DINAH

JEFFERIES

ARBATOS
PLANTATORIAUS
ŽMONA

ROMANAS
Iš anglų kalbos vertė Inga Stančikaitė

baltos lankos
Versta iš:
Dinah Jefferies, The Tea Planter’s wife,
Penguin books Ltd, London, 2015

Redagavo Laura Patiomkinaitė-Čeikė

Maketavo Eglė Jurkūnaitė

Viršelio dailininkas Zigmantas Butautis

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą
kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti
panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų
ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam
skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-9955-23-911-6
ISBN 978-9955-23-989-5

Copyright © Dinah Jefferies, 2015

The moral right of the author has been asserted
All rights reserved
© Getty Images, viršelio nuotrauka
© Inga Stančikaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2017
© Baltų lankų leidyba, 2017
Mano sūnaus Džeimio atminimui
 Prologas
1913 m., Ceilonas

Moteris pakėlė prie lūpų plonytį baltą voką. Išgirdusi tolumoje skambant
ilgesingai sentimentalią sinhalų fleitos melodiją, akimirką sudvejojo. Ji susimąstė
apie savo sprendimą, dar kartą viską pasvėrė, lyg svertų akmenėlį delnuose, tada
užklijavo voką ir atrėmė jį į vazą su vystančiomis raudonomis rožėmis.
Lovos su baldakimu kojūgalyje stovėjo senovinė otomanė − padaryta iš
tamsaus medžio, atlasiniu muaru dengtais šonais ir paminkštintu odiniu
dangčiu. Pakėlusi jį, moteris ištraukė savo dramblio kaulo spalvos vestuvinę
suknelę ir, raukydamasi nuo pasklidusio šleikštaus rutuliukų nuo kandžių kvapo,
uždėjo ją ant kėdės atlošo.
Išsirinkusi rožę, nulaužė žiedą, dirstelėjo į kūdikį ir nudžiugo, kad jis vis dar
miega. Priėjusi prie tualetinio stalelio, nulaužtą gėlę prisidėjo prie šviesių
plaukų – kokios puikios šilko gijos, nuolat kartodavo jis. Papurtė galvą ir nuleido
žiedą žemyn. Ne šiandien.
Kūdikio drabužėliai jau buvo sudėlioti padrikomis krūvelėmis ant lovos.
Pirštų galiukais palietusi ką tik išskalbtą puošnų švarkelį, moteris prisiminė, kaip
mezgė jį ištisas valandas, kol įskaudo akis. Greta drabužių mėtėsi balto
vyniojamojo popieriaus lapai. Ilgiau nedelsusi, ji sulankstė mėlyną švarkelį,
apglobė jį dviem popieriaus lapais ir nunešusi įdėjo į patį otomanės cinkuotu
vidumi dugną.
Kiekvienas drabužėlis buvo sulankstytas, apglobtas popieriumi ir padėtas
greta vienas ant kito sukrautų vilnonių kepurių, megztų vaikiškų batelių,
naktinukų ir šliaužtinukų. Mėlyna. Balta. Mėlyna. Balta. Paskutiniai liko muslino
medžiagėlės ir frotiniai šluostukai. Sulanksčiusi juos nužvelgė savo rytinį darbą.
Nors puikiai suprato, ką tai reiškia, ji nenusigando.
Judančios kūdikio blakstienos rodė jį tuoj prabusiant. Reiktų paskubėti. Jos
išsirinkta rytietiško šilko ryškaus jūros žalumo suknelė nesiekė kulkšnių, aukštai
ties talija ją puošė juosta. Tai – jos mėgstamiausia, iš Paryžiaus atsiųsta suknelė.
Vilkėjo ją per vakarėlį, tą vakarą, kai – tvirtu jos įsitikinimu – buvo pradėtas
vaikas. Ji vėl stabtelėjo. Ar tik nebus ši suknelė suprasta kaip noras kuo skaudžiau
įgelti? Negali žinoti. Bet ji dievino suknelės spalvą ir nepaliovė to sau kartojusi.
Labiausiai jai patiko spalva.
Kūdikis šniurkštelėjo ir ėmė nerimti. Ji dirstelėjo į laikrodį, iškėlė vaiką iš
lopšio ir įsitaisiusi krėsle prie lango pajuto, kaip lengvas vėjelio dvelksmas vėsina
odą. Saulė kybojo aukštai danguje, tai rodė dieną būsiant karštą, kažkur name
sulojo šuo, o iš virtuvės sklido svaiginantys maisto aromatai.
Prasisegusi naktinius, ji atidengė blyškią it marmuras krūtį. Kūdikis pasitrynė
ir apžiojo spenelį. Jis žindė taip stipriai, kad šviežiai sutrūkinėjusius spenelius
taip skaudėjo, jog teko prikąsti lūpą. Norėdama nukreipti mintis nuo skausmo, ji
nužvelgė kambarį. Prisiminimai, įsikūniję į kasdienius daiktus, slypėjo visuose
keturiuose kampuose: raižytas pakojis, atkeliavęs iš Šiaurės, jos pačios siūtas
šviestuvo gaubtas prie lovos, kilimas iš Indokinijos.
Ji paglostė kūdikio skruostą, šis liovėsi žindęs ir pakėlęs laisvąją ranką vienai
už širdies griebiančiai akimirkai ištiesė mažus pirštelius jai prie veido. Tokiu
momentu galima ir pravirkti.
Pamaitinusi mažylį, suvyniojo jį į minkštą, nertą šalį ir paguldė ant lovos, tada
apsirengė pati ir paėmusi jį į glėbį paskutinįkart apsižvalgė. Laisvąja ranka uždarė
otomanę, įmetė nulaužtąją rožę į lakuotą šiukšlių dėžę ir delnu perbraukė per
vazoje likusių vystančių gėlių žiedus. Pažirę žiedlapiai pro baltąjį voką krito
žemėn ir tarsi kraujo lašai leidosi ant poliruotų raudonmedžio grindų.
Ji atvėrė stiklines duris ir apsidairiusi sode įkvėpė tris gurkšnius jazminais
dvelkiančio oro. Vėjelis nurimo, fleita nutilo. Ji tikėjosi pajusti baimę, bet vietoj
to užplūdo malonus palengvėjimo jausmas. Vien palengvėjimas, ir to pakako.
Tada ji tvirtai žingsnis po žingsnio ėmė tolti nuo namo, įsivaizduodama
blyškiausio atspalvio alyvinę – ramybės − spalvą.
PIRMA DALIS

Naujas gyvenimas
 Pirmas skyrius
Po dvylikos metų, 1925 m., Ceilonas

Rankoje laikydama šiaudinę skrybėlę, Gven atsirėmė į druskinus turėklus ir vėl

pažvelgė žemyn. Jau valandą stebėjo besikaitaliojančias jūros spalvas, pro šalį
praplaukiančius popierių skutus, susiraičiusias apelsinų žieveles ir lapus. Dabar
vanduo iš sodriausio turkio spalvos virto purvinai pilku, ir ji suprato, kad liko
nebedaug. Kiek stipriau persisvėrusi per turėklą žiūrėjo, kaip tolyn nuplaukia
sidabrinio audinio atraiža.
Garsiai, pratisai ir labai arti sustūgus laivo ragui, ji krūptelėjo ir iš nuostabos
paleido turėklą. Jos delnu nuslydo mažas atlasinis rankinukas su plona
karoliukais puošta rankena – atsisveikinimo dovana nuo motinos. Ji aiktelėjo ir
ištiesė ranką, bet buvo per vėlu – rankinukas pliūkštelėjo į vandenyną, purvinos
bangos jį pagavo ir nusitempė gilyn. O drauge su juo ir jos pinigus bei tvarkingai
sulankstytą Lorenso laišką su nurodymais.
Ji apsižvalgė ir viduje vėl pajuto nubundant tą nerimą, kurio nepajėgė
nusikratyti nuo pat išvykimo iš Anglijos. Nuo Glosteršyro toliau nei iki Ceilono
nelabai ir nusigausi, sakė tėvas. Galvoje aidint jo balsui, staiga ją nugąsdino
kitas – akivaizdžiai vyriškas, bet neįprastai saldus.
– Pirmą kartą Rytuose?
Ji atsisuko, įpratusi prie to, kad violetinės jos akys ir blyški oda visada
atkreipia aplinkinių dėmesį, bet turėjo prisimerkti nuo ryškiai spiginančios
saulės.
– Aš... Taip. Atvykau pas savo vyrą. Neseniai susituokėme, – ji atsikvėpė ir
susiturėjo neišpliurpusi visos istorijos.
Į ją žvelgė plačiapetis, vidutinio ūgio vyras tvirta nosimi ir žvilgančiomis
karamelinėmis akimis. Ją pribloškė juodi jo antakiai, garbanoti plaukai ir tamsi,
blizganti oda. Kiek nedrąsiai ji spoksojo į jį, kol šis pagaliau atvirai nusišypsojo.
 – Jums pasisekė. Gegužę jūra paprastai būna gerokai audringesnė. Spėju, –
tęsė jis, – jūsų vyras yra arbatos plantatorius.
– Iš kur žinote?
Jis skėstelėjo rankomis.
– Matosi.
Ji dirstelėjo į savo kreminės spalvos suknelę: pažemintas liemuo, aukšta
apykaklė ir ilgos rankovės. Nenorėjo pasirodyti tokia nuspėjama, bet suprato,
kad jei ne šifono šalikėlis ant kaklo, galėtų atrodyti apsileidusi.
– Mačiau, kas nutiko. Apgailestauju dėl rankinės.
– Kvailai pasielgiau, – tarė ji vildamasi, kad nerausta.
Jei būtų buvusi panašesnė į savo pusseserę Franę, gal būtų leidusis su juo į
kalbas, bet dabar, nusprendusi, kad trumpas jų pokalbis baigtas, nusigręžė
stebėti, kaip laivas artėja prie Kolombo. Virš mirgančio miesto tolumoje
boluojančių violetinių kalvų link driekėsi kobalto mėlio dangus, medžiai teikė
pavėsį, o ore aidėjo virš ant vandens besisupančių laivelių nardančių kirų
klyksmai. Staiga ją persmelkė jausmas, kad daro kažką kitoniško nei visada. Ji
buvo pasiilgusi Lorenso ir akimirksnį pabandė jį įsivaizduoti. Nors tam
neprireikė didelių pastangų, jos vaizduotėje jis buvo toks tikroviškas, kad
paširdžiuose suplazdėjo drugeliai. Ji giliai įkvėpė to, kas, jos manymu, turėtų būti
druskingas oras, ir maloniai nustebo užuodusi kažką kur kas stipresnio nei
druskos aromatas.
– Kas tai? – paklausė atsisukusi į vyrą; šis, kaip ir numanė, nebuvo nė
pajudėjęs iš vietos.
Jis sustingo ir giliai įkvėpė.
– Cinamonas ir tikriausiai sandalmedis.
– Kažkas saldaus.
– Jazminai. Ceilone daugybė gėlių.
– Kaip žavu, – tarė ji, bet juto, kad esama dar kažko; gundantį kvapą trikdė iš
kažkur sklindantis rūgštus tvaikas.
– Bijau, kad dar ir netikusi kanalizacija.
Ji linktelėjo. Tikriausiai taip ir bus.
 – Aš neprisistačiau. Mano vardas Savis Ravasingas.
– Ak! – ji nutilo. – Jūs esate... Norėjau pasakyti, kad nemačiau jūsų per
vakarienę.
Jo veidas persikreipė.
– Manau, norėjote pasakyti, kad keliauju ne pirmąja klase. Aš sinhalas.
Ji tik dabar pastebėjo, kad vyras stovi kitoje klases skiriančios virvės pusėje.
– Na, malonu susipažinti, – tarė ji, nusitraukdama vieną baltą pirštinaitę. – Aš
Gvendolina Huper.
– Tikriausiai būsite naujoji Lorenso Huperio žmona.
Ji nustebusi linktelėjo, sukiodama ant piršto žiedą su dideliu Ceilono safyru.
– Pažįstate mano vyrą?
Jis linktelėjo.
– Teko susipažinti su jūsų vyru, taip, bet dabar, bijau, turiu pasišalinti.
Ji ištiesė ranką, džiaugdamasi jųdviejų pažintimi.
– Tikiuosi, kad Ceilone būsite labai laiminga, ponia Huper.
Jis nepaėmė jam ištiestos rankos, ir jai teko ją nuleisti. Vyras prie krūtinės
pridėjo suglaustus pirštais į viršų delnus ir nežymiai nusilenkė.
– Teišsipildo jūsų svajonės... – jis užsimerkė, akimirką dar pastovėjo ir tada
pasišalino.
Keistas jo gestas ir žodžiai Gven kiek sutrikdė, bet ji tik gūžtelėjo pečiais, o
mintyse jau sukosi svarbesni reikalai. Ji privalo pamėginti prisiminti pamestus
Lorenso nurodymus.
Laimei, pirmiausia išsilaipino pirmoji klasė – vadinasi, ir ji. Dar sykį
prisiminusi ką tik sutiktą vyrą, ji nepajėgė numaldyti susižavėjimo. Dar niekada
nebuvo sutikusi tokio egzotiško žmogaus, ir būtų buvę kur kas smagiau, jei jis
būtų likęs ir palaikęs jai draugiją, nors, žinoma, jis negalėtų.
Jos niekas neparuošė tvilkančiam Ceilono karščiui, akį rėžiančioms spalvoms
bei ryškiausios šviesos ir tamsiausio šešėlio kontrastui. Triukšmas ją tiesiog
pritrenkė: varpai, ragai, žmonių galybė, aplink verpetais zujantys vabzdžių
spiečiai – galiausiai ji pasijuto nešama it viena tų nuolaužų, kurias anksčiau
stebėjo vandenyje. Kai foninį triukšmą nustelbė garsus trimitavimas, ji apsisuko
ir it prikaustyta įsistebeilijo į medinę prieplauką, kur iškėlęs straublį garsiai
maurojo dramblys.
Atsitokėjusi nuo ką tik išvysto vaizdo su drambliu, ji ryžtingai užėjo į uosto
vadovybės pastatą ir pasirūpino savo lagamino pervežimu. Tada prisėdo ant
medinio suolelio. Tvyrojo karštis ir drėgmė, o nuo saulės ją gelbėjo tik skrybėlė,
kuria kartkartėmis ji pavaikydavo ir musių spiečius, ropinėjančius jai palei
plaukus. Lorensas žadėjo pasitikti ją prie dokų, bet kol kas jo niekur nesimatė.
Sukdama galvą ir mėgindama prisiminti, ką jis liepė daryti atsidūrus kritinėje
padėtyje, ji vėl pastebėjo poną Ravasingą, išeinantį pro laivo šone buvusias
antrosios klasės duris. Tikėjosi, kad nusukusi nuo jo žvilgsnį paslėps savo
sumišimą dėl tokios nemalonios padėties, tad ėmė stebėti, kaip kitame dokų gale
į baržą atmestinai kraunamos arbatos dėžės.
Nuotekų dvokas seniai buvo permušęs pikantišką cinamono aromatą ir dabar
maišėsi su įvairiais kitais šleikščiais kvapais: riebalų, jaučių mėšlo, pūvančios
žuvies. Uoste vis daugėjo nepatenkintų keleivių, prie jų nenuilstamai kibo
prekeiviai, trokštantys iškišti brangakmenius bei šilką, ir iš nerimo jai pasidarė
negera. Ką reikės daryti, jei Lorensas neateis? Jis žadėjo. Jai tik devyniolika, ir jis
puikiai žino, kad nuo Pelėdų dvaro ji nėra buvusi nuvykusi toliau nei iki
Londono, kur kelissyk lankėsi su Frane. Ji nusiminė ir pasijuto baisiai vieniša.
Gaila, kad Prancūzijoje užtrukusi pusseserė negalėjo keliauti drauge, ir nors
Gven Lorensui būtų patikėjusi net savo gyvybę, dabar negalėjo nuvyti lengvo
susierzinimo.
Minioje lakstė būrelis pusnuogių, cinamono lazdelėmis nešinų rudaodžių
vaikų. Žvelgdami didžiulėmis maldaujančiomis akimis, jie prašinėjo rupijų. Ne
vyresnis kaip penkerių mažylis ištraukė cinamono ryšulėlį Gven. Ji prikišo jį prie
nosies ir pauostė. Vaikas prabilo, bet ji tegirdėjo neaiškų balbatavimą, be to, vis
vien neturėjo rupijų, kurių galėtų duoti padaužai, o dabar nebeturėjo net ir
angliškų pinigų.
Ji atsistojo kiek prasivaikščioti. Pūstelėjo trumpas vėjo gūsis, iš kažkur toli
atnešdamas bauginantį garsą – bum, bum, bum. Būgnai, pamanė ji. Garsas buvo
stiprus, bet ne tiek, kad būtų buvę įmanoma perprasti ritmą. Ji nebuvo nuklydusi
toli nuo ant suolelio palikto krepšio, o išgirdusi šūktelint poną Ravasingą pajuto,
kaip kaktą išmuša prakaito lašai.
– Ponia Huper, nepalikite savo krepšio be priežiūros.
Ji atbula ranka nusibraukė kaktą.
– Nepaleidau jo iš akių.
– Žmonės čia vargingi ir tokios progos nepraleis. Eime, aš panešiu jūsų krepšį
ir surasiu vėsesnę vietelę palaukti.
– Jūs labai malonus.
– Nė kiek, – tarė jis ir pirštų galiukais paėmęs ją už alkūnės nuvedė pro
vadovybės pastatą. – Čia Bažnyčios gatvė. Pažvelkite ana ten, pačiame Gordono
sodų kampe – surija, dar vadinama tulpmedžiu.
Ji dirstelėjo į medį. Platus jo kamienas gulė klostėm it moteriškas sijonas, o
ryškiai oranžinių varpo formos žiedų nusagstyta laja teikė keistai liepsningą
pavėsį.
– Jis šiek tiek atvėsins, nors popietei šitaip kaistant, o liūčių sezonui vėluojant,
palengvėjimo bus maža.
– Iš tiesų, – tarė ji, – jums visai nereikia likti su manimi.
Jis prisimerkė.
– Negaliu palikti jūsų čia vienos, nė grašio neturinčios užsienietės mūsų
mieste.
Patenkinta jo draugija, ji nusišypsojo.
Jiedu nukulniavo jo nurodytos vietos link, ir ji dar valandą praleido atsirėmusi
į medį, jausdama, kaip po drabužiais kūnu žliaugia prakaitas, ir svarstydama, į ką
įsivėlė, sutikusi gyventi Ceilone. Triukšmas dar labiau sustiprėjo, ir nors vyras,
minios spaudžiamas, stovėjo visai greta, jam vis vien teko šaukti, kad būtų
išgirstas.
– Jei jūsų vyras nepasirodys iki trečios, tikiuosi, neprieštarausite, jei pasiūlysiu
toliau laukti viešbutyje „The Galle Face“. Ten erdvu, yra ventiliatorių ir gaiviųjų
gėrimų. Jums ten bus nepalyginamai vėsiau.
Nenorėdama judintis iš vietos, ji delsė.
– Bet kaip Lorensas sužinos, kad aš ten?
 – Sužinos. Visi bent kiek autoritetingi britai keliauja į „The Galle Face“.
Ji dirstelėjo į įspūdingą viešbučio „Grand Oriental“ fasadą.
– Ne ten?
– Tikrai ne ten. Pasikliaukite manimi.
Spiginančioje saulėkaitoje vėjas jai tiesiai į veidą bloškė smėlio gūsį, ir jos
skruostais pasipylė ašaros. Ji ėmė markstytis, trinti akis, nuoširdžiai vildamasi,
kad šiuo vyru galima pasitikėti. Gal jis teisus. Tokiame karštyje ir mirti galima.
Netoli nuo jų, po virš gatvės iškabintomis baltų kaspinų eilėmis, susibūrė
žmonės, o pačiame margai apsirengusių moterų grupelės viduryje stovintis vyras
rudu apdaru ėmė leisti keistus aukštus garsus. Ponas Ravasingas pamatė, kad
Gven visa tai stebi.
– Tas vienuolis gieda pirith, – paaiškino jis. – Tai dažnai atliekama prie
mirštančiojo, kad dvasia rastų kelią. Šiuo atveju, manau, giedama dėl to, kad toje
vietoje nutiko kažkas labai blogo ar bent jau kažkas mirė. Vienuolis stengiasi iš
tos vietos išvalyti bet kokius likusius blogio pėdsakus, prašydamas dievų
palaiminimo. Ceilone mes tikime dvasiomis.
– Jūs visi budistai?
– Aš taip, bet yra ir induistų bei musulmonų.
– O krikščionių?
Jis linktelėjo.
Suėjus trečiai valandai Lorenso vis dar nesimatė, ir vyras, ištiesęs ranką,
žengtelėjo į šalį.
– Na?
Ji linktelėjo, ir jis pakvietė vieną iš rikšą traukiančių vyrų – šis buvo
prisidengęs tik turbanu ir labai riebaluota strėnjuoste.
Pamačiusi perkarusią rudą nuogą vyro nugarą, ji sudrebėjo.
– Juk tikrai nevažiuosiu šituo?
– Labiau prie širdies bulių traukiamas vežimas?
Dirstelėjusi į ovalių oranžinių vaisių prikrautą baldakimu dengtą vežimą
mediniais ratais, ji pasijuto raustanti.
 – Atleiskite, ponia Huper. Man nederėtų erzinti. Jūsų vyras vežimais gabena
arbatos dėžes. Mes keliautume mažesne karieta. Su vienu buliumi ir iš palmės
lapų sukurptu stogu.
Ji dūrė pirštu į oranžinius vaisius.
– Kas tai?
– Karališkieji kokosai. Skirti tik sultims. Ar jūs ištroškusi?
Buvo ištroškusi, bet papurtė galvą. Ant sienos už pono Ravasingo kabėjo
didelis plakatas, vaizduojantis geltonai raudoną sarį vilkinčią tamsiaodę moterį
su pintu krepšiu ant galvos. Basas jos pėdas puošė apyrankės, galvą ji buvo
apsivyniojusi geltona skara. Plakatas skelbė: „Arbata Mazzawattee“. Gven rankos
sudrėko nuo šalto prakaito, ją staiga suėmė pasibjaurėtina panika. Ji buvo labai
toli nuo namų.
– Kaip matote, – kalbėjo ponas Ravasingas, – mašinų čia labai nedaug, ir
pravažiuoja jos retai, su rikša tikrai būtų greičiau. Jei jums nemiela, galime
palaukti, aš pamėginsiu gauti žirgo traukiamą karietą. Arba, jei padės, galiu su
jumis keliauti rikša.
Lyg gavęs ženklą, pėsčiųjų, dviratininkų, vežimų ir karietų maišatyje pasirodė
didelis juodas automobilis, jis vos nekliudė būrio miegančių šunų. Gven su
palengvėjimu pamanė, kad tai Lorensas, bet dirstelėjusi pro pravažiuojančios
mašinos langą pamatė tik dvi stambias vidutinio amžiaus europietes. Viena iš jų
atsisuko į Gven, jos veide buvo matyti nepritarimas.
Na taip, pamanė Gven, paskatinta veikti, – teks keliauti rikša.

Priešais viešbutį „The Galle Face“ vėjyje siūravo laibų palmių guotas, o pats
pastatas labai britiškai glaudėsi prie vandenyno. Kai ponas Ravasingas, kuo
šilčiausiai nusišypsojęs, rytietiškai atsisveikino, ji liūdnai nulydėjo jį akimis.
Praėjusi dvejus įvijus laiptus, ji įsitaisė palyginti vėsiame vestibiulyje „Palm
Lounge“. Ji kaipmat pasijuto lyg namie ir užsimerkė, laiminga gavusi progą
atsikvėpti nuo kone nepakeliamo užplūdusių jausmų proveržio. Bet atokvėpis
ilgai netruko. Jei Lorensas atvyktų dabar, rastų ją atrodančią išties apgailėtinai, o
tokio įspūdžio sudaryti ji visai nenorėjo. Gurkštelėjusi Ceilono arbatos
apsižvalgė – poliruotos tikmedžio grindys buvo apstatytos kėdėmis ir staliukais.
Viename kampe diskretiškas ženklas rodė kelią į moterų tualetą.
Saldžiai kvepiančiame kambarėlyje su daugybe veidrodžių ji apsišlakstė
vandeniu begalę kartų veidrodžiuose atkartotą savo veidą ir užsipurškė truputėlį
kvepalų „Après L‘Ondée“, kuriuos, laimei, buvo įsidėjusi į krepšį, o ne
nuskendusią rankinę. Jautėsi tokia lipni, pažastimis sruvo prakaitas, bet ji tik iš
naujo susisegė plaukus į tvarkingą kuodelį ant sprando. Jos plaukai – karališka
didybė, sakė Lorensas. Tamsūs, ilgi ir garbanoti. Kartą, jai paminėjus, kad norėtų
nusikirpti juos trumpai kaip Franė, flaperių stiliumi, jis tiesiog pasibaisėjo, iš už
nugaros ištraukė vieną garbaną, pasilenkė ir smakru pasitrynė į jos viršugalvį.
Paskui priglaudė delnus prie skruostų, pirštais surinko plaukus ir įsižiūrėjo į ją.
– Niekada nesikirpk plaukų. Pažadėk man.
Ji tik linktelėjo, nes prabilti nepajėgė – jo rankos pažadino tokį saldų, iki tol
nepatirtą jaudulį.
Jų vestuvinė naktis buvo tobula, nors nė vienas nemiegojo, o jam teko keltis
dar prieš aušrą, kad suspėtų pasiekti Sautamptoną ir nepavėluotų į laivą,
vykstantį į Ceiloną, kuriame jo laukė verslo reikalai. Nors ir buvo nusivylęs, kad
ji nekeliaus drauge, jiedu sutarė, kad laikas netruks prabėgti, ir jis neprieštaravo
jos sprendimui palaukti Franės. Ji pati tokio sprendimo ėmė gailėtis vos tik jam
išvykus ir nebegalėjo įsivaizduoti, kaip ištvers tą laiką, kurį teks praleisti atskirai.
Bet dėl savo nuomojamo nekilnojamojo turto Franė Londone užtruko ilgiau, nei
planuota, tad Gven nusprendė keliauti viena.
Gven buvo pribloškiančio grožio, tad kavalierių jai niekada netrūko, bet
Lorensą ji įsimylėjo tą pačią akimirką, kai pastebėjo per koncertą Londone, į kurį
ją nusivedė Franė. O kai jis jai nusišypsojo ir ryžtingai atlėkė susipažinti, ji visai
pametė galvą. Po to jiedu matėsi kas dieną, o jam pasipiršus, ji pakėlė nuraudusį
veidą ir nedelsdama sutiko. Jos tėvai nebuvo sužavėti tuo, kad dukrą ketina vesti
trisdešimt septynerių metų našlys, ir tėvą prireikė įkalbinėti, bet Lorenso
pasiūlymas plantacijoje palikti atsakingą vadovą ir grįžti gyventi į Angliją įspūdį
padarė netgi jam. Gven nenorėjo apie tai nieko girdėti. Jei jo širdis Ceilone,
vadinasi, Ceilone bus ir jos širdis.
 Išėjusi iš tualeto ir uždariusi duris, ji pamatė jį dideliame vestibiulyje, stovintį
nugara į ją, ir širdis jos krūtinėje suspurdėjo. Palytėjo karolius ant kaklo,
pasitaisė, kad mėlynas lašelis atsidurtų pačiame viduryje, ir pati stebėdamasi savo
jausmų stiprumu stovėjo ir gėrė jį akimis. Jis buvo aukštas, trumpų rudų plaukų,
palei smilkinius kiek per anksti žilstelėjusių, plačia nugara. Tikras Vinčesterio
mokyklos pavyzdys. Jis atrodė taip, lyg pasitikėjimas savimi tekėtų jo gyslomis, –
tai buvo vyras, kurį moterys dievino, o vyrai gerbė. Be to, jis skaitė Robertą
Frostą ir Viljamą Batlerį Jeitsą. Ji mylėjo jį už tai ir dar dėl to, kad jis puikiai
žinojo, jog ji toli gražu nėra ta kukli mergaitė, kokia žmonės ją laikė.
Lyg pajutęs į save įbestas jos akis, jis staigiai apsisuko. Ji pamatė, kaip griežtos
rudos akys prisipildo palengvėjimo, o veide išplinta šypsena – jis ėmė plačiais
žingsniais eiti jos link. Jo žandikaulis buvo kvadrato formos, smakras – skeltas, o
tai, kaip ir priekyje banguoti, o viršugalvyje nesuvaldomi plaukai, ją vedė iš
proto. Jis vilkėjo šortus, tad ji matė įdegusias kojas – čia jis atrodė kur kas
dulkinesnis ir griežtesnis nei vėsiame Anglijos kaime.
Ji nekantraudama nulėkė jo pasitikti. Akimirką jis sustabdė ją ištiestos rankos
atstumu, o tada suspaudė glėbyje taip smarkiai, kad ji vos pajėgė įkvėpti. Kai
pagaliau liovėsi sukti ją ratu ir paleido, jos širdis vis dar lėkė šuoliais.
– Nė neįsivaizduoji, kaip tavęs pasiilgau, – tarė jis žemu ir šiurkštoku balsu.
– Iš kur sužinojai, kad aš čia?
– Paklausiau uosto prižiūrėtojo, kur nuėjo gražiausia moteris Ceilone.
Ji nusišypsojo.
– Labai malonu, bet, žinoma, aš tokia nesu.
– Vienas iš mieliausių tavo bruožų yra nesuvokimas, kokia tu žavi, – jis laikė
abu jos delnus savuosiuose. – Atleisk, kad pavėlavau.
– Nesvarbu. Kai kas manimi pasirūpino. Sakė, kad tave pažįsta. Ponas
Ravasingas – manau, toks buvo jo vardas.
Pastarąsias kelias minutes Lorensas žvelgė į ją taip atvirai, kad ji didžiavosi,
jog tai mato visas pasaulis, bet dabar jis staiga susiraukė.
– Savis Ravasingas?
– Taip, – ji pajuto, kaip ant sprando pasišiaušia plaukeliai.
 Jis susiraukė smarkiau. Ji pastebėjo pernelyg ankstyvas raukšleles jam apie akis
ir užsigeidė jas paliesti. Šis vyras gyvenime daug patyręs, ir jos akyse dėl to tik dar
patrauklesnis.
– Nesvarbu, – tarė jis, atgavęs gerą nuotaiką. – Dabar aš čia. Prakeikta mašina
sugedo. Laimei, Nikui Makgregorui pavyko ją sutvarkyti. Dabar grįžti jau per
vėlu, tad užsakysiu mums kambarius.
Jiedu grįžo prie registratūros, jis sutvarkė reikalus su tarnautoju, tada lūpomis
perbraukė jai per skruostą, ir ji, pajutusi aistros žiežirbas, dusliai iškvėpė.
– Tavo lagaminas bus atgabentas traukiniu, – tarė jis. – Bent iki Hatono.
– Žinau, kalbėjausi su vyru uosto vadovybės pastate.
– Tiesa. Makgregoras pasirūpins, kad vienas iš kulių1 atvežtų jį iš stoties bulių
traukiamu vežimu. Ar iki rytojaus išsiversi su šiuo krepšiu?
– Turėčiau.
– Ar norėtum arbatos? – pasiūlė jis.
– O tu?
– O kaip manai?
Ji išsišiepė ir vos susivaldė nenusikvatojusi balsu, kai jis paprašė tarnautojo
dvigubai greičiau nunešti jų daiktus į kambarius.
Jiedu susikibę rankomis priėjo prie laiptų, bet belipdama ji staiga susidrovėjo.
Jis paleido ją, priėjęs atrakino duris ir jas atlapojo.
Ji žingtelėjo kelis paskutinius žingsnius ir pažvelgė į kambarį.
Pro aukštus langus, nudažydama sienas švelniai rausva spalva, liejosi vėlyvos
popietės šviesa, margi šviestuvai abiejose lovos pusėse jau buvo įjungti, o
kambarys kvepėjo apelsinais. Žiūrėdama į šį vaizdą, akivaizdžiai paruoštą
intymumui, ji pajuto kaistant sprandą ir ėmė jį kasytis. Pagaliau atėjo akimirka,
kurią nuolat įsivaizduodavo, o dabar štai stovi tarpduryje ir delsia.
– Ar tau patinka? – paklausė jis šviečiančiomis akimis.
Ji jautė, kaip gerklėje stringa žodžiai.
– Mieloji?
– Labai, – išlemeno.
Priėjęs prie jos, jis paleido susegtus plaukus.
 – Štai. Taip geriau.
Ji linktelėjo.
– Tuoj atneš daiktus.
– Manau, kelias akimirkas turime, – tarstelėjo jis ir piršto galiuku palietė jos
apatinę lūpą. Bet tada, lyg gavus ženklą, pasigirdo beldimas į duris.
– Aš tik praversiu langą, – ji žingtelėjo atgal, džiaugdamasi, kad rado kaip
nuslėpti nuo nešiko savo kvailą sutrikimą.
Jų kambario langai buvo į vandenyną, stumtelėjusi vieną jų ji nužvelgė
sidabriškai auksines saulės nutviekstas bangų keteras. Štai, ko ji troško, bet namai
dabar regėjosi be galo toli, ir ji susivokė, kad akyse kaupiasi ašaros. Užsimerkusi
klausėsi, kaip nešikas sudeda jų daiktus, o jam išėjus atsigrįžo į Lorensą.
Jis kreivai jai šyptelėjo.
– Ar kas ne taip?
Ji panarino galvą ir įsispoksojo į grindis.
– Gven, pažvelk į mane.
Ji ėmė markstytis, o kambarys, regis, pritilo. Galvoje šuoliais lėkė mintys, ji
nesusigriebė, kaip paaiškinti tą jausmą, kad yra įmesta į visiškai nesuvokiamą
pasaulį, bet ir tai dar buvo ne viskas – nerimą jai kėlė ir tai, jog, atidžiai jo
nužiūrinėjama, ji jautėsi tarytum nuoga. Nenorėdama pasiduoti gėdai, ji pakėlė
akis ir lėtai, labai lėtai žengė kelis žingsnius jo link.
Atrodė, kad jį užplūsta palengvėjimas.
– Trumpam buvau sunerimęs.
Jos kojos ėmė tirtėti.
– Tai kvaila. Viskas taip nauja... Tu toks naujas.
Jis priėjo prie jos su šypsena.
– Na, jei tik tokios problemos, galime lengvai jas išspręsti.
Apsvaigusi ji prigludo prie jo, o jis ėmė krapštytis su sagomis jos suknelės
nugaroje.
– Nagi, leisk man, – tarė ji ir ištiesusi ranką ištraukė sagą pro kilpelę. –
Reikalauja įgudimo.
Jis nusijuokė.
 – Vadinasi, teks įgusti.

Po valandos Lorensas jau miegojo. Įkaitinta ilgo laukimo, jųdviejų meilė buvo
smarki, dar smarkesnė nei vestuvinę naktį. Ji prisiminė tas pirmąsias akimirkas
šioje šalyje – tada regėjosi, kad kaitri Kolombo saulė išsunkė iš jos kūno visas
jėgas. Bet klydo. Joje slypėjo gausybė energijos, nors dabar, gulint ir klausantis
padrikų garsų, sklindančių iš pasaulio už lango, rankos ir kojos buvo
apsunkusios, o ji pati beveik snaudė. Juto, kaip įprasta darosi gulėti greta
Lorenso, ir su šypsena prisiminusi ankstesnį savo nerimą kiek pasimuistė, kad
galėtų pažvelgti į jį, kartu ir toliau jusdama jo kūno galybę tose vietose, kur jie
buvo susiglaudę. Visi kiti jausmai, regis, dingo, o visa jos meilė tilpo į šią tobulą
akimirką. Viskas bus gerai. Dar minutę ar dvi ji gėrė į save jo vyrišką kvapą,
stebėdama, kaip kambaryje ilgėja šešėliai ir atskuba tamsa. Giliai įkvėpusi
užsimerkė.
1 Mažiausiai apmokamas nekvalifikuotas darbininkas (dažn. nešikas) ar patarnautojas; juodadarbis (vert.
past.).
 Antras skyrius

Po dviejų dienų Gven pabudo ankstyvą rytą, pro muslino užuolaidas skverbėsi
saulės spinduliai. Ji nekantravo papusryčiauti su Lorensu, o paskui keliauti su juo
visko apžiūrėti. Atsisėdusi ant lovos krašto, išsipynė kasas, paskui apsisuko ir
panardino pėdas į glotnų kailinį kilimą. Dirstelėjusi žemyn, pajudino į baltą
minkštumą panirusius pirštus ir susimąstė, kokiam gyvūnui šis kailis kadaise
priklausė. Išlipusi iš lovos, apsivilko blyškią šilkinę suknelę, kurią kažkas buvo
pakabinęs ant gretimos kėdės.
Į plantaciją kalvotoje vietovėje jie atvyko vakar vakare, besileidžiant saulei.
Maudžiančia iš nuovargio galva, apsvaiginta spalvomis degančio vakarinio
dangaus, Gven krito tiesiai į lovą.
Dabar, nužygiavusi medinėmis grindimis prie lango, atitraukė užuolaidas.
Giliai įkvėpė ir pasitikusi pirmąjį rytą naujame savo pasaulyje tučtuojau ėmė
markstytis apakinta jo ryškumo ir susvirduliavo apkurtinta aplink aidinčio
zyzimo, čirpimo ir švilpimo.
Apačioje gėlių kupini sodai trimis terasomis, išraizgytomis takais, laiptais ir
strategiškai išdėliotais suoleliais, leidosi žemyn prie ežero. Pats ežeras švytėjo
tokiu didingu sidabru, kokio ji dar akyse nebuvo regėjusi. Iš galvos tučtuojau
išgaravo vakarykštė kelionė ir bauginantys staigūs posūkiai, gilūs grioviai ir
pykinimą keliančios duobės. Už ežero ir aplink jį kilo žalio aksomo kilimas,
driekėsi simetriški, it eilėmis susiūti, arbatos krūmai, o lapus skinančios moterys
ryškiaspalviais sariais priminė mažyčius siuvinėtus paukštelius, stabtelėjusius
palesioti.
Tiesiai už miegamojo lango buvo matyti greipfrutų medis ir dar vienas, kurio
ji neatpažino, bet atrodė, kad jo šakos nusvertos vyšnaičių. Nusprendė pasiskinti
jų pusryčiams. Lauke ant stalo tupėjo ir didžiulėmis it lėkštės akimis ją stebėjo
keistas padaras, primenantis beždžionės ir pelėdos hibridą. Ji atsigrįžo į didžiulę,
tinkleliu nuo uodų apsuptą lovą su baldakimu. Atlasiniai patalai buvo vos
pajudinti, ir jai pasirodė juokinga, kad Lorensas neatėjo miegoti drauge.
Tikriausiai norėjo, kad po kelionės ji netrukdoma išsimiegotų. Išgirdusi
sugirgždant prasiveriančias duris, atsisuko.
– Ak, Lorensai, aš...
– Ponia, tikriausiai žinoti, aš Navina. Čia jums patarnauti.
Gven spoksojo į smulkią, kvadratinę moterį. Ji vilkėjo ilgą mėlynai baltą
susiaučiamą sijoną ir baltus marškinėlius, nugaroje kabojo ilga žilstanti kasa.
Apvalus veidas buvo išvagotas daugybės raukšlių, o pajuodusios akys neišdavė
minčių.
– Kur Lorensas?
– Šeimininkas darbe. Jau kaip dvi valandos.
Giliai iškvėpusi Gven žengė žingsnį atgal ir klestelėjo ant lovos.
– Norėti pusryčių čia? – moteris mostelėjo į stalelį prie lango; kurį laiką jiedvi
tik spoksojo viena į kitą. – Ar verandoje?
– Pirma norėčiau nusiprausti. Kur vonia?
Moteris perėjo kambarį, jai einant Gven užuodė neįprastą į jos plaukus ir
drabužius įsigėrusį pikantišką aromatą.
– Štai, ponia, – tarė moteris. – Už perdanga būti jūsų prausyklos kambarys,
bet išvietės kulis dar neateiti.
– Išvietės kulis?
– Taip, ponia. Greitai ateiti.
– O vanduo karštas?
Moteris pakratė galvą. Nesuprasdama, teigiamą ar neigiamą atsakymą tai
reiškia, Gven galiausiai susivokė, kad, matyt, bus išsidavusi, kad nieko
nesupranta.
– Yra medžio degyklos boileris, ponia. Skėtarų medžio. Karštas vanduo teka
rytas ir vakaras, vieną valandą.
Gven iškėlė galvą ir pamėgino prabilti užtikrinčiau, nei jautėsi.
– Labai gerai. Pirmiausia nusiprausiu, o tada pusryčiausiu lauke.
– Kaip tik norite, ponia.
 Moteris dūrė pirštu į prancūziškas duris.
– Jos atsiveria į verandon. Aš išeisiu ir ateisiu. Atnešiu jums arbatos ten.
– Kas ten per padaras?
Moteris pasisuko žiūrėti, bet padaras buvo dingęs.

Lyginant su svaiginančiu Kolombo karščiu, čia rytas buvo saulėtas, bet vėsus. Po
pusryčių ji nusiskynė vyšnią – uoga buvo žavingai raudona, bet paragavus
pasirodė per rūgšti, tad Gven ją išspjovė. Apsigobusi šaliu pečius leidosi tyrinėti
namo.
Pirmiausia nukeliavo ilgu koridoriumi aukštomis lubomis, besitęsiančiu per
visą namo ilgį. Tamsios medinės grindys žvilgėjo, o sienose buvo įtaisytos
aliejinės lempos. Ji pauostinėjo orą. Tikėjosi, kad namai kvepės cigarų dūmais,
jais ir kvepėjo, bet dar jautėsi stiprūs kokosų aliejaus ir aromatingo grindų vaško
kvapai. Lorensas vadino namą vasarnamiu, bet Gven pastebėjo įvijus tikmedžio
laiptus, iš erdvios salės vedančius į antrą aukštą. Kitoje laiptų pusėje prie sienos
stovėjo daili perlamutrinė šifonjerė, o greta jos buvo durys. Ji stumtelėjo jas ir
pateko į erdvią svetainę.
Apstulbusi nuo kambario dydžio, ji giliai įkvėpė ir atidarė vieną iš palei visą
sieną besitęsiančių langų rudomis langinėmis. Paaiškėjo, kad ir iš čia vaizdas
atsiveria į ežerą. Kambarį užliejo šviesa, ji apsidairė. Sienos buvo nudažytos pačia
švelniausia, kokią tik galima įsivaizduoti, mėlynai žalia spalva, tai erdvei teikė
vėsos įspūdį. Kambaryje stovėjo iš pažiūros labai patogūs krėslai ir dvi blyškios
sofos, apkrautos pagalvėlėmis su išsiuvinėtais paukščiais, drambliais ir
egzotinėmis gėlėmis. Vienos iš sofų atkaltę puošė leopardo kailis.
Gven užlipo ant vieno iš dviejų – tamsiai mėlyno ir kreminės spalvos –
persiškų kilimų ir išskėtusi rankas ėmė suktis ratu. Puikumėlis. Tikras
puikumėlis.
Staiga ją išgąsdino stiprus urzgimas. Dirstelėjusi žemyn pamatė, kad numynė
leteną miegančiam trumpaplaukiam šuniui. Pamanė, kad tai galėtų būti žvilgus
juodas labradoras, nors ir ne visai jai įprastos išvaizdos. Žengusi žingsnį atgal
susimąstė, ar jis kanda. Tuo metu į kambarį kone be garso įplaukė vidutinio
amžiaus užsienietis. Tai buvo siaurų pečių vyras šafrano rudumo smulkių bruožų
veidu, vilkintis baltą sarongą, baltą švarką ir apsivyniojęs baltą turbaną.
– Senojo šunėko vardas Taperis, ponia. Šeimininko numylėtinis. Aš liokajus, o
čia priešpiečiai, – jis ištiesė padėklą, kurį buvo atnešęs, ir padėjo ant krūvon
sustumtų stalelių. – Mūsų pačių plėšytų lapelių arbata.
– Tikrai? Ką tik pusryčiavau.
– Šeimininkas grįš po vidudienio. Išgirsite darbininkų ragą, ponia, ir tada jis
pareis, – jis mostelėjo į medinę lentyną greta židinio. – Ana ten rasite paskaityti
žurnalų.
– Ačiū.
Tai buvo didelis akmeninis židinys su žalvarinėmis žnyplėmis, semtuvu ir
žarstekliu – įprastais reikmenimis, o šalimais gulėjo didžiulė pintinė, prikrauta
malkų. Ji nusišypsojo. Laukia jaukus vakaras – jiedu tik dviese, susirangę priešais
ugnį.
Buvo likusi tik valanda iki Lorenso grįžimo, tad palikusi arbatą ji nusprendė
patyrinėti namo kiemą. Vakar naujuoju Lorenso automobiliu „Daimler“ jie
atvyko jau temstant, tad ji nė nepamatė, kaip atrodo namo priešakis. Grįžusi tuo
pačiu koridoriumi, ji išėjo į pagrindinę salę, tada stumtelėjo vienas iš tamsių
dvivėrių durų, virš kurių pro dailų vėduoklės formos langą spindo saulė, ir
pateko į vėsų prieangį. Tolyn nuo namo vingiuojantis žvyrkelis, apsodintas
tulpmedžiais ir palmėmis, dingo tolumoje tarp kalvų. Keletas nukritusių
žiedlapių švietė žolingoje šalikelėje it didelės oranžinės tulpės.
Ji troško užkopti aukštyn į kalvas, bet pirmiausia apėjo namą iki vietos, kur
kiek kitu kampu nei jos kambaryje matėsi ežeras, o priešais jį stūksojo pavėsinė
be sienų. Statinį rėmė aštuonios tamsaus medžio kolonos, jo grindys buvo
marmurinės, viduje stovėjo rotango baldai, o stalas jau buvo padengtas pietums.
Per vieną iš kolonų aukštyn nulėkė ir už sijų dingo maža dryžuota voverė. Gven
suplojo rankomis − koks žavingas bus jos gyvenimas Ceilone.
Grįžusi tuo pačiu keliu prie namo priešakio, toliau ji pasuko žvyrkeliu aukštyn
ir ėmė skaičiuoti pakeliui augančius medžius. Kuo aukščiau kilo, tuo labiau
suplukusi jautėsi, bet nenorėjo atsisukti nepriskaičiavusi dvidešimties.
Skaičiuodama medžius ir uosdama persiškų rožių aromatą, ji juto orą kaistant,
bet – koks palengvėjimas – čia vis dar buvo kur kas vėsiau nei dusinančiame
Kolombe. Iš abiejų pusių šalikeles it kilimai dengė krūmai didžiuliais širdies
formos lapais ir šviesiais, persikų atspalvio žiedais.
Priėjusi dvidešimtą medį, ji nusimetė šalį, užsimerkė ir apsisuko. Viskas
žvilgėjo. Ežeras, raudonas namo stogas, net pats oras. Ji giliai įkvėpė, lyg
bandydama sugerti į save kiekvieną priešais nusidriekusio grožio dalelytę:
kvepiančias gėles, jaudinantį vaizdą, ryškiausio žalumo plantacijos kalvas,
paukščių giesmę. Tai svaigino. Niekas nestovėjo vietoje – net oras, pilnas
nepaliaujamai zujančios gyvybės, dūzgė.
Iš čia puikiai matėsi namo forma. Jo galinė siena buvo lygiagreti ežerui,
dešinėje stovėjo pavėsinė, atrodė, kad vienoje namo pusėje buvo pridurtas
priestatas ir dabar visas pastatas buvo įgavęs raidės L formą. Greta buvo kiemas ir
sodas, dingstantis už medžių sienos. Ji kelis kartus giliai įkvėpė švaraus oro.
Ramybę sugriovė bjauriai subliuvęs vidudienio ragas. Ji visai pametė laiko
nuovoką, bet tarp iš už medžių išnirusių ir namo link einančių vyrų įžiūrėjus
Lorensą jos širdis suspurdėjo. Persimetusi šalį per petį, leidosi tekina. Bet bėgti
žemyn stačiu šlaitu buvo kur kas sunkiau, nei lipti aukštyn, tad po kelių minučių
ji paslydo ant žvyro, užkliuvusi už šakos prarado pusiausvyrą ir tėškėsi taip
stipriai, kad iš plaučių išėjo visas oras.
Atgavusi kvapą, pamėgino stotis, bet kairioji kulkšnis nebeklausė. Ji pasitrynė
nubrozdintą kaktą ir pasijuto tokia apsvaigusi, kad teko prisėsti. Kartu ji pajuto
bepradedant ir vėl skaudėti galvą, šį kartą nuo saulėkaitos. Dienos pradžioje
nebuvo taip karšta, tad ji nepagalvojo užsidėti skrybėlės. Iš už aukštų medžių
pasigirdo bauginantis klyksmas, lyg katės ar sužeisto vaiko, o gal šakalo. Ji
neketino laukti, kol įsitikins kieno, tad vėl pamėgino stotis – šįsyk jai pavyko
nepasiduoti skausmui ir ji leidosi šokuoti namo.
Kai nušokavo tiek, kad būtų matoma nuo laukujų durų, išėjęs Lorensas
atskubėjo prie jos.
– Taip džiaugiuosi tave matydama, – riktelėjo ji alsiai. – Užlipau pažvelgti į
atsiveriantį vaizdą, bet nukritau.
 – Mieloji, tai nesaugu. Čia yra gyvačių. Žalčių, medžalčių. Gyvačių, kurios
išgaudo iš sodų žiurkes. Įvairiausių geliančių skruzdžių ir vabalų. Geriau pati
nevaikščiok. Bent kol kas.
Ji dūrė pirštu ten, kur moterys skynė arbatą.
– Nesu tokia trapi, kaip atrodau, be to, tos moterys buvo lauke.
– Tamilai pažįsta šį kraštą, – tarė jis prisiartinęs. – Nesvarbu, laikykis man už
rankos ir eime vidun, paprašysiu Navinos sutvarstyti tau kulkšnį. Galiu atvežti iš
Hatono vietinį daktarą, jei tik pageidautum.
– Navina?
– Ayah.
– Ak, taip.
– Ji prižiūrėjo mane vaikystėje, labai ją mylėjau. Kai turėsime vaikų...
Gven pakėlė antakius ir lėtai nusišypsojo. Jis išsišiepė ir baigė sakinį:
– Ji juos prižiūrės.
Ji paglostė jo ranką.
– O aš ką veiksiu?
– Čia daugybė veiklos. Netrukus pamatysi.
Pakeliui namo ji juto šiltą jo kūną greta. Kad ir kaip skaudėjo kulkšnį, jos
kūnu nuvilnijo pažįstamas virpulys ir ji pakėlė ranką paliesti jo skelto smakro.
Kai kulkšnis buvo sutvarstyta, jiedu drauge susėdo lauke prie padengto stalo.
– Na, – prabilo jis spindinčiomis akimis. – Ar patinka tai, ką matai?
– Tobula, Lorensai. Čia su tavimi būsiu labai laiminga.
– Dėl tavo kryčio kaltinu save. Ketinau vakar vakare su tavimi pasikalbėti, bet
tau taip skaudėjo galvą, kad nusprendžiau luktelėti. Yra keletas smulkmenų,
kurias turiu paminėti.
Ji pakėlė akis.
– Nejaugi?
Jis smarkiau suraukė kaktą, o kai prisimerkė, tapo akivaizdu, kad saulė dar
pagilino jo raukšleles.
– Dėl savo pačios saugumo laikykis atokiau nuo darbininkų reikalų. Tau nėra
ko rūpintis darbininkų barakais.
 – Dėl Dievo meilės, o kas tai?
– Tai vieta, kur gyvena plantacijų darbininkai ir jų šeimos.
– Bet skamba taip įdomiai.
– Atvirai kalbant, ten nėra į ką žiūrėti.
Ji gūžtelėjo pečiais.
– Dar kas nors?
– Geriau be reikalo aplink nevaikštinėti.
Ji purkštelėjo.
– Bent kol nesusipažinai su apylinkėmis.
– Na, gerai.
– Su naktinukais pasirodyk tik Navinai. Ji atneš tau arbatos rytais, aštuntą.
Arbata į lovą, kaip jie vadina.
Ji nusišypsojo.
– O tu ar liksi su manimi lovoje arbatos?
– Kai tik galėsiu.
Ji nusiuntė jam oro bučinį per stalą.
– Nekantrauju.
– Ir aš. O dabar niekuo nesirūpink. Netrukus suprasi, kaip čia viskas vyksta.
Rytoj susipažinsi su keliomis kitų plantatorių žmonomis. Nors ir keistoka, bet
Florensa Šubotam tau gali gerokai pagelbėti.
– Nebeturiu daugiau drabužių.
Jis išsišiepė.
– Mieliausioji mano, Makgregoras jau išsiuntė žmogų su vežimu parvežti tavo
lagamino iš Hatono stoties. Vėliau supažindinsiu tave su darbuotojais, bet
panašu, kad tavęs dar laukia ir dėžė iš parduotuvės „Selfridges“. Spėju, kad tai
daiktai, kuriuos užsisakei prieš atvykdama?
Vos pagalvojusi apie Vaterfordo krištolą ir puikią naują vakarinę suknelę, ji
akimirksniu nušvito ir iš džiaugsmo ištiesė rankas. Tai buvo žavinga suknia –
trumpa, su keliais sluoksniais sidabrinių ir rausvų kutų. Ji prisiminė tą dieną
Londone, kai Franė reikalavo ją pasisiūdinti. Tik dešimt dienų, ir Franė irgi būtų
galėjusi būti čia. Virš stalo pralėkė didžiulė kuosa ir, jiems nespėjus nė mirktelėti,
nučiupo iš krepšelio bandelę. Ji nusijuokė, Lorensas irgi.
– Čia daugybė gyvūnijos. Mačiau, kaip ant verandos stogo užlėkė dryžuota
voverė.
– Čia jos dvi. Susirentė ten lizdą. Nedaro jokios žalos.
– Man patinka, – ji palietė jo ranką, o kai jis ją pakėlė ir pabučiavo į delną, jos
kūnu nuvilnijo šiurpulys.
– Dar viena smulkmena, mieloji. Buvau beveik pamiršęs, bet tai tikriausiai
svarbiausias dalykas. Namų ruošos reikalai yra vien tik tavo reikalas. Aš
nesikišiu. Namuose dirbantis personalas atsiskaito tau ir tik tau.
Jis patylėjo.
– Tikriausiai pastebėsi, kad reikalai kiek pašliję. Darbuotojai pernelyg ilgai
buvo palikti savo valiai. Gali būti sudėtinga, bet esu tikras, kad priversi juos
pasitaisyti.
– Su malonumu, Lorensai. Bet nelabai ką man pasakojai apie pačią plantaciją.
– Na, darbo jėgą sudaro daugiausia tamilai. Jie – puikūs darbininkai, kitaip nei
dauguma sinhalų. Pas mus gyvena bent pusantro tūkstančio. Turime savotišką
mokyklą, ambulatoriją ir pagrindinę medicininę pagalbą. Jie gauna ir įvairių
privilegijų, yra parduotuvė, ryžiai subsidijuojami.
– O pati arbatos gamyba?
– Visa tai vyksta mūsų arbatos fabrike. Tai – ilgas procesas, bet jei tik nori,
vieną dieną tau parodysiu.
– Labai norėčiau.
– Gerai. Na, reikalai sutvarkyti, gal galėčiau pasiūlyti nusnūsti pokaičio? –
stodamasis tarė jis.
Ji pažvelgė į pietų likučius ir apsivijo rankomis liemenį. Giliai įkvėpė, lėtai
iškvėpė. Dabar pats metas. Užsimerkė ir nė nemėgino užgniaužti patenkintos
šypsenos, kai Lorensas pasilenkė pabučiuoti jos į kaktą. Bet atsimerkusi pamatė,
kad jis jau nuėjęs.
– Pasimatysime vakare, – tarė jis. – Man labai gaila, mieloji, bet dabar turiu
susitikti su Makgregoru. Ketvirtą nuskambės arbatos fabriko ragas, tada išeisiu,
bet tu miegok.
Ji pajuto, kaip akyse kaupiasi ašaros, bet nusibraukė jas servetėle. Žinoma, ji
žinojo, koks užsiėmęs yra Lorensas, o plantacija juk pirmoje vietoje, bet ar tai tik
svaičiojimai, ar mielasis, jautrusis jos vyras iš tiesų kiek atšalęs?
 Trečias skyrius

Kitą vakarą Gven stovėjo savo kambaryje ir pro langą stebėjo saulėlydį. Dangus ir
vanduo nusidažė kone vienoda auksine spalva, o ežerą rėmino įvairiausių rusvų
atspalvių kalvos. Ji atsitraukė ir skrupulingai apsirengusi nužvelgė save
veidrodyje. Moteris jai buvo padėjusi sidabro karoliukais papuošti sunkią plaukų
ringę ant sprando, bet dabar Gven išsitraukė iš šono vieną garbaną. Lorensas
surengė nedidelę kviestinę vakarienę pažymėti jos, kaip naujosios Huperio
plantacijos šeimininkės, atsikraustymą. Ji troško atrodyti kaip įmanoma geriau,
nors vilkėjo ne tą naująją iš Londono atsiųstą suknelę su kutais. Ją pataupys
Franės atvykimui, tada jos kartu galės praktikuotis šokti čarlstoną.
Šįvakar ji vilkėjo blyškiai žalios spalvos šilkinę suknelę nėriniais puošta
iškirpte, gilesne nei jai įprastos. Liemuo, žinoma, buvo pažemintas, o pavojingai
trumpas sijonas praplatintas šifono įsiuvais. Kažkas pasibeldė į duris.
– Užeikite.
Lorensas stumtelėjo duris, sustojo, kojas įrėmęs į grindis pečių plotyje, ir jiedu
žvelgė vienas į kitą.
Jis vilkėjo juodą kostiumą, baltus marškinius, baltą liemenę, ryšėjo baltą
peteliškę ir buvo pasistengęs plaukus perskirti sklastymu. Gven pajuto, kaip ilgas
jo žvilgsnis priverčia ją virpėti, ir sulaikė kvapą.
– Aš... Tu... O Dieve, Gvendolina! – jis gurktelėjo.
– Tu ir pats žavingai atrodai, Lorensai. Jau įpratau prie tavęs su šortais.
Jis priėjo prie jos, apglėbė ranka ir pabučiavo sprandą.
– Atrodai kerinčiai.
Ji dievino tą pojūtį, kai šiltas jo kvapas nuplevena jos oda, ir tuoj pajuto, kad
vakaras bus nuostabus. Kas galėtų abejoti tokiu vyru, kaip Lorensas? Jis toks
stiprus – pakanka vien būti šalia, kad pasijustum trokštama ir tokia saugi, lyg
niekada negalėtų nutikti nieko blogo.
 – Aš rimtai. Su ta suknele užgoši visas likusias.
Ji dirstelėjo žemyn į žibančią suknelę.
– Ji gana trumpa.
– Gal mums visiems kartkartėmis reikia mažų sukrėtimų. Nepamiršk savo
boa. Net užkūrus židinį po saulėlydžio gali būti vėsoka, tikriausiai vakar jau
supratai.
Aną vakarą Lorensas buvo užsiėmęs plantacijos reikalas, tad tas jaukus
pasisėdėjimas drauge prie židinio taip ir neįvyko. Devintą valandą po vieną,
išsirikiavę pagal svarbą, pasirodė tarnai. Pirmiausia liokajus su turbanu,
atsakingas už visą namą, tada vyriausiasis virėjas, arba appu. Jis buvo nuplikęs
arba nusiskutęs plaukus iki pat pakaušio, o likusius susegęs į prašmatnų kuodą,
rytietiškų bruožų, lyg kažkada seniai būtų turėjęs protėvių iš Indokinijos, o ant
mėlynai auksinio sarongo ryšėjo ilgą baltą prijuostę. Paskui Navina atnešė karšto
ožkų pieno, kaip atsisveikindama su žavinga šypsena veide pasakė – pasaldinto
bičių medumi, o ne nerafinuotu cukrumi. Po jos pasirodė penki tarnai, išsirikiavę
į eilę, jie unisonu palinkėjo jai labos nakties. Galiausiai atėjo virtuvės kulių eilė –
šie tiesiog nusilenkė jai, įdūrę žvilgsnius į nuogas savo pėdas. Netrukus po
prašmatnaus tarnų ritualo ji atsigulė į lovą viena, norėdama pailsinti skaudančią
kulkšnį. Dabar prisiminusi, kaip visa tai keistai atrodė, Gven nusišypsojo.
– Kas juokingo? – paklausė Lorensas.
– Tiesiog galvojau apie tarnus.
– Ilgainiui įprasi prie jų.
Lorensas pabučiavo ją į lūpas, ji užuodė muilu ir citrinomis kvepiančią jo odą.
Jiedu susikibę rankomis patraukė į svetainę, kur prieš vakarienę ketino
pasimėgauti kokteiliais.
– Kieno tai kvapas, kuriuo dvelkia patarnautoja? – paklausė ji.
– Kalbi apie Naviną?
Gven linktelėjo.
– Prašau vadinti ją vardu, Gven.
– Puiku. Kieno tai kvapas?
 – Nežinau. Tikriausiai kardamono ir muskato mišinys. Ji juo dvelkė visada,
kiek tik pamenu.
– Kiek laiko ji čia dirba?
– Nuo tada, kai mano motina išrinko ją būti mano ayah.
– Vargšė Navina. Įsivaizduoju tave dar visai berniuką, dūkstantį šiuose
namuose.
Jis nusijuokė.
– Mama sukurpė savotišką šeimos istoriją: laiškai, nuotraukos, gimimo ir
santuokų liudijimai, na, ir visi kiti panašūs dalykėliai. Man regis, ten turėtų būti
ir jaunesnės Navinos nuotraukų.
– Mielai pažiūrėčiau. Noriu apie tave žinoti viską.
– Aš ir pats jų nemačiau. Veritė dėžę su visais tais daiktais laiko Anglijoje.
Tarp kitko, nekantrauju, kada su ja susipažinsi.
– Gaila, kad ji praleido mūsų vestuves. Bet kodėl gi nepaprašius, kad
šeimyninius albumus ji atsivežtų kitąkart atvykdama čia?
Jis linktelėjo.
– Ar Navina buvo ir Veritės ayah?
– Ne, Veritę prižiūrėjo jaunesnė moteris, na, kol ji išvyko į internatinę
mokyklą. Mūsų tėvų mirtis jai, vargšelei, buvo didžiulis smūgis. Jai tebuvo
dešimt.
Gven linktelėjo.
– Kas nutiks, kai Navina bus per sena dirbti?
– Tada mes ja rūpinsimės. Eikime per verandą, – tarė jis, atlapodamas aukštas
stiklines duris.
Ji žingtelėjo pirmyn ir nusijuokė. Garsai lauke kurtino. Ratata. Tvit tvit. Tap
tap. Šiugždesys, švilpimas ir gerklinis kvarkimas garsėjo iki crescendo, tada
nutildavo ir prasidėdavo iš naujo. Staiga ūžtelėjo tekantis vanduo, drėgną orą
drauge su cikadų čirpimu pripildė garsus „skri skri skri“. Tamsiuose krūmuose
lakstė ir dūko blykčiojančių švieselių būriai.
– Jonvabaliai, – tarė jis.
Prie ežero Gven pastebėjo liepsnojančius deglus.
 – Pamaniau, kad po vakarienės galėtume išeiti į naktinį pasivaikščiojimą, –
tarė Lorensas. – Apšviestas deglų ir mėnulio ežeras atrodo įspūdingai.
Ji nusišypsojo, negalėdama suturėti pasitenkinimo tokia triukšminga naktimi.
– Su malonumu.
– Be to, naktį mažesnė tikimybė susidurti su azijiniu buivolu. Jie blogai mato,
tad į vandenį dažniau įmauroja vidudienį, per pačią kaitrą.
– Dievaži, tikrai?
– Nesuklysk, jie pavojingi, nusiteikę agresyviai gali negyvai tave užbadyti ar
sutrypti.
– O dangau!
– Nesijaudink, čia jų nedaug. O štai Hortono lygumose gausu.
Jiems grįžus į svetainę, pirmieji atvyko Florensa Šubotam ir jos vyras Gregoris.
Lorensui šnekučiuojantis su ponu Šubotamu prie baro, Gven gurkšnojo cheresą
ir plepėjo su jo žmona. Moteris buvo stambi, anglėms tipiškų plačių klubų ir
siaurų pečių. Vilkėjo gelsvą gėlėtą suknelę, siekiančią kulkšnis, ir kalbėjo aukštu,
cypiančiu balsu – šis buvo keistai nesuderinamas su kūninga jos figūra.
– Dievaži, koks jūs mažytis sutvėrimas, – tarė Florensa, o jai kalbant liulėjo
pagurklis. – Nuoširdžiai tikiuosi, kad jums pavyks susidoroti.
Gven iš visų jėgų pasistengė nesusijuokti.
– Susidoroti?
Florensa papureno pagalvę už nugaros, pakėlė ją ir prisėdo arčiau Gven ant
sofos. Moters kakta buvo žema, o plaukai blausiai žili, ploni ir, regis,
nesuvaldomi. Gven užuodė džino ir kūno kvapą.
– Esu tikra, kad netrukus priprasite prie mūsų gyvenimo būdo. Pasinaudokite
mano patarimu, mergaite: kad ir ką darytumėte, nebūkite pernelyg draugiška su
tarnais. Taip nieko nebus. Jiems tai nepatinka ir dėl to jie jūsų negerbs.
– Anglijoje visada buvau draugiška mūsų tarnaitei.
– Čia viskas kitaip. Matote, tamsiosios rasės kitokios. Gerumas jiems ne į
naudą. Visai ne į naudą. O mišrūnai dar bjauresni.
Atvyko daugiau porų ir Gven pasijuto nejaukiai. Ji žinojo žodį „mišrūnas“, bet
negalėjo pakęsti, kai jis vartojamas tokiame kontekste.
 – Elkitės su jais kaip su vaikais ir nepaleiskite iš akių savo dhobi. Štai aną
savaitę pastebėjau, kad mano šilkinė kiniška pižama buvo pakeista kažkokiais
senais skudurais, greičiausiai atkeliavusiais iš Hatono gatvės turgaus.
Dabar Gven pasijuto visiškai pasimetusi ir buvo bepradedanti panikuoti. Kaip
ji gali nepaleisti iš akių dhobi, jei net nežino, kas tas dhobi yra?
Ji apsidairė. Tai turėjo būti nedidelė kviestinė vakarienė, bet jau atvyko
daugiau kaip tuzinas porų, o vietos dar gausu. Ji pamėgino pagauti savo vyro
žvilgsnį, bet buvo priversta nusijuokti, pamačiusi Lorensą, įnikusį į pokalbį su
plikagalviu vyru, kurio ausys keistai styrojo iš galvos. Vyras-arbatinukas.
– Tikriausiai aptarinėja arbatos kainą, – pasekusi jos žvilgsnį tarė Florensa.
– Ar kilo kažkokių bėdų su arbatos kaina?
– Ak ne, mieloji. Greičiau atvirkščiai. Mums visiems einasi kaip sviestu
patepta. Naujasis jūsų vyro automobilis „Daimler“ turėtų nepalikti jums
abejonių.
Gven nusišypsojo.
– Jis išties neprastas.
Prie durų stovintis tarnas baltais marškiniais sudavė į žalvarinį gongą.
– Na, nesijaudinkite, jei ką – tiesiog klauskite. Su malonumu pagelbėsiu.
Puikiai prisimenu, ką reiškia būti jaunai ir neseniai ištekėjusiai. Tiek daug
naujovių.
Florensa ištiesė ranką, tad Gven pakilo padėti jai atsistoti.
Valgomasis su šviečiančiais sietynais atrodė tikrai puikiai. Viskas švytėjo ar
žvilgėjo, ore pasklido negiliose vazelėse išdėliotų žirnelių aromatas. Gven
pastebėjo Lorensui plačiai besišypsančią liekną, gana jauną moterį. Jos akys buvo
žalios, skruostikauliai iškilūs, o kaklas ilgas. Plaukai iš priekio atrodė banguoti ir
trumpi, bet jai pasisukus šonu Gven pamatė, kad iš tiesų ilgos sruogos buvo
elegantiškai susegtos palei sprandą. Moteris buvo apsikarsčiusi rubinais ir
apsirengusi gana paprastais juodais drabužiais. Gven pamėgino pagauti jos
žvilgsnį. Gal nebus taip blogai.
Švelnus, akiniuotas vyras jos kairėje prisistatė esąs Partridžas. Ji nužvelgė kiek
į priekį atsikišusį jo smakrą, šeriuotus ūsus ir malonias pilkas akis. Jis išreiškė
viltį, kad jai gerai sekasi įsikurti, ir liepė vadinti jį Džonu.
Jiedu dar kurį laiką šnekučiavosi, ir visų dėmesys krypo į ją, bet netrukus
pokalbiai pasisuko į naujausias paskalas iš Nuvara Elijos: kas yra kas, kas ką
padarė, kam ir kodėl. Didžiuma tų kalbų Gven pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo.
Ji nepažinojo nė vieno iš apkalbamų žmonių, o apsimesti susidomėjusia buvo
sudėtinga. Tik visiems prie stalo nutilus ir vyrui-arbatinukui trenkus į jį kumščiu,
ji pagaliau atkuto.
– Velniška negarbė, jei paklausite manęs. Reikėjo juos visus iššaudyti.
Vienas ar du žmonės ėmė jį raminti, bet vyras tęsė savo tulžingą kalbą.
– Apie ką jie kalba, Džonai? – sukuždėjo Gven.
– Kandyje neseniai vyko susirėmimas. Atrodo, kad britų vadovybė su
sukilėliais elgėsi gana žiauriai. Ir dabar tai sukėlė geroką pasipiktinimą. Reikalas
tas, kad kalbama, jog tai visai nebuvo protestas prieš britus, o kažkas susijusio su
atminimo gėlėmis.
– Tai pavojus mums negresia?
Jis papurtė galvą.
– Ne. Tik suteikia priežastį seniams pulkininkams paūžauti. Viskas prasidėjo
maždaug prieš dešimtį metų, kai britas šovė į susibūrusius musulmonus. Tiesą
sakant, visa tai įvyko dėl neapdairumo.
– Skamba labai nemaloniai.
– Iš tiesų. Matote, Ceilono nacionalinis kongresas kol kas neprašo
nepriklausomybės, o tik daugiau autonomijos, – jis papurtė galvą. – Bet, jei
paklausite manęs, mums derėtų veikti atsargiau. Visi tie įvykiai Indijoje – neilgai
trukus ir Ceilonas paseks jos pėdomis. Dar anksti, bet paminėsite mano žodžius,
kaupiasi bėda.
– Dievulėliau, ar jūs socialistas?
– Ne, brangioji, aš gydytojas.
Ji nusišypsojo.
– Bėda ta, kad į tarybą buvo išrinkti tik trys kandžiai, tad šiais metais keletas jų
išėjo iš Ceilono nacionalinio kongreso ir vietoj jo įkūrė Nacionalinę kandžių
asamblėją. Štai nuo ko mums derėtų nenuleisti akių, ir dar nuo Jaunosios Lankos
lygos – šie ima garsinti britų opoziciją.
Gven dirstelėjo į kitame stalo gale sėdintį Lorensą su viltimi, kad jis parodys
jai jųdviejų sutartą ženklą, reiškiantį, kad damos gali išeiti, bet jis prisimerkęs
žvelgė į tolį.
– Mes juos maitiname, – kalbėjo kitas vyras, – prižiūrime, suteikiame stogą
virš galvos. Darome kur kas daugiau nei tik būtinieji reikalavimai. Ko jie dar
nori? Aš asmeniškai...
– Bet galėtume padaryti ir dar daugiau, – pertraukė akivaizdžiai valdydamasis
Lorensas. – Aš pastačiau mokyklą, bet ją lanko vos keletas vaikų. Laikas surasti
sprendimą.
Banguoti jo plaukai priekyje styrojo – akivaizdu, kad taršė juos pirštais, ir ji
suprato, kad taip jis elgiasi tada, kai jaučiasi neramiai. Atrodė jaunesnis, nei
buvo, ir ji beviltiškai užsimanė jį apkabinti.
Gydytojas paplekšnojo jai per ranką.
– Ceilonas... Na, Ceilonas yra Ceilonas. Netrukus pati susidarysite įspūdį, –
tarė jis. – Pokyčiai ateis dar negreitai, bet amžinai prieš Gandžio nešamą žinią
apie swaraj neatsilaikysime.
– Swaraj?
– Savivalda.
– Aišku. O tai būtų blogai?
– Šiuo metu nežinia.

Visiems svečiams išėjus, ji nudžiugo, kai Lorensas atėjo į jos kambarį ir išsidrėbė
ant lovos. Židinyje liepsnojo ugnis, tad kambaryje buvo per šilta. Ar jiedu eis
pasivaikščioti prie ežero?
– Eikš, mieloji, – tarė jis. – Ateik pas mane.
Ji priėjo prie jo ir apsirengusi atsigulė ant užtiesalo. Jis atsisėdo, pasirėmė ant
alkūnės ir išsišiepė.
– Dieve, kokia tu daili.
– Lorensai, kas buvo ta juodai apsirengusi šviesiaplaukė?
 – Juodai?
– Taip. Tik viena tokia.
Jis susiraukė.
– Tikriausiai Kristina Bradšo. Amerikietė našlė. Jos vyras buvo bankininkas
Ernestas Bradšo, iš ten ir tie brangakmeniai.
– Ji neprimena gedinčios našlės, – Gven nutilo ir pažvelgė į jo išmintimi
spinduliuojantį gražios formos veidą. – Lorensai, tu juk myli mane, ar ne?
Jis atrodė nustebęs.
– Čia dabar?
Ji prikando lūpą svarstydama, kaip aiškiau tai pasakyti.
– Bet tu ne... noriu pasakyti, kad atvykusi į plantaciją jaučiuosi kiek vieniša.
Noriu būti su tavimi.
– Esi su manimi dabar.
– Ne tai turiu omenyje.
Įsivyravo trumpa tyla ir Gven pasijuto kiek nesmagiai.
– Koks ten medis už mano lango? – paklausė. – Atrodo visai kaip vyšnia.
– O Dieve, juk tu nemėginai ragauti?
Ji linktelėjo.
– Kartūs vaisiai. Iš jų gamina padažus. Niekada jų neliesk.
Tada jis staiga užsirito ant jos ir prispaudęs pabučiavo į lūpas. Jai patiko nuo
jo dvelkiantis nestiprus alkoholio kvapas, lūkestingai nuraudusi prasižiojo. Jis
apibraukė jos lūpas pirštu, ji pajuto, kaip visi raumenys suglemba, bet tada
nutiko šis tas keisto. Jis įkvėpęs sustingo, ir jo žvilgsnyje Gven pastebėjo kažką,
keliantį nerimą. Ji palietė jo skruostą norėdama tai nuvyti, bet jis tik žvelgė į ją –
kone pro ją – lyg jos nepažinotų. Tada staigiai nugurgęs susikaupusias seiles
atsistojo ir išėjo.
Ji trumpam sustingo, o paskui nubėgo prie durų jo vytis, bet išskubėjusi į
koridorių pamatė, kad jis jau lipa laiptais. Nusprendė neleisti kuriam iš tarnų
pamatyti ją vejantis savo vyrą, tad grįžo į kambarį ir atsirėmusi į duris pamėgino
atgauti kvapą. Jam išėjus, užplūdo kartus nusivylimas, ji užsimerkė ir atsidavė
tuščiai vienatvei. Taip lauktas pasivaikščiojimas prie ežero deglų šviesoje irgi
neįvyks. Kas gi jam pasidarė?
Ji nusirengė ir atsigulė į lovą. Buvo pratusi prie aiškių jausmų, tad dabar
pasijuto sutrikusi, troško atsidurti Lorenso glėbyje, ilgėjosi namų. Jos tėvas būtų
paplekšnojęs jai per ranką ir liepęs pralinksmėti, motina būtų atnešusi kakavos ir
supratingai į ją pažvelgusi. Pusseserė Franė, beviltiškai mėgindama nutaisyti
griežtą veidą, tiesiog tartų jai susiimti. Gven troško būti panašesnė į ją. Niekas
nepritarė Franės sprendimui vykti pas tą aiškiaregę, madam Sostardžinski, bet ji
vis tiek nukeliavo – ir kas gi galėtų ją kaltinti, juk jos tėvai taip tragiškai žuvo,
nuskendus „Titanikui“.
Nerimas dėl Lorenso neleido nė bluosto sudėti. Nujausdama, kad greičiausiai
taip ir prabūdraus visą naktį, Gven atsimerkusi gulėjo ant nugaros. Jis tikriausiai
turi pateisinimą, pamanė, bet tai tikrai nepaaiškintų to keisto jo žvilgsnio. Kad
negalvotų apie išėjusį vyrą, ji įsirausė į pūkinę pagalvę ir nusprendė geriau
mąstyti apie pusseserę. Dabar, sulaukusi dvidešimt vienų, Franė bent gali
naudotis tėvų paliktais turtais.
Galiausiai, išsekinta jaudulio ir nerimo, Gven paniro į gilų miegą.
 Ketvirtas skyrius

Praėjo savaitė. Gven, jau spėjusi kiek apsiprasti su neįkyriais tarnais, kurie
nejučiomis tai atsirasdavo, tai mikliai dingdavo, dabar sėdėjo svetainėje ir laukė
tų, kuriuos buvo susikvietusi. Kurį laiką ji stebėjo, kaip vykdoma namų ruoša, ir
buvo parengusi pastabų. Bet Lorensas vis dar nemiegojo jos lovoje. Nuolat
atsirasdavo priežasčių, kurioms pasipriešinti ji negalėjo. Ji išmoko nežiūrėti
Navinai į veidą, kai ši ant sidabrinio padėklo atnešdavo jai į lovą arbatos. Moteris
akivaizdžiai matė, kad Gven miega viena, ir ši, baisingai nenorėdama tapti
gailesčio objektu, suprato, kad tai sutvarkyti privalo pati.
Kad ir kaip tai ją liūdino, nusprendė pasitempti ir bent kol kas apie tai
negalvoti. Lorensas tikriausiai jaudinasi dėl plantacijos reikalų, ir ji buvo tikra,
kad netrukus viskas pasikeis. O kol kas ji susiras užsiėmimų ir kaip įmanydama
stengsis būti kuo geresnė žmona. Ir visai ne dėl to, kad būtų siekusi pranokti
pirmąją Lorenso žmoną, Karoliną. Ji tiesiog troško, kad Lorensas ja didžiuotųsi.
Išgirdusi beldimą į duris, sijonan nusišluostė drėgnus delnus. Į kambarį įėjo
Navina, appu, liokajus ir keli tarnai.
– Ar visi susirinkome? – šypsodamasi paklausė ji ir norėdama paslėpti nerimą
sunėrė rankas.
– Virtuvės kuliai užsiėmę, – tarė Navina. – Kiti tarnai taip pat. Čia visi ateiti.
Liokajus ir Navina buvo sinhalai. Likusieji – tamilai. Gven tikėjosi, kad visi
supranta angliškai ir gerai tarpusavyje sutaria.
– Na, sušaukiau šį nediduką susirinkimą tam, kad visi sužinotumėte mano
planus.
Ji paeiliui nužvelgė kiekvieną iš jų.
– Sudariau kiekvieno jūsų darbų sąrašą ir turiu klausimų.
Visi tylėjo.
– Pirmiausia, iš kur gauname pieną? Plantacijoje karvių nemačiau.
 Appu pakėlė ranką.
– Pieną atveža kas dieną, iš buivolų slėniuose.
– Supratau. Tai jo turime užtektinai?
Jis linktelėjo ir pridūrė:
– Be to, juk turime dvi ožkas, ar ne?
– Puiku. Kitas klausimas – kurią dieną atvyksta dhobi?
– Jūs su juo tariatės, ponia.
– Ar jis kalba angliškai?
– Jis irgi kalba angliškai, tačiau ne per gerai.
– Bet susikalbėti galima?
Vyras pakraipė galvą.
Ji vis dar nebuvo tikra, kokį atsakymą tai reiškia, bet bent išsiaiškino, kad
dhobi buvo vadinamas vyras, besirūpinantis skalbiniais. Sužinojo ir tai, kad jis
dirba ne vienai plantacijai, ir norėjo išsiaiškinti, ar galėtų įdarbinti jį tik pas save.
Gven pažvelgė į tolimesnių nurodymų laukiančius tarnus.
– Kitas reikalas – ketinu užveisti nedidelį virtuvės darželį.
Jie nerimastingai dirsčiojo vienas į kitą.
– Darželis ateis į virtuvę? – paklausė appu.
Ji nusišypsojo.
– Ne, darže bus auginamos daržovės virtuvei.
Jis linktelėjo, visi nusišypsojo.
– Turime tiek daug žemės, tai būtų protinga. Bet man reikės darbininkų, kurie
juo rūpintųsi.
Liokajus gūžtelėjo pečiais.
– Mes ne sodininkai, ponia. Turime sodininką.
– Taip, bet vienam žmogui darbo bus per daug.
Sodininką ji buvo mačiusi – neįprastai storas, žemas vyrukas, su maža galva ir
į šonus styrančiais juodais plaukais. Jo kaklas buvo toks pat platus, kaip ir galva.
– Jis visada ateina, bet, ponia, paklauskite pas Makgregoras, – tarė Navina. –
Jis gal duoti vyrų iš darbininkų barakų.
 Gven nusišypsojo. Iki šiol nebuvo oficialiai supažindinta su Niku Makgregoru,
tai bus puiki proga jiems susidraugauti. Ji pakilo iš vietos.
– Na, ačiū. Šiandienai užteks. Apie konkrečius pokyčius kiekvieno jūsų
dienotvarkėje pakalbėsime asmeniškai.
Jie visi atsistojo ir nusilenkė, iš kambario Gven išėjo susirinkimu patenkinta.
Be labradoro, čia gyveno ir du jauni spanieliai − Bobins ir Spjū. Ji
susidraugavo su jais ir ištisas valandas praleisdavo mėtydama šunims pagalius bei
gaudydama juos. Dabar šunys sekė paskui ją koridoriumi, o ji ir vėl susimąstė
apie Lorensą. Giliai įkvėpusi, stipriai sučiaupė lūpas. Ką ji pasakys Franei, kuri
turėtų atvykti jau visai netrukus? Kad vos sugeba priversti vyrą su ja pasimylėti,
nors tikrai stengiasi. Kai Anglijoje jie kalbėjosi apie šeimą, jis teigė, kad kuo ji
didesnė, tuo smagiau, norėjo bent penkių vaikų, ir dabar, prisimindama taip
nuostabiai Anglijoje ir čia, viešbutyje, vos atvykus leistą laiką, ji niekaip negalėjo
suvokti, kas nutiko.
Buvo beveik pietų metas, ji nusprendė pavalgiusi iš karto įsivilioti Lorensą į
kambarį ir pareikalauti paaiškinimo. Šiandien jam laisvadienis − teisintis darbu
jis negalės.
Tad po pietų, nusišluosčius lūpas siuvinėtomis lininėmis servetėlėmis, ji
atsistojo ir geisdama jį paliesti ištiesė ranką. Jis paėmė ją, ji prisitraukė jį prie
savęs – jo delnai buvo tokie vėsūs – ir pakreipusi galvą sumirksėjo.
– Eikš.
Kambaryje ji uždarė langines, bet langus paliko atvirus, kad šviežias oras ir
toliau plūstų vidun. Jis stovėjo visas sustingęs, nugara į langą, akimirką jie tiesiog
tylėdami žvelgė vienas į kitą.
– Užtruksiu vos akimirką, – tarė ji.
Jo veide nebuvo matyti jokio atsako.
Ji įžengė į vonios kambarį, dirstelėjo į pjuvenų pilną kibirą, kilstelėjo
raudonmedžio tualeto dangtį ir pažvelgė į kibirą po juo. Ačiū Dievui, išvietės
kulis jau buvo užsukęs, o Navina buvo uždegusi smilkalų ir ant lentynos
pamerkusi šviežių gėlių. Bet kvapas vis vien dar buvo juntamas. Gven nusirengė
suknelę. Atsisegusi nusismaukė šilkines kojines – Ceilono karštyje korseto buvo
atsisakiusi dar laive. Tada nusivilko nėriniuotą prancūzišką apatinuką ir
derančias kelnaites, nusiėmė keliaraiščius ir išsisegė auskarus, paliko tik perlų
vėrinį ant kaklo. Visiškai nuoga, prisidengusi vien perlais, pažvelgė į veidrodį.
Nuo trijų taurių vyno jos skruostai buvo įraudę, lūpas ji dar parausvino „persų
rausvumo“ spalvos skaistalais „Rigoud“. Žvelgdama į veidrodį pirštu tolygiai
paskirstė dažus, šiek tiek pasipudravo ir kaklą. Amunicija – taip Franė vadino
pudrą ir skaistalus.
Kai grįžo į kambarį, Lorensas užsimerkęs sėdėjo ant lovos. Ji nutipeno prie jo
ir atsistojo priešais. Jis neatsimerkė.
– Lorensai?
Krūtims susilyginus su jo krūtine, ji prie jo prisispaudė. Jis suėmė rankomis
jos liemenį ir trumpam sulaikė, tada atsimerkė ir įsižiūrėjo. Ji stebėjo, kaip jis
apžioja jos spenelį, ir pajutusi, kad linksta keliai, kone alpo nuo kūnu tekančios
srovės, kurią dar sustiprino jo žvilgsnis, tyrinėjantis visus jos veide
atsispindinčius pojūčius.
Jiedu trumpam sustingo, o paskui jis ją paleido. Nusispyrė batus, atsisegė
petnešas, nusimovė kelnes ir apatinius, o ji juto, kaip daužosi širdis. Stumtelėjęs
ją ant lovos, praskėtė jos kojas ketindamas įsitaisyti – net oda pašiurpo. Jam
įsiskverbus, ji aiktelėjo iš malonumo, širdis pašėlusiai daužėsi, rodėsi, ji tuoj
neteks amo. Sujaudinta visiško nesivaržymo, suleido nagus jam į nugarą. Ir tada
kažkas pasikeitė: jo akys apsiblausė, jis ėmė judėti per greit. Ji pati to norėjo, bet
dabar nebepajėgė pasivyti, o staiga nutrūkus jų tarpusavio ryšiui, viskas pakrypo
bloga linkme. Kaip jį taip greitai galėjo praryti kažkas, regis, nieko bendro
neturintis su ja? Ji prašė jo sulėtinti, bet regėjosi, kad jis negirdi. Vos po kelių
sekundžių jis suvaitojo, ir baigta.
Jis atsitiesė, bet atgaudamas kvapą nuo jos nusisuko.
Kelias akimirkas tvyrojo tyla, o ji mėgino susivokti jausmuose.
– Lorensai?
– Labai atsiprašau, jei tave įskaudinau.
– Neįskaudinai. Lorensai, pažvelk į mane.
 Ji pasuko jo veidą į save. Tiesa ta, kad jis iš tiesų ją šiek tiek įskaudino, bet
dabar, pamačiusi tą tuščią, jau matytą žvilgsnį jo akyse, nebeišlaikė ir apsiašarojo.
– Mielasis, pasakyk man, kas dedasi. Prašau.
Ji troško, kad jis pasakytų ką nors, bet ką, kas sugrąžintų jį jai.
– Jaučiuosi taip...
– Taip?
– Tai dėl to, kad esame čia, – tarė jis.
Jis taip sielvartingai pažvelgė, kad ji ištiesė ranką, trokšdama jį paguosti. Jis
suėmė ją, apvertė delnu į viršų ir pabučiavo.
– Tai ne dėl tavęs. Tu man neįkainojama. Prašau, patikėk tuo.
– Tai kas yra?
Paleidęs ranką, jis papurtė galvą.
– Atleisk. Aš negaliu, – tarė ir išėjo iš kambario.
Jo persimainymo visiškai sugniuždyta, jausdamasi taip, tarsi širdis tuoj sprogs,
ji nusitraukė nuo kaklo perlus. Sagtelė sutrūko ir karoliukai nuriedėjo grindimis.
Kodėl jis negali? Ji taip jo troško ir aklai tikėdama jo meile pasiryžo būti gera
žmona ir motina. Buvo tikra, kad jis jos geidžia – iš tiesų geidžia. Koks jis buvo
Kolombe! Bet pasikliaudama vien jųdviejų meile atvykusi čia, vos su keliomis
naujomis suknelėmis lagamine, dabar ji nebežinojo, kur dėtis.
Tikriausiai bus užmigusi, nes negirdėjo į kambarį užeinant Navinos, tad kai
atsimerkusi pamatė sinhalę sėdint ant kėdės prie lovos, tiesiog pašoko. Apvalus
moters veidas buvo rimtas, skreite ji laikė ąsotį, o surinkti perlai gulėjo lėkštelėje
ant stalelio prie lovos.
– Turiu limonado, ponia.
Tamsios jos akys buvo tokios geros, kad Gven pratrūko raudoti. Navina pirštų
galiukais lengvai it plunksna palietė Gven ranką. Gven žvelgė į sudiržusią, rudą
moters odą, tokią tamsią greta jos blyškumo. Kalbėdama ji atrodė taip, it jos
akyse slypėtų amžių išmintis, ir Gven nurimo. Bet kad ir kaip troško būti
Navinos apkabinta ir švelniai paglostyta, prisiminusi Florensos Šubotam žodžius
nusisuko. Su tarnais geriau nesibičiuliauti.
Kiek vėliau, norėdama išgelbėti bent likusią dienos dalį, Gven paskubomis
apsirengė, bet minčių audros nuraminti nepajėgė. Šįsyk nepamiršusi skrybėlės,
nusprendė patyrinėti, kas slypi už aukštųjų medžių namo šone. Buvo tylu, ore
tingiai kybojo kone apčiuopiamas popietės karštis. Net paukščiai miegojo,
vienintelį garsą skleidė dūzgiantys vabzdžiai. Ji išėjo pro užpakalines duris ir
praėjo ežerą. Virš jo kiek tik akys užmatė driekėsi blyškiai alyvinis rūkas.
Lorensas jai buvo sakęs, kad maudytis be priežiūros negalima, tad ji atsispyrė
troškimui išsinerti iš suknelės ir pliūkštelėti į vandenį.
Paprastai žalios kalvos kitoje ežero pusėje dabar buvo melsvos, ir įžiūrėti
arbatą skinančias moteris spalvingais drabužiais buvo sudėtingiau. Bet pirmasis
jos susidarytas įspūdis nedingo. Ant pečių pasikabinusios krepšius, vilkinčios
įvairiaspalvius sarius, iš tolo jos vis dar atrodė tarsi egzotiniai paukščiai. Dabar ji
jau žinojo, kad visi plantacijos darbininkai – tamilai, nes, sinhalų supratimu,
parsisamdyti paprastu lauko darbininku – negarbė, nors keletas jų su malonumu
dirbo namuose. Dėl to plantatoriai darbo jėgos ėmė ieškoti Indijoje. Lorensas
pasakojo, kad kai kurių tamilų ištisos kartos gyvena plantacijoje. Ir nors jai buvo
liepta to nedaryti, Gven troško pamatyti, kaip atrodo darbininkų barakai. Ji
įsivaizdavo jaukias trobeles ir putnius vaikučius apvaliais pilveliais, miegančius
tarp medžių ištemptuose hamakuose.
Priėjo kiemą, kurio pradžią ženklino virtuvės. Medžiai žymėjo jo pabaigą, o
namas ir ežeras sudarė kitas dvi stačiakampio sklypo kraštines. Jau ketino žengti į
žvyruotą kiemą, kai virtuvės link nukrypavo menkai kūną dengiančiais
skarmalais vilkintis vyras. Ji stebėjo, kaip jis ištiesia abi rankas ir pakraipo galvą.
Laukan išėjęs virtuvės patarnautojas riktelėjo ir pastūmė vyrą šalin. Kilo
sambrūzdis, vyras parkrito. Patarnautojas jam spyrė ir tūžmingai nužirgliojęs
atgal užtrenkė duris.
Gven akimirką luktelėjo, bet vyras ir toliau vaitodamas gulėjo ant žvyro, tad ji
įsidrąsino ir nubėgo prie jo.
– Ar jums viskas gerai?
Vyras pažvelgė į ją juodomis akimis. Jo plaukai buvo šiurkštūs, veidas platus ir
labai tamsus, o jam prabilus Gven nesuprato nė žodžio. Jis mostelėjo į basas savo
pėdas, ir ji pamatė pūliuojantį skaudulį.
– Dievulėliau, negalite šitaip vaikščioti. Nagi, kibkitės man į ranką.
Vyras žvelgė į ją tuščiu žvilgsniu, tad ji ištiesė ranką jam padėti. Jam tvirtai
įsikibus, ji rankos mostais paragino jį į virtuvę. Vyras papurtė galvą ir pamėgino
ištrūkti.
– Bet jūs privalote. Tą žaizdą reikia išplauti ir išgydyti, – tarė pirštu rodydama
į jo pėdą.
Vyras vėl pamėgino ištrūkti, bet dėl jo būklės Gven buvo stipresnė. Jiems
pagaliau priėjus virtuvės duris, ji pasuko rankeną ir stumtelėjo. Trys poros akių
stebėjo juos įeinant. Nė vienas iš trijų žmonių nekrustelėjo. Gven su vyru priėjo
prie stalo, ji viena ranka ištraukė kėdę ir pasodino ant jos sužeistąjį.
Patarnautojai kažką burbėjo, kaip ji numanė, tamilų kalba, nes sėdintis vyras,
regis, juos suprato ir pamėgino stotis. Gven uždėjo ranką jam ant peties,
spustelėjo ir apsižvalgė. Trenkė žibalu. Ji pastebėjo, kad dviejų mėsos saugyklų ir
kelių kreminės spalvos spintelių kojos buvo įstatytos į dubenis su šiuo skysčiu,
tikriausiai tam, kad nugalabytų vabzdžius. Virtuvėje buvo keletas žemų kriauklių
ir viryklė, kaitinama malkomis iš greta sukrautos didžiulės krūvos. Kambaryje
tvyrojo žmogaus prakaito, kokosų aliejaus ir pietums valgyto kario kvapas.
Pirmojo jos kario.
– Nagi, – tarė ji ir parodė į du didelius vandens kubilus prie kriauklių. – Man
reikia dubens drungno vandens ir muslino.
Patarnautojai spoksojo į ją. Pakartojusi pageidavimą, šįsyk pridūrė „prašau“.
Niekas vis vien nesijudino. Jau buvo besusimąstanti, ką gi daryti, kai į virtuvę
užėjo appu. Gven nusišypsojo įsitikinusi, kad su juo pavyks ką nors pasiekti – juk
jis kas vakarą linkėdavo jai labos nakties, o ir per tarnų susirinkimą buvo toks
malonus, bet vos pažvelgusi į jo veidą suprato, kad šis toli gražu nėra patenkintas.
– Kas čia?
– Noriu, kad jie atneštų man vandens, kad galėčiau išplauti šio vyro žaizdą, –
tarė ji.
Appu krapštėsi dantis, paskui keistai pro juos švilptelėjo.
– Negalite.
 Gven pajuto, kaip šiurpsta oda.
– Ką turite omenyje, negaliu? Aš Huperio plantacijos šeimininkė ir reikalauju,
kad man paklustumėte.
Jis atrodė pasiryžęs ginti savo nuomonę, bet, regis, prisiminęs savo vietą
pasisuko į vieną iš kulių ir susiraukęs jam kažką burbteldamas mostelėjo
kriauklės link. Berniukas nudrožė ir po minutės grįžo su dubeniu vandens ir
muslino skiautėmis. Gven suprato, kad Lorensas buvo teisus. Akivaizdu, kad
darbuotojai per ilgai buvo palikti savo valiai. Paėmusi skiautę ji valė žaizdą tol,
kol vyras pakentė skausmą.
– Šio vyro koja smarkiai užkrėsta, – tarė ji. – Jei negydysime, jis gali jos
netekti.
Appu gūžtelėjo pečiais, jo akyse ji matė prieštarą.
– Fabriko ir lauko darbininkai namo neina.
– Ar žinote, kas jam nutiko? – paklausė ji.
– Vinis, ponia.
– Kur jodas?
Patarnautojai pažvelgė į appu, šis vėl gūžtelėjo.
– Jodo, žmogau, ir mikliau! – pareikalavo Gven, jausdama vis stiprėjančią
įtampą.
Vyras priėjo prie spintelės ant sienos ir ištraukė mažą buteliuką – Gven matė,
kad tai darydamas jis trykšte tryško neslepiamu pasipiktinimu. Ji tarė sau, kad
virėjo nuomonė niekam nerūpi, svarbiausia padėti vargšui vyrui.
– O tvarsčių? – pridūrė Gven.
Virėjas ištraukė ritinį tvarsčių, perdavė juos ir jodą patarnautojui, o šis atnešė
juos Gven.
– Jis pats sau sužeidė, ponia, – tarė virėjas. – Labai tinginys vyras. Tik bėdos.
– Man nesvarbu. Kad jau čia esate, duokite jam maišą ryžių. Ar jis turi šeimą?
– Šešis vaikus, ponia.
– Tada duokite jam du maišus ryžių.
Virėjas žiojosi prieštarauti, bet, regis, persigalvojo, gūžtelėjo pečiais ir paliepė
kuliui atnešti ryžių.
 Baigusi tvarkyti pėdą, Gven padėjo vyrui atsistoti, o appu ir kuliai atvirai į ją
spoksojo. Vyrą išvesti pro duris nebuvo paprasta, pagalba jai tikrai būtų
pravertusi. Bet drauge jiems pavyko išeiti laukan ir pasukti aukštųjų medžių link.
Ji išgirdo, kaip už nugaros virtuvėje tuoj kilo sąmyšis. Iškėlusi galvą,
nesustodama ėjo gerai išmintu taku tarp medžių, o vyras, remdamasis į ją,
šokavo ant vienos kojos. Jam pamėginus atsitraukti ir pastatyti sutvarstytą koją
ant žemės, ji tik papurtė galvą.
Aplink tankiai augo medžiai, ant tako draikėsi šaknys. Ji ne tik viena ranka
turėjo laikyti visą jo svorį, bet kita dar ir vaikyti milijonus dūzgiančių sparnuotų
gyvių. Jiedu nuėjo gal pusę mylios per pavandenijusią žalumą, pro kurią vietomis
skverbėsi ryški saulė, uosdami stiprų lapų, žemės ir pūvančios augmenijos
kvapą – ėjo taip lėtai, kad ji visiškai prarado atstumo nuovoką.
Po kurio laiko medžiai praretėjo, ir jiems išėjus į proskyną pasigirdo vaikų
šūksmai. Dar paėjėjus suplūktu taku, Gven pamatė eile išsirikiavusias maždaug
dvylika medinių trobelių skardiniais stogais, jos visos buvo sujungtos it varginga
terasa. Tarp medžių buvo matyti ir daugiau į visas puses nusidriekusių panašių
eilėmis surikiuotų lūšnų – kai kurios jų buvo skardiniais stogais, kitos dengtos
palmių lapais. Priešais kiekvieną lūšnų eilę stovėjo suklypusios pašiūrės – klaikiai
dvokiančios pjuvenų išvietės. Ant virvių džiūvo ryškiaspalviai raudoni, žali ir
violetiniai sariai, ant sutryptos žemės plaikstėsi šiukšlės. Priešais savo lūšnas
sėdėjo keletas senų vyrų, slėpsnas prisidengusių varganais skudurėliais, ir rūkė
smardų tabaką, o aplinkui žemę lesinėjo sulysusios vištos.
Į lauką išėjusi moteris, pamačiusi Gven, pakeltu tonu kažką riktelėjo vyrui ir
sukvietė vidun tris vaikus. Likusieji susirinko aplink Gven ir susijaudinę kažką
čirškėjo pirštais badydami į įvairiausias jos drabužių detales. Vienas iš
drąsesniųjų palietė sijoną.
– Labas, – pasisveikino ji ir ištiesė ranką, bet vaikas atšlijo, lyg staiga
susidrovėjęs. Mintyse Gven pagalvojo kitąkart atsinešianti saldumynų.
Visi vaikučiai atrodė vienodi, tokie tamsūs ir blizgančia oda, juodais
banguotais plaukais, liesais kūneliais ir išsipūtusiais pilvais. Žvelgė į ją dailiomis
rudomis ir visai nevaikiškomis akimis. Vienas ar du atrodė paliegę, matėsi, kad
visi gyvena pusbadžiu.
– Ar čia jūsų vaikai? – paklausė vyro.
Jis nesuprato jos, tad tik gūžtelėjo.
Gven bestebint sliekų ir vabzdžių ieškantį putnų paukštelį, šaukusi moteris
priėjo prie jos ir nusilenkė, bet akių nepakėlė. Jos plaukai buvo perskirti per
vidurį, moteris turėjo plačias šnerves, ryškius skruostikaulius ir ausis ilgais
lezgeliais. Vyras padavė jai du maišus ryžių. Moteris juos paėmė ir šįsyk dirstelėjo
į Gven – jos akyse slypėjo kažkas, ko Gven nepažino. Lyg priešiškumas, gal
baimė. Gal netgi gailestis – jei taip, viskas ėmė darytis dar mažiau suprantama.
Moteris juk tokia nuskurdusi, o ji, Gven, turi viską. Net tamilų papuošalai, ir tie
buvo sukurpti iš suvertų raudonų ankščių. Moteris dar sykį nusilenkė, atitraukė
lūšnos priekį dengiančią nudriskusią užuolaidą ir dingo viduje. Lūšna buvo
maždaug dešimties pėdų pločio ir dvylikos ilgio, ne didesnė už Lorenso
prieškambarį, ir naktį čia tikriausiai šalta.
Dangus akimirksniu paraudo. Ji išgirdo cikadų čirpimą, nuo ežero atsklido
varlių choras. Paleidusi vyro ranką, ji žengė atatupsta, apsisuko ir nuskuodė
medžių link, o žemėn nieko nelaukdama leidosi naktis.
Takas buvo tamsus, aukštų medžių laja užstojo skurdžius dienos šviesos
likučius. Ji suvirpėjo iš baimės. Miškas buvo pilnas garsų: šiugždesio ir čirpimo,
pėdų tapnojimo ir sunkaus šnopavimo. Lorensas jai pasakojo, kad čia esama
laukinių šernų ir kad jie yra puolę žmones. Ji susimąstė, ko dar čia galėtų būti.
Gal elnių, tikrai gyvačių. Žalčių, medžalčių. Skamba nelabai baisiai. O kobros? Ji
paspartino žingsnį ir ėmė sunkiai bei greitai alsuoti. Lorensas ją įspėjo, o ji
nepaklausė. Ką sau galvojo? Dusinančioje tamsoje darėsi sunku kvėpuoti, tako
priešakyje nebesimatė. Kelio teko ieškoti apčiuopomis, pėdos pynėsi tarp šaknų,
ji susvyravo ir nusibrozdino kaktą ir ranką į šiurkštų medžio kamieną.
Kai pagaliau pamatė namo šviesas, širdis jau veržėsi iš krūtinės, ir tik
prasibrovusi pro paskutinių medžių sieną į kiemą ji pajėgė laisviau atsikvėpti.
Gven einant per tamsų kiemą, pasigirdo valdingas balsas. Tai ne naktinis
sargas.
 Po velnių, pamanė ji, atpažinusi škotišką akcentą. Kodėl būtent jis? O ji taip
troško padaryti gerą įspūdį.
– Tai aš, Gvendolina, – tarė ji, priėjo prie durų ir atsuko veidą į šviesą.
– Kokį velnią veikiat tarp tų medžių?
– Aš labai atsiprašau, pone Makgregorai.
– Namuose gal ir esate šeimininkė, bet turite suprasti, kad viskas, kas vyksta
plantacijoje, yra mano reikalas. Ponia Huper, jums nederėtų net artintis prie
darbininkų barakų. Spėju, grįžtate kaip tik iš ten?
Įskaudinta neteisybės, ji ėmė gintis:
– Tik norėjau padėti.
Ji nužvelgė susproginėjusius kapiliarus ant jo skruostų. Makgregoras buvo
kūningas vyras rusvais, prie smilkinių retėjančiais plaukais ir storu kaklu, kuris
ateityje virs pagurkliu. Jo ūsai buvo gelsvai rusvi, lūpos plonos, o akys plieno
mėlynumo. Vyras gana šiurkščiai nutvėrė ją už nubrozdinto žasto.
– Man skauda, – pasiskundė ji. – Būtų malonu, jei patrauktumėte ranką, pone
Makgregorai.
Jis nemaloniai ją nužvelgė.
– Jūsų vyras būtinai apie tai sužinos, ponia Huper.
– Nė neabejokite, – tarė ji šaltakraujiškiau, nei iš tiesų jautėsi. – Tikrai sužinos.
Tą akimirką iš namo išėjo Lorensas, jį pamačiusi Gven pajuto neapsakomą
palengvėjimą. Jis nusišypsojo, bet akimirką, kai jiedu su Makgregoru be žodžių
susižvalgė, ore tvyrojo įtampa. Jai išsisklaidžius, Lorensas ištiesė ranką.
– Eime, pasirūpinsime tavimi.
Ji jautėsi sukrėsta, bet silpnai jam nusišypsojusi padavė ranką.
Lorensas pasisuko į Makgregorą.
– Nagi, Nikai, nieko blogo nenutiko. Gven netrukus perpras mūsų gyvenimo
būdą.
Makgregoras, regėjosi, tuoj sprogs, bet nepratarė nė žodžio.
– Dar anksti. Turime į tai atsižvelgti, – Lorensas apglėbė ją ranka. – Na,
remkis į mane.
 Po sprinto per tamsų mišką ji jautėsi pažeidžiama ir suvokė, kad toks jos
pasirodymas Makgregorui su Lorensu buvo gerokai juos sugluminęs akibrokštas.
Nelaimėlis, kuriam šiandien padėjo, vertė ją sunerimti, ramybės nedavė ir
darbininkų barakuose išvystas skurdas. Ir nors su Lorensu jautėsi nebe taip
jaukiai, kaip prieš incidentą miegamajame, vis viena širdingai džiaugėsi jo
apglėbta ir tikėjosi, kad gaus progą aptarti su juo tai, kas tarp jųdviejų nutiko.

