Romanas

Iš švedų kalbos vertė

ROBERTA GILYTĖ
Versta iš: Lars Kepler
Lazarus
Albert Bonniers Förlag, 2018

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės

Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų
banke (NBDB).

ISBN 978-609-484-170-5

Redagavo UAB „Datatex“

Tekstą tvarkė Jolita Navickienė
Copyright © Lars Kepler, 2018
First published by Albert Bonniers Förlag,
Stockholm, Sweden
Published in the Lithuanian language by
agreement with Salomonsson Agency
© Vertimas į lietuvių kalbą, Roberta Gilytė,
2020
© Viršelio adaptacija, Andrius Morkeliūnas,
2020
© UAB LECTIO DIVINA, 2020
Išleido OBUOLYS® (OBUOLYS yra registruotas leidybinis ženklas,
kurį pagal sutartį naudoja UAB LECTIO DIVINA), Maironio g. 6-1,
LT-44302 Kaunas, knygos@obuolys.lt | www.obuolys.lt

Šį leidinį (ar kurią nors jo dalį) draudžiama atgaminti bet kokia

forma, būdu ar priemonėmis (elektroninėmis, skaitmeninėmis,
optinėmis, mechaninėmis, kopijavimo, įrašymo ar kt.) be išankstinio
leidėjo sutikimo raštu. Draudžiama viešai skelbti, taip pat padaryti
viešai prieinamą internete, išleisti ir versti, platinti jo originalą ar
kopijas, parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip parduoti
nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo
įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar
asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems
prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų
patalpose. Asmuo, kuris imasi neteisėtų veiksmų šio leidinio
atžvilgiu, bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir jam bus
pareikštas ieškinys patirtai žalai atlyginti.
 Prologas

Šviesa, sklindanti iš dangaus, apnuogina pasaulio žiaurumą, – taip

turėjo pasirodyti Lozoriui, kai pakilo iš kapo.
Gofruotos plieninės grindys vibruoja po kunigo kojomis. Viena
ranka jis laikosi už turėklo, tuo pačiu metu kita ranka pasiremia
gumbuota lazdele. Pilka jūra lėtai banguoja, primindama
išsipučiančią burę.
Keltas plaukia pirmyn traukiamas dviejų plieninių trosų, jungiančių
abi salas. Trosai lašėdami kyla iš vandens ir leidžiasi žemyn už kelto.
Keltininkas sustoja, kai laivas palieka vėžes putojančiame vandenyje,
o lieptelis nusileidžia ant betoninės prieplaukos. Kunigas
susvirduliuoja, kai kelto pirmagalys priartėja prie molo;
besileidžiančio lieptelio aidas nuskamba per laivo korpusą. Kunigas
atvyko aplankyti į pensiją išėjusio zakristijono Erlando Lindo. Jis
neatsiliepia telefonu ir, kaip buvo įprasta, nedalyvavo Advento
mišiose Lenos bažnyčioje.
Erlandas gyveno bažnyčios patarnautojo būste už Hiogmarso salos
koplyčios. Namelis priklausė parapijai, o vyras sirgo senatvine
demencija, bet vis tiek gaudavo atlygį už nupjautą žolę ir barstomą
smėlį, kai būdavo slidu.
Kunigas žengia vingiuotu žvyrkeliu, veidą žnaibo šalto oro gūsiai.
Aplink nesimato jokios gyvybės, bet staiga priartėjus prie koplyčios
pasigirsta džeržgiantis šlifavimo aparato garsas iš doko.
Jis jau nebeprisimena, kokią citatą iš Biblijos paskelbė tviteryje šį
rytą – o juk galvojo apie ją pasikalbėti su Erlandu.
Žvelgiant į niūrius laukus palei miško pakraštį, atrodo lyg baltoji
koplyčia būtų nulipdyta iš sniego.
Koplyčia žiemos laiku uždaryta, todėl kunigas lipa aukštyn
nedidelio bažnyčios patarnautojo būsto link ir pabeldžia į duris
sulenktos lazdos galu, truputį palaukia ir įeina vidun.
– Erlandai?
Nieko nėra namuose. Jis nusivalo batus ir apsidairo aplink. Virtuvė
netvarkinga. Kunigas paima maišelį su cinamono bandelėmis ir
padeda ant stalo šalia aliuminio indo su maisto likučiais: apglitusia
bulvių koše, pridžiūvusiu padažu ir dviem pašvinkusiais mėsos
kukuliais.
Šlifavimo mašina prie vandens nutyla.
Kunigas išeina, pažvelgia pro koplyčios duris, o vėliau žengia pro
praviras garažo duris.
Žemėtas kastuvas guli ant grindų. Juodas plastikinis kibiras pilnas
surūdijusių spąstų žiurkėms.
Su lazda jis pakelia blizgų plastiką nuo sniego valytuvo, bet
sustoja, kai tolumoje išgirsta kažką mūkiant.
Jis vėl išeina, pasuka link seno krematoriumo griuvėsių miško
pakraštyje. Tarp aukštų piktžolių telikęs suodinas krosnies kaminas.
Kunigas apeina krūvą medinių padėklų ir vis žvilgčioja per petį.
Nuo tada, kai išlipo iš kelto į krantą, jį apniko grėsminga nuojauta.
Šviesaus draugiškumo šiandien trūksta visiems.
Keistas garsas, lyg veršis būtų grūdamas į plieninę dėžę, pasigirsta
vėl, tik šįkart jau arčiau.
Jis sustoja kaip įbestas.
Viskas aplink nutyla, tik įkvėptas oras, virtęs garais, kyla iš jo
burnos.
Už komposto krūvos žemė sutrypta. Dirvožemio prigrūstas maišas
stovi atremtas į medį.
Kunigas žengia žingsnį link komposto, bet sustoja prie metalinių
vamzdžių, kyšančių iš žemės, jie sukišti kas pusę metro ir greičiausiai
žymi teritorijos ribas.
Jis pasiremia lazda, įsižiūri į mišką ir pamato kelią, nuklotą medžių
spygliais bei nukritusiais kankorėžiais.
Vėjas plaikstosi eglių viršūnėse, tolumoje girdisi varnos krankimas.
Kunigas apsisuka, vėl išgirsta keistą mūkimą ir pradeda žingsniuoti
sparčiau. Jis praeina krematoriumo krosnis ir gyvenamąjį būstą, dar
sykį pažvelgia per petį ir supranta, kad nori sugrįžti į kleboniją ir
skaityti detektyvą priešais židinį su viskio taure rankoje.
 1

Purvinas policijos automobilis pasuko iš Oslo centrinės dalies į

žiedinį kelią. Piktžolės šalia kelio suvirpėjo nuo vėjo, lengvas
plastikinis maišelis praskrido šalikele.
Karen Stangė ir Matsas Lystadas sureagavo į apskrities iškvietimo
signalą, nors buvo gan vėlu. Iš tiesų, jiems jau buvo metas keliauti
namo, tačiau Tveitos apskritis jiems buvo pakeliui.
Dešimt gyventojų iš blokinio namo skundėsi dėl baisios smarvės.
Namo prižiūrėtojas buvo atvykęs anksčiau, kad sutvarkytų
konteinerius, tačiau jie pasirodė švarūs. Atrodė, kad dvokas sklinda iš
buto vienuoliktame aukšte. Tyli daina skambėjo iš to būsto, bet
savininkas – Vidaras Hovlandas – nesiteikė atidaryti durų.
Policijos automobilis pravažiavo žemus pramoninius pastatus. Už
spygliuotos vielos tvorų matėsi šiukšlių konteineriai, sunkvežimiai ir
druskos nuosėdos, pasilikusios nuo žiemos.
Nokveso daugiaaukščiai atrodė taip, lyg betoniniai laiptai būtų
parvirtę ant šono ir padalyti į tris dalis.
Priešais furgoną su užrašu „Martenas – visos atrakinimo paslaugos“
stovėjo vyras su pilku kombinezonu ir mojo policininkams. Jų
automobilio priekiniai žibintai apšvietė vyrą, jo šešėlis su pakelta
ranka krito ant kelių pastato aukštų.
Karen įsuko į šalikelę ir švelniai pristabdė, įvažiavo į stovėjimo
aikštelę, išjungė variklį ir drauge su Matsu išlipo iš automobilio.
Po truputį pradėjo temti. Oras vėsus. Panašu, kad tuoj pradės snigti.
Policininkai paspaudė rankas šaltkalviui. Jis buvo dailiai
nusiskutęs, išskyrus pilkas žandenas, plokščia krūtine ir nervingai
drebėjo.
– Švedų policija gavo pagalbos signalą iš kapinių – rasti trys šimtai
atkastų kūnų, – jis tyliai nusijuokė ir šypsodamasis nudelbė akis
žemyn.
Stotingas būsto prižiūrėtojas vis dar sėdėjo savo automobilyje ir
rūkė.
– Greičiausiai šis vyras pamiršo šiukšlių maišą su žuvų likučiais, –
sumurmėjo išlipdamas iš automobilio ir užtrenkdamas dureles.
– Tikėkimės, – atsakė Karen.
– Aš pabeldžiau į duris ir perkračiau pašto dėžutę, tada nutariau
paskambinti policijai, – paaiškino vyras, numesdamas cigaretę.
– Teisingai padarei, kad su mumis susisiekei, – patikino Matsas.
Du kartus per keturiasdešimt metų čia buvo rasti lavonai, vienas
automobilių stovėjimo aikštelėje, o kitas gyvenamajame bute.
Abu policininkai ir šaltkalvis sekė paskui būsto prižiūrėtoją ir įėjo į
pastatą. Laiptinėje juos iškart pasitiko dusinantis dvokas. Kol žengė į
liftą, visi stengėsi nekvėpuoti pro nosį.
Lifto durys užsidarė ir jie kildami aukštyn pajuto spaudimą kojose.
– Vienuoliktas aukštas išskirtinis, – suniurnėjo prižiūrėtojas. –
Pernai čia vyko gyventojų iškeldinimas, o 2013 metais vienas butas
užsidegė ir visiškai supleškėjo.
– Pagal Švedijos apsaugos nuo gaisro įstatymus, apsaugos nuo
gaisro sistema turi būti patikrinta likus trims dienoms iki gaisro, –
tyliai tarstelėjo šaltkalvis.
 Kai išlipo iš lifto, juos pasitiko tokia baisi smarvė, kad visi tik
beviltiškai sumirksėjo.
Šaltkalvis užsitraukė megztinį ant burnos ir nosies.
Karen priešinosi, kol jos skrandis susitraukė. Toks jausmas, lyg
skrandžio turinys, pajutęs paniką, kilo aukštyn stemple ir pasiekė
gerklę.
Prižiūrėtojas parodė butą, o su kita ranka užsidengė nosį ir burną.
Karen nuėjo pirmyn, priglaudė ausį prie durų ir pasiklausė. Viduje
buvo tylu. Ji paspaudė skambutį.
Suskambėjo švelni melodija.
Staiga iš buto pasigirdo silpnas balsas. Viduje vyras dainavo arba
kažką deklamavo.
Karen pabeldus į duris vyras nutilo, bet vėliau labai nedrąsiai
pradėjo iš naujo.
– Mes einame į vidų, – garsiai informavo Matsas.
Šaltkalvis priėjo prie durų, numetė savo sunkų krepšį ant žemės ir
atitraukė užtrauktuką.
– Ar girdite? – paklausė jis.
– Taip, – atsakė Karen.
Maža mergaitė, šviesiais, susivėlusiais plaukais ir ašarų paliktais
žiedais po akimis atidarė gretimo buto duris.
– Grįžk vidun, – paliepė Karen.
– Aš noriu pasižiūrėti, – nusišypsojo mergaitė.
– Tavo mama ar tėtis namie?
– Aš nežinau, – atsakė ji ir staiga užtrenkė duris.
Užuot panaudojęs visraktį, šaltkalvis išlupo visą spyną. Metalo
drožlės sukosi ir krito ant grindų. Jis surinko dar šiltas cilindro dalis
ir susibėrė į krepšį, tada įsidėjo gręžtuvą ir atsitraukė.
 – Laukite čia, – pasakė Matsas šaltkalviui ir būsto prižiūrėtojui.
Karen išsitraukė ginklą tuo pat metu, kai Matsas išlaužė buto duris
ir sušuko:
– Policija! Mes einame vidun!
Karen pažvelgė į pistoletą savo išbalusioje rankoje. Keletą
sekundžių šaltas metalas, susijungusios dalys, vamzdis, varžtai,
stūmoklis jai pasirodė visiškai svetimi.
– Karen?
Ji pagavo Matso žvilgsnį, pasisuko į butą, pakėlė pistoletą ir žengė į
vidų, pakėlusi rankas ties smakru.
Koridoriuje nesimatė jokių šiukšlių. Smarvė turėtų sklisti iš
virtuvės arba vonios kambario.
Vieninteliai garsai, kuriuos girdėjo, tai batų girgždėjimas, einant
per plastikines grindis, ir jos pačios kvėpavimas.
Ji praėjo pro koridoriaus veidrodį, įėjo į svetainę, greitai
įsitikindama, kad visi kambario kampai tušti, ir peržvelgdama
netvarką. Televizorius numestas ant žemės, gėlių vazonėliai su
sodinukais sudaužyti, sofa, ant kurios užtiestas didelis pledas, stovi
skersai kambario, vienas fotelis supjaustytas, o toršeras guli ant
grindų.
Ji iškart nukreipė ginklą virtuvės ir vonios link, pati pasisukdama į
Matsą ir sekdama jam iš paskos.
Sudužęs stiklas sugirgždėjo po kojomis. Koridoriuje deganti lempa
apšvietė mažas skraidančias dulkeles.
Karen sustoja ir įsiklauso.
Matsas atidarė vonios duris ir po kurio laiko nuleido pistoletą.
Karen bando kažką įžiūrėti, bet durų šešėlis užstoja šviesą. Tamsoje ji
tik išskyrė purviną dušo užuolaidą. Priėjusi arčiau, pasilenkė į priekį
ir pastūmė duris – šviesos spindulys nuslydo per drėgnus kambario
tapetus.
Kriauklė kruvina.
Karen sudrebėjo, o po sekundės už nugaros pasigirdo balsas. Seno
vyro, kalbančio labai tyliai. Ji taip išsigando, kad apsisukdama
koridoriuje ir bandydama nusitaikyti pradėjo šnabždėti.
Ten nieko nėra.
Adrenalino pliūpsnis sugrąžina Karen į svetainę, iš kur pasigirdo
juokas. Ji nukreipia ginklą į sofą. Visiškai įmanoma už jos pasislėpti.
Karen suprato, kad Matsas bando kažką pasakyti, bet žodžiai jos
nepasiekia.
Pulsuojančios venos grasinasi suplėšyti galvą. Ji lėtai artėja prie
sofos, uždeda pirštą ant gaiduko; pajutusi, kad ranka dreba, prilaiko
pistoletą kita ranka. Tik paskutinę akimirką suvokia, kad balsas
sklinda iš muzikinio centro, nes senis vėl pradėjo dainuoti.
Karen ratu apeina sofą, paskui nuleidžia ginklą, nužvelgia
apdulkėjusius kabelius ir plokščią traškučių pakelį.
– Gerai, – sušnibžda pati sau.
Ant muzikinio centro guli CD dėklas. Panašu, kad pats diskas
įdėtas į aparatą ir kartas nuo karto pasigirsta įrašas. Senas vyras kažką
pasakoja sunkiai suprantu dialektu, tada nusikvatoja ir pradeda
dainuoti: Ak, tos vestuvės mūsų ūkiuose – tuščios
lėkštės ir suskilę kubilai, ir nutyla.
Matsas stovi tarpduryje ir merkia akį, kad Karen ateitų kartu
apžiūrėti virtuvę.
Lauke jau beveik tamsu, užuolaidos sugeria dalį radiatorių šilumos.
Karen nuseka paskui kolegą koridoriumi, viena ranka laikydama
ginklą, nusitaikydama pasiremia į sieną. Oras trenkia išviete ir
dvėseliena, dvokas toks aštrus, kad net akys ašaroja.
Girdi, kaip Matsas kvėpuoja trumpai ir giliai; ji taip pat susikaupia,
kad nesusivemtų. Karen nuseka Matsą į virtuvę ir sustoja.
Ant grindų guli nuogas žmogus su per didele galva ir išsipūtusiu
pilvu. Ar nėščia moteris su sutinusiu, melsvai pilku lyties organu.
Grindys po kojomis tarsi susvyruoja ir matymo laukas susitraukia.
Matsas sudejuoja ir atsiremia į šaldytuvą. Karen bando save įtikinti,
kad tai tik šokas. Ji suvokia, kad negyvėlis yra vyras, bet išsipūtęs
pilvas ir sužalotos šlaunys verčia galvoti, kad tai gimdanti moteris.
Ji pajunta, kaip dreba ranka, kišant ginklą į dėklą.
Kūnas taip gulėjo jau senokai, didelė jo dalis jau sušvinkusi ir
praskydusi.
Matsas prieina prie kriauklės ir vemia taip stipriai, kad aptaško
kavos aparatą.
Negyvėlio galva kaip pajuodęs moliūgas, uždėtas ant pečių,
žandikaulis sulaužytas, o Adomo obuolys išstumtas per deformuotą
burną iš vidaus einančių dujų.
„Turbūt susimušė, – galvoja Karen. – Jis buvo sužeistas, susilaužė
žandikaulį, vožė galvą į grindis ir mirė.“
Matsas žiaukčioja ir vemia gleivėmis.
Svetainėje vėl pasigirsta daina.
Karen pažvelgia į negyvėlio pilvą, šlaunis ir lyties organus.
Matsas smarkiai prakaituoja ir išbąla. Ji tikisi, kad prieis arčiau
Matso ir padės jam išeiti į lauką, bet kažkas pačiumpa jai už kojos; iš
baimės policininkė surinka ir pradeda graibytis pistoleto, bet pamato,
kad tai mergaitė iš kaimyninio buto.
– Mažoji drauge, tau negalima čia būti, – aikteli Karen.
– Kaip kieta, – atsako ji ir pažvelgia į Karen tamsiomis akimis.
 Karen jaučia, kaip virpa kojos, kai išveda vaiką iš buto į laiptinę.
– Niekas negali čia įeiti, – sako ji būsto prižiūrėtojui.
– Aš tik atidariau langą, – teisinasi šis.
Karen visai nenori grįžti į butą; ji jau žino, kad sapnuos košmarus:
pabus naktį ir matys yrantį vyro kūną.
Kai įeina į virtuvę, Matsas užsuka čiaupą virš kriauklės ir pažvelgia
į ją išbalusiomis akimis.
– Ar mes jau baigėm? – paklausia ji.
– Taip, aš tik noriu apžiūrėti šaldiklį, – atsako jis ir parodo kruvinus
delnų antspaudus aplink rankeną.
Jis nusišluosto aplink lūpas, atidaro šaldiklį ir pasilenkia pažiūrėti.
Karen mato, kaip krusteli jo galva ir be garso prasižioja burna.
Jis atsitraukia ir užvožia dangtį taip, kad net sužvanga kavos
puodukas ant virtuvės stalo.
– Kas ten? – paklausia Karen, eidama link dėžės.
Matsas pasispaudžia prie kriauklės krašto ir sugniaužia plastikinį
purškalo indelį, žiūri į ją. Jo akių vyzdžiai susitraukė ir atrodo kaip
maži taškeliai, o veidas tapo nenusakomai baltas.
– Nežiūrėk, – sušnabžda jis.
– Aš privalau žinoti, kas yra tame šaldiklyje, – atsako ji ir tuo pat
metu išgirsta baimę savo balse.
– Dėl Dievo, nežiūrėk...
 2

Valerijos sodas Nakoje, už Stokholmo

Sutemos leidžiasi lėtai, tamsa pastebima tada, kai trys šiltnamiai

pradeda žibėti lyg žibintai, pagaminti iš permatomo ryžių popieriaus.
Tik tada supranti, kad jau atėjo vakaras.
Valerija de Castro garbanotus plaukus susirišusi į arklio uodegą.
Jos ilgaauliai dumblini, raudonas švarkelis purvinas, užmestas ant
pečių. Ji giliai įkvepia – oras vėsus. Šalčio kvapas.
Moteris jau baigė dienos darbus ir prieš įeidama į namus
nusimauna darbines pirštines. Antrame aukšte ji prisileidžia vonią ir
sumeta purvinus drabužius į skalbinių dėžę. Kai pažvelgia į veidrodį,
pamato ant kaktos purviną dėmę ir įbrėžimą ant skruosto nuo
gervuogių spyglių.
Ji galvoja, kad turėtų pasitvarkyti plaukus, tada sau kreivai
nusišypso, atrodo laiminga.
Nustumia tolyn dušo užuolaidą, atsiremia į plytelėmis išklotą sieną
ir įlipa į vonią. Vanduo per karštas, turi šiek tiek palaukti, kad galėtų
visu kūnu pasinerti. Pasilenkia arčiau krašto, užsimerkia ir klausosi
retai varvančių lašų iš čiaupo.
Šiandien ateis Jonas.
 Jie kvailai susiginčijo, ji įsižeidė, bet tai tik nesusipratimas. Turėtų
tai išspręsti kaip suaugę žmonės.
Atmerkia akis ir mato vandens atspindžius ant lubų. Žiedai,
paliekami lašų, greit virsta didesniais ratais. Dušo užuolaida nuslydo
kartimi, ji nebegali matyti vonios durų ir spynos.
Vanduo švelniai čiurlena, kai trumpam iškelia koją ant vonios
krašto.
Užsimerkia ir toliau galvoja apie Joną, prisimena, kad jis tuoj
užmigs. Ji atsisėda.
Valerijai pasidarė taip šilta, kad jau norisi išlipti. Atsistoja ir leidžia
vandeniui nubėgti kūnu, veidrodyje bando įžiūrėti duris, bet jis
aprasojęs.
Valerija atsargiai išlipa ant slidžių grindų, pasiima rankšluostį ir
nusišluosto. Pastumia vonios duris, truputį palaukia ir nužvelgia
prieškambarį.
Šešėliai ant tapetų nejuda. Visur tylu.
Ji nėra baikšti, bet laikas, praleistas kalėjime, išmokė ją išlikti
budrią tam tikrose situacijose. Išeina iš vonios ir garuojančiu kūnu
per vėsų prieškambarį pasuka į miegamąjį. Lauke nėra visiškai
sutemę, vienas prie kito išsirikiavę debesys vis dar įžiūrimi danguje.
Iš stalčiaus ji išsitraukia švarias kelnaites ir užsimauna. Atsidaro
spintą, išsitraukia geltoną suknelę ir padeda ją ant lovos.
Kažkas sukrebžda ant laiptų.
Valerija sustingsta.
Ji nekvėpuoja, tik stovi nejudėdama ir klausosi.
Kas tai galėtų būti?
Jonas pasirodys tik po kelių valandų, ji jau buvo pasiruošusi aštrų
avienos troškinį su šviežiomis kalendromis.
 Valerija priartėja prie lango ir pabando atitraukti žaliuzes, kai
pamato žmogystą prie šiltnamio.
Ji atsitraukia ir paleidžia virvelę – žaliuzės nukrenta su trenksmu.
Jos barška, kol virvelė raičiojasi ant grindų.
Moteris greitai uždega naktinę lempą ir vėl priartėja prie lango.
Lauke nieko nėra.
Ji beveik įsitikinusi, kad matė žmogų, ramiai stovintį tamsaus
miško pakrašty. Jis buvo žemas, atrodė kaip skeletas ir stebėjo ją.
Šiltnamio langai spindi nuo garų. Ten nieko nėra. Ji negali sau leisti
bijoti tamsos, tai neįmanoma. Valerija bando save įtikinti, kad jeigu ir
matė kažką lauke, greičiausiai ten buvo koks nors klientas arba
tiekėjas, kuris pastebėjęs nuogą moterį lange, paskubėjo pasišalinti.
Dažnai būna, kad kažkas užsuka jau po užsidarymo.
Valerija pasiima telefoną – baterija išsikrovė.
Greitai apsigaubia ilgu, raudonu, rytiniu chalatu ir pradeda leistis
laiptais. Nulipusi keletą laiptelių, pajunta vėsumą aplink kulkšnis.
Nusileidusi žemiau pamato, kad laukujės durys plačiai atlapotos.
– Sveiki? – garsiai sušunka Valerija.
Seni rudens lapai voliojasi ant prieškambario kilimo ir medinių
grindų. Valerija basomis įsispiria į guminius ilgaaulius, nuo skrybėlių
lentynos pasiima didelį žibintuvėlį ir išeina į lauką. Keliuku pasuka
šiltnamio link, paliečia duris ir žibintu apšviečia augalų eiles. Tamsūs
lapai atrodo šviesiai žali, šešėliai ir atspindžiai slysta stiklinėmis
sienomis.
Valerija ratu apeina tolimiausią šiltnamį. Visur tamsu. Sodri šalta
žolė linksta po jos kojomis.
– Ar galiu kuo nors padėti? – garsiai paklausia ir apšviečia gretimus
medžius.
 Apšviesti medžių kamienai atrodo blyškūs ir pilki. Už medžių, kur
nepasiekia žibintas, aklina tamsa. Valerija praeina pro savo karutį ir
užuodžia rūdžių kvapą. Ji lėtai kreipia žibinto šviesą nuo vieno
kamieno prie kito.
Vidutinio aukščio žolė atrodo nesumindžiota. Pasuka žibintą miško
link. Tarp kamienų pastebi kažką ant žemės. Atrodo, lyg pilka
paklodė, užmesta ant rąsto.
Žibinto šviesa šiek tiek prigęsta, ji papurto žibintą, tada vėl
pašviečia ir eina artyn. Prasibrauna pro šakas, jausdama, kad širdis
vis stipriau plaka, o žibintas tirta rankoje.
Atrodo, lyg po antklode gulėtų žmogus – žmogaus kūnas, kuriam
trūksta vienos, o gal abiejų rankų.
Reikia nutraukti antklodę ir pasižiūrėti.
Miške neapsakomai tylu.
Sausa šaka sutraška po jos batu ir staiga miško pakraštys prisipildo
baltos šviesos. Ji spindi už Valerijos ir juda iš vienos pusės į kitą taip,
kad ilgi siauri medžių šešėliai slysta žeme kartu su jos šešėliu.
 3

Jonas Lina leidžia automobiliui riedėti toliausio šiltnamio link.

Siauras ir lygus asfalto keliukas apsuptas aukštos žolės ir jaunų
medelių.
Viena jo ranka ilsisi ant vairo. Jo veidas susimąstęs, o vienišas
žvilgsnis pilkas kaip jūros ledas.
Jonas kerpasi trumpai, nes ataugę šviesūs jo plaukai linkę šiauštis į
visas puses.
Jis aukštas ir raumeningas – kūnas ištreniruotas per dešimtmečius
sunkių treniruočių, visi raumenys, sausgyslės ir raiščiai susilieję į
darnią visumą.
Vilki tamsiai pilką striukę, o balta palaidinė prasegta ties kaklu.
Puokštė raudonų rožių guli ant keleivio sėdynės šalia jo.
Kol nebuvo įstojęs į policijos mokyklą, Jonas Lina buvo kariškis,
priklausęs Specialiųjų operacijų grupei, apdovanotas Nyderlanduose
už neeilinius nuopelnus artimos kovos, inovatyvių ginklų ir miesto
partizaninių kovų srityse. Kai Jonas tapo kriminalinės policijos
komisaru, jis išaiškino daugiau sudėtingų bylų nei bet kas
Skandinavijoje.
Kai jį nuteisė ketveriems metams, daug kas manė, kad Stokholmo
apskrities teismo sistema yra neteisinga. Jonas neskundė
nuosprendžio. Jis žinojo, kuo rizikuoja, kad pabandytų išgelbėti
draugą.
Rudenį jo nuosprendis buvo sušvelnintas, ir jis turėjo dirbti
visuomenei naudingus darbus, kaip policijos pareigūnas, Normalme,
viename iš Stokholmo rajonų. Jis nuomojosi vieną iš valdiškų butų
Rorstrando gatvėje netoli Filadelfijos bažnyčios. Jau po kelių
mėnesių grįš į tarnybą policijos komisariate ir atgaus savo kabinetą
policijos būstinėje.
Jonas apsuka automobilį ir sustoja, išlipa iš automobilio ir pajunta
šalto oro gūsį.
Mažame Valerijos namelyje dega lempos, laukujės durys plačiai
atidarytos.
Šviesa, sklindanti pro virtuvės langą, krenta ant karpotųjų beržų
kamienų ir apšalusios žolės.
Neaiškus garsas pasigirsta nuo miško, jis apsisuka. Silpnas šviesos
spindulys juda tamsoje tarp kamienų ir sumindytų lapų, artėdamas
prie jo.
Jonas viena ranka atsargiai spusteli dėklą prie diržo. Tamsoje jis
pasitraukia į pakraštį ir pamato Valeriją, išeinančią iš miško su
žibintu rankoje. Moteris vilki raudoną rytinį chalatą, įsispyrusi į
guminius ilgaaulius. Jos skruostai blyškūs, o plaukai šlapi.
– Ką tu darai miške? – paklausia jis.
Jos žvilgsnis keistas, tarsi mintys būtų kitur.
– Aš tik apžiūrėjau šiltnamį, – atsako ji.
– Su chalatu?
– Tu per anksti, – paprieštarauja ji.
– Žinau, kad nemandagu, bet stengiausi važiuoti lėtai, – aiškina jis
ir įteikia gėles.
Valerija padėkoja, pažvelgia į jį didelėmis, tamsiai rudomis akimis
ir pakviečia į namus. Virtuvėje kvepia kmynais ir lauro lapais, Jonas
nevalingai sumurma, kad yra alkanas, bet tuoj puola teisintis, kad
atvažiavo per anksti ir gali palaukti maisto.
– Troškinys bus paruoštas už pusvalandžio, – nusišypso ji.
– Puiku.
Valerija padeda gėles ant stalo ir eina prie puodo su mėsa ir
daržovėmis. Ji pakelia dangtį ir pamaišo, užsideda skaitymo akinius
ir pažvelgia į receptų knygą prieš berdama sukapotas petražoles ir
kalendrą nuo pjaustymo lentelės.
– Tu juk nakvosi? – paklausia Valerija.
– Priklausys nuo aplinkybių.
– Aš turiu galvoje, kad galėtum išgerti šiek tiek vyno, – tarsteli ji ir
parausta.
– Aš supratau.
– Tu supratai, – pakartoja ji suomišku akcentu ir kreivai nusišypso.
– Aha.
Moteris ištraukia dvi taures iš viršutinės spintelės, atkemša butelį
vyno ir įpila po šlakelį.
– Aš svečių kambaryje palikau rankšluostį ir dantų šepetėlį.
– Ačiū, – atsako Jonas ir paima taurę.
Jie tylomis susidaužia, paragauja vyno ir žiūri vienas į kitą.
– Taip nereikėtų daryti Kumloje, – taria jis.
Valerija apžiūri rožių kotus, įmerkia gėles į vazą ant stalo ir
surimtėja.
– Aš iškart pasakau, – prabyla ji ir susiveržia rytinį chalatą, –
atleisk, kad taip sureagavau.
– Tu jau atsiprašei, – atsako Jonas.
– Aš norėjau atsiprašyti tiesiogiai, pasielgiau kvailai ir vaikiškai,
kai sužinojau, kad tu vis dar dirbi policijoje.
– Tu manei, kad aš pamelavau, bet...
– Tai nebuvo gerai, – nutraukia ji ir parausta.
– Juk visiems patinka policininkai?
– Taip, – atsako ji ir susilaiko nenusišypsojusi, bet jos smakras
susiraukia.
Ji vėl pamaišo puodą ir sumažina liepsną iki mažiausios.
– Tik pasakyk, jei galiu ką padaryti.
– Ne, tik aš... Aš ketinau susišukuoti ir pasidažyti, bet nespėjau,
einu pasigražinti, – sako ji.
– Gerai.
– Palauksi čia ar eisi kartu?
– Eisiu kartu, – nusišypso Jonas.
Jie pasiima vyno taures į antrą aukštą ir persikelia į miegamąjį.
Geltona suknelė guli ant paklotos lovos.
– Gali sėsti į fotelį, – sumurma Valerija.
– Ačiū, – atsako jis ir atsisėda.
– Dabar nežiūrėk.
Jis nusisuka, kai ji nusimeta rytinį chalatą, apsirengia geltoną
suknelę ir pradeda segioti mažas sagas nuo juosmens į viršų.
– Aš nedažnai apsivelku suknelę, tik vasaros dienomis, kai keliauju
į miestą, – taria ji savo atvaizdui veidrodyje.
– Neįtikėtinai gražu.
– Liaukis spoksojęs, – nusišypso moteris ir užsisega paskutinę sagą
ties krūtine.
– Negaliu, – atsako jis.
Ji prieina arčiau veidrodžio ir pradeda tvirtinti drėgnus plaukus
segtukais ties kaklu.
 Jonas žvelgia į jos ilgą kaklą, kai Valerija pasilenkia pasidažyti
lūpų.
Ji atsisėda ant lovos ir nuo naktinės spintelės pasiėmusi auskarus
sustingsta. Jų žvilgsniai susitinka.
– Manau, kad mano reakcija priklauso nuo to karto Morbio centre...
man vis dar gėda, – tyliai prataria Valerija. – Net negaliu pagalvoti,
ką tu pamanei apie mane.
– Tai buvo vienas pirmųjų nutikimų, kurie įvyko dirbant
Stokholmo policijoje, – atsako jis ir pažvelgia žemyn.
– Aš buvau priklausoma, buvau narkomanė.
– Žmonės eina skirtingais keliais, yra kaip yra, – atsako Jonas ir
pažvelgia jai į akis.
– Tu tada labai nuliūdai, – sako ji. – Aš mačiau... Ir prisimenu, kad
bandžiau atsakyti su panieka.
– Juk aš turėjau tavo nuotrauką iš gimnazijos... Tu neatsakei į kelis
laiškus, man pasidarė skaudu ir aš išvykau į užsienį.
– O aš pakliuvau į Hinsebergą1.
– Valerija...
– Viskas taip suknistai beprasmiška, priimta tiek blogų sprendimų,
o dabar aš vėl beveik sužlugdžiau mūsų santykius.
– Tu nebuvai pasiruošusi, kad aš ir toliau dirbsiu policijoje, –
atsako jis ramiai.
– Ar tu bent žinai, už ką sėdėjau kalėjime?
– Aš skaičiau nuosprendį ir tai nebuvo pats blogiausias dalykas, aš
irgi esu prisidirbęs.
– Gerai, tik žinok, kad aš nesu gera mergaitė.
– Esi, – paprieštarauja jis.
Valerija kiek ilgiau išlaiko žvilgsnį tarsi būtų galima kažką daugiau
pamatyti, tarsi būtų kažkas paslėpta, kas turėtų greit pasirodyti.
– Jonai, – rimtu balsu taria Valerija. – Žinau, ką tu jauti: tau atrodo,
kad su tavimi būti pavojinga, kad tuos, kurie tau rūpi, statai į pavojų.
– Ne, – šnabžda jis.
– Tu šį jausmą ilgai nešioji savyje, bet žvaigždėse neparašyta, kad
taip privalo būti visada.

1 Moterų kalėjimas.
 4

Jonas dar suvalgo paskutinę bulvę, nors dabar jaučiasi sotus.

Valerija duonos gabaliuku išvalo lėkštės dugną. Jie sėdi prie virtuvės
stalo, vazą su gėlėmis patraukę ant kriauklės, kad galėtų matyti
vienas kitą.
– Ar atsimeni, kad mes kartu lankėme irklavimo kursus? – klausia
Valerija ir papildo Jono taurę, ištuštindama butelį.
– Dažnai mąstau apie tą vasarą.
Buvo vidurvasaris, jie nusprendė pernakvoti mažoje salelėje, kurią
buvo nusižiūrėję. Ji buvo įlankoje ir nebuvo didesnė nei dvigulė lova,
apaugusi minkšta žole, su uola ir penkiais medžiais.
Valerija nuvalo lūpdažio žymes nuo savo stiklinės.
– Kas žino, galbūt mūsų gyvenimai būtų pasukę visai kita linkme,
jei nebūtų prasidėjusi audra, – sako ji nežiūrėdama į Joną.
– Gimnazijoje buvau tave beprotiškai įsimylėjęs, – prisipažįsta
Jonas ir pagalvoja, kad jausmai vėl jį užvaldo.
– Mano jausmas niekur nedingo, – atsako ji.
Jis uždeda savo ranką ant jos plaštakos ir žvelgia blizgančiomis
akimis, kol moteris atsikanda duonos.
Jonas nusivalo burną servetėle ir atsilošia taip, kad kėdės atlošas
sutreška.
– Kaip Lumė? – pasidomi Valerija. – Ar jai patinka Paryžiuje?
 – Mes kalbėjomės sekmadienį, ji buvo tokia laiminga, žadėjo eiti į
šventę Perrotino galerijoje, apie kurią turėčiau žinoti... o aš pradėjau
klausinėti, ar nebus vėlu ir kaip ji grįš namo.
– Rūpestingasis tėtis, – linksmai konstatuoja Valerija.
– Ji pasakė, kad greičiausiai namo grįš taksi. Tada turbūt kiek per
griežtai prisakiau sėsti už vairuotojo ir užsisegti saugos diržą.
– Hm, – nusišypso Valerija.
– Ji norėjo pabaigti pokalbį, bet dar pridūriau, kad nufotografuotų
vairuotojo darbo pažymėjimą ir atsiųstų nuotrauką ir taip toliau.
– Ji neatsiuntė jokios nuotraukos.
– Ne, – nusijuokė jis.
– Jaunuoliams patinka, kai jais rūpinasi, bet įtarumas...
nepasitikėjimas.
– Aš suprantu, bet taip išeina savaime, man sunku nustoti galvoti
kaip policininkui.
Jie dar pasėdi prie stalo, išgeria paskutinius vyno likučius, kalbasi
apie sodo reklamą ir du jos sūnus.
Tiršta tamsa tvyro už virtuvės lango, kai Jonas padėkoja už maistą
ir padeda nurinkti virtuvės stalą.
– Nori, kad parodyčiau svečių kambarį? – paklausia ji baikščiai.
Jie atsistoja ir Jonas trenkia galvą į lempą – metalas suskamba. Jie
abu lipa girgždančiais laiptais iki mažo kambario su langais giliose
nišose.
– Gražu, – pasako jis sustojęs tiesiai už Valerijos.
Ji apsisuka ir netikėtai atsiduria šalia jo, atsitraukia ir keistais
judesiais rodo į spintą.
– Ten yra kelios pagalvės... Ir papildoma antklodė, jei būtų šalta.
– Ačiū.
 – Bet gali miegoti ir mano lovoje, jeigu tik nori, – sušnabžda ir
paima jo ranką vesdamasi drauge.
Ant slenksčio į miegamąjį ji apsisuka, atsistoja ant pirštų galų ir
pabučiuoja jį. Jis atsako į bučinį, apkabina Valeriją ir beveik pakelia
nuo grindų.
– Galbūt turėtume pasistatyti palapinę iš paklodžių? – sušnabžda
jis.
– Mes visada taip darome, – nusišypso ji, o širdis plaka kaip
pašėlus.
Ji atsagsto vyro palaidinę ir išlaisvina jo kūną, rankomis perbraukia
raumenis ir žvelgia į jį.
– Keista... Aš prisimenu tavo kūną, bet tada buvai tik aukštas
berniukas, neturėjai tokių raumenų ir tiek randų.
Jis atsega moters suknelę, bučiuoja lūpas, kaklą, po ausimi ir vėl
pažvelgia į ją. Ji plona ir jos krūtinė maža. Dabar jos pečiai
ištatuiruoti, rankos raumeningos ir randuotos nuo spygliuotų krūmų.
– Valerija... Tu tokia graži.
Ji nusimauna kelnaites ir leidžia joms nukristi ant žemės. Jos gaktos
plaukai juodi ir garbanoti.
Virpančiomis rankomis ji bando atsegti Jono kelnes, bet
nesupranta, kaip veikia diržo sagtis – tik labiau suveržia juosmenį.
– Atsiprašau, – prunkšteli Valerija.
Jos skruostai parausta ir ji stengiasi nežiūrėdama numauti jam
kelnes. Drauge jie pakelia didelę paklodę ir atsisėda ant lovos,
neryškioje šviesoje žvelgdami į vienas kitą vėl pradeda bučiuotis.
Parvirtę ant lovos verčiasi ant šono ir užsitraukia antklodę,
pasijaučia kaip paaugliai, nors jaunystės metai jau seniai praėję. Jie
svetimi vienas kitam, bet kartu tokie artimi ir pažįstami.
 Ji atsidūsta, kai Jonas bučiuoja jos kaklą ir lūpas, leidžiasi nugara,
sutinka jo intensyvias, pilkas akis ir pajunta laukinės laimės jausmą
širdyje. Jis bučiuoja jos krūtinę ir švelniai čiulpia spenelius. Ji
prisitraukia jo galvą, o jis girdi širdies dūžius.
– Eikš, – šnibžda ji, prisitraukia jį arčiau ir Jonas ją užgula.
Jonas negali nustoti žiūrėjęs į ją, tas rimtas akis, pusiau pravertą
burną, kaklo duobutę, į kaklą ir šešėlį, krentantį nuo raktikaulio.
Valerija prisiglaudžia ir pajunta, koks jis kietas, kai įslysta į ją.
Čiužinys nuo vyro svorio įlinksta. Moters kojos prasiskečia
pasitikdamos vyrą. Jis pajunta jos apkabinantį, prakaituotą karštį,
atsidūsta ir pradeda judėti.
Ji atsimerkia ir pamato trapumą ir troškimą jo veide. Ji
prisiglaudžia prie jo ir neryški šviesa apšviečia krūtinę, pilvą, šlaunis.
Ji stipriau alsuoja, pakelia klubus, atsilošia ir užsimerkia.
Antklodė nukrenta ant žemės.
Vanduo stiklinėje ant naktinio staliuko suraibuliuoja ir kartas nuo
karto ant lubų matosi orbitų sukimasis.
 5

Jau sekmadienis. Ankstyva žiemos diena tokia tamsi, kad atrodo,

jog saulė jau nusileido. Jonas liko nakvoti dvi naktis, bet pirmadienį
jis, kaip įprasta, pradės darbą.
Valerija sėdi prie rašomojo stalo miegamajame ir skaito skelbimus
kompiuteryje, kai pasigirsta automobilio garsas.
Ji pažvelgia pro langą ir pamato Joną, dedantį kastuvą į karutį ir
mojuojantį baltam Jaguar automobiliui, artėjančiam žvyrkeliu.
Jonas gestikuliuoja, kad Nolenas sustotų, bet tas užvažiuoja ant
išrikiuotų plastikinių indų. Jie spragteli ir juodas dirvožemis pabyra
po padangomis. Automobilis sustoja vienu ratu pakibęs kiek
aukščiau.
Valerija dar kurį laiką pastovi prie lango ir stebi, kaip iš sustojusio
automobilio išlipa vyras su piloto akiniais. Jis vilki baltą gydytojo
chalatą po neužsegtu vilnoniu paltu. Maža nosis įdubusi, o pilki
plaukai trumpai pakirpti.
Nolenas – Karolinskos instituto teisės medicinos profesorius ir
vienas iš pagrindinių teisės medicinos ekspertų Europoje.
Jonas paspaudžia ranką senam draugui, jam atrodo, kad jis labiau
išbalęs nei įprastai.
– Tau reikėtų užsirišti šaliką, – sako Jonas ir bando pataisyti kietą
apykaklę.
 – Aš šitą adresą gavau iš Anjos, – sako Nolenas nesišypsodamas. –
Man reikia...
Jis staigiai sustoja, kai pamato Valeriją, besileidžiančią laiptais.
– Ar kas nutiko? – paklausia Jonas.
Siauros kaip adatos lūpos bespalvės, o akys bėgioja aplink.
– Man reikia su tavimi pasikalbėti.
Valerija prieina arčiau prie jų ir ištiesia ranką aukštam vyrui.
– Čia Valerjia, – pristato Jonas.
– Profesorius Nilsas Olenas, – formaliai atsako Nolenas.
– Malonu, – nusišypso Valerjia.
– Man reikia pakalbėti su Nolenu, – sako Jonas, – ar mes galime
prisėsti virtuvėje?
– Žinoma, – atsako Valerija ir seka paskui juos į virtuvę.
– Man nemalonu, kad turiu tave trukdyti sekmadienį, – pradeda
Nolenas.
– Jokių problemų, aš prisėsiu ir dar šiek tiek padirbėsiu viršuje, –
pasako Valerija ir eina laiptų link.
– Nelipk žemyn, aš pasakysiu, kai baigsim, – sušunka Jonas jai
pavymui.
– Gerai.
Jonas nusiveda Noleną į virtuvę ir pasiūlo įsitaisyti. Už medinių
durelių sučirška ugnis.
– Ar norėtum kavos?
– Ne, ačiū. Aš neturėčiau...
Jis nutyla ir sudrimba ant kėdės.
– Tai kaip laikaisi?
– Man viskas gerai, – prislėgtas atsako Nolenas.
– Tai kas nutiko?
 Nolenas vengia jo žvilgsnio, tik ranka perbraukia per stalą.
– Aš artimai bendrauju su kolegomis iš Norvegijos, – lėtai pradeda
jis. – Man ką tik paskambino iš Viešosios sveikatos instituto... Ten
dabar veikia Kriminalistinės patologijos ir klinikinės teisės medicinos
skyrius.
– Žinau.
Nolenas sunkiai nuryja seiles, nusiima akinius, vieną pusę nuvalo ir
vėl užsikabina ant nosies.
– Jonai, aš sėdžiu čia, bet nežinau, kaip galėčiau tau paaiškinti... Aš
manau, kad...
– Sakyk pagaliau, kas nutiko.
Jonas pripila stiklinę vandens ir pastato priešais Noleną.
– Kaip suprantu, Kripos2 perėmė žmogžudystės tyrimą iš Oslo
policijos... Bute buvo rastas lavonas. Viskas atrodė kaip paprastos
muštynės, bet kai jie atidarė aukos šaldiklį, ten buvo rasta daugybė
kūno dalių... Sušaldytos skirtingo suirimo liekanos... Dirbama ties
teorija, kad nužudytasis buvo neatpažintas kapų plėšikas... Tikėtina,
kad jis užsiėmė nekrofilija ir kanibalizmu... bet kuriuo atveju, jis
keliavo kaip antikvariato pardavėjas po daugybę aukcionų,
pasirūpindavo vietinių kapų kasinėjimais ir susirikdavo trofėjus.
Nolenas nugeria gurkšnį vandens ir drebančiu pirštu nusivalo
viršutinę lūpą.
– Ką tai turi bendro su mumis?
– Nenoriu tavęs nuliūdinti, – sako Nolenas ir pirmą kartą judviejų
žvilgsniai susitinka. – Jis laikė Sumos kaukolę šaldiklyje.
– Mano Sumos?
Jonas atsistoja prie kriauklės ir paridena tuščią vyno butelį. Jis
visiškai nepastebi, kad butelis nurieda į kriauklę ir sudaužo stiklines
ir porceliano puodelius. Jo ausyse spengia prisiminimai, kai žmona
nukrito dėl jo kaltės.
– Ar tu tikras? – paklausia jis ir žvelgia pro langą į šiltnamį.
Nolenas pasitaiso akinius ir papasakoja, kad policija bandė
sutikrinti kūnų dalių DNR iš šaldiklio su Europos, Suomijos ir kitų
Skandinavijos šalių policijos registrų duomenimis.
– Jie rado Sumos odontologo kortelę... Kadangi aš išrašiau mirties
liudijimą, jie paskambino man.
– Suprantu, – sako Jonas ir atsisėda ant kėdės priešais draugą.
– Visi kelionių dokumentai buvo jo namuose... Lapkričio viduryje
jis dalyvavo aukcione Jelivarėje... Tai netoli nuo Sumos kapo.
– Tu tikras? – pakartoja Jonas.
– Taip.
– Ar galiu pamatyti nuotraukas?
– Ne, – sušnibžda Nolenas.
– Nesibaimink, – sako Jonas, žvelgdamas Nolenui į akis.
– Nedaryk to.
Bet Jonas jau atidarė jo krepšį ir išsitraukė Kripos žemėlapį. Jis
dėlioja nuotrauką po nuotraukos ant virtuvės stalo.
Pirma nuotrauka padaryta tik atidarius šaldiklį.
Pilka vaiko pėda iškilusi iš balto ledo. Šalia barzdoto veido ir
kruvino liežuvio matyti nugaros skeletas.
Jonas sklaido atitirpintų kūnų dalių, išdėliotų ant metalinio suolo,
nuotraukas. Stipriai apipuvusi išpjauta širdis, blauzda, nupjauta nuo
kojos, trys žindomi kūdikiai, trys švarios kaukolės, dantys ir visas
kūnas su krūtine ir rankomis.
Staiga į kambarį įeina Valerija ir padeda du senus kavos puodelius
prie kriauklės.
 – Po velnių! – sušunka Jonas ir bando uždengti nuotraukas, nors ir
supranta, kad ji jau pamatė.
– Atsiprašau, – sumurma ji ir pasišalina.
Viena ranka pasiremdamas į sieną jis atsistoja, pažvelgia į šiltnamį,
tada vėl į nuotraukas.
Sumos kaukolė.
– Tai tik sutapimas, – sumurma jis. Kapinių sargas nežinojo, kas jis
toks. Niekas neparašyta ant paminklo ir nieko nėra registre.
– Kas žinoma apie kaltinamąjį? – paklausia jis ir išgirsta, kaip
Valerija lipa laiptais.
– Nieko, jie neturi jokių pėdsakų.
– O auka?
– Viskas buvo surasta įėjus į butą, aukos kraujyje rasta daug
alkoholio, jis mirė girtas.
– Argi nekeista, kad policija nerado jokių pėdsakų?
– Ką tu manai? Jonai, ką tu iš tiesų dabar galvoji? – įsitempusiu
balsu paklausia Nolenas.

2 Nacionalinė kriminalinių tyrimų tarnyba Norvegijoje.

 6

Valerija sėdi prie kompiuterio antrame aukšte, kai pasirodo Jonas ir

pabeldžia į duris.
Ji pasisuka, kad pamatytų Joną, ir neryški šviesa, krentanti pro
kvadratinius langus, suteikia jos plaukams raudono kaštono spindesį.
– Nolenas jau išvyko, – taria jis prislopintu balsu. – Atleisk, kad
buvau šiurkštus, aš tik nenorėjau, kad tu pamatytum.
– Aš nesu jautri, – atsako ji. – Juk žinai, aš mačiau mirtį daugybę
kartų.
– Bet tai ne tas pats... tai buvo kai kas asmeniško, – taria jis ir
nutyla.
Stokholme yra šeimos kapas su Sumos Linos ir Lumės Linos
užrašu ant paminklo, bet urnose po žeme nėra jų pelenų. Jono dukra
ir žmona daugybę metų gyveno su nauja tapatybe.
– Eime žemyn pasišildyti sriubos, – po kurio laiko taria Valerija.
– Ką?
Valerija apkabina jį, Jonas apglėbia ją ir padeda smakrą ant moters
galvos.
– Eime į apačią pavalgyti, – pakartoji ji tyliai.
Kai jie nusileidžia, ji iš šaldytuvo ištraukia sriubą, kurią buvo
paruošę vakar. Ji uždeda puodą ant viryklės ir pradeda šildyti, tada
virtuvėje įjungia šviesą, bet Jonas užgesina lempą.
 – Kas nutiko? – paklausia Valerija.
– Sumos kapas buvo išplėštas ir...
Jonas nutyla ir nusuka veidą, ji pamato, kad jis šluostosi ašaras.
– Vyrams galima verkti, – užtikrintai taria ji.
– Aš iš tiesų nežinau, kodėl taip nusiminiau... Vyras iškasė jos kapą
ir atsivežė jos kaukolę į Oslą.
– Dieve, – sušnibžda ji.
Jis stovi prie lango ir žvelgia į šiltnamį ir mišką. Valerija mato, kad
jis atitraukė svetainės užuolaidas ir padėjo virtuvinį peilį ant seno
bufeto.
– Tu juk žinai, kad Jurekas Valteris miręs, – rimtai sako ji.
– Aha, – atsako jis ir užtraukia virtuvės lango užuolaidas.
– Ar nori apie jį pakalbėti?
– Aš nepajėgsiu, – atsako jis drebančiu balsu ir atsisuka į ją.
– Gerai, – atsako ji. – Bet tau nereikia manęs vengti, aš sugebėsiu
išklausyti, prisiekiu... Aš žinau, kad išgelbėtum Sumą ir Lumę, taigi
aš suprantu, kad jis buvo siaubingas.
– Jis buvo blogesnis, nei kas nors gali įsivaizduoti... jis atima
žmonių dvasią... ir tu tampi tuščias.
– Bet dabar viskas baigta, – sušnabžda Valerija ir bando paliesti jį.
– Gali jaustis ramus, jis negyvas.
Jonas palinksi galva.
– Tai tebuvo prisiminimas... Atrodo, kad jis vis dar alsuoja į mane,
kai sužinojau apie Sumos kapą.
Jonas nueina prie lango ir pažvelgia pro užuolaidos kraštelį.
Valerija žiūri į jo siluetą virtuvės tamsoje.
Kai jie atsisėda prie virtuvės stalo, ji paprašo papasakoti apie
Jureką Valterį. Jonas padeda rankas ant stalo, kad jos nedrebėtų, ir
lėtai pradeda:
– Jo diagnozė buvo... nepatikslinta šizofrenija, chaotiškas
mąstymas, ūmios psichozės su keistais ir labai žiauriais
nukrypimais... bet tai nieko nereiškia, jis niekad nebuvo tikras
šizofrenikas. Vienintelė diagnozė, kurią nustatė psichiatras, atlikęs
vertinimą, rodo, kad jis buvo išsigandęs.
– Ar jis buvo kapų plėšikas?
– Ne, – atsako Jonas.
– Na, matai, – atsako ji ir bando nusišypsoti.
– Jurekui Valteriui niekada nerūpėjo trofėjai, – taria jis sunkiu
balsu. – Jis nebuvo iškrypėlis... Bet jis turėjo aistrą žmones žlugdyti,
o ne žudyti, ne kankinti... Jis nebūtų norėjęs delsti, kad suprastum jį,
reikia žinoti, kad jis norėjo sužlugdyti žmogų iš vidaus, užgesinti
gyvenimo kibirkštį...
Jonas pabandė paaiškinti, kad Jurekas norėdavo sugniuždyti
žmogų, o paskui stebėti, kaip jis tęsia gyvenimą: eina į darbą, valgo,
sėdi priešais televizorių, kol pagaliau supranta, kad jis yra miręs.
Dabar jie sėdi tamsioje virtuvėje ir Jonas pasakoja apie Jureką
Valterį. Nors jis ir žinomas kaip baisiausias to laikotarpio žudikas
Šiaurės Europoje, jis nėra pagarsėjęs visuomenėje, nes ne visi jo
nusikaltimai yra sukvalifikuoti.
Jonas pasakoja, kaip jis kartu su kolega Samueliu Mendeliu sekė
Jureką Valterį.
Jie abu paeiliui naktimis ėmė budėti prie vienos moters namų. Abu
jos vaikai buvo dingę neaiškiomis aplinkybėmis, kurios buvo
panašios į kitų nukentėjusiųjų liudijimus.
Buvo sakoma, kad juos tarsi prarijo žemė. Šablonas, kuris pradėjo
aiškėti, buvo toks, kad visi dingusieji priklausė šeimai, iš kurios jau
buvo dingę kiti nariai.
Jonas nutyla ir Valerija pastebi, kad jis laiko suspaustas rankas, kad
jos nedrebėtų. Ji užkaitė arbatą ir pripylė du puodelius, kuriuos
padėjo ant stalo, prieš laukdama, kol Jonas pajėgs tęsti pasakojimą. –
Tai truko kelias savaites, – tęsia jis. – Dienomis snigdavo... ir sniegas
uždengdavo visus pėdsakus.
Jonas niekam nepasakojo apie paskutines valandas, kai Samuelis
atvyko jo pakeisti.
Žemas vyras stovėjo tamsiame miško pakraštyje ir žiūrėjo pro
langą, kur gulėjo ir miegojo moteris, kurios vaikai buvo dingę.
Ramus vyro veidas buvo liesas ir susiraukšlėjęs.
Jonas galvojo, kad vien namo vaizdas suteikia vyrui malonią
ramybę, tarsi jis jau temptų savo auką į mišką. Liekna figūrėlė nieko
daugiau nedarė, tik žiūrėjo, o paskui nusisuko ir dingo.
– Tu apie tai pagalvojai, kai pirmą kartą jį pamatei, – tarsteli
Valerija ir uždeda ranką ant jo plaštakų.
Jonas pakelia akis ir supranta, kad jis nutilo, palenkia galvą ir
pasakoja, kaip su Samueliu paliko automobilį ir sekė šviežiais
pėdsakais.
– Mes bėgome palei senus geležinkelio bėgius, vedančius į Lil
Janskogeno mišką...
Bet tamsoje tarp eglių pametė pėdsakus. Staiga pėdsakai dingo ir
jie pradėjo trauktis. Kai jie ėjo palei bėgius, pamatė, kad liesas
vyriškis tolsta nuo bėgių ir pasileidžia tiesiai į mišką.
Žemė po nauja balto sniego paklode buvo šlapia, todėl jo batų
pėdsakai pradingdavo. Prieš pusvalandį buvo balta ir neįmanoma
nieko rasti silpnoje šviesoje, o dabar pasidarė visiškai tamsu. Jie
brovėsi gilyn į mišką, kai išgirdo šaižią dejonę. Atrodė tarsi vienišas
verksmas iš pragaro.
Jie sustojo kaip paralyžiuoti.
Tarp medžių kamienų pamatė vyrą, kurį persekiojo. Žemė buvo
juoda, dirvožemis aplink negilų kapą buvo iškastas. Purvina ir
įsiaudrinusi moteris desperatiškai stengėsi išlipti iš karsto. Ji
verkdama stengėsi išlipti iš duobės, bet kiekvieną kartą, kai jau buvo
beišlipanti, vyras ją nustumdavo atgal.
Jie išsitraukė savo ginklus, priėjo arčiau, suėmė vyrą už liemens ir
surakino jo rankas bei kojas.
Samuelis, kalbėdamas su stebėjimo stoties darbuotojais, verkė.
Jonas padėjo moteriai išlipti iš karsto ir apsupo ją savo švarku. Jis
laikė ją prisiglaudęs ir paaiškino, kad pagalba jau pakeliui, kai staiga
pamatė judėjimą tarp medžių. Garsas artėjo, o sniegas lėtai krito ant
žemės.
– Kažkas ten stovėjo ir stebėjo mus, – ramiai pasakoja jis.
Penkiasdešimtmetė moteris buvo gyva, nors beveik dvejus metus
pramiegojo karste. Kartas nuo karto Jurekas Valteris ateidavo,
atidarydavo karstą, atnešdavo jai maisto ir vandens. Ji buvo apakusi,
o dėl netinkamos mitybos netekusi dantų. Raumenys buvo susilpnėję,
karsto forma deformavo stuburą, o rankos ir kojos buvo nušalusios. Iš
pradžių atrodė, kad ji buvo tik fiziškai suluošinta, bet paskui
paaiškėjo, kad ji patyrė ir kelias smegenų traumas.
Didelė dalis miško tą naktį buvo iššukuota. Ryte kriminalistų šuo
parodė į vietą už dviejų šimtų metrų nuo moters kapo. Iš ten buvo
iškastas mėlynas plastikinis karstas su berniuko ir vyro palaikais.
Paaiškėjo, kad jie buvo užkasti prieš ketverius metus, jie ilgai
neišgyveno, nors per vamzdį jiems buvo tiekiamas oras.
Jonas mato, kad Valerija dreba, jos veidas išbalęs, o viena ranka
laikosi susiėmusi burną.
Ji galvoja apie Jono pasakojimą, kai jis pirmą kartą pamatė Jureką
Valterį, stovintį sniegui sningant priešais naujos aukos langus. Tai
priminė vyrą, kurį matė penktadienį miško pakraštyje netoli
šiltnamio. Jai reikėtų pasakyti apie tai Jonui, bet nenori, kad jis
pradėtų įsivaizduoti, jog Jurekas vis dėlto gyvas.
 7

Prokuroras perėmė pirminį tyrimą po to, kai Jurekas buvo suimtas,

Jonas ir Samuelis vykdė tardymus nuo arešto iki teismo.
– Tai sunku suprasti, bet Jurekas įsiminė visus, kurie priėjo
pakankamai arti, – pasakoja Jonas ir jo žvilgsnis susitinka su
Valerijos. – Nebuvo nieko antgamtiško, tai buvo objektyvi ir tiksli
informacija apie žmogaus silpnybes... Jis kažkaip paveikdavo žmogų,
kad šis nesugebėdavo apsiginti.
Jurekas Valteris per tardymus nieko neprisipažino. Jis neteigė esąs
nekaltas, bet pripažino tik filosofinę nusikaltimo ir bausmės esmę.
Per paskutinį tardymą galiausiai supratau, kad Jurekas tikėjosi, kad
aš arba Samuelis būsime jo pusėje ir pasakysime, jog yra galimybė,
kad jis nekaltas... kad jis tiesiog rado kapą ir bandė padėti moteriai
išlipti, bet buvo sulaikytas.
Vieną vakarą, kai Jonas ir Samuelis drauge treniravosi, Samuelis
uždavė hipotetinį klausimą, kas būtų, jeigu prie kapo jie būtų radę ką
nors kitą, o ne Jureką.
– Aš negaliu liautis apie tai galvojęs, – prisipažino Samuelis, –
nesvarbu, kas būtų stovėjęs, kai mes būtume atvykę, jis vis tiek būtų
apkaltintas už šį nusikaltimą.
Tiesa ta, kad jiems trūko konkrečių įrodymų, sulaikymo aplinkybės
buvo dviprasmiškos, ir iš viso kaltinimo argumentai buvo labai silpni.
 Jonas žinojo, kad Jurekas pavojingas, bet dar nežinojo, apie kokį
pavojingumo lygį buvo kalbama.
Samuelis Mendelis ketino pasitraukti, jis nepajėgė būti šalia Jureko,
teisinosi, kad nejaukiai jaučiasi, kad jo siela apnuodyta.
– Nors aš ir nenoriu to sakyti, bet yra dalykų, kurie rodo, kad jis
galbūt nekaltas, – prisipažino Samuelis.
– Jis tikrai kaltas... Bet aš tikiu, kad jis turėjo padėjėją, – atsakė
Jonas.
– Viskas susiveda į vieną beprotį...
– Kuris buvo ne vienas prie kapo, kai mes priartėjome, – nutraukia
Jonas.
– Na, gal tai tik jo manipuliacijos, kad manytum, jog tikrasis
kaltinamasis spėjo pabėgti į mišką.
Jonas ilgai galvojo apie tą paskutinį pokalbį su Jureku, prieš
prasidedant teismui.
Jurekas Valteris sėdėjo gerai apsaugotame apklausos kambaryje
panarinęs galvą.
– Man nerūpi, kad būsiu nuteistas neteisingai, – kalbėjo Jurekas
Valteris. – Aš nebijau nieko: nei skausmo... nei vienatvės ar liūdesio.
Aukščiausiasis teismas pripažins prokuroro kaltinimus. Ir mano
kaltumas bus svarstomas be jokių rimtų abejonių.
– Tu atsisakai gintis? – paklausė Jonas.
– Aš atsisakau ginčytis dėl techninių detalių, juk tai tas pats, kas
iškasti kapą ir vėl jį užkasti.
Jonas suprato, kad viskas apgalvota, kad Jurekui Valteriui reikėjo
patraukti jį į savo pusę, kad būtų išteisintas. Todėl kaltinamasis ir
bandė sukelti abejonių. Jonas žinojo, už ko bando užsikabinti Jurekas,
bet kartu galvojo, kad kaltinimuose iš tiesų yra spraga.
 – Jis manė, kad tu stojai į jo pusę, – baimingai tarsteli Valerija.
– Aš spėju, kad jis tai suprato kaip pažadą.
Per paskutines apklausas Jonas buvo pakviestas liudyti apie areštą.
– Ar negalima teigti, kad Jurekas Valteris pats bandė išgelbėti
moterį kape? – paklausė gynėjas.
Vidinė jėga ragino Joną sutikti su tuo teiginiu. Juk, tiesą sakant,
buvo tokia galimybė. Jonas pradėjo linksėti galva, bet tada sustojo,
prisivertė grįžti į tą baisų įvykį miškelyje, kai Jurekas Valteris be
mažiausios agresijos pastumdavo moterį atgal, kai tik ji bandydavo
išlipti.
– Ne, jis laikė moterį įkalintą kape, tai jis nužudė juos visus, –
atsakė Jonas.
Po svarstymo teismo pirmininkas paskelbė, kad Jurekui Valteriui
skiriamas priverstinis gydymas uždaroje psichiatrijos priežiūros
įstaigoje pagal neeilines taisykles. Atrodė, kad toks nuosprendis
nepaveikė Jureko Valterio, nors iš praktikos tai reiškė izoliaciją iki
gyvos galvos.
Prieš visiems išsiskirstant, Jurekas Valteris atsisuko į Joną. Jo
veidas buvo nusėtas siauromis raukšlėmis, o šviesios akys atrodė
keistai tuščios.
– Dabar dings abu Samuelio Mendelio sūnus, – užtikrintai pareiškė
Jurekas. – Ir Samuelio žmona Rebeka dings. Bet... Ne, paklausyk
manęs, Jonai Lina. Policija jų ieškos, bet pasiduos. Kai policija
pasiduos, Samuelis bandys pats jų ieškoti, bet kai galiausiai supras,
kad nepajėgia rasti, pats atims sau gyvybę...
Šviesa iš parko metė medžių lapijos šešėlius ir atrodė, kad jo plona
figūra dreba.
– Ir tavo mažoji dukrelė, – tęsė Jurekas Valteris ir pasižiūrėjo į savo
nagus.
– Saugokis, – pasakė Jonas.
– Lumė pradings, – sušnibždėjo Jurekas. – Ir Suma pradings. O kai
suprasi, kad nesugebėsi jų rasti... Pats pasikarsi.
Jis pakėlė akis ir jųdviejų žvilgsniai susitiko. Jo raukšlėtas veidas
staiga tapo ramus, lyg jo pranašystės jau būtų pradėjusios pildytis.
– Aš sutrinsiu tave su žemėmis, – ramiai pasakė jis.
Jonas nueina prie užuolaidų, pasižiūri į tamsą ir mato nuogas beržų
šakas, linguojančias vėjyje.
– Tu labai mažai pasakoji apie savo draugą Samuelį, – sako
Valerija.
– Aš bandžiau, bet...
– Tu juk nekaltas, kad jo šeima dingo.
Jonas vėl atsisėda ir žiūri į jos tuščias akis.
– Aš sėdėjau prie virtuvės stalo su Suma ir Lume... Mes buvome
pasigaminę spagečių ir mėsos kukulių, kai Samuelis paskambino... Jis
buvo toks susijaudinęs, kad prireikė laiko, kad jį suprasčiau...
Rebekos ir vaikų nebuvo name Dalarnoje, kur jie buvo nuvykę prieš
kelias valandas... Jis jau buvo susisiekęs su policija ir ligonine...
Bandė nusiraminti, lėtai kvėpuoti, bet balsas užlūžo, kai paprašė
patikrinti, ar Jurekas Valteris nepaspruko.
– Jis to nepadarė, – be žado ištarė Valerija.
– Ne, jis tebebuvo savo vienutėje.
Visi Rebekos ir vaikų pėdsakai dingo už kelių metrų nuo jų palikto
automobilio ant žvyrkelio. Policijos šunys nieko neužuodė. Du
mėnesius buvo ieškoma miškuose, namuose, ant kelio, vandenyje.
Kai policija ir savanoriai pasidavė, Samuelis ir Jonas tęsė paieškas,
neišsakydami tos minties, kurios labiausiai bijojo.
 – Jurekas Valteris turėjo pagalbininką, kuris juos pagrobė, – tarė
Valerija.
– Taip.
– O dabar tavo eilė.
Tuo metu Jonas saugojo savo šeimą, visur keliavo kartu, bet
suvokė, kad ilgainiui to nepakaks.
Samuelis nustojo ieškoti ir po beveik metų nuo šeimos dingimo
grįžo į tarnybą. Jis išdirbo tris savaites. Tada nuvažiavo į vasaros
sodybą, nuėjo į paplūdimį, kur įprastai plaukiodavo jo berniukai, ir
tarnybiniu pistoletu iššovė sau į galvą.
Jonas bandė įtikinti Sumą išsikelti, pradėti naują gyvenimą, bet ji
negalėjo suprasti, koks pavojingas yra Jurekas Valteris.
Iš pradžių jis bandė surasti išeitį jiems abiem. Jie galėjo pasikeisti
tapatybes ir gyventi kitoje ramioje nuošalioje šalyje. Jis paskambino
senam leitenantui per užšifruotą liniją, bet iš tiesų žinojo, kad to
nepakaks. Naujos tapatybės nieko negarantuoja. Geriausiu atveju jie
tik įgis pranašumą.
– Kodėl jūs kartu nepersikėlėte? – sušnabžda Valerija.
– Aš dariau viską, bet...
Kai Jonas suprato, kas turi būti padaryta, tai jį visiškai apsėdo. Jis
pradėjo kurti planą, kuris galėtų apsaugoti visus tris.
Kai kas buvo svarbiau, nei likti drauge su Suma ir Lume.
Jų gyvybės buvo svarbesnės.
Jeigu jis būtų dingęs ar pabėgęs su jomis, tai galėjo būti tiesioginė
nuoroda Jureko padėjėjams, kur pradėti ieškoti.
O jeigu kas nors ieško, visada randa tuos, kurie slepiasi, – Jonas tai
žinojo.
„Jie neieškos, – galvojo jis. – Tai vienintelis būdas.“
 Jie priėjo vieną išvadą: Jurekas Valteris ir jo šešėlis turi patikėti,
kad Suma ir Lumė mirė. Jis suvaidins automobilio avariją, kurios
metu atrodys, kad jos žuvo.
– Bet jūs trys, – taria Valerija. – Jūs visi galėjote apsimesti, kad ir
tu buvai automobilyje, aš tai esu dariusi.
– Jurekas niekada nebūtų patikėjęs. Tai mano vienatvė jį viliojo,
kad aš gyvenčiau vienas metų metus. Joks žmogus su tuo
nesusitvarko, net ir po dešimties metų jis yra užliūliuojamas saugumo
jausmo, kurį suteikia noras sutikti savo šeimą.
– Tau atrodė, kad visąlaik esi stebimas šešėlio.
– Taip ir buvo, – trumpai atsako Jonas.
– Dabar mes žinome, bet tu juk nieko nematei?
– Ne.
Dabar, kai viskas baigta, Jonas žino, kad pasielgė tinkamai. Visi
sumokėjo didelę kainą, bet taip išgelbėjo Sumą ir Lumę.
– Jureko dvynys brolis Igoris padėjo jam visą laiką, – sako Jonas. –
Jis neturėjo jokio gyvenimo, buvo psichiškai traumuotas žmogus,
kuris gyveno tam, kad paklustų Jurekui.
Jonas nutyla ir galvoja apie liesą Igorio nugarą, kuri buvo nusėta
randų už blogą elgesį.
Kai Jurekas po keturiolikos metų pabėgo iš psichiatrinės, jis tęsė
savo planą, lyg nieko nebūtų nutikę.
Daugelis žmonių atsisveikino su gyvenimu tomis baisiomis
dienomis, kai Jurekas Valteris buvo laisvas.
– Bet dabar abu broliai yra mirę, – primena Valerija.
– Taip.
Jonas prisimena, kaip nušovė jo brolį trimis šūviais į širdį. Trys
kulkos perėjo kiaurai Igorį ir jis atbulomis nukrito ant žvyro krūvos.
Nors Jonas suprato, kad dvynys brolis negyvas, jis vis tiek nuskubėjo
stačiu šlaitu, kad įsitikintų.
Saga Bauer nušovė Jureką Valterį ir matė, kaip jo kūną upės srovė
nuneša į jūrą.
Kai Jonas pagaliau vėl susitiko su Suma, ji jau mirtinai sirgo vėžiu.
Jis pasiėmė žmoną ir dukrą į savo namus Natavaroje. Šeima drauge
pagyveno pusę metų. Kai Suma mirė, ją palaidojo jos močiutės
tėvynėje Purnu.
Jonas tik po metų patikėjo, kad viskas baigta, kai Saga rado Jureko
kūno likučius ir jo pirštų antspaudai ir DNR visiškai sutapo.
Jonui tai buvo lyg antras kvėpavimas.
Liūdesys ir žaizdos yra likę, o Sara Bauer niekada nebebuvo tokia
pati nuo tos akimirkos, kai jie nukovė Jureką Valterį. Ji užsisklendė,
ir kartais Jonui atrodo, lyg Saga bandytų pabėgti nuo savo likimo.
 8

Saga Bauer greitu tempu bėga po Skansbruną, per drėgnus šešėlius,

krentančius nuo aukštų tiltų.
Sunkiasvoriai automobiliai dundėdami pralenkia ją. Ji priartėja prie
tilto pabaigos ir nulipa laiptais.
Tamsus sportinis švarkelis prakaituotas po krūtine. Beveik
kiekvieną dieną po darbo ji bėga į senąją Enskedę ir pasiima savo
netikrą seserį Peleriną iš mokyklos.
Saga vėl pradėjo bendrauti su tėvu, nors paauglystėje buvo
nustojusi. Nors pagrindiniai nesusipratimai jau išsiaiškinti, Sagai
sunku vėl būti dukra. Galbūt santykiai niekada ir nebebus tokie patys.
Saga pagreitina tempą bėgdama per aidintį viaduką po Nynoso
keliu ir geležinkelio bėgiais. Ji raumeninga kaip balerina ir
stulbinamai graži. Šviesūs plaukai pilni margaspalvių kaspinų, o akys
nerealiai mėlynos.
Sara Bauer – Švedijos saugumo policijos komisarė. Rudenį jos
šefas privertė ją rašyti raportus ir dalyvauti oficialiuose susitikimuose
dėl sėkmingų policininkų mainų tarp Švedijos ir Jungtinių Valstijų.
Kad išvengtų atviro konflikto ir kritikos, buvo prieitas kompromisas
aprašyti bendradarbiavimą, kuris buvo pakankamai sėkmingas ir
privertė Sagą Bauer ir specialiąją agentę Lopez bendrauti per
feisbuką.
 Saga praeina niūrią sporto salę, įžengia į seną miesto sodą ir
nubėga paskutinius metrus iki privačios mokyklos. Dulkės kyla nuo
futbolo aikštės virš aukšto jos aptvaro.
Nors Pelerinai jau dvylika metų, tačiau jai dar negalima vienai
grįžti iš mokyklos. Ji turi pasilikti su jaunesniais vaikais po pamokų,
kol kas nors ją pasiims.
Pelerina serga Dauno sindromu ir gimė su Fallot tetrada: keturių
skirtingų širdies patologijų kombinacija, kuri neleidžia kraujui
pasiekti plaučių. Širdis buvo šuntuota, kai mergaitei tebuvo keturios
savaitės ir ji išgyveno sudėtingą širdies operaciją, kai jai buvo
maždaug vieneri.
Pelerina turi mokymosi sutrikimų, bet su specialiųjų pedagogų
pagalba gali lankyti įprastą mokyklą.
Pulsas sulėtėja ir kvėpavimas nurimsta, kai Saga eina aplink
pagrindinį mokyklos pastatą laisvalaikio klubo Melis link. Per
langą pirmame aukšte mato savo mažąją sesutę. Pelerina atrodo
laiminga, šokinėja ir juokiasi su kitomis dviem mergaitėmis.
Saga įeina pro paradines duris, praeina pro drabužių kabyklą, prie
priklijuotos ribos nusiauna batus, toliau traukia poilsio kambario link,
išgirsta muziką šokių ir jogos salėje ir sustoja tarpduryje.
Rausvas šalikas pakabintas ant lempos. Paprastas šokių muzikos
ritmas sukelia vibracijas languose su popierinėmis snaigėmis.
Saga atpažįsta Aną ir Fredriką iš sesers klasės, jos abi visa galva
aukštesnės už Peleriną. Jos basos, o ilgos kojinės numestos balutėje
po kėde. Mergaitės, išsirikiavusios eilute, išsiskaičiuoja, pakraipo
klubus, žengia žingsnį į priekį, suploja rankomis ir apsisuka.
Pelerina šoka šypsodamasi ir nejaučia varvančios nosies. Saga
mato, kad ji gabi, išmoko visus žingsnelius, tačiau ji kiek skuba ir
labiau nei kitos dvi siūbuoja klubais.
Ana išjungia muziką. Jai trūksta kvapo, nubraukia plaukus už
ausies ir ploja rankomis.
Saga dar kiek pastovi tarpduryje ir mato, kaip kitos dvi mergaitės
pasikeičia žvilgsniais, pasižiūri į Pelerinos veidą ir Fredrika padaro
debilo miną, o Ana pradeda juoktis.
– Kodėl jūs juokiatės? – paklausia Pelerina, pūškuodama ir
užsidėdama stiprius akinius.
– Mes juokiamės, nes tu tokia gabi ir graži, – atsako Fredrika,
tramdydama juoką.
– Ir jūs abi gabios ir gražios, – sako Pelerina.
– Bet ne tokios gražios kaip tu, – atšauna Ana.
– Taip, – juokiasi Pelerina.
– Tau reikėtų užsiimti soline karjera, – pareiškia Fredrika.
– Kas tai yra? – paklausia Pelerina ir pasitaiso akinius ant nosies.
– Na, galbūt būtų geriau, jei mes nufilmuotume, kaip tu šoki
viena...
Fredrika staiga nutyla, kai Saga įeina į šokių salę. Pelerina pribėga
ir ją apkabina.
– Ar jums smagu? – ramiai klausia Saga.
– Mes repetuojame šokį, – atsako Pelerina.
– Kaip sekasi?
– Labai gerai!
– Ana? – kreipiasi Saga ir pažvelgia į mergaites. – Ar viskas gerai?
– Taip, – atsako ji ir dirsteli į Fredriką.
– Fredrika?
– Taip.
– Aš matau, kad jūs esate mielos mergaitės, – atsako ji. – Taip ir
tęskit.
Saga palaukia rūbinėje, kol Pelerina kelis kartus apkabina
specialiojo ugdymo specialistę, paskui pakvailioja žieminiame
kombinezone ir įsideda savo piešinį į maišelį.
– Jos kiečiausios klasėje, – paaiškina Pelerina, kai jos susikibusios
už rankų eina mokyklos sodu.
– Jei jos nori, kad tu darytum keistus dalykus, tau reikėtų atsisakyti,
– pataria Saga joms einant namo.
– Aš jau didelė mergaitė.
– Tu žinai, aš rūpinuosi tavimi, – paaiškina Saga ir jos gerklėje
atsiranda gumulas.
Ji laiko Pelerinos ranką ir galvoja apie mergaites, kurios darė
grimasas, kai sesuo nematė. Galbūt jos norėjo nufilmuoti šokančią
Peleriną ir išplatinti pajuokiantį filmuką.
Tai visada vadinama nekaltu žaidimu, bet visi žino, kas yra
patyčios. Tamsi elektra užpildo kambarį – gyvenimas tęsiasi.
 9

Pelerina su tėčiu gyvena ryškiai raudoname, nušlifuotų akmenų

name su raudonų čerpių stogu Bjorko kelyje, senojoje Enskedėje.
Senos obelys ir žolių stiebai žvilga nuo mažų ledo kristalų.
Kol Saga uždaro vartelius, Pelerina nubėga ir paskambina į duris.
Larsas Erikas Baueris yra apsivilkęs sportines kelnes ir nelygintus
marškinius, prasegtus ties kaklu. Jam jau prieš mėnesį reikėjo
apsikirpti, bet susivėlę žili plaukai suteikia simpatiško
ekscentriškumo. Kiekvieną kartą sutikusi tėtį Saga nustemba, koks jis
pasenęs.
– Užeik, – pakviečia jis ir padeda Pelerinai nusivilkti kombinezoną.
– Saga, būtų smagu, jei galėtum pasilikti vakarienės.
– Aš neturiu laiko, – automatiškai atsako Saga.
Stori Pelerinos akinių stiklai aprasoję. Mergaitė juos nusiima ir
garsiai lipa laiptais į savo kambarį.
– Gaminsiu makaronų pudingą, žinau, kad tu jį mėgsti.
– Kai buvau maža, jis man patikdavo.
– Tik pasakyk, ko norėtum, aš nueisiu nupirkti, – sako tėtis.
– Baik, – šypsosi ji, – nesvarbu, aš valgysiu bet ką, bus gerai ir
makaronų pudingas.
Larsas Erikas atrodo nuoširdžiai laimingas, kad ji sutiko užeiti. Jis
nuima jos striukę, pakabina ir paprašo praeiti.
 – Man atrodo, kad dvi mergaitės Mel klasėje elgiasi netinkamai, –
perspėja Sara.
– Kodėl?
– Tikslai nežinau, tik jaučiu, nes mačiau, kaip jos vaipėsi.
– Pelerina dažniausiai pati išsiaiškina, bet aš apie tai pasikalbėsiu, –
pažada jis prieš kildamas aukštyn į dukters kambarį.
Larsas Erikas – kardiologas, namuose jis turi profesionalų EKG
aparatą, kad galėtų stebėti Pelerinos širdį, nes problemos gali bet
kada atsinaujinti.
Saga peržvelgia naujus sesers piešinius, kol tėvas suklijuoja
elektrodus prie sesers juosmens. Išbalęs randas po operacijos eina
vertikaliai krūtinkaulio.
– Einu gaminti maistą, – taria tėtis ir palieka jas.
– Aš turiu kvailą širdį, – atsidūsta Pelerina ir užsideda akinius.
– Tu turi pačią geriausią širdį pasaulyje, – sako Sara.
– Aš esu širdies vaikas, – nusišypso ji.
– Tikrai taip, tu esi geriausia mažoji sesutė pasaulyje.
– O tu gražiausia, atrodai kaip Elsa, – šnabžda Pelerina ir
perbraukia per ilgus Sagos plaukus.
Įprastai Saga susinervina, kai ją palygina su Disnėjaus princesėmis,
bet pagalvoja, kad Pelerina mato save ir Sagą kaip dvi seseris iš
filmuko „Ledo šalis“.
– Saga! – sušunka tėtis iš apačios. – Ar gali trumpam ateiti?
– Aš tuoj grįšiu, Ana, – sako ji ir patapšnoja sesei per skruostą.
– Gerai, Elsa.
Larsas Erikas stovi prie stalo ir pjausto porą, kai Sara nulipa
žemyn. Ant virtuvės stalo yra paketas. Jis suvyniotas į aliuminio
foliją, o ant jo priklijuota širdelė su tekstu „Mano mylimai dukrai
Sagai“.
– Dovanų popierius baigėsi, – atsiprašydamas sako jis.
– Aš nenoriu dovanų, tėti.
– Čia niekniekis, mažas daiktelis.
Saga nulupa foliją ir susuka į blizgų kamuoliuką, kurį padeda šalia
gėlėtos popieriaus dėžės.
– Atplėšk, – ragina Larsas Erikas ir plačiai nusišypso.
Apsaugotas medinių drožlių dėžėje guli senoviškas porcelianinis
nykštukas. Jis yra aprengtas miško žalumo drabužiais, žvilgsnis
gražus ir griežtas, rausvi skruostai ir patenkinta maža burna. Rankose
jis laiko didelį puodą košės.
Tai jos nykštukas.
Jis būdavo ištraukiamas per kiekvienas Kalėdas, o jo laikomas
katilas pripildomas rausvų ir geltonų karamelinių saldainių.
– Aš jo ieškojau... Labai ilgai, – pasakoja Larsas Erikas. – Ir
šiandien buvau antikvariate Solnoje ir radau jį.
Saga prisimena, kad vieną kartą mama taip supyko ant tėčio, kad
metė nykštuką ant grindų – jis pažiro į tūkstantį gabalėlių.
– Ačiū, tėti, – sako Saga ir padeda dėžutę ant virtuvės stalo.
Kai vėl užlipa aukštyn pas Peleriną, mato, kad jos širdies ritmas
padažnėjęs, lyg būtų ką tik bėgusi.
Pelerina praverta burna ir išsigandusiu žvilgsniu spokso į sesers
telefoną.
– Kas nutiko? – paklausia išsigandusi Saga.
– Niekas negali to pamatyti, niekas negali to pamatyti, – kartoja
sesė ir prisitraukia telefoną prie krūtinės.
– Tėti! – surinka Saga.
– Negalima!
 – Nieko tokio nenutiko, drauguže, – ramina Saga. – Tik pasakyk,
ką ten pamatei.
– Ne.
Larsas Erikas skubiai užbėga laiptais ir įeina į jos kambarį.
– Papasakok tėčiui, – paprašo Saga.
– Ne, – surinka Pelerina.
– Kas nutiko, Pelerina? Aš ruošiu pietus, – sako jis susinervinęs.
– Ji kažką pamatė telefone, – paaiškina Saga.
– Parodyk man, – liepia Larsas Erikas ir ištiesia ranką.
– Negalima! – verkia Pelerina.
– Kas taip sako? – paklausia jis.
– Taip rašo laiške.
– Aš esu tavo tėtis ir man galima žiūrėti.
Ji paduoda jam telefoną, jis atsirakina ir perskaito laišką
suraukdamas antakius.
– Mieloji, – taria jis ir nuleidžia mobilųjį telefoną, – tai netiesa, juk
tu supranti?
– Aš turiu persiųsti toliau, kitaip...
– Ne, tu nieko neprivalai, mes nesiuntinėjame jokių kvailų laiškų, –
nusprendžia Larsas Erikas.
– Ar tai yra grandininis laiškas? – paklausia Saga.
– Taip, tai labai kvaila, – atsako jis ir vėl pasisuka į Peleriną. –
Dabar aš jį ištrinsiu.
– Ne, prašau, – nesutinka ji, bet Larsas Erikas jau paėmė telefoną.
– Dabar jo nebėra, – taria jis ir grąžina telefoną. – Pamirškime.
– Aš irgi gaudavau grandininių laiškų, – sako Saga.
– Ar tokių pačių?
– Kokių?
 – Apie mergaites klounes, – sušnabžda ji ir pasitaiso akinius ant
nosies.
– Tai tik išsigalvojimai, – sako tėtis, – skirti vaikams, kurie visko
bijo.
Kai Larsas Erikas nuėmė elektrodus ir išjungė EKG stebėjimo
aparatą, Sara nunešė mažąją sesutę laiptais žemyn ir paguldė ant
sofos priešais televizorių. Pelerina paprašo užkloti pledu ir kaip
įprasta įjungti filmuką „Ledo šalis“.
Lauke sutemo. Saga eina į virtuvę padėti tėčiui gaminti maistą. Jis
jau supylė grietinę, kiaušinius ir tarkuotą sūrį ant makaronų. Ji paima
puodo laikiklius ir įdeda puodą į orkaitę.
– Kas buvo parašyta tame laiške? – ramiai paklausia ji.
– Kad išvengtum prakeiksmo, reikia persiųsti šitą laišką trims
žmonėms, – atsidūsta tėvas. – Kitu atveju, kai miegosi, ateis mergaitė
klounė ir išdurs akis ar kažkaip panašiai.
– Suprantu, kodėl ji išsigando, – sako Saga.
Ji išeina iš virtuvės ir pasižiūri į Peleriną, mergaitė užmigo. Saga
nuima jos akinius ir padeda ant stalo.
– Ji užmigo, – sako ji, grįžusi į virtuvę.
– Pažadinsiu, kad pavalgytų, kiekvieną kartą tas pats, ji po
mokyklos būna labai pavargusi.
– Man reikia eit, – sako Saga.
– Neturi laiko pavalgyti? – klausia tėvas.
– Ne.
Jis palydi Sagą į koridorių ir paduoda jai striukę.
– Nepamiršk nykštuko, – primena jis.
– Jis turėtų pasilikti čia, – atsako Saga ir atidaro duris.
Larsas Erikas dar pastovi tarpduryje. Šviesa krenta ant jo raukšlėto
veido ir susivėlusių plaukų.
– Aš maniau, kad tu apsidžiaugsi, – ramiai sako jis.
– Ne viskas taip paprasta, – paaiškina ji ir išeina.
 10

Trečia valanda, o šviesus dangus jau pradėjo temti.

Jonas nieko neturėjo prieš užsienio tarnybas, bet po Noleno
apsilankymo pajuto, kad pasaulis tapo kur kas pavojingesne vieta.
Jis eina palei ketaus tvorą Adolfo Frederiko bažnyčios link ir mato
juodai apsirengusių žmonių grupę prie iškasto kapo. Aplinkiniai
kapai apiplėšti ir apipiešti svastikomis.
Kai Jonas praėjo Olofo Palmės gatve, pastebėjo, kad kažkas jam
mojuoja pro tailandietiško restorano langą. Apgirtusi moteris atsistojo
ir spokso į jį.
Kai jis prisiartina, moteris atsistoja kitoje lango pusėje tiesiai
priešais jį.
Jis toliau keliauja į Hotorgeto aikštę, kur daržovių ir vaisių
pardavėjai jau turėjo skirstytis. Jo mintys vis grįžta prie kapų plėšiko
Osle. Kai tik gaus Sumos kaukolę iš Norvegijos, nuvyks ir palaidos ją
prie likusių palaikų. Jis dar neapsisprendė, ar verta pasakoti Lumei
apie tai, kas nutiko. Dukra labai nusimintų.
Jonas buvo ką tik praėjęs pro koncertų salę, kai išgirdo kažką
šaukiant girtu ir agresyviu balsu. Sudūžta stiklas. Jonas apsisuka ir
mato žalias šukes, pralekiančias tarp automobilių.
Grupė žmonių atsitraukia nuo girto tipo. Vyras nesiskutęs, o
šviesūs plaukai sušiaušti ežiuku nuo pat pakaušio. Jis apsivilkęs
nunešiota odine striuke ir džinsais, kurie patamsėję nuo šlapimo
aplink tarpukojį ir žemyn viena klešne.
Vyras neturi nei batų, nei kojinių, ir Jonas mato, kad viena jo pėda
sužeista, palieka kruvinus pėdsakus ant šaligatvio.
Vyras nusikeikia, kai moteris nuskuba šalin, paskui ramiai sustoja
ir ima pirštu rodyti į žmones aplink save, lyg jie būtų labai svarbūs.
– Vienas, du, trys, keturi... penki, šeši, septyni...
Jonas prisiartina ir mato, kad už apkvaitusio vyro trypčioja
sutrikusi mergaitė. Jos purvinas veidas įsitempęs, atrodo, kad ji tuoj
pravirks. Ji vilki tik rausvą sportinį kombinezoną, nors lauke žvarbu.
– Gal jau galim eiti namo? – paklausia ji ir švelniai patraukia už
vyro striukės.
– Vienas... du... trys...
Vyras susvirduliuoja ir atsiremia į stulpelį, kad nenugriūtų. Jo akys
apkvaitusios nuo narkotikų, vyzdžiai susitraukę, o iš mažos nosies
varva snarglys.
– Ar reikia pagalbos? – paklausia Jonas.
– Taip, būk geras, – sumurma vyras.
– Kuo galiu padėti?
– Nušauk tuos, į kuriuos parodžiau.
– Ar tu ginkluotas?
– Aš tik parodžiau tuos, kurie...
– Baik, – ramiai nutraukia Jonas.
– Gerai, gerai, – sumurma vyras.
– Ar turi ginklą?
Narkomanas pirštu parodo į vyrą, kuris sustingsta, ir moterį, kuri
praeina šaligatviu.
– Tėti, – šnabžda mergaitė.
 – Nebijok, – pasako jai Jonas. – Aš privalau patikrinti, ar tavo tėtis
neturi kokio nors ginklo.
– Jam tereikia pasiilsėti, – sako mergaitė.
Jonas liepia vyrui laikyti rankas prie galvos ir jis paklūsta. Bet kai
paleidžia stulpelį, praranda pusiausvyrą ir atbulomis krenta į mėlyno
fasado šešėlį.
– Ką vartojai?
– Tik truputį keto ir spydo.
Jonas pritupia prie mergaitės. Tėvas vėl pradeda lėtai pirštu rodyti
skirtingus žmones.
– Kiek tau metų?
– Šeši su puse.
– Kaip manai, ar galėsi pasirūpinti pliušiniu meškučiu?
– Kuo?
Jonas atidaro savo krepšį ir išima pliušinį žaisliuką. Prieš Kalėdas
policininkai gauna pliušinius meškiukus, kuriuos jie gali padovanoti
sergantiems ar smurtą patyrusiems vaikams. Dažnai tai būna
vienintelė dovana, kurią gauna vaikai, gyvenantys nuo
priklausomybių kenčiančiose šeimose.
Mergytė žiūri į mažą pliušinį meškiną su dryžuota palaidine ir
didele raudona širdimi ant krūtinės.
– Ar tu juo pasirūpinsi? – nusišypso Jonas.
– Ne, – droviai pažvelgusi į meškutį sušnabžda mergaitė.
– Aš tau jį padovanosiu, jei nori, – užtikrina Jonas.
– Tikrai?
– Bet jam būtinai reikia vardo, – sako Jonas ir perduoda žaislą
mergaitei.
– Sonja, – atsako ji ir apkabina meškutį.
 – Koks gražus vardas.
– Kaip mano mamos, – paaiškina ji.
– Mums reikia nuvežti tavo tėtį į ligoninę, ar yra kas nors, pas ką tu
galėtum pagyventi?
Vaikas palinksi ir kažką sušnabžda į meškiuko ausį.
– Močiutė.
Jonas iškviečia greitąją, paskui susisiekia su pažįstamu iš socialinės
tarnybos ir paprašo paimti mergaitę bei nuvežti ją nurodytu adresu.
Jie jau buvo viską suderinę dėl mergaitės, kai atvažiavo policijos
automobilis. Mėlynos švieselės žybsėjo ant asfalto.
Du uniformuoti kolegos išlipa iš automobilio ir galva linkteli Jono
link.
– Jonas Lina? Tavo šefas susisiekė su manim, – sako vienas iš jų.
– Karlosas?
– Jis paprašė, kad atsilieptum telefonu.
Jonas išsitraukia telefoną ir mato, kad skambina Karlosas
Eliasonas, operatyvinės policijos šefas, nors nesigirdi jokio
skambučio garso.
– Jonas, – atsiliepia jis.
– Atsiprašau, kad trukdau tave viduryje darbų, bet tai svarbiau, –
sako Karlosas. – Vokiečių komisarė Klara Fišer iš Vokietijos
kriminalinės policijos tarnybos nori su tavim susisiekti.
– Dėl ko?
– Aš pažadėjau, kad padėsi jiems su išankstiniu tyrimu... Rostoko
policija tiria mirtį poilsiavietėje, tikėtina, kad tai žmogžudystė...
Aukos vardas Fabianas Disingeris. Serijinis prievartautojas, neseniai
paleistas iš psichiatrinės uždaro tipo įstaigos Kelne.
– Aš atlieku lygtinę bausmę, manęs dar laukia vietinis darbas...
– Ji prašė būtent tavęs, – nutraukė Karlosas.
 11

Ryškioje saulės šviesoje Jonas važiuoja pro šviesiai žalius laukus ir

didelius akmeninius namus su asfaltuotais keliukais dviračiams ir
automobiliams.
Lėktuvas iš Stokholmo prieš valandą nusileido Rostoko Lagės
oro uoste, dabar Jonas jau vairuoja BMW automobilį ir 19 greitkeliu
važiuoja į šiaurę. Jis dar nežino, kodėl komisarė Klara Fišer paprašė
būtent jo pagalbos. Jie anksčiau nebuvo bendravę, o stovyklavietėje
įvykdytas nusikaltimas nepriminė tų, su kuriais jis jau buvo dirbęs
anksčiau.
Klara Fišer tiksliai nepasakė, kokios pagalbos tikisi iš Jono, bet
Švedijos ir Vokietijos policijos ilgą laiką bendradarbiauja, todėl
Karlosas uždegė žalią šviesą.
Skrydžio metu Jonas sugebėjo perskaityti tris senus išankstinius
tyrimus, susijusius su nužudytojo nusikaltimais, gautus iš
kriminalinės tarybos.
Fabianas Disingeris buvo įkalintas už dvidešimt tris vyrų ir moterų
smurtinius išprievartavimus Vokietijoje, Lenkijoje ir Italijoje. Pasak
teisės psichiatro išvados, jis turėjo antisocialios asmenybės sutrikimą
su potraukiu į sadizmą ir psichopatijos elementais.
Jonas skardžiu pasuka į kairę, į miškingą erdvę. Purvina motociklo
žymė matyti laukymėje dešinėje, o paskui tik miškas, kol jis pasiekia
rytinę Rostoko stovyklavietę. Jonas pastato automobilį už policijos
apsauginių juostų ir eina prie grupelės vokiečių policininkų, kurie jo
laukia.
Žiemos saulė atsispindi nuo palydovinių antenų ant kemperių
stogų.
Vokiečių komisarė Klara Fišer – aukšta, išdidi moteris, atrodanti
taip, lyg būtų šiek tiek dėl kažko įsižeidusi. Jos žvilgsnis tamsiose
akyse paaštrėja, kai pamato artėjantį Joną. Jos trumpi, smulkiai
garbanoti plaukai šiek tiek žilstelėję. Apsivilkusi juodą odinę striukę,
kuri baigiasi ties klubais ir apsiavusi juodais odiniais ilgaauliais,
kurie papilkėję nuo molio ir šlapios žemės.
Klara stebi Jono delsimą, lyg mažiausias krustelėjimas jo veide
turėtų didžiulę reikšmę.
– Ačiū, kad atvykai po tokio trumpo pranešimo, – prabyla,
nenuleisdama akių nuo Jono ir paspausdama ranką.
– Man patinka iškylauti...
– Malonu.
– Vis dar svarstau, kodėl esu čia.
– Neatrodo, kad Fabiano Disingerio mirtis būtų didelė netektis
Vokietijai, – tarsteli Klara Fišer ir nurodo įvykio vietą.
Jie eina asfaltuotu keliuku, kuris juosia poilsiavietę. Žiemos oras
žvarbus, o ryškūs saulės spinduliai žybsi per nuogus medžių
kamienus.
– Na, neturėčiau sakyti, kad jis gavo tai, ko nusipelnė, bet jeigu kas
paklaustų mano nuomonės, tas tipas turėjo savo vienutėje likti
amžinai, – ramiai dėsto ji.
– Gali taip jaustis.
Jie praeina pro dušo kabinas ir mažus prekystalius. Už dušo kabinų
stovi poilsiautojai ir fotografuoja įvykio vietą savo mobiliaisiais.
Raudonos ir baltos juostos plaikstosi vėjyje.
– Tikrai gali taip jaustis, – pakartoja Klara ir slapta pažvelgia į jį. –
Aš žinau, kad keletas kolegų atsisakė dirbti praeitą savaitę, kai buvo
rastas žinomas pedofilas, nuskendęs griovyje prie mokyklos. Aš juos
visiškai suprantu, nes tuo pačiu metu jie dar atlieka išankstinį tyrimą
dėl jaunos moters apiplėšimo Špandau.
Tuščia alaus skardinė su rūšiavimo ženklu rieda per lygų smėlį,
sudužę stiklai blizga saulėje, susukta didelė pakavimo plėvelė
įsprausta tarp dviejų konteinerių.
Jonas ir Klara toliau eina tylėdami pro senus kemperius, kurie stovi
laukdami sezono pradžios.
Du uniformuoti policininkai stovi apjuostoje teritorijoje. Su
pagarba veide jie pasveikina Klarą.
– 58 kemperis pagamintas 2005 metais, – sako ji ir galva linkteli
link vagonėlio. – Tai pats pigiausias kemperis visoje stovyklavietėje,
jis stovėjo du mėnesius ir keturias dienas, kol Disingeris jį
išsinuomojo.
Jonas pažvelgia į kraštinį namelį, kuris stovi paremtas lengvo
betono blokais. Raudonai rudos rūdys buvo nubėgusios siena nuo
kreivos antenos ant stogo.
Du kriminalistikos ekspertai su baltais kombinezonais dirba aplink
virtuvės stalą ant žvyro ir plokščiu kastuvėliu rašo skaičius,
žymėdami radimo vietą. Purvinas aliuminis puodas pilnas lietaus
vandens ir negyvų musių.
– Aš manau, kad nespėjai perskaityti ataskaitų, kurias atsiuntėme.
– Peržiūrėjau ne visas.
Per daug nesidžiaugdama ji nusišypso.
 – Ne visas, – pakartoja ji. – Mes radome daug smurtinės
pornografijos jo kompiuteryje... todėl galima spėti, jog vienuolika
metų psichiatrinėje jam nepravalė galvos. Jis buvo užrakintas, vartojo
vaistus ir nieko per daug neveikė, bet visą laiką laukė, kad galėtų
tęsti.
– Kai kurie taip elgiasi, – ramiai atsako Jonas.
Vienas aukštas ekspertas baltu kombinezonu palieka namelį ir
užleidžia jiems vietą, pasakydamas kažką Klarai, ko Jonas
nesupranta.
Jie užlipa laipteliais ir įeina pro praviras duris.
Klara visąlaik žvelgia į jį susigėdusi, lyg ir norėtų užduoti
klausimą, bet nesiryžta.
Pusiau permatoma plastikinė laiptų plokštelė baigiasi ant kamštinės
spalvos kilimo. Nuo jos svorio namelio grindys šiek tiek įlinko.
Namelyje ant šviesiai mėlyno išbalinto rašto sofos guli atspurijęs
rudas švarkas su kraujo dėmėmis ant rankovių.
– Kas nors juk turėjo girdėti kovos garsus, – sako Klara tyliai.
Stiklinės su biologiniais mėginiais ir maišai su daiktiniais
įrodymais – kavos puodeliais, alaus stiklinėmis, stalo įrankiais, dantų
šepetukais ir cigarečių nuorūkomis – buvo išrikiuoti ant stiklinės
kaitlentės.
Disingeris lankytoją tikriausiai priėmė savo namelyje, kaip ir buvo
įpratęs, bet laikas bėga, dabar jis buvo senesnis ir silpnesnis. Viskas
pasikeitė ir jis buvo mirtinai sumuštas asmens, kurį bandė
išprievartauti.
Saulės spinduliai šviečia pro nešvarius langus ir šviesiai geltonas
taškuotas užuolaidas. Voratinklių likučiai virpa langų kampuose nuo
skersvėjo.
 – Jį rado du jaunuoliai. Prieš kelias dienas pasikvietė juos alaus.
– Aš norėčiau pasikalbėti su jaunuoliais, – sako Jonas,
nužvelgdamas kruviną suapvalintos spintelės kampą.
– Jie pakankamai tvirti, bet jeigu nebūtų pavėlavę ateiti alaus,
greičiausiai būtų patyrę kažką ne itin malonaus.
Dvigulė lova kruvina, o skaitymo lempos gaubtas kiek atlaisvėjęs ir
dabar kabo ant laidų. Kažkas buvo nutempta nuo neapvilkto čiužinio,
nustumta atgal, tarsi bandė pabėgti, bet buvo velkama palei sieną.
– Jo giminaičiai nesirengia užsiimti laidotuvėmis, tad palikau kūną
čia, kol atvyksi, – taria Klara ir parodo į uždarytas tualeto duris.
– Ačiū.
 12

Jonas atstumia tualeto duris. Stambus vyras nuoga krūtine

pakabintas spintoje tarp siauro tualeto ir kriauklės. Nors abi kojos
sulaužytos per kelius, jos vis tiek siekia žemę, tik nesuteikia atramos.
Aukai aplink kaklą apjuosta plieninė virvė. Metalas prarėžė mėsą
žemiau Adomo obuolio. Kraujas varvėjo žemyn jo plaukuota krūtine
ir storu pilvu iki džinsų.
– Ar jūs tikri dėl tapatybės?
– Šimtu procentų, – atsako Klara ir vėl pasižiūri į Joną.
Vyro veidas sumaitotas, neliko nieko, kas primintų veidą. Rankos,
nusvirusios prie šonų, pajuodusios nuo lavondėmių.
– Jis turėjo turėti daug priešų po teismo, – susimąstęs taria Jonas. –
Ar jūs...
– Kerštas statistiškai yra labai retas motyvas, – nutraukia jį Klara.
Jono žvilgsnis klaidžioja kemperio sienomis. Auka aiškiai ilgai
stengėsi, kad neuždustų: stipriai siūbavo pirmyn atgal, bandydama
išsilaisvinti iš vielinės virvės nudaužė kriauklę. Nors tai traktuojama
kaip nepilnas pakorimas, nes mirusysis siekė kojomis grindis, Jonas
buvo tikras, kad teismo medikai ras lūžių ant liežuvio kaulo ir
viršutinio kaklo slankstelio.
– Aš iškėliau hipotezę, kad jis priviliojo čia jaunuolį, apiplėšė,
išprievartavo, steroidai, vaistai nuo nemigos, – tęsia Klara ir maunasi
lateksines pirštines.
– Čia nebūta kovos, – sako Jonas.
– Nebuvo?
– Jis būtų puikiai sugebėjęs apsiginti, bet jo krumpliai nesužaloti, –
sako Jonas.
– Dabar išvešime kūną teisės medicinos ekspertams, kai jau
apžiūrėjai, – sumurma ji.
– Jokių sužalojimų ant rankų jis neturi, – tęsia Jonas.
– Aišku, kad neturi, – sako ji ir prisitraukia negyvėlio rankas
pasižiūrėti.
– Jis nesigynė, – ramiai pakartoja Jonas.
Klara Fišer atsidūsta, paleidžia ranką ir skvarbiu žvilgsniu žiūri į
Joną.
– Iš kur tu žinai tiek daug?
– Ką aš čia darau? – paklausia Jonas.
– To pati ketinau tavęs paklausti, – prisipažįsta Klara,
išsitraukdama plastikinį maišelį iš savo rankinės ir rodydama seno
modelio telefoną.
– Telefonas, – sako jis.
– Telefonas, kurį mes radome tarp pagalvių ant sofos. Jis priklausė
Fabianui Disingeriui, – sako ji ir maišelyje atrakina telefoną. – Dvi
dienas prieš mirtį jis skambino šiuo numeriu – atpažįsti?
– Tai mano numeris, – sako Jonas.
– Vienas iš paskutinių skambučių jo gyvenime buvo į tavo privatų
numerį.
Jonas išsitraukia savo mobilųjį ir mato, kad praleido skambutį.
– Pasakok, ką žinai, – sako Klara.
– Dabar aš žinau, kodėl tu norėjai, kad aš čia atvykčiau.
 – Tu man paaiškinsi, kodėl jis skambino tau, – nekantriai taria ji.
Jonas papurto galvą.
– Fabianas Disingeris nefigūravo jokiuose mano tyrimuose.
– Sakyk tiesą, – susierzina Klara.
– Aš neturiu jokio supratimo.
Ji nuo burnos nusipučia plaukus.
– Tu nežinai, bet kažkoks ryšys turi būti, – įrodinėja Klara.
– Taip, – palinksi galva Jonas, prieina arčiau pakaruoklio ir žiūri į
jo akis.
Viena akis sutinusi, pilkai mėlyna, suminkštėjusi raudona mėsa, o
kita akis atmerkta ir joje matyti daugybė kraujo lašelių.
Jis supranta, kad Klara Fišer specialiai delsė prieš pasakodama apie
telefoną, kad išsiaiškintų, ar Jonas bus išmuštas iš vėžių, kad
atskleistų ryšį, kurį galbūt norėtų nuslėpti.
– Pasakyk ką nors, – liepia ji ir žiūri į jį.
Nepaisant šalto oro vagonėlyje, maži apvalūs prakaito lašiukai
aplipę jos lūpas.
– Aš norėčiau dalyvauti vykdant skrodimą.
– Tu tvirtini, kad kovos nebuvo.
– Smurtas buvo vienpusis... ir beveik nekontroliuojama agresija su
kariškio kovos elementais.
– Tu buvęs kariškis, prieš tapdamas policininku priklausei
specialiųjų operacijų grupei.
Jie pasitraukia nuo tualeto, kai įeina du ekspertai. Jie išvynioja
lavonmaišį ant grindų, pritvirtina popierinius lapelius ant aukos
rankų, tada nukerpa virvę ir pakelia didelį, nelankstų kūną. Ekspertai
atsidūsta nuo negyvėlio svorio ir duoda vienas kitam trumpas
komandas, nešdami kūną kojomis pirmyn pro siauras tualeto duris.
Jonas pažvelgia į plačią Fabiano Disingerio nugarą ir plaukuotus
pečius, kai kūnas dedamas į maišą.
– Palaukite, pasukite jį, – paprašo Jonas ir priartėja prie ekspertų.
– Könten Sie bitte die Leiche auf den Bauch
drehen3, – sako Klara ramiu balsu.
Ekspertai spokso į juos, bet atlupa maišą, pasuka kūną ir padaro
vietos Jonui ir Klarai prieiti arčiau.
Jonas jaučia širdį plakant smarkiau, kai jis pažvelgia į aukos
nugarą: oda nuo menčių iki apatinės nugaros dalies išmarginta, lyg jis
būtų gulėjęs ant bambukinio kilimėlio.
– Kas nutiko jo nugarai? – sušnibžda Klara.
Jonas net nesivargina apsimauti apsauginių pirštinių, jis pritupia ir
pirštais lėtai braukia per horizontalius randus, šimtus paralelių dryžių,
paliktus kraujuojančių žaizdų, susimaišiusių viena su kita.
– Aš žinau, kad esi legendinis komisaras, – lėtai sako Klara, – bet
buvai nuteistas kalėti ir esi paleistas lygtinai, dabar aš tave sulaikysiu
ir apklausiu, nebent tu paaiškinsi, kaip...
Jonas atsikelia, prasibrauna pro ją, bandydamas už ko nors
pasilaikyti, numeta kelis maišus su stiklais ir cigarečių nuorūkomis,
kurios stovėjo ant viryklės, ir pro duris išeina į saulės spindulius.
– Pričiupau tave, ar kaip? – sako Klara ir išeina paskui jį.
Jis neatsako, tiesiog žingsniuoja tolyn žvyruotu grindiniu, pastumia
ekspertą, stovintį jo kelyje ir kalbantį telefonu, ir išeina pro vartus.
– Sulaikykite jį, – bejėgiškai sako Klara jam už nugaros.
Jonas apsupamas dviejų uniformuotų pareigūnų ir jis pats suvokia,
kad sužeis tuos, kurie jo nepraleis.
Tai aiškiai matyti ir jo veide, nes policininkai ramiai atsitraukia.
Negyvėlis vagono namelyje turėjo pėrimo žymes.
 Jurekas Valteris turėjo panašių randų ant nugaros. Metų metus jis
buvo mušamas galąstuvu, grubiu odiniu diržu, naudojamu skustuvo
ašmenims galąsti. Jonas dar nėra tikras, ką šitie panašumai reiškia,
bet jis įsitikinęs, kad tai žinutė jam.
Jis bėga į stovėjimo aikštelę, įsėda į automobilį ir apsisuka taip
greitai, kad net molis aptaško automobilio dureles.
Kol jis išvažiuoja iš stovyklavietės stovėjimo aikštelės, paskambina
į Kripos Norvegijoje. Jam būtina sužinoti, kaip atrodė to kapų
plėšiko nugara, kurio šaldiklyje buvo rasta Sumos kaukolė.

