Maksas nori
pabandyti. Jis — šeimos žmogus. Šeima jam reiškia viską, jis
lengvai atleidžia, net lengviau negu myli. Tai didžiausia jo
dorybė ir pažeidžiamiausia vieta. Norėčiau būti panašesnė į
jį.
— Mes su žmona Sinde turime du vaikus. Izabelei penkeri,
Džeksonui neseniai suėjo du mėnesiai. Būtų gražu, jeigu jie
susipažintų su močiute.
Meril kilstelėjo rankas prie lūpų. Ašaros vėl pasipylė kaip iš
čiaupo.
— Anūkėliai. O dangau, Kentai, mes turime anūkų! — ištarė
jausmingai. Kiekvienas žodis skambėjo džiugiai.
Maksas didžiuodamasis išpūtė krūtinę.
Užsimerkiau ir laukiau. Išgirdau drebantį Madės balselį.
— Aš irgi. Norėčiau pabandyti. Bet bus sunku. Iš tikrųjų
jūsų nė nepažįstu. Ir... mudu su sužadėtiniu gyvename Las
Vegase, Mija — Malibu, Maksas — Teksase.
Meril balsas lūkestingai virpėjo.
— Viskas gerai. Galim pradėti bendrauti telefonu ir
elektroniniais laiškais. Galbūt su Kentu galėsime išvykti.
Galerija laikosi puikiai. Turiu susitaupiusi pinigų, už kuriuos
nusipirktume lėktuvo bilietus.
Kentas paglostė jai petį.
— Meril, jei norėsi pamatyti savo vaikus ir anūkus, mielai
skrisiu su tavim. Mieloji, mums priklauso visas pasaulio
laikas, kad atlygintume padarytą žalą.
Ojoj. Norėčiau nekęsti jų abiejų. Kentas pasirodė esąs
malonus, supratingas ir kantrus vyras. Makso vaikams jis bus
nuostabus senelis.
Taigi, tada visų akys nukrypo į mane. Užsimerkiau —
nenorėjau būti smerkiama už savo jausmus. Buvo metas, kai
mylėjau ją, dar daugiau metų jos ilgėjausi... kol galiausiai
ėmiau nekęsti.
— Mija? — paklausė motina. — Ką tu pasakysi? Ar galiu
tikėtis, kad bent šiek tiek manęs ilgiesi ir nori, kad viskas
būtų kitaip? — nutilo, nes vėl ėmė raudoti.
Sugniaužiau kumščius. Nagai susmigo į minkštą delnų odą.
— Metų metus kasdien ilgėjausi tavęs. Kas kartą, kai
berniukas įskaudindavo mane, ilgėjausi mamos. Kiekvieną
dieną, kai tėtis pamiršdavo nupirkti maisto, ilgėjausi mamos.
Kas kartą, kai Popsas prisigerdavo iki sąmonės netekimo,
ilgėjausi mamos. Visus šiuos negandų metus ilgėjausi.
Turėjau būti tėvo prižiūrėtoja, Madei atstoti motiną ir seserį.
Dėl tavo kaltės vogiau, vaikščiojau alkana tiek kartų, kad
negaliu suskaičiuoti, melavau mokyklos direktoriui ir
gydytojams, kad mums viskas gerai.
Meril aiktelėjo.
— Man labai gaila...
— Tikiu, kad gaila. Ir man gaila, kad paauglystėje turėjau
vogti. Man gaila, kad būdama dvylikos turėjau skalbti
drabužius kriauklėje su indų plovikliu. Man labai gaila, kad
mudvi su sesute niekada nešventėme tikrų Kalėdų ar
gimtadienių, kai mamos lepina savo dukreles, nes taip augo
visos mūsų draugės. Bet labiausiai, mama, — iškošiau pro
sukąstus dantis, — man gaila, kad negalėjome tau padėti.
Kad Popsui nepakako vyriškumo imtis atsakomybės ir tau
padėti. Ne tik dėl tavęs ir savęs, bet ir dėl mūsų. Dėl Madės
ir manęs. Nė negaliu apsakyti, koks smūgis per smegenis
buvo sužinoti, kad turiu penkeriais metais vyresnį brolį.
Dvidešimt penkeri metai, mama! — sugriežiau dantimis. —
Dvidešimt penkerius metus galėjau pažinoti Maksą. Ar
nutuoki, koks nuostabus mūsų gyvenimas būtų buvęs, jei
būtume žinoję, kad jis yra? Dabar jis mums yra viskas! O
tu... tu slėpei jį nuo mūsų. Sveikos ar nesveikos psichikos.
Žinojai, kad turi sūnų, ir nė žodeliu neužsiminei. Vien už tai
nežinau, ar galėsiu kada nors tau dovanoti, ar apskritai rasiu
širdyje vietos atleidimui. Gal kada nors ateityje, bet tikrai ne
šiandien.
Tai pasakiusi drebėdama atsistojau.
— Lauksiu mašinoje, — pasakiau Maksui.
Juodu su Made jau stovėjo. Veikiausiai Maksas ketino mane
sulaikyti, kad vėl jai netrenkčiau. Ar neužsinorėčiau to
padaryti. Labai troškau, bet dėl to širdies skausmas nebūtų
atlėgęs. Nebūtų užgijusi žaizda, atsivėrusi prieš daugelį
metų. Tokias žaizdas pajėgus užgydyti tik laikas.
— Atsiprašau! — už nugaros suvaitojo Meril.
 Neatsisukau. Mano širdies žaizdos, kraujavusios pamačius
motiną, užgijo. Užpyliau plyšius storu akmens ir betono
sluoksniu, užtepiau gipsu ir saugiai, kaip grotomis,
pridengiau rankomis. Motina nesugriaus šios sienos. Tik ne
dabar.
Nors ji ligonė, suvokiau, kaip man reikėjo, kad rūpintųsi
manimi labiau nei savimi. Įsivaizduoju, jai tai būtų buvę
sunku, o mano pasauliui reikia stiprios valios žmonių, kurie
rizikuoja vienas dėl kito. Dabar neturiu galimybės rankioti
praeities šukių su moterimi, kuri paliko mane vieną kaip
pirštą.

****
Mane purtė drebulys. Tylėdama įėjau į trobelę ir iškart
pasukau į savo kambarį. Vos uždariusi duris nusimečiau
viršutinius drabužius. Nutraukiau nuo lovos storą antklodę ir
atsiguliau. Apglėbusi Vėso pagalvę godžiai traukiau jo kvapą.
Kol spėjau suvokti, kas dedasi, šiltas kūnas prigludo prie
manęs, tvirta ranka apglėbė krūtinę.
— Nori pasikalbėti? — paklausė Vesas.
Paėmiau jo ranką, priglaudžiau pirštus prie lūpų ir visus
išbučiavau.
— Nelabai.
— Nori pasidulkinti? — linksmai paklausė.
Su kiekviena diena jis vis labiau tampa ankstesniu Vesu.
Esu neapsakomai dėkinga šiam medicinos ir psichiatrijos
stebuklui. Iš širdies atsidusau.
— Nelabai.
Šilta nosimi Vesas pasitrynė man į kaklą.
— Nelabai. Ar šiandien į visus klausimus taip atsakinėsi?
Trūktelėjau pečiais.
— Galbūt.
— Brangioji, turi išsikalbėti. Papasakok, kas dedasi šioje
žavingoje galvelėje.
Patvirtindamas mintį uždėjo ranką man ant galvos ir ėmė
masažuoti pakaušį. Masažas buvo dieviškas, kaip tik tokio
man ir reikėjo, kad nusiraminčiau po susitikimo su Meril.
— Aš esu bloga, — galiausiai prisipažinau.
Vėso pirštai trumpam sustingo.
— Tu nesi bloga. Kas įkalė tau šią mintį? Pasakyk ir aš tam
žmogui nusuksiu sprandą.
Prunkštelėjau. Koks gynėjas!
— Tau nereikės toli ieškoti, nes tas žmogus esu aš.
Vesas paglostė man plaukus iki pat galiukų ir paskleidė ant
nugaros.
— Gerai. Tada papasakok, kodėl mano mylima, dievinama,
garbinama moteris taip blogai apie save mano.
Dieve, aš jį myliu. Kaip tik tada, kai norėčiau pasislėpti,
atsiriboti nuo visų, jis vienintelis prisibeldžia iki manęs.
Grįžtant mano ir Madė, ir Maksas bandė pasikalbėti, išklausti,
kaip jaučiuosi, bet aš su jais nekalbėjau. Tiesą sakant,
verčiau jau būčiau liepusi jiems atsiknisti ir palikti mane
ramybėje. Nebuvo čia kuo didžiuotis.
Dar kartą išbučiavau Vesui pirštus, glaudžiau lūpas prie
pažįstamo delno.
— Maksas ir Madė norėtų, kad leisčiau Meril grįžti.
— Ir tu esi bloga, nes... — Vesas leido man baigti sakinį.
— Nes nenoriu, kad ji grįžtų. Vis dar labai pykstu. Labiau
negu anksčiau. Dabar suprantu, kad ji ne visada galėjo
kontroliuoti savo mintis, bet juk buvo akimirkų, kai galėjo!
Kaip tas laikas, kai jos protas buvo šviesus? Galėjo mus
susirasti, paskambinti, pasidomėti savo vaikais. Išsiskirti su
tėčiu, kad jis galėtų gyventi toliau. Išėjusi motina paliko
didelę tuštumą Sondersų namuose, jos niekas nebeužpildė.
Negana to, nežinau, ar jai tai rūpi. Kaip ir tai, kad buvom
palikti rūpintis savimi, nes ji sirgo, bet čia kai kas kita.
— Nieko bloga, kad pyksti. Po galais, širdele, aš pykstu dėl
tavęs. Bet tas pyktis ilgainiui nuslūgs. O kas bus vėliau,
niekas nežino.
— Ką pasakysi dėl to, kad ji niekada nepasakojo mums apie
Maksvelą? Mano nuomone, tai neatleistina. Jeigu Džeksonas
Kaningemas į savo testamentą nebūtų įtraukęs mano vardo ir
informacijos apie mane, niekada nebūtume sužinoję apie
Maksą. Neturėtume laimingos susivienijusios šeimos, nei
dukterėčios, nei sūnėno. Ir rančos Teksase kaip antrųjų
namų.
Vesas sunkiai atsiduso ir pabučiavo man kaklą.
— Aš viską suprantu ir tu esi teisi. Manau, ji galėjo rasti
būdą, kaip švelniai tai pasakyti. Jeigu gyvendama su Kentu
ilgai gydėsi, vadinasi, didumą laiko, kai pabėgo iš namų,
buvo sveiko proto. Kodėl tada jūsų neieškojo?