Kitą rytą, sukurpusi naują namų tvarkymo tvarkaraštį ir daugiau kaip dvi
valandas prasėdėjusi prie nesusivedančių ūkio sąskaitų, mintis apie vakarykštį
nutikimą miegamajame ji galiausiai nustūmė šalin. Nekreipti dėmesio į
Makgregoro aroganciją buvo kur kas sudėtingiau, o bėda ta, kad jai prireiks jo
pagalbos sodininkams surasti.
Ji pakėlė savo nubraižytą kvapiosios pavėsinės planą – gal į dailius metalinius
pinučius reikėtų įpinti baltų jazminų, pamanė eidama pro stiklines duris.
Po ryškiai mėlynu dangumi žvilgėjo ežeras – tamsiai mėlynas, bet saulės
pasidabruotas, su mažyčiais žalumos blyksniais. Eidama pro mėlyną
palisandramedį Gven užuodė nepažįstamų žiedų aromatą. Nuo gerai prižiūrėtos
ir nupjautos, bet standesnės nei Anglijoje žalios vejos pakilo kelios šarkos. Bėda
ta, kad ji troško kur nors palikti savo pėdsaką, bet jokiu būdu nenorėjo įžeisti
senojo tamilo, kuris pievas ir gėlių lysves mylėjo kaip savas. Teks paklausti
Lorenso, kur geriau įsirengti virtuvės daržą, o kol kas išsirinks geriausią vietą
pavėsinei.
Bobins ir Spjū kaip visada malėsi jai po kojomis. Ji sviedė tolyn kamuolį, šis
prasmego krūmuose, greta sliekus lesiojančių šarkų.
– Štai, – tarė. – Suraskit!
Spjū buvo drąsesnis, kur kamuolys – ten ir jis. Ji stebėjo, kaip šuniukas
šliauždamas pilvu įsibruka pro spragą į apžėlusią sodo dalį.
Gven buvo susierzinusi. Išėjusi ieškoti Lorenso, susidūrė su Navina. Ši
pranešė, kad ką tik jos kambaryje ant stalo paliko raštelį – nuo šeimininko.
Atplėšusi jį, Gven atpažino stipriai į priekį krypstančią Lorenso rašyseną – jis
pranešė, kad ateinančias dvi dienas jiedu nesimatys. Dar neturėjo progos
pakalbėti, o dabar jis išvyko į Kolombą parsivežti Franės ir dar, kaip taikos
teisėjas ir neoficialus policijos magistratas, į Hatono teismą pristatyti bylą.
Gretimame kaime užvirė aistros, tad jam teks nuraminti vietinius ir surasti tikrąjį
kaltininką.
Gven užliejo namų ilgesys. Ji pabarė save, bet niekaip negalėjo atsikratyti
susierzinimo, kad jis nepasakė jai to į akis ir nepaklausė, ar ji nenorėtų keliauti
drauge. Na, bet buvo minėjęs, kad vėluojant liūčių sezonui Kolombe dabar bus
pragariškai karšta. Čia, centrinių Dikojos kalvų aukštybėse, bent jau buvo
ganėtinai vėsu, kuo ji, nusprendusi likusią dienos dalį praleisti lauke, dabar
džiaugėsi.
Gven šūktelėjo Spjū, o jos mintis ir vėl užvaldė ponas Ravasingas. Ji jau kelis
kartus pagavo save vis grįžtant prie jųdviejų susitikimo. Jis buvo dėmesingumo
įsikūnijimas. Gven jautė, kad jame, be riešutinės odos, ilgų banguotų plaukų ar
tamsių, žibančių akių, slypi kažkas daugiau.
Spanielio niekur nesimatė.
Bobins, atstačiusi pasturgalį, rausė duobę ten, kur paskui kamuolį nulėkė Spjū,
greta anturių lysvės – tai jų širdies formos lapus ir persikinius žiedus Gven buvo
pastebėjusi pirmąjį rytą. Ji priėjo ir paglostė šunytį.
– Kur jis dingo, ką, Bobins?
Išgirdusi lojimą, ji dirstelėjo pro spragą didelio medžio pavėsyje, bet buvo per
tamsu, kad galėtų ką įžiūrėti. Truktelėjo kažkokį susiraizgiusį vijoklį. Šis pasidavė
stebėtinai lengvai, o išdraskiusi jų daugiau Gven atrado keistą užaugusį tunelį
tarp medžių. Tunelį, kuris kažkur vedė. Praplatinusi spragą tiek, kad galėtų įlįsti,
ji įsibrovė vidun, į kažkokius bjaurius spyglius įsidrėskė ranką, bet viduje beveik
galėjo išsitiesti.
– Spjū, ateinu pas tave, – šūktelėjo.
Tunelis sukosi ir vedė prie samanomis apžėlusių akmeninių laiptų. Ji
grįžtelėjo į šviesą tunelio pradžioje. Čia gana saugu, pamanė, nors galėtų būti
gyvačių. Visiškai sustingusi apsižvalgė aplink – judėjo tik vabzdžiai, uždaroje
erdvėje nedvelkė nė vėjelis, nešiugždėjo ir lapai.
 Ji pasileido pirmyn – girdėjo tik savo žingsnius, vabzdžių zyzimą ir
lekuojančią Bobins.
Slidžių laiptų papėdėje ji priėjo mažą proskyną, nors spėjo, kad kadaise ji
greičiausiai buvo didesnė. Čia krūmai ir vijokliai buvo suaugę taip, kad ji vos
išsiteko prisėsti ant akmens, uždėto ant kelių išvirtusių medžių kamienų. Čia
šviesa buvo šešėliuota, o iš lauko atsklindančius garsus slopino medžiai – beveik
taip pat, kaip jųdviejų su Frane vaikystėje Pelėdų dvare sukurptoje lindynėje.
Tvyrojo ramybė, Bobins tylomis atsigulė jai prie kojų. Ji giliai įkvėpė per nosį ir
atpažino sausmedžio bei dar kažkokį kartų lapų kvapą.
Tylą nutraukė į proskyną pilvu atšliaužęs Spjū, rausva jo nosis buvo purvina,
kažkas matėsi nasruose.
– Mesk! Spjū! – paliepė ji.
Šunytis urgztelėjo, bet paleisti nenorėjo.
– Nagi, neklaužada, mesk!
Jis nepakluso.
Gven atsistojo, pačiupo jį už antkaklio ir suėmė vieną daikto galą. Truktelėjusi
pamatė, kad tai medinio žaislo dalis. Regis, laivas, laivas be burių.
Šunyčiui atsibodo pyktis. Suvizginęs uodega, jis numetė žaislo nuolaužą Gven
prie kojų.
– Kaži kam jis priklausė, – balsu paklausė ji ir išsišiepė šunims. – Jūsų klausti
nėra prasmės, ar ne?
Abu šunys nulėkė į tą vietą, iš kur pasirodė Spjū. Gven nusekė iš paskos
svarstydama, kad išvalius ši vieta puikiai tiktų jos pavėsinei, ir norėdama geriau
ją apžvelgti patraukė nematytų uogų nusvarintą šaką. Ji ėmė traukioti vijoklius,
laužyti smulkias šakeles. Trūko tik sodo žirklių ir pirštinių.
Pavargusi atsisėdo parietusi kojas, rankas maudė nuo įdrėskimų ir
nubrozdinimų. Nusprendė pasiduoti ir grįžti vėliau su tinkama įranga.
Spjū ir toliau kasė, tada dar sykį sulojo. Jo lojime Gven atpažino
susijaudinimą – Spjū kažką rado. Prasibrovusi pro dar vieną nukarusių lapų
sluoksnį, pasilenkė pažiūrėti. Priešais ją buvo plokščias, stačias, samanomis
apaugęs akmuo, kiek pakrypęs į kairę. Žemė aplink jį buvo sutvarkyta ir žydėjo
blyškiomis miško gėlėmis. Įkvėpusi drėgno miško kvapo, delsė. Ši vieta priminė
mažą kapelį. Išgirdusi kažką nustraksint lapais, apsidairė. Nebegalėdama
suvaldyti smalsumo ėmė krapštyti samanas ir nusilaužė nagą.
Nuvaliusi užrašą perbraukė raides smiliumi. Vien vardas, nieko daugiau. Vien
tik akmenyje iškaltas „Tomas Bendžaminas“. Nei datos, nei nuorodos, kas jis.
Gal tai Lorenso brolis ar kokio svečio vaikas, nors Lorensas mirusio vaiko
niekada nebuvo minėjęs. Vienintelis būdas sužinoti, kas buvo Tomas
Bendžaminas ir kodėl jis paslėptas tokioje nepasiekiamoje vietoje, o ne
prideramai palaidotas bažnyčios kapinėse, buvo paklausti Lorenso. O kadangi jis
pats niekada apie tai jai nebuvo užsiminęs, gali būti, kad jos radiniu patenkintas
nebus.
 Penktas skyrius

Po dviejų dienų, išgirdus privažiuojant Lorenso automobilį, ją užliejo

palaimingas nekantrumas, nors kažkur giliau tebeslypėjo nerimo gaidelė. Diena
buvo vėsi ir miglota, Gven ir vėl buvo užsiėmusi namų ūkio sąskaitomis. Galai
niekaip nesuėjo, ir ji vis negalėjo išsiaiškinti, kas ne taip, bet jai bent jau pavyko
pasirūpinti, kad dhobi būtų išsiųsta žinia su kvietimu atvykti rytojaus dieną.
Daugiau ji nelabai ką galėjo nuveikti, neapėjo net sodo, o pats ežeras, paskendęs
miglose, ją erzino.
Užsimetusi šalį su kutais, kad paslėptų apdraskytas rankas, Gven išbėgo į
koridorių ir pro laukujes duris.
Franė, kuo plačiausiai šypsodamasi, kaip tik lipo nuo užpakalinės „Daimlerio“
sėdynės. Gven nulėkė tiesiai prie jos ir apsivijusi rankomis širdingai apkabino.
Tada atsitraukė ir atidžiai ją nužvelgė.
– Dievulėliau, Frane, tik pažiūrėk į save!
Franė nusitraukė skrybėlaitę, kuri buvo geltona, beveik be atbrailų, puošta
raudona veltine gėle, ir apsisuko, demonstruodama šukuoseną.
– Ką manai?
Žvilgūs kaštoniniai Franės plaukai gale buvo nurėžti labai trumpai, dar
trumpiau nei ankstesnės šukuosenos, o priekyje buvo palikti ilgi kirpčiukai.
Saulėje šviesesnės sruogos blykčiojo auksu. Akis ji buvo apvedusi juodai, o lūpas
pasidažiusi ryškiai raudonu lūpdažiu. Po kirpčiukais žybčiojo mėlynos akys.
Ji nusijuokė ir vėl apsisuko.
Šitaip sukdamasi, ji išryškino gundančią figūrą, laisvai apglobtą berankove
muslino suknele. Jos apačią puošė nėrinių juosta, o viską kuo gražiausiai užbaigė
liemenį juosiantis gagato karolių diržas. Vos virš alkūnių siekiančios pirštinaitės
puikiai derėjo prie geltonos suknelės ir skrybėlaitės.
– Vaje, vėsoka, ar ne? – pastebėjo ji. – Maniau, bus karšta.
 – Turiu daugybę šiltų šalių, galėsi pasiskolinti. Prasidėjus liūčių sezonui
gerokai atvės. Sako, kad šis turėtų tuoj tuoj užklupti. Kaip tau patiko Kolombas?
– Klaiku. Pragariškai drėgna. Ir visi atrodo tokie irzlūs. Bet kokia nuostabi
kelionė! Nieko panašaus nesu mačiusi. Tikriausiai pakilome tūkstančius pėdų. O
koks vaizdas atsiveria nuo tų geležinių tiltų!
– Vaizdai iš tiesų nuostabūs, bet nuo jų man įskausta galvą, – Gven pasisuko į
Lorensą. – Koks čia aukštis, Lorensai?
– Labas, mieloji, – laiminga jo šypsena ir akivaizdus džiaugsmas ją pamačius
trumpam išvijo prisiminimus apie pastarąjį kartą lovoje.
Lorensas trumpam stabtelėjo ir pasilenkė padėti iš keleivio vietos išlipti dar
vienai moteriai.
– O atsakymas į tavo klausimą, – atsitiesęs tarė jis, – beveik penki tūkstančiai
pėdų.
– Tai jo sesuo, – sukuždėjo Franė, nutaisydama grimasą. – Ji jau buvo
Kolombe, apsistojusi viešbutyje „The Galle Face“. Mes ją paėmėm. Visą kelią
man beveik nepratarė nė žodžio.
Kitoje automobilio pusėje ant žvyro išlipusi moteris, Lorensui kažką pasakius,
atlošė galvą ir drauge su juo nusikvatojo.
– Gvendolina! – šūktelėjo Lorensas, eidamas prie jos. – Pasisveikink su
mieliausia mano seserimi, Verite.
Lorensas su seserimi apėjo automobilį, ir Veritė ištiesė ranką. Jos akys, kaip ir
brolio, buvo gilios ir rudos, smakras taip pat skeltas. Veidas ilgas ir pageltęs.
Gven nejučia susimąstė, kad Huperių veido bruožai moteriai tinka toli gražu ne
taip gerai. Jai pasilenkus pabučiuoti Gven skruosto, ši užuodė gaižų jos odos
kvapą.
– Kas čia per įdrėskimas? – Lorensas palietė Gven ranką.
Ji nusišypsojo.
– Tiesiog atsitrenkiau į medį. Juk pažįsti mane.
– Mieloji Gvendolina, – prabilo Veritė. – Taip nekantravau su tavimi
susipažinti. Lorensas man viską papasakojo.
 Gven vėl nusišypsojo. Ji žinojo, kad Lorensas su seserimi labai artimi, bet
nuoširdžiai tikėjosi, kad visko jis jai neišpasakojo.
– Man labai gaila, kad nebuvau jūsų vestuvėse. Žinau, kad tai neatleistina, bet
buvau juodžiausioje Afrikoje, – ji sukikeno, papūtė plonas lūpas ir atsisuko į
Lorensą. – Ar gyvensiu senajame savo kambaryje?
Jis išsišiepė ir paėmė ją už parankės.
– O kurgi dar?
Ji dusyk pakštelėjo jam į skruostą.
– Mieliausias, puikiausias broli, kaip aš tavęs pasiilgau.
Susikibę rankomis jiedu kilo laiptukais namo link.
– Ak, Gvendolina! – šūktelėjo atsigrįžusi Veritė. – Tegul kuris iš tarnų atneša
mano krepšį. Lagaminas atkeliaus tik rytoj.
– Žinoma, – spoksodama Lorensui su seserimi pavymui, atitarė Gven. –
Lagaminas. Kiek Lorenso sesuo ketina svečiuotis?
Franė stebėjo jos veidą.
– Ar viskas gerai?
– Tiesiog nuostabu, – nusišypsojo Gven, mintyse pagalvodama, kad taip bus iš
tiesų. – Aš taip džiaugiuosi, kad tu pagaliau čia.
– Na, nekantrauju viską išgirsti, – Franė niuktelėjo Gven. – Iki paskutinės
smulkmenos.
Jiedvi nusijuokė.

Kitą rytą Gven pakirdo anksti, kad per pusryčius užtiktų Lorensą.
Nekantraudama jį nustebinti ir pagaliau gauti galimybę pasikalbėti, ji su šypsena
atlapojo valgomojo duris.
– Ak, – tarstelėjo, pamačiusi kedžerį2 šveičiančią Veritę, o nuo žuvies kvapo ją
supykino.
– Mieloji, – Veritė patapšnojo kėdę šalimais. – Lorensas ką tik išėjo, bet taip
tik geriau, rytą galėsime praleisti artimiau susipažindamos.
– Kaip malonu. Ar gerai miegojai?
 – Ne itin nuostabiai, bet dažniausiai miegu siaubingai. Nors negalėčiau to
paties pasakyti apie tavo pusseserę Franę.
Gven nusijuokė ir Veritės paakiuose pastebėjo tamsius ratilus – vakar jų taip
nesimatė.
– Tu teisi, – atsakė ji. – Franė iš tiesų mėgsta ilgai pasivartyti lovoje.
– Pamaniau, kad būtų visai miela pasivaikščioti, na, iš ryto. Kaip manai?
– Pusę dvylikos turiu susitikti su dhobi. Dveji iš geresniųjų Lorenso marškinių
dingo iš skalbinių krepšio.
– Ak, iki tol dar turime begalę laiko. Nagi, eime. Baisingai sielvartausiu, jei
atsisakysi.
Gven nužvelgė Veritę. Negalėjo pavadinti jos nepatrauklia, bet iš pažiūros jai
trūko šilumos, gal taip atrodė dėl tarp antakių įsirėžusių raukšlių. Tikriausiai ji ir
pati tai supranto, nes kartkartėmis vis kilsteldavo antakius, kad oda išsitemptų.
Deja, dėl to jos akys darydavosi apvalios, ir ji imdavo priminti pelėdą. Išskyrus
tuos tamsius paakius, šįryt ji atrodė džiugesnė, ne tokia pageltusi. Gven
pagalvojo, kad kalnų oras tikriausiai jai į naudą.
– Na, gerai, – sutiko ji. – Negalime leisti tau sielvartauti, bet eisiu tik su sąlyga,
kad spėsiu prieš pietus susitikti su dhobi. Ir man teks persiauti.
– Pažadu. Dabar eikš, prisėsk. Šis kedžeris tiesiog dieviškas. Arba paragauk
buivolės pieno varškės su džageriu. Tai sirupas, kurį jie išgauna iš medžių,
vadinamų kithul.
– Žinau.
– Tai aišku, kad žinai.
Gven dirstelėjo į dubenį su varške iš buivolių pieno. Ji atrodė kaip tiršta
grietinė, aplieta rudu sirupu.
– Ne šiandien. Man pakaks skrebučio.
– Na, visai nenuostabu, kad esi tokia liesutė, jei tiek tevalgai!
Gven nusišypsojo, bet svainė, nerimastingai barbendama į stalą, vertė ją
jaustis nejaukiai. Rytinio pasivaikščiojimo su ja Gven planuose nebuvo – juk iš
karto po pietų jie visi keliaus į Nuvara Eliją, o ji dar nebuvo susikrovusi krepšio.
 Grįžusi į kambarį susirasti tinkamesnių batų, rado jame besitvarkančią
Naviną.
– Vaikščiosite su seserimi, ponia?
– Taip.
Akimirką atrodė, tarsi Navina ketintų kažką pasakyti, bet susilaikė ir tylėdama
padavė Gven batus.

Išėjus į ankstyvą saulėkaitą, pasivaikščiojimas Gven ėmė atrodyti visai puiki

mintis. Rytas buvo nuostabus, dar vėsus, o miglos jau tirpo. Galėjai matyti mylių
mylias aplink, o dangų temdė tik maži balti debesėliai. Medžiuose čiulbėjo
paukščiai, oras dvelkė saldžiu aromatu.
– Eisime prie ežero ir kurį laiką palei jį pasivaikščiosime. Aš vesiu. Gerai?
– Žinoma. Aš iš tiesų dar nežinau geriausių pasivaikščiojimo vietų.
Veritė nusišypsojo ir paėmė ją už parankės.
Gven žvelgė į artimiausias arbatos krūmais apaugusias kalvas, tokias ryškiai
žalias ir spindinčias saulėje. Susidomėjusi spėriai lakstančiomis arbatos lapus
skinančių moterų rankomis, ji dūrė pirštu į zigzagais iki pat viršūnės kylančius
takelius.
– Neprieštaraučiau palypėti tais takais. Mielai iš arčiau pasižiūrėčiau į rinkėjas.
Veritė susiraukė.
– Skynėjas, mieloji, ne rinkėjas. Bet ne, ne šiandien. Dar įkrisi į vieną tų
irigacijos griovių. Sugalvojau kai ką geresnio. Po akimirkos nusuksime nuo ežero
ir eisime į mano mėgstamiausią mišką. Jis tiesiog stebuklingas. Mudu su Lorensu
per vasaros atostogas ten žaisdavome slėpynių.
– Ar judu abu lankėte internatinę mokyklą Anglijoje?
– Ak taip, tik ne tuo pat metu. Aš lankiau Malverną. Lorensas už mane daug
vyresnis. Bet tu, be abejo, tai žinai.
Gven linktelėjo.
Jos dar maždaug pusvalandį ėjo taku palei ežerą. Pačiame jo viduryje vanduo
buvo ramus ir labai tamsus. Pakraščiuose baltos bangelės plakėsi į akmenuotus
krantus, kur rąžėsi ir plunksnas kedenosi pilki paukščiai baltomis krūtinėlėmis ir
cinamoniniais pilveliais.
– Nendrinės vištelės. Čia nusukame, – tarė Veritė rodydama takelį.
Iš pradžių miškas buvo retas, bet einant gilyn oras pritvinko kvapų ir aplinkui
šmižinėjančių padarų skleidžiamų garsų. Gven sustojo paklausyti.
– Tai tik driežai, – paaiškino Veritė. – Ir, žinoma, paukščiai, gal kokia gyvatė.
Pažadu, nėra dėl ko nerimauti. Miškas laukinis ir apžėlęs, bet nesitrauk nuo
manęs, ir viskas bus gerai. Dabar takas siaurėja. Seksi iš paskos.
Gven ištiesė ranką paliesti kresno medžio šakos, bet lapai dūrė, tad
paskubomis ją atitraukė. Šitokio laukinio miško ji dar niekur nebuvo regėjusi, bet
baugu nebuvo. Jai patiko tvyranti praėjusių laikų aura. Po kojomis traškėjo
šakelės, o drėgnuose šešėliuose, kur neprasiskverbė saulės spinduliai, net pats
oras, regis, buvo žalsvas.
Veritė nusišypsojo.
– Jei norėtum ką nors sužinoti, tiesiog klausk. Esu tikra, kad nuostabiai čia
pritapsi.
– Ačiū, – tarė Gven. – Kai ko norėjau paklausti. Svarsčiau apie sandėliuko
raktus. Jų yra du. Ar man juos abu pasilaikyti?
– Ne, tave tai siaubingai vargintų. Vieną atiduok appu. Tada jam neteks
trukdyti tavęs dėl kiekvienos smulkmenos, – ji mostelėjo į violetines gėles palei
taką. – Kokios jos žavingos. O, kad turėčiau krepšį!
– Gal kitą sykį.
– Įsisek vieną į plaukus, – pasiūlė Veritė ir pasilenkusi nuskynė žiedą. – Eikš,
padėsiu tau.
Įpynusi gėlę į vieną iš išdrikusių Gven garbanų, Veritė atsitraukė.
– Štai. Nuostabu. Dera prie tavo akių. Eime toliau?
Jiedvi ėjo, Veritė plepėjo ir atrodė tokia patenkinta, kad būdama su ja Gven
atsipalaidavo ir visai prarado laiko pojūtį. Kai ežero kvapas jau buvo seniai
išsivadėjęs, ji staiga prisiminė savo susitikimą su dhobi.
– O, Dievulėliau! Pamiršau. Verite, turime grįžti, – tarė ir apsisuko.
 – Žinoma, bet neikime tuo pačiu keliu. Užtruksime amžinybę. Ana ten yra
trumpesnis. Mudu su Lorensu nuolat juo naudodavomės. Taip spėsi laiku, –
Veritė parodė taką, o pati žingtelėjo kita kryptimi.
– Argi tu neisi?
– Jei tu nieko prieš, grįšiu ilgesniuoju keliu. Rytas toks gražus, o aš niekur
neskubu. Tiesiog eik tuo taku maždaug penkiasdešimt jardų, o priėjusi nedidukę
kryžkelę pasuk dešinėn. Jos viduryje auga figmedis. Tikrai pastebėsi.
– Ačiū.
Veritė plačiai jai nusišypsojo.
– Jis nuves tave tiesiai namo. Tiesiog eik, kur nosis veda. Pasimatysime namie.
Gven pasuko Veritės nurodyta kryptimi ir, priėjusi nedidukę proskyną su
figmedžiu viduryje, pasuko. Rytą ji iš tiesų praleido maloniai ir nusprendė, kad
svainė kur kas draugiškesnė, nei pasirodė iš pradžių. Nudžiugo. Būtų taip smagu,
jei jiedvi susidraugautų.
Ji ėjo ir ėjo, vildamasi pamatyti žvilgantį ežerą, bet po kurio laiko pastebėjo,
kad takas veda vis giliau į mišką. Kelią pastojo didžiuliai akmenys, net paukščiai
nebečiulbėjo. Ji apsižvalgė, bet niekada nebuvo iš tų, kurie puikiai orientuojasi
aplinkoje. Veritė juk žadėjo, kad takas veda namo.
Dar toliau takas staigiai nuožulnėjo. Taip neturėtų būti. Ji atsigrįžo ir pamatė,
kad visą tą laiką pamažu leidosi, nors buvo tikra, kad, norėdama grįžti namo,
turėtų kilti.
Prisėdusi ant apsamanojusio akmens, persibraukė ranka plaukus, nusivalė
prakaitą ir nusprendė savo pėdsakais grįžti atgal. Nebuvo išsigandusi, tik pyko
ant savęs, kam pasiklydo, o kuo toliau ėjo, tuo mažiau pažįstamas darėsi takas. Į
plaukus įsivėlė nukarusi šaka, ją ištraukus šukuosena visai išsileido. Dar kiek
paėjėjusi ji užkliuvo, klestelėjo ant užpakalio ir susiplėšė naują muslino suknelę.
Subraižytomis rankomis išsirankiojo iš drabužių lapus, bet atsistojusi pajuto
deginantį skausmą šlaunyse. Apsižiūrėjusi pamatė, kad įprastai blyški jos oda
dabar dega ryškiai raudonai. Kažkas jai įgėlė. Atsigrįžusi pamatė, kad ten, kur jos
sėdėta, susispietusios zuja skruzdės.
 Na, bent jau diena buvo graži ir saulėta, o išjudėjusi, po kelių klaidingų
posūkių, Gven galiausiai vėl susirado figmedį. Vadinasi, teks eiti ilguoju keliu,
bet ji neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik tiesiu taikymu eiti tako, kuriuo jiedvi su
Verite buvo atėjusios, link. Dėl to labai, labai užsivėlins.
Išėjus prie ežero ir tolumoje pamačius naujuosius namus, širdis tiesiog
nebetilpo krūtinėje. Atgal parbėgo visiškai nesirūpindama nei plaukais, nei
drabužiais. Artėdama prie namo, pamatė pirmyn atgal palei ežero krantą
žingsniuojantį Lorensą. Jis žvalgėsi, ranka prisidengęs akis nuo popiečio saulės.
Pamatęs ją sustingo ir stebėjo pribėgant.
Ji taip apsidžiaugė jį pamačiusi, kad atrodė, tuoj sprogs.
– Maloniai pasivaikščiojai? – rimtai paklausė jis, o tada pakėlęs antakius
kreivai šyptelėjo.
– Neerzink. Aš pasiklydau.
– Ką gi man su tavimi daryti?
– Aš juk netyčia, – ji pasikasė šlaunis. – Prie visos tos velniavos mane dar ir
sugėlė.
– Kas?
Ji persikreipė.
– Tik skruzdės.
– „Tik skruzdžių“ Ceilone nėra. Bet iš tiesų, niekada sau neatleisčiau, jei
susižeistum. Pažadėk, kad būsi atsargesnė.
Ji nutaisė prideramai rimtą veidą, linktelėjo, bet nesusiturėjo neišsišiepusi, ir
galų gale abu ėmė kvatotis.
– Kalbi kaip mano tėvas.
– Kartais taip ir jaučiuosi, – jis prisitraukė ją artyn. – Išskyrus šitai.
Bučinys buvo ilgas ir gilus.
Tą akimirką pasirodė Veritė.
– Ak, štai kur tu! – nerūpestingai šūktelėjo ji. – Nenoriu trukdyti. Jau
seniausiai grįžau. Mes siaubingai jaudinomės.
– Bet aš ėjau tavo nurodytu taku. Mane sugėlė skruzdės.
– Ar pasukai į dešinę? Prie figmedžio, kaip sakiau.
 Gven susiraukė. Nuolat painiodavo kairę su dešine.
– Nesvarbu. Svarbiausia, kad grįžai, – Lorensas apglėbė ją ir išsitraukęs švarią
nosinaitę nuvalė nuo skruostų purvą. – Žinoma, pietus praleidai, bet gali
padėkoti Veritei, kad vietoj tavęs susitiko su dhobi.
Veritė linktelėjo ir nusišypsojo.
– Nereikia dėkoti. Paprašysiu, kad appu paruoštų tau sumuštinių, gerai? Ir
surasiu tepalo nuo įgėlimų.
– Ačiū.
Lorensas išsišiepė.
– O tada, mieloji, mums reikės susiruošti į pokylį.
Gven įsikibo Lorensui į ranką ir plačiai nusišypsojo.
– Lorensai, – pratarė ji. – Aš norėjau pasakyti... dėl anos dienos.
Jo veidas apsiniaukė.
– Atleisk, kad buvau šiurkštus.
Ji įdūrė žvilgsnį į žemę. Norėjo apie tai pasikalbėti, bet ne dabar, kai gali
nugirsti jo sesuo. Gal po pokylio jiems pasitaikys proga šnektelėti asmeniškai.
– Na, kol kas pamirškime apie tai, gerai? – pasiūlė ji. – Bet norėjau paaiškinti
tau, kodėl ėjau į darbininkų barakus.
Jis pertraukė.
– Makgregoras jau man paaiškino.
– Juk žinai, kad tas vyras buvo sužeistas.
– Esi maloni, Gven, ir labai rūpestinga, bet jis nuolat kelia bėdų. Manoma, kad
jis susižeidė pats.
– Kam gi jam taip elgtis?
– Kad priverstų mus mokėti ligos išmokas.
– Na, jei žmonės susižeidžia, mes, žinoma, privalome jiems padėti.
– Tik ne tada, jei jie susižeidžia tyčia.
Ji trumpam susimąstė.
– Man nelabai patiko, kaip Makgregoras su manimi kalbėjo.
– Tai tiesiog jo būdas. Nieko asmeniško.
 Gven atsiduso, bet prisiminusi plienines Makgregoro akis ir plonas lūpas,
neskubėjo tuo patikėti.
– Tiesiog palik plantacijos darbininkų reikalus Makgregorui. Jis iš tiesų
neapkenčia, kai abejojama jo autoritetu, ypač kai tai daro moteris. Jis labai
konservatyvus.
– Panašu, kad tokių čia nemažai.
Jis linktelėjo.
– Reikia dar daug ką nuveikti, bet Ceilone veikia daugybė skirtingų frakcijų,
tad negalime sau leisti skubinti pokyčių, nes atitolsime nuo žmonių. Turime
prieiti bendrą sutarimą, kad galėtume pastebimai pakeisti visą šalį.
– O jei neprieisime?
Atsakydamas jis labai surimtėjo:
– Turime prieiti, Gven.
Tyla.
– Tau patinka Makgregoras?
– Manau, kad taip. Per karą buvau palikęs jį vadovauti tik su dviem padėjėjais.
Matai, kautis jis negalėjo.
– Kodėl gi?
– Tikriausiai pastebėjai, jis kiek šlubuoja. Bet jis tiesiog įspūdingai susidorojo
su tūkstantine darbininkų minia, patikėčiau jam net savo gyvybę.
– Teks išmokti jį mėgti.
– Jei konkrečiau, dabar tų darbininkų jau pusantro tūkstančio, nes perėmiau
dar vieną plantaciją. Kai perkėlėme kai kuriuos kulius darbininkus, susidūrėme
su sunkumais. Čia ne tik skinami lapai, čia vyksta kur kas daugiau.
– Kodėl renka tik moterys?
– Mitrūs pirštai. Ir tai vadinama skynimu.
– Veritė sakė. O vyrai?
– Yra daugybė raumenų reikalaujančio darbo. Reikia kasti, sodinti, tręšti,
valyti griovius ir, žinoma, genėti. Turime genėtojų būrius, jų vaikai laksto drauge
ir renka nugenėtas šakas, kurias parsineša namo ugniai kurti. Nors taip pasielgei
iš savo gerumo, prisimink, kad Makgregoro darbas yra užtikrinti tavo saugumą.
 Ji linktelėjo.
– Tikriausiai pastebėjai, kad namų darbuotojai laiko save pranašesniais už
plantacijų darbininkus. Nenorime liūdinti ir jų. Kaip tau einasi? Niekas nekelia
bėdų?
Ji susimąstė, ar verta papasakoti jam apie sąskaitas, bet nusprendė, kad ne. Už
namų ūkį atsakinga ji, tad pati ir išsiaiškins, kas čia ne taip.
Jis pabučiavo ją į lūpas, ji vėl užuodė muilą ir citrinas.
– Nagi, eikš, gražuole žmona, – tarė jis. – Argi ne metas mums pasilinksminti?

Kasmetinis golfo klubo pokylis vyko Nuvara Elijoje, viešbutyje „The Grand“. Jis,
visai kaip Elžbietos laikų dvaras, buvo apsuptas nepriekaištingų sodų su buivolais
ir žalios vejos, marguojančios žydinčiomis saulutėmis. Gven dienų dienas
nekantraudama laukė šio pokylio. Pagaliau galės apsivilkti savo naująją flaperišką
rožinės ir sidabrinės spalvos suknelę, o jiedvi su Frane sušoks čarlstoną.
Kelionė iki miesto truko tris valandas, važiuoti teko stačiais kalnų keliais ir
Gven pykino, bet jiems pagaliau atvykus ji išlipo iš automobilio, užuodė mėtų
dvelksmą ir kaipmat atkuto. Miestelis labai priminė Glosteršyrą – čia buvo
bokštas su laikrodžiu, laipteliai, vedantys didingo karinio paminklo link, ir
angliško stiliaus bažnyčia.
Prieš išvykstant, Gven išėjusi iš namų pamatė Veritę įsitaisiusią automobilio
priekinėje sėdynėje, greta Lorenso. Jo veide žybtelėjo susierzinimas, bet išlipti jai
neliepė.
Veritė atsigrįžo.
– Tikiuosi, tu neprieštarauji, Gven. Šimtą metų jo nemačiau.
Gven savigarba buvo kiek įžeista – juk priekyje turėtų būti jos vieta, – bet ji
suprato, kad Veritė ir Lorensas nori atsigriebti už ilgą nesimatymo laiką.
Jis jau buvo rezervavęs jiems kambarius, viešbučio vestibiulyje ji atsistojo
greta jo.
– Pasirūpinau, kad judvi su Frane apsistotumėte viename kambaryje, – tarė
jis. – Drauge smagiai praleisite laiką.
 Ji stebėjo aplink zujančius žmones ir stengėsi nuryti gerklėje įstrigusius
žodžius.
– Bus kaip senais laikais, – tarė jis lyg gindamasis, tada pasisuko į tarnautoją.
– Ne esmė, – sušnypštė ji. – Dėl Dievo meilės, Lorensai...
– Ne dabar, Gven. Štai raktas.
Ji sučiupo jį už rankovės.
– Ne, mes dar nebaigėme!
Jis neatsakė.
Gven prikando liežuvį, nurijo kartėlį ir, nenorėdama pravirkti čia pat,
nusisuko. Jis ištiesė jai ranką.
– Atleisk, žinau, kad mums reikia pasikalbėti, žinau, kad aš...
Jis staiga nutilo ir įkvėpė, nes į vestibiulį įplasnojo Veritė. Draugiškai
dirstelėjusi į Gven, ji apsivijo brolį ir pakuteno jo kaklą. Jis apmaudžiai pažvelgė į
Gven, bet ši tūžmingai apsisuko ant kulno ir nudrožė ieškoti Franės.
Jų kambarys buvo didelis ir labai patogus, su sofa, dviem tinkleliu nuo uodų
apsuptomis lovomis, spinta, dviem staleliais prie lovų ir derančia komoda, ant
kurios stovėjo vaza su skoningai įkomponuotomis trimis blyškiomis
orchidėjomis. Franė išsinėrė iš suknelės, nusimetė Gven paskolintą šiltą vilnonį
šalį ir tučtuojau nėrė po gurgždančiais vienos iš lovų patalais. Ištiesė ranką ir ant
jos riešo skimbtelėjo apyrankė.
– Žiūrėk, tai budistų šventykla. Nusipirkau viename iš tų triukšmingų turgų
Kolombe.
Gven nužiūrinėjo naują pakabutį ant Franės apyrankės.
– Na, ir kaipgi tas santuokinis gyvenimas? – kilstelėjusi antakius iki ausų
išsišiepė Franė.
– Labai gražus.
– Gražus? Maniau, papasakosi kur kas pikantiškesnių dalykėlių.
Gven dėjosi nesuprantanti ir tik gūžtelėjo pečiais.
– Nagi, klok! Juk supranti, apie ką aš.
Gven paniuro ir nudelbė akis. Franė tučtuojau atsisėdo.
– Ak, Gvenuk, kas nutiko?
 Gven tylėjo ir tvardėsi: ji degė troškimu viską išpasakoti, bet stabdė save
norėdama likti ištikima Lorensui.
– Tu mane gąsdini. Ar jis tave įskaudino? – Franė ištiesė ranką.
Gven papurtė galvą ir pakėlė akis.
– Nenorėjo.
– Tu visa apdraskyta.
– Tai per mano pačios žioplumą.
– Gerai. Lorensas atrodo pernelyg malonus, kad taip pasielgtų.
Gven susiraukė.
– Jis tikrai malonus.
– Tai kodėl tu atrodai tokia nelaiminga? – ji patylėjo. – Taip ir yra, ar ne? Jis iš
tiesų malonus, pernelyg malonus. Visai nesismaginat, tiesa?
Gven nurijo gerklėje įstrigusį gumulą ir pajuto, kaip kaista kaklas.
– Smaginomės. O paskui...
– Ak, nieko gero. Kokia prasmė susisaistyti su vyru, jei negali su juo
pasismaginti. Ar jis žino, ką daryti?
– Jau kartą buvo vedęs. Be abejo, žino.
Franė papurtė galvą.
– Nebūtinai. Kai kurie vyrai tiesiog tam netikę.
– Anglijoje buvo nuostabu, – Gven juto, kaip plinta raudonis. – Kolombe taip
pat.
– Vadinasi, kažkas jam neduoda ramybės.
– Tiesą sakant, aš taip irgi manau, bet jis nepasakoja.
– Šnekomis nieko nepasieksi. Pasirūpinkime, kad atrodytum pribloškianti, ir
jis negalės atitraukti nuo tavęs rankų. Pamiršk skrandį, kelias į vyro širdį veda
per seksą!
Gven išsišiepė. Franei paskutinį kartą išvykus į Londoną, Gven, dar prieš
ištekėdama už Lorenso, mėgino pasikalbėti apie intymius reikalus su motina. Jos
bandymas baigėsi beviltišku mikčiojimu. Motina tikriausiai iš viso niekada
nebuvo girdėjusi apie orgazmą, o mintis, kad ūsuotas jos tėvas galėtų padėti
motinai jį pasiekti, vertė raukytis arba mirti iš juoko. Motina net nepradėjo
svaičioti nesąmonių apie tai, kad „vyrai turi poreikių“, iš kurių jos visos
juokdavosi internatinėje mokykloje.
Franė pertraukė jos mintijimus.
– Pamiršau pasakyti. Pamaniau, kad galėčiau susirasti darbą.
– Tau nereikia darbo.
– Ne dėl pinigų, tiesiog pradedu pavargti nuo vakarėlių ir šampano. Tu nuolat
užsiimdavai tų savo dvokiančių sūrių gamyba, tad kodėl gi man nepabandžius ko
nors imtis?
Prisiminimai nubloškė į tėviškę. Gven staiga susivokė, kaip pasiilgo tėvų ir
sukiužusio seno dvaro, kuriame jie gyveno. Kai motina pritaikė seną klėtį sūrių
gamybai, viskas aplink persismelkė jų kvapu. Ji papurtė galvą. Dabar ji čia,
cinamono ir jazminų šalyje, ir nėra prasmės gręžiotis atgal.
– Gal metas pradėti ruoštis? – paklausė Franė.
Jos išsimaudė, Gven pasipuošė plaukų lankeliu su perlais, Franė padėjo jai
susišukuoti taip, kad tamsios garbanos laisvai kristų liaunu kaklu ant sprando.
Kaštoniniai, trumpi ir madingai kirpti Franės plaukai siūravo jai aplink veidą ir
žvilgėjo po raudonu lankeliu su derančia plunksna.
Franė nužvelgė Gven nuo galvos iki kojų.
– Ar tiks?
Franė nusišypsojo.
– Teprasideda gundymo operacija!

Vienuoliktą vakaro puota buvo gerokai įsisiūbavusi. Orkestras ilsėjosi, o Gven

dairėsi žmonių pilnoje salėje. Daugelis moterų vilkėjo senamadiškas pastelines
sukneles, iš po kurių vos ne vos kyštelėdavo kulkšnis – netgi jaunesnės buvo
apsirengusios kaip motinos.
Baltą smokingą vilkintis Lorensas negalėjo atitraukti nuo jos akių, jiedu
pasimėgavo intymiu valsu, bet netrukus prisistačiusi sesuo jį pasisavino.
Nueidamas jis metė Gven šypsnį. O dabar, niekur negalėdama rasti Franės, ji
pasijuto lyg nesava. Stovėjo atsirėmusi į koloną prie įėjimo, klausėsi balsų ūžimo
ir linkčiojo matytiems veidams. Staiga į ją kreipėsi vyras.
 – Ponia Huper. Kaip malonu.
Ji apsisuko − ir štai jis, su puikiai jam tinkančiu tamsiu kostiumu ir gana
neįprastai raudona ir aukso spalva siuvinėta liemene. Jis kiek per ilgai žvelgė jai į
veidą. Gven pamėgino nusišypsoti, bet nesėkmingai. Prisiminė, kaip spindėjo tos
karamelinės akys tądien, kai jiedu susipažino, ir dabar, kaip ir tada, jam
nusišypsojus jos sušilo ir pakeitė visą veidą. Sutrikusi niekaip negalėjo rasti
žodžių tam vyrui apibūdinti. Anksčiau laikė jį egzotišku, bet tai buvo ne viskas.
Gal trikdantis? Staiga prisiminusi geras manieras, ištiesė jam ranką, jis
brūkštelėjo lūpomis per šilkinę pirštinę, besitęsiančią iki pat nuogų pažastų.
– Pone Ravasingai, kaip laikotės?
– Šįvakar atrodote žavingai. Nešokate?
– Ačiū, – ji nusišypsojo, patenkinta, kad patraukė jo dėmesį, bet tuoj
susidrovėjo. – Lorensas ana ten, su seseria.
Jis linktelėjo.
– Ak taip. Verite Huper.
– Pažįstate ją.
Jis linktelėjo galva.
– Mudviejų keliai buvo susikirtę.
– Ką tik su ja susipažinau. Panašu, kad ji labai myli Lorensą.
– Taip, pamenu tai, – jis nutilo ir nusišypsojo jai. – Ar nenorėtumėte pašokti,
ponia Huper, kai tik sugrįš orkestras?
– Susimildamas, vadinkite mane Gven. Bet nesu tikra, ar man derėtų šokti.
Apsidairiusi ji pamatė, kad pro duris kitame salės gale sugrįžta Franė, kažkuo
nešina po pažastimi. Franė, kaip visada, atrodė dramatiškai – vilkėjo ryškiai
raudoną svingo suknelę ir avėjo derančius raudonus batelius su sagtelėmis.
– Ak, žiūrėkite. Privalau supažindinti jus su savo pussesere ir geriausia drauge,
Fransis Majant.
Franei priėjus, Gven tučtuojau pajuto akimirksniu užgimusią trauką tarp
pusseserės ir Savio Ravasingo. Pirma, jiedu pernelyg ilgai vienas į kitą žvelgė, o
jam vis neprabylant, Gven atsisuko į draugę ir pastebėjo, kad ji atrodo gražesnė
nei bet kada. Ji plačiai šypsojosi, akys nerūpestingai žaižaravo – mergina tiesiog
spinduliavo sveikatą ir žavesį. Bet daugiausiai patrauklumo Franei teikė jos meilė
gyvenimui. Jos pasitikėjimas savimi traukė žmones, lyg priartėję prie jos jie ir
patys galėtų tuo užsikrėsti. Arba atvirkščiai − jie ją smerkdavo.
Akimirką Gven nudiegė pavydas. Nors abu kartus jiedviem susitikus Savis
Ravasingas akivaizdžiai ja žavėjosi, tokiu žvilgsniu į ją nėkart nepažvelgė. Tiesa
ta, kad jam į ją žvelgiant ji gėdijosi jausdama, kaip ima rausti. O dabar pasijuto
tiesiog kvailai. Jis rūpinosi ja tarsi vyresnis brolis, priglaudė po savo sparneliu, ir
netgi jo kvietimą šokti dabar ji vertino lyg buvusį vien tik iš mandagumo.
Kostelėjusi, kad atkreiptų į save dėmesį, ji juodu supažindino.
– Žiūrėk, atsinešiau štai ką, – tarė Franė, laikydama ištiesusi du įrašus,
padarytus naujuoju elektriniu mikrofonu.
– Paprašysiu, kad tas jaunuolis juos pagrotų, – ji mostelėjo į kostiumuotą
vyriškį, atsakingą už prisukamą gramofoną. – Ar šokate čarlstoną, pone
Ravasingai?
Dėdamasis nepatenkintu, jis papurtė galvą.
Ji išsišiepė ir įsikibo jam į parankę.
– Na, nesvarbu, išmokysiu judu abu.
Dirstelėjusi Franei per petį, Gven pamatė, kad Lorensą pakeliui užkalbino
Kristina, amerikietė našlė. Ji buvo iš tų moterų, apie kurias nuolat sukasi vyrų
būrys. Gven nužvelgė priekyje susibangavusius Lorenso plaukus ir užsimanė
tiesiu taikymu šiaušti prie jų ir atsiimti vyrą. Kilstelėjo ranką jam pamojuoti, bet
pastebėjo, kad Lorensas jos, savo paties žmonos, nė nematė ir vis nesiliovė
šypsotis tai moteriai. Ši delnu palietė jo skruostą, ir Gven teko užgniaužti
verdantį pavydą. Pagaliau pakėlęs akis ir pamatęs ją stebint, Lorensas linktelėjo
Kristinai ir priėjo.
– Gvendolina, štai kur tu.
– Ką kalbėjai tai moteriai? – ir pati girdėjo, kad jos balsas skamba ypač irzliai.
Jis susiraukė.
– Darbo reikalais.
Ji prisimerkė ir giliai įkvėpė.
– Lorensai, aš mačiau, kaip ji liečia tavo veidą.
 Jis nusijuokė.
– Nejuokinga...
Jis apglėbė ranka jos liemenį ir prisitraukęs artyn išsišiepė.
– Juk žinai, kad žaviuosi tik tavimi. O ji, na, jai daugiau ar mažiau priklauso
bankas.
Kalbėjo taip, lyg tai viską paaiškintų. O tada jo veidas apsiniaukė ir surimtėjo.
– Svarbiau tai, kad mačiau tave kalbantis su Ravasingu. Klausyk, linksminkis,
šok čarlstoną su Frane, daryk, ką tik nori, bet man labiau patiktų, jei su juo laiko
neleistum.
Ji išsinėrė iš jo glėbio.
– Tau jis nepatinka?
– Nesvarbu, patinka jis man ar ne.
– Tai kas tada? Juk tikrai ne dėl to, kad jis sinhalas?
– Viliuosi, kad manęs tokiu lėkštu nelaikai.
– Tiesą sakant, ne. Bet manau, kad ponas Ravasingas yra žavus vyras.
Lorensas nerimastingai ją nužvelgė.
– Žavus? Tikrai taip manai?
– Taip, – kelias akimirkas ji patylėjo. – Ar tavo pažįstami sinhalai kada užsuka
į svečius?
– Retkarčiais.
– Ar mes užsukame pas juos?
– Žinau, kad tau tai atrodo keista, bet ne, net ir pas tokius palyginti
prakutusius, kaip Ravasingas, – jis papurtė galvą, o kai vėl prabilo, tonas buvo
pakitęs. – Taip jau sutapo, kad jis kaip tik tapo Kristinos portretą.
– Jis tapytojas? Nežinojau. Kalbi taip, lyg tam prieštarautum.
– Kodėl turėčiau prieštarauti? – atkirto jis. – O dabar – čia yra žmonių, prieš
kuriuos noriu tavimi pasipuikuoti.
– Na jau ne. Franė ketina išmokyti mudu su Saviu šokti čarlstoną.
Suerzinta ji nusisuko ir nužygiavo pas bičiulius prie gramofono.
Po to Lorensas prie jos nebesiartino. Apsimesdama, kad į jį nežiūri, Gven
stebėjo, kaip jis dar ne kartą šoka su Kristina. Stengėsi reaguoti į tai kaip suaugusi
moteris, bet, matant juodu drauge, jai iš tikrųjų darėsi bloga. Kaip jis drįsta:
aiškina jai, su kuo leisti laiką, o štai ta moteris spaudžiasi prie jo ir liečia veidą
taip, lyg jis jai priklausytų! Po viso to, apimta šėtoniško linksmumo, Gven vieną
po kitos išmaukė kelias taures šampano.
Franė, Savis Ravasingas ir Gven maždaug valandą mokėsi šokti čarlstoną,
varstomi neslepiamo nepasitenkinimo kupinų vyresniųjų stebėtojų žvilgsnių. Jie
neabejotinai nekantravo sulaukti grįžtant orkestro ir toliau šokti savo valsus bei
fokstrotus. Keletas jaunesniųjų prisidėjo, kurį laiką kartu trypė net Veritė – ši
tiek juokėsi, kad Gven iš tiesų ėmė justi jai prielankumą.
Kiek vėliau Franei kažkur prasmegus, o Veritei dingus iš akiračio, Gven
paniuro, jos drąsa išgaravo. Ji nučiupo nuo praeinančio padavėjo padėklo dar
taurę šampano, išėjo iš salės į koridorių, atsirėmė į sieną už įvijų laiptų ir,
jausdamasi kiek apsvaigusi, susimąstė, kaip išplėšti Lorensą iš amerikietės
gniaužtų.
Pasirodžius Ravasingui, jos akys jau merkėsi.
– Palaukite čia, – tarė jis. – Surasiu jūsų vyrą.
– Jaučiuosi silpnai. Nepalikite manęs.
– Na, gerai. Kuris jūsų kambarys? Padėsiu užlipti laiptais.
Ji sukikeno.
– Man regis, esu šiek tiek girta.
Jis paėmė iš jos taurę ir pastatė ant stalo.
– Nieko, ko nepataisytų stiklinė vandens ir gilus miegas. Eime. Remkitės į
mane.
Jis pabučiavo pirštinėtą jos delną ir suėmė ranką. Pro suknelės šilką šiltu savo
kūnu ji juto jo vėsą. Kažkur giliai viduje suprato, kad nedera leisti svetimam
vyrui vesti jos į kambarį, bet prisiminusi, kaip Lorensas šoko su Kristina,
nusprendė pamiršti atsargumą.
– Ar turite raktą?
– Rankinėje, – ji stabtelėjo ir pažvelgė į jį. – Regis, jūs visada traukiate mane iš
bėdos.
Jis nusijuokė.
 – Na, jūs vis į ją pakliūnate.
– Tiesą sakant, mane šiek tiek pykina.
– Šit kaip. Eime aukštyn, ponia Huper, – drąsindamas ją spustelėjo, o ji
pajuto, kaip sulinksta keliai. – Laikykitės mano rankos, pasirūpinęs jumis,
surasiu jūsų pusseserę.
Jiedu palypėjo dar kelias pakopas, ir staiga ji išgirdo žingsnius. Dirstelėjusi
aukštyn, pamatė artėjančią Florensą Šubotam, jos nosis blizgėjo, o pasmakrė
liulėjo. Kaip tas pagurklis sugeba kalbėti, laukdama kandžios pastabos susimąstė
Gven ir labai nustebo, kai Florensa, nieko netarusi, nukrypavo šalin.
– Po šimts! Ji tikriausiai papasakos Lorensui.
– Ką papasakos?
Ji pamojavo rankomis ir staiga pasijuto neįtikėtinai apsvaigusi.
– Ak, nieko. Tik kad pasigėriau.
Ponas Ravasingas atvedė ją į kambarį, jiedu drauge įėjo vidun. Jis pirštais
palietė jos kulkšnis, kad nuautų batelius, ir ji prikando lūpą, sutrikdyta jo artumo
ir nenorėdama išduoti, kad pajuto kažką, ko pajusti nederėjo. Jis padėjo jai
atsigulti. Jai užsimerkus, švelniai paglostė smilkinį. Buvo gera, ir ji norėjo, kad jis
nesiliautų, bet susidrovėjusi pasimuistė.
– Myliu Lorensą, – sumurmėjo besipinančiu liežuviu.
– Žinoma, mylite. Ar vis dar pykina?
– Šiek tiek. Kambarys banguoja.
– Tada palauksiu, kol užmigsite. Nenorėčiau jūsų palikti, jei netyčia
subloguotumėte.
Jis toks malonus, pamanė ji tarp priešokiais užplūstančių juoko priepuolių, o
tada ištarė tai balsu, žagtelėjo ir tučtuojau ranka prisidengė burną.
– Oi!
Jis ir toliau švelniai glostė jos veidą.
Dalis jos suprato, kad derėtų paprašyti jo pasišalinti, bet ji jautėsi tokia vieniša
ir taip ilgėjosi namų, kad būtent toks prisilietimas kaip tik ir buvo jai labiausiai
reikalingas, o visi atsargumo likučiai ištirpo toje paskutinėje šampano taurėje.
Įsivaizdavusi į Lorensą akutėmis šaudančią Kristiną juoda suknele, ji kone
apsiašarojo ir burbtelėjo po nosimi.
– Jei norėtumėte, galiu padėti jums įsitaisyti patogiau.
– Ačiū.
Jis palaikė stiklinę, kol ji atsigėrė vandens, paskui pakišo po galva dar vieną
pagalvę. Sukaitusi ji nusimetė šalį, o tada, regis, ėmė karščiuoti – tai panirdavo į
karštligišką sapną, tai iš jo nubusdavo. Gulėjo ant lovos atmetusi rankas ir juto,
kaip maudžia pakaušį. Kartais jis vis būdavo šalia, ar bent jau taip regėdavosi,
kartais dingdavo. Ji susapnavo keisčiausią sapną apie tai, kaip Ravasingas ją
liečia, kaip ji pati jo siekia, bet staiga jis virto Lorensu, ir viskas vėl buvo gerai. Su
savo vyru mylėtis jai galima. Kai galiausiai visiškai nubudo, pamatė, kad per
miegus tikriausiai bus atsisegiojusi suknelę ir nusismaukusi kojines – prisiminė,
kad buvo siaubingai karšta, – o naujos šilkinės prancūziškos kelnaitės voliojosi
ant grindų. Vidury nakties pasirodžiusi Franė liepė Gven lįsti po antklode.
– Tik pažvelk į save, Gven, tu pusnuogė ir visa susišiaušus. Ką, dėl Dievo
meilės, darei?
– Nepamenu.
– Dvoki gėralais.
– Gėriau, Frane, – vis dar apsvaigusi atsiliepė Gven. – Gėriau šampaną.
Franė užgesino jų žibalinę lempelę ir įsirangiusi į tą pačią lovą prisiglaudė,
kaip glausdavosi vaikystėje.

Kitą rytą per pusryčius Franės niekur nesimatė, o Veritė buvo išėjusi
pasivaikščioti. Lorensas buvo pakilios nuotaikos ir pasiteiravo, ar jai buvo smagu.
Ji atsakė, kad taip, tik kiek padaugino burbuliukų ir anksti atsigulė gydyti
maudžiančios galvos.
– Ieškojau tavęs, bet niekur neradau, Veritė manė, kad tu viršuje su Frane.
– Veritė ir pati buvo girtut girtutėlė. Kodėl neatėjai patikrinti, ar man viskas
gerai?
– Nenorėjau tavęs žadinti, – jis išsišiepė. – Manau, judvi su Frane kiek
sukrėtėte mūsų oriuosius draugus.
 Gven veidas liepsnojo. Vakarykštės nakties prisiminimai buvo gerokai
aptemę, bet ji prisiminė, kad jautėsi siaubingai apsvaigusi, o tada ponas
Ravasingas padėjo jai pakilti į kambarį.
Nežinodama, ką pasakyti, ji žvelgė į savo vyrą.
– Ar smagiai pašokai su Kristina? – paklausė dėdamasi nerūpestinga, bet jos
balsas vis vien suskambo įtemptai.
Jis gūžtelėjo pečiais, ant skrebučio užsitepė sviesto ir storą sluoksnį uogienės.
– Ji sena draugė.
– Ir viskas?
Jis nusišypsojo jai.
– Dabar taip.
– O anksčiau ne?
– Ne, iki tavęs ne.
Gven prikando lūpą. Žinojo, kad taip neturėtų būti, bet vis vien jautėsi
įskaudinta.
– O dabar viskas baigta?
– Visiškai.
– Bet taip neatrodė.
Jis susiraukė.
– Ji mėgsta provokuoti. Nekreipk dėmesio.
– Tai viskas ne dėl jos?
– Kas viskas?
Ji staigiai įkvėpė.
– Buvai toks.
Ar jai tik pasirodė, ar purtant galvą jo veidas iš tiesų apniuko?
– Ji taip pat žino, kad viskas baigta, taip?
– Kas tai, Gven, ispanų inkvizicija? Juk pasakiau, kad viskas baigta.
– Tai ir ketinai man pasakyti vakar?
Jis atrodė sutrikęs.
– Viešbučio vestibiulyje, tik atvykus.
– A, tai... taip... taip, žinoma.
 Ji nuspendė toliau nekamantinėti. Ieškojo, apie ką dar būtų galima pasikalbėti,
ir staiga prisiminė. Tai buvo pirmoji pasitaikiusi proga užsiminti apie tą kapelį,
kurį buvo radusi. Ji atsigėrė arbatos, servetėle nusišluostė lūpas, tada paėmusi
skrebutį su marmeladu, kaip pastebėjo, specialiai atvežtu iš „Fortnum and
Mason“, trumpai jam šyptelėjo ir prakalbo:
– Lorensai, kas buvo Tomas?
Jis sustingo, o jo žvilgsnis taip ir liko nudelbtas.
Jam tylint, ji klausėsi pusryčių garsų: padriko ankstyvųjų valgytojų murmesio,
tyliai tipenančių padavėjų, manieringo įrankių skimbčiojimo į lėkštes. Akimirka
ilgėjo ir darėsi vis nejaukesnė. Ar Lorensas taip nieko ir nepasakys? Ji juto, kaip
ima niežėti sprandą, ir nesusivaldė nepasimuisčiusi. Užtepė sviesto ant dar vieno
skrebučio ir ištiesė jį jam.
– Lorensai?
Jis pakėlė akis, netyčia išmušė jai iš rankos skrebutį ir, pažvelgęs visiškai tuščiu
žvilgsniu, tarė:
– Būtų buvę geriau, jei nebūtum ten kišusi nosies.
Jo balso tonas buvo normalus, bet, pajutusi priekaištą, ji susiraukė iš
nepasitenkinimo ir pykčio.
– Niekur nosies nekišau, kaip tu sakai. Ieškojau geriausios vietos savo
pavėsinei. Ir, na, Spjū nulėkė ten, tad turėjau jį parsivesti. Nė nenutuokiau, kad
užtiksiu kapą.
– Savo pavėsinei? – jis giliai įkvėpė.
– Taip.
Akimirką abu tylėjo.
– Prašau, pasakyk man. Kas tas Tomas?
Iškvėpdamas Lorensas, regis, žvelgė tiesiai pro ją. Ji baigė savo skrebutį ir
nenuleisdama akių stebėjo, kaip jis pasitrina smakrą.
– Taip liūdna, kad jis ten visai vienas. Kodėl jis nebuvo palaidotas prie
bažnyčios? Žmonės paprastai mirusiųjų savo soduose nelaidoja, net jei tai tik
vaikas, – ji gurkštelėjo dar arbatos.
– Tomas nebuvo tik vaikas. Jis buvo Karolinos sūnus.
 Ji vos nepaspringo arbata.
Lorensas tyloje nusišluostė lūpas, padėjo suglamžytą servetėlę ir atsikrenkštė,
lyg ketintų kalbėti. Jam vis neprabylant, ji staigiai įkvėpė.
– Nori pasakyti, tik Karolinos sūnus?
– Karolinos ir mano, – jis atsistojo ir nuėjo nuo stalo.
Ji atsilošė kėdėje ir lėtai iškvėpė. Apie Karoliną žinojo tik tiek, kiek Lorensas
jai papasakojo jiedviem vos susipažinus. Jis jau kartą buvo vedęs, jo žmona sirgo
ir netrukus mirė. Nė žodžio apie berniuką. Jai buvo siaubingai jo gaila, bet kodėl
gi jis niekada jo neminėjo? Ir jei tai buvo taip svarbu, o juk akivaizdu, kad buvo,
kodėl jis leido šitaip apželti savo paties vaiko kapui?
2 Indų patiekalas iš žuvies, ryžių, kiaušinių ir kt. (vert. past.).
 Šeštas skyrius

Franė paliko registratūroje raštelį, kad dar kurį laiką liksianti viešbutyje Nuvara
Elijoje, o jie tegul keliaują be jos. Gven dėl to nerimo, nes, jiems tuoj po pusryčių
sulipus į automobilį, sunkūs, niūrūs debesys ir keista su jais atplaukusi šviesa
nudažė dangų geltonai. Jei netrukus prasidės liūtys, Franė gali ir visai nebegalėti
grįžti. Lorensas minėjo, kad praėjusiais metais dalis kelio į Hatoną buvo visiškai
nuplauta, ir vienintelė likusi transporto priemonė buvo kanoja. Nors pati Gven
nekantravo patirti pirmąjį savo liūčių sezoną, jai būtų buvę kur kas smagiau, jei
Franė būtų buvusi saugi su jais.
Grįžę namo, Gven ir Lorensas dalį popietės vienas kito vengė, o vėliau jis
išsirengė į arbatos fabriką. Namuose net oras pasikeitė. Buvo pritvinkęs drėgmės,
kaip niekada anksčiau: karštas ir tirštas, toks sunkus, kad kone galėjai užčiuopti,
ir atsidavė kaži kokiu nepažįstamu, kokčiai saldžiu kvapu. Be to, tvyrojo slogi tyla
ir Gven jautėsi siaubingai prislėgta, nes labai norėjo papasakoti Franei apie
Tomą.
Atėjus metui gerti arbatą, ji nuėjo į virtuvę patikrinti ryžių atsargų ir ten rado
prie stalo su pypke ir puodeliu garuojančios arbatos sėdintį Makgregorą. Nors
gyveno savo namuke visai netoli jų, dažnai galėdavai jį rasti pagrindinio namo
virtuvėje, beilsinantį koją.
Jai prabilus apie sodininkus, jis buvo stebėtinai paslaugus, sutiko paskirti
darbininkų daržui prižiūrėti, jie, esą, galėtų dirbti rotacijos principu. Gven
rezultatu buvo labai patenkinta. Panašu, kad pirmasis jos įspūdis buvo
klaidingas. Gal dėl skaudančios kojos jis buvo toks irzlus?
Vėliau Gven susimąstė, ar nevertėtų išdrįsti išeiti vakarinio pasivaikščiojimo
palei ežerą su Spjū. Tai neatrodė labai gera mintis – gresiantis lietus išplaus visus
kelius ir takelius atgal namo. Tad pakedenusi vieną iš pagalvėlių po galva
klestelėjo ant sofos ir užsimerkė.
 Jos dėmesį patraukė grįžtantis Lorensas. Ji visada atpažindavo jį iš garso.
Nebuvo tikra kodėl. Gal dėl tokių užtikrintų žingsnių, gal iš šeimininkui sugrįžus
pakitusios atmosferos, o gal dėl iš savo guolio pagaliau pakilusio Taperio.
Ji išėjo iš kambario ir pamatė koridoriuje sėdintį ir į savo rankas spoksantį
Lorensą, balti jo marškiniai buvo permirkę krauju. Jai užėmė kvapą.
– Lorensai, kas nutiko?
Jis trumpai į ją žvilgtelėjo surauktais antakiais, tada krestelėjo galvą į vieną iš
trijų Taperio krepšių. Apsidairiusi Gven pamatė, kad šuo koridoriuje nepasirodė.
– Kur Taperis?
Lorensas griežė dantimis – atrodė, kad mėgina susivaldyti.
– Mielasis, pasakyk man, – pakartojo ji.
Jis mėgino kalbėti, bet jo žodžiai buvo tokie atžarūs, kad ji ničnieko nesuprato.
Paėmusi nuo stalo varpelį, dusyk suskambino. Belaukiant bandė jį guosti, bet jis
stūmė jos rankas šalin ir toliau spoksojo į grindis.
Po kelių minučių pasirodė liokajus.
– Prašau paprašyti Navinos atnešti vandens ir naujus marškinius šeimininkui.
Pasakyk, kad gali viską nešti į šeimininko kambarį.
– Taip, ponia.
– Nagi, Lorensai, – tarė ji. – Eime į tavo kambarį. Kai būsi pasirengęs, galėsi
man papasakoti, kas nutiko.
Ji paėmė jį už alkūnės, ir jis leidosi nuvedamas aukštyn į kambarį ilgo
koridoriaus gale.
Į Lorenso kambarį ji buvo užsukusi tik dukart, bet apžiūrėti jo taip ir
nepavyko: pirmą kartą sutrukdė dulkių valyti atėjęs patarnautojas, antrą −
išlygintus Lorenso marškinius atnešusi Navina.
Jis stumtelėjo duris. Ore tvyrojo smilkalų aromato likučiai, tamsiai mėlyno
aksomo užuolaidos buvo beveik užtrauktos, tad į kambarį prasiskverbė tik
siauras rėžis vėlyvos popietės šviesos.
– Niūroka, – tarė ji, uždegdama du elektrinius šviestuvus.
Neatrodė, kad jis pastebėtų.
 Šis kambarys absoliučiai netiko Lorensui – jis buvo prabangus ir visai
nepriminė vyriško urvo, kokį ji įsivaizdavo. Šviestuvus dengė du mėlyni gobtuvai
su kutais, ant stalo stovėjo kelios įrėmintos nuotraukos, ant židinio atbrailos –
kelios kiniškos statulėlės. Dalį žvilgančių medinių grindų dengė didelis persiškas
kilimas, ant lovos buvo užmesta karčiojo šokolado spalvos atlasinė pūkinė
antklodė. Tinklelis nuo uodų kabėjo ant prie lubų pritaisyto didelio žiedo ir virš
lovos buvo surištas į mazgą. Baldai, kitaip nei jos pačios kambaryje, buvo tamsūs.
Pasigirdo beldimas į duris ir įėjo Navina, nešina rankšluosčiu, dubeniu
vandens ir švariais marškiniais Lorensui. Jis stovėjo prie lovos ir Navina
akivaizdžiai matė kraują ant jo marškinių, bet nieko nesakiusi tik paplekšnojo
jam per ranką. Jis pakėlė akis, jiedu susižvalgė. Gven nenutuokė, ką tai reiškia,
bet akivaizdžiai matė, kad jiedu vienas kitą supranta.
– Gerai, – tarė Gven, Navinai išėjus. – Nuvilkime tuos marškinius.
Jai atitraukus antklodę, Lorensas prisėdo ant lovos krašto, ji atsegė jo
marškinius ir baikščiai juos nurengė, nes nebuvo tikra, ar jis nesužeistas. Paskui
nuplovė kraują jam nuo rankų, ir jis atsistojo nusimauti kelnių. Apžiūrėjusi jį,
jokių žaizdų nerado.
– Ar jau nori man papasakoti, kas nutiko? – paklausė.
Jis atsikvėpė, atsisėdo atgal ant lovos ir smogė kumščiu į čiužinį.
– Jie užmušė Taperį. Mano Taperį. Tie niekšai perrėžė jam gerklę.
Gven griebėsi už kaklo.
– Ak, Lorensai. Man labai gaila.
Ji prisėdo greta, jis į ją atsirėmė. Gven stebėjo, kaip skreite jis gniaužo
kumščius. Nė vienas nekalbėjo, bet jo judesiai buvo tokie išraiškingi, kad iš rankų
buvo galima skaityti jame kunkuliuojančius jausmus. Galiausiai jis suglebo jos
glėbyje, ji glostė jam plaukus ir šnibždėjo. Netrukus pasigirdo garsus
kūkčiojimas, sklindantis iš pačių jo gelmių.
Gven tik sykį matė verkiantį tėvą, kai jo brolis, Franės tėvas, nuskendo.
Pamena, sėdėjo ant laiptų, panarinusi galvą delnuose, įbauginta kūdikiškų
drąsaus, stipraus tėvo kūkčiojimų. Bet tas įvykis išmokė ją išlaukti – dabar ji
žinojo, kad Lorenso sielvartas praeis, kaip galiausiai praėjo ir tėvui.
 Jam kiek aprimus, ji nušluostė jo veidą ir nubėrė skruostus bučiniais,
jausdama druskingų jo ašarų skonį. Tada pakštelėjo į kaktą ir nosį, kaip jai
nusiminus bučiuodavo motina.
Suėmusi delnais jo veidą, pažvelgė į akis ir įsitikino, kad visa tai ne vien dėl
Taperio.
Pabučiavo jį į lūpas.
– Ateik į lovą.
Abu nusirengė viršutinius drabužius, atsigulė greta vienas kito ir kurį laiką
nejudėjo. Ji juto karštą jo kūną šalimais, girdėjo, kaip rimsta kvėpavimas.
– Nori man papasakoti, kodėl Taperį užmušė?
Jis pasivertė ant šono ir pažvelgė jai į akis.
– Barakuose kilo šiokių tokių bėdų.
Gven antakiai šovė aukštyn.
– Lorensai, kodėl man nesakei?
– Nenorėjau tavęs jaudinti.
– Norėčiau labiau tame dalyvauti. Mano tėvai visada aptaria savo problemas,
noriu, kad ir mes taip darytume.
– Valdyti plantaciją – vyriškas darbas. O tu ir taip turi užtektinai namų ūkio
reikalų, – jis patylėjo. – Bėda ta, kad galbūt leidau Makgregorui su kaltininkais
pasielgti per žiauriai.
– Ką darysi?
Jis susiraukė.
– Nežinau, iš tiesų nežinau. Laikai keičiasi, ir man pavyksta išjudinti kai
kuriuos plantatorius, bet tai sudėtinga. Anksčiau viskas buvo kur kas paprasčiau.
– Gal tada pradėk nuo pasakojimo, kaip viskas buvo anksčiau. Nuo pat
pradžių. Papasakok apie Karoliną ir Tomą.
Kurį laiką tvyrojo tyla, Gven nuoširdžiai vylėsi, kad, pasirinkdama akimirką,
nesuklydo.
– Tikriausiai labai mylėjai Karoliną.
Ji kiek nerimastingai laukė. Galų gale jis apsivertė ant nugaros, įsispoksojo į
lubas, sunkiai gurktelėjo, o kai vėl prabilo, jai teko įsitempti, kad išgirstų.
 – Aš tikrai ją mylėjau, Gven, – jis ilgam nutilo. – Bet gimus kūdikiui...
– Ar tada ji ir susirgo?
Jis nekalbėjo, bet kvėpavo drebėdamas, tad ji apglėbė jo krūtinę ir pabučiavo į
skruostą, jausdama, kaip jo šereliai nudiegia lūpas.
– Kur ji palaidota?
– Anglikonų bažnyčioje.
Ji susiraukė.
– Bet Tomas ne?
Jis vėl nutilo, lyg svertų žodžius, o tada atsisuko į ją veidu. Ji atidžiai jį stebėjo,
bet staiga susvyravo.
– Ji būtų norėjusi, kad jis būtų likęs čia, namuose. Labai atsiprašau, kad tau
apie jį nepapasakojau. Žinau, kad reikėjo. Tai buvo pernelyg skaudu.
Pažvelgus Lorensui į akis, jos gerklėje sukilo gumulas. Jis buvo žmogus, pratęs
savo nelaimę slėpti, o dabar atrodė toks sugniužęs, kokio dar niekada nebuvo
mačiusi. Atrodė, kad po sielvartu slypi dar kažkas nepasiekiamo, kažkas kur kas
stipresnio už gedulą ir siaubingai jį kankinančio. Kad ir kaip smalsu buvo
sužinoti, nuo kokios ligos mirė Karolina ir kūdikis Tomas, spausti jo daugiau
nesiryžo.
Ji linktelėjo.
– Viskas gerai.
Jis užsimerkė.
Šitaip gulėdama šalia jo, Gven pajuto pažįstamą geismą ir pamėgino nepaisyti
plazdančios širdies. Bet jis, lyg irgi tai pajutęs, uždėjo delną jai ant krūtinės,
tiesiai virš širdies, atsimerkė ir nusišypsojo. Jo akyse sušvito visai kitas jausmas, ir
jis nykščiu palietė jos kaklą, lyg neleisdamas jai pajudėti, kaip yra daręs ir
anksčiau. Lūpomis perbraukė jos lūpų kampučius, iš pradžių švelniai ir droviai,
bet pamažu vis stipriau, kol ji prasižiojo ir pajuto jo liežuvio šilumą. Jo kūno
spaudžiama prie čiužinio ji suvokė, kad sukrečianti jo kančia kažkaip pažadino ir
jo geismą. Paskui, jai nė nespėjus susivokti, jis jau kėlė sijoną, o ji padėjo jam
nusimaudama apatinius. Jis kilstelėjo ją, palenkė į priekį, kad nuvilktų apatinuką,
ir ji suvaitojo. O paskui, kai jis vėl ją paguldė, ji prisiglaudė prie jo klubų
savaisiais ir jiedu mylėjosi. Be jo ji jautėsi tokia pasimetusi, bet dabar, grįžus
senajam Lorensui, džiaugsmas vos tilpo krūtinėje.
Jiedviem baigus, it šūviai sutratėjo griaustinis ir prapliupo lyti, dangaus
kumštis atsigniaužė ir viskas, kas jame buvo, dabar krito žemėn. Gven gulėjo,
prigludusi prie jo nugara, ir klausėsi. Pratrūkusi kvatotis ji juto, kaip drauge kreta
ir jo kūnas – jis irgi juokėsi. Tai buvo toks laisvas, toks laimės kupinas garsas, lyg
visi jo pančiai pagaliau būtų sutrūkę.
– Gven, aš labai atsiprašau dėl ano karto. Iš tikrųjų nesuprantu, kas nutiko.
– Ša.
Jis apsuko ją ir uždėjo pirštą ant lūpų.
– Ne, turiu tai pasakyti. Prašau, atleisk man. Buvau nesavas. Tiesiog...
Ji stebėjo, kaip jis nuryja seilę. Kurį laiką tylėjo, o jo veide atsispindėjo nebyli
kova. Kai jau atrodė, kad tuoj vėl prabils, ji ėmė ieškoti žodžių, kuriais galėtų jį
padrąsinti.
– Tai ne dėl Karolinos?
– Ne visai.
– Dėl ko dar?
Jis giliai atsiduso.
– Tiesiog būdamas čia, plantacijoje, su tavimi... viską prisiminiau.
Lietus gerokai atvėsino orą ir Gven, staiga pajutusi energijos antplūdį,
pasimuistė lovoje, lyg atogrąžų audros galia būtų įsišaknijusi joje ir dabar tekėtų
jos gyslomis.
– Norėčiau likti čia amžinai, bet tikriausiai metas leistis žemyn, – tarė ji.
Jiedu apsirengė ir, prieš išjungdama kambaryje šviesas, Gven nužvelgė
nuotraukas, kurias jau anksčiau buvo pastebėjusi ant stalelio. Viena patraukė jos
akį – nuotraukoje sode ant škotiško pledo sėdėjo moteris, greta, padėjęs galvą jai
į skreitą, gulėjo Taperis. Moteris buvo šviesiaplaukė, šypsojosi. Lorensas
nepastebėjo jos žiūrint.
– Ačiū, – tarė jis, paėmė ją už rankos, ir jiedu drauge išėjo.
– Nereikia man dėkoti.
– Reikia. Ir tu nė nenutuoki, kaip labai.
 Jis dar sykį ją pabučiavo, ir jiedu ėmė leistis laiptais vakarienės. Staiga išgirdusi
krankiant varnas, ji pažvelgė pro langą. Temo, bet dar buvo matyti viską užklojęs
baltas rūko patalas.
Gven nudžiugo svetainėje radusi į pokalbį su Verite įsijautusią Franę.
Jiedviem su Lorensu, besilaikantiems už rankų, įžengus į vidų, moterys atsisuko.
– Na, judu tiesiog švytite, – pastebėjo Franė.
Lorensas išsišiepė ir mirktelėjo jai. Gven pastebėjo, kad nors Veritė ir
šypsojosi, akių jos šypsena nepasiekė.
– Tu persigalvojai. Kaip grįžai? – atsisukusi į Franę paklausė Gven.
Nors pasauliui draugė visada atrodė pasitikinti savimi, Gven žinojo, kad tai ne
visa tiesa – jai buvo sunku susitaikyti su tėvų mirtimi. Ji suvokė, kad Franė ir
Veritė turi šį tą bendro, ir susimąstė, ar tai galėtų jas suartinti.
– Išsipagiriojusi įsėdau į Hatono traukinį, – pasakojo Franė. – Na ir kelionė!
Bet Savis buvo toks malonus. Jis paskolino man pinigų bilietui, pasirūpino
kelione į Nanu Ojos stotį ir net apmokėjo mano viešbučio sąskaitą. Matote, savo
pinigus buvau palikusi čia, namuose.
Lorenso lūpos įsitempė.
– Na, vadinasi, turi tučtuojau nusiųsti ponui Ravasingui tuos pinigus, kuriuos
esi skolinga.
– Nėra reikalo. Kitą savaitę, jei tik leis oras, susitinku su juo Nuvara Elijoje. Ši
šalelė tokia žavinga, ar ne? Jis pažadėjo man ją aprodyti. Gven, tu irgi kviečiama.
Mudvi papietausime su Kristina, o jis atidengs jos portretą. Argi ne smagu?
Lorensas atsuko joms nugarą, Gven pastebėjo, kaip įsitempė jo pečiai.
– Tikiuosi, kviečiama ir aš? – sukikeno Veritė.
Franė dirstelėjo į ją ir gūžtelėjo pečiais.
– Bijau, kad tavęs jie neminėjo. Tad ne, kviečiamos tik Gven ir aš.
Gven su gailesčiu stebėjo, kaip svainė nusisuka. Atrodė, kad pasaulyje ji neturi
nieko, tik brolį, ir Gven negalėjo nusikratyti jausmo, kad kažkas neduoda jai
ramybės. Ji niekada neatrodė iš tiesų atsipalaidavusi, nors, tiesą sakant, ji ir
nesistengė išspausti iš savęs visko, ką galėtų. Trumpų plaukų šukuosena netiko
ilgam, kampuotam jos veidui, o visi drabužiai, išskyrus vieną bronzinę suknelę,
buvo visai jai nederančių spalvų. Jau geriau ji rinktųsi tas, kurios pabrėžtų jos
rudas akis, o ne gelsvai rusvas ar akį rėžiančias, kokias rinkosi dabar.
Gven mėgo violetinę – ne tik dėl to, kad ji derėjo prie jos akių, bet ir todėl, kad
dievino visas angliškos vasaros spalvas. Kvapniojo pelėžirnio spalvos – taip šią
spalvą ir jos atspalvius vadino Franė. Šįvakar Gven vilkima suknelė buvo
blyškiausio žalumo, ir nors neturėjo progos persirengti, vis vien jautėsi gaiviai.
Lorensas, paprastai daugiausia laiko praleidžiantis lauke, savo drabužiais visai
nesirūpino, labiausiai jam patiko vaikštinėti su šortais, senais kreminiais
marškiniais trumpomis rankovėmis ir apdriskusia skrybėle ant galvos. Šįvakar jis
atrodė gražus ir laimingas, jo akyse nebuvo nė ženklo nerimo, ir vilkėjo jis kiek
labiau išeiginius primenančius drabužius.
Po vakarienės Lorensas įmetė į židinį kelias malkas, o Veritė prisėdo prie
pianino – ant jo stovėjo daugiau kaip tuzinas nuotraukų sidabriniuose
rėmeliuose, kuriose Lorensas žvelgė į tolį, apsuptas šunų ir ant šautuvų
parimusių plačkelnėmis vilkinčių vyrų.
Veritė pagrojo ir gana melodingai padainavo – regis, buvo atsigavusi po
Franės parodytos nepagarbos. Per Veritės petį skaitydama žodžius, Gven pirmą
sykį pastebėjo, kad jos svainė graužia nagus.
Netrukus jie ėmė žaisti šaradas, ir Franė juos visus prajuokino − Gven net
paspringo bekvatodama.
„Ką gi daryti su Frane?“ – ši frazė Gven lydėjo visą vaikystę. Kiek siekė
atmintis, Franė visada be galo mėgdavo pasirodyti. Sukonstruodavo lėlių teatrą
ir, padirbusi lėles iš papjė mašė, sekdavo pasakas arba iš apelsinų dėžių
sustumdavo sceną ir užsilipusi, mojuodama rankomis, dainuodavo operetę. Jos
drabužiai dažniausiai irgi tikdavo prie dramatiškų scenų: ryškiai raudonos
suknelės, blizgūs švarkeliai ar saulėgrąžų geltonumo sijonai.
Šeimyna buvo prie to pratusi, Lorensas irgi buvo pasirengęs priimti Franę, bet
Veritė, regis, nežinojo, kaip į ją reaguoti. Gven žinojo, kad iš tiesų Franė yra
jautri ir protinga moteris, o toks jos elgesys – tik būdas apsisaugoti nuo
neteisingo pasaulio. Bet pamačiusi pakeltus Veritės antakius, Gven sunerimo,
kad svainė Franę gali palaikyti įžūlia begėde, ypač tada, kai nežymiai
šypsodamasi ji įsiterpė:
– Lorensai, gal rytoj pajodinėkime aplink ežerą? Galėtume pasiskolinti
plantacijos žirgus. Esu tikra, kad Nikas neprieštarautų.
Lorensas priminė jai apie lietų.
– Na, galėtume pasiplaukioti, tik mudu, pameni, kaip vaikystėje. Esu tikra, kad
Gven nenorėtų drauge.
Gven nugirdo.
– Drauge kur?
– Na, galvojau pajodinėti, gal pasiplaukioti, – ji nusišypsojo. – Maniau, kad tu
nenorėtum... Bet žinoma, privalai eiti drauge.
– Niekada neidavome plaukioti per liūčių sezoną, – sumurmėjo Lorensas.
Veritė įsikibo jam į ranką.
– Eidavome. Esu tikra, kad eidavome.
Lorenso santykiai su seserimi buvo sudėtingi. Gven žinojo, kad po tėvų
mirties jis perėmė atsakomybę, mokėdavo jai kišenpinigius ir šiaip ją saugodavo.
Pamanė, kad sulaukusi dvidešimt šešerių Veritė jau turėtų būti ištekėjusi ir taip
nesikliauti broliu. Lorensas minėjo, kad kažkada vestuvės jau buvo paskelbtos,
bet Veritė paskutinę minutę raudodama persigalvojo.
Gven nesiliovė svarstyti, kaip su ja sutarė Karolina. Svainė atrodė gana
draugiška, bet Gven juto, kad tai ne visada nuoširdu. Ji priėjo prie lango ir
pažvelgė laukan. Lietus kliokė sidabriniais takeliais, apšviestais namuose
degančių šviesų. Rytoj veja bus pilna balų, pamanė ji ir atsigrįžo į kambarį.
Lorensas jai mirktelėjo. Ji neatsispyrė ir priėjusi atsisėdo ant jo krėslo ranktūrio.
Paleidęs Veritę, jis uždėjo delną Gven ant kelio ir ėmė švelniai glostyti, o kai
niekas nematė, kyštelėjo jį po pasijoniu. Nuo tokio prisilietimo jai svaigo galva, ji
troško atsidurti vienumoje su savo vyru. Kad ir kokia siaubinga buvo Taperio
žūtis, ji viską pakeitė – Lorensas atsivėrė ir vėl buvo toks, kaip anksčiau, o ji
pasiryžo padaryti viską, kad jis toks ir liktų.
 Septintas skyrius

Pabudusi rytais, pro langą besiskverbiant blyškiai citrininei šviesai, Gven

negalėdavo nė įsivaizduoti geresnio gyvenimo. Praėjo jau daugiau kaip savaitė, o
Lorensas kiekvieną naktį likdavo su ja. Kažkas pagaliau paleido jį iš savo gniaužtų
ir jis vėl buvo toks meilus, kaip prieš jiems atvykstant į plantaciją. Jie mylėdavosi
ir naktį, ir rytą. Jam miegant, lygus jo kvėpavimas ramino, pabudusi pirma ji
gulėdavo, klausydavo ir negalėdavo atsistebėti, kokia ji laiminga.
Išgirdusi tolumoje sugiedant gaidį, pamatė, kaip sujuda Lorenso blakstienos.
– Labas, mieloji, – jis atsimerkė ir siektelėjo jos.
Ji prisiglaudė artyn ir paniro į jo šilumą.
– Gal paprašykime, kad maistą mums atneštų į lovą, ir likime čia visą dieną? –
pasiūlė jis.
– Tikrai? Argi tau nereikia dirbti?
– Ne. Ši diena bus skirta tik tau. Tad ką norėtum veikti?
– Žinai ką, Lorensai?
Jis išsišiepė.
– Sakyk.
Ji pakuždėjo jam į ausį. Jis nusikvatojo ir nutaisė grimasą.
– Na, to tai aš nesitikėjau! Jau nusibodau?
Ji stipriai pabučiavo jį į lūpas.
– Niekada!
– Na, jei tu rimtai, nematau priežasties tau neleisti pasižiūrėti, kaip gaminama
arbata.
– Pelėdų dvare puikiai išmaniau sūrių gamybą.
– Žinoma, ragavau... Jau tikrai nori keltis?
Jis glostė jai plaukus, nė vienas nesijudino. Tada pradėjo kąsčioti jos ausį...
Lorensas kasdien atrasdavo vis naują jos kūno dalį ir priversdavo ją jausti tai, ko
dar niekada nebuvo jautusi. Šiandien jo lūpos nuo ausies slydo žemyn krūtimis,
liemeniu, pasiekė vietą tarp kojų, kur skleidėsi jos geismas. Ji spaudėsi prie jo, bet
jis nepaisė ir leidosi dar žemiau, prie jautrios jos pakinklių odos. Išbučiavęs ėmė
tyrinėti randus ant jos kelių.
– Dievaži, mergyt, ką čia pasidarei?
– Pelėdų dvare. Vaikystėje medyje ieškodavau vaiduoklių, bet vis iškrisdavau,
nespėjusi nieko rasti.
Jis papurtė galvą.
– Tu nepataisoma.
Jiems mylintis ji mąstė, ar šiame pasaulyje įmanomas dar dieviškesnis potyris,
nei juto. Šiltas jo kūnas glaudėsi prie jos, ir visos mintys apie arbatą išgaravo kaip
dūmas.

Po dviejų valandų lietus apstojo, bet žemę vis dar dengė tirštas rūkas. Lorensas
nuvedė ją aukštyn į kalvą taku, kurio ji anksčiau nebuvo įžiūrėjusi. Kai pasimatė
ežeras, Gven pastebėjo, kad vanduo vis dar parudavęs nuo lietaus nuplautos
raudonos žemės. Miškas buvo neįprastai tylus, varvantys medžiai vaiduokliški.
Akimirką Gven įtikėjo tais velniais, kurie, anot Navinos, čia slapstėsi. Lietus
sustiprino pakeliui augančių laukinių orchidėjų aromatą ir žolės kvapą. Spjū,
neįtikėtinai prisirišęs prie Gven, uostinėdamas ir šniurkščiodamas, bėgo priekyje.
– Kas čia per gėlės? – paklausė ji, žvelgdama į aukštą augalą baltais žiedais.
– Mes juos vadiname angelų trimitais, – atsakė jis ir mostelėjo į didelį
stačiakampį pastatą su eilėmis uždarytų langų, stovintį aukštai ant kalvos už jų
namo. – Žiūrėk, tai fabrikas.
Ji palytėjo jo ranką.
– Prieš einant norėjau paklausti tavęs, ar išsiaiškinai, kas taip pasielgė su
Taperiu?
Lorenso veidą perkreipė sielvartas.
– Sunku įrodyti. Matai, jie susiburia. O kai reikalas virsta karu tarp mūsų ir jų,
viskas dar pasunkėja.
– Tai kodėl Taperį užmušė?
 – Kerštaudami dėl senos neteisybės.
Ji atsiduso. Kaip čia viskas sudėtinga. Ji augo mokoma būti gera žmonėms ir
gyvūnams. Jei būsi geras, ir žmonės su tavimi elgsis gerai.
Kai jie pagaliau priėjo pastatą, ji ėmė sunkiai alsuodama stebėti, kaip
tamsiaodžiai vyrai tupi ant palangių iš lauko pusės ir plauna daugybę langų.
Tolumoje aidint induistų giesmėms, Lorensas atidarė duris ir paliepė Spjū
palaukti lauke.
Jis mostelėjo Gven užeiti. Buvo girdėti mašinų antrajame aukšte gaudesys, ore
tvyrojo vaistus šiek tiek primenantis kvapas.
Jis pastebėjo, kad ji įsiklausė.
– Procese dalyvauja daug mašinų. Anksčiau viskas buvo varoma mediena,
daugelyje plantacijų taip yra ir iki šiol, bet aš investavau į alyvą. Buvau vienas iš
pirmųjų. Bet turime savo medienos krosnį džiovinimui. Naudojame rutulinio
eukalipto medieną.
Gven linktelėjo.
– Užuodžiu.
– Čia yra keturi aukštai, – tarė jis. – Nori prisėsti ir atgauti kvapą?
– Ne. – Ji nužvelgė erdvų pirmąjį aukštą. – Nemaniau, kad fabrikas toks
didelis.
– Arbatai reikia oro.
– Tai kas čia vyksta?
Jo akys nušvito.
– Tau iš tiesų įdomu?
– Žinoma.
– Tai sudėtingas procesas, štai čia atkeliauja krepšiai su žaliais lapais, jie
pasveriami. Bet yra ir kitų svėrimo stočių. Matai, moterims mokama už svarą.
Reikia stebėti, kad, norėdamos pasunkinti krepšį, jos nepridėtų to, ko nereikia.
Mums reikia tik pačių krūmų galiukų. Du lapai ir pumpuras, kaip sakoma.
Ji pastebėjo, kaip šiltai ir draugiškai jis bendravo su priėjusiu ir tamilų kalba jį
užkalbinusiu vyru. Lorensas jam atsakė ir didžiuodamasis užmetė ranką jai ant
pečių.
 – Gven, leisk tave supažindinti su mano fabriko vadovu ir arbatos gamintoju.
Darišas vadovauja visam gamybos procesui.
Vyras kiek svyruodamas linktelėjo, panarino galvą ir nuskubėjo šalin.
– Čia jam teko matyti tik vieną anglę.
– Karoliną?
– Ne, tiesą sakant, Kristiną. Eime viršun, parodysiu tau džiovinimo stalus. Kai
surenkama itin daug lapų, Darišas ir jo darbuotojas, atsakingas už džiovinimą,
dirba nuo dviejų ryto, bet dėl oro sąlygų šiuo metu čia ramu.
Gven ramu čia visai nepasirodė, jau greičiau tikras darbų, judesių ir triukšmo
šurmulynas. Ji nežinojo, dėl ko staiga pasijuto nejaukiai – ar dėl paminėtos
Kristinos, ar dėl svaiginančiai stipraus, kiek kartoko ir keisto lapų aromato.
Mintyse liepė sau nekvailioti. Lorensas juk sakė, kad viskas baigta.
Jiedu praėjo pro krūvas krepšių ir įvairiausių įrankių, virvių ir kitokių
smulkmenų, priėjo laiptus ir pakilo.
– Šios erdvės skirtos džiovinti, čia paliekame lapus sudžiūti natūraliai, – tarė
jis, jiems užlipus į patį viršų. – Arbatos krūmas iš tiesų vadinamas Camellia
Sinensis.
Gven nužvelgė keturis ilgus stalus, ant kurių buvo išdėliota arbata.
– Kiek laiko jie džiūva? – paklausė ji.
Jis apglėbė ją per liemenį, o ji prisiglaudė, tokia patenkinta, kad gali būti su juo
jo pasaulyje.
– Priklauso nuo oro. Jei rūkas, kaip dabar, džiūva lėtai. Matai, lapams reikia
šilto oro. Temperatūra turi būti tinkama. Kartais lapams išdžiovinti turime
dirbtinai šildyti patalpas krosnimi. Ją ir girdi. Bet esant geram orui ir tinkamu
kampu pradarytiems langams, visiškai pakanka į vidų plūstančio vėjo.
– O kas apatiniame aukšte, po mumis?
– Lapams sudžiūvus, jie dedami po volais ir traiškomi. Nori pamatyti?
Ji stebėjo, kaip sudžiūvę lapai keliauja dideliais vamzdžiais į kitą mašiną
apačioje. Prie jų vėl priėjo Darišas, Lorensas pasiraitojo rankoves ir norėdamas
patikrinti, ar viskas vyksta sklandžiai, apėjo aplink mašinas – atrodė, kad jis
tiesiog sutvertas čia būti, ir ji negalėjo suturėti šypsenos.
 Pasisukęs į Darišą, pasakė jam kažką tamilų kalba. Vyras linktelėjo ir nurūko
šalin vykdyti nurodymų.
– Leidžiamės? – jis paėmė ją už parankės ir jiedu pasuko prie laiptų.
– Lapai volais suspaudžiami.
– O tada?
– Besisukanti sparnuotė arbatą sukapoja, paskui ji išsijojama, didesnės dalelės
atskiriamos nuo smulkesnių.
Ji patraukė nosimi, uosdama nupjauta, sudžiūvusia žole ir sukapotą tabaką
primenančia arbata dvelkiantį orą.
– Niekada nemaniau, kad į mano rytinės arbatos puodelį įdedama tiek darbo.
Jis pabučiavo ją į pakaušį.
– Ir tai dar ne viskas. Ji apdorojama ugnimi, kad sustotų fermentacija, tada
išrūšiuojama į skirtingas rūšis ir tik po dar vieno patikrinimo supakuojama ir
siunčiama į Londoną ar Kolombą.
– Tiek reikalų. Tavo vyrukas tikriausiai labai įgudęs?
Lorensas nusijuokė.
– Tikra tiesa. Kaip matai, jis turi padedančių arbatos gamintojų ir tuzinus
darbininkų, pats šioje plantacijoje gyvena nuo vaikystės. Iki manęs dirbo mano
tėvui ir savo darbą tikrai išmano.
– Tai kas tą arbatą parduoda?
– Ji parduodama aukcione Kolombe arba Londone, o finansinius reikalus
tvarko mano agentas. Na, manau, netrukus turėtų pasigirsti vidudienio ragas, iš
čia jis tau atrodys nepakeliamai garsus.
Jis išsišiepė ir ji suvokė, už kokio galingo vyro ištekėjo. Jis buvo ne tik lieknas
ir stiprus nuo fizinio darbo, bet dar ir ryžtingas bei labai valdingas. Ir nors jam
sudėtingai ėjosi plantacijoje įgyvendinti tuos pokyčius, apie kuriuos anksčiau jai
pasakojo, ji buvo visiškai tikra, kad jam galiausiai pavyks.
– Nuostabu, kad tu domiesi, – tarė jis.
– Argi Karolina nesidomėjo?
– Nelabai, – jis paėmė ją už parankės ir išvedė.
Rūkai išsisklaidė, dangus išsigiedrijo. Buvo beveik visiškai aišku, kad nebelis.
 – Lorensai, aš vis pagalvoju, o kodėl tavo sesuo neištekėjusi?
Jis susiraukė, jo veidas surimtėjo.
– Vis dar neprarandu vilties.
– Bet kodėl ji iki šiol to nepadarė?
– Nežinau. Ji sudėtinga mergina, Gven. Tikiuosi, supranti tai. Vyrai ją įsimyli,
bet ji juos atstumia. Man tai paslaptis.
Gven neištarė balsu, kad kartais jai atrodo, lyg Veritė sąmoningai stengiasi
atrodyti nepatraukli vyrams. Tik atsikvėpė ir atsiduso.
Jiems paėjėjus apie šimtą jardų taku, pasigirdo ragas. Ji užsispaudė delnais
ausis ir užkliuvo už ant tako besimėtančios šakos.
Jis šypsojosi.
– Juk sakiau.
Ji atsistojo ir leidosi bėgti. Lorensas su Spjū nurūko iš paskos, pasivijęs prišoko
ir čiupo ją į glėbį.
– Tučtuojau mane paleisk, Lorensai Kristoferi Huperi! O jei kas nors
pamatys?
– Tu nesugebi nusileisti nuo kalvos neapsidraskiusi, nesusimušusi ar
neįsipjovusi, tad aš tave parnešiu.

Tą popietę riksmai atitraukė Gven dėmesį nuo knygos, kurią po pietų buvo
prisėdusi paskaityti. Žavi detektyvinė istorija. Ji nenoriai atidėjo knygą į šalį ir
pakilo pasižiūrėti, kas gi dedasi.
Išgirdo, kaip Lorensas kviečia Naviną. Koridoriuje jis mėgino guosti Franę,
kuri sėdėjo išpurtusiomis, tūžmasties kupinomis akimis, o nuraudusiais jos
skruostais riedėjo ašaros.
Ji prišoko tiesiai prie Franės.
– Mieloji, kas gi nutiko? Blogos naujienos?
Franė papurtė galvą ir gurktelėjo, bet taip ir nesugebėjusi prabilti tik vėl
prapliupo raudoti.
– Tai dėl jos apyrankės, – tarė Lorensas. – Ji dingo. Bet nė nenutuokiu, kodėl ji
tokia nusiminusi. Pasakiau, kad nupirksiu jai naują, bet nuo to ji tik dar stipriau
įsiraudojo.
Franė atsistojo, apsisuko ir spruko.
– Matai, ką turėjau omeny.
– Ak, Lorensai. Tu tikras kvailys. Tai buvo jos motinos apyrankė. Visi
pakabučiai ypatingi, motina juos rinko visą savo gyvenimą. Kiekvienas jų Franei
kažką reiškė. Ji neįkainojama.
Lorensas paniuro.
– Nežinojau. Ar galime ką nors padaryti?
– Suorganizuok paiešką, Lorensai. Štai ką gali padaryti. Tegu visi tarnai ieško.
Aš einu paguosti pusseserės.

Kitą dieną Franė nepasirodė pusryčių, tad Gven pasibeldė į jos kambario duris ir
ant pirštų galų įslinko vidun. Kambario langai buvo uždaryti, ore tvyrojo rūgštus
nakties prakaito kvapas. Ji nužygiavo prie langų įleisti gaivaus oro.
– Kas nutiko? – tarė ji, dirstelėdama į Franę. – Tu dar nė neatsikėlus. Nejau
pamiršai, kad važiuosime pietų?
– Jaučiuosi klaikiai, Gven. Iš tiesų klaikiai.
Ji dirstelėjo į draugės veidą − tvarkingi antakiai, putnios lūpos, ilgos
blakstienos ir dvi rausvos dėmelės ant šiaip nepriekaištingai švarios veido odos.
Kaip Franei pavyksta atrodyti taip žavingai net tada, kai blogai jaučiasi, o Gven,
vos tik pasigavusi peršalimą, geriausiu atveju atrodo tarsi ufonautė, blogiausiu –
lyg pamėklė.
Ji prisėdo ant lovos krašto ir uždėjo ranką ant pusseserės kaktos. Retai
pamatysi Franę, besigailinčią pačios savęs.
– Tu baisingai karšta, – tarė Gven. – Paprašysiu, kad Navina tau į lovą atneštų
košės ir arbatos.
– Nepraryčiau nė kąsnio.
– Gal ne, bet atsigerti privalai.
Gven nepajėgė nuslėpti nusivylimo. Šiandien jiedvi su Frane turėjo vykti į
Nuvara Eliją pietų su Kristina ir ponu Ravasingu. Ji troško vėl pamatyti Kristiną,
iš dalies smalsaudama, bet iš dalies ir norėdama pagaliau nusiraminti, tačiau
Franė atsibudo karščiuojanti, ir jos tikrai niekur nebevyks.
– Tai dėl to, kad vakar taip sielvartavai, – tarė Gven. – O ir oras nepadeda.
Franė suvaitojo.
– Nemanau, kad mano apyrankė kada atsiras. Esu tikra, kad ją pavogė.
Gven susimąstė.
– Ar po puotos ją vis dar turėjai?
– Tikrų tikriausiai. Juk žinai, kad mūviu ją kone kas dieną, būčiau pastebėjusi,
jei būtų dingusi.
– Man siaubingai gaila.
Franė šniurkštelėjo.
– Na, nesijaudink dėl šiandienos. Galėsime nuvykti kitą dieną.
– Ne, Gven, tu važiuok. Savis atidengs savo paveikslą. Bent viena mūsų turėtų
dalyvauti.
– Tau patinka ponas Ravasingas, ar ne, Frane?
Franė nuraudo.
– Iš tiesų. Net labai patinka.
– Tikiu. Žinoma, jis patrauklus ir tam tikrame žmonių rate dabar galbūt
madinga susidėti su dailininkais, bet tėvai gaus smūgį.
Nors Gven šypsojosi, jautėsi, kad kalba bardama.
– Tavo tėvai, Gven.
Jiedvi abi trumpam nutilo.
– Klausyk, – pagaliau pratarė Gven. – Be tavęs važiuoti niekaip negaliu.
Nemanau, kad Lorensui tai patiktų. Nesuprantu kodėl, bet Savis jam ne itin prie
širdies.
Franė susierzinusi mostelėjo ranka.
– Tikriausiai dėl to, kad jis sinhalas.
Gven papurtė galvą.
– Ne, manau, kad su tuo tai niekaip nesusiję.
– Na, šiaip ar taip, juk nebūtina jam pasakoti. Būtų taip baisu nuvilti Savį.
Prašau, pasakyk, kad važiuosi.
 – O jei Lorensas sužinos?
− Esu tikra, ką nors sugalvosi. Gal tau pavyktų parsirasti iki vakarienės?
− Traukiniu įmanoma...
– Vadinasi, vakarieniausi čia. O Lorensas greičiausiai net nepastebės, kad
buvai dingusi.
Gven nusijuokė.
– Jei tai tau tiek daug reiškia. Juolab, kad Lorensas nepriešpiečiaus namie. Bet
kas pasirūpins tavimi?
– Navina galės atnešti man atsigerti ir pakeisti patalus. O jei prireiks, Lorensas
pakvies gydytoją.
– Tikriausiai galėčiau drauge pasikviesti Veritę.
Franė kilstelėjo antakius.
– Kita vertus, gal ir ne.
Franė nusijuokė.
– Nejau nori pasakyti, kad angeliškoji Gvendolina Huper iš tiesų pripažįsta kai
ko nemėgstanti?
Gven niuktelėjo jai į šonkaulius.
– Aš visai jos ne nemėgstu.
– Oi! Aš juk sergu, dievaži. Bet jei važiuosi, turi paskubėti, nes pavėluosi į
traukinį, – ji patylėjo. – Dar kai kas.
– Rėžk, – paragino Gven ir pasilenkė palyginti Franės patalų.
– Išsiaiškink, ar aš jam patinku, Gven. Prašau.
Gven stodamasi nusijuokė, bet pusseserės balse išgirdo kaži kokią liūdną
gaidelę.
– Prašau...
– Ne, iš tiesų, aš negaliu. Tai juokinga.
– Netrukus grįšiu į Angliją, – vėl tvirtu balsu pratarė Franė. – Ir prieš
išvažiuodama tik noriu sužinoti, ar turiu šansų.
– Apie kokius šansus kalbi?
Franė gūžtelėjo pečiais.
– Dar pamatysime.
 Gven palinko virš lovos ir paėmė Franę už rankos.
– Ponas Ravasingas labai žavingas, bet tu negali už jo tekėti. Frane? Juk pati tai
žinai, ar ne?
Franė ištraukė ranką.
– Nesuprantu, kodėl gi ne?
Gven atsiduso ir susimąstė.
– Na, niekas, išskyrus mane, su tavimi nebesikalbėtų.
– Man tas pats. Mudu su Saviu galėtume kaip laukiniai gyventi atokioje
Indijos vandenyno saloje. Jis kasdien tapytų mane nuogą, kol nuo saulės mano
oda paruduotų ir mudu paliktume vienos spalvos.
Gven nusijuokė.
– Tu iš tiesų juokinga. Viena minutė saulėje ir būtum raudona kaip vėžys.
– Ar tau būtina viską gadinti, Gvendolina Huper?
– Ne, aš tiesiog manau, kad reikia mąstyti praktiškai. Dabar jau eisiu. Laikykis.

Kristina, kaip įprastai, vilkėjo juodą suknelę gilia iškirpte ir mūvėjo juodas
nėriniuotas pirštinaites kiek aukščiau alkūnių. Žalios jos akys spindėjo. Gven
pastebėjo, kokios gražios formos jos antakiai. Šviesūs plaukai buvo laisvai susegti
ir kilpomis kybojo ant sprando, o sruogose įpinti juodi karoliukai kūrė
nerūpestingos prabangos įspūdį. Kaktą ji buvo apsijuosusi blizgučiais nusagstytu
sidabriniu kaspinu, įsisegusi gagato auskarus ir vėrinį. Paprastą pastelinę suknelę
vilkinti Gven pasijuto užgožta.
– Na, – pratarė Kristina, modama cigarečių laikikliu iš juodmedžio. –
Girdėjau, kad su mūsų kerinčiuoju ponu Ravasingu susipažinai dar prieš tavo
pėdoms paliečiant Ceilono žemę.
– Tiesa... Jis man buvo labai geras.
– Ak, toks tas Savis. Jis visiems geras, ar ne, mielasis? Nuostabu, kaip su juo iš
karto neišdūmei į džiungles.
Gven nusijuokė.
– Neslėpsiu, galvojau apie tai.
– Kita vertus, suvystei patį geidžiamiausią vyrą Ceilone.
 Savis pasisuko į Gven ir mirktelėjo.
– Nekreipk nė menkiausio dėmesio. Kristinos gyvenimo tikslas yra vienaip ar
kitaip suerzinti aplinkinius.
– Na, nuo tada, kai mielasis Ernestas pakratė kojas, ką dar belieka daryti − tik
užsidirbti daugiau pinigų ir visus velniškai užknisti. Juk jis paliko man banką.
Argi ne nuobodu? Žinoma, jau prieš keletą metų. Bet metas liautis. Nesąžininga
taip elgtis su mūsų naująja atvykėle. Tikiuosi, tapsime pačiomis geriausiomis
draugėmis, Gven.
Atsakydama Gven burbtelėjo kažką neaiškaus.
Dar niekada nebuvo sutikusi nieko panašaus į Kristiną, ir jos išskirtinumas
buvo ne tik keistas Niujorko akcentas. Staiga jai šovė nerimą kelianti mintis, kad
būtent tas keistumas ir patraukė Lorensą.
– Ką jūs veikiate Ceilone, ponia Bradšo?
– Ak, dėl Dievo meilės, nebūk tokia nedrąsi, vadink mane Kristina.
Gven nusišypsojo.
– Jau daugelį metų čia vis atvažinėju, o šįkart atvykau dėl to, kad Savis
pažadėjo nutapyti mano paveikslą. Jau šimtas metų, kai atradau jį mažoje jo
darbų parodoje Niujorke. Jo portretai tokie intymūs. Jis atskleidžia pozuotojo
širdį. Aš jį visiškai įsimylėjau. Visos mes galiausiai įsimylime. Privalote paprašyti,
kad jis nutapytų ir jus.
– Ak, aš...
– Na, tikiuosi, mėgstate antieną, – pertraukė Kristina. – Pradėsime nuo
brindžalo, o paskui pasimėgausime nuostabiausia antiena su medumi.
Kristinai juos vedant į valgomąjį, Gven stabtelėjo priešais koridoriuje ant
sienos kabančią didelę kaukę.
– Kas tai?
– Tradicinė ritualinė šokėjo kaukė, vaizduojanti velnią.
Gven spoksojo į tą bjaurastį, žingtelėjo atatupsta ir trenkėsi tiesiai į poną
Ravasingą. Šis paplekšnojo jai per petį. Kaukė buvo pribloškianti. Tikra
šlykštynė. Pasišiaušę pilki pėdos ilgio plaukai, didelė raudona pražiota burna
iššieptais dantimis, iš abiejų pusių styrančios ryškiai raudonos ausys, išpūstos
oranžinės akys ir baltai nudažyti skruostai.
– Gavau ją nuo tavo puikiojo vyro, – tarė Kristina. – Dovanėlė. Juk žinai, koks
jis supratingas.
Tiek dovana, tiek Kristinos elgesys atėmė Gven žadą.
Ji prisiminė, kaip šiandien iš Nanu Ojos traukinių stotelės vežimu atvyko į
viešbutį „The Grand“, kur turėjo susitikti su ponu Ravasingu. Laukė jo gatvėje,
uosdama nuo debesuotų Pidurutalagalos kalvų sklindantį eukaliptų aromatą.
Dabar, kai reikalai su Lorensu jau buvo susitvarkę, ji gėdijosi ankstesnio savo
domėjimosi tapytoju. Nors iš tos pokylio nakties prisiminė labai nedaug, vis vien
jautė gėdą, kad leido sau taip pasigerti.
Šiandien prie viešbučio jis šiltai šypsojosi, lyg nieko nebūtų nutikę, paskui
paėmė ją už parankės ir padėjo pereiti jaučių traukiamais vežimais ir rikšomis
užgrūstą gatvę. Tuo metu pasigirdo plonas balselis.
– Sveiki. Kaip laikotės? – į ją spoksojo moteris išsiplėtusiomis šnervėmis,
Gven Florensą ėmė laikyti sąžinės balsu.
– Labai gerai, ačiū, – atsakė ji.
– Tikiuosi, kad jūsų vyras irgi gerai laikosi, mieloji, – žodis „vyras“ buvo
ištartas itin pabrėžtinai.
– Florensa, man labai malonu jus matyti, bet bijau, kad neturime laiko sustoti
paplepėti. Einame pietų.
Florensa vėl išpūtė šnerves, o jos pagurklis sutirtėjo.
– Be Lorenso?
– Taip, jis užsiėmęs. Kažkokie reikalai su volais.
– Neabejoju, kad Dievas jumis pasirūpins, mieloji, – pridūrė ji ir prisimerkusi
nudiegė akimis poną Ravasingą.
Paskui jiedu praėjo nedidelę fotostudiją. Gven dirstelėjo pro langą ir nustebo
pamačiusi nuotrauką, kurioje buvo užfiksuota europiečio ir tradicine suknele
vilkinčios sinhalės vestuvių ceremonija. Gven iš karto pagalvojo apie Franę.
Ponas Ravasingas pastebėjo ją žiūrint.
 – Žinote, ankstesniais laikais tai nebuvo taip jau neįprasta. Iki pat
devynioliktojo amžiaus Vyriausybė net skatino mišrias santuokas.
– Kodėl tai pasikeitė?
– Dėl daugelio priežasčių. 1869 m. atidarius Sueco kanalą, anglėms pasidarė
kur kas lengviau čia atkeliauti greitai. Iki to laiko jų čia tebuvo vos kelios. Bet jau
ir prieš tai Vyriausybė troško atsikovoti valdžią, nes nerimavo, kad eurazijiečiai
mišrių santuokų vaikai nebus tokie ištikimi Imperijai.
Dabar, visiems susėdus prie nedidelio pietų stalo, Gven, nenuleisdama akių
nuo Kristinos, svarstė, ar tik nebuvo pernelyg griežta Franei dėl pono Ravasingo.
– Ak, – suplojo rankomis Kristina. – Štai ir brindžalas.
Padavėjas patiekė kažką, ko Gven neatpažino.
– Nebūkite tokia sunerimusi, Gven, – tarė Savis. – Tai tik baklažanai. Jie
sugeria visą česnaką ir prieskonius. Gardumėlis. Paragaukite.
Gven atsignybo gabalėlį. Tekstūra buvo keista, bet skonis gardus, tad ji staiga
pasijuto išbadėjusi.
– Labai skanu.
– Kokia jūs išauklėta. Mums teks tai pakeisti, ar ne, Savi?
Ponas Ravasingas dar sykį įspėjamai ją nužvelgė.
– Ak, tebūnie. Savi, tu tikras nuoboda.
Jiedviem kalbantis, Gven susitelkusi ištuštino savo lėkštę. Šis svetimas maistas
jai ėmė vis labiau patikti, bet Kristina Gven šiek tiek baugino. Staiga vėl
susimąsčius apie Lorensą su šia moterimi, ją apėmė pažįstamas silpnumo
jausmas ir niekaip nepavyko nuryti paskutinio kąsnio. Tikras šokantis velnias! Ar
Lorensas jai padovanojo jį norėdamas pasakyti kažką konkretaus, o gal Ceilone
įprasta vienas kitam dovanoti bjaurias dovanas? Ji nenorėjo pasirodyti
neišmanėlė, bet visgi nusprendė paklausti vieno gyvybiškai svarbaus klausimo.
– Ar seniai pažįstate mano vyrą? – paklausė ji.
Prieš atsakydama Kristina patylėjo, tada nusišypsojo.
– Ak taip. Mudu su Lorensu seni draugai. Tau labai pasisekė.
Gven dirstelėjo į poną Ravasingą, šis linktelėjo. Jai atvykus vienai, jis neatrodė
labai nusiminęs, elgėsi kaip visada mandagiai, ir jiedu dviese nuvyko į Kristinos
nuomojamą vilą. Apsirengęs buvo nepriekaištingai – tamsus kostiumas ir balti
marškiniai, kurių akinantį baltumą dar labiau paryškino jo tamsi oda. Jis
žingsniavo taip arti, kad ji užuodė nuo jo dvelkiant cinamonu. Tik nesuprato,
kodėl jo smakras apžėlęs šereliais, lyg jis būtų pramigęs ir nespėjęs nusiskusti
arba iš viso nebūtų miegojęs.
– Man labai gaila dėl jūsų pusseserės, – tarė jis, pamatęs, kaip ji jį stebi. –
Nuoširdžiai tikiuosi, kad ji greitai atsigaus. Ketinau pakviesti ją, kol nelyja,
pasiplaukioti ežere Kandyje. Kandis – kalvų regiono sostinė.
– Franei labai patiktų. Perduosiu kvietimą.
Jis linktelėjo.
– Tiesą sakant, jei liepą Franė vis dar bus čia, jums abiem turėtų patikti
Kandyje vykstanti naktinė procesija žvakių šviesoje. Ji vadinama festivaliu
„Perahera“, vaizdas gana įspūdingas. Jie išpuošia dramblius auksu ir sidabru.
Kristina švilptelėjusi tarė:
– Būtinai atvykite. Procesija skirta Sidhartos Gautamos dančiui pagerbti. Ar
girdėjote tą istoriją?
Gven papurtė galvą.
– Pasakojama, kad prieš daug amžių princesė slapta įsivežė dantį į Ceiloną iš
Indijos, paslėpusi jį plaukuose. Tądien jis nešamas per gatves mušant būgnus, o iš
paskos seka girliandomis pasipuošę šokėjai. Eime visi, – pasiūlė Kristina. –
Pakviesi mieląjį Lorensą, Gven, ar man tą padaryti?
– Pakviesiu, – atsakė Gven ir prisivertė nusijuokti, kad paslėptų susierzinimą,
Kristinai leidus suprasti, kad jiedu su Lorensu vis dar artimai bendrauja.
Nunešus pudingą, Kristina atsistojo ir prisidegė cigaretę.
– Manau, metas atidengti drobę, pone Ravasingai, ar ne? Bet pirmiausia eisiu
pasipudruoti nosytės.
Ji apėjo tuo metu stovėjusio Savio kėdę, ir Gven užuodė kvepalų „Caron“
aromatą „Tabac Blond“ – tai amerikiečių kvepalai, kuriuos naudojo ir Franė.
Kaip jie čia tiko, susipynę su cigarečių dūmais... Kristina pabučiavo Ravasingą į
skruostą ir lakuotais nagais perbraukė jo ilgus, banguotus plaukus. Ponas
Ravasingas pasisuko į Kristiną, ir Gven nužvelgė jo profilį. Tai buvo labai
išvaizdus vyras, o jo slaptingos akys, kuriose, regis, matei slypint pavojų, darė jį
dar žavesnį. Jis nuėmė amerikietės ranką sau nuo galvos ir pabučiavo taip
švelniai, kad Gven sunerimo.
Ji vengė klausti pono Ravasingo, ar šiam patinka jos pusseserė, bet Kristinai
palikus juodu vienus, proga buvo tobula. Ir nors Franei buvo sakiusi, kad to
nedarys, dabar pajuto, kad paklausti vis dėlto labai svarbu.
– Jei jau prakalbome apie Franę, – tarstelėjo ji.
– Argi prakalbome?
– Anksčiau, taip.
– Žinoma. Ir ką gi norėtumėte pasakyti apie mieląją savo pusseserę?
– Ką apie ją manote, pone Ravasingai?
– Vadinkite mane Saviu, – jis nutilo ir šiltai nusišypsojo, kaip visada
žvelgdamas jai į akis. – Manau, ji neįtikėtinai žavinga.
– Tai jums ji patinka?
– O kam nepatiktų? Kita vertus, man patiktų bet kuri jūsų pusseserė, ponia
Huper.
Ji nusišypsojo, bet jo atsakymas sukėlė dar daugiau abejonių. Franė jam
patinka, bet patiktų bet kuri pusseserė. Kas tai per atsakymas?
Kristinai sugrįžus, jis padavė ranką Gven, ir jie visi nuėjo į gerai išvėdintą
kambarį užpakalinėje namo dalyje. Du aukšti langai vėrėsi į sodą su terasomis, o
ant didelio molberto kambario viduryje stovėjo raudonu aksomu uždengta
drobė.
– Na, ar mes pasirengę? – paklausė Kristina ir ištaigingai nutraukė aksomą.
Gven pažvelgė į Kristinos atvaizdą, tada atsisuko į poną Ravasingą – šis
šypsodamasis ir nemirksėdamas žvelgė į ją, it laukdamas komentaro.
– Jis neįprastas, – kiek padelsusi tarė ji.
– Jis ne tik neįprastas, mielasis Savi. Jis stulbinantis, – tarė Kristina.
Bėda ta, kad Gven nebuvo tuo tokia tikra. Ne dėl to, kad pats paveikslas jai
būtų nepatikęs, bet dėl to, jog apėmė jausmas, tarsi ponas Ravasingas kaži kaip iš
jos šaiposi. Kad šaiposi jie abu. Jis buvo tikras mandagumo ir galantiškumo
įsikūnijimas, bet kažkas jame Gven nedavė ramybės – ir tikrai ne vien tai, kad jis
matė ją girtutėlę, glostė jos kaktą ir padėjo atsigulti.
– Nerimą jums kelia ne tai, ką matote, – tarė Kristina.
Gven pažvelgė į ją ir susiraukė.
– Baiminatės to, kas gali nutikti paskui.
Savis nusijuokė:
– Arba to, kas jau nutiko.
Gven atsigrįžo į drobę, bet antrasis įspūdis tik sustiprino jos abejones. Iš
paveikslo Kristina žvelgė gudriomis visažinės akimis, jos skruostai buvo išraudę,
plaukai susitaršę, nuogą kūną puošė vien tik juodas gagato vėrinys. Portretas
baigėsi tiesiai po nuogomis jos krūtimis. Gven žinojo, kad elgiasi juokingai, bet
negalėjo pakęsti minties, kad Lorensas ją tokią matė.
– Žinai, Savis tapė ir pirmąją tavo vyro žmoną.
– Nemačiau.
– Tikriausiai po jos mirties paveikslą Lorensas bus nukabinęs.
Gven trumpam susimąstė.
– Pažinojote Karoliną?
– Nelabai. Su Lorensu susipažinome po to. Savis buvo pasirengęs tapyti ir
Veritę, prieš didžiąją jos dieną, buvo net paruošęs eskizų, bet tada ji spruko į
Angliją. Niekas taip ir nesužinojo, kodėl ji pametė vargšą savo sužadėtinį.
Girdėjau, kad jis dirbo Vyriausybėje ir buvo visai mielas. Kaip jums svainė?
– Nelabai gerai ją pažįstu.
– O tu ką manai apie Veritę Huper, Savi? Papasakok mums.
Užteko ponui Ravasingui nežymiai susiraukti, ir visi puikiai suprato jo
nepasitenkinimą.
– Na, – tęsė Kristina, – man regis, Veritė nuolat pridaro bėdų, o, be brolio,
viskas, kas jai rūpi, tėra žirgai. Taip bent jau buvo, kai ji gyveno Anglijoje.
– Ji – nerami siela, – tarė jis ir stabtelėjęs iš švarko kišenės išsitraukė eskizų
sąsiuvinį. – Ar neprieštarautumėte, jei nupieščiau jūsų eskizą, ponia Huper?
– Ak, nežinau. Lorensas...
– Lorenso čia nėra, brangioji. Leiskite jam.
Ponas Ravasingas jai šypsojosi.
– Jūs tokia neįtikėtinai skaisti ir nesugadinta. Norėčiau pamėginti tai įamžinti.
– Na, gerai. Kaip man pozuoti?
– Taip, kaip esate.
 Aštuntas skyrius

Vos tik Franė pasveiko, tą pačią akimirką šoko iš lovos, apsirengė ir buvo
pasiruošusi iš Hatono traukiniu važiuoti į arčiausiai Nuvara Elijos esančią stotį.
Jos lagaminai iškeliavo tiesiai į Kolombą, o ponas Ravasingas pats pasižadėjo ją
ten nuvežti po to, kai apžiūrės Kandį. Iš Kolombo ji ketino keliauti tiesiai į
Angliją. Kol moterys stovėjo apsikabinusios, Makgregoras privažiavo
automobiliu, vis niurnėdamas, kad jis joms ne koks prakeiktas vairuotojas. Gven
nusišypsojo, bet žinojo, kad draugės išties pasiilgs.
– Tik būk atsargi, Frane.
Franė nusijuokė.
– O kada gi nebūnu?
– Niekada nebūni. Pasiilgsiu tavęs, Frane.
– Ir aš tavęs, bet dar grįšiu.
Franė dar sykį apkabino Gven ir įlipo į automobilį. Makgregoras nuvairavo
aukštyn vingiuotais kalvų keliais, o Franė persisvėrusi per langą mojavo tol, kol
jie dingo už gūbrio. Gven prisiminė jų pusryčius kartu, kai rausdama it burokėlis
pasidalijo su ja savo pavyduliavimu Kristinai.
Franė nusijuokė.
– Nejau bijai, kad jis gali nepajėgti jai atsispirti?
– Nežinau.
– Nekvailiok! Akivaizdu, kad Lorensas tave dievina, jis tikrai nerizikuotų jūsų
meile dėl prisidažiusios amerikietės.
Gven užsigavo kojos pirštą į žvyrą, papurtė galvą ir vildamasi, kad pusseserė
teisi, nuskubėjo vidun rašyti laiško motinai. Franės iškeliavimas pažadino namų
ilgesį.