3 Ar galėtumėte kūną apversti ant pilvo? (vok. k.)

 13

Nuo oro uosto Jonas važiavo taksi tiesiai į Karolinskos instituto

Teisės medicinos skyrių už Stokholmo.
Elektrinės girliandos šviečia raudono plytinio pastato languose, iš
sušalusių krūmų žemyn svyra šerkšnu padengti erškėtrožių krūmai.
Jonas šiandien neišgėrė vaistų, nes jie suteikia jausmą, lyg
prarastum budrumą.
Kaip nelaimingo nutikimo prieš daugelį metų pasekmė, Jonui išliko
migrena. Kartais ji visiškai praeina per kelias minutes, o kartais
užplūsta kaip audra. Vienintelis vaistas, padedantis išvengti
migrenos, yra Topiramat – tai vaistai nuo epilepsijos.
Jonas įeina pro pagrindines duris, koridoriuje pasuka į kairę ir
sutinka pagyvenusią valytoją.
– Kaip laikosi Sindė? – paklausia Jonas.
– Jai jau daug geriau, – nusišypso vyras.
Jonas nesuskaičiuoja, kiek kartų, tarnaudamas policijoje, jis stovėjo
šitame koridoriuje laukdamas Noleno rezultatų.
Šiandien viskas bus kitaip, nes kūnai, kuriuos jie analizuos, tėra
užfiksuoti nuotraukose.
Kapų plėšikas Osle neturėjo tokių pačių pėrimo žymių ant nugaros,
kokios buvo pastebėtos ant aukos Rostoke. Bet prieš pat mirtį jam
penkis kartus buvo suduota diržu arba grandikliu. Kiti randai buvo
senesni, gulintis ant pilvo žmogus buvo periamas iš šono. Žaizdos
užgydavo, paskui atsiverdavo naujos ir vėl užgydavo.
Didelėje skrodimo salėje dega lempos.
Saga pritūpusi ir atrėmusi nugarą į plytelėmis išklijuotą sieną, o
Nolenas stovi apsivilkęs savo medicininį chalatą ir sukioja rankas.
– Kripos atsiuntė nuotraukas, aš gavau jas važiuodamas ir
persiunčiau tau, – paaiškina Jonas.
– Dėkui, – atsako Nolenas.
– Ar manęs neapkabinsi? – paklausia Saga ir atsistoja.
Jos šviesūs plaukai supinti į mažas kasytes ir prisegioti spalvotų
kaspinų, ji, kaip įprastai, apsivilkusi išblukusius džinsus ir boksininkų
klubo striukę.
– Atrodai laiminga, – pastebi Jonas, prieina ir ją apkabina.
– Tokia juk ir esu, – atsako ji.
Jis atsitraukia ir pažvelgia jai į akis. Ji dar kurį laiką palaiko Jono
ranką.
– Nors ir susitikinėji su policininku.
– Rendžiu, – nusišypso ji.
Nolenas įsijungia kompiuterį, susiranda laišką ir atsidaro
nuotraukas. Visi trys susispiečia prieš ekraną, kai Nolenas rodo
nuotraukas iš abiejų nusikaltimo vietų.
– Apie ką mes čia? – galiausiai paklausia Saga. – Abu buvo
sumušti iki mirties, atrodo kaip nemotyvuotas žiaurumas, perdėtas
smurtas... Nei vienas iš jų iš esmės nesigynė... Ir abiem buvo
čaižomos nugaros.
– Taip pat kaip ir Jureko broliui, – įsiterpia Jonas.
– Ginčytinas dalykas, – atsako ji.
– Fabianas Disingeris turėjo tokias pačias plakimo žymes kaip ir
Jureko Valterio dvynys brolis... Brolio randai buvo žymiai senesni,
žaizdos gilesnės ir...
– Vis tiek, tai ne tas pats, – nutraukia Saga.
– Abi aukos turėjo tiesioginių ryšių su manimi, – neatlyžta Jonas.
– Taip, – atsako ji.
– Mes juk žinome, kad visi faktai patvirtina, kad Jurekas Valteris
žuvo, – po kurio laiko prabyla Jonas. – Bet aš galvojau... Kas, jeigu
yra priešingai?
– Nenusišnekėk, – atsako Saga įsitempusi.
– Jonai, – prabyla Nolenas, baksnodamas per akinius, – mes turime
kūną, DNR sutampa 100 procentų...
– Aš tik noriu dar kartą peržvelgti įkalčius, – nutraukia jį Jonas. –
Aš turiu išsiaiškinti, ar yra bent teorinė galimybė, kad jis vis dar
gyvas ir...
– Jis negyvas, – nutraukia Nolenas.
Saga papurto galvą ir eina prie durų.
– Palauk, tai susiję ir su tavim, – sako Jonas jai pavymui.
– Aš paimsiu tyrimų medžiagą, – sako Nolenas, iškeldamas rankas
aukštyn, – darysime viską kaip įprastai.
– Po velnių, jūs išprotėjote, – burbteli Saga ir grįžta atgal į salę.
Nolenas atrakina dokumentų spintelę ir ištraukia bylą su
ataskaitomis ir nuotraukomis, susijusiomis su Jureko Valterio
mirtimi. Iš šaldytuvo jis paima užsandarintą indelį, kuriame formaline
plūduriuoja pirštas. Stiklas šiek tiek padidina pirštą. Mažos baltos
dalelės sukasi aplink sutinusį pirštą, išbalusį kaip ledas.
– Visi įrodymai, kad Jurekas negyvas, tėra šis pirštas, – sako Jonas.
– Buvo visas suknistas kūnas, – prabyla Saga pakeltu balsu, –
širdis, plaučiai, inkstai, kepenys, žarnos...
 – Saga, paklausyk, – ramina Jonas. – Aš tik noriu, kad mes
padarytume tai kartu, kad drauge peržiūrėtume, ką žinome. Arba tai
mus nuramins, arba...
– Aš jį nušoviau, aš jį nužudžiau, – nutraukia Saga. – Jis galėjo
mane nužudyti, aš niekada nesužinosiu, kas jį sulaikė, bet aš jam
šoviau į kaklą, rankas, krūtinę...
– Nusiramink, – įsiterpia Nolenas ir jai pritraukia biuro kėdę.
Saga atsisėda, įsikniaubia į veidą, paskui nuleidžia rankas ir
sulėtina kvėpavimą.
– Jurekas Valteris žuvo tą naktį, – tęsia ji užlūžusiu balsu. –
Nežinau, kiek kartų vis perkračiau tą įvykį savo galvoje... Kaip sunku
buvo bėgti giliu sniegu, kaip atspindžiai nuo signalinės raketos
spindėjo mažais kristalais... Aš jį aiškiai mačiau ir nušoviau su savo
Glock 17. Pirmasis šūvis pataikė į kaklą, antras – į ranką... Tada dar
tris kartus iššoviau į krūtinę. Aš jį sutikdavau kiekvieną prakeiktą
kartą mintyse ir matydavau, kaip liejasi kraujas iš jo šautinių žaizdų
ant balto sniego.
– Aš žinau, bet...
– Po velnių, aš nekalta, kad jis taip greitai nukrito, bet aš šaudžiau į
vandenį ir mačiau kraujo balą aplink jį, sekiau iš paskos ir šaudžiau,
kol kūnas dingo su vandens srove.
– Visi padarė, ką galėjo, netgi daugiau, – lėtai taria Nolenas. –
Policija su narais tą naktį ir dar prieš aušrą sekė pakrante su šunimis
daugiau nei dešimt kilometrų pasroviui.
– Jie turėjo rasti kūną, – prislopintu balsu sako Jonas.
Jis žino, kad Saga kelis mėnesius viena tęsė paieškas. Greičiausiai,
paieškos buvo jos ilgas kelias atgal, jos asmeninis būdas suprasti
įvykius. Jonas girdėjo, kaip ji pasakojo, kad sekė pasroviui iki
vandens išleidimo angos netoli Hysingviko, piešė sektorius
žemėlapyje ir sistemiškai apieškojo archipelagą. Ji išstudijavo jūros
sroves, išvaikščiojo kiekvieną salą, apėjo kiekvienos salelės pakrantę,
kalbėjo su vietiniais gyventojais ir vasaros svečiais, su profesionaliais
žvejais, keltų darbuotojais ir okeanografais.
– Aš jį radau, – šnabžda Saga ir žiūri į jį paraudusiomis akimis. –
Po velnių, Jonai, aš jį radau.
Jis girdėjo Sagą pasakojant, kad po metų paieškos, ji sutiko vyrą
atšiaurioje šiaurinės Hiogmarso salos dalyje. Jis buvo į pensiją išėjęs
bažnyčios patarnautojas, kuris rinko į krantą bangų išmestą medieną.
Ji pakalbėjo su juo ir sužinojo, kad jis prieš penkis mėnesius
pakrantėje rado negyvo vyro kūną.
Saga sekė paskui jį į apgyvendintą salos dalį. Už cukraus baltumo
koplyčios buvo pastatų prižiūrėtojo namelis ir senas krematoriumas.
– Jureko kūnas plaukė pasroviui ir buvo išmestas į krantą per audrą,
kilusią žiemos pabaigoje, – sako Saga, nenuleisdama akių nuo Jono.
– Taip, tai tiesa, – patvirtina Nolenas. – Ar supranti, Jonai? Viskas
taip ir yra. Jis miręs.
– Vienintelės kūno dalys, likusios iš Jureko, buvo jo liemuo ir
viena ranka. Bažnyčios prižiūrėtojas pasakė, kad jis karučiu vežė
išsipūtusį kūną per mišką ir paliko jį įrankių sandėlyje už koplyčios.
Bet jo šunys ėjo iš proto nuo kvapo, todėl perkėlė kūną į seną
krematoriumą.
– Kodėl nepaskambino policijai? – paklausė Jonas.
– Nežinau, jis varė spiritą ir nelegaliai ėmė pašalpas, – sako ji, –
galbūt jam pradėjo reikštis demencijos požymiai. Bet jis padarė
keletą nuotraukų mobiliuoju telefonu, jei policija atvyktų ir pradėtų
klausinėti. Ir išsaugojo pirštą šaldytuve.
 Nolenas iš bylos ištraukia išspausdintą nuotrauką ir paduoda ją
Jonui.
Jis paima nuotrauką ir palenkia ją taip, kad atspindys nuo
fluorescencinės lempos ant skrodimo salės lubų nuslysta. Ant
cementinių grindų šalia raudonos žoliapjovės guli išsipūtęs liemuo be
galvos. Už jo išsiplėtęs klanas vandens. Išpurtęs baltos odos sluoksnis
nukaro nuo krūtinės ir paliko tuščias ertmes, kurios šviečia kaip
žemėti krateriai.
– Čia Jurekas, tai mano pasiekimas, – sako Saga, atsistojusi ir
priėjusi prie jų, kad pažiūrėtų į nuotraukas.
 14

Nolenas ramiais judesiais dėlioja skenuotų pirštų antspaudų kopijas

iš Jureko Valterio arešto ir laboratorijos tyrimo rezultatą.
– Sutapimas yra visiškas, mes turime ir DNR, ir piršto antspaudus.
Net ir identiški dvyniai neturi vienodų pirštų antspaudų, – paaiškina
jis.
– Aš neabejoju, kad tai Jureko Valterio pirštas, – prislopintu balsu
sako Jonas.
– Jis buvo nupjautas nuo jau negyvo kūno, – pabrėžia Nolenas.
– Jonai, jis miręs, ar tu girdi, ką sako Nolenas? – paklausia Saga ir
nusivalo ašaras nuo skruostų.
– Užteks kalbėti apie negyvas kūno dalis, – sako Jonas. – Pirštas
galėjo būti nupjautas nuo rankos, gulėjusios mažai sūriame vandenyje
taip ilgai, kaip ir pats kūnas.
– Po velnių, – nusikeikia ji.
– Teoriškai, – atkakliai tvirtina Jonas.
– Nolenai, turi jam paaiškinti, kad tai neįmanoma.
Nolenas pasikelia piloto akinius ir žvelgia į Joną.
– Tu nori pasakyti, kad jis galėjo nusipjauti ranką, kad galėtų...
Jis nutyla ir jo žvilgsnis susitinka su Jono.
– Sakykim, kad Jurekui neįtikėtinai pasisekė, šūviai jo nenužudė,
kad jis plaukia pasroviui, išlipa krante ir išgyvena, – rimtai dėsto
Jonas.
– Šūviai buvo mirtini, – prieštarauja Saga.
– Jurekas augo kaip vaikas karys, – sako Jonas. – Skausmas jam
nerūpėjo, jis galėjo prisideginti žaizdas ir amputuoti ranką, jei
reikėtų.
– Jonai, tu juk pats puikiai supranti, kad tai neįmanoma, –
pavargusiu balsu taria Nolenas.
– Tai iš tiesų neįmanoma, jei tikrai neįmanoma.
– Mes klausome, – sako Saga ir vėl atsisėda ant kėdės.
Jono veidas sustingęs ir išblyškęs.
– Jurekas suranda vyrą, kuris panašus į jį ir yra maždaug to paties
amžiaus, – dėsto Jonas. – Jis nušauna jį taip pat, kaip ir tu nušovei...
O paskui jis nupjauna negyvėliui galvą, o likusį kūną palieka
vandenyje, kažkur palei pakrantę... Jis galbūt laikė kūną narve arba
kokioje nors klampynėje.
– Kartu su savo ranka, – lėtai įsiterpia Nolenas.
– Jam tai nebūtų nieko keisto, jis laikė žmones karstuose ir kartais į
juos žiūrėdavo.
– Tokiu atveju jis bendradarbiavo su sargu, kurį sutiko Saga.
– Jurekas sugeba priversti žmones paklusti.
Lašai varva iš čiaupo ir tyška ant rudų grindinių plytelių.
Jonas žvelgia į Noleną ir Sagą. Jo šviesios akys beveik juodos, o
veidas išmuštas prakaito.
– Ar aš galiu būti teisus, ar yra bent teorinė galimybė, kad Jurekas
tebėra gyvas? – sušnabžda jis.
– Jonai, – apeliuoja Nolenas, bet paskui palinksi galva.
– Nors tai tikras šūdas, to nepakanka, po velnių, tai neįmanoma, –
susinervina Saga ir nušluoja nuotraukas ir bylas ant žemės.
 – Aš nesakau, kad esu įsitikinęs, jog jis gyvas, – tęsia Jonas.
– Puiku, Jonai, kitaip tai būtų labai keista, – pakeltu balsu sako
Saga, – nes aš jį nušoviau ir radau kūną.
– Faktiškai, tik pirštą.
– Jonas teoriškai teisus, – sako Nolenas.
– Gerai, po velnių, – atsidūsta Saga ir atsisėda. – Teoriškai jūs gal
ir teisūs, bet logikos nematau jokios. Kokio velnio be jokios
priežasties Jurekas išplakė rykštėmis, o vėliau nužudė tuos suknistus
iškrypėlius Norvegijoje ir Vokietijoje?
– Tai visai nepanašu į Jureką, – sutinka Nolenas.
Jonas užsimerkia ir jo vokai virpa, kai jis sukaupia energiją ir tęsia
pasakojimą.
– Jurekas rinkdavosi trijų tipų aukas, – pradeda jis ir atmerkia akis,
– tikrosios aukos, pirmosios aukos buvo tos, kurios pačios
nenusižudydavo, kaip Samuelis Mendelis.
– Todėl ir buvo sunku surasti žudymų seką, – sako Nolenas.
– Antra kategorija buvo tos aukos, iš kurių atimdavo brangius
žmones, suteikiančius jų gyvenimui prasmę.
– Vaikus, žmonas, brolius, seseris, tėvus, draugus.
– Jurekas irgi nenorėjo jų žudyti, kaip individai jie jam buvo
nesvarbūs.
– Todėl jis juos užrakindavo narvuose arba laidodavo karstuose ar
statinėse, – pritaria Nolenas.
– Trečia kategorija buvo žmonės, kurie tiesiog pasitaikydavo jo
kelyje. Jų irgi nenorėjo žudyti, jis tai darė, nes buvo praktiška, nes
taip pašalindavo kliūtis.
– Taigi jis visai neketino žudyti? – klausia Saga.
– Jis negaudavo jokios naudos užmušęs žmones, nebuvo jokio
seksualinio motyvo, tai tebuvo noras dominuoti ir jo asmeniniai
teisingumo vykdymo procesai. Jis norėjo, kad pirmoji kategorija,
pirminės aukos, palūžtų ir pasirinktų mirtį, o ne gyvenimą.
Jis pažvelgia žemyn į grindis, kur guli pusiau sunykusių juosmenų,
nuplaktų nugarų nuotraukos ir laboratorijos ataskaitos.
– Dabar mes turime dvi aukas, kurios tarpusavyje nesusijusios
jokiais požymiais, tik tuo, kad jos primena Jureko brolį. Viena auka
turėjo Sumos kaukolę savo šaldiklyje, o kita bandė su manimi
susisiekti.
– Tai negali būti sutapimas, – lėtai ištaria Saga. – Bet
žmogžudystės nesutampa su Jureko Valterio asmenybe.
– Aš sutinku, visiškai sutinku ir taip pat nemanau, kad tai Jurekas,
bet galbūt kažkas bando man kažką pasakyti, galbūt tos aukos vienaip
ir kitaip susijusios su juo, – svarsto Jonas.
– Įsivaizduok, jeigu būtų dar daugiau aukų, – pasako Saga ir jos
žvilgsnis susitinka su Jono.
 15

Stelanas Ragnarsonas yra eilinis vyras su maloniomis akimis ir šiek

tiek neužtikrinta šypsena. Jis pradėjo trumpai kirptis plaukus, kai jie
tapo ploni, kad atrodytų berniukiškai. Šį vakarą jis apsivilkęs
blizgias, juodas sportines kelnes ir šviesiai pilką nuskalbtą džemperį
su New York Rangers emblema.
Jis išsiima pusę kilogramo jautienos iš šaldytuvo, nuplėšia
plastikinį įpakavimą ir perdeda ją į nerūdijančio plieno dubenį.
Marika sėdi prie išskleidžiamo stalo su telefonu ir šokoladiniu
tortu.
Ji yra penkeriais metais jaunesnė už vyrą ir dirba degalinėje, E65
kelyje prie ICA Kvantum4.
– Išlepinsi šunį, – sako ji ir atsilaužia tris gabalėlius šokolado.
– Aš turtingas kaip trolis, – atsako jis ir padeda mėsą ant žemės po
virtuvės langu.
– Šiandien tu toks ir esi.
Stelanas nusišypso, kai didelis šuo ryja mėsą palenkdamas sprandą.
Rolofas yra stotingas, išdidus ir ramus rotveileris. Šuniukui buvo
nukapota uodega, nes ji buvo įaugusi į nugarą.
Stelanas – bedarbis, bet vakar gavo šiek tiek pinigų iš V75 lažybų ir
nustebino Mariką – nupirko jai rožę.
Jie sėdi ant sofos, valgo šiltus makaronus su rūkytu kumpiu ir
garstyčiomis bei žiūri serialą Stranger Things.
Kai pavalgo, suskamba Marikos telefonas. Ji pasižiūri į ekraną ir
mato, kad vėl skambina sesuo.
– Atsiliepk, – paragina vyras ir atsistoja. – Aš einu į viršų ir truputį
pažaisiu prieš išvesdamas Rolofą.
– Labas, sesule, – šypsodamasi atsiliepia Marika ir pasitaiso
pagalvę sau už nugaros.
Stelanas iš šaldytuvo pasiima skardinę alaus ir lipa laiptais į viršų
prie kompiuterio.
Prieš pusę metų jis pradėjo ieškoti The Deep Web – nematomojo
arba paslėptojo žiniatinklio, kuris, kaip sakoma, penkis tūkstančius
kartų didesnis nei įprastas tinklas. Nors jokios programinės įrangos ir
interneto protokolai nestudijuoja, dauguma žmonių žino, kad
kiekvienas kompiuteris ir telefonas turi savo individualų IP adresą
internete. Tai skaičių kombinacija, kuri leidžia identifikuoti vartotoją
ir sekti jo judėjimą pasaulyje.
Stelaną viliojo The Deep Web dalis, kur serveriai be IP adresų.
Tai pagrindinė vieta, kur daugiausia nelegalių veiklų: ginklų prekyba,
narkotikai, išprievartavimai, užsakomosios žmogžudystės, prekyba
žmonėmis, organų vagystės.
Bet prieš vienuolika dienų kai kas nutiko, ir jis visiškai atsisakė
nematomojo tinklo. Jis pašalino visus kontaktus ir nesėkmingai bandė
pašalinti programinę įrangą.
„Nieko tokio“, – mąsto jis.
Jis daugiau nebesilanko The Deep Web, tik žaidžia
kompiuterinius žaidimus. Jam patinka žaisti Battlefield. Nors
tai tik žaidimas, jis labai dinamiškas ir pagaulus. Suformuojama
žmonių grupė, turinti įvykdyti karinę misiją. Vykdydami ją žmonės
daugiausiai ir kalba apie tai, bet vis tiek smagu susipažinti su naujais
žmonėmis, kurie gali būti išsibarstę po pasaulį.
Stelanas pasistato alaus skardinę ant rašomojo stalo ir prieš
užsidėdamas ausines su mikrofonu ir pradėdamas žaidimą, užklijuoja
pleistrą ant ekrane įtaisytos kameros.
Jų grupės užduotis – pašalinti teroristų lyderį, bėgantį į rezidenciją
Damaske. Jiems buvo duotos pastato nuotraukos, padarytos iš
palydovo, ir jie sraigtasparniu buvo nuskraidinti į bazę.
Viena ranka Stelanas paleidžia žaidimo pultelį ir bando atsidaryti
alaus skardinę, bet nespėja – veiksmas jau prasidėjo.
Jie užgula galines duris ir įeina kaip dvi kovotojų poros. Stelanas ir
jo porininkas, pasivadinęs Šiaudeliu, bėga per atvirą sodą su
marmurinėmis grindimis, aplink matosi aprūdijusi karinė technika
tarp sudžiūvusių palmių.
– Dabar ramiai, – komanduoja Stelanas.
– Aš galiu vadovauti, jei tu pabėgsi, – atsako Šiaudelis ir tyliai
atsirūgsta.
– Tu net nematei sargybinių, ar ne? – lėtai atsako Stelanas.
Tamsiame kampe matosi neryškūs cigarečių dūmai – sargybiniai.
Kai jie artėja, automatiniai ginklai sužybsi.
Šiaudelis atsidūsta, paskui eina tiesiai ir nušauna teroristų vado
sargybinius. Garsūs automatų šūviai aidi tarp kolonų ir sienų.
– Bliamba, negalim taip daryti, kol nepatikrinome kiemo, – sako
jis ir vėl pačiupinėja alaus skardinę.
Jis vis dar bando atlenkti skardinės žiedelį, kai Šiaudelio avataras
išdygsta vidiniame sode su ginklu, kabančiu prie klubo.
– Ar tau padėti atsidaryti alaus skardinę? – paklausia jis.
Stelanas nusiima ausines ir atsistoja, nuversdamas kėdę. Jis spokso
į ekraną, mato, kad pleistras dengia kamerą, bet girdi balsą iš ausinių,
gulinčių ant stalo prie pulto.
– Prisėsk, – sušunka Šiaudelis.
Stelanas prieina ir ištraukia ausines, išjungia kompiuterį ir ištraukia
kabelį, bandydamas suvokti, kaip kas nors galėjo jį pamatyti. Įdeda
kompiuterį į spintą ir uždaro duris.
Jis prieina prie lango ir pažvelgia į tamsią gatvę. Ten stovi
automobilis temdytais stiklais. Stelanas su trenksmu nuleidžia
žaliuzes, pakelia kėdę ir besidaužančia širdimi atsisėda.
– Kas čia vyksta? – sušnibžda jis sau.
Jis įdeda ausines ir pultelį į rašomojo stalo stalčių ir jaučia, kaip
dreba rankos.
Jis mano, kad tai gali būti susiję su tuo, kas nutiko prieš vienuolika
dienų.
– Velniai griebtų, velniai griebtų...
Nors dvejus metus kalėjime studijavo intelektinę nuosavybę, dabar
suprato, koks buvo kvailas, kad įsitraukė į nematomąjį tinklą. Ten
nėra jokio saugumo, visada atsiranda žmogus, kuris pergudrauja
sistemą.
Bet iki to įvykio prieš vienuolika dienų jis buvo apsėstas noro ten
būti, vilionėms nebuvo įmanoma atsispirti. Jis jau buvo toli nuėjęs,
kai suvokė, kad pernelyg įsitraukė, kad tai visai kitokia divizija, nei
jis kada nors galėjo įsivaizduoti. Kai kurie žmonės tinkle neturėjo
ribų, buvo mirtinai pavojingi. Realiu laiku jis matė du vyrus,
nušaunančius berniuką, sėdintį prie kompiuterio. Kraujas aptaškė
Žvaigždžių karų plakatą ir Trumpo kaukę, gulėjusią ant grindų.
Stelanas daug skaitė apie riziką, kad tie, kurie prisijungia prie
Vidalia naršyklės, būna įtraukti į visas veiklas tinkle. Jis tikėjo,
kad Toro programinė įranga buvo tam, kad apsaugotų vartotojus ir
juos būtų neįmanoma atsekti.
Tai lyg judančios kaskados.
Rely sistema leidžia signalui lygiais tarpais keliauti į serverį ir
pasklisti po visą pasaulį.
Negali sakyti, kad Stelanas to visiškai nesuprato, bet programinė
įranga galėjo leisti jam pasiekti tamsiausius interneto tinklus, o jis
turėjo likti nesusektas ir neidentifikuotas.

4 Populiarus prekybos tinklas Švedijoje.

 16

Stelenas pakyla nuo kėdės – kojos kaip švininės, atsistoja kiek

atokiau nuo žaliuzių ir pažvelgia į gatvę. Automobilio nebėra. Jis
nusileidžia pirmąjį aukštą ir svetainėje ištraukia modemo laidą.
Marika sėdi ant sofos priešais televizorių ir patapšnoja šalia.
– Man reikia išvesti Rolofą, – bejausmiu balsu sako jis.
Jos veidas susiraukia.
– Tu visada pirmiau pasirenki vokietį.
– Jam reikia pajudėti, jis didelis šuo.
– Kas tau nutiko? Tu nekaip atrodai, – pastebi ji.
– Viskas gerai... Mes tik nebegalime naudotis internetu.
– Kodėl?
– Mums reikia pakeisti tiekėją, pasigavome virusą, kuris sunaikins
viską, jei naudosimės internetu.
– Bet man dabar reikia prisijungti.
– Dabar?
– Taip, sumokėsiu mokesčius ir...
– Nueik pas seserį ir pasiskolink jos kompiuterį, – nutraukia jis.
Marika papurto galvą.
– Kokia nesąmonė!
– Aš paskambinsiu aptarnavimo tarnybai, kai būsiu lauke su
Rolofu.
 – Negali būti, – murma Marika.
Stelanas išeina į koridorių. Kai tik paima pavadėlį ir jo sidabriškos
grandinės suskamba, nerangiai ateina Rolofas.
Tai ramus ir lietingas žiemas vakaras pietinėje Švedijoje. Laukai
aplink rudi ir tušti.
Kaip įprasta, Stelanas ir Rolofas eina palei E65 kelią. Pavienės
sunkiasvorės mašinos dundėdamos pravažiuoja pro šalį. Stelanas
negali liautis žvilgčioti sau per petį, bet jis vienas.
Plonas rūko sluoksnis kabo virš privačių daržų kitoje plataus kelio
pusėje. Rolofas risnoja šalia tolygiai kvėpuodamas.
Lauke drėgna, tamsu ir šalta. Jie pasuka į kairę Aulino gatve ir eina
palei pageltusius laukus kairėje pusėje. Didžiulė stovėjimo aikštelė
tokiu laiku beveik tuščia.
Stelanas suvokia, kad nemąsto blaiviai, elgiasi iracionaliai, bet vis
dėlto jis nusprendė sudeginti dirbtuves. Jei viskas sudegtų, jis galėtų
gauti draudimo pinigus, išsikraustyti iš Istado, pakeisti interneto
tiekėją ir visą elektroninę įrangą.
Priekyje, viename sename šiltnamyje kažkas sužibo. Rolofas
pasišiaušia, suloja ir urzgia ant tankių krūmų tuščioje stovėjimo
aikštelėje.
– Kas ten? – klausia Stelanas.
Pavadėlis stipriau apspaudžia storą šuns kaklą, priversdamas jo
kvėpavimą sulėtėti. Rolofas yra patikimas, bet jis gali elgtis
siaubingai, kai sutinka kitus patinus.
– Nesukelk problemų, Rolofai, – įspėja Stelanas ir patraukia šunį
tolyn.
Kitas šuo nesuloja, bet kelios šakos sulinguoja priešais šiltnamį.
Stelanui nugara nueina pagaugais. Jis staiga įsivaizduoja, kad matė
kažką stovintį šiltnamyje, mažą figūrėlę.
Jis įeina į didelę pramoninę erdvę. Gatvės tuščios ir tamsios tarp
gatvės žibintų. Ilgi šešėliai spėja pradingti Stelanui einant nuo vieno
šviesos rato prie kito. Jo žingsniai aidi tarp plytinių fasadų ir
gofruotos skardos.
Nėra lengva kam nors su kriminaline praeitimi rasti vietą Švedijos
darbo rinkoje. Stelanas buvo nuteistas už dvigubą žmogžudystę, kai
jam buvo dvidešimt. Išėjęs iš kalėjimo jis dirbo atsitiktinius darbus,
išklausė daugybę kursų, bandė toliau mokytis, bet buvo priklausomas
nuo pašalpų.
Blaškymasis po tinklą, kitų veiklos peržiūros priminė jam senas
fantazijas. Jau būdamas kalėjime jis svajojo, kaip susiras kelias
merginas ir užsidirbs pinigų. Jis apie tai skaitė, galvojo, apskaičiavo
rizikas ir nusprendė rasti geriausius metodus, kad jam pasisektų.
Būtent ši mintis ir paskatino jį prisijungti prie tinklo. Keliuose
turguose jis paskelbė, kad norėtų nupirkti tris merginas, bet nesulaukė
jokio atsakymo. Kai patikslino skelbimą ir paaiškino, kad norėtų
merginas laikyti narvuose ir pardavinėtų jas seksui, staiga sulaukė
atsako. Daug atsakymų buvo provokuojančių, kiti bandė jį išgąsdinti.
Keli atsakymai atrodė rimti, bet kai jis susisiekė, pasirodė, kad jie
gali būti susiję su kriminaline veikla.
Stelanas nežino, kodėl negalėjo nustoti galvoti, kad jas laikytų
narvuose. Galbūt tai buvo įžvalga, kuri galėjo būti įgyvendinama.
Prieš dešimt metų jam priklausė pramoninis pastatas, kurį jis bandė
išnuomoti kelis kartus. Laukdamas atsakymo iš rinkos tinkle, jis
užmūrijo pailgą sieną toliausioje aukšto pastato dalyje. Nepamatavus
grindų, buvo neįmanoma pasakyti, kad ten kažkas paslėpta, nors ten
stovėjo narvas su penkiomis lovomis, dušu, tualetu ir sandėliuku su
šaldikliu.
Stelanas buvo jau beveik baigęs statybų darbus, kai su juo susisiekė
Andersonas.
Jis nesuprato, koks pavojingas, Dieve brangus, jis buvo.
Andersonas buvo susidomėjęs jo veikla ir pasiruošęs atgabenti
penkias jaunas merginas iš Rumunijos.
Pasiūlymas visais atžvilgiais buvo tobulas. Tobulas, lyg Stelanas
būtų gavęs patarimą iš specialisto hipodromo trasoje.
Bet kartu tai buvo rimti reikalai, kurie vertė Stelaną gūžtis iš
baimės. Jis vėl peržvelgė Toro programinę įrangą. Jeigu Stelanas
bus atsargus, jo nebus įmanoma susekti, nes informacija siunčiama
nesuskaičiuojama kiekį kartų ir užšifruota gavėjui.
Sandėris labai rimtas, bet jeigu sugebėtų užsiauginti klientūrą, tada
uždirbtų labai daug.
Stelaną tenkino idėja, kad merginos bus užrakintos. Bet jis dar
nežinojo, ką norėtų su jomis daryti. Nenorėjo jų prievartauti, neketino
mušti, tiesiog svajojo, kad jos bus tokios sugniuždytos, jog sutiks
viską daryti be pasipriešinimo.
Andersonas daug papasakojo apie save ir uždavinėjo painius
klausimus apie ištikimybę.
Jis jautėsi provokuojamas ir sukūrė apsauginę sistemą – savotišką
Trojos arklį, PDF priedą, kad įgytų persvarą. Tuo metu, kai failas
buvo atidarytas, Andersonas atskleidė savo buvimo vietą.
Dabar Andersonas žinojo, kad jis žino.
„Don’t fuck with me“, – galvojo Stelanas.
Andersono atsakymas buvo toks pat greitas, kaip ir nelauktas.
„Tau nereikėjo šito daryti, – rašė jis. – Vienintelis būdas atstatyti
pasitikėjimą – nufilmuoti, kaip persipjauni Achilo sausgysles.“
 Tai nutiko prieš vienuolika dienų.
Stelanas apsimetė, kad pagalvojo, jog tai pokštas, bet suprato, kad
Andersonas – galingas žmogus.
Nepūsdamas iš to per didelio burbulo jis pabandė pasitraukti iš
susitarimo, aiškindamas, kad atsirado problemų ir sandėris neįvyks.
– Jau per vėlu, – atsakė Andersonas.
– Ką turi omenyje?
– Aš tuoj atvyksiu ir aplankysiu...
– Andersonai, aš prašau man atleisti, – rašė Stelanas. – Ne tai
norėjau pasakyti...
Jis nustojo rašyti, kai ventiliatorius jo kompiuteryje pradėjo
greičiau pūsti.
– Tu priklausai man, – atsakė Andersonas.
Kitą akimirką priešais Stelaną išsijungė ekranas, kambaryje
pasidarė tamsu. Kompiuteris persikrovė, kietasis diskas barškėjo,
ekranas kibirkščiavo; staiga ryšys atsinaujino, Stelanas buvo
matomas ekrane. Andersonas per atstumą valdė jo kompiuterį,
aktyvavo kamerą ir matė jį sėdintį pusnuogį su kavos puodeliu šalia
klaviatūros.
Besidaužančia širdimi Stelanas išjungė tinklą, įsijungė sistemos
nustatymus ir pabandė pašalinti Toro programą iš savo kompiuterio.
Nuo to įvykio Stelanas nebesijungė prie tinklo. Dusinantis jausmas,
kad yra stebimas, augo diena iš dienos.
Vartai į Hereso gatvę vis dar atviri. Rolofas pakelia koją ir kaip
įprastai pažymi stulpelį. Jie praeina pro Jeppson inžinierių įmonę ir
mėlyną plytų pastatą, kur paliktas senas autobusas. Stelanas ir šuo
žengia per niūrų įėjimą, toliau žingsniuoja per šlapią žolę, pro didelį,
sidabrišką pastatą ir toliau eina link ilgo pramoninio pastato iš baltų
plytų su plieniniais laiptais.
Istado padangų ir mechaninių dirbtuvių ženklai vis dar išlikę, nors
firmos jau išsikėlusios.
Stelanas pririša pavadėlį prie kelio ženklo, pritupia, abiem
rankomis suima Rolofo galvą ties ausimis ir paaiškina šuniui, kad
tuoj grįš.
Stelanas įjungia liuminescencinę lempą, kuri mirkčioja ir meta
baltą šviesą ant purvinų suoliukų su sunkia armatūra. Cementinės
grindys nusėtos aliejaus dėmėmis ir išgręžtomis skylėmis, kur stovėjo
įrengimai. Visur matėsi išmontuotos dirbtuvės žymės. Viskas, ką
buvo įmanoma parduoti aukcione, vykusiame po bankroto, buvo
išmontuota ir išvežta.
Jis buvo beveik priėjęs prie baltų plytų sienos, kai išgirdo Rolofą
urzgiant lauke. Stelanas atrakina sandėliuką, išsitraukia dulkių siurblį,
išima kalendorių su nuogais policininkais, įkiša ilgą raktą į skylę ir
pastumia slaptas duris.
Slaptajame kambaryje jis buvo pastatęs tris narvus, jų rėmai buvo
apjuosti vieliniu tinklu ir pritvirtinti medvaržčiais prie betoninių
grindų. Vieninteliai daiktai narvuose – IKEA lovos ir trys plastikiniai
naktipuodžiai.
Šviesa nuo lubų meta kvadratinius šešėlius ant čiužinių.
Mažoje virtuvėje stovi kriauklė ir kaitlentė, rankinis dušas, įsuktas į
čiaupą, mikrobangų krosnelė ir mažas šaldytuvas.
Jis mano, kad bus saugiau, jeigu išardys narvus prieš padegdamas
dirbtuves. Stelanas grįžta į kraštinį biurą ir atsineša laužtuvą, padėtą
tarp plytinės sienos ir vertikalios liniuotės.
Jis ketina išpilti benziną už autobuso, kai bus sulaužęs narvus, ir
leisti ugniai pradėti degti radiatoriuje.
 Turtas nėra brangiai apdraustas, bet jis dabar vargiai gali
paskambinti ir pakeisti sąlygas.
Stelanas nulaužia skląstį ir palaukia, kol ji nukris. Suzvimbia
telefonas ir jis pakabina laužtuvą ant vielinio tinklo ir pasižiūri į
telefoną. Jis gavo žinutę iš nežinomo numerio: „Užsipilk benzino ant
savęs ir...“
Neperskaito žinutės iki galo, meta telefoną į sieną; nesupranta, kaip
Andersonas galėjo gauti jo telefono numerį.
– Kas čia vyksta? – sušnabžda jis ir mato, kaip telefonas pabyra ant
grindų.
Jis nusprendžia, kad nusispjaus į narvų naikinimą. Jie turbūt sudegs
ir jo paslaptis nebus atskleista.
Staiga dingsta šviesa. Tikriausiai išmušė saugiklį. Stelanas
apsigrabalioja aplink ir suklumpa užkliuvęs už popierinio maišelio su
atsuktuvu, kampiniu matuokliu ir kitais daiktais. Sunkios apsauginės
durys uždarytos, atidaro jas, įeina į valymo patalpą ir paskui į
dirbtuves. Visiškai tamsu. Pilka nakties šviesa krenta pro langą, kuris
nebuvo užkaltas fanera. Stelanas mato, kad durys, vedančios į
skydinę, atviros, saugiklių dėžutė su porcelianiniais jungikliais taip
pat.
Už durų loja ir urzgia Rolofas. Šuo nelaimingas, jis bando
išsilaisvinti iš pavadėlio, suinkščia ir vėl suloja.
Šešėlis prabėga pro vieną iš langų. Kažkas šniukštinėja aplink
namą.
Stelano širdis dunksi taip garsiai, kad net suskausta krūtinę.
Nežinodamas, ką daryti, jis pasižiūri į duris. Pro sudužusius langus
girdėti žvangančios grandinės. Stelanas apsisuka, bet nieko nemato.
Jis pradeda eiti link durų, išgirsta greitus žingsnius už nugaros ir
pajunta smūgį į galvą. Jis parvirsta ant šono ir pajunta deginantį
skausmą smilkinyje. Kojos sulinksta, jis trenkiasi į grindis ir išgirsta
gargaliavimą gerklėje. Nugara mėšlungiškai sulinksta, kūnas
suglemba ir pradeda nekontroliuojamai judėti į šoną. Kažkas už
vienos kojos tempia jį per grindis.
– Atsiprašau, – sušnabžda jis ir bando išmirksėti kraują iš akių.
Užpuolikas kažką surinka ir trenkia jam į veidą. Stelanas jaučia,
kad jį toliau tempia, ir praranda sąmonę.
Kai atsigauna, jaučia, kad galva kruvina ir šilta. Jis guli ant šono ir
bando pakelti galvą. Pamato vyrą, laužantį seną rašomąjį stalą ir
grįžtantį su surūdijusiu pjūklu rankose. Vyras spiria jam į pilvą.
Stelanas sunkiai kvėpuoja ant betoninių grindų. Jis mano, kad jam
reikia nušliaužti ir paleisti Rolofą.
Vyras kelis kartus smogia jam į apatinę nugaros dalį ir apeina
aplink jį. Stelanas jaučia, kad vyras čiupinėja jo sprandą, tada
priglaudžia ašmenis prie jo kaklo ir pradeda pjauti.
Jis girdi, kaip keičiasi garsai, dar turi laiko pagalvoti, kad skausmas
yra nepakeliamas, tada viskas išnyksta.
 17

Jonas ir Nolenas stovi tylūs lifte, net nežiūrėdami vienas į kitą.

Grindys šlapios nuo tirpstančio sniego. Vienintelis garsas – plieninio
lyno ūžimas lifte jam kylant į aštuntą aukštą, kur yra pasitarimų
kambarys.
Natanas Polokas iš nacionalinės žmogžudysčių komisijos sukvietė
visus trumpam pasitarimui. Jis atsakingas už aukų, kurios vienu ar
kitu būdu susijusios su dviem ankstesnėmis, paiešką.
Jono veidas rimtas, susikaupęs.
Jo palto apykaklė yra pusiau atlenkta.
Jie nutarė, jog teoriškai yra įmanoma, kad Jurekas Valteris galėjo
išgyventi po Sagos šūvių, Jonas turi eiti iki galo.
Vienintelis dalykas, kuris sulaiko kylantį nerimo jausmą, yra tai,
kad aukos nesutampa su Jureko aukų pasirinkimo principais.
Nei pasirinkimas, nei veiksmų seka nesutampa.
Jurekas neužsiima smurtu, jis daro tik tai, kas būtina jo norimam
rezultatui pasiekti.
Aukos Vokietijoje ir Norvegijoje turėjo ryšių su Jonu, bet neturėjo
nieko bendro su Jureku Valteriu.
Kad nužudytasis Rostoko stovyklavietėje buvo nuplaktas, iš tiesų,
nieko nereiškia. Jis galėjo būti mazochistas arba buvo kankinamas
kitų pacientų teismo psichiatrijos skyriuje.
 Netgi nėra patvirtinta, kad buvo naudojama galąstuvas. Galbūt tai
tebuvo Jono vaizduotės padarinys.
Vyras Osle turėjo ne daugiau kaip kelis dryžius ant nugaros. Jie
galėjo atsirasti jam bandant nusižudyti.
Jonas prisiverčia klausytis, kai Nolenas pasakoja, kad jo asistentas
Fripė pradėjo žaisti golfą su jo žmona.
Jonas bando nusišypsoti ir vėl pagalvoja, kad jis per stipriai
sureagavo.
Jurekas miręs.
Vyras Osle ir vyras stovyklavietėje buvo nužudyti to paties
žmogaus ir su Jonu juos sieja konkretus ryšys.
Jonas bandė suprasti, kaip seksualinis prievartautojas galėjo gauti
jo telefono numerį.
Fabianas Disingeris nefigūruoja jokiose Švedijos tyrimuose, bent
jau nuo tada, kai Jonas pradėjo dirbti policijoje.
Tas pats su kapų plėšikais Osle.
Liftas sulėtėja, sustoja ir durys atsiveria.
Anja jau laukia. Be žodžių stipriai apkabina Joną ir atsitraukia.
Neslėpdama šypsenos Anja palydi juos į pasitarimų kambarį. Trys
mažesni stalai sustumti vienas prie kito. Ant vieno, šalia popieriaus ir
įmaučių ryšulių, stovi nešiojamasis kompiuteris. Advento žvaigždė su
apdulkėjusiais laidais guli šiukšlių dėžėje.
Pro žemą langą matyti kiemas, plokšti stogai su laidais ir antenomis
ir seno policininkų namo vėjarodė.
– Jūs greiti, – sako Natanas.
Kaip įprasta, jo pilki plaukai surišti į uodegėlę, jis apsirengęs juodą
švarką, siauras kelnes ir batus su kubietiškais kulnais.
– Kaip laikais? – paklausia Jonas, spausdamas ranką senam
draugui.
– Šūdinai, – kaip visada atsako Natanas.
Jis eina palei sieną ir nukabina plakatą su žvaigždžių berniuku ir
trumpu raginimu tėvams stebėti paauglius vaikus.
– Natanas mano, kad kalėdinės dekoracijos ardo kambario fengšui,
– sako Anja.
– Ką jūs radote? – klausia Jonas ir atsisėda ant kėdės.
Natanas pasuka galvą ir kasytė sujuda, atlenkia kompiuterį ir
pradeda kalbėti apie susisiekimą su Europolu.
– Mes paprašėme atsiųsti praėjusio pusmečio aukų duomenis,
išskyrėme kriminalinius nusikaltėlius arba psichiškai nesveikus...
Smurtiniai nusikaltimai, seksualiniai nusikaltimai...
– Ypač atkreipdami dėmesį į plakimo ir botago čaižymo žymes, –
patikslina Anja.
– Mes paprašėme jų atkreipti dėmesį į teroristinius išpuolius,
organizuotus nusikaltimus, narkotikų platinimo ir finansinius
nusikaltimus, – tęsia Natanas.
– Atėjo atsakymas, kad tokio pobūdžio nužudymų neužfiksuota, –
atsako Anja, iš grafino pildama vandenį į keturias stiklines.
– Bet teoriškai turėtų kažkas būti, – tęsia Natanas, – todėl mes
susisiekėme su vietine policija, apskričių policija ir su skyriais.
– Nenoriu skųstis, kad buvo siaubinga, bet Europoje yra
keturiasdešimt penkios valstybės, masė skyrių vadovų, – paaiškina
Anja. – Kai kurie labai įtarūs ir nenori atskleisti detalių, bet
didžiausia problema yra ta...
Ji nutyla ir atsidūsta.
– Ir tai tik viena medalio pusė, – tęsia ji, – policija įprastai
nepradeda didelių išankstinių tyrimų, kai nusikaltėliai žudo vienas
kitą. Ir kai nors vienas iš blogiukų miršta, visiems palengvėja. Tai
nėra oficialus požiūris, bet jis neišvengiamas... Niekas nenori
asmeniškai įsitraukti, kai miršta pedofilas... Niekas neskambina
kitoms apskritims ar kitoms šalims.
– Bendravau su vienu vengrų policininku, kuris teigė, jog nenori
kalbėti kaip Dutertė5... Bet paaiškino, kad nepaisant mirtingumo
didėjimo jie palaikytų visuomenės išvalymą, – sako Natanas.
– O aš kalbėjau su vienu anglų komisaru, kuris pažadėjo mūsų
žudiką įtraukti į algalapį, jei jis panorėtų persikelti į Totenhamą.
Jonas pakelia stiklinę, žiūri į mirguliuojantį vandens paviršių ir
blizgančius šešėlius ant stalo ir pajunta pradinį vidinį palengvėjimą.
Jurekas nebando pasaulio paversti geresniu, jis niekada nemanytų,
kad priverstas bausti nusikaltėlius – jo planai ne tokie.
– Aš tik noriu pasakyti, kad mes dar toli nuo tyrimo pabaigos, –
sako Natanas ir pasiima obuolį iš dubens, stovinčio ant stalo. – Bet
mes pamanėme, kad tu norėsi pamatyti tris atvejus, kuriuos jau
gavome ir kurie atitinka kriterijus.
Jono galvoje suriaumoja.
– Atitinka kriterijus? – pakartoja Jonas ir priglaudžia pirštus prie
kairiojo smilkinio.
– Pažiūrėk, – sako Natanas ir atidaro dokumentą kompiuteryje. –
Pavyko gauti po ilgų įkalbinėjimų... Iš pradžių jie neturėjo jokių
nužudymų, bet paskui susisiekiau su komisaru Gdanske... Ir jis be
jokių užuolankų pasakė, kad jie ką tik rado vidutinio amžiaus vyrą
vienoje Vyslos atšakoje, dar vadinamoje Negyvąja Vysla... Vyras
nenuskendo, bet buvo mirtinai sumuštas, jo veidas buvo
apkandžiotas, o galva beveik nebesilaikė ant kūno.
– Jis sėdėjo kalėjime už tris nužudymus ir buvo paleistas lygtinai, –
sako Anja.
– Kas dar? – išdžiūvusia burna klausia Jonas.
– Šįryt aš kalbėjau su Salvatore Džianiu, jis perduoda tau
linkėjimus, – sako Natanas ir atsikanda obuolio.
– Ačiū, – sušnabžda Jonas.
– Salvatorė tiria nužudymą Segrate, Milano pakraštyje.
Ketvirtadienį Patricija Tutino buvo rasta su nulūžusiu sprandu savo
automobilio bagažinėje, prie pat San Rafaelio ligoninės Plastinės
chirurgijos skyriaus. Po kratos namuose paaiškėjo, kad ji buvo
pradėjusi keisti lytį ir įvykdžiusi bent penkias žmogžudystes.
Suraukęs antakius Natanas atsuka Jonui kompiuterį, rodydamas
nuotrauką.
Šešėlis nuo ligoninės pastato kupolo krenta ant grindinio iki pat
raudono Fiat Panda automobilio, su apgadintu priekiniu stiklu.
Atviroje bagažinėje guli negyvas žmogus. Plastikinis maišas ant
galvos iš vidaus išteptas lūpdažiu. Aukos suknelė ir kailinė striukė
nuo molio pajuodusios. Atrodo, kad tai aukšta moteris su solidžia
krūtine, plačiomis šlaunimis ir tvirtais keliais.
– O trečia auka? – paklausia Jonas.
Natanas pasitrina kaktą.
– Už Bresto, esančio Baltarusijos pietvakariuose, yra Belovežo
giria. Praėjusią savaitę krūmuose už šiukšlių konteinerių prie naujos
turistų atrakcijos – slaviško Kalėdų Senelio, rastas negyvas vyras.
Auka buvo ūkvedys, dirbęs parke. Jis buvo siaubingai sumuštas, abi
jo rankos išsuktos ir jis pašautas į kaklą... Jo vardas buvo Maksimas
Rios.
– Supratau, – sako Jonas.
– Mūsų kolega iš Baltarusijos sakė, kad vyras paskutiniu metu
turėjo būti plakamas rykštėmis... kaip vargšas vaikų namų auklėtinis,
– dėsto Natanas.
– Man reikia pagalvoti, – sako Jonas.
– Mes vis dar laukiame nuotraukų, laukiame atsakymų iš kitų
šalių... Bet problema ta, kaip sakė Anja, kad daugumai jų nerūpi, jei
dingsta koks nusikaltėlis.
Jonas sėdi rankomis pasirėmęs veidą ir girdi, kaip Natanas kalba
apie ironiškus Marselio policijos atsakymus.
„Tokio tipo serijinių žudikų nebūna“, – galvoja Jonas.
Kartais nutinka, kad serijiniai žudikai savo elgesį aiškina tuo, kad
visuomenė turi būti išvalyta, bet tokiu atveju aukos būna gėjai,
prostitutės, atskiros tautos ar religinės grupės atstovai.
Tai negali būti Jurekas.
Jis niekada nežudytų dėl moralės trūkumo arba anomalios moralės.
Jam tai visiškai neįdomu.
„Jeigu tai nėra galimybė“, – staiga pagalvoja Jonas ir atsistoja nuo
kėdės.
Žudymai neturi nieko bendro su visuomenės apvalymu. Tai
varžybos, varžybos su tam tikra atrankos procedūra.
– Jis gyvas, – sušnabžda Jonas ir sudrimba ant kėdės.
Jurekas Valteris jau kurį laiką gyvena, rinkdamasis ir tikrindamas
tuos, kurie galėtų būti jo padėjėjai.
Jis ieško tik tarp tokių žmonių, kurie nepaiso jokių moralinių
principų.
Jurekui reikia kažko, kas galėtų perimti jo brolio vietą, kažko, kas
būtų visiškai lojalus, kuris pakęstų bausmę už mažiausią klaidą.
„Jis ieško, kad galėtų pasidalinti savo ketinimais su manim“, –
galvoja Jonas.
 Jurekas nenorėjo, kad vyras Osle paimtų Sumos kaukolę, jis
nenorėjo, kad vyras iš stovyklavietės man skambintų – tai tebuvo
šalutiniai jo psichologinio poveikio padariniai.
Mirusieji patvirtina, kad paieškos baigtos.
Rastos aukos, kurios nenorėjo prisidėti.
Toks yra žudymo motyvas.
Motyvas, kurio trūko.
Jonas supranta, kad Natanas kažką jam sako, bet jis negirdi,
nesupranta, apie ką kalbama.
– Jonai? Kas tau?
Jonas apsisuka ir linguodamas nueina prie durų, jas atidaro.
Eidamas lifto link jaučia, kad dėkle po ranka turi pistoletą, išsitraukia
telefoną ir susiranda Lumės numerį.
Anja išskuba į koridorių.
– Kas nutiko? – paklausia ji susirūpinusi.
– Man reikia išeiti, – sako jis, ranka prisilaikydamas už sienos.
– Ką tik gavome laišką iš Istado, tau reikia pamatyti, policija rado
negyvą vyro kūną pramoniniame rajone... Sužalota galva, veidas,
krūtinė...
Jonas nepajunta, kaip nuplėšia moterų tualeto ženklą, eidamas prie
lifto.
– Tai sutampa su seka, – kalba Anja jam pavymui, – aukos vardas
Stelanas Ragnarsonas, jis sėdėjo kalėjime už tai, kad perpjovė gerkles
savo merginai ir jos motinai.
Jonas leidžiasi laiptais ir prideda prie ausies telefoną, kol skamba
signalas. Jis paspaudė ir lifto mygtuką, tačiau jo nesulaukė ir pradėjo
bėgti laiptais žemyn.
– Lumė, – tyliai atsiliepia.
 – Čia tėtis, – sako jis ir sustoja.
– Labas, tėti, aš dabar paskaitoje, ar negalima...
– Lume, – įsiterpia jis ir bando užgniaužti paniką, – paklausyk
manęs, aš svarstau, ar tu atsimeni Saulės užtemimą Helsinkyje.
Akimirką ji nutyla. Dėl keisto nerimo jo delnai ir nugara sudrėksta.
– Taip, – atsako dukra ir sunkiai nuryja seiles.
– Aš tik prisiminiau šią dieną, galėsime apie tai pakalbėti vėliau...
Myliu tave.
– Myliu tave, tėti.

5 Rodrigo Roa Duterte – Filipinų prezidentas.

 18

Lumė įsimeta savo i’Phone į kuprinę ir drebančiomis rankomis

užverčia užrašų knygelę. Jei profesoriui Žanui Batistui Blomui
nebūtų reikėję sustabdyti paskaitos dėl kompiuterio gedimo, ji
apskritai nebūtų atsiliepusi telefonu.
Ji negali patikėti, kad tai iš tiesų įvyko, kad tėtis paskambino ir
paklausė apie Saulės užtemimą.
Užtemimas niekada neturėjo įvykti.
Žiemos šviesa krenta pro didelius auditorijos langus. Patalpos
sienos dėmėtos, o grindų danga nutrinta.
Studentai sėdi savo vietose ir patyliukais šnekasi tarpusavyje arba
naršo telefonuose, kol dėstytojas bando priversti kompiuterį veikti.
– Man reikia išeiti, – sušnabžda Lumė Loranui, kuris patraukia
kėdę šalia jos.
– Kas skambino? – paklausia jis šilta ranka braukdamas per jos
nugarą.
Lumė susimeta užrašų knygutę ir tušinukus į kuprinę, atsistoja,
patraukia vaikino ranką nuo savo užpakalio ir pro suolus bando išlįsti
lauk.
– Lume?
Ji neatsako, apsimeta, kad negirdi, bet supranta, kad jis susigriebia
savo daiktus ir seka paskui.
 Lumė pasiekia tarpą tarp suolų ir mato, kaip profesorius nusišypso,
kai ekrane pasirodo pirma didelė nuotrauka. Tai Robero Duano
nuotrauka su plaukiku ir plūduriuojančia violončele.
Ji tyliai išeina pro duris, dėstytojui pasakojant apie nuotraukos
dramaturgiją.
Lumė išeina į koridorių, užsivelka striukę, jausdama, kad gali
apsivemti, pažvelgia į koridorių, bet pasuka išėjimo link.
– Lume?
Loranas pasiveja ją ir paima už rankos. Ji apsisuka ir jaučia, kai
adrenalinas užvaldo kūną.
– Kas nutiko? – klausia vaikinas.
– Man reikia sutvarkyti vieną reikalą, – greit išpila ji.
– Kas skambino?
– Draugas, – atsako ji ir atsitraukia.
– Iš Švedijos?
– Man reikia eiti.
– Ar jis čia, Paryžiuje? Jis nori su tavimi susitikti?
– Loranai...
– Elgiesi labai keistai, supranti?
– Tai asmeniška. Tai niekaip nesusiję...
– Tikiuosi, prisimeni, kad aš pas tave persikrausčiau, – nutraukia jis
šypsodamasis. – Juk prisimeni, ką veikėme vakar vakare, šį rytą... Ką
darysime šiąnakt...
– Baik, – sako ji ir jaučia, kad bet kurią akimirką gali pravirkti.
Jis pasižiūri į jos veidą ir surimtėja.
– Gerai.
Sekundinė didžiojo laikrodžio rodyklė garsiai tiksi. Netoli
pravažiuoja policijos automobilis. Ji leidžia jam palaikyti savo ranką,
bet nežiūri į akis.
– Atvarysi į vakarėlį? – klausia jis.
– Nežinau.
– Tu nežinai, – lėtai pakartoja jaunuolis.
Lumė išsilaisvina iš jo rankų ir nuskuba išėjimo link, praeina pro
stiklines duris, šaligatviu pasuka į kairę ir kerta Fenelono gatvę.
Ji sustoja priešais plačius bažnyčios laiptus, išsisega ženkliuką su
taikos simboliu iš striukės ir pasinaudoja adata, kad atidarytų telefono
dangtelį ir išsiimtų kortelę.
Ji numeta kortelę ant žemės, sutrypia ir skuba tolyn. Kitoje
Magentos bulvaro pusėje įmeta telefoną į šiukšlių dėžę ir įžengia į
didžiulę šiaurinę traukinių stotį.
Nerimas sukelia skausmą kakle, jai sunku kvėpuoti, kai prasibrauna
pro grupę turistų.
Salė pripildyta daugybės garsų: keliautojų klegesio, girgždančių
vežimėlių, stabdančių traukinių ir aidinčios eismo informacijos.
Daugybė žmonių atsispindi aukštose lubose tarsi gyvas organizmas.
Lumė greit praeina pro gėlių pardavėjus, laikraščių parduotuvėles,
greito maisto užkandines, eskalatoriumi leidžiasi žemyn į keleivių
registracijos salę, praeina pro saugos patikrinimą ir išeina tarp
saugomo bagažo.
Tankiai kvėpuodama sustoja priešais vieną iš mažų spintelių,
surenka kodą ir išsiima krepšį, eina į moterų tualetą ir užsirakina
toliausioje kabinoje, pasideda krepšį ant klozeto dangčio ir nusivelka
striukę ir pakabina ją ant kablio. Atsega krepšį, išsiima kišeninį peilį,
atlenkia atsuktuvą, atsitupia po kriaukle ir kruopščiai apčiupinėja
sieną. Truputį virš pildymo bakelio, keli centimetrai nuo žemės, ji
randa kelis perdažytus sraigtus. Įkiša atsuktuvo galiuką ir atlaisvina
sraigtus, atidarydama angą priešais vandens užsukimo čiaupą.
Pagrabaliojusi po skylę užčiuopia paketą, paskui užsuka varžtus,
atsistoja ir pasižiūri į veidrodį.
Jos lūpos pabalusios nuo streso, o akys keistai tuščios. Lumė bando
susikoncentruoti, nors negali patikėti, kad tai vyksta. Ji jau atrišo
virvutę ir ketino išlupti paketą, kai išgirdo kažką įeinant į tualetą.
Tai moteris, kuri apkalbinėja kažkokias kekšes.
Ji eina palei kabinas ir ranka tikrina visas duris.
Lumė lėtai išvynioja pistoletą iš popieriaus. Tai mažas Glock 26
su naktiniu taikikliu.
Ji įsideda ginklą į dėklą ir į krepšį.
Moteris už durų toliau barasi.
Atsargiais judesiais Lumė iš krepšio išsiima voką su grynaisiais,
banknotus padalina į dvi dalis, vieną įsideda į piniginę, o kitą – atgal į
krepšį. Ji pasiima pasą, pasitikrina vardą, pakartoja jį sau, tada iš
krepšio išsiima telefoną.
Moteris nutyla, bet Lumė girdi jos sunkų kvėpavimą.
Kažkas žvangėdamas nukrenta ant grindų plytelių.
Lumė įjungia telefoną ir suveda PIN kodą.
Ji bijo, kad tėčiui nutiko kažkas blogo, ją tai gąsdina. Lumė nieko
neklausinėjo, bet tikisi, kad tėtis suklydo. Ji viliasi, kad tėtis tiesiog
per ilgai laukė nelaimės, kuri net neegzistuoja.
Bet jis netikėtai paskambino ir paklausė, ar ji prisimena Saulės
užtemimą Helsinkyje.
Tai reiškė tik vieną: jų apsaugos nuo katastrofų planas buvo
aktyvuotas.
Ji teigiamai atsakė į klausimą.
Tai reiškia, kad ji gali įvykdyti savo plano dalį.
 Lumė nusišluosto ašaras, bando ramiai kvėpuoti, apsivelka naują
striukę, seną įsideda į krepšį, užsitraukia gobtuvą, nuleidžia vandenį
ir išeina iš tualeto kabinos.
Moteris stovi priešais veidrodį, kabantį virš kriauklių. Grindys už
jos šlapios.
Lumė skubiai praeina, pasuka prie kasų išvykimo salėje, išmuša
eilės numerį ir nusiperka bilietą į abi puses artimiausiu traukiniu į
Marselį, sumoka grynaisiais ir nueina į platformą.
Ore sklando sunkus šiltų traukinio stabdžių kvapas.
Lumė laukia žiūrėdama į žemę, krepšį numetusi tarp kojų. Ženklas
ant platformos informuoja, kad traukinys atvyks maždaug po
dvidešimt minučių.
Ji prisimena paskutinius mėnesius Natavaroje. Jos paskutinės
akimirkos, praleistos su mama, buvo pirmosios akimirkos, praleistos
su tėčiu. Ji tėčio neatpažino, buvo likę keli prisiminimai ir išklausyta
daug istorijų apie jį.
Lumei patiko būti šalia jo, patiko vakarai kartu ir ankstyvi rytai. Jai
patiko, kad treniruodavo ją, kantriai ir nepavargdamas. Ruošdamiesi
blogiausiam jie labai suartėjo.
Lumė pakelia smakrą ir pasiklauso. Pranešimas apie traukinių
vėlavimą sklinda iš garsiakalbių.
Tolumoje girdėti švilpuko garsas.
Smulkaus sudėjimo vyras švino spalvos paltu vaikštinėja
priešingoje platformoje, atsiskiria nuo kitų laukiančių keleivių ir bėga
prie laiptų.
Lumė žvelgia žemyn ir prisimena tą kartą, kai Saga Bauer pranešė,
kad surastas Jureko Valterio kūnas.
Tai buvo lyg durų atidarymas į sodą saulėtą vasaros rytą.
 Ji galėjo keliauti į naują pasaulį, galėjo persikelti į Paryžių.
Traukinys artėja, perjungia mažesnę pavarą, įvažiuoja į 18
platformą ir švilpdamas sustoja. Lumė pakelia krepšį, įlipa į vagoną ir
susiranda savo vietą. Sėdi ant kelių pasidėjusi krepšį, žvelgia pro
langą ir pamato vyrą su pilku paltu kitapus traukinio lango.
Ji greitai pasilenkia, apsimeta, kad kažko ieško krepšyje ir pasižiūri
į laikrodį.
Traukinys jau turėjo pajudėti.
Lumė nekreipia dėmesio, kai moteris gretimais paprašo pagalbos.
Lauke pasigirsta švilpukas ir traukinys pradeda judėti. Lumė dar
ilgokai palaukia susigūžusi prieš išsitiesdama ir atsiprašo.
Laiko savo krepšį ant kelių ir mirksti, kad nepradėtų verkti.
Ji prisimena, kad pirmojo semestro pabaigoje įžeidė vieną studentą,
pavadindama jo nuotraukas seksistinėmis. Vėliau parodoje jis tiesiai
ant nuotraukų užrašė „penkios seksistinės seksisto nuotraukos“. Po to
jie pradėjo draugauti, o šią vasarą vaikinas persikėlė pas ją
bandomajam laikotarpiui.
Ji atmerkia akis – mato tik jį: Loraną susivėlusiais plaukais ir
apsipūkavusiais megztiniais, sodriai rudas akis, gražią šypseną,
putlias lūpas.
Paryžius ir jo priemiesčiai jau seniai dingę.
Lumė galvoja, kaip išsilaisvino iš Lorano ir pabėgo nuo jo kaip
Pelenė.
Kai traukinys po dviejų valandų sustoja Lione, ji palieka savo vietą,
užsitraukia gobtuvą ir išeina į platformą.
Vėjas čia šiltesnis.
Lumė neketino vykti į Marselį.
Su žmonių srautu ji plaukia iš traukinio į didelę stotį, eskalatoriumi
nusileidžia į žemesnį aukštą ir eina plytelėmis išklotu grindiniu iki
Hertz automobilių nuomos centro. Ji paduoda netikrą pasą, užpildo
dokumentus, sumoka grynaisiais ir gauna raudonos Toyota raktus.
Jei važiuos pagrindine A42 magistrale, į Šveicariją atvyks po
dviejų valandų.
 19

Jonas Lina važiuoja taip greitai, kaip tik gali, palei Jorlasjono ežerą.
Smarkiai krentančios snaigės be pėdsako pradingsta tuo metu, kai
pasiekia tamsų vandens paviršių. Jis vėl bando paskambinti Valerijai,
bet ji neatsako.
Panika užvaldo mintis. Lyg Jurekas Valteris sėdėtų ant galinės
sėdynės ir linktų artyn.
– Aš tave sutrinsiu su žemėmis, – sušnabžda jis.
Jonas pagalvojo, kad yra per lėtas, kad per vėlai suprato Jureko
sistemą.
Valerija vis dar neatsiliepė.
Jei jis sutinka kitą automobilį, iškart pagalvoja, kad tai Jurekas arba
jo pagalbininkai. Jis turi užblokuoti kelią, pastatyti automobilį skersai
kelio ir išlipti. Jis turėtų likti griovyje, pasiruošęs išlįsti ir šauti per
priekinį stiklą.
Siaurame kelyje į Hiosthageną jis gali šiek tiek paspausti ir važiuoti
toliau. Sniego marška už automobilio nusidažo raudonai nuo galinių
žibintų.
Miškas baigiasi ir atsiveria juodi laukai, kuriuos dengia ką tik
iškritęs sniegas.
Sniego kąsniai tampa mažesni ir sūkuriuoja, kai jis įsuka į Valerijos
sodą.
 Ant kelio ir apsisukimo matyti šviežiai paliktos sunkiasvorės
mašinos žymės. Tai ne Valerijos automobilis. Jos automobilis stovi
savo įprastinėje vietoje su storu sniego sluoksniu ant stogo, priekinio
stiklo ir kapoto.
Šiltnamyje kažkas žiba, bet nematyti jokio žmogaus. Jonas pasuka
ant stačios važiuojamosios kelio dalies iki gilių griovių, pasuka vairą,
pavažiuoja atgal ir sustoja taip, kad užblokuotų kelią kitiems
automobiliams.
Išlipdamas iš automobilio, nuo keleivio sėdynės pasiima krepšį ir iš
po švarko išsitraukia Colt Combat pistoletą.
Valerijos namo languose tamsu. Labai tylu. Baltas sniegas iš
šviesaus dangaus krenta žemyn.
Prieidamas prie pirmojo šiltnamio mato, kad žemė sutrypta.
Kibiras su sėklomis apvirtęs.
Jonas eina palei stiklines sienas ir žvelgia vidun. Žali lapai
prisiglaudę prie sienų, kuriomis teka kondensatas.
Girdėti tolimas šuns lojimas.
Kai jis prieina prie tolimiausio šiltnamio, pamato, kad raudona
Valerijos striukė guli ant žemės prie darbinio stalo.
Jis atsargiai atidaro duris, įeina į drėgną patalpą, įsiklauso ir toliau
eina tarp suoliukų, ginklu nusitaikęs į žemę.
Jis eina tarp vešlių augalų, o pasaulis lauke yra užmigęs žiemos
miegu.
Kažkas dzingteli, lyg žirklės kristų ant betoninių grindų.
Jonas perkelia pirštą nuo gaiduko apsaugos ant gaiduko ir atsitupia
po raudonos japoninės trešnės šakomis. Žmogus pasitraukia giliau į
šiltnamį. Greiti judesiai drėgnoje medžių lapijoje.
Tai Valerija.
 Ji stovi nugara į jį ir rankoje laiko peilį.
Jonas lėtai prieina, įsideda pistoletą į dėklą ir išlenda iš savo
slėptuvės.
– Valerija?
Ji apsisuka ir patenkinta nusišypso. Moteris vilki apsmukusią
palaidinę su užrašu Greenpeace, o jos garbanoti plaukai surišti į
arklio uodegėlę. Dirvožemio žymės palikę dryžius ant jos skruostų.
Ji padeda peilį ant stalo ir nusimauna pirštines.
Jonas mato, kad ji bandė įskiepyti naujas šakas ant mažų obelaičių;
ji buvo apsukusi siūlus ant šakų, kad apsaugotų skiepą, ir patepusi
vašku.
– Atsargiai, aš purvina, – perspėja ji, bandydama sulaikyti šypseną,
ir jos skruostai įsitempia.
Ji pasilenkia ir pabučiuoja jį į lūpas, jo nepaliesdama.
– Aš bandžiau tau paskambinti, – sako Jonas.
Valerija pačiupinėja galines džinsų kišenes.
– Greičiausiai palikau telefoną striukėje.
Jonas žiūri į tamsą per sodrius sodinukus, kurių šakas judina vėjas.
– Maniau, kad mes susitiksime Farang?
– Mums reikia pasikalbėti, kai kas atsitiko...
Jis padaro pauzę ir sunkiai įkvepia. Valerija sunkiai nuryja ir jos
burna įsitempia.
– Tu manai, kad jis gyvas, – sušnabžda ji. – Bet juk rado kūną, juk
tai buvo jo kūnas, ar ne?
– Mes viską sudėliojome su Nolenu, bet to neužtenka... Jurekas
Valteris gyvas, aš to nesitikėjau, bet jis gyvas.
– Ne, – ištaria ji išsigandusiu balsu.
Jonas meta žvilgsnį per jos pečius, bet negali pamatyti šiltnamio
durų. Jas dengia augalai ir krūmai.
– Turi manimi pasitikėti, – sako jis. – Aš perkelsiu Lumę į saugią
vietą užsienyje ir bandysiu ją apsaugoti. Prašau tavęs, vyk kartu.
Valerijos veidas papilkėja, jis visada toks, kai jai neramu.
Raukšlės aplink lūpas pagilėja, o veidas tampa bereikšmis.
– Tu juk žinai, kad negaliu, – tyliai sako ji.
– Tai sunkus apsisprendimas.
– Argi? Nes aš jau pradedu galvoti, kas bus, jei... Aš nenoriu
perdėti, bet tai prasidėjo kaip tik tuo metu, kaip ir mūsų santykiai...
Aš nenorėjau, kad jaustumeisi verčiamas kažką daryti, bandžiau
nesivaržyti su Suma, nes negaliu, aš tai žinau.
Jonas žengia žingsnį į šoną, kad galėtų apžvelgti šiltnamį už jos.
– Aš girdžiu, ką sakai, bet...
– Atleisk, aš nenorėjau. Kvailai pasakiau.
– Aš suprantu tave, – atsako jis. – Mes galime kalbėti apie viską,
bet Jurekas gyvas... Ir jis nužudė mažiausiai 5 žmones praėjusį
mėnesį.
Purvinomis rankomis Valerija pasikaso kaktą, palikdama dvi
juodas žymes virš dešinio antakio.
– Kodėl aš apie tai neskaičiau laikraščiuose? – paklausia ji.
– Nes aukos išsibarsčiusios po visą Europą, nes pačios aukos yra
žudikai, asmenys, vykdę seksualinius nusikaltimus... Jurekas ieško
kažko, su kuo galėtų dirbti, jis patikrino kelis kandidatus ir juos
nužudė, kad liktų neatpažintas.
Jis pasižiūri į laikrodį ir paskui akimis parodo į jos tamsų namą.
– Tu iš tiesų manai, kad tau ir man pavojinga likti čia?
– Taip, – atsako jis ir judviejų akys susitinka. – Yra didžiulė
tikimybė, kad jau esi stebima. Jis jau stebėjo tave, pažino tave ir
sužinojo tavo įpročius.
– Tu perdedi.
– Tu turi keliauti su manimi, – maldauja Jonas.
– Kada ketini išvykti? – galiausiai paklausia ji.
Dabar.
Nustebusi ji pasižiūri į Joną ir apsilaižo lūpas.
– Ar galiu vykti iš paskos?
– Ne.
– Tu man liepi susipakuoti lagaminą ir išvykti?
– Tu nespėsi susikrauti daiktų.
– Kiek laiko slėpsimės?
– Dvi savaites, dvejus metus... Kiek tik reikės.
– Viskas čia bus sunaikinta, viskas, dėl ko aš kovojau, – beviltiškai
taria ji.
– Valerija, galima pradėti iš naujo. Aš tau padėsiu.
Ji stovi ramiai, jos akys užmerktos.
– Jonai, – sako ji. – Tu padarei, ką galėjai. Aš suprantu, kad tai iš
tiesų rimta, bet aš neturiu jokio pasirinkimo. Aš negaliu išvykti, aš
turiu šiltnamius, savo klientūrą. Čia mano namai. Ir aš pirmą kartą
švęsiu Kalėdas su savo berniukais, juk žinai, ką man tai reiškia.
– Galbūt tu suspėtum grįžti Kalėdoms, – sako Jonas ir jaučia
kylantį nerimą. – Paklausyk, Valerija, kai Jurekas pabėgo, aš gyvenau
su moterim, Disa. Niekada nemaniau, kad tai išdrįsiu.
– Disa? Kodėl apie ją nepasakojai?
– Aš nenorėjau tavęs gąsdinti, – paprastai atsako jis.
Supratusi mintį ji sumirksi.
– Jis nužudė ją.
– Taip.
 Atbula ranka Valerija nusivalo burną.
– Bet tai nereiškia, kad jis ir mane nužudys, – taria ji neužtikrintai.
– Valerija, – maldauja Jonas ir taip beviltiškai pasijunta pirmą kartą
gyvenime.
– Aš negaliu, taip neišeina, – sako ji. – Nejau aš paliksiu savo
berniukus dar kartą?
– Prašau...
– Nieko nebus, – atšauna ji.
– Aš suorganizuosiu policijos apsaugą.
– Jokiu būdu, – nusijuokia ji.
– Tau nereikės jų matyti.
– Jonai, paklausyk manęs, jokių farų, jokių farų nebus mano
teritorijoje, išskyrus tave.
Kelias sekundes Jonas stovi nuleidęs galvą, paskui atidaro savo
krepšį, ištraukia pistoletą prie pečių tvirtinamame dėkle ir paduoda
Valerijai.
– Tai Sig Sauer, jis užtaisytas ir turi vienuolika šovinių
dėtuvėje. Visada nešiokis jį su savimi, turėk prie savęs net ir tada, kai
miegi. Žiūrėk, viskas, ką tau reikia daryti, tai atlaisvinti pentiną,
laikyti jį abiem rankomis, nusitaikyti ir šauti. Jei pasitaikys proga,
nedvejok, šauk tiesiai ir kelis kartus.
Ji papurto galvą.
– Aš to nedarysiu, Jonai.
Ginklą Jonas padeda ant stalo, šalia Valerijos peilio, ir giliai
įkvepia.
– Aš turiu tave įspėti. Nuo dabar turi stebėti viską, bet ir tai, kas
nepanašu į spąstus. Tai gali būti nelauktas lankytojas, naujas klientas,
kažkas, kas persėdo į kitą automobilį arba atvyko per klaidą. Kad ir
kas tai būtų, skambink šiuo numeriu.
Jonas parodo jai numerį savo telefone ir pasidalina kontaktu.
– Išsaugok numerį ir padaryk, kad jis būtų pirmas vos atrakinus
telefoną. Jis iškart tavęs neapsaugos, Jurekas labai greitas, bet
numeris yra mano draugo, Natano Poloko, jis atvyks patikrinti, kur tu
esi. Tai padidins šansus tave išgelbėti ir išsaugoti tavo gyvybę.
– Tai skamba beprotiškai, – tepasako ji ir nusuka akis nuo Jono.
– Aš pasilikčiau pas tave, jei nebūtų Lumės, bet turiu ja pasirūpinti,
– paaiškina jis.
– Viskas gerai, suprantu.
– Esu priverstas dabar išvykti, – sušnabžda jis. – Jei keliautum su
manim, vyktum, kaip stovi, – su ilgaauliais ir žemėtomis kelnėmis.
Einu prie automobilio ir palauksiu dvidešimt sekundžių.
Ji nieko nesako, tik stovi ir bando sutramdyti ašaras bei nuryti
gumulą, įstrigusį gerklėje.
Jonas išeina iš šiltnamio, įsėda į automobilį, pavažiuoja atbulomis
ir nuvažiuoja į stovėjimo aikštelę. Pasižiūri į laikrodį.
Pavienės snaigės žiba nuo šiltnamio šviesos. Sekundės bėga, jam
jau reikėjo išvažiuoti.
Jis atsilošia į šaltą sėdynę ir uždeda ranką ant pavarų rankenėlės.
Aplink tylu ir ramu.
Jis užkuria variklį ir šviesa nuo priekinių žibintų sukasi kaip tunelis
iki miško krašto. Automobilis sušyla, ventiliatorius ūžia.
Jonas žiūri priešais save, paskui vėl pažvelgia į laikrodį, įjungia
bėgį ir lėtai apsisuka sustojimo aikštelėje. Toldamas nuo Valerijos
šiltnamių jis vis žvelgia į galinį veidrodėlį.
 20

Erika Liljestrand viena sėdi prie baro Piligrimo bare ir laukia

draugės iš biotechnologijų magistro programos.
Už lango krenta šlapdriba.
Ji padeda telefoną prie vyno taurės ir stebi pirštų antspaudus
užtemusiame telefono ekrane.
Su Liv nutarė čia susitikti dešimtą ir suplanuoti Naujųjų metų
šventę, bet Liv vėluoja daugiau nei valandą ir neatsiliepia telefonu.
Šį vakarą Piligrimo bare beveik nėra lankytojų. Greičiausiai
vieta tokia tuščia, nes renovuojamas pastato fasadas iš Regeringo
gatvės.
Pastoliai su purvinu nailonu dengia įėjimą.
Trys vaikinai nuo toliausiai esančio stalo pradėjo žvilgčioti į jos
pusę, bet ji stengiasi nesitraukti nuo barmeno, šiek tiek bendrauja su
juo ir žvilgčioja į telefoną.
„Moteris, viena sėdinti prie baro, turėtų jaustis kaip medžiojamas
žvėris“, – pagalvoja.
Erika žino, kad nėra ypatingai graži ar išskirtinai patraukli. Tačiau,
sėdėdama be draugijos, ji patraukė dėmesį.
Barmenas, kuris prisistatė Niku, galvoja, kad jam neįmanoma
atsispirti. Įdegęs, šiek tiek raukšlėtas vidutinio amžiaus vyras,
mėlynomis akimis ir jaunatviška šukuosena. Trumpos palaidinės
rankovės išsitempę ties rankų raumenimis ir pusiau dengia
išblukusias tatuiruotes.
Iki šiol Nikas kalbėjo apie laipiojimą uolomis Tailande, slidinėjimą
Prancūzijos Alpėse ir besikeičiančias rinkos akcijas.
Erika žvilgteli į pagyvenusią porą rausvais žandais, sėdinčią prie
kampinio staliuko ir besišnekučiuojančią. Jie atrodo laimingi, valgė
načios su salsa ir gvakamole bei pasidalino butelį vyno.
Ji vėl paskambina Liv ir klausosi garso signalų.
Purvinas vanduo lauke bėga žemyn pastoliais.
Ji padeda telefoną ir nagu braukia per įbrėžimą lakuotame baro
stale; pirštas sustoja ties vyno taurės kojele ir ji nugeria gurkšnį.
Laukujėms durims atsidarant suskamba varpelis.
Erika pasuka galvą.
Tai ne Liv, o žmogus, panašus į lokį. Su savimi į vidų jis atnešė
šaltą oro gūsį iš gatvės. Jis nusirengia juodą lietpaltį ir susigrūda į
plastikinį maišą. Vyras apsirengęs tamsiai mėlyną megztinį su
įsiuvais ant alkūnių, apsivilkęs laisvas kelnes ir policininko batus.
Jis pasisveikina su barmenu ir atsisėda per metrą nuo Erikos ant
kėdės ir pasikabina maišą ant kablio po baru.
– Lauke gana vėjuota, – sako jis švelniu ir garsiu balsu.
– Aš galiu tik pagalvoti, – atsako barmenas.
Stambus vyras pasitrina delnus.
– Kokios degtinės turite?
– Dworek, Stolichnaya, Smirnoff, Absolut,
Koskenkorva, Nemiroff, – vardina Nikas.
– Juodojo Smirnoff?
– Taip.
– Įpilk penkias Smirnoff.
 Nikas pakelia antakius.
– Norėtumėte penkių stikliukų degtinės?
– Kambario temperatūros, jei įmanoma, – nusišypso vyras.
Erika pasižiūri į laikrodį ir nusprendžia palaukti dar dešimt
minučių.
Barmenas pastato penkis stikliukus priešais vyrą ir paima butelį iš
lentynos.
– Ir įpilk į jos taurę, mes juk švenčiame, – pasako vyras ir žvilgsniu
parodo į Eriką.
Erika visiškai nesupranta, apie ką jis kalba. Galbūt tai nevykęs
juokas. Ji pasižiūri į vyrą, bet jis neatsako į jos žvilgsnį. Vyro veidas
atrodo prislėgtas, kaklas – mėsingas ir susiraukšlėjęs, plaukai
apkirpti, o abejose ausyse po gražų perlinį auskarą.
– Ar norėtum dar taurės vyno? – paklausia barmenas Erikos.
– Kodėl gi ne, – atsako ji malšindama žiovulį.
– Mes juk švenčiame, – atsako Nikas, paima švarią taurę ir pripila
vyno.
Vyras išsiima plokščią degtukų dėžutę, išsitraukia degtuką, įsikiša į
burną ir kramto.
– Geteborge aš kurį laiką turėjau barą, – sako jis ir atsistoja.
Jis stovi ramiai, lyg jau nebesupratų, kur yra. Jis ilgai spokso į
barmeną, o paskui jo žvilgsnis susitinka su Erikos. Jo vyzdžiai
išsiplėtė, degtukas iškrenta iš burnos. Jis eina ratu, apžvelgdamas
pagyvenusį vyrą prie kampinio stalo, paskui jaunesnius vyrus, tada
apsilaižo lūpas ir atsisėda. Jis atsikosėja, ištuština pirmą stikliuką
degtinės ir padeda ant baro.
Erika žiūri į plokščią degtukų dėžutę, gulinčią prie eilės stikliukų.
Ant dėžutės nupieštas baltas skeletas.
 – Ar tu Kalėdas praleisi Stokholme? – klausia Nikas ir padeda
dubenį su didelėmis žaliomis alyvuogėmis prieš Eriką.
– Keliausiu pas tėvus į Vekšę, – atsako ji.
– Smagu, jaukus miestelis.
– O tu? – mandagiai paklausia ji.
– Kaip visada, Tailande.
– Netikiu, – įsiterpia stambus vyras.
– Ką sakai? – paklausia nustebęs Nikas.
– Aš negaliu nuspėti ateities, bet..
– Negali? – nutraukia barmenas. – Tai juk būtų puiku, nes akimirką
jau pradėjau jaudintis.
Vyras nuleidžia akis ir žiūri į savo bukus nagus. Jaunuolių grupė
triukšmaudama atsikelia ir išeina.
– Sunku paaiškinti, – vėl prabyla vyras.
– Kodėl? – pasišaipo Nikas.
Vyras neatsako, tik patapšnoja į degtukų dėžutę. Barmenas stovi ir
kurį laiką žiūri į jį, laukia, kada pakels akis, bet paskui pradeda valyti
indus pilku skudurėliu.
– Gražūs auskarai, – pagiria Erika ir išgirsta barmeno juoką.
– Ačiū, – rimtai atsako vyras. – Aš nešioju juos sesers atminimui,
mano dvynė sesuo mirė, kai man buvo trylika.
– Siaubinga, – sušnabžda ji.
– Aha, – atsako jis ir pakelia savo stikliuką į jos pusę. – Į sveikatą!..
Kuo tu vardu?
– Erika, – atsako ji.
– Į sveikatą, Erika...
– Į sveikatą.
Jis išgeria, švelniai padeda tuščią stikliuką ir apsilaižo lūpas.
 – Mane vadina Bebru.
Barmenas pasitraukia toliau, kad paslėptų savo šypseną.
– Liūdna, kad tavo draugė vėluoja, – po kurio laiko sako Bebras.
– Iš kur žinai?
– Atsakyčiau, kad tai tik dedukcija, gebėjimas samprotauti, –
aiškina jis. – Aš stebiu žmones, mačiau, kaip tikrinai telefoną,
atsisukai į duris... Bet taip pat turiu ir šeštąjį pojūtį.
– Šeštąjį pojūtį, kaip telepatiją? – paklausia ji ir prisiverčia
nesišypsoti.
Nikas paima jos vyno taurę ir toliau valo indus.
– Sunku paaiškinti, – tęsia Bebras, – bet populiariais terminais tai
gali būti apibūdinama kaip įvykių numatymas... drauge su aiškiu
regėjimu ir nepaaiškinamomis žiniomis.
– Skamba rimtai, – sako ji. – Ar tu kažkoks mediumas?
Kažkodėl jai gaila to vyro. Atrodo, kad jis visiškai nesuvokia, kaip
keistai atrodo.
– Mano gebėjimai nėra paranormalūs... Jie turi klinikinį
paaiškinimą.
– Gerai, – skeptiškai burbteli barmenas.
Jie laukia, kad jis toliau pasakotų, bet vyras pedantiškais judesiais
ištuština trečią stikliuką ir atsargiai pastumia prie kitų.
– Beveik visada, kai aš esu šalia kitų žmonių, žinau, kokia eilės
tvarka jie mirs, – sako jis. – Nežinau, kada tai nutiks, po dešimties
minučių ar penkiasdešimties metų... Aš tik matau eiliškumą.
Erika palinksi galva ir gailisi, kad paskatino jį kalbėti. Tiesiog
Nikas pradėjo šiek tiek tyčiotis, o ji tenorėjo būti draugiška. Ji norėtų
kuo greičiau išeiti, bet tada suskamba telefonas.
 21

Erika pasisuka į telefoną, tikėdamasi, kad tai bus proga išeiti iš

baro. SMS žinutė nuo Liv. Ji atsiprašo ir paaiškina, kad buvo
priversta padėti draugui, kuris per daug išgėrė. Erikos nykščiai keistai
sustingę, kai rašo žinutę ir klausia, ar jos galėtų susitikti rytoj.
– Man reikia eiti, – sako ji, palikdama beveik nepaliestą vyno taurę.
– Aš nenorėjau tavęs išgąsdinti, – sako vyras ir žvelgia į ją.
– Nieko tokio. Aš manau, kad visi žmonės turi gabumų, kurių
nenaudoja, – atsako ji svyruodama.
– Suprantu, kad tai galėjo nuskambėti kiek dramatiškai, – sako jis.
– Bet aš nerandu kitų žodžių paaiškinimui.
– Aš suprantu, – trumpai atsako ji ir žiūri į barą.
– Kartais aš galiu suskaičiuoti tik kelis žmones kambaryje, o kartais
– visus... Tai lyg didžiulis ciferblatas su romėniškais skaičiais, o kai
rodyklė pajuda ir parodo vienetą, mano žvilgsnis nukrypsta į žmogų
kambaryje, kuris mirs pirmasis, jis tiesiog krypsta ten, nežinau kaip.
Tik tak, rodyklė juda prie dviejų, aš pažvelgiu į antrą žmogų. Prieš
regėjimą dažnai veidrodyje pamatau savo atvaizdą, o tada kontaktas
pradingsta.
– Ar galiu sumokėti? – paklausia barmeno Erika.
– Aš tave išgąsdinau, – sako Bebras ir toliau bando pagauti jos
žvilgsnį.
 – Palik damą ramybėje, – perspėja Nikas.
– Erika, aš tenoriu pasakyti, kad tavo numeris kambaryje nebuvo
pirmas.
– Nustok, – sako barmenas ir pasilenkia per barą.
– Baigiu, – ramiai sako Bebras ir įsideda plokščią degtukų dėžutę į
priekinę megztinio kišenę. – Jei nenori žinoti, kas pirmas.
– Atsiprašau, – sušnabžda Erika ir eina į moterų tualetą.
Barmenas žvilgsniu seka ją, mato, kaip ji įeina ir rankomis
atsiremia į sieną.
Bebras ištuština ketvirtą degtinės stikliuką ir tyliai pastato ant baro
šalia paskutinio.
– Na, tai kas gi mirs pirmas? – paklausia barmenas.
– Tu... ir nėra čia kuo stebėtis, – atsako Bebras.
– Kodėl?
– Nes aš čia tam, kad perpjaučiau tau gerklę, – tyliai atsako Bebras.
– Ar man jau skambinti policijai?
– Tu jau įdėjai Xyrem6 į jos stiklinę, ar ne? – paklausia Bebras.
– Po velnių, ko tu nori?
– Ar žinai, kad viena iš tavo merginų mirė greitosios pagalbos
automobilyje, – pasako Bebras ir pastumia paskutinį stikliuką ant
baro.
– Tu psichinis ligonis, – atsako Nikas. – Galbūt pats nesupranti,
bet...
Jis nutyla, kai Erika grįžta į savo vietą. Jos skruostai išbalę, kurį
laiką ji sėdi pusiau užmerktomis akimis.
– Aš esu beveik tikras, kad man pasiseks, nes tu esi pirmas
numeris, o aš – penktas, – garsiai sako Bebras.
Pagyvenusi pora padėkoja, pasiima viršutinius drabužius ir išeina iš
baro, kuriame lieka Nikas, Erika ir vyras.
– Man reikia eiti, – užsnūdusiu balso sako Erika, – nekaip
jaučiuosi.
– Ar nori, kad iškviesčiau taksi? – draugiškai pasiūlo Nikas.
– Ačiū.
– Jis tik apsimeta, kad skambina, – įsiterpia Bebras. – Tai jo būdas
užlaikyti tave, kol baras bus tuščias.
– Išgerk ir eik iš čia, – paragina barmenas.
– Kai mano sesuo mirė, buvo...
– Užsičiaupk! – rikteli barmenas ir išsitraukia telefoną.
– Aš noriu paklausyti, – sako Erika ir pajunta naują silpnumo
bangą, nuvilnijančią visu kūnu.
– Kai buvau vaikas, man visada skaudėdavo pilvą, – pasakoja
Bebras. – Jis buvo kietas ir sunkus... O kai man buvo trylika, mano
pilvas tapo toks didelis, kad negalėjau jo paslėpti. Mane nuvežė pas
gydytoją, kuris nustatė, kad turiu naviką. Bet tai nebuvo įprastas
navikas, o mano dvynė sesuo, tai vadinama fetus in fetu7.
Jis pasikelia savo megztinį bei palaidinę ir parodo išblyškusį randą
ant savo stambaus beplaukio pilvo.
– Po velnių, – sumurma Erika.
– Už mano pilvaplėvės buvo dvidešimt penkių centimetrų
biologinės medžiagos kapsulė... Ten ji ir guli, – sako jis. – Paskui aš
mačiau nuotraukas, ji jau buvo mirusi. Mažos rankos su dideliais
delnais, kūnas su mažomis kojomis, stuburas ir ne visai
susiformavusi galva, bet jokių smegenų. Ji buvo gyva vien todėl, kad
naudojo mano kraują.
Erika pajunta, kaip ją pykina, ji atsistoja ir bando apsivilkti paltą,
bet rankovė išvirkščia, ji susvirduliuoja ir paskutinę akimirką
pasilaiko už baro.
– Jie taip pat rado dalį jos smegenų manosiose, – tęsia Bebras. –
Bet buvo per sunku jas pašalinti. Jos ir liks ten, kol nėra metastazių.
Aš ją jaučiu visada, rentgenas nerodo, bet aš tikiu, kad turiu dalį jos
mažų smegenų savosiose... Todėl ir turiu papildomą pojūtį.
Erika išmeta rankinuką ant grindų, akinių dėklas ir akių pieštukas
parieda po baru. Jau buvo beapsivemianti ir pagalvojo, kad suvalgė
kažką blogo.
„Dieve“, – pagalvoja ji ir jaučia, kad nugara šlapia nuo prakaito.
Ji pasilenkia susirinkti daiktų nuo žemės, bet jaučiasi tokia
pavargusi, kad turi šiek tiek prigulti ir pailsėti, kitaip nesugebės
atsistoti. Skruostu pajunta šaltas grindis ir užsimerkia, bet vokai
sutvinkčioja nuo triukšmo. Barmenas šaukia ant Bebro:
– Lauk iš čia!
Erika žino, kad turėtų atsikelti, jai reikia parsirasti namo. Ji
prisiverčia atsimerkti ir pamato barmeną judantį atgal su beisbolo
lazda rankose.
– Keliauk į pragarą! – šaukia jis.
Stambus vyras, pasivadinęs Bebru, numeta kelis butelis nuo baro ir
greitai artinasi Niko link.
Erika girdi smūgius ir sunkius atodūsius.
Su didžiule jėga barmenas partrenkiamas ant grindų, lūžta dvi
kėdės, o jis atsitrenkia į sieną.
Bebras artėja dideliais žingsniais. Jis atėmė iš Niko beisbolo lazdą
ir tris kartus ja trenkia barmenui, kažką garsiai surinka ir sulaužo
stalą. Sviedžia sulūžusią beisbolo lazdą į Niką, sutrypia sulūžusio
stalo likučius ir paspiria nuolaužas.
Erika pabando atsisėsti ir mato, kad Bebras vėl pastato Niką ant
kojų, stipriai trenkia į krūtinę ir surinka tiesiai į veidą.
– Raminkis, – žiopteli Nikas.
Jis negali pasiremti dešine koja ir kraujas iš antakio srūva veidu.
Bebras viena ranka sugriebia jį už kaklo, o kita talžo veidą. Jis
prispaudžia Niką prie stalo, stiklinės ir žvakės krenta ant žemės.
Bebras nustumia stalą link sienos, jis apvirsta, o Nikas nukrenta ant
grindų.
Erika vėl atsigula ant žemės ir mato, kad Bebras talžo barmeno
veidą.
Nikas bando trauktis nuo stambiojo vyro. Barmenui iš burnos
pasipila kraujas, kai jis kosėdamas maldauja Bebrą sustoti.
Bebras sugauna vieną jo ranką ir sulaužo ją ties alkūne.
Nikas beviltiškai surinka, kai Bebras sugauna jo ranką ir vėl bando
užlaužti. Jis sunkiai pūškuoja, abiem rankom paima Niką už kaklo ir
taip stipriai suspaudžia, kad veidas pabąla. Suriaumoja ir tranko jo
galvą į grindis. Paskui staiga paleidžia ir pasitraukia nuo Niko,
kosinčio ir sunkiai traukančio orą į plaučius.
Bebras atsisuka atgal.
Kažką jam traukiant iš kišenės, iškrenta juoda degtukų dėžutė ir
nukrenta ant žemės. Jis išsitraukia platų peilį – ašmenys net
sudžeržgia – ir eina link Niko kažką šaukdamas. Jo kreivi dantys žiba
nuo sieninių lempų krentančios šviesos.
– Atleisk, jei tave įžeidžiau, aš nenorėjau, – sudejuoja Nikas. – Tau
nereikia manęs žudyti, aš prisiekiu, kad...
Erika pajunta sunkius žingsnius ant grindų prie skruosto.
Bebras prieina prie Niko, iškelia ranką ir pradeda badyti jį peiliu.
Peilis sulenda giliai į krūtinę.
Kraujas aptaško Bebro veidą, kai ištraukia peilį. Įsiutęs jis surinka
ir vėl duria peiliu.
Nikas beveik prarado sąmonę, liko tik tylus ir silpnas verkšlenimas.
Bebras jį apsuka, sugriebia už plaukų ir pradeda pjauti skalpą. Jis
nupjauna gabalą odos ir numeta šalin.
Atrodo, kad jis apsinešęs nuo kažkokių siaubingų narkotikų. Bebras
numeta peilį, suriaumoja ir už kojų negyvą kūną tempia durų link.
Nikas jau seniai buvo miręs, bet Bebras ir toliau jį daužė ir badė į
pilvą. Nuo sienos jis nukabina įstiklintą Džono Lenono nuotrauką, ją
sudaužo, pažyra šukės ir skeveldros, o rėmus numeta ant kruvino
kūno.
Bebras ant jo užverčia stalą, pūškuodamas pasitraukia kelis
žingsnius, apsisuka ir pažvelgia į Eriką.
– Aš čia niekuo dėta, – bejėgiškai vapa ji.
Nuo grindų jis pakelia išlankstomą peilį. Nuo geležtės varva siaura
kraujo juosta.
– Prašau...
Erika net nespėja pakelti galvos, kai jis prieina ir pagriebia už
plaukų.
Skausmas nėra labai stiprus, kai ašmenys keliauja per gyvus
audinius, sausgysles ir kraujagysles. Baisiausias dalykas – tai šalčio
dvelksmas į veidą, kai norima uždusinti iš vidaus.

6 Natrio oksibatas yra receptinis vaistas, vartojamas dviem narkolepsijos

simptomams gydyti: staigiam raumenų silpnumui ir per dideliam dienos
mieguistumui.
7 Sindromas, kai pradėjus formuotis embrionui, kitas besiformuojantis embrionas
patenka į pastarojo vidų, taip besiformuojančiojo kūdikio „dvynys“ apsigyvena jo
pilve.
 22

Kai Saga nubunda, girdi, kad Rendis jau virtuvėje. Jis pas ją miega
gana dažnai, o kartais jie nakvoja senoje fotoateljė, kurią vyras
nuomojasi. Rendis įeina su puodeliu kavos ir kruasanu su uogiene.
Jis yra penkeriais metais jaunesnis už Sagą. Skustagalvis ramiomis
akimis ir skeptiška šypsena. Rendis dirba policijoje, jis – policijos
inspektorius ir tyrimo komandos, dirbančios su žemėlapių sudarymu,
narys.
– Kai tik grįšiu namo, mama man atneš pusryčius į lovą, – giriasi
jis.
– Tu išlepintas, – atsako Saga ir paragauja kavos.
– Žinau, kad tavo mama buvo...
– Aš nenoriu apie ją kalbėti.
– Gerai, atsiprašau, – sako jis ir žvelgia žemyn.
– Nesijaučiu gerai, kai kalbu apie tai, todėl laikausi taisyklės,
geriau neliesti tos temos, aš jau sakiau.
– Žinau, bet...
– Tai nesusiję su tavimi.
– Bet aš esu čia, – garsiai sako jis.
– Ačiū, – trumpai atsako ji.
Kai jis išeina, Saga pagalvoja, kad pasirodė nemandagi. Šiaip ar
taip, Rendis negali žinoti, ką jai teko išgyventi. Ji parašo jam SMS
žinutę, atsiprašo ir padėkoja už pusryčius.
Po darbo Saga pasiima savo netikrą seserį ir nuveda pas akių
gydytoją. Pakeliui namo, ji paklausia apie mergaites klounes.
– Tėtis sako, kad jų visai nėra, – atsako Pelerina.
– Jų iš tiesų nėra, – patvirtina Saga.
– Bet aš vis tiek nenoriu, kad jos mane rastų.
Joms grįžus namo, tėčio nėra namuose. Saga tikisi, kad jis greitai
sugrįš, norėtų pasikalbėti su juo apie dovaną, kurios negalėjo priimti,
nes ji per daug priminė mamos ligą.
Pelerina stovi priešais kriauklę su purvina prijuoste ir maišo tešlą
biskvitiniam pyragui, o Saga riebalais tepa formą.
Kažkas paskambina į duris ir Pelerina surinka, kad tai tėtis.
Saga nusivalo rankas į popierinį rankšluostį ir eina į koridorių
atidaryti durų.
Tai Jonas Lina.
Jo veidas rimtas, o pilkos akys šaltos kaip ledas.
– Užeik, – pakviečia ji.
Jis pažvelgia sau per petį, įeina į koridorių ir paskui save uždaro
duris.
– Kas namuose?
– Tik aš ir Pelerina, – atsako ji. – Kas atsitiko?
Jis pasižiūri į susuktus medinius turėklus ir virtuvės duris.
– Jonai, aš suprantu, tu tikrai tiki, kad Jurekas gyvas, – sako ji.
– Pirma, tai tėra teorinė galimybė... bet dabar aš matau šabloną, –
sako jis ir pažvelgia pro durų akutę.
– Ar nori užeiti ir atsigerti kavos? – pasiūlo ji.
– Neturiu laiko, – sako jis ir pažvelgia į Sagą.
– Aš žinau, kad tai, kas nutiko, sukėlė daug prisiminimų, – kalba ji.
– Bet tai ne Jureko darbas. Juk matei, koks smurtas buvo panaudotas
– Jurekas taip niekada nedarytų. Palauk... Aš žinau, tu sakysi, kad tai
jo pagalbininkai. Bet aš nematau jokio šablono, kokį matai tu.
– Saga, aš tik atėjau pasakyti, kad tau reikėtų pasislėpti, susirasti
saugią vietą sau ir savo šeimai... Bet tu to nepadarysi, – tęsia jis.
– Aš tikrai negalėčiau pasiimti tėčio su Pelerina, net neketinu
bandyti, nenoriu jų gąsdinti.
– Bet...
Durys į virtuvę prasiveria – ir Jonas jau stovi su pistoletu rankoje,
bet išgirdęs Pelerinos juoką, nuleidžia ginklą.
– Jei Jurekas gyvas, tai mano klaida, – pritilusiu balsu sako Saga. –
Tu juk žinai, kad aš jį pašoviau. Todėl mano pareiga jį sustabdyti.
– Neverta, – sako jis. – Tu man kaip sesuo, aš nenoriu, kad
bandytum sustabdyti Jureką, aš noriu, kad pasislėptum.
– Jonai, tu elgiesi teisingai, privalai apsaugoti Lumę, – sako ji. –
Bet aš turiu teisę pasilikti ir ieškoti kažko, kas atsakingas už tas
žmogžudystes... Ir aš neatmetu jokių variantų, netgi Jureko Valterio.
– Tada bendradarbiauk su Natanu... Aš jam persiunčiau visą
medžiagą.
– Gerai, pakalbėsiu su juo.
– Saga! – iš virtuvės sušunka Pelerina.
– Man reikia eiti, – sako ji.
– Netikėk, kad Jurekas toks kaip kiti, – tęsia Jonas. – Jis su tavimi
elgėsi kitaip, nes tu labai graži...
– Aš maniau, kad tu manęs visai nepastebi, – nusišypso ji.
– Aš pastebiu tave, Saga, – atsako jis. – Bet Jurekui nerūpi tavo
išvaizda, jam rūpėjo tavo smegenys, tavo siela... tavo tamsa, ką jis
vadina katakombomis.
 – Tu žinai, kad pati kalbėjau su Jureku Valteriu daugiau nei tu, –
primena ji.
– Bet tada buvai jo įrankis, jo Trojos arklys...
– Gerai, gerai, – sako ji ir pakelia rankas, kad jis nutiltų.
– Saga, paklausyk, jei tu pasiliksi, tu jį sutiksi.
– Tai tu taip manai, – atšauna ji.
– Tu gali manęs neklausyti, bet aš neišeisiu, kol nepaklausysi trijų
dalykų.
– Aš klausau.
Ji pasilenkia prie durų akutės ir sukryžiuoja rankas ant krūtinės.
– Pirma. Nebandyk kalbėti su juo, nebandyk jo sugauti, nesuk
galvos dėl etikos taisyklių ir galimų liudininkų, tiesiog iškart jį
nužudyk ir įsitikink, kad jis tikrai miręs.
– Jis jau miręs.
– Antra. Prisimink, kad jis ne vienas ir...
– Jei tavo teorija tikra, – pertraukia ji.
– Jurekas įpratęs turėti brolį, kuris jį sekioja kaip šuo. Žudymas
reiškia, kad jis susirado pakaliką ir dabar gali būti keliose vietose
vienu metu.
– Jonai, gana, – sustabdo Saga.
– Trečia, – tęsia Jonas. – Kas benutiktų, prisimink, kad negalima
sutikti su jo pasiūlymais, nes jis juos panaudos savo naudai... Jis
nepasiduos, ir kiekvienas kompromisas, kurį padarysi, priartins tave
prie pražūties... Jurekas atims iš tavęs viską, nors iš tiesų jam tereikės
tavęs pačios.
– Aš noriu, kad tu išeitum, – sako ji ir žiūri jam į akis.
– Gal taip bus geriau.
 23

Važiuodamas žiedine sankryža, Jonas galvoja, kad per ilgai užtruko

pas Sagą. Jis suprato, kad Saga neklausys jo patarimų, bet galbūt
kažką atsimins, jei sutiks Jureką.
Dulkėtas automobilis su cemento maišykle stovi degalinėje,
pėsčiųjų tiltu artėja ikimokyklinio amžiaus vaikų grupė.
Jonas, sukdamas į valstybinį kelią, antrą kartą pastebi baltą
furgoną. Jis stovėjo prie bažnyčios gatvėje, kai skubėjo iš susitikimo
su Saga.
Medžių šakos atsispindėjo priekiniame stikle, jos ne tik ritmingai
judėjo nuo vėjo, bet kartais sudrebėdavo. Automobilyje kažkas buvo.
Tai nebūtinai reiškia, kad jis stebimas, bet šioje situacijoje
tikriausiai yra būtent taip.
Sunku patikėti, kad tai būtų tik sutapimas.
Jonas persirikiuoja į kitą kelio juostą ties Johaneshovo tiltu, seka
Ford automobilių virtinę ir mato tolimą tamsų vandens žvilgesį.
Du policijos automobiliai su įjungtomis sirenomis, nuvažiuoja į
priešingą pusę. Kelio viduryje guli susprogusi padanga.
Galiniame veidrodėlyje Jonas mato, kad furgonas taip pat važiuoja
tiltu. Automobilis važiuoja kelių šimtų metrų atstumu, bet neatsilieka.
Jonas nelaiko to savaime suprantamu dalyku, tačiau yra įsitikinęs,
kad artimoje kovojo įveiktų Jureką, jei susitiktų su juo akis į akį.
 Priežastis, kodėl jis bėga, yra ta, kad Jurekas niekada nestos į
artimą kovą su tuo, už ką nėra viršesnis. Neįmanoma nugalėti Jureko,
nes jis naudojasi faktu, kad žmonės myli vieni kitus.
Jonas apvažiuoja sudužusį siuntas pervežantį automobilį,
persirikiuoja ir padidina greitį.
Šviesa pritemsta, kai jis įvažiuoja į Sioderledo tunelį. Dabar jam
teliko 1 520 metrai priimti kokį nors sprendimą.
Purvinai pilkos sienos su žaliais avariniais ženklais nusidriekia
lygiais tarpais, o viršuje pulsuoja fluorescencinės lempos. Jis važiuoja
greičiau ir atlaisvina saugos diržą, pravažiuodamas išsišakojimą ties
Medborgaro aikšte. Iš pravažiuojančių automobilių girdėti vienodas
riaumojimas.
Jonas persirikiuoja į dešiniąją kelio juostą ir mato išvažiavimo į
Nacką ženklą. Jis pasižiūri į galinį veidrodėlį ir pasuka dar dešiniau,
užvažiuodamas ant linijos, skiriančios abi kelio juostas.
Išvažiavimas greitai artėja, aplinkiniai automobiliai signalizuoja ir
laikosi didesnio atstumo.
Linija baigiasi tarp priekinių automobilio ratų.
Jis atsitrenks į pertvarą, jei tuoj pat nepasirinks, kur važiuoti.
Jonas žvilgteli į galinį veidrodėlį ir taip stipriai stabdo, kad
padangos praslysta posūkio vietoje. Guma paliko juodas žymes prieš
automobiliui sustojant likus keliems decimetrams iki betoninės
tunelio sienos.
Sunkiasvorės mašinos dumia pro abi puses. Jonas išlipa iš
automobilio ir pasilenkęs bėga kelis metrus iki išvažiavimo į Nacką.
Tą pačią akimirką, kai jis slepiasi tarp grubių kolonų, girdi, kaip
lėtėja ir stoja automobilis už jo paliktos mašinos.
Jis yra tarp užtvarų prie dviejų išvažiavimų.
 Susierzinęs į Nacką važiuojantis taksi vairuotojas paspaudžia
garsinį signalą.
Šiukšlės ir dulkės skraido ore.
Jonas išsitraukia Colt Combat iš dėklo po dešine ranka,
užsitaiso šovinius, klausosi ir laukia.
Girdisi tik automobilių ūžesys, sklindantis iš tunelio, ir
riaumojantis ventiliatoriaus garsas nuo lubų.
Švininės dulkės dengia grindinį ir šiukšles, susirinkusias tarp
kolonų.
Už Jono praskrenda keli seni plastikiniai maišeliai.
Jonas pastatė persekiotojus į nepatogią situaciją, sustodamas būtent
ten, kur kelias išsišakoja kaip gyvatės liežuvis.
Nesvarbu, kurį išvažiavimą bepasirinktų, jie suklys.
Persekiotojai turėtų pasiduoti arba pasirodyti.
Dabar jis sėdi užgesinęs variklį, nežinodamas, ką daryti. Jis jaučia,
kad tai spąstai. Persekiotojas nežino, ar Jonas tebesislepia
automobilyje, o gal jis pėsčiomis išėjo iš tunelio per atsarginį išėjimą.
Jonas šiek tiek pajuda tarp kolonų. Kol jis liks tamsoje,
neapšviestas lempų, tol bus nematomas.
Kiekvieną kartą, automobiliui pravažiuojant, jis pasitraukia šiek
tiek atgal, kad žibintai jo neapšviestų.
Juodos dulkės gražiai juda vėjyje.
Jonas nuleidžia ginklą ir pradeda judėti pirmyn kaip tik tada, kai
pro šalį važiuoja motociklas.
Jam reikia patikrinti, ar tai Jurekas stovi už jo automobilio.
Jonas atsargiai juda šviesos link, pamato purviną pagalbos telefoną
ant sienos ir šešėlius ant ir betoninės sienos.
Vis dar neįmanoma įžiūrėti stovinčio automobilio.
 Jis atsargiai pasitraukia į šalį, kad galėtų pamatyti daugiau.
Jokių abejonių, kad tai tas pats baltas furgonas, kurį jis pastebėjo
gatvėje prie Sagos tėvo namo.
Kiekvieną kartą, pravažiavus automobiliui, išsiskiria debesys
išmetamųjų dujų.
Jonas prieina kiek įmanoma arčiau ir mato, kad automobilio
vairuotojas liko mašinoje, bet dėl atspindžio automobilio stikle,
neįmanoma įžiūrėti jo veido.
Pro šalį į miestą važiuoja sunkvežimis. Nuo jo svorio dreba žemė,
sunkvežimio šviesa apšviečia automobilį ir Jonas pamato stambaus
vyro nuleistais pečiais siluetą.
Ant galinio vaizdo veidrodėlio pakabinta popierinė eglutė dengė
didžiąją jo veido dalį. Bet Jonas tikras, kad tai ne Valteris Jurekas.
Galbūt Jonas gavo pirmą progą pamatyti jo pakalikus.
Tai sužinoti neįmanoma.
Jonas nuleidžia ginklą.
Jei ten būtų Jurekas, Jonas būtų galėjęs nušauti jį iškart, kai didelis
automobilis pravažiavo pro šalį. Bet kadangi Jonas negalėjo būti
tikras, ar vyras automobilyje yra Jureko pakalikas, jis negali jo
nušauti, kol tas žmogus nieko nedaro.
Furgonas sudreba, kai vyras viduje sujuda.
Jonas stovi ramiai ir laukia, ginklą nuleidęs žemyn. Už jo maišuose
knisasi žiurkės.
Automobilis vėl susiūbuoja.
Triukšmingai artėja didelis autobusas.
Jonas atsitraukia.
Šviesa nuo autobuso apšviečia tunelį ir furgone užsidega lemputė.
Stambus vyras nesėdi už vairo.
 Jo nebėra.
Autobusas nuvažiuoja ir grindinys suvibruoja.
Dulkės ir šiukšlės sukiojasi ore ir nukrenta ant žemės.
Tegirdėti nykus srautinių ventiliatorių ūžesys.
Jonas pasilenkia ir bando pažiūrėti po furgonu, bet per tamsu ir
neįmanoma pamatyti, ar persekiotojas slepiasi po juo.
Jonas laukia kito automobilio ir prieblandoje nutaiko ginklą nuo
priekinių iki galinių ratų.
Šviesą, sklindančią nuo automobilio, galima matyti iš toli, kai
priartėja, atsispindi nuo kelio ir apšviečia po furgonu.
Sekundės dalį galima matyti purviną važiuoklę, kvadratines ašis ir
apšviestas padangas.
Nieko ten nėra.
Jonas vėl nuleidžia ginklą ir atsargiai atsistoja, o furgonas
pavažiuoja atgal, sustoja, pasirenka išvažiavimą į miestą kairėje ir
nuvažiuoja.
Jis girdi tolstant vibruojantį garsą.
Jonas kelias minutes palaukia, tada su nuleistu ginklu prieina prie
savo automobilio, pritupia ir pasižiūri po mašina, paskui apžiūri ją iš
visų šonų ir atsisėda vairuotojo vietoje. Jis pavažiuoja atbulomis ir
važiuoja į Centrinę stotį, pasuka priešais centrinį įėjimą ir sustoja ten,
kur sustoti draudžiama.
Jonas apeina automobilį, išsitraukia mobilųjį telefoną ir mato, kad
jam skambino Valerija. Išsitraukia SIM kortelę, ją sutraiško ir
atsidaro bagažinę.
Bagažinėje vietoj atsarginio rato guli du per petį permetami
krepšiai, vienas didesnis, kitas mažesnis. Jonas pasiima abu ir vėl
atsisėda prie vairo. Viename krepšyje yra trumpas durklas artimai
kovai. Jis lipnia juosta prisitvirtina jį prie kairiojo dilbio, pistoletą
įdeda į mašinos dėtuvę, užrakina ir palieka automobilį.
Automobilį greitai nutemps Švedijos transporto administracija ir
paliks aikštelėje už miesto, kol Jonas vėl jį pasiims.
Jonas įeina pro pagrindinį įėjimą ir greitai pažiūri į didžiulę lentą,
kur rašomi traukinių tvarkaraščiai. Jis braunasi per žmonių minią,
atidžiai stebėdamas aplinką.
Jonas eina tiesiai prie knygų parduotuvės Pocket Shop vitrinos
ir apžvelgia savo ir aplinkinių atspindžius.
Niekas jo neseka.
Pasuka prie bilietų kasos ir nusiperka bilietą į Kopenhagą,
mokėdamas grynaisiais.
Traukinys išvažiuoja už vienuolikos minučių ir jau stovi prie 12
kelio.
Jonas eina į platformą, praeina informacijos lentą ir automatą.
Šaltas vėjas pučia palei traukinių bėgius. Žuvėdra praskrenda palei
tamsias lubas. Šalia šiukšlių dėžės sėdi elgeta, susisupęs į žalią pledą,
ir miega. Jonas įmeta telefoną į elgetos popierinį puodelį ir įlipa į
traukinį.
 24

Jonas sėdi prie praėjimo tarp sėdynių ir skaito Keito Ričardso

autobiografiją. Kartas nuo karto jis pakelia akis ir apžvelgia savo
bendrakeleivius. Moteris šalia jo nusukusi galvą į langą monotoniškai
šneka telefonu. Kitoje pusėje sėdi vyras su purvinomis šviesiai
rudomis kostiumo kelnėmis. Jis pavarto nemokamą laikraštį, gulintį
kėdės kišenėje, paskui atsilošia ir užmerkia akis.
Pravažiavęs ilgą tiltą traukinys sustoja Sioderteljė ir už kelių
sėdynių nuo Jono atsisėda stambus vyras.
Skutimosi losjono prisodrintas kvapas pasklinda kupė.
Konduktorius eina per vagonus ir tikrina naujus keleivius,
prisilaikydamas už viršutinės lentynos, kai traukinys pasvyra ir toliau
važiuoja kitais bėgiais.
Kraštovaizdis pilkai apšalęs.
Stambus vyras greičiausiai įsėdo dar Stokholme, nes konduktorius
netikrina jo bilieto. Jis laukė, kol jie privažiuos Sioderteljė, prieš
atsisėsdamas į savo vietą.
Užsilikęs migrenos skausmas degina vieną Jono akį. Jo akys
prarado aštrumą ir jis priverstas prisimerkti, kad galėtų toliau skaityti.
Su didžiuliu entuziazmu Ričardsas aprašo dešrainio receptą.
Po kiek laiko Jonas atsistoja ir apsidairo vagone.
Jis negali įžvelgti aukšto keleivio veido. Tas sėdi užsidėjęs juodą
megztą kepurę ir žiūri pro langą.
Jonas pasiima mažesnį krepšį, bet ant kablio palieka striukę ir
didesnę per petį permetamą rankinę ant lentynos.
Jis eina į kavinę ir nusiperka sumuštinį su sūriu ir puodelį kavos.
Kai sugrįžta, mato, kad kažkas jį stebi pro tarpą tarp vagonų.
Neįmanoma įžvelgti, kas žiūri pro stiklines duris, bet kai tik jis
pradeda artėti šešėlio link, tas išnyksta.
Jonas grįžta į savo vietą – aukštasis vyras sėdi lygiai taip pat, lyg
net nebūtų sujudėjęs.
Traukinys pakeičia bėgius ir dūmai iš pagalbinio kamino kyla
aukštyn.
Jonas atsisėda, papučia kavą ir toliau skaito.
Traukinys artėja prie Noršiopingo.
Iki Kopenhagos liko dar daug valandų.
Peizažas išsilygina.
Moteris, prikišusi nosį prie kompiuterio, skaito centrinio banko
naujienas.
Jonas palieka neužverstą knygą savo vietoje, kavos puodelį ir pusę
sumuštinio ant stalo, pasiima mažąjį krepšį, atsistoja prie tualeto ir
laukia, kada jis atsilaisvins.
Traukinys sulėtėja ir sustoja kitoje platformoje. Tuo metu, kai
traukinys sustoja, Jonas pereina į kitą vagoną.
Grupė išlipančių keleivių rikiuojasi praėjime su krepšiais ir vaikų
vežimėliais. Durys atsidaro ir Jonas, apsuptas grupės, išlipa iš
traukinio. Jis sustoja prie didelio automato, priklaupia ant kelio, kad
jo nesimatytų, išsitraukia durklą, paslepia jį prie juosmens ir laukia.
Jo didelis krepšys tebeguli ant lentynos virš jo vietos, striukė kabo
ant kabliuko, o kavos puodelis stovi ant staliuko.
 Aštriai kvepia traukinio stabdžiais. Ant žemės guli sutryptos
nuorūkos ir uostomojo tabako pakeliai.
Konduktorius sušvilpia ir durys po truputį veriasi. Traukinys
lengvai slysta nuo platformos, aukštos įtampos laidai sužybsi.
Jonas paslepia durklą krepšyje, atsistoja ir bėga į stoties pastatą.
Pasiekia jį kaip tik tą akimirką, kai autobusas išsuka iš sustojimo
vietos. Taksi sustojime laukia du automobiliai ir Jonas atidaro
pirmojo duris, atsisėda ir paaiškina taksi vairuotojui, kad skuba į
Stokholmo Skavsta oro uostą.
Taksi išvažiuoja iš sustojimo vietos ir Jonas mato, kad traukinys jau
padidino greitį.
Sena moteris su vaikštyne su ratukais eina per pėsčiųjų perėją.
Žuvėdros krapštinėjasi šiukšlėse priešais lauko virtuvę.
Taksi įsuka į šiaurinį apvažiavimą, kai traukinys sustoja prie
didžiulio policijos pastato.
Kažkas patraukė avarinius stabdžius.
Taksi pravažiuoja kelis pastatus ir Jonas nebegali matyti traukinio.
Vairuotojas bando palaikyti pokalbį apie orą, bet Jonas mažai kalba ir
atsilošia.
Tuo metu, kai taksi važiuoja viaduku po traukinio bėgiais, Jonas
vėl pamato traukinį. Vyras bėga palei pylimą stoties link.
Po 36 minučių taksi sustoja pilkoje Skavsta oro uosto aikštelėje.
Jonas pasikabina krepšį ant peties, įeina pro paradines duris, toliau
eina po oro uosto planu, kuris kaba ant lubų, ir susiranda aptarnavimo
centrą. Jis išsitraukia eilės numerį, nugara atsiremia į sieną ir krepšyje
laiko durklo rankeną.
Žmonės įeina ir išeina pro duris. Šviesus dangus sužimba kiekvieną
kartą jiems praėjus.
 Pavargęs vyras nori įsiregistruoti su pilna golfo įranga į Kanarų
salas, o labai senai moteriai reikia pagalbos paskambinti seseriai.
Kai priartėja Jono eilė, jis prieina prie moters langelyje. Ji žiūri į jo
akis, kai jis prašo bilieto į Bezjė, Pietų Prancūzijoje.
– Prancūzija? Gal geriau pasilik čia, Nišiopinge? – nusišypso ji ir
jos skruostai parausta.
– Kitame gyvenime, – atsako jis.
– Tu žinai, kur aš būsiu.
Gavęs bilietą, jis eina į tualetą, nuvalo visus pirštų antspaudus nuo
peilio, suvynioja jį į popierinę servetėlę ir įmeta į šiukšlių dėžę.
Kaip tik tą akimirką, kai nuskamba paskutinis kvietimas lipti į
lėktuvą, jis praeina apsaugos punktą, įsitikindamas, kad yra
paskutinis reiso keleivis. Lėktuvo durys užsidaro, jis atsisėda į savo
vietą, į praėjimą įeina stiuardesė ir pradeda rodyti, kaip elgtis
nelaimės atveju.
Jonas žiūri pro langą ir jaučia, kaip sukasi lėktuvo motorai ir girdi
burzgimą, kai tikrinami vožtuvai. Natanui Polokui jis nusiuntė
tikslias instrukcijas. Pirmiausia, jis turi užtikrinti, kad būtų saugoma
Valerija – aukščiausiu lygiu.
Nusileidęs Prancūzijoje, Jonas pasikeis tapatybę. Krepšyje jis turi
naują pasą, naujas teises, grynųjų pinigų įvairiomis valiutomis, visko,
ko reikia.
Jei Jurekas suseks, kad Jonas vyksta į Prancūziją, manys, kad jis
susitiks su Lume Marselyje, bet kai Jonas išsinuomos automobilį,
važiuos priešinga kryptimi pasiimti krepšio iš Bouloc, šiauriau
Tulūzos.
Dešinėje Žano Žoreso gatvėje, prieš pasiekiant miestelį, lauko
pakraštyje yra maža sodyba.
 Greta nuotekų šulinio Jonas anksčiau užkasė krepšį. Jame yra du
pistoletai, šoviniai, sprogmenys ir detonatorius.
Kai pasiims krepšį, aplinkiniais keliais keliaus į Ženevą ir susitiks
su Lume.
 25

