TARRYN FISHER

ŽMONOS
Romanas

• ¥ svajonių knygos

Vilnius
2021
 Versta iš: Tarryn Fisher,
The wives
Graydon House Books
Published by arrangement
with Harlequin Books S.A.
Copyright ©Sarah Penner, 2021

Iš anglų kalbos vertė

Gabrielė Šilobritaitė

Redagavo
Vaiva Markevičiūtė

Visi šios knygos personažai yra išgalvoti.

Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

Visos teisės į šį kūrinį saugomos. Šį leidinį draudžiama atkurti bet kokia forma
ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais
(internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti,
teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn be raštiško leidėjo sutikimo.
Už draudimo nepaisymą numatyta teisinė atsakomybė.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno

Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)

©Gabrielė Šilobritaitė,
vertimas iš anglų kalbos, 2021
©Doctor Idea,
knygos viršelio dizainas, 2021
ISSN2335-7126 © freepik.com, viršelio nuotrauka
ISBN978-609-03-0732-8 ©„Svajonių knygos", 2021
Skiriu Colleen
 1

Jis atvažiuoja kiekvieną ketvirtadienį. Tai mano diena,

aš - Ketvirtadienė. Viltinga diena, pasimetusi tarp kitų
svarbesnių dienų; nei pradžia, nei pabaiga, veikiau stab­
telėjimas. Užkandis prieš savaitgalį. Kartais svarstau apie
kitas dienas ir ar jos galvoja apie mane. Juk tokios tos mo­
terys, tiesa? Visada viena apie kitą mąsto - smalsumas ir
pagieža susimaišę tvenkiasi į emocijų balutes. Iš to mažai
naudos - jei per daug galvosi, viską imsi suprasti netei­
singai.

Dengiu stalą dviem. Dėliodama įrankius esu malo­

niai apsvaigusi, stabteliu bandydama prisiminti, kas kur
dedama pagal etiketą. Liežuviu perbraukiu dantis ir pa­
purtau galvą. Elgiuosi kvailai: juk šį vakarą būsime tik
mudu su Setu - pasimatymas namie. Nieko kito ir nevei­
kiame - dažniausiai tūnome namie nenorėdami rizikuoti,
kad mus pamatys. Tik įsivaizduokit... nenorėti būti paste­
bėtai su savo vyru. Ar tai, kad tavo vyras nenori būti pa­
stebėtas su tavimi. Anksčiau gurkšnota degtinė sušildė iš
vidaus, atpalaidavo galūnes. Salia lėkštės dėdama šakutę

6
 Žmonos

vos nenuverčiu vazos su gėlėmis - puokšte šviesiausių

rausvų rožių. Pasirinkau jas dėl erotinės užuominos, nes
šitaip gyvenant man svarbiausia būti pažengusiai sekso
srityje. Pažvelk į šituos švelnius rožinius žiedlapius. Ar jie tau
primena mano klitorį? Puiku!
Makštį primenančių gėlių dešinėje sidabrinėse žvaki­
dėse stovi dvi baltos žvakės. Motina kartą man pasakė, kad
prie mirgančios žvakės liepsnos moteris gali atrodyti kone
dešimt metų jaunesnė. Mamai tokie dalykai rūpėjo. Kas
šešias savaites gydytojas įsmeigdavo į jos kaktą adatą ir už­
pildydavo odą trisdešimt botokso dozių. Ji prenumeravo
visus įmanomus blizgančius madų žurnalus ir kolekcio­
navo knygas, kaip išlaikyti vyrą šalia savęs. Niekas taip
stropiai nesistengia išsaugoti vyro, nebent jau jį prarado.
Kai mano svajonės buvo nesuterštos tikrovės, maniau, kad
mama paviršutiniška. Turėjau užmačių būti nė kiek nepa­
naši į ją - rasti meilę, tapti sėkminga, pagimdyti gražių
vaikų. Bet tiesa ta, kad širdyje glūdintys troškimai yra tik
menka srovelė prieš prigimties ir auklėjimo potvynį. Gali
visą gyvenimą plaukti prieš srovę, bet galiausiai pavargsi
ir tave nusineš genų bei auklėjimo tėkmė. Tapau labai pa­
naši į savo motiną, o savų ypatybių liko vos kelios.
Nykščiu pasuku žiebtuvėlio ratuką ir palaikau liepsną
virš dagties. Žiebtuvėlis „Zippo" gamintojo, ant korpuso
įmanoma įžvelgti Jungtinės Karalystės vėliavos likučius.
Virpantis liepsnos liežuvėlis primena apie neilgai trukusį
romaną su cigaretėmis. Rūkiau daugiausia dėl to, kad at­
rodyčiau kieta, - niekada neįtraukdavau į plaučius, tačiau
nekantriai spoksodavau į tarp pirštų smilkstantį cigaretės
galiuką. Žvakides kaip įkurtuvių dovaną gavau nuo tėvų,

7
 I.myn l islicr

k.ii pamačiau jas „Tiffany's" kataloge, jos pasirodė kaip

nuspėjamas ir stilingas mano namų atributas. Kai esi ką
tik ištekėjusi ir pamatai porą žvakidžių, įsivaizduoji ateitį
su jomis ir gausybe vakarienių, kai iš orkaitės traukiami
garuojantys patiekalai. Tokių, kokią ir turėsime šįvakar.
Mano gyvenimas beveik tobulas.
Lankstydama servetėles žvilgteliu pro erkerio langą,
po manimi plyti parkas. Lauke pilka - tipinis Siatlas. Šitą
būstą vietoj kur kas didesnio ir gražesnio, su Elioto įlankos
panorama pasirinkau būtent dėl langų į parką. Dauguma
žmonių būtų pasirinkę vandens vaizdą, tačiau man labiau
patinka stebėti žmones. Ant suoliuko sėdi porelė žilstelė­
jusiais plaukais ir spokso į taką, kuriuo kas kelias minutes
pralekia dviratininkas ar bėgikas. Jie nesiliečia vienas prie
kito, bet, kam nors praūžus pro šalį, galvos juda ta pačia
kryptimi. Svarstau, ar kada nors tokie būsime ir mudu su
Setu, bet skruostai užkaista prisiminus kitas. Gana sudė­
tinga įsivaizduoti, ką atneš ateitis, kai turi į ją įtraukti dar
dvi tavo vyru besidalijančias moteris.
Ant stalo pastatau butelį šiandien parduotuvėje išsi­
rinkto pinot grigio. Etiketė nuobodi, ne iš tų, kur patraukia
akį, tačiau rūstus pardavėjas itin detaliai apibūdino vyno
skonį, o kalbėdamas trynė pirštus vieną į kitą. Negaliu pri­
siminti, ką sakė, nors kalbėjo vos prieš porą valandų. Mano
dėmesys tada buvo nukrypęs kitur, buvau susitelkusi, ką
dar reikia nupirkti. Maisto gamyba, kaip išmokė motina,
yra geriausias būdas būti žmona.
Atsitraukusi įvertinu savo darbą. Stalas atrodo įspū­
dingai, bet juk man visada puikiai sekasi viską patiekti ne­
priekaištingai. Viskas taip, kaip turi būti, taip, kaip mėgsta

8
 Žmonos

jis, vadinasi, ir taip, kaip mėgstu aš. Gali pasirodyti, kad

nesu savarankiška asmenybė, bet tai netiesa. Tiesiog vi­
siškai jam atsiduodu. Kaip ir turėtų būti.

Lygiai šeštą išgirstu spynoje pasisukant raktą, tada

girgžteli atidaromos durys. Girdžiu klaktelėjimą joms už­
sidarant ir ant staliuko prie durų dzingtelint raktus. Setas
niekada nevėluoja, o gyvenant tokį sudėtingą gyvenimą
tvarka yra svarbu. Pasitaisau taip kruopščiai susigarba-
notus plaukus ir iš virtuvės žengiu į koridorių jo pasitikti.
Jis žvelgia žemyn į pluoštą laiškų, laikomų rankose, ant
plaukų galiukų kaupiasi lietaus lašai.
- Paėmei iš pašto dėžutės! Ačiū. - Gėdijuosi džiugesio
balse. Juk tai tik laiškai, dėl Dievo meilės.
Jis padeda pluoštą ant marmurinio staliuko šalia savo
raktų ir nusišypso. Mano papilvę užplūsta karštis ir
džiugus jaudulys. Žengiu į platų glėbį, įkvepiu jo aromato
ir paslepiu veidą jo kaklo linkyje. Tai dailus, įdegęs ir tvirtas
kaklas. Aukščiau - labai puiki galva vešliais plaukais ir tra­
diciškai patrauklus veidas, pasidengęs nežymia šelmiška
barzdele. Prisiglaudžiu. Penkios dienos be mylimo vyro
yra daug. Jaunystėje maniau, kad meilė - tai našta. Kaip
gali ką nors nuveikti, kai kiekvieną sekundę turi galvoti
apie kito žmogaus poreikius? Susipažinus su Setu visa tai
tapo nesvarbu. Tapau savo motina - beprotiškai įsimylė­
jusi, nuolanki, pasiduodanti jausmams ir išradinga lovoje.
Tai maloniai jaudino ir kartu kėlė pasibjaurėjimą.
- Pasiilgau tavęs, - prisipažįstu.
Pabučiuoju jo smakrą, švelnią odą už ausies, tada pa­
sistiebusi pasiekiu burną. Esu ištroškusi dėmesio, todėl

9
 larryn Fisher

mano bučinys agresyvus ir aistringas. Iš jo gerklės gilumos

išsiveržia dejonė, lagaminas trinkteli ant grindų. Setas ap­
siveja mane rankomis.
- Tai bent pasisveikinimas, - taria jis. Dviem pirštais
laksto mano stuburo slanksteliais tarsi saksofono mygtu­
kais. Švelniai juos masažuoja, kol rangydamasi priglundu
dar stipriau.
- Parodyčiau ir geresnį, bet laukia vakarienė.
Jo akys apsiblausia, tylomis džiūgauju. Sujaudinau jį
greičiau nei per dvi minutes. Noriu pasakyti: „Pabandyk
tai perspjauti", bet kam tie žodžiai būtų skirti? Pajuntu,
kaip kažkas papilvėje atsilaisvina, juosta ima vyniotis.
Bandau sugauti jos galą, kol dar ne per vėlu. Kodėl visada
turiu apie jas galvoti? Visa tai veiks tik tada, jei negalvosiu.
- Ką paruošei?
Setas nusivynioja šaliką nuo kaklo ir užneria jį ant ma­
nojo, prisitraukia mane arčiau ir dar kartą pabučiuoja. Jo
balsas švelnus, nepalyginsi su mano atšiauriomis min­
timis, todėl nustumiu jausmus į šalį pasiryžusi nesugadinti
bendro vakaro.
- Kvepia skaniai.
Nusišypsau ir nulinguoju iki valgomojo - šlakelis kry­
puojančių klubų prie vakarienės. Stabteliu tarpduryje ir
stebiu, kaip jis reaguoja išvydęs padengtą stalą.
- Tu viską paverti grožiu.
Jis siekia manęs stipriomis, įdegusiomis rankomis su
pūpsančiomis venomis, tačiau erzindama šokio žings­
neliu pasitraukiu. Langą jam už nugaros plauna lietus. Pa­
žvelgiu Setui per petį - ant suoliuko sėdėjusi porelė dingo.

10
 Žmonos

Kas jų laukia namie? Išsineštinis kinų maistas... sriuba iš

skardinės?..
Patraukiu į virtuvę įsitikinusi, kad Seto akys mane seka.
Iš patirties žinau, kad tinkamai judėdama moteris gali pri­
kaustyti vyro žvilgsnį.
- Avienos šonkauliai, - šūkteliu per petį. - Kuskusas...
Jis paima nuo stalo vyno butelį ir pakreipia nagrinė­
damas etiketę.
- Geras vynas.
Setas neturėtų gerti vyno - su kitomis negeria. Dėl reli­
ginių priežasčių. Man daro išimtį ir tai priimu kaip vieną
iš savo mažųjų pergalių. Suviliojau jį sodriu raudonuoju
vynu, merlot ir gaiviu chardonnay. Girti mes bučiavomės,
juokėmės ir dulkinomės. Tik su manimi - su jomis jis to
nedaro.
Kvaila, žinau. Pasirinkau tokį gyvenimą ir turiu ne
rungtyniauti, o visokeriopai maloninti savo vyrą, tačiau
sunku nesižymėti rezultato, kai šiame žaidime dalyvauja
ir kitos moterys.
Grįžusi iš virtuvės dviem rankšluosčiais laikydama
vakarienę matau, kad jis jau įpylė vyno ir gurkšnodamas
žvelgia pro langą. Žiūrint iš dvylikto aukšto, miestas gau­
džia naktiniu ritmu. Judri gatvė nukerta parką. Jo dešinėje,
ten, kur pro šį langą jau nematyti, yra sąsiauris, vasarą nu­
sėtas burlaivių ir keltų, o žiemą pasidengęs rūku. Gali jį
matyti pro mūsų miegamojo langą - ramaus ir judančio
vandens platybė. Tobula Siatlo panorama.
- Man nerūpi vakarienė, - prabyla Setas. - Noriu tavęs
dabar. - Jo balsas valdingas - nepalieka vietos klausimams.
Si savybė praverčia visose gyvenimo srityse.
 T;irryn 1•'i sh c r

Padedu lėkštes ant stalo, valgyti nebesinori, apetitą pa­

keitė kitoks alkis. Stebiu, kaip jis užpučia žvakes, nė se­
kundei nenuleisdamas nuo manęs akių, tada patraukiu
į miegamąjį, užlenkusi rankas už nugaros ir segdamasi
suknelę. Nusitraukiu šilką lėtai, kad Setas galėtų stebėti.
Jaučiu jį už savęs: didingą buvimą, šilumą, nekantrą. Mano
tobuloji vakarienė šąla ant stalo, avienos riebalai stingsta
indo kraštuose ir dažo juos oranžine bei kremine spal­
vomis, mano suknelė nuslysta, susilenkiu ir rankomis at­
siremiu į lovą. Plaštakos iki riešų panyra į minkštą pledą,
Seto pirštai perbėga mano klubais ir užkabina kelnaites. Jis
nutraukia jas, kelnaitėms nusileidus iki kulkšnių, išsilais­
vindama jas nuspiriu.
Metalo dzingtelėjimas, diržo ūžtelėjimas. Jis nenusi­
rengia kitų drabužių - girdėti tik krintančių kelnių šlep-
telėjimas.
Po visko įsisiautusi į chalatą šildau vakarienę mikro­
bangų krosnelėje. Tarpkojyje jaučiu tvinkčiojimą, ant šlau­
nies - spermos srovelę, kūną maudžia pačia geriausia
prasme. Nunešu lėkštę jam, pusnuogiam gulinčiam
ant sofos, vieną ranką užmetusiam virš galvos, - nuo­
vargio portretas. Kad ir kaip bandau, negaliu nesišyp-
soti. Si mokinukės šypsena - įtrūkimas mano įprastame
fasade.
- Tu tokia graži, - pamatęs mane taria jis. Balsas gergž­
džia, kaip visada po sekso. - Buvo taip gera būti tavyje. -
Imdamas lėkštę jis paglosto man šlaunį. - Prisimeni
atostogas, apie kurias kalbėjom? Kur norėtum keliauti? -
Tokie mūsų įprasti pokalbiai po sekso, baigęs Setas mėgsta
planuoti ateitį.

12
 Žmonos

Ar prisimenu? Aišku, kad prisimenu. Nutaisau tokią

veido išraišką, kad atrodyčiau nustebusi.
Atostogas žada jau metus. Tik dviese.
Širdis ima plakti greičiau. Laukiau šito. Nenorėjau jo
spausti, nes buvo toks užsiėmęs, bet štai - šie metai bus
lemtingi. Svajojau apie visas vietas, kur galėtume nuvykti.
Tada galimybes susiaurinau iki paplūdimio. Baltas smėlis,
lazurito spalvos vanduo, ilgi pasivaikščiojimai pakrante
viešumoje laikantis už rankų. Viešumoje.
- Galvojau, gal kur nors, kur šilta, - atsakau. Neuž­
mezgu akių kontakto - nenoriu, kad jis matytų, kaip ne­
kantrauju turėti jį tik sau. Aš reikli, pavydi ir apgailėtina.
Pasilenkdama pastatyti jo taurės ant kavos staliuko leidžiu
prasiskleisti chalatui. Setas ištiesia ranką ir į delną suima
mano krūtį - žinojau, kad taip padarys. Kartais jis visiškai
nuspėjamas.
- Terksas ir Kaikosas? - pasiūlo. - Trinidadas?
Taip ir dar kartą taip!
Atsisėdusi į fotelį, stovintį priešais sofą, sukryžiuoju
kojas, kad prasiskleidęs chalatas apnuogintų šlaunį.
- Išsirink tu, - atsakau. - Keliavai daugiau nei aš. -
Žinau, kad jam patinka priimti sprendimus. O ir koks man
skirtumas, kur keliausime? Juk gausiu jį savaitei, neper­
traukiamai, nesidalijant. Tą savaitę jis bus tik mano. Vi­
siška svajonė. Bet dabar atėjo laikas tam, dėl ko nerimauju
ir kartu nekantrauju.
- Setai, papasakok, kaip praėjo savaitė.
Jis padeda lėkštę ir pasitrina pirštų galiukus. Jie blizga
nuo mėsos riebalų. Noriu atsistoti ir apžioti tuos pirštus,
švariai nučiulpti.

13
 Tarryn Fisher

- Pirmadienė negaluoja, vaikelis...

- Ak, kaip gaila, - įsiterpiu. - Bet dar tik pirmas trimest­
ras, taip bus dar kelias savaites.
Jis linkteli, lūpose žaidžia šypsena.
- Nepaisant savijautos, labai nekantrauja. Nupirkau
vieną tų vardų knygų. Ji pasibraukia patinkančius, o tada
susitikę kartu juos peržiūrim.
Pajuntu pavydo dieglį ir iškart nustumiu jį šalin. Išgirsti
apie kitas - svarbiausia mano savaitės dalis. Nenoriu jos
sugadinti paikais jausmais.
- Kaip smagu, - tariu. - Ji nori berniuko ar mergaitės?
Eidamas į virtuvę padėti lėkštės į kriauklę jis nusijuokia.
Girdžiu tekant vandenį, tada barkštelint šiukšliadėžės
dangtį Setui išmetus popierinį rankšluostį.
- Ji nori berniuko. Tamsiais plaukais kaip mano. Bet
manau, kad vaikelis turės šviesius plaukus kaip jos.
Mintyse įsivaizduoju Pirmadienę - ilgi, visiškai tiesūs,
šviesūs plaukai, banglentininkės įdegis. Liekna, raume­
ninga, tobulais baltais dantimis. Daug juokiasi - dau­
giausia iš to, ką pasako Setas, - ir yra įsimylėjusi kaip visi
jauni žmonės. Kartą jis minėjo, kad jai dvidešimt penkeri,
tačiau atrodo kaip koledžo studentė. Įprastai į su jaunesne
susidėjusį vyrą žiūrėčiau įtariai, tačiau jam tai negalioja.
Setui svarbiausia ryšys.
- Praneši, kai tik žinosi, ko laukiatės?
- Dar ilgai laukti, bet taip. - Nusišypso, lūpų kam­
putis pakyla. - Kitą savaitę esam užsirašę pas gydytoją.
Turėsiu važiuoti iškart pirmadienio rytą. - Jis mirkteli, ne­
turiu pakankamai įgūdžių paslėpti raudonį. Mano kojos

14
 Žmonos

sukryžiuotos, viena juda aukštyn žemyn, kol papilvę už­

pildo šiluma. Jis mane vis dar veikia taip pat, kaip pirmąją
pažinties dieną.
- Tau ko nors įpilti? - klausiu atsistodama.
Nueinu prie baro ir įjungiu grotuvą. Aišku, kad jis nori
išgerti - visada nori tais vakarais, kai esame kartu. Pasa­
kojo, kad dabar slapčia savo kabinete laiko butelį škotiško
viskio - mintyse didžiuojuosi, kad darau blogą įtaką. Už­
dainuoja Tomas Vaitsas, aš pagriebiu grafiną degtinės.
Anksčiau klausdavau apie Antradienę, bet Setas apie
ją kalba nenoriai. Visada maniau, kad dėl to, jog ji prana­
šesnė kaip pirmoji žmona. Pirmoji žmona, pirmoji moteris,
kurią jis mylėjo. Tam tikra prasme baugu suvokti, kad esu
tik antras pasirinkimas. Guodžiu save tuo, kad esu teisėta
Seto žmona, kad, nepaisant to, jog jie vis dar kartu, jis tu­
rėjo su ja išsiskirti, kad galėtų vesti mane. Man nepatinka
Antradienė. Ji savanaudė, karjera užima didžiausią vietą
jos gyvenime - vietą, kurią aš skiriu tik Setui. Tačiau nors
nepritariu, negaliu ir aklai jos kaltinti. Jo nebūna penkias
dienas per savaitę. Kiekviena turime vieną dieną, kurią lei­
džiame su juo, mūsų reikalas yra užpildyti likusias dienas
pačioms, be Seto. Aš jas leidžiu kvailai - lankausi kera­
mikos užsiėmimuose, skaitau meilės romanus ir žiūriu
„Netflixą". Antradienė pasirinko karjerą. Pasiknisu cha­
lato kišenėje ieškodama lūpų blizgio. Turime susikūrusios
visavertį gyvenimą už santuokos ribų. Tik taip įmanoma
išlikti sveiko proto.
„Vakarienei vėl buvo pica?" - klausdavau anksčiau.
Kartą jis man prisipažino, kad Antradienė mieliau užsisa­
kydavo maisto į namus, negu gamindavo.

15
 Tarryn Fisher

Setas mane erzindavo: „Tu visada tokia kritiška dėl kitų

žmonių maisto gaminimo įgūdžių."
Paruošiu dvi stiklines ir pripildau jas ledo. Girdžiu,
kaip Setas man už nugaros keliasi nuo sofos. Atsukus bu­
telio kamštelį gazuotas vanduo sušnypščia, pripildau stik­
lines. Man dar nebaigus maišyti kokteilių, jis atsiranda už
nugaros ir ima bučiuoti kaklą. Pakreipiu galvą į šoną, kad
pasiektų daugiau. Jis paima man iš rankų gėrimą ir nueina
prie lango, aš prisėdu ant sofos.
Pakeliu akis į jį, stiklinė delne rasoja.
Setas klesteli šalia, pasideda gėrimą ant kavos staliuko.
Juokdamasis ištiesia ranką ir paglosto man sprandą.
Jo akyse žaižaruoja flirto kibirkštys. Įsimylėjau tas akis -
rodos, jos visad juokiasi. Kilsteliu vieną lūpų kamputį šyp­
sodama ir atsirerhiu į jį, mėgaudamasi tvirtu vyro kūnu. Jis
pirštais perbėga mano ranka aukštyn ir žemyn.
Ką dar reikėjo aptarti? Norėjau būti tikra, kad esu susi­
pažinusi su visomis jo gyvenimo dalimis.
- Kaip verslas?..
- Aleksas... - Jis nutyla. Stebiu, kaip nykščio pagalvėle
persibraukia apatinę lūpą - įprotis, kurį pamilau.
Ką gi jis padarė dabar?
- Vėl pagavau jį meluojant, - pareiškia.
Aleksas yra Seto verslo partneris, jiedu kartu įkūrė
įmonę. Kiek tik atsimenu, Aleksas buvo verslo veidas, su­
sitikdavo su klientais ir rūpindavosi užsakymais, o Setas
vadovavo namų statybai, bendravo su rangovais ir rūpi­
nosi inspekcijomis. Setas pasakojo, kad pirmą kartą jų nuo­
monės išsiskyrė dėl įmonės pavadinimo: Aleksas norėjo,

16
 Žmonos

kad būtų įtraukta jo pavardė, o Setas - kad pavadinimas at­

spindėtų Ramiojo vandenyno šiaurės vakarus. Karštai dėl
to ginčijęsi jie galiausiai apsistojo prie „Smaragdo miesto
plėtra". Pastaraisiais metais dėmesys detalėms ir nenu­
ginčijamas statomų namų grožis užtikrino jiems kelis itin
svarbius klientus. Niekada nesu sutikusi Alekso; jis nežino,
kad egzistuoju. Mano, kad Seto žmona yra Antradienė. Kai
Setas ir Antradienė buvo susituokę, keliavo atostogauti su
Aleksu ir jo žmona į Havajus, tada slidinėti į Banfą. Ma­
čiau Aleksą nuotraukose. Jis coliu žemesnis už savo žmoną
Barbarą, buvusią „Mis Juta". Drūtas ir plinkantis, pasižymi
santūriu pasipūtimu.
Nepažįstu daugybės žmonių. Pavyzdžiui, niekad ne­
buvau sutikusi Seto tėvų ar jo vaikystės draugų. Kaip an­
troji žmona, galbūt niekada nė neturėsiu progos.
- Rimtai? - klausiu. - Kas nutiko?
Visi tie žaidimai, kuriuos tenka žaisti, vargina. Tai mo­
ters prakeiksmas. Būk tiesmuka, bet nespausk. Klausk, bet
ne per daug. Gurkšteliu kokteilio ir pasislenku dar arčiau.
- Tau įdomu? - klausia jis. - Šiek tiek keista, kai klau-
sinėji apie...
- Man įdomus tu. - Nusišypsau. - Įdomu žinoti apie
tavo pasaulį, apie tai, ką jauti ir patiri, kai nesi su manim. -
Tai tiesa, ar ne? Myliu savo vyrą, bet nesu tokia vienintelė.
Yra ir kitos. Vienintelė mano galia yra žinojimas. Galiu
nertis iš kailio, būti pranašesnė, gerai jį iškrušti ir apsi­
mesti, kad man tik šiek tiek rūpi, - visa tai pasiekti padeda
vos keli tinkamu metu užduoti klausimai.
Setas atsidūsta ir delnais pasitrina akis.

17
 Tarryn Fisher

- Einam į lovą, - pasiūlo.

Tyrinėju jo veidą. Šiąnakt jis apie jas nebekalbės. Ištiesia
ranką, kad padėtų man atsistoti, aš jos įsikimbu, leidžiu
jam mane prisitraukti.
Šį kartą mylimės aistringai bučiuodamiesi, apsiveju jį
kojomis. Neturėčiau apie tai galvoti, tačiau visgi svarstau.
Kaip vienas vyras myli tiek daug moterų? Vis kitą kone kas
antrą dieną. Ir kur yra mano vieta mėgstamiausiųjų eilėje?
Jis užmiega greitai, o man nepavyksta. Ketvirtadienio
naktį nesumerkiu akių.

18
 2

Penktadienio rytą Setas išvažiuoja man dar nepabudus.

Blaškiausi ir varčiausi iki keturių, o tada tikriausiai giliai
įmigau, nes negirdėjau jo išeinant. Kartais jaučiuosi kaip
mergina, po vienos nakties nuotykio nubudusi viena, vai­
kinui išsliūkinus nė nepasakius savo vardo. Penktadie­
niais visada ilgiau vartausi lovoje ir spoksau į Seto paliktą
įdubimą pagalvėje, kol pro langą tiesiai į akis ima spiginti
saulė. Tačiau dabar jos spinduliai dar neapgobė horizonto,
todėl nenuleidžiu akių nuo to įdubimo, tarsi jis galėtų
įkvėpti man gyvybės.
Rytais sunku. Įprastoje santuokoje atsibundi šalia su­
tuoktinio ir žvelgdama į jo mieguistą kūną gali būti tikra
dėl savo gyvenimo pasirinkimų. Gyvenimas virsta rutina
ir nors tampa nuobodus, kartu tai suteikia saugumo. Aš
šito normalumo ir saugumo neturiu: šalia neknarkia vyras,
kuriam naktį įspiriu, susierzinusi negrandau prie kriauklės
pridžiūvusios dantų pastos. Nejaučiu Seto tarp šių namų
sienų ir dažniausiai dėl to krūtinę užgula sunkumas. Setas

19
 Tarryn Fisher

čia apsilanko vos akimirkai, tada keliauja į kitos moters

lovą, o maniškė šąla.
Suvokus tikrovę nusmelkia pilvą, žvilgteliu į mobi­
lųjį. Vengiu jam rašyti žinutes. Įsivaizduoju, kad ir taip
kasdien jų gauna daugybę, bet šįryt kyla nenumaldomas
noras griebti telefoną ir parašyti: „Pasiilgau tavęs." Jis tai
žino, tikrai žino. Kai penkias dienas per savaitę nematai
savo vyro, jis tikrai turi suprasti, kad jo pasiilgai. Tačiau
mobiliojo neimu ir žinutės nerašau. Ryžtingai nuleidžiu
kojas ant grindų ir įsispiriu į šlepetes, pirštai pasineria į
švelnią vilną. Šlepetės yra dalis mano rutinos - norma-
lumo siekis. Nupėdinu į virtuvę ir pro langą pažvelgiu į
miestą. 99-ajame greitkelyje susirangiusi raudona stabdžių
žibintų gyvatė, žmonės laukia prie šviesoforo. Valytuvai
švytuoja pirmyn atgal braukdami nuo langų purškiantį
lietų. Svarstau, ar Setas kažkur ten, tarp tų žmonių, bet
taip būti negali - jis lekia 5-uoju greitkeliu tolyn nuo čia.
Tolyn nuo manęs.
Atidarau šaldytuvą, ištraukiu stiklinį kolos buteliuką
ir pastatau ant spintelės. Virtuvės įrankių stalčiuje ieškau
atidarytuvo ir nusikeikiu, kai į panagę įsminga dantų
krapštukas. Čiulpiu pirštą ir laisva ranka atidarau kolą.
Šaldytuve laikau tik vieną kolos buteliuką, kitus slepiu
už laistytuvo po kriaukle. Kaskart ištuštinusi buteliuką
įdedu į šaldytuvą naują. Taip atrodo, kad ten amžinai
stovi tas pats gėrimo butelis. Apgaudinėju pati save. Ir
turbūt nenoriu, kad Setas sužinotų, jog pusryčiams geriu
kolą. Imtų traukti per dantį, aišku, galėčiau su tuo su­
sitaikyti, tačiau nenorėčiau būti žinoma kaip moteris,

20
 Žmonos

rytą pradedanti tokiu gėrimu. Vaikystėje vienintelė iš

draugių grupelės vis dar žaisdavau su barbėmis. Sulau­
kusios dešimties visos jau domėjosi makiažo rinkiniais
ir MTV, prašydavo, kad tėvai Kalėdoms nupirktų naujų
drabužių, o ne naują barbės kemperį. Siaubingai gėdijausi
savo meilės lėlėms, ypač kai draugės tai išpūtė ir išvadino
mane mažvaike. Diena, kai sukroviau visas barbės į dėžę
ir atsisveikinau įkišusi į spintą, yra viena skaudžiausių
per visą mano vaikystę. Tą naktį užmigau verkdama -
nenorėjau išsiskirti su tuo, ką taip labai mėgau, tačiau
suvokiau, kad teks kentėti pašaipas, jei šio žingsnio ne­
žengsiu. Po kelių savaičių rinkdama nešvarius drabužius
mama rado tą dėžę ir ėmė apie ją klausinėti. Ašarodama
papasakojau tiesą. Išaugau barbės ir atėjo laikas judėti
toliau.
„Gali žaisti su jomis paslapčia. Niekam nereikia žinoti.
Neturi atsisakyti to, ką mėgsti, vien todėl, kad kiti žmonės
nepritaria", - patarė mama.
Paslaptys. Esu įgudusi jų turėti ir jas saugoti.
Pastebiu, kad prieš išvykdamas Setas skrudinosi
duoną. Ant spintelės pilna trupinių, o kriauklėje guli
sviestuotas peilis. Koneveikiu save, kad neatsikėliau
anksčiau ir neparuošiau jam pusryčių. „Kitą savaitę", -
pasižadu. Kitą savaitę pasistengsiu labiau, paruošiu savo
vyrui pusryčius. Būsiu viena tų žmonų, kurios triskart
per dieną duoda sekso ir maisto. Skrandį surakina ne­
rimas, kai susimąstau, ar Pirmadienė ir Antradienė keliasi
ruošti jam pusryčių. Ar visą šį laiką buvau apsileidusi?
Ar jis mano, kad man nerūpi, nes likau lovoje? Nuvalau

21
 Tarryn Fisher

trupinius į delną ir piktai nukratau į kriauklę, tada nusi-

nešu kolą į svetainę. Buteliukas vėsina delną, gurkšnoju
iš jo ir mąstau, kaip galėčiau pasitempti.

Atsibudusi suvokiu, kad miegojau nemažai laiko, kam­

barį apšviečia kitokia šviesa. Atsisėdu ir pastebiu, kad
kolos butelis nuvirtęs ant šono, ant kilimo ruduoja dėmė.
- Šūdas, - garsiai nusikeikiu stodamasi. Turbūt už­
snūdau su buteliuku rankoje. To ir reikėjo tikėtis, juk visą
naktį nesudėjau bluosto spoksodama į lubas. Skubu ieš­
koti skuduro ir dėmių valiklio, tada krentu ant kelių ir imu
įnirtingai šveisti. Gėrimas spėjo gerai susigerti į smėlio
spalvos kilimą ir pavirto lipnia karamele. Veidu ima rie­
dėti ašaros, suvokiu, kad dėl kažko pykstu. Sūrūs lašeliai
krenta į dėmę, šveičiu vis stipriau. Išvaliusi kilimą krentu
atbulomis ir užsimerkiu. Kas atsitiko? Kaip tapau tokia
paklusni, kaip taip nutiko, kad gyvenu laukdama ketvir­
tadienių ir vyro, kuris vos spėja savo dėmesį padalyti trims
moterims, meilės? Jei devyniolikmetei man kas nors būtų
pasakęs, kad šitaip gyvensiu, būčiau skaniai pasijuokusi.
Kitą savaitę sukaks penkeri metai nuo tos dienos, kai
susipažinome su Setu. Mokiausi kavinėje, ruošiausi grės­
mingai laukiančiam paskutiniam slaugos egzaminui -
kliūčiai, kurios nebuvau pasiruošusi įveikti. Buvau dvi
dienas nemiegojusi ir pasiekusi tą stadiją, kai, norėdama
neužmigti, kavą gėriau tarsi vandenį. Kone sapnuodama
sūpausi krėsle, kai Setas prisėdo šalia. Prisimenu, kad jo
buvimas erzino. Aplinkui stovėjo penki laisvi krėslai - kam
sėstis prie pat manęs? Jis buvo patrauklus - suglostyti juodi

22
 Žmonos

plaukai ir turkio spalvos akys, išsimiegojęs, tvarkingas ir

iškalbingas. Paklausė, ar ketinu tapti sesele, kažką piktai
atkirtau, tačiau po akimirkos atsiprašiau už šiurkštumą.
Jis numojo ranka ir pasiteiravo, ar galėtų patikrinti mano
žinias.
Prunkštelėjau, tačiau suvokiau, kad kalba rimtai.
- Nori praleisti penktadienio vakarą padėdamas leis­
gyvei slaugos studentei pasiruošti atsiskaitymui? - paklau­
siau.
- Žinoma, - atsakė, akyse spindėjo sąmojis. - Pagal­
vojau, kad jei palenksiu tave į savo pusę, neatsisakysi, kai
pasiūlysiu kartu pavakarieniauti.
Prisimenu, kaip susiraukiau spėliodama, ar tai pokštas.
Gal draugai atsiuntė jį čia, kad pasišaipytų iš kampe lin-
dinčios nusiminusios merginos? Setas per daug žavus.
Tokie vaikinai niekada nesivargina su tokiomis kaip aš.
Nors nebuvau baisi, bet ir ne kuo nors išskirtinė. Mama
visuomet sakydavo, kad man atiteko protas, o sesei To-
rensei - grožis.
- Tu rimtai? - paklausiau. Staiga ėmiau jaustis nesma­
giai dėl į suglebusią uodegą surištų plaukų ir tušu nepa­
dažytų blakstienų.
- Tik jei mėgsti meksikietišką maistą, - atsakė jis. - Ne­
galiu įsimylėti merginos, kuriai nepatinka meksikietiškas
maistas. •
- Man nepatinka, - pareiškiau. Jis susiėmė už širdies,
tarsi ją būtų sugniaužęs skausmas. Nusijuokiau - toks
žavingas vyras apsimetė, kad jį kavinėje ištiko širdies
smūgis. - Juokauju. Kas gali nemėgti meksikietiško maisto?

23
 Tarryn Fisher

Prieštaraudama savo pačios įsitikinimams ir nepaisy­

dama beprotiškai užimtos dienotvarkės, sutikau kitą sa­
vaitę nueiti su juo vakarienės. Galų gale, valgyti juk reikėjo.
Atvažiavusi prie restorano savo aptriušusiu mažu fordu iš
dalies tikėjausi, kad Setas nepasirodys. Tačiau vos išlipusi
iš automobilio pamačiau jį laukiantį prie įėjimo ir nebijantį
lietaus - lašeliai tiško ant lietpalčio pečių.
Valgant pirmąjį patiekalą jis sugebėjo mane suža­
vėti - klausinėjo apie studijas, šeimą ir ką ketinu veikti po
mokslų. Mirkiau traškučius į salsos padažą mėgindama
prisiminti, kada paskutinį kartą kas nors taip manimi
domėjosi. Visiškai pakerėta užsidegusi atsakinėjau į kie­
kvieną klausimą ir tik vakarienei pasibaigus suvokiau, kad
nieko nesužinojau apie jį.
- Pratęsim Vakarieniaudami kitą savaitę, - pareiškė
Setas, kai apie tai užsiminiau.
- Iš kur žinai, kad susitiksim kitą savaitę? - paklausiau.
Jis tiesiog nusišypsojo - būtent tą akimirką supratau,
kad įkliuvau.

Nusiprausiu po dušu ir apsirengiu, eidama pro duris

stabteliu pasitikrinti telefono. Kadangi Seto nebūna pen­
kias dienas per savaitę, pasisiūlau dirbti naktines pa­
mainas, kurių visi baidosi. Visą naktį vienai sėdėti namie
ir galvoti, kaip jis leidžia laiką su kitomis, nepakeliama.
Mieliau duodu protui kitos veiklos, susikoncentruoju į
įvairius darbus. Penktadieniais einu į sporto klubą, tada į
turgelį. Kartais papietauju su kokia drauge, tačiau pasta­
ruoju metu visos per daug užsiėmusios. Dauguma jų arba

24
 Žmonos

ką tik ištekėjo, arba neseniai susilaukė vaikų, todėl visos

dėmesį skiria darbui ir šeimai.
Telefonas praneša, kad gavau Seto žinutę: „Jau tavęs
pasiilgau. Laukiu nesulaukiu kitos savaitės."
Spausdama lifto mygtuką nervingai šypteliu. Jam taip
lengva išreikšti ilgesį, kai niekad nebūna vienas. Neturė­
čiau taip galvoti. Žinau, kad myli mus visas ir visų pasi­
ilgsta.
„Gal kitą kartą vakarienei užsisakom picos?" - bandau
juokauti.
Jis atrašo iškart, atsiunčia iš juoko verkiančią šypsenėlę.
Ką žmonės darydavo, kol jaustukų nebuvo? Tai vienintelis
normalus būdas praskaidrinti nemalonų sakinį.
Išeidama iš lifto įsikišu telefoną į rankinę, lūpose ne­
žymi šypsena. Net sunkiausiomis dienomis trumpa Seto
žinutė viską pakeičia. O sunkių dienų daug - tokių, kai
jaučiuosi nevisavertė ar nesu tikra dėl savo vaidmens jo
gyvenime.
Myliu jus visas skirtingai, bet po lygiai.
Norėčiau žinoti, ką tai iš tiesų reiškia. Ar tai susiję su
seksu? Jausmais? Ir jeigu jam reikėtų rinktis, į smilkinį
įrėmus ginklą, ar pasirinktų mane?
Setas apie savo žmoną pirmą kartą papasakojo mums sė­
dint italų restorane „La Spiga" ant Kapitolijaus kalvos. Tai
buvo ketvirtas mūsų pasimatymas. Nelikę nejaukumo, kai
du žmonės bando pažinti vienas kitą, jį pakeitė malonesnis
etapas. Tuo metu jau laikėmės už rankų... bučiavomės. Jis
pasakė, kad nori apie kai ką su manimi pasikalbėti, spė­
liojau, kad galbūt ims svarstyti, kur veda mūsų santykiai.

25
 Tarryn Fisher

Vos tik iš jo burnos išsprūdo žodis „žmona", padėjau

šakutę, nusivaliau nuo lūpų makaronų padažą, stvėriau
rankinę ir išėjau. Kol bandžiau išsikviesti taksi, jis pasivijo
mane gatvėje, o tada iš paskos atlėkė padavėjas, reikalau­
damas susimokėti už vakarienę. Visi nejaukiai stovėjome
ant šaligatvio, kol Setas maldavo, kad grįžčiau vidun. Su­
tikau nenoriai - iš dalies buvo įdomu išgirsti, ką jis pa­
sakys. Kaip išvis įmanoma dar ką pasakyti? Kaip galima
pasiteisinti?
- Patikėk, žinau, kaip tai skamba. - Prieš tęsdamas jis
gerokai sriūbtelėjo vyno. - Tai ne dėl sekso. Nesu priklau­
somas, jei apie tai galvoji.
Iš tikrųjų būtent taip ir galvojau. Sukryžiavau rankas
ant krūtinės ir laukiau. Akies krašteliu mačiau netoliese
stoviniuojantį padavėją. Svarsčiau, ar jis mano, kad dar
kartą mėginsime pabėgti nesusimokėję.
- Mano tėvas... - pradėjo Setas. Pavarčiau akis. Kas ant­
ras žmogus galėtų pradėti teisintis žodžiais „mano tėvas".
Vis dėlto laukiau, ką sakys toliau. Esu iš tų, kurios laikosi
duoto žodžio.
Mane pasiekė frazės: „Mano tėvai... poligamija... ketu­
rios motinos."
Šokiruota spoksojau į Setą. Jaučiausi, lyg būčiau beveik
sukišusi rankas į vyro kelnes, o jis staiga praneša, kad iš
tiesų yra moteris. Pirmiausia pamaniau, kad meluoja, ne­
vykusiai juokauja, tačiau jo akyse kai ką įžvelgiau. Setas
buvo atviras ir dabar laukė, kol imsiu jį smerkti. Nežinojau,
ką pasakyti. Kokia reakcija tinkama? Tokius dalykus maty­
davai per televizorių, tačiau ne realybėje.

26
 Žmonos

- Užaugau Jutoje, - tęsė jis. - Išsikrausčiau vos sukakus

aštuoniolikai. Prisiekinėjau sau, kad nesutinku su niekuo,
kuo tikėjo tėvai.
- Nesuprantu, - pasakiau. Ir tikrai nesupratau. Buvau
įsitempusi, po stalu laikiau suspaustus kumščius, nagai
rėžėsi į delnus.
Jis persibraukė veidą ir staiga man pasirodė dešimt
metų vyresnis.
- Mano žmona nenori vaikų, - prisipažino. - Nesu iš tų
vyrų, kurie spaudžia moterį būti tuo, kuo ji nėra.
Tada pamačiau jį kitomis akimis - kaip tėvą, nešantį
vieną vaiką ant pečių, kol kitas sukiojasi aplink kojas. Ledai
ir vaikiško beisbolo rungtynės. Jis svajojo apie tą patį kaip
aš, kaip daugelis mūsų.
- Ir kam reikalinga aš? Ieškojai veislinės ir atitikau rei­
kalavimus? - Elgiausi niekšiškai, bedžiau į skaudžiausią
vietą. Kodėl pasirinko mane ir išvis - kas sakė, kad noriu
vaikų?
Jis atrodė įžeistas mano kaltinimo, bet nesijaučiau blogai
dėl to, ką pasakiau. Tokie vyrai vertė vemti. Tačiau grįžau
prie staliuko, kad jo išklausyčiau, ir ketinau tai padaryti. Tą
vakarą jo žodžiai nuskambėjo kaip absurdiškiausias mano
girdėtas pasiteisinimas. Jis turėjo žmoną, bet norėjo naujos.
Tam, kad pradėtų šeimą. Kuo, po velnių, save laikė? Tai
nesveika, šitai jam ir pasakiau.
- Suprantu, - prislėgtas tarė jis. - Visiškai suprantu.
Tada apmokėjo sąskaitą ir patraukėme savais keliais,
šaltai su juo atsisveikinau. Vėliau jis prisipažino nesiti­
kėjęs, kad kada nors vėl susitiksime, tačiau grįžusi namo
negalėjau užmigti, blaškiausi ir varčiausi lovoje visą naktį.

27
 Tarryn Fisher

Setas man patiko. Labai labai patiko. Kažkas mane ža­

vėjo - gal charizma ar jo pastabumas. Būdama su juo nie­
kada nesijaučiau menkesnė. Jis nebuvo panašus į vaikinus,
su kuriais susitikinėjau koledže, - jie žvelgdavo į savo
atspindį tavo akyse ir matydavo tave tik „čia ir dabar".
Būdama su Setu jaučiausi vienintelė. Visus tuos jausmus
nustūmiau į šalį, kad galėčiau gedėti staiga nutrūkusių,
mano manymu, daug žadėjusių naujų santykių. Netgi nu­
ėjau į kelis pasimatymus - su gaisrininku iš Belvju ir ne­
didelės įmonės Siatle savininku. Abu baigėsi liūdnai, nes
tiesiog lyginau tuos vyrus su Setu. Tada, praėjus maždaug
mėnesiui liūdint dėl vos pažįstamo vyro kur kas labiau, nei
turėčiau, sukaupiau drąsą jam paskambinti.
- Pasiilgau tavęs, - ištariau jam vos atsiliepus. - Ne­
noriu tavęs ilgėtis, bet ilgiuosi. .
Tada paklausiau, ar žmona žino, kad jis ieško naujos
moters, pagimdysiančios jam vaikų. Stojo ilga pauzė, il­
gesnė, nei man patiko. Jau ruošiausi sakyti, kad pamirštų,
jog išvis to klausiau, kai jis tyliai atsakė:
- Taip.
- Palauk, - tariau glausdama telefoną arčiau prie au­
sies. - Ar pasakei „Taip"?
- Nusprendėm dėl šito kartu, - tvirčiau tarė jis. - Kad
turiu būti su žmogumi, kuris nori tokių pat dalykų kaip aš.
- Tu jai pasakei? - dar kartą pasitikslinau.
- Po pirmo mudviejų pasimatymo maniau, kad mums
gali pavykti, todėl jai pasakiau. Žinojau, kad rizikuoju, bet
tarp mūsų kažkas buvo. Ryšys.
- Ir ji neprieštaravo?

28
 Žmonos

- Ne... Taip. Supranti, viskas sudėtinga. Ji sakė, kad

laikas apsvarstyti variantus. Kad ji mane myli, bet su­
pranta.
Tylėjau mėgindama suvokti, ką jis pasakė.
- Galim susitikti? - paklausė. - Išgerti ko stipresnio ar
kavos. Nieko įmantraus.
Norėjau atsisakyti, būti stipri, ryžtinga, nepajudinama
moteris. Tačiau sutikau kitą savaitę pasimatyti kavinukėje
netoliese. Baigusi pokalbį turėjau priminti sau, kad tai aš
jam paskambinau ir jis niekaip manimi nemanipuliavo. „Tu
viską kontroliuoji, - kartojau sau. - Būsi teisėta jo žmona."
Kaip stipriai klydau.

29
 3

Šeštadienio rytą po savo pamainos grįžtu namo ir iškart

krentu į lovą. Buvo ilga naktis - viena tų, kurios veda psi­
chologinio ir emocinio pervargimo link. 5-ajame greitkelyje
susidūrė dešimt automobilių, priimamąjį užplūdo tuzinas
žmonių, o tada geibėjom vyrą, per kivirčą namuose triskart
pašautą į pilvą. Po dešimties minučių, ant klubo laikydama
kūdikį, įbėgo jo žmona, jos geltona palaidinė buvo persi­
sunkusi krauju. Moteris šaukė, kad visa tai nesusipratimas.
Kiekviena naktis priimamajame virsdavo siaubo filmu:
žaizdos, verksmai, skausmas. Paryčiais grindys būdavo
lipnios nuo kraujo, blizgios nuo vėmalų. Vilkiu juodą ap­
rangą, kad visa tai užmaskuočiau.
Tik pradedu snausti, kai išgirstu atsidarant ir užsive­
riant namų duris, tada į traukinio panašų švilptelėjimą.
Signalas praneša, kai atidaromos buto durys. Staigiai
pašoku lovoje plačiai atsimerkusi. Susapnavau ar išties
girdėjau? Setas Portlande, vakar vakare atsiuntė žinutę ir
neminėjo, kad grįš. Nejudėdama ir pastačiusi ausis laukiu
pasirengusi šokti iš lovos ir...

30
 Žmonos

Širdžiai daužantis dairausi į visas puses ieškodama

ginklo. Pistoletas, kurį gavau nuo tėčio dvidešimt pirmojo
gimtadienio proga, nukištas kažkur spintoje. Bandau pri­
siminti, kur tiksliai, bet iš baimės visa drebu. Reikia kažko
kito... Miegamasis pilnas minkštų, moteriškų daikčiukų;
po ranka nėra jokio ginklo. Nusimetu apklotus, sunkiai sto­
juosi ant kojų. Esu kvaila, apsiginti nesugebanti mergiotė,
turinti pistoletą, bet nežinanti, kur jis ar kaip juo naudotis.
Ar pamiršau užrakinti duris? Grįžau namo kone mieganti,
vos vilkau kojas, nusispyriau batus... Tada išgirstu iš prieš­
kambario mane šaukiant motiną. Panika išgaruoja, tačiau
širdis vis dar daužosi. Užsimerkusi priglaudžiu delną prie
krūtinės. Girdžiu žvangėjimą - judėdama mano motina
visad žvanga. Nusiraminu, atsipalaidavę pečiai nusvyra.
Juk tikrai. Šiandien buvome susitarusios papietauti. Kaip
galėjau pamiršti? „Tu pavargusi, tau reikia išsimiegoti", -
sakau sau. Atsistojusi priešais virš komodos kabantį vei­
drodį susilyginu plaukus, pasitrinu akis, bandydama iš
jų išvaikyti miegus, ir galiausiai iš miegamojo patraukiu į
koridorių. Nutaisau džiugią išraišką.
- Mama, labas, - sveikinuosi žengdama į priekį ir
trumpai ją apkabinu. - Tik ką grįžau namo. Atleisk, netu­
rėjau laiko palįsti po dušu.
Motina atsitraukia, kad galėtų nužiūrėti; nuo jos tobulai
sušukuotų plaukų atsispindi pro langą spįstanti saulė, pa­
stebiu šviežiai dažytas sruogeles.
- Atrodai fantastiškai, - tariu. Privalau šitaip sakyti, bet
ji iš tiesų taip atrodo.
- Atrodai pavargusi, - atkerta. - Keliauk po dušu, gal
niekur neikim, pagaminsiu pietus čia.

31
 Tarryn Fisher

Štai taip netenku bet kokių galių savo pačios namuose.

Neįtikėtina, kaip motina vis dar geba priversti mane jaustis
taip, lyg būčiau paauglė.
Linkteliu ir, nepaisant jos tono, jaučiuosi dėkinga. Po
šios naktelės mintis, kad reikėtų ruoštis ir eiti iš namų, at­
rodo nepakeliama.
Greitai palendu po dušu, o kai išeinu susisukusi į cha­
latą, mama jau paruošusi vištienos salotų ir sukrovusi jas
ant prancūziškų ragelių. Šalia lėkštės stovi aukšta mimozos
taurė. Dėkinga įsliuogiu į kėdę. Neseniai prikimštas šaldy­
tuvas jos nenuvylė. Išmokau gaminti stebėdama mamą, ir
ji visada pabrėždavo, kad svarbu šaldytuvą laikyti pilną
atsargų, jei kartais netikėtai prireiktų gaminti.
- Kaip gyvena Setas? - Tai pirmas klausimas jai įsitai­
sius priešais. Mano motina visada eina tiesiai prie reikalo,
niekad nevėluoja, visada tvarkinga. Tobula namų šeimi­
ninkė ir žmona.
- Kai nakvojo ketvirtadienį, buvo pavargęs. Neturėjom
daug progų pasikalbėti. - Sakau tiesą. Nerimauju, kad
balsas išdavė daugiau, tačiau pakėlusi akis matau, kad ji
užsiėmusi maistu.
- Vargšelis, - taria motina, ryžtingai pjaustydama ra­
gelį. Jai judant siūbuoja kabanti žastų oda, lūpos neprita­
riamai suspaustos. - Visas tas važinėjimas pirmyn atgal.
Žinau, abu nusprendėte, kad taip geriausia, bet vis vien
turėtų būti labai sunku. - Vienintelė priežastis, kodėl ji
tai vadina tinkamu sprendimu, yra ta, kad nenori manęs
skaudinti. Mama kartą sakė, kad mano pareiga šalia būti
kiek reikės, ir kad turėčiau mesti darbą ir keliauti kartu su
juo. Anksčiau neduodavo ramybės dėl vestuvių, o dabar
perėjo prie vaikų temos.

32
 Žmonos

Linkteliu. Nė kiek netrokštu tęsti šito pokalbio. Motina

visada randa būdų, kaip priversti mane jaustis netinkama
Seto žmona. Dažniausiai tai susiję su nėštumu. Ji įsitiki­
nusi, kad Setas manęs nebemylės, jei mano gimda neatliks
savo pareigos. Galėčiau ją užčiaupti papasakodama, kad
jis jau turi kitą žmoną, tiksliau dvi, kurios atstoja mano
trūkumus. Kad mums čia kalbantis viena jų laukiasi jo kū­
dikio.
- Gali išnuomoti šį butą ir gyventi kartu su juo
Oregone, - pasiūlo. - Ten nėra taip blogai. Kai buvai dvejų,
metus gyvenom ten, močiutės namuose. Tau visada taip
patiko tas namas.
Pasakoja visa tai, tarsi nežinočiau, tarsi nebūčiau šios
istorijos girdėjusi anksčiau.
- Negaliu, - atsakau pilna burna. - Jis dvi dienas per sa­
vaitę turi būti Siatle. Mums vis vien reikėtų būsto ir čia. Be
to, nenoriu išvykti. Mano gyvenimas čia, mano draugai čia,
mėgstu savo darbą. - Tiesa, tiesa, netiesa. Niekada nemėgau
Portlando, nes jis visad atrodė kaip prastesnė Siatlo versija:
toks pat kraštovaizdis, panašus oras, nešvaresnė aplinka.
Seneliai ten gyveno ir mirė, niekada nebuvo išvykę už
valstijos ribų. Be pagrindinio namo, turėjo atostogų namelį
pietuose, netoli Kalifornijos. Mintis apie Portlandą verčia
jaustis klaustrofobiškai.
Motina nepritariamai pažvelgia į mane, jos perlų raus­
vumo nagas išteptas majonezu. Šiuo klausimu ji senama­
diška. Turi keliauti paskui savo vyrą, kitaip jis ima dairytis
į kairę. Jei tik ji žinotų...
- Toks mūsų susitarimas, jis tinka abiem, - tvirtai
sakau. O tada priduriu: - Kol kas. - Tikiuosi ją nuraminti.

33
 Tarryn Fisher

Tai tiesa. Setas dirba statybų versle. Neseniai atidarė biurą

Portlande, o jo partneris Aleksas prižiūri Siatlo filialą. Setas
turi praleisti didžiąją savaitės dalį Portlande, kad prižiū­
rėtų ten vykstančius projektus.
Portlande gyvena Pirmadienė ir Antradienė. Joms ati­
tenka didžioji dalis Seto laiko ir tai mane verčia siaubingai
pavydėti. Dažnai jis pietauja su kuria nors iš jų - man ne­
pasiekiama prabanga, kadangi didžiąją dalį ketvirtadienio
jis praleidžia keliaudamas į Siatlą, kad pamatytų mane.
Penktadieniais dirba Siatlo biure, kartais pavakarieniau­
jame prieš jam šeštadienį grįžtant į Portlandą. Atliekama
diena, kuria žmonos dalijasi, kol kas skirta kelionėms, ta­
čiau kadangi dvi žmonos gyvena Oregone, pradėjau susi­
taikyti, kad taip bus nuolat. Sunku gyventi tokį neįprastą
gyvenimą ir neturėti su kuo apie jį pasikalbėti. Niekas iš
mano draugų nežino, nors esu ne kartą beveik prasitarusi
geriausiai draugei Anai.
Kartais svajoju, kad galėčiau susisiekti su kuria nors iš
žmonų, sudarytume tarsi viena kitos paramos grupę. Ta­
čiau Setas pasiryžęs gyventi kitaip, nei matė darant tėvus.
Mes, žmonos, neturime jokios galimybės viena su kita su­
sisiekti, gerbiu Seto norą, kad nešniukštinėtume. Net ne­
žinau jų vardų.
- Kada mėginsite susilaukti vaikelio? - pasiteirauja
mama.
Vėl. Klausia kaskart, kai susitinkame, ir man jau gerokai
pabodo. Ji nežino tiesos, o aš nedrįstu papasakoti.
- Jei turėtum vaikelį, Setas būtų priverstas čia būti daž­
niau, - taria tarsi sąmokslininkė.
Spoksau į ją atvipusiu žandikauliu. Mes su sese bu­
vome mamos gyvenimo esmė. Mūsų pasiekimai buvo jos

34
 Žmonos

pasiekimai, mūsų nesėkmės - jos nesėkmės. Tikriausiai

gera ir smagu gyventi dėl vaikų, kol juos augini, bet kas
nutinka vėliau? Jie išeina gyventi savo gyvenimo ir lieki be
nieko - be pomėgių, be karjeros, be savasties.
- Mama, ar siūlai susilaukti kūdikio, kad įkalinčiau
Setą? - klausiu padėdama šakutę ir nustebusi spoksau į ją.
Mano motina - vaikščiojanti staigmena, dažnai lepteli
ką nors užgaulaus apie kitų žmonių gyvenimą. Tačiau, pa­
tardama man tapti nėščiai, kad priversčiau vyrą daugiau
būti namie, net ir ji peržengė ribą.
- Na, nebūtum tokia pirmoji... - Ji prunkšteli, akys
laksto po kambarį. Žino, kad nuėjo per toli. Mane apima
kaltė. Nepasakojau mamai apie skubų gimdos pašalinimą.
Tuo metu nenorėjau apie tai kalbėti, o pripažinusi dabar jos
akyse atrodyčiau tik dar didesnė nevykėlė.
- Aš ne tokia. Mes ne tokia pora. Be to, kas perimtų
Seto darbus Portlande? - Prarandu savitvardą. - Kalbi apie
mūsų finansus ir mūsų ateitį. - Ir ne tik mano. Setas turi iš­
laikyti tikrai didelę šeimą. Paslepiu veidą delnuose, mama
atsistoja ir apeina stalą norėdama mane paguosti.
- Atleisk, mažute, - kreipiasi maloniu žodžiu. - Peržen­
giau ribą. Tu žinai, kas geriausia jūsų santykiams.
Dėkinga linkteliu, pagriebiu paklydusį vištienos salotų
gabaliuką ir nulaižau jį nuo nykščio. Niekas nėra normalu,
tačiau jei su Setu stengsimės rasti būdą, kad mūsų santuoka
liktų laiminga, turime pasikalbėti apie mano jausmus. Ilgą
laiką praleidau apsimesdama, kad viskas gerai, todėl jis
nė nenutuokia, kokie sunkumai mane slegia. Taip nesąži­
ninga tiek jo, tiek mano atžvilgiu.
Mama išvažiuoja po valandos, pažadėjusi, kad nusives
pietų pirmadienį.

35
 Tarryn Fisher

- Pailsėk, - taria apkabindama.

Uždarau paskui ją duris ir su palengvėjimu atsidustu.
Esu siaubingai pavargusi, tačiau, užuot ėjusi miegoti,
nuklystu į nedidelę Seto spintą. Nors didžiąją savaitės dalį
jo nebūna, vis vien laiko čia šiek tiek drabužių. Pirštais per­
braukiu kostiumų švarkus ir kelnes, norėdama užuosti jo
kvapą kilsteliu prie veido marškinėlius. Be galo jį myliu
ir, nepaisant siaubingo mūsų padėties unikalumo, negaliu
įsivaizduoti savęs ištekėjusios už ko nors kito. Juk tai ir yra
meilė, ar ne? Gyvenimas su tuo, ką atsinešė tavo partneris.
Maniškis atsinešė dvi kitas moteris.
Jau sukuosi išjungti kabančią lemputę ir eiti, kai kažkas
patraukia akį. Iš kostiuminių kelnių kišenės kyšo popie­
rėlis. Ištraukiu jį pirmiausia baimindamasi, kad kelnės
nukeliaus į skąlbimo mašiną su popieriumi kišenėje ir
sugadins visus kitus drabužius, o tada apima smalsumas.
Sulankstytas į tvarkingą keturkampį. Vos akimirką pa­
laikau jį delne, o tada išlankstau norėdama žvilgtelėti.
Gydytojo sąskaita. Akimis permetu žodžius, spėliodama,
ar kas nutiko, gal Setas lankėsi pas gydytoją pasitikrinti,
tačiau jo vardo ant popierėlio nematyti. Sąskaita išrašyta
Hanai Ovark, viršuje kampe nurodytas jos adresas - Ga-
lacijos gatvė 324, Portlandas, Oregonas. Setas lankosi pas
gydytoją Siatle.
- Hana, - ištariu garsiai. Sąskaitoje teigiama, kad ji kon­
sultavosi ir darėsi tyrimus. Ar Hana galėtų būti... Pirma-
dienė?
Išjungiu šviesą drabužinėje ir nusinešu popierėlį į sve­
tainę, dvejodama, ką daryti toliau. Ar turėčiau paklausti
apie tai Seto, ar apsimesti, kad niekada šito nemačiau? Ant

36
 Žmonos

sofos guli mano „MacBookas". Pasiimu jį ant kelių ir at­

sidarau feisbuką. Miglotai suvokiu, kad laužau taisykles.
Į paieškos laukelį įvedu jos vardą, laukdama rezultatų
pirštu tapšnoju kelį. Pasirodo trys paskyros: viena yra
vyresnės moters, gal keturiasdešimtmetės, gyvenančios
Atlantoje; kita - merginos rožiniais plaukais, rodos, paaug­
lės. Užvedu pelės žymeklį ant trečios paskyros. Setas pa­
sakojo, kad Pirmadienė yra blondinė, bet daugiau detalių
nepateikė. Spoksant į Haną Ovark vaizduotėje susikurtas
šaunios banglentininkės paveikslas kaipmat subliūkšta.
Ji ne banglentininke ir nepasižymi tuo šviesiaplaukėms
būdingu nekaltumu, kurio tikėjausi. Staigiai užveriu ne­
šiojamąjį kompiuterį ir nusėlinu į vonios kambarį ieškoti
migdomųjų. Būtinai turiu pamiegoti. Jaučiuosi apdujusi ir
tai ima daryti įtaką tam, kaip matau dalykus.
Nuo vaistų lentynėlės spokso oranžinių buteliukų eilė.
Mažyčiai sargybiniai, kurių tikslas - paversti mane mie­
guista arba budria. Išsirenku ambieną ir padedu tabletę
ant liežuvio. Užsigeriu vandeniu tiesiai iš čiaupo, tada su-
sirangau lovoje ir laukiu, kol panirsiu į užmarštį.

37
 4

Pabundu ir nesusivokiu aplinkoje, jaučiuosi apsvaigusi.

Pro langą matau aukštai įsitaisiusią saulę, tačiau ar už­
migau ne ankstyvą vakarą? Siekiu žadintuvo ir pažvelgusi
į jį suvokiu, kad miegojau trylika valandų. Greitai šoku iš
lovos ir kambarys ima suktis.
- Šūdas, šūdas, šūdas.
Atsiremiu į sieną norėdama išlaikyti pusiausvyrą ir
lukteliu, kol ant kojų pasijusiu tvirtai. Mobilusis guli ant
komodos ekranu žemyn, baterija beveik išsikrovusi. Sep­
tyni praleisti Seto skambučiai ir trys balso pranešimai.
Atskambinu jam neišklausiusi pranešimų, baimė auga su
kiekvienu pyptelėjimu.
- Viskas gerai? - pakėlęs ragelį pirmiausia klausia jis.
Balsas įsitempęs ir iškart pasijuntu kalta, kad priverčiau jį
nerimauti.
- Taip, viskas gerai, - atsakau. - Išgėriau migdomųjų ir
tikriausiai atsijungiau visai nakčiai. Atsiprašau, jaučiuosi
tokia kvailė.

38
 Žmonos

- Jaudinausi, - sako jis, balsas skamba nebe taip įtemptai

kaip prieš akimirką. - Jau ruošiausi skambinti į ligoninę,
kad sužinočiau, kada iš ten išėjai.
- Tikrai labai atsiprašau, - pakartoju. - Tau viskas gerai?
Ne. Galiu tai jausti vien iš jo tono. Bet juk negalėjo ži­
noti, kad suradau Haną? Laukdama atsakymo nenustoju
aplink pirštą sukti plaukų sruogos.
- Tik šiek tiek problemų darbe, - atsako Setas. - Nepa­
tikimi rangovai. Dabar negaliu kalbėti. Tik norėjau išgirsti
tavo balsą.
Maloniai susijaudinu, kad jis norėjo išgirsti būtent mano
balsą. Ne kitų. Mano.
- Norėčiau tave pamatyti, - prisipažįstu.
- Galėtum pasiimti kelias laisvas dienas. Atvažiuoti ir
kartu su manimi porą dienų praleisti Portlande...
Iš džiaugsmo vos neišmetu telefono.
- Tikrai? Tu... to norėtum?
Kalbėdama spoksau į save veidrodyje virš komodos.
Plaukai ilgesni, nei buvau juos užsiauginusi kada nors
anksčiau, prašosi profesionalo rankos. Paliečiu suglebusią
sruogelę ir svarstau, ar kirpėja galėtų priimti mane iki iš­
vykimo. Trumpa kelionė atrodo kaip gera priežastis atnau­
jinti šukuoseną.
- Aišku, - patikina. - Atvažiuok rytoj. Turi visas tas ne­
išnaudotas atostogų dienas.
Mano akys klaidžioja po miegamojo baldus, balintą me­
dieną ir senovinius krepšius. Galbūt aplinkos pakeitimas
yra tai, ko man reikia. Pastaruoju metu nesijaučiu savimi.
- O kur nakvočiau?

39
 Tarryn Fisher

- Luktelėk... - Seto balsas nutolsta ir girdžiu, kaip kaž­

koks žmogus jam kažką pasako, tada jis grįžta prie tele­
fono.
- Turiu eiti. Užsakysiu tau kambarį „Dossier". Susi­
tiksim rytoj?
Noriu paklausti apie Pirmadienę ir Antradienę, ar pla­
nuoja atsikratyti jomis dėl manęs, tačiau jis skuba.
- Labai nekantrauju, - tariu. - Rytoj. Myliu.
- Myliu tave, mažute. - Tada padeda ragelį.
Nieko nelaukdama skambinu į darbą ir susitariu, kad
kas nors pavaduotų mane trijose pamainose, tada skam­
binu kirpėjai, kuri praneša, kad kaip tik turi laisvą vietą ir
gali mane priimti po valandos. Praėjus dviem valandoms
jau esu namie šviežiai nudažytais ir pakirptais plaukais,
traukiu į drabužinę krautis daiktų. Neprisimenu rasto
popierėlio ar Hanos Ovark, kol nepradedu ieškoti savo
„MacBooko", kurį ketinu pasiimti kartu. Krentu ant sofos
ir įsispoksau į ekraną, kuriame - mano šnipinėjimo įro­
dymai. Vis dar atidarytas feisbukas, į mane žvelgia be­
sišypsantis Hanos veidas. Dieną tuo užsiimti visai kas
kita - labiau apgalvota ir pasalūniška. Pelės žymekliui
pakibus virš jos paskyros, sudvejoju. Jei ką nors apie ją su­
žinosiu, kelio atgal nebus - tai amžinai įsirėš atmintyje.
Spusteliu ant paskyros sulaikiusi kvapą, tačiau puslapiui
pasikrovus matau, kad viskas užslaptinta. Raukydamasi
išjungiu naršyklę ir užveriu kompiuterį.
Hana panašesnė į supermodelį nei į atsipalaidavusią
banglentininkę. Jos lūpos putlios ir tobulos, o tokiais
skruostikauliais gali pasigirti tik skandinavų modeliai.

40
 Žmonos

Kitą rytą prabundu vis dar galvodama apie Haną. Neš-

damasi vienai nakvynei prikrautą krepšį į stovėjimo aikš­
telę, bandau atsikratyti mintyse šmėžuojančio jos veido.
Paskutinę akimirką liftu vėl užkylu į viršų ir nuo naktinio
staliuko pagriebiu tą popieriaus lapelį, įsikišu jį į giliausią
ir slapčiausią piniginės skyrelį. Tik jei prireiks jos adreso.
„Bet kam tau jo gali reikėti?" - segdamasi diržą ir išriedė­
dama iš aikštelės klausiu savęs.
Tik jei... tik jei norėsiu pamatyti, kaip ji atrodo realybėje.
Tik jei norėsiu su ja pasikalbėti. Tokius „tik jei" sugalvoju.
Juk turiu tokią teisę, ar ne? Žinoti, su kuo dalijuosi vyru.
Galbūt pavargau spėlioti.

Kelionė iki Portlando trunka dvi valandas, jei eismo

spūsčių dievai gailestingi. Iki galo nuleidžiu langą ir pa­
garsinu muziką. Kai plaukai pavirsta susivėlusią raizga­
lyne, nusprendžiu išjungti muziką ir paskambinu savo
geriausiai draugei Anai. Prieš kelis mėnesius ji persikėlė į
Venisą dėl vaikino, su kuriuo susipažino internetu.
- Puiku, kad važiuoji su juo susitikti, - sako ji. - Nusi­
pirkai naujus apatinius?
- Ne! - Susivokiu. - Bet puiki mintis. Galėsiu sustoti
centre ir ką nors prigriebti. Eiti kekšiško ar padoraus sek­
sualumo keliu?
- Tik kekšiško. Vyrams patinka galvoti, kad dulkina
kekšę.
Juokiuosi iš to, kokia ji tiesmuka.
- Ei, - prabyla Ana, kai įsivyrauja tyla. - Kaip laikaisi po...
- Gerai, - atšaunu. Pertraukiu ją, kol nepasakė nieko
daugiau. Nenoriu šiandien apie tai kalbėti. Šiandien su

41
 Tarryn Fisher

Setu mėgausimės aistringu pabėgimu nuo realybės. -

Klausyk, turiu baigti pokalbį. Jau suku į viešbutį. Paskam­
binsiu kitą savaitę, gerai?
- Žinoma, - atsako draugė, tačiau skamba neužtikrintai.
Tokia ta Ana - visada jaudinasi. Kartu lankėme mokyklą
ir koledžo laikais gyvenome tame pačiame kambaryje.
Kai tik susipažino su Setu, jis jai patiko, tačiau po truputį
kažkas tarp jųdviejų pasikeitė, ji tapo pastebimai irzli. Kaip
ir nuo visų kitų artimųjų, pasirinkau nuo jos slėpti tiesą
apie tikrąjį mudviejų su Setu gyvenimą, todėl Ana nė ne­
nutuokia. Spėju, kad Setas neteko savo žavesio, kai Ana
geriau jį pažino, todėl ji ir pakeitė nuomonę. Mane ir Aną
žavi skirtingi vyrai, man itin retai patinka jos išsirinkti vai­
kinai, todėl kaip galiu ją kaltinti dėl to, kad nemėgsta mano
sutuoktinio? .
Pati pasistatau automobilį ir išvengiu patarnautojo,
noriu prieš Setui atvykstant išsmukti ir drabužių parduo­
tuvėje prigriebti ką nors seksualaus. Mintyse šmėžuoja
Hanos nuotrauka. Nesistebiu, kad Setas nenorėjo, jog ką
nors apie ją žinočiau. Įsiregistravusi viešbučio kambario
veidrodyje imu apžiūrinėti savo veidą, spėliodama, ką
Setas manyje mato. Visada laikiau save vidutiniškai pa­
trauklia, tokia, kokios būna merginos kaimynystėje. Bet jei
turi tokią merginą kaip Hana, kam tau reikalinga moteris
nuobodžiais rudais plaukais ir ties nosimi pabarstytomis
strazdanomis? Turiu gerą figūrą - būdama šešiolikos jau
turėjau krūtinę, ji iškart traukė vyrų dėmesį, - bet nesu
aukšta, liauna ar nors kiek grakšti. Apvalūs klubai, ne­
mažas užpakalis. Setas, užkietėjęs užpakalių mėgėjas, vi­
sada siekia pagraibyti manąjį, kai apsikabiname. Su juo

42
 Žmonos

visada jaučiausi seksuali ir graži - bent jau kol neišvydau

Hanos. Arba jis vyras, turintis itin įvairų skonį, arba kolek­
cionuoja žmonas tik norėdamas pasilinksminti. Pamačiusi
Hanos nuotrauką imu smalsauti apie Antradienę, tačiau
neturiu nė menkiausios vilties, kad Setas atskleis jos vardą.
Jau ir taip užtektinai supyktų sužinojęs, kad šniukštinėjau
apie jo nėščią Portlando žmoną.
Žvilgteliu į laikrodį ir suprantu, kad jau pietų metas.
Nusprendžiu nuvažiuoti į mieste įsikūrusį „Nordstrom"
prekybos centrą ir ten papietauti. Portlandas kur kas pa­
prastesnis nei Siatlas - vienos krypties kryžmai išsidės-
čiusios gatvės, greitai žygiuojantys pėstieji. Lengvai lekiu
siauromis gatvelėmis ir pasistatau automobilį už kvartalo
nuo parduotuvės. Randu juodą nėriniuotą liemenėlės ir
kelnaičių komplektą ir išsirenku peršviečiamą chalatėlį,
kurį galėsiu užsimesti ant viršaus, tada nusinešu drabu­
žius prie kasos.
- Ar daugiau nieko nepageidausite? - klausia parda­
vėja, apeidama kasą, kad perduotų mano prekes.
- Dar kai kas, - girdžiu save sakant. - Gal galėtumėte
pasakyti, kaip toli yra Galacijos gatvė? Esu ne vietinė.
- Ak, - atsako pardavėja. - Tik įvažiavus į miestą, jo
pakrašty. Kažkur keturios mylios. Miela gatvelė, joje daug
tų gražių restauruotų Viktorijos stiliaus namų.
- Hmm. - Suspaudžiu lūpas į šypseną. - Ačiū.
Iškart ten ir nuvažiuoju, staigiai sustoju prie kelkraščio.
Rankomis vis dar įsitvėrusi vairo pakreipiu galvą ir nu­
žvelgiu namus. Ne vėlu nuvažiuoti. Reikėtų paprasčiausiai
įjungti pavarą ir nesižvalgyti atgal. Bandydama apsispręsti
tapšnoju vairą, akimis klaidžioju nuo namo prie namo. Jau

43
 Tarryn Fisher

atvažiavau - kas blogo nutiks, jei apsižvalgysiu? Net jei

Hana Ovark nėra Pirmadienė, bent pamatysiu gražų ra­
joną. Palikusi „Nordstrom" maišelį ant keleivio sėdynės,
išlipu iš automobilio ir patraukiu pavėsyje pasislėpusiu ša­
ligatviu, su nuostaba apžiūrinėdama pastatus. Jie atrodo
kaip meduolių nameliai: platūs bokšteliai, augalai ant pa­
langių, baltos tvoros, kiekvienas namas nudažytas spalva,
primenančia vaikystės svajones. Švelni rožinė, „Tiffany"
mėlyna - yra net mėtinių ledų su šokolado gabaliukais
spalvos namas, jo palangės sodriai rudos. Prisimenu tarp
dantų įstrigusį sušalusį šokolado gabaliuką, kaip bandy­
davau liežuviu jį iškrapštyti. Nostalgijos kupinas rajonas.
Siaubingai erzina, kad čia gyvena Pirmadienė. Susimąstau
apie savo butą miesto centre tarp tuzino kitų, žmonėms
gyvenant vertijcaliai ir užimant nedideles dangaus erdves.
Jokios magijos, jokių mėtinių ledų su šokolado gabaliu­
kais, tik ilgos kelionės liftu ir miesto panorama. Galvoju,
ar viskas būtų kitaip, jei gyvenčiau tokioje vietoje kaip ši.
Taip klaidžioju mintyse, kad praeinu tiesiai pro 324 namą
ir turiu grįžti.
Hanos namas kreminės spalvos su matinėmis juo­
domis durimis. Langai žaliomis langinėmis, ant palangių
vazonai, kuriuose pasodinti amžinai žaliuojantys augalai.
Sodas prikimštas sodinių - ne gėlių, bet kruopščiai prižiū­
rimos žalumos. Hana man pradeda patikti - tai moteris,
kuri prižiūri visus augalus, ne tik gėles, rūpinasi gyvybe.
Penkias minutes spoksau visu tuo žavėdamasi ir krūpteliu
staiga išgirdusi balsą.
- Šūdas, - nusikeikiu prispausdama ranką prie širdies.
Apsisukusi pamatau, kad ji irgi spokso į namą - blondinė,

44
 Žmonos

kurios veidą rėmina sruogelės. Ji pakreipusi galvą į šoną,

tarsi iš tiesų tyrinėtų atsivėrusį vaizdą.
- Dailu, ar ne?
Žvelgdama į jos veidą susidėlioju mintis. Gyvai sutikus
žmogų, kurį pažįsti tik iš interneto, kartais sureaguoji pa­
vėluotai. Turi sulyginti bruožus, programėlių patobulintą
odą su tikrąja.
Hana. Įsistebeilijus į ją širdis kone šoka iš krūtinės. Su­
laužiau taisyklę, pažeidžiau susitarimą. Visada spėliojau,
kodėl elniai nepabėga pamatę link jų lekiantį automobilį.
Bet štai pati stoviu sustingusi, ausyse aidi širdies dūžiai.
- Tikrai, - sutinku, kadangi nerandu geresnio atsa­
kymo. Priduriu: - Ar jis jūsų?
- Taip, - pakiliai atsako. - Priklausė mano vyrui prieš
mums susituokiant. Po vestuvių jį renovavom. Tiek daug
darbo, - užversdama akis kalba ji. - Laimei, mano vyras
tuo užsiima, tai tvarkė visus remonto reikalus.
„Myliu jus visas vienodai", - argi ne taip jis visada sa­
kydavo? Vienodai! Tačiau Hana turi namą tiesiai iš žurnalo
„Design and Home" puslapių, kol aš dūstu daugiabutyje.
Ji akivaizdžiai yra ta moteris, kuriai nuperki namą, o aš -
ta, kuri gauna kreditinę kortelę. Ji vilki gėlėtą kimono,
marškinėlius be rankovių ir džinsus. Virš kelnių juosmens
šiek tiek matyti lygaus ir įtempto pilvo. Nėra ko stebėtis,
kad Setas nenori, jog būtume arti viena kitos, - mirčiau nuo
nepasitikėjimo savimi.
- Norėtumėt užeiti ir apžiūrėti? - staiga pasiūlo ji. -
Žmonės dažnai beldžiasi į duris ir prašo ekskursijos. Nie­
kada nemaniau, kad vien turėdama namą tapsiu tokia
populiari.