Kitą rytą, vos pabudus, Gven teko skubiai lėkti vonios kambarin išsivemti.
Nežinia, ar tai dėl to sumauto brindžalo, o gal pasigavo tai, kas buvo susargdinę
Franę, nors ši neminėjo, kad būtų blogavusi. Išvietės kulis dar nebuvo pasirodęs,
tad vemiant į pjuvenų kibirą nuo dvoko apsisuko galva.
Ji paskambino varpeliu Navinai, o laukdama atitraukė užuolaidas. Už lango
matėsi vasariškas dangus su vos keliais išdrikusiais debesėliais. Ji įkvėpė saldžiai
kvepiančio oro. Atrodo, kad iki spalio nebelis, o tada prasidės antrasis liūčių
sezonas.
Pasibeldusi Navina užėjo nešina tamsiu padėklu su dviem kiaušiniais,
sidabriniu šaukšteliu ir dviem porcelianiniais kiaušinių laikikliais.
– Labas rytas, ponia, – pasisveikino ji.
– Ak, negalėčiau nuryti nė kąsnio, man klaikiai bloga.
– Turėti žinoti, valgyti yra gerai, gal hoperį su kiaušiniu?
Gven papurtė galvą. Hoperis – tai toks keistas dubens formos biskvitinis
daiktas, kurio pagrindas – keptas kiaušinis.
Moteris nusišypsojo ir pakraipė galvą.
– Gal paragautumėte arbatos su prieskoniais, ponia?
– Iš ko ji?
– Cinamono žievės, gvazdikėlių, šiek tiek imbiero.
– Ir geriausios Huperių arbatos, tikiuosi, – su šypsena pridūrė Gven. – Bet,
kaip jau sakiau, man ką tik buvo klaikiai bloga. Manau, geriau būtų išgerti
puodelį normalios arbatos, ar ne?
Moteris vėl nusišypsojo, jos veidas nušvito.
– Padariau specialiai jums. Ir ji puikiai tinka esant jūsų padėčiai.
Gven spoksojo į ją.
– Sublogavus skrandžiui? Mano motina tokiais atvejais visada sakydavo, kuo
prėskiau, tuo geriau.
Moteris ir toliau šypsojosi, linkčiojo ir juokingai gestikuliavo rankomis – lyg
paukštis, plazdendamas sparnais. Gven negalėjo tarnų laikyti nejaučiančiais ar
nemąstančiais, kaip elgėsi Florensa, tad dažnai pagalvodavo, kas sukasi jų
galvose. Gven pirmąkart šios moters veide, paprastai nerodančiame jausmų,
matė tiek daug emocijų.
– Na, tai kas gi yra, Navina? Kodėl šitaip man šypsaisi?
 – Ak, tos ponios! Visai kaip pirmoji šeimininko žmona. Nesekat savo
kalendoriaus, ponia.
– O ką? Praleidau kažką svarbaus? Tučtuojau apsirengsiu. Jaučiuosi kur kas
geriau. Kad ir kas tai buvo, regis, praėjo.
Moteris atnešė kalendorių nuo stalelio, kur Gven rašėsi savo namų ruošos
užduotis.
– Mums reikės parengti vaikų kambarį, ponia.
Vaikų kambarį? Gven išmušė karštis, tvinksinčiu veidu ji ėmė atidžiai tyrinėti
datas. Kaip ji pati nesusiprato? Tai tikriausiai įvyko tądien po pokylio, kai
Lorensas atsivėrė ir jiedu kaip reikiant pasimylėjo, o gal tą kartą prieš tai... Na,
bet nesvarbu! Ji to taip laukė, svajojo nuo pat tos akimirkos, kai pirmą sykį
pamatė Lorensą. Tuomet ji pagalvojo: šis vyras bus mano vaikų tėvas. Turėjo
susiprasti. Ją pykino, buvo apėmęs suglebimas, kartais užpuldavo baisus alkis, o
ir krūtys buvo neįprastai putnios. Bet jos ciklas niekada nebuvo reguliarus, tad ji
nė neėmė to į galvą. Dabar, sužinojusi, negalėjo sulaukti, kada pasakys Lorensui,
ir nekantraudama apglėbė rankomis liemenį.
Viskas nutiko taip greitai, kad Gven susivokė nė nežinanti, kur tas vaikų
kambarys. Atrodė taip juokinga, kad ji dar nė nebuvo apžiūrėjusi viso namo.
Pirmajame aukšte buvo Lorenso darbo kambarys – kartą ar du ieškodama jo
mėgino paklibinti rankeną, bet durys buvo užrakintos. Jo miegamąjį matė dar
sykį – tada, kai užėjo pasižiūrėti į šviesiaplaukės moters nuotrauką. Apvertusi ją,
nugarėlėje pamatė įrašytą Karolinos vardą, o paskui visuose kambariuose ieškojo
Savio paveikslo, bet taip ir nerado. Klaidžiodama užėjo penkis svečių ir dar du
vonios kambarius, be to, aptiko dar dvejas duris: vienas savo vonios kambaryje,
kitas koridoriuje, bet abejos buvo užrakintos, ir ji spėjo, kad tai veikiausiai
atsargų sandėliukai. Pasielgė aplaidžiai. Reikėjo paprašyti leisti žvilgtelėti vidun.
– Kodėl gi tau šįryt neparodžius man vaikų kambario? – ji nusišypsojo
Navinai.
Moters veidas apniuko.
– Nesu tikra, ponia. Jo niekas nelietė nuo tada...
 – Ak, suprantu. Na, dulkių aš nebijau. Primygtinai prašau man jį parodyti, vos
tik apsirengsiu.
Moteris linktelėjo ir atatupsta išėjo iš kambario.

Po valandos Navina grįžo ir Gven labai nustebo, kai buvo nuvesta tiesiai prie
užrakintų durų savo vonios kambaryje.
– Įėjimas pro čia, ponia. Turiu raktą.
Atrakinusi ji pastūmė duris ir jiedvi perėjo trumpą koridorių, greičiau pasažą,
kuris, kaip suprato Gven, turėjo eiti lygiagrečiai su pagrindiniu pirmojo aukšto
koridoriumi. Gale jis sukosi į kairę, kur buvo dar vienas kambarys.
Atsidūrusi jo viduje Gven sustingo it įkasta ir staiga pasijuto nejaukiai. Čia
buvo tamsu, o rūgštus kvapas suko nosį.
Navina pravėrė langą.
– Atleiskite, ponia. Šeimininkas neleido liesti.
Pro langą įspindus šviesai, Gven nužvelgė kambarį ir su siaubu pastebėjo
voratinklius, tokius tankius, kad už jų kone nesimatė sienos, o baldus, grindis,
kėdę ir lopšį dengė storas sudžiūvusių vabzdžių sluoksnis. Kas taip dvokė, ji taip
ir nesuprato. Puvėsių tvaikas – tikrai ne tai, su kuo asocijuojasi vaikų kambarys,
bet Gven nugąsdino ne vien tai. Kambarys dvelkė liūdesiu, ir ji, pati to
nenorėdama, įsivaizdavo sudužusias Lorenso viltis.
– Ak, Navina. Kaip liūdna. Kiek metų praėjo?
– Dvylika, ponia, – apžiūrinėdama kambarį atsakė Navina.
– Karolina ir mažasis Tomas tau tikriausiai labai patiko.
– Mes apie tai nekalbame... – pritilusiu balsu sušvokštė tarnaitė.
– Ar Karolina susirgo dėl gimdymo?
Navinos veidas apsiniaukė. Ji linktelėjo, bet daugiau nieko nebepasakė.
Gven troško sužinoti daugiau, bet pamačiusi senosios moters sielvartą pakeitė
temą.
– Čia tikrai reikia gerokai pasidarbuoti skuduru, – tarė ji.
– Taip, ponia.
 Gven žinojo, kad kambarių tvarkymas Ceilone ir Glosteršyre – visiškai
skirtingi dalykai. Čia iš kambario būdavo išnešamas kiekvienas daiktelis, net
kilimai, sienų dekoracijos ir sunkūs baldai. Viskas sukraunama pievoje. Kol
kambarys valomas ir dezinfekuojamas, kita tarnų komanda dulkina kilimus ir
blizgina baldus. Niekas nelieka nepaliesta.
– Pasirūpink, kad viskas, kas bus išnešta į lauką, būtų sudeginta.
Gven pažvelgė į galinę sieną. Įdėmiau apžiūrėjusi tai, ką palaikė pelėsiais,
pamatė, kad tai freska – labai pasistengęs, galėjai įžiūrėti pavaizduotą sceną.
Priėjusi dar arčiau, ji palietė ją, ir ant piršto liko plonas purvo sluoksnis.
– Ar galėtum man atnešti skudurą, Navina?
Moteris padavė jai iš kišenės ištrauktą muslino skepetaitę ir Gven nuvalė dalį
sienos.
Pirštais braukdama per piešinį atidžiai jį nužiūrinėjo.
– Tai svajonių šalis, ar ne? Žiūrėk. Kriokliai ir upės, o čia, pažiūrėk čia, čia
gražūs kalnai ir... gal rūmai ar šventykla?
– Tai budistų šventykla prie Kandžio. Ją nutapė pirmoji šeimininko žmona.
Čia mūsų kraštas, ponia. Ceilonas.
– Ji buvo dailininkė?
Navina linktelėjo.
Gven įkvėpė, trumpam sulaikė orą ir staigiai iškvėpė.
– Na, tai ko laukiam? Neškim visa tai lauk. Manau, geriausia būtų tą freską
uždažyti.
Navinai išėjus, Gven susimąstė apie Karoliną. Ji įdėjo tiek pastangų, kad
kambarys atrodytų gražus, kaži, ar namo elegancija taip pat jos nuopelnas? Dabar
gailėjosi skuboto sprendimo uždažyti sieną. Gal pavyktų įkalbėti poną Ravasingą
freską restauruoti, bet turint galvoje Lorenso priešiškumą šiam žmogui, vargu ar
tai įmanoma.
Lorensui grįžus pietų, lauke jau liepsnojo laužas, į jį keliavo paskutiniai vaikų
kambario baldai.
– Labas, – pasisveikino jis, įlėkęs į svetainę. – Laužas?
Ji nepaisė nuostabos jo veide, kurį laiką žvelgė į jį ir vis plačiau šypsojosi.
 – Mielasis, – pagaliau prabilo ir paplekšnojo sofą greta savęs, – ateik ir prisėsk.
Turiu tau kai ką pasakyti.

Kitą dieną, prieš Veritei iškeliaujant į Pietus paviešėti draugų žuvų ūkyje, o vėliau
galbūt apsilankyti ir Anglijoje, Lorensas ir Gven sėdėjo verandoje, bebaigdami
pusryčiauti.
– Ketinu pirkti žirgą, – pareiškė Veritė. – Seniai norėjau nuosavo žirgo.
Gven nepajėgė nuslėpti nuostabos.
– Dievulėliau, kaipgi tu jį įpirksi?
– Ak, juk turiu savo dienpinigių.
Lorensas pasisuko šonu ir ėmė niurkyti vieną iš šunų.
– Nežinojau, kad jie tokie gausūs.
Veritė meiliai nusišypsojo.
– Lorensas visada manimi rūpinosi, kodėl gi turėtų liautis dabar?
Gven gūžtelėjo pečiais. Jei Lorensas visada bus toks dosnus, ji tikriausiai
niekada nedings.
– Bet juk tu tikriausiai trokšti ištekėti ir susukti savo šeimos lizdelį?
– Nejaugi?
Gven nežinojo, kaip ją suprasti, bet, svainei išėjus, nusprendė plačiau tai
aptarti su Lorensu.
– Nemanau, kad Veritei derėtų leisti susidaryti įspūdį, kad ji gali amžinai
gyventi su mumis. Juk ji turi namus Anglijoje.
Jis giliai atsiduso.
– Ji mano sesuo, Gven. Ten ji vieniša. Ką galiu padaryti?
– Galėtum paraginti ją pradėti savarankišką gyvenimą. Gimus kūdikiui...
Lorensas ją pertraukė:
– Esu tikras, kad gimus kūdikiui ji sukrus ir labai tau padės.
Gven nutaisė grimasą.
– Nenoriu, kad ji man padėtų.
– Tavo motinos nebus šalia, o tau tikrai reikės pagalbos.
– Paprašysiu Franės.
 – Bijau, kad turiu tarti paskutinį žodį. Veritė jau čia gyvena, o tavo pusseserė,
kad ir kokia žavinga būtų, mano manymu, nebus tam pats tinkamiausias
žmogus.
Gven mėgino tramdyti pykčio ašaras.
– Neprisimenu, kad su manimi būtų tartasi dėl to, kad Veritė čia „gyventų“.
Lorenso žandikaulis tvinksėjo.
– Atleisk, mieloji, bet šį klausimą sprendi ne tu.
– O kodėl gi tau atrodo, kad Veritė tam tinkamas žmogus? Man nereikia jos
pagalbos. Šis kūdikis mano, ir aš noriu Franės.
– Manau, kad netrukus suprasi kūdikį esant „mūsų“, – jis išsišiepė. – Nebent,
žinoma, jis buvo pradėtas kaip nors nekaltai.
Ji sviedė savo servetėlę ant stalo ir įsitempusi pašoko.
– Taip nesąžininga, Lorensai, iš tiesų!
Ji nuskuodė į kambarį, nusiavė, apimta įtūžio sviedė batus į sieną ir balsu
sukūkčiojo. Užtraukė užuolaidas, uždarė langines, nusivilko suknelę, kniūbsčia
krito ant lovos ir ėmė vanoti pagalvę. Po kurio laiko, jam vis nepasirodant,
palindo po patalais ir, gailėdamasi savęs, užsitempė juos ant galvos, kaip
darydavo vaikystėje. Prisiminusi namus ėmė kūkčioti dar garsiau ir susisukusi į
kamuoliuką raudojo tol, kol įskaudo akis.
Mintyse iškilo vakarykštė diena, kai ji paklausė Navinos, kodėl ši nebuvusi ir
Veritės aukle. Navina tada papurtė galvą ir tarė:
– Jaunesnė moteris. Stipresnė.
– Ar gerai pažįsti Veritę?
Navina papurtė galvą.
– Taip ir ne, ponia.
– Ką turi omenyje?
– Jums bus sunku su ja. Nuo tada, kai būti mergaitė, kiekvieną kartą ji daro
vieni bėdos.
Galvodama apie tai Gven tik dar labiau įsitikino, kad gimus kūdikiui norės
pasikviesti Franę.
Po kurio laiko išgirdo beldimą į duris ir Lorenso balsą.
 – Ar tau viskas gerai, Gvendolina?
Ji nusišluostė akis paklode, bet nepratarė nė žodžio. Taip iš tiesų nesąžininga,
o dabar ji dar ir pasirodė kaip visiška kvailė. Nusprendė su juo nesikalbėti.
– Gvendolina?
Ji šniurkštelėjo.
– Mieloji, atleisk, kad elgiausi stačiokiškai.
– Eik šalin.
Ji girdėjo jį tramdant kikenimą ir, nepaisant savo sprendimo tylėti, pasijuto
besijuokianti ir verkianti tuo pat metu.
Kai jis stumtelėjo duris ir įėjęs prisėdo greta ant lovos, ji ištiesė jam ranką.
– Gven, myliu tave. Niekada nenorėjau tavęs nuliūdinti.
Nušluostęs jos veidą, ėmė bučiuoti drėgnus skruostus, paskui, pakėlęs
naktinukus, apvertė ją ant nugaros. Ji stebėjo, kaip jis nusiauna ir nusivelka
kelnes. Buvo toks tvirtas ir nuo darbo lauke taip įdegęs, kad, matydama jį
nusirengiant, ji visada susijaudindavo. Jis per galvą nusitraukė marškinius, ir ji
pajuto, kaip ima tvinksėti krūtys ir daužytis širdis. Nesugebėjo nuslėpti, kaip jo
geidžia, ir tai, regis, jaudino jį, o kartu ir joje žadino dar stipresnius jausmus.
– Eikš, – tarė ji, nebegalėdama ilgiau laukti, ir ištiesė į jį rankas.
Jis išsišiepė, ir ji iš akių matė, kad jis ketina tai ištęsti. Uždėjęs šiltą delną ant
vos pastebimai išlinkusio jos pilvo, ėmė švelniai glostyti, kol ji suvaitojo. Tada,
pabučiavęs pilvą, lūpomis liesdamasis lengvai lengvai, it drugelio sparnais, leidosi
žemyn, kol jo galva dingo jai tarp kojų.
Žinoma, ji buvo teisi. Jis iš tiesų tempė laiką, kol galų gale iš palengvėjimo ji
vos neapsiverkė.
Kai susipykdavo jos tėvai, tėvas, regis, nė nežinojo žodžio „atsiprašau“. Vietoj
to paruošdavo motinai puodelį arbatos ir atnešdavo sausainių. Ji balsu
nusikvatojo. Šitai kur kas geriau už sausainius – jeigu jie visada šitaip taikysis,
verta pasipykti dažniau.

Išskyrus tą barnį dėl Veritės, Lorensas buvo beprotiškai atidus. Nors ir

kartodavo, kad ji tik laukiasi, iš tiesų meilus jo rūpestis kėlė džiaugsmą. Liepą, po
trumpo ginčo su juo dėl to, ar iš tiesų derėtų keliauti tokios būklės, jiedu abu
nuvyko į Kandį su Kristina ir dar vienu draugu, bet ne ponu Ravasingu. Gven
paklausus Kristinos, kur Savis, ši tik gūžtelėjo pečiais ir tarstelėjo, kad Londone.
Procesija buvo įkvepianti, nors Gven visą laiką spaudėsi prie Lorenso
bijodama būti sutrypta, jei ne dramblių, tai minios. Oras dvelkė smilkalais ir
gėlėmis. Ji vis įsignybdavo sau, kad įsitikintų, jog nesapnuoja. Apsivilkusi palaidą
nėščiųjų drabužį, Gven jautėsi kiek apsileidusi, o Kristina spindėjo pasipuošusi
laisvai krentančiu juodu šifonu. Amerikietė vis stengėsi nusitempti Lorensą į šalį,
bet jis nerodė jai jokio dėmesio, ir Gven su didžiuliu palengvėjimu suprato, kaip
paika buvo veltui įtarinėti jį nepajėgsiant tai moteriai atsispirti.
Nors dar kelias savaites Gven pykino, ji jautėsi it plūduriuotų kaži kokiame
begaliniame rūke. Lorensas kartojo, kad ji žydi ir yra dar gražesnė nei bet kada
anksčiau. Taip ji ir jautėsi. Veritė laikėsi atokiau, o laikas slinko. Iki penkto
nėštumo mėnesio viskas klojosi įprasta vaga, kol vieną popietę į jų namus arbatos
užsukusi ponia Florensa Šubotam atkreipė dėmesį į tokiam nėštumo laikui per
dideles Gven apimtis. Gal ir kiti tai buvo pastebėję, bet būtent Florensa į tai
atkreipė dėmesį ir pasiūlė pasikviesti daktarą Partridžą.
Jau kitą dieną tiesdamas ranką į Gven kambarį žengė Džonas Partridžas, ir
Gven nudžiugo jį pamačiusi.
– Ak, kaip malonu jus matyti, Džonai, – tarė ji stodamasi. – Iš tiesų tikiuosi,
kad man nėra nieko blogo.
– Keltis nėra reikalo, – tarė jis ir, jai tūptelėjus ant lovos krašto, paklausinėjo,
kaip besijaučianti.
– Gana pavargusi ir nuolat kaistu.
– Tai normalu. Ar dar kas nors neduoda ramybės?
Ji užmetė kojas ant lovos.
– Šiek tiek tinsta kulkšnys.
Jis suglostė ūsus ir prisitraukė kėdę.
– Na, vadinasi, turėtumėt dažniau ilsėtis. Nors nemanau, kad tokiai jaunai
moteriai ištinusios kulkšnys galėtų kelti bėdų.
– Man siaubingai įskausta galvą, bet taip būdavo visada.
 Jis susimąstė kraipydamas lūpas, o po kurio laiko paplekšnojo jai delną.
– Jūs išties labai išsipūtusi. Manau, reikėtų jus apžiūrėti. Ar norėtumėte
pasikviesti moterį?
– Ak, čia nelabai jų yra. Tik Navina. Mano pusseserė Fransis jau kuris laikas
grįžusi į Angliją, – ji sunkiai atsiduso.
– Kas yra, Gven?
Ji svarstė, ką atsakyti. Lorensas buvo nepajudinamai įsitikinęs, kad gimdant ir
prižiūrint kūdikį geriausiai jai padės Veritė. Tai buvo vienintelis dieglys jos šone,
ir tikrai nemažas. Ji buvo tokia laiminga, bet mėnesiams bėgant ir gimdymui
artėjant, vis labiau ilgėjosi motinos. Troško šalia ko nors, su kuo jaustųsi
patogiai, ir negalėjo pakęsti, kad Lorensui atrodo, jog toks žmogus gali būti
būtent Veritė. Jei atvirai, ji negalėjo teigti, kad svaine nepasitiki, bet mintis, kad
neturės šalia mylimo žmogaus, kuriuo galės pasikliauti, ją vertė būgštauti. Kas, jei
gimdymas bus sudėtingas, kas, jei ji nesusitvarkys? Bet vos tik jai užsiminus apie
tai Lorensui, šis laikydavosi savo, ir ji pradėjo manyti, kad gal išties elgiasi
neracionaliai.
Ji giliai atsiduso ir pažvelgė į gydytoją.
– Tiesiog Lorensas pakvietė savo seserį, kad palaikytų man draugiją ir padėtų,
na, kaip tik galės. Dabar ji saloje, bet kuriam laikui gali grįžti į šeimos namus
Jorkšyre. Šiuo metu jie išnuomoti, bet Lorensas vis dar išlaiko nediduką butuką.
– Ar mieliau gimdytumėt Anglijoje, Gven?
– Ne. Bent ne Jorkšyre. Bėda ne ta. Tiesiog nesu tikra dėl to, ar Veritei derėtų
čia būti, – ji susiraukė, o apatinė lūpa ėmė virpėti.
– Esu tikras, kad nereikėtų dėl to jaudintis. Jūsų svainė bus puiki pagalbininkė,
be to, galbūt drauge su ja ir kūdikiu praleistas laikas padės judviem geriau vienai
kitą pažinti.
– Taip manote?
– Žinote, ji kentėjo, man regis, net labiau už Lorensą.
– Tikrai?
– Mirus jųdviejų tėvams, ji buvo dar labai jauna, Lorensas atstojo jai tikrą tėvą.
Bėda ta, kad po tėvų mirties jis labai greitai vedė, o ji, žinoma, didžiąją metų dalį
buvo išsiųsta į internatinę mokyklą.
– Kodėl, baigusi mokyklą, ji neatvyko gyventi čia?
– Kurį laiką gyveno, jai čia iš tiesų labai patiko, bet visos mokyklos draugės
buvo Anglijoje. Manau, Lorensas tikėjo, kad ten ji gali susikurti geresnį
gyvenimą. Tad jai sulaukus dvidešimt vienerių, atidavė butą Jorkšyre.
– Jis tikrai ja rūpinasi.
– Ir tai labai gerai. Kalbama, kad ją atstūmė vienintelis žmogus, kurio ji iš tiesų
norėjo.
– Kas gi jis buvo?
Jis papurtė galvą.
– Visos šeimos turi vienokių ar kitokių paslapčių, ar ne? Verčiau paklauskite
Lorenso. Bet, man regis, Veritei praverstų pasijusti naudingai. Gal tai padėtų jai
labiau pamilti save. O dabar gulkitės, apžiūrėsiu pilvą.
Gven išsitiesė ant lovos, ir daktaras atsidarė odinį krepšį, iš kurio išsitraukė
kažkokį į ragą itin panašų prietaisą. Ji nebuvo tikra, ar visos šeimos iš tiesų turi
paslapčių, ir susimąstė apie savo pačios šeimą, bet vos prisiminusi tėvą ir motiną
pajuto klaikų namų ilgesį.
– Tik paklausysiu, – tarė daktaras.
– Ar yra dar kokių nors šeimos paslapčių? – paklausė ji.
Daktaras gūžtelėjo.
– Kas žino, Gven? Ypač, kai kalbama apie žmonių santykius.
Ji spoksojo į lubas ir, klausydamasi dunksėjimo ir brūžinimo virš galvos,
mąstė apie tai, ką daktaras papasakojo apie Veritę. Šis irgi dirstelėjo aukštyn.
– Švaros diena. Šiandien – Lorenso kambarys.
– Kaip sutariate judu su vyru, Gven? Nekantraujate tapti tėvais?
– Žinoma. Kodėl klausiate?
– Šiaip. Ar jūsų arba Lorenso šeimoje nebuvo dvynių?
– Mano senelė buvo iš dvynių.
– Na, man panašu, kad jūsų pilvas toks didžiulis visai ne dėl to, kad kažkas
negerai. Labiau tikėtina, kad nešiojate dvynius.
Jos žandikaulis atvėpo.
 – Tikrai? Ar esate tikras?
– Negaliu būti visiškai tikras, bet panašu, kad taip.
Gven pažvelgė pro langą, mėgindama išpainioti užplūdusius jausmus. Du
kūdikiai! Juk tai puiku, ar ne? Verandoje ant pusryčių stalelio tupėjo gauruota
langūro patelė su prie pilvo prilipusiu mažyliu. Langūrė motina žiūrėjo į Gven
didelėmis rudomis akimis tamsiame snukutyje, kurį it aureolė supo pasišiaušę
auksiniai plaukai.
– Ar turėčiau kažko nedaryti? – ji juto, kaip rausta. – Turiu omenyje su
Lorensu.
Jis nusišypsojo.
– Dėl to nesijaudinkit. Tai tik į naudą. Tiesiog reikės nepaleisti pačios iš akių,
ir tiek, be to, turėtumėte užtektinai ilsėtis. Tai ypač svarbu.
– Ačiū, Džonai. Ketinau prieš prasidedant liūtims surengti iškylą prie ežero.
Ar nieko tokio?
– Nieko, tik nelipkite į vandenį ir saugokitės dėlių pakrantėje.
 Devintas skyrius

Iškylos diena buvo suderinta su Veritės grįžimu iš Pietų. Du tarnai į ežero

pakrantę atgabeno pintinę su maistu ir pledų iškylautojams prisėsti, o Gven iš
nušiurusios valtinės buvo atbogintas krėslas. Ant languotų pledų įsitaisiusius
Gven, Lorensą, Veritę ir jos draugę Pru Bertram stebėjo gretimame medyje
tupinti ilgauodegė makaka. Prie jų prisidėti buvo pakviestas ir Makgregoras, bet
šis atsisakė, pasiteisinęs bėdomis su kuliais.
Gven vienintelė sėdėjo krėsle, buvo prisidengusi plačia skrybėle, vilkėjo žalią
medvilninę plačią suknelę, sujuostą viršuje, kad apačioje, kur to labiausiai
reikėjo, būtų platesnė. Kas rytą nusimaudžiusi, braukdama delnais per krūtis ir
pilvą, moteris stebėjosi greitai besikeičiančiu kūnu ir rūpestingai išsitrindavo
šaukšteliu riešutų aliejaus su imbieru. Blogulio savaitėms pagaliau likus praeityje,
prieš dar labiau išsipūsdama, ji tikėjosi kiek atsikvėpti.
– Ar vėl kilo kažkokių neramumų darbininkų barakuose? – sukuždėjo ji
Lorensui.
– Smulkių ginčų kyla nuolat. Tau nėra dėl ko jaudintis.
Ji linktelėjo.
Po to incidento dėl tamilo su sužeista koja Makgregoras su ja elgėsi šaltai.
Padėjo susitarti su naujaisiais sodininkais, šiek tiek pasidomėjo jos ketinimu
gaminti sūrį, bet šiaip laikėsi atokiai. Ji pamėgino įtraukti jį į kitas savo veiklas,
bet jam terūpėjo arbata.
Diena buvo nuostabi, ežeras žvilgėjo saulėje, o švelnus vėjelis vėsino odą.
Gven stebėjo, kaip blyškių drugelių būrys sklando virš vandens paviršiaus. Spjū
straksėdamas įlėkė į ežerą, ėmė šokinėti, taškytis ir mėgautis savo įkyrumu.
Bobins, įsitaisiusi galvą ant letenų, tysojo ant kranto. Ji buvo kur kas mažiau
pašėlusi už brolį, be to, dar ir vaikinga. Gven susidomėjusi stebėjo kalaitę,
jausdama didžiulę užuojautą dėl išpampusio jos pilvo.
 – Kaip juokinga, – tarė Gven ir atsilošė norėdama pajusti ant veido saulės
spindulius. – Bobins stebėtoja, o Spjū vykdytojas. Primena mudvi su Frane. Labai
norėčiau, kad ji būtų čia, Lorensai.
– Jau kalbėjome apie tai, brangioji.
– Pažadu, padarysiu viską, ką tik galėsiu, kad padėčiau, – tarė Veritė. – Todėl
ir negrįžau į Angliją.
– Esu tikras, kad Gven už tai dėkinga.
Veritė plačiai išsišiepė.
– Mielasis, nagi, atidarykime krepšius.
Lorensas atvožė pintinę, ištraukė du butelius šampano, keletą taurių, kurias iš
karto ir išdalino, ir tris lėkštes sumuštinių.
– Mmm, – skonėjosi atidengęs vieną jų ir pauostęs. – Regis, šie su lašiša ir
agurku.
– O kiti? – paklausė išbadėjusi Gven.
– Kodėl gi tau nepasakius mums, kas kitose dviejose lėkštėse, Pru?
Pru buvo tyli ir kukli, tipiška blyškiaodė anglė, po Ceilono saule nusidažanti
ryškiai rausva spalva, ir nors buvo kiek vyresnė, ištikimai draugavo su Verite.
– Žinoma, – ji paėmė abi lėkštes. – Šie su kiaušiniu ir salotomis, o čia kažkas,
ko neatpažįstu... Ak, žinoma, brindžalas.
– Sumuštiniai su brindžalu? – paklausė Gven, prisiminusi pietus pas Kristiną.
Veritė linktelėjo.
– Būtinai! Savo iškylose visada turime vieną egzotinį patiekalą, ar ne,
Lorensai? Tai šeimos tradicija. Argi jūs savo šeimoje neturite jokių tradicijų?
Lorensas pasitaisė skrybėlę ir pažvelgė į seserį.
– Dabar mes esame Gven šeima, Verite.
Veritė nuraudo.
– Žinoma. Neturėjau omenyje...
Jis atkimšo šampaną, pripildė taures ir atsistojęs iškėlė savąją.
– Už nuostabiąją mano žmoną.
– Už! – atkartojo Pru.
Kai visi pasisotino, Veritė, išmaukusi daugiau šampano, nei derėjo, atsistojo.
 – Na, kaip jau žinai, Lorensai, dabar metas pasivaikščioti palei ežerą. Ar
einate?
– Nemanau, kad man pavyks, – atsakė Gven, tiesdama ranką Lorensui.
– Bet tu juk eini, ar ne, Lorensai? Visada eini. Pru pasirūpins Gven.
– Manau, kad vis vien liksiu su Gven.
Gven dėkinga jam nusišypsojo, jis spustelėjo jos ranką.
– Pasisaugok buivolų, – tarė jis, kai įsižeidusi Veritė pajudėjo.
Tuo metu iš vandens, vydamasis būrį garnių, atstraksėjo Spjū, nulėkė paskui
Veritę ir aptaškė ją vandeniu. Gven apsidairė ieškodama Bobins – ši buvo kažkur
dingusi.
– Prakeiktas šuva! – riktelėjo Veritė, nusibraukdama šlapią suknelę. Gven
pastebėjo, kad ji kaip visada bus pasirinkusi netinkamą spalvą. Oranžinė ne itin
dera prie gelsvos jos odos. O dar ta geltona saulė, ir taip pageltusį jos veidą
verčianti atrodyti gan rūgščiai.
– Aš tave palydėsiu, Verite, – tarė besikeldama Pru.
– Ne. Nusivesiu Spjū pabėgioti. Tu ne tokios geros formos ir greitai sukaisi.
Eime, Spjū.
Pru nuliūdusi klestelėjo atgal.
– Žinoma, tu teisi. Nesu tokia energinga kaip tu.
Gven šūktelėjo Lorensui.
– Kaip manai, gal galiu įmerkti bent pirštelius?
Lorensas apsisuko.
– Nematau priežasties, kodėl gi ne. Nenorėčiau tavęs per daug saugoti.
– Ar eisi kartu, Pru? – paklausė Gven nusiaudama.
Pru papurčius galvą, Gven nuėjo prie kranto, atsisėdo ir, viena ranka
laikydama skrybėlę, kita nusimovė kojines. Lorensas padėjo jai atsistoti ir jiedu
paėjėjo kiek toliau. Vanduo švelniai teliūškavo į žemėtą krantą, ji pamakalavo į jo
vėsą panirusius pirštus.
– Taip malonu, ar ne? – paklausė.
Jis apglėbė ją.
– Tai dėl tavęs viskas taip malonu.
 – Ak, Lorensai, aš tokia laiminga. Viliuosi, kad tai niekada nesibaigs.
– Nėra visiškai jokio reikalo, kodėl turėtų, – atsakė jis ir ją pabučiavo.
Ji stebėjo, kaip ant akmens netoliese šokčioja paukštis.
– Tik pažvelk į tą liepsnelę, – tarė ji.
– Tiesą sakant, tai kašmyrinė margoji musinukė. Kaži, kas ją čia atginė.
Paprastai jos sutinkamos golfo aikštyne Nuvara Elijoje. Tai nuostabiausia vieta,
įsikūrusi tarp miesto ir kalvų.
– Daug žinai apie paukščius.
– Paukščius ir arbatą.
Ji nusijuokė.
– Turi man pasakyti, kaip jie visi vadinasi, kad galėčiau išmokyti mūsų kūdikį.
– Nori pasakyti, mūsų kūdikius!
Jis apsivijo ją rankomis, ji pakėlė akis į jį. Jo akys spindėjo, jis atrodė toks
išdidus ir laimingas, kad jos širdis nebetilpo krūtinėje.
Bet staiga, suėmęs abi jos rankas ir tyrinėdamas veidą, jis surimtėjo.
– Gven, jei tik galėčiau tau išsakyti, kaip pakeitei mano gyvenimą.
Ji atšlijo.
– Tikiuosi, į gera.
Jis giliai įkvėpė, regis, visas jo veidas šypsojo – ji tai dievino.
– Labiau, nei kada pajėgsi suprasti, – tarė jis.
Vėjo gūsis pūstelėjo plaukus jai į akis. Jis užkišo garbaną už ausies.
– Po Karolinos maniau, kad mano gyvenimas baigtas, bet tu grąžinai man
viltį.
Vėjas kiek įsismarkavo, tad ji nusiėmė skrybėlę ir prisišliejo prie jo krūtinės.
Jusdama jo šilumą ir besidaužančią širdį, vėl atsisuko į ežerą. Jis ne visada
sugebėdavo aiškiai išsakyti savo jausmus, bet dabar glostė jai plaukus, ir ji
suprato, kaip stipriai jis ją myli. Panarinęs galvą, apsuko ją. Ji užsimerkė,
slėpdama akis nuo spiginančių, ant ežero bangelių šokčiojančių saulės spindulių,
ir pajuto jo lūpas ant kaklo už ausies. Suvirpėjo. Jei tik galėčiau amžiams
išsaugoti šią akimirką, mintyse pagalvojo.
 Jiedu paėjėjo dar galelį, po kurio laiko apsigręžė, bet ramybę sudrumstė
pašėlęs lojimas. Atsisukusi Gven pastebėjo Spjū, draskantį valtinės duris.
– Spėju, Bobins nulindo ten atsivesti šuniukų, – tarė Lorensas ir, išgirdęs
vandenį taškančius irklus, dirstelėjo per petį. – Negaliu patikėti. Ką jisai čia
veikia?
– Panašu, kad Veritė su juo. Ir Kristina.
Jis burbtelėjo po nosimi, bet nuėjo padėti Veritei, o paskui ir Kristinai išlipti iš
valties. Kol Veritė tvarkėsi, Kristina išsišiepė.
– Sveikas, brangusis, – pasisveikino ji, suėmė delnais Lorenso galvą ir
pabučiavo į skruostus. Žingtelėjusi į šalį, leido delnams nuslinkti nuogomis
Lorenso rankomis, pirštais švelniai jį kutendama.
Lorensas nuraudo, o Gven pasišiaušė nuo tokio perdėto intymumo
demonstravimo, bet prisivertė nusišypsoti.
– Kaip malonu tave matyti, Kristina.
– Dievulėliau, puikiai atrodai, reikia nepamiršti ir man kada pastoti.
Ir mirktelėjo Lorensui.
Na ir įžūlumas tos moters, pamanė Gven. Kaip ji drįsta flirtuoti su jos vyru jai
prieš pat nosį? Ji prisiartino prie Lorenso ir savininkiškai nubraukė plaukus jam
nuo kaktos.
– Sutikau juos bevaikščiodama, – tarė Veritė. – Jis piešė jos eskizą su viena iš
salų fone. Jų valtis buvo pririšta netoliese, tad jis pasiūlė mane parplukdyti. O aš
negaliu atsispirti pasiplaukiojimui su žavingu vyriškiu.
Ponas Ravasingas nusišypsojo, bet Lorensas atrodė įsitempęs.
– Labai atsiprašau, kad įsiveržiau, – tarė Savis Ravasingas.
– Visai nėra dėl ko, – Gven ištiesė ranką. – Bet bijau, kad mes čia kaip tik
baigiame.
Jis su šypsena paėmė jos ranką.
– Leiskite pasakyti, jūs tiesiog švytite, ponia Huper.
– Ačiū. Iš tiesų jaučiuosi nuostabiai. Labai malonu jus vėl matyti. Kaip jūsų
kelionė į Londoną? Kartais man regisi, kad...
 – Mums metas eiti vidun, – įsiterpė Lorensas, atžariai linktelėjo Saviui,
nusisuko nuo jo ir ištiesė ranką Kristinai. – Ar tu norėtum užeiti?
Gven susiraukė.
– Ačiū, Lorensai. Aš, žinoma, baisingai norėčiau, – tarė ji ir pasiuntė jam oro
bučinį, – bet manau, kad šį kartą grįšiu su Saviu.
Lorensas tylėjo.
– Tiesą sakant, turiu kai ką poniai Huper, – tarė Savis ir kyštelėjęs ranką į
rudos odos piešimo reikmenų krepšį ištraukė didelį storo popieriaus lapą,
uždengtą vyniojamuoju popieriumi. – Jau kurį laiką šitai nešiojuosi. Tai tiesiog
akvarelė.
Gven ištiesusi ranką paėmė lapą ir nuėmė vyniojamąjį popierių.
– Ak, kaip gražu.
– Nutapiau pagal tą greitą eskizą, kurį padariau Kristinos namuose.
Lorenso veidas aptemo. Netaręs nė žodžio, jis čiupo Gven už rankos ir ėmė
žirglioti aukštyn krantu, juos stebinčios Pru link. Jiedu praėjo pro ją, bet jis
nesustojo, o Gven pasibaisėjusi grįžtelėjo į likusiuosius. Dar kiek paėjėjus, ji
nebesusitvardė.
– Tavo poelgis neatleistinas. Tai dovana. Kodėl buvai toks storžievis? Elkis su
žmogumi padoriai!
Lorensas sukryžiavo rankas.
– Nepakęsiu jo čia.
– Kas tau darosi? Man Savis patinka, ir jis nepadarė nieko blogo, tik per
penkias minutes nupiešė mano eskizą.
Jis stovėjo nejudėdamas, bet Gven kone juto jį drebant.
– Nenoriu, kad dar su juo matytumeisi.
Ji prisimerkė.
– O kaip tu ir Kristina? – ji pavojingai pakėlė balsą.
– O kas dėl šito?
– Tave ji vis dar traukia. Nemačiau, kad būtum atstūmęs jos ranką. Nemanyk,
kad nematau, kaip ji tave apžavi.
Jis purkštelėjo.
 – Kalbėjome apie poną Ravasingą, ne Kristiną.
– Tai dėl jo odos spalvos, taip?
– Ne. Elgiesi juokingai. Jau pakaks. Dabar eime.
– Pati nuspręsiu, kada bus gana, ačiū, nuspręsiu ir tai, su kuo bičiuliautis.
Jis atkryžiavo rankas ir vieną ištiesė jai.
– Nešauk, Gven. Ar nori, kad išgirstų Pru?
– Man visiškai vienodai, tegul girdi. Bet jei pasirūpintum atsisukti,
pamatytum, kad ji jaučiasi labai nejaukiai, – jos lūpa drebėjo, ji atkišo smakrą. –
Pamatytum ir tai, kad šventoji tavo sesuo įlipo atgal į valtį su ponu Ravasingu ir
Kristina, o šis apžiūrinėja, ar ant jų kulkšnių nėra dėlių. Akivaizdu, kad moteris
jis kažkuo žavi!
Ir daugiau nė nemėgindama valdytis tūžmingai nulėkė šalin, kiek tik leido jos
padėtis.

Ji jautėsi įskaudinta dar daugelį dienų, bet jie apie tai nebekalbėjo – Gven dėl to,
kad nenorėjo savęs liūdinti, mat po jųdviejų barnio jos širdis tiesiog veržėsi iš
krūtinės, o Lorensas dėl to, kad buvo užsispyręs kaip ožys. Tylos epizodai ilgėjo,
Gven maudė akis nuo neišverktų ašarų. Nė vienas neatsiprašė, Lorensas ir toliau
buvo paniuręs. Ji nenorėjo jo taip smarkiai įskaudinti paskutine savo pastaba, bet
akivaizdu, kad įskaudino, ir jųdviejų santykiai pašlijo – o juk Gven norėjo, kad
būtų kaip tik priešingai. Negana to, kad grįžo Veritė, dabar ji buvo dar ir atkirsta
nuo Lorenso. Troško paliesti jo skeltą smakrą ir vėl priversti jį nusišypsoti, bet
tam buvo pernelyg užsispyrusi.
Vieną niūkų vakarą, atskridus migruojantiems geltonai mėlyniems Himalajų
pitams, į jų gyvenimą įsiveržė violetinis rudens liūčių sezono dangus. Regis,
viskas prisigėrė drėgmės. Stalčiai nebeatsidarė, o jei ir atsidarydavo,
nebepavykdavo sugrūsti atgal. Durys staiga nebetilpo į rėmus. Žemė buvo
murzina, vabzdžiai be perstojo dauginosi, o Gven kelissyk išklydus į sodą net
oras rodėsi esąs pabalęs.
Liūtys nusitęsė į gruodį, o joms pasibaigus Gven buvo pernelyg išsipūtusi, kad
galėtų nukeliauti bent kiek toliau nuo namų. Dar kartą užsukęs daktaras
Partridžas vėl nustatė, kad yra didelė tikimybė, jog gims dvyniai, bet vis dar
negalėjo būti tuo visiškai tikras.
Dešimt savaičių praleidę prieškambaryje, šunyčiai – iš viso penki – pagaliau
galėjo laisvai dūkti po namus. Gven, per pilvą nebematanti nė savo pačios pėdų,
nuolat baiminosi, kad jų nenumintų, ar bent jau neužkliūtų už vieno iš tų
kailinių kamuoliukų. Vis dėlto Lorensui pasiūlius iškraustyti juos į ūkinius
pastatus, ji tik papurtė galvą. Keturiems iš jų jau buvo rasti namai ir netrukus jie
turėjo iškeliauti, bet vieno, jos mėgstamiausio, iš visų silpniausio, niekas kol kas
taip ir nepanoro.
Vieną rytą atsiliepusi telefonu ji išgirdo Kristinos balsą.
– Ar galėtum pasakyti Lorensui, kad aną kartą užsukęs jis paliko čia savo
popierius? – nerūpestingai paprašė ji.
– Kur?
– Mano namuose, kur kitur?
– Žinoma. Ar dar kažko norėjai?
– Pasakyk, kad man paskambintų, arba gali tiesiog užsukti jų pasiimti.
Vėliau, kai Gven užsiminė apie Kristinos skambutį, jis atrodė nustebęs.
– Ko ji norėjo?
– Popieriai. Sakė, jos namuose palikai popierius.
– Nebuvau jos namuose.
– Sakė, palikai, kai buvai paskutinį kartą.
– Bet buvau tik tada, kai pasirašinėjau investicijų sutartis, prieš daugelį
mėnesių. Jau turiu viską, ko reikia.
Gven susiraukė. Arba jis nesako tiesos, arba Kristina vis dar žaidžia savo
žaidimėlius.

Atsiritus sausiui ir prasidėjus devintajam nėštumo mėnesiui, Gven auštant

stovėjo ant paradinių namo laiptų ir žvelgė į krūmus, kur švilpavo strazdas.
Pasijutusi siaubingai vieniša, suvirpėjo. Aušo vėsi diena, medžiai ir krūmai
žvilgėjo rasa.
 – Nepamiršk šįvakar šiltai apsimūturiuoti. Juk žinai, kad temperatūra gali
nukristi, – Lorensas pakštelėjo jai į skruostą ir žengė į šalį.
– Ar tau būtina vykti į Kolombą? – paklausė ji, nepaleisdama jo rankos ir
trokšdama iš jo daugiau.
Ji atsigrįžo į ją, jo veidas sušvelnėjo.
– Žinau, kad dabar netinkamas metas, bet tau dar liko kelios savaitės. Mano
agentas nori aptarti finansinius reikalus.
– Lorensai, bet negi negalėtum nusiųsti Makgregoro?
– Atleisk, Gven. Aš iš tiesų neturiu pasirinkimo.
Ji paleido jo ranką ir nudelbusi į žemę akis mėgino sutramdyti nepaklusnias
ašaras.
Jis kilstelėjo jos smakrą, tad jai teko pažvelgti į jį.
– Ei, manęs nebus vos dvi ar tris dienas. O tu nebūsi viena. Veritė tavimi
pasirūpins.
Jam įsėdus į automobilį, uždarius langą ir įjungus degimą, Gven pečiai
nusviro. Automobilis keliskart pasispjaudė, tad tarnui teko įsukti variklį. Gven
jau buvo bepradedanti viltis, kad užvesti nepavyks, bet variklis atgijo, mašina
pajudėjo, Lorensas pravažiuodamas jai pamojo ranka ir nurūko į kalvą.
Stebėdama iš akių dingstantį automobilį, ji nusibraukė ašaras, bet šios
nepaliovė tekėti. Po to barnio aną dieną, kai pasirodė ponas Ravasingas su
akvarele, jiedu dar nebuvo deramai išsiaiškinę ir jų santykius iki šiol temdė
šešėlis. Tai buvo savotiškas lūžis. Jiedu buvo vienas kitam mandagūs, bet jis liko
kiek abejingas ir nors miegojo jos lovoje, mylėtis noru nedegė. Sakė, kad tai
kūdikių labui, bet ji ilgėjosi intymumo ir jautėsi labai vieniša.
Po incidento per iškylą jie mylėjosi tik kartą – kelios savaitės prieš jam
išvykstant. Ji žinojo, kad tėra vienintelis būdas jį palenkti, tad kartą, jam besėdint
ant lovos, pirštais glostydama pečius ir nugarą, švelniai nubučiavo sprandą. Tada,
atsukusi jam nugarą, atsigulė į lovą. Jis prisiglaudė prie jos nugaros, ir ji juto,
kaip jos geidžia.
– Esi tikras, kad tai saugu? – paklausė ji.
– Man regis, yra vienas būdas.
 – Tikrai?
Jis padėjo jai atsiklaupti ant kelių ir rankomis įsirėmus į pagalves ant jų
paremti likusį svorį.
– Tik pasakyk, jei skaudės, – tarė jis, atsiklaupęs už jos.
Ją vis dar stebino potyrių stiprumas jiedviem mylintis, o dabar, jam judant
taip švelniai, visi jausmai dar sustiprėjo. Gal nėštumas leido jai įžengti į aukštesnį
moteriškumo lygmenį? Kad ir kas tai būtų, po visko ji netruko užmigti ir miegojo
kiečiau nei pastarosiomis dienomis. Po to reikalai tarp jųdviejų kiek pasitaisė, bet
ne iki galo, o kai ji pasiteiravo, kas yra, jis atsakė, kad nieko. Ji nuoširdžiai vylėsi,
kad Kristina čia niekuo dėta.
Dabar, jam išvykus, ji jo ilgėjosi ir apgailestavo, kad nepasistengė labiau.
Apėjo namą, norėdama pasižiūrėti į ežerą. Jis buvo beveik visiškai lygus, tamsiai
violetinis artimajame krante, su plačia sidabrine juosta viduryje. Ežeras jai visada
praskaidrindavo nuotaiką. Kelias minutes paklausė genio stuksenimo, virš namo
praplasnojus ereliui, dirstelėjo aukštyn.
– Ar girdite, mano mažieji? – paklausė uždėjusi delną ant pilvo. Tada
paskubomis grįžo namo sušilti prie židinio. Ketino dar pasiuvinėti kryželiu, bet
pasijuto išglebusi ir sustingo panirusi į tą gundantį snaudulį, po kurio lieki tik
dar labiau pavargęs. Lyg per miglą girdėjo pirmyn atgal tipenančią Naviną,
arbatos ir sausainių atnešantį liokajų, bet nepajėgė išsibudinti tiek, kad pakeltų
puodelį. Atsigavo tik tada, kai užėjusi į kambarį krenkštelėjo Veritė.
– Ak, mieloji, tu nemiegi.
Gven sumirksėjo.
– Klausyk, man siaubingai gaila, bet šįvakar senas draugas rengia vakarėlį
Nuvara Elijoje. Tik vienai nakčiai. Grįšiu rytoj arba vėliausiai poryt, pažadu. Ar
susitvarkysi? Šiais metais tiek daug visko praleidau.
Gven nusižiovavo.
– Žinoma, privalai keliauti. Turiu Naviną ir daktaro Partridžo numerį Hatone.
Važiuok ir pasilinksmink.
– Tik nusivesiu Spjū palaigyti prie ežero ir važiuosiu. Iš karto ir
atsisveikinsiu, – priėjusi pabučiavo Gven į skruostą. – Jei norėtum, galiu vienu
kartu išvežioti šunyčius į jų naujus namus?
Padėkojusi Gven žvelgė iš kambario išeinančiai Veritei pavymui. Ji teisi –
likusi namie palaikyti jai draugijos, Veritė praleido keletą sezoninių šokių vakarų.
Buvo nuvykus į Naujųjų metų puotą Nuvaroje, bet tai ir viskas. Lorensas sakė,
kad esant įprastoms aplinkybėms jie būtų vykę visi, bet dabar Gven nėštumas
artėjo pabaigos link, tad nebuvo galima rizikuoti. Išties, juk vakarėlis šįvakar – tai
paskutinė proga Veritei pašėlti prieš gimstant kūdikiams. Be to, kaipgi ji susiras
vyrą, jei niekada nekiš nosies iš namų?
Gven jautėsi didžiulė ir nerangi. Buvo labai nepatogu kilti iš kėdės, bet, vargais
negalais atsistojusi, ji priėjo prie lango. Lorensui išvykus ir orams atvėsus, ji ėmė
ilgėtis namų. Ilgėjosi ne tik tėvų, bet ir Franės, nors dažni jos laiškai neleido
atsilikti nuo įvykių. Juose Franė Savio beveik neminėjo, bet užsiminė apie naująjį
žavėjimosi objektą, ir Gven nuoširdžiai tikėjosi, kad pusseserė surado žmogų,
kuris ją pamils.
Ji pažvelgė į sodą. Buvo labai tylu, ir nors ji jautėsi tokia vieniša, atrodė, kad
visa žemė sulaikiusi kvapą laukia drauge su ja. Tarp medžių pastebėjo judantį
didelį raguotą zambarą. Tikriausiai bus nusileidęs iš debesyse skendinčio miško
Hortono lygumų aukštumose ir pasiklydęs. Lorensas buvo žadėjęs jai išvyką į
Hortono lygumas, į mišką, apgobtą alyvinių rūkų, įsipynusių tarp gumbuotų
medžių apvaliomis viršūnėmis šakų. Gven tai skambėjo magiškai ir priminė
Karolinos freską vaikų kambaryje. Ją prisiminusi, nusprendė patikrinti, ar ten jau
viskas iki galo suruošta.
ANTRA DALIS

Paslaptis
 Dešimtas skyrius

Freska buvo sutvarkyta labai dailiai, ir Gven buvo patenkinta savo sprendimu jos
neuždažyti. Spalvos gal ir nebuvo tokios ryškios kaip kadaise, bet ūkanotos
violetinės aukštumos buvo aiškios, sidabriškai mėlyni ežerai žvilgėjo it tikri.
Laimei, kūriniui restauruoti jiems neprireikė pono Ravasingo pagalbos.
Ji apžiūrinėjo kambarį, glėbyje laikydama Džindžer, vieną likusį šunytį.
Blyškiai gelsvas kambarys buvo paruoštas. Vienas šalia kito stovėjo du nauji balti
lopšiai, iš Kolombo buvo parsiųsdinta antikvarinė atlasmedžio kėdė su dviem
kreminėmis siuvinėtomis pagalvėlėmis. Viską sujungė dailus, vietinės gamybos
kilimas. Atidariusi langą, kad išvėdintų kambarį, ji įsitaisė kėdėje ir įsivaizdavo,
kaip jausis glėbyje laikydama ne šunytį, o savo kūdikius. Susigraudinusi
patapšnojo pilvą. Ji buvo dar visai jaunutė, tad naujosios kartos nešiojimas savyje
rimtų sveikatos problemų nekėlė, dėl to dabar jos akys ašarojo visai ne dėl
nėštumo, o dėl vienišo savo pačios vidinio balso.
Vakare Gven įsiskaudo galvą, tad ji nusprendė, kad gaivus oras išeis į naudą.
Pajuto nestiprų dieglį ir trumpam sustingo, bet netrukus užsimetė švarką ir išėjo
iš namų. Naktį ežeras retai kada pajuosdavo, dažniausiai būdavo tamsiai
violetinis ir žvilgėdavo vandenyje atsispindint žvaigždėms ir mėnuliui. Šiąnakt
žvilgesio nebuvo. Beeinančią ją staiga sustabdė aštrus skausmas, pervėręs pilvą iki
pat nugaros. Diegliui praėjus, jai vargais negalais pavyko neparvirtus atidaryti
duris, o pasirodžius Navinai ji jau kone verkė.
Moters veide švietė susirūpinimas.
– Ponia, aš jūsų ieškau.
Navinai ją prilaikant, jiedvi grįžo į miegamąjį. Gven sunkiai nusivilko
drabužius ir per galvą užsitempė iškrakmolytus naktinius. Sėdėdama ant lovos
pajuto šlaunimis tekant šiltą skystį. Staiga, siaubingai susigėdusi, atsistojo.
– Nereikia stipriai jaudintis, ponia. Tai vandenys.
 – Prašau paskambinti daktarui Partridžui, – paliepė Gven. – Tučtuojau.
Navina linktelėjo ir išėjo į koridorių. Kai grįžo, jos veidas buvo apniukęs.
– Negaunu atsakymo.
– Tikrai?
– Nesijaudinkite, ponia. Aš priėmiau kūdikių.
– Dvynių?
Moteris papurtė galvą.
– Ne, ponia. Liokajus vėliau dar paskambins daktarui. Atnešiu šilto gėrimo ir
karštą pūslę.
Jos nebuvo kelias minutes, grįžusi padavė Gven stiklinę stipriai kvepiančio
gėralo.
– Ar esi tikra? – Gven susiraukė užuodusi imbierą ir gvazdikėlius.
– Jis geras. Padės.
Gven išgėrė ir po kelių minučių klaikiai apsivėmė tiesiai ant švarių naktinių.
– Bjaurastis. Nuo šiol tik virinto vandens, Navina.
Ji buvo tokia išsipūtusi, kad viskas ėjosi sunkiai, bet Navina padėjo jai
nusivilkti naktinius ir kalbėdama švelnius žodžius apklostė ją šilta vilnone
antklode. Persigandusi laukdama dar vieno veriančio sąrėmio, Gven girdėjo savo
pačios kvėpavimą. Užsimerkusi ji bandė įsivaizduoti Lorensą, o Navina tuo metu
atnešė švarių paklodžių ir perklojo lovą. Visada nuolanki patarnaujanti moteris
buvo ramybės įsikūnijimas, bet Gven vistiek taip trūko vyro šalia, kad akys
pritvinko ašarų. Ji nusibraukė jas, bet staiga vėl pervėrė pusiau plėšiantis
skausmas ir ji palinkusi priekin suaimanavo.
– Aš paskambinti daktarui vėl, – tarė Navina ir jau sukosi eiti.
– Nepalik manęs! Liepk skambint liokajui, – maldavo Gven, griebdama
Navinai už rankovių.
Navina linktelėjo ir palaukusi prie durų perdavė liokajui nurodymus. Kol šis
skambino, Gven meldėsi, bet pro praviras duris buvo girdėti, kad su daktaru
nepavyksta susisiekti. Širdis vėl ėmė beprotiškai plakti.
Abi tylėjo. Navina spoksojo į grindis, o Gven, jausdama kylančią paniką,
bandė tvardytis. Ką jos darys, jei gimdymas komplikuosis? Ji užsimerkė ir
didžiulėmis valios pastangomis bandė nusiraminti, kad širdis liautųsi taip
pašėlusiai plakti. Širdžiai aprimus, ji pažvelgė į Naviną.
– Buvai su Karolina, kai ji gimdė?
– Buvau, ponia.
– O Lorensas?
– Buvo namuose.
– Ar jos gimdymas buvo siaubingas, Navina?
– Normalus. Kaip jūsų.
– Šitai normalu?! – užėjus naujam sąrėmiui Gven vos susilaikė
neužsikūkčiojusi. – Kodėl niekas nesakė, kad šitaip skaudės?
Navina raminamai niurnėjo, padėjo Gven atsistoti ir prislinko mažą suolelį
prie lovos, kad jai būtų lengviau įlipti. Nors vis dar jautėsi išmušta šalto prakaito,
skausmas buvo kiek atslūgęs, tad Navina turėjo laiko padėti jai grįžti į lovą. Tyliai
gulėdama po melionais dvelkiančiais patalais, Gven nuslinko šiek tiek žemiau.
Gimdymas, regis, sulėtėjo, sąrėmiai sušvelnėjo ir praretėjo ir ateinančios kelios
valandos prabėgo palyginti lengvai. Gven net ėmė viltis, kad jai pavyks visai
neblogai susitvarkyti.
Navina jai tapo kur kas daugiau nei tarnaite: ne visai drauge, ne visai motina.
Tai buvo keisti santykiai, bet Gven buvo dėkinga. Trumpam užsnūdo, paniro į
beveik malonų rūką, o mintys sukosi apie tikrąją motiną, apie tai, kaip jai teko
gimdyti. O tada ir vėl smogė siaubingas skausmas, regis, perplėšiantis jos nugarą
perpus. Ji apsivertė ant šono ir prisitraukė kelius prie krūtinės. Skausmas ėdė ir
tampė − atrodė, kad kūnas suplyš gabalais.
– Noriu vėl apsiversti. Padėk man. Prašau.
Navina padėjo jai atsistoti keturpėsčia.
– Nestumkite – alsuokite, kai skaudės. Praeis, ponia.
Gven prasižiojo ir ėmė alsuoti trumpais kvėptelėjimais, bet staiga sąrėmiai
sustiprėjo. Aštrus skausmas vėrė pilvą kiaurai, ji pasisuko ir išgirdusi lyg nesavą
savo pačios rėkimą pasijuto taip, lyg gimti trokštų ne du maži kūdikėliai, o
kažkas daug didesnio. Kodėl moterys pasmerkia save tokiai kančiai? Ji mėgino
užsimiršti bandydama atmintyje atgaivinti vaikystės pasakas, besistengdama
atsiminti net perkreipė veidą – padarys bet ką, kad tik nukreiptų dėmesį nuo
kūną apsėdusio pragariško skausmo. Sulig kiekvienu sąrėmiu ji kandžiojo lūpą,
kol burnoje pajuto kraujo skonį. Visur vien tik kraujas, pamanė, raudonas, tirštas
kraujas. Paskui, varvėdama ant jau spėjusių peršlapti patalų, pamėgino suvaldyti
riksmą, bet ir taip trumpos atokvėpio akimirkos tolydžio trumpėjo.
Dar daugiau triuškinamo skausmo. Ji daužė kumščiais čiužinį, apsivertė ant
šono ir klykdama šaukėsi motinos, kol pagaliau vieną akimirką pasijuto visiškai
tikra, kad mirs.
– Jėzau, – šnabždėjo grieždama dantimis. – Padėk man!
Navina visą laiką buvo kartu, laikė ją už rankos ir drąsino.
Po kurio laiko, visiškai išsekusi, Gven vėl apsivertė ant nugaros, akimirkai
ištiesė blyškias kojas, paskui prisitraukė pėdas prie užpakalio. Palenkusi galvą
pasižiūrėti pajuto, lyg kažkas joje būtų atsisegę – ji praskėtė kelius, galutinai
užmiršusi paskutinius orumo likučius.
– Kai pradėti skaičiuoti, giliai įkvėpkite, ponia, o nekvėpuoti reiškia stumti.
Kai yra dešimt, įkvėpkite iš naujo, sulaikykite ir stumiate vėl.
– Kur daktaras? Man reikia daktaro!
Navina papurtė galvą.
Gven giliai įkvėpė ir darė, kaip liepta. Tada, užsimerkusi, varvančiais plaukais,
pajuto aštrų skausmą. Pirmiausia pasklido išmatų tvaikas, ir Gven, jau pernelyg
apsinuoginusi, kad dėl to jaudintųsi, pamanė, kad tai viskas, bet po dar vieno
stipraus stūmio pajuto deginimą tarp praskėstų šlaunų. Jau ketino stumti vėl, bet
Navina palytėjo jos riešą.
– Ne, ponia, negalima stumti. Reikia leisti kūdikiui išslysti.
Kelias akimirkas nevyko nieko, o tada tarp kojų ji pajuto kažką slidaus.
Navina pasilenkė nukirpti virkštelės ir pakėlė kūdikį. Nušluostė jį ir nusišypsojo,
o jos akyse sužibo ašaros.
– O, mano ponia. Turite gražų berniuką, štai kas yra.
– Berniuką.
– Taip, ponia.
 Gven ištiesė rankas ir įsižiūrėjo į vietomis pamėlusį ir raukšlėtą raudoną savo
pirmagimio veidelį. Akimirkai užliejo tokia galinga ramybė, kad, regis, išsitrynė
viskas, ką jai ką tik teko patirti. Kūdikis sugniaužė ir atleido kumštį, lyg pirštais
mėgintų perprasti vietą, į kurią ką tik atvyko. Jis buvo tobulas, o ji, pasijutusi lyg
pirmoji pasaulyje pagimdžiusi moteris, iš pasididžiavimo pravirko.
– Labas, berniuk, – kūkčiodama pratarė ji.
Kambarį pervėrė staigus vaiko klyksmas.
Gven pažvelgė į Naviną.
– Dievaži, jis atrodo įsiutęs.
– Tai geras ženklas. Sveiki plaučiai. Geras, sveikas berniukas.
Gven nusišypsojo.
– Aš tokia pavargusi.
– Dabar turite pailsėti, tuoj gims antras.
Navina paėmė berniuką, suvystė jį, užmovė mažytę kepuraitę ir pačiūčiavusi
paguldė į lopšį, ten jis protarpiais vis imdavo klykti. Tada ji apiplovė Gven,
netrukus užgimė placenta. Po pusantros valandos, ankstyvą rytmetį, Gven
pagimdė antrąjį kūdikį, ir akimirksniu ją apleido visos jėgos, o galvoje sukosi
vienintelė mintis – dėkui Dievui, kad viskas baigta. Mėgino pasikelti, kad
pažvelgtų į antrąjį mažylį, bet susmuko atgal į pagalves ir tik stebėjo, kaip Navina
vysto kūdikį į antklodėlę.
– Kas? Berniukas ar mergaitė?
Tiksėjo sekundės. Pasaulis liovėsi suktis ir iš įtampos, regis, sustingo.
– Na?
– Mergaitė, ponia.
– Kaip džiugu, kiekvienam po vieną.
Gven vėl pamėgino pakelti galvą ir pažiūrėti, bet vos tik dirstelėjo į kūdikį,
Navina, netarusi nė žodžio, išėjo iš kambario. Gven sulaikė kvėpavimą ir
įsiklausė. Iš vaikų kambario girdėjosi tik tylutėlis verksmas. Per silpnas. Gerokai
per silpnas. Oras staiga taip sutirštėjo, kad tapo sunku kvėpuoti. Ji nespėjo gerai
įsižiūrėti į dukterį, tad nebuvo tikra, bet kūdikis jai pasirodė keistos spalvos.
 Išsigandusi, kad virkštelė pridusino vaiką, Gven pabandė pašaukti Naviną, bet
iš burnos išsiveržė vien tik klyksmas. Pabandė dar sykį, tada permetusi kojas per
lovos kraštą bandė atsistoti, bet išmušė karštis ir ji metėsi prie lovos. Dirstelėjo į
sūnų. Buvo nutarę pavadinti jį Hju. Savo stebuklėlį. Jis liovėsi verkti, vos tik gimė
dvynė, ir dabar kietai miegojo. Pasilypėjusi ant taburetės, Gven vėl įsiropštė į
lovą. Maudė kiekvieną raumenėlį. Ji užsimerkė.
Atsimerkus prieš akis pamažu išryškėjo Navinos veidas. Ji sėdėjo krėsle prie
lovos.
– Aš atnešti arbatos, čia jums, ponia.
Gven atsisėdo ir nusibraukė nuo kaktos prakaito lašus.
– Kur dvynė?
Navina nudelbė akis.
Gven ištiesė ranką ir įsikibo į moters rankovę.
– Kur mano duktė?
Navina išsižiojo, lyg ketintų kalbėti, bet neištarė nė žodžio. Jos veidas buvo
ramus, bet skreite grąžomos rankos išdavė nerimą.
– Ką jai padarei? Ar kažkas ne taip?
Jokio atsakymo.
– Navina, tučtuojau atnešk vaiką. Ar girdi mane? – Gven tiesiog spiegė iš
baimės.
Moteris papurtė galvą.
Gven gaudė orą.
– Ji mirė?
– Ne.
– Nesuprantu. Privalau dabar pat ją pamatyti. Atnešk ją! Įsakau tau ją atnešti,
antraip tučtuojau keliausi iš šių namų.
Navina lėtai atsistojo.
– Gerai, ponia.
Visų įsivaizduojamų siaubų kupinas pasaulis aplink ją nepaliaujamai plėtėsi.
Gven pasijuto taip, it jos krūtinę veržtų geležinė juosta. Kas nutiko jos kūdikiui?
Gal ji klaikiai išsigimusi? Serga siaubinga liga? Jai reikia Lorenso. Kodėl jo čia
nėra?
Po kelių minučių į kambarį grįžo Navina, nešina suvystytu kūdikiu. Gven
išgirdo tylų verksmą ir ištiesė rankas. Navina paguldė kūdikį jai į glėbį, žingtelėjo
atatupsta ir įdūrė akis į grindis. Gven giliai įkvėpė ir nuklojo šiltą antklodę.
Mažutė mergytė po antklode buvo įsupta tik į baltą frotinę servetėlę.
Kūdikis atsimerkė. Gven sulaikiusi kvapą nužvelgė vaiką. Maži pirštukai,
apvalus pilvelis, tamsios tamsios akys ir žvilganti, it nupoliruota oda. Šoko
pritrenkta, Gven dirstelėjo į Naviną.
– Šis vaikas tobulas.
Navina linktelėjo.
– Tobulas.
Ayah panarino galvą.
– Bet ji ne baltoji.
– Ne, ponia.
Gven nudiegė moterį akimis.
– Kas čia per pokštas? Kur mano vaikas?
– Ji jūsų dukra.
– Negi manei, kad nepastebėsiu, jog mano vaiką pakeitei šiuo?
Ji ėmė verkti, ašaros tekėjo mergaitės veidu.
– Tai jūsų dukra, – pakartojo Navina.
Visiškai priblokšta, Gven užsimerkė, kiek įmanydama užspaudė akis, kad
ištrintų kūdikio vaizdą, ir ištiesė vaiką moteriai. Negali būti, kad toks tamsus
sutvėrimėlis atsirado iš jos. Neįmanoma! Navina stovėjo prie lovos, supdamasi
ant kulnų su kūdikiu glėbyje. Gven apsivijo liemenį ir purtydama galvą suvaitojo.
Apimta baimės ir sąmyšio, negalėjo nė pažvelgti ayah į akis.
– Ponia...
Gven panarino galvą. Abi tylėjo. Tai nesąmonė. Visa tai nesąmonė. Gven
įsispoksojo į savo delnų linijas, apvertė rankas, pirštu apvedė vestuvinį žiedą.
Keletą minučių neritmingai ir pašėlusiai smarkiai plakė širdis. Galiausiai ji pakėlė
akis į Naviną ir, nepastebėjusi smerkiančio žvilgsnio, išdrįso prabilti:
 – Kaip ji gali būti mano? Kaip? – klausė ji, atbula ranka nusibraukdama
ašaras. – Nesuprantu. Navina, pasakyk man, kas nutiko. Aš einu iš proto?
Navina papurtė galvą.
– Reikalai vyksta. Dievų norai.
– Kokie reikalai? Kokie reikalai vyksta?
Senoji moteris gūžtelėjo.
Gven stengėsi nuryti ašaras, visa sustingo, kad nulaikytų drebantį smakrą, bet
viskas veltui. Jos veidas subliuško, ant patalų pasiliejo dar daugiau ašarų. Kodėl
tai nutiko? Kaip tai galėjo nutikti?
Iki šiol ji visko iki galo nesuvokė. Bet dabar suprato. Ką pasakys Lorensui?
Mėgino sugalvoti, bet buvo taip nustekenta, kad nesugebėjo sudėlioti nė vienos
logiškos minties, o vis augant klaikiam siaubui, jautėsi visiškai nesava. Kur tiesa?
Ji išsipūtė nosį, vėl nusišluostė veidą ir prisiminė mergaitę, atmerkiančią dideles
tamsias akis ir pažvelgiančią į ją. Gal kažkas ne taip kūdikio kraujui, gal dėl to, o
gal Lorensas turi protėvių ispanų? Galva plyšo nuo minčių. Oras. Štai ko jai
reikia. Nakties vėjelio. Kad galėtų mąstyti.
– Ar galėtum praverti langą, Navina?
Navina paėmė kūdikį viena ranka, priėjusi prie lango jį atidarė ir įleido į
kambarį vėsaus oro bei augalų dvelksmo.
Ką ji gali padaryti? Gal galėtų pasakyti, kad pagimdė tik vieną vaiką, o gal
apsimesti, kad kūdikis negyvas? Bet ne, tam reikėtų kūno. Gven stebėjo prie
lango sėdinčią Naviną su kūdikiu glėbyje ir troško atsidurti kuo toliau nuo šios
baisios valstybės, kur baltoji gali be jokios priežasties pagimdyti rudą vaiką.
Visiškai be jokios priežasties. Oras aplink sustingo, ir vieną klaikų akimirksnį jos
galvoje iškilo Savio Ravasingo veidas. Ne! O Dieve. Ne! Tik ne tai. Negali būti.
Visiškai be žado apsivijo save rankomis ir susirietė dvilinka.
Baisiai išsekinta gimdymo, ji nesugebėjo suregzti blaivios minties. Juk tikrai
būtų supratusi, jei tas vyras būtų ja pasinaudojęs? O tada dar viena į galvą šovusi
mintis jos vos nepribaigė. O kaipgi Hju? Gerasis Dieve. Negali būti. Jei įmanoma,
kad mergaitė yra Savio – klaiki, klaiki mintis, – tai kaipgi Hju? Ar gali būti, kad
esama dviejų tėvų? Ji niekada nieko negirdėjo apie tai kalbant. Ar tai įmanoma?
Ar gali būti įmanoma?
Visiškai sujauktomis mintimis dar sykį dirstelėjo į Naviną ir per properšą
debesyje pamatė mėnulį, jis kabojo aukštai, jau blykštančiame danguje. Beveik
rytas. Ką jai daryti? Niekas negali apie tai sužinoti. Turi nuspręsti prieš
sukruntant tarnams. Laikas tirpsta. Vėjas, regis, sustiprėjo, o pasigirdus ant žvyro
girgždant automobilio padangoms, kraujas tiesiog užvirė.
Abi su Navina sustingo.
Navina pakilo pirmoji.
– Tai šeimininko sesuo, – tarė ji ir uždengė kūdikio galvelę antklode.
– O Dieve! Veritė, – leptelėjo Gven. – Padėk man, Navina.
– Aš paslepiu baba.
– Greičiau, tik greičiau.
– Vaikų kambaryje?
– Nežinau. Taip. Vaikų kambaryje, – linktelėjo Gven.
Apimta visiškos panikos, ji įsispoksojo tiesiai priešais save, o širdis taip
daužėsi, kad ji negalėjo nei kalbėti, nei suregzti minčių. Navina išskubėjo lauk, o
Gven klausėsi, kaip Veritė įeina į prieškambarį ir pasuka į koridorių. Po kelių
minučių pasigirdo beldimas į duris. Gven alsavo per greitai, tad kai į kambarį
įsiveržė nuraudusi ir džiaugsminga Veritė, ji buvo tikra, kad išsiduos.
– Mieloji, man labai gaila. Ar tau viskas gerai? Ar galiu juos pamatyti?
Gven mostelėjo galva Hju lopšio link.
– O kur kitas?
Gven kryptelėjo lūpas, pajuto, kaip ima virpėti smakras, bet prieš prabildama
įkvėpė ir susitvardė.
– Daktaras Partridžas klydo. Gimė tik vienas. Berniukas.
Veritė priėjo prie lopšio ir pasilenkė.
– Ak, na ir gražuolis! Ar galiu palaikyti?
Gven linktelėjo, bet jos širdis taip kalatojosi, kad ji bijojo, jog tai gali matytis.
Užsitraukė antklodę iki pat smakro.
– Jei tik nori. Bet prašau, nežadink jo, jis ką tik užmigo.
 Svainė pakėlė Hju.
– Dievulėliau, bet jis toks mažytis.
Gven atėmė amą, bet jai pavyko sugalvoti atsakymą, kurį išstenėjo bejausmiu
ir nenatūraliu balsu.
– Tikriausiai prikaupiau daug vandens.
– Žinoma. Ar daktaras tave jau apžiūrėjo? – paklausė Veritė, guldydama Hju
atgal į lopšį. – Atrodai siaubingai išblyškusi.
– Atvyks, kai tik galės. Greičiausiai vakar buvo išvykęs į kitą iškvietimą.
Gven pajuto deginantį skausmą akyse ir daugiau nieko nepasakė – kuo mažiau
pasakos, tuo bus geriau.
– Ak, mieloji, ar buvo labai baisu?
– Labai, taip.
Veritė prisitraukė kėdę ir įsitaisė greta Gven.
– Esi neįtikėtinai drąsi, kad padarei tai viena.
– Turėjau Naviną.
Gven trumpam užsimerkė, vildamasi, kad Veritė supras užuominą. Ji žinojo,
kad skubėdama Navina neuždarė vonios durų, ir nors vaikų kambario duris ji
tikrai bus užtrenkusi, vis viena troško, kad svainė išeitų, kol mergaitė nepabudo.
– Ar norėtum, kad palinksminčiau tave istorijomis apie vakarėlį? – paklausė
Veritė.
– Na, tiesą sakant... – pratarė Gven.
– Buvo nuostabu, – nekreipdama į ją dėmesio, tęsė Veritė. – Taip ilgai šokau,
kad prisitryniau pūsles, be to, ar gali patikėti, vakarėlyje buvo ir Savis Ravasingas,
beveik visą naktį prašoko su ta Kristina. Klausė apie tave.
Nepatenkinta tuo, kur pasuko pokalbis, Gven gindamasi ištiesė ranką.
– Verite, jei tu nieko prieš, norėčiau, prieš atvykstant daktarui, pailsėti.
– Ak, žinoma, mieloji. Kokia aš kvaila, pliurpiu čia, kai tu tikriausiai visiškai
išsekusi.
Veritė atsistojo ir žengė kelis žingsnius lopšio link.
– Jis vis dar miega. Negaliu sulaukti, kada pabus.
Gven pasimuistė lovoje.
 – Jau netrukus. O dabar, jei tu nieko prieš...
Veritė nusisuko ir, eidama prie durų, neatsigręždama tarė:
– Turi pailsėti, matau. Ketinau šiandien susitikti su Pru Hatone, jei tu
neprieštarausi. Bet liksiu, jei tau manęs reikia...
Še tau ir pagalba, pamanė Gven, bet garsiai to nepasakė. Šiaip ar taip, ji labai
nudžiugo, kad svainė ketina išvykti.
− Važiuok, − tarė Gven. − Man viskas gerai.
Veritė jau ėjo durų link, bet staiga pasigirdo silpnas kūdikio balselis ir tuoj
nutilo. Veritė su šypsena atsisuko, o Gven sustingo.
– Ak, kaip miela, jis nubudo, – tarė ji ir priėjo prie lopšio, bet, pamačiusi Hju,
susiraukė. – Keista, jis vis dar miega.
Kurį laiką tvyrojo tyla, ir nors ji tetruko akimirką, Gven tai išsitęsė į begalybę.
Ji užsimerkė, troško, kad mergaitė neverktų, ir pasijuto it liepsnotų. Prašau,
neleisk jai pravirkti, kol Veritė spokso į Hju.
– Jie verkia ir per miegus, – galiausiai išstenėjo. – Dabar, susimildama, keliauk
į Hatoną. Turiu Naviną.
– Na, gerai, jei esi tikra.
Išeidama svainė uždarė duris, Gven pasilenkė į priekį ir apsivijo kelius.
Atrodė, kad ji tarsi atitrūkusi nuo žemės, kad menkiausias vėjo gūsis gali ją
pakelti iš lovos ir nunešti šalin. Paskambino varpeliu Navinai.
Grįžusi ayah prisėdo greta Gven ir paėmė ją už rankos.
– Navina, ką man daryti? – sukuždėjo Gven. – Pasakyk, ką man daryti?
Senoji moteris įdūrė akis į grindis ir tylėjo.
– Padėk man. Prašau, padėk man.
– Ponia, aš nežinau.
Gven vėl pravirko.
– Turi būti kažkoks būdas. Turi būti.
Navina, regis, akimirką sunkiai svarstė, tada giliai įkvėpė.
– Randu kaimo moterį slėnyje prižiūrėti baba.
Gven spoksojo į ją, moteris taip pat į Gven pažvelgė. Nejau ji siūlo jai atiduoti
kūdikį? Savo pačios vaiką?
 – Tik vienintelis būdas.
– Ak, Navina, kaip aš galiu ją atiduoti?
Navina ištiesė ranką.
– Reikia manimi pasitikėti, ponia.
Gven papurtė galvą.
– Aš negaliu.
– Ponia, privalote.
Paskendusi neviltyje, Gven panarino galvą. Paskui pakėlė akis ir prabilo
drebančiu balsu.
– Ne. Tai negali būti vienintelis būdas.
– Tik dar vienas.
– Taip?
Navina pakėlė pagalvę.
Gven aiktelėjo.
– Nori pasakyti, uždusinti ją?
Navina linktelėjo.
– Ne! Tik ne tai. Jokiu būdu.
– Žmonės taip daro, ponia, bet negerai.
– Ne, negerai, tai siaubinga, – atsakė Gven ir pasibaisėjusi, kad jos iš viso apie
tai kalba, užsidengė veidą delnais.
– Galvoju, ponia. Aš eiti į tolimą slėnį su baba. Jūs mokėti truputį pinigų?
Gven kurį laiką nieko neatsakė, tik pakėlė galvą ir įsižiūrėjo tiesiai prieš save,
per ašaras nieko nematydama. Suvirpėjo. Tiesa ta, kad kūdikio pasilikti ji negali.
Jei pasiliktų, būtų išvyta su vaiku, kuris akivaizdžiai nėra nuo jos vyro. Savo
berniuko tikriausiai niekada nebepamatytų. Kur eitų? Net ir tėvai gali neturėti
kitos išeities, kaip tik nuo jos nusisukti. Be pinigų ir namų mergaitės lauktų kur
kas blogesnis gyvenimas nei kaime. Ten ji bent nebūtų pernelyg toli ir gal vieną
dieną... Ji sustingo. Ne. Jokių „vieną dieną“ nė būti negali. Jei atiduos vaiką, tai
visiems laikams.
Ji pažvelgė į senąją moterį ir sukuždėjo:
– Ką pasakyti Lorensui?
 – Nieko, ponia. Aš maldauti jūsų. Sakome, tik vienas kūdikis.
Gven linktelėjo.
Navina teisi, bet vien pagalvojusi, kad teks taip baisiai meluoti, ji ėmė virpėti.
Meluoti Veritei – viena. Su Lorensu bus kur kas blogiau.
Moters akys prisipildė ašarų.
– Tai geriausia. Jeigu pasiliktumėte, šeimininkas pašieptas.
– Navina, bet kaip tai galėjo nutikti?
Senoji moteris papurtė galvą, jos akyse degė klaikus skausmas.
Tokie akivaizdūs ayah jausmai privertė Gven pasijusti dar blogiau ir ji
užsimerkė, bet akyse vis regėjosi šilkinės prancūziškos kelnaitės ant viešbučio
miegamojo grindų. Ji prisivertė prisiminti tą pokylio naktį, prisiminė kiekvieną
smulkmeną iki tos akimirkos, kai Savis pradėjo glostyti jos smilkinį, o toliau −
nieko. Ką jis jai padarė? Ką ji leido jam daryti? Teprisiminė, kad pabudo
pusnuogė, įėjus Franei. Vėl susimąstė, ar iš viso įmanoma, kad dvyniai turėtų
skirtingus tėvus. Nuo minties, kad gal vis dėlto tai neįmanoma, ji dar skaudžiau
pajuto buvusi išniekinta, o širdis ėmė beprotiškai daužytis. Hju turi būti Lorenso
sūnus. Turi būti.
– Ponia, nenerimauti, – Navina paėmė Gven ranką ir ėmė ją glostyti. – Norite
pavadinti kūdikį?
– Nežinau jokių tinkamų vardų tokiam vaikui...
– Lijonė yra labai geras vardas.
– Gerai, – ji patylėjo. – Bet aš privalau pamatyti ją dar sykį.
– Negerai, ponia. Geriau ji keliauti dabar. Neliūdėkite, ponia. Tai jos likimas.
Gven maudė akis.
– Negaliu išsiųsti jos, dar sykį nepamačiusi. Prašau. Gal, jei užrakintume duris
į koridorių? Turiu ją pamatyti.
– Ponia...
– Atnešk ją man, kad bent galėčiau pamaitinti, nejau negali, tik kartą, o vėliau
ją galės maitinti viena iš kaimo žindyvių slėnyje.
Gilus atodūsis išdavė Naviną esant pavargusią, ji žingtelėjo atatupsta.
– Pirma mes palaukti, kol sesuo išeis.
 Laukdamos abi tylėjo, bet vos tik išgirdo nuvažiuojant Veritės automobilį,
Navina uždarė miegamojo langines ir parnešė kūdikį.
Nebuvo jokių mėlynių ar paraudusio veidelio – ji visiškai nepriminė Hju.
Tobulas tamsios kavos su pienu spalvos kūdikis.
– Ji tokia mažytė, – sukuždėjo Gven ir palytėjo švelnų jos skruostą.
Navina padėjo priglausti kūdikį prie Gven krūties. Vaikas tučtuojau ėmė žįsti.
Pats jausmas jau buvo ganėtinai keistas, bet tamsus vaiko veidelis prie baltos jos
pačios odos taip pribloškė, kad ji sudrebėjo. Gven atitraukė mergytę nuo krūties,
ši pažvelgė didžiulėmis akimis, sykį pasipiktinusi suklykė ir ėmė čiulpčioti orą.
Gven nusisuko į sieną.
– Paimk ją. Aš negaliu.
Nors kalbėjo šiurkščiai, suvokimas, kad nusisuka nuo savo pačios kūno ir
kraujo, skaudino labiau nei gimdymas. Navina paėmė iš jos kūdikį.
– Dvi dienos nebūsiu.
– Pranešk, vos tik grįžusi. Ar esi tikra, kad ką nors rasi?
Navina gūžtelėjo.
– Tikiuosi.
Gven linktelėjo.
– Jie deramai ją prižiūrės?
– Ji užaugs gerai. Kaimo vaikai mokomi pagarbos. Uždegsiu žvakę, ponia? Ji
ramina. Padės ilsėtis. Čia vanduo. Paimsiu karštos arbatos ir ateisiu. Nuraminti
širdį, ponia.
Gven nevaldomai drebėdama siektelėjo stiklinės su vandeniu, o jos galvoje
šviesos greičiu sukosi mintys. Ji mėgino sugalvoti, ar yra kas nors, kas galėtų ją
užstoti, bet sugalvoti, kaip paaiškinti kūdikio odos spalvą, reikia laiko, o jo ji
neturi. Ką tik pagimdė ne savo vyro kūdikį, ir jei prabiltų apie tą naktį pokylyje,
niekas nepatikėtų, kad su Saviu Ravasingu ji sugulė ne savo noru. Juk įsileido jį į
savo kambarį, ar ne? Lorensas ją atstumtų ir Veritė jį tučtuojau pasisavintų.
Viskas labai paprasta. Ir jei ji kada imtų kieno nors klausinėti apie nelemtąją
naktį, turėtų pripažinti Lijonės gimimą. Tai neįmanoma. Niekada.
 Nors iš pradžių ją šokiravo pati kūdikio odos spalva, dabar širdį stingdė tai, ką
ta spalva reiškė. Ji jautėsi pasimetusi. Dievo pamiršta. Rankos taip drebėjo, kad ji
išlaistė vandenį – šis sušlapino jos naktinius ir varvėjo krūtine. Atrodė, kad šis
klaikus poelgis, kuriam jį ryžosi, visam laikui atims iš jos ramybę, miegą ir
dieviškus jausmus, kuriuos atrado su Lorensu. Tamsios mergaitės akys – nekaltos
naujagimės, kuriai taip reikia motinos, – vėl sugrįžo, ir akimirką Gven troškimas
priglausti abu savo kūdikius užgožė troškimą išsaugoti santuoką. Ji raudojo ir
raudojo, bet, prisiminusi patiklią Lorenso šypseną ir stiprias ją apglėbiančias jo
rankas, suprato, kad mažylės pasilikti negali. Jos širdį sukaustė sielvartas, ji
suvokė, kad jiedvi su dukra niekada nesusikurs laimingų prisiminimų. Bet dar
blogiau – daug blogiau – buvo tai, kad ši niekuo nenusikaltusi vargšelė bus
priversta gyventi be tėvo ir motinos.
 Vienuoliktas skyrius

Jos laukė beveik iki pat sutemų. Veritė dar nebuvo grįžusi iš Hatono, tad Gven
dairėsi aplink, kol Navina suvystė kūdikį ir paguldė į seną arbatai skinti skirtą
krepšį. Ji įsilipo į jaučių traukiamą vežimą, krepšį su kūdikiu padėjo jo gale, bet
jau benuvažiuojant iš tamsumos išniro Makgregoras. Gven pasislėpė prieangio
šešėliuose ir sulaikiusi kvapą klausėsi, kaip Navina pasakoja ketinanti aplankyti
sergančią draugę viename iš sinhalų kaimų.
– Vežimas neskirtas asmeniniam tavo naudojimui, – kalbėjo Makgregoras.
Gven juto, kaip stingsta žandikaulis.
– Važiuoju tik vieną kartą, sere.
Prašau, tegul jis ją paleidžia.
– Ar turi šeimininko leidimą?
– Šeimininkė pasakė.
– Ką turi krepšyje?
Gven suėmė panika, plaučiuose neliko oro.
– Tik sena antklodė, šeimininkė duoda.
Makgregoras apėjo vežimą iš kitos pusės, ir Gven nebegirdėjo, ką jis kalba. Jei
jis dabar patikrintų krepšį, ji mirtų vietoje. Jiedu dar kažką kalbėjosi, o Gven
meldė dėl visko, kas jai brangu, kad Makgregoras išeitų. Negirdėjo, ką jie sakė,
net nebuvo tikra, ar jie vis dar kalbasi, ir tamsoje nematė, ar Makgregoras
patikrino, kas krepšyje.
Užvaldyta prisiminimų apie per nelemtąjį pokylį padarytą kvailystę, ji troško
žengti į priekį ir pripažinti savo klaidą. Jei tik nebūtų pavydėjusi Kristinai,
niekada nebūtų priėmusi Savio Ravasingo pagalbos, tad kalta yra tik ji pati. Jei
prabiltų dabar, viskas baigtųsi ir melo neliktų. Bet staiga išgirdusi žingsnius ir
nuvažiuojantį vežimą, apkvaitusi iš palengvėjimo įsmuko atgal į namą.
 Vargšė Navina nenorėjo vykti tamsoje, bet pasilikti mergytę ilgiau ir rizikuoti,
kad jos verksmas bus išgirstas, jos negalėjo.
Likusi viena Gven tetroško miegoti, bet negalėjo nustoti kas kelias minutes
tikrinusi, ar Hju viskas gerai. Maždaug po valandos ji išgirdo Lorenso
automobilį. Pirštais pašukavo susivėlusius plaukus ir, sprukusi į vonios kambarį,
joje užsirakino. Širdis taip daužėsi, kad ji drebėdama stengėsi kuo giliau kvėpuoti
ir nusiraminti. Apsišlakstė vandeniu veidą, susirišo plaukus ir įsignybo į
skruostus, tada atsisėdo ant vonios krašto ir palaukė, kol nustos drebėti rankos.
Išgirdusi, kaip Lorensas įeina į miegamąjį, nutaisė šypseną, sukaupė visą drąsą ir
išėjo.
Pirmą sykį žvelgdamas į savo sūnų, jis stovėjo sustingęs, su nuostaba veide. Jis
jos nematė, o ji stebėjo jį, plačius jo pečius ir priekyje besibanguojančius plaukus.
Pamačiusi, koks jis laimingas, suprato nebegalinti jo širdyje vėl atverti kiaurymės.
Bet elgėsi taip ne tik tam, kad apsaugotų Lorensą. Į priekį ją ginė ir
savanaudiškos paskatos – turi tai padaryti jųdviejų abiejų labui.
Jai žengus pirmyn, jis atsisuko. Ji matė, kad švytinčiame vyro veide, be
nuostabos, matyti ir kitas jausmas − palengvėjimas. Neprilygstamas
palengvėjimas. Jiedu žvelgė vienas į kitą, jo akys žvilgėjo. Staiga jis pakėlė galvą,
lyg norėtų nuryti ašaras.
– Panašus į tave, nemanai? – paklausė ji.
– Jis tobulas, – tarė žiūrėdamas į ją susižavėjęs. – Buvai tokia drąsi. Bet kurgi
kitas dvynukas?
Ji sustingo, nebegalėjo nei galvoti, nei jausti, lyg visų tų iki šiol jųdviejų patirtų
akimirkų nė nebūtų buvę. Lyg nepažinotų jo. Kovojo su noru sprukti ir tik
pasitelkusi didžiules valios pastangas prisivertė prieiti prie jo ir stebuklingu būdu
nuslėpti sielvartą.
− Pasirodo, buvo tik vienas. Atleisk.
– Brangioji mergyte, neturi manęs dėl ko atsiprašinėti. Nebeįmanoma mylėti
dar stipriau, nei tave myliu, juk tai... tai reiškia tiek daug.
Ji išspaudė šypseną.
Jis ištiesė rankas.
 – Eikš čia. Leisk tave apkabinti.
Lorensas priglaudė ją, ji padėjo galvą jam ant krūtinės ir girdėjo, kaip daužosi
jo širdis.
– Gven, atsiprašau, kad buvau toks šaltas. Atleisk man.
Ji pasistiebė ir pabučiavo jį, bet jautėsi, lyg būtų plėšoma į dalis. Troško
pasidalinti šiuo siaubingu sąmyšiu, atskleisti tiesą, kol dar nenueita per daug toli,
ir išvengti melu grįsto viso likusio gyvenimo, bet plati Lorenso šypsena ją
sustabdė. Praėjus daugybei savaičių, Lorensas grįžo, ne tik fiziškai, bet ir širdimi.
Jai pavyko susiturėti, ji leido jam toliau ją glausti, bet žinojo, kad nuo šiol viskas
pasikeis. Kažko joje nebeliko: saugumo, ramybės – ji nebuvo tikra, ko, bet
netekusi to kažko ji pasijuto sukrėsta ir beviltiškai vieniša. Klausėsi ausį rėžiančių
virš ežero kylančių paukščių klyksmų, vėl juto jo širdies plakimą savo skruostu.
Viskam pasibaigus, ji pasijuto išsunkta, ir net šilta Lorenso šypsena nepajėgė
nuvyti triuškinančio skausmo.

Mėginti susitaikyti su tuo galėjo tik Lorensui nesant šalia, tad sugalvojo daugybę
priežasčių, kodėl jam derėtų palikti ją ramybėje. Iš galvos vis nedingo viena
mintis − ar du vyrai gali pradėti dvynius? Gal galėtų apsimesti, kad išsiaiškinti
paprašė draugė, bet juk didžiąją laiko dalį jie gyveno atskirtyje, o į daugumą
visuomeninių renginių, kaip kad gubernatoriaus ar golfo klubo pokyliai, jiedu
vykdavo drauge. Dėl nėštumo neturėjo laiko užmegzti čia ypatingų draugysčių,
tad Lorensas kaipmat viską perprastų. Kam ji galėtų tai patikėti? Tik ne tėvams.
Jie pasibaisėtų. Franei. Gal derėtų pasikalbėti su Frane, bet jos nematys dar visą
amžių. Tai, kad ji neprisiminė, jog būtų mylėjusis su ponu Ravasingu, nieko
nereiškė. Juk jis buvo malonus. Glostė jos kaktą. Pabuvo su ja, kol ji blogavo. Bet
ar tai viskas? Nežinia vedė ją iš proto.
Trečią naktį po Lorenso grįžimo Navina vis dar nebuvo grįžusi, ir Gven nė
nedrįso įsivaizduoti, kas nutiktų, jei moteriai nepavyktų rasti pamotės. Baimei
augant, tamsios kūdikio akys ėmė ją persekioti. Ji buvo budri, nervinga ir
krūpčiojo nuo kiekvieno garso, o nuolatinė baimė, kad Lorensas gali sužinoti
tiesą, vertė ją jaustis blogai.
 Gven bebaigiant maitinti Hju prieš nakties miegą, į kambarį ant pirštų galų
įstypčiojo Lorensas.
– Kodėl visada prislenki patyliukais? – paklausė ji. – Išgąsdinai mane.
– Mieloji, atrodai pavargusi, – atsakė Lorensas, nepaisydamas blogos jos
nuotaikos.
Ji atsiduso ir nusibraukė nuo veido garbanų užuolaidą.
Pieno ji jau turėjo, o Hju, kuris Lorensui įėjus snaudė prie krūties, buvo tikras
rajūnas. Lorensas pataisė priegalvius, atsisėdo ant lovos krašto ir atsisuko į ją.
Kiek pasimuisčiusi, ji atsisėdo aukščiau ir, kad atsileistų, pasukiojo kaklą,
įsitempusį nuo per ilgo žindymo.
Jis paėmė ją už rankos.
– Ar bent pamiegi, Gven? Atrodai tokia išblyškusi.
– Nelabai. Ilgiausiai nepavyksta užmigti, o kai pagaliau užmiegu, jis vėl
pabunda.
– Na, Partridžas užsuks tavęs apžiūrėti. Atrodai nesava.
– Dėl Dievo meilės, Lorensai, ką tik pagimdžiau. Ko tikiesi?
– Tik kad atrodytum laimingesnė. Maniau, kad maitindama Hju taip pavargsi,
jog užmigsi akimirksniu.
– Na, bet negaliu, – ji kalbėjo atžariai, greičiau jau lojo ant jo, bet pamačiusi
liūdną jo veidą susigėdo. – Kūdikis irgi ne per ilgiausiai miega.
Jis suraukė kaktą.
– Paskambinsiu Džonui Partridžui.
– Man nieko blogo nėra. Tiesiog labai pavargau.
– Išsimiegojusi pasijusi kur kas geriau. Gal reikėtų trumpiau žindyti?
– Jei tu taip manai, – atrėžė ji.
Gven negalėjo jam paaiškinti, kad tik žindydama Hju gali pajusti vidinę
ramybę. Kažkokia pirmapradė žindymo galia ją ramdė. Stebėdama švelnų apvalų
kūdikio skruostą ir plazdančias jo blakstienas, ji pasijusdavo geriau, bet vos tik jis
atmerkdavo mėlynas akytes ir įsižiūrėdavo į ją, atmintyje akimirksniu iškildavo
tamsios dvynės akys.
 Pasisotinęs Hju verkdavo. Verkdavo tiek daug, kad jai belikdavo pakišti galvą
po pagalve ir raudoti.
Lorensas pasilenkė jos pabučiuoti, bet ji nusisuko ir apsimetė, kad tvarko Hju.
– Geriau paguldysiu jį į lopšį, antraip nespėsiu nė mirktelti, kai pabus.
Lorensas atsistojo ir ištiesęs ranką spustelėjo jos petį.
– Miegas. Štai ko tau reikia. Tikiuosi, Navina tau pagelbėjo.
Gven susibedė nagą į delną ir nuleidusi akis tarė:
– Ji lanko sergančią draugę.
– Svarbiausias jos rūpestis dabar turėtum būti tu.
– Man viskas gerai.
– Jei esi tuo tikra... Labanakt, mano meile. Tikiuosi, ryte jausies geriau.
Gven linktelėjo. Juk negali jam pasakyti, kad jaučiasi taip, tarsi daugiau
niekada nepajėgs nė bluosto sudėti.
Jam išėjus, mirksėdama nuvijo šalin pykčio ašaras. Apkamšė kūdikį lopšyje ir
nužvelgė save vonios kambario veidrodyje. Reikėjo persirengti naktinukus,
drėgni banguoti plaukai sruogelėmis buvo prilipę prie sprando, beveik
permatoma krūtų ir krūtinės oda išraizgyta plonyčių mėlynų kraujagyslių, bet
labiausiai ją pribloškė akys. Paprastai tokios ryškios, alyvinės, dabar jos buvo
aptemusios iki kone violetinės spalvos.
Grįžusi į kambarį, praradusi visas viltis susmuko į krėslą. Troško verkti, bet
turėjo kažkaip susiimti. Navinos nebuvo jau diena ilgiau, nei planuota, bet
pagaliau ji išgirdo privažiuojant jaučių traukiamą vežimą ir balsus. Aptemusiu
protu laukė.
Po kelių minučių Navina įžengė į kambarį, Gven atsisėdo ir smarkiai įkvėpė.
– Padaryta, – pranešė Navina.
Gven iškvėpė.
– Ačiū, – tarė kone kūkčiodama iš palengvėjimo. – Niekada niekam nė žodžiu
apie tai neprasitark. Supranti?
Navina linktelėjo ir paaiškino, kad sinhalei pasakiusi, jog Lijonė yra tolimos
pusseserės našlaitė ir ji negalinti jos prižiūrėti. Ji pasirūpino, kad iš kaimo ateitų
žinių. Kartą per mėnesį, per pilnatį arba dieną prieš, pamotė, nemokanti nei
rašyti, nei skaityti, įduos kreida pieštą piešinį kuliui, kasdien jaučių traukiamu
vežimu gabenančiam pieną plantacijai. Kuliui bus sumokėta keletas rupijų ir
prisakyta, kad piešiniai skirti Navinai. Jei piešiniai atvyks daugmaž laiku, Gven
žinos, kad vaikui viskas gerai.
Moteriai išėjus, Gven persmelkė dar viena siaubą kelianti mintis. O jei Navina
netesės savo pažado? Kas, jei prasitars? Kaltinantys balsai spengė ir spengė jos
galvoje, kol galiausiai neapsikentusi ji užsidengė ausis ir bandydama juos perrėkti
ėmė garsiai prieštarauti.
Dievobaiminga anglė negimdo spalvotųjų vaikų.
Gven išsižiojo, iš pradžių nesigirdėjo nė garso, bet mergaitės netektis ėmė
plėšti jos širdį perpus ir kažkur giliai jos viduje užgimė aimana. Moteris apglėbė
save per juosmenį, bet garsui pasiekus pražiotas lūpas, jis virto klaikiu
nesuvaldomu gyvulišku urzgimu. Ji atidavė mažytį savo pačios naujagimį.

Daktarui Partridžui pavyko pasirodyti tik po dviejų dienų, besibaigiant popietei.