Papasakojau Vesui viską — kad vairavo apsvaigusi, kad jai
buvo pateikti kaltinimai kėlus grėsmę vaikams. O rimtai?
Kaip šauksi, taip ir atsilieps. Tikimybė, kad Nevados valstija
įkištų už grotų moterį, kuriai diagnozuotas bipolinis
sutrikimas, iškart po incidento, buvo menka. Be to, pažįstu
daugybę žmonių, sulaikytų vairuojant išgėrus, bet taip ir
nesėdusių į kalėjimą. Aišku, du vaikai ant galinės sėdynės ir
kaltinimai sukėlus grėsmę — greičiausiai jai būtų buvusi
laikinai atimta teisė mus prižiūrėti, tačiau bent būtume
žinojusios, kur ji yra. Būtume žinojusios apie Maksą. Gal
Popsas nebūtų prasigėręs.
— Klausyk, Mija, negali kaltinti savęs už tai, kaip jautiesi.
Matei daugiau ir išgyvenai tikrą pragarą, kai ji paliko šeimą.
Tau reikia ramiai apsvarstyti viską, ką sužinojai, — Vesas vėl
paglostė man galvą ir aš vėl sudejavau. — Leisk sau pailsėti,
gerai? Turėjai daug ką nuveikti. Pastaruosius kelis mėnesius
visi turėjome ką veikti.
Linktelėjau, apsiverčiau ir prispaudžiau galvą jam prie
krūtinės. Jo marškiniai kvepėjo klijais ir sūriais traškučiais.
Įkvėpiau iš visų plaučių.
— Kodėl kvepi kaip penkiametis darželinukas?
Vesas šyptelėjo.
— Sindė, Metas, Izabelė ir aš darėme girliandas. Ar
norėtum padaryti pirmą girliandą mūsų eglutei?
Jis šypsojosi. Pasilenkiau pabučiuoti tos šypsenos.
Akimirksniu ji dingo, tad atsitraukiau.
 — Kursime prisiminimus? — kilstelėjau antakį.
Jis nusišypsojo ir linktelėjo.
— Patikėk. Ir tik gerus.
— Išvirsi man karštos kakavos? — patempiau lūpą.
Vesas nepajėgė atsispirti. Neseniai jis pastebėjo mano
potraukį prie karštos kakavos ir zefyrų. Šįryt virdama kavą
spintelėje radau visą dėžę šio turto.
— Padarysiu viską, kad tik šypsena vėl puoštų tavo lūpas, o
Kalėdų dvasia pasibelstų į širdį.
— Myliu tave. Tu tai žinai, ar ne?
Vesas nubraukė mano plaukų sruogą.
— Nežinau, ar pajėgsiu viską atlaikyti be tavo pagalbos. Su
tavim viskas lengviau. Kai esi šalia, galiu pakelti visą pasaulį.
Vesas pabučiavo man nosies galiuką.
— Taip ir turi būti. Juk tu gelbėjai mano subinę, kai grįžau
iš Indonezijos? — kai prisimerkė, Vėso akys pasidarė tamsiai
žalios. — Dieve, Mija. Jeigu nebūtum dėl manęs pasiaukojusi,
būčiau pusgalvis. Kaip aš su tavimi elgiausi. Ką tu man leidai
daryti... negaliu atsitokėti. Tik tu grąžinai mane į gyvenimą.
Aš tau skolingas už viską.
— Tu man nieko neskolingas. Prisimeni — duodu aš, duodi
tu. Kol būsim kartu, visada turėsim tai, ko mums reikia, —
nusišypsojau ir pasitryniau nosimi į jo nosį. — O dabar man
labai reikia didžiulio garuojančio puodelio karštos kakavos,
kalėdinių kojinių, kalėdinės muzikos, vaikų juoko ir savo
šeimos. Ar pasirengęs visa tai man duoti? — paklausiau.
Vesas sukosi greitai, pakėlė mane ir pasodino ant lovos
krašto. Nuėjęs prie spintos, surado tampres ir mestelėjo
man. Paskui, pasirausęs mano keistų kojinių stalčiuje, surado
kojines iki kelių, žalias su raudonais ir baltais taškais, rudais
pirštais, su juodomis akimis ant kraštelio ir dideliais
raudonais blizgančiais bumbulais prie čiurnos. Tokių kojinių
neapsimausi į batus, bet jos labai mielos. Dovanodama jas
Džinelė palinkėjo: „Paišdykauk su Rudolfu.“
Vesas padėjo užsimauti kojines ir padavė šiltus „Henleys“
marškinėlius.
 — Užkandžiauti tiks, — sumurmėjo.
Apžiūrinėdama save prunkštelėjau kaip paršelis. Tikras
nenaudėlis, bet vis tiek malonu. Paėmęs už rankos, nusivedė
mane į svetainę.
Žiūrėdami į židinį, ant sofos sėdėjo susikabinę Madė ir
Metas. Prie sienos Sindė burkuodama žaidė su kūdikiu.
Izabelė Makso padedama labai susikaupusi gamino dar vieną
žaisliuką. Kai įėjome į kambarį, visų akys susmigo į mus. Štai
ir išmušė valanda. Turėjau pasirodyti žmonėms, kurie mane
myli, ir tikėtis, kad nežiūrės į mane labai kreivai, kad galėsiu
tai ištverti.
— Gerai. Aš prislėgta, dar pykstu ant mūsų motinos. Nesu
pasirengusi bendrauti su ja, bet jūsų visų man labai reikia.
Jeigu atleisite man už nepasitenkinimą ir pagiežą,
atsiprašysiu ir pasakysiu, kad tikiuosi, jog paliksite viską
savieigai.
Maksas šyptelėjo.
— Sese, nori padaryti žaisliuką? Bele išrinko vieną tetutei
Mijai.
Žvilgtelėjau į Madę. Ji plačiai nusišypsojo.
— Gražiausia pasaulyje mergaitė, — pasakiau dusdama iš
pasididžiavimo, kaip labai myliu ją ir Maksą vien dėl to, kad
jie elgiasi, lyg nieko nebūtų nutikę.
— Bet tik tada, kai šypsosi! — šūktelėjo Izabelė nuo
stalo. — Šitai žinau. Tėtis man taip sako!
Priėjau prie Izabelės, pasilenkiau ir pabučiavau jos šviesių
plaukų karūną.
— Tikrai? — pasitikslinau gaudydama Makso žvilgsnį.
— Taip. Sužinojau iš vienos pažįstamos protingos
moters, — prisipažino jis.
Žinau, kad brolis prisirinko tokių minčių iš manęs ir
pasakoja dukrelei. Nuo šios minties mano širdis visai
atsileido, to ir norėjau.
Tuojau užgrojo kalėdinė muzika, visi kartu giedojom Kalėdų
giesmes. Po akimirkos prieš mane garavo didelis puodelis
karšto šokolado.
 — Mano karalienei, — mirktelėjo Vesas.
— O, karalienės! — šūktelėjo Izabelė. — Teta, aš padarysiu
tau karūną. Va, šita — tau, šita — Madei, o šita — mamytei.
Per šias Kalėdas visos galim būti karalienės ir princesės! —
Izabelė garsiai sukikeno.
Šyptelėjau ir paėmiau nedidukę putplasčio karūną. Izabelė
buvo apsikrovusi blizgančiais pieštukais, klijais ir karoliukais.
Viskuo, ko gali prireikti meistrui prisišaukti tikrą Kalėdų
dvasią.
Meistro galva pilna gražių minčių. Aš, pavyzdžiui,
nenutuokiau, ką daryti. Tad atsisėdau šalia dukterėčios ir
leidau penkiametei mane mokyti, kaip pagaminti žaislą.
Vis dėlto pasireiškė motinos prigimtis, tai įrodymas, kad
šios Kalėdos bus šauniausios mano gyvenime, bus dar
linksmiau, kai rytoj, Kūčių vakarą, atvyks Vėso šeima. Mes
rengėme šventę. Sindė pasiryžo iškepti kimštą kalakutą, tad
man gali tekti sukišti rankas į paukštį ir stengtis užgniaužti
pasibjaurėjimą. Nors patiekalas skanus, jo paruošimas
erzina. Verčiau ką nors iškepsiu su Made. Mums neblogai
sekasi.
Miltus barstančios ir šokančios balerinos palikimas.
Turbūt tik šį bruožą paveldėjome iš mus pagimdžiusios
moters. Gal aš panaši į motiną, bet esu visai kitokia. Kad ir
kas nutiktų, manimi galima pasikliauti.
 DEVINTAS SKYRIUS
— Džingl bels, džingl bels, žmonės susirinks! Džingl bels,
džingl bels, mes Kalėdas švęsim dar, švęsime ilgai, ei! —
klykavo Izabelė iš visų plaučių, daužydama paeiliui į visas
koridoriaus duris. Atsidusau, apsiverčiau ir atsisėdau.
— Mes niekada neturėsim vaikų.
Vesas prunkštelėjo, prisitraukė mane apkabinęs per
juosmenį ir prigludo prie nugaros. Dieve, jis toks gardžiai
šiltas. Pabaksnojo subinę nuo ryto pasistojusiu kuoliuku.
Velniškai šypsodamasi atsitraukiau ir kaip kulka šoviau iš
lovos.
— Nieku gyvu! Ne, ne, ne! Pasitaupysim rytojaus nakčiai.
Įsigijau ypatingų drabužėlių, kuriuos nekantrauju apsivilkti
per Kalėdas.
— Ir dėl to negaliu dabar tavęs barkštelėti? — susiraukė
Vesas.
Strakaliodama išsitraukiau iš spintos drabužius, kuriuos
ketinau šiandien apsirengti. Tamsius siaurus džinsus,
karamelės spalvos kailinius ugus ir kreminės spalvos vyriško
stiliaus megztinį su V iškirpte. Paprasta, bet pakankamai
gražu susitikti su būsimais uošviais ir praleisti su jais
šventes. Atsidusau.
— Todėl, kad noriu pasitausoti. O dabar op — lauk iš lovos.
Nusimaudykim ir eikim į virtuvę padėti. Tavo šeima atvyks po
kelių valandų ir aš noriu, kad namas atrodytų tobulai.
Vesas lovoje kažką suburbėjo. Jis mūvėjo tik raudonojo
vyno spalvos trumpikes ir jau buvo pasiruošęs. Jėzusmarija,
tas vyras — vaikščiojantis seksas. Pagavęs mane spoksančią
į jį ir besilaižančią, viena ranka per apatinius suėmė
apsunkusį pasididžiavimą ir kiaušius. Neabejoju, kad man per
smakrą nutįso seilė.
— Greitukas duše? — paklausė Vesas, traukdamas man per
galvą marškinėlius.
Garsiai nugurkiau.
— O taip. Greitukas duše, — pasidaviau.