45
 Tarryn Fisher

Jos juokas gerklinis, todėl spėlioju, ar rūko. „Jau nebe", -

nužvelgdama jos pilvą pasakau pati sau. Per plokščias, kad
jame būtų gyvybė, per tuščias. Mintys apie jos nėštumą
žadina vaizdus - jos ilgos kojos, apsivijusios Setą, jis nepa­
liaujamai skverbiasi į ją.
- Taip, labai norėčiau. - Žodžiai palieka lūpas greičiau,
nei spėju juos sustabdyti. Taip, labai norėčiau. Norėčiau sau
trinktelėti. Tačiau nuseku takeliu iki durų, Hana išsitraukia
raktą. Prie jo žiedo prikabinta nedidelė plastikinė šlepetė.
Dalis žodžio nusitrynusi, tačiau galiu įžiūrėti iš Meksikos
likusią M-e-k-...-a. Skrandis staigiai susitraukia. Ar lankėsi
ten su Setu? Dieve, tiek daug visko nežinau. Hana kanki­
nasi su raktu. Girdžiu, kaip panosėje nusikeikia.
- Kvailas raktas, visada stringa, - taria galiausiai jį pa­
sukusi.
Velku kojas paskui ją, kas kelias sekundes dairydamasi
per petį, norėdama įsitikinti, kad niekas neateina. „Čia ne
tavo rajonas, - suvokiu. - Koks skirtumas, ar kas nors pa­
matys?" Hana net gražesnė nei nuotraukose, be to, dar ir
maloni. Pakankamai maloni, kad atvertų savo namų duris
ir vestų ekskursiją išsižiojusiai nepažįstamajai. „Ne tokiai
jau ir nepažįstamajai", - sekdama paskui ją vidun pagal­
voju. Visgi dalijamės tuo pačiu peniu.
Iš visų jėgų laikausi maniakiškai neprajukusi, bet oras
stringa gerklėje. Išleidžiu tylų che-chem norėdama atsi-
krenkšti, Hana tuo metu pakabina raktus ant įmantraus
kabliuko ir atsisukusi nusišypso. Namas aplink mus
girgžda, švelniai primindamas apie savo amžių. Kietme-
džio grindys žvilga be menkiausios dėmelės, jos iš sendinto

46
 Žmonos

raudonmedžio, tokio norėjau ir savo bute. Setas mano pa­

sirinkimą vetavo - norėjo kažko modernesnio, todėl pa­
sirinkome šiferio pilkumą. Stoviu vingiuojančių laiptų
apačioje ir nesu tikra, ar turėčiau nusiauti batus. Apima
keista nuojauta, kad esu čia buvusi, nors ir suvokiu, kad
tai neįmanoma. Hana niekaip manęs nepastūmėja priimti
sprendimą, todėl nusispiriu batus ir palieku šalia laiptų.
Pora ryškiai rožinių batelių tarp aplink vyraujančios kre­
minės spalvos. Man iš dešinės stovi vienišas stalas, ant jo -
vaza su bugenvilijomis. Kiek matau, niekur nėra šeimos
nuotraukų ir dėl to džiaugiuosi. Koks jausmas apimtų ma­
tant savo vyrą nuotraukose su kita moterimi? Viskas čia
skoninga ir tobula. Hana turi gerą akį.
- Čia taip gražu. - Įkvepiu ir alkanu žvilgsniu bandau
viską sugerti.
Hana, nusiavusi batus ir įsispyrusi į šilkines šlepetes,
man nusišypso, jos šiaurietiški skruostikauliai aštrūs,
skruostai įraudę. Seto veidas irgi kampuotas - kvadratinis
žandikaulis ir ilga, tiesi nosis. Svarstau, kokį dievišką su­
tvėrimą jie kartu sukūrė, ir vien nuo minties apie jų kūdikį
nudiegia pilvą. Jų kūdikis. Jų kelionė į Meksiką. Jų namas.
- Beje, aš Hana, - prisistato ji lydėdama mane laiptais į
viršų. Tada ima pasakoti apie vyrą, kuris prieš šimtą metų
šį namą pastatė savo žmonai, o aš mąstau apie tai, kad
jame gyvena naujausia Seto žmona. Vos prieš metus su
visu tuo sutikau - mūsų planai sugriuvo, tačiau meilė iš­
liko. Norėjau jam įsiteikti, kaip, įsivaizduoju, norėjo ir An-
tradienė, kai sutiko jį dalytis su manimi.
Hana aprodo man porą miegamųjų ir du restauruotus
vonios kambarius. Žvalgausi nuotraukų, bet nėra nė

47
 Tarryn Fisher

vienos. Tada nusiveda mane į apačią, kad galėčiau pama­

tyti svetainę ir virtuvę. Kaipmat susižaviu virtuve. Ji tris­
kart didesnė už mažytę virtuvėlę mano bute, užtektinai
vietos vienu metu gaminti kelis patiekalus. Matydama
mano veido išraišką Hana išsišiepia.
- Ji ne visada buvo tokia didžiulė. Atsisakiau antros
svetainės, kad galėtume išplėsti virtuvę. Mums patinka
vaišinti svečius.
- Labai gražu, - tariu.
- Čia buvo geltonos spintelės ir plytelės, išdėstytos bal­
tais ir juodais langeliais. - Jos nosis suraukta, tarsi vien
ta mintis atrodytų neskoninga. Galiu tai įsivaizduoti - se­
novinė virtuvė riebaluotais spintelių paviršiais, spalvas
tikriausiai pasirinko ir nudažė pats pirmasis namo savi­
ninkas.
- Mes nekentėm jos. Žinau, kad reikėtų vertinti tą seną
žavesį, bet negalėjau sulaukti, kol viską pakeisim.
Mes. Dar viena staigmena. Mano Setas nemėgsta priimti
svečių. Bandau įsivaizduoti jį stovintį po šių lubų sijomis,
prie marmurinės salelės smulkinantį svogūnus, kol Hana
traukia patiekalą iš didžiulės orkaitės. Visko per daug ir
staiga jaučiu, kaip ima svaigti galva. Kilsteliu ranką prie
kaktos ir įsikimbu į kėdę, kad išlaikyčiau pusiausvyrą.
- Viskas gerai? - Hanos balse girdėti susirūpinimas. Ji
atitraukia kėdę prie salelės, prisėdu. - Atnešiu vandens, -
pasisiūlo.
Netrukus grįžta su aukšta stikline, geriu vandenį mąs­
tydama, kada paskutinį kartą išvis ko nors gėriau. Pietums
buvo arbata, paskui taurė rose. Tikriausiai trūksta skysčių.

48
 Žmonos

- Klausyk, Hana, pasikvietei į namus nepažįstamą

žmogų. Galėčiau būti serijinė žudikė ar dar kas. O dabar
duodi man vandens, - kalbu purtydama galvą. - Negalima
taip daryti.
Išsišiepus jos veidas atrodo padykęs, akys šelmiškai
žiba. Ji kur kas jaunesnė už mane, tačiau įžvelgiu ir kažką
didingo. Abejoju, ar kada nors yra išgėrusi per daug „Mi­
ke's Hard Lemonade" ir visą naktį žiaukčiojusi virš klo­
zeto, kaip paauglystėje buvo nutikę man. Ne, ši moteris per
daug tvarkinga, atsakinga ir iškalbinga. Suprantu, kas Setą
sužavėjo - ta elegancija. Tobula motina tobulam vaikui.
- Na, dabar pats metas pasigaminti užkandį, - žais­
mingai pareiškia ji. - Dar nieko nevalgiau. - Ji patraukia
prie šaldytuvo, tada sustoja šalia spintelės ir niūniuoja
traukdama produktus. Grįžta su sūrio, krekerių ir vaisių
asortimentu ant medinės lentelės, viskas sudėliota gražiai
ir tvarkingai. Jaučiuosi jai artima, galiu suprasti tą norą
pamaitinti nepažįstamąjį. Būčiau pasielgusi taip pat. Su­
valgau kelis sūrio gabalėlius ir iškart pasijuntu geriau.
Mums valgant ji papasakoja, kad yra laisvai samdoma
fotografė. Paklausiu, ar įrėmintas nuotraukas koridoriuje
darė ji. Atsakydama teigiamai nušvinta. Vėl imu spėlioti,
kodėl niekur nėra šeimos nuotraukų. Atrodytų, kad foto­
grafo namuose jų turėtų būti daugybė.
- O kuo užsiimi tu? - klausia manęs. Atsakau, kad esu
seselė.
-Čia, rajono ligoninėje? - susidomėjusi klausinėja.
- Ne, ne. Tik svečiuojuosi čia savaitgalį su vyru. Gy­
venu Siatle. - Daugiau nesiplečiu. Bijau, kad išsiduosiu.

49
 Tarryn Fisher

Dar kurį laiką paplepame apie ligonines ir gražiojo Hanos

namo restauraciją, ir galiausiai atsistoju.
- Atėmiau iš tavęs daug laiko, - tariu šiltai šypsoda­
masi. - Klausyk, buvo labai malonu. Gal, kai kitą kartą
būsiu mieste, galėčiau tave pakviesti pietų?
- Mielai, - nekantraudama atsako Hana. - Aš ne iš
Oregono. Persikėliau čia, kad galėčiau būti su vyru, todėl
neturiu daug draugų.
- Ak, o iš kur tu kilusi? - Pakreipiu galvą į šoną mėgin­
dama prisiminti, ar Setas yra sakęs, kur ji užaugo.
- Jutos.
Mano oda pašiurpsta. Setas irgi iš Jutos. Ar jis pažinojo
Haną ten gyvendamas? Ne, tai neįmanoma. Jo pirmoji
žmona yra Antradienė, Jutoje jis gyveno su ja. Tarp jo ir
Hanos nemenkas amžiaus skirtumas, todėl nelabai tikė­
tina, kad jie kartu lankė mokyklą. Hana iš užpakalinės
kišenės išsitraukia mobilųjį, padiktuoju savo numerį, kad
įsirašytų.
Patraukiu į prieškambarį ir apsiaunu batus. Staiga siau­
bingai trokštu iš čia dingti. Ką išvis galvojau? Setas ga­
lėtų per pietų pertrauką užsukti į namus ir rasti mane su
Hana. Ką pasakytų, jei rastų besišnekučiuojančias dvi savo
žmonas? Žengiu prie durų ir pasilenkiu pataisyti bato už­
kulnio. Tada pastebiu ant grindų prie lango pabirusias stiklo
šukes - dviejų colių ilgio, dantytas. Pakeliu vieną ir laikau
delne. Ant sienos, kur kažkada kabėjo nuotrauka, matyti ka­
bliukas. Apsisuku norėdama parodyti šukę Hanai.
- Radau ant grindų, - sakau. - Užmynus gali įsipjauti...
Ji paima šukę dėkodama, pastebiu kaklą išmušusį rau­
donį.

50
 Žmonos

- Tikriausiai iš nuotraukos rėmelio, kuris ten kabėjo. Jis

netyčia nukrito nuo sienos.
Linkteliu. Visko nutinka. Tačiau jai atitraukiant ranką
ir atsargiai laikant šukę, pastebiu ant dilbio mėlynę. Tik
pradėjusi keisti spalvą į violetinę. Greitai nusuku akis, kad
nematytų, kaip spoksau, ir atidarau duris.
- Tuomet viso, - atsisveikinu.
Prieš uždarydama duris ji pamoja.
Visą kelią iki automobilio galvoju apie tą mėlynę. Ar ji
atrodė kaip palikta pirštų? „Ne, - sakau sau. - Išsigalvoji."

51
 5

Turiu pakankamai laiko grįžti į viešbutį ir palįsti po

dušu, kol ateis metas susitikti su Setu vakarienės. Esu iš­
siblaškiusi, vos neįvažiuoju į kurjerio sunkvežimį, susto­
jusį prie raudono šviesoforo. Hana, Hana, Hana. Prieš akis
plaukia jos veidas. Apsivelku juodą Setui patinkančią ir
reikiamose vietose aptemptą suknelę, palieku plaukus pa­
laidus kristi ant pečių. Po suknele vilkiu šią popietę nu­
sipirktus apatinius. Nuo nėrinių niežti odą, mintyse imu
lyginti, kaip vilkėdama šiuos drabužėlius atrodytų Hana.
Kartoju sau, kad tai bus geras vakaras. Nekantrauju pra­
leisti su Setu šį nuvogtą laiką. Tai tarsi neištikimybė ir todėl
maloniai jaudina. Hana gali būti viskas, kas aš nesu, bet šį
vakarą Setas pasirinko praleisti su manimi. Paskambinu
jam norėdama pasitikslinti rezervacijos laiką, jo balsas su­
šildo visose reikiamose vietose.
- Kiek išleidai? - klausia jis.
Aišku, juokauja. Mėgsta apsimesti šykščiu, kai leidžiu
pinigus, bet visada reikalauja pademonstruoti pirkinius ir
juos pakomentuoja. Vyras, kuriam rūpi, o tokių reta.

52
 Žmonos

- Daug, - atsakau.
Jis nusijuokia.
- Nekantrauju tave pamatyti. Visą dieną negalėjau su­
sikaupti galvodamas apie šį vakarą.
- Atvažiuosi čia ar susitiksim ten? - klausiu.
- Susitinkam restorane. Atsivežei tą juodą suknelę,
kurią mėgstu?
- Žinoma, - atsakau lengvai šypsodamasi. Girdėdama
jo balsą dažniausiai vis dar jaučiu pilve skraidant druge­
lius. Kartais dėl to iškart atsipalaiduoju, tarsi viskas, ką jis
turi padaryti, tai tik kalbėti tuo giliu dudenimu, ir tampu
minkštu moliu jo rankose. Tačiau šiandien klausydamasi
nejaučiu nieko. Mano mintys nutolusios. Šnekučiuojamės
įprastai, tačiau aš esu ne čia ir dabar, o kažkur kitur. Galbūt
tai, kad iš tiesų išvydau Haną, kitą žmoną, kai ką pakeitė.
Pavertė mano gyvenimą realybe, o ne situacija, kurios iki
galo nepriėmiau. „Jų vaikas. Jų kelionė į Meksiką. Jų namas.
O, kad turėčiau laiko išgerti taurę", - liūdnai mąstau nuo
sėdynės imdama paltą.

Sustojusi prie patarnautojo matau, kad Setas jau laukia

prie įėjimo. Restoranas žavus ir romantiškas - viena tų
vietų, į kurią įsimylėjėliai ateina megzti ryšio, o seniai
kartu esančios poros - to ryšio atnaujinti. Jaučiu malonų
jaudulį, kad jis pasirinko šią vietą mūsų vakarui, atkreipiu
dėmesį į šiugždančias baltas linines servetėles ir padavėjų
dėvimas prijuostes iki kulkšnių. Administratorė palydi iki
staliuko kampe, atsisėdu veidu į langą. Užuot atsisėdęs
priešais, Setas įsitaiso šalia.

53
 Tarryn Fisher

Apsidairau norėdama pamatyti, ar kas nors mus stebi,

ar žmonėms rūpi. Supratusi, kad baksnojančių pirštais ir
besijuokiančių nėra, atsipalaiduoju.
- Niekada nemaniau, kad būsiu tokia mergina, - gurkš­
nodama vandenį prisipažįstu.
- Anksčiau iš jų šaipydavomės, pameni? - nusijuokia
Setas. - Tos šlykščios porelės...
Nusišypsau.
- Aha, bet dabar atrodo, kad negaliu tavimi pasisotinti.
Turbūt todėl, kad turiu dalintis.
- Aš visas tavo, - taria jis. - Labai tave myliu.
Jo balsas - be gyvybės. Ar visada taip skambėjo? „Tau
paranoja ir viską sureikšmini, - sakau sau. - Jis nepasi­
keitė - pasikeitei tu."
Sunku nespėlioti, kaip dažnai jis tą patį sako kitoms.
Mintyse išnyra Hanos veidas, jaučiu užplūstant nepasiti­
kėjimo savimi bangą. Todėl Setas ir laiko mus atskirai - kad
koncentruotumės ne į pavydą ir viena kitą, bet į santykius
su juo. Sutramdau jausmus. Sitai moku puikiai: atskirti,
suvaldyti, teikti pirmenybę svarbesniems dalykams.
Setas užsisako kepsnį, aš išsirenku lašišą. Kalbamės apie
ligoninę ir naują namą prie Leik Osvigo, kurį jis stato kar­
jerą baigusiai aktorei. Viskas labai banalu ir įprasta, tipinė
sutuoktinių pora, besišnekučiuojanti apie nereikšmingas
smulkmenas. Beveik imu jaustis geriau, vynas nugludina
aštrius nerimo kampus, tačiau pamatau prie administra­
torės prieinančią jauną blondinę su naujagimiu rankose.
Matyti tik vaikelio viršugalvis, iš ryšulėlio kyšo tamsių
plaukų kuokštas. Staigiai užgula sunkus pavydas. At­
rodo, kad nebegaliu kvėpuoti, tačiau nesugebu nuo jos at­
plėšti akių. Moters partneris švelniai ją liesdamas šokinėja

54
 Žmonos

aplink, o tada, tarsi norėdamas apsaugoti, apsiveja ranka,

abu kartu spokso į jų sukurtą mažytį sutvėrimą. Sustingstu
įdėmiai juos stebėdama, užlieja pažįstama skausmo banga.
Jie dalijasi artumu dėl to, kad kartu sukūrė kūdikį. Ne, taip
nutinka ne visiems. Daugybė porų turi vaikų ir tai vienin­
telis juos siejantis dalykas. Negaliu negalvoti apie Haną ir
Setą, apie tai, kaip jie kartu turės tai, ko neturėsiu aš.
Setas pastebi, kad spoksau, ir suima mano delną.
- Myliu tave, - taria žvelgdamas su rūpesčiu.
Kartais atrodo, kad jis gali nuspėti, kai galvoju apie jas -
kitas žmonas, ir tada apiberia mane kalbomis. Žodžių bal­
zamas antrajai, nevaisingai žmonai. Negalėjai man duoti to,
ko norėjau labiausiai, bet ei! Vis dar labai tave myliu.
- Žinau. - Liūdnai šypteliu ir atitraukiu žvilgsnį nuo
laimingos šeimos.
- Man užtenka tavęs, - kalba jis. - Juk žinai?
Noriu išsilieti ant jo, paklausti, kad jei manęs užtenka,
kodėl turės kūdikį su kita? Kodėl išvis yra kita? Bet to ne­
darau. Nenoriu būti verksnė, niurzga. Mano motina buvo
niurzga. Užaugau stebėdama skausmingas tėvo veido iš­
raiškas, kai ji nenustodavo varyti savo tiradų, gailėjau jo.
Ojos kandžios pastabos, rodos, su metais tik stiprėjo, kartu
gilėjo tėvo kaktą vagojančios raukšlės. Jo veidas seno tarsi
metų metus dėvimos striukės oda, o motinos tapo botokso
ir užpildų apgaule.
- Atrodai nusiminęs, - pastebiu.
- Atleisk, - sako Setas. - Sunki savaitė darbe.
Supratingai linkteliu.
- Galiu kuo nors padėti?
Kai Setas žiūri į mane, jo žvilgsnis švelnus. Jis paima
mano delną, lūpose žaidžia vilioklio šypsenėlė.

55
 Tarryn Fisher

- Pasirinkau šitą gyvenimą ir žinojau, ką gausiu. Galiu

susitvarkyti. Bet nerimauju dėl tavęs. Po...
- Nereikia nerimauti. Man viskas gerai. - Užtikrintai
linkteliu. Grynas melas, ir galbūt, jei nebūtų toks išsi­
blaškęs, jis tai pastebėtų. Man ne viskas gerai, bet gal kada
nors bus. Silpnumo akimirką maniau, kad galėčiau papa­
sakoti apie savo rūpesčius, bet jis pats jų turi per akis. Be
to, jei pavyksta Hanai, pavyks ir man. Ji laukiasi kūdikio
su vyru, turinčiu kelias žmonas, bet kol buvau su ja, nepa­
jutau jokio jos nevisavertiškumo. Atrodė, kad ji laiminga.
Tada prisimenu mėlynę ant jos rankos, tamsią kaip slyva,
primenančią pirštų įspaudus, ir prisimerkiu.
- Kas atsitiko? - klausia Setas. - Padarei tą dalyką su
antakiais...
Jis po stalu nugriebia mano šlaunį ir švelniai spusteli,
pajuntu dilgčiojimą tarpukojyje. Kūnas išduoda protą, ti­
piška - neturiu jokios savitvardos. Tik ne tada, kai kalba
pasisuka apie Setą.
- Kokį dalyką? - klausiu, tačiau žinau atsakymą. Man
tiesiog patinka girdėti jį tai sakant.
- Kai surauki antakius, o lūpas papūti, lyg norėtum būti
pabučiuota.
- Gal ir taip, - atsakau. - O ar tu nori?
- Noriu. - Setas pasilenkia arčiau, ketindamas mane
pabučiuoti, jaučiu, kaip švelnios jo lūpos priglunda prie
manųjų. Jis atsiduoda vynu ir savimi, staiga trokštu, kad
galėtų pamatyti mano naujus apatinius. Noriu stebėti, kaip
jo akyse kyla geismas prieš stumtelint mane ant lovos.
„Geisti savo vyro ir norėti, kad jis geistų tavęs, yra geras
ženklas", - galvoju.

56
 Žmonos

Įsijautę glamonėjamės kaip du paaugliai, kai netoliese

išgirstu moters balsą - užgaulų, kiek suirzusį. Setas atsi­
traukia ir žvilgteli per petį, tačiau mano akys vis dar apsi­
traukusios migla, galvoju apie viešbučio lovą.
- Balandėlių kivirčas, - taria atsisukdamas į mane. Per
jo petį matau prie baro susiriejusią porelę.
Stebėdama Seto veidą pirštu vedžioju aplink vyno
taurės kraštą. Matau, kad susikaupęs stebeilija į vandens
stiklinę ir bando išgirsti, ką jie kalba. Atrodo, jam patinka
girdėti įtemptus balsus. Stebiu jo lūpas norėdama suprasti,
ar palaiko kurią nors pusę, bet ne, tiesiog klausosi. Mes
retai pykstamės, tikriausiai dėl to, kad prisiverčiu būti
sukalbama. Ar esu mačiusi, kad jis prarastų savitvardą?
Perbėgu prisiminimus, mėgindama ištraukti vaizdinį, ku­
riame mano vyras būtų pakankamai įpykęs, kad trenktų...
sugriebtų... stumteltų.
- Setai, - kreipiuosi. - Ar dažnai su jomis pykstiesi?
Nagrinėdama jo veidą suprantu, kad vynas atrišo lie­
žuvį ir abejingumo fasadas subiro.
Jis mano žvilgsnio nesutinka.
- Visi pykstasi.
- Taip, turbūt tu teisus, - sutinku, jo atsakymas - klišė. -
Dėl ko pykstatės?
Siekdamas stiklinės Setas atrodo susikaustęs. Stiklinė
tuščia, tad ima dairytis padavėjo, kad galėtų sušvelninti
klausimą alkoholiu. Vis dar esu į jį įsmeigusi žvilgsnį.
Noriu žinoti.
- Dėl įprastų dalykų.
- Kodėl išsisukinėji? - Pirštais beldžiu į stalviršį. Susier­
zinu. Retai užduodu klausimų, bet jei jau klausiu, tikiuosi

57
 Tarryn Fisher

atsakymo. Tikiuosi atsakymų už savo nuolankumą. Mano

vaidmuo nelengvas.
- Klausyk, buvo tikrai sunki savaitė. Bendravimas su
tavimi - atokvėpis nuo viso to. Mieliau pasimėgaučiau
tavo draugija, negu traukčiau į paviršių kiekvieną ginčą, į
kurį kada buvau įsivėlęs.
Jaučiu, kaip atsileidžiu. Suneriu rankas po stalu ir at­
siprašydama šypteliu. Setui palengvėja. Elgiausi nesąži­
ningai. Kodėl turėtume gaišti laiką kalbėdami apie kitus
jo santykius, kai galime susikoncentruoti į savuosius? Iš­
stūmiu Haną ir jos mėlynę iš galvos.
- Atsiprašau, - tariu. - Norėtum dar vieno gėrimo prieš
važiuojant?
Setas užsako dar du gėrimus, kai juos atneša, jis įsi­
spokso į mane.žvilgsniu, kurį galima būtų apibūdinti tik
kaip kupiną pompastiškos kaltės.
- Kas? Žinau tą žvilgsnį. Sakyk.
Jis nežymiai nusijuokia ir pasilenkia pabučiuoti man į
lūpas.
- Taip gerai mane pažįsti. - Išsišiepia.
Atsitiesiu ir įsiremiu į tvirtą kabinos odą, laukiu blogų
žinių.
- Iš tiesų turiu apie kai ką su tavimi pasikalbėti.
- Gerai...
Stebiu, kaip jis dar kartą gurkšteli burbono tempdamas
laiką, mintyse dėliodamas žodžius. Įsivaizduoju, kad jei
turi blogų naujienų, jau spėjo surepetuoti, ką sakys. Erzina
mintis, kad mane čia pasikvietė tik norėdamas sušvelninti
smūgį.
- Tai dėl Pirmadienės, - prabyla.

58
 Žmonos

Ima sukti pilvą, jaučiu artėjančią panikos bangą. Jis

sužinojo, kad buvau susitikusi su Hana. Lūpos išsausėja.
Lyžteliu jas jau rinkdama žodžius - pasiteisinimus, ku­
riuos pateiksiu.
- Pirmadienės?
- Su vaikeliu viskas gerai. Kol kas. Bet supratau, kad
bloga mintis mums išvykti atostogų šiais metais, vos gimus
vaikeliui...
Žodžiai drioksteli tarp mūsų ir viskas, ką galiu daryti,
tai šokiruota į jį spoksoti. Ne taip blogai, kaip galvojau, bet
vis dėlto ir nieko gero.
- Kodėl? - nesusitvardžiusi klausiu. - Koks skirtumas?
Galim keliauti jai dar nepagimdžius.
- Čia ir problema, - sako. Ateina padavėjas, Setas, nė ne­
žvilgtelėjęs į sąskaitą, duoda jam kreditinę kortelę. - Man
reikės laisvų dienų, kai vaikelis gims. Negaliu pasiimti
atostogų iki tol. Be to, darbe daug reikalų. Turiu ten būti.
Sukryžiuoju rankas ant krūtinės ir įsistebeiliju pro
langą, staiga nebemanau esanti tokia ypatinga ir mylima,
kokia jaučiausi prieš kelias valandas. Pasijuntu nustumta,
palikta. Ne aš laukiuosi jo kūdikio - laukiasi ji, todėl mano
norai ne tokie svarbūs. O Dieve, jis pasikvietė mane į Port-
landą, kad sušvelnintų smūgį. Tai ne romantiškas pa­
bėgimas nuo realybės nuvogus laiko iš kitos žmonos, o
manipuliacija: švelnūs žodeliai, flirtas, prabangi vakarienė.
Viską supratus skauda.
- Aš daug paaukojau, Setai... - Apkartęs balsas verčia
raukytis. Nenoriu elgtis kaip vaikas, bet nepakeliama su­
vokti, kad mano laikas su juo yra vagiamas.
- Žinau, kad paaukojai. Man skaudu tavęs to prašyti, -
taria jis.

59
 Tarryn Fisher

Pasimuistau išgirdusi jo toną. Tarsi kalbėtųsi su vaiku,

kurį ketina paauklėti.
Nerimastingai pažvelgiu į jį ir apsvarstau, ar pasiduoti
norui išsilieti, pasakyti ką nors, kas jį įskaudintų.
- Prašyti? Labiau atrodo, kad liepi.
Lauke pradeda lyti, viena porelė išsprunka iš restorano
ir bėga per gatvę į automobilių stovėjimo aikštelę po stogu.
Stebiu juos ir spėlioju, ką reiškia būti su vyru, kuris nori tik
tavęs. Iki Seto nelabai vaikščiojau į pasimatymus. Buvau
viena tų rimtų studenčių, kurios vengia santykių, kad
galėtų atsidėti mokslams. Jei turėčiau daugiau patirties,
galbūt nebūčiau taip lengvai sutikusi su gyvenimu, kurį
Setas man pasiūlė.
- Žinai, kad tai netiesa. - Jis ištiesia ranką norėdamas
paliesti manąją, tačiau atitraukiu plaštaką ir paslepiu ant
kelių po stalu. Akis perši nuo ašarų.
- Norėčiau važiuoti iš čia, - pareiškiu.
Setas netgi turi įžūlumo susiraukti.
- Negali nuo šito bėgti. Turim kalbėtis. Sutuoktiniai turi
kalbėtis. Žinojai, kad taip atsitiks, kai ją vesiu. Ir sutikai.
Esu tokia įtūžusi, kad atsistoju, braudamasi iš pusmė­
nulio formos kabinos nuverčiu tuščią stiklinę, nuskubu
prie durų. Girdžiu, kaip jis mane kviečia, bet negali pasa­
kyti nieko, kas mane sustabdytų. Turiu pabūti viena, apie
viską pagalvoti. Kaip jis drįsta mane mokyti, kaip turi
elgtis sutuoktiniai? Pats pasirinko lengviausią kelią.

60
 6

Kitą rytą mane pažadina atsidarančių durų garsas.

Vakar lėkdama į lovą pamiršau pakabinti ženklą „Netruk­
dyti". Išgirstu nedrąsų „Kambarinė..." ir neaiškiai šūkteliu
„Vėliau!" Palaukiu, kol durys vėl užsivers, tada apsiverčiu
ant kito šono ir telefone randu septynias Seto žinutes ir
penkis praleistus skambučius. Jei negavusi iš jo jokių žinių
imčiau taip atakuoti, atrodyčiau reikli ir nepasitikinti sa­
vimi. Neperskaičiusi žinučių išjungiu mobilųjį ir pakylu iš
lovos susirinkti atsivežtų daiktų. Noriu namo. Atvažiuoti
čia buvo klaida. Trokštu atsidurti pažįstamame bute, at­
sigerti šaldytuve laukiančios šaltos kolos. Grįžusi lįsiu po
antklode ir ten tūnosiu, kol reikės į darbą. Noriu paskam­
binti mamai ar Anai, pasipasakoti, kas nutiko, tačiau tada
turėčiau atskleisti visą tiesą, o tam nesu pasiruošusi. Leis­
damasi į vestibiulį prisimenu Haną ir staiga užsimanau ją
pamatyti. Ji vienintelė supranta, kaip žvėriškai sunku da­
lytis sutuoktiniu. Žingsniuodama į požeminę automobilių
stovėjimo aikštelę išsiunčiu jai žinutę, krepšio dirželiai rė­
žiasi į ranką. Vakar vakare buvau tokia išsiblaškiusi, kad

61
 Tarryn Fisher

nebeprisimenu, kur pasistačiau automobilį. Vaikštau tarp

eilių, perimdama krepšį iš vienos rankos į kitą, jis atrodo
baisiai sunkus. Pagaliau randu savo automobilį, atrakinu
dureles ir ant vairuotojo sėdynės randu levandų spalvos
rožių puokštę bei į vairą atremtą atviruką. Nė nežvilgte­
lėjusi, kas jame parašyta, perkeliu viską ant keleivio sė­
dynės ir įlipu vidun, užvedu variklį. Man nereikia jo gėlių
ir lėkštų atvirukų su atsiprašymu. Noriu jo paties - jo
dėmesio, laiko, palankumo. Jau esu netoli greitkelio, pa­
miršusi Hanai išsiųstą žinutę, kai suskambėjęs telefonas ją
primena. Paklausiau, ar prieš man išvažiuojant iš miesto ji
turi laiko vėlyviems pusryčiams. Jos atsakymas priverčia
pašėlusiai plakti širdį.
„Mielai! Susitinkam „Orson's" po dešimt minučių?
Siunčiu adresą."
Įvedu adresą į telefono programėlę ir apsisuku. Šįryt
prieš palikdama viešbutį net deramai nežvilgtelėjau į
veidrodį. Laukdama, kol pasikeis šviesoforo signalas, nu­
leidžiu saulės skydelį ir atsidariusi veidrodėlį žvilgteliu į
savo atspindį. Atrodau išblyškusi ir pavargusi, akys pati­
nusios nuo verkimo naktį. Pasikuičiu rankinėje, ištraukiu
lūpų dažus ir greitai perbraukiu juo lūpas.
„Orson's" - mažutė pusryčių kavinukė, virš kurios
durų matyti iškaba spausdintinėmis raidėmis. Raidės O
viduryje yra golfo kamuoliuko dydžio skylė, aplink ją su­
siraizgę voratinkliai. Įeinu vidun, mane apgaubia tirštas
kiaušinienės ir kavos kvapas, apsižvalgau ieškodama
tuščio staliuko.
Viduje pilna žmonių, sunku įsivaizduoti, kad ne­
priekaištingus skruostikaulius turinti Hana galėtų su
jais bendrauti. Skiauterės, rožine spalva dažyti plaukai,

62
 Žmonos

tatuiruotės - viena moteris vien veide turi septynis aus­

karus.
Randu staliuką prie lango, iš čia galėsiu matyti įėjimą, ir
numetu rankinę ant tuščios kėdės priešais. Per dažnai teko
lankytis kavinėse, kur žmonės bando nugvelbti prie kitų
staliukų esančias kėdes. Hana įeina po dešimties minučių,
vilki raudoną suknelę ir avi žvilgančius juodus batelius.
Plaukai susegti, tačiau aplink veidą krenta sruogelės, tarsi
jai būtų tekę pasigalynėti su stipriu vėju.
Įsitaisydama ant kėdės ir kišdamasi sruogas už ausų ji
atrodo įsitempusi.
- Atleisk, kad vėluoju. Gavau tavo žinutę vos išlipusi
iš dušo.
Ji nusiima saulės akinius ir padeda ant staliuko, pirštais
spusteli nosies kuprelę.
- Skauda galvą? - teiraujuosi.
Ji linkteli.
- Dėl kofeino trūkumo. Bandau atsisakyti, bet manau,
kad šiandien išgersiu.
- Nueisiu užsakyti, jei pasakysi, ko nori, - pasiūlau atsi­
stodama. Staiga apima noras ją apsaugoti. Ji žvalgydamasi
linkteli.
- Aha, tikriausiai nevertėtų rizikuoti prarasti staliuką.
Hana susako, ko norėtų, nueinu prie kasos ir stoju į
eilę. Tada ir pradedu nerimauti. Ką, po velnių, čia darau?
Ar taip bandau keršyti Setui? „Ne", - pasiekusi prekys­
talį sakau sau. Ieškau artimos sielos. Turiu suprasti save,
o vienintelis būdas tai padaryti yra pažinti kitą panašius
sprendimus priėmusią moterį. Be to, juk negaliu tiesiog in­
ternete prisijungti prie poligamijos grupelės, tarsi tai būtų
kokia ikimokyklinukų mamyčių bendruomenė.

63
 Tarryn Fisher

Pateikiu užsakymą ir prie staliuko nusinešu stovą su nu­

meriu. Hana kramto nagus ir spokso į kavos dėmę ant stalo.
Žvilgteliu į jos ranką ten, kur vakar mačiau mėlynę. Iš
violetinės ji virto blankiai mėlyna.
Pamačiusi, kad žiūriu, Hana uždengia mėlynę ranka,
apsiveja pirštais, jos nagai padabinti tobulu manikiūru.
- Nelaimingas atsitikimas, - teisinasi.
- Atrodo kaip pirštų žymės. - Pastaba tiesmuka ir Hana
apstulbsta, tarsi būčiau trenkusi antausį. Įdėmiai žiūriu jai
į akis. Jos tokios tobulai mėlynos, kad atrodo nupieštos, jas
gaubia profesionaliai tušu padažytos ir kilstelėtos blaks­
tienos. „Viskas per tobula", - mąstau. Kai viskas taip to­
bula, kažkas yra negerai.
Kol laukiame, ji kalba apie dar vieną remontą, kurį
nori atlikti namuose, tačiau vyras dėl jo spyriojasi. Šypso­
damasi ir linksėdama svyruoju tarp simpatijos ir neapy­
kantos. Kaip nedėkinga gyventi tokioje gražioje vietoje ir
niekaip nebūti ja patenkintai. Ar Seto nevargina jos porei­
kiai? Įsivaizduoju, kaip po kurio laiko jis apie tai man pa­
sakoja, klausia, ką galvoju apie Hanos prašomą remontą.
Setas visada pasitaria dėl tokių dalykų, tarsi klausdamas
leidimo. Žinoma, pasakyčiau, kad suteiktų tai, ko ji nori.
Taip atsiskleisčiau iš gerosios pusės. Hana staiga pakeičia
temą ir ima klausinėti apie mano butą ir tai, kaip jį deko­
ravau. Jos susidomėjimas pamalonina ir verčia sunerimti.
Džiaugiuosi, kai atkeliauja maistas ir gėrimai. Nuleidžiu
akis į lėkštę, į omletą, kur kas sveikesnį nei tas, kurį užsi­
sakyčiau būdama viena, ir kyla nenumaldomas noras pa­
pasakoti Hanai ką nors asmeniško.
- Vakar sužinojau, kad vyras man neištikimas.

64
 Žmonos

Hanai iš rankų iškrenta šakutė. Atsitrenkia į lėkštę ir

barkšteli ant grindų. Abi į ją spoksome.
- Ką? - išlemena ji. Atsakymas toks pavėluotas, kad be­
veik juokinga.
Gūžteliu.
- Nežinau, kaip į tai reaguoti. Vakar susipykom ir iš­
dūmiau lauk.
Hana papurto galvą ir pasilenkia pakelti šakutės. Užuot
paprašiusi naujos, iš rankinės išsitraukia dezinfekcinę ser­
vetėlę ir švariai nuvalo.
- Man labai gaila, - prataria. - Dieve, o aš čia skun­
džiuosi... Man labai gaila. - Ji padeda šakutę ir įsispokso
į mane. - Rimtai, tai siaubinga. Būčiau visiškai palūžusi.
Kaip tu išvis laikaisi?
- Nežinau, - nuoširdžiai atsakau. - Myliu jį.
Ji linkteli, tarsi tokio atsakymo užtektų. Stebi mane, užuot
žiūrėjusi į lėkštę su kiaušinių baltymais. Maisto beveik nepa­
lietė. Noriu paraginti jąvalgyti, priminti, kad joje auga kūdikis.
- Aš nėščia, - staiga sako.
Apsimetu nustebusi. Nereikia stengtis labai stipriai, nes
esu nuoširdžiai nustebinta, kad ji pasisakė man, visiškai
nepažįstamajai.
Akimis nukeliauju iki jos plokščio ir tvirto pilvo.
- Praėjo dar nedaug laiko, - prisipažįsta. - Niekam ne­
sakiau.
- O savo... vyrui? - klausiu. Nors noriu užduoti kitokį
klausimą: „O mūsų vyrui?"
- Taip. - Ji atsidūsta. - Jis žino.
- Ar jis... džiaugiasi? - Aišku, atsakymą žinau - Setas
skraidė suknistais padebesiais, bet noriu išgirsti iš Hanos
lūpų. Kaip ji mato mano vyro džiugesį?

65
 Tarryn Fisher

- Džiaugiasi.
- Bandai kažką pasakyti tarp eilučių.
Pasivalau lūpas ir įdėmiai į ją žiūriu. Mama negali pa­
kęsti šitos mano pusės: sako, kad esu per tiesmuka, tačiau
neatrodo, kad Haną mano žodžiai trikdo. Ji servetėle nusi­
valo bumą ir atsidūsta.
- Taip, tikriausiai tai ir darau. - Ji pažvelgia į mane su
ką tik užgimusiu dėkingumu. - Man patinka, kad kalbi
tiesiai šviesiai.
Įsikandu į vidinę skruosto pusę, kad nesišypsočiau.
- Kas nutiko? Juk turi su kuo nors apie tai pasikalbėti.
Bandau išlikti rami, tačiau kojų pirštai batuose užsi-
riečia, viena pėda ritmingai juda po stalu. Jaučiuosi tarsi
narkomanė. Noriu daugiau, noriu viską išgirsti ir suprasti.
Ji pažvelgia į mane pro dygias juodas blakstienas ir su­
spaudžia lūpas į tiesią liniją.
- Jis slepia mano kontraceptines tabletes.
Paspringstu kavos gurkšniu ir delnu prisidengiu burną.
Ji turbūt juokauja. Setas slepia kontraceptines tabletes? Jis
vienas tų vyrų, kurie gauna, ko nori, be apgavysčių. Bet
galbūt taip yra tik su manimi.
- Iš kur žinai, kad slepia? - klausiu pastatydama kavos
puodelį. Hana pasimuisto kėdėje, akys laksto po kavinę,
tarsi bijotų iš sienos išlendančio Seto.
- Yra apie tai juokavęs ir, aišku, mano tabletės dingsta.
- Primena pasakojimus apie moteris, praduriančias
skylių prezervatyvuose, kad pastotų ir įkalintų šalia savęs
vyrus, - tariu purtydama galvą. - Bet kodėl jis norėtų tave
įkalinti šitaip darydamas?

66
 Žmonos

Hanos lūpos pavirsta plonyte linija ir ji nusuka akis.

Mano žvilgsniui nukeliavus iki mėlynės ant jos rankos,
užgniaužia kvapą.
- Norėjai jį palikti...
Ji žiūri į mane, tačiau nieko nesako. Jos akyse kone
matau už greito mirkčiojimo slypinčią tiesą. Mintys sukasi
pašėlusiai greitai. Setas, smurtaujantis prieš moterį, Setas,
slepiantis kontraceptines tabletes, - protu nesuvokiama.
Noriu paklausti, ar Hana jį myli, tačiau atrodo, kad lie­
žuvis prilipęs prie gomurio.
- Hana, gali man papasakoti...
Pro mūsų staliuką praeina moteris su dredais, vienoje tų
hipiškų prie krūtinės pritvirtintų nešyklių laikanti vaiką.
Hana smalsiai lydi ją žvilgsniu, imu spėlioti, ar įsivaiz­
duoja save su kūdikiu ant rankų. Esu tai dariusi tūkstan­
čius kartų - įsivaizdavusi vaikelio svorį glėbyje, spėliojusi,
ką reiškia žinoti, kad sukūrei tokį mažą ir tobulą žmogutį.
Žiūriu į gražų Hanos veidą. Paaiškėjo, kad ji nėra tokia,
kokia gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio: tobulas namas,
tobulas veidas, tobuli drabužiai... ir ta mėlynė. Noriu ją
pažinti, suprasti, tačiau kiekviena kartu praleista sekundė
kelia tik dar daugiau klausimų. Prieš kelias valandas buvau
įtūžusi ant Seto, o dabar, sėdėdama priešais kitą jo žmoną,
jaučiu, kaip mano pyktis krypsta į ją. Visos šios emocijos
primena bipolinį sutrikimą - vieną akimirką nepasitikiu
vienu, kitą - kitu. Kodėl Hana su viskuo sutiko, jei nenori
turėti su Setu vaikų? Juk todėl... todėl jis ir pridėjo dar
vieną žmoną. Nes negalėjau jam pagimdyti vaiko.
- Ar jis įtaisė tą mėlynę tau ant rankos? - Jai nespėjus
atsakyti, pasilenkiu arčiau ir akimis lakstau po jos veidą
ieškodama melo ženklų.

67
 Tarryn Fisher

- Tai sudėtinga, - atsako. - Jis nenorėjo. Ginčijomės ir

norėjau išeiti. Jis griebė už rankos. Man lengvai atsiranda
mėlynės... - netvirtai teisinasi Hana.
- Tai nėra normalu.
Atrodo, kad Hana vengia mano žvilgsnio ir norėtų būti
bet kur kitur, tik ne čia. Ilgesingai žvilgteli į išėjimą, tačiau
aš uždedu delną ant jos rankos ir žvelgiu jai tiesiai į akis.
- Ar yra trenkęs tau anksčiau? - Klausimas rimtas.
Hanos Ovark klausiu ne tik to, ar ją muša jos vyras, -
klausiu, ar ją muša mano vyras.
- Ne! Jis manęs nemuša. Klausyk, tu viską ne taip supratai.
Jau ruošiuosi klausti, kaip aš viską ne taip supratau, kai
kažkas atsitrenkia į mūsų staliuką. Atsitraukiu, bet jau per
vėlu - mano pusėn pasvyra puodelis ir gėrimas išsipila ant
drabužių. Puodelį laikanti mergina išpučia akis, jos žandi­
kaulis atvimpa.
- Šūdas, - nusikeikia ji, atšokdama. - Labai atsiprašau.
Čia šalta kava, ačiū Dievui, kad ji šalta.
Griebiu rankinę ir traukiu į šoną, kol ant stalo plinta
bala. Hana traukia iš laikiklio servetėles vieną po kitos ir
kiša man. Beviltiškai pažvelgiu j ją tapšnodama kelnes.
- Turiu eiti, - tariu.
- Suprantu. - Ji linkteli. - Ačiū už pusryčius, - padė­
koja. - Buvo smagu pasikalbėti. Retai pasitaiko.
Vos jai šypteliu ir prisimenu moterį su dredais ir kū­
dikiu. Hana meluoja. Kažkas su Hana Ovark negerai, ir aš
išsiaiškinsiu, kas.

68
 7

Po kelių dienų, kai skambina Setas, guliu namie susi­

rangiusi po pledu ant sofos. Pastarąsias dienas stebėjau
nesibaigiančius jo skambučius ir po pirmo signalo nu­
kreipdavau į balso paštą. Išgėrusi dvi taures vyno esu
atlaidesnė, todėl atsiliepiu. Nenustoju galvoti apie tai, ką
papasakojo Hana, mintyse kartoju jos žodžius, kol norisi
verkti iš nusivylimo. Setas pasisveikina pirmas, balsas pa­
vargęs, tačiau viltingas.
- Labas, - tariu tyliai. Laikau mobilųjį viena ranka, o
kita vedžioju raštus ant dekoratyvinės pagalvėlės, gulin­
čios ant kelių.
- Atsiprašau, - pradeda jis. - Labai atsiprašau. - Rodos,
kalba nuoširdžiai.
- Žinau...
Pykčiui sklaidantis, paimu televizoriaus pultelį ir iš­
jungiu niekalo, kurį žiūrėjau, garsą. Realybės šou yra pats
geriausias būdas nukreipti mintis nuo sudaužytos širdies.
- Kalbėjausi su Hana, - prisipažįsta jis. - Toks Pirma-
dienės vardas.

69
 Tarryn Fisher

Sulaikau kvėpavimą, atsisėdu ir numetu pagalvėlę ant

grindų. Ar jis ką tik atskleidė jos vardą? Priimu kaip per­
galę, kad pasakė tai, ko neminėjo iki šiol. O tada suvokiu:
visa galia Hanos rankose. Ji yra nėščioji žmona. Staiga pa­
sijuntu įspausta į kampą, ką tik jaustą švelnumą pakeičia
nerimas. Jei Hana nusprendė, kad Setui reikia likti su ja,
užuot keliavus atostogauti su manimi, būtent tai jis ir
darys. Galbūt teisiškai ir esu jo žmona, bet šis kūdikis pa­
keitė mano padėtį - it vaiko, buvusio jauniausio šeimoje
ir staiga tapusio viduriniu, juk visi žino, kad vidurinis
vaikas yra pamirštasis. Atsikrenkščiu ir, nepaisydama to,
ką jaučiu, pasiryžtu elgtis įprastai.
- Ką ji sakė? - Širdis beprotiškai daužosi, nagai randa
kelią į bumą, kur dantys pradeda vykdyti kramtymo nu­
sikaltimą.
Stoja pauzė.
- Pasakiau, kad man svarbu vykti į kelionę, - prabyla. -
Tu teisi. Negaliu atimti tavo laiko. Taip nesąžininga.
Turėčiau būti maloni, atlikti geros žmonos vaidmenį,
tačiau žodžiai išsprūsta greičiau, nei sugebu juos sulaikyti.
- Man nereikia tavo dosnumo. Noriu, kad norėtum vykti
su manimi į kelionę.
- Aš noriu. Argi nesupranti, kad stengiuosi kaip išma­
nydamas, mažyte.
- Nevadink manęs taip, Setai.
Jis ilgam nutyla, o tada atsidūsta.
- Gerai. Ką nori išgirsti?
Krūtinėje ima plisti susierzinimas.
Ką noriu išgirsti? Kad jis pasirenka mane? Kad trokšta tik
manęs? Taip niekada nenutiks. Ne toks buvo susitarimas.

70
 Žmonos

- Nenoriu pyktis, - galop sako. - Tik paskambinau pa­

sakyti, kad bandau šitai sutvarkyti. Ir myliu tave.
Spėlioju, ar jis pavertė mane šios istorijos piktadare, ar
papasakojo, kad draskau akis. Kodėl išvis turėtų rūpėti,
ką Hana apie mane galvoja? Bet kažkodėl rūpi, net jei ji
nežino, kas aš tokia. „Na, juk žino, ar ne? - persmelkia
mintis. - Tik nežino, kad žino, kvaile tu."
- Pasakiau jai, kad man svarbu vykti, - sako jis.
Tikrai panašu į Setą. Jis niekada nenori būti blogiukas.
Nori teikti malonumą ir jį patirti. Lygiai taip pat ir mylisi -
pradeda nuo švelnaus nuolankumo ir pereina prie tvirtai
įsikibusių pirštų bei stūmių, kol pradedu dejuoti kaip por­
nografinių filmų aktorė.
Staiga jo balsas pasikeičia, todėl smarkiau prispaudžiu
telefoną.
- Nebuvau tikras, ar vis dar nori, kad atvažiuočiau...
ketvirtadienį.
Nustumiu tolyn kaltę, kad buvau tokia šiurkšti, ir ap­
svarstau, kaip jaučiuosi. Ar noriu, kad jis atvažiuotų? Ar esu
pasiruošusi jį matyti? Galėčiau tiesiai šviesiai išrėžti, ką pa­
dariau, ir laukti pasiaiškinimo. Bet jis turbūt viską neigtų,
ir daugiau niekada negalėčiau pasikalbėti su Hana. Setas
pasakytų jai, kas aš tokia, o ji jaustųsi išduota. Labai tikė­
tina, kad visą šį reikalą gerokai išpučiu, tokiu atveju vie­
nintelis man artimas žmogus manys, kad esu apgailėtina
kvailė.
- Gali atvažiuoti, - sumurmu. Juk kitaip jis važiuos pas
vieną jų. Galbūt ir pykstu, tačiau vis dar mėgstu konku­
ruoti.

71
 Tarryn Fisher

- Gerai, - tepasako.
Neilgai trukus, kai Setas ištaria „myliu", baigiame po­
kalbį. Žinau, kad jis tikrai mane myli. Bet nepasakau to
paties ir jam. Noriu, kad jis kentėtų. Turi suprasti, kad san­
tuokoje negali būti jokio melo, nesvarbu, su kiek moterų
esi susituokęs, nors tai ir padaro tiesą dar sudėtingesnę.
Bet vis viena...

Nežinau, ką daryti. Kasdien jaučiuosi vis labiau surū­

gusi, kaip šilumoje ilgam paliktas pienas. Išaušus ketvir­
tadieniui, nepaklusdama įprastai tvarkai nusprendžiu
neruošti vakarienės. Negaminsiu maisto, neapsimesiu,
kad viskas gerai. Nes taip nėra. Nesusitvarkau plaukų ir
neapsivelku vienos iš įprastų seksualių suknelių. Pasku­
tinę minutę kvepalais papurškiu riešus ir iškirptę. „Tai
darau dėl savęs, - sakau. - Ne dėl jo." Setui įžengus pro
duris, sėdžiu ant sofos į kuodą susuktais plaukais, vilkiu
sportines kelnes, valgau ramenus ir žiūriu „Bravo" kanalą.
Jis stabteli į svetainę vedančiame koridoriuje ir nustebęs
įvertina mano būseną. Lūpomis burnon įtraukiu kabančio
makarono galą.
- Labas, - pasisveikina. Dėvi iki alkūnių atraitotą ner­
tinį ir šviesiai mėlynus marškinėlius V formos iškirpte.
Rankos sukištos į džinsų kišenes, tarsi nežinotų, kur jas
dėti. Kuklinasi. Kaip žavu.
įprastai dabar jau būčiau ant kojų ir skubėčiau į jo glėbį,
kad galėčiau būti apkabinta, nurimčiau, nes pagaliau galiu
jį paliesti. Tačiau šį kartą lieku sėdėti, o vienintelis gestas,
reiškiantis pasisveikinimą ir pripažinimą, kad jį matau,

72
 Žmonos

yra nežymiai pakelti antakiai siurbiant makaroną. Šis ju­

dėdamas atsitrenkia į skruostą, jaučiu, kaip į akį pataiko
sūraus vištiena atsiduodančio vandens purslas.
Stebiu, kaip Setas suglumęs įeina į svetainę ir atsisėda
priešais ant vieno iš gėlių raštu išmargintų fotelių, kuriuos
išsirinkome kartu: tamsaus smaragdo žalumo, papuošto
kreminėmis gardenijomis. „Atrodo, kad gėlės plevėsuoja
vėjyje", - sakė Setas, kai pirmą kartą pamatė fotelius par­
duotuvėje. Pirkau juos tik dėl to apibūdinimo.
- Spintelėje yra ramenų, - džiugiai tariu. - Vištienos
ir jautienos skonio. - Laukiu suglumimo, bet jo veidas be
emocijų. Tai pirmas ketvirtadienis per mūsų santuoką, kai
nepagaminau įmantrios vakarienės.
Setas linkteli, dabar jo rankos sunertos tarp kelių. Ste­
biuosi šiuo pokyčiu. Staiga atrodo, kad jis šioje aplinkoje
jaučiasi nejaukiai, o aš esu savoje stichijoje. Jis prarado
galią ir man tai visai patinka. Kilsteliu dubenėlį su sultiniu
prie lūpų ir užsiverčiu, o pabaigusi sučepsiu. Skanumėlis.
Buvau pamiršusi, kokie gardūs gali būti į kvadratą su­
spausti makaronai. Dieve, aš tokia vieniša.
- Taigi, - prabylu. Tikiuosi paskatinti Setą nebelaikyti
liežuvio už dantų. Sprendžiant iš perkreipto veido, at­
rodo, kad springsta visais neišsakytais žodžiais. Negaliu
patikėti, kad akimirką galvojau, jog šis vyras galėtų trenkti
moteriai. Nagrinėju jo veidą, apvalų smakrą ir tokią gražią
nosį. Keista, kaip kartėlis pakeičia požiūrį. Niekada negal­
vojau, kad jo smakras apvalus, nemaniau, kad nosis tokia
graži. Staiga vyras, kurio veidą visada mylėjau ir laiky­
davau delnuose, atrodo silpnas ir apgailėtinas, pasikeitęs
dėl mano požiūrio į jį.

73
 Tarryn Fisher

Keliauju per kanalus nekreipdama dėmesio į tai, kas pa­

sirodo ekrane. Nenoriu žiūrėti į Setą, nes baiminuosi, kad
mano akyse jis pamatys visas bjaurias emocijas.
- Maniau, kad visa tai man seksis gerai, - prisipažįsta.
Mesteliu žvilgsnį į jį, tada vėl junginėju kanalus.
- Kas gerai seksis?
- Mylėti daugiau nei vieną moterį.
Pro mano lūpas prasiveržia skardus ir bjaurus juokas.
Setas pažvelgia į mane nusivylęs, pajuntu nudiegiant
kaltę.
- Kam tai gali gerai sektis? - klausiu purtydama galvą. -
Dieve, Setai. Santuoka su vienu žmogumi jau yra pakan­
kamai sunki. Dėl vieno tu teisus, - tariu padėdama pultelį
ir nukreipdama visą dėmesį į jį, - aš nusivylusi. Jaučiuosi
išduota. Pavydžiu. Moteris laukiasi tavo kūdikio ir ta mo­
teris esu ne aš.
Tai daugiausia, kiek esu pasakiusi apie mūsų padėtį. Iš­
kart noriu susigrąžinti žodžius, juos nuryti. Jie tokie silpni
V

ir nuspėjami. Šios savo pusės Setui niekada nerodau. Kny­

gose rašoma, kad vyrams patinka savimi pasitikinčios,
užtikrintos moterys. Taip apie mane sakė ir Setas pirmais
mūsų draugystės mėnesiais: „Man patinka, kad tavęs
niekas negąsdina. Esi savimi, nesvarbu, kas dar yra šalia..."
Bet dabar taip nebėra, ar ne? Salia yra dvi kitos moterys,
pastebiu tai kasdien, kiekvieną minutę. Apsidairau mažoje
svetainėje, akimis glostydama visus menkniekius ir meno
dirbinius, kuriuos išsirinkome kartu: Anglijos pajūrio pa­
veikslas, dubuo iš jūros išmestos medienos, kurį radome
Port Tausende pirmaisiais santuokos metais, krūva knygų,

74
 Žmonos

kurių man taip prisireikė, tačiau niekada nė vienos net ne-

atsiverčiau. Visi mūsų kasdienybę sudarantys daiktai - ir
nė vienas jų nekelia prisiminimų, nė vienas neatspindi
bendro gyvenimo, kurį įprasmintų kūdikis. Tokį ryšį jis
užmezgė su kita. Staiga nuliūstu. Mūsų buvimas kartu
toks tuščias. Jei ne dėl vaikų, tai dėl ko? Sekso? Draugijos?
Ar yra kas svarbiau nei atvesti į šį pasaulį gyvybę? Išsi­
blaškiusi uždedu delną ant pilvo ties gimda. Ten amžiams
tuščia.

75
 8

Neįtikėtina, bet Vašingtono valstijoje, kur įsikūręs Siat-

las, tris dienas šviečia saulė, o naktį dangų margina žvaigž­
džių gausybė. Prieš eidama miegoti pakėliau žaliuzes, kad
atrodytų, jog gulime po atviru dangumi, tačiau dabar, šalia
knarkiant vyrui, žvaigždės atrodo net per ryškios. Metu
žvilgsnį į laikrodį ir matau, kad yra vos po vidurnakčio,
kai staiga nušvinta Seto telefono ekranas. Guli ant naktinio
staliuko jo pusėje, todėl nežymiai pasikeliu, kad pamaty­
čiau, kas rašo mano vyrui. Regina. Perskaičiusi vardą stab­
teliu. Ar tai... Antradienė? Klientas taip vėlai nerašytų, o
visų jo biure dirbančių žmonių vardus žinau. Tai turi būti
ji. Atsigulu ir įsispoksau į lubas mintyse vis kartodama tą
vardą: Regina... Regina... Regina...
Antradienė - pirmoji Seto žmona. Nepamenu, jai pra­
vardę sugalvojau aš ar Setas, tačiau iki Hanos buvome tik
jis ir mudvi. Trys dienos buvo skirtos jai, trys - man, viena
likdavo Seto kelionėms. Tada viskas atrodė saugiau, labiau
klioviausi tiek savo, tiek jo širdimi. Buvau naujoji žmona,
blizganti ir labai mylima - mano intymi vietelė buvo

76
 Žmonos

naujovė, o ne sena pažįstama. Žinoma, buvo aptarti pažadai

dėl vaikų ir šeimos kūrimo - aš, o ne ji, buvau ta, kuri turėjo
tuos pažadus ištesėti. Tai gerino mano padėtį, suteikė galios.
Antradienė su Setu susipažino antrame koledžo kurse,
vieno teisės dėstytojo surengtame kalėdiniame vakarėlyje.
Prieš panirdamas į verslą, Setas studijavo teisę. Jam įžengus
į patalpą, Antradienė, antro kurso teisės studentė, stovėjo
prie lango ir apšviesta kalėdinių lempučių gurkšnojo die­
tinę kolą. Iškart krito jam į akį, nors progą užkalbinti gavo
tik vakarui baigiantis. Pasak Seto, ji vilkėjo raudoną sijoną ir
avėjo juodus keturių colių* aukštakulnius. Visai nebūdinga
neskoningai besirėdžiusiems kitiems teisės studentams. Jis
nepamena, kokią palaidinę ji vilkėjo, tačiau abejoju, kad ji
buvo labai atvira. Antradienės tėvai - fakulteto darbuo­
tojai, mormonai. Ji rinkosi kuklius apdarus, išskyrus ava­
lynę. Setas pasakojo, kad nuo pat pažinties pradžios avėjo
batus, kviečiančius pasidulkinti, o bėgant metams ta batų
manija tik sustiprėjo. Bandau sudėlioti jos portretą: pelės
rudumo plaukai, iki viršaus užsagstyta palaidinė ir kekšės
bateliai. Kartą paklausiau, koks batų prekių ženklas jai pa­
tinka, tačiau Setas nežinojo. Antradienė turi visą spintą.
„Patikrink, ar jų padai raudoni", - norėjau pasiūlyti.
Vakarui einant į pabaigą, žmonėms besiskirstant ir trau­
kiant į bendrabučius, Setas prie jos priėjo.
- Tai seksualiausi batai, kokius esu matęs.
Tokiais žodžiais bandė ją sužavėti. O tada pasakė:
- Pakviesčiau juos į pasimatymą, bet nujaučiu, kad
mane atstumtų.

* 1 colis lygu 2,54 cm (čia ir toliau - vertėjos pastabos).

77
 Tarryn Fisher

Antradienė į tai atsakė:

- Tuomet turėtum pakviesti mane.
Baigę koledžą jie po dviejų mėnesių susituokė. Setas
teigė, kad per pustrečių metų draugystės niekada nesi­
pyko. Ištarė tai didžiuodamasis, nors girdint tokį absurdą
man nejučia pakilo antakiai. Ginčai - tarsi švitrinis popie­
rius, padedantis nugludinti pirmuosius santykių metus.
Žinoma, lieka nelygumų visam gyvenimui, tačiau ginčai
apnuogina, leidžia kitam žmogui suprasti, kas tau svarbu.
Seto draugo tėvui pasiūlius jam darbą, jie persikėlė į Siatlą,
tačiau Antradienė nesugebėjo tinkamai prisitaikyti prie
visuomet apniukusių dienų ir nuolatinės dulksnos. Pir­
miausia siaubingai nusiminė, tada tapo akivaizdžiai prie­
šiška, apkaltino Setą, kad atskyrė ją nuo šeimos ir draugų
norėdamas, jog ji supelytų drėgname, apgailėtiname Siatle.
Po metų santuokos jis užtiko ją geriančią kontraceptines
tabletes ir Antradienė prisipažino, kad nenori turėti vaikų.
Setas buvo išmuštas iš vėžių. Visus metus bandė įtikinti
ją persigalvoti, tačiau žmona rūpinosi tik karjera, o mano
mielasis Setas buvo šeimos trokštantis vyras.
Išsipildė Antradienės svajonė - ją priėmė į teisės mo­
kyklą Oregone. Su Setu rado kompromisą - dvejus metus
palaikyti santykius per atstumą, kol ji baigs mokslus. Tada
apsvarstys situaciją ir Setas ieškos naujo darbo kur nors ar­
čiau. Tačiau įmonė, kurioje Setas dirbo, klestėjo, jo indėlis
į jos sėkmę augo. Bendrovės savininkas patyrė infarktą ir
sutiko parduoti verslą Setui, kuriam buvo patikėjęs jį val­
dyti pastaruosius dvejus metus. Tai sutrukdė persikelti į
Oregoną. Setas negalėjo palikti Antradienės, mylėjo ją per
stipriai, todėl jiedu dirbo atskirose valstijose ir važinėjo,
važinėjo, važinėjo. Kartais Antradienė atvykdavo į Siatlą,

78
 Žmonos

bet dažniausiai aukodavosi Setas. Dėl to ant jos siutau - ji

buvo savanaudė pirmoji žmona. Setas įrengė naują biurą
Portlande: viena vertus, dėl to, kad galėtų būti arčiau An-
tradienės, kita vertus, tai buvo gera verslo galimybė. Mums
susipažinus, klausiau, kodėl su ja neišsiskyrė ir nesusirado
kitos. Jis pažvelgė į mane, akyse atsispindėjo kažkas pana­
šaus į gailestį, ir paklausė, ar kada buvau palikta. Žinoma,
kad taip, - kokia moteris nebuvo šito patyrusi? Tėvai, my­
limasis, draugė. Tikriausiai taip jis bandė nukreipti dėmesį
nuo mano klausimo ir jam pavyko. Pasirodė ašaros, grįžo
skaudūs prisiminimai, patikėjau, kad Setas yra mano gel­
bėtojas. Nė už ką manęs nepaliktų. Juk pavydas ir kildavo
tada, kai kas nors grasindavo pasiglemžti mano laimę. Tą
akimirką supratau Setą, netgi juo žavėjausi. Jis jos nepa­
liko, tačiau čia išlindo ir trūkumas - jis nepalikdavo nieko.
Tiesiog prisitaikydavo. Užuot išsiskyręs, rasdavo naują
žmoną - tokią, kuri galėtų jam pagimdyti vaikų. Aš buvau
antroji. Setui susitaikius, kad Antradienė negimdys, ji su­
tiko teisiškai išsiskirti ir už jo ištekėjau aš. Turėjau būti jo
vaikų motina. Iki... Hanos.
- Setai?.. - kreipiuosi ir pakartoju garsiau: - Setai...
Ryškus mėnulis apšviečia mano vyro veidą jam lėtai at­
merkiant akis. Sutrikdžiau jo miegą, tačiau neatrodo, kad
pyktų. Kiek anksčiau stovėjo už manęs rankomis apsivijęs
liemenį, lėtai bučiavo kaklą, kol žiūrėjome į apačioje nusi­
driekusį miestą. Kažkuriuo metu tarp jo ramenų porcijos ir
sekso tikriausiai atleidau, nes viskas, ką šiuo metu jaučiu,
tai stipri meilė.
- Taip? - Jo balsas mieguistas, ištiesiu ranką ir paglostau
skruostą.
- Ar pyksti ant manęs dėl to, kas nutiko mūsų vaikeliui?

79
 Tarryn Fisher

Jis apsiverčia ant nugaros, nebegaliu matyti viso veido,

tik nosies kontūrą ir vieną melsvai žalią akį.
- Dabar vidurnaktis, - sako, tarsi pati nežinočiau.
- Žinau, - švelniai tariu. Dėl visa ko priduriu: - Negaliu
užmigti.
Setas atsidūsta, delnu persibraukia veidą.
- Pykau, - prisipažįsta. - Ne ant tavęs... ant gyvenimo...
visatos... Dievo.
- Ar todėl susiradai Pirmadienę? - Turiu sukaupti visą
drąsą, kad sudėčiau tuos žodžius į sakinį. Jaučiuosi, lyg
prasipjovusi krūtinę ir atvėrusi širdį.
- Pirmadienė tavęs nepakeitė, - po kurio laiko atsako
jis. - Noriu, kad tikėtum, jog mano įsipareigojimas tau
tikras. - Jis ištiesia ranką ir paglosto man veidą, šiltas delnas
padeda nurimti. - Viskas susiklostė ne visai taip, kaip no­
rėjom, tačiau mudu vis dar kartu, o mūsų meilė yra tikra.
Tačiau jis neatsakė į mano klausimą. Apsilaižau lūpas
svarstydama, kaip perfrazuoti. Mano pagrindas šioje san­
tuokoje nestabilus, naujoji paskirtis neaiški.
- Galėjom įsivaikinti, - tariu.
Setas nusisuka.
- Žinai, kad noriu ne to. - Jo balsas atžarus. Pokalbis
baigtas. Esu ir anksčiau užsiminusi apie įvaikinimą ir jis
iškart tą temą užbaigdavo.
- O jei tai, kas nutiko man... nutiktų ir Pirmadienei?
Jis staigiai atsisuka ir vėl žiūri į mane, tačiau dabar
akyse nebėra gerumo. Jaučiuosi išmušta iš vėžių.
- Kaip gali taip sakyti? Baisu net įsivaizduoti.
Jis atsisėda, paseku jo pavyzdžiu ir alkūnėmis atsiremiu
į čiužinį, abu pro langus spoksome į žvaigždes.

80
 Žmonos

- Aš... aš ne tai turėjau omenyje, - išberiu, tačiau Setas

sutrikęs.
- Ji mano žmona. Kaip manai, ką daryčiau?
Įsikandu į lūpą, sugniaužiu antklodę. Mano klausimas
buvo visiškai kvailas, ypač kai visą vakarą reikalai klostėsi
taip gerai.
- Tiesiog... tu palikai mane. Susiradai ją po to...
Jis tuščiai spokso tiesiai priešais save. Matau, kaip juda
žandikaulis.
- Žinojai, kad noriu vaikų. Ir aš čia. Esu čia su tavimi.
- Bet ar tikrai esi? - paprieštarauju. - Tau reikia dar
dviejų moterų...
- Užteks, - pertraukia. Atsikelia iš lovos ir susiranda
kelnes. - Maniau, kad šitą temą baigėm.
Stebiu, kaip apsimauna kelnes, bet nesivargina jų užsi­
segti, apsivelka marškinėlius.
- Kur eini, Setai? Klausyk, atsiprašau. Tiesiog...
Jis žengia prie durų, nuleidžiu kojas nuo lovos pasiry­
žusi neleisti jam išeiti. Tik jau ne taip.
Metuosi prie jo, sugaunu ranką ir bandau jį prisitraukti.
Viskas vyksta staigiai, Setas mane stumteli. Visai to nesi­
tikėjau, tad griūvu ant žemės. Krisdama nugara ant me­
dinių grindų ausimi užkabinu naktinį staliuką. Šūkteliu,
tačiau Setas jau išėjęs iš miegamojo. Kilsteliu ranką prie
ausies ir ant pirštų galiukų pajuntu šiltą kraują, tą pačią
akimirką užsitrenkia buto durys. Krūpteliu nuo to trink­
telėjimo - ne todėl, kad jis labai garsus, bet dėl už jo besi­
slepiančio pykčio. Nereikėjo žadinti Seto vidury nakties
ir kimšti į galvą minčių apie mirštančius vaikus. Tai, kas
nutiko, buvo sunku ne tik man - Setas irgi prarado kūdikį.

81
 Tarryn Fisher

Svirduliuodama atsistoju. Stipriai užsimerkiu, delnu užsi­

dengiu kraujuojančią ausį ir laukiu, kol galva nustos suktis,
tada lėtai nueinu iki vonios kambario ir įjungiu šviesą,
norėdama įvertinti žaizdą. Ausies išorinėje pusėje išilgai
kremzlės raudonuoja centimetro ilgio įkirtimas. Perši. Nu­
valau ausį spiritu ir patapšnoju šiek tiek „Neosporin". Jau
nebekraujuoja, bet vis dar skauda. Grįžusi į miegamąjį ilgai
spoksau į tuščią lovą, sujauktą patalynę. Seto pagalvė vis
dar įdubusi toje vietoje, kur ilsėjosi jo galva.
- Jis patiria tiek daug įtampos, - lipdama į lovą gar­
siai tariu. Manau, kad mano problemos ir nepasitikėjimas
savimi pasiekė kraštutinumą, tačiau turiu džiuginti tik
vieną vyrą. Setas turi tris moteris: tris problemų rinki­
nius, tris nusiskundimų komplektus. Neabejoju, kad visos
spaudžiame jį skirtingais būdais: Pirmadienė su vaikeliu,
Antradienė su karjera... aš su nevisavertiškumo persmelk­
tomis mintimis. Negalėdama sumerkti akių prisitraukiu
kelius prie krūtinės. Spėlioju, ar jis grįš pas Haną. O gal šį
kartą Reginos eilė.

Įtikinėju save, kad neieškosiu jų internete, gerbsiu Seto

privatumą, tačiau žinau, kad tai melas. Jau peržengiau
ribą, susidraugavau su kita žmona. Rytoj įvesiu jų vardus
į paieškos laukelį, kad galėčiau suprasti, kas jos tokios. Kad
galėčiau ištyrinėti jų akis, ieškoti jose kaltės, skausmo... ar
ko kito, panašaus į tai, kas atsispindi manosiose.

82
 9

Regina Koel - smulkutė, daugiausia penkių pėdų ūgio.