Gven stebėjo ilgėjančius šešėlius sode ir grąžė rankas. Nužvelgusi kambarį, delnu
perbraukė rankšluosčiu nusausintus plaukus. Navina buvo palikusi pravirą langą
ir ant gretimo stalo pastačiusi didelę laukinių bijūnų puokštę, tad kambaryje
gaiviai kvepėjo.
Gven laukdama gydytojo sėdėjo lovoje. Ji grąžė rankas, sukiojo pirštus ir
nužiūrinėjo nagus, bet iš tiesų nieko nematė. Apsivilkusi šviežiai išskalbtus
naktinius, ji bandė suvaldyti drebančias rankas ir gnaibydama skruostus, kad
bent šiek tiek grįžtų raudonis, panosėje burbėjo žodžius, kuriuos ketino sakyti
daktarui. Nuo nerimo pykino, bet juk jai tereikia prisiminti tinkamus žodžius.
Išgirdusi sucypiant padangas, įsitempė.
Pro atvirą langą išgirdo Lorenso balsą. Jai teko labai pasistengti, kad išgirstų,
bet Lorensas kalbėjo gana garsiai ir, regis, apie Karoliną. Daktaras jam kažką
tyliai atsakė.
– Bet, po velnių, – dar garsiau šaukė Lorensas, – nejau nematai, kad Gven
nesava. Kažkas ne taip. Turi būti būdas jai kaip nors padėti.
Vėl tylus daktaro atsakymas.
 – Gerasis Dieve, – sudejavo Lorensas ir tylesniu balsu pridūrė. – Kas, jei
nutiks tas pats? Kas, jei negalėsiu jai padėti?
– Gimdymas kai kurias moteris blogai paveikia. Vienos atsigauna. Kitos ne.
Gven nebeatskyrė žodžių, tik išgirdo Lorensą vėl paminint Karoliną. Jautėsi it
vaikas, slapta besiklausantis tėvų pokalbio.
– Ar seniai ji tokia? – paklausė daktaras.
Tuo metu abu vyrai pasitraukė ir ji jų nebegirdėjo. Lorensas bus nusivedęs
daktarą prie ežero, kad jų pokalbio nenugirstų tarnai. Jis žino! Jos gerklė
perdžiūvo, bet pačiu laiku pavyko suimti save į rankas ir taip negalvoti, nors nuo
laukimo sukeltos įtampos tirtėjo kiekvienas raumenėlis. Nužvelgusi kambarį,
tetroško pasislėpti ir pamažu nuslydo gilyn po patalais. Pasigirdo durų
trinktelėjimas, paskui žingsniai koridoriuje. Daktaras užeis. Jau tuoj.
Durys atsivėrė. Pirma įžengė Lorensas, už jo daktaras, tiesiantis ranką
pasisveikinti. Paspaudus ją ir pajutus jo delno šilumą, Gven akys pritvinko ašarų.
Jis buvo toks geras, ir ji taip troško jam pasakyti, tiesiog išpyškinti ir viską
užbaigti.
– Tai kaip dabar jaučiatės?
Ji sugriežė dantimis, pažvelgė jam į veidą ir, bandydama sutramdyti baimę,
kad ją demaskavo, prieš atsakydama gurktelėjo.
– Viskas gerai.
– Ar galiu apžiūrėti kūdikį?
– Žinoma.
Priėjęs prie lopšio, Lorensas pakėlė miegantį sūnų. Meilus jo dėmesys
sugniaužė jai širdį.
– Jis tikras vyrutis. Be perstogės valgo.
Gven Lorenso komentarą priėmė kaip kritišką pastabą.
– Jis alkanas, Lorensai, ir tai jį ramina. Nejau negirdi jo verksmų?
Daktaras prisėdo į krėslą greta Gven ir paėmė vaiką.
– Koks žavus kūdikis, nors ir mažesnis, nei būčiau tikėjęsis.
– Gimė anksti, – tarė Lorensas.
Gven staiga įkvėpė.
 – Kaupiau daugiau vandens, nei manėme.
– Tikriausiai. Esu tikras, kad buvai labai drąsi.
– Jei atvirai, nelabai ką pamenu.
Daktaras linktelėjo.
– Daugelis motinų taip kalba. Dėkui Dievui už selektyviąją atmintį.
– Iš tiesų.
Prabilo lovos kojūgalyje stovintis Lorensas:
– Tiesą sakant, Džonai, jaudinuosi dėl Gven. Ji beveik nemiega. Juk matai,
kokia išbalus atrodo.
– Taip. Ji tikrai išblyškusi.
– Na, tai? Ką darysi?
– Lorensai, nesijaudink.
– Nesijaudinti? – jis sugniaužė kumštį ir smogė juo į kitos rankos delną. –
Kaip gali taip kalbėti?!
– Duosiu jai gerų tonizuojamųjų, bet bijau, kad migdomieji gali pakenkti
kūdikiui. Manoma, kad jų patenka į motinos pieną. Luktelėkite porą savaičių. Jei
nepagerės, pagalvosiu, ką dar galima padaryti. Gal prireiks žindyvės.
Lorensas išpūtė skruostus, paskui išleido orą.
– Jei tai viskas, ką gali pasiūlyti, vadinasi, kol kas bandysime verstis patys. Bet,
po perkūnais, noriu, kad atidžiai sektum mano žmoną.
– Žinoma, Lorensai. Kitaip ir būti negali. Būk tikras, Gven – gerose rankose.
– Kelioms akimirkoms paliksiu jus dviese, – tarė Lorensas.
Ar Lorensas su daktaru susimokė?
– Kas neduoda ramybės, Gven? – paklausė daktaras, likus dviese. Jis paguldė
Hju į lopšį ir mąsliai į ją pažvelgė.
Ji žiūrėjo į draugiškas pilkas akis, o gerklėje strigo gumulas. Bet kaip ji gali
papasakoti jam apie Lijonę? Kaip gali pasakyti, kad valdydamasi ir leisdama sau
verkti tik likusi viena arba su Hju, ji gyvena dar vienoje baimėje – kad sūnus
užaugs su jos kalte savo gyslose.
– Ar tai tik miego trūkumas? Juk žinote, kad galite man viską sakyti. Padėti –
mano darbas, – jis paplekšnojo jos ranką. – Yra dar kažkas, ar ne?
 Ji nurijo gumulą.
– Aš...
Jis perbraukė pirštais retėjančius plaukus ant smilkinių.
– Nerimaujate dėl to, kaip vėl pradėti santykius su Lorensu? Galiu su juo
pasišnekėti.
Staiga susigėdusi, ji panarino galvą.
– Ne, nieko panašaus.
– Atrodot siaubingai nelaiminga.
– Argi?
– Manau, ir pati tai suprantate. Natūralu, kad po užsitęsusio gimdymo
moterys būna išsekusios, o dar kai kūdikis nuolat žinda, tai nei kiek nestebina.
Bet man atrodo, na, kad yra dar kažkas.
Mėgindama suvaldyti jausmus, Gven prikando lūpą ir stengėsi į jį nežiūrėti.
Dievobaiminga baltoji negimdo spalvotųjų vaikų – ir savo vaikų neatiduoda,
pridūrė pati. Kad ir kaip mėgino save įtikinti, kad atiduoti vaiką yra daug geriau,
nei uždusinti, jautėsi neverta net paniekos. Nėra pasaulyje žodžių, galinčių
išreikšti jos negandą.
– Ar norėtumėte man pasipasakoti?
– Ak, daktare, jei...
Durys atsivėrė, ir įėjo Lorensas.
– Viskas?
Daktaras dirstelėjo į Gven. Ši linktelėjo.
– Taip, šį kartą pakaks. Gali būti, kad tavo žmonai padėtų reguliarus žindymo
grafikas ir lengva mankšta. Ir nepamirškite, galite bet kada man paskambinti,
ponia Huper.
Išlydėjęs daktarą, Lorensas grįžo pas Gven.
– Ar norėtum draugijos? Esu tikras, kad Veritė mielai su tavimi pasėdėtų. Ji
nori padėti.
– Ačiū, bet ne, Lorensai, – pratrūko ji. – Man gerai ir vienai.
Nusisukdamas jis atrodė sugniuždytas. Prie durų atsigrįžo.
– Mums viskas gerai, na, man ir tau?
 – Žinoma.
Jis linktelėjo ir išėjo.
Gven vos nepapasakojo visko daktarui − labai to troško − ir nuliūdino savo
vyrą. Lūpa virpėjo, smilkinį pervėrė aštrus skausmas ir ji suvaitojo. Vėl skauda
galvą. Kai galva pasidarė tokia sunki, kad rodėsi tuoj sprogs, Gven vargais
negalais užsnūdo, bet miegojo labai neramiai. Pakirdo kambariui nusidažius
pilkšva aušros spalva, jautėsi ištroškusi, vieniša, ilgėjosi Lorenso.
Įsivaizdavo, kaip laiko mergytę glėbyje, matė ją lopšyje greta Hju, žvelgė taip
ilgai, kad tiesa ir svajos susiliejo į vieną. Gven įsivaizdavo, kaip mažylė žinda,
kaip ant tamsių skruostų plazda blakstienos. Vaizdas buvo toks tikroviškas, kad
ją užvaldė nenumaldomas noras pakilti ir skubėti į vaikų kambarį, kuriame išties
patikėjo Lijonę tebesant. Apimta siaubo ir nuoširdaus ilgesio, Gven vylėsi, kad ji
kietai miega lopšelyje greta Hju, bet nubėgusi tučtuojau pamatė, kad kambaryje
snaudžia tik vienas vaikas. Stovėjo klausydamasi Hju – tik vieno tylutėlio
kvėpavimo ten, kur turėjo girdėti du, ir jautėsi taip, tarytum visa jos esybė būtų
perplėšta perpus.
Sugniaužusi kumščius apsisuko ir spruko atgal – žinojo, kad niekas niekada
neužpildys žiojinčios tuštumos. Ta tuštuma vėl nuginė ją prie veidrodžio ieškoti
tikrojo savo veido. Spoksodama į save prisimerkė mėgindama prisiminti, ką
nugirdo Lorensą sakant daktarui. Iki šiol tų nuotrupų esmės ji nesuprato.
Nežinojo, kokios prasmės tikėtis, bet dabar tai pasirodė jai besą labai svarbu. Ir
staiga ji viską prisiminė, nugirstų žodžių reikšmė tapo aiški kaip dieną.
– Dėl Dievo meilės, tikiuosi, jai nenutiks taip, kaip Karolinai.
Taip, štai ką jis sakė. O Karolina negyva.
Po to ji stengėsi nebegalvoti. Nei apie Karoliną, kurios „normalus“ gimdymas
kažkaip ją susargdino, nei apie savo dukterį. Bet vis vien raudojo valandų
valandas sėdėdama vonios kambario tamsoje, kur galėjo slėpti savo ašaras.
Navina atnešė jai arbatos ir skrebučių, bet vos pamačius maistą jai pasidarė
bloga, tad paliktas jis šalo ant stalelio prie lovos.
Gven žinojo, kad negali amžinai tūnoti kambaryje, negali leisti tam, kas įvyko,
sugriauti savo ar Lorenso gyvenimą. Privalo atrasti savyje ryžto – tvirtybės,
kurios iki šiol jai dar nebuvo prireikę. Mechaniškai prisivertė nusiprausti.
Prie tualetinio staliuko nužiūrinėjo save veidrodyje. Jos veidas buvo pasikeitęs.
Kiti gal to ir nepastebėtų, bet Gven matė žalą. Per kiek laiko jos veide pasimatys
kaltė? Per penkerius metus? Dešimtį? Nužvelgusi stiklinius buteliukus, išsirinko
mėgstamiausią – Après L‘Ondée – ir pasikvėpino paausius. Ore pasklido malonus
kvapas. Ji paėmė šukas sidabrine rankena ir šukuodamasi plaukus apsisprendė.
Padėjo šukas ir tarp šilkinių skarelių susirado dailią pono Ravasingo akvarelę.
Paėmusi degtukus, kuriais Navina uždegdavo jos židinį, pažvelgė pro langą.
Atrodė, kad ežero paviršiuje plūduriuoja žvilgančios skysto aukso monetos,
namai budo, ryto dangus atrodė ryškesnis, debesys pūkuotesni, o jos širdis
lengvesnė. Įmetusi piešinį į šiukšliadėžę, brūkštelėjo degtuku ir stebėjo, kaip
degdamas raitosi popierius.
 Dvyliktas skyrius

Daktaras patarė jai judėti, ir nors ji pati tetroško užsikasti pataluose ir

nebesulaukti rytojaus, po kelių dienų prisivertė susiimti. Stengdamasi apie nieką
negalvoti apsirengė, tada paprašė Navinos pasirūpinti Hju ir kviesti ją tik
reguliariai jo pamaitinti. Lengva nebus, nes kūdikis tiek verkia, bet visų labui ji
privalo pamėginti rasti išeitį. Išėjus iš kambario jos kūną užliejo energija, ji
pasijuto tarsi pabudusi iš ilgo snaudulio, ir užuot toliau save kaltinusi, ryžosi
imtis veiklos.
Užpakalinėje namo dalyje buvo pastebėjusi sandėliuką – vėsų kambarį
pirmame aukšte su storomis sienomis, toje sodo dalyje, kur karaliavo šešėliai. Jis
buvo visai netoli virtuvės, tad bus ir vandens – puiki vieta sūriui gaminti. Aukštai
iškėlusi galvą, ji perėjo namą ir pro šonines duris išėjo į kiemą. Mažytis violetinis
su juoda nektarinukas purptelėjo tiesiai jai iš po kojų, paskui jį pakilo dar vienas
ir abu nuplasnojo į bekraštį mėlyną dangų. Buvo maloni saulėta balandžio diena,
ji dirstelėjo paukščiams pavymui ir išgirdo atsidarant langą. Pro jį persisvėrusi jai
mojo Veritė.
– Labas. Kaip matau, sveika gyva.
– Taip. Tiesa, – prisimerkusi pažvelgė į svainę.
– Eini pasivaikščioti? Eisiu su tavimi. Užtruksiu vos akimirką.
– Ne, tiesą sakant, einu tvarkyti sandėliuko.
Veritė papurtė galvą.
– Tegu tarnai sutvarko. Tu ką tik pagimdei.
– Kodėl visi elgiasi su manimi kaip su ligone?
– Na, tuomet tau padėsiu. Šiandien neturiu jokių darbų.
Gven nesuglumo ir pamėgino šyptelėti.
– Iš tiesų, tam visai nėra reikalo.
 – Primygtinai siūlau. Tuoj nusileisiu. Bus smagu. Vienas Dievas težino, ko ten
rasim prigrūsta. Tikrai norėčiau padėti.
– Ką gi, gerai.
Eidama per kiemą prie sandėliuko, Gven nužvelgė aukštus medžius. Šiandien
jie atrodė ryškūs ir šviesūs ir niekuo nepriminė to niūraus tunelio, kuriuo kartą
persigandusi lėkė, o saulei sušildžius jos odą viduje atbudo viltis. Kai prašė
Makgregoro, šis, nors ir nustebęs, kad ji iš tiesų ketina imtis sūrio gamybos,
neprieštaravo. Net gana šiltai šyptelėjo ir palinkėjo sėkmės.
– Štai ir aš, – tarė iš už nugaros priėjusi Veritė.
Spyna ant sandėliuko durų truktelėjus pasidavė. Drauge tempdamos jiedvi
atidarė duris. Nuo staigaus oro gūsio senais, pamirštais daiktais dvelkiančiame
kambaryje ėmė šokti dulkių verpetai.
– Pirmiausia reikės viską išnešti, – tarė Gven, dulkėms pamažu nusėdus.
– Vis vien manau, kad sunkiems daiktams pakelti mums reikės tarnų.
Gven nužvelgė kambarį.
– Tu teisi. Ana ten, gale, yra baldų, kurių mudvi nepajudinsime.
Keli virtuvės patarnautojai išėjo pasižiūrėti, kas dedasi. Veritė pasikalbėjo su
jais tamilų kalba ir vienas jų nuėjo pakviesti appu, šis išėjęs linktelėjo Gven, o
pamatęs Veritę nusišypsojo. Jis prisidegė cigaretę, atsirėmė į sieną ir jiedu
paplepėjo.
– Atrodo, judu gerai sutariate, – tarė Gven, kai appu grįžo į vidų. – Man jis
visada atrodo kiek atžarus.
– Su manimi jis visada malonus. Na, kitaip ir negalėtų būti, tai aš jam
parūpinau darbą čia.
– Iš tiesų?
– Na, šiaip ar taip, jis sakė pakviesiąs keletą patarnautojų. Nors jiems tikrai
nepatiks susitepti savo gražiųjų baltų rūbų. Šiandien juk ne švaros diena.
Gven nusišypsojo.
– Žinau. Juk pati sudariau jų dienotvarkę, pameni?
– Na taip, žinoma.
Gven prasispraudė pro seną komodą – ši atrodė gerokai nudrengta.
 – Šis daiktas išvarpytas kažkokių kirmgraužų.
– Gal termitų? Jį reikėtų sudeginti. Ak, užkurkime laužą. Man jie taip patinka.
– Sodininkas yra? Šiek tiek išsiblaškiau, su tuo kūdikiu ir šiaip.
– Eisiu pažiūrėti.
Kol Veritė buvo išėjusi, Gven, varoma iš nervingumo užplūdusios energijos
bangos, išnešiojo laukan smulkesnius daiktus: sulūžusias virtuvės kėdes, keletą
suskilusių vazų, sulankstytą skėtį be kelių stipinų, kelias dulkėtas dėžes ir keletą
metalinių dėžių. Kraudama krūvą laužui mintyse pamanė, kad viso to reikėjo
nusikratyti prieš daugelį metų. Atėjus patarnautojams, mostelėjo į komodą ir
baldus kambario gale. Jie ėmė vieną po kito nešti viską laukan. Aplink sklandė
dulkių debesys, netrukus balti patarnautojų drabužiai susitepė.
Jie jau buvę beveik baigę, o Veritės vis nesimatė. Teliko didelė otomanė
pačiame kambario gale. Patarnautojams ją išnešus laukan, Gven pastebėjo, kad
jos šonai apmušti dabar jau dėmėta ir apiplyšusia medžiaga. Pakėlusi odinį
dangtį pamatė, kad baldo vidus – cinkuotas. Tokiose otomanėse namuose
būdavo laikomi patalai. Bet šioje jokių patalų ar baltinių nebuvo, ir ji nustebo
pamačiusi tuzinus nepriekaištingai sulankstytų mažulyčių kūdikių drabužėlių.
Kiekvienas jų buvo atskirai apglobtas vyniojamuoju popieriumi. Švarkeliai,
megzti bateliai, vilnonės kepuraitės – viskas megzta rankomis ir su meile
siuvinėta. Pačiame dugne pastebėjo gelstančius nėrinius. Ištraukusi juos atsitiesė
ir išpurtė. Daiktas buvo ilgas ir, išskyrus spalvą, tobulai išsilaikęs. Gven
apsiašarojo supratusi, kad tai tikriausiai buvo Karolinos nuometas. Nusibraukusi
rankas į sijoną, nusivalė ašaras, geriau niekada nebūtų pamačiusi tokių liūdnų
prisiminimų. Paprašė berniukų viską sunešti vidun. Lorensas jai pasakys, ką su
visu tuo daryti.
Su palengvėjimu nužvelgusi jos link einančią Naviną su Hju glėbyje ir pajutusi
apsunkusias krūtis bei varvėti pradedantį pieną, priėjo prie ayah ir paėmė kūdikį.
Grįžusi į namą, Gven objektyviai įvertino padėtį: beveik visą rytą negalvojo
apie mažylę – išskyrus tą akimirką, kai pamatė otomanės turinį – ir nesijautė
siaubingai. Padrąsinta ir nudžiugusi, vylėsi, kad jei tik galėtų apsistatyti darbų
siena, ta neviltis gal ir visai išnyktų.
 Per priešpiečius Lorensas buvo linksmai nusiteikęs. Gven negalėjo patikėti,
kad savo nuogąstavimus nuslėpti jai pavyko taip gerai, jog Lorensas nė nesuprato
jos tikrosios vidinės būsenos. Jis pokštavo su ja ir Verite, o išgirdęs, kad Hju
nusišypsojo, labai apsidžiaugė.
– Na, gal tai ir nebuvo tikra šypsena, – tarė Veritė. – Bet jis toks meilutis, be
to, šiandien tiek daug neverkė, ar ne, Gven?
– Gal daktaras buvo teisus dėl maitinimo pagal grafiką? – tarė Lorensas.
Veritė nusišypsojo.
– Negaliu sulaukti, kada jis šiek tiek paaugs.
Lorensas atsisuko į Gven.
– Nuostabu matyti, kad tau taip smarkiai pagerėjo, Gven. Nė negaliu apsakyti,
kaip tai mane džiugina.
– Padėjau Gven sutvarkyti senąjį sandėliuką, kad ji galėtų pradėti ten gaminti
sūrį, – tarė Veritė.
– Tikrai, Verite?
– Taip.
– Na, labai smagu girdėti.
– Ką turi omenyje?
Lorensas nusišypsojo.
– Tai, ką pasakiau.
– Bet pasakei taip, lyg turėtum galvoje kažką kita.
– Verite, tai nieko nereiškė. Nagi. Mes taip maloniai pietaujame. Be to, turiu
gerų naujienų.
– Pasakyk, – paragino Gven.
– Na, tu žinai, kad investavau į vario kasyklas per Kristinos banką, tiksliau,
banką, kurio pagrindinė akcininkė yra ji. Jiems neblogai sekasi, ir jeigu taip eisis
toliau, po kelerių metų tikiuosi nusipirkti gretimą plantaciją. Jau trečią. Būsime
didžiausi plantatoriai Ceilone!
Gven prisivertė nusišypsoti.
– Kaip nuostabu, Lorensai. Šaunuolis.
 – Dėkoti reikia Kristinai. Per tą puotą Nuvara Elijoje ji įkalbėjo mane
investuoti dar daugiau. Amerika – štai kur šiais laikais galima užsidirbti! Anglija
atsilieka.
Gven veidas persikreipė. Lorensas kiek suraukė antakius.
– Norėčiau, kad pamėgintum ją pamėgti. Po Karolinos mirties ji man buvo
labai gera.
– Ar tada ir padovanojai jai tą velnio kaukę?
– Nežinojau, kad ją matei.
– Svečiavausi pas ją tądien, kai ponas Ravasingas atidengė savo paveikslą. Ta
kaukė man pasirodė žiauriai baisi.
Jis šiek tiek susiraukė.
– Jų gauti gana sunku. Vietiniai jas naudoja, ar bent naudojo, savo
šėtoniškiems šokiams. Manau, kai kurie naudoja iki šiol. Karolinai teko vieną jų
stebėti.
– Kur?
– Aplinkybių neprisimenu. Užsidėję kaukes ir kažkokius groteskiškus
drabužius, jie pasineria į laukinius, primityvius šokius.
– Skamba klaikiai, – tarė Veritė.
– Tiesą sakant, Karolina liko sužavėta.
Jiems suvalgius pudingą, Veritė netikėtai atsistojo ir pareiškė, kad jai skauda
galvą.
Seseriai išėjus, Lorensas ištiesė Gven ranką. Ji, kiek neryžtingai, ištiesė ranką
norėdama paliesti jo skeltą smakrą. Jei nori išsaugoti vyrą, privalo su savimi
susitvarkyti.
– Taip tavęs pasiilgau, Gven, – tarė jis ir nuleidęs galvą pabučiavo švelnų jos
kaklą.
Gven suvirpėjo. Kai Lorensas ją apkabino, ji pasijuto šiek tiek laisvesnė, kiek
atsipalaidavo ir, nepaisydama sielvarto, turėjo sau pripažinti, kad atidavusi
kūdikį išgelbėjo santuoką. Priglaudė veidą jam prie krūtinės, geidė jo tokio, koks
buvo ir koks visada bus, bet širdį draskė sprendimas atsižadėti dalelės pačios
savęs. Ji atsitraukė ir pažvelgė jam į akis – jos buvo tokios sklidinos meilės ir
ilgesio, kad ji sulaikė kvapą. Jis visiškai niekuo nenusikalto ir niekada negali
sužinoti.
– Na, tai eime, – nusišypsojo ji. – Ko lauki?
Jis nusijuokė.
– Tik tavęs.

Ateinančias dienas ir savaites Gven buvo užsiėmusi rastų vaikiškų drabužėlių

peržiūra – skirstė juos į sugadintus ir gerai išsilaikiusius – bei sandėliuko
tvarkymu. Vis dėlto Lijonės gimimas tarsi praplėšė joje kažkokią siūlę, ir ji jautė,
kad netrukus jos gyvenimas suplyš į gabalus.
Vis dar sunkiai susigyvendama su tuo, kas įvyko, ji jautėsi atitrūkusi nuo
namų ūkio ir įstrigusi savo sąmyšio spąstuose. Ar Savis Ravasingas iš tiesų
pasielgė šitaip pasibjaurėtinai? Ji stengėsi susitelkti į Lorenso meilę jai, savo meilę
Hju ir jų šeimyninį gyvenimą, bet vos tik prisiminusi Lijonę pasijusdavo taip,
tarsi dalis jos būtų mirusi. Lijonė turėjo būti tos nakties viešbutyje „The Grand“
padarinys, o dėl to, kad jiedu su Lorensu mylėjosi jau kitą dieną, ji visa širdimi
meldė, kad Hju iš tikrųjų būtų Lorenso vaikas. Nebuvo jokio būdo išsiaiškinti, ar
tai tiesa – daktaro juk nepaklausi, – ir jokios kitos išeities, kaip tik gyventi
skendint abejonėse. Kartojo sau, kad jei tik Navina niekam neprasitars apie tai,
kas nutiko, niekas niekada nieko neįtars.
Nors Gven manė, kad jai pavyko įtikinti Lorensą, kad viskas gerai, šis, regis,
visgi pajuto, kad taip nėra, ir balandžio keturioliktąją nusprendė, kad popietinė
išvyka pasižiūrėti Naujųjų metų šventės turėtų ją kuo puikiausiai pralinksminti.
Pasiūlė jiedviem stovint prie ežero ir stebint, kaip paukščiai paneria, čiumpa
grobį ir šauna atgal į orą. Buvo karšta popietė, dangus vaiskus, o oras maloniai
dvelkė žiedais. Gven dirstelėjo aukštyn, kur perkirtęs dangų vienišas erelis
netrukus dingo už medžių.
– Pamaniau, kad tau tai turėtų išeiti į naudą, – tarė jis. – Tiesiog neatrodai itin
laiminga.
Ji nurijo gerklėje užstrigusį gumulą.
– Aš kuo laimingiausia. Tai tik nuovargis.
 – Daktaras juk siūlė žindyvę, jei nuovargis nemažės.
– Ne, – nukirto ji ir tučtuojau pasijuto siaubingai dėl tokio atžagaraus
atsakymo.
– Na, tai atšvęskime šią akimirką tarp seno ir naujo, kai viskas sustingsta, o
viltys išauga.
– Nežinau. Hju dar toks mažas.
– Tai ne religinė šventė. Ten svarbiausia valgyti ir pasirodyti naujais
drabužiais. Sakyčiau, net šeimyninė išvyka.
Ji prisivertė nusišypsoti.
– Iš tiesų, skamba smagiai. Kas dar?
– Jei pasiseks, bus žibintų ir šokėjų.
– Jei vyksime, turėsime pasiimti Hju ir, manau, Naviną taip pat.
– Būtinai. Išgirsi žalvarinius būgnus. Jie vadinami rabanas. Klaikiai gaudžia,
bet labai linksma. Kaip manai?
Ji linktelėjo.
– Ką man apsivilkti?
– Ką nors naujo, žinoma.
– Tada geriau einu patikrinti, ką turiu.
Ji apsisuko eiti namo, bet jis pačiupo jos ranką ir prisitraukė. Ji pažvelgė į savo
pėdas, tada vėl į ežerą, o jis pakėlė jos ranką prie lūpų ir pabučiavo delną.
– Mieloji, – pratarė. – Prašau, išmesk senus vaikiškus drabužėlius. Man
nereikėjo jų saugoti. Tuo metu tiesiog nežinojau, kaip elgtis.
– O Karolinos nuometas?
Kažkas šmėkštelėjo jo veide.
– Jis irgi ten buvo?
Ji linktelėjo.
– Navina jį išplovė ir pakabino saulėje. Jis vis dar šiek tiek pageltęs.
– Prieš Karoliną jis priklausė mano motinai.
– Vadinasi, tai šeimos relikvija. Derėtų jį išlaikyti.
– Ne. Dabar su juo siejasi pernelyg daug tamsumos. Atsikratyk jo.
– Kas nutiko Karolinai, Lorensai?
 Jis sustingo, tada staigiai įkvėpė.
– Ji sirgo psichine liga.
Akimirką Gven spoksojo į Lorensą, tada balsiai išsakė, apie ką tuo metu
mąstė:
– Lorensai, kokiu būdu ta liga ją nužudė?
– Atleisk... Nemanau, kad galiu apie tai kalbėti.
Nuo minties apie Karoliną ir Tomą jos akyse susikaupė ašaros. Šiomis
dienomis ją pravirkdyti buvo taip paprasta. Bet kas ją galėjo išmušti iš vėžių, o
Lijonės gimimo paslaptį saugoti darėsi vis sunkiau. Lorensui esant šalia ji
negalėjo numaldyti slegiančio liūdesio, bet jei leis ašaroms ristis, o jis ims meiliai
ją guosti, ji gali neišlaikiusi iškloti visą tiesą.
Jis siektelėjo jos, ir ji pasibaisėjusi pajuto, kaip pati to nesuvokdama žiojasi
prabilti. Išsprūdo žodis, ji paleido jo ranką, sugalvojo kažkokį pasiteisinimą ir tik
per plauką susilaikiusi nuo prisipažinimo nubėgo namo, į savo kambarį.
Vonios kambaryje prisėdo ant vonios krašto. Kambarys buvo paprastas ir
gražus: žaliomis plytelėmis klijuotos sienos, mėlynomis – grindys, ant sienos
kabėjo veidrodis sidabriniais rėmais. Gera vieta išsiverkti vienumoje. Ji pakilo ir
pažvelgė į patinusias akis veidrodyje. Tada lėtai nusirengė, apsižiūrėjo ant krūtų,
pilvo ir šlaunų priaugusius riebalus ir vėl pasijuto esanti visai kita, nebe
ankstesnioji Gven.
Tikėjimas, kad jai lemta būti Lorenso žmona ir jo vaikų motina, teikė jai tiek
daug laimės. Navina sakė, kad toks kūdikio likimas, – jei tai tiesa, ar jos likimas
buvo pagimdyti kūdikį po nakties, kurios beveik neprisiminė? O kuo ji labiau
stengėsi pamiršti tai, ką padarė, tuo stipriau ją persekiojo tamsios Savio akys. Ji
sukando dantis ir sugniaužė kumštį. Nekentė pono Ravasingo, nekentė visa
širdimi, nekentė ir to, kaip jis su ja pasielgė. Pakėlusi kumštį, stipriai smogė į
veidrodį. Kumštis pasruvo krauju, o ji, žvelgdama į tuzinus savęs nuogos
atspindžių šukėse, pajuto keisčiausią palengvėjimą.

Festivalis buvo gana ramus. Nuo deglų, sustatytų aplink žmonių namus, į vakaro
orą kilo smilkalų aromato prisodrinti dūmai. Gven atpažino tą patį būgnijimą,
kurį girdėjo tik atvykusi į Kolombą. Aplink sukiojosi laimingų, ryškiaspalviais
drabužiais apsirengusių žmonių būreliai. Priėję šokėjus mažoje aikštėje, jie
sustojo pasižiūrėti.
Glėbyje laikydama Hju, Gven atsirėmė į Lorensą ir pamėgino atsipalaiduoti.
Navina buvo sutvarsčiusi jos žaizdas, ir dabar Gven jautėsi geriau nei iki šiol. Ši
išvyka iš tiesų buvo gera mintis. Veritė atrodė patenkinta, o Navina beveik visą
laiką šypsojosi ir linkčiojo.
– Tai Kandžio šokėjai, – tarė Lorensas.
Ji stebėjo šokėjus ilgais baltais sijonais su varpeliais ant riešų ir puošniais
diržais, paskui juos sekė vyrai raudonais ir auksiniais turbanais, ant liemens
pasirišę būgnus. Ritmas buvo užburiantis.
Iš paskos ėjo subtilias tradicines sukneles vilkinčios šokėjos, kurios nueidamos
plojo delnais. Paskui pasirodė mergaičių trupė. Gven iškaito žiūrėdama, kaip
sukasi laibi, rudi jų kūnai. Stebėjo transo apimtus jų veidus, paprastus, bet
didingus judesius, švelnius riešų suktelėjimus ir žavingus palaidus tamsius
garbanotus plaukus. Kiekviena jų turėjo jos dukters veidą ir kūną – veidą ir kūną,
kuriuos vieną dieną turės ir jos duktė. Ją užvaldė Lijonės ilgesys, gerklėje įstrigo
gumulas ir jai beliko gaudyti orą. Kvėpuok, kartojo sau. Kvėpuok. Žengusi
žingsnį pirmyn, pajuto, kaip linksta keliai. Lorensas pagavo ją bekrentančią.
Navinai paėmus Hju, Lorensas nuvedė juos per minią prie suoliuko turgaus
aikštės pakraštyje.
– Nuleisk galvą tarp kelių, Gven.
Ji pasielgė, kaip liepta, labiausiai dėl to, kad paslėptų veidą nuo įdėmių
žvilgsnių. Pajuto švelniai nugarą glostantį jo delną ir akyse ėmė dilgčioti ašaros.
Stengėsi atgauti kvapą, o kai atgavo ir pagaliau liovėsi svaigti galva, vis dar
virpėdama iš vidaus atsisėdo.
Lorensas palietė jos kaktą.
– Tu visa degi, mieloji.
– Nežinau, kas nutiko. Staiga labai sukaitau ir apsvaigau. Man klaikiai skauda
galvą.
Tik dabar pastebėjusi juos pasitraukus iš minios, pribėgo Veritė.
 – Praleidote patį įdomumą. Atėjo ugnies rijikas. Vienas iš tų vaikų, ar galite
patikėti?
Gven pakėlė į ją akis.
– Atrodai išblyškusi. Kas nutiko? Kažkas Hju?
– Mes visi vykstame namo, – pareiškė Lorensas.
Veritės veidas persikreipė.
– Ar būtina? Man buvo labai smagu.
– Na, bijau, kad negali būti jokių kalbų. Gven skauda galvą.
– Ak, dėl Dievo meilės, Lorensai. Gven ir jos galvos skausmai! O kaipgi aš?
Niekam nerūpi, ko noriu aš?
Lorensas čiupo Veritę už alkūnės ir pasivedėjo kelis žingsnius į šalį, bet piktas
jos balsas vis vien pasiekė Gven ausis.
 Tryliktas skyrius

Trečią valandą nakties Gven pašoko iš miegų visa permirkusi prakaitu ir

drebanti. Trečią valandą nakties pabusdavo ir vaikystėje, išsigandusi, kad
pasirodys Pelėdų dvaro vaiduokliai. Ji pakvietė Naviną ir ši atėjo iš vaikų
kambario, kur dabar miegodavo. Bet Gven tik mikčiojo. Sapnavo, kad kažkas
nutiko abiem jos vaikams, ir kad ir kaip stengėsi, išgelbėti galėjo tik vieną.
Ryte Gven pasirodė, kad girdi verkiant mergaitę. Ji nebuvo tikra, ar verksmą
girdėjo sapne, ar busdama. Bet kuriuo atveju, tai ją šokiravo.
Kai ketvirtą naktį iš eilės nubudo drebėdama ir sunkiai gaudydama orą,
apsisprendė ir pakvietė Naviną. Besiblaškydama tarp pykčio plykstelėjimų ir širdį
perpus plėšančios kaltės, Gven suvokė, kad Lijonės trūkumas ją paveikė labiau
nei Hju buvimas greta. Ji jautė privalanti save nuraminti ir nusprendė, kad tam
būtina savomis akimis įsitikinti, jog vaiku tinkamai rūpinamasi. Navina nebuvo
tikra, jog tai teisingas sprendimas, tad Gven teko ją įkalbinėti. Įkalbėjus beliko
sulaukti, kada Lorensas ir Veritė abu išvažiuos. O iki tol košmarai tęsis, ją
persekios mergytės verksmas.
Sutartą dieną, kai Lorensas ir Veritė pagaliau turėjo nakvoti Nuvara Elijoje, į
kurią Lorensas vyko sužaisti kelias pokerio partijas klube „Hill“, o Veritė
pasimatyti su senais bičiuliais, Gven susiruošė keliauti. Įsivaizdavo Lorensą
vyriškių klube. Kartą buvo ten įkišusi nosį – pamatė niūrų interjerą, kurį puošė
tik šernų galvos, medžioklę vaizduojantys paveikslai ir žuvų iškamšos. Lorenso ir
jos kelionės tikslai taip smarkiai skyrėsi, kad didesnio kontrasto nebeįmanoma
surasti.
– Bet, ponia, – tarė Navina, supdama Hju į antklodę. – Tai pavojus. Kas, jeigu
nutiks blogai?
– Tiesiog elkis taip, kaip sutarėme.
Moteris nuleido galvą.
 Nors ant savo drabužių Gven buvo užsimetusi ir seną Navinos apsiaustą,
išėjusi į vėsų rytą vis vien sudrebėjo. Norėdama paslėpti akis, užsitraukė gobtuvą
ant kaktos, o pečius ir apatinę veido dalį apsisiautė tamsiu šaliu.
–Vežimas laukia namo šone, – iš gėdos Navinos veidas nuraudo. – Turite
pinigus, ponia?
Gven linktelėjo.
– Geriau jau keliaukime. Netrukus visai prašvis. Užrakinau duris ir palikau
raštelį liokajui, kad šiandien manęs visai netrukdytų.
Gven kalbėjo kur kas užtikrinčiau, nei iš tiesų jautėsi, jiedvi išsmuko pro
šonines duris, ir melsvoje ryto šviesoje ji pamatė paruoštą vežimą. Sugriežė
dantimis ir įsiropštusi įsitaisė po iš palmių lapų nupintu stogu, ištemptu ant
lanku išlenktų nendrių stiebų. Jos širdis smarkiai daužėsi, buvo karšta, rankos
drebėjo, o kieta lentinė vežimo pasostė buvo nepatogi sėdėti. Navina padavė jai
krepšį su jame paguldytu Hju, atsisėdo priekyje ir timptelėjo vadeles. Bulius
purkštelėjo, ir vežimas lėtai pajudėjo.
Niekas nepamatė.
Vežime tvyrojo prakaito, dūmų ir arbatos kvapas. Kylant į kalvą Gven
atsigrįžo. Paėmusi priglaudė miegantį vaiką, trokšdama pamiršti antrąjį. Name
jau buvo degamos šviesos, vos įžiūrimos pro rūko šydą. Greičiau, greičiau,
mintyse nerimo ji. Bet jaučio traukiamas vežimas – ne pati greičiausia transporto
priemonė, ir kol jos pasiekė kalvos gūbrį, Gven teko ilgokai nerimauti. Hju
sušniurkščiojo, ir ji ramindama ėmė kuždėti, kaip geba tik motinos.
Pasiekus kalvos viršūnę, didysis namas atrodė mažytis ir neryškus, o pajudėjus
toliau keliu, visai dingo iš akių. Įsidienojo, dangus pagelto, rūkas ištirpo – išaušo
vaiskus rytas. Jos vis važiavo, o apvalios kalvos su eilėmis nutįsusiais akį rėžiančio
žalumo arbatos krūmais, regis, tęsis amžinai.
Gven pamankštino įsitempusius pečius, o vežimui pagaliau atitolus nuo
plantacijos, kvėpuoti pasidarė lengviau. Ėmė čiulbėti paukščiai, ji su
pasimėgavimu uodė saldų jazminų, laukinių orchidėjų ir mėtų aromatą.
Užsimerkė.
 Vakar buvo išnešusi Hju laukan. Po įprasto drėgno ryto pasirodė saulė, diena
įšilo. Mažyliui stigo skruostus šildančių saulės spindulių, o ir jai pačiai, išsekusiai
nuo budinėjimosi naktį ir nervingų dienų, jie būtų ne pro šalį. Bet sodas, kuriame
mainėsi šviesa ir šešėliai, pernelyg stipriai priminė apie mergaitę, tada pravirko
Hju. Jis tiesė rankutes ir gniaužė kumščius, lyg siekdamas kažko, kas turėtų būti
šalia.
Gven atsiduso ir atsilošė, o vežimas, nors ir grumstais apskretusiais mediniais
ratais, gana tolygiai riedėjo keliu. Po kurio laiko jos dėmesį patraukė citrinų
aromatas. Ji giliai įkvėpė, nerimas ėmė slopti, įtampa krūtinėje atlėgo. Ji
pirmąkart po kūdikių gimimo įtraukė oro giliai ir atsipalaidavusi.
– Dabar mes nusukame, ponia, – tarė Navina ir dirstelėjo per petį.
Gven linktelėjo, bet po akimirkos, vežimui įsukus į nelygų duobėtą kelią ir
susikračius, vos nenukrito nuo savo sėdynės. Ji pasilenkė į priekį, norėdama
pažvelgti į akmenėlius ir duobes kelyje, ir abiejose jo pusėse pamatė į dangų
kylančius tamsius medžius su labai retu pomiškiu.
– Nežiūrėkite į medžius, ponia.
– Kodėl gi ne? Ar čia gyvena veddha?
Lorensas buvo jai pasakojęs apie nuo seniausių laikų egzistuojančius miškų
gyventojus, sinhalų vadinamus veddha, kurie, kiek ji suprato, tebėra nepaliesti
civilizacijos. Bet prisiminus groteskiškąją kaukę, ši mintis ją kiek baugino.
Navina papurtė galvą.
– Čia gyvena neramios dvasios.
– Ak, dėl Dievo meilės, Navina! Juk netiki tuo, ar ne?
Gven iš nugaros stebėjo Naviną ir matė, kaip sutirta jos galva. Buvo akivaizdu,
kad nei viena nenori tęsti šio pokalbio. Pakelėje Gven pamatė suklūstant
zambarą, šis pakėlė galvą ir sustingo it įkastas. Tai buvo didelis, karamelės
spalvos žvėris, jis stovėjo atsisukęs tiesiai į ją ir žvelgė šiltomis akimis, o abipus
galvos jam augo dailūs ragai. Stovėjo ramus ir joms važiuojant pro šalį
nenusisuko.
Miške buvo tyliau, nei ji tikėjosi, girdėjosi tik vežimo ratų girgždėjimas. Gven
buvo paskendusi mintyse, tad neatkreipė dėmesio, kai Navina pasuko kita
kryptimi. Prieš akis išdygo kitoks medis su šliaužiančiais lapais, o bevažiuojant
ant vežimo šono užšoko beždžionė. Įsikibusi į brezentą, ji išskėtė pirštus ir
rūsčiomis tamsiame veide įstatytomis akimis dirstelėjo vidun. Beždžionės letenos
ir nagai buvo juodi, bet piktos akys tokios žmogiškos, kad Gven liko apstulbusi.
– Tai raudonveidis langūras. Nepavojingas, – grįžtelėjusi per petį tarė Navina.
Toliau medžiai retėjo, buvo galima užuosti deginamos anglies kvapą.
Tolumoje išgirdusi balsus, Gven paklausė Navinos, ar jos jau beveik atvyko.
– Dar ne, ponia. Tuoj.
Čia augo lėkštas pomiškis, o jų kelionę kiek mažiau trikdė akmenys ir duobės.
Jos ėmė važiuoti greičiau. Galų gale takas pasisuko palei statų upės krantą. Gven
žvilgtelėjo į skaidrų vandenį, kitame upės krante vandens paviršiuje šoko žali
medžių atspindžiai. Čia oras kvepėjo kitaip, ne tik žeme ir augmenija, bet ir
kažkokiais prieskoniais. Abiejose plokštoko tako pusėse augo ramunes
primenančios gėlės, o priekyje medžių šakas svarino nesunokusios laukinės figos.
Už jų upė platėjo, panirę į vandenį iki pat ausų, joje miegojo du drambliai.
Navina sustabdė vežimą ir pririšo vadeles prie medžių.
– Palaukite čia, ponia.
Gven stebėjo nueinančią Naviną ir juto, kad gali ja pasitikėti. Navina ją taip
priėmė ir visai nesmerkė, kad Gven atrodė, jog tai turi būti kažkaip susiję su
budistų religija ir ayah tikėjimu likimu. Tada pažvelgė į krepšyje vis dar miegantį
Hju. Upėje du sulinkę rudaodžiai vyrai ilgais, pakaušyje surištais plaukais vedė į
vandenį dar du dramblius. Šie lėtai, gremėzdiškai išsidrėbė, ir vyrai ėmė plauti
jiem galvas. Vienas iš dramblių sutrimitavo, ir iš jo straublio lanku pasipylė
didžiulė srovė vandens, ji beveik pasiekė Gven ir ji riktelėjo. Vienas vyrų pakėlė
galvą, išbrido iš upės ir atėjo aiškintis. Ji susigūžė ir užsidengė veidą, matomos
liko tik akys. Vyras buvo apsirišęs strėnas medžiagine juosta, jo liemenį
juosiančiame dirže kabėjo kažkoks peilis. Iš krūtinės šokančia širdimi, Gven lyg
gindama apglėbė Hju krepšyje ir pamėgino įtikinti save, kad tas peilis tikriausiai
skirtas kokosams praskelti.
Vyras išsitraukė peilį ir ėmė artintis. Iš baimės ji prisimerkė. Visus pinigus
buvo pasiėmusi Navina, tad ji neturėjo, ką jam duoti. Vyras prabilo ir ėmė
gestikuliuoti, ore mostaguodamas peiliu.
Gven visiškai nesuprato sinhalų kalbos, tad tik papurtė galvą. Jis akimirką
nejudėdamas spoksojo į ją, o tada, nešina ryšulėliu glėbyje, grįžo Navina.
Pasikalbėjusi su vyru, jį nuvijo ir įlipo į vežimą. Navina perdavė ryšulėlį Gven,
bet ši troško atsigrįžti. Iš pradžių ji nežiūrėjo į mergaitę, tiesiog laikė ją susuptą
skaroje ir krūtine juto jos šilumą.
– Ko tas vyras norėjo? – paklausė Gven.
– Sužinoti, ar turite jam darbo. Jis parodo peilį, kad jūs žinoti, kad turi savo
įrankių sodui pjauti.
– Ar jis žino, kas esu?
Navina gūžtelėjo.
– Vadinti jus baltąja ponia.
– Ar tai reiškia, kad žino?
Navina papurtė galvą.
– Daug baltųjų ponių. Važiuoju per kaimą. Negaliu apsukti vežimo čia. Per
siaura. Užsidenkite veidą. Padėkite mergaitę į krepšį su Hju.
Gven padarė, kaip liepta, ir apsisukusi pro atvirą vežimo galą stebėjo kaimą,
pilną drėbtinių lūšnų šiaudiniais stogais. Purve žaidė ir juokėsi vaikai, moterys
ant galvų nešė ryšulius, o iš miškų glūdumos sklido tylutėlis dainavimas. Jos
pravažiavo vyrą, kuris minkydamas purvą ratu ir aukštyn lipdė molinius puodus.
Prie kitos lūšnos moteris primityviomis staklėmis audė paklodę, kita maišė virš
laužo kabantį puodą. Kaimas atrodė ramus.
Saugiai pervažiavusios kaimą ir atsidūrusios kitoje jo pusėje, jos sustojo
atokiau nuo smalsių žvilgsnių. Gven išvyniojo mergytę ir jai kone sustojo širdis.
Moteris glostė švelnų kūdikio skruostą ir žavėjosi nuostabiu vaizdu. Lijonės
grožis atėmė žadą, ji buvo tokia tobula, kad Gven akyse sužibo ašaros. Nuo tada,
kai sesuo buvo paguldyta į krepšį drauge su Hju, berniukas visai neverkė, o dabar
ėmė šniurkščioti. Paskui vežimą buvo atsekusi maždaug dvylikos metų mergaitė,
Gven pamatė ją stovinčią už kelių jardų.
– Palaikyk Hju, kol aš apžiūrėsiu dvynę, – tarė Gven. – Ir liepk tai mergaitei
eiti šalin.
 Lijonė buvo nubudusi, bet tylėjo ir tik žiūrėjo į motiną. Šokas kone išmušė
Gven iš vėžių, bet ji prisivertė susiimti. Atvyko tik tam, kad patikrintų, ar vaiku
gerai rūpinamasi ir ar jis nesikankina. Tik tiek. Apimta ilgesio ir baimės, atsargiai
apžiūrėjo kūdikį, praskėtė rankų ir kojų pirštelius, nužvelgė kojas, rankas ir odą.
Pabučiavo kaktą ir nosį, bet atsispyrė troškimui panardinti veidą į žvilgančius
tamsius plaukus. Giliai įkvėpė, jos akis aptraukė migla, ir ant kūdikio skruostelio
nulašėjo ašara. Mergaitė nekvepėjo talku ir pienu kaip Hju, drėgna jos oda jau
buvo pradėjusi silpnai dvelkti cinamonu. Gven suspaudė širdį, paskubomis
gurktelėjusi ji atšlijo. Troško amžinai laikyti kūdikį glėbyje, bet buvo visiškai
tikra, kad Lijonei negalima leisti užgrobti jos širdies.
Na, kūdikis bent jau gerai gyvena, tarė Gven pati sau. Mažylė kiek pastorėjo,
buvo švari, o tai truputį palengvino jos kaltės naštą.
– Gana, – tarė ji. – Kūdikiui viskas gerai.
– Taip, ponia. Aš visada jums sakyti.
– Pasakyk moteriai, kad mes patenkintos ir toliau mokėsime.
Navina linktelėjo.
– Puiku, dabar nunešk ją, o Hju atiduok man.
Navina ir Gven apsikeitė ryšulėliais, o, Lijonei iškeliavus, Gven pajuto gerklėje
kylant gumulą. Ji klausėsi medžių šakose žaidžiančio vėjo, bet šįsyk laukdama
pro vežimą nebesidairė. Minutės bėgo, ir ji suprato, kad nėra prasmės it apsėstai
galvoti apie tai, kaip Lijonė buvo pradėta, svarbu pasirūpinti, kad tai niekada
neiškiltų į dienos šviesą. Ji pasiryžo, kol bus gyva, apie tai ponui Ravasingui ar bet
kam kitam netarti nė žodžio.
– Iš ko jie gyvena? – paklausė Gven grįžusios Navinos.
– Jie turi chenas. Ten augina grūdus ir daržoves, ar ne? O miške vaisiai. Matėte
figą.
– O dar?
– Augina ožkas ir kiaulę. Taip gyvena.
– Bet pinigai, kuriuos jai perdavei, padės?
– Taip.
 Pakeliui atgal per kaimą, žvelgdama pro langą, Gven svarstė, ar pajėgtų
atspėti, kuri iš moterų augins jos dukterį. Prie kelio į medį žaibo greičiu įlėkė
didelis driežas. Gven pastebėjo, kaip viena moteris tamsiomis akimis stebi
vežimą. Ji buvo smulki, bet apvaliomis krūtimis, plačiais klubais ir plačiu, tamsiu
veidu. Tamsūs plaukai ant sprando buvo surišti į kasą. Moteriai joms
nusišypsojus Gven susimąstė, kas toje šypsenoje slypi: ar ta moteris viską žino, ar
tai tebuvo atsitiktinė harmonijoje su pasauliu gyvenančios moters šypsena. Gven
akimirką supanikavo dėl savo poelgio ir vėl užsigeidė priglausti kūdikį, bet ant
vieno iš vežimo stogą laikančių stiebų nutūpus ryškiam oranžiniam drugeliui jos
kvėpavimas pamažu nurimo. Lijone gerai rūpinamasi, o tai svarbiausia – geriau
nė nežinoti, kas tai daro.
 Keturioliktas skyrius

Florensa Šubotam į kambarį atnešė stipraus gėlių aromato. Ji sėdėjo ant sofos,
atsilošusi į leopardeną. Gven tylomis šyptelėjo pamačiusi, kaip nedera laukinio
gyvūno kailis ir tipiškas britiškas Florensos santūrumas – tamsi net ir negyvo
leopardo energija visiškai užgožė prislopintus mėlynos spalvos atspalvius.
Florensa pakėlė porcelianinį puodelį prie lūpų, gurkštelėjo, o jos pagurklis
suliulėjo. Vargšė Florensa su savo retėjančiais plaukais ir besidauginančiais
pagurkliais.
– Malonu matyti tave sveiką ir gyvą, – tarė Florensa.
Gven nutaisė puikiai išmoktą veido išraišką.
Po to, kai pasimatė su Lijone, daugybę kartų prieš veidrodį mokėsi dirbtinai
išspausti iš savęs pakilias veido išraiškas, kol galiausiai įgudo − išmoko, kur
nukreipti žvilgsnį ir kaip sudėti rankas.
Dabar nusišypsojo, šypsojosi tol, kol ėmė mausti žandikaulį.
– Kaip tu, Florensa?
– Negaliu skųstis. Veritė papasakojo man apie sūrį.
Gven dirstelėjo į Veritę. Svainė buvo pernelyg užsiėmusi savo nagais ir visiškai
nekreipė dėmesio į pokalbį, tad sūrį greičiausiai paminėjo visai ne ji. Tiesą
sakant, po to, kai tądien padėjo iškraustyti sandėliuką, Veritė liovėsi rodyti bet
kokį susidomėjimą.
– Dar ne ką tepasistūmėjau. Sandėliuką iškraustėme prieš gerą mėnesį. Jis
buvo išvalytas ir išbalintas, turime būtiniausius baldus ir įrankius. Kai kuo jau
pasirūpinome, bet sūrio termometrą ir formeles turėjau užsakinėti iš Anglijos.
– Bet mintis puiki. Tu protinga.
– Mano motina iš fermos Pelėdų dvare atsiųs seną sūrio presą.
– Čia sunku gauti gero sūrio.
– Jį gaminti nesunku, bet reikia žinoti, kaip elgtis su pienu.
 – Ar ketini savo sūriu prekiauti?
Gven papurtė galvą.
– Ne. Nė nežinau, ar šiame klimate mums kas nors pavyks. Iš tiesų maniau
gaminti tik mūsų ūkiui ir draugams, kurie galbūt užsimanytų.
– Na, mieloji, tai priskaičiuok ir mane.
– Žinoma. Kaip ir sakiau, jį gaminti nesudėtinga, didesnį galvos skausmą man
kelia sąskaitos. Bijau, kad skaičiai nėra stiprioji mano pusė. Man niekaip nesiseka
jų sudėlioti taip, kad sueitų galai. Greičiausiai anksčiau ar vėliau pamatysiu, kad
tai mano pačios klaida.
– Na, – prabilo Veritė, – kaip įdomu, kad tu šitaip domiesi. Man regis,
Karolinai nelabai rūpėjo.
Florensa prakalbo tyliau.
– Labai džiaugiuosi, kad čia įsikūrei.
– Įsikūriau?
– Na, apsipratai. Iš pradžių kiek nerimavau. Atrodė, kad nemažai laiko
praleidi su tuo tapytoju.
Gven suspaudė širdį.
– Kalbi apie poną Ravasingą?
– Taip, jį.
– Buvome susitikę vos du ar tris kartus.
– Taip, bet matai, jis ne britas. Jie yra linkę būti kiek įžūlesni, nei mums
atrodo padoru.
Gven apsimestinai nusikvatojo.
– Florensa, galiu tave patikinti, kad su manimi jis elgėsi tik padoriai.
– Žinoma, nieko kito neturėjau omenyje, – ji pasisuko į Veritę. – Ar padedi
savo brolio žmonai gaminti sūrį?
Veritė vėl pakėlė akis.
– Ką?
– Nagi, mieloji, liaukis graužti nagus, – ji patylėjo. – Kalbėjau apie sūrį. Ar
padedi Gven?
 Florensa visada labai troško visur dalyvauti ir karštligiškai dalydavo
neprašytus patarimus. Gven akimirką net pagailo svainės.
– Ak, esu tikra, kad Veritė turi savų planų, – tarė ji.
Veritė atsiduso.
– Tokia nuostabi mintis, – toliau kalbėjo Florensa. – Turi tokią protingą
naująją brolienę, mieloji Verite. Nepriimk neteisingai, bet gal ir tau derėtų
susigalvoti kokios naudingos veiklos. Ką nors, kas galėtų padėti patikti vyrams.
– Ir ką gi pasiūlytumei?
– Vyrai nori turėti išradingą žmoną, kaip kad Gven. Ji rūpinasi ūkiu, yra
žmona ir motina, o dabar štai dar kaip tikra bitutė ims gaminti sūrį.
Veritė atsistojo, nudiegė Florensą piktu žvilgsniu ir išlėkė iš kambario,
pakeliui nuversdama stalelį. Arbatinukas, ąsotėlis su pienu ir dubenėlis cukraus –
viskas nudardėjo ant grindų.
Gven atsiduso ir varpeliu pakvietė patarnautojus.
– Atsiprašau. Nežinau, kas jai įgėlė.
– Ji buvo sunkus vaikas.
– Kaip tvarkėsi Karolina?
– Dažniausiai jos nepaisė. Nemanau, kad jos labai gerai sutarė. Žinoma, Veritė
tada buvo gerokai jaunesnė ir vis dar mokėsi. Karolina buvo gana šalta. Nors
prisimenu, kad Veritė kartą net išdrįso prasitarti, jog Lorensas įtaria žmoną
neištikimybe.
– Negali būti!
– Veritė sakė per atostogas girdėjusi juodu dėl to pykstantis ir Karoliną
karštligiškai tai neigiant. Manau, Veritė viską išsigalvojo. Juk žinai, kokios tos
mergaitės.
Gven linktelėjo.
– Paskui, baigusi mokyklą, Veritė kurį laiką gyveno namuose Anglijoje, o
grįžusi, regis, dar labiau prisirišo prie Lorenso. Taip nesveika. Esu tuo tikra.
Nežinau, kas įvyko Anglijoje, bet kažkas tikrai turėjo nutikti.
– Tikriausiai Karolinos mirtis ir ją gerokai sukrėtė?
– Siaubingai.
Po kelių dienų Gven išdėliojo savo įrankius ant ilgo medinio stalo sandėliuke.
Neseniai iš Anglijos atkeliavęs sūrio presas gulėjo ant stalo kitame kambario gale.
Ant kito, mažesnio, stalelio buvo įvairių dydžių kiaurasamčių, keletas ąsočių
pieno, keli mediniai šaukštai maišyti, mentelė ir didelis samtis. Sūrio formos
buvo išplautos, išdžiovintos ir tvarkingai sukrautos į krūvą, saulės atokaitoje ant
virvės kabėjo sūrmašiai.
Tuoj išaušus atkeliavo didesnis nei įprastai buivolės pieno krovinys, o Gven
jau pusę septynių buvo pabudusi ir pasirengusi: plaukus uždengusi tinkleliu,
užsirišusi didelę išbalintą ir gerai išskalbtą prijuostę. Kai atsistojusi vidury
sandėliuko nužiūrinėjo savo valdas, užsuko Lorensas.
– Maniau, kad jau išėjai, – tarė ji.
– Negalėjau išeiti nepamatęs mūsų naujosios pienininkės, – jis priėjo ir
nužvelgė jos veidą. – O ji kaip iš paveikslėlio. Galėčiau tučtuojau čiupti į glėbį ir
neštis ant šieno.
Patenkinta, kad jis atrodo laimingas, Gven nusišypsojo.
– Mes neturime šieno.
– O gaila.
Jis prisitraukė ją, stipriai apkabino, tada kiek atleido glėbį.
– Sėkmės pirmąją dieną, mieloji.
Ji šypsojosi.
– Ačiū. O dabar bėk. Turiu darbo.
– Taip, ponia.
Ji stebėjo jį nueinant. Kai jiedu susitikdavo šitaip netikėtai, jos širdis
suspurdėdavo it pirmąjį kartą. Atsargiai išvyniojusi specialiai iš Kandžio atsiųstą
bakterijų pasėlį, supylė pieną į didelį prikaistuvį, kurį vėliau ketino išnešti į
virtuvę ir ten užkaisti. Tada abiem rankomis suėmusi prikaistuvį paėjėjo kelis
žingsnius, bet prie durų suprato, kad nebeturi laisvų rankų joms atidaryti.
Įrėmusi vieną prikaistuvio šoną į duris jau ketino atlaisvintąja ranka jas atverti,
bet puodas nuslydo ir trenkdamasis į betonines grindis ją visą apliejo pienu.
Dabar teks gaišti laiką persirengiant.
 Kai persirengusi ir pasiruošusi pradėti viską iš naujo sugrįžo į sandėliuką,
pasirodė Navina su nubudusiu ir klykiančiu Hju. Appu stovėjo prie virtuvės durų
ir su gudria šypsena viską stebėjo. Jis negalėjo prieštarauti šeimininkės planams,
bet jai pasipasakojus, ką ketina veikti, nė neketino slėpti savo nepritarimo. Ji
pažadėjo, kad stengsis kuo mažiau trukdyti įprastą virtuvės gyvenimą ir ja
naudosis tik numatytomis valandomis. Kol kas sekėsi nekaip.
Pasirūpinus Hju, Navina nunešė jį atgal į vaikų kambarį, o Gven pradėjo nuo
pradžių. Patarnautojas nunešė iš naujo suruoštą prikaistuvį su pienu į virtuvę, o
Gven jam atidarė ir uždarė duris. Appu prižiūrėjo šildomą pieną, o Gven,
laukdama, kol jis atauš, nusileido trimis terasomis iki ežero. Apačioje prisėdo ant
suolelio ir stebėjo putnius baltus debesis ir raibuliuojantį vandenį, klausėsi
giedančių paukščių. Gaivus vėjelis vėsino odą – diena buvo tobula. Kairėje
išgirdusi sugirgždant duris, atsisuko ir pamatė iš valtinės išeinantį Lorensą.
– Ką čia darai? – riktelėjo. – Maniau, būsi fabrike, juk oras taip pasitaisė.
– Tai staigmena.
– Man?
– Ne, brigados vado žmonai!
Ji susiraukė.
– Žinoma, tau. Eikš ir pamatysi, – jis plačiai atlapojo valtinės duris.
Ji priėjo ir pažvelgė vidun.
Kambarys buvo sutvarkytas. Sienos ką tik nudažytos, niūri sena pašiūrė iš
retai kada naudojamo sandėliuko buvo virtusi žavinga erdve. Į ežerą atsiveriantis
platus langas žėrėjo, naujos užuolaidos plazdėjo, ant nediduko atlasmedžio
stalelio priešais didelę, nors jau gerokai apsitrynusią sofą vazoje akis džiugino
šviežios oranžinės medetkos. Lorensas pasilenkė pabučiuoti jos skruosto, tada
prisėdo ant sofos, užsikėlė kojas ant naujais apmušalais aptraukto pakojo ir
pažvelgė į ežerą.
– O valtis? – paklausė ji.
– Čia pat, apačioje, užlopyta, nudažyta ir parengta plaukti į saulėlydį. Taip, aš
prisipažįstu, kad buvau kvailys ir nesusivokiau, kaip vargina naujagimis. Ar tau
patinka?
 – Labai miela. Bet kaip visu tuo pasirūpinai, man nė nepastebint?
Jis mirktelėjo ir palytėjo savo nosies šoną.
– Na, aš sujaudinta.
Priėjusi atsisėdo greta jo ant sofos, jis apglėbė ją ranka. Buvo taip ramu stebėti
saulėje spindintį vandenį ir pro atvirą langą klausytis čiulbančių paukščių.
– Norėjau su tavimi pasikalbėti, Gven.
Ji linktelėjo, bet nenumanydama apie ką bus kalbama, šiek tiek sunerimo.
– Apie Karoliną.
− Ak.
– Sakiau tau, kad ji sirgo psichine liga, bet tikriausiai niekas tau taip ir
neprasitarė, kad ji nusiskandino?
Ji staigiai įkvėpė, ranka užsidengė burną ir papurtė galvą. Lorensas kyštelėjo
ranką į kišenę, išsitraukė popieriaus lapą, išlankstė jį ir palygino.
– Tarnams buvau prisakęs niekam apie jos mirtį nepasakoti, bet manau, kad
tu turėtum tai perskaityti, − jis padavė Gven laišką.

Mano mielasis Lorensai,

žinau, kad to nesuprasi ir galbūt niekada man neatleisi, bet aš nebegaliu

daugiau kęsti to skausmo, kuris kankina mane nuo pat Tomo gimimo. Visą
laiką, jam gimus, gyvenu it šėtono apsėsta. Šėtono, kuris temdo mano mintis
ir atima pusiausvyrą. Tai pragaras, kurio nebūčiau galėjusi nė įsivaizduoti.
Kitos išeities nematau. Aš labai, labai atsiprašau, mano meile, bet negaliu
palikti vargšo Tomo be motinos, kuri jį apgintų. Tad, kad ir kaip skaudu,
nusprendžiau, kad jis privalo keliauti su manimi ir drauge mes rasime
ramybę. Teatleidžia man Dievas. Kai manęs nebebus, susirask kitą, geresnę
žmoną, mielasis Lorensai, ir aš neprieštarausiu. Tiesą sakant, melsiu, kad
taip ir nutiktų.

Nekaltink savęs.
Tavo Karolina.
Baigusi skaityti, Gven sunkiai nurijo gerklėje sukilusį gumulą. Tai ne jos
tragedija, kartojo ji sau. Privalo suvaldyti savo jausmus ir padėti Lorensui.
– Man nebuvo lengva, – tarė jis ir nutilo. – Pirmiausia mano tėvai, paskui
Karolina.
– Ir kūdikis, – pridūrė ji.
Jis lėtai linktelėjo, bet akių nepakėlė.
– O tada apkasai, nors tam tikra prasme karas kone atnešė palengvėjimą. Ten
tiesiog turėjai veikti. Nebuvo laiko apmąstymams.
Gven bandė suturėti šiltas ašaras.
– Karolina tikriausiai buvo visiškai netekusi pusiausvyros, jei ryžosi
nusižudyti.
Jis atsikrenkštė, bet tik papurtė galvą, kurį laiką atrodė, kad daugiau kalbėti
nebenori.
− Tai nutiko šitam ežere?
− Ne... Būtų buvę dar sunkiau tai išgyventi.
Ji tai suprato, nors, tiesą sakant, kad ir kur tai būtų nutikę, paties įvykio
kraupumo nesušvelnina. Skirtumas tik tas, kad jei tai būtų įvykę ežere, jis
niekada jai nebebūtų atrodęs toks gražus.
− Kodėl ji taip pasielgė, Lorensai?
– Viskas buvo... sudėtinga. Net daktaras nežinojo, ko imtis. Jis buvo sakęs, kad
kai kurios moterys po gimdymo taip ir neatsigauna, turiu omenyje −
psichologiškai. Ji buvo nesava. Vos sugebėjo pasirūpinti kūdikiu. Mėginau
kalbėti su ja, žinai, guosti, bet niekas nepadėjo. Ji tik sėdėdavo, spoksodavo į savo
rankas ir drebėdavo.
– Ak, Lorensai.
– Jaučiausi toks bejėgis. Nebuvo jokių galimybių išsikapstyti. Išskyrus
maitinimą, viską į savo rankas perėmė Navina. Galų gale daktaras pasiūlė
psichiatrinę ligoninę, bet nerimavau, kad ji gali atsidurti kokioje nors kraupioje
prieglaudoje. Paskui niekaip negalėjau sau atleisti, kad jos neišsiunčiau.
Gven atsirėmė į jį.
– Tu nežinojai.
 – Gal būčiau išgelbėjęs jai gyvybę.
Gven švelniai paglostė jo veidą, tada atsitraukė, suėmė abi jo rankas ir atidžiai
įsižiūrėjo į akis.
– Man labai gaila, Lorensai.
– Kūdikis turėtų atnešti begalinę laimę, bet mums... – jis nutilo.
– Neprivalai man pasakoti.
– Tiek daug visko norėčiau sugebėti išsakyti.
– Ką ji turėjo galvoje sakydama, kad vargšas Tomas liks be jos apsaugos? Juk ji
turėjo žinoti, kad būtum juo pasirūpinęs?
Jis tik papurtė galvą.
Įsivyravo ilga tyla.
– Kartais geriau tiesiog išsiverkti, Lorensai, – galiausiai tarė ji, matydama jo
veide skausmą.
Jis sumirksėjo, žandikaulis ėmė virpėti. Galiausiai pasirodžiusios ašaros ėmė
tekėti lėtai ir tyliai. Ji bučiavo drėgnas jo lūpas, šluostė skruostus delnais ir lėtai
iškvėpė, kad nuramintų savo pačios širdį. Lorensas buvo išdidus, taip paprastai jo
nepravirkdysi, bet štai ji jau antrą sykį mato jį raudant.
– Kaip įmanoma po to atsigauti? – paklausė ji.
– Laikas padeda, darbas taip pat, o dabar ir tu su Hju.
– Bet juk kažkas vis vien lieka?
– Taip, tikriausiai lieka.
Jis žvelgė kažkur jai per petį. Po kurio laiko vėl atsisuko į ją.
– Tai labai paveikė Veritę. Ji bijojo paleisti mane iš akių.
– Bijojo, kad ir tu gali mirti?
– Ne. Aš... aš nesu tikras.
Jis prisimerkė it susimąstęs ir, regis, norėjo pridurti kažką dar, bet nežinojo
kaip. Praėjo įtampos persmelkta akimirka.
Apkabinusi jį, ji pažadėjo sau niekada nedaryti nieko, kas galėtų dar labiau jį
įskaudinti. Jai apie tai mąstant, jis atrišo ir per galvą numovė jos prijuostę. Ji
atsigulė ant sofos, jis švelniai atsagstė perlines jos suknelės sagas. Ji nusivilko ją,
apatinuką, nusirengė ir jis.
 Gimus Hju, išskyrus tą vieną kartą, juodu vienas kito beveik nelietė. Dabar,
jųdviejų kūnams susijungus, ji ir vėl suvokė meilės trapumą ir prasmę. Kaip
lengva ją pražudyti. Taip lengva viską sugriauti. Ji sulaikė kvėpavimą trokšdama,
kad akimirka niekada nesibaigtų. Jiedu gulėjo drauge ant sofos, ir ji jautėsi visai
kitaip nei įprastą dieną plantacijoje.
– Kas, jei kas nors užeis? – sukuždėjo ji.
– Neužeis.
Jai patiko, kaip jis vertė ją jaustis, kaip jos kūnas reagavo į jo glamones, jis
glostė jos šlaunis ir bučiavo kojų pirštus, kol ji, nebegalėdama tverti, apsivijo jį
kojomis.
Paskui ji gulėjo susirangiusi jo glėbyje, užmetusi savo blyškią ranką jam ant
krūtinės. Pirštų galiukais perbraukė jo veido kontūrą, aiškiai jusdama šiltą jo
ranką sau ant šlaunies.
– Myliu tave, Lorensai Huperi. Man labai apmaudu dėl to, kas nutiko
Karolinai.
Jis linktelėjo ir paėmė jos ranką. Gven pažvelgė jam į akis – dabar jose matėsi
kur kas mažiau skausmo.
– Ar tik nebūsiu sugadinęs sūrio?
– Ne, – atsakė ji. – Pienas vis vien turi atvėsti, bet tarnas jau bus atnešęs puodą
į sandėliuką, tad man geriau grįžti, – ji pasitvarkė drėgnus, susivėlusius
plaukus. – Tikriausiai atrodau klaikiai.
– Tu niekada neatrodai klaikiai. Tik vienas dalykėlis, – tarė jis.
– Taip?
– Ši vieta yra tik man ir tau. Čia ateisime, kai kuriam nors iš mūsų prireiks
prieglobsčio. Sutarta?
– Žinoma.
– Ir čia pradėsime iš naujo, kai tik mums to prireiks.
Prisidėjusi ranką prie širdies, ji linktelėjo.

Grįžusi į sandėliuką, sudėjo bakterijų raugą į pieną ir paliko maždaug valandai,

kol maitino Hju. Kai pamėgino kūdikį paguldyti atgal, jis ėmė verkšlenti, tad,
įtaisiusi vežimėlyje su dideliu skėčiu nuo saulės, Navina jį išvežė į lauką. Gven
atkišusi veidą šiltiems spinduliams supo sūnų ir galvojo apie Lorensą, o aplinkui
zyzė vabzdžiai. Hju netruko užmigti, ir Gven leido Navinai pelnytai pailsėti. Jei
Hju nubustų, iš sandėliuko ji tučtuojau jį išgirstų.
Grįžusi savo kambarėlin, Gven į pieną sudėjo šliužo fermentą ir pamaišiusi
paliko prie langelio sandėliuko gale, kur saulės šiluma pagelbės pienui surūgti.
Gerai padirbėta, pamanė ji ir nusišypsojo. O kažkur tolimuose minčių
užkaboriuose ruda mergytė ramiai miegojo savo hamake.
TREČIA DALIS

Kova
 Penkioliktas skyrius
Po trejų metų, 1929 m.

Gven ir Hju sėdėjo prie stalo vienas priešais kitą ir laukė kitų. Hju atrodė
angeliškai, buvo aprengtas puošniu vaikišku jūreivio kostiumu, o jo pasišiaušę
šviesūs plaukai bent sykį buvo sušukuoti ir tvarkingi. Gven vilkėjo suknelę, kurią
jai buvo padovanojusi Franė, kai ji svečiavosi pas ją, Londone. Peršviečiamas
mėlynas šifonas su nauju, kiek ilgesniu sijonu – jai labai patiko, kad suknelė leido
jai pasijusti jaunatviška ir moteriška.
Gerokai uždelsta kelionė į Angliją po beveik ketverių metų, praleistų Ceilone,
buvo labai laukta. Iš pradžių ji dvi savaites praleido Pelėdų dvare su tėvais, kurie,
pamatę Hju, tiesiog sprogo iš pasididžiavimo. Tėvams prisižadėjus rengti iškylas
ir išvykas traukiniu prie Čedaro tarpeklio, Gven savaitei paliko sūnų seneliams ir
traukiniu išvyko į Londoną pasisvečiuoti pas Franę. Jos butas buvo viršutiniame
didingo, architekto suplanuoto pastato aukšte, iš jo atsivėrė nuostabūs Temzės
vaizdai, nors Gven pilki upės vandenys niekaip neprilygo gražiajam ežerui
namuose.
Moterys susirašinėjo laiškais ir buvo suplanavusios įdomios veiklos kone
kasdienai, bet vos atvykusi Gven Franę rado lyg nesavą, kiek romesnę,
išblyškusią. Atsigėrusi taip reikalingos geriausios Ceilono arbatos, Franė
pasiteiravo, ar Gven norėtų, kad tarnaitė iškraustytų jos lagaminus, ir įsikibo jai į
parankę.
– Pati tuo pasirūpinsiu, Frane, jei tu nieko prieš.
– Žinoma.
Viršuje, gerai išvėdintame ir dailiai dekoruotame kambaryje, Franė priėjo prie
lango ir jį uždarė, kad atsiribotų nuo Londono triukšmo ir dulkių, o Gven
atsidarė lagaminą ir ėmė traukti sukneles. Franė taip ir liko stovėti nugara į
kambarį, žvelgdama pro langą.
– Ar kažkas nutiko, Frane?
 Franė papurtė galvą.
Gven ištraukė prancūzišką mėlyną kostiumėlį, tinkamą tądien suplanuotai
kelionei apsipirkti pono Selfridžo parduotuvėje, ir priėjo pakabinti jo į didelę
raudonmedžio spintą. Spintoje buvo tamsu ir nieko nesimatė, bet ieškodama
pakabos, ji ranka kažką užkabino. Pirštų galais patyrinėjusi suprato, kad tai
gausiai siuvinėtas šilkinis drabužis ir, sprendžiant pagal dydį, ne moteriškas.
Išėmusi jį su visa pakaba, apžiūrėjo prieš šviesą. Tai buvo nuostabi raudonais
ir aukso spalvos siūlais siuvinėta liemenė. Gven buvo tikra, kad būtent ją Savis
Ravasingas vilkėjo puotoje. Tą akimirką Franė atsisuko ir įsispoksojo į ją.
– Ak, – tarė ji. – Nežinojau, kad jis bus ją palikęs.
– Ponas Ravasingas buvo čia?
– Viešėjo, nes turėjo užsakymą. Ir, tiesą sakant, gana svarbų. Jis labai
paklausus.
– Nesakei nė žodžio.
Franė gūžtelėjo pečiais.
– Nemaniau, kad privalau.
– Ar tai rimta?
– Na, sakykime, viskas kiek banguota.
Po tokio atsakymo Gven mėgino padrąsinti Franę pasipasakoti, bet vos tik
apie tai užsimindavo, pusseserės žvilgsnis tapdavo uždaras. Tarp moterų pirmą
sykį atsivėrė praraja, ir Gven nežinojo, kaip tai ištaisyti.
Priešpaskutinę viešnagės dieną mintis, kad Franė į santykius su Ravasingu
žiūri rimtai, paliko kartėlį ir sunkumą Gven širdyje. Ji niekada nematė pusseserės
tokios ilgesingos ir sėdėdama ant lovos siaubingai troško papasakoti Franei apie
Lijonę bei įspėti dėl Savio Ravasingo. Bet dabar nebedrįso. Jei kada apie tai
prabiltų, Franė pasipiktintų ir tikrai stotų akistaton su Saviu. Kas žino, prie ko tai
privestų? Gal jis net užsimanytų pažinti savo dukterį, o ji nė minties apie tai
negalėjo pakelti.
Tad Gven ir toliau tylėjo ir jautėsi išduodanti draugę. Paskutinę dieną moterys
praleido viską nutylėdamos, o po dar vienos maloniai liūdnos savaitės su tėvais
Gven su malonumu leidosi kelionėn atgal į Ceiloną.
Šypsodamasi prie gimtadienio stalo priešais ją sėdinčiam sūnui, Gven juo
didžiavosi. Buvo tikra, kad jaučia jam ne tik meilę, bet ir dar kažką neapsakomo,
siekiančio pačias jos gelmes. Hju šiepėsi jai ir vis negalėjo nusėdėti ramiai, ir ji
susimąstė apie fundamentalius dalykus. Tokie tie vaikai. Vieną akimirką jie
žadina didžiulę meilę, nuo kurios tau svaigsta galva ir atima žadą, o kitą jau zyzia
saldainių, sausainių ar prašosi į tualetą.
Ji stebėjosi, kaip greitai prabėgo treji metai ir kaip ji susigyveno su tuo, kas
įvyko. Kartais visa tai regėdavosi beveik kaip per sapną – beveik, bet ne visai.
Buvo maloni, giedra, vaiski diena. Ji dirstelėjo pro langą į ežerą, į apvalias,
arbatos paminkštintas ir aukštais, išstypusiais medžiais nusėtas kalvas. Po to
pirmojo jųdviejų apsilankymo valtinėje prieš trejus metus, juodu su Lorensu
dažnai ten užsukdavo. Gyvenimas aprimo. Jie buvo laimingi, džiaugsmai nusvėrė
sielvartą, ir galiausiai, Gven viduje kažkam sutvirtėjus, jai pavyko užgniaužti dalį
savo apmaudo dėl Lijonės.
Lorensas niekaip nesuprato, kodėl, nepaisant didžiausių jo pastangų, Gven
daugiau nepastoja. Jis nežinojo, kad ji paslapčia daro viską, kad to išvengtų.
Prisiminusi skausmą, patirtą atiduodant Lijonę, Gven jautėsi neverta dar vieno
vaiko, tad kiekvieną kartą kruopščiai apsiplaudavo. Vos tik pajutusi pavojų,
išgerdavo daug džino ir pagulėdavo karštoje vonioje. Navina suprato jos nenorą
ir išvirdavo karčių žolių antpilų, kurie visada iššaukdavo mėnesines.
Gven mintis pertraukė triukšmas prie durų. Atsisukusi ji pamatė drauge
įeinančius Makgregorą, Veritę ir Naviną.
Veritė suplojo rankomis.
– Atrodo nuostabiai, ar ne, Hju?
Šiandien trečiasis Hju gimtadienis. Ant stalo puikavosi šviežios gėlės, krūvos
sumuštinių, dviejų skirtingų skonių rausvai geltona pieniška želė, o viduryje
buvo palikta vietos tortui. Įėjus Lorensui su krūva balionų ir pilnu glėbiu dovanų,
Hju skruosteliai nuraudo iš susijaudinimo.
– Aš išvyniosiu, tėveli?
Lorensas padėjo dovanas ant stalo.
– Žinoma. Ar nori pirma didžiausios?
 Hju ėmė šokinėti aukštyn ir cypauti.
– Na, teks luktelėti, ji koridoriuje, – Lorensas vėl išėjo ir po kelių minučių
įvežė triratuką su dideliu geltonu kaspinu ant vairo. – Šita nuo mamytės ir
tėvelio, – tarė jis.
Hju spoksojo į žvilgančią mašiną, tada pribėgo ir Navinos padedamas užsilipo.
Pamatęs, kad nepasiekia pedalų, paniuro.
– Galime kiek pažeminti sėdynę, bet gali būti, kad tau teks dar paūgėti.
– Nejau išsirinkome netinkamą dydį? – paklausė Gven.
– Po mėnesio ar dviejų puikiai tiks, – atsakė Lorensas.
Hju jau plėšė popierių nuo kitų dovanų: didžiulės dėlionės nuo Veritės,
medinės gaisrinės mašinos nuo Gven tėvų ir kriketo lazdos su kamuoliuku nuo
Makgregoro.
Gven atsilošė ir, stebėdama šeimą, pasijuto palaiminta. Hju buvo tikras
energijos užtaisas, žvitrus, kokie būna tik trimečiai, o Lorensas, žiūrėdamas į
sūnų, tiesiog spinduliavo pasididžiavimą. Net Veritė atrodė laiminga, nors tai,
kad ji vis dar tebegyveno su jais, Gven buvo tikra rakštis sėdimojoje.
Suvalgius sumuštinius ir pienišką želė, Hju ėmė spygauti, nes Lorensas kuo
iškilmingiausiai išjungė šviesas ir užtraukė užuolaidas. Pasitempęs, rimtu veidu
visiems pranešė – jau metas. Navina atnešė tortą ir padėjo ant stalo priešais Hju.
Begalinis berniuko susidomėjimas žavėjo, o nekaltas, visus nužiūrinėjantis
veidelis, jiems dainuojant „Su gimimo diena“, Gven širdyje sužadino didžiulį
džiaugsmą. Kad apsaugotų savo berniuką, nutrauktų galvą net leopardui.
Užplūdusias emocijas ji paslėpė palinkdama prie torto ir stumteldama jį arčiau
sūnaus. Tai buvo didelis, kvadratinis tortas su cukriniu spanieliu ant viršaus – jį
iškepė Veritė, kuri, pasirodo, turėjo tikrą talentą kurti cukrines puošmenas.
– Tai Spjū, – visa gerkle suriko Hju. – Spjū ant torto!
– Užpūsk žvakutes, mielasis, – tarė Gven. – Ir sugalvok norą.
Kol vaikas išpūtęs skruostus pūtė, Gven mąstė apie Hju dvynę ir taip pat
sugalvojo norą.
– Ar sugalvojai norą? – paklausė Lorensas.
– Mamytė sakė, kad tai paslaptis. Taip, mamyte?
 – Taip, mielasis.
Hju pakėlė veidelį į tėvą, o Gven ir vėl susimąstė, koks panašus į Lorensą jis
tapo. Jų akys tos pačios spalvos, toks pat kvadratinis žandikaulis ir pakaušyje
besivejantys ir dėl to nesuvaldomi plaukai. Dėl Hju tėvystės negalėjo kilti jokių
abejonių.
– Būna paslapčių, tėveli.
Lorensas išsišiepė.
– Tikriausiai, taip turi būti.
Hju pasimuistė savo kėdėje, nebepajėgdamas suturėti energijos.
– Aš vieną turiu.
– Kokią gi, mielasis? – paklausė Gven.
– Mano draugas, Vilfredas.
Lorenso veidas persikreipė.
– Tik ne tai.
– Mielasis, – pratarė Gven, – juk apie Vilfredą visi žinome, tad tai – ne
paslaptis.
– Paslaptis. Jūs jo nematote.
– Tiesa, – pritarė Veritė.
– O aš matau. Ir jis nori gabaliuko torto.
– Navina, prašau atpjauti gabalėlį Vilfredui.
– Ir ne tariamą gabalėlį, Nyna, – Nyna Hju ją pradėjo vadinti, vos tik
pramokęs kalbėti, ir vardas prilipo.
– Nemanau, kad mums derėtų jam nuolaidžiauti, Gven, – tarė ją apglėbdamas
Lorensas.
– Nejau tai taip svarbu?
Lorensas atkišo smakrą.
– Nematomi draugai mokykloje tikrai nepasitarnaus.
Ji nusijuokė.
– Nagi, Lorensai, jam tik treji. Nekalbėkime apie tai dabar. Juk šiandien jo
gimtadienis.
– Ir man dar gabalėlį! – meilikaudamas sumiaukė Hju.
 – Dviejų gana, – tarė Gven.
Hju pakabino lūpą.
– Tėveli?
– Ak, leiskite, juk jo gimtadienis, – įsikišo Veritė. – Per savo gimtadienį
visiems turėtų būti leista pasmaguriauti.
– Daugiau jokio torto, bičiuli, – tarė Lorensas. – Mamytė visada teisi.
– Džiaugiuosi, kad tai supranti.
Jis nusijuokė, čiupo Gven į glėbį ir apsuko ratu.
– Bet tai man netrukdo daryti šitaip.
Hju sukikeno stebėdamas, kaip tėtis suka mamą glėbyje, it ši būtų besvorė.
– Lorensai Huperi, tučtuojau nuleisk mane!
– Kaip ir sakiau, mamytė visada teisi. Man teko tai įsisąmoninti. Todėl geriau
jau ją nuleisiu.
– Ne! Ne! Dar pasuk, – zirzė Hju.
– Lorensai, jei manęs nenuleisi, prisiekiu, mane supykins.
Jis nusijuokė ir nuleido ją ant žemės.
– Jei mamytė sako, kad dviejų gana, bijau, kad taip ir yra. Klausyk, o gal mudu
eime paspardyti kamuolį į lauką? Ar turi savo naująjį kamuolį?
Hju išsišiepė, regis, visiškai užmiršęs tortą.
– Taip, turiu kamuolį. Turiu. Jis mano.
Lorensui, Hju ir Veritei išėjus, Gven pastebėjo tuščią Vilfo lėkštę. Hju, tas
mažas beždžioniūkštis, visgi sugebėjo nepastebėtas susikimšti trečią gabalėlį
torto. Gven papurtė galvą, bet tik nusišypsojo ir grįžo į kambarį.
Čia iš užrakintos dėžutės stalčiuje išsitraukė vaikišką piešinį kreida. Tai buvo
vienas iš naujausių piešinių, atvežtas maždaug prieš mėnesį. Kas mėnesį Gven
kelias neramias dienas laukdavo naujo piešinio. Kiekvieną saugojo, nes jie reiškė,
kad vaikui viskas gerai. Pirmiausia juos piešdavo pamotė, bet dabar pati Lijonė
priraitydavo mažyčių keverzonių. Gven palietė kreida pieštas linijas. Kas tai, šuo
ar višta? Sunku pasakyti. Moters piešinius ji visada sudegindavo, bet Lijonės
pasilikdavo − iš ilgesio, kuris taip niekada iki galo jos ir nebuvo paleidęs.
Tą naktį Hju lovoje supykino. Gven pamanė, kad tai dėl trijų gabalėlių torto. Ji
paprašė Navinos atnešti vaiką miegoti su ja. Apsivėmęs dar du kartus, jis užmigo,
protarpiais pavyko nusnausti ir jai.
Ryte Hju, visas drebėdamas, verkė, kad jam šalta, bet palietusi jo sprandą
Gven pajuto, kad šis tiesiog dega, degė ir kakta. Ji perrengė jį, bet neabejodama,
kad vaikas karščiuoja, paprašė Navinos atnešti šaltų skudurų. Laukdama atidarė
langus, kad įleistų gaivaus oro, ir klausėsi kasdienio rytinio bundančių paukščių
triukšmo. Neįprastas melodingų giesmių ir laukinio cypimo derinys paprastai
priversdavo ją nusišypsoti, bet šiandien jis atrodė pernelyg garsus ir
triukšmingas.
Grįžus Navinai su skudurais, Gven uždėjo juos Hju ant sprando ir kaktos, o
kai vaikas šiek tiek atvėso, jiedvi jį apžiūrėjo.
– Tai ne dėl torto. Vėmimas, regis, liovėsi, bet jis negaluoja.
Navinos nosis nervingai trukčiojo, tylėdama ji apžiūrėjo vaiko rankas ir kojas,
pakėlusi naktinius marškinius, braukdama delnu per liemenį patikrino, ar nėra
iškilusių spuogelių. Nieko neradusi papurtė galvą.
– Paprašyk Lorenso pakviesti daktarą, – tarė Gven, moteriai pagaliau baigus. –
Pasakyk, kad Hju labai prakaituoja, bet skundžiasi, kad šąla.
– Taip, ponia, – Navina pasisuko eiti.
– Ir pasakyk, kad Hju oda šiek tiek pamėlusi ir jis ima kosėti.
Hju tai užmigdavo, tai nubusdavo, o Gven užvėrė langines ir ėmė žingsniuoti
po kambarį. Įėjus Lorensui, ji pastebėjo, kad šis labai nerimauja, tad prisivertė
pati išlikti rami.
– Tai tikriausiai tik vaikiški negalavimai, – tarė ji. – Nesijaudink. Daktaras
Partridžas neužtruks. Kodėl gi tau nenuėjus į virtuvę ir nepaprašius appu
paruošti mums prieskoninės arbatos?
Jis linktelėjo ir išėjo, o po dešimties minučių grįžo nešinas sidabriniu padėklu
su dviem stikliniais puodeliais. Ji nusišypsojo. Dabar mažiausiai reikėjo rodyti
jam augantį savo nerimą. Priėjusi prie Lorenso, paėmė iš jo padėklą.
Kol jie laukė daktaro, Gven dainavo vaikiškas daineles, Lorensas mėgino
įsijungti, o kad pralinksmintų Hju, tyčia vis įterpdavo neteisingų žodžių ar juos
sumaišydavo.
Kai pagaliau, nešinas savo įprastu odiniu krepšiu, atvyko daktaras Partridžas,
Hju vis dar nemiegojo, bet buvo labai mieguistas.
Daktaras prisėdo ant lovos.
– Apžiūrėkime tave, bičiuli, – tarė jis ir plačiai išsižiojo, rodydamas, ką daryti
Hju, bet kambaryje tvyrojo prietema – akivaizdu, kad vaikas nieko neįžiūrėjo. –
Lorensai, praverk langines. Ar tu nieko prieš?
Atvėrus langines, daktaras Partridžas pakėlė Hju, nunešė, kur šviesiau, ir
atsisėdęs į Gven krėslą prie lango apžiūrėjo vaiko gerklę. Pačiupinėjo kaklą – šis
atrodė kiek ištinęs – ir patikrino pulsą. Giliai atsikvėpė ir papurtė galvą.
– Patikrinkime, ar gali gerti, gerai? Ar kur po ranka yra stiklinė vandens,
Gven?
Ji padavė daktarui savo pačios stiklinę, šis pasodino Hju ir pridėjo ją prie
vaiko lūpų. Berniukas susiėmė rankomis ištinusį kaklą ir gurkštelėjo, bet
paspringęs tučtuojau viską išspjovė ir dar kelias minutes kosėjo. Kosuliui praėjus,
daktaras pasiklausė jo krūtinės ir pakėlė akis į Gven.
– Traška. Ar jis daug kosėjo?
– Šiek tiek.
– Na, gerai, keliauk atgal į lovą.
Gven nunešė Hju į lovą ir apklostė.
– Jis privalo gulėti lovoje. Net jei atrodys, kad jam kiek geriau, neleiskite
judėti. Jo širdis labai daužosi, pagreitėjęs ir kvėpavimas. Jei paremsite jo nugarą
keliomis pagalvėmis, jam bus lengviau kvėpuoti, ir pamėginkite orą kiek
įmanoma labiau prisodrinti drėgmės. O tada beliks laukti.
Gven ir Lorensas nerimastingai susižvalgė.
– Tai kas jam yra? – paklausė Gven, stengdamasi išlaikyti ramų balsą.
– Difterija.
Gven užėmė amą, ji matė, kaip sustingsta Lorensas.
– Bijau, kad tai išdavė melsvas odos atspalvis. Keletas vaikų gretimame kaime
šiomis dienomis irgi ją pasigavo.
– Bet jis skiepytas, – tarė Lorensas, atsisukdamas į ją. – Gven?
 Gven stipriai užsimerkė ir linktelėjo. Daktaras gūžtelėjo.
– Tikriausiai netikusi vakcina.
– O prognozės? – drebančiu balsu paklausė Gven.
Daktaras kryptelėjo galvą.
– Kol kas sunku pasakyti. Man labai gaila. Jei jam ant odos atsiras žaizdų,
valykite jas. Jei pavyks, pasistenkite priversti jį gerti. Ir būdami su juo visada
užsidenkite burnas ir nosis medvilninėmis kaukėmis. Kelias namuose tikriausiai
turite, bet pasirūpinsiu, kad tučtuojau būtų atsiųsta daugiau.
– O kas, jei...
Kambaryje įsivyravo klaiki tyla. Jos balsas staiga pagarsėjo ir Lorensas, paėmęs
ją už rankos, tvirtai suspaudė, lyg neleisdamas ištarti žodžių, kurių nebeištrinsi.
– Kol kas apie tai negalvokime, – kimiai tarė jis.
Ji žinojo, kad taip sakydamas jis viliasi atitolinti tai, kas neišvengiama, ir
pajuto, kaip ima kaisti galva.
– Kol kas?
– Norėjau pasakyti, palaukime – daugiau nieko padaryti negalime.
Ji troško duoti valią užplūstančiai baimei, bet prisivertė išlikti rami.
Ateinančiomis dienomis Veritė ir Gven vis šluostė Hju kaktą išmušantį
prakaitą ir mėgino jį vėsinti. Navina atnešė drėgną rankšluostį ir pakabino prie
lango, kaip sakė – orui sudrėkinti. Be to, prie durų prisegė permirkusią paklodę.
Tada į lėkštą dubenį pridėjo kreidos gabalėlių ir užpylė juos karštu vandeniu.
– O šitai kam? – paklausė Gven.
– Viskas tam, kad oras būtų švarus, ponia.
Dvi paras Hju būklė nekito nei į gera, nei į bloga. Trečią dieną kosulys
pasunkėjo, jam darėsi sunku kvėpuoti, o oda nupilkėjo. Stebėdama, kaip į langą
atsimušinėja ir galų gale ant žemės krenta musės, Gven juto, kad dūsta.
Nusiplėšusi nuo veido kaukę ir tvardydama baimę dėl Hju, ji atsigulė greta,
priglaudė skruostą ir prisispaudė prie jo. Lorensas buvo užsidaręs savo darbo
kambaryje ir tik kartkartėmis pasirodydavo prie lovos, kad leistų Gven pailsėti
nuo nuolatinio stebėjimo. Tik dėl Lorenso ji vis dar bandydavo išspausti šypseną,
bet iš kambario beveik neišeidavo.
 Lorensas neleisdavo jai likti kambaryje valgant, tiek, kiek ji dar pajėgė valgyti,
sakydavo, kad nėra prasmės susirgti ir jai, be to, jai reikia jėgų. Kol Gven
mėgindavo nuryti bent kąsnį, Hju prižiūrėdavo Veritė, kuri, grįžus Gven, kančios
kupinu veidu siūlydavosi likti.
Navina atnešė saldžiai kvepiančių žolių, sudėjo jas į molinį indą ir pastatė virš
žvakės.
– Tai padės, ponia, – pasakė.
Bet jų aromatas nepadėjo. Likusi viena su Hju, Gven prisėsdavo ant jo lovos
krašto, užmerkdavo maudžiančias akis ir, grąžydama rankas skreite, melsdavo
Dievą leisti jos vaikui gyventi.
– Padarysiu viską, ko reikės, – sakydavo ji. – Viską. Būsiu geresnė žmona,
geresnė motina.
Kol Hju miegojo, ji priėjo prie lango ir nė pati nesuprato, kiek laiko stebėjo
sodą, kuriame visą dieną kaitaliodavosi spalvos − nuo blyškios žalumos ryte iki
tamsios, šešėliuotos violetinės atslenkant nakčiai. Su ašaromis akyse ji žvelgė į
ežerą, o riba tarp vandens ir medžių juostos ištirpo. Jos vaiko būklė blogėjo, o ji
klausėsi namiškių keliamų garsų ir skaudančia širdimi girdėjo, kaip žmonės ir
toliau gyvena įprastą gyvenimą. Visa tai jai atrodė netikra. Ir ryto gyvumas, ir
popiečio mieguistumas. Ji paprašė Navinos atnešti drabužių, kuriuos reikėjo
pataisyti, geriau priklausančių Hju, bet tiks bet kas, kad tik užimtų rankas.
Kiekviena akimirka, kai sūnus miegodavo, atnešdavo palengvėjimą, ir Gven
imdavosi siūti − baksnojo ir traukė adatą, šilkiniu siūlu piešė ilgas mažyčių
dygsnių eiles. Veritė ir Lorensas tylutėliai įeidavo ir išeidavo, bet niekas
nekalbėjo. Kuo daugiau Hju miegos, tuo didesnė tikimybė jam pasveikti.
Naktys buvo kitokios, su niekuo nepasidalintos ir kupinos nepakeliamos tylos.
Kai Hju imdavo sunkiai kvėpuoti, jai dužo širdis matant, kaip jo kūnelis kovoja,
bet tai bent jau reiškė, kad jis gyvas. Atodūsiams nutilus, ji sustingdavo, o širdis
vėl normaliai plakti pradėdavo tik tada, kai vėl pasigirsdavo kimus, gergždžiantis
kvėpavimas.
Naktimis ją užplūsdavo prisiminimai iš Hju kūdikystės – koks verksnus vaikas
jis buvo. Ji neleisdavo sau galvoti, kad gali nutikti blogiausia, nei apie tai, kaip
galėtų toliau gyventi be mylimo berniuko.
Prisimindavo, kaip putlus mažylis žengė pirmuosius atsargius žingsnius, ir
vėliau, kaip griausmingas jo trepsėjimas žadindavo ją rytais. Atsiminė, kaip
pirmą kartą kirpo jam plaukus, kaip jis muistėsi pamatęs žirkles, Navinai net teko
jį suspausti. Prisiminė, kaip jis negalėjo pakęsti plaktos kiaušinienės pavakariams,
bet dievindavo virtus kiaušinius su skrebučiais ryte. Ir pirmuosius jo žodžius:
Nyna, mamu ir tiatia. Veritė taip troško, kad jis ištartų ir jos vardą, ir ištisas
valandas sėdėdavo greta vis kartodama: Veritė. Bet Hju išeidavo tik Vitė.
Sugrįžo visas senasis Gven nerimas. Ji prisiminė Savio Ravasingo tapytą
Kristinos paveikslą ir tai, ką ji pasakė prieš daugiau kaip trejus metus. Anksčiau
ar vėliau visos jį įsimyli. Ar tikrai? Prisiminė pokylį ir tai, kaip Savis palydėjo ją į
kambarį. Įsivaizdavo Franę su tokiu vyru ir ėmė skausmingai ilgėtis pusseserės. O
stebėdama, kaip per miegus trukčioja Hju vokai, galvojo apie sinhalų kaimą, kur
gyveno Lijonė. Jei ši siaubinga liga gali užpulti Hju, berniuką, apsuptą šitokios
prabangos, kokia pažeidžiama turėtų būti mergaitė?
Tomis akimirkomis, kai nei miegodavo, nei būdraudavo, ji melsdavosi už savo
dukterį bei Hju ir patekdavo į miglotą, neperprantamą pasaulį. Jos mintys lėkė
ratu, ji jautėsi įstrigusi tarp kaimo ir namų. Prisiminė upėje dramblius
plaunančius vyrus ir paprastą tenykštį gyvenimą, virš atviros liepsnos maistą
gaminančias moteris ir vyrus, audžiančius primityviomis staklėmis. Ir aštriai
suvokdavo prabangų savo pačios gyvenimą, kuriame dabar trūko paprasčiausios
ramybės.
Galiausiai galvoje telikdavo viena mintis.
Vieną vaiką ji jau atidavė. Jei Hju liga yra jai bausmė už tai, kad paaukojo
dukters laimę dėl savosios, vienintelis būdas išgelbėti Hju yra pasielgti taip, kaip
ji manė esant teisinga. Tiesa už jo gyvybę. Tai bus mainai, sandoris su Dievu, ir
net jei dėl to teks prarasti viską, ji privalo pasakyti tiesą apie Lijonę, antraip teks
stebėti, kaip miršta sūnus.
 Šešioliktas skyrius

Daugiau kaip savaitę visi laukė sulaikę kvapą. Hju buvo mylimas šeimos narys, ir
net tarnai su kuliais vaikščiojo ištįsusiais veidais ir kalbėjo pašnibždomis. Vos jo
ligai pasisukus ir berniukui ėmus gerti bei sėdėti lovoje, namai vėl prašviesėjo,
grįžo įprastas kasdienio gyvenimo šurmulys.
Gven prižiūrėjo vaiką, ilgam neatsitraukdama nuo jo, o jos palengvėjimas
buvo toks pat milžiniškas, kokia buvo baimė. Lorensas klegėjo, jo veide švietė
šypsena, o akyse laimė. Jiedu su sūnumi juokdamiesi lovoje dėliojo dėliones ir
skaitė geriausias knygas, o Gven pasirūpino, kad būtų gaminami Hju
mėgstamiausi patiekalai: biskvitinis pyragas, žali migdoliniai orinukai,
kardamonų ir mangų ledai – viskas, kas tik, jos nuomone, galėtų jį sugundyti,
viskas, kas padėtų jam vėl tapti tuo triukšmingu, energingu vaiku, koks buvo
anksčiau. Bet vos tik jis pagaliau pasijuto pakankamai gerai, kad galėtų išeiti
palakstyti, ji troško išlaikyti jį šalia.
– Neturėtum taip dusinti berniuko, – tarė Lorensas.
– Tau taip atrodo?
– Leisk jam pabėgioti. Išeis į naudą.
– Šiandien šaltoka.
– Gven, jis berniukas.
Tad ji pasidavė ir pusę valandos stebėjo, kaip vaikas gainioja šunis, bet vos
Lorensui grįžus vidun, prisiviliojo Hju atgal į kambarį kreidutėmis ir nauju
piešimo sąsiuviniu. Žvelgiant į sūnų, jos ryžtas nė akimirkai nepaleisti jo iš akių
augo. Stebėdama Hju, ji nesijaudindavo dėl Lijonės. Jos kambaryje jis piešė
kvailus Bobins, Spjū ir mažosios Džindžer, vis dar mažesnės už kitus du,
portretus. Tiesą sakant, būtent po jo lova gulinti Džindžer atnešdavo jam
daugiausiai laimės.
 Bet, matydama berniuko piešinius, Gven nerimo. Pilnatis prasidėjo ir baigėsi,
o mergaitės piešinių kaip nebuvo, taip nebuvo. Nors iš palengvėjimo, kad sūnus
gyvens, ji vos pajėgė kvėpuoti, kasdien jo būklei gerėjant, ji ėmė girdėti pro
triukšmą galvoje pamažu prasiskverbiantį mergaitės balsą. Vaiko šnabždesys
traukė ją pro atviras duris, vijosi tamsiame koridoriuje ir aukštyn blizgančiais
laiptais. Jai regėjosi, kad mato mergaitės siluetą viename iš langų, bet šviesai
pasikeitus suvokė, kad tai tik saulę uždengusio debesies šešėlis.
Tai, ką dieną dar pavykdavo suturėti, naktį sustiprėdavo. Lijonės balsas
garsėjo ir reikalavo jos dėmesio, skambėjo jos sapnuose ir atrodė toks tikras, kad
ji įtikėdavo, jog vaikas iš tiesų yra kambaryje. Kai išmušta prakaito ir drebėdama
pabusdavo, pajusdavo trumpą atokvėpį, kad kambaryje yra tik Hju arba rytinę
arbatą atnešusi Navina.
Ji reikalavo, kad visuose namuose būtų šviežių gėlių: koridoriuje,
valgomajame, svetainėje ir visuose miegamuosiuose. Vos tik kuri gėlė apvysdavo,
šiukšliadėžėn turėjo keliauti visa puokštė, o jos vietoje atsirasti nauja. Bet jokios
gėlės negalėjo nuvyti Gven baimės. Ji sudarė sandorį su Dievu, bet nesilaikė
susitarimo ir dabar siaubingai bijojo pasekmių.
Hju vėl grįžus miegoti į savo kambarį, Lorensas rado ją palinkusią prie stalelio
ir dėliojančią pasiansą. Atsistojęs už jos, lenkėsi pabučiuoti pakaušin. Ji pakėlė
galvą. Akimirką jų akys susitiko veidrodyje, bet bijodama, kad blizgančios ašaros
ją išduos, ji nusisuko, ir jo lūpos palietė tik jos plaukus.
– Atėjau paklausti, ar nenorėtum, kad šiąnakt likčiau su tavimi? – jis dirstelėjo
į kortas. – Ar gal su tavimi sužaisčiau?
– Norėčiau, bet nėra prasmės nemiegoti mums abiem.
– Maniau, kad dabar, kai Hju taip pagerėjo, jau miegi?
– Viskas bus gerai, Lorensai. Prašau nesirūpinti. Man viskas bus gerai.
– Na, jei tu tikra.
Ji suspaudė rankas, kad šios liautųsi drebėti.
– Taip.
Jis išėjo, bet ji negulė į lovą, o toliau dėliojo kortas. Po valandos atsilošė, bet
vos tik užsimerkė ir ėmė pamažu atsipalaiduoti, tuoj ir vėl atsimerkė. Nubraukė
kortas ant grindų.
– Po velnių. Palik mane ramybėje, – tarė balsu.
Bet mergaitė nepaliko.
Gven ėmė vaikščioti po kambarį, kilnoti ir vėl dėlioti daiktus. Kas, jei vaikas
serga? Jei mažylei jos reikia?
Galiausiai, pernelyg išvargusi, kad liktų budri, ji užmigo. O tada prasidėjo
košmarai. Ji vėl buvo Pelėdų dvare, krito iš medžio arba važiavo jaučių
traukiamu vežimu ir niekaip nepajėgė pasiekti tikslo. Pabudusi ėmė vaikščioti po
kambarį ir parašė ilgą laišką Franei, kuriame papasakojo apie Savį Ravasingą.
Įdėjo laišką į voką, užrašė adresą, surado pašto ženklą, o tada suplėšė į skutelius ir
sviedė į šiukšliadėžę. Paskui aklai įsispoksojo į ežero tamsą.
Kitą dieną negalėjo susikaupti ir vis pamesdavo mintį. Gal jautė, kad dėl Dievo
bausmės jos pasaulis netrukus sugrius? Gal piešinio negavo dėl to, kad Lijonė
serga? Koks nors lengvas vaikiškas negalavimas. Nieko rimto. O gal ją pagrobė?
Kartais vaikus grobia. O gal Savis viską sužinojo ir dabar laukia tinkamos
akimirkos prabilti? Kasdien ji laukė, graužė nagus, negalėjo nuryti nė kąsnio, o
nežinios keliamas siaubas vis augo.
Ji buvo ūmi su Lorensu, Navina nepasirodydavo, kai jos reikėdavo, o Hju jos
vengė ir mieliau laiką leisdavo su Verite.
Ištraukusi visus drabužius iš spintos, išdėliojo juos ant lovos, ketindama
nuspręsti, kuriuos galima pataisyti, o kurių nebevilkės visai. Vieną po kito visus
pasimatavo, bet kaskart pažvelgus į veidrodį viskas atrodė ne taip. Drabužiai
kabėjo lyg ant pakabos, ir ji nusprendė nusimauti vestuvinį žiedą bijodama, kad
šis gali nuslysti nuo piršto ir pasimesti. Matuodamasi skrybėles pravirko. Į
kambarį užėjusi Navina rado ją sustingusią ant grindų, gaudančią orą ir apsuptą
skrybėlių: veltų, plunksnuotų, puoštų karoliukais ir plačiabrylių. Navina ištiesė
ranką, Gven įsikibo į ją ir sunkiai atsistojo. Stovėdama atsirėmė į Naviną, moteris
tvirtai ją apkabino.
– Numečiau svorio. Niekas nebetinka, – sukūkčiojo ji.
Navina ir toliau laikė ją glėbyje.
– Šiek tiek suplonėjote, štai kas.
 – Jaučiuosi klaikiai, – tarė ji, kai ašaros pagaliau liovėsi srūti.
Navina padavė jai nosinaitę veidui nusišluostyti.
– Hju geriau. Jums nebereikia jaudintis.
– Tai ne dėl Hju. Na, dėl Hju, bet ne tik dėl jo.
Negalėdama balsu ištarti žodžių, ji priėjo prie stalo, išsitraukė dėžutę, surado
raktą ir atrakino ją. Ištiesė piešinį Navinai.
– Kas, jei ji serga?
Navina patapšnojo jai per nugarą.
– Suprantu. Turite nelaužyti galvos. Padėkite šalin. Kitas piešinys bus. Jūs
pakviesti daktarą. Sau, ponia.
Gven papurtė galvą.
Bet kiek vėliau tądien, kai ėmė diegti visą kūną, lyg oda būtų nudirta, ji
nebegalėjo apsikęsti. Nuo vis blogėjančios psichologinės būklės ir nuolatinio
miego stygiaus viską maudė. Ji krūpčiojo nuo menkiausio garselio, girdėjo
nebūtus garsus, jautėsi nepajėgi atlikti menkiausius darbus ir vis vaikščiojo ratais,
ką nors pradėdavo, pamesdavo, paskui pamiršdavo, ką iš viso dariusi. Kai
pagaliau suvokė, kad ima prarasti ryšį su viskuo, ką kadaise mylėjo, pasidavė ir
pripažino, kad teks prašyti pagalbos.
 Septynioliktas skyrius

Būdama šitokia nerami, Gven negalėjo pasirūpinti sūrių gamyba. Buvo išmokiusi
tai daryti vieną iš virtuvės kulių, bet dabar, jausdama palengvėjimą, kad daktaro
išrašyti milteliai jau pakeliui, jų laukdama užsimanė kuo nors užsiimti. Tad vėl
grįžo prie namų ūkio sąskaitų.
Per tuos metus buvo išsiaiškinusi neatitikimus tarp užsakymų, už kuriuos
buvo sumokėta, ir į namus atvykstančių prekių. Pareikalavo pati stebėti, kaip
gaunamos siuntos, ir sutikrindavo jas su mokėtinomis sąskaitomis. Netikslumai
buvo išaiškinti, ir nors sykį ji ėmė įtarinėti appu vagiliavimu, tai įrodyti buvo
sunku. Dabar jokių neatitikimų pamatyti nesitikėjo.
Navina prižiūrėjo Hju, o Gven sėdėjo prie stalo ir stengėsi negalvoti apie savo
rūpesčius. Pasitrynė smilkinį, norėdama numalšinti skaudančią galvą, ir
pastebėjo mokesčius už neįprastą kiekį ryžių, viskio ir aliejaus, tuo metu, kai Hju
sirgo. Priėjo prie sandėliuko, tikėdamasi pamatyti kur kas didesnį kiekį atsargų,
bet jų ten buvo dar mažiau nei įprastai. Kitą raktą turėjo tik appu.
Ketino virtuvėje apie tai jo paklausti, bet ten Makgregoras rūkė pypkę, priešais
pasistatęs puodelį arbatos.
– Ponia Huper, – tarė jis, pakėlė arbatinuką ir aukštai iškėlęs įpylė arbatos. –
Kaip jūs laikotės? Gal arbatos?
– Šiek tiek pavargusi, Makgregorai. Arbatos nenoriu, ačiū. Tikėjausi
pasikalbėti su appu.
– Jis išvyko į Hatoną su Verite. Ji paėmė „Daimlerį“.
– Tikrai? Kodėl jie išvyko drauge?
– Sakė, kad su reikalais.
Gven susiraukė.
– Kokiais reikalais?
 – Ji rūpinosi užsakymais, kol jūs buvote su Hju. Manau, jiedu išvyko pasiimti
atsargų.
– Mokėjo už jas irgi ji?
– Tikriausiai taip.
– O į banką Kolombe vis dar vykstate jūs?
– Taip, aš parvežu darbininkų atlyginimus ir pinigų namų ūkio išlaidoms, – jis
patylėjo. – Na, paprastai tai darau aš, bet šį mėnesį turėjome perdirbti didžiulį
kiekį arbatos, o Lorensas buvo toks užsiėmęs, tad vietoj manęs nuvyko Veritė.
– Spėju, kad „Daimleriu“?
Jis linktelėjo.