 Vesas prunkštelėjo ir nusitempė mane į dušo kabiną.

****
Kalėdinė muzika. Pliusas.
Dekoracijos vietoje. Pliusas.
Gardėsiai ant stalo. Pliusas.
Kepiniai vėsta. Pliusas.
— Kaip sekasi kalakutui ir viskam kitam? — paklausiau
Sindės.
Ji spaudė kažkokias sultis ant didžiulio auksinio paukščio.
— Viskas pagal planą. Bus baigta per porą valandų. Kai
susėsime prie stalo, bus patiektas bulvių troškinys,
šparaginių pupelių troškinys ir bandelių.
Žvilgtelėjau į eglutę ir pataisiau girliandas, norėjau, kad
viskas būtų nepriekaištinga.
— Širdele, atsipalaiduok. Mamai viskas patiks, — tarė
Vesas ramindamas mano obsesinį kompulsinį sutrikimą. Šito
dar nebuvau girdėjusi.
Dieve, labai tikiuosi, kad Vėso tėvai taip ir pagalvos. Galbūt
Klerė Čaning ir turtinga, galbūt ji kaip drugelis skraido
finansų pasaulyje, bet vis tiek yra tikra mama. Savo vaikams
įskiepijo moralines ir etines vertybes, išmokė, kad be
sunkaus darbo gyvenime nieko nepasieksi. Klerė taip pat
moka nežmoniškai skaniai gaminti, todėl Sindė priruošė
galybę patiekalų, o ne aš. Vis dėlto tikiuosi užkariauti ją savo
nuostabiais desertais.
— Tik noriu, kad viskas būtų tobula, — tyliai pasakiau.
Vesas apglėbė mane iš nugaros ir padėjo galvą ant peties.
Abu žiūrėjome į eglutę. Pati ją papuošiau. Eglė žibėjo kaip
perkelta iš madingų žurnalų puslapių. Bent jau aš taip
maniau. Puikiai derėjo rankų darbo ir gražieji Čaningų klano
tradiciniai papuošalai, einantys iš kartos į kartą.
— Mija, viskas yra tobula. Mamai svarbiausia — per
Kalėdas būti su visa šeima. Visa tai, — Vesas mostelėjo į
eglutę, dekoracijas, grožybes, kurias kruopščiai sudėliojau, —
tik papildai.
Lėtai įkvėpiau ir iškvėpiau.
— Jeigu taip sakai. Aš tik noriu, kad ji žinotų, jog ir aš galiu
suteikti tau gražų gyvenimą. Šios mūsų šventės bus kupinos
meilės ir grožio.
Vesas nusijuokė ir pabučiavo į kaklą.
— Taip ir bus. Tu labai pasistengei.
Suėmiau jo rankas ir stipriai suspaudžiau. Kaip tik tą
akimirką atsidarė durys ir koridoriuje pasigirdo žingsniai.
— Štai ir jie.
Vesas šyptelėjo, pakštelėjo man į kaklą ir nuskubėjo
koridoriumi paskui šviesiaplaukę patrakėlę pasitikti saviškių.
Luktelėjau kelias kankinamas akimirkas, dar kartą pataisiau
kavos stalo dekoracijas, ir jie įėjo. Pirmasis pasirodė Čarlzas
ir plačiai išskėtęs rankas stipriai mane apkabino.
— Mija, linksmų Kalėdų. O kur gėrimai? Po šio skrydžio
mums jų labai reikia. Prisiekiu Dievu, pilotas licenciją gavo
nusileidęs per turbulenciją. Siaubas.
Maksas iš tolo kilstelėjo vyno ir alaus butelius.
— Pone Čaningai, aš jus pagydysiu! — šūktelėjo.
— Aukso žmogus, — ištarė Čarlzas ir pabučiavęs mane į
abu skruostus nuėjo pasisveikinti su Maksu.
Man nereikėjo jųdviejų pažindinti, Maksas prisistatė pats.
Įėjusi į kambarį Klerė pasitaisė šviesius plaukus.
— Mija, kaip miela tave matyti.
Priėjusi stipriai mane apkabino. Mano nosį palietė dar vėsūs
jos plaukai, įkvėpiau pažįstamo persikų, abrikosų, rožių ir
muskuso aromato. Šis kvapų derinys, kaip vėliau sužinojau,
yra kvepalai „Tresor“. Kai Klerė nuo manęs atsitraukė, išpūtė
akis. Lėtai apėjo kambarį. Liaunais pirštais palietė blizgančius
kaspinus, paglostė girliandas ant židinio ir galiausiai sustojusi
priešais eglutę apčiupinėjo rankų darbo žaisliukus.
— Neįtikėtina. Jau seniai namas neatrodė toks gyvas. Kada
radai laiko taip viską išpuošti? — paklausė.
Kaustanti nervinė įtampa atsileido ir išnyko kaip dūmas, kai
ėmiau pasakoti, kaip Vesas nusivedė mane į mišką kirsti
pirmosios gyvenime eglutės.
— Pirmosios eglutės tavo gyvenime? Negali būti, kad ši
tikrai pirmoji. Prikandau lūpą ir nusisukau nežinodama, kaip
susitaikyti su nevisaverte vaikyste. Priėjusi Madė apkabino
mane per petį ir padavė ranką.
— Mūsų šeima nemėgo švenčių, o mes švenčiame. Aš —
Madison Sonders, Mijos sesuo. Ponia Čaning, esu girdėjusi
apie jus daug gražaus.
Ji išgelbėjo mano dieną! Mintyse nuskambėjo sena gera
peliuko dainelė. Suspaudžiau sesę per juosmenį tyliai
dėkodama, kad pakeitė temą. Nemėgstu kalbėti apie tai, ko
mums trūko vaikystėje, ypač su tais, kurie turėjo viską. Tada
pasijuntu labai menka, nors žinau, kad be reikalo. Tiesiog
nemoku kitaip reaguoti.
Klerė ir Madė trumpai šnektelėjo, kol ponia Čaning iš arčiau
apžiūrėjusi židinį pirštu palietė žvakides.
— Dievulėli, štai kur jos buvo! — aiktelėjo. — Čarlzai,
prisimeni jas? — paklausė gan garsiai, kad išgirstų ir didysis
žmogus.
Čarlzas priėjo prie žmonos ir apkabino ją per liemenį.
— Mano tėvų vestuvinė dovana. Dingtelėjo, kad senokai jų
nematyti. O dabar atsimenu, kad atsivežėme jas čia, kai
keturiese šventėme pirmąsias Kalėdas. Prisimeni?
Klerė prisidėjo ranką prie kaktos.
— O taip, dabar prisimenu. Metų metus jų ieškojome, o jos,
pasirodo, buvo čia.
— Radau suvyniotas su kitomis dekoracijomis skrudintuvo
dėžėje, — šyptelėjau.
— Na va, dabar viskas aišku, — Klerė užvertė akis ir
žvilgtelėjo į vyrą. — Kam kiltų mintis, kad neįkainojamos
žvakidės guli senoje skrudintuvo dėžėje? — sukikeno ir
pliaukštelėjo Čarlzui per petį, aiškiai kaltindama jį dėl šio
nutikimo.
— Sakai, čia mano darbas? — nusijuokė, jausdamasis šiek
tiek kaltas.
— O kieno kito? Vaikai buvo dar visai mažiukai, — Klerė
papurtė galvą ir įsmeigė akis į žvakides. — Kad ir kaip ten
būtų, labai džiaugiamės, kad jas radai.
— Tai pasiimkite. Jeigu žvakidės jums tokios brangios,
primena ypatingą dieną ir mielus žmones, kodėl neturėtų
puošti jūsų namų visą laiką? — patraukiau pečiais ir staiga
man nudiegė nugarą, nes suvokiau, ką pasakiau. Šūdas.
Mija, visai negalvoji, ką šneki. — Norėjau pasakyti... mhm...
jeigu norite.
Užsimerkiau — karštis apėmė man krūtinę, kaklą ir pasiekė
skruostus.
— Gera mintis. Čarli, išvykdami pasiimsime jas ir namie
pastatysime ant židinio, — pasakė Klerė vyrui.
— Kaip pasakysi, mieloji, — Čarlzas pabučiavo žmoną į
smilkinį.
Ačiū Dievui! Išsigelbėjau. Klerė apsisuko ir įsikibo man į
parankę.
— O tu tikrai labai sumani mergaitė. Taigi, ar galėtų ši
sumani mergaitė atnešti senai moteriškei taurę vyno? Skrydis
lėktuvu buvo tikras košmaras.
Klerė susiraukė, bet net ir susiraukusi atrodė graži. Gal dėl
to, kad padarė tai juokais.
Vesas buvo teisus. Nerimavau norėdama padaryti įspūdį jo
tėvams ir padariau, bet jie čia atvyko ne dėl to. Jie nori
pažinti mano šeimą ne mažiau, nei aš noriu tapti jų šeimos
nare.

****
Po poros valandų ir kelių taurių vyno buvo patiekta
vakarienė. Sindė ir Maksas pranoko save. Patiekalai buvo
gardesnį vienas už kitą. Kalakutas — sultingas ir riebus.
Neabejoju, kad šis paukštis ir kiti valgiai suėjo man į kūną.
Vakarienė buvo linksma ir triukšminga. Kaip man ir
patinka. Madė sėdėjo šalia manęs, iš kitos pusės — Vesas.
Abi sėdėjome kartu su mylimaisiais.
— Madse, dabar turime šeimą, — sukuždėjau.
 Pasilenkusi ji taip pat tyliai atsakė:
— Nemaniau, kad mums nusišypsos tokia laimė. Niekada
nelaikysiu to savaime suprantamu dalyku.
Spustelėjau jai ranką.
— Aš irgi.
— Ei, apie ką judvi kuždatės? — žaismingai paklausė Vesas.
Papurčiau galvą.
— Apie nieką. Tik mėgaujamės vakaru.
Vesas pasilenkė ir lengvai pakštelėjo man į lūpas.
Kiekvienas jo bučinys man ką nors reiškia. Bet šis buvo
geriausias. Nes nutiko per Kūčių vakarienę, kai pirmą kartą
susitiko mudviejų šeimos.
Džinanos vyras Piteris atsikrenkštė ir atsistojo laikydamas
rankoje taurę vyno. Jis švelniai barkštelėjo sviesto peiliu per
krištolą. Visų akys nukrypo į jį. Piteris pastatė taurę ant stalo
ir uždėjo ranką Džinanai ant peties.
— Mes turime naujieną.
Klerės akys sužibo nuo ašarų. Džinana taip plačiai
nusišypsojo, kad net pasimatė dantenos.
— Kalbėk, — paragino vyrą ir nutilo, nes skruostais ritosi
ašaros.
— Mes laukiamės kūdikio! — pasakė Piteris.