Atsitraukiu nuo nešiojamojo kompiuterio, padėto ant vir­
tuvės spintelės, ir atidarau šaldiklį. Dar tik dešimta ryto,
bet jau norisi ko nors stipresnio nei pusryčiams gerta kola.
Ištraukiu tarp šaldytų žirnelių ir apledijusių mėsos paplo­
tėlių įspraustą butelį degtinės. Tyrinėju Reginos nuotrauką
„Markelio ir Abelio" įmonės interneto svetainėje - tai šeimai
priklausanti advokatų kontora, kurios biurai įsikūrę Port-
lando centre ir Judžine. Šioje nuotraukoje Regina ant šiek
tiek riestos nosies užsidėjusi akinius tamsiais rėmeliais. Jei
ne raudoni lūpų dažai ir rafinuota šukuosena, atrodytų pa­
našesnė į vyresnio amžiaus paauglę. Įsipilu į sultis degtinės
ir įsimetu kelis ledo kubelius. Dauguma moterų džiaugtųsi
atrodydamos taip jaunatviškai. Bet nujaučiu, kad Reginos
profesija reikalauja, jog klientai ją gerbtų, o ne spėliotų, ar ji
pakankamai suaugusi gerti alkoholį. Apelsinų sultys neuž­
maskuoja dosniai šliūkštelėtos degtinės skonio. Liežuviu
perbraukiu per dantis svarstydama, kas toliau. Tikinau
save, kad tik noriu ją pamatyti, tik žvilgtelėti. Daviau sau

83
 Tarryn Fisher

nebylų pažadą rašydama jos vardą į paieškos laukelį, ta­

čiau ją išvydusi tik noriu sužinoti daugiau. Prieš persikel-
dama su kompiuteriu į svetainę, užsiverčiu gėrimo likutį
ir susimaišau dar vieną kokteilį.
Nusiteikusi dirbti nuimu tušinuko kamštelį ir atremiu
užrašų knygutę į sofos ranktūrį. Puslapio viršuje tvar­
kingai užrašau Regina Koel, tada pasižymiu kontorą, ku­
rioje ji dirba. Užsirašau jos elektroninio pašto adresą, taip
pat kontoros telefono numerį ir adresą. Užkimšusi ir pa­
dėjusi į šalį tušinuką, išjungiu kontoros interneto svetainę
ir keliauju į akivaizdžiausią vietą internete, kai nori rasti
bet kokį žmogų. Feisbukas nėra girdėjęs apie Reginą Koel,
bent jau ne tą, kurios ieškau. Netrūksta bendravardžių
paskyrų, tačiau nė viena jų neatitinka informacijos, kurią
atradau pasitelkusi seklio įgūdžius. Bet ne, galvoju nusi­
minusi, ji nenaudotų tikrojo vardo socialiniuose tinkluose,
nes kiltų grėsmė, kad ją gali susirasti klientai.
Į paieškos laukelį įvedu Džidži Koel, R. Koel ir Džiną
Koel, tačiau nieko nepešu. Atsiremiu į sofos atlošą suner-
dama pirštus ir ištiesdama rankas, kad prasimankštinčiau.
Galbūt ji nesinaudoja feisbuku - nemažai žmonių laikosi
atokiau nuo smalsių ir nieko pro akis nepraleidžiančių
socialinių tinklų. Tačiau mintyse iškyla strazdanos, apvali
nosis, ir prisimenu mergaitę, gyvenusią toje gatvėje, kur
užaugau. Džordžijana Beiker ar Barker, ar kažkaip pana­
šiai. Ji buvo berniukiška padauža, o aš priešingai - miela,
mergaitiška, ir ji mėgo, kai ją vadindavo Džordže. Tas vai­
kystės prisiminimas apie Džordžę kažkodėl kelia sąsajų su
Regina. Galbūt kalta ta strazdanomis nusėta nosis.

84
 Žmonos

Feisbuko paieškos laukelyje įvedu Redži Koel ir pataikau

tiesiai į dešimtuką. Prieš akis išdygsta kitokia Reginos
Koel versija - banguoti plaukai, storos akių pieštuko li­
nijos ir blizgiu pateptos lūpos. Privatumo nustatymai lei­
džia pamatyti tik profilio nuotrauką, tačiau tyrinėdama,
kaip laisvai ji apsikabinusi draugę ir vilki suknelę su pet­
nešėlėmis, suprantu, kad tai tikroji jos versija - visiška
pasitempusios advokatės priešingybė. Radusi ją krentu
į informacijos bedugnę. Negaliu sustoti, pirštas judina
„MacBooko" žymeklį nuo svetainės prie svetainės. Ieškau
be tvarkos, vieną akimirką jos nekenčiu, kitą jau mėgstu.
Alkanos akys doroja visą informaciją, kurios pastaruosius
dvejus metus taip troškau, skrandyje susisuka nerimo ir
jaudulio gumulas. Tai kita mano vyro žmona. Na, viena jų.
Susirandu ją instagrame (privati paskyra) ir tviteryje - čia
paskyra nėra privati, bet paskutinis įrašas paliktas prieš
metus. Norėdama patikrinti itin mažą tikimybę, kad ji
užsiima tuo, kuo neturėtų, ieškau svetainėje, kuri susietų
Reginą (arba Redži) su bet kuriuo populiariu pažinčių por­
talu. Paieška duoda du rezultatus: „Pasirink" - svetainė,
kurioje gali braukti į kairę arba dešinę norėdamas pasi­
rinkti arba atmesti netoliese esančius kandidatus, ir „Būk
protingas" - įmantresnis pažinčių portalas, kuriame tave
suporuoja pagal Majers ir Brigs asmenybės testą.
Kodėl Regina naudojasi pažinčių svetainėmis? Su Setu
jie kartu nuo koledžo laikų, kai jam vos pradėjo kaltis
barzda, todėl ji niekad nebuvo be poros. Atsisėdu pato­
giau - pasikišu kojas po savimi ir užsispyrusi įsispoksau
į ekraną. Juk turiu sužinoti, ar ne? Gal Setas apie tai ne­
žino, o tokia informacija viską keičia. Susimąstau apie gilų

85
 Tarryn Fisher

skausmą, kurį jam sukeltų žinia, kad mylimoji Regina yra

neištikima, ir jau beveik pasiryžtu užverti kompiuterio
ekraną.
Tikriausiai reikėtų tai palikti ramybėje. Žinodama, kad
Seto žmona yra išdavikė ragana, galėčiau pagaliau baigti
taip siaubingai pavydėti. Nunešu stiklinę į virtuvę, o tada
žingsniuoju po svetainę ir mąstau priglaudusi vienos
rankos pirštus prie kaktos. Galiausiai suvokiu: negaliu
nežinoti. Turiu iškapstyti visas pirmosios vyro žmonos pa­
slaptis, kitaip išprotėsiu.
Norėdama pamatyti visą Reginos paskyrą, turiu už­
siregistruoti. Nusprendžiu tapti Vilu Mofitu, interneto
svetainės savininku, neseniai iš Kalifornijos persikėlusiu į
Portlandą. Atėjus žingsniui, kai turiu įkelti nuotraukas, pa­
sinaudoju savo pusbrolio Endrįu, kuris šiuo metu sėdi ka­
lėjime už tapatybės vagystę, atvaizdu. Ironiška. Jaučiuosi
kalta, bet nepakankamai, kad sustočiau. Bet kokiu atveju,
juk nesvarbu. Gavusi reikiamos informacijos, paskyrą iš­
trinsiu. Tai niekam nepadarys žalos. Noriu tik žvilgtelėti.
Pirštais lengvai slysdama „MacBooko" klaviatūra ir eilutė
po eilutės rašydama visiškas nesąmones įvedu reikiamą in­
formaciją. Vilo mėgstamiausias filmas yra „Gladiatorius".
Jis bėga maratonus ir turi krūvą dukterėčių bei sūnėnų,
kuriuos labai myli, tačiau pats vaikų neturi. Rašau vis spar­
čiau, visiškai pasineriu į kuriamą istoriją. Staiga šis vyras,
Vilas Mofitas, įgauna labai tikrovišką pavidalą. Puiku. Iš
tiesų net tobula. Regina irgi manys, kad jis tikras. Noriu
gauti informacijos, kuri pasmerks mano vyro pirmąją
žmoną. O aš pasirodysiu kaip geresnė, ištikima. Žiūrėk, ką
radau, mielasis! Ji nemyli tavęs taip, kaip myliu aš!

86
 Žmonos

Pagaliau matau visa, ką norėjau išvysti. Svetainės rek­

laminis šūkis: Tavo pora - vos už kelių paspaudimų! Vienos
rankos pirštu spusteliu ant Reginos paskyros, o kita ranka
tapšnoju kelį. Pasisekė, kad aplinkui nėra nieko, kas pa­
stebėtų akivaizdų jaudulį. Setas visada kartoja, kad mano
kūno kalba labai aiškiai rodo, ką jaučiu.
Regina apibūdina save kaip trisdešimt trejų išsiskyrusią
moterį iš Jutos. Jai patinka pasivaikščiojimai, sušiai, skai­
tyti autobiografijas ir žiūrėti dokumentinius filmus. „Kokia
nuoboda", - nusprendžiu traškindama pirštus. Per visus
drauge praleistus metus nesu mačiusi, kad Setas žiūrėtų
dokumentinį filmą. Įsivaizduoju juos kartu sėdinčius ant
sofos, po pledu besilaikančius už rankų, jos kojos natū­
raliai permestos per jo. Neatrodo teisinga. Tačiau galbūt
pažįstu kitokį Setą nei Regina. Apie tai anksčiau nebuvau
susimąsčiusi. Ar vyras galėtų būti skirtingas žmogus su
kiekviena savo žmona? Ar jam gali patikti skirtingi da­
lykai? Ar mylėdamasis su jomis jis irgi švelnus, o gal jam
patinka šiurkščiai? Galbūt todėl Regina ir užsiregistravo
pažinčių svetainėje. Gal jie neturi nieko bendro ir ji ieško
žmogaus, su kuriuo galėtų dalytis gyvenimu, žmogaus,
turinčio panašių pomėgių.
Peržiūriu nuotraukas ir atpažįstu kai kurias vietas: Ar-
V

Ienos Snicer koncertų salė - su Setu prieš dvejus metus

ten ėjome į grupės „Pixies" koncertą. Regina stovi priešais
Tomo Pečio plakatą, rankas susidėjusi ant klubų, veide
šviečia plati šypsena. Kitoje nuotraukoje ji baidarėje, di­
džiąją dalį veido dengia šešėlis nuo kepurės su Siatlo
beisbolo komandos „Mariners" logotipu, virš galvos per­
galingai laiko iškėlusi irklą. Pasiekiu paskutinę nuotrauką

87
 Tarryn Fisher

ir išvystu ją. Turiu kelis kartus sumirksėti, kad žvilgsnis su­

sikoncentruotų. Kiek laiko spoksau į kompiuterio ekraną?
Ar smegenys bando mane apgauti?
Atsistoju, padedu kompiuterį ant kavos staliuko ir nu­
einu iki baro įsipilti normalaus gėrimo. Šį kartą jokių al­
koholio skonį švelninančių apelsinų sulčių. Per du pirštus
įsipilu burbono ir nusinešu stiklinę prie sofos. Nesu tikra,
ką mačiau, galbūt nemačiau nieko, bet vienintelis būdas
įsitikinti - grįžti prie kompiuterio ir darkart pažiūrėti į
tai, kas mane išgąsdino. Pasilenkiu ir spusteliu klaviatūrą.
Ekranas nušvinta, Reginos nuotrauka vis dar čia. Kurį laiką
spoksau, prieš nusukdama žvilgsnį prisimerkiu. Negaliu
būti šimtu procentų tikra, matyti per mažai, kad tvirtai ži­
nočiau. Nuotraukoje Regina stovi priešais restoraną, ranką
užmetusi ant draugės pečių. Nuotrauka apkirpta, kad būtų
matyti tik ji, tačiau šalia gali įžvelgti kur kas aukštesnės ir
šviesesnių plaukų moters profilį. Moters, siaubingai pana­
šios į Haną Ovark. Spusteliu piktogramą su užrašu „Siųsti
žinutę" ir pradedu rašyti.

88
 10

Kitą popietę važiuojant į darbą mintys apie kitas

žmonas mane taip išblaškiusios, kad pražiopsau posūkį
į ligoninę, reikia apsisukti, tad užtrunku papildomas dvi­
dešimt minučių. Keikdamasi staigiai pastatau automobilį
darbuotojų garaže ir, užuot laukusi lifto, peršokdama kas
antrą pakopą užkylu laiptais. Popietę praleidau rašydama
Reginai Vilo žinutę. Neišsiplėčiau:

Labas! Neseniai atsikrausčiau į miestą. Tu advokatė. Jėga.

Buvai tarp man atrinktų simpatijų, todėl nusprendžiau para­
šyti. Tai ir rašau... Kiek nejauku. Niekas juk nežadėjo, kad man
gerai seksis.

Užbaigiau šypsenėle ir paspaudžiau „Siųsti". Žinutėje

pakankamai save nuvertinančio žavesio, kad atkreiptum
moters dėmesį. Vilo asmenybė šaukte šaukė: „Esu nuo­
širdus ir manęs neglumina tavo pasiekimai." Ar bent jau
man taip atrodo. Jei Regina visgi nuspręs atrašyti, turėsiu
galimybę ją pažinti.

89
 Tarryn Fisher

- Vėluoji.
Viena iš slaugytojų, Lorena, susiraukia man įėjus pro
duris. Kodėl žmonės visada nenumaldomai nori tau pra­
nešti, kad vėluoji, tarsi pats to nežinotum? Žandikaulis
įsitempia. Nekenčiu Lorenos. Nekenčiu, kad ji visada to­
bulai punktuali, nekenčiu, kaip lengvai tvarkosi su sun­
kiais pacientais, tarsi tai teiktų nenuginčijamo malonumo.
Jai patinka vadovauti - nepriekaištingo grožio generole
blondinė.
Atpalaiduoju veidą stengdamasi atrodyti apgailestau­
janti, o bandydama pro ją prasibrauti sumurmu kažką apie
eismo spūstis. Lorena atstumia kėdę nuo kompiuterio ir
pastojusi kelią mane nužvelgia.
- Atrodai šūdinai, - pareiškia. - Kas yra?
Mažiausiai noriu aiškintis visažinei Lorenai Haler.
Svarstydama, ką atsakyti, spoksau į ją.
- Blogai miegojau. Juk žinai, šitas grafikas kartais už­
knisa. - Ilgesingai pažvelgiu darbuotojų kambario link no­
rėdama, kad ji leistų man kuo greičiau praeiti.
Lorena kurį laiką žiūri, tarsi bandydama nuspręsti, ar
tiki manimi, o galiausiai linkteli.
- Priprasi. Pirmais metais man irgi taip buvo, pavarg­
davau taip stipriai, kad visiškai nesigaudydavau aplinkoj.
Susilaikau neužvertusi akių ir nusišypsau. Tai ne pir­
mieji mano metai. Šiaip jau ji čia dirba tik metus ilgiau
nei aš, tačiau viršenybę demonstruoja kaip palaikymo ko­
mandos šokėja prieš kitą mokinę. Ei, ei, aš geresnė už tave!
- Sakai? Ačiū, Lo, tikiu, kad pagerės. - Nuleidusi galvą
nužingsniuoju iki darbuotojų kambario, kad galėčiau su­
sidėti daiktus į spintelę.

90
 Žmonos

- Išgerk taurę vyno, - šūkteli man pavymui. - Prieš ei­

dama miegoti. Aš taip darau.
Kilsteliu delną rodydama, kad išgirdau, ir pasitraukiu
iš jos regos lauko. Mažiausiai noriu daryti tai, ką daro Lo-
rena. Jau geriau visą likusį gyvenimą būsiu blaiva, nei kar­
tosiu jos miego ritualus.
Darbuotojų kambaryje vyrauja tyla. Lengviau atsi­
kvepiu ir nužvelgiu spinteles, taip darau kasdien. Viskas
po senovei. Žmonės pasipuošę spintelių dureles links­
momis vyrų, vaikų ir anūkų nuotraukomis. Gausu ju­
biliejų atvirukų, magnetukų iš atostogų, kur ne kur gali
išvysti džiovintą gėlę - viskas priklijuota su pasididžia­
vimu. Nuspiriu priešais mano spintelę bejėgiškai besi­
voliojantį žalią balioną - kažkieno gimtadienio liekana.
Raudona, geltona ir mėlyna spalvomis ant jo užrašyta: Su
40-uoju gimtadieniu! Viršus išteptas baltu glajumi, kažkas
perbraukė per jį lipniu pirštu. Mano spintelės durelės
tuščios, belikusios tik įrašų kompanijos „Sub Pop" lip­
duko, kurį buvęs spintelės savininkas buvo kreivai prili­
pinęs, žymės. Po to, kai remontą atliekantys darbuotojai
bandė jį nulupti, liko tik pilki pūkeliai, užsispyrę pasi­
likti, nepaisydami to, kiek kartų bandžiau nukrapštyti.
Tikrai reikėtų ką nors užklijuoti, gal mudviejų su Setu
nuotrauką.
Tokia mintis liūdina. Turbūt todėl to ir nedariau. Neat­
rodo, kad Setas visas priklausytų man, o mintis, kad dvi
kitos moterys galbūt pasistačiusios Seto nuotrauką ant
stalo ar prisiklijavusios ant spintelės, kelia šleikštulį. Iš­
siblaškiusi paliečiu skaudančią ausies vietą ir susimąstau

91
 Tarryn Fisher

apie Hanos mėlynę. Nelaimingas atsitikimas, sakė ji. Kaip

ir vakar. Nelaimingas atsitikimas.
Žvilgsnis nuklysta iki Lorenos spintelės, esančios per
keturias nuo manosios. Dažniausiai stengiuosi nežiūrėti,
laikau akis, nukreiptas j tuščią plotą priešais, primindama
sau, kad tai nesvarbu, tačiau šiandien įsispoksau į kie­
kvieną jos nuotrauką, pilve kyla neįprastas jausmas. Tai
daugiausia blizgios standartinio dydžio asmenukės, kur
ne kur įkištas atvirukas, rožiniu kursyvu ant jo puikuojasi
sentimentalus užrašas: Tu mano gyvenimo meilė. Atvirukas
atrodo tarsi iššūkis. Bet kas gali prieiti, atversti ir perskai­
tyti, kas parašyta viduje, ir iš dalies tikiu, kad Lorena to
nori. Žengiu žingsnį arčiau, kad galėčiau patyrinėti nuo­
traukas: Lorena ir Džonas pozuoja priešais Eifelio bokštą,
Lorena ir Džonas bučiuojasi prie piramidžių, Lorena ir
Džonas apsikabinę šalia traukinuko San Fransiske. Kiek
kartų esu girdėjusi ją sakant, kad jie - „nuotykių ištroškusi
pora"?
Spėliojau, kad juodu tiek daug keliauja, nes negali turėti
vaikų, o spėjimas pasitvirtino tada, kai man pastojus Lo­
rena nustojo su manimi kalbėtis. Paklausiau apie tai vienos
seselės ir ji pašnibždomis papasakojo, kad Lorenai sunku
būti šalia nėščių moterų dėl jos patirtų persileidimų. Ne­
kreipiau į tai dėmesio ir laikiausi atokiau, o būdama šalia
stengiausi niekada neminėti nėštumo. Praėjus keliems mė­
nesiams, kai praradau vaikelį, Lorena netikėtai vėl manimi
susidomėjo, nusprendusi, kad esame susietos panašaus
likimo. Kai pasiėmiau laisvą savaitę norėdama gedėti, ji
netgi atsiuntė į butą didžiulę puokštę gėlių. Tai, kad su

92
 Žmonos

kitu žmogumi mane siejo kažkas tokio bjauraus ir tragiško,

vertė jaustis nemaloniai. Gal jei mus sietų knygos, domėji­
masis makiažu ar kokia televizijos laida, viskas būtų gerai,
bet nevaisingumas ne tai, kuo norisi dalintis su kitais. Igno­
ravau ją kiekvienąkart, kai kvietė mus su Setu vakarienės,
kol galiausiai kvietimai baigėsi. Netrukus nebegaudavau
ir žinučių, o dabar vos užmezgame akių kontaktą, nebent
ji dėl ko nors prikimba.
Tiesa ta, kad pavydžiu Lorenai smagių atostogų ir dė­
mesingo sutuoktinio. Jai nereikia dalytis vyru su niekuo
kitu, be to, kad ir kiek bandyčiau save įtikinti, trokštu to
paties. Viskas būtų kur kas paprasčiau, jei tos kitos dvi mo­
terys neegzistuotų. Važiuotume atostogauti, kai užsinorė­
tume, vakarieniautume viešumoje, kur visi galėtų matyti,
kokia mes graži pora, vyras pro duris įžengtų kas vakarą,
o ne du kartus per savaitę. Netgi vakar kilusio ginčo bū­
tume išvengę, nes juk jis iš esmės kilo dėl mūsų neįprastos
padėties.
Pasiėmusi stetoskopą ir į kišenę įsikišusi žirkles, gaunu
Seto žinutę. Pralinksmėju vos išvydusi jo vardą ekrane. Už­
trenkusi spintelės dureles pasiruošiu atsiprašymo žinutei.
Žinoma, atsiprašymą priimsiu, tada pati atsiprašysiu, kad
sukėliau ginčą. Nėra prasmės laikyti nuoskaudų. Tačiau
atrakinusi telefoną randu ne tai, ko tikėjausi. Prisimerkusi
žiūriu į ekraną, išdžiūva burna.
„Paėmiau. Sugalvosiu pasiteisinimą ir išsisuksiu.
Myliu."
Spoksau į žodžius, mėgindama juos suprasti, o tada
dingteli: žinutė skirta ne man. Setas suklydo, parašė ne tam

93
 Tarryn Fisher

žmogui. Skaudu suvokti, kad gavai žinutę, kurią tavo vyras

norėjo išsiųsti kitai moteriai. Dar skaudžiau, kad leidai jam
tai daryti. „Kuriai iš jų tai skirta?" - karčiai mąstau. Reginai
ar Hanai? Stipriai užsimerkiu, telefoną įsidedu į kišenę,
kelis kartus giliai įkvepiu, o tada patraukiu pro duris. Man
pavyks. Žinojau, į ką veliuosi. Viskas gerai.

Keliaudama nuo paciento prie paciento skaitau Seto

netyčia išsiųstą žinutę, spėlioju, nuo ko gi jis išsisuks, ir
žiūrinėju Reginos nuotraukas. Nusprendžiu parašyti
Hanai - galbūt jai kas nors išsprūs.
„Labas! Tikiuosi, tau viskas gerai. Rašau norėdama ži­
noti, kaip laikaisi."
Išsiunčiu žinutę ir įsimetu telefoną į kišenę, o po penkių
minučių, keisdama pacientui lašelinę, koja pajuntu vibra­
vimą.
- Velnias, pamiršau išjungti garsą. - Mirkteliu paci­
entui, vidutinio amžiaus vyrui, atvykusiam į ligoninę dėl
skausmo krūtinėje.
- Patikrink, kas ten, mieloji, - paragina jis. - Žinau, kaip
jūs, jaunimas, negalit atsitraukti nuo telefonų.
Hanos žinutė: „Ačiū, kad parašei. Jaučiuosi puikiai!
Kada kitą kartą būsi mieste?"
Atsakymas skamba netgi kiek per linksmai. Kai ma­
tėmės paskutinį kartą, pasakojo, kad Setas slėpė kontra­
ceptikus, norėdamas, kad ji pastotų.
Atrašau: „Viskas gerai su vyru?" Tada, tarsi mintis būtų
ką tik šovusi į galvą, pridedu: „Gal vėliau šį mėnesį. Reiks
susitikti!"

94
 Žmonos

Ji atsako: „Viskas gerai.:) Ir būtų puiku."

Surūgusi įsikišu telefoną į kišenę. Šiuo metu Hana - lai­
minga moteris.
- Neblogai, Setai, - sumurmu panosėje.
Praėjus keturioms valandoms Setas vis dar neprisipa­
žino, kad išsiuntė žinutę ne tam žmogui. Sunku net įsivaiz­
duoti, kaip apie tai užsimins vidury pokalbio. Kaip išvis
reikia tvarkytis tokioje situacijoje? Atleisk, mieloji, žinutė
buvo skirta kitai mano žmonai.
Kalbant apie Reginą - dabar, kai žinau, kad visa infor­
macija apie ją paprasčiausiai sklando internete, atsitraukti
neįmanoma. Aišku, kraupu, kad žmogus gali tiesiog nar­
šyti po tavo gyvenimą tau nežinant. Ištyrinėjau nuotraukas
ir lankiausi jos draugų paskyrose, ieškodama po jų įrašais
jos komentarų. Noriu žinoti daugiau - noriu žinoti viską,
net tai, kaip ji bendrauja su kitais.
- Tu visą vakarą palinkusi prie to telefono... - Į slau­
gytojų kabinetą su glėbiu tyrimų rezultatų įeina Debė,
vidutinio amžiaus seselė. Jos kasa tokia pat geltona kaip
ant uniformos nupieštos saulytės. Nekreipiu į ją dėmesio
ir grįžtu prie telefono. Tikiuosi, kad supras užuominą. Ma­
žiausiai dabar noriu atsakinėti į klausimus, ypač kai ap­
klausą jau spėjo surengti Lorena.
Debė numeta aplankus ant spintelės, pasislenka arčiau
ir pasistiebia, kad galėtų žvilgtelėti į mano telefoną. Jos
platūs klubai ir krūtinė kliudo mano ranką, todėl metu į
ją žvilgsnį, kuris, viliuosi, sako: „Atsiknisk!" Su keliomis
seselėmis apie tai juokaujame: jei kas ima per daug kišti
nosį į tavo reikalus, pramini jį ar ją Debe ir liepi atsiknisti.

95
 Tarryn Fisher

- Į ką žiūri? - sučiulba ji, kai kilsteliu alkūnes norėdama

užstoti ekraną.
Kai kurie žmonės nesupranta sąvokos „asmeninė
erdvė". Norėdama paslėpti ekraną, priglaudžiu telefoną
prie krūtinės ir susiraukiu.
- Buvusi mergina, - lyg tarp kitko pareiškia ji, sukry­
žiuodama rankas ant savo didelės krūtinės. - Visada patik­
rinu Bilo buvusias.
Debė su Bilu susituokė dar tada, kai nebuvau gimusi.
Kokios buvusios merginos gali kelti grėsmę jų ilgalaikei
santuokai? Noriu užduoti šį klausimą, bet jei jau Debės
ko nors klausi, turi būti pasiruošęs valandą truksiančiam
pokalbiui. Tačiau smalsumas sužadintas, todėl vis vien pa­
siteirauju:
- Ką turi omeny?
- Ak, mieloji. Kai esi šioj žemėj taip ilgai, kaip aš...
Išgirdusi jos toną atsileidžiu. Akivaizdu, kad esu ne
vienintelė, kankinama kompleksų, kurie užvaldo mintis
ir priverčia elgtis neracionaliai. Suformuluoju nieko apie
mano padėtį neišduodantį klausimą.
- Kaip su tuo tvarkaisi - su abejonėmis, ar jis tave myli?
Debė nustebusi sumirksi.
- Nerimauju ne dėl jo meilės, - atsako. - O dėl moterų.
Pro mus praeina moteris su plastikiniu puodeliu kavos.
Debė lukteli, kol ji dingsta už kampo, tada tęsia:
- Moterys gali būti labai klastingos, jei supranti, ką
turiu omeny. - Meta į mane žvilgsnį, sakantį, kad turėčiau
suprasti, ką ji turi omenyje. Bet iš tiesų niekada neturėjau
daug draugių, išskyrus Aną, motiną ir seserį. Žinoma, jei
kliausiesi televizija ir filmais, tai ten moterys tikrai vaiz­
duojamos kaip nevertos pasitikėjimo.

96
 Žmonos

- Tikriausiai, - atsakau.
- Na, manęs nenustebintų niekas, ką jos sugalvotų.
Arba ką sugalvočiau pati. Žinau, ką sugebu.
Mums surėmus galvas bandau įsivaizduoti linksmą
apvalutę Debę kaip tą klastingą moterį iš jos užuominų,
tačiau niekaip nepavyksta.
Debė apsižvalgo norėdama įsitikinti, kad niekas ne­
išgirs, ir pasilenkia arčiau, galiu užuosti jos naudojamą
vyšnių žiedų dušo želė.
- Nuviliojau jį nuo geriausios draugės.
- Bilą? - sutrikusi klausiu.
Dvi ištįsusios Bilo kojos laiko didžiulį pilvą, o jam ant
galvos likęs pasagos formos plaukų ruožas. Sunku pati­
kėti, kad jį kada nors reikėjo nuvilioti.
- Ir vis dar, na... stebi ją internete?
- Aišku. - Debė iš kišenės išsitraukia gumos juostelę ir
pusę pasiūlo man. Papurtau galvą, todėl ji liežuviu burnoje
tobulai perlenkia juostelę perpus.
- Kodėl?
- Nes jei jau moterys ko užsinori, jos niekada nenustoja
norėti. Pamato kokį rūpestingą ir žavų vyrą ir jis primena,
ko jos gyvenime stokoja.
Burnoje jaučiu kartumą. Gailiuosi, kad nepasivaišinau
siūloma guma. Jei Debė nerimauja dėl Bilo buvusiųjų pra­
ėjus dvidešimčiai metų, kaip stipriai turiu nerimauti dėl
moterų, kurias mano vyras dulkina šiandien?
Tą akimirką suvibruoja Debės pranešimų gaviklis, ji
nusisega jį nuo klubo ir žvilgtelėjusi į ekraną meta mano
pusėn kreivą žvilgsnį.
- Turiu bėgti, mieloji. Pasikalbėsim vėliau.

97
 Tarryn Fisher

Stebiu ją nueinant, plačius žingsnius, koridoriumi tols­

tančius cypsinčius baltus „Reeboko" sportbačius. Netoli
koridorių sankryžos prie liftų, ji apsisuka ir pažvelgia į
mane. Einant atbulomis rankos atsimuša jai į šonus.
- Beje, dar geriau yra šnipinėti realybėje. - Mirkteli ir
pradingsta.
Gali būti, kad nosį ne į savo reikalus kišanti, užknisanti
ir asmeninės erdvės negerbianti Debė tapo mano geriausia
drauge. Išgirstu telefono dzingtelėjimą. Nuleidusi akis
matau ekrano viršuje pasirodžiusį pranešimą. Iš pažinčių
programėlės. „Gavote Reginos žinutę."

98
 11

Atsiveria buto durys ir įeina Setas su dviem išsineštinio

maisto pilnais maišais. Tiksliai, juk ketvirtadienis. Pa­
miršau. Viskas, apie ką pastaruoju metu galvoju, tai mano
vyro žmonos. Pats Setas iš galvos visai išgaravo. Nežymiai
jam nusišypsau. Abu žinome, kad ta šypsena dirbtinė.
Ant sulenktos jo rankos guli baltų rožių puokštė. Rožės
be jokios priežasties ar rožės dėl to, kad atsiuntė žinutę,
skirtą kitai? Įprastai nuskubėčiau prie jo norėdama padėti
su nešuliais, tačiau šį kartą lieku vietoje. Jis net nebandė
pasiaiškinti dėl tos žinutės. O aš visą savaitgalį laukiau ko
nors... bet ko. Esu paniurusi ir neketinu dėl jo apsimesti
geros nuotaikos.
„Pagriebiau. Sugalvosiu pasiteisinimą ir išsisuksiu.
Myliu."
Jo veidas atsipalaidavęs, tačiau akys žvitrios. Stebė­
dama, kaip koja uždaro duris ir lėtai koridoriumi pėdina
link manęs, sulankstau rankšluostį ir atsargiai padedu į
krūvelę. Dabar jis mane erzina. Netinkamai atlieka atgai­
laujančio vyro vaidmenį.

99
 Tarryn Fisher

- Čia tau, - sako tiesdamas gėles.

Kelias sekundes nejaukiai stoviu su puokšte rankose,
tada padedu ją į šoną. Vėl atrodau nepasiruošusi - plaukai
palaidi ir po plovimo išdžiūvę bangomis. Vilkiu mėgsta­
miausias tampres su skyle dešinėje klešnėje. Nusibraukiu
plaukus nuo akių, Setas iškelia maišus su maistu ir kresteli.
- Vakarienė, - pareiškia.
Jo šypsena beveik užkrečiama, tik aš šypsotis nenoriu.
Svarstau, ar didžiuojasi savimi dėl to, kad atvežė vakarienę,
ar turi kokių gerų naujienų. Rizikinga užsisakyti maisto
nežinant, ar gaminau, tačiau turbūt įtaria, kad protestuoju.
- Kodėl atrodai toks laimingas?
Sulankstau paskutinį rankšluostį ir nunešu visą krūvą
į spintelę. Man praeinant Setas pliaukšteli per užpakalį.
Svarstau mesti į jį negailestingą žvilgsnį, tačiau susilaikau
ir stebeiliju tiesiai. Kodėl jo pastangos pradėjo erzinti? Prieš
kelias savaites dėl tokio dėmesio būčiau netvėrusi kailyje.
- Argi vyras negali džiaugtis grįžęs namo pas savo my­
limąją?
O argi vyras negali džiaugtis grįžęs namo pas vienintelę my­
limąją?
Suspaudžiu lūpas tvardydamasi, kad garsiai neištar­
čiau tų žodžių, ir nukreipiu dėmesį į rankšluosčius, dėlioju
juos spintelėje.
Man baigus tvarkytis prisėdame valgyti virtuvėje prie
baro. Nuo tada, kai Setas įžengė pro duris, pasakiau vos
kelis žodžius, tačiau neatrodo, kad jam rūpėtų. Galbūt
ignoruoja mano tylėjimą bandydamas apsimesti, kad
viskas gerai. Stebiu, kaip dėlioja riebalų prisigėrusias dė­
žutes ant stalviršio ir vis pakelia akis į mane vertindamas
reakciją.

100
 Žmonos

Iš dėžučių sklinda česnako bei imbiero kvapas, man su-

gurgia pilvas. Setas atsistoja paimti lėkščių, tačiau numoju
ranka.
- Nereikia, - sakau pasilenkdama į priekį ir prisitrauk­
dama arčiau vištieną česnakiniame padaže. Atvėrusi dang­
telį lazdelėmis suimu gabalėlį mėsos ir kramtydama stebiu
Setą pro dėžutės kraštą. Jis nužvelgia mano „UGG" batus,
užkeltus ant stalviršio šalia maisto, veide atsispindi netik­
ras linksmumas.
- Pirmiausia ramenai, dabar išsineštinis kinų maistas, -
sakau. - Toliau laukia pica... - Juokauju, bet balse trūksta
gyvybės. Tikriausiai nuskambėjo kaip grasinimas.
Setas nusijuokia prisitraukdamas kėdę arčiau manosios
ir pasiima lo mein.
- Ir viduje su batais, - priduria jis, turėdamas omeny
mano „UGG". - Man patinka.
- Šiaip ugai yra beveik šlepetės. - Flirtuoju ir dėl to
savęs nekenčiu.
- Nežinojau, kad sugebi leisti sau atsikvėpti, - pareiškia jis.
Priešindamasi suriečiu kojų pirštus. Apima siaubingas
noras nukelti kojas nuo stalviršio ir iš spintelės ištraukti
normalias lėkštes, tačiau užsispyrusi lieku vietoje ir tuščiai
spoksau į savo vyrą. Galbūt noriu susitelkti ir pabandyti jį
pažinti, o ne tiesiog daryti jam gerą įspūdį. Tikriausiai šitai
turėjau daryti nuo pat pradžių. Bet buvau pakerėta, puo­
selėjau daug svajonių ir tikėjau, kad tarp mūsų atsirado
magiškas ryšys.
Pastatau dėžutę su vištiena ir nusivalau lūpas Seto pa­
duota pigia servetėle. Tik dabar pastebiu, kad po džem­
periu jis vilki marškinėlius, kurių anksčiau nesu mačiusi.

101
 Tarryn Fisher

Kada paskutinį kartą mačiau savo vyrą vilkintį taip pa­

prastai, marškinėliais? Pastaraisiais metais jo garderobą
sudarė marškiniai ir kaklaraiščiai, nudėvėti nevarstomi
batai ir sportiniai švarkai - darbinis Setas, vedęs Setas. Avė­
damas senus „Chuck Taylor" sportbačius ir vilkėdamas
nudėvėtus marškinėlius atrodo kaip visiškai kitas vyras.
Jaučiu kažką užverdant pilve... Ar tai aistra? „Žmogus, su
kuriuo norėčiau leisti laiką", - pagalvoju.
- Tu šiandien kitoks, - pareiškiu.
- Tu irgi.
-Ką?
Esu tokia paskendusi mintyse, kad jo balsas išmuša iš
vėžių.
- Tu irgi kitokia, - pakartoja.
Patraukiu pečiais. Gestas atrodo vaikiškas, bet ką galiu
pasakyti? Kad radau tavo žmonas ir dabar, kai jos įgavo vardus
bei veidus, viskas atrodo kitaip? Kad nebežinau, kuo tu pavirtai?
Nebežinau, kuo pavirtau pati?
Sunku visus jausmus sudėti į žodžius, todėl garsiai iš­
tariu tik tai, ką iš tiesų spėjau suprasti.
- Žmonės keičiasi...
Tas ramus jo žvilgsnis verčia šiek tiek baimintis, tačiau
primenu sau, kad bandau mažiau rūpintis tuo, ką galvoja
jis, ir labiau kreipti dėmesį į tai, ką galvoju pati.
- Tu teisi. - Jis kilsteli alaus butelį ir ištiesia mano
pusėn. - Už pokyčius, - pasako tostą.
Dvejoju vos akimirką, tada kilsteliu vandens buteliuką
ir pakreipiu alaus link. Susidaužus ir gurkšnojant Setas ne­
nuleidžia nuo manęs akių.

102
 Žmonos

- Einam pasivaikščioti, - pasiūlo atsistojęs ir ištiesęs

rankas norėdamas prasimankštinti. Marškinėliai pakyla
atidengdami įdegusį, ištreniruotą pilvo presą.
Nenorėdama išsiblaškyti greitai nusuku akis. Esu seksu
varoma būtybė - jis mane kontroliuoja seksu ir aš darau tą
patį su juo. Tikra malonumų ir vergovės karuselė, kurią
visada mėgau. Tačiau pasiduodamas penio ar vaginos
malonei gali prisisotinti tiek, kad galiausiai apanki. Kartą
mama yra sakiusi, kad santykiai gali ištverti kone bet ko­
kius iššūkius, jei seksas išlieka geras. Tuo metu tai skambėjo
paviršutiniškai ir kvailai, tačiau dabar matau, kad mums
su Setu būtent taip ir yra. Porai nutinka visko, tikriausiai
reikėtų atkreipti dėmesį į daugybę dalykų, tačiau dulkin-
damasis esi per daug užsiėmęs, kad juos pastebėtum.
Ruošdamasi eiti užsimetu švarkelį ir užsitempiu ke­
purę. Pasisuku į duris, o Setas spokso į mane su keista iš­
raiška veide.
- Ką? - klausiu. - Kodėl taip žiūri?
- Nieko, - atsako šiek tiek susigėdęs, kad buvo pri­
čiuptas. - Tik grožiuosi.
Jis pasilenkia ir švelniai pabučiuoja man į nosies ga­
liuką, tada atidaro duris. Nuseku jį prie lifto, nosis dilg­
čioja. Į vestibiulį leidžiamės tylėdami, o išėjus laukan jis
paima mane už rankos. Kas darosi? Flirtas, viešas jausmų
demonstravimas... Tarsi kitas vyras. Mums pradėjus žings­
niuoti šaligatviu, kyla keistas jausmas, jau buvau jį pamir­
šusi. Nustumiu tą mintį į šoną. „Čia ir dabar, - pasakau
sau. - Būk čia ir nebegalvok apie nieką kita."
Pirmoji priežastis, kodėl tomis dienomis, kai Setas atva­
žiuoja, dažniausiai neišeiname iš buto, yra ta, kad mieliau

103
 Tarryn Fisher

liekame viduje ir tiesiog leidžiame laiką dviese. Antroji,

žinoma, ta, kad nenorime būti pastebėti kieno nors, kas
pažįsta jį kaip Reginos vyrą. Iš pradžių tai erzino: bandy­
davau įkalbėti pavakarieniauti restorane ar nueiti į kiną, ta­
čiau jis primygtinai reikalaudavo likti namie. Tuo metu tai
atrodė nesąžininga - juk teisiškai esu jo žmona. Galiausiai
pasidaviau ir leidau mūsų santykiams vystytis už uždarų
durų. Ir štai kaip viskas pasikeitė: žingsniuojame šlapiomis
Siatlo gatvėmis, Setas tvirtai suėmęs mano delną. Laukiu
plojimų!
Žvilgtelėjęs mano pusėn Setas nusišypso, tarsi visa tai
jam būtų ne ką mažesnė pramoga nei man. Batais taškau
balas, kol pasukame sidru prekiaujančio kioskelio Paiko
gatvėje link. Setas iš pinigų spaustuko traukia vieną dolerį
po kito. Palieka dosnių arbatpinigių ir ištiesia man puo­
delį auksinio gėrimo. Padovanojau jam tą spaustuką per
Kalėdas prieš kelerius metus. Nesu iki šiol mačiusi, kad jį
naudotų, visada galinėje kelnių kišenėje nešiojasi nudėvėtą
odinę piniginę.
Laikydami rankose gėrimus susiglaudžiame po tentu
ir klausomės, kaip gatvės muzikantas smuiku griežia Lio-
nelio Ričio dainą. Gurkšnodami žvilgčiojame vienas į kitą
kiek nedrąsiai ir viskas primena pirmą pasimatymą - esam
įsielektrinę ir jaučiamės kiek nejaukiai. Šį vakarą kažkas
tarp mūsų pasikeitė, atsirado nauja trauka. Manau, kad ga­
lėjome tokie būti visą laiką, jei santuokoje būtume dviese,
o ne keturiese. Mūsų ryšys būtų stipresnis, o ne laikytųsi
ant plauko.
Setas prisitraukia mane arčiau, atsiremiu į jį, padedu
galvą ant peties, niūniuoju dainos melodiją. Prisiglaudžiu

104
 Žmonos

taip tvirtai, kad, suskambėjus jo telefonui, koja pajuntu vi­

braciją. Paprastai Setas leisdamas su manimi laiką išjungia
telefoną. Dabar jis laisva ranka ima plekšnoti per kišenę.
Atsitraukiu, kad galėtų pasiekti, ir atsargiai gurkšteliu
sidro. Gėrimas nupliko gomurį. Kol laukiu, ar Setas atsi­
lieps, liežuvio galiuku priliečiu nudegintą vietą.
Ištraukęs telefoną iš kišenės jis nė nesistengia paslėpti
ekrano. Užgoždamas foną - bendrą Helovyno kostiumus
vilkinčių sūnėnų ir dukterėčių nuotrauką - pasirodo Re­
ginos vardas. Prikandu lūpą ir nusuku žvilgsnį, tarsi pa­
dariusi ką negero.
- Tu nieko prieš? - klausia iškeldamas telefoną. Reginos
vardas spokso į mane. Nesupratusi sutrinku. Ar klausia
mano leidimo atsiliepti į kitos žmonos skambutį?
Kvailai papurtau galvą ir nusigręžiu į smuikininką,
kuris dabar pakiliai groja Mailės Sairus dainą.
- Labas, - sveikinasi Setas. - Aha... Ar įdėjai riešutų
sviesto? Tada suės... Gerai, pranešk, kaip sekėsi.
Jis kalba su Regina man matant. Krūtinėje ima plisti aš­
trus skausmas. Auč, auč, auč.
Sutrikęs Setas įsikiša telefoną į kišenę.
- Mūsų kalytė, - paaiškina vėl susidomėjęs smuiki­
ninku. -Ji sena ir serga. Vaistus suėda tik su riešutų sviestu.
Setas turi šunį.
- Mat kaip, - išlemenu. Jaučiuosi kvaila, netaktiška. Ar
kada esu pastebėjusi šuns plaukų ant jo drabužių? - Ko­
kios veislės?
Jis kreivai nusišypso.
- Seltė. Jau senutė - sunkiai judina galines kojas. Prieš
kelias dienas ją operavo ir dabar nenori ėsti vaistų.

105
 Tarryn Fisher

Apstulbusi klausausi. Kitas jo gyvenimas, smulkmena,

kuri kitiems atrodytų nereikšminga, tačiau aš jos įsikimbu,
noriu dar. Šuo. Kažkada svarstėme įsigyti šunį, bet laikyti
gyvūną bute atrodė nesąžininga, be to, mano darbo va­
landos nepalankios.
- Kuo ji vardu? - atsargiai klausiu.
Bijau, kad jei per daug klausinėsiu, jis užsivers arba
supyks, kad kišu nosį ne į savo reikalus. Tačiau jis toliau
atvirauja.
Išmetęs tuščią puodelį į perpildytą šiukšliadėžę atsako:
- Žiupsnelė. Regina išrinko. Aš norėjau ko nors papras­
tesnio - kaip Lesė. - Jis nusijuokia ir pamoja vaikui, rė­
kaujančiam „Labas!", kol motina stumia vežimėlį. Greitai
nusisuku. Negaliu žiūrėti į vaikus.
- Niekada-nesakei jos vardo, - tariu.
Setas susikiša rankas į kišenes ir pažvelgia į mane.
- Tikrai?
- Taip, - patikinu. - O praėjusią savaitę gavau tavo ži­
nutę, skirtą kažkuriai jų...
Jis lošteli galvą atgal, žvelgia neužtikrintai.
- Kas buvo parašyta toje žinutėje?
Tyrinėju jo veidą, nes manau, kad apsimeta.
- Žinai, kas ten buvo parašyta, Setai.
- Atleisk, mažute. Neprisimenu. Jei ją ir išsiunčiau, tai
esu kaltas. Tau turėjo būti labai skaudu. Atleisi?
Suspaudžiu lūpas. Juk neturiu kito pasirinkimo, ar ne?
Galėčiau tampyti gumą ir dar kelias dienas pykti, tačiau
kuo tai padėtų? Linkteliu ir prisiverčiu nusišypsoti.
- Nagi, - taria jis, ištiesdamas ranką. - Eime namo. Da­
rosi šalta.

106
 Žmonos

Leidžiu, kad sunertų pirštus su manaisiais ir staiga

imame bėgti per gatvę, ranka prilaikau kepurę, šok­
teliu ant kelkraščio. Kai lenkiame šaligatviu žingsniuo­
jančius žmones, girdžiu save juokiantis. Setas atsisuka
į mane, droviai nusišypsau, papilvėje suplazda aistros
drugeliai.
Kildami liftu bučiuojamės, nors šalia mūsų stovi vidu­
tinio amžiaus moteris su drebančiu Jorkšyro terjeru. Ji kiek
įmanoma labiau atsitraukia ir įsispraudžia į lifto kampą,
tarsi galėtų nuo mūsų užsikrėsti.
- Kur buvai dingęs? - sušnabždu Setui į lūpas.
- Čia, visą laiką buvau čia.
Jis irgi uždusęs, delnais klaidžioja mėgindamas rasti
kelią po mano išsipūtusia striuke. Staigiai atitraukia už­
trauktuką, garsas aidi ankštame lifte.
Veidrodinėje sienoje už mūsų matau išbalusį moters
veidą. Ji tvirčiau suima savo rankinę ir įsispokso į virš lifto
durų besikeičiančius skaičius, trokšdama kuo greičiau iš
čia ištrūkti. Jorkšyro terjeras suinkščia. Nusijuokiu Setui į
lūpas, kai nustumia striukę man nuo pečių ir siekia delnu
apglėbti krūtį. Durys atsidaro ir moteris sprunka. Liftui
užsivėrus vėl kylame. Jo ranka man tarp kojų, nykštys suka
ratus. Išlipę mūsų aukšte judame kartu nenorėdami atsi­
traukti vienas nuo kito.
Po visko gulime lovoje, kojos ir rankos susipynusios,
oda prakaituota. Setas pirštų galiukais juda aukštyn
žemyn mano ranka. Susisuku jo glėbyje mėgaudamasi šia
akimirka, viskas aplinkui dingsta, liekame tik mudu. Tik
šiąnakt. Šiąnakt pamiršiu. Rytoj išauš nauja diena. Tuomet

107
 Tarryn Fisher

prisimenu tai, kas nedavė ramybės, vis sukosi mintyse, ta­

čiau atrodė nepasiekiama. Reginos žinutė.

Labas, Vilai,
tikrai neturiu nieko prieš komplimentus! Daug dirbau, kad
baigčiau teisę, todėl gali jais mane apiberti. '■)
Šiuo metu turiu daug darbų, bet sugebu rasti laiko linksmy­
bėms. Minėjai, kad mėgsti pasivaikščioti. Galbūt kadagalim kur
nueiti. Man tinka ir išgerti, jei labiau nori. Tavo dukterėčios ir
sūnėnai be galo mieli. Atrodo, kad gerai sutari su vaikais.
Iki.
Regina

Setui knarkiant šalia, prieš atsakydama tris kartus per­

skaitau žinutę. Noriu sužinoti daugiau, patvirtinti spė­
liones, o tai galiu padaryti tik naudodamasi Vilu.

Sveika, Regina,
kadangi leidai apiberti tave komplimentais, tikriausiai tu­
rėčiau pasakyti, kad atrodai pribloškiamai. Mielai eičiau pasi­
vaikščioti! Ir taip, mano dukterėčios ir sūnėnai be galo mieli. Ar
norėtum turėti vaikų? Tikriausiai gana asmeniškas klausimas,
bet visai svarbu tą žinoti pradedant susitikinėti.
Vilas

Praeina vos kelios minutės, kai nuspaudžiau „Siųsti",

ir ant naktinio staliuko gulintis telefonas vėl nušvinta. Per
petį žvilgteliu į Setą, kuris toliau knarkia atsukęs man nu­
garą. Atsargiai pakeliu telefoną ir nustembu išvydusi, kad

108
 Žmonos

Regina atrašė. Jau vėlu, todėl svarstau, kodėl nemiega, o

tada prisimenu Setą pasakojus, kad ji dažnai eidavo mie­
goti gerokai vėliau nei jis, nes dirbdavo - visada dirbdavo.

Vilai, kodėl taip vėlai nemiegi? Atrodo, kad esi pelėda, kaip
ir aš. Negaliu miegoti. Netoli namų yra puikus takas. Jį įveikti
užtrunka apie keturias valandas. Keliaujam!
Ir taip, noriu turėti vaikų. Būtų smagu greitu metu susi­
skambinti.
Iki.
Regina

109
 12

Sekmadienis, atvažiavau pietauti pas tėvus. Neįsivaiz­

duoju, kur dingo mama. Dešimtą kartą perskaičiusi pasku­
tinį Reginos laišką Vilui, trinkteliu telefoną ant virtuvės
spintelės. Baimindamasi, kad sudaužiau ekraną, apverčiu
ir dairausi įskilimų. Laimei, nesudaužiau. Esu tokia įpy­
kusi, kad trinktelėčiau dar kartą, todėl nueinu prie lango
ir bandydama nusiraminti įsispoksau į virš Elioto įlankos
slenkančią miglą. Regina neištikima Setui: vis dažniau ra­
šydama žinutes vyrui, kurį pažįsta kaip Vilą, ji koketuoja.
Be to, nesuprantu, kodėl meluoja, kad nori vaikų. Dar šįryt
atsiuntė Vilui daug vietos vaizduotei nepaliekančią nuo­
trauką, kurioje vilki bikinį (tikriausiai todėl, kad patiko
gauti komplimentai apie išvaizdą). Suirzau mąstydama,
kad ta nuotrauka galėjo būti iš atostogų, kurias praleido su
mūsų vyru. Nežinau, ar labiau pykstu dėl to, kad ji įskau­
dins Setą, ar kad turiu dalytis juo su moterimi, kuri jam
neištikima ir kuri, dėl Dievo meilės, užsisako į namus picą.
Turiu jam pasakyti. Jis turi teisę žinoti.

1 10
 Žmonos

Po akimirkos j virtuvę įžengia tėtis, nešinas bloku die­

tinės kolos skardinių.
- Radau garažo šaldytuve, - pareiškia. - Tiks?
- Žinoma, - atsakau. Meluoju. Negeriu dietinės kolos.
Tėtis atidaro skardinę ir supila gėrimą į stiklinę su ledu.
Paimu ir gurkšteliu. Kvepalai - skonis kaip kvepalų. O gal
tai tik kartus poskonis, likęs burnoje nuo pusryčių, kai per­
skaičiau ketvirtą Reginos žinutę Vilui. Ji pagaliau pranešė,
kad yra išsiskyrusi, bet nesileido į smulkmenas, kada ir
kodėl tai įvyko. Iš dalies tai tiesa - Setas išsiskyrė su Re­
gina, kad galėtų vesti mane, tačiau jų santykiai nenutrūko.
- Kur mama?
Tėtis išsitraukia iš šaldytuvo alaus. Man nepasiūlo, nes,
kaip yra minėjęs, moteriai taip anksti gerti nepridera.
- Parduotuvėj. Kur dar galėtų būti?
- Bažnyčios moterų grupelėje, „Nordstrom", sporto
klube, su Silvija, SPA...
- Tiesa. - Jis man mirkteli, tada pradeda kuistis stalčiuje
atidarytuvo.
- Jis ten, - tariu rodydama į arčiausiai durų esantį
stalčių. Jie šiuose namuose gyvena dvidešimt metų, o tėtis
vis dar nežino, kur kas laikoma. Kaltinu dėl to motiną, kuri
niekada neleisdavo jam atsidaryti alaus butelio pačiam.
Tarsi žinodama, kad apie ją galvoju, į virtuvę triukš­
mingai įžengia mano mama: rankose šiugžda plastikiniai
maišai, žvilgsnis įsmeigtas į mus, tarsi ketintume ją suval­
gyk
- Ką čia darot? - klausia ji.
Stebiu, kaip pastato maišus ant grindų ir kilstelėjusi
ranką pasitvarko plaukus - taip darydavo ir močiutė, kai
 Tarryn Fisher

jaudindavosi. Užuodžiu mamos kvepalus: „Estėe Lauder"

ar panašūs.
- Apkalbinėjam tave, mama, ar ausys nekaito?
Ji raukydamasi paliečia ausį.
- Kur Setas? - klausia. - Nematėm ištisas savaites.
Mano vyras šiandien yra kitos moters vyras.
- Jis iki ketvirtadienio Portlande.
Ji tai žino - papasakojau vakar, kai skambino ir klausi­
nėjo apie jo planus. Mama mėgsta priminti, kad Setas teikia
pirmenybę darbui, o ne man. Gurkšteliu kolos, po nosimi
šnypščia burbuliukai. Mama mano, kad taip yra dėl to, jog
nepakankamai gerai atlieku žmonos pareigas. Kartą yra
sakiusi, kad tai, jog turiu darbą, tikriausiai ir verčia Setą
būti toli nuo manęs.
„Ką turi omeny?" - tada jos paklausiau.
„Jam atrodo, kad turi konkuruoti su tavimi, dirbti
daugiau. Moters vieta namuose. Tavo tėvas niekada ne­
leisdavo, kad verslo susitikimas trukdytų laiku grįžti va­
karienės", - atsakė ji.
„Mano tėvas net nežino, kur šiuose namuose rasti ati-
darytuvą", - noriu dabar jai pasakyti. Prisimenu paskutinę
Setui pagamintą vakarienę - argi ne jis atidarė ant stalo
stovintį vyno butelį? Taip, ir net žinojo, kuriame stalčiuje
laikau atidarytuvą.
- Tau tikrai reikėtų pradėti lankyti sporto klubą, kad
turėtum veiklos. - Na štai, pradėjom kritikuoti mano
kūną. Mama nusiplauna rankas ir atsisuka nužiūrėti mano
šlaunų. Pasistiebiu ant pirštų galiukų ir kilsteliu jas nuo
kėdės, kad neatrodytų tokios didelės.
- Setas daro tai, ką turėtų daryti kiekvienas vyras, - pa­
prieštarauja tėvas. - Daug dirba, kad užtikrintų savo ateitį,

112
 Žmonos

kad tinkamai aprūpintų šeimą. - Vienu sakiniu tėvas su­

geba užstoti mane ir paremti patriarchatą. Šaunu!
Vis vien dėkinga jam nusišypsau. Per gyvenimą mane
labiau sutraumavo mama, ne tėtis. Nesvarbu, kad turiu
patikos fondą ir stabilų darbą, pati moku buto paskolą, -
Setas vis tiek yra tas, kuris aprūpina šeimą - tiksliau, tris
šeimas.
- Žinoma, - greitai priduria mama. - Tiesiog būtų
smagu, jei galėtume dažniau jį pamatyti. Praėjusį savait­
galį kartu su tavo seserimi buvo atvažiavęs Maiklas. Jį
paaukštino darbe, todėl nupirko jai naują BMW. Trečiųjų
vestuvių metinių proga keliaus į Graikiją.
Iš to, kaip motina tai praneša, atrodo, kad čia ji gavo
automobilį ir skris į Graikiją. Tačiau tokia mano kasdie­
nybė - gyvenu puikaus ir didingo sesers gyvenimo šešė­
lyje. Jei būčiau pirmoji susilaukusi kūdikio, tai ji gyventų
manajame, tačiau likimas sudėstė kitaip.
- Turiu grįžti prie darbo. Paliksiu jus, višteles, užsi­
imti mergaitiškais dalykėliais. - Tėtis pabučiuoja mamai į
skruostą, o tada pasišalina į savo studiją.
- Mergaitiškais dalykėliais, - garsiai pakartoju. - Dėsim
kiaušinius ar kažką iš jų gaminsim?
Mama mano balse išgirsta pasišlykštėjimą ir staigiai
mane nutildo.
- Žinai, ką jis turi omeny.
- Mama. - Atsidustu. - Čia ir esmė, kad žinau... Tai la­
biausiai ir liūdina.
Ji griežtai pažvelgia į mane, nuo katės akių formos
akinių atsispindi pro langą sklindanti šviesa.
- Nežinau, kas tau užėjo, - pareiškia.

113
 Tarryn Fisher

Ji teisi. Įprastai nieko panašaus nesakyčiau. Mane pa­

veikė Hana... ir Regina. Labai, labai, labai paveikė. Įsi-
spoksau į pustuštę stiklinę su dietine kola, akis perši nuo
ašarų, nedrąsiai kilsteliu ranką norėdama paliesti beveik
sugijusią ausį. Gali savo vyrui atiduoti viską, visą save,
ir vis vien liksi sužalota ausimi. Kodėl ieškojau kitų Seto
žmonų? Viską sugadinau. „Bet kam sugadinau? - klausiu
savęs. - Sau ar Setui?" Niekas nebeatrodo sąžininga, net
tėvų santuoka. Byru į gabalus ir krapštau savo santykius
kaip kokį šašą. Susimąstau apie Reginos žinutes Vilui. Pas­
tarąsias dienas tik apie jas ir tegalvojau, skaičiau vėl ir vėl,
kol išmokau jos rašymo stilių. Ji eina tiesiai prie reikalo,
bet mėgsta flirtuoti, įsimena smulkmenas. Priklausoma
nuo detalių. Ar todėl, kad Setas taip stipriai paskendęs
trijų santykių, keliamuose rūpesčiuose, kad smulkmenų
nepastebi? Regina užsiregistravusi pažinčių svetainėje,
nekantriai rašo žinutes vyrui vardu Vilas tik todėl, kad jis
moka užkalbėti dantį. Ar dabar mano eilė? Ar taip nusi-
vilsiu savo santuoka, kad ieškosiu santykių kitur? Jei tik
mano vaikelis nebūtų miręs. Nebūtų jokios Hanos, Regina
ir toliau būtų nutolusi, picą vakarienei užsakanti žmona,
o man tektų visas Seto dėmesys. Nuvyliau jį pačiu skau­
džiausiu būdu ir jis privalėjo rasti kitą moterį, kuri duotų
tai, ko negalėjau aš.
Mama priešais mane padeda lėkštę salotų, tarp žalumos
ryškiu raudoniu išsiskiria vyšniniai pomidorai iš daržo.
Dar turiu galimybę viską ištaisyti. Galiu atskleisti, kokia
iš tikrųjų yra Regina. Setas pamatytų, kad tik trokštu jam
gero, kad esu vienintelė tikrai jį palaikanti moteris. Jis ne­
suvokė, kaip stipriai toks gyvenimo būdas jį išvargino:

114
 Žmonos

pykčio protrūkiai buvo tik vienas būdų, kuriais išliejo

įtampą. Nebūtų svarbu, kad negalėjau pagimdyti vaikų.
Palikčiau tuo pasirūpinti Haną. Be to, ji būtų užsiėmusi
kūdikiu. Argi mamytės nėra pagarsėjusios, kad apleidžia
savo vyrus, vos tik atsiranda tas mažas žmogeliukas, ku­
riuo reikia rūpintis? Perimčiau tai, kas jai nebesisektų.
Apsisprendžiau. Žinau, ką turiu padaryti. Jei negaliu
nugalėti Hanos, nugalėsiu Reginą. Sumažinsiu mūsų
gretas nuo trijų iki dviejų.

Labas, Regina,
labai mėgstu Tomą Vaitsą. Prieš kelerius metus buvau jo
koncerte. Turbūt geriausias koncertas gyvenime. Labai užjaučiu
dėl santuokos. Mano sesuo išsiskyrė praeitais metais ir vis dar
negali atsigauti. Džiaugiuosi, kad tau viskas gerai ir nori vėl su­
sitikinėti! Tavo vyras nežino, ką prarado. Gal neprieštarausi, jei
paklausiu - kodėl išsiskyrėt? Ar dėl ko nors santuokoje gailiesi?
Kalbant apie mane, jau kurį laiką nesu turėjęs rimtų santykių.
Paskutinius kelerius metus buvau susitelkęs į darbą. Bet manau,
kad esu pasiruošęs kurti šeimą. Šį savaitgalį važiuosiu aplankyti
sesers Montanoje - kokie tavo planai?
Iki.
Vilas

115
 13

Apgailėtina. Nesugebu net tinkamai susipykti su savo

vyru.
Mintyse vis kartoju pokalbį, įvykusį man išvažiavus iš
tėvų namų. Paskambinau Setui vos tik išsukusi iš įvažos.
Norėjau priminti, kaip gerai kartu praleidome laiką, kaip
mėgavausi būdama su juo praėjusį vakarą, tačiau įsijungė
balso paštas. Jis atskambino po dvidešimties minučių, kai
lipau į daugiabučio liftą.
- Labas, - pasisveikino. - Kalbėjau telefonu... - Jo balsas
nutrūko, priglaudžiau mobilųjį arčiau ausies, bet išgirdau
tik žodį „tėvai".
Niekada nesu mačiusi Seto tėvų. Jų gyvenimo būdas
lėmė, kad jie retai rodėsi viešumoje ar išvykdavo iš Jutos.
Lifto durims prasivėrus, išėjau su užgimusia mintimi. Pa­
siūliau ją Setui.
- Galėtume atostogauti Jutoje! Kada paskutinį kartą
leidai laiką su šeima?

116
 Žmonos

Tikėjausi, kad jis bus sužavėtas, džiaugsis galimybe

pasinaudoti mūsų laiku kartu ir aplankyti namus, tačiau
reakcija mane nustebino - balsas iškart tapo atšiaurus.
- Ne, - nukirto ir atsiduso, tarsi kalbėtųsi su vaiku.
Visus dvejus metus, kai esame kartu, Setas vis atidėliojo
susitikimą su tėvais. „Mano šeima išprotėjusi, - visada sa­
kydavo. - Jie labai užsiėmę." Tarsi aš nebūčiau užsiėmusi,
tarsi negalėčiau nė pamėginti suprasti jų gyvenimo būdo
keliamų iššūkių.
- Juk turi netikrų brolių ir seserų! - prieštaravau. - Jie
tikrai ras tau laiko. Norėčiau su jais susipažinti...
Setas atmetė šią mintį netgi kiek agresyviai ir dar kurį
laiką ginčijomės, kol galiausiai pasidaviau. Nenorėdama
prarasti jo palankumo visada tai ir darau - pasiduodu.
Nebūsiu įkyri ragana. Nebūsiu užknisanti žmona. Būsiu
mėgstamiausia, ta, kuri palengvina jo gyvenimą. Kuri pati
pasisiūlo patenkinti jį oraliniu būdu, kad padėtų užmiršti
blogą dieną, ir darbuodamasi dejuoja taip, tarsi malonumą
patirtų pati.
Nors tiesa ta, kad net nežinau, ar noriu susipažinti su
Seto tėvais. Po velnių, jie juk poligamai! Bet nėra panašūs į
mus. Visi gyvena kartu, vilki keistais drabužiais ir drauge
augina vaikus, tarsi jų namas būtų koks triušių urvas. Įsi­
vaizduokit, ką reikštų kasdien žiūrėti kitai moteriai į akis,
plauti jos indus, keisti jos vaikų sauskelnes ir žinoti, kad
praėjusią naktį ji apimta aistros nagais kabinosi į tavo vyro
nugarą. Skamba taip iškrypusiai, bet kas aš, kad teisčiau?
Pati savo draugams ir šeimai neatskleidžiu tiesios todėl,
kad tai jiems skambėtų kaip iškrypimas.

117
 Tarryn Fisher

Tačiau jie vis vien yra Seto tėvai ir atrodo, kad turėčiau
su jais susipažinti. Nusipelniau to. Į galvą šauna mintis,
nuo jos pasijuntu kiek nemaloniai: kas, jei jie jau susipa­
žino su Hana? Ar Setas man tai pasakytų? Po paskutinės
jo reakcijos bijau net klausti.
Įsipilu taurę vyno, antrą per valandą, ir nuklystu į sve­
tainę ketindama pažiūrėti ką nors per televizorių. Viskas,
ką galiu rasti, tai kvailų jau matytų realybės šou serijos.
Kažkodėl chaotiški realybės šou žvaigždžių gyvenimai
padeda geriau jaustis dėl savojo. Tų plastikinių moterų
kasdienybė atrodo nuobodi ir lėkšta, nesvarbu, kad jos žy­
mios ir turtingos, nesvarbu, nusipelnė to ar ne. Kažkodėl
tai teikia vilties. „Mes visi, kiekvienas mūsų, esam negrįž­
tamai sugadinti", - pagalvoju.
Praėjus dvidešimčiai minučių vis dar niekaip negaliu
susikaupti. Išjungiu televizorių ir, krūtinėje toliau kun­
kuliuojant pykčiui, įsispoksau į sieną. Nužingsniuoju iki
spintos koridoriuje, išsitraukiu aštuonis per visus san­
tuokos metus Seto tėvų atsiųstus atvirukus ir tyrinėju jų
apačioje paliktus parašus. Atvirukai niekuo neišsiskiria:
jose pavaizduotos gėlės, meškiukai, visi atrodo vienodai,
nieko asmeniško, išskyrus skubotai suraitytus vardus:
Peris ir Filisė. Keista, ar ne? Taip, jie manęs nepažįsta, ta­
čiau galėtų bent parodyti norą pažinti. Nekantraujame su­
sipažinti! Siunčiame apkabinimus! Arba kažkas panašaus į:
Setas pasakojo tokių nuostabių dalykų apie tave. Galvoju apie
visus jiems siųstus atvirukus, apie palinkėjimuose besi­
liejantį nekantrumą, kai pasakojau apie mūsų butą Siatle,
o prieš persileidimą - apie vardus, kuriuos išrinkome

118
 Žmonos

vaikeliui. Dabar jaučiuosi kvailai, kad dalijausi nereikš­

mingiausiomis smulkmenomis, o jie net nepasivargino at­
sakyti. Norėčiau apie juos paklausti Hanos ar Reginos - ką
galvoja jos, ar kada nors teko su jais susitikti.
Net nesu su Seto motina apsikeitusi elektroniniais laiš­
kais, nors ne kartą prašiau jos elektroninio pašto adreso.
Maniau, kad jei užmegztume nors kokį ryšį internetu, pa­
darytume pažangą. Setas visada žada, kad atsiųs man tą
adresą, tačiau taip ir neprisiruošia.
Dieną prieš mudviejų vestuves jo tėtis buvo išvežtas į
ligoninę - jam atlikta tulžies pūslės operacija, todėl Seto
motina nenorėjo palikti jo vieno. Nesupratau, kodėl tai
buvo taip svarbu, jei juo galėjo pasirūpinti bet kuri kita iš
keturių žmonų.
- Ji yra teisėta jo žmona. Turi būti šalia, kad viską pri­
žiūrėtų, jei kartais kiltų problemų, - paaiškino Setas.
Tada jie pažadėjo aplankyti per Kalėdas, tačiau Seto
motina susirgo plaučių uždegimu. Per Velykas atėjo eilė
ūminiam kosuliui, o per Kalėdas - dar kitokiai ligai. Kai
praradau vaikelį, jie atsiuntė gėlių, kurias iškart išmečiau.
Nenorėjau priminimo apie tai, kas nutiko. Mano gimta­
dienio proga jie visada atsiunčia atviruką su penkiasde­
šimt dolerių viduje.
Ištuštinu vyno taurę ir įsijungiu Reginos feisbuko pa­
skyrą. Gal ji turi nuotraukų su Seto tėvais. Mažai tikėtina,
bet pabandyti verta. Setas neturi jokių nuotraukų. Sako,
kad tėvai nekenčia fotoaparatų ir mobiliųjų telefonų, o
drauge nesifotografuoja dėl teisinių priežasčių. Kaip ir ti­
kėjausi, Reginos paskyroje nieko nerandu. Hanos irgi. Ne­
žinau - turėčiau pajusti palengvėjimą ar nusiminti.

119
 Tarryn Fisher

Suirzusi nusisuku nuo „MacBooko". Norint gauti at­

sakymų, lieka tik vienintelė išeitis, ir dėl to reiks meluoti
Setui. Kompiuteryje matau pranešimą, kad Regina at­
rašė Vilui. Kylant nerimui prisijungiu prie svetainės. Vis
spėliojau, kada ji pradės siūlyti susitikti, ir bandžiau nu­
spręsti, ką atsakysiu, bet kol kas atrodo, kad neprieštarauja
neskubėti. Zinutė ilga. Nuo vyno pereinu prie degtinės ir
patogiai įsitaisau ant sofos, skaitydama čiulpiu apatinę
lūpą.

Labas, Vilai,
ką tik grįžau namo po begalės susirinkimų. Nusikaliau.
Turbūt užsisakysiu maisto ir žiūrėsiu „Netflixą". Smagu, kad šį
savaitgalį aplankysi šeimą, puikiai praleiskit laiką!
Mano santuoka... na, sunkus atvejis. Kelerius metus labai
stengėmės, turbūt net ir po to, kai abu suvokėme, kad viskas
baigta. Galiausiai supratom, kad esam labai skirtingi žmonės,
norintys skirtingų dalykų. Jis dabar vedęs kitą... Kiek žinau, jie
laimingi.
Kartais susinervinu, kad jis taip greitai sugebėjo rasti kitą,
o man reikėjo laiko išgyti, bet tikriausiai kiekvienas su tuo tvar-
komės skirtingai. Kodėl pasibaigė paskutiniai tavo santykiai?
Ilgai buvote kartu?
Regina

Kurį laiką spoksau į ekraną svarstydama jos žodžius.

Skirtingi žmonės, norintys skirtingų dalykų. Kodėl ji meluoja?
Kas iš to, kad internetu užmegs santykius su šiuo vyru?
Žinau atsakymą dar neužbaigusi minties: ji vieniša. Seto

120
 Žmonos

dėmesio ne visada pakanka, o kartais atrodo, kad jis išvis

neegzistuoja, todėl nepažįstamojo dėmesys pasotina tą
alkį būti matomai... ir išgirstai. O ir nesvarbu, kodėl ji tai
daro, - tai vis vien išdavystė. Ir Setas nė nenutuokia. Už-
veriu kompiuterio ekraną ir įsispoksau pro langą. Svarstau
eiti pasivaikščioti: daugiabutyje gali pradėti spausti sienos.
Nesunku praleisti ištisas dienas lankant pastate įrengtą
sporto klubą, perkant gėrimus čia esančiame aparate,
užuot nuėjus į parduotuvę kitame kvartale, ir spoksant į
pasaulį po savimi, užuot patyrus jį savo kailiu. Suvokiu,
kad kai nedirbu, vis dažniau lieku namie, turiu vis ma­
žiau noro lįsti į dulksną, nebent atsiranda rimta dingstis.
Anksčiau, senajame gyvenime, negalėjau būti įkalinta tarp
keturių sienų. Jei vos per kelerius metus taip stipriai pa­
sikeičiau, tikriausiai pasikeitė ir Regina. Galbūt suvokia,
kad nebenori būti su Setu, ir dabar išmėgina, ką reikštų
susitikinėti su kitais. Tokiu atveju jos žinutės Vilui yra
geras ženklas. Bent jau man. Jei papasakosiu Setui, ką
žinau, turėsiu dėl daug ko pasiaiškinti. Nusprendžiu
nieko nesakyti. Prieš apsispręsdama palauksiu, ką Regina
dar parašys. Keliauju per televizijos kanalus ir stabteliu
ties viena tų laidų apie internetinius santykius. Laidoje iki
šiol tik internetu bendravę žmonės pagaliau susitinka ir
dažniausiai išaiškėja, kad vienas visą laiką melavo kitam.
Krūpteliu galvodama apie Vilą, apie į pažinčių svetainę
įkeltas pusbrolio nuotraukas. Tai, ką žmonės pateikia in­
ternete, retai kada atspindi tiesą. Jei noriu sužinoti, kas
iš tiesų yra Regina Koel, turiu ją pamatyti gyvai, kaip
pamačiau Haną.

121
 Tarryn Fisher

Paskambinu į „Markelio ir Abelio" advokatų kontorą

ir pranešu administratorei, kad norėčiau susitarti dėl su­
sitikimo su Regina Koel. Manęs paprašo palaukti, jaučiu,
kaip susisuka skrandis. Klausiu savęs, ką darau. Tai man
nebūdinga: metų metus tyliai su viskuo susitaikiau... ty­
liai ir paklusniai. Bet dabar per vėlu. Atvėriau per daug
durų ir noras sužinoti daugiau nugali sveiką protą. Admi­
nistratorė perveda mano skambutį Reginos sekretorei, ši
praneša, kad anksčiausias įmanomas susitikimo laikas yra
po trijų savaičių. Jaučiu kylant nusivylimą. Trys savaitės
prilygsta amžinybei.
- Tikrai neįmanoma užsiregistruoti anksčiau? - teirau­
juosi.
- Deja, ne. Panelė Koel visą šį laiką užimta. Galiu įra­
šyti jus į laukiančiųjų sąrašą, bet iš tikrųjų susitikimai retai
kada atšaukiami. - Sekretorė kalba pro nosį, tonas skamba
erzinamai praktiškai - tikra Hermiona Įkyrėlė.
- Supratau, - atsidustu. - Tikriausiai neturiu kito pasi­
rinkimo.
- Tuomet užregistruosiu jus sistemoje, reikės tik pagrin­
dinės informacijos, - sako ji. Girdžiu klaviatūros klaksė-
jimą, netrukus ji pradeda klausinėti.
Pasakau, kad esu Lorena Brajan iš Oregono. Paklausta
apie vizito tikslą, atsakau, kad tai susiję su skyrybomis, ir
staiga jaučiu pokytį - sekretorės balsas tampa malonesnis.
Pokytis toks stiprus, kad imu spėlioti, ar ji pati nebus iš­
siskyrusi. Nuo minties apie skyrybas su Setu ima pykinti.
Nenoriu skirtis - noriu, kad jis visas būtų mano. Tačiau
pirmiausia turiu sužinoti apie jo santykius su Regina.