Sagos keliai atremti į juodą matinį benzino baką, o nuo variklio ji

jaučia vibracijas iki pat šlaunų.
Važiuoja šešta pavara greitkeliu, greta geležinkelio bėgių, grakščiai
pasilenkia į dešinę, išvažiuoja Solentunos link, perjungia žemesnę
pavarą ir pasuka taip staigiai, kad vienas duslintuvas liečia asfaltą.
Ji dar nėra visiškai pripratusi, kiek nedaug šis motociklas gali
pasvirti.
Kai jos senasis Triumpfh visiškai sulūžo, ji pasiskolino tėčio
Indian Chef Dark Horse, nes jis važinėjo tik vasarą, kai
geras oras.
Jos tėtis jautė sentimentus markėms – šį motociklą sukūrė nedidelio
ūkio savininkas, įsikūręs pas indėnus. Kai Larsas Erikas buvo jaunas,
jis gyveno San Fransiske ir vairavo subraižytą 1950-ųjų Indian
motociklą.
Pagyvenęs vyras bijojo pirkti visiškai naują, bet paskui jam
pasirodė patogu naudoti šį.
Ji pristabdo ant stataus šlaito prie Natano Poloko garažo įvažiavimo
ir sustoja už jo SUV.
Greitai jie dalyvaus susitikime su gerbiamais viršininkais iš
Švedijos saugumo tarnybos Solnoje, bet prieš tai norėjo peržiūrėti
medžiagą, kurią buvo surinkęs Jonas.
 Juoda vila stovi ant šlaito ir dera prie tamsaus ir kalvoto
Edsvikenso peizažo.
Saga nusiima šalmą ir apeina aplink automobilį.
Žiemojantys augalai apsiviję atsilupusį stulpelį ir tvoros tinklą.
Saga eina namo link ir mato, kad ant kelio, dešimt metrų nuo
verandos, guli maišelis su maistu. Forminė duona, kartoninė dėžutė
šaldytų žirnelių ir trys pakeliai ekologinės šoninės buvo iškritę ant
pageltusios žolės.
Ji sustoja ir įsiklauso. Dunksėjimas sklinda iš namo vidaus. Atrodo,
kad penkis kartus stipriai trenkiamos durys ir tada nebesigirdi nieko.
Saga toliau artėja prie verandos, bet staigia sustoja išgirdusi
pasipiktinusios moters riksmus.
Saga pritupia ir išsitraukia Glock iš dėkliuko, įsideda šovinius,
nusitaiko į žemę ir eina aplink namą.
Pro pirmą langą ji mato svetainę. Viena didelė kėdė guli atlošu ant
žemės.
Saga paspaudžia gaiduką iki pirmos linijos, praeina pro obelį ir
žvilgteli pro kitą langą. Pro tarpą tarp užuolaidų mato Natano žmoną.
Ji stovi tarpduryje į svetainę ir nuo skruostų valosi ašaras.
Saga lėtai juda į kitą pusę ir mato, kaip Natanas sugrįžta ir išverčia
dėžę spalvotų apatinių ant žemės.
Jo žmona kažką jam sušunka, bet Natanas neatsako, tik grįžta su
tuščia dėže.
Akivaizdu, kad jie pačiame ginčo įkarštyje.
Saga nuleidžia pistoletą ir grįžta į kitą namo pusę, galvodama, kad
atsisės ant motociklo ir važiuos namo. Bet tuo metu atsidaro laukujės
durys ir su cigarečių pakeliu išeina Veronika. Ją pamato.
– Labas, – pasisveikina ji ir užsidega cigaretę.
 – Aš ne laiku?
– Priešingai, – atsako Veronika, nepažvelgdama į Sagą.
Natanas stovi koridoriuje už jos.
– Ji nori skirtis, – sako jis.
– Ar man grįžti vėliau?
– Ne, nieko tokio, ji tuoj persigalvos.
– Ne, nepersigalvosiu, – atšauna Veronika ir įtraukia dūmus į
plaučius.
– Galbūt ir ne, tu greičiausiai teisi, kodėl turėtum pasilikti su
manimi? – klausia jis atidarydamas duris Sagai.
Veronika nuleidžia cigaretę ir pavargusiomis akimis pasižiūri į
Sagą.
– Atleisk dėl netvarkos, – sako ji. – Natanas gali paaiškinti apie
projektą, kurį sugalvojo su apatiniais.
– Nike, aš tik manau...
– Nevadink manęs taip, – griežtai nutraukia ji. – Nekenčiu šito
vardo, visada nekenčiau, tik pradžioje apsimečiau, kad tai miela.
– Gerai, – jis nusišypso ir eina paskui Sagą į koridorių, kur padeda
jai nusirengti odinę striukę, kurią ji vilki ant džemperio su gobtuvu.
– Švedijoje nereikia jokių priežasčių, kad išsiskirtum, bet...
– Aš turiu tūkstantį priežasčių, – sušunka Veronika iš lauko.
– Bet jei vienas nenori, galima skyrybas atidėti, apylinkės teismas
duoda porai pusę metų apmąstymams, – tęsia jis.
Saga nežino, kiek kartų jis buvo vedęs, bet ji prisimena jo
ankstesnę žmoną, jos metų blondinę, o prieš tai Natanas dar buvo
vedęs kriminalinio teismo ekspertę Kristiną.
Jie eina per stiklinę verandą su pintais baldais ir gebenėmis
pakabinamuose vazonėliuose. Jos subarška į stiklinius langus, kai
durys atsidaro ir vėl užsidaro.
– Veronikai nepatinka pusmečio apmąstymų laikotarpis, aš ją
suprantu, tiek daug emocijų, – nepasikeitusiu balsu tęsia jis.
– Ar tu labai nusiminęs dėl skyrybų?
– Tu žinai, – nusišypso jis, – aš įpratęs prie skyrybų.
– Aš nesu įpratusi ir man labai liūdna, – taria Veronika už jų.
– Tu neturėjai to išgirsti, – tarsteli per petį Natanas.
– Bet tai buvo pati esmė, – pavargusi sako ji.
– Aš tik manau, kad turėtum apmąstyti sprendimą, tam ir parengtas
toks įstatymas, – atsako jis ramiu balsu.
– Aš jau viską apmąsčiau, tu puikiai žinai, tai tik siaubingas galios
žaidimas.
– Ji nori parduoti namą ir pasidalyti daiktus prieš mums išsiskiriant,
– paaiškina Natanas Sagai.
– Kodėl tau tai rūpi? – paklausia Veronika ir vėl nusišluosto
pradėjusias riedėti ašaras. – Tai vis tiek nutiks, kad ir ką darytum.
– Tada tikrai gali palaukti pusmetį, Nike.
– Ar man tau reiks trenkti? – tiesiai šviesiai paklausia ji.
– Aš turiu liudininką, – nusišypso jis ir permeta savo ilgą, pilką
arklio uodegėlę per petį.
Veronika atsidūsta, kažką sumurma po nosimi, pakelia pledą nuo
grindų ir padeda ant pinto krėslo, tada nuo stalo paima arbatos
puodelį.
– Netekėk už jo, – pasako ji Sagai ir išeina iš verandos.
Saga ir Natanas eina įstrižai per svetainę palei knygų lentyną ir
didelį židinį iš rudų koklių.
– Jos apatiniai, – sako jis ir parodo į grindis. – Aš pagalvojau, kad ji
gali pradėti pardavinėti juos, o paskui mes pasidalinsime pinigus.
 – Nebūk kvailas, Natanai.
– Aš toks ir nesu, – atsako jis.
Gilios raukšlės ant veido palei akis daro Nataną pavargusį, bet akys
yra neįžvelgiamos kaip akmuo.
– Ar peržvelgsime Jono atsiųstą medžiagą? – paklausia ji.
– Tai užims daug laiko.
– Mes dar turim 40 minučių.
Jis parodo Sagai į virtuvę, kur sustatyta dešimt kartoninių dėžių ant
grindų. Jis jau pradėjo jas pakuoti, ant stalo patiesė žemėlapį su
radybų vietomis, geležinkeliu ir nuotraukomis.
– Jonas užrašė kelis punktus, – sako Natanas ir parodo prirašytą
lapą užrašų knygutėje.
– Gerai, – sako ji ir žvelgia kapų nuotraukas iš Lil Janskogeno.
– Visų pirma, jis nori, kad mes suteiktume apsaugą Valerijai.
– Aš jam pritariu, – sako Saga.
– Bet tai nėra taip paprasta, – tęsia Natanas. – Jis prašo, kad viskas
būtų daroma slapta, nes ji nenori apsaugos.
Jis parodo šiltnamio eskizą, kurį nupiešė Jonas, su geriausiomis
vietomis dešimčiai policininkų.
– Atrodo neblogai, – palinksi ji.
– Jis aiškiai sako, kad neįmanoma apsisaugoti nuo Jureko... Bet
galima suplėšyti jo voratinklį su pagaliu.
– Jurekas miręs, – sumurma Saga.
– Antras dalykas, kurio jis nori: turime apklaustume zakristijoną,
kuris laikė Jureko pirštą stikliniame inde.
– Tas senis serga demencija, nepavyks su juo pasikalbėti.
– Jonas tai žino, bet jis vis tiek mano, kad mes galime ką nors
išpešti, jei duosime senukui laiko. Jureko planas nebūtų suveikęs,
jeigu į tai nebūtų įsipainiojęs ūkvedys.
– Aš mačiau kūną, išpampusią viršutinę jo dalį su šautinėmis
žaizdomis, ten, kur šoviau.
– Žinau, – sako Natanas, ieškodamas laiško tarp krūvos popierių
ant stalo, – bet štai ką rašo Jonas: „Koplyčia saloje yra vienintelis
įėjimas į pasaulį, kurį Jurekas kol kas rado... tai plyšys, kur buvo jo
kūnas, tai jūs...“
Iš viršaus pasigirsta garsus dundesys: kažkas sudūžta ir pažyra ant
grindų.
– Einu surinksiu šukes, – lakoniškai sako jis.
– Ar jau važiuosime?
 26

Šiaurės rytinėje Huvudsta dalyje yra vietovė Niekas. Pavadinimą

galima atsekti nuo 1700 metų, kai ten buvo ariami laukai. Tai vieta,
kur įkurta naujoji Švedijos saugumo policijos būstinė.
Kadangi Švedijos saugumo tarnybos reagavimo greičiai panašūs į
žvalgybos informacinį rinkimą, valstybės įstaigos pasižymi paranoja.
Telefoninių pokalbių pasiklausymo baimė taip giliai įsišaknijusi, kad
praktiškai jiems patiems buvo sukonstruotas kalėjimas su
ekstremaliomis saugumo sistemomis.
Ta pati kompanija, kuri aprūpino saugumo įrengimais Kumlą ir
Halą8, pastatė šį uždarą septynaukštį su baliustrada ir stikliniu įėjimu.
Saga ir Natanas išnyra iš lifto ir eina išoriniu koridoriumi palei
didelius langus. Saga vis dar su gobtuvu, nes važiavo motociklu, o
sidabrinė Natano arklio uodegėlė siūbuoja palei nugarą jam einant.
Abu viršininkai jau sėdi kabinete, kai Saga ir Natanas įeina.
Atrodo, kad prieš tai jie pasikalbėjo.
Verneris Sandenas sėdi ant kėdės prie stalo. Jis apsirengęs
kostiumą ir užsirišęs kaklaraištį, jo ilgos kojos sukryžiuotos, o kelnių
klešnės pakilusios ir matyti dryžuotos kojinės.
Karlosas Eliasonas apsirengęs burgundišką megztinį ir baltą
palaidinę. Jis patogiai sėdi fotelyje ir laiko mandariną.
Pro didelius Vernerio kabineto langus matyti statybų aikštelė,
industriniai pastatai ir miškas. Pasaulis už lango nemalonus, kontūras
išsiliejęs, nes specialaus saugumo stiklas kreipia vaizdą.
– Kas šiandien pietų? – klausia Saga ir sėdasi ant kėdės prie
ovalaus stalo.
– Paslaptis, – atsako Verneris nepajudindamas lūpų.
– Viena aktuali žmogžudystė įvykdyta pietinėje Švedijoje, –
pradeda Karlosas lupdamas mandariną. – Ir penkios už mūsų
teritorijos, dvi iš jų...
– Jonas mano, kad Valerijai de Castro reikia policijos apsaugos, –
pertraukia Saga.
– Jis man sakė telefonu... Ir žinoma, ji bus apsaugota, kaip ir visi
kiti mūsų šalyje, jei tik jai iškils pavojus, – ramiai atsako Karlosas.
– Jonas mano, kad turėtum tuo pasirūpinti.
– Bet tas, kuris kelia grėsmę, yra miręs, – sako Karlosas ir įsideda
tris skilteles mandarino į burną.
– Teoriškai yra mikroskopinė galimybė, kad Valteris Jurekas tebėra
gyvas, – sako Saga.
– Mes tuo netikime, – sako Natanas.
– Bet Jonas yra įsitikinęs, kad Jurekas gyvas ir kad jis atsakingas už
nusikaltėlių žmogžudystes Europoje, – tęsia Karlosas.
– Ir jeigu jis teisus, grėsmė Valerijai yra visiškai pagrįsta, – sako
Saga ir padeda sodo brėžinius su policijos pozicijomis ant stalo
priešais Vernerį.
– Mes žinome, kad Joną iš pusiausvyros išmušė tai, kad du
nužudytieji turėjo ryšį su juo, – sako Verneris ir apžiūri planus. –
Žinoma, faktas, kad jo žmonos kapas buvo išplėštas, labai mus
sujaudino, bet vyras Osle laikė 36 skirtingų kūnų dalis.
Karlosas atsistoja ir išmeta mandarino žieveles į šiukšlių dėžę.
 – O dėl kitų aukų... Velniškai sunku pasakyti, kodėl seksualinis
maniakas iš Vokietijos skambino Jonui prieš pat savo mirtį, – sako
Karlosas.
– Būtent, Švedijos policininkui?
– Šito mes nežinome, tiesa? Bet nužudytasis priverstinai sėdėjo
psichiatriniame skyriuje daug metų, ten, pasak dokumentų, kuriuos
gavai, bent trys nusikaltėliai, aktyvūs Švedijoje.
– O Jono telefono numerį galima rasti internete, jei turi bent kiek
nuovokos, – sako Verneris.
– Žinoma, kad reikia išsiaiškinti, mes negalime taip palikti, – sako
Karlosas ir atsisėda prie stalo. – Bet šiam reikalui negalime skirti
daugiau resursų.
– Aišku, – ramiai atsako Polokas.
– Būtų gerai, jei Jonas dalyvautų susitikime, – sumurma Verneris ir
pasikrapšto nosies galiuką.
– Aš negaliu su juo susiekti, – skundžiasi Karlosas ir nenoriai
parodo savo telefoną.
– Jis tikriausiai išvyko iš šalies, – paaiškina Saga.
– Dėl šito? – paklausia Karlosas.
– Aš manau, kad jis pasielgė tinkamai, – atsako Saga ir žiūri jam į
akis.
– Tu manai, kad...
– Pala, – nutraukia ji, – aš esu tikra, kad nužudžiau Jureką Valterį,
bet vis dėlto manau, kad Jonas gerai padarė, nes jis asmeniškai netiki,
kad Jurekas mirė... Aš džiaugiuosi, kad jis gina saugo savo dukterį ir
perleidžia išankstinį tyrimą mums.
Karlosas susirūpinęs papurto galvą.
– Aš reikalausiu, kad jis susitiktų su psichologu, kai grįš, –
atsidūsta jis.
– Žudikas, arba žudikų grupė, apsiėmė užduotį išvalyti Europą, –
sako Verneris.
– Bet tai ne Jurekas – kodėl jis norėtų rūpintis visuomene? –
klausia Karlosas.
– Jonas įsitikinęs, kad Jurekas Valteris pasisamdė pagalbininkus, –
paaiškina Saga. – Kad jis išbandė kelis kandidatus... ir nužudė tuos,
kurie nesutiko bendradarbiauti.
Verneris atsistoja ir nuo rašomojo stalo pasiima kompiuterį.
– Telefonu Jonas užsiminė Karlosui, kad vyras stovyklavietėje
buvo nuplaktas taip pat, kaip Jurekas anksčiau plakdavo savo dvynį
brolį, – sako jis ir įjungia kompiuterį į stale esantį elektros lizdą.
– Taip, žinau, – linksi Saga.
– Ir kai Jonas sužinojo apie mirtį Baltarusijoje, kur auka turėjo
tokias pačias žymes ant nugaros, jis pasakė, kad tai įrodymai, jog
Jurekas žudo nusikaltėlius visoje Europoje, – sako Karlosas.
– Mes gavome medžiagą iš Baltarusijos milicijos. Viena stebėjimo
kamera sugebėjo užfiksuoti nusikaltėlį.
Verneris paspaudžia mygtuką ir užsidega ekranas ant sienos.
– Ar matosi žudikas? – paklausia Natanas.
– Nacionalinis parkas uždarytas nakčiai, tuoj bus dešimta valanda
vakaro, o sargai patikrina parką, – paslaptingai sako Verneris,
išjungia lempas ir paleidžia begarsį filmuką.
Ekrano apačioje pasirodo trys žodžiai, parašyti kirilica, ir įėjimas į
parką.
Stebėjimo kamera rodo grakštų tamsiai rudą medinį namelį,
papuoštą drožiniais ir mediniais išraitymais. Išjungtos kalėdinės
girliandos kaba ant sienos, verandos, turėklų ir pastolių prieš įėjimą.
 – Imbierinis namelis, – sumurma Natanas.
– Jų Kalėdų Senelis gyvena čia, – sudunda Verneris.
Žiemą parke tamsu. Vieninteliai šviesos šaltiniai yra aštrūs
elektriniai fakelai, juosiantys takus. Sargas su kariškio uniforma ir
kailine kepure patikrina, ar durys į Kalėdų Senelio namą užrakintos,
ir nulipa laiptais žemyn. Jam iš burnos kyla garas. Jis eina sniego
nuvalytu taku palei drožinėtą tvorą.
– Baltarusijos valdžia neigia, – sako Verneris, – bet mes turime
informacijos, kad nužudytasis dirbo slaptosioms tarnyboms ir
užtikrindavo, kad režimo kritikai pradingtų.
Prieš įeidamas į kairįjį pastatą, sargas sustoja ir užsidega cigaretę.
Tamsios formos figūra išlenda iš tamsos tarp eglių ir seka paskui
sargą.
– Velnias, – sušnibžda Saga.
Nespalvotas vaizdo įrašas yra mažos skiriamosios gebos ir
persekiotojo judesiai atsilieka, lyg dalis jo tamsios energijos spindėtų
aplinkui.
– Pažiūrėkit, – žemu balsu sako Karlosas.
Galingas vyras iš krepšio išsitraukia pistoletą su garso slopintuvu;
aišku, kad jo žingsnių nesigirdi, nes sargas nereaguoja.
– Tai ne Jurekas, – sako Saga ir spokso į filmą.
Vyras pasiveja sargą prie plastikinio sniego senio ir nušauna jį į
galvą iš nugaros. Sumažėjusi liepsna iš taikiklio sužimba. Kraujas ir
kaulų atlaužos ištrykšta iš sargo burnos kaip baisi kaskada. Dantys, o
paskui ir liežuvis, taip pat iškrenta lauk ir išsitaško sniege.
Cigaretė tebėra įstrigusi tarp jo pirštų, kai kojos sulinksta. Vyras
trenkia per jo galvą su buteliu.
Negyvas kūnas nukrenta į pusnį, bet užpuolikas yra toks piktas, kad
nesiliauja daužęs kūną. Jis slysteli, žengia žingsnį į šalį, įsideda
ginklą, grįžta prie kūno ir įnirtingai jį spardo.
– Ką jis daro? Sargas jau negyvas, – sušnabžda Natanas.
Vyras viena ranka užsimoja ir trenkia negyvam kūnui, paskui
palieka kruvinus dryžius tempdamas negyvą kūną prie turėklų. Jis
surinka ir trenkia sargo galvą į akmenį.
– Dieve, – supūškuoja Karlosas.
Vyras išsitiesia, jis uždusęs, pakartotinai trypia sargo krūtinę ir
veidą, o paskui už kojos patraukia kūną iš kameros matymo lauko.
– Kūnas rastas už 20 metrų, tarp kelių šiukšlių konteinerių, – sako
Verneris.
Vyras sugrįžta, vis dar per tamsu įžiūrėti jo veidą. Jis nusivalo
burną, truputį paeina atgal, nuspiria vienos lempos, stovinčios prie
kelio, stiklinį gaubtą, surinka ir nueina.
Filmas sumirga ir išsijungia.
– Tai šimtu procentu nesutinka su Jono teorija, – pastebi Karlosas.
– Bet tai gali būti pakalikas, – atsako Saga.
– Paslaptingasis pakalikas, kuris žudo kitus paslaptingus
pagalbininkus Baltarusijoje, – sumurma Verneris.
– Mes suprantame, kaip tai atrodo, – atsidūsta Saga.
– Nėra jokio logikos, – paprastai sako Karlosas. – Jei Jurekas būtų
gyvas ir turėtų pagalbininkų, tai jo pagalbininkai darytų, kaip nori
Jurekas, ir užkastų gyvus žmones, užuot valę visuomenę.
– Mes vis tiek norime atlikti išankstinį tyrimą, – užsispiria Saga.
– Šiuo atveju, kalba eina apie nužudymus Švedijoje, – sako
Karlosas.
– Tai serijinis žudikas, – taria ji.
– Mes negalime kištis į kitų valstybių tarnybų darbą, kol jos
nepaprašo mūsų pagalbos... Visi džiaugiasi, kad atsikratoma
blogiausių iš blogiausių.
– Duokite mums mėnesį, – prašo Natanas.
– Jūs gaunate savaitę, tik jūs abu, ir tai labai dosnu, – sako Karlosas
ir pažiūri į Vernerį.

8 Pataisos namai Švedijoje.

 27

Valerija susiriša garbanotus plaukus į kietą arklio uodegėlę ir

persimauna švarius džinsus ir baltą apatinę palaidinę. Ant stalo stovi
arbatos puodelis ir guli kišeninė knygelė „Mano fantastiška draugė ir
jos pigūs skaitymo akiniai“.
Moteris stovi palei langą ir telefonu šneka su jauniausiu sūnumi
Linu, apžiūrinėdama tamsius šiltnamius.
Linas gyvena Farstoje. Iki jos atvažiuoti jam užtrunka apie 20
minučių, jei važiuoja per Eltą. Valerija pažadėjo atiduoti jam seną
komodą, kuri jau kelerius metus stovi palėpėje.
– Aš ją pasiimsiu savaitgalį, – sako Linas.
– Pasitark su Amanda, gal pasiliksite vakarienės, – siūlo ji.
– Ar bus Jonas?
– Jis išvyko.
– Kaip jums sekasi? – klausia Linas. – Pastaruoju metu tavo balsas
skamba laimingai.
– Tokia ir buvau, – atsako ji.
Jie baigia pokalbį, Valerija padeda telefoną ir pažvelgia į skaitymo
akinius. Kai pametė vieną varžtelį, pritvirtino akinių kojelę su
sąvaržėle.
Maloni šiluma skleidžiasi nuo senos, mediena kūrenamos krosnies.
Už metalinių durelių spragsi malkos.
 Ji įpratusi būti viena. Metai kalėjime padarė vienatvę jos dalimi, bet
kai Jonas vėl grįš namo, Valerija paklaus, ar jis nenorėtų pabandyti
gyventi kartu. Jis gali pasilikti savo būstą nakvynei, nėra jokio reikalo
skubėti, bet Valerijai trūksta vyriško artumo eilinėmis dienomis.
Iš spintelės ji pasiima taurę vyno, iki pusės ją prisipildo iš dėžės po
kriaukle, eina į svetainę, pasižiūri į tamsų televizoriaus ekraną, į
tamsius langus ir įjungia muzikinę plokštelę, kuri jau uždėta ant
vinilo grojimo aparato. Kolonėlės pakalena prieš pradėdamos groti
aštuntą solinį Barboros Streisand albumą Guilty.
Valerija atsisėda ant sofos ranktūrio ir galvoja, kaip keista, kad vėl
sutiko Joną po tiek metų.
Ji prisimena kelionę į Kulmą ir nemalonų jausmą, kai plieniniai
vartai užsidarė už jos. Kiekvieną kartą ji pajusdavo tą pačią paniką,
kai praeidavo pro sargus, įeidavo pro duris Nr. 3, paduodavo savo
asmens dokumentą, gaudavo lankytojo ženklelį, pasikabindavo rūbus,
o kitus mažus daiktus susidėdavo į spintelę. Ji pasisveikindavo su
moterimis pedantišku makiažu, apie kurių kojas lakstydavo
nenuilstantys vaikai. Laukiamajame buvo tualetas, keletas baldų, ant
kurių galima atsisėsti, lankytojų informacijos stendas ir supamas
arkliukas su pamestu bėgiu.
Nebūdavo galima dėvėti liemenėlės su metaliniais lankeliais, jokių
tvarsčių ar tamponų. Batai būdavo paliekami ant patikros konvejerio
prieš einant į lankytojų kambarį.
Vis dėlto jai patiko tas liūdnas apsilankymų kambarys. Jai patiko
Jono bandymai suorganizuoti servetėles, kavos ir sausainių.
O dabar jis laisvas.
Jis miegojo pas ją, jie mylėjosi ir drauge dirbo sode.
Valerija išgeria truputį daugiau vyno ir pradeda dainuoti Woman
in Love, kol pagalvoja apie save, ir susigėdusi nutyla.
Ji išeina į koridorių, sustoja prie veidrodžio, nusiima kepurę,
pakelia smakrą ir pagalvoja, kad atrodo laiminga.
Tatuiruotės ant pečių per metus išbluko, o rankos nuo sunkaus
darbo tapo raumeningos ir nubraižytos gervuogių spyglių.
Įeina į virtuvę, padeda vyno taurę ant kriauklės ir užgesina lempą, į
kurią Jonas visada trenkia galvą.
Muzika, sklindanti iš svetainės, už sienų prityla, atrodo, lyg
kaimynas rengtų mažą šventę netoliese.
Ji galvoja apie baimę Jono akyse, kurią matė tą kartą, kai vyras
maldavo viską mesti ir išvykti drauge su juo.
Išgąsdino paminėjęs, kad Jurekas nėra miręs.
Ji supranta, kad toks jausmas gali būti. Trauma niekada iki galo
neišnyksta, ji tik pasislepia šešėliuose ir gali bet kada akimirksniu
sugrįžti.
Gerai, kad jis išvyko pas Lumę.
Valerija tikisi, kad jis nurims, pabus keletą dienų Paryžiuje,
pamatys, kad jai gerai sekasi.
Pakilo vėjas, kamine švilpia.
Valerija kaip tik ėjo pasiimti skaitymo akinių ir knygos, kai
automobilio šviesos sušvito pro jos virtuvės langą. Priekinių žibintų
šviesos suspindo tarp medžių kamienų, kaip šviesos paveikslėliai
kineskope.
Jos pulsas iškart padažnėja, kai pamato, kad tai užsienietiškas
automobilis, stovėjęs apsisukimo aikštelėje. Priekiniai žibintai
apšviečia artimiausią šiltnamį. Nuo šviesos augalai šiltnamyje meta
didžiulius šešėlius.
Valerija išeina į koridorių, užsideda apsiaustą nuo lietaus, apsiauna
botus, pasistiebia pasiekti žibintuvėlio nuo spintelės ir atidaro duris.
Lauke vėsu.
Užsienietiškas automobilis ramiai stovi aikštelėje. Išmetamųjų dujų
debesis kyla pro raudonas galines automobilio šviesas.
Ji paskubomis prisimena ginklą, kuris guli naktinio staliuko
stalčiuje.
Žvyras girgžda po jos kojomis.
Vairuotojo durelės atidarytos ir vieta tuščia.
Kažkas yra artimiausiame šiltnamyje. Tamsi figūra vaikšto tarp
lentynų ir krūmų.
Artėdama prie šiltnamio Valerija uždega žibintuvėlį, bet šviesa
iškart dingsta, ji papurto lempą ir nutaiko siaurą šviesos ruožą į
šiltnamį.
Viduje stovi Gustavas Eriksonas iš Haselforso sodų. Jo kolega stovi
kiek toliau tarp lentomis apkaltų lysvių.
Valerija jiems abiem pamerkia akį, prieina prie šiltnamio ir atidaro
duris.
Gustavas yra stiprus šešiasdešimtmetis, kuris visada pradeda
žvanginti monetas kišenėje, kalbėdamas apie verslą. Jis nešioja
akinius ir turi retus ūsus; apsirengęs apsmukusius džinsus ir rausvą ar
geltoną palaidinę bei apsivilkęs švarką.
Jau dešimt metų Valerija perka žemes ir trąšas iš Haselforo sodų.
Ji pagalvoja, kad vyrai buvo pakeliui ir norėjo, kad Valerija
sudarytų žemių ir trąšų sąrašą pavasariui.
– Gustavai?
– Tu žinai, jau greit pavasaris, – sako jis ir pradeda žvanginti
pinigus kišenėje.
Jo augalotas kolega pakelia plastikinį indelį su pomidoro sodinuku
ir truputis sausos žemės išbyra pro skylę dugne.
– Aš tuoj suskaičiuosiu, – sako ji, – šįkart man reikės gana daug.
Susigėdęs jis garsiai nusijuokia.
– Aš atsiprašau, kad taip vėlai viską apžiūrinėju, galiu palaukti, bet
kai pamačiau, kad tu jau turi klientų, pagalvojau, kad gerai...
Pasigirsta sunkus dunkstelėjimas ir Gustavas nutyla nepabaigęs
sakinio. Pasigirsta antras, minkštesnis dunkstelėjimas ir Gustavas
nukrenta ant žemės prie spintelės prieš ją.
Valerija nieko nesupranta.
Jo kojos dreba nuo spazmų, bet veidas ramus ir akys plačiai
atmerktos.
Valerija pažvelgia į artėjantį vyrą ir pagalvoja, kad jis prašys
iškviesti greitąją pagalbą, bet tada pamato jo rankoje plaktuką.
Tamsi kraujo bala plečiasi po Gustavu.
Vyras su plaktuku yra dviejų metrų ūgio, jo kaklas stambus, o
pečiai apvalūs. Jo šnervės išsiplėtusios, veidas įsitempęs. Jis garsiai
kvėpuoja, o perlai ausyse nemaloniai supasi.
Viskas atrodo kaip sapnas.
Ji bando trauktis nuo jo, bet kojos keistai sustingusios, atrodo, lyg ji
įbridusi į vandenį.
Vyras numeta plaktuką lyg nesuprasdamas, ką laiko rankoje, ir
nustebęs atsisuka į Valeriją.
– Neik, – sumurma jis.
– Aš tuoj grįšiu, – sušnibžda ji ir lėtai pasisuka į duris.
– Neik! – surinka vyras ir eina paskui ją.
Valerija bėga ir paskui save nuverčia stalą su gervuogių krūmais,
girdi, kaip vyras suklumpa už jo ir suriaumoja kaip žvėris. Ji greitai
juda tarp lentynų ir peršoka per dirvožemio maišą.
 Ji supranta, kad vyras yra arti, prabėga pro automobilio apšviestą
ruožą ir atsitiktinai pečiu atsitrenkia į lentyną – du moliniai vazonai
nukrenta ant grindų.
Valerija pasiekia duris ir pagriebia rankeną, tada vyras ją sugauna.
Ji apsisuka, išsitraukia žibintuvėlį ir stipriai trenkia jam per
skruostą. Jis pasvyra į šoną ir Valerija spiria tiesiai jam tarpkojį. Ji
mato, kaip jis susilenkia ir krenta ant kelių.
Ji vėl pasisuka durų link.
Senas surūdijęs užraktas užstrigo ir ji krumpliais tranko rankeną ir
timpčioja duris.
Sudrebėjusiame stikle pamato artėjančio vyro atspindį.
Valerija toliau bando atsukti užraktą ir girdi save keikiantis, kai
vyras pagriebia jos koją. Vienu truktelėjimu pargriauna ją ant žemės.
Ji bando ištrūkti ir siautėja pasiremdama rankomis, apsiverčia ant
šono ir bando jam įspirti.
Jis stipriai ją trukteli atgal.
Jos lietpaltis slysta ir užkliūva už jos pilvo ir smakro.
Valerijai nespėjus atsikelti, palinkęs vyras trenkia jai per nugarą. Ji
netenka žado, sukosėja ir giliai į plaučius įtraukia oro, kai jis vėl
smogia.
Jis pasitraukia nuo jos ir sutrypia sudužusių indų šukes.
Pūškuodama ji atsistoja keturpėsčia ir mato, kad vyras, sugrįžęs
prie Gustavo, nuo stalų mėto augalus. Jis pradeda spardyti negyvą
kūną ir rėkti iš pykčio.
Ji atsistoja ir viena ranka pasilaiko į stiklinę šiltnamio sieną, kai
vyras atsisuka į ją.
– Neužknisk manęs, – rikteli ji ir bando viena ranka atsilaikyti.
Vyras užlaužia jos ranką ir neleidžia jai pajudėti pirmyn ir į kairę,
tad ji krenta dešinėn. Jos galva trenkiasi į stiklinę sieną – pažyra
stiklo šukės.
Rėkdamas, kad ji turėtų mirti, vyras trenkia jai į krūtinę, paskui
grasina, kad nuveš į skerdyklą, sukosėja ir suriaumoja, išsitiesia ir
apžergia ją, abiem rankom sugriebia jos kaklą ir pradeda smaugti.
Ji negali kvėpuoti, kovoja, kad jo nusikratytų, bet jis per stiprus,
Valerija pasisuka ant šono ir bando pasiekti jo veidą.
Vyras pradeda trankyti Valerijos galvą į grindis. Trečią kartą jos
galva suzvimbia, ir ji praranda sąmonę.
Ji sapnuoja, kad liftu milžinišku greičiu leidžiasi žemyn, bet
pabunda nuo baisaus skausmo vienoje kojoje. Vyras kanda į jos
šlaunį per džinsus, atsistoja ir spiria jai į koją.
Šiltas kraujas bėga iš Valerijos kojos.
Pusiau be sąmonės ji mato, kad užpuolikas mėto augalus ant žemės,
tada pasilenkia ir pasiima išlankstomą peiliuką nuo grindų.
Augalotas vyras grįžta prie Gustavo ir perpjauna jo kaklą giliu
rėžiu, o paskui kitu peiliu perpjauna nuo bambos iki raktikaulio. Jis
pakelia Gustavo kūną už pečių ir išeina pro duris. Maži spazmai
supurto kūną, vyro nugara teka kraujas.
Jis praeina pro Valeriją ir išspiria šiltnamio duris. Vyriai
atsilaisvina ir tamsoje pažyra langų šukės.
Valerija pasikelia ir susilaiko, kad neapsivemtų iš skausmo.
Kraujas teka iš jos galvos į lietpalčio gobtuvą. Ji palinksta į priekį,
pasilaiko atramos ir iššlubuoja pro duris.
Girdėti kurtinantis triukšmas, kai automobilis apsisukimo aikštelėje
pradeda degti. Vėjas atpučia suodžius. Didysis vyras kastuvu išdaužo
šiltnamio langus, ugniai stipriau degant pasitraukia kelis žingsnius ir
pamato Valeriją.
 Ji pasisuka ir pradeda bėgti į mišką, bet akyse sumirguliuoja nuo
skausmo. Verkšlendama ji prisispaudžia prie eglės kamieno,
suklumpa, bet atgauna balansą.
Sunkus vyro pūškavimas jau visai greta. Ji įbrenda į vandens
rezervuarą ir bando apsaugoti veidą nuo šakų, kai jis kastuvu jai
trenkia per galvą.
Sustingusi ji krenta kniūbsčia per šakas ir sušalusius bruknių
žagarus. Riaumodamas jis smogia dar kartą, bet nepatiko į galvą, tik
pameta kastuvą.
Valerija atsibunda ir suvokia, kad vyras už vienos kojos ją tempia
per mišką. Ji pametė apsiaustą nuo lietaus ir botus. Ji bando
pasilaikyti už plonos šakelės, bet nėra pakankamai stipri.
 28

Jonas Lina dabar yra suomis kraštovaizdžio architektas, pagal paso

ir kreditinės kortelės duomenis, Pavo Niskanenas. Išskyrus jo kūną,
daugiau nebėra nieko, ką būtų galima susisieti su tikra tapatybe ir
gyvenimu Stokholme.
Nei asmens dokumentų, nei elektroninių prietaisų, nei drabužių.
Jis atidarė atsarginį ratą, įkišo sprogmenis ir detonatorių ir vėl
užspaudė gumą.
Atstumai Vakarų Europoje yra nedideli palyginus su Švedija.
Nuo Bezjė pietų Prancūzijoje iki Ženevos Šveicarijoje tik
aštuoniasdešimt kilometrų A9 keliu, bet kadangi jis pasirinko
aplinkinį maršrutą, kelionė užtruks septynias valandas.
Jonas bando save įtikinti, kad viskas bus gerai. Jis žino, jog
Natanas užtikrins, kad Valerija būtų saugoma. Būtų geriau, jei ji būtų
vykusi kartu, bet ji bus saugi, kol policijai pavyks sučiupti Jureką.
Jis pravažiuoja siaurą upės La Laire tiltą ir kerta nesaugomą
sieną su Šveicarija, važiuoja į Chemin du Moulin de le
Grave ir lyjant lietui artėja prie Ženevos.
Jonas sustoja Lozanos gatvėje ir pasiima krepšį. Jis eina į
ekstravagantišką traukinių stotį, užsuka į kavinę ir iš kasos pasiima
voką su kortele – raktu nuo Lumės kambario.
Tai reiškia, kad jai pavyko pabėgti iš Paryžiaus.
 Prieš įeidamas į viešbučio registratūrą marmurinėmis grindimis, jis
užsideda gobtuvą.
Kildamas liftu į antrą aukštą laiko nuleidęs galvą, kad jokia lifto
saugumo kamera neužfiksuotų jo veido.
Koridorius išklotas kilimu, kuris sugeria jo žingsnius. Jis sustoja
prie 208 kambario ir paskambina.
Durų akutė patamsėja.
Jis žino, kad kitoje pusėje stovi Lumė ir kažkuo uždengia akutę –
galbūt sofos pagalve. Jeigu kažkas kitoje durų pusėje būtų pasiruošęs
šauti, kai tik ji nusisuks.
Koridoriuje vis dar tuščia, bet iš laiptų aikštelės girdėti tyli muzika.
Durų akutė prašviesėja ir vėl patamsėja.
Jonas palinksi ir atidaro duris, jis greitai įeina, užrakina duris ir
padeda krepšį ant grindų.
Jie apsikabina, jis pabučiuoja jos galvą, traukia jos plaukų kvapą ir
dar stipriau suspaudžia.
– Tėti, – sušnabžda jam į krūtinę.
Jis nusišypso ją pamatęs. Lumė šviesiai rudus plaukus susirišusi į
iššukuotą uodegėlę, ji suplonėjusi, skruostikauliai atsikišę, o pilkos
akys tamsios.
– Kokia tu graži, – sako jis.
– Ačiū, – atsako ji ir nuleidžia akis.
Jis įeina į dvivietį kambarį, užgesina lempą, užtraukia užuolaidas ir
atsisuka į Lumę.
– Ar tu visiškai užtikrinta? – rimtai paklausia jis.
– Taip.
Jis mato, kad ji susilaiko ir nieko nesako. Ji palinksi galva, nueina į
svetainę ir atsisėda į fotelį.
 – Ar viską sunaikinai? – klausia jis ir pasiima krepšį iš koridoriaus.
– Aš padariau viską, kaip buvome sutarę, – atsako ji su gniužulu
balse.
– Ar gerai pavyko?
Ji patrūkčioja pečiais ir nuleidžia akis.
– Apgailestauju, kad tu į visa tai įsivėlei, – sako Jonas ir ištraukia
maišelį iš krepšio. – Apsirenk šiuos drabužius... Jie bus per dideli, bet
pakeliui nusipirksime naujus.
– Gerai, – sumurma ji ir atsistoja.
– Pasikeisk viską: apatinius, plaukų segtukus...
– Žinau, – nutraukia ji ir įeina į vonią rankoje tabaluodama
maišeliu.
Iš krepšio Jonas išima pistoletą. Ant pečių jis užsideda šautuvo
dėklą, kuris kabo po kaire ranka, o kitą ginklą lipnia juostele
pritvirtina prie dešinės kojos.
Lumei įėjus Jonas išsitiesia. Megztinis per didelės, kelnės kabo ant
jos siaurų klubų.
– Kur laikai ginklą? – paklausia jis.
– Po pagalve ant lovos.
– Ar patikrinai saugiklį ir spyruoklę?
– Tu tai padarei prieš man jį duodamas, – sako ji ir sukryžiuoja
rankas ant krūtinės.
– Šito negali žinoti.
– Žinau, – užsispiria ji.
– Patikrink pati, tai vienintelis būdas, kad būtum tikra.
Nieko nesakydama ji prieina prie lovos, pasiima savo Glock 26,
ištraukia iš žurnalo, akimirksniu pašalina šovinius ir išardo ginklą,
sudėdama jo dalis ant grindų ir žiūrėdama į kulkos užtaisymo
mechanizmą.
– Aš viską darau nuosekliai, – aiškina Jonas ir bando nusišypsoti. –
Ir žinau, kad toks elgesys atrodo perdėtas.
Lumė neatsako, iš naujo sudeda ginklą, porą kartų pabando
mechanizmą ir įkiša atgal į žurnalą.
Jonas įeina į vonią ir mato, kad jos seni drabužiai guli sumesti
vonioje. Jis sugrūda juos į šiukšlių maišą ir grįžta į kambarį, surenka
kitus jos daiktus, paima batus, stovinčius prie durų, ir išeina iš
viešbučio.
Oras šaltas, o dangus pilkas kaip plienas. Tamsūs debesys dengia
didžiulę traukinių stotį. Parduotuvės papuoštos Kalėdų girliandomis
ir blizgančiomis eglutėmis. Šaligatviai pilni žmonių ir eismo srautas
vis dar didelis. Jonas eina nuleidęs galvą, pasuka į kairę prie
Kornavino rūmų, praeina pro mėsainių barą ir mažą restoranėlį. Prie
didelio pravažiavimo į stotį jis pradeda mėtyti Lumės daiktus į
įvairias šiukšlių dėžes.
Grįždamas jis užsuka į kinų restoraną ir užsisako maisto.
Laukdamas pritemusiame bare, prisimena laikus su Lume Natavaroje
– tada jie išmoko vienas kitą pažinti. Jie papasakojo vienas kitam, kas
įvyko per praėjusius metus.
Atrodo, kad Lumė verkė, prieš įsileisdama jį į kambarį. Jis seka
paskui ją į bendrą kambarį ir padeda maišelį su maistu ant stalo prie
sofos.
– Ar geri vyną? – klausia jis.
– Aš gyvenu Prancūzijoje, – trumpai atsako ji.
Jis paima dėžes su maistu, padengia stalą, padėdamas stiklines,
mažas lėkštes ir pagaliukus.
– Kaip sekasi mokykloje? Kas ten vyksta? – klausia Jonas ir išima
raudonojo vyno butelį iš mini baro.
– Man patinka... Dabar visko daug vyksta.
– Taip ir turėtų būti.
– O tu? Kaip tu laikaisi, tėti? – klausia Lumė ir atidaro maisto
dėžutes.
Kol jie valgo, jis pasakoja apie tą laiką, kai buvo paleistas iš
kalėjimo, apie darbą vietos policijoje, apie Valeriją ir jos sodą.
– Ar tu persikelsi pas ją?
– Nežinau, aš labai norėčiau, bet ji turi savo gyvenimą, taigi...
Matysim.
Ji padeda pagaliukus ir nusisuka.
– Kas yra, Lume?
– Na, tiesiog... Tu beveik nieko apie mane nežinai, – atsidūsta ji.
– Aš nenorėjau tavęs trukdyti, tu turi naują gyvenimą... Aš norėčiau
būti jo dalimi, bet puikiai suprantu, kad nėra kuo didžiuotis tėčiu
policininku tarp artistų ir rašytojų.
– Tu manai, kad aš tavęs gėdijuosi?
– Ne, bet... Aš noriu pasakyti, kad aš ne visai čia pritinku.
Jos balsas jam primena Sumos balsą. Jis norėjo tai pasakyti, bet
neišdrįso. Tylėdami jie baigia valgyti ir išgeria vyną.
– Anksti išvyksime, – sako jis ir pradeda tvarkyti stalą.
– Kur?
– Negaliu pasakyti.
– Ne, – sušnabžda ji ir nusuka veidą.
– Lume, – sako jis. – Aš suprantu, kad tu nenori slėptis, kad tai
netinka prie tavo naujojo gyvenimo.
– Ar aš skundžiausi? – paklausia ji.
– Tau ir nereikia.
 Ji įkvepia ir greitai delnais nusivalo akis.
– Ar matei Jureką Valterį?
– Ne, bet jo padėjėjai mane seka ir...
– Kokie padėjėjai? – pertraukia Lumė.
– Jurekas tave stebėjo, – tęsia Jonas. – Jis žemėlapyje žymėjosi
tavo gyvenamąsias vietas, žino, kaip tu gyveni ir su kuo bendrauji.
– Kam Jurekui reikalingi padėjėjai?
– Jeigu jis nori atkeršyti tokiu būdu, kokį yra pasirinkęs, jam
reikalingi pakalikai, tokie pat lojalūs, kaip ir jo brolis, – paaiškina
Jonas. – Jis žino, kad mesiu viską ir bandysiu apsaugoti tave, kai tik
suvoksiu, kad jis gyvas. Jis ketino sugauti tave prieš man atvykstant į
Paryžių ir tuo pačiu metu sučiupti Valeriją Stokholme. Tai turėtų
nutikti vienu metu, kad suveiktų, jis galvoja kaip dvynys.
– Kodėl tave sekė jo pagalbininkai?
Jonas išmeta tuščias maisto dėžutes į šiukšlių dėžę, pajunta
skausmą akyje ir ranka pasiremia į stalą, kad neprarastų pusiausvyros.
– Nes aš supratau, kad Jurekas gyvas, likus kelioms sekundėms iki
jo plano pradžios, – atsako jis ir atsisuka į Lumę. – Aš tau
paskambinau, tu padarei tai, ką reikėjo, ir tau pavyko išvykti iš
Paryžiaus... Liepti asistentams mane sekti buvo atsarginis planas,
galimybė neprarasti kelio iki tavęs... Mes greitai sureagavom ir dabar
esame žingsniu priekyje, bet tik tiek.
– Visame šitame nėra jokios logikos, tėti... Niekas nerodo, kad
Jurekas gyvas, niekas jo nematė, netgi tu... Aš galvoju, kodėl tie, kas
tave seka, turėtų palaikyti kažkokį ryšį su Jureku?
– Aš žinau, kad jis gyvas.
– Nuo to mes ir pradėjome, todėl dabar esame čia.
– Aš nužudžiau jo dvynį brolį, o ne jį patį, – paaiškina Jonas.
 – O koks mano vaidmuo? – paklausia Lumė.
– Tu esi mano duktė.
– Aš pradedu jaustis kaip įkaitė, – sako ji ir parodo kabučių ženklą.
– Tai buvo per stipriai pasakyta, atsiprašau. Bet tai paveikia mano
gyvenimą visais įmanomais būdais, ir aš turiu žinoti, ką mes toliau
darysim.
– Ką nori sužinoti? – paklausia Jonas ir atsisėda ant sofos.
– Kur keliausime rytoj, koks mūsų planas?
– Planas išgyventi, kol policija sugaus Jureką. Aš jiems palikau
daug surinktos informacijos ir jie turėtų sugauti Jureką, jei
pasiskubins.
– Kaip mes išgyvensime? – ramiau paklausia Lumė.
– Važiuosime per Vokietiją ir Belgiją į Nyderlandus. Į mažą
Limburgo provinciją, netoli Verto, kur yra neprižiūrimų vienkiemių.
– Ten mes ir slėpsimės?
– Taip.
– Kiek laiko?
Jonas tyli. Nėra jokio atsakymo.
– Ar ten tu jausiesi ramiau? – paklausia Lumė ir atsisėda kitame
fotelyje.
– Ar pasakojau apie savo draugą Rinusą?
– Tu jį minėjai, kai mokomės kovoti Natavaroje, – palinksi ji.
Tu metu, kai buvo desantininkas, Jonas buvo išsiųstas į specialaus
kovinio paruošimo kursus Nyderlanduose, kur jį mokė leitenantas
Rinusas Advokatas.
– Rinusas visada buvo šiek tiek paranojiškas. Ir jis sukūrė sistemą,
pagal kurią galima pasirinkti saugų namą. Iš išorės jie atrodo kaip
nuvertėję kaimo namai, bet iš tiesų...
 – Tas pats šūdas, – iškvepia ji.
Jonas buvo kažką besakantis, kai pasireiškė migrena. Stiprus
skausmas nudiegė už kairės akies, atrodė, kad jo ausų kanalai būtų
pripildyti vandens.
– Tėti? Kas nutiko?
Jis ranka pasitrina kairę akį ir skausmas praeina.
– Buvo ilga diena, – paaiškina jis, atsistoja ir eina valytis dantų.
Kai jis grįžta į miegamąjį, Lumė sėdi ant lovos krašto ir rankoje
laiko laikrodį.
– Koks čia laikrodis? – klausia jis.
– Dovana, – atsako ji.
– Tu turi ją palikti.
– Tai paprasčiausias laikrodis, – atsako ji ir užsisega ant rankos.
– Greičiausiai taip ir yra, bet galioja taisyklė, pakeisti viską ar
sulaužyti.
– Gerai, bet aš nepaliksiu savo laikrodžio, tu gali jį apžiūrėti, tai tik
laikrodis, – sako ji ir atiduoda jam.
Jis paima laikrodį, užsidega lempą prie lovos, kad geriau matytų,
šviesoje pasukioja laikrodį, apžiūri kiekvieną įlinkimą ir apyrankę, ar
nėra kokių nors įbrėžimo žymių nugarėlėje.
– Jokių slaptų mikrofonų ar siųstuvų? – paklausia ji, negalėdamas
paslėpti sarkazmo balse.
Jis atiduoda Lumei laikrodį nieko nesakydamas ir ji užsideda jį ant
kairiojo riešo. Tylomis jie susipakuoja lagaminus, apsirengia lyg
ketintų išeiti, su batais ir ginklais laikikliuose ant pečių, paskui
kiekvienas atsigula savo lovos pusėje.
 29

Saga Bauer ir Natanas Polokas prasėdėjo policijos būstinėje su savo

telefonais ir kompiuteriais keturiolika valandų.
Per trijų langų stiklus matyti vidinis kiemas, uždara areštinės kiemo
erdvė ir stogai su kylančiais dūmais.
Kambario sienos nukabinėtos žemėlapiais, paveiksliukais iš
palydovų, nuotraukomis ir sąrašais su vardais ir telefono numeriais
įvairių asmenų visoje Europoje.
Ant stalo guli krūva knygelių su pastabomis ir apibrauktomis
idėjomis. Sulankstyta servetėlė kavos puodelyje patamsėjo, ant tuščio
padėklo liko cukraus kristalai ir sena kramtomoji guma.
– Tai ne Jurekas, bet tikras serijinis žudikas... Ir mes turime savaitę,
kad jį surastume, – sako Saga ir užmerkia savo degančias akis.
– Kas toliau? Nuotraukos iš Baltarusijos yra prastos kokybės,
negalima net įžiūrėti to vyro veido.
– Šeši nužudymai šešiose skirtingose šalyse ir visur tas pats, tai
neprotinga, – sako ji. – Jokių liudininkų, jokių nuotraukų, jokių DNR
pėdsakų.
– Aš dar kartą paskambinsiu į Istadą. Po velnių, turi būti kažkokių
saugumo kamerų pramonės zonoje.
Nuovargis pagilino raukšles liesame veide.
– Paskambink, – atsidūsta ji. – Bet jie pasakys, kad ten vykdomi
techniniai darbai ir kad jiems nereikia pagalbos iš Stokholmo.
– Vis tiek keliausime ten, – sako jis.
– Nekoks sumanymas.
– Jei mes turėtume pakankamai ryškią nuotrauką, nors vieną
liudininką, vardą ar dar ką nors, mes rastume žudiką.
Saga vėl pasižiūri į žemėlapį, vaizduojantį industrinį rajoną Istade.
Už dvi mirtis nuteistas asmuo buvo primuštas iki mirties vienoje
dirbtuvėje, priklausiusioje jam pačiam.
Jo galva buvo visiškai sudaužyta plaktuku, atskirta nuo kūno ir
pakelta ant sijų. Jo šuo buvo nužudytas ir pasmeigtas ant vartų
stulpelio lauke.
Keli langai, esantys pastate vienas prieš kitą, buvo išdaužti ir
apiplėštas gretimame sklype paliktas motociklas.
Saga mano, kad užpuolikas galėjo būti apsvaigęs nuo padidėjusio
seratonino kiekio smegenyse.
– Jis išskirtinai žiaurus. Bet tuo pat metu jis labai nuoseklus ir
kryptingas, – sako ji. – Kadangi aukos yra ypatingos, jam reikia
atlikti daug tyrimų, įsilaužti arba pasiekti daug registrų... Jis
pažymėjo juos žemėlapyje ir greičiausiai anksčiau su jais buvo
užmezgęs kontaktą.
Natano telefonas suskamba ant stalo ir Saga suspėja pamatyti jo
žmonos nuotrauką. Natanas atmeta skambutį ir atsistoja priešais ilgą
šalių, apskričių ir policijos pareigūnų vardų sąrašą.
Jie jau išbraukė daugiau nei keturis šimtus žmonių ir aštuonias
šalis, kol negavo daugiau detalių.
Saga atsidaro PDF failą su ataskaitomis iš Europolo ir galvoja apie
viską, ką Jonui teko paaukoti, kad išvengtų Jureko Valterio keršto. Jis
neteko šeimos, ilgą laiką nebendravo su dukra ir sukūrė naują
gyvenimą, kad tik išvengtų Jureko keršto.
Tai iš tiesų labai sunku.
Kad kapų plėšikas Osle savo šaldiklyje turėjo Sumos kaukolę,
Jonui buvo per daug.
Jonas paranojiškai kūrė scenarijus, kad Jurekas Valteris visoje
Europoje žudo žmones, kad jis atsikrato kandidatų, kurie neatitiko jo
reikalavimų.
Bet Jurekas Valteris miręs ir šitos žmogžudystės visai su juo
nesusijusios.
Natanas pažvelgia nuo kompiuterio ir pradeda kalbėti apie tai, kad
visos aukos turi panašumų, nes buvo smurtiniai ir seksualiniai
nusikaltėliai.
– Per daug neužstringant ties tuo... Aiški tendencija, kad žudikas
turi kažkokius sumautus moralinius ketinimus, – sako Natanas. – Jis
mano, kad jo misija išvalyti visuomenę, galbūt padaryti pasaulį
saugesne ir geresne vieta.
– Superherojus... Arba Dievo tarnas.
Saga ir Natanas internete pradeda ieškoti žmonių, kurie pasisako už
griežtesnes bausmes ir apsivalymą, bet jau pirmasis jų laiminkis per
didelis, griozdiškas.
Galbūt tai savaime suprantamas dalykas.
Šimtai tūkstančių žmonių tiesiai šviesiai kalba, kad kažkam reikėtų
šluoti gatves. Prie tų žmonių prisideda ir policininkai. Kolegos
skundžiasi taisyklėmis, teismo rūmais, politiškai korektiškais
kolegomis ir pernelyg didelėmis nusikaltėlių teisėmis.
Suskamba telefonas ir Saga jį paima, pasižiūri, kad skambina iš
užsienio ir atsiliepia. Tai komisaras Salvatorė Džianis iš Milano. Jis
pranešė apie Patricijos Tutino nužudymo tyrimą.
 – Mes peržiūrėjome visus saugumo kamerų įrašus, kalbėjome su
visais ligoninės darbuotojais... Nėra jokių pėdsakų, jokių liudininkų,
nieko, – sako jis.
– O techninis tyrimas?
– Apgailestauju, bet mūsų prioritetas – pirminis tyrimas, –
paaiškina Salvatorė.
– Supratau, – sako Saga. – Ačiū, kad paskambinai.
Ji padeda telefoną, atsidūsta ir sutinka pavargusį Natano žvilgsnį.
– Aš dar kartą pabandysiu Volgograde, – sako jis ir siekia telefono,
kai vėl paskambina Veronika.
– Atsiliepk, – pataria Saga.
– Ji tenori pasakyti, kad aš idiotas, ignoruojantis ją.
– Tuomet nebūk toks.
Jis atsigeria kavos, išmeta popierinį puodelį į šiukšlių dėžę ir
atsiliepia.
– Labas, mieloji, – sako jis.
Saga girdi, kad Veronikos balsas nepatenkintas.
– Aš tikrai iš tavęs nesišaipau, – sako Natanas. – Bet aš turiu tokį
darbą, kuris... Gerai, Nike, mes mąstome skirtingai... Gerai... O be
viso to, ar dar apie ką nors norėjai pakalbėti...
Jis nutyla ir padeda telefoną ant stalo.
– Dabar mes ir vėl draugai, – ironizuoja jis.
Saga atsistoja ir prieina prie sienos su išblukusiais paveikslėliais iš
filmuotos medžiagos ir aukos kūno nuotraukomis.
– Tai nenutinka savaime... Superdidvyris nesustos, kol nebus
sutramdytas, – sako ji.
– Sutinku, – atsako Natanas.
– Jeigu baltarusių filmuota medžiaga nebūtų tokios prastos
kokybės, mes jau būtume išėję po apklausos, – sako ji. – Aš noriu
pasakyti... Jis kada nors suklys, jei dar to nepadarė.
Saga paima savo telefoną ir laiko rankoje. Jis šiltas, o tamsus
ekranas atspindi šviesas nuo lubų. Ji pasižiūri į užrašus kolegų
knygutėje ir nusprendžia paskambinti kontaktiniam policijos
asmeniui Lenkijoje.
Natanas jau dvidešimt tris kartus kalbėjo su skirtingomis valstybės
įstaigomis Rusijoje, FSB, SVR ir policijos atstovais visose
federacinėse apskrityse.
– Aš jaučiuosi kaip telefonų pardavėjas, – sumurma Natanas ir
skambina Rusijos policijos atstovams į Narkotikų kontrolės tarnybą.
Po kelių aiškinimųsi jis sujungiamas su vyresniuoju komisaru
Jakovu Karmniku ir greitai jam išdėsto situaciją.
– Taip, mes gavome jūsų užklausimą per Europolą, į jį atsakė
Rusijos komisarai. Atsiprašau, kad negavote mūsų atsakymo, bet tam
tikrose srityse vis gaji senoji biurokratija.
– Nieko tokio, – atsako Natanas pasikasydamas kaktą.
– Ačiū už supratingumą, man džiugu, – sako jis. – Man palengvėjo,
nes mes iš tiesų turime auką, kuri atitinka kelis jūsų kriterijus.
Pirmadienį sandėlyje, Sankt Peterburgo pakrašty, rastas Igoris
Sokolovas su nupjauta galva. Jis devyniolika metų kalėjo Kresty už
nusikaltimus, įvykdytus apsvaigus nuo narkotikų, ir už keturias
žmogžudystes... tai buvo egzekucija. Vienas kelis sulūžęs, o vidinė
arterija nupjauta. Atrodė, kad mūsų specialiosios tarnybos galėjo taip
pasidarbuoti, bet jie niekada nebandytų ištraukti stuburo.
– Stuburo?
– Sokolovo kūnas po mirties buvo labai stipriai išniekintas, galiu
atsiųsti protokolą, jei norite.
 – Ar turite versijų dėl žudiko? – klausia Natanas ir tuo pačiu metu
suskamba Sagos telefonas.
– Igoris Sokolovas tarnavo Afganistane, paskui įniko į narkotikus ir
rimtus nusikaltimus... Bet jis atliko bausmę ir pradėjo naują
gyvenimą, aš tai gerbiu... Mes neturime jokių nusikaltėlio pėdsakų,
bet žinome, kad vienas jo priešas iš ankstesnio pasaulio norėjo jam
atkeršyti.
Lango atspindyje Natanas mato, kad Saga taip staigiai atsistoja, kad
biuro kėdė parieda ir atsitrenkia į sieną.
– Ar jūs patikrinote stebėjimo kameras aplink sandėlį? – paklausė
jis.
– Jos nieko neužfiksavo, – atsako Rusijos komisaras.
Natanas pabaigia pokalbį bendromis mandagumo frazėmis ir
viltingais tolesnio bendradarbiavimo pažadais.
Jis padeda telefoną ant stalo, mato, kaip jis apsisuka ratu ir pasižiūri
į Sagą.
Ji stovi su telefonu prie ausies, pasilenkusi į priekį kažką žymisi
bloknote priešais save.
– Mes tuoj pat atvykstame, – sako ji.
 30

Du policijos automobiliai blokuoja vieną pusę Regeringo gatvės,

visas šaligatvis apjuostas baltai mėlynomis plastikinėmis juostomis,
kurios virpa vėjyje. Jie apvažiuoja aplink pastatą ir darbininkų namą
su grotomis languose.
– Aš nežinau... Bet tai labai panašu į mūsų įtariamąjį, – paaiškina
Saga.
– Mes skambiname po visą Europą, bet nežinome, kas vyksta mūsų
suknistame sode, – sako Natanas ir pasuka prie pakraščio.
– Nes jie visiškai tikri, kad kalba eina apie „stogą“, – sako Saga. –
Pasirodo, šito baro darbuotojai anksčiau buvo reketuojami.
– Visi saugo savo suknistas teritorijas kaip brolis brolį.
– Mes esame pavargę, bet dabar susikaupsime ir ramiai įeisime, nes
manau, kad čia būtent tai, ko mes ir laukėme, – sako Saga ir atidaro
automobilio dureles. – Kiek žinau, jie mano, kad tai Juodosios
Kobros darbas, todėl įsileis tik mus.
Pagyvenęs vyras su skėčiu laukia ant šaligatvio. Taip prokuroras ir
miesto rūmų valdytojas Arnė Rosanderis.
Jo plaukai ploni, barzda išraiškinga, užsidėjęs sidabrinius akinius ir
lietpaltį ant kvadratais marginto švarko.
– Aš girdėjau apie tave, Saga Bauer, bet galvojau, kad žmonės
perdeda, – prabyla jis ir išskleidžia jai virš galvos skėtį.
 – Ar auka jau identifikuota? – klausia Saga.
– Erika Liljestrand, vieniša dvidešimt trejų metų moteris, mokėsi
pagal biotechnologijų bakalauro studijų programą Stokholmo
universitete... Ir Nikas Dahlbergas, taip pat vienišas, dirbo barmenu
Piligrimo bare.
Apsauginės juostos virpa ir purvinas baltas nailono audinys nuo
pastolių siūbuoja kaip burės.
– Mes nenustatėme jokio ryšio tarp nužudytųjų, – tęsia prokuroras
ir nukreipia juos nusikaltimo vietos link. – Viskas rodo, kad moteris
buvo paskutinė viešnia bare.
– Viena? – paklausia Natanas.
– Ji buvo be poros, bet galbūt laukė draugo, – paaiškina Arnė
Rosanderis. – Greičiausiai ji papuolė atsitiktinai, tiesiog ne laiku
pasipainiojo.
Jie įeina pro įėjimą po pastoliais. Lietus sunkiasi pro fanerines
lubas. Teismo ekspertai pastatė užkardą prie Piligrimo baro
įėjimo, kur apsivelkami apsauginiai drabužiai ir pasirašoma prieš
patenkant į nusikaltimo vietą.
Arnas jau įpratęs vilktis apsauginius drabužius, jis greitai
apsirengia ir kantriai laukia, kol Natanas ir Saga pasirašys sąraše.
– Kaip manai, kas čia nutiko? – klausia Natanas, suimdamas savo
arklio uodegėlę ir pasikišdamas po mėlynu plastikiniu galvos
apdangalu.
Draugiškos prokuroro akys atrodo šiek tiek vienišos.
– Čia Juodosios Kobros teritorija, pamatysite, kas ten
darosi... Bet sunku suprasti, kas iš tiesų tai padarė, mes turime susieti
žudiką su organizacija ir įrodyti, kad jam buvo įsakyta.
Jie įeina į darbo lempų akinamai apšviestą vietą. Dešimt techninių
darbuotojų dirba tylomis.
– Kūnus išgabeno teisės medicinos ekspertai, – garsiai sakė Arnė, –
bet visa kita palikau taip, kaip buvo.
Saga apžiūri apibrėžtas ant grindų aukų radimo vietas. Viskas
liudija apie siaubingai žiaurią egzekuciją. Kraujas sumindžiotas ant
grindų, kūnai buvo tampomi tarp baldų, dviejose vietose matyti
pjovimo žymės.
Stiprus likerio ir sauso vyno kvapas dvelkia ore nuo sudužusių
butelių bare. Visur pilna stiklo šukių, sulūžusių baldų ir medienos
atplaišų. Jei nebūtų kraujo žymių, būtų galima pamanyti, kad per salę
prasiautė tornadas.
Jie eina toliau ir sustoja prie metalinio rėmo šalia stalo ir kruvinos
beisbolo lazdos.
Saga apsižvalgo po patalpą ir bando rekonstruoti įvykį. Barmenas
buvo pirmoji auka, į jį buvo nukreipta užpuoliko agresija. Moteriai
buvo perpjautas kaklas ir ji kelis metrus tampyta, kol išnešta.
– Ką pasakysi? – klausia Natanas.
Saga lėtai apsisuka ir apsižvalgo po nuniokotą barą. Ji mano, kad
viskas prasidėjo nuo kovos, kelių smūgių ir spyrių, o tik paskui
prasidėjo tikroji egzekucija beisbolo lazda.
Ji pasižiūri į priešingą sieną ir mato kraujo balą; kraujo spaudimas
turėjo būti aukštas, nes aptaškyta visa siena iki rausvos sieninės
lempos.
Čia pasireiškė netramdomas smurtas.
Ekspertai greičiausiai šioje vietoje rado peilį.
Atrodo, kad buvo keli dūriai į plaučius ir širdį.
Paskui kūnas buvo numestas prie laukujų durų.
Auka dar buvo pusiau gyva, kruvina ranka bandė pasilaikyti už
kolonos.
– Tai jis, – sako Saga.
– Taip atrodo, – pritaria Natanas.
– Ar yra kas nors, kas rodo, kad būta seksualinio nusikaltimo? –
paklausia Saga.
– Ne, – atsako prokuroras.
– Ar peržiūrėjote visus stebėjimo kamerų įrašus šioje srityje? –
paklausia Natanas.
– Deja, vienintelė kamera, galinti ką nors parodyti, yra uždengta
pastoliais... Greičiausiai vis tiek nebūtų jokios naudos, nes lauke
buvo tamsu ir blogas oras.
– Aišku.
– Mes turime tris liudininkus, kurie matė didelį suaugusį vyrą
gatvėje prieš tai... Agresyvų ir rėkiantį.
– Aš norėčiau perskaityti liudininkų parodymus, – sako Saga.
– Vienas iš jų pateikė gana gerą apibūdinimą, – sako Arnė ir ieško
garsinio failo savo iPad.
Jie prieina arčiau, jis paspaudžia įrašo mygtuką ir visi išgirsta
malonų, bet šiek tiek džeržgiantį pagyvenusios moters balsą.
„Pirma, aš išgirdau riksmą, vyro riaumojimą... Žinoma, buvo
nejauku... Paskui pamačiau jį po pastoliais. Jis buvo stambus
penkiasdešimtmetis vyras, galbūt dviejų metrų ūgio, plačiapetis... Jis
dėvėjo juodą plastikinį lietpaltį, ne nailoninį... jis judėjo netolygiai...
Ir kai jis priėjo arčiau rodyklės, šviesa krito ant jo, ir aš pamačiau,
kad jo veidas kruvinas... Jis elgėsi ypač agresyviai, rėkė ir spardė
stovinčias mašinas, pakėlė akmenį nuo žemės ir prieš dingdamas
metė jį į jaunuolių būrį kitoje gatvės pusėje.“
„Ar galite apibūdinti jo veidą?“ – paklausia tardytojas.
 „Nežinau, daugiausia galvojau, kad jis kruvinas, pamaniau, kad
susižeidė... Bet jo galva buvo didelė ir stiprūs pečiai... Nežinau,
sunku pasakyti... Aš pagalvojau, kad jis atrodo kaip rusų smogikas,
tarsi jie turėtų specialią išvaizdą.“

***
Karolinskos instituto Teisės medicinos katedra yra raudonų plytų
pastate, šiauriniame Stokholmo pakraštyje. Advento žvaigždės ir
girliandos baltai šviečia už užuolaidų.
Šiukšlės iš perpildytos šiukšliadėžės supūstos po belapiu rožės
krūmu.
Natanas ir Saga įvažiuoja į stovėjimo aikštelę ir išlipa iš
automobilio.
Prieš pat duris stovi baltas Jaguar ir jiems einant pro šalį Saga
pastebi, kad ant automobilio stogo guli juodas portfelis.
Saga jį paima ir įeina vidun paskui Nataną.
Nuo sunkių vežimėlių grindys tuščiame koridoriuje nelygios. Durų
rėmai ir grindų grindjuostės aptriušusios.
Puansetijos, baltos samanos ir dirbtinės musmirės stovi ant kavos
staliuko.
Durys į profesoriaus kabinetą praviros.
Nolenas sėdi priešais kompiuterį, apsirengęs baltą chalatą. Jo
veidas lygus ir liūdnas, o pilki plaukai apkirpti.
Kažkas purškiamais dažais ant sniego jo lange parašė Twisted
Christmas.
Saga pasibeldžia ir įeina.
– Mano panašus, – tarsteli Nolenas, pamatęs Sagos laikomą
portfelį.
– Aš jį radau ant tavo automobilio stogo, – pasako Saga ir padeda
portfelį ant stalo.
– Jo neturėjo ten būti, – burbteli jis ir pakyla nuo kompiuterio.
– Mes ką tik iš Piligrimo baro, kalbėjome esu Arne Rosanderiu,
mums sakė, kad gavai ir apžiūri kūnus.
– Jūs atsisakote minties apie Jureką Valterį? – klausia Nolenas.
– Tai ne jis, mes turime liudininkus ir susiliejusį saugumo kameros
įrašą, – atsako Natanas.
– Kai rasime tikrąjį žudiką, žmogžudystės pasibaigs... Kai tik
susisieksime su Jonu, jis galės grįžti namo, – sako Saga.
Nolenas palinksi ir jo siauros lūpos nelinksmai nusišypso. Abiem
rankomis pasiremdamas į stalą jis atsistoja.
– Tuomet pradėkime, – sako jis ir išeina iš kabineto.
Saga ir Natanas seka paskui jį į artimiausią skrodimo salę.
Automatiškai atsidarančios durys suzvimbia ir pasikelia aukštyn.
Baltos sienų plytelės mirksi fluorescencinėje šviesoje.
Saga prieina prie negyvos moters, kuri guli atmerktomis akimis ir
išsuktais keliais. Nuogas kūnas pilkai išbalęs ir kakle žioji ryškiai
raudoni, gilūs pjūviai. Plastikas, dengiantis skrodimo stalą, dubenis ir
latakus, yra kruvinas.
– Kas patvirtino tapatybę? – klausia Saga.
– Erikos Liljesrtand sesuo, nors jai ir buvo sunku ją atpažinti, sakė,
kad galbūt tai nesusipratimas, paskui supratau, kad viskas dėl akių
spalvos.
– O kas negerai? – paklausia Natanas ir pasilenkia.
– Nuo hemolizės visų akys paruduoja, nesvarbu, kokia buvo
ankstesnė spalva, ir tai gali klaidinti artimuosius.
 – Ką gali pasakyti apie ją? – nekantriai paklausia Saga.
Nolenas pakelia negyvėlės ranką.
– Na, matai, kad lavondėmės yra menkos. Jos atsiranda tik ten, kur
kūnas buvo tiesiogiai spaudžiamas ant žemės.
– Ji prarado labai daug kraujo.
– Aš dar nepabaigiau apžiūros, bet greičiausiai mirties priežastis
buvo vidinis kraujavimas ir kraujo aspiracija... Jai buvo perpjautas
kaklas ir sulaužytas stuburas.
– Prokuroras įsitikinęs, kad tai gali būti kriminalinės gaujos darbas.
– Greičiausiai taip ir yra, – atsako Nolenas ir pasitaiso piloto
formos akinius ant nosies.
– Jei jie neklysta, – greitai sako Saga.
– Kalbi kaip Jonas, – atsako jis.
– Ne, bet aš žinau, kad prokuroras klysta, nes tai tas pats žudikas
kaip ir Istade. Aš paprašiau atsiųsti skrodimo protokolo kopijas tau.
– Aš jų dar negavau.
– Tai tas pats nusikaltėlis, – sako ji. – Ir mums reikia jo DNR
pavyzdžio, turiu omenyje, kad auka priešinosi, po velnių, turėtų
pavykti kažką rasti.
– Taip, bet tyrimas užtruks, – sako jis.
Sagos veidas išbalęs, ji susivėlusi, o akys nieko nemato nuo
nemigos.
– Mes žinome, kad dar nebaigei, – sako Natanas, – bet mums reikia
žinoti, ar manai, kad vyras buvo nužudytas pirmas.
Nolenas nusitraukia apsauginę kaukę nuo veido ant smakro ir
pasižiūri į juos abu.
– Kadangi vyras ir moteris panašiu metu kovojo dėl gyvybės,
remiantis jų kūno temperatūra ir yrimu, neįmanoma nustatyti, kuris
mirė pirmas, bet jūs ne to klausiate.
Saga garsiai nusižiovauja.
– Mes norime žinoti, ar užpuolikas norėjo nužudyti tik vieną iš jų, –
paaiškina Natanas.
– Vyras, kaip jūs žinote, atrodo įtikinamiau, bet tai dar nereiškia,
kad jis buvo nužudytas pirmas.
– Ką dabar galvoji? – klausia Natanas ir mato, kad Saga pasirėmė į
plytelėmis išklijuotą sieną.
– Jei, pavyzdžiui, užpuolikas veikė iš pavydo, jis pirmiau pultų
moterį, bet pamatęs jos draugijoje vyrą smurtą nukreiptų prieš jį.
– Tuomet ji yra pirminė auka, nors ir nukentėjo mažiau, – sako
Natanas.
– Bet jeigu tai kriminalinės gaujos darbas, tuomet labiau tikinėtina,
kad buvo taikytasi į vyrą, o ji tebuvo atsitiktinė liudininkė, – tęsia
Nolenas.
– Taip, – atsako Saga nuo sienos.
– Kita vertus, ji buvo apsvaigusi nuo narkotikų, ir vėl tenka grįžti
prie jos. Aš ką tik gavau toksikologinės ekspertizės rezultatus – jos
kraujyje buvo gama hidroksibutirato rūgšties.
Saga pasisuka ir pasižiūri į Noleną.
– GHB... Ar ji buvo sąmoninga, kai ją žudė?
– Ji buvo siaubingai pavargusi, bet aš įsitikinęs, kad buvo
sąmoninga, nes ji taip stipriai laikėsi įsikabinusi... kitaip būtų
nesugebėjusi.
– Ką ji laikė?
Nolenas nueina prie spintelės ir grįžta pas Sagą su plastikiniu
maišeliu ir degtukų dėžute.
Saga laiko maišelį su degtukų dėžute ir bando išvengti blizgesio
nuo lempų.
Degtukų dėžutė – reklaminis produktas. Ant dėžutės nugarėlės ir
priekio nupieštas begalvis skeletas, laikantis po kaukolę kiekvienoje
rankoje.
„Lyg negalėtų apsispręsti, kuri yra jo, – pagalvoja Saga. – Kaip ir
Hamletas su nauja problema.“
Dėžutėje trūksta trijų degtukų.
Ant dėžutės galo baltomis raidėmis parašyta Head. Galbūt tai ir
yra klaida, kurios jie laukė.
 31

Po susitikimo su Nolenu Saga ir Natanas surado naktinį klubą

Head Ringvegeno gatvės 151 namo rūsyje, netoli Lila Blektorns
parko. Pusiau legalus sunkiojo metalo klubas veikė penktadieniais ir
šeštadieniais nuo 12 valandos nakties iki šeštos ryto.
Jie nėra užtikrinti, kad degtukų dėžutė priklauso užpuolikui, bet
nužudytosios draugai buvo visiškai tikri, kad ji nesilankė sunkiojo
metalo klubuose.
Natanas grįžo namo pakalbėti su Veronika. Jis rytoj susitiks su
prokuroru ir pasiūlė Sagai ilgiau pamiegoti ryte, jei nori aplankyti
naktinį klubą.
Planas toks, kad ji nueis šiąnakt, paklausinės apsaugininką prie
durų ir išsiaiškins, ar yra svečių sąrašai, ar klube įrengtos stebėjimo
kameros.
Saga grįžo namo ir miegojo tris valandas, kad užtektų jėgų nakčiai.
Dabar ji buvo nusimaudžiusi ir persirengusi.
Po valandos ji susitiks su Rendžiu.
Ji pasiima telefoną ir paskambina Pelerinai. Po ilgos pauzės vietoj
Pelerinos atsiliepia tėtis ir pasako, kad sesuo rankas išsitepusi
šokolado mase.
– Ar jai viskas gerai?
– Kaip įprastai, – atsako jis.
 – Tu sakai neužtikrintai.
Saga girdi, kaip jis išeina iš virtuvės.
– Ne, tiesiog aš pabandžiau pasimatymus internete... Yra tokia
programa, kurią galima parsisiųsti į telefoną, – pasakoja jis.
– Ką apie tai mano Pelerina?
– Aš jai dar nepasakojau, kažkaip varžausi.
– Dėl internetinių pažinčių?
– Aš mąstau, ką žmonės veikia, kai jie iš tiesų susitinka?
– Aš nežinau, – atsako ji ir atsigeria vandens iš stiklinės nuo
naktinio staliuko.
– Aš jau senokai susirašinėju su laborante iš Upsalos ligoninės ir
norėčiau ją pakviesti vakarienės.
– Taip ir padaryk, – atsako ji.
– Ar palaikysi Pelerinai draugiją vietoj manęs? – klausia jis kur kas
džiugesniu balsu.
– Šį pirmadienį?
– Vakare.
– Aš negalėsiu, ilgai dirbsiu, – sako ji ir girdi, kad sesuo šaukia,
kad jau nusiplovė rankas.
– Dar nesu visiškai beviltiškas, manau, kad galėtų būti smagu, –
sako tėtis.
– Ar galiu dabar pakalbėti su Pelerina?
– Ar tu neprieštarausi, jeigu aš eičiau į pasimatymus?
– Baik, ką tu sau manai? – nekantriai atšauna Saga.
– Pelerina Bauer, – sako sesuo ir perima telefoną.
– Labas, tai aš, Saga.
– Aš jau nusiploviau rankas.
– Ar ruošiesi kažką kepti?
 – Bus šokoladinis pyragas.
– Skanu.
– Taip, – ramiai atsako Pelerina.
– Apie ką galvoji?
– Tėčiams irgi galima verkti.
– Tai žinoma, o kodėl taip sakai? Ar tėtis liūdnas?
– Taip.
– Ar žinai kodėl?
– Jis nenori apie tai kalbėti.
– Jis tikrai nudžiugs, kai paragaus šokoladinio pyrago.
– Žinoma.

***
Po skyrybų Rendis išsinuomojo iš draugo patalpas, kurio reklamos
agentūra „užsilenkė“. Daug įrangos sukrauta tiesiog palei sieną arba
dėžėse. Studija yra gamykliniame geltonų purvinų plytų pastate, kur
ateljė sujungtos plastikiniu stogu su odontologų ir ginekologų
kabinetais, baldų gamintojų, investicinių kompanijų ir padangų
specialistų patalpomis.
Saga eina pro didelius prekybos namus viršutiniame aukšte ir per
koridorių įeina į seną fotostudiją.
– Ar sutikai picų išvežiotoją? – klausia Rendis apkabindamas ją.
– Ne.
Rendis dirba policininku, bet yra aistringas fotografas. Jis
fotografuoja Sagą kiekvieną kartą jiems susitikus.
Dvylika nuotraukų, vidutinio formato.
Vienintelis baldas, kurį Rendis pasiėmė, yra dvigulė lova. Ji stovi
viduryje kambario su kamerų stovais, studijinėmis lempomis,
reflektoriais. Viena siena nukabinėta nuotraukomis.
Lauke už didelio lango tamsu.
Jie sėdi ant lovos, toršero šviesoje valgo picą ir iš kavos puodelių
geria vyną.
Rendis siekia vyno dėžės, stovinčios ant juodos dėžės su šviesos
elementais, ir pripildo puodelius.
– Aš galiu pasilikti tik iki dvylikos, – sako ji, maitindama Rendį
pica.
Rendis buvo įvaikintas vaikų namuose Kinijoje, bet palaiko
kontaktą su savo biologine mama, kuri gyvena Junane, jis užaugo
Lidingės savivaldybėje ir prieš penkerius metus baigė policijos
mokyklą.
Ant sienos jau kabo kelios Sagos nuotraukos, kai kurios tokios
intymios, kad net matosi, kaip maži plaukeliai šviečia ant jos kūno.
Prie lovos guli keli eskizai, nupiešti pieštuku, tai naujos nuotraukos
idėja – ji gulėtų didelėje vyšnių heptagramoje ir būtų nufotografuota
iš viršaus.
Saga paima popieriaus lapą ir apžiūri eskizą.
Lempa apšviečia popierių. Rendis nupiešė jos veidą kaip ovalą su
kryžiumi, o vyšnios tėra maži taškeliai žvaigždės formoje.
– Tai senas pasaulio sukūrimo simbolis, septynios dienos, – sako
jis. – Dievas šeštą dieną sukūrė vyrą ir moterį... Ir padarė juos
pasaulio gyvūnų valdovais.
– Lygūs nuo pradžių, – sako ji.
– Mes nebūtinai turime daryti tokią nuotrauką... Tu gali perteikti
visą sukūrimo istoriją vienu pirštu, kaip daro Ai Veivei.
– Ne, – nusišypso ji.
– Arba mes galime suvalgyti visas vyšnias.
 – Baik, geriau padarom nuotraukos kompoziciją.
Rendis išdėlioja vyšnias ant grindų ir pradeda reguliuoti kamerą,
šviesą atspindinčius ekranus ir šviesas.
Saga atsikelia nuo lovos, nusimauna džinsus ir pakabina juos ant
apšvietimo stovo. Ji nusivelka seną Adidas švarkelį ir eina prie
didelio veidrodžio, atremto į sieną.
Net nepastebėdama, kad Rendis sustojo, ji numeta švarkelį ant
žemės ir nusivelka nusidėvėjusią palaidinę. Jis spokso į ją, kol Saga
dažosi vyšnių spalvos lūpdažiu lūpas ir spenelius.
Kažkas nukrenta ant grindų ir ji pakelia akis. Rendis numetė sunkią
virvę ant grindų, atsiprašydamas sumurma ir pakelia.
– Ar tau nešalta? – dusliai paklausia jis.
– Kol kas ne.
– Tuoj sušils nuo lempų.
Ji užsuka lūpdažį ir uždeda dangtelį, nusimauna kelnaites ir seka jo
instrukcijas, atsiguldama žvaigždės viduryje, kad jos vyšniniai
speneliai sudarytų vientisą liniją su vyšniomis ant žemės.
Praeitą savaitę Saga fotografavo Rendį, sėdintį nuogą su angelo
sparnais ant nugaros ir brendžio buteliu rankoje.
Rendis pritaisė fotoaparatą prie pantografo, kad ji galėtų pakelti iki
pat lubų ir fotografuotų iš viršaus. Jis užlipa kopėčiomis, pasižiūri į
ją, nulipa žemyn ir patraukia kopėčias.
– Ar tu pasiruošusi?
– Man taip ir gulėti?
– Tu neapsakomai graži, tai beprotiška, – sako jis.
Jis užlipa ant kopėčių ir apsuka juostelę, nulipa žemyn, patraukia
kopėčias ir pasuka šviesas bei pilkai sidabrinį ekraną.
– Gerai, – murma jis, – nuotraukos bus žiauriai geros...
 Saga šiek tiek sulenkia vieną kelį.
– Gerai, labai gerai, taip ir laikyk.
– Ar eisi su manimi pas tėtį ir Peleriną sekmadienį?
– Jau sakiau, kad mielai, – atsako Rendis ir toliau fotografuoja.
Jo žvilgsnis susitelkia, jis jau mato išryškintas nuotraukas, jos baltą
odą ir spindintį grožį keistoje žvaigždėje iš vyšnių. Šonkauliai iškilę
po oda lyg kalvotas paplūdimys, o šviesūs gaktos plaukai atrodo
žalvariniai.
Po paskutinės nuotraukos Saga atsistoja ir suvalgo likusias vyšnias
iš dubens. Ant jos nugaros likę raudonos žymės nuo kieto paviršiaus.
– Mes greit baigsime įžangą? – paklausia ji.
– Galbūt, – atsako jis.
Saga pamirksi akimis lempų šviesoje ir atsigula ant lovos krašto.
Laukia, kol jis ištrauks paskutinį kabelį. Dar liko kelios valandos iki
jos vizito į sunkiojo roko klubą. Rendis atsisėda ant lovos ir
nusitraukia palaidinę. Ji apsiverčia ant nugaros ir jis bučiuoja jos
kaklą ir krūtinę.
Ji sukryžiuoja kojas ir užmerkia akis, bet vis tiek jaučia jo deginantį
žvilgsnį ant odos. Rendis bučiuoja jos pilvą ir vidines šlaunų puses, ji
jaučia jo drėgną kvėpavimą prieš pradedant švelniai ir tolygiai laižyti.
Ji pasiduoda jo šiltos, drėgnos burnos glamonėms.
Švininiai lempų gaubtai trakši nuo karščio.
Ji uždeda ranką ant jo galvos ir išgirsta pagreitėjant jo kvėpavimą.
Pulsuojantis karštis sklinda kūnu.
– Lėčiau, – sušnibžda ji.
Jis švelniai tęsia, šiek tiek pasislenka į šoną ir nepastebi, kad su
koja apverčia toršerą. Ji mato krentant lempą ir pajunta, kai Rendis
sudreba tarp jos kojų, kai lempa nukrenta ant žemės ir užgęsta.
 – Šūdas, kaip išsigandau, – nusišypso jis.
– Pajutau, – nusijuokia ji.
– Ar viskas gerai?
Ji šypsodamasi palinksi galva, padeda jam nusimauti kelnes ir
paguldo ant nugaros. Ji žiūri į jo nuogą kūną, raumenis, siaurus
klubus, tiesius plaukus apie lytinius organus ir pusiau sukietėjusį
penį.
Saga paima prezervatyvo pakelį, gulintį po jo iPad šalia lovos,
atplėšia ir jųdviejų žvilgsniai susitinka. Ji atsargiai paima jį, viena
ranka laikydama sustandėjusį penį užmauna prezervatyvą.
Ji palinksta prie jo, prasižioja ir pajunta prezervatyvo kvapą ir
įsitempusį latekso paviršių prie savo lūpų ir liežuvio.
– Eikš, – taria jis.
Ji atsisėda ant jo ir leidžia iki galo įslysti, stipriai apkabina ir
pradeda judinti klubus.
Ji palinksta į priekį, atsiremia į jo krūtinę, alsuodama ritmingai
juda. Jis kvėpuoja greičiau, abiem rankom gniaužia jos sėdmenis,
atlenkia galvą atgal ir dejuodamas išsilieja.
Saga negalėjo pasiekti orgazmo, ji net nebuvo priartėjusi, viskas
įvyko per greitai, bet ji jau žino, kad jis taip elgiasi. Jie tuoj pratęs, ir
ji turės daugiau laiko antrą, trečią kartą.
Rendis nusitraukia prezervatyvą ir jį užriša. Jie guli šalia vienas
kito nieko nesakydami. Jo kvėpavimas vis dar padažnėjęs. Po kurio
laiko, jis pasilenkia prie jos ir pradeda švelniai čiulpti spenelį.
Saga glamonėja jo drėgną kaklą, kai drabužių krūvoje suskamba
telefonas. Ji atsikelia, susiranda striukę ir išsitraukia telefoną.
– Bauer, – atsiliepia ji.
– Jau vėlu, bet pasiteisindamas galiu pasakyti, kad prašei visų
smulkmenų ir nori išgirsti kiekvieną detalę, kuri padėtų sudėlioti
nusikaltėlio paveikslą, – sako prokuroras Arnė Rosanderis.
– Aišku, – susikaupusi atsako Saga.
Ji pasitraukia kelis žingsnius nuo lovos. Jos kūnas vis dar tirta. Pro
langą mato, kad kambarys name, kitoje gatvės pusėje, yra
perdažomas, šviesa dar įjungta, o dažymo kopėčios paruoštos.
– Galbūt tai nieko svarbaus, – tęsia Arnė Rosanderis, – bet aš
kalbėjau su mūsų liudininkų psichologe. Šiandien ji bendravo su
moterimi, mačiusią užpuoliką iš baro... Anksčiau ta moteris mums
negalėjo pasakyti visiškai nieko, taip kartais būna, bet praėjusią naktį
jinai susapnavo jį.
– Aš klausau.
Saga vėl atsisuka į ateljė. Rendis guli nuogas lovoje su žibančiomis
akimis.
– Tai stambus vyras su plačiu sprandu, apkirptais plaukais ir
kruvinu veidu... Ir, paklausyk, tai įdomu, jis nešiojo perlų auskarus.
– Ar ji iš tiesų prisimena, kad jis turėjo auskarus?
– Ne, tai tebuvo jos sapnas, bet plaukai ir kraujas sutampa su kito
liudininko parodymais.
Saga padėkoja už pokalbį ir grįžta pas Rendį. Ji atsigula į jo glėbį ir
pajunta vyro ranką skiriantis kelią tarp jos kojų.
 32

Saga sustoja prie įėjimo į Head klubą. Lauke pasidarė žvarbu.

Mažos trapios snaigės skraido šviesos ruože prie naktinio klubo
lempos, apšviečiančios neryškias duris į klubą.
Aukštas apsaugininkas su neperšaunama liemene ir šviesiais
plaukais, surištais į arklio uodegėlę, žvelgia į jaunus vyriškius juodais
drabužiais, stovinčius ir rūkančius už šiukšlių konteinerio. Plikas
apsaugininko kaklas pilkai mėlynas nuo tatuiruočių.
Didelis nailoninis maišas su statybinėmis atliekomis po renovacijos
guli nutemptas ant šaligatvio bortelio.
Pusė penkių ryto, bet muzika, sklindanti iš rūsio, riaumoja.
Saga užmigo po antros sueities su Rendžiu ir neatsibudo iki be
penkiolikos keturios. Prieš išeidama užrakino savo ginklą ir
policininko pažymėjimą jo ginklo spintelėje. Ji žino, kad šefas
niekada neleistų jai aplankyti nelegalaus klubo kaip užsimaskavusiai
agentei. Jau užteko šaršalo po jos kelionės į Čikagą ieškant Triušių
žudiko.
Saga priartėja prie įėjimo, kai juodas taksi automobilis sustoja prieš
ją. Trys jauni vyrai, apsirengę ilgais juodais apsiaustais, išlipa iš
automobilio, keliais žodžiais persimeta su apsaugininku, paskui yra
įleidžiami į vidų ir pradingsta žemyn laiptais.
Kai Saga priartėja, apsaugininkas pasitraukia į šalį, kad neužstotų
lempų šviesos.
– Ar princesė tikra, kad atėjo į tinkamą vietą? – paklausia jis ir
daugybės raukšlių nusėtas veidas nusišypso.
– Taip.
– Kaip pasakysi, – sako jis ir atidaro duris, kad muzika sustiprėtų.
– Ar turite stebėjimo kameras? – paklausia ji.
– Ne, kodėl galvoji...
– Niekur?
– Mums neleidžiama jas turėti.
Saga nieko negali padaryti, tik nusišypso – nelegalus klubas
rūpinasi dėl leidimų. Ji lipa žemyn stačiais betoniniais laiptais, kol
apsaugininkas už jos uždaro duris.
Žemo dažnio rimtą kartais nustelbia kažkoks riaumojimas.
Pačioje laiptų apačioje, prieš įeinant į klubą, yra saugumo patikra.
Priešais Sagą yra trys jaunuoliai, jie pasirašo narių sąraše, sumoka ir
praeina pro metalo detektorių.
Muzika riaumoja tarp betoninių sienų, ant kurių dreba žymių klubo
lankytojų nuotraukos.
Saugumo patikra rūpinasi stambi moteris dvigubu smakru, nuskusta
galva, apvaliais akiniais ir juodomis odinėmis kelnėmis.
Saga pasižiūri į sąrašą, kuriame rašomas vardas, elektroninis paštas,
ir pasiruošia susimokėti.
Ji eina pro detektorių ir galvoja, ar sąrašas pildomas tik reidų metu,
kad būtų galima pasinaudoti alkoholio įstatymų spraga ir privačių
asmenų pinigais, o po klubo uždarymo sunaikinamas.
Marškinėliai su Tribe 8 paveiksliuku išsitempia ant
apsaugininkės pilvo. Jos masyvios rankos ištatuiruotos gražiomis
gėlių girliandomis.
 Trijų vaikinų gauja rėkauja tarpusavyje, juos galima išgirsti pro
muzikos riaumojimą, ir vienas jų nustumiamas prie tualeto.
Saga eina pirmyn ir atsistoja su ištiestomis rankomis ir ją staigiai
aplanko galingoji apsaugininkė.
– Aš pasirašiau sąraše, bet...
– Ką? – rikteli apsaugininkė.
– Aš pasirašiau sąraše, – garsiai sako Saga, – bet nežinau, ar esu
bendrame narių sąraše.
Apsaugininkė patampo pečiais ir pamoja, kad ji eitų tolyn. Daugiau
svečių leidžiasi laiptais žemyn.
– Įeikite.
– Ar yra koks nors narių registras...
Apsaugininkės veidas lipnus nuo prakaito ir akys skvarbios už
akinių.
– Apie ką tu kalbi? – paklausia ji.
Saga nusuka akis, įeina į rūbinę ir apsidairo aplink. Durys į moterų
tualetą atsidaro ir išeina moteris, pasidažiusi tamsiu lūpdažiu.
Saga suspėja pamatyti žmonių spūstį veidrodyje prieš durims vėl
atsidarant. Ji užlipa ant vyro, sėdinčio ant grindų su telefonu prie
ausies, kojos ir įeina į patalpą su scena.
Kai ji praeina dvejas duris su guminėmis juostomis prie grindų,
atsiduria visiškoje tamsoje.
Garso lygis nežmoniškas.
Muzikinė grupė groja ant scenos ir sodrūs boso garsai vibruoja
kūne. Minia stumiasi pirmyn, šokinėja ir kelia rankas į viršų.
Patalpa perpildyta.
Beveik neįmanoma prasibrauti pirmyn.
Žmonių banga pristumia ją į šoną, ji prispausta prie sienos ir naujas
srautas grąžina ją į staigią tamsą.
Publika stumdosi, šokinėja, šoka ir dainuoja kartu.
Daugybė kolonėlių pritvirtinta prie lubų. Dūmai veržiasi pro
sukryžiuotus prožektorius.
Visiškai neįmanoma susikalbėti. Iki tol, kol ji suras organizatorius,
jai nelieka daryti nieko kito, tik stebėti aukštus vyrus, įžengusius į
penktą dešimtį.
Jei jis būtų čia, būtų nesunku jį pastebėti, beveik visa publika –
jauni ilgaplaukiai vyrai su juodais drabužiais.
Saga atsiprašo ir pabando brautis arčiau sienos, kaip įmanoma
toliau nuo chaoso prie scenos.
Bosinė gitara ir būgnas su dvigubais pedalais palaiko ypač greitą
tempą, o ritminė gitara groja greitus, pasikartojančius akordus.
Grupės solistas vilki juodus džinsus ir palaidinę su vingiuotomis
raidėmis užrašytu žodžiu Entombed.
Iš garsiakalbio sklinda riaumojimas, lydimas gerklinio urzgimo,
kažko panašaus į dundantį gerklinį dainavimą.
Publika pasitraukia atgal ir prispaudžia Sagą prie sienos.
Ji niekaip negali atsilaikyti, nors abiem rankom stumia žmones nuo
savęs.
Tuo metu, kai publika vėl griūna į kitą pusę, ji pajunta ranką ant
savo kojos. Apsisuka, bet negali pamatyti, kieno tai ranka, per tamsu
ir visi jau juda pirmyn.
Barzdotas vyras su blizgančia plike šoka ir spirdamas iškelia koją į
orą. Jis neišlaiko pusiausvyros, nukrenta ant grindų ir nusivolioja
kelis metrus.
Saga bando nusigauti iki baro. Ji skinasi sau kelią palei sieną.
Publika šokinėja ir vėl susiburia palei scenos kraštą, rėkdami
drauge su pokšinčiu balsu ir keldami rankas į viršų.
Muzika tvinkčioja Sagos krūtinėje ir kakle.
Moteris su trumpu blizgiu lakiniu sijonu išpila alų, bandydama
atsigerti iš plastikinio puodelio. Už jos stovi vyras su banguotais
plaukais ir gniaužo jos krūtis. Ji muistosi, tačiau ir toliau geria iš
plastikinio puodelio.
Saga braunasi pirmyn, stumdo visus, kas užstoja kelią, per pečius
jai stipriai trinkteli, bet ji nekreipia dėmesio ir toliau braunasi pro
vyrus.
Ji pasiekia pakeltą didžėjaus pultelį su organinio stiklo sienomis ir
kabeliais, pritvirtintais prie grindų.
Oras šiltas ir pripildytas prakaito, alaus ir sauso aromato nuo dūmų
aparatų.
Šviesa nuo scenos sukasi apie publiką.
Kiek toliau nuo baro Saga pastebi vyro siluetą, kuris yra bent
trisdešimt centimetrų aukštesnis nei aplinkiniai.
Ji beveik tikra, kad vyro galva nuskusta.
Saga bando apeiti aplink didžėjaus pultą, bet publika vėl nustumia
ją atgal.
Muzika sulėtėja ir tarsi plaukia oru. Bosiniai būgnai nutilo, o
lėkštės ramiai dzingsi.
Solistas nusitraukia palaidinę, atsistoja toliausiame scenos kampe,
dešinę ranką iškelia į orą ir paskui lėta bėga pirmyn.
Publika prasiskiria į dvi dalis, juda į šonus, palikdama tarpą
viduryje.
Ant grindų voliojasi šiukšlės, tušti plastikiniai puodeliai ir
džinsiniai švarkai.
Dvi publikos pusės stovi viena prieš kitą, pūškuodamos ir
laukdamos tęsinio.
Staiga muzika vėl pagreitėja, ir visi vyrai abejose pusėse skuba į
tuščią erdvę, rėkdami ir stumdami vienas kitą susiduria ir virsta ant
grindų. Šviesiaplaukis vaikinas plojasi ant grindų ir keli vyrai
užkliūva už jo. Kitas ranka pamosuoja palei veidą ir nuo jo pirštų
teka kraujas.
Ritmas ausyse riaumoja ir ryškios šviesos plieskia nuo scenos.
Saga prisispaudžia prie pulto ir alkūne gauna į skruostą nuo vyro,
bandančio užlipti ant draugo pečių.
Prakaitas bėga jos nugara, kai ji vėl pasiekia minią prie baro.
Tamsoje akimis ieško stambaus vyro. Žmonės trypčioja prie baro ir
tolyn siunčia plastikinius puodelius alaus.
Jaunas vyras ilgais banguotais plaukais palei skruostus kreivai
pasižiūri į Sagos akis, kažką pasako.
Solistas vėl perskiria publiką.
Saga priartėja prie vyro tatuiruota galva, stovinčio tarp baro ir
kėdžių. Ji prieina dar arčiau ir paklausia, ar jis matė vyresnį vyrą su
nuskusta galva. Ji rėkia į vieną jo ausį, kad vyras išgirstų klausimą.
Apgirtęs jis pasižiūri į ją, kažką burbteli ir nueina tolyn.
Tik dabar ji supranta, kad jis klausė, ar jis panašus į tokį, kuriam
patinka policija.
Muzika lėtėja, artėja nauja banga.
Dūminės šviesos nušviečia publiką ir ji vėl pamato aukštą vyrą
skusta galva. Jis stovi prie nišos į tarnybines patalpas. Šviesa sužimba
ir paskui pasidaro tamsu.
Taktas staigiai pagreitėja ir riksmai nuo scenos viską užgožia, kai
jaunuoliai vėl bėga vienas į kitą.
Jie susiduria ir griūva vienas ant kito.
 Du vaikinai susiduria ir spardosi, bet kiti juos atskiria.
Saga sugeba prasibrauti pro barą ir prieina prie nišos. Aukštajam
vyrui ne daugiau kaip dvidešimt metų. Jis stovi plonomis
tatuiruotomis rankomis atsirėmęs į sieną.
Ji eina toliau, apžiūri antrą nišą ir visus veidus silpnoje šviesoje.
Publika šokinėja ir stumdosi.
Bosinė ir ritminė gitaros groja greitą akordų seką.
Solistas laiko mikrofoną abiem rankom ir urzgia.
Ant sidabrinio podiumo šalia scenos aplink stulpą šoka moteris su
apatiniais. Ji sukasi ratu, viena koja užsikabinusi už stulpo, apsisuka
ir nusileidžia žemyn.
Saga mato, kad vyras su tatuiruota galva braunasi per žmones prie
įėjimo.
Jinai seka jį, gauna smūgį į nugarą ir atsitrenkia į vyrą, kuris
padeda išlaikyti pusiausvyrą.
 33

Saga stengiasi nepaleisti iš akių vyro su tatuiruota galva.

Publika atsitraukia atgal ir ji, įtraukiama į judesį, laikosi, kad
nenugriūtų, alus taškosi jai į veidą, ji užkliūva už didžėjaus pulto ir
trenkiasi į organinį stiklą.
Pasitraukia prie sienos, užlipa ant pamesto sportinio bato,
pasitraukia nuo žmogaus, kuris viską aplink save daužo, pasiekia
duris ir įeina į rūbinę.
Šaltas oras atsklinda nuo įėjimo, muzika vis dar aidi per sienas, bet
čia kur kas tyliau.
Parūkyti lauke išėję svečiai laiptais leidžiasi žemyn. Jie parodo
savo anspaudus apsaugininkui.
Cigarečių automate išrikiuotos dėžutės su skeletų nuotraukomis.
Vyras su tatuiruota galva, laikydamas telefoną prie ausies, įeina į
vyrų tualetą.
Saga seka paskui jį ir ją pasitinka stiprus šlapimo ir kvepalų
dvokas. Grindys šlapios, su patamsėjusiais popieriniais
rankšluosčiais, alaus stiklinėmis ir uostomojo tabako porcijomis ant
žemės.
Ji mato girtus jaunuolius, stovinčius eilėje prie pisuarų. Vienas iš jų
ranka laikosi pasirėmęs į sieną, o kita ranka laiko pimpalą. Šlapimas
taškosi aplink tabako maišelius ant žemės, pasiekia kraštus ir aptaško
sieną ir grindis.
Vyras su tatuiruota galva išeina iš būdelės.
Dangčiai palikti ant šlapių grindų netoli klozeto.
– Aš neišgirdau, ką tu atsakei į mano klausimą, – sako Saga ir
atsistoja priešais jį.
– Ką? – sumurma jis ir pažvelgia į jos akis.
– Aš ieškau penkiasdešimtmečio vyro, kuris...
– Jinai tiesiog nori pasidulkinti, – atsako kažkas kitas.
– Aš nesuprantu, apie ką tu kalbi, – burba vyras su tatuiruota galva.
– Aš manau, kad supranti.
– Užsikrušk, – nusikeikia jis ir pastumia ją į krūtinę.
Ji seka paskui vyrą pro duris į rūbinę ir išgirsta plojimus ir švilpimą
už nugaros.
„Tai neįmanoma, – galvoja ji ir sustoja. – Degtukai nebūtinai
priklausė žudikui, o jeigu ir priklausė, dar nereiškia, kad jis dažnai čia
lankosi.“
Ir tai viskas, už ko jie gali užsikabinti – galimas žudiko ir naktinio
klubo ryšys.
Tikėtis pamatyti žudiką minioje – beviltiška.
Klubas jau užsidaro ir bus lengviau atskirti tuos, kurie dirba čia.
Kas nors turi ką nors žinoti.
Saga grįžta į didžiąją salę. Publika iškeltomis rankomis šokinėja
priešais sceną, o gitaristas jau groja abiem rankomis.
Skamba įmantrus ritmas, akordai tampa duslesni, lėtesni.
Visas grojimas pasibaigia vientisu kaukimu.
Jau pusė šešių.
Grupė palieka sceną ir techniniai darbuotojai iškart pradeda
išmontuoti įrangą.
 Ausyse ūžia, lempos ant lubų vis dar plieskia.
Saga bando įžiūrėti visų išeinančiųjų veidus. Apsaugininkai vaikšto
aplink ir žadina vyrus, užmigusius palei sienas, ir labiausiai
apgirtusiems padeda išeiti.
Aikštelė ištuštėja, vieniši drabužiai su plastikiniais puodeliais ir
kitu šlamštu lieka gulėti ant grindų.
Apibraižyta juodos spalvos scena ištuštėjusi.
Keli girti vaikinai baubia ir rėkia, lipdami laiptais prie išėjimo.
Raudona spintelė su gesintuvu nukrito nuo sienos ir guli ant grindų.
Su žmonių srautu Saga eina link darbuotojų, tebestovinčių prie
baro. Moteris, kuri šoko aplink stulpą, dabar stovi su chalatu, garso
inžinierius su pilka barzda maloniai šnekina apsaugininkę,
nešiojančią apvalius akinius.
Barmenas pasiūlo alaus ir gėrimų.
Saga prieina prie jų ir prisėda ant baro kėdės, kuri prisukta prie
grindų, ir atsisuka į barmeną.
– Norėčiau gauti jūsų naujienlaiškius, – sako ji.
– Tokių neturime, – sumurma jis šluostydamas barą.
– Kaip informaciją gauna dalyviai? Per feisbuką ar...
– Ne, jie nieko negauna, – atsako jis ir žiūri į Sagą.
– Kodėl tu tiek daug klausinėji? – įsiterpia apsaugininkė.
– Aš ieškau žmogaus, kuris dažnai čia ateina, – garsiai sako Saga,
kad visi girdėtų.
– O kas tu tokia? – paklausia barmenas ir pasikaso ausį.
– Draugė.
– Kieno? – paklausia jis, barbendamas per barą.
– Mes užsidarome, – praneša apsaugininkė.
– Aš penkiasdešimtmečio vyro, kuris čia lankosi, – tęsia Saga. – Jis
aukštas, stambiu kaklu, trumpai kirptais plaukais.
– Čia apsilanko neįtikėtinai daug žmonių, – atsako barmenas.
– Jaunų ir vilkinčių juodais drabužiais? – perklausia Saga.
– Jis tebando padėti, – aštriai atkerta apsaugininkė.
– Aš tik noriu pasakyti, kad tas, kurio ieškau, turėtų išsiskirti, –
paaiškina Saga.
– Penkiasdešimtis, skustagalvis stambiu kaklu, – sako barmenas ir
parodo į nuotrauką už savęs.
Dainininkas Udo Dirkšneideris nufotografuotas klube.
Raumeningas vyras, trumpais nuskustas šviesiaplaukis odine striuke
ir plastikine alaus stikline rankoje.
– Tas, kurio ieškau, gali labai greitai supykdyti ir sulaužyti daiktus,
– priduria Saga.
Barmenas patrūkčioja pečiais ir apsaugininkė pasižiūri į laikrodį
telefone. Scenos techninis darbuotojas, kuris susuko kabelius, prieina
prie baro atsigerti vandens.
– Kas nutiko? – paklausia jis, žiūrėdamas į Sagą.
– Ar dažnai čia vyksta muštynės? – paklausia ji.
– Tu kalbi apie publiką, kuri... Tai ne muštynės, tai tiesiog lengvas
pasistumdymas, visi įsitraukia, prisiekiu, nepatenkintų nebūna, – sako
jis, išgeria vandenį ir pradeda eiti išėjimo link.
– Čia niekada nebūna muštynių, – sako apsaugininkė.
– Visai įmanoma, kad jis turėjo perlų auskarus, – tęsia Saga ir akies
krašteliu mato, kad šokėja nusisuka.
– Tėčio tau reikėtų pasiieškoti kur nors kitur, – pataria barmenas,
traukdamas tolyn alaus statinę.
Apsaugininkė nusijuokia ir pakartoja žodžius apie tėtį. Saga mato,
kad šokėja eina tarnybinių patalpų link.
 Kažkas šmėkštelėjo jos veide, kai ji nusisuko.
Lyg sumišimas.
Saga pradeda eiti jai pavymui, pastebėdama, kad moteris pagreitina
žingsnius prieš pasiekdama duris ir patraukdama rankeną.
– Palauk, – ištaria Saga stipriu balsu.
Šokėja pradingsta personalo kambaryje. Saga bėga paskutinius
žingsnius ir pasiekia duris prieš joms užsirakinant.
– Tau negalima ten eiti, – sako apsaugininkė.
– Žinau, – beveik negirdimai atsako Saga ir įeina.
Personalo patalpos – belangė erdvė su metalinių spintelių eile, iš
atskirų detalių sudėta sofų grupe, subraižytu stalu ir maža virtuvėle.
Šokėja nuskuba į tualetą ir užsirakina. Apsaugininkė įeina į
personalo kambarį tuo pat metu, kai Saga beldžia į tualeto duris.
– Išeik, man reikia pakalbėti su tavimi, – sako Saga ir tranko į
duris.
– Tau negalima čia būti, – už jos sako apsaugininkė.
– Aš žinau, – atsako Saga. – Bet manau, kad ji žino kažką apie
vyrą, kurio aš ieškau.
– Eime su manimi, kad mes galėtume pakalbėti apie tai.
– Greičiau, – ragina Saga ir vėl pabeldžia į duris.
– Dabar tu man keli problemų, – sako apsaugininkė. – Man reikia
baigti darbą, klubas jau uždarytas ir aš negaliu leisti tau pasilikti
viduje.
– Aš suprantu, bet privalau pakalbėti su...
– Ar tau dar neaišku? – nutraukia apsaugininkė.
Saga nubraukia nuo veido plaukus ir pažvelgia į apsaugininkę.
– Man tai svarbu, – sako ji. – Galbūt jau pastebėjai ir aš būčiau
labai dėkinga, jei galėtum man duoti dešimt minučių.
 Ji vėl atsisuka į tualeto duris, bet apsaugininkė patraukia ją už
rankos ir nutraukia nuo durų.
– Neliesk manęs, – griežtai perspėja Saga.
– Aš buvau tau maloni ir paaiškinau, kad privalai išeiti, bet ką man
daryti, jei tu neklausai?
– Atidaryk! – surinka Saga ir tranko duris.
Apsaugininkė vėl sugriebia Sagą už rankos. Saga apsisuka ir delnu
trenkia jai į krūtinę. Moteris turi atsitraukti kelis žingsnius, kad
išlaikytų pusiausvyrą.
Apsaugininkė išsitraukia išlankstomą policininko lazdą.
– Dabar aš tau parodysiu...
– Užsičiaupk, – nutraukia Saga. – Jau vėlu ir aš pradedu jaustis
suknistai pavargusi, jeigu tu nepasitrauksi...
Saga mato artėjant policininko lazdą ir pasitraukia kelis žingsnius į
dešinę.
Ji jau daug metų nebedalyvauja varžybose, bet vis dar lanko bokso
klubą keturis kartus per savaitę.
Apsaugininkė seka Sagą ir bando vožti jai per petį. Policininko
lazda kreivai artėja iš viršaus su didele jėga.
Saga pasislenka į šoną ir sulaiko apsaugininkės dilbį alkūne.
Moteris atsidūsta ir policininko lazda, pasisukusi ore, atsitrenkia į
vieną iš metalinių spintelių. Apsaugininkė juda kaip kikboksininkė ir
trenkia kairiu kumščiu.
Užuot pasitraukusi ir išvengusi kovos, Saga atlošia galvą, kad
išprovokuotų priešininkę dar labiau pasistengti. Kažkas panašaus į
Ali gudravimą.
Apsaugininkė priartėja ir vėl trenkia.
Saga staigiai smogia kaire ranka, kad nustatytų atstumą iki
priešininkės, tuo pačiu metu pajuda į šoną.
– Mažoji boksininkė, – nusijuokia apsaugininkė ir bando ją pagauti.
Saga trenkia puikų smūgį dešine ranka. Taškosi prakaitas ir
apsaugininkės akiniai nuslysta.
Apsaugininkė sutrikusi, kojos linksta ir ji pasvyra ant šono.
Saga reaguoja į jos nekoordinuotus judesius žemu smūgiu į
šonkaulius iš kairės.
Apsaugininkė suinkščia, pritupia ant kelio, laikosi atsirėmusi į
kartoninę dėžę su tualeto reikmenimis ir pūškuoja kruvinomis
lūpomis.
Saga jau prie jos ir trenkia dešine ranka tiesiai virš tarpuakio.
Stiprus smūgis.
Galva atsilošia lyg kaklo raumenys neveiktų. Apsaugininkės kūnas
sudrimba į kibirą su grindų šepečiu.
Net nepažvelgdama atgal į apsaugininkę, Saga grįžta prie tualeto
durų, trankydama ir šaukdama, kad šokėja atidarytų.
– Po velnių, po velnių, – murma apsaugininkė ir bando atsisėsti,
kraujas bėga iš jos nosies.
– Gulėk, – rikteli Saga ir išspiria tualeto duris.
Durys pokšteli, kai spyna išlūžta ir metalinės lūženos pažyra ant
grindų.
– Nemušk manęs, – maldauja šokėja ir pasilenkia prie kriauklės.
– Aš tik noriu pasikalbėti, – aiškina Saga ir išsitempia ją iš tualeto.
 34

Sagai padėjus du kavos puodelius ant stalo pradeda švisti.