Jam dar nespėjus baigti Vesas su Klere pašoko ir apėjo
stalą.
— Nuostabu! — Madė pakėlė taurę.
Susidaužėm ir išgėrėm iki dugno.
— Sveikinu, brangieji. Tai nuostabu, — pasakiau.
Vesas apkabino ir kilstelėjo seserį.
— Mudu su Mija labai džiaugiamės dėl tavęs.
Tą akimirką suvokiau, kiek daug reiškia „mudu su Mija“.
Mudu su Vesu ne šiaip sau esame kartu. Dabar esame mudu
kaip nedaloma visuma. Kai kitą savaitę susituoksime,
tapsime Čaningais. Iki šiol nesu buvusi niekieno žmona. Ir
turiu prisipažinti, kad žiūrėdama, kaip Vesas glėbesčiuojasi
su artimaisiais, glosto dar plokščią sesers pilvuką, supratau,
kad turėti mylimą šeimą iš tiesų yra svarbiausia. Dabar
supratau.
Šiandien, būdama su Maksu ir jo šeima, su Made ir jos
sužadėtiniu bei su Vėso šeima, galiausiai tai suvokiau.
Daugiau neplūduriuosiu mažame tvenkinyje su keliais
artimais žmonėmis. Turiu visą vandenyną galimybių, nes
aplinkiniai pasirengę ištiesti ranką, numesti gelbėjimo ratą,
kai gyvenimas tampa pernelyg klampus.
Aš buvau laiminga. Iš tikrųjų stebuklingai, nuostabiai
laiminga.

****
Visi dvylika susėdę aplink Kalėdų eglutę stebėjome Izabelę,
pametusią galvą iš džiaugsmo dėl kalno dovanų, kurias
atnešė Kalėdų Senelis. Dovanų pripirkome ne tik mudvi su
Made, pasistengė ir Klerė su Džinana. Jos smaginosi
rinkdamos dovanas mažylei, tad visas sudėjus išėjo kaugė.
— Ačiū Dievui, Maksai, kad turi nuosavą lėktuvą, —
prunkštelėjau žiūrėdama, kaip Izabelė krausto Barbės turtą ir
spygauja iš laimės vyniodama kitas dovanas.
Maksas giliai atsiduso.
— Sese, tu teisi. Bagažo skyrių prikrausim vien tik jos
dovanų.
Staiga mus išgąsdino garsus klyksmas.
— Tėti! Aš gavau tikrą karūną, kokias turi tikros
princesės! — atbėgo Izabelė su naujausia puošmena.
— Oho! Kaip gražu, Bele! — prisimerkė Maksas. — Pala,
leisk pažiūrėti. — Tai tiara, o ne tikra karūna, bet
penkiametei juk vis vien. Maksas apžiūrėjo grožį dienos
šviesoje prie lango. — Aukseli, kas tau ją padovanojo?
Papurčiau galvą, nes aš pirkau Barbės roko grupę. Madė
mostelėjo į nešiojamąjį molbertą ir vandeninius dažus. Klerė
ir Džinana — į dar neišvyniotas dovanas.
— Parodyk, mažute, — paprašiau.
Izabelė padavė man tiarą šokinėdama iš laimės su rožine
pižama kombinezonu. Tiara buvo inkrustuota įvairiaspalviais
kristalais. Apžiūrėjusi pamačiau gamintoją. „Swarovski“. Kad
tave... Čia tikri kristalai. Tokiomis puošiasi turtuolės per
vestuves arba prašmatnius pokylius. Tokių nerasi
parduotuvių žaislų skyriuose.
— Mažute, koks vardas buvo užrašytas ant dėžutės? —
paklausiau.
Izabelė patraukė pečiais ir užsidėjo tiarą ant galvos.
Siauras lankelis žavingai paskendo jos garbanose. Tada
sunėrė rankas ant krūtinės ir apsisuko, kaip moka tik
princesės. Jeigu būtų vilkėjusi puošnią suknelę, būčiau tuo ir
patikėjusi.
Vesas prisėdo ant sofos ranktūrio ir padavė man puodelį
karštos kavos. Su flanelinėmis pižamos kelnėmis ir baltais
šiltais marškinėliais jis atrodė labai patraukliai. Jeigu šiąnakt
būčiau jo nesurijusi, būčiau iškart apsiseilėjusi. Dilgsnis
tarpukojy priminė, kaip sunkiai jį priėmiau, nors tai nepakeitė
šios nakties planų. Jis bando atsilyginti man už susilaikymą
nuo sekso, kuriam ruošiuosi šįvakar, bet po to jau tikrai
būsiu nugalėtoja.
— Matau, jau radai mano karūną. Ji tau labai tinka, Bele, —
pasakė mūšų dukterėčiai.
Mudu su Maksu įsmeigėm į jį akis. Madė prunkštelėjo ir
papurtė galvą. Klerė meiliai nusišypsojo.
— Kas yra? — paklausė Vesas kaip niekur nieko, nors jo
perdėm brangi dovana visus pritrenkė.
— Tai tu padovanojai penkiametei tiarą su tikrais
„Swarovski“ kristalais? — paklausiau.
Jis apsidairė. Visi tylėjo.
— Na taip. Jai patinka būti princese. O princesei reikia
tikros karūnos. Žaislų parduotuvėse jos baisios. Matyti visi
klijai. Šita, — mostelėjo į spindinčią tiarą, — kaip man sakė,
nesulūš, nes ją pagamino tikras juvelyras.
— Tu beviltiškas, — nusijuokiau kratydama galvą.
Galiu lažintis, kad ši tiara kainavo brangiau negu bilietas į
Europą. Vesas gūžtelėjo pečiais vis dar nesuprasdamas, kur
šuo pakastas.
 — Pažiūrėk į ją. Kaip jai patinka. Tu tiesiog pavydi, nes jai
išrinkau geresnę dovaną negu tau.
Paglosčiau jam šlaunį.
— Tu teisus, mielasis, pavydžiu, — sutikau.
Vesas šyptelėjo, atsiklaupė ir pasirausė kalėdinių dovanų
kalne. Tada ištraukė ir visiems išdalijo dovanas. Maniau, kad
jau gavau visas, bet pasirodė, kad ne. Jis slapčiomis pripirko
dovanų nuo savęs. Prisiminti ateityje: kitais metais su
vyru aptarti kalėdines dovanas, kad nesidubliuotų.
— Nepavydėk. Tau irgi turiu kai ką spindinčio.
Iškėliau kairę ranką rodydama sužadėtuvių žiedą.
— Jau turiu.
— Tai ne Kalėdų dovana. Tik pažiūrėk.
Maža dėžutė buvo suvyniota į raudonos ir auksinės spalvos
popierių. Nuplėšusi jį radau papuošalų dėžutę. Žvilgtelėjau į
Vėsą ir susiraukiau. Jis žino, kad nesu iš tų merginų, kurios
tikisi gauti kuo daugiau papuošalų, ir apskritai jų netrokštu.
— Pasitikėk manim.
Vesas pirštu paglostė man skruostą ir užkišo plaukus už
ausies, kaip įprastai darydavo. Atidariusi dėžutę pamačiau
platininę širdelę. Ji nebuvo vientisa ir tobulos formos. Kabėjo
ant grandinėlės. Vidus buvo tuščias, tad pro jį galėjo matytis
arba nuogas kūnas, arba drabužis. Tikrai stulbinantis
pakabutis.
— Apsuk ir perskaityk įrašą.
Vėso kelis drebėjo. Gal iš susijaudinimo, gal iš nervų.
Rizikuočiau lažintis, kad iš susijaudinimo.
Mano širdis priklauso tau.
Paprastas įrašas ant širdelės briaunos. Paprastas, bet labai
prasmingas. Nieko nepasakiau, nes sugnybo ir suspaudė
širdį.
— Patinka? — paklausė Vesas.
Užsimerkiau, kad nepravirkčiau. Nenorėjau, kad visa šeima
matytų mane apsiašarojusią ir apsisnarglėjusią. Todėl
atsistojau, suėmiau jo skruostus ir karštai pabučiavau.
Bučiavomės visų akivaizdoje. Ne šiaip žmonių akivaizdoje.
Mūsų šeimų akivaizdoje. Pamaniau, kad metas juos pratinti,
nes mudu su Vesu ateityje tikrai neslėpsime savo jausmų.
Tokiomis akimirkomis kaip ši nepajėgsiu susitvardyti.
— Pasitaupykit vestuvėms! — gan garsiai sumurmėjo
Maksas, kad prisiminčiau, kur esanti.
Atlyžau. Vėso akys buvo ryškiai žalios.
— Jai patiko, — sukuždėjo jis.
Aš pasitelkiau į pagalbą Izabelę, kad kalėdinių popierių
krūvoje surasčiau dovaną Vesui. Tada padaviau jam. Jis
šyptelėjo pamatęs, kad mano dėžutė ne ką didesnė už jo
dovanotąją. Nuplėšė popierių panašiai kaip Izabelė. Dar viena
įžvalga — jam patinka dovanos. Pastaba ateičiai, nes jau
ėmiau planuoti, kuo lepinsiu jį per gimtadienį, jeigu ši suteiks
džiaugsmo.
Vesas atidarė dėžutę. Joje buvo baltojo bei geltonojo aukso
laikrodis su ruda apyranke.
— Mija, jis nuostabus. Mielai jį nešiosiu... — patikino.
— Apsuk, — liepiau.
Kitoje pusėje įmantriu šriftu buvo išraižytos dvi eilutės.
Kad prisimintum mane...
Aš esu tavo. Mija
Vesas taip lėtai atsiduso, kad mane apniko abejonės.
— Esu gavęs tik vieną dovaną, geresnę už šią, — įkvėpė ir
pakėlė galvą. Jo akys buvo švelnios ir kupinos džiaugsmo. —
Ir ta dovana yra tavo meilė.
Nusišypsojau ir dar kartą jį pabučiavau.

****
Gerokai vėliau vakare pravėriau vonios kambario duris
pasipuošusi Vėso dovana. Krūtis prilaikė raudona aksominė
liemenėlė, puošta baltu pūkuotu apvadu. Kelnaitės turėjo
mažutėlytį sijonuką su tokiu pačiu kailiuko apvadu, kuris nė
nepaslėpė mano subinaitės. Dar apsimoviau raudonas kojines
ir apsiaviau juodus lakinius batelius, dangoraižio aukštumo,
adatos plonumo pakulnėmis. Šie bateliai tikrai neskirti
vaikščioti. Šie bateliai skirti dulkintis. Plaukai juodmedžio
garbanomis vilnijo per nugarą ir kuteno strėnas. Galutinis
mano aprangos akcentas — Kalėdų Senelio kepurė.