122
 Žmonos

Sekretorė klausinėja toliau: ar turime vaikų, ar pasirašėme

vedybinę sutartį, kiek laiko esame susituokę?
- Nesijaudinkite, - sako ji prieš padėdama ragelį. - Pa­
nelė Koel viena kompetentingiausių advokatų Oregone.
Kompetentingoji Regina. Svarstau, ar kas nors apibū­
dintų mane kaip kompetentingiausią slaugytoją Siatle? Tik
jau ne Lorena.
Baigusi pokalbį nužingsniuoju tiesiai prie baro ir susi­
maišau degtinės ir limonado kokteilį. Ledo kubeliams pa­
nirus į degtinę ir ėmus traškėti, suprantu, kad esu vieniša.
Vieniša ir nusiminusi. Neturėčiau tokia būti: esu jauna,
gyvybinga ir tai geriausi mano gyvenimo metai. „Šitai pa­
daryti būtina, - sakau sau tolyn nustumdama sėlinančią
kaltę. - Turi išsiaiškinti."

123
 14

Visą rytą galvoju apie Haną. Spėlionės, kur ji ir ką veikia,

virsta apsėdimu. Blogai miegu: net nurijusi gydytojo iš­
rašytų migdomųjų atsibundu vidury nakties permirkusi
nuo prakaito. “Pamiršau, ką reiškia patirti laimę. Ką laimė
reiškia man. Šių jausmų antplūdį paskatino paskutinė Re­
ginos žinutė Vilui - ji paklausė, kas daro jį tikrai laimingą.
Atsakiau kaip Vilas: šeima, darbas. Bet grįžusi į tikrovę ir
susimąsčiusi apie tai, kas daro laimingą mane, negalėjau
sugalvoti gero atsakymo. Žinau, kas daro laimingą Setą,
ir žinau, kad esu laiminga, kai laimingas jis, tačiau argi
tai neįrodo, kad, siekdama susitapatinti su juo, visiškai
praradau save? Tapau ta moterimi - ta, kuri laiminga, jei
laimingi kiti. Užplūsta nusivylimas, kad visiškai pamiršau
savo poreikius. Setui mane radus toje kavinukėje, tikrai
siekiau kažko daugiau. Metaforiškai kalbant, dar pienas
nebuvo nudžiūvęs nuo lūpų, stokojau patirties. Kartais
svarstau, ar jis tą žinojo ir dėl to pasirinko būtent mane.
Kaip turėtų būti lengva įsimylėjusią merginą įtikinti, kad
ji gali pasiekti nesuvokiamų dalykų. O daugpatystė ir yra

124
 Žmonos

visomis prasmėmis - protu ir jausmais - nepateisinama.

Bet aš užsispyrusi. Mes su Setu nukrypome nuo kelio: tai,
kaip jis aną dieną mane stumtelėjo, šitai tik įrodo. Galime
grįžti vienas pas kitą - turiu tik atsikratyti Reginos.
Nusprendžiu pasivaikščioti, kad pravėdinčiau galvą.
Tikriausiai lauke labai šalta, bet per ilgai sėdžiu šitame
bute apsupta tik savo minčių. Jei netoliese gyventų kokia
draugė, būtų kitaip. Turėčiau kam pasiguosti, iš ko pasi­
semti išminties. Bet ši mano santuokos paslaptis neleidžia
užmegzti reikšmingų draugysčių. Per daug klausimų,
per daug melo, kurį neišvengiamai turi dumti į akis. Net
juokinga įsivaizduoti ką nors dalijant patarimus apie tokį
siaubingai keistą reiškinį kaip poligaminė santuoka: Pa­
laikyk kitas žmonas! Nepamiršk jam pačiulpti kiek įmanoma
dažniau, kad būtum jo numylėtinė...
Užsimetu šilčiausią striukę, apsiaunu guminius batus ir
patraukiu „Westlake Center" prekybos centro link. Medžių
kamienai aikštėje nudažyti Siatlo „Seahawks" komandos
kobalto mėlyna, manevruodama tarp jų pastebiu kioskelį,
kuriame pardavinėjamas karštas vynas ir skrudinti kaštai-
niai. Šiandien jau išgėriau per daug, bet puodelis karšto
vyno niekam nepakenkė. Laukdama eilėje bandau save
įtikinti, kad visas alkoholis turbūt jau bus iš to vyno išga­
ravęs.
Su dideliu garuojančiu vienkartiniu puodeliu rankose
patraukiu kitoje gatvės pusėje išsirikiavusių parduotuvių
link. Ruošiuosi pereiti gatvę, kai išgirstu kažką šaukiant
mano vardą. Apsisuku ir nustebusi imu dairytis po ap­
linkui šmėžuojančius veidus. Šiame mieste nepažįstu daug
žmonių. Dauguma praeivių nuleidę galvas dėl lietaus, kol

125
 Tarryn Fisher

stoviniuoju ant šaligatvio, jie braunasi pro mane ir kerta

nedidelę sankryžą.
Pagaliau pamatau ją - neįtikėtino tobulumo šviesūs
plaukai, sukišti po kepure ir ryškiai raudono lietpalčio
gobtuvu. Atrodo nekalta ir nekantri, tarsi šiuolaikiška Rau­
donkepuraitės versija.
- Labas, gerai spėjau, kad čia tu. - Lorena priartėja,
veidas įraudęs nuo skubėjimo arba šalčio. Uždeda ranką
man ant peties ir susilenkia norėdama atgauti kvapą. -
Bėgau, kad tave pasivyčiau, - paaiškina. - Klaidžiojai
kažkur savo pasaulyje, negirdėjai, kaip šaukiau.
- Atleisk. - Žvilgteliu per petį. Šviesoforo signalas pa­
sikeitė į raudoną, praradau galimybę pereiti gatvę. Puiku.
Įstrigau šioje sankryžoje su Lorena dar bent kelioms mi­
nutėms.
- Taigi... ką čia veiki? - klausiu.
Iš dalies tikėjausi, kad iš minios išlįs jos vyras Džonas
su kvaila šypsena. Džonas amžinai šypsosi, tarsi maldau­
damas, kad visi aplinkui jį pamėgtų. Aš geras vyrukas!
Žiūrėkit, kaip šypsausi! Jis irgi nešioja kepures, virš kaktos
visada susiraizgo trys tobulos garbanos. Atsargiai apsi­
žvalgau. Mažiausiai dabar noriu matyti jų tobulą porą.
- Ai, pagalvojau, kad išlįsiu šiek tiek pasivaikščioti po
centrą, - sako ji. - Kur nors pavalgysiu.
- O kur...
- Dirba, - greitai atsako Lorena. Praeivis mane stumteli
ir karštas vynas iš puodelio šliūkšteli ant striukės. Susvy­
ruoju, Lorena mane sulaiko nespėjusią pargriūti. Dėkinga
nusišypsau ir tvirtai atsistoju ant abiejų kojų.

126
 Žmonos

- Oho, - taria ji. - Kiek jau puodelių išgėrei? - Ji bando

juokauti, aišku, neturėdama nė menkiausio supratimo, kad
didžiąją dienos dalį praleidau gerdama, tačiau kažkas jos
balse suerzina.
- Neprivalai visą laiką būti suknista teisuolė, - atšaunu.
Išpilu likusį vyną ant šaligatvio ir nužingsniuoju išmesti
puodelio. Šiukšliadėžėje nėra vietos, atliekos virsta per
kraštus. Atsargiai palieku tuščią puodelį ant pačios kaugės
viršūnės ir grįžtu laukti žalios šviesos. Lorena atrodo taip,
lyg ką tik būčiau trenkusi jai antausį, veide nebeliko šyp­
senos. Iškart pasijuntu kalta. Ji elgėsi labai maloniai, o aš
turiu spjaudytis savo irzuliu į visas puses.
- Atsiprašau, - prabylu kilstelėdama delną prie veido. -
Buvo tikrai šūdina diena. Klausyk, gal norėtum nueiti kur
nors išgerti?
Ji tylėdama linkteli ir staiga, primiršusi savo pačios pro­
blemas, jos veide pastebiu kažką daugiau. Ji irgi nėra lai­
minga - kažkas negerai. Atsidustu. Tikrai nenoriu šiandien
būti kieno nors psichologė.
- Tuomet puiku, - sakau apsidairydama. - Pakilus štai
ten yra alinė, arba galim eiti į barą su rimtais gėrimais.
Kelias sekundes pasvarsčiusi ji apsisprendusi linkteli.
- Rimti gėrimai.
- Puiku, - atsakau. - Žinau geriausias vieteles. Sek
paskui.

Vedu Loreną pro turistų pamėgtas vietas ir ryškiai ap­

šviestus restoranus iki Pašto alėjos, ten pasuku kairėn. Ei­
nant pro kramtomąja guma apklijuotą sieną, Lo suraukia
nosį nuo siaubingai saldaus pakramtytos gumos kvapo.

127
 Tarryn Fisher

- Šlykštu, - girdžiu ją sakant. - Negaliu patikėti, kad

turistai mėgsta šitą vietą. Kas jiems negerai?
- Ir vėl skundiesi, - šūkteliu per petį. Mums dešinėje
mergina apsimeta laižanti gumos kalnus, kol draugė ją fo­
tografuoja. Tai matydama Lorena nusipurto.
Praeivių sumažėja ir netrukus gatvelėje liekame dviese.
Lorena prisiglaudžia arčiau, tarsi bijodama, kad būsim api­
plėštos.
- Kiek laiko čia gyveni? - klausiu. Jos burna paslėpta po
šaliku, išlindęs tik raudonas nosies galiukas.
- Ketverius metus.
Linkteliu. Ketveri metai reiškia, kad esi dar kiek neap­
sipratęs su miestu. Vis dar bandai išsiaiškinti, kurių gatvių
vengti ir kurie restoranai verti dėmesio.
- Tu čia gimei? - klausia.
- Gimiau Oregone, bet tėvai čia persikėlė, kai buvau
maža.
Vedu ją dar viena gatvele ir sustoju priešais žolynu pa­
dengtą sieną.
- Tiks čia? - klausiu. Lo atsargiai apsidairo ir linkteli.
Baro vidus nušviestas per sienas ir lubas nusidrieku­
siomis rožinėmis neoninėmis šviesomis. Kai kurie tokią
vietą tikriausiai pavadintų apleista. Kai pirmą kartą čia
lankiausi, Setas sakė, kad šiame bare tvyro devintojo de­
šimtmečio pornografinių filmų nuotaika. Tai buvo vienas iš
nedaugelio kartų, kai drauge išlindome į viešumą. Dabar,
žengdama su Lorena pro duris, suvokiu, kad Setas tikriau­
siai mane čia atsivedė todėl, kad tokioje vietoje buvo itin
maža tikimybė sutikti kokį pažįstamą.
Randame nedidelį staliuką kampe ir pradedame išsivy­
nioti iš šalikų bei striukių. Stengiuosi nežiūrėti į Loreną,

128
 Žmonos

nes nežinau, kodėl išvis čia atėjau, tik suvokiu, kad jos
akyse atsispindėjo liūdesys, kažkas panašaus į tai, ką jaučiu
pati. Sakau sau, kad jei ji ims kalbėti apie tai, jog abi nega­
lime turėti vaikų, išeisiu. Pradžiai užsakau padėklą vieno
gurkšnio kokteilių. Reikia numalšinti įtampą - ir greitai.
- Ką dažniausiai geri?
Tikiuosi išgirsti, kad Lorena mėgsta rausvąjį vyną ar
šampaną, bet ji lyg tarp kitko atsako:
- Viskį. - Ir užsiverčia stikliuką, tarsi būtų koledžo va­
karėlyje. Puiku.
Užsisakome gruzdintų bulvyčių, atkeliavus maistui jau
esame ištuštinusios po tris stikliukus ir apgirtusios. Lorena
negali suprasti, kaip atidaryti pomidorų padažo kamštelį
ir nevalingai kikendama numeta buteliuką ant grindų. Pa­
kėlusi atidaro dantimis.
- O tu manei, kad aš nuoboda, - taria žvelgdama į mane
pro buteliuką.
- Tu girta, - atsakau mirkydama bulvytę į pomidorų
padažą, tada susikišu visą į burną. - Tavo nepriekaištingai
tobulas gyvenimas neleidžia būti niekuo kitu, tik nuoboda.
Lo prunkšteli.
- Toks tobulas. - Ji užsimerkia, veidas įsitempęs. -
Viskas ne taip, kaip galvoji.
- Ką turi omeny? - klausiu. Žinau, kad ji išgėrė daugiau,
nei reikėtų, bet kai pradeda kalbėti, nestabdau. Jei gailėsis
prisišnekėjusi, galės tai daryti rytoj, kai manęs nebus šalia.
- Ar tikrai nori žinoti?
- Neklausčiau, jei nenorėčiau, - atsakau.
Ji žaidžia su servetėle - suplėšo per pusę, tada kumš­
tyje susuka į rutuliuką. Sunaikinusi įmeta apgailėtiną

129
 Tarryn Fisher

popieriaus gabaliuką į vandens stiklinę. Stebiu, kaip jis

plūduriuoja, o tada pakeliu akis j ją.
- Jis man neištikimas, - prisipažįsta Lorena. - Nuolat. Į
visas keliones važiuojam po to, kai jį pagaunu. Tikriausiai
tam, kad atgautų mano palankumą.
Nežinau, ką pasakyti, todėl kvailai spoksau, kol ji vėl
prabyla.
- Viskas yra apgaulė. Aš esu apgaulė. Maniau, jei tu­
rėsim vaikelį, viskas pagerės, jis nenorės išdraskyti šeimos,
bet buvo taip sunku pastoti, o dar sunkiau - išsaugoti tą
vaikelį. Dabar nebegaliu turėti vaikų - toks mano gyve­
nimas.
Ištiesiu ranką virš bulvyčių, tuščių stikliukų ir paliečiu
jos plaštaką - iš pradžių atsargiai, tačiau galiausiai suimu
tvirčiau.
- Man labai gaila, - sakau, tačiau net pačiai tie žodžiai
skamba paviršutiniškai ir visai neguodžia. - Ar negalvojai
jo palikti?
Ji papurto galvą. Nosis ryškiai raudona, matau, kad
pradėjo verkti.
- Ne, negaliu. Myliu.
Tie žodžiai priverčia mane atitraukti ranką ir įsispoksoti
į lėkštę su likusiomis bulvytėmis. Juk puikiai pažįstu tą
jausmą. Nežinojimą, ar turėčiau jį palikti, bandymą viską
ištaisyti, tačiau visad nesėkmingą. Esu girta ir įkvėpta Lo-
renos nuoširdumo, todėl imu atvirauti:
- Mano vyras turi dar dvi žmonas. - Jaučiu, kaip veidu
kyla karštis. Pirmasis žmogus, kuriam tai pasakoju, o juk
visada teigiau, kad jos nemėgstu. Juokinga, kaip viskas su­
siklosto.

130
 Žmonos

Lorena nusijuokia pamaniusi, kad juokauju, tačiau

rimta mano veido išraiška priverčia jos žandikaulį atvipti.
Si šokiruojanti naujiena išguja iš jos galvos pačios skausmą,
ji ima veblenti:
- Juokauji. Dieve mano, nejuokauji...
Jaučiu palengvėjimą ir baimę. Žinau, kad neturėjau to
sakyti, kad tai kelia pavojų tiek Setui, tiek kitoms žmo­
noms, bet alkoholis ir liūdesys atrišo liežuvį, o atsiimti žo­
džius jau per vėlu.
- Įsivėliau į poligamiškus santykius, - priduriu no­
rėdama patikslinti. - Nors niekada nesu sutikusi tų kitų
žmonų, jos net negyvena netoliese.
- Jei gerai supratau, - Lorena įkvepia, - viską žinodama
leidi vyrui tave apgaudinėti... su dar dviem žmonomis?
Linkteliu. Ji pratrūksta juoktis. Pirmiausia supykstu. Ne
visai toks dalykas, iš kurio reikėtų juoktis, tačiau tuomet
tarsi pro rūką pamatau tai, ką mato ji, ir negaliu susilaikyti
neprapliupusi kvatotis ir aš.
- Mes - suknistai apgailėtina porelė, - galiausiai sako ji,
pakyla iš vietos ir patraukia link baro užsakyti dar gėrimų.
Mums tikrai nereikėtų daugiau gerti, bet tuo pat metu pri­
valome tęsti. Jai nešant gėrimus prie staliuko, blausiai nu­
sišypsau. Lorena pažvelgia į mane per vandens stiklinės
kraštą (popieriuką išėmė) ir atsako tokia pat silpna šyp­
sena.
- Kokia nesąmone pavertėme savo gyvenimą, ką? Na,
tai koks jis - tavo Setas? Ar viso to vertas?
- Nesu tikra, - prisipažįstu. - Maniau, kad taip, kitaip
nebūčiau už jo tekėjusi. Bet pastaruoju metu jaučiuosi

131
 Tarryn Fisher

kitaip. Netgi susiradau tas žmonas internete, kad galėčiau

pašniukštinėti.
Jos akys išsiplečia it dvi lėkštės.
- Visai kaip filme, - tarsteli Lorena. - Tiesą sakant, jei
būtume blaivos, turbūt nepatikėčiau nė vienu tavo žodžiu.
- Ar paliksi Džoną? - klausiu.
- Ar paliksi Setą? - atšauna.
- Aš tik noriu, kad tos kitos moterys išnyktų.
- Būtent, - pritaria Lorena ir kilsteli stiklinę norėdama
susidaužti. Tačiau neatrodo įtikinta - veikiau susirūpinusi.

Mūsų keliai išsiskiria ten, kur susitikome, tik dabar jau

per tamsu įžvelgti mėlynai nudažytus medžių kamienus.
Lorena trumpai, bet nuoširdžiai mane apkabina, pažada
niekam neišduoti mano paslapties, atsakau saugosianti
josios. Gera, kad kažkas žino, net jei to žmogaus iki šiol
nemėgau. Apie tai ir galvoju žingsniuodama namo. Tarsi
būčiau perdavusi dalį naštos nuo savo pečių ir dabar judė-
čiau šiek tiek lengviau. Svarstau, ar ji jaučiasi taip pat. Ar
galime kaip nors viena kitai padėti.

132
 15

Guliu ant sofos klausydama liūdnos muzikos: „The

1975", „The Neighborhood", „Jule Vera". Užsimerkiu - pa­
girios pasiglemžė ir galvą, ir skrandį. Apsiverčiu ant šono
vis dar užsimerkusi. Nuostabu, kaip kartą atidariusi duris
nebegali grįžti. Belieka pasiruošti būti įtrauktai vis giliau.
Regina ir Hana, Regina ir Hana - nenustoju apie jas gal­
voti. Matuojuosi su jomis pagal tai, ką sužinojau, lyginu
trūkumus, naršau juos. Šįryt parašiau Hanai, norėdama
sužinoti, kaip jai sekasi, bet ji neatrašė. Tapo mano bendri­
ninke to nė nežinodama. Mano likimas, rodos, susietas su
jos. Svarstau, ar ji pasvajoja atsikratyti Regina.
Regina kur kas daugiau pasiekusi, nei kada nors pa­
sieksiu aš, kur kas labiau pasitikinti savimi. Hana jaunesnė,
gražesnė. Esu per vidurį - ašis, jungianti du priešingus
polius. Setas šią savaitę man rašo daugiau nei įprastai -
stengiasi.
Apie pietus pakylu iš lovos ir patraukiu į vonios kam­
barį. Po dušo pažvelgiu į save nuogą veidrodyje ir bandau
įsivaizduoti, ką į mane žvelgdamas mato Setas. Esu žema,

133
 Tarryn Fisher

tačiau ne smulki kaip Regina, platūs klubai, stambios, rau­

meningos šlaunys. Krūtys virsta iš bet kokios palaidinės,
be liemenėlės kabo putlios. Visos trys esame visiškai skir­
tingų figūros tipų, tačiau mūsų trokšta tas pats vyras.
Kažkas čia ne taip. Juk vyrai turi tipažą, ar ne? Ypač tokie
smulkmeniški kaip Setas. Setas, kuriam patinka Merė Keitė
Olsen, tačiau ne Ešlė - tikrai ne Ešlė, tikina jis.
Jo tipažas turėtų būti Regina, nes ją vedė pirmą. Bet ar
dvidešimtmečiai vis dar nebando išsiaiškinti, ko iš tiesų
nori? Galbūt Setas vėliau suprato, kad jo tipažą atitinku aš.
Tačiau esu viena iš trijų, taigi tokia viltis skamba kvailai.
Kartą Setas sakė, kad tame vakarėlyje Regina jį traukė taip
stipriai, kad užkalbino ją puikiai suvokdamas, jog gali likti
atstumtas. Aš irgi jį traukiau: tai buvo aišku iš to, kaip flir­
tavo, kaip akyse pasirodydavo kibirkštėlė, kurią maniau
esant geismą. Nežinau, kaip susipažino su Hana, tačiau
turiu sužinoti. Mintyse sušmėžuoja Reginos nuotrauka - ar
šalia jos stovinti aukštesnė ir jaunesnė blondinė yra Hana?
Ar jos pažįstamos? Galiu laukti, kol nuvažiuosiu į Port-
landą susitikti su Regina, arba galiu sužinoti dabar.
Taip, puiki idėja - trumpam pašniukštinėsiu, kad nu­
kreipčiau mintis. Vėl parašau Hanai ir dar nesulaukusi
atsakymo metuosi daiktus į nedidelį vienai nakvynei
skirtą krepšį. Jei ji bus užsiėmusi, visada galiu pašniukš­
tinėti pati. Mano laimei, Hana atsako - be galo džiau­
giasi, kad atvažiuoju. Pasiūlo pavakarieniauti ir nueiti
į kiną. Tikriausiai visiškai išprotėjau, nes ketinu eiti va­
karienės ir žiūrėti filmą su kita savo vyro žmona. Vieni
pavadintų mane persekiotoja, kiti sakytų, kad visai išpro­
tėjau, - bet koks skirtumas? „Meilė tikrai verčia žmones

134
 Žmonos

eiti iš proto", - pagalvoju užsegdama krepšį. Įsivaizduoju,

kad Hana išsirinks romantinę komediją, ką nors lengvo ir
seksualaus. Jos amžiaus moterys vis dar žiūri į gyvenimą
pro rožinius akinius. Tačiau ji paklausia, ar mėgstu siaubo
filmus. Šiek tiek sutrinku. Žinoma, kad ne, bet pasakau,
kad mėgstu. Noriu pamatyti, ką ji sumaniusi, sužinoti, kas
jai patinka. Žavus senovinis namas ir tobulai paruoštas už­
kandžių padėklas tikrai nedavė užuominų, kad ji siaubo
filmų su trykštančiais kraujais gerbėja. Ji rašo, kad kine rodo
psichologinį trilerį, kurį norėtų pamatyti; jame vaidina
Dženifer Lorens. Paklausiu, ar jos mėgstamiausias filmas
yra „Šeštasis pojūtis", o ji atrašo, kad nėra jo mačiusi. Iš­
suku iš požeminės stovėjimo aikštelės. Ne itin kreipiu dė­
mesį į kelią ir kažkas nuspaudžia automobilio signalą. Tai
juk „Šeštasis pojūtis" - kaip gali būti jo nematęs, ypač jei
esi siaubo filmų gerbėjas? Ji tokia jauna.
Iš Siatlo išvažiuoju šiek tiek po pietų, puodelio laikiklyje
garuoja kava, per garsiakalbius groja nuotaikinga muzika.
Ak, kaip viskas gali pasikeisti vos per valandą. Esu geros
nuotaikos, radijo stotis leidžia devintojo dešimtmečio mu­
ziką, garsiai dainuoju. Jei važiuosiu greitai, turėsiu pa­
kankamai laiko įsiregistruoti į viešbutį ir susiruošti prieš
vakarienę su Hana. Pilve jaučiu plazdant jaudulį, ne tik
dėl to, kad galimai sužinosiu daugiau apie mūsų vyrą, bet
ir todėl, kad nesėdėsiu namie laukdama Seto. Laukimas,
laukimas - visą mano gyvenimą sudaro tik laukimas.
Laimei, eismas į kaimyninį miestą nėra intensyvus,
todėl atvykstu pačiu laiku. Setas būtų pavadinęs mane
kelių ereliu: sėdėdamas keleivio vietoje dažnai spaudžia
įsivaizduojamą stabdžių pedalą, nes verčiu jį jaudintis.

135
 Tarryn Fisher

Atvykusi į viešbutį numetu daiktus ant lovos ir greitai

palendu po dušu. Pasiėmiau tik du drabužių komplektus:
vieną rytoj grįžti, o kitą šiam vakarui. Dabar spoksau į rudą
megztuką, kreminės spalvos šilkinę palaidinę bei džinsus
ir gailiuosi, kad nepasirinkau ko nors ryškesnio, labiau
traukiančio akį. Šalia Hanos, lieknos it gazelė, būsiu nyki
ir nuobodi, dėl didžiulių krūtų atrodau stambesnė, nei esu.
Pirštais patrinu medžiagą ir pradedu jaudintis. Galiausiai
suvokiu, kad leidau sau nerimauti per ilgai ir nebeturiu
laiko išsidžiovinti plaukų. Džiūdami natūraliai jie susisuka
į netvarkingas garbanas. Kiek įmanydama stengiuosi nors
šiek tiek jas sutramdyti, tačiau jau turiu lėkti.
Portlando oras geresnis nei Siatlo. Jokios miglos, tvyro
tik išmetamųjų dujų ir marihuanos kvapas. Pabeldžiu
vos kartą ir Hana iškart atidaro duris, veide šviečia plati
šypsena. Nenatūraliai plati. Greitai ją apkabinu ir tada
pamatau - virš skruostikaulio įsitaisiusi tamsi, skaudi,
žirnelių sriubą primenančios šleikščios spalvos mėlynė.
Bandė paslėpti ją makiažu, tačiau ant šviesios odos ta
spalva atsiskleidžia itin ryškiai.
- Tik pasiimsiu paltą, - taria ji. - Užeik sekundėlei.
Įžengiu į prieangį svarstydama - užsiminti apie mėlynę
ar apsimesti, kad jai puikiai pavyko ją užmaskuoti, nes šito
Hana tikriausiai ir tikisi. Apsižvalgau tikėdamasi pamatyti
pradingusią nuotrauką, kuri kadaise kabėjo šalia durų ar
bent jau taip teigė Hana. Jos vietoje kaba įrėminta džio­
vinta aguona. Atrodo siaubingai liūdnai. Džiovintos gėlės
yra bandymas laikytis įsikibus to, kas kadaise buvo gyva.
Jos apgailėtinos ir vienišos.

136
 Žmonos

- Patinka? - leisdamasi laiptais klausia ji. - Radau blusų

turguje. Seniai norėjau išmokti džiovinti pati, bet vis neras­
davau laiko.
- Aha, patinka, - sumeluoju. - Ar nesakei, kad anksčiau
čia kabėjo šeimos nuotrauka?
Nuo mano žvilgsnio Hana nurausta.
- Taip, - atsako, o tada greitai nusisuka.
Susimąstau apie savo nuotraukomis neapkabinėtas
spintelės dureles darbe ir suprantu, kad ji žaidžia tokį patį
žaidimą kaip aš. Slėpk vyrą, venk klausimų. Bet mėlynės?
Niekada neturėjau slėpti mėlynių. Prisimenu savo ausį ir
per daug negalvodama kilsteliu ranką, pirštu perbraukiu
žaizdą. Nors atrodau rami, širdis pašėlusiai daužosi. Iki to
vakaro, kai Setas mane stumtelėjo, niekada nebūčiau ga­
lėjusi įsivaizduoti, kad jis gali pakelti ranką prieš moterį.
Netgi vėliau bandžiau ieškoti jo pateisinimų, kaltinau save.
Bet Hanos mėlynių nepaneigsi. Ryju visus klausimus, kol
atrodo, kad jie pradeda veržti gerklę.
- Ei, gal važiuokim atskirai, kad po filmo tau nereikėtų
čia grįžti, - pasiūlo Hana. Linkteliu ir imu svarstyti, ar tai
tikrai vienintelė priežastis. Sis vakaras yra jos vakaras su
Setu, jis vėlai grįš iš Reginos namų. Galbūt Hana nenori,
kad jis žinotų, jog ji susirado draugę. Draugė klaustų apie
mėlynes, draugės įtarimai kryptų į vyrą.
Seku paskui jos automobilį įsikibusi vairo taip stipriai,
kad pabąla krumpliai. Pravažiuojame miesto centrą, maisto
vagonėlius, parduotuves, šiltai apsirengusius ir kažkur
lekiančius žmones. Nekreipiu į visa tai dėmesio. Esu per
daug paskendusi mintyse.
Vos sustojusi prie restorano gaunu Seto žinutę.

137
 Tarryn Fisher

„Labas. Kur tu?"

Sutrikusi spoksau į jo žodžius.
Dabar šešios. Tai reiškia, kad Setas vis dar galėtų būti
su Regina. Galioja nerašyta taisyklė, kad būdamas su viena
žmona nerašai žinučių kitoms.
Atrašau: „Vakarieniauju su drauge."
„Šaunu. Kuria drauge?"
Pasišiaušia plaukeliai ant rankų. Setas dažniausiai
manęs nekamantinėja. Gerai pagalvojus, jis niekada nėra
klausęs apie mano draugus, išskyrus tada, kad įspėjo apie
mudu nepasakoti.
„Kur tu?" - atrašau. Jei jis nori kišti nosį į ne savo rei­
kalus, aš irgi turiu tokią teisę.
„Namie."
Labai įdomus atsakymas. Ypač žinant, kad turi trejus
namus.
Pasistačiusi automobilį Hana žingsniuoja link manęs.
Įkišu telefoną giliai į rankinę ir išlipu jos pasitikti.
Setas turės palaukti. Bus smagu apsikeisti vietomis, juk
dažniausiai laukiu aš. Juokinga, kaip šalia Hanos jis man
rūpi kur kas mažiau.
- Pasiruošusi? - Hana išsišiepia. Jos pasirinktas resto­
ranas šiek tiek primena tą itališką vietelę, į kurią Setas mane
nusivedė, kai pirmą kartą papasakojo apie savo žmoną.
Vos mums įžengus pro duris, Haną pasitinka darbuotojas,
spėju, vadovas. Atskuba pasisveikinti ir šokinėja aplink
lydėdamas mus prie staliuko. Hana padėkoja, o vyrukas
nulekia į virtuvę atnešti mums specialaus užkandžio.
- Iš kur jie tave pažįsta? - klausiu, kai jai pamoja pada­
vėja.

138
 Žmonos

- Dažnai čia lankomės.

Iš daugiskaitos suprantu, kad turi omeny save ir Setą.
Pastebiu, kad sumuštą veido pusę ji laiko nusuktą, tik­
riausiai nori, jog personalas matytų tik sveikąją. Tik kai už­
sisakome, pagaliau užduodu klausimą, nedavusį ramybės
visą vakarą.
- Hana, kaip įsitaisei tą mėlynę?
Ji kilsteli ranką, tarsi norėdama paliesti skruostą, tada
nuleidžia ją ant kelių.
- Jei sakysi, kad įsirėžei į duris ar susitrenkei į atidarytą
spintelę, nepatikėsiu, supranti? Taigi kodėl iškart nepasa­
kius, kas iš tiesų nutiko.
- Tai nori, kad išgalvočiau atsakymą? - klausia kilste­
lėdama antakį.
Svarstydama, ką atsakyti, prikandu lūpą.
- Ne. Bet noriu, kad manimi pasitikėtum, - atsargiai
tariu. - Patikėk, esu priėmusi itin kvailų sprendimų, todėl
tikrai neketinu tavęs teisti.
Hana servetėle nusivalo lūpas ir siurbteli gerą gurkšnį
vandens.
- Atrodo, nori, kad prisipažinčiau padariusi ką nors gė­
dingo, - sako ji.
- Kai matėmės paskutinį kartą, sakei, kad vyras slepia
tavo kontraceptikus, nes nori, kad pastotum. Tai skamba
kaip noras kontroliuoti ir manipuliuoti. Tik noriu sužinoti,
ar viskas gerai.
Hana nuleidžia akis į rankas, dabar tvarkingai sukry­
žiuotas ant stalo. Atrodo visiškai atsipalaidavusi ir nesu­
trikusi, išskyrus U formos mėlynę po akimi. Spoksau į ją

139
 Tarryn Fisher

ir mintimis bandau įtikinti, kad pasipasakotų. Jei Setas ją

muša, turiu žinoti. Dieve, būtų sunku patikėti, bet...
- Mano vyras... - Ji pradeda kramtyti skruostą. Noriu ją
padrąsinti išsipasakoti, tačiau bijau, kad ką nors pasakiusi
išsklaidysiu jos pasiryžimą ir ji užsisklęs, todėl laukiu.
- Jis pratrūksta. Kartais... - Balsas susvyruoja, tarsi ne­
būtų tikra, kaip viską sudėti į sakinius. - Manau, kad jo
praeitis jį paveikė labiau, nei norėtų pripažinti. Bet galiu
tave užtikrinti, jis manęs nemuša.
Įsikimbu į vieną jos sakinio dalį - tą apie Seto praeitį. Ar
ji žino kažką, ko nežinau aš?
- Jo praeitis? - pertraukiu. - Ką turi omeny?
Sugebu išlaikyti neutralią veido išraišką, tačiau jaučiu,
kaip antakiai juda nosies link, o kakta ima rauktis iš rū­
pesčio.
Hana atsikrenkščia, tai nuskamba labai elegantiškai.
Vos tvardausi, trokštu greičiau išgirsti atsakymą. Pilve jau
kaupiasi stiprus pavydas dėl to, kad ji žino kažką, ko ne­
žinau aš.
- Na, - galiausiai prabyla. - Jis kilęs iš didelės šeimos...
„Negali būti, nežinojau", - noriu purkštelėti.
- Kai kas jo šeimoje... na, kai kas jį skriaudė.
Papurtau galvą.
- Kaip skriaudė?
- Ak, nežinau, - atsako Hana ir matau, kad jau gailisi
prabilusi. - Kumščiuodavo dėl smagumo, šaipydavosi.
Bandant paaiškinti, tai skamba ne taip blogai, kaip buvo
iš tiesų.
Sutrikusi spoksau į ją. Tai prie Seto kabinėjosi jo bro­
liai ar seserys? Kas naujo? Mano sesuo kadaise sviedė

140
 Žmonos

mėgstamiausią mano lėlę į židinį ir buvo labai patenkinta,

kad aš apsiblioviau.
Hana palaukia, kol padavėjas išeina pripildęs jos sti­
klinę vandens, tada pasilenkia arčiau manęs.
- Jis turėjo vyresnį brolį, psichopatą, - sušnabžda. - Elg­
davosi siaubingai, pavyzdžiui, laikė jį panardintą vonioje,
kol atrodė, kad mirs, naktį įsliūkindavo į kambarį ir... na...
liesdavo jį.
Negaliu patikėti tuo, ką girdžiu.
- Jį tvirkino? - Atmintyje ieškau ko nors - bet ko, - ką
Setas būtų pasakojęs apie savo brolį. Tačiau tiesa ta, kad
retai apie jį kalbėdavo, net nežinojau jo vardo. Jaučiu ar­
tėjančią skausmo bangą - esu mažiau svarbi. Jis nepasi­
dalijo savo skausmu su manimi. Atsigeriu didelį gurkšnį
vandens tikėdamasi, kad Hanai neužklius mano išraiška.
Ji atsitraukia ir greitai apsidairo, norėdama išsiaiškinti,
ar niekas mūsų neišgirdo. Šalia nieko nėra, todėl veidas
atsipalaiduoja.
Neturiu kantrybės. Nusispjauti, ką žmonės pagalvos.
Širdis daužosi neįtikėtinu greičiu, atrodo, kad tuoj apsi-
vemsiu. Jei tai tiesa, kodėl Setas man nepasipasakojo?
Stebeilydama į Haną, į jos tobulai aštrius skruostikaulius
ir putlias lūpas, nepatenkintai papūstas mano pusėn, jau­
čiuosi išduota ir įskaudinta. Ji tikriausiai pastebėjo, nes
ištiesia ranką ir sugauna mano riešą. Švelniai jį spusteli ir
žiūri didelėmis mėlynomis akimis.
- Viskas gerai? - teiraujasi. - Ar pasakiau kažką, kas
tave įskaudino?
- Ne, visai ne. Tiesiog tai siaubinga... - Bandau atsi­
traukti nuo jos kiek įmanoma švelniau, veide išlaikau

141
 Tarryn Fisher

dirbtinę šypseną. Šią akimirką jos nekenčiu. Atrodo, kad

ji patiki, nes paleidžia mano ranką ir pasideda savąją ant
kelių.
- Kiek metų tai tęsėsi? - klausiu.
- Beveik visą vaikystę. Kol brolis išvyko į koledžą.
- Tai nori pasakyti, kad kartais jis... daro dalykus... iš
pykčio, nes taip elgėsi jo brolis?
- Ne. Taip. Nežinau. Pykstamės kaip ir visos sutuok­
tinių poros ir kartais viskas išauga į rimtesnius barnius.
V

Esu jam trenkusi antausį, - prisipažįsta. - Žinoma, tai pa­

dariusi jaučiausi siaubingai. O jis sugriebė mano ranką,
kad neskelčiau antrąkart, - tai ir buvo ta mėlynė, kurią
matei praeitą kartą. - Ji susigėdusi nusuka žvilgsnį.
Tą akimirką apima nenumaldomas noras jai viską pa­
pasakoti. Kas aš esu, ką žinau apie ją ir Reginą. Kaip Setas
stumtelėjo mane, bet taip ir neatsiprašė, o tai privertė gal­
voti, kad nė nesuvokė, ką padarė. Argi viskas netaptų kur
kas aiškiau, jei galėtume nieko nebeslėpti? Tikrai geriau
suprasčiau Setą. Arba galėčiau paklausti jo paties, bet tada
sužinotų, kad kalbėjausi su Hana.
- O kaip dėl mėlynės po akimi?
Nuryju emocijas kaip didžiulę riekę duonos ir pažvelgiu
jai tiesiai į akis.
- Ne, viskas ne taip, kaip galvoji. Tvarkiausi namie ir įsi­
rėžiau į atidarytą spintelę. Tikrai. Jis tik būna paniuręs, nu­
tolęs... Jam reikia pabūti vienam, supranti? Kartais manau,
kad taip yra dėl to, kad visada buvo apsuptas žmonių. - Ji
suspaudžia lūpas. Išbandau naują taktiką. Juk atvykau čia
gauti informacijos, nors ir nesitikėjau, kad ji bus tokia slogi.

142
 Žmonos

- Gerai, papasakok apie gerąsias jo savybes, apie tai,

kas tau patinka. - Padrąsinamai nusišypsau, Hana kramto
lūpą. - Juk laukiesi jo kūdikio. Turi būti dalykų, kurie tau
patinka...
- Žinoma, taip, žinoma.
Atrodo, kad jai palengvėjo prakalbus malonesne tema.
Pastebiu staigų pokytį. Prakalbus apie Seto gerąją pusę,
Hanos akys ima žibėti, o veidą papuošia jaunos ir visiškai
apžavėtos merginos šypsena. Visa tai man gerai pažįs­
tama - juk pati dažnai taip elgiuosi.
- Jis žavus ir geros širdies. Lepina mane, visada klausia,
ar nieko netrūksta, ar man viskas gerai. Nupirko vaikų
vardų knygą ir mėgsta klausytis mano minčių... Žinai,
smulkmenos...
Prisimenu, kaip Setas pasakojo apie vaikų vardų knygą
ir sakė, kad Hana - Pirmadienė, kaip ją vadino, - nori ber­
niuko.
- Jis šmaikštus, - tęsia. - Mėgsta juokauti ir juoktis.
Labai myliu tą jo savybę.
Ar kada nors esu svarsčiusi, kad Seto humoro jausmas
yra jo privalumas? Dažniausiai šmaikščioji esu aš, vis
mėtau sąmojus, o jis juokiasi.
- Tiesa, - įsiterpiu jai stabtelėjus, - visi šie dalykai
nuostabūs. - Padrąsinta ji linkteli ir atrodo, kad akyse ima
kauptis ašaros, bet prie mūsų vėl ateina padavėjas pripil­
dyti stiklinių.
- Ar galim pakeisti temą? - padavėjui nuėjus pasiūlo
Hana.
- Žinoma. - Nusišypsau. - Kur jis šį vakarą? - Nežinau,
kodėl išsprūdo būtent toks klausimas. Gal dėl to, kad kai

143
 Tarryn Fisher

žmonės klausia manęs, kur mano vyras, visada stabteliu

prieš sugalvodama kokį nors kvailą pasiteisinimą.
- Jis... jis turėtų būti namie, - atsako ji. - Sakiau, kad
vakare išvažiuosiu.
- Neprieštarauja, kad turi draugių?
- Nežino, - prisipažįsta. - Labai mane saugo, stebi, su
kuo leidžiu laiką.
Pro akis nepraslysta, kaip jos žvilgsnis šauna į kairę jai
ieškant tinkamo atsakymo... lengviausio atsakymo.
Linkteliu, tačiau negaliu nespėlioti, ar bendro gyvenimo
gerove rūpinasi kartu su juo ar viena pati, nusileisdama
ir būdama tokia moterimi, kokios nori jis. Hana kur kas
jaunesnė nei aš, panašaus amžiaus buvau, kai sutikau Setą
toje kavinukėje. Jei kas nors tada būtų bandęs mane per­
spėti, būčiau“pasijuokusi ir numojusi ranka. Setas buvo
geras vyras, atsidavęs šeimai, nieko tokio, jei kartais pra­
trūkdavo.
Nespėjus daugiau apie tai pagalvoti, atneša mūsų
maistą. Likusį laiką aptarinėjame banalius dalykus, o kai
ateina eilė desertui, pakylu į tualetą. Toldama nuo staliuko
jaučiu Hanos žvilgsnį. Norėčiau žinoti, kokios mintys su­
kasi jos galvoje.

144
 16

Kai grįžtu iš tualeto, Hanos nebėra. Spoksau į tuščią

stalą, ima kirbėti bloga nuojauta. Padavėjas demonstra­
tyviai nurenka paskutines stiklines, tada pakelia akis ir
pamato mane. Nedrąsiai nusišypso, trukteli pečiais ir at­
sitraukia.
- Maniau, kad išėjote, - taria. - Ji tiesiog išlėkė.
V

Žengusi žingsnį arčiau matau, kad Hana sumokėjo

sąskaitą grynaisiais ir kitoje mano servetėlės pusėje kažką
parašė. Susiraukusi ją pakeliu. Kodėl ji taip staigiai iš­
bėgo? Ar ją šitaip stipriai išgąsdino mūsų pokalbis? Gal
paskambino Setas ir liepė grįžti namo. Žodžiai pakeverzoti
netvarkingai, tušinukas keliose vietose praplėšė servetėlę.
„Turėjau lėkti, pasidarė negera. Būsiu skolinga tau filmą."
Tik tiek? Apverčiu servetėlę tikėdamasi išsamesnio pa­
aiškinimo, tačiau ten išvystu tik rožinių lūpų dažų žymes,
kurias palikau valydamasi lūpas.
- Ar atrodė, kad jai bloga? - klausiu padavėjo. Jis laukia,
kol išeisiu, kad galėtų pasiimti savo pinigus ir paruošti sta­
liuką kitiems klientams.

145
 Tarryn Fisher

- Nelabai. - Jis gūžteli pečiais.

Išsitraukiu mobilųjį ir parašau žinutę.
„Kas nutiko? Kodėl išlėkei neatsisveikinusi?"
„Blogai pasijutau. Turėjau važiuoti."
Svarstau paklausinėti daugiau, bet apsigalvoju. Ir taip
išgąsdinau ją savo kamantinėjimu. Tikriausiai geriau viską
palikti ramybėje. Primenu sau, kad galbūt tai tikrai susiję
su kūdikiu. Vis dar pirmasis trimestras. Pirmus penkis
nėštumo mėnesius mane visada pykino, vonios kambario
grindys tapo dažniausia laisvalaikio leidimo vieta. Iš­
stūmiu tuos prisiminimus iš galvos, jie - tarsi šaltas peilis
prie plono susitvardymo sluoksnio. Jei per daug apie tai
galvosiu...
Svarstau eiti į filmą viena, bet kuo daugiau apie tai gal­
voju, tuo labiau suvokiu, kokia pavargusi esu, - tiesiog
noriu grįžti į viešbutį.
Kol prie viešbučio stovėjimo aikštelės laukiu patar­
nautojo pirštais nekantriai tapšnodama vairą, jaučiu, kaip
iš gilumos ima lįsti mintys. Šiandien gautos Seto žinutės
buvo keistos, ypač jų tonas. Gal matė mane su Hana? Nu­
sprendžiu greitai apsukti ratą pro jos namus. Tik tam, kad
patikrinčiau, ar jos mašina ten. Juk nieko blogo. Numoju
prie mano automobilio artėjančiam patarnautojui ir pra­
lekiu pro jį ignoruodama nepatenkintą žvilgsnį. Dvidešimt
minučių. Šnipinėdama Haną su savo vyru užtruksiu dau­
giausia dvidešimt minučių. Pralekiant pro geltoną švie­
soforo signalą perlieja džiugesys, nekantrauju pasiekti jų
žavųjį prieglobstį.
Nė nespėjusi priartėti prie namo, matau, kad Hanos vi­
duje nėra. Langai tamsūs ir be gyvybės, automobilis nestovi

146
 Žmonos

įprastoje vietoje šalikelėje. Seto automobilio irgi nematyti.

Apsvarstau galimybę prisėlinti ir žvilgtelėti vidun, bet dar
pakankamai anksti, todėl gali pastebėti koks kaimynas.
Šūdas. Šūdas.
Gal iš restorano ji patraukė tiesiai į ligoninę? Šiandien
jau nebesužinosiu. Grįžtu į viešbutį kaip pralaimėtoja.
Kažkas čia vyksta ir atrodo, kad aš vienintelė iš visų su­
tuoktinių nežinau, kas.

Išaušta rytas, o aš beveik nesumerkiau akių. Galvoje

vis nenustojo zvimbti, sukosi per daug šlykščių minčių.
Jei greitu metu nerasiu būdo išsimiegoti, reikės kreiptis į
gydytoją. Nesudėti bluosto pusę nakties tikra kankynė -
esi pavargęs, tačiau nežinai, kaip išjungti smegenis. Apie
penktą ryto panyru į neramų miegą ir pabudusi septintą
telefone randu balso žinutę nuo Hanos. Apsiverčiu ant nu­
garos svarstydama, kodėl mobilusis nesuskambėjo, bet pri­
simenu, kad prieš eidama į restoraną išjungiau garsą. Dvi
miego valandos buvo iškankintos sapnų: košmarų, kaip
kažkas mane vejasi ir sugauna. Neatsimenu smulkmenų,
tačiau išlieka sapnų sukelti jausmai. Išklausau balso prane­
šimo pusę veido paslėpusi po apklotu ir prisimerkusi nuo
pro užuolaidų plyšį sliūkinančios šviesos. Hanos balsas
dreba, todėl priglaudžiu telefoną arčiau ausies, kad galė­
čiau suprasti, ką ji sako.
„Labai bijau. - Balsas virpa, skamba taip, lyg šnypštųsi
nosį. - Susipykom. Nesijaučiu saugi. Tiesiog... aš..." - Balsas
nutrūksta, tarsi vidury skambučio būtų dingęs ryšys.
Atitraukiu telefoną nuo ausies ir matau, kad pranešimas
dar nesibaigė. Vėl priglaudusi mobilųjį kiek įmanydama
stengiuosi išgirsti, ar ji pasakė dar ką nors.

147
 Tarryn Fisher

„Palikti... ramybėje... jis..."

Garsas nutrūksta paskutinį kartą. Kvailas šūdinas ryšys.
Kelias minutes guliu sustingusi, mintyse sukasi Hanos
žodžiai. Setas. Ji susipyko su Setu ir dabar yra išsigandusi.
Ką jis padarė, kad ją išgąsdino? Ranka užsidengiu akis.
Juk aš irgi buvau išsigandusi, ar ne? Nuo tada, kai jis...
pratrūko, atrodė kur kas labiau nenuspėjamas. Jei pasaky­
čiau ką ne taip, ar jis tai pakartotų? Jei atskambinsiu Hanai,
būsiu negrįžtamai įvelta į visą šį... reikalą. Negalėsiu dau­
giau bandyti pateisinti Seto. Turėsiu pripažinti, kad tai, ką
jis man padarė, nebuvo netyčia. Pati susisiekiau su Hana,
slėpiau nuo jos tiesą, kas iš tiesų esu. Galbūt atėjo laikas
papasakoti, kad Setas ir mano vyras. Apsiverčiu ant pilvo
ir paslepiu veidą pagalvėje. Skambinu Anai.
- Klausau, - atsiliepia ji. Manęs nenustebina pasisveiki­
nimo žvalumas - tokia jau ta Ana.
- Labas, - tariu. - Man reikia patarimo.
- Ar guli veidu į pagalvę?
Ana puikiai mane pažįsta. Pasuku galvą, kad galėtų ge­
riau girdėti.
- Jau nebe, - atsakau.
- Vaje, ar esi tikra, kad patarimo turėtum prašyti manęs?
- Ne, bet neturiu kito pasirinkimo, todėl pasistenk mąs­
tyti kaip teisuolė ir duok tokį patarimą, kokį tau duotų
Melonė.
Melonė yra Anos motina, psichologė, didžiąją dalį
mūsų paauglystės stebėjusi mus kaip tyrimų objektus ir ty­
rinėjusi kiekvieną žingsnį. Mus, kaip paaugles, tai gąsdino
ir tuo pat metu žadino smalsumą. Kai esi paauglys, dau­
guma suaugusiųjų nesidomi tavo minčių vingiais, nebent

148
 Žmonos

tik norėdami pasakyti, kad klysti. Bet Melonė buvo kitokia.

Ji įkvėpė pasitikėjimo savimi, sakydama, kad kiekviena ke­
liaujame savo kelionę, atrandame pasaulį. Jos dėka savęs
netausojimas atrodė normalus dalykas, todėl gyvenome
audringai nejausdamos kaltės. Dabar svarstau, ar klausytis
taip mus skatinančio suaugusiojo buvo sveika. Ir štai aš
vėl čia, suaugusi, trokštu to paties patvirtinimo ir prašau
geriausios draugės, kad padėtų man taip, kaip padėjo jos
mama.
- Gerai. - Ana įkvepia. - Sauk, įsijaučiau į Melonės vaid­
menį.
- Turiu naują draugę. Susipažinau su ja per kitą
žmogų, - priduriu, nes žinau, kad ji klausinės. - Prieš kurį
laiką mačiau ant jos kūno mėlynių, bet per daug dėl to
nesijaudinau, tačiau šiandien ji paliko balso žinutę, kurioje
sako, kad susipyko su vyru ir yra išsigandusi. Turėtum ži­
noti du dalykus - ji nėščia ir pakankamai gerai pažįstu jos
vyrą, o jis neatrodo kaip tas, kuris stumdytų savo žmoną,
supranti?
Ana atsidūsta. Įsivaizduoju ją sėdinčią virtuvėje prie
stalo, priešais aušta šlykščios tirpios kavos puodelis - jai
patinka ją gerti drungną, ne karštą. Kai susinervina, sukry­
žiuoja kojas ir viršutinę ima judinti į šonus, ant kulkšnies
užsegta apyrankė spindi ant alyvuogių atspalvio odos.
- Visų pirma, - pradeda ji, - visiškai nusispjaut, koks
nekaltas tas vyrutis gali atrodyti, - jei moteris išdrįsta prisi­
pažinti ir pasakyti, kad bijo, tikrai vyksta kažkas, kas verčia
ją bijoti. Tau nereikia per daug į tai kištis, tačiau gali įsikišti
pakankamai, kad suteiktum jai postūmį jį palikti. Juk visi
tik ir laukiam palaikymo, ar ne? Tai suteikia stiprybės, net
jei palaiko tik vienas žmogus.

149
 Tarryn Fisher

Prikandu lūpą. Ana teisi. Atsisėdu lovoje, prisitraukiu

prie krūtinės kelius ir apsiveju juos rankomis. Situacija
tokia siaubinga. Net pati to nesuvokdama bandau atskirti
savąjį gyvenimą nuo Hanos.
- O jei ji tik viską išpučia? Supranti, pažįstu tą vyruką.
Jis geraširdis...
- Nebūk kvaila. Parapijiečiams atrodo, kad pažįsta savo
kunigus, tetoms atrodo, kad pažįsta savo vyrus, o jie tuo
metu už uždarų durų tvirkina berniukus. Ar tikrai galim
ką nors pažinoti kaip nuluptus?
Susimąstau apie save, apie viską, ko geriausia draugė
apie mane nežino, ir nunarinu galvą. Ana pataikė tiesiai į
dešimtuką, ar ne? Gal visi apsimetame, kad viskas gerai,
nors taip nėra. „Jis mane pastūmė", - mąstau. Galiu ban­
dyti perrašyti ta istoriją, kaltinti save, teisinti jį, tačiau
faktas lieka faktu - jis mane pastūmė.
Dar kelias minutes paplepame, o stojus pauzei padė­
koju ir sakau, kad turiu eiti. Atsisveikindama draugė su-
dvejoja, tarsi įtartų, kad atskleidžiau ne viską, ir suteiktų
galimybę prisipažinti. Jos žodžiai privertė apie daug ką
susimąstyti. Greitai baigiu pokalbį ir patraukiu į vonios
kambarį palįsti po dušu.
Paskambinsiu Hanai ir viską papasakosiu. Kartu galė­
tume... Ką? Palikti Setą? Surasti Reginą ir paklausti, ar Setas
kada nors buvo su ja šiurkštus? Nesvarbu. Apsvarstysime
galimybes kartu. Kaip komanda. Trinkdama plaukus šam­
pūnu ir leisdama karštam vandeniui atpalaiduoti pečius,
galvoju, ką jai sakysiu.
Įsisupusi į rankšluostį ir įsitaisiusi ant lovos krašto
paskambinu. Jaudinuosi. Kramtau lūpą. Pustuzinį kartų

150
 Žmonos

girdžiu signalą, galiausiai pasigirsta jos balsas. „Labas, čia

Hana. Palikite žinutę!"
„Sveika, Hana. Čia aš. Nerimauju dėl tavęs, todėl pas­
kambink, kai tik galėsi. Važiuosiu atgal į Siatlą, todėl pas­
kambink per artimiausias dvi valandas, iškart atsiliepsiu.
Na, iki."
Pakylu apsirengti ir susikrauti daiktų, kas kelias mi­
nutes vis žvilgteliu į telefoną, ar nepraleidau skambučio,
bet ekranas lieka tamsus, telefonas neišleidžia nė garso.
Skambinu dar kartą ir iškart esu nukreipiama į balso pašto
dėžutę.
„Hana, po velnių! Paskambink!" Atitraukdama telefoną
nuo ausies išleidžiu pasipiktinimo šūksnį ir tik tada su­
prantu, kad neužbaigiau pokalbio. Puiku. Susigrūdu mo­
bilųjį į kišenę ir pagriebusi krepšį patraukiu į vestibiulį.
Dar kartą prasuku pro Hanos ir Seto namus, bet ne­
matyti nė vieno automobilio. Nežinodama, ką daryti, nu­
sprendžiu važiuoti namo. Jei Hanai manęs prireiks, galėsiu
apsisukti ir grįžti. Tačiau po keturių valandų įvažiuoju į
garažą po savo daugiabučiu ir neturiu jokių žinių iš Hanos.
Spūstys siaubingai iškankino. Nors buvau alkana ir sva­
jojau apie tualetą, išlaukiau savo vietoje, užuot užleisdama
ją kitiems niekada nesibaigiančioje stabdžių šviesų jūroje.
Nusinešu daiktus į liftą, o tada - į butą, koja uždarau duris.
Numetu rankinę prie durų ir bėgu į tualetą.
Išeinu iš jo alkana ir ištroškusi, pasiruošusi atlikti kratą
šaldytuve, kai pro duris pastebiu kažką judant miegama­
jame. Krūtinę surakina panika, sustingstu. Kur mano tele­
fonas? Koridoriuje, kur palikau rankinę?
Apsižvalgau norėdama rasti užuominų, kad tai mama,
kuri atvažiavusi dažniausiai palieka savo daiktus - krūvą

151
 Tarryn Fisher

dizainerių odos dirbinių - ant virtuvės spintelės. Tačiau

viskas atrodo taip pat, kaip buvau palikusi, net ir bandelės
trupiniai prie skrudintuvo. Girdžiu judesius, kilimu žen­
giančias pėdas, ir staiga virtuvės tarpduryje išdygsta Setas.
Susigriebiu už širdies, kuri skausmingai daužosi krūtinėje,
ir nežymiai susilenkiu juokdamasi iš savęs.
- Maniau, kad kažkas įsilaužė, - prabylu. - Išgąsdinai.
Užtrunku akimirką, kol suvokiu kelis dalykus: pirma -
šiandien ne ketvirtadienis, antra - Setas nesišypso, trečia -
jo dešinės rankos krumpliai sutvarstyti. Apsilaižau lūpas,
mintys lekia beprotišku greičiu. „Jis žino!" - persmelkia. Jis
čia tam, kad išsiaiškintų, ką su manimi daryti. Aš ne iš tų,
kurios meluoja. Galiu tiesą nutylėti, bet jei tiesiai šviesiai
paklaus apie Haną, prisipažinsiu.
Akys nukeliauja iki jo veido, akimirką abu tylime.
Žvilgsnių karas, kuriame mieliau nedalyvaučiau.
- Ką čia veiki? - galiausiai klausiu.
Jo akys atrodo pavargusios ir tuščios, jose nėra įprastos
valiūkiškos kibirkšties, kokią turi mano Setas. Mano Setas!
Beveik susijuokiu. Net nebežinau, kas jis toks. Staiga išsi­
gąstu.
Jis atsako į mano klausimą klausimu.
- Kur buvai?
Na va, atsidūrėme aklavietėje. Kuris nori atsakyti pirmas?
Pasisuku į šaldytuvą prisiminusi troškulį ir iš lentynos
ištraukiu vandens buteliuką. Prieš uždarydama dureles iš­
tiesiu vieną ir Setui. Jis linkteli, veide vis dar ta pati akme­
ninė išraiška. Mesteliu jam buteliuką, atsirėmusi į spintelę
atsuku kamštelį ir atsigeriu.
- Buvau pas draugę. Juk sakiau.
- Žinau, ką išdarinėji, - pareiškia jis.

152
 Žmonos

Pagaliau pastebiu jo drabužius: džinsus ir megztinį ap­

valia apykakle, kurį praėjusią savaitę išskalbiau. Daiktai,
kuriuos laiko čia, bute.
- Ar esi čia nuo vakar? - Si mintis neatėjo į galvą, kol
nepamačiau drabužių. Ar atvažiavo po kivirčo su Hana ir
manęs nerado?
- Taip, - atsako.
- Atleisk. Nežinojau, kitaip būčiau grįžusi. Kodėl ne­
skambinai?
Setas perlieja mane žvilgsniu ir skrandis apsiverčia. Jo
pečiai stiprūs ir platūs, kaip lego žmogeliuko. Moterys
svaigsta dėl tų pečių, bet šią akimirką jie tik gąsdina. Ar
labai skaudėtų, jei jis man trenktų? Kaip stipriai trenkė
Hanai? Įsivaizduoju jos liauną kūną ir pieno atspalvio
odą - vienas smūgis ir ji jau kruvina, lieka mėlynės. „Kū­
dikis!" - paniką persmelkia mintis. Seto akys laksto mano
veidu, bet ne maldaujamai - žvilgsnyje atsispindi griež­
tumas, verčiantis sudrebėti. Taip jis daro visada: baksnoja
pirštais, tačiau tiesiogiai neklausia. Neketina taip žemai
nusileisti. Mes čia tam, kad suteiktume jam malonumo.
Kilsteliu smakrą, nes visa tai mane pykdo. Kažkas ma­
nyje pasikeitė. Ar tai įvyko per kelias dienas?.. Savaites?..
Negaliu tiksliai pasakyti, kada ar kaip, bet pokytis aki­
vaizdus, jį tikrai mato ir mano vyras, spoksantis taip, tarsi
ant veido būčiau išsitatuiravusi egiptietiškus hieroglifus.
Kvaili vyrai - tikisi, kad visada būsim tos pačios patiklios
karvės, tačiau moterys nenustoja keistis visą gyvenimą. Ir
tie pokyčiai gali būti naudingi arba pragaištingi, priklau­
somai nuo to, kaip su mumis buvo elgiamasi. Aš nuo jo
tolstu, nors dar galiu jausti, kaip meilės trauka tempia
žemyn. Jis geras vyras. Viską galima paaiškinti...

153
 Tarryn Fisher

- Ką padarei? - klausia. Pastebiu, kad jo akių baltymai

nėra skaisčiai balti. Jie purvinai rožiniai, tokio atspalvio,
kokį įgauna po ilgo vakaro geriant.
Bandau nuslėpti virpulį balse.
- Nežinau, apie ką kalbi.
- Puikiai žinai.
Pradedu kvėpuoti pro burną. Nenoriu, kad Setas ma­
tytų, kokia išsigandusi esu. Nenoriu, kad turėtų prana­
šumą.
Iš čiaupo kapsi vanduo - vienintelis kambaryje aidintis
garsas. Tiksint sekundėms girdžiu, kaip nuryju seiles,
žvilgsnis vis dar sukoncentruotas ties Seto veidu.
- Kas nutiko tavo rankai? - klausiu.
Abu pažvelgiame į ją. Setas žiūri į tvarstį, lyg matytų
pirmą kartą. Išskečia pirštus,, pasukioja riešą ir vis dar
spokso. Ant kaktos nukrenta plaukų sruoga, tik dabar pa­
stebiu, kad jo plaukai šlapi po dušo. Ką bandei nusiplauti?
Jei taip atrodo jo krumpliai, kaip atrodo Hana?
- Kai kur trenkiau. - Tai viskas, ką pasako, tarsi tokio
pasiteisinimo užtektų.
- Ką darydamas? - Atrodo, mano klausimas išmuša jį iš
vėžių. Jis praveria burną ir vėl užsičiaupia.
- Setai, - kreipiuosi. - Ką padarei?

154
 17

Jis šoka ant manęs. Viskas vyksta sulėtintai, protas bevil­

tiškai bando pasivyti realybę. Mano. Vyras. Mane. Puola.
Nesu tam pasiruošusi, todėl kai jis suima virš alkūnių, pra­
dedu rėkti. Trumpas, silpnas garsas - kaip apgailėtina.
Riksmas nutrūksta, kai Setas pradeda mane purtyti,
pirštais tvirčiau įsikimba į rankas. Galva juda pirmyn
atgal, pirmyn atgal, kol jis sustoja ir atsiranda vos per
sprindį nuo manęs, alsuodamas tiesiai į odą. Užuodžiu
iš burnos sklindantį alkoholį ir burnos skalavimo skystį,
kuriuo bandė užmaskuoti dvoką. Bandau išsilaisvinti, bet
jis mane prispaudęs, marmurinio stalviršio šonas rėžiasi
į nugarą. Setas pirštais skaudžiai spaudžia mano odą ir
imu inkšti. Nėra manęs taip lietęs, atrodo, kad spoksau į
nepažįstamąjį.
- Tu, kale. - Jis tankiai kvėpuoja. - Tau niekada negana.
Viskuo rizikavau...
Ant lūpos pajuntu jo seilių purslą. Išlenkiu pečius norė­
dama išvengti jo rankų, alkūnėmis stumiu jį nuo krūtinės,
tačiau, užuot paleidęs, jis suima mano riešus. Esu įkalinta.

155
 Tarryn Fisher

Negaliu patikėti tuo, ką jis sako. Aš esu ta, kuri viskuo ri­
zikavo. Aš esu ta, kuri aukojosi.
Šnopuoju jam į veidą nedrįsdama pajudėti. Dabar ne­
galiu visko neigti - Hanos mėlynių, stumtelėjimo. Aš pa­
budau! Kelio atgal nebebus. Atrodo, kad sutriuškins mano
riešų kaulus, tokius trapius, palyginti su jo rankomis. Man
visada patiko, kad Setas kur kas didesnis už mane, tačiau
dabar, gūždamasi priešais jo jėgą, keikiu save. Esu išsigan­
dusi, drebu kaip užspeistas gyvūnas.
Jis pakartoja klausimą, šį kartą garsiau, atsargiau, tarsi
buvau per daug kvaila suprasti pirmą kartą:
- Su. Kuo. Buvai. Susitikusi?
- Hana, - ramiai atsakau. - Buvau su Hana.
Abiejų žvilgsniai, tarsi būtume surepetavę, nukrypsta į
jo sutvarstytą.ranką.
Akimirką jo gniaužtai atsileidžia, pirštai atlaisvėja.
Manau, kad bando įtikinti save ne taip išgirdęs. Suvokiu
patvirtinusi didžiausią jo baimę, todėl dabar turiu trauktis
kuo toliau.
Staigiai išlaisvinu vieną ranką ir stumteliu jį į krūtinę,
kad pasitrauktų. Jei tik galėčiau pasiekti telefoną, išsi-
kviesčiau pagalbos. Bet kam skambinčiau? Kas manimi
patikėtų? Ką pasakyčiau policijai? Vyras rėkia ant manęs,
nes mano, kad buvau jam neištikima? Setas beveik ne­
pajuda iš vietos, jo akys susiaurėja, žvilgsnis intensyviai
mane gręžia. Niekada anksčiau jo veide nemačiau tokios
išraiškos. Atrodo, kad žiūriu į kitą vyrą.
- Kodėl? - Greitai mirkčioja. - Kaip? Mes buvom susi­
tarę. Kodėl tai padarei?
- Susitarę? - Viduje kunkuliuoja pyktis. - Gal, tiksliau,
tu buvai nusprendęs už mus abu? Man nusibodo. Norėjau

156
 Žmonos

sužinoti, kas ji tokia. Pamatyti jos veidą. Tu gauni viską, ko

nori, tris žmonas, o mes tik kankinamės dėl tavęs.
- Mes buvom susitarę, - kartoja jis. - Tu šito norėjai.
- Norėjau tik todėl, kad tai buvo vienintelis būdas turėti
tave. Tu ją muši. Mačiau mėlynes.
Jis papurto galvą.
- Išprotėjai. - Atrodo priblokštas, kad kaltinu jį tokiu
siaubingu dalyku.
Jis paleidžia iš savo gniaužtų, visas ką tik prieš mane
nukreiptas įniršis dingsta. Susmunku prie spintelės trinda­
masi riešus, o Setas žingsniuoja po nedidelę virtuvę.
Jo veidas baltas kaip popierius, dar labiau išryškėja
tamsūs ratilai po akimis. Atrodo liguistas. Bet tikriau­
siai taip ir turėtum jaustis po to, kai trenkei savo nėščiai
žmonai, visą naktį gėrei, o tada stojai į akistatą su nevaisin­
gąja žmona. Žiūrėdama į jį jaučiu, kaip kyla pyktis, - štai
vyras, kurį visada laikiau tokiu gražiu, kuris man buvo
lyg auksinis. Jei atvirai, jis atrodo sumenkęs, tarsi neberei­
kalingas stabas, netekęs savo blizgesio. Noriu pasitikrinti
telefoną, pasižiūrėti, ar skambino Hana. O jei jis stipriai
ją sužeidė? Žengiu nedidelį žingsnį durų link: jei greitai
bėgčiau, galėčiau pasiekti koridoriuje gulinčią rankinę.
Telefonas kišenėje, šalia pusiau suvalgyto „Life Savers"
saldainių pakelio ir vaistų dėžutės.
- Paklausyk manęs. Tu sergi. Tai kartojasi...
Apstulbusi spoksau į jį.
V

- Sergu? Čia tu sergi, - atšaunu. - Kaip išvis gali sakyti

ką nors tokio, kai paprašei manęs taip gyventi? Tu gali tu­
rėti tiek moterų, kiek tik nori, o mes esam tavo kalinės. -
Tik žodžiams palikus lūpas suvokiu, kaip stipriai jais

157
 Tarryn Fisher

tikiu. Niekada neleidau sau apie tai galvoti: buvau apimta

meilės, spaudžiau, spaudžiau ir dar kartą spaudžiau savo
jausmus į kamputį, kad tik Setas jaustųsi geriau. Moterys
juk tik tai ir daro, ar ne?
- Ar geri vaistus?
- Vaistus? - pakartoju. - Kam man reikalingi vaistai? -
Prisimenu dėžutę su ant dangtelio nupiešta rausva rože,
nusipirkau ją „Pike Place Market" esančioje turistų par­
duotuvėje. Kas jos viduje? Aspirinas... kelios senos iš Anos
gautos „Xanax" tabletės? Iš kriauklės sklindantis tekšt,
tekšt, tekšt tampo nervus. Man nereikia gerti jokių vaistų.
Su jais jau seniai baigta.
Setas praveria lūpas greitai mirkčiodamas - tie mirk­
telėjimai primena šūvius. Jis apsidairo virtuvėje, tarsi ieš­
kodamas pagalbos, mūsų kruopščiai išsirinktos balta ir
sidabrinė spalvos šią akimirką akina. Noriu užsimerkti ir
atsidurti ten, kur šilčiau. Jau ruošiuosi siūlyti šį nedidelį
kaltinimų vakarėlį perkelti į svetainę, bet jo akys žvelgiant
į mane susiaurėja.
- Buvau jūsų namuose, - drąsiai pareiškiu. - Kodėl ne­
sakei, kad nupirkai ir renovavai jai namą? Manei, kad per
daug pavydėsiu ir negalėsiu su tuo susitaikyti?
- Šūdas, tu turbūt juokauji!
Jis iškelia rankas, atsuka į mane delnus, akys išsiplėtu­
sios. Krūpteliu, nors akivaizdu, kad jis negrasina. Jo krū­
tinė sunkiai kilnojasi, žvilgteliu į savąją. Atrodo, kad esu
sulaikiusi kvėpavimą, nes mano krūtinė visiškai nejuda.
- Tarp mūsų viskas baigta, - sako užsimerkęs. - Ma­
niau, kad tau pavyks. Buvom susitarę... Negaliu patikėti. -
Paskutinius žodžius taria sau.

158
 Žmonos

Krūtinėje susipina pyktis ir skausmas. Pro lūpas prasi­

veržia verksmas. Kilsteliu ranką, norėdama paliesti savo
veidą, atpažinti bruožus. Tai ne sapnas, tai - tikrovė.
Seto išraiška sušvelnėja.
- Klausyk. Labai stengiausi. Tai, ką turėjome, buvo
tikra, bet viskas keičiasi. Praradusi kūdikį tu pasikeitei.
- Ne! - sušunku. - Visiems papasakosiu, kas tu toks ir
ką padarei. Negali ilgiau laikyti paslaptyje, kaip gyveni.
Net Regina tave apgaudinėja.
Žodžius palydi staigi tyla. Jo akys išsiplečia, matau bal­
tymuose išryškėjusias raudonas linijas, kai jis taria:
- Baik.
Atlošiu galvą ir pasigirsta visa gama kimaus juoko.
- Nebejuokink! - Baimę pakeitė pyktis. Nusprendžiu,
kad kur kas naudingiau pykti nei bijoti. - Visi sužinos, kas
tu toks.
- Skambinu tavo gydytojui, - pareiškia Setas. Ieško te­
lefono, ištraukia jį iš užpakalinės kišenės, nykščiu paliečia
ekraną, norėdamas jį atrakinti, ir visą laiką nenuleidžia
nuo manęs akių. Pirštui judant po ekraną tarp antakių su­
simeta gili raukšlė.
- Tavo kelnių kišenėje radau gydytojo čekį. Hanos. Nu­
važiavau su ja susitikti. - Žodžius tariu ramiai, stebiu, ar
jo veide pasirodys išdavystės ženklų. Kodėl apsimeta, kad
visa tai išsigalvoju?
- Kokį dar gydytojo čekį? - Papurto galvą, o tada ir
pamatau. Atpažinimo kibirkštis. Pamiršęs apie telefoną
padeda jį ant spintelės šalia kavinuko. - O Dieve, - išle­
mena. - O Dieve. - Purto galvą. - Kai buvau pas gydytoją,
priešais mane stovėjo moteris. Jos dėmesį nukreipė kažkas

159
 Tarryn Fisher

telefone, todėl išėjo be čekio. Išbėgau paskui, bet lauke jos

neberadau. Tikriausiai spėjo išvažiuoti. Įsikišau čekį į ki­
šenę. Reikėjo jį grąžinti registratūroje, bet net nepagalvojau
apie tai. Štai ką tu radai.
Netikiu juo nė akimirkai. Visa tai beprotybė. Jis meluoja.
- Tau reikia pagalbos. Vėl išsigalvoji.
Vėl? Esu tokia įtūžusi, kad šį kartą šoku ant jo pati, tiesiu
rankas taip, lyg galėčiau nukramtytais nagais iškabinti jam
akis.
- Melagis! - rėkiu.
Trenkiu jam į krūtinę - klaida. Man atsidūrus taip arti,
Setas panaudoja jėgą ir ištiesęs ranką sulaiko. Negaliu jo
pasiekti, tačiau rankos vis vien makaluojasi, bandau ką
nors užkabinti. Jo atidarytas vandens buteliukas nukrenta
nuo spintelės ir pasiekęs grindis išleidžia duslų garsą. Prie
kojų ima plisti bala, bandydama atsitraukti jaučiu, kaip
slystu. Setas bando mane sugauti, bet, man praradus pu­
siausvyrą, paslysta ir jis. Krentame susipynę: trenkiuosi į
grindis, mentėmis pasiekiu žemę, ant manęs visu svoriu
užkrenta Setas, o tada nebematau nieko, tik tamsą.

160
 18

- Labas, Kete. Girdite mane?

Nepažįstamas balsas bando prasibrauti į mano sąmonę.
Traukia kaip ranka rūke. Už akių pulsuoja siaubingas
galvos skausmas ir žinau, kad atsimerkus bus dešimteriopai
blogiau. Liežuviu persibraukiu per gomurį ir nubundu ryš­
kiame kambaryje - ne natūraliai šviesiame, bet apšviestame
šnypščiančių ir ūžiančių fluorescencinių lempų.
Virš manęs pasilenkia moteris, matau tamsiai mėlyną
ligoninės aprangą ir ant kaklo kaip papuošalą kabantį ste­
toskopą.
- Na štai, - džiugiai - per džiugiai - pareiškia ji. - Jums
skaudės galvą - davėm nuo to vaistų. Netrukus turėtumėte
pasijusti geriau.
Leidžiu galvai pasvirti į dešinę, kur prie lovos stovi la­
šelinė. Esu siaubingai ištroškusi.
- Jums labai trūko skysčių, - sako moteris. - Viską su­
tvarkysime. Ar norėtumėt vandens?
Linkteliu ir galvą persmelkia sudrebėti priverčiantis
skausmas.

161
 Tarryn Fisher

- Stenkitės per daug nejudėti.