Gven paguldė Hju miegoti ir tikėdamasi, kad migdomieji atkeliaus jau netrukus,
pasikvietė į kambarį Naviną.
Vos tik moteris atsisėdo, Gven pažvelgė į romias, tamsias jos akis.
– Kodėl šio mėnesio piešinys vėluoja? Turiu žinoti.
Navina gūžtelėjo. Ką jis reiškė, tas gūžtelėjimas?
– Ar jai vis dar viskas gerai? Ar kažkas nutiko?
– Dar laukime, ponia, – tarė Navina. – Jei mergaitė serga, aš jau seniai būti
girdėti.
Gven jautėsi tokia pavargusi, kad jai buvo sunku sekti net ir paprasčiausius
pokalbius, o joms besikalbant užėjo Veritė.
– Labas. Turiu tau kai ką.
– Ačiū, Navina, – tarė Gven ir linktelėjusi leido jai eiti.
– Buvome Hatone, – tarė Veritė, moteriai išėjus.
– Girdėjau.
– Ir susitikome senąjį daktarą Partridžą.
– Nagi, Verite, ne toks jis ir senas. Tik plaukai slenka, – ji silpnai šyptelėjo. –
Juk žinai, kad jis siaubingai gražus. Galėtum išsirinkti ir daug blogesnį.
Veritė nuraudo.
– Nekvailiok. Jis davė man receptą vaistams vaistinėje paruošti. Pats jau buvo
pakeliui, bet aš tuo pasirūpinau. Ar norėtum, kad tučtuojau sumaišyčiau su
karštu pienu?
– Ak, prašau, jei galėtum.
– Tu tiesiog įsitaisyk lovoje, o aš nueisiu į virtuvę ir pasaldinsiu gėrimą
negailėdama sirupo, kad dingtų nemalonus skonis. Kaip manai?
– Ačiū. Tu labai maloni.
– Jei kas ir žino, kokia klaiki gali būti nemiga, tai aš. Nors nustebau – kai Hju
šitaip pagerėjo, maniau, kad bematant užmigsi.
– Panašu, kad jo liga apskritai įvarė man nerimo.
– Tiesa. Beregint grįšiu.
Gven nusirengė ir paėmė baltus naktinius, kuriuos Navina buvo patiesusi ant
lovos. Uosdama juos pajuto gaivų gėlių aromatą, tada apsivilko per galvą ir ėmė
segiotis. Kaltė buvo įkalinusi ją baimės kupiname vidiniame pasaulyje, bet ji
sugniaužė rankas ir pasistengė prisiminimais apie laimingesnius laikus nuvyti
juodas mintis. Jei Navina teisi, gal Lijonė visai neserga, – gali būti, kad piešinys
pateko į kieno nors kito rankas.
Jei ji viską prarastų, geriausia, ko gali tikėtis, tai būti išsiųsta atgal į Pelėdų
dvarą ir niekada nebepamatyti mielojo Hju. Sudrebėjo pagalvojusi apie savo sūnų
be motinos ir įsivaizdavo pasipūtusius Florensos ir kitų moterų veidus, išaiškėjus
tiesai. Jos prisimerkusios šypsotųsi ir sveikintų viena kitą, kad tai Gven, o ne kuri
nors iš jų pačių, pasidavė žavingo čiabuvio vilionėms.
Grįžus Veritei, ji jau drebėjo iš baimės.
– Dievaži. Tau visai negerai. Štai. Nebus per karšta, tad išgerk iškart. Pasėdėsiu
su tavimi, kol užmigsi.
Gven išgėrė rausvą pienišką gėrimą, kuris, nors ir kartus, nebuvo toks bjaurus,
kokio ji tikėjosi, ir jau netrukus pajuto, kaip merkiasi akys. Kelias minutes,
jausdamasi jaukiai mieguista, snūduriavo, susivokė, kad galvos nebeskauda,
susimąstė, dėl ko gi taip jaudinosi, o tada visiškai prarado budrumą.
Kitą rytą vos galėjo pakelti galvą nuo pagalvės, nors laikant ją padėtą ant
pagalvės irgi skaudėjo. Girdėjo pakeltus balsus koridoriuje, atrodė, it pyktųsi
Navina ir Veritė.
Po kelių minučių užėjo Navina.
 – Arbatos į lovą atnešti anksčiau, ponia, bet negalėti pažadinti. Purčiau jus.
– Ar kažkas negerai su Verite? – paklausė Gven ir dirstelėjo į duris.
Senoji ayah atrodė sunerimusi, bet nieko nesakė.
Gven jautėsi šalta ir lipni, lyg peršalusi.
– Turiu keltis, – tarė ji ir pamėgino nuleisti kojas ant žemės, bet kaip tik tuo
metu užėjo Veritė.
– O ne, tikrai ne. Ilsėkis, kol pasijusi geriau. Jau gali eiti, Navina.
– Aš nesergu, tik esu pavargusi. Man reikia pasirūpinti Hju.
– Palik Hju man.
– Tu tikra?
– Visiškai. Tiesą sakant, palik viską man. Jau aptariau valgiaraščius ir
sumokėjau personalui.
– Norėjau su tavimi pasikalbėti, – akimirką Gven pasijuto sutrikusi. –
Nepamenu. Apie atsargas? Ar kažką...
– Tau yra ir miltelių dienai. Sumaišysiu su medumi ir arbata. Pieno tikriausiai
neprireiks.
Veritė nuėjo į virtuvę ir grįžo su stikline drumsto rausvai rudo skysčio.
– Kas tai?
Veritė pakraipė galvą.
– Hm? Nesu tikra. Tiksliai vykdžiau nurodymus.
Vos tik išgėrė gėrimą, Gven atsipalaidavo ir pasijuto panirusi į saldų rūką.
Nebejautė jokio nerimo ir visiškai tuščia užmigo vėl.

Dabar, pagalvojusi apie stebuklingąjį gėrimą, Gven imdavo jo ilgėtis. Išgėrusi jo,
paskęsdavo rūke be jokių galvos skausmų ir nerimo, bet toks stingulys visiškai
atėmė apetitą, be to, ji nesugebėdavo palaikyti normalaus pokalbio. Vieną vakarą,
užsukus Lorensui, ji sutelkė visas jėgas, kad atrodytų normaliai, bet nerimas jo
akyse išdavė, kad jai sekasi nekaip.
– Ryte atvažiuos Partridžas, – tarė jis. – Dievas žino, kuo jis tave girdo.
Gven gūžtelėjo pečiais, o jis paėmė jos ranką.
– Man viskas gerai.
 – Tu išmušta šalto prakaito.
– Ką tik pasakiau, kad man viskas gerai.
– Gven, tai netiesa. Galbūt šįvakar to gėrimo negerk. Nemanau, kad jis tau į
naudą, man pritaria ir Navina.
– Ar ji taip sakė?
– Taip. Atėjo pas mane mirtinai nusigandusi.
Jai surakino gerklę.
– Lorensai, privalau išgerti. Jis tikrai man padeda. Navina klysta. Jis visiškai
išgydo mano galvos skausmus.
– Atsistok.
– Ką?
– Atsistok.
Ji nuslydo prie lovos krašto ir nuleido kojas ant žemės. Ištiesė jam ranką.
– Padėk man, Lorensai.
– Noriu pamatyti, kaip atsistoji, Gven.
Ji prikando lūpą, mėgindama atsistoti, bet kambarys judėjo, svyravo pirmyn
atgal, o baldai bangavo. Ji vėl atsilošė.
– Ko manęs prašei, Lorensai? Nepamenu.
– Prašiau atsistoti.
– Na, bet tai juk kvaila, ar ne? – ji nusijuokė, palindo atgal po patalais ir įbedė į
jį akis.
 Aštuonioliktas skyrius

Ryte Gven sėdėdama prie savo stalelio atidarė stalčių, jo viduje gulinti siuvinėta
nosinaitė kvepėjo jos motinos kvapu. Išėmusi pauostė. Pasisėmusi stiprybės iš
trumpo ryšio, apsivilko šilkinį chalatą, įsispyrė į šlepetes, apsisiautė pečius
plonyčiu vilnoniu šaliu ir pro šonines duris išėjo iš namų.
Verandoje sėdėjo Veritė ir Makgregoras.
– Mieloji, kaip tu? – plačiai šypsodamasi paklausė Veritė.
– Pamaniau, kad išeitų į naudą pakvėpuoti šviežiu oru.
– Prisėsk trumpam. Štai tavo gėrimas.
Gven išgėrė mikstūrą, bet nesisėdo.
– Gal papusryčiautum? Tau praverstų.
– Manau, tiesiog pasivaikščiosiu.
– Luktelk, – Veritė atvėrė rankinę ir išsitraukė sulankstytą popieriaus lapą. –
Buvau beveik pamiršusi, bet Nikas man priminė, – tarė ji. – Nešiojuosi nuo tada,
kai Hju susirgo.
– Ak?
Veritė ištiesė suglamžytą popiergalį.
– Ar galėtum perduoti Navinai?
Gven jį paėmė ir išgirdo kažkur namuose trinktelint duris. Pajuto linkstant
kelius, bet specialiai pabrėžtinai pažvelgė į popierėlį, o širdis pašėlusiai daužėsi,
galvoje viena per kitą ritosi mintys.
– Tai kažkoks piešinys, – tarė Veritė. – Navinai nuo dukterėčios ar pusseserės,
ar kažko, gyvenančio viename iš slėnio kaimų. Jis šiek tiek išsiliejęs ir atrodo, kad
dalis kreidos nusitrynė.
Gavus emocinį smūgį, Gven veidas perbalo. Ji vėl sulankstė piešinį vildamasi,
kad viduje verdančios baimės iš pažiūros nesimato, o tylūs balsai skamba tik jos
galvoje.
 Dievobaiminga anglė negimdo spalvotųjų vaikų.
Nikas Makgregoras, iki šiol netaręs nė žodžio, pakėlė į ją akis.
– Užtikau pienininką jį atvežant.
– Šit kaip.
– Pasirūpinau, kad nuo šiol pieną pristatytų kitas kulis, ir daviau jam griežtus
nurodymus žinučių nenešioti.
– Perduosiu Navinai.
– Norėjau pasakyti anksčiau, bet Hju sirgo... – jis plačiai skėstelėjo rankomis.
Gven nedrįso prabilti.
– Be to, žinau, kad jūs ir pati ne itin gerai laikėtės, – jis patylėjo.
– Gven, atrodai išblyškusi. Ar tau viskas gerai? – Veritė ištiesė ranką, bet Gven
žingtelėjo atatupsta.
Jie žino. Jie abu žino ir žaidžia su ja.
– Šiaip ar taip, – tęsė Makgregoras, – man tikrai ne prie širdies, kad mano
kuliai nešiotų žinutes, net ir ayah.
Gven ieškojo žodžių.
– Pasirūpinsiu, kad tai nepasikartotų.
– Gerai. Visai nenorėčiau, kad tarnai manytų, jog gali siuntinėti žinutes kada
panorėję. O kai aplink verda neramumai, kad ir kokie menki, negali būti jokių
pogrindinių komunikacijos kanalų.
– Tikėkimės, kad tas piešinys iš tiesų nuo jos giminaitės, o ne kokių
aktyvistų, – tarė Veritė. – Visada maniau, kad Navina jokių giminių neturi.
Gven troško nukreipti temą nuo piešinio ir sukiodama vestuvinį žiedą ant
piršto svarstė, kaip tai padaryti. Laimei, Makgregorui atsistojus ir pačiam
pakeitus temą, Gven pasinaudojo proga ir spruko.
Sode klajojo pro liepsnojančius krūmus. Viena ranka pirštų galiukais braukė
per raudonus ir oranžinius žiedus, o kita laikė saugiai sulankstytą Lijonės piešinį.
Joms teks sugalvoti kitą būdą žinutėms iš kaimo gauti, bet dabar ji bent žino, kas
nutiko tai, kuri vėlavo. Lijonė buvo saugi ir sveika, ir šiuo klausimu visai nėra dėl
ko jaudintis.
 Ji nusileido iki ežero ir užsimanė pasiplaukioti, bet vaistai jau buvo bepradedą
veikti, ir aukso siūlams vandenyje išsiliejant, o dangui ir ežerui susijungiant į
vieną, ji pasijuto nestabiliai. Papurtė galvą, norėdama praskaidrinti mintis: ežeras
vėl virto ežeru, o dangus dangumi. Ji pasuko prie valtinės. Tai buvo tobula vieta,
saugi ir pilna laimingų prisiminimų.
Atidariusi duris, apsižvalgė kambaryje.
Ugnis, žinoma, nedegė, buvo šalta, bet ji buvo pavargusi, tad, pasiėmusi
megztą pledą, atsigulė ant sofos ir užsiklojo.
Po kurio laiko išgirdo Hju balsą. Iš pradžių pamanė, kad sapnuoja, ir
pagalvojusi apie jį nusišypsojo. Jos mielasis berniukas. Pastaruoju metu taip retai
jį mato. Vien tik Veritė tą, Veritė aną. Bet išgirdusi ir Lorenso balsą, o paskui dar
sykį Hju, pajuto nenumaldomą troškimą pamatyti abu savo vyrukus. Norėjo
paliesti Hju plaukus ir pajusti Lorenso glėbį. Pamėgino atsistoti, bet galva buvo
tokia neįtikėtinai sunki, kad jai teko atsiremti, įsikibus į sofos ranktūrius.
– Gal patikrinkime, ar mamytė ten? – išgirdo Gven.
– Gera mintis, bičiuli.
– Tėveli, o Vilfredas gali įeiti?
– Leisk pirmiausia man dirstelėti vidun, o tada pažiūrėsime.
Gven pamatė, kaip Lorenso figūra užstoja duris.
– Ak, Lorensai, aš...
Jis priėjo prie jos – regis, buvo toks didelis, kad užėmė visą erdvę. Pasakė jai
kelis žodžius, o tada ji prarado sąmonę.

Atsigavusi Gven išgirdo kalbant Lorensą. Jie buvo miegamajame, prie lango greta
vyro stovėjo daktaras Partridžas. Ji nematė jų veidų, bet jiedu stovėjo šalimais, du
siluetai su už nugarų sukabintomis rankomis.
Ji sukosėjo, daktaras atsisuko.
– Norėčiau jus apžiūrėti, Gven, jei nieko prieš.
Ji pamėgino susitvarkyti plaukus.
– Na, esu tikra, kad atrodau klaikiai, bet iš tiesų man viskas gerai, Džonai.
– Vis vien.
 Jis pasižiūrėjo jai į akis, pasiklausė širdies.
– Sakai, ji apalpo, Lorensai?
– Radau ją valtinėje ant grindų.
– Ar ji atrodė sutrikusi?
Gven matė Lorensą linktelint.
– Jos vyzdžiai mažučiai kaip adatos galvutė, o širdis plaka pašėlusiai greitai, –
jis pasisuko į Gven. – Kur paskutinė stiklinė, iš kurios gėrėte vaistus, Gven?
– Nežinau. Lauke, man regis. Nelabai pamenu.
Gven užsimerkė ir užsnūdo, o Lorensas išėjo ieškoti stiklinės. Grįžęs padavė ją
daktarui.
Jis šniurkštelėjo, kyštelėjo pirštą į likučius ir pridėjo prie lūpų.
– Atrodo gana stipru.
– Kur paketėliai, kuriuos išrašė Džonas? – paklausė Lorensas.
Gven mostelėjo vonios link ir Lorensas nuėjęs atnešė krūvelę sulankstytų
popierinių paketėlių.
Daktaras juos paėmė ir susiraukė.
– Bet jie gerokai per stiprūs.
Lorensas atrodė pasibaisėjęs.
– Po velnių, vyruti!
Daktaras suglumo.
– Labai atsiprašau. Nesuprantu, kaip tai galėjo nutikti.
– Tikriausiai suklydai rašydamas receptą.
Daktaras papurtė galvą.
– Gal vaistinėje ne taip perskaitė.
Lorensas vėrė jį akimis.
– Šiaip ar taip, Gven turi tučtuojau liautis juos gerti. Jie netinkami jos
sudėjimui.
Lorensas įkvėpė.
– Ji gali pajusti tam tikrą reakciją. Maudimą, prakaitavimą, nerimą. Gali
jaustis blogai. Kvieskite mane, jei po penkių ar šešių dienų tai nesiliautų.
Patikrinsiu.
 – Tikiuosi. Šitai neatleidžiama.
Daktaras Partridžas nusilenkė ir išėjo, o Lorensas priėjo ir atsisėdo prie jos
lovos.
– Netrukus pasijusi geriau, mieloji, – jis ištiesė jai popieriuką. – Radau vieną iš
Hju piešinių ant valtinės grindų, netoli tos vietos, kur nualpai.
− Įdomu, ką jis ten veikė? – Gven bandė paklausti kuo ramiausiu balsu, nors iš
baimės, rodės, supykins. Mintyse stebėjosi, negi Lorensas išties tiki, kad tai gali
būti Hju piešinys.
− Greičiausiai palikome neužrakintas duris, bet šį piešinį, mano galva, jis bus
pakeverzojęs jau senokai. Dabar jis piešia kur kas geriau – jau beveik galima
atskirti, kur veidas, − nusišiepė paduodamas jai piešinį.
Paimdama popierėlį ji prisivertė nusišypsoti – Lorensas nieko nesuprato.
 Devynioliktas skyrius

Tris dienas Gven jautėsi siaubingai. Įtūžusi ant Lorenso, kad pakvietė daktarą ir
atėmė iš jos migdomųjų mikstūrą, ji atsisakė su juo kalbėtis. Skurdų savo maistą
nešdavosi į kambarį ir jautėsi it prasmegusi duobėje – nepralinksmėdavo net
matydama Hju. Labiausiai troško būti namuose su motina ir gailėdamasi, kad iš
viso sutiko Lorensą, raudojo iš pykčio.
Kol gėrė vaistus, neturėjo jokių rūpesčių ar galvos skausmų, bet dabar, regis,
kažkas ją apsėdo. Galvą skaudėjo taip, kad negalėjo nė mąstyti, delnus vis mušė
šaltas prakaitas, o tarp krūtų be paliovos tekant prakaito upėms, naktinius teko
keisti triskart per dieną. Ji nė nesuprato, kur esanti, skaudėjo kiekvieną sąnarį,
regėjosi, kad odą bado tūkstančiai mažų adatėlių, o raumenis maudė vos palietus.
Ketvirtąją dieną, mėgindama atgauti bent krislą sveiko proto, ji išsitraukė
visus motinos laiškus ir verkdama iš naujo perskaitė visas naujienas. Sugrįžo
prisiminimai apie namus, o švelni ankstyvo ryto saulė piešė šviesos mozaikas ant
stalą nuklojusių popieriaus lapų. Ji ilgėjosi Anglijos: šalnų žiemą, pirmųjų snaigių
ir šiltų vasaros dienų fermoje. O labiausiai ilgėjosi tos jaunos mergaitės, kokia
buvo: kupinos vilties ir įsitikinusios, kad jos gyvenimas bus toks žavingas.
Galiausiai, baigusi verkti, išsimaudė vonioje, išsitrinko galvą ir pasijuto kiek
geriau.
Penktąją dieną, vis dar tebedrebant rankoms, ji nusprendė apsirengti ir, nors
kiek dvejojo, nusinešti pietus į valgomąjį. Pasistengė būti savimi, apsivilko dailią
muslino suknelę su ilgu derančiu šifono šaliu. Suknelė buvo kiek laisvesnė nei
anksčiau, bet jai einant dailiai siūravo ir teikė malonų plūduriavimo pojūtį.
Buvo gerokai po vidudienio, bet ji nusprendė greitomis dar sykį patikrinti
atsargas sandėliuke. Atrakinusi didžiules duris, nustebo pamačiusi, kad lentynos
net linksta nuo daugybės ryžių, aliejaus ir viskio. Appu ją stebėjo, o kai ji jam
susiraukė, tik gūžtelėjo pečiais ir burbtelėjo kažką, ko ji nesuprato. Ji pasikasė
pakaušį. Tai nelogiška. Kas jai darosi? Nejau buvo tokia išvargusi, kad kai žiūrėjo
prieš tai, sandėliuką tik įsivaizdavo esant apytuštį? Papurtė galvą, neapkęsdama ją
apsėdusio bejėgiškumo jausmo.
Liūtys dar nebuvo prasidėjusios, o kadangi diena pragiedrėjo, prieš eidama į
valgomąjį ji grįžo į savo kambarį ir atidarė langus norėdama išvėdinti, kaip dabar
suprato, labai pritroškusį orą. Pro atlapotus langus išgirdo kitame sodo gale
švilpaujant sodininką. Namuose suskambo telefonas, kažkas ėmė dainuoti.
Viskas atrodė normalu. Išėjusi iš kambario, buvo beveik tikra, kad neįvykdytas
jos sandoris su Dievu liko praeityje, ir net ėmė abejoti, ar iš viso yra tikinti, bet
susivokė, kad tai būtina, nes kas gi kitas galėtų jai atleisti?
Valgomajame buvo padengta keturiems. Lorensas, Makgregoras ir Veritė jau
buvo ten, aplinkui sukiojosi du patarnautojai.
– Ak, štai kur ji, – plačiai išsišiepė Lorensas.
Vos tik Gven atsisėdo, pietūs buvo patiekti pašėlusiu greičiu.
– Akivaizdu, kad suflė tuoj suges, – tarė Veritė. – O ji net ir geriausiais laikais
ne pati skaniausia.
Valgydami jie kalbėjosi apie arbatą, artėjančius aukcionus ir Lorenso įkeistą
kaimynų plantaciją. Veritė atrodė labai pakilios nuotaikos, laimingas buvo ir
Lorensas.
– Na, džiaugiuosi galėdamas pranešti, kad pastarieji incidentai darbininkų
barakuose, regis, sutvarkyti, – tarė Makgregoras.
– Ar ponas Gandis vėl ketina apsilankyti Ceilone? – paklausė Veritė.
– Abejoju. Bet jei ir apsilankys, mums tai nesukliudys. Nė vienam iš
darbininkų nebus leista vykti.
– Gal jiems derėtų nuvykti, – tarė Gven, pasisukdama į Lorensą. – Kaip
manai?
Jis susiraukė. Gven susidarė įspūdis, kad dėl šito abu vyrai nesutaria.
– Tai hipotetinis klausimas, – tarė Makgregoras.
– Dėl ko kilo paskutiniai neramumai? – paklausė Gven.
– Kaip visada, – atsakė Makgregoras. – Dėl darbininkų teisių. Privažiavo
sąjungos agitatorių, užvedė darbininkus, o man teko srėbti košę.
 – Tikėjausi, kad pakaks naujosios įstatyminės tarybos, – tarė Lorensas. – Ir tų
pinigų bei laiko, kuriuos Žemės ūkio departamentas iššvaistė mokydamas
žmones, kaip geriau dirbti žemę.
– Taip, bet tai juk nepadeda mūsų darbininkams, ar ne? – paklausė Gven. – O
Džonas Partridžas kartą yra man pasakęs, kad, jo nuomone, laukia dideli
pokyčiai.
Lorensas išpūtė skruostus.
– Tu teisi. Anot Nacionalinio Kongreso, buvo padaryta nepakankamai.
– Kas žino, ką jie sau galvoja, – Makgregoras nutaisė grimasą ir nusikvatojo. –
Ir ar iš viso galvoja! Tai visi tie intelektualai, besistengiantys sukurstyti
darbininkus. Viena yra leisti dvidešimt vienerių sulaukusioms moterims balsuoti
Anglijoje, bet ar jums patiktų, jeigu būtų leista balsuoti neišmanėliams
čiabuviams?
Gven niekaip negalėjo pamiršti, kad jų pokalbio klausosi liokajus ir
patarnautojai, ir jai buvo gėda, kad Makgregoras kalba šitaip netaktiškai ir
nejautriai. Ji troško jam atsikirsti, bet jautėsi tokia trapi, kad nedrįso.
Likusią pietų dalį ji stengėsi vėl pasijusti normaliai, bet pavykdavo tik
priešokiais. Ji įsijungdavo į pokalbį, sekdavo jo temą, bet paskui, staiga
išsiblaškiusi, ją pamesdavo. Nenuleido akių nuo Veritės ir Makgregoro,
laukdama ženklų, kad jie ketina dar ką nors pasakyti apie piešinį, bet smegenys,
regis, vis dar nepajėgė tvarkingai veikti, ir viskas atrodė nelogiška. Vyrai dar kurį
laiką pasikalbėjo apie politinę situaciją, bet ji pajuto palengvėjimą, kai buvo
įneštas įstabiai atrodantis sluoksniuotas desertas ir atmosfera kambaryje
pasikeitė.
– Kaip žavu, – suplojo rankomis Veritė.
Desertą jie valgė tylomis.
– Gal eikime pasivaikščioti, Gven? – su šypsena pasiūlė Lorensas.
Šiluma jo akyse akimirksniu suteikė jai jėgų.
– Su malonumu, tik pasiimsiu šalį. Dar ne visai suprantu, karšta man ar šalta.
– Neskubėk. Palauksiu tavęs terasoje.
 Ji grįžo į kambarį ir išlanksčiusi mėgstamiausią šalį užsimetė jį ant pečių. Jis
buvo iš kašmyro, turkišką raštą puošė dailūs ryškiai mėlyni ornamentai –
anksčiau jis priklausė motinai, dabar žalia ir mėlyna vilna buvo kiek nusidėvėjusi.
Jau ketino uždaryti miegamojo langą, kai išgirdo su kažkuo sode besikalbantį
Lorensą. Storos namo sienos sulaikydavo siaubingą karštį ir triukšmą, bet
žmonės, regis, niekaip nesuvokdavo, kad pro atdarą langą ji girdi viską, net tai,
kas vyksta pavėsinėje ir anoje sodo pusėje.
– Nepriimk to asmeniškai, – kalbėjo Lorensas.
– Bet kodėl negaliu eiti ir aš?
– Kartais vyras nori praleisti laiką dviese su žmona, o ji juk sirgo, pameni.
– Ji visada serga.
– Nesąmonė. Ir, jei atvirai, po visko, ką dėl tavęs padariau, man baisiai skaudu
girdėti tave taip kalbant.
– Viską darai tik dėl jos.
– Ji mano žmona.
– Taip, ir niekada neleidžia man to pamiršti.
– Juk žinai, kad tai netiesa, – jis tylėjo, o Veritė kažką sumurmėjo.
– Moku tau dosnius kišenpinigius. Perrašiau tau namą Jorkšyre ir leidžiu
viešėti čia tiek, kiek tik pageidauji.
– Elgiuosi su ja mandagiai.
– Norėčiau, kad ją pamiltum.
Negalvok, tarė sau Gven, o akyse sublizgo ašaros. Nejudėk. Ir nors jautėsi iš
tiesų įskaudinta, sulaikė kvėpavimą.
– Po Karolinos mirties buvai tik mano.
– Taip. Bet privalai kurti savo pačios gyvenimą. Nesveika šitaip įsikabinti
manęs. Tepridursiu tik, kad jau seniai laikas tau dėti visas pastangas į vyro
paieškas, ir daugiau apie tai kalbėti neketinu.
– Jau svarsčiau, kada apie tai prabilsi, bet juk puikiai žinai, kad tekėti norėjau
tik už vieno vyro.
Gven sulaikė kvėpavimą – įsivyravo ilga tyla, nei Lorensas, nei Veritė
nekalbėjo. Tada ji vėl išgirdo svainės balsą.
 – Manai, kad liksiu netekėjusi?
– Panašu, kad pati tai pasirinkai, – jis kalbėjo griežtai, bet ji atsakė jam
aikštingai.
– Turiu tam gerą pasiteisinimą. Manaisi viską žinąs, bet taip nėra.
– Apie ką kalbi?
– Žinai. Karoliną... ir Tomą.
– Nagi, Verite, nėra jokios priežasties, kodėl kas nors panašaus kada galėtų
nutikti tau.
– Gal ir esi vyresnysis mano brolis, bet kai kurių dalykų apie mūsų šeimą
nesupranti.
– Elgiesi dramatiškai. Šiaip ar taip, manau, kad čia užsibūni gerokai per ilgai.
Laikas tau užsiimti kuo kitu.
– Sakyk, ką nori, Lorensai, bet...
Jiedu nuėjo tolyn, jų balsai nutilo, Gven daugiau nieko nebegirdėjo. Lėtai
išleido sulaikytą kvapą. Po visų tų pastangų, kurias įdėjo bendraudama su Verite,
dabar jautėsi įskaudinta. Žingsniavo pirmyn atgal ir vis galvojo apie tai, kol
tarpduryje pasirodė Lorensas.
– Atrodai žavingai, Gven.
Ji nusišypsojo pamaloninta, kad jis pastebėjo.
– Girdėjau tave sode kalbantis su Verite.
Lorensas neatsakė, tik jo smakras susiraukšlėjo.
– Ji manęs nemėgsta. Tikėjausi, kad po viso šio laiko pamėgs.
– Ji sudėtinga mergina. Manau, kad tikrai stengėsi.
– Kas buvo tas vyras, kurį ji mylėjo?
– Jos sužadėtinis?
– Ne, kalbu apie tą, kuris neatsakė jai tuo pačiu.
Jis suraukė antakius.
– Savis Ravasingas.
Gven įsispoksojo į grindis ir, norėdama nuslėpti šoką, nutaisė griežtą veidą.
Įsivyravo ilga tyla ir grįžo visi prisiminimai, o drauge su jais prieš akis iškilo ant
grindų besimėtančios šilkinės jos kelnaitės.
 – Ar jis skatino Veritę? – galiausiai paklausė ji.
Lorensas tik gūžtelėjo pečiais, bet jo kūnas įsitempė, lyg jis negalėtų prisiversti
kažko pasakyti.
– Jiedu susipažino, kai jis tapė Karolinos portretą.
– Kur tas portretas, Lorensai? Aš jo niekada nemačiau.
– Mano darbo kambaryje.
Kai jis į ją pažvelgė, jo akyse ji pamatė gilų skausmą, o kartu − dar ir pyktį. Bet
kodėl? Ar jis pyksta ant jos?
– Norėčiau jį pamatyti. Ar turime laiko prieš pasivaikščiojimą?
Jis linktelėjo, bet jiedviem einant koridoriumi tylėjo.
– Jis gerai nutapytas? – paklausė ji.
Jis ir vėl neatsakė, o rakinant duris jo rankos drebėjo.
Užėjus ji nužvelgė kambarį.
– Nemaniau, kad jis pakabintas. Kai paskutinį sykį čia buvau, jo nebuvo.
– Kelis kartus buvau jį nukabinęs, bet visada vėl pakabindavau. Ar
neprieštarauji?
Gven dar aiškiai nesuprato apėmusio jausmo, bet papurtė galvą ir ėmė
nužiūrinėti paveikslą. Karolina jame buvo pavaizduota su raudonu sariu,
siuvinėtu sidabriniais ir auksiniais siūlais, o nuo peties žemyn krentanti jo dalis
buvo išmarginta paukščiais ir lapais. Ravasingas atskleidė Karolinos grožį, kurio
nesimatė Gven matytoje nuotraukoje, bet kažkas trapaus ir liūdno jos veide labai
sukrėtė Gven.
– Tas siūlas, jis gryno sidabro, – tarė jis. – Nukabinsiu. Reikėjo seniai nunešti į
sandėlį. Nežinau, kodėl to nepadariau.
– Ar ji visada vilkėdavo sarį?
– Ne.
– Akimirką atrodė, kad pyksti.
– Galbūt.
– Kažko man nepasakoji?
Jis nusisuko. Gal pyksta ant savęs, pamanė ji, o gal jaučiasi kaltas, kad atsisakė
guldyti Karoliną į ligoninę? Ji puikiai žinojo, kaip kaltė gali graužti iš vidaus, kaip
nesitraukia. Iš pradžių ji esti nepastebima, bet pamažu užnuodija visą gyvenimą.
Ji nuliūdo pajutusi, kad Lorensas po Karolinos mirties galbūt taip niekada ir
neatsigaus iki galo.
 Dvidešimtas skyrius

Laikas bėgo, ir nors kartais vis dar užplūsdavo siaubingos nerimo akimirkos, kai
jai tekdavo nugalėti paniką, Gven kasdien jautėsi vis stipresnė. Hju lakstė aplink
naujuoju savo dviračiu, Lorensas irgi buvo toks, kaip visada. Gven skaitė
mėgstamiausias knygas ant suolelio prie ežero, klausėsi paukščių čiulbesio bei
švelnaus vandens teliuškavimo ir leidosi būti gydoma gamtos. Pamažu ji vėl ėmė
jaustis savimi, nerimas dėl piešinio ir kaltė dėl neištesėto pažado Dievui nyko.
Kad iš tiesų pasveiko, suprato tada, kai po daugelio mėnesių pirmą sykį
suvalgė visus pusryčius: dešreles, kiek apskrudusias, kokias labiausiai mėgo, vieną
keptą kiaušinį, dvi riekes liesos šoninės, riekelę keptos duonos ir viską užgėrė
dviem puodeliais arbatos.
Ji negalėjo paaiškinti, kur dingo ištisi mėnesiai, bet dabar jau buvo spalis, ir ji
pagaliau jautėsi esanti gyva. Pro langą dirstelėjo į ežerą, kur gaivus vėjelis šiaušė
vandens paviršių. Gal reikėtų pasivaikščioti su Hju, pamanė. Pakvietė Spjū ir
Bobins, sūnų rado ant savo supamojo arkliuko, rėkaujantį „Na!“
– Mielasis, ar norėtum pasivaikščioti su mamyte?
– Ar gali ir Vilfas eiti?
– Žinoma. Tik apsiauk guminius batus. Bus šlapia.
– Dabar nelyja.
Gven perkreipusi veidą pažvelgė į dangų. Pastaruosius kelis mėnesius visai
nekreipė dėmesio į orą.
– Gal kvailiukė senoji mamytė nepastebėjo, kad lietus liovėsi?
Jis nusijuokė.
– Kvailiukė senoji mamytė. Taip sako Veritė. Pasiimsiu aitvarą.
Gven susimąstė apie svainę. Pastaruosius kelis mėnesius nekilo jokių
nesklandumų. Veritė atsižvelgė į Lorenso pastabas ir, nors dabar jau buvo
grįžusi, prieš tai kurį laiką praleido išvykusi.
 Nei Veritė, nei Makgregoras apie piešinį daugiau nebeužsiminė, o kadangi
Makgregoras uždraudė vežioti žinutes vežimu, Navina papirko dhobi, kad šis
joms atneštų, ką pavyksią. Dabar ši sistema nebegalėjo veikti kaip įspėjimas, nes
piešiniai jas pasiekdavo priešokiais, o ne per pilnatį, be to, nebuvo jokios
garantijos, kad dhobi neprasižios. Bet jis buvo godus žmogus, ir Gven tikėjosi,
kad pinigai jam bus pakankama motyvacija laikyti liežuvį už dantų.
Gven ir Hju priėjo prie ežero, takas vis dar buvo purvinas. Gven nebuvo
susirišusi plaukų ir mėgavosi, kaip jiems einant, o priekyje bėgant šunims, juos
taršo vėjas. Kitoje ežero pusėje vandenį temdė violetinių šešėlių juosta. Hju vis
dar buvo to amžiaus, kai domino kiekviena smulkmena. Nusiteikęs ryžtingai ir
nepakęsdamas jokių prieštaravimų, jis rinko ir apžiūrinėjo kiekvieną akį
patraukusį akmenėlį ar lapelį, prikrovė pilnas savo ir jos kišenes lobių, kuriuos
po penkių minučių pamiršdavo.
Dėkinga, kad po tokio ilgo laiko galėjo grįžti į normalų gyvenimą, ji stebėjo
sūnų, o širdis netilpo krūtinėje iš meilės jo šypsenai, kresnoms kojytėms,
neklusniems plaukams ir užkrečiamam kikenimui. Aplink čirškė paukščiai ir
dūzgė vabzdžiai. Pakėlusi veidą į saulės šilumą, ji pasijuto laiminga, bet,
nepaisant to, vienas dalykas ją vis dar graužė.
Jiedu paėjėjo kiek toliau, bet Hju aitvaras susipainiojo ir nebekilo, berniukas
pravirko.
– Kas jam pasidarė, mamyte? Ar gali sutaisyti?
– Manau, kad tėvelis tikriausiai galės, mielasis.
– Bet noriu jį skraidinti dabar, – išbalęs iš pykčio, kad taip sutrypiamos visos
jo viltys, berniukas tėškė aitvarą į žemę.
Ji pakėlė jį.
– Nagi, duok man ranką, ir visą kelią iki namų dainuosime dainą.
Jis išsišiepė.
– Ar gali Vilfas išrinkti?
Ji linktelėjo.
– Jei manai, kad Vilfas žino dainų.
Hju iš susijaudinimo ėmė šokinėti aukštyn žemyn.
 – Žino. Žino. Žino.
– Na?
– Jis dainuoja, mamyte. Dainuoja „Bee, bee, juoda avis“.
Ji nusijuokė ir grįžtelėjusi pamatė laiptais besileidžiantį Lorensą.
– Žinoma. Kvailiukė mamytė.
– Štai kur jūs, – šūktelėjo Lorensas. – Geriau eikite vidun.
– Buvome pasivaikščioti prie ežero.
– Atrodai tiesiog nuostabiai. Ant skruostų pražydo rožytės.
– O aš turiu rožyčių, tėveli?
Lorensas nusijuokė.
– Aš iš tiesų jaučiuosi geriau, – tarė ji. – O rožyčių turime abu.

Iki visiškos ramybės Gven trūko tik vieno vienintelio dalyko, tad kitą rytą ji
susiruošė ir pasakė Navinai, kad eina gerai, ilgai pasivaikščioti. Giliai viduje
žinojo, kad sužinojusi tikrąją priežastį ayah prieštarautų.
Navina dirstelėjo į dangų.
– Tuoj lis, ponia.
– Pasiimsiu skėtį.
Vis tvirčiau tikėdama, kad elgiasi teisingai, Gven apsivilko lietpaltį.
Išėjusi iš namo, ji pasuko vingiuotu keliu. Giliai kvėpavo, mojavo rankomis –
einant jai pavyko mąstyti blaiviau. Kai nebesimatė sidabrinio ežero, priėjo tą
kelio dalį, kur nuo vandens apsunkę paparčiai kone šlavė žemę. Nors posūkis
buvo jau netoli, čia vis dar buvo galima justi prie darbininkų barakų degamų
laužų maistui ruošti kvapą, girdėti tolimą šunų lojimą. Ore tvyrojo lūkestinga
tyla – ramybė prieš audrą, pamanė ji, žvilgtelėjusi į artėjančius juodus debesis,
praskirtus plonyčių šviesos sruogų.
Save ji visada laikė geru žmogumi, išmokytu atskirti, kas gera ir kas bloga.
Gimus dvyniams jos pasitikėjimas savimi patyrė stiprų smūgį, visgi ji tvirtai
žinojo, kad meilė Hju ir Lorensui – tai gera. Bet kaip Lijonė? Gavusi trūkstamą
piešinį, Gven neabejojo, kad mergaitė sveika, bet kas, jei ji nėra mylima?
 Ji prisiminė tą dieną, kai Lijonė gimė, o galvoje iškylant vaizdiniams, vis
stipriau tikėjo, kad privalo nueiti į kaimą. Negalėjo pakęsti minties, kad Lijonė,
atimta nuo tikrosios motinos, gali augti jusdama nepaaiškinamą vienatvę.
Drebėdama iš susijaudinimo, kad vėl pamatys dukterį, ji įsivaizdavo, kaip
parsiveda Lijonę namo, bet prasidėjus ir pamažu vis stiprėjant lietui jos širdis
ėmė smarkiai plakti. Lorensą Lijonės odos spalva gal įžeistų ne taip, kaip
likusiuosius europiečius, bet jos neištikimybė siaubingai jį įskaudintų.
Visą laiką, eidama keliu, ji ieškojo posūkio, bet dabar lietus nuo medžių
varvėjo jai į akis, dėl to ji sunkiai įžiūrėjo, kas dedasi priekyje. Galiausiai rado
keliuką kairėje, pažymėtą dideliu, kerpėmis apaugusiu akmeniu, ir prieš eidama
tolyn sustojo prie jo atgauti kvapo. Jai pavyko prasibrauti pro virš galvos
kabančias šakas skėčiu, bet vos už dvidešimties ar trisdešimties jardų medžių
siena pasidarė per tanki. Skėčio stipinai užsikabino už vieno iš medžių, ji
atsitrenkė į jį, o šakose įsivėlė plaukai. Sunkiai alsuodama, stengėsi išsilaisvinti,
bet plaukai vėlėsi dar labiau. Galiausiai, apimtai panikos, kone su ašaromis akyse,
jai pavyko šiaip ne taip išsivaduoti. Keliukas baigėsi, skėtis buvo sugadintas.
Ji išsirankiojo lapus ir šakas iš plaukų ir, nors lietus stiprėjo, namų link ji vis
dar nesuko, grįžo prie kelio ir prisimerkusi mėgino įžiūrėti ką nors
nusileidusiame tirštame rūke. Regėjosi, kad kelio pakraštyje pasirodo ir dingsta
tamsios figūros, ir, staiga apimta baimės, ji ištiesė ranką nuo jų atsiginti. Sucypė
paukštis, pasigirdo garsus trenksmas ir lūžtančių šakų traškėjimas.
Pakėlusi sunkius plaukus nuo sprando, nupurtė vandenį. Pradėjusi visai
nenorėjo baigti. Troško vėl išvysti dukterį – pažvelgti jai į akis ir pamatyti jos
šypseną. Laikyti ją už rankos, vėl pabučiuoti jos skruostą ir apsukti ratu, kaip
apsukdavo Hju. Kelias akimirkas leido sau pajusti emocijas, kurias buvo
išmokusi ignoruoti. Instinktyviai žinojo, kad leidusi sau pamilti dukterį nepajėgs
pakelti išsiskyrimo. Dabar, panorėjusi dukters, įsileido lašelį to troškimo ir jai
susopo taip, kad iš skausmo susilenkė dvilinka. Vėl atsitiesusi nusibraukė akis,
giliai įkvėpė ir apsidairė. Tokiu oru kaimo niekada neras. Apsvaigusi nuo į galvą
suplūdusio kraujo, prisėdo ant akmens žliaugiančiame lietuje ir apsivijo liemenį
rankomis, vaizduodamasi, kad apkabina Lijonę.
 Sėdėjo, kol kiaurai permirko, tada sukūkčiojo ir paleido savo mergaitę.
Surakinta krūtine, vos galėdama prakvėpuoti, atsistojo. Kelias minutes nejudėjo,
tik stebėjo, kaip didžiuliai lietaus lašai šokinėja ant kelio, o tada leidosi ilgu keliu į
kalną namų link, vėl palikusi dukterį už nugaros.

Lorensas nematė, kaip ji, kiaurai peršlapusi ir ištinusiomis akimis, grįžo namo.
Nors jautėsi siaubingai nuvargusi, užsidegė žvakių ir prisileido vonią vandens.
Per audrą jų nuosavas elektros generatorius nebūdavo labai patikimas, bet karšto
vandens šįkart buvo. Ji paniro į kvapnią vonią, kad joje ištirptų skausmas ir
nuovargis. Tada išgėrė du paketėlius miltelių nuo galvos skausmo ir apsitaškė
veidą lediniu vandeniu.
Po vakarienės, užsidegę aliejines lempas, jiedu susėdo skaityti. Ji uodė
pažįstamą dūmų kvapą, vildamasi, kad švelni vakaro ramuma užgydys jos širdies
žaizdą.
– Kodėl taip ilgai vaikščiojai lietuje? – paklausė Lorensas, pildamas jiems
brendžio.
Ji sudrebėjo – bijojo, kad tik nebūtų peršalusi.
– Man tiesiog reikėjo pakvėpuoti grynu oru. Turėjau skėtį.
Jis paėmė pledą nuo kitos sofos, apsupo ją ir patrynė sprandą.
– Ką tik pasveikai. Nenoriu, kad vėl susirgtum, mieloji. Tu mums per daug
reikalinga.
– Man viskas bus gerai.
Peršlapusi ji išties pasijuto išsekusi, bet labiau dėl užplūdusių jausmų, o ne
oro. Tačiau privalėjo atrodyti taip, tarsi jai nieko nebūtų nutikę, tad nusprendė
kurį laiką paskaityti, o paskui parašyti motinai. Labai nusivylė, kai dėl tėvo
dusulio jie atšaukė taip ilgai lauktą kelionę į Ceiloną.
– Tvanku, ar ne, – tarė ji, – dabar, pasibaigus lietui?
– Netrukus vėl lis.
Jis grįžo į savo mėgstamiausią fotelį ir pasiėmė laikraštį.
Mintys apie Lijonę vis dar grasino pasipilti jai iš burnos, bet ji nurijo sielvartą
ir susiėmė. Patogiai įsitaisė ant sofos – ne ant tos su leopardo kailiu. Gven jautėsi
nejaukiai, remdamasi į negyvą žvėrį. Parėmusi galvą pagalve, užsikėlė kojas ant
vieno iš pakojų ir pasiryžo sutelkti dėmesį į knygą, bet žodžiai plaukė prieš akis.
– Ką skaitai? – paklausė jis, siektelėjęs savo brendžio.
– Agatą Kristi. „Mėlynojo traukinio paslaptis“. Išleista tik praėjusiais metais,
tad man pasisekė, kad ją gavau. Labai mėgstu Agatą Kristi. Jos knygos tokios
gyvybingos ir jaudinančios, net patiki, kad ir pats dalyvauji veiksme.
– Bet šiek tiek nerealistiškos.
– Tiesa, bet aš mėgstu panirti į siužetą. O tų sunkių tomų, kuriuos turi
bibliotekoje, nepakenčiu. Na, išskyrus poeziją.
Jis išsišiepė, kilstelėjo antakius ir pasiuntė oro bučinį.
– Na, tai džiaugiuosi, kad turime dar kai ką bendro.
– Mielasis!
Ji užsimerkė, bet troškimas prisipažinti viską Lorensui niekur nedingo.
Įsivaizdavo, kad krenta jam po kojomis ir meldžia atleisti, kaip viena iš tų herojų
jos taip mėgstamuose romanuose. Bet ne, tai absurdiška. Prisidėjusi ranką prie
krūtinės, kurioje nerimastingai daužėsi širdis, ji ėmė mintyse repetuoti žodžius.
Tereikia prasižioti ir prabilti.
– Viskas gerai? – pastebėjęs paklausė jis.
Ji linktelėjo, geisdama nebesaugoti nuo jo paslapties apie Lijonę. Tą vieną
naktį Nuvara Elijoje ji iškeitė savo gyvenimo meilę į vieną girtą akimirką, bet jos
sumokėta kaina buvo per didelė ir toliau taip gyventi ji nebegali. Vėl mintyse
pakartojo žodžius. Lorensai, aš pagimdžiau kito vyro kūdikį, kūdikį, kurį
paslėpiau. Ne. Skamba siaubingai, bet kaip kitaip tai pasakyti?
Staiga suskambus durų skambučiui, jis kilstelėjo antakius, o ji atidėjo knygą.
– Ar ko nors laukiame?
Ji papurtė galvą, slėpdama staiga užplūdusią palengvėjimo bangą.
– Kas tai galėtų būti, tokią valandą?
– Nė nenutuokiu. Gal išėjusi Veritė nepasiėmė rakto?
Jis papurtė galvą.
– Durys nerakintos. Jei tai Veritė, būtų tiesiai užėjusi.
 Jie išgirdo koridoriuje kojas velkančio liokajaus žingsnius ir moters balsą.
Moters, kalbančios su amerikietišku akcentu. Netrukus pasigirdo vis artėjantis
aukštakulnių kaukšėjimas ant parketo.
– Kristina? – tyliai paklausė Gven.
– Daugiau amerikiečių nepažįstu, o tu?
– Ko ji gali...
Durys atsivėrė, ir įėjo Kristina. Kaip visada, buvo apsivilkusi juodai, bet be
jokių papuošalų. Atrodė, lyg būtų apsirengusi ir per skubėjimą tiesiog pamiršusi
jų užsisegti. Pamačiusi moterį, Gven stengėsi nuvyti šalin savo nuogąstavimą, o
Lorensas su šypsena priėjo artyn ir pasiūlė jai aukštą taurę viskio su ledu. Ji jam
nesišypsojo.
– Ne. Didelę viskio. Be ledo.
Gven stebėjo, kaip Kristina prisėda į krėslą tiesiu atlošu prie kortų stalelio. Jos
plaukai, paprastai taip ištaigingai sušukuoti, palaidi tysojo ant pečių, o jų spalva
prie šaknų Gven išdavė, kad jie dažyti. Kažkodėl tai darė ją pažeidžiamą.
Kristina išsitraukė iš rankinės pakelį cigarečių ir žiebtuvėlį. Įsidėjo cigaretę į
sidabrinį laikiklį, bet jos rankos taip drebėjo, kad prisidegti nepavyko. Lorensas
paėmė iš jos žiebtuvėlį ir pasilenkė pasiūlyti ugnies. Ji giliai įkvėpė, cigaretė
užsidegė, tada ji atlošė galvą ir iškvėpė − į viršų pakilo dūmų žiedai.
– Ar kažkas nutiko? – paklausė sunerimęs Lorensas ir palietė nuogą jos ranką.
Tai nebuvo glamonė, ne, greičiau švelnus prisilietimas.
Kristina nuleido galvą ir neatsakė. Gven pastebėjo, kad nedažytas moters
veidas buvo neįtikėtinai blyškus, gal dėl to ji atrodė bent dešimčia metų vyresnė.
Visai ne trisdešimties sulaukusi moteris. Ir ne žavinga. Bet Kristina atrodė tokia
įsitempusi, kad ši mintis Gven nepaguodė.
– Geriau prisėsk, Lorensai.
Gven ir Lorensas sutrikę susižvalgė.
– Kaip pasakysi, – atsakė jis ir prisitraukė kėdę.
– Ir tu, Gven.
– Ak, esu tikras, kad Gven nenorės klausytis papildomų rūpesčių, jei kalbėsi
apie verslą. Ji juk sirgo.
 Kristina pažvelgė į Gven.
– Girdėjau. Ar jau atsigavai?
– Ačiū, taip, – atsakė ji, įskaudinta Lorenso mėginimų ja atsikratyti. – Bet jei
neprieštarauji, liksiu, Lorensai.
– Žinoma.
– Bijau, kad nėra kaip tą pasakyti paprastai, – Kristina patylėjo, o pamėginusi
prabilti kone paspringo įtemptu savo pačios balsu.
Lorensas su Gven laukė, kol ji susiims.
– Ar tai dėl Veritės? Jai kažkas nutiko? – sunerimęs paklausė Lorensas.
Ji papurtė galvą, bet akių nepakėlė.
– Ne, nieko panašaus.
– Tai kas tada?
Vėl tyla.
Kristina susiraukė, staigiai įkvėpė ir dar kelias minutes žvelgė į grindis, o Gven
pajuto, kaip daužosi širdis. Jei tai ne dėl Veritės, tai dėl ko tada? Gal yra žinių iš
Franės, o gal Savio Ravasingo? Tikriausiai kažkas rimto, jei ji atrodo tokia
nusiminusi.
Kristina pakėlė galvą ir prikandusi lūpą žvelgė tai į vieną, tai į kitą.
– Tiesiog pasakyk, – tarė Lorensas, pirštais barbendamas į stalą.
Ji atsikvėpė.
– Paprastai tariant, Niujorko akcijų birža žlugo.
Lorensas nieko nesakė, tik nenatūraliai ramus spoksojo į ją.
– Kaip tai susiję su mumis, Kristina? – susiraukusi paklausė Gven.
– Mano patartas, Lorensas daug investavo į Čilės vario kasyklas.
Gven vėl susiraukė.
– Čilės vario kasyklas?
Kristinos lūpose žaidė šypsena. Nelinksma šypsena.
– Akcijos iš esmės bevertės. Ir kad ir kiek jos vertos šiandien, rytoj bus vertos
dar mažiau. Tuo galite būti tikri.
– Tai parduok, – tarė Gven.
– Nieko parduoti neįmanoma. Ką tik pasakiau. Jos bevertės.
 Lorensas atsistojo, žingtelėjo į šalį ir sukabino rankas už nugaros. Įsivyravo
nejauki tyla, Gven galvoje sukosi begalė klausimų, bet stebėdama Lorensą ji
prikando liežuvį.
– Kaip tai galėjo nutikti? – galiausiai paklausė jis. – Kaip tai įmanoma? Sakei,
kad augant elektros tiekimui varis nepamainomas. Sakei, kad elektra atkeliaus į
kiekvienus namus. Kad varis šaus į dangų taip, kaip nė nesvajojome.
– Taip atrodė. Prisiekiu. Tikrai.
– Bet kaip tai nutiko? – paklausė Gven.
Kristina papurtė galvą.
– Viskas prasidėjo nuo gausaus derliaus. Perteklinio.
– Bet ar tai neturėtų būti gerai? – pasiteiravo Gven.
– Kainos pernelyg nukrito, ūkininkai nesugebėjo atiduoti skolų savo
tiekėjams, darbininkams ir taip toliau. Jie negavo įprasto pelno, tad sąskaitoms
sumokėti privalėjo imti pinigus iš bankų.
Lorensas susiraukė.
– Nori pasakyti, kad buvo pradėta masiškai atsiiminėti indėlius iš banko?
Ji linktelėjo.
– Tavo banko?
Kristina grąžydama rankas atsistojo.
– Atsiimti indėlius nusprendė daugiau žmonių, nei tikėjomės. Jokie bankai
tokių pinigų vietoje nelaiko. Mums jų neužteko paklausai patenkinti.
– Vis vien nesuprantu, – tarė Gven ir dirstelėjo į Lorensą. – Mes juk
nenorėjome atsiimti pinigų, ar ne, Lorensai?
– Esmė ne tai, – tarė jis.
– Ne. Tai atgarsis. Nėra grynųjų pinigų, tad palūkanų dydis išaugs. Žmonės
bankrutuos.
– Ir viena iš labiausiai nukentėjusių sričių yra vario kasyklos? – paklausė jis.
Kristina linktelėjo.
– Nori pasakyti, kad didžiojo elektros bumo nebus?
Amerikietė priėjo ir uždėjo rankas jam ant pečių.
 – Mano ketinimai buvo patys geriausi. Tai nutiks, pažadu, tik ne dabar. Teks
palaukti, kol ekonomika atsigaus.
– Tai gali trukti ištisus mėnesius, – tarė Lorensas, žvelgdamas jai į akis.
Kristina trumpam nudelbė žvilgsnį žemyn, tada pakėlė ranką ir, paglosčiusi jo
veidą, paliko delną ant jo skruosto.
– Labai atsiprašau, mielasis, mielasis žmogau. Tai truks metų metus. Kiek
tiksliai, niekas nežino.
– Tai ką man daryti?
Ji žengė į šalį.
– Sėdėti ir laukti. Daugiau nieko negali padaryti.
– Bet tikėjausi iš to pelno sumokėti už naują plantaciją. Trečiąją. Jau
pasirašiau sutartį.
Gven nurijo susierzinimą, pabudusį pamačius juodu taip arti. Kristina
atsiduso ir iš rankinės išsitraukė nosinę.
– O tu? – tarė Gven, vydama šalin pyktį. – Kaip tu?
Kristina nusišluostė akis.
– Aš? Aš išgyvensiu. Tokie, kaip aš, visada išgyvena. Grįžtu atgal į Valstijas.
Dar sykį labai atsiprašau.
– Palydėsiu tave iki durų, – pasiūlė Gven.
– Nereikia, – tarė ji, atidarydama duris.
Gven per petį žvilgtelėjo į Lorensą.
– Vis vien.
Lorensas sėdėjo prie nedidelio kortų stalelio, galvą parėmęs rankomis. Gven
toks vaizdas pasirodė ironiškas. Tik šįkart tai nebuvo keli doleriai, pralošti
žaidžiant pokerį.
Koridoriuje Gven pasitempė, atidarė laukujes duris ir išprovokuota taip, kad
vos tvardėsi, troško amerikietę pro jas išspirti. Susivaldė, bet prabilo griežtai.
– Kristina, nuo šiol nesiartink prie mano vyro. Ar aišku? Daugiau jokių
finansinių patarimų ir jokių visuomeninių susitikimų.
– Tu man grasini?
– Manau, kad supratai teisingai.
 Kristina purkštelėjo ir papurtė galvą.
– Tu iš tiesų jo nesupranti, ar ne?

Prašvitus pasidarė dar drėgniau, o kiek vėliau Gven net teko tvirtai apsisiausti
pečius vilnoniu šaliu. Po audros kelias buvo nusėtas gamtos nuolaužomis:
aplaužytomis šakomis, gėlių žiedais, lapais. Kritus temperatūrai ir orui pritvinkus
drėgmės, buvo akivaizdu, kad liūtys dar nesibaigė. Jiedu su Lorensu ėjo kalva
arbatos fabriko kryptimi, ji žvelgė į priekį. Po šokiruojančio vakarykščio
Kristinos pareiškimo jiedu dar ilgai nėjo į lovą, paniuręs Lorensas gėrė brendį, o
Gven svarstė, ką reiškė Kristinos atsisveikinimo žodžiai. Kaip ji drįsta teigti, kad
Gven nesupranta savo pačios vyro, ir ką Kristina žino apie jį, ko nežino ji, jo
žmona? Nei ji, nei Lorensas nemiegojo.
Visą kelią jiedu ėjo tylėdami. Gven giliai įkvėpusi lėtai pro burną iškvėpė ir su
didžiuliu dėkingumu mintyse padėkojo Dievui, kad neprisipažino Lorensui.
Tiesa apie Lijonę drauge su Kristinos naujiena būtų jį pribaigusi. Pusiaukelėje į
kalvą jiedu sustojo ir pažvelgė vienas į kitą, it ieškodami atsakymų ar bent kažko,
kas padėtų jiems tai ištverti. Pirmasis nusisuko jis.
Gven pakėlė akis į besikaupiančius debesis ir pajuto, kaip daužosi širdis.
– Nežinau, ką tai reikš mums, – tarė jis.
Tyla užsitęsė per ilgai. Ji prikando lūpą, baimindamasi balsu išduoti savo
nerimą.
Jis paėmė ją už rankų.
– Tavo rankos šaltos.
Ji linktelėjo, ir jiedu dar šiek tiek paėjėjo. Pasiekę viršūnę atsigręžė nužvelgti
atsivėrusio vaizdo. Ji žiūrėjo į ryškiai žaliai spindinčius drėgnus arbatos krūmus,
skynėjas vyšniniais, oranžiniais ir violetiniais sariais, išdailintą sodą ir šviesius,
erdvius jų namus. Viskuo buvo rūpinamasi su didele meile, bet Lorensas kažkada
minėjo, kad negenėjami krūmai netruktų virsti medžiais, ir dabar, žvelgdama pro
saulės, atsispindinčios nuo ežero, šviesoje virpantį orą, ji pamėgino įsivaizduoti,
kaip viskas atrodytų palikus likimo valiai.
 Lorensas pasilenkęs nuo šalikelės priskynė oranžinių medetkų ir padavė jai.
Uostydama jas, Gven susimąstė apie jųdviejų namus ir bendrą gyvenimą.
Pasiplaukiojimus valtimi, musių antplūdį karštaisiais mėnesiais, į liepsną
skrendančias ir joje žūstančias peteliškes. Gyvenimą, pilną juoko. Atidžiai
klausydamasi, išgirdo iš namo pro atvirą langą sklindančius dūdmaišio garsus.
Vėsus vėjelis kedeno medžius, o jiedu stovėjo tylėdami po temstančiu
dangumi. Nebegalėdama tverti tylos, Gven nurijo gerklėje sukilusį gumulą, ir
žodžiai, kurių taip nenorėjo ištarti, patys pasipylė jai iš burnos.
– Kristina sakė, kad tavęs nesuprantu. Kodėl?
– Nė nenutuokiu.
– Ar ji kalbėjo apie tavo prisirišimą prie jos ar prie plantacijos? Ar mums teks
ją parduoti?
– Prie Kristinos nesu prisirišęs niekaip kitaip, tik draugiškai, – jis akimirką
patylėjo, o kai vėl prabilo, balsas trūkinėjo. – O parduosime tik per mano lavoną.
– Tai namų neprarasime?
Jis atsiduso.
– Ne. Bet kokiu atveju, kur rastume pirkėją? Ir net jei rastume, kaina būtų
tiesiog juokinga.
– Tai ką darysime?
– Tai ne pirmas kartas, kai esame priremti prie sienos. 1900 metais, kai
arbatos pasiūla buvo didesnė nei paklausa, Londone kainos nukrito nuo
maždaug aštuonių pensų už svarą iki gerokai mažiau nei septynių. Kai kurios
plantacijos žlugo. Mano tėvas surado būdų pagerinti kultivavimą ir sumažino
gamybos kainą. Be to, rado naujų rinkų užsienyje. Viena jų buvo Rusija, kita –
tikėsi ar ne – Kinija. Po trejų metų eksportas išaugo.
– Tai mums ir vėl reikės to imtis?
Jis gūžtelėjo pečiais.
– Nebūtinai.
– Galime pamėginti sumažinti išlaidas, – pasiūlė ji. – Susiveržti diržus.
– Tai savaime aišku. Jei tik gali kažko atsisakyti namų ūkyje, taip ir padaryk.
 Greičiausiai net labai stengiantis jos sutaupyta dalis tebūtų lašas jūroje, bet
dabar jų išlaidos išties pasidarė svarbios, ir ji buvo pasiryžusi Lorenso nenuvilti.
– Veritės automobilį teks parduoti, – tarė jis.
– O vargeli, juk tą mažylį „Morris Cowley“ ji tiesiog dievina, – atsiduso ji, bet
iš tiesų galvojo apie tai, kad vien dėl to ryškiai mėlyno automobiliuko ji mažiau
besipainioja jiems po kojomis.
– Tegul dievina. Turėsiu sumažinti ir jos dienpinigius, reikės švelniai jai apie
tai pranešti.
Gven sunkiai atsiduso.
– Norėjau plėsti mokyklą plantacijos darbininkų vaikams, nes dabar joje telpa
mažiau nei pusė jų. Deja, planus teks atidėti.
Išskyrus jų žingsnius ir paukščių klegesį, aplinkui vyravo skaudi tyla, lyg
nerimautų ir pati gamta. Jos galvoje virė begalė minčių, kaip pati numanė,
Lorenso galvoje – taip pat, tačiau dar kelias minutes nė vienas netarė nei žodžio.
– Reikalas tas, Gven, – galiausiai prabilo jis, – kad man teks išvykti.
Ji sustojo it įkasta.
– Būtinai?
– Manau, kad taip. Pirmiausia į Londoną, paskui į Ameriką. Galime
pasilaikyti kasyklų akcijas, bet man teks laimėti laiko, kad galėčiau sugalvoti, kaip
sumokėti už naują plantaciją. O jei, be kita ko, dar nukristų ir arbatos kainos...
– Ar taip gali nutikti?
– Gali. Šiaip ar taip, mieliau būčiau netoli Londono aukcionų, kad ir kokie
triukšmingi jie būtų. Spėju, kad laukia duobėtas kelias.
Nuo jo žodžių jos nugara perbėgo šiurpas. Taip eidami jiedu įveikė kelis iki
fabriko likusius jardus.
– O kaip Hju?
– Jam dar nėra nė ketverių, esu tikras, jog iki to laiko, kai jam reikės pradėti
lankyti mokyklą Londone, reikalai pasitaisys.
Gven pasistiebė ir pakštelėjo jam į skruostą.
– Mudu tai ištversime, Lorensai. Padarysime tai kartu.
Jis nieko neatsakė.
 – Kada išvyksti?
– Poryt.
– Taip greitai?
Jis giliai įkvėpė.
– Tau viskas gerai, ar ne? Liksi už viską atsakinga. Tik pasakyk, jei nesijauti
pakankamai sveika, kad susitvarkytum. Jei negalėsi, viską perims Veritė.
– Jaučiuosi gerai.
– Puiku. Tikėjausi tokio atsakymo. Žinoma, veiksi išvien su Niku
Makgregoru.
Pakeliui namo Gven susimąstė apie tai, kad, sulaukęs aštuonerių, Hju turės
išvažiuoti – nežmoniška šitaip elgtis su mažu berniuku. O tylus balselis kažkur
giliai galvoje šnabždėjo, kokia ji veidmainė. Tada pagalvojo, koks iššūkis bus
viskam vadovauti. Ji jau sveika, bet juk teks kasdien turėti reikalų su Makgregoru
ir pažaboti svainę.
Kai jiedu jau buvo grįžę namo, Gven pamatė parvažiavusią ir automobilį
statančią Veritę. Šiai išlipus, Gven mostelėjo prieiti.
– Norėčiau persimesti keliais žodžiais, jei turi laisvą minutę.
– Žinoma. Ar tai apie krizę? Nuvara Elijoje visi apie tai kalba.
– Tegul. Lorensas išvyksta ir palieka mane atsakingą. Manau, būtų geriau, jei
tokiu sudėtingu metu visi susiburtume draugėn.
– Kur jis išvyksta?
– Į Londoną, o paskui į Ameriką.
– Žiūrėk tu man! Tai reiškia, jo nebus ištisus mėnesius.
Gven ištiesė pečius.
– Žodžiu, geriau jau ruoškis – Lorensas sako, kad teks atsisakyti tavo
automobilio. Dalinsimės „Daimlerį“. Makgregoras, tu ir aš.
– Taip nesąžininga. Be to, tu nevairuoji.
– Išmoksiu.
– Kaip?
– Tu mane išmokysi. Lorensas dėl šio kracho prarado viską. Visas investicijas.
Tau bus sumažinti dienpinigiai. Jei norime išgyventi, visiems teks susiveržti
diržus.
Gven paliko Veritę stovėti ant žvyrkelio ir netarusi daugiau nė žodžio nuėjo.
Vos grįžus į vidų, pasigirdo perkūno trenksmas. Grįžtelėjusi per petį, pro
praviras duris pamatė į sausą žemę beldžiant lietų. Jau netrukus vanduo ėmė
srūti upeliais. Ji stebėjo, kaip Veritė įlipa atgal į automobilį, užveda variklį ir
nurūksta aukštyn į kalvą.
 Dvidešimt pirmas skyrius

Gven tik vėliau suprato, kad padarė klaidą paskubėjusi ir nepaklususi Lorenso
sprendimui pačiam pranešti Veritei apie ketinimus sumažinti dienpinigius ir
parduoti automobilį.
Kalbą apie tai Lorensas užvedė jiems visiems sėdint svetainėje ir geriant
popietinę kavą. Veritė vaidino esanti priblokšta ir tikino ką tik gavusi svajonių
darbą – prižiūrėti žirgus Nuvara Elijoje. Tada priklaupė prie Lorenso ir apsivijo
jo kojas.
– Matai, man reikia automobilio, – tarė ji, žvelgdama į jį drėgnomis akimis. –
Kasdien važinėsiu po įvairias arklides. Lorensai, meldžiu. Tai proga man įrodyti,
ko esu verta. Visada kartojai, kad turiu užsiimti kažkuo naudingu, o dabar imsi ir
užkirsi man kelią.
Panarinusi galvą Veritė pravirko, bet Lorensas patraukė jos rankas ir atsistojo.
– Šit kaip. Nežinojau apie darbą.
Gven manė, kad Lorensas tiesiog dedasi esąs kantrus ir bet kurią akimirką
atmes Veritės maldavimus.
– Kol kas jie man dar nemoka, – tarė Veritė, pakėlusi galvą ir nusišypsojusi
Gven. – Jei parodysiu, ką sugebu, maždaug po mėnesio ims mokėti. Tad
supranti, man iš tiesų reikės ir dienpinigių, dar bent kurį laiką, ir gal dar net
priedo, kad susimokėčiau už kambarį.
Tyla.
– Tebūnie, – po kurio laiko pratarė Lorensas. – Kol kas tavo dienpinigiai lieka,
bet jokių priedų.
Sprendimą jis priėmė nė nedirstelėjęs į Gven. Ši pasibaisėjusi papurtė galvą.
– Ne, žinoma, – kalbėjo Veritė. – Ačiū, Lorensai. Dėl savo sprendimo
nesigailėsi. Na, turiu lėkti. Pasimėgauk kelione, mielasis broliuk. Ir grįžk aptekęs
pinigais, gerai?
 Ji išstriksėjo iš kambario, pakeliui švystelėdama šypseną Gven, o Lorensas
atrodė patenkintas.
– Iš tiesų atrodo, kad ji keičiasi, ar ne? Šiokia tokia atsakomybė gal privers ją
suaugti.
Gven prikando liežuvį ir tikėjosi, kad pavyks išdidžiai nutylėti. Tai gali atnešti
tik vieną gerą dalyką – Veritės bent jau nebus namuose.
Lorensas tikriausiai pastebėjo jos veido išraišką.
– Kas yra? Atrodai kiek suirzusi.
Gven nusisuko.
– Ar tai dėl Veritės? Klausyk, nebūk jai tokia griežta, suteik dar vieną progą. Ji
žino, kad judviejų požiūriai nesutampa.
Gven išlaikė ramų balsą, bet pyktį nuramdyti buvo sunku.
– Nejau nemanai, kad šį sprendimą turėjai aptarti su manimi?
Jis susiraukė.
– Ji mano sesuo.
– O aš tavo žmona. Taip tęstis nebegali. Neketinu likusio vedybinio gyvenimo
praleisti dalindamasi savo namais ir, leisk pridurti, savo vyru su jo išlepinta
seserimi, kuriai nuolat nuolaidžiaujama.
Išeidama iš kambario paskui save užtrenkė duris, vos neprisispausdama
piršto.

Po dviejų dienų Nikas Makgregoras Lorensą vežė į Kolombą, Gven jį lydėjo.

Gausių liūčių sezonas smogė visa jėga, tad kelionė nebuvo lengva – kai kur kelią
buvo visiškai užgriuvusios nuošliaužos. Gven žvelgė pro langą ir stebėdama, kaip
lietus merkia kraštovaizdį, iščiulpia iš pasaulio spalvas ir ištrina vaizdus, suvokė,
kad jų visų laukia nenuspėjama ateitis. Niekas nekalbėjo. Net jei ir būtų norėję, į
automobilio stogą barbenantis lietus būtų užgožęs jų balsus. Gven įsitempė,
nerimas vis labiau augo. Po jos protrūkio Lorensas beveik nekalbėjo, ji taip pat.
Kone visą kelią važiavo užsimerkusi, o kelionė truko kur kas ilgiau, nei turėtų.
Bet vos tik jiedu įžengė pro didingas drožinėtas viešbučio „The Galle Face“
deives ir palypėjo laiptais į elegantišką vestibiulį, tai, kas įvyko, regis, liko
praeityje. Nors nė vienas nepratarė nė žodžio, abu suprato, kas netrukus įvyks.
Durininkas nunešė jų lagaminus, o kol jie laukė, Gven nerimavo, kad po
neišspręsto konflikto tarp jųdviejų tvyrančią įtampą pastebi visi aplinkiniai. Tokį
Lorenso žvilgsnį jau buvo mačiusi, ir nors jis ją jaudino, kūnu per​ėjo šiurpas.
Užlėkę dešiniaisiais laiptais į antrąjį aukštą ir nė nespėję išsikrauti daiktų,
jiedu mylėjosi, bet Lorensas buvo toks smarkus, kad Gven vos galėjo
prakvėpuoti. Kai išsiliejęs sudrebėjo ir ėmė kvėpuoti ramiai, ji suvokė, kad
Lorensui seksas reikalingas baimėms išvaikyti. Iš pradžių toks jųdviejų skirtumas
sukrėtė, bet tada ji prisiminė visus tuos kartus, kai jis buvo švelnus. Tada sekso
jam reikėdavo tam, kad pažadintų meilę jai, bet net ir tada jie buvo skirtingi, nes
tais švelniaisiais kartais ji sekso geisdavo dėl to, kad meilę jam jau jusdavo. Gven
užsimerkė ir valandą nusnūdo. Kai atsimerkė, pamatė jį parimusį ant alkūnės ir
žvelgiantį jai į veidą.
– Tikiuosi, neįskaudinau tavęs, – tarė jis. – Atleisk už anądien. Negalėčiau
išvykti su tavimi susipykęs.
Ji papurtė galvą ir palytėjo delnu jo skruostą.
Lorensas atsistojo ir priėjo prie lango. Jam labiausiai patiko kambariai su
vaizdu į jūrą ir balkonu, tad tokį jie ir buvo išsirinkę, nors Gven labiau mėgo
vaizdą į didelį veja apsėtą plotą, vadinamą „The Galle Face“ pievele. Jai patikdavo
stebėti vakare ten vaikštinėjančius vietinius ar kamuoliu žaidžiančius vaikus. Kai
debesys trumpam išsisklaidė, jiedu išėjo į lauką ir įkvėpė sūraus vandenyno oro.
Lorensas pasisuko į ją.
– Kaip manai, gal ką tik pradėjome dar vieną kūdikį?
Gven gūžtelėjo. Per jo petį ji stebėjo į dvidešimties pėdų aukštį išlekiančias
baltas bangų keteras, kurios, aptaškiusios sieną, atgal grįždavo virtusios puta.
Rūsti jūra ir trenksmai atkartojo nenumaldomą jos pačios nerimą. Jis pabučiavo
ją pakaušin ir prabilo, lyg stengdamasis balsu neparodyti savo susirūpinimo.
– Apie ką galvoji?
– Apie nieką.
Jiedu žingsniavo smėlėtu, pievą supančiu keliu, skirtu karietoms važiuoti, ir
atsukę nugaras jūrai stebėjo tobulą skaisčiai raudoną saulėlydį. Kai apsisuko,
vandenynas buvo virtęs skystu auksu, nors kiek tolėliau vėl buvo pradėję kauptis
juodi debesys.
– Prašau, nesijaudink, Gven. Tik pasirūpink savimi ir Hju. Aš pasijaudinsiu už
mudu abu. Tikėk, ištversime šį smūgį.

Kitas rytas buvo pernelyg atšiaurus pusryčiauti ilgoje viešbučio verandoje su

vaizdu į pievelę, o saulėtekis virš jūros – niekuo neišsiskiriantis, tad jiedu sėdėjo
po vazoninėmis palmėmis vestibiulyje. Ji klausėsi puodelių trinksėjimo į
lėkšteles, stebėjo įmitusius europiečius, plepančius prie arbatos, tepančius sviestą
ant skrebučių ir nerūpestingai linksinčius galvomis. Beveik nemiegojo.
Vandenynas buvo pernelyg triukšmingas, jos mintys taip pat. Dirstelėjo į
nepaliestus savo pusryčius – stingstantį kiaušinį ir džiūstančią šoninę. Pamėgino
atsikąsti skrebučio, bet jis buvo beskonis ir vėlėsi burnoje it kartonas.
Įpylusi arbatos, padavė puodelį Lorensui.
Akimirką pasijuto įpykusi ant jo, kam paklausė Kristinos. Jo pavyzdžiu
nepasekė nė vienas plantatorius, tai kodėl jis pasikliovė ta moterimi? Kodėl tokia
miglota ateitis dabar jų laukia?
– Laikas eina, – tarė jis, pakėlė skrybėlę ir atsistojo. – Argi neapkabinsi manęs
atsisveikindama?
Susigėdusi dėl suliepsnojusio pykčio, ji staigiai stojosi ir apvertė pripildytą
puodelį. Padavėjas atskubėjo sutvarkyti, Gven atsitraukė, nudelbė akis į grindis ir
ėmė markstytis. Pažadėjo sau, kad Lorensui parodys laimingą, pasitikėjimo
kupiną veidą ir jokiais būdais neverks.
– Mieloji? – kilstelėjęs antakius klausiamai pažvelgė Lorensas ir ištiesė jai
rankas.
Nė nematydama juodu stebinčių žmonių ir siaubingai trokšdama, kad jam
nereikėtų niekur išvykti, ji pribėgo ir beviltiškai į jį įsikibo. Kai jiedu atsiskyrė, jis
pirštų galiukais gundomai ir švelniai perbraukė jos skruostą. Širdis liepsnojo
meile jam, aštriai vėrė išsiskyrimo skausmas.
– Mums viskas bus gerai, taip? – sukuždėjo ji.
 Ar ji tik įsivaizdavo, kad prieš atsakydamas jis nuo jos nusisuko? Ji troško, kad
Lorensas būtų stiprus, o tai iš tiesų buvo nesąžininga. Niekas negali būti tikras,
kuria kryptimi dabar pasuks pasaulis. Vos vakar Niujorko bankininkas nušoko
nuo akcijų biržos stogo. Ji taip troško išlieti Lorensui savo gėlą ir nuogąstavimą,
kad liūdesys surakins jos širdį, vos jam išvykus, bet burnos nepravėrė.
– Žinoma, mums viskas bus gerai, – atsakė jis. – Tik prisimink, kad ir kaip tau
viskas atrodytų, kai kurie reikalai privalo būti sprendžiami pagal nusistovėjusią
tvarką.
Ji susiraukė, pakraipė galvą ir žengė žingsnį atatupsta.
– Bet nusistovėjusi tvarka ne visada teisinga, Lorensai.
Jis patempė smakrą.
– Gal ir ne, bet dabar ne metas pokyčiams.
Ji nenorėjo pyktis jam išvykstant, bet nesugebėjo užgniaužti susierzinimo.
– Tai mano nuomonė niekam nerūpi?
– To nesakiau.
– Bet pagalvojai.
Jis gūžtelėjo pečiais.
– Tik noriu palengvinti tau reikalus.
– Man ar sau?
Jis užsimaukšlino skrybėlę.
– Atleisk, mieloji, nesibarkime. Man iš tiesų jau metas keliauti.
– Sakei, kad lieku atsakinga.
– Iš esmės – ir lieki. Bet tvarkydama plantacijos reikalus visada kliaukis Niku
Makgregoru. O svarbiausia, prisimink, kad tikiu tavimi, Gven, ir žinau, kad
priimsi tinkamus sprendimus.
Jis vėl ją apkabino ir dirstelėjo į laikrodį.
– O Veritė?
– Ją palieku tau.
Ji linktelėjo, rydama ašaras.
Jis paskubomis pasišalino, tada plačiai šypsodamasis grįžtelėjo pamojuoti.
Spaudė širdį, bet atsakydama ji prisivertė kilstelėti ranką. Jam išvažiavus,
akimirką apsimetė, kad jis tik išėjo pavaikštinėti sode, bet jau netrukus nunarino
pečius. Pasiilgs jo. Ilgėsis tokio įprasto jo kvėpavimo ritmo, tų trumpų jųdviejų
susižvalgymų ir šilumos, kurią jautė, būdama jo glėbyje.
Pabarė save. Nėra prasmės skęsti sielvarte, o jų finansine padėtimi reikia
pasirūpinti iki galo. Atrodė neįtikėtina, kad tolimojoje Amerikoje nutikęs įvykis
gali šitaip stipriai paveikti jos gyvenimą čia, mažyčiame lašelyje – Ceilone.
Didingame viešbučio vestibiulyje ji vėl žvilgtelėjo pro praviras duris ir nustebo
pamačiusi į vieną iš naujųjų mažesniųjų automobilių „Rolls Royce“ lipančią
Kristiną. Dalis jos užsigeidė skubėti paskui Lorensą, kad įsitikintų, jog amerikietė
neplauks tuo pačiu laivu. Tačiau kita dalis žinojo, kad taip ji tik pablogintų
reikalus ir priverstų Lorensą manyti, jog ji juo nepasitiki. Giliai įkvėpusi,
nusprendė pasirūpinti keletu būtiniausių dalykų Hju. Navina meistriškai
persiuvo Lorenso drabužius, kad tiktų berniukui, bet jam dar reikia kreidučių ir
popieriaus.
Kiek vėliau, prieš pat jai įeinant pro prabangaus raudonų ir gelsvų plytų
pastato „Cargill’s“ duris, prie jos prisigretino gumbuota ir susiraukšlėjusi tamilė.
Kalbėjo greitakalbe ir vėpsojo, rodydama kelis juodus dantis raudonais galiukais.
Spjovusi sau į delną, patrynė jį į Gven ranką. Tada vėl prabilo, bet Gven vis dar
jautėsi sutrikusi ir, trokšdama sprukti, dirstelėjo į arkos formos parduotuvės
fasadą. Jai nusisukus, moteris angliškai tarė „pinigai“. Pažvelgusi žemyn, Gven
pamatė, kad tamilė po pažastimi nešasi didelį lenktą krūmams genėti skirtą peilį.
Kyštelėjusi ranką rankinėn, Gven ištiesė jai monetų, tada, norėdama nusivalyti
senosios moters seiles, ranką pasitrynė į sijoną.
Vėliau, niekaip negalėdama pamiršti įvykusio incidento, Gven stebėjo, kaip
žalvario poliruotojų komanda trina metalinius vakuuminius vamzdžius, kuriais
antrame aukšte sėdinčiam kasininkui aukštyn žemyn keliavo pinigai. Galiausiai ji
nusipirko kreideles ir išėjo.
Gatvėse tvyrant visuotiniam sielvartui, net miesto ūžesys, regis, prislopo. Oras
vis dar aromatingai dvelkė kokosais, cinamonu ir kepta žuvimi, bet žmonės
atrodė liesesni ir labiau prislėgti nei visad, šalikelėse rikiavosi mažiau arbatos
pardavėjų. Ji stengėsi nesijaudinti dėl to, ką Lorensui teks ištverti vienam – jei,
žinoma, jis bus vienas – bet jautė, kad jis pasakė ne viską. Ji vylėsi, kad
sakydamas, jog niekada neparduos plantacijos, nemelavo. Ta vieta jau buvo
virtusi ne tik jos, bet ir Hju namais, visi ją mylėjo ir buvo prie jos prisirišę. Nors
ir jautė nostalgiją Anglijai, negalėjo nė įsivaizduoti, kad tektų ten grįžti gyventi, ir
nedrįso pripažinti, kad iš dalies taip yra dėl to, kad Anglijoje ji daugiau niekada
nebegautų žinios apie dukterį ir tikrai jos nebeišvystų.
Klaidžiodama po kinų turgų Čatamo gatvėje, praėjo pro nedidukes šilko
audinių pilnas krautuvėles, dvi ar tris žolininkes ir keletą lakuotais daiktais
prekiaujančių parduotuvėlių. Arbatinės lange išvydo viduje sėdinčią Pru
Bertram, ši pamojo Gven užeiti, bet ji tik patapšnojo į laikrodį ir papurtė galvą.
Kiek tolėliau vitrinose buvo matyti sinhalų žalvario dirbiniai ir trapios raštuotos
taurės. Galiausiai ji sustojo priešais juvelyrinių dirbinių krautuvę. Iš čia matėsi,
kaip už kelių jardų nuo laikrodžio bokšto automobilyje laukiantis Makgregoras
barbena pirštais į vairą. Dirstelėjo į vitriną, ir staiga jai atėmė žadą. Pasižiūrėjo
atidžiau – negali būti, po šitiek laiko?! Negali būti! Ji prisimerkė, kad geriau
matytų, ir ranka prisidengė akis nuo saulės. Ten tikriausiai tuzinas jų, bemaž
vienodų, bet tai nesvarbu. Ji įžengė vidun.
Juvelyras apyrankę padavė apžiūrėti. Nenorėdama išlaidauti, ėmė derėtis, bet
negalėjo jos čia palikti, kad būtų nupirkta ir nešiojama kieno nors kito. Kaina
nesvarbu, pamanė tiesdama pinigus, tada dar sykį apžiūrėjo laimikį ir dėl
saugumo užsisegė ant riešo. Nesuvokdama, kaip apyrankė galėjo čia atsidurti, ji
atsargiai vartė kiekvieną sidabrinį pakabutį, kol rado Franės budistų šventyklą.
Gal tai geras ženklas?
 Dvidešimt antras skyrius

Važiuodama namo, Gven negalėjo liautis galvojusi apie Franę. Ilgėjosi

nepalaužiamos jos dvasios ir kaštoninių plaukų žvilgesio. Ilgėjosi besijuokiančių
mėlynų akių ir būtų padariusi bet ką, kad tik panaikintų tą prarają, atsivėrusią
tarp jųdviejų Londone. Gven jautėsi it praradusi kažką neįtikėtinai brangaus.
Sesers ji neturėjo. Franė jai buvo sesuo, gal net daugiau nei sesuo. Juk jiedvi
drauge praleido beveik visą vaikystę ir buvo geriausios draugės iki tol, kol jų
gyvenime pasirodė ponas Ravasingas.
Troško išmesti iš galvos mintis apie tą vyrą. Kadangi didžiąją kelio dalį nelijo,
pamėgino prakalbinti Niką Makgregorą, bet variklis taip smarkiai vibravo – ypač
ten, kur keliai buvo oro apgadinti, – kad paprasta nebuvo.
– Man labai gaila, kad ne visada sutardavome, – tarė ji lygesnėje kelio
atkarpoje.
– Iš tiesų, – tarė jis ir pakeitė temą. – Na ir kelių būklė! Metams bėgant jie
pagerėjo, bet tik pažiūrėkite! Liūtys juos ardo.
– Tai kaip tokiu oru laikosi darbininkų barakai?
– Gali būti sudėtinga. Pripažįstu. Vaikai apserga.
Ji susiraukė.
– Maniau, kad mes pasirūpinome medicinos klinika jiems.
– Ji labai primityvi, ponia Huper. Tai tiesiog plantacijos vaistininkas.
– Tai jai vadovauja ne daktaras Partridžas?
Jis nusijuokė.
– Tik ne tamilams. Tai toks sinhalas iš Kolombo. Bet jie jo nemėgsta, turiu
omeny – tamilai.
– Kodėl?
– Jis sinhalas, ponia Huper.
Ji susierzinusi atsiduso.
 – Tai parūpinkite tamilų gydytoją, tokį, kuris geriau juos suprastų.
– Na, tamilų kalbą anas moka puikiai.
Ji kreivai dirstelėjo į Makgregorą.
– Aš ne apie susikalbėjimą. Omenyje turėjau kultūrą.
– Bijau, kad laisvų tamilų daktarų nėra. Netrukus užsimanysite jiems dar ir
ligos pašalpą mokėti.
– Argi tai tokia bloga mintis? Be abejonės, žmonių gerove reikia rūpintis.
– Nesuprantate vietinių mąstymo, mieloji. Jei suteiksime jiems tai, ką siūlote,
jie ims skųstis išgalvotomis ligomis ir visą dieną vartys bambą. O arbata taip ir
liks nenuskinta ir neperdirbta.
Gven giliai įkvėpė suvokusi, kad nesvarbu, ką besakytų, nieko nepakeis. Nikas
Makgregoras aklai tikėjo savo teisumu.
– O dabar, kai teks šitaip mažinti išlaidas, pinigų niekam daugiau neužteks.
Ne, miela ponia, darbininkus geriau palikite man.
Ji lėtai iškvėpė.
– Mažinti išlaidas, pone Makgregorai?
– Kalbu apie darbo jėgą. Atleisime du šimtus, gal daugiau. Keli jau išvyko.
Ji papurtė galvą.
– Nepagalvojau. Ką jie darys?
– Spėju, grįš į Indiją.
– Bet kai kurie jų gimė čia. Indija ne jų namai.
Jis dirstelėjo į ją, jų akys trumpam susitiko.
– Tai ne mano problema, ponia Huper.
Ji prisiminė elgetaujančią tamilę su genėjimo peiliu ir truputį susigėdo. Gal ta
moteris buvo viena iš atleistųjų?
– Norėčiau išmokti jų kalbą.
Jis linktelėjo.
Keletą mylių, kupinų kankinamai staigių posūkių ir įkalnėn kylančių kelių,
tvyrojo tyla, Gven žvelgė pro langą į sunkų rūką ir galvojo apie Lorensą.
Makgregoras prabilo pirmas.
– Pasiilgsite savo vyro, – tarė jis.
 Ji linktelėjo ir pajuto, kaip veidas aplink akis įsitempia.
– Iš tiesų. O kaip jūs, ar turite šeimą?
– Mano motina vis dar gyva.
– Kur ji?
– Edinburge.
– Bet nebuvote grįžęs nė sykio per visą tą laiką, kol esu čia.
Ji dirstelėjo į Makgregorą, šis tik gūžtelėjo.
– Nesame artimi. Kariuomenė buvo mano šeima, kol susižeidžiau kelį.
– Taip ir susipažinote su Lorensu?
– Taip, jis čia mane įdarbino, o per karą paliko atsakingą. Atleiskite, jei kartais
atrodau atžarus, bet plantaciją pažįstu kaip nuluptą. Ketverius metus jai
vadovavau, tad kartais būna sudėtinga priimti kitų nuomonę.
– Ir niekada nevedėte?
– Jei jūs nieko prieš, ponia Huper, mieliau apie tai nekalbėčiau. Ne visiems
pasiseka rasti tinkamą gyvenimo partnerį.
Likusi kelionės dalis slinko lėtai, bet jiems pavyko grįžti iki sutemų. Gven
nustebo pamačiusi lauke vis dar stovintį Veritės automobilį, o sustojusi
koridoriuje išgirdo iš svetainės sklindančius balsus. Regis, Veritė ir vyras.
Kaukšėdama kulnais, ji nužygiavo į svetainę ir atlapojo duris.
Spjū tylomis vartėsi savo krepšyje ant grindų greta pono Ravasingo – šis
sėdėjo ant sofos, atrodė labai atsipalaidavęs ir rūkė cigarą. Pamačiusi jį savo
namuose, Gven krūptelėjo ir, staiga sutrikusi, pajuto, kaip įsitempia žandikaulis
ir krūtinėje ima daužytis širdis.
– Pone Ravasingai, – prisivertė ištarti. – Nesitikėjau jūsų čia pamatyti.
Jis atsistojo ir nusilenkė.
– Buvome išvedę šunį pasivaikščioti. Jis išties dvokia.
Ją purtė vidinis drebulys, ir buvo sunku patikėti, kad iš pažiūros to nesimato,
bet kai prabilo, jos balsas skambėjo ramiai.
– Paprastai, kol išdžiūva, jis lieka prieškambaryje.
– Ak, tai aš kalta, – nusišypsojo Veritė. – Atsiprašau.
Ji pasisuko į svainę.
 – Maniau, kad jau būsi išvykusi į Nuvara Eliją, Verite.
– Nuvara Eliją. O ko?
– Imtis savo naujojo darbo.
Veritė numojo ranka.
– Ak, šitai! Nieko iš to neišėjo.
Sukrėsta Kristinos pasirodymo Kolombe, o dabar dar ir pasibaisėjusi,
pamačiusi Savį Ravasingą, Gven giliai įkvėpė. Ji taip stengėsi nugalėti savo ligą,
sugebėjo pasirūpinti, kad gyvenimas plantacijoje vėl tekėtų sena vaga, maistas
būtų tiekiamas laiku, kambariai tvarkomi paeiliui, o sąskaitos sutiktų, o štai
Veritė vis vien geba ją suerzinti.
– Ar nieko tokio, jei Savis liks nakvoti? – plačiai šypsodamasi paklausė
Veritė. – Žinau, kad sutiksi, nes jau paprašiau vieno iš patarnautojų pakloti lovą
kambaryje greta manojo. Būtų gėda, jei atsisakytum.
Akimirką pasijutusi nugalėta, Gven nesišypsojo. Teks labai atsargiai rinktis,
dėl ko verta kovoti. Sunėrusi rankas už nugaros ir nagus įrėžusi į delną, ji
sugebėjo susitvardyti ir ramiai atsakė:
– Taip, žinoma, ponas Ravasingas privalo likti. Dabar atleiskite man, buvo ilga
ir varginanti diena. Ar Hju lovoje?
– Taip. Daviau Navinai laisvą vakarą ir pati jį paguldžiau. Jiedu su Vilfu
drauge padainavo „Bee, bee, juoda avis“, – Veritė dirstelėjo į Gven riešą. –
Dievulėliau, ar tik tai ne pamestoji tavo pusseserės apyrankė? Ta, dėl kurios ji
sukėlė tiek nereikalingo triukšmo?
– Labai nustebau, kad ją atpažinai. Ar jos visos nėra pernelyg panašios?
– Tiesiog pastebėjau šventyklą. Ar visą tą laiką ji čia ir buvo?
Gven papurtė galvą, o mintyse sumetė, kad prieš atsakydama Veritė kiek
luktelėjo.
– Tai kur ją radai?
– Parduotuvėje Kolombe.
– Man regis, tau derėtų atidžiau stebėti Naviną.
Gven sukando dantis ir išėjo, nes nebuvo tikra, ką pasakytų prabilusi. Na ir
įžūlumas jos, pamanė eidama koridoriumi. Navina! Gali apmulkinti savo brolį,
Verite, bet aš neatmetu galimybės, kad tą apyrankę paėmei tu pati.

Kitą dieną karštis užplūdo anksčiau nei įprasta, ankstyvo rytmečio gaivuma jau
buvo bebaigianti blėsti. Pamačius Savį Ravasingą, Gven burnoje apkarto, vėl
grįžo gąsdinantys prisiminimai. Beveik visą naktį širdis daužėsi it pašėlusi, ji
beveik nemiegojo. Norėdama išvengti susitikimo, nusprendė iki jo išvykimo kuo
nors užsiimti.
Iš nuovargio maudžiančiu kūnu, ji nusprendė patikrinti sūrinę, kol dar ne per
karšta. Virtuvės patarnautojas, jai sergant perėmęs pareigas, visai neblogai
darbavosi, bet dabar atėjo metas jai vėl suimti vadžias. Be to, ji pasiilgo to
pasididžiavimo savimi jausmo, kurį pajusdavo pagaminusi ką nors daugiau nei
siuvinėtą pagalvėlę.
Uždariusi šonines duris ir nužvelgusi kiemą, apsidžiaugė pamačiusi, kad jos
apsodintos lysvės žydi. Nuostabu, kaip puikiai čia augo kai kurios angliškos gėlės.
Rožės, gvazdikai, net žirniai.
Hju buvo išėjęs drauge su ja ir dabar aplink stumdė stalelį su ratukais.
– Eime, Hju, – tarė ji, stengdamasi nuslėpti nervingumą. – Ar nori pažiūrėti,
kaip mamytė gamins sūrį?
– Neeeee. Noriu pažaisti čia su Vilfu.
– Na, gerai, mielasis. Bet juk žinai, kad į giraitę eiti negalima, taip?
– Taip. Taip. Taip. Taip. Taip. Taip. Taip.
Ji nusijuokė.
– Gerai, manau, supratau. Ateik ir pasakyk mamytei, jei norėsi grįžti vidun.
Atrakinusi sūrinės duris, paliko jas praviras, kad girdėtų lauke džiugiai
dainuojantį Hju. Apsidairė. Sūrio gamyba ją nepaaiškinamai ramino. Ji
nusišypsojo pagaliau atsidūrusi savo valdose. Viskas buvo tvarkinga. Marmuro
plokštė, ant kurios buvo maišomas pienas, atrodė nepriekaištingai švari, bet ore
tvyrojo vos juntamas rūgštus kvapas, be to, kažkas buvo palikęs pravirą langą.
Keista, pamanė ji, niekada nepaliekame jo atdaro.
Uždariusi langą, kad skraidantys vabzdžiai nebeterštų pieno, nubraukė visus
paviršius – norėjo būti tikra, jog jie vis dar higie​niški. Priėjusi prie sunkaus pieno
maišytuvo, pabandė jį kilstelėti, bet teįstengė jį pakreipti į vieną pusę. Staiga akis
užkliuvo už pieno balos ant grindų – palieta buvo būtent ten, kur stovėjo
maišytuvas. Išvaliusi balą, ji palenkė maišytuvą ir supylė pieno dienos normą į
didelį prikaistuvį, kuriame jis būdavo kaitinamas. Paskui išėjo paprašyti virtuvės
patarnautojo padėti prikaistuvį nunešti, bet lauke pastebėjo, kad kieme tylu.
Pernelyg tylu.
– Hju, kur tu? – šūktelėjo ji.
Jokio atsakymo.
Paaiškinusi virtuvės kuliui, ką daryti, pati nuėjo pasižvalgyti tarp aukštų
medžių.
– Hju, ar tu ten?
Jokio atsakymo.
Ji pasuko atgal prie namo, bet prie durų stabtelėjo. Gal jis grįžo vidun, bet juk
būtų jai pasakęs, be to, svarstė ji, būtų išgirdusi trinktelint duris. Perėjusi kiemą
prie pat aukštų medžių išgirdo nuo tako priekyje ataidint lojimą. Hju tikriausiai
bus nulėkęs į mišką paskui vieną iš šunų.
Ji žengė kelis žingsnius į medžių tunelį, bet po kelių akimirkų į ją staiga
atsitrenkė Hju ir ji prarado pusiausvyrą.
– Tai mergaitė, mamyte. Didelė mergaitė.
Ji atsisėdo ant žemės ir susiraukė, kai Spjū ir Džindžer užšoko jai ant kelių ir
ėmė laižyti veidą. Nuvijusi juos šalin, nusibraukė veidą rankove.
– Ar ji tikra, Hju?
– Taip. Ji negali atsistoti, mamyte. Spjū išgirdo, o mudu su Džindžer
nubėgame paskui.
– Nubėgome, mielasis, – pataisė Gven, atsistojo ir susitvarkė suknelę. – Na, tik
pažiūrėk, kokia aš susitaršiusi.
– Mamyte, einam!
– Na, jei ji išties tikra, geriau jau rodyk kelią.
Jis čiupo ją už rankos ir truktelėjo.
Pakeliui Hju pastebėjo tako viduryje besimėtantį pamestą sudužusį molinį
ąsotį. Pasilenkė jo pakelti.
 – Ne. Geriau palik, – liepė ji.
Vaiko veidelis persikreipė, bet jis pakluso.
– Ar ji toli? – paklausė Gven, sušiaušdama sūnaus plaukus.
– Ne, arti.
Gven atsiduso ir eidama toliau mąstė apie sūrį. Tai toks laiko gaišimas, ir
tikriausiai bus veltui. Bet dar kiek paėjėjus, pastebėjo darbininką, palinkusį prie
kažko, sėdinčio ant žemės.
– Jo čia nebuvo, – tarė Hju. – Ji buvo viena.
– Manau, sukime atgal, – tarė Gven. – Dabar jau yra kam ja pasirūpinti.
– Mamyte! – Hju susiraukė. – Noriu likti.
– Ne. Eime, – tarė ji ir truktelėjo Hju už rankos.
Ji pakvietė Spjū, bet kai pasisuko eiti, juos sulaikė garsus riksmas. Abu
atsigręžė pažiūrėti.
– Mamyte, turi jai padėti, – tarė Hju, užsispyręs kaip Lorensas.
Stebėdama vyrą su vaiku, ji suprato, kad mergaitė negali atsistoti, o kai tik
vyras pamėgindavo ją pakelti, ji surikdavo.
– Tebūnie. Pažiūrėkime, kas bus.
Hju suplojo delnais.
– Gera mamytė! Gera mamytė!
Ji nusišypsojo. Sūnus mėgdžiojo ją, dažnai kartojančią „geras berniukas“.
Jis nubėgo į priekį ir stabtelėjo per kelis žingsnius nuo prie mergaitės
palinkusio vyro.
– Jos koja atrodo keistai, – išsprogdinęs akis tarė Hju.
Vyras pakėlė į juos akis. Gven nustebo pažinusi tą patį tamilą, kuriam padėjo
vos atvykusi, kai šis buvo susižeidęs pėdą. Sielvartas jo veide išdavė, kad ir jis ją
atpažino. Dėl ankstesnio jųdviejų susitikimo jis buvo pakliuvęs į bėdą, tad ji
puikiai žinojo, kad jos pagalba vyrui gali visai nepatikti. Ji pritūpė ir nužvelgė
mergaitę, o ši pakėlė galvą ir sužiuro į ją didelėmis, ašaromis paplūdusiomis
rudomis akimis. Gven širdis daužėsi, kvėpavimas pagreitėjo. Mergaitės akys jai
priminė Lijonę, pajutusi stiprų ilgesį, ji instinktyviai ištiesė ranką jos paliesti, o į
galvą siūbtelėjo kraujas.
 Pasistengusi prisivertė nuvyti prisiminimus apie dukterį ir kvėpuoti ramiai.
Mergaitė buvo vyresnė už Lijonę, maždaug aštuonerių, pamanė ji, be to, tamilė, o
ne sinhalė, ir jos oda gerokai tamsesnė. Mergaitės pėda buvo keistai išlinkusi,
kulkšnis ištinusi, o drabužiai drėgni. Pirmiausia Gven pamanė, kad vaikas bus
apsišlapinęs, bet pauosčiusi suprato, kad tai pienas.
– Bėk ir atnešk ąsotį, kurį matėme, Hju. Tą, sudužusį, kur ant tako.
Kai jis grįžo nešinas dviem ąsočio šukėmis, mergaitė susigūžė ir prabilo tamilų
kalba.
– Ji atsiprašo, mamyte.
– Tu ją supranti?
– Taip, mamyte. Kiekvieną dieną klausausi tarnų.
Gven nustebo. Ji pati tamilų kalba šnekėjo labai sunkiai, žinojo, kad Hju
supranta sinhalų kalbą, bet apie tamilų nebuvo pagalvojusi.
– Paklausk jos, už ką atsiprašo.
Hju kažką pasakė, mergaitė jam atsakė ir pravirko.
– Ji nenori sakyti.
– Ar tu tikras?
Jis labai rimtai linktelėjo.
– Ar ji kažką pasakė?
Jis papurtė galvą.
– Na, dabar tai nesvarbu. Bėk į virtuvę ir pasakyk, kad mamytė kviečia du
patarnautojus į pagalbą. Supratai?
– Taip, mamyte.
– Ir tučtuojau vesk juos čia. Pasakyk, kad tai skubu.
– Ką reiškia skubu?
– Tą ir reiškia. Bėk.
Vyras vėl mėgino kelti mergaitę, bet vaikui surikus iš skausmo Gven papurtė
galvą ir jis, regis, pasidavė. Grįžtelėjęs į darbininkų barakus, sumosavo rankomis,
nekantraudamas dingti, bet ji negalėjo leisti jam išsinešti mergaitę tokios būklės.
Po kelių minučių grįžo Hju su dviem vyrukais iš virtuvės. Jiedu greitakalbe
tamilų kalba kažką pasakė vyrui, šis jiems atsakė taip pat.
 – Ką jie kalba?
– Jie šneka per greitai, mamyte.
Gven liepė jiems pakelti vaiką, jiedu pakluso – vienas paėmė ją už pažastų,
kitas už kojų. Ji ėmė raudoti, o jie žengė kelis žingsnius darbininkų barakų link.
Gven liepė jiems sustoti ir parodė atgal į namą.
Patarnautojai nerimastingai susižvalgė.
– Į namą, tučtuojau, – tarė ji savo sunkiai laužyta tamilų kalba, vildamasi, kad
šie ją supras, o Hju išpūtė krūtinę ir vaizduodamas namų šeimininką atkartojo.
Gven nuvedė juos į prieškambarį, nuvalė nuo stalo šlamštą ir nurodė ant jo
guldyti vaiką. Vyras atsekė paskui juos vidun ir dabar mindžikuodamas
stoviniavo.
Ji pritraukė kėdę.
– Hju, liepk vyrui sėstis. Paskambinsiu daktarui.
Išgirdęs triukšmą, tarpduryje su patarnautoju pasirodė liokajus, bet, pamatęs
tamilų tautybės tėvą ir vaiką, tučtuojau dingo.
– Jų čia neturėtų būti, ponia. Ten, tarp arbatos krūmų, yra vaistininkas. Turite
paskambinti į fabriką.
– Skambinu daktarui, – pakartojo ji ir nužygiavo į koridorių tiesiai pro
priblokštą liokajų.
Laimei, Džonas Partridžas kaip tik dalyvavo operacijoje netoli Hatono ir
atvyko ilgai netrukęs. Gven jam atvėrė laukujes duris, jis įėjo visas uždusęs,
sunkiai alsuodamas ir dvelkdamas pypkės dūmais.
– Atvykau, kaip galėdamas greičiau. Sakai, sužeistas vaikas?
– Taip. Ji prieškambaryje.
– Tikrai?
– Nenorėjau judinti jos labiau, nei būtina. Manau, jai gali būti lūžusi kulkšnis.
Daktarui įžengus į pašiūrę, Gven išgirdo, kaip šis staiga įkvepia.
– Nesakei, kad ji tamilė.
– Ar tai svarbu?
Jis gūžtelėjo.
– Galbūt ne man ar pačiai, bet vis vien.
 – Jie sakė, kad skubiais atvejais gydo vaistininkas, bet man pasirodė, kad ją
kuo greičiau turėtų apžiūrėti kvalifikuotas daktaras.
Ji laikė mergaitę už rankos, o daktaras ją apžiūrėjo.
– Buvai teisi, – atsitiesęs tarė jis. – Jei ši trauma būtų buvusi palikta gyti be
prideramo įtvirtinimo, mergaitė būtų tapusi luoša.
Gven lėtai, su palengvėjimu atsiduso. Negalėjo pripažinti, kad Lijonės ilgesys
vis nerimo, nors ir nemanė, kad vien tik jis pastūmėjo ją pasirūpinti mergaite.
– Ar namuose turite gipso?
Ji linktelėjo ir liepė patarnautojui atnešti.
– Lorensas su Hju iš jo gamina modelius.
Daktaras apžiūrėjo mergaitę, patapšnojo jos ranką ir prabilo jos kalba.
– Nežinojau, kad taip gerai šnekate tamilų kalba.
– Prieš atvykdamas čia, dirbau Indijoje, ten kiek pramokau.
– Gėda pasakyti, bet aš ja šneku labai nedaug. Darbuotojai namuose su
manimi visada kalba angliškai, tad beveik nepasitaiko progų pramokti jų kalbos.
Ar galėtumėte pranešti tėvui, ką ketinate daryti? Spėju, kad jis tėvas.
Daktaras trumpai sušneko, vyras linktelėjo. Dirstelėjo į Gven.
– Jis tėvas ir nori ją tučtuojau parsinešti namo. Jo darbas – genėti apžėlusias
vietas, jis jaudinasi, kad, atgabenęs čia vaiką, pateks į bėdą. Jis teisus,
Makgregorui tai visai nepatiks.
– Velniop tą Makgregorą! Ji tik maža mergaitė. Pažvelkite į jos veidą.
Pasakykite tėvui, kad būtina sugipsuoti jos kulkšnį.
– Tebūnie. Tiesą sakant, dieną ar dvi jos nederėtų judinti.
– Tokiu atveju primygtinai reikalauju, kad ji liktų čia, kol pasitaisys tiek, kad
galėtų būti perkelta. Atgabensime čia kelias sudedamas lovas, galės likti ir tėvas.
– Gven, būtų geriau, jei tėvas grįžtų į darbininkų barakus. Neatvykimas į
darbą nieko nepaaiškinus jam tikrai neišeis į naudą. Bus sumažinta alga, o gal dar
blogiau – jį atleis.
Ji trumpam susimąstė.
– Makgregoras minėjo, kad teks mažinti etatus.
– Na va. Tai sutarta? Pasakysiu jam, kad gali eiti.
 Ji sutiko, o daktaras paaiškino padėtį vyrui. Tėvas linktelėjo, spustelėjo dukros
ranką, bet kai išėjo iš pašiūrės, mergaitė paniuro.
Džonas Partridžas dirstelėjo į Gven ir kiek nuraudo.
– Bijau, kad taip niekada iki galo ir neišsiaiškinsiu dėl tų reikalų su sumaišytu
receptu. Labai atsiprašau. Iki šiol dar niekada nebuvau taip suklydęs.
– Dabar tai nebesvarbu.
Jis papurtė galvą.
– Man tai nedavė ramybės. Didesnes dozes išrašinėju tik nepagydomiems
ligoniams.
– Na, jokios žalos padaryta nebuvo, kaip matote, esu sveika gyva. Paliksiu patį
baigti darbą, Džonai. Eime, Hju.
– Aš noriu žiūrėti.
– Ne. Eime su manimi.

Kiek vėliau iš priešpiečių miego ją pažadino po pasivaikščiojimo palei ežerą

grįžtantys Veritė ir Savis Ravasingas. Ji atsikėlė ir dirstelėjo į savo atspindį
veidrodyje, o už nugaros staiga šmėstelėjo mergaitės šešėlis.
– Lijone, – tylutėliai sukuždėjo ji ir apsigręžė. Nieko. Tik šviesos žaismas.
Ji beviltiškai tikėjosi, kad Veritė ir Savis Ravasingas jau bus išvykę, ir sunkiai
prisivertė pažvelgti į jį, kai tiedu įžengė į kambarį.
– Girdėjau, kad praleidome rytinę dramą, – tarė Veritė ir išsipleikė ant
sofos. – Nagi, sėskis, Savi, imu nerimauti, kai žmonės stoviniuoja.
– Man iš tiesų metas keliauti, – tarė jis, maigydamas rankose skrybėlę.
Veritės veidas persikreipė.
– Niekur nekeliausi, jei tavęs nevešiu.
Gven užgniaužė nerimą ir nusiteikė tuštiems plepalams.
– Esu tikra, kad ponas Ravasingas nekantrauja grįžti prie darbų. Kieno
portretą šiuo metu tapote?
– Tiesą sakant, buvau Anglijoje. Turėjau ten užsakymą.
– Ak, tikiuosi, kad tapėte kažką ypač svarbaus. Ar dažnai susitikdavote su
mano pussesere?
 Jis nusišypsojo ir linktelėjo.
– Nedažnai, bet taip, buvome susitikę.
Ji bandė pažvelgti į jį nešališkai: visgi jis tikrai turėtų traukti vienišas moteris –
toks išvaizdus, žavingas ir, žinoma, labai talentingas. Moterys šias savybes tiesiog
dievina, kaip ir vyrus, gebančius jas prajuokinti. Ji grožėjosi jo odos spalva su vos
vos įžvelgiamu šafrano atspalviu, bet tuoj prisiminė siaubingus įvykius, kurių
tikrumu nė kiek neabejojo. Užplūdo toks stiprus įtūžis, kad ji pasijuto tarytum
fiziškai užpulta. Sugniaužusi kumščius nusisuko, jusdama, kaip nerimo pančiai
suspaudžia krūtinę.
– Tiesą sakant, jis tapė tavo pusseserę, – šypsodamasi tarė Veritė. – Argi jis ne
nuostabus? Stebiuosi, kad ji tau nepasakojo.
Gven gurktelėjo. Franė nieko neminėjo.
– Ar girdėjai, ką sakiau, Gven?
Gven atsisuko į vyrą.
– Tai puiku, pone Ravasingai. Nekantrauju pamatyti paveikslą, kai tik būsiu
Anglijoje. Turiu tiek daug darbų, kad ne visada spėju sekti įvykius.
– Pavyzdžiui, gelbėti tamilų vaikus? Ar tai turėjai omenyje, Gven? – nutaisiusi
nekaltą veido išraišką, kilsteldama antakius paklausė Veritė ir žvilgteldama į Savį
šyptelėjo, tarsi norėdama pasakyti kažką, ko Gven neturėtų suprasti.
Kažkas Gven viduje sutrūko – taip nepataisomai, kad ji išties ėmė drebėti ir
tapo nesvarbu, ar tiedu pastebi tai, ar ne.
– Ne, ne visai tai. Turėjau omenyje būti žmona Lorensui, rūpintis Hju,
tvarkyti namų ūkį – ypač dabar, kai turime atidžiai sekti išlaidas. Sąskaitos,
Verite. Juk žinai. Ir visi tie dingę pinigai. Tiesą sakant, svarsčiau, ar negalėtum
įnešti aiškumo į visą šį reikalą?
Svainė bent turėjo padorumo prieš nusisukdama nurausti.
– Pone Ravasingai, Veritė nuveš jus į stotį.
– Čia ir bėda, – stodamasis tarė jis. – Šiuo metu nėra jokių traukinių.
– Vadinasi, Veritė nuveš jus į Nuvara Eliją.
– Gven, iš tiesų...
– Kad būtų aiškiau, pakartosiu – dabar pat.
 Nusisukusi nuo jųdviejų, ji vėl nužygiavo prie lango – jautėsi tokia įsitempusi,
kad galėtų lengvai perlūžti pusiau. Ji stebėjo garnį, skrendantį žemai, tiesiai virš
baltos miglos, kylančios nuo ežero, ir klausėsi, kaip tiedu atsistoja ir išeina.
Išgirdusi sucypiant padangas, ji užsimerkė ir kelissyk giliai įkvėpė. Nuo
palengvėjimo sušilo oda, atsileido raumenys. Ji jautėsi pakibusi taške, kuriame
gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, o tu nė nenutuoki, kur, viskam
susigulėjus, šįkart atsistosi ir ar pavyks tau atsistosi apskritai. Žinojo viena:
Lorenso nėra, o karo kirvis iškastas.
 Dvidešimt trečias skyrius

Kitą dieną buvo Puja – visuotinė budistų šventė, švenčiama per kiekvieną pilnatį,
ir namuose buvo taip tylu, kad Gven pramigo. Lorensas per šią šventę
darbuotojams duodavo laisvadienį, kad šie galėtų aplankyti šventyklą.
Tikriesiems budizmo pasekėjams tai buvo pasninko, arba uposatha, diena.
Kitiems tai reiškė uždarytas parduotuves ir įstaigas bei draudimą prekiauti
alkoholiu ir mėsa.
Daugelis darbininkų buvo tamilai, vadinasi, induistai, bet kai kurie namų
patarnautojai, pavyzdžiui, Navina ir liokajus, buvo sinhalų budistai. Lorensas
patyrė, kad uždarydamas plantaciją dvylika ar trylika kartų per metus užėjus
pilnačiai, jis gerokai pagerina santykius su darbininkais. Žinoma, per induistų
derliaus šventę ją taip pat uždarydavo. Šitaip tarp darbininkų būdavo daugiau
lygybės, visi gaudavo savotišką atokvėpį.
Gven iš pat ryto nuėjo patikrinti, kaip laikosi mergaitė, jai ant kulnų lipo Hju
ir Džindžer. Sūnus po pažastimi nešėsi mėgstamiausią meškiuką ir, vos tik
įžengęs į pašiūrę, mergaitei ištiesė patį šauniausią iš savo turimų mašinų
modeliukų. Ši jį paėmusi apvertė, pasukiojo ratus ir plačiai išsišiepė.
– Jai patinka, mamyte.
– Manau, kad taip. Šaunuolis. Gražiai pasielgei, atnešdamas jai žaislą.
Gven nieko nepasakė, bet įtarė, kad mergaitė savo žaislų tikriausiai visai
neturi.
– Norėjau ją pradžiuginti.
– Šaunuolis.
– Atnešiau ir meškiuką. Kviečiau ir Vilfą, bet jis nenorėjo ateiti.
– Ir kodėl gi?
Hju juokingai gūžtelėjo, kaip gūžčioja vaikai, stengdamiesi atrodyti suaugę.
Ji kurį laiką stebėjo vaikus.
 – Turiu darbo. Ar norėtum pažaisti mano kambaryje?
– Ne, mamyte. Noriu likti su Anandi.
– Gerai, bet neprašyk jos judėti. Paliksiu duris praviras, kad jus girdėčiau. Būk
geras.
– Mamyte, jos vardas reiškia „laimingas žmogus“. Vakar man pasakė.
– Na, džiaugiuosi matydama, kad taip gražiai sutariate. Ir nepamiršk...
– Žinau. Būsiu geras berniukas.
Ji nusišypsojo ir prieš išeidama prisitraukusi apkabino Hju. Koridoriuje
girdėjo sūnų ir mergaitę kvatojančius ir klegančius tamilų kalba. Jis geras
berniukas, pamanė eidama į savo kambarį atsakyti į susikaupusius laiškus.