Atsirėmiau į vonios kambario durų staktą. Šviesa man už
nugaros apšvietė lovą. Vesas gulėjo visiškai nuogas, jau
standžių peniu su aprasojusia galvute. Velnias! Noriu
nulaižyti jį nuo šaknies iki galiuko. Priimti visu kūnu ir
parodyti, kiek daug jis man reiškia. Kaip labai pakeitė mano
gyvenimą į gera. Kad pajustų tai su kiekvienu krustelėjimu,
su kiekvienu bučiniu, su kiekvienu prisilietimu, kaip aš jaučiu
savo esybe.
Stengdamasi išlaikyti sveiką protą, pakėliau ranką virš
galvos ir įžūliai išriečiau nugarą.
— Mielas berniuk, koks šiemet buvai — išdykęs ar geras? —
paklausiau storu balsu, kiekvieną žodį bandydama ištarti
geidulingai.
Išvydęs mane Vesas aiktelėjo.
— Kad tave...
— Naa... tai išdykęs? — šyptelėjau.
Vesas išskėtė rankas ir sugniaužė kumščius
nebepajėgdamas tvardytis.
— Ir geras, ir išdykęs! O dabar ateik čia ir leisk man
išvynioti savo dovaną! — suniurnėjo kumštyje gniaužydamas
kotą.
Panorau atsiklaupti ir atropoti pas jį. Taip ir padariau.
Vesas neteko galvos... tada ir aš netekau galvos. Paaiškėjo,
kad mano brangusis buvo tikrai išdykęs, bet — ak — koks
mielas!
 DEŠIMTAS SKYRIUS
Mano mieloji Mija, labai atsiprašau, kad visą mėnesį
neatsakiau į tavo skambučius. Nenorėjau savo bėdomis
apsunkinti tavo gyvenimo dar labiau, negu jau esu padaręs.
Mija, aš esu žlugęs žmogus. Žinau, kad buvau girtuoklis.
Suprantu, kad gyvenau netikusį gyvenimą, kuris galėjo mane
visai pribaigti. Pernai šiuo metu man nerūpėjo nei viena, nei
kita. Jau netekau tavo motinos. Netekau jūsų, mergaitės, nes
atstūmiau. Paprasčiausia būtų buvę viską baigti. Dabar
suprantu, kad tai būtų buvusi lengva išeitis.
Judvi su Madison niekada neturėjot patirti to ką patyrėt.
Nuo minties, kad dirbai Milei norėdama mane išgelbėti,
sumokėti mano skolą, man oda eina pagaugais. Daugiau
nenoriu būti našta nei tau, nei tavo seseriai. Dabar turiu laiko
apgalvoti, kaip toliau gyventi. Kaip pasikeisti ir ar iš viso
įmanoma tai padaryti.
Pranešiu, kai viską apsvarstysiu. Gyvenk savo gyvenimą ir
nesijaudink dėl manęs. Paprašyčiau prižiūrėti sesę, bet tai
kvailas prašymas. Tu buvai jai daug geresnė motina ir tėvas
kartu negu tikroji jos motina ar aš.
Mija, tikiuosi, tas vyras ir gyvenimas Kalifornijoje yra tavo
laimė. Noriu tau jos palinkėti. Būk laiminga. Tu labiau nei kas
kitas nusipelnei laimingo gyvenimo.
Myliu tave labiau, negu gali įsivaizduoti.
Tavo Popsas

Laišką gavau prieš porą dienų. Skaičiau jį kelintą kartą,

skruostais ritosi ašaros. Galybė prieštaringų jausmų viesulu
sukosi galvoje. Kaip galiu nesijaudinti? Tiek metų rūpinausi
Popsu, o dabar imsiu ir liausiuosi? Pamiršiu turinti tėvą?
Gal tai ir buvo svarbiausia mintis. Būtent tai jis pabrėžė
laiške. Gyventi savo gyvenimą. Gyventi ir nesijaudinti dėl jo.
Kai pastarąjį kartą taip pasielgiau, atsirado milijono dolerių
skola ir mano subinė atsidūrė Milės kontoroje, teta pardavė
mano draugiją siūlantiems didžiausią kainą. Aš jau nebesu ta
mergina. Daugiau negalėčiau būti tokia mergina.
Rytoj išteku už Vestono Čarlzo Čaningo Trečiojo. Mijos
Sonders nebeliks. Ji taps ištekėjusia moterimi. Geresne
moterimi, nes Vėso meilė suteikia man stiprybės. Tai pakeis
ir santykius su tėvu.
Kuo daugiau galvojau apie jo žodžius, tuo labiau mane ėmė
pyktis. Kaip jis drįso mane nurašyti? „Brangiojo Džono“
laiškas buvo gan juokingas, bet įtikinamas, nes bendraudama
su dauguma savo klientų naudojausi kaip tik šiuo modus
operandi. Ko gero, ir nuolankumo išmokau iš savo gerojo
tėtuko.
Buvau apimta irzulio. Rytoj išteku. Žinojau, kelionė bus
sunki, bet tikėjausi, kad jis pasistengs. Vesas ketino nusiųsti
privatų lėktuvą paimti tėvo, sumokėti slaugėms, kad palydėtų
ir kad mano tėvas atvyktų į vestuves. Tai vienintelė mano
gyvenimo diena, kai būtinai reikia, kad jis būtų šalia. Man
reikia, kad tądien jis labiau rūpintųsi manimi negu savimi.
Norėjau, kad dėl manęs jis praleistų vieną laimingą dieną per
visą mano egzistenciją, o jis negali to padaryti. Žinojo, kad
išteku sausio pirmąją. Kalbėjome apie sunkumus, apie tai,
kad gali būti nepasiruošęs keliauti taip greitai po ligos. Jis
dievagojosi, kad niekas pasaulyje nesutrukdys jam dalyvauti
dukters vestuvėse. Ir štai gaunu tokį laišką.
Stovėjau miegamojo balkone ir žiūrėjau į vandenyno
platybę. Žmonės zujo aplink gražinamą paplūdimio ruožą,
ruošdamiesi rytojaus šventei. Medinė pakyla su bokšteliais
buvo labai įspūdinga.
Ši paplūdimio dalis yra Vėso nuosavybė, todėl iki jos
išgrindėme akmeninį takelį. Rytoj gėlės papuoš mūsų jaukią
privačią ceremoniją. Ateityje ten pastatysime suoliuką, ant
kurio sėdėsime ir žiūrėsime į vandenyną. Iš tos vietos, kuri
buvo mūsų pradžių pradžia.
— Ei, šliundryt, ką čia veiki?
Pašokau.
— Jėzusmarija! Gal kitą kartą praneši apie savo atvykimą,
ką?
 Priešais mane ant kėdės klestelėjo Džinelė. Ir tuojau užkėlė
koją ant turėklo.
— Ko čia šokinėji? — stumtelėjo žemyn „aviatoriaus“
akinius ir per rėmelio viršų pažvelgė į mane. — Šąla kojos?
Šyptelėjau ir atsilošiau į kėdę.
— Mergyt, mano kojos su ugais šiltutėlės.
Džinelė prunkštelėjo.
— Ugai šlykštūs. Ar tau niekas to nesakė? Todėl juos ir
pavadino „ug“. Galėjo pavadinti ir „šūd“, nes jie šūdinai
baisūs. Kas norėtų vaikščioti su tokiais ir jaustis, lyg
klampoja po sniegą? — Džinelė atmetė šviesius plaukus. —
Nesuprantu šito grožio.
— O aš suprantu!
Užkėliau koją ant turėklo ir apžiūrėjau batus. Jie žavingai
šlykštūs. Jeigu nebūtų tokie beprotiškai patogūs, mesčiau.
Deja, tą pačią sekundę, kai įkišau koją ir nušvitau — o gal
reikėtų sakyti pajutau šviesą — ėmiau vaikščioti kaip per
minkščiausius debesis, tapau priklausoma.
— Tai gal pasakysi, kas užklijavo tą išraišką tau ant veido?
Kai atėjau čia, atrodei taip, lyg uostytum šuns kakį, bet
nematytum, kur jis.
Atsidususi padaviau jai laišką. Džinelė čiupo jį ir permetė
akimis. Skaitydama kandžiojo lūpas, kol šios pabalo.
— Savanaudis šiknius, — prašneko oktava garsesniu
balsu. — Negaliu patikėti, kad jis šitaip pasielgė prieš pat
tavo vestuves. Po visko... — papurtė galvą. — Pakaks. Aš
pati jį nudėsiu. Jis nesityčios iš mano geriausios draugės, kuri
šitaip pasiaukojo, — atsistojo ir įsisprendė į šonus. — Žinai
ką? Aš jam paskambinsiu. Pasakysiu, kad jis bestuburis,
negeras...
Nutildžiau draugę ir paėmiau ją už rankos.
— Nepadės. O jeigu po to jis pasijus blogiau ir vėl ims
gerti, kad užsimirštų? Manau, kada nors tai vis tiek nutiks.
Šio laiško tonas pranašauja tokią baigtį. Žinai ką, Džine?
Įsižeidusi Džinelė atsisėdo.
— Daugiau nebegaliu juo rūpintis. Man jau gana. Aišku,
visada mylėsiu savo tėvą. Juk jis mano tėtis. Nesvarbu, kad
jis netikęs ir paisto visokias nesąmones. Nepajėgiu pakeisti
nuomonės, kaip ir apie motiną. Skaudu? Taip, po velnių,
skaudu. Blogai. Bet rytoj prasidės nauja diena, — pagalvojau
apie Vėso šypseną, kaip jis mane palies, kaip žiūrės
dievinančiu žvilgsniu. — Jis viską nušviečia. Net ir mane.
Galvosiu tik apie tai, kad mano gyvenimas bus gražus, nes
yra Vesas ir mes būsime kartu.
Džine linktelėjo.
— Pirma ir svarbiausia — tu visada buvai graži. Velniškai
beprotiškai graži. Antra — aš viską suprantu. Na, ne taip
suprantu, nes norėčiau gerai išspardyt tam seniui kiaušius.
Bet matau, kad tu nori gyventi toliau. Jau laikas. Be to, visi
gyvename toliau.
Džinelė metė žvilgsnį į tolį, kur bangos viena paskui kitą
skalavo krantą. Toks turėtų būti mano žvilgsnis kiekvieną
dieną. Man velniškai pasisekė, privalau liautis gailėtis
praeities ir pradėti džiaugtis viskuo, ką turiu dabar. Tačiau
pirmiausia reikia išsiaiškinti, ką norėjo pasakyti Džinelė.
— Tai gyvensi toliau... Havajuose?
Draugė liūdnai nusišypsojo.
— Ne, negyvensiu. Kuriam laikui įleisiu šaknis čia. Jeigu
jūs, brangieji, neprieštarausit, kad tūnosiu svečių namelyje.