Slaugytoja dingsta ir netrukus grįžta rankoje laikydama
neaiškios spalvos storasienį plastikinį puodelį, iš kurio
kyšo šiaudelis. Vanduo plastiko skonio, bet šaltas, siurbiu
jį užsimerkusi.
- Kurioje aš ligoninėje? Kur mano vyras?
Įsiklausau į jos batų cypčiojimą vaikštant po palatą, tas
garsas atpažįstamas ir raminantis. Prieš daugelį metų pa­
cientė pasakojo, kad garsas, kurį skleidžia seselių batai ant
ligoninės grindų, sukėlė jai panikos priepuolį. „Nes žinai,
kad jos ateina suleisti tau dar daugiau šūdo ar pranešti
blogų naujienų", - paaiškino ji.
- Jūs Karalienės apygardos ligoninėje. Nemačiau vyro,
bet lankymo valandos jau pasibaigė, esu tikra, kad jis grįš
rytoj.
Karalienės apygarda! Bandau atsisėsti, bet inkšteliu, kai
galvą vėl perveria skausmas.
- Atsargiai, - perspėja seselė skubėdama arčiau. - Jums
smegenų sutrenkimas. Nestiprus, bet...
- Kodėl esu Karalienės apygardos ligoninėje? Kur gy­
dytojas? Noriu su juo pasikalbėti.
Seselė atsiverčia mano ligos kortelę ir nepatenkinta
žvelgia į mane pro lapo kraštą. Jos antakiai primena du
smėlio spalvos vikšrus - nepakenktų gerokai išpešioti.
Nežinau, kodėl esu tokia bjauri, nebent dėl to, kad ji turi
atsakymus, kurių neturiu aš.
- Čia rašoma, kad jus atvežė greitoji. Tiek tegaliu pasa­
kyti. Daugiau žinos jūsų gydytojas. - Ji užverčia aplanką
ir suvokiu, kad nieko nepešiu toliau kamantinėdama.
Žinau tokias kaip ji - kietuolė. Mano ligoninėje tokių trys

162
 Žmonos

ar keturios. Joms visada paskiriami sunkesni pacientai, lyg

atsilyginant kitiems darbuotojams.
Akimirką jaučiuosi nugalėta, leidžiu nugarai atsiremti
į plokščią ligoninės pagalvę ir stipriai užsimerkiu. Kas
tiksliai nutiko? Kodėl manęs nenuvežė į Siatlo pagrindinę
ligoninę? Ten dirba draugai ir kolegos. Savi žmonės būtų
geriausiai manimi pasirūpinę. Karalienės apygardos ligo­
ninė garsėja kaip spalvingos reputacijos ligonių įstaiga.
Žinau, nes čia esu ne pirmą kartą. Karalienės apygardos
ligoninė yra tarsi tavo nusikaltėlis dėdė, kurį matai tik per
šventes: purvinas, suglebęs ir netvarkingas. Tai namai,
kurių pievelėje tarsi piktžolės dygsta gėrimų skardinės ir
alaus buteliai, tai likimo valiai ant gatvės kampo paliktas
parduotuvės vežimėlis. Tai vieta, kurioje nėra tinkamos
dirvos augti svajonėms, viskas prasmenga plyšiuose.
Lyg žaibas trenkia prisiminimas: neįgaliojo vežimėlis,
kraujas - daug kraujo - ir įsitempęs mano vyro veidas,
kai pasilenkia arčiau ir patikina, kad viskas bus gerai. Tuo
metu iš dalies juo tikėjau, nes taip jau būna su ta meile.
Ji suteikia žinojimo, kad viskas bus gerai, - tarsi dviejų
vienas kitą dievinančių žmonių stiprybė nugalės visus
blogus dalykus. Bet niekas nebuvo gerai ir dabar kur kas
labiau esu nusivylusi savo santuoka nei tada, kai atvykau
čia pirmą kartą.
Susiraukiu viską prisiminusi. Užsitraukiu antklodę iki
kaklo, nes staiga pasidaro šalta, pasisuku ant šono ir guliu
kiek įmanoma labiau nejudėdama. Galva atrodo tokia pa­
žeidžiama, tarsi net mažiausias judesys galėtų priversti
sprogti nesuvokiamą skausmą. Noriu pamatyti Setą. Noriu
mamos. Noriu, kad kas nors pasakytų, jog viskas bus gerai,

163
 Tarryn Fisher

net jei tai netiesa. Kodėl jis paliko mane vieną be jokio raš­
telio, jokio paaiškinimo?
Staigiai atsimerkiu ir labai atsargiai apsidairau ieško­
dama rankinės ar telefono. Ne, seselė sakė, kad buvau
atvežta greitosios, taigi telefonas bus likęs namie. Gal­
voje iškyla neryškus prisiminimas, kaip rankinė guli prie
buto durų, koridoriuje. Staiga pasijuntu labai pavargusi.
„Vaistai", - susivokiu. Jie davė man kažko nuo skausmo
ir tai mane atjungs. Leidžiu akims užsimerkti ir siūbuoju
tarsi vandenyje plūduriuojantis medžio lapas.

Atsibudusi palatoje matau kitą seselę. Ji atsukusi man

nugarą, palei stuburą kabo siaura, beveik liemenį siekianti
kasa. Ji jauna - spėčiau, kad nepraėjo nė metai, kai baigė
slaugytojų kursus. Pajutusi mano žvilgsnį atsisuka ir pa­
mato, kad pabudau.
- O, labas. - Juda grakščiai kaip katė - einant pečiai
riečiasi į priekį. Kol ją stebiu ir vis dar nesugebu prabilti,
patikrina monitorių.
- Aš vardu Sara, - prisistato. - Ilgai miegojote. Kaip
jaučiatės?
- Geriau, - krankteliu. - Silpnai. Ar man smegenų su­
trenkimas? - Skauda gerklę, todėl žvilgteliu į dešinėje sto­
vintį plastikinį vandens ąsotį. Pastebėjusi mano ilgesingą
žvilgsnį, Sara įpila į puodelį vandens, dėkinga mirkteliu. Ji
man jau patinka labiau nei ta vakarykštė Kietašiknė.
- Kadangi atsibudote, eisiu pakviesti gydytojo, kad ga­
lėtumėte pasikalbėti.
- Setas?.. - klausiu jai patraukus prie durų.
- Buvo čia, kol miegojote. Bet esu tikra, kad netrukus grįš...

164
 Žmonos

Atitraukiu lūpas nuo šiaudelio ir smakru nubėga vanduo.

Nusivalau atbula ranka.
- Kokia šiandien diena?
- Penktadienis. - O tada tarsi susigėdusi nusijuokia ir
priduria: - Ačiū Dievui, kad savaitgalis jau ant nosies, ar
ne?
Susilaikau nepavarčiusi akių - tiesą sakant, nemanau,
kad galiu jas vartyti. Atrodo, lyg būčiau po vandeniu, kūnas
juda tarsi vandenyno dugnu traukiami dumbliai.
- Sara... - pakviečiu. Ji jau beveik išėjo pro duris, beveik
spėjo pabėgti, tačiau iškiša galvą iš už kampo.
- Kokius vaistus man duoda? - Tik atrodo, ar tikrai
kalbu lėčiau?
Sara suvejoja, matau, kad nenori atsakyti, kol su ma­
nimi nepasikalbėjo gydytojas.
- Haldolį.
Sunkiai sekasi atsisėsti, nuo rankos nusidriekę laidai ne­
patogiai tempia, kai nustumiu antklodes. Haldolis, haldolis,
haldolis! Mintyse klykiu. Kur Setas? Kas nutiko? Bandau
prisiminti įvykius, atvedusius mane čia, bet nesugebu. Lyg
bandyčiau prasiveržti pro plytų sieną.
Sara skubiai grįžta į palatą, jos veide susirūpinimas.
Esu pacientė, dėl kurios ją mokė: išlaikyk ją ramią, kvieskis
pagalbos. Matau, kaip grįžteli per petį, bando sustabdyti
ką nors koridoriuje. Nenoriu, kad jai pavyktų prisišaukti
pagalbos, nes jie mane prikimš dar daugiau vaistų, kol ne­
galėsiu prisiminti nė savo vardo. Nusiraminu, atleidžiu
rankas, atpalaiduoju veidą. Atrodo, kad Sara šiuo spekta­
kliu patiki, nes jos žingsniai sulėtėja, dabar juda link lovos,
lyg artėtų prie skorpiono.

165
 Tarryn Fisher

- Kodėl man duoda haldolio?

Jau esu jo gėrusi. Antipsichozinis vaistas, kurį gydytojai
naudoja tik ekstremaliais smurtinio elgesio atvejais.
Saros veidas išbąla, ieškodama atsakymo tai suspau­
džia, tai atleidžia lūpas. Paika mergaitė, bet per kokius
metus visko išmoks. Ji privalo pasakyti, kokius vaistus
man duoda, bet neprivalo sakyti kodėl. Noriu pasinaudoti
jos patirties trūkumu, kol nepasirodė kas nors, žinantis
daugiau, tačiau netrukus tarpduryje išdygsta gydytojas
griežtu ir nepalenkiamu susirūpinimo apimtu veidu. Sara
išskuba iš palatos, gydytojas visą dėmesį nukreipia į mane.
Jis aukštas, palinksta virš manęs - tai galėtų gąsdinti, jei esi
matęs daug siaubo filmų.
- Haldolis? - pakartoju klausimą. - Kodėl?
- Labas ir Jums, Kete, - pasisveikina. - Tikiuosi, jau­
čiatės patogiai.
Jei „patogiai" reiškia apsvaiginta vaistų, tada taip, tikrai
jaučiuosi patogiai. Spoksau į jį neketindama žaisti šio žai­
dimo. Siaubingai bijau. Skrandis susisukęs į mazgą, protas
kovoja su vaistais - nori valdyti padėtį. Trokštu, kad šalia
būtų Setas, ilgiuosi jo nepalaužiamo pasitikėjimo, kuris nu­
ramintų, tačiau tuo pat metu savo vyru šlykščiuosi. Kodėl?
Kodėl negaliu prisiminti?
- Esu gydytojas Stainbridžas. Gydžiau jus, kai buvote
čia praėjusį kartą.
- Praėjusį kartą, kai Setas mane uždarė beprotnamyje? -
Mano balsas gergždžia. Kilsteliu ranką norėdama paliesti
gerklę, tačiau apsigalvoju ir nuleidžiu ant antklodės.
- Kete, ar prisimenate, kodėl čia atsidūrėte?

166
 Žmonos

Nekenčiu, kaip jis vis kartoja mano vardą. Sugriežiu

dantimis, pažeminimas apima visą kūną. Neprisimenu, o
pripažinusi pasirodysiu kaip beprotė.
- Ne, - atvirai atsakau. - Bijau, kad atsiminimai išnyko
kartu su mano vyru.
Gydytojas Stainbridžas neišsiduoda, ar suprato kandžią
repliką. Ilgomis, liesomis kojomis pasiekia lovą, atrodo,
kad tų kojų kaulai galėtų bet kurią akimirką perlūžti ir pa­
tiesti jį ant grindų.
Spėju, kad jei tiesiai šviesiai paklausčiau, kur Setas, at­
sakymo taip pat negaučiau. Taip jau yra su tokiais gydy­
tojais -jie pasirenka, į ką atsakyti, o dažnai tavo užduotus
klausimus apsuka ir panaudoja prieš tave. Juokinga, esu
bendravusi su pakankamai psichiatrų ir žinau jų elgesio
ypatumus.
- Užduosiu kelis klausimus, kad galėčiau išbraukti
smegenų sutrenkimo galimybę, - pareiškia jis. - Ar galite
pasakyti, kuo jūs vardu?
- Ketvirtadienė Elington, - nesunkiai atsakau. Antroji
Seto Arnoldo Elingtono žmona.
- Kiek jums metų, Kete? - klausia jis.
- Dvidešimt aštuoneri.
- Kas šiuo metu yra šalies prezidentas?
Suraukiu nosį.
- Trampas.
Po šio atsakymo jis tyliai sukikena, todėl atsipalaiduoju.
- Puiku, labai gerai. Jums puikiai sekasi.
Kalba su manimi, lyg būčiau vaikas arba nieko nesu­
prasčiau. Esu suirzusi, bet stengiuosi to neparodyti. Žinau,

167
 Tarryn Fisher

kaip ligoninėse elgiamasi su pacientais, kurie atsisako ben­

dradarbiauti.
- Nepykina? - tęsia jis.
Papurtau galvą.
- Ne, visiškai ne.
Atrodo patenkintas atsakymu, nes kažką pasižymi
mano kortelėje.
- Kodėl neatsimenu, kaip čia atsiradau? - klausiu. - Ir
nieko, kas nutiko iki tol.
- Taip galėjo atsitikti dėl smūgio į galvą arba net
streso, - paaiškina gydytojas. - Kai smegenys bus pasiren­
gusios, perduos tuos atsiminimus, bet kol kas turite tiesiog
ilsėtis ir laukti.
- Bet ar galite man papasakoti, kas nutiko? - mal­
dauju. - Gal tai ką nors išjudins...
Gydytojas suneria pirštus, spoksodamas į lubas nulei­
džia rankas iki juosmens. Atrodo kaip senelis, pasirengęs
anūkų prigužėjusiame kambaryje paporinti itin seną prisi­
minimą, o ne kaip gydytojas, kalbantis su ligoninės lovoje
gulinčia paciente.
- Antradienio vakarą buvote virtuvėje. Prisimenate?
- Taip, - atsakau. - Su Setu?
Jis žvilgteli į popierius.
- Taip, tiesa. Su Setu.
Laukiu, kad pasakytų ką nors daugiau, bet jo veidas
išlieka neįskaitomas. Neužkibsiu už masalo ir gydytojo
neraginsiu, nors siaubingai noriu sužinoti.
- Užsipuolėte jį. Prisimenate?
Taip. Prisiminimai grįžta tarsi virš galvos lūžtanti
banga. Prisimenu pyktį, tai, kaip per virtuvę šokau ant

168
 Žmonos

Seto. Tą norą nagais įsikibti į jo odą, kol jis ims kraujuoti.

Pykčio priežastis irgi sugrįžta, prisiminusi ją įsitveriu pa­
talynės - pirmiausia Hana, tada visas tas neigimas.
- Kodėl jį užsipuolėte? Ar pamenate?
- Taip. Jis mušė kitą savo žmoną. Paklausiau apie tai ir
susipykom.
Gydytojas pakreipia galvą į šoną.
- Kitą žmoną?
- Mano vyras poligamas. Turi tris žmonas. - Viliuosi,
kad Stainbridžas sureaguos, kad bus šokiruotas, tačiau jis
tik užsirašo kažką ir laukdamas pakelia į mane akis.
- Ar matėte, kaip jis muša savo žmoną?
- Vieną iš žmonų, - suirzusi pataisau. - Ir ne, bet ma­
čiau mėlynes ant jos rankos ir veido.
- Ar ji sakė, kad jis ją muša?
Sudvejoju.
- Ne...
- Ir jūs visi gyvenate kartu, jūs ir tos kitos žmonos?
- Ne. Mes net nežinome viena kitos vardo. Ar bent jau
neturėtume žinoti.
Gydytojas nuleidžia tušinuką ir žvelgia į mane pro
akinių rėmelio kraštą.
- Tai jūs sutikote su poligamiškais santykiais, nes jūsų
vyras...
- Setas, - įsiterpiu.
- Taip, Setas. Sakote, kad jis yra užmezgęs santykius su
dviem kitomis moterimis, kurių vardų nežinote.
- Dabar jau žinau, - tariu. - Aš... radau jas.
- Ir jūs klausinėjote jo apie tuos kitus santykius?
- Taip! - Nuleidžiu galvą. Dieve, viskas ima skambėti
taip nenormaliai. - Žinojau apie jas. Klausinėjau jo apie

169
 Tarryn Fisher

mėlynes... ant Pirmadienės rankos. - Jaučiuosi tuščia, bet

krūtinėje ima daužytis nerimas ir galiausiai užgula sunkiu
svoriu. Bandau išlikti rami - jei palūšiu, atrodysiu tik dar
didesnė beprotė nei dabar.
Gydytojas Stainbridžas paima tušinuką ir kažką pasi­
žymi mano kortelėje. Tušinukas krebžda į popierių. Garsas
sužadina prisiminimų aidą, prisiminimų, verčiančių visą
kūną suglebti. Nujaučiu, kad rašo kažką panašaus į klie­
desiai. Gal net du ar tris kartus pabraukia. Argi ne šaunu?
Mane vadina kliedinčia, nors tai Setas manė, kad gali susi­
tvarkyti su trimis santuokomis vienu metu.
Nusprendžiu nenusileisti. Atsisėdu aukščiau, įsi-
spoksau gydytojui Stain-kažkokiam tiesiai į karoliukus
primenančias akytes ir sakau:
- Galiu tai įrodyti. Jei duosite telefoną ir leisite paskam­
binti, galiu viską jums įrodyti.
Rankose laikydama maisto padėklą palatoje vėl pasi­
rodo seselė Sara. Žvilgteli į gydytojo veido išraišką, o tada
į mane, jos katės akys žiba iš smalsumo.
- Gydytojau Stainbridžai, - kreipiasi ji, balsas džiugus
ir draugiškas. - Pas Ketę atėjo lankytojas.

170
 19

Į palatą įžingsniuoja Setas, nuo galvos iki kojų atro­

dantis taip, lyg būtų pasiruošęs įprastiems sekmadienio
priešpiečiams, o ne vizitui pas žmoną psichiatrinėje. Vilki
marškinius, megztinį ir padėvėtus pilkus džinsus. Dra­
bužių neatpažįstu: matyt, laiko juos vienos iš jų namuose.
Matau, kad neseniai apsikirpęs, ir mėginu prisiminti, ar
jau buvo su šia šukuosena, kai nustebino mane bute. Argi
nebūtų šaunu? Žmona psichiatrinėje, o jis eina į kirpyklą.
Ką bandau apgauti? Juk turi dvi kitas žmonas - vienai iš-
N/
protėjus, Žemė nenustoja suktis.
Atrodo žvalus ir išsimiegojęs, nusišypso ir prieina pa­
bučiuoti man į kaktą. Noriu nusisukti, tačiau susilaikau:
jei ketinu iš čia ištrūkti, turiu elgtis gražiai. Setas - mano
bilietas į laisvę.
Jo lūpų paliestą vietą ima gelti. Jis kaltas dėl to, kad aš
čia, jis kaltas, kad niekas manimi netiki. Argi jis neturėtų
būti mano pusėje ir padėti man neatsidurti tokioje vietoje
kaip ši? Tačiau tada prisimenu jo melą, neigimą, kai dėb-
sojau į jį virtuvėje. Bandė mane įtikinti, kad išsigalvojau

171
 Tarryn Fisher

Haną. Sunerimusi pakeliu akis į jo veidą ir spėlioju, ar tu­

rėčiau luktelėti ir apiberti jį klausimais vėliau, ar tiesiog pa­
daryti tai dabar. Žvilgteliu į mus akimis sekantį gydytoją
Stainbridžą. Čia visada kas nors stebi, erelio akys laukia,
kol susimausi ir atskleisi savo psichinę būklę.
- Galbūt galėsite mums padėti kai ką išsiaiškinti, - žiū­
rėdamas į Setą pasiūlo gydytojas. „Taip!" - pagalvoju pato­
giau įsitaisydama lovoje. Pagaliau. Užklupkite jį netikėtai
ir priverskite atsakyti. Mano vyras linkteli, jo antakiai su­
raukti, tarsi nekantrautų padėti.
- Kėtė minėjo, kad turite... - gydytojas žvilgteli mano
pusėn, tarsi gėdytųsi tai ištarti garsiai, - dar kelias
žmonas... - Sakinys nutrūksta, Sara sustingsta kažką ra­
šydama prie lovos prikabintoje lentelėje. Per petį žvilgteli
į mane, tada susigėdusi, kad buvo pričiupta, vėl nusisuka
ir kimba į darbą.
- Deja, tai netiesa, - atsako Setas.
- Ne? - Gydytojas Stainbridžas pažvelgia į mane. Jo
balso tonas nepasikeičia. Tarsi aptarinėtų orus.
- Su pirmąja žmona išsiskyriau prieš trejus metus, - pa­
aiškina Setas, atrodo besijaučiantis nepatogiai.
- Bet jie vis dar kartu, - įsiterpiu.
- Mes išsiskyrę, - tvirtai nukerta Setas. Gydytojas link­
teli. - Palikau ją dėl Ketės...
Negalėdama patikėti papurtau galvą.
- Nesąmonė, Setai. Gali kaip tik nori apsukti šitą isto­
riją. Pasakyk tiesą - esi įsitaisęs kelias žmonas!
- Esu vedęs tik vieną moterį, Kete, - taria Setas. Jo veidas
nuoširdus, toks įtikinamas. Sutrinku - pasirodymas toks
nepriekaištingas, kad akimirką prarandu kalbos dovaną.

172
 Žmonos

- Na, gerai, - sakau. - Bet su kiek moterų miegi?

- Kėtė tvirtina, kad turite dvi kitas žmonas, kurias vadi­
nate Pirmadiene ir Antradiene, - įsiterpia gydytojas.
Nuo gydytojo žvilgsnio Seto veidas nusidažo raudonai.
Akylai jį stebiu. Niekaip nesugebės išsisukti.
- Mes žaidžiam tokį žaidimą.
- Žaidimą? - pakartoja Stainbridžas. Mano žandikaulis
atvimpa. Imu drebėti.
- Taip. - Setas žvilgteli mano pusėn tikėdamasis palai­
kymo, bet nusisuku. Nesuprantu, kodėl jis meluoja. Nėra
teisiškai vedęs kitų dviejų, todėl nebus nubaustas už daug­
patystę. Viskas tarp mūsų buvo grindžiama susitarimu.
Tvirtindamas, kad viską išsigalvojau, jis užtikrins, jog
manęs iš čia neišleistų - bent jau tikrai ne be ilgų valandų
terapijos ir vaistų.
- Taip darydavome norėdami pasijuokti iš to, kiek laiko
praleidžiu ne namie. Visada grįždavau ketvirtadieniais, o
kadangi jos vardas Ketvirtadienė, sakydavom, kad yra
ir Pirmadiene su Antradiene. - Jis nervingai pažvelgia į
mane. - Nežinojau, kad ją tai taip paveiks, bet atsižvel­
giant...
- Į ką? Atsižvelgiant į ką? - atšaunu. Kyla pyktis. Ne­
galiu patikėti, kad jis žengė taip toli. Staiga vėl darosi
karšta, net jei ir žinau, kad ligoninės palatose visada vėsu.
Trokštu nusispirti antklodę ir persisverti pro langą, būti
glamonėjama vėsaus oro.
- Kete, esate kliedėjusi ir anksčiau, - įsiterpia gydy­
tojas. - Kartais, kai trauma... - Jis kalba toliau, bet nesi­
klausau. Nenoriu to girdėti. Žinau, kas tada nutiko, bet
dabar vyksta ne tas pats.

173
 Tarryn Fisher

Setas žvelgia į mane maldaujamai, nori, kad pritarčiau

tam, ką daro. Staiga ima labiau skaudėti galvą, noriu būti
viena, viską apgalvoti.
- Dinkit iš čia, - sakau jiems abiem, o kai to nepakanka
ir niekas nepajuda iš vietos, surinku: - Dinkit visi!
Iš už kampo atbėga nauja seselė ir žiūrėdama į
Stainbridžą laukia nurodymų.
Metu griežtą žvilgsnį į gydytoją ignoruodama Setą.
- Man nereikia raminamųjų. Nekeliu pavojaus sau ar
kitiems. Noriu pabūti viena.
Akimirką gydytojas žvelgia mane tirdamas, bandy­
damas nuspręsti, ar tikrai esu pamišusi. Galiausiai linkteli.
- Na, gerai. Vėliau grįšiu patikrinti, kaip jums sekasi,
ir galėsime pasikalbėti. - Jis pažvelgia į Setą, kuris, rodos,
tuoj nualps. -.Galite grįžti aplankyti jos per pietus ir pa­
žiūrėti, ar bus pasiruošusi kalbėtis, - pasiūlo. - Dabar no­
rėčiau su jumis šnektelėti savo kabinete.
Matau, kaip Seto pečiai įsitempia - jis nevaldo situa­
cijos. Jam nepatinka prarasti kontrolę, nepratęs, kad kas
nors pastotų kelią. Kodėl anksčiau to nesupratau? Kodėl
tai įžvelgiu tik dabar?
Prieš linktelėdamas Setas dar kartą žvilgteli mano
pusėn.
- Gerai. Grįšiu vėliau. - Praneša tai palatai, o ne man.
Eidamas pro duris į mane nė nežiūri.
Visiems pagaliau dingus, giliai, trūkčiojamai įkvepiu,
pasisuku ant šono ir įsispoksau pro siaurą langelį. Dangus
niūriai pilkas, dulkia lietus. Iš čia galiu matyti tik kai
kurių medžių viršūnes, todėl į jas ir sutelkiu dėmesį. Su­
simąstau apie langą mūsų - mano - bute. Tą su vaizdu į

174
 Žmonos

parką. Galvoju, kaip stipriai kovojau dėl to buto, nes Setas

norėjo vaizdo į vandenį. Man reikėjo lango į nepažįstamųjų
gyvenimą, nes taip galėjau pabėgti nuo savojo.
Nusnūstu ir pabundu Sarai atnešus pietus - o gal jau
metas vakarienei? Nė nenutuokiu, kiek dabar valandų. Vos
užuodus maistą, kūnas primena, kad esu alkana. Nė ne­
svarbu, kad netikras zuikis keistos pilkšvos spalvos ar kad
patiekta užpilama bulvių košė. Baigusi valgyti atsiremiu
į pagalves, skauda pilvą. Užsimerkiu ir vėl imu snausti,
tik staiga išgirstu Seto balsą. Svarstau neatmerkti akių ir
apsimesti mieganti, tikėdamasi, kad jis išeis.
- Žinau, kad nemiegi, Kete, - sako jis. - Mums reikia
pasikalbėti.
- Tai kalbėk, - pareiškiu neatsimerkusi. Girdžiu po­
pierinio maišelio krebždesį, nosį pasiekia maisto kvapas.
Atsimerkusi matau, kad Setas tarp mūsų išdėliojęs pen­
kias dėžutes. Nepaisant ligoninės maisto sukelto sunkumo
skrandyje, burnoje ima kauptis seilės.
- Iš tavo mėgstamiausio restorano, - pareiškia kreivai
nusišypsodamas. Tai pati žaviausia jo šypsena, ta, kurią
naudojo su manimi kavinukėje. Setas pakelia į mane akis
vis dar nuleidęs galvą ir akimirką atrodo kaip berniukas -
pažeidžiamas, bet trokštantis padėti.
- Jau suvalgiau gardų ligoninės netikrą zuikį, - pa­
reiškiu nužiūrinėdama dėžutę su grybų rizotu.
Jis trukteli pečiais, šypsena tampa nedrąsi. Man šiek tiek
jo gaila, bet tada prisimenu, kur esu ir kodėl čia atsidūriau.
- Setai... - Įsistebeiliju į jį, o jis žiūri į mane. Nežinome,
ką vienas su kitu daryti, bet esame pasirengę mūšiui -
matau tai jo akyse.

175
 Tarryn Fisher

- Kodėl nepapasakoji tiesos? - galiausiai klausiu. Juk

tai svarbiausia, ar ne? Jei jis pasakytų tiesą, galėčiau iš čia
išeiti.
Bet jeigu jis papasakotų tiesą, viskas... viskas niekada
nebebūtų taip pat. Tada ir suprantu tą geležinį jo žvilgsnį.
Viskas priklauso nuo manęs. Ne tik žinau, kas yra Hana,
žinau ir tai, kad jis prieš ją pakėlė ranką - trenkė jai, todėl
viskas tarp mūsų niekada nebegalės būti taip pat. Iš pra­
džių tikėjausi, kad jis norės būti su manimi, tik su manimi.
Bet šito niekados nebus ir nebenoriu, kad būtų. Visiškai
nebeatpažįstu savo vyro. Nieko nesuprantu. Jo ištarti žo­
džiai nėra tai, ko tikėjausi.
- Tiesa ta, kad tu smarkiai sergi, Kete. Tau reikia pa­
galbos. Bandžiau apsimesti, kad tau viskas gerai, žaidžiau
tavo žaidimus... - Jis atsistoja, ant lovos sustatytos maisto
dėžutės pavojingai pakrypsta.
Esu tokia pikta, kad galėčiau sviesti tas dėžutes į jį. Setas
žengia prie lango, minutėlę žiūri pro jį, tada atsigręžia į
mane. Veidas jau spėjo pasikeisti: dabar jame atsispindi
žiaurus ryžtas, tarsi ketintų pasakyti kažką siaubingo.
- Tu pasikeitei, - kalba lėtai, atsargiai. - Po vaikelio...
- Ne, - greitai įsiterpiu. - Nekišk čia vaikelio.
- Nenori apie tai kalbėtis, bet turime tai padaryti. Negali
tiesiog pamiršti. - Jo veidas kur kas ryžtingesnis, nei kada
esu mačiusi. Prie šonų gniaužia kumščius, mano mintys
žaibiškai grįžta į praėjusią naktį virtuvėje. Jis atrodo toks
pat įpykęs, bet tuo pat metu liūdnas.
Setas teisus. Visada atsisakydavau kalbėti apie tai,
kas nutiko. Buvo per daug skaudu. Nenorėjau iš naujo
išgyventi tų jausmų, vėl ir vėl būti tampoma kažkokio

176
 Žmonos

psichiatro kabinete. Mano skausmas vis dar pulsuoja - jis

nesveikas ir išsikerojęs, vis dar pūliuojantis po paviršine
ramybe. Tai asmeniška. Nenoriu niekam jo rodyti. Rūpi­
nuosi tuo skausmu pati, palaikau jį gyvą. Nes kol jį turiu,
turiu ir prisiminimus apie sūnų. Jie turi gyvuoti.
- Kete! - šūkteli Setas. - Kete, ar klausaisi, ką sakau?
Nuo maisto kvapo - ir vaizdo - mane pykina. Vieną po
kitos imu stumti dėžutes nuo lovos.
Jos krenta ant grindų, šlapias dunkstelėjimas atkreipia
Seto dėmesį. Jis šoka kelis žingsnius prie lovos ir sugriebia
mane už riešų, kol nespėjau numesti žirnių sriubos. Kils­
teliu dešinį kelį po antklode ir vis vien bandau ją nustumti.
Jos labiausiai ir laukiau - norėjau stebėti, kaip sriuba tarsi
dumblas plinta ant ligoninės plytelių.
- Mūsų kūdikis mirė, Kete. Tu dėl to nekalta. Niekas
dėl to nekaltas!
Imu raitytis, atsilošiu ant pagalvių ir netrukus vėl pa­
kylu. Maudžia riešus, nes Setas laiko juos suėmęs, iššiepiu
jo pusėn dantis. Tai netiesa ir abu tą žinome. Netiesa.
- Turi visa tai baigti, - maldauja jis. - Nustok tikėti
tomis savo fantazijomis. Jie tavęs iš čia neišleis, kol nepri-
pažinsi tiesos...
Ima cypti garsi, ausyse spengianti sirena. Spėlioju, ar ją
įjungė dėl to, ką padariau. Į palatą įbėga Sara, jai už nugaros
juokingai siūbuoja kasa. Iš paskos įlekia vyras ir dar viena
moteris - mėlynų uniformų ir ryžtingų veidų blyksniai.
Suprantu, kad sirena skamba čia, palatoje. Tikriausiai ją
įjungė Setas. Bet ne... tai ne sirena... tai aš. Aš rėkiu. Jaučiu,
kaip degina, kai garsas sklinda iš gerklės ir plačiai atveria
bumą.

177
 Tarryn Fisher

Viena seselių paslysta ir stipriai krenta ant maistu ištep­

liotų grindų. Jai padeda slaugytojas, tada jie susitelkia į
mane, nustumia Setą į šalį, kad galėtų mane sutramdyti.
Jis atsitraukia prie sienos ir stebi.
Tikiuosi pamatyti iš baimės išsiplėtusias akis, nerimo iš­
kreiptą veidą, bet jis atrodo visai ramus. Jaučiu, kaip į veną
įslysta kažkas šalto, akių obuoliai užvirsta. Prisiverčiu atsi­
merkti: noriu matyti Setą. Akimirką jo atvaizdas išplaukia,
tačiau jis vis dar čia, stebi. Vaistai virpina akių vokus,
traukia mane žemyn. Kaip suprasti jo veido išraišką? Ką
ji reiškia?

178
 20

Kai imu atgauti sąmonę, jaučiu šaltį. Neprisimenu, kur

esu, praeina kelios minutės, kol pradedu suvokti pastarųjų
dienų įvykius. Padriki atsiminimai nieko gero neatneša.
Šnerves pasiekia antiseptikų kvapas, spurdėdama bandau
nustumti nuo savęs antklodę ir atsisėsti.
Ligoninė... Setas... Maistas ant grindų.
Pasitrinu skaudžiai tvinksinčią kaktą ir žvilgteliu per
lovos kraštą: nė ženklo to spalvų koliažo, kurį palikau
prieš jiems suleidžiant vaistų kokteilį. Kodėl tai padariau?
Kvailas klausimas, žinau atsakymą. Nes Setas mano, kad
maisto karai yra kvailas švaistymas. Į jį nieko nemečiau, bet
išpylimas ant grindų atrodė pakankamas - vaikiškas ban­
dymas maištauti.
Praktiškas, nuobodus, griežtas Setas - prieš kelias sa­
vaites nebūčiau jo taip apibūdinusi. Kas pasikeitė?
Hana! Šis vardas supurto labiau nei visos kitos mintys.
Kiek dienų praėjo nuo tada, kai paskutinį kartą girdėjau jos
balsą? Trys... keturios? Prisimenu išraišką Seto veide prieš
mane pasiglemžiant vaistams... Negalėjau jos suprasti:

179
 Tarryn Fisher

sumišę jausmai, kurių anksčiau jo veide nesu mačiusi.

Gana įspūdinga, ar ne? Metų metus esi ištekėjusi už vyro
ir dar likę nematytų jo išraiškų.
Turiu susisiekti su Hana, išsiaiškinti, ar jai viskas gerai.
Bet be savo mobiliojo telefono negaliu sužinoti jos nu­
merio. O jei Setas jau knisosi mano telefone ir ištrynė mūsų
susirašinėjimą? Ar žino mano slaptažodį? Jį išsiaiškinti ne­
sunku - tai data, kai mūsų vaikelis turėjo ateiti į šį pasaulį.
Į palatą įžengia naujas slaugytojas, šį kartą vyresnis
vyras trumpai kirptais plaukais, baltais antakiais ir buldogą
primenančiu veidu. Pasislenku žemyn lovoje. Jo pečiai itin
platūs, esu tikra, kad nesitaikstys su mano nesąmonėmis.
Tikėjausi jaunesnio ir mažiau patyrusio darbuotojo, tokio
kaip Sara, kad galėčiau tą žmogų įkalbėti man padėti.
- Labas, - pasisveikina jis. - Aš Filas.
Kada prasidėjo jo pamaina? Kada jis iš čia dings?
- Kalbėjausi su jūsų gydytoju. Atrodo, kad galva
sveika, pažeidimų nėra... - Jis pastuksena į savo kaukolę,
versdamas mano kortelės puslapius, stebėdama tą gestą
išsiviepiu. Jis atrodo kaip urvinis žmogus slaugytojo uni­
forma. - Jie jus perkels į psichiatrinę.
- Kodėl? Jei viskas gerai, kodėl manęs nepaleidžia?
- Gydytojas su jumis apie tai nekalbėjo? - Filas pasikaso
krūtinę virš kairio spenelio ir verčia kitą puslapį.
Papurtau galvą.
- Netrukus ateis ir galėsite tai aptarti.
- Puiku, - sausai atsakau. Esu surūgusi. Man nepatinka
Filas. Jis akivaizdžiai tarnavęs kariuomenėje ir mano, kad
viskas turi būti atlikta disciplinuotai ir tvarkingai. Noriu

180
 Žmonos

jaunos, lengvai manipuliuojamos seselės kaip Sara, kuriai

manęs būtų gaila.
Prieš Filui išeinant paklausiu, ar galiu paskambinti.
- Kam?
- Savo vyrui, - lipšniai atsakau. - Jis dirba Portlande ir
norėčiau sužinoti, kaip jam sekasi.
- Jūsų kortelėje nenurodytas joks vyras, - sako.
- Ar vadinate mane melage?
Filas nekreipia dėmesio.
- Gal palikime skambučiu rūpintis jūsų vyrą? Juk tai jūs
gulite ligoninėje.
Rūsčiai nužvelgiu jį išeinantį. Anksčiau mėgau tokius
vyrukus kaip Filas - jie pagelbėdavo kebliose situacijose
su pacientais, visada buvo pasirengę vaidinti blogiuką, kai
seselei reikėdavo poilsio, bet būti kitoje barikadų pusėje
siaubinga. Lauksiu kitos seselės ir tikėsiuosi, kad ji labiau
atitiks mano poreikius.

Gydytojas Stainbridžas praneša, kad mano galvoje pa­

žeidimų neaptikta, niekas nepatinę ir nesumušta.
- Atrodo gerai, tikrai gerai, - sako sulenktu pirštu baks­
nodamas j tyrimų rezultatus. Jo krumpliai apaugę baltais
plaukeliais. - Perkelsime jus į Psichiatrijos skyrių, kur at­
liksime vertinimą, o tada nuspręsime dėl vaistų.
- Pala, - įsiterpiu. - Man nereikia į Psichiatrijos skyrių.
Man viskas gerai. Kritau ir susimušiau galvą.
Jo lūpos persikreipia, tarsi būtų manimi nusivylęs.
- Jums pasireiškia stiprūs kliedesiai, Kete. Smurto pro­
trūkiai. Nesijaudinkit, - bando guosti. - Stengsimės, kad
jums pagerėtų. Visi norime to paties.

181
 Tarryn Fisher

Abejoju. Setas nori, kad čia likčiau. Noriu klykti,

keiktis... priversti gydytoją pamatyti tiesą, bet žinau, kad
tai darydama tik patvirtinsiu, ką jis galvoja... kuo jį bando
įtikinti Setas. Nesu beprotė. „Nesi, - kartoju sau. - Net jei
kartais taip jautiesi, nepamiršk, kad nesi."
Po valandos seselė įstumia į palatą neįgaliojo vežimėlį
ir užtvirtina stabdžius.
- Nuvešiu jus į kitą skyrių, - pareiškia.
- O mano vyras?.. - Nekenčiu, kad mano balsas toks zy-
ziantis, nekenčiu, kad turiu klausti, kur mano vyras, užuot
žinodama atsakymą.
Ji gūžteli pečiais.
- Aš čia tam, kad jus perkelčiau. Žinau tik tiek.
Einant prie vežimėlio svaigsta galva. Kojoms palietus
švelnią apmušalo odą, susmunku iš palengvėjimo. Taip
verčia jaustis ne galvos trauma, o vaistai. Vos sugebu blai­
viai mąstyti. Neprisimenu, kaip mane nuveža į aštuntą
aukštą ar kaip mažoje palatoje atsigulu į lovą. Man pa­
skiria seselę, bet nė neatsimenu, ar ji buvo užėjusi. Niekas
neatrodo tikra. Svarstau apie savo ir Hanos egzistenciją.
Ar viską išsigalvojau, kaip jie ir sako? Noriu pasikalbėti
su Setu, noriu, kad galvoje praskaidrėtų, bet jie nenustoja
man į gerklę grūsti tablečių.

Kitas septynias dienas praleidžiu lyg rūke. Niekas neat­

rodo tikra, dėl vaistų jaučiuosi tarsi atsiskyrusi nuo kūno -
it subliuškęs helio balionas, plūduriuojantis kambaryje ir
niekur toliau nenusklendžiantis. Einu į grupinę terapiją,
valgau valgykloje ir susitinku su gydytoju Stainbridžu.
Numečiau tiek daug svorio, kad nebeatpažįstu savęs

182
 Žmonos

veidrodyje. Išryškėjo žandikaulio linija, virš raktikaulio

atsirado įdubų, giliai įkritusių ten, kur kadaise buvo rie­
balų. Kaip taip gali nutikti per savaitę? Spėlioju, bet nesu
tikra, ar man rūpi. Viskas prislopę, net ir tai, ką galvoju
apie save.
Po kelių dienų nustoju klausinėti apie Setą: net mintis
apie jį verčia jaustis apgailėtinai ir kvailai. Seselės žvelgia
su gailesčiu. Man nepatinka, kai jos tai daro. Turbūt mano,
kad nėra jokio Seto. Gal ir nėra. Beje, jis gali užsikrušti dėl
to, kad privertė mane abejoti savimi.
Devintą dieną aplankyti atvažiuoja mama. Susitikimai
vyksta bendroje erdvėje, kur mes, bepročiai, nekant­
riai laukiame atvykstant artimųjų. Sėdime ant garstyčių
spalvos sofų ar sulankstomų kėdžių prie pilkų stalų rieba­
luotais plaukais ir išblyškusiais bei dėmėtais nuo per daug
arba per mažai miego veidais. Patalpą norėta padaryti
jaukesnę - sustatyti gėlių vazonai, pakabinta paveikslų.
Tyrinėju kiekvieną jų ir šalia esančias lenteles, kuriose nu­
rodyta, koks vietinis menininkas tą darbą nutapė, nupiešė
ar nufotografavo. Siatlas mėgsta didžiuotis vietiniais talen­
tais ir jų darbais guosti namų išsiilgusius ligonius.
Randu laisvą sofą prie maisto automatų. Jie neleidžia
mums vartoti kofeino ar daug cukraus. Automatuose - vi­
taminais prisotintas vanduo ir apdaužyti obuoliai. Sėdžiu
rankas susidėjusi ant kelių, spoksau į grindis. Įėjusi mama
ne iš karto mane atpažįsta. Jos žvilgsnis pralekia pro šoną,
tada greitai šoka atgal, tarsi akys būtų pritvirtintos prie
šokinėti skirtos gumos.
Matau, kaip ji be garso ištaria mano vardą, tada tvirtai
įsikimba į prie šono laikomą rankinę ir atskuba arčiau.

183
 Tarryn Fisher

Jai artėjant atsistoju. Nesu tikra, ar norės mane apkabinti,

gal yra per daug nusivylusi. Kai psichiatrinėje atsidū­
riau pirmą kartą, ji manęs nelankė, teigdama, kad buvo
per daug skaudu mane tokią matyti. Per daug skaudu jai.
Dabar prisėda ant sofos nė akimirkai nenuleisdama nuo
manęs akių.
- Tavo tėvas... - pradeda.
- Taip, žinau, mama. Nieko tokio.
Žiūrime taip, lyg pirmą kartą iš tiesų matytume viena
kitos veidą. Tėvas niekada nesilankytų tokioje vietoje.
Pamatyti dukrą uždarytą psichiatrinėje reikštų, kad jis
netinkamai atliko tėvo pareigas, o tėtis mėgsta palaikyti to­
bulumo iliuziją. Motinai esu jos išprotėjusi atžala atsisuku­
siais varžteliais, ji mane pagimdė, bet neturi nė menkiausio
supratimo, kas aš ar kaip gyvenu. Ji nenori žinoti. Abi gal­
vojame tą patį. Timpteliu megztinio rankoves, kad dengtų
delnus, ir spoksau į jos botokso pripumpuotą kaktą. Mama
nenori pripažinti, kiek jai metų, kaip ir to, kad jos dukra
yra visiška nevykėlė.
- Esu čia ne dėl to, kad išprotėjau, - prabylu.
Ji iškart praveria burną norėdama paneigti, kad kada
nors taip galvojo. Žinoma, tokia motinos pareiga.
- Ir nesergu. Nesu emociškai palūžusi dėl to, kad prieš
metus praradau kūdikį. - Atitveriu visus kelius, kuriais ke­
liauja jos mintys, visus būdus, kuriais bando pateisinti tai,
kad esu čia uždaryta.
Ji užsičiaupia ir spokso. Mano apatinė lūpa virpa, jau­
čiuosi kaip vaikas. Ji nepatikės niekuo, ką sakau. Setas
pirmas iki jos prisibeldė.

184
 Žmonos

- Mama, Setas jau turėjo kitą žmoną, kai su juo susi­

pažinau. Jos vardas Regina Koel. Ji nenorėjo vaikų. Aš tu­
rėjau jam duoti vaikelį. Bet tada patyriau... - Mano balsas
užlūžta.
Motina nuleidžia galvą, tarsi visko jai būtų per daug.
Stebiu jos blakstienų galiukus, nosies kuprelę, o ji spokso
sau į batus. Taip sėdėdama atrodo dešimt, dvidešimt metų
jaunesnė. Tik mergina, kurios galva nusviro iš susierzi­
nimo... nusivylimo... beviltiškumo? Man niekada nesisekė
suprasti, ką iš tiesų jaučia mama. Žinau visus jos mėgs­
tamus prekių ženklus, žinau, ką ji galvoja apie bereikšmius
dalykus, bet neįsivaizduoju, kaip išsiaiškinti, ką iš tiesų
jaučia. Nesu tikra, kad ji pati žino.
- Regina yra Seto buvusi žmona. Jis buvo vedęs prieš
tave, taip. Tu teisi - ji nenorėjo vaikų, todėl jų keliai išsi­
skyrė. - Mama palinksta į priekį, jos žvilgsnis maldauja.
Tai tiesa. Kaip galiu ginčytis? Regina teisiškai yra buvusi
Seto žmona. Juk jis išsiskyrė su ja, kad galėtų vesti mane.
Bet jie vis dar kartu, vis dar pora, tik be oficialaus statuso.
- Mama, - kreipiuosi, - prašau, paklausyk manęs. Setas
bando mėtyti pėdas. Jie vis dar kartu.
Ji panarina veidą delnuose. Nuo kada tapau moterimi,
kuria netiki net jos motina? „Kai pradėjai meluoti pati
sau", - suprantu.
Mama pakelia žvilgsnį, akys drėgnos. Primena koker-
spanielį.
- Tu nesveikai apsėsta jo buvusiųjų. Bet, Kete, jis ne su
jomis. Jis su tavimi. Siaubingai jaudinasi dėl tavęs. - Ji nori
paimti man už rankos, bet aš ją atitraukiu. Nenoriu, kad

185
 Tarryn Fisher

su manimi būtų žaidžiama ir kalbama, lyg būčiau mažas

vaikas. Jos ranka nusvyra atgal ant kelių.
- Kaip manai, kodėl jis visada būna Portlande? Turi dvi
kitas žmonas. - Atsistoju ir pradedu žingsniuoti pirmyn atgal.
- Jis ten dirba, - sušnypščia mama. - Myli tave, mes visi
mylim. Norim, kad pasveiktum.
- Aš sveika, - griežtai atsakau. Sustoju norėdama į ją
pažvelgti. - Kodėl jis neatvažiavo? Kur jis? - Štai tada ji
pradeda muistytis, vengia mano žvilgsnio, sukryžiuoja ir
atkryžiuoja kulkšnis. Nežino, ką pasakyti, nes nenutuokia,
kur Setas ar kodėl manęs neaplankė.
- Portlande... - atsako. Skamba veikiau kaip klau­
simas. - Kete, jis vis dar turi dirbti. Gyvenimas tęsiasi.
- Ne, nesitęsia. Ne tada, kai aš ligoninėje. Jis turi kitas
žmonas, kurios gali pasirūpinti jo poreikiais, - sakau. -
Kam lankyti beprotę?
Akimirką ji žvelgia į mane su atlaidžia pašaipa, tada
atsistoja. Stovime viena priešais kitą, jos veide matau nu­
sivylimą.
- Man reikia eiti, - pareiškia. Penkiolika minučių. Ji čia
tvėrė penkiolika minučių. Stebiu, kaip patraukia prie durų,
pečiai susmunka dėl dukters nesėkmių. Šį kartą bent jau
aplankė.

186
 21

Esu viena. Suvokiu, kad taip buvo visada, visą gyve­

nimą, o viskas, ką įsivaizdavau norėdama save įtikinti
priešingai, - melas. Man reikalingas patogus melas. Tėvai
visada labiau rūpinosi mano seserimi Torense, kuri vis pa­
puldavo į bėdą mokykloje ar su draugais. Aš buvau gerasis
vaikas: kol jie gyveno užsiėmę, neprastai išsiauklėjau pati.
Žinojau jų nustatytas taisykles ir ribas: jokio alkoholio,
jokio sekso iki vestuvių, jokių narkotikų, jokio išsliūkinimo
be leidimo, tik geriausi pažymiai. Vadovautis tomis taisyk­
lėmis buvo lengva, nebuvau maištininkė. Tačiau sesuo
peržengė visas ribas. Tėčiui pradėjo žilti smilkiniai, mama
ėmė leistis botoksą, o aš iš visų jėgų stengiausi būti tobula,
kad nereikėtų jaudintis dėl dar vienos dukters. Kai Torensė
susitvarkė gyvenimą ir ištekėjo už tinkamo vyro, tėvams
taip palengvėjo, kad apipylė ją kitokiu dėmesiu. Ji trejus
metus elgėsi gerai ir abu pamiršo apie dešimtmetį, kurį
dukra praleido šniaukšdama jų pinigus pro nosį ir dulkin­
damas! su kiekvienu narkotikų prekeiviu mieste. Gal visos
tos pastangos būti tobulai privedė mane prie beprotybės.

187
 Tarryn Fisher

Gal tėvų dėmesio stoka stumtelėjo Seto pusėn, gal tas be­
viltiškas noras pritapti įkalino santuokoje, kuri bet kuriam
kitam atrodytų beprotiška.
Pabaksnoju želė. Siame skyriuje jie labai mėgsta maitinti
želė - ji drebanti ir spalvota, kaip mūsų mintys. Šiandien
oranžinė, vakar buvo žalia. Tarsi bando priminti, kad esi
silpnas ir nestabilus. Valgau savo želė.
Turiu iš čia išsinešdinti. Turiu rasti Haną, įsitikinti, kad
jai viskas gerai. Anksčiau prieš viską užsimerkdavau, dabar
regiu ryškiai. Šiandien susitikau su gydytoju Stainbridžu.
Supratau, kad tai jis yra mano sargas - ne kortele atida­
romos durys, ne apkūnios seselės, besiginčijančios su
mumis, jei elgiamės netinkamai. Nusiramink, mažoji Kete,
kitaip atsidursi poilsio kambaryje paminkštintomis sienomis.
Gydytojas Stainbridžas turi galią nuspręsti, ar man
viskas gerai. Jis valdo šią margomis plytelėmis išklotą ir
fluorescencinėmis lempomis apšviestą sterilią tvirtovę.
Vienas jo („Bic" gamintojo) tušinuko brūkštelėjimas ir aš
laisva kaip paukštis.
Hana... Hana. Tik apie ją ir galvoju. Mintyse tapau jos
gelbėtoja. Jeigu jai kas nors nutiko, esu už tai atsakinga.
Jeigu ją įmanoma išgelbėti, turiu iš čia ištrūkti. Ištekėjau už
šio vyro, daviau palaiminimą jam susirasti trečią žmoną.
Turėjau prabilti pamačiusi tą pirmą mėlynę, priversti ją
papasakoti, ką jis padarė. Akimirką imu abejoti, ar ji tikra.
Jiems tikrai gerai sekasi - šioje ligoninėje gali tave priversti
abejoti savo paties mintimis.
Valgyk savo želė!
Suvokiu privalanti įtikinti gerąjį gydytoją, kad supratau
savo klaidas, kad mano galvos nebeaptraukęs kliedesių

188
 Žmonos

rūkas. Kad esu visavertė, o mano vyras ištikimas tik vienai

moteriai! Kad Hana su Regina nėra tikros, o tik žaidimas,
kurį su vyru žaidėme. Juk tą jie nori išgirsti? Viskas, ką
turiu padaryti, tai pasakyti, kad meluoju apie Seto polinkį
mėgautis keliomis vaginomis, ir būsiu išgydyta!
Tai negali įvykti per greitai, nes Stainbridžas įtars, kad
meluoju. Per kasdienes mūsų sesijas apsimetu sutrikusi.
Setas turi tik vieną žmoną? Tažmona esu aš? Po truputį tampu
vis labiau savimi, per kiekvieną sesiją esu mažiau sumi­
šusi, mažiau atkakli.
- Kas man negerai? - klausiu gydytojo. - Kodėl neats­
kiriu, kas tikra, o kas ne?
Man priskirta diagnozė! Trauma dėl vaiko praradimo,
nemokėjimas su ta netektimi susitvarkyti sveikais būdais,
įtampos perkėlimas į santykius su Setu. Kaltinau kitas mo­
teris, užuot susikoncentravusi į gijimą. Gerajam gydytojui
paklausus, kas, mano nuomone, paskatino prie psichikos
sutrikimo privedusią maniją, prisimenu Debę: tauškalę
Debę, nosį visur kišančią Debę, pūpsančią šukuoseną tu­
rinčią Debę, kuri pasiūlė, kad pašnipinėčiau kitas moteris,
vertusias mane jaustis nevisavertiškai. Nekaltinu Debės
dėl jokių savo veiksmų: juk ji mane pažadino. Nebebuvau
vienintelė, kenčianti nuo paralyžiuojančio nevisavertiš-
kumo: pasirodo, šitai gali patirti bet kokio amžiaus. Po
velnių, juk atrodė, kad Lorena gyvena tobulą gyvenimą.
Visada maniau, kad klijuodavo tuos sukaktuvių atvirukus
prie spintelės norėdama pasigirti ir parodyti mums vi­
siems, kad gyvena geriau. Bet dabar matau tiesą: mes, mo­
terys, esame įstrigusios besisukančiame nevisavertiškumo
rate, kurį varo vyrų elgesys su mumis, ir nuolat kovojame

189
 Tarryn Fisher

norėdamos sau bei visiems kitiems įrodyti, kad mums

viskas gerai. Žinoma, kartais moterys pameta galvas dėl
vyrų, bet ar esame nestabilios psichikos, ar nestabiliomis
pavirtome dėl kvailo vyrų elgesio? Nepasakoju gydytojui
Stainbridžui apie Debę ar Loreną, nes sakytų, kad nusi-
kratau atsakomybės. Ne, darau visai ne tai - tiesiog kal­
tinu visus, nes uždaryti žmogų psichiatrinėje reikia daug
pastangų.
Pasak Stainbridžo, mano emocinis lūžis iš dalies nu­
lemtas nemokėjimo susidoroti su problemomis. Man pa­
tinka, kaip tai skamba: lūžis.
Bet nesu palūžusi taip, kaip jie mano, - tik laužau su­
sižavėjimo savo vyru gniaužtus. Atlieku gležnos, visiškai
nesusivokiančios moters vaidmenį. Mane apėmusi įtampa,
nemoku su ja tvarkytis, tėvų dėmesio stygius susuko mane
į tvirtą, naivų, mažą kokoną.
Paliečiame ir traumas, kurias patyriau dėl mamos su
tėčiu. Motina turi polinkį visiems įtikti, o tėtis yra atsiri­
bojęs. Stebėdama, kaip mama vis labiau stengiasi užsitar­
nauti tėčio dėmesį... na... išmokau taip rodyti savo meilę.
O išsijuosus stengiantis prispaudžia lūkesčių svoris. Tuš­
tuma gimdos vietoje privertė jaustis taip, tarsi nebūčiau
tikra moteris, nebūčiau verta vyro meilės. Jie iškrapštė
visus mano organus, užrišo reprodukcinę sistemą ir paka­
bino ženklą „Uždaryta". Prieš akis skaudžiai ima šmėkš­
čioti persileidimo vaizdiniai. Žinau, kad turiu leisti jiems
ateiti, stoti su jais akis į akį, kaip sako gydytojas. Bet tai
prisiminimai, į kuriuos nė karto nepažvelgiau nuo tada,
kai tai nutiko. Lengviau susidoroti, kai apsimeti nesuvo­
kiantis, su kuo susidūrei.

190
 Žmonos

Mudu su Setu ką tik palikome nakvynės vietą, sustojome de­

galinėje prisipilti degalų ir nusipirkti užkandžių kelionei. Ką tik
pavalgėme, bet Setas įsitikinęs, kad vaikelis reikalaus užkandžių,
o tai priverčia mane nusišypsoti. Jis toks dėmesingas: perka dova­
nėles ir bučiuoja didėjantį mano pilvą. Viena draugė iš ligoninės
pasakojo, kad jos vyras šlykštisi nėščiosios pilvuku ir atsisako jį
liesti. Stebiu Setą pro automobilio langą, širdis kupina pasidi­
džiavimo. Mano vyras, mano. O dabar kartu sukūrėme vaikelį:
gyvenimas negalėtų būti tobulesnis. Eidamas automobilio link su
dviem kartoniniais puodeliais ir ant dilbio kabančiu plastikiniu
maišeliu jis atrodo toks žavus. Puodeliuose arbata - Setas pra­
neša, kad paprašė įpilti karšto vandens, o tada panaudojo savo
motinos arbatos maišelius. Arbata karti, bet geriu ją jau savaitę
ir po truputį priprantu prie skonio. Kol Setas pila degalus, pa­
siraustu maišelyje. Nupirko mėgstamiausių nėštukės užkan­
džių - nesveiko šlamšto, kurį krimsdama įprastai raudonuotum
iš gėdos. Tačiau gurkšnodama arbatą ir traukdama iš maišelio
skanėstus jaučiu tik dėkingumą už tokį viską apgalvojantį ir
pastabų vyrą. Česnakinio padažo skonio traškučiai ir saldyme­
džio lazdelės, primenančios susuktą raudoną plastiką, - miela,
kad apie jas pagalvojo. Pilvo diegliai prasideda po pusantros va­
landos. Iš pradžių nenoriu nieko sakyti, nes prisimenu gydytoją
minėjus, kad kai kurios moterys sąrėmius patiria ankstyvo nėš­
tumo metu. Tas netikras skausmas yra tik neryškus atspindys
to, kas laukia. Pasimuistau sėdynėje, atidarytas traškučių pa­
kelis krenta ant automobilio grindų, aplink batus pasipila margi
trikampėliai. Tik pasilenkusi paimti pakelio pastebiu kraują. Jis
tvenkiasi ant odinės sėdynės, tamsia ir baugia raudona juostele
nudažo kremines kelnes. „Setai", - sugebu pasakyti tik tiek. Jis
žvilgteli į mane ir iki galo nuspaudžia akceleratorių, pamačius

191
 Tarryn Fisher

kraują veidas tampa baltutėlis. Artimiausia ligoninė - Karalienės

apygardos. Sustojus prie įėjimo į Skubiosios pagalbos skyrių, jau
žinau, kad vaikelis negyvas, mano kojomis teka jo gyvybė.

Nuo tos akimirkos viską prisimenu tik per fluorescen­

cine šviesa nuspalvintą rūką. Po tos kelionės automobiliu
pirmąkart vėl aiškaus proto pasijutau praėjus penkioms
dienoms nuo žinios, kad man plyšo gimda, o norint suval­
dyti kraujavimą reikėjo ją skubiai pašalinti. Niekada dau­
giau negalėsiu pastoti. Leidausi laikoma Seto, raudojau į
jo marškinius, o jam išėjus dėl darbo skambučio patrau­
kiau į nedidelį palatoje esantį vonios kambarį ir bandžiau
metaline nagų dilde persipjauti venas. Seselė rado mane
ant grindų, spoksančią į kraują ir visiškai ramią. Elgiausi
negrabiai, persipjoviau riešus buku įrankiu. Liko stori
ir grublėti randai. Buvau rami, kol jie nesiėmė man pa­
dėti, tuomet puoliau draskytis, kandžiotis ir klykti, kad nu­
žudė mano vaikelį ir bando nužudyti mane. Taip prasidėjo
pirmoji mano viešnagė Karalienės apygardos ligoninėje.
Viešnagė, palikusi tuštumą gimdos vietoje ir širdyje.
Gydytojas Stainbridžas teigia, kad gedėdama susikū­
riau iliuziją apie tris žmonas - dar dvi moteris, kurios la­
biau tiko Setui, kurios galėjo jam duoti tai, ko negalėjau aš.
Dievaži, visi šie sutrikimai skamba siaubingai liūdnai, net
jei tik pusė jų yra tiesa.
Po šių sesijų iššlepsiu žemai nuleidusi galvą, randai ant
riešų pulsuoja. Įtikinamai vaidinu apgailėtiną. Gydytojas
mano, kad sveikstu. Tačiau tomis akimirkomis, kai pakum­
pusia nugara atrodau nuoširdžiausia, iš tiesų pykstu. Kur
Setas? Kodėl manęs neaplankė? Taip nesielgė, kai nešiojau

192
 Žmonos

jo kūdikį, - tada pataikavo ir tenkino visas mano užgaidas.

Ar bent jaučiasi kaltas, kad melavo?
Esu išmesta už borto. Virdama pykčiu grįžtu į palatą,
kurioje labai šalta, nors ne kartą dėl to skundžiausi sese­
lėms. Mano kambario draugė - ketvirtą dešimtį baigianti
moteris vardu Siuzana, patyrusi psichologinį išsekimą, kai
užtiko vyrą su kita. Silpnoji Siuzana, noriu jai pasakyti. Pa­
bandyk sutikti su dar dviem papildomomis santuokomis
ir būti pamirštąja vidurine žmona.
Siuzana neturi blakstienų ir antakių. Mačiau, kaip ner-
vindamasi jų ieško, ploni pirštai tarsi pincetas tiesiasi į
viršų, norėdami išpešti plaukelius. Viršugalvyje taip pat
plika dėmė, o aplink lovą pilna ilgų rudų plaukų. Įsivaiz­
duoju, kad atėjus laikui iš čia išvykti ji bus visiškai plika,
kaip viena tų beplaukiu kačių.
Dabar palatoje jos nėra. Atsigulu ant lovos, ranką už­
metu ant akių, kad uždengčiau šviesą, mat dienos metu ją
išjungti draudžiama. Imu šiek tiek snūduriuoti - geriausia,
ką gali išpešti iš šios vietos, - kai įžengia seselė ir praneša,
kad pas mane atėjo lankytojas.
Staigiai atsimerkiu, pirma į galvą šovusi mintis: apsi­
mesiu, kad nepykstu ant jo. Tikrai taip. Būsiu paklusni ir
atsiprašysiu - tikra dora namų šeimininkė, kokią Setas ir
mėgsta matyti. Juk nebus labai sunku, ar ne? Metų metus
apsimetinėjau, kol viduje virė neaiškus pyktis. „Tu pa­
budai, - sakau sau. - Nepamiršk to."
Budri ir pasirengusi atsistoju. Nėra veidrodžio, kur
galėčiau žvilgtelėti į savo atvaizdą, - veidrodžiai tik žada
perpjautas venas, - todėl susiglostau plaukus, pasitrinu pa­
akius. Nė neįsivaizduoju, kaip atrodau, bet juk kuo labiau

193
 T arr yn Fisher

apgailėtinai, tuo geriau. Delnais perbraukusi per pilvą,

jaučiu tik tuštumą ir du išsišovusius klubakaulius, kurie
anksčiau buvo paslėpti blogų įpročių - vyno ir makaronų
su daug sūrio. Atstatau krūtinę, kuri, ačiū Dievui, niekur
nedingo. Turiu palenkti Setą į savo pusę.
Įžengusi į bendrąjį kambarį išvystu ne Setą, o Loreną.
Apima nusivylimas. Turėjo būti ne taip. Pakeičiu veido iš­
raišką - paslepiu, ką iš tiesų jaučiu, pakeičiu tuos jausmus
šypsena, skirta tai rakščiai subinėj. Lorenai, su kuria gėriau
bare ir kuriai atskleidžiau savo paslaptis. Ar dabar mes
draugės?
Nesu tikra, ar džiaugiuosi ją matydama, bet ji tikrai
džiaugiasi išvydusi mane. Pakyla nuo stalo, prie kurio
laukė, matau, kad dėvi džinsus ir komandos „Seahawks"
marškinėlius. -Veide rūpestis, žengia arčiau išvengdama
kambario viduryje šokio pasirodymą surengusios moters.
Tarp Lorenos antakių susimetusi raukšlelė.
- Kete. - Ji iškvepia purtydama galvą. - Kas per nesą­
monė?
Tą akimirką ją mėgstu taip stipriai, kad visos apgailė­
tino nuolankumo šarados, kurias paruošiau Setui, dingsta,
netekusi vilties apsikabinu Loreną. Mano nuotaikos,
mintys - viskas klejoja. Esu lyg beždžionėlė - su paleng­
vėjimu kabinuosi į bet ką pažįstamo.
Loreną nežymiai cypteli, suprantu, kad ją smaugiu,
todėl paleidžiu iš glėbio. Ji nusišypso man taip, kaip, nu­
tikus kam nors siaubingo, šypsosi seni draugai. Matau,
kad tiki manimi. Visgi turiu draugę.
- Kaip mane radai? - klausiu iš nekantrumo gaudy­
dama orą.

194
 Žmonos

- Tavo vyras - Setas, ar ne? - paskambino į ligoninę ir

pranešė, kad dėl ligos kurį laiką negrįši į darbą. Bandžiau
su juo susisiekti, tačiau neturime numerio. Todėl paskam­
binau tavo mamai - ji nurodyta kaip kontaktinis asmuo
nelaimingiems atvejams - ir ji pasakė, kur tave rasti.
Nustembu, kad mama nepažįstamam žmogui pripa­
žino, jog jos dukra guli psichiatrijos ligoninėje. Lorena
įdėjo tikrai daug pastangų, kad mane rastų. Spėlioju, ar
Ana pastebėjo, kad dingau, ar susisiekė su mama.
- Kodėl tu čia? - mums įsitaisius prie lango galiausiai
klausia ji. Stiklu teka lašai, neįprastai stiprus lietus įkypai
daužosi į langą ir talžo medžius. Per sodelį bėgančios
moters plaukai plaikstosi aplink ją. Kai pasilenkiu arčiau
Lorenos, prie mūsų, kėsindamiesi į tuščias kėdes, artėja
motina su sūnumi. Perlieju juos rūsčiu žvilgsniu ir tiedu
pasuka kitur. Gerai. Dinkit.
Papasakoju Lorenai, kaip susitikau su Hana, kaip in­
ternete radau Reginą. Man pradėjus kalbėti apie Hanos
mėlynę, Lorenos akys iššoka. Dar viena painios istorijos
detalė. Prasitariu, kaip ginčo metu Setas mane pastūmė.
- Surengiau jam akistatą. Jis teigia, kad jį užpuoliau,
kad kritau ir susitrenkiau galvą. Atsibudau čia. Lorena... -
nutęsiu pažemindama balsą. - Jis sako, kad viską išsigal­
vojau.
Jos veidas pakraupęs. Lorenos gyvenime netrūksta pai­
niavos, tačiau manajame jos daugiau.
- Išsigalvojai ką?
- Jo poligamiją. Visus įtikino, kad išprotėjau, net ir
mano motiną. - Tarp pirštų trinu plaukų sruogą ir staigiai
nustoju, jei kartais imu panašėti į beprotę.

195
 T arr yn Fisher

Neatrodo, kad Lorena pastebi. Mąstydama nuleidžia

akis į grindis.
- Jei visi artimi žmonės sakys tą patį, jie tavimi nepa­
tikės, - pareiškia ji. - Zinai, kaip visa tai veikia.
Žinau.
- O kaip tavo draugai? Ar yra kas nors, kam galėčiau
paskambinti, kad atvyktų ir tave užtartų?
Jos delnai išskėsti ant kelių, tik dešinės rankos rodo­
masis pirštas greitai juda tai aukštyn, tai žemyn. Nervingas
pirštelis, pagalvoju.
- Ne, - atsakau. - Apie tai nepasakojau niekam, iš­
skyrus tave. Net sesuo nežino.
- Su šeima artimai nebendrauji, tiesa? Panašiai kaip aš.
- Mes visi vienodai vengiam artumo, jei žinai, ką turiu
omeny. Dažnai susitinkam, bet nė vienas iš tiesų nežinom,
kas vyksta kito gyvenime.
Lorena linkteli, tarsi kuo puikiausiai suprastų. Galbūt
visos amerikiečių šeimos žaidžia panašų žaidimą: aptaria
sporto naujienas ir kartu valgo troškinius (Ramiojo vande­
nyno šiaurės vakaruose jie būna be gliuteno ir organiški),
pykstasi dėl politikos ir apsimeta, kad yra užmezgę reikš­
mingus santykius, nors iš tiesų kiekvieną kankina vienatvė.
- Nežinau, ar jai nieko nenutiko, - kalbu apie Haną. -
Kai paskutinį kartą ją mačiau, elgėsi keistai. Kitą dieną
skambino, bet kai atskambinau, neatsiliepė.
- Galėčiau pabandyti su ja susisiekti, - pasiūlo Lo­
rena. - Ar ji turi paskyrą feisbuke?
Sudiktuoju visą žinomą informaciją apie Haną. Puikiai
prisimenu jos adresą, tačiau ne telefono numerį.

196
 Žmonos

- Ar žinai, kur jis su ja susipažino? - klausia Lorena, kai

lydžiu ją prie durų.
Papurtau galvą. Visą tą laiką, kol užsiėmiau seklio rei­
kalais, nepaklausiau Hanos, kur ji susipažino su vyru, nors
abejoju, ar būtų pasakiusi tiesą.
- Yra nuotrauka, - greitai susivokiu. - Reginos pažinčių
svetainės paskyroje. Man atrodo, kad Regina su Hana pa­
žįstamos.
Lorena išmušta iš vėžių: staiga viskas pasidarė kur kas
įdomiau.
- Pala, - sušnabžda ji. - Kitos dvi Seto žmonos pažįs­
tamos?
Linkteliu.
- Jei rasi tą nuotrauką, turėsime įrodymą. Ją būtų ga­
lima parodyti Reginai ir taip priversti kalbėti...
Mano planas netobulas. Nelabai tikėtina, kad Regina
prabils, norėdama mane apginti. Taip pat nelabai tikėtina,
kad ta nuotrauka patvirtins mano teiginį, jog Setas turi tris
žmonas. Bet tai viskas, ką turiu. Galėčiau juos šantažuoti.

Lorena pažada sugrįžti vos tik radusi kokios nors infor­

macijos, jaučiuosi tokia neišpasakytai dėkinga, kad apka­
binu ją dar kartą.
- Lorena, - kreipiuosi prieš jai išeinant, - neįsivaizduoji,
kiek daug man tai reiškia. Nė nepaklausiau, kaip laikaisi...
- Na, žinai, atsižvelgiant į tavo dabartinę situaciją, ne­
pyksiu.
Dėkingai nusišypsau, ji grąžina lankytojo kortelę ap­
saugos darbuotojui ir nežymiai man pamoja.
- Greit grįšiu, - pažada.

197
 T arr yn Fish er

Pareinu į palatą krūtinėje bręstant naujai vilčiai. Nesu

viena. Setas nori, kad tikėčiau, jog esu. Pasiglemžė mano
mamą... tėtį. Nori, kad pasikliaučiau tik juo. Tik nesu tikra,
kodėl. Tapau papildoma našta, kai ėmiau šnipinėti, nors
jis uždraudė tai daryti. Žinau faktų, galinčių sužlugdyti
jo verslą, reputaciją. Aišku, kad jis nori mane užčiaupti,
uždaryti.
O jei... o jei Hana nežino, kad egzistuoju? Galbūt čia ir
slypi esmė. Visą laiką maniau, kad veikiame išvien, tarsi
kokia slapta merginų sąjunga. Mūsų vyras toks vertas meilės,
kad jam pavyko suvilioti tris moteris, o mes taip džiaugiamės,
kad esame šios trijulės dalis! Bet Setas deda visas pastangas,
kad likčiau uždaryta, atskirta. Galbūt nori laikyti toliau
nuo Hanos. Kad ji nesužinotų. Galvoju apie nuotrauką
Reginos paskyroje, apie tą blondinę kampe, kuri atrodė
įtartinai panaši į Haną. O jei Setas Hanai papasakojo tą
patį, ką ir man? Nevaisinga žmona, noras būti su moterimi,
kuri pagimdys vaikų... Mane galima išvis pašalinti iš šios
lygties... kad Setas ir vėl gautų tai, ko nori.

198
 22

Lorena grįžta po dviejų dienų, atrodo pavargusi, ant

ligoninės drabužių vilki pūstą juodą striukę, primenančią
šiukšlių maišą. Be galo susidomėjusi „Starbucks" kavos
puodeliu, vis jį sukioja ir vengia mano žvilgsnio. Nagai
nenulakuoti: nesu tikra, ar kada esu mačiusi ją nelakuotais
nagais. Spėlioju, ar tai pasiturinčiųjų pagalbos šauksmas,
vargšelė nelaimėlė Lorena. Esu per daug išsiblaškiusi, kad
gaiščiau laiką mandagybėms ir pokalbiams apie orą.
- Paėmiau vieną ir tau, bet neleido įsinešti.
Paėmei ką? Ak! Latę - ji kalba apie latę. Numoju ranka -
nesvarbu ta kava.
- Mums negalima kofeino.
Ji linkteli, prieš pradėdama giliai įkvepia išpūsdama
žandus ir išplėsdama akis. Laukiu naujienų.
- Ji neturi feisbuko paskyros, Kete, visur tuščia. Tik­
rinau visus socialinius tinklus, net „Pinterest" ir „Shut-
terfly". Ji neegzistuoja. Dieve, net bandžiau kaitalioti jos
vardą - žinai, kaip žmonės šiais laikais internete pasiva­
dina kvailai...

199
 T arr yn Fisher

Linkteliu prisiminusi Reginą, tai, kaip turėjau labiau

pasukti galvą, kokiu vardu ją rasti.
- Arba išsitrynė savo paskyras, arba turi labai griežtus
privatumo nustatymus, - sako Lorena. Ima krapštyti
aplink puodelį uždėtą kartoninį laikiklį. - Net gūglinau
ją... Nieko. Ar jos vardas tikrai Hana?
- Nežinau. Tokį vardą radau ant popierėlio Seto ki­
šenėje. - Paslepiu veidą delnuose. - Kaip dėl Reginos ir
Hanos nuotraukos? Pavyko rasti?
Lorena pasiima rankinę ir ištraukia sulankstytą popie­
rėlį. Jos veidas išblyškęs. Pastumia lapą per stalą, paimu jį
į rankas. Išlankstant jos dreba. Tai atspausdinta mano rasta
Reginos ir moters, kuri, įtariu, yra Hana, nuotrauka. Tačiau
pažvelgusi į blogos kokybės kopiją suprantu, kad kažkas
ne taip. Regina nepasikeitusi, šypsena tokia pat plati, kokią
ir prisimenu, tačiau nuotraukos kampe, kur tada mačiau
Haną, stovi tamsiaplaukė moteris.
- Ne, - pratariu. Ne, ne, ne...
- Ar čia ji? - klausia Lorena. Pirštu pabaksnoja į nuo­
trauką ten, kur turėtų būti Hana. - Ar čia Hana, Kete?..
Papurtau galvą ir nustumiu nuotrauką. Pasidaro šalta.
Imu nežymiai linguoti purtydama galvą. Ar išprotėjau?
Jei pati galvoju, kad išprotėjau, galbūt taip galvoja ir
Lorena. Staiga pakeliu akis.
- Ar tiki manimi?
- Taip... - Bet jos balse girdžiu abejonę. Akys laksto po
kambarį, tarsi bandytų rasti spragą mano klausime. Gir­
džiu savo širdies tuk, tuk, tuk.
Kelias minutes sėdime tyloje, spoksome pro langą. Pa­
stebiu, kad Lorena susikūprinusi - dar vienas ženklas, kad

200
 Žmonos

viskas tikrai nėra gerai. Nežinau, ar ją trikdo mano padėtis,

ar turi ir savų rūpesčių.
- Dar vienas dalykas... - Ji saugojo tai pabaigai. Kodėl
vengia mano žvilgsnio?
Jaučiu, kaip pilve ima pintis mazgai, po stalu imu ju­
dinti kelį. Noriu, kad ji tiesiog rėžtų, nebetemptų gumos.
Tuk, tuk, tuk, tuk.
- Sakyk...
- Klausyk, tai pranešti nėra lengva. Šen bei ten paskam­
binau ir... na... namas, kurio adresą man davei... Ak, Kete!
Jis registruotas tavo vardu. - Ji delnais užsidengia akis.
Galvoje tuščia. Nežinau, ką pasakyti. Spoksau į Loreną
tarsi būčiau negerai ją išgirdusi, kol galiausiai ji pakartoja.
-Ką?
Jos žvilgsnis kitoks. Taip į mane žiūri gydytojai ir se­
selės, su atsargiu gailesčiu - vargšelė mergaitė, visiškai pa­
lūžo. Atsistoju ir prisiverčiu žiūrėti jai tiesiai į akis.
- Tai ne mano namas. Nežinau, kas čia vyksta, bet jis
ne mano. Net nesvarbu, ar tiki manimi. Nesu išprotėjusi.
Lorena iškelia abu delnus tarsi gindamasi.
- Nesakiau, kad išprotėjai. Tik pasakoju, ką išsiaiškinau.
Žengiu žingsnį atgal ir apsilaižau lūpas. Čia neduoda
vazelino: bando nuraminti tavo sielą, bet kūnui leidžia su­
nykti. Visi čia esantys yra arba išsausėję, arba riebaluoti:
plaukai prilipę prie pakaušio plonais, tarsi šlapiais gaba­
lais arba pagražinti pleiskanų snaigėmis, tarsi ką tik pa-
puolus į pūgą.
Stengiuosi nesielgti impulsyviai, pavyzdžiui, bėgti į
palatą neatsisveikinusi ar pradėti rėkti - tai būtų blogas
pasirinkimas. Bet savitvarda reikalauja visų jėgų. Išlaikyti

201
 Ta rr yn Fisher

savo įvaizdį kitų akyse yra labiausiai psichologiškai seki­

nantis dalykas. Jei visi nusiteikę priešiškai, imi abejoti sa­
vimi, kaip kad aš dabar.
- Ačiū, kad atvažiavai. - Tariu žodžius per prievartą. -
Nepaisant visko, esu dėkinga, kad pabandei.
Staigiai nueidama girdžiu ją šaukiant mano vardą. Ne­
bėgu, net nelekiu dideliais žingsniais, tiesiog greitai pasi­
šalinu, kad ji negalėtų matyti, kaip jaučiuosi.