McDonald’s Goto gatvėje ką tik atsidarė. Išeidama iš klubo, Saga
išsitraukė iš merginos piniginės asmens dokumentą, nufotografavo ir
pasitikslino jos adresą, telefono numerį.
Ji vardu Ana Šiolin, dvidešimt dvejų, gyvena Vorbyje.
Dabar ji vilkėjo džinsus ir raudoną pūkinę striukę. Kumštinės
pirštinės ir megzta kepurė guli priešais ją ant stalo, ilgi, rudi plaukai
surišti į kuodą.
– Atsigerk kavos, – paragina Saga ir atsisėda priešais ją.
Ana palinksi ir abiem rankom laiko puodelį, lyg bandytų nuo jo
sušilti. Jos smulkus veidas išbalęs ir į Sagos klausimus ji atsako
pavėluotai.
– Kiek laiko dirbi klube?
– Apie metus, – sako Ana ir paragauja kavos.
Saga pasitrina dešinės rankos krumplius ir iš arti stebi jaunos
moters veidą, lėtus jos judesius.
– Šokis apie stulpą kaip sportas, – kalba Ana, nepakeldama akių.
– Aš žinau, – atsako Saga.
– Bet čia atlieku tik paprastus pratimus, kad nepavargčiau, nes šoku
visą naktį.
– Ką darai per laisvas dienas?
 Ana pasikaso nosį ir pasižiūri į Sagą. Jos paakiai nuo nemigos
pajuodę ir mielos raukšlelės vagoja kaktą.
– Ar gali paaiškinti, kodėl mes čia sėdime? – paklausia ji ir
pastumia puoduką.
– Aš esu saugumo policininkė.
– Saugumo policija, – nusišypso ji. – Žinoma. Ar gali parodyti
asmens dokumentą?
– Ne, – atsako Saga.
– Iš kur man žinoti...
– Papasakok apie vyrą su perlų auskarais, – pertraukia Saga.
– Ką jis padarė? – paklausia ji.
– Negaliu apie tai pasakoti.
Ana žiūri pro langą ir mato, kaip užgęsta gatvės žibintai virš
šaligatvių. Benamė moteris su perkrautu pirkinių vežimėliu stovi
kitoje lango pusėje ir stebi jas.
– Tu matei stambų vyrą su perlų auskarais klube, – klausia Saga.
– Taip.
– Ar dažnai jis ateina?
– Aš mačiau jį gal penkis kartus.
– Ką jis daro?
– Jis sėdi vienas, nedalyvauja, nešoka... Čia jis praleidžia kelias
valandas, geria degtinę ir valgo aitrius riešutus.
Ji vėl paima kavos puoduką, lyg ir siekia cukraus, bet paskui
persigalvoja.
– Ar kalbėjai su juo? – paklausia Saga.
– Vieną kartą, kai kiti vaikinai išpylė ant jo alų... Bet jis atrodo
kažkaip ypatingai, kaip suaugęs vaikas... Su auskarais... Na, aš
nežinau...
 Ji nutyla ir ties jos antakiais susimeta raukšlė. Saga mano, kad
privalo priversti Aną papasakoti daugiau, duoti ką nors, už ko ji
galėtų užsikabinti.
– Ar jis supyko, kai buvo apipiltas alumi?
– Ne, jis tik bandė pasiaiškinti dėl perlų, bet niekas neklausė... Bet
aš girdėjau, ką jis sakė... Tai sesers prisiminimas, ji mirė, kai jam
buvo trylika, tai jos auskarai, ir jis sakė, kad jam nerūpi, jei kiti
juokiasi. Jis priima viską, ką gauna.
– Koks jo vardas?
– Jis prisistato Bebru, – sako Ana ir pavargusi nusišypso. – Jis nėra
toks jau baisus.
Ji atsigeria kavos ir ranka nusivalo lūpas.
– Jūs kalbėjotės, – primena Saga.
Ana trukteli pečiais.
– Truputį.
– Apie ką?
– Įvairius dalykus, – sako ji ir kelioms sekundėms paskęsta savo
mintyse. – Nesakau, kad tuo tikiu, bet jis pasakė, kad turi šeštąjį
pojūtį, kad visada žino, kas pirmas mirs kambaryje, kuriame jis yra.
– Kaip suprasti? – paklausia Saga.
– Jis papasakojo kaip savaime suprantamą dalyką, tada parodė į
Džamalį, vaikiną, kurį pažinojau... Jis negalėjo žinoti, kad aš jį
pažįstu... Po trijų dienų sužinojau, kad Džamalis mirė nuo
aneurizmos, kuri plyšo smegenyse, įgimta patologija... Niekas
nežinojo, netgi pats Džamalis.
Ana pastato puoduką, pasiima savo kepurę, pirštines ir atsistoja.
– Mes tuoj baigsime, – sako Saga.
Ana vėl atsisėda.
 – Ar žinai, koks tikras Bebro vardas?
– Ne.
– Ar turi kokį nors kontaktą, ką nors konkretaus?
– Ne.
– Ar matei jį su kuo nors bendraujantį?
– Ne.
– Ar jis dar ką nors sakė?
– Jis kalbėjo, kad norėtų steigti savo klubą ir paklausė, ar norėčiau
pakeisti darbą.
– Ką tu atsakei?
– Kad man reikėtų pagalvoti.
– Kur jis gyvena?
Ana atsidūsta ir atsilošia.
– Jis atrodė labai neramus, visąlaik kažkur judėjo, neturėjo jokio
nuolatinio adreso, bent jau man taip pasirodė.
– Ar jis įvardino kokį nors adresą? Pasakė, kur tuo metu gyveno?
Pasakojo apie savo draugus, ką nors?
– Ne.
Ana krumpliais pridengia žiovulį.
– Gerai, dar kartą po truputį prisiminkime pokalbį, – sako Saga. –
Jis turėjo kažką pasakyti... Kažką, kas padėtų jį rasti.
– Man reikia pamiegoti, aš visą savaitę dirbu, jis niekada nesakė,
kur gyvena.
– Kaip būtum su juo susisiekusi dėl darbo?
– Nežinau, dar buvo ne laikas, jis juk neturėjo klubo, – atsako ji.
– Taigi tai buvo tik užuomina.
– Iš tiesų, nežinau, jis sakė, kad yra verslininkas, Renesanso
žmogus. Dirba daug įvairių keistų darbų, visko nesupratau, jis kalbėjo
apie apleistą tyrimo centrą Bulgarijoje, ketino jį pirkti, sakė, kad ten
buvo valstybės laboratorija, pasilikusi po komunizmo griūties... Iš
tiesų, neprisimenu.
– Ar jis iš Bulgarijos?
– Nemanau, kalbėjo be jokio akcento... Aš per daug pavargusi,
galva neveikia, – sušnabžda ji.
– Rytoj su tavimi susisieks psichologas, dirbantis su liudininkais, ir
jis tau padės prisiminti truputį daugiau, – sako Saga ir atsistoja.
 35

Laikrodis rodo penkiolika po aštuonių. Sekmadienio vakaras. Saga

ir Natanas Polokas yra priversti baigti dienos darbus.
Ant vienos sienos kabo Europos žemėlapis ir mažesni vietovių
planai, kur buvo surastos aukos, ant kitos – daug spausdintų
nuotraukų iš Baltarusijos filmavimo kameros juostos. Filmuota
tamsoje ir medžiagos kokybė prasta, bet žmogus, vadinantis save
Bebru, vis dėlto matomas. Jo ūgis, kūno sudėjimas ir stiprūs,
nuožulnūs pečiai aiškiai matyti. Truputis plataus sprando, skruosto
linija ir kaukolės forma yra įžiūrima nuotraukas pakreipus skirtingais
kampais.
Stalinės lempos šviesa pagauna subraižytus Natano skaitymo akinių
stiklus, gulinčius prie kompiuterio. Atspindys atsimuša į lubas ir
sugrįžta į stalo kampą.
Jis pasuka galvą, kad pilka arklio uodegėlė nukristų ant nugaros.
Liudytoja iš Piligrimo baro apibūdino agresyvų vyrą, panašų iš
stebėjimo kameros įrašų Baltarusijoje.
Švedijos policija atliko kratą nužudytojo barmeno namuose ir rado
daug filmuotos medžiagos su narkotikais apsvaigintomis ir
prievartautomis moterimis. Jis pats du kartus buvo paleistas
Stokholmo apskrities teismo pritrūkus įkalčių dėl kaltinimų už
prievartavimą.
 Šokėjos Anos Šiolin apibūdinimas atitiko užpuoliko paveikslą.
Jis nešioja perlų auskarus ir vadina save Bebru, atrodo kaip
verslininkas ir nori nusipirkti seną laboratoriją Bulgarijoje.
Atrodo, kad dėl kažkokių priežasčių jis mano turįs antgamtinių
galių. Jo savivertė labai didelė, jaučiasi viršesnis už kitus, galima
manyti, kad jis mato save kaip superherojų, kurio misija – išvalyti
visuomenę nuo nusikaltėlių, kurių teisinė sistema nesugebėjo
tinkamai nubausti.
Kai Saga prieš dvi valandas kalbėjosi su psichologe Žaneta
Fleming, ji sėdėjo virtuvėje, Anos namuose Vorbyje. Buvo dar anksti
pradėti kalbą apie Bebrą, bet Žaneta paaiškino, kad jos jau
struktūrizavo atminties tinklą.
Natanas pradeda pakuotis daiktus ir paaiškina, kad jam reikia grįžti
namo pas Veroniką ir paaiškinti, kaip atrodo teisinė skyrybų
procedūra. Keli žili plaukai nuo jo uodegėlės prilipo prie jo švarko.
– Tau tereikės pasirašyti dokumentus, – sako Saga.
– Man nėra kur skubėti.
Saga nusprendė grįžti namo, nubėgti kilometrą, paskui išsimaudyti
ir paskambinti Rendžiui. Vakar ji nepajėgė susitikti su tėčiu.
Paskutinį kartą jis paklausė, kaip elgtis per pasimatymą, lyg pats
nebūtų anksčiau į juos ėjęs. Pokalbis jai kėlė nerimą, atrodė, lyg tėtis
apsimestų, kad viskas gerai, kad jie atsipalaidavę ir gali bendrauti
kaip suaugę.
Saga prieina prie nuotraukos, kurioje geriausiai matosi Bebro
veidas. Klijai persigėrė per popieriaus kampus.
Jis užfiksuotas akimirką prieš spiriant į sodo lempą, kurios forma
primena liepsną.
Šviesa apšviečia jo veidą iš apačios.
 Nepaisant prastos kokybės, galima įsivaizduoti jo apvalius
skruostus, kaktą ir ausį, kurioje galėtų būti įsegtas auskaras.
– Dabar žinome, kad Bebras gali sėdėti ramiai ir palaikyti pokalbį,
– sako ji. – Jį net galima rimtai įskaudinti, bet jis nesupyksta... Kita
vertus, mes matėme ir jo beprotybę.
– Ką dar žinome? – ramiai paklausia Natanas.
Saga sutinka jo pavargusį žvilgsnį.
– Jis save vadina Bebru, jam apie penkiasdešimt, jo plaukai trumpai
kirpti, nešioja perlų auskarus, kurie priklausė jo mirusiai sesei, – sako
Saga.
– Jis sako, kad turi šeštąjį pojūtį ir švarina Europą, – priduria
Natanas.
– Švediškai jis kalba be akcento, neturi pastovios gyvenamosios
vietos, sako, kad norėtų atidaryti klubą ir nusipirkti apleistą
laboratoriją Bulgarijoje... Jis prisistato kaip verslininkas, bet galbūt
tai tik kalbos... Man nepavyko rasti jokių parduodamų laboratorijų.
Kambaryje kurį laiką tylu. Visas pastatas ramus, nėra daug žmonių,
kurie tokiu laiku dirbtų operatyvinės policijos būstinėje.
Langai Natano kabinete aplipę purvu. Telekomunikacijos bokštas ir
seno policijos pastato smailė raižo tamsų dangų. Viduryje lango
matosi kaktos atspaudas. Nubyrėję rudi lapai guli aplink augalą ant
palangės.
– Kiek laiko Žaneta ketina kalbėti su šokėja? – paklausia Natanas,
sulanksto servetėlę ir išmeta ją į šiukšliadėžę.
– Nenoriu joms trukdyti, Žaneta paskambins, kai pabaigs.
Jie išeina iš kambario ir eina per koridorių, nešvarius kavos
puodelius ir sausainių padėklus palieka mažoje virtuvėlėje ir išeina.
Pakeliui prie lifto jie praeina pro tuščią Jono Linos kabinetą.
 – Mes turime informuoti Joną, kad ne Jurekas valo visuomenę, –
sako Natanas.
 36

Gatvės pustuštės, kai Saga važiuoja namo. Vienišos snaigės skraido

palei žibintus ir apšviestas reklamas. Iš pradžių šaltis lauke
skausmingai kandžioja veidą, paskui užplūsta stulbinantis ir malonus
vidinės šilumos jausmas. Ji jau pradėjo įprasti prie tėčio motociklo,
išmoko mėgautis pusiausvyros centru miesto eisme.
Saga galvoja, kad Jonas kokiu nors metu turėtų pasidomėti tyrimu.
Kitaip jis slėpsis visą gyvenimą ir niekada nesužinos, kad jie susekė
naują serijinį žudiką.
Ji įsuka į Tavasto gatvę, sustoja ir uždengia motociklą brezentu.
Plonas sidabrinis audinys banguoja vakaro vėjyje.
Užlipusi į butą, Saga įdeda pistoletą į dėklą, akimis permeta gautus
laiškus, tiesiai iš pakelio atsigeria apelsinų sulčių ir apsirengia
sportinius drabužius.
Jai bebaigiant apsiauti bėgimo batelius, koridoriuje suskamba
mobilusis. Ant grindų ji išverčia rankinuką, susiranda telefoną,
pamato, kad skambina Pelerina, ir atsiliepia.
– Ką veiki? – vos girdimai paklausia sesuo.
– Einu pasportuoti, žinai, lauke pabėgioti.
– Gerai, – sako Pelerina ir kvėpuoja į telefoną.
– Kodėl nemiegi? Jau vėlu, – klausia susirūpinusi Saga.
– Labai tamsu, – sušnabžda mergaitė.
 – Užsidek širdelės formos lempą.
– Negaliu palikti neužgesintos, – atsako sesuo.
– Gali įsijungti šviesą, aš leidžiu, – sako Saga. – Ar gali nueiti pas
tėtį ir paduoti jam telefoną?
– Ne.
– Kodėl tu nenori nueiti pas tėtį? – paklausia ji.
– Negaliu.
– Ar jis virtuvėje?
– Jo nėra namie.
– Tu viena?
– Turbūt.
– Papasakok, kas nutiko... Dailės pamoka pasibaigė aštuntą valandą
ir tada tu su Miriam mama parėjai namo, o tada tėtis jau būna
paruošęs maistą.
– Jo nebuvo namie, – atsako sesuo. – Aš manau, kad jis ant manęs
pyksta.
– Galbūt tėtis buvo priverstas išvykti į ligoninę, juk žinai, kad jis
padeda žmonėms, turintiems problemų su širdimi.
Saga girdi sesers kvėpavimą telefone.
– Aš girdėjau lauke kikenant, – vos girdimai sako Pelerina. – Aš
pamaniau, kad tai mergaitės klounės.
– Jos neegzistuoja, juk žinai?
Saga negali net pagalvoti, kad galbūt tos kvailos klasiokės atsiuntė
Pelerinai grandininį laišką.
– Ar užsidegei lempą? – paklausia ji.
– Ne.
Staiga Saga išsigąsta, kad mergaitės įsėlins ir iš tiesų sužeis
Peleriną, laikys ją ir išdurs akis atsuktuvu. Ji žino, kad tai tik
vaizduotės vaisius, bet vaikai mėgsta patikrinti ribas, ar lengva jas
peržengti, o tada gali nutikti bet kas.
– Užsidek.
– Gerai.
– Aš tuojau pas tave atvažiuosiu, argi ne šaunu? – klausia Saga.
Jos baigia kalbėti ir Saga paskambina tėčiui, tuo pat metu
užsivilkdama baltą odinį kombinezoną ant sportinių drabužių. Jokio
atsakymo. Ji pabando paskambinti dar kartą skubėdama laiptais
žemyn. Ji palieka balso žinutę ir paprašo susisiekti kaip įmanoma
greičiau.
Ji susiranda Širdies ligų skyrių Karolinskos ligoninėje, bet Larsas
Erikas Baueris šį vakarą nedirba.
Saga nutraukia brezentą, užsideda šalmą ir užveda motociklą.
Važiuodama į senąją Enskedę ji perkrato paskutinį pokalbį su tėčiu.
Ji nesupranta, kaip jie galėjo nesusišnekėti. Tėtis ketino pakviesti
laborantę, su kuria susipažino internetu, vakarienės ir paklausė, ar
Saga galėtų pabūti aukle.
Galbūt ji nesuprato, apie kurią dieną kalbama. Galbūt jos mintys
buvo kitur ir ji automatiškai sutiko.
Prie visų vilų stovi automobiliai, jų priekiniai stiklai apšalę; žolė
prie namų taip pat apšerkšnijusi.
Saga sustoja ir atidaro ketaus vartus, įvairuoja motociklą, išjungia
variklį, atlenkia stovėjimo kojelę ir paskui save uždaro vartus.
Ji nusiima šalmą ir pasižiūri į namą.
Visi langai tamsūs.
Šviesos nuo gatvės žibinto kiek toliau pasiekia sodą. Obels šakos
meta šešėlių tinklą ant pievelės.
Rausvas Pelerinos dviratis su virvelėmis prie vairo guli ant žolės
nuleista padanga.
Saga įeina į namus. Ji mato, kaip jos šešėlis šviesėja ir ilgėja.
Pro garažą apžiūri įėjimą į rūsį.
Prie durų guli sukiužęs futbolo kamuolys.
Sustoja prie laukujų durų ir pasiklauso. Girdisi silpnas, dundantis
garsas, lyg kas bėgtų bėgimo takeliu.
Ji stipriai paspaudžia durų rankeną ir ją patraukia.
Durys neužrakintos.
Garsas patraukus duris pradingsta.
Visiškai tylu.
Durų kilimėliai guli truputį netvarkingai.
Saga nusiima šalmą ir padeda ant stalo, nusiauna batus ir įeina.
Nusidėvėjęs parketas po kojomis ledinis. Ji įjungia šviesą ir geltona
šviesa pasklinda sienomis.
– Labas, Pelerina! – sušunka Saga.
Viduje taip šalta, kad iš jos burnos kyla garas. Ji praeina pro duris į
rūsį ir mato, kad tėčio striukė kaba ant kėdės atlošo virtuvėje.
– Tėti?
Saga uždega šviesą virtuvėje ir mato, kad durys į sodą plačiai
pravertos.
Ji prieina prie atdarų durų ir pašaukia Peleriną.
Vandens šildytuvas rūsyje pradeda kurtinamai burgzti, o paskui vėl
nutyla.
Saga žiūri į drėgną mažo šiltnamio stiklą, kuris atspindi šviesą nuo
virtuvės. Ji mato save, stovinčią tarpduryje, kaip juodą siluetą.
Nuogi medžiai palei kaimynų tvorą juda vėjyje.
Sūpynės iš lėto linguoja.
Saga pasižiūri į tamsų sodą ir uždaro duris.
 Grandininiame laiške buvo parašyta, kad mergaitės klounės ateis,
nutaisys linksmą miną, kad ir tu atrodytum laimingas, kai jos išdurs
tau akis.
Ji grįžta į koridorių ir sustoja prie durų į rūsį. Pelerina nenori ten
eiti. Ten yra šildymo katilas, skalbimo mašina ir smulkintuvė;
garažas su daržo įrankiais ir lauko baldais.
Pelerina bijo vandens šildytuvo, šaltomis naktimis jis taip garsiai
burzgia, kad girdėti visuose namuose.
Saga eina prie laiptų ir mato, kad kažkas purvinais batais lipo jais.
– Pelerina? – pakviečia ji iš pirmo aukšto.
Saga lipa laiptais, kol jos akys pasiekia aukšto lygį, tada sustoja ir
apžvelgia grindis. Ji mato medienos rieves, užlinkusius kilimo
kampus ir tarpą pro vonios duris.
Girdisi tylus, malonus balsas. Saga negali nuspręsti, iš kur jis
sklinda. Lyg skambėtų monotoniška daina.
Saga greitai apsisuka ir pažvelgia žemyn, laikosi už turėklo,
pritupia ir įsitikina, kad durys į rūsį uždarytos.
Ji tyliai lipa į antrą aukštą, tamsoje eina iki Pelerinos kambario,
pasiklauso ir atsargiai atidaro duris.
Tamsoje ji mato pilku plastiku uždengtą EKG aparatą, rausvus
baleto batelius ir uždarytas spintos duris.
Saga įeina, mato, kad lova sujaukta, bet tuščia. Pro langą girdėti
keistas garsas. Nepritvirtinti kabeliai nuo antenos siūbuoja palei
langą.
– Pelerina, – tyliai pašaukia Saga.
Ji įjungia širdelės formos lempą ir rausva šviesa nudažo sienas už
spintelių ir lubas.
Saga pasižiūri po lova ir ten mato saldainių maišelį, apdulkėjusį
laidą ir plastikinį skeletą raudonomis akimis.
Ji atsikelia, prieina prie spintos uždeda ranką ant apvalios bronzinės
spintos rankenos.
– Pelerina, tai aš, – sako Saga ir atidaro duris.
Vyriai sugirgžda ir Saga spėja pamatyti kabančius drabužius, kai
staigus judesys nustumia ją tolyn. Ji atlošia galvą ir ranka
automatiškai ieško pistoleto, kai didelis pliušinis meškinas nusileidžia
ir atsisėda priešais ją.
– Aš galėjau tave sužeisti, – sako Saga.
Ji uždaro duris ir vėl išgirsta dainą. Balsas labai silpnas, beveik
negirdimas. Ji lėtai apsisuka, pasiklauso; jai atrodo, kad daina sklinda
iš svečių kambario.
Saga išeina, nulipa tamsiais laiptais ir pabeldžia į kambario,
kuriame paprastai miega, duris. Kažkas nutraukė pledą ir guli
pasislėpęs ant lovos.
– Ne čia, ne čia, ne čia, – kartoja Pelerina beveik pašnabždomis.
– Pelerina?
– Ne čia, ne čia...
Kai Saga pažvelgia po pledu, jos sesuo iškart surinka iš baimės. Ji
rankomis užsispaudusi ausis ir atrodo mirtinai išsigandusi.
– Tai aš, – sako Saga ir prisitraukia sesę į glėbį.
Sesers širdis plaka greitai, o jos kūnelis suprakaitavęs.
– Tai tik aš, nurimk, tai tik aš.
Pelerina ją labai stipriai apkabina ir kartoja jos vardą:
– Saga, Saga, Saga, Saga...
 37

Jos sėdi lovoje apsikabinusios, kol Pelerina nurimsta, po to abi

nusileidžia į virtuvę. Sesuo laikosi prie pat Sagos ir uždega visas
lempas, kurias praeina.
Saga atidaro šaldytuvą ir randa vakar dienos likučius – kepsnį su
virtomis bulvėmis.
– Kai tik pavalgysime, tau reiks eiti ir atsigulti, – sako Saga ir
ištraukia grietinėlę.
– Tėtis buvo piktas ir nieko nevalgė, – sušnabžda Pelerina.
– Kodėl sakai, kad jis visąlaik piktas?
– Aš jam nusiunčiau savo pirmo piešinio nuotrauką.
– Iš dailės mokyklos?
– Taip. Jis paskambino ir pasakė, kad tai labai gražus šuo, kad
pakabins mano piešinį virtuvėje, bet kai pasakiau, kad tai žirgas, jis
supyko ir padėjo ragelį.
–Ką? Ką jis pasakė? – paklausia Saga.
Pelerina pasitaiso akinius ant nosies.
– Jis tiesiog išsijungė, – atsako ji.
– Tai greičiausiai nutiko per klaidą. Kartais išsikrauna baterija, aš
prisiekiu, jis nebuvo piktas, – nusišypso Saga ir pradeda šildyti
maistą ant kaitlentės.
– O kodėl jis negrįžo namo?
 – Tai greičiausiai mano klaida, aš pamiršau, kad tėtis susitinka su
drauge.
– Ar tėtis pasimatyme? – nusišypso Pelerina.
– Tu žinai, kad aš taip sutikau Rendį.
– Jis labai mielas.
– Taip.
Kol šyla maistas, Saga puode pagamina padažą. Grietinėje ji
ištirpina sultinio kubelį, įberia prieskonių ir įpila šaukštelį sojų
padažo.
– Kuo vardu tėčio mergina? – paklausia Pelerina.
– Neatsimenu, gal Anabelė, – sugalvoja Saga.
– Anabelė, – nusijuokia sesuo.
– Su didelėmis rudomis akimis, tamsiais garbanotais plaukais ir
ryškiai raudonu lūpdažiu.
– Ir auksine suknele su blizgučiais.
– Būtent.
Saga padeda ant stalo dvi lėkštas, pastato stiklines, bruknių
uogienę, popierinių rankšluosčių ir ąsotį su vandeniu.
– Jis greičiausiai išsijungė telefono garsą ir bučiuojasi su Anabele,
– tęsia ji.
Pelerina garsiai nusijuokia ir jos veidas įgauna pirminę spalvą. Jos
kartu sėdi, Saga pasižiūri, kad Pelerina išgertų vaistus nuo širdies ir
paskui abi pradeda valgyti.
– Nejau tėtis tau nepasakojo apie savo pasimatymą? – po kurio
laiko paklausia Saga.
– Ne, – atsako Pelerina ir atsigeria vandens.
– Ar jis tau sakė, kad šįvakar ateisiu?
– Nežinau, – sako Pelerina, valgydama kepsnį. – Nemanau.
 Kai jos pavalgė, Saga išvalo seseriai dantis ir palydi ją iki
miegamojo.
– Išsigandusi aš pasislėpiau, – sako Pelerina ir apsirengia naktinius.
– Duosiu tau patarimą, – sako Saga ir nubraukia plaukus nuo sesers
veido, – jei tau iš tiesų reikia pasislėpti, privalai tupėti tyliai. Negali
kartoti „ne čia, ne čia, ne čia“, nes tada žmonės žino, kur tu esi.
– Gerai, – palinksi galva sesuo ir atsigula į lovą.
– Ir nesislėpk po pledu, – tęsia Saga. – Atsistok už užuolaidų ar
pravirų durų ir stovėk ramiai, kol aš tave rasiu.
– Nes tu esi policininkė.
– Ar nori palikti įjungtą lempą?
– Taip.
– Juk nėra ko bijoti, tiesa? – paklausia Saga ir atsisėda šalia jos.
– Ar tu niekada nebijai? – paklausia Pelerina.
– Ne, niekada, – atsako Saga, nuima sesers akinius ir padeda juos
ant naktinio stalelio.
– Labanakt, Saga.
– Labanakt, mažoji sesute, – atsako ji, kai suskamba mobilusis jos
kišenėje.
– Gal tėtis nebenori daugiau bučiuotis, – nusišypso Pelerina.
Saga pasiima telefoną ir mato, kad skambina Žaneta Fleming.
– Tai ne jis, – sako ji. – Iš mano darbo, turiu atsiliepti, bet greitai
pas tave sugrįšiu.
Saga palieka pravertas duris ir lipdama į pirmą aukštą atsiliepia.
– Atsiprašau, kad taip vėlai skambinu, bet sakei, kad norėsi sužinoti
išvadas po kiekvieno susitikimo, – sako Žaneta.
– Kaip sekėsi? – paklausia Saga.
– Man dar reikia dviejų vakarų.
 – Ar negalime jai pasakyti, kad pasiimtų laisvas dienas?
– Rezultatai būna geresni, jei esi kantrus, ir man visai patinka dirbti
vėlai vakare.
– Tau reikia rūpintis savimi, – sako Saga.
– Kūdikiui patinka, kai aš dirbu, jis visiškai ramus ir atsipalaidavęs.
Žaneta išsiskyrusi, bet pagaliau jai pavyko pastoti po daugybės
bandymų. Saga mano, kad ji buvo Danijoje ir atliko dirbtinio
apvaisinimo procedūrą, apie kurią kalbėjo, tačiau moteris nieko
nepasakoja, kaip viskas praėjo.
– Ką ji pasakė?
– Bus geriau, jei paklausysi pati, aš galiu persiųsti failą, jis trunka
vos kelias minutes, kai ji prisimena naujus dalykus, visa kita
pasiruošimas ir struktūra.
– Gerai, ačiū.
Saga atsisiunčia failą, atsidaro, atsisėda ant virtuvės stalo ir žiūri į
senas obelis lango atspindyje, kai pasigirsta pokalbio ištraukos įrašas:
„...tai irgi. Ne, tai ne mano, tai...“
Ana kažką nuverčia ant stalo ir nusikeikia.
„Velnias.“
„Nieko tokio, aš susitvarkysiu“, – sako Žaneta ir atsistoja.
Kėdės kojos brėžia per grindis, girdėti prie kriauklės artėjantys
žingsniai. Žaneta toli nuo mikrofono ir jos balsas sunkiai girdisi.
„Gal grįžkime prie to, kad anksčiau minėjai, jog jis žadėjo pirkti
laboratoriją Bulgarijoje?“
„Jis daug ką kalbėjo“, – atsako Ana ir sunkiai atsikvepia.
„Bet tu prisiminei būtent tą faktą, kad jis pirks seną laboratoriją
Bulgarijoje? Ar supratai, kam ji reikalinga?“
„Tikrai nesupratau, jis atrodė susidomėjęs chemijos pramone ir jos
plėtra. Jis kalbėjo apie įmonę Nortaljė, kur užsiima... kaip vadinasi
tas procesas, padarantis automobilius blizgius?“
„Poliarizacija“, – pasiūlo žodį Žaneta ir vėl atsisėda prie stalo.
„Ne, aš turiu omeny vašką.“
„Automobilių vaškavimas?“
„Taip, jie gamina kažką, kas sudaro automobilių vaško... Jis
kalbėjo, kad reikėtų nusipirkti didžiąją dalį tos kompanijos akcijų.“
„Ar jis ten dirbo?“
„Ne, bet tada ten lankėsi.“
„Norteljė?“
„Jis ten vyko iš Solo salos“, – atsako ji.
„Kur?“
„Nežinau.“
„Jis plaukė keltu, kad grįžtų namo.“
„Man taip atrodė, bet jis...“
Ana nutyla pasigirdus durų skambučiui, sumurma, kad tai
Frederika, ir išeina iš virtuvės.
Saga kurį laiką pasėdi tyloje ir paskui pradeda nurinkti stalą. Ji
praskalauja lėkštes ir stalo įrankius, įjungia indaplovę ir eina į antrą
aukštą patikrinti sesers.
Saga apeina visus kambarius, užgesina šviesas, patikrina, ar
laukujės durys uždarytos, ar langai uždaryti, ir paskui įeina į svečių
kambarį.
Nuo grindų ji paima pledą, padeda ant lovos ir pabando
paskambinti tėčiui.
„Keista, kad jis neatsiliepia, nepaisant to, kad yra pasimatyme“, –
galvoja ji.
Galbūt telefonas sulūžo ar buvo pamestas.
 Jeigu jam būtų nutikusi nelaimė, jis jau būtų susisiekęs.
Saga išjungia naktinę lempą ant staliuko prie lovos, užsimerkia, bet
vėl atsimerkia, pajutusi šviesų žaismą per užmerktus vokus. Ji žiūri į
lubas tamsoje, lempa ant lubų keistai sukasi.
Laukinė vynuogė išsikerojo pastato fasadu ir auga aplink jos langą,
o jos sausos šakos švelniai brazda palei palangę.
Ji galvoja apie dienos darbus, apie pokalbį su Natanu, trumpą įrašą
iš Žanetos pokalbių, Bebro susidomėjimą chemijos pramone ir kelto
sustojimo vietą už Nortaljė.
Rūsyje pradeda dundėti vandens šildytuvas. Atrodo, lyg vyras,
traukomas mėšlungio, būtų tuščioje vonioje.
Jai reikėtų miegoti, bet viena mintis neleidžia nusiraminti; ji
nesijungia naktinės lempos, pasiima telefoną ir ieško kelto iš Solo
salos internete. Iškart randa grafikus, perskaito pavadinimus ir
skirtingus sustojimus, mato, kad keltas plaukia pro Hiogmarso salą.
Tai tėra vienas iš daugelio sustojimų.
Bet Sagos širdis pradeda plakti stipriau.
Hiogmarso saloje Jureko Valterio kūnas buvo išplautas į krantą,
toje saloje ji sutiko zakristijoną ir gavo nukirstą pirštą. Tai sala,
kurioje, Jono nuomone, ji ir Natanas turėtų pradėti paieškas.
Jonas norėjo, kad jie ten nuvyktų, nes manė, kad iš ten jie pateks į
Jureko pasaulį.
Saga pastebi, kad jos rankos dreba, kai susiranda Anos Šiolin
numerį ir paskambina.
– Po velnių, – atsiliepia užkimusiu balsu moteris, – aš atsiguliau ir
užmigau, būk gera, pasakyk, kas vyksta… Tai…
– Ar Bebras sakė, kad gyvena Hiogmarso saloje? – pertraukia Saga.
– Ką?
– Ar jis gyveno salyno saloje, kuri vadinasi Hiogmarso?
– Aš nežinau, – atsako ji, – nemanau.
– Bet jis kėlėsi keltu iš Solo salos?
– Aš manau, kad taip jis ir sakė... Aš noriu miego…
– Dar vienas dalykas, – neatlyžo Saga.
– Kas dar? – atsidūsta Ana.
– Ar klausai?
– Taaaip.
– Ar Bebras kalbėjo ką nors apie zakristijoną?
– Nežinau... Nors taip, jis sakė, kad miegojo bažnyčioje.
 38

Jonas ir Lumė, važiuodami siauru Barbanterio keliu, artėja prie

mažo pasienio miestelio Valdfoichto.
Žemės ūkiui pritaikyti laukai lygūs ir primena didžiulę samanų
jūra. Baltos vėjo elektrinės kyla aukštyn į žiemos dangų.
Būrys kuosų pakyla nuo juodo medžio jiems pravažiuojant.
Vakar jie paliko viešbutį ir pradėjo važiuoti į šiaurę, Šveicarijos ir
Vokietijos link.
Jie važiuoja siauresniais keliais šalia penktojo greitkelio į Karlsrūję.
Važiavo daug valandų ir pilkame lietuje pravažiavo pro Tryrą ir
Diureną.
Jonas sėdi laikydamas ranką ant vairo ir su Lume kartoja
strategines vietas, pabėgimo kelių pasirinkimus ir įvairias susitikimo
vietas.
Jis paaiškina jai, kaip orientuotis tamsoje, pritaikius trigonometrijos
taisyklę matant televizijos antenas.
Pakartoję viską jie sėdi tyloje šalia vienas kito, paskendę savo
mintyse. Neįmanoma nustatyti Saulės pozicijos už baltų debesų.
Lumė žiūri pro langą. Peizažas greitai keičiasi jos pilkose akyse.
– Tėti, – galiausiai sako ji ir įkvepia, – aš tai darau, nes pažadėjau...
Bet aš to visiškai nenoriu.
– Suprantu.
 – Ne, nemanau, kad iš tikro supranti, – tęsia ji ir pasižiūri į tėvą. –
Tu laukei, kada tai nutiks, atrodo, kad beveik to ilgėjaisi... Noriu
pasakyti, kad visas pasiruošimas, visas tavo pasiaukojimas pagaliau
įgavo prasmę.
Jie kerta Vokietijos sieną. Tai trunka tik kelias minutes. Rudas
plytinis namas ir graži bažnyčia pradingsta už jų.
Toli laukuose burzgia geltonas traktorius. Dangus atsispindi grūdų
saugojimo bokšte.
Tarp šalių nėra jokios sienų kontrolės. Siauras keliukas su
reklaminiu skydu veda į Nyderlandus.
– Vienas dalykas, kurio nesuprantu, kaip tu tiesiog ėmei ir palikai
viską. Noriu pasakyti, kad tu, kuris daugiausiai žinai apie Jureką, esi
kaip ekspertas, bet dabar, kai tu patikėjai, kad jis grįžo, pradingsti ir
leidi savo kolegoms jo ieškoti.
– Net jei ir būčiau pasilikęs, nenorėčiau dalyvauti išankstiniame
tyrime, – paaiškina Jonas. – Aš palikau visas instrukcijas ir medžiagą
Natanui Polokui, o kartu su Saga Bauer jie bus puiki komanda, kuri
suves galus.
– Bet tu slepiesi, – ramiai sako ji.
– Aš darau viską, kas įmanoma, kad tavęs neprarasčiau, – piktai
nukerta jis.
– O Valerija?
– Būtų geriau, jei ji būtų vykusi kartu, bet ją saugos, ir tai
svarbiausia: dešimt ginkluotų policininkų.
– Kaip tu gali gyventi su tokia nuolatine baime?
– Lume, tu praktiškai matei, kad aš bijojau, kai gyvenome
Natavaroje, – sako Jonas ir greitai pažvelgia į ją nusišypsodamas. –
Bet patikėk, aš bijau retai.
 Jie važiuoja tiesia, medžiais apsodinta alėja, pravažiuoja pavienius
tamsių plytų namus ir išvysta priešais save sodybą.
– Mama man sakė, kad tu esi drąsiausias žmogus pasaulyje, – po
kurio laiko tarsteli Lumė.
– Na, gal toks nesu, bet pakankamai gerai atlieku tai, ką darau, –
atsako Jonas.
Jiems važiuojant per pietinę Limburgo provinciją vėl pradeda lyti.
Valytuvų garsas užpildo automobilį.
Daugybė spudulų guli lyg balti vaisiai ant juodos žemės.
– Ar tu susitikinėjai su Saga Bauer? – paklausia Lumė.
– Ne, – nusišypso jis. – Ji visada man buvo kaip sesuo.
Lumė pasižiūri į save veidrodyje ant saulės skydelio.
– Aš ją mačiau tik vieną kartą, kai atėjo pas mus ir pasakė, kad rado
Jureko kūną... Bet nežinau, negaliu nustoti apie ją galvojus, ji
neapsakomai graži, tiesiog tobula.
– Tu esi tobula, – pagiria Jonas.
Lumė pasižiūri pro langą ir pakelėje mato didelį krucifiksą,
apjuostą geležine tvora.
– Nesuprantu, kodėl ji tapo policininke, juk galėjo tapti
supermodeliu ar bet kuo kitu?
– Kaip ir aš, – šypteli jis.
– Nesakau, kad blogai būti policininku, ne tai turiu omenyje, bet jai
visai netinka.
– Kiek aš žinau, Sagos vaikystė buvo siaubinga, jos mama sirgo
psichine liga, jinai apie tai niekada nekalba, bet spėju, kad jos mama
nusižudė... Aš bandžiau apie tai pasikalbėti, bet ji nenori, sako, kad
tai jos taisyklė – blogai jaučiasi prisimindama mamą. Saga tiesiog
vengia tos temos.
 Jie pravažiuoja pro degalinę su raudonu neoniniu apvadu palei
kraštus ir plokščiu stogu.
– O kaip tu jauteisi, kai tavo tėtis mirė? – klausia Lumė.
– Tėtis, – tyliai pakartoja Jonas.
– Aš žinau, kad tau buvo tik vienuolika, – tęsia Lumė. – Ar tu ką
nors prisimeni?
– Aš bijojau užmiršti... Kai buvau jaunesnis, mane kartais
apimdavo panika, nes pamanydavau, kad neatsiminsiu jo veido arba
balso... Bet atmintis veikia kitaip, aš pastebėjau... Kartais jį sapnuoju
– net labai aiškiai.
Valytuvai greit juda priekiniu stiklu ir valo lietaus lašus.
– Ar sapnuoji mamą? – paklausia Jonas po kurio laiko.
– Labai dažnai, – atsako Lumė. – Aš jos ilgiuosi kiekvieną dieną.
– Aš irgi jos ilgiuosi, – sako Jonas.
Lumė nuleidžia galvą ir paskubomis nusivalo ašaras atbula ranka.
Jonas sulėtina greitį prie sankryžos prieš pat įvažiavimą į Vertą.
Raudona šviesoforo šviesa atsispindi ant šlapio asfalto. Ant belapio
medžio lėtai nusileidžia varna.
– Atsimenu vieną kartą mama ir aš... Mes stebėjome didelį gaisrą, –
pasakoja Lumė. – Galiniame kieme sudegė žurnalai. Aš manau, kad
tai buvo ta pati diena, kai mes sėdėjome ant Helsinkio katedros
laiptų, valgėme ledus, o ji pasakojo apie mano fantastišką tėtį, kurio
nebebuvo.
Šviesa pasikeičia į žalią ir jie vėl pradeda važiuoti.
– Ar atsimeni, kaip gyvenom Švedijoje? – paklausia Jonas.
– Mama man pasakojo, kad turėjau mažą orkaitę, – sako Lumė. – Ir
kad tu dažnai žaisdavai su manimi grįžęs namo.
– Aš būdavau tavo vaikas arba blogas šuo, man tekdavo gulėti ant
grindų, o tu mane maitindavai... Tu visada būdavai kantri... Aš dažnai
užmigdavau, o tu pasinaudodavai proga ir sudėliodavai ant manęs
lėkštes ir stalo įrankius.
– Kodėl? – nusišypso ji.
– Nežinau, galbūt aš buvau stalas.
Jie apvažiuoja sunkvežimį su purvinu brezentu. Vanduo aptaško
stiklus ir vėjas sukelia automobilio svyravimą.
– Galbūt aš tik sapnavau, – lėtai sako Lumė, – bet man atrodo, kad
mes palinkėdavome labos nakties pilkai katei.
– Tikrai, mes taip darydavome, – patvirtina Jonas. – Kiekvieną
vakarą, kai būdavau namie, skaitydavau tau pasakas... O prieš miegą
mes pamojuodavome kaimynės katei.
 39

Nustojo lyti, kai jie Nyderlandų valstybiniu keliu artėjo prie E25
automagistralės. Jie buvo netoli pramoninės Marezeno dalies.
Sode ganėsi apie trisdešimt avių, jos visos buvo pasisukusios
pavėjui. Kitoje kelio pusėje matėsi pilkas kažkokio tvenkinio
paviršius.
Jie pasuko į siaurą asfaltuotą keliuką su perspėjančiu ženklu, kad
tai akligatvis ir kad teritorija privati.
Aukšta pievos žolė braukia automobilio šonus.
Jonas lėtai sustoja prie surūdijusio užkardo, išlipa į lauką, ištraukia
surūdijusią vinį, kuris lyg smeigtukas įkištas vietoj pakabinamos
spynos.
Kelio pabaigoje stovi keli apgriuvę pastatai su vaizdu į visas puses.
Vieta puikiai, rūpestingai parinkta.
Niekas negali priartėti nepastebėtas, o iki Belgijos sienos tėra
septyni kilometrai.
Jie pravažiuoja ūkinius pastatus ir Jonas sustoja už gyvenamojo
namo. Langai užkalti fanera, o durys tiesiog užkaltos.
Pažliugęs žvyrkelis veda į sodo gilumą link senų dirbtuvių. Tai
gana didelis pastatas, apkaltas baltais metalo lakštais. Dalis lakštų
atsilaisvinę ir lėtai siūbuoja vėjyje.
Jie pasirenka trumpesnį kelią per pievą ir perlipa per neveikiantį
elektrinį piemenį. Viela vietomis sutrūkusi, o tvoros stulpeliai nuvirtę
į šlapią žolę.
– Ar čia neužminuota? – paklausia Lumė.
– Ne.
– Nes tai galėtų išduoti slėptuvę, – pati sau burbteli Lumė.
Jie eina palei giliai įspaustas traktoriaus vėžes ir prieina žvyru
užpiltą aikštelę. Tarp žolių už dirbtuvių stovi surūdijusios traktoriaus
dalys.
Jonas išsitraukia pistoletą ir laiko jį arti savęs, kol jie vaikščioja
aplink dirbtuves. Langai antrame aukšte užkišti. Rudai raudonos
rūdys matosi tose pastato vietose, kur sukaltos vinys. Visą pastato
fasadą užima dvejos durys, jos pakankamai didelės, kad įvažiuotų
sniegą valantis traktorius. Vienos durys atsilaisvinusios ir siūbuoja
nuo vėjo.
Dirbtuvės atrodo jau daug metų apleistos.
Tuščias plastikinis butelis nuo variklio alyvos voliojasi vėjyje po
suskilusia betonine rampa.
Jonas sustoja ir tyliai pažvelgia atgal į sodą, siaurą kelią ir
automobilį, kuris stovi už tamsaus gyvenamojo namo.
Jis atidaro duris, pasižiūri į tamsias dirbtuves ir mato dalį betoninių
grindų su senomis dėmėmis, kartonines dėžes su vinimis ir kelis
ritinius industrinio plastiko.
Dažai buvo nugrandyti nuo kolonų arčiausiai durų, mechaninis
nusidėvėjimas iki pat lubų.
– Aš manau, kad jis mums turi staigmeną, – sako Jonas ir įeina
vidun.
Lumė seka paskui tėvą su keistu nerimo jausmu. Ant grindų
pripustyta rudeninių lapų. Ji instinktyviai laikosi arčiau tėvo.
 Didelės dirbtuvės beveik visiškai tuščios.
Vėjas pajudina duris už jų, netrukus jos cypdamos užsidaro ir
viduje pasidaro tamsu.
Jų žingsniai aidi tarp sienų.
– Kažkas čia ne taip, – sušnabžda ji.
Šviesa patenka į patalpą, kai durys vėl atsilapoja nuo vėjo.
Neryškus blyksnis lyg degdamas juda per grindis ir sustoja ant
sienos prieš pradingdamas.
Patalpa erdvi, bet neužima viso pastato erdvės.
Lumė bando tempti Joną prie išėjimo. Pasigirsta keistas garsas ir po
sekundės hidraulinės plieninės durys užsitrenkia už jų. Jų atsarginis
pabėgimo kelias užkirstas nuo žemės iki lubų.
– Tėti, – baimingai prabyla Lumė.
– Nieko baisaus, – atsako jis.
Užsidega lubų šviestuvai, ir jie pamato, kad lygios sienos apkaltos
grubiu plienu ir privirintos prie kampų.
Stebėjimo kameros ir skylės šaudymui matomos keturis metrus
aukštyn.
Nėra kur pasislėpti, nėra ant ko užlipti.
Jie mato savo du pilkus šešėlius ant šarvuotos sienos.
Lumė tankiai kvėpuoja ir Jonas suspaudžia jos dilbį, kad
neišsitrauktų pistoleto.
Atsidaro plieninės durys ir nedidelio ūgio vyras su juodomis
treningo kelnėmis ir juodu megztiniu įšlubuoja į patalpą. Jo veide
matosi gilus randas, plaukai trumpai nukirpti mašinėle, o rankoje jis
laiko pistoletą.
– Aš esu labai nepatenkintas tavimi, – niūriai sako jis anglų kalba ir
gestikuliuoja į Joną ginklu.
 – Liūdna, kad...
– Ar girdėjai, ką pasakiau? – pakeltu balsu pertraukia vyras.
– Taip, leitenante.
Vyras apeina aplink Joną, apžiūri jį ir stumteli į nugarą – Jonui
tenka žengti žingsnį pirmyn, kad išlaikytų balansą.
– Koks jausmas gulėti kruvinam ant žemės?
– Aš neguliu.
– Bet aš galėjau tave nušauti, ar ne?
– Niekas čia neateis, nebent perdažysi plieninį rėmą.
– Plieninį rėmą?
– Spalvos palei kraštelius jau nusitrynė ir jeigu pažvelgsi aukštyn,
pamatysi visą konstrukciją, – atsako Jonas.
Vyras sulaiko patenkintą šypseną, apsisuka ir pirmą kartą pasižiūri
į Lumę.
– Mano vardas Rinusas, – prisistato jis ir paspaudžia merginai
ranką.
– Dėkojame, kad mus įsileidote, – sako ji.
– Vieną kartą aš bandžiau tavo tėtį išmokyti gerų manierų, –
paaiškina jis.
– Jis pasakojo, – patikina Lumė.
– Ką jis apie tai sakė?
– Kad tai buvo kaip atostogos, – atsako ji šypsodamasi.
– Aš nujaučiu, kad buvau per geras, – nusijuokia Rinusas.

***

Rinusas pasakoja, kad prieš trisdešimt metų nusipirko fermą,

tikėdamasis verstis žemės ūkiu, bet idėja neišdegė. Kai jis buvo
demobilizuotas, iškart buvo pasamdytas Nyderlandų nacionalinės
žvalgybos tarnybos.
Nors žvalgyba tiesiogiai pavaldi Užsienio reikalų ministerijai,
Rinusas puikiai suprato, kad gali susidaryti tokia situacija, kai jam
teks kurį laiką slapstytis.
– Namai, kurie buvo paskirti žvalgybos, niekada nebuvo visiškai
saugūs, nes ne visada įmanoma pasitikėti savo draugija, – sako jis lyg
tai būtų savaime aišku. – Aš atlikau vieną slaptą tyrimą, kuris buvo
susijęs su mūsų organizacija, tada supratau, kad metas ruoštis.
Ši teritorija užima keturis hektarus ir yra netoli Vokietijos,
Liuksemburgo, Belgijos ir Prancūzijos, kad reikalui esant būtų
įmanoma greitai palikti šalį ir ieškoti prieglobsčio kitur.
Gyvenamasis namas yra tik priedanga, jis negyvenamas ir
užbarikaduotas, ten niekas nesilanko. Tikrasis namas paslėptas senoje
dirbtuvėje.
Rinusas parodo jiems virtuvę viršuje ir nuveda per koridorių į
keturis miegamuosius su dvejomis dviaukštėmis lovomis
kiekviename.
Koridorius pasibaigia neveikiančiu atsarginiu išėjimu. Rinusas ant
durų užrašė „Laiptai į dangų“, nes jis išnešė priešgaisrines kopėčias ir
išmetė jas į sąvartyną.
Vienintelis įėjimas yra per dirbtuves, bet dar įrengtas slaptas tunelis
po žeme, vedantis du šimtus metrų už namo į mišką.

***
Jonas pašildo paruoštą lazaniją ir padengia stalą trims. Jis stiklinėje
šildo vandenį ir pasakoja Lumei apie treniruotes pas Rinusą. Vieną
kartą jis buvo išmestas į jūrą už penkių kilometrų nuo kranto su
surištomis kojomis ir rankomis, už nugaros surakintomis antrankiais.
 – Maudymosi atostogos, – nusišypso Rinusas, ką tik įėjęs į virtuvę.
Jis nuvarė automobilį į paslėptą garažą.
Jis atsisėda prie Lumės ir pasakoja, kad gyveno Amsterdame prieš
daugybę metų, nors jo šeima kilusi iš Sint Gertruido kaimelio,
Olandijos pietuose, gana netoli nuo Mastrichto.
– Čia žmonės katalikai ir labiau religingi nei aukštupyje, –
paaiškina jis ir pradeda dėtis maistą.
– Ką sako Patrikas, kad taip pradingai? – paklausia Jonas.
– Aš tikiuosi, kad jis manęs pasiilgo, bet manau, kad jis džiaugiasi
kurį laiką manęs atsikratęs.
– Aš jau maniau, kad jis kiekvieną rytą gaudavo pusryčius į lovą, –
nusišypso Jonas.
– Manęs dar niekas nenurašė, – atsako Rinusas, truktelėjęs pečius.
Jis mato, kad Lumė pučia ir kramto rūkytą lazaniją.
– Ar stosi į policijos mokyklą po meno studijų?
– Niekada, – atsako ji ir trumpai nusijuokia.
– Tavo tėtis irgi turi meno gyslelę, – sako jis ir pažvelgia Jonui į
akis.
– Nieko panašaus, – užprotestuoja šis.
– Bet tu juk nupiešei...
– Pamiršk tai, – nutraukia Jonas.
Rinusas nusišiepia ir palenkia galvą link lėkštės. Gilūs randai nuo
jo skruostų balti kaip kreida.
Kai visi pavalgo, Rinusas parodo jiems laiptus žemyn: drapiruotė
užstoja tamsų kambarį su liukais vietoj langų. Palei sieną išrikiuotos
medinės dėžės su ginklais. Čia yra pistoletų, automatinių karabinų ir
kulkosvaidžių.
Rinusas papasakoja apie veiksmų planą, jei juos užpultų, parodo
stebėjimo ir apsaugines garso sistemas.
Atsižvelgdami į liukų išsidėstymą, jie padalino dirbtuves į
stebėjimo zonas ir pasidalino užduotis.
Jonas stovi su žiūronais ir stebi įėjimą ir kelio užkardą, kol Rinusas
rodo Lumei, kaip veikia rusiški detonatoriai, nes jiems gali tekti
užminuoti dirbtuves.
– Elektriniai geresni, bet mechaniniai – patikimesni... Net jei jie ir
gulėjo kartoninėse dėžėse trisdešimt metų, – aiškina jis ir padeda
vamzdelį priešais ją.
Detonatorius atrodo kaip tušinukas su saugikliu ir pleištu viršuje.
– Aš spėju, kad ten reikia pritvirtinti virvę, – sako ji ir parodo į
didelį žiedą.
– Taip, bet prieš tai reikia įspausti sprogiąją medžiagą apie penkis
centimetrus, patraukti sprogmens virvelę, kaip tu sakai... ir atlaisvinti
žiedą.
– Jei kažkas prisiartina, virvę reikia ištraukti.
– Smūgis įskelia žiežirbą, kuri uždega detonatorių, – priduria
Rinusas. – Dangtelis kvepia kaip pistoleto vamzdis, tai nieko baisaus,
bet jei detonatorius sprogsta, tu netenki rankos, o jeigu sprogsta
užtaisas, tu žūsti.
 40

Saga ir Natanas Polokas neplaukia keltu iš Solo salos, kaip darė

Bebras, bet važiuoja tiltais tarp salų su reguliariu keltu iš Svartno
salos.
Jos tėtis dar nebuvo grįžęs namo, kai ji paliko Peleriną mokykloje.
Praktiškai mokykla neveikė, nes mokytojai buvo išvykę į
kvalifikacijos kėlimo kursus, bet Pelerinos specialioji pedagogė
dirbo, o laisvalaikio salė buvo atidaryta.
Saga stengėsi per daug nesirūpinti, ji tikėjosi, kad tėčio telefonas
sugedo, o po pasimatymo jis nuvažiavo tiesiai į darbą.
Bet kai ji paskambino į Karolinskos ligoninę, jo ten nebuvo.
Dabar ji jau paskambino į visas Stokholmo ligonines ir susisiekė su
policija.
Ji jautėsi kaip mama, auginanti paauglį.
Vienintelis dalykas, kuriuo ji dar galėjo patikėti – tėtis tiesiog
įsimylėjo ir nusispjovė į viską. Tai nepanašu į jį, bet Sagai būtų
ramiau, jeigu žinotų, kita vertus, būtų neapsakomai pikta.
Natanas sulėtina greitį, išvažiuoja iš 278 kelio, pasuka į dešinę ir
važiuoja žvyrkeliu per eglyną.
Jie keliaus į Hiogmarso salą ir pabandys pasikalbėti su į pensiją
išėjusiu zakristijonu, kad išsiaiškintų, ar Bebras iš tiesų gyveno
koplyčioje.
 Jei jiems pasiseks, jie greitai sužinos tikrąjį Bebro vardą. Galbūt
zakristijonas bus jam siuntęs laiškus nauju adresu, galbūt jis galės
suteikti informacijos apie jį.
Saga suvokia, kad nebus lengva.
Erlandas Lindas kenčia nuo senatvinės demencijos jau keletą metų
ir visi bandymai su juo pabendrauti iki šiol buvo beprasmiai.
Jie sustoja prie buomo, užstojančio kelią į uostą. Čia reikia laukti
eilės, kol ateis laikas lipti į keltą.
Bet kelias tuščias.
Saga pasižiūri į tamsią salą kitoje sąsiaurio pusėje ir į keleivinį
keltą, kuris jau pakeliui.
Kažkokiu mįslingu būdu jos ir Natano paieška rodo į vyrą, kuris
save vadina Bebru, kuri atsirado toje vietoje, kur baigėsi Valterio
Jureko gyvenimas ir buvo rasti jo palaikai.
Keltui priartėjant girdisi girgždesys.
Vanduo visiškai ramus.
Kai buomas pakyla, jie įvažiuoja į molą ir pamojuoja vyrui kelte su
apsaugančiais nuo lietaus drabužiais. Nuo mašinos svorio tiltelis
suriaumoja, kai nusileidžia į molą.
Denis juodas ir šlapias, o laivo šonas ir keltininko kontrolės bokštas
nudažyti garstyčių spalva.
Natanas ir Saga tyli. Mašina vibruoja, kai keltas pradeda judėti.
Virpesys pasiekia kojas, po pilvu ir patį pilvą.
Tarp salų nutiesti du plieniniai trosai. Jie iškyla iš vandens ir
praleidžia keltą su galingu vėju ir vėl pradingsta.
Saga atsisuka ir mato, kad sukilusios bangos priverčia linguoti
geltonas nendres iš abiejų kelto pusių.
Jonas įsitikinęs, kad Jurekas Valteris gyvas ir kad jis susirado
pagalbininką vietoj brolio.
Saga visą laiką buvo įsitikinusi, kad nužudė Jureką.
Ji ieškojo kūno tik tam, kad nuramintų Joną.
Tai buvo jos klaida, kad Jurekas pabėgo, todėl stengėsi įrodyti
Jonui, kad Jurekas negyvas.
Ji aiškiai prisimena, kaip sutiko zakristijoną Hiogmarso saloje. Jis
rinko išmestą į krantą medieną ir pasakė jai, kad prieš penkis
mėnesius rado negyvo vyro kūną.
Jis laikė kūną sandėlyje, bet kai smarvė pasidarė per stipri,
sudegino sename krematoriume.
Jis nupjovė negyvėlio pirštą, užpylė spiritu ir laikė stiklainyje
šaldytuve.
Saga ir Nolenas tyrinėjo išpurtusio torso nuotraukas su kulkų
paliktomis skylėmis. Zakristijonas buvo padaręs rasto kūno
nuotraukų.
Tai buvo Jurekas, visos detalės sutapo.
Ir kai DNR duomenys ir pirštų antspaudai sutapo, jie buvo šimtu
procentų įsitikinę.
Saga norėjo, kad Jonas būtų kiek ilgiau palaukęs ir spėjęs pamatyti
filmuotą medžiagą iš Baltarusijos stebėjimo kamerų.
Ji niekada neužmirš jo veido, kai atėjo jos įspėti.
Jis atrodė sunkiai atpažįstamas, iškasta žmonos kaukolė sukėlė jam
paranoją.
Jis staiga patikėjo, kad Jurekas gyvas – esą jis rado panašaus
amžiaus ir sudėjimo vyrą, nušovė jį taip pat, kaip Saga, paskui
nusipjovė ranką ar jos dalį, o kruvinas kūno dalis paliko jūros
vandenyje pusę metų.
Jonas priėjo prie išvados, kad Jurekui padėjo zakristijonas. Kad
Jurekas Valteris privertė arba įtikino Erlandą Lindą nufotografuoti to
vyro torsą, po to kūną kremuoti, nupjauti pirštą nuo papuvusios
rankos, o likučius sudeginti.
Saga atsimena sunykusį Erlando Lindo veidą, jo nekalbumą ir
nusidėvėjusius drabužius. Ji kelis kartus bandė jį apklausti po pirmojo
susitikimo. Bet jam taip staigiai pasireiškė demencija, kad tai buvo
beprasmiška.
Šį rytą vanduo beveik juodas, viskas tylu ir ramu, vandens
paviršius lygus. Toli tarp uolų matyti neryškūs dūmai.
Pro mašiną jie girdi dundančius ir barškančius motorus; mato
dvigubus plieninius trosus, pakilusius ir besileidžiančius žemyn į
vandenį prieš keltą.
Jie lėtai artėjo prie Hiogmarso salos.
Nuogi medžiai stovi nejudėdami už tuščio molo.
Keltas kyla bėgiais po vandeniu su kurtinančiu garsu ir lieptelis
įsikimba į betoną prieš jiems sustojant.
Bangelės nuo kelto putodamos atsimuša į akmenuotą paplūdimį.
Natanas pažvelgia į Sagą, užveda variklį ir įvažiuoja į krantą.
Jie darda per kalvotus šlaitus ir pravažiuoja keletą žiemai uždarytų
vasarnamių.
Užtrunka tik kelias minutes, kol pasiekia kiemą. Šviesios kibirkštys
nuo suvirinimo aparatų kyla tarp dirbtuvės pastatų. Šiukšlės ir
uždengti laivai guli dulkėtoje žvyro aikštėje.
Natanas pasuka į kairę, pravažiuodamas nedidelius įdirbtus laukus
ir miškelį. Tarp tamsių medžių kamienų balta koplyčia atrodo kaip
cukrinė.
Jie sulėtėja, pavažiuoja į kalną ir sustoja. Didelis inkaras įsmeigtas į
pageltusią žolę.
 Šaltas oras su savimi atpučia jūros aromatą.
Uoste girdėti tolimi žuvėdrų riksmai.
Saga žvyrkeliu nueina ir patikrina koplyčios duris. Jos užrakintos,
bet ant vinies po laiptais kabo raktas.
Ji atrakina duris, patraukia rankeną ir drauge su Natanu žengia
girgždančiomis medinėmis grindimis. Suoliukai žaliai nudažyti, o ant
sienų kaba buriniai laivai. Šviesiai geltonas centrinis altorius atspindi
žiemos šviesą nuo smailių langų. Jie prieina prie kuklaus altoriaus,
grįžta prie suolų ir sustoja prie dumblinos antklodės, gulinčios ant
žemės.
Keli konservų indeliai su pupelėmis, krapais ir mėsa stovi ant
pakylos o su psalmių knygomis.
Natanas ir Saga išeina, užrakina koplyčią ir patraukia prie
zakristijono namų. Varpinė stovi tyli lyg medžiotojų namelis tarp
medžių.
Saulė šviečia pro miglą, kai jie pabeldžia į duris. Kelias sekundes
palaukia ir įeina.
Būstą sudaro virtuvė su miegojimui skirta niša ir tualetas.
Seni maisto likučiai ant stalo susitraukė ir sudžiūvo. Ant kavos
virimo aparato stovi plastikinis maišelis su supelijusiomis cinamono
bandelėmis. Ant siauros lovos nišoje trūksta paklodės. Jis miegojo
tiesiai ant čiužinio su antklode. Rankinis laikrodis su subraižytu stiklu
guli ant staliuko prie lovos.
Namas apleistas.
Saga prisimena, kaip čia kvėpėjo kepsniu ir drėgnais skudurais, kai
pirmą kartą čia lankėsi. Tada Erlandas Lindas buvo girtas, bet
visiškai blaivaus proto.
Kitą kartą, kai ji atvyko, jis buvo užsisklendęs ir sutrikęs. Jo būklė
labai greitai pasikeitė.
Saga pagalvoja, kad jam skubiai prireikė pagalbos, ir niekas iš jo
artimųjų dar nesugebėjo pasirūpinti jo turtu.
– Čia jis laikė pirštą sename stiklainyje, – sako ji ir atidaro
šaldytuvą.
Ant purvinų lentynų stovi buteliai be etikečių ir sugedusios maisto
pakuotės. Ji pasižiūri į galiojimo datą ant kavai skirtos grietinėlės
indelio ir vakuume supakuotos šoninės.
– Jo čia nebuvo keturis mėnesius, – pasako Natanui ir uždaro
šaldytuvą.
Jie palieka namą ir eina į garažą.
Žemėtas kastuvas guli ant žemės, ant sauso dirvožemio. Už
uždengto sniego valytuvo matyti Erlando samanės gaminimo aparato
dalys.
– Šioje vietoje gulėjo Jurekas, jo kūno skysčiai varvėjo į
kanalizaciją grindyse, – parodo ji.
Jie išeina į lauką ir pasižiūri į automobilį ir koplyčią.
– Gal apklauskime kaimynus, gal jie žinos, kur jis išvyko?
– Aš paskambinsiu į parapijos raštinę, – sako ji ir pasisuka į kitą
pusę.
Akmeniniai krematoriumo likučiai pradingę aukštose piktžolėse,
bet kaminas kyla keturis metrus į viršų.
– Jis čia sudegino Jureko kūną, – sako Natanas.
– Taip.
Jie eina per žolę ir sustoja prie suodinos krosnelės. Saga lėtai eina
prie miško pakraščio, pasižiūri į šakes, įbestas į komposto krūvą, ir
eina pirmyn prie žemėtos ir sutryptos krūvos tarp medžių.
Jai pritrūksta oro, kai pamato metalinį vamzdelį, kyšantį iš žemės.
 Ji turi pasiremti ranka į medį, kad nenugriūtų.
Širdis daužosi, kai ji eina pirmyn ir pajunta, kaip kulnas sminga į
minkštą žemę. Galvoje sukasi milijonas minčių. Priklaupia ant kelio,
pasilenkia į priekį, pauosto orą iš vamzdžio, atsistoja, išsitiesia,
nusikosėja ir nusispjauna.
Pūvanti mėsa, ptoaminai, medžiagos, kurios paprastai susidaro
pūvant lavonams.
Miško vaizdas susvyruoja, kai ji apsisuka kažko ieškodama akimis.
Ji paeina kelis žingsnius, pasižiūri į krematoriumą ir zakristijono
būstą.
– Kas nutiko? – susirūpinusiu balsu klausia Natanas.
Saga negali atsakyti, tik bėga į garažą, pasiima kastuvą, sugrįžta ir
pradeda kasti tarp aukštų piktžolių minkštą žemę.
Prakaitas srūva per nugarą.
Verksmingas garsas kyla iš gerklės, kai ji koja prispaudžia kastuvą
prie minkšto dirvožemio.
Kasa pūškuodama, praplatina duobę, įlipa į ją ir kasa giliau.
Už septyniasdešimties centimetrų kastuvas pasiekia karstą. Ji
rankomis nuvalo žemes nuo jo. Vamzdelis priklijuotas prie dangtelio
ir galiukas pritvirtintas sidabrine lipnia juosta.
– Kas čia? – klausia Natanas.
Ji visiškai nuvalė karsto viršų, spaudžia kastuvo ašmenis prie
dangčio ir kastuvas sulūžta. Saga numeta kastuvą, griebia dangtį
abiem rankom ir išlupinėja paskutinius vinis.
Natanas nukelia dangtį ir padeda jį šalia atkasto kapo.
Abu spokso į zakristijono likučius.
Erlando Lindo kūnas išpurtęs ir pavandenijęs, kai kurios dalys jau
apipuvusios, kitos dar tik pradėjusios gesti. Veidas išsekęs, akys
juodos, o pirštų pagalvėlės – nuplėštos.
– Tai Jureko darbas, – sušnabžda Saga.
Ji išlipa iš kapo duobės, greitai eina link koplyčios, bet užkliūva už
krematoriumo pamato.
– Palauk, – rikteli Natanas ir seka paskui ją.
– Jis turi mano tėtį! – sušunka Saga ir pradeda bėgti automobilio
link.
 41

Karina Hagman ir Andrejus Ekbergas sėdi policijos patrulių

automobilyje 30–901 Palmfelto gatvėje, netoli Globen arenos.
Ramus rytas. Eismo spūstys Stokholme sumažėjo, mašinų eilės prie
pagrindinio kelio pradingo, fiksuotos tik kelios techninės avarijos be
sužeidimų. Aštunta valanda. Ramu.
Karina ir Andrejus privažiavo Slakhuset aikštę ir sustojo prie
furgono su pornografiniais motyvais ant durų. Karina patikrino
registracijos numerį nusikaltimų registre, tikėdamasi, kad rimtesnio
patikrinimo neprireiks.
Dabar jie lėtai pravažiuoja tamsiąja gatvės puse palei metro bėgius,
pro tuščius šaligatvius ir apleistus plytinius pastatus. Po vakarykščio
koncerto aikštė vis dar atrodo baisiai. Pilna šiukšlių.
– Gyvenimas yra per ilgas, kad visada būtų smagu, – atsidūsta
Karina.
– Tu sakei, kad pasikalbėsi su Joakimui apie tai, kaip jautiesi, –
primena Andrejus.
– Jau nesvarbu... Jis nieko nebenori, nesirūpink.
– Jums reikia išsiskirti.
– Žinau, – atsako Karina ir viena ranka trinkteli per vairą.
Jie pravažiuoja pro valkatą su purvinu kariniu paltu ir kailine
kepure, kuris įlenda į griovį ir paskui save tempia šiukšlių maišą.
 Karina jau žiojasi papasakoti, kad Joakimas visais būdais stengiasi
išvengti sekso, bet tuo metu ekipažas gauna pranešimą iš Lėno
komunikacijos centro.
Ji atsiliepia į skambutį ir pastebi, kad operatoriaus balsas labai
sunerimęs, kai jis informuoja apie gautą pavojaus pranešimą.
Blyški šviesa nuo Polman radijo stotelės jos rankas padaro
akinamai baltas kaip sniegas, kai policininkė perjungia bėgius.
Aliarmas yra susijęs pagrobimu Enskedės mokyklos laisvalaikio
klube Melis.
Operatorius bando kalbėti ramiai ir atsakinėja į jų klausimus, bet
situacija verčia jį nerimauti.
Kaip Karina suprato, tai susiję su brutaliu paauglės, turinčios
Dauno sindromą, pagrobimu. Įtariamasis užpuolikas labai pavojingas,
manoma, kad ginkluotas.
Adresą jie mato ekrane.
Ekipažas yra netoli.
Karina įjungia švyturėlius ant automobilio stogo, pasuka vairą ir
mato mėlynus šviesos atspindžius ant rudos plytinės sienos.
Operatorius paaiškina, kad koordinuoja veiksmus su pagalbos
centru ir nacionaline saugumo tarnyba.
– Jūs esate arčiausiai įvykio vietos, – praneša jis.
Karina įjungia garso sirenas, paspaudžia akceleratorių ir
automobilis šauna į priekį – jie net atsitrenkia į sėdynes. Ji mato
dviratininką dešinėje pusėje ir kiek toliau siuntų furgoną, artėjantį ta
pačia kelio juosta.
Galinio vaizdo veidrodėlyje matyti valkata, stovintis griovyje ir
žiūrintis į juos.
Ji šiek tiek sulėtina ties sankryža ir įsitikina, kad visi automobiliai
juos praleidžia, tada vėl spaudžia akceleratorių.
Andrejus paklausia operatoriaus, ar šis žino, kiek vaikų yra
laisvalaikio klube, ir sulaukia atsakymo, kad jų yra mažiau nei
įprasta, nes mokykla uždaryta.
Karina pagalvoja, kad tai panašu į nevykusį ginčą dėl vaiko globos,
kai buvęs vyras jaučiasi nuskriaustas.
Ekipažas pravažiuoja geltoną katalikiškos mokyklos fasadą,
žiedinėje sankryžoje pasuka į dešinę ir padidina greitį artėdamas link
mokyklos stadiono.
Sidabrinė tvora aplink futbolo aikštę mirga.
Kol Karina vairuoja, Andrejus bendrauja su operatoriumi. Centras
negavo jokių pranešimų apie kitokius incidentus ar šaudymus
mokykloje.
Ji kiek per greitai įsuka į kitą žiedinę sankryžą ir padanga praranda
sukibimą su asfaltu. Automobilis slysta ant mažų akmenukų, važiuoja
šaligatviu ir įbrėžia ženklą, nurodantį atstumą iki Enskedės
bažnyčios.
– Nurimk, – murma Andrejus.
Karina neatsako, tik vėl padidina greitį, kai važiuoja pro
Margaretos parką.
Paukščių būrys pakyla nuo šiukšlių dėžės.
Žolė parke parudavusi ir belapiai medžiai meta šešėlių tinklus ant
šaligatvio.
Kai jie pamato čerpinį mokyklos stogą, iškilusį virš aplinkinių
gyvenamųjų pastatų ir kotedžų, Karina išjungia garso sireną. Ji
staigiai įsuka į įvažiavimą, sumažina greitį ir sustoja prieš pat įėjimą.
Jie išlipa iš automobilio, pasitikrina ginklus ir apsaugas. Karina
bando ramiai kvėpuoti.
 Aplink suktus priešgaisrinės evakuacijos laiptus šnara nukritę lapai.
Andrejus praneša, kad jie jau vietoje. Karina mato, kaip jis kalba ir
palinguoja galva prieš baigdamas pokalbį.
– Operatorius perspėja, kad būtume atsargūs, – sako jis ir pasižiūri
jai į akis.
– Atsargūs? Niekada to prieš tai negirdėjau, – sako ji
nesišypsodama.
– Kolegiškas perspėjimas.
– Atsargūs, – tyliai pakartoja ji.
Ji apžiūri vieno aukšto pastatą, skirtą laisvalaikio veikloms, kuris
yra įsiterpęs tarp dviejų didesnių mokyklos pastatų. Plytinės sienos
nudažytos geltona ochra, o ant raudonų plytų auga samanos.
Už užuolaidų matyti lempų šviesos, bet jokios gyvybės.
Viskas tylu.
– Eime apsidairyti, – sako Andrejus.
Išsitraukę ginklus jie bėga per platų šaligatvį ir palei fasadą iki
raudonų pagrindinių durų. Andrejus atidaro duris ir Karina įeina į
rūbinę.
Didelė plastikinė dėžė su pamirštais drabužiais stovi ant grindų.
Ilgaauliai ir sportiniai bateliai padėti prie džiovinimo spintelės.
Atsiduoda smėliu ir purvinais drabužiais. Šiukšlių dėžė su senais
batų padais ir vidpadžiais padėta po įspėjamuoju ženklu su Melis
taisyklėmis.
Andrejus praeina pro Kariną, parodo į kitas duris, ji seka iš paskos į
didelį kambarį su apibraižytais stalais, kur galima žaisti šachmatais ir
nardais.
Užuolaidos ant visų langų užtrauktos.
Vienintelis garsas, kurį jie girdi, yra jų plazdančios uniformos ir
žingsnių garsai jiems žengiant plastikinėmis grindimis tarp žemų
stalų.
Tolimiausiame kambario kampe matyti uždarytos tualeto durys.
Jie sustoja.
Pasigirsta čiurlenimas.
Karina persimeta žvilgsniu su Andrejumi, ir jis iškart pasitraukia į
šoną. Ji eina prie tualeto durų, prisimena keistą paliepimą būti
atsargiai ir pajunta, kaip dreba ranka, kai nuleidžia rankeną.
 42

Karina atidaro duris, atsitraukia, nusitaiko į tamsą, bet nespėja

nieko pamatyti – durys vėl užsiveria.
Ji išsitiesia ir vėl atidaro duris.
Nieko nėra.
Iš neužsukto čiaupo bėga vanduo.
– Po galais, kur visi? – sušnabžda Andrejus jai už nugaros.
Drauge jie eina į valgyklą. Trys apvalūs stalai pritvirtinti prie
grindų. Ant vieno iš jų stovi kakavos gėrimas ir lėkštė su puse
sumuštinio.
Tarp stalų ir suolų Karina išvysta prie pusiau uždarytų virtuvės
durų šlepetę.
Andrejus prieina prie lango, pakelia užuolaidą ir pasižiūri į lauką.
Specialiosios paskirties pareigūnų dar nematyti, tačiau baltas
furgonas stovi gatvės gale.
– Gatvėje stovi furgonas, – tyliai sako jis.
Karina pasižiūri į ginklą savo rankoje, pasitraukia nuo kėdės ir eina
jo link.
Užmetusi akį į virtuvę, ji sustoja.
Tarp stalų matyti nuoga koja.
– Andrejau, – įsitempusi sako ji.
Ji greitai apsisuka ir eina į valgomąjį.
 Tarp virtuvės durų ant pilvo guli stambi moteris. Stumdomos durys
pusiau uždarytos, tad matyti tik apatinė jos kūno dalis.
Ji be šlepečių, jos kulnai rausvi, o pėdos – baltos.
Karina mato balintus džinsus su apsmukusiomis kišenėmis ant
užpakalio. Dryžuota palaidinė iš Marimekko, susegama per nugarą.
Karina nusitaiko ginklu į virtuvę, kita ranka lėtai uždarydama duris.
Ji žiopteli, kai prieina ir pastumia moters plaukus ant šono, kad
pamatytų veidą.
Jos veidas atsuktas į nugarą.
Kaklas taip stipriai persuktas, kad nutrūko sausgyslės ir minkštas
sąnarys tarp pirmojo ir antrojo slankstelio taip pat neatsilaikė.
– Kas, po velnių, čia įvyko? – sušnabžda Andrejus.
– Patikrink kitą patalpą, – sako ji per garsiai.
Moters veidas išbalęs, lūpos suspaustas, akys plačiai atmerktos, pro
nosį ištekėjo kraujas.
Karina vis dar laiko ginklą nutaikytą į virtuvę, kai pritupia
patikrinti moters pulsą.
Ji atšalusi, greičiausia negyva gulėjo kelias valandas.
Karinos galvoje sukasi mintys. Pagalbos signalą jie gavo per vėlai,
nėra jokio tikslo statyti kelio užtvaras, jiems nereikia specialiosios
paskirties pareigūnų pagalbos.
Ji atsistoja, ketindama apsidairyti po ankštą virtuvę, kai išgirsta
Andrejaus šauksmą. Karina atsisuka, perlipa per negyvą moterį ir
pastumia kėdę, kuri atlošu atsitrenkia į stalo kampą.
Andrejus stovi šokių ir jogos salės prieangyje. Užuolaidos pusiau
peršviečiamos, o šviesa, sklindanti iš lempos, atsimuša į gitarą,
kabančią ant sienos.
Ant lubų kabo disko kamuolys, kurio mažos švieselės sukasi aplink
sienas.
Karina seka Andrejaus žvilgsnį į kambario kampą.
Vyras su tamsia barzda ir plačiais antakiais sėdi ant jogos kilimėlio
atsirėmęs į kėdę. Jo galva stipriai sumušta. Kaktikaulis įspaustas bent
penkis centimetrus, o tamsus kraujas nubėgęs veidu ir krūtine.
Andrejus sumurma, kad jie atvyko per vėlai, ir išeina iš patalpos.
Karina dar pastovi ir jaučia, kad pulsas padažnėja.
Nors ir supranta, kad vyras miręs, ji prieina ir patikrina jo pulsą.
Nusivalo rankas į kelnes ir eina į rūbinę.
Kai išeina į lauką, ant suoliuko prie medinio stalo priešais
laisvalaikio centrą sėdi Andrejus.
Tolumoje girdėti grietosios pagalbos automobilio sirenos. Kiek
toliau gatvėje barzdotas vyras traukia storą žarną iš furgono.
– Jis nužudė darbuotojus ir pasiėmė mergaitę, – sako Andrejus,
nežiūrėdamas į ją.
– Panašu, kad taip, – atsako ji. – Ar jau išsiuntei pranešimus?
– Dabar siunčiu.
Kol Andrejus kalba su artimiausiu ekipažu, Karina eina link
policijos automobilio ir išsitraukia juostos ritinį. Ji pririša juostos galą
prie avarinių laiptų, apjuosia medžius ir apeina aplink visą pastatą.
Paskui pradeda pildyti įvykių ataskaitos žurnalą.
Šviesa nuo gatvės žibintų krenta ant geltonų lapų, ant asfalto. Šiuo
metų laiku šviesa paliekama įjungta beveik visą parą.
Pirmas greitosios pagalbos automobilis atvažiuoja per šaligatvį, kad
pravažiuotų pro jų paliktą automobilį ir sustoja prie STOP juostos.
Karina prieina ir paaiškina situaciją greitosios pagalbos
darbuotojams. Jie seka paskui ją į klubą ir apžiūri pirmąjį kūną.
Po to visi eina į pritemusią šokių ir jogos salę.
 Karina sustoja viduryje salės ir stebi, kaip greitosios pagalbos
darbuotojai pritupia prie negyvo vyro. Maži disko rutulio atspindžiai
krenta ant jo kruvino veido ir barzdos.
– Atneškime neštuvus, – atsidūsta seselė.
Karina prieina prie lango ir atitraukia užuolaidą, kad įleistų šiek
tiek šviesos iš lauko.
Atitraukdama užuolaidą ji taip išsigąsta, kad plūstelėjęs adrenalinas
kone susprogdina galvą.
Pulsas aidi ausų būgneliuose.
Už užuolaidos visiškai tyliai stovi maža mergaitė, ranka
laikydamasi sau už burnos ir užmerkusi akis.
– Mažute, – kalbina ją Karina, prieidama arčiau.
Mergaitė stovėjo pasislėpusi už užuolaidų kelias valandas. Kai
Karina atsargiai paliečia jos petį, ji atsimerkia ir apsidairo.
– Nebijok, jis jau išėjo, – toliau kalbina Karina.
Mergaitės lūpos baltos, ji visiškai išsekusi. Staiga jos kojos
sulinksta, vaikas susmunka ant grindų. Karina pritūpia šalia ir jaučia
įsitempusį, drebantį kūną.
– Ar galiu tave panešti?
Ji pakelia mergaitę ir išeina iš šokių salės. Ji neša mergaitę ir
pasistengia, kad vaikas nepamatytų negyvo vyro ir moters tarpduryje
į virtuvę.
– Kas toks buvo čia? – paklausia ji, laviruodama tarp suolų.
Mergaitė neatsako. Karina pajunta šiltą ir drėgną kvėpavimą į savo
petį ir sušnibžda, kad jai nereikia bijoti.
Jie nusprendžia, kad Andrejus pasiliks čia ir sulauks ekspertų ir
kriminalinės policijos, kol Karina su mergaite važiuos į ligoninę. Ji
atsisėda šalia, paima mergaitės ranką ir dar kartą paklausia, nuo ko ji
slėpėsi, bet vaikas neatsako, tik stipriai suspaudžia jos ranką.
Mergaitės akys prisnūdusios, atrodo, kad ji tuoj užmigs.
 43

Larsas Erikas Baueris nubunda jausdamasis siaubingai. Kažkas ne

taip, bet prislopintos smegenys negali sujungti netikėtų įspūdžių.
Šalta, jis guli, bet atrodo, kad žemė po juo juda.
Prieš atmerkdamas akis, jis pagalvoja apie keistą pokalbį su
Kristina.
Jos balsas skambėjo kitaip.
Kažkas nutiko.
Jis dar niekad negirdėjo tokio vienišo balso. Ji atsiprašė ir tada gal
dešimtą kartą paaiškino, kad jos telefono baterija buvo išsikrovusi.
Ji paliko savo sūnų Barkabay kovos klube, kuris buvo piečiau
Jarvafilto. O grįžtant, miško keliuko viduryje, užgeso automobilis. Ji
paskambino kelioms kompanijoms dėl tralo, bet nesulaukė jokio
atsakymo ir galiausiai sėdėjo automobilyje užsirakinusi dureles,
nedrįsdama eiti per mišką.
Jei jis dabar nuvyktų ten su „krokodilo“ laidais, spėtų sugrįžti namo
ir paruošti Pelerinai vakarienę.
Pagaliau jie pirmą kartą turėjo susitikti kitą savaitę, jis jau buvo
užsakęs staliuką žuvies restorane.
Larsas Erikas sudejuoja, kai gauna stiprų smūgį į nugarą.
Jis atmerkia akis, pamirksi ir mato mėnulio pilnatį šviečiant pro
medžių viršūnes.
 Tai lyg sapnas.
Žandikaulis trakšteli nuo smūgio į pakaušį.
Neįmanoma suprasti, kas vyksta.
Jį tempė ant brezento siauru takučiu palei eglyną. Kartas nuo karto
pakaušis atsitrenkdavo į akmenis ir šaknis.
Jis negali pajudinti nei rankų, nei kojų ir suvokia, kad yra
apsvaigintas narkotikų. Jo burna išdžiūvusi ir jis net neįsivaizduoja,
kiek laiko miegojo.
Akys vėl užsimerkia, jis neturi jėgų.
Jis pagalvoja apie įvairius inhaliacinius garus, naudotus anksčiau,
tokius kaip Halotan drauge su opiatais, ir perdozavimą nuo
raumenis atpalaiduojančių injekcijų į stuburą.
Stiprus anestetikas suteikia ilgalaikį paralyžių.
Tai buvo spąstai.
Kristina jį suviliojo, privertė susidomėti, išviliojo į mišką.
Paskutinis dalykas, kurį atsimena, tai sustojimas prie tamsaus
miško keliuko.
Priekiniais žibintais Kristina pamirksėjo ant žvyrkelio. Aplink
augantys lapuočiai ir nuvirtę medžiai grioviuose priminė pilkas teatro
dekoracijas.
Kaip tik tuo metu Pelerina atsiuntė paveikslėlį iš dailės mokyklos,
jis paskambino ir pasakė, kad tai labai gražus šuo.
Tai atrodė kaip rudas kupstas su keturiomis kojomis.
Šoniniame veidrodėlyje jis pamatė, kad kažkas labai greitai artėja
prie automobilio iš galo, kai Pelerina aiškino, kad tai ne šuo, o žirgas,
vardu Sidabras.
Žmogus su juodu apsiaustu nuo lietaus labai greitai priėjo prie
automobilio ir nuo galinių žibintų šviesos tapo kraujo raudonumo.
 Larsas Erikas atidarė automobilio dureles, bet neatsimena, kas
įvyko po to.
Jis prisimena aukštą žolę prie kelkraščio, kuri palinko, kai jis
atidarė dureles.
Nukrito stovėjimo čekis, buvęs ant priekinio stiklo.
Girdėjosi silpni stiklo trenksmo į stiklą garsai.
Jis vėl užsnūsta ir nepabunda, kol žmogus, tempiantis jį per mišką,
nesustoja ir nepaleidžia brezento.
Larso Eriko galva stipriai trenkiasi į žemę.
Jis pasižiūri į mėnulį ir tamsias eglių viršūnes, juosiančias laukymę.
Šalta ir tylu.
Jis praveria burną ir bando ką nors pasakyti, bet balsas kažkur
pradingęs, jis tegali gulėti ir traukti į save samanų ir šlapios žemės
kvapą.
Gelia kojų pirštus, jie dilgčioja.
Jis pabando pajudėti, bet kūnas nepaklūsta. Jis tegali lengvai
pasukti galvą į šoną.
Per minkštą žemę artėja žingsniai.
Akimis jis žvalgosi tarp eglių.
Nulūžta šakelė ir jis pamato liesą vyrą, einantį keliu.
Larsas Erikas bando šauktis pagalbos, bet nieko nesigirdi.
Figūra praeina pro išverstų medžių šaknis ir tampa matoma
mėnesienoje.
Liesas veidas išvagotas raukšlių.
Vyras gana arti praeina pro Larsą Eriką net nepažvelgdamas į jį,
sustoja kažkur už jo matymo lauko ir vėl sugrįžta.
Vyras atridena didelę plastikinę statinę.
Larsas Erikas bando maldauti jo pakviesti pagalbą, bet garsas, kuris
sklinda iš jo burnos, tylesnis už šnabždėjimą.
Vyras dalykiškai suima jo pėdas ir įkiša į statinę, paskui įtraukia
kojas iki klubų.
Larsas Erikas vis dar negali pajudėti, tik nusuka galvą nuo tamsių
niūrių pušų.
Senis nieko nesako ir nežiūri jam į akis, aišku, kad jis atlieka savo
darbą. Tvarkingais judesiais jis įkelia Larsą Eriką į statinę iki
juosmens.
Jis elgiasi su Larsu Eriku lyg su nudobtu gyvūnu, lyg jis būtų
skerdiena.
Stipriai truktelėjęs vyras pakelia statinę ir Larso Eriko kojos
sulinksta. Jis įkrenta į statinę iki pažastų. Palaidinė pakyla ir jis
susibraižo pilvą į aštrius plastikinius kraštus.
Jis vis dar nesupranta, kas vyksta.
Senis bando sukišti jį į statinę.
Jis neįtikėtinai stiprus, bet jam nepavyksta, Larso Eriko rankos ir
viršutinė kūno dalis vis iškilusi.
Vyras pasitraukia kelis žingsnius ir grįžta su kastuvu.
Larsas Erikas mato gilią duobę prie statinės. Ant žolės šalia duobės
guli plastiko rulonas ir plastikinis kanistras su baltu skysčiu.
Liesasis vyras prieina prie Larso Eriko, pakelia kastuvą ir trenkia
jam per pečius.
Larsas Erikas sudejuoja iš skausmo, kai sulūžta kairysis raktikaulis.
Jis sunkiai kvėpuoja pro nosį ir ašaros rieda skruostais.
Vyras numeta kastuvą į šalį ir pasilenkia virš Larso Eriko.
Taip skauda, kai vyras spaudžia jo pečius ir grūda į statinę, kad net
akyse aptemsta. Jo dešinė ranka tiesi, bet vyras ją sulenkia prie kaklo,
palenkia galvą ir uždengia statinės dangtį.
 Senis pajudina statinę kelis kartus, kol ji nugriūva, paskui ridena ją
į didelę duobę.
Smūgis priverčia Larsą Eriką prarasti sąmonę. Jis atsibunda nuo
barškančio garso, lyg lytų iš didelių debesų.
Po kelių sekundžių suvokia, kad vyras perkėlė statinę į duobę ir
pradėjo ją užkasti. Barškantis garsas vis tolsta, o paskui visai nutyla.
Drėgnas oras statinėje atsiduoda plastiku, viduje nėra pakankamai
deguonies.
Jo kūnas vis dar suparalyžiuotas, jis pradeda panikuoti ir sukioja
galvą, kol pamato šviesos taškelį statinės šone.
Larsas Erikas spokso į taškelį ir suvokia, kad mėnulio šviesa
prasimuša pro vamzdelį, įtaisytą dangtyje.
Skausmas degina išsuktą petį ir sulaužytą raktikaulį. Jo pirštai šalti
kaip ledas, kraujas negali jų pasiekti.
Jis supranta, kas yra palaidotas gyvas.
 44

Saga pravažiuoja pro Pietinę ligoninę, užvažiuoja ant šaligatvio ir

išlipa iš Natano automobilio neuždarydama durų. Ji bėga tiesiai į
Vaikų skyrių pro neštuvus, paliktus vaikų vežimėlius ir pro metro
dydžio plastikinę varlę.
Laukiamasis pilnas žmonių, rėkiančių kūdikių ir išbalusių paauglių.
Informaciniai lankstinukai mėtosi ant grindų. Nepatenkintas vyras su
kažkuo kalba telefonu.
Jurekas puolė anksti ryte, praėjus tik pusvalandžiui po to, kai Saga
paliko Peleriną laisvalaikio klube ir išvažiavo į keltą Hiogmarso
saloje.
Jis turėjo laiko.
Jis nužudė mokyklos darbuotojus – direktorių ir specialiųjų
poreikių pedagogę.
Kolegos policininkai, pirmi atvykę į įvykio vietą, rado Peleriną už
užuolaidų.
Jei Saga nebūtų jos pamokiusi pasislėpti ir stovėti tyliai tyliai,
Jurekas Valteris būtų pasiėmęs ją tą rytą.
Ji niekada daugiau nebūtų pamačiusi sesers.
Saga nekreipia dėmesio į tvarką, tiesiog prieina prie vyro
registratūroje, parodo savo asmens dokumentą ir griežtai paklausia
apie Peleriną Bauer.
 Jos sesuo skubios pagalbos palatoje.
Saga pradeda bėgti per koridorių ir pastumia valytojo vežimėlį,
pasitaikiusį jos kelyje. Grindų šepetys nuvirsta ir ji išgirsta, kaip
kotas trenkiasi į grindis.
Vežimėliai, lašelinių stovai ir sulankstomos lovos mėlynais
čiužinais stovi palei sienas.
Sesutė traukia vežimėlį.
Saga sulėtina greitį, kai priartėja prie uniformuoto policininko už
paskutinių durų prieš liftą B.
– Ar tu vienas čia? – paklausia ji ir vėl parodo asmens dokumentą.
– Taip, – atsako jis, nenuleisdamas akių.
– Po velnių, – atsidūsta ji ir įeina vidun.
Apšvietimas siauroje skubios pagalbos palatoje pritemdytas.
Pelerina sėdi ant lovos su geltonu pledu ant pečių.
Ant mažo naktinio staliuko padėta stiklinė sulčių ir sumuštinis su
sūriu ant popierinės lėkštės.
Saga prieina ir apglėbia seserį. Laikydama ją glėbyje pirmą kartą
leidžia užplūsti palengvėjimui. Ji prispaudžia kaktą prie Pelerinos
susivėlusių plaukų.
– Aš atvykau kaip įmanoma greičiau, – sako ji.
Jos ilgai sėdi apsikabinusios, paskui Saga pasižiūri į Peleriną,
prisiverčia nusišypsoti ir perbraukia jai per skruostą.
– Kaip laikaisi?
– Gerai, – rimtai atsako mergaitė.
– Ar tikrai? – sušnabžda Saga ir labai stengiasi, kad ašaros netekėtų
skruostais.
– Ar mes jau galime važiuoti namo pas tėtį?
Saga sunkiai nuryja. Ji turi sulaikyti savo mintis, kad nebandytų
įsivaizduoti, kas nutiko tėčiui.
– Ar tu išsigandai?
Pelerina palinksi galvą, nuleidžia žvilgsnį, nusiima akinius ir
pasikrapšto akių kampučius. Jos šviesios blakstienos meta mažus
šešėlius ant apvalių skruostų.
– Suprantu, – sako Saga ir nubraukia plaukus nuo sesės kaktos.
– Aš pasislėpiau už užuolaidos ir buvau tyli kaip pelė, – nusišypso
Pelerina ir vėl užsideda akinius.
– Tu labai protinga, – sako Saga. – Ar matei jį?
– Truputį, prieš užsimerkdama... Jis buvo senas, bet labai greitas.
Saga pajunta, kad jos pulsas pagreitėja ir pasižiūri į duris.
– Mums reikia eiti, – paaiškina ji. – Ar gydytojas tave apžiūrėjo?
– Jis tuoj ateis.
– Kiek laiko lauki?
– Nežinau.
Saga paspaudžia pagalbos mygtuką ir po kurio laiko ateina slaugas
– vidutinio amžiaus vyras apvaliu pilvu ir akiniais.
– Aš noriu, kad gydytojas ją apžiūrėtų prieš mums išeinant, – sako
Saga.
– Daktarė Sami ateis, kai tik galės, – kantriai paaiškina vyras.
– Pelerinai tik dvylika, aš nežinau, kiek laiko privertėte ją laukti.
– Aš suprantu, kad tai siaubinga, bet mes pirmiausiai apžiūrime
tuos, kuriems reikia skubios pagalbos, todėl greičiausiai...
– Paklausyk, – nutraukia Saga, – jūs neturite galimybės šiuo atveju
vertinti, ar atvejis skubus.
Ji parodo savo asmens dokumentą vyrui, jis paima, apžiūri ir
grąžina.
– Šio vaiko atvejis yra skubus, – pareiškia Saga.
 – Aš galiu paprašyti skubios pagalbos gydytojo, kad atliktų pirminę
apžiūrą...
– Nėra laiko, – nutraukia ji. – Atveskite čia bet kurį suknistą
gydytoją, kuris yra kvalifikuotas.
Vyras neatsako, bet iš palatos išeina suirzęs.
– Kodėl tu tokia pikta? – paklausia Pelerina.
– Aš nesu pikta, tikrai tokia nesu, juk žinai, kad mano balsas atrodo
piktas, kai aš susinervinusi.
– Tu nusikeikei.
– Žinau, taip negalima, kvailai pasielgiau.
Po kurio laiko už palatos durų pasigirsta garsai ir įeina gydytoja,
žemaūgė moteris šviesiai rudomis akimis.
– Girdėjau, kad norite su manimi pasikalbėti, – atsargiai prabyla ji.
– Apžiūrėk ją, – nekantriai taria Saga.
– Nesuprantu, – nusišypso daktarė.
– Mes negalime čia pasilikti, mes skubame, tik noriu įsitikinti, kad
jai viskas gerai.
– Jūs negalite čia pasilikti, kol neįrodysite, kad esate jos globėja.
– Daryk, kaip liepiu!
Įeina policininkas, laikydamas rankas ant dėklo.
– Kas vyksta?
– Saugok duris, – suriaumoja Saga. – Tu negali palikti durų ir
spragtelėti suknista apsaugine liemene.
Policininkas lieka stovėti tarpduryje.
– Ar čia grasinimas?
– Negaliu paaiškinti... Nesvarbu, tu neturi jokių šansų, – sako ji
bandydama nurimti.
Ji sutinka gydytojos žvilgsnį ir prieina arčiau, bandydama kalbėti
tyliai, kad Pelerina negirdėtų.
– Klausykite, aš dirbu Švedijos saugumo policijos komisare ir man
reikia užtikrinti mergaitės saugumą. Yra tikimybė, kad ji matė
dvigubą žmogžudystę ir tikėtina, kad žudikas ją persekios... Jums
nereikia mūsų ilgiau laikyti ligoninėje nei būtina, aš prisiekiu. Mes
išvyksime, kai tik baigsite apžiūrą. Jai atlikta operacija. Ji buvo
operuota dėl Fallot tetrado ydos... Klausykite, aš tikra, kad jau
atlikote elektrokardiogramą, bet man reikia sužinoti, kad
nepasireiškia jokie šoko požymiai.
– Supratau, – sako gydytoja ir jos akys patamsėja nuo streso.
Kol gydytoja kalbasi su Pelerina, Saga išeina iš palatos, apžiūri
koridorių, pažvelgia į įėjimą, apžvelgia tuos, kurie laukia prie
stiklinio registratūros langelio.
Jai pasirodė, kad zakristijonas mirė prieš dvi savaites, bet datos ant
sugedusių maisto pakuočių šaldytuve rodė, kad jis palaidotas daugiau
nei prieš keturis mėnesius.
Bebras yra pagalbininkas, kurį pasirinko Jurekas. Žinoma, ši mintis
ją aplankė ir anksčiau, bet atrodė nelogiška.
Dabar ji suvokia, kad Jonas visą laiką buvo teisus.
Bebras gyveno koplyčioje ir saugojo kapą, palaikė zakristijono
gyvybę.
„Keturi mėnesiai kape“, – pamanė ji.
Dabar Jurekas sugavo jos tėtį.
Ji vėl pabandė jam paskambinti, bet Larso Eriko telefonas vis dar
išsikrovęs.
Saga išeina ir praneša apie dingusį tėčio automobilį ir paskambina
Švedijos saugumo policijai ir paprašo techninių darbuotojų susekti jo
telefoną.
 Kalbėdama ji mato, kad neaukštas vyras įeina pro duris. Ji
nutraukia pokalbį ir atsargiai išsitraukia pistoletą. Pamačiusi, kad tai
ne Jurekas, paslepia pistoletą.
Ji apžvelgia kitą koridoriaus pusę, vėl išsitraukia telefoną ir
paskambina Karlosui Eliasonui, Nacionalinių operatyviųjų pajėgų
direktoriui.
– Jurekas Valteris grįžo, – trumpai pasako ji.
– Aš girdėjau apie incidentą tavo sesers laisvalaikio klube.
– Jai reikia saugaus buto dabar, iškart, – dėsto Saga ir vėl pasižiūri į
įėjimą.
– Mes negalime nieko pasiūlyti, tai neįmanoma, asmens apsaugos
agentūra turi atlikti tyrimą, neužtenka vien tavo susirūpinimo, juk
supranti, visiems vienodos taisyklės.
– Tada aš pasiimu atostogas, man reikia surasti saugią vietą.
– Saga, dabar tu elgiesi kaip tam tikras komisaras su suomišku...
– Valerija! – nutraukia Saga jį. – Ar ji saugoma? Pasakyk, kad
saugoma!
– Nėra jokios grėsmės, – ramiai sako Karlosas.
– Ją būtina saugoti! Tai tavo prakeikta pareiga... Ne, užsičiaupk!
Jurekas grįžo, yra kaip yra.
– Saga, jis negyvas. Tu jį nužudei ir radai jo...
– Užtikrink Valerijos apsaugą, – pertraukia jį Saga ir baigia
pokalbį.
Ji apsidairo koridoriuje. Galvoje sukasi mintys. Jonas visą laiką
buvo teisus, o ji su Natanu Poloku iššvaistė daug brangaus laiko.
Jonas grasinimą priėmė rimtai, jis pasiruošė pabėgimo planą,
išgelbėjo save ir savo dukterį.
Policininkas, saugantis duris, nustebęs žiūri į ją, kai ji grįžta į
paciento palatą.
Tuo metu gydytoja paspaudžia Pelerinai ranką ir prieina prie Sagos.
– Ji fantastiškai miela ir protinga mergina.
– Žinoma, – sako Saga su pasididžiavimu.
– Nėra jokių širdies problemų, – tęsia daktarė, – bet Pelerina buvo
labai išsigandusi, nemanau, kad ji matė smurtą, nes visą laiką buvo
užsimerkusi... Sunku suprasti, bet nėra jokių dislokacijos ar
disorientacijos požymių ir jokių psichomotorinių sutrikimų.
– Ačiū.
– Aš siūlyčiau jai pabendrauti su psichologu, nes jai reikės
pasipasakoti apie tai, kas atsitiko.
– Žinoma.
– Jeigu ją apims nerimas arba bus sunku užmigti, grįžkite. Kartais...
– Gerai, – nutraukia Saga ir eina pas Peleriną.
Ji greit nutraukia geltoną pledą nuo sesers, pakelia ją, praeina pro
daktarę, išeina į koridorių ir paprašo policininko palydėti jas iki
automobilio.
Ji pasodina Peleriną ant galinės sėdynės, užsega saugos diržą ir
padėkoja policininkui.
Saga išvažiuoja iš ligoninės ir galvoja, kad jos keliaus šiaurėn, į
vietą, neturinčia jokio ryšio su ja. Ji galėtų susirasti mielą vasarnamį,
įsilaužti į jį ir pasislėpti su seserimi. Jos ten pagyventų ir palauktų,
kol policija atliks savo darbą. Bet pirma jai reikia pasikeisti telefoną,
kad jos nesusektų. Saga sustoja šalikelėje prie Skanstulo ir pradeda
ieškoti naudotų telefonų parduotuvės, kai jai paskambina Karlosas:
– Saga, – susijaudinusiu balsu sako jis, – aš nusiunčiau automobilį,
kuris patruliavo netoli Valerijos ir... Neturiu jokių žodžių tam, kas
įvyko, bet Valerijos nėra, ji pagrobta... Mes radome vyro palaikus
sudegusiame automobilyje, visur pilna kraujo, šiltnamiai suniokoti...
– Ar pastatėte kelių užkardas? – vos sušnabžda ji.
– Per vėlu, jau praėjo kelios dienos... Reikėjo viską daryti kitaip.
– Taip.
– Aš suruošiau saugų butą tavo sesei, – pažada Karlosas.
 45

Valerija šiek tiek pasisuka į šoną, kad atpalaiduotų nuospaudas ant

kulnų ir nutarkuotus pečius.
Kaip įprastai, pečiai trukdo jai pasiekti dėžės stogą.
Ji priversta vėl išsitiesti ant nugaros.
Visiškai tamsu ir ji jau seniai prarado laiko suvokimą.
Skausmas šlaunyje iš pradžių buvo intensyviai tvinksintis.
Ji apsišlapino du kartus, bet jau spėjo išdžiūti.
Ji stengiasi negalvoti apie alkį, bet yra baisiai ištroškusi, burna
visiškai išdžiūvusi.
Kartais ji miega, valandą ar mažiau, neįmanoma suprasti. Kartą ji
išgirdo dūzgiantį garsą ir tolimą moters riksmą.
Tai vadinama šaldytuvu, galbūt šaldikliu. Rankų pirštus dar gali
susišildyti, bet kojų pirštai – bejausmiai.
Švelnų medinės dėžės kvapą prasimuša unikalus dirvožemio
tvaikas.
Ji gana anksti liovėsi šauktis pagalbos, kai suprato, kad tai padarė
Jurekas Valteris, kaip ir buvo numatęs Jonas.
Ji užkasta gyva.
Tai Jureko darbas, o didysis vyras, kuris atėjo į jos šiltnamį, buvo
jo naujasis padėjėjas.
Jis buvo žiaurus ir agresyvus.
 Ji pamatė vieną guminį batą, kai tempė ją už kojos per mišką.
Apsiaustas nuo lietaus vilkosi paskui ją lyg pelerina. Kai apsiaustas
užkliuvo už šakos, vyras sustojo ir jį nuplėšė.
Jis įmetė Valeriją į automobilio bagažinę ir pradėjo važiuoti
nelygiu keliu.
Valerija drebančiomis rankomis bandė atrakinti spyną, bet buvo
nublokšta, kai automobilis staigiai pasuko.
Šlaunis, į kurią jai įkando, kraujavo.
Ji nieko nesuprato, situacija atrodė neįtikėtina.
Staiga prisiminė, ką Jonas jai pasakojo apie tokią situaciją. Kartais
jis pasakodavo apie tai, ko mokė savo dukrą Natavaroje.
„Kėliklis“, – pamanė ji.
Visose bagažinėse būna kėliklis.
Valerija viena ranka apčiupinėjo bagažinės dugną ir rado dvi
skląstis plastikiniuose maišeliuose, išėmė jas, pasislinko ant šono ir
atlaisvino erdvę. Ji ieškojo atsarginės padangos, apčiupinėjo raktą
ratams ir avarinį trikampį prieš surasdama kėliklį nailoniniame
maišelyje.
Ji pridėjo jį kaip įmanoma arčiau spynos ir pirštais pasuko
atsuktuvą, kol jis palietė dureles, o rankena grįžo į vietą.
Automobilis pasuko ir ji vėl nusirito, bet jai pavyko išlaikyti kėliklį
ir pradėti sukti rankeną.
Erdvė buvo tokia maža, kad kiekvieną kartą, sukdama rankeną,
užsigaudavo krumplius.
Metalas jau buvo pradėjęs skilti, kai automobilis staigiai sustojo.
Ji ir toliau bandė sukti kaip įmanoma stipriau, bet liovėsi, kai
variklio garsas nutilo ir atsidarė keleivio durelės.
Ji ieškojo ginklo – kaip tik buvo užčiuopusi raktą ratams sukti. Kai
durelės atsidarė, ji trenkė. Bet užpuolikas buvo pasiruošęs: išmušė
įrankį, numetė tolyn, pagriebė ją už plaukų ir prikišo šaltą servetėlę
prie burnos ir nosies.
Atsibudusi buvo visiškoje tamsoje. Ji šaukėsi pagalbos, tuksėjo
SOS signalą, ieškojo, kuo galėtų atidaryti karstą, buvo prispaudusi
rankas ir kelius prie viršaus bandydama iš visų jėgų kelti dangtį, bet
išgirdo tik silpną stuksėjimą į medį.
Po šlaunimis ji susišildo pirštus ir užmiega, bet atsibunda nuo
pragulų skausmo ant nugaros ir pabando pajudinti pėdas.
Staiga virš jos pasigirsta dundėjimai, o paskui matyti ryški, akinanti
šviesa. Jos širdis pradeda plakti greičiau, kai ji išgirsta balsus.
Neįmanoma atskirti žodžių, bet girdėti vyro ir moters ginčas.
Valerija galvoja, kad ją surado, ir šaukiasi pagalbos, kai pasigirsta
smūgis ir kažkas užlipa ant karsto dangčio.
– Po velnių, ji turi gauti vandens, kitaip šiandien arba rytoj mirs, –
kalba vyras.
– Bet tai pavojinga, – atsako trūkčiojančiu balsu moteris. – Tai
visada per daug...
– Mes susitvarkysime, – nutraukia vyras.
– Aš jai trenksiu, jei ji bandys išlipti, – sako moteris. – Aš
suskaldysiu jai kaukolę.
Staigi šviesa degina Valerijos akis nukėlus dangtį. Ji prisimerkia ir
mato vyrą su moterimi virš savęs.
Valerija guli po grindimis trobelėje su koridos atvaizdais ant sienų.
Pjūklu išpjauta skylė tęsiasi per grindų sijas, izoliaciją ir lentas.
Vyras į Valeriją nusitaikęs medžiokliniu šautuvu, o moteris laiko
kirvį. Jie atrodo kaip eiliniai kaimynai arba žmonės, kuriuos galima
sutikti maisto parduotuvėje. Vyro ūsai šviesūs, tik akys įsitempusios,
o moters plaukai surišti į aukštą arklio uodegėlę, jos akinių rėmeliai
rožiniai.
– Prašau, padėkite man, – sumurma Valerija ir padeda ranką ant
karsto krašto.
– Gulėk, kur guli! – rikteli vyras.
Panašūs karstai stovi tuščioje erdvėje po namu. Valerija silpna, bet
bando pakilti. Vyras šautuvo vamzdžiu trenkia per veidą. Galva
atsilošia, bet Valerija išsilaiko ant karsto krašto.
– Gulėk, bjaurybe! – surinka vyras. – Gulėk, arba šausiu, supranti,
nušausiu!
– Kodėl jūs tai darote? – verkia ji.
– Gulėk!
Šiltas kraujas teka jos skruostu. Valerija ištiesia ranką ir paliečia
grindis. Moteris kerta kirviu, nors Valerija jau nebebando nieko
daryti, – ašmenys praeina pro lentas.
Vyras pastumia ją į krūtinę šautuvo vamzdžiu, Valerija krenta atgal
ir galva trenkia į karsto dugną.
Ji gali matyti grubias apsaugines juostas ant grindų šalia karsto. Jos
tokios pačios, kaip ir tos, kurias naudoja savo šiltnamiuose, tie
įsitempę lynai gali atlaikyti dešimt tonų.
– Duok jai vandens, – dirgliu balsu paliepia moteris.
Valerija sunkiai kvėpuoja, ji suvokia, kad reikia užmegzti kontaktą
su jais, kad ji negali elgtis isteriškai.
– Prašau, aš nesuprantu...
– Nutilk!
Paauglė išsigandusiomis akimis su medine lazda rankoje priartėja
prie karsto. Ji numeta Valerijai plastikinį butelį su vandeniu ir paskui
koja užstumia dangtį.
 46

Pelerina iškart įtraukta į specialią asmenų apsaugos programą,

užtikrinančią saugumą šalyje.
Saga nupirko du panaudotus telefonus su naujomis kortelėmis ir
įvedė numerius, kad ji ir Pelerina galėtų pasikalbėti.
Ji įsitikino, kad niekas jos neseka, apsuko ratą aplink Stora
Esingeną prieš įvažiuodama į Kungsholmą, pasuko į požeminį garažą
po miesto rotuše ir sustojo prie juodo furgono su tamsintais stiklais.
Visų stebėjimų kamerų akutės jau buvo užklijuotos lipnia juosta.
Saga išlipo iš automobilio, apėjo jį ir paspaudė ranką aukštai,
šviesiaplaukei apsaugininkei.
– Sabrina, – prisistato moteris.
– Grėsmės lygis pats aukščiausias, – sako Saga. – Niekuo
nepasitikėk, niekam neatskleisk adreso, kad ir kas klaustų.
Saga pažiūrėjo į Peleriną, paskubomis atsisveikino ir prižadėjo
atvykti, kai tik galės, atidarė furgono dureles ir prisegė sesei saugos
diržą.
– Aš noriu savo telefono, – paprašo Pelerina, kai Saga paduodą jai
padėvėtą mobilųjį.
– Jį atgausi, kai atvažiuosiu, jis sulūžo, reikia jį atiduoti į taisyklą, –
meluoja Saga.
Pelerina atrodo beviltiškai, pasižiūri į ją pro storus akinius ir
pradeda verkti.
– Aš buvau labai atsargi.
– Tu nekalta, – ramina Saga ir nubraukia ašaras nuo sesers
skruostų.
Kadangi Saga buvo įtraukta į asmens saugumo užtikrinimo
programą, ji žino, kad namas, kuris priskirtas Pelerinai, yra P. O.
Halmaro gatvėje 17, ten įrengta saugos sistema, šarvuotos durys ir
neperšaunami langai.
Saga sėdi Natano automobilyje ir mato, kaip furgonas pavažiuoja
atgal ir pradingsta pro praveriamas duris rampos viršuje.
Važiuodama iš Hiogmarso salos į Pietinę ligoninę ji tris kartus
kalbėjosi su Kompiuterių ir telekomunikacijos ekspertais iš Švedijos
policijos. Jie bandė aktyvuoti jos tėvo telefoną, bet įrenginys negali
būti aktyvuotas per atstumą – jie neturi už ko užsikabinti. Paskutinį
kartą jo telefonas buvo fiksuotas, kai jis kalbėjo su Pelerina piešimo
mokykloje, paskui jo signalas buvo sugautas stotyje Kistoje.
Ji žino, kad specialistai dabar renka informaciją iš kitų stočių, kad
sulygintų duomenis ir nustatytų tikslesnę vietą.
Nors ir suvokia, kad tai beprasmiška, Saga vis skambina tėčiui.
Nesibaigiantys signalai be jokio atsakymo yra tarsi tamsūs
prisiminimai iš tos dienos, kai mirė jos mama.
Ji išgirsta balso signalo pranešimą ir nutraukia skambutį, prieš
pasigirstant tėčio balsui. Skambina Natanui Polokui.
Jis vis dar Hiogmarso saloje su kriminalistais. Aplink šlama ir
girdėti įvairūs garsai.
– Kaip Pelerina? – paklausia jis.
– Viskas kontroliuojama, ji saugi, – sako Saga ir sunkiai nuryja,
kad sulaikytų drebulį balse.
 – Gerai.
– Jai pasisekė.
– Tiesiog neįtikėtina, – sako Natanas.
– Nes Jurekas jau pagrobė mano tėtį, – sušnabžda ji.
– Tikėkimės, kad tu klysti, – užtikrinai sako Natanas.
– Aš žinau, kad jis turi Valeriją ir tėtį.
Ji įkvepia oro, atsikrenkščia ir vieną ranką prispaudžia prie akių.
Ašaros degina akis.
– Atleisk, – sako ji. – Tiesiog labai sunku susitaikyti su tuo, kas
įvyko, nors ir buvau perspėta.
– Mes tai išspręsime, – sako Natanas. – Dabar mums reikia sutelkti
dėmesį į...
– Aš privalau ieškoti tėčio, – pertraukia ji. – Esu už tai atsakinga,
galiu galvoti tik apie tai, jis vis dar gyvas ir aš privalau jį rasti.
– Mes jį rasime, aš pažadu, – kalba Natanas. – Čia daug žmonių ir
mes jau peržiūrėjome zakristijono namus ir garažą, bet nėra nieko,
kas vestų prie Jureko ar Bebro... Erlandas Lindas neturėjo jokio
kompiuterio, bet po lova radome jo telefoną.
– Galbūt pavyks už ko nors užsikabinti, – sušnabžda Saga.
– Šunys išieškojo visą mišką, bet atrodo, kad daugiau užkastų kapų
nėra.
Natano telefone sudunda ir fone pasigirsta šauksmas.
Saga atlošia galvą į pagalvėlę ir pirštu vedžioja susiraukšlėjusią odą
ant vairo.
– Aš mielai prisijungsiu, ar galiu? – paklausia ji. – Mums reikia
pakalbėti su Karlosu apie nacionalinį perspėjimą arba...
– Palauk truputį, – nutraukia ją Natanas.
Saga laiko telefoną prie ausies ir girdi, kad Natanas su kažkuo
kalba. Vėjas ūžia į mikrofoną ir balsai dingsta.
Moteris įsėda į automobilį, užveda jį ir važiuoja rampos link,
palaukia, kol prasiskirs durys.
– Ar tu dar čia? – paklausia Natanas.
– Aišku.
– Turi žinoti, kad ekspertai šį tą rado vidinėje karsto dalyje, – sako
jis. – Jie fotografavo karsto dangtį ir išskaitė du žodžius...
Zakristijonas tikriausiai raides išskaptavo nagais prieš mirdamas,
žodžiai vos įžiūrimi.
– Kas ten parašyta? – klausia ji.
– Ten parašyta „Išgelbėti Korneliją“.
– Išgelbėti Korneliją?
– Mes nesuprantame, kas tai...
– Zakristijono sesuo vardu Kornelija, – pertraukia Saga ir užveda
automobilį. – Ji praktiškai nebendravo su broliu, ji gyvena netoli
Norteljė. Tai maždaug už trijų kilometrų nuo tos vietos, iš kurios
verpetas nunešė pašautą Jureko kūną.
 47

Saga važiuoja į Svartno salą, pasuka automobilį ir privažiuoja prie

krantinės krašto. Pro galinio vaizdo veidrodėlį ji mato molą ir tamsiai
pilką vandenį.
Nors ir žino, kad tai beprasmiška, vis tiek bando skambinti tėčiui.
Kai pamato, kad prie kranto artėja keltas, išlipa iš automobilio ir
eina prie krantinės.
Natanas stovi kelto denyje ir abiem rankomis laikosi už turėklų.
Trosai lygiagrečiai skiria vandenį.
Tiltelis nukrenta ir užkliūva už molo.
Natanas pamojuoja vairininkui bokšte ir eina palei krantinę, Saga
paduoda jam automobilio raktelius ir persėda į keleivio vietą.
Natanas atsisėda, pasitaiso sėdynę ir pradeda važiuoti.
Kornelija gyvena Paryžiaus pakraštyje, nedideliame gyvenamame
rajone, į rytus nuo Norteljė.
– Daugiau nieko nebuvo parašyta karsto vidinėje pusėje, – sako
Natanas.
– Turbūt Jurekas grasino, kad nužudys Korneliją, jeigu
zakristijonas nebendradarbiaus, – sako Saga ir patikrina, kad telefono
garsas nebūtų išjungtas.
– Įdomu, ką jis galvojo karste? – tęsia Polokas. – Jis turbūt suprato,
kad mirs, todėl ir parašė žinutę, tikėdamasis, kad kažkas ras jo karstą
ir išgelbės seserį.
– Jurekas turbūt jį labai prigąsdino, kad senis nepasakytų tiesos
policijai... Galbūt gąsdino, kad pritaikė karstą seseriai, o senis
mintyse jau matė seserį karste... Jo demencija labai greitai progresavo
po to, kai aš jį aplankiau.
Jie pravažiuoja pievas, juosiančias nuogus medžius, ir važiuoja po
viaduku į E18 kelią.
Natano kairė ranka ilsisi ant bėgių perjunginėjimo svirtelės. Nors
jis ir išsiskyręs, jis vis dar mūvi savo ploną vestuvinį žiedą iš
raudonojo aukso.
Saga prisiverčia neprašyti paskambinti ir paskubinti kinologę.
Pagal automobilio navigacinę sistemą, jie yra arčiau nei per pusę
mylios.
Važiuodami gauna daugiau detalių iš mobiliojo ryšio operatoriaus:
Kornelija pastarąjį mėnesį nekalbėjo telefonu, o praėjusio mėnesio
sąskaita už telefoną perduota antstoliui.
Prieš išeidama į pensiją ji dirbo medicinos sesele Norteljė
ligoninėje. Kornelijai septyniasdešimt dveji ir ji gyvena viena.
Ekrane matyti plačiapetė moteris su trumpais žilais plaukais ir
skaitymo akiniais, kabančiais ant krūtinės.
– Kas ją apklausė? – pasiteirauja Natanas.
– Niekas, – atsako Saga. – Aš nušoviau Jureką, o po šešių mėnesių
jo kūną surado zakristijonas. Nebuvo jokio ryšio tarp jo ir sesers.
– Bet ji gyvena arčiau nei už trijų kilometrų nuo tos vietos, kur jis
dingo.
– Žinau, bet mes galvojome, kad Jurekas mirtinai sužeistas, kiek
laiko jis galėjo išgyventi? Mes pakalbėjome su visais, gyvenančiais
per kilometrą nuo vandens sūkurio... Buvo septyni šimtai apklaustųjų.
 Ji prisimena, kad jie kalbėjo apie tai, jog reikėtų padidinti paieškos
lauką iki trijų kilometrų, bet tada būtų įtrauktas ir Norteljė miestas, o
apklausiamųjų skaičius būtų padvigubėjęs.
– Turiu omeny, kai kūnas jau buvo rastas ir zakristijonui prasidėjo
demencija, – sako Natanas ir žvilgteli į ją.
– Aš jai paskambinau ir pasikalbėjau, – sako Saga, – bet ji jau
dešimt metų nebendravo su broliu ir neturėjo ką pasakyti.
Jie pasuka į siaurą žvyrkelį su sušalusios žolės stiebeliais ir
važiuoja tiesiai į tankų mišką.
Saga leidžia žvilgsniui pasiilsėti slystant tamsiais medžių
kamienais.
Galbūt Kornelijos sklype Jurekas laiko Valeriją ir jos tėtį.
Jos burna džiūsta ir ji siekia plastikinio butelio vandens.
Tai visai atitinka jo stilių – daryti grupinius kapus.
Jai visada kilo klausimas, kaip jam pasiseka atsiminti visus
nepažymėtus kapus.
– Apie ką galvoji? – klausia Natanas ir pažvelgia į ją iš šono.
– Apie nieką, o kas?
– Tu drebi.
Ji pasižiūri į butelį rankoje, atsigeria vandens, pastato butelį į
laikiklį ir suspaudžia rankas tarp šlaunų.
– Aš labai jaudinuosi dėl tėčio, – prisipažįsta ji.
– Suprantu, – atsako Natanas.
Saga nusuka žvilgsnį ir žiūri į žaliai pilkas egles ir retus viržius,
mėlynių žagarus.
Neįtikėtina, kad jos tėtis buvo toks pažeidžiamas, ir viskas per ją,
jinai už viską atsakinga ir turi jį išgelbėti.
Jiems liko keli kilometrai iki laisvalaikio namelio, kai prasiveria
tamsių eglių miškas.
Natanas padidina greitį ir netrukus pasirodo raudonas namas su
baltomis langinėmis ir palangėmis.
– Kinologė suprato, kad reikalas skubus, tiesa? – teiraujasi ji.
– Ji iškart sėdo į automobilį, – patikina Natanas.
– Aš tik pagalvoju, kad šunų turėjo būti arčiau, galbūt Nortaljė?
– Amanda geriausia, – kantriai paaiškina jis.
Jie lėtai rieda prie mažo namo. Atvirame garaže su brezentiniu
stogu stovi purvinas devintojo dešimtmečio Jeep Wrangler, palei
sieną išdėliotos beržinės malkos.
Saga išsitraukia savo Glock iš dėklo ant pečių ir įsideda kulką.
Jie sustoja ant žvyruoto žolės ploto, kuris prasideda ties namu.
Nieko nesakydama Saga išlipa iš automobilio ir dideliais žingsniais
eina pirmyn. Laiko ginklą, nutaikytą į žemę.
Išgirsta, kaip Natanas užtrenkia automobilio dureles.
Saga beveik tikra, kad Jureko čia nėra – tai neatitiktų jo mąstymo,
būtų per lengva jį susekti.
Saga žvalgosi ir ieško pliko dirvožemio – šviežiai iškastų kapų
pėdsakų. Žvilgsnis bėgioja palei namo sienas, už atviro garažo ir vėl
krypsta prie nuogų krūmų, augančių aplink namą.
Nelaukdama Natano ji apeina aplink namą ir patenka į šešėlių pilną
galinį kiemą. Dirvožemis čia sausesnis, nusėtas kankorėžiais. Ant
žolės už namo iki tamsaus miško pakraščio stovi pora didingų eglių
su sunkiomis, susisukusiomis šakomis.
Žolėje už eglių guli dvipusės kopėčios.
Saga eina pro vandens pripildytus karučius ir apžiūri šiltnamyje
sušalusius augalus. Ji nemato jokių aiškių karstų pėdsakų, jokių
bulvių laukų ar kitų atviros žemės plotų.
 – Saga? Kas vyksta? – paklausia pasivijęs Natanas.
– Jie gali būti palaidoti miške, – atsako Saga.
– Žinau, kaip jautiesi, bet mes atliksime viską reikiama tvarka ir
pirmiau pakalbėsime su Kornelija.
Natanas grįžta prie pastato paradinės pusės, o Saga dar kurį laiką
pasilieka, neatplėšdama akių nuo kamienų.
Kaip tik tuo metu, kai ji apsisuka eit, kažkas miško pakraštyje
sutraška. Saga žaibiškai apsisuka ir pakelia ginklą, uždeda pirštą ant
gaiduko ir sutelkia žvilgsnį, ieškodama judesių.
Viskas, ką ji mato, tėra medžių kamienai.
Ji iš lėto traukiasi į šalį, kai vėl išgirsta tą patį šlamesį. Ji galvoja,
kad tai koks nors gyvūnas, galbūt ežiukas, ir lėtai juda arčiau miško.
Sustoja ir akimis klaidžioja tarp medžių kamienų, stagarų ir
išsikerojusių krūmų.
Saga apsisuka ir pradeda eiti link paradinės namo pusės, bet
persigalvoja ir dar kartą apžiūri medžius, iš kurių atsklido garsas jai
einant aplink namą.
Natanas paskambina į duris ir atsitraukia.
Saga stovi šalia jo ir mato, kad ant iškabos patašyta „Slaugės
priimamasis“.
„Kornelija teikė privačias slaugės paslaugas namuose“, – pagalvoja
Saga.
Natanas vėl paskambina. Skambutis aiškiai girdėti viduje. Jis
truputį palaukia ir patikrina duris.
Jos neužrakintos ir tyliai supasi ant trijų vyrių.
– Nuleisk ginklą, – sako jis.
Saga nusivalo prakaituotus delnus į džinsus, bet laiko ginklą
priešais save, kai jie įžengia į laukiamąjį su televizoriumi, dviem
kietomis sofomis ir stalu su žurnalais.
Jie žengia šviesiai pilkomis plastikinėmis grindimis, apžiūri svečių
tualetą ir eina į priimamąjį.
Lange stovi dvi didelės saulės baterijos, kurios šildo pavėsinę.
Saulė apšviečia tik virš medžių viršūnių. Langai purvini, ant
palangių guli negyvos musės.
Prie vienos sienos stovi gultas, uždengtas klijuote, o prie kitos stovi
stalas su kompiuteriu, telefonu ir lazeriniu spausdintuvu.
Už rašomojo stalo yra durys. Matinis stiklinis langelis yra žmogaus
akių aukštyje.
Kambarys už durų tamsus.
Saga mato savo šešėlį, kai prieina ir atidaro duris. Tamsoje tematyti
metalinis blizgesys.
Ji ištiesia ranką, pačiupinėja sieną ir bando išmesti iš galvos mintį,
kad viduje kažkas stovi ir žiūri į ją. Kai pirštų galiukai suranda
elektros jungiklius, užsidega šviesa. Saga pakelia pistoletą.
Ji lėtai slenka į vidų ir dairosi. Šiurpuliukai perbėga per nugarą.
Kornelijos svetainė su židiniu buvo perdaryta į operacinę.
Užuolaidos užtrauktos ir prisegtos su skalbinių segtukais.
Besisukantys dulkių kamuoliukai švyti nuo lempų krintančioje
šviesoje.
Natanas sustoja prie Sagos ir pasižiūri į naudotą įrangą.
Operacinis stalas gal kokių dešimties metų senumo, bet EKG
aparatas ne skaitmeninis, širdies darbą fiksuoja ant susukto
popieriaus.
Apvali operacinė lempa su stovu stovi šalia lašelinės stovo ir
nerūdijančio plieno vežimėlio. Taip pat yra deguonies aparatas ir
kvėpavimo vamzdeliai, deguonies balionas, medicininis anglies
dioksidas ir medicininės dujos.
– Čia šiek tiek per daug naujoviška slaugės priimamajam, – pastebi
Natanas šalia jos.
– Aš pradedu suprasti, kur mes atsidūrėme, – atsako Saga.
 48

Saga eina aplink operacinį stalą ir pastumia miegamojo duris. Lova

paklota nerta antklode. Vaistų dėžutė yra padėta ant naktinio staliuko
šalia Biblijos.
Jie įeina į virtuvę, kurioje yra valgomasis stalas, keturios kėdės su
raudonai apmegztais atlošais. Virš virtuvės spintelės kabo raudona
lentyna su stikliniais indeliais pilnais miltų, cukraus ir kviečių.
Puodelis su išdžiūvusiais kavos tirščiais ir indas su trupiniais guli
kriauklėje.
– Jis pasiėmė ją, – pareiškia Saga.
– Amanda su šunimis čia bus po valandos, – sako Natanas.
Saga nuleidžia ginklą, kelias sekundes padelsia paskui užsitaiso. Ji
lėtai prieina prie lango ir pažvelgia į sklypą su didingomis eglėmis ir
dvigubomis kopėčiomis, kurios guli žolėje.
Tai nedidelis miškas, galbūt ne didesnis nei tūkstantis hektarų, bet
jau pradėjo temti ir paieškos užtruks.
Jie sugrįžta į svetainę ir sustoja prie plastikinės medžiagos,
išskleistos ant kilimo po operaciniu stalu.
– Skambiname ekspertams? – klausia Natanas.
– Taip, – atsidūsta ji.
Saga žiūri į nuleistas užuolaidas. Šviesos ruožų beveik nesimato.
Kas nors galėtų stovėti kitoje lango pusėje, juos stebėti ir likti
nematomas.
– Taigi čia atsidūrė Jurekas, kai tu jį pašovei, – prabyla Natanas.
Saga palinksi galva ir prieina prie spintelės su stiklinėmis durelėmis
ir žiūri į pjūklų, skalpelių, kablio formos adatų ir medicininių
žirklučių eiles. Ant viršutinės lentynos guli senovinė klientų
registracijos knygelė kietu viršeliu.
Kai atidaro spintelę ir išima knygą, ji pajunta stiprų dezinfekcinio
skysčio kvapą.
Kornelija yra įrašiusi tą dieną, kai Saga manė nužudžiusi Jureką
Valterį, o eilutėje prie vardo ir gyvenamosios vietos nurodyta
Andersono pavardė. Tai dažniausiai pasitaikanti švediška pavardė.
Po to seka penkiolikos puslapių ranka surašytas keturių pirmų
mėnesių gydymo aprašymas, o paskui dar trys puslapiai, kaip
pacientas buvo gydomas iki vasaros.
Saga ir Natanas stovi šalia vienas kito ir skaito apie tai, kas vyko
šiame kambaryje. Abu stebisi, kad Jonas sugebėjo taip tikslai viską
atspėti.
Kornelija sėdėjo stovėjimo aikštelėje gamtos rezervate prie
Bergano salos ir rūkė, kai jos šuo kažką suuodė. Srovė atnešė kūną,
jis buvo įstrigęs žvyre ten, kur vanduo daro posūkį.
Ji pagalvojo, kad vyras negyvas, kai privažiavo džipu arčiau
vandens. Kai pakėlė kūną, suprato, kad jis sąmoningas.
Nepaisant rimtų šautinių žaizdų, jam kažkaip pavyko ją įtikinti, kad
nevežtų į jokią ligoninę.
Įvertinusi kulkų padarytas žaizdas, moteris tikriausiai suprato, kad
vyrą persekioja policija. Bet nusprendė, kad svarbiausia jos pareiga
bandyti išgelbėti jo gyvybę.
Ji prisistatė esanti medicinos seselė ir pasakė, kad gali sutvarkyti
žaizdas bei padėti nusigauti iki gydytojo, kuriuo jis pasitiki. Bet kai
parsivežė vyrą namo, tas maldavo, kad pati atliktų visas reikalingas
procedūras.
Nerašoma, iš kur ji gavo reikalingos įrangos, bet galbūt turėjo raktą
nuo ligoninės atsargų sandėlio.
Knygoje ji kruopščiai surašė visą paciento anamnezę. Pažymėti trys
rimti sužalojimai ir keli menkesni sužeidimai.
Visi Sagos šūviai taip pat aprašyti.
Dvi ar trys kulkos pažeidė jo kairįjį plautį ir kairį mentikaulį.
Kornelija paaiškino, kad negali duoti narkozės, bet paaiškėjo, kad
pacientas atsisako net silpniausių nuskausminamųjų. Per operaciją jis
kelis kartus buvo praradęs sąmonę.
Ji vertino paciento situaciją kaip kritinę, kol nesugebės išgelbėti
plaučio ir nesustabdys arterinio rankos kraujavimo.
– Ji perpylė jam savo kraujo... Jos kraujo grupė O, todėl ji galėjo
duoti kraujo nepriklausomai nuo jo kraujo grupės, – sako Saga.
– Neįtikėtina, – sušnabžda Natanas.
Vakare ji pradėjo operuoti kulkos pažeistą ranką. Didelė dalis jos
buvo nuplėšta.
Pagrindinės arterijos buvo pažeistos, visiškai suirę. Nebuvo jokios
galimybės išsaugoti ranką.
– Ji amputavo jam ranką, – sušnabžda Saga.
Žingsnis po žingsnio Kornelija aprašo, kaip su Gigli pjūklu
nupjauna arterijas, užsiuva kraujagysles ir nervus, uždeda dvigubą
sugeriamąją vatą ir suformuoja bigę iš raumenų sluoksnio ir odos.
– Kodėl Jurekas nesunaikino žurnalo, nesudegino namo, visko
nesunaikino? – paklausia Natanas jiems baigus skaityti.
– Todėl, kad jis žino – jokie pėdsakai nepriartins prie jo, kol jis
neįgyvendino savo plano, – sako Saga. – Jurekas nebijo kalėjimo ar
kaltinimų, ne todėl jis pabėgo.
Ji išeina į lauką ir apžiūri kelią palei mišką.
Tolumoje sukrankia varna.
Ji pasižiūri į džipą atvirame garaže, paskui apeina aplink namą.
Sustoja prie operacinės užuolaidų ir bando įsivaizduoti procesą.
Gana greitai po operacijos Jurekas turėjo ieškoti tokio paties
amžiaus ir sudėjimo vyro kaip jis. Greičiausiai Jurekas važinėjo po
apylinkes Kornelijos džipu ir ieškojo tarp benamių ir elgetų.
Kai rado tinkamą žmogų, nušovė jį taip pat, kaip pats buvo
pašautas, ir paliko mirti.
Galbūt jis tai jau buvo sumąstęs anksčiau, o galbūt sugalvojo tokį
planą, kai jam amputavo ranką.
Nepaisant didelio kiekio antibiotikų, Jurekui po amputacijos
prasidėjo rimta infekcija, peraugusi į gangreną, smirdančią gangreną.
Kornelija ilgai kovojo su infekcija, bet galiausiai nusprendė
nupjauti ranką virš alkūnės.
Iki to laiko greičiausiai Jurekas jau buvo palikęs savo ranką ir
nepažįstamojo kūną jūroje.
Pavasarį, po naujos amputacijos, Jurekas nunešė kūno dalis
Kornelijos broliui. Jurekas įtikino jį nufotografuoti kūną, nupjauti
pirštą nuo rankos, pamerkti į spiritą, o likusį kūną kremuoti.
Greičiausiai, buvo suplanuota, kad zakristijonas paskambins
policijai dėl rasto kūno, bet jam dar nespėjus to padaryti, jis
pakrantėje sutiko Sagą.
Vėjas pučia tarp medžių, ant žemės krenta kankorėžiai.
Saga ramiai stovi sode.
Vanduo karučiuose tapo juodas kaip degutas.
 Žemė spėjo šiek tiek apsisukti apie savo ašį ir paskutiniai šviesos
spinduliai apšviečia dideles egles kitu kampu, Saga dabar mato naują
šešėlį žolėje.
Matosi, ką anksčiau slėpė medis.
Ant aukštos šakos kybo kūnas, štai kodėl ten paliktos kopėčios.
Saga apeina aplink medį ir mato negyvą moterį su virve aplink
kaklą.
Kornelija pasikorė.
Guminiai batai nukrito ant žemės.
Jos pirštų galiukai ir megztinis ties krūtine kruvini.
Ji tai padarė maždaug prieš mėnesį, nuvertė kopėčias ir po to
instinktyviai kovojo, kad ištrūktų.
Ji mirė anksčiau, nei zakristijonas išraižė žinutę savo karste.
Greičiausiai jis buvo Jureko įkaitas, kad priverstų Korneliją
paklusti, o ne kitaip.
Kai Kornelija nusižudė, Jurekas liovėsi nešti jos broliui maistą ir
vandenį.
Jam reikėjo jos, o ne zakristijono.
Paskutiniai įrašai Kornelijos žurnale liudija apie bandymus
pritaikyti YK protezą, atliekantį traukimo funkciją.
Galbūt tada moteris suprato, kad Jurekas planuoja toliau žudyti, kad
išgelbėjo gyvybę siaubingam serijiniam žudikui.
 49

Po septynių valandų kinologė paleidžia Sagą Timermano gatvėje.