Maždaug po valandos jos ausis pasiekė pakelti balsai. Vos išskyrusi škotišką
Makgregoro akcentą, ji akimirksniu suprato padariusi klaidą palikdama Hju bei
tamilų mergaitę vienus ir kiek įmanydama nuskubėjo į prieškambarį.
Lauko durys buvo atdaros, Gven girdėjo, kad šauksmai sklinda iš ten.
Pamačiusi, kaip Makgregoras graso pirštu moteriai oranžiniu sariu, ji įkvėpė ir
nužvelgė kambarį. Viename jo kampe ant grindų sėdėjo Hju, rankomis
apsikabinęs kelius. Buvo susiraukęs ir kandžiojo lūpą – atrodė, kad stengiasi
nepravirkti. Mergaitė sėdėjo tiesiai, skruostais tekančios ašaros lašėjo į delnus, lyg
ji specialiai mėgintų jas sugaudyti.
Makgregoras tikriausiai išgirdo Gven įeinant, nes atgręžė į ją įtūžiu
liepsnojantį veidą.
– Kokia velniava čia dedasi, ponia Huper?! Vos tik jūsų vyras nusisuka, jūs
atsivedate į namus darbininkų vaiką. Ką sau galvojote?
Gven nustebo pamačiusi, kaip įėjusi Veritė pritupia greta Hju.
– Nežinojau, kad grįžai, – tarė Gven, ignoruodama Makgregorą, bet negalėjo
nusikratyti jausmo, kad Veritė tik ir laukė progos jam apie tai pranešti.
Gven priėjo prie Hju. Pasilenkusi pakedeno jam plaukus.
– Ar tau viskas gerai, mielasis?
Jis linktelėjo, bet nieko nepasakė. Giliai įkvėpusi ji atsitiesė, žengė kelis
žingsnius vyro link ir sukryžiavo rankas.
 – Mirtinai išgąsdinote vaikus, pone Makgregorai. Tik pažvelkite į jų veidus.
Tai nepateisinama.
Jis kalbėjo springdamas, Gven pastebėjo, kad jo kumščiai sugniaužti.
– Nepateisinama yra tai, kad jūs ir vėl kišatės į plantacijos darbininkų reikalus.
Dėjau visas pastangas, kad jums padėčiau, suradau jums sodininkų, paruošiau
dirvą sūrių gamybai, ir štai, kaip jūs man atsimokate!
Ji sustingo.
– Atsimoku? Elgiuosi taip ne dėl to, kad atsimokėčiau jums ar kam kitam.
Darau tai dėl mergaitės lūžusia kulkšnimi. Net daktaras sakė, kad jei nebūtume
tučtuojau jos įtvirtinę, mergaitė būtų likusi luoša.
– Tamilai nesinaudoja daktaro Partridžo paslaugomis.
Ji juto, kaip tvinksi žandikaulis.
– Ak, dėl Dievo meilės, ar bent girdite, ką kalbate? Ji vaikas!
– Ar yra kokia ypatinga priežastis, kodėl rūpinatės šia mergaite?
Ji aklai į jį spoksojo.
– Ar žinote, kas jos tėvas?
– Pažinau jį, jei tai turite omenyje.
– Jis vienas pagrindinių agitatorių plantacijoje. Tikriausiai prisimenate, jis
kartą pats sau susivarė vinį į pėdą, norėdamas gauti išmokų, kurių nenusipelnė.
Tikriausiai ir vaiko kulkšnį pats sulaužė.
Dabar Gven jau kone drebėjo iš pykčio ir išgąsčio.
– Ne, pone Makgregorai, nesulaužė. Ji iškrito pro sūrinės langą.
– O jūs iš kur tai žinote?
Gven prikando lūpą, bet akių nuo jo nenuleido. Nereikėjo to sakyti.
– Ar galime tiesiog pasirūpinti, kad vaikas būtų saugiai pargabentas namo?
– Ką ji darė prie sūrinės lango? Darbininkams negalima artintis prie namo.
Jūs tai žinote.
Gven pajuto, kaip rausta veidas.
– Geriau jau jam nesakyk, – sučiulbo Hju.
Makgregoras dirstelėjo vidun, žengė kelis žingsnius jos link ir kapodamas
žodžius prabilo.
 – Ko geriau jau man nesakyti? Ką ji veikė prie sūrinės lango?
– Aš...
Įsivyravo įtempta tyla.
– Manau, ji atėjo pieno.
– Mamyte! – sušuko Hju.
– Atėjo pieno?! Leiskite pasitikslinti. Sakote man, kad ji vagilė?
Gven žvelgė tiesiai prieš save ir jautėsi tiesiog klaikiai.
– Nemačiau jos. Tiesiog pieno buvo ant jos suknelės, langas praviras, o ant
sūrinės grindų taip pat matėsi palieta.
Hju išėjo į lauką ir atsistojo greta jos. Kyštelėjo delną jai į ranką.
– Pieno ji paėmė savo broliukui, – paaiškino jis. – Jis negaluoja, o ji pamanė,
kad tai padėtų jam pasijusti geriau. Ji labai gailisi.
Makgregoras išsiviepė.
– Tikrai, kad gailėsis, jos tėvas taip pat. Nėra jokių abejonių, kad tai jis privertė
ją taip pasielgti. Jos tėvas bus nuplaktas ir negaus dienos algos. Mano darbininkai
iš namų nevogs.
Gven aiktelėjo. Šis vyras atrodė visiškai aklas ir kurčias žmogiškam skausmui.
– Pone Makgregorai, prašau... Tai tik lašelis pieno.
– Ne, ponia Huper. Jei leisite pasprukti vienam, ims mėginti visi. Be to, leiskite
pridurti, kad niekaip nesuprantu, kodėl taip domitės būtent šia mergaite.
Prisiminkite, kiek jų daug. Privalome tvirtai jiems vadovauti, antraip prasidės
chaosas.
– Bet...
– Daugiau šiuo klausimu neturiu ką pasakyti, – nukirto ištiesdamas ranką.
– Jis teisus, – tarė Veritė. – Nuplakimų dabar kur kas mažiau, nei būdavo, bet
net ir šiais laikais jie būtini, kad darbininkai nepamirštų, kas čia vadas.
Gven teko pasistengti, kad suvaldytų balsą.
– Bet dabar jie turi teisių, ar ne?
Veritė gūžtelėjo.
– Lyg ir... Dėl Minimalaus atlyginimo įstatymo pakilo plantacijų darbininkų
užmokestis, be to, tapo privaloma subsidijuoti ryžius, bet tik tiek. Nepamiršk,
kad ryžius subsidijavome jau trejus metus iki nutarimo. Lorensas visada buvo
sąžiningas.
– Žinau.
– Bet, matai, nėra įstatymo, draudžiančio nuplakimą.
Kieme stovinti moteris, kuri jiems kalbantis laikėsi atokiai, vėl prabilo. Gven
priėjo prie jos. Pastebėjo per vidurį perskirtus plaukus, plačias šnerves, ryškius
skruostikaulius ir auksinius auskarus nutįsusiuose lezgeliuose. Po oranžiniu sariu
ji vilkėjo švarią medvilninę palaidinę. Atrodė, kad prieš ateidama čia ji specialiai
pasipuošė.
– Ką ji sako, Hju?
– Ji apsivilko geriausius drabužius ir atėjo parsivesti Anandės namo.
– Liepk jai grįžti. Vaikas taip toli ant vienos kojos nenušokuos. Mudvi su
Verite parvešime Anandę automobiliu. Vieną koją ji galės užsikelti ant galinės
sėdynės, – ji dirstelėjo į abejojančią svainę. – Verite?
– Na, gerai.

Vakaras praėjo ramiai. Nors apie Savio Ravasingo apsilankymą daugiau nebuvo
užsiminta, Gven vistiek buvo nepatenkinta – iš dalies dėl to, iš dalies dėl
incidento su Makgregoru. Ji spėjo, kad būtent Veritė viską išplepėjo, nes jokios
kitos priežasties jam užsukti į namus per Pują nebuvo. Nors kambaryje šilumos
pakako, židinys teikė jaukumą, tad Veritė užkūrė ugnį. Tarnai šventės proga
buvo paleisti, Gven paruošė paprastą vakarienę iš prancūziškų skrebučių ir
saldžių blynelių, įdarytų kokosais ir vaisiais.
Palikusi užuolaidas atitrauktas, Gven stebėjo ant vandens blyksinčią
mėnesieną. Švelnus, sidabriškai mėlynas vandens paviršius kažkuo jai priminė
Pelėdų dvaro aurą ir vėsų tvenkinį ant kalvos prie gimtųjų namų. Per pilnatį jis
lygiai taip pat žvilgėdavo, ir ji visuomet pagalvodavo, kad naktimis Pelėdų dvarą
užvaldo transcendentiškos jėgos.
– Pažiūrėk, mamyte, valgau savo morkas, – tarė Hju. – Vilfas irgi.
Ji dirstelėjo į jo lėkštę.
– Čia ne morkos, tai apelsinai.
 – O ką, apelsinai nepadeda matyti tamsoje?
Gven nusijuokė.
– Ne, bet juos valgyti sveika. Kaip ir visus vaisius.
– Gal man pagroti? – paklausė Veritė ir pakilo nuo kėdės.
Ji grojo, o Hju pritarė dainuodamas karo žygių dainas – vietoj nežinomų
prikūrė savų žodžių, ir tikra laimė, kad kai kurių jų nežinojo. Jis norėjo, kad
dainuotų ir Gven, žvelgė į ją raginančiomis akimis, bet ji papurtė galvą teigdama,
kad yra pavargusi, nors iš tiesų jai tiesiog spaudė širdį.
Paguldžiusi Hju, Gven priklaupė prie ugnies ir pažarstė, kad geriau degtų.
Veritė atsilošė į tigro kailį.
– Mėgstu pilnatis.
Gven nedegė noru kalbėtis, bet jei svainė stengiasi būti draugiška, teks
pasistengti ir jai.
– Taip. Man visai smagu pasirūpinti savimi. Tik meldžiuosi, kad viskas
nesibaigtų plantacijos praradimu. Jau pakanka ir to, kad Makgregorui teks atleisti
tiek daug darbininkų.
– Ak, tai jis jau padarė. Negi nežinojai?
– Tikrai?
– Taip, užvakar.
– Ir tau pasakė, o man ne?
– Ak, nesureikšmink to. Esu tikra, jei būtum paklaususi, būtų pasakęs ir tau.
Gven linktelėjo, bet pati tuo tikra nebuvo.
Šiandien popietę ji jautėsi tokia nusiminusi, kad paguldžiusi Hju pogulio ir
pati nuėjo numigti, tad nieko nematė, ir dabar jos galvoje kirbėjo ramybės
neduodantis klausimas. Ji nežinojo, ar Makgregoras įvykdė savo grasinimą
nuplakti vyrą, ir pamėgino įsivaizduoti, ką tokioje padėtyje darytų Lorensas.
Būtų palikęs tą reikalą Makgregorui ar įsikišęs? Jos žiniomis, jai esant čia niekas
nebuvo nuplaktas.
Ji sunkiai gurktelėjo, norėdama nuryti gerklėje sukilusį gumulą.
– Gal žinai, ar Makgregoras įvykdė savo grasinimą? – paklausė nudelbusi akis
į grindis. – Ar tą vyrą nuplakė?
 – Taip.
Gven suvaitojo ir apsivijo rankomis liemenį.
– Ne pats gražiausias vaizdas. Jo žmoną privertė stebėti.
Gven pakėlė akis.
– Tu juk nežiūrėjai?
Veritė linktelėjo.
– Moteris tupėjo ant šlaunų ir klaikiai dejavo. Kaip koks gyvūnas.
– O Dieve. Tu ten buvai? Kur tai vyko?
– Fabrike. Nagi, negalvok apie tai. Gal pažaiskime kortomis?
Prikandusi lūpą, kad sulaikytų ašaras, Gven pasijuto baisiai pažeidžiama.

Po kelių valandų, jau gulėdama lovoje, ji vis dar negalėjo išmesti iš galvos to
nuplakimo. Kambaryje žaidė šešėliai, o ji mintyse pergalvojo savo suvaidintą
vaidmenį. Ar vaikui ji padėjo tik dėl Lijonės? Mintys sukosi ratu, ji jautėsi vieniša
ir ilgėjosi Lorenso glėbio.
Lauke pasigirdo neįprastas garsas – prislopintas triukšmas. Jis buvo
nepakankamai garsus, kad būtų įmanoma nustatyti, iš kur sklinda. Nuėjusi į
vaikų kambarį, Hju ir Naviną rado kietai miegančius. Klausydamasi tylaus
senosios ayah šnopavimo, mintyse pasižadėjo apsispręsti dėl tinkamesnio
miegamojo sūnui. Jis jau nebe kūdikis, tad reikia vietos augančiai jo žaislų
kolekcijai ir stalelio, prie kurio galėtų piešti dinozaurus. Grįžusi į savo kambarį,
atvėrė langines ir dirstelėjo laukan.
Iš pradžių nepamatė nieko neįprasto, bet, akims pripratus prie mėnesienos,
įžiūrėjo mažytes švieseles, tik jos šmėžavo per toli, kad būtų aiškiai matomos.
Nusprendusi, kad tai kažkaip susiję su pilnaties švente, ji nieko negalvodama
uždarė ir užrakino langines, o langą paliko pravirą.
Tikriausiai bus užmigusi, nes kai vėl pabudo, triukšmas buvo garsesnis.
Girdėjosi tylus skandavimas, balsai buvo ritmiški ir kone melodingi, skambėjo
keistai magiškai. Nors atrodė, kad garsas sklinda kažkur netoliese, ji nebijojo. Jau
buvo išsibudinusi ir vis dar manydama, kad tai pilnaties ritualas, nusprendė
pažiūrėti. Tikriausiai nieko nevyksta, gal garsą atneša vėjas.
 Atidariusi langines, dirstelėjo laukan. Staiga jai užėmė amą – taku palei ežerą
žygiavo tuzinai vyrų. Tamsios figūros mėnesienoje atrodė pragaištingos, bet
didžiausią nerimą jai kėlė nuo liepsnojančių fakelų sklindantis dūmų bei žibalo
kvapas ir kažkokios dervos dvokas. Ji tučtuojau uždarė langą, nubėgusi tą patį
padarė ir Hju kambaryje, pažadino Naviną.
– Nuvesk Hju į šeimininko kambarį viršuje, prašau, ir pažadink Veritę.
Nubėgusi tolyn koridoriumi, dirstelėjo į svetainę. Sustojo it įkasta ir,
nedrįsdama įkvėpti, pro atitrauktas užuolaidas įsispoksojo į mėlyną, mėnesienos
apšviestą sodą. Už lango dūmai ir geltonos fakelų liepsnos apšvietė vyrų veidus ir
orą virš ežero nudažė rudai. Pamačiusi, kad jie eina pro šalį, Gven su
palengvėjimu atsiduso ir puolė užtraukti užuolaidų. Kaip tik tą akimirką kitapus
stiklo šmėstelėjo vyro siluetas – vos vienas šuolis, ir jo veidas grėsmingai išniro
tiesiai prieš ją. Vyras vėrė ją plačiomis akimis blizgiame, tamsiame veide.
Medžiagos skiaute prisidengęs vien strėnas, ilgais, pasišiaušusiais, į visas puses
styrančiais plaukais – jis buvo tikras Lorenso Kristinai dovanotos kaukės
įsikūnijimas.
Neatitraukdamas nuo jos akių, jis pakėlė kumštį, ji sustingo, pernelyg
persigandusi, kad pajudėtų. Joje budo panika, o širdis daužėsi krūtinėje, kaip
niekada anksčiau. Jis nenuleido nuo jos žvilgsnio ir nesitraukė. Trokšdama
daugiau jo neberegėti, prisivertė drebančiomis rankomis užtraukti užuolaidą.
Nežinojo, ar jam iš paskos ateina daugiau vyrų ir ar jie pasirengę apsupti namą,
bet jei taip būtų, ką jai daryti? Sudrebėjo pagalvojusi, kad Hju gali būti sužeistas,
ir nuskubėjo iš ginklų spintos atsinešti Lorenso šautuvo.
Apimta baimės, ji drebėjo ir vos begalėjo blaiviai mąstyti. Dabar niekaip
nepraneši Makgregorui, kad tuzinai vietinių su degančiais fakelais artinasi prie jo
namo. Prispaudusi ranką prie šonkaulių, it norėdama nulaikyti lauk
besiveržiančią širdį, užbėgo laiptais aukštyn į Lorenso kambarį, kur Veritė,
Navina ir Hju spaudėsi prie lango.
– Žiūrėk, mamyte. Jie eina pro šalį. Čia neina.
Gven atidarė langą ir nusitaikė šautuvu. Akimirką stebėjo, kaip atsiliekantieji
žygiavo pro namą. Vienas ar du grįžtelėjo į ją. Kažkuris pagrasė fakelu.
 Ji lėtai iškvėpė.
– Tikiuosi, Makgregorui viskas bus gerai.
– Triukšmas bus jį pažadinęs, o jis moka savimi pasirūpinti, – tarė Veritė. –
Bet Hju, tau reikia pasitraukti nuo lango.
Staiga pasigirdo šūvis, paskui dar vienas. Orą perskrodė klaikus klyksmas.
– O Dieve, jis juos šaudo! – sušuko Gven.
Hju pašoko ir nubėgo į išskėstas Gven rankas, o ši padavė šautuvą Veritei.
– Išjunk šviesą. Nenoriu, kad jie mus pamatytų.
– Jie mus jau pamatė, – tarė Veritė. – Na, bet jis nešaudys į juos. Šaudys į orą,
kad išbaidytų.
– Kas, jei pataikys?
– Na, gal pataikys į kelis, bet tai būtų atsitiktinumas. Juk reikia juos kažkaip
išsklaidyti. Pažiūrėk, veikia.
Nors Gven ir jautėsi išsigandusi, jai buvo gaila tų vyrų. Bijojo, kad
Makgregoras gali juos vytis. Ji suprato, kad nors jai pačiai siaubingas darbininkų
skurdas kelia sielvartą, Veritė juos laiko pernelyg vargingais ir nesvarbiais, kad
jais rūpintųsi.
Gven pažvelgė į Makgregoro namelį, kur buvo kilusi didžiulė sumaištis. Vyrai,
kaip iš avilio išrūkytos bitės, sklaidėsi: kai kurie apsigrįžo, kiti jau spruko. Dalis
fakelų jau buvo užgesę, kiti dar šnypštė įmesti į ežerą, o nosį rietė ore pasklidęs
rūgštus ir aitrus kvapas. Keletas gęstančių fakelų vis dar smilko, bet Gven su
palengvėjimu stebėjo, kad vyrai kažkodėl suka taku palei ežerą ir nė vienas iš
lėtesniųjų prie namo nebegrįžta. Ji meldė, kad niekas nebūtų nužudytas.
Tada Veritė, vis dar persisvėrusi pro langą su šautuvu, iššovė į orą – garsas
buvo toks stiprus, kad Gven mirtinai persigando.
– Kam tai padarei, Verite?
– Norėjau parodyti, kad mes ir be Lorenso mokame šaudyti.
Gven perėmė jos poziciją prie lango ir budriai stebėjo tol, kol nieko nebeliko.
– Manau, mums visiems derėtų grįžti į lovas, – po kurio laiko tarė ji. – Aš
liksiu čia su Hju. Navina, eik į laisvą kambarį greta. Labanakt visiems.
 – Nesu tikra, ar viskas išties baigėsi, – tarė Veritė. – Prašau, ar galiu likti čia su
judviem? Kad Hju jaustųsi saugesnis?
Gven trumpam susimąstė. Tikriausiai būtų geriau visiems likti drauge.
– Ginklą turėsiu aš, – tarė ji.
Nors Gven būtų padariusi bet ką, kad apgintų sūnų, vien įsivaizdavimas, kad
taikosi tuo daiktu į kitą žmogų ir jį nušauna, stingdė kraują jos gyslose. Vos Hju
užmigus, Gven palietė švelnų, šiltą jo skruostą ir gulėdama lovoje įsižiūrėjo į
tamsą, o galvoje netilpo mintys. Jautėsi ramiai, kai Hju gulėjo šitaip įsispraudęs
tarp jos ir Veritės, ir svarstė, kaip reikės pasakyti Lorensui, kodėl vyrai tokie pikti
ir kerštingi. Greičiausiai dėl nuplakimo, bet juk Makgregorą galėjo užmušti –
juos visus galėjo užmušti.

Prieš pat aušrą ji šokosi iš miego. Prie durų stovėjo antklode apsigaubusi Veritė ir
pašnibždomis kalbėjosi su Navina. Ji laikė žvakę ir šautuvą, o išgirdusi Gven
lipant iš lovos atsisuko. Padavė žvakę Navinai ir, pridėjusi pirštą prie lūpų,
atidarė duris Gven.
– Greičiau. Nežadink Hju. Apsivilk Lorenso chalatą.
Gven padarė, kaip liepta, ir išėjusi į laiptų aikštelę už nugaros uždarė duris.
– Eime, – tarė Veritė susijaudinusiu balsu.
– Kas vyksta? Kodėl dvokia labiau nei prieš tai?
– Pamatysi.
Navina vedė jas per laiptų aikštelę, žemyn laiptais, tolyn koridoriumi, kol
pasiekė prieškambarį, o kelią joms apšvietė tik plazdanti liepsnelė. Dar
nematydama ugnies, Gven jau girdėjo traškėjimą ir spragsėjimą, o tada pro
prieškambario langą išvydo blyškiai oranžinės spalvos nutviekstą dangų.
Apimta panikos, ji prasibrovė pro Veritę bei Naviną ir atrakino šonines lauko
duris. Ranka griebėsi už kaklo – iš kairės pagrindinio namo priestato pusės kilo
mėlyni dūmai. Gaisras atrodė visiškai nevaldomas, o dūmų tiek daug, kad
nesimatė, kas iš tiesų dega. Pasigirdo tylus dundesys, o po jo garsus trenksmas –
griuvo pagrindinės sūrinės stogo sijos, aplinkui pažiro žiežirbos ir pelenai, o į
blyškų ankstyvo ryto dangų tumulais ėmė kilti juodi dūmai. Gven ašarojo, ore
pasklido dūmų ir degančio sūrio dvokas, kvėpuoti darėsi nebeįmanoma.
Triokšėjimas ir toliau netilo, nors pati sūrinė buvo akmeninė ir betoninėmis
grindimis, tad jai pavojus negrėsė. Dabar baisiausia buvo tai, kad liepsnos
kambarius jungiančiomis medinėmis stogo sijomis gali nusklisti iki virtuvės ir
tarnų kambarių, o tada ir likusio namo. Persigandusi dėl to, kas gali nutikti,
Gven šoko pirmyn, bet net ir užsidengusi burną ir nosį, ėmė spjaudytis ir kosėti,
it laukinė mostaguodama rankomis.
Veritė ją atsivijo.
– Argi tai ne įstabu?! Žiūrėk, appu ir virtuvės kuliai jau gesina. Patarnautojai
ana ten, kitoje pusėje.
Vyrai zujo aplink, rėkavo vienas kitam nurodymus. Ji matė, kaip Veritės akys
nušvinta, bet svainei priartėjus, Gven atsitraukė nuo karščio.
Gaisras, regis, buvo begalinis, ugnis surijo visą stogą. O paskui, vyrams
užliejus viską vandeniu iš puodų ir žarnos, liepsnos besispjaudydamos ir
šnypšdamos užgeso. Gven tai stebėjo su palengvėjimu, bet vos po akimirkos
ugnis vėl prasiveržė, šįsyk dar smarkiau. Gven buvo priblokšta ir jautėsi tokia
bejėgė, o vėjas blaškė nuodingų juodų dūmų spiralę virš ežero, oranžinės liepsnos
laižė dangų.
Galiausiai ugnis pasidavė, vyrams pavyko uždusinti žarijas kilimais. Pagaliau
laisviau atsikvėpusi, Gven nusibraukė geliančias akis. Kai gaisras buvo galutinai
užgesintas, vyrai paspaudė vienas kitam rankas, appu dar sykį viską patikrino,
norėdamas įsitikinti, kad daugiau niekas nebeužsidegs, o virš kiemo pakibo sunki
dūmų paklodė.
Veritė riktelėjo jam tamilų kalba. Šis linktelėjo ir atsakė kažką, ko Gven
nesuprato.
– Ką jis pasakė? – paklausė ji.
– Nieko svarbaus. Tik patvirtino, kad gaisras užgesintas.
Viskas buvo padengta pelenais, jausdama juos ant savo drabužių ir plaukuose,
Gven jautėsi susiteršusi.
– Džiaugiuosi, kad mane pažadinai, – tarė ji, nusibraukdama baltus dribsnius.
 Tamsiose Veritės akyse sužibo ašaros.
– Žinoma, pažadinau. Hju man tiek daug reiškia. Nė už ką nerizikuočiau jam
sukelti pavojų.
Jiedvi drauge sugrįžo vidun. Gven pakilo į Lorenso kambarį pas Hju, bet akis
vis dar gėlė nuo dūmų. Ji sudrebėjo pabandžiusi įsivaizduoti, kas galėjo nutikti,
jei gaisras nebūtų buvęs pastebėtas laiku. Dėl sūrinės ji pernelyg nesisielojo – ją
bus galima atstatyti. Labiausiai jai nerimą kėlė žala, kuri galėjo būti padaryta.
Kambarį jau buvo užliejusi šviesa. Nusivaliusi veidą ji susirangė lovoje ir paglostė
sūnaus skruostą. Dėkui Dievui, jis saugus.
Spręsti, ar reikalai iš tiesų rimti, ji patikėdavo tik Lorensui. Prisiminė jį ir tą
dieną, kai išvyko. Norėjo verkti. Iš tiesų verkti. Staiga akyse iškilo Kristina, lipanti
į automobilį priešais viešbutį „The Galle Face“, o silpnos šviesos spindulys
nušvietė stalą, kur iš sidabrinio rėmelio vis dar švietė Karolinos veidas. O, kad
galėčiau su tavimi pasikalbėti, pamanė ji... Gal tu žinotum, ką daryti.
 Dvidešimt ketvirtas skyrius

Rytas išaušo auksinis, kupinas švelnios šviesos, virš ežero kybojo blyškiai mėlyna
migla. Atrodė taip keista, kad po tokios klaikios nakties prie ežero viskas taip
ramu ir įprasta, medžiai ir žolė drėgni nuo rasos. Bet ore vis dar tvyrojo
sudegusio sūrio kvapas, o namo pašonėje, kur tvarkėsi kuliai, pelenais ir
nuodėguliais nusėtame kieme dvelkė tuštuma. Gven nesitraukė nuo Hju ir
nekantriai laukė pasirodančio Makgregoro.
Į svetainę įėjo Veritė.
– Vienas iš virtuvės kulių buvo sužeistas per gaisrą.
– Ar stipriai?
– Nežinau. Appu man ką tik pasakė. Eisiu, surasiu Makgregorą ir paklausiu, ar
jis apie tai žino.
– Ir pasakyk man, gerai?
– Žinoma.
Kaip tik tuo metu, kai nešina apkepu su šonine pasirodė Florensa Šubotam,
Gven pastebėjo Makgregorą lauke, viršutinėje terasoje, mosuojantį rankomis ir
kalbantį su Verite. Gven atsilošė, norėdama jį matyti ir pati likti nepastebėta, bet
šis pamatė ją ir pervėrė žvilgsniu nė nešyptelėjęs – Gven įsitempė. Iš jo to ir
tikėjosi.
Susitikti su Florensa Gven dabar norėjo mažiausiai, kita vertus, kad ir kaip
nerimavo dėl sužeistojo, džiaugėsi galimybe atitolinti Makgregoro priekaištus.
Jiedu jau netrukus pasikalbės, bet kol kas pati ji jo neieškos.
– Atskubėjau kaip galėdama greičiau, – tarė Florensa, jos pagurkliai
užjaučiamai liulėjo. – Girdėjau, kad sudegė visas jūsų priestatas.
– Ne. Tiesą sakant, tik sūrinė.
– Man labai gaila tai girdėti.
 Gven privalėjo likti ir linksminti moterį, jai paliepus liokajus arbatėlę patiekė
geriausiame porcelianiniame servize su triaukščiu pyragaičių stovu. Florensa
godžiai rijo vis dar švelniai dūmais atsiduodančius gardumynus, o Gven jautėsi
vis nervingesnė. Anksčiau ar vėliau teks paklausti Makgregoro apie sužeistą vyrą.
– Ar greitu metu vėl pamatysime tavo žavingąją pusseserę Franę? – paklausė
Florensa.
– Ne, greitu metu ne, nors ji pažadėjo vieną dieną vėl apsilankyti.
– Žinoma, ilgiesi jos ir savo vyro, – moteris nutaisė susirūpinusį balsą ir
prabilo tyliau. – Nuoširdžiai tikiuosi, kad Lorensui viskas gerai. Girdėjau, kad jis
labai nukentėjo per Volstryto krachą.
– Nėra ko nerimauti, Florensa. Lorensui viskas gerai, man taip pat.
Gven pasirodė, kad Florensai sunku nuslėpti nusivylimą, neišgirdus taip
lauktų paskalų.
– Laukiame jo netrukus pas mus grįžtant, – tęsė Gven, bet nepasakė, kad tą
rytą Lorensas perdavė žinią agentui, jog gali užtrukti ilgiau, nei tikėtasi, o ji
nepranešė jam naujienos apie gaisrą.
Florensai išėjus, ji pravėrė langą ir įkvėpusi degėsiais dvelkiančio oro išėjo
ieškoti Veritės ir Hju. Norėjo niekur nesitraukti nuo berniuko, bet,
besisvečiuojant Florensai, jis išspruko. Ji kvietė jį, klajodama sode tarp medžių ir
krūmų, o paskui sustojo apatinėje terasoje ir nužvelgė vandenyje pabirusias salas.
Virš ežero vis dar pleveno plona migla, vėjo gūsis ją sušaldė. Išgirdo taku
artėjančius žingsnius ir Hju balsą. Apsisukusi pamatė prieinant Makgregorą, už
rankos vediną Hju.
– Pone Makgregorai, – tarė ji.
– Ponia Huper, – jis paleido Hju ranką ir berniukas pribėgo prie jos.
– Kaip sužeistasis? – paklausė ji, drebėdama nuo pastangų pasirodyti rami.
– Su juo vaistininkas.
– Kokia nesėkminga įvykių baigtis, – tarė ji.
Jis papurtė galvą.
– Kur kas daugiau, nei nesėkminga. Sąmoningas naikinimas nepateisinamas.
Tikiuosi, kad tai pabaiga. Vis dėlto patarčiau kurį laiką berniuko toli nepaleisti.
 – Tikėkimės, kad tai nebuvo padaryta piktybiškai. Gal tai tik nelaimingas
atsitikimas, nemanote? Visi tie deglai taip arti namų.
– Abejoju. Bet jums labai pasisekė, kad gaisras buvo pastebėtas laiku.
Ji įkvėpė. Jis apsisuko eiti, žengė kelis žingsnius, bet grįžtelėjo.
– Žinojau, kad kas nors panašaus nutiks. Jums pasisekė, kad tas vyras liko
gyvas.
Ji sunėrė rankas, kad suvaldytų kylantį pyktį.
– Ką norite pasakyti?
– Noriu pasakyti, kad štai kas nutinka, kai kas nors ima kištis į įprastą įvykių
tėkmę.
– Ir tas kas nors esu aš?
Jis linktelėjo, jo veidas sustingo.
Ji žingtelėjo į priekį – visos pastangos išlikti ramiai nuėjo šuniui ant uodegos.
– Tiesą sakant, Makgregorai, nemanau, kad padėdama tai mergaitei suklydau.
Tik akmeninę širdį turintis žmogus būtų pasielgęs kitaip. Šitai sukėliau ne aš, o
jūs. Baigėsi tie laikai, kai dėl mažmožių buvo galima nuplakti žmogų, o jei
nesibaigė, na, tai gėdytumėtės.
– Ar jau baigėte?
– Dar ne. Jums labai pasiseks, jei šio reikalo nesiims Ceilono darbininkų
sąjunga. Esate piktas žmogus, aplinkiniuose matantis tik blogį. Aš tikiu, kad su
visais žmonėmis reikia elgtis maloniai ir sąžiningai, kad ir kokia būtų jų odos
spalva.
Jo veidas sutrūkčiojo.
– Tai neturi nieko bendro su spalva.
– Žinoma, kad turi. Šioje šalyje viskas susiję su spalva. Atminkite mano
žodžius, Makgregorai, vieną dieną visa tai atsigręš prieš jus, ir tą dieną nė vienas
mūsų savo lovose nebūsime saugūs.
Taip tarusi, Gven, aukštai iškelta galva, vedina Hju, užlipo laiptais aukštyn. Ji
tikrai nesuteiks Makgregorui pasitenkinimo, leisdama jam pamatyti save
verkiančią.
Tą naktį sapnai jai nedavė ramybės, prieš akis stovėjo, regis, tiesiai nuo ežero
paviršiaus kylantys vyrai, grūmojantys liepsnojančiais deglais. Sapnavo ir
Lorensą, įsivaizdavo, kad jis su ja valtinėje, kaip pasilenkia prie jos, o banguoti
plaukai užkrenta jam ant akių. Plaukeliai ant jo rankų žvilgėjo mėnesienoje, o
skruostus buvo nubėrusios strazdanos. Ji apsivijo ranka jo kaklą, jis delnu suėmė
jos sprandą, bet tada ji staiga suprato, kad jis žiūri visai ne į ją – kažkur pro ją.
Tai buvo tamsus, nerimastingas sapnas, o jai nubudus iš pat ryto atėjo žinia, kad
apdegęs vyras vis dėlto mirė.
Gven ištisą dieną mėgino išsiaiškinti, kas buvo to vyro šeima, ir galvojo, kaip
galėtų padėti. Širdis plyšo jį prisiminus, pagalvojus apie taip netikėtai ir tokiose
baisiose kančiose nutrūkusį gyvenimą – juk jis buvo dar visai berniukas,
draugingai besišypsantis ir pasirengęs padėti. Jos mintis nutraukė sode
pasipainiojęs Makgregoras, kuris primygtinai reikalavo leisti viskuo pasirūpinti
jam.
– Bet jis buvo vienas iš mano namų kulių.
– Nesvarbu, ponia Huper, šioje keblioje situacijoje negaliu leisti valdyti
jausmams. Negalime atmesti galimybės, kad šis įvykis turės tolimesnių padarinių.
– Bet...
Makgregoras nieko neatsakė, tik atžariai linktelėjo ir nužingsniavo priešinga
kryptimi. Ji liko žvelgti į ežerą, nė nenutuokdama, ko dar galėtų imtis.
 Dvidešimt penktas skyrius

Ateinančios savaitės buvo įtemptos, namuose vyravo niūri atmosfera. Dėl Hju
Gven kaip įmanydama stengėsi būti drąsi ir elgtis kuo įprasčiau, bet netrukus
paaiškėjo, kad Veritė ėmė gerti. Kone per naktį ji tapo užsisklendusi, ištisas
valandas tūnodavo savo kambaryje, o kartais Gven girdėdavo ją raudant. Būdavo,
kad ji pasidarydavo ūmi, neapsikęsdavo netgi su Hju. Gven keliskart teko ją
įspėti, o paskui girdėjo vidury nakties ją vaikštant Lorenso kambaryje.
Nusileidusi iš savo kambario Veritė būdavo melancholiška, tokia aukšta ir liesa,
šlitinėdavo po namus nerasdama sau vietos, it padaras, išbaidytas iš savo
buveinės.
Svainės taip paprastai neperprasi, merginos dvasinė būsena Gven iš tiesų ėmė
kelti nerimą. Nuotaikų svyravimai yra viena, bet šitai! Kai pamėgino pasiteirauti,
kas vyksta, Veritė stipriai užsimerkė ir papurtė galvą. Atrodė, kad svainė mėgina
nepasiduoti jausmams, ir galų gale Gven nusprendė, kad bus geriau tiesiog leisti
viskam tekėti sava vaga. Jei Veritės sielvartą būtų galima laikyti pelnyta bausme,
tolygia Gven „kerštui“, jei tai apskritai tinka vadinti kerštu, Gven tai džiaugsmo
neatnešė, priešingai – svainės jai kažkodėl buvo gaila.
Be to, Gven jautėsi nuskausta įvykių su Makgregoru ir stengėsi laikytis nuo jo
atokiau. Vis dėlto, Navinos padedama, ji susisiekė su žuvusiojo šeima. Vienatvės
persmelktomis savaitėmis, kol Lorenso nebuvo namie, ji rūpinosi namų ūkiu,
derino valgiaraščius, prižiūrėdavo, kad nebūtų vagiami skalbiniai, ir atidžiai
stebėjo sąskaitas. Ji vis dar kankinosi dėl kulio žūties, kaltino save ir jautėsi esanti
nesaugi.
Vėjuotomis dienomis, kai namo sijos imdamo girgždėti ir dejuoti, ji girdėdavo
nesamo savo vaiko žingsnius. Tada sustodavo it įkasta, lyg lauktų, kad vėjas
atneštų kokių naujienų, arba, norėdama išsiblaškyti, sudarinėdavo sandėliuko
turinio sąrašą, nors padėdavo ir bet kuri kita nuobodi ir praktiška veikla.
 Vieną rytą, nuėjusi į virtuvę, rado ten Makgregorą – šis atrodė paniuręs.
– Makgregorai, – tarstelėjo ji ir pasisuko eiti.
– Išgerkite su manimi puodelį arbatos, ponia Huper, – tarė jis ne taip
stačiokiškai, kaip buvo įpratęs.
Ji nustebusi delsė.
– Nesijaudinkite, nesikandžiosiu.
– Nepagalvojau apie tai.
Kol jis surado antrą puodelį ir įpylė arbatos, ji prisėdo priešingoje stalo pusėje.
– Visą gyvenimą dirbau su arbata, – prabilo nežiūrėdamas į ją.
– Lorensas man pasakojo.
– Pažįstu šiuos darbininkus. Bet štai jūs ateinate ir norite viską pakeisti. Kaip
taip yra, ponia Huper, kad nieko nežinodama, norite viską pakeisti?
Ji žiojosi atsakyti, bet jis iškėlė ranką. Ji užuodė viskio kvapą.
– Leiskite man baigti. Reikalas tas, siaubingas reikalas yra tas, naktį man
užmigti neleidžia tai...
Ilga tyla.
– Pone Makgregorai?
– Tai, kad, vis dėlto, dėl nuplakimo tikriausiai buvote teisi.
– Ar tai šitaip blogai?
– Jums tikriausiai ne...
Gven ieškojo deramo atsakymo.
– Kas iš tiesų neduoda jums ramybės?
Jis delsdamas papurtė galvą. Vėl įsivyravo tyla, jo žandikaulis judėjo, atrodė,
kad jis kažką mąsto. Gven nė nenutuokė, kas dedasi jo galvoje, nes buvo mačiusi
tik šiurkščią jo išorę.
– Jei jau klausiate, tai ramybės man neduoda mintis, jog galiu būti nepajėgus
prisitaikyti. Arbatai paaukojau savo gyvenimą, taip ilgai buvau dalis to, kas čia
vyksta... visa tai yra mano kraujyje, suprantate? Pradžioje nė nesusimąstydami
plakėme juodžius. Nė nelaikėme jų žmonėmis, bent ne tokiais, kaip mudu.
– Bet juk jie žmonės, ir vienas jų neteko gyvybės.
Jis linktelėjo.
 – Jau seniai pakeičiau savo požiūrį. Nesu žiaurus, ponia Huper. Tik stengiuosi
būti teisingas. Tikiuosi, tai suprantate.
– Tikiu, kad visi galime pasikeisti, jei tik iš tiesų stipriai to norime, – tarė ji.
– Aha, – tarstelėjo jis. – Jei norime. Buvau čia laimingas, bet, patinka jums tai,
ar ne, mūsų dienos suskaičiuotos.
– Turime neatsilikti nuo laikų.
Jis atsiduso.
– Atėjus metui, jie mūsų nebepakęs. Po visko, ką dėl jų padarėme, viskam ateis
galas.
– Gal ir dėl to, ką padarėme jiems?
– O tada nebežinau, ką veiksiu.
Gven stebėjo, kaip nusvyra jo pečiai, juto, kaip jis pasiduoda.
– Kaip reikalai su darbininkais dabar?
– Ramiai. Manau, kad vyro mirtis juos pribloškė taip pat, kaip ir mus. Niekas
nenori netekti darbo.
– O padegėjai?
– Visi tyli. Turiu arba surengti didelį spektaklį ir įtraukti valdžią, arba viešai
pareikšti, kad tikiu, jog tai buvo atsitiktinumas. Man tai ne prie širdies, bet
nusprendžiau užglaistyti tai kaip atsitiktinumą.
– Nemanote, kad kils daugiau bėdų?
– Kas žino? Bet spėju, kad tikrieji neramumai prasidės Kolombe. Čia
darbininkai turi pernelyg daug ką prarasti.
Ji atsiduso. Po to kurį laiką nė vienas nebekalbėjo. Supratusi, kad daugiau
nebėra ką pridurti, Gven pakilo.
– Ačiū už arbatą, bet dabar turiu surasti Hju.
Didžiąją dalį laisvo laiko ji praleisdavo su sūnumi. Kartais jie žaisdavo
kareivius, puolančius priešą – paprastai vieną iš šunų. Deja, šunys nesuprasdavo,
kad reikia vaidinti nugalėtus karius, ir, užuot tysoję it negyvi, lakstydavo ratais.
Hju trypdamas kojomis ant jų šaukdavo.
– Gulk, Spjū! Ir tu, Bobins. Džindžer, turi būti negyva!
 Šiandien Hju plaikstėsi po svetainę plačiai išskėstomis rankomis, dėdamasis,
kad yra britų lėktuvas, kol visiškai susisuko galva.
– Mamyte, ir tu būk lėktuvas. Gali būti vokiečių albatrosas, žaisime oro mūšį.
Įsivaizdavusi oro mūšį padangėje, ji nusipurtė.
– Mielasis, nelabai esu tam nusiteikusi. Kodėl gi nepaprašius tetos Veritės tau
paskaityti?
Veritė išsirinko knygą, Hju įsitaisė greta ant sofos.
– Kokia tai knyga? – paklausė Gven ir, pažvelgusi Veritei per petį, susiraukė.
Gven labiau prie širdies buvo Beatričė Poter, o Veritės pasirinktos Hanso
Kristiano Anderseno pasakos, jos nuomone, berniuką gali įbauginti. Jiedvi jau
seniai dėl to nesutarė.
Veritė nepasidavė.
– Jis nebe kūdikis. Argi ką tik nelakstė ratais, apsimesdamas bombonešiu?
– Taip.
– Tai va. Anderseno pasakos kartais liūdnos, bet tai toks nuostabus svajonių
pasaulis. Nenoriu, kad Hju liktų jo nepažinęs.
– O aš nenoriu, kad jis būtų amžiams įbaugintas.
– Bet Gven, šios pasakos kur kas geresnės už Grimų.
– Tu teisi. Galbūt vėliau, kai kiek paaugs.
Veritė sviedė šalin pasakų knygą.
– Aš niekada tau neįtiksiu, ar ne?
Gven pasijuto priblokšta ir kiek suerzinta.
– Kodėl nepamėginus „Alisos stebuklų šalyje“?
Veritė gūžtelėjo pečiais.
Ji padavė knygą.
– Nagi, Verite. Prašau, negadink nuotaikos.
Veritė spoksojo į knygą tylėdama, o pastebėjusi jos akyse žvilgančias ašaras,
Gven susimąstė, ar ji ilgisi brolio.
– Kas negerai? – paklausė Gven.
Veritė papurtė galvą.
– Juk negali būti taip blogai, ar ne?
 Veritė panarino galvą, Gven priėjo prie jos, paėmė už rankų ir švelniai
spustelėjo.
– Nagi, bičiule. Nenukabink nosies.
Veritė pakėlė galvą.
– Juk žinai, kad myliu Hju, ar ne?
– Žinoma. Tai savaime suprantama.
Veritė atsiduso ir daugiau nieko nebepasakė.
Po kurio laiko, Alisai smunkant į triušio olą, suskambo telefonas. Visi trys
sukluso, bet Gven atsistojo pirmoji. Kai atsiliepė, per džeržgesį girdėjosi vyriškas
balsas. Skambino Lorenso agentas iš Kolombo, norėjo pranešė gavęs telegramą,
kad Lorensas grįžtąs lygiai po savaitės, klausė, ar Makgregoras galėtų jį pasitikti
uoste. Ji tylomis pasimeldė, grįžo į svetainę ir, stebėdama svainę su sūnumi,
troško dar akimirką pasilaikyti užliejusį šiltą jausmą tik sau.
Veritė pakėlė akis.
– Kas skambino?
Gven išsišiepė.
– Nagi, pasakyk. Atrodai labai patenkinta.
Ji nebegalėjo susiturėti.
– Lorensas grįžta.
– Kada? Juk jis dar ne Kolombe, ar ne?
Gven papurtė galvą.
– Grįžta po savaitės. Prašė, kad Makgregoras jį pasitiktų.
– Ne, – tarė Veritė. – Mes pasitiksime.
Abejodama, ar tikrai nori keliauti su Verite, Gven susiraukė.
– Tau tektų vairuoti.
Hju ėmė šokinėti ir ploti katučių.
Veritė atsistojo, pakėlė Hju ir apsuko ratu.
– Labai norėčiau surengti vakarėlį jo grįžimo proga, – tarė Gven. – Paskutiniu
metu čia taip nyku, mes visi nusipelnėme pasilinksminti.
– Juk turėtume būti susiveržę diržus.
– Vakarėlis nebūtinai turi būti prašmatnus.
 Veritė nuleido Hju ir žingtelėjo atatupsta, o Gven kelias minutes mąstė.
– Galėtume patiekti sumuštinukų ir paruošti didžiulius dubenis vaisinio
punšo su medumi iš avilių ir daugybe vaisių iš sodo. Taip užmaskuosime pigų
alkoholį. Nereikia ir styginių kvarteto, grosime gramofonu.
Veritei nusišypsojus, Gven suvokė, kad svainės tokios laimingos nematė jau
daugybę savaičių.
– Išleisime kiek įmanoma mažiau. Lorensas pasius, jei grįžęs namo ras puotą.
Ir mums teks likti čia, kad prižiūrėtume, kaip ruošiamasi, tad gal visgi geriau
tegul jį parveža Makgregoras.
Veritė papurtė galvą.
– Nenorėk, kad Makgregoras jį pamatytų pirmas ir pripliurptų pasakų. Dėl tos
sužeistos mergaitės, dėl gaisro jis kaltina tave, ir dar dėl to vyro mirties.
– Maniau, jis kiek aprimo.
– Kas žino? Bet nejaugi nori, kad jis pasikalbėtų su Lorensu, tau pačiai dar
nespėjus visko papasakoti?
– Na, tikriausiai galėčiau vairuoti ir pati.
– Gven, žinau, kad įgudai važinėti čia, aplink, bet Kolombas toli. Kelias
nelengvas. Kas, jei pateksi į avariją?
Ji žinojo, kad Veritė teisi.
– Padarykime štai kaip. Tarnai įpratę prie senųjų vakarėlių, tų prašmatnių
puotų, kai pinigai niekam nerūpėjo. Kodėl gi tau nepasilikus ir nepasirūpinus,
kad viskas būtų padaryta taip, kaip nori? Užsiimk reikalais, o aš Lorensą
parsivešiu pati.
– Siaubingai noriu važiuoti, bet nemanau, kad galiu palikti Hju, kai visi bus
taip užsiėmę, – ir nenorėdama sugadinti džiugios Veritės nuotaikos, Gven
nusprendė leisti jai keliauti vienai.
– Gerai. Sutarta. O dabar sudarykime sąrašą.

Po dviejų dienų Gven pakirdo anksti. Apsivilkusi chalatą išėjo iš miegamojo,

žvelgė į baltą miglą, kabančią tarp žaliausių pasaulyje medžių. Ji dievino ežerą,
aplink jį iškilusias kalvas ir įlankėlėse teliūskuojančias bangas. Kad ir kas nutiktų,
ji visa širdimi meldė, kad jiems netektų palikti Ceilono. Jis virto jai gražiausia
vieta pasaulyje, ir nors ilgėjosi tėvų, Huperių plantacija buvo jos namai.
Kiek vėliau ji pakilo į viršutinę terasą, kur berniukai jau dengė stalą
pusryčiams. Įsitaisiusi patogioje rotango kėdėje, stebėjo ant žvyrkelio
strikinėjančius paukščius. Netrukus atėjusi Veritė pranešė, kad į Kolombą
išvyksta anksčiau, nei jiedvi planavo. Prieš pasitikdama Lorensą uoste, ji turinti
pasirūpinti šiokiais tokiais asmeniniais pirkiniais. Tiesą sakant, būdama ten
vylėsi apžiūrėti Savio Ravasingo parodą. Jį, esą, nugriebė Niujorko meno
mylėtojai, tad Ceilone jis taip dažnai nebesisvečiuosiąs. Tai reiškė, kad ji
nebūsianti maždaug penkias dienas, klausė, ar Gven neprieštaraujanti.
Gven papurtė galvą. Nudžiugo išgirdusi, kad dabar bus mažiau progų
susidurti su Saviu Ravasingu – vien išgirdus to dailininko vardą jos nugara
perbėgo šiurpas.
– Keliauk. Tik brolį parvežk gyvą ir sveiką.
– Sklando gandai apie dar vieną uosto streiką, tad tai dar viena priežastis vykti
anksčiau.
Gven atsiduso. Dėl vis didėjančios Kolombo populiacijos ėmė stigti ryžių, dėl
to kiek anksčiau šiemet vyko tramvajų streikas, o dar vienas streikas uoste padėtį
tik pablogintų. Bet ji puikiai suprato ir tai, kad ankstyvas Veritės išvykimas
užkerta kelią jai persigalvoti ir vykti kartu, nebent visą kelionę iki Kolombo būtų
nusiteikusi sėdėti viename automobilyje su Makgregoru.
– Na, tai palieku tave, – Veritė atsistojo, pakštelėjo Gven į skruostą, pamojavo
žolėje su Džindžer žaidžiančiam Hju ir dingo.
Gven jau taip seniai gyveno su savo paslaptimi, kad pirminis sielvartas dėl
dukters netekties buvo aprimęs ir virtęs buku, bet nuolatiniu mauduliu. Kartais
buvo gera likti vienai, nes be Veritės ji galėdavo suteikti širdžiai šiek tiek erdvės.
Susimąstė, kaip dabar atrodo jos dukra. Kresna kaip Hju ar smulkutė kaip ji pati?
Ji troško vėl leistis į kaimą, ėmė žingsniuoti po kambarį tai sukryžiuodama, tai
vėl nuleisdama rankas, purtydama galvą, vis stabtelėdama pasiklausyti namų
garsų ir svarstydama, ar verta. Įsivaizdavo kaimo ramybę ir visus jį supančios
gamtos garsus, bet kad ir kaip troško mėginti surasti kelią, prisiminusi pastarąjį
kartą, šios minties atsisakė. Susigūžė kėdėje prie lango, užsimerkė ir įsivaizdavo
ežere plaukiojančią Lijonę. Paskui mintyse mergaitė pribėgo prie jos, kad būtų
įsupta į švelnų rankšluostį, ir nusišypsojo ją myluojančiai motinai.
Ji verkė, kol išverkė liūdesį, tada nusišluostė akis ir apsišlakstė veidą vandeniu.
Gal vieną dieną, kai Hju paaugs ir bus mokykloje. Tada įkalbės Naviną ją nuvesti.
 Dvidešimt šeštas skyrius

Gven pasiuntė du tarnus į palėpę paieškoti ko nors, kas galėtų praskaidrinti

vakarėlį. Jiems nuėjus, ji pasikuitė retai naudojamame ir gana skurdžiame svečių
kambaryje. Po lova rado fejerverkų, o spintoje – krūvą apdulkėjusių popierinių
žibintų. Vienas ar du buvo suplyšę, bet kitus tereikėjo nubraukti skudurėliu.
Viename senos komodos stalčiuje pastebėjo didelį, plokščią, į patį galą
nustumtą paketą. Ištraukusi pasidėjo ant lovos, atrišo virvelę ir nuėmė popierių.
Viduje sulankstytas gulėjo nuostabaus grožio raudonas šilkinis saris, siuvinėtas
aukso ir sidabro siūlais. Ji pakėlė jį į šviesą ir apžiūrėjo sudėtingus paukščių ir
gėlių ornamentus palei kraštą. Tai Karolinos saris – tas, su kuriuo ji pavaizduota
paveiksle. Kurį laiką žvelgė į jį, mąstydama apie Karoliną ir Tomą, ir jautėsi
suirzusi, akyse ėmė telktis ašaros, bet, nenorėdama trikdyti praeities ir apsunkinti
dabarties, vėl suvyniojo drabužį ir padėjo į vietą.
Tarnai atnešė vėliavėles. Atrodė murzinos, bet Gven liepė jas išskalbti ir
padžiauti. Sodininkas iš lysvių iškasė netrukus pražysiančias gėles ir persodino
jas į terasą už namo, o Navina aplink ją išdėliojo atlasmedžio dubenėlius su
prieskoniais ir smilkalais.
Gven sutelkė dėmesį į maistą. Nebus nieko ypatingo, patieks tradicines
Ceilono duonas: pyragą, kokosų miltų duoną, kiri roti ir kitus paprastus
patiekalus.
Sutvarkiusi namų reikalus, susimąstė, ką apsivilkti. Lorenso grįžimo proga
norėjo ypatingai pasipuošti ir išsirinko savo akių spalvos suknelę. Dailios tamsiai
violetinės spalvos. Prieš kurį laiką Kolombe buvo nusipirkusi šilko ir, pasiėmusi
žurnale „Vogue“ rastą suknelės nuotrauką, paprašė jų drabužius siuvančio
sinhalo ją nukopijuoti. Baigtoji suknelė dar nebuvo atgabenta iš Nuvara Elijos,
bet net jei neturės progos pati jos pasiimti, vis vien tikėjosi ją gauti laiku.
 Ruošiantis jaudinančiam sutikimui, tos kelios dienos pralėkė akimirksniu.
Buvo visko: begalė smulkių reikalų, paskutinę minutę priimamų sprendimų,
nedidelių krizių ir tarnų barnių. Navina rūpinosi Hju, o Gven nurodinėjo, kur
dėti gėles ir kiek degti žvakių. Vylėsi, kad vakarėlis visiems pakels nuotaiką,
Makgregorui taip pat.
Lauktąją dieną Gven nerimavo, tvarkė paskutines smulkmenas ir rinko,
kokiais drabužiais apsivilkęs Hju turėtų pasitikti tėvą. Pasodinusi jį prie lango,
kur šviesiau, siuvėjo žirklėmis mėgino pakirpti kirpčiukus, bet vaikas nebegalėjo
nusėdėti vietoje.
– Nesimuistyk, – pabarė ji, – nes iškabinsiu akį.
Jis sukikeno ir ėmė vaizduoti, kad išsilupa akį. Gven nusijuokė. Tokiam ilgam
laikui išsiskyrę jie buvo pirmąkart, tad nesuvaldomas Hju jaudulys buvo
užkrečiamas.
Vėlyvą popietę, likus vos valandai iki sutiktuvių, atskubėjo Navina, nešina
didele plokščia dėže. Atkeliavo Gven suknelė. Moteris atidarė dėžę, nuėmė baltą
vyniojamąjį popierių ir, sulaikiusi kvapą, atsargiai ištraukė dailų šilko kūrinį.
Suknelė buvo tobula. Ne per ilga, platėjanti, o korsažas nusėtas mažyčiais
alaviniais perliukais. Pasipuoš derančiais perlų auskarais ir vėriniu. Laimei, už
suknelę buvo sumokėjusi prieš prasidedant jų finansinėms bėdoms, tad negalės
būti apkaltinta pinigų švaistymu. Prisidėjusi drabužį prie savęs, apsisuko ratu.
Navina nusišypsojo.
– Atrodysite gražiai, ponia.
Gven nuėjo pasirūpinti Hju, kuris vonioje žaidė su savo laiveliais. Kai
galiausiai įkalbėjo jį išlipti, apglobė dideliu baltu rankšluosčiu ir priglaudė prie
savęs šiltą jo kūnelį, bet jis jau nebebuvo kūdikis, tad netrukus išsirangė iš jos
glėbio. Aprengusi sūnų baltu kostiumu, kaip tikrą džentelmeną, drebančia
širdimi prisėdo prie savo stalo.
Lygiai šeštą, jau vakarėjant, Gven buvo apsirengusi ir karoliukais puoštus
plaukus pasipurškusi mėgstamiausiais kvepalais. Vėliavėlės pakeltos, žvakės
uždegtos, punšas sumaišytas, o ore tvyrojo švelnus cinamono aromatas. Liokajus
lydėjo vieną po kito atvykstančius svečius į terasą ir pavėsinę namo šone.
 Svečių nebuvo daug, tik kiti arbatos plantatoriai ir jų žmonos, keli Veritės
draugai ir Lorenso bičiuliai iš klubo „Hill“ Nuvara Elijoje. Septintą beveik visi jau
buvo suvažiavę. Žmonės vaikštinėjo, stoviniavo būreliais aplink namą ir prie
ežero. Hju sukosi tarp jų, iš sidabrinio dubenėlio siūlė skrudintus anakardžius ir
žavėjo visus nepriekaištingomis manieromis bei kerinčia šypsena. Trūko tik
Lorenso ir, žinoma, Veritės. Jiedu abu turėjo pasirodyti gerokai prieš šešias, todėl
Gven ėmė baimintis.
Ji vaidino pareigingą šeimininkę, linkčiojo svečiams, padėjo jiems
susibendrauti, klausinėjo Florensos apie sveikatą ir plepėjo su Pru. Bet ilgainiui,
išmušus aštuonias, o paskui ir devynias, jos širdis ėmė smarkiai plakti, o nuo
nerimo darėsi silpna. Maistas jau buvo patiektas, o jų – nė kvapo. Dabar viskas
ėmė atrodyti siaubinga klaida, ji nebegalėjo suturėti viduje verdančių
prieštaringų jausmų: troškimo pamatyti Lorensą, baimės, ko apie gaisrą ir vyro
žūtį jam galėjo prišnekėti Veritė, ir nerimo dėl to, ar surengdama vakarėlį
pasielgė teisingai.
Keliai nepatikimi, ypač naktį, o Veritė vairuoja per greitai. Gven pradėjo
jaudintis, kad jiems galėjo nutikti kas nors siaubingo. Galbūt jie guli negyvi po
avarijos, o gal apsivertė kur griovoje? Apimta panikos, prisėdo ir įsižiūrėjo į
ežerą. Jo amžinumas apmaldė beprotišką nerimą. O tada, kai ji beveik
nebesitikėjo, kad jie iš viso šįvakar pasirodys, išgirdo prie namo privažiuojant
automobilį. Tai turi būti jie. Visi svečiai jau atvykę.
Ji nubėgo aplink namą, jai iš paskos lėkė dar keli svečiai, tarp jų ir daktaras
Partridžas, Pru bei Florensa.
– Štai kur jie, – pastebėjo Florensa.
– Geriau vėliau, nei niekada, – pridūrė daktaras.
Gven negalėjo pratarti nė žodžio. Pamačius iš automobilio lipantį Lorensą,
skruostais pasipylė ašaros. Jis įsitempęs apsižvalgė, ir jos širdis, regis, sustingo. Ji
nejudėjo, o akimirkos išsitęsė į visą amžinybę. Visi tylėjo, o ji stovėjo sulaikiusi
kvapą. Veritė apkaltino mane, viską jam išklojo, jis daugiau niekada manimi
nepasikliaus, galvojo ji. Prieš akis plaukė visas gyvenimas, šimtai prisiminimų,
tūkstančiai akimirkų. Ji it šiaudo griebėsi pasiteisinimų, ieškojo būdų savo
veiksmams pagrįsti, bet galiausiai pasidavė – tai dėl jos žuvo žmogus.
Lorensas keliais žingsniais apėjo automobilį, o ji pasijuto tokia menka, kad
troško apsisukti ant kulno ir sprukti arba tiesiog prasmegti skradžiai. Ji negalėjo
pakelti minties, kad Lorensas galėtų taip blogai apie ją galvoti. Nusibraukusi nuo
skruostų ašaras, atidžiai į jį pažvelgė. Veidas buvo švelnus, jis staiga plačiai
išsišiepė, o apie akis susimetė raukšlelės. Ji iškvėpė ir, užuot sprukusi šalin,
nubėgo prie jo. Lorensas čiupo ją į glėbį, pakėlė ir apsuko.
– Taip tavęs pasiilgau, – sukuždėjo jai į ausį.
Gven negalėjo tarti nė žodžio.
– Matau, surengei man šiokį tokį pasitikimo vakarėlį, – tarė jis, pastatęs ją
atgal ant žemės. – Man reikėtų persirengti. Buvo sunki kelionė.
– Nesvarbu, – tarė ji ir apkabino jį per purvinus, prakaitu permirkusius
marškinius. – Už namo yra daugiau žmonių.
– Nuostabu, – tarė jis. – Kuo daugiau, tuo smagiau.
Prie mašinos stovinti Veritė nerodė emocijų, bet Gven atsiduso su didžiuliu
palengvėjimu. Viskas bus gerai.

Vėliau tą vakarą, kai Lorensas su Gven liko dviese, jis papasakojo, kaip viskas
vyko. Nors kasyklų akcijos šiuo metu bevertės, jis rado partnerį, kuris investuos į
naująją plantaciją. Tai jokiu būdu nereiškia, kad jie išsikapstė, o laikai tikrai
ateina sunkūs, bet jei tik pakeis tai, ką pakeisti būtina, išgyvens.
– Nesakei man, kad iš tiesų viskas daug blogiau, ar ne? – paklausė ji.
– Negalėjau, Gven, o iš tiesų ir nežinojau.
– Tai visos tos kalbos apie tai, kad niekada neparduosime...
Jis pridėjo pirštą jai prie lūpų.
– Maniau, sakei, kad šiuo metu investuotojo rasti neįmanoma.
– Ir tai tiesa, bet šį žmogų tu gerai pažįsti.
Ji kilstelėjo antakius.
– Tikrai ne mano tėvas. Jis neturi tiek pinigų – turėtų parduoti Pelėdų dvarą.
– Tai ne tavo tėvas.
 Ji pridėjo delną prie neskusto jo skruosto ir paglostė šerelius.
– Tada kas? Pasakyk man.
Jis išsišiepė.
– Mano naujoji partnerė yra tavo pusseserė, Franė.
Ji susiraukė.
– Netikiu tavimi. Kam Franei investuoti? Ji nieko neišmano apie arbatą. Jos nė
nemėgsta.
– Vieną dieną ji gaus gerą grąžą, bet pasielgė taip dėl tavęs, Gven. Kad mes
neprarastume plantacijos. Ji investuoja tik į naujai nusipirktą dalį, ne į senąją
mano šeimos plantaciją, bet kadangi investavo į naująją, man nereikia parduoti
senosios, o drauge ir mūsų namų.
Gven užliejo didžiulis palengvėjimas.
– Ar prašei jos pagalbos?
– Ne. Susitikome pietų, papasakojau jai apie mūsų padėtį, o ji iš karto ir
pasisiūlė. Na, gana, – tarė jis, glostydamas jos plaukus. – Kaip tau čia sekėsi?
– Buvo neramumų. Aš...
Pirštais įsivėlęs į jos plaukus, jis švelniai atlošė jos galvą, kad pažvelgtų į akis.
– Jei tai dėl gaisro, Veritė man jau papasakojo.
Ji giliai įkvėpė.
– Veritė buvo tokia nelaiminga. Jaudinuosi dėl jos.
– Atrodo, kad jai viskas gerai. Gal tik kiek nerami. Bet aš iš tiesų tavimi labai
didžiuojuosi.
– Tikrai?
– Gven, kaip galėdama padėjai sužeistam vaikui. Esi gera, miela moteris.
– Nemanai, kad kišausi į darbininkų reikalus?
– Tai juk vaikas.
– Tai žinai ir apie virtuvės kulį? Kuris žuvo?
– Bet kokia mirtis plantacijoje turi būti vertinama rimtai, tai labai
nelaimingas...
– Buvo siaubinga, Lorensai.
 – Bet tai ne tavo kaltė. Elgeisi, kaip širdis liepė, ir aš iš pat ryto pasikalbėsiu su
Makgregoru.
– Manau, jam irgi sunku.
– Kaip jau sakiau, pasikalbėsiu su juo. Kartais reikalai išslysta mums iš rankų
ir negalime to numatyti. Čia reikia ne kaltinti, o suprasti, kad kartais,
neapgalvojus menkiausios smulkmenos, gali nutikti kas nors siaubingo.
– Man neapgalvojus?
– Ne, Gven, nemanau, kad tau.
Jai taip palengvėjo, kad jis nepyksta, kad visas ištisas savaites kaupęsis nerimas
ir baimė pagaliau ėmė lietis. Ji raudojo, o pažvelgusi į Lorensą pamatė, kad ir jo
akys drėgnos.
– Mums visiems buvo sunku, o užgesusi gyvybė visada atneša sielvartą.
Manau, pagrindinė mano užduotis bus stiprinti moralę, ir pradėsiu nuo tavęs.
Gven nusišypsojo, jis ištraukė jai iš plaukų segtukus ir garbanos sukrito jai ant
pečių.
– Aš taip stengiausi, Lorensai.
– Žinau.
Ji palietė jo skeltą smakrą ir vėl apčiuopė šerelius.
– Ar man nusiskusti?
– Ne. Noriu tavęs tokio, koks esi.
– Šiandien atrodai labai gražiai, – tarė jis, vyniodamas garbaną aplink
vidurinįjį pirštą.
Iš pradžių Gven varžėsi, drovėjosi kaip anuomet Londone, kai jiedu tik
susipažino. Prisiminusi tai, nusišypsojo ir leidosi Lorenso nurengiama.
Jis buvo švelnus ir meilus, jiedu niekur neskubėjo. Po visko gulėjo vienas kito
glėbyje ir ji pagaliau pajuto, kaip nurimsta širdis.
– Man tu neįkainojama, Gvendolina. Ne visada išreiškiu tai taip, kaip
norėčiau, bet tikiuosi, jog tu žinai.
– Žinau, Lorensai.
– Tu tokia mažulytė. Net ir po visko esi laiba ir miela it mergaitė. Visada būsi
mano mergaitė, kad ir kas benutiktų. Tikiuosi, tai supranti.
 Ji pastebėjo, kad jis prakalbo rimtai, buvo vos per kelis colius nuo jos ir
atidžiai ją nužiūrinėjo.
Lorensas joje žadino stipriausią meilę – tai buvo svarbiausia. Nusišypsojo,
pagalvojusi apie tuos smulkius jųdviejų bendro gyvenimo džiaugsmus: šiltą jo
ranką, kai ji imdavo nerimauti naktį, nemelodingą jo dainavimą, kai manydavo
esąs vienas, ir neįtikėtinai stiprų jo pasitikėjimą ja. Kai jis šitaip paliesdavo jos
širdį, ji pasijusdavo saugi ir apginta nuo bet kokių negandų. Tik pamanyk, jei
nebūtų jo sutikusi, gal nė nebūtų pažinusi meilės, meilės, kuri padėjo jai
atsiskleisti kaip asmenybei ir sužydėti kaip žmonai. Visi tie sunkumai buvo ne
veltui, ir dabar jiedu – drauge – pasitiks tai, ką atneš ateitis. Tai bus nauja
pradžia. Ji nepaklausė, ar išvykęs jis matėsi su Kristina.
KETVIRTA DALIS

Tiesa
 Dvidešimt septintas skyrius
1933 m.

Pasilenkusi pakelti prieškambaryje ant grindų Hju išbarstytų pieštukų, Gven

pasuko galvą ir pro langą dirstelėjo į vyrus, prie senosios sūrinės statančius
bambukinius pastolius. Prireikė daugiau kaip trejų metų darbams pradėti, bet
pagaliau jie vyksta. Ji niekaip nerado kuo pateisinti tokį delsimą, nebent
nesibaigiančiomis kalbomis apie įvairius alternatyvius pastato panaudojimo
būdus, vieną kartą net buvo prabilta apie jo griovimą.
Ji nuėjo į valgomąjį, kur pro horizontalias žaliuzes įspindusi rugpjūčio saulė
nudažė sienas geltonais dryžiais. Lauke čiulbėjo paukščiai, bet vargšelis Hju, jau
septynmetis, sėdėjo prie stalo ir krapštė galvą, palinkęs prie savo skaičiavimo
užduočių. Gven norėjo, kad jis perprastų matematiką ir anglų gramatiką, prieš
pradėdamas lankyti savaitinę mokyklą Nuvara Elijoje.
Lorensas pastūmęs atidarė duris.
– Kaip sekasi?
Gven susiraukė.
– Aritmetika nėra jo mėgstamiausias dalykas.
– Turiu pripažinti, nebuvo ir man.
Ji nusišypsojo.
– Tiesą sakant, Lorensai, jis nuostabiai piešia. Ką manai apie privačias
pamokas?
– Manau, privačios matematikos pamokos būtų protingesnis būdas išleisti
pinigus.
Ji atsiduso. Hju piešiniai buvo gerokai sudėtingesni už Lijonės, bet ji saugojo
mergaitės keverzotas žmonių figūras su per didelėmis galvomis ir keistus
sutvėrimus, nepanašius į jokį gyvą padarą. Į dukters piešinius dirstelėti drįsdavo
tik likusi viena naktimis. Bet nuo tada, kai gavo paskutinį, praėjo tiek daug laiko,
kad stipriai sunerimusi ji pasiuntė Naviną išsiaiškinti, kas nutiko. Iš kai kurių
vietinių kaimų dingdavo vaikai, kurie vėliau atsirasdavo ryžių laukuose kaip pigi
darbo jėga.
Ji pažvelgė į Lorensą, trokšdama nuoširdžiai pasikalbėti. Nuo pat jo grįžimo
vakarėlio prieš trejus metus visos jųdviejų kalbos, regis, sukosi tik apie pinigus.
Jis nusišypsojo.
– Ne viskas taip blogai. Gerai, kad ši prakeikta depresija privertė Sąjungą
apriboti savo reikalavimus. Žmonės pernelyg jaudinasi dėl savo darbo vietų, kad
imtųsi radikalių veiksmų. Žinau, kad turime pasikeisti, bet reikia rasti būdą, kaip
tai tinkamai padaryti.
Ji pasitrynė kaktą. Nors daugiau kaip trys šimtai jo darbininkų imigrantų
grįžo į Indiją, dėl perteklinės pasiūlos ir Didžiosios depresijos arbatos kainos
smuko. Ji buvo pasibaisėjusi, kad tiek daug vargšų neteko darbo, o drauge ir
tokio menko savo turtelio – jų skurdas iš tiesų buvo klaikus.
– Didžiausias galvos skausmas dabar yra plantacijos tamilai, – tęsė Lorensas. –
Stipriai suklydome, nesuteikę jiems balsavimo teisės. Dabar jie jaučiasi dar labiau
nuskriausti.
Gven linktelėjo. Nuo pat gaisro įtampa vis nemenko, pavienių neramumų
iškildavo visame Ceilone, bet rimtesni ginčai parsidėjo 1931-aisiais, kai teisė
balsuoti buvo suteikta visiems, išskyrus tamilų darbininkus.
– Niekaip nesuprantu, kaip juos vis dar galima laikyti nenuolatiniais
gyventojais?
– Būtent. Kaip aš ir sakiau. Tai viską tik pablogino, – pridūrė Lorensas.
Nors Gven atidžiai prižiūrėjo namų ūkio sąskaitas ir griežtai ribojo išlaidas,
palyginti su darbininkais ji vis vien maudėsi prabangoje. Nuo pat vaikystės
kiekvienas Gven atodūsis, kiekvienas žodis ir kiekviena mintis buvo skirta
pasiruošti tapti žmona bei motina, ir dabar ji tam atidavė visas jėgas. Bet buvo
graudu stebėti, kaip Lorenso viltys plėstis vėl ir vėl žlunga. Kad ir kaip jis
niurzgėjo, kai Gven tėvas pasiūlė mokėti už Hju mokslą bent tol, kol jie vėl
atsistos ant kojų, ji su džiaugsmu pasiūlymą priėmė.
– Ar gavai žinių iš Franės? – paklausė Lorensas.
– Ji atvyks per artimiausius porą mėnesių.
 – Džiaugiuosi. Tavo pusseserei esame daug skolingi, – tarė ir pakedeno sūnaus
plaukus. – Nagi, pasistenk dėl mamos, Hju, ir rytoj nusivesiu tave į fabriką.
Sutarta?
Hju akys sužibo.
– Lorensai, kodėl Veritė vėl čia? Ji niekaip nenori palikti mūsų ramybėje.
Veritė vis painiojosi jiems po kojomis, prisigalvojusi pačių keisčiausių
pasiteisinimų: tai dėl sprogusio vamzdžio ji negalinti išsitrinkti plaukų, tai žuvies
dvokas sukeliantis jai galvos skausmą. Net ir ištekėjusi ji nesiliovė kibusi prie
brolio, o dabar, jos elgesiui virtus visai beviltišku, Gven pajuto, kad tam turi būti
kokia nors rimta priežastis.
Jis susiraukė.
– Tiesa ta, kad ir aš to nesuprantu.
– Gal gali išsiaiškinti, kas nutiko? Kaip ką tik ištekėjusi moteris, ji tikrai per
daug laiko praleidžia čia. Jai derėtų spręsti savo problemas su Aleksanderiu, o ne
bėgti pas mus.
– Pamėginsiu, bet dabar jau turiu bėgti, sunkvežimiu važiuosiu į Hatoną.
– Ne „Daimleriu“?
Jis nusuko akis.
– Jis vis dar garaže, laukia, kada bus sutaisytas.
Lorensui išėjus, Gven įsitaisė kėdėje priešais sūnų ir susimąstė apie Veritę.
Nors svainei ir toliau užeidavo nuotaikų svyravimai, galiausiai ji ištekėjo už
Aleksanderio Franklino, gero, bet neįdomaus vyruko, ir jiedu apsigyveno
pakrantėje, jam priklausančioje žuvų fermoje. Prieš šešis mėnesius įvykusios
vestuvės juos visus nustebino, bet Gven jos atnešė didžiulį palengvėjimą – ji
vylėsi, kad vedybinis gyvenimas padės Veritei susitvarkyti. Dabar atrodė, kad tos
viltys buvo bergždžios.
Ji stebėjo, kaip Hju kramto pieštuko galą ir ištrina parašytą atsakymą.
Aritmetika jam ėjosi sunkiai, dėl to ji nerimavo, kaip jam seksis mokykloje. Hju
plaukai patamsėjo ir dabar krito lygiai taip pat, kaip Lorenso, – su dvigubu
verpetu pakaušyje ir banga priekyje. Sūnaus akys irgi buvo tamsiai rudos − kaip
tėvo, bet oda liko šviesi − kaip jos. Jis vis dar kalbėdavosi su savo įsivaizduojamu
draugu Vilfu, lyg šis būtų tikras, ir Lorensui tai nepatiko.
Ji jau norėjo rodyti klaidą jo skaičiavimuose, bet pro duris įėjo ir ant slenksčio
sustojo Navina.
Gven pakėlė į ją akis.
– Ponia, ar galiu su jumis pasikalbėti?
– Žinoma, užeik.
Bet Navina kryptelėjo galva į duris, ir Gven, pamačiusi nerimą jos akyse,
tučtuojau priėjo.

Gven sėdėjo po lenktu jaučių traukiamo vežimo stogu ir sukinėjo ant piršto
vestuvinį žiedą. Nors paskutinį kartą sinhalų kaime lankėsi prieš septynerius
metus, viską prisiminė it vakar. Jos pravažiavo tą vietą, kur ji pasuko ne tuo keliu,
kai buvo iškeliavusi per lietų, ir netrukus įsuko į duobėtą taką, kur medžiai buvo
taip nulenkti vėjo, kad nebeatsitiesė.
Beveik visiškai tyliame miške šviesa buvo žalia ir niūki, bet išvažiavus į
atviresnę vietą, oras prisipildė to paties anglies ir prieskonių aromato, kaip ir
anąkart. Jos pasiekė statų upės krantą, bet Navina nesustodama pervažiavo kaimą
iki tos vietos, kur krantai buvo vos iškilę virš vandens, o upė platesnė. Šiandien ji
atrodė ruda ir purvina, o ne skaidri ir žvilganti, kaip tąsyk, nebuvo matyti ir
besimaudančių dramblių. Vietoj jų upėje taškėsi keletas vaikų, pasisėmę vandens
moliniais puodais pylėsi jį sau ant galvų.
Gven išlipo ir stebėjo, kaip vaikai rėkavo vienas kitam, pirštais badydami į
vežimą. Po kelių minučių vežimas pabodo ir jie toliau užsiėmė savais reikalais.
Jaunesniųjų pilvai buvo apvalūs, o šonkauliai atsikišę labiau, nei turėtų. Buvo
sunku nusakyti jų amžių, bet atrodė, kad jiems maždaug nuo trejų iki vienuolikos
ar dvylikos. Gven susikaupė ir pamėgino įžiūrėti septynerių metų mergaitę.
– Šiandien pūsti stiprus vėjas, – tarė Navina ir dūrė pirštu į priešingą krantą,
kur iš vandens lipo mergaitė.
– Lijonė?
Navina linktelėjo.
 Gven žiūrėjo negalėdama atitraukti akių. Pastebėjo, kad vaikas per liesas. Ji
vilkėjo tik medvilninį sarongą, visą varvantį po pasiplaukiojimo upėje. Plaukai
buvo surišti kažkokiu kaspinu, ilga šlapia uodega kabėjo ant nugaros.
– Ji atrodo labai liesa, bet visa kita, regis, gerai, – tarė Gven ir pasisuko į
Naviną.
Iki šiol ayah tik buvo užsiminusi, kad yra bėdų. Daugiau nieko.
– Tai kokios bėdos?
Navina ėmė pasakoti, bet Gven taip įsijautusi stebėjo, kaip mergaitė neria
atgal į vandenį ir leidžiasi plaukti per upę, kad nieko nebegirdėjo. Iš pradžių virš
vandens matėsi mergaitės galva, bet po minutės visas jos kūnas paniro.
– Ji plauko kaip žuvis, – tarė Gven greičiau sau pačiai nei Navinai.
– Tik palaukite, ponia.
Sekdama vaiko paliekamą pėdsaką vandenyje, Gven žavėjosi jos drąsa ir tuo,
kaip lengvai ji nardo nuo vieno upės kranto iki kito.
Navina paplekšnojo jai per ranką.
– Dabar.
Mergaitė išlipo iš vandens, Gven prisimerkusi mėgino įžiūrėti, bet tik vaikui
pradėjus eiti krantu, susivokė.
– Ji raiša.
– Taip.
– Kas jai nutiko?
Navina gūžtelėjo.
– Tai tik dalis bėdos. Jos pamotė nebenori jos laikyti. Ji serga, jos pačios vaikai
išėjo gyventi pas senelę.
– Tai kas dabar rūpinasi Lijone?
– Nuo praėjusios savaitės niekas.
– Pakviesk ją, prašau.
Navina pamojo ir šūktelėjo. Iš pradžių mergaitė nesustojo ir atrodė, kad
stengiasi jų nepaisyti, bet paskui apsisuko ir įsispoksojo. Žengė kelis nedrąsius
žingsnius jų link ir vėl sustojo.
Navina ėmė kalbinti ją sinhalų kalba, mergaitė papurtė galvą.
 – Kas yra? – paklausė Gven. – Kodėl ji neateina?
– Duokite jai kelias minutes. Ji galvoja.
Gven stebėjo, jausdama mergaitės dvejones, ir suprato, kad dėl stiprių
čiabuvės instinktų ji tikriausiai pajuto, kad vyksta kažkas neįprasto.
– Pasakyk, kad ji saugi, kad neskriausime jos.
Navina vėl prabilo, šį kartą Lijonė panarino galvą, bet priėjo artyn.
Gven susiraukė matydama, kaip mergaitės raišumas trukdo jai judėti.
– Kaip manai, ar jai skauda?
– Manau, kad taip.
Gven mintys susipynė, ji trumpam užsimerkė. Atsimerkusi pamatė, kaip jos
mažylė prieina prie vežimo ir sustoja vos už kelių žingsnių nuo jos. Saulei
nušvietus Lijonės veidą, Gven pastebėjo, kad nors mergaitės akys rudos, jose
matyti daugybė violetinių, visai kaip jos pačios akių spalvos, taškelių.
– Ar niekas negali jos priimti?
Navina papurtė galvą.
– Aš klausinėjau, ponia.
– Esi tikra?
Įsivyravus tylai, Gven ėmė sukti galvą, bet gerklę ir krūtinę surakinusi panika,
regis, sustingdė ir smegenis. Ji bejėgiškai ieškojo sprendimo, bet tarp padrikų
minčių vis iškildavo jos namai. Užsimerkusi prieš akis matė tik plantaciją ir
viską, ką sukūrė per tuos metus. Ją baugino ne tik jos pačios žlugimas, bet ir
skausmas, kurį sukeltų Lorensui. Paslėpė veidą delnuose. Atleidimo negali nė
tikėtis, bet jei Navina negali rasti Lijonei namų...
Pakėlusi akis, užuodė degančio medžio ir ruošiamo maisto kvapą – bet Lijonei
maisto niekas neparuoš.
– Nėra nieko?
Ayah papurtė galvą.
– Net jei mokėčiau daugiau?
– Jie bijo vaiko, va kas. Ji nėra viena iš jų.
Gven užsimerkė ir įsiklausė į čionykščio gyvenimo garsus, o jos galvoje sukosi
tik viena mintis.
 – Negalime palikti jos likimo valiai.
Kai ją pagaliau užliejo suvokimas, kaip privalo pasielgti, baimė užėmė kvapą.
Nusibraukė šalto prakaito išmuštus delnus į sijoną ir nepaisydama niūriausių
abejonių priėmė sprendimą. Ji nepaliks savo dukters vienos. Štai kas svarbiausia.
Tai vienintelė išeitis, tad ji sunkiai nurijo, susikaupė ir prabilo:
– Tebūnie. Ji privalo keliauti su mumis.
Suraukti Navinos antakiai išdavė jos nerimą.
– Ar išdžiūvę jos plaukai garbanojasi kaip mano? – paklausė Gven.
Navina linktelėjo.
Gven kandžiojo skruostą tol, kol pajuto kraujo skonį.
– Jei sušukuosime ir standžiai supinsime plaukus, aprengsime paprastais
drabužiais, niekas neįtars, kad ji turi ką nors bendro su manimi. Jos tik akių
spalva neįprasta, be to, juk panašumo niekas ir neieškos, ar ne?
Navina vis dar atrodė nesanti tuo tikra.
Gven pavyko nustumti baimę į šalį, akimirksniu užvaldė ankstesnis troškimas
− būti savo vaiko motina.
– Vadinasi, sutarta. Sakysime, kad ji tavo giminaitė, atvykusi mokytis
kambarinės ir ayah padėjėjos pareigų. Ar gali jai tai paaiškinti?
Gven itin atidžiai, lyg būtų sprendžiamas jos pačios gyvybės ar mirties
klausimas, stebėjo, kaip Navina švelniu, raminančiu balsu kalba su mergaite. Iš
pradžių vaikas purtė galvą ir traukėsi atatupstas, bet Navina sučiupo ją už rankos
ir parodė į šlubąją koją. Mergaitė dirstelėjo kojon, paskui į Gven ir galiausiai
pasakė kažką sinhalų kalba.
– Ką ji sako?
– Klausia, ar nuvažiavusi su mumis galės plaukioti.
– Pasakyk, kad kasdien galės plaukioti ežere.
Šįsyk Navinai kalbant Lijonė šypsojosi.
– Paaiškinau jai, ponia. Ji žino, kad jos pamotės nebėra ir kad ji liko viena.
Žinoma, tą moterį ji laiko motina, todėl labai liūdi.
Gven gerklėje sukilo gumulas, ji linktelėjo, bet nieko nepasakė. Maža mergytė
neteko šeimos. Ji gurktelėjo besikaupiančias ašaras, ir Navina, tai pastebėjusi,
leido jai akimirką atsigauti − tuo metu meiliai užsiėmė su mergaite. Gven darėsi
bloga nuo kaltės ir gėdos. Ji mėgino įtikinti save, kad viskas išsispręs, bet negalėjo
atsikratyti tos labai aiškiai juntamos baimės, lydinčios visus kitus jausmus vaikui.
– Ar ji turi daug daiktų?
– Tik truputį. Eisiu su ja. Jūs laukti čia.
Navinai su mergaite išėjus, Gven nužvelgė suplūktos žemės kelią. Medžių
šakomis lakstė ir aukštais balsais čirpė voverių šeimyna. Netoliese kelios moterys,
vilkinčios baltus marškinėlius ir margus sarius, ant galvų nešėsi didžiulius
krepšius. Dar viena moteris sustojo prie vežimo ir įsistebeilijo. Jos lūpos buvo
putnios, bet nosis plona, o akys pajuodusios. Gven paskubomis paslėpė veidą po
šaliu.
Gven Ceilonas buvo vieta, kur pildėsi britų svajonės ir buvo uždirbami jų
turtai, kur anglų šeimos gyveno ir gimdė vaikus, vieta, kur jos pačios gyvenimas
pasikeitė taip, kaip nebūtų susapnavusi net pačiame keisčiausiame sapne. Bet čia
egzistavo ir kitas pasaulis, kur mergaitės laksto prisidengusios paprastais
medvilniniais marškinėliais ir nudriskusiais sijonais, kur kūdikiai gurguliuoja ir
šliaužioja purve, o žmonėms stinga maisto.
Kai Navina parvedė Lijonę, ši buvo apsirengusi kaip ir kitos mergaitės, o po
pažastimi nešėsi nedidelį ryšulį.
Gven pakėlė akis į dangų. Horizonte susikaupė sunkūs lietaus debesys – joms
pasiseks, jei spės grįžti dar nespėjus jiems prakiurti.

Visą ilgą kelionę namo Gven taip smarkiai pykino, kad Navinai teko dusyk
sustoti, kad ji galėtų išsivemti krūmuose. Tarp šleikštulio priepuolių jiedvi su
ayah kurpė planą.
Grįžus Gven padėjo vaikui išlipti iš vežimo ir apsiautė savo šaliu, kad
apsaugotų nuo lietaus. Dirstelėjo į laukujes duris − širdis, rodėsi, tuoj iššoks iš
krūtinės. Nusprendė lėkti aplink namą ir į vidų įsmukti pro į ežerą atsiveriančius
didžiulius verandos langus. Mažesnė tikimybė būti pastebėtoms, nors ir teks
kiaurai permirkti.
 Navinai pasisukus pasirūpinti jaučiu, mergaitė norėjo sekti jai iš paskos, bet
Gven papurtė galvą ir paėmė vaiką už rankos. Baiminosi, kad mergaitė gali
priešintis, bet ši tik panarino galvą ir paklusniai bidzeno jai prie šono.
Kaip tik tuo metu, kai jiedvi ėjo pro svetainę, prie lango stovėjo geltona laisva
suknele vilkinti Veritė. Ji, regis, tiesiog spoksojo į žolę pjaunantį sodininką, o
pamačiusi Gven jau kėlė ranką pamojuoti, tik staiga ši sustingo, o veidą iškreipė
nuostaba.
Gven kiaurai pervėrė vėjo gūsis, ji linktelėjo ir iš baimės kalendama dantimis
nuskubėjo į savo kambarį, trokšdama kuo greičiau nuvesti mergaitę į vaikų
kambarį. Po velnių! Ir pasitaikyk man taip – būtinai Veritė! Liokajus buvo
paliktas prižiūrėti Hju, ir dabar išgirdusi vaiko dundėjimą viršuje ji atsiduso su
palengvėjimu, kad jis, kaip ir tikėjosi, žaidžia su savo traukinukais. Telieka
spėlioti, ką jis pamanys apie namuose atsiradusį dar vieną vaiką.
Ji mostelėjo Lijonei sekti paskui, jiedvi įėjo, ji stabtelėjo iš vidaus uždaryti
langų ir užrakinti miegamojo durų. Suradusi sausą šalį, šlapiąjį nuėmė nuo
Lijonės pečių. Tada pro vonios kambaryje esančias duris įėjusios į trumpą
koridorių, jau netrukus jiedvi atsidūrė vaikų kambaryje, laikinajame savo
prieglobstyje. Kol drąsa dar nebuvo spėjusi išgaruoti, Gven užtraukė užuolaidas,
slėpdamasi nuo dienos šviesos ir smalsių akių, kurios galėjo jas pastebėti
atvykstant, ir panarinusi galvą atsirėmė į sieną. Kaip ji ištvers tiriamus Veritės
žvilgsnius? Stengėsi kvėpuoti ramiai, užsimerkė, kad sulaikytų ašaras. Navinos
kambaryje nebuvo, bet Gven žinojo, kad šiuo metu ji renkanti daiktus, kurių
prireiks miegant su mergaite vaikų kambaryje.
Norėdama nurengti šlapius Lijonės drabužius, Gven ženklais parodė savo
ketinimą, bet mergaitė, neatitraukdama nuo jos akių, papurtė galvą.
– Tu − Lijonė, – tarė Gven, durdama pirštu į vaiką. – Aš − Gven. Aš ponia.
Ji pamėgino išveblenti kelis žodžius sinhalų kalba, bet veltui. Delsė. Mergaitė
atrodė apimta abejonių ir paniurusi. Gven ir pati jautėsi nejaukiai. Ji nieko
nežinojo apie Lijonę: jos būdą, ligšiolinį gyvenimą. Ką mėgsta, ko ne. Ištiesė
dukteriai ranką, bet mergaitė įdūrė akis į grindis ir neatsakė. Gven gerklę vėl
užspaudė gumulas. Kad ir kas benutiktų, negali leisti dukteriai pamatyti savęs
verkiančios.
Ji vėl pabandė įkalbėti mergaitę persirengti ir tik dabar suvokė, kiek daug šiam
vaikui teks įdėti pastangų, kad priprastų prie savo naujojo gyvenimo, ir kokią
galybę pastangų teks įdėti jai pačiai, kad galėtų deramai ja rūpintis. Išgirdus
koridoriuje už miegamojo durų ją šaukiančią svainę, nerimas dar labiau išaugo.
Sudrebėjo, klaikiai jusdama, kaip siaubingai rizikuoja.
 Dvidešimt aštuntas skyrius

Vis dar vilkėdama chalatą, Gven ant lovos išdėliojo visus savo drabužius ir kelias
juostas sariams siūti skirtos medžiagos, kuri jai pasirodė ypač graži. Buvo vis
sunkiau rasti nebrangų siuvėją, tad ji ketino paprašyti Navinos persiūti kai
kuriuos jos drabužius. Sunkūs laikai užgriuvo visą pasaulį, kai kurių medžiagų ne
tik trūko, jos dar buvo ir itin brangios. Kiek anksčiau Franė jai buvo rašiusi apie
Londone pradėtas atidarinėti naujas gatavų drabužių parduotuves. Gven pasijuto
daug geriau, kad jos santykiai su pussesere pagaliau bent iš dalies pagerėjo, nors
Ravasingo nė viena neminėjo.
Gven buvo skaičiusi, kad, panašiai kaip ir Lorensas, radęs būdų modernizuoti
arbatos gamybą, mados namai taip pat atrado pigesnių gamybos būdų ir dabar
vietoj brangių medžiagų naudojo naujas ir pigesnes. Franę ypač žavėjo naujos
permatomos kojinės iš Amerikos, ji atsiuntė skandalingą savo nuotrauką su
nauja dirbtinio šilko suknele, tikrai per stipriai atidengiančia kojas.
Dauguma geriausių Gven suknelių buvo šilkinės, o dabar, pasak Franės, jos
jau buvo beviltiškai išėjusios iš mados – su flaperiškomis suknelėmis nei
Londone, nei Niujorke nieku gyvu nebepasirodytum. Kad tai įrodytų, atsiuntė
naujausią amerikietiško žurnalo „Good Housekeeping“ numerį.
Gven atvertė pirmą pasitaikiusį puslapį: kai kurios merginos vilkėjo
moteriškus dviejų dalių kostiumėlius su paprastomis palaidinėmis, kitos mažus
megztinukus ir ilgokus susiaučiamus sijonus. Tai buvo įvaizdis lieknoms
merginoms, ji įsivaizdavo, kad ant Franės tokie drabužiai braškėtų per siūles, bet
jie labai tiktų Veritei – suteiktų elegancijos ištįsusiai jos figūrai. Jei ji
susigarbanotų plaukus ir pasidažytų raudonu lūpdažiu, tiesiog pražystų. Kadangi
pati Gven buvo tokia smulki, jos širdis linko prie trumpučių trečiojo
dešimtmečio sijonėlių.
 Bet šiandien jos tikslas nebuvo atsinaujinti, ji ketino nuspręsti, kokias sukneles
Navina galėtų sukarpyti, kad pasiūtų drabužių Lijonei. Išrinko kelias šilkines
sukneles, bet tučtuojau jas numetė. Šilkais apsirėdžiusi tarnaitė tuoj patrauktų
dėmesį. Viena buvo dukterimi rūpintis per atstumą, kur kas sudėtingiau dabar,
kai mergaitė apsigyveno jos namuose. Nuo pat jos atvykimo Gven nebuvo nė
bluosto sudėjusi, o skrandis taip vartėsi, kad ji negalėjo valgyti. Krūptelėjo
išgirdusi triukšmą už savo kambario durų ir susivokė, kad privalo kaip nors
atsikratyti to vis augančio siaubo.
Galiausiai atrinko senus medvilninius gėlėmis ir lapais margintus drabužius –
kokybiškas, nuo plovimo suminkštėjęs audinys tiks vaikui – ir sudėjo juos į
krūvelę: vieną ar du sijonus ir labai mėgtą, bet stipriai suplyšusią raudoną
peltakiuotą suknelę. Retai dėvėdavo raudonus drabužius, bet ši suknelė buvo
daili. Sulanksčiusi atrinktus drabužius, persimetė per ranką ir nunešė į vaikų
kambarį.
Navina sėdėjo ant grindų priešais pasidėjusi skaitytuvus, vaikas stumdė
ratukus ir skaičiavo sinhalų kalba, o Navina kartojo žodžius angliškai.
– Gal vertėtų supažindinti ją su likusiais darbuotojais? – paklausė Gven.
Navina pakėlė akis.
– Ponia, nesukite galvos. Aš padaryti.
– Pasakiau Lorensui, kad tau teko atsivežti našlaite tapusią giminaitę čia
gyventi, – tarė Gven.
Meluodama Lorensui turėjo sutelkti visą valią, kad nedrebėtų kojos, o kai jis
pakėlė galvą nuo laikraščio ir susiraukė, kad neišsiduotų, pati sau skaudžiai
įsignybė.
– Mieloji, Navina neturi giminių. Mes esame jos šeima.
Ji giliai įkvėpė.
– Na, pasirodo, kad vieną giminaitę visgi turi. Tolimą pusseserę.
Kurį laiką vyravo tyla, Gven muistėsi, taisėsi sijoną ir segtukus plaukuose –
darė viską, kad tik apsiramintų.
– Man tai nepatinka, – tarė jis. – Navina yra geraširdė, įtariu, kad kažkas
pripaistė jai niekų apie dingusią giminaitę, o ji ėmė ir patikėjo. Pats su ja
pasikalbėsiu.
– Ne!
Jis atrodė nustebęs.
– Noriu pasakyti, kad juk pats visada kartoji, kad namų ūkis yra mano
reikalas. Leisk man tuo pasirūpinti.
Ji laukė ir, jam susimąsčius, šyptelėjo.
– Tebūnie. Bet manau, kad mums reikėtų pasistengti rasti jai tinkamesnius
namus.
Prisiminusi tai, Gven papurtė galvą ir vėl pažvelgė į Naviną.
– Lorensas nepatenkintas, o Veritė smalsauja.
Navina papurtė galvą.
– Nemanai, kad man derėtų pasitikėti savo svaine, ar ne?
– Kai mirė jo ponia, mergaitė būti nelaiminga. Nelaimingi žmonės gali būti
blogi. Išsigandę irgi.
– O Veritė išsigandusi?
Navina gūžtelėjo pečiais.
– Ko ji bijo?
– Negaliu pasakyti...
Navinos balsas nutrūko, visos trys tylėjo.
Ayah daugiau nieko nebesakė. Ji retai dalydavosi savo slapčiausiomis
mintimis, ypač apie šeimos narius, nors Gven labai troško jas išgirsti. Ji negalėjo
sugalvoti nė vienos priežasties, ko galėtų baimintis Veritė, išskyrus baimę
prarasti brolį, nors tai ir galėtų paaiškinti jos depresiją ir nenorą nuo jo
pasitraukti.
– Dar nieko nesakiau Hju, jis jos dar nematė.
Navina panarino galvą ir tęsė pamoką.
– Gal vėliau, kai Hju miegos, galėtum pavedžioti ją po sodą?

Atėjus deserto metui, Lorensas atplėšė laiškus. Juose nebuvo nieko įdomaus
Gven, išskyrus raštelį nuo Franės su pridėta naujausių moteriškų drabužių
nuotrauka. Gven nudžiugo, nes iš laiškelio nuotaikos atrodė, kad viskas pagaliau
grįžo į savas vėžes.
Lorensas išpakavo kažkokį cilindro formos daiktą. Ant baltos staltiesės iškrito
žurnalas ir liko gulėti susisukęs.
– Kas gi čia? – paklausė vyras ir pakėlęs ištiesino leidinį. – Panašu į
amerikietišką žurnalą.
– Ar galiu eiti nuo stalo, mamyte? – sučiulbo Hju.
– Taip, bet nebėgiok, kol maistas susigulės. Ir vienas neik prie ežero. Pažadi?
Hju linktelėjo, nors Gven neseniai buvo pastebėjusi jį mėginant žvejoti
siaurame kyšulyje prie kranto.
Hju išėjus, Lorensas susiraukė dar labiau.
– Ar yra koks laiškas? – paklausė ji.
Jis pakėlė žurnalą ir papurtė − iškrito vokas.
– Na štai, – tarė ji. – Nuo ko?
– Minutėlę, – jis atplėšė voką ir, pakėlęs antakius, įsispoksojo į laišką. – Nuo
Kristinos.
– Dievulėliau! Ką ji rašo? – ji stengėsi išlaikyti ramų balsą, bet pirmą sykį per
trejus metus išgirdusi Kristinos vardą, pasijuto nejaukiai.
Peržiūrėjęs laišką, jis pakėlė į ją akis.
– Rašo, kad turi mums puikią idėją ir kad perskaitęs žurnalą turėčiau
pamėginti ją atspėti.
Gven nusibraukė lūpas ir padėjo pudingo šaukštelį. Jos skrandis vartėsi –
nebuvo jokios vilties nuryti dar bent kąsnelį.
– Nagi, Lorensai! Nejaugi mums šiame gyvenime dar negana Kristinos idėjų?
Išgirdęs ūmų jos balsą, Lorensas pakėlė akis, papurtė galvą ir pervertė žurnalą.
– Tai nebuvo jos kaltė, juk žinai. Niekas negalėjo numatyti Volstryto žlugimo.
Gven papūtė lūpas, bet savo nuomonę pasilaikė sau.
– Tai kas tame žurnale?
– Iš kur man žinoti? Panašu, kad šiukšlės. Nesibaigiančios batų valiklio,
skalbimo miltelių ir panašių dalykų reklamos, sujungtos pavieniais straipsniais.
– Manai, kad ji nusipirko žurnalą?
 – Nelabai tikėtina. Tik rašo, kad sugalvojo kai ką, kas atneš mums sėkmę.
– Bet kodėl mus turėtų dominti žurnalas?
Lorensas nusviedė jį šalin ir ėmė rengtis eiti, o Gven paklausė, ar galėtų
„Daimleriu“ nuvažiuoti į Hatoną. Pasirūpinus medžiagomis, dabar jai trūko sagų
ir siūlų.
Lorensas jau ėjo pro duris, vieną ranką buvo uždėjęs ant rankenos, bet dabar
stabtelėjo.
– Na, ar galiu? – perklausė ji.
Jis dar akimirką luktelėjo.
– Tiesą sakant, dar nesumokėjau už garažą.
– Kodėl?
Jis raustelėjo ir nusisuko.
– Nenorėjau nieko sakyti. Aną mėnesį mums buvo kiek striuka, visus pinigus
teko skirti algoms. Netrukus turėtų pasitaisyti. Na, po aukciono.
– Ak, Lorensai.
Jis linktelėjo ir jau ketino išeiti, bet grįžtelėjo ir paskubomis pridūrė:
– Pamiršau, ji dar rašė, kad po kelių dienų atvyks aptarti tos savo idėjos. Ir
klausia, ar galės kelias dienas paviešėti.
Jis patyliukais uždarė duris, Gven, pritrenkta žinios, liko sėdėti viena. Ji ir taip
gyvena tarsi ant adatų, mėgindama sutvarkyti Lijonės reikalus nesukeldama
įtarimų, o čia dar Kristina ketina pas juos apsistoti. Ką ji darys, jei, be visų kitų
bėdų, Lorensas vėl neatsispirs Kristinos kerams? Kad ir kaip jis mėgintų ją
įtikinti, Kristina ji nepasitikėjo, o įtarimai, kad ji vis dar kėsinasi į Lorensą,
privertė jos širdį suvirpėti. Ji atsirėmė į sieną ir užsimerkė.

Taip jau nutiko, kad po pietų Navina sukarščiavo ir nebegalėjo dirbti, tad Gven
drebančia širdimi teko pačiai pasirūpinti Lijone. Iš pradžių ėjosi tikrai nekaip.
Stengdamasi suvaldyti jaudulį, Gven elgėsi atžariai ir atsainiai, vaikas priešinosi,
verkė ir nesitraukė nuo senosios ayah lovos. Galiausiai, kai Navina paglostė jai
rankas ir tyliai pakuždėjo, mergaitė pasidavė ir nuėjo koridoriumi paskui Gven.
Ši nė nenutuokė, kas buvo pasakyta, bet tikriausiai instinktyvi Navinos užuojauta
mergaitę nuramino.
Miegamajame Gven apžiūrėjo vaiko turtą. Vieninteliai jos drabužiai buvo tie,
kuriuos dėvėjo, iš karoliukų verta apykojė ir nudriskusi medžiagos juosta.
Nuvedusi Lijonę į vonios kambarį, parodė jai vonią. Nors Navina mergaitę
buvo nupraususi, prieš supažindindama su Hju, Gven norėjo ją kaip reikiant
ištrinti. Drovėdamasi ir delsdama, sutvarkė rankšluosčius ir perdėliojo muilus,
bet nenorėdama, kad vaikas pajustų jos nerimą, galiausiai susikaupė. Tikėjosi,
kad Lijonė priešinsis, bet kai pribėgo pusė vonios vandens, mergaitė įšoko į ją
apsirengusi. Šlapi drabužiai prilipo prie kūno, ji atrodė liesa, skausmingai trapiu
kaklu ir vešlia ilgų ir garbanotų plaukų, vietomis susimetusių į kaltūnus, kupeta.
Vis dar nenutuokdama, kaip elgtis, Gven atsiduso. Užpylė truputį šampūno
ant Lijonės plaukų, ėmė trinkti galvą, kad šis suputotų, ir jautėsi netenkanti
drąsos. Bet mergaitei sukikenus Gven šiek tiek palengvėjo.
Išsimaudžiusi mergaitė nusitempė drabužius, Gven padavė jai didelį baltą
rankšluostį ir, palikusi ją vieną, grįžo į vaikų kambarį surasti senų Hju
marškinėlių.
Vargšelė Navina kietai miegojo ir atrodė labai išblyškusi. Tokiame amžiuje
tiek dirbti jai tikrai buvo nelengva. Gven žvelgė į ją graužiama kaltės, bet staiga
išgirdo riksmą ir nuskubėjo atgal į miegamąjį.
Išraudusi Veritė badė pirštu į Lijonę, pirštų galiukais laikydama rankšluostį.
Gven pervėrė baimė.
– Pričiupau ją mėginant pavogti šį rankšluostį, – pareiškė Veritė.
Persigandusi nuoga mergaitė, rankomis apsivijusi liemenį, stovėjo prie lovos,
nuo šlapių plaukų ant grindų varvėjo vanduo. Gven suskaudo širdį, ji atlošė
pečius ir pasijuto tokia įtūžusi, kad teko valdytis, jog nesmogtų Veritei.
– Ji jo nevogė. Aš ją išmaudžiau. Atiduok rankšluostį.
Veritė jo nepaleido.
– Ką! O Hju palikai žaisti lauke vienut vienutėlį?
– Hju viskas gerai, – tarė Gven, numodama ranka į Veritės žodžius. Priėjusi
čiupo jai iš rankų rankšluostį ir priklaupusi apglobė Lijonę.
 – Ar iš proto išsikraustei? Ji negali šitaip būti tavo kambaryje, Gven. Ji gi visa
knibždėte knibžda.
– Ką turi omenyje?
– Utėles, Gven. Vabalus.
– Ji švari. Išsimaudė.
– Sakei, kad ji čia atvyko padėti Navinai. Ji tarnaitė. Negali elgtis su ja kaip su
viena iš mūsų.
– Taip ir nesielgiu, – atsistojusi pareiškė Gven. – O kadangi tai mano namai, o
nebe tavo, Verite, būtų malonu, jei nesikištum į tai, ką darau. Navina serga. Šis
vaikas pasaulyje visai vienas. Tiesiog elgiuosi geraširdiškai, o jeigu tu to nesuvoki,
tai būtų geriau, jei kuo greičiau grįžtum pas savo vyrą.
Veritė išraudo ir susiraukė, bet minutę ar dvi nepratarė nė žodžio.
Gven vėl pritūpė ir nusausino mergaitę, tada grįžtelėjo per petį.
– Kodėl tu vis dar čia?
– Tu nesupranti, Gven, – tarė Veritė taip tyliai, kad Gven vos ją išgirdo. –
Negaliu grįžti.
– Ką?
Veritė dar labiau nuraudo, papurtė galvą ir staiga išlėkė iš kambario.
Gven nurijo pyktį. Blogesnio meto atsikraustyti Lijonei nė būti negalėjo.
Namuose virs tikras chaosas. Kaip tik tada, kai jai taip reikia ramybės ir tylos, kad
galėtų niekieno nestebima pažinti dukterį, žmonės klausinės, prašysis
pamaitinami ir domėsis, kaip ji laikosi. Jai mažiausiai reikėjo aplinkui
besisukinėjančios ir ją stebinčios Veritės ar aplinkui besisukinėjančios ir Lorensą
stebinčios Kristinos.
Nors viduje visa drebėjo, dėdamasi savimi pasitikinčia, ji paėmė Lijonę už
rankos. Mergaitės odos spalva vis dar vertė ją jaustis nejaukiai, bet ji negali
sureikšminti savo jausmų – svarbiausia padėti vaikui čia apsiprasti ir tai, koks
gali kilti pavojus, jei ji pati bent akimirkai atsipalaiduos.
Namuose aidėjo bumbsėjimas – Hju į lauko sieną mušinėjo kamuolį. Jis
tikriausiai irgi išgirdo ją ateinant, nes kai Gven pasuko už kampo, jau buvo
liovęsis mušinėti ir stebėjo ją, viena ranka įsispendęs į šoną. Tokia panaši į tėvo
povyza privertė suplazdėti jos širdį.
– Tai Lijonė, – eidama per terasą tarė ji, stengdamasi kalbėti kuo įprasčiau. – Ji
Navinos giminaitė, gyvens su mumis ir padės jai.
– Kodėl ji taip juokingai eina?
– Ji luoša, ir tiek. Manau, kažkas nutiko jos pėdai.
Gven nužvelgė kresnas Hju kojas ir žolės dėmėmis išmargintus šortus. Jis
mėgo ridentis žemyn nuolaidžiomis terasomis ir sustodavo pačiu laiku, prieš pat
baigiantis žolei. Jis plačiai jai išsišiepė, rodydamas dantis, ir ji šypsodamasi
nužiūrėjo sveikai rausvus jo skruostus ir murziną, tvirtą nosį. Palyginti su juo,
visai šalia stovinti Lijonė atrodė traputė.
– Ar ji moka žaisti kamuoliu?
Gven vėl nusišypsojo, prisitraukė jį prie savęs ir apkabino.
– Na, ji čia ne tam, kad žaistų, Hju.
Jo veidas apniuko.
– Kodėl ne? Negi ji nemoka? Galiu išmokyti.
– Gal ne šiandien. Bet rytoj ji galėtų eiti su tavimi paplaukioti. Ji nardo kaip
žuvis.
– Iš kur žinai?
Gven patapšnojo sau per nosį.
– Nes aš protingiausia ir nuostabiausia būtybė, kuri viską žino ir mato.
Jis nusijuokė.
– Nekvailiok, mamyte. Tai Jėzus.
– Tiesą sakant, sugalvojau kai ką šaunaus. Kodėl gi tau negrįžus vidun ir
nepamokius Lijonės anglų kalbos? Norėtum, ar esi per daug karštakošis?
– Nagi, mamyte, pietums nevalgiau košės.
Ji nusijuokė iš įprasto jųdviejų pokšto, dar sykį trumpai jį apkabino, bet
šalimais stovinti Lijonė vėrė juos žvilgsniu. Dievulėliau, pamanė Gven, gali būti
sudėtinga. Tikiuosi, ji nemano, kad juokiamės iš jos.
Gven nuogąstaudama turėjo pripažinti, kad iš dukters troško daugiau. Ji
nuolat ją stebėjo, bet praraja tarp to, kas ji buvo, ir to, kas turėjo būti, buvo
pernelyg didelė peržengti. Ją skaudino tai, kad jausmai Lijonei nė iš tolo
neprilygo meilei Hju, o kai ji leisdavo šiltiems jausmams dukrai prasiveržti ir
trokšdavo ją nuraminti, nežinodavo kaip. Norėjo suprasti, kaip Lijonė čia jaučiasi
ir ką galvoja. Ją kankino mintis, kad paliko savo dukterį, kai ši buvo mažytis,
bejėgis kūdikis, ir dabar labiausiai geidė padėti jai pasijusti saugiai. Delnu
pasitrynusi maudžiančias akis, norėjo pasakyti Lijonei, kad naujuosiuose
namuose niekas jos nenuskriaus, bet širdyje žinojo, kad tokiai pažeidžiamai jos
dukteriai iš tiesų reikia tik meilės.
Navinai atsigavus, Gven ėmė nykti savo kambaryje, įkalinta prieštaringų
jausmų ir baimės, kad per dažnai pastebėta su Lijone gali išsiduoti. Laikas slinko
sulėtintai, o kaskart dirstelėjusi į laikrodį ji nustebdavo, kad paukščiai vis dar
čiulba. Ar nuo šiol toks bus visas likęs gyvenimas – su baime giliau atsikvėpti ir
nuolatiniu grįžčiojimu per petį? Bet kad ir kiek laiko ji tūnotų savo kambaryje,
negalėjo atsikratyti nuojautos, kad nenumaldomai artėja tas atsitiktinis įvykis,
reikšiantis visa ko pabaigą.
Išgirdusi Hju balsą, Gven priėjo prie lango ir dirstelėjo laukan. Jis buvo
suradęs nudriskusią šokdynę, ir ji stebėjo, kaip berniukas bando išmokyti Lijonę
šokinėti. Kaskart pamėginusi, mergaitė įsipainiodavo. Nepanašu, kad tai ją būtų
liūdinę, nes kol Hju švelniai ją išpainiodavo, ji kikendavo. Gven dužo širdis
matant, kaip Hju, pats to nežinodamas, žaidžia su savo dvyne seserimi ir atrodo
toks laimingas.
Į lauką išėjus Navinai, Gven ir toliau žiūrėjo, tik žingtelėjo toliau, kad liktų
nepastebėta. Nors Hju priešinosi, Navina mergaitę išsivedė. Netrukus Gven
išgirdo balsus vaikų kambaryje. Kiek luktelėjusi, nuėjo ten pasižiūrėti, kaip senoji
ayah moko Lijonę drabužių lankstymo meno. Kurį laiką stovėjo atokiai nuo
jųdviejų, Navina ėmė niūniuoti, o Lijonė uždainavo sinhalų kalba.
– Kas tai? – paklausė Gven, joms nutilus.
– Vaikiška dainelė, bet, ponia, mergaitė, atrodo, labai greitai pavargsta ir
kosėja va kaip.
– Duok jai mikstūros nuo kosulio. Ji tikriausiai tik pratinasi prie pakitusio
gyvenimo.
 Išgirdusi pagrindiniame koridoriuje žingsnius, Gven sunerimusi išskubėjo.