Pasiekusi palatą susirangau ant plono čiužinio, prie

krūtinės prisitraukiu kelius, skruostą prispaudžiu prie
šiurkščios patalynės. Kvepia balikliu ir šiek tiek trenkia
vėmalais. Iš kito kambario galo į mane spokso Siuzana.
Įeidama žvilgtelėjau jos pusėn, beblakstienės akys atrodė
sutrikusios, tarsi būtų pamiršusi, kad ir aš čia gyvenu.
Jaučiu, kaip jos žvilgsnis mano nugaroje gręžia skylę.
Dažniausiai tokiu metu, po grupinės terapijos laukdamos
vakarienės, kambaryje būname dviese. Jie vadina tai „šiek
tiek laisvo laiko". Dauguma mūsų tą laisvą laiką leidžia
galvodami, kaip viskas iš tiesų liūdna. Padėtis be išeities.
- Kiek laiko tu čia, Siuzana? - Balsas skamba dusliai,
todėl turiu pakartoti klausimą, o tada tarsi pelytė ji sucypsi
atsakymą.
- Mėnesį, - sako.
Atsisėdu, nugara atsiremiu į lovą ir apsikabinu pagalvę.
- Ar iki šiol esi buvusi panašioje vietoje?
Ji pakelia į mane akis, o pamačiusi, kad žiūriu, vėl nu­
sisuka.
- Tik kartą... kai buvau gerokai jaunesnė. Mirė tėtis ir su
tuo sunkiai tvarkiausi. - Man patinka, kad Siuzana viską

202
 Žmonos

apibendrina taip, kad nereikėtų daugiau klausinėti. Jos

psichiatras tikriausiai ją dievina.
- Kada nusprendė, kad esi pasiruošusi išeiti?
Siuzana atrodo išmušta iš vėžių. Skruostuose išryškėja
dvi raudonos dėmės ir ji ima grąžyti pirštus.
- Kai nustojau norėti nusižudyti... Ar kalbėti, kad šito
noriu.
Tikra tiesa. Bent jau žinau, kad judu teisinga kryptimi.
Nustojau kalbėti apie viską.
- Tikiuosi, kad tavo ateitis bus šviesesnė, Siuzana. Jis
to nevertas. - Kalbu nuoširdžiai. Pastarosiomis dienomis
galvoju tik apie tokias moteris kaip aš, Lo ir Siuzana - mo­
teris, kurios visą save atidavė vyrams, o tie sutrypė jų pa­
sitikėjimą.
Ji pakelia į mane akis, kadangi neturi antakių, sunku
pasakyti, ar yra nustebusi, ar nuliūdusi. Įsisavinusi mano
žodžius atrodo netgi patenkinta. Tarsi kartotų juos min­
tyse. Jis to nevertas, jis to nevertas.
- Ačiū, - tyliai padėkoja. - Jis tikrai to nevertas.
Linkteliu, bet susimąstau, kad Setas irgi. Nevertas. Ne­
vertas moterų, kurios lankstosi palei kojas, padlaižiauja ir
daro viską, kad tik jis būtų patenkintas. Nevertas gyve­
nimo, kurį susikūrė ant mūsų pastatytų pamatų. Juk jis turi
visą komandą: teisininkę, vaikų gimdytoją ir tą, kuri turi
pinigų. Niekada nenorėjau šito pripažinti - to, kad galbūt
jis su manimi dėl pinigų, dėl mano palikimo. Stengiausi
apie tai negalvoti.
Reiškiu jam pinigus. Niekada apie save taip negalvojau,
niekada nesusimąsčiau, kad tik tai ir palaiko mūsų santy­
kius. Taip, esu turtinga. Tėvas užtikrino, kad su seserimi

203
 T arr yn Fisher

neturėtume rūpintis dėl pinigų. Sesuo didžiąją savo dalį

sušniojo, o tada ištekėjo už pasiturinčio užmiesčio klubo
savininko Maiklo Spruso jaunesniojo. Tėvai įsitikinę, kad
tai ją išgelbėjo. Man pinigai niekada nerūpėjo - svarbus
buvo tik Setas. Todėl visada buvau dosni... net užmaršiai
dosni, juk leidau jam viską kontroliuoti.
Tačiau dabar... dabar viskas atrodo kitaip. Viskas yra ki­
taip. Jis laiko mane uždarytą, tačiau su žmona, su mylimąja,
taip nesielgiama. Taip elgiamasi su žmogumi, kurį bandai
suvaldyti. Bet juk jis visą šį laiką ir valdė mūsų trijulę.
Su Siuzana sėdime viena priešais kitą, akys nukreiptos
į lubas, laukiame vakarienės.
Galvoje sudėlioju darbų sąrašą, juos turėsiu atlikti iš
čia išėjusi: pasitikrinti banko sąskaitą, pasikalbėti su žmo­
nomis, susisiekti su Seto tėvais ir pasikalbėti su jo verslo
partneriu Aleksu, kuris nė nežino, kad egzistuoju. Jie ne­
gali manęs čia laikyti amžinai. Ištruksiu ir visiems paro­
dysiu, koks iš tikrųjų yra Setas. Jis negali taip su manimi
elgtis. Šį kartą kovosiu.

204
 23

Po dviejų dienų mane išleidžia. Siuzana grupinėje te­

rapijoje, todėl atsisveikindama palieku ant jos lovos mažą
savo muilo gabalėlį, per pusryčius nušvilptą obuolį ir ligo­
ninėje gautą šampūno buteliuką. Nuolat skundėmės, kad
neturime pakankamai šampūno, tarsi čia būtų viešbutis, o
ne psichiatrinė. Iš dalies skundėmės, nes norėjome jaustis
normalios: jei rūpinsiesi šampūnu, neliks laiko galvoti apie
svarbesnius dalykus.
Gydytojas palydi mane su dokumentais, Setas laukia
priimamajame ir kalbasi su sesele.
- Jis kasdien skambino pasiteirauti, kaip jums sekasi, -
švelniai taria Stainbridžas. Jo burna trenkia kaip seno žmo­
gaus, pajuntu bandelės su svogūnais dvoką. - Kiekvienas
žmogus problemas bando įveikti skirtingai, todėl labai ant
jo nepykite.
Sukandusi dantis linkteliu. Tikras berniukų klubas.
Stainbridžas ant plaukuoto piršto mūvi vestuvinį žiedą,
bet visą laiką praleidžia čia. Svarstau, ar ponia Stainbridž
sėdi namie ir jo laukia, o gal turi savo gyvenimą ir kas nors

205
 T arr yn Fisher

jai kartoja: „Jis sunkiai dirba, labai ant jo nepyk..." Laukti...

laukti... štai ką daro moterys. Laukiame, kol jis grįš namo,
laukiame, kol atkreips į mus dėmesį, laukiame, kol pradės
su mumis teisingai elgtis, kol supras mūsų vertę ir ją pri­
pažins. Moterų gyvenimas yra vien laukimas.
Vis dar vaidinu paklusnią ir tokia apsimesiu, kol palik­
sime ligoninės teritoriją ir tapsiu laisva. Statydama vieną
koją prieš kitą veidą slepiu po bejausme kauke. Setas at­
rodo kaip tikras sėkmės ir ramybės pavyzdys. Vilki pas
Reginą laikomais drabužiais: laisvomis kelnėmis ir miško
žalumo megztiniu ant marškinių, plaukai sušukuoti ir
tvarkingai sutvirtinti želė, švariai nusiskutęs. Būdamas
su manimi rengiasi visiškai kitaip. Suvokiu, kad jis kitoks
su kiekviena mūsų, stilių priderina prie žmonos. Su Hana
vilki džemperius, kepures su snapeliu ir marškinėlius su
muzikos grupių logotipais - jaunatviški drabužiai, tin­
kantys prie jaunos žmonos. Nuskustas veidas ir darbiniai
drabužiai skirti Reginai, kad šalia advokatės galėtų atro­
dyti kaip gerbiamas verslininkas. Man atitenka seksualusis
Setas: kelių dienų barzdelė, švarkai, aptempti marškinėliai
ir brangūs batai. Jis - chameleonas, galintis žaisti namus
su keliomis moterimis. Atstumui tarp mūsų sumažėjus iki
kelių žingsnių, Setas pakelia akis ir nusišypso. Nusišypso!
Tarsi nieko nebūtų nutikę, tarsi viskas klostytųsi įprastai
gerai. Palik savo žmoną psichiatrijos ligoninėje ir pats dink
be jokios žinios. Priverčiu lūpas išsiriesti į silpną šypseną,
tik ji neapima ir akių. Už registratūros stalo įsitaisiusi se­
selė žvilgteli į mane, tarsi norėdama pasakyti, kad man
taaaaip pasisekė ir paklausti, ką toks vyras daro su tokia pakvai­
šėk kaip tu ?Noriu patapšnoti jai per viršugalvį ir atskleisti,
kad tikrasis pakvaišėlis yra jis, bet nekreipiu į ją dėmesio

206
 Žmonos

ir susikoncentruoju į Setą, savo brangiausiąjį vyrą. Žengiu

jam tiesiai į glėbį, tarsi nieko nebūtų nutikę, jam mane ap­
sikabinus, ten ir lieku. Jo kvepalai labai stiprūs, aitrūs...
ne tie, kuriais kvėpinasi būdamas su manimi. Neabejoju,
kad atrodau kaip išsigandusi žmona, kuriai palengvėjo, ta­
čiau prigludusi prie jo krūtinės ir uosdama Reginos nosiai
skirtus kvepalus esu paprasčiausiai įsiutusi.
- Tai ką, paliksiu jus, - praneša gydytojas Stainbridžas. -
Skambinkite, jei turėsite klausimų ar kas nors neduos ra­
mybės. Numerį rasite štai čia, dokumentuose. - Baksteli
į lapą savo rankose, tada palieka jį ant stalviršio priešais
Setą. Abu jam padėkojame, balsai susimaišo, tarsi būtume
tobulai susiderinusi pora. Anksčiau tikrai tokie buvome,
daugiausia dėl mano pastangų.
Setas atvežė drabužių persirengti: sportines kelnes,
marškinėlius ilgomis rankovėmis ir „Nike" sportbačius.
- Tavo mama lankėsi tavo bute ir šį bei tą paėmė, - sako
tiesdamas drabužius.
„Tavo bute", - pagalvoju. Kodėl jis sako tavo, o ne mūsų?
Nueinu į tualetą persirengti ir suprantu, kad visi drabu­
žiai, išskyrus batus, per dideli. Išeinu nejaukiai tampy­
dama kūną prarijusius marškinėlius.
- Atrodai puikiai, - pareiškia Setas.
„Lieknutė kaip Hana!" - dingteli. Mums išeinant Setas
paima už rankos, spusteli ją ir akimirką pasineriu į prisimi­
nimus, kaip buvo gera būti jo mylimai. Pabusk, Kete!
Pabundu. Spusteliu jo delną atsakydama ir leidžiuosi
lydima iki automobilio, bet esu visomis prasmėmis pabu­
dusi. Po mėnesio, kurį praleidau uždaryta niūrioje Kara­
lienės apygardos ligoninėje, su nuostaba dairausi stovėjimo
aikštelėje. Laisvė! Galiu bėgti bet kuria kryptimi, esu laisva.

207
 T arr yn Fisher

Atsisėdu į keleivio vietą, sureguliuoju vėdinimo sistemą,

kaip esu pratusi. Setas tai pastebi ir nusišypso. Jam atrodo,
kad viskas grįžo į senas vėžes - grįžo nuspėjamoji Kėtė. Aš
pabudusi! Jam apeinant automobilį iš priekio, giliai įkvepiu
ir pratinuosi jo nekęsti. Tai ne jo automobilis. Kieno tada?
Viskas ne taip: kitoks kvapas, sėdynės... bet nenoriu klau­
sinėti. Gali apkaltinti, kad vėl kliedžiu. Jam įsėdus nusi­
šypsau, delnus įsikišu tarp šlaunų, kad sušiltų. Lauke lyja,
ant lango matyti nedideli purslai, neprimenantys stipraus
praėjusios savaitės lietaus. Setas ištiesia ranką ir paplekš­
noja man per kelį. Kaip tėviška.
- Klausyk, Kete, - prabyla mums įsukus į greitkelį. -
Atleisk, kad neatvažiavau aplankyti...
Jis atsiprašinėja tik dėl to?
- Ir neskambinai, - primenu.
Setas žvilgteli mano pusėn.
- Taip, neskambinau, - sutinka. Ramiai, tarsi vyras, pri-
sipažįstantis, kad užmiršo vestuvių metines, o ne psichiatri­
nėje uždarytą žmoną. Galėčiau čia ir dabar pradėti berti jam
kaltinimus, kaltinti dėl visko, tačiau kažkas ne taip: atrodo,
kad oras tarp mūsų pasikeitė, prisipildė net spragsinčios
įtampos. Žvelgdama pro langą matau, kaip pralekiame pro
mikroautobusiuką, man pamoja kėdutėje įtaisyta raudon­
plaukė mergaitė. Neatmojuoju ir persmelkia kaltė. Kilsteliu
ranką per vėlai ir moju tuščiam keliui. Pirmą kartą jaučiuosi
išprotėjusi. Karalienės apygardos ligoninėje išprotėjusi nesi­
jaučiau, bet dabar - taip. Juokinga.
- Buvau... piktas, - tęsia Setas. Atsargiai renka žodžius. -
Kaltinu save dėl to, kas tau nutiko. Jei būčiau labiau pasi­
stengęs... jei būčiau buvęs geresnis... Nė nežinau, ką pasa­
kyti.

20 8
 Žmonos

Piktas? Ar Setas išvis žino, ką reiškia pykti? Jo gyve­

nimas sudėliotas taip, kaip nori jis, turi tris moteris, pa­
sotinančias jo apetitą: kai viena kaip nors supykdo, jis
paprasčiausiai nukreipia savo penį ir dėmesį į kurią kitą,
kol pyktis išsisklaido.
Galvoju apie viską, ką jis galėjo pasakyti, viską, ką no­
rėjau, kad pasakytų. Tiek daug... o tada dingteli, kad nepa­
aiškino, dėl ko buvo piktas. Piktas dėl to, kad įskundžiau
jį psichiatrinėje? Kad apkaltinau mušant savo jauną nėščią
trečią žmoną? Kad slapčia mačiausi su ta žmona? O gal
piktas dėl visko, ką išvardijau. Vienas kaltinimas gali pri­
versti jį apsisukti ir grąžinti mane į ligoninę, kur gydytojas
Stainbridžas lauktų su krūva naujų gydymo metodų, pa­
liksiančių mane atvėpusiu žandikauliu ir besiseilėjančią.
Turiu susivaldyti, o tai reiškia, kad teks apsimesti, jog ne­
ketinu jo niekuo kaltinti.
Jis atrodo nuoširdžiai įskaudintas, šitai akivaizdu.
Mano vargšelis vyras.
Visas kūnas įsitempia.
- Melavai gydytojams, išsigalvojai visokias istorijas...
Netgi išvažiavus iš ligoninės laikosi teorijos, kad me­
luoju. Sunku tuo patikėti. Kojų pirštai batuose nevaldomai
susiriečia, spoksau tiesiai priešais save į pralekiančius au­
tomobilius. Esu vienintelė, išskyrus Reginą ir Haną, ži­
nanti tiesą. Setas užtikrino, kad šeima ir artimieji žiūrėtų
į mane kaip į praradusią sveiką protą ir kliedinčią. Jis ga­
lėtų nuvežti mane atgal į Karalienės apygardos ligoninę
ir niekas nestotų mano pusėn. Prisimenu Lorenos veido
išraišką, kai ji paskutinį kartą atvažiavo manęs aplankyti,
ir įsikandu į vidinę skruosto pusę. Vis dar yra Hana, žinau,
kur tiksliai ją rasti. Beliko tik nuvažiuoti ir pasikalbėti. Tą

209
 T arr yn Fisher

paskutinę dieną ji kreipėsi į mane, paliko žinutę prašy­

dama pagalbos. „Laikyk liežuvį už dantų, kol neturi įro­
dymų", - sakau sau.
- Suprantu, - tyliai išlemenu.
Setas atrodo visai patenkintas, todėl pokalbio netęsia.
Rodomuoju pirštu tapšnoja vairą. Jo kūno kalba visiškai
kitokia, atrodo, kad jo nebepažįstu.
- Tu alkana? Tavo mama prikimšo šaldytuvą, bet galim
ko nors prigriebti pakeliui, jei norėtum.
Nesu išalkusi, bet linkteliu ir sugebu šiaip ne taip nu­
sišypsoti.
- Tiesiog noriu namo. Neabejoju, kad ten rasiu, ką su­
valgyti.
- Gerai, - sutinka. - Galim pagaminti ką nors kartu -
jau seniai žadėjai mane išmokyti... - Jo balsas itin džiugus.
Nesu tikra, ar yra kas blogiau nei per gerklę priverstinai
kišamas džiaugsmas, kai tau nė trupučio nėra smagu.
Dažnai kalbėdavome, kaip išmokysiu Setą gaminti, bet
niekada iš tikrųjų nesiruošėme to daryti. Tarsi žadėti, kad
lankysite pramoginius šokius ar kartu šoksite parašiutu.
„Įsivaizduoji!" ir „Argi nebūtų smagu?" Setas maisto ruoša
susidomėjęs maždaug tiek pat, kiek man įdomi namų sta­
tyba.
- Žinoma, - atsakau, o norėdama, kad nuskambėtų įti­
kinamiau ir atrodyčiau paklusniau, priduriu: - Būtų labai
smagu.

Kai po pusvalandžio įžengiame į butą, jaučiuosi tarsi

ant adatų. Čia išvėdinta, pastebiu, kad svetainėje Setas
paliko pravirą langą. Viduje vėsu, todėl einu jo uždaryti.
Setas visai šalia, nesitraukia nė per žingsnį, tarsi bet kurią

210
 Žmonos

minutę galėčiau pratrūkti. Atsitrenkiu į jį eidama nuo

lango ir atsiprašome vienas kito tarsi nepažįstami. Nesu
tikra, jis gaudytų mane, jei krisčiau, ar grąžintų į ligoninę.
Labiau už viską norėjau namo, tačiau grįžtu visiškai ki­
tokiomis aplinkybėmis: mano vyras nėra tas vyras, kokį
maniau esant, o aš ne ta moteris, kuria apsimečiau. Viskas
lyg taip pat, bet kartu siaubingai, nebesugrąžinamai kitaip.
Pirmiausia palendu po dušu, ilgai stoviu po karšta srove
išsimuilavusi. Ištrenku plaukus naudodama dvigubai
daugiau šampūno nei įprastai ir galvoju apie Siuzaną. Ne-
apsikeitėme kontaktais, bet kada nors norėčiau ją rasti, su­
žinoti, kaip laikosi. Galėtume susitikti kavos ir apsimesti,
kad susipažinome ne psichiatrijos ligoninėje. Kai išlipu
ant vonios kilimėlio, mano pirštai susiraukšlėję. Kramty­
dama apatinę lūpą prispaudžiu pirštų pagalvėles vieną
prie kitos. Nerimauju, tačiau pirmą kartą per itin ilgą laiką
jaučiuosi švari. Įsisupu į pūkuotą chalatą, giliai įkvepiu ir
išeinu iš vonios kambario, paskui seka garų šuoras.

- Kurį laiką pabūsiu čia su tavimi, - praneša Setas.

Kurį laiką? Ką reiškia „kurį laiką"? Jei būtų tuos žodžius
pasakęs prieš mėnesį, būčiau buvusi tokia laiminga, kad
tikriausiai šokinėdama užgriūčiau ant jo, tačiau dabar tik
spoksau. Dvi dienos? Trys? Jo buvimas čia jau pradeda
dusinti, o praėjo tik kelios valandos. Namie jaučiu turinti
mažiau privatumo nei ligoninėje, iš kurios ką tik išėjau. Ar
jis naršė po mano daiktus? Stalčiai atrodo ištaršyti, tarsi
kas būtų kuitęsis negrabiomis rankomis. Mes su Setu vi­
sada gerbėme vienas kito erdvę, tačiau dabar, kai žinau kai
ką apie jį, neabejoju, kad jis irgi nori žinoti šį tą apie mane.

211
 T arr yn Fisher

- O kaip dėl darbo?

- Tu svarbiau nei darbas. Tu mano prioritetas, Kete.
Paklausyk, - kreipiasi, imdamas mane už rankų. Nuo jo
delnų prisilietimo jaučiuosi keistai ir nejaukiai. Ar praėjo
tiek daug laiko, kad nebeatpažįstu jų?
- Žinau, kad nuvyliau tave. Suvokiu, kad teikiau pir­
menybę ne tau. Noriu viską tarp mūsų ištaisyti. Stengtis
dėl mudviejų.
Linkteliu, tarsi šie žodžiai būtų būtent tie, kuriuos noriu
išgirsti. Dirbtinai nusišypsojusi susuku šlapius plaukus ant
viršugalvio. Elgiuosi taip pat ramiai ir paklusniai kaip se­
noji Kėtė. Ir dargi esu lieknesnė! Daili Seto sekso lėlytė.
- Pagaminsiu ką nors valgyti. Tu alkanas?
Turiu atitraukti mintis, turiu pagalvoti Setui manęs ne­
stebint, bet jis atsistoja užtverdamas kelią į virtuvę. Širdis
kone iššoka iš Krūtinės, po kūną ima pulsuoti adrenalinas.
Jei bandys ką nors iškrėsti, esu pasiruošusi, kovosiu. Gi­
liai įkvepiu, tada nusišypsau. Tai nuoširdžiausia šypsena,
kuria šypsojausi per šias savaites.
- Ne, leisk man, - sako jis. - Pailsėk.
Iškvepiu, atleidžiu kumščius, kuriuos buvau suspau­
dusi chalato rankovėse. Ištiesiu pirštus, bandau nusira­
minti. Setas nužingsniuoja į virtuvę ir nedrąsiai apsidairo.
Net dabar noriu juoktis dėl jo neužtikrintumo. Visai kaip
tėtis. Neturi nė menkiausios nuovokos, ką daro. Sustingusi
stoviu toje pačioje vietoje, o tada šūkteliu:
- Aš nesergu ir nesu pavargusi ar palūžusi.
Jis iškiša galvą pro duris.
- Gal turėčiau paskambinti, kad atvyktų tavo mama...
Jis tai pasako įprastai ir džiugiai, tačiau nenoriu, kad pa­
sirodytų mama. Ir išvis, nuo kada mano vyras ieškodamas

212
 Žmonos

pastiprinimo skambina mano mamai? Ji bruzdėtų, kuda­

kuotų ir nusivylusiu žvilgsniu stebeilytų į mane, kritikuotų
mano santuoką. Žengiu į virtuvę, nužvelgiu Setą. Jis stovi
priešais atidarytą šaldytuvą, rankoje laiko pakelį vištienos.
Nė neįsivaizduoja, ką su ta mėsa daryti. Paimu pakuotę iš
jo rankų.
- Pasitrauk, - tariu. Galva mosteliu virtuvės durų link,
taip rodydama, kad jam derėtų išeiti.
Praveria burną, bet pertraukiu:
- Man nesunku. Noriu kuo nors užsiimti.
Atrodo, kad tai jį nuramina. Pasuka į svetainę, nežy­
miai trukteli pečiais. Štai koks jis - tik demonstruoja, kad
labai stengiasi. Tai visada man suteikė iliuziją, jog jis iš
tiesų stengiasi, daug dirba, kad likčiau patenkinta, nors iš
tiesų tai tik vaidyba, o daugiausia pastangų įdedu aš. Iš­
traukiu iš spintelės keptuvę, supjaustau svogūną, susmul­
kinu česnaką ir pakepinu alyvuogių aliejuje. Nekenčiu jo.
Vištienai čirškant keptuvėje, nugara atsiremiu į spintelę,
sukryžiuoju ant krūtinės rankas. Girdžiu televizorių sve­
tainėje, rodo žinias. Tada suprantu, kas vyksta: gyvenimas
grįžta į įprastas vėžes. Setas stengiasi, kad viskas atrodytų
taip, kaip buvo anksčiau, ir tikisi, kad be didelių pastangų
grįšiu prie savo vaidmens, kaip darydavau visada.
Susmunku ant grindų nežinodama, ką daryti. Turiu iš
čia dingti.

213
 24

Negaliu gerti alkoholio, nes vartoju vaistus. Todėl kitos

keturios dienos tampa tikra kankyne - su Setu sėdime ant
sofos ir valandų valandas žiūrime situacijų komedijas: jis
įsitaisęs viename sofos gale, aš - kitame. Tarpas tarp mūsų
kasdien didėja. "Svajoju apie aštrumą ir tokį malonų degi­
nimą, kai degtinė slysta gerkle. Apie tai, kaip pirmiausia
gėrimas sušildytų pilvą, tada po truputį pasiektų krauja­
gysles, nuslūgtų kažkur galvoje, svaigintų ir atpalaiduotų.
Kada ėmiau tiek daug gerti? Susipažinusi su Setu alkoholio
neliečiau. Galbūt matydama girtą ir apsvaigusią seserį
buvau nuo jo atbaidyta, tačiau kažkuriuo metu paėmiau į
rankas butelį ir nebepaleidau.
Setas negeria - lieka blaivas iš solidarumo. Metė gerti
ir kai buvau nėščia. Tai verčia spėlioti, ar išvis kada nors
mėgo alkoholį, o gal geria tik tada, kai būname kartu. Sek­
sualus, pavojingasis Setas. Su manimi jis įsikūnydavo į
vaidmenį, leisdavo įsišėlti vaizduotei.
Gyvenimo ritmą diktuojantys oranžiniai buteliukai tarsi
sargybinių eilė išrikiuoti virtuvėje šalia elektrinio virdulio.
Ten juos pastatyti sugalvojo Setas.

214
 Žmonos

- Kodėl ne vonioje? - pirmą kartą pamačiusi pasiskun­

džiau.
- Kad nepamirštum, - atsakė jis.
Bet iš tiesų ten juos pastatė, kad man ir visiems čia besi­
lankantiems žmonėms primintų, jog sergu. Kaskart atėjusi
į virtuvę vandens ar užkąsti, akies krašteliu sugaunu juos,
spitrijančius į mane baltomis etiketėmis.
Mama užsuka atvežti itališkos daržovių sriubos. Tarsi
būčiau peršalusi. Galėčiau imti juoktis, bet tik nusišypsau
ir priimu tą ligonio sriubą. Išvydusi vaistų buteliukus,
mama akivaizdžiai išbąla ir nusisuka apsimesdama, kad
nepastebėjo. Žmonėms atrodo, kad sirgti fizinėmis ligomis
yra normalu ir verta užuojautos: jie neša tau sriubos ir
vaistų, prie kaktos glaudžia delną. Bet jeigu sustreikuoja
tavo psichika, viskas pasikeičia. Dažniausiai pats esi dėl
to kaltas - sakau „dažniausiai", nes žmonėms vis karto­
jama, kad psichikos ligos nėra pasirinkimas - jas nulemia
cheminis disbalansas.
- Atleisk, kad nebuvau čia, kai grįžai iš ligoninės, - at­
siprašo motina. - Ar tėvelis sakė, kad važiavau aplankyti
tetos Kėlės Floridoje?
- Tėvelis? Jis su manimi nesikalba. Gėdijasi.
Ji kreivai mane nužvelgia.
- Jis stengiasi. Rimtai, Kete, kartais būni tokia sava­
naudė.
Aš čiasavanaudė? Kur mano tėvas? Jei jam taip rūpi, kur jis?
Vaistai mane paverčia nerangia ir išskydusia. Setas ke­
lioms dienoms dingsta, tikriausiai grįžta į Portlandą pasi­
matyti su kitomis. Mane prižiūri motina, rytą vakarą dalija
tabletes. Nakčiai gaunu migdomųjų - vienintelė tabletė,

215
 T arr yn Fisher

už kurią esu dėkinga. Tik miegodama pailsiu nuo nerimą

keliančių minčių uragano, nenutrūkstamai siaučiančio gal­
voje. Planuoju, planuoju, planuoju...
Kitą kartą su mama atvažiuoja ir tėtis. Jo atvykimas
nustebina. Per visus šiame bute praleistus metus tėvas čia
lankėsi vos kelis kartus. „Jis ne iš tų, kurie lanko, - kartą
sakė mama. - Jis iš tų, kuriuos lanko." Priskyriau tai tėvo
susireikšminimui: įsivaizduoja, kad yra karalius, pas kurį
turi atkeliauti pavaldiniai. Tėvams trepsint prie durų,
stoviu nuošalėje ir spėlioju, ar šitai suorganizavo Setas.
Pats išvyko prieš mažiau nei dešimt minučių, pasiteisinęs,
kad kelias valandas turi praleisti Siatlo biure. Vos spėjau
apsirengti, kai nuaidėjo durų skambutis.
- Ką čia darot? - Žodžiai palieka lūpas greičiau, nei
spėju suformuluoti sakinį gražiau. Tėtis susiraukia, tarsi ir
pats nebūtų tikras, ką čia veikia.
- Rimtai, Kete? Puikus būdas parodyti dėkingumą, -
priekaištauja mama. Nužygiuoja iki svetainės, ant rankos
tarsi dizainerių sukurta beždžionėlė siūbuoja rankinė.
Prieš pagreitindami žingsnius ir prisijungdami prie mo­
tinos svetainėje, su tėčiu apsikeičiame nejaukiais šypsniais.
Jaučiu jį už nugaros, eidama koridoriumi, o tai kelia nepa­
togumą. Jo neturėtų čia būti, o aš neturėjau atsidurti be­
protnamyje, abu tai žinome. Įsitaisiusi ant kėdės priešais
tėvus, burnoje jaučiu rūgštumą. Tėvai - tarsi emocinio ka­
lėjimo prižiūrėtojai, visada apsiginklavę griežtais žvilgs­
niais ir elektrošoko ginklais.
- Tavo tėtis siaubingai jaudinosi.
Kol stebeiliju į tėvą, nejaukiai žiūrintį į mane, mama iš
rankinės išsitraukia servetėlę, kuria atsargiai patapšnoja nosį.

216
 Žmonos

- Matosi, - sakau.
Nekantrauju jų atsikratyti. Turiu ką veikti. Nuspren­
džiu eiti tiesiai prie reikalo.
- Ar Setas paprašė, kad atvažiuotumėt?
Mama atrodo įsižeidusi.
- Aišku, kad ne, - atsako. - Kodėl taip galvoji?
Praveriu ir sučiaupiu lūpas. Juk negaliu kaltinti Seto,
kad laiko mane įkalintą, - pasirodyčiau kaip beprotė.
Kvailas pasiteisinimas, kad Setas dėl manęs jaudinasi,
jau sukasi ant liežuvio galo, bet tėtis aplenkia ir prabyla
pirmas.
- Kete... - Jo veido išraiška tokia pati, kokią nutaisy­
davo, kai su sese buvome mažos. Nežinau, ar turėčiau pa­
siruošti be galo rimtam pokalbiui, ar įsižeisti, kad jis vis
dar mano, jog man dvylika. - Užteks kalbų apie Setą. - Nu­
sukęs delną į grindis, tėtis ranka perrėžia orą, tarsi pjautų
„kalbas apie Setą" per pusę. - Turi visa tai pamiršti. Tau
reikia judėti toliau.
- Tikrai taip, - sutinku.
- Galėtum pradėti lankyti sporto klubą, - pasiūlo
mama.
- Pradėsiu. - Linkteliu.
- Na, tada... - Tėtis atsistoja. Jo darbas baigtas. Gali ke­
liauti namo, įsijungti žinias ir valgyti mamos jam paruoštą
maistą.
- Esu tikrai pavargusi, - pabandau pasiteisinti.
Tėčiui, rodos, palengvėja.
- Tuomet eik į lovą, - pasiūlo. - Mylim tave.
Melas. Nekenčiu jo.

21 7
 Ta rr yn Fisher

Palydžiu tėvus iki durų ir galvoje jau sukasi veiksmų

planas, kurio imsiuosi, vos tik užrakinusi duris jiems už
nugaros. Paskambinti Hanai... susikrauti krepšį... išva­
žiuoti. Paskambinti Hanai... susikrauti krepšį... išvažiuoti.
Tačiau nespėju nė miegamojo pasiekti ir rasti telefono,
kai pro duris įžengia Setas. Veide šviečia ta „mieloji, aš
namie!" išraiška. Išdygo čia tam, kad išgelbėtų mane nuo
savęs pačios. Atsitiesiu, nes buvau pasilenkusi virš nak­
tinio staliuko, ir tyliai keikiu save dėl to, kad neatsikračiau
tėvais anksčiau.
- Ką veiki? - Būtų toks įprastas klausimas, jei ne viskas,
kas nutiko per pastarąsias savaites. Dabar jo balso tonas
gąsdina.
- Ieškau savo kortizono kremo. - Nusišypsau. - Atrodo,
kad nuo vaistų.išbėrė. - Išsiblaškiusi pasikasau ranką.
- Ar nebus vaistų spintelėje?
- Prieš kelis mėnesius buvau pasidėjusi šalia lovos, bet
gal... - Žvilgteliu vonios kambario pusėn vis dar kasyda­
mas!.
- Atnešiu. - Seto balsas džiugus, bet pastebiu vos įžvel­
giamą pokytį akyse. Jo eisena kitokia: žingsniai labiau
sukaustyti, pečius laiko griežtai įtemptus. Ką sugalvojai?
Sudrebu stebėdama, kaip jis įžengia į vonios kambarį,
įjungia šviesą. Po kelių sekundžių grįžta su kremu. Prisikli­
juoju ant veido šypseną, tarsi būčiau dėkinga... tarsi būtų
palengvėję. Tokia šypsena galėjau pasipuošti prieš kelis
mėnesius ir tada tai būtų buvę nuoširdų. Demonstratyviai
atidarau tūbelę ir įtrinu kremo į ranką. Setas pasilenkia ar­
čiau norėdamas apžiūrėti. Tik dabar pastebiu, kaip stipriai
pražilę jo plaukai. Trijų žmonų keliamas stresas ir įtampa

218
 Žmonos

mėginant susigaudyti tarp viso rezgamo melo turėtų ge­

rokai varginti. Be to, priaugo svorio.
- Nieko nematau, - pareiškia.
- Niežti. - Žodžiai net man pačiai nuskamba be gy­
vybės.
Jis atsitiesia ir sutinka mano žvilgsnį.
- Nesakiau, kad neniežti.
Taip vienas į kitą spoksodami stovime, atrodo, ne vieną
minutę, nors žinau, kad praeina vos kelios sekundės.
- Mama... - Pradedu pasakoti, kad šiandien aplankė su
tėčiu. Setas vėl nukreipia žvilgsnį į mano ranką.
- Sakė, kad grįš rytoj. Pabus su tavimi, - taria nepakel­
damas akių.
- Man nereikia auklės, - sakau. - Man nieko nenutiks.
Jis pirmą kartą nusisuka.
- Tu mums rūpi, Kete. Kol vėl nepasijusi geriau, kas
nors turės likti su tavimi.
Turiu iš čia dingti. Turiu bėgti.

Miegoti kaip tikra pora einame tuo pat metu, tačiau Setas
nemiega lovoje. Įsitaiso ant sofos, visą naktį palieka įjungtą
televizorių. Tik miegodama galiu pabūti viena ir esu dė­
kinga, kad galiu turėti visą lovą sau. Sis apsimetinėjimas
atima per daug jėgų. Kai nueinu į vonią, Setas jau beldžia į
duris ir klausia, ar viskas gerai. Penktą dieną grąžina man
telefoną - grąžina tarsi būčiau vaikas, kuriam reikia gauti
leidimą. Randu žinučių nuo viršininko, jis linki greitai pa­
sveikti ir praneša, kad ras, kas mane pavaduos, žinučių
nuo Lorenos prieš jai sužinant, kur aš, ir nuo Anos, gautų
prieš keturias dienas, ji klausia, kada galime kitą kartą

219
 T arr yn Fisher

susiskambinti. Skubiai atrašau atsiprašydama, kad buvau

užsiėmusi, ir pranešu, kad greitu metu paskambinsiu.
Ieškodama žinučių nuo Hanos suprantu, kad jos iš­
trintos kartu su numeriu.
- Mano balso pašto dėžutė tuščia, - sakau ramiai. - Ar
viską ištrynei?
Setas pakelia akis nuo skaitomos knygos - trilerio, kurį
rado mano bibliotekoje. Per penkias minutes nepervertė
nė puslapio. Pakeldamas akis papurto galvą, jo lūpų kam­
pučiai nuleisti.
-Ne.
Tik tiek? Ne? Jis grįžta prie knygos, bet akys nejuda.
Stebi mane. Padedu telefoną, niūniuoju tvarkydama
daiktus ant savo staliuko, apsimetu valanti dulkes. Esu
laiminga žmona. Jaučiuosi saugi ir rami būdama čia su
savo vyru. Setui vėl pakėlus akis, nusišypsau sulygindama
sąskaitų krūvą, kad kraštai būtų tvarkingi. Ką sugalvojai,
prakeiktas šunsnuki?
Niežti rankas pasiimti nešiojamąjį kompiuterį ir ieškoti
Hanos vardo, kaip dariau tą pirmą kartą. Kompiuteris guli
ant stalo, įjungtas krautis. Jis apsaugotas slaptažodžiu,
todėl Setas niekaip nebūtų galėjęs jo atspėti ir visko išva­
lyti, kaip padarė su telefonu.
Tačiau tiesa ta, kad bijau. Mačiau jo žvilgsnį tądien, kai
kritau ir praradau sąmonę virtuvėje. Be to, dar yra Hana -
jis trenkė Hanai. Dieve, nė nežinau, ar jai viskas gerai.
Laukiu tinkamos akimirkos. Šeštą vakarą ant viryklės
šildydama sriubą sutrinu vieną migdomųjų tabletę. Setas
ieško, ką galėtume pasižiūrėti per televizorių, mat jau per­
žiūrėjome du kažkokio kvailo realybės šou sezonus.

220
 Žmonos

Samčiu supilstau sriubą ir į Seto dubenėlį įmaišau su­

trintus vaistų miltelius, tada pridedu aštraus padažo, kaip
jis mėgsta. Pažiūrime vieną „Draugų" seriją, o tada Setas
ima snūduriuoti ant sofos: burna pravira, galva atlošta,
knarkia. Kreipiuosi į jį:
- Setai... - Tada šiek tiek garsiau pakartoju: - Setai?
Kai neatsibunda nuo stipresnio bakstelėjimo į ranką,
širdžiai pašėlusiai daužantis atsargiai pakylu nuo sofos.
Kilimas žingsnius prislopina, bet jie vis vien skamba kaip
dramblio bėgimas. Ką jis padarytų, jei mane pagautų?
Niekada nesu šniukštinėjusi po jo telefoną. Niekada ne­
turėjome griežtų privatumo taisyklių, išskyrus tas, kurios
susijusios su žmonomis. Tiesiog niekada nesiknisau po jo
daiktus, o jis nesikniso po manuosius. Na, bent jau tol, kol
nepaėmė telefono ir neištrynė Hanos žinučių. Mūsų san­
tuokoje išaušo nauji laikai.
Seto telefonas padėtas ant kavos staliuko ekranu žemyn.
Bandau prisiminti, ar tai įprasta, ar yra taip palikęs jį anks­
čiau. Bet ne - jo telefonas visada guli ekranu į viršų, atviras
ir neslepiamas. Kartą koledžo draugė pasakojo apie ją ap-
gaudinėjusį vaikiną, kurį išaiškino vien todėl, kad jis visada
palikdavo telefoną ekranu į apačią. „Turėjau žinoti, - sakė
ji. - Juk toks aiškus ženklas." Bet Setas juk manęs neap­
gaudinėja, ar ne? Jis nenori, kad matyčiau ekrane iššokan­
čius jų vardus. Iš visų jėgų stengiasi bandydamas mane
įtikinti, kad jos neegzistuoja. Ištiesiu ranką telefono link ir
nė akimirkos nenuleidžiu žvilgsnio nuo Seto veido. Televi­
zoriuje rodo reklamą apie moterį krokodilo oda: pasinau­
dojus kremu jos oda tampa stebuklingai švelni. Kol vedu

221
 T arr yn Fisher

Seto slaptažodį, moteris pirštais perbraukia per ranką ir

įtikinamai man nusišypso.
Slaptažodis nepakeistas nuo tada, kai susipažinome, -
siaubingai nuspėjama, mačiau Setą vedant jį į telefoną
šimtus kartų. Nustembu, kai ekranas nušvinta ir pasirodo
pagrindinis meniu. Aišku, kad slaptažodžio nepakeitė, -
juk valdo situaciją, valdo mane. Niekada nesiskiria su te­
lefonu, o aš esu prižiūrima kiekvieną dienos minutę. O
gal jis nori, kad pamatyčiau. Pirmiausia einu į kontaktus
ir ieškau Hanos arba Reginos. Nieko nerandu - ničnieko.
Mano vyras nepažįsta nė vienos Hanos ar Reginos. Bet vos
prieš kelias savaites gėrėme sidrą gatvėje, kai jo telefone
pasirodė Reginos vardas: skambino dėl šuns. To neišsi­
galvojau. Žinutėse nerandu nieko įdomaus: mano mama,
sesuo, klausianti kaip laikausi, darbas, klientai, rangovai...
aš. Balso žinutėse tas pats, elektroniniame pašte irgi.
Vis dar kaip įbesta stoviu toje pačioje vietoje, giliai kvė­
puoju. Jis viską išvalė. Norėjo, kad paimčiau jo telefoną ir
nieko nepamatyčiau. Padedu telefoną atgal ant staliuko,
atsargiai jį pasuku būtent taip, kaip gulėjo, tada nutykinu
iki savo nešiojamojo kompiuterio. Tačiau jis neįsijungia.
Įjungimo mygtukas lieka bespalvis, net kai laikau ilgai
nuspaudusi. Setas kažką padarė. Nusivalau nuo prakaito
sudrėkusius delnus į kelnes, paskutinį kartą spaudžiant
mygtuką rankos dreba. Nežinau, pykstu ar bijau. Kodėl
Setas tai padarė? Galbūt ir ne jis. Kompiuteriai dažnai
genda. Du... trys... keturi... Neįsijungia. Ne, pirkau jį vos
prieš metus. Viskas buvo gerai, kol... kol nepasakiau savo
vyrui, kad radau kitą jo žmoną.
Skubiai susirandu telefoną ketindama parašyti Lo ir pa­
pasakoti, kas atsitiko. Vis žvilgčioju per petį, ar Setas per

222
 Žmonos

miegus nesujuda, mintys veržiasi pliūpsniais. Išsiunčiu

vieną žinutę po kitos, kol ekrane matau tuziną mažų teksto
laukelių. Tai primena apsėdimą, todėl iškart pasigailiu jas
išsiuntusi. Kiekvieną žinutę ištrinu, jei Setas nuspręstų
žvilgtelėti į telefoną, tada laukiu, kol Lorena atrašys, kol
ekrane pasirodys burbuliukas, duodantis žinią, kad ji
matė, ką parašiau, bet nesulaukiu.
Setas paslėpė mano mašinos raktelius ir piniginę. Šiek
tiek po septintos pagriebiu drabužių persirengti ir randu
atsarginius raktus, kuriuos laikau šlamšto pilname stal­
čiuje. Man reikia grynųjų. Stipriai įsikandu į lūpą, kai iš
Seto piniginės ištraukiu naujutėlę šimto dolerių kupiūrą.
Duonos dėžutėje nenumatytiems atvejams jis laiko dar
penkis šimtus. Žygis į virtuvę trunka ilgai, nenustoju
baimintis dėl to, ką darysiu, jei ten pinigų nebus, tačiau
kilstelėjusi dangtelį pirmiausia pamatau krūvą į plas­
tiką suvyniotų grynųjų, gulinčių šalia vienišos razinos. Į
krepšį susikraunu viską, kas reikalinga, ir, Setui vis dar su­
smukus ant sofos, patraukiu prie durų. Sustingstu, kai jos
sugirgžda: garsas taip aidi ausyse, kad esu įsitikinusi, jog
pažadino visus daugiabučio gyventojus. Kūnas įsitempia.
Seto rankos mane sugriebs bet kurią akimirką ir ims traukti
atgal. Staigiai atsisuku, norėdama pamatyti, ar jis arti, esu
pasiruošusi bėgti, kol manęs nesugriebė, tačiau akimis per­
metusi kambarį suprantu, kad jis vis dar miega.
Nesu tikra, kiek laiko būsiu išvykusi. Jei pritrūks pi­
nigų, galėčiau paskambinus paprašyti Anos, bet ji norės at­
važiuoti ir turėsiu viską paaiškinti. Ne... mąstyk... turi būti
kitas būdas. O tada dingteli. Pasuku lifto link, skrandis,
rodos, pakilęs iki gerklės. Kas, jei jis atsibudo? Ko griebtųsi

223
 Ta rr yn Fisher

norėdamas mane sustabdyti? Jei bandytų sulaikyti, ar suge­

bėčiau ištrūkti? Galėčiau rėkti, galbūt į pagalbą atskubėtų
koks kaimynas. Spaudinėju lifto mygtuką įsivaizduodama
kiekvieną siaubingą scenarijų, jei viskas pasisuktų bloga
linkme. Greičiau, greičiau... Šiek tiek užtruks, kol suvoks,
kur važiuoju. Pirmiausia paskambins mamai ir Anai, gal
į ligoninę, kad patikrintų, ar su kuo nors susisiekiau. Taip
laimėsiu kelias valandas. Galiausiai suvoks, kad nuva­
žiavau susitikti su Hana, bet tada jau būsiu vietoje. Liftui
atsidarius suprantu, kad Setas mano telefone galėjo įtaisyti
sekimo įrangą. Juk negaliu tokio varianto atmesti, ar ne?
Juk net sukurtos specialios programėlės. Telefono lokato­
riai. Laikau mobilųjį rankoje ir spoksau į jį. Setas mėgsta
planuoti, nepalieka nė vieno palaido galo. Durims atsida­
rius tik akimirką sudvejoju, tada metu telefoną ant lifto
grindų ir išeinu.

224
 25

Priešais namą stovi didžiuliai nauji keraminiai vazonai,

rodos, sveriantys po šimtą svarų. Svarstau, ar Setas kiek­
vieną jų nešė nuo automobilio iki keliuko ir pastatė čia,
Hanai vos už kelių žingsnių šūkčiojant instrukcijas. Lai­
minga šeima. Hana į juos pasodino ryškiai oranžinių ir gel­
tonų medetkų. Jos tvarkingai įtupdytos į žemes, naujokės
šiame rajone, paklusniai besistiebiančios į viršų.
Spėlioju, kas dar pasikeitė, ar atidarius duris jau bus
matyti, kad ji nėščia, ar su manimi kalbėdama laikys delną
ant pilvuko. Turėjau tą įprotį dar iki pilvui išryškėjant,
vis galvojau apie manyje augančią gyvybę. Praeinu pro
vazonus ir takeliu patraukiu iki paradinių durų. Viduje
girdžiu televizorių, serialą, kuriame leidžiamas iš anksto
įrašytas žiūrovų juoko takelis. Gerai, vadinasi, ji namie.
Stabteliu prieš nuspausdama skambutį. Išskubėjau iš
namų ir prieš išlipdama iš automobilio nė nesusivokiau su-
siglostyti plaukus. Na ką jau. Dabar per vėlu. Paspaudžiu
skambutį ir laukiu. Po minutės išgirstu žingsnius, tada

225
 T arr yn Fisher

spynos spragtelėjimą. Durys sunkiai prasiveria ir nakties

ore dvelkteli cinamono kvapas.
Hana stovi tarpduryje basa, atrodo visiškai kitaip nei
tada, kai paskutinį kartąją mačiau. Vilki pižamines kelnes
ir marškinėlius be rankovių, plaukai surišti į uodegą.
Jaučiu palengvėjimą ją matydama, atrodo gerai. Išvydusi
mane kilsteli antakius, galvą nežymiai pakreipia į šoną.
„Kas per išraiška?" - susimąstau. Staiga pasijuntu nejau­
kiai dėl savo drabužių, šukuosenos. Tikriausiai atrodau
tokia pat paklaikusi, kokia ir jaučiuosi. O Hana kaip visada
spindinti ir tvarkinga, kaip dailus porcelianinis indas.
- Aš... Palikai man žinutę... nežinojau, ar tau nieko ne­
nutiko. Atrodai puikiai! - Tada, jai keistai į mane spoksant,
priduriu: - Neturėjau telefono...
Balsas užstringa gerklėje. Kažkas čia ne taip. Hanos
išraiška mandagi, bet akmeninė. Vienintelis ženklas, kad
mane išgirdo, yra šiek tiek išsiplėtusios akys: jų baltymai
šviečia, kol mieguisti vokai vėl nusileidžia.
- Atleiskite, - prabyla ji. - Nesu tikra, kad gerai su­
pratau. Pas ką atvykote?
- Tave... - atsargiai atsakau. - Atvykau pas tave. - Mano
balsas primena švilptelėjimą: neužtikrintas ir greitai išsi­
sklaidantis. Stengiuosi atrodyti normali, tvirta.
Hana kilsteli ranką ir švelniai paliečia vietą po rakti­
kauliu. Ji sutrikusi, tankiai mirksi.
- Nepažįstu jūsų, - pareiškia. - Ar pataikėte teisingu
adresu? - Hana žvilgteli per mano petį į gatvę, tarsi
norėdama pamatyti, ar kas nors manęs laukia, ar esu
viena. - Kurio namo ieškote? Žinau daugumą šioje gatvėje
gyvenančių žmonių, - norėdama padėti aiškina ji.

226
 Žmonos

Praveriu ir sučiaupiu lūpas, nuo kaklo iki kulnų dilg­

čioja žvarba. Mano kvėpavimas padažnėja, akis išmuša
karštis.
- Hana?.. - pamėginu paskutinį kartą.
Ji papurto galvą.
- Atleiskite... - Dabar jos balsas tvirtesnis: nori grįžti
prie serialo su įrašytu žiūrovų juoku.
- Aš... - Apsižvalgau, aukštyn žemyn nužvelgiu gatvę.
Lauke nieko nėra, išskyrus tvarkingus namų fasadus ir
šilta geltona šviesa nuspalvintus langus. Jaučiuosi atitverta
nuo likusio pasaulio, izoliuota. Šilta geltona šviesa skirta
ne man, o kitiems. Žengteliu atgal.
- Tai aš, Kėtė, - sakau. - Mes abi... aš irgi ištekėjusi už
Seto.
Hanos antakiai susiraukia, ji per petį žvilgteli vidun.
- Atleiskite, man atrodo, kad čia įsivėlė klaida. Tuoj pa­
kviesiu savo vyrą, gal jis galės jums padėti.
Ji apsisuka ir šūkteli kviesdama kažką iš vidaus. Tada
ir pastebiu, kad jos plaukai nėra surišti į uodegą, kaip ma­
niau: jie pakirpti trumpai iki pečių.
- Tavo plaukai, - prabylu. - Neseniai nusikirpai? - Pa­
stebiu ir jos pilvą, jo plokštumą. Sutrikusi vos susilaikau
nekilstelėjusi delno prie savojo.
Dabar ji atrodo išsigandusi, akys laksto ieškodamos pa­
galbos. Paliečia savo plaukus ties pakaušiu.
- Tikiuosi, rasite, ko ieškote, - taria ir tiesiai prieš nosį
uždaro duris. Nebeužuodžiu cinamono, tik drėgną žemę
ir pūvančius medžių lapus.
Klupinėdama atsitraukiu, o įpusėjusi keliuką apsisuku
bėgti iki automobilio. Nerangiai bandau atidaryti dureles,

227
 T arr yn Fisher

žvilgteliu į namą ir pastebiu antrame aukšte judančias

užuolaidas, tarsi kažkas būtų spoksojęs. Ji - Hana. Bet
kodėl teigia, kad manęs nepažįsta? Kas čia vyksta? Įlipu į
automobilį ir atremiu kaktą į vairą, šnypšdama kvėpuoju,
iš lūpų sprūsta dusulys. Tai beprotybė, jaučiuosi beprotė.
Ta mintis tokia nemaloni, kad staigiai užvedu variklį ir va­
žiuoju kuo toliau nuo čia. Baiminuosi, kad Hana iškvies
policiją. Kaip pasiaiškinčiau?
Įvedusi adresą mašinos navigacijoje, pasuku greitkelio
link. Setas pirmiausia patikrintų didesnius viešbučius, sve­
čiams duodančius chalatus ir kambariuose turinčius mini
barą. Niekada nesvarstytų apie ką nors kito, nes vedė mo­
terį, kuri mėgsta prabangą.
Siaubingai skauda galvą, bet suprantu, kad neturiu
nieko tam skausmui numalšinti: kelioninė aspirino dėžutė
liko Seto paslėptoje rankinėje. Pirmą kartą per šias dienas
mąstau ryškiai ir aiškiai - galvos skausmas tikriausiai kilo
dėl to, kad kūnas atsigauna po vaistų, kuriuos pastarąsias
dienas tik apsimečiau gerianti. Prisimenu šalia virdulio
išrikiuotus oranžinius buteliukus, kartų vaistų skonį ta­
bletėms ant liežuvio tirpstant į košę. Jie turėjo padėti, bet
tik privertė jaustis išprotėjusia, neleido susikaupti, vertė
savimi abejoti. Ar to Setas ir norėjo? Kad abejočiau savimi
ir pasitikėčiau juo?
Po dešimties minučių automobilio navigacija nuveda
ilgu žvyrkeliu. Tamsu, bet žinau, kad kairėje už medžių
ir brūzgynų atsiveria ežeras. Dieną jį okupuoja vandens
motociklai bei irklentės - puiki vieta koledžo studentams
ir šeimoms leisti savaitgalį. Kelias pasibaigia, įjungiu sto­
vėjimo pavarą. Name priešais šviesos nedega, dideli langai

228
 Žmonos

juoduoja tarsi tuščios akys. Nuo keleivio sėdynės pagriebiu

krepšį ir išlipu iš automobilio. „Dieve, prašau, kad tik tai
suveiktų", - galvoju eidama namo link. Jis dviejų aukštų,
apsuptas medžių, stovi ilgo keliuko gale. Kampuotas,
toks stilius buvo populiarus septintajame dešimtmetyje.
Aplinkui vis dar mėtosi statybinės medžiagos, išlipusi iš
automobilio turiu atsargiai peržengti per didelį metalinį
vamzdį. Patraukiu vingiuotu keliuku, batai girgžda per
žvyrą. Ant paradinių durų įtaisyta dėžutė su raktu, pasi­
lenkiu prie jos trokšdama, kad būčiau pasiėmusi žibintu­
vėlį. Kodas kiekviename Seto name toks pats: išsidavė, kai
susitikinėjome ir buvo atsivežęs apžiūrėti statomo namo
Siatle. Vaikštinėjome po dešimties tūkstančių kvadratinių
pėdų namus, aikčiojau ir dūsavau apžiūrinėdama jų vidų,
tada mylėjomės ant virtuvės salelės.
Suvedu skaičius tikėdamasi, kad Setas nepakeitė kodo.
Dėžutė atsidaro maloniai spragtelėdama, paklebenu ją ir
raktas jau mano rankose. Įstumiu jį į skylutę, durys atsi­
daro ir žengiu vidun. Apsidairau labai savimi didžiuo­
damasi. Slepiuosi akivaizdžioje vietoje. Oras atsiduoda
cigaretėmis ir drėgnais rankšluosčiais, todėl eidama giliau
kvėpuoju pro burną, akys laksto aplink. Vandeninio mo-
kazino namas - nesibaigiantis galvos skausmas. Adresas:
Vandeninio mokazino gatvė Nr. 66, todėl Setas jį praminė
gyvačių namu. Prieš keturis mėnesius namo savininką
ištiko širdies smūgis ir jis atsidūrė ligoninėje. Jo sūnus,
nežinodamas, kas laukia tėvo, ir nepasirengęs mokėti už
statybas savo lėšomis, neribotam laikui sustabdė projektą.
Setas dėl to susierzino ir dažnai skųsdavosi, todėl taip
gerai prisimenu visas smulkmenas. Atitraukiu užuolaidas

229
 T arr yn Fisher

ir leidžiu nykiam geltonam mėnuliui užpildyti nedidelį

koridorių. Kilimas gerokai pavargęs, kadaise karališka mė­
lyna dabar išblukusi iki patrintų džinsų spalvos. Jis suvy­
niotas ten, kur rangovai pradėjo tvarkyti grindis. Žvilgteliu
pro langą, pakeliu akis į naktinį dangų. Jei šviestų saulė,
dangus būtų žąsies pilkumo, debesys - slegiančiai sunkūs.
Laikas... Ši vieta turėjo tiek daug laiko sutrūkinėti, susi-
banguoti ir išblukti. Žengiu į nedidelį vonios kambarį ir
surizikuoju įjungti šviesą. Šlapinuosi tupėdama, suraukusi
nosį dėl užsistovėjusio iš kanalizacijos sklindančio kvapo.
Senoje kriauklėje matyti rūdžių dėmių, o atsukant čiaupą
ausis pasiekia erzinantis garsas. Pakėlusi akis į veidrodį
išvystu išblyškusią, pavargusią odą, tamsius pusmėnulius
po akimis. Nieko keisto, kad atidariusi duris Hana buvo
tokia sutrikusi.
Pakylu į antrą aukštą ir randu miegamąjį. Ant sienų
užklijuoti kampuose besilupantys gėlėti tapetai, prie
sienos pristumta sena lova. Prisėdu ant krašto, po manimi
įdumba čiužinys. Ką čia veikiu? Ar klydau atvažiuodama?
Tas Hanos žvilgsnis, tarsi nežinotų, kas aš. Gal Setas ją per­
spėjo?.. Grasino?.. Ar... Dieve. Pirštus įsikišu į plaukus, jie
įstringa sąvėlose, krūpteliu nuo skausmo. Ar... ar ji niekada
nebuvo manęs mačiusi? Ar žmogus gali išsigalvoti ištisas
istorijas? Kitu atveju skambinčiau gydytojui, paklausčiau,
ką galvoja jis, bet nepasitikiu nei savo gydytoju, nei vyru,
nei pačia savimi. Setas sugebėjo prisibelsti iki visų.
Vis dar skauda galvą. Atsargiai atsigulu ir apsiverčiu
ant šono, prisitraukiu prie krūtinės kelius. Tik trumpai
nusnūsiu. Kol nuslūgs galvos skausmas ir galėsiu blaiviai
mąstyti.

230
 Žmonos

Atsibundu ryte. Neįsivaizduoju, kiek valandų. Miegas

pastaraisiais mėnesiais tapo tikra painiava - tikriausiai
dėl besikeičiančios vietos ir vaistų derinio. Atsisėdu ir
apsidairau ieškodama laikrodžio, tačiau, be deformuotų
gėlėtų tapetų, ant sienų tuščia. Ar Setas jau pabudo? Ar
ėmė visiems skambinėti bandydamas mane rasti? Nesu­
simąsčiau apie sekimo įrangą automobilyje, bet tai atrodo
ekstremalu. Setas negalėtų... o gal?
Didžiojo miegamojo vonios kambaryje maudausi po
dušu, klausydamasi vamzdžių žvangėjimo jiems paduo­
dant drungną vandenį. Rastas rankšluostis šiurkštus ir ne­
malonus, numetu jį į šalį vos nusisausinusi ir ant drėgnos
odos greitai užsitempiu drabužius. Per skubėjimą pasiė­
miau tik džinsus ir megztinį. Šis, kadaise buvęs aptemptas,
dabar man laisvas. Na, turės tikti. Nusipurtau nepasitikė­
jimą savimi, užsirišu „Converse" batus, pagriebiu raktus
ir išeinu.
Laikas pasikalbėti su Regina.

231
 26

Nardant ankstyvo ryto spūstyse, per radiją dainuoja

Adelė. Šiandien jaučiuosi geriau, labiau pasitikiu savimi.
Pagarsinu muziką ir tą pačią akimirką staigiai nuspaudžiu
stabdį. Sunkvežimis, į kurį vos nesitrenkiau, pajuda šiek
tiek į priekį, tačiau šį kartą seku iš paskos kiek atsargiau.
Adelės balsas toks melancholiškas, kad staiga suvokiu,
kokia vieniša esu. Ką čia veikiu? Gal tikrai esu išprotė­
jusi. Staigiai įsuku į stovėjimo aikštelę, užgesinu variklį,
Adelės balsas nutyla. Ne, Setas melagis ir turiu rasti būdą
tai įrodyti. Visą rytą galvoje sukasi vakarykštis susitikimas
su Hana. Prisiminus tuštumą jos akyse, susuka skrandį.
Kažkas ne taip ir turiu tai išsiaiškinti. Regina - pasku­
tinė mano viltis. Prisimenu pažinčių portale sukurtą Vilo
Mofito paskyrą. Praėjo be galo daug laiko, kai paskutinį
kartą ją tikrinau, todėl svarstau, ar Regina galvoja, kad
Vilui ji nebeįdomi.
„Markelio ir Abelio" biuras yra trijų aukštų baltų plytų
pastate, stovinčiame priešais nedidelį ežerą. Jis dalijasi
patalpomis su nuosavybės teise užsiimančia įmone ir

232
 Žmonos

pediatro kabinetu. Automobiliai pravažiuoja pro mane ir

suka į požeminį garažą, žvalgausi pro langus. Viename tų
automobilių gali sėdėti Regina. Apsvarstau galimybę už­
speisti ją į kampą garaže, bet taip nieko nepasiekčiau ir tik
pasirodyčiau kaip tikra pamišėlė. Ne, turiu elgtis teisingai,
taip, kaip planavau. Kartoju tai sau, tačiau jau ketindama
lipti iš automobilio pravirkstu. Tai sutrikusio žmogaus
ašaros: negaliu suprasti, ar man baisu, ar liūdna, ar pikta,
tačiau ašaros nenustoja tekėti. Nusibraukiu jas plaštaka ir
nusivalau į džinsus.
Kažkas atrodo ne taip, tik nesu tikra, kas. Paskutinį
kartą nusivalau akis, lūpas perbraukiu blizgiu, nevykusiai
mėginu atrodyti kaip moteris, kurios gyvenimas nedūžta
į šipulius. Stumtelėjusi pastato duris, girdžiu mažo vaiko
cypimą ir trepsėjimą. Po akimirkos iš už kampo išdygsta
šviesiaplaukis berniukas, jį atseka išsekusi motina.
- Atleiskite, - atsiprašo moteris ir čiumpa berniuką, kai
šis į mane bumbteli. Jis įsitaiso jos glėbyje patenkintas, pa­
kreipia galvą ir atsiremia į petį. Krūtinę nudiegia skausmas,
bet nustumiu jį šalin, nusišypsau moteriai, ji patogiau
paima sūnų, perkelia jo svorį ant klubo ir nusineša atgal
prie gydytojo kabineto.
Esu pasiruošusi sekti iš paskos ir toliau juos stebėti, bet
prisimenu, kodėl čia atvažiavau. Pakylu laiptais iki antro
aukšto, išvydusi stiklines duris sulėtinu žingsnį. Už jų
matau elegantišką laukiamąjį, apstatytą rudomis odinėmis
sofomis. Patalpos gale tiesiai man prieš akis stovi regis­
tratūros stalas. Moteris su kuodu ir akiniais prie ausies
priglaudusi telefoną spausdina kompiuteryje. Pasijuntu

233
 T arr yn Fisher

nejaukiai - vilkiu per didelį megztinį ir nudėvėtus džinsus.

Reikėjo atsivežti tinkamesnių drabužių.
Stumteliu duris, įžengiu į registratūrą ir pasisveikinu su
moterimi. Nusišypsau jai kaip tik tą akimirką, kai ji baigia
kalbėti telefonu.
- Sveiki, - lyg robotas profesionaliai pasisveikina ji. -
Kuo galėčiau padėti?
- Atėjau į susitikimą, - prabylu, - su Regina Koel. -
Stabteliu bandydama prisiminti, kokį vardą naudojau re-
gistruodamasi. Atrodo, kad tai buvo prieš šimtą metų, o
ne kelias savaites. - Esu Lorena Brajan. - Sunertu pirštus,
nuleidžiu rankas ties juosmeniu ir bandau atrodyti nuo­
bodžiaujanti. Moteris trumpam pakelia akis, o tada nusi­
gręžia į kompiuterį.
- Matau, kad praleidote susitikimą praėjusią savaitę,
ponia Brajan. - Ji susiraukia. - Šiandien jums nėra paskirto
laiko.
Laukdama atsakymo ji pakelia akis.
Kilsteliu delną prie kaktos ir iškreipiu veidą - turėtų
atrodyti kaip sumišimas.
- Aš... aš... - sumikčioju. Mūsų žvilgsniams susitikus,
mano akyse pasirodo ašaros. Susitikimo dieną buvau už­
daryta ligoninėje, valgiau želė ir spoksojau į beblakstienes
Siuzanos akis. Neturiu vaidinti, kad esu sutrikusi, - taip
ir jaučiuosi. Pakeliu ranką prie veido, bet staigiai ją nulei­
džiu.
- Viskas buvo tiesiog taip... Aš skiriuosi, - paaiškinu. -
Turbūt susipainiojau...
Matau, kaip moters veidas sušvelnėja.

234
 Žmonos

- Palaukite minutėlę. - Ji atsistoja ir dingsta koridoriuje,

tikriausiai vedančiame į advokatų kabinetus. Apsidairau
laukiamajame, jis tokį ankstyvą metą vis dar tuštokas. To­
limajame kampe sėdi vyresnė moteris, vienoje rankoje ji
laiko „Starbucks" puodelį, kitoje - „Good Housekeeping"
žurnalą. Prisėdu ant arčiausiai prie registratūros stalo
esančio fotelio krašto, suneriu pirštus ir pradedu judinti
koją kylančio jaudulio ritmu.
Po kelių minučių administratorė grįžta ir įsitaiso savo
vietoje. Negaliu perskaityti jos veido išraiškos.
- Ponia Brajan, panelė Koel sutiko praleisti pietų per­
trauką, jei atvyksite dvyliktą.
Koks geras, malonus žmogus! Atsistoju ir prieinu prie
stalo, o viduje šokinėju iš džiaugsmo.
- Atvyksiu, - skubiai atsakau. - Ačiū, kad dėl manęs
pasistengėte. - Kalbu visiškai nuoširdžiai, balse tikrai gir­
dėti dėkingumas.
Ji linkteli, tarsi tai nieko nereikštų. Vėl suskamba tele­
fonas; trukdau dirbti. Atsitraukiu nuo stalo ir žvilgteliu į
laikrodį ant sienos. Teliko prašvaistyti keturias valandas.

Netoliese esančiame prekybos centre randu drabužių

parduotuvę. „Gražuolė panelė". Susiraukiu perskaičiusi
pavadinimą, bet apžiūriu vitriną. Kojinės su raukiniais iki
kelių ir marškinėliai su optimistinėmis frazėmis atbaido,
tačiau neturiu ko veikti, o pasirinkimas nedidelis. Įeidama
į parduotuvę išvystu savo atspindį. Oranžinis megztinis
primena kalėjimo kombinezoną. Pusvalandį pasikuitusi
tarp pakabų randu rudą zomšinį švarkelį ir baltus marš­
kinėlius. Daug geriau, pagalvoju. Paduodu pardavėjai

235
 T arr yn Fisher

grynuosius ir persirengiu automobilyje, megztinį nu-

šveičiu ant galinės sėdynės. Nuo naujų drabužių niežti,
imu kasytis, kol pradeda skaudėti.
Važiuojant atgal į baltąjį biurų pastatą akys užkliūva už
baro, kurio lange padrikai mirkčioja ženklas „Atidaryta".
Patikrinu laiką: laukti dar tris valandas. Per anksti gerti,
tačiau vis vien įsuku į aikštelę. Čia stovi tik du automobi­
liai. Vienas jų tikriausiai priklauso barmenui, o kitas vie­
tiniam girtuokliui. Eidama įėjimo link nužvelgiu senesnio
modelio mersedesą, batai girgžda ant žvyro. Burnoje jau
galiu jausti alkoholio skonį. Kada paskutinį kartą gėriau?
Įėjus pasitinka seno baro kvapai: užsistovėjusio oro,
alaus ir prakaito simfonija. Giliai įkvepiu, įsitaisau ant
vienos iš baro kėdžių ir vaikinui pavargusiomis akimis,
dėvinčiam „Vąp Halen" marškinėlius, sakau norinti deg­
tinės su limonadu. Esu dėkinga, kad jis su manimi nekalba,
tiesiog pastumia gėrimą per barą nė neužmegzdamas akių
kontakto ir imasi kitų darbų. Dabar būtų pats metas išsi­
traukti telefoną, patikrinti, ką feisbuke rašo draugai, gal
peržiūrėti akcijas mėgstamiausiose internetinėse parduo­
tuvėse. Tačiau tik spoksau į gėrimą - būdinga bare ryte
sėdinčio žmogaus kūno kalba - ir planuoju, ką pasakysiu
Reginai.

236
 27

Esu apsvaigusi. Visą rytą nieko nevalgiau ir išgėriau

tris degtinės kokteilius. Vaizdas akyse tai išplaukia, tai vėl
išryškėja, galūnės atrodo laisvos ir neklauso nurodymų.
Bandau susiimti nedideliame baro tualete pirštais brauk­
dama per plaukus, išsiviepiu atspindžiui veidrodyje. At­
rodau kaip girtuoklė: patinęs veidas, įraudusios akys ir
dėmėmis išmušta oda. Bent jau nebevilkiu to oranžinio
megztinio. Apšlakstau veidą vandeniu ir išeinu.
Turiu lygiai pusvalandį susiimti prieš susitikdama
su pirmąja savo vyro žmona. Svarbu, ką ji apie mane
pagalvos, todėl gerti buvo bloga mintis. Teoriškai esu -
buvau - Reginos pakaitalas. Nepaisant to, kad žaliuoju iš
pavydo, kartu jaučiuosi Reginai artima. Noriu jai patikti.
Ji gali padėti. Esu tarsi entuziastingas šunytis, su kuriuo
buvo elgiamasi siaubingai, bet jis vis vien vizgina uodegą
tikėdamasis meilės. Sustoju degalinėje ir nusiperku akių
lašų, kramtomosios gumos ir kūno purškiklio. Paskutinę
akimirką kasininko paprašau vieno tų pigių mobiliųjų.
Kūno purškiklis turbūt nėra geriausia mintis - jis vanilės

237
 T arr yn Fisher

kvapo, - bet bare buvo šilta, jaučiu, kad pažastys ir strėnos

sudrėkusios. Kvepiu kaip saldus prakaituotas pyragėlis.
Įvirstu į biurą penkias minutes vėluodama. Administra­
torė susierzinusi. Mažiausia, ką galėtumėte padaryti, ponia...
- Sekite paskui mane, - paliepia atsistojusi. Einu ko­
ridoriumi, abiejose pusėse rikiuojasi durys. Biuro supla­
navimas keistas. Jaučiuosi tarsi mokykloje eidama ilgą
kelią iki direktoriaus kabineto. Užuodžiu, kaip nuo manęs
sklinda vanilės ir prakaito migla.
Administratorė lengvai pabeldžia ir praveria duris,
Regina sėdi už stalo. Mane palydėjusi moteris atsitraukia
nuleidusi akis ir leidžia praeiti. Regina atsistoja vos mane
išvydusi. Kaip Setas ir sakė, ji smulki, tačiau kur kas gra­
žesnė nei nuotraukose. Įsispoksau - šitai suprantu, kai
administratorei pasišalinus kabinete liekame dviese.
Sunku net suvokti. Regina mosteli siūlydama prisėsti ant
vieno iš dviejų odinių fotelių, atsuktų stalą. Užuot sėdusi
į savo kėdę, ji apeina stalą ir įsitaiso šalia manęs, sukry­
žiuoja kojas. Iškart užuodžiu jos kvepalus, lengvą levandų
aromatą. Susikūprinu, tarsi taip galėčiau sulaikyti nuo
manęs sklindantį vanilės ir prakaito kvapą.
- Gal norėtumėte vandens, kavos? - pasiteirauja ji. -
Arbatos?
- Ačiū, ne.
Užsikišu plaukus už ausų ir ištiesiu nugarą. Ji neturi
suprasti, kad bijau.
- Kaip supratau, svarstote skirtis. - Jos balso tembras už­
buriantis - gilus, tačiau moteriškas, tarsi vienos tų senojo
kino žvaigždžių, vaidinusių nespalvotuose filmuose. Purrrr.
- Ne tik svarstau, - patikslinu. - Beje, ačiū, kad pra­
leidote pietų pertrauką, kad galėtumėte skirti man laiko.

238
 Žmonos

Dabar suprantu, kad užmiršau paskirtą susitikimą. Labai

malonu, kad mane priėmėte šiandien.
Mama visada sakydavo, kad savimi pasitikintys žmonės
per daug neatsiprašinėja ir per daug negalvoja.
- Na, tai juk verslas, - sako ji. - Dirbu dabar, pavalgysiu
vėliau, ar ne? - Nusišypso. - Taigi, papasakokite apie savo
padėtį.
Atsikrenkščiu. Švarko rankogalyje jaučiu etiketę, pa­
miršau nuplėšti. Pačiupinėju kartoną ir stumteliu gilyn.
- Mano vyras yra poligamas. - Sukrečiantis teiginys.
Dažnai norėdavau apie tai prasitarti nepažįstamiesiems
arba bendradarbiams vien tam, kad pamatyčiau jų veidus.
Tačiau Reginos išraiška išlieka nepakitusi. Tarsi nė ne­
būtų manęs išgirdusi. Neprašo, kad paaiškinčiau ar papa­
sakočiau plačiau. Prabylu tik jai paraginus tęsti.
- Esu teisėta jo žmona. Jis turi dar dvi.
Ji tvirtai žiūri į mane.
- Ar į tai įtraukti vaikai?
Susimąstau apie Haną, apie tai, kaip vakar pasibeldus
į duris ji žiūrėjo į mane taip, tarsi niekada nebūtume susi­
tikusios. Apie sumišimą ir skausmą Seto akyse, kai papa­
sakojau gydytojui tiesą. Į galvą sliūkina nerimą keliančios
dvejonės. Tu išprotėjai, išprotėjai, išprotėjai.
- Trečioji žmona laukiasi, nėštumas dar ankstyvas.
- O visos kitos žmonos gyvena namie kartu su jūsų...
vyru?
Papurtau galvą.
- Dvi iš jų gyvena čia, Portlande. Aš gyvenu Siatle.
Bandau jos veide įžvelgti kokių nors atpažinimo ženklų.
Ar ji apie mane žino tiek pat mažai, kiek ir aš žinojau apie ją?