Saga nubėga paskutinius metrus iki savo namo Tavasto gatvėje,
greitai užlipa laiptais, įeina į butą, užsirakina duris, patikrina, ar tikrai
užsirakino, ir užtraukia visų langų užuolaidas.
Pro stogus matyti tamsus dangus.
Ji įeina į virtuvę ir pradeda skambinti kolegoms, kurie įtraukti į jos
tėvo paiešką. Niekas dar nepasiekė jokių rezultatų, bet vienas iš jų
sako, kad rytoj gaus rezultatus iš aštuonių bazinių stočių.
Saga neleidžia sau keiktis ir rėkti ant jo.
Ji tik paaiškina, kad jos tėvas yra užkastas gyvas ir kad galbūt gali
neišgyventi nakties.
– Prašau, pasistenk, – paprašo ji. – Man reikia rezultatų šį vakarą,
jie labai svarbūs.
Ji baigia pokalbį, nusišluosto ašaras nuo skruostų, nusirengia
purvinus drabužius, sudeda juos į skalbinių dėžę ir greitai nuvalo
žaizdas ant kojų ir rankų, kol dar neprasidėjo infekcija.
Ji gerokai apsibraižė tankiame miške už Kornelijos namo.
Sutemo dar nespėjus atvykti kinologei.
Saga stovėjo verandoje ir matė ją atriedant laukyme senu dideliu
automobiliu. Ji sustojo už džipo atvirame garaže, išlipo, numetė
kuprinę ant žemės ir atidarė bagažinę.
 Amanda buvo gana aukšta maždaug trisdešimties metų moteris. Ji
dėvėjo megztą kepurę ant šviesių plaukų, juodus reindžerio drabužius
ir sunkius medkirčio batus su kulkšnių apsaugomis ir pačiūžų
raišteliais.
Kai tik ji pagirdė abu šunis po kelionės, Saga priėjo prie jos.
– Pagaliau mus radai, – sako ji ir ištiesia ranką.
Amanda atrodė drovi, ji kiek per greitai nusuko mažas akis ir
pristatė šunis.
Tai buvo belgų valhundas ir juodas retriveris.
Bilis specializavosi negyvėlių paieškoje, vienodai gerai galėjo
užuosti lavonus ir kraują. Jo galva buvo juoda ir stipri, o kailis po
kaklu šviesiai raudonas.
Ela, priešingai, buvo išmokyta rasti gyvus žmones ir buvo
parskraidinta iš Italijos po paskutinio žemės drebėjimo.
Saga pritūpė ant kelių ir kalbėjo su Ela, laikė jos kaklą, glostė už
ausies ir paaiškino jai, kad ji turi rasti jos tėtį gyvą.
Ela stovėjo ramiai, klausėsi ir vizgino uodegą.
Nors ir neturėjo tinkamų drabužių, Saga nusprendė eiti su Amanda
ir šunimis į mišką. Ji norėjo įsitikinti, kad pavargę šunys neužmigs,
kad jie nepraleis jokio kvapo. Žibintai tebuvo reikalingi tam, kad jie
judėtų pirmyn, žmonės pasikliovė tik šunų uosle.
Šešias valandas žmonės ir šunys vaikščiojo po tankų mišką. Saga
susiplėšė džinsus ir jos plaukai strigo tarp šakų.
Amanda naudojosi GPS žemėlapiu ir galėjo žymėti kiekvieną
patikrintą teritoriją.
Jie pasiekė Bjorknasą nerasdami jokių tėčio ar Valerijos pėdsakų.
Kai sustojo, Saga pasijuto sušalusi. Ji glostė šunis, kurie atrodė
pavargę. Elai iš nasrų dribo putos, bet vis tiek vizgino uodegą, Bilis
buvo nervingas, judino stačias ausis ir inkštė.
Saga užsuko vandenį duše, nusišluostė rankšluosčiu, užsiklijavo
pleistrus ant giliausių žaizdų, pasiėmė švarias apatines kelnaites,
laisvas treningo kelnes, nuskalbtą palaidinę ir užsikabino ant pečių
pistoleto laikiklį.
Ji pasiima neperšaunamą liemenę ir įmeta į medžiaginį krepšį
drauge su peiliu ir keliomis dėžėmis šovinių.
Ant koridoriaus grindų pasideda motociklininko šalmą,
kombinezoną ir batus.
Ji turi būti pasiruošusi, jeigu jos tėtis bus rastas. Ji turi būti
pasiruošusi išvykti, jei gaus kokių nors patarimų arba kas nors
pamatys Bebrą arba Jureką.
Ji atsidaro ginklų spintelę, pasiima mažą Sig Sauer P290,
pasižiūri, ar jis užtaisytas, įdeda šovinį, patikrina jį ir paskui sidabrine
lipnia juostele pritvirtina po stalu virtuvėje.
Kai padeda lipnią juostą, atsistoja ir prisiverčia stovėti visiškai
ramiai.
Ji pradėjo elgtis kaip Jonas.
Jei kas nors ją dabar pamatytų, pamanytų, kad jai paranoja.
Jai reikia susiimti ir blaiviai mąstyti.
Pelerina saugi.
Kelis kartus pakartoja tai pati sau.
Pelerina yra saugi, o Saga nepasiduos tol, kol ras tėtį.
Reikalai prasti, bet ji susitvarkys.
Vieną dieną tai tebus prisiminimas, kartoja pati sau. Tai bus
skausmingas prisiminimas, kuris su metais vis bluks.
Ji pasiima vyno dėžę iš sandėliuko, prisipila taurę raudonojo vyno,
mato tamsius ratilus paviršiuje ir išgeria gurkšnį.
 Saga sėdi prie virtuvinio stalo, išgeria dar gurkšnį, pasiima naudotą
telefoną su kontaktine kortele ir paskambina Pelerinai, nors šiandien
jos jau du kartus kalbėjosi. Ji nepapasakojo seseriai, kodėl nenori
atvykti pas ją, nors priežastis paprasta – tai per daug pavojinga. Ji
stengiasi negąsdinti Pelerinos. Saga suvokia, kad vienas
apsilankymas gali atskleisti jos slaptą adresą.
Ji ilgisi sesers, norėtų ją apkabinti ir kartu pajuokauti, bet žino, kad
negali pasiduoti šitam norui.
– Sabrina labai maloni, – sako Pelerina truputį uždususiu balsu.
– Ar manai, kad galėsi užmigti, jeigu ji tave apkamšys?
– O kodėl tu negali manęs apkamšyti?
– Man reikia dirbti.
– Naktį?
– Sutariam?
– Man jau dvylika metų.
– Aš žinau, tu jau didelė mergaitė.
– Galime palinkėti labos nakties, jei tu dirbi, – sako sesuo.
– Aš turiu laiko truputį pakalbėti.
– Gerai.
– Labanakt, Pelerina, myliu tave, – sako ji.
– Saga?
– Taip.
– Aš galvoju, – ištaria tyliai ir paskui nutyla.
– Apie ką galvoji?
– Ar aš čia todėl, kad mergaitės klounės manęs nerastų?
 50

Saga patikrina, ar jos namų durys užrakintos, ir padeda dėklą su

pistoletu po kita pagalve ant dvigulės lovos.
Prireikė beveik valandos Pelerinai nuraminti, kad jos galėtų
palinkėti viena kitai saldžių sapnų.
Iš pradžių jos sutarė, kad mergaitės klounės yra išgalvotos, paskui
kalbėjo apie filmą „Ledo šalis“, bet kai atėjo laikas pasakyti labanakt,
Pelerina pradėjo prašyti Sagos, kad ją pasiimtų.
Ji girdėjo, kad sesuo verkia, kai pabaigė pokalbį.
Saga užgesina lempą, apsiverčia ant šono ir padeda galvą ant
pagalvės.
Ji jaučia kūną apimantį nuovargį, užmerkia akis, bet paskui pradeda
galvoti apie tėtį. Jai atrodo, kad pulsas padažnėja, net dunda ausyje,
padėtoje ant pagalvės.
Tai jo antra naktis kape.
Temperatūra nukris žemiau nulio, žemė sukietės ir žolė pasidengs
šerkšnu.
Ji privalo rasti tėvą.
O paskui privalo surasti ir nužudyti Jureką. Jis kažkur slepiasi. Ji
ištrauks jį į šviesą ir pabaigs tai, ką pradėjo.
Saga ką tik užmigo ir sapnuoja, kad šiurkšti ranka liečia jos
skruostą.
 Jos mama paseno. Kai Saga supranta, kad mama tebėra gyva,
jaučiasi labai dėkinga.
Bando paaiškinti, kokia ji laiminga.
Mama žiūri į ją, purto galvą, eina per kambarį, nugara atsitrenkia į
langą su nuleistomis žaliuzėmis ir netikėtai įsipainioja į žaliuzių
virvelę. Virvelė apsisuka aplink kaklą.
Saga prabunda ir atmerkia akis. Miegamajame tamsu. Ji miegojo
valandą.
Sumirksi ir nesupranta, kodėl pabudo. Telefonas kraunasi, jo
ekranas tamsus.
Saga bando vėl užmigti, bet pamato mažą figūrą, sėdinčią fotelyje
prie lango.
Ji spėja pagalvoti, kad tėtis grįžo namo, bet baimė ir staigus
adrenalinas suaktyvina nervų sistemą.
Ji supranta, kas čia.
Jos širdis daužosi ir ji staiga siekia pistoleto po pagalve, bet jo ten
nebėra.
– Mažoji sirena, visada pavojinga gyvybei, – prabyla vyras, sėdintis
fotelyje.
Tai balsas, kurio ji niekada neužmirš, balsas, kurį daug kartų
girdėjo savo košmaruose.
Fotelis sugirgžda, kai jis pajuda, uždega toršerą ir pasižiūri į ją.
– Ir vis dar tokia pat graži, – tęsia vyras.
Jis sėdi tiesia nugara su jos pistoletu ir dėklu ant kelių. Per jo veidą
eina gilus randas, nėra dalies ausies. Jis apsirengęs laisvą palaidinę, o
blizgus protezas atrodo kaip žaislinis šalia stiprios dešinės rankos.
Saga staiga atsisėda lovoje. Jos širdis greitai plaka, kvėpavimas
tampa netolygus. Ji žino, kad privalo nusiraminti, žino, kad jai reikia
žaisti pagal jo taisykles, kol pasieks pistoletą virtuvėje.
– Maniau, kad nužudžiau tave, – sako jis. – Aš skubėjau ir buvau
neatsargus.
– Aš maniau, kad nužudžiau tave, – prabyla ji ir sunkiai nuryja.
– Beveik.
– Skaičiau, ką padarė Kornelija, – sako Saga ir kvėpuoja pro nosį. –
Bet nesuprantu, kam tau to reikėjo, juk galėjai nuvykti į ligoninę,
gauti tinkamą gydymą, kad sumažintų skausmą.
– Skausmas manęs negąsdina, tai dalis gyvenimo, – sako jis ramiai.
– Kada tu baigsi, kada viskas iš tiesų pasibaigs? – paklausia Saga, o
per nugarą perbėga virpulys, kai šviesios vyro akys žiūri į ją.
– Pasibaigs? – perklausia jis. – Aš gyvenu tam, kad atkurčiau
tvarką... Ir skiriu tam visas jėgas. Mane apiplėšė, atsirado tuštuma ir
dabar ją reikia užpildyti.
– Supratau, – vos girdimai pasako ji.
– Aš buvau priverstas išgyventi... Jonas iš manęs atėmė brolį,
manau supranti, kad aš atėjau atimti visko, ką jis turi.
Po šios minties atrodo, kad vyras kelias sekundes šypsosi. Veido
raukšlės pagilėja, lyg būtų užtemptas tinklas.
Jurekas sakosi manęs, jog nužudė ją praeitą kartą. Iš tiesų, jis
smogė taip stipriai, kad Saga prarado sąmonę, bet buvo tikra, kad
nemanė ją nužudęs.
Kažkodėl leido jai išgyventi. O dabar nori, kad ji patikėtų, jog tai
įvyko per klaidą.
Jai reikia prisiminti, kad Jurekas visą laiką meluoja. Nesvarbu, ar
patiki melais, ar juos atskleidi, vis tiek patenki į spąstus.
Vienintelis dalykas, ties kuriuo turėtų susikaupti – tai planas, kaip
nusigauti į virtuvę, kad pasiektų ginklą.
 – Tu vis dar kasaisi kairį antakį, kai galvoji, – pastebi jis.
– Gerai atsimeni, – pripažįsta Saga ir nuleidžia rankas.
– Aš pastebėjau, kad matei mane akies krašteliu, kai įėjau į
miegamąjį... Jei tik būtum tada prabudus, būtum pasiėmusi pistoletą...
Jurekas nepabaigia sakinio, atsistoja, ramiais judesiais nueina prie
ginklų spintelės, kur ji laiko ginklus.
– Koks nuostabus žmogiškosios evoliucijos darinys yra mūsų ploni
vokai, – sako jis ir atsisuka į ją. – Mes matome šviesos atspindžius,
kai užmerkiame akis, judesius, siluetus... O smegenys išsaugo
vaizdinius atsiminimus, kai miegame.
Saga nusuka veidą, kad jis nepamatytų jos nusivylimo. Ji negali
pasiduoti, turi išlikti rami, bet negali suprasti, iš kur jis žino jos
paslaptis.
Kai buvo maža, jai būdavo sunku užmigti, nes užsimerkus ji vis
vien matydavo ir fiksuodavo judesius. Kai tik jai atrodydavo, kad
kažką mato, ji būdavo priversta atsimerkti ir apžiūrėti kambarį.
Ji niekada nėra pasakojusi apie tokius dalykus savo vaikinams ir
nerašė apie tai jokiame dienoraštyje.
Beveik visi vaikai turi savo fobijų, bet šis prisiminimas labai
skausmingas, nes jis susijęs su asmeniniais išgyvenimais. Kai motinai
užeidavo psichozės priepuoliai, ji įsivaizduodavo daug dalykų: visi
jai atrodydavo priešai ir ji tapdavo agresyvi.
Saga turėdavo prabusti, jeigu motina įslinkdavo į jos kambarį, ir ją
nuraminti.
Saga žino, kad Jurekas ją provokuoja. Jai reikia susitvardyti ir tęsti
pokalbį, bet nepasiduoti jo apgaulėms.
Ji nori, kad jis patikėtų, jog gali kiaurai ją permatyti.
Nors taip nėra.
 Jai reikia pagalvoti.
Galbūt ji papasakojo apie akių vokus, kai buvo apsvaiginta?
Jai į veną suleido Trilafton, Cipramil ir Stesolid, o į
raumenis – Haldo Depot. Galbūt prarado realybės pojūtį dėl
stiprių vaistų, o galbūt dalis atminties išsitrynė.
Tai vienintelis logiškas paaiškinimas, to pakanka, pagalvoja ji ir
sutinka jo žvilgsnį. Šviesios akys žvelgia į ją lyg bandydamos
suvokti, kokį įspūdį padarė jo žodžiai.
– Tavo sesuo pasislėpė už užuolaidų, – sako jis. – Aš tik vėliau
supratau... Tu ją labai gerai išmokei.
– Ką tu iš tikrųjų čia veiki? – klausia ji.
– Ar tu nori sužinoti?
 51

Saga sujuda po antklode, nuleidžia kojas ant žemės ir atsistoja. Jai

nereikia žaisti pagal jo taisykles.
– Sėdėk ramiai, – perspėja jis.
Ji tegalvoja, kaip nueiti į virtuvę, pasiimti pistoletą ir šauti į abi jo
šlaunis. Kai jis gulėtų ant grindų, ji šautų į jo sveikąją ranką.
Tada Jurekas būtų beveik nepavojingas.
Laikytų jį vonioje ir leistų kraujuoti, kol Jurekas pasakytų tai, ko jai
reikia. Ji kalbėtų su Jureku, kol būtų rastas jos tėvas. Po to Jureką
nušautų.
– Einu atsigerti vandens, – sumurma ji ir pasisuka į duris.
Ji žino, ką kalbėjo Jonas: nelauk, nužudyk Jureką iškart, kai tik
pasitaikys proga. Jis sakė, kad galimybė surasti tėtį dar gyvą
sumažės, jei ji pradės klausyti Jureko.
Jurekas atsistoja iš fotelio ir eina per miegamąjį. Ji žino, kad seka ją
akimis, kad jo žvilgsnis stebi jos veidą, kaklą, pleistrus ant dilbių.
– Lik čia, – sako jis.
Ji pasisuka į jį, pasikaso pilvą ir sutinka jo žvilgsnį.
– Aš neketinu sprukti, – nusišypso ji ir neskubėdama eina į
koridorių.
Ji girdi, kad vyras seka iš paskos, bet negali nustatyti, kiek jis
atsilikęs. Jos šešėlis slysta per sieną greta jo šešėlio – taip krinta
toršero šviesa.
Nesustodama ji lengvai pastumia miegamojo duris ir eina į
koridorių. Kai atsiduria koridoriuje, supranta, kad Jurekas yra tiesiai
už jos. Jis neketina leisti jai vienai eiti į virtuvę.
Ji nužvelgia uždarytas laukujas duris bei drabužius ir šalmą ant
kilimo koridoriuje.
Galbūt galėtų pribėgti ir pasiimti ginklą.
Ji sekundę suabejoja, nes durys į virtuvę uždarytos, ir parankus
momentas praleistas. Kai praeina spintelę su raktais ir aromatinę
žvakę, girdi jo kvėpavimą už nugaros.
Neskubėdama ji atidaro duris į virtuvę, uždega šviesą ir eina prie
indaujos, net nepažiūrėdama į virtuvės stalą.
Jurekas ją stebi, kol Saga laukia šalto vandens. Ji prisipildo stiklinę,
atsisuka į jį ir geria.
Languotos flanelės palaidinė laisvai kabo ant protezuotos rankos, o
dešinė ranka atraitota iki alkūnės. „Kariuomenė ir mechaniko darbas
jį sustiprino“, – pagalvojo Saga, stebėdama jo storą raumeningą ranką
ir išsišokusias venas po susiraukšlėjusia dilbio oda.
Mestelėjusi žvilgsnį į stalą, Saga pastebi, kad viena kėdė stovi
netinkamoje vietoje. Teks ją pastumti, kad pasiektų ginklą.
Saga dar truputį atsigeria ir gestu su tuščia stikline parodo į stalą.
– Gal geriau prisėskime čia?
– Ne.
Pistoletas sveria nedaug – pakaktų patempti juostelę nuo krašto,
kad jį atlaisvintų. Taip išloštų kelias svarbias sekundes. Nutraukta
lipni juostelė neturi įtakos mechanizmui, tai nesutrukdys jai šauti.
Jurekas prieina prie kriauklės ir pasiima stiklinę iš viršutinės
spintelės. Ji šiek tiek paeina į šalį, žingsniu arčiau prie stalo.
 Tą akimirką, kai išgirsta tekantį vandenį, atsargiais tyliais
žingsniais eina arčiau ginklo. Saga tyčia numeta stiklinę, pasilenkia
po kėde ir viena ranka ieško ginklo. Ji kaip tik spėja atlaisvinti ginklą
pirštų galiukais, kai Jurekas trenkia – stipriai ir netikėtai.
Ji nubloškiama per dvi kėdes ir galva trenkiasi į sieną, pritupia ant
kelio, bando atsistoti ir pasiremia į stalą.
Stiklinis indas su pusryčių dribsniais krenta ant grindų ir pažyra į
šukes.
Jis trukteli Sagą už plaukų, protezu trenkia į ausį taip stipriai, kad ji
palinksta į šoną, nustumia kėdę ir žengia kelis žingsnius, kad
nenuvirstų.
Nuo smūgio dreba visas kūnas.
Jis vėl smūgiuoja, Saga palenkia galvą ir trenkia jam iš dešinės.
Sveika ranka Jurekas pagriebia ją už kaklo ir pradeda smaugti. Jis
prisitraukia ją arčiau ir daužo protezu per skruostus, kaklą, jai net
akyse aptemsta.
Jis tai daro be jokios neapykantos, tiesiog siaubingai efektyviai.
Skruostu iš antakio Sagai teka kraujas.
Jurekas pastumia ją ir vėl trenkia, ji bando apsiginti iškeldama
ranką, bet pajunta, kaip sulinksta kojos.
Jai trenkia į galvą, ji krenta ir vožia smilkinį į medines grindis.
Aplink tik dūzgianti tuštuma. Jos kojų pirštai dilgčioja. Ji sumirksi,
bet nieko nemato.
Kažkokiu būdu susivokia, kad jis nutempė ją už plaukų į
miegamąjį.
Jurekas pasodina ją į fotelį, nusisega diržą, apsuka aplink jos kaklą
ir suriša už atramos.
Ji negali kvėpuoti.
 Mato priešais save Jureką, jis ramiai stovi ir žiūri į ją. Bekovojant
jo protezas atsilaisvino ir dabar laisvai tabaluoja rankovėje.
Saga pabando užkišti pirštus, kad atlaisvintų diržą aplink kaklą. Jai
sunku įkvėpti oro, ji spardosi, bandydama apversti fotelį, bet tik
atsitrenkia į sieną.
Realybė susimaišo su fantazija: Saga mato keletą spindinčių
Pelerinos atvaizdų baltame danguje, kol Jurekas atlaisvina diržą ant
jos kaklo.
Ji kosėja ir giliai kvėpuoja, paskui palinksta ant kelių ir išspjauna
gličias seiles ant grindų.
– Išsitiesk, – griežtai paliepia jis.
Ji išsitiesia ir vėl pradeda kosėti. Skauda veidą ir krūtinę. Jurekas
stovi prie jos knygų lentynos ir dantimis plėšia lipnią juostelę nuo
mažo pistoleto.
Vaizdas vis dar mirga.
Jurekas trimis dideliais žingsniais prieina prie jos, suspaudžia
skruostus, įkiša šautuvo vamzdį į burną ir paspaudžia gaiduką.
Pistoletas pokšteli, bet ginklas neužtaisytas, jis išėmė šovinius.
Ji giliai kvėpuoja ir jaučia, kaip krūtine varva prakaitas.
– Aš nežinau, kur Jonas, – tiesiai šviesiai sako ji.
– Aš supratau, – sako Jurekas. – Tu net neturi supratimo, kurioje
pasaulio vietoje jis yra, aš jį pažįstu, Jonas Lina niekam nieko
nepasakoja, tai vienintelis būdas... Jei būčiau manęs, kad yra nors
menkiausia galimybė, kad ką nors žinai apie Joną, nedelsdamas po
truputį pjaustyčiau tavo veidą.
– Kodėl tu pagrobei mano tėtį?
– Aš nenoriu nieko blogo, – sako Jurekas. – Su tavim praktiškai
baigiau, tu padėjai man išsilaisvinti iš saugumo priežiūros – tokia ir
buvo tavo funkcija.
Atbula ranka ji nusivalo kraują nuo burnos. Visas jos kūnas dreba
nuo šoko.
– Tai ką tu čia darai? – klausia ji.
– Aš noriu žinoti, kur mano brolio kapas, – sako jis.
– Galbūt jo pelenus kur nors išbarstė? – kiek abejodama tarstelėjo
Saga.
– Aš bandžiau tai išsiaiškinti.
– Neturiu jokio supratimo, kai kuriais ypatingais atvejais vieta
laikoma paslaptyje, kad būtų išvengta religinių apeigų, bet...
– Yra kaip yra, tiesiog noriu žinoti, kur jis ilsisi, – sako Jurekas. –
Turi būti kokie nors dokumentai... Netikiu Dievu, bet iš pagarbos
tėvams noriu deramai palaidoti savo brolį... Igoris gyveno sunkų
gyvenimą, metai vaikų namuose palaužė jį... Ir institutas padarė jį
tuo...
– Man labai gaila, – taria Saga.
– Tu esi gerai informuota Švedijos saugumo tarnybos pareigūnė, –
lėtai dėsto jis. – Aš atiduosiu tau tėvą už savo brolį.
– Aš noriu, kad mano tėtis išgyventų.
Raukšlės Jureko veide gilėja, lyg jis šypsotųsi.
– Aš irgi norėčiau, kad mano brolis būtų gyvas... Bet užteks ir to,
kad gausi dokumentus, kurie nurodytų, kur jis palaidotas.
Saga palinksi galva ir galvoja, kad vienintelė priežastis, kodėl
Jurekas taip greitai perprato jos užmačias virtuvėje, buvo ta, kad jis
nežiūrėjo į čiaupą, pildamasis vandenį – tai tebuvo spąstai rasti
paslėptam ginklui.
– Tu tai padarysi dėl manęs, – tęsia Jurekas. – Net jei teks atskleisti
slapčiausius dokumentus ar pažeisti taisykles.
– Taip, – sušnabžda ji.
– Rytoj... Panašiu metu mes susitiksime kitoje vietoje.
– Kaip aš sužinosiu kur?
– Atsiųsiu žinutę.
 52

Kai tik Jurekas išeina, Saga užrakina duris, nueina prie ginklų
spintelės, patikrina, kad jos Glock būtų užtaisytas ir įkištas į dėklą.
Ji dar kartą patikrina langus ir duris, pasižiūri į spintą ir po lova,
paskui įeina į vonią, kad apsižiūrėtų žaizdas.
Nusiprausia veidą, praskalauja burną ir nusišluosto, paskui numeta
kruviną rankšluostį ir atsisėda ant lovos. Uždega visas lempas ir
pradeda ieškoti informacijos policijos duomenų bazėje. Po trijų
valandų ji pasiduoda.
Jau rytas.
Ji nerado jokios informacijos, kur palaidotas Jureko Valterio brolis
dvynys.
Saga jaučia, kaip maudžia visą kūną, kai išlipa iš lovos. Ji
apsirengia išblukusius džinsus ir minkštą megztinį. Išeidama iš namų
Saga bando užmaskuoti mėlynes ant veido ir aplink kaklą.
Dideliame apklausų kambaryje nieko nėra. Saga eina palei Europos
žemėlapį, kuris dengia beveik visą sieną, ir sustoja prie susiliejusios
Bebro nuotraukos, gautos iš Baltarusijos stebėjimo kamerų.
Kiekviena detalė, kurią pastebėjo, dabar įgauna naują prasmę, nes
jie jau žino, kad visus veiksmus reguliuoja Jurekas.
Jie galvojo, kad gaudo žudiką, kuris švarina ir laiko save
superdidvyriu. Bet galiausiai paaiškėjo, kad Bebras tėra tik vergas,
prijaukintas skerdikas.
Saga girdi balsus koridoriuje: Natanas persimeta keliais žodžiais su
kolega, laukdamas savo espreso kavos iš aparato.
Jų išankstinis tyrimas staiga įgavo valstybinę reikšmę ir tapo
didžiausiu šalyje, o jie netrukus susitiks su valdybos grupe. Jiems bus
suteikti neriboti ištekliai ir finansavimas, bet Saga žino, kad tai
neišgelbės jos tėčio.
Ji privalo surasti brolio dvynio palaikus.
Natanas įeina ir numeta savo sunkų krepšį ant žemės ir pažvelgia į
ją.
– Kas tau nutiko? – paklausia ir pastato kavos puodelį ant stalo.
– Mes su Amanda ir šunimis klaidžiojom po mišką... Aš buvau
nepasiruošusi, netinkami drabužiai.
– Labai panašu, kad buvai bokso ringe.
– Panašiai ir jaučiuosi, – atsako ji ir nusuka veidą.
Natanas atsigeria kavos ir atsisėda.
– Aš buvau pas teisės medicinos ekspertus ir turiu dvi ataskaitas.
– Ar spėjai perskaityti? – paklausia Saga.
– Tik perverčiau, bet jos atrodo labai tikslios, jie nustatė Kornelijos
mirties priežastį.
– Jinai pasikorė?
Natanas ištraukia segtuvą plačia nugarėle iš didelio krepšio ir
atverčia dvi preliminarias skrodimo ataskaitas. Jis užsideda skaitymo
akinius, perverčia vieną bylą ir vedžioja linijas rodomuoju pirštu.
– Tuojau pažiūrėsiu, – murma jis, – taip, čia rašoma, kad „visiškai
sutrikdytas kraujo tiekimo į smegenis mechanizmas“.
– Galiu žvilgtelėti?
Saga atsisėda ant stalo krašto ir pradeda skaityti pirminę ataskaitą.
Ji liaujasi skaityti, kai paaiškėja, kad, pasak ekspertų, brolis pragulėjo
karste Hiogmarso saloje mažiausiai tris mėnesius ir mirė nuo
dehidratacijos praėjus savaitei po Kornelijos savižudybės.
– Sesuo ir brolis savaip padėjo Jurekui, o dabar jie abu mirę, – sako
ji ir nuslysta nuo stalo.
Ji galvoja apie tai, kokias sutartis Kornelija ir Erlandas sudarė su
Jureku. Jų bandymai išsigelbėti ir išgelbėti vienas kitą tikriausiai ir
buvo priežastis, kodėl jie mirė.
Jie net neįsivaizdavo, koks pavojingas jis yra.
Jonas sakė, kad visi susitarimai, kuriuos sudarai su Jureku,
įpainioja tave į spąstus.
Saga įsivaizduoja didžiulį senovinį žvejų tinklą, kurio nareliai
supinti taip, kad sudarytų vienpusį tunelį: žuvis lengvai įplaukia į
vidų, bet išplaukti atgal nebegali.
Suzvimbia Sagos telefonas. Tai žinutė, kad policija skelbia
aukščiausio lygio pavojų ir prie tyrimo prisijungia Interpolas.
– Ekstremali padėtis, – dusliai sako ji.
– Girdėjau.
– Jie vis dar nenustatė Bebro tapatybės?
– Ne.
Saga nueina prie Lil Janskogeno ir pramoninės Albano zonos
žemėlapio. Žiūri į geležinkelio bėgius ir smeigtukų žymes, žyminčias
išskirtines vietas. Anksčiau Jurekas ten laikė daug žmonių, gyvų
palaidotų po žeme.
Ji žiūri į žymes žemėlapyje ir bando suprasti, kaip jis sugebėjo
atsiminti visus kapus, išbarstytus trijų milijonų kvadratinių metrų
teritorijoje.
Ir tai tik viena iš jo kapaviečių.
 Kažkur jis juk turi žemėlapį arba koordinačių sąrašą.
Nepaisant metų paieškų, jie nieko panašaus nerado.
Nerado net jo tikro namo.
Butas Sioderteljė buvo tik priedanga.
Net sename bendrabutyje, kur slėpėsi Jureko brolis, jie nerado jokių
Jureko pėdsakų. Kriminalistikos ekspertai ir šunys apieškojo visą
pusrūsį aplinkinius pastatus ir pastoges, bet atrodė, kad Jureko išvis
ten niekada nebuvo.
– Natanai, kas nutiko su Jureko Valterio broliu dvyniu? – paklausia
ji. – Turiu omeny, kur jo kūnas?
– Neturiu jokio supratimo, – atsako jis ir padeda nuotraukas ant
stalo.
– Jei kūnas nepalaidotas, norėčiau jį apžiūrėti, – ištaria Saga
tikėdamasi, kad jos balsas nedrebės. – Apžiūrėčiau žaizdas, turiu
galvoje, nugaros sužalojimus.
Natanas papurto pečius.
– Juk yra parengta ataskaita iš Karolinskos instituto ir tikrai koks
tūkstantis nuotraukų archyve, – sako jis.
– Žinau, tiesiog norėjau pamatyti pati, bet tiek to, tai nesvarbu... O
kas atliko skrodimą?
– Tiksliai neatsimenu, greičiausiai Nolenas.
– Hm.
Natanas su kėde privažiuoja prie stacionaraus kompiuterio,
prisijungia, kurį laiką tyliai pasėdi, kažką parašo ir pasilenkia į priekį.
– Nolenas, – patvirtina jis.
– Ar galiu pamatyti? – paklausia ji atsistodama už jo.
Jis mosteli jai, ragindamas prieiti, ir pasitraukia. Ji palinksta į priekį
ir pradeda ieškoti informacijos, ar kūnas dėl kokių nors priežasčių
buvo išsaugotas, bet nieko neranda. Tik kiekvieno sužalojimo
aprašas, kūno svoris ir išvados.
Ji galvoja, kad turėtų paskambinti Nolenui, kai tik pasitaikys proga.
Gal jai reikėtų išeiti į tualetą ir paskambinti tuoj pat?
Žvilgtelėjusi į Nataną, mato, kad jis kabina Jureko Valterio pirštų
antspaudų nuotraukas ant sienos.
Policijos darytos oficialios nuotraukos iš priekio ir iš profilio.
Jis paseno, turi daugiau randų ir nebeturi kairės rankos.
Tačiau šviesių akių ir raukšlėto veido ramybė išliko nepakitusi.
– Dabar prasidės susitikimas, – sako Natanas.
Ji išjungia kompiuterį kaip tik tuo metu, kai suskamba jos
telefonas.
– Bauer.
– Mes radome jūsų tėvo automobilį, – praneša kolegė ir atsidūsta
taip, lyg būtų bėgusi.

***

Barkarbio aeroklubas, kelias ir artimiausia teritorija aplink Larso

Eriko automobilį yra užblokuota. Policija nerado jokių matomų
smurto žymių, bet sulaužytas telefonas gulėjo užšalusiame purvyne
už dešimties metrų nuo automobilio.
Aplink nusikaltimo vietą tyrėjai patikrino mechaninės įrangos
sandėlį, kelis žalius angarus su mažais sportiniais lėktuvais, patį
klubą ir apžėlusį nusileidimo taką.
Larso Eriko Bauerio paieška prasideda ant žvyrkelio už
linguojančių kelių užtvarų.
Žolė suledėjusi nuo šalčio. Virš medžių viršūnių styro geltoni ir
raudoni plytiniai namai lyg niūrūs paieškų stebėtojai.
 Saga negalėjo pasikalbėti su Nolenu. Jis sėdėjo lėktuve pakeliui
namo iš konferencijos Melburne, jo lėktuvas turėjo leistis aštuntą
valandą vakaro. Mintis, kad Nolenas gali kažką žinoti apie Jureko
brolio kūną, sulaikė ją nuo užplūstančios panikos.
Policija su paieškų šunimis ir savanoriais, ieškančiais dingusių
žmonių, suformuoja ilgas grandines. Visi informuoti atkreipti dėmesį
į vamzdžius, kyšančius iš žemės, taip pat į dirvožemį, kuris atrodys
naujai iškastas. Devyniasdešimt žmonių, vilkinčių geltonas liemenes,
pradeda eiti ilgomis voromis per žolėtą teritoriją, tikrindami
miškingus ruožus, tankius krūmus, taip pat kelius ir takelius.
Kai jie sustoja praėję netoli esančias smėlėtas kalvas, skirtas
motociklų kroso varžyboms, Saga pasitraukia į šalį ir paskambina
Rendžiui.
Jis neatsako ir sunkus vienatvės jausmas suspaudžia jos krūtinę.
– Jie rado tėčio automobilį, būsi ten, kol tęsis paieškos.
Paskambink, kai išgirsi žinutę, – pasako ji įsijungusiam balso paštui
ir grįžta į savo vietą žmonių grandinėje, tęsiančioje paiešką.

***

Aštuonios vakaro, maistas Falafel bare paruoštas. Saga

nusliuogia nuo aukštos baro kėdės ir pasiima užsakymą.
Paieškos pasibaigė pusę septynių – jokių jos tėvo pėdsakų.
Saga žino, kad turi išsiaiškinti, kur Jureko brolio palaikai, kad
susigrąžintų savo tėtį.
Grįžusi į butą, ji užsirakina duris, maisto maišelį padeda ant
virtuvės stalo, patikrina visus langus ir spintą, peržvelgia po lova ir
už kambarių durų, užtraukia užuolaidas, uždega visas šviesas ir
paskambina Nolenui.
– Aš kaip tik dabar įsijungiau telefoną, – sako Nolenas savo nosiniu
balsu. – Lėktuvas tuoj riedės.
– Noriu paklausti.
– Mes pabaigsime skrodimą rytoj arba...
– Paklausyk, – nutraukia Saga, – aš skambinu, nes tu darei
skrodimą Jureko Valterio broliui dvyniui.
– Igoriui.
– Kas nutiko jo palaikams?
– Neatsimenu, – sumurma Nolenas. – Tikriausiai mes laikėmės
įprastos tvarkos.
– Ar tu gali sužinoti?
– Kažkas pavogė jo kūną iš šaldytuvo, – sako jis niūriai.
– Pavogė? – perklausia ji, užsidengdama burną.
– Kaip tik tada, kai mes baigėme skrodimą.
– Kodėl kam nors galėjo prireikti jo kūno? – sušnabžda ji.
– Nežinau.
Saga žengia kelis betikslius žingsnius pirmyn, atsiremia į langą ir
pajaučia šaltį ant savo suprakaitavusios nugaros.
– Galbūt tai sutapimas? – paklausia ji. – Atsitiktiniai studentai?
Medikai, kuriems reikėjo negyvo kūno?
– Kodėl gi ne?
– Nilsai, tiesiog pasakyk, ką žinai, nes man tai labai svarbu.
– Aš nieko nežinau, – lėtai atsako jis, – tikrai nežinau... bet apie
vagystę aš pranešiau vienam žmogui, kuriam reikėjo žinoti... aš
maniau, kad jis nusimins, bet jis susitaikė su faktu.
Ji žiūri tiesiai į niekur, suprasdama, kad kalba eina apie Joną, kuris
dėl kažkokios priežasties paėmė kūną.
 – Ar turi kokių nors minčių, kur galėtų būti kūnas?
– Aš net nebandžiau jo surasti, nes nebuvo prasmės, – nuoširdžiai
sako Nolenas.
Jie baigia pokalbį ir Saga kelias sekundes stovi tylėdama.
Kūnas yra toli.
Ji buvo tikra, kad Nolenas galės jai padėti, kad yra pagrįstas
paaiškinimas, kur yra palaikai.
Jos tėtis užkastas gyvas, o ji neturi į ką jį iškeisti.
Saga išsitraukia plastikinę dėžutę su maistu iš maišelio, pasiima
stalo įrankius ir atsisėda prie virtuvės stalo.
Pasižiūri į savo mobilųjį. Šiandien ji neskambino Pelerinai, nes
nepajėgė jai vėl meluoti, pirmiausia reikia išgelbėti jų tėtį.
 53

Tamsa greitai nusileis ant laukų ir giraičių, peizažo spalvos jau

patamsėjo.
Kaip įprasta, pučia pietvakarių vėjas, dundėdama sukasi švytuoklė.
Jonas ir Lumė budi paskutinėje pamainoje prieš naktį, kol Rinusas
ilsisi savo miegamajame.
Jie yra stebėjimo centre, didžiausioje namo patalpoje. Tuščius
kavos puodelius pasidėjo ant šovinių dėžės.
Dienotvarkė ir monotoniškos užduotys gyvenimą saugiame name
paverčia rutina.
– Antra zona, – praneša Lumė, pastumdama plieninį dangtelį atgal.
Ji padeda žiūronus ant paprasto medinio stalo, užtiesto klijuote,
pasitrina akis ir pasižiūri į laikrodį.
Antra apsaugos zona apima laukus į Eindhoveno pusę ir tolimą
šiltnamį.
Visos zonos perdengia viena kitą ir yra suskirstytos pagal landšaftą.
Neįmanoma stebėti visos teritorijos vienu metu, bet kol jie laikosi
plano, rizika, kad kažkas priartės nepastebėtas prie dirbtuvių, yra
sumažinta iki minimumo.
– Trečia zona, – sako Jonas ir pasižiūri į savo dukterį.
Ji atsisėdo ant grindų ir nuleido akis.
– Po devyniasdešimties minučių pažadinsime Rinusą, – sako jis.
 – Aš nepavargusi, – sumurma mergina.
– Bet vis tiek turėsi eiti pamiegoti.
Lumė neatsako, atsistoja ir eina pro stalą, kur kraunamas Jono
telefonas.
Ji sustoja didelio ekrano šviesoje. Skirtingose langeliuose mato, kas
vyksta lauke už dirbtuvių ir garažo viduje.
Lygios apsauginės sienos susilieja prieblandoje.
Rinusas perdažė nušlifuotą plieninį rėmą.
Sena durų atplaiša, prastai pritvirtinta, girgžda vėjyje.
Lumė sugrįžta, praeina pro eilę šautuvų ir atsisėda ant kėdės
nepažvelgdama į tėvą.
– Kaip manai, ar ilgai čia slėpsimės? – galiausiai paklausia ji.
Jonas žiūri pro vieną liuką savo žiūronu ir stebi tankų krūmą prie
griovio.
– Aš pradedu jaustis kaip Natavaroje, – tęsia Lumė. – Noriu
pasakyti, jei Saga nebūtų mūsų suradusi, mes vis dar gyventume ten,
ar ne?
Jonas nuleidžia žiūronus ir pasisuka į ją.
– Ką turėčiau atsakyti? – klausia jis.
– Aš niekada neišvyksiu į Paryžių.
Jonas pakelia žiūronus ir peržiūri kitą sektoriaus dalį, ganyklą ir
giraitę, kur baigiasi požeminis kelias.
– Pagalvok, jei policija nepaklausė Natano? – tęsia Lumė,
kalbėdama jam į nugarą. – Jeigu jie nepatikėjo? Noriu pasakyti, kad
tokiu atveju Valerija nebus apsaugota... Kaip ji susitvarkys?
– Nesusitvarkys, – atsako Jonas.
– Kodėl tu nesirūpini – negaliu suprasti.
– Negalėjau pasilikti, nes privalėjau išvykti, kad...
 – Kad apsaugotum mane, žinau, – sako ji.
– Ketvirta zona.
– Tėti, – kalba ji atsistodama nuo kėdės, – aš sutikau su viskuo, nes
buvau pažadėjusi, nes tai svarbu tau, bet taip negali ilgai tęstis... Aš
jau atsilikau nuo mokslų, juk turiu savo gyvenimą, tai suknistai
beprasmiška, visomis prasmėmis.
– Aš galiu perimti tavo sekciją, – pasiūlo jis.
– Kodėl tu taip elgiesi?
– Jeigu nori piešti, skaityti, valgyti...
– Ar aš apie tai kalbu? – pertraukia ji. – Kad noriu sėdėti ir piešti,
užuot ieškojusi savo pašaukimo?
– Man nesvarbu, – atsako jis.
– Užtat man svarbu, – atkerta ji ir pasiima savo žiūroną nuo stalo.
Ji praeina pro Joną, sustoja prie liuko netoli dokumentų spintelės ir
pastumia liuką. Prie dirbtuvių sienos pritvirtintas latakas panašus į
didelį šiaudelį.
Sena traktoriaus padanga riogso ganyklos pakraštyje.
Pravažiuojančių automobilių žibintai blyksi tarp medžių kamienų.
Visur ramu.
Lumė užstumia liuką ir padeda žiūronus.
Ji negalėtų pasakyti zonos, kurią ką tik peržiūrėjo, pavadinimo,
tiesiog eina per grindis, patraukia širmą į šoną ir dingsta.
Jonas persikelia į penktą zoną, pasiima žiūronus ir nukreipia
žvilgsnį į tolimąjį kaimynų sodą, kur stovi maršrutinis autobusas.
Instrukcijose, kurias paliko Natanui Polokui, jis paprašė nutekinti
informaciją vakarinei spaudai, kai Jurekas Valteris bus negyvas, o
Nolenas 100 procentų patvirtins žuvusiojo tapatybę.
Bent kartą per dieną Jonas skaito visų internetinių dienraščių
žinutes, bet kol kas nieko nebuvo paskelbta – Jurekas vis dar gyvas.
Jonas žino, ką Jurekas sugeba.
Bet kada gali išgirsti jo šnabždesį už nugaros, kad pasiims jo
žmoną ir dukterį, o patį Joną sutryps su žemėmis.
Kita vertus, Jonas supranta savo dukterį. Paskutinius dvejus metus
ji gyveno tokį gyvenimą, apie kurį tegalėjo pasvajoti.
Jurekas jai neatrodo kaip reali grėsmė. Nors Jurekas nebuvo miręs,
kaip jie manė, palikdami slėptuvę Natavaroje, kol kas jai nieko
nenutiko.
Ji gyveno kaip normali laisva mergina.
Prieš padėdamas žiūronus ant stalo ir uždarydamas duris, Jonas dar
kartą peržvelgia į kaimynų kiemą, kur stovi autobusas.
Jis eina į virtuvę atsigerti kavos, praeina pro užuolaidą, laiptus,
vedančius į apačią, atidaro duris ir sumirksi nuo ryškios šviesos.
Lumė stovi prie kriauklės su jo telefonu prie ausies. Jos skruostai
raudoni ir ji atžagariai žvelgia į tėtį. Jis prieina tiesiai prie jos, atima
telefoną ir nutraukia skambutį.
– Man reikia pasikalbėti su vaikinu ir tu negali...
Jonas numeta telefoną ant žemės ir sutrypia.
– Ar tu išprotėjai!? – surinka ji. – Kas tau darosi? Apsimeti, kad esi
labai ramus, bet iš tiesų žiauriai bijai – kaip koks senis, kuris sėdi
ausis suglaudęs savo bunkeryje su daugybe ginklų ir konservų
dėžučių, kad išgyventų kažkokį suknistą karą, kuris netgi nevyksta!
– Atleisk, kad įtraukiau tave, bet neturėjau jokio pasirinkimo, –
ramiai prabyla Jonas ir susiberia paskutinę kavą į puodelį.
Lumė užsidengia veidą rankomis ir papurto galvą.
– Ką aš bedaryčiau, tau viskas atrodo pavojinga, – sumurma ji.
– Aš tik nerimauju dėl tavęs.
 Ji giliai, netolygiai įkvepia.
– Aš nenorėjau tavęs aprėkti, bet buvau taip susierzinusi, kad kitaip
neišėjo, mane jau pradeda veikti klaustrofobija, – ramiai sako ji ir
atsisėda prie virtuvės stalo.
– Mes neturime pasirinkimo, – sako Jonas ir atsigeria karčios
kavos.
– Aš tau nepasakojau apie Loraną, – tęsia ji ramiu balsu. – Aš
draugauju su juo, jis man svarbus.
– Jis irgi menininkas?
– Jis kuria vaizdo meną.
– Kaip Bilas Viola?
– Bravo, tėti, – tyliai sako ji. – Kaip Viola, tik modernesnį.
Jonas prieina prie kriauklės ir išskalauja puodelį.
– Tu negali elgtis taip, kaip tik ką pasielgei, – sako jis.
– Tiesiog nenoriu, kad jis pradėtų panikuoti, aš juk tiesiog dingau,
ką jis pagalvos?
Lumės arklio uodega išsipešiojusi, o nosies galiukas paraudęs.
– Jeigu paskambinsi Loranui, Jurekas nužudys jį, bet prieš tai dar
suras, iš kokio numerio tu skambinai.
– Tu elgiesi neprotingai, – sako ji ir sunkiai nuryja seiles.
Jonas nieko neatsako, tik išeina į didįjį kambarį. Jis pasiima
žiūronus, atidaro langelį į pirmą zoną ir pradeda iš naujo.
 54

Sutemos užklumpa labai greitai, jie turi pakeisti žiūronus: reikia

pritaikytų naktiniam matymui, kad apžvelgtų didžiulę teritoriją ir
erdvę aplink dirbtuves.
Jonas stebi užsklęstą gyvenamąjį namą su dideliais lauko baldais.
Jis girdi, kaip Lumė įeina į kambarį, ir žvilgteli į ją. Ji sustoja
tiesiai už širmos ir padeda ranką ant sukrautų kėdžių.
Jonas pakelia žiūronus ir skenuoja siaurą kelią, kuris baigiasi
užkarda į pagrindinį kelią.
– Ar tu tikrai gerai jautiesi? Tėti, ar tikrai viskas gerai? – klausia
Lumė ir nusibraukia ašaras nuo skruostų. – Tu juk porą metų sėdėjai
kalėjime... Sakei, kad reikėjo padėti draugui, bet spėju, kad iš tiesų
viskas nutiko dėl Jureko.
– Ne, – atsako jis ir pereina į antrą zoną.
Per žiūronus apžiūri kaimyninę teritoriją. Iš pradžių apžvelgia
tamsius krūmus palei griovį, o paskui pakelia žiūronus į nutolusį
šiltnamį.
– Nuolatinės mintys apie jį neleidžia tau blaiviai galvoti, – tęsia
Lumė. – Žinau, kas nutiko Samueliui Mendeliui, žinau, kaip tai tave
paveikė, turėjai mus paaukoti, kad...
– Tyliau, – ištaria Jonas įsitempusiu balsu.
Ryški šviesa blyksteli per žiūronų kraštelį. Kaip mėlyna
vaivorykštė. Tik sekundę. Jis pasižiūri pro liuką ir spėja žiūronuose
pamatyti mobilųjį telefoną, užgęstantį dideliame delne.
– Pažadink Rinusą, mes turime svečių, – paliepia jis, žiūrėdamas į
dvi figūras tamsoje.
Lumė greitai išeina iš kambario ir išsitraukia ginklą.
Jonas mato apvalią aukštesnio vyro galvą susiliejusiame fone.
Figūra juda į priekį dirbtuvės link ir už kažko pasislepia.
Jis girdi, kaip Lumė grįžta su Rinusu.
– Aš jų nebematau, bet jie kažkur netoli mūsų, – praneša Jonas.
– Kiek? – klausia Rinusas.
– Du.
Lumė iš medinės dėžės greitai ištraukia automatą, įstato pilnai
užtaisytą dėtuvę ir padeda ginklą ant stalo, išima dar vieną, įdeda
dėtuvę ir padeda šalia pirmojo.
– Nemanau, kad tai Jurekas, – sako Jonas ir sutinka Rinuso
žvilgsnį.
Lumė prieina prie ekrano ir pasitikrina kuprinę, ten yra pasas,
grynieji pinigai, vanduo, signalinė raketa ir pistoletas.
Jonas vėl paima žiūronus, greitai peržiūri stebėjimo zoną ir pereina
prie kitos.
Neryški šviesa nuo monitoriaus krenta ant įsitempusio Lumės
veido. Ji sutelkia dėmesį į lauko kameras, kuriose matosi erdvė aplink
garažą ir dirbtuvę.
Dėl neryškios šviesos, vaizdas atrodo pilkas.
Staiga du žmonės išnyra iš tamsos.
Jų neryškūs kontūrai šmėkščioja ekrane, kai jie eina palei dirbtuves
ir perlipa kažką, gulėjusį ant žemės.
– Aš juos matau, – tyliai pasako Lumė.
 Rinusas užsega jai neperšaunamą liemenę.
Davikliai, kurie sujungia vaizdą pagal infraraudonųjų spindulių
šilumą, priverčia galvoti, kad įsibrovėliai naudojasi snygio teikiamu
pranašumu.
Atrodo, kad aplink juos skraidytų dulkės.
Vyrai sustoja prie didelių garažo durų.
Per stebėjimo kameras viduje Lumė gali matyti, kad vienas iš jų
atlapoja duris, siūbuojančias vėjyje.
Jonas tikrina visas zonas, kad jų neužkluptų daugiau nekviestų
lankytojų.
Rinusas pasiima automatinį karabiną nuo stalo.
Neįmanoma suprasti, ką vyrai veikia už garažo.
Ekrane Lumė mato, kad vienas laiko duris, kad kitas galėtų įeiti.
– Jie įeina, – praneša Lumė.
Jonas su Rinusu atsistoja greta Lumės ir stebi ekraną.
Jie mato, kad įsibrovėliai apsisuka, jų vaizdas monitoriuje visiškai
išbąla, kai vienas išsitraukia telefoną ir pradeda fotografuoti.
Rinusas atrakina šarvuotas duris.
Jos žaibiškai užsveria už lankytojų ir mechaniškas garsas aidi tarp
sienų.
Abu vyrai surinka, tamsoje apgraibalioja šarvuotas duris ir pradeda
panikuoti.
Rinusas uždega ryškias lempas, ir Jonas su Lume mato, kad sugavo
du jaunuolius. Vienas iš jų pasiremia į duris ranka ir pameta megztą
kepurę. Jis barzdotas, mūvi džinsus, suplyšusius ties keliais. Kitas
kvėpuoja pro pravirą burną. Jis žemas ir tamsiaplaukis, dėvi džinsinį
švarką su kailiniais apvadais.
Jie baimingai dairosi po kambarį, bandydami suvokti, kas vyksta.
 Rinusas atidaro šaudymo angas, ir jaunuolių balsai sklinda garsiau.
Rinusas kažką surinka olandiškai ir abu iškart sustoja, iškeldami
rankas.
– Negąsdink jų, – sako Jonas.
Jaunuoliai įvykdo kelias trumpas Rinuso komandas: atsisuka į
sieną, atsiklaupia ant kelių, abi rankas laiko už nugaros ir tada
palinksta, atsiremdami į sieną skruostais ir krūtinėmis.
Tai vienas iš geriausių būdų kontroliuoti priešą – tokia poza
neleidžia staigiai užpulti.
Jonas supranta, kad jie nesusiję su Jureku, bet vis tiek gali būti
pavojingi ir apsiginklavę, tad laiko nutaikęs į juos automatinį
karabiną, kol prieina Rinusas.
Vienas prašalaitis taip išsigąsta išgirdęs atsidarant geležines duris,
kad praranda pusiausvyrą.
Rinusas įžengia į patalpą, nuleidžia ginklą, uždeda apsaugą ir
prieina prie jaunuolių.
– Ką jūs čia darote?
– Mes tik ieškome vietos vakarėliui, – sutrikusiu balsu atsiliepia
barzdotasis.
– Atsistokit.
Abu atsargiai juda, stojasi, jų kvėpavimas padažnėja, kai jie pamato
randuotą Rinuso veidą.
– Vakarėliui? – perklausia jis.
– Factory Dive – viena naktis, viena scena, trys veiksmai, –
trumpai sušnabžda vyras su džinsine striuke.
– Atsiprašome, – įsiterpia barzdotasis, – mes manėme, kad ši vieta
negyvenama, esame iš Eindhoveno, pravažiuojame pro čia daugybę
kartų.
 – Juk sustatyti ženklai, kad tai privati valda.
– Visada būna pilna tų ženklų, kad tai privati teritorija ir
pašaliniams įeiti draudžiama, – tyliai burbteli žemesnysis.
 55

Saga padeda telefoną ir pistoletą ant virtuvės stalo. Vėlus vakaras.

Vėjas taip pučia į langą, kad stiklas traška. Juodo stiklo juostelės
blizga tarp užuolaidų.
Pasikalbėjusi su Nolenu ji pajautė keistą tuštumą.
Reikia pakeisti strategiją, nes derėtis nėra galimybių.
Sunku suvokti, kodėl Jonas pasiėmė kūną.
Su Jureku Jonas visada bendraudavo griežtai ir elgėsi taip, kaip
joks kitas policininkas nesielgtų.
Jurekas mąsto struktūriškai, jo vienintelė klaida – savitvardos
praradimas kelioms sekundėms.
Jonas greičiausiai paėmė kūną, kad progai pasitaikius laimėtų tas
kelias sekundes.
Galbūt jis kūną kažkur palaidojo, o gal tiesiog sušaldė.
Jonas niekaip negalėjo numatyti, kad Sagai prireiks to kūno.
„Jei tik jis duotų kokį ženklą“, – pagalvoja Saga ir bando valgyti
šaltą maistą.
Ji svarsto, kad vertėtų dar kartą paskambinti Nolenui ir paklausti
apie šaldiklius Karolinskos institute, bet tuo metu jos telefonas
pradeda vibruoti ant stalo.
Saga sudreba, bet nusišypso pamačiusi, kad skambina Rendis.
Ištiesia ranką, pastumia plastikinį padėklą su maistu į šoną ir
atsiliepia.
– Rendi? – tarsteli.
– Aš tik dabar išgirdau tavo žinutę, buvau užsidaręs laboratorijoje,
ryškinau nuotraukas, kaip tu laikaisi?
– Palyginus neblogai, – sumurma ji.
– Ar man atvažiuoti?
– Ne, aš...
– Aš mielai tave aplankyčiau.
– Man reikia dirbti, – numykia ji.
– Jau po vienuolikos, – žemu balsu gundo Rendis.
– Taip.
– Ar galiu sužinoti, kas vyksta?
Pasikalbėjusi su Rendžiu, perstumia fotelį iš svetainės į koridorių,
padidina skambučio garsą iki maksimumo, padeda telefoną ant stalo;
pasidaro keturgubą ekspreso, apsiauna batus ir užsivelka šiltesnius
rūbus, atsisėda į fotelį ir žiūri į duris su ginklu rankoje.
Rendis ją patikino, kad gali skambinti jam bet kuriuo metu, jei tik
norėtų pasikalbėti. Ir primygtinai siūlėsi pamiegoti pas ją ant sofos.
Bet Saga pradėjo suprasti, kad turi likti viena.
Kitaip galės nesusigrąžinti tėčio.
Su šunimis apieškojo miškus aplink Kornelijos namus, mišką
prašukavo ilgos žmonių grandinės.
Tai nepakeliama.
Galbūt jis guli karste kaip zakristijonas ir sunkiai traukia orą pro
siaurą vamzdelį.
Stipri kava jau buvo atšalusi, kai Saga ją išgėrė. Ji padeda puoduką,
greit pažvelgia per petį, patogiai įsitaiso fotelyje ir žiūri į laukujas
duris.
 Turėtų jausti nuovargį po paskutinės paros, bet smegenys negali
nurimti.
Jei Jurekas pasirodys šiąnakt, pasakys, kad renka informaciją apie
jo brolio palaikus iki rytojaus.
Negali pasakyti, kad Jonas paėmė kūną.
Ji neturi iš ko derėtis su Jureku Valteriu, bet vis tiek leis jam
suprasti, kad šis niekada nesužinos, kur jo brolio kūnas, jei Sagos
tėvas mirs.
Apie antrą nakties ji užmiega, bet suvibruoja jos telefonas. Žinutė.
Rankos pradeda drebėti, kai paima telefoną nuo spintelės ir bando
įžiūrėti, kas parašyta. Ryški šviesa nuo ekrano priverčia akis
prisimerkti. Raidės liejasi, kai ji skaito adresą: Haselio sodai,
korpusas C1, 4 skyrius, pusę trijų.
Atrodo, kad viskas vyksta sulėtintai, bet vis tiek išsitraukia lapą iš
lazerinio spausdintuvo, užrašo adresą bei laiką ir palieka lapelį ant
virtuvės stalo.
Jeigu ji negrįš arba pradings, kas nors suras lapuką.
Pasiima pistoletą ir dvi kartonines dėžutes šovinių.
Bėgdama laiptais ji ieško Haselio sodų ir supranta, kad tai
slaugos įstaiga, kuri rūpinasi protiškai neįgaliais ir psichiškai
nesveikais asmenimis, kompanijos veiklą kuruoja užimtumo tarnyba,
o internetiniame puslapyje nušviečiama rūpyba pagyvenusiais
asmenimis.
Saga nutraukia brezentą nuo motociklo, užveda variklį ir šaltą
žiemos naktį išrieda iš Siodermalmės.
Tiesioje ji perjungia penktą bėgį, motociklas šauna į priekį, o jos
galva akimirką atsilošia atgal.
Lempos ant aukštų stulpų blyksi, kai Saga prašvilpia pro šalį.
 Pavadinimas Haselio sodai kažkodėl mintyse asocijuojasi su
raudonų plytų namu iš praėjusio amžiaus, girgždančiomis medinėmis
grindimis ir mūrinėmis krosnimis, bet priartėjusi ji mato aukštą
purviną pastatą lašišų spalvos sienomis ir rudomis langinėmis.
Sustoja ant šaligatvio, palieka motociklą maždaug už penkiolikos
metrų nuo korpuso C1, įsideda ginklą į krepšį ir palieka šalmą ant
vairo.
Centrinis įėjimas neužrakintas.
Ji greit apžiūri patalpų planą ir atsarginius išėjimus, tada liftu
pakyla į ketvirtą aukštą.
Liftas juda burgzdamas.
Saga mano, kad nuvertino Jureką, jis stipresnis ir greitesnis nei ji
tikėjosi. Vienintelė priežastis, kodėl ji dar gyva – Jurekas kažko iš jos
nori.
Galbūt tai tėra susiję su jo brolio palaikais, bet turi būti pasiruošusi,
kad jis dar kažko ieško.
Ji klausys ir kalbėsis su juo – turi įtikinti jį, kad palaužė jos
psichiką ir atskleidė jos tamsą.
Kai tik sužinos, kur jos tėvas, išsiųs gelbėjimo komandą, o tada
padarys viską, kad sustabdytų Jureką.
Ji žino, kad daugiau negali suklysti – kitą kartą, kai sieks ginklo, ji
turi būti užtikrinta, kad jį nužudys.
Jis labai pavojingas, bet ne jai, ne dabar.
Reikia pasinaudoti tuo, kad jis susidomėjęs. Tai ne istorija apie
gražuolę ir pabaisą. Jis nėra jos įsimylėjęs, bet Saga jaučia, kad yra
jam kažkuo ypatinga.
Būtent apie tai kalbėjo Jonas: Jurekas susidomėjęs Sagos vidumi,
tuo, kas ten palaidota.
 Jai reikia išnaudoti situaciją.
Saga sau kartoja, kad turi įsitraukti į jo žaidimą, leistis
provokuojama, kad prisileistų jį arčiau ir Jurekas kažką atskleistų.
Gali būti pavojinga, bet Saga neturi kito pasirinkimo.
Praeitą kartą jai pavyko, pavyks ir dabar.
Reikia nenukrypti nuo tiesos.
Pakeisti tamsą tamsa.
Ji žiūri į save lifto veidrodyje. Jos veidas nusėtas mėlynių ir
neapžįstamas. Akys tamsios ir blizgančios.
 56

Lifto durys prasiskiria ir ji išlipa ketvirtame aukšte. Priešais ją už

trijų metrų yra stiklinės durys su užrašu „4 skyrius“. Ji mato apšviestą
liftą ir savo siluetą, atsispindintį duryse, bet tegali įsivaizduoti
koridorių.
Už sienų girdėti moters riksmas.
Lifto durys už Sagos užsidaro, palikdamos mažą ruoželį šviesos,
kuris visai išnyksta.
Kai lifto šviesa užgęsta, pro stiklines duris ji pamato skyriaus
koridorių.
Pagyvenęs vyras su akiniais ant nosies stovi ir žiūri į ją. Kai jų
žvilgsniai susitinka, jis atsuka jai nugarą ir nuskuba tolyn.
Ji atsargiai atidaro duris ir pasistengia, kad jos tyliai užsidarytų.
Nuo senų durų atplyšusi gumelė nuslysta žemyn.
Pritemdyta naktinė šviesa žybsi ant pilkų koridoriaus kilimų. Palei
sieną tęsiasi juodi turėklai.
Vienos durys kairėje praviros.
Saga lėtai eina pirmyn ir bando įsitikinti, ar niekas nesislepia už
pravertų durų.
Priešgaisriniai purkštukai meta ant lubų šešėlius, primenančius
dygliuotas gėles.
Ji prieina prie pravertų durų, bet prieš pat nosį jos garsiai
užsitrenkia.
Vyras kalba su akcentu ir atrodo, kad jis stumdo baldus.
Kitos durys taip pat praviros.
Ji atsargiai artinasi, su kiekvienu žingsniu mato vis daugiau
patalpų, tualeto durų ir gėlėtų tapetų.
Vežimėlyje vieno kambario viduryje sėdi sudžiūvusi moteris baltais
plaukais ir miega. Viena jos ranka pamėlusi nuo kateterio.
Kažkas koridoriaus gale kikena.
Saga eina lėtai, pasižiūri į atsarginius išėjimus ir stengiasi
įsidėmėti, kad jie atsidaro į lauko pusę.
Saga žino, kad Jurekas žymiai stipresnis už ją.
Ji praleido nesuskaičiuojamas valandas sporto salėje ir šaudymo
treniruotėse.
Jureko treniruotės vyko situacijose, kai reikėjo nužudyti, kad
išgyventum.
Saga užlipa ant ramento, gulinčio ant grindų, ir toliau eina
koridoriumi.
Raudonai rudas skystis buvo užpurkštas ant subraižytų sienų ir
tapetų.
Liftas už jos įsijungia.
Tyliais žingsniais ji priartėja prie tamsaus personalo kambario.
Pasigirsta cypsintis garsas, lyg koks aliarmas.
– Sveiki? – atsargiai prataria Saga ir įeina pro duris.
Silpna šviesa nuo sienų krinta ant valgomojo stalo su kalėdiniu
alumi ir indu apelsinų.
Ji pajunta šalčio ir adrenalino pliūpsnį pamačiusi, kad lipnus
kraujas išmindžiotas ant plastikinių grindų kampuotoje virtuvėje.
Šaldytuvas ilgai stovėjo atidarytas – jis ir pradėjo cypti.
 Kraujo klanas tęsiasi į visas puses.
Saga pasižiūri į savo atspindį tamsiame lange ir tuščią durų tarpą
koridoriuje.
Ji pasuka už kampo ir mato vidutinio amžiaus moterį ant grindų už
sulankstomos kėdės. Šviesa nuo atviro šaldytuvo nepasiekia moters
veido, bet krenta ant tamsiai mėlynų kelnių ir palaidinės. Graviruota
vardo kortelė blizga ant krūtinės.
Saga prieina ir pamato, kad viena kelnių klešnė atraitota. Plona
moters koja sulaužyta, atviro lūžio kaulai styro pro kruviną kojinių
nailoną.
Galva guli tamsumoje, bet priėjusi arčiau Saga mato, kad nosis ir
vidurinė veido dalis deformuota. Plastikinis kilimėlis po kūnu
kruvinas. Kaukolės dalis, kuri prilaiko žandikaulį ir suformuoja nosį,
buvo taip spausta, kad išlindo pro burną.
Saga apsisuka ir pajunta, kai dreba kojos, kai išeina į koridorių.
Pakeliui ji atidaro spintelę ir išima gesintuvą, kad turėtų nors kokį
ginklą.
Atrodo, lyg už durų verktų vaikas, bet tai greičiausiai dar vienas
pacientas – išprotėjusi moteris plonu balsu.
Saga įeina į laisvalaikio zoną su elektrinėmis Advento žvakėmis
lange. Vyras sėdi ant sofos, nusukęs veidą į neįjungtą televizorių.
– Tu gali likti ten ir iškelti rankas į viršų, – sako jis žemu balsu.
Ji padeda gesintuvą ant grindų ir mato, kai vyras atsistoja ir
atsisuka.
Nėra jokių abejonių, kad tai Bebras.
Jis stambus, daug stambesnis, nei ji įsivaizdavo. Beveik dviejų
metrų ūgio. Vienoje rankoje jis laiko pjūklą, paprastą rankinį pjūklą
surūdijusiais ašmenimis.
 Bebras apsirengęs suglamžytą juodą lietpaltį ir jo perlų auskarai
siūbuoja ausyse.
– Saga Bauer? – klausia Bebras.
Jis išpučia žandus, numeta pjūklą ant grindų ir artėja prie jos.
Žvilgsnis siaurose akyse liūdnas ir rimtas.
– Dabar aš tave apieškosiu ir noriu, kad stovėtum visiškai ramiai, –
pareiškia niūriu balsu.
– Aš žinojau, kad reikia ateiti be ginklo, – atsako Saga.
Jis atsistoja už jos ir didelėmis rankomis pradeda čiupinėti aplink
kaklą, sprandą, po rankomis, po krūtine, pilvą, nugarą.
– Tai gana intymi situacija, man irgi nemalonu, – sako jis ir
pradeda grabalioti jos kojas ir užpakalį.
– Galbūt jau pakaks, – sako ji.
Neatsakydamas apžiūri jos šlaunis ir kulkšnis, paskui atsistoja ir
apieško plaukus, paprašo išsižioti ir pašviečia telefonu.
– Jurekas sakė, kad kitomis kūno angomis galiu nesirūpinti, –
paaiškina jis.
– Aš neginkluota, – pakartoja ji.
– Ir šito tau neprireiks, – sako jis ir paima gesintuvą viena ranka.
Jis pradeda eiti, o ji seka iš paskos koridoriais. Kai jis pasilenkia į
priekį ir pakabina gesintuvą ant sienos, Saga mato, kad jis turi storą
piniginę galinėje kelnių kišenėje.
Tolumoje sena moteris slenka su vaikštyne. Prie kiekvienų durų ji
sustoja, paklibina rankenas ir sušunka, kad reikia nuplakti visus
vaikus.
Bebras parodo Sagai tamsų kambarį, kuris atsiduoda tabaku ir
rankų dezinfekciniu skysčiu.
– Jurekas tuoj ateis, – sako jis ir uždega šviesą.
 – Jis tavo viršininkas? – teiraujasi ji.
– Jis kaip griežtas vyresnysis brolis, aš padarysiu viską, ko jis
paprašys.
Saga praeina pro virtuvę ir mato, kad ant lovos sėdi senas vyras ir
verkia. Jo plaukai žili, rankos plonos; jis vilki nuskalbtus naktinius
marškinius. Didelis pleistras nukaręs nuo jo skruosto.
– Kur visi? – sriūbauja jis. – Aš laukiu ir laukiu, kur yra Luisa ir
berniukai, aš toks vienišas...
– Nustok verkšlenti, Einarai, – pertraukia jį Bebras.
– Taip, taip, taip, – burba senukas ir sučiaupia lūpas.
Bebras nusiima tamsų apsiaustą nuo lietaus, susuka jį ir užkiša už
radiatoriaus.
Ji prisimena filmuotą medžiagą iš Baltarusijos, kai jis susidorojo su
sargu, ir nenormalaus pykčio pėdsakus bare.
– Žinau, kaip atrodau, bet esu protingesnis už daugumą, surinkau
170 iš Vekslerio intelekto testo.
– Visi skirtingi, – trumpai atsako Saga.
Bebras prisimerkia ir nusišypso, parodydamas kreivus dantis.
– Bet aš unikalus, – paaiškina jis.
– Nori pasirodyti?
– Kai pamatysi, suprasi.
– Pabandom.
– Esu gimęs su genų mutacija, kuri leidžia man būti apvaisintam,
natūraliai... Ir dar turiu šeštąjį pojūtį.
– Kaip suprasti?
– Palengvindamas galiu pasakyti, kad tai susiję su ateities
spėjimu... Daugelis žmonių nepatiki, kai pasakau, bet man nerūpi.
Tikrai galiu pasakyti, kas mirs pirmas. Kai įeinu į kambarį, tiksliai
žinau, kas mirs pirmas.
– Žinai, kas mirs pirmas?
– Taip, – rimtai patvirtina jis.
 57

Bebras sučiaupia lūpas ir užmerkia akis lyg bandytų pažiūrėti į

ateitį ir sužinoti, kas pirmas kambaryje mirs. Po kelių sekundžių
atmerkia akis ir niūriai linkteli galva.
– Einaras, – praneša jis, palenkdamas galvą ir išsišiepdamas.
Kai senukas išgirsta savo vardą, pradeda maniakiškai siūbuoti
pirmyn atgal ir verkšlenti.
– Kas jūs? Luisa? Aš laukiu ir laukiu...
Bebras atsidūsta, prieina prie senuko ir užspaudžia jo burną taip
stipriai, kad per smakrą pradeda tekėti kraujas, paskui taip trenkia
antausį, kad galva atsitrenkia į sieną.
– Jis tik silpnaprotis, – įsiterpia Saga.
Bebras nusivalo rankas į kelnes ir sugrįžta pas Sagą. Einaras tyliai
rauda ir sutrikęs vėl klausinėja apie Luisą ir berniukus.
– Ar gali atspėti, kodėl nešioju perlus? – paklausia jis.
– Pagerbdamas tau brangų žmogų, – atsako ji.
– Kokį?
– Ar papasakosi, kur mano tėtis, jei atspėsiu?
Atsidaro durys, įeina Jurekas Valteris su languota palaidine,
kiemsargio kelnėmis ir grubiais batais.
Net nepažvelgdamas į juos, įeina į virtuvėlę ir prisipila stiklinę
vandens. Protezas atsitrenkia į kriauklę ir suskamba, kai jis užsuka
čiaupą.
– Ar čia ne per daug rizikinga? – paklausia Saga. – Kodėl negyveni
namuose?
Jurekas atsigeria vandens, paskui išskalauja stiklinę.
– Neturiu namų, – atsako jis.
– Aš manau, kad turi namus, – tęsia Saga. – Greičiausiai ten per
daug priminimų, nes manai, kad pernelyg rizikinga ten vestis Bebrą.
– Namus? – tyliai paklausia jis ir pažvelgia šviesiomis akimis į ją.
– Tavo pirmieji vaikystės namai buvo Leninske, – kalba ji. – Netoli
kosmodromo, tave vadino Romanu ir tu gyvenai namuose su Igoriu ir
tėčiu.
– Taip, teisingai, bravo! – trumpai atkerta Jurekas. – Spėčiau, kad
susekęs mano tėvą, Jonas Lina atėjo į žvyro karjerą.
Jis pažvelgia į grindis ir bando pasitvarkyti protezo diržus.
– Bet čia, Švedijoje... Kodėl tavo brolis negyveno su tavimi? – tęsia
Saga.
– Jis norėjo gyventi žvyro karjere, norėjo būti arčiau tėvo baldų,
kuriuos pažino, aš manau, kad yra vietų, kurios tarsi magnetas traukia
tave.
Bebras atsistoja už Jureko ir bando pataisyti protezo dirželius.
Atrodo, kad protezas susisuko, todėl jis bando jį šiek tiek atlaisvinti.
– Tiesiog nusek jį, – trumpai paliepia Jurekas.
Ramia šypsena Bebras pradeda atlaisvinti diržus ant Jureko
nugaros.
– Protezas niekada neveikia taip, kaip nori, – paaiškina Bebras
Sagai. – Vos tik žmogus bando prisitaikyti, jėgų santykis tarsi
pasikeičia.
Jis atraitoja Jureko flanelinės palaidinės rankovę, atsargiai
atlaisvina protezą ir drauge su diržais ištraukia per rankovę.
Saga suspėja pamatyti amputuotą ranką. Ranka nupjauta labai
aukštai, gal tik per dešimt centimetrų nuo peties. Kornelija suformavo
bigę, apsukdama odą ir prisiūdama iš vidinės pusės.
Bebras padeda protezą ant kriauklės ir sumezga laisvą Jureko
rankovę.
– Dabar yra modernesnių protezų, – pastebi Saga.
– Aš praktiškai nepasigendu rankos, – atsako Jurekas. – Tai tik
išvaizdos klausimas, bandymas neatkreipti dėmesio.
Saga pasižiūri į sulūžusią plastikinę ranką, matomą pro kraštelį, ir
smėlį, byrantį iš protezo į sietelį.
– Kodėl užkasei Kornelijos brolį? – klausia ji.
– Kornelija grasino nusižudyti, tada aš nusivežiau ją į salą, kad
galėtų pamatyti, kaip jį laidoju.
– Nepadėjo, – sako Saga.
Jurekas ranka padaro keistą gestą ir suima laisvosios rankovės
mazgą.
– Aš mielai būčiau ją pasilikęs, – pareiškia jis. – Bet kai suprato,
kad susekiau jos dukterį, gyvenančią Fort Loderdeilyje, ji pasikorė...
Manė, kad taip išgelbės dukrą, žinoma, suklydo.
– Tau juk visai neįdomu žudyti, – dusliai sako Saga.
Šviesios akys žvelgia į ją ir ji atkerta žvilgsnį nesumirksėdama.
– Geras pastebėjimas, – atsiliepia Jurekas.
Bebras padeda keptuvę ant viryklės, iš Einaro šaldytuvo paima
kiaušinius, sūrį ir kumpį.
– Aš netikiu, kad norėjai mane nužudyti tą kartą, kaip sakei per
paskutinį mūsų susitikimą, – sako Saga, jausdama, kad žengia
rizikingą žingsnį.
 – Galbūt ne, – sutinka jis. – Gal taip nutinka su sirenomis? Norima,
kad jos nemirtų, tada jos tampa pavojingos. Visi žino, kad viską
sugadins, bet mintis, kad sirenos pradings, yra dar labiau
nepakeliama.
Bebras įjungia kaitlentę ir pradeda tirpdyti sviestą keptuvėje.
– Eime į poilsio kambarį, – pakviečia Jurekas.
Jie palieka Bebrą virtuvėje ir išeina į koridorių. Neskubėdamas
Jurekas patraukia invalido vežimėlį.
– Aš prisimenu, tu pasakojai, kaip pirmą kartą žudei žmones, –
jiems einant prabyla Saga.
– Argi?
– Sakei, kad buvo keista... Lyg valgytum kažką, kas anksčiau
atrodė nevalgoma.
– Taip.
– O dabar?
– Kaip fizinis darbas.
– Tas jausmas niekada nebūna geras? – klausia Saga.
– Ne.
Už durų rėkia moteris, jos balsas trūkčioja.
– Sunku įsivaizduoti, – sako Saga.
– „Geras“ galbūt nėra tinkamas žodis, bet kai pirmą kartą žudžiau
po tėčio savižudybės... Užplūdo kažkokia ramybė, priminė jausmą,
kai išsprendi sudėtingą galvosūkį... Aš pakabinau jį ant kablio ir
paaiškinau, kodėl taip įvyko.
– Pasakodamas jam pats viską supratai... Apie tai, kaip sugrąžinti
tvarką, ar kaip tai pavadintum, – sako ji tuo metu, kai jie praeina pro
gesintuvą.
Jurekas neatsako.
 Jie įeina į poilsio kambarį, kur sėdėjo Jurekas ir laukė jos ateinant.
Sena moteris stovi kitoje sofos pusėje ir laiko lazdą, pasiremia
priešais save, kažką sumurma ir atsargiai pradeda judėti.
Jurekas gestu parodo į stalą, kur stovi mažas nešiojamasis
kompiuteris. Jie apeina tamsų akvariumą ir atsisėda vienas prieš kitą.
Tuščioji rankovė pasibaigia ties stalu ir dešine ranka jis ją palygina.
Saga pasižiūri į seną moterį už sofos ir sunkiai nuryja. Iš šio kampo
gali matyti, kaip moteris lazda daužo nupjautą galvą. Neatrodo, kad
moteris supranta, kas priešais ją, bet vis tiek jaučiasi nepatenkinta,
lyg negalėdama suprasti, kas ne taip, lyg manydama, kad lazda galėtų
kažką pataisyti.
Lėtai riedanti galva priklauso trisdešimtmečiui. Vyras turėjo tankią
juodą barzdą. Jo akiniai nukrito ir guli kraujo klane.
 58

Saga nusuka žvilgsnį nuo silpnaprotės moters ir išgirsta savo

kvėpavimą. Ji pasižiūri į tamsų akvariumą ir pagalvoja, kad
susitvardys, tiesiog turi išlikti rami.
– Ar tau niekada nepatiko žudyti? – paklausia Jurekas.
– Tik kartą – kai nušoviau tave, – atsako Saga ir pažiūri jam tiesiai į
akis.
– Man tai patinka, – sako Jurekas.
– Nes tu mane apgavai ir privertei patikėti, kad nužudžiau savo
motiną, – sako Saga ir iškart pasigaili.
Ji nenori kalbėti apie mamą.
Ji niekada su niekuo nenori apie tai kalbėti, nes niekad nesijaučia
gerai.
Senoji moteris su lazda užkabina akinius, tempia juos per kraujo
klaną palikdama kruviną dryžį. Ji sustoja ir pasižiūri į duris, kažką
sumurma panosėje, atrodo, kad pamiršo akinius, ir pradeda eiti į
koridorių.
– Aš galvojau, kad tu tai padarei specialiai, – sako Jurekas ir
atsiremia į kėdės atlošą. – Atrodė visiškai natūralu, bet aš klydau.
– Taip.
– Žinau, kad tau tebuvo aštuoneri, – tęsia jis. – Ir kalbant juridiškai,
tu nebuvai už ją atsakinga, bet juk galėjai išgelbėti, tai visada
įmanoma.
– Tu nežinai apie ką kalbi, – griežtai atkerta Saga, jusdama
sunkumą su kiekvienu įkvėpimu.
– Aš nieko apie tave nežinau, bet spėju, kad ėjai į mokyklą kaip visi
vaikai Švedijoje.
– Taip.
– Ir nori pasakyti, kad niekas nieko nepastebėjo? Kad niekas
neatkreipė dėmesio, kad kartais būdavai nemiegojusi kelias paras,
ateidavai į mokyklą su mėlynėmis ant veido ir...
– Mama manęs niekada nemušė, – nutraukia Saga ir sučiaupia
lūpas.
– Ji turėjo kietą ranką, tiesa? Tu pasakojai, kad nenorėdavai
nusivilkti švarkelio, nes gėdijaisi savo mėlynių.
Saga bando nusišypsoti, kad neparodytų savo nusivylimo. Ji
pagalvoja, kad Jurekas mėgaujasi kitų tamsa.
Ji galvoja, kad Jurekas stengiasi sukelti jai šoką, išvesti iš
pusiausvyros, prikaišiodamas žiaurumą, bet ji jau apgalvojo šiuos
dalykus, todėl paliko užvertas duris.
– Mama manęs niekada nemušė, – ramiau pakartoja.
– Aš to ir nesakiau, tu susitvarkei, nebuvo jokio pavojaus, tiesiog
galėjai ją išgelbėti, – tęsia jis ir nusivalo ranką į kvadratais margintą
palaidinę.
– Aš suprantu, ko tu sieki, – galva palinksi Saga.
– Vienintelis dalykas, kurį tau reikėjo padaryti, kad išgelbėtum ją,
reikėjo kam nors apie ją papasakoti, – lėtai sako Jurekas. – Bet
kažkodėl galvojai, kad tai neteisinga. Tai ir pražudė tavo mamą.
– Tu nieko nežinai, – sako Saga.
Jos lūpos sausos, kai jas apsilaižo, pajunta, kad dreba.
 Jis negali apie tai žinoti, bet Saga prisimena vieną rytą, kai buvo
nemiegojusi tris paras, mama jautėsi geriau ir pusryčiams iškepė
blynų. Kai Saga susiruošė į mokyklą, mama privertė ją pažadėti, kad
niekam nepasakos, kas nutiko naktį.
Taip nutikdavo ir anksčiau, Saga neprisiminė, kas nutiko, tik
atsimena, kad mama grasino, kad Saga bus palikta vaikų namuose,
jeigu kam nors papasakos.
Ji lėtai pakyla nuo kėdės ir nusisuka.
Galbūt tai tik mažmožis, bet kodėl ji sakė, kad praras globos teises,
jei Saga kam nors prasitars?
– Aš neketinu sakyti, kad norėjai ją nužudyti, – tęsia Jurekas, nors
Saga nusisukus, – bet tu jos neišsaugojai, tai visiškai suprantama, nes
ji tave skriaudė.
Saga supranta, kad įsileido Jureką į savo mintis.
Ji pasižiūri į viršų, spokso į paprastą sienos raštą su gėlėmis ir
bando nurimti.
„Nieko tokio“, – galvoja ji. Tai tik plano dalis, ji susitvarkys.
Tai jo specifinis būdas, kai sumaišai tiesą su melu, kad atvertum
kelią į sielos katakombas.
Bet nėra jokio pavojaus, jeigu sustos čia, jis negalės daugiau
nusileisti.
Ji supranta, kad Jurekas iš dalies teisus, juk mokykloje kažkas
turėjo pastebėti, kad Saga jaučiasi negerai. Ji atsimena, kad turėjo
mėlynių ant kaklo ir rankų, kad būdavo siaubingai pavargusi. Aišku,
jie bandė su ja kalbėti, nuvedė pas mokyklos sesutę ir kuratorių.
Ji vėl atsisuka į Jureką, atsargiai atsikrenkščia ir sutinka jo žvilgsnį.
– Mano mama sirgo maniakine depresija, bet aš ją mylėjau, nors
kartais būdavo sunku, – ramiai paaiškina ji.
 Jurekas didele ranka nuvalo sidabrinį kompiuterio dangtį.
– Ši liga nepaveldima, – sako jis.
– Ne.
– Bet yra genetinių sutrikimų, kurie dešimtadaliu padidina tikimybę
vaikui susirgti ta pačia liga.
– Genetinių sutrikimų? – skeptiškai nusišypso ji.
– Geno, kuris kontroliuoja cikadinį miego ritmą, mutacija yra
paveldima, todėl dažnai pasikartojantys miego ritmo sutrikimai
padidina maniakinės depresijos riziką.
– Aš gerai miegu.
– Aš žinau, kad tau kartais pasireiškia hipomanija... Tu būni
ypatingai susikaupusi, greitai mąstai ir jautiesi dirgli.
– Nori pasakyti, kad esu silpnaprotė?
Jureko akys ramiai žiūri į ją.
– Tavo tamsą beveik galima palyginti su manąja.
– Kaip atrodo tavo tamsa?
– Ji slogi, – atsako Jurekas ir bando šypsotis.
– Tu sveikas ar beprotis?
– Priklauso nuo to, ko paklausi.
Jurekas atsistoja, prieina prie durų, pasiklauso ir sugrįžta pas Sagą.
Tuščia rankovė siūbuoja jam artėjant.
– O ar tavo brolio liga paveldima? – tęsia Saga jam atsisėdus.
– Igoris tiesiog buvo palūžęs.
– Kodėl tu juo nepasirūpinai?
– Aš rūpinausi...
– Aš buvau žvyro karjere su ekspertais, apžiūrėjau barakus, buvau
nusileidusi į laikiną slėptuvę ir mačiau viską.
– Nieko nenuslėpsi nuo kriminalistikos ekspertų, – atsidūsta
Jurekas ir atlošia galvą.
– Tavo brolis gyveno baisiame skurde, – tęsia Saga. – Ar tu kada
nors buvai ten, dalinaisi su juo maistu, miegojai po tuo pačiu stogu?
– Taip.
– Tu elgeisi su juo kaip su šunimi.
– Jis buvo geriausias šuo, kokį aš turėjau.
– Tu nori jį palaidoti kaip žmogų?
Jurekas nusišypso.
– Aš paprašiau visų dokumentų, susijusių su tavo broliu, – sako ji.
– Bet jie turi būti patvirtinti, užtruks keletą dienų.
– Niekas tavęs neskubina, ar ne?
– Tu gausi informaciją, jei aš atgausiu savo tėtį, – sako ji ir jaučia,
kad smakras pradeda drebėti. – Aš suprantu, kaip tai skamba, bet bus
geriausia, jei jį iškart paleisi.
– Taip manai?
– Aš prisiekiu, kad gausi visą informaciją, susijusią su tavo brolio
kūnu, bet jei mano tėtis mirs, nieko nebus.
– Tuomet neleisk jam mirti, – paprastai atsako Jurekas.
Jis pakelia kompiuterio ekraną ir atsuka į ją.
Programa jau atidaryta. Vaizdas transliuojamas. Šis kompiuteris
gali būti prijungtas prie kurio bet kompiuterio, nepriklausomai nuo
vietos. Kompiuterio ekrane rodoma tai, kas vyksta priešais kito
kompiuterio ekraną realiu laiku.
Saga mato, kad kita kamera nukreipta į ankštą kambarį su
betoninėmis sienomis ir paprasta elektros lempute ant lubų. Rudas
vanduo nubėgo kažkokiomis geležinėmis konstrukcijomis.
– Ką čia rodo? – klausia Saga, nors nujaučia atsakymą.
Tamsūs šešėliai juda palei betonines sienas, lyg būtų sureagavę į
jos balsą, o kitą sekundę prieš kompiuterį matyti sulinkusio žmogaus
figūra.
Tai jos tėtis.
Jo barzda pradėjo balti, jam trūksta akinių ir jis prisimerkė nuo
ryškios lemputės šviesos. Ruda Mančesterio striukė purvina ir
dulkėta. Jis kažko bijo ir susigūžia lyg laukdamas smūgio.
– Tėti! – surinka Saga. – Tai aš, Saga.
Išgirdęs jos balsą, jis pradeda verkti. Atrodo, kad judina burną, bet
nieko nesigirdi. Jis neatrodo rimtai sužeistas, bet kraujo dėmės matosi
ant veido ir baltos palaidinės.
– Prašau, nenusimink, – sako ji ekranui.
Jos tėtis priartėja prie ekrano, mato šviesą nuo ekrano,
apšviečiančią jo veidą. Drebėdamas jis ištiesia drebančią ranką.
Bando kažką pasakyti, bet ji nieko negirdi.
– Tėti, paklausyk, – pravirksta ji. – Aš tavęs ateisiu, aš pažadu,
kad...
Jurekas nutraukia ryšį, išjungia kompiuterį ir apžiūri ją lyg būtų
dalis eksperimento. Su kantriu smalsumu šviesiomis akimis jis
apžiūri jos veidą.
– Dabar tamsa vėl nusileido ant jo, – sako jis visiškai ramiai.
 59

Saga ištraukia raktą iš durų, pakabina jį ant kablio, užklijuoja rakto

skylutę blizgia lipnia juosta, užklijuoja pašto dėžutę ir apsisuka.
Šviesa nuo vonios šviestuvo kreivai krenta ant jos susikaupusio
veido. Aštri raukšlė susimeta tarp antakių, dėl miego trūkumo oda
atrodo beveik permatoma.
Palaidinė po atsegta striuke patamsėjo aplink kaklą nuo prakaito.
Ji jau apieškojo butą, tai buvo pirmas dalykas, kurį padarė. Dabar
praeina pro fotelį, įeina į virtuvę ir ištraukia virtuvės stalčių.
Popieriukas su Haselio sodo adresu šiurena stalčiuje.
Ji pasiima du didelius virtuvinius peilius, eina į miegamąjį ir lipnia
juosta priklijuoja vieną vidinėje atidarytų durų pusėje.
Su Jureku jau susitiko du kartus. Galbūt būtų nužudžiusi jį pirmą
kartą, jei būtų geriau paslėpusi ginklą, jei būtų pastebėjusi, kad jis
įėjo.
Tikėtina, kad ji net miegodama turėjo pajausti jo buvimą – juk
moka matyti per užmerktus vokus, bet neatkreipė dėmesio. Ji per
dažnai miega su Rendžiu ir prarado budrumą.
Saga pritvirtina kitą peilį šalia tualeto, tada atsitraukia, nutaria, kad
nieko nesimato, ir išjungia šviesą vonioje.
Telefonas padėtas ant spintelės koridoriuje. Ji negavo jokių naujų
žinučių.
 Kai Saga eina atgal į svetainę pasiimti toršero, jos akys dega iš
nuovargio. Purvini jos pėdsakai matyti ant grindų. Ji pastato lempą
koridoriuje, įjungia ir nukreipia į duris, kad šviesa apakintų įsibrovėlį.
Mintys sukasi galvoje, vaizdų nuotrupos neduoda ramybės.
Negyvi silpnapročiai slaugos namuose ir išsigandęs tėčio veidas.
Jo kairė akis buvo sužalota ir truputį tvinkčiojo.
Jis judėjo lyg mirdamas.
Saga sunkiai nuryja seiles ir stengiasi susitvardyti, kad nepravirktų,
tai būtų beprasmiška. Jeigu negali užmigti, reikia išnaudoti laiką,
susikaupti, pagalvoti.
Ji atsisėda į fotelį su ginklu rankoje ir šovinių krepšiu prie kojų.
Saga pasižiūri į telefoną, bet ekranas vis dar tamsus. Ji padeda
pistoletą ant fotelio ranktūrio ir nusivalo prakaituotus delnus į kelnes.
Galiausiai reikėtų pabandyti užmigti, galbūt paieškoti morfijaus
tablečių, kurias išsaugojo.
Tada nusiramintų.
Jurekas nebeieškos jos šią naktį. Jis patikėjo, kad informaciją apie
jo brolio palaikus Saga gaus anksčiausiai rytoj.
Ji pasiima pistoletą ir spokso į buto duris.
Oro burbuliukai susidarė po sidabrine lipnia juosta.
Lėtai užmerkia akis, atlošia galvą ir pro užmerktus vokus žiūri į
lempos šviesą.
Ji pastebi staigų judesį ir iškart pramerkia akis.
Nieko nėra.
Saga galvoja, kad jiems nereikėjo žudyti budėjusio naktį personalo,
galėjo juos surišti, užrakinti. Tai greičiausiai padarė Bebras. Jurekas
nesimėgauja žudymu, tam procesui jis labai abejingas.
Jeigu žudė Jurekas, vadinasi, norėjo ją išgąsdinti, priminti apie
pavojų, parodyti, kad jo ketinimai rimti. Jis negrąžins jai tėvo, kol
negaus žinių apie brolio kūną.
Ji pastebi, kad rankos dreba, kai patikrina, ar telefonas pakrautas, ar
garsas įjungtas.
Pusė šešių ryto.
Jonui nepatiktų jos veiksmai. Jis liepė nužudyti Jureką iškart,
nesvarbu, kad už tai paaukotų tėvo gyvybę.
Tai neįmanoma. Ji negali taip pasielgti.
Jonas pasakytų, kad kaina didėja kiekvieną sekundę, kol Jurekas
gyvas. Niekas nesibaigs, kol neprarasi visko.
Galbūt klysta, bet jai atrodo, kad su Jureku vėl sėdi prie šachmatų
lentos.
Ji bando įvilioti jį į spąstus palikdama skylę gynyboje.
Bent jau taip tikėjosi.
Ir ką gavo už tai?
Turėtų būti kažkas, nes negalima pajudinti figūros nepaliekant
tuščio langelio.
Atrodo, lyg ji praleido kažkokią svarbią detalę, kažką, ką galėtų
panaudoti ir susijungti su kažkuo kitu.
Nuovargis staiga dingo.
Jurekas sugebėjo užvesti rimtą pokalbį apie jos mamą, nors Saga
visada būdavo nustačiusi griežtas ribas.
Keista, kad jam taip lengvai pavyko.
Jai atrodė, kad kontroliuoja situaciją, ji tarsi atsiribojo nuo
melagingų teiginių apie motiną, bet vis tiek pasakė, kad mama sirgo
maniakine depresija.
Tai nieko nereiškė, bet buvo nenaudinga.
Kartais ji jautėsi kaip drugelis, kurį bando sugauti, o kartais lyg jau
būtų stikliniame indelyje.
Jurekas Valteris patyręs.
Jis užvertė ją melagingais teiginiais prieš teigdamas, kad mama ją
skriaudė.
Iš pradžių jis tik spėliojo, bet dabar jau žino.
Kiekvienas pokalbis su Jureku yra tarsi pavojingas balansavimas.
Viena ranka ji pasikrapšto veidą.
Reikia pagalvoti.
Visi atsiminimai blanksta kas minutę.
Jurekas buvo užsisklendęs, kai pavadino savo brolį šunimi, tai buvo
dalis jo strategijos, norėjo pamatyti, kokia bus jos reakcija – ji tuo
tikra. O kai kalbėjo apie namus, greičiausiai, buvo atviresnis, tada
nuskambėjo dalis tiesos. Jis sakė, kad kai kurios vietos tarsi magnetas
vis traukia prie savęs.
– Po velnių, – sumurma ji ir atsistoja nuo fotelio.
Buvo kažkas, ką ji turėjo prisiminti.
Bet atrodo, kad lavonų vaizdai ištrynė jos strateginį mąstymą.
Saga pasižiūri į duris, paskui eina į virtuvę, ginklą pasideda ant
kriauklės ir atsidaro šaldytuvą.
Ji paklausė Jureko apie brolį, bet jis daugiau kalbėjo apie jos
mamos ligą. Ir ji neprieštaravo.
Ką už tai gavo?
Jis būtinai turėjo jai kažką duoti mainais.
Nuo šakelės Saga nusiskina vyšninį pomidorą, įsideda į burną,
prakanda ir pajunta rūgšties sprogimą burnoje.
Ji bandė jį išprovokuoti sakydama, kad Jurekas nesirūpino savo
sergančiu broliu, kad Saga matė, kaip varganai jis gyveno žvyro
karjere. Juk policijos ekspertai apžiūrėjo namą prie žvyro karjero.
 Tada tai ir nutiko.
Jurekas atsikirto paniekinamu tonu, kai ji kalbėjo, kad policijos
ekspertai patikrino kiekvieną karjero detalę.
Niekas neprasprūsta pro ekspertus, pasakė jis, bet jai pasirodė, kad
užsiminė apie tai, jog iš tiesų jie praleido patį svarbiausią dalyką.
Saga nutraukia plastinė pakuotę nuo lėkštės su maisto likučiais ir
pradeda valgyti pirštais, perkratydama mintyse visą pokalbį iš naujo.
Jurekas suprato, kad Jonui pavyko rasti jo brolį, kai išsiaiškino
pabėgimo iš kosmodromo Leninske detales ir sužinojo apie tėvo
darbą žvyro karjere.
Ji kemša šaltus makaronus, ryja ir kiša į burną didelius gabalus
keptos vištienos, jausdama citrinos ir česnako skonį.
Bebras stovėjo už Jureko ir padėjo jam atlaisvinti protezo dirželius.
Jis kalbėjo apie protezą, kad pradedama prisitaikyti prie jo
netobulumo.
„Beprasmė panieka silpnumui“, – galvoja Saga ir staiga prisimena,
kaip Bebras padėjo protezą ant kriauklės, o iš jo išbyrėjo šiek tiek
smėlio.
Ji matė, bet nesuprato.
Jurekas gyvena žvyro karjere, tai vienintelis paaiškinimas.
„Jis ten gyveno visą laiką“, – suvokia ji.
Drebančiais pirštais padeda tuščią lėkštę ant kriauklės ir išsitraukia
iš šaldytuvo dėžutę su vakarykščiais falafeliais. Greitai kramto ir
atsikanda gabalėlį pipiro.
„Žvyro karjeras yra kaip magnetas“, – pagalvoja ji.
Ten viskas prasidėjo ir pasibaigė, ten mirė tėvas, ten mirė Jureko
brolis dvynys.
Kai jis sakė, kad „niekas nepraslysta pro kriminalistų akis“, turėjo
omeny, kad yra visiškai priešingai.
Turėtų būti slėptuvė, kurios jie dar nerado.
Galbūt ji paslėpta giliau, ekspertai tyrinėjo tik kelis sluoksnius.
Saga nesusilaiko ir išdidžiai nusišypso.
Tai visai panašu į tiesą.
Ji dar kartą prisimena pokalbį, valgydama sudžiūvusį humusą ir
salotų traškučius. Atsigeria sulčių tiesiai iš pakelio, nusivalo purvinas
rankas į džinsus, apverčia popierių ant stalo ir pradeda rašyti mintis,
pradėdama nuo smėlio, byrančio iš protezo.
Jurekas nieko nekalbėjo, bet yra galimybė, kad jis kažką atskleidė.
Jis tikino, kad gyveno su broliu, bet pašiūrėje nebuvo jokių jo
pėdsakų.
Tai puiki vieta slėptis. Jurekas žinojo, kad policija nesuras slapto
kambario, nes jie jau išbandė visus turimus resursus.
Betoninės sienos, kurias ji matė už tėčio nugaros, gali priklausyti
Šaltojo karo laikų slėptuvei.
Kai ryšys su tėvu nutrūko, Jurekas pareiškė: „Dabar tamsa vėl
krenta ant jo“.
Jis neminėjo nieko apie kapą, nieko apie kasimą.
Saga beveik tikra, kad jos tėvas laikomas Rotebro žvyro karjere. Ji
greitai eina į koridorių ir nuo spintelės pasiima telefoną.
 60

Pabaigusi pokalbį su savo šefu Verneriu Sandenu, Saga atsisėda

fotelyje su telefonu rankoje ir jaučia keistą svaigulį. Jis atidžiai klausė
jos pokalbio, tik kartą pavadino ją „drauguže“ ir sutiko praktiškai su
visais jos analizės punktais.
Kai ji išdėstė savo planą, kurį buvo sukūrusi, jis kelias sekundes
patylėjo, o paskui davė aiškų ženklą, kad sukviestų posėdį ir viską
išdėstytų personalui. Jai buvo leista pasitelkti specialiosios paskirties
policijos padalinį ir snaiperius.
– Aš sukrėsta ir labai pavargusi... Bet galbūt sugebėsime viską
užbaigti, galbūt pavyks išgelbėti mano tėvą ir Valeriją, – pasakė
Saga.
Ji atsistoja ir eina į virtuvę.
Dangus jau spėjo prašvisti – matosi pro užtrauktas užuolaidas.
Kai policija atvyko į slaugos namus, Bebras ir Jurekas jau seniai
buvo palikę pastatą.
Šiąnakt jai gali nepavykti, ji gali klysti ir turi į tai atsižvelgti, bet
dabar jaučia didžiulį palengvėjimą, nes turi planą.
Ji paruoš pasalą, kurią bus galima atšaukti, kuri pranyks kaip
dūmas per kelias sekundes, jei aplinkybės pasikeistų.
Jeigu jai pasiseks, ji keliomis akimirkomis pralenks Jureką, bus
priekyje per žingsnelį – ir to užteks, kad tai būtų jo paskutinės
gyvenimo akimirkos.
Plano esmė tokia: drauge su snaiperiais ir specialiųjų pajėgų
atstovais ji jau bus prie žvyro karjero, kai Jurekas susisieks su ja dėl
kitos susitikimo vietos.
Ji sutiks atvykti, o kai jis pasirodys, jį sunaikins.
Saga atsilenkia kompiuterį ir tyrinėja palydovų ir dronų darytas
nuotraukas. Didžiulė teritorija su skirtingu reljefu.
Ji apžiūri pilkus darbuotojų būstus, kurie yra siauroje atkarpoje tarp
miško ir smėlio kopos.
Po jais yra slėptuvė.
Ji dar kartą paskambina viršininkui ir pasako, kad reikia dar dviejų
snaiperių.
Verneris patikina, kad jai bus patikėta visa komanda.
Saga padeda kompiuterį ir auksu siuvinėtą pagalvėlę nuo lovos į
mėlyną nailoninį IKEA maišą, susiranda puodelį su „Sostų karų“
motyvais ir ištraukia toršero laidą.