Kitas rytas išaušo malonus. Stovėdama apatinėje terasoje, Gven jautėsi lyg pats
oras dainuotų – ne uodai, ne bitės ir ne banguojantis vanduo. Bet stebėdama,
kaip ežero paviršiuje nardo paukščiai, ji susivokė, kad kažkas iš tiesų dainuoja.
Garsas priminė melodingą žvangėjimą ir sklido nuo vandens. Ji atidžiai
įsižiūrėjo, bet nematė nė gyvos dvasios.
Iš už nugaros pribėgęs Hju šūktelėjo:
– Apsimoviau maudymosi trumpikes, mamyte.
Ji apsisuko ir, jam lekiant paskutinius keletą žingsnių, čiupo į glėbį.
– Mačiau ją. Norėjau eiti kartu, bet ji nepalaukė.
– Ką, mielasis?
– Naujokę.
– Jos vardas Lijonė, brangusis.
– Taip, mamyte.
– Nori pasakyti, ji plaukioja ežere?
– Taip, mamyte.
Gven pajuto dilgtelint baimę. Sulaikiusi kvapą nužvelgė ežerą. Kas, jei Lijonė
nuplaukė į kitą krantą ir susirado upę, tekančią atgal į kaimą? Jai galėjo nutikti
bet kas. Ši mintis ją apsėdo, ji tyrinėjo vandenį, o į galvą suplūdo kraujas –
akimirksnį ji net troško, kad upė būtų pasiglemžusi mergaitę. Mintys susijaukė. Ji
pasibaisėjo ir negalėjo patikėti, kad iš viso apie tai pagalvojo. Staiga pajuto
truktelint rankovę.
– Žiūrėk, mamyte, – tarė Hju. – Ji toje saloje. Ką tik išlipo. Mamyte, ji labai
gerai plaukioja, taip? Aš taip toli nenuplaukiu.
Gven su palengvėjimu iškvėpė.
– Ar galiu ir aš eiti? – paklausė Hju.
Jam buvo prisakyta visada atsiklausti, ir Gven susimąstė, kaip galės leisti
Lijonei plaukioti nevaržomai, bet ir toliau išlaikyti šią taisyklę Hju. Vanduo
mergaitę traukė it magnetas, ir Gven baiminosi, kad uždrausti jai plaukioti būtų
tas pats, kaip uždrausti kvėpuoti.
 Gven stebėjo, kaip kresnas Hju kūnelis su didžiausiu trenksmu krenta
vandenin. Nemokėdamas taip lengvai plaukioti, jis atsigriebdavo keldamas
triukšmą – jo riksmai ir klyksmai aidėjo tol, kol parplaukė Lijonė. Prieš pat
išlipdama, ji apsisuko vandenyje it dervišas su aplinkui besivejančiais plaukais.
Tada abudu išlipo, nusipurtė, o mergaitė stipriai užsikosėjo. Hju susigėdęs
spoksojo į ją, bet nušvito iš pasitenkinimo, kai kosulys aprimo ir mergaitė jam
nusišypsojo.
– Kur Vilfas? – paklausė Gven.
– Ak, Vilfas nuobodus. Jam vis tiek nepatinka plaukioti.
– Kaip manai, gal eime, pabandysime įkalbėti appu iškepti blynų?
– Ar gali mergaitė...
Gven susiraukė.
– Tai yra, ar gali Lijonė eiti kartu?
– Gal tik šįkart.
Hju paėmė Lijonę už rankos, ši neprieštaravo. Stebint, kaip abu susikibę
nulekia laiptais į priekį, jai suspaudė širdį – pajuto mergaitei tokius stiprius
jausmus, kurių iki šiol pajutusi nebuvo. Jos akys sudrėko, bet kaip tik tuo metu
moteris pastebėjo laiptais jos link besileidžiančią Veritę.
– Lorensas prašė perduoti, kad nori pasikalbėti su tavimi svetainėje.
– Kodėl?
Veritė atsainiai nusišypsojo.
– Nesakė.
Gven nuskubėjo į svetainę, ten rado pirmyn atgal žingsniuojantį Lorensą su
laikraščiu po pažastimi. Išgirdęs jos žingsnius, atsisuko, jo veidas buvo bejausmis.
Akimirką stojo tyla, Gven galvoje sumetė − jis žino ir ketina mane išmesti. Ėmė
beviltiškai ieškoti, ką pasakyti.
– Aš...
Jis ją pertraukė.
– Mačiau Hju lauke su mergaite – maniau, mes nusprendėme.
Sustingusi iš įtampos, ji prisivertė atsakyti:
– Atsiprašau?
 Jis atsisėdo ant sofos ir atsilošė.
– Mergaitė. Maniau, nusprendėme, kad ji neliks.
Gven vos sugebėjo nuslėpti užplūdusį palengvėjimą. Jis nežino. Atsistojo už
sofos, kad galėtų pamasažuoti jo pečius, o kartu ir paslėpti savo veidą.
– Ne. Nusprendėme, kad aš tuo pasirūpinsiu. Ir aš rūpinuosi, bet panašu, kad
ji nesveikuoja. Kosėja.
– Tai užkrečiama?
– Nemanau. Be to, Hju labai vienišas.
Ji liovėsi masažuoti ir žingtelėjo atgal, jis atsitiesė ir pasisukęs pažvelgė į ją.
– Tikiuosi, žinai, kad mielai padėčiau, jei mergaitė iš tiesų būtų giminė.
– Žinau, bet, Lorensai, negi negali manimi pasikliauti?
– Nagi, mieloji. Tu pati nesava. Nenoriu būti šiurkštus, bet tai kvaila. Jau
sakiau, Navina neturi giminių. Reikalas tas, kad aš nenoriu, jog Hju su ja
bendrautų.
Gven akimirką stovėjo be žodžių.
– Nesuprantu tavęs.
Jis žvelgė suglumęs.
– Juk priežastis akivaizdi – nenoriu, kad jis prie jos prisirištų, nes, mergaitei
išvykus, jos siaubingai ilgėsis. Taigi, kuo anksčiau, tuo geriau. Tikiuosi, su tuo
sutinki?
Žvelgdama į jį jautė, kaip skausmingai ima tvinkčioti smilkiniai. Kaipgi ji gali
sutikti?
Jis ištiesė ranką.
− Tau viskas gerai? Atrodai nesava.
Gven papurtė galvą.
− Suprantu, tu stengiesi, bet...
− Tai taip neteisinga, − nutraukė jį Gven. – Iš tiesų, Lorensai. Kur, po velnių,
ją tikiesi išsiųsti?
Ji nebepajėgė pakelti užplūdusių jausmų, širdis, regis, plyšo, o visos pastangos
apsaugoti Lorensą ir jųdviejų santuoką subyrėjo. Ji nenori atiduoti Lijonės, o jis
nė nenutuokia, ką jai tenka iškęsti, ką jai teko kęsti visus tuos metus. Jis teisus – ji
iš tiesų stengiasi, bet jis nežino, kad ji nebepajėgia plėšytis ieškodama
pusiausvyros tarp vienas kitam prieštaraujančių vyro, Hju ir mergaitės poreikių.
Galiausiai visiškai netekusi savitvardos ji išlėkė iš kambario, trenkdama paskui
save durimis.
 Dvidešimt devintas skyrius

Po įvykusio konflikto Lorensas kurį laiką buvo tylus. Kaskart, jai įėjus į kambarį,
jis pakeldavo akis lyg laukdamas, kada ji prašneks, bet tebūnie ji prakeikta, jei
atsiprašinės dėl savo protrūkio. Puikiai suvokdama, kad Lijonės apgyvendinimas
savo namuose gali būti didžiausia jos gyvenimo klaida, mėgino ieškoti
alternatyvų, bet veltui.
Pasinaudojusi dingstimi, kad privalo sudalyvauti Moterų labdaros sąjungos
susitikime, aplankė Kolombo vaikų namus – perpildytą, šlapimu dvokiančią
vietą. Vėliau prisiminimai iš ten neleido užmigti. Ji labiau už viską troško
išsaugoti santuoką, bet negalėjo prisiversti išsiųsti Lijonę į prieglaudą.
Ateinančias kelias savaites Lorensas vis paklausdavo, kaip jai sekasi mergaitei
ieškoti naujų namų, ir kol kas Gven pavykdavo pakeisti temą, bet nuo to jos
nerimas taip siaubingai augo, kad, rodėsi, netrukus sprogs. O Hju tuo metu
tiesiog žydėjo, padėdamas Lijonei mokytis. Ji jau suprato paprastus nurodymus
anglų kalba ir galėjo paprašyti, ko jai prireikdavo. Bet mergaitė greitai
pavargdavo, ir likusį laiką iki rudens, kai Hju turėjo pradėti lankyti mokyklą,
Gven vis vien tekdavo ieškoti būdų atskirti vaikus bent jau dalį laiko. Lijonės
pasirodymas Hju visiškai nekėlė pavydo – priešingai, berniukas ją dievino, o kai
apsirgusi ir kosėdama mergaitė gulėdavo lovoje, jį atitraukti nuo jos tekdavo jėga.
Veritė – kitas reikalas. Ji plačiau nepaaiškino savo nenoro grįžti pas vyrą ir per
Lorenso gimtadienį vis dar tebesipainiojo jų namuose. Kai gimtadienio popietę
Hju, iš paskos tempdamas Lijonę, atėjo šventinės arbatėlės, ji brolį nudiegė
akimis. Gven pagalvojo, kad šitaip elgdamasi Veritė gadina savo išvaizdą, nors
tąkart, vilkėdama ilgą, siaurą drabužį, svainė atrodė gana elegantiškai. Gven
dingtelėjo mintis, iš kur ji gauna pinigų brangiems naujiems apdarams. Jos vyras
ypatingais turtais nepasižymėjo.
 – Primygtinai reikalauju, – tarė Veritė. – Šis vaikas nėra mūsų šeimos narys, o
tai šeimyninė gimtadienio šventė. Tiesą sakant, Lorensai, kodėl ji vis dar čia
gyvena? Maniau, sakei, kad pasikalbėsi su Gven.
– Nekelkime scenų, Verite.
– Bet tu sakei...
Gven paskubomis įsiterpė ir, sukabinusi rankas, kad šios nedrebėtų, kreipėsi į
Hju:
– Atleisk, mielasis, bet tetulė Veritė teisi. Liepk Lijonei eiti ir susirasti Naviną.
Ji suras jai veiklos.
Hju veidas ištįso, bet berniukas pakluso. Tuo metu Veritė vis dar skundėsi,
kodėl Lijonė iki šiol gyvena šiuose namuose.
Suerzinta nuolatinio svainės kišimosi į jų gyvenimą, Gven vėl ją pertraukė.
– Tiesą sakant, mudu su Lorensu aptarėme šį reikalą ir jis paliko tai
susitvarkyti man. Leisk man dar sykį priminti, Verite, kad šiuose namuose
šeimininkė esu aš, o nuo tada, kai ištekėjai, tu čia − tik viešnia.
– Luktelk, Gven, – tarė Lorensas.
– Ne. Neluktelsiu. Nei tavęs. Nei Veritės. Aš čia arba šeimininkė, arba ne. Man
galutinai įgriso, kad tavo sesuo kiša nosį į mano reikalus. Metas jai grįžti pas
vyrą.
Jis pamėgino apglėbti ją per pečius, bet sukrėsta ji nusimetė jo ranką.
– Nagi, mieloji. Juk mano gimtadienis.
– Nenoriu, kad tetulė Veritė išvažiuotų, mamyte, – prieštaravo Hju.
Gven dirstelėjo į keturiems padengtą stalą, nuklotą geriausiu porcelianu ir
sidabro įrankiais, dailiai išdėliotais ant iškrakmolytos damasto staltiesės. Suvaldė
verdantį pyktį.
– Gerai, mielasis. Mamytė ir tėvelis apie tai pasikalbės vėliau. O dabar
švęskime.
Laisvai besiliejančio šampano dienos buvo praėjusios − appu ant sidabrinio
padėklo atneštą Lorenso vaisinį pyragą jie užgėrė arbata. O ir dovanų, kurių
kalnas anksčiau beveik siekdavo lubas, dabar tebuvo kukli krūvelė.
– Nesivarginkime su paieška, – tarė Lorensas.
 – O man regis, reikėtų, – atkirto Veritė.
Gven atsiduso. Jei Veritė nori rišti akis, teks rišti. Ji priėjo prie spintelės ir, tarp
vakarėlio smulkmenų suradusi ilgą juodos medžiagos juostą, užrišo Lorensui
akis.
– Dabar apsuk tėvelį tris kartus, – paliepė Hju.
Sumanymas toks: dovanų krūva stebuklingai dings, o Lorensas užrištomis
akimis turės jas visas surasti ir tik tada galės išpakuoti.
Jis pareigingai klupinėjo po kambarį, vaidindamas žioplį, o Hju kvatojosi
susiėmęs už pilvo. Lorensas kaip tik šliaužiojo keturiomis, bilsnodamas į grindis
palei atviras duris, kai pasigirdo batelių kaukšėjimas. Visi keturi sustingo.
– Dievulėliau, tikėjausi, kad apsidžiaugsi mane pamatęs, bet
keliaklupsčiavimas iš tiesų pranoko viską. Nesitikėjau sulaukti tokios dienos.
Lorensas nusiplėšė raištį ir atsistojęs susitvarkė plaukus.
– Kristina!
– Toji pati.
– Bet turėjai atvykti tik kitą savaitę, – tarė Gven.
Hju treptelėjo koja ir išraudo.
– Ji viską sugadino! Tėvelis net nerado dovanų.
– Ak, – tarstelėjo Kristina. – Galbūt, galėsiu atsilyginti. Aš irgi turiu dovanų.
Lorensas ir Gven susižvalgė.
– Žinojai, kad šiandien Lorenso gimtadienis? – paklausė Veritė.
– O kaip tu manai? Bet dovanos jums visiems, ne tik Lorensui. Mano tarnas
laukia koridoriuje, – ji apsisuko ir spragtelėjo pirštais. Į kambarį įėjo pirkinių
maišais nešinas sinhalas ilgu baltu lininiu švarku.
– Atleiskite, neturėjau laiko jų supakuoti, – ji kyštelėjo ranką į vieną iš maišų
ir ištraukusi kažką švelnaus, vis dar tebekabantį ant pakabos, ištiesė Gven.
Gven paėmė susuktą dailios medžiagos kutulą. Iškėlus jį išsivyniojo dviejų
dalių kostiumas, visai kaip Franės atsiųstame žurnale.
– Maniau, pabrėš tavo akis, – tarė Kristina. – Tokia daili alyvinė spalva. Hju,
šis traukinukų rinkinys tau.
 Ji padėjo dėžę ant stalo, o Hju spindinčiomis akimis perbraukė pirštais per
lokomotyvo ir vagonų paveikslėlius.
– Ką reikia sakyti Kristinai, sūnau? – paklausė Lorensas.
Hju vargais negalais atplėšė akis nuo traukinuko.
– Labai ačiū, ponia amerikiete.
Visi nusijuokė.
– Verite, – tęsė Kristina. – Tau turiu krokodilo odos rankinę. Maniau, tau
patiks.
– Ačiū. Nereikėjo.
– Niekada nedarau nieko, ką reikia daryti. Tai pokštas, – ji stabtelėjo,
mirktelėjo Lorensui ir pasiuntė jam oro bučinį. – O dabar jubiliatui. Tau turiu
kai ką ypatingo, bet bijau, kad į rankas to nepaimsi.
– Mašina. Dovanojate tėveliui naują mašiną? Jos jis tikrai į rankas nepaimtų.
– Ne, brangusis, o manai, kad tai turėtų būti mašina?
– Taip!
– Tiesą sakant, jei jūs nieko prieš, dabar esu kiek nuvargusi. Tėveliui teks
palaukti savo dovanos, kol tu prigulsi pogulio.
Hju buvo bepradedąs skųstis, bet Gven žvilgsnis jį nutildė. Ji tiesiog virė
pykčiu, kad Kristina atvyko nepranešusi, ir jokios brangios dovanos jos įtūžio
nenumaldys.
– Jau beveik laikas maudyti Hju, Kristina, tad jei neprieštarausi, Veritė nuves
tave į svečių kambarį ir vėl pasimatysime per vakarienę. Šiomis dienomis
nesipuošiame.
– Ak, bet privalote. Primygtinai reikalauju. Juk šiandien ypatinga proga.
Susierzinusi ir įtarimų apimta Gven linktelėjo ir paėmė Hju už rankos.
– Tebūnie, – tarė. – Keliaujam. Šiandien galėsi maudytis mano kambaryje.
Hju visą kelią iki jos miegamojo plojo ir susijaudinęs plepėjo. Ruošdama jam
vonią, ji nejučiomis susimąstė, kaip gyvuoja Lijonė. Nors atrodė kiek geriau,
šlubavimas kas dieną, regis, vis labiau progresavo. Jei dar kiek pablogės, mergaitė
nebegalės atlikti tų kelių nesudėtingų namų ruošos darbų, kuriuos Gven jai buvo
pavedusi. Tai buvo darbas dėl vaizdo, beveik nereikšmingas, bet išsaugoti iliuziją,
kad mergaitė dirba, buvo privalu.
Mergaitės pėdoje buvo užkrėsta žaizda, Navina patepė ją žolelių tinktūra ir
aprišo. Gven tikėjosi, kad vaikas liausis šlubavęs, bet nesiliovė. Po kelių dienų
Hju apžiūrėti užsuks daktaras Partridžas, tad ji nusprendė paprašyti jo žvilgtelėti
ir į Lijonę.

Po vakarienės, visiems gurkšnojant kavą svetainėje, Kristina atskleidė savo

puikiąją idėją. Veritė buvo įsitaisiusi ant leopardo kailiu dengtos sofos netoli
stalelio su gėrimais, Lorensas stovėjo prie židinio atbrailos, o Gven sėdėjo ant
aukštos kėdės greta sofos ir nenuleido akių nuo brendžio butelio. Užuolaidos
buvo paliktos atitrauktos, naktį lauke nušvietė priešpilnis.
– Prekių ženklai, – plačiai išsišiepė Kristina ir ant žemės padėjusi kažką, kas
priminė į rudą popierių suvyniotą nuotrauką, atsilošė fotelyje.
– Atsiprašau? – perklausė Lorensas.
– Prekių ženklai. Tai ateitis, – ji atsistojo, priėjusi prie Lorenso uždėjo ranką
jam ant peties ir į jį atsirėmė. Jos veidas dabar buvo prie pat jo, ji pažvelgė jam į
akis. – Nejau nepervertei žurnalo, kurį tau atsiunčiau, mielasis?
– Lorensas pervertė, – atsakė Gven, trokšdama jai spjauti į veidą, bet prisivertė
atrodyti rami. – Nė vienas nesupratome, ką turėjai omenyje.
Besišypsanti Lorensui Kristina atsisuko į Gven.
– O ką pastebėjote tame žurnale?
Gven nužvelgė kambarį. Be dovanų, Kristina dar atsigabeno ir puokštes gėlių,
kurios dabar buvo elegantiškai suderintos ir pamerktos į keturias stiklines vazas,
o jų aromato prisipildė visas kambarys.
– Jame buvo daugybė reklamų.
Kristina suplojo delnais.
– Šaunuolė!
– Siūlai mums reklamuotis? – paklausė Lorensas, žingtelėdamas tolyn nuo
amerikietės. – Anokia čia idėja, jei atleisi man už atvirumą.
Kristina atmetė galvą ir nusikvatojo.
 – Mielasis, aš amerikietė. Man visai nekliūva tavo atvirumas. Kokie juokingi
jūs, anglai.
Lorensas atkišo smakrą, Gven užsigeidė pribėgusi nuberti bučiniais jo
duobutę, bet susivaldė ir prabilo Kristinai.
– Na, kodėl gi tau nepaaiškinus mums, juokingiesiems britams, ką turi
omenyje?
– Mieloji, neįsižeisk. Aš neerzinu. Mano nuomone, jūs visi esate be galo mieli,
o tavo vyras – na, tu žinai, ką apie jį manau, bet taip, tu teisi, eikime prie reikalo.
Gven buvo sulaikiusi kvapą ir dabar lėtai iškvėpė.
– Amerikoje net ir per depresiją kai kurie žmonės tiesiog semia turtus. Kuo
didesnė įmonė ir kuo paprastesnis produktas, tuo geriau.
– Kalbi apie tą muilą ir batų valiklį, kuriuos matėme žurnale?
– Taip, ir... arbatą! Pagalvokite apie „Lipton“.
Gven papurtė galvą.
– Nemačiau jokių arbatos reklamų.
– Būtent, brangute. Mano idėja – sukurti prekės ženklą „Huperiai“. Būtumėte
ne tik didmenininkai ir arbatos gamintojai, o ir prekės ženklas.
Lorensas linktelėjo.
– Nors ir kenčia nuo depresijos, žmonės vis tiek turi skalbti drabužius ir valyti
batus. Tokia tavo mintis?
– Taip. Ir savaitė iš savaitės turi pirkti arbatą. Bet šitai suveiks tik tada, jei
smogsite kaip reikalas.
Lorensas papurtė galvą.
– Mums niekaip nepavyktų pagaminti užtektinai. Net visu pajėgumu veikiant
trims plantacijoms. Neįsivaizduoju, kaip tai galėtų pasisekti.
– Lorensai. Mano mielasis, – ji apsidairė, – ir juokingasis angle, kurį gerbiu,
kuriuo žaviuosi ir kurį myliu, – štai čia atsirandu aš.
Gven nurijo susierzinimą.
– Didelio antkainio neužsidėsi, bet tu parduodi tai, ką žmonės perka dažnai ir
be ko neapsieina, – Kristina stabtelėjo. – Pasakyk, kaip tau sekasi tvarkytis su šia
depresija?
 Lorensas sukosėjo ir nudelbė akis į pėdas.
– Na štai, vadinasi, turime sugalvoti ką nors naujo. Arbatos dėžutę rasite
kiekvienuose namuose, ir aš noriu, kad ant tos dėžutės būtų užrašyta „Huperiai“.
Jei tapsime antri po „Lipton“, bus tiesiog nuostabu.
Gven neapykanta tai moteriai tiesiog virė krūtinėje. Ko Kristina iš tiesų nori?
Ar ji su jais žaidžia, bando pademonstruoti, kokią turi galią, ir vis mindo žaizdas?
Ar ji sugrįžo dar sykį pamėginti suvilioti Lorensą? Gven troško išmesti ją iš jų
gyvenimo, kaip jau kartą mėgino, bet nenorėdama sugėdinti Lorenso savo
pavydo scenomis, pasikliovė pirmu instinktu ir, nutaisiusi nepalenkiamą veidą,
griežtai prabilo:
– Ne. Tegul čia tavo beprotiška idėja ir baigiasi. Lorensas jau pasakė, tokio
kiekio pagaminti neįstengsime.
Kristina nekreipė į ją dėmesio.
– Ne jūs, mielieji. Jūs ją supirksite iš viso Ceilono. Sudarysite sandorius su
kitomis plantacijomis. Mes tą arbatą supakuosime ir pasiutusiai išreklamuosime.
Jei yra atitinkamas kiekis, didelio antkainio ir nereikia.
– Neturiu pinigų kapitalo sąnaudoms, – tarė Lorensas.
– Tu ne, bet aš turiu. Siūlau nupirkti prekės ženklo „Huperiai“ akcijų, o tu
panaudosi tuos pinigus verslui pradėti.
Gven drebančiomis kojomis atsistojo ir priėjo prie Lorenso. Kai prabilo,
drebėjo ir balsas.
– O jei nepavyks? Kas tada? Daugiau rizikuoti nebegalime.
– Rizikuosiu aš, ne jūs. Atmink mano žodžius, mieloji, tai ateitis. Reklamos
verslas Amerikoje iš tiesų klesti. Juk matėte žurnalą?
– Nesu tikra, kad mane labai džiugina ateities perspektyvos, – tarė Gven.
– Džiugina ar ne, susikrausite milijonus. Viskas iš tiesų taip paprasta.
– Gal tu ir teisi. Ar galime apie tai pagalvoti? – paklausė Lorensas,
susikabindamas rankomis su Gven.
Gven atsiduso. Ta moteris lenkia Lorensą savo pusėn, o ji negali nieko
pakeisti.
 – Turite dvi dienas. Tada išvykstu. Reikia veikti greitai, jei nesuskubsime,
suskubs kas nors kitas.
Ji atsistojo, palygino prabangiai atrodančią suknelę ir įtaigiai šypsodamasi
atsisuko į Gven.
– Kaip tau mano suknelė?
Gven burbtelėjo atsakydama.
– Pirkau gatavą, tai net ne šilkas. Pasaulis keičiasi, bičiuliai. Arba jungiatės,
arba ne. Na, kelionė buvo ilga, tiesiog trokštu atsigulti.
Iki šiol tylėjusi, Veritė irgi atsistojo, bet neatrodė, kad kojos ją labai tvirtai
laiko, o kai prabilo, žodžiai šiek tiek pynėsi.
– Manau, kad tai puiki mintis, Kristina.
Gven norėjo tėkšti, kad su Verite tai neturi nieko bendro, bet nutylėjo.
– Ačiū. Pamiršau pasakyti, Lorensai, judviem su Gven teks atvykti į Niujorką.
Tai padės prekės ženklui išpopuliarėti ir tapti gerbiamam.
– Tikrai, ar tai būtina? Kuriam laikui?
– Būtina, neilgam. Ir, žinoma, padengsiu visas jūsų išlaidas.
– O Hju?
– Juk jis netrukus pradės lankyti mokyklą, ar ne?
Gven susiraukė.
– Kodėl tai darai, Kristina, jei visi nuostoliai teks tik tau?
– Nes nuostolių nebus. Esu visiškai tuo tikra... Ir dėl to, kad judu man labai
patinkate. Jums buvo sunku, o aš taip klaikiai jaučiausi dėl Lorenso nesėkmės
Čilėje. Nors esu tikra, kad depresijai pasibaigus ir ten atgausite savo pinigus,
netgi daugiau.
Gven lėtai linktelėjo. Neturėjo kito pasirinkimo, beliko tik leisti viskam tekėti
sava vaga.
– Kampanija bus vykdoma iš Niujorko, jiems reikės pamatyti jūsų veidus. Kad
jau prakalbome apie veidus, aš gi vos nepamiršau! Verite, jei tu nieko prieš, ar
galėtum išvynioti nedidelį paveikslą, atremtą į sofą?
– Svarsčiau, ar tai ir bus mano dovana, – tarstelėjo Lorensas.
– Tam tikra prasme – taip, – atsakė Kristina, Veritei vyniojant rudą popierių.
 – Na, pažiūrėkime, – susidomėjo Lorensas.
– Tai vienas iš Savio Ravasingo paveikslų, – žvelgdama į brolį tarė Veritė.
Gven suspaudė širdį. Ji niekada taip ir neprirėmė Savio prie sienos dėl to, kas
nutiko aną naktį, ir ilgainiui darėsi lengviau nustumti viską į tolimiausią
smegenų kertelę. Jau ir taip namuose apsigyvenusi Lijonė ėmė vėl jai nuolat tai
priminti, tad kodėl Saviui dar reikėjo sugrįžti ir šitokiu pavidalu?
Veritė apsuko paveikslą ir iškėlė taip, kad visi matytų. Lorensas susiraukė.
– Tai tamilė arbatos skynėja, – tarė jis.
Gven nužvelgė skaisčiai raudoną moters sarį, tiesiog raibuliuojantį greta
švytinčių žalių arbatos krūmų, ir negalėjo paneigti, kad paveikslas labai gražus.
Žiūrėdama į jį, Gven juto nuo kaklo į skruostus plūstantį raudonį ir vylėsi, kad
niekas nepastebės, bet, žinoma, pastebėti turėjo Veritė.
– Ar tau viskas gerai, Gven? – paklausė ji.
– Tiesiog karšta, – atsakė ji, vėduodamasi veidą.
Lorensas stovėjo tylus, o Kristina aiškino, kodėl šis atvaizdas, jos manymu,
tobulai tiktų prekės ženklo „Huperiai“ arbatai. Jis būsiąs spausdinamas ant pačių
pakuočių, ant didžiulių reklaminių stendų ir žurnalų reklamose.
Kristinai baigus, Lorensas paspaudė jos ranką.
– Na, tikrai davei mums peno apmąstymams. Dar pasikalbėsime rytoj.
Tikiuosi, patogiai išmiegosi.
Visiems išsiskirsčius po kambarius, Gven mąstė. Apie Kristiną mąstyti blaiviai
jai sekėsi sunkiai. Tą trumpą akimirką į galvą šovė mintis, kad amerikietė ir bus
tas vėjas, nupūsiantis jos namus.
 Trisdešimtas skyrius

Dvi ateinančias dienas Gven vis girdėjo, kaip Lorensas naktimis nerimsta.
Atsinaujinus jos nerimui po to, kai išgirdo minint Ravasingą, ir ėmus graužti
erzeliui dėl Kristinos, ji troško dalytis lova su Lorensu, kad galėtų su juo suartėti.
Bet jis neatėjo. Be to, neapsakomai pykdė ir Kristiną palaikanti Veritė – ji taip ir
neišsinešdino. Prekės ženklo reikalas apsėdo visus namus, tad apie svainės
išvykimą jie daugiau nebekalbėjo.
Kadangi visi buvo užsiėmę, Gven leido Lijonei ir Hju žaisti savo kambaryje.
Pro miegamojo langą liejosi saulės šviesa, palei jį prie stalelio sėdinčios Gven ir
Navina juto, kaip spinduliai šildo sprandą. Ji stebėjo, kaip dvyniai kartu šokinėja
ant lovos ir skanduoja kažkokią monotonišką dainelę sinhalų kalba. Galvojo apie
Kristiną ir tai, kaip jos atvykimas paveikė Lorensą – šis kasdien vis labiau nuo jos
tolo.
Pro langą pamačiusi juodu sode, palinkusius vieną prie kito, mėgino save
įtikinti, kad jiedu tik aptarinėja prekės ženklą. Bet ją užliejo tuštuma, ji pasijuto it
nesava, savo pačios namuose atskirta nuo vyro. Suvokė, kad namai nėra vieta.
Namai – tai kasdienis jos santykis su viskuo, ką liečia, mato ir girdi. Tai viskas,
kas taip pažįstama, ir saugių, gerai išmintų takų kvapas. Medžiaga, siūlai,
kasdienybė. Rytinio arbatos puodelio spalva, Lorenso prieš einant į darbą
numestas laikraštis, tūkstantį kartų per dieną laiptais aukštyn žemyn su trenksmu
bildantis Hju. Bet dabar atsirado kažkas neįprasto, žemė po kojomis bangavo,
viskas buvo kitaip.
Pajutusi užplūstant karščio bangą, vieną akimirką, apsvaigusi ir nesava,
Kristinos neapkentė kone taip pat, kaip neapkentė ir Savio Ravasingo, bet
labiausiai nekentė to, kad jiedu pavertė ją tokia pavydžia, įbauginta moterimi.
Labiau už viską geidė pasprukti, bet pažvelgusi į vaikus susigėdo ir pyktis
išgaravo.
 – Atsargiai, Hju, – šūktelėjo ji. – Nepamiršk, kad Lijonės ligota koja.
– Taip, mamyte. Todėl ji šokinėja tik ant užpakalio.
Pasibeldusi į duris, užėjo Veritė.
– Pamaniau, kad derėtų tau pasakyti – Lorensas priėmė Kristinos pasiūlymą.
Gven pasitrynė sprandą.
– Dievulėliau, tikrai?
– Jie nori, kad pasirašytum popierius. Vėliau bus daugiau, – ji stabtelėjo ir
dirstelėjo į dabar ramiai ant lovos sėdinčius vaikus. – Tavo vietoje atsikratyčiau
rudosios.
– Nesu tikra, kad suprantu, ką nori pasakyti.
Veritė kryptelėjo galvą ir su kreiva šypsena tęsė:
– Tarnai kalba. Jie nesupranta, kodėl su ta mergaite taip išskirtinai elgiamasi.
Juk žinai, kokie jie.
Gven susiraukė.
– O aš kaip tik galvojau, kad tu jau pamažu krauniesi daiktus.
Veritė nusišypsojo.
– O ne, nors ir esi jo žmona, Gvendolina, beje, dar ir antroji, aš vienintelė jo
sesuo. O dabar važiuoju žaisti teniso su Pru Bertram klube. Sėkmytės.
– O kaipgi tavo vyras? Juk tai nesąžininga jo atžvilgiu.
Veritė gūžtelėjo pečiais.
– Po teisybei, tai visai ne tavo reikalas.
– Ar tai tiesa? – paklausė Gven Navinos, Veritei išėjus. – Tos kalbos.
Senoji moteris atsiduso.
– Jos nieko nereiškia.
– Ar tu tuo tikra?
– Aš jiems sakau, kad Hju gerai turėti draugę.
Koridoriuje pasigirdo triukšmas ir žingsniai. Gven krūptelėjusi atsisuko.
Navina caktelėjo liežuviu.
– Tik vienas iš tarnų, ponia.
Hju ir Lijonė vėl ėmė šokinėti, Gven užsimąstė. Veritės įspėjimas pasiekė
tikslą. Nuo pat tos dienos, kai atsivežė Lijonę, jos gyvenimas ėmė byrėti. Įkalinta
savo pačios baimėje, ji krūpčiojo nuo kiekvieno garso, o kaskart išgirdusi
girgždant grindų lentas, apsisukdavo, tikėdamasi blogiausio, kankindavo save
baisiausiais scenarijais tol, kol imdavo gelti akis.
Jai taip reikėjo Lorenso, kad jis primintų, kas ji tokia, bet jie tik tolo vienas
nuo kito. Atrodė, kad ji plyšta perpus: mirtinai bijo būti greta jo, kad tik
neišsiduotų, bet kartu beprotiškai jo ilgisi – labiau nei bet kada anksčiau.
Lorensui būnant su ja atrodydavo nekantri ir suirzusi, o kai jis atsiribodavo,
imdavo jaudintis dėl Kristinos daromos įtakos.
Staiga pasigirdo garsus trenksmas. Pakėlusi akis Gven pamatė, kad Lijonė
nuslydo nuo lovos ir dabar, be jokio garselio, guli ant žemės. Ji pašoko iš krėslo.
– Hju, tu ją pastūmei, taip?
Hju akys paraudo, berniukas ėmė verkti.
– Ne, mamyte, nestūmiau!
Gven pribėgo, berniukas nulipo nuo lovos. Ji pakėlė mergaitę į glėbį, o Hju
pritūpė greta.
– Atleisk, Hju. Tu nekaltas. Aš paleidau judu iš akių.
Ji paglostė Lijonės skruostą ir pažvelgė į išsigandusias jos akis. Mergaitė
sumirksėjo, jos skruostu nuriedėjo vienintelė ašara. Gven širdis kone liovėsi
plakti suvokus, kad į dukterį žiūri nematydama jos odos spalvos, kad iš tiesų
laiko ją savo kūnu ir krauju. Tą visiško aiškumo akimirką laikas, regis, sustojo.
Tai jos mergaitė, kurios mylėti ji nemokėjo ir kurią atidavė kaip niekam
nereikalingą šunytį. Kaltė dėl to poelgio ir skausmas, kad niekada negalės atvirai
pripažinti savo dukters, draskė širdį. Kimiai suvaitojo, mėgino sulaikyti ašaras ir,
apkabinusi Hju, prisitraukė juos abu prie savęs. Širdžiai beprotiškai daužantis,
pajuto užliejant dar vieną meilės pliūpsnį ir pabučiavo Lijonę į skruostus.
Pakėlusi galvą nusišypsojo Navinai, bet ši sėdėjo sustingusi, įdūrusi akis į duris ir
kiek prasižiojusi.
Gven visą dėmesį buvo sutelkusi į vaikus, sėdėjo nugara į duris, todėl
negirdėjo jų atsidarant. Dabar jos dėmesį patraukė Lorenso kostelėjimas.
– Mergaitė nukrito, – paskubomis paaiškino Navina.
 Gven pakėlė Lijonę ir atsargiai paguldė ją ant lovos, bet kaltė temdė akis – jei
Lorensas matė, kaip mergaitė nukrito, vadinasi, matė ir visa kita.
Lorensas stovėjo tylus ir stebėjo.
Gven stengėsi prisiminti, nes nebuvo tikra, ar ištarė ką nors balsu, ar tai
tebuvo jos mintys. Iš baimės negalėjo nei kalbėti, nei įkvėpti, tik gurktelėjo ir
pamėgino suformuluoti garsų seką, kuri turėtų bent kiek prasmės.
Lorensas atsikrenkštė ir tarė tiesiai Navinai:
– Paskambink daktarui Partridžui. Paprašyk atvažiuoti.
Jis priėjo apžiūrėti mergaitės, Hju paėmė jam už rankos.
– Ji mano geriausia draugė, tėveli.
– Ji tik nukrito. Matyt, blogai nusileido. Ir tiek.
Gven stengėsi nuslėpti baimę. Ką Lorensas pamatė? Ką išgirdo? Jos oda
iškaito. Ji pasikasė pakaušį, tada sprandą, paskui mentes. Tai nepadėjo. Niežulys
graužė visą kūną, ji troško rėkti.
– Partridžas apžiūrėjo ją dėl šlubavimo? – iš minčių ją pažadino Lorensas.
Gven linktelėjo.
– Ir? – paklausė jis.
– Jam atrodė, kad tai niekis, – išstenėjo Gven. – Žadėjo grįžti. Bet iš kur žinai?
Tavęs čia nė nebuvo.
– Makgregoras sakė.
Nors įprasta Lorenso veido išraiška nepasikeitė, kažkas neregėto atsirado jo
akyse. Jam žvelgiant į ją, gyslose stingo kraujas. Jis vėl prabilo tik po kelių
akimirkų.
– Sakė, kad atrodei sunerimusi dėl mergaitės.
Gven gurktelėjo. Kodėl buvo tokia tikra, kad Makgregoras jos nestebi?
– Ji miela mergaitė, man gaila, kad būdama dar visai mažutė turėjo atvykti
gyventi su nepažįstamais žmonėmis.
– Jos amžiaus išvykau į internatinę mokyklą Anglijoje.
– Ir tu žinai, ką apie tai manau.
Kurį laiką Lorensas žvelgė į ją tylėdamas. Ji nė nenutuokė, kas dedasi jo
galvoje. Jei dabar jo netektų...
 Įsivyravo įtampos kupina tyla, kad nusiramintų, ji prisivertė susitelkti į
kvėpavimą.
– Hju netrukus išvyks, – galiausiai tarė jis. – Tada nuspręsime, ką daryti su
mergaite.
Gven nusisuko, kad Lorensas nematytų į akis pritvinkusių ašarų.
– Valgomajame guli popieriai, kuriuos reikia pasirašyti. Ateik, kai išeis
gydytojas. Be to, kažkada po Kristinos vyksime į Ameriką. Ji šiandien išvyko.
Išvyko. Ji išvyko.

Valandą, kol laukė daktaro, Gven gėrė arbatą ir su Hju dėliojo pasiansą. Lijonė
miegojo, o pabudusi buvo tyli ir atsisakė siūlomų vaisių ir vandens. Gven širdis
imdavo smarkiau plakti kaskart koridoriuje išgirdus žingsnius – persigąsdavo,
kad grįžo Lorensas, o kai daktaras pagaliau pasirodė, Lijonė buvo gerokai
nusilpusi.
Daktaras pasidėjo krepšį.
– Būtų gerai, kad ayah išvestų iš čia Hju, Gven.
– Ne, – treptelėjo koja Hju. – Noriu likti. Ji mano draugė, ne jūsų ir ne
mamytės.
– Turiu saldainių. Jei būsi geras ir eisi su Navina, duosiu tau vieną.
– O jie geltoni?
– Taip, ir rausvi.
– Tik jeigu vieną gaus ir Lijonė, tokios pat spalvos, kaip ir mano.
– Būtinai, bičiuli.
– Ir pažadate, kad jai neskaudės?
– Pažadu.
– O vėliau galėsime eiti plaukioti? Jai patinka skraidyti.
– Skraidyti?
Hju linktelėjo.
– Taip ji vadina plaukimą.
Navina išvedė Hju laukan pažaisti kamuoliu, o daktaras prisitraukęs kėdę
nuodugniai, bet labai švelniai apžiūrėjo Lijonę.
 Gven priėjo ir atsistojo už jo, o atsimerkusi mergaitė nusišypsojo. Pamačiusi
joje bundantį pasitikėjimą, Gven atsakė šypsena. Žvilgsnio pro akis nepraleido ir
daktaras, jis dirstelėjo į Lijonę, tada į Gven. Ji meldė, kad tik jis nebūtų pastebėjęs
jos vaiko akių spalvos – rudai violetinės – ir ant pagalvės išdrikusių tamsių
garbanų.
– Ar nieko nenori man pasakyti, Gven?
Ji sulaikė kvėpavimą. Kad jis žinotų, kokią naštą po visų tų metų ji trokšta
nusimesti.
– Turiu omenyje, apie krytį.
Gven iškvėpė.
– Nusirito nuo lovos. Jie šokinėjo. Tai mano kaltė. Reikėjo susiprasti, kad ji ne
tokia stipri kaip Hju. Išsiblaškiau.
– Ką gi. Greičiausiai tai kokių nors vitaminų trūkumo sukeltas silpnumas.
Mano patarimas būtų ją atpenėti.
– Tai bent palengvėjimas. Nieko užkrečiamo?
– Visiškai nieko. Tik šokas po smūgio.

Po mėnesio Gven savo miegamajame krovė paskutinius Hju drabužius kelionei į

mokyklą. Ji skrupulingai apgalvojo, ką jis vilkės laisvalaikiu, ir pasirengė bet
kokiems oro pokyčiams. Mokyklinė jo uniforma iš Nuvara Elijos buvo
atkeliavusi vakar. Visko po du komplektus, buvo pabrėžta laiške, o sąrašas ilgas.
Ji jautėsi dėkinga tėvui, kuris už tai mokėjo, nors iš dalies visai nenorėjo, kad Hju
išvažiuotų.
Berniukas paniuręs sėdėjo ant savo seno supamojo arkliuko, kuris dabar buvo
laikomas Gven miegamajame.
– Ar tikrai negaliu su jumis keliauti į laukinius Vakarus?
– Mes nekeliaujame į laukinius Vakarus. Vykstame į Niujorką.
– Bet ten vis tiek bus kaubojų, taip?
Ji papurtė galvą.
– Manau, kad kaubojų greičiau pamatysi Nuvara Elijoje nei Niujorke.
– Taip nesąžininga. Juk tu pati gali mane išmokyti skaičiuoti ir rašyti, taip?
 – Mielasis, privalai gauti gerą išsilavinimą, kad užaugtum protingas kaip
tėvelis.
– Jis neprotingas.
– Žinoma, kad protingas.
– Na, bet nelabai protinga neleisti man eiti prie krioklio su Lijone.
– Manau, tėveliui atrodo, kad ten pavojinga.
– Lijonė mėgsta vandenį. Jai patiktų. Aš jį mačiau. Veritė buvo mane
nusivedusi.
– Į patį viršų?
– Taip, į viršų. Nėjau arti prie krašto.
– Na, labai džiaugiuosi tai girdėdama. O dabar ateik, padėk man užsegti šitą
lagaminą. Man reikia stipraus vyruko pagalbos.
Jis nusijuokė.
– Gerai, mamyte.
Vėliau, kol ji krovėsi savo pačios lagaminą, plačiai šypsodamasis atėjo
Lorensas. Nuo tada, kai Kristina išvyko pradėti judinti reikalų Niujorke, jis buvo
labiau užsiėmęs – vis rengė susitikimus su plantacijų savininkais ir sudarinėjo
sandėrius. Gven jo beveik nematė ir dėl to džiaugėsi. Dabar, būdamas čia, jis
nerodė jokių ženklų, kad nutuokia, kodėl Lijonė gyvena šiuose namuose, bet
Gven atidžiai jį stebėjo, ieškodama kokių nors užuominų.
– Labas, – pasisveikino jis. – Pasiilgau savo dviejų mėgstamiausių žmogučių.
– Tėveli! – šūktelėjo Hju ir, nušokęs nuo arkliuko, pribėgo jo apkabinti.
– Atsargiai, bičiuli, tėvelis pavargęs. Juk nenori manęs parversti, ką?
Hju nusijuokė.
– Aišku noriu, tėveli.
Jis nusišypsojo ir per Hju pakaušį pažvelgė į Gven.
– Man pavyko susitarti, kad Hju liktų internate kelis pirmus mėnesius.
– Ir negrįžtų namo savaitgaliais? Lorensai, ne. Jam labai nepatiks.
– Tik kol mūsų nebus. Kelionė į Niujorką ir atgal – ne juokas. Tarp kitko,
viskas sutarta. Kristina pasirūpino bilietais.
 – Hju, bėk pažaisti, – tarė ji. – Kodėl gi tau neišbandžius naujųjų sūpynių
sode?
Berniuko veidas persikreipė, bet jis pakluso. Kaip ir visi paaugę vaikai, jis tuoj
pajusdavo tarp tėvų bręstančius nesutarimus.
Lorensas stovėjo nugara į šviesą. Ji pažvelgė į jį, prisidengusi akis nuo ryškios
pro atvirą langą tvieskiančios saulės.
– Argi savaitgaliais juo negalėtų pasirūpinti Navina?
– Manau, ji ir taip turės daug darbo su mergaite, – jis giliai atsiduso. –
Nuoširdžiai tikėjausi, kad dabar jau būsime kaip nors ja pasirūpinę.
– Aš stengiausi.
– Neabejoju.
– Ką turi omenyje?
– Nieko, tik tai, ką pasakiau. Kodėl tu tokia įžeidi? Turiu pasakyti, kad nuo
tada, kai ta mergaitė čia atsikraustė, daraisi vis irzlesnė. Kas gi dedasi?
Gven papurtė galvą.
– Tebūnie, – tarė jis. – Noriu pasikalbėti su tavimi apie Veritę. Pasakiau jai,
kad negali čia likti, kol mūsų nebus. Privalo grįžti pas Aleksanderį.
Pradžiuginta žinios, Gven lengviau atsikvėpė.
– Šaunuolis. Regis, apie viską pagalvojai. Ar ji tau papasakojo, kokių bėdų turi
su Aleksanderiu?
– Užsiminė apie sunkumus.
– Kokius sunkumus?
– Nejau nenutuoki?
– Tikrai?
– Pasakiau jai, kad turi išsiaiškinti su juo. Tiesa ta, kas toks jos elgesys jau
pernelyg užsitęsė. Be to, ji vėl per daug geria. Dabar už ją atsakingas vyras, nebe
aš.
Pagaliau, pamanė Gven, ir vos susilaikė nesuplojusi delnais.
– Sugalvoti, ką daryti su mergaite, galėsime grįžę. Žinau, kad žadėjau rūpintis
Navina senatvėje, bet neturėjau omenyje seniai prarastų giminaičių, jeigu
mergaitė išties giminė.
 – Ak, Lorensai, žinoma, kad giminė.
– Kažkas čia ne taip. Paprašiau atsiųsti senus savo motinos šeimos istorijos
dokumentus, gal netyčia ten rasime ką nors, kas patvirtins, iš kur ji atsirado. Gal
bus kokia užuomina, siejanti ją su Navina.
– Abejoju, kad tai ką nors paaiškins. Net pati Navina nežinojo, kad mergaitė
egzistuoja.
– Žinau. Kalbėjausi su ja.
Gven rodėsi, širdis iššoks iš krūtinės.
– Ką jis sakė?
– Nieko daugiau nei tai, ką jau žinome, – jis patylėjo. – Gven, atrodai
išblyškusi.
– Viskas gerai, gal tik pavargau.
Ji pastebėjo jo akyse susirūpinimą, bet, dirstelėjęs į ant lovos išdėliotas
sukneles, jis kiek aprimo.
– Jos visos dailios, bet neprisikrauk per daug. Manau, tau derėtų žinoti –
Kristina ketina vestis tave apsipirkti į Penktąjį aveniu. Mano, kad gal norėtum
madingesnių drabužių.
Ji atsitiesė, įsispendė į klubus ir nudiegė jį akimis.
– Kas ta prakeikta Kristina manosi esanti? Man nereikia jos labdaros, nei kad
vestųsi mane apsipirkti!
Jis atkišo smakrą.
– Maniau, apsidžiaugsi.
– Na, nesidžiaugiu. Man gana jos gailesčio. Tavojo taip pat.
– Mieloji, atleisk. Žinau, kad liūdi dėl to, kad išvyksta Hju.
– Neliūdžiu, – atkirto ji.
– Mieloji...
– Liaukis! Užteks tų mielųjų! Aš visai neliūdžiu, – ir prapliupo raudoti.
Jis priėjo ir paėmė ją į glėbį. Gven priešinosi, bet jis taip stipriai ją apkabino,
kad jai nepavyko išsilaisvinti. Negalėjo papasakoti jam, ką iš tiesų jaučia Lijonei,
ir nors iš tiesų klaikiai pasiilgs Hju, tiesa ta, kad mokykloje jam tikriausiai bus
labai smagu. Po teisybei, labiausiai ji baiminosi šitokiam ilgam laikui palikti viską
Dievo valiai – nepadėjo ir tai, kad ji nė sekundei rimtai nepatikėjo, kad Veritė
išvažiuos.
– Grįšime tau nespėjus nė mirktelėti, brangioji, – jis kilstelėjo jos smakrą,
pabučiavo į lūpas, ir tą akimirką jai sukilo toks geismas, kad negalėjo pratarti nė
žodžio.
– Ar užrakinti duris? – išsišiepė jis.
– Ir langą. Viskas girdisi, – ji grįžtelėjo į drabužiais nukrautą lovą.
– Dėl to nesijaudink, – tarė jis, tada surinkęs visus rūbus nutėškė ant žemės ir
užrakino duris.
– Lorensai! Visa tai buvo išlyginta.
Jis nepaisė jos, čiupo į glėbį, persimetė per petį ir nusinešęs numetė ant lovos,
o ji juokdamasi padėjo jam nuvilkti savo drabužius.
 Trisdešimt pirmas skyrius

Gven atitraukė sunkią brokato užuolaidą. Nustebo pirmąjį rytą didingajame

mieste pro viešbučio „Savoy-Plaza“ kambario langą pamačiusi medžius ir
akmenuotą rugsėjo saulėje raibuliuojančio ežero krantą. Atvykdama ir pati
nežinojo, ko tikėtis, bet tikrai nemanė išvysti tokio vaiskaus ryto ar didžiulio
parko pačiame Niujorko centre.
Ji apsisuko ir nužvelgė kambarį. Reikėjo laiko priprasti prie žvilgių juodų,
sidabrinių ir įvairiausių žalios atspalvių paviršių, bet galiausiai nusprendė, kad
geometrinės formos ir kampuotos linijos jai prie širdies. Vieną sieną beveik visą
dengė didžiulis paveikslas. Nebuvo tikra, kaip interpretuoti juodas tepliones
kreminiame fone, regis, nereiškiančias nieko konkretaus, bet paveikslas vertė ją
galvoti apie Savį Ravasingą. Kristina siūlė apsilankyti naujausioje jo parodoje
Grenič Vilidže, bet Gven tai visai nedomino. Tai buvo dirbančius Ceilono
čiabuvius vaizduojančių paveikslų paroda, o ne įprasti gražių moterų portretai.
Nors būtent iš jų Kristina išrinko tą, kuris atstovaus jų prekės ženklui, Gven
nusprendė pasiteisinti skaudančia galva ir apsilankymą praleisti.
Pagaliau nebejusdama to nuolatinio širdį slegiančio akmens, kurį nešiojosi su
savimi namuose, Gven tiesiog sprogo iš susijaudinimo. Per radiją grojo „Išlik
jauna ir graži“. Labai tiko. Niujorkas – kaip tik tokia vieta. Lorensas jau buvo
išėjęs į susitikimą su Kristina, tad Gven svarstė, kuo galėtų užsiimti, kol jis grįš.
Kad nebegalvotų apie Lorensą vienumoje su Kristina, ji atsivertė žvilgantį
žurnalą „Vogue“ ir apžiūrėjo naujų madingų drabužių nuotraukas, tada pasiėmė
rankinę, užsimetė švarką ir nusprendė surizikuoti. Lorensas žadėjo grįžti
dvyliktą, vadinasi, ji turi dvi valandas.
Išėjusi į gatvę, nužvelgė jų viešbučio pastatą. Kambarį būtent „Savoy-Plazoje“
Kristina jiems užsakė nusprendusi, kad tai kur kas gyvesnė vieta nei viešbutis
Penktojoje aveniu – šičia vidurnaktį bare buvo galima pasiklausyti muzikos. Bet
atvykę vakar naktį jie buvo pernelyg pavargę, kad ko nors klausytų. Gven šis
pastatas kiek glumino: arkos formos langai pirmajame aukšte, nuolaidus Tiudorų
epochos architektūros stiliaus stogas su dviem kaminais, vyriška pastato
išvaizda – viskas buvo kur kas įspūdingiau už pastatus Ceilone, kurie palyginti su
šiuo gigantu atrodė trapūs ir elegantiški.
Buvo triukšminga, saujelė automobilių garsiai pypsėjo, laviruodami tarp
tramvajų ir keleto benzinu varomų dviaukščių bei naujesnių ir modernesnių
vienaaukščių autobusų. Ji pastebėjo didžiulį saldainį ant pagaliuko primenantį
ženklą kelkraštyje, kurį Kristina vadino šaligatviu, o pažiūrėjusi atidžiau suprato,
kad tai autobusų stotelė. Svarstydama, ką toliau daryti, įsimaišė į minią
skrybėliuotų žmonių ir pasistengė atrodyti taip pat nerūpestingai. Nusprendė,
kad taksi bus saugiau. Autobusas juk gali važiuoti bet kur. Bet dar nespėjusi
pasigauti taksi pastebėjo kreminės spalvos autobusą stikliniu stogu, ant kurio
šono puikavosi užrašas „Manhatano turas“. Nesudvejojusi nė akimirkos, ji
atsistojo į eilę pirkti bilieto.
Iš savo vietos, persisvėrusi pro autobuso langą ir stebėdama pro šalį
plaukiančias gatves, ji slapčia klausėsi priešais sėdinčios poros. Vyras piktinosi
advokatu, apkaltintu aukso slėpimu. Dviejų šimtų tūkstančių vertės, pasakojo
vyras. Kas gi toliau? Jo žmona, jei tai išties žmona, o Gven tuo buvo įsitikinusi,
tinkamose vietose burbtelėdavo: „Taip, brangusis“, bet Gven jautė, kad moteris,
kaip ir ji pati, buvo apžavėta vaizdų ir pasakojimas jai visiškai nerūpėjo.
Bet prakalbus apie auksą Gven mintys ėmė suktis apie Lorenso atvykimo į
Niujorką priežastis. Kad ir kaip to norėtųsi, juodu su Lorensu čia atvyko ne kaip
turistai. Šiandien jis susitiks su Kristina banke, rytoj jie visi keliaus į reklamos
agentūrą, o paskui pas teisininką. Šįvakar tam, kad atšvęstų, jiems buvo
pažadėtos pramogos, truksiančios visą vakarą. Vien apie tai pagalvojus Gven
atėmė žadą. Lorensas buvo visomis keturiomis už apsilankymą džiazo klube,
nors Gven labiau norėjo pasižiūrėti kokį nors šou. Autobusas pravažiavo pro
stendus, reklamuojančius teatre „Strand Theatre“ vyksiančią „Keturiasdešimt
antrąją gatvę“. Kaip tik to ji ir norėtų, pamanė.
 Nuomonės išsiskyrė ne tik dėl to. Lorensas ir Kristina niekaip nesutarė, kuri
reklamos agentūra jiems tiko labiau, jiedu barėsi kaip seniai susituokusi pora.
Galiausiai beliko išsirinkti tarp „The James Walter Thompson Agency“ arba
„Masefield, Moore and Clements“ Madisono aveniu. Pirmoji, sakoma, vienam iš
savo klientų sugalvojo karštą sumuštinį su sūriu – tai Kristinai padarė begalinį
įspūdį, bet buvo kalbama, kad antroji planuoja pirmąją komercinę radijo laidą, o
tai juk dar geriau. Įpratusi prie lėto gyvenimo ritmo jų arbatos plantacijoje
Ceilone, Gven nė nežinojo, ką apie visa tai galvoti.
Žavėdamasi viena po kitos pro šalį lekiančiomis gatvėmis ir aukštais pastatais,
ji ir toliau skendo savo mintyse, tad staiga pasibaigęs turas nustebino – ji vėl
atsidūrė kažkur prie parko. Išlipusi iš autobuso ant šaligatvio, pastebėjo Lorensą,
už parankės vedantį Kristiną viešbučio įėjimo link. Gven negalėjo įsivaizduoti
moters, mažiau reikalingos vedimo.
– Lorensai! – šūktelėjo ji ir, pasiryžusi neatrodyti įžeista, nurijo susierzinimą.
Gatvės triukšmas užgožė jos balsą – Lorensas neatsigrįžo.
Ji leidosi bėgti ir po kelių akimirkų juos pasivijo.
– Kaip sekėsi? – paklausė kiek uždususi.
Lorensas išsišiepė ir pakštelėjo jai į skruostą.
– Turime puikų planą.
– O rytoj dešimtą valandą susitinkame su reklamos agentūra, – pridūrė
Kristina ir lyg niekur nieko įsikibo jiems į parankes. – Gal dabar būtų pats metas
papietauti. Mudviejų su Gven po pietų laukia nelengvas pirkinių maratonas,
Lorensai. O ir tau praverstų naujas kostiumas.

Vėliau tądien Gven grįžo po apsipirkimo parduotuvėse „Saks“ ir „House of

Hawes“. Lauke jau temo, viena po kitos įsižiebė elektrinės švieselės ir tamsoje
boluojančius pastatus papuošė šviesos stačiakampiai. Jų apartamentų svetainėje
viename iš dviejų odinių fotelių sėdėjo Lorensas ir rūkė pypkę. Durininkas
užnešė Gven pirkinių maišus ir paliko prie durų. Ji sumokėjo jam ir išsidrėbė
kitame fotelyje, priešais Lorensą.
 Pavargo labiau nei bet kurį kitą kartą apsipirkinėdama, bet dabar turėjo tris
žavingus naujus drabužių komplektus, puikiai atnaujinsiančius jos spintą. Jei
atvirai, puikiai praleido laiką. Nusipirko blyškiai kreminę vakarinę suknelę su
violetine juosta palei kaklą ir platėjančiomis rankovėmis, dailiai sukirptą žirnelių
žalumo dviejų dalių kostiumą ir dar vieną, dalykinį. Visi trys buvo madingo
ilgio – iki pusės blauzdų – ir turėjo prigludusius korsažus. Kristina primygtinai
reikalavo įsigyti ir derančias pirštinaites bei skrybėlę. Pastaroji turėjo brylių ir jai
prie veido tiko kur kas labiau nei senosios veltinio kepuraitės. Džiaugėsi, kad
įsidėjo savo lapenos boa – šis masiškai siūtiems drabužiams suteikė elegancijos.
– Lorensai, ar pastebėjai, kad tarp durininkų ir liftininkų beveik nėra
baltųjų? – ji pasitrynė kulkšnis ir kurį laiką delsė. – Kai kurie jų labai tamsūs, bet
kitų oda karamelės spalvos.
– Negaliu pasakyti, kad pastebėjau, – iš už laikraščio atsiliepė jis. – Spėju, kai
kurie jų iš tiesų gali būti baltųjų vergvaldžių palikuonys.
– Ar tai vykdavo dažnai?
Jis linktelėjo ir toliau skaitė.
– Skaitai apie advokatą, apkaltintą aukso slėpimu?
– Taip, be to, radau įdomų straipsnį apie tą vyruką Vokietijoje – Hitlerį. Ten
įspūdinga infliacija. Gali būti, kad jis viską sutvarkys.
– Tikrai taip manai? Girdėjau, kad jis kaltina žydų bankus.
– Gal tu ir teisi. Kur tai girdėjai?
– Prisiklausiau vaikštinėdama.
Lorensas kurį laiką tylomis skaitė, o Gven laukė tinkamos progos.
– Gal užsakyti arbatos? – paklausė ji.
Jis neatsakė, tad ji taip ir padarė, o paskui, užvertusi akis, nusprendė prabilti
niekaip jai ramybės neduodančia tema.
– Lorensai, aš svarsčiau.
– Dievulėliau, – tarė jis, nusišypsojo jai ir sulankstęs atidėjo laikraštį į šalį.
– Kadangi būsiu naujosios įmonės direktorė, nors tik dėl vaizdo, tau vis vien
reikės, kad pasirašinėčiau dokumentus, ar ne?
Jis linktelėjo.
 – Aš, žinoma, pasirašysiu viską, ko tik tau reikės.
– Niekada tuo neabejojau.
– Ir visa širdimi palaikysiu tavo projektą, bet tik su viena sąlyga.
Lorenso antakiai šovė aukštyn, bet jis nepratarė nė žodžio, ir ji tęsė.
– Jei iš tiesų susikrausime turtus...
– Ne jei, o kada!
– Pasak Kristinos, taip.
– Manau, ji teisi.
– Na, jei taip, norėčiau, kad pagerėtų mūsų darbininkų padėtis. Pavyzdžiui,
kad jų vaikams būtų užtikrinta geresnė sveikatos apsauga.
– Ar tai viskas?
Ji giliai įkvėpė.
– Ne. Noriu pagerinti ir jų gyvenimo sąlygas.
– Tebūnie, – tarė jis. – Sutinku, nors tikiuosi, kad po tėvo laikų kai ką jau
pagerinau. Dabar apie tai klaiku ir pagalvoti, bet ar įsivaizduoji, kad anksčiau
krokodilų medžioklėje kaip masalas buvo naudojami putnūs rudųjų kūdikiai?
Jos ranka šovė prie burnos.
– Medžiotojai suderėdavo vaiko kainą, o paskui pririšdavo jį prie medžio, kad
išviliotų krokodilą iš vandens.
– Netikiu.
– Bijau, kad tai tiesa. Krokodilas puola prie vaiko, o krūmuose pasislėpęs
medžiotojas jį nušauna. Vaikas atrišamas, visi patenkinti.
– O kas nutiktų, jei medžiotojas prašautų?
– Spėju, kad krokodilas skaniai papietautų. Kraupu, ar ne?
Gven nudelbė akis į kojas ir netikėdama papurtė galvą. Jis atsiduso, vėl
pasiėmė laikraštį, bet jo neišlankstė.
Ji giliai įkvėpė.
– Noriu pasakyti, kad mokykla be kvalifikuotos sveikatos apsaugos ir geresnių
gyvenimo sąlygų yra tik laiko gaišimas. Kad bent kiek pakeistume jų gyvenimą,
turime pagerinti visas tris sritis. Tik įsivaizduok, ką turėtų reikšti turėti tiek
mažai.
 Jis trumpam susimąstė.
– Mano tėvas manė, kad jie džiaugiasi turėdami darbą ir būdami aprūpinti.
– Jis tuo tikėjo, nes norėjo tuo tikėti.
– Kodėl anksčiau to neminėjai?
– Tai dėl šios kelionės. Tiesiog noriu padėti mūsų žmonėms, jei tik galiu.
Ji laukė, jis atsivertė laikraštį, bet netrukus vėl jį patraukė.
– Iš principo su tavimi sutinku, – tarė jis, – bet tai reikštų didžiules kapitalo
sąnaudas, tad nebent leis gautas pelnas. Dabar, mieloji, ar galiu skaityti savo
laikraštį?
– Ar jame reklamuosimės?
– Tai sužinosime rytoj.
– Baisingai įdomu, ar ne? – tarė ji ir atsilošė fotelyje.
Pasiėmė žurnalą, ėmė jį vartyti, staiga akis užkliuvo už vieno straipsnio.
Pasikišusi žurnalą po pažastimi, ji susiruošė išeiti – tai ji turi perskaityti būdama
viena.
– Einu į vonią, – tarė Lorensui.
Vonios kambaryje straipsnį, eilutes vedžiodama pirštu, perskaitė, tada iš
spintelės išsitraukė manikiūrines žirklutes ir labai atsargiai jį išsikirpo, o žurnalą
išmetė.

Kitą dieną agentūroje „Masefield, Moore and Clemens“ Lorensas, Kristina ir

Gven buvo nuvesti į konferencijų salę su daugybe langų, pro kuriuos atsivėrė
vaizdas į judrią gatvę.
Viljamas Muras buvo kūrybos direktorius. Jis jiems linktelėjo ir nusišypsojo,
rodydamas ant dviejų didelių molbertų prikabintus piešinius. Kol visi prisistatė,
Gven žvelgė į originalaus Savio Ravasingo paveikslo transformaciją. Ji pasirengė
niekaip nereaguoti, kai bus paminėtas jo vardas, bet išlikti abejingai jo darbams
buvo sunkiau. Iki šiol paveikslas buvo dailus, bet dabar, paryškinus ir kiek
paderinus spalvas, raudonas moters saris greta arbatos krūmų žalumos tiesiog
sušvito gyvumu.
 – Be abejonės, jis bus išskirtinis, – tarė ponas Muras ir plačiai išsišiepė,
atverdamas akinančiai baltus dantis.
– Labai gražu, – tarė Gven.
– Na, turime padėkoti Kristinai už idėją. Dailininkas irgi matė šiuos piešinius,
beje, jam taip pat patiko.
– Tai štai, kaip atrodys arbatos pakelis. O kaip reklamos? – paklausė Lorensas,
atitraukęs kėdę prie didelio ovalaus stalo.
Jiems įsitaisius, Muras padavė mašinraščiu prirašytą lapą, o mergina atnešė
kavos ir riestainių.
– Tai sąrašas laikraščių ir žurnalų, į kuriuos taikomės. Taip pat ir radijo stočių.
Pradėsime reklamuotis metų pradžioje.
Lorensas linktelėjo.
– Labai įspūdinga.
Muras atsistojo ir, apvertęs abu piešinius ant molbertų, atidengė reklaminių
stendų dizainą bei padidintą tipinės reklamos žurnale versiją. Visą tą laiką
nesiliovė šypsotis.
– Mintis yra visur demonstruoti tą patį piešinį. Norime įsišaknyti giliai
amerikiečių smegenyse, o „Huperių“ arbatai tai geriausiai pavyks pasitelkus
spalvą. Moters sario spalvą, arbatos krūmų spalvą ir taip toliau, nors visa tai
neblogai atrodo ir paversta rudais atspalviais.
– Kada pradedame? – prisidegdama cigaretę paklausė Kristina.
– Prasidėjus naujiesiems metams. Beliko tik užbaigti visas smulkmenas.
Norime pabrėžti kilmę.
– Atsiprašau?
Jis pasisuko į Gven.
– Svarbiausia, iš kur arbata kilusi. Šiuo atveju tai sodraus skonio gryna
Ceilono arbata.
Geriant kavą ponas Muras Gven pristatinėjo kitas reklamas, tuo metu
kabėjusias skelbimų lentose ir žurnaluose, o ji ironiškai šypsojosi. Žiūrinėdama
paveikslėlius, girdėjo kalbantis Lorensą ir Kristiną. Ji pasakojo apie naujus
investuotojus, kuriuos jai pavyko įkalbėti. Gven dirstelėjo į tobulai išdažytą jos
veidą, žvilgančius nagus ir elegantiškai susegtus plaukus. Ji vilkėjo juodai, kaip
visada, bet kaklą buvo apsirišusi raudonu šilkiniu šalikėliu ir avėjo derančius
batelius. Gven savotiškai ja žavėjosi. Ji pažinojo visas turtingas šeimas ir
nesibodėjo tomis pažintimis pasinaudoti.
Pokalbiui pritilus suskambo vidaus telefonas.
– Minutėlę atsiprašysiu, – tarė Muras ir išėjo.
– Na, tai ką manai, Gven? – paklausė Kristina. – Jaudina, ar ne?
Gven nusišypsojo plačiau.
– Jei atvirai, esu priblokšta.
– Ir tai tik pradžia. Tik palauk, kol tapsime pirmieji komercinės radijo laidos
rėmėjai.
– Ar ir tai planuojama?
– Dar ne, bet galiu kirsti lažybų, kad netrukus bus.
Į kambarį Muras grįžo su elegantišku jaunesniu vyru. Jo plaukai buvo
sušukuoti atgal, o kostiumas nepriekaištingas, bet jis tampė kaklaraištį ir
mindžikavo. Muras giliai įkvėpė ir šį kartą nebesišypsojo. Akimirka buvo labai
nejauki – pajutęs, kad kažkas pasikeitė ir kad jam reikia sureaguoti, Lorensas
atsistojo. Prieš tai visus užvaldžiusio entuziazmo neliko – dabar tvyrojo nejauki
tyla. Gven ir Kristina susižvalgė.
– Bijau, kad atsirado trikdžių, – visiems sukrutus Muras iškėlė ranką. – Bet
nieko rimto ir tikiuosi, kad mums pavyks juos apeiti.
Gven dirstelėjo į Lorensą. Šis buvo atkišęs smakrą.
– Kaip ir sakiau, tikiuosi, kad galėsime tęsti.
Įtampa augo ir Gven, pamačiusi, kad Lorensas susierzinęs, visai nenustebo
jam griežtai prabilus.
– Tikitės? Ką turite omenyje? Žmogau, tiesiog sakyk mums, kokie tie
trikdžiai, – tarė jis.
Muras vis žvilgčiojo į juos, o jo veido išraiškos keitėsi, lyg jis mintyse
repetuotų tai, ką ketina pasakyti.
– Na, tiesa ta, kad gavome žinią iš savo žmogaus kitoje agentūroje. Deja, kitas
prekės ženklas išpirko visas vietas, kurias ketinome siūlyti jums.
 – Kieno prekės ženklas? – paklausė Kristina.
Vyras įsistebeilijo į savo pėdas, sutraškino krumpliais ir pratarė:
– Arbatos... bijau, kad tai arbatos prekės ženklas.
Gven pečiai nusviro. Taip ir žinojo, viskas atrodė per gerai, kad būtų tiesa.
– Rinkoje atsiras vietos ir „Huperiams“. Tikiu tuo. Juk yra begalė mažesnių
arbatą parduodančių įmonių. Bet tai reiškia, kad kampaniją teks pradėti vėliau.
– Ir leisti jiems išsiveržti į priekį? – trindamas smakrą paklausė Lorensas.
Vyras nebesišypsojo, tik nejaukiai gurktelėjo.
– Jei norime konkuruoti su „Lipton“, svarbiausia – būti pirmiems, – tarė
Kristina. – Maniau, kad iš pat pradžių tai aiškiai pasakiau.
– Suprantu, – tarė Muras ir pamėgino nusišypsoti. – Deja, negalime
kontroliuoti kitų agentūrų veiklos. Stengiamės, kiek galėdami.
– Nuoširdžiai tikiuosi, kad kitai agentūrai apie mūsų planus pranešė ne jūsų
žmogus, – pro sukąstus dantis iškošė Kristina.
Gven atsistojo.
– Tai nesvarbu. Kad ir kas jiems pasakė, antri mes nebūsime, − tarė ji, o
Kristinai pamėginus pertraukti, rankos mostu ją nutildė ir tęsė. – Leisk man
baigti. Antri mes nebūsime. Būsime pirmi. Jei galite suorganizuoti, kad mūsų
reklamos pasirodytų gruodį, o ne po Naujųjų, tada sutarta. Jei ne, viskas
atšaukiama.
Lorensas jai šypsojosi, Kristina išsižiojusi spoksojo. Akimirką visi tylėjo,
Muras nužiūrinėjo veidus.
– Na, tai kaip? – paklausė Gven, stengdamasi nepaisyti pilve šėlstančių
drugelių.
– Duokite man laiko iki vakaro. Kur jus bus galima surasti?

Vakaro nuotaika nebuvo tokia šventiška, kaip jie tikėjosi. Kristina atidėjo
susitikimą su teisininku, šis nebuvo tuo itin patenkintas. Visos sutartys buvo
parengtos dvigubai greičiau ir dabar mėtėsi ant jo stalo, laukdamos, kada bus
pasirašytos. Kristinai pavyko sumenkinti atidėjimo svarbą – dabar mažiausiai
reikėjo jaudinti investuotojus. Bet visiems buvo aišku, kad jei Murui nepavyks ir
kampaniją teks atidėti, jie praras svarbų pranašumą prieš konkurentą.
Gven vilkėjo naująją vakarinę suknelę ir tylomis leidosi Kristinos vedama į
klubą „Stork“ Rytų penkiasdešimt pirmojoje gatvėje. Vėliau turėjo groti Kebas
Kelovėjus, tad naujai iškeptas džiazo mylėtojas Lorensas, visas nušvitęs, brovėsi
per minią žmonių. Priėjus prie staliukų, Kristina linktelėjo moteriai gėlėta
atlasine suknele.
– Kas ji tokia? – paklausė Gven jiems prasilenkus.
– Ak, viena iš Vanderbiltų. Ten vien pinigai ir spindesys, mieloji.
Per pertraukėlę šviesbruvė, žvilgančiais plaukais Kristina, pasidabinusi
atlasine suknele, koketiškai priplaukė prie muzikanto, sėdėjusio prie vieno iš
galinių staliukų, ir pabučiavo jį, palikdama ant skruosto raudoną lūpdažio žymę.
– Pasislinkit, bičiuliai, – tarė ji. – Čia mano draugai iš Ceilono.
Barmenas atnešė jiems padėklą su keletu bokalų alaus.
– Silpnas, mažiau kaip trys ir dvi dešimtosios procento alkoholio, – Kristina
mirktelėjo barmenui. – Ar įmanoma pagyvinti?
Gven klausėsi, kaip Kristina plepa su draugais, o kai grįžo slapta degtine
pastiprintas alus, pirmu gurkšniu ji paspringo.
– Sausasis įstatymas netrukus baigsis, – sukuždėjo Kristina. – Tas bjaurus
alus – tik laikina priemonė.
Gven gurkštelėjo dar, bet drugeliai pilve nenurimo. O štai Kristinai pavyko
atrodyti nerūpestingai ir gyvastingai, visai nesvarbu, kas dėjosi jos gyvenime, ir
Gven susivokė, kad jos beveik nepažįsta. Čia, Niujorke, ji atrodė labiau
amerikietė nei Ceilone. Iš pradžių Gven buvo jos apžavėta, paskui pavydėjo, kai ji
taip sklandžiai mėgino suvilioti Lorensą, o paskui, nuvertėjus Lorenso akcijoms,
supyko. Dabar tas pyktis kiek apmalšo. Ji nustebo pajutusi, kad žavisi Kristinos
dvasia ir ryžtu. Tikriausiai prireikė drąsos, kad grįžtų pas juos su šia nauja
mintimi po to, kai ankstesni reikalai pakrypo tokia netikusia linkme.
Vienas iš grupės narių atsistojo ir Kristina priėjusi atsisėdo prie Gven.
– Taip džiaugiuosi, kad susitaikėme, – tarė ji ir spustelėjo Gven ranką.
– Susitaikėme?
 – Nagi, juk turėjai žinoti, kad Lorensui grįžus iš Anglijos ir pranešus, kad vedė
tave, mirtinai pavydėjau.
– Pavydėjai man?
– O kas nepavydėtų? Tu graži, Gven, taip žavingai ir natūraliai, tokios vyrams
labiausiai ir patinka.
Gven papurtė galvą.
– Žinoma, vyliausi, kad Lorensas bus laimingas su tavimi, jo vaikų motina, ir
manimi, jo meiluže.
– Tu taip manei? – Gven atėmė amą. – Ar jis davė tam dingstį?
Kristina nusijuokė.
– Visai ne, ir tikrai ne dėl to, kad būčiau įdėjusi per mažai pastangų.
– Ar jis kada... Na, ar judu kada...
– Po jūsų vestuvių?
Gven linktelėjo.
– Ne, nors sykį buvome priėję labai arti. Per tą pirmąjį pokylį Nuvara Elijoje.
Gven įsikando į lūpą ir nagais įsirėžė į delną. Ji neverks.
Kristina ištiesė ranką.
– Mieloji, ne taip arti. Tai buvo tik bučinys.
– O dabar?
– Dabar jau seniai viskas baigta. Pažadu. Tau iš tiesų niekada nebuvo dėl ko
jaudintis, nors, pripažinsiu, troškau, kad manytum, jog yra.
– Kodėl?
– Tikriausiai man buvo smagu, be to, nemoku pralaimėti. Bet, patikėk
manimi, dabar man rūpite jūs abu.
Gven papurtė galvą.
– Iš tiesų. Be to, dabar suku šiokį tokį romaną su tuo saldžiu bosistu, – ji
kryptelėjo galva į vyrą, kuriam buvo pabučiavusi į skruostą.
Gven sukikeno, Kristina irgi susijuokė. Susigėdusi, kad abejojo Lorensu, bet
devintame danguje iš džiaugsmo, kad jis nesusigundė, Gven pajuto, kaip širdis
prisipildo meilės.
 Muzikantams stojantis su savo instrumentais tęsti koncerto, bosistas priėjo
prie Kristinos. Ji išsišiepė, jis pasilenkęs pabučiavo ją į lūpas. Muzikantams
tarpusavyje pokštaujant, Gven pastebėjo jų link einantį poną Murą – jis buvo per
toli, kad ji įžiūrėtų, ar jis šypsosi. Kristina jį irgi pastebėjo ir ištiesė Gven ranką. Ši
ją paėmė ir nustebo, kaip stipriai Kristina ją suspaudė. Akivaizdu, kad jai tai buvo
lygiai taip pats svarbu, kaip ir jiems. Abi nenuleido akių nuo artėjančio Muro, o
šis nardė geriančių ir šokančių žmonių minioje.

Tą naktį jiedu mylėjosi smarkiai ir tyliai. Paskui jis pažvelgė į ją su tokiu

dėkingumu akyse, kad ji susimąstė, kaip iš viso galėjo įsivaizduoti, kad jis vis dar
trokšta Kristinos. Pamėginusi sudėti visus metams bėgant jo parodytus meilės
ženklus – tą nefrito vėrinį, kurį padovanojo per jos gimtadienį, dailų piešinį ant
šilko iš Indijos ir tuzinus kitų smulkių, bet apgalvotų dovanėlių – suprato, kad
visko niekada nesuskaičiuos. Dėkinga už kiekvieną akimirką, nubėrė jį bučiniais.
– O šitai už ką?
– Man tiesiog labai pasisekė, tik tiek.
– Tai man pasisekė.
− Pasisekė mums abiems, − nusišypsojusi tarė ji ir pakilo eiti į vonios kambarį.
Naktis buvo puiki. Laimei, žinios geros, pamanė ji, prausdamasi veidą. Murui
vis dėlto pavyko kitų klientų užsakymus perkelti į vėlesnius mėnesius ir jų
kampaniją pradėti dar šių metų gruodį. Nors vietos jų reklamai greičiausiai liks
mažiau, nei buvo planuota, to bent kurį laiką pakaks. Vasarį visą šou ketinama
pakartoti. Šitaip jų konkurentai liks įsprausti tarp dviejų reklamos kampanijų.
Užsukusi čiaupą ir nusisausinusi rankšluosčiu, Gven išgirdo miegamajame
skambant telefoną. Vonios durys buvo vos pravertos, tad ji girdėjo, kaip Lorensas
pakelia ragelį.
– Juk žinai, ką sakiau, – tyliai kalbėjo jis nugara į vonios duris. – Kodėl taip
svarbu pasikalbėti dabar? Maniau, kad susitarėme.
Kalbant skambinančiajam, tvyrojo tyla, bet Gven besidaužančia širdimi,
kupina įtampos laukė. Tada Lorensas vėl prabilo.
 – Mieloji, juk žinai, kad tave myliu. Prašau neverkti. Man labai rūpi. Bet to
nebus. Tos dienos praėjo. Jau paaiškinau, kaip turi būti.
Dar viena pauzė.
– Na, gerai, pažiūrėsiu, ką galiu padaryti. Žinoma, kad myliu tave. Bet tu iš
tiesų turi visa tai baigti.
Gven apsivijo rankomis liemenį.
– Taip, kai tik galėsiu. Pažadu.
Gven susirietė dvilinka. Ji aklai patikėjo Kristinos svaičiojimais.
 Trisdešimt antras skyrius

Laive Gven paklausė Lorenso, kas skambino, bet jis tik sumurmėjo kažką
neaiškaus apie darbą ir nusisuko. Ji beviltiškai troško, kad jis patvirtintų, jog
Kristina jį vis dar persekioja, ir jautėsi siaubingai įskaudinta, kad jis nėra jai
atviras. Vis dėlto nusprendė, kad susibarti laive, kur nėra kaip vienam nuo kito
pabėgti, ne itin gera mintis. O paskui, kai vos jiedviem įžengus į namus netikėtai
pasirodė tabaku, alkoholiu ir sušutusio kūno kvapu dvokianti Veritė, visa kita
buvo nustumta į šalį.
Liokajus jai atidarė duris ir nepajėgė sulaikyti – ši nusvirduliavo į svetainę, kur
Lorensas ir Gven ilsėjosi po ilgos kelionės. Makgregoras jiedviem jau buvo
pranešęs, kad Veritė nepaisė Lorenso nurodymų, kaskart pasirodydavo visa
nusikamavusi ir likdavo nakvoti vieną ar dvi naktis iš eilės. Pasirodo, ji turėjo
raktus, bet kai Makgregoras apie tai sužinojęs, ji jau buvo dingusi.
Pamatęs tokią apsileidusią seserį Lorensas atsistojo ir grieždamas dantimis bei
stengdamasis suvaldyti sielvartą paklausė, kas dedasi.
Veritė susmuko į kėdę, apsivijo rankomis kelius ir panarinusi galvą pravirko.
Gven priėjo prie jos ir priklaupė greta.
– Papasakok mums, kas yra.
– Negaliu, – sudejavo ji. – Taip viską sujaukiau.
Gven ištiesė ranką jos paguosti, bet Veritė nustūmė ją šalin.
– Ar tai dėl Aleksanderio? Gal galime padėti?
– Niekas negali padėti.
Atrodė, kad Lorensas jaučiasi nejaukiai.
– Nesuprantu. Kam už jo tekėjai, jei nesi su juo laiminga. Jis – geras vyrukas.
Ji vėl sudejavo, tik šį sykį jos balse buvo girdėti tikra kančia.
– Tai ne jis... ne jis... Jūs nesuprantate.
– Tai kas tada? Kas nutiko?
 – Prašau, papasakok mums, Verite, – ragino Gven. – Kaip galime tau padėti,
jei mums nepasakoji?
Veritė kažką sumurmėjo ir vėl ėmė raudoti. Gven ir Lorensas sunerimę
susižvalgė. Lorensas atrodė pasimetęs, tad Gven nusprendė perimti iniciatyvą ir
iš visų jėgų stengėsi svainę prakalbinti.
– Nagi, mieloji, juk negali būti taip blogai.
Po jos žodžių stojo ilga tyla, Veritė nieko neatsakė.
Gven atsistojo, priėjusi pažvelgė pro langą į ežerą ir tylomis susimąstė apie
svainę. Ji neteko tėvų, tai tiesa, bet jų neteko ir Franė, o jos buvo tikros
priešingybės. Franė buvo pilna gyvybės, pasirengusi užkariauti pasaulį, o Veritė –
savimi nepasitikinti paniurėlė. Kad ir kas tai bebūtų, šitiek laiko graužęs Veritę,
regis, tuoj tuoj išaiškės – išgirdusi svainę prabylant lūžinėjančiu balsu, Gven
atsisuko.
– Ką sakei? – perklausė Lorensas. – Ką sakei apie Hju?
Veritė pakėlė akis ir prikando lūpą.
– Aš labai atsiprašau.
Veritė buvo tokia išblyškusi, kad Gven jos pagailo, nors ji negirdėjo svainės
žodžių, o Lorensas, sprendžiant iš jo veido išraiškos, išgirdo. Jis nužirgliojo prie
jos, čiupo už rankų ir pakėlė.
– Pakartok, Verite. Pakartok, kad išgirstų Gven.
Jis paleido ją – ši susmuko atgal į fotelį, veidą užsidengusi delnais. Ji nieko
nesakė ir Lorensas vėl ją pakėlė.
– Pakartok. Pakartok, – suurzgė išraudęs.
Ji žvilgtelėjo į jį, o paskui, maskatuodama delnais, pamėgino paslėpti veidą.
– Dievaži, pakartosi, ar man teks tai iš tavęs iškratyti?!
– Atsiprašau. Aš atsiprašau.
Gven žengė artyn.
– Dėl ko?
Veritė panarino galvą.
– Tai vedė mane iš proto. Negaliu sau atleisti. Aš jį myliu, suprantate? Turite
tuo tikėti.
 – Aš nesuprantu, – tarė Gven. – Ar tai dėl Savio Ravasingo? Ar kažką jam
padarei?
Veritės galva šovė aukštyn.
– Kas yra, Verite? Tu mane gąsdini.
Veritė spoksojo į ją.
– Pasakyk jai, – liepė Lorensas.
Patylėjusi Veritė kažką sumurmėjo.
– Garsiau.
– Na, gerai, – tarė ji ir ėmė šaukti, pabrėždama kiekvieną žodį. – Nenuvedžiau
jo paskiepyti nuo difterijos!
Gven susiraukė.
– Žinoma, nuvedei. Nejau nepameni? Man klaikiai skaudėjo galvą, tad jį
nuvedei tu.
Veritė papurtė galvą.
– Tu nesiklausai.
– Bet, Verite...
– Aš jo nenuvedžiau. Nejau nesupranti? Nenuvedžiau. Ne.
Veritė ėmė raudoti, o Gven išbalo kaip popierius.
– Bet sakei, kad nuvedei, – tyliai pratarė.
– Pasiėmusi Hju, nuvažiavau pas Pru Bertram. Ten buvo draugų. Mes gerokai
išgėrėme ir aš pamiršau.
Lorensas paleido seserį ir pastūmė ją šalin, lyg stengdamasis susivaldyti ir jai
nesmogti. Sugniaužęs kumštį, trenkė juo į sofos atlošą.
Ji griebė jį už rankos, šis vėl ją atstūmė.
– Pasitrauk nuo manęs. Nė negaliu į tave žiūrėti.
– Prašau, nekalbėk taip. Prašau, Lorensai.
Gven juto, kaip greitėja ir darosi negilus jos kvėpavimas. Kambarys ėmė lietis,
beformiai Lorenso ir jo sesers šešėliai susiliejo su aplinka. Ji papurtė galvą.
– Kodėl nepasakei? Jis galėjo nueiti vėliau, – kalbėjo Lorensas.
Veritė buvo pradėjusi graužti nagus.
– Bijojau. Buvai ant manęs įpykęs. Abu buvot.
 Gven stovėjo nejudėdama, jos krūtinę rakino įtūžis. Tvyrojo bežadė tyla,
niekas nekalbėjo. Ji žinojo, kad privalo valdytis, nes paskui gailėsis. Nors
padrikos jos pačios mintys ritosi viena per kitą, ji pastebėjo klaikų Lorenso
žvilgsnį.
– Nori pasakyti, kad mano sūnus vos nemirė, nes tu prisigėrei? – lediniu balsu
tarė jis.
Lorensas spigino akimis į seserį, ši vėl pravirko.
– Užuot pasakiusi mums tiesą, rizikavai Hju gyvybe. Juk žinai, kokios
pavojingos šios ligos.
– Žinau. Žinau. Maniau, jis pasveiks. Ir pasveiko, ar ne? Aš atsiprašau. Labai
atsiprašau.
– Kodėl sakai tai dabar?
– Niekaip negalėjau išmesti to iš galvos. Negalėjau užmigti. O paskui,
žiūrėdama į sergančią čiabuvę mergaitę, prisiminiau, kaip jis sirgo... ir
nebegalėjau ištverti.
Gven pervėrė ją nuožmiu žvilgsniu.
– Tu nebegalėjai ištverti? Tu?! Ar bent nutuoki, ką reiškia netekti vaiko?
O tada, praradusi nuovoką, nebesivaldydama puolė svainę. Sugniaužusi
kumščius, ėmė beviltiškai vanoti merginos nugarą. Veritė susilenkė dvilinka,
rankomis dengdamasi galvą. Gven kumščiai nusileido, ji ėmė tyliai alsuoti, kol
galiausiai prasiveržė garsus kūkčiojimas. Lorensas tučtuojau šoko prie jos, ji
leidosi jo nuvedama. Atsisėdo ant sofos ir ėmė linguoti, o jis varpeliu pakvietė
pagalbą.
Po kelių akimirkų Gven pakėlė akis.
– Mano vaistų receptas, Verite, ar tu jį pakeitei?
Staiga Veritė ėmė šaukti ir raudoti vienu metu.
– Jai čia ne vieta. Tai buvo mano namai. Man čia jos nereikėjo.
Lorensas sustingo, jo veidą perkreipė sielvartas.
– Galėjai ją nužudyti, – tarė jis vos garsesniu už kuždesį balsu.
Gven prisimerkė, girdėjo, kaip Lorensas liepia seseriai nešdintis iš namų ir
daugiau nesitikėti nė cento.
Antras įvykis nutiko po savaitės, jiems ištvėrus septynias sunkias dienas. Buvo
beveik spalio pabaiga, netrukus prasidės liūtys. Lorensas ilgas valandas
praleisdavo vedžiodamas šunis, grįždavo labai vėlai. Gven suprato, kad jis bet
kokia kaina nori pasprukti nuo namus apėmusios pražūtingos nuojautos. Taip, ji
troško, kad Veritė dingtų, bet tik ne šitaip, ir dabar buvo pernelyg nusiminusi,
kad primintų jam, jog buvo teisi. Kad ir kaip pyko, svainės jai vis vien buvo gaila.
Nerimaudama dėl to, kas dabar nutiks Veritei, ji nebegalėjo dar sykį priremti
Lorenso prie sienos dėl to Niujorke nugirsto skambučio.
Daktaras Partridžas stovėjo prie lango tyliame vaikų kambaryje ir žvelgė į
ežerą.
– Gražus vaizdas, – tarė jis ir priėjo prie Gven, sėdinčios krėsle greta lovos,
laikančios Lijonės ranką ir laukiančios diagnozės. Daktarą ji pakvietė vos
pastebėjusi, kaip pasikeitė Lijonės laikysena, bet jis buvo Kolombe ir atvykti
galėjo tik dabar.
Jis pakėlė Lijonės rankas, o kai paleido, jos tiesiog sudribo. Tas pats ir su
kojomis. Jis patikrino kelių ir kulkšnių reakciją – ji buvo arba labai menka, arba
jos nebuvo visai. Krenkštelėjęs atsisuko į Gven ir pamojo jai prieiti prie lango. Ji
pakilo ir grįžtelėjo į Lijonę – ši vis dar žiūrėjo į lubas.
– Žinios negeros, – tyliai tarė jis. – Bijau, kad jos būklė kitokia, nei maniau iš
pradžių.
Gven nusisuko į ežerą ir pamėgino per prievartą nusišypsoti.
– Bet anąkart, kai čia buvot, sakėt, kad viskas bus gerai.
– Tai ne maistinių medžiagų trūkumas.
– Bet ji pasveiks? – vis dar su šypsena paklausė ji.
– Manau, kad ši mergaitė serga alinančia liga. Ar jai kartais būna sunku
atgauti kvapą, o gal yra sirgusi infekcinėmis kvėpavimo takų ligomis?
Gven linktelėjo.
– Ir jos laikysena pablogėjo?
Gven prikando lūpą, prabilti nebepajėgė.
– Negaliu būti visiškai tikras, bet manau, kad dėl stuburo degeneracijos nyksta
jos raumenys.
 Ji prisidengė burną ranka.
– Man labai gaila.
– Bet turi būti vaistų. Mes galime ko nors imtis?
Jis papurtė galvą.
– Jei esu teisus, jei tai kokia nors raumenų atrofija, greičiausiai viskas tik
blogės. Bijau, kad labiausiai tikėtina prognozė yra širdies nepakankamumas.
Gven, iki šiol tvirtai laikiusi savo jausmus viduje, susirietė dvilinka, it gavusi
smūgį.
Jis ištiesė jai pagalbos ranką, bet ji jos nepaėmė. Jei leisis jo guodžiama, viskas,
ką taip saugojo, ims lietis, ir ji nebesusivaldys. Giliai įkvėpė.
– Ar galime kuo nors padėti vargšei mergaitei? – paklausė ji kuo ramiau,
įsikibusi į kėdės atkaltę, kad nesvyruotų. – Matote, Lijonė nieko neturi. Tik
Naviną... ir mus.
– Atsiųsiu jai vežimėlį.
Gven prasižiojo ir sudrebėjo.
– Ne!
– Jei norite, kad ją apžiūrėtų dar vienas daktaras...
– Juk ji galės ir toliau plaukioti, ar ne?
Jis nusišypsojo.
– Kurį laiką. Vandens plūdrumas padės sumažinti kojų bei nugaros skausmą
ir įsitempimą.
– Bet galų gale?
– Parodysiu ayah, kaip masažuoti jos kojas, – jis akimirkai suraukė smakrą. –
Paliksiu jus.
Gven delsė.
– Džonai, aš tik svarsčiau, jei būčiau galėjusi atsivežti mergaitę anksčiau...
– Ar šios ligos buvo galima išvengti? Ar to klausiate?
Ji linktelėjo ir, įsivyravus trumpai tylai, sulaikė kvapą.
Jis gūžtelėjo.
– Sunku pasakyti. Žmonės su šia liga gimsta. Suaugusiesiems ji gali vystytis
lėtai ir chroniškai. Nedaug apie ją žinome. Tokiame amžiuje ji paprastai
progresuoja greitai.
– Tai?
– Na, atsakydamas į klausimą galiu pasakyti, kad abejoju, jog tai būtų daug
pakeitę.
Vos tik jam išėjus, Gven irgi atsigulė į lovą.
– Viskas gerai, – tarė ji, glostydama karštą Lijonės kaktą. – Viskas bus gerai.

Kitą rytą Navina primygtinai reikalavo, kad Lijonė liktų vaikų kambaryje, kur ji
galėtų netrukdoma ją prižiūrėti. Ayah buvo teisi. Gven turėjo kitų rūpesčių ir
negalėjo likti su mergaite visą dieną.
Likusi viena savo kambaryje, ji mintimis grįžo į tą naktį klube „Stork“. Jai
niekaip nepavyko atsikratyti jausmo, kad Niujorkas tebuvo sapnas. Bemiegis,
ryškus, nuostabus, bet vis vien sapnas. Kad ir ko Kristina tąkart Niujorke savo
skambučiu siekė, Gven šiuo metu tai visiškai neberūpėjo. Ji dirstelėjo pro
miegamojo langą į ežerą, vildamasi, kad vandens ramybė ją numaldys, bet
priešais blyškų ežerą pamatė Lorenso siluetą ir tik po akimirkos suvokė, kad jis
neša Lijonę, o Hju ir šunys lipa jam ant kulnų. Pamačius Lorensą su vaiku, joje
užgimė toks stiprus jausmas, kad ji nieko nebebijojo. Čiupusi šilkinį chalatą,
apsigobė juo ir pro stiklines duris išėjo į verandą.
Lauke zujo paukščiai, jų čiulbesys ir uodų zvimbimas vis garsėjo. Kurį laiką
stovėjo, klausydamasi ir stebėdama pirmyn atgal į lizdus lakstančius sparnuočius.
Susiliejęs rūkas miglomis aptraukė sodą, jo spalvos liejosi viena su kita it
impresionisto paveiksle. Horizonte praskrido erelis. Ji pamatė, kokia žavinga ši
diena. Žiūrėjo, kaip nedidelė jos šeima prieina prie ežero. Šiandien jo vidurys
buvo sidabrinis, o pakraščiai ryškiausio žalumo, kurį vietomis temdė medžių
atspindžiai.
Spjū išbėgo iš vandens ir atlėkė prie Gven, o Džindžer sukosi ratu, gaudydama
savo uodegą. Gven pasilenkė paglostyti Spjū, bet šis pašoko ir ėmė į ją trintis, o
kaskart jai palietus šuns nosį, išlindęs rausvas liežuvis lyžteldavo jos ranką.
Plonas medvilninis sijonas sudrėko nuo šlapio kailio, ji persiėmė šunišku kvapu.
 Lijonė buvo apglėbusi Lorenso kaklą. Žengęs paskutinius žingsnius prie
vandens, jis atsargiai ją paleido. Kai paguldė vandenin, pakilo išbaidytų
kormoranų būrys, bet kurį laiką nieko daugiau nevyko. Gven širdis kone sustojo.
Pakraštyje ežeras nebuvo gilus, tad mergaitei negrėsė nuskęsti, bet Gven su
siaubu stebėjo, kaip ji nejuda.
Lorensas stovėjo pasirengęs, Hju įsibrido į vandenį iš kito Lijonės šono,
pasiruošęs padėti, jei tik to prireiktų. Mergaitė dar kelias minutes gulėjo
nejudėdama, o paskui staiga apsivertė ir ėmė pliaukšėti rankomis. Kurį laiką
pasikepurnėjusi, regis, atrado pusiausvyrą ir lengvu judesiu pasileido plaukti.
Užlieta palengvėjimo, Gven iškvėpė sulaikytą orą.
Paėmusi nuo stalelio savo kavos puodelį, laiptais nusileido prie ežero. Ją
išgirdęs, Lorensas atsigrįžo.
– Pasielgei labai gražiai, – tarė ji su šypsena, užvaldyta jausmų.
Jo veido išraiška glumino, jis atsiliepė kimiu balsu:
– Partridžas man papasakojo apie jos būklę. Žinau, kad ją pamėgai. Tiesą
sakant, ir aš prie jos įpratau.
Gven linktelėjo ir sukando dantis – negalėjo sau leisti prabilti. Svarstydama,
kas iš tiesų pakeitė Lorenso požiūrį į mergaitę, ji kiek atšlijo, bet jis priėjo ir
paėmė ją už parankės. Ji atsikvėpė, norėdama numaldyti širdį, ir jiedu dviese
stebėjo tolstančią Lijonę.
– Nereikėtų leisti jai plaukti per toli, – tarė ji.
– Nesijaudink. Vos tik pamatęs bent kokį nesklandumą, bematant jai padėsiu.
Praradęs mylimus žmones, supranti, kokia svarbi yra šeima.
– Gal galėtum papasakoti, kas iš tiesų nutiko tą dieną? Turiu omenyje
Karoliną.
Jis atsakė įtemptu balsu:
– Jau žinai.
– Taip. Bet svarsčiau... Atleisk, kad klausiu, bet tu sakei, kad tai nutiko ne
ežere. Svarsčiau, kurgi ji paskendo. Niekada to taip ir nepasakei.
– Nes aš nekenčiu tos vietos. Ji nušoko nuo krioklio su kūdikiu glėbyje.
Išplaukti, laikant kūdikį, jai būtų buvę neįmanoma. Navina viską matė.
 Ji pamėgino įsivaizduoti, kaip Lorensas turėjo jaustis, bet sielvartas buvo
pernelyg stiprus ir nesuvokiamas.
Jis lėtai iškvėpė.
– Navina instinktyviai pajuto, kad kažkas ne taip. Todėl ir nusekė paskui
Karoliną. Jei nebūtų taip pasielgusi, tikriausiai niekada nebūtume sužinoję, kas iš
tiesų nutiko. Kartais susimąstau, kad gal taip net būtų buvę geriau.
Gven susimąstė apie tai, ką jis pasakė, kiek padelsusi pagaliau prabilo:
– Būtum prisigalvojęs ko kitko.
Jis linktelėjo.
– Tikriausiai tu teisi.
– Navinai nepavyko jos sustabdyti?
Lorensas nudelbė akis į žemę ir papurtė galvą.
– Viskas įvyko per greitai.
– Kas juos rado? Navina?
Jis prispaudė delną prie krūtinės, giliai įkvėpė ir pažvelgė į ją. Akimirką atrodė
vyresnis. Anksčiau nebuvo pastebėjusi dar labiau pražilusių plaukų.
– Atleisk. Man nereikėjo klausti. Nebūtina atsakinėti.
Jis žiūrėjo į ją, o ji, prisidengusi akis nuo saulės, žvelgė į jį.
– Tai ne dėl to...
– O kas tada?
Jis papurtė galvą.
– Navina atbėgo mūsų pakviesti. Makgregoras rado Tomą, aš – Karoliną.
Keisčiausia buvo tai, kad ji vilkėjo mėgstamiausią savo suknelę. Rytietišką šilkinę,
ryškios, melsvai žalios spalvos. Buvo apsirengusi kaip į vakarėlį. Lyg būtų
norėjusi tuo kažką pasakyti.
Pagalvojus apie tai, Gven širdis ėmė daužytis, bet ji nieko nesakė, kurį laiką
tylėjo ir jis. Atrodė susimąstęs. Ji juto, kad jis nori pasakyti daugiau, tad laukė.
– Upės srovė juos pasičiupo akimirksniu. Tomą rado už dvidešimties jardų,
bet jis jau buvo negyvas, – Lorensas ranka nusibraukė kaktą. – Prieš išeidama iš
namų, ji buvo sudėjusi visus jo drabužėlius į skrynią, kurią radai.
– Man labai gaila, – tarė Gven ir prisišliejo prie jo.
 Gaila dėl daug ko, pamanė, ir troško pasakyti jam kur kas daugiau. Norėjo
pasakyti tiesą – prisipažinti, kad išgirdusi jį kalbantis telefonu suprato, jog
skambino Kristina. Norėjo, bet nepasakė. Visą dėmesį sutelkė į kvėpavimą ir
nepratarė nė žodžio. Tam netinkamas metas.