239
 Tarr yn Fisher

- Jos žino apie jus? - klausia Regina.

Ilgai ir tvirtai žvelgiu į ją, į putlias pieštuku apvestas
ir vyšnine spalva padažytas lūpas, per pudrą matomas
strazdanas aplink nosį. Dabar arba niekada, juk to čia ir
atvažiavau.
- Ar tu žinai, Regina? Kiek jis tau apie mane pasakojo?
Jos veido išraiška lieka nepakitusi. Sukryžiuoja kojas,
atsilošia kėdėje, tuščiu žvilgsniu gręžia mano kaktoje
skylę. Taip sėdime kankinamai ilgai, ji žiūri į mane, aš - į
ją. Atrodo, kad netrukus krisiu į prarają.
- Kete, - galiausiai taria ji.
Noriu šokti nuo kėdės ir rėkti, nes tas vienas žodis patvir­
tino viską, dėl ko čia atvažiavau. Regina žino mano vardą,
žino, kas aš. Apimta abejonių buvau tarsi aplipusi purvu, ta­
čiau Reginai ištarus mano vardą jaučiuosi švariai nuprausta.
- Taip, - atsakau ir bandau atgauti kvapą... Apgailėtina.
Reginos veide - neslepiamas pasibjaurėjimas. Ji atsi­
dūsta, atkryžiuoja kojas ir pasilenkia į priekį, alkūnėmis
pasiremia į šlaunis. Dabar atrodo nebe tokia tvarkinga, o
paprasčiausiai pavargusi. Nuostabu, kaip veido išraiška
gali nulemti žmogaus povyzą.
- Setas su manimi susisiekė. Minėjo, kad gali užsukti.
Ji įsispokso į grindis po savo aukštakulniais, tada atsi­
tiesia.
Tai Setas jau išsiaiškino, kur aš. Pažįsta mane geriau, nei
maniau. Spoksodama į Reginą skrandyje jaučiu sunkumą.
Kol įsivaizdavau, kad skambina mano mamai ir Anai, Setas
kreipėsi iškart į Reginą. Tankiai sumirksiu, norėdama nu­
slėpti nuostabą, kuri tikriausiai švyti veide. Maniau, kad
elgiuosi protingai, bet akivaizdu, kad mano vyras protin­
gesnis. Kvailelė. Bet juk taip galima apibendrinti visą mano

240
 Žmonos

gyvenimą pastaraisiais metais: esu kvailelė. Setas numatė,

kad ištruksiu. Viską apgalvojo, nuspėjo mano veiksmus.
Galbūt tik pastarąsias savaites, o gal ir visada.
- Gerai, Kete, sukorei visą šį kelią, taigi, rėžk, kodėl
norėjai su manimi susitikti. Nujaučiu, kad tai nesusiję su
skyrybomis.
Jos lūpų kampučiai nusvirę - atrodo ryžtinga ir pasi­
bjaurėjusi. Labai klysta dėl skyrybų, bet to nesakau. Leisiu
galvoti, ką tik nori. Man reikia tik atsakymų į klausimus
apie vyrą, už kurio abi ištekėjome.
Apsižvalgau po biurą ieškodama ko nors asmeniško
apie moterį, su kuria kalbu: nuotraukų, kilimų, bet ko, pa­
dėsiančio sužinoti apie ją daugiau. Interjeras rodo valdin­
gumą, tačiau tai gali būti visai nesusiję su Regina. Moterys
nesirenka tiek daug vyšnių medienos. Ji turi silpnybę pa­
parčiams, nes čia jų trys: vienas stovi ant knygų lentynos,
jo lapai driekiasi per šonus, kitas, mažesnis, įsitaisęs ant
stalo, o trečiasis pastatytas ant palangės, atrodo sveikiau­
sias. Jie gerai prižiūrėti, vešlūs.
- Esu čia todėl, kad nepažįstu savo vyro. Tikėjausi, kad
galėsi man kai ką paaiškinti. - Čia švelniai tariant. Mano
vyras smurtauja prieš moteris ir buvo uždaręs mane į li­
goninę, nes per daug klausinėjau. Pasirodo, kad esu labai
kvaila, ir reikia, jog Regina pasakytų, kad ji juo pasitikė­
dama elgėsi ne ką mažiau kvailai. Tada jau galėsiu papa­
sakoti apie Haną.
- Tavo vyras? - Jos veide matyti nuostaba, antakiai pakilę.
Noriu pasakyti, kad dabar tikrai ne laikas varžytis dėl
to, kam priklauso Setas, tačiau nusprendžiu patylėti.
- Nesu tikra, kad galiu tau padėti. Tiesą sakant, nesu
tikra, ar noriu padėti.

241
 T arr yn Fisher

Ji išlygina savo sijoną ir žvilgteli į laikrodį. Subtilus

gestas, bet nori, kad pastebėčiau. Švaistau jos laiką. Staiga
nebesijaučiu tokia užtikrinta kaip prieš akimirką. Atrodo,
lyg kabinete pasikeitė temperatūra.
- Buvai su Setu aštuonerius metus... - pradedu.
- Penkerius, - pataiso. - Su Setu kartu buvome penke­
rius metus iki skyrybų, bet tu tą puikiai žinai, nes buvai
mūsų skyrybų priežastis. V

Tuščiai į ją spoksau. Žinoma, tai tiesa, tačiau ji su tuo

sutiko. Viskas klostosi visai ne taip, kaip tikėjausi. Kodėl ji
tokia suirzusi dėl dalyko, su kuriuo sutiko? Setas susipa­
žino su Regina ir ją vedė penkeri metai iki mums susipa­
žįstant. Prisimenu pavydą, kurį jaučiau dėl viso jų kartu
praleisto laiko, dėl to, kad niekada nesugebėsiu pasivyti.
- O šie pastarieji treji metai?..
- Kokie dar "pastarieji treji metai? - Ties tais žodžiais
ji pratrūksta, visas grakštumas dingsta, akyse kažkas su­
šmėžuoja.
- Pastarieji treji metai, kai... buvote kartu. Poligamija...
Regina atrodo taip, lyg būčiau trenkusi jai antausį. Stai­
giai atlošia liauną kaklą. Matau, kaip odą išmargina rausvos
dėmės. Priverčiau ją nerimauti. Nežinau, gerai tai ar blogai,
bet priversti ją nerimauti - ne šiaip sau pasiekimas.
- Atleisk, - sako ji. - Nežinau, ką turi omeny.
Suvokiu, kad jei pašoksiu iš fotelio ir purtysiu ją rėk­
dama „Pasakyk tiesą, kale!", jie iškvies policiją. Mažų
mažiausiai būsiu išlydėta iš pastato ir dar vienas žmogus
galvos, kad išprotėjau.
- Išskyrus trumpą skambutį, kai jis man pranešė, kad
atvyksi susitikti, nemačiau savo buvusio vyro ir su juo ne­
sikalbėjau kelerius metus, - pareiškia ji.

242
 Žmonos

Jos žodžiai sutrukdo užduoti kitą klausimą. Sėdžiu išsi­

žiojusi, tada sučiaupiu lūpas ir susiraukiu.
Spoksau į Reginą, tada j savo rankas. Mano mintys at­
bukusios, neaiškios. Nesuprantu savęs ir nesuprantu Re­
ginos. Girdžiu tik baltąjį triukšmą ir savo širdies dūžius.
- Ką turi omeny? - galiausiai išspaudžiu.
- Manau, kad turėtum išeiti.
Regina atsistoja ir žengia prie durų, jos veidas išbalęs.
Seku paskui ją nežinodama, ką daugiau daryti. Mintyse
pinasi Regina ir Hana.
- Tau reikia pagalbos, Kete, - spoksodama man į veidą
sako ji. - Tu kliedi. Setas minėjo, kad sergi, bet...
- Aš nesergu, - rėžiu su tokia jėga, kad akimirką abi
nutylame. Pakartoju ramiau: - Nesvarbu, ką Setas pasa­
kojo, - aš nesergu.
- Eik iš čia. - Ji atidaro duris. Mano mintys pašėlusiai
sukasi, stebeiliju kiaurai ją.
- Pasakyk man vieną dalyką, - kreipiuosi. - Prašau...
Ji suspaudžia lūpas į ploną liniją, tačiau neprieštarauja.
- Seto tėvai. Esi juos mačiusi?
Regina atrodo sutrikusi.
- Seto tėvai mirę, - purtydama galvą atsako ji. - Seniai
mirę.
- Ačiū, - be garso ištariu ir išeinu.

243
 28

Hanos automobilis stovi įprastoje vietoje šalikelėje.

Pasuku prie jo ir glusteliu delną prie kapoto patikrinti, ar
jis įkaitęs. Šaltas. Ji bent kelias valandas nebuvo išvykusi.
Bent jau žinau; kad yra namie. Greitai patraukiu keliuku
pro vazonus iki paradinių durų.
Būkštauju, tarsi kas nors mane stebėtų, tačiau tokiuose
rajonuose visada atsiras sekančių akių. Būtent todėl su
Setu pasirinkome buto anonimiškumą, užuot persikėlę gy­
venti į panašų rajoną: kaimynai, atnešantys troškinių ir no­
rintys, kad vėliau grąžintum indus, vakarais vedžiojantys
šunis šalia tavo namo, kad galėtų paspoksoti pro langus.
Pažvelgiu per petį į netolimų namų langus.
- Tikrai išprotėjai, Kete, - sumurmu panosėje. Naujas
beprotystės lygis: kalbėtis su savimi balsu viešumoje.
Pasiekusi paradines duris, jaučiu, kad krūtinę slegiantis
svoris tapo beveik nepakeliamas. Atrodo, kad nesugebu
giliai įkvėpti. Užlipusi ant akmenuko nežymiai slysteliu.
Atsargiai, atsargiai. Įsispoksau į pėdas, į numylėtus ir prade­
dančius dvokti batelius. Jei Hana pakvies vidun, nenoriu

244
 Žmonos

nusiauti. Nuspaudžiu skambutį ir laukdama per žingsnį

atsitraukiu. O jei atidaryti durų ateis ne Hana? Jei su ja iš
tiesų gyvena vyras? Ką sakysiu? Laukdama jaučiu, kaip
pašėlusiai plaka širdis, nagai įsirėžia į delnų odą. Išmuša
prakaitas. Jaučiu, kaip kūnas tampa lipnus.
Tačiau viena minutė pavirsta dviem, o dvi - trimis. Dar
kartelį nuspaudžiu skambutį ir žvilgteliu pro langą. Šviesos
neįjungtos, nors tai mažai ką įrodo, nes dabar vidurdienis.
Visgi diena apsiniaukusi. Radusi plyšį tarp debesų, saulė
trumpai išlenda maždaug kas pusvalandį. Apeinu namą
iš šono, praeinu pro didelius svetainės langus ir pasiekiu
vartelius, juos atidaryti pakankamai lengva. Jei kas nors
mane pamatys, tikrai iškvies policiją - keista, į Haną nė
kiek nepanaši moteris, šiame turčių rajone įtartinai besisu­
kiojanti aplink namą.
Niekada nebuvau užpakaliniame kieme, niekada nė
nežvilgtelėjau į tą pusę būdama viduje. Hanos paslaptin­
gasis sodelis išties gražus. Įsivaizduoju, kaip vasarą čia
žydi gėlės, bet dabar šakos nuogos, o rožių loveliai tušti.
Auga dvi kininės paulovnijos - viena jų arti namo sienos,
prie lango.
Žvilgteliu vidun dairydamasi gyvybės ženklų ir pa­
stebiu atvirą langą - mane nuo vidaus skiria tik tinklelis.
- Hana?! - šūkteliu. - Ar tau viskas gerai? Einu vidun...
Suklususi palaukiu. Nieko, nė krepštelėjimo. Nužvelgiu
tinklelį - būtų lengva jį išimti. Esu tai dariusi vaikystėje, kai
mama netyčia užrakino mus išeidama laistyti sodo. Tai,
kad langas atidarytas, reiškia, jog Hana negalėjo toli išeiti.
Galbūt išbėgo į parduotuvę ar paštą. Kadangi mašina čia,
gal ją pavežė Setas? Turiu suktis greitai, jei tikrai noriu tai
padaryti.

245
 T arr yn Fisher

Kol nespėjau apsigalvoti, raktais atitraukiu tinklelį ir

atsargiai padedu ant žemės. Persisveriu per atbrailą ir nu­
sileidžiu į svetainę, jaučiu, kaip dreba rankos. Įsitempusi
laukiu, kol suveiks signalizacija, tačiau kelias sekundes
nieko nenutinka, tad žengiu porą atsargių žingsnių. Ne­
pamenu, kad Hana nors kartą būtų spaudinėjusi signali­
zacijos valdiklį.
Namai kvepia taip, lyg juose neseniai gaminta. Nereikia
nė žvilgtelėti į virtuvę, kad žinočiau, jog prieš išeidama
Hana kažką veikė. Pasileidžiu bėgte, pasuku už kampo ir
užkylu laiptais, kojos garsiai dunksi ant medinių grindų.
Pirmosios durys, kurias pamatau, veda į didįjį miegamąjį.
Praveriu jas apžiūrėdama kambarį ir tikėdamasi rasti... ką?
Pribėgu prie arčiausiai durų stovinčio naktinio staliuko ir
staigiai atitraukiu stalčių. Servetėlių pakelis, kelios knygos
minkštais viršeliais, „Tylenol" - įprastas šlamštas. Kažkur
juk turi būti Hanos ir jos vyro nuotrauka.
Žvilgteliu į komodos stalčius, tačiau jie nepriekaiš­
tingai tvarkingi: apatiniai drabužiai sulankstyti ir išdėlioti
tvarkingomis eilėmis. Įvairiausių pastelinių spalvų marš­
kinėliai be rankovių, kojinės, apatinis trikotažas - nieko
vyriško. Kur jo stalčiai? Patraukiu nedidelės drabužinės
link ir nužvelgiu brangakmenių spalvų megztinius ir eilę
džinsų. Jokių kostiumų, marškinių, rudų batų šalia aukšta­
kulnių ir balerinų. Jei šiuo miegamuoju naudojasi ir vyras,
negalėtum atspėti.
Šalia drabužinės įrengtas nedidelis vonios kambarys -
viena kriauklė, vienas dantų šepetėlis, ant vonios krašto
stovi bijūnų kvapo dušo želė. Praveriu vaistų spintelę:
plastikinėje dėžutėje guli kontraceptinė diafragma, stovi

246
 Žmonos

įvairūs vaistų nuo galvos skausmo buteliukai, „Turns".

Jokių nėštumo vitaminų, jokios skutimosi želės. Apžiūriu
grindis ieškodama tamsių Seto plaukų, išsiskiriančių šalia
Hanos šviesių. Jei jis naudojasi šiuo vonios kambariu, turi
būti plaukų - visada randu jų šluodama grindis. Nieko,
nieko, nieko. Kas vyksta?
Patraukiu į kitą kambarį, darbo kabinetą. Prie toli­
miausios sienos stovi stalas, visiškai netinkantis Hanai.
Modernus ir kampuotas, griežtomis linijomis - pigiena iš
„IKEA". Puodelis su tušinukais, segiklis... Ieškau kokios
sąskaitos - ko nors, kur būtų užrašytas jo arba jos vardas.
Nesvarbu, bet kokio popiergalio, tiesiog noriu gauti atsa­
kymų. Bet kurio atveju turiu sužinoti, išprotėjau aš ar Setas.
Jokių sąskaitų, jokių laiškų. Viskas švaru, tarsi paruošta
spektakliui. Dieve, kodėl viskas taip tvarkingai sudėliota?
Vienintelė kabinete esanti spinta tuščia, išskyrus į ją įkištą
siurblį. Ant sienų nėra jokių nuotraukų. Argi nebuvau pa­
stebėjusi nuotraukų, kai ji aprodė man namus? Vienoje
buvo pavaizduotas lyg ir buivolas, ne, alpaka! Čia buvo di­
delė įrėminta alpakos nuotrauka. Galvojau, kad tai keista.
Delnais perbraukiu ten, kur kabėjo nuotrauka, ieško­
dama skylės sienoje, kur kadaise buvo vinis. Randu ją -
sulyginta ir uždažyta, kad nesimatytų.
Antrame aukšte yra dar vienas miegamasis ir vonios
kambarys. Ant lovos guli sulankstytas gėlėtas pledas, ant
naktinio staliuko stovi senovinė lempa. Nieko asmeniško,
niekas neatrodo taip, kaip atsimenu.
Ką užuodžiau pirmame aukšte lipdama pro langą?
Hana kažką gamino ir staigiai išėjo. Nulipu laiptais ir stab­
teliu virtuvės tarpduryje. Lėkštė ką tik iškeptų sausainių:

247
 T arr yn Fisher

purūs, šokolado gabaliukai vis dar minkšti. Žengiu arčiau

salelės: čia yra dar kai kas... popierių krūva... paraiškos.
Paimu vieną, ranka dreba.
- Atsiprašau... - Už manęs pasigirsta balsas. Ne Hanos.
Tikrai ne Hanos. - Kaip patekote vidun? Susitikimai pra­
sideda tik po valandos.
Tarpduryje stovi moteris, jos antakiai įtartinai suraukti.
Atrodo kaip nekilnojamojo turto agentė: plaukai surišti į
uodegą, vilki juodas laisvas kelnes ir rožinius marškinius.
Gerai nusiteikusi, bet ne valdinga. Ji be batų, su pėdkel­
nėmis. Rankose laiko dėžę antbačių, kuriuos lankytojai
apžiūrinėdami namą turi užsidėti.
- Atleiskite, - greitai atsiprašau. - Suklydau. Žinoma,
galiu grįžti... Nesipainiosiu jums po kojomis.
Širdis pašėlusiai daužosi krūtinėje, patraukiu paradinių
durų link. Tačiau man reikia pro ją praeiti, o moteris nesi­
traukia.
Ji susiraukia.
- Kaip čia patekote? - pakartoja sukryžiuodama rankas
ant krūtinės. Ji viena tų griežtųjų. Jei jos vaiką stumteli
žaidimų aikštelėje, eina aiškintis su mokyklos taryba. Jei
kaimynų šuo nenustoja loti - kreipiasi į bendriją ir liepia
išrašyti baudą. Galėčiau prisipažinti, bet didelė tikimybė,
kad ji iškvies policiją. Pastebiu prie diržo pritvirtintą mo­
bilųjį. Tikra profesionalė.
- Klausykite, - tariu. - Nenorėjau trukdyti. Rasiu išė­
jimą pati.
- Ne, ne, nerasite.
Ji plačiai atsistoja tarpduryje ir siekia telefono. Įsivaiz­
duoju už nugaros atvirą langą, vėjyje virpančias medžių

248
 Žmonos

šakas. Jei ji pasisuktų į kairę, suprastų. Susiimu. Nutaisau

reikiamą veido išraišką, ištiesinu pečius.
- Pasitrauk. Dabar.
Moteris paklūsta, prieš akimirką užimta karinė padėtis
greitai dingsta. Ji akylai stebi, kaip atrakinu duris ir išeinu.
Dvejoju, ar grįžti į kiemą ir įstatyti tinklelį, bet tik duočiau
daugiau laiko policijai atvykti.
Plačiais žingsniais pasiekiu automobilį. Lipdama į vidų
ir pasukdama raktą atgal nesižvalgau. Kelias mylias va­
žiuoju be jokio tikslo, tada įsuku į stovėjimo aikštelę šalia
vaistinės. Išsitraukiu už kelnių juosmens užsikištą paraišką
ir įsispoksau į jos tekstą. Hana niekada neminėjo, kad
kraustosi. Kur ji? Vakar vakare buvo namie ir su kažkuo
žiūrėjo televizorių, o šiandien namas paruoštas nuomai.
Neturiu telefono, tad negaliu niekam paskambinti, pa­
naršyti internete. Galėčiau susirasti biblioteką ir pasinau­
doti kompiuteriu. Bet ne - liko pasekti dar vieną žmogų,
dar vieną nederantį pasakojimą. Apie pirmąją Seto žmoną
žinau visai nedaug. Kažkas man neduoda ramybės, kažkas,
ko dar negaliu apčiuopti. Turiu sužinoti daugiau apie Re­
giną Koel. Hana su Setu kol kas palauks.

249
 29

Neišprotėjau.
Setas apsimeta kvailiu, Hana patogiai dingo, todėl lieka
vienintelis pasirinkimas: Regina Koel. Ji kažką žino. Esu
įsitikinusi. Jei-nežinotų, taip stipriai netrokštų išvaryti
manęs iš savo kabineto, teigdama, kad metų metus nematė
Seto ir su juo nesikalbėjo. Bet juk buvau šalia tą vakarą, kai
jam parašė. Mačiau telefone įsižiebiant jos vardą. Ji bandys
įtikinti, kad tai buvo tik mandagus skambutis dėl šuns.
Vis galvoju, kaip atsargiai Regina rinko žodžius. Tai
buvo surepetuota, suplanuota - jie viską sugalvojo kartu,
kad atrodyčiau išprotėjusi. Bet kodėl? Ir kaip su tuo susi­
jusi Hana? Nuo minties apie ją susitraukia skrandis. Są­
moningai ją apgavau - nesakiau, kas iš tiesų esu. Jei Setas
jai tai atskleidė sužinojęs, ką padariau, negalėčiau kaltinti,
kad manęs bijo. Bet ar kitai žmonai ją radus tikrai reikia
išnuomoti namą?
Galbūt Setas privertė ją susikrauti daiktus ir pateikė
namą išnuomoti manydamas, kad nenustosiu kalbėti apie jo
poligamiją. Tačiau kodėl? Teisiškai jis nėra vedęs nė vienos

250
 Žmo

jų, todėl nepažeidžia jokių įstatymų. Daug vyrų užmezga

meilės romanus, tačiau už kitų moterų dulkinimą susi­
tuokus bausmės nėra. Ar jis tai daro norėdamas apsaugoti
savo reputaciją? Verslą? Setas niekada nebuvo iš tų vyrų,
kuriems rūpi, ką apie jį galvoja kiti, tačiau susimąsčius apie
poligamiją prieš akis iškyla Vorenas Džefsas* ir apleistos
mormonų fundamentalistų gyventos teritorijos Jutoje - su
tuo nenorėtų būti siejamas joks sveiko proto verslininkas. Ar
Setas imtųsi tokių drastiškų priemonių vien tam, kad apsau­
gotų savo gerą vardą? Šitai ir turiu sužinoti. Prieš kurpdama
planą turiu suprasti, ką planuoja jie.
Automobiliu nardydama po darbo dienos pabaigos
spūstis iki baltų plytų pastato, kuriame Regina baigia savo
dieną, esu nusiteikusi keistai pakiliai. Nesustosiu negavusi
atsakymų. Įsivaizduoju, kad Regina dabar susitikusi su
paskutiniais ar priešpaskutiniais klientais, juk tikriausiai
dirba viršvalandžius.
„Ji pasilieka darbe ilgiau, dirba stropiau", - kartą sakė
Setas.
Nesupratau pasididžiavimo jo balse. Ar neturėtų dėl to
skųstis, užuot apibūdindamas darboholizmą lyg susižavė­
jimo vertą savybę? Bandau įsivaizduoti, ką Regina darys
išėjusi iš biuro. Ar ji iš tų, kurios po darbo eina su draugais
išgerti? O gal grįžta namo ir pasišildo iš anksto paruoštą
vakarienę, kurią kemša priešais televizorių? Mintyse regiu
ją biure, kur nėra nieko, atskleidžiančio faktų apie jos as­
menybę. Ne, ji tikrai ne iš tų, kurios švaistytų laiką ramiai
gerdamos prie baro. Ji ta, kuri dirba namie. Kas vakarą
* Vienos didžiausių JAV fundamentalistų bažnyčios vadovas, 2011 m. nu­
teistas už vaikų prievartavimą.

251
 T arr yn Fisher

po pažastimi parsineša kreminės spalvos aplankų, kuriuos

važiuodama namo laiko ant priekinės sėdynės. Pavakarie­
niauja sėdėdama ilgo stalo gale, aplink ją sudėlioti atversti
aplankai, ant nosies įsitaisę akiniai. Tokį paveikslą man nu­
piešė Setas, dėl to paveikslo ėmiau Reginos nemėgti. Per
daug užsiėmusi, kad patenkintų mūsų vyro poreikius. Gal
jis man šitai papasakojo vien tam, kad imčiausi veiksmų,
kompensuočiau tai, ko nepadarė Regina? Juk tą ir dariau,
ar ne? Visada troškau būti daugiau nei pakankama. Setui
susidėjus su Hana, iš pavydo mane pykino. Ir jaučiausi
tokia kalta - juk dėl mano kaltės negalėjome susilaukti
vaikelio, mano sugadintas kūnas apvylė mūsų santuoką.
Norėdama suprasti savo vaidmenį, kartą paklausiau Seto,
ką jis gauna iš kiekvienos mūsų, kuo skiriasi mūsų vaid­
menys. Jis paragino galvoti apie saulę.
- Saulė teikia šviesos, šilumos ir energijos.
- Tai tu šioje situacijoje... kas... Žemė? - pajuokavau. -
Atrodo, kad mes sukamės aplink tave, o ne atvirkščiai.
Išgirdęs tai jis įsitempė, pastebėjau net jam bandant šyp­
sotis.
- Nesigilink į smulkmenas, Kete. Paprašei paaiškinti.
Susigūžiau bijodama, kad kandumas privers jį mane
mylėti mažiau.
- Tai kas esu aš? - gražbyliaudama paklausiau. Jo me­
tafora erzino. Bandžiau nuslėpti irzulį po stalu judindama
koją. Visada taip darydavau - slėpdavausi, kad jis nepama­
tytų. Mūsų trijulė turėjo patenkinti jo poreikius, tačiau ką
tiksliai Saulė gaudavo iš Žemės? Mano tėvų santuoka toli
gražu netobula, tačiau jiems vienam kito bent jau reikėjo
vienodai.

252
 Žmonos

- Tu mano energija, - greitai atsakė jis. Tada man patiko

mintis būti Seto energija. Kuriam laikui buvau pasotinta
žodžių orgazmo. Buvau ta, kuri įkvėpdavo jam motyva­
cijos ir užsispyrimo, ta, kuri neleisdavo nusvarinti rankų.
Pati save įtikinau, kad esu svarbesnė nei kitos dvi žmonos.
Regina buvo šviesa, Hana - šiluma. Bet kaip gali pasimė­
gauti šiluma ir šviesa, jei neturi energijos?
Dabar, stovėjimo aikštelėje laukdama Reginos, susi­
raukiu prisimindama visus būdus, kuriais bandžiau pa­
teisinti tai, kas vyko. Hana buvo šilta nauja Seto vagina.
Regina buvo pirmoji meilė. Įsimylėjusi moteris pirmiausia
praranda gebėjimą aiškiai matyti, o tada - drąsą. Pirštu
tapšnoju vairą. Neišprotėjau... o gal visgi išprotėjau... Yra
tik vienas būdas sužinoti.
Regina išeina iš pastato po valandos ir keturiasdešimt
penkių minučių. Taip Setas ją ir apibūdino. Darbe užsi­
buvo ilgiau nei administratorė - ši išėjo prieš valandą ir
greitai išvairavo iš aikštelės savo fordą, tarsi mieliau būtų
bet kur kitur, tik ne čia. Stebiu, kaip, rankoje tvirtai laiky­
dama portfelį, Regina vikriai nužingsniuoja iki senesnio
modelio mersedeso. Automobilis tikrai matęs geresnių
dienų. Jai lipant į vidų, pastebiu nusilupusius dažus ir bu­
ferio įlenkimą. Vienas tų automobilių - dar nepakankamai
senas, kad laikytum vintažiniu, tačiau užtektinai, kad dau­
gumai nebeatrodytų gražus. Kadangi Regina teisininkė, ti­
kėjausi, kad vairuoja blizgantį naujo modelio automobilį.
Užvedu variklį jai išsukant iš aikštelės ir seku paskui.
Mersedesui įsukus į greitkelį, man susitraukia skrandis.
Stipriau suspaudžiu vairą ir susikoncentruoju į Reginos
automobilio galą. Sekti ją šioje eismo spūstyje bus sunku.
Sugebu atsilikti per kelis automobilius, o jai išsukus iš

253
 T arr yn Fisher

greitkelio atsilieku vos keliomis sekundėmis. Važiuoju iš

paskos po nykų priemiesčio rajoną, po dešimties minučių
ji sustoja prie daugiabučių bloko, pavadinto „Prieplaukos
punktu". Nesimato jokios prieplaukos, tik blokiniai pas­
tatai aštriais kampais, nudažyti kalėjimą primenančia pilka
spalva. Vargani juos supantys žolės plotai gelsvi ir reti.
Viskas pageltę, o vieninteliai lauke besisukiojantys žmonės
rūko susigrūdę prie laiptinių. Atidariusi langą galėčiau
sužinoti - traukia žolę ar cigaretes, tačiau neturiu laiko.
Regina per gulinčius policininkus važiuoja tarsi jų nepa­
stebėjusi. Lukteliu, kol pralėks pro pastatus, ir tikiuosi, kad
tai koks nors greitesnis aplinkkelis, tačiau netrukus ji pasi­
stato automobilį pažymėtoje vietoje - vadinasi, čia gyvena.
Stovėdama vidury gatvės apsidairau po skurdą ir ne­
tvarką. Viskas kažkaip ne taip. Moteris, turinti „Loubou-
tino" batų kolekciją, negali vairuoti tokio automobilio ar
gyventi tokioje vietoje. Nusprendžiu, kad tikriausiai kažką
lanko, kad tai tik trumpas sustojimas pakeliui namo. Ta­
čiau išlipusi iš automobilio Regina pasiima portfelį bei
visus aplankus ir sunkiai viską nulaikydama glėbyje raktu
užrakina mersedesą. Turiu pamatyti, į kurį daugiabutį įeis.
Greitai pasistatau automobilį priešais esančioje gatvėje ir
išlipu tik jai pradėjus kopti laiptais. Bėgte pasiekiu trečią
aukštą kaip tik tada, kai užsiveria jos buto durys. Betono
koridoriuje nuaidi užstumiamos sklendės garsas, Regina
užsirakina. Apsidairau aplinkui. Nėra jokių durų kilimėlių,
kurie sveikina atvykus, jokių augalų - tik keturios plikos
durys, kurių numeriai nurodyti ant šalia kabančių plasti­
kinių lentelių. Vieta, kur griebiamasi paskutinio šiaudo.
Kelias minutes nenuleidžiu akių nuo Reginos durų: 4L.
Galiausiai pasibeldžiu.

254
 Žmonos

Durims atsidarius išvystu švarų Reginos veidą. Per ke­

lias namie praleistas minutes jau spėjo nusivalyti makiažą.
Įdomu, kad ji iš tų, kurios iškart nusiplauna praėjusią
dieną. O štai aš su makiažu ir užmiegu.
Regina nė nebando slėpti nuostabos - veikia greitai,
staigiai bando užtrenkti duris. Jos su didele jėga juda
manęs link, tačiau esu greitesnė. Į tarpą įkišu koją ir krūp­
teliu durims skaudžiai suspaudus pirštus.
Ji atplėšia duris ir į mane įsispokso. Be makiažo atrodo
kaip vaikas. Piktas, akiplėšiškas vaikas, negaunantis, ko
užsigeidė.
- Kas yra? Ko tau reikia? - Ji stumia duris norėdama
mane sulaikyti laiptinėje, raudonai nulakuoti nagai šviečia
ant apsilaupiusių pilkų dažų.
- Žinai, ko noriu, - pareiškiu. O tada padarau tai, dėl
ko nustembu ir pati: stumteliu ją į šoną ir nekviesta įeinu
vidun.
Ji visu kūnu pasisuka į mane prasižiojusi. Matau, kaip
akimis laksto po kambarį ieškodama telefono. Kam skam­
bins - Setui ar policijai? Pastebiu mobilųjį greičiau ir šoku
link valgomojo stalo, ant kurio jis guli. Įsikišu į kišenę Re­
ginai nespėjus manęs sustabdyti ir nužvelgiu ją didžiuo­
damasi.
- Tik noriu pasikalbėti, - sakau. - Tik dėl to ir atva­
žiavau.
Svarstydama ji žvilgteli į laiptinę. Jaučiu, kad dabar ren­
kasi, ką daryti. Jei šauksis pagalbos, kas atsilieps?
Tikriausiai nusprendžia, kad geriau išsiaiškinti su
manimi, nes uždaro duris, kūnas suglemba. Jai einant
pro šoną, pajuntu jos nerimą. Tai ir kvapas, ir tam tikra

255
 T arr yn Fisher

energija - moters, įkalintos kambaryje su žmogumi, kurio

mieliau vengtų. Mane siutina, kad ji kur kas mažiau susi­
domėjusi manimi nei aš ja. Ar moteris neturėtų norėti suži­
noti daugiau apie kitas savo vyro moteris? Mes siurbiame
informaciją... lyginame save su kitomis, užuot galvodamos
apie save. Lyginuosi net tyrinėdama jos švarų veidą ir tan­
kius plaukus.
- Gerai, Kete, - prabyla ji. - Pasikalbėkim.

256
 30

Šiame pigiame bute yra ir brangių daiktų. Kelių dalių

odinė sofa, kadaise stovėjusi didžiulėje svetainėje, storos
ant marmurinio stalo sudėtos knygos. Visi baldai per di­
deli šiai erdvei ir kambarys atrodo mažas, dusina. Dairy­
damasi pabėgimo kelių žvilgteliu pro langą virš metalinių
valgomojo baldų, bet išvystu tik daugiau neskoningų pilkų
daugiabučių. Bute labai šilta, radiatoriai karštutėliai, oras
primena vasarą. „Ji gyvena viską neigdama", - pagalvoju.
Regina nueina prie toliausiai nuo manęs esančios sofos
dalies ir atsisėda, nekviečia manęs taip pat prisėsti. Susi-
rango kampe it nedidelis kamuoliukas. Vis vien prisėdu
ant odinės sofos krašto priešais ją ir vos laikausi nenusly-
dusi. Stengiuosi nespoksoti, tačiau taip ilgai fantazavus,
kokia ji bus, sunku susilaikyti.
- Na? - paragina Regina. - Ką nori sužinoti?
Gerokai skiriasi nuo ankstesnės „Kuo galėčiau jums
padėti?" manieros, kai buvome apsuptos jos augalų, me­
dienos ir rėmelių su mokslo pasiekimais. Čia, svetainėje,
mane supa jos daiktai.

257
 Ta rr yn Fisher

- Noriu sužinoti tiesą, - pareiškiu.

- Tiesą? - nepatikliai pakartoja. - Nemanau, kad kada
nors norėjai tiesos, Kete. Tetroškai Seto. Viską apie tai
žinau...
- Ką išvis tai reiškia? Ir kodėl sakei, kad judu su Setu
kartu buvote tik penkerius metus?
- Nes taip ir buvo, - suirzusi atsako, o tada priduria: -
Prieš atsirandant tau.
- Turi omeny, kai buvote tik dviese?
- Ne! Dieve, tu tikrai išprotėjai... - Negalėdama pati­
kėti papurto galvą. - Kete, užmezgei romaną su Setu. Išsi­
skyrėm dėl tavęs.
Žodžius seka kurtinama tyla. Galvą perveria deginantis
skausmas, šokinėjantis nuo vieno smilkinio prie kito.
- Tai melas, - paprieštarauju. - Kodėl taip sakai?
Ji spokso į mane neįskaitomu veidu.
- Tai tiesa.
Purtau galvą. Burna išdžiūvo. Noriu atsigerti, bet esu
per daug išdidi, kad paprašyčiau vandens.
- Ne. Jis sakė, kad...
- Baik, - pertraukia Regina. Žvilgsnis paklaikęs. Ji už­
simerkia, lyg staiga nuo manęs atsiribotų. - Tiesiog baik.
Įprastai atsitraukčiau, bet ne šį kartą. Per ilgai klai­
džiojau tamsoje, man reikia atsakymų.
- Kada paskutinį kartą matei Setą?
Išgirdusi klausimą ji susiraukia, papučia lūpas.
- Sakiau tau, kad...
Ji nukreipia akis į savo kelius, rankas ar pižaminių
kelnių raštą, bet ne į mane. Matau, kaip atsidūstant pakyla
ir nusileidžia jos pečiai.

258
 Žmonos

- Maciau Setą praeitą savaitę, - prisipažįsta. - Čia,

bute. - Pastebėjusi mano veido išraišką priduria: - Jis man
skolingas pinigų.
- Už ką?
- Už tai, kad viską prarado, - atkerta. - Ar manai, kad
tikrai turėčiau gyventi tokioje skylėje kaip ši?
Regina su „Louboutino" batais? Noriu juoktis: ne, tik­
riausiai ne. Turiu užtektinai pinigų bateliams raudonais
padais nusipirkti, tačiau man tai nerūpi. Bet Regina yra
pratusi lepintis prabanga. Ji vilki dizainerių drabužiais ir
tikriausiai visada vairavo naujausio modelio mersedesus,
o ne tą aplamdytą griozdą, dabar stovintį kieme.
- Turėsi viską man paaiškinti, Regina. Neįsivaizduoju,
apie ką kalbi. - Bandau būti kantri, tačiau balsas skamba
taip, lyg kalbėčiau sukandusi dantis.
- Jo verslas. Prieš kelerius metus viskas ėmė griūti.
Prieš pat jam vedant tave, - pabrėždama sako ji. - Setas
antrą kartą įkeitė mūsų kartu įsigytą namą, kad galėtų iš­
laikyti verslą, tačiau vis vien nesugebėjo rasti pakankamai
pinigų. Buvo per daug įsiskolinęs. Iš mūsų buvo atimtos
namo naudojimo teisės. Jis pažadėjo tai išspręsti, viską su­
tvarkyti, tačiau, kaip matai... - Ji pakelia akis į lubas. - Aš
vis dar čia.
Kodėl apie tai nežinojau? Kodėl Setas nieko nesakė?
Turėjau pinigų, būčiau galėjusi padėti... Papurtau galvą.
Negaliu patikėti, kad taip galvoju. Net ir dabar, sėdėdama
priešais kitą jo žmoną, po to, kai buvau uždaryta ligoninėje,
mąstau, kad galėjau jam padėti.
- Ar jis atidavė tau pinigus?

259
 Ta rr yn Fisher

Bandau visa tai įsivaizduoti. Setas niekada nepasakojo

apie savo finansinę padėtį, ypač kai tai būdavo susiję su
kitomis žmonomis. Turime atskiras sąskaitas, nors daviau
jam bendrą debetinę kortelę, kai tik susituokėme. Visada
maniau, kad tas pats galioja ir joms.
Regina iškvepia, išpučia žandus. Atrodo kaip vaikas.
Kaip kas nors gali žiūrėti į ją rimtai?
- Taip, šiek tiek. Nepakankamai. Į duris jau beldžiasi
antstoliai. Tai vargina.
- Jei jūs nebe kartu, kodėl jis paprasčiausiai neatsiuntė
tų pinigų? Kodėl turėjo čia atvažiuoti?
Jos lūpos įsitempia ir primena veide įsirėžusį odos
spalvos pjūvį. Tada ir suprantu, kad ji - vieniša, pikta
moteris, visai ne galios ir grakštumo įsikūnijimas, kurį įsi­
vaizdavau. „Ak,”kaip skaudu, kai krenta mūsų stabai", -
susimąstau. Man kur kas labiau patinka sufantazuota jos
versija, ta, dėl kurios jaučiausi menkesnė.
- Nudvėsė mūsų šuo, - sako ji. - Be to, norėjo asme­
niškai pranešti, kad netrukus turės daugiau pinigų. Už
kelių savaičių užbaigs verslo sandorį.
Taigi dėl šuns Setas nemelavo. Spėlioju, ar melavo dėl
verslo sandorio. Jis nuolat sudaro naujus susitarimus.
Klientai vadina jį stropiu ir sunkiai dirbančiu. Turi tik
vieną blogą atsiliepimą portale „Yelp", dėl kurio dažnai
jaudinasi. Gaunamas atlyginimas nemažas, tačiau nepa­
kankamai didelis norint apmokėti rimtas skolas ar išpirkti
didžiulį namą.
Noriu patikrinti, ar žinau šuns vardą.
- Ziupsnelė?

260
 Žmonos

Regina žiūri į mane nustėrusi.

- Iš kur žinai?
- Setas papasakojo, - gūžtelėdama atsakau. „Jis irgi
man kai ką pasakojo", - galvoju. Tik niekada nežinau,
kurie tų pasakojimų yra tiesa.
Ji staigiai sumirksi ir nusuka žvilgsnį, tarsi negalėtų pa­
tikėti, kad Setas taip pasielgtų.
- Vis dar neprisiverčiau išmesti jos daiktų. - Galva mos­
teli į vietą tarp televizoriaus spintelės ir virtuvės, kur guli
krepšys, pilnas šuns žaislų. Iš jo virsta ryškūs kamuoliukai
ir pliušiniai žaislai - tas šuo akivaizdžiai buvo lepinamas.
- Ar mylėjotės, kai Setas čia lankėsi?
Regina staigiai pasuka galvą mano pusėn, veide - įniršis.
- Kaip drįsti, - iškošia. Tačiau po pykčiu kažkas slypi...
prisipažinimas.
- Mylėjotės. - Užsikišu plaukų sruogas už ausų. Nieko
nejaučiu - nenuostabu. Visą šį laiką žinojau, kad Setas my­
lisi su dar dviem moterimis. Tiesiog stengiausi, kad seksas
su manimi būtų geresnis nei tas, kokį gali pasiūlyti jos.
Buvau labiau išsidepiliavusi, lankstesnė, labiau reagavau į
jo prisilietimus. Regina vėl ima tankiai mirksėti.
- Kodėl apsimetinėji? Setas vaidina, kad esu išprotė­
jusi ir išsigalvoji visą istoriją apie jo santykius su tavimi ir
Hana. Tiesiog noriu išgirsti tiesą.
- Nežinau jokios Hanos, - pareiškia Regina. - Juk sa­
kiau, kad jau seniai nebesame kartu.
Ji pasikišusi kojas po savimi ir negaliu negalvoti, kad
taip bando atrodyti aukštesnė, kaip ir su aukštakulniais.
Papurtau galvą. Nesu išprotėjusi. Nesu.

261
 T arr yn Fisher

Jos šnervės išsiplečia, matau kaip giliai kvėpuojant kyla

ir leidžiasi krūtinė. Ji bando susivaldyti. Bet kodėl? Atsi­
stoja ir patraukia durų link, žinau, kad netrukus paprašys
manęs išeiti. Turiu ką nors daryti, turiu priversti ją su ma­
nimi pasikalbėti.
- Aš praradau kūdikį... - Žodžiai palieka lūpas ir jaučiu
tik nenuslūgstantį skausmą krūtinėje.
Regina sustingsta atsukusi man nugarą.
- Viskas prasidėjo, kai praradau vaikelį. Gyvenimas
ėmė žingsnis po žingsnio griūti. Tada buvau per daug pa­
nirusi į gedulą, kad pastebėčiau ženklus, bet dabar juos
matau. Seto atitolimas, jo noras turėti kitą moterį, domėji­
masis tik seksu, kai būdavome kartu. Nebebuvau moteris,
su kuria jis nori kalbėtis, - buvau tik ta, kurią nori dulkinti.
Štai kuo galiausiai tapau, kai pavirtau nereikalinga.
- Buvau penkis mėnesius nėščia. Turėjau... - Nuryju
kylančius jausmus. Turiu tai ištarti. - Turėjau jį pagimdyti.
Akies krašteliu matau, kaip Regina atsisuka. Pakeliu
akis - jos veidas perkreiptas siaubo, burna praverta, akys
išsiplėtusios. Jis niekada jai nepasakojo. Įsikandu į vidinę
skruosto pusę ir prisiverčiu kalbėti toliau.
- Jis turėjo raudonus plaukus... nedaug... bet jie buvo
raudoni. Nė nežinau, iš kur jie tokie. Niekas mano šeimoje
nėra raudonplaukis.
Kalbėdama apie vaikelį patvirtinu jo egzistavimą, net
jei ir trumpą. Jis buvo toks mažytis, raudoni plaukai labiau
priminė oranžines dulkeles. Seselės spoksojo į jį susižavė­
jusios, bet tai tik dar labiau liūdino. Tuo metu laikiausi įsi­
kibusi tos vienintelės smulkmenos, jo kūnelis buvo toks

262
 Žmonos

mažas, kad prasmego apklote, į kurį jį susupo. Man buvo

leista kelias minutes jį palaikyti, mintys šokinėjo nuo nuos­
tabos prie gedulo. Aš jį sukūriau. Jis mirė. Aš jį sukūriau. Jis
mirė. Nedaviau jam vardo, nors Setas norėjo. Vardas būtų
pavertęs mirtį tikrove, o aš norėjau tai užmiršti.
Viskas, ką taip saugiai laikiau užrakinta, kyla, degina
akis ašaromis.
- Seto motina, - atsargiai prabyla Regina.
Sunkiai nuryju seiles. Niekada nemačiau net jo tėvų
nuotraukos. Setas sakė, kad jiems nepatiko fotografuotis.
- Tikrai?
Norėjau, kad papasakotų daugiau. Man to reikėjo.
- Taip. Turėjo gražius ilgus raudonus plaukus.
Nuryju gerklėje besiformuojantį gumulą.
- Kas jiems nutiko? Kaip jie mirė?
Regina suneria rankas ant kelių, liūdnai papurto galvą.
- Tėvas nušovė motiną, o tada nukreipė ginklą į save.
Tragiška istorija, smūgis visai šeimai.
Iš nuostabos išsižioju.
- Nesuprantu. Kada jie mirė? Ir kaip dėl kitų žmonų?
Kitų jų vaikų?
Ji trukteli pečiais.
- Kai tai įvyko, buvom jau susituokę. Jo tėtis sirgo. Vai­
kystėje jam buvo diagnozuota šizofrenija, jis pasakodavo,
kad Dievas liepia jam daryti tam tikrus dalykus. Jie buvo
labai... religingi.
- Ar esi juos mačiusi?
Susimąstau apie atvirukus, kuriuos tariamai man siuntė
Seto tėvai, pasirašytus jo motinos. Ne, Regina negali būti

263
 Tarr yn Fisher

teisi. Jie atsiuntė mums vestuvių dovaną. Argi ne taip? Ne,

viskas buvo tobulai Seto suregztas melas.
- Esu. Jie buvo keisti. Džiaugiausi, kad išsikraustėme
toliau nuo jų. Jie net nedalyvavo vestuvėse.
Noriu pasakyti, kad nedalyvavo ir mūsiškėse, tačiau ji
nenustoja kalbėti, o pertraukti nenoriu.
- Tam tikra prasme Setas buvo apsėstas savo tėčio.
- Kaip suprasti?
Atrodo, kad jai palengvėjo kalbant ne apie savo santy­
kius.
- Nežinau. Turbūt taip būna su tėvais ir sūnumis. Jie
buvo artimi. Tėvas labai liūdėjo, kai išvykom. Sakė, kad
Setas palieka savo šeimą likimo valiai.
- Ar kada bandėte susilaukti vaikų? - klausiu. Staigiai
pakeičiu temą.
Reginai klausimas nepatinka.
- Puikiai žinai, kad nenorėjau vaikų.
- Kodėl?
- Ar moteris vis dar turi teisintis, kad nenori vaikų? -
atšauna.
- Ne... bet žinai... Ištekėjai už poligamiškai gyvenančio
vyro sūnaus. Tikriausiai Setas sakė, kad nori sukurti šeimą.
Ji nusuka žvilgsnį.
- Jis tikėjosi, kad persigalvosiu, o aš tikėjausi, kad mylės
mane pakankamai, kad nustotų spausti.
Kažkas giliai mane kankina, kažkas pažįstamo - tarsi
daina, kurios melodiją girdi galvoje, bet niekaip negali at­
siminti pavadinimo.
Reginos balse vėl pasigirsta gynyba, ji vėl užsiveria.

264
 Žmonos

- Atsakiau į visus tavo klausimus, Kete. Prašau. - Ji

žvilgteli į duris. - Dabar norėčiau pabūti viena.
Iš kišenės ištraukiu jos telefoną ir atsargiai padėjusi ant
stalo nužingsniuoju prie durų. Prieš išeidama atsisuku,
pažvelgiu į ją, tuščiai stebeilijančią pro langą, ir ant žur­
nalų stirtos padedu lapelį su šiandien nusipirkto telefono
numeriu.
- Setas trenkė Hanai. Turi tai žinoti. Kai sužinojusi jo
apie tai paklausiau, buvo agresyvus ir su manimi.
Ties jos smilkiniu trukteli raumuo, matau nežymų pul­
savimą.
- Viso, Regina.

265
 31

Išėjus iš Reginos buto svaigsta galva. Stabteliu prie

laiptų, ranka įsikimbu turėklo. Kažkas metaliniame pavir­
šiuje raktu išraižė žodį kalė. Gali būti, kad Regina meluoja.
Ar tikrai galiu pasitikėti kita savo vyro žmona? O gal Setas
melavo ir jai? Melavo apie mane ir mūsų santykius? Ma­
niau, kad jis gali slėpti tiesą nuo naujosios ir gražiosios
žmonos Hanos, bet galbūt tą patį darė ir su Regina. Ar
melavo mums visoms? Kas išvis yra šis vyras? Ar mylėjau
jį taip besąlygiškai, kad nebegalėjau aiškiai matyti? Setas
tikino mane, kad Regina nenorėjo vaikų ir būtent todėl jis
troško antros žmonos. Jis niekada nepasakojo Reginai, kad
patyriau persileidimą. Aplinkui tiek daug paslapčių, o aš
taip ilgai buvau apakinta. Net pykina nuo minties, kad
leidau tam nutikti. Turiu pasikalbėti su Hana, priversti ją
papasakoti, kas vyksta. Kur Setas ją slepia?
Važiuoju atgal į Vandeninio mokazino gatvę su kiek­
viena minute jausdamasi vis blogiau. Pilvas garsiai parei­
kalauja maisto. Kada paskutinį kartą valgiau? Užsuku į

266
 Žmonos

kavinę ir neišlipdama iš automobilio užsisakau sumuštinį

bei limonado, tačiau atvyniojusi foliją ir išvydusi maistą
jaučiu, kaip ima pykinti. Išmetu sumuštinį ir po truputį
siurbčioju kolą. Karščiuoju, veidas lipnus ir šiltas. Klupi­
nėdama įeinu į namą, svaigsta galva. Aplinkui plaukia tuš­
čios sienos, dažų ir puvėsių kvapas verčia žiaukčioti. Staiga
nebenoriu čia būti. Kelias minutes pasnausiu tik tam, kad
pasijusčiau geriau. Įskubu į kambarį ir užsirakinu duris.
Vos aštuonios valandos vakaro, tačiau kūną maudžia nuo
nuovargio. Įsliuogiu į seniena trenkiančią lovą, vokai ap­
sunksta, užmiegu.

- Kete?
Netvirtai atsisėdu lovoje ir ieškau savo mobiliojo. Jo
nėra. Negaliu suprasti, kiek valandų. Laikau telefoną prie
ausies, kažkas kartoja mano vardą. Ak, taip. Esu Portlande.
Savo mobilųjį palikau lifte. Čia tas pigusis.
- Aha... - atsakau mėgindama atvynioti patalus ir atsi­
sėsti. - Kas čia?
Moteris vėl pakartoja mano vardą:
- Kete... - O tada priduria: - Čia Regina.
Staiga visi miegai išsilaksto, pojūčiai paaštrėja. Permetu
kojas per lovos kraštą ir atsistoju.
- Kas yra? Ar kas atsitiko?
- Ne... - Balsas skamba neužtikrintai.
Žingsniuoju mažoje erdvėje tarp lango ir lovos, rankoje
negrabiai laikau tą keistą telefono aparatą.
- Setas žino, kad tu čia. Pasakiau, kad lankeisi mano
biure. Ieško tavęs.

267
 T arr yn Fisher

Staiga prisėdu. Nesu nustebusi. Tačiau kiek laiko pri­

reiks, kol mane suras?
- Kodėl man tai sakai?
Stoja ilga pauzė. Girdžiu, kaip ji kvėpuoja į telefoną,
dusliai, tarsi būtų verkusi.
- Galim kur nors susitikti ir pasikalbėti?
- Kada?
- Dabar, - sako Regina. - Už dviejų kvartalų nuo mano
buto yra visą parą dirbanti užeiga. Vadinasi „Larry's".
Būsiu už pusvalandžio.
- Gerai, - atsargiai sutinku. - Kaip žinoti, kad galiu ta­
vimi pasitikėti?
- Nemanau, kad turi kitą pasirinkimą. - Ji užbaigia po­
kalbį. Tikra advokatė - pratusi tarti paskutinį žodį.
Padedu telefoną į šalį ir imu ieškoti drabužių. Vienin­
telis sąlyginai švarus yra oranžinis megztinis. Apsirengiu jį,
įsliuogiu į džinsus. Plaukai neplauti ir netvarkingi. Greitai
susirišu uodegą, apšlakstau veidą vandeniu ir po penkių
minučių jau žengiu pro duris. Tik užvedusi automobilį
ir nušvitus prietaisų skydeliui pamatau, kad dabar pusė
penkių ryto. Kas privertė ją skambinti tokią ankštybę?

Sėdžiu vienoje iš kabinų beveik tuščiame „Larry's" su

kavos puodeliu rankoje, kai pro duris įžengia Regina. Vilki
džinsus ir sportinį nertinį, plaukus susikėlusi į netvarkingą
kuodą. Kas nors galėtų ją palaikyti koledžo studente. Per
petį persimetusi kuprinę - ne tokią, su kuria planuotum
pabėgti, bet tinkamą naudoti kaip rankinę. Stebiu, kaip ap­
sižvalgo užeigoje manęs ieškodama. Oras stringa gerklėje.

268
 Žmonos

Jos galva pasisuka mano pusėn, kilsteliu ranką ir žvilgsniai

susitinka. Ji užtrunka, kol mane pasiekia, nujaučiu, kad
dvejoja dėl savo sprendimo čia atvykti. Įsitaiso priešais,
nusiima kuprinę. Iškart pastebiu paburkusias ir raudonas
akis. Dar kurį laiką muistosi mėgindama įsitaisyti ir kel­
dama bruzdesį, galiausiai pakelia akis. Suprantu, kad atėjo
čia norėdama nusimesti naštą.
- Man to paties, - išberia, kai prie staliuko priartėja pa­
davėja.
Atsiprašomai jai šypteliu, padavėja nuskuba atgal. Iš
tiesų jos elgesys pykdo. Šalutinis profesijos poveikis. Re­
gina šiek tiek primena mano seserį - valdinga ir tokia sa­
vimi pasitikinti, kad dažniausiai atrodo pykstanti ant viso
pasaulio. Aš ir sesuo visiškai skirtingos, mudviejų santykiai
visada buvo šalti, tarsi abi galėtume viena be kitos apsieiti.
Susitinkame kartą per mėnesį tik dėl mamos, dažniausiai
tai pavirsta į labai nejaukią vakarienę. Užtvirtiname vakarą
pernelyg džiaugsminga asmenuke, kurią nusiunčiame
mamai. Ji taip apsidžiaugia, kad kartu leidžiame laiką, jog
visas ritualas įgauna prasmę.
Nusprendžiu imti viršų ir pykti ant Reginos dėl to, kad
ji pyksta ant manęs.
- Na? - kreipiuosi, balsas atžarus. - Ką čia veikiu?
Ji pirštais pasivalo paakius ir žvilgteli, ar neliko tušo
pėdsakų. „Visą jį nusiplovei iškart po darbo", - noriu pri­
minti. Tada ji pažvelgia tiesiai į mane ir sako:
- Pirmaisiais santuokos metais patyriau persileidimą.
Širdis nusirita į kulnus. Noriu ištiesti ranką ir ją paliesti,
tačiau Reginos veidas toks akmeninis, kad susilaikau. Ji
neatrodo kaip viena tų moterų, kurios nori paguodos.

269
 T arr yn Fisher

Nepradedu ir su įprastais „man labai gaila". Mes ne dvi

draugės, besidalijančios sunkumais prie kavos puodelio.
- Supratau... - tariu. Neturėdama kur padėti rankų,
delnais apgobiu tuščią puodelį. Kofeinas jau pasklido po
organizmą ir imu jaustis nervinga.
Daugybė moterų persileidžia, didžioji dalis ankstyvo
nėštumo metu. Gal taip Regina bando rasti tarp mudviejų
ką nors bendro.
- Buvo dvidešimt pirma nėštumo savaitė, - sako ji. -
Nežinojau apie... tavo. Setas... niekada nepasakojo.
Paleidžiu puodelį ir atsilošiu.
- Supratau, - pakartoju. - O ką jis tau pasakojo?
Ji neužtikrintai žvilgteli į mane.
- Sakė, kad tiesiog dar nesi nėščia. Kad bandote pastoti.
- Sakei man, kad ilgus metus nesikalbėjai su Setu, kad
jūsų santykiai jau seniai nutrūkę, tai kodėl jis pasakotų savo
buvusiai žmonai apie dabartinės asmeninius reikalus?
Prie stalo prieina padavėja su garuojančiu kavinuku ir
puodeliu. Pripildo puodelį kavos ir netardama nė žodžio
pastato jį priešais Reginą, tada pasilenkia ir papildo ma­
nąjį. Jai nuėjus Regina prisitraukia puodelį, apglėbia del­
nais, tačiau negeria.
Tylėdama spoksau į ją, laukiu, kol prabils.
- Ką prisimeni apie savo persileidimą? - klausia ji.
Pasimuistau. Prisimenu nedaug, nes stengiuosi pa­
miršti - persileidimo smulkmenos tik kelia skausmą.
- Kete... - Ji ištiesia ranką ir paliečia mano delną, o aš
šokiruota spoksau. - Prašau, - taria ji. - Tai svarbu.
- Gerai... - Apsilaižau lūpas ir užsimerkiu mėgindama
prisiminti skaudžiausios išgyventos dienos smulkmenas.

270
 Žmonos

- Prisimenu daug skausmo... ir kraujo. Kaip mane vežė į

ligoninę...
- O prieš tai? Kur buvai prieš tai?
- Aš... mes buvome išvykę. Savaitgaliui važiavome į
šiaurę.
Ji pasilenkia, alkūnėmis pasiremia į stalą. Suraukia an­
takius, raukšlė tarp jų gili.
- Ką valgei... gėrei? Ar jis ko nors tau davė?
Papurtau galvą.
- Aišku, kad valgėm. Setas tada negėrė alkoholio, nes
aš negalėjau gerti. Gėriau arbatos...
- Kokios arbatos?
Pro ausis nepraslysta jos balse girdima nekantra. Tarsi
norėtų šokti per stalą ir mane papurtyti.
- Sakė, kad tą arbatą atsiuntė jo mama. Kad padėtų nuo
pykinimo. - Žodžiams nusprūdus nuo lūpų, jaučiu, kaip
veidą palieka visas kraujas. Ima svaigti galva. Įsitveriu
stalo krašto norėdama jaustis tvirčiau ir užsimerkiu. Re­
gina sakė, kad Seto tėvai mirę. Iš kur jis gavo tą arbatą ir
kodėl sakė, kad ją siuntė mama?
- Visą dieną siaubingai pykino... - Jaučiu, kad pradedu
linguoti. Kelis kartus giliai įkvepiu norėdama nusiraminti.
- Žolelių arbata, - atsargiai sako Regina. - Mažame ru­
dame maišelyje.
Linkteliu.
- Taip.
- Ar tada tau jos davė pirmą kartą?
Bandau prisiminti. Skundžiausi, nes gydytojas išrašė
vaistų nuo pykinimo, bet jie nepadėjo, todėl Setas pasiūlė
pabandyti jo mamos arbatos.

271
 T arr yn Fisher

„Ji ne kartą laukėsi, Kete, - atsakydavo su šypsena, man

paklausus, ar arbatą gerti saugu. - Visos mano motinos ją
gėrė."
Nusijuokiau iš jo žodžių, o jis man mirktelėjo. Galiau­
siai užpylė arbatą verdančiu vandeniu iš nedidelio kamba­
ryje esančio virdulio. Skonis priminė anyžių ir kalendrą,
bet įsidėjus cukraus nebuvo labai blogai.
- Gėrei ją visą savaitgalį? - klausia Regina.
Linkteliu.
- Supratau, - sako ji. - Taigi...
Jos veidas išblyškęs, blakstienos virpa. Tada ji praveria
rožės pumpurą primenančias lūpas ir papasakoja man is­
toriją. Norėčiau, kad atsiimtų tuos žodžius, prarytų juos,
kad galėčiau apsimesti, jog tai netiesa. Nesu tokia kvaila.
Nesu tokia patikli. Manimi ne taip lengva pasinaudoti.

272
 32

Išeinu iš kavinės po valandos, bet neturiu, kur dėtis.

Nenoriu grįžti į priplėkusį Vandeninio mokazino namą
su besilupančiais tapetais. Regina pranešė Setui, kad esu
Portlande, tad jis ilgai netruks, kol mane ten ras. Tik kam?
Norėdamas susitarti? Nusitempti atgal į Siatlą? Nesu pa­
siruošusi jo matyti. Galėčiau grįžti namo, sukarti dviejų
valandų kelią ir jį aplenkti. Turėčiau pakankamai laiko
pasiimti šiek tiek daiktų ir važiuoti pas tėvus. Bet mama
manimi netikėjo, kai ligoninėje bandžiau jai papasakoti
tiesą. Nė nenutuokiu, ko pastarosiomis dienomis Setas jai
prikalbėjo. Labiausiai tikėtina, kad atskleidė pusę tiesos:
kad dingau vidury nakties ir kad jiems reikia mane surasti,
kol nepakenkiau sau. Galiu pasitikėti tik savimi. Akistata
su Setu neišvengiama, greitu metu turėsiu su juo susidurti,
bet Regina paprašė daugiau laiko, todėl ketinu jai to laiko
duoti. Tai, ką ji papasakojo, kol sėdėjome po fluorescenci­
nėmis „Larry's" lempomis, vertė kūną eiti pagaugais, suko
skrandį ir kėlė abejonių pačia savimi. Kol susmukusi ka­
binoje klausiausi bejausmiu balsu dėstomos jos istorijos,
spėjo atšalti kava, gėrimo paviršius pasidengė plėvele.

273
 Ta rr yn Fish er

Važiuoju, kol pamatau prekybos centrą, kuriame įsikū­

rusi didelio tinklo maisto prekių parduotuvė. Prekybos
centras neatsidarys dar kelias valandas. Pasistatau auto­
mobilį pastato gale, kad manęs nebūtų matyti nuo gatvės
ir nesijausčiau pažeidžiama, ir atlosiu sėdynę iki pat galo -
bandysiu numigti. Bent porą valandų.
Staigiai pabundu išgirdusi, kaip kažkas stuksena į au­
tomobilio langą. Apdujusi ir nesigaudydama aplinkoje
pašoku.
- Negalite čia stovėti, - šūkteli vyrukas, spitrydamas
pro langą.
Jis vilki oranžinę ir geltoną liemenę, toliau barbena į
langą ir išsiblaškęs žvilgteli per petį. Krūpteliu, kai stukteli
į stiklą visai šalia mano veido. Jo kumštis didelis ir įdegęs,
dera prie plačių pečių.
Vėl atsisukęs į mane pareiškia:
- Užstojate kelią.
Pažvelgiu už jo ir išvystu, kad gatvelėje stovi šiukšlių
sunkvežimis, laukiantis, kol galės priartėti prie konteinerio,
kurį blokuoja mano automobilis. Suskubu užvesti variklį
ir nuspaudus! akceleratorių nuvairuoju iki parduotuvės
priekio. Sustoju kitoje vietoje išmušta iš vėžių dėl netikėto
pažadinimo ir šiurkštaus vyro elgesio. Pasitrinu akis norė­
dama iš jų išvaikyti miegą, nusižiovauju. Turiu rasti nuo­
šalesnę vietą, kur galėčiau pagalvoti ir ant manęs nerėktų
šiukšliavežiai. Nusprendžiu, kad tiks viešoji biblioteka, be
to, ten galėsiu pasinaudoti kompiuteriu. Pravažiavau ją, kai
praėjusį kartą vakarieniavome su Setu: elegantiška plytų ir
akmens struktūra patraukė akį senoviniu žavesiu.
Neprisimenu bibliotekos adreso ar pavadinimo, todėl turiu
pasikliauti atmintimi. Instinktais. Mėgindama prisiminti,

274
 Žmonos

kur tą biblioteką mačiau, nardau judriomis Portlando gat­

vėmis keturiasdešimt minučių. Žvilgsniui pagaliau už-
kliuvus už reikiamo pastato, matau grupelę benamių, jie
kraunasi daiktus pasirengę visą dieną sukiotis po miestą.
Kadangi dar pakankamai anksti, automobilių aikštelė apy­
tuštė, todėl randu vietą visai šalia bibliotekos. Vos išlipus
iš automobilio pribloškia šlapimo dvokas. Be to, lauke
be švarkelio siaubingai šalta. Nuskubu iki pastato, durys
neužrakintos. Su palengvėjimu atsikvepiu ir drebėdama
įsmunku vidun, oranžinio megztinio rankoves suspau­
dusi aplink pirštus tarsi pirštines. Bibliotekos vidus - plati
atvira erdvė po įstiklintu kupolu. Greitai nužingsniuoju
per vestibiulį iki kompiuterių.
- Dvi valandos, - sako čia dirbanti moteris. - Jokio
maisto ar gėrimų. - Balsas sausas, netvirtas ir nesimpa­
tiškas. Skamba lyg įrašas, o ne tikras žmogus. Paklusniai
linkteliu, ji tiriamai mane nužvelgia, lyg galėčiau po megz­
tiniu slėpti pusryčius, bet į patalpą įleidžia.
Prie vieno kompiuterio jau įsitaisęs vyresnis vyriškis su
fetrine skrybėle, susikaupęs dviem pirštais spaudinėją kla­
viatūros mygtukus. Man atėjus akių nepakelia, todėl turiu
laiko paspoksoti į kompiuterio ekraną. Pažinčių portalas.
Rašo žinutę galimai partnerei. „Šaunuolis!" - pagalvoju.
Setas būtų išvadinęs mane kišančia nosį ne į savo reikalus,
pasišaipęs iš „viską matančios akies", kaip mėgo sakyti.
Turiu sau priminti, kad nebekreipiu dėmesio į Seto nuo­
monę ir kad jei ne mano nosies kišimas, vis dar gyvenčiau
nežinioje, ištekėjusi už vyro, kurį tik maniau pažįstanti.
Randu kompiuterį patalpos gale ir įsliuogiu į plastikinę
kėdę. Atrodo, kad nuo kavinėje išgertos kavos ir miego
automobilyje burnoje pilna smėlio, plaukai riebaluoti ir

275
 T arr yn Fisher

susivėlę. Šiame aukšte dirbanti bibliotekininkė vis šaudo į

mane žvilgsniu, tarsi bet kurią minutę galėčiau pabėgti po
ranka pasikišusi vieną iš šių senutėlių kompiuterių. Ne­
kantriai tapšnoju pirštu j stalą, laukdama, kol atsidarys
naršyklė, kas kelias minutes vis apsidairau, tarsi Setas ga­
lėtų čia įžengti ir mane užklupti. Pagaliau iššoka reikiamas
langas, delnu pasirėmusi smakrą įvedu pirmosios paieškos
žodžius. Atvažiavau čia išsiaiškinti trijų dalykų. Pirmas
sąrašo punktas yra Seto tėvai: Mama ir Tėtė Poligamai!
Į paieškos laukelį įvedu jų vardus, tuos, kuriuos nurodė
Regina: Peris ir Filisė Elingtonai, pridedu ir raktažodžius
„žmogžudystė / savižudybė". Jokių straipsnių, jokių nau­
jienų portalų antraščių. Randu tik nekrologą, kuriame
minimos jų gimimo ir mirties datos, Setas Arnoldas Eling-
tonas nurodytas kaip likęs gyvas jų vaikas. Pasak Seto,
buvo ir kitų vaikų nuo kitų motinų, vaikų, kurie buvo ge­
rokai už jį jaunesni, nes tėvas kitas moteris vedė, kai Setas
buvo paauglys. Tačiau kadangi Peris ir Filisė gyveno ne
pagal visuotinai priimtinas normas, informacijos apie tai,
kaip rasti netikrus Seto brolius ir seseris, kurie patys dabar
buvo vos sulaukę paauglystės, yra nedaug. Teisiškai Peris
buvo susituokęs su Seto motina, kuri su juo dalijosi kapo
duobe. Vieninteliai žmonės, žinantys, kas nutiko Periui ir
Filisei, buvo kitos žmonos... ir mano vyras.
Baigdama šią paiešką susimąstau apie kavinėje Reginos
minėtą vaistą: misoprostolį. Jis skirtas gimdymui skatinti,
o vartojamas kartu su mifepristonu efektyviai sukelia
persileidimą antrame nėštumo trimestre. Vartojamas per
bumą. Saugu vartoti iki keturiasdešimt devintos nėštumo
savaitės, vėliau gali kelti didelę riziką motinai. Rankos
dreba prisiminus tą dieną, kai mirė mano vaikelis. Judinu

276
 Žmonos

pelės žymeklį nuo nuorodos prie nuorodos. Jaučiu viduje

plintantį šaltį, tarsi jį skleistų prieš akis matoma informa­
cija. Jei vaistas vartojamas vėlesnio nėštumo metu, jis pa­
vojingesnis motinai, nes sukelia žemą spaudimą, sąmonės
praradimą ir infekcijas po persileidimo. Paleidžiu kompiu­
terio pelę ir atsilošiu kėdėje, delnais užsidengiu akis. Persi­
leidimo dieną Setas sustojo degalinėje nupirkti užkandžių.
Prisimenu arbatos pilnus kartoninius puodelius, kuriuos
nešė prie automobilio, dėkingumą, kurį jaučiau dėl tokio
rūpestingumo. Pasak jo, arbata - ta arbata - buvo atsiųsta
jo mirusios motinos. Dieve mano. Jei Regina teisi, dėl mano
persileidimo kaltas Setas.
Skausmas, kurį jaučiu, beveik nepakeliamas. Po persi­
leidimo nemačiau ligoninės medicininės ataskaitos - ne­
norėjau matyti. Tomis dienomis Setas buvo mano sargas:
kartu gedėjo, saugojo nuo to, ko nenorėjau girdėti. Nebū­
čiau sugebėjusi viso to išgyventi, jei ne jis. Setas sakė, kad
antrosios žmonos pradėjo ieškoti, kai Regina nusprendė
nenorinti vaikų. Tai kodėl tada atimtų gyvybę negimusiam
vaikeliui ir keltų pavojų manajai? Nieko nesuprantu. Noriu
rautis plaukus, rėkti iš nusivylimo. Negausiu atsakymų,
kol jų nesuteiks pats Setas. Noriu pamatyti ligoninės atas­
kaitą. Noriu viską išgirsti.
Trečioji paieška skaudžiausia, ją paskatino paskutiniai
Reginos ištarti žodžiai prieš mūsų keliams išsiskiriant prie
kavinės.
„Man atrodo, jam kažkas negerai."

277
 33

Kad ir kaip stengiuosi, vis negaliu iš galvos išmesti to,

ką papasakojo Regina. Suvokimas užverda lėtai, tačiau
tada pyktis ima deginti ir spjaudytis liepsnomis. Mano
vyras nesveikas - ne tik valdingas, bet ir pasibjaurėtinai
nesveikas. Kodėl niekada jo nepakamantinėjau apie gy­
venimą su tėvais? Setas slėpė savo traumas, vengė klau­
simų apie vaikystę ir visą dėmesį nukreipdavo į mane. O
dabar siaubingai baiminuosi dėl Hanos ir jos negimusio
kūdikio.
Juk ne visada buvau tokia patikli, ar ne? Buvo laikai, kai
neprisileisdavau naujų žmonių bijodama, kad jie nukreips
mano dėmesį nuo siekiamų tikslų. Kuo Setas taip traukė?
Žinoma, jis buvo žavus, bet daug vyrų tokie. Ir flirtavo su
manimi, bet taip pat nebuvo pirmas šitai darantis. Visur
sukiojosi užkalbinantys, ką nors siūlantys ir dėmesio reika­
laujantys vyrai. Jų susidomėjimą priimdavau mandagiai,
bet šaltai. Kartais nueidavau pavakarieniauti ar išgerti
alaus, darydavau tai, ką turėdavo daryti mano amžiaus

278
 Žmonos

merginos, bet niekada nesijaučiau gerai - taip, kaip įsivaiz­

davau turinti jaustis. Bent jau iki pažinties su Setu.
Bandydama tiksliai suvokti, kodėl jis mane taip traukė,
kodėl buvau tokia apžavėta jo dėmesio, visada apsisto­
davau prie vienos priežasties: jis buvo be galo susidomėjęs
viskuo, kas susiję su manimi. Klausinėdavo ir atrodė susi­
domėjęs atsakymais. Prisimenu, kaip kilstelėdavo antakius
man pasakius ką nors šmaikštaus, kaip linksmai išsiries-
davo jo lūpos, kai klausydavosi manęs. Tuo metu atrodė,
kad neturėjo jokio užslėpto tikslo, kad paprasčiausiai trau­
kiau jį ne ką mažiau, nei jis traukė mane. Grynas potraukis.
Tą pirmą vakarą kavinėje padėjo man pasiruošti egzaminui
ir domėjosi, kodėl noriu tapti slaugytoja. Niekas anksčiau
nebuvo to manęs klausęs, netgi tėvai. Bet juk čia viskas
ir baigėsi, ar ne? Setas buvo sukurpęs apdairiai slepiamą
planą, strategiją. Rasti tokią moterį kaip aš: atitrūkusią
nuo šeimos, atsidavusią mokslams, slapčia trokštančią už­
megzti tvirtą ryšį. Nemanau, kad man rūpėjo, su kuo tą
ryšį megsiu: vyru, moterimi, drauge ar seniai matyta teta.
Laukiau, kol būsiu pastebėta. Nesu tikra - labiau pykstu
ant savęs dėl to, kad iš viso tuo patikėjau ar kad visko nesu­
pratau anksčiau. Tačiau suvokiu, kad mes, žmonės, trokš­
tame būti išklausyti, todėl kai kas nors šį troškimą išpildo,
pasijuntame jam ar jai artimi. Niekuo nesiskyriau nuo bet
kokios kitos moters, kurią vyras, dėl kurio ji paaukojo
viską, privertė jaustis ypatingą, o tada bėgant laikui paliko
likimo valiai. Setas buvo burtininkas, kerėtojas. Naudojosi
savo žavesiu manipuliuodamas moterų jausmais. Kai pa­
pasakojo man apie Reginą, jau buvau jį įsimylėjusi. Buvau

279
 T arr yn Fisher

pasiryžusi sutikti su viskuo, ką jis siūlė, vien tam, kad bū­

čiau jo mylima. Gėda net apie tai pagalvoti.
Šiuo metu po jo kumščiu prispausta Hana: aklai pasi­
tikinti, svajojanti apie gyvenimą, kurį jiedu sukurs gimus
kūdikiui. Jei tai, ką Regina bandė pasakyti užuominomis,
yra tiesa, Setas ketina pasielgti su Hana taip pat, kaip pa­
sielgė su mumis.
Mieste prisėdu ant pirmo pasitaikiusio suoliuko, prie­
šais išsirikiavę maisto vagonėliai. Šalia stovi vyras su
„Dodgers" kepure ir ilgesingai spokso į takų vagonėlį ki­
tapus gatvės. Spėlioju, kodėl tiesiog nenueina ir nenusi-
perka sau tako, jei šitai padarytų jį laimingą. Ima lynoti,
bet nesijudinu iš vietos. Kažkas visoje šitoje istorijoje nera­
mina, kažkas nesiriša. Užsimerkiu ir bandau sujungti visas
detales į bendrą' vaizdą. Regina,- Kėtė, Hana ir Setas: ką
turime bendro? Kokius vaidmenis atliekame Seto žaidime?
Kai kuriuos aiškumas tiesiog ištinka kaip žaibas iš giedro
dangaus: manasis nušvitimas atslenka kaip susikūprinęs
už kampo tykojęs žmogus. Mąstau apie tai vos kelias aki­
mirkas, o tada apsisprendžiu, ką daryti. Atsistoju tą pačią
akimirką, kai vyras su „Dodgers" kepure perbėga gatvę.
Užuot stojęs į eilę nusipirkti tako, jis patraukia salotų va­
gonėlio link. Mums abiem priėmus sprendimą nusišypsau.