— Visai ne. Gyvenk, kiek panorėsi. Kad ir amžinai. Jau
sakiau, kad visada noriu tave matyti šalia. Man tavęs reikia.
Jeigu ištekėsiu ir surimtėsiu, man reikės geriausios draugės.
Ir pasakysiu, kad esu mažumėlę nustebusi. Judu su Tao
susigyvenot, ar ne?
Džinelė linktelėjo.
— Taip, tokio vyro visada norėjau. Tik jam manęs nereikia.
Na... — šyptelėjo, bet šypsena nepasiekė akių. — Jam reikėjo
manęs dalimis.
Pliaukštelėjau jai per ranką.
— Baik juokus. Pasakok.
Džinelė gūžtelėjo pečiais ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.
Taip besiginančios dar nebuvau jos mačiusi.
 — Jam patinka būti su manimi, juokauti, seksas su juo
dieviškas...
— Viskas atrodo labai gražu, — įsiterpiau nenorėdama, kad
leistųsi į smulkmenas.
Kai kalba pakrypdavo apie seksą, mano geriausia draugė
nesikuklindavo. Jai patikdavo nupasakoti smulkiausias ir
nešvankiausias detales. Kartais mielai pasiklausydavau, bet
vestuvių išvakarėse tikrai nenoriu. Turi būti ir kai kas švento.
Džinelė atlošė galvą ir pažvelgė į dangų.
— Jis nori žmonos ir būsimų vaikų motinos. Rūpestingos
namų šeimininkės, o ne tokios, kuri nori dirbti. Metų metus
tobulinau savo amatą. Dar kelerius metus galiu šokti, kol
pasensiu. Seniai svajojau atidaryti šokių studiją mažiesiems.
O tada, jeigu iškristų motinystės korta, elgčiausi pagal
aplinkybes. Galėčiau į studiją pasiimti vaikus. Mano šokių
mokytoja taip elgdavosi. Paleisdavo vaikus į maniežą ir
mokydavo grupę. Imdavo mažesnį krūvį, nes pasitaikydavo
nenumatytų pertraukų, bet iš esmės būdavo smagu. Užaugau
su tais vaikais, vėliau šokau su jais rečitalius. Negi tiek daug
noriu sau?
Džine prisimerkė, pasirėmė alkūnėmis į kelius ir užsidengė
veidą delnais.
— Ne, tikrai ne per daug prašai. Turi dėl savo svajonės
kovoti, nebent pasitaikytų kita galimybė, kuri tave sužavėtų.
Ar kalbėjaisi su Tao apie savo planus?
Džinelė atsiduso.
— Taip, bet jis atsakė, kad jo moteris niekada nedirbs,
nebent šeimos nutarimu.
— Betgi jie šokėjai, gal galėtum...
Džinelė užvertė akis ir pažvelgė į mane taip, tartum būčiau
pranešusi, kad tarpdury stovi Bradas Pitas ir siūlosi būti jos
vaikų tėvu.
— Na gerai, — lėtai atsidusau. — Ne visai tavo stiliaus
šokiai.
Džinelė susigūžė.
— Ne visai.
 — Bet... Tao tavo stiliaus vyras. Ar jis vertas, kad dėl jo
atsisakytum svajonės?
Užsimerkusi draugė giliai įkvėpė.
— Ar būsiu labai bloga, jeigu pasakysiu, kad ne, nevertas?
Bent jau ne dabar, kai man tik dvidešimt penkeri. Po kelerių
metų galbūt manysiu kitaip. Bet tada...
— Jis gyvens savo gyvenimą. Supratau. Vadinasi, išsiskyrėt
gražiuoju?
Susierzinusi Džinelė atsisėdo tiesiai.
— Nieko panašaus. Tačiau tikiuosi, kad jis gaus mano
žinutę.
Nusijuokiau.
— Kitaip sakant, po to jis parskris ir ims vaikytis tavo
užpakaliuką?
Džine pamojavo pirštu man prieš nosį.
— Valio! Kas nerizikuoja... tas negeria šampano.
Sunkiai atsidusau.
— Čia mano paskutinė viengungės naktis.
— Ei, aš nekalta, kad jis taip staigiai užmovė tau žiedą!
Mergužėle, tu pati. O dabar, moterie, kelkis, eik į virtuvę ir
sutepk man sumuštinį, — pakėlė mane valdingai patraukusi
už rankų. — Ir daugiau nesijaudink dėl to senio. Ateinančios
dvidešimt keturios valandos bus laimingiausios tavo
gyvenime ir kaip vyriausioji pamergė aš viskuo pasirūpinsiu.
Suglamžiusi mano tėvo laišką, numetė per petį iš balkono.
Nė nepastebėjau, kur jis nukrito.
— Tikiuosi, supranti, kad Madė irgi mano vyriausioji
pamergė, a? — atsakiau.
Džine užsidengė rankomis ausis.
— La la la la laaaaaaa la la la laaaaaaaaa.
Ech, jaučiu, Madė su ja susitvarkys.

****
Apklotai slinko taip lėtai, kad nebūčiau pajutusi, jeigu
nebūtų sujudėjęs čiužinys, kai Vesas atsiklaupė. Įkvėpiau ir
sulaikiau alsavimą, kad jis nesuprastų, jog pabudau.
Mylimojo ir vandenyno kvapai užliejo mano jausmus, kūnu
nuvilnijo troškimo ir geismo banga. Vis dar apsimečiau
mieganti, nes smalsumas sužinoti, kokią staigmeną jis
sumanė, nugalėjo norą parodyti, kad žinau jį esant čia.
Kažkas vėsus, bet ne šaltas palietė nuogą mano sprandą ir
atsargiai nuslydo per kiekvieną nugaros linkį.
Nesusitvardžiusi suvirpėjau.
— Mieloji, žinau, kad nemiegi, — suniurnėjo Vesas ir per
medvilnines kelnaites krimstelėjo man sėdmenį.
Nelaukiau sužadėtinio vestuvių išvakarėse, nes susitarėm
šiąnakt nesimatyti, kaip priklauso pagal tradicinį nuotakos ir
jaunikio scenarijų. Įprastai nesilaikau tradicijų, bet atrodė
miela, kai Klerė Čaning to pareikalavo. Bet mano brangusis
čia, laužo taisykles.
— Mes dar nesusituokę, o tu jau laužai tradiciją.
Vėso pirštai suėmė kelnaičių kraštelius ir nusmaukė žemyn.
Gulėjau ant pilvo, pasukusi galvą į šoną, ir laukiau kito jo
žingsnio.
Jeigu jis nusiteikęs laužyti taisykles, padarys tai iš visos
širdies. Tada galėsiu jį kaltinti, kad buvau bejėgė auka, o ne
kurstytoja.
— Lyg tau rūpėtų, — nusišaipė ir perbraukė tą vėsų daiktą
per mano nuogą užpakalį, o paskui įkišo tarp kojų.
— Oi! — pašokau nuo netikėto jausmo plyšyje.
Tada viskas išnyko, o aš jutau tik dilgčiojantį poreikį ir
girdėjau garsų Vėso alsavimą.
— Tarp tavo kojų rožių ir medaus mišinys. Mieloji, tu
sukėlei man seilėtekį, — suurzgė Vesas.
Apsiverčiau ant šono ir atsisukau. Vesas po nosimi trynė
kraujo raudonumo rožę. Tą akimirką mūsų akys susitiko, jis
iškišo liežuvį ir lyžtelėjo rožės lapelį. Išsižiojau
įsivaizduodama, ką jis skanauja nuo to žiedo.
— Nuostabu, bet per mažai, — Adomo obuolys sujudėjo,
akys degė karščiau už laužą.
Vesas apžergė mane. Buvau nuoga, tik su trumpa balta
palaidine, nes kelnaites jis numovė.
— Vėsai, neturėtum čia būti, — neryžtingai perspėjau.
Karščio bangos daužė man įsčias ir nešdamos geismą plito
tolyn į šlaunis net ir kalbant. Vesas žiūrėjo į mane taip, lyg
būčiau jaunystės fontanas, o jis mirtų iš troškulio. Bet
nenorėtų būti kitur. Ir vienintelis jo noras giliai įstumti kotą ir
sulaukti palaimos. Aš tai žinojau. Jis irgi tai žinojo. Tai kodėl,
po velnių, priešinuosi?
Ak taip. Jo motina. Ji pasiūlė gudrybe pradėti laimingą
santuoką — naktį prieš vedybas susilaikyti nuo sekso.
Nematyti nuotakos iki tos akimirkos, kai ji žengs prie
altoriaus. Yra galybė kvailų prietarų, apie kuriuos ji
postringavo, ir tuo metu jos kalbos įtikino. Susidūrusi su
tokiu vyru kaip Vesas, kuris nori elgtis taip, kaip jam patinka,
sutinki pasirašyti po jo pageidavimais ir iš naujo pažinti save
per Visagalį viršuje... kuo ilgiau jis žiūri į mane, tuo labiau šie
prietarai primena folklorą.
Kai Vesas palinko virš manęs, pajutau jo aistrą. Vilkėjo tik
trumpikėmis ir marškinėliais, bet viena ranka nusitraukė
marškinėlius per galvą ir, mano akių džiaugsmui, apnuogino
standžią krūtinę. Ne krūtinę. Ne, net ne tai. Negalėjau
atsilaikyti prieš begalę duobučių ir odos, kurią galėčiau
nepaliaudama laižyti. Visa tai buvo man prieš akis.
Neįmanoma tverti. Jau buvau tai patyrusi. Šis kelias, uolėtas,
nelygus ir pilnas spyglių, pradūrė mano priežodžių padangas.
Vos tik paliečiau lūpomis tą krūtinę, vieną šio tvirto pilvo
akmenėlį... žaidimas buvo baigtas.
Tu turi kario valią, priminiau sau. Girdėjau šią frazę per
kažkokią reklamą ar šiaip per televizorių ir nuolat kartojau.
— Ar neduosi man to, kas yra mano? — paklausė Vesas,
uždėjęs abi rankas ant marškinėlių. Pirštai sugniaužė audinį ir
staigiu judesiu perplėšė per patį vidurį.
Kad tave perkūnas. Tu turi kario valią.
Jis palinko į priekį, o aš papurčiau galvą. Žodžių nepajėgiau
ištarti. Šilta burna apžiojo vieną kauburėlį, tada ilgai ir
godžiai čiulpė.
 Tu turi kario valią.
— Vėsai... — išgirdau save kuždant.
— Pasakyk, kad nenori šito, ir aš išeisiu.
Šiurkščiomis liežuvio glamonėmis ir lengvais dantų
krimstelėjimais apdovanojo vieną spenelį, paskui kitą.