Pirmadienį, išsiuntus Hju atgal į mokyklą, Lorensas nuvairavo juodu į Kolombą

pasitikti Franės. Paliepė Gven likti centre, mat skurdesniuose miesto
pakraščiuose keliose vietose vyko neramumai.
Ji piktai pašnairavo.
– Aš nebijau minios.
– Aš rimtai, Gven. Tiesiog nueik į parduotuvę ir grįžk tiesiai į viešbutį. Jokių
klaidžiojimų po turgų.
Kol Lorensas ruošėsi išsiųsti didesnį arbatos krovinį į vakarinę Amerikos
pakrantę, kur arbata bus supakuota nauja, Kristinos suorganizuota įranga, Gven
pasirūpino būtiniausiais pirkiniais. Tą pavakarę ji mažiausiai tikėjosi pamatyti
Veritę, permirkusią kvepalais ir girtai svirduliuojančią „The Galle Face“
verandoje su cigarete rankoje.
– Mieloji, štai kur tu, – tarė Veritė, kreivai šypsodamasi ir veldama žodžius. –
Girdėjau, kad atvyksti, bet bijau, kad su pussesere jau prasilenkei. Ji išvyko su
savo vyru, vakar.
– Apie ką čia kalbi? – paklausė Gven, nenoromis prieidama prie svainės. –
Franė neturi vyro.
– Dabar jau turi, – pareiškė Veritė ir klestelėjo į artimiausią fotelį. –
Dievulėliau, aš visai be kvapo!
Veritė atrodė visa susijaukusi, ploni rudi plaukai buvo prilipę prie galvos ir
atrodė seniausiai neplauti, o drabužiai susiglamžę.
Gven ištiesė ranką.
– Stokis. Nuvesiu tave į kambarį. Žmonės spokso. Negali tokios būklės likti
čia.
– Aš neturiu kambario.
– Tai kur praleidai naktį?
 – Susipažinau su tokiu vyruku. Visai nieko. Mėlynakis, – ji stabtelėjo,
sąmoningai siekdama sustiprinti įspūdį. – O gal rudakis?
Gven pasišiaušė – to Veritė ir tikėjosi. Neatrodė, kad ji bent kiek atgailautų,
elgėsi taip, it tos klaikios scenos namuose nė nebūtų buvę.
– Man nusispjauti į kažkokį vyruką, kad ir kokios spalvos būtų jo akys, – tarė
Gven. – Tučtuojau eisi į mūsų kambarį.
Jai pavyko nusivesti Veritę prie laiptų kairėje, nesukeliant pernelyg didelio
šurmulio, bet įpusėjus lipti, mergina sustojo it įkasta.
– Nagi, – stumtelėjo ją Gven. – Dar neatėjome.
Veritė stovėjo laipteliu aukščiau, pažvelgė į Gven ir bakstelėjo jai į krūtinę.
– Manaisi esanti tokia protinga?
Gven dirstelėjo į jos laikrodį ir atsiduso.
– Visai nelaikau savęs protinga. Na, paskubėk, noriu, kad iki Lorenso grįžimo
išblaivėtum. Puikiai žinai, kad jis nenori tavęs matyti, o pasirodydama jam tokios
būklės jo nuomonės tikrai nepakeisi. Kokie penki litrai kavos turėtų padėti.
– Ne! Pirma mane išklausysi.
Jiedvi žvelgė viena į kitą. Gven paniuro. Lengva nebus. Ji nekantravo pamatyti
Franę, bet pirmiausia, visą popietę praleidus Kolombe, dulkinais plaukais ir
drabužiais, jai reikėjo išsimaudyti. Pagalvojusi apie pusseserę, Gven susimąstė, ar
Veritė sakė tiesą, o jei taip, už ko gi Franė ištekėjo, nešnipštelėjusi jai nė žodelio.
– Na, ar klausaisi? – pertraukė jos mintis Veritė ir kilstelėjo antakius.
Atsidūrus taip arti, dvokas iš Veritės burnos rietė Gven nosį, ji atsidususi
prabilo, nepajėgdama nuslėpti sarkazmo:
– Na, rėžk. Kokią naujieną turi dabar?
– Po akimirkos tau nebeatrodys taip juokinga, – Veritė žengė žingsnį ir
susvyravo.
– Nagi, mums reikia dvigubai greičiau atsidurti viršuje. Eime. Op op, kol dar
nenusiritai nuo laiptų.
Veritė spoksojo į Gven ir burbtelėjo kažką po nosimi.
– Aišku kaip dieną. Ką sakei? – paklausė Gven.
– Aš žinau, – prisimerkusi išsišiepė.
 – Verite, tai jau pradeda erzinti. Jau sakei apie Franę. Dabar eime, kol
nepraradau kantrybės.
Gven pamėgino pastumti ją pirmyn, bet Veritė labai lėtai linktelėjo, ryžtingai į
ją spoksodama, įsikibo į turėklą ir nė nepasijudino.
– Žinau, kad Lijonė tavo dukra.
Stojo tyla, Gven tarsi suakmenėjo. Mintys pasidarė nenatūraliai skaidrios, bet
kūno reakcija nuvylė. Užplūdo karštis, ausyse spengė. Ji staiga suvokė, ką reiškia
būti apimtai troškimo žudyti. Vos du žingsneliai, stumtelėjimas, ir Veritės
nebėra. Girtas krytis, siaubingai nelaimingas atsitikimas. Taip rašytų laikraščiai.
Užvaldė nepakeliamai stiprūs jausmai, ji ištiesė ranką. Tik keli žingsneliai, tik
vienas stumtelėjimas. Bet mintis išgaravo taip pat greit, kaip ir atsirado.
– Užčiaupiau tave, ką? – tarė Veritė ir ėmė lipti laiptais aukštyn.
Netekusi amo, Gven pamėgino įkvėpti, bet šoko surakinti plaučiai pamiršo,
kaip kvėpuoti. Desperatiškai įsikibusi turėklo, žiopčiojo apimta panikos. Į galvą
šovė mintis, kad, šitaip gaudydama orą, ji tikriausiai atrodo kaip mirštanti žuvis.
Apgailėtinas vaizdas pažadino sustingusius plaučius – jai pavyko susivaldyti.
Ji nusekė paskui Veritę iki laiptų viršaus ir, nedrįsdama prabilti, mostelėjo į
savo kambario duris. Veritė klupčiodama išlėkė į priekį, įsiveržė į kambarį ir
išsipleikė fotelyje, įdūrusi niūrų žvilgsnį į parketą. Dirstelėjo į Gven – ši vėl ir vėl
lankstė Lorenso marškinius, norėdama nukreipti savo dėmesį ir nuraminti iš
krūtinės besiveržiančią širdį.
– Tuos jau tris kartus sulankstei. Sakiau tau, kad nebesijuoksi.
– Ką?
– Nugirdau tave kalbantis su Navina. Prieš atsivežant tą beždžioniukę gyventi
į Lorenso namus.
– Tikriausiai kažką ne taip išgirdai. O dabar aš užsakiau kavos, tu ją išgersi ir
liausiesi paisčius nesąmones.
Veritė papurtė galvą, kyštelėjo ranką į rankinę ir ištraukusi ėmė mojuoti
pluoštu kreidele pieštų piešinių.
– Iš tiesų, tai šitie man pasakė viską, ką norėjau žinoti.
 Gven širdis sudrebėjo – suvokdama, kad prabilus jos balsas drebės ir išduos
klaikią ją apėmusią baimę, ji pribėgo prie Veritės ir pamėgino ištraukti jai iš
rankos Lijonės piešinius.
– O ne, – atsitraukė svainė. – Šituos aš pasilaikysiu.
Vienas suplyšo, Gven pasilenkė pakelti skutelio ir pasinaudojo tomis keliomis
sekundėmis, kad nusiramintų, tada atsitiesė ir vėl pažvelgė į Veritę.
– Kaip drįsti knaisiotis po mano asmeninius daiktus? Šiaip ar taip, nežinau, ką
čia manaisi radusi.
Veritė nusikvatojo.
– Skaičiau tokį šokiruojantį straipsnį apie moterį Vest Indijoje, kuri pagimdė
skirtingų spalvų dvynius. Ji miegojo su savo vyru, žinoma, bet permiegojo ir su
šeimininku. Aš manau, Lorensui būtų įdomu. O tu?
Įsivyravo ilga tyla. Tuo metu Gven nė pati negalėjo patikėti tuo, ką jaučia.
Pyktį, taip, ir baimę, bet kažką dar. Rodės, lyg kažkas būtų iš jos išplėšta – tokio
klaikaus jausmo dar nebuvo patyrus. Iš piešinių Veritė turėjo suprasti, kad Lijonė
mažytėje kaimo mokykloje mokėsi rašyti, o keliuose paskutiniuose piešiniuose ji
minėjo baltąją ponią, apie kurią jai pasakojo pamotė. Baltąją ponią, kuri vieną
dieną atvažiuos jos išsivežti. Jai tai išvertė Navina, bet Gven žinojo, kad Veritė
supranta sinhalų kalbą.
– Žinai, jei jis tiesiai šviesiai paklaus Navinos, ji jam išpasakos, – tarė Veritė.
– Man šito jau gana, – rėžė Gven, daugiau sau, o ne Veritei, ir atidarė langą.
Žvelgdama į ilgą, prie viešbučio prasidedantį pievos ruožą, jį kertantį kelią ir jūrą
užstojančios sienos plyšiuose prasikalusius augalus, mėgino nuraminti
besidaužančią širdį. Bet, išgirdus lauke aitvarus laidančių vaikų juoką, jos akyse
suspindo ašaros.
Pasigirdo beldimas į duris.
– Štai ir kava. Ar pabūsi mama? – paklausė Veritė. – Tau juk tinka, o aš
pernelyg pavargusi, kad judėčiau.
Padavėjui išėjus, Gven išpilstė kavą.
Veritė atsigėrė savosios.
– Turiu tau pasiūlymą. Galime tai pavadinti išeitimi.
 Gven papurtė galvą.
– Jeigu pažadėsi grąžinti mano kišenpinigius, nieko nesakysiu Lorensui.
– Tai šantažas.
Veritė kryptelėjo galvą.
– Tavo reikalas.
Gven atsisėdo, beviltiškai ieškodama kokio nors atsakymo, kuris viską
pabaigtų. Gurktelėjo nespėjusios ataušti kavos ir nusiplikė lūpas.
– O dabar pakeiskime temą – nejau tau neįdomu, už ko ištekėjo Franė? Spėju,
dar nežinojai?
– Jei tai dar vienas šlykštus tavo melas...
– Nė žodžio neteisybės. Mačiau juodu drauge, o kai pastebėjo, kad nužvelgiau
žiedus jai ant piršto, ką dar galėjo pasakyti? Sužadėtuvių žiedas su didžiuliu
deimantu, apsuptu safyrų, o šalia – išdavikiškas auksinis žiedelis. Vyras irgi tokį
mūvėjo, nors ir stengėsi slėpti rankas už nugaros.
Gven sukryžiavo rankas ant krūtinės ir atsilošė, svarstydama, ką gi išgirs.
– Tai kas jis?
Veritė nusišypsojo.
– Savis Ravasingas.
Stebėdama Veritei ant veido plazdančius saulės spindulius, ji kovojo su
troškimu tą moterį pasmaugti.
Veritė nusijuokė.
– Tavo vaikiščio tėvas, nes juk jis ir yra jos tėvas, ką, Gven? Turi būti.
Nepažįsti jokio kito spalvotojo. Išskyrus, žinoma, tarnus, bet nemanau, kad net ir
tu smuktum taip žemai. Gal ir apkvailinai visus kitus, Gven, bet aš tave permatau
kiaurai.
Negalėdama pratarti nė žodžio Gven stovėjo it įkasta. Norėjo staugti, o
vieninteliai aiškūs žodžiai galvoje buvo: prašau, prašau, nesakyk Lorensui.
– Florensa sakė mačiusi tave su juo lipant laiptais aukštyn per pokylį, o kai
Franė sirgo, pati viena ėjai su juo susitikti. Dabar jam priklauso Franės
plantacijos akcijos. Lorensui tai nelabai patiks, o jei dar papasakosiu jam apie
tavo dukterį – na, esu tikra, kad leis man sugrįžti namo.
 Gven atsistojo.
– Tebūnie. Pasikalbėsiu su juo apie tavo kišenpinigius.
– Tai visa tai tiesa? Lijonė yra tavo dukra.
– Taip nesakiau. Iškraipai mano žodžius. Tiesiog noriu tau padėti.
Ji žinojo, kad jos balsas skamba nenatūraliai, tai patvirtino ir galvą atlošusi bei
skambiai nusikvatojusi Veritė.
– Tu pernelyg permatoma, Gven. Negirdėjau tavęs kalbantis su Navina. Vieną
dieną vaikas sėdėjo prie tavęs, saulė kažkaip ypatingai nušvietė jūsų veidus – ir aš
viską pamačiau. Jūsų vienoda kaulų struktūra, Gven. O tada pastebėjau plaukus.
Paprastai jie būna surišti ar supinti, bet tąkart, jai išsimaudžius, išdžiūvę susisuko
kaip tavieji.
Gven pamėgino įsiterpti.
– Išklausyk mane. Paskui ėmiau stebėti tave su ja ir tavo jausmai išlindo iš
maišo. Kartą, kol buvai Niujorke, apieškojau tavo kambarį ir radau dėžutę su
raktu. Kam tau slėpti čiabuvio vaiko piešinius, Gven? Kam juos saugoti? Laikyti
užrakintus?
Gven juto, kaip į veidą suplūsta kraujas, ir pasilenkė nuo žemės pakelti pūko.
– Jau pamačiusi piešinius buvau tikra, o dabartinis tavo atsakymas tik
sudėliojo visus taškus. Tai Savis Ravasingas, ar ne? Jis beždžioniukės tėvas? Kaži,
ką apie tai pamanys tavo pusseserė?!
Atsistojusi Gven užsikišo už ausies palaidą garbaną ir pasistengė nuramdyti
kvėpavimą.
– Nesuprantu, kodėl šitaip trokšti mane įskaudinti. Nejau tau nerūpi, kaip
įskaudinsi brolį?
Tyla.
– Na?
– Lorensas man rūpi.
Gven sukryžiavo rankas ant krūtinės, lyg laikydama save, kad nesubyrėtų.
– Tai kodėl taip elgiesi?
– Man reikia kišenpinigių.
– Bet kodėl? Esi ištekėjusi.
 Veritė trumpam užsimerkė ir giliai įkvėpė.
– Nenoriu, kad mane ištiktų tavo likimas.
– Ką nori tuo pasakyti?
– Pamiršk. Tiesiog pasikalbėk su mano broliu.
– O jei nepasikalbėsiu, esi pasirengusi sugriauti mūsų gyvenimą?
Veritė kilstelėjo antakius.
– Nuo ateinančio mėnesio lauksiu kas mėnesį į mano sąskaitą pervedamų
kišenpinigių. Jei ne – Lorensas viską sužinos.
– Pati puikiai žinai, kad kol prekės ženklas neišpopuliarės, Lorensas to
padaryti nepajėgs.
– Tokiu atveju turi šiokią tokią dilemą.
– Žinau, kad vogei iš namų ūkio biudžeto. Kaip manai, ką Lorensas pagalvos
apie tai? Išsiaiškinau tada, kai sirgau. Atsargos iš spintelės dingo, o paskui
stebuklingai vėl atsirado. Kol sirgau ir prieš man atvykstant, raktą turėjai tu. Tai
daryti galėjai tik tu.
– Buvo smagu. Mudu su appu prekiavome atsargomis ir dalijomės pelną. Kaip
juokinga buvo stebėti, kaip tu mėgini suvesti sąskaitų galus! Bet įrodyti tai bus
sunku. Pasakysiu Lorensui, kad tiesiog skolinausi, be to, nejau manai, kad
išgirdus apie tavo vaikiščią jam tai dar rūpės?
– Pasakyk, kodėl tau taip reikia pinigų. Kaipgi Aleksanderis?
Veritė užsivėrė.
– Jau sakiau. Tai ne išeitis.
– Galėčiau pamėginti įkalbėti Lorensą vėl leisti tau gyventi su mumis.
Ji pažvelgė į Veritę, bet svainė buvo užmigusi.
Gven suprato, kad turi atsikratyti Verite, kol Lorensas dar nespėjo grįžti.
Jautėsi taip, lyg balansuotų ant ribos tarp tikrojo gyvenimo ir košmaro, į kurį
pateko per visišką atsitiktinumą. Beviltiškai laikėsi įsikibusi vilties, kad Veritės
grasinimai tėra tušti girtuoklės svaičiojimai, bet širdyje įtarė, kad svainė pajėgi
padaryti beveik bet ką.
Gven žingsniavo pirmyn atgal palei langą, dairydamasi Lorenso, stebėdama
laikrodį ir rūkydama šleikščias Veritės cigaretes, nuo kurių ją tik dar labiau
pykino. Dusdama iš baimės, ji troško išsiverkti, kad bent kiek palengvėtų, bet
prisivertė užgniaužti ašaras, o su jomis ir viltį, kad tai gali baigtis gerai. Gven
nebuvo tikra, ar tiki istorija apie Franės vedybas, bet jei tai visgi tiesa, pusseserė
jau niekada nebebus tas vienintelis žmogus pasaulyje, su kuriuo ji troško
pasikalbėti.
 Trisdešimt trečias skyrius

Kai Lorensas pasirodė viešbutyje, Veritė jau buvo išėjusi, o Franė dar
nepasirodžiusi. Gven visą naktį nemiegojo, klausėsi vandenyno ir mintyse
perkratė Veritės žodžius. Akis sumerkė vos valandai, prieš pat aušrą.
Vėliau, išvažiavus be Franės, Gven su džiaugsmu susirangė galinėje
automobilio sėdynėje, o Makgregoras su Lorensu priekyje aptarinėjo darbo
reikalus. Ji norėjo užmigti, kad užsimirštų, bet nuvažiavus vos mylią nuo
viešbučio eismą sustabdė kažkokie neramumai. Rikšoms dar šiaip taip pavyko
prasibrauti, bet automobiliai negalėjo nė pajudėti.
– Kas per velniava? – tarė Makgregoras, sustojo ir atsuko langą.
Drauge su įprastais gatvės kvapais ir riksmais juos pasitiko riksmai ir
švilpimas. Neatrodė, kad vyksta kažkas ypatingo. Tiesiog keletas skanduojančių
žmonių. Parduotuvės buvo atidarytos, praeiviai apsipirkinėjo.
– Ar ką matai? – paklausė Gven.
Makgregoras papurtė galvą, bet kai Lorensas atidarė keleivio dureles,
triukšmas jiems smogė visa jėga.
– Jų daugiau, nei maniau. Panašu, kad vyksta kažkokia demonstracija. Išlipsiu
apsižvalgyti. Nikai, tu lik mašinoje. Gali pasitaikyti proga pajudėti.
– Ak, Lorensai, – tarė Gven. – Po to, ką sakei! Kas, jei pakliūsi į bėdą?
Jis gūžtelėjo.
– Viskas bus gerai.
Jis išėjo, o jiedu laukė. Ji jautėsi dūstanti, įkalinta karštame automobilyje
svaigstančia galva, tad paprašė Makgregoro atrakinti duris, kad galėtų paieškoti
Lorenso. Makgregoras atsisakė, bilsnodamas pirštais į vairą, o jos klaustrofobija
augo. Triukšmas garsėjo, Gven išgirdo iš už automobilio sklindantį būgnų
mušimą. Apsisuko pasižiūrėti ir pamatė dar vieną būrelį žmonių, skanduojančių
kažkokį šūkį ir žygiuojančių keliu už automobilio. Tikėdamasi pamatyti Lorensą,
vėl dirstelėjo pro priekinį langą, bet pastebėjo tik pirmąjį būrelį apsisukant ir,
grūmojant lazdomis, pasileidžiant automobilio link. Ją pribloškė už gaujos
zujantys baltai apsirengę rėkaujantys mokinukai. Širdis ėmė daužytis kaip
paklaikusi, ji susmuko sėdynėje, o automobilis dabar jau buvo įstrigęs tarp dviejų
gaujų.
– Įsitikinkite, kad jūsų langas uždarytas, – įspėjo Makgregoras, kai kažkoks
vyras pabeldė į automobilio kapotą ir nusikvatojo. – Greičiau. Nemanau, kad jie
prieš mus, bet kryžminėje ugnyje geriau neatsidurti.
– O kaip Lorensas?
– Jam viskas bus gerai.
Dabar jau iš tiesų įstrigę automobilyje, jie tegalėjo stebėti, kaip tiesiai už jų
susiduria abu būriai. Išgirdusi dūžtant stiklą, Gven atsigrįžo.
– Dievaži, jie mėto butelius. Tikiuosi, patrauks iš kelio vaikus.
Ore ėmė skraidyti akmenys ir betono gabalai. Kelios moterys suspiegė, kažkas
prakalbo per garsiakalbį. Tvykstelėjo signalinė raketa, paskui dar viena,
prekeiviai ėmė leisti žaliuzes, o po alėjas ir šonines gatveles išsibarstę žmonės
šaukė vienas kitą. Kažkas gatvėje užkūrė laužą, oras prisipildė dūmų.
Gven pajuto, kaip įsitempia sprandas ir pečiai.
– Labai bijau dėl Lorenso.
– Jei jis turi proto, bus kur nors prisiglaudęs.
Kol ji judrioje gatvėje akimis ieškojo Lorenso, prie automobilio pribėgo trys
vyrai ir, užsigulę ant mašinos šono, ėmė linguoti ją savo svoriu.
Gven vos galėjo kalbėti, iš baimės kone springo.
– Makgregorai!
– Užmušiu prakeiktus niekšus! Jie mėgina mus apversti.
Priblokšta Makgregoro keiksmų, Gven pamatė, kaip jis išsitraukia ginklą ir
nusitaiko. Vienas iš vyrų nutempė kitus du šalin ir visi trys prisidėjo prie gaujos,
kuri pamažu tolo už jų. Pagaliau gatvė priekyje kiek atsilaisvino. Makgregorui
pavyko pasistūmėti į priekį. Keletas žmonių gūžėsi ant šaligatvio, kai kurie jų
buvo žaizdoti ar nusėti mėlynių, bet padėtis jiems už nugaros sulig kiekviena
minute vis blogėjo.
 – Kurgi policija, dėl Dievo meilės? – paklausė Gven.
Ji akimis gatvėje ieškojo Lorenso, bet tik jiems beveik privažiavus mokyklą,
kur viskas ir prasidėjo, ji pastebėjo jį tarpduryje su moterimi, ši atrodė sužeista.
Jiems priartėjus, Gven pamatė jai kakta varvantį kraują. Atidariusi langą, ėmė
nervingai mojuoti. Už alkūnės vedinas moterimi, Lorensas pajudėjo jų link. Ant
žirgų atjojusi policija jau grasino gaujai lazdomis. Gven su palengvėjimu
atsikvėpė pamačiusi, kaip vaikai varomi atgal į mokyklą.
Lorensas padėjo moteriai įlipti į automobilio galą, ši atsisėdo, susiėmusi galvą
rankomis, ir staiga nuaidėjo šūvis.
– Dingstam iš čia, Nikai, – paragino Lorensas. – Gven, ar turi ką nors kraujui
nušluostyti?
Gven suspaudė moters ranką.
– Turiu šitą, – atsakė ir ėmė valyti ją savo šaliu.
Moteris suvaitojo ir pažvelgė į ją.
– Aš mokytoja. Demonstracija turėjo būti taiki.
Lorensas paprašė Makgregorą nuvežti moterį į ligoninę ir kreipėsi į Gven:
– Viskas dėl to, kokia kalba turėtų vykti pamokos.
– Tikrai?
– Išsilavinę tamilai tradiciškai gauna geriausius darbus valstybės tarnyboje, o
sinhalai mano, kad tai neteisinga. Jie nori, kad pagrindinė kalba būtų sinhalų.
Gven taip nusiminė, kad nebepajėgė to nuslėpti. Pirmiausia Veritė, dabar šitai.
– Kodėl? – paklausė ji. – Kam tas smurtas? Nejau tai taip svarbu?
Sinhalų mokytoja atsisuko į ją.
– Kai atgausime iš jūsų nepriklausomybę, bus labai svarbu, kokios kalbos
mokysime.
– Ar negalima mokyti abiejų?
Moteris papurtė galvą.
– Na, kad ir kuri nugalėtų, tikiuosi, kad tam neprireiks pralieti kraujo.
Moteris purkštelėjo.
– Tai niekis. Tokie, kaip jūs, kuriems niekada neteko dėl nieko kautis, to
nesupras.
Grįžus namo Lorensas pareiškė, kad dėl maišto jam reikia pasirūpinti laiškais,
tad, nenorėdamas trukdyti Gven, jis miegosiąs savo kambaryje. Po Veritės
grasinimo naktį ją persekiojo ramybės neduodantys sapnai, o ryte ji sėdėjo prie
kosmetinio stalelio ir žvelgė į savo atspindį veidrodyje. Nešukuotais plaukais, be
lūpdažio ir skaistalų atrodė išblyškusi. Čiupusi šukas ėmė nirčiai šukuotis, tada
užsitepė ant skruostų raudonio. Tamsūs jos plaukai šiaušėsi it karčiai, o raudonis
ryškiai kontrastavo su išbalusia oda. Nusivalė jį, susipynė plaukus ir ėmė trinti ir
trinti skruostus, lyg taip galėtų nusitrinti baimę. Moteris klydo. Dėl turto kovoti
jai gal ir neteko, bet ji privalo kovoti tam, kad jį išsaugotų, o, Veritei sužinojus
apie Lijonę, jos laukia baisiausias gyvenime iššūkis.
Ji išsitraukė dėžę, kurioje slėpė Lijonės piešinius, ir, žinoma, ėmusi ieškoti
saugiai padėto rakto, jo nerado. Papurtė dėžę. Tuščia. Išknaisiojo visus stalčius,
pakėlė ir numetė kiekvieną smulkmeną, kol grindis nusėjo segtukai, šukos ir
laiškai. Apieškojo stalą, spinteles prie lovos ir visas rankines. Dabar tai
nebesvarbu, bet Veritė bus pasiėmusi raktą. Markstydamasi ir vydama šalin
ašaras, Gven įsikibo kėdės ir, pasijutusi apiplėšta, geidė, kad būtų nustūmusi
Veritę nuo laiptų.
Kitą dieną paskambino Franė. Nuoširdžiai atsiprašiusi, kad negrįžo su jais, ir
prisiekusi, kad jau važiuoja, nieko iš tiesų nepaaiškino – tepasakė, kad atsirado
kliūtis. Tipiška Franei, pamanė Gven. Pusseserė dar pridūrė, kad turi jiems
staigmeną, ir Gven meldė, kad ta staigmena nebūtų su ja atkeliausiantis Savis
Ravasingas.
Kol Lorensas apačioje skendo savo laikraštyje, skaitydamas apie maištą, Gven
pirštų galiukais nutipeno į tamsų jo miegamąjį. Kambaryje kvepėjo juo, muilu ir
citrinomis. Ji uždegė šviesą ir su liūdesiu apsižvalgė, norėdama pasižiūrėti, ar
Karolinos nuotrauka vis dar ant stalo. Jos ten nebuvo, bet Gven juto, kad moters
dvasia vis dar čia, lyg išėjusi į užkulisius ir praleidusi duotą ženklą sugrįžti.
Atidariusi didelę Lorenso raudonmedžio spintą, apčiupinėjo viduje kabančius
drabužius. Kelnės, švarkai, vakariniai drabužiai, marškiniai. Išrinko ir ištraukė
vieną iš iškrakmolytų baltų marškinių. Ant jo nebuvo likę nė pėdsako Lorenso,
tad ji atidarė stalčių ir išsitraukė mėlyną šilko šalikėlį, ant kurio buvo jo plaukų.
Pauostė. Jau geriau. Jei bus priversta pasakyti Lorensui tiesą, norėjo pasiimti ką
nors, ką galės glausti prie krūtinės naktį.
Šviesa sublikčiojo ir išsijungė. Ji įsikišo šalikėlį į kišenę, pagal iš koridoriaus
sklindančią šviesą susirado kelią prie durų ir, laikydamasi nupoliruoto turėklo,
nubėgo žemyn.
Pasiekus laiptų linkį buvo neįmanoma nepastebėti koridoriuje stovinčio
Lijonės vežimėlio. Kai gavo jį, negalėjo tuo patikėti ir buvo apsėsta tokios kaltės,
kad nuo tos dienos prie jo nė nesiartino. Negalėdama pakelti minties, kad jauną
mergaitės kūnelį surakins liga, ji vis dar meldė stebuklo.
Gven vis nerimo, niekaip negalėjo išstovėti vietoje, bet nuėjo pas Lorensą.
Viskas ją taip trikdė. Ji ilgėjosi Franės, bet iki šiol dar nežinojo, ar ta istorija apie
tapytoją ir jos pusseserę yra tikra. Nuo kavos stalelio pasiėmė žurnalą. Buvo
savaitgalis, Lorensas įsijautęs skaitė laikraštį ir visiškai nereagavo į po kojomis
zujantį Hju.
Gven nudiegė susierzinimas.
– Lorensai, gal gali nusivesti Hju sukonstruoti lėktuvėlį ar ką kita?
Jis pakėlė akis ir patapšnojo per laikraštį.
– Jie visai sužvėrėjo ten, Kolombe. Žuvo žmonių. Tikiuosi, kad tai nebus tik
pradžia.
Prisiminusi maištą Kolombe, ji užsimerkė. Buvo siaubinga, bet dabar ji turi
kitų rūpesčių.
– Kalbant linksmesne tema, netrukus čia matysime savo arbatos reklamą.
– Lėktuvėlis, Lorensai. Ar visada pastebėti turiu aš? Hju nuobodžiauja. Negi
nematai?
Hju turėjo tris ketaus lėktuvėlius „Hubley“, bet Niujorke Lorensas nupirko
vieną naujausių iš metalo lietų lėktuvėlių ir dar vieną presuoto plieno. Gven
žinojo, kad jiedu su Hju mėgina tokius pat pasigaminti iš balzos – stiprios, bet
lengvai formuojamos medienos.
Lorensas sulankstė laikraštį.
– Atrodai nervinga, Gven. Ar kažkas ne taip? Jei tai dėl maišto...
 – Ne, – atkirto ji. – Nieko, ko negalėtum pataisyti ištraukęs Hju man iš po
kojų. Tiesiog nekantrauju vėl pamatyti Franę.
Jis pažvelgė į ją ir linktelėjo, bet akivaizdžiai ja nepatikėjo.
– Tebūnie, – tarė jis. – Jei tu tuo tikra. Eime, Hju. Keliaujam į valtinę, bičiuli.
Ji prisivertė šyptelėti.
Jam išėjus, ėmė vartyti vieną žurnalą po kito, bet nepajėgė susitelkti į žodžius.
Laikas slinko lėtai, ji nežinojo, ko griebtis. Nusprendė apžiūrėti vežimėlį. Kuo
ilgiau jis stovi paliktas, tuo klaikesni vaiduokliai jį apipina. Vėl išėjo į koridorių,
perbraukė ranka odinius ranktūrius, palietė galvos atlošą ir išbandė metalinę
stabdžių sistemą.
Susimąsčius apie tai, ką sakys Lorensas, jei Franė iš tiesų bus ištekėjusi už
Savio Ravasingo, per maištą pečius surakinusi įtampa persidavė į smilkinius. Ji
pasukiojo galvą, kad ją išsklaidytų, bet jautėsi it sėdėtų ant vulkano, kuris bet
kurią akimirką gali išsiveržti ir po savęs palikti tik jos šeimos griuvėsius.
Jos mintis pertraukė durų skambutis. Kadangi jau buvo koridoriuje, pati
atidarė duris − už jų pamatė su nedideliu lagaminėliu stovinčią Franę. Ji vilkėjo
nuostabų paltą plačiomis rankovėmis iš kažkokio gobeleninio tipo audinio, buvo
užsidėjusi rubino raudonio skrybėlę, bet pirštinių nemūvėjo. Gven akys nukrypo
į jos bevardį pirštą. Safyrų apsuptas deimantas ir siauras auksinis žiedelis. Veritė
sakė tiesą.
Gven nepajėgė dėtis nustebusia ir, pažvelgusi į pusseserę, tučtuojau pastebėjo,
kad Franės veidas subtiliai pasikeitė. Ji atrodė švelnesnė, it meilė būtų
nugludinusi aštrius kampus.
Franės šypsena sutrūkčiojo.
– Ta kalė tau pasakė, ar ne?
Gven linktelėjo.
– Prašiau nesakyti. Norėjau pranešti pati.
Gven pakreipė galvą ir ėmė tyrinėti Franės veidą.
– O tokie dalykai kaip laiškai, telefonai ar telegramos, žinoma, neegzistuoja!
– Atleisk.
– Klausyk, Frane, aš tiesiog nesuprantu, kodėl nepasakei man prieš tekėdama.
 – Buvau tikra, kad nepritarsi. Nebūčiau ištvėrusi tokio tavo tono, kai buvau
tiesiog bauginamai laiminga.
Gven ištiesė rankas.
– Eikš.
Jos apsikabino, tada Gven atšlijo.
– Tu laiminga?
– Neįtikėtinai.
– Ir tu neprieštarauji... – ji delsė, tiksliai nežinodama, ką būtent nori
pasakyti. – Tau nekliudo...
– Marga jo praeitis. Žinoma, ne. Atėjo modernūs laikai, nepamiršk. Šiaip ar
taip, aš ir pati nesu tokia jau nepatyrusi. Ir gali nusibraukti tą nuostabą nuo
veido, Gvendolina Huper. Savis ir aš, mudu puikiai vienas kitam tinkame.
Gven nusijuokė.
– Ak, Frane, aš taip tavęs pasiilgau, – ji apsidairė. – O kur jis?
– Nuvaroje. Norėjau patikrinti, kaip į tai reaguos Lorensas.
Tyla.
– Ir tu visai nesijaudini, kad Savį gali traukti kitos pozuotojos?
– Nė kiek. Abu turėjome spalvingą praeitį, bet dabar tenorime būti drauge.
– Ar Kristina žino?
Franė nusijuokė.
– Kristina Savio nenori.
– Žinau. Dabar aplink ją sparną rėžia muzikantas, bet iš tiesų ji troško
Lorenso. Juk žinai, kad ir ji nupirko dalį verslo?
– Taip, mačiau ją Niujorke Savio parodoje.
– Kristina nieko nesakė.
– Prašiau, kad nesakytų. Norėjau apie Savį tau pranešti pati.
Jiedvi nuėjo koridoriumi iki kambario pačiame jo gale, Gven plačiai atlapojo
duris.
Franė nusviedė savo gobeleninį paltą ant lovos ir apsidairė.
– Šviežios frezijos! Mmm. Ir langai iš dviejų pusių. Kaip žavu.
 – Matosi ežeras ir sodas, – Gven patylėjo, paskui priėjo prie komodos, kažką
ištraukė ir ištiesė ranką.
Franė išsišiepė, paėmė apyrankę ir užsisegė ant riešo.
– Kokia tu miela, galėčiau išbučiuoti. Kur radai? Neabejoju, kad už sofos.
Gven kilstelėjo antakius ir gūžtelėjo.
– Tikėsi tuo ar ne – parduotuvėje Kolombe. Negaliu įrodyti, bet įtariu, kad jį
bus paėmusi Veritė.
– Bet kodėl?
– Nežinau. Gal kad pridarytų bėdų. Kas žino, kodėl Veritė elgiasi taip, kaip
elgiasi?
– Na, nesvarbu. Aš tik labai džiaugiuosi ją atgavusi. Ačiū. Ačiū. Bet kodėl tu
nebuvai Savio parodoje?
– Man skaudėjo galvą.
– Jis mano, kad jo vengi. Ar jis kaip nors tave įskaudino, Gven?
Gven gurktelėjo ir priėjusi persisvėrė pro langą, bet nieko neatsakė.

Vėliau tą rytą Lorensui buvo pristatytas rudas siuntinys, dabar jis gulėjo
koridoriuje ant stalo, greta dekoratyvinių paparčių, ir laukė jo dėmesio.
Pamaniusi, kad vyras bus jo nepastebėjęs, Gven pakėlė jį ir apžiūrėjo, regis,
angliškus pašto antspaudus – nors jis buvo tiek priantspauduotas Kolombe ir
visur kitur, per kur keliavo, kad ji negalėjo būti tikra. Susidomėjusi nunešė
siuntinį į svetainę ir padavė Lorensui.
Jis atsistojo, linktelėjęs paėmė siuntinį ir pasisuko eiti.
– Kas tai, Lorensai? Jis gana sunkus.
Jis grįžtelėjo, bet nesustojo.
– Dar neatplėšiau.
– Bet juk žinai, nuo ko jis galėtų būti?
– Nė nenutuokiu.
– Kodėl gi tau jo neatplėšus dabar?
Jis kostelėjo.
 – Gven, aš užsiėmęs. Turiu nuvykti į fabriką. Tai tikriausiai kas nors, susijusio
su arbata.
Gal dėl atžagaraus jo balso staiga ji pasijuto nebegalinti susivaldyti.
– Kodėl man nesakei, kad Kristina vis dar tave įsimylėjusi?
Jis susiraukė ir uždėjo ranką ant durų rankenos. Tyla truko vos akimirką, bet
regėjosi, kad daug ilgiau.
– Gven, mano meile, daug kartų tau sakiau. Tarp mudviejų su Kristina viskas
seniai baigta.
Jis išėjo, o ji kąsčiojo skruostą ir žvelgė į metalu žvilgantį ežerą, jausdamasi
užgauta. Troško karštesnio patikinimo nei šis.

Franė išėjo pasivaikščioti ir nepasirodė pietų, taigi, kai Hju užmigo pokaičio,
Gven nusprendė, kad dabar tinkamas metas pranešti Lorensui apie Franės
santuoką su Saviu Ravasingu. Visą rytą Lorensas praleido užsidaręs savo
kambaryje, o naktį namuose nenakvojo, dėl to Gven iki dabar nė neturėjo
galimybės apie tai pakalbėti. Naujieną jis priėmė geriau, nei ji tikėjosi, bet atrodė
susimąstęs, tad ji vis galvojo, ar yra dar kažkas, neduodantis jam ramybės.
Visai nesvarbu, kad Savis jų namuose nebuvo laukiamas, – tiesą sakant, Gven
norėjo, kad tai nepasikeistų. Franė pasakojo, kad erdvus ir šviesus jo butas
Cinamono soduose, Kolombe, buvo apsuptas medžių, ten ji ir buvo apsistojusi
per pirmąją savo kelionę į Ceiloną 1925 metais. Nuo tada jų romanas vis
atsinaujindavo, bet jie abu susitikinėjo ir su kitais. Kad ir kaip norėtų, kad Franė
gyventų Ceilone, Gven negalėjo atsikratyti minties, kad visiems būtų daug geriau,
jei jiedu būtų kiek įmanoma toliau.
Gven gulėjo ant lovos ir mąstė apie tai, o tada Navina atvežė Lijonę. Navina
įprato ją atvežti, kai namiškiai ilsėdavosi. Iškėlusi mergaitę iš vežimėlio, paguldė
ant lovos greta Gven ir išėjo. Jiedvi turėjo tik vieną neįkainojamą valandą per
dieną, kurią praleisdavo dviese, ir Gven ją brangino.
Pradėjo nuo pasakos Lijonei. Norėjo perskaityti jas visas, kiek turėjo namuose.
Lijonė nedaug kalbėjo, bet labai daug ką suprasdavo, o kai Gven pasiėmė
Anderseno pasakų knygą, kurią Veritė kadaise siūlėsi paskaityti Hju, mergaitė
paprašė padėti ją į šalį.
– Man patinka, kai pasakoji istoriją, ponia.
– Kartą, seniai seniai, – pradėjo ji, mintyse kurpdama šiandienos pasaką, –
gyveno pikta pamotė.
Mergaitė sukikeno ir prisiglaudė arčiau. Gven nubraukė plaukus nuo dukters
veido ir įsižiūrėjo į ją. Sunkiai nurijusi, tęsė.
Paprastai Gven užrakindavo duris ir pasistengdavo neužmigti. Šiandien buvo
tokia pavargusi nuo nerimo dėl Veritės grasinimo, kad pamiršo. Prisiminusi
pagalvojo, kad visgi derėtų atsikelti ir tai padaryti, bet Lijonė užmigo, o
nejučiomis prisnūdo ir ji pati.
Pabudo išgirdusi beldimą į duris, ir, jai nespėjus atsakyti, įėjo Franė. Vos
įžengusi vidun, iš nuostabos sustojo it įkasta.
Gven žvelgė į ją.
– Gvenuk, ar tai ta serganti ayah giminaitė su tavimi lovoje?
Pusseserė prabilo sutrikusi, o Gven, kovodama su savo jausmais, pajuto, kaip
ima drėkti akys, bet atsakyti neįstengė. Negalėjo meluoti Franei.
Franė priėjo ir sumišusi pažvelgė į mergaitę.
– Ji labai graži.
Gven linktelėjo.
Franė atsisėdo ant lovos krašto ir palinkusi įsižiūrėjo į Gven.
– Kas dedasi, mieloji? Kodėl nesakai man, kas yra?
Gven gerklėje įstrigo gumulas, ji panarino galvą ir įsispoksojo į atlasinę
antklodę, kol ši ėmė lietis akyse.
– Nejau iš tiesų taip siaubinga?
Tyla truko per ilgai.
– Pasakysiu tau, – galų gale prabilo Gven, pakėlė galvą ir prisitraukė kelius
prie krūtinės. – Bet turi pažadėti netarti nė žodžio, niekam.
Franė linktelėjo.
– Lijonė nėra ayah giminaitė.
 Akimirką Gven kovojo su pačia savimi, bet troškimas nusimesti naštą
nugalėjo – žodžiai patys ėmė lietis.
– Ji mano dukra.
Franė žiūrėjo į ją.
– Pamačiusi, kokia ji graži, ėmiau kažką nujausti. Bet, Gven, kas jos tėvas?
Negali būti Lorensas.
Gven papurtė galvą.
– Ne, bet ji Hju dvynė.
– Mieloji?
Gven pajuto gumulą gerklėje.
– Nesuprantu.
– Daugiau tau nieko negaliu pasakyti. Būčiau pasakiusi anksčiau, bet dabar,
kai tu...
Akimirką stojo šiurpi tyla. Tada staiga Franės veide šmėstelėjo gąsdinanti
išraiška, jos akys išsiplėtė.
– O Dievulėliau. Juk tai ne Savis? Juk ne šitai slėpei?
Gven prikando lūpą, stebėjo, kaip nuo patirto šoko išbąla Franės veidas.
– Negaliu patikėti, kad tu galėjai permiegoti su Saviu.
Jos žvelgė viena į kitą, Franės akys išdavė, kad ji ją smerkia, ir Gven pratarė
drebančiu balsu:
– Viskas ne taip, kaip tu manai.
– Ar Savis žino?
– Žinoma, ne. Prašau, Frane, tai įvyko, kai judu dar nebuvote kartu.
Franė netikėdama papurtė galvą.
– Bet kaip Lorensas? Kaip galėjai su juo šitaip pasielgti?
Gven akis degino ašaros.
– Geriau jau būčiau nieko nesakiusi. Suprantu, kad skamba juokingai, bet
nežinau, kaip tai nutiko. Aš nieko neprisimenu.
Franė susiraukė ir, trindama riešus, ėmė žingsniuoti po kambarį. Kurį laiką nė
viena nekalbėjo.
– Frane? Žinau, kad pyksti, bet prašau, pasakyk ką nors.
 – Aš tiesiog negaliu tuo patikėti.
– Aš nieko neprisimenu, – Gven trumpam panarino galvą, paskui pažvelgė į
Franę ir ėmė pasakoti. – Tai įvyko per pirmąjį pokylį, po to, kai pašokome
čarlstoną. Buvau siaubingai girta. Savis padėjo man užlipti į viršų, pamenu, kad
kurį laiką liko su manimi, bet ką darė paskui, neprisimenu.
Franės ranka šovė prie krūtinės, ji sustingo ir pažvelgė į ją pastėrusiu veidu.
– Jėzau, Gven, Savis nebūtų taip pasielgęs. Ar suvoki, kuo jį kaltini?
– Atleisk.
Aplink Franės akis susimetė raukšlės, jos veidas paraudo ir ji pasuko durų
link.
– Tu klysti. Visiškai klysti. Savis niekada nebūtų šitaip pasielgęs.
Gven ištiesė ranką.
– Neik. Prašau, neik.
– O kaip galiu likti? Jis mano vyras. Kaip tu galėjai?!
– Man tavęs reikia.
Franė papurtė galvą, bet liko stovėti prie durų.
– Aš nė nežinau, ar apskritai įmanoma, kad būtų du tėvai.
Jos abi ilgai tylėjo.
– Įmanoma, – tyliai šnipštelėjo Franė.
– Iš kur žinai?
– Kai ką skaičiau.
Gven žvelgė į ją.
– Buvo atvejis, moteris pagimdė dvynius nuo dviejų skirtingų tėvų kažkur
Vest Indijoje ar Afrikoje. Rašė visuose laikraščiuose.
Gven skruostais ėmė ristis ašaros.
– Su Saviu nepasikalbėjai? Tuo metu. Nejau nenorėjai sužinoti, kas iš tiesų
įvyko?
Ji pakėlė akis.
– Tuo metu nemaniau, kad kas nors iš viso įvyko. Supratau tik gimus
dvyniams, kai pamačiau, kad Lijonė ne baltoji. Turėjau akimirksniu nuspręsti, ką
su ja daryti. Kaip galėjau priremti Savį prie sienos, praėjus tiek laiko?
 – Aš būčiau taip ir padariusi.
– Aš ne tu.
– Ir todėl visus šiuos metus šitaip siaubingai galvojai apie padorų vyrą, nors
tikrai turi būti kitoks paaiškinimas.
– Paslėpiau vaiką. Ką tai būtų pakeitę? Tiesą sakant, tai tik būtų viską
pabloginę. Jei būčiau pasikalbėjusi su Saviu, jis galėjo pasakyti Kristinai, o tada
neišvengiamai būtų sužinojęs ir Lorensas.
– Bet tau būtų ramiau.
– Jis galėjo pameluoti.
Franės veidas persikreipė iš pykčio.
– Tai jis dar ir melagis?
Gven sudrebėjo ir trumpam nuleido galvą.
– Man labai gaila.
Franė pasitrynė rankas ir žengė kelis žingsnius Gven link, o jos akyse spindėjo
ašaros.
– Klausyk, aš pažįstu Savį. Jis nebūtų permiegojęs su girta ar nesąmoninga
moterimi. Žinoma, jis turėjo romanų, bet yra doras.
Gven žiojosi kažką sakyti, bet Franė iškėlė ranką ir tęsė:
– Išklausyk mane. Žinau, kad padorumą jis suvokia kitaip nei tu, bet suvokia.
Šiaip ar taip, pusę tos nakties praleidau kalbėdamasi su juo, tą naktį pokylyje,
Gven, kai išėjai miegoti. Nejau manai, kad šitaip pasielgęs jis būtų toliau leidęs
laiką su manimi? Ne. Patikėk, tai negalėjo būti Savis. Jis jautrus moterims, todėl
mes jį ir mėgstame.
– Tai kas tada?
– Tai jeigu Savį atmetame, o tai padaryti privalome, Gven, tikrai, tada kaip tai
iš tiesų atsitiko?
Lijonė sukosėjo ir Gven prisidėjo pirštą prie lūpų.
– Nepažadink jos.
Franė toliau kalbėjo pašnibždomis.
– Vadinasi, giminėje turi būti spalvotųjų. Tai vienintelis paaiškinimas.
Gven pajuto, kaip širdy palengvėja, ir drebančiu balsu nusijuokė.
 – Tikrai taip manai? Ar tai įmanoma?
– Taip.
– Niujorke žurnale radau straipsnį apie juodaodžių vergų ir baltųjų
plantatorių maišymąsi Amerikoje.
– Manau, kad vieną ar dvi kartas tai gali peršokti. Žmonės apie tai nekalba ir
to nepripažįsta. Britai bando teisintis protėviais iš žemyno arba tą žmogų
paslepia.
Gven silpnai nusišypsojo pusseserei.
– Ak, Frane, kaip viliuosi, kad tu teisi. Bet jei tai būtų tiesa, juk būčiau ką nors
apie tai girdėjusi?
– Gal būtum, gal ne... Norėčiau, kad būtum pasipasakojusi man anksčiau, ar
bent kam nors kitam pasakiusi.
– Visi būtų tuoj nusprendę, kad turėjau romaną, kaip ir tu. Žmonės niekada
nebūtų priėmę mergaitės.
– Aš šokau daryti klaidingų išvadų. Atsiprašau.
– Būtent, taip būtų pasielgę ir visi kiti. Lorensas būtų žlugęs, galvodamas, kad
permiegojau su kitu vyru, ypač taip greit po vestuvių.
– Nesvarbu, atsakymas turi būti kraujyje. Abi žinome, kad mūsų šeimoje nėra
nieko, kas tai paaiškintų.
Gven atsiduso.
– Ar tikrai žinome?
Franė kryptelėjo galvą ir susimąstė.
– Grįžusi į Angliją padarysiu viską, ką galiu, kad tai išsiaiškinčiau.
Gven bandė pusseserės veide įžvelgti dvejonę.
– Bet vis vien manai, kad tai turi būti kažkas iš Lorenso pusės?
– Nežinau. Tik manau, kad turi su juo pasikalbėti.
– Negaliu. Ypač neturėdama jokių įrodymų. Jau nusprendėme, kad jis
pamanys, jog turėjau romaną. Niekada man už tai neatleistų.
– Nelabai tiki jo meile tau, ar ne?
Gven apie tai susimąstė.
 – Jis mane myli. Tiesiog čia taip yra. Gėda. Negarbė. Tai būtų galas mūsų
šeimai. Prarasčiau jį, prarasčiau namus, prarasčiau sūnų.
Ji sunkiai gurktelėjo, ir Franė pasilenkė jos apkabinti.
– Yra dar kai kas.
– Neskubėk.
Ji gurktelėjo ir nurijo ašaras.
– Veritė atspėjo ir grasina pasakyti Lorensui, jei neįkalbėsiu jo grąžinti jai
kišenpinigių.
– Dievulėliau, tai šantažas. Ji pastatys tave į tokią padėtį, kurioje visada ir
troško tave matyti. Jei pasiduosi, reikalavimų tik padaugės. Ji nesiliaus, Gvenuk.
Visą likusį gyvenimą praleisi bijodama tos siaubingos moters, – ji atsistojo ir
atlapojo langą. – Viešpatie, man trūksta oro.
– Pradėjo lyti?
– Vėjuota. Bet tu jau per ilgai sėdi užsidariusi viduje. Esi baisingai išblyškusi.
Mums abiem trūksta oro. Kol kas pamiršk tai. Nuveikime ką nors. Eime
pasivaikščioti. Tu, aš, Hju ir jo sesuo vežimėlyje. Spėju, Hju ir Lijonė nieko
nenutuokia?
Mergaitė vėl užsikosėjo ir šį sykį pabudo, Gven sukuždėjo jai ir palietė kaktą,
vis galvodama apie Franės žodžius. Pusseserė teisi – vienintelis dalykas, ką ji gali
padaryti, tai pasikalbėti su Lorensu greičiau, nei tai padarys Veritė. Bet nuo
minties, kad teks tai daryti be jokių įrodymų, ėmė suktis galva.

Po kelių dienų, jiems baigiant pusryčiauti, atkeliavo pirmoji arbatos pakuotė.

Lorensas išpakavo siuntinį ir iškėlė ją, kad visi pamatytų. Pagaminta pakuotė
atrodė dar įspūdingiau, nei nupiešta.
– Man regis, tavo vyro paveikslas ant pakuotės atrodo puikiai, – tarė jis,
atsisukęs į Franę. – Tikiuosi, netrukus jis užsuks vakarienės.
Gven širdis suspurdo, ji nustebusi pažvelgė į Franę.
– Ačiū, Lorensai, man tai iš tiesų daug reiškia. Žinau...
Lorensas iškėlė ranką.
 – Su džiaugsmu priimsiu poną Ravasingą mūsų namuose. Man labai gaila, kad
praleidome jo parodą Niujorke. Pasistengsime aplankyti kitą, kad ir kur ji vyktų,
ar ne, Gven?
Ji prisivertė nusišypsoti, bet jautėsi sutrikusi. Kodėl jo nuomonė apie Savį taip
netikėtai pasikeitė, juk jis vis dar atrodo toks prislėgtas?
Po pusryčių, kol dar nelijo, Lorensas pasiūlė pasivaikščioti.
– Susitiksime prie namo.
Pirmiausia Gven susiruošė pati, paskui nuėjo į vaikų kambarį ir ten rado ant
lovos sėdinčią ir krioklį piešiančią Lijonę.
– Ji negali piešti ilgai, – tarė Navina. – Bet buvo dešimčiai minučių atsistojusi
pasižiūrėti į ežerą.
– Tai gerai. Ar gali man padėti pasodinti ją į kėdę? Jai reikia šviežio oro, kol
nelyja.
– Ji norėti pamatyti krioklį.
Nuo tada, kai Hju paminėjo krioklį, Lijonė visus grizino prašymais jį
pamatyti.
– Bijau, kad apie tai negali būti nė kalbos.
Pasodinusi Lijonę į vežimėlį ir apklojusi jos kojas pledu, Gven buvo
pasiruošusi ją išvežti. Išgirdusi išvažiuojant automobilį, pažvelgė pro langą, –
širdis, rodėsi, iššoks iš krūtinės. Veritė. Tikriausiai bus atvykusi anksčiau,
nusprendusi įvykdyti savo grasinimą. Gven nenuleido akių ir pamatė, kaip
pirštais braukydamas per plaukus palei duris pirmyn atgal žingsniuoja Lorensas.
Pajuto, kaip sudrėksta delnai. Tada apėmė keistas pojūtis, ji suprato – tai
palengvėjimas. Jei viskas baigta, daugiau nebebus melagysčių.
Pamatęs ją artėjant, Lorensas susiraukė ir šaltai tarė:
– Palik vaiką čia. Navina gali ją parsivežti. Kopsime į kalną.
Visą kelią aukštyn jis nepratarė nė žodžio. Įkopę į viršų jiedu apsisuko ir
vaizdas atėmė jai žadą – kaip ir pirmąjį rytą plantacijoje ir kiekvieną kartą po to.
Viskas žvilgėjo. Ji įkvėpė kvapaus oro ir žvelgė į švytinčią plantacijos kalvų
žalumą, dabar besitęsiančią toliau nei iki šiol. Nužvelgė raidės L formos namą,
kurio pagrindinė siena ėjo lygiagrečiai su ežeru, dešinėje namo pusėje įrengtą
pavėsinę ir kitoje pusėje esantį kiemą bei tarp medžių dingstantį taką.
– Ten buvo Veritė? – galiausiai paklausė ji.
Jis nieko nesakė, tik linktelėjo.
– Ko ji norėjo?
– Kišenpinigių, žinoma.
– Lorensai, aš...
– Jei tu nieko prieš, – pertraukė jis, – apie seserį kalbėtis nenorėčiau.
Kurį laiką tvyrojo tyla. Gven giliai įkvėpė ir vėl nusisuko į vaizdą.
– Gražu, ar ne? – prabilo jis. – Gražiausia vieta pasaulyje. Bet ar tu laiminga,
Gvendolina?
– Laiminga?
– Turiu omenyje, čia viską tvarkant Makgregorui, o man taip dažnai būnant
Kolombe.
– Žinoma, kad aš laiminga.
– Bet kažkas jau kurį laiką neduoda tau ramybės, ar ne? Atrodo, kad tavęs
nebepažįstu.
Gven atodūsis išdavė jos nuovargį. Tai gali būti vienintelė proga pasakyti tiesą,
bet kai prisimerkusi pažvelgė į jį, liūdesys jo akyse išmušė iš vėžių. Be to, nors
Veritė jau kalbėjosi su Lorensu, Gven nebuvo tikra, ką ji jam pasakė.
– Tai ne dėl Kristinos? – paklausė jis labai švelniai ir prisitraukė ją prie
savęs. – Nes nėra jokio pagrindo.
Ji pažvelgė į jį drėgnomis akimis. Jis žiūrėjo į ją, viena ranka perbraukė
plaukus, o kita laikė apkabinęs per liemenį.
– Mieloji, iš tiesų...
Gven jį pertraukė.
– Niujorke ji man pasakė, kad viskas buvo baigta dar prieš man atvykstant.
– Būtent tai tau sakiau ir aš.
– Ir aš ja patikėjau, bet, po teisybei, ji vis dar tavęs norėjo, ar ne, net ir tada?
– Kada?
– Kaip ir sakiau. Niujorke. Ar ne apie tai buvo tas telefono skambutis?
 Jis atrodė sutrikęs.
– Koks skambutis?
– Paskutinę naktį, prieš pat mums atsigulant miegoti.
– Mieloji, skambino ne Kristina. Veritė.
Ji atšlijo ir pažvelgė į jį.
– Ji man sakė tikėjusis ir po mūsų vestuvių toliau būti tavo meilužė.
Jo veidas persikreipė.
– Tai neįmanoma. Žinau, kad ji mėgino sudaryti įspūdį, kad tarp mūsų kažkas
vyksta, ji tikrai mėgsta provokuoti, bet prisiekiu, kad po mūsų vestuvių visos jos
pastangos būtų buvusios bergždžios.
Gven juto, kaip akis degina ašaros.
– Štai kodėl, mums susituokus, į Ceiloną išvykau pirmas. Kad viską baigčiau.
– Tai vykai ne darbo reikalais?
– Mieloji, po Karolinos ji man buvo gera. Buvau žlugęs. Ji pastatė mane ant
kojų. Turėjau viską baigti švelniai.
– Nemylėjai jos?
– Man ji labai patiko, bet tai nebuvo meilė.
– Tada kodėl buvai man toks šaltas, vos tik atvykus čia gyventi?
– Nes tave mylėjau, man buvo baisu.
– Kodėl baisu?
– Netekau Karolinos. Jaučiausi nenusipelnęs antro šanso. Tikriausiai bijojau
netekti ir tavęs.
Ji nusibraukė skruostais tekančias palengvėjimo ašaras ir suspaudė smilkinius,
jusdama beprasidedantį eilinį galvos skausmą. Dabar tinkamiausia akimirka. Jos
eilė. Jis ištiesė ranką ir nuvalė jos ašaras. Ji pagavo jo ranką ir žiojosi kalbėti, bet
delsė: tą akimirką, tą sekundės dalį, kuri gali pakeisti visą gyvenimą, suprato, kad
tiesiog negali to padaryti.
Pasaulis sustingo tyloje, buvo girdėti tik vienišos varnos klyksmas.
Pasibjaurėjusi savo bailumu, ji uodė miško kvapą ir susikaupusi galvojo. Ji tiesiog
negali prabilti ir stebėti, kaip viskas prieš akis griūva. Jis pasitikėjo ja, patikėjo jai
slapčiausius savo jausmus, savo baimes, savo poreikius, savo sielvartą. Bet staiga į
galvą jai šovė kai kas kita.
– Kodėl persigalvojai dėl Savio atvykimo?
Jis atsikvėpė.
– Gali būti, kad visą laiką dėl jo klydau.
Ji pažvelgė jam į veidą ir sutriko – buvo matyti, kad jam iš tikrųjų skauda.
– Ar tau viskas gerai?
Jis gurktelėjo ir nusisuko.
Gven pasvėrė Franės žodžius. Jei pusseserė teisi ir Lijonė iš tikrųjų nėra Savio
vaikas, ji galės pasakyti Lorensui tiesą, bet gal ne dabar. Po visų tų metų ji troško
visa gerkle sušukti, kad yra padori moteris ir nepasielgė taip siaubingai, kaip iki
šiol manėsi pasielgusi. Bet dabar jai reikia palaukti dar šiek tiek, tik tol, kol suras,
kaip tai įrodyti.
Vis labiau įtikėdama, kad Veritė šįkart savo grasinimų neįvykdė, ji palietė
Lorenso petį; juk jei jis žinotų tiesą, taip meiliai su ja nesielgtų.
– Tiesą sakant, – pratarė ji, – pamaniau, kad būtų visai nebloga mintis grąžinti
Veritei kišenpinigius. Akivaizdu, kad pas vyrą ji nebegrįš, o iš kažko gyventi jai
juk reikės.
Jis kreivai jai šyptelėjo.
– O tau tai rūpi? Po visko, ką ji padarė...
– Ji vis dar tavo sesuo. Galime iškelti sąlygą, kad ji turi grįžti gyventi į namą
Anglijoje.
Pasigirdo perkūno dundėjimas, Gven pakėlė akis.
Jis lėtai linktelėjo.
– Kai prekės ženklas išgarsės, gal taip ir padarysime. Bet ar žinai, kad namas
Jorkšyre yra išnuomotas?
– Taip, bet kai nuomos sutartis baigsis.
Gven vėl pakėlė akis į dangų, tada nudelbė į pėdas. Jau beveik lapkritis, liūčių
sezonas vėluoja. Bakstelėjo bato galu į sausą žemę. Netrukus ji žliugsės po
kojomis.
 – Vakar gavau laišką. Anglai nuomininkai užsiminė, kad galbūt norės pratęsti
nuomos sutartį.
Ji nusprendė paspausti jį dėl pinigų Veritei.
– Gal galėtume rasti būdą mokėti Veritei kišenpinigius nelaukę prekės ženklo
sėkmės?
Jis ilgai, mąsliai į ją pažvelgė.
– Galėčiau paimti paskolą, jei iš tiesų manai, kad to reikia.
Gven delsė. Ji nenorėjo, kad Lorensas įklimptų į skolas, jiems dar nepastačius
prekės ženklo ant kojų, bet taip bent trumpam atsikratytų Veritės ir laimėtų
laiko.
Jis dirstelėjo į dangų.
– Eime, laikas dingti. Kaupiasi lietus. Apie Veritę pasikalbėsime vėliau.
 Trisdešimt ketvirtas skyrius
1934 m. vasaris

Liūtys seniai pasibaigė, dienos vėl buvo vaiskios. Pastaruosius keletą mėnesių
Lorensas didžiąją dalį laiko leido kelionėse. Namie viską tvarkė Makgregoras,
tačiau Gven su juo beveik neturėjo bendrų reikalų. Kartą grįžęs Lorensas atrodė
užsisklendęs savyje, tarsi jį kažkas slėgtų. Gven paklausus, kas negerai, jis
nenorėjo kalbėtis, tik pasakė, kad kai šitiek daug plantacijų dėl kritusių arbatos
kainų buvo apleista, didžiausią rūpestį ėmė kelti toli gražu ne maištai, o
plintantys maliariniai uodai ir epidemijos grėsmė.
Franė ir Savis laikinai buvo apsistoję Kolombe, kol nuspręs, kur įsirengti
nuolatinius namus, o Veritė, patenkinta, kad atgavo kišenpinigius, viešėjo pas
draugus Kandyje, kol baigėsi jos namų Anglijoje nuomos sutartis. Tada Gven
iškėlė sąlygą, kad pinigus Veritė gaus tik grįžusi gyventi į Angliją. Tai nereiškė,
kad svainė nepareikš daugiau pageidavimų, bet Gven bent gavo progą atsikvėpti.
Franė pasikalbėjo su Saviu ir, kol Lorensas buvo išvykęs, Gven sutiko susitikti
su jais abiem Nuvara Elijoje. Savis norėjo pasišnekėti su Gven asmeniškai, tad jie
nusprendė pasivaikščioti palei ežerą. Gven visiškai nenorėjo jo matyti, bet žinojo,
kad privalo.
Jis priėjo prie jos ir ištiesė ranką.
Ji stovėjo, nudelbusi akis, ir jos nepaspaudė.
– Kaip reikalai Kolombe? – prisivertė ištarti, į jį nežiūrėdama. – Matėme
kažkokį maištą.
Jis neatsakė, o ji dar kurį laiką stovėjo nejudėdama, kol išgirdo jį atsidūstant.
Pakėlusi akis pamatė, kad jo oda aplink akis įsitempusi.
– Aš labai atsiprašau, – tarė ji.
Jis išpūtė šnerves – Gven pajuto susikaupusį jo pyktį.
– Kai Franė man pasakė, pasibaisėjau. Maniau, kad mudu draugai, Gven. Kaip
tu galėjai pamanyti, kad tave nuskriaudžiau?
 Gven išmušė karštis, ji vėl nulenkė galvą.
– Aš nežinojau, ką man galvoti.
– Ir tada šitaip pagalvojai apie mane? Dėl Dievo meilės, Gven. Ar bent gali
pažiūrėti man į akis?
Ji pažvelgė į jį ir priblokšta skausmo, kurį pamatė jo akyse, papurtė galvą. Jis
sutraškino krumpliais, bet nieko nepasakė. Tvyrojo įtampa. Gven nesėkmingai
bandė surasti tinkamus žodžius, galiausiai tarė:
– Aš nenorėjau taip apie tave pagalvoti. Man buvo bloga, bet negalėjau rasti
kitos priežasties, kodėl pagimdžiau spalvotąjį kūdikį. Aš labai atsiprašau.
– Ak, Gven.
Staiga joje žybtelėjo pyktis – labiau ant savęs nei ant Savio.
– Aš imu pamilti Lijonę. Ar žinai tai? O ką aš dėl jos padariau? Tiesiog
nusigręžiau. Ar bent įsivaizduoji, kaip jaučiausi? Ar bent gali pamėginti tai
suprasti?
– Bet jei ji būtų baltoji, net jei aš būčiau pasielgęs šitaip siaubingai, nebūtum
nė mirktelėjusi.
– Taip nesąžininga. Jei ji būtų baltoji, neturėčiau jokio pagrindo abejoti
Lorenso tėvyste.
– Jis manęs niekada nemėgo, – tarė atsidusęs. – Nė nenutuokiu, kodėl.
– Jis visada elgiasi pagrįstai.
– Tik ne tada, kai reikalai sukasi apie mane.
Ji ištiesė jam ranką. Jis nepaėmė jos ir pasuko prie kranto. Gven paskubomis
gurktelėjo ir stebėjo, kaip netoliese susiburia paukščiai. Jis staiga apsisuko, ir
paukščiai nuplasnojo virš vandens.
– Visus tuos metus turėjai kentėti pragariškas kančias. Kodėl su manimi
nepasikalbėjai?
– Tada buvau labai jauna ir persigandusi. Nežinojau, kaip elgtis. Buvau dar
neseniai atvykusi ir tavęs nepažinojau.
Ji stebėjo, kaip jo kakle pulsuoja gysla ir laukė, kol jis prabils. Bet jis tylėjo, tad
ji toliau tęsė:
 – Laikiau tave žavingu. Jei atvirai, daugiau nei žavingu. Lorensas tada buvo
toks šaltas. Aš vieniša. O tada, gimus Lijonei, ėmiau tavęs neapkęsti.
– Atsiprašau, jei suteikiau tam kokią nors dingstį, – su liūdesiu balse tarė
Savis.
Ji atsisuko į jį. Savio nuoširdumas buvo toks įtikinantis, bet ji nežinojo, kaip
surikiuoti tokius prieštaringus jausmus. Buvo tokia laiminga, kad dabar tvirtai
tiki jį nesant Lijonės tėvu, bet kaip siaubinga, kad taip blogai apie jį galvojo.
Jo akys sudrėko, bet kalbėdamas jis šypsojosi.
– Gal nubrėžkime čia ribą? Aš vedžiau tavo pusseserę, esu beveik tavo svainis.
Ar galime vėl būti draugai?
– Norėčiau.
Jis ištiesė rankas, ji priėjo, drebėdama ir apimta palengvėjimo, o skruostais
ritosi netvardomos ašaros. Kai jiedu atšlijo, ji jas nusibraukė. Jis paėmė jos ranką
ir švelniai pabučiavo.
– Ar galiu kaip nors padėti? Apieškoti įrašus, peržiūrėti Kolombo archyvus.
Pasižiūrėti, ar rasiu ką nors, kas bent kiek paaiškintų Lijonės kilmę. Omenyje,
žinoma, turiu tavo vyro kilmę.
Ji nusišypsojo.
– Ačiū. Labai ačiū. Nė negaliu apsakyti, kiek tai man reiškia. Aš labai
atsiprašau.
– Aš iš tiesų svarsčiau, kodėl mūsų keliai taip retai besusikerta, o kai anąkart
užsukau į svečius su Verite, atrodei lyg nesava.
– Veritė tave atsivežė tik tam, kad pamintų mano autoritetą.
– Manau, tau derėtų pasikalbėti su ayah. Gana dažnai tarnai, visą gyvenimą
dirbantys šeimai, apie ją žino daugiau nei patys tos šeimos nariai.
Ji patraukė ranka vėjo į akis supūstus plaukus ir perbraukė pirštais susivėlusias
garbanas.
– Nemanau, kad Navina ką nors žino. Ji ir įkalbėjo mane atiduoti Lijonę į
kaimą.
– Šit kaip. Na, paieškos gali užtrukti. Tokie dalykai dažnai būna gerai paslėpti,
bet turiu naudingų pažinčių, tad jeigu yra ką rasti, o aš esu tikras, kad turi būti, aš
tai rasiu. Pranešiu tau, vos tik sužinojęs ką nors konkretaus.
– Ačiū.
– Na, o dabar gal papietaukime? Franė laukia mūsų abiejų.
– Ačiū, bet manau, kad kurį laiką pasėdėsiu. Turiu daug ką sugromuliuoti.
Jis suglaudė delnus pirštais į viršų ir, pridėjęs juos prie krūtinės, nežymiai
nusilenkė – visai kaip per pirmąjį jųdviejų susitikimą.
Iš pradžių, Saviui išėjus, nuo palengvėjimo Gven svaigo galva. Koks
atsitiktinumas tai pasirodė besąs! Jei Franė nebūtų susipažinusi su Saviu ir vėliau
už jo ištekėjusi, ji niekada taip ir nebūtų sužinojusi, kad nebuvo neištikima.
Dabar, kai buvo tikra, jai beliko sugalvoti, kaip tai pranešti Lorensui. Jis privalo
žinoti, kad Lijonė – jo dukra, klausimas tik, ar pasikalbėti su juo tučtuojau, ar
palaukti, kol Savis iškas įrodymų apie Ceilono čiabuvių kraują jo šeimoje.
Viską gerai apgalvojusi nusprendė, kad bus geriau palaukti. Papūtus vėjui,
tvirčiau apsigobė pečius šaliu. Vis dar negalėjo patikėti, kad ši diena išaušo. Bet
net ir užplūdus džiaugsmui, kad nebereikės savyje nešiotis neapykantos Saviui,
niekas neištrins to, kad ji atidavė savo pačios vaiką. Sėdėjo ant suolelio,
stebėdama, kaip kitoje Nuvara Elijos ežero pusėje vėjas lenkia medžius, ir jautėsi
kaip niekad vieniša.

Vieną dieną, kai Lorensas buvo grįžęs, juos pasiekė žinios, kad net ir esant
tokioms mažoms arbatos kainoms, nuo tada, kai gruodį pasirodė naujasis prekės
ženklas, arbatos pardavimai buvo visai neblogi. Vakar iš Amerikos su jais
susisiekė ir Kristina. Ji ragino nenukabinti nosies, nes reikalai gali eiti vien tik
geryn. Išgirdusi Kristinos vardą, Gven pirmą kartą nė nekrūptelėjo.
Savaitgaliui buvo grįžęs ir Hju. Jis jau buvo įpratęs, kad Lijonė nebegali žaisti
lauke ar drauge su juo plaukioti ežere, bet vis vien leisdavo su ja ištisas valandas,
skaitydavo jai arba mokydavo spręsti kryžiažodžius.
Gven rado juos susispietusius vaikų kambario kamputyje, kikenančius ir
drauge atrodančius tokius laimingus, kad jos širdis suplazdėjo. Abu buvo
aštuonerių, bet tokie skirtingi: Hju stotingas ir aukštas, visai kaip Lorensas, o
Lijonė trapi ir dailutė. Su kiekvienu mėnesiu ji darėsi vis panašesnė į Gven. Ji
ėmė neblogai kalbėti angliškai ir net įvaldė beveik autentišką akcentą. Veritei
išvykus, Gven pagaliau gavo taip reikalingos erdvės praleisti daugiau laiko su
abiem vaikais.
Atgavusi amą, ji nusišypsojo.
– Ką veikiat?
– Piešiam, mamyte.
– Ar galiu pažiūrėti?
Jis pastūmė jai du lapus, ji pritūpė pasižiūrėti. Hju buvo nupiešęs neblogą
lėktuvą – tokie buvo naudoti Didžiajame kare.
– Tai vokiečių lėktuvas, – tarė jis.
– Labai gražu.
Bet pažvelgusi į kitą piešinį, ji pamatė, kad Lijonė ir vėl nupiešė krioklį.
– Ji piešia tik krioklius, mamyte.
– Taip.
– Ar tikrai negali nuvežti jos pažiūrėti į jį, mamyte? Tik vieną kartą, –
maldaujamu balseliu pratarė Hju.
– Atėjau čia kalbėti ne apie krioklius, mielasis. Atėjau pranešti, kad metas
nusiplauti rankas ir eiti pietauti.
– Ar gali Lijonė papietauti su mumis?
– Juk žinai, kad Lijonė pietauja su Navina.
– Bet man atrodo, kad taip nesąžininga.
– Nejaugi? Na, tada gal norėtum aptarti tai su tėčiu per pie​tus?
Jis išsišiepė.
– Gerai, mamyte, tu laimėjai.

Gven taip ir neįprato miegoti Lorenso kambaryje, tad grįžęs jis dažniausiai naktis
leisdavo jos kambaryje. Dabar Lorensas namuose praleisdavo daugiau laiko nei
kelionėse. Paskutinę naktį prieš jam vėl išvykstant Gven sujaudino jo švelnumas
ir meilė. Pasimylėjus jis stipriai pabučiavo ją į lūpas ir su ašaromis akyse paglostė
skruostą.
– Juk žinai, kad man gali sakyti viską, Gven.
 – Žinoma. Ir tu man.
Jis užsimerkė, bet ji pastebėjo, kad jo lūpos dreba – vos vos, bet dreba.
Jiedu nusprendė leisti žvakei sudegti, ir mirgančioje šviesoje žiūrėdama į lubas
ji galvojo apie Lorenso žodžius. Gal vis dėlto būtų geriau pasakyti jam tiesą apie
Lijonę dabar, nors Savis dar nieko nerado? Ji pradėjo, tarusi kažką apie Hju.
Lorensas sumurmėjo atsakydamas, bet tada kone akimirksniu užmigo. Ji klausėsi
ramaus jo kvėpavimo, apsivertė ant šono ir prisiglaudė šalimais.
Juos pažadino tylus kūkčiojimas, sklindantis iš vaikų kambario. Apgraibomis
suradusi naktinio šviestuvo jungiklį, Gven atsiklojo, nuleido kojas ant balto
kilimo ir išlipo iš lovos. Dirstelėjo į laikrodį. Trys. Apsigobė chalatu, užsitempė
šiltas kojines ir džiaugėsi, kad Hju buvo grįžęs į mokyklą ir jam neteks jaudintis.
Ji palytėjo Lorenso veidą.
– Aš nueisiu. Tavęs ryte laukia ilga kelionė.
Jis suniurnėjo ir apsivertė.
Vaikų kambaryje Naviną rado pasilenkusią prie Lijonės lovos.
– Ji sako, jai skauda kojas, ponia.
Gven pasilenkė prie dukters.
– Pristumk kėdę, Navina. Pasisodinsiu ją ant kelių. Žinau, kad daktaras liepė
tau trinti jos kojas, kai ima skaudėti, bet šiąnakt tai padaryti norėčiau aš.
Navina pristūmė kėdę ir, kol Gven įsitaisė su mergaite, priėjusi prie spintelės
ištraukė buteliuką aromatinio aliejaus. Įpylė jo šiek tiek į ištiestą Gven delną.
– Trinkite švelniai, ponia. Kaip drugelį.
– Būtinai, nesijaudink.
Gven daug kartų stebėjo tai darant Naviną ir puikiai žinojo, kiek spausti.
Lijonė vis vaitojo ir kosėjo, bet Gven, masažuodama mergaitės kojas, tylutėliai
uždainavo. Pamažu Lijonė užsimerkė ir užsnūdo. Gven nenorėjo dukters žadinti,
tad likusią naktį liko su ja. Kad sustiro, suprato tik tada, kai apyaušriu į kambarį
atėjo Lorensas.
– Atnešiau tau arbatos, – tarė jis ir pastatė puodelį su lėkštele ant stalelio. –
Tikriausiai esi išsekusi.
– Gal tik kiek sušalusi.
 – Duok, paguldysiu mergaitę į lovą. Leisi?
Jis pažvelgė į Lijonę su tokiu rūpesčiu, kad jai neliko nieko kito, tik linktelėti.
Apkamšęs mergaitę, jis paprašė Navinos atnešti antklodę Gven.
Atsistojus Gven maudė kiekvieną raumenėlį. Ji pasirąžė ir pridėjo pirštą prie
lūpų.
– Leiskime jai pamiegoti.
– Jei nori, pakviesiu daktarą.
– Viskas gerai. Jis niekuo negali padėti. Davė man stiprių nuskausminamųjų.
Sakė, naudoti juos taupiai, kol... – ji nurijo gerklėje sukilusį gumulą. – Ji taip
puikiai plaukė.
Jis apglėbė ją ir nuvedė į miegamąjį.
– Manau, vis vien paskambinsiu daktarui, jei tu nieko prieš. Bet bijau, kad jei
noriu spėti į traukinį, netrukus turėsiu išvažiuoti. Bet, prieš išeidamas, noriu tau
kai ką parodyti.
– Mielasis, prašau, ar tai negali palaukti? Aš taip siaubingai pavargusi, manau,
pamėginsiu valandėlę numigti.

Atvykęs gydytojas užsiminė, kad laikas duoti Lijonei daugiau nuskausminamųjų.

– Ne visada, – tarė jis, – bet jei manote, kad tai būtina, nesivaržykite.
– Jai nepagerės, ar ne?
Jis papurtė galvą.
– Kiek laiko? – nenuleisdama nuo jo akių paklausė Gven.
– Neįmanoma pasakyti. Gali patempti dar kurį laiką... Kita vertus... – jis
skėstelėjo rankomis. – Ar ji gali pastovėti?
– Taip.
Suvokimas, kad laiko gali būti likę visai mažai, padėjo jai apsispręsti ir atnešė
ramybę. Papasakos viską Lorensui, vos tik jam grįžus. Bet prieš tai dar turi kai ką
padaryti dėl Lijonės.
Išėjus daktarui, Gven atsivežė Lijonę į savo miegamąjį, pasodino į krėslą prie
lango ir nuėjo iš vaikų kambario atnešti švarių drabužių. Pamačiusi Gven atneštą
suknelę, Lijonė suplojo rankomis. Suknelė buvo viena iš Gven drabužių, kuriuos
Navina buvo sumažinusi, kad tiktų mergaitei: ryškiai raudona, beveik akį rėžianti
peltakiuota suknelė. Ji turėjo dar ir mėgstamiausią raudoną šalį bei raudonas
kojinaites, kurias mūvėjo, kai audavosi guminius batus. Hju visada sakydavo, kad
ji atrodo kaip Raudonkepuraitė.
Gerai apmūturiavusi Lijonę, Gven išėjo į lauką pasižiūrėti, ar Lorensą į stotį
nuvežęs Makgregoras jau grįžo ir paliko „Daimlerį“. Nusišypsojo pamačiusi prie
pat namų pastatytą automobilį su rakteliais. Kyštelėjo juos į kišenę. Nereikia
niekam nė sakyti, kad pasiims automobilį.
Grįžusi į kambarį rado aplink Lijonę besisukančią Naviną.
– Manai, kad elgiuosi teisingai? – paklausė ji moters.
Navina lėtai linktelėjo.
– Vieną kartą leidžiama jai pamatyti vandenį.
Pajudėjusi iš vietos, Gven tikėjosi, kad suras posūkį, kurį kartą, mokydama ją
vairuoti, parodė Veritė.
Gven pasielgė pastūmėta impulso, bet nesigailėjo išsivežusi Lijonę. Mergaitė
tiek daug kartų jos prašė. Jei Gven bus atsargi, viskas bus gerai. Vairuodama ji
galvojo apie Lijonės plantacijoje praleistą laiką: kaip ji skrosdama vandenį
šaukdavo „skrendu“, kaip su pasitenkinimu sukdavosi, kai kas nors ją
pradžiugindavo.
Gven mintys virė, ji pravažiavo posūkį ir dar kelias mylias važiavo tiesiai,
nesupratusi, ką padarė. Pastebėjusi, kad nuvažiavo per toli, išlipo pasižiūrėti.
Blyškiame danguje sklaidėsi debesų šukės, pūtė švelnus vėjelis, o oras tiesiog
zvimbė nuo skraidančių padarų. Akimirką ji stovėjo nejudėdama ir uosdama
šviežią mėtą ir eukaliptą. Nebuvo kur apsisukti, tad grįžo į automobilį ir
pavažiavo iki kelio išplatėjimo.
Jai pavyko apsisukti, bet važiuodama atgal vos vėl nepravažiavo posūkio,
suspėjo sustoti pačiu laiku. Kelias buvo apžėlęs, tad po kelių minučių trankymosi
per duobes ir akmenų krūvas, ji ėmė vairuoti atsargiau, kad nesukratytų vaiko.
Atsuko langus.
– Persisverk, Lijone, – pasiūlė ji. – Ar užuodi gėles?
 Mergaitė persisvėrė, o Gven, grįžtelėjusi į ją, pamatė, kaip tamsius jos plaukus
kedena vėjas. Ji vairavo susikaupusi žiūrėdama į kelią, bet vos išgirdusi krentantį
vandenį suprato, kad yra jau visai netoli.
– Ar girdi? – garsiai paklausė ji, dar sykį atsigrįžusi į dukterį.
Pastačiusi automobilį išlipo, priėjo prie keleivio pusės ir atidarė dureles.
– Arčiau privažiuoti negaliu.
Gven atsirėmė į automobilio šoną, o Lijonė sėdėjo ant paties sėdynės kraštelio
ir atidžiai klausėsi krioklio garsų. Po kurio laiko mergaitė patapšnojo Gven
ranką, pertraukdama jos mintis. Moteris pasilenkė, kad išgirstų, ką ji sako.
– Nematau. Išlipti?
Gven susiraukė. Daktaras sakė, kad nors mergaitė dar gali bent dešimt
minučių vaikščioti ar stovėti, ilgiau pajudėjus jai ims skaudėti kojas.
– Ne, – tarė ji. – Tai pavojinga.
– Prašau. Truputėlį arčiau. Prašau, – Lijonė pakėlė į ją maldaujančias akis.
– Nelabai gera mintis. Pasižiūrėk iš čia.
– Aš būnu atsargi.
Pamačiusi ilgesį mergaitės akyse, Gven pasidavė. Jei liga progresuos taip, kaip
prognozavo daktaras, tai gali būti vienintelė proga vaikui pamatyti krentantį
vandenį.
– Tebūnie, bet turi leisti man visą laiką tave laikyti. Nunešiu tave ten, iš kur
matysi kiek geriau.
Vanduo akmenyse buvo išgraužęs pasagos formos vagą, tad Gven nunešė
mergaitę ten, kur prasidėjo linkis. Jos sustojo atokiai nuo krašto, kad būtų
visiškai saugios, bet pakankamai arti, kad priešais matytų vandenį, tekantį
krioklio link.
– Nė trupučio nejudėk. Stipriai laikykis. Pažiūrėk ten, – tarė ji ir mostelėjo į
dešinę. – Matai, ten žemė tokia pabira.
– Būnu atsargi.
Gven pažvelgė į dangų. Debesys tirštėjo, saulė buvo dingusi. Oras dabar
kvepėjo drėgna augalija, šlapia žeme ir kažkuo nepaaiškinamu, sklindančiu nuo
paties vandens. Mineralai, pamanė Gven, o gal kas nors, ką vanduo pagriebė ir
nusinešė pasroviui. Už nugaros išgirdusi triukšmą atsisuko – pora beždžionių
skriejo oru ir su trenksmu nusileido.
– Tau patinka vanduo, ar ne? – garsiai paklausė Gven ir tvirčiau suspaudė
mergaitę per liemenį.
Lijonė pažvelgė į ją, o jos veide švietė džiaugsmas ir jaudulys.
Gven dar kelias minutes žiūrėjo į uolėtus kraštus kitoje pusėje, nuo jų vanduo
garmėjo žemyn ir krito į baseinėlį apačioje, kurio iš jų vietos nesimatė. Gven
galėjo tik įsivaizduoti putojančią baltumą apačioje.
Lijonė atlošė galvą ir džiugiai sukikeno, tada iškėlė rankas virš galvos. Vėjo
gūsis nupūtė raudoną vilnonį šalį. Gven pasilenkė jo pakelti, vos sekundei ar
dviem paleido mergaitės liemenį, o kai atsitiesė, iš už debesies išlindusi saulė ją
apakino. Staiga pakilęs vėjas prinešė Gven į akis smėlio, o kažkur tolumoje
girdėjosi privažiuojantis automobilis. Ašarojančiomis akimis pamėgino pačiupti
Lijonę, bet mergaitė buvo pajudėjusi.
Kai Gven akyse prašviesėjo, skaidrus vanduo buvo virtęs žvilgančiu skystu
krištolu, saulė nušvietė Lijonės veidą, ši pasisuko ir, pūstelėjus dar vienam vėjo
gūsiui, susvirduliavo. Stovėjo nugara į krioklį ir sutrikusi, užuot žengusi pirmyn,
žengė atgal. Gven ištiesė rankas, Lijonė kluptelėjo, raudona suknelė už nugaros
išsipūtė – vėjas ją stūmė atgal.
Tą trumpiausią akimirksnį Gven suvokė, kaip stipriai myli dukterį. Tai buvo
absoliuti, širdį užvaldžiusi meilė. Lijonė susmuko ant kelių.
– Nesikelk, – suriko Gven ir pati keturiomis nušliaužė pasičiupti mergaitės.
Staiga šalia išdygo Lorensas. Jis pakėlė Lijonę ir švelniai nunešė į mašiną.
Gven, vis dar klūpėdama, po šoko vos atgaudama kvapą, pažvelgė žemyn. Tik per
plauką. Vėjas nurimo, Gven atsistojo ir pribėgo prie Lorenso.
– Duok ją man! – sušuko ir apglėbė drebančią dukterį.
Niekas jai nebuvo pasakęs, kad būti motina − tai gyventi su tokia besąlygiška
meile, kuri atima amą, ir tokia klaikia baime, kuri sukrečia iki pat širdies gelmių.
Nesakė ir kokie artimi yra tie du jausmai. Kažkur tolimiausiame Gven smegenų
kamputyje žybtelėjo siaubinga mintis. Jei tik ji būtų turėjusi drąsos persisverti
per kraštą, viskas būtų pasibaigę. Ištisi kaltės metai. Baimė. Neapykanta sau.
Viskas. O tada mintis išgaravo.
Bet Lorensas tikriausiai įžiūrėjo kažką jos veide.
– Ne, Gven. Pagalvok apie kitą savo vaiką.
Vis dar šokiruotai to, kas nutiko, Gven jo žodžiai pasirodė padriki.
– Ką pasakei?
– Pasakiau, kad pagalvotum apie kitą savo vaiką.
Ji spoksojo į jį. Viskas aplink nutilo. Įstrigusi akimirkoje, ji pajuto, kaip vėjas
glamonėja odą. Bežadžiu žvilgsniu apsidairė – regėjo viską, kas vyko aplinkui,
matė kiekvieną smulkmeną. Žolė atrodė kitokia, o vėjas, regis, pūtė lėčiau nei
visad. Ir vabzdžiai, daugybė jų, kabėjo ore beveik nejudėdami, paukščiai
sulėtintai nardė nuo medžio prie medžio. Ji išgirdo tolumoje triukšmą. Kažką
šaukiant. Kas tai? Ožka? Varpas? Akimirksnį ji pasijuto neįprastai rami, lyg
pasaulis būtų atskubėjęs išgelbėti ją nuo jos poelgio sukelto skausmo. Bet
skausmas nedingo. Galiausiai jis užplūdo ją drauge su grįžusiu vandens
kriokimu.
Ji pažvelgė į Lorensą.
– Tu žinai?
Jis linktelėjo.
– Seniai?
– Neseniai.
– Maniau, jau išvykai į Kolombą.
Lorensas papurtė galvą, atrodė įsitempęs ir susirūpinęs.
– Jaučiau, kad negaliu išvykti nepasikalbėjęs su tavimi. Mes apsisukome.
Klausyk, bagažinėje yra pledų. Parvešiu jus abi. Vėliau mudu su Niku
parvairuosime sunkvežimį.
Ji apsisuko, pažvelgė ten, kur jiedvi su Lijone stovėjo, ir sudrebėjo pagalvojusi,
kas galėjo nutikti. Lorensas nuėjo pledų, o ji laikė dukterį glėbyje, glostė jos
skruostus ir kuždėjo viską, ko iki šiol pasakyti nedrįso. Atsiprašė, meldė
atleidimo ir kartojo tai vėl ir vėl. Nors mergaitė visko ir nesuprato, pažvelgusi
Gven į akis, sugebėjo nusišypsoti.
 Lorensui grįžus, Gven sužiuro į jį.
– Padariau kvailystę. Nereikėjo man jos atsivežti, bet ji taip norėjo pamatyti
krioklį.
– Tai tik šokas. Jai viskas bus gerai. Nėjai per arti krašto. Dėl vėjo viskas atrodė
blogiau, nei buvo, iš tiesų pavojus jums negrėsė. Nagi, eime į automobilį.
Jis paėmė iš jos Lijonę ir prisiglaudė ją, tada pasodino ant galinės sėdynės ir
švelniai paglostė plaukus.
– Dabar tau viskas gerai, mažoji, – tarė jis.
Padangėje sučirpė paukštis. Gven dirstelėjo į tai, ką vis dar laikė rankose.
Trumpam iškėlė raudoną Lijonės šalį ir paleido jį pavėjui. Jis nupleveno lyg
raudonas aitvaras, paskui apsisuko ir pasileido žemyn. Trumpam pakibo virš
raibuliuojančio vandens, tada akimirksniu dingo.
 Trisdešimt penktas skyrius

Po penkių savaičių gražų saulėtą gegužės rytą Lijonė ramiai mirė miegodama.
Gven beveik visą laiką praleido su ja, glostė jai galvą ir vėdino. Paskui jiedvi su
Navina švelniai ją nuprausė ir sušukavo. Bet Gven paskendo tokiame giliame, iki
tol dar jai nepatirtame sielvarte, kad prarado viltį vėl kada nors grįžti į normalų
gyvenimą.
Netrukus po nutikimo prie krioklio Lorensas prakalbo ir papasakojo, kaip
sužinojo. Pasirodo, kažkas buvo šeimos archyvuose, kaip Franė ir sakė, bet Gven
taip sielvartavo dėl blogėjančios Lijonės būklės, kad smulkmenų išklausyti
nebuvo pasirengusi. Vėliau, kartojo ji, papasakosi man vėliau. O tada pravirko ir
išskubėjo į kambarį, nes nebuvo pasirengusi papasakoti apie savo kančias, kurias
juto atidavusi dukterį. Ir nors norėjo išgirsti, ką tiksliai Lorensas sužinojo, staiga
pablogėjusi Lijonės būklė pareikalavo visos jos energijos.
Dabar, nebegalėdama nei kalbėti, nei valgyti ar gerti, labiausiai ji gailėjosi per
vėlai suvokusi, kaip myli dukterį. Niekada jos nebepamatys, nebepalies plaukų,
neišgirs jos balso ir niekada nebepajėgs atsilyginti už tai, ką padarė. Tai buvo
baisiausia. Skausmas, kurį sukėlė užgesusi dukters gyvybė, dienoms bėgant
nemenko. Toliau gyventi mirus dukteriai atrodė fiziškai neįmanoma. Klaikus
abejingo pasaulio pokštas. Bet ji kažkaip nepaaiškinamai jautė, kad šimtai,
tūkstančiai, net milijonai jau yra tą išgyvenę. Sulig kiekvienu karu žlugdavo
motinų gyvenimai, su kiekvienu nelaimingu atsitikimu, mirus kiekvienam
sergančiam vaikui.
Vaikų kambaryje Navina aprengė Lijonę ilga balta suknele. Gven stovėjo už
kelių žingsnių ir sugrubusi, tylėdama stebėjo. Keletas tarnų atnešė padėti prie
mergaitės gėlių. Atėjo net Makgregoras. Jam užėjus Gven gerklėje sukilo
gumulas. Ji pažvelgė į jį jam dar nespėjus pamatyti Lijonės – buvo toks išbalęs. Ji
nurijo gumulą ir žengė prie lovos. Makgregoras atsisuko į ją ir ištiesė ranką, jo
akyse švietė kančia. Dar niekada nematė tokio jo žvilgsnio ir susimąstė, ar jis
prisimena tą dieną, kai amžinojo poilsio išėjo Tomas.
Galiausiai, kai visi pasišalino ir ji liko viena, palietė dukters skruostą, tokį šaltą
ir blyškesnį nei anksčiau. Tą akimirką ji priėmė visą skausmą. Tai teisinga
bausmė. Pabučiavo Lijonės skruostą, paskutinį kartą paglostė plaukus, tada
apsisuko ir išbėgo iš kambario, vos pajėgdama įkvėpti.
Hju niekas nieko nesakė. Lorensas nusprendė, kad jam bus geriau kelias
savaites pagyventi mokykloje ir viską sužinoti tik grįžus namo per atostogas. Tad
laidotuvėse kitą dieną Hju nedalyvavo.
Eidama sodininko iškirstu taku tos vietos, kur buvo palaidotas Tomas, link,
Gven jautėsi atbukusi, bet pamačiusi gilią stačiakampę duobę, laukiančią Lijonės
karsto, kone nualpo. Navina ėjo greta, apglėbusi ją per liemenį ir laikydama taip,
kaip ji pati laikė Lijonę. Gven nepajėgė atsitiesti ir jautėsi tokia sena. Navinos
veidas jausmų neišdavė, Gven svarstė, ką ji jaučia. Į galvą šovė mintis, kad visi
tarnai tikriausiai išmoko atrodyti abejingi.
Nuleidus karstą, Gven teko suvaldyti troškimą šokti iš paskos. Ji priklaupė ant
krašto ir įmetė puokštę didelių baltų ramunių, ši nusileido su trenksmu. Ji pakėlė
akis ir, nebesitikėdama dar kada nors atgauti viltį, išgirdo už nugaros
teliūskuojant ežerą. Štai, kas ją išgelbės. Lijonės vanduo.
– Manau, eisiu paplaukioti, – pasakė ji, Lorensui padėjus jai atsistoti.
Jis pasikalbėjo su liokajumi ir grįžo su ja į jos miegamąjį, kur nejudėdamas
stebėjo, kaip ji nusirengia ir apsivelka maudymosi kostiumą. Ji kuitėsi su jai visai
netinkamo dydžio suknele, o jis nepuolė jai padėti. Ir buvo teisus. Ji atsisakė visų
pagalbos siūlymų, ir dabar, regis, jis pagaliau suprato, kad ji privalo viską
padaryti pati, nes kitaip gali niekada nebepajėgti. Jai susiruošus, jis nuėjo į savo
kambarį, persirengė ir grįžo jos pasiimti.
Jiedu įbrido į vandenį, šis buvo šaltas.
– Pradėjusi plaukti sušilsi, – tarė Lorensas. – Plaukiame į salą?
Ji įbrido giliau ir ėmė plaukti. Kad nesušlaptų plaukų, paprastai Gven
plaukdavo krūtine. Bet šiandien ne ramybės ar tvarkingų plaukų diena. Energingi
grybšniai krauliu šiek tiek numaldė besidaužančią širdį. Nors juto, kad gali
plaukti ir plaukti, ir niekada nesustoti, Lorensas paprašė jos pailsėti saloje.
Pakluso, bet išlipus iš vandens sėdėti vėjyje buvo per šalta. Iš salos ji žvelgė į jų
namus, į vietą, kur jos širdyje kovėsi tiek daug meilės ir tiek daug baimės.
– Plaukime į valtinę, – tarė Lorensas, pertraukdamas jos mintis. – Vos tik
pasiūlei paplaukioti, paprašiau liokajaus parūpinti sausų rankšluosčių, užkurti
laužą ir atnešti arbatos.
Ji linktelėjo ir atgal plaukė lėčiau, nes energija seko. Kojos pasidavė, Lorensas
padėjo jai išlipti iš vandens ir pakilti laipteliais į pašiūrę.
Jis buvo teisus. Valtinėje spragsėjo beįsideganti ugnis. Ji prisėdo ant grindų
prieš liepsną, prisitraukė kelius ir ištiesė delnus į šilumą. Jis priėjo, apgaubė ją
minkštu rankšluosčiu, kitu ėmė džiovinti plaukus. Trynė juos, o ji prigludo prie
jo ir pagaliau jos veidu ėmė srūti ašaros. Ji apsisuko ir pajutusi, kaip greta viena
kitos tuksi jųdviejų širdys, įsikniaubė jam į krūtinę ir ėmė kūkčioti. Kūkčiojo dėl
užgesusios mergaitės gyvybės ir dėl to, kad Lorensui taip ir neteko pripažinti
dukters. Kūkčiojo, kad gyvenimas gali atnešti tokį neįtikėtiną džiaugsmą ir
drauge smogti tokį žiaurų smūgį, prieš kurį atsilaikyti atrodo neįmanoma.
Ji glaudėsi prie Lorenso, šis glostė jos nugarą. Pamažu ji vėl ėmė justi
raumenis ir odą. Atrodo, jie taip išbuvo amžinybę. Tada jis nubraukė jos ašaras ir
ji pajuto palengvėjimą, kad galėjo paleisti bent dalelę to skausmo, ir buvo tokia
dėkinga jam už kilnumą.
Jiedu drauge atsisėdo ant grindų, Gven žvelgė į ugnį, o jis įpylė arbatos į du
puodelius ir šliūkštelėjo brendžio.
– Ar dabar metas pasikalbėti? – paklausė.
Ilgą laiką tvyrojo tyla, o tada, kai pasijuto pasirengusi, Gven pakėlė į jį akis.
– Ar seniai žinai?
– Apie Lijonę?
Ji linktelėjo.
– Žinau, kad mėginai papasakoti man anksčiau. Ar papasakosi dabar?
– Pameni tą siuntinį? Apie kurį klausinėjai.
– Buvau beveik pamiršusi.
Tyla.
 – Susisiekiau su mūsų teisininku Anglijoje ir paprašiau jo gauti leidimą įeiti į
nedidelį butuką mūsų name. Jis neįeina į mūsų nuosavybės sutartį. Jame
saugoma daugybė popierių iš to meto, kai ten dalį laiko gyvendavo mano tėvai.
– Kokių popierių?
– Senų šeimyninių įrašų. Mano motina dievino tą seną namą, nekantravo
senatvėje ten persikraustyti, todėl juos ten ir laikė.
Ji linktelėjo.
– Paprašiau teisininko jų paieškoti ir viską man atsiųsti. Žinau, kad Veritė
buvo mačiusi motinos įrašus, bet aš ne. Tai tebuvo impulsas, bet Veritė kartą
užsiminė, kad apie mūsų šeimą žinau ne viską. Jei atvirai, tuo metu ja
nepatikėjau, bet man buvo įdomu, ar ten nerasiu kokių užuominų apie Lijonės
ryšį su Navina. Norėjau išsiaiškinti, ar jos iš tiesų giminės.
– Ką radai?
– Nuotraukų, laiškų, dokumentų... ir labai trapų, daug kartų nulankstytą
popieriaus lapą.
Jis patylėjo.
– Mano prosenelio Alberto santuokos liudijimą.
– Ir?
– Mano prosenelės vardas buvo Sukina. Ji nebuvo anglė, net ne europietė – ji
buvo sinhalė. Mirė netrukus po mano senelės gimimo. Tėvai niekada man apie ją
nepasakojo.
– Tai Lijonė odos spalvą paveldėjo iš jos?
Jis linktelėjo.
– Manau, kad taip. Jei tik būtum man pasakiusi, Gven, būtume galėję tai
išsiaiškinti iš pat pradžių. Galėjome išsaugoti dukterį.
Ji papurtė galvą.
– Buvome neseniai susituokę ir dar per mažai vienas kitą pažinę. Jei anuomet
būčiau tau pasakiusi, būtum mane išvaręs. Nenoromis, bet vis vien būtum taip
pasielgęs. Būtum manęs, kad užmezgiau romaną.
Jis išbalo ir bandė prabilti, bet ji pridėjo pirštą prie jo lūpų.
 – Tai tiesa, – tarė ji. – Mes nė nebūtume pradėję ieškoti kitos galimos
priežasties.
Jis patylėjo ir papurtė galvą.
– Kai įkalbėjau Naviną patvirtinti tai, ką atspėjau iš įrašų, ji pripažino, kad
pagimdei neidentiškus dvynius. Lengva nebuvo, neabejok. Navina tau labai
ištikima, – jis nutilo. – Tau teko tiek iškentėti per visus tuos metus. Man labai
gaila.
Gven sumirksėjo, bet ašarų nuvyti nepavyko.
– Kai Veritė man papasakojo apie Lijonę bei tariamą tavo romaną su Saviu
Ravasingu ir paprašė grąžinti kišenpinigius, jau žinojau, kad tai netiesa.
– Bet grąžinai jai kišenpinigius ir leidai man įtikėti, kad padarei tai mano
paprašytas.
Jis linktelėjo.
– Ar Veritė matė tą santuokos liudijimą?
– Aš labai atsiprašau, Gven. Esu tikras, kad matė, bet nenorėjau jai išsiduoti,
kad žinau apie Sukiną, kol neradau, kaip pasakyti to tau. Kai kas kita nedavė man
ramybės ir aš niekaip nedrįsau prabilti.
Ji papurtė galvą.
– Veritė žinojo tiesą, bet vis vien mėgino mane šantažuoti. Nejau jai iš tiesų
taip reikėjo tų pinigų?
– Manau, kad ji bijojo likti ištekėjusi už Aleksanderio, nes nenorėjo ir pati
pagimdyti spalvotojo vaiko.
– Bet juk buvo įsimylėjusi Savį?
– Nemanau, kad ji jį mylėjo. Tiesiog mišrioje santuokoje gimę spalvotieji
vaikai tam tikram žmonių ratui nebūtų sukėlę jokių įtarimų. Jai reikėjo pinigų,
kad galėtų gyventi nepriklausomai. Ji ne tokia stipri kaip tu, ir gėda būtų ją
pražudžiusi. Kai tu jai nepasidavei, ji kreipėsi į mane.
Ji lėtai iškvėpė.
– Bet aš pasidaviau. Aš paprašiau tavęs kišenpinigių.
– Nemanau, kad Veritė tai suprato.
Gven patylėjo.
 – Ji vogė pinigus, Lorensai, sukčiavo su sąskaitomis. Tikriausiai metų metus
kaupė atsargas, kol pagaliau įspėjau ją, kad tai išsiaiškinau.
Jis panarino galvą.
– Negaliu rasti jai jokio pateisinimo.
Gven gurkštelėjo šiltos arbatos ir susimąstė apie jo žodžius.
Jis pakėlė akis.
– Manau, kad kažkur giliai tiesą ėmiau suvokti tą dieną, kai nunešiau Lijonę
paplaukioti ežere, nors pats sau tai neigiau. Bet atsiųsti įrašai iš tiesų atvėrė man
akis. Pamačiau, kokia ji panaši į tave.
Gven persmelkė praradimo skausmas, toks stiprus, jog, rodėsi, negalės to
ištverti. Su tuo jausmu ji dabar gyvens visą laiką, bet kartu ji suprato, kad privalo
susiimti, privalo – dėl Hju.
– Tai kas dabar?
– Gyvensime toliau. Kol kas tiesą apie Lijonę žinome tik tu, aš ir Navina.
– Ir Veritė.
– Ir siūlau nesakyti Hju, kol jis paaugs tiek, kad pajėgtų tai suprasti.
– Gal tu ir teisus, bet juk pasklis gandų, be to, manau, kad jis puikiai suprastų,
jog jo žaidimų draugė iš tiesų buvo jo sesuo, – ji nutilo. – Ką ketini daryti su
Verite?
– Kaip tau atrodo geriau, Gven. Man dėl jos gėda, bet negaliu visiškai atsukti
jai nugaros. Bijau, kad ji labai sutrikusi.
Gven papurtė galvą, jai beveik pagailo svainės.
– Jei nori, galime grįžti į Angliją, – pasiūlė Lorensas. – Manau, kad keletą
metų dar turime, bet, šaliai atgavus nepriklausomybę, neturėsime kito
pasirinkimo.
Ji pakėlė į jį akis ir nusišypsojo.
– Pamenu, kad sakiau, jog jei tavo širdis plantacijoje, vadinasi, manoji irgi bus
ten. Ceilonas vis dar mūsų namai. Gal mums iš tiesų pavyks pagerinti sąlygas.
Likime, kol jie mus išvarys.
– Padarysiu viską, ką tik pajėgsiu, kad atsilyginčiau už tai, kas įvyko. Už visą
praeitį.
 – Ar galime neleisti užželti takui prie jų kapų ir nuo ten atsiveriančiam vaizdui
į ežerą?
Jis linktelėjo.
– Galime pasodinti gėlių, – pridūrė ji, jusdama gerklėje sukilusį gumulą. –
Oranžinių medetkų.
Jis paėmė ją už rankos. Ji prisiglaudė ir pro langą pažvelgė į gilų ežerą, kur
rinkosi vandens paukščiai. Garniai, ibisai, gandrai.
– Motinos popieriuose radau dar kai ką. Ko niekada nežinojau.
– Ką gi?
– Navinos motina ir mano senelė buvo pusseserės.
Gven pasijuto sukrėsta.
– Ar Navina tai žino?
– Nemanau.
Kurį laiką nė vienas nekalbėjo.
– Ji čia gerai gyveno, – tarė jis.
– Taip.
– Bet man siaubingai liūdna, kad nepraleidau pakankamai laiko su Lijone ir
neturėjau progos pamilti jos kaip dukters.
Gven giliai įkvėpė.
– Atsiprašau.
– Tavęs nekaltinu. Bent būdama čia ji buvo laiminga.
– Viskas galėjo būti daug geriau, – tarė ji.
Prieš prabildamas tyliu balsu, Lorensas nudelbė žvilgsnį į pėdas.
– Yra dar kai kas, ir nežinau, ar kada man atleisi, kad nepasakiau to iš karto.
Gven užsimerkė. Kas gi dar gali būti?
– Man buvo pernelyg gėda. Aš labai atsiprašau. Tai apie Karoliną.
Ji atsimerkė.
– Taip?
– Ir Tomą.
Jis nutilo. Ji matė, kaip tvinksi gysla jo kakle.
– Matai, Karolinos sūnus, mano sūnus... Tomas. Jis irgi buvo spalvotasis.
 Gven griebėsi už gerklės.
– Manau, tai Karolinai ir buvo paskutinis lašas. Ji buvo tokia graži ir jautri
moteris, dėl jos būčiau padaręs bet ką, bet emociškai ji buvo labai trapi. Netrukus
po Tomo gimimo ją ėmė kamuoti klaikūs panikos priepuoliai, ji ilgai verkdavo.
Padėtis taip pablogėjo, kad ji iš tiesų susirgo, tad naktis iš nakties sėdėdavau
laikydamas ją glėbyje, mėgindamas rasti būdų jai nuraminti... bet tai buvo
neįmanoma. Niekas nepadėjo. Būtum mačiusi tą nerimastingą žvilgsnį, Gven...
Jis daužė man širdį.
– Ar ji kalbėjosi su tavimi?
– Ne, nors bandžiau iki jos prisikasti. Be šeimos narių, apie Tomą žinojo tik
daktaras ir, žinoma, Navina. Vėliau, kai ištraukė vaiką iš vandens, sužinojo ir
Makgregoras. Veritė buvo namuose. Mokykloje buvo atostogos.
Ji kiek nuo jo atšlijo ir papurtė galvą.
– Veritė žinojo?
– Ją tai siaubingai paveikė.
– Tai daug ką paaiškina.
Jis linktelėjo.
– Manau, dėl to visada duodavau jai tiek laisvės.
– Kodėl Navina man nepasakė?
– Aš maldavau ją niekada apie tai neprasitarti.
– Tai ji sugalvojo išsiųsti Lijonę į kaimą.
– Ji matė, kas nutiko Karolinai. Tikriausiai norėjo užtikrinti, kad tau nenutiks
to paties. Bet, bijau, kad tai ne viskas, – jis nutilo, trumpam užsimerkė, tada
pažvelgė į ją. – Matai, kaltas aš.
– Tai nebuvo tavo kaltė.
Jis papurtė galvą.
– Buvo. Pirmą kartą pamatęs Tomą, pasijutau toks įskaudintas, kad apkaltinau
Karoliną romanu su Saviu Ravasingu. Kad ir kaip ji tai neigė, ja netikėjau.
Gven suspaudė lūpas ir priblokšta stipriai užsimerkė.
– Bet nepaisant to, aš vis dar mylėjau ją ir, prisiekiu tau, mėginau jai padėti.
Ji atsimerkė.
 – Gerasis Dieve, Lorensai, turbūt galėjai padaryti kažką daugiau?
– Aš stengiausi, išties stengiausi, bet ji ėmė visiškai nesirūpinti savimi.
Padėdavau jai praustis, rengtis, net maitinti kūdikį. Dariau viską, kas tik šovė į
galvą, kad padėčiau jai išlipti iš duobės, ir maniau, kad man pavyko, Gven, nes
prieš pačią pabaigą atrodė, kad jai pagerėjo tiek, kad vienai dienai ją palikau...
Tyloje jis paskubomis gurktelėjo.
– Bet aš klydau... Tą dieną ji atėmė sau gyvybę. Baisiausia tai, kad, net jai
mirus, aš netikėjau ja, o tai galėjo būti vienintelis dalykas, galėjęs viską pakeisti.
Gven staiga suprato, ką jis nori pasakyti.
– Manai, kad ji nusižudė dėl tavęs?
Jis palinksėjo, jo veidas persimainė, akyse sužibo ašaros, bet jis jas nusibraukė.
– Ji sakė tiesą, bet supratau tai visai neseniai, kai gavau motinos įrašus ir
sužinojau apie Sukiną. Norėjau iš karto su tavimi pasikalbėti, papasakoti viską
apie Karoliną ir Tomą... bet jaučiausi, lyg būčiau pats nugabenęs juodu prie
krioklio ir įstūmęs į vandenį. Neišdrįsau tau to pasakyti.
Gven buvo sumišusi, sunkiai galėjo patikėti tuo, ką išgirdo. Matė, kaip jis
dreba, bandydamas suvaldyti emocijas. Atrodė, kad tai trunka amžinybę.
Prakalbus jo balsas drebėjo.
– Kaip įmanoma su tuo gyventi, Gven? Kaip tu pajėgsi man atleisti?
Ji papurtė galvą. Lorensas tęsė:
− Tai ne vien dėl Karolinos mirties. Ji jautėsi privalanti pasiimti su savimi
mūsų kūdikį, nes netikėjo, kad juo pasirūpinsiu. Mažyčiu, bejėgiu kūdikiu.
Gven klausėsi, kaip vėjas šiaušia vandenį ežero pakraštyje.
– Atleisk, kad nepasakiau tau iš pradžių. Reikėjo, bet buvau tikras, kad
prarasiu ir tave.
Ilgą laiką jie nekalbėjo, nes ji nebuvo tikra, ką pasakytų prabilusi. Jei jis iš
karto būtų jai pasakęs apie Tomą, ar ji vis vien būtų už jo tekėjusi? Ji buvo tokia
jauna, per jauna, iš tiesų.
– Man siaubingai gaila, kad tau teko visa tai ištverti vienai. O apgailestavimo
dėl to, kaip pasielgti priversta jautėsi Karolina, niekada nepajėgsiu išreikšti. Aš
taip ją mylėjau.
 Gven užsimerkė.
− Vargšė vargšė moteris.
− Ar atleisi už tai, kad nepapasakojau tau visko?
Bandydama susivokti ji atsimerkė ir akimirką pažvelgė į Lorensą –
susikūprinusį ir rankomis susiėmusį galvą bespoksantį į grindis. Ką ji gali
pasakyti? Paukščiai lauke buvo nurimę, vėjas taip pat. Jai reikėjo priimti
sprendimą, galintį reikšti visa ko pabaigą. Dabar ji jau suprato daug daugiau, bet
praeities vaizdiniai jai jaukė protą, jautėsi tokia sumišusi, kad negalėjo suregzti
jokio atsakymo.
Tyla užsitęsė, bet vėl pažvelgusi į Lorensą, Gven pamatė begalinę jo širdgėlą, ir
sprendimas pasidarė kur kas aiškesnis. Ne ji jam turi atleisti.
– Reikėjo man papasakoti, – tarė ji.
Jis pažvelgė į ją ir gurktelėjo. Ji tęsė:
– Padariau klaidą.
Jis palinksėjo, kaktoje matėsi susimetusios raukšlės.
– Kad ir ką pasakyčiau, nepakeisiu to, kas atsitiko Karolinai. Privalai rasti jėgų
gyventi su tuo. Bet tu geras žmogus, Lorensai, o kaltindamas save jos
nesugrąžinsi.
Jis ištiesė ranką, bet ji iš pradžių jos nepaėmė.
– Ne tau vienam taip. Aš irgi padariau baisią klaidą... Atidaviau savo pačios
dukterį, – kalbėjo ji, springdama žodžiais, degančiomis akimis. – O dabar ji
negyva.
Ji pažvelgė jam į akis ir paėmė jo ranką. Žinojo, ką gali kaltė ir baimė. Skauda.
Labai skauda. Susimąstė apie viską, ką jam teko patirti, ką teko patirti jai, o
prisiminusi tą dieną, kai atvyko į Ceiloną, pagalvojo apie tą mergaitę laivo
denyje, susitikusią Savį Ravasingą. Viskas dar buvo prieš akis, ji nė nenutuokė,
kokia siaubingai trapi yra laimė.
Prisiminė tą absoliučios ramybės akimirką, kai žvelgė į pamėlusį,
susiraukšlėjusį raudoną savo naujagimio sūnaus veidą, jam verkiant drebančias ir
kretančias rankutes. Tada giliai įkvėpė ir, lyg tai būtų buvę vakar, atsiminė, kaip
atkloja šiltu pledu uždengtą Lijonę. Iš naujo patyrė tą šoką, pamačius mažyčius
pirštukus, apvalų pilvuką ir tamsias tamsias akis.
Susimąstė apie ištisus kaltės bei gėdos metus ir apie viską, kas Ceilone taip
gražu ir didinga: neįkainojamas akimirkas, kai cinamono kvapas sumišdavo su
žiedų aromatu, rytus, kai pamačiusi žvilgančią šaltojo sezono rasą ji tuoj
pralinksmėdavo, liūčių sezoną, nesibaigiančias lietaus užuolaidas ir, jam
pasibaigus, blizgančius arbatos krūmus. O tada, skruostais vėl ėmus ristis
ašaroms, mintyse iškilo nuolat besikeičiančios spalvos ežeras, o drauge iškilo
prisiminimas, sužadinęs joje begalinį švelnumą: Lijonė, it žuvis plaukianti salos
link, besisukanti vandenyje ir dainuojanti. Laisva.
Lijonė, nors tokia maža mergaitė, paliko ilgą šešėlį, jos dvasia niekur nedings,
o Gven to ir nenorėtų.
Lorensas raminamai it vaikui glostė jai plaukus, o ji galvojo apie vargšę
Karoliną ir pajuto jai tokį artumą, kad užėmė kvapą. Galiausiai prisiminė
akimirką, kai ėmė nebepastebėti dukters odos spalvos. Pajuto šiltą vyro ranką
savo plaukuose ir suprato, kad visą likusį gyvenimą širdyje nešiosis paskutinius
Lijonės žodžius.
Myliu tave, mama.
Mergaitė tai pasakė vakarą prieš mirtį.
Gven nusibraukė ašaras ir nusišypsojo, stebėdama, kaip nuo ežero pakyla
paukščiai. Gyvenimas tęsiasi, pamanė ji. Dievas žino kaip, bet kažkaip tęsiasi. Ir
vylėsi, kad gal vieną dieną, jeigu pasiseks, jai pavyks rasti būdą sau atleisti.

PABAIGA