Namie esu jau savaitę. Namai namučiai, kuriuos sutvar­

kyti po to, kaip viską paliko Setas, užtrukau beveik tris
valandas. Grįžusi butą radau visiškai sujauktą, tarsi Setas
būtų nusprendęs, kad, sumetęs visas pagalves ir stalčių
turinį ant grindų, išsiaiškins mano buvimo vietą. Butas

280
 Žmonos

trenkė pelėsiais, patyrinėjusi virtuvėje radau perpildytą

šiukšliadėžę, jos dangtis buvo paremtas tuščiomis išsi-
neštinio maisto dėžutėmis ir apgraužtais vaisiais. Namai
atrodė kitokie... svetimi. Pirmas dalykas, kurį padariau, -
spintoje susiradau tėčio padovanotą devynių milimetrų
kalibro šautuvą. Tada atidariau visus langus ir valandų
valandas deginau žvakes, kol dingo bjaurus kvapas. Setas
lifte rado mano telefoną, dabar jis gulėjo ant virtuvės spin­
telės šalia vaistų buteliukų, kuriuos palikau, ekranas buvo
įskilęs. Pakėliau aparatą ir pavarčiau rankoje. Atrodė lyg
perspėjimas, kurio turėčiau paisyti. Palikau telefoną ten,
kur radau, o vaistų buteliukus nusinešiau į vonios kam­
barį, vieną po kito atidariau dangtelius ir visą jų turinį
išpyliau į klozetą. Nuleidžiamo vandens ir čiurlenimo
į bakelį garsai glostė ausį, galėjau stebėti, kaip nyksta
mano kalėjimo grotos. Kompiuteris buvo dingęs, tačiau
Setas pasigailėjo ir paliko mano piniginę bei raktus. Pa­
skambinau šaltkalviui ir pasakiau sumokėsianti papil­
domai, jei atvyks tą pačią popietę, jo laukdama pakeičiau
signalizacijos kodą.
Šaltkalviui pakeitus abi buto durų spynas, kišenėje lai­
kydama naujutėlius raktus, išėjau į miesto centrą įsigyti
naujo telefono ir kompiuterio. Kadangi buvau išvykusi
penkias dienas, artėjančią savaitę laukė susitikimai ir
skambučiai. Reikėjo pasitikrinti elektroninį paštą ir balso
pranešimus, o turimas pigusis telefonas netiko, nes juo
galėjai tik paskambinti ir parašyti žinutę. Laukdama prie
šviesoforo, to paties, kur, rodos, prieš visą šimtmetį netyčia
sutikau Loreną, stebėjau aplinkinių veidus. Atsitraukęs

281
 T arr yn Fisher

nuo savo minčių ir stabtelėjęs pažvelgti į kitus - tikrai į juos

pažvelgti - galėjai pamatyti kai ką nuostabaus. Kiekvienas
jų - nuo verslininko, prie ausies laikančio prispaustą tele­
foną ir laviruojančio tarp balų, iki turisto, stoviniuojančio
ant gatvės kampo ir spėliojančio, kuria kryptimi eiti, -
buvo tam tikra prasme pažeidžiamas. Ar tėvai juos mylėjo?
Ar mylėjo antroji pusė? O jei mylimasis paliko, kaip stipriai
skaudėjo? Susikoncentruojame stengdamiesi nesijausti
vieniši, bandydami rasti prasmę karjeroje, mylimajame
ir vaikuose, tačiau juk bet kurią akimirką visa tai, ką taip
stipriai stengiamės laikyti šalia, gali būti atimta. Jaučiuosi
geriau žinodama, kad esu ne viena, kad visas pasaulis yra
ne ką mažiau trapus ir vienišas nei aš.
Pakeitusi spynas ir signalizacijos kodą, ant naktinio sta­
liuko pasidėjusi ginklą, tą pirmą naktį sugebu pamiegoti.
Tačiau košmarai vis vien aplanko.

Setas su manimi susisiekti nebandė, tačiau pirmadienį

į pigųjį telefoną, kurį palikau krautis miegamojo kampe ir
visai pamiršau, paskambina Regina. Iš pradžių tas garsas,
nepažįstamas skambučio dzingsėjimas, išmuša iš vėžių.
Išvydusi jos numerį iškart atsiliepiu, o laisvąja ranka už-
tildau televizoriaus triukšmą.
- Sveika... Kete?
- Taip, - atsakau.
- Radau ją. Žinau, kur jis laiko Haną.
Išvykstu į Portlandą po valandos. Pasiimu tik telefoną
ir ginklą, įsimetu jį į rankinę prieš pat išeidama pro duris.
Turiu skubėti. Mintyse vis kartoju Reginos žodžius.

282
 Žmonos

Tą rytą kavinėje Regina papasakojo savo istoriją, ku­

rioje netrūko manipuliacijos ir smurto. Ne akivaizdaus, o
to, kurio negalėjo numatyti. Ji ištekėjo už žaviojo ir gyvy­
bingojo Seto, pirmieji santuokos metai buvo stebuklingi.
Tačiau neilgai trukus, kai persikėlė į Siatlą, Setas pasikeitė.
Regina apibūdino jį kaip užsidariusį ir nepastovios nuo­
taikos. Vakarais jis dažniausiai neateidavo miegoti į lovą,
o atsikėlusi rytais rasdavo jį ten, kur ir paliko vakare: stik­
linėmis akimis sėdintį priešais televizorių. Jis atsisakė
praustis ir valgė tik kartą per dieną. Visa tai ėmė gąsdinti
ir ji padrąsino jį kreiptis pagalbos. Setas atskleidė, kad ko­
voja su depresija, ir pažadėjo, jog greitu metu viskas susi­
tvarkys. Pradėjo dirbti su Aleksu, kūrė verslą ir atrodė, kad
kurį laiką viskas tikrai ėjo į gera.
Jo tėvo elektroninius laiškus Regina aptiko netyčia.
Setas buvo pamiršęs uždaryti naršyklę, todėl prisėdusi
prie kompiuterio Regina viską pamatė. Sakė, kad elektro­
niniai laiškai buvo išsiųsti prieš Seto tėvui nužudant savo
žmoną ir nusižudant. Laiškai buvo padriki. Tėvas svaičiojo
apie konspiracijos teorijas, kad valdžia privalėjo nužudyti
jį ir jo žmonas ir pasiimti vaikus. Jis įtarinėjo, kad Seto mo­
tina paslapčia į jo maistą deda vaistų, kad jis būtų pavargęs
ir apsvaigęs. Paskutinį laišką atsiuntė dieną prieš mirtį,
jame aprašė planą nužudyti savo žmoną ir nusižudyti. Nu­
kentėtų tik jiedu - ketino pasigailėti kitų žmonų. Regina
ieškojo Seto atsakymų įsitikinusi, kad jis bandė tėvą atkal­
bėti, įtikinti, kad jam reikia pagalbos, bet nieko nerado.
Paklausė apie tai Seto, šis supyko. Tai buvo vienintelis
kartas, kai mačiau Reginą emocionalią, nusimetusią tvirto
šaltumo kaukę. Jos akys prisipildė ašarų pasakojant, kaip

283
 T arr yn Fisher

Setas daužė viską aplinkui: vazas, lėkštes, net nusviedė

ant grindų televizorių. Jis apkaltino ją šniukštinėjus ten,
kur neturėjo kišti nosies. Tada grasino. Suėmęs už kaklo
prispaudė prie sienos, kol Regina neišrėkė, jog yra nėščia.
Setas staigiai nuleido rankas ir nusišypsojo, sakytum
paskutinių dešimties minučių nė nebūtų buvę. O tada ap­
siverkė. Rankomis apsivijęs Reginos liemenį nekontroliuo­
jamai raudojo kartodamas, kad atsiprašo ir kad pokalbis
apie tėvų mirtį kažką sužadino. Kol Regina sustingusi
stovėjo jam apsivijus jos liemenį, Setas pažadėjo kreiptis
pagalbos ir patikino, kad viskas pasikeis. Apie tą įvykį jie
daugiau nekalbėjo, o pirmaisiais Reginos nėštumo mėne­
siais viskas atrodė tobula: Setas buvo beprotiškai mylintis
būsimas tėtis. Ji beveik pamiršo tą incidentą. Tada, dvi­
dešimt pirmą nėštumo savaitę, persileido. Jau buvo pra­
dėjęs ryškėti pilvukas ir ji jautė vaikelį judant. Turėjo ją
pagimdyti - tai buvo mergaitė. Setas atrodė sugniuždytas,
žadėjo, kad jie bandys dar kartą. Tačiau Regina atsisakė. Bi­
jodama dar kartą patirti tą patį, pasirūpino apsauga - kon­
traceptiniu implantu - ir atsidėjo karjerai. Setas maldavo,
kad tą implantą išsiimtų, o jai atsisakius jie nutolo. Galiau­
siai jis pasiūlė daugpatystę, nes norėjo vaikų. Reginai at­
sisakius prašė skyrybų, ji sutiko, tačiau jis vis vien pas ją
grįždavo. Apmokėdavo pusę jos sąskaitų, mat taip susitarė
jai sutikus skirtis. Todėl atvykęs į Portlandą darbo reika­
lais Setas apsistodavo senajame jų name, iš pradžių svečių
kambaryje, bet galiausiai grįžo į bendrą lovą. Beveik įžvel­
giau Reginos veide gėdą, kai pasakojo, jog jam atvykus jie
vis dar mylėdavosi, nors jis buvo vedęs kitą. Ji prisipažino,
kad niekada nežinojo apie Haną, ir aš patikėjau.

28 4
 Žmonos

- Savaitę iki persileidimo jis ėmė ruošti man arbatą, -

sakė ji. - Atrodė keista, nes niekada nemėgo sukiotis virtu­
vėje. Rytais net nevirdavo kavos, o štai staiga pliko lapelius
tarsi profesionalas. Nė nesusivokiau, kol tu nepaminėjai
to paties.
- Gali būti sutapimas, - pareiškiau.
Regina papurtė galvą.
- Setas buvo vyriausias šeimoje ir neapkentė visų savo
brolių ir seserų. Jam atrodė, kad jie atima iš jo dėmesį. Yra
man sakęs, kad nekentė dalytis namais su krūva kūdikių.
- Ką bandai pasakyti?
Ji įsispoksojo į mane tarsi tikėdamasi, kad suprasiu, o
galiausiai paaiškino:
- Manau, kad padarys tą patį ir su kita mergina. Hana.
Turime jam sutrukdyti. Prireiks kelių dienų, kol ją rasiu.

285
 34

Regina atsiunčia adresą Perlo apygardoje, laukdama,

kol užsidegs žalias šviesoforo signalas ir galėsiu įsukti
į 5-ąjį greitkelį, įvedu jį į telefoną. Jaučiu, kaip daužosi
širdis, atrodo, kad ji užstrigusi gerklėje. Turiu užgniaužti
krūtinėje kylančią paniką. Turiu paskubėti. Turiu padėti
Hanai. Perlo apygardą esu mačiusi tik prabėgomis, prava­
žiuodama pro kadaise ten buvusį sandėlių rajoną, dabar
garsėjantį meno galerijomis ir prabangiais būstais. Su Setu
esame ten pietavę restorane šalia Vilameto upės, siurbėme
iš kiautų austres, o eidami prie automobilio laikėmės už
rankų. Ta diena buvo tobula. Netrukus sužinojau, kad
laukiuosi, ir spėliojau, ar vaikelį pradėjome tą naktį ką tik
išskalbtuose viešbučio pataluose.
Vairuodama paskambinu keliais būtinais numeriais,
balsas ramus, nors esu smarkiai susijaudinusi. Gavusi Re­
ginos žinutę bandžiau su ja susisiekti, bet skambutis buvo
iškart nukreiptas į balso paštą. „Ji pasirodys", - sakau sau.
Dirbame kaip komanda. Kažin kas slypi giliai mintyse, ta­
čiau nustumiu tai į šoną. Regina - viskas, ką turiu, todėl

286
 Žmonos

privalau ja pasitikėti. Visą kelionę esu nervinga, palinkusi

į priekį kalbuosi su kelyje besipainiojančiais automobiliais.
Ar Hanai viskas gerai, o gal Setas laiko ją įkalintą? Ar jai pa­
lengvės mane pamačius, o gal apsimes, kad nežino, kas aš?
Tos mintys, galinčios priversti abejoti sveiku protu,
siaubingai neramina. Pastarosiomis savaitėmis jos mane
prikankino per akis. Stipriau nuspaudžiu akceleratorių ir
automobilis šokteli į priekį, vos nesirėžia į sunkvežimio
galą. Važiuoju prisispaudusi prie sunkvežimio, kol jis pa­
sitraukia iš antros juostos. Kai jį aplenkiu, vairuotojas rodo
man vidurinį pirštą ir kažką rėkia. Nekreipiu dėmesio ir
judu prie kito automobilio, vos neįsirėžiu ir į jį. Taip tęsiu
dar kelias mylias, kol galinio vaizdo veidrodėlyje pamatau
žybsinčias raudoną ir mėlyną švieseles, išgirstu veriamą
sirenų kauksmą ir turiu persirikiuoti per dvi juostas, kad
pasiekčiau kelkraštį. Skrandžiui susisukus į mazgą, laukiu,
kol pareigūnas prieis prie lango.
- Ponia, prašau pateikti vairuotojo pažymėjimą ir tech­
ninį automobilio pasą.
Esu pasiruošusi. Paduodu viską pro langą ir metu iš­
šūkį pareigūnui žiūrėti man į akis. Sitai jis ir padaro, nors
akis slepia po vaizdą atspindinčiais akiniais - tokius poli­
cininkai nešioja filmuose. Pareigūnas nužingsniuoja prie
savo automobilio, rankoje laikydamas mano dokumentus.
Grįžta po kelių minučių.
- Ar žinot, kodėl jus sustabdžiau?
- Viršijau greitį, - nedvejodama atsakau.
Jo veidas nieko neišduoda: spokso pro akinius akmeniu
veidu, kažko tikisi.
- Vėluoju. Tai visiškai mano kaltė, tikrai nusipelniau
baudos.

287
 T arr yn Fisher

Vis dar nieko. Patapšnoju pirštu į vairą trokšdama, kad

jis paskubėtų ir greičiau viską užbaigtų. Pareigūnas grą­
žina dokumentus.
- Kitą kartą būkit atsargesnė.
Tik tiek? Žvilgteliu į jo ženklelį: pareigūnas Moralesas.
- Am... ačiū, - išlemenu.
- Viskas gerai, - taria jis. - Geros dienos.
Užtrunku dešimt minučių, kol vėl įsilieju į greitkelio
eismą, krūtinėje vis dar pašėlusiai plaka širdis. Tačiau vėl
atsidūrusi kelyje jaučiuosi beveik gerai - geriau nei iki
tol. Atleidžiu akceleratorių ir seku paskui vilkiką, šį kartą
greičio neviršiju.

Vos pradėjus leistis saulei, kertu į miestą vedantį tiltą.

Pastatus apšviečia šilta oranžinė šviesa ir akimirką atrodo,
kad dabar vasara, nors jos teks laukti dar ilgai. Tada šis
didelis nesusipratimas bus išspręstas ir gyvenimas grįš į
įprastas vėžes. Tas jausmas toks stiprus, kad turiu kovoti
su juo, nustumti šalin. Kartais didžiausias moters priešas
yra viltis, kad ji viską išsigalvoja. Kad beprotiškos yra ne
jos gyvenimo aplinkybės, o beprotė ji pati. Juokinga, kokią
didelę atsakomybę moteris yra pasiryžusi prisiimti vien
tam, kad palaikytų iliuziją. Galvoju apie orą: šaltoka, tad
iškvepiant pasklinda garai. Mano gyvenimas yra žiauri
ir bauginanti apgavystė, mane lengva apsukti aplink
pirštą... Tokia pastarųjų dienų pamoka: viskas ne visada
yra taip, kaip atrodo. Nusipurtau paskutinius to jausmo
likučius, pervažiavusi tiltą pasuku į Portlando centro šur­
mulį, sugrįžta ryžtas. Setas ir jo nedidelis haremas. Prieš
išvažiuodama pasitikrinau banko sąskaitą ir išvydau pa­
sikartojančias grynųjų išėmimo operacijas: du kartus per

288
 Žmonos

savaitę pastaruosius šešis mėnesius. Kaip to nepastebėjau

anksčiau? Setas slapčia naudojo mano pinigus, kad grą­
žintų skolą Reginai. Svarstau, ar ji žino, iš kur jis traukia
tuos pinigus, ar tai ką nors pakeistų? Jis už viską atsakys.
Nuspaudžiu akceleratorių.
Navigacijos programėlė nuveda prie pastato, kuris vis
dar baigiamas statyti. Keturaukščiai daugiabučiai visiškai
nauji, palei gatvę išrikiuotos jų reklamos. Apsilankykite
mūsų biure! Vakarinė dalis apgyventa, o prie rytinės vis
dar įtaisyti pastoliai, besieniai butai apdengti plastikine
plėvele. Pasistatau automobilį ir dvejodama išlipu. Kaip
Setas gali įpirkti tokį butą Hanai, kai Regina gyvena toje
lūšnoje? Tikriausiai vis dar stengiasi padaryti Hanai
įspūdį. Rado būdą užtikrinti, kad nėščia žmona jaustųsi
saugi. Stovėdama prie automobilio bandau prisiskambinti
Reginai, bet esu nukreipiama į balso paštą. Palieku prane­
šimą, balsas dreba.
- Regina... Aš čia, pas Haną... Tikėjausi, kad ir tu čia
būsi. Einu vidun. Tiesiog... Turiu sustabdyti tai, kas
vyksta... - Baigiu pokalbį, kol nepradėjau verkti.
Šio daugiabučio, kitaip nei manojo, durys nereikalauja
kortelės norint įeiti. Patekti į Hanos aukštą gana lengva dėl
statybų chaoso. Žvilgteliu į ant vestibiulio sienos kabantį
laminuotą pastato žemėlapį ir randu, kad jos butas an­
trame aukšte. Liftui kylant, siekteliu už nugaros, paliečiu
šaltą pistoleto metalą. Automobilyje perkėliau jį iš rankinės
už kelnių juosmens.
Neturiu nė menkiausio supratimo, kokios būsenos šiuo
metu Setas, kaip reaguos mane čia pamatęs. Jis nesveikas,
yra serijinis negimusių vaikų žudikas, pribaigiantis savo
kūdikius ir keliantis grėsmę žmonų gyvybėms. Dieve, kas

289
 T arr yn Fisher

man negerai, kad į visa tai įsivėliau? Prisimenu Seto veidą

tą popietę, kai jį užsipuoliau, žiaurų šaltumą, kurį paste­
bėjau prieš prarasdama sąmonę. „Praradau sąmonę" yra
gana abstraktus apibūdinimas. Esu tikra, kad jis galynėjosi
su manimi ant grindų, trenkė mano galvą į virtuvės ply­
teles, bet prisiminimai apsitraukę rūku.
Kai išlipu iš lifto Hanos aukšte, širdis grasina iššokti iš
krūtinės. Ar Setas bus su ja, o gal ji viena? Jos buto durys
toliausiai nuo lifto. Ar atsiras, kas mane išgirs, jei kas nors
nutiktų? Įpusėjusi koridorių stabteliu ir delnu įsiremiu į
sieną, keliskart giliai įkvepiu. Tada nužingsniuoju greičiau
nei įprastai.
- Laikas tai užbaigti, - tyliai ištariu pati sau. Stoviu prie
durų, delnai sudrėkę. Kilsteliu ranką ir pabeldžiu. Garsus
bum bum nuaidi ilgu koridoriumi. Nosį kutena šviežių
dažų ir naujų kilimų kvapas, apsidairau norėdama įsiti­
kinti, ar neatsidarys kuris kitas butas. Girdžiu, kaip Mak­
teli skląstis, netrukus plačiai atsiveria durys. Užklupau ją
nepasiruošusią. Hana stovi tarpduryje šiek tiek pravėrusi
burną, ant rankos kabo virtuvinė šluostė.
- Man reikia su tavim pasikalbėti, - prabylu jai nespėjus
nieko pasakyti. - Tai labai svarbu... - Kai ji neatrodo įti­
kinta, priduriu: - Tai susiję su Setu.
Tyrinėdama mane ji suspaudžia lūpas ir suraukia kaktą.
Dailus veidas perkreiptas susirūpinimo, ji žvilgteli per petį
į butą ir man pirmą kartą dingteli, kokia ji jauna. Visiškas
vaikas. Tokio pat amžiaus kaip aš, kai pradėjau slaugytojų
kursus. Tada ir aš įsimylėjau Setą, besąlygiškai juo pasiti­
kėjau. Ką būčiau dariusi, jei prie mano durų būtų išdygusi
Regina ir išpyškinusi, ką dabar ruošiuosi atskleisti aš? Hana
akimirką sprendžia, ką daryti. Prisiverčiu nespoksoti į jos

290
 Žmonos

pilvą, sukoncentruoti žvilgsnį ties veidu. Juk nenoriu žinoti,

ar ne? O jei pavėlavau? Nesugebėčiau su tuo gyventi.
Ji pasisuka į butą palikusi atviras duris. Priimu tai kaip
leidimą įeiti. Hana žengia į svetainę, čia stovi jos namuose
matyta sofa. Spoksodama į mane, ant krūtinės sukryžiuoja
rankas. Atrodo sutrikusi. Atsargiai uždarau duris ir žengiu
kelis žingsnius arčiau jos. Prie sienų stovi neišpakuotos ne­
sužymėtos dėžės. Ji kraustėsi skubėdama. Pro miegamojo
duris matau nepaklotą lovą, į gumulą suraizgytą patalynę.
Iš įpročio apsižvalgau ieškodama Seto ženklų: batų poros,
stiklinės vandens, kurią visada palieka ant naktinio sta­
liuko. Bet nežinau, kokie jo įpročiai čia, su Hana, o juk jie
tikrai gali gerokai skirtis nuo to, kas pažįstama man. Ženg­
teliu arčiau ir Hana išsigandusi pakelia akis.
- Kaip jautiesi? - atsargiai paklausiu.
Ji ranka automatiškai apglėbia pilvą. Puikiai prisimenu
tą judesį, tą kūne puoselėjamos gyvybės suvokimą. Kažkas
krūtinėje nuslūgsta. Palengvėjimas. Ji vis dar nėščia.
- Sakei, kad jis tave mušė, Hana, - tariu. - Ar tai buvo
tiesa?
- Ne, tai tu sakei, kad jis mane mušė, Kete, - atšauna
ji. - Bandžiau pasakyti, kad tai netiesa, bet tu manęs ne­
siklausei.
- Netiesa, - prieštarauju. - Mačiau mėlynes...
Hana atrodo užklupta iš pasalų. Apsidairo, tarsi ieškotų
pabėgimo.
- Jis supyko, kad radau tave ir atvažiavau su tavimi su­
sitikti, - pareiškiu. - Kai po paskutinio mūsų susitikimo
grįžau namo, paklausiau jo apie tave.
Jos akys išsiplečia, bet lūpos lieka užsispyrusiai su­
čiauptos, lyg bijotų pratarti vos žodį.

291
 Tarr yn Fisher

- Mes susiginčijom, susirėmėm ir netrukus jau gulėjau

ligoninėje.
Hana papurto galvą, negalėdama patikėti.
- Žinai, kad jam kažkas negerai. Tai, kaip jį auklėjo...
kaip jis prašė mūsų gyventi...
- Kaip prašė mūsų gyventi? - pakartoja ji. - Apie ką
kalbi?
Pasigirsta spynoje sukamo rakto traškesys, prasiveria
buto durys. Man užgniaužia gerklę, atrodo, kad šiame ma­
žame bute vos galiu įkvėpti. Nagais susiimu kaklą. Nesu
tikra, ką tikiuosi ten rasti, gal kokį vėrinį, kurio galėčiau
įsikibti ir taip susitvardyti.
Pro duris įžengia Setas su glėbiu plastikinių maišelių.
Iš pradžių manęs nepastebi. Žengia prie Hanos, atsipalai­
davęs šypsosi, pasilenkia jos pabučiuoti.
- Radau tų konservuotų kriaušių, kurias mėgsti, -
prabyla jis, o tada staigiai sustoja pastebėjęs jos veido iš­
raišką. - Kas nutiko, Han?
Hanos galva pasisuka mano pusėn, Setas nuseka jos
žvilgsnį. Atrodo sutrikęs, tarsi negalėtų patikėti, kad juos
čia radau. Jis pastato maišus ant grindų, iš vieno iškrenta
ir nusiridena konservuotų kriaušių skardinė.
Hana žvilgsniu laksto tarp mūsų, jos fėjiškų bruožų
veidas pelenų spalvos, lūpos baltos kaip miltai.
- Aš pas Haną, - pareiškiu. - Kad ją perspėčiau.

292
 35

Setas atžirglioja ir sugriebia už dilbio man nespėjus pa­

judėti. Vos prieš akimirką veide matyta nuostaba dingusi.
Bijau įdėmiai į jį žiūrėti, todėl vedama prie sofos nenulei­
džiu akių nuo Hanos. Setas mane stumteli, keliai susilenkia
ir krentu ant dvivietės sofos. Ji minkšta, pagalvės didelės
ir purios, paskęstu jose. Netrukus nebegaliu atsitiesti, jau­
čiuosi nerangi ir kvaila. Nevikriai galynėjuosi pati su sa­
vimi, kol atsisėdu ant paties krašto ir suglaudžiu kelius
pasiruošusi vėl šokti ant kojų. Hana į mane nežiūri. Stovi
šalia Seto, akys nudelbtos. Svarstau, ko jis jai pripasakojo,
kas, jos manymu, aš esu.
- Kaip mus radai? - klausia Setas.
Tvirtai suspaudžiu lūpas. Neketinu atskleisti, kad man
padėjo Regina.
- Kete. - Jis žengia žingsnį arčiau.
Krūpteliu ir iškart susigėstu. Juk jis nieko man nedarytų
matant Hanai.
- Kviečiu policiją, - pareiškia iš kišenės traukdamas te­
lefoną. - Persekioji mus. Keli pavojų sau ir Hanai.

293
 T arr yn Fisher

Ketindama prieštarauti praveriu lūpas, bet kaipmat

užsičiaupiu. Esu pernelyg šokiruota, kad išspausčiau bent
žodį. Persekioju? Kaip jis gali apsimesti, kad keliu pavojų
Hanai, kai pats ją muša?
- Nuėjai per toli, - tęsia Setas. - Viskas baigta, buvo
baigta jau kurį laiką. - Ranka apsiveja Hanos pečius. Ar
man tik atrodo, ar ji įsitempė? - Papasakojau viską Hanai.
Ji žino apie mus.
Žino apie mus? Žino ką? Kaktą nudiegia skausmas, pri­
simerkiu ir mirkčiodama bandau su juo kovoti.
Nežiūriu į Setą, apsimetu, kad jo čia nėra. Spoksau tik
į Haną, į jauną merginą, kurios gyvenimą jis ketina suga­
dinti. Ji tokia mažytė, gerokai jaunesnė už Setą; apsivijęs ją
ranka, jis atrodo kone kaip tėvas.
- Hana, - atsargiai kreipiuosi. - Ką Setas tau pasakojo
apie mane?
Ji staigiai pakelia galvą ir sutinka mano žvilgsnį, Seto
pečiai įsitempia. Hana žvilgteli jo pusėn, tuo tarpu jis
akimis gręžia mane.
- Pasakiau jai tiesą, - taria Setas. - Viskas baigta, Kete.
- Klausiau ne tavęs, o Hanos. - Pažvelgiu į ją. - Kai atva­
žiavau pas tave į namus, apsimetei, kad manęs nepažįsti...
Ji prikanda apatinę lūpą, akys įnirtingai mirksi.
- Žinojai, kas aš, - prabyla Hana. - Lankeisi mūsų na­
muose apsimesdama kitu žmogumi. Persekiojai mus... -
Jos balsas kyla.
Reikia, kad ji išliktų rami ir galėtų logiškai mąstyti, kad
manęs išklausytų. Linkteliu.
- Tu teisi. Lankiausi jūsų namuose. Buvo smalsu, kas
tu. Žinojau, kad, be manęs - teisėtos žmonos, - Setas

294
 Žmonos

užmezgęs santykius su dar dviem moterimis, ir norėjau

pamatyti... tave.
Jos galva mėšlungiškai lošteli, tarsi būčiau trenkusi an­
tausį.
- Apie ką čia kalbi? - Hana pažvelgia į Setą, tada vėl į
mane.
- Mudu su Setu vis dar susituokę, - pareiškiu.
- Tu išprotėjai. - Jos balsas dreba.
Pažvelgiu į Setą, mano žvilgsnis įtemptas, atrodo, kad
akys iššoks iš akiduobių.
- Štai ką jai papasakojai? - klausiu jo. - Ji niekada neži­
nojo apie poligaminę santuoką. Tai tą istoriją pasilikai tik
man?
Sujuda jo žandikaulis. Iš akių matau, kad esu teisi.
- Gyvenom kartu kaip vyras ir žmona, - sakau pasisu­
kusi į Haną.
Ji pradeda verkti. Setas siekia ją apkabinti, bet Hana jį
atstumia, visą butą užpildo verksmas.
- Žiūrėk, ką padarei, - sako Setui. - Žiūrėk, ką atsivedei
į mūsų gyvenimą.
Pirmą kartą pažvelgiu į Setą. Jo burna prasiveria ir užsi­
čiaupia. Atsivedei į mūsų gyvenimą? Tai Haną Setas atsivedė
į mūsų gyvenimą. Aš čia buvau pirma.
Akimirką esu priblokšta. Įsivaizduoju jį kaip savo vyrą,
o ne šią pabaisą. Vyrą, kurį mylėjau, kuris švelniai bučiuo­
davo mane į lūpas ir masažuodavo kaklą po ilgos darbo
dienos. Gaminau jam vakarienę o jis gyrė mano gebėjimus;
kai bute kas nors sugesdavo, jis išsitraukdavo įrankių dėžę
ir pataisydavo, kol stovėdavau šalia ir didžiuodavausi,
kaip jam viskas sekasi. Visą kūną persmelkia skausmas,

295
 T arr yn Fisher

tačiau jis staigiai dingsta - jį pakeičia pyktis. Kaip jis drįsta.

Kaip drįsta vieną minutę mane mylėti, o kitą - išmesti kaip
nereikalingą.
Seto dėmesys nukreiptas ne į mane. Jis susikoncen­
travęs į Haną.
- Jai negerai, - aiškina jis. - Tik ką išėjo iš psichiatrijos
ligoninės. Atleisk, Hana... Myliu tave, tik tave.
- Negerai? - pakartoju. - Buvau toje ligoninėje todėl,
kad mane ten uždarei, todėl, kad bijojai, jog galiu apie tave
papasakoti. - Kreipiuosi į jo drebančią merginą: - Jis su
manimi elgėsi gerai - ar bent jau taip galvojau - ir tikėjau
viskuo, ką man pasakodavo. Praradusi kūdikį tapau jam
nebereikalinga. Ar su tokiu vyru nori būti, Hana? Su vyru,
kuris tau meluoja, tave muša, kuris susiranda kitų moterų,
kad patenkintų savo liguistus, nepasotinamus poreikius?
Ir esu ne tik aš, - ‘pareiškiu. - Jis žaidžia ir su Regina.
- Todėl čia atvykai? - sušnypščia Setas. - Kad apkal­
tintum mane mušant mylimą moterį? Ar išprotėjai? Agre­
syvi čia esi tu. Užsipuolei mane, kai bandžiau tave palikti.
Turėjom persikraustyti, kad pabėgtume nuo tavęs.
- Ant jos rankų buvo mėlynių! - rėkiu. - Mačiau jas!
- Paaiškinau tau, iš kur tos mėlynės, - įsiterpia Hana. -
Man jos lengvai atsiranda.
Papurtau galvą.
- Tavo akis... tą dieną turėjai mėlynę po akimi...
Hana neužtikrintai pažvelgia į Setą ir akimirką tikiu,
kad man pavyko, kad ji pripažins, kas nutiko. Tačiau jos
žodžiai mane apstulbina.
- Įsistačiau tą mėlynę, kai mylėjomės. Tada nenorėjau
sakyti. Mes buvom vos pažįstamos, apie tai kalbėti gėda.
Setas netyčia alkūne trenkė man į akį.

296
 Žmonos

Negalėdama patikėti spoksau j ją. Kodėl ji vis dar me­

luoja?
- Jis kartą mane stumtelėjo, kai ginčijomės. Susižei­
džiau ausį. Gal tavęs ir nemušė, bet...
- Kete, tu puolei mane, trankei į krūtinę. Bandžiau tave
sulaikyti... tu kritai...
Seto balsas piktas, tarp antakių tarsi įpjovimas įsirėžusi
gili raukšlė. Koks puikus aktorius! Hana akimis laksto nuo
manęs prie jo, tarsi nežinotų, kuriuo tikėti. Įsikimbu šito,
nes tik privertusi ją patikėti galėsiu atplėšti nuo Seto.
- Ne, aš viską atsimenu ne taip.
Setas karčiai nusijuokia.
- Atrodo, kad tu daug ko neatsimeni, - iškošia pro su­
kąstus dantis.
- Kodėl tavo namas registruotas mano vardu? - pa­
klausiu. Pasisuku į Haną. - Namas, kuriame gyveni, pri­
klauso man.
Hana nusuka žvilgsnį, Seto akys išsprogsta.
- Nes tai tavo namas, Kete! Tau jį paliko senelė.
- Ne! - šaukiu. Tačiau kažkur giliai suvokiu, kad tai
tiesa. Senelei mirus, jau turėjau butą, todėl pasiūliau Setui
naudotis namu, kol lakstė iš Portlando į Siatlą. Jis sakė,
kad už tai nemokamai renovuos namą taip, kaip noriu. Iš
gerklės išsiveržia verksmas. Kilsteliu ranką prie kaklo. Imu
kvėpuoti trūkčiojamai, žiopčioju. Kaip galėjau nežinoti,
kad tai mano - mano senelės - namas? Hana man jį aprodė,
o aš sekiojau iš paskos per kambarius, lyg lankyčiausi ten
pirmąkart.
- Tą namą nuomoti nusprendė tavo turto valdytojas, -
sako Setas.

297
 T arr yn Fisher

Nekenčiu, kaip jis žiūri į mane: su gailesčiu ir pasišlykš­

tėjimu.
- Tu išprotėjai, - pareiškia Setas. Žodžiai nuskamba
tik tarp kitko, jis purto galvą. Džiaugiasi, kad su manimi
baigta, žiūri į mane kaip į kliūtį, kurios reikia atsikratyti,
visada taip žiūrėjo.
- Ne, neišprotėjau.
Drebu taip stipriai, kad girdžiu, kaip kalena dantys.
Spoksau į Setą, jis nusijuokia.
- Aišku, kad išprotėjai. Visada buvai išprotėjusi. Buvai
apsėsta mano buvusios žmonos taip pat, kaip dabar esi
apsėsta Hanos. Mūsų santykiai buvo klaida, Kete, tik tiek.
Man patiko tave dulkinti, girdi mane? Tik tam tavęs ir rei­
kėjo.
Jis pasisuka į Haną tą akimirką, kai viena ranka įsi­
kimbu į sofos kraštą. Skausmas gąsdina: jaučiu jį pėdose...
krūtinėje... akyse.
- Mažute, - Setas kreipiasi į Haną, - suklydau. Prašau...
- Kodėl nesakei, kad tai jos namas? - Hana purtydama
galvą lėtai traukiasi.
- Ketinau pasakyti... po to, kai viską užbaigiau su Kete.
Nenorėjau tavęs liūdinti. Vaikelis... Prašau, Hana, pa­
klausyk, visa tai buvo klaida. Aš labai atsiprašau.
Jį vėl pričiupo meluojant. Žengiu viltingą žingsnį Hanos
link.
Setas man sušunka:
- Nedrįsk prie jos artintis!
- Kokia dar klaida? - surinku. - Aš tavo žmona!
Kambaryje įsivyrauja tyla, Setas su Hana pakraupę
spokso į mane.

298
 Žmonos

- Ne, Kete, - išgirstu balsą už nugaros. - Tu jo meilužė.

Sustoju, kraujas venose sustingsta. Atsisukusi matau
tarpduryje Reginą, ant jos peties kabo rankinė, ji neužtik­
rintai apsidairo. Mūsų žvilgsniai akimirką susitinka, tada
ji pastebi virtuvėje verkiančią Haną. Regina žengia vidun.
- Tu buvai jo meilužė ir pasiūlei jam gyventi tavo name
su naująja žmona.
- Netiesa.
Bet tai tiesa. Dabar prisimenu. Setui vedus Haną, iš
namo ką tik buvo išsikraustę nuomininkai, jis buvo tuš­
čias. Pasiūliau jį jiems. Galvojau, kad tai palenks Setą mano
pusėn: būsiu dosnioji, altruistiškoji žmona. Spoksau j Re­
giną, akys prisipildo ašarų.
- Dėl tavęs iširo mūsų santuoka, - sako ji. - Turėjai ro­
maną su Setu.
Ausyse girdžiu riaumojimą. Pirštų galiukai ima dilg­
čioti.
- Regina man viską papasakojo, Kete, - sako Setas. -
Kad lankeisi jos biure apsimesdama kitu žmogumi, kad
įsiveržei į jos namus. Apie beprotiškas teorijas, kad sukė­
liau tau persileidimą, apie tai, kaip buvai įsitikinusi, kad
mano tėvai gyvi...
- Tu sakei, kad tavo tėvai gyvi! Jie nedalyvavo mūsų
vestuvėse - sakei, kad taip nutiko todėl, kad tėvas gulėjo
ligoninėje...
- Ne. - Jis lėtai purto galvą. - Todėl jie nedalyvavo
mano ir Reginos vestuvėse. Pasakojau tau apie tai.
-Ne.
- Taip, Kete. O Dieve, o Dieve, - kartoja jis.
Regina atsisuka į mane, jos veide nematau nieko: iš jo
dingusi bet kokia išraiška. Stebeilijam viena į kitą.

299
 Tarr yn Fish er

- Kodėl taip pasielgei? - klausiu.

- Jums viskas gerai? - Regina žiūri tai į Setą, tai į Haną.
- Regina, - kreipiuosi.
Ji mane pertraukia:
- Kėtė paliko man balso pranešimą. Sakė, kad važiuoja
čia. Nežinojau... nerimavau.
Mane perlieja šaltis: prasideda ties sprandu ir lėtai lei­
džiasi kūnu kaip nematoma ranka. Bandau sugauti Re­
ginos žvilgsnį. Ką ji daro? Juk tikrai atvyko čia stoti mano
pusėn. Noriu paklausti, kas vyksta, kodėl ji į mane nė ne­
žiūri, bet liežuvis prilipęs prie gomurio, širdis nenustoja
stipriai plakti.
- Iškviečiau policiją, - sako ji. - Pasakiau, kad važiuoji
čia ketindama pakenkti Setui ar Hanai, kad grasinai tai pa­
daryti.
Dabar drebu Visu kūnu. Tai pasala, viskas buvo pa­
prasčiausia pasala. Kai Regina pasakė sužinojusi, kur yra
Hana, buvau pernelyg užsiėmusi, kad paklausčiau, kaip
sužinojo. Ji visą šį laiką žinojo, kur jie, o aš elgiausi būtent
taip, kaip ji ir numatė.
Pažvelgiu į ašaras liejančią Haną. Susimąstau apie ap­
triušusį Reginos butą, jos kandumą, viską, ką pasakojo
apie Setą. Ji nori, kad atrodyčiau kaip beprotė.
- Tu, suknista kale, - rėžiu žengdama prie jos. Nežinau,
ką ketinu daryti, bet jau netrukus matau Reginą priešais ir
sugniaužiu jos kaklą. Padariau klaidą. Setas tuoj pat šoka
prie manęs, sugriebęs už riešų traukia šalin. Grumiuosi su
juo, spardausi ir jaučiu, kaip pataikau jam į kelį. Jis su­
niurzga iš skausmo ir krenta ant manęs, prispaudžia prie
grindų. Siekiu ginklo, kurį dėl visa ko įsikišau už kelnių
juosmens. Ranka įkalinta, pirštai liečia vėsų metalą, Setas

300
 Žmonos

visu svoriu užgulęs viršutinę mano kūno dalį. Girdžiu,

kaip spiegia Hana, kaip Regina šaukia mano vardą. Ne­
galiu leisti jam pakenkti Hanos vaikeliui. Šiaip ne taip iš­
laisvinu ginklą iš džinsų pančių. Pirštas randa gaiduką.
Seto keliui iš visų jėgų judant mano pilvo link, spusteliu.
Pasigirsta garsus pokštelėjimas, tada Reginos riksmas, ji
liepia Hanai skambinti 911. Oras iš plaučių išeina tą pačią
akimirką, kai ant rankų pajuntu kraują. Setas suglemba
ant manęs, ginklas lieka įkalintas tarp mudviejų. Šiltas jo
kraujas plinta man ant pilvo. Vos galiu įkvėpti. Ir būtent
tada, gerklėje stringant kvėpavimui, prisimenu. Setas pri­
sėda prie manęs kavinėje, pasakoja, kad yra vedęs, pirminis
mano pyktis, o tada - mūsų romanas, mano nėštumas... ir
jo žmona Regina jį palieka. Prisimenu galvojusi, kad dabar
jis ves mane, nes Reginos nebėra, kad būsime šeima. Tačiau
tada praradau vaikelį... O Dieve, o Dieve. Atsibundu ligoni­
nėje, gydytojas sako, kad niekada negalėsiu turėti vaikų.
Seto veido išraiška...
Tada jis mane paliko. Dėl Hanos. Kekšės, kuri yra jauna
ir vaisinga, gali išnešioti jo vaikus. Jie abu kilę iš Jutos, ji
dešimt metų jaunesnė. Bet maldavau, kad Setas grįžtų pas
mane: sakiau, kad nesvarbu, jog vedė Haną, kad vis vien
noriu jo. Ir taip prasidėjo antrasis mūsų romanas.

301
 36

Šį kartą viskas kitaip - esu labiau atsipalaidavusi, ne

taip nerimauju. Darbuotojai žino mano vardą, nebesijaučiu
kaip beveidė auka. Su gydytoju Stainbridžu susitinku tris­
kart per savaitę. Jis sako, kad darome pažangą.
Klaidžioju ilgais, senienomis atsiduodančiais koridoriais,
galvoju apie savo sprendimus, įvardiju silpnybes. Per gyve­
nimą patyriau tiek daug akimirkų, kai turėjau būti budri,
užuot klejojusi, panirusi į transą. Leidau įvykiams rutuliotis.
Lankau kiekvieną užsiėmimą ir dalyvauju visose gru­
pėse: labiausiai mėgstu holistinę jogą, kur visi susirenkame
patalpoje be langų ir sklandžiai tūpčiojame ant violetinių
kilimėlių giliai kvėpuodami ir valydami mintis. Turime
tiek daug rūpesčių, tiek daug sutrikimų. Dukart per savaitę
Lorena atneša maisto iš mėgstamiausių mano restoranų,
aplanko ir mama, prisidengusi kaltės kauke, ji atbogina
didelių plastikinių indų su naminiais sausainiais.
- Užteks visiems, - sako.
Niekada jos neklausiau, ką galvoja apie visą reikalą su
Setu, ar susisiekė su juo. Nemanau, kad noriu žinoti. Kartą

302
 Žmonos

ištarus jo vardą, mamos veidas tapo rūškanas, bet jį greitai

nušvietė šypsena, kurią vadinu viskas gerai! išraiška.
Du kartus aplankyti buvo atskridusi Ana. Pirmą kartą
įmarširavo į Karalienės apygardos ligoninę turėdama daug
ką pasakyti apie Setą ir tai dėstė taip garsiai, kad girdėjo visi
aplinkui. Ji nuostabi. Tėtis neaplankė. Nesitikiu, kad užsuks.
Esu netikęs vaikas, kurio jis gėdijasi. Melavau tėvams apie
Setą, o dabar jie žino tiesą: esu meilužė, neverta santuokos.
Paskutinę savaitę Karalienės apygardos ligoninėje sė­
džiu viena prie lango valgykloje, priešais lėkštėje stingsta
piemenėlių pyragas. Ir, aišku, želė - jos yra visada. Vanduo
metalo ir purvo skonio, tačiau vis vien lėtai jį gurkšnoju
spoksodama į apačioje besidriekiančią žalią pievą. Langas
apsitraukia nuo iškvepiamo oro, imu kvėpuoti tankiau ir
stebiu, kaip kondensato dėmė plečiasi ir susitraukia, ple­
čiasi ir susitraukia.
Lankyti terapiją dabar visiški niekai, tikrai, net nau­
dinga. Po to, kai į Hanos ir Seto laikinus namus atvažiavo
policija ir rado jį ant manęs kraujuojantį, buvau nugabenta
į ligoninę. Praleidau ten tris dienas, kol gijo nedideli sužei­
dimai, tada buvau perkelta į kalėjimą laukti nuosprendžio.
Žinoma, Regina mane pakišo - leido patikėti, kad Setas
sukėlė mudviejų persileidimus, privertė jį tuo apkaltinti.
Bet paaiškėjo, kad tai mano bylai buvo į naudą. Advokatas
pasistengė, kad mane pripažintų nepakaltinama, todėl
buvau nusiųsta į Karalienės apygardos ligoninę, šį kartą
gerokai ilgesniam laikui. Iš tiesų palengvėjo, nes baimi­
nausi, kad būsiu nugabenta į kokią naują vietą.
Antrą dieną ligoninėje susitikau su gydytoju Stainbridžu
ir jis papasakojo, kad Setą ir jo naująją žmoną persekiojau

303
 T arr yn Fisher

jau kurį laiką. Taip pat atskleidė, kad Seto buvusi žmona
Regina patvirtino šią istoriją - papasakojo, kad pasirodžiau
jos darbovietėje ir namuose, jėga įsiveržiau vidun ir rei­
kalavau informacijos apie Setą su Hana. Regina pateikė
balso pranešimą, kurį jai palikau prieš pat įlėkdama į Seto
ir Hanos butą. Gydytojas davė jo paklausyti, kai sėdėjau
odiniame krėsle priešais jį. Klausantis nekrustelėjo nė
raumuo, kūnas buvo įsitempęs iš nekantrumo. Suvokiau,
kad atrodžiau kaip beprotė. Tada gydytojas sustabdė įrašą
ir luktelėjo mano reakcijos. Nei paneigiau, nei sutikau. Ne­
verta neigti, kad juos persekiojau, - tai tiesa, nors Regina
mane ir apgavo. Sėdėjau tyliai, klausiausi Stainbridžo, ant
liežuvio galo tirpo visi pasiteisinimai.
- Neturi prisiimti visos atsakomybės dėl to, kas nu­
tiko, - sakė jis%- Setas taip pat turi problemų, kilusių dėl
to, kaip užaugo, dėl smurto, kurį sakosi patyręs. Jis ap­
gaudinėjo abi savo žmonas ir manipuliavo tavo jausmais.
Naudojosi tavimi ir skatino kliedesius. Bet čia susirinkome
spręsti ne Seto, o tavo problemų. Suvokusi, kas vyksta tarp
jųdviejų, susikūrei alternatyvią tikrovę, kad galėtum susi­
tvarkyti su vaikelio mirtimi ir tuo, kad Setas susirado kitą.
- Bet jis niekada nebandė manęs palikti, - sakiau aš.
Tada gerasis gydytojas pateikė pustuzinį mano ir Seto
laiškų, ištrauktų iš mano elektroninio pašto dėžutės. Leido
man juos perskaityti. Setas, visada pasižymėjęs loginiu
mąstymu, maldavo susitaikyti su faktu, kad tarp mūsų
viskas baigta, tikino, kad gailisi apgaudinėjęs Haną. Nie­
kaip neatsiminiau skaičiusi tuos laiškus ar į juos atsakiusi.
Gydytojas Stainbridžas teigė, kad tryniau juos beviltiškai
norėdama įtikėti, kad viso to nėra.

304
 /monos

- Policija taip pat rado paskyn], kurią sukūrei Vilo Mofito

vardu, tą, kurią naudojai norėdama priartėti prie Reginos...
- Taip, bet visa tai dariau tik todėl, kad maniau, jog ji
apgaudinėja Setą...
Stainbridžas pažvelgė j mane su užuojauta.
- O kaip dėl Seto tėvų? Jie siuntė man atvirukus... Iš­
saugojau juos.
- Atvirukai buvo tavo bylos dalis. Advokatas pristatė
juos prisiekusiesiems kaip įrodymą, kai prisipažinai esanti
kalta, nes veikei vedama beprotystės. Pati pasirašei tuos
atvirukus. Jie pakvietė rašysenos analitiką, kad tai įrodytų.
Prieš akis iškilo vaizdas, kaip laukiu maisto prekių par­
duotuvėje prie kasos, ant konvejerio juostos padėta krūva
atvirukų. Suinkščiau prie akių spausdama delnus.
- Viskas čia, Kete, tiesiai priešais tave, - tarė gydytojas,
tapšnodamas popierius. Jo pirštai buvo grakščiai išlenkti,
kaip gumbuotos medžio šakos. Susižavėjusi stebėjau, kaip
jie baksnoja j lapus. - Judu su Setu niekada nebuvote su­
situokę. Jis užmezgė su tavimi romaną, kai buvo vedęs
pirmąją savo žmoną. Regina jį paliko sužinojusi, kad tu
laukiesi. - Jis stabtelėjo leisdamas man tuos žodžius su­
vokti. - Bet tu praradai vaikelį ir tai iššaukė psichozę.
Setas nesukėlė persileidimų, bet Regina privertė tikėti,
kad jis tai padarė. Kodėl? Regina taip pat prarado kūdikį -
tai paaiškėjo teismo proceso metu, - bet gerokai anksčiau
už mane, aštuntą nėštumo savaitę. Ji liudijo, kad užtiko
Setą kišantį nagus prie jos kontracepcijos. Tą akimirką pa­
žvelgiau į ją, sėdinčią kitame teismo salės gale, prisimi­
niau jos išpažintį tą rytą kavinėje, pastebėjau, kaip išbąla
jos veidas.

305
 T arr yn Fisher

Kai ėmiau Setą matyti kaip priešą, buvo taip lengva pa­
tikėti viskuo, kuo mane bandė įtikinti Regina. Vieną dieną
mano vaikelis buvo sveikas, judėjo ir spardėsi, o tada tie­
siog nustojo. Nebuvo rasta jokio medicininio paaiškinimo.
Kartais taip tiesiog nutinka - kūdikiai miršta.
- Gydytojau Stainbridžai, ar nėra keista, kad Setas viso
to neminėjo, kai buvau čia praėjusį kartą? - paklausiau per
vieną susitikimą.
- Jis niekada neteigė esantis tavo vyras, Kete. Praėjusį
kartą atsidūrei čia todėl, kad Setas norėjo nutraukti santy­
kius. Tiek jis man prisipažino, kai kalbėjomės asmeniškai:
kad buvo vedęs kitą moterį ir kad esi jo meilužė. Jo žmona,
Hana, suprato, kas tu tokia, kai buvote susitikusios pasku­
tinį kartą. Atsimeni?
Prisimenu, kaip kartu vakarieniavome, kaip nuėjau į
tualetą ir grįžusi jds neberadau. Papasakojau tai gydytojui.
- Setas išsiaiškino, kur tu, ir pranešė jai. Pareikalavo,
kad Hana tuoj pat tave paliktų.
- Bet grįžusi į butą radau jį ten. Jo ranka buvo sužalota...
- Taip, na, jis teigia, kad sužinojęs, jog sekioji jo žmoną,
trenkė kumščiu į sieną. Užsipuolei jį, kai pasakė, kad viskas
baigta. Įsivaizduoju, kad pasakui jautė pareigą tave aplankyti.
- Bet jis grįžo manęs pasiimti, nuvežė namo.
- Ne, - paprieštaravo gydytojas. - Tave pasiėmė ir
namo nuvežė tėtis.
Išgirdusi tuos žodžius nusijuokiau.
- Juokaujat? Mano tėtis aplankė mane tik tada, kai iš­
ėjau iš ligoninės. Aš jam nerūpiu.
- Kete, pats buvau ten. Atvyko tavo tėvas, atvežė dra­
bužių, buvo su tavimi savaitę, kol jam į vakarienę įbėrei
sutrinto ambieno ir išsmukusi išvažiavai į Portlandą.

306
 Žmonos

- Ne, - prieštaravau. Kojos ir rankos atrodė keistos,

tarsi man nepriklausytų. Gydytojas dėl visko klysta arba
meluoja. Gal Setas iki jo prisibeldė, sumokėjo, kad tylėtų...
- Tuo metu vartojai daug vaistų ir vis dar kliedėjai.
Norėjau juoktis. Ar jie tikrai mano, kad esu tokia išpro­
tėjusi, jog supainiočiau savo tėvą su Setu?
Staigiai atsistojau, tas judesys toks ūmus, kad kėdė, ant
kurios sėdėjau, nukrito ir atsitrenkė j grindis, nuaidėjo me­
talinis pliaukštelėjimas. Stainbridžas įsispoksojo į mane iš
savo vietos, jo rankos ramiai sukryžiuotos ant stalo. Akys,
ant kurių krenta vikšrą primenančių antakių šešėlis, atrodė
liūdnos. Jaučiausi taip, lyg būčiau garavusi, lyg iš lėto bū­
čiau siurbiama į užmarštį.
- Užsimerk, Kete. Išvysk viską taip, kaip iš tiesų buvo.
Nė nereikia užsimerkti - viskas išdygsta prieš akis kaip
kino juosta.
Matau tas dienas bute, tik šį kartą teisingai: tėtis, besisu­
kinėjantis aplink ir duodantis man vaistus, tėtis, skaitantis
trilerius iš mano knygų lentynos, tėtis, su manimi ant sofos
žiūrintis „Draugus".
- Ne, - vėl pakartojau, akyse ėmė kauptis ašaros.
Setas neatvažiavo manęs pasiimti, jis pasakė, kad mūsų
romanas baigtas, ir grįžo pas savo žmoną. Setas antrą kartą
paliko mane likimo valiai. Manęs jam nepakako, manęs jam
nepakako. Nusipelniau būti viena. Mano dejonė garsi ir ve­
rianti, primena sireną. Nagais kabinausi į veidą, rankas,
visur, kur galėjau pasiekti. Norėjau nusinerti odą, draskyti
tol, kol liks tik raumenys ir kraujas, kol būsiu tiesiog bū­
tybė, o ne žmogus. Jiems atlėkus ir mane sugriebus, pirštų
galiukuose jaučiau šilumą, kraujas paliko dėmes ant jų
uniformų.

307
 T arr yn Fisher

Kai pradėjau dirbti slaugytoja, į priimamąjį, likus dviem

savaitėms iki Kalėdų, atvežė vyrą suknežinta kaukole. Jo
vardas buvo Robis Kleminsas, prisiekiau, kad niekada ne­
pamiršiu to vardo, nes tam vyrui nutikusi nelaimė buvo
ypač tragiška. Robis buvo stogdengys, laisvalaikiu savano-
riavo senelių namuose. Kabino ant jų kalėdines lemputes,
kai krito nuo antro aukšto ir nusileido ant nugaros, galva
trenkėsi į šaligatvį. Kai jį rado, dar buvo sąmoningas ir
kalbėjo ramiu, įprastu balsu. Kartojo, kaip reikia nudirti
voverei kailį, šią kalbą sakė penktoje klasėje. Atvežtas į
priimamąjį Robis verkė, murmėjo kažką apie savo žmoną,
nors nebuvo vedęs. Prisimenu, kaip pamačiau įdubą jo gal­
voje ir norėjau apsivemti, prisimenu vėliau matytas rent­
geno nuotraukas, kuriose jo kaukolė atrodė kaip įskilęs
kiaušinis. Smūgis paveikė smegenis: kaukolės nuolaužos
pateko į smegenų audinį, jų šalinimo operacija truko aštuo-
nias valandas. Nors išsaugojome jo gyvybę, nesugebėjome
sugrąžinti jo tokio, koks buvo iki nelaimingo atsitikimo.
Prisimenu galvojusi, kokie mes, žmonės, trapūs - tik sielos,
apgaubtos plonos odos ir trapių kaulų: vienas netinkamas
žingsnis ir mūsų savasties nelieka.
Mano smegenys vietoje ir nepažeistos: nenukritau
nuo stogo, nors atrodo, kad esu atsiskyrusi nuo realybės.
Gydytojas Stainbridžas man diagnozavo ne vieną sutri­
kimą, gėda juos vardyti. Esmė ta, kad mano smegenys
nėra sveikos. Dažnai sėdžiu palatoje įsivaizduodama, kad
mano smegenis apėmęs uždegimas ir iš jo randasi įvairios
diagnozės. Būna dienų, kai noriu prasiskelti galvą ir tas
smegenis išsiimti, įsivaizduoju, kaip galėčiau tai padaryti.
Noriu, kad man pagerėtų, bet kartais nė negaliu atsiminti,

308
 Žmonos

kas man negerai. Vieną popietę sėdėdama palatoje išvystu

tarpduryje gydytoją Stainbridžą. Rimta jo veido išraiška
išduoda, kad turi naujienų.
- Regina Koel nori su tavimi pasimatyti, - sako jis. -
Neprivalai su ja susitikti, jei nenori.
Esu sujaudinta: jis domisi mano gyvenimu ir yra kur kas
švelnesnis, ne toks susikaustęs ir formalus kaip iš pradžių.
- Noriu su ja pasikalbėti, - tariu. Ir tai tiesa - tikėjausi
šito ištisus metus, bridau per dienas laukdama, kol galėsiu
stoti akis į akį su atsakymais, kuriuos slepia pirmoji Seto
žmona.
- Užpildysiu sutikimo formą. Manau, kad tai tikrai gali
tau padėti, Kete. Viską sudėlioti į vietas ir judėti toliau.
Po dviejų savaičių seselė praneša, kad Regina atvyko.
Eidama į bendrąjį kambarį jaučiu, kaip stipriai plaka širdis,
vilkiu sportines kelnes ir marškinėlius be rankovių, plaukai
sukelti ant viršugalvio į netvarkingą kuodą. Prieš išeidama
iš palatos žvilgteliu į veidrodį ir nusprendžiu, kad atrodau
atsipalaidavusi... net visai graži.
Regina apsirengusi formaliai, vilki marškinius ir kelnes,
plaukai patraukti nuo veido ir suimti į šinjoną. Pasuku ten,
kur ji sėdi, praeidama šypteliu kai kurioms seselėms.
- Labas, Kete, - pasisveikina Regina.
Nužvelgia mane nuo galvos iki kojų, veide nuostaba.
Tikėjosi išvysti apsileidusią. Tokia nesu. Kasdien užsiimu
joga, valgau vaisius ir daržoves, netgi gerai miegu. Ligotos
mano smegenys, ne kūnas. Įsliuogiu į kėdę priešais ir nu­
sišypsau. Įsivaizduoju, kad tai taiki šypsena, nes nebesu
kankinama blogos nuojautos.
- Sveika, - atsakau.

309
 T arr yn Fisher

Nuo tada, kai grįžau į ligoninę, apie Reginą galvoju bene

kasdien. Mintys nėra piktos ar bjaurios, tai labiau smal­
sumas. Esu tiek pripumpuota vaistų, kad negaliu pykti.
Jos šnervės išsiplečia, abi itin atsargiai laukiame, kuri
prabils pirma.
- Kaip laikaisi?
Ledai pralaužti!
Nukreipiu dėmesį nuo savęs.
- Kodėl tu čia?
- Nė nežinau, - atsako ji. - Tikriausiai norėjau sužinoti,
kaip laikaisi.
- Kad pasijustum geriau ar blogiau?
Jos blyškų veidą išmuša raudonis, ant skruostų ir
smakro išryškėja braškių spalvos dėmės. Reginos žaidimas
turėjo nemenką kąiną: gal ji ir norėjo mane nubausti, bet
Setas su Hana už tai mokės visą likusį gyvenimą.
- Tikriausiai abu. Niekada nenorėjau, kad viskas taip
pasisuktų...
- Tai kodėl? - klausiu.
- Sugriovei mano gyvenimą. Norėjau, kad už tai sumo­
kėtum.
Mintys lekia pašėlusiu greičiu, nukrypsta į gailesčio
ir kaltės liūną. Nežinojau, kad griaunu jos gyvenimą... ar
žinojau? Mano vaizduotė sugriovė ne vieną gyvenimą, ta­
čiau Regina nebuvo tokia nekalta kaip Hana. Ji naudojosi
mano silpnybėmis, pakišo mane.
- Na, gavai, ko norėjai, ar ne?
- Taip, - pagaliau pripažįsta ji. - Taip, tikriausiai gavau.
Taip norėjau ką nors apkaltinti dėl savo vaikelio mir­
ties, kad niekada neabejojau Reginos pasakojimu, o ji, taip

310
 Žmonos

troškusi mane nubausti, niekada neįsivaizdavo, kokias pa­

sekmes tai atneš.
- Žinojau, kad turi problemų su psichika, bet nė nenu­
tuokiau, ką buvai išsigalvojusi apie poligamiją.
Susigėdusi nusuku žvilgsnį. Gėda - greitas parbloš-
kimas į realybę. Gydytojas Stainbridžas sakė, kad gėda pri­
vertė mane susikurti alternatyvią tikrovę. Buvau tinkama,
kad Setas mane dulkintų, kad būčiau meilužė jam vedus
abu kartus, bet nepakankamai gera, kad mane mylėtų.
Gydytojas moko, kaip tvarkytis su ta gėda, kaip ją
įveikti. „Priimk sprendimus, su kuriais galėsi gyventi..." -
sako jis.
- Norėjau, kad atrodytum išprotėjusi. Nežinojau, kad
buvai išprotėjusi.
Nusipurtau tai išgirdusi.
- Manai, kad pati nesi išprotėjusi? - atšaunu. - Manai,
kad tai, ką padarei, normalu? Gal aš ir uždaryta čia, bet
bent jau galiu pripažinti, ką padariau. Tu man pasakojai,
kad Setas tave gąsdino, norėjai, kad ir toliau tikėčiau, jog
jis smurtauja prieš Haną. Privertei patikėti, kad jis sukėlė
mudviejų persileidimus. Vien tam, kad tą vakarą ten nu­
važiuočiau.
Ji spokso į mane, lūpas suspaudžia į tiesią liniją - neigia.
Aišku, kad ji nenori tikėti, jog yra tokia pat siaubinga kaip
aš. Juk ir aš nenorėjau tikėti, kad esu meilužė. Neigimas
yra suktas ir nesveikas pasalūnas.
- Tai tu atsinešei ginklą. Tu šovei į Setą, - sušnypščia
ji. - Norėjau, kad būtum nubausta už tai, jog sugadinai
mano gyvenimą. Nenorėjau, kad nukentėtų Setas.

311
 T arr yn Fisher

Įsiuntu nuo pasišlykštėjimo jos balse. Užsimerkiu ir

bandau save įtikinti nepykti. Girdžiu Stainbridžo žodžius:
„Esi atsakinga tik už save."
- Taip. Bet galėjai man padėti, užuot pasinaudodama.
O tu tik skatinai mano kliedesius.
Reginos veide - įsitikinimas savo tiesa. Viduje įsiplieskia
ugnis, jaučiu, kaip dilgčioja pirštų galiukai. Setas su Hana
nenusipelnė to, kas jiems nutiko. Setas buvo apgavikas:
turėjo romaną su manimi, kol buvo vedęs Reginą, o tada,
kai nebegalėjau jam pagimdyti vaikų, susirado kitą, Haną.
Bet tęsė mūsų santykius net vedęs antrąkart. Atstūmimas
privertė mane prarasti ryšį su tikrove. Setas niekada nebe­
vaikščios - kulka pažeidė stuburą. Niekada nelakstys su
savo vaiku parke, neves dukters prie altoriaus... Esu už tai
atsakinga. Suvokimo skausmas nudiegia pilvą.
- Ar melavai, kai sakei, kad Setas buvo agresyvus? Kad
laikė prispaudęs prie sienos...
- Ne, tai nebuvo melas, - atsako ji. - Setas ūmaus būdo.
Jaučiu, kaip ima dilgčioti ausis, - tai pajuntu visada,
pagalvojusi apie Setą. Susimąstau apie Haną, jos mėlynes
ir vėl spėlioju, ar ji melavo norėdama apsaugoti Setą. Tik­
riausiai niekada nesužinosiu. Ramina suvokimas, kad jis
neįgaliojo vežimėlyje. Daugiau niekada neturės galimybės
pakelti rankos prieš moterį, ir jo apgavysčių dienos baigtos.
- Džiaugiuosi, kad abi nuo jo išsilaisvinom, - tariu.
- Ne, ne, ne, - sako Regina. - Nepriklausom tam pačiam
klubui. Nesu tokia kaip tu. - Ji nusijuokia. - Tu beprotė.
Tada ir prisimenu Robį Kleminsą bei jo pažeistas sme­
genis, sutrupintą kaukolę, amžiams apsivertusį gyve­
nimą. Jis buvo palaužtas kitaip nei aš, visai kaip Regina.

312
 Žmonos

Skirtumas tas, kad mane išpirkti nuodėmių atsiuntė čia, o

ji vis dar meluoja. Jos juokas spengia ausyse. Užsidengiu
jas delnais, stipriai spaudžiu, bandau to garso negirdėti.
Viskas taip pat, kaip tą dieną virtuvėje, kai Setas išvadino
mane beprote ir žvelgė su pasibjaurėjimu. Drebėdama atsi-
lošiu ir trenkiu galva į Reginos nosį. Vienas į kitą klankteli
mano žandikauliai. Sukandu apatinę lūpą ir jaučiu, kad
nuskilo dantis. Ji klykia, ranka siekia sustabdyti iš nosies
trykštantį kraują. Šoku per stalą ir parverčiu ją ant nugaros.
Jos galva trenkiasi į grindis, akyse šokas ir panika, jos iš­
plėstos iš siaubo. Robis nežinojo, kas vyksta, kai gulėjo ant
nugaros, o jo smegenys merdėjo, tačiau Regina žinos. Del­
nais suimu jos galvą ir trenkiu į grindis. Girdžiu riksmus,
daugybę riksmų.
- Padėkit! - kažkas klykia. - Ji ją nužudys!
Aš padedu. Padedu sau.

313
 Padėkos

Esu dėkinga savo redaktorei Brittany Lavery ir visiems

jos kolegoms iš „HarperCollins". Savo agentei Jane - esi
sielos gelbėtoja. Kai mane atradai, buvau tikrai praradusi
pasitikėjimą savo.jėgomis. Miriam, tavo patarimai, kad ši
knyga sužibėtų, buvo neįkainojami.
Rhonda Reynolds, per prabėgusius metus vadinai mane
įvairiais vardais: laukinuke ir kūrybišku genijumi. Bet la­
biausiai patinka, kai vadini mane marčia. Ačiū už tai, kad
atsakei į visus klausimus apie slaugytojų darbą, ligonines
ir psichiatrines. Myliu tave.
Traci Finlay, ši kelionė prasidėjo nuo tavęs. Ačiū, kad
visada esi pasiryžusi skaityti, padėti ir ištaisyti pasakojimo
spragas. Tavo pagalba ir mintys apie šią knygą pastūmėjo
mane ją užbaigti. Esi kietesnė už mane, bet niekada tuo
nesipuikuoji.
Cait Norman - kita seselė mano gyvenime. Žinau, kad
kai kurie mano klausimai tave gąsdina. Tu puiki sesuo.
PLN! Geriausia merginų šutvė.

314
 Žmonos

Colleen Hoover, Lori Sabin, Serena Knautz, Erica Rusi-

koff, Amy Holloway, Alessandra Torre, Christine Estevez
ir Jaime Iwatsuru. Cindy ir Jeffas Chapshawai. Scarlet,
Ryderi Atticusai ir Avett Rowling King - mama jus myli.
Joshua, ačiū, kad ištrauki mane iš kiekvienos tamsios
vietos ir niekada dėl to nesiskundi. Tu geriausias žmogus,
kokį kada pažinojau.

315
 Interviu su autore

Rašytojų dažnai klausiama, iš kur jie semiasi įkvė­

pimo knygoms. Sis trileris toks išskirtinis! Kaipgi šovė
į galvą jo idėja?
Su vyru žiūrėjome „Netflixo" serialą apie vyriškį, kurio
žmona, prieš penkerius metus mirusi nuo vėžio, prisikelia
iš mirusiųjų. Tačiau prisikėlusi sužino, kad jis vedęs jos ge­
riausią draugę, o ši jau devintą mėnesį nėščia. Nė neįsivaiz-
duojat, kokia įsitempusi žiūrėjau tą serialą. Suvokiau, kad
mintyse perrašinėju tą pasakojimą, klausinėju savęs, kaip
elgčiausi pati. Todėl ištisas savaites nenuilsdama atakavau
savo vyrą klausimais. Ką jis darytų, jei mirčiau, tada pri­
sikeičiau, o jis būtų vedęs antrąkart? Kurią mylėtų labiau?
Ar paliktų ją dėl manęs? Ir žinot, ką jis pasakė? „Tiesiog lik­
čiau vedęs jus abi." Neteisingas atsakymas. Norėjau, kad
pasirinktų mane, bet jei jis negalėtų? Jei viskas būtų kur kas
sudėtingiau? Kai tampu taip apsėsta kokios minties, žinau,
kad turiu rasti būdą apie tai parašyti. Užtenka scenarijaus
bei emocijų pliūpsnio, ir turiu knygos idėją.

316
 Žmonos

Ketvirtadienė turi išskirtinį balsą. Kaip sekėsi jį rasti?

Man visada buvo labai svarbu įdėmiai klausytis, ką
pasakoja moterys. Kurdama Ketvirtadienę, jų istorijas su­
dėjau į vieną žmogų. Visos kenčiame panašiai.

Savarankiškai išleidote daug meilės romanų, ši knyga -

pirmasis jūsų trileris. Ar tokio pobūdžio pasakojimo kū­
rimas skiriasi? Buvo lengviau? Sunkiau?
Esu rašytoja, daugiausia dėmesio skirianti veikėjams,
todėl pirmiausia sukuriu asmenybę, o tada tą asmenybę
įmetu į situaciją. Iš tikrųjų nesvarbu - rašai, kaip žmones
žudo meilė ar kaip žmones žudo žmonės, - gerai sukurtas
veikėjas varys veiksmą į priekį.

Kalbant apie nepriklausomą leidybą, šioje srityje

esate išties daug pasiekusi. Kas šį kartą privertė pasi­
rinkti tradicinę leidyklą ir kuo šios dvi patirtys skiriasi?
Manau, kaip kūrėja esu atitrūkusi nuo grandinių, todėl
ir rašau apie tokius pat žmones. Prieš septynerius metus
buvo itin populiari „mergaitiška literatūra". Moterys no­
rėjo skaityti lengvas knygas, todėl leidėjai jų ir ieškojo.
Taigi visuose laiškuose, kuriuose man sakydavo „ne",
buvo rašoma tas pats: jūsų pagrindinė veikėja per didelė
piktadarė, moterys nesupras. Juokiausi iš to, o norėdama
parodyti, kad jie klysta, išleidau knygą pati. Nepriklau­
somos leidybos pasaulio moterys išskėstomis rankomis
priėmė mano morališkai netobulas veikėjas; joms patiko
nepatikima pasakotoja. Tuo metu Gillian Flynn, Paula
Hawkins, Caroline Kepnes ir daugelis kitų rašytojų pri­
statė šią tendenciją tradicinėje leidyboje. Prieš dešimt metų
man čia vietos nebuvo, o dabar atsirado. Taigi štai aš čia.

317
 Tarr yn Fisher

Kas jums, kaip rašytojai, daro įtaką?

Stephenas Kingas. Karališkoji literatūros didenybė.
Stephenas Kingas gali rašyti bet kokio žanro knygas. Bet
kokio. Jis intelektualas; erelio akimi mato žmogaus pri­
gimtį. Jei norėtų, galėtų parašyti knygą Pulitzerio premijos
laureatę. Jis rašo apie tai, ko nenorime savyje pripažinti:
apie nepagražintus, bjaurius dalykus. Nuostabu, kad tai
daro visiškai lengvai. Norėdamas išmokti rašyti, negali
rasti geresnio mokytojo. Tebūnie jis pagerbtas.

Kaip šią istoriją papildė jūsų feministinės pažiūros?

Ketvirtadienės istorijoje tikrai yra alegorijų. Rodau mo­
terį, kuri nuo pat mažens formuojama pagal patriarcha­
linį modelį. Mes visos tokios, ar ne? Tik pastaruoju metu
imame priešintis. Tačiau tam, kad bendrai suburtume mo­
terų balsus, turėjome būti privestos prie ribos. Norėjau pa­
rašyti apie moterį, kuri buvo ne tik privesta prie ribos, bet
ir žengė gerokai už jos, - visos tai patyrėme.

Kūrinio pabaiga visiškai šokiruoja! Ar ją sugalvojote

iškart, ar visgi atsirado savaime, kol kūrėte pasakojimą?
Ji atsirado kartu su Ketvirtadiene. Knygos pradžioje ji
yra vienokia, o pabaigoje - visai kitokia. Situacija keičiasi,
stumia mus į nepatogią tikrovę. Kuo stipriau stūmiau Ketę,
tuo labiau ji atsikratė visų grandinių.

Knygos veiksmas vyksta Siatle ir Portlande. Jūs taip

pat gyvenate Ramiojo vandenyno šiaurės vakaruose,
nors užaugote Floridoje. Kas traukė prie tokio priešingo
klimato?

318
 Žmonos

Karštis ir saulė verčia mane jaustis siaubingai. Geriau­

siai jaučiuosi, kai oras niūrus. Vašingtono valstija be galo
išraiškinga: žmonės, kraštovaizdis, orai. Čia visada jaučiu
įkvėpimą.

Kokios knygos šiuo metu guli ant jūsų naktinio sta­

liuko?
Bryno Greenwoodo „Visa, kas bjauru ir nuostabu"
(„Ali the Ugly and Wonderful Things"), Megan Angelo
„Sekėjai" („Followers") ir Franko McCourto „Andželos
pelenai" („Angela's Ashes").

Ką rašote toliau?
Knygą darbiniu pavadinimu „Po namu" („Crawls-
pace"), bet daugiau nieko neatskleisiu!

319
 Išleido UAB „Svajonių knygos"
Verkių g. 30-3, 08221 Vilnius
Tel. +370 5 212 2794
EI. paštas info@svajoniuknygos.lt
www.svajoniuknygos.lt
Tiražas 2000 egz.

Spausdino spaustuvė
ScandB k
Gamyklos g. 23, 96155 Gargždai
Tel. +3704 642 0300