Tampė, trynė ir sukiojo antrąjį, kol mano klubai ėmė judėti
tuo pačiu ritmu. Reikalaudami, siekdami ir bandydami rasti
ką nors, kas palengvintų nenusakomą jo sukeltą skausmą.
— Ach... Negaliu, — atsidusau ir apkabinusi jo galvą
išsiriečiau.
— Štai mano mergaitė, — sumurmėjo ir iš visų jėgų įtraukė
mano krūtį į savo burnos karštį.
Padrąsinau jį aimanuodama ir glausdama jo galvą. Norėjau,
kad tęstų, troškau to. Vesas įspraudė kelį tarp mano kojų ir,
atmetęs dešinę, paskui kairę, įsitaisė tarp šlaunų. Prie šio
judesio jau esu pripratusi po tiek mėnesių, kai brangiausiasis
pamylėjo mane visais įmanomais būdais. Šiąnakt jis norėjo
būti arti, taip arti, kaip tik galima. Prisiglaudė prie manęs,
kiek tik mūsų kūnai galėjo susiliesti.
Ilgiau neatidėliodamas kilstelėjo mano klubus ir panardino į
mane savo storą daiktą iki pat kiaušių. Aiktelėjau, o mano
ertmė jį suspaudė.
— O Dieve! — riktelėjau, kai Vesas ištraukė ir vėl smarkiai
susigrūdo į mane.
— Mija, šitaip tave mylėsiu amžinai, — atšlijo ir vėl
įsibrovė. — Kiekvieną savo gyvenimo dieną... — ištraukė ir
stipriai bedė. — Be paliovos... tu būsi mylima, — pažadėjo ir
ėmė judėti greičiau.
Įsikibusi į Vėsą kuždėjau amžinos meilės priesaiką, kur
pavykdavo prisiliesti lūpomis — prie kaklo, lūpų, krūtinės, kol
galiausiai spaudimas tapo nepakeliamas. Pirmiausia ėmė
pulsuoti strėnose ir plėstis, karščio bangos užliejo rankas ir
kojas, visos nervų galūnės panižo. Vesas smeigė savo kietą
kotą į mane kartą, du, tris kartus, kol jo uždegta ugnis pažiro
žiežirbomis, o aš nusklendžiau virš ryškių liepsnų,
nušviečiančių viską, kas pasitaiko kelyje.
 Virš manęs kybojo Vesas, raumenų ir kaulų mašina,
kiekvienu lopinėliu susitelkęs į poreikį, jis su malonumu
daužėsi į mane, o aš buvo pasiruošusi jį priimti. Jis ėmė, kol
vėl surikau. Vėso lūpos prislopino antrąjį palaimos
išsiveržimą ir pasimėgavo mano troškimu. Sukandau jo
lūpas, kai jo kūnas įsitempė, kiekviena dalele įsitvėrė manęs
ir būtų nuskriejęs, jei nebūtų laikęsis brangaus gyvenimo. Po
kelių trumpų ir stiprių krustelėjimų Vesas nusileido,
susprogdinęs mano įsijautrinusių nervų kamuolį ir suvirpinęs
mane iš malonumo, kol galiausiai atsipalaidavo.
Minutės ėjo, mudu sunkiai alsavom įsikniaubę vienas kitam
į kaklą. Susirūpinau, kaip smarkiai jam manęs reikia. Kai jo
mama pamėtėjo šią mintį, jis truputį priešinosi. Gal manė
neištversiąs?
Spausdama Vėso veidą prie krūtinės, pakėliau jo smakrą.
Jis tuoj pat pažvelgė į mane.
— Kaip jautiesi? — paklausiau gergždžiančiu ir sočiu balsu.
— Aš su tavim. Žinoma, kad gerai, — atsakė Vesas.
Teisingas atsakymas, pagalvojau ir šiek tiek pasijudinau,
kad galėčiau lėtai ir stipriai jį pabučiuoti. Paskui atstūmiau.
— Ar yra rimta priežastis sulaužyti tradiciją?
Vesas sukikeno ir patylėjo. Prašnekus jo akys šelmiškai
nušvito.
— Tiesą sakant, aš laikausi tradicijų.
Susiraukiau.
— Kaip suprasti?
— Nagi, yra tradicija, kuri sako, kad jeigu nori visus metus
būti su mylimu žmogumi, privalai pabučiuoti jį lygiai
vidurnaktį.
Žvilgtelėjau į laikrodį — rodė 00:15.
— Bet jau po vidurnakčio.
Vesas šyptelėjo.
— Oi... dvyliktą valandą aš tave bučiavau. Kaip tik mušant
vidurnaktį rėkei man į burną ne pirmą, o antrą orgazmą. Aš jį
visą nurijau.
— Tu iškrypėlis, — žaismingai kumštelėjau, bet jis pasisuko
ir atsigulė šalimais.
Vėso rankos judėjo mano kūnu tartum stengdamosi
užfiksuoti šią akimirką atmintyje.
— Ar pasirengusi šiai dienai?
— Dar niekada gyvenime nesijaučiau labiau kam nors
pasirengusi.
Vesas taip plačiai šypsojosi, kad žiūrint į jį net širdį
suspaudė.
— Ar tik dėl to esi čia? Kad įsitikintum, jog nuotaka
nepabėgs? — paklausiau taisydamasi šalia jo.
— Ne, aš pasitikiu tavo meile. Tik nemačiau prasmės leisti
naktį be tavęs. Manau, kad ir taip daug naktų nebuvom
kartu, kaip sakai?
Pabučiavau vietą, kur plakė jo širdis.
— Tu teisus. Mes tikrai per daug naktų praleidom atskirai.
Mūsų tradicija bus bučiuotis vidurnaktį Naujųjų metų
išvakarėse ir praleisti naktį prieš vestuves vienas kito
glėbyje.
— Niekur kitur ir nenorėčiau būti. O dabar pamiegok. Rytoj
turim daug reikalų, — mirktelėjo Vesas ir pabučiavo mane į
kaktą.
 EPILOGAS
Vestonas
Tą akimirką, kai žiūri į akis žmogui, su kuriuo ketini
praleisti visą gyvenimą, tartum stabas ištinka. Tai paskutinė
moteris, kurią gyvenime bučiuosi. Paskutinė moteris, su kuria
vartysiesi lovoje ant vėsios patalynės. Tai vienintelė moteris,
kuri šiame pasaulyje bus šalia tavęs iki mirties. Apima
jausmas, kad daugiau nieko nereikia. Tik tai ne pabaiga.
Apima palengvėjimas. Lyg būtum dirbęs milijoną dienų be
pertraukos ir staiga suvokęs, kad įmušei įvartį. Tai yra
įvartis. Ši akimirka yra laiminga pabaiga. Mums abiem.
Mija. Kai ji ėjo taku, įsikibusi broliui į parankę, viskas
išnyko...
Vandenyno ošimas... nutilo.
Svečiai, žiūrintys į baltai vilkinčią viziją, basomis nulipančią
laiptais ir žengiančią akmenimis grįstu taku... išnyko.
Mano sesuo, stovinti šalia... išnyko.
Dvasininkas... išnyko.
Neliko nieko, tik Mija. Ir taip bus visada — tik Mija. Ji yra
mano priežastis gyventi. Šiandien manęs čia nebūtų, jeigu ne
ji.
Ji žingsniavo ritmingai, pagal muziką, kurios nebegirdėjau.
Vieną ilgą koją statė prieš kitą. Suknelė buvo paprastai
elegantiška. Nepanaši į kitų nuotakų. Plonomis petnešėlėmis,
kurios prilaikė V iškirptę, pakraščiuose nusagstytą kristalais.
Man patinka jos smėlio laikrodžio figūra. Sultingi linkiai.
Suknelė gaubia liekną juosmenį ir išplatėja į apačią, plazda
sausio vėjyje. Oras Malibu malonus, dangus padovanojo
mums puikią, saulėtą dieną ir dvidešimt penkis laipsnius
šilumos, ši diena mums svarbiausia gyvenime.
Jos pečiai, rankos ir kojos nuogi. Saulė palietė jos
juodmedžio tamsumo plaukus, rožinius kojų nagus ir
raudonas prisirpusias lūpas. Ir, žinoma, akis.
Draugai juokavo, kad mane nuginklavo Mijos kūnas, bet tai
netiesa. Mane pavergėjos akys. Šviesiai žalios, primenančios
žalius ametistus — jeigu reikėtų lyginti su brangakmeniu.
Šios akys užvaldė mane pačią pirmą dieną, kai susitikome,
kai ji nusiėmė motociklininko šalmą ir saulė palietė
jausmingą žvilgsnį. Jau tada pajutau, kad ji gali būti mano
pabaiga. Tik dar nežinojau, kad ji bus pradžia ir vidurys.
Nenorėjau pažinti pasaulio, kuriame nebus Mijos. Ji nušvietė
tamsias dienas, palengvino sunkias, o puikias pavertė
stebuklingomis. Nebuvo nieko, ko nebūčiau padaręs dėl
moters, dabar besiartinančios prie manęs, pasirengusios
priimti mane į savo gyvenimą kaip sutuoktinį. Galiu vien
tikėtis būti viskuo, ko jai reikia. Dabar ir kiekvieną ateinančią
dieną.
— Ar tu, Vestonai Čaningai Trečiasis...
Mija be garso ištarė „Trečiasis“. Prunkštelėjau, bet tuojau
atsikrenkščiau, o dvasininkas kalbėjo toliau.
— Sutinku, — sukuždėjau gan garsiai, kad išgirstų tik ji.
Mija man mirktelėjo, kai kunigas pradėjo vardyti mano
įžadus. Pažvelgiau savo merginai į akis ir patvirtinau
kiekvieną žodį. Visa savo esybe įsitikinęs atsakiau:
— Taip.
Ji apdovanojo mane plačia šypsena. Ne planuota ar
apgalvota. Gyvenu dėl tokių netikėtų, palaimintų šypsenų.
— Ar tu, Mija Sonders...
Dvasininkas perskaitė jos įžadus, bet žodžiai mano ausyse
virto balta tyla. Kol sujudėjo jos lūpos.
— Taip, — ištarė Mija ir apsilaižiusi prikando apatinę lūpą.
Norėjau pulti prie kunigo ir išpešti iš jo svarbiausius
žodžius.
Žodžius, po kurių ji taptų mano. Oficialiai.
Kaip įprasta, mudu apsikeitėm platininiais sutuoktuvių
žiedais. Mija ne tokia moteris, kuri nori maudytis
deimantuose. Ne, mano mergina nori gyventi gaudydama
vėją ir spausdama greičio pedalą iki dugno. Aš esu vyras,
duodantis moteriai tai, ko ji nori, ir nenorintis nieko daugiau,
kaip tik padaryti ją laimingą. Tad jos vestuvių dovana stovi
kieme.