***

Naktį Natanas Polokas ir Saga prisiartina prie susitikimo vietos

siaurame kelyje į vakarus nuo Rotebro.
Natano telefonas sumirksi – Veronikos žinutė. Jis jai nusiuntė
raudonos širdutės paveikslėlį.
– Aš pasirašiau visus popierius, – sako jis.
– Gerai.
– Net nežinau, kodėl kėliau problemas.
Edo bažnyčia, pastatyta 1100 metais, šviečia lyg brangakmenis
tamsoje greta miegančių laukų ir tamsaus ežero.
 Komanda jau susirinko.
Tamsūs automobiliai žybsi lyg rašalo taškai tolumoje.
Natanas pasuka į duobėtą kelią, važiuoja palei kapinių tvorą ir
pravažiuoja pro įspėjamuosius ženklus apie vykstančias karines
pratybas.
Jau po vidurnakčio. Jei kartosis ankstesnių Jureko naktų schema, jie
dar turi pakankamai laiko, kad užimtų savo pozicijas.
Vieniši gatvės žibintai apšviečia tuščią stovėjimo aikštelę.
Natanas lieka automobilyje, o Saga išlipa pasisveikinti su komanda.
Ji paspaudžia rankas šešiems vyrams iš greitojo reagavimo pajėgų,
pasisveikina su ekspertais ir specialiojo būrio atstovais. Paskui ji
nueina prie trijų snaiperių, kurie stovi vienas šalia kito.
Du iš jų priklauso Karlsborgo specialiųjų operacijų grupei. Abiem
vyrams daugiau nei trisdešimt. Linusas yra aukštas šviesiaplaukis, jis
nenuleidžia akių nuo Sagos, kol sveikinasi, o Raulis turi didelius
randus ant skruostų ir šypsodamasis kaire ranka prisidengia burną.
Už jų stovi Dženiferė Larsen iš Stokholmo policijos. Ji apsirengusi
juodais drabužiais, blizgančius plaukus susipynusi į kasą ir ant
dešinės rankos apsivyniojusi sportinę juostą.
– Ar norite prieiti vėliau? – klausia Saga.
– Bet kur su tavimi, – nusišypso Linusas.
– Gerai, – sako ji neatsakydama šypsena.
– Tik parodyk, ką reikia nušauti, – sako Raulis.
– Man reikės šiek tiek laiko įrangai ir optikai paruošti, – paaiškina
Dženiferė.
– Kiek?
– Dvidešimties minučių.
– Turėsi daugiau nei pusvalandį po mano ženklo.
 – Puiku.
Trys snaiperiai seka paskui Sagą link kitų komandos narių.
Visa teritorija aplink viduramžių bažnyčią yra tyli.
Pusmėnulis atsispindi ežero lede.
Kol kas Jurekas kiekvieną vakarą pasiūlydavo naujas susitikimo
vietas, kad išvengtų pasalos. Jeigu Saga teisi ir Jurekas slepiasi žvyro
karjere, planas gali pavykti.
Kai Jurekas su ja susisieks, ji pasakys, kad žino, kur yra jo brolio
palaikai, bet jai reikia įrodymų, kad jos tėvas gyvas, kad jie galėtų
apsikeisti.
Tai visiškai suprantama.
Jurekas nežino, kad už jo slėptuvės lauks snaiperiai. Tą akimirką,
kai jis pasirodys, vienas iš snaiperių turi jį nukenksminti.
Vienintelis dalykas, galintis viską sugadinti, yra tai, kad Saga gali
klysti dėl slėptuvės, tada visos pastangos nueitų perniek.
Pavojingiausias scenarijus, kad snaiperiai gali prašauti arba
pašautas Jurekas gali pabėgti.
Tokiu atveju specialiosios pajėgos šturmuos pastatą.
Bet jei Jurekas pabėgs, o jos tėčio ten nebus, Saga turbūt niekada
nesužinos, kur jis.
Tada visas pasitikėjimas pradings.
Taip pat bus, jei Jurekas juos pastebės, jei turi kokią nors
signalizaciją arba paslėptas stebėjimo kameras.
Bet tai vienintelis šansas.
Ji niekada nebūtų rengusi pasalos, jei sąlygos nebūtų tokios geros.
Saga suburia komandą ratu, išdalina vietovės žemėlapius ir aptaria
snaiperių pozicijas. Jurekui Valteriui neturėtų likti jokios galimybės
išeiti iš senų pastatų, nepapuolant į ugnies liniją. Šturmo grupei ji
parodo kelius, jų susitikimo vietas, įvažiavimą greitajai pagalbai ir
sraigtasparnio nusileidimo vietą.
Kalbėdama apie planą, ji prisimena Jono Linos žodžius, kad gali
būti laužomos visos taisyklės, susiduriant su Jureku. Svarbiausia – jį
nužudyti. Verta patirti visus nuostolius ir pasekmes, kurias galima
įsivaizduoti.
– O to antro, didesnio, nereikia nušauti? – paklausia Linusas.
– Ne, kol pagrindinis taikinys nebus nekenksmingas.
– Sakai, nekenksmingas?
– Situacija ir veiksmai kaip įkaitų atveju, – aiškina Saga ir išgirsta
savo karštligišką toną. – Jūs negalite delsti, negalite nepataikyti, jūs
turėsite vieną šansą.
– Gerai, – sako Linusas ir iškelia abi rankas.
– Paklausykite, nepatartina delsti. Aš noriu paaiškinti, kad nekiltų
abejonių: šioje situacijoje įsakymas nukenksminti reiškia, kad šūvis
turi būti mirtinas.
Rate aplink ją visiškai tylu. Šaltas vėjas pučia nuo kapinių ir kilnoja
sušalusius lapus nuo žemės.
– Tai nėra sudėtinga, – tęsia Saga švelnesniu balsu. – Veiksmai
aiškūs, jūs visi gavote pirminius nurodymus, operacija bus nutraukta,
jei kas nors pasisuks ne taip. Aš būsiu su pirmuoju snaiperiu, tiksliau,
su Dženifere, ir palaikysiu radijo ryšį iki galutinio įsakymo.
 61

Snaiperiai grįžta prie savo automobilių ir pradeda rinktis ginklus,

šalmus ir kamufliažinius tinklus.
Jie stovi bagažinių šviesoje ir persirengia šiltus neperšlampamus
drabužius.
Saga mato, kad Raulis padaro kelis hip hop šokio judesius, pakėlęs
rankas virš galvos užsitraukia apatinį kostiumą. Ji prieina prie
specialiųjų pajėgų, kad aptartų taktiką, kada jie turi išlaužti šarvuotas
duris.
Šie vyrai specialiai treniruoti situacijoms su įkaitais, kai įsilaužti ir
staigiai reaguoti yra vienintelė galimybė.
– Yra tikimybė, kad įkaitai bus sunkios būklės, sprogimo banga
gali juos rimtai sužeisti, – aiškina ji.
– Pirmiausia mes dirbsime su laužtuvais ir pjautuvais, – atsako
grupės vadovas.
Saga pradeda diskutuoti apie sprogmenis, kaip paskutinę
alternatyvą, bet sustoja išgirdusi, kad du snaiperiai pradėjo bartis.
– Po velnių, ko čia išsidirbinėji? – nepatenkinta užsiplieskia
Dženiferė.
Linusas išsišiepęs atsisuka į draugą ir papurto galvą.
– Ką dabar padarei? – pakartoja ji.
– Nieko.
 Saga mato, kaip jis ramiais judesiais sagstosi kamufliažinę striukę.
Jo pečiai platūs ir jis visa galva aukštesnis už Dženiferę.
– Man trisdešimt šešeri ir aš turiu du vaikus, – kalba Dženiferė. –
Policijoje dirbu jau aštuonerius metus ir žinau, kad niekas šiaip sau
negrabalioja papų. Tu tiesiog žemini moterį, nori sugniuždyti ir
parodyti, kad jai čia ne vieta.
– O mes tiesiog vertinam, ar tu geras šaulys, – ramiai atsako
Linusas.
– Paklausykit, – kreipiasi Saga. – Tai buvo suknistai bjauru ir
šlykščiai neprofesionalu... Ne, užsičiaupk. Dženiferė teisi, visos
moterys yra tai patyrusios, niekam tai nepatinka, gal daugiau taip
nesusimauk.
Linuso veidą išmušė raudonos dėmės.
– Tik iškart paskambink mano viršininkui, jeigu būsiu išmestas iš
darbo, nors esu vienas iš geriausių, bet dabar damos susivienijo...
– Mes tuo paskui pasirūpinsime, – nutraukia Saga.
Nepatenkintais veidais abu vyrai toliau ieško savo įrangos. Saga
nueina pas Dženiferę ir mato, kad ji pritaisė naktinio matymo taikiklį
prie šautuvo ir lipnia dengiamųjų spalvų juosta apklijavo keturis
šautuvų dėklus ir išrikiavo juos bagažinėje.
– Man reikia trijų snaiperių, – paaiškina Saga. – Nėra laiko ieškoti
jam pamainos.
– Nieko tokio, – burbteli Dženiferė, išsitraukdama iš burnos
plaukus.
Ji įsideda peilį į diržą virš dešinio klubo, užsideda apsauginę
liemenę ir susiveržia ją iš šono.
– Tu būsi maždaug už keturių šimtų metrų nuo taikinio, – paaiškina
Saga.
 – Aš galiu nustatyti automatiką – man tereikės pataikyti vieną šūvį,
– sako Dženiferė.
– Tu puikiai susitvarkei su tais idiotais, – tyliai pagiria Saga.
– Aš jau nekreipiu dėmesio, – pavargusi sako ji. – Anksčiau tiesiog
apsimesdavau, kad nieko nenutiko, paskui man būdavo gėda... Bet
mano gyvenime visko pakanka, tiesiog nustojau kreipti dėmesį į
šūdą... Mano mama serga Alzheimeriu, o mano broliai ir seserys jau
nepasidalina palikimo.
– Liūdna girdėti, – sako Saga.
– Nors blogiausia dabar tai, kad mano vyras pamišęs dėl Stokholmo
maratono ir mano, kad yra pasiruošęs distancijai.
– Jie turi savų tarakonų galvoj, – pritaria Saga. – Turiu omeny, kad
mano draugas irgi įsikalė į galvą, kad yra fotografas.
– Tikiuosi, kad pozuoji ne nuoga? – paklausia Dženiferė
patempdama lūpą.
– Nuotraukos labai meniškos, – nusišypso Saga.
– Maniškis irgi praėjo šitą fazę... Maratonas daug blogiau, aš
tikiuosi, kad tau neteks su tuo susidurti.
Saga buvo besiruošianti kažką atsakyti, bet supypsėjo jos telefonas.
Ji perskaitė trumpą Jureko žinutę: „Lindigo golfo klubas antrą
valandą“.
Ji pasitraukia kelis žingsnius nuo Dženiferės, susikaupia,
pergalvoja, ką buvo suplanavusi rašyti, ir drebančiais pirštais parašo:
„Aš jau žinau, kur yra tavo brolio kūnas. Prieš mainus noriu pamatyti,
kad mano tėtis gyvas“.
Ji du kartus perskaito savo atsakymą, įkvepia oro ir išsiunčia
žinutę. „Nebėra kelio atgal“, – pagalvoja Saga. Ji pamelavo Jurekui
Valteriui. Jei kas nors nepavyks, bus sunku pratęsti žaidimą ir toliau
meluoti.
Laukdama atsakymo apžvelgia laukus.
Miškas už bažnyčios tamsus. Apšviestas gintarinės spalvos fasadas
primena tirpstančio stiklo spalvos įspūdį.
Įsivaizduok, jei ji galėtų dabar viską sutvarkyti.
Dar kartą suzvimbia jos telefonas. Saga įsijungia ekraną ir sudreba,
perskaičiusi žinutę: „Pasirūpink, kad turėtum prijungtą kompiuterį“.
Drebančia širdimi ji nueina į stovėjimo aikštelę ir garsiai, kad visi
girdėtų, praneša:
– Mes turime kontaktą su įkaitų pagrobėjais. Padėtis sudėtinga,
žinote, ką turite daryti, užimkite savo pozicijas, pasistenkite, kad jūsų
nepastebėtų, ir laukite galutinių nurodymų.
 62

Saga laukia specialiame autobuse, pastatytame miško keliuke, apie

kilometrą nuo žvyro karjero, kur, jos manymu, slapstosi Jurekas. Čia
ji jau sėdi keturiasdešimt minučių.
Saugumo sumetimais kriminalistai ir vadovų štabas paliko ją vieną.
Jie nuvalė vidinę sieną ir pastatė baltai nudažytą foną. Saga sėdi
atsirėmusi į savo pagalvėlę, laiko ant kelių kompiuterį ir turi
suvenyrinį puodelį su arbata. Šviesa sklinda nuo kompiuterio ekrano
ir toršero iš jos svetainės.
Jei ji nejudės, atrodys, kad sėdi savo namuose, kai kompiuteriai bus
sujungti ir kameros aktyvuotos.
Ji permąsto, ką galėtų atsakyti Jurekui, jei paprašytų jos nueiti į kitą
kambarį. Ji tikisi, kad pakaks atsakymo, jog kompiuteris kraunasi, ir
jie praras ryšį, jei ji pajudės.
Pravažiuojančių pro šalį automobilių beveik nesigirdi, bet
greitosios medicinos pagalbos automobilio sirenos garsai pasiekia
autobusą.
Snaiperiai jau turėjo užimti pozicijas palei seną svečių namelį, o
greitojo reagavimo būrys išsiskirstė po mišką.
Saga dar kartą pergalvoja būsimąjį pokalbį. Ji pasiūlys iškart
apsikeisti, bet per daug neskubins. Jurekas kalbės su ja tikėdamasis,
kad gali kiaurai permatyti jos sielą.
 Ji sureguliuoja kvėpavimą, kad neatrodytų įsitempusi – ilgiau
iškvepia orą.
Kai pasigirsta IP skambučio garsas, keista ramuma užlieja Sagą.
Lyg po visą kūną pasklistų svaiginantys opiatai.
Atšalusiais pirštais paliečia jutiklinį kilimėlį, rodyklė ekrane
nuslysta ant žalio simbolio – Saga atsiliepia.
Staiga jos ekrane pasirodo Jureko veidas. Jis rodomas iš arti. Ji
mato daugybę raukšlių, nesuskaičiuojamą daugybę randų ant kaktos,
ant smakro ir palei skruostus.
Jurekas ją ramiai apžiūrinėja.
Ant jau matytos languotos palaidinės jis užsivilkęs juodą
neperpučiamą striukę su gobtuvu. Be protezo. Tuščia striukės
rankovė laisvai kabo. Tik strampo kontūrai išryškėja nuleistoje
rankovėje po petimi.
– Jau turėtum būti radusi tėvo automobilį, – sako jis.
– Žinojau, kad jis niekur nenuves, bet dalyvavau paieškose, nes to
iš manęs buvo tikimasi, – nuoširdžiai atsako ji.
Kažkur už Jureko pasigirsta pavargęs kostelėjimas. Jis nekreipia
dėmesio, nenuleidžia savo šviesių akių nuo jos.
– Aš vis galvoju, kaip viskas vyko, kai jūs suradote mano brolį, –
kalba jis.
– Tau suvarė arklišką dozę vaistų nuo šizofrenijos, tada paminėjai
Leninską, – sako Saga.
– Ne... jūs negalėjote suprasti, apie ką aš kalbu.
Neįmanoma suprasti, ar jis apsimeta, kad nustebo, ar iš tiesų
nežinojo.
– Taip mes jus radome.
Jurekas įkvepia ir pasilenkia arčiau ekrano. Saga prisiverčia
nenuleisti nuo jo akių.
– Ar žinai, kad Jonas įvykdė mirties bausmę mano broliui?
– Ką nori pasakyti? – tyliai klausia ji.
– Pagal skrodimo išvadas, jis šovė Igoriui į širdį iš taip arti, kad
parako dūmai iš pistoleto persisunkė per odą.
Saga taip pat skaitė skrodimo išvadas ir žino, kad iš esmės Jurekas
teisus. Kai Igoris žuvo, šalia nebuvo jokių liudininkų, o Jonas
atsisakė dalyvauti apklausoje, kuri privalomai vykdoma, kai
sulaikymo metu panaudojamas šaunamasis ginklas.
– Aš žinau, kad Jonas norėjo suimti tavo brolį, – ramiai sako ji. –
Kažkas turėjo nutikti, kitaip jis nebūtų šovęs.
– Kodėl gi ne? Žmonės pataikauja patys sau teigdami, kad
egzistuoja kažkoks žmogiškos elgsenos kodeksas, bet iš tiesų visi yra
pavydūs, bailūs, kupini neapykantos... Prisirišę prie savo gyvenimo
būdo ir pasiruošę apginti savo teritoriją su siaubinga agresija...
sunaikinti visus kitus... nes galiausiai, kai gyveni ir su šeima sėdi
valgyti vakarienės, kitų kančios tavęs nejaudina.
– Aš noriu pamatyti, kad mano tėčiui viskas gerai, – sušnabžda
Saga.
– Aš noriu pamatyti, kad mano broliui viskas gerai, – atrėžia jis, bet
pasuka ekraną.
Plikos betono sienos šmėkščioja ekrane ir sustoja prie Sagos tėčio.
Vyras guli ant betoninių grindų šalia mėlynos plastikinės statinės.
Plikos pėdos smėlėtos, Mančesterio švarkas purvinas.
– Larsai Erikai, atsisėsk, – liepia Jurekas.
Saga mato, kaip tėtis sujuda, bet lieka gulėti.
– Nagi, sėskis pagaliau, – paragina Jurekas, nestipriai paspirdamas
jam į petį.
 – Atsiprašau, atsiprašau, – pakartoja tėtis ir drebėdamas atsisėda
palei sieną.
Jis prisimerkia prieš šviesą, palinksta į šoną ir ranka pasiremia į
grindis, kad nenugriūtų. Ant jo suskeldėjusių lūpų ir baltos barzdos iš
nosies bėgo kraujas.
Tėtis sutrikęs žiūri į Jureką, kuris atsuka jam nugarą ir grįžta prie
ekrano.
– Ar duodi jam vandens?
Jurekas vėl atsisėda prie ekrano. Šviesios akys tyrinėja jos veidą.
– Kodėl būtent dabar taip rūpiniesi savo tėčiu? – svarsto jis. – Prieš
keletą metų tau net nerūpėjo, ar jis gyvas.
– Aš visada rūpinausi tėčiu, – sako Saga ir sunkiai nuryja seiles. –
Noriu būti tikra, kad jį atgausiu, jei gausi tai, ko nori.
– Bebras nuveš Larsą Eriką į degalinę ir duos telefoną, kad galėtų
tau paskambinti.
– Gerai, – sušnabžda Saga.
Jurekas palinksta arčiau ekrano ir toliau ją stebi.
– Kaip sužinojai, kur yra mano brolio palaikai? – klausia jis po
kurio laiko.
– Negaliu atskleisti, – sako ji ir pastebi, kad kompiuteris pradeda
drebėti ant jos kelių.
Vėl tvyro tyla. Jurekas lėtai palenkia galvą į šoną, neatplėšdamas
nuo jos akių.
– Iš kur man žinoti, kad manęs neapgaudinėji? – greitai paklausia
jis.
– Neužduotum šito klausimo, jei manimi netikėtum.
Jurekas nežymiai šypteli. Saga pagalvoja, kad jeigu ji suklydo,
jeigu Jureko ir tėčio nėra žvyro karjere, vis tiek reikalai pajudėjo. Ji
meluoja, kad žino, kur yra palaikai, kad jie saugomi slaptame
šaldiklyje Karolinskos institute.
Jurekas atsistoja ir išeidamas iš kambario, kur laikomas tėtis,
pasiima kompiuterį. Saga suspėja pamatyti mažą kambarį su
betoninėmis sienomis, po to sunkios plieninės durys užsidaro. Jurekas
pradeda eiti per tamsų koridorių.
– Mes tuoj viską baigsim, – sako jis. – Bet man reikia su tavimi
susitikti paskutinį kartą ir išsiaiškinti, kodėl kažkam prireikė Igorio
kūno.
– Aš pažadu, kad tu gausi atsakymus, – sako ji. – Ar man iškart
vykti į golfo klubą?
– Tu gausi naują adresą, – atsako jis ir baigia pokalbį.
 63

Saga greitai apsirengia kamufliažinius rūbus ir apsauginę liemenę,

aplink liemenį apsisuka diržą su ginklu ir užsideda kuprinę.
Išsitraukusi kompasą ji pradeda bėgti per mišką.
Akinanti žibintuvėlio šviesa apšviečia pilką taką. Judančioje
šviesoje ji aplenkia medžius ir peršoka per didžiules šaknis.
Už keturių šimtų metrų turės išsijungti žibintuvėlį ir tada pasidarys
labai tamsu.
Ji skaičiuoja žingsnius ir apsisuka, nudelbia akis, atbulomis
prasibrauna pro tankius medžius ir toliau bėga. Ji sulėtina žingsnius
likus šimtui metrų iki Dženiferės slėptuvės, kvėpuoja pro nosį,
pasižiūri kompaso kryptį, išjungia žibintuvėlį ir pasilenkia po eglės
šaka.
Ji atsargiai juda pirmyn, pasilaikydama viena ranka už šakų.
Slysteli ant akmens.
Kairėje prie žvyro karjero pastebi priekinių automobilių žibintų
šviesas, bet jos per toli, kad padėtų ką nors įžiūrėti.
Telefonas sučirškia, ji sustoja, įkvepia šalto oro į plaučius, iš
kišenės išsiima telefoną ir perskaito žinutę: „Jerfelo čiuožykla trečią
valandą“.
Ji eina tiesiai ir galvoja, kad važiuodama automobiliu per
penkiolika minučių pasiektų ledo aikštelę. Jeigu klysta arba dėl
kažkokių priežasčių nepamatys Jureko, nuvyks į aikštelę ir toliau žais
žaidimą, lyg nieko nebūtų įvykę.
Prie skardžio sulėtina tempą ir juda atsargiai, kad nekeltų triukšmo,
kad nenulaužtų šakos arba nepajudintų akmens, kuris pradėtų riedėti.
Nors Saga žino, kur slepiasi Dženiferė, sunku ją pastebėti. Ji
apipjaustė šakeles ir pasidėjo graižtvinį snaiperio šautuvą.
Apsirengusi kamufliažiniais rūbais ir ant galvos užsimetusi tinklą;
guli ant pilvo plačiai praskėtusi kojas, snaiperio šautuvo vamzdis
įkištas į viržyną.
Saga juda susigūžusi. Dženiferė girdi, kad ji artėja, bet nei sekundei
nepaleidžia naktinio matymo taikiklio.
Tamsoje neįmanoma įžiūrėti pastatų prie žvyro karjero, nors jie tik
už keturių šimtų metrų. Nesimato net kontūrų. Visur tamsu.
Saga žino, kad skardis aptvertas tvora, kuri tęsiasi iki didingos
šachtos apačios.
Maždaug už dviejų kilometrų yra elektros stulpas su žibintu, jis
atrodo kaip baltas taškas juodame danguje.
Radijo signalai tyli, kol nėra galutinio sprendimo šauti ar atšaukti
operaciją.
Saga atsigula ant pilvo netoli Dženiferės, pajunta žolės ir drėgnos
žemės kvapą, nuo veido patraukia šaką ir iš krepšio išsitraukia naktinį
taikiklį.
Jis atrodo kaip modernūs žiūronai, bet sugauna net mažiausius
šviesos šaltinius, kuriuos žmogaus akis palaiko tamsa. Naktinis
taikiklis turi optinį-elektroninį keitiklį – stiprintuvą, kuris stiprina
silpną matomąją šviesą, infraraudonąją šviesą verčia į matomąją ir ją
sustiprina.
Saga žiūri tiesiai į tamsą ir mato spinduliuojantį smaragdo žalumo
pasaulį. Daugiausia šviesos, kurią sugauna naktinis taikiklis, sklinda
nuo tolimojo elektros žibinto. Šviesoje matyti namų eilės ir
sutrūkinėjęs asfaltas.
Prieš daugelį metų šioje vietoje buvo pradėtas kasti smėlis, čia
atsidūrė Jureko tėtis, kai atsikraustė į Švediją.
Senieji darbininkų būstai ilgą laiką stovi tušti. Kai kurie atrodo
beveik nepažeisti, kai kurie sugriuvę iki pamatų. Beveik visi langai
išdaužti, stogai įgriuvę, o plytų krūvos apaugusios žolėmis.
Tolumoje sukrankia varna.
Saga apžiūri teritoriją, namų fasadus, aukštas piktžoles, šiukšlių ir
nuolaužų krūvas.
Viskas švyti žaliai ir atrodo keistai plastiška. Šešėlių judėjimas
sudaro iliuziją, kad žemė raibuliuoja kaip vanduo uoste.
Miške tolumoje ji pamato kitą snaiperį, ryškus ratas ant žemės – tai
turėtų būti Linuso pozicija.
Jurekas dar nespėjo išeiti, bet tuoj turėtų pasirodyti. Netoliese nėra
jokių pastatytų automobilių, gal jis vieną palikęs prie greitkelio, gal
Rotebro, bet kuriuo atveju turėtų išeiti iš čia, kad į čiuožyklą nuvyktų
laiku.
Saga pasitikrina ginklą – pistoletas dėkle – ir paskubomis pasižiūri
į Dženiferę, minimali šviesa apšviečia dalį jos skruosto ir antakį.
Saga vėl žvelgia pro naktinį taikiklį. Ji stebi atskirus objektus:
duris, sienas, plytų krūvas. Žalias pasaulis keistai negyvybingas.
Ji sustingsta.
Šviesa pasirodo viename lange.
Jau buvo benutraukianti tylą ir duodanti įsakymą, kai suprato, ką
mato. Šviesa, sklindanti iš priekinio žibinto, atsispindi šukėje ir yra
matoma per kitus tuščius langus.
 Reikia susiimti.
Negalima suklysti.
Susikaupusi apžiūri paskutinę būsto dalį, kuri beveik susilyginusi
su žeme, ir pradeda tikrinti iš naujo.
Taip tylu, kad girdi, kaip Dženiferė nuryja seiles.
Saga nežino, kaip snaiperių naktinio matymo prietaisai reaguos, jei
Jurekas išeis su matine juoda neperpučiama striuke, jei jį praris
tamsūs šešėliai.
Bus daug sunkiau tiksliai pataikyti.
Jis smulkus ir neaukštas, gali judėti stebėtinai greitai.
Jie neturės laiko, kad taisyklingai laikytų šautuvą prie krūtinės ir
nuspaustų gaiduką.
Miške sutraška, lyg būtų nulaužta medžio šakelė.
Saga pasižiūri į tamsą ir staiga sunerimsta, juk karjere gali būti
tunelių arba senų slaptų praėjimų, kuriais galėjo pasinaudoti Jurekas,
kad liktų nepastebėtas.
Galbūt ji padarė didelę klaidą. Gal sugadino mainus per daug
kalbėdama?
Jos tėtis palūžęs nuo skausmo ir dehidratacijos.
Valerijai turbūt blogiau – jei ji dar gyva.
Greitosios pagalbos automobilis laukia prie Bredeno.
Pakilę du sraigtasparniai, bet jų čia net nesigirdi, jeigu reikės, jie
per pusantros minutės atskris į žvyro karjerą.
Samanos šiek tiek sušlama, kai perkelia vieną alkūnę.
Saga vėl apžiūri pastatus, paeiliui stebi duris, paskui patikrina
įėjimus. Mėtosi nesutvarkytos šiukšlės. Žolėmis apaugę lauko
keliukai tęsiasi palei pastatų tvoras, neleidžiančias įsibrovėliams
patekti į pavojingą zoną. Ženklas su apsauginės kompanijos
pavadinimu atsilaisvino ir nukrito ant žemės. Toliau matyti
surūdijusio automobilio griaučiai, kurio važiuoklė apaugusi tankiais
krūmais.
Saga vėl atsuka žiūroną prie pastatų. Viskas pistacijų ir jūrų žolės
žalumo.
Žvyro karjero dugne stovi sijojimo mašina ir didžiulis akmenų
smulkintuvas su stacionariu konvejeriu, o dar toliau matyti
įvažiavimas iš Norvikeno pusės, kur suvažiuodavo didelės
sunkvežimių kolonos.
„Jurekas turi būti čia“, – pagalvoja Saga. Jis paliko tėvą už
plieninių karjero durų. Tai atrodė lyg sena slėptuvė su smėlėtomis
betoninėmis grindimis.
Bet Švedijoje yra 65 000 slėptuvių.
Jis gali būti bet kur.
O jeigu ji pervertino savo pastabas? Ne, negali būti. Ji šimtus kartų
pervertė pastabas, o Verneris ir Polokas sutiko, kad jos spėjimai turi
pagrindą.
Kažkodėl Saga prisimena vasarą, kai jiedvi su Pelerina sode
Enskedėje rado negyvą kregždę. Prieš palaidodama paukštelį,
Pelerina į kapą pridėjo braškių ir gėlių.
Sulūžusi plastikinė dėžė girgžda tarpduryje.
Atrodo, kad vėjas sustiprėjo ir ūžauja miške jiems už nugaros.
Staiga ryški šviesa apšviečia teritoriją ir apakina tarsi blyksnis po
begarsio sprogimo.
 64

Saga nuleidžia naktinį taikiklį ir mato, kaip automobilis išsuka iš

pagrindinio kelio ir rieda link tvoros. Šviesa nuo priekinių
automobilių žibintų nuslysta per dažų skardines, tuščius butelius,
automobilių padangų likučius, baltą židinį su atviromis durimis.
Moteris keleivio vietoje atsisega saugos diržą.
Jaunas vyras vairuotojo vietoje kažką pasako.
Saga nesupranta, ką jie daro, atrodo, kad moteris bando perlipti per
vairuotojo kojas. Ilgi šviesūs plaukai krenta ant jos veido. Ji paima
vairą viena ranka ir apsisuka, pakelia suknelę, apnuogindama baltą
užpakalį, ir apžergia vyrą.
„Tai neteisinga“, – mąsto Saga.
Jie gali sugadinti visą operaciją.
Saga peržvelgia namą ir akies krašteliu pamato blykstelėjusią
švieselę, paskui greitai pažvelgia į automobilį ir suvokia, kad
vaikinas filmuoja sueitį telefonu.
Durys į trečią namelį atsidarė, tikriausiai jas atplėšė vėjo gūsis.
Dženiferė lėtai kvėpuoja.
Operacija gali būti greitai atšaukta.
Ryški šviesa vėl apšviečia teritoriją, padaro ją švytinčiai baltą.
Automobilis išvažiuoja atbulomis, jie jau baigė, priekinis stiklas
aprasojęs.
 „Tai tikrai neprimena filmo“, – pagalvoja Saga, žiūrėdama į namo
langą, tame name pasikorė Jureko tėvas. Laikas eina. Jie jau turėjo
pamatyti Jureką.
Saga girdi padažnėjusį Dženiferės kvėpavimą ir staigiai apžvelgia
teritoriją – viskas atrodo ramu.
Sena lova ir šlapios kartoninės dėžės.
Suskaldytas betono gabalas guli ant grindų. Jis skilęs per vidurį ir
matyti metaliniai strypai, kyšantys iš įtrūkimo.
Vėjas taip sustiprėjo, kad Dženiferė pakoreguoja taikiklį, taikosi
dešiniau.
Saga pažvelgia į laikrodį.
Ji dar gali palaukti keturias minutes, paskui jai teks vykti į
čiuožyklą.
Tikimybė, kad Jurekas yra čia, drastiškai sumažėjo.
Didelis paukštis juda tarp šakų virš jų.
Ji bando ką nors įžiūrėti tamsiai žalioje tamsoje, bet vaizdas tarp
pastatų mirguliuoja.
Pats laikas važiuoti į čiuožyklą, kad spėtų laiku. Ji puikiai tai
supranta, bet dar kartą atidžiai apžiūri teritoriją.
Segmentą po segmento ji apžiūri seną Jureko tėvo namą, mato, kaip
dieninės užuolaidos plazda languose nuo vėjo. Ji atidžiai tyrinėja
gretimą namą, kai kažkas tolumoje patraukia jos dėmesį. Ji žiūri į
namą, kuris visiškai sugriuvęs.
Tamsiai žalia šviesa nukrypsta į namo dalis, sugriuvusios sienos
likučius, išsimėčiusias plytas ir išlikusias lubų atramas.
Saga sulaiko kvėpavimą.
Vaizdas vėl sumirga, bet paskui susifokusuoja – Saga mato
judesius virš žemės.
 – Tolimiausias namas, – sako Saga ir girdi, kaip Dženiferė per
viržius pasuka vamzdį.
Iš požemio išlenda smulkus vyras. Žingsnis po žingsnio.
Ten turėtų būti laiptai.
– Aš jį matau, – sako Dženiferė.
Vyras išsitiesia ir tampa mažu siluetu šviesiai žalioje naktinio
matymo taikiklio šviesoje.
Tik tada, kai jis pradeda eiti į priekį, Saga įsitikina, kad tai tikrai jis.
Samanų žalia spalva mirguliuoja aplink jo kontūrus, bet netrukus ji
aiškiai pamato juodą neperpučiamą striukę ir tuščią rankovę.
– Ugnis! – per radijo siųstuvą komanduoja Saga ir stebi pro
žiūronus.
Jis artėja prie miško krašto ir greitai pradings už namo.
Ant galvos jis užsidėjęs gobtuvą, bet striukė neužsegta. Vėjui
pajudinus tuščią rankovę, matosi languotas palaidinės raštas.
– Ugnis! – pakartoja Saga, o Dženiferė paleidžia šūvį.
Saga mato, kad pataikyta į viršutinę liemens dalį, ji beveik tikra,
kad kulka kiaurai perskrodė kūną. Jurekas žengia žingsnį į šoną, bet
eina toliau.
Pasigirsta šūvio aidas.
Saga nebegali kvėpuoti, ji vos nepameta žiūronų, žvalgosi į visus
namus, bet per tamsu – nieko nematyti. Drebančiomis rankomis ji vėl
įsijungia naktinį taikiklį. Linusas šauna iš kitos pusės.
Už Jureko nugaros ištrykšta kraujas.
Jis sustoja. Saga aiškiai tai mato.
Dženiferė dar kartą šauna ir pataiko jam tiesiai į krūtinę. Jis krenta
ant šono lyg pašautas žvėris ir guli nejudėdamas.
– Taikinys apačioje, taikinys apačioje, – Saga raportuoja komandai
ir atsistoja.
Ji numeta naktinį taikiklį ir puola bėgti per mišką.
Akmenys slysta ir rieda žemyn paskui ją šlaitu.
Sagai nusispjauti į riziką, nusispjauti į Bebrą.
Bėgdama ji išsitraukia pistoletą.
Ji nebegali jo matyti, bet kartoja sau, kad jis turi būti negyvas, jis
turi būti negyvas.
Susigūžusi ji priartėja prie fasado, nuo diržo pasisega kišeninį
žibintuvėlį ir uždega, perlipa per senas spinteles ir virpančioje
žibintuvėlio šviesoje pamato kūną.
Jis guli.
Ji pasilenkia po sulūžusia gegne, suklumpa, viena ranka pasiremia į
fasadą ir perlipa šlapią čiužinį.
Greitojo reagavimo būrys bėga jai iš paskos.
Saga girdi jų įrangos barškėjimą, sunkių aulinių batų dunksėjimą,
bet nenuleidžia akių nuo kūno.
Jis guli kniūbsčias palei pagrindinę sieną, kraujas ištiško ant plytų
krūvos.
Akimirką jai pasirodo, kad jis pakelia galvą, kad kaklas pasisuka ir
sujuda pakaušis.
Jos širdis plaka per greitai.
Jos suprakaitavusioje rankoje pistoleto laikiklis slidus.
Jono žodžiai apie tai, kad Jurekas buvo vaikas-kareivis šmėsteli jos
galvoje. Jis pakantus skausmui ir daro viską, kad išgyventų.
Ji prieina arčiau ir įsivaizduoja, kad jis įropoja į kokį nors urvą ir
pradingsta.
Plastikinė kumpio pakuotė praskrenda pro šalį ir užtemdo vaizdą.
Ji sustoja, laiko žibintuvėlį šalia ginklo ir bando įžiūrėti šautines
žaizdas. Šviesa atsimuša nuo plastikinio apsiausto. Saga apžiūri kūną
ir mato tris kulkų skyles.
Ji mato, kad kūnas sudrebėjo nuo smūgių, ir pažvelgia į pažeistą
dešinį petį.
Eina artyn, viena ranka laiko plastiką ir mirksi nuo šviesų.
Apsvaigimas nuo trenksmų plečiasi lyg vonios putos jos ausyse.
Stiklo šukė suskyla po jos dešiniu batu.
Vis dar laikydama užtaisytą pistoletą, ji prieina, paspiria negyvą
kūną, apversdama ant nugaros, ir pamato tėčio veidą.
Ji nieko nesupranta.
Tai ne Jurekas, o jos tėtis guli čia, jie nušovė jos tėvą.
Jis negyvas, jie jį nužudė.
Žemė sudreba ir ji parpuola ant kelių.
Viskas aplink ją sugriūva.
Saga ištiesia ranką ir pirštų galiukais paliečia barzdotus skruostus –
jos akyse aptemsta.
 65

Saga visiškai ramiai sėdi ant kėdės Karolinskos ligoninės skubios

pagalbos skyriaus apžiūros kabinete. Ji vis dar apsigobusi pečius
antklode, gauta greitosios pagalbos automobilyje.
Natanas Polokas stovi šalia ir bando priversti ją atsigerti vandens iš
plastikinio puodelio.
Apsauginė liemenė liko žvyro karjere, bet ji vilki kamufliažinių
spalvų drabužius.
Po antklode dėkle yra ginklas, pritvirtintas prie klubo.
Saga išbalusi ir išpilta šalto prakaito. Jos kakta purvina, o skruostus
vagoja ašarų žymės. Lūpos baltos kaip aliuminis, o vyzdžiai išsiplėtę.
Ji neatsakinėja į gydytojo klausimus ir net nepastebi, kad jis paima
jos ranką ir patikrina pulsą.
Rankos suglebusios, po jos nagais matyti parudavęs kraujas.
Ligoninė artimai bendradarbiauja su Psichiatrijos skyriumi ir
Psichologinių krizių centru.
Gydytojas atsistoja, išsitraukia telefoną ir paskambina tą dieną
budinčiam psichiatrui.
Saga girdi, kaip jis pasakoja apie jos dezorientaciją ir amneziją, bet
nesugeba protestuoti. Tai beprasmiška.
Jai tereikia šiek tiek laiko, kad susikauptų ir tęstų darbus.
Gydytojas išeina ir paskui save uždaro duris.
 Natanas pritupia priešais ją ir bando nusišypsoti Sagos lediniam
veidui.
– Tu girdėjai, ką jis sakė, tu esi auka ir labai dažnai aukas po patirto
sukrėtimo apima kaltės jausmas...
– Ką? – sumurma ji.
– Tai ne tavo kaltė, tu buvai auka, nieko negalėjai padaryti.
Saga žiūri į grindis ir guminių ratukų paliktas vėžes. Miglotai
prisimena, kaip greitosios pagalbos automobilyje rėkė, kad tai jos
kaltė. Ji verkė ir kartojo, kad Jurekas buvo teisus, kad jai buvo
nusispjauti į tai, ar jos tėtis gyvas, ar miręs.
– Tai buvo spąstai, – švelniai kalba Natanas, bandydamas sugauti
jos abejingą žvilgsnį.
Jurekas pats neprasitarė apie žvyro karjerą. Viskas buvo detaliai
suplanuota. Jis pasistengė, kad ji pamatytų byrantį smėlį iš protezo.
Greičiausiai jis apsisprendė tą akimirką, kai Saga pabandė pasiekti
paslėptą ginklą savo virtuvėje. Tada jis įsitikino, kad Saga nori
nužudyti jį.
Žaidimo tikslai ir kryptys.
Jurekas puikiai suvokė jos minčių eigą.
Jis žinojo, kaip atrodys pasala, ir įviliojo ją į siaubingus spąstus.
Tai tebuvo magiškas triukas, iliuzija – languota palaidinė po
neperpučiama striuke.
Tėčio raktikaulis ir petys buvo sulaužyti, o ranka stipriai pririšta
prie nugaros, kad viena rankovė kabėtų laisva.
Jurekas atvedė Sagos tėvą iki laiptų ir paleido, o pats pabėgo
išlįsdamas pro siurblinę miško pakraštyje. Po senais pastatais ir
griuvėsiais buvo atsarginis išėjimas.
Kriminalistai su pėdsekiais policijos šunimis sugebėjo atsekti
Jureko pabėgimo kelią per žvyro karjero pakraštį, mišką iki pat
Smedbio apylinkių.
Saga buvo priklaupusi prie tėvo kūno. Laikas pavirto plačia skyle.
Jai neberūpėjo greitojo reagavimo būrys, kuris šturmavo ir ilgą laiką
tikrino pastatus. Jie nusileido žemyn laiptais, apžiūrėjo koridorius ir
išlaužė plienines duris į slėptuvę.
Ten nieko nerado.
Nei Jureko, nei Bebro, nei Valerijos.
Nebeliko daugiau slėptuvių, ekspertai nepraleido nei vieno
kampelio.
Greitojo reagavimo būrys netgi pragręžė betonines grindis, bet po
jomis nebuvo nieko – tik smėlis.
Kad įviliotų Sagą į spąstus, Jurekas laikė jos tėtį toje pačioje
slėptuvėje, kurią jo brolis panaudojo ankstesnėms aukoms.
Vis dar nežinoma, kur yra tikroji Jureko slėptuvė.
Lempos šviesa krenta tiesiai ant jos veido. Sausi eglių spygliai
įstrigę plaukuose. Prakaitas bėga skruostais.
Ateina slaugytojas ir prisistato. Jis paprašo, kad Natanas išeitų iš
palatos. Pasako Sagai, kad duos jai raminamųjų, kad ji galėtų truputį
pamiegoti.
Prieš pradėdamas prieina arčiau ir švelniai pakelia Sagą už pečių.
Vyrui ruošiant švirkštą su vaistais, Saga galvoja apie akių vokus:
net ir užmerkus akis galima matyti. Negalima prarasti budrumo.
– Aš privalau...
Ji nutyla, lėtai keliasi nuo kėdės ir padedama slaugytojo išeina iš
palatos.
Apsigaubusi pledu Saga išeina iš Skubios pagalbos skyriaus. Ji
slenka tarp didžiulių pastatų ir išeina iš ligoninės teritorijos.
 Saga žino, kad turi padaryti tai, ką jau seniai privalėjo padaryti.
Reikia pasiimti Peleriną, išvykti iš šalies ir kur nors pasislėpti.
Balta Kalbergo pilis švyti saulėtekio šviesoje jai einant tiltu per
geležinkelio bėgius. Prie plačių pilies laiptų ji pameta pledą, bet
nepastebi.
Pilkai purvini kamufliažiniai drabužiai ties rankovėmis ir krūtine
patamsėję nuo kraujo. Ji sėdėjo apsikabinusi tėtį ir glaudė jo galvą
prie širdies, kol atvyko greitosios pagalbos automobilis.
Per mažą Ekenlundo tiltą ji prieina prie Stashageno ir eina palei
Kungsholmo paplūdimį iki P. O. Halmano gatvės.
Saga paskambina telefonu, esančiu prie durų, bet nesulaukia jokio
atsakymo. Ji dar kartą paskambina, bet jau pradeda gailėtis.
Ji nesupranta, ką čia daro.
Pelerinai saugiau šiame bute nei bet kur kitur.
Jai negresia joks pavojus.
Galiausiai Saga norėtų ją apkabinti, išgirsti jos protingus žodžius,
pajusti jos meilę.
Ji sulaiko ašaras, išsitraukia pistoletą ir patikrina mechanizmą ir
dėtuvę.
Tada pasuka link policijos pastato.
Jai dar liko vienas darbas, kuris negali laukti. Reikia išlikti tvirtai,
susekti Jureką ir jį nužudyti.
 66

Jonas padeda naktinio matymo akinius ant stalo ir žvelgia žemyn.

Jokios šviesos nedega kaimyniniuose kiemuose, bet tolumoje matyti
bąlantis dangaus kraštelis. Rūkas atspindi miesto šviesas.
Atrodo, kad visas Vertas liepsnoja.
Kitoje pusėje tamsiame kambaryje Rinusas keičia stebėjimo zonas,
patraukia kėdę arčiau lango ir atidaro liuką.
Lumė stovi priešais monitorių.
Su Jonu ji nesikalba jau dvi dienas, net nepažvelgia į jo pusę, bet
trumpai atsako į tiesiogiai jai užduodamus klausimus.
Jonas lėtai apžiūri žolę po senu autobusu, peržiūri priekinius ratus,
jo žvilgsnis pakyla iki priekinių žibintų, valytuvų ir plokščio stogo.
Žvaigždės danguje matyti lyg per kokį audeklą.
Jonas galvoja apie tą kartą Natavaroje, kai paskutinį kartą slėpėsi
nuo Jureko. Jis treniravo savo dukrą, kad būtų pasiruošusi, jeigu
nutiktų kas nors blogo.
Jie stovi arti vienas kito.
Jis prisimena lygų kaip stiklas nakties dangų – jis mokė ją
orientuotis pagal žvaigždes.
Šiaurės pusrutulyje visada galima nustatyti kryptį pagal Šiaurinę
žvaigždę.
Kadangi ji turi pastovią vietą ir nejuda taip, kaip kitos žvaigždės,
sukantis Žemei.
– Ar vis dar gali rasti Šiaurinę žvaigždę?
Lumė neatsako.
– Lume?
– Taip.
– Tai ryškiausia Mažųjų Grįžulo Ratų žvaigždė, tereikia sekti...
– Man nerūpi, – nutraukia ji.
– Ne, – sako Jonas.
Jis vėl pasiima naktinio matymo prietaisą ir apžiūri sektorių po
sektoriaus.
Jie negali pradėti nuolaidžiauti, įsivaizduoti, kad nieko neįvyko.
Vakar laikraščiuose jis perskaitė apie didžiulę policijos operaciją į
pietus nuo Stokholmo, bet niekur nebuvo paaiškinta tiksliau.
Jis jau nesuskaičiuoja, kiek kartų ieškojo Natano žinutės: koks nors
vakarinis neaiškios reputacijos laikraštis turėtų išspausdinti žinutę,
kad iki šiol nežinomas serijinis žudikas buvo nukautas Švedijoje. Bet
kol tokio straipsnio nėra, jis toliau galvoja, kad Jurekas Valteris
gyvas.
Jam reikia apsaugoti Lumę, bet jei Švedijos policijai greitu metu
nepavyks sustabdyti Jureko, bus nutraukta Valerijos apsauga.
Apsauga nebus ilgalaikė.
Jonas prisimena medžiagą apie Jureką, kurią surinko per visus
metus. Jam netgi išvertė visus jo tėvo laiškus, siųstus šeimai iš
Leninsko į Novosibirską.
Vadimas Levanovas buvo raketų inžinierius ir labai domėjosi
kosmoso užkariavimu. Jonas atsimena vieną amerikiečio Džordžo
Ogdeno Eibelio laišką apie Medusa Nebula, planetinį ūką Dvynių
žvaigždyne.
 Tai Dvynių žvaigždyno dalis.
Tuo metu buvo manoma, kad tai supernovos likučiai, bet iš tiesų,
tai planetinis žvaigždžių ūkas – dujos, kurios išmetamos iš didžiulės
raudonos žvaigždės jai baigiant egzistenciją.
Jonas galvoja, kaip Vadimo Levanovo laiškuose buvo išsakomas
susižavėjimas, kad dvynės žvaigždės greit pasikeis, nes tokio tipo
žvaigždžių ūkas gyvena labai trumpai – tik milijoną metų. Jonas
pasitraukia į trečią zoną, atidaro liuką ir leidžia žvilgsniui klaidžioti
tarp elektros stulpų ir medžių kamienų.
– Tėti, tu tikrai teisingai pasielgei praeitą kartą, – sako Lumė ir
sunkiai įkvepia. – Jurekas turėjo padėjėją... Todėl Samuelio Mendelio
šeima dingo, nors Jurekas buvo izoliuotas... Dabar žinome, kad taip
buvo. Ir aš suprantu, kad... kad tu išgelbėjai mane ir mamą,
atskirdamas nuo kitų.
Jonas duoda jai laiko ir apžiūri medžius prie slapto išėjimo.
Plastikinis maišelis buvo atpūstas ir įstrigo tarp virbų.
– Bet mes sumokėjome labai brangiai, – tęsia Lumė. – Mama
pasikeitė, tapo sielvartaujančia žmogysta... Jos gyvenimas tiesiog
sustojo... Aš buvau vaikas, prisitaikiau, užmiršau tave...
Jonas peržiūri miško pakraštį. Didelis kombaino kaušas guli ant
žemės. Paprastai jis ten ilgiau užlaiko žvilgsnį, nes tai gera vieta
snaiperiui pasislėpti.
– Ar tu klausaisi? – paklausia ji.
– Taip, – atsako jis ir padeda žiūronus.
Jis uždaro liuką, apsisuka ir tamsiame kambaryje sutinka jos
šviesias akis. Kai jos rudi plaukai suimti viršugalvyje, ji labai panaši į
Sumą.
– Kartais aš buvau nepatenkinta, kad neturiu tėčio, – tęsia ji. –
Skamba labai senamadiškai, bet vienišos mamos ten nebuvo
sutinkamos labai dažnai... ir mes net neturėjome jokios tavo
nuotraukos, kaip gali tai paaiškinti?
– Tai buvo nenaudinga, – atsako Jonas.
– Tu taip nusprendei, – prideda ji.
– Taip.
– Ar bent gali suprasti, kaip aš jaučiausi? Tu paskambini ir
paprašai, kad viską mesčiau... Ir vėl tas pats šūdas, aš apie tai net
nekalbėsiu, – sako ji. – Ir viskas tik dėl to, kad įsikalei į galvą, esą
Jurekas gyvas. Galbūt tu teisus ir šį kartą, mes nežinome, bet dabar
daug aplinkybių pasikeitė, nes aš jau suaugau ir galiu pati priimti
sprendimus.
– Tu teisi, – ramiai atsako jis.
Ji nueina nuo monitoriaus ir prieina prie jo. Stovi sukryžiavus
rankas ant krūtinės, bando ramiai kvėpuoti ir toliau tęsia:
– Noriu pasakyti, kad svarbu ne tik išgyventi, taip pat svarbu
gyventi, tiesiog normaliai gyventi, – sako ji. – Nors ir pasakiau daug
dalykų supykusi, žinau, kad dėl manęs bijai, kad tai darai dėl mano
saugumo, nesu nedėkinga, tikrai nesu, nors ir nesu tikra, kad Jurekas
prisikėlė iš numirusių.
– Bet jis prisikėlė, – atsako Jonas.
– Gerai, tarkim... Bet kartais reikia priimti sprendimą. Argi turi visą
laiką bijoti?
– Negi tu nebijai mirti? O jeigu jis tave pavogs?
– Bus kaip bus, – atsako ji ir sutinka jo žvilgsnį.
– Negaliu to leisti.
Ji atsidūsta ir grįžta prie monitoriaus.
Rinusas ramiai sėdi su žiūronu ir stebi savo zoną. Nors jis ir
nesupranta švediškai, bet suvokia, kad jam geriau nesikišti.
Jonas atidaro antrą liuką ir pažvelgia į laukus Eindhoveno link.
Šiltnamis taip nutolęs, kad atrodo kaip mažas šviesos ruoželis
tolumoje. Jonas pasiima naktinio matymo įrangą ir geriau įsižiūri.
Matyti šviesa nuo auksinių detalių. Nepaisant maksimalaus
fokusavimo, neįmanoma atskirti, ar šiltnamyje auga augalai, ar ten
kažkas stovi.
Jis žino, kad negali priversti Lumės pasilikti. Jis gali bandyti ją
perkalbėti, bet galų gale tai vis vien bus jos sprendimas.
Ji greitai grįš į Paryžių, nesvarbu, ką jis pasakys. Iki to laiko kažkas
turi sulaikyti Jureką Valterį.
Kartą vaikystėje Jonas vaikščiojo pakrante. Buvo vakaras, o
vanduo įlankoje buvo ramus. Jis, kaip visada, ieškojo laiškų
buteliuose.
Gal dvidešimt metrų nuo kranto plaukė vandens paukštis, ruda
mama antis su penkiais jaunikliais, netvarkinga eile.
Jis nežino, kodėl negali to pamiršti.
Vienas iš jauniklių atsiliko nuo būrio ir buvo užpultas kiro. Mama
grįžo prie jo ir nubaidė didelį paukštį, bet kitas kiras taikėsi užpulti
likusius mažylius.
Jonas šaukė ir bandė nubaidyti kirus.
Mama greitai grįžo prie kitų keturių jauniklių, bet tada pirmasis
kiras jau buvo virš vienišo mažylio ir sugriebė jį. Mama antis
atsigręžė ir kiras išmetė jauniklį. Kraujas varvėjo iš jo kaklo ir jis
cypsėjo plonu balseliu.
Jonas surado kelis akmenis ir bandė nubaidyti kirus, bet jam
nepavyko.
Mama antis neteko vilties. Kitas kiras iškart užpuolė keturis
jauniklius, kapojo snapu ir bandė pagauti. Motina turėjo pasiduoti. Ji
paliko vienišą jauniklį, kad išgelbėtų likusius keturis. Pirmasis kiras
pakilo aukštai į orą, staiga panėrė, snapu sukapojo mažylį, pagriebė
vieną jo sparną ir nuskrido.
Būtent tokią strategiją naudoja Jurekas.
Jonas pakeičia vietą, atidaro liuką į pirmą zoną ir apžiūri senus
gyvenamuosius namus ir siaurą įvažiavimą. Jis net nespėja prie akių
prisidėti žiūronų, kai pamato šviesos blyksnį.
– Automobilis, – sako jis.
Rinusas tvarkingai skenuoja kitas zonas, o Lumė, netardama nė
žodžio, įdeda penkis šovinius į snaiperio kulkosvaidį ir paduoda
Jonui.
Jis greitai primontuoja taikiklį, pakelia šautuvą iki lango ir žvelgia,
kaip automobilis artėja siauru keliu. Priekiniai žibintai siūbuoja pagal
asfalto duobes. Per priekinį automobilio stiklą jis mato du žmones.
– Du žmonės, – sako jis. – Jie sustojo priešais užtvarą.
Priekiniai žibintai apšviečia kelią iki gyvenamojo namo. Atsidaro
automobilio durelės ir iš automobilio išlipa moteris. Ji apsidairo,
perlipa per griovį ir paeina kelis žingsnius giraitės link. Paskui
atsisega džinsus, drauge su kelnaitėmis juos nusimauna iki kulkšnių ir
atsitūpia plačiai išskėsdama kojas.
– Jie tik sustojo nusilengvinti, – sako Jonas, nuleidžia ginklą ir
nenuleisdamas akių nuo žmonių atlaisvina taikiklį.
Kitas žmogus lieka sėdėti automobilyje. Šviesos nuo automobilio
valdymo skydo apšviečia jo nosį ir antakius.
Moteris atsistoja, užsisega džinsus ir sugrįžta į automobilį, po savęs
palikdama gabalėlį tualetinio popieriaus.
Lumė kažką sumurma ir išeina į virtuvę, kol Jonas stebi atbulomis
išvažiuojantį automobilį.
Kai automobilio šviesos pradingsta, Jonas ištraukia šovinius ir
padeda ginklą.
Jonas pralenda pro širmą, praeina laiptus, atidaro duris ir įeina į
virtuvę. Lumė stovi prie ūžiančios mikrobangų krosnelės.
Mikrobanginė supypsi ir sustoja. Lumė atidaro dureles, išima
plastikinį indelį su greito paruošimo makaronais ir pastato jį ant stalo.
– Tu teisi, – sako Jonas. – Aš bijau Jureko, bijau tave prarasti ir
būtent tuo jis ir naudojasi... Aš buvau tikras, kad vienintelis būdas
tave apsaugoti yra pradingti, kažkur pasislėpti... Tu viską žinai.
– Tėti, aš manau, kad tai ilgainiui nesuveiks, – sako ji ir atsisėda
prie stalo.
– Aš žinau, pats suprantu, bet jei tu sutiksi pasilikti čia dar kurį
laiką, aš vyksiu į Švediją susitikti su Jureku.
– Kodėl tu kalbi? – klausia ji ir bando nuryti verksmą.
– Aš suklydau, turiu tai pripažinti, maniau, kad Saga ir Natanas
greitai suseks Jureką... Noriu pasakyti, kad jis dar nepradėjo jokių
veiksmų, o jie turi visą reikalingą medžiagą, daugybę resursų, bet...
Aš nesuprantu, kodėl viskas nepavyko, kaip tikėjausi.
– Ką ketini daryti?
– Dar nežinau, tik suprantu, kad negaliu pabėgti nuo šios misijos,
tai mano reikalas, aš privalau sustabdyti Jureką.
– Ne.
Akimirką Jonas žiūri į dukters veidą, nuleistas akis, ištįsusias lūpas,
ranką virš garuojančių makaronų ir valgymo pagaliukus ant stalo.
– Viskas bus gerai, – vos girdimai sako jis ir sugrįžta į stebėjimo
kambarį už širmos.
Rinusas persikėlė į trečią zoną. Jis nuleidžia žiūronus ir ramiai
stovi, kol Jonas pasakoja apie jų naują planą.
– Aš tave ištreniravau, turėtų pasitarnauti, – sako jis savo įprastiniu
niūriu tonu.
– Jei po visko aš dar būsiu laukiamas, pavasarį mielai aplankysiu
tave ir Patriką.
– Jeigu tik ištversi, kad jis vadins tave Tomu iš Suomijos, – sako
Rinusas ir pirmą kartą jo randuotame veide matyti šypsena.

***
Jau aušta, Lumė palydi Joną iki automobilio. Užtvaras nukeltas į
šoną ir pilkas asfaltuotas keliukas atrodo lyg sidabrinė gija drėgnoje
pievoje.
Jie žvelgia į pagrindinį kelią.
Plonos rūko burės dengia laukus.
Jonas ketina važiuoti į pietų Prancūziją, o iš ten artimiausiu reisu
skristi į Švediją, kad kuo greičiau pasiektų Stokholmą ir neatskleistų
jų slėptuvės.
Jie abu puikiai supranta, kad Jonui metas važiuoti. Lumės skruostai
išbalę, o nosies galiukas raudonas.
– Tėti, atleisk, kad buvau tokia bjauri, – sako ji.
– Nebuvai, – nusišypso jis.
– Tikrai buvau.
– Buvai teisi, gerai, kad nepasidavei, – sako jis.
– Tikrai nenorėjau, kad iškart išvyktum, dar galime čia šiek tiek
pasilikti, jokių problemų, – sako ji ir sunkiai nuryja seiles.
Jis nušluosto ašaras nuo jos skruostų.
– Neliūdėk, viskas bus gerai.
– Ne, nebus.
 – Lume.
– Pasilik, tėti, prašau, mes...
Jos balsas užlūžta ir ji užspringta ašaromis. Jonas ją apkabina.
Dukra tvirtai įsikimba į jį.
– Aš neištversiu, – kūkčioja ji.
– Lume, – šnabžda Jonas, – aš tave myliu labiau negu bet ką, aš
didžiuojuosi tavimi, nenoriu nieko daugiau, tik būti dalimi tavo
gyvenimo, bet dabar man reikia kai ką padaryti.
Jis laiko ją apsikabinęs, kol ji išsiverkia ir pradeda kvėpuoti ramiau.
– Aš myliu tave, tėti, – sako ji ir vėl apsiašaroja.
Kai jie pagaliau paleidžia vienas kitą, sugrįžta į neišvengiamą
realybę, siaurą kelią ir šalia stovintį automobilį.
Lumė išsišnypščia nosį ir įsikiša nosinę į kišenę. Ji nusišypso ir
pabando susitvardyti. Garai nuo jų kvėpavimo matyti šaltame ore.
– Atsimink, kad tu nekalta, jei kažkas ir pasisuks ne taip, – sako
Jonas. – Tai ne tavo atsakomybė, aš pats priėmiau sprendimą, darau
tai, ką galiu ir turiu padaryti.
Ji palinksi galva. Jonas nueina prie vairuotojo durelių ir jas atidaro.
– Sugrįžk pas mane, – tyliai paprašo dukra.
Jis pažvelgia jai į akis ir įsėda į automobilį.
Variklis suburzgia ir galiniai žibintai raudonai nudažo kelią po
kojomis. Lumė stovi ranka prisidengusi burną ir žiūri jam pavymui.
Automobilis dingsta.
Kai daugiau nebegali matyti automobilio, Lumė nuleidžia užtvarą,
pastato spyglius lyg pleištą ir pradeda eiti dirbtuvių link.
 67

Sabrina Sioval išmano savo darbą ir supranta situaciją, bet pernelyg

nesigilino į detales. Jai neaišku, kodėl asmens apsaugos sistema
vertina grėsmės lygį mažajai Pelerina Bauer kaip itin aukštą, kad
nepakanka kitų saugumo priemonių.
Svarbiausias dalykas vykdant asmenų apsaugą – neatskleisti jų
adreso.
Mergaitės buvimo vieta nėra niekur registruota ir niekam
nežinoma. Tik tie, kurie tiesiogiai įsitraukę į operaciją, žino jos
adresą.
Penkių kambarių butas su virtuve yra devintame aukšte. Žinoma,
toks būstas per didelis vienam vaikui, bet kartais čia saugoma visa
šeima.
Laukujės durys iš pažiūros tokios pat, kaip ir visoje laiptinėje, bet
praktiškai jos atlaikytų raketos smūgį.
Būstas turėtų kuo labiau priminti tradicinį butą. Buto apstatymas
įprastinis – rudos odinės sofos ir pledai, medinės grindys ir minkšti
kilimai.
Viskas atrodo normaliai, nors pasaulis žvelgiant pro neperšaunamo
stiklo langus atrodo šiek tiek išplaukęs.
Sabrina apsirengusi civiliniais drabužiais, bet prie klubo
prisitvirtinusi SIG Sauer P226 Legion pistoletą ir po striukės
kairiu pečiu pasikabinusi radijo siųstuvą.
Jos akys šviesiai mėlynos, tamsūs plaukai supinti į kasą nugaroje.
Nors jai skauda kelius, kiekvieną rytą ji bėgioja, eina į sporto salę ir
treniruojasi šaudydama.
Jos ūgis apie metrą aštuoniasdešimt, klubai platūs, o krūtinė
sultinga. Ji visada kankinosi dėl svorio, bet po vasaros pradėjo
nebevalgyti saldumynų, tad atsikratė keturių kilogramus. Ji bando
skaičiuoti kalorijas, bet negali pakęsti alkio, nes tuomet jaučiasi
nusipulsi ir nesusikoncentravusi.
Jau šešerius metus Sabrina dirba asmens apsaugos agente
Stokholme ir panašias užduotis vykdė gal tūkstantį kartų, bet pirmą
kartą jai paskirtas šis būstas.
Asmens sargybinio, kuriam paskirta vadinamoji liudininko
saugumo programa, darbas reikalauja daug pastangų. Socialiniai
aspektai tokie pat svarbūs kaip ir techniniai. Asmens sargybinis turi
užtikrinti, kad liudininko psichologinė būsena liktų normali ir stabili.
Sabrina pakviečia Peleriną, nes jau vakarienės metas.
Į kiekvieną lėkštę ji padėjo žuvų pirštelių su ryžiais, žalių žirnelių
su grietine, šafranu ir pomidorais.
Pelerina artėja bėgdama su pūkuotomis šlepetėmis ir tyčia užlipa
ant virtuvės slenksčio, kad išgirstų girgždesį. Galbūt tai mažos
žalvarinės vinys arba medžio įtrūkimai kraštuose, bet dėl kažkokios
priežasties kiekvieną kartą užlipus ant medžio pasigirsta garsas.
Anksčiau Sabrinai niekada neteko dirbti su Dauno sindromą
turinčiu asmeniu, todėl buvo šiek tiek išsigandusi, kad nežinos, ką
sakyti.
Bet Pelerina yra fantastiška.
Aišku, kad mergaitė slepia savo nerimą dėl tėvo ir vyresnės sesers,
bet staiga ji gali pradėti pasakoti, kad jos tėtis yra kardiologas ir
kartais jam tenka dirbti naktimis.
Anksčiau jai teko lankyti savaitinį darželį, bet dabar Saga kartais
nakvoja pas juos.
Pelerina daug galvoja apie savo dingusį tėtį, ji baiminasi, kad jis
nukrito nuo dviračio ir susilaužė koją, todėl ir negalėjo jos pasiimti.
Pelerina suvalgo keturis žuvies pirštelius, bet net nepaliečia
žirnelių, tik sustumia juos į puslankį palei lėkštės kraštus.
– Mano tėtis būna višta, ir aš jam atiduodu žirnelius ir kukurūzus, –
pasakoja ji.
Kai Sabrina sutvarko virtuvę, laikas žiūrėti talentų pasirodymus
svetainėje. Pelerina nusiima akinius ir patraukia fotelį, kad Sabrina
turėtų daugiau vietos. Ji bus teisėja, žiūrės ir vertins, kol Pelerina
šoks ir vaidins, dainuos pagal Arianos Grande dainas.
Po valandos Pelerina išsivalo dantis, nueina į tualetą ir atsigula į
lovą.
Sabrina užtraukia užuolaidas miegamajame. Jos truputį subanguoja
ir užuolaidų kabliukai žvangteli į užuolaidų laikiklį.
– Galima bijoti tamsos, nors tau jau dvylika? – paklausia Pelerina.
– Taip, žinoma, – sako Sabrina ir atsisėda ant Pelerinos lovos
kraštelio. – Man trisdešimt dveji, bet aš kartais vis dar bijau tamsos.
– Aš taip pat, – sušnabžda Pelerina ir paglosto Sabrinos sidabrinį
kryželį.
Pelerina pasakoja, kad gavo grandininį laišką, kuris ją išgąsdino.
Jeigu nepersiųs jo toliau, ateis mergaitės klounės ir naktį nuskriaus.
Sabrina ją nuramina ir galiausiai net prajuokina.
Jos viena kitai palinki labos nakties ir sutaria, kad durys turėtų likti
praviros, o vonioje degs šviesa.
 Minkštu kilimu per svetainę Sabrina išeina į koridorių ir dar kartą
patikrina laukujas duris, nors žino, kad jos tikrai užrakintos.
Ji nežino, kodėl šiandien ją apėmęs nemalonus jausmas, iš nerimo
net pilvą suka.
Iš virtuvės ji pasiima stiklinę ir butelį Coca-Cola be cukraus,
tada grįžta į svetainę, atsisėda ant sofos ir pabaigia žiūrėti „Ūkininkas
ieško žmonos“.
Kaip kvaila, net užkaista veidas, ir ji nusivelka švarką.
Bando pasivėdinti ranka, nusišypso ir atsilošia.
Televizoriaus šviesa krenta ant jos rimto veido. Šešėlis nutįsta ant
sienos.
Moteris užsuka į virtuvę ir pasiima sumuštinį nuo medinio stalo,
pasitikrina savo feisbuko ir instagramo anketas ir eina valytis dantų.
Galbūt nerimas kilo todėl, kad ją visada pasiveja vienatvė, kai
tenka vykdyti tokias užduotis.
Ji labai drovi.
Sesuo bando jai piršti internetines pažintis.
Niekas nenori būti vienas, bet Sabrina nejaučia poreikio bendrauti.
Sunku paaiškinti. Dažniausiai ji kenčia nuo socialinio išsekimo.
Tarkim, kai jos kaimynas netikėtai paklausia, ar nenorėtų ateiti į
svečius ir kartu pavakarieniauti.
Jei pavyko išsisukti iš situacijos ir nepasirodyti visiška keistuole,
tiesiog pasakė, kad pažadėjo mamai sutvarkyti kartonines dėžes su
kalėdinėmis dekoracijomis.
Mintys apie pokalbį su kaimynu kankino kelias savaites, dabar
sunkiai drįsta išeiti į laiptinę.
Galbūt drovumas yra susijęs su jos darbu, galbūt jai tikrai reikia
būti vienai, kad laisvai išsimiegotų savo lovoje prie nieko
nesitaikydama.
Mama irgi reikalauja dėmesio ir laiko, nors persikėlė į slaugos
namus, priklausančius savivaldybei. Ji gyvena atskirame bute, jai
atneša maistą ir ji gali lankytis renginiuose.
Jos mama visada ieškojo naujų dvasinių ryšių. Tai jai suteikė
laimės, įpūsdavo gyvybės. Nuo tada, kai išsikėlė į slaugos namus,
prisijungė prie spiritistų grupelės.
Sabrina dar nėra susidariusi aiškios nuomonės, tiesiog mama
papasakojo, kad jai pavyko susisiekti su mirusiu tėvu, kuris pasirodė
labai piktas. Visus išbarė ir išvadino ją kekše ir prostitute.
Sabrina paveldėjo sidabrinį kryželį iš senelio. Nors nėra
praktikuojanti krikščionė, visada nešioja papuošalą, galbūt kaip
saugantį talismaną.
Sabrina bandė išklausinėti, kas atlieka spiritizmo seansus, kas būna
mediumas, bet mama tik užsiminė apie kažkokią slaugos namuose
gyvenančią tetulę.
Mediumai paprastai siūlo paguodą ir palaimą.
Tai skamba lyg žaidimas, kas yra viršesnis.
Sabrinai neramu dėl mamos, nes ją kažkas kvailina, net jos pačios
tėtis pyksta ant jos.
Tai labai liūdna.
Prieš tris savaites senelis pasakė mamai, kad ji pasikartų.
Sabrinai to pakako, ji pagrasino, kad policija iškart suims
mediumus ir kad ji daugiau nebelankys mamos, jeigu ši toliau
lankysis spiritizmo seansuose.
Praeitą sekmadienį mama vis tiek ten buvo.
Mama gavo naują peruką su smulkiomis šviesiai rudomis
garbanėlėmis iki pečių. Jis visai neprimena jos natūralių plaukų.
 Mama pakvietė popiečio arbatos ir padėjo trijų aukštų padėklą su
sausainiais.
Jos peržiūrėjo senus nuotraukų albumus, kai Sabrina buvo maža.
Jos kalbėjo apie mamos vestuves ir studentiškus laikus. Deja,
atsivertus nespalvotą senelio nuotrauką, mama daugiau nebenorėjo
vartyti albumų. Nieko nesakydama ji greitai paslėpė albumą.
Sabrina niekada anksčiau nebuvo mačiusi tos nuotraukos.
Jos senelis stovėjo po kopėčiomis ir buvo viena ranka atsirėmęs į
namo sieną, jis atrodė susiraukęs ir piktas. Jis vilkėjo siaurą paltą,
matėsi sidabrinis kryželis, o rankoje laikė skrybėlę.
Sabrina bandė įtikinti mamą, kad toliau vartytų albumą, bet toji
tiesiog sėdėjo su savo bjauriu peruku ir spoksojo į nuotrauką.
Prieš eidama miegoti Sabrina apeina butą, pasižiūri į miegančią
mergaitę ir patikrina langus, pereina per koridorių ir įjungia
monitorius, kad galėtų stebėti, kas vyksta laiptinėje tiesiai už
šarvuotų durų.
Prie lifto stovi kūdikio vežimėlis.
Vakar kažkas paskambino į telefonspynę, bet niekas ten nestovėjo,
greičiausiai kažkas per klaidą sumaišė mygtuką.
Sabrina išjungia monitorius, eina į miegamąjį, padeda krauti
telefoną, atsigula į lovą su visais rūbais ir ginklais ir išjungia šviesą.
Telefono ekranas kurį laiką šviečia, o paskui užgęsta. Ji žiūri į
lubas, paskui užmerkia akis ir pagalvoja, kad rytoj jausis geriau.
 68

Sabrina pasirąžo ir tamsoje atmerkia akis. Adrenalinas sklinda jos

kūnu.
Kažkas smarkiai tranko į buto duris.
Moteris išlipa iš lovos, susvirduliuoja ir ranka pasiremia į sieną.
– Kokio velnio tokiu metu?
Pasitaiso kryželį ant kaklo, praeina pro Pelerinos kambarį, įžengia į
tamsią svetainę ir stipriai trenkiasi į ištiestą fotelį.
Jos švarkas mėtosi ant sofos.
Į duris vėl pabeldžia.
Sabrina pasikaso pilvą ir eidama koridoriumi uždeda ranką ant
pistoleto.
Ji uždega šviesą, kad matytų mygtukus ir galėtų įjungti monitorių
prie sienos netoli telefonspynės.
Nespalvotas vaizdas sumirksi ir išryškėja.
Ten jos mama.
Jos mama stovi laiptinėje ir tranko duris.
Ji užsidėjusi garbanotą peruką ir žiūri į kamerą.
Veidą galima įžiūrėti nuo telefonspynės mygtukų šviesos, bet
laiptinė už jos visiškai tamsi.
Kaip jos mama sugebėjo rasti šią vietą?
Kažkokiu būdu ji sugebėjo įeiti į laiptinę, užlipti laiptais ir dabar ji
stovi priešais buto duris.
Sabrina sunkiai nuryja seiles ir paspaudžia mikrofono mygtuką.
– Mama, ką čia darai?
Jos mama apsidairo aplink, nesuprasdama, iš kur sklinda dukters
balsas, paskui vėl žiūri į durų akutę.
– Kaip radai šią vietą?
Jos mama parodo lapą su užrašytu adresu ir paskui įsideda atgal į
rankinuką.
Sabrina bando suprasti, kas atsitiko. Kai gavo šį darbą, ji buvo
užsukusi aplankyti mamą. Greičiausiai ji garsiai pakartojo adresą
kalbėdama telefonu, o mama pamanė, kad sakoma jai.
Kai mama pasitraukia kelis žingsnius atgal, ją praryja laiptinės
tamsa. Jos veidas tampa tik pilku šešėliu.
– Mama, tau reikia eiti namo, – sako Sabrina.
– Aš susižeidžiau, aš...
Ji vėl pasilenkia į šviesą, paliečia galvą po peruku ir parodo
kruvinus pirštus.
– Dieve mano, kas nutiko? – išsigąsta Sabrina ir atrakina duris.
Ji patraukia žemyn rankeną, pasižiūri į mamą ekrane ir mato, kad
mažo vyro figūra labai greitai artinasi prie jos.
Ji tik truputį pravėrė duris ir norėjo jas vėl užverti, kai pajuto, kad
kažkas patraukė rankeną kitoje pusėje.
– Nežudyk! – surinka mama. – Jis pažadėjo, kad...
Sabrina abiem rankomis įsikimba į rankeną ir iš visų jėgų bando
uždaryti duris. Ji nesupranta, kas vyksta. Vyras už durų per stiprus,
jis lėtai traukia į save duris.
Jai nepavyks. Ji susierzina, rankena tuoj išslys iš jos prakaituotos
rankos.
 Sabrina paskutinį kartą bando uždaryti duris.
Nepavyksta.
Sabrina paleidžia duris ir įbėga į butą, užkliūva už Pelerinos
pūkuotų šlepečių ir pečiu trenkiasi į sieną, numesdama įstiklintą
paveikslą.
Sabrina bėga per tamsią svetainę, įpuola į Pelerinos miegamąjį,
nutraukia jos antklodę, paima šiltą mergaitę į glėbį ir greitai neša per
koridorių pro savo miegamąjį į vonią.
Sabrina be garso uždaro duris, jas užrakina ir išjungia šviesą.
– Pelerina, dabar turi sėdėti tyliai, ar sugebėsi?
Ji pajunta, kad mergaitė dreba.
– Taip, – sušnabžda ji.
– Visą laiką gulėk vonioj ir niekur nežiūrėk, apsimeskime, kad tai
tavo lova, o tu miegi, – sako Sabrina.
Ji patiesia didelius rankšluosčius į vonią, per kraštą įkelia mergaitę
ir užtikrina, kad ji atsigultų.
– Ar tai mergaitės? – tamsoje paklausia Pelerina.
– Nėra jokio pavojaus, aš pasirūpinsiu, tik pasistenk būti tyliai.
Pelerina pasakojo, kad vienos draugės pusseserė apako, vinys
styrojo jos akyse. Apie tai buvo rašoma laikraščiuose, bet policija
nerado mergaičių klounių, nes jos pasislėpė miške.
Sabrina ją nuramino ir paaiškino, kad visa tai išgalvota, žmonės
prisigalvoja ir pasakoja nebūtas istorijas, kai buvo maža, jinai irgi
tokių girdėjo.
Ji paminėjo linksmą pavyzdį ir Pelerina juokėsi, o paskui jos
palinkėjo viena kitai labos nakties.
Sabrina pasitraukia nuo durų, atlaisvina pistoleto laikiklį ir
išsitraukia ginklą, įdeda kelis šovinius ir atleidžia saugiklį.
 – Ar viskas gerai, Pelerina? Jau guli?
– Taip, – sušnabžda mergaitė.
Sabrina suvokia, kad jos mobilusis telefonas liko švarke, kurį vakar
paliko ant sofos. Jai būtina jį visada nešiotis, kad galėtų iš karto
paskambinti į pagalbos centrą.
Taip neturėjo nutikti.
Ji buvo aplaidi.
Jos telefonas guli ant staliuko prie lovos ir yra aiškiai matomas. Jei
vyras įėjo vidun, jis tikrai paėmė telefoną.
Ji nesupranta, kaip galėjo apsikvailinti ir atidaryti duris.
Ji pagalvojo, kad mama susižeidė ir jai reikia pagalbos.
Bet kažkas surado saugomą būstą, galbūt matė, kaip Sabrina įeina,
susekė jos mamą ir atvežė prie saugomo buto.
Pelerinai vonioje pasijudinus pasigirsta duslus garsas.
– Turi gulėti nejudėdama, – sušnabžda Sabrina.
Sabrina galvoja apie smulkųjį vyrą, kuris pasirodė iš tamsos ir
suėmė durų rankeną, slystančią jai iš rankos.
Jos akys lėtai apsipranta su tamsa. Silpna šviesa nuo koridoriaus
lubų pasiekia jas.
Šviesa pro vonios duris matyti lyg šviesi vandens srovelė. Tiek
pakanka, kad pamatytum, jei kas nors stovi už durų.
 69

Sabrina nejudėdama stovi tamsiame vonios kambaryje ir žiūri į

šviesos ruoželį po durimis.
Ji kvėpuoja taip tyliai, kad net girdi prakaito lašelius bėgant nugara.
Iš buto girdėti metalo žvangesys.
Vyras turėtų būti Pelerinos miegamajame. Sabrina girdi, kaip
metaliniai užuolaidos kabliukai slysta karnizu jam atitraukiant
užuolaidą.
Sabrina prideda ausį prie vonios durų.
Jis apieško Pelerinos kambarį.
Vyrui atidarant spintos duris pasigirsta magnetinės spynos
spragtelėjimas ir tuščių pakabų džerškėjimas viena į kitą.
Paskui vėl pasigirsta žingsniai, bet neįmanoma nustatyti jų krypties.
Sabrina pistoletu nusitaiko į duris ir šiek tiek pasilenkia. Ji žiūri į
matomą šviesos juostą po durimis.
Širdis plaka stipriai.
Vyras metodiškai tikrina butą ir ras jas bet kurią sekundę. Jai reikia
pasiimti telefoną iš švarko nuo sofos, sugrįžti į vonią ir paskelbti
aliarmą.
Jei vyras neginkluotas, ji greičiausiai gali jį užlaikyti, kol sulauks
pastiprinimo.
Ji supranta, kad jis nuėjo į svetainę. Žingsniai nutyla jam einant
kilimu, o paskui vėl pasigirsta.
Jis koridoriuje, pakeliui į kitą miegamąjį ir galbūt virtuvę.
– Palauk čia, – sušnabžda ji Pelerinai.
Sabrina sekundę sudvejoja, tada pasuka spyną, nuleidžia rankeną ir
atsargiai pastumia duris.
Pistoletas nutaikytas į prasiveriančių durų plyšį, vienos rankos
pirštai laiko gaiduką, o kita prilaiko atsidarančias duris.
Išsliūkina, laikydama prieš save ištiestą ginklą, apsidairo ir
patikrina koridorių.
Didelis sidabrinis kryželis sujuda tarp krūtų.
Ji užveria vonios duris, tamsoje pasižiūri į abiejų miegamųjų duris
ir į svetainę.
Visur tylu.
Sabrina praeina pro pirmas duris ir mato, kad telefonas iš
miegamojo dingęs. Ji juda į priekį ir nuolat atsisuka pasižiūrėti į
svetainę ir praviras duris.
Ji pažvelgia į tamsų tarpą pro Pelerinos miegamojo duris ir sudreba
praėjusi pro šalį.
Lėtai artinasi prie svetainės.
Medinės grindys už jos sugirgžda.
Kiekvienos durys – pavojinga zona.
Ji atsargiai slenka palei koridoriaus sieną. Pistoletu nusitaikiusi
pirmyn mato minkštą svetainės kilimą ir kraštelį sofos, kur turėtų
gulėti jos švarkas.
Sabrina pasižiūri atgal ir jai pasirodo, kad vonios durų rankena
nusileido keliais centimetrais.
Ji juda pirmyn. Neturi kito pasirinkimo. Privalo eiti į svetainę, nors
vyras galbūt jos tyko prie durų.
 Visur tylu.
Sabrina sulenkia rankas, laikydama ginklą arčiau veido, ir bando
suvaldyti kvėpavimą.
Sugirgždėjo virtuvės slenkstis. Greičiausiai vyras ant jo užlipo.
Ji nelaukdama sureaguoja, drąsiai žengia kelis žingsnius per
koridorių ir nuskuba į svetainę.
Ji patikrina artimiausią sieną, priklaupia ir taikydamasi ginklu
peržiūri kambarį iš dešinės į kairę.
Koridoriaus lempos apšviečia pusiau pravertas virtuvės duris.
Kruvini pėdsakai ant parketo veda į visas puses.
Sabrina atsistoja, apeina didelę sofą ir pastebi, kad pagalbos
siųstuvas kyšo iš švarko kišenės.
Tuo metu, kai ji jau siekia siųstuvo, pasigirsta kėdės trenksmas į
stalą.
Virtuvės durys atsidaro, ir Sabrina susigūžia už sofos.
Jo žingsniai artėja.
Ji pažvelgia į pistoletą dešinėje rankoje. Vamzdis nutaikytas į
minkštą kilimą.
Jos kvėpavimas per greitas.
Vyras jau svetainėje: girdisi jo žingsniai, kai žengia per medines
grindis, bet viskas nutyla, kai jis užlipa ant kilimo.
Jis maždaug už trijų metrų.
Sabrina bando tyliai pasislinkti į šoną, kad jos nepastebėtų, jei eitų
tiesiai į vonios kambarį, kuriame slepiasi Pelerina.
Jos pulsas aidi ausyse, todėl sunku girdėti, ką jis daro.
Atrodo, kad jis prieina prie ištiesto fotelio. Tada artinasi prie sofos
– tiesiai prie jos.
Ji supranta, kad vyras tuoj ją pastebės, jei jis dar žengs kelis
žingsnius pirmyn, pamatys ją.
Reikia veikti – dabar.
Ji greitai atsistoja ir abejomis rankomis laiko ginklą.
Nieko nėra, laikydama ginklą ji apsisuka.
Jis dingo.
Greičiausiai ji blogai išgirdo.
Drebančiomis rankomis iš švarko išsitraukia siųstuvą ir pradeda eiti
Pelerinos link.
Užtrunka tik kelias sekundes, bet jau per vėlu, kai Sabrina suvokia,
kad jis pritūpė už sofos kitoje pusėje.
Dabar jis jau atsistojo ir yra tiesiai už jos.
Ji apsisuka laikydama pistoletą, bet jos ranka yra sustabdoma –
peilis įsminga jai į pažastį.
Pistoletas krenta ant kilimo, apsiverčia ir slysta per medines
grindis.
Skausmas pažastyje toks intensyvus, kad ji negali pasipriešinti, kai
vyras nustumia ją šalin ir spiria į kojas. Ji bejėgiškai vožiasi ant
kavos staliuko. Susitrenkia taip stipriai, lyg būtų gavusi beisbolo
lazda.
Vaza su vaisias sudūžta.
Ji dar bando pasiremti ranka, bet krenta ant grindų ir trenkiasi
pakaušiu į grindis.
Apelsinai nurieda per kilimą.
Sabrina įkvepia ir bando atsistoti.
Karštas kraujas pulsuoja iš jos pažasties.
Atrodo, kad stovi ant jūros kranto, nors puikiai supranta, kad tai
šniokščia jos kvėpavimas, nes ji tuoj patirs kraujotakos šoką.
Vyras užmina jos petį ir žiūri į ją. Jo raukšlėtas veidas visiškai
ramus.
Jis pasilenkia ir patraukia sidabrinį kryželį, kad nesugadintų peilio
ašmenų, laiko ją, kad nejudėtų, paskui duria peiliu tarp krūtinės, per
krūtinkaulį tiesiai į širdį.
Didelė banga priartėja ir dūžta su dideliu trenksmu.
Vyras atsistoja.
Sabrina temato susiliejusią formą, liekną figūrą.
Vyras rado peilį virtuvėje, jis net nesivargino apsiginkluoti prieš
ateidamas.
Ji dar pagalvoja apie senelio nuotrauką, kur jis stovi po kopėčiomis,
tada banga smogia iš naujo ir viskas tampa juoda ir šalta.
 70

Artėdamas prie Stokholmo Jonas pastebi, kad šalis pasislėpusi po

balto sniego antklode, bet kai kurie ežerai dar neužšalę ir atrodo
juodi. Miškai ir laukai atrodo lyg nupiešti tamsiais pieštukais.
Praėjęs pasų kontrolę, Jonas nueina prie daiktų saugojimo spintelės,
surenka kodą ir išsiima krepšį su dokumentais ir buto raktais. Jis
pasiima savo tikruosius asmens dokumentus ir išsikviečia taksi.
Susimokėjęs už laikymą jis atsiima iš aikštelės savo automobilį ir
atsidaro daiktadėžę. Pistoletas tebėra vietoje.
Sutemos jau pradeda leistis, kai Jonas atvyksta į Teisės medicinos
skyrių. Gatvės žibintas juda vėjyje, o jo šviesa siūbuoja pirmyn atgal
po beveik tuščią stovėjimo aikštelę.
Jonas išlipa iš automobilio, užsimeta ant pečių švarką ir dideliais
žingsniais eina į pastatą.
Nolenas kaip tik nusimovė vienkartines pirštines, kai Jonas įėjo į
skrodimo kambarį.
– Jau eini? – paklausia Jonas.
– Ar žinai, kas pas mus nutiko? – klausia Nolenas ir nusivalo
rankas į popierinį rankšluostį.
– Aš tik žinau, kad Jurekas gyvas, visa kita papasakosi
automobilyje.
– Prisėsk, – sako Nolenas prikimusiu balsu ir parodo į metalinę
kėdę.
– Aš noriu kuo greičiau važiuoti, – nekantriai sako Jonas, bet iškart
užsičiaupia pamatęs profesoriaus veido išraišką.
Nolenas pasižiūri į jį liūdnomis akimis, įkvepia oro ir pradeda
pasakoti, kas nutiko nuo to laiko, kai Jonas išvyko.
Jonas ramiai stovi ir klausosi, kaip Nolenas aiškina, kad niekas
nepagalvojo, kad Valteris Jurekas atsakingas už mirtis, nes filmuotoje
medžiagoje apsaugininką iš Baltarusijos nužudė stambus vyras, kuris
prisistato kaip Bebras.
Kai Nolenas nusiima akinius ir pasako, kad Valerijai iš viso nebuvo
užtikrinta jokia apsauga, Jonas sunkiai atsisėda ant kėdės ir abiem
rankomis susiima veidą.
Nolenas paaiškino, kad Jono teorija buvo atmesta, nes visi faktai jai
prieštaravo: nuotraukos, žudymo metodai ir liudininkų parodymai
patvirtino, kad kaltininkas buvo Bebras.
Tik tada, kai zakristijono kūnas buvo aptiktas karste, vėl buvo
prisimintas Jureko vardas. Dabar žinoma, kad zakristijono sesuo
slaugė Jureką ir amputavo jo ranką.
Jonas susiraukė, jo šviesiai pilkos akys spindi kaip stiklas. Jis
nuleidžia rankas ir sutinka pavargusį Noleno žvilgsnį.
– Man reikia eiti, – sako jis, bet lieka sėdėti ant kėdės.
Nolenas toliau pasakoja apie įvykius šiltnamyje ir mokykloje. Jonas
lėtai linkčioja klausydamasis apie Sagos tėvo mirties aplinkybes. Kai
Nolenas praneša, kad Pelerina dingo, o jos asmens sargybinė
nužudyta, Jonas pašoka nuo kėdės, išžirglioja iš skrodimo salės ir
dideliais žingsniais eina automobilio link.
Nolenas bėga iš paskos ir atsisėda keleivio vietoje tuo metu, kai
užriaumoja variklis.
 Žiemos vakaras niūrus ir keistas, lyg kažkas būtų sudraskęs realybę
ir pakeitęs ją vienišu ir apleistu pasauliu.
Jie važiuoja šlapiomis ir tamsiomis gatvėmis pro parkus, kuriuose
stovi vienišos žaidimų aikštelės.
Kol važiuoja iki policijos, Nolenas trumpai referuoja, ką Saga
pasakojo apie savo susitikimus su Valteriu Jureku.
– Ji nenori apie tai kalbėti, net nepateikė raporto, – paaiškina
Nolenas. – Atrodo, lyg pati prisiima atsakomybę dėl įvykių.
Prieš daugelį metų Jurekas jau pasinaudojo ja, kad pabėgtų iš
uždaro psichiatrijos skyriaus. Kita vertus, bendraudama su juo Saga
sužinojo naudingos informacijos, kuri leido prisikasti iki jo dvynio
brolio ir jį pašalinti.
Pradeda kristi šlapdriba, automobilio žibintų šviesos nutįsta per
asfaltą kaip riebios linijos.
„Jurekas prisikėlė iš mirusiųjų ir vėl su ja suartėjo, kaip įprastai
daro, tačiau šį kartą jis šiek tiek pakeitė šabloną“, – galvoja Jonas,
klausydamasis Noleno.
Jis apgavo Sagą, kad ji pati nužudytų savo tėvą.
Tai neapsakomai žiauru.
Bet Jurekas Valteris nėra sadistas.
Iš pradžių Jonas manė, kad Jurekas su Saga elgiasi kitaip, nes yra
susižavėjęs jos grožiu ir tamsa.
Galbūt jinai įskaudino ir nuvylė jį? Todėl jis taip žiauriai atkeršijo?
– Ne, – sušnabžda Jonas.
Tai tęsiasi ilgiau, Jurekas sukūrė visą dramaturgiją, kad išmuštų ją
iš vėžių.
Niekas negali apsiginti nuo Jureko, nei jis, nei kas nors kitas.
Jie pravažiuoja Šv. Eriko bažnyčią ir priartėja prie Kronbergo
parko. Ten yra ir senos kapinės, kur palaidotas Samuelis Mendelis ir
jo šeima.
Sniegas krenta tiesiai į juos. Nors jie lėtina greitį, susidaro įspūdis,
kad automobilis važiuoja labai greitai.
Jonas sustoja prie policijos pastato ir drauge su Nolenu įeina pro
dideles stiklines duris. Jie pakyla liftu, praeina pro seną Jono
kabinetą, pabeldžia į duris ir įeina į posėdžių kabinetą.
Saga Bauer vargiai sureaguoja, kai pamato jį. Tik greitai žvilgteli ir
toliau rašo įvairius vardus ant baltos lentos.
– Saga, aš apgailestauju, man pasakė, kad...
– Nenoriu apie tai kalbėti, – nutraukia ji.
Natanas pakyla nuo kompiuterio, prieina ir paspaudžia rankas
Nolenui ir Jonui. Jo veidas siaubingas, atrodo, kad jis tuoj pradės
verkti. Jis bando kažką sakyti, bet nutyla ir ranka prispaudžia burną.
Jonas vėl atsisuka į Sagą ir mato, kad ji eilės tvarka surašo dingusių
žmonių, rastų kapuose, vardus.
– Kaip manai, ką prie ko tai nuves? – paklausia jis.
– Nieko, – sušnabžda ji.
– Į operaciją įtraukta daugybė žmonių, – sako Natanas. – Paskirta
vadovybė, sudaryta atskira žmogžudysčių grupė, surinkti ekspertai,
pasitelkta žvalgyba...
– O mes krapštomės dėžėse, – burbteli Saga, nežiūrėdama į juos.
– Girdžiu, ką sakai, – sako Jonas. – Bet mes vėl susitikome, keturi
žmonės, kurie apie Jureką žino daugiausiai pasaulyje.
Saga nuleidžia tušinuką ir pažiūri į jį paraudusiomis akimis. Jos
lūpos suskilusios, vienas skruostas ir kaklas nusėtas mėlynėmis.
– Per vėlu, – sako ji. – Tu grįžai per vėlai.
– Dar ne vėlu išgelbėti tavo seserį ir Valeriją, – atsako jis.
 71

Natanas užsakė salotų ir jie dirbdami valgo. Nolenas kalba telefonu

su kolega Odensėje ir plastikine šakute įmerkia salotos lapą į padažą.
Rašomojo stalo lempa apšviečia vieną iš Jono kartoninių dėžių:
sudrėkusius lapus, susiliejusias nuotraukas, spausdintus dokumentus
iš nacionalinio registro, laiškus, parašytus minkštu pieštuku kirilica.
Šlapdriba krinta ant mažų langų ir vanduo teka žemyn purvinais
langais.
Saga neprisiliečia prie maisto, tik atsigeria mineralinio vandens
rašydama ir išsiųsdama oficialų laišką Sankt Peterburgo policijai, kad
gautų prieigą prie jų ataskaitų.
Jonas nurenka stalą, padeda Sagos salotas į virtuvėlės šaldytuvą ir
peržiūri visas naujojo išankstinio tyrimo detales.
Jis prieina prie sienos su nuotraukomis ir prisega naujas
nusikaltimo vietų nuotraukas ir kadrus iš parko Baltarusijoje.
– Jurekas nieko nedaro atsitiktinai, nors kartais taip atrodo, – kalba
Jonas. – Bet ir žmogus, jis irgi klysta. Kai kurios klaidos yra spąstai,
o kitos – durys... Aš žinau, kad jis apgalvoja detales, bet galvoja tam
tikrais šablonais.
Natanas toliau kelia naują informaciją į duomenų bazę. Po kurio
laiko jis paklausia, ar jau laikas kreiptis į žiniasklaidą ir apeliuoti į
Jureką, kad neskriaustų Pelerinos.
 Niekas nedrįsta kalbėti, nors visi puikiai supranta, kad tai
beprasmiška.
Saga atsisėda ant palangės ir žvelgia į lauką.
– Neturime laiko liūdėti, tai gali palaukti, – pasako Jonas.
– Gerai, – atsidūsta ji.
– Aš suprantu, kad tau siaubingai sunku, bet mums tavęs dabar
reikia, – paaiškina jis.
– Ką aš galiu padaryti?
– Tu su juo kalbėjai tris kartus, galbūt...
– Tai nepadės, – pertraukia ji. – Mes nerasime jokio šūdo, o aš
maniau, kad turiu galimybę, pasirodo, klydau, jis buvo pranašesnis.
– Gali taip atrodyti.
– Jis gali priversti patikėti melu, jis priverčia žemę slysti iš po kojų,
– tęsia ji stipriai kasydamasi antakį. – Aš manau, kad esu pakankamai
protinga, bet padariau visas klaidas, kurias tik įmanoma.
– Jis taip pat klysta, – sako Jonas. – Įmanoma numatyti.
– Ne, neįmanoma.
Natanas atsistoja, atsilaisvina kaklaraištį ir atsisega viršutines
marškinių sagas.
– Jonas bando suprasti, kaip galvoja Jurekas, – sako jis. – Visi
žmones turi tam tikras taisykles ir sistemas... Jis rado daug kapų Lil
Janskogeno miške, noriu pasakyti, kodėl būtent ten, tai nėra labai
praktiška, kaip jis galėjo atsiminti ir puikiai sudėlioti visus karstus ir
statines?
Saga nusviedžia krūvą ataskaitų nuo stalo.
– Tai kvaila, – drebančiu balsu sako ji. – Ne mes nustatome
taisykles, kodėl jūs nesuprantate, kad mes pralaimėjome ir turime
daryti taip, kaip jis pasakys?
 – O ką jis sakė? – klausia Jonas. – Tu nepasakojai, ką jis...
– Baik, – nutraukia Saga. – Man tereikia žinoti, ką tu padarei Igorio
kūnui, jam šito reikia... Man į visa kita nusišikt, man reikia atgauti
Peleriną, ji bijo tamsos, ar supranti, ji...
– Saga, – sako Jonas, – tai nesusiję su Igorio kūnu, tai dalis jo
melo, manipuliacijos.
– Ne, jam tai svarbu, – pravirksta ji.
– Jam visai nesvarbu, jis nėra sentimentalus ar religingas, jam
nerūpi jokie palaikai.
Jonas pagalvoja, kad Jurekas tiesiog apsimetė, kad jam rūpi
sužinoti, kur yra brolio kūnas, jis jau anksčiau buvo išsiaiškinęs, kad
Jonas kūną paėmė.
Todėl Jurekas pažadėjo iškeisti Sagos tėvą į savo brolio palaikus.
Jurekas buvo įsitinęs, kad Saga pradės ieškoti kūno, tada išsiaiškins,
kad Jonas jį paėmė. Vienintelis būdas atgauti tėvą būtų bandymas
susisiekti su Jonu, kad jis atskleistų slaptavietę.
Buvo sumaniai ir žiauriai sužaista.
Tai buvo negailestingas planas ir jis būtų suveikęs, jei Saga būtų
žinojusi, kur slepiasi Jonas.
Ja dar kartą buvo pasinaudota.
Jonas žiūri į įsitempusį Sagos veidą ir galvoja: „Jurekui reikia
būtent manęs, ir jam reikėjo pagalbininko, su kuriuo galėtų pasidalyti
savo idėjomis. Todėl mano numeris buvo vokiečių pedofilo telefone,
todėl kapų plėšikas paėmė Sumos kaukolę. Bebras yra tas, ką Jurekas
pasirinko – nėra jokių ribų tam, ką jis gali padaryti.“
– Aš kalbėjau su Jureku, – tęsia Saga įsitempusiu balsu. – Jis nori,
kad Igoris būtų palaidotas, todėl noriu žinoti, ką turėčiau atsakyti,
jeigu vėl paskambins.
 – Jis nepaskambins – jis tau melavo, jei taip sakė.
– Aišku, tuomet viskas buvo melas, – sako ji staigiai, nusibraukia
ašaras ir vėl atsisėda.
– Ne viskas, papasakok mums apie ką jūs dar kalbėjotės.
– Tai beprasmiška, mano atmintis suknistai gera, bet Jurekas yra
kito lygmens žaidėjas. Jis prisimena viską, ką jam sakiau, nuo pirmo
žodžio kameroje, jis per daug protingas, kiekvienas tono pokytis,
kiekvienas gestas... Mes neturime jokios galimybės, nepasislinkome
net per milimetrą.
– Praeitą kartą jis paminėjo Leninską, to pakako, mes jį
sustabdėme, – sako Jonas.
– Tada pasisekė.
– Ne, būtent tu tai padarei, privertei jį kalbėti, jis norėjo leistis į
katakombas ir netikėtai tau išdavė kažką, ko nebuvo planavęs.
– Taip maniau praėjusį kartą, – atsako ji. – Bet šį kartą jis mane
apgavo, tai buvo spąstai.
– Ar užsirašei pokalbį?
Ji nusuka žvilgsnį.
– Aš nenoriu, – sušnabžda.
– Bet tu viską prisimeni?
– Liaukis, – sumurma ji ir įsikanda pradedančią drebėti lūpą.
– Aš žinau, kad prisiminsi viską, jei pamėginsi.
– Pakaks, – rikteli Saga ir jos kaktą išmuša raudonos dėmės.
– Papasakok, ką jis sakė, – griežtai paragina Jonas.
– Kas?
– Jurekas.
– Jei žinočiau, tai galėčiau...
– Ką tu sau manai? – pertraukia jis. – Juk kalbėjai su juo ir tau
reikėjo...
– Nežinau! – surinka Saga.
–Tikrai žinai, – įtikinėja Jonas.
– Baik!
– Tik pasakyk, ką galvojai, kai...
– Nenoriu, nenoriu, – pravirksta ji.
– Saga, aš užduosiu klausimus, o tu pabandyk atsakyti.
– Aš nesusitvarkysiu su dar daugiau šūdo.
– Žinoma, kad susitvarkysi.
– Būk pakantesnis, – įsiterpia Natanas.
– Susikaupk, – sako Jonas ir atsisėda priešais Sagą. – Tu kalbėjai su
Jureku, dabar noriu žinoti, kur jis slepiasi.
– Tokiu atveju mes išeiname, – sako Natanas.
– Jūs liekate, – greitai perspėja Jonas.
Saga žiūri į jį plačiai atmerktomis akimis. Jos kvėpavimas
padažnėjęs, lyg būtų ilgai bėgusi ir pavargusi.
– Aš nepajėgiu apie jį galvoti, ar supranti? – teisinasi ji. – Aš buvau
pažeminta, negaliu savęs pakęsti.
– Vis tiek galvok apie jį, – neatlyžta Jonas.
Saga įkvepia oro ir žiūri į grindis.
– Gerai, tai nesvarbu, – sako ji. – Aš pagalvojau, kad jis gyvena
name, nes jis reagavo kitaip, kai tai pasakiau, bet greičiausiai tai irgi
buvo spąstai.
– Ką tiksliai pasakei?
Ji pakelia akis ir pasižiūri į jį savo mėlynomis, pavargusiomis
akimis.
– Aš pasakiau, kad Jurekas turi namą, ir greičiausiai jis nėra labai
nuošalus, nes, Jureko nuomone, per daug rizikinga leisti Bebrui ten
gyventi.
– O ką jis atsakė?
– Jis pasinaudojo tuo, ką sakiau, pakreipė kitaip ir privertė mane
tikėti, kad slėpėsi po žeme. Tai atrodė logiška. Nes yra kažkas bendra
tarp jo ir vietų, kuriose jis gyvena.
– Taip, taip ir yra, – patvirtina Jonas.
Jonas knisasi tarp dėžių, pasilenkia ir iš vienos jų išsitraukia
segtuvą su registracijos dokumentais, nuomos kontaktais ir
sumokėtais mokesčiais.
– Galbūt jam persikėlus iš Leninsko, atvykus į Švediją, liko kokių
nors dokumentų, pagal kuriuos galima jį atsekti, – lėtai prataria
Natanas.
– Jurekas niekada negyveno bute Sioderteljė, – sako Jonas
vartydamas segtuvą. – Ten nebuvo jokių asmeninių daiktų, jokių jo
pėdsakų... Galbūt jis tiesiog pasiimdavo paštą iš pirmo aukšto.
– Ir negyveno žvyro karjere, tai buvo melas, – tęsia Natanas. – Mes
buvome nuvykę su ekskavatoriais, darbuotojų nameliai nuversti ir
visa teritorija perkasta, ten nebėra jokių slėptuvių.
– Jis ten gyveno vaikystėje, mes tai žinome, – mąsliai sako Jonas.
– Taip, – sušnabžda Saga.
– Ir kol gydėsi, jis gyveno pas zakristijono seserį, – primena
Natanas.
– Jurekas buvo leisgyvis, kai Kornelija jį rado... Viskas surašyta jos
žurnale, visos operacijos detalės, – paaiškina Nolenas.
– Jis įrašytas Andersono pavarde... Kuri yra populiariausia Švedijos
pavardė, kad iš mūsų pasityčiotų, – atsidūsta Natanas.
– Jis nesityčioja, – atsako Jonas.
– Bet mes negalime patikrinti visų Andersonų alibi, – sako
Nolenas.
 72

Laikas bėga, jie tylėdami rūšiuoja turimą medžiagą.

Jonas papučia kavą ir žiūri į Europos žemėlapį ir pažymėtas
žudymo vietas pagal pasirinktą padėjėją.
Kambaryje sužybčiojo šviesa, lyg būtų įvykęs trumpasis jungimas.
Jis pasisuka į žemėlapį ir pasižiūri į adatėles, kuriuos žymi atskirus
kapus Lil Janskogene ir pramoninėje zonoje.
– Kaip Jurekas sugebėdavo rasti atskiras kapavietes tamsoje? –
klausia Jonas.
Natanas ieško savo skaitymo akinių tarp popierių krūvos, bet, kaip
įprasta, akiniai užkelti ant kaktos.
– Mes tikrinome pagal koordinates, peržiūrėjome pagal schemas,
pritaikėme formules ir taip toliau.
– Jis ne matematikas, – sako Jonas ir žiūri į kapų planą.
– Nėra jokios suknistos sistemos, – atsidūsta Saga.
– Palaukite, – sako Jonas, nenuleisdamas akių nuo plano.
– Galbūt galime susitaikyti, kad nieko nesuprantam? – sušnabžda ji.
– Ne.
– Vien tavo užsispyrimo nepakanka, – sako Saga. – Laikas
atsitraukti, mes turime prašyti visuomenės pagalbos.
Jonas eina palei sienas, apžiūri nuotraukas iš žvyro karjero,
Kornelijos namo ir buto Sioderteljė.
 – Kartais aš suprantu, kaip jis galvoja, – tyliai taria jis ir pagalvoja,
kad tuoj užčiuops povandeninę srovę, kad tuoj ras atsakymus.
Jis grįžta prie Lil Janskogeno, seka palei geležinkelio bėgius
rodomuoju pirštu ir žvelgia į adatas, kurios žymi atsirus kapus.
– Ar tai tiesiog atsitiktinė seka? – paklausia Nolenas.
– Tai Dvyniai, – sako Jonas ir pradeda traukti adatas.
– Kas? Ką sakai?
– Žvaigždynas, – paaiškina Jonas ir ištraukia dar daugiau adatų. –
Štai kaip jis gali prisiminti, kur yra kapai.
Jonas ištraukia paskutinę adatėlę, nukabina žemėlapį nuo sienos ir
pakelia jį virš lempos, kad šviesa sklistų pro mažas skylutes
popieriuje.
– Atsimeni Jureko tėvo laišką apie žvaigždynus? – paklausia Jonas.
– Taip, – atsako Nolenas.
– Tai dalis Dvynių žvaigždyno.
Jonas padeda žemėlapį ant stalo ir nupiešia linijas tarp mažų
skylučių: piešinėlis primena du žmones, susikibusius už rankų, tokie
piešiniai randami olose.
– Dvynių žvaigždynas, – lėtai sako Natanas.
Saga atsistoja už Natano ir mato, kaip jis suranda žvaigždyno
nuotrauką kompiuteryje, padidina, prideda žemėlapį prie ekrano ir
dar šiek tiek padidina paveikslėlį. Skylės žemėlapyje, žyminčios
kapus, dabar yra tiesiai virš žvaigždžių.
– Tai beprotiška, – sako Natanas ir šypsodamasis žiūri į kitus.
– Mes nukirtome jo rikį, – sumurma Saga.
Ji sudrimba kėdėje ir lėtai nuleidžia galvą link stalo, padėdama ant
ištiestų rankų.
– Saga, mes vis dar kartu katakombose, – sako Jonas. – Ir vėl, tai
tavo ėjimas, tavo ėjimas.
– Dabar mes žinome, kad įmanoma jį permatyti, – sako Nolenas. –
Jis veikė pagal tam tikrą šabloną.
– Tam tikrą tvarką, – tyliai sako Saga.
– Ką? – paklausia Natanas.
Ji nuryja seiles ir užmerkia akis ieškodama žodžių.
– Moralė jo nejaudina, mes žinome, kad tai jam tuščias žodis, –
sako ji ir sutinka Jono žvilgsnį. – Bet jis paiso tam tikros tvarkos.
– Apie ką galvoji? – klausia Jonas.
Ji stipriai pasitrina kaktą.
– Nežinau, kodėl tai pasakiau, – atsidūsta ji.
– Prisimink, prisimink, – ragina jis. – Apie ką galvojai, kai
pavartojai žodį „tvarka“? Tai ne šiaip žodis. Kokios tvarkos ieškojai?
Ji papurto galvą, masažuoja savo rankas, nuleidžia žvilgsnį į grindis
ir sėdi tylomis prieš pradėdama kalbėti.
– Kai mes sėdėjome saugumo skyriuje, mes abu su Jureku
kalbėjome... Koks jausmas buvo, kai jis pirmą kartą nužudė žmogų, –
pradeda ji ir pažvelgia aukštyn.
– Jis sakė, kad priminė jausmą, lyg suvalgytum kažką, kas, manai,
yra nevalgoma, – įsiterpia Jonas.
– Taip, bet dabar, kai mes buvome slaugos namuose, jis palygino
žudymą su fiziniu darbu... Jis žudo ne todėl, kad to nori. Kai jo
paklausiau, ar jis niekada nesijuto gerai žudydamas...
Ji nutyla.
– Jis atsakė, nesijautė, – užbaigia Jonas.
Saga pasižiūri jam į akis.
– Ne, bet pirmą kartą, kai jis žudė Švedijoje po tėčio savižudybės...
Jis sakė, kad tai jį nuramino, lyg būtų išsprendęs galvosūkį...
Galvosūkį apie tai, kaip galėtų atkurti tvarką, ir aš pamaniau... tą
akimirką jis suprato, kad nenori žudyti kaltųjų, tiesiog nori viską iš jų
atimti.
– Ar mes žinome, ką pirmą jis nužudė Švedijoje? – paklausia
Natanas.
– Ne, – atsako Nolenas. – Mes dar radome per mažai palaikų.
– Galbūt... Galbūt pirmoji auka galėjo būti Andersonas? – spėja
Saga ir ranka nusišluosto burną.
– Tu manai, kad būtent dėl to Jurekas prisistatė Kornelijai
Andersono pavarde, – sako Jonas, – kad jis pasivadino pirmosios
aukos pavarde.
– Būtent taip, kaip vieną kartą praeityje jis pasivadino Jureku
Valteriu prieš grįždamas į Švediją.
– Gera mintis, Saga, – sako Jonas. – Labai gera.
Ji palinksi ir karštligišku žvilgsniu pasižiūri į Nataną, kuris jau
pradėjo ieškoti Jureko aukų sąrašo.
– Nėra jokio Andersono, nieko, – sušnabžda Natanas prieš
kompiuterio ekraną.
– Tuomet tai neatpažinta auka, – sako Jonas.
– Nepamiršk, mums reikia galvoti, – priduria Saga ir drebėdama iš
baimės traukia orą. – Kai Jurekas grįžta į Švediją ir randa savo tėtį
negyvą, jis suvokia, kad vyras pasikorė iš vienatvės... Apie ką
pirmiausia tada pagalvoja? Ką nori sunaikinti?
– Žmones, kurie priėmė sprendimą atskirti vaikus nuo tėvo,
pareigūnus migracijos tarnyboje? – pasiūlo Nolenas.
– Netinka, jie nusižudė po kelių metų ir yra sąraše, – sako Jonas.
– Ką gi jis nužudė pirmą? – paklausia Nolenas.
– Spėčiau, kad galbūt statybos vadovą žvyro karjere, patikrink... Jis
paėmė Jureką ir jo brolį, – sako Saga ir persibraukia sau burną
atžagaria ranka. – Manau, kad nuo jo viskas prasidėjo, jis juk galėjo
perspėti tėvą, kad prižiūrėtų vaikus, taip daroma, tuomet jie būtų
galėję pasilikti.
– Ar mes galime rasti jo vardą? – paklausia Natanas ir paspaudžia
kompiuterio mygtukus.
– Turi pavykti, – sako Saga.
Nolenas pradeda ieškoti informacijos senose bylose.
– Aš žinau, kad kažkur turėjau užrašus, – sako Jonas ir ištraukia
krūvą užrašų knygelių iš kartoninės dėžės.
– Janas Andersonas, – sako Nolenas ir pasižiūri į juos.
– Ar tokia jo pavardė? – sulaikiusi kvėpavimą klausia Saga.
– Taip, bet čia kažkokia klaida, – sako Nolenas. – Jis nebuvo
pirmoji auka...
– Kaip suprasti?
– Jis gyvas, – sako Nolenas ir toliau skaito. – Janas Andersonas ir
jo šeima vis dar gyvi, štai kodėl jis nebuvo įtrauktas į tyrimą.
– Ar Jurekas galėjo praleisti savo šeimos skundiką? – skeptiškai
paklausia Natanas.
– Janas Andersonas dabar jau pensininkas, jo dukra gyvena
Treleborge, – tęsia Nolenas. – Žmona mirė, bet brolis gyvas ir turi
didelę šeimą Lerume.
– Aš manau, kad Janas Andersonas miręs daugybę metų, – lėtai
taria Jonas.
– Apie ką tu kalbi? – paklausia Nolenas.
– Jurekas ne tik pasiskolino jo pavardę, bet ir tapatybę, – sako
Jonas. – Todėl ir atrodo, kad Andersonas tebėra gyvas.
– Nori pasakyti, kad Jurekas gauna pensiją, moka mokesčius...
 – Taip.
– Tokiu atveju, jis gyvena savo namuose Stigtorpe, – paskelbia
Nolenas ir pasuka kompiuterio ekraną į juos.
 73

Valerijai šalta kiaurą parą ir ji nebejaučia kojų. Tamsa ir tyla po

gyvenamojo kambario grindimis ją paveikė – ji prarado laiko
nuovoką. Pragulos ant nugaros visąlaik ją pažadina.
Taupydama vandenį ji laukia, kol troškulys taps nepakeliamas, ir
tik tada atsigeria. Tai prailgina jos galimybes būti surastai, bet kartu
ją susilpnina.
Ji galvoja, kad kas nors jau turėjo suprasti, kas nutiko jos
šiltnamiuose, pamatyti kraują ir kūną automobilyje. Jos sūnus
tikriausiai susisiekė su policija, ir visi jos dabar ieško.
Valerija guli ir klausosi žmonių, užsnūsta ir sapnuoja valtį, pilną
vandens, kai atsibunda nuo mergaitės balso. Jis pasigirsta visiškai
šalia.
– Tėti? Tėti?
Valerija atsigeria vandens, kad atgautų balsą.
– Tėti? Saga?
– Labas, – sako Valerija ir atsargiai atsikrenkščia. – Ar girdi mane?
Mergaitė nutyla.
– Mano vardas Valerija ir aš taip pat įkalinta... šalia tavęs.
– Man šalta, – skundžiasi mergaitė.
– Man taip pat, man irgi šalta, bet mes sugebėsime iš čia ištrūkti...
Kuo tu vardu?
 – Pelerina Bauer.
– Tu šaukei Sagą, ar pažįsti Sagą Bauer?
– Saga yra mano sesuo, – atsako mergaitė. – Ji atvyks manęs
išgelbėti, nes ji policininkė.
– Kas tave čia pagrobė, Pelerina, ar žinai?
– Ne.
– Ar matei jį?
– Jis senas, bet labai, labai greitas... Sabrina mane saugojo, kai jis
atėjo, aš pasislėpiau vonioje ir buvau tyli kaip pelė, bet jis vis tiek
mane rado.
– Kas nutiko?
– Aš nežinau, aš atsibudau ir tada buvo visiškai tamsu... Man
dvylika, bet aš vis tiek truputį bijau tamsos.
– Aš taip pat bijojau tamsos, kai man buvo dvylika, bet nereikia
bijoti, pagalvok, kad esu šalia visą laiką, gali kalbėti su manimi kiek
tik nori.
Valerija suvokė, kad vyras ir moteris, kurie duoda jai vandenį,
mano, kad ji pavojinga. Jurekas greičiausiai jiems primelavo ir juos
išgąsdino. Jie mano, kad yra saugūs, kol vykdo savo misiją, kol saugo
ją ir laiko karste. Bet Pelerina tik vaikas. Sunku suprasti, ką Jurekas
jiems galėjo pasakyti, kad priverstų šitaip elgtis su Pelerina.

***

Laikas bėga tamsoje po namu. Slenka ilgos valandos. Valerijai

pakilo temperatūra ir jai skauda galvą, o Pelerina šąla ir yra baisiai
ištroškusi.
Jos tegali kentėti ir laukti, kol bus išgelbėtos.
Iš pradžių Valerija papasakojo apie savo šiltnamį, kad Pelerina
nurimtų. Ji apibūdino įvairius augalus, vaismedžius ir vaiskrūmius.
Dabar ji sugalvojo istoriją apie mergaitę, vardu Deizė ir jos šuniuką.
Šuniukas įkrito į olą, o Deizė visur jo ieško. Pelerina šnekasi su
išgalvotu šuniuku ir bando nuraminti sakydama, kad mergaitė greitai
jį ras.
Valerija suprato, kad Pelerina buvo saugoma, kai Jurekas atėjo. Tai
reiškia, kad jos dingimas nebuvo nepastebėtas. Policija žino, kas
nutiko, ir mergaitės paieška intensyviai vykdoma.
Reikia paskubėti. Valerija suvokia, kad jos savijauta greitai
prastėja, o vaikas ilgai neišbus be vandens.
Ji pasakoja apie Deizę, mergaitė ieško įvairiose vietose ir visąlaik
randa tam tikrų pėdsakų: šuns žaisliuką, kaulą, antkaklį.
Valerija užmiega vidury pasakojimo, bet atsibunda nuo kažkieno
žingsnių kambaryje.
– Pasiruošk, atidarau, – rikteli moteris griežtu balsu.
– Aš pasiruošęs, – atsako vyras.
– Šauk, jei ji bandys išlipti.
Valerijos mintys sukasi galvoje, o jie atlaisvina virves aplink kitą
karstą. Jie taip pat bijo Pelerinos. Ką Jurekas iš tiesų pripasakojo?
– Atidaryk, – sako vyras.
Jie pabaksnoja per dangtį.
– Palaikyk, – surinka moteris.
– Aš stengiuosi, aš stengiuosi, – atsako dukra.
– Išleiskite mane, – proverksmiais prašo Pelerina.
– Trenk jai! – surinka motina. – Trenk jai į veidą!
Girdėti garsus trenksmas ir Pelerina pravirksta.
– Gulėk ramiai, – suriaumoja vyras.
– Ei, – sušunka Valerija. – Ką jūs darote?
 – Duok jai vandens butelį.
Pasigirsta nauji trenksmai ir Pelerina garsiai klykia.
– Ramiai, Ana Lena, – sako vyras.
– Po velnių, jinai sudegino jį, ji buvo...
– Aš nenoriu čia būti, – pravirksta Pelerina.
– Tiesiog gerk, – sušnypščia moteris.
– Nenoriu, aš nenoriu, – verkia Pelerina. – Aš noriu namo pas...
Pelerina sunkiai atsidūsta ir paskui kosti.
– Jai bėga kraujas, – sušnabžda duktė.
– Ar girdite mane? – sušunka Valerija. – Kodėl blogai elgiatės su
vaiku?
– Tylėk! – surinka moteris.
– Kodėl laikote čia mažą mergaitę? – neatlyžta Valerija. – Ji vardu
Pelerina ir...
– Neklausykite jos, – pertraukia moteris.
Valerija bando apgalvoti pasekmes prieš tęsdama, bet nėra laiko –
nusprendžia pabandyti.
– Pelerina su tuo nesusijusi, jos tėtis perdozavo ir ji trinasi pas
mane, kol jis grįš iš priklausomybių centro.
– Mes viską žinome, – atsako vyras.
– Gerai, nes aš neketinu savęs kaltinti, – greit sako Valerija. – Aš
narkomanė. Ir aš buvau suknistai nusiminusi, kai tai nutiko.
– Apie ką jinai kalba? – klausia dukra.
– Aš atsiprašau dėl to, ką padariau, aš prisiekiu...
– Nutilk, – surinka moteris.
Jie vėl uždaro Pelerinos karstą, ir Valerija girdi, kaip jie suveržia
virves.
– Vyras, kurį sutikote, vardu Jurekas... Jis tik nori, kad aš
sumokėčiau, nežinau, ką jis darys su manimi, bet tai tik mano klaida,
aš pasiėmiau dozę ir dėjau į kojas... Aš suprantu, kad norite mane
nuskriausti, bet jei leisite Pelerinai mirti, jūs ne ką geresni už mane.
– Jis perspėjo, kad jų neklausytume, – sušnabžda paauglė.
– Kai abstinentas paragauja, jis tampa nevaldomas, išnyksta ribos,
gali padaryti bet ką dėl pusės gramo... Aš jį sudeginau, kad gaučiau
pinigų, jo telefoną... Pelerina nieko apie tai nežino.
– Jis sakė, kad tai buvo ta išsigimėlė, išdeginusi raides ant Akselio
veido, – sako paauglė.
– Ne, tai padariau aš, ji net negali rašyti... Aš išdeginau raides, kad
galėčiau išsiimti pinigų iš bankomato.
– Nušauk ją, nušauk per dangtį, – pravirksta moteris.
– Nurimk, – sako vyras. – Mes negalime, juk žinai, ką turime
daryti.
– Duok man ginklą, aš ją tuoj pat nušausiu! – sako moteris.
– Pakaks, – suriaumoja vyras.
Moteris verkia ir nueina tolyn.
– Mums čia šalta, – sako Valerija. – Aš tikiu, kad Jurekas nenori,
kad numirčiau, nes negalės atsiimti skolos.
– Po perkūnais, ką mums daryti? – paklausia vyras.
Ji girdi, kad jie pradeda stumti grindjuostes, kad galėtų jomis
vaikščioti.
– Pelerina tik vaikas, jos tėvai turi priklausomybių, – sako Valerija
stipresniu balsu. – Aš nežinau, kodėl jūs taip kvailai elgiatės su ja...
Jei negalite jos išleisti, turite jai duoti šiltų drabužių ir maisto.
Ašaros pradeda riedėti, kai žingsniai per grindjuostes nutyla.
– Gerk vandenį, nors jie ir elgiasi kvailai tavo atžvilgiu, – sako ji
tamsoje.
 Pelerina neatsako.
– Ar jie tau trenkė pagaliu? Pelerina? Ar jie buvo kvaili? Ar mane
girdi? Juk supranti, kad aš pamelavau, kai pasakiau, kad sudeginau
berniuką. Jie manė, kad tu tai padarei, bet aš žinau, kad tai netiesa.
Negerai meluoti, niekada negalima meluoti, bet aš noriu, kad jie tave
išleistų. Kartais reikia sakyti keistus dalykus. Aš prisiekiu, kad
niekada nieko rimtai nesužeidžiau... O tu, ar nuskriaudei?
– Ne, – sušnabžda mergaitė.
– Bet jie taip mano, todėl mūsų ir neišleidžia.
 74

Po skubaus pasitarimo tyrimo grupė palieka būstinę Solnoje.