 Nupirkau jai MV Augusta FCC, dėl kurio seilėjosi. Taip,
peržiūrėjau jos interneto tinklalapių istoriją. Keista ši moteris.
Tikiesi, kad jai patiks tokios vietos kaip „Victoria’s Secret“
arba „Bloomingdales“, bet ne, tik ne mano merginai. Ne,
daugiausia ją domino, kur praleisti medaus mėnesį ir
motociklų tinklalapiai.
Šypsojausi, kol dvasininkas kažką kalbėjo. Mano pirštai
nekantriai trūkčiojo, kol laikiau jos rankas laukdamas žodžių,
kurie mudu sujungs amžiams.
— Dabar gali pabučiuoti nuotaką.
Jam nespėjus baigti suėmiau mylimosios skruostus ir
prispaudžiau lūpas prie jos lūpų. Ji dvelkė mėtomis ir
šampanu. Absoliučiai nuostabiai. Pakreipiau Mijos galvą ir
liežuviu įsliuogęs į jos burną pakviečiau jos liežuvį šokti.
Švelni dejonė išsprūdo iš jos lūpų, kai mielai atsidavė bučiniui
ir sugniaužusi mano pečius prisitraukė artyn. Gyvenau dėl
šios akimirkos, kurią ji stipriai sučiupo. Įrodė, kad kiekvienas
bučinys jai reiškė tiek pat daug, kiek ir man.
Niekada jos nepaleisiu. Kai vedi moterį, svarbiausia žinoti,
kad niekada jos nepaliksi.
Per šiuos metus, kuriuos praleidau su Mija, aš irgi išmokau
pasitikėti gyvenimu. Tik dabar, kai tai nutiko, mūsų
gyvenimas niekada nesibaigs. Kiekviena diena bus nauja
pradžia. Naujas gyvenimas. Su Mija, mūsų šeima ir draugais
keliausime per gyvenimą kartu... mūsų gyvenimas pagaliau
prasideda.
Pabaiga.
Maždaug taip... Dar skaitykite specialųjį skyrių
„Ką jie veikia dabar?“
 Ką jie veikia dabar?
Alekas Diubua. Pasaulinio garso menininkas ir nešvankiai
kalbantis prancūzas gyvena Prancūzijoje. Ten jo paveikslai
toliau karaliauja meno pasaulyje. Alekas savo laiką dalija
dviem prancūzėms femme fatales, kurios vienu metu
pareiškė besilaukiančios jo vaiko (vaikų).
Hektoras ir Tonis Fasanai. Abiem vyrams sekasi puikiai, jie
įkūnijo amerikietiškąją svajonę. Susituokė netrukus po Mijos
ir Vėso vestuvių, pasisamdė jauną studentę, kuri sutiko būti
pakaitine motina ir išnešioti du kiaušinėlius, apvaisintus
abiejų vyrų sperma, kad juodu turėtų po biologinį vaiką.
Vyrai padėjo merginai baigti mokslus, ji sėkmingai dirba jų
kompanijos biure. Prekių ženklas „Fasano Food“ įsiveržė į
šaldymo sektorių ir visus pranoko „skanaus šaldyto maisto“
kategorijoje, taip teigia jų lakštinių reklama. Visi Fasanai
dabar yra multimilijonieriai, įskaitant mamą.
Meisonas ir Reičelė Merfiai. Meisonas ir Reičelė susituokė,
kaip ir buvo planuota. Didžiules vestuves „People Magazine“
pavadino „amžiaus vestuvėmis“. Smokingu vilkinti Mija buvo
pabroliu ir nustebino visus kaip niekas kitas. Dabar Meisis ir
Reičė turi tris vaikus, jiems Reičelė skiria visą dėmesį, o jos
vyras toliau skina beisbolo laurus. Nuo tada jis pasiekė ne tik
asmeninių, bet ir „Red Sox“ rekordų. Su žmona puoselėja
mintį vieną dieną nusipirkti komandą.
Tajus ir Eime Niko. Surengė prabangias havajietiškas
vestuves su šokiais, hula ir tradicine samojietiška ugnimi.
Nuo tol Eime gimdė mažylius Tajukus. Po ketvirto sūnaus
pagaliau padovanojo vyrui šviesiaplaukę mėlynakę deivę, ją
pavadino Natija. Tai samojietiškas vardas, reiškiantis
paslėptą lobį.
Vorenas ir Keitlina Šipliai. Antrąją gyvenimo pusę leidžia
keliaudami po pasaulį. Po tiek metų Voreno specialusis
projektas pagaliau buvo visuotinai pripažintas. Trečiojo
pasaulio ir nuo karo kenčiančios šalys sulaukė pagalbos. Už
labdaros veiklą Amerikos Raudonasis Kryžius paskelbė
Voreną Metų humanitaru.
Aronas Šiplis. Netrukus po konflikto su Mija Atstovų rūmai
apkaltino jį valstybiniu nusikaltimu, Senatas pripažino jį
esant kaltą. Netekęs tėvo paramos Aronas pasisavino didelę
sumą iš kompanijos rėmėjų pažadėjęs Senato balsus už
konglomerato suvienijimą. Šiuo metu atlieka bausmę
neoficialiame federaliniame sumažinto saugumo kalėjime
Beikersfilde, Kalifornijoje.
Antonis Santjagas ir Hetera Renė. Pastaruosius dešimt
metų pirmavo visuose hiphopo reitinguose. Kartu valdo
įmonę „Lov-us Productions“, labiausiai pageidaujamą po
popso ir hiphopo muzikos įrašų kompanijų. Abu leido kartu
dienas ir naktis dirbdami ir augindami dukrelę, taikliai
pavadintą Feite* [4 Likimas (angl.)]. Juodu yra ir visada bus
geriausi draugai, kurie pagaliau leido sau priimti sprendimą
susilaukti vaiko, kol dar nėra per seni. Mergaitė gimė po
dirbtinio apvaisinimo. Abu buvo laimingi, nes vaikutis pakeitė
jų gyvenimą.
Maksvelas ir Sindė Kaningemai. Gyvena toje pačioje
rančoje Teksase su penkiais vaikais. Makso liūdesiui,
Džeksonas — vienintelis sūnus, o Sindė atsisakė turėti
daugiau vaikų. Vienai dukrelei juodu davė antrą Mijos,
kitai — Madison vardą. Penktoji dukrelė buvo pavadinta
Sindės mamos vardu. Maksas kaip visada užsiėmęs
„Kaningemo naftos“ reikalais, jam padeda mažoji sesutė.
Bleinas Pinteras. Su savo pašėlusių galvažudžių komanda
atlieka dešimt bausmių iki gyvos galvos griežto režimo
kalėjime Nevadoje dėl bombos, kuriai sprogus žuvo dešimt
žmonių. Aukos buvo narkotikų prekeiviai, suteneriai, pinigų
plovėjai ir žinomi žudikai, kurių laukė cypė. Iš tikrųjų viskas
išsisprendė teisingai.
Maiklas Sondersas. Niekada nesusitaikė, kad žmona jį
paliko, ir galiausiai, po penkiolikos metų, išsiskyrė. Liko
gyventi Vegase ir vietinėje kėglių salėje įsidarbino durininku.
Tačiau daugiau nelošė azartinių lošimų ir nesiskolino iš
paskolų ryklių. Didumą laiko dalyvauja anoniminių alkoholikų
programose. Mija ir Madison šiuo metu beveik nebendrauja
su tėvu.
Daktaras Driu Hofmanas. Tebėra žvaigždžių daktaras
Holivude, Kalifornijoje, vedė ir išsiskyrė šešis kartus.
Kete Rovlinski. Pakilo karjeros laiptais ir dabar vadovauja
„Century Productions“ kaip vykdomoji direktorė, gyvena
keisto stiliaus name Beverli Hilso rajone ir ištekėjo už
gražuolio asistento.
Kentas ir Meril Benksai. Gyvena kaip gyveno iki šiol. Kentas
stato modernius kotedžus visame pasaulyje, o dabar jau
teisėta jo žmona Meril piešia ir vadovauja galerijai. Juodu
džiaugiasi reguliariais apsilankymais Teksase, kur nuvažiavę
lepina anūkus.
Milė Kolgrou, arba panelė Milan. Tebevadovauja „Rinktinių
palydovių“ agentūrai. Jos klientai — elitas, o merginos
vertinamos dėl grožio ir diskretiškumo. Milė „susitikinėjo“ su
žymiu džentelmenu, kuris iš pradžių buvo jos klientas,
ieškantis brandžios moters. Vietoj palydos jis siekė jos. Juodu
kartu jau kelerius metus. Milė atsisako vadinti jį kitaip, kaip
savo antrąja puse, nes įsitikinusi, jog įteisinti santykiai
atnešią nelaimę.
Džinelė, arba Kekšytė Pasileidėlė. Vadovauja elitinei šokių
mokyklai, kurioje mokosi įžymybės ir darbštūs aktoriai,
norintys išmokti šokio meno Los Andželo centre. Išgyveno
kelis gerus ir blogus santykius, kol pagaliau sutiko vyrą,
kuriam negalėjo atsispirti, nuo kurio negalėjo pabėgti ar
pasislėpti. Jos gyvenimo istorija yra ir visada bus nuolatinis
pokytis. Bet ji laimingesnė, negu kada nors buvo.
Madison ir Metas Reinsai. Madison baigė doktorantūros
studijas ir dirba mokslinį darbą „Kaningemo naftoje“. Metas
su tėvais valdo Čaningų, Kaningemų ir Reinsų ūkius. Madison
su vyru augina sūnų Mičelą ir laukia gimstant antro sūnaus.
Vaikučiui vardas dar neišrinktas, nes porelė nesutaria dėl dar
vieno vardo iš raidės M. Madė norėtų išlaikyti tradiciją,
Metas — sulaužyti ir pradėti naują.
Vesas ir Mija Čaningai. Mūsų herojai laimingai gyvena
Malibu per mokslo metus, Teksase — per atostogas ir šešias
savaites kiekvieną vasarą. Turi du vaikus — sūnų Maršalą
Džeksoną ir dukterį Meidliną Klerę. Sutuoktiniai kartu rašo,
prodiusuoja, renka aktorius ir režisuoja savo filmus.
Naujausias jų sukurtas filmas „Kalendoriaus mergina“ buvo
labai populiarus ir atnešė trijų šimtų milijonų pelną per
pirmąją demonstravimo savaitę. Pora mėgaujasi gyvenimu,
plaukioja banglente, žaidžia su vaikais, kuria naują filmą ir
mylisi prie vandenyno nakties prieglobstyje. Pasitikėdami
likimu, kuris suvedė juodu, eina kartu per gyvenimą ranka
rankon.
Tikrai pabaiga