Du juodi furgonai ir baltas autobusas dideliu greičiu važiuoja
paskui juodą Volvo per Rinkebio ir Tenstos rajonus.
Nolenas išvažiavo namo, o Natanas Polokas sėdi baltame autobuse
su operatyvinių pajėgų vadu.
Jonas Lina važiuoja pats pirmas automobilių eilėje, šalia jo
užmerkusi akis sėdi Saga. Jie abu gavo oficialius nurodymus
nesirodyti ir neprisidėti prie operacijos.
– Saga, kaip tu iš tiesų jautiesi? – paklausia Jonas.
– Gerai, – trumpai atsako ji.
– Juk žinai, kad gali su manim pasikalbėti.
– Vienintelis dalykas, kurį žinau, kad aš privalau rasti savo seserį, –
tyliai atsako ji.
Sagai ir Jonui sunku patikėti, kad ras Jureką namuose, bet
galiausiai jie suprato, kad įmanoma nugalėti Jureką – tas saldus
pranašumo jausmas apėmė abu.
Jonas atskleidė labai svarbią Jureko sistemos dalį.
Iš pažiūros chaotiškas ir siaubingai komplikuotas metodas pasirodė
tik paprasta seka: žvaigždžių ryšiai žvaigždyne, kuris atrodė
giminingas Jurekui ir jo broliui dvyniui.
Tobula visomis prasmėmis.
 Žvaigždės, sudarančios dvynius viršutinėje žvaigždyno dalyje,
vadinamos Kastoru ir Poluksu. Pagal graikų mitologiją, Kastoras ir
Poluksas – neišskiriami dvyniai, dievo Dzeuso sūnūs. Tebuvo vienas
dalykas, skiriantis juos vieną nuo kito. Poluksas buvo nemirtingas, o
Kastoras – mirtingas. Kai Kastoras žuvo kare, Poluksas nuėjo pas
Dzeusą ir maldavo, kad leistų pasidalyti savo nemirtingumu su broliu
ir perimti dalį jo mirtingumo. Todėl dvyniai kas antrą dieną būdavo
Hado pomirtiniame pasaulyje.
Dulkėtos piktžolės palei šalikelę siūbuoja pavėjui ir pakelia tuščią
traškučių pakelį nuo žemės.
Automobilių eilė pervažiuoja per tiltą, pravažiuoja sporto aikštelę ir
išvažiuoja Kungsangeno keliu.
Ant Sagos kelių guli žemėlapis, kuriame raudonais apskritimais
pažymėti du namai.
Nors ir pralaimėjo šachmatų partiją prieš Jureką, jai pavyko atskirti
tiesą, kuri buvo pasakyta tarp melų. Ji suprato, kad pirmoji Jureko
žmogžudystė buvo labai paveiki. Jis pajuto atradęs būdą atkurti
teisingumą.
Sagai pavyko susieti pirmąją žmogžudystę su Andersono pavarde.
Jonas suvokė, kad Jurekas galimai naudojasi pirmosios aukos
tapatybe.
Natanas surado Jano Andersono dukterį Kariną, kuri dirbo
nekilnojamojo turto agente Treleborge. Kai su ja susisiekė, moteris
papasakojo, kad nekalbėjo su savo tėvu jau dvidešimt metų. Jis buvo
alkoholikas vienišius, bet kasmet jai atsiųsdavo atviruką Kalėdų
proga. Tai jis daro iki šiol, toks yra vienintelis įrodymas, kad jis
gyvas. Kažkada ji bandė jam paskambinti, bet tėvas neatsiliepė ir
niekada neatskambino. Ji rašė jam laiškus kviesdama į krikštynas ir
vėžių valgymo šventę, bet nesulaukė atsakymo, tad galiausiai
pasidavė.
Trys automobiliai pasuka į Brunos miestelį, o ketvirtas važiuoja
tolyn į karinę bazę prie Granhamaro pilies.
Į pensiją išėjęs statybos vadovas turi du mažus namus Stigtorpe, už
Kungsangeno. Pastatai yra nuošaliau vienas nuo kito, bet nėra vieniši.
Prieš daugelį metų Jurekas nužudė Andersoną ir pasisavino jo
tapatybę ir namus. Jis gauna pensiją ir moka mokesčius. Šią tapatybę
naudoja, kai jam reikia parodyti asmens dokumentą arba keliauti į
užsienį.
Sušalusi žemė leidžiasi prie vandens. Stačiausių iškyšulių uolos
nuogos, bet kitur auga tamsus ir tankus miškas.
Automobiliai sustoja miško takelyje šiauriau nuo Stigtorpo. Saga
lieka automobilyje, kol Jonas išlipa ir nueina pasikalbėti su greitojo
reagavimo būriu, kuris šturmuos namą.
Maždaug už dvidešimties metrų nuo miško yra slėnis, kuriame
įsikūrusi nedidelė bendruomenė, stovi vienuolika namų, suskirstytų į
keturias grupes.
Baltas automobilis sustoja žvyro aikštėje priešais tris pastatus,
priklausančius traktorių bendrovei.
Du namai, priklausantys Janui Andersonui, stovi kitoje tamsaus
miško pusėje.
Greitojo reagavimo būrys gali pasiekti Stigtorpą greičiau nei per
penkias minutes.
Operatyvininkai jau persigrupavo. Viena grupė laukia pripučiamos
valties kietu dugnu Gransvike, o kiti priartės prie namų pėsčiomis per
mišką.
Kai Jonas prieina prie būrio, operatyvininkai sėdi ant žemės su
sunkiomis apsauginėmis liemenėmis ir šnekučiuojasi. Šaltame ore iš
jų burnų kyla garas. Ant kelių jie laiko automatinius karabinus,
patogiausią Heckler& Kochs G36 serijos variantą.
Vienas iš jų guli ant nugaros ir mirksi lyg bandydamas miegoti,
kitas valgo džiovintus vaisius ir dalinasi jais su arčiausiai sėdinčiais.
Vyrai turi sugebėti greitai persiorientuoti, po ekstremalios situacijos
išmokti ilsėtis, kad adrenalinas vėl grįžtų į normą.
Grupės vadovas, vadinamas Toru dėl savo storos barzdos, yra
keistai švelnaus būdo. Jonas girdi, kaip jis dalina užduotis operacijos
dalyviams pritildytu balsu.
– Ar tik aš vienas sėdėjau ir žiūrėjau varžybas, kai suskambėjo
aliarmas? – klausia vienas iš jų.
– Visada tas pats, – šypsodamas atsako kitas. – Kai tik užsikuri
grilių arba išsitrauki alaus iš šaldytuvo.
– Man čia kaip šventė, – sako raudonplaukis operacijos dalyvis.
– Pritariu, ten kažkoks šūdžius, kuris sėdi ir šika namelyje, – sako
pirmasis.
– Nenuvertinkit situacijos, – perspėja Jonas.
– Tu galbūt nesupranti, bet mes treniruojamės daugybę metų, kaip
įeiti ir nukenksminti nusikaltėlį, laikantį įkaitus, – atsiliepia vyras
raudonais plaukais ir pasižiūri į Torą.
– Tikiuosi, kad taip ir bus, bet nemanau, – piktai atrėžia Jonas.
– Ateik, – pakviečia Toras.
Jie nueina ir atsistoja už juodo automobilio. Nuo greitkelio
atsklinda triukšmas.
– Ką tu čia darai? – švelniai paklausia Toras.
– Jurekas Valteris pavojingas, – paaiškina Jonas.
– Mus jau perspėjo.
 – Gerai, – sako Jonas.
Jis mato savo atvaizdą juodame automobilio lake – pilku kostiumu
vilkintis vyras prie ginkluoto policininko.
– Ar yra dar kas nors? – klausia Toras.
– Aš gerbiu jūsų grupę, mačiau, ką jūs sugebat... Bet Jurekas daug
pavojingesnis nei manote.
– Aš apie tai pasikalbėsiu su vyrais.
– Jeigu norite, aš esu pasiruošęs eiti kartu su jumis.
– Ačiū, bet mes susitvarkysime, – sako Toras ir patapšnoja Jonui
per pečius. – Aš manau, kad mes kalbame apie daugiausiai du
užpuolikus.
Jonas pasižiūri į vieną iš operacijos dalyvių, kuris priklaupęs ant
kelių glosto policijos šunį.
– Jurekas vyresnis, – lėtai aiškina Jonas. – Bet jis turi kovinės
patirties, kurios neturi nei vienas iš jūsų... Jis daug metų buvo
kareivis, nužudė tūkstančius... Jis nuo vaikystės kariavo, nieko kito
nesugeba.
– Gerai, – sušnabžda Toras.
– Jeigu jis bus name, dauguma jūsų mirs, – sako Jonas ir žiūri į jo
akis.
– Aš tikiuosi, kad ne, – atsako Toras nemirksėdamas, – bet mes jau
atsisveikinome su savo šeimomis.
– Žinau.
Visi greitojo būrio operatyvininkai nusifilmavo savo šeimoms, jei
kartais negrįžtų. Filmuota medžiaga saugoma USB atmintukuose ir
laikoma užklijuotuose vokuose būstinėje.
Toras atidaro automobilio bagažinę ir ištraukia dėžę greitųjų
granatų, paskui atsiliepia į skambutį iš parengties vadovų.
 Kitos komandos jau vietose.
Operatoriai atsikelia ir tyliai užsideda juodas veido kaukes ir
šalmus. Automatiniai karabinai be garso siūbuoja ant odinių diržų.
 75

Toras ir jo vyrai eina siauru keliu vandens link. Jie juda vorele
maždaug kas keturis metrus.
Kelias nuklotas spygliais ir kankorėžiais. Vanduo griovyje užšalo,
per parą temperatūra nukrito dešimčia laipsnių.
Toras negali liautis galvojęs apie aukštąjį komisarą, jo suomišką
akcentą ir rimtą veidą.
Dauguma žmonių, sutikę operatyviųjų pajėgų būrį, dažniausiai
žavisi, bet Jonas Lina pamatė jų silpnybes ir atrodė susirūpinęs dėl
saugumo.
Tai išprovokavo Torą. O jis nesileidžia būti provokuojamas.
Norėdamas pasirodyti drąsus ir suaugęs, jis vaikiškai leptelėjo, kad
jau atsisveikino su savo šeimomis. Jis puikiai žino, kad nei jis, nei
kas nors kitas iš jo grupės nėra pasiruošę žūti. Mintis apie mirtį jie
veja kuo toliau ir įtikinėja save, jog rizikuoja dėl saugesnio pasaulio.
Toras pagalvoja apie nufilmuotą atsisveikinimą. Jie gavo
pagalbinius šablonus, kad pasiruoštų filmavimui. Situacija buvo visai
nenatūrali ir jo balsas skambėjo atžagariai, kai atsisveikino su savo
motina ir žmona Liza.
Jis žino, kad žiūrėjo į kamerą, kai pasisuko į Lizą. Jis kalbėjo labai
lėtai, kelis kartus pakartojo, kad ją myli ir atsiprašė, jeigu nuvylė.
Kai kalbėjo savo dukrai, pasirodė ašaros. Bedugnė atsivėrė visai
netikėtai. Tinda dar per maža, kad suprastų. Vienintelis dalykas, kurį
galėjo padaryti, buvo prisistatymas, kas jis toks, kad mergaitė turėtų
ką prisiminti, kai bus didesnė.
Grupė pasiekia T formos sankryžą ir pasuka į dešinę, kur prasideda
lyguma. Už trijų šimtų metrų atsiveria miškas, o kiek toliau matosi
išsibarstę namai.
Žvyruotas paviršius ir pageltusi žolė pasibaigia ties drumzlinu
vandeniu.
Toras uždeda pirštą ant automatinio karabino gaiduko.
Ženklu parodo grupei pasiskirstyti į skirtingas puses – vienas
paskui kitą jie praeina pro surūdijusį benzino baką ir betonines plytas.
Viename iš traktorių bendrovės pastatų suloja šuo, bet policijos šuo
nereaguoja, net nepakrutina ausų, tik toliau bidzena netoli Toro.
Didelis garažo pastatas iš gofruotos skardos truputį spindi jiems
einant pro praviras duris. Toras apsisuka aplink su ginklu ir mato
savivarčio galinį kablį, pagamintą iš geltono metalo. Už kelių šimtų
metrų prie pat vandens pastatyta vila. Didelės bangos daužosi į šlapią
prieplauką.
Grupė toliau juda pirmyn. Žvyras girgžda po jų batais, įranga tyliai
skamba jiems judant.
Abu namai, kuriuos perėmė Jurekas Valteris, yra toliausiame slėnio
gale. Pirmasis pastatas beveik visiškai užstoja antrąjį. Kol kas Toras
mato tik stogą ir palydovines antenas.
Stiklai artimiausiame lange tamsūs ir atspindi debesuotą dangų.
Toro grupė nesislepia.
Nesvarbu, jei juos pastebės, nes visi pabėgimo keliai užkirsti.
Vietovė yra stati, beveik visur su nuogomis uolomis ir skardžiais.
Miškas palei paplūdimį yra vienintelis galimas pabėgimo kelias, bet
ten budi kita grupė.
Toro įsakymas yra šturmuoti namus, išgelbėti įkaitus ir
nukenksminti nusikaltėlius.
Jis eina pirmyn su iškeltu ginklu ir apžiūri artimiausią namą.
Tinkas nubyrėjo nuo namo sienos, pasirodė plytos. Vieninteliame
lange kabo purvina nėriniuota užuolaida.
Šuo pradeda nervingai uostyti ir pakelia nosį.
– Kas ne taip? – sušnabžda Toras ir lengvai pasitraukia į kiemo
pakraštį, kad galėtų matyti kitus namus.
Jis vėl pasižiūri į purvinas užuolaidas.
Ar už jų matė judėjimą?
Širdis pradeda plakti smarkiau.
Sustoja ir nukreipia ginklą į langą.
Ten nieko nėra.
Jis jau buvo benueinantis, kai pastebėjo šešėlį už užuolaidų, greitą
judesį mažame kambaryje.
Ženklais parodo grupei, kad jie turi galimą priešą priešakyje.
Toras lėtai eina pirmyn ir akies krašteliu mato, kaip vienas
operatyvininkas juda kairėn, o kitas pritupia ant kelio.
Lango skersiniai atsilupę. Šešėlis vėl matomas lange, paskui
pasirodo ir galva.
Jis buvo benuspaudžiantis gaiduką, bet paskui suvokė, kad
kambaryje stovi stirna.
Pro nėriniuotas užuolaidas mato, kad smailios žvėrelio ausys
nervingai virpa. Iškvėptas oras tarsi mažas debesėlis kyla iš juodos
nosies.
Jis ištiesia ranką į šoną, suspaudžia kumštį ir grupė iškart
praplatėja, prasiskiria ir iš abiejų pusių apeina namą.
 Staiga pasigirsta kanopų bildesys, žvėrelis apsisuka, žaibo greičiu
išsiveržia lauk ir pradingsta miške.
Toras apeina aplink namą ir pastebi, kad trūksta durų. Daugybė
lapų pro atviras duris prinešta į vidų, o ant grindų matyti augančios
piktžolės ir jauni krūmai.
Jis atsuka ginklą į kitą pastatą.
Raudonas namelis su stikline veranda stovi pusiau pasislėpęs tarp
medžių ir atrodo, kad jį tuoj praris miškas.
Namas senas, bet neatrodo sukiužęs.
Balti namo apvadai nusilupo, o drėgnas medis pradeda apaugti
samanomis.
Tamsiai mėlynos naktinės užuolaidos dengia visus langus.
Teritorija prie namo užlieta betonu ir apsaugota nuo vėjo iš vienos
pusės.
Apvalios formos kepsninėje, stovinčioje šalia durų, sušalo lietaus
vanduo, šalia mėtosi vėjo išvartytos plastikinės kėdės.
Visi žino, ko iš jų tikimasi.
Kai durys bus išlaužtos, Toras drauge su dviem vyrais įeis į vidų.
Jis prisispaudžia prie sienos palei duris.
Du jo vyrai apžiūri namą su automatiniais karabinais, kol jis dedasi
apsauginę kaukę ir montuoja švieselę prie ginklo.
Kai operacijos vadovas duoda paskutinius įsakymus apie pastato
šturmavimą, pro langus įmetamos ašarinių dujų granatos.
Detonatoriai sučirškia beveik vienu metu. Stiklo šukės pažyra ant
žemės. Neryškūs dūmai matyti tarp užuolaidų ir verandos stiklo.
Toro veidas jau suprakaitavo.
Vienas operatyvininkas dideliu pjūklu pjauna laukujas duris.
Šviesos ir triukšmo granatos sprogsta ir apakina.
 Durys patraukiamos ir Toras įeina į namą.
Šviesa nuo ginklo suformuoja neryškų tunelį, vedantį iš koridoriaus
į virtuvę. Du operatyvininkai seka paskui jį ir saugo užnugarį,
nukreipę ginklus į kambario kampus.
Jaučia, kaip ašarinės dujos degina nepridengtą veido dalį.
Vėl pasigirsta šuns lojimas.
Toras galvoja apie gražią policininkę, kuri laukia policijos
automobilyje. Jis negalėjo liautis žiūrėjęs į jos papus.
Priekinis stiklas atspindėjo medžių viršūnes, o už jų buvo matyti jos
liūdnas, svajingas veidas.
Ji buvo kaip aliejiniais dažais pieštas paveikslas, kuris priminė
mirtį ir gyvenimo laikinumą.
Patikrinęs virtuvę ir vonios kambarį, Toras priartėja prie uždarytų
miegamojo durų. Grindlentės sugirgžda nuo jo svorio. Ženklais jis
pasikviečia vieną operatyvininką ir jis iškart prieina pirmyn ir
atsistoja prie sienos.
Šviesa nuo šautuvo apšviečia rankeną ir žalvarinę spyną.
Toras kvėpuoja greičiau, jaučia, kad negauna pakankamai
deguonies.
Jis suskaičiuoja nuo vieno iki trijų, uždeda pirštą ant gaiduko, eina
pirmyn ir išspiria duris. Pilkas debesis užlieja jį ir kelias sekundes jis
nieko nemato.
 76

Kai Jonas ir Saga nusileidžia prie Jano Andersono namo, krata jau
pasibaigusi. Nacionalinės pajėgos toliau ieško po apylinkę su
šunimis.
Visi žinojo, kad tikimybė nustebinti Jureką ir jį nukenksminti
nebuvo didelė, bet jų pagrindinis tikslas yra išgelbėti Peleriną ir
Valeriją, todėl buvo priversti veiksmus pradėti nedelsdami.
Praeidamas pro šalį, Jonas pro nugriuvusias ir plačiai pravertas
duris pasižiūri į pirmąjį namą. Maišai su žolės sėklomis ir trąšomis
žemei guli ant grindų, grilio įrankiai kabo ant vinių ant sienų,
surūdijusi lesyklėlė siūbuoja ant lubų lempos.
Toras stovi prie didžiojo namo durų su apsaugine kauke nuo dujų.
Jis išraudęs, o krūtine ir per akis bėga prakaitas.
– Mes gyvi, visi, – sako jis užkimusiu balsu, pamatęs Joną.
– Džiaugiuosi.
– Mes čia palikome stebėjimo įrangą, ji duos signalą, jei kas nors
sugrįš.
– Jis čia nebegrįš, – atsako Jonas.
– Tu net nebuvai viduje. Ar esi tikras, kad tai jo namai? Mes
neradome jokių ginklų, nieko.
Jonas prieina ir paspiria kepsninę. Ledas suskyla, juodas vanduo
išsitaško ir nubėga žemyn. Kartu su drėgnais suodžiais ant žemės guli
ginklas vakuuminėje pakuotėje.
Mėlynos Toro akys žiūri į ginklą.
– Iš kur žinojai?
– Jurekas nekepa kepsnių, – sako Jonas, išsitraukia savo Colt
Combat ir jį užtaiso.
Tai gera vieta paslėpti papildomą ginklą, kuris būtų greitai
pasiekiamas artimos kovos metu. Jurekas išrideno kepsninę iš namo,
bet mentelės ir žnyplės liko kabėti.
Vėjas pučia nuo vandens ir niekas nenorėtų stovėti su kepsniais
priešais duris, kai turi vidinį kiemelį.
Iš dėklo Saga išsitraukia savo Glock ir paskui Joną įeina į namą.
Grindys tamsiame koridoriuje girgžda. Vienišas karinis švarkas
kabo ant kablio ir pora purvinų ilgaaulių stovi palikta ant grotelių.
Toliau jie eina į virtuvę. Užuolaidos nuplėštos, o ašarinių dujų
šoviniai drauge su išdaužtais stiklais mėtosi ant nusidėvėjusio
linoleumo.
Ant purvinos kaitlentės stovi keptuvė, su storu sluoksniu pilkšvų
riebalų. Švariai išvalyti kavos puodelis, lėkštė ir šakutė stovi ant stalo
stiklinėje verandoje.
Ant visų palangių guli negyvos musės ir vapsvos.
Jonas atidaro šaldytuvą ir randa sviestą ir šviežius kiaušinius. Iš
spintelės Saga ištraukia duonos maišelį, pakelia prie lango ir pasižiūri
į etiketę.
– Kepta vakar, – greit sako ji.
Jonas vėl išeina į koridorių. Stumtelėjęs ginklu jis atsargiai atidaro
vonios duris. Čia tuščia. Ant kriauklės krašto guli geltoni
vienkartiniai skutimosi peiliukai. Dryžuotoje stiklinėje netoli čiaupo
stovi dantų šepetukas.
 Saga įeina į miegamąjį.
Ant spintelės stovi išrikiuotos nuotraukos.
Jose matyti Jano Andersono šeima, jo dukra ir žmona.
Jonas įeina į kambarį paskui ją, laiko ginklą ir mato, kad ašarinių
dujų patronai mėtosi ant nepaklotos lovos.
– Jis gyveno čia visus tuos metus, bet nieko nepakeitė, nei
mažiausio šūdo, nei detalės, – stebisi Saga ir atidaro spintą. – Jis
miegojo šioje lovoje, ar ne? Jis pridėjo spintelę maisto ir pasikabino
savo rūbus spintoje šalia Jano Andersono.
Jie apieško kambarį, nors žino, kad tai niekur nenuves.
Spintelės stalčiuje yra Biblija, skaitymo akiniai ir aspirino dėžutė.
Jonas patikrina po stalčiumi ir perverčia Bibliją.
Dvi valandas jie ieško žemėlapių, adresų arba bent kažko, kas
galėtų nuvesti prie Valerijos ir Pelerinos.
Rusenantis jausmas, kad jie jau netoli Jureko, greitai gęsta.
Kai Jonas ir Saga išeina iš namo, greitojo reagavimo būrys jau
dingęs. Visi daiktai ir įrankiai, buvę mažame name, dabar išrikiuoti
aikštelėje lauke. Natanas pasikėlė plastikinę kėdę ir sėdi tarp maišų
bei kibirų, gūždamasis nuo šalto vėjo.
Pasak jo, operatyvinė grupė perėjo namus ir apklausė visus
kaimynus, kuriuos rado namuose. Atrodo, kad Jurekas laikėsi
nuošaliai, kaimynai matė jį tik iš tolo vos kelis kartus per metus.
Saga lėtai apžiūri visas žolei pjauti skirtas žirkles, skardines su
dažais ir kartonines dėžes su sena skaitmenine įranga.
– Jeigu galima už kažko užsikabinti, kas nuvestų mus toliau, tai
turėtų būti čia, – sako Saga. – Čia yra jo vieta, namas, visiškai aišku,
kad mes radome jo buveinę.
– Ir dabar aišku, kodėl šioje apskrityje nėra jokių palaidojimų, kaip
jų ir nėra aplink žvyro karjerą, – sako Jonas.
– Namų teritorija ir kapavietės atskirtos, – pritaria Natanas.
– Taip, – atsidūsta Saga.
– Mes pabandysime atsekti Jano Andersono banko sąskaitą ir
susieti su atsiskaitymais, kad nustatytume vietas, – sako Natanas.
– Tai nieko neduos, – sako Jonas ir nukreipia žvilgsnį į tankų mišką
už jų.
– Bet juk kažkur yra Valerija ir Pelerina, turime jas surasti, – sako
Saga.
– Mes žinome, kad jis naudojo žvaigždynus tam, kad palaikytų
tvarką kapavietėje Lil Janskogeno miške, – garsiai svarsto Natanas, –
tai reiškia, kad jis naudoja tam tikrą sistemą, privalome ją atkoduoti.
– Mes pažįstame jį, mes artėjame, – tęsia Jonas, – jis pasisavino
statybos vadovo tapatybę, pasivadino Andersonu...
– Nes viskas nuo jo prasidėjo, – sako Saga.
– Po paraliais, kur kiti kapai? – klausia Natanas.
Saga ištraukia žemėlapį ir jį išlanksto. Didelis popieriaus lapas
šlama šaltame vėjyje. Jie žiūri pro namo duris, kelią į mišką, mažą
namų bendruomenę.
Jonas pasižiūri į raudonus apskritimus aplink du namus, vieną
siaurą apskritimą aplink fiordą, tiltą ir kelią iš Jakobsbergo į Rotebro.
– Jis vėl tai padarė, – sako jis pritilusiu balsu.
– Ką? – paklausia Saga.
– Dvynių žvaigždynas, tik šį kartą jis daug didesnis, – atsako Jonas,
rodydamas į raudoną apskritimą žemėlapyje. – Mes esame čia, čia
buvo Jureko namai, visus tuos metus jis sugrįždavo, ši vieta yra
Poluksas, vieno iš dvynių galva...
– Lėčiau, – paprašo Natanas.
 – Žiūrėk, – aiškina Jonas ir apibrėžia barakus žvyro karjere Rotebro
vietovėje, – čia yra Kastoras, antro dvynio galva. Čia gyveno Jureko
brolis. Tai vėl tas pats, jis naudoja tą patį žvaigždyną visą laiką, tą
patį paveikslą.
– Kaip gudru, – sako Natanas.
Laisva rankas Jonas nupiešia žvaigždes, kurios sudaro žvaigždyną,
ir nupiešia linijas, kad būtų matomi du dvyniai berniukai, palinkę
vienas prie kito, susikabinę už rankų.
– Šita žvaigždė, žvyro karjeras, tai Igorio galva, – aiškina Jonas, –
o pagal mastelį čia yra jo kairė ranka – Lil Janskogeno miške
Stokholme.
– Nes jis saugojo kapus, – sušnabžda Saga.
– Čia koordinatės, kurių mes ieškome, – sako Jonas ir parodo į
žemėlapį. – Mes turime šešiolika konkrečių vietų ir tris iš jų jau
patikrinome. Aš pažadu, kad Pelerina ir Valerija kažkurioje iš
likusiųjų.
 77

Emilija dėvi juodą kimono, raudonus plaukus susisukusi į laisvą

kuodą. Ji ką tik išėjo iš dušo, oda po plona medžiaga dar karšta.
Rankoje laiko knygą su užrašu Matematika 3, kurią rado ant
virtuvės stalo.
Jos posūnis Dorianas, kuris mokosi paskutinėje gimnazijos klasėje,
sėdi savo kambaryje ir su klasės draugu daro namų darbus. Pavogtas
viešbučio ženklas su užrašu Do Not Disturb kabo ant jo
kambario durų rankenos.
Emilija atidaro duris ir įeina į siaurą prieškambarį su bokso
pirštinių pora, kabančia ant sienos. Ji užlipa ant striukių, numestų ant
grindų, ir pasuka už kampo į kambarį.
Vos girdimas virpėjimas ir ritmingi atodūsiai.
Dorianas ir jo draugas sėdi ant grindų atsukę nugarą į duris, jie
nepastebėjo, kad ji įėjo į kambarį.
Pamačiusi, kad per nešiojamą kompiuterį jie žiūri pornografiją,
Emilija sustoja. Kompiuterio ekrane matyti šviesiaplaukė moteris,
kuri vienu metu santykiauja su dviem vyrais.
Emilija nieko negali padaryti, tik žiūri į įsiaudrinusius berniukus. Ji
ramiai stovi ir iš nugaros stebi jų persikreipusius veidus. Akys plačiai
išsiplėtusios, o kelnės ties tarpkoju įsitempusios.
Vienas vyras dulkina moterį už nugaros, o kitas – per burną.
 Emilija žiūri į jaunuolius priešais ekraną, lėtai traukiasi atgal, bet
netyčia koja užkliūva už riedlentės.
Dorianas greitai užverčia kompiuterio ekraną.
Ji vėl pažvelgia į juos, apsimesdama, kad nieko nenutiko, pasako,
kad jie virtuvėje pamiršo matematikos vadovėlį, ir prieina arčiau.
Abu susigėdę nusisuka nuo ekrano ir slepia savo tarpkojus. Paskui
padėkoja už vadovėlį ir sako, kad toliau tęs mokslus.
– Dorianai? Ką darai? – nusišypso ji.
– Nieko, – greitai atsako jis.
– Aš matau, kad tu kažką slepi.
– Ne.
– Patrauk rankas, – ištaria ji kiek griežčiau.
Doriano skruostai parausta, bet jis padaro ko prašomas. Džinsai yra
tokie išsitempę, kad jo erekcija prisispaudė prie kelnių užtrauktuko
apsiuvo ir apnuogino patį užtrauktuką. Emilija atsitupia su juokinga
susirūpinusia mina, o paskui jos veidas surimtėja.
– Kas čia? – paklausia ji ir sunkiai nuryja seiles.
Ji atsargiai uždeda ranką ant jo tarpkojo ir bando sulaikyti
greitėjantį kvėpavimą, kai paliečia varpos galiuką. Šviesiaplaukis
draugas spokso į juos nesuprasdamas, kas vyksta.
– Ar galiu pažiūrėti? – sušnabžda ji ir dviem pirštais perbraukia per
įsitempusių džinsų medžiagą.
Dorianas pasižiūri žemyn, atsega viršutinę sagą ir pradeda traukti
užtrauktuką žemyn, kai kadras sustoja.
Režisierius sustabdo filmavimą ir uždaro kompiuterio programą. Jis
stengiasi paruošti pradinę versiją, nes šiandien turėtų ateiti
prodiuseris ir peržiūrėti, kiek nufilmuota.
Emilija grįžta iš ložės į studiją ir užsivelka storą frotinį chalatą.
Tušas paliko daug juodų žymių ant voko.
Ji mato, kad režisierius padeda skaitymo akinius šalia kompiuterio
ir kažką pasako Ralfui, besirūpinančiam kameromis.
Jie atsilieka nuo grafiko, bet Ralfas neatrodo susierzinęs. Emilija jį
sutiko daugybę kartų. Jam per šešiasdešimt, jis jau daugiau nei
dvidešimt metų vedęs tą pačią moterį. Jo veidas švelnus ir įdegęs.
Palaidinė su užrašu The Smiths išsitempusi ant pilvo, jis nešioja
išbukusius džinsus su rudu diržu, kelių apsaugas ir juodus kroksus.
Emilijai anksčiau neteko dirbti su režisieriumi. Jis nervinasi ir
atrodo, kad yra filmavęs tik reklamas. Juoda barzda tanki, o galva
nuskusta plikai. Jis mūvi baltas Adidas kelnes ir vilki mėlyną
palaidinę su tamsiomis prakaito dėmėmis po pažastimis.
Swedeep Pictures yra nauja kompanija, vis dar ieškanti savo
vietos.
Tai nėra tikra studija, o senos pramoninės patalpos su betoninėmis
grindimis. Galbūt anksčiau tai buvo kokio nors didmenininko
sandėlis. Prie laukujų durų kabėjo purvinas reklaminis paveikslas su
rūkančiu kaubojumi.
Tai nėra ideali vieta filmavimui, bet išnuomotos kameros išlaiko
gerą kokybę, filmavimo dekoracijos taip pat atrodo gerai. Jos
greičiausiai paimtos iš kokios tikros televizijos laidos, paskolintos
arba pavogtos iš sandėlio.
Sekso scenų įrašai trunka apie trisdešimt–šešiasdešimt sekundžių, o
paskui dešimt minučių ilsimasi.
Kitaip niekada nepavyktų.
Emilija į burną įsidėjo nikotininės gumos gabaliuką ir atsigėrė
mineralinio vandens.
Ilga čiulpimo scena jau nufilmuota.
 Pagal scenarijų, ji iš pradžių čiulpia posūniui, o paskui jo draugui,
kol posūnis laižo jos tarpkojį.
Dabar turėtų būti vaginalinė sueitis, paskui analinė, po to oralinis
seksas ir galiausiai dviguba sueitis su ejakuliacija ant veido.
Pagal scenarijų, ji vaitoja per sueitį.
Režisierius ir Ralfas visą rytą tarėsi, kai ji atvyko vienuoliktą
valandą, jie kartu peržiūrėjo šiandienos scenas. Nėra jokių aukštų
reikalavimų aktoriams, bet vis dėlto jos veiksmai surežisuoti.
„Žiūrėk į duris, žiūrėk į jį, ištiesk riešus.“
„Nusišypsok pasakydama, kad jo tėtis darbe.“
Visai kaip pasakose, kur pamotė visada stumia į pavojų.
Jie dažniausiai filmuoja su trimis kameromis, išskyrus tada, kai
daromi labai artimi kadrai. Tuomet Ralfas naudoja vieną kamerą ir
stabilizatorių.
Naujasis vaikinas prisistatė Dorianu. Jam tik dvidešimt metų, jo
plaukai trumpi ir tamsūs, šviesiai žalios akys ir tatuiruotos rankos.
Ji patikrino jo sveikatą, pirmadienį tas pats daktaras, pas kurį
lankosi pati, išdavė pažymą.
Dorianas pakeitė vaikiną, kuris buvo atleistas pačią pirmąją dieną.
Prodiuseris supyko ir tampė jį už plaukų, nes užklupo besirausiantį
sandėlyje netoli persirengimo kambarių. Prodiuseris buvo pirmą
įrašinėjimo dieną ir informavo, kad leidimą filmuoti gavo iš draugo ir
paaiškino, kad reikia gerbti asmeninius daiktus. Draugas paliko keletą
daiktų patalpoje netoli moterų persirengimo kambario. Durys be
spynos, todėl niekam negalima ten įeiti, reikia tuo pasitikėti.
Emilija pagalvojo, kad draugas greičiausiai net nežino, kad
paskolino savo patalpas.
Prodiuseris priėjo prie kiekvieno iš jų ir žiūrėdamas į akis pranešė,
kad griežtai uždrausta įeiti į sandėlį.
Emilija teikia pirmenybę profesionalams, tiems, kurie dirba savo
darbą. Sunkiausia dirbti su naujokais, nes jie kartais įsivaizduoja, kad
viskas sukasi aplink seksą, ir siekia ją sujaudinti.
Jai teko dirbti su vaikinais, kurie tikėjo, kad per filmavimą ji gali
pasiekti orgazmą. Tikimybė nėra ypač didelė.
Iš pradžių kelis kartus ji buvo netoli to, kai jos buvusysis vaidino
jos partnerį. Tai jis pasiūlė jai pradėti veiklą šiame versle. Prieš jiems
susitinkant, ji buvo labai susikausčiusi ir bandė nusižudyti
persipjaudama venas.
Aišku, kad ji žino, kas vyksta, aišku, kad jos nervai stimuliuojami
vaginalinės sueities metu, bet nėra jokio susijaudinimo, jai neužkaista
kraujas ir ji nesudrėksta.
Viskas daroma dėl pinigų.
Skirtingai nei vaikinams, jai visada sumokama. Ji niekada
nesuprato, kodėl tuo užsiima vaikinai. Nusifilmuoti pornofilme nėra
joks ypatingas pliusas.
Asmeniškai ji vengia žiūrėti pornofilmus, ji jaučiasi nutolusi nuo
jų. Atsimena pirmą kartą, kai stovėjo montažinėje ir matė, kaip
didelis ir blizgus penis dingsta joje.
Visąlaik tas pats.
Emilija labai daug galvoja apie straipsnį, kurį neseniai skaitė, apie
dvi moteris režisieres, kurios kūrė feministinius pornofilmus. Ji
susidomėjo ir galvojo su jomis susisiekti, bet neišdrįso, nes išsigando,
kad ją suniekins.
Emilija pasikabina chalatą ir vėl atsigula ant lovos. Plakatas su
futbolininku nukrito nuo sienos, bet tai nesvarbu, nes dabar jie
filmuos artimus kadrus.
 Ji pasiima plastikinę tūbelę ir į savo makštį įsileidžia slydimą
gerinančio skysčio. Prieina grimuotojai, nuvalo skysčio likučius ir ją
papudruoja.
Dorianas stovi prie lovos ir masturbuojasi, kad atgautų erekciją, jo
veidas rimtas, o nugara kiek palinkusi.
Ji truputį dreba, kol lempų šviesa ją sušildo.
Laukdama, kol Dorianas pasiruoš, ji leidžia žvilgsniui keliauti per
užkulisius, lempas, atspindinčius ekranus, dėžes. Žvelgia į langų eilę
ant lubų ir mato sidabrinius kalėdinės eglės blizgučius, svyruojančius
nuo grotelių ant sienos.
Režisierius ir Ralfas ramiai laukia. Nėra ką sakyti, visi žino, ką
daryti.
Dorianas masturbuodamasis suprakaituoja ir grimuotojai prieina
arčiau, nuvalo jo skruostus ir krūtinę, užtepa naują pudros sluoksnį.
„Jokio susijaudinimo, – galvoja Emilija. – Liūdna dėl vyrų. Jie
nebegali pasirūpinti savimi, ryja saujomis viagrą ir masturbuojasi.“
Ejakuliaciją lengva suvaidinti, bet su erekcija reikia susitvarkyti.
Emilija yra atsargi ir neprisiima atsakomybės už vaikinų
problemas, ji stengiasi nesikišti ir kaip įmanydama geriau slepia savo
nepasitenkinimą ir nekantrumą, kai jie per ilgai užtrunka.
Dorianas švelnus ir nori pasirodyti. Šiandien jam buvo sunku, jo
rankos buvo šaltos, jis drebėjo ir kažką murmėjo po nosimi.
– Eikš, – švelniai ragina ji.
– Nepavyksta, – sako jis ir maldaujamai žiūri į ją.
– Idiotas, – sumurma direktorius.
Ralfas atsidūsta ir pasitvarko vieno kelio apsaugą.
– Eikš, viskas gerai, – sako ji. – Apsimeskime, kad čia tik aš ir tu...
Dorianas apeina aplink lovą ir atsigula ant jos, ji padeda jam įeiti ir
laiko pusiau suglebusį penį.
– Tu iš tiesų turi labai gražų pimpalą, – sušnabžda ji.
– Neįmanoma, – atsidūsta Ralfas ir pradeda atjungti kamerą nuo
stabilizatoriaus.
Dorianas sunkiai guli ant jos, neskusta barzda remiasi į jos skruostą
ir švelniai judina klubus.
– Dabar tik aš ir tu, – šnabžda Emilija.
Ji pajunta greitėjančius širdies dūžius ir apsikabina jį, nors tai
prieštarauja jos taisyklėms. Įprastai ji maksimaliai atsipalaiduoja, kad
nepavargtų ir išvengtų traumų.
– Nesustok.
Emilija dejuoja jam į ausį ir pajunta, kad penis padidėjo ir pasidarė
stangrus.
– Labai gerai, – meluoja ji ir sugauna Ralfo žvilgsnį.
– Gerai, kamera rieda, – sako režisierius.
– Atsigulk ant šono, – sako Ralfas ir atsistoja ant vieno kelio su
kamera priešais lovą.
– Tęsk, tęsk, aš tuoj baigsiu, – šnabžda ji.
– Ant šono, – pakartoja režisierius.
Dorianas verksmingai suvaitoja, o ji pajunta jį išsiliejant – trys
didelės čiurkšlės. Emilija pajunta prakaituotą jo nugarą po savo
rankomis. Jo kūnas atsipalaiduoja, tampa sunkus ir jis nurieda ant
šono ir atsiprašydamas šnabžda.
– Kažkokia nesąmonė, – burbteli pavargęs režisierius.
Emilija atsigula ant nugaros ir negali nustoti juoktis, bet nutyla
pastebėjusi, kad stambaus stoto prodiuseris pasirodė studijoje.
Jis stovi prie pat durų su juodu lietpalčiu ir plonu sniego sluoksniu
ant stiprių pečių.
 Jos kūnas visiškai atšąla, kai ji prisimena, ką jis padarė vakar.
Nežiūrėdama į prodiuserio pusę, ji nulipa nuo lovos ir nuo kablio
nusikabina chalatą. Doriano sperma nubėga jos vidine šlaunies puse.
Emilija nežino, kodėl žodžiai apie uždraustą sandėlį turėjo jai
priešingą efektą. Galbūt todėl, kad jai nepatinka, kai su ja elgiasi lyg
su vaiku.
Kai Ralfui prireikė ilgesnės pertraukos, kad padarytų atsarginę
kopiją, ji išėjo į koridorių, praėjo pro savo persirengimo kambarį ir
sustojo prie metalinių durų.
Tėra viena skylė, kur galėtų kabėti spyna. Ji pagalvoja, kad galėtų
pasilenkti ir pažiūrėti, kas viduje, bet patraukia rankeną ir pastumia
duris.
Ją labai nustebino tai, kas nutiko pirmajam partneriui.
Sandėlis buvo tamsus, bet palei kairę sieną ji kažką pajuto. Šviežiai
pjauto medžio dulkių kvapas kabojo ore.
Įsijungė telefono žibintuvėlį ir šviesiai balta šviesa judėjo palei
tuščias betonines sienas.
Toliau ant kažko panašaus į dėžes ar baldą buvo užmestas tamsiai
mėlynas brezentas.
Emilija girdėjo, kad režisierius kalba su abiem vaikinais jų
persirengimo kambariuose, sekundę sudvejojo, o paskui įsmuko į
sandėlį.
Ji priėjo prie brezento ir viena ranka bandė jį pakelti, bet jis buvo
per sunkus.
Emilija padėjo telefoną ant grindų. Šalta šviesa švietė tiesiai į
lubas.
Abiem rankomis Emilijai pavyko pakelti brezento kraštelį ir
pažiūrėti pro jį.
 Ji greitai pakėlė telefoną ir pašvietė.
Nedažytos faneros karstas gulėjo ant dviejų skersiniais sujungtų
kryžmių. Ant grindų gulėjo diskinis pjūklas, pilkos kartoninės dėžės,
vinys ir kampainiai, skląsčiai ir šiukščios faneros plokštės.
Ji pasilenkė ir apšvietė tolimesnį kampą po brezentu. Šalia eilės
didelių, mėlynų plastikinių statinių gulėjo pabaigtas vaikiškas karstas.
 78

Lauke šešiolika laipsnių šalčio. Šiluma patalpoje užkaitina Jono

skruostus, kol jis skuba koridoriais. Pistoletas atsimuša į šonkaulius
po švarku. Informacinis lapelis apie šių metų kalėdinį vakarėlį
atplyšta nuo lentos ir nukrenta Jonui po kojomis.
Karlosas stovi prie akvariumo ir Jonui pradarius duris kaip tik
maitina savo stambias auksines žuveles.
– Ne, jums reikia pasidalinti, – sako Karlosas ir pabarbena į
akvariumo stiklą.
Jonas jam paskambino ir papasakojo, kad perprato Jureko kodą ir
turi galimybę išgelbėti Peleriną ir Valeriją.
Jis paprašė greitų ir koordinuotų Stokholmo snaiperių, greitojo
reagavimo būrio ir specialiųjų operacijų grupės pagalbos, kad
patikrintų keturiolikos likusių žvaigždžių adresus.
Karlosas išklausė ir pasakė, kad informaciją suprato. Kadangi tai
būtų didžiausia operacija Švedijos policijos istorijoje, jis priverstas
kreiptis į policijos vadovybę ir gauti Teisingumo ministerijos leidimą.
– Ar jau kalbėjai su jais? – paklausia Jonas.
Karlosas nusuka žvilgsnį nuo žuvų, atsisėda ant kėdės ir atsidūsta.
– Aš paaiškinau, kad jūs radote keturiolika adresų, kur galėtų būti
Jurekas Valteris... Nieko neužsiminiau apie žvaigždėlapius, nemanau,
kad tai būtų naudinga.
 – Greičiausiai ne.
– Tu turėtum žinoti, kad aš bandžiau, – tęsia Karlosas. – Aš
paminėjau visus pavojus ir taip toliau, bet teisingumo ministras labai
aiškiai viską pasakė, kad nepritars paramos didinimui... Palauk, Jonai,
suprantu, ką turi omenyje... Pažvelk iš jo pozicijų, kalbama apie
žmonių pagrobimą, ne apie terorizmą.
– Bet mes...
– Nėra jokios grėsmės, visuomenei negresia joks pavojus, –
pertraukia Karlosas.
– Paskambink ir pasakyk, kad galime sumažinti komandą iki
aštuonių žmonių.
Karlosas papurto galvą.
– Išvis nebus jokio pastiprinimo, kol mes neturėsime įrodymų, kur
yra Jurekas arba jo aukos.
Jonas žvelgia pro langą už Karloso į tamsias medžių viršūnes ir
sušalusias kalvas su žolės kupstais.
– Negerai, – pritilusiu balsu sako Jonas.
– Tu jau du kartus šią savaitę kvietei pastiprinimą, – sako Karlosas,
– bet nėra jokių rezultatų.
– Žinau.
– Turėtum tai suprasti.
– Ne, – atsako Jonas ir žiūri jam į akis.
Karlosas nuleidžia akis, viena ranka perbraukia per stalo paviršių ir
vėl pasižiūri į jį.
– Aš galiu grąžinti tave į tarnybą, jei nori, – sako jis.
– Gerai, – sako Jonas ir išeina iš viršininko kabineto.
Liftu jis kyla į dešimtą aukštą, greitai praeina koridorių ir atidaro
duris į tyrimų kambarį.
 Natanas ir Saga, pasitelkę ekspertus, atkūrė tikslų žemėlapį,
išdėstydami žvaigždyną po namu Stigtorpe ir darbuotojų namais
žvyro karjere. Tarp Dvynių galvų Lil Janskogeno miške buvo tik 200
metrų, dabar yra 8 000 metrų tarp galvų ir daugiau nei 86 000 metrų
nuo galvos iki kojų.
– Dvynių žvaigždynas yra kaip keturi Manhatanai, – konstatuoja
Natanas.
Jie pakabino žemėlapį ant sienos šalia žvyro karjero, Bebro ir
įvairių nusikaltimo vietų nuotraukų.
Jureko brolis Igoris simbolizuoja Kastorą, kuris padėjęs ranką ant
Lil Janskogeno miško – tai mažesnis variantas. Didesnis variantas,
kai pilvas yra ties Ekeriu, o kojos apačioje ties Tumba ir Sioderteljė.
Nuo kablio Saga nusikabina striukę ir iš rankovės išsitraukia
kepurę.
– Atspausdinkit tikslų adresą ir koordinates, – sako Jonas.
– Su visomis komandomis mes susitiksime kaip įmanoma greičiau,
– sako Natanas ir atsistoja nuo didelio stalo. – Man reiks bent trijų
lydinčių autobusų.
– Palauk, aš užmiršau pasakyti, kad mes tvarkysimės patys, – sako
Jonas.
– Aišku, – atsidūsta Saga.
– Taigi viskas pasibaigė dar neprasidėjus, – burbteli Natanas ir
sudrimba ant kėdės.
– Niekas nepasibaigė, mes tęsiame, – sako Jonas. – Vienintelis
skirtumas, kad apieškosime vietas vieną po kitos, tik mes.
– Keturiolika žvaigždžių, – atsidūsta Natanas.
Saga padeda striukę ir kepurę ant stalo, ištraukia sąrašą iš
spausdintuvo ir paduoda Jonui.
 – Jūs galvojate, kad... kad Poluksas žvaigždyne simbolizuoja
Jureką, nes galvos žvaigždė yra virš jo namo.
– O kas dvynys...
– Kastoras, – įsiterpia Jonas.
– Jo galva atspindi Igorio namus žvyro karjere, – pabaigia ji.
– Įdomu tai, kad Kastoro ranka didžiajame žvaigždyne yra virš
kapų, kuriuos Igoris iš tiesų prižiūrėjo, – sako Jonas.
– Taip.
– Todėl manau, kad simbolika yra logiškai pagrįsta, tos žvaigždės
yra ne tik koordinatės Jurekui.
– Sutinku, – sako Saga.
– Kadangi reikia rinktis greitai... Aš remiuosi ta pačia logika, kad
Jurekas perėmė žvaigždes, kurios priklauso Kastorui, nes Igoris
negyvas.
– Tuomet mums liko aštuonios vietos, – sako Natanas.
– Dar kartą pažvelk į Poluksą, – sako Jonas. – Kur yra Valerija ir
Pelerina?
– Aš pradėčiau nuo rankų, – sako Saga.
– Viena ranka yra virš pastato Jerfelos pramoniniam rajone, o kita –
virš vasarnamio į pietus nuo Bro, – rodo Natanas.
– Jonai? – paklausia Saga.
– Važiuokime į pramoninį rajoną, – sako jis. – Ten broliai laikosi
už rankų, lyg miręs brolis perduotų atsakomybę saugoti kapus
Jurekui.
Saga ir Natanas nieko nesako. Jie kone bėgte išlekia iš kabineto ir
koridoriuje užsivelka striukes.

***
 Saga ir Jonas važiuoju vienu automobiliu, o Natanas – kitu.
Autostrada abu automobiliai važiuoja 160 kilometrų per valandą
greičiu, bet kai pravažiuoja Viksjledeną, perpus sumažina greitį.
Dabar jie seka navigaciją ir važiuoja Jerfelos keliu palei
priemiestinio transporto bėgius, įvažiuoja į pramoninį rajoną.
Vėjo supūstos šiukšlės mėtosi tarp piktžolių palei aukštas tvoras.
Jie pravažiuoja skardinius angarus, stovėjimo aikšteles su
konteineriais, palečių krūvas ir išregistruotus vagonus.
Prie automobilių serviso ženklo jie lėtai pasuka į dešinę. Lėtai rieda
tarp negyvenamų namų su furgonais, pro senas priekabas ir vėliavų
stiebus su purvinomis korporacijų vėliavomis.
Sustoja tuščioje aikštelėje prie JC automobilių serviso. Reklaminis
plakatas guli nupūstas vėjo.
Visi trys išlipa iš automobilio.
Lauke labai šalta, nuo Rusijos artinasi sniego audra, meteorologijos
tarnyba išsiuntė antro laipsnio įspėjimus.
Jie užsideda apsaugines liemenes ir pasitikrina ginklus. Natanas
išsikelia Beneli M4 Super 90 iš savo bagažinės. Tai pusiau
automatinis šratinis šautuvas, naudojamas greito reagavimo pajėgų
visame pasaulyje. Jonas išsitraukia krepšį su laidų karpymo
žirklėmis, laužtuvu, užtaisomu pistoletu ir diskiniu pjūklu.
Saga pasitikrina savo Glock ir jį užtaiso.
Natanas aplink ginklą apsuka vėjo neperpučiamą striukę.
Jie pradeda eiti.
Industrinis pastatas priklauso eksporto kompanijai, registruotai
Lenkijoje, kurios vadovas neaiškus. Pastatas yra būtent toje vietoje,
kur susijungia abiejų dvynių rankos žvaigždyne, pritaikius jį ant
žemėlapio.
 Aplink nematyti jokių žmonių. Nuo šalčio ir sunkių krovininių
automobilių asfaltas išsikraipęs. Apšiuręs pastatas apjuostas aukšta
tvora ir trimis juostomis vielos. Vienoje sienoje nutįsusi eilė mažų
langų. Prie vienų plačiai praveriamų durų yra rampa krovininiams
automobiliams ir dideli sustumiami vartai.
Varnos lesinėja palei šiukšlių konteinerius už posūkio.
Įėjimas į pastatą yra užblokuotas tinklinių vartų su apsaugos
kompanijos lipduku.
Jonas ant žemės padeda krepšį, išsitraukia žirkles ir nukerpa spyną.
Ji nukrenta ant žemės, Jonas paspiria dalis į griovį, atidaro vartus ir
įeina į teritoriją.
Priemiestinis traukinys pravažiuoja už pastatų ir priverčia krūmus
palei tvorą linguoti.
Prie sienos šalia laukujų durų kabo susiglamžęs plakatas,
reklamuojantis Camel cigaretes. Rūdys nuo varžtų nubėgo per
rūkančio kaubojaus veidą.
Jie sustoja ir įsiklauso, bet neišgirsta jokio garso iš pastato vidaus.
Visrakčiu Saga greitai atrakina duris.
Natanas nutraukia striukę nuo ginklo.
Jonas padeda medžiaginį maišą su laidų karpymo žirklėmis ant
žemės, išsitraukia pistoletą, pasižiūri kolegoms į akis, atidaro duris ir
įeina vidun.
Iš lauko sklindanti šviesa apšviečia ankštą koridorių ir Jonas jį
apžiūri. Čia nieko nėra, tik tuščios lentynos ir elektros skydinės su
keraminiais saugikliais. Pagrindinė svirtis išjungta.
Saga ir Natanas eina šalia Jono, kai jis priartėja prie kitų durų.
Jonas už nugaros girdi Natano kvėpavimą.
Jonas laiko pistoletą akių lygyje ir yra pasiruošęs apžiūrėti dešinę
kambario pusę, kol Saga peržiūrės kairę, o Natanas eis tiesiai.
Atsargiai spausdamas gaiduką, Jonas išspiria duris ir ginklu
nusitaiko į tuščią kambarį.
Jie skaičiuoja sekundes nuo trijų iki vieno.
Šviesa iš lauko patalpą pasiekia pro stoglangius. Eilė spindinčių
dėmių matyti ant tuščių betoninių grindų.
Saga seka paskui Joną ir vieną po kitos drauge su juo patikrina
pavojingas zonas.
Natanas eina tiesiai atkišęs šautuvo vamzdį.
Didelė patalpa tuščia. Tarp tuščių sienų aidi žingsniai.
Jonas apsisuka.
Vieną sieną sudaro dideli pakeliami metaliniai vartai. Čia taip pat
nieko nėra, grindys švariai išplautos.
Dalelė Kalėdų eglutės blizgučių įstrigo ventiliatoriaus sparnuose ir
dabar plazda kartu su oro gūsiais.
Netardami nė žodžio jie eina tolyn ir patenka į tamsų koridorių.
Naudodamiesi tokia pat strategija, kaip anksčiau, peržiūri tuščią
erdvę su durimis į tualetą.
Sprendžiant iš nutrintų grindinių plytelių, čia kažkada stovėjo dušo
kabina.
Paskutinis kambarys yra tuščias sandėlis su pjuvenomis ant grindų.
Jie grįžta į didįjį kambarį. Jonas atsistoja kambario viduryje,
apsisuka ir apžiūri mažus langus bei tuščias sienas.
– Aš apžiūrėsiu galinę pusę, – sako Saga ir nueina.
– Ar ši vieta išvis turi ką nors bendro su Jureku? – paklausia
Natanas.
– Taip, – lėtai atsako Jonas.
– Aš noriu pasakyti, kad visa mintis su žvaigždynais galbūt
apskritai yra nesąmonė, – svarsto Natanas.
Jonas neatsako ir eina prie stumdomų durų. Grindys
susibraižiusios, o plieninis slenkstis įlinkęs.
Žvilgsniu jis seka juodą guminę liniją ir paskui vėl atsigręžia į
didįjį kambarį. Dulkių dalelės sukasi saulės spinduliuose.
Grindys tobulai švarios, jos ne tik išplautos, jos neseniai nušveistos.
Jonas prieina prie kanalizacijos šulinio grindyse, atsiklaupia ant
kelių ir pajunta chloro kvapą. Jis nukelia groteles, išsitraukia filtrą ir
mato, kad jis švarus.
Natanas sumurma, kad eina lauk.
Jonas atsistoja, dar kartą pasižiūri į duris ir lėtai nuseka paskui
Nataną.
Jis sustoja prie atvirų salės durų. Šioje pastato dalyje tamsiau. Jonas
pasižiūri į durų vyrius ir tarpdurį. Jis dar sykį uždaro ir atidaro duris.
Ilgas plaukas užsisukęs ant varžto prie slenksčio. Jonas paeina į
šoną, prisispaudžia prie sienos ir žiūri pro durų kraštelį. Trys tamsūs
maži ovalai matyti ant staktos dvidešimt centimetrų virš grindų.
Iš pradžių jis pagalvoja, kad tai medžio rievės, kurios keičia
spalvas, bet ovalios formos priverčia jį atsitūpti ir nufotografuoti su
blykste.
Kampas sušvinta ir vėl pasidaro tamsus.
Šaižus krebždantis, girgždantis garsas sklinda iš lauko. Lyg
traktorius trauktų kaušą per asfaltą.
Jonas padidina nuotrauką telefono ekrane ir pamato, kad ovalai yra
trys kruvini pirštų antspaudai.
Kažkas buvo tempiamas pro duris ir bandė atsilaikyti.
Koridoriuje jis nemato jokių kraujo pėdsakų, bet viską dengiantis
kiliminis audinys buvo neseniai patrauktas. Klijų atraižėlės vis dar
likusios ant betono.
Jonas išeina į lauką ir kiek toliau už pastato pastebi trisdešimt
varnų. Jos būriuojasi aplink vieną konteinerį, kuris yra keliamas su
džeržgiančiu garsu.
Saga išlenda iš už kampo. Ji papurto galvą ir atrodo, kad stengiasi
nepravirkti.
Kelios varnos nusileidžia ten, kur ką tik stovėjo konteineris, ir
pradeda kapoti žemę.
Sunkvežimis pravažiuoja kompanijos vartus ir lėtai suka į teritoriją.
Jonas išbėga į kelią, sustoja priešais buomą ir rodo sunkvežimio
vairuotojui, kad šis sustotų. Sunkus automobilis lėtina greitį,
dundėdamas važiuoja Jono link ir švilpdamas sustoja. Vairuotojas
nuleidžia langą ir pasižiūri.
– Po galais, ko nori? – surinka jis.
– Aš esu policijos komisaras ir...
– Aš nužengiau įstatymams?
– Ištrauk raktelius ir numesk juos ant žemės.
– Aš moku tau atlyginimą ir...
– Kitaip turėsiu peršauti padangas, – pagrasina Jonas ir išsitraukia
ginklą iš dėklo prie pečių.
Raktai, krisdami ant žemės, dzingteli.
– Ačiū, – sako Jonas ir įlipa į vidų.
Jis pakelia svirtį ir konteinerio dangtis atsidaro, nosį pasiekia
smarvė. Giliai po senais vamzdžiais, vamzdžių alkūnėmis ir
tarpinėmis, drėgnomis kartoninėmis dėžėmis ir suskilusiais tualeto
dangčiais guli šeši šiukšlių maišai.
Krauju apibėgusios visos konteinerio grindys.
Per storo plastikinio maišo plyšį kyšo nuoga ranga, nulaužta ties
alkūne ir parudavusi nuo vidinio kraujavimo. Ranka maža, bet tikrai
ne vaiko.
Čia guli šeši šiukšlių maišai, pakankamai dideli, kad juose tilptų
visas kūnas.
Šeši žmonės buvo nužudyti ten, kur dvyniai laikosi už rankų.
Vieta sutvarkyta ir lavonai sumesti į šiukšlių konteinerį.
Jonas išsitraukia telefoną ir paskambina Nolenui. Kol signalas
keliauja tolyn, jis dar kartą apžiūri konteinerį, nulaužtą ranką ir keistą
dilbio linkį. Jis galvoja apie kruvinus pirštų antspaudus tarpduryje,
žiūri į išbalusią ranką ant juodo plastiko ir pastebi, kad du pirštai lėtai
pajuda.
 79

Valerija nubunda tamsoje nuo spengiančio galvos skausmo. Jie

užmovė jai storas kojines ir užtiesė ant jos pledą. Bet jai taip šalta,
kad net dreba.
– Pelerina? Ar tau šalta?
Valerija susiranda vandens butelį, atsisuka kamštelį ir išgeria
paskutinius lašus.
– Pelerina? – garsiau pakviečia ji. – Ar tu ten?
Kai mergaitė neatsako, Valerija taip plačiai nusišypso, kad sausos
lūpos suskyla. Jie perkėlė ją į namus. Ji tai supranta. Taip turėtų būti.
Kadangi pati gavo pledą, bendravimas prasidėjo. Jinai pasinaudojo
šansu – apsimetė narkomane, nors galėjo ir nepavykti. Ji vis dar
nežino, ar jie patikėjo, kad jinai nusikaltėlė. Jeigu ir būtų pasakiusi
tiesą ir viską paneigusi, tie žmonės tikrai nebūtų jos paklausę.
Valerija nežino kodėl, bet pradėjo naudotis savo, kaip buvusios
narkomanės, patirtimi, kad skambėtų įtikinamiau. Ji tikra, kad šeima
matė randus ant jos kairės rankos. Valerija niekada neslėpė randų ir
nedarė plastinės operacijos, kad juos pašalintų, nes mano, kad
nusipelnė tos paniekos, kurią kartais pastebi žmonių veiduose.
Jos pačios gėda daug didesnė.
Tikriausia šeima sunkiai patikėjo, kad Pelerina kažkuo prasikalto.
Kai Valerija pareiškė, kad abi yra baudžiamos už jos narkotikų
skolas, situacija jiems tapo aiškesnė, bet kartu morališkai sudėtinga.
Paskutinį kartą, kai jie pakėlė grindis ir atidarė karsto dangtį, ji
atsisėdo, nors jie rėkė, kad ji liktų karste, vadino ją narkotikų kekše ir
grasino, kad nušaus į galvą.
– Šaukit, – atšovė ji. – Tuomet perimsite mano skolas Jurekui.
– Tiesiog užsičiaupk, – riktelėjo moteris.
– Jūs turėtume žinoti, kad aš labai apgailestauju dėl visko, ką aš...
– Ar turėtume tau atleisti? – pertraukia vyras. – Tu taip manai? Juk
esi visiškai nenaudinga, net nesi žmogus.
– Nekalbėk su ja, – sušnabždėjo moteris.
– Aš nenoriu daryti siaubingų dalykų, – atsakė Valerija. – Bet tada,
kai negalėjau gauti dozės, mane laužė abstinencija, buvau visiškai
beviltiška... Nebijau AIDS ar perdozavimo, nebaisu būti užmuštai ar
išprievartautai... Bet abstinencija – tai kelias į pragarą.
– Tikiuosi, kad tu ten jau esi, – atsakė vyras.
– Labai šalta, nebejaučiu kojų... Netikiu, kad išgyvensiu dar vieną
naktį...
– Tai ne mūsų problema, – atšovė moteris ir pavartė rankoje kirvį.
– Ar Jurekas įsakė mus nužudyti?
– Mums liepta jus saugoti, – atsakė vyras.
– Mums nereikia kalbėti su ja, – sušuko paauglė.
– Aš nenoriu skriausti Pelerinos, – tęsė Valerija. – Bet ji dar maža
ir tuoj visiškai sušals – juk suprantate, ar ne?
– Gulk atgal, – pasakė vyras ir priėjo arčiau jos su pakeltu šautuvu.
Jis buvo taip arti, kad matė jo šviesius plaukelius ant rankų.
– Jūs galėtumėte mus priimti į namus, aš tokia silpna, kad
greičiausiai nebegaliu atsistoti... Suriškite mane, jūs ginkluoti.
Į karstą jie įmetė maišelį su maisto likučiais, užstūmė dangtį ir
sutvirtino diržus.
Valerija buvo per silpna, kad pirštais atrištų maišelį, tad teko
pasinaudoti dantimis.
Ji suvalgė truputį virtų bulvių ir dešros gabalėlių, susilaikė, kad
neapsivemtų ir kad pasiliktų maisto ateičiai. Pilve pasidarė šilta, jos
mintys sukosi keistu būdu – Valerija suprato, kad maistas
apnuodytas, jiems reikėjo ją užmigdyti arba nužudyti.
Kelias sekundes ji sapnavo rausvą kolibrį ir gražią kinišką
užuolaidą, kuri plazdėjo vėjyje. Paskui vėl atmerkė akis tamsoje. Pro
karsto kraštelius prasimušė baltai mėlyna švieselė. Jai pasirodė, kad
girdi į sausą žemę atsitrenkiančius diržus ir keltuvo dzingtelėjimą.
Apsvaigusi nuo narkotikų pamanė, kad jie atidarė Pelerinos karstą.
Girdėjo pavargusios mergaitės verksmą, kai ją išnešė į poilsio
kambarį.
Valerija nežino, kiek ilgai miegojo.
Atrodo, kad praėjo para.
Jai skauda galvą, burna išdžiūvusi.
Ji suprato, kad buvo apsvaiginta narkotikais, kad jie išdrįstų ją
aprengti. Jie greičiausiai patikėjo jos istorija apie priklausomybę nuo
heroino ir apie tai, kad Pelerina niekam veido neišdegino.
Pelerinos apačioje nebėra, galbūt jie paleido ją. Dabar Valerijai
reikia išsigelbėti pačiai, pabandyti toliau kurti istoriją apie Jureką,
priversti juos patikėti, kad ja pasinaudojo.
 80

Saga prausiasi veidą Karolinskos ligoninės Intensyviosios terapijos

skyriaus tualete ketvirtame aukšte.
Ji kartoja sau, kad reikia susiimti. Bet ašaros vėl prasiveržia, ji
atsisėda ant klozeto dangčio ir bando ramiai kvėpuoti.
– Aš susitvarkysiu, – šnabžda Saga.
Ji buvo už angaro, paspyrė krūvą sušalusių lapų ir pradėjo eiti palei
tvorą link geležinkelio bėgių, kai Jonas sušuko, kad rado žmonių
kūnus šiukšlių maišuose.
Pro šalį pravažiavo priemiestinis traukinys.
Jausmas buvo toks, lyg būtų įlūžusi į ledą ant ežero ir nugrimzdusi į
šaltą vandenį.
Piktžolės svyravo vėjyje, o šiukšlės ir dulkės lengvai kilo aukštyn.
Baimės jausmas kaustė kaip nesibaigiantis, riaumojantis nuovargis.
Noras pasiduoti, atsisėsti ant žemės, kad laikas sustotų.
Bet ji įsikibo į tvorą aplink pylimą. Ir kai suvokė, kad Jonas sako,
jog vienas iš jų dar gyvas, pradėjo eiti lyg bristų per klampų smėlį.
Net nepastebėjo, kad pametė krepšį, greičiausiai nuslydo jai nuo
pečių.
Vienintelė mintis jos galvoje – reikėjo leisti, kad Jurekas ją
nužudytų.
Ji suklydo. Tai buvo jos klaida.
 Juodos varnos tupėjo ant žemės aplink įmonės pastatus.
Saga pasuko už kampo, atsistojo ant asfaltuoto keliuko, pamatė
sunkvežimį su prikabintu konteineriu ir įsivaizdavo matanti
vairuotoją.
Jonas vėl kažką sušuko, Natanas pasisuko į ją. Jo veide Saga matė
savo baimę. Jis priėjo prie jos, ramiai pakėlė ranką ir sustabdė.
– Mano sesuo, – sumurmėjo ir stengėsi prasibrauti.
– Prašau, palauk, tu privalai...
– Kas išgyveno?
– Nežinau, greitoji pagalba jau pakeliui...
– Pelerina! – suriko ji.
Ji prisimena, kaip Natanas ją apkabino ir kartojo, kad reikia
palaukti. Paskui ji sėdėjo šaltame Jono automobilyje už kelių šimtų
metrų.
Atvyko trys policijos automobiliai ir šeši greitosios pagalbos
ekipažai.
Mėlynos šviesos krito ant fasado ir tvorų, metė greitus šešėlius ant
asfalto ir laukinių krūmų.
Pro priekinio lango stiklą Saga sekė greitosios medicinos pagalbos
darbuotojus.
Iš pradžių atmosfera prie sunkvežimio buvo įtempta, visi skubėjo.
Bet visos aukos, išskyrus nuogą moterį, buvo negyvos. Saga tai
suprato, kai pamatė, kaip elgiamasi su kūnais. Trys žmonės sulipo į
konteinerį, karpė šiukšlių maišus ir vieną po kito traukė kūnus.
Saga bandė įžiūrėti, ar tarp mirusiųjų yra vaikas, bet sėdėjo per toli
ir jos žvilgsnis buvo apsiblausęs. Grietosios pagalbos automobiliai
išvažiavo atbulomis, o uniformuoti policininkai užtvėrė teritoriją.
Ji tegalėjo matyti smarkiai sužalotus lavonus, keliamus iš
konteinerio ir rikiuojamus ant žemės. Ji matė mažą koją, kuri
atsitrenkė į surūdijusio konteinerio kraštą, juodas šiukšlių maišas
buvo prilipęs prie stipraus vyro nugaros.
Pirmasis greitosios pagalbos automobilis su moterimi paliko
teritoriją. Ji girdėjo sirenų garsus, kai jie išvažiavo iš Jerfelos.
Saga negalėjo išsiaiškinti, ar Valerija buvo tarp mirusiųjų, ar
Pelerina gulėjo nuogų kūnų eilės gale.
Ji atidarė automobilio dureles ir išlipo. Nenorėjo, bet buvo
priversta.
Atrodė, kad po kojomis ne žemė, o mėlynas čiurlenantis vanduo. Ji
nežinojo, ar sugebės pajudėti.
Jonas stovėjo šalia gelbėtojų komandos. Jis nepastebėjo Sagos. Ji
bandė išskaityti jo veidą. Jis atrodė liūdnas, bet veidas buvo
neperprantamas.
Saga priėjo prie apsauginės juostos. Uniformuotas pareigūnas ją
pažino ir įleido.
Ji automatiškai padėkojo, nuėjo į priekį ir sustojo prie kruvinų ir
siaubingai išbalusių lavonų. Nei Pelerinos, nei Valerijos nebuvo tarp
mirusiųjų. Ji prisivertė kelis kartus patikrinti.
Tolimiausias kūnas buvo nuogas dvidešimtmetis žaliomis akimis ir
tamsiais plaukais. Jo kaklas buvo prapjautas, o veidas ir viena kaklo
pusė nusėti mėlynėmis.
Saga susvirduliavo, atsirėmė į tvorą ir žengė per piktžoles, pasiekė
asfaltuotą takelį, palinko į priekį ir abiem rankomis atsirėmė į
policijos automobilio kapotą.
Ji matė savo atvaizdą ant baltų automobilio dažų – jis atrodė
svajingas, ir pagalvojo, kad reikia grįžti ten ir padėti. Apsisukusi
pamatė, kad greitosios medicinos darbuotojai kelia nuogus kūnus ant
neštuvų.
Pritūpė ir nugara atsirėmė į policijos automobilio ratą, rankomis
susiėmė veidą ir pradėjo verkti palengvėjimo ir dėkingumo ašaromis,
kad tarp aukų nebuvo Pelerinos.
Jonas priėjo ir atsisėdo šalia ant žemės. Paskui atsinešė pledą iš
greitosios pagalbos automobilio ir juo užklojo Sagą.
– Aš maniau, kad ten bus viena iš jų, – pasakė ji ir abiem rankomis
nusišluostė ašaras.
– Gali jausti palengvėjimą, nors kitiems ir nepasisekė.
– Aš suprantu, tiesiog... Tai visai nepanašu į mane, bet kitaip
negaliu... Tiesiog negaliu pakęsti minties, kad kas nors galėtų ją
nuskriausti, – pasakė ji, bandydama nuryti gumulą. – Pelerina yra
geriausia ir gudriausia...
– Mes rasime ją.
– Koks dabar planas? – paklausė Saga bandydama susiimti.
– Jei pavyks išgelbėti moters gyvybę, reikės pasikalbėti su ja, –
pasakė Jonas. – O paskui važiuosiu į vasarnamį, ties kuriuo Poluksas
laiko ištiesęs antrą ranką.
– Važiuosiu kartu, – pasakė Saga, bet liko sėdėti jam atsistojus.
– Tau nebūtina, – pasakė Jonas.
– Aš privalau, – atsiduso ji ir prisivertė pakilti nuo žemės.
Saga dar kartą prie kriauklės nusiprausia, nusišluosto popieriniu
rankšluosčiu veidą ir išeina iš tualeto. Eidama ligoninės koridoriumi
ji galvoja apie visus rastųjų konteineryje artimuosius: tėvus, vaikus,
žmonas, vaikinus, brolius ir seseris, kuriuos šiandien pasieks blogos
žinios. Šį kartą jos liūdnos žinios buvo atidėtos, ji vis dar gali tikėtis
laimingos pabaigos.
 ***

Moteris be sąmonės buvo identifikuota. Tai Emilija Torn. Ji buvo

nuvežta į Karolinskos ligoninės Intensyviosios terapijos skyrių, kur
skubios pagalbos gydytojas ją apžiūrėjo ir nusprendė, kad reikia
suleisti stiprių migdomųjų. Abi moters rankos ir viena koja
sulaužytos, yra sužeidimų pakaušyje, jai kąsta į kaklą, peiliu durta į
pilvą ir ji neteko labai daug kraujo.
Jonas, apsigaubęs ligoninės chalatu, pasiveja gydytoją, kuris eina į
operacinę.
– Palaukite, – sako jis. – Galiu paklausti, ar yra galimybė
pasikalbėti su paciente? Aš esu policininkas ir...
– Na, manau, žinote, kas vyksta tokiu atveju, – pertraukia daktaras.
– Bet tai susiję su kitų gyvybių išgelbėjimu.
– Ji jau nurimo, jai suleista migdomųjų, nes...
– Aš ją suradau ir man užteks kelių minučių, – sako jis ir apsivelka
chirurginį kombinezoną.
– Negaliu leisti trukdyti mūsų darbo, – sako gydytojas, – bet turėsit
laiko, kol mes pradėsime pacientę intubuoti.
Jie įeina į operacinę, kur jau prasidėję paruošiamieji darbai.
Anestiozologas čiupinėja moters kirkšnį virš kaulo, kuris nėra lūžęs,
paskui įveda kateterį į veną.
Moters veidas išbalęs, o žvilgsnis apsiblausęs nuo morfino.
Išdžiūvęs kraujas prilipo prie jos raudonų plaukų. Sulaužyta ranka
pamėlusi.
– Emilija? Ar girdi mane?
– Ką? – sunkiai sumurma ji.
– Ar ten buvo vaikas, maža mergaitė? – klausia jis.
– Ne, – sušnabžda ji.
 – Prisimink, maža mergaitė su Dauno sindromu.
– Aš nesuprantu, jis nužudė Ralfą, jis mindė jo veidą, perpjovė
vaikinams kaklus, sulaužė mano kojas ir...
– Kas? Kas tai padarė?
– Prodiuseris, jis buvo visai išprotėjęs, jis...
– Koks jo vardas?
– Sekite plaučių ir širdies veiklą, – sako gydytojas, stebėdamas
deguonies rodiklių pakitimus.
Emilija kosti, ir tamsus kraujas pasirodo ant lūpų.
– Ar žinai, kur galėčiau rasti prodiuserį?
– Po galais, kas tu toks? – sumurma ji.
– Aš Jonas Lina, komisaras...
– Viskas per tave, – ištaria ji sunkiai kvėpuodama.
– Kaip suprasti?
– Jis visą laiką rėkė tavo vardą, sakė, kad būsi sulygintas su
žemėmis, tu...
Jos kūnas pradeda drebėti ir ji kosėja krauju. Kraujas aptaško
skruostus ir krūtinę. Jonas pasitraukia į šalį užleisdamas vietą
gydytojų ir seselių komandai. Jis išeina iš operacinės, nusivelka
apsauginius drabužius ir koridoriumi greitai nueina į laukiamąjį.
Saga ir Natanas sėdi šalia vienas kito ant sofos ir žiūri į savo
telefonus. Sagos veidas įsitempęs, o akyse matyti kraujagyslės.
– Neatrodo, kad ten buvo Pelerina, – sako Jonas.
Saga susikaupusi linkteli, padeda telefoną ir pasižiūri į jo akis.
Natanas nuo mažo stalo patraukia brošiūras ir išskleidžia žemėlapį su
žvaigždynu.
– Liko septynios vietos, – sako jis. – Pradėsime nuo kitos rankos,
tai vasarnamis.
 – Galbūt mes klaidingai galvojame, – sako Jonas.
– Ką turi omeny?
– Esu tikras, kad ten kažką rasime, bet tai asmeniška Jurekui, jis
sakė, kad nori mane sumindyti.
– Tu kalbi apie pėdas, – sako Natanas ir sutinka Jono žvilgsnį.
Jie palinksta virš žemėlapio ir jį apžiūri. Žvaigždė, atitinkanti kairę
Polukso pėdą, yra viduryje greitkelio Sioderteljė, o dešinė koja stovi
tiesiai ant vilos šiauriau Nykvarno.
 81

Kol jie buvo ligoninėje, Stokholmą užgriuvo didžiulė sniego audra.

Pripustė daugybę sniego ir temperatūra staigiai nukrito.
Tankioje sniego audroje Jonas greitai važiuoja link autostrados.
Sniego stulpai bėgioja tarp kelio juostų ir palei šalikeles.
Saga pasitikrina pistoletą ir įsideda dėtuvę.
Jonas pervažiuoja į kitą juostą ir iš kitos pusės aplenkia
sunkvežimį.
Namas, sutampantis su Polukso žvaigžde, pagal registro centro
duomenis, priklauso pagyvenusiai porai su dviem vaikais.
Tomis ir Ana Lena kartu vadovauja įmonei, kuri rūpinasi kitų
kompanijų samdymu. Dukrai Miriam yra penkiolika ir ji lanko Taljė
gimnaziją, o sūnui Akseliui aštuoneri ir jis eina į Bjorkesto mokyklą
Nykvarne.
Jonas dar labiau paspaudžia greičio pedalą ir išgirsta riaumojant
automobilio greičių dėžę.
Prieš pat Almneso sankryžą, galinio vaizdo veidrodėlyje jie pamato
pulsuojant mėlynas šviesas. Jonas sumažina greitį ir suka į kelkraštį.
Natanas šypsosi nuo galinės sėdynės su pusiau automatiniu ginklu
ant kelių.
Policijos automobilis sustoja už jų, po kurio laiko atsidaro durelės
ir išlipa du uniformuoti policininkai. Moteris artėja liūliuodama
iškilia krūtine, o vyras atsega pistoleto dėklą.
Jie sustabdė purviną BMW, kuris važiavo 180 kilometrų per valandą
greičiu. Jie jau žino, kad automobilis registruotas saugumo
departamente ir tuoj sužinos, kad visi trys asmenys, sėdintys
automobilyje, yra ginkluoti.
Džimas ir Ingrida iš Sioderteljė policijos ilgai netruko ir iš naujo
įvertino situaciją.
Iš pradžių Jonas nenorėjo priimti jų pagalbos, nes nežino, koks
pavojingas galėtų būti susidūrimas.
– Jie patyrę policininkai, – sako Natanas, – mums buvo pažadėtas
pastiprinimas, kai tik turėsime įrodymų, kur slepiasi Jurekas... Reikia,
kad jie prisijungtų.
Dabar Saga sėdi ant galinės policininkų automobilio sėdynės ir
abiem policininkams aiškina operacijos taktiką prieš artėjantį
susidūrimą.
Ji važiuoja paskui Jono BMW.
Sniegas krenta už abiejų automobilių.
Ingrida ir Džimas turi kavos puodelius ir maišelį bandelių su
šafranu.
Jie važiuoja palei erdvius golfo laukus su apsnigtais pastatais ir
mažesnėmis golfo aikštelėmis, o Saga toliau pasakoja alternatyvius
scenarijus.
– Pavojingiausia, jei Jurekas ir Bebras perėmė namą, apsiginklavo
ir sėdi bei laukia šito apsilankymo, – aiškina ji.
Policijos automobilis šiek tiek slysteli, kai jie pasuka į dešinę ties
Turingės bažnyčia, o paskui BMW važiuoja siauru keliu.
– Tik mes išvengiame triatlono, – prabyla Džimas Vakarų Švedijos
tarme.
 – Nieko nėra blogiau už triatloną, – tarmiškai atsako Ingrida.
Jie atsiprašo ir šypsodamiesi paaiškina Sagai, kad kartais vaidina
du senius iš Skaraborgo, kurių vardai Sturė ir Stenas.
– Mankšta yra blogiausias dalykas, mes tai žinome, – nusišypso
Ingrida.
– Susigalvojome personažus, kai pradėjome ruoštis triatlonui, –
pasakoja Džimas. – Kartu treniravomės ketverius metus...
– Ir dabar Sturė ir Stenas jaučiasi baisiausiai persigandę, nes mes
užsiregistravome į lenktynes Prancūzijos Alpėse.
– Nieko nėra blogiau už triatloną, – sako jis.
– Atleisk, mes tokie kvaili, – nusijuokia Ingrida.
– Mes visai nekvaili, – tarmiškai atsako Džimas.
Jiems reikia apvažiuoti visą golfo aikštyną, kad pasiektų namą. Už
mansardos nebėra jokių automobilių pėdsakų sniege. Ugnies
geltonumo stulpai žymi kelio kraštus ir kelią prie griovio ir terasos.

***

Jonas ir Natanas sustoja šalikelėje. Girdėti girgždėjimas, kai

sniegas susispaudžia po jų padangomis.
Kai tik policijos automobilis su Saga pravažiuoja pro juos, jie išlipa
iš automobilio, perlipa per griovį ir eina į mišką, kad apeitų namą
nepastebėti.
Lauke beveik dvidešimt laipsnių šalčio, šaltis kandžioja veidus ir
verčia ašaroti.
Tarp medžių sniegas ne toks gilus, jis trapus, pilnas nukritusių
kankorėžių, spyglių ir kyšančių sušalusių pagalių.
Jiems einant Jonas akimis ieško kyšančių iš sniego vamzdelių,
išklampoto sniego ir juodo žemės sluoksnio.
 Tarp medžių krenta snaigės.
Po penkiolikos minučių tarp medžių pamato namelio galinę pusę.
Jie atsargiai juda į priekį, bet nelenda iš miško.
Snaigės suteikia peizažui ramybės įspūdį.
Namas yra gana didelis ir modernus. Jį sudaro du aukštai, juodas
metalinis stogas ir pilkos fasadinės lentelės.
Niekas neliudija apie smurtą ir mirtį.
Sniegas ant kiemo žolės neištryptas, lengvai užkritęs ant augalų ir
lauko baldų.
Jonas išsitraukia žiūronus ir pradeda apžiūrinėti langą po lango.
Antro aukšto langų užuolaidos užtrauktos. Jis dar kiek užtrunka
apžiūrinėdamas langus, bet nemato jokių judesių ar šešėlių.
Viskas ramu, bet vis dėlto kelia nerimą.
Jis nuleidžia žiūronus ir mato, kad daugybė sniego priversta prie
verandos durų pirmame aukšte. Už apšalusio lango matyti svetainė su
sofa, dviem foteliais ir sumūrytu židiniu.
Ant ranktūrių guli sulankstyti pledai, o stiklinis staliukas
nušluostytas.
Jonas nuleidžia žiūronus ir pasižiūrį į Nataną. Jo veidas rimtas, o
nosies galiukas raudonas.
– Nieko? – klausiamai sumurma Natanas.
– Ne, – atsako Jonas ir staiga supranta, kas jam sukėlė nerimą.
Tai nebuvo kažkas, ką jis pamatė, veikiau, namui kažko trūko.
Įprasta viduriniosios klasės šeima su dviem vaikais, kurie dar
neištraukė jokių kalėdinių dekoracijų gruodžio dvyliktą dieną. Nėra
jokių Advento vainikų ar kalėdinių žvaigždžių languose, jokių
lempučių ar girliandų sode.
 ***

Policijos automobilis privažiavo prie namo ir sustojo prie sniegu

apdengto įėjimo.
Saga ir abu kolegos dar sėdi automobilyje ir stebi namą.
Viskas tylu ir ramu.
Stipriai sninga.
Pro langą jie mato mergaitę su ausinukais, sėdinčią virtuvėje prie
namų darbų.
Sniegas prie garažo durų nenuvalytas. Jokia mašina neatvyko ar
neišvažiavo pradėjus kristi sniegui.
Viena dvigubų garažo durų pusė pravira. Pro jas Saga gali matyti
golfo aikštelės automobilį, saulės nubalintas minkštas lauko baldų
dalis, paprastą šašlykinę, žoliapjovę ir kastuvą su surūdijusiais
ašmenimis.
Suzvimbia automobilio racija ir Jono balsas nutraukia tylą
automobilyje.
Jie su Natanu stovi kitoje namo pusėje. Jie nemato jokių žmonių ar
kažko keisto, nebent tai, kad nėra kalėdinių papuošimų. Jie lieka
pasislėpę miške, pasiruošę įeiti pro galines duris.
Drauge su dviem uniformuotais kolegomis Saga išlipa iš
automobilio. Ingrida kosti įtraukusi šalto oro į plaučius.
– Ar viskas gerai? – tyliai paklausia Džimas.
Ji palinksi galva ir visi trys eina arčiau namo. Pro langą matyti
vyras, iš indaplovės traukiantis blizgius stalo įrankius. Jis apsirengęs
šviesiai mėlyną palaidinę su atraitotomis rankovėmis.
Jie sustoja prie durų, nusipurto snieguotus batus ir paskambina į
duris.
Saga pasitraukia nuošaliau, įkiša ranką į švarką ir užčiuopia
pistoletą.
Kvėpavimas atrodo lyg cigarečių dūmai prie burnos.
Nuo šalčio kaista veidas.
Iš vidaus girdėti žingsniai, kažkas artėja prie durų.
Saga mano, kad yra galimybė, jog Jurekas ir Bebras yra name, kad
Pelerina ir Valerija yra palaidotos sode arba miške už namo.
Spyna sugirgžda ir duris atidaro vyras iš virtuvės. Jis yra įdegęs
saulėje, turi šviesius ūsus ir juodus nuovargio ratilus po akimis.
Ant baltų marmurinių grindų jis stovi su kojinėmis. Už jo matyti
platūs laiptai į antrą aukštą ir žemyn į rūsį.
– Ar tu Tomis Nordinas? – paklausia Saga.
– Taip, – atsako jis ir klausiamai žiūri į ją.
– Mes gavome pranešimą apie triukšmą.
– Triukšmą?
– Mums reikia užeiti ir pasikalbėti su tavimi ir tavo žmona.
– Bet čia niekas nesusiginčijo, – lėtai atsako vyras.
– Mums vis tiek reikia pakalbėti su jumis, nes gavome pranešimą, –
sako Saga.
Mergaitė, kuri sėdėjo prie virtuvės stalo, išeina į koridorių. Jos
judesiai keistai mieguisti. Ji nusiėmusi ausines. Tiesūs šviesūs
plaukai krenta ant veido, ji pasidažiusi antakius ir užsimaskavusi
spuogus ant smakro. Lūpos siauros. Ji vilki džinsus, baltas kojines,
marškinėlius apvaliu kaklu su Hollister emblema ir purvina
apykakle.
– Paklauskite Mimi, – sako vyras ir parodo į mergaitės pusę. –
Paklauskite jos... Aš ir Ana Lena esame išsiskyrę, aš jos nemačiau jau
du mėnesius, ji persikėlė į Solną su mūsų sūnumi.
– Ar jūs tik dviese namuose?
 – Taip, – atsako tėvas.
– Tuomet jūs neprieštarausite, jei mes įeisime ir apsidairysime
aplink, – sako Džimas.
– Ar jums nereikia prokuroro sankcijos?
– Ne, – trumpai nukerta Saga.
– Mes galime atlikti apklausą ir suimti žmogų be prokuroro
sankcijos, – paaiškina Ingrida.
– Skamba kaip grasinimas, – sako vyras ir padaro vietos jiems įeiti.
 82

Koridoriuje Saga atsisega striukę, kad greitai pasiektų ginklą, esantį

dėkle ant pečių. Ji pučia į savo sušalusius pirštus ir apžiūri laiptus.
Rūsyje ir antrame aukšte šviesos išjungtos.
Ingrida viena ranka pasiremia į sieną ir nusipurto batus ant durų
kilimėlio.
Kažkas sudunda, kai Džimas užkliudo šluotą, kabančią ant pintos
spintelės šalia baltos plastikinės šiukšliadėžės. Dulkės ir plaukai
prilipę prie tankių šluotos šiaudelių.
Jie seka paskui tėvą į didelę atviro tipo virtuvę. Svetainė nuo
virtuvės atskirta balta užuolaida, kabančia nuo lubų iki grindų.
– Mes turime namų kino įrangą, ji veikia labai garsiai, – sako tėvas
ir liežuviu perbraukia per priekinių dantų eilę.
Mergaitė nieko nesako, tik lėtai grįžta į savo vietą prie virtuvinio
stalo ir atsisėda ant baro kėdės prie namų darbų.
Saga mano, kad Jonas buvo teisus. Nors pora išsiskyrė, keista, kad
jie nepasipuošė virtuvės ar valgomojo kambario Kalėdoms.
Atrodo, kad laikas čia sustojo.
Baltos orchidėjos stovi languose.
Sniegu padengtas golfo aikštynas matomas pro medžius.
Grubaus stiklo durys veda į svetainę ir vienos pusiau pravertos
medinės durys – į koridorių.
 – Ar norėsite kavos? – paklausia vyras.
– Ne, ačiū, – atsako Saga.
Plona užuolaida į valgomąjį kambarį yra pusiau permatoma ir
plazda nuo mažiausių judesių.
Vyras pradeda traukti švarius indus iš indaplovės ir ant marmurinio
suoliuko pastato išplautą stiklinę.
– Gal galit trumpam atsitraukti, – sako Saga.
Jis atsisuka į ją ir pasižiūri su surauktais antakiais.
– Ar neseniai pas jus kas nors lankėsi? – paklausia ji.
– Kaip suprasti „lankėsi“?
– O kaip jums atrodo?
Jis pasikaso viršutinę rankos dalį ir toliau iš indaplovės traukia
stiklines.
Saga pasitraukia, stebi jį ir mato, kad vyro veidu bėga prakaitas.
– Jokių lankytojų?
Ranka pasilaikydama už užuolaidos pastumia ją į šoną, įeina į
svetainę, praeina pro didelį stalą su akmeninėmis plokštėmis ir vėl
pasisuka į Tomį Nordiną.
– Jeigu nebuvo jokio ginčo šeimoje, kas tuomet galėjo įvykti? –
klausia Saga, stovėdama priešais užuolaidą.
– Aš jau paaiškinau, kad mes žiūrime filmus, – sako tėvas.
Pro užuolaidą virtuvė atrodo kaip rūke. Saga mato, kad mergaitė
nepatenkinta pasižiūri į tėvą.
– Kiekvieną dieną? – paklausia Saga.
– Įvairiai.
– Kada žiūrėjote šią savaitę?
Ingrida pasirąžo ir jos krūtinė po uniforma išsitempia, o Džimas
stovi vieną ranką laikydamas ant diržo ir stebi vyrą.
 Saga prieina prie lango ir pasižiūri į sniegu užklotą sodą. Stambūs
kąsniai krenta žemyn ir sudaro baltą visumą. Eglių šakos nukarę
žemyn. Ji pasilenkia arčiau lango ir pro stiklą pajunta šaltą srovę.
Juosta tamsių pėdsakų eina nuo įėjimo, aplink garažą ir tolyn į
apsnigtą vaikų namelį.
Jos širdis pradeda plakti tankiau.
Ką jie darė vaikų namelyje?
Daugybė pėdsakų reiškia, kad jie ten ėjo ne vieną kartą.
Pro užuolaidą ji grįžta į virtuvę, apeina aplink virtuvinį stalą ir
pajunta, kad jos ranka dreba, kai padeda ją ant marmurinio paviršiaus.
Ji atsargiai užkiša savo ranką už striukės ir paliečia pistoletą.
Iš šitos vietos gali stebėti tėvą ir dukrą, tuo pačiu metu matyti duris
į svetainę, koridorių ir prieškambarį.
– Kada tu buvai vaikų namelyje? – paklausia Saga mergaitės.
– Nežinau, – tyliai atsako ji ir toliau spokso į knygas.
– Kai baigėsi vasara? – pasiūlo Saga.
– Taip, – nežiūrėdama Sagai į akis sutinka mergaitė.
– O kas ten yra? – Saga vėl klausia mergaitės.
– Nieko, – tyliai atsako ji.
– Pažiūrėk, – tęsia Saga. – Sniege matyti pėdsakai.
Mergaitė niekur nežiūri, tik dar labiau nuleidžia akis į knygą.
– Kaimynai turi dvi mergaites, kurios čia kartais ateina, –
sušnabžda ji.
– Žiemą? – paklausia Saga ir paleidžia pistoletą.
– Jūs jau greit turėtume baigti, – sako tėvas ir smarkiai pasikaso
kaklą.
– Taip, – draugiškai atsako Džimas.
– Bus greičiau, jeigu parodysite savo miegamąjį mano kolegai, –
pasiūlo Saga.
– Man tai nepatinka... Tai mane žeidžia, aš nieko nepadariau.
Mergaitė šiek tiek nuleidžia galvą ir susiima ausis, bet atrodo, kad
ji kažką sugalvojo ir vėl padeda rankas ant stalo.
– Mes apsidairysime ir tada paliksime jus ramybėje, – sako
Džimas.
Saga staiga suvokia, kad tarp sienų girdėjo dundėjimą. Ji sulaiko
kvėpavimą ir įsiklauso, bet viskas tylu. Galbūt tai tebuvo sniegas,
krentantis nuo stogo.
Tėvas nusivalo rankas į kvadratais margintą rankšluostį, padeda jį
ant suoliuko ir išeina į prieangį.
Jo tamsiai mėlynos kojinės taip nusidėvėjusios, kad pro jas
šviečiasi balti kulnai.
Džimas pažvelgia į Ingridą ir išseka paskui tėvą iš virtuvės. Abiejų
vyrų žingsniai girdėti virtuvėje jiems lipant laiptais į antrąjį aukštą.
Mergaitė nė karto nepervertė vadovėlio. Ji vis dar spokso į įžanginį
straipsnį apie Švedijos imperiją.
– Tavo vardas Miriam, – kalbina Saga.
– Taip, – atsako ji ir sunkiai nuryja seiles. – Mane vadina Mimi.
– Ar eini į gimnaziją?
– Pirmą klasę.
Ingrida nuėjo prie grubaus stiklo durų į svetainę.
– Kokią programą? – paklausia Saga.
– Socio... socialinių mokslų.
– Ar girdėjai dūžius?
Mergaitė papurto galvą ir Saga mato, kad ji užsiklijavusi purvinus
pleistrus ant abiejų nykščių.
– Kurie metai pripažinti kaip Švedijos didybės pradžia? – paklausia
Saga.
– Ką?
– Kuris šimtmetis?
– Neprisimenu, – sumurma mergaitė ir užverčia vadovėlį.
– Tu prisimeni, ar turėjote svečių praėjusią savaitę? – toliau
klausinėja Saga.
– Nemanau, – monotoniškai atsako ji.
– Mimi, – sako Saga ir prieina arčiau jos. – Aš esu policijos
komisarė ir aš jaučiu, kad čia kažkas įvyko.
Mergaitė įsikando į tušinuką, kurio galvutė nukramtyta. Ji toliau
žiūri į stalą.
– Kas čia nutiko? – nepasiduoda Saga.
– Nieko, – sau po nosimi sumurma Mimi.
– Kodėl jūs neturite jokių kalėdinių dekoracijų? – draugiškai
paklausia Ingrida.
– Ką?
– Kodėl jūs neturite Advento vainikų, imbierinių sausainių?
Mergaitė papurto galvą lyg atsakymas į klausimą būtų erzinančiai
aiškus.
Saga galvoja, kad tai gali būti tiesiog eilinė šeima, kuri dar
nepateko į Jureko pasaulį, laiminga šeima, nesuvokianti, kad viena iš
žvaigždyno žvaigždžių yra virš jų namo. Bet tuo pat metu aišku, kad
jie kažką slepia. Jų akyse matyti aiški panika.
– Ar gali man parodyti savo kambarį? – paklausia ji.
– Ten, – atsako ji, parodydama į koridoriaus duris.
– Parodyk.
Mergaitė be žodžių atsistoja.
– Kas žaidžia golfą? – praeidama paklausia Ingrida.
 – Visa šeima, aš dar dirbu su vaikais kaip trenerė.
Saga ir Ingrida seka paskui mergaitę į koridorių. Tai gana ilgas
praėjimas su vonios kambariu gale. Plona LED lempučių linija tęsiasi
palei kairę grindjuostę.
Dvejos durys veda į vaikų kambarius. Pagal ženklus, pirmasis
kambarys Akselio, o antrasis – Mimės.
Saga pajunta, kad berniuko kambario grindys šaltos kaip ledas.
Lapelis „Eiti draudžiama“ pageltusia lipnia juosta priklijuotas po
vardo kortele.
Saga gestais parodo, kad Ingrida pasiliktų ir stebėtų koridorių, kol
ji su Mimi įeina į mergaitės kambarį. Jos praeina pro mažas duris į
drabužių spintą po laiptais į antrą aukštą. Mergaitė automatiškai
pastumia duris joms praeinant.
Ant sienos virš nepaklotos lovos kabo nusitrynęs Davido Bowie
plakatas, dainininkas laiko storą knygą su juoda žvaigžde, lyg
dvasininkas prieš pasaulio pabaigą.
Ant staliuko prie lovos guli lapelis su migdomaisiais.
Kampe ant rašomojo stalo kėdės atkaltės kabo Helovino kaukė,
vaizduojanti kažkokį zombį: iš perkreiptos burnos kyšo kruvina
kaukolė.
– Princesių laikai baigėsi, – sako Saga.
– Žinau, – atsako mergaitė.
Atrodo, lyg kažkas toliau trankytų į duris.
– Ar girdėjai? – paklausia Saga ir žiūri į ją.
– Ne, – išpyškina mergaitė.
Saga pasižiūri į langą. Kambario šviesoje matyti krentančios
tankios snaigės.
– Ar namuose tik tu ir tavo tėtis?
 Mergaitė nieko neatsako, tiesiog parodo į surištą baisią kaukę.
Viršuje vėl subilda ir Saga pagalvoja, kad Džimas ir tėvas leidžiasi
laiptais.
– Prisėsk ant lovos, – sako ji.
Elastinis čiužinys sudžeržgia, kai mergaitė atsisėda. Baltų kojinių
padai labai purvini.
– Mimi, tu juk supranti, kad turi man papasakoti, kas čia vyksta, –
rimtai sako Saga.
– Tuomet geriau mirsiu, – sušnabžda mergaitė.
 83

Ingrida stovi koridoriuje ir girdi ramų Sagos Bauer balsą iš

mergaitės kambario. Ji galvoja, kad šeimai pakenkė skyrybos, jie
prarado gyvenimo džiaugsmą.
Ingrida žiūri į Akselio kambario duris. Ji nesuprato, ar komisarė
norėtų, kad ji ten įeitų, ar tiesiog liepė palaukti.
Koridoriaus grindimis, apšviestomis baltos LED lempos šviesos,
slysta dulkės.
Policininkė paspaudžia rankeną ir įeina į berniuko kambarį.
Viduje šalta ir tamsu.
Girdėti tylus brėžimo, barškėjimo garsas.
Ant nailoninio siūlo nuo lubų kabo dideli lėktuvų modeliai. Ji
paspaudžia jungiklį, bet lempa neužsidega.
Pro sieną Ingrida girdi, kaip Saga Bauer kalba su mergaite.
Ore justi stiprus senų gėlių kvapas.
Ji eina giliau į kambarį. Nuo jos judesių braška uniformos siūlės.
Langas pravertas ir užuolaidos siūbuoja nuo vėjo. Braška užuolaidų
segtukai ant karnizo.
Popieriai nuskrido nuo rašomojo stalo.
Kažkas siaubingai ne taip.
Lėktuvėliai nuo naujo oro gūsio sujuda, o durys į koridorių
užsitrenkia. Kažkas krebžda spintoje.
 Ingrida pasižiūri į „Nuostabiosios moters“ filmo plakatą – herojė su
skydu ant nugaros, ir toliau tyrinėja kambarį.
Ant lovos guli berniukas ir spokso į ją rudai raudonomis akimis.
Jis beveik visas užklotas gėlėmis.
Veidas pilnas juodų degimo žymių, o išsipūtęs pažaliavęs pilvas
prisipildęs dujų.
Jis miręs prieš savaitę. Galbūt anksčiau.
– Bauer, tau reikėtų tai pamatyti, – garsiai sušunka Ingrida.
Užuolaidos įsitempia ir švelniai sugrįžta į savo vietą.
Akies krašteliu Ingrida pamato, kad prasiveria spinta. Ji sudreba,
apsisuka ir pastebi keistą moters veido išraišką ties lūpomis, prieš
kirviu smogiant jai į veidą. Ingridos pakaušis atsitrenkia į sieną su
didvyrės plakatu. Grubūs ašmenys taip giliai sulenda į smegenis, kad
viskas tampa tylu ir tamsu. Net nepastebi, kad kojos sulinksta, kūnas
sudrimba, galva keistu kampu atremia į sieną. Kraujas teka per kūną.

***

Pasakiusi, kad geriau mirs, nei pasakys, kas vyksta, mergaitė

visiškai užsisklendžia. Ji neatsakinėja į klausimus, tik sėdi tylėdama
nuleidusi akis. Kai Saga išgirsta, kad ją šaukia kolega, paprašo Mimi
pasėdėti ir palaukti jos.
– Pažadėk, kad liksi čia, – sako Saga.
Pasigirsta garsus trenksmas į sieną ir juoda lenta virš Mimi
rašomojo stalo sudreba.
Mimi pasižiūri į Sagą išsigandusiu žvilgsniu ir rankomis susiima
ausis.
Saga išeina į koridorių, bet Ingridos ten nėra. Ji pasižiūri į praėjimą
į virtuvę ir pastebi, kad berniuko kambario durys šiek tiek pravertos.
 – Ingrida? – pritilusiu balsu pašaukia ji.
Saga prieina, pajunta šaltą vėją iš tamsaus kambario, padelsia ir
perlipa kambario slenkstį. Užuolaidos blaškosi vėjyje, sniegas sukasi
ir gėlių žiedlapiai slysta per grindis.
Per stiprų hiacintų kvapą prasimuša mirties dvelksmas.
Tai pasąmoningas pastebėjimas, ir ji pasidaro atidesnė.
Išbalęs atšvaitas keliauja viena siena.
Saga juda pirmyn ir tuo pačiu metu pajunta kirvio mostą iš šono.
Per visus metus, praleistus bokso ringe, ji išmoko interpretuoti
smūgio kryptį. Saga instinktyviai nuleidžia galvą ir pasitraukia atgal.
Kirvio ašmenys pralekia pro jos veidą, trenkia į sienos tinką ir
įstringa staktoje.
Saga atsitraukia į koridorių, kol moteris dar nespėjo išsitraukti
kirvio. Viena ranka pasiremdama į sieną ji išlaiko pusiausvyrą,
užtrenkia duris ir traukdamasi palei sieną išsitraukia Glokc iš dėklo.
Ginklu ji nusitaiko į duris, pasitraukia atgal ir pasižiūri per petį.
Už jos nieko nėra.
Durys į vonios kambarį uždarytos, bet šviesa dega viduje.
– Ingrida? – pakeltu balsu paklausia ji.
Niekas neatsako ir Sagos žvilgsnis vėl nuklysta į berniuko kambarį.
Be garso moteris išslinko į koridorių. Ji ramiai stovi ir žiūri į Sagą
laikydama kirvį virš peties. Veidas liesas, bet atrodo labai užsispyręs.
Maži kraujo taškeliai aptaškė moters akinius, kaklą ir abi rankas.
Saga pasitraukia atgal, pakelia ginklą ir uždeda pirštą ant gaiduko.
– Policija! – surinka ji ir paspaudžia nuleistuką. – Sustok ir padėk
kirvį ant grindų!
Užuot paklususi, moteris pradeda eiti link jos. Ji kvėpuoja pro nosį
ir artėja dideliais žingsniais.
 Saga prilaiko pistoletą kaire ranka, nuleisdama ginklą nusitaiko ir
šauna moteriai į blauzdą. Kulka pereina kiaurai per raumenis, ištykšta
kraujas. Moteris sudejuoja, bet šlubuodama eina pirmyn.
Kelnės ties koja tamsėja nuo kraujo.
Saga atsitraukia į vonios kambarį.
Moters lūpos įsitempia jai artėjant. Ji užsimoja kirviu ir užkliudo
lempą ant lubų.
Šviestuvas užgęsta ir krinta ant grindų.
Saga du kartus šauna moteriai į krūtinę. Atatranka priverčia dešinį
petį trenktis į duris.
Parako dūmai prasisklaido.
Moteris sustoja, viena ranka pasiremia į sieną, išmeta kirvį ir
sunkiai atsisėda ant grindų. Kruvini akiniai nukrenta ant kelių, galva
nusvyra žemyn, kūną supurto traukuliai.

***

Tą pačią akimirką, kai pasigirsta pirmasis šūvis, Jonas spiria į

siauras duris, vedančias į svetainę. Spynai sulūžus durys girgždėli.
Durys atsidaro, kvadratinis stiklas sudūžta ir pažyra ant parketinių
grindų.
Jonas bėga išsitraukęs ginklą. Natanas nuo šratinio šautuvo numeta
šiukšlių maišą ir seka iš paskos.
Dairydamasis aplink Jonas nutaiko ginklą į sofą ir paskui nusitaiko
į virtuvės duris.
Natanas ginklu pridengia nugaras jiems skubant pro židinį.
Jų atspindžiai languose juda palei langus tamsaus miško pakraščio
link.
Jonas pasilenkia arčiau durų ir sutinka Natano žvilgsnį.
 – Įeisime kartu, – pritilusiu balsu sako jis. – Stebėk kairę pusę,
devyniasdešimt penki laipsniai.
Jie susikalba ženklais ir paskui jis atidaro virtuvės duris. Jie įbėga ir
staigiai apžiūri pavojingus kampus.
Visur tuščia.
Jonas ženklais parodo Natanui, kad saugotų duris į koridorių, o pats
apeina aplink virtuvės stalą su vadovėliais ir mobiliuoju telefonu.
Nutaiko ginklą į valgomąjį už užuolaidos.
Už lango jau tamsu, sunku ką nors įžiūrėti pro užuolaidą. Jonas
tegali įsivaizduoti stalą, kėdes ir spintelę, kur laikomi indai.
Iš koridoriaus pasigirsta du pistoleto šūviai.
– Po perkūnais, kas ten darosi? – sušnabžda Natanas ir apsidairo
aplink.
Jonas praeina pro užuolaidą taikydamasis į koridoriaus duris. Jis
pasižiūri į Nataną ir mato, kad jis nusisuko nuo durų kaip tik tuo
metu, kai jos atsidaro.
– Koridorius! – surinka Jonas.
Natanas spėja tik šiek tiek pasisukti – į virtuvę įžengia tėvas su
šratiniu šautuvu ir šauna į jį. Kulkos suvarpo visą Natano pakaušį.
Kraujas ir smegenų dalys išsitaško ant virtuvės stalo ir užuolaidų.
Kol Natano kūnas suglemba, Jonas spėja žengti kelis žingsnius į
priekį. Jo pistoletas nutaikytas tiesiai į tėvo krūtinę, pro užuolaidą
būtų puikus šovimo kampas, bet jis nešauna.
Sunkus Natano kūnas trenkiasi į grindis ir pasvyra ant šono.
Nepaleisdamas ginklo tėvas pečiu nusivalo užtiškusį ant burnos
kraują.
Kol nepraeina baltos užuolaidos, jis nepastebi Jono.
Tėvui nespėjus nusitaikyti, Jonas pastumia jo šautuvą viena ranka,
o kita ranka trenkia pistoletu jam į veidą.
Šratų salvė kala tiesiai į lubas. Vyras pasilenkia į šoną ir bando
prisitraukti ginklą.
Trenksmas skamba jų abiejų ausyse ir gipso gabaliukai bei dulkės
pabyra ant jų abiejų.
Jonas dešine alkūne trenkia vyrui į skruostą. Smūgis stiprus.
Vyro galva trenkiasi į sieną, ir jis parklumpa ant kelių. Jis net
nesuvokia, kad Jonas patraukė jo šautuvą.
Iš nosies ant jo ūsų teka kraujas, o akys atrodo sutrikusios. Jis
bando atsistoti ranka pasiremdamas į sieną. Jonas pasitraukia žingsnį
atgal ir spiria jam į krūtinę, vyras plojasi ant nugaros ir čiuožteli per
grindis.
– Gulėk, – sako Jonas ir primina šratinį šautuvą.
Vyras kosėdamas atgauna kvėpavimą, kai pasigirsta sunkūs
žingsniai ant laiptų antrame aukšte. Jonas žaibo greitumu atsuka
pistoletą į koridorių. Ateina Džimas. Jo veidas baltas, o kraujas bėga
vienu skruostu.
– Po galais, jis mane parbloškė, – sumurma jis ir sustoja tarpduryje,
pamatęs Natano kūną.
 84

Saga perlipa per negyvos moters kūną ir išgirsta šūvius virtuvėje. Ji

nutaiko ginklą į duris ir greitai praeina koridoriumi. Sienos šiek tiek
suvirpa, kai pasigirsta antra šūvių papliūpa.
Palaukusi kelias sekundes, Bauer įeina į Akselio kambarį, pamato
berniuko kūną lovoje ir suvokia, kad kažkuris iš jos kolegų žuvo, dar
prieš grįždama į Mimi kambarį.
Visur tylu.
Mergaitė atsidarė langą ir išlipo. Ji išbėgo vienomis kojinėmis. Jos
pėdsakai veda lanku aplink namą.
Saga išsitraukia radijo siųstuvą ir paskambina Jonui. Sužinojusi,
kad žuvo Natanas, ji nori atsigulti ir pravirkti.
Bet Saga supranta ir kitą dalyką – šeimos beprotybė reiškia, jog
Jurekas čia buvo. Jei buvo Jurekas, jie gali ką nors žinoti apie
Peleriną ir Valeriją.
Saga Jonui paaiškina, kas atsitiko: mažas berniukas, Ingrida ir
motina negyvi. Ji ketina sekti paskui pabėgusią dukterį.
– Taip ir padaryk, surask ją, – sako jis.
Sninga dar stipriau, pėdsakai tuoj bus padengti sniegu ir pradings.
Saga rankomis įsikabina už lango kraštų, užlipa ir atsisėda ant
palangės. Juodas rašomasis stalas subilda, kai ji pasitraukia toliau,
pasiremia rankomis, atsispiria ir iššoka.
 Ji minkštai nusileidžia ant sniego ir žengia pirmyn, kad nenugriūtų.
Mergaitė turi maždaug penkių minučių pranašumą, bet pėdsakai vis
dar matosi.
Saga bėga aplink namą ir nuo ištirpusio sniego jaučia drėgmę tarp
kelnių ir batų. Už garažo sniegas suneštas į didžiules krūvas. Su
pistoletu rankoje Saga skuba pirmyn. Čia tamsiau, lyg šešėlis užmetė
tamsią maršką ant teritorijos.
Vaikų žaidimų namelis raudonos spalvos su baltomis langinėmis ir
juodu stogu, baltais apvadais ir nėrinių užuolaidomis languose. Seni
pėdsakai kaip srovelė tematyti po šviežiu sniego sluoksniu, o naujieji
– aiškiai įžiūrimi.
Viduje tamsu, bet visi pėdsakai veda tiesiai ten, prie mažų durelių
su spalvotu stiklu.
Saga eina per sniegą, pasižiūri per petį, atsistoja prie durų ir
pabeldžia į duris.
– Mimi? Išeik.
Ji vėl pabeldžia, palaukia kelias sekundes, pasitraukia nuo durų ir
patraukia rankeną.
Paklibina rankeną, bet durys užrakintos.
– Mimi, ar gali atidaryti? Aš noriu pasikalbėti su tavimi, manau,
kad tu gali man padėti.
Sagai atrodo, kad ji kažką išgirdo, lengvus judesius per grindis, lyg
kažkas lėtai judėtų.
– Aš privalau įeiti, – perspėja ji.
Pistoletu išlaužia mažą stiklinį durų langelį, išgirsta, kaip šukės
pažyra ant grindų namelio viduje, ir su pistoleto vamzdžiu nustumia
didžiausias šukių dalis.
Namelyje visiškai tamsu.
 Jai bandant įkišti ranką, iš namelio pasklinda keistas kvapas.
Švarkelis šiek tiek pasikelia ties ranka.
Anga per maža.
Saga nusivelka striukę ir megztinį, numeta juos ant žemės.
Dabar ji vilki tik baltą apatinę palaidinę. Pro ploną medvilninį
audinį matyti sportinė liemenėlė. Jos plonos rankos su ryškiai
matomais raumenimis yra subraižytos ir nusėtos mėlynėmis.
Šaltis keistai aštrus ir kiekviena snaigė, nusileidusi ant nuogo kūno,
degina lyg šaltos ugnelės kibirkštis.
Ji pabando ką nors įžiūrėti pro durų angą.
Niekas viduje nejuda.
Dešinėje rankoje Saga laiko pistoletą ir atsargiai artėja prie įėjimo.
Kai tik ji įkiša ranką, mergaitė taip garsiai surinka, kad atrodo, kad
balsas užlūš. Saga bando pasiekti spyną, bet jai reikia dar labiau
pasilenkti.
Mergaitė staigiai nutyla.
Saga pasilenkia prie durų, įsipjauna į pažastį, iš vidinės pusės
pasiekia rankeną ir suranda raktą spynoje. Suledėjusiais pirštais
bando pasukti spyną. Ji išgirsta lyg kažkas delstų į grindis, ir
prisiverčia toliau sukti raktą. Raktas išsprūsta, bet pirštų galiukais jį
sugraibo ir bando iš naujo. Spyna spragteli ir Saga atsargiai ištraukia
ranką.
Ji patraukia rankeną, atidaro duris ir įeina vidun.
Visur tylu.
Namelyje per tamsu, kad ji galėtų ką nors išskirti.
– Mimi, aš ateinu, – sako Saga.
Ji pasilenkia ir laisva ranka pasiremia į grindis, kad pralįstų pro
siaurą tarpdurį.
 Viduje atsiduoda purvu ir drėgnais drabužiais.
Tamsoje Saga užkliūva už mažų baldų, ji pritūpia ir išskiria žaislinę
viryklę su kankorėžiais puode.
– Mums reikia pasikalbėti, – tyliu balsu sako ji.
Viename kampe sujuda griozdiška figūra. Mergaitė sėdi ant grindų
susisukusi į pledus ir rankomis laiko užspaudusi ausis.
Kai Saga pasisuka į tamsą, ji gali įžiūrėti išbalusį mergaitės veidą,
baimės kupinas akis ir sučiauptas lūpas.

***

Jonas nuvelka tėvą į valgomąjį ir antrankiais prirakina jo koją prie

sunkaus stalo. Paskui nuplėšia užuolaidos dalį ir užmeta ant Natano
kūno.
Natanas buvo jo draugas ir kolega nuo tada, kai Jonas pradėjo dirbti
policijoje. Jis nežino, kiek kartų jis ieškojo Natano vien tam, kad
pasėdėtų ir kartu susidėliotų mintis.
Jonas mato, kad kraujas jau persigėrė per audeklą ant Natano
galvos. Siaura kraujo srovelė rieda kubietišku užuolaidos raštu.
Džimas atsisėdo ant aukštos kėdės prie stalo. Jo veidas išbalęs ir
suprakaitavęs, jis atsisegęs uniforminės palaidinės kaklą.
– Greitoji ir policija jau pakeliui, – Jonas sako Džimui. – Galėtum
padėti Sagai ieškoti mergaitės, ji negali pradingti.
– Ką?
– Jei gali.
– Aš privalau, tiesiog... Aš manau, kad girdėjau, ką pasakė Bauer, –
sako jis. – Ar Ingrida negyva? Ją nužudė? Tai tiesa?
– Apgailestauju, – atsako Jonas. – Man labai gaila.
– Ne, bet... Mes buvome įspėti, tu bandei mus sustabdyti, – sako jis
ranka persibraukdamas per veidą. – Po galais, kas nutiko šiems
žmonėms? Mes tiesiog norėjome padėti ir...
– Žinau, – ramiai pertraukia jį Jonas.
– Aš tiesiog nesuprantu, – sumurma Džimas ir pažvelgia į jį taip,
lyg nesuprastų, kas jis toks. – Aš einu paskui mergaitę, – sako jis ir
atsistodamas šiek tiek susvyruoja.
– Prisimink, kad Mimi tik vaikas, – perspėja Jonas.
Džimas nieko neatsako, eidamas koridoriumi atlaisvina žibintuvėlį
nuo diržo. Laukujės durys atsidaro ir kiek per stipriai užsitrenkia.
Likusi užuolaida suplazda nuo vėjo.
Jonas yra tikras, kad Valerija ir Pelerina palaidotos kažkur netoli.
Paieškos šunys jau pakeliui. Jei jos vis dar gyvos, tai labai skubu. Per
parą temperatūra nukrito nuo nulio iki devyniolikos laipsnių šalčio.
Jonas apeina aplink stalą, pasižiūri į sniegu užklotą peizažą ir
paskui pasisuka į vyrą. Jis guli padėjęs skruostą ant grindų. Šviesūs
ūsai patamsėję nuo kraujo, o viena ausis sutinusi.
– Tu būsi suimtas ir įkalintas, – sako Jonas. – Bet jei man padėsi,
yra galimybė, kad tavo kaltinimai bus sušvelninti.
– Tu nieko nesupranti, – išpyškina vyras.
– Aš žinau, kad Valerija de Castro ir Pelerina Bauer yra kažkur čia.
– Tai buvo savigyna, išgyvenimas...
– Tomi, – sako Jonas ir atsitūpia prie vyro, kad galėtų pažiūrėti jam
į akis. – Aš galėjau tave nušauti, bet man reikia atsakymų... Aš žinau,
kad jūs sutikote Jureką Valterį. Privalai pasakyti, ką jis privertė jus
daryti.
 85

Saga vėl užsivilko striukę siaurame, šaltame žaidimų namelyje. Ji

pasiūlė megztinį Mimi, bet nesulaukė atsakymo.
Aišku, kad mergaitė čia slėpėsi daugybę kartų. Ji turi pledus,
miegmaišį, iš kibiro kampe sklinda šlapimo smarvė, o ant grindų
mėtosi tušti sausainių pakeliai, gaiviųjų gėrimų skardinės ir
saldainiai.
– Kodėl čia slepiesi?
– Nežinau, – abejingai atsako mergaitė.
– Tau nepatinka tai, kas vyksta namuose?
Mimi keistai patimpčioja pečiais.
– Iš tikrųjų mes esame čia, nes ieškome moters ir mergaitės,
Valerijos ir Pelerinos.
– Aha.
Saga išsitraukia mobilųjį telefoną ir parodo kelias nuotraukas.
Mimi paskubomis žvilgteli į nuotraukas ir nuleidžia akis. Šaltoje
telefono ekrano šviesoje jos veidas atrodo lyg išskaptuotas iš ledo.
– Atpažįsti jas? – paklausia Saga.
– Ne, – sako mergaitė ir nusuka veidą.
– Pažvelk dar kartą.
– Nenoriu.
Žaidimų namelyje visiškai sutemsta, kai Saga išjungia ekraną ir
įsikiša telefoną į vidinę striukės kišenę.
– Tavo slėpynės čia jau baigėsi, dabar bus daug blogiau, atvyks
policija, socialiniai darbuotojai, vaikų teisių specialistai, kaip viskas
pasisuks tau, priklauso nuo tavo atsakymų čia ir dabar.
– Aha.
– Ar grįšime namo?
– Aš nepajėgsiu, – drebančiu balsu sušnabžda mergaitė.
– Suprantu, aš radau tavo mažąjį brolį, – sako Saga.
Mimi pradeda verkti, ir kaip tik tuo metu namelį apšviečia
šokinėjanti šviesa. Saga nuropoja prie lango ir išgirsta, kaip plyšta
plonos užuolaidos, kai ji atsiremia į langą.
Prie žaidimų namelio artėja Džimas su žibintuvėliu rankoje.
Žibintuvėlio šviesa sukuria siūbuojantį tunelį, kuris krenta į sniegą
ant kiekvieno sniego uždengto pėdsako.
Jis seka jos ir mergaitės pėdsakais.
– Bauer? Ar tu ten?
– Mes čia, viduje, – sušunka ji.
Už namelio pasigirsta sunkūs žingsniai, atsidaro durys ir į namelį
įlenda Džimas. Jis kvėpuoja netolygiai ir padeda žibintuvėlį ant
žaislinės lovelės. Šviesa sklinda pro jos tarpus ir keistai apšviečia
kambarį. Žaidimų namelio apstatymas senas ir sudrėkęs, rožiniai
tapetai susigarankščiavę, nuo sulūžusios lempos ant lubų leidžiasi
voratinkliai, o languose guli negyvos musės.
– Manęs paprašė jūsų ieškoti, – sumurma jis ir sėsdamas ant grindų
nugriauna žaislinę viryklę.
Namelis bilda, kai jis apsisuka ir prisitraukia arčiau mergaitės. Jis
kvėpuoja su protrūkiais, nosis varva.
– Tai tavo darbas, tiesa? Tu nužudei mano kolegę, – aštriu balsu
sako jis ir staiga ištraukia pistoletą mergaitei prie galvos.
– Džimai, patrauk pirštą nuo gaiduko, – perspėja Saga.
– Ar tu buvai priversta nužudyti Ingridą? – verkšlenančiu balsu
klausia jis.
– Nurimk, Džimai, – kalbina Saga. – Patrauk pirštą nuo gaiduko ir
nuleisk ginklą.
Pistoletas artėja prie mergaitės veido. Džimo kakta suprakaitavusi,
akys išsprogusios.
– Kaip dabar jautiesi? – greitomis paklausia jis ir pistoletu trenkia
mergaitei per veidą, net galva susiūbuoja.
– Prašau, nedaryk to, – sako Saga. – Aš suprantu, kad tu nusiminęs,
bet tai nebuvo...
– Koks tai buvo jausmas? – surinka jis.
– Geras, – atsako mergaitė ir žiūri jam į akis.
Pistoletas vėl sudreba vyro rankoje.
– Paklausyk, Džimai, tai ne Mimi nužudė Ingridą, – sako Saga.
– Bet tai...
– Tai padarė jos mama, – paaiškina Saga. – Ji buvo viduje, mes to
nežinojome, ji slėpėsi.
– Jos mama?
– Ji buvo pasislėpusi berniuko kambaryje.
– Po galais, kas tiems žmonėms negerai? – tyliai sako jis ir
nuleidžia ginklą.
Saga ištraukia pistoletą iš jo rankų, pakrato, ištraukia dėtuvę ir
išima šovinius.
– Eik lauk ir pakviesk paramedikus, kai atvyks greitoji, – sako ji.
Atbula ranka jis nusivalo nosį, išlenda lauk. Jo galva trenkiasi į
durų staktą, jis uždaro duris.
 – Apgailestauju, kad tau grasino, jį atleis ir jis daugiau nedirbs
policininku, bet žmonės gali padaryti siaubingų dalykų, kai jų artimas
žmogus miršta.
Mimi stipriai palinksi galva ir žiūri į ją.
– Aš žinau, kad gali man padėti, – sako Saga.
– Tu nesupranti, tai neįmanoma.
– Dar kartą pažiūrėk, – sako Saga ir parodo Valerijos ir Pelerinos
nuotraukas.
– Aš žinau, kas jos tokios, – sušnypščia mergaitė ir išjungia
mobilųjį telefoną. – Jos tai padarė, tu nesupranti, jos jį sudegino, jos
jį nužudė... Ar jos išvengs bausmės? Tai neteisinga, jos viską
sunaikino...
Saga sėdi ant grindų šalia jos ir viena ranka apkabina ją per pečius.
Tyliu balsu Mimi papasakoja apie vyrą iš Rusijos saugumo tarnybos.
Ji neatsimena jo vardo, bet jis sekė moterį ir mergaitę nuo Ukrainos
iki Lenkijos, po to iki čia. Jos abi yra rimtos psichinės ligonės. Jos
susitiko Serbijos institute, iš kurio pabėgo. Jos turėjo planą,
keliaudavo, susipažindavo su tam tikromis šeimomis, o po to visus
išžudydavo, vieną po kito.
– Jos visada pradėdavo nuo jauniausio vaiko, – sušnabžda Mimi.
– Kur jos dabar? Ar tu žinai?
Ji kone dusdama paaiškina, kad vyras iš Rusijos saugumo tarnybos
turėtų jas išvežti iš Švedijos ir nugabenti į teismą Rusijoje.
– Žinau, kad šitaip nereikėtų daryti, bet Švedijoje joms nieko
nedarys, tik suteiks medicininę pagalbą, po to jos iškart išleis, tada
jos sugrįžtų ir nužudytų mus... Rusijoje jos iki gyvos galvos sėdėtų
56-oje kolonijoje.
Saga telefone parodo Jureko nuotrauką.
 – Ar šitas vyras?
Mimi nuleidžia akis ir palinksi.
– Ar žinai, kur yra Valerija ir Pelerina?
– Ne, – silpnai atsako ji.
– Aš privalau jas rasti, nes jos niekada nieko nenužudė...
– Mano broliuką, jos nužudė jį, išdegino jam veidą, sulaužė
rankas...
Ji pradeda raudoti.
– Mimi, ar tu matei? Savo akimis?
Ji nenustoja verkti.
– Tu nematei, kas iš tiesų nužudė tavo brolį, ar ne?
Mimi nurimsta, pradeda kvėpuoti su trūkčiojimais.
– Jis papasakojo viską, kiekvieną detalę, jis taip apgailestavo, kad
laiku nesuspėjo išgelbėti Akselio.
– Tas vyras nedirba saugumo policijoje, tai jis nužudė tavo brolį, o
kažkur atskiruose kapuose guli Valerija ir Pelerina... Nes jis taip
padarė.
Mergaitė atsistoja ir vemia į kibirą, sunkiai kvėpuoja, žiaukčioja ir
dar kartą išsivemia. Ji sunkiai atsisėda, atsiremia į sieną ir nusivalo
lūpas palaidinės rankove.
– Parodyk man, – sako Saga.

***

Jonas atsistoja ir pro langą pažvelgia į žaidimų namelį. Šviesa nuo

Džimo žibintuvėlio šviečia pro praviras duris ir lyg šviesos kryžiai
krenta ant sniego pro tris langus.
Pėdsakai jau visiškai pradingo.
Atsispindėjęs lange matyti stalas ir vyras ant grindų. Jis guli ant
šono pasidėjęs ranką po galva. Jonas paaiškino, kad kriminalistų
šunys jau atvyko, bet vyras nieko nepasakė, nors pradėjo suprasti
savo klaidą.
Staiga žaidimų namelyje sujuda šviesa ir iš jo išlenda Saga su
mergaite. Ji apsisuka, padeda mergaitei išeiti ir apkabina.
Per gilų sniegą jos brenda namo link.
Nepaisant rūko ir garų nuo jų kvėpavimo, Jonas mato pasikeitimus
jų rimtuose veiduose.
Jis pasitinka jas koridoriuje ir kartu nusileidžia žemyn į poilsio
erdvę su rudos odos baldais ir biliardo stalu.
Lubos žemos ir čia silpnai atsiduoda rūsiu.
Mergaitė bando pastumti biliardo stalą, Jonas atsistoja šalia ir jai
padeda. Maži metaliniai ratukai nuo sunkaus stalo kojų palieka gilias
vėžes persiškame kilime.
Niekas neprataria nei žodžio.
Sunkūs baldai lėtai išstumdomi ir sustatomi palei sienas. Paveikslo
rėmai pasisuka – matosi į apvadą pataikiusi kulka.
Jonas ir Mimi patraukia didelį kilimą į kitą kambario pusę.
Medinėse grindyse negrabiai išpjautas dviejų metrų dydžio
keturkampis. Jonas išsitraukia peilį, pakelia kraštą, suima pirštais ir
pakelia plokštės kraštą.
Visos grindys ir net sijos po namu izoliuotos.
Jis randa rankeną, įtempia raumenis ir patraukia grindų dalį.
Mergaitė sudrimba prie biliardo stalo ir rankomis užsidengia ausis.
Jonas priartėja prie skylės ir pajunta ledinį šaltį.
– Dieve, – sušnabžda jis.
– Paskubėk, paskubėk, – kartoja Saga.
Ant žemės po namu stovi du nedažyti karstai su ištemptais diržais
aplink dangčius. Aplink juos pabirusios pjuvenos ir drožlės. Daugiau
nieko nesigirdi, tik Sagos padažnėjęs kvėpavimas.
 86

Jonas laukia žinutės Skubios pagalbos skyriuje Karolinskos

ligoninėje. Jis vaikšto pirmyn atgal koridoriumi.
Jis nebežino, kelintą kartą praeina pro dvi kėdes su nusitrynusiomis
sėdynėmis ir stalą su informaciniais lankstinukais klinikos
pacientams.
Jo plaukai susivėlę, veidas atrodo pavargęs ir susirūpinęs, akys
įsitempusios ir pilkai sidabriškos, o palaidinė ir kelnės
susiglamžiusios. Nuo veido ir rankų jis nusivalė didžiąją dalį dulkių
ir kraujo.
Atsitiktiniai prisiminimai iš poilsio kambario visą laiką sukasi jo
galvoje. Trumpi fragmentai perbėga jo smegenimis.
Tai siaubinga.
Natano žūtis, du karstai po namu, kūnų smarvė, siaubas greitosios
pagalbos paramedikų akyse ir paauglės mergaitės riksmas, kai ji buvo
tempiama tolyn moters policininkės.
Galbūt jau keturiasdešimtąjį kartą Jonas sustoja prie juodų durų su
langeliu ligoninės koridoriaus gale, pasižiūri į dviejų uniformuotų
policininkų, saugančių skyrių, nugaras, apsisuka ir eina atgal.
Ligoninės apsauga sustiprinta: šešiolika policininkų saugo skyrių,
bet niekas nebaigta, kol jie nesulaikė Jureko Valterio.
Automatiškai atsiveria durys į kitą koridoriaus galą ir pro jas
išrieda senutė su vežimėliu.
Jonas galvoja apie Sagos paniką.
Abiem rankomis ji laikė prožektorių, bet negalėjo nustygti vietoje.
Šešėliai sukosi ir atrodė kaip pikti vaiduokliai ant sienų. Jos nerimas
buvo lyg įkalintas žvėris, negalintis išsilaisvinti.
Jonas eina koridoriumi. Keturios medinės juostelės nutįsusios per
visą koridoriaus sieną, kad sulaikytų lovų smūgius. Lubiniai
šviestuvai apšviečia plastikines grindis.
Jis negali liautis apie tai galvojęs.
Sukamas gervės mechanizmas traškėjo, Jonas nutraukė diržus ir
nusibrozdino nugarą į pjūklu išpjautas grindis. Ryški žibintuvėlio
šviesa slydo per dulkes, kai jo batai mindė sausą žemę.
Abiem rankomis jis suėmė ir nuplėšė dangtį nuo pirmojo karsto.
Ten gulėjo Valerija, užsidengusi pilku pledu, ji buvo panaši į
lavoną, susuktą į paklodę po žemės drebėjimo.
Liesas ir purvinas veidas buvo ramus, lūpos suskilinėjusios, o akys
užmerktos.
Ji sureagavo tik tada, kai ryški šviesa pasiekė jos veidą ir viena
ranka pradėjo graibyti orą bandydama surasti spyną.
– Prašau, nebe, – verkė ji ir bandė pasikelti.
– Valerija, tai aš, Jonas, – ramino jis. – Mes jau radome tave, mes
atėjome.
Valerijos kūnas drebėjo. Moteris nepažino Jono, ji bandė
išsilaisvinti ir dilbiu trenkė jam per veidą.
Kol lipo iš karsto, Jonas ją prilaikė, nuo jos pečių nuslydo pledas.
Šviesoje ji sumirksėjo, sutrikusi apsidairė, išsilaikė nenugriuvusi ir
pradėjo rėplioti prie kito karsto.
– Pelerina, – šnabždėjo ji, bandydama atidaryti karstą.
 Ji nepajėgė, nes buvo nusilpusi, rankos sutinusios, nagai buvo
nulūžinėję, o pirštų galiukai kruvini.
– Atidaryk karstą! – rėkė Saga. – Tu privalai atidaryti karstą.
Jonas sustoja koridoriuje ir abiem rankomis atsiremia į sieną. Du
slaugytojai šviesiai mėlynais rūbais praskuba pro jį.
Jis žiūri į lipnios juostos liniją ant žemės, kur turi būti paliekami
pacientų gultai ir vežimėliai, bet akyse stovi poilsio erdvės vaizdai:
geltonos liemenės su plačiais atšvaitais, šlapi batai; kaip jis patraukė
Valeriją nuo antro karsto ir perdavė pirmajam greitosios pagalbos
ekipažui, atvykusiam į vietą.
Paramedikė apsiverkė.
Neštuvai atsitrenkė į sieną laiptinėje ir dažų atplaišos pabiro ant
grindų.
Saga numetė žibintuvėlį, jis atsitrenkė į pjūklu išpjautą kraštą,
nukrito ant sausos žemės šalia Valerijos karsto ir pariedėjo po namu.
Jonas nupjovė kito karsto diržus, numetė peilį ant žemės ir nukėlė
dangtį.
Saga taip garsiai klykė, kad atrodė, jog jos balsas užkims, kažkas
bandė ją sulaikyti, bet ji išsilaisvino ir puolė ant kelių prie išpjautos
skylės krašto ir šnabždėjo Pelerinos vardą.
Karste, apvilkta pūkuotomis kelnėmis ir mėlyna striuke, gulėjo
Pelerina. Jos veidas buvo išbalęs ir visiškai ramus, ji nereagavo į
medicinos darbuotojų šviesas.
Maža apvali burnytė buvo susitraukusi, skruostikauliai atsikišę.
Jonas atsargiai iš karsto iškėlė Pelerinos kūną, laikė ją lyg miegantį
vaiką prie krūtinės, prilaikydamas ranka jos kaklą, o galvą
glausdamas prie savo skruosto. Jis negirdėjo jokio širdies dūžio,
nejuto jokio pulso.
 – Nenoriu, – pravirko Saga.
Nauji neštuvai buvo atnešti žemyn laiptais, kai Jonas išgirdo silpną
garsą iš Pelerinos burnos.
– Aš manau, kad ji gyva... Greičiau, ji gyva! – sušuko jis. –
Perimkite ją, ji siaubingai sušalusi!
Jis sumindė tuščius plastikinius butelius ir maišelius kitame karste,
susvyravo pirmyn ir perdavė mergaitę dviem greitosios medicinos
pagalbos paramedikams. Jie paguldė Peleriną ant neštuvų. Saga
glostė sesers skruostą ir kartojo, kad dabar viskas bus gerai.
Jonas vėl nueina į koridoriaus galą, pasižiūri į abu policininkus,
apsisuka ir eina prie Skubiosios pagalbos palatos.
Ranka jis persibraukia plaukus ir atsisėda ant vienos kėdės. Atrama
sugirgžda, kai jis atsilošia ir atremia pakaušį į sieną.
Jis kaip tik pakilo nuo kėdės, kai atsidaro duris ir išeina baltomis
kelnėmis ir balta trumparankove palaidine apsivilkęs gydytojas.
– Jonas Lina? – klausia jis.
– Ar ji pabudo?
– Aš bandžiau jai paaiškinti, kad dar per anksti susitikimams, bet
pacientė labai nori su jumis susitikti.
– Kaip ji?
– Dar per anksti kažką sakyti, labai silpna, išsekusi.
Daktaras paaiškino, kad jie vis dar laukia tyrimų rezultatų, tačiau
įvertinus Valerijos būklę galima teigti, kad jos gyvybei grėsmė
negresia. Jai diagnozuotas kraujo užkrėtimas, ūmi dehidratacija,
bendras organizmo išsekimas ir prie viso to – hipotermija. Jos
temperatūra greitosios medicinos automobilyje buvo 29 laipsniai, bet
per penkias valandas pavyko atstatyti normalią kūno temperatūrą. Jos
kojų ir rankų pirštai buvo nušalę, bet jų nereikės amputuoti, kaip
buvo manyta iš pradžių.
Jonas padėkoja daktarui, pabeldžia į duris ir įeina.
Valerija guli ligoninės lovoje su pakeltomis apsaugomis. Jos veidas
išbalęs ir liesas. Prie jos prijungtas širdies ritmo stebėjimo aparatas,
EKG aparatas ir kraujospūdžio matuoklis, pro nosį jai teikiamas
deguonis ir abejose rankose yra kateteriai.
– Valerija, – švelniai prabyla jis.
Jis prieina prie moters ir paima jos ranką. Ji pakelia savo pavargusį
žvilgsnį ir žiūri į jį.
– Ačiū, kad mane radai... mente, – nusišypso ji.
– Gydytojai sako, kad tau viskas bus gerai.
– Aš jau jaučiuosi gerai.
Ji atkiša lūpas, jis pasilenkia arčiau ir ją pabučiuoja. Jie žiūri vienas
į kitą ir vėl surimtėja.
– Man nieko nesako apie Peleriną, – tyliai taria ji.
– Man irgi ne... Kai mes ją radome, neužčiuopėm pulso.
Valerijos vokai sunkūs ir ji užmerkia pavargusias akis. Jos juodos
garbanos netvarkingai guli ant pagalvės ir ant tamsaus pušinio lovos
galo.
– Kas nutiko tam name? – paklausia ji ir atmerkia akis. – Kodėl jie
taip darė, kodėl su mumis taip elgėsi?
– Dar per anksti kalbėti. Tau reikia ilsėtis. Aš pasėdėsiu šalia.
Valerija apsilaižo sausas lūpas.
– Aš noriu žinoti, – neatlyžta Valerija. – Supratau, kad pyko ant
mūsų, nes galvojo, jog jų sūnus žuvo dėl mūsų kaltės.
– Tai panašu į Jureko spąstus, bet aš nežinau, Saga apklausinėjo
mergaitę, – sako Jonas, prisistumdamas kėdę arčiau jos lovos.
Jis tik spėja papasakoti, kad Natanas ir viena policininkė iš
Sioderteljė policijos žuvo per operaciją, tada įeina Saga. Matyti, kad
ji ilgai verkė, nes jos akys raudonos ir patinusios.
– Pelerina užmigo, – sako ji pritilusiu balsu. – Situacija kritinė,
gydytojai ją sušildė, bet sutriko širdies ritmas, jos širdis plaka per
greitai.
Sagos balsas užlūžta ir ji sunkiai nuryja seiles.
– Jie prijungė defibriliatorių, kad atstatytų ritmą... O kas bus, jeigu
ji niekada nepabus? – po kurio laiko sušnabžda ji. – Karstas bus
paskutinė vieta, kurioje ji buvo... Vienatvėje ir tamsoje.
– Mes visą laiką kalbėjomės, – prataria Valerija ir silpnai kosteli.
– Tikrai? – paklausia Saga ir žiūri į ją vilties netekusiu žvilgsniu.
– Ji visai nebijojo, prisiekiu, ji nebijojo, – tęsia Valerija. – Jai buvo
šalta ir ji norėjo gerti... Bet mes gulėjome šalia viena kitos, jai
tereikėjo ištarti mano vardą ir aš atsakydavau... Ji buvo tikra, kad tu
ją išgelbėsi, ir tu tai padarei.
– Ji nežino, kad aš atvykau, – sušnabžda Saga.
– Aš manau, kad ji žino, – sako Jonas.
– Aš jaučiu, kad man reikia grįžti, – tyliai sako Saga ir šniurkšteli
nosimi.
– Žinoma, – sako Jonas.
– Ar girdėjai, kad Siodertiorno prokuratūra davė leidimą tėvo
areštui? – klausia Saga ir numeta popierinę servetėlę į šiukšlių dėžę
po kriaukle.
– Taip, – atsako Jonas.
– Kodėl jie taip elgėsi su mumis? – vėl klausia Valerija.
– Jurekas palaužė visą šeimą, – sako Saga. – Jie jam nieko
nepadarė, tiesiog Jurekui reikėjo tos vietos ir jų ištikimybės... Jis
nužudė jauniausią vaiką, o apkaltino tave ir Peleriną, privertė jūsų
nekęsti.
– Tai siaubinga, – sušnabžda Valerija ir dar kartą silpnai sukosėja.
– Ar niekas negali jo sustabdyti?
– Gali, – atsako Jonas.
– Tik ne tu, tu jau prisidėjai, pakaks, – greitai sako ji.
– Valerija, aš pasiliksiu čia, kol pasijusi geriau, – sako Jonas. – Bet
niekas dar nepasibaigė, Jurekas Valteris dar nepabaigė, ir jis grįš
tavęs... Tau nereikia bijoti, ligoninėje budi šešiolika policininkų ir tai
jį kuriam laikui atgrasys... Bet, anksčiau ar vėliau, apsaugos lygis
sumažės.
– Ką ketini daryti? – paklausia Saga.
– Tęsiu darbą su žvaigždėlapiu... Tai kaip žaidimas, bet yra
žvaigždė, kuri simbolizuoja pačią šerdį, Polukso širdį... Ji yra virš
mažos salos Melareno ežere.
– Juk supranti, kad negali to padaryti vienas, – sunkiai atsidūsta
Saga. – Aš tikrai vykčiau kartu, bet turiu pasilikti su Pelerina, turiu
būti čia, kai ji pabus.
– Aš susitvarkysiu.
– Paklausyk jos, – garsiau sako Valerija.
– Jonai, nedaryk to vienas, – pakartoja Saga. – Per daug pavojinga,
juk pats žinai, po perkūnais, bent pasikalbėk su Karlosu.
– Prasta mintis.
– Gal pasitelk greitojo reagavimo pajėgas, – neatlyžta Saga.
– Ne, – sako Jonas.
– O Rinusas Advokatas – ar negali jam paskambinti? Jis saugiai čia
atvyktų per kelias valandas, – sako Saga.
Jono veidas sustingsta, ir jis lėtai padeda ranką ant lovos krašto.
– Aš nemaniau, kad tu pažįsti Rinusą, – sako jis.
 – Tu pasakojai apie jį po Disos mirties, – paaiškina Saga. – Tu juk
pats vos nemirei, bet aš supratau, kad juo pasitiki, ar negali paprašyti
jo pagalbos?
– Ne, – atsako Jonas ir pažiūri į ją su tamsesnėmis nei bet kada
akimis.
– Nežiūrėk taip, – sako Saga išsigandusiu balsu. – Jonai? Pasakyk,
kad tai ne tiesa.
– Ar viskas blogai? – šiurkščiai paklausia jis.
– Kai Jurekas sugavo Peleriną, aš supanikavau ir bandžiau tave
surasti, aš privalėjau.
– Saga, – ištaria Jonas ir sunkiai keliasi nuo kėdės.
– Aš supanikavau, – kalba ji vos girdimai. – Aš pagalvojau, kad tu
gali pasakyti, kur yra jo brolio palaikai.
– Ką tu padarei? – paklausia Jonas.
Ji stipriai pasitrina akis, kad sulaikytų ašaras.
– Galbūt nieko, bet pagalvojau, kad jei kas nori pasislėpti, jam
reikia pagalbos... Nolenas viską padarytų dėl tavęs, bet šiuo atveju jis
netinka... Todėl prisiminiau Rinusą, aš paskambinau į jo namus
Amsterdame, pakalbėjau su vyru, vardu Patrikas... Jis pasakė, kad
Rinusas darbe, ir aš palikau savo numerį... Niekas iki šiol
nepaskambino.
– Ar Jurekas galėjo pasiekti tavo telefoną?
– Atsiprašau, – sušnabžda Saga.
– Tuomet jis greitai turės mano dukrą, – sako Jonas ir pradeda eiti
durų link.
– Bėk, – paragina Valerija.
Jonas girdi, kaip Saga dar kartą atsiprašinėja, kai jis išeina iš
Skubiosios pagalbos palatos ir uždaro duris.
 87

Su naktinio stebėjimo įranga Lumė atidžiai apžiūri pirmos zonos

centrą, peržvelgia medžius ir senus lauko baldus šalia apleisto
gyvenamojo namo.
Šią naktį viskas nepaprastai ramu.
Ji žiūri į užkaltas duris ir drėgmės pažeistus faneros lakštus.
Kad vėl viską apžiūrėtų vienu kartu, ji nusiima naktinio matymo
įrangą ir žiūri į lauką. Ji visą laiką turi išlikti susikoncentravusi.
Kelias pastarąsias dienas laikėsi minusinė temperatūra ir dangus
Vidurio Europoje neįprastai žvaigždėtas.
Be naktinio matymo įrangos tamsoje ji mato tik seną namą. Kartais
juos pasiekia automobilių tolimųjų žibintų šviesos nuo greitkelio,
sklisdamos per medžius ir krūmus.
Pilka šviesa atrodo lyg stiklinis kupolas virš Marezeno, o kiek
tolėliau akys sugauna Verto šviesas, į viršų kyla šviesos dalelės ir
plaukioja danguje, primindamos bespalvę šiaurės pašvaistę nakties
danguje.
Lumė pasiima žiūronus ir pradeda iš naujo apžiūrinėti dirbtuves,
apžiūri apaugusią mašiną, kuri riogso prie griovio. Visada
pagalvodavo, kad ji panaši į garbanotą plaukų kuokštą. Bet tai tik
kombaino kaušas, apaugęs žole.
Ji lėtai apžiūri duobėtą žvyrkelį nuo dirbtuvių, visą kelią iki
ganyklų ir užtvaro, kur atsisveikino su tėvu.
Tada kilo aušra ir laukai buvo paskendę rūke.
Ji pagalvoja, kad prarado savitvardą ir pradeda verkti.
Žiūrėdama į siaurą kelią, vedantį link pagrindinės autostrados, ji vėl
įsileidžia neramias mintis: Lumė išsiuntė savo tėvą į misiją, iš kurios
jis gali negrįžti, tiesiai pas žmogų, nuo kurio jie norėjo pasislėpti.
Pirmą dieną jai likus vienai su Rinusu dirbtuvėse buvo juntama
įtampa. Abu tylėjo.
Jie dirbo savo dienos darbus, sekė grafiką, bet pastebėjo, kai vienas
iš jų baigdavo pamainą, valgydavo, prausdavosi ar miegodavo – vis
tiek likdavo daug laisvo laiko.
Jie pradėjo vienas kitam palaikyti draugiją, atnešti kavos, sėdėti ir
plepėti. Ilgainiui jų pokalbiai pasidarė rimti.
Rinusas suprato, kad Lumė jautėsi nesmagiai dėl ginčo su tėvu, ir
papasakojo, kaip pirmą kartą prieš daug metų išgirdo Jureko Valterio
vardą.
– Jonas man paskambino užšifruota linija ir aš papasakojau apie šią
vietą, žinau, kad jis norėjo čia atvažiuoti, kad norėjo drauge su jumis
pasislėpti, bet galiausiai jis pasirinko kitą sprendimą... Tau
greičiausiai buvo ketveri, kai jūs išvykote iš Švedijos.
– Treji, – patikslino Lumė.
– Bet dabar tu gyva, turi gyvenimą.
Tamsoje ji palinksėjo ir su žiūronais pasižiūrėjo į nutolusį šiltnamį.
– Aš turiu savo gyvenimą... Su mama užaugau Helsinkyje ir buvau
gana drovi, – pasakojo ji. – O dabar gyvenu Paryžiuje, turiu daugybę
draugų, to negalima suprasti... Aš turiu labai simpatišką vaikiną, aš
niekada nemaniau, kad taip nutiks, noriu pasakyti, kad niekada
nemaniau, kad kažkas gali nutikti.
 – Jaunystė – kvailystė, – sumurmėjo Rinusas.
– Galbūt.
– Ar Jonas žino, kad turi vaikiną?
– Aš jam užsiminiau.
– Gerai, – palinksėjo galva jis.
Perėjusi į trečią zoną ir užsidėdama naktinio matymo prietaisus
Lumė pagalvoja apie pirmą pokalbį su Rinusu. Neskubėdama ji
pasiima butelį vandens, pledą ir snaiperio šautuvą, kurį pasideda
priešais save ant grindų prie sienos.
Ji atsisėda ir mirksi tamsoje. Per liuką tamsoje tematyti raudonos
telekomunikacijų stulpų šviesos ir neryškūs atspindžiai nuo
Eindhoveno, kuris yra beveik už dvidešimties kilometrų.
Netoli centrinės stoties yra studentų viešbutis, kur Jonas jai
išnuomojo kambarį, jeigu tektų bėgti iš čia.
Lumė kaip tik užsideda taikiklį ir į kambarį įeina Rinusas su dviem
Coca-Cola skardinėmis ir šiltu maišeliu spragėsių. Jo pamaina dar
neprasidėjo, bet jis įprastai ateina valanda anksčiau, kad pabendrautų
su ja.
– Gerai miegojai?
– Viena akimi vienu metu, – pajuokauja jis ir paduoda jai skardinę.
– Ačiū.
Ji pasideda skardinę ant žemės netoli šratinio šautuvo ir pradeda
apžiūrinėti artimiausią teritoriją, žvyro aikštelę ir suirusią vielinę
tvorą palei giraitę.
Rinusas stovi priešais monitorių, kuris rodo garažo vidų ir
artimiausią teritoriją aplink dirbtuves, ir valgo spragėsius.
Ji apžiūri pagal nustatytą modelį palei giraitę ir medžių kamienus,
kur yra slaptas pabėgimo išėjimas.
 – Aš galvojau apie tai, ką sakei šį rytą, kad jūs su tėčiu kalbatės,
palaikote ilgus pokalbius, – sako Rinusas, – aš niekada taip nedariau
su savo... Bočiumi, taip jis buvo vadinamas, ar sakiau? Taip vadinami
vyrai tik čia... jis niekada nebuvo išvykęs šiauriau Valo. Mes buvome
auklėjami labai katalikiškai ir... Žinau, tėtis norėjo tik gero, bet man
tai buvo lyg kalėjimas: bažnyčia, pasninkavimas.
– O tavo mama?
– Mane ir Patriką ji kelis kartus aplankė Amsterdame, bet nemanau,
kad ji kada nors iš tiesų patikėjo, kad jis yra mano gyvenimo meilė,
nors ir sakiau, kad mums reikėtų susituokti.
Su naktinio matymo įranga Lumė apžiūri didelį traktoriaus kaušą,
esantį palei giraitę.
– Prieš pažintį su Loranu draugavau su vyresniu vyru, galerijos
darbuotoju, kuris buvo vedęs, – sako Lumė.
– Aš irgi tai išbandžiau, – sako Rinusas ir padeda spragėsių maišelį
ant žemės, – ne galerijos darbuotoju, bet vyresniu vyru...
– Tėčio kompleksas, – nusišypso ji.
– Iš pradžių buvau labai pamalonintas, žavėjausi viskuo, ką jis
sako... Bet mums nepavyko, nes jis vis mane žemino ir nekreipė
dėmesio į mano nuomonę.
Lumė pritariamai atsidūsta.
– Aš išsiskyriau su tuo vyru tada, kai jis norėjo mane apgyvendinti
savo nuomojamame bute... Būčiau buvusi jo meilužė, pasiekiama,
kada jam reikia.
– Loranas geresnis, – sako Rinusas.
– Taip, taip ir yra... Jam reikia dar šiek tiek patobulėti, bet jis geras.
Lygiai dvi. Rinusas perima Lumės kėdę ir persikelia į penktą zoną.
Ji paduoda jam naktinio matymo įrangą ir šratinį šautuvą, o paskui
stovi už jo su Coca-Cola skardine.
– Kas vyksta mokykloje, kol tu esi išvykusi?
– Nežinau, aš turėčiau parengti grafinį projektą „Disfunkcionalūs
susiliejimai“, – sako ji.
– Kas tai? – paklausia Rinusas.
– Neturiu žalio supratimo, – nusišypso ji. – Greičiausiai, teks
išsiaiškinti.
– Iškart pagalvočiau apie šeimą, kaip visada... nes kartais pora
tiesiog negali būti kartu, bet aš nežinau.
– Galbūt tai kiek per lengva.
– Meilė... o gal seksas, – pasiūlo jis.
– Gera idėja, – nusišypso Lumė.
– Tai kaip kūrybinis apsvaigimas, – pasišaipo vyras ir pasivėdina
ranka.
Lumė nusijuokia, pasižiūri į laikrodį ir patikslina, kad ateis su
vakariene, kai pasportuos. Ji pradeda eiti palei šaudymo angas garažo
link. Patraukia užuolaidas, apeina laiptus į pirmą aukštą, atidaro duris
ir praeina pro virtuvę.
Jos kambaryje šilta, ji šiek tiek pasuka radiatoriaus termostatą.
Susiranda švarias kelnaites ir nuo žemės pasiima sportinį krepšį.
Grįždama išgirsta kažką nukrentant už nugaros. Pagalvoja, kad
kažką pametė, sustoja ir apsisuka.
Vienintelis dalykas, kurį mato, yra uždarytos paskutinės miegamojo
durys ir užkaltos atsarginio išėjimo durys su užrašu Stairways to
Heaven.
Ji vėl praeina pro virtuvę, duris į laiptinę ir nusileidžia į žemesnį
aukštą.
Praeidama pro spintelę maistui ir ginklams, girdi, kaip čirška
elektros skydinė prie persirengimo kambario.
Vieną iš pirmųjų dienų ji bandė treniruotis tarp kabančių rūbų
imituodama pabėgimą. Ji pastūmė grubias metalines sijas, atidarė
duris ir veidu bei akių vokais pajuto vėsų rūsio orą.
Lumė pasideda krepšį ant medinio suolelio persirengimo
kambaryje, apsirengia sportiniais rūbais ir pasikabina savo plačias
kelnes, megztinį ir palaidinę ant kablių.
Vieną koją užkelia ant suoliuko ir užsiriša batą, mato, kaip medinis
rąstas pakyla kelis centimetrus kitoje pusėje, ji iš įpročio pagalvoja,
kad reikalui esant gali pasinaudoti juo kaip ginklu.
Lumė įeina į sporto salę ir valandą dideliu tempu mina dviratį,
paskui ant šaltų grindų daro atsispaudimus ir pritūpimus. Tada grįžta
į persirengimo kambarį, nusirengia suprakaitavusius drabužius ir
įeina į vonią.
Ji užsirakina ir patikrina duris. Vonios kilimėlis po kojomis šaltas ir
jai pačiai taip šalta, kad visa oda pašiurpsta.
Kiekvieną kartą eidama maudytis ji patikrina dušo kabiną,
išsitraukia ginklą ir patikrina, ar jis užtaisytas. Iš tiesų, jo taikiklis per
mažas. Erdvė neturėtų būti tokia maža, kai svarbiau greitis, o ne
absoliutus pataikymas.
Ji padeda atgal ginklą, uždaro veidrodines dušo duris ir pažiūri į
savo pavargusį veidą.
Lempa ant lubų suvirpa.
Plonas dulkių sluoksnis guli ant išorinės dušo pusės. Šviesa
sklaidosi po lubas lyg išbalęs apskritimas.
Dešine ranka Lumė užtraukia vonios užuolaidos, atsuka vandenį ir
pasitraukia į šalį nuo vandens srovės iš lubų.
„Tik vyrai gali sumontuoti stacionarią dušo galvutę vonioje“, –
galvoja ji.
Pirmieji purslai lyg pilki apskritimai matyti ant baltos medžiagos.
Bėgančio vandens garsas pripildo vonios kambarį. Ji palaukia, kol
šiluma nuo vandens garų ją apgobia ir veidrodis pradeda apsitraukti
migla.
 88

Lumė įlipa į dušą, vėl užtraukia užuolaidą ir sudreba visu kūnu, kai
karštas vanduo užlieja kūną.
Ji galvoja apie Loraną, kaip jis nuogas sėdėdavo ant jos lovos ir
įsikandęs cigaretę brazdindavo gitarą.
Vanduo bėga jos galva, dušo sienomis ir užuolaida.
Jai pasidaro šilta, jos raumenys atsipalaiduoja po ilgų įtampos
valandų.
Per sienas pasigirsta brėžimo garsas, Lumė patraukia užuolaidos
kraštelį ir pasižiūri į durų rankeną.
Ją pasiekia šaltesnis oras.
Susikondensavę maži lašiukai lyg perlai guli ant kriauklės ir
tualeto.
Nusimaudžiusi ji gamins makaronus, atidarys indelį pesto padažo ir
galbūt išgers taurę vyno prieš eidama miegoti.
Ji pasimuiluoja rankas, kirkšnis ir aplink krūtinę.
Maži putojantys lašiukai bėga žemyn jos pilvu ir kojomis bei
pradingsta vandentiekio skylėje.
Balta dušo užuolaida sušlapusi tampa permatoma.
Medinė komoda po kriaukle atrodo kaip tamsus šešėlis. Lyg
susilenkęs vyras.
Lumė žiūri į juodus atšvaitus po grotelėmis ir galvoja apie tėtį. Jai
neramu, kad iš jo dar nėra jokių žinių.
Atlošia galvą, užsimerkia ir leidžia vandeniui tekėti jos veidu ir į
ausį.
Per prislopintą triukšmą jai atrodo, kad girdi balsus, vyrus,
rėkiančius iš skausmo.
Lumė nusivalo vandenį nuo akių, išspjauna ir per drebančią dušo
užuolaidą apžiūri šešėlį po kriaukle.
Tai tik komoda.
Ji siekia šampūno buteliuko, kai lempa vonioje sumirksi.
Šviesa sumirga, paskui susilpnėja ir staiga vonioje pasidaro visiškai
tamsu.
Jos širdis ima greičiau plakti.
Ji užsuka vandenį, išlenda iš užuolaidos ir pasiklauso.
Tegirdėti vandens lašai, krentantys iš dušo galvutės.
Tamsoje ji greitai nusišluosto, iš spintelės išsitraukia pistoletą,
užtaiso jį, suranda durų spyną ir atsargiai atidaro duris į persirengimo
kambarį.
Durų vyriai šiek tiek sugirgžda, kai ji atveria duris.
Čia taip pat tamsu kaip ir vonioje. Susiranda savo krepšį, greitai
apsirengia ir pasiima pistoletą.
Ji be garso eina grindimis, susilenkia, atidaro duris ir pasižiūri
laukan.
Visas rūsys tamsus kaip derva.
Įsiklauso ir jai atrodo, kad viršuje girdi žingsnius.
Viena ranka pasiremia į sieną ir susiranda elektros saugiklių
spintelę, atidaro metalines dureles, susiranda saugiklius. Apčiupinėja.
Atrodo, kad visi saugikliai pakelti, kaip ir turėtų būti.
Čia neįmanoma nutraukti srovės tiekimo, nebent ekskavatoriumi
būtų išraustas tinkamas kabelis.
Apsisuka.
Pilka šviesa tarp sienų patamsėja.
Kažkas artėja iš antro aukšto.
Ant laiptų girdėti žingsniai.
Judanti šviesa leidžiasi žemyn.
Ji paskubomis traukiasi šalin, prisispaudžia prie sienos ir pakelia
ginklą, nes puikiai supranta, kad nespės nusigauti į persirengimo
kambarį nepastebėta.
Jos kelnės šlapios ir šaltos nuo jos drėgnų plaukų.
Tai Rinusas eina žemyn su žibintuvėliu vienoje rankoje ir pistoletu
kitoje.
– Aš čia, – tamsoje sako ji ir nuleidžia pistoleto vamzdį žemyn.
– Lume?
Jo balsas žvalus, jame nesigirdi baimės.
– Aš patikrinau saugiklius, – paaiškina ji. – Nėra jokių išmestų
saugiklių, nieko.
Laiptais jie užlipa atgal į viršų, per užuolaidą ir į stebėjimo
kambarį. Monitoriai, kurie yra prijungti prie stebėjimo kamerų,
išsijungė.
Kol Rinusas apžiūrinėja įvairias zonas, Lumė atidaro medinę dėžę
ir pakeičia pistoletą į G36 Kurz. Tai geras automatinis karabinas,
kuriuo lengva naudotis uždarose erdvėse. Ji greitai įdeda dėtuvę su
šoviniais ir įsideda dvi atsargines dėtuves su šoviniais į kelnių
kišenes.
– Ką gi, panašu, kad tiesiog dingo elektra, – sako Rinusas ir
nuleidžia žiūronus. – Marezenas ir Vertas taip pat aptemo.
– Aš šiek tiek išsigandau, – prisipažįsta Lumė ir prieina arčiau jo. –
Aš maudžiausi, kai visur pasidarė tamsu.
– Noriu, kad mes išlaikytume savo pozicijas iki tolesnių
pasikeitimų, – sako jis.
– Gerai, – sutinka ji ir apžiūri penktą zoną.
Per žiūronus apžiūri kaimyno sodą su stovinčiu autobusu. Languose
nematyti jokių šviesų, viskas tamsu.
Greičiau nei įprastai ji apieško visas zonas, griovį ir tvorą, o paskui
pakeičia vietą.
Ji nuleidžia naktinio matymo įrangą ir lėtai apžiūri žvyruotą
aikštelę nuo dirbtuvės, palei ganyklas ir netoli užtvaro.
Staiga ji instinktyviai sustoja.
Pamatė judesį.
Akys jį pamato ir sureaguoja dar prieš nervų signalams pasiekiant
sąmonę.
Žvilgsniu dar kartą sugrįžta prie tuščios žvyro aikštelės ir pradeda
iš naujo viską apžiūrėti.
Už poros šimtų metrų nuo užtvaro ji sulėtėja.
Kažkas yra griovyje.
Piktžolės juda.
Ji įkvepia juodai katei perbėgant per kelią.
– Elektra turėtų greitai atsirasti, – už jos pasako Rinusas.
– Tikėkimės, – atsako ji.
Įspėjamoji sistema automatiškai persijungia ir veikia su
baterijomis, energijos užtenka dviem paroms, bet stebėjimo kameros
yra išsijungusios ir hidraulinės durys neveikia be elektros.
Lumė vėl pasiima taikiklį, apžiūri apleistą gyvenamąjį namą,
krūmus ir senus lauko baldus, duris ir užkaltus langus, nukritusius
lietvamzdžius ir statines su lietaus vandeniu.
 Sausi lapai skrieja per kiemą.
Ji jau ketina žiūrėti kelią link autostrados, bet pastebi, kad kelio
užtvaras nukeltas į šoną.
– Rinusai, – prataria ji ir jos nugara suvirpa.
Su naktinio matymo įranga ji mato artėjantį automobilį su
išjungtomis šviesomis.
– Automobilis, – sako ji, – automobilis pravažiavo kelio užtvarą ir
artėja su išjungtomis šviesomis.
Ji negali įžiūrėti vairuotojo veido. Rinusas jau prie jos ir
pasiskolina žiūronus.
– Tai Jurekas Valteris, – trumpai sako jis.
– Dar nesame tikri.
– Lume, dabar viskas prasideda. Pasitikrink, ar turi pabėgimo
krepšį, – sako jis ir greitai užsideda apsauginę liemenę.
 89

Abu jie girdi dviejų automobilių variklius artėjant prie jų dirbtuvės

be šviesų. Jurekas Valteris kažkaip surado jų slėptuvę ir atjungė
elektrą visame Verte, kad ir jie neturėtų elektros.
Lumė išsijuodina veidą ir nusivalo rankas į medžiagos atraižą,
užsideda neperpučiamą kamufliažinę striukę ir persimauna stambius
batus iš plastiko. Ji nenuleidžia žvilgsnio nuo mašinos, kol
susilanksto peties atramą nuo automatinio karabino ir pritaiko prie jo
naktinio matymo įrangą.
Pritemdytoje žibintuvėlio šviesoje Rinusas greitai juda tarp
amunicijos dėžių. Truputis šviesos krenta ant atviros kartoninės dėžės
su 5.56x45mm NATO šoviniais. Smailios varinės jų viršūnėlės
švelniai blizga.
Daugybę kartų jie pakartojo įvairias taktikas ir galybę skirtingų
situacijos scenarijų. Lumė žino, kad ji gali pasiimti savo kuprinę ir
iškart pasinaudoti atsarginiu pabėgimo keliu, bet dabar akivaizdu, kad
Jurekas nori, jog jie matytų jį artėjant. Neaišku, ar jis automobilyje.
Galbūt jis stovi lauke su temperatūrą fiksuojančia kamera ir laukia,
kada ji kaip kiškis paliks savo slėptuvę.
Rinusas pakelia plastikinę dėžę su šovinių dėtuvėmis, pripildytomis
trasuojamųjų kulkų, kulkų su aštriomis galvutėmis ir aštria amunicija,
ir nuneša ją prie langų.
 Tokio tipo dėtuvės permatomos ir galima matyti, kokie šoviniai yra
jose, bet Rinusas turi savo atskirą žymėjimo sistemą, kuri jam leidžia
pirštų galiukais atskirti dėtuves visiškoje tamsoje.
Automobilis lėtai artėja per žvyro aikštelę lanku, todėl Lumei ir
Rinusui reikia visiškai atsidaryti langą ir išlįsti puse kūno, kad galėtų
nusitaikyti į jį ginklu.
– Kiek žmonių gali būti automobilyje? – paklausia Lumė.
– Spėčiau, kad du, – atsako jis.
– Mes susitvarkytume su aštuoniais, juk taip kalbėjome.
Rinusas pastumia plastikinę dėžę ir ištraukia medinę dėžę ant
grindų.
– Sunkiausia būtų susitvarkyti, jei jis sugalvotų sudeginti namą, –
sako jis ir atsidaro medinę dėžę. – Bet tavo tėtis sakė, kad tai mažai
tikėtina, nes Jurekas nori turėti tave gyvą.
Rinusas pakelia tris liejinius su sprogstamąja medžiaga, pirmus du
įdeda į žalią medžiaginį krepšį, išsitraukia peilį, perpjauna trečią į dvi
dalis tiesiai per apsauginį popierių ir nusivalo peilio ašmenis sau į
kelnes.
Nuo ką tik atpjauto paviršiaus pasklinda vos juntamas amoniako
kvapas.
Iš mažos dėžės jis iškelia tris rusiškus degiklius su galingais
detonatoriais ir numeta įpakavimą ant žemės.
– Nemanau, kad jis laušis pro duris ten žemai... per ilgai užtruktų
gauti sprogstamųjų medžiagų arba granatų pas olandus.
– Ar manai, kad jis turi kopėčias?
– Nežinau, jis ką nors sugalvos, – sako Rinusas vėl įjungdamas
žibintuvėlį. – Jeigu norėčiau čia įsibrauti, rinkčiausi atsarginį išėjimą
ir tikėčiausi, kad jis saugomas ir užminuotas.
 – Aišku.
Todėl Rinusas negalvoja užminuoti pačių durų, tik koridorių. Jis
greitai juda pirmyn, tamsoje apsigraibydamas rankomis, susiranda
užuolaidą ir pralenda pro ja, skuba pro laiptus link girgždančių durų.
Jis vėl uždega žibintuvėlį, nubėga iki Lumės miegamojo ir ant grindų
padeda krepšį.
Jis pasižiūri į užkaltas atsarginio išėjimo duris koridoriaus gale,
įvertina žingsnius ir judėjimo kelią.
Tiesiai už Lumės kambario slenksčio jis lipnia juostele pritvirtina
liejinį sprogmenų per metrą nuo grindų.
Sprogmenų krovinio visiškai nematyti iš koridoriaus ir jis yra
pakankamai galingas, kad susprogdintų pusę antro aukšto.
Jis įspaudžia uždegamąjį detonatorių į pilką tešlą, nuleidžia
paveikslą su religiniais motyvais iš priešingos koridoriaus sienos,
pritvirtina nailoninį sraigtą ir vėl pakabina paveikslą, ištempia siūlą
per koridorių iki sprogstamosios medžiagos ir pririša prie pagrindinės
degiklio dalies, atleidžia saugiklį ir atsargiai atsitraukia atgal.
Jei kas nors ramiai stovėtų ir įvairiomis kryptimis judintų
žibintuvėlio šviesą, tuomet pastebėtų tik atšvaitus nuo siūlo. Daugiau
nieko neįmanoma pastebėti.
Reikia eiti labai lėtai, centimetrą po centimetro.
Tą akimirką, kai kūnu pajuntamas įsitempęs siūlas, jau būna per
vėlu.
Pakanka tik trijų centimetrų, kad siūlas atsileistų ir spyruoklė
atsilaisvintų, sukeldama smūgį.
Rinusas greitai padaro panašų mechanizmą prie durų į Jono
kambarį, padeda liejinį prie gesintuvo ant sienos ir perveria virvę pro
žiedą grindyse ir tiesiai per koridorių.
 Jis sugrįžta į virtuvę ir greitai sukonstruoja netikrus spąstus
ištiesdamas du siūlus per koridoriaus grindis ir pritvirtindamas prie
dėžės su tuščiais buteliais prie pat durų.
Užtruks, kol ir šie spąstai bus nukenksminti.
Jis eina atgal, uždaro girgždančias duris į koridorių, meta žvilgsnį į
žemutinį aukštą, lipnia juosta priklijuoja pusę lydinio veido aukštyje,
įspaudžia detonatorių, nutiesia siūlą iki durų rankenos ir ištraukia
apsaugą.
Jis išjungia žibintuvėlį ir grįžta į stebėjimo kambarį. Jis žino, kad
Jurekas labai patyręs, bet išminuotojų būrys užtruktų kelias valandas,
kol nukenksmintų šitą praėjimą.
– Jis važinėja aplink dirbtuves, – tyliai sako Lumė ir girdi, kaip
girgžda žvyras po automobilio važiuokle.
Ji pasitraukia į šalį, kad galėtų akimis sekti automobilį. Mašina
sulėtina greitį ir sustoja prieš garažo duris, vis dar tokiu kampu, kad į
ją būtų neįmanoma pataikyti.
– Ką jis daro?
– Negaliu pamatyti, automobilis sustojo, bet nesimato, ar jis dar
sėdi viduje.
Rinusas įsideda dėtuvę, kuri pažymėta raudonu lipnios juostos
kryžiumi, nes kas dešimtas šovinys turi šiek tiek fosforo, paliekančio
šviesos žymę tamsoje.
Ten lauke automobilis veikia laisvąja pavara, tegirdėti ramus ratų
ūžimas.
Nepritvirtintos garažo durys girgžda vėjyje.
Lumė vėl stebi aplinką. Tuščias automobilio stiklų valiklio
buteliukas rieda paviršiumi. Nuogos medžių šakos dreba sode už
vielinės tvoros.
 Automobilis pradeda suktis laisvąja pavara.
Paukštis suplazda aukštyn ir pradingsta.
Išmetamųjų dujų debesis kyla ir pavėjui skrenda iki angaro.
Automobilis sustoja, paskui vėl suka ratą.
„Jis nori, kad mes tai matytume“, – pagalvoja Lumė.
Staiga automobilio vairuotojas perjungia bėgį ir taip stipriai
paspaudžia greičio pedalą, kad iš po ratų pažyra akmenukai.
Pasigirsta trenksmas, kai jis įvažiuoja tiesiai į garažo duris, paskui
seka sunkus garsas ir trenksmas, kai automobilis įvažiuoja į sieną ir
sustoja.
Variklis nutyla.
Suskamba, kai garažo durys atsilaisvina nuo vyrių, nukrenta ant
žemės ir nulekia tolyn.
Lumė pažiūri pro vieną iš šaudymo skylių. Garaže tylu ir ramu. Ją
pasiekia benzino ir metalo kvapas.
– Pasitrauk, – sako Rinusas ir prieina prie kito lango.
Be garso jis išsitraukia automatinio karabino vamzdį, nusitaiko ir
palaukia kelias sekundes prieš pasilenkdamas pirmyn ir žiūrėdamas
per naktinio matymo įrangą.
Vaizdas išplaukęs ir netolygus. Lyg per drumstą vandenį jis mato
sutrenktą automobilio priekį. Plienas susilankstęs ir priekinis stiklas
išmuštas. Maži stikliniai kubeliai guli aplink kapotą.
Tamsiame automobilio salone jis išskiria apvalią galvą vairuotojo
vietoje.
Rinusas automatiškai uždeda pirštą ant gaiduko, bet negali šauti iš
tokio kampo.
– Kas nutiko? – šalia jo klausia Lumė.
– Nežinau.
 Jis pasitraukia į tolimiausią kampą, nusitaiko, palaukia ir žiūri pro
taikiklį. Dešinysis šoninis veidrodėlis nukrito ir guli ant garažo
grindų. Lango valytuvai lėtai juda pirmyn ir atgal, nors stiklo jau
neliko.
Rinusas vėl uždeda pirštą ant gaiduko ir atsitrenkia į statinę prie
lango, sukeldamas metalinį garsą.
Jis lėtai pakelia ginklą, nusitaiko į vairuotojo vietą ir pasižiūri į
ranką ant vairo.
Taikydamasis pro taikiklį jis kyla kruvinų sagų eile per palaidinę
iki apykaklės ir auksinės grandinėlės ant kaklo duobutės.
Paskui pasižiūri į veidą.
Tai Patrikas.
Jis sužeistas, bet gyvas. Kraujas iš nosies bėga per burną. Jis neturi
akinių ir lėtai mirksi.
Rinusas yra visiškai tikras, kad nepasakojo Patrikui, kur keliaus. Jis
tik pasakė, kad tai jo darbinė ir niekada neminėjo, kad slėpsis drauge
su Jonu ir Lume.
Bet jis suvokia, kad Patrikas žinojo apie dirbtuves daugybę metų.
Jis žydas ir dar gėjus, tad tapo šiek tiek paranojiškas, kai dešiniojo
sparno populistai perėmė valdžią šalyje. Kai situacija ėmė blogėti,
Rinusas atsivežė jį į dirbtuves, kad suteiktų saugumo jausmą ir
parodytų – yra planas, jei viskas pasisuks blogai.
 90

Rinuso širdies plakimas pagreitėja ir taikiklis dreba. Sekundės

bėga. Patrikas šiek tiek praveria burną taip pat, kaip daro
miegodamas.
Laikydamas pirštą ant gaiduko, Rinusas pradeda ieškoti Jureko, su
naktinio matymo įranga jis apžiūri automobilio vidų, prieblandoje
paskendusias galines sėdynes ir automobilio šonus.
Po automobiliu tamsu. Grindys atrodo šlapios.
Kapotas purvinas, išdužusios šukės nuo lempų mėtosi lyg kriauklės
paplūdimyje.
Staiga vaizdas aplink pabąla, Rinusas instinktyviai atsitraukia.
Akys bando priprasti prie vaizdo.
Lumė stebi zonas ir aplinką.
Rinusas vėl pažiūri į garažą ir mato spindesius šalia automobilio.
Žiežirbos šokinėja per sienas, lyg įkalintas paukštelis. Atrodo, kad
kažkas dega.
Rinusas pasikeičia ginklą ir vėl žiūri žemyn.
Degantis medžiagos audinys kabo nuo automobilio benzino bako.
– Patrikai! – šaukia jis pro skylutę. – Tau reikia išlįsti iš
automobilio!
Jis pribėga prie paskutinės šaudymo angos. Šokinėjančioje šviesoje
mato, kad Patrikas atmerkė pavargusias akis.
 – Patrikai! – surinka jis. – Automobilis greit sprogs! Dink iš garažo,
tau reikia bėgti...
Sprogimas nugriaudi dviem stipriais smūgiais. Garažas prisipildo
ugnies.
Plieno lakštai ir stiklai išlekia pro stogą į sodą.
Rinusas suklumpa traukdamasis atgal.
Liepsnos veržiasi per visas angas.
Iš garažo sklinda kalenimas, kai dalys pažyra ant grindų.
Ugnis riaumoja ir traška.
– Patrikas buvo automobilyje? – drebančiu balsu paklausia Lumė.
Rinusas palinksi galva ir pasižiūri į ją negyvomis akimis,
uždarinėdamas langus vieną po kito.
Lumė greitai persikelia į kitą zoną ir žiūri pro liuką. Dviejose
vietose už dirbtuvės matyti geltoni ugnies stulpai su juodais kaip
derva dūmų kamuoliais.
– Jis degina senas padangas, – sako Lumė.
Ji užsideda lengvą kuprinę ir galvoja, kad Jurekas bando nukreipti
jų dėmesį ir suklaidinti stebėjimo kameras.
„Jis tuoj įsilauš“, – mano ji ir stebi kitą zoną.
„Ko jis laukia?“
Liepsnose nuo degančių padangų ji mato, kad didelio kombaino
kaušo nebėra griovyje. Pageltusi pievos žolė išmindžiota, o aplink
namą nutįsęs gilus rėžis.
Sunkūs dundesiai girdėti koridoriuje prie miegamųjų. Aidas
atsimuša tarp namo sienų.
Ant diržo Rinusas užsikabina daug rankinių granatų.
Pastatas dar kartą subilda ir kelioms sekundėms nutyla prieš
pasigirstant trenksmams ir pradedant skambėti pavojaus signalui.
 – Jis viduje? – paklausia Lumė, nors jau žino atsakymą.
Ją staigiai pasiekia adrenalinas ir jos smegenys apšąla. Jurekas
pasinaudojo kombaino kaušu ir užlipo juo kaip kopėčiomis, atidarė
duris ir įėjo.
– Keliauk su manimi, – prašo ji.
Rinusas apsisuka ir išjungia signalizaciją. Viskas nutyla ir kitą
akimirką pasigirsta dūžtančių butelių garsas iš virtuvės. Jurekas
nukenksmino pirmuosius spąstus ir per kelias sekundes praėjo pro
netikrus.
– Ačiū už viską, – sušnabžda ji.
Jis stovi nugara į ją, palinksi galvą ir atsisuka, bet sutikęs jos akis
nepajėgia nusišypsoti.
Lumė pralenda pro užuolaidą, pastebi, kad sprogmenys priklijuoti
koridoriuje prie durų ir skuba žemyn laiptais.
Kai tik ji pradingsta, Rinusas patraukia paskutinę spąstų virvutę,
patraukia virvę metrą virš grindų, ištraukia žiedelį iš saugiklio, grįžta
atgal ir užima savo poziciją.
Pasigirsta šaižus garsas ir sugirgždėjusios durys į koridorių
atsidaro.
Sprogimas neįvyko.
Greičiausiai Jurekas tik pravėrė duris, pro tarpą įkišo peilį ir
nupjovė virvę.
Rinusas nesupranta, kaip jis taip greitai gali surasti ir nukenksminti
spąstus.
Lyg turėtų planą ir puikiai žinotų, kur padėti sprogmenys ir kaip jie
sukonstruoti.
Naktinio matymo prietaisu Rinusas stebi judesį už užuolaidos, o
paskui pastebi sužimbant peilio ašmenis. Peilis slysta per užuolaidą
palei sieną ir nupjauna virvelę nuo jo paskutinio sprogmens.
Rinusas šauna per užuolaidą. Automatinio ginklo trenksmas
užpildo patalpą, užuolaida liepsnoja ir jis pajunta pažįstamą maudimą
petyje nuo atatrankos.
Tušti šoviniai byra ant grindų.
Rinusas suskaičiuoja šovinius, sustoja ties devintu, nusitaiko į
sprogstamąją medžiagą ir iššauna dešimtą.
Deganti kulka palieka raudoną žymę tamsoje. Sprogstamoji
medžiaga iškart sprogsta.
Jis bando užsidengti, bet sprogimo banga siaubingai aukšta.
Sprogimo banga pasiekia Rinuso krūtinę ir jis trenkia pakaušį į
sieną.
Sienos dalis prie užuolaidos sunaikinta, grindų plytelės atšoko,
nuolaužos pasklinda po kambarį, laiptų turėklai ir durys į koridorių
pradingo.
Kol skeveldros ir medienos atlaužos krenta ant jo, Rinusas atsistoja
ir per tris sekundes ištuština apkabą.
Jis šaudo į likusią sienos dalį ir apgadintą praėjimą į virtuvę.
Greitai parieda ant šono, išima šautuvo dėtuvę, įdeda kitą, bet jau per
vėlu.
Lieknas vyras palei sieną bėga jo link.
Rinusas staigiai atsistoja, išsitraukia peilį ir kreivais judesiais
kapoja orą iš apačios į viršų.
Bet vyras nustumia jo ranką ir suvaro ploną duriamąjį ginklą jam į
šoną, truputį žemiau apsauginės liemenės diržo.
Po šonkauliais į kepenis.
Rinusas nekreipia dėmesio į skausmą, pakeičia peilio kryptį ir taiko
Jurekui į kaklą, bet tas atsitraukia žingsnį atgal ir ištraukia granatos
žiedą.
Detonatorius beveik be garso sprogsta Rinuso kūne.
Kojos sulinksta, jis krenta ant žemės, akys mirkčioja kraujui bėgant
iš mažos skylės šone. Jis tik dabar suprato, kas įvyko.
Tai nebuvo įprastas duriamasis ginklas. Kai Jurekas nukenksmino
vienus spąstus, jis pasiėmė rusišką degiklį ir sujungė jį su peilio
ašmenimis arba vinimi.
Rinusas šiek tiek pakelia galvą ir mato Jureką, stovintį prie lango
su naktinio stebėjimo įranga ant jo automatinio karabino.
Skausmas šone primena siaubingą spazmą.
Grindys jau šlapios nuo kraujo.
Jis nuleidžia galvą, labai stengdamasis pūškuoja ir atlaisvina
rankinę granatą nuo diržo, kad susprogdintų juos abu.
Bet jau per vėlu.
Jurekas yra prie laiptų į rūsį. Jei jis ras pabėgimo kelią, pamatys
Lumę, bėgančią per laukus.
 91

Lumė susilanksto automatinio karabino peties atramą, uždaro

persirengimo kambario duris, perlipa per dėžes su batais, braunasi
pirmyn per pakabintus drabužius ir ant plieno durų uždeda užkardą.
Jai įėjus į koridorių pasigirsta kalenančių automatinių ginklų garsai,
o paskui išgirsta galingą sprogimą.
Ji atsargiai uždaro ir užrakina duris.
Automatinio ginklo šūvių garsai girdėti lyg laikmatis tarp sienų, o
paskui tampa visiškai tylu.
Uždegant prožektorių, Lumės rankos dreba. Siaurais betoniniais
laiptais ji leidžiasi žemyn į mažesnį kambarį su plieninėmis durimis.
Kad atidarytų sunkias duris, turi į jas įsiremti petimi. Dejuodamos
durys atsidaro ir Lumė pašviečia į siaurą praėjimą su žemėje
išskaptuotomis sienomis. Iš lentų sukaltas lubas prilaiko sijos.
Akmenukai ir žemės grumstai krinta ant lentinių grindų.
Žibintuvėlio šviesa siūbuoja jai išvydus didingų betono vamzdžių
žiotis.
Nors Rinusas paaiškino, kad pabėgimo kelias yra du šimtai
penkiasdešimt metrų „vamzdžio“, ji nesitikėjo, kad tai bus tikras
vamzdis.
Požeminis praėjimas, kuris skirtas tik vienam kartui.
Paprastas sprendimas.
 Greičiausiai, tai tik sujungimas tarp namo ir lietaus nuotekų
vamzdžio. Jis atrodo pavojingas, lyg sena šachta.
Lumė uždaro plienines duris, greitai perbėga per sulinkusias lentas
ir įbėga į vamzdį.
Ji bėga susilenkusi.
Nugara braižosi į vamzdį.
Ji skaičiuoja žingsnius bėgdama kaip įmanoma greičiau.
Žibintuvėlio šviesa krypsta į vamzdžio sujungimus ir šviečia lyg
mažas žiedas priešais ją.
Karabinas dundėdamas trankosi į sienas.
Ji užkliūva už sujungimo, krenta ant kelių, pasiremia ranka ir
įskelia žibintuvėlio stiklą. Atsistojusi pajunta aštrų skausmą kelyje,
bet šlubuoja pirmyn.
Po kelnėmis per koją bėga kraujas.
Žibintuvėlis sulūžęs, bet šviečia.
Ji galvoja apie sprogimą ir automatinio ginklo šaudymą, suvokia,
kad jai reikia paskubėti ir vėl prisiverčia bėgti.
Jurekas gali būti miręs.
Rinusas yra nepaprastai koordinuotas ir ištvermingas. Ji matė, kaip
jo rankos sumontuoja ginklą per kelias sekundes, kol jis pasakoja
apie visas Patriko seseris.
Jis išmokė Lumę pasidaryti ginklo laikiklį iš plastikinės pakabos
arba garso slopintuvą iš butelio, aliuminio tinklo ar plieno vatos.
Ji stebėjo jį treniruojantis su peiliu tamsoje ir matė jo stebėtiną
preciziškumą ir judėjimo greitį.
Neatrodo, kad kas nors galėtų jį įveikti artimoje kovoje, bet Lumė
vis tiek pagalvoja, kad nutiko priešingai, ir dabar ji bėga dėl savo
gyvybės.
 Žibintuvėlis pasišokinėdamas šviečia pirmyn prieš ją ir apšviečia
vandenį, bėgantį vamzdžio dugnu.
Staiga jai pasirodo, kad išgirdo žingsnius už savęs ir pajunta, kaip
širdis pradeda plakti tankiau. Tai tik jos žingsnių aidas, atsimušantis
nuo judesio. Vis dėlto ji sustoja ir išjungia žibintuvėlį, atsuka ginklą
atgal, atremia į petį atramą ir žiūri pro naktinio matymo įrangą.
Nieko nesimato, visiškai tamsu, nes čia nėra jokios aplinkos
šviesos, kuri galėtų būti fiksuojama.
Ji laukia ir bando išmirksėti prakaitą, kuris bėga į akis.
Tegirdėti jos pačios kvėpavimas.
Ji sulanksto peties atramą, apsisuka ir paspaudžia žibintuvėlio
mygtuką.
Jis spragteli, bet vis dar lieka tamsu.
Ji vėl pabando, stipriai jį papurto, bet niekas nepasikeičia.
Plačiai atmerktomis akimis ji stovi visiškoje tamsoje.
Ji atsargiai nukrapšto sulūžusias stiklo dalis, pajunta mažą elektros
lemputę, atsargiai ją įspaudžia atgal ir vėl pabando įjungti žibintuvėlį.
Šviesa užsidega, kreivai apšviečia žemas lubas lyg išblukusi elipsė.
Susikūprinusi ir palinkusi į priekį ji toliau bėga vamzdžiu.
Ore mažai deguonies ir jos įkvėpimai per trumpi.
Bėgdama sudaugina žingsnių skaičių ir jų ilgį ir suvokia, kad liko
ne daugiau nei keturiasdešimt metrų, sustoja ir pašviečia pirmyn.
Šviesa išblukusi, bet ji vis tiek mato, kad praėjimas iki lubų
pripildytas žemių. Atrodo, kad praėjimas užvirtęs.
Ji stengiasi kvėpuoti ramiai, eina pirmyn, padeda automatinį
karabiną ir žibintuvėlį ant žemės, užlipa ant krūvos ir pradeda kasti
rankomis. Su didėjančiu panikos jausmu žeria žemės grumstus atgal.
Nugarą kiaurai permerkia prakaitas, o širdis dunda krūtinėje.
 Ji bando save įtikinti, kad tai geras ženklas, kad žemė dar minkšta.
Jei ji būtų sukietėjusi, žemės sluoksnio nebūtų įmanoma atkasti
rankomis.
Negalima grįžti ir nevalia pasilikti.
Į aštrius akmenis ji susibraižo pirštų pagalvėles, bet nenustoja kasti.
Pūškuodama pasitraukia atgal ir meta akmenis bei žemės grumstus
toliau į vamzdį ir galiausiai nukasa viršutinį krūvos sluoksnį.
Lumė pasiima žibintuvėlį, pašviečia į praėjimą ir mato, kad viena
sija sulinko ir sukėlė didelę nuošliaužą.
Medinės lubos išsilenkė, bet vis dar sulaiko spaudimą iš viršaus.
Lumė praplatina tarpą, paskui įkiša savo ginklą bei kuprinę ir pati
braunasi į viršų.
Sausi žemės grumstai krenta ant jos kaklo ir nugaros.
Kaip galėdama atsargiau ji prasibrauna ir patenka į mažą kambarį
su betoninėmis sienomis.
Nukritusi žemė uždengė pusę grindų.
Nusivaliusi purvinas rankas į kelnes, ji pradeda lipti stačiomis
kopėčiomis iki plieninio liuko. Sutinusiais pirštais atrakina surūdijusį
užraktą, patraukia tolyn grubų skersinį ir viena ranka pastumia liuką į
viršų.
Jis gerai pritvirtintas.
Ji atsisega vidurinį diržą nuo kuprinės ir apsisuka aplink save ir
vieną iš kopėčių sijos, kad galėtų pasinaudoti abiem rankomis.
Ji įsitikina, kad kopėčios stovi stabiliai, nulipa nuo pakopos,
prispaudžia delnus prie stogo ir įsirėmusi rankomis ir kojomis bando
atidaryti liuką.
Kažkas sugirgžda.
Ji supūškuoja ir bando stumti iš naujo. Pakopų atrama sulinksta ir
jos raumenys sudreba. Liukas po truputį pasiduoda. Žemės grumstai
trenkiasi jai į veidą, kai žolę bei samanas išrauna iš dirvos.
Lumė išjungia žibintuvėlį ir išlenda į šaltą orą, uždaro liuką, viena
ranka nusibraukia samanas bei lapus ir pasitraukia į tolimiausią
giraitės kraštą.
Ji pasižiūri į žvaigždėtą dangų ir susiranda Šiaurinę žvaigždę, kad
pasitikrintų kryptį.
Susilenkusi pradeda bėgti per tamsius laukus. Už penkių šimtų
metrų pasislepia griovyje ir pirmą kartą atsisuka atgal.
Automobilių padangos vis dar dega, siūbuojantis spindesys matyti
ant metalinių sienų, bet daugiau viskas tamsu ir ramu. Ji pasinaudoja
automatinio karabino naktinio matymo įranga ir apžiūri laukus ir
ganyklą, paskui pradeda bėgti.
Keletas paukščių pakyla šalia jos ir ji iš karto puola ant žemės,
ropoja į šoną, į gilesnę vagą.
Po kelių sekundžių Lumė nusuka ginklą į namą, pasižiūri pro
taikiklį ir mato kombaino kaušą, atremtą į sieną.
Nuo degančių padangų šviesos atrodo, kad žemė sukasi.
Ji nuleidžia ginklą ir per taikiklį pažiūri į namą. Du ugnies stulpai
juda palei vėją, kai jie išsitiesia, Lumei pasirodo, kad mato liekną
figūrą.
Ji greitai pakelia ginklą ir žiūri tiesiai, bet dabar tematyti baltos
ugnys ir pulsuojantis namo fasadas.
Nesidairydama ji bėga palei griovį per dirbamus laukus, perlipa per
elektrinę tvorą ir kerta giraitę.
Ji prabėga pro tamsų šiltnamį, kurį daugybę kartų matė iš slėptuvės.
Medžių lapai prisispaudę prie tamsaus stiklo.
Šalia durų stovi alyvos statinė.
 Žvyrkeliu Lumė keliauja iki Europos kelio E25 ir paskui pradeda
eiti lygiagrečiai su juo.
Automatinį karabiną laiko paslėptą nuo pravažiuojančių
automobilių.
Purvinos piktžolės dreba vėjyje ir senas pieno pakelis praskrenda
pro šalį.
Nesustodama nusiplėšia kuokštą sausos žolės ir nusivalo veidą.
Aštrus skausmas kelyje pasidarė nejuntamas, jį pakeitė silpnas
dilgčiojimas.
Jos tėvas buvo teisus.
Jurekas Valteris juo rado.
Ji žino, kad taip yra, bet smegenims vis tiek sunku suprasti, kad tai
iš tiesų vyksta.
Jai artėjant prie Eindhoveno pradeda švisti.
Šiukšlės ir lapai mėtosi palei garsą sulaikantį užtvarą.
Sunkvežimiui pravažiuojant sudreba žemė.
Šlubuodama ji praeina pro didingą žiedinę sankryžą, keliauja pro
mažesnius miškelius ir įeina į miesto dalį, kurioje stovi seni pastatai.
Gyvenamieji namai iš rudų plytų su baltais apvadais.
Gatvės vis dar tuščios, bet miestas po truputį bunda.
Pustuštis autobusas palieka stovėjimo aikštelę.
Lumė į kelnes nusivalo kraują nuo rankų ir eidama pradeda ardyti
ginklą.
Dėtuvę ji įmeta į nuotekų vamzdį, laikiklius ir kitas ginklo dalis
sumeta į šiukšlių konteinerį.
Praėjusi Eindhoveno aplinkkelį, Lumė praeina pro vartus,
pasitraukia nuo gatvės, nusiima kuprinę ir greitai pasižiūri į plastikinį
maišelį su pasu, viešbučio raktu ir grynaisiais pinigais, tada pasiima
šautuvą ir patikrina, kad jo dėtuvė būtų pilna.
Prieš pradėdama toliau judėti paslepia pistoletą striukėje.
Jaunas šiukšlių surinkėjas išlipa iš kabinos ir lieka stovėti šalia
garsiai burzgiančios mašinos spoksodamas į ją.
Ji nusisuka prieš jam spėjus ką nors pastebėti ir bėga du kvartalus.
Dideliais žingsniais eina pro uždarytų parduotuvių eilę, kerta
purviną kanalą, eina centro link pro geležinkelio bėgius, praeina
dviračių sustojimo vietas prie stoties ir įsmunka į studentų viešbutį.
Lumė patenka į fojė su rausvomis girliandomis ir šviesiai
mėlynomis sofomis.
Ji purvina ir kruvina. Plaukai išsitaršę kuokštais, burna tvirtai
sučiaupta, o akys keistai įsitempusios juodomis dėmėmis nusėtame
veide.
Keletas jaunuolių su širdelės formos balionais stovi viduje ir nutyla
ją pamatę. Lyg jų nepastebėdama, Lumė praeina pro šalį ir pasuka
lifto link.
 92

Palikęs ligoninę, Jonas nuskrido tiesiai į Antverpeną, išsinuomojo

Mercedez Benz ir važiavo tiesiai į rytus. Buvo ankstus rytas ir vis
dar tamsu. Greitkelis beveik tuščias ir jis be problemų galėjo išlaikyti
108 kilometrų per valandą greitį.
„Jurekas palaužė Sagą ir apgavo ją, kad ji susisiektų su manimi“, –
važiuodamas galvoja Jonas.
Aiškindamas, kad viskas priklauso nuo jo brolio kūno, kad jis
pasirengęs mainams, privertė ją patikėti turint pranašumą.
Bet vienintelis dalykas, kurio jis ieškojo, buvo Lumės slėptuvė.
Išauš dar negreitai.
Lygus kraštovaizdis juodas.
Jonas privažiuoja sidabriškai juodą benzovežį, aplenkia jį ir mato
pradingstant galinio vaizdo veidrodėlyje.
Jonas peržengė ribą, kai nužudė nesveiką Jureko brolį. Jis privalėjo,
nors tada jo siela tapo juodesnė.
Po teisės medicinos ekspertų skrodimo, kūno likučiai buvo perkelti
į Karolinskos instituto Chirurgijos skyrių, kad būtų naudojami
tyrimams.
Jonas suvokė, kad tai buvo emocinis sprendimas – jis pavogė kūną,
kremavo jį ir pelenus išbarstė tose pačiose kapinėse, kuriose ilsisi
Igorio tėvas.
 Jurekas greičiausiai apsilankė kapinėse, pamatė, kad jo brolio
vardas išgraviruotas šalia tėvo, ir suprato, kad tai Jono darbas.
Jurekas žinojo, kad Sagos paieškos pastangos nuves prie Jono.
„Todėl jis ir įtikino Sagą, kad iškeis jos tėtį į informaciją apie
brolio kūną“, – galvoja Jonas važiuodamas tiltu per Nyderlandų
sieną.
Jis pravažiuoja degalinę su didele automobilių stovėjimo aikštele.
Eilės sunkvežimių ir kemperių blizga tarp medžių.
Kelias tiesus, dangus virš plataus horizonto tamsus. Pavienės žolės
blizga lyg gintarėliai.
Kadangi išlėkė iš ligoninės ir važiavo tiesiai į oro uostą, neturėjo
galimybės įsigyti ginklo. Jis tegali tikėtis, kad pasieks Lumę anksčiau
nei Jurekas ir galės ją nugabenti pas kolegą Berlyne.
Greitkelį juosia aukšti kelio stulpai su elektros laidais. Vieniši
kiemai ir industrinės paskirties pastatai matyti tarp medžių.
Tiesiai už sporto salės su futbolo aikštynais nakties šviesoje, jis
užsiima toliausiai esančią dešinę juostą ir išvažiuoja į Europos kelią
E25.
„Saga anksti suvokė, kad jai reikia paklausti manęs, kas nutiko
Igorio kūnui“, – galvoja Jonas.
Tai buvo prieš jos tėvo žūtį ir sesers pagrobimą. Tik tada ji pabandė
susisiekti su manimi.
Visi žmonės turi lūžio tašką.
Jono širdis pradeda plakti greičiau pamačius, kad visas Marezenas
skendi tamsoje. Tai didžiulis elektros tinklų gedimas. Atrodo, kad
gedimas tęsiasi iki Verto.
Greičiausiai elektros nėra ir Rinuso slaptavietėje.
Jis išvažiuoja iš greitkelio, prisiverčia sumažinti greitį ir važiuoja
siauru keliuku, lygiagrečiai su didžiuoju.
Namai ir laukai skendi tamsoje.
Dar ilgai prieš pasiekiant privatų kelią, jis mato žybsinčias mėlynas
šviesas ant asfalto ir medžio kamienų.
Baltas policijos automobilis stovi prie įvažiavimo.
Ugnies geltonumo ir mėlynos apsauginės juostos juosia paradines
duris ir matyti žibintuvėlių šviesos tarp pilkų krūmų šakų.
Jonas pasuka į šoną ir važiuoja tiesiai į apsauginę juostą,
dundėdamas automobilis pravažiuoja siauru keliu ir jis privažiuoja
gyvenamąjį namą.
Kitoje giraitės pusėje jis mato stovint penkis policijos automobilius,
du greitosios medicinos pagalbos automobilius ir gaisrininkų
automobilį už dirbtuvės.
Kad neužblokuotų kelio greitosios pagalbos automobiliui, jis stačiu
kampu pasuka prie užbarikaduoto namo ir sustoja prie lauko baldų.
Išlipa iš automobilio ir neuždaręs durelių nubėga per ganyklas.
Garažo durys sprogimo bangos nusviestos guli ant žemės ir likučiai
nuo sprogimo matyti ant žvyru nuklotos aikštelės ir tarp aukštos
žolės.
Ant baltų sienų, automobilių ir uniformuotų policijos pareigūnų
krenta mėlynos šviesos.
Jonas suvokia, kad atvyko per vėlai, kad kova jau baigta.
Visur pilna policininkų, Jonas girdi juos kalbant per radijų
siųstuvus bandant įvertinti situaciją ir sudaryti tyrimo grupę. Kažkas
baiminasi, kad čia likę daugiau sprogmenų, ir nori pakviesti
išminuotojus.
Susijaudinę vokiečių aviganiai tampo savo pavadėlius ir loja.
Jonas praeina sutirpusių padangų liekanas ir prieina prie vieno iš
uniformuotų policininkų, parodo savo dokumentą ir paaiškina, kad
čia įsitraukia Interpolas. Jis apsimeta, kad negirdi, kai policininkas
prašo jo palaukti, pakelia apsauginę juostą ir eina į garažą.
Plieninės sienos suodinos, ore juntama intensyvi degimo smarvė.
Prie vidinės sienos stovi sudegusio automobilio likučiai.
Benzino bakas sprogo ir sunaikino didžiąją dalį automobilio
kėbulo.
Keistai susuktas suanglėjęs kūnas sėdi vairuotojo vietoje.
Jonas praeina pro šarvuotas duris.
Jis atsidaro spintelę, kurioje laikomi ugnies gesinimo įtaisai,
pasiima kirvį, kabantį prie ugnies gesintuvo, ir nuskuba prie laiptų.
Jei Jurekas čia, reikia įsitikinti, kad jis negyvas.
Durys į persirengimo kambarį ir atsarginį išėjimo kelią uždarytos.
Iš viršaus girdėti balsai.
Po sprogimo ant laiptų liko betono likučių ir medžio nuolaužų.
Kažkas sugirgžda po jo batais.
Vidinės sienos antrame aukšte praktiškai sugriuvusios, o dar
stovintys likučiai suvarpyti kulkų.
Greitosios medicinos pagalbos darbuotojai ant neštuvų užkelia
žmogų. Viena suglebusi koja kabo iš neštuvų, jis pastebi kruvinas
kelnes ir kovinį batą.
Kirvis siūbuoja rankose Jonui artėjant prie vyro neštuvuose.
Šviesa nuo žibintų, pritaisytų ant galvos, nukreipta žemyn ir Jonas
pamato kruviną Rinuso veidą.
Jonas perlipa per suodiną skląstį, atremia kirvį į sieną ir susvyruoja
nuo staigaus galvos skausmo.
Aukšto dažnio garsai skamba ausyse.
Ant nosies ir burnos Rinusui uždėta deguonies kaukė. Akys spokso
į lubas. Atrodo, kad jis bando suprasti, kas vyksta.
– Leitenante, – sako Jonas ir atsistoja prie neštuvų.
Silpna ranka Rinusas nusitraukia respiratorių ir apsilaižo lūpas.
Greitosios medicinos darbuotojas užkelia jo koją ant neštuvų ir
pritvirtina diržu palei šlaunis.
– Jis vejasi ją, – vos girdimai sušnabžda ir užmerkia akis.
Jonas bėga laiptais žemyn, iš garažo pro policininkus, mojuojančius
pirmam greitosios medicinos automobiliui. Su panikos jausmu
galvoje bėga per apšerkšnijusią žolę automobilio link.
 93

Jonas pavažiuoja atbulomis, stabdo ir slysta per žvyrą, perjungia

pavarą ir nuspaudžia akceleratorių. Dulkių debesis pakyla nuo žemės.
Policijos automobilis stovi jo kelyje.
Jonas apsisuka ir važiuoja per rožių krūmus ir griovį. Kažką
pervažiuoja, automobilis kratosi, atsidaro daiktadėžė, popieriai išbyra
ant grindų ir keleivio sėdynės.
Jis išsuka į duobėtą kelią ir padidina greitį. Žolė čaižo automobilio
šonus.
Policininkas jau buvo betiesiantis naują užtvarą, kai Jonas
pravažiavo pro jį.
Jis pasuka kairiau nuo policijos automobilio kaliniams gabenti,
siauru keliuku išslysta į didelį kelią, sudaužo mažus medinius
perspėjamuosius ženklus. Automobilio dešinė pusė trenkiasi į kelio
aptvarus, skiriančius mažą keliuką nuo greitkelio.
Žemė nuo ratų pažyra ir automobilio padangos dunda nelygiu keliu.
Automobilis nudumia pirmyn siauriu keliu paraleliai artėjančiam
greitkelio eismui.
Greitai švinta.
Grupė žmonių stovi autobuso stotelėje ir laukia autobuso.
Jonas paspaudžia greičio pedalą ir aplenkia traktorių, pasiekia
Marezeną ir važiuoja nuokalne. Jis pasuka vairą ir stačiu kampu
pasuka į dešinę siauriu viaduku po greitkeliu. Greitis toks didelis, kad
automobilis slysta, įvažiuoja į priešpriešinę kelio juostą ir jos šonas
trinkteli į betono sieną.
Langas prie Jono dūžta ir maži stiklo gabaliukai pažyra į vidų.
Jis dar stipriau paspaudžia greičio pedalą ir žiedinėje sankryžoje
pasuka kairėn priešais degalinę.
Reklaminis skydas apvirsta.
Jurekas įpratęs vykdyti misijas priešo teritorijose, Lumė net
nesupras, kad ją seka, pati parodys jam kelią į studentų viešbutį.
Jonas apvažiuoja arklius gabenantį sunkvežimį, įsuka į greitkelį,
pravažiuoja dar vieną sunkvežimį kairėje ir iki dugno nuspaudžia
greičio pedalą.
Pro išdužusį langą pučia vėjas.
Jis važiuoja pro miškingas teritorijas ir įvažiuoja į Eindhoveną.
Dangus rytuose šiek tiek pašviesėjo ir miestas skendi prieblandoje.
Rudų plytų pastatai praskrieja pro šalį.
Jis greitai artėja prie sankryžos, šviesoforo šviesa raudona, prieš jį
sustojo automobilis ir iš dešinės artėja autobusas.
Jonas nuspaudžia garso signalą ir apvažiuoja laukiantį automobilį,
įvažiuoja tiesiai į sankryžą, paspaudžia akceleratorių prieš pat
autobusą, išgirsta jį stabdant ir palieka už savęs.
Jis kerta tris kelio juostas ir pasuka į S. Vestdijko gatvę, kerta
kanalą ir važiuoja autobusams skirta eismo juosta.
Jis pralekia pro didelius modernius pastatus.
Siuntų furgonas ir du lengvieji automobiliai važiuoja kitomis dviem
juostomis priešais jį.
Automobiliai važiuoja per lėtai.
Migrena sprogdina galvą. Tai tik įžanga prieš tikrą migreną, bet
Jonas įsikimba į vairą ir pervažiuoja į kitą kelio juostą, kad išlaikytų
kontrolę.
Jis paspaudžia garso signalą, bet nei vienas automobilis neužleidžia
kelio.
Jonas įvažiuoja į raudoną juostą, skirtą dviračiams, apvažiuoja
automobilius, nutrenkia šiukšlių dėžę nuo stovo, pro galinio vaizdo
veidrodėlį žiūri, kaip ji sukasi ir atsitrenkia į parduotuvės vitriną.
Automobilis vėl grįžta į kelią, jo padangos dunda per kelio juostas.
Jis stačiu kampu ir cypiančiomis padangomis įvažiuoja į Rugsėjo
18-osios aikštę, atsitrenkia į saugumo salelę, užpakalinės padangos
kairysis ratlankis nurieda šalin.
Galbūt jau per vėlu.
Jonas pravažiuoja pėsčiųjų perėją, pristabdo ir pasuka kairėn per
kelio juostą į stotį.
Nuo žemės pakyla balandžiai.
Eindhoveno stotis yra keturkampis pastatas su stikliniu fasadu prie
pat studentų viešbučio.
Daugeliui rytinių keliautojų dar labai ankstus rytas. Tik keli
žmonės juda už stiklinių durų.
Ant kartono lakšto šalia nemokamų laikraščių stendo klūpo elgeta.
Jonas kerta liniją, už kurios laukia taksi automobiliai, ir sustoja.
Stiklai pabyra nuo jo rūbų, kai išlipa iš automobilio ir bėga į
viešbutį.
Akimis automatiškai ieško ko nors, ką galėtų panaudoti kaip ginklą.
Uniformuotas policijos pareigūnas stovi tuščioje stoties arkoje prie
bankomato ir iš maišelio valgo sumuštinį.
Jonas pakeičia kryptį ir pradeda eiti jo link. Policininkas yra
maždaug vidutinio amžiaus, šviesiomis žandenomis ir beveik
baltomis blakstienomis.
Salotos gabalas nukrenta ant žemės.
Jonas greitai praeina pro dvi kolonas ir atsistoja už policininko. Jis
pasilenkia į priekį, atlaisvina sagtį ir iš dėklo ištraukia pistoletą.
Su kąsniu burnoje policininkas apsisuka. Iš viršutinės jo marškinių
kišenės kyšo akiniai nu saulės.
– Interpolas, skubus atvejis, – sako jis ir pasižiūri į viešbutį.
Jis apsisuka, bet uniformuotas policininkas sugriebia jam už
striukės. Jonas stipriai trenkia atbula ranka. Policininkas vožia galvą į
sieną, sumuštinis nukrenta ant žemės.
– Tai gyvybės ir mirties klausimas, – paaiškina Jonas.
Policininkas išsitraukia savo lazdą ir trenkia jam, nors Jonas ją
sulaiko rankų judesiais, bet vis tiek gauna per žandą.
Jonas suima vyrą už pečių ir pastumia tolyn, tas nukrenta ant
nugaros. Viena ranka vyras remiasi į žemę ir bando atsistoti, bet
Jonas užmina jam kelią.
Policininkas surinka.
Jonas pagriebia jo radijo stotelę, bėga į viešbutį, pakeliui užmeta
radijo stotelę ant valiutos keitimo būdelės stogo, apeina aplink
žmonių pilną dviračių stovėjimo aikštelę.
Jis apžiūri dėtuvę bėgdamas į viešbučio fojė. Atrodo, kad yra
aštuoni arba devyni šoviniai.
Jonas vis dar girdi policininko riksmą, kai dideliais žingsniais įeina
į viešbutį.
Dabar ankstyvas rytas, bet viešbučio vestibiulyje jau būriuojasi apie
dvidešimt jaunų žmonių.
Jonas laiko ginklą, nukreiptą į grindis.
Du liftai neveikia, o trečiasis sustojęs aštuntame aukšte. Tame
aukšte yra Lumės kambarys.
Galva spengia nuo skausmo. Jis atidaro laiptinės duris ir pradeda
bėgti laiptais į viršų.
Laiptinėje aidi jo žingsniai.
Jonui užlipus į aštuntą aukštą pulsas sprogdina smilkinį. Šlaunų
raumenys įsitempia nuo krūvio ir palaidinės nugara šlapia nuo
prakaito.
Jis greitai bėga koridoriais, pasuka už kampo ir apverčia stalą su
studentų viešbučio brošiūromis.
– Wacht.9
Jaunas vyras stovi priešais Joną, rodo į brošiūras ir atrodo, kad jis
nori, jog Jonas jas surinktų.
Jonas eina tiesiai, pastumia jį į šoną ir traukia toliau. Kitas vyras,
stovintis tarpduryje, matė juos. Jis pradeda agresyviai ginčytis, bet
nutyla, kai Jonas nutaiko pistoletą jam į veidą.
Kažkur girdėti aiškus garsas.
Jonas bėga koridoriumi ir pasiekia Lumės kambarį.
Spyna išlaužta, kambarys tuščias.
Lova nepaliesta, jos krepšys guli ant kėdės.
Šiukšlių dėžė apversta.
Jono širdis taip smarkiai plaka, kad, atrodo, tuoj iššoks iš krūtinės.
Jis greitai išeina iš kambario, bėga už kampo ir koridoriaus gale
sutinka išbalusias Jureko akis.
Užsimetęs virvę ant nugaros, Jurekas įtraukia į liftą supakuotą
paketą.
Nuo sieninės lempos šviesa krenta ant nejudraus Jureko protezo.
Jonas pakelia pistoletą, bet Jurekas jau dingęs.
Jis pradeda bėgti ir girdi, kaip suskamba užsidarančios durys. Jonas
siekia duris ir paspaudžia mygtuką, bet liftas jau kyla aukštyn.
Jis sustoja pačiame viršuje, 24 aukšte.
Jonas pradeda bėgti prie laiptų ir skuba aukštyn.
Jis žino, kad Jurekas bet kada gali nusukti Lumei kaklą. Bet jam ir
to bus negana, jo planas kitoks.
Nuo tada, kai prieš daugybę metų Jonas suėmė Jureką, tarp jų
tvyrojo išskirtinė tamsa.
Didžiąją gyvenimo dalį Jurekas praleido kalėjime arba
psichiatrinėje. Kiekvieną dieną galvodavo, kaip sumaišyti Joną su
žemėmis. Jis sugaus visus Jono mylimus žmones ir palaidos juos
gyvus. Jonas visą gyvenimą ieškos savo artimųjų kapų, bet galiausiai
pasikars iš vienatvės.
Būtent taip Jurekas įsivaizdavo savo kerštą.
Greičiausiai jis planavo su savimi pasiimti Lumę ir ją kur nors
užkasti. Taip jam liepia elgtis instinktai, taip veikia jo mąstymas, taip
jis supranta tvarką.
Bet dabar Jonas užklupo jį viešbutyje. „Jurekas staigiai pakeitė
savo planą, kaip ir paskutinį kartą, kai sugavo Disą“, – pagalvoja
Jonas, bėgdamas laiptais aukštyn.

9 Palauk. (oland. k.)

 94

Jonas užbėga į paskutinį aukštą, bet kyla dar aukščiau, bėga

siauresniais laiptais ant stogo. Jis atidaro duris. Ištiesęs ginklą
patikrina abi puses ir toliau per stogą.
Saulė kyla virš plačių laukų. Į visas puses blizgančius atšvaitus
meta miesto stiklai ir metalas.
Didžioji dalis viešbučio stogo uždengta juoda spalva, viduryje
matosi laiptinė, stovi lifto mechanizmo būdelė.
Jonas stovi nugara į sieną, jis vis dar uždusęs.
Stogas užpiltas plokščių akmenų sluoksnių, ant kurių sudėlioti
mediniai takeliai lyg smėlėtame paplūdimyje.
Jonas apsidairo ir paeina kelis žingsnius.
Čia nieko nėra.
Surūdiję kabliai tvirtai laiko elektros stulpą su aukštai iškelta
raudona lempa. Paukščiai baltomis išmatomis apdergė kamino kraštą.
Jonas spėja pagalvoti, kad apsigavo, kad reikia grįžti žemyn, kai
pamato dryžį šiek tiek toliau nuo praėjimo. Kažkas sunkaus buvo
tempiama stogu.
Iškėlęs pistoletą Jonas pradeda bėgti palei lifto mechanizmo būdelę.
Jis lipa per palaidus akmenis, nusitaiko už kampo ir iškart pastebi
Jureką, prieš jam pradingstant už kitos briaunos.
Jurekas suvyniojo Lumę į statybinę plėvelę. Jonas nežino, ar ji gali
kvėpuoti, ar dar gyva. Jurekas apvyniojo storą virvę apie paketą ir
pasidarė diržą, kad galėtų persimesti per vieną petį ir tempti ją su
savimi.
Jonas bėga paskui juos.
Akmenys girgžda po kojomis.
Jis vėl užlipa ant pakylos, bėga palei ventiliacijos angas ir atsiduria
tarp daugybės pilkų palydovinių antenų.
Kylanti saulė šviečia jam į nugarą, jo šešėlis išsitęsia ant šviesių
akmenų. Tolyn Jurekas traukia Lumę prie stogo krašto tarp
kondicionierių iki didelių saulės kolektorių.
Plastiko gabaliukas atplyšo nuo virvės ir pakilo į orą.
Jonas nežino, ar Jurekas ginkluotas.
Girdėti jų link artėjančios sirenos.
Jonas greit pasitraukia į šoną, kad susirastų šaudymo liniją.
Ryto šviesa krinta ant saulės kolektorių ir nuo jų atsispindi.
Jurekas greitai dingsta lyg šešėlis tarp stiprių atspindžių.
Jonas sustoja, abiem rankomis laiko pistoletą ir taikosi per
akinančią šviesą į mažą siluetą.
– Jurekai! – surinka jis.
Pasirinkęs tinkamą kampą, kad išvengtų atspindžių, Jonas šauna
vos tik pamatęs liekną siluetą. Jis tris kartus paspaudžia gaiduką ir
tris kartus pataiko Jurekui į nugarą. Šviečiantys šūviai nuaidi per
miestą. Jurekas palinksta į priekį, apsisuka ir išsitraukia Lumės
ginklą.
Jonas šauna dar tris šūvius, tiesiai jam į krūtinę.
Jurekas pameta pistoletą tarp įtvaro grotelių, apsisuka ir toliau
tempia Lumę prie krašto.
Jis greičiausiai pasiėmė neperšaunamą liemenę iš Rinuso dirbtuvių.
 Jonas bėga arčiau.
Dabar Jurekas yra už ventiliacinių angų. Penki dideli ventiliatoriai
sukasi tarp grotelių.
Jonas vėl jį pamato, nusitaiko žemiau ir šauna jam į šlaunį. Kulka
perskrodžia raumenis kiaurai. Kraujas ištykšta priešais jį ir blizga
saulės spinduliuose.
Jonas artėja su pakeltu ginklu ir pirštu ant gaiduko.
Jis temato Jureką tarp blizgančių kaminų ir ventiliacinių angų.
Lumei aiškiai trūksta oro, Jonas mato, kad ji vos laikosi, jog
neuždustų, jos lūpos pamėlusios, o akys užmerktos.
Prakaituoti plaukai prilipę prie veido po plastiku.
Migrena suspaudžia akį, Jonas laikosi, kad nenugriūtų.
Jurekas pakėlė Lumę ir pradėjo šlubčioti prie stogo krašto.
Toks jo naujasis planas.
Jonas vėl pavėluos.
Jurekas nori, kad jis maldautų ir grasintų, o paskui pamatytų, kaip
jo dukra krenta.
Jonas ištiesia ginklą, greitai nusitaiko ir šauna į kitą Jureko koją.
Kulka pataiko tiesiai į kelį ir išlekia per kelio girnelę.
Lumė nukrenta ant apvalių stogo akmenų. Jurekas susiūbuoja,
krenta ant šono, persirita ant pilvo ir bando atsistoti.
Bėgdamas pirmyn Jonas šaudo į Jureką. Jis patraukia Lumę tolyn
nuo jo ir nutraukia plastiką nuo jos veido.
Jis girdi, kaip Lumė traukia orą ir kosti. Jonas grįžta prie Jureko,
prispaudžiant vamzdį prie jo pakaušio ir paspaudžia gaiduką.
Ginklas spragteli. Paskui dar kartą.
Jonas ištraukia dėtuvę. Ji tuščia.
Girdėti artėjantis sraigtasparnis ir kaukiančios sirenos.
 Žmonės susirinko gatvėje prie viešbučio. Jie stovi ir žiūri, filmuoja
savo telefonais.
Jonas grįžta prie Lumės, greitai nuo jos atlaisvina virvę ir nulupa
plastiką.
Ji susitvarkys.
Jurekas atsisėdo ir atrėmė nugarą į kaminą. Rankos protezas
atsipalaidavo ir kabo ant virvelės prie jo klubo. Jis nulaužia ilgą
medžio pagalį nuo medinio takelio.
Jonas pajunta ugnį viduje ir žino, kad negali sustabdyti to, kas
įvyks. Jis pasiima ilgą virvę ir prieina prie Jureko rišdamas mazgą.
Jurekas žiūri į jį šviesiomis akimis ir numeta šalin medinį pagalį.
Raukšlėtame veide nematyti skausmo ar pykčio.
Jonas praplatina virvės mazgą ir mato, kad Jureką tuoj paveiks
šokas dėl didelio kraujo netekimo.
– Aš jau miręs, – sako Jurekas, bet vis dar pabando sulaikyti virvę
viena ranka.
Jonas sugauna jo ranką, pasuka ją ir sulaužo ties alkūne. Jurekas
sudejuoja, tada vėl pasižiūri į jį ir apsilaižo lūpas.
– Jeigu tu pamerksi akį bedugnei, bedugnė tuo pačiu metu
sumirksės tau, – sako jis ir beviltiškai bando pasukti galvą tolyn nuo
virvės.
Kitu bandymu Jonas užmauna virvę Jurekui ant galvos, nutraukia
ant kaklo ir suveržia taip, kad Jurekas pradėtų dusti.
– Pakaks, tėti, baik, – pūškuoja Lumė už jo.
Jonas eina prie saulės kolektoriaus ir pritvirtina laisvą virvės galą
prie stipraus polio.
Sraigtasparnio kalenimas artėja.
Jonas nutempia Jureką su virve arčiau stogo krašto. Atsilaisvinęs
protezas nukrinta žemyn. Virvė apie Jureko kaklą įsitempia, jis kosėja
gaudydamas orą.
– Tėti, ką darai? – baimingai klausia Lumė. – Policija jau pakeliui.
Jis visą likusį gyvenimą sėdės kalėjime ir...
Jonas dar sykį trukteli Jureką. Jis apdujęs ir negali atsistoti. Kraujas
nuo šautinių žaizdų varva į batus.
Galinis kiemas švyti lyg subraižyti variniai lakštai apačioje.
Iš laiptinės girdėti balsai.
Lūžusi Jureko ranka timpčioja.
Jonas atsitraukia ir pasižiūri į Jureko akis.
Jose matyti keistos emocijos.
Atrodo, lyg Jurekas kažko ieško Jono akyse arba pats bando jose
atsispindėti.
Apsiverkusi Lumė nusigręžia.
Jurekas palinksta ir kažką sušnabžda kaip tik tuo metu, kai Jonas
abiem rankomis pastumia jį per stogo kraštą.
Lumė klykia.
Virvė greitai subanguoja per nuglūdintus akmenis žemyn nuo
stogo. Ji sugirgžda sustojusi ir įsitempusi. Išdūžta langas ir pavienės
šukės krenta ant žiūrovų pievelėje. Saulės baterijos šalia Jono suvirpa
ir didelis stiklas įskyla.
Jonas greitai nulekia į laiptinę, pastumia šalin sargą, kuris bando jį
sustabdyti, ir leidžiasi į dvidešimtą aukštą. Įeidamas į koridorių, jis
girdi riksmus. Prabangių apartamentų durys atsidaro, išlekia moteris
su išbalintais džinsais ir liemenėle.
Jonas įeina į jos kambarį, uždaro ir užrakina paskui save duris.
Langas išdužęs ir šukės blizga ant pilko kilimo ir lovos.
Jurekas lėtai įsiūbuoja pro langą, o paskui vėl sugrįžta į lauką.
 Jis negyvas, kaklo slanksteliai lūžo.
Kraujas varva iš gilios žaizdos po virve.
Jonas stovi priešais Jureką ir žiūri į jo liesą, susiraukšlėjusį veidą ir
šviesias akis.
Kūnas vėl įsiūbuoja į kambarį.
Kelios stiklo šukės atšoka nuo lango rėmo ir nukrenta ant skardinės
palangės.
Jonas pajunta, kaip milžiniškas nuovargis užlieja jį, tarsi galingas
cunamis po baisios kovos.
Jurekas Valteris negyvas.
Jis nebegrįš.
Kūnas lėtai siūbuoja pirmyn atgal.
Kraujas nuo šautinių žaizdų varva per kojas ir palieka pėdsakus ant
kilimo ir lango rėmo.
Jonas nežino, kiek ilgai sėdėjo ir spoksojo į Jureką. Tik išgirdo,
kaip durys už jo nugaros atrakinamos.
Į apartamentus įeina Lumė ir tyliai kalba su juo. Paaiškina, kad turi
sekti paskui ją.
Jonas stebi grubią Jureko ranką, dilbį, purvinus nagus ir kruviną
palaidinę.
– Viskas baigta, tėti, – sušnabžda Lumė.
– Taip, – atsako jis ir pasižiūri į bespalves Jureko akis.
Lumė apkabina tėvą per juosmenį ir išsiveda iš kambario pro
viešbučio valdytoją su visrakčiu ir laukiančius policininkus.
 95

Valerija guli Intensyviosios terapijos skyriuje ir galvoja apie

trumpą pasimatymą su Saga, kai ateina seselė suleisti jai morfino.
Pelerinos būklė pablogėjo, širdis vėl pradėjo plakti per greitai ir
panašu, kad aparatūra nepadeda.
Saga atrodė išbalusi, po jos akimis matėsi tamsūs ratilai ir ji buvo
tokia sunerimusi, kad sunkiai nusėdėjo šalia lovos. Ji elgėsi kaip
paklaikusi: viena ranka vis braukė plaukus nuo veido ir jau kelintą
kartą norėjo išgirsti, apie ką Valerija kalbėjosi su Pelerina.
Valerija papasakojo apie tai, kaip vieną kartą jos su Pelerina ilgai
kalbėjosi, ir patvirtino, kad mergaitei nei kiek nebuvo baisu savo
karste.
– Atrodė, lyg mes galime laikyti viena kitą už rankos, – kalbėjo
Valerija, kad nuramintų Sagą.
Saga palinksėjo galva, bet jai buvo sunku klausytis.
Kai nubudo su pledu karste ir nesulaukė jokio Pelerinos atsakymo,
Valerija pagalvojo, kad šeima patikėjo jos istorija. Ji prisiėmė visą
kaltę ir paaiškino, kad būtų padariusi bet ką, kad gautų dar vieną
dozę. Valerija buvo tikra, kad šeima Peleriną nusivedė į namą, bet iš
tiesų mergaitė buvo be sąmonės, todėl ji daugiau nieko nebeatsakė.
Į palatą atėjo sesutė su kaselėmis ir sidabriniu žiedu antakyje ir
suleido Valerijai daugiau morfino, kad neskaudėtų rankų ir kojų.
 Saga bandė palaukti Valerijos palatoje, bet buvo per daug
susinervinusi, kad pasiliktų ir nuskubėjo atgal į Vaikų skyrių.
Dabar Valerijos skausmas rimsta, jos kambarys patamsėjo, vyzdžiai
susitraukė.
Viskas išblunka, lyg būtų aptraukta tamsiai pilku šydu.
Lempos ant lubų meta spygliuotus šešėlius aplink save, lyg dideli
žalvariniai krumpliaračiai.
Sesutė stovi šalia lovos ir patikrina kūno temperatūrą bei
kraujospūdį.
Valerija daugiau nebegali atskirti jos veido, viskas tamsu.
Jos kūnas šiltas, maloniai nutirpęs.
Valerija mato, kad plastikinės sagos šiek tiek pagelto ant baltos
palaidinės, kai sesutė pasilenkia ir kažką jai paaiškina. Valerija
supranta viską, ką ji sako, ir galvoja, kad reikėtų paklausti apie
tyrimo rezultatus, bet paskui pamiršta.
Žvilgsnis pasidaro sunkesnis.
Policininkai už jos palatos durų pagaliau nustojo kalbėti apie
futbolą.
Valerija atsibunda ir atmerkia akis, bet vis tiek beveik nieko
nemato.
Kita slaugė patikrina EKG ir deguonies kiekį kraujyje. Ji nežino,
kiek ilgai buvo užsnūdusi. Pabando įtempti akis ir pasižiūri į
deguonies reguliatorių šviesius lašelius, varvančius vamzdelyje.
Viskas išsisklaido, ir ji vėl užmerkia akis, kol slaugė ja rūpinasi.
Valerija beveik užmiega, kai kažkas suskamba.
– Mano telefonas, – tyliai sumurma ji ir atmerkia akis.
Sesutė paima telefoną nuo staliuko prie lovos ir paduoda Valerijai.
Ji negali perskaityti, kas parašyta ekrane, bet vis tiek atsiliepia į
skambutį.
– Valerija, – tyliu balsu atsiliepia ji.
– Tai aš, – sako Jonas. – Kaip laikaisi?
– Jonai? – pasitikslina ji.
– Kaip laikaisi?
– Gerai, tik truputį apsvaigusi, bet...
– O Pelerina?
– Prastai... širdis plaka keistai ir per greitai, tai siaubinga, – atsako
ji.
– Ar kalbėjai su Saga?
Valerija jaučiasi kaip vaikas, kai seselė stovi šalia jos lovos, ir
ramiai bei metodiškai valo injekcinius įrenginius su spiritu.
Jonas toli, bet ji jaučia, kad jis pasikeitė, kad jam kažkas nutiko.
– Aš nedrįstu klausti tavęs, – tyliai pradeda ji.
– Lumei viskas gerai, – sako Jonas.
– Ačiū Dievui.
– Taip.
Telefone nutyla. Skambutis iš toli yra svajingas. Sesutė įtvirtina
švirkštą į lašelinę ir patikrina kateterio vietą.
– Kas vyksta? – paklausia Valerija ir mato, kaip kraujas iš venos
teka atgal vamzdeliu ir susimaišo su vaistais.
– Jurekas negyvas.
– Ar Jurekas Valteris mirė?
– Šį kartą taip... viskas baigta, – sako Jonas.
– Tu galiausiai jį sustabdei.
– Taip.
Sesutė kažką palieka ant vėžimėlio šalia lovos ir trimis dideliais
žingsniais greitai išeina iš palatos.
 – Tu nesužeistas? – paklausia Valerija ir vėl užmerkia akis.
– Ne, bet man dar reikia pasilikti čia kelias dienas, turiu atsakyti į
keletą klausimų.
– Ar tu vėl sėsi į kalėjimą? – paklausia ji ir išgirsta, kaip durys
švelniai užsidaro.
– Aš susitvarkysiu, mane remia Interpolas ir Tarptautinis skyrius, –
atsako jis.
– Tavo balsas skamba liūdnai, – sako Valerija.
– Man tiesiog neramu dėl tavęs, Sagos ir Pelerinos... Niekas
nesumažino apsaugos?
– Farai stovi ligoninėje, už mano durų visą parą budi du
policininkai, aš jaučiuosi lyg vėl būčiau kalėjime.
– Valerija, tu turi būti saugoma.
– Geriausia būtų, jei grįžtum namo.
– Lumė rytoj išvyksta į Paryžių.
– Aš irgi norėčiau.
– Aš tave pasiimsiu, kai baigsiu čia.
– Man reikės apsirengti gražesnius drabužius.
– Myliu tave, – sako jis tyliai.
– Visada tave mylėjau, – atsako ji.
Jie pabaigia pokalbį. Valerija nusišypso. Po vokais akys dega nuo
nuovargio. Ji galvoja, kad Jonas sugrįš, ir užmiega su telefonu
rankose.
Kai pabunda, morfino poveikis jau sumažėjęs ir palikęs šleikštų
pojūtį.
Policininkai už jos durų vėl pradėję šnekėti apie futbolą ir futbolo
arenas.
Ji guli ant nugaros ir žiūri į lubas.
 Jos vyzdžiai vėl normalaus dydžio ir ji vėl gali matyti.
Ji apžiūri lubų kvadratėlius.
Vienas iš kvadratėlių turi drėgną dėmę, primenančią mėnulio
kraterių nuotrauką.
Ji ištroškusi ir pasuka galvą naktinio staliuko link, bet jos akys
užkliūva už dreno, vedančio į kairės rankos linkį.
Švirkštas, pripildytas šviesaus skysčio, pritvirtintas prie kateterio
venoje.
Ji prisimena seselę, kuri buvo jos palatoje, kol kalbėjo su Jonu.
Injekcija buvo paruošta, bet nesuleista. Seselė tiesiog paliko palatą
netarusi nė žodžio. Ant metalinio vežimėlio šalia lovos stovi tuščias
stiklinis buteliukas. Valerija pasilenkia į šoną, paima buteliuką ir
pasukioja tarp pirštų.
Ketalaras, 50 mg/ml, perskaito ji ant etiketės.
Tai preparatas, naudojamas anestezijai operacijos metu.
Ji nesupranta, kodėl bando ją užmigdyti. Niekas jai neužsiminė apie
jokią operaciją.
Kalbėdama su Jonu ji primerkė akis, kol seselė tvarkė kateterį
rankoje.
Ji neatsimena veido, jis atrodė neaiškus.
Bet jos žvilgsnis užkliuvo už gražių perlinių auskarų, kurie kabėjo
jos ausyse.
Kreidos baltumo auskarai su rausvu spindesiu aplink.
Valerija pagalvoja, kad ji gulėjo ir jautėsi maža kaip vaikas, kol
seselė tvarkėsi jos palatoje.
Bet tai ne ji maža, tai seselė buvo didelė.
„Mažiausiai dviejų metrų aukščio“, – pagalvoja ji ir sudreba.
 96

Skubiosios pagalbos centro Kardiologijos klinikoje artimųjų

kambaryje Saga laukia naujo kardiologo. Jos veidas įsitempęs nuo
nerimo ir miego trūkumo. Baltas apmegztas puodelis stovi ant stalo
priešais ją. Nervingais rankų judesiais ji nusibraukia plaukus nuo
skruosto ir pasilenkia į šoną, kad matytų visą koridorių.
– Tai nesuveiks, – sušnabžda pati sau.
Ji spokso į akvariumą ir būrį neoninių žuvelių ir galvoja apie Joną,
kai jis atvyko į tėčio namus jos perspėti. Kai tik suprato, kad Jurekas
gyvas, susirado ją ir ragino su šeima išvykti.
Ji prisimena, kaip jai buvo jo gaila, ji galvojo, kad Jonas prarado
savitvardą ir tapo paranojiškas.
Kai Jonas suprato, kad ji net neketina slėptis, įspėjo dėl susitikimo
su Jureku.
Saga atsistoja nuo kėdės ir vaikšto koridoriumi.
Ji prisimena, kad jautėsi šiek tiek įsižeidusi dėl jo perspėjimų ir
pabrėžė, kad infiltravosi ir bendravo su Jureku ilgiau nei Jonas. Ji net
neįsivaizdavo, kad Jonas mintimis apie Jureką gyveno metų metus,
kad jis kiekvieną dieną galvojo, kaip turės išgyventi, jei teks su juo
susidurti.
Pirmasis patarimas, kurį jai davė Jonas, buvo iškart nužudyti
Jureką, nepaisant jokių asmeninių pasekmių. Kitas patarimas buvo
susijęs su Jureko mąstymu ir elgesiu, lyg jis turėtų dvynį. Drauge su
naujuoju padėjėju jis gali būti dviejose vietose vienu metu. Paskutinis
patarimas buvo hipotetinė situacija, jei Jurekas pagrobtų vieną jos
šeimos narių.
– Jei tai nutiks, – pasakė Jonas, – atsimink: niekada nesiderėk, nes
viskas, ką tu padarysi, visada pasisuks tavo nenaudai. Jis nieko
nepaleis, o kiekvienas susitarimas, kurį tu priimsi, tave dar toliau
įpainios.
Saga vėl atsisėda ir galvoja, kad Jonas jai paaiškino, kad Jureko
planas bus pašalinti visus žmones, kurie jai rūpi. Bet jam jų nereiks.
Jis ieškos jos vidinės tamsos.
Jei būtų paklausiusi šių trijų Jono patarimų, būtų tebeturėjusi savo
gyvenimą.
Saga suvokia, kad ji išdavė Joną.
Ji tai padarė netyčia, ji nenorėjo, bet kai susisiekė su Patriku,
parodė Jurekui Lumės slaptavietę.
Lyg ji būtų išrinktoji, kažkoks Judas, kuris turi egzistuoti, kad
pasaulyje būtų balansas.
Jos mintys nutrūksta, kai maždaug penkiasdešimties metų moteris
šviesiais iki pečių krentančiais plaukais ir kaukės neuždengtu veidu
prieina prie jos ir prisistato Magdalena Herbstman. Ji yra kardiologė,
šį rytą perėmusi Pelerinos gydymą.
– Aš suprantu, kad jums neramu dėl sesers, – sako ji ir atsisėda.
– Ankstesnis daktaras sakė, kad jos širdis plaka per greitai, nes ji
buvo labai sušalusi, – aiškina Saga ir sukanda žandikaulį.
Herbstman palinksi ir jos kaktoje susimeta raukšlės.
– Žinau, kad jums tenka daug išgyventi, atšalimas tikrai sukėlė
rimtą širdies ritmo disbalansą, vadinamąjį skilvelių virpėjimą... Tavo
sesuo patiria daug streso dėl tokio širdies plakimo. Iš pradžių
plakimas pats nutrūksta, taip dažnai būna, bet šiąnakt jos dūžiai tapo
greitesni ir ilgesni, mes pabandėme juos subalansuoti elektrošoku ir
širdies ritmą stabilizuojančiais vaistais.
– Aš maniau, kad tai padėjo, – tarsteli Saga ir jos koja pradeda
nervingai drebėti.
– Iš pradžių padėjo... Bet širdies pakitimai per daug rimti, prasidėjo
skilvelių virpėjimas, tai pasikartojanti serija greitų širdies smūgių...
Mes ją užmigdėme, prijungėme elektrodus ir paruošėme abliacijai.
– Abliacijai? – perklausia ji ir nusibraukia plaukus nuo veido.
– Elektrodo galiuku surasiu virpėjimo židinius, kurie siunčia
klaidingus signalus, ir juos prideginsiu.
– O kas tada?
– Aš sunaikinsiu pačius židinius, kurie sukelia problemas, ir, jei
man pasiseks, širdis vėl pradės normaliai plakti.
– Norite pasakyti, kad ji išgyvens?
– Aš visada sakau taip, kaip yra... Jūsų sesers būklė kritinė, bet aš
pažadu padaryti, kas įmanoma, – sako Herbstman ir atsistoja.
– Aš privalau būti kartu, – pareiškia Saga ir atsistoja taip greitai,
kad kėdė trenkiasi į sieną. – Man reikia žinoti, kas nutiks, kitaip
išprotėsiu tiesiog laukdama ir žiūrėdama į žuveles.
– Gali pasėdėti su mano asistentais.
– Ačiū, – sušnabžda Saga ir seka paskui gydytoją per koridorių.
Saga galvoja, kad reikėtų dar pasikalbėti su kardiologe, paaiškinti,
kad ji ir Pelerina yra tikri žmonės, ne tik pacientai, kurie praeina pro
šalį, ne tik dalis eilinės darbo dienos.
Galbūt reikėtų papasakoti, kad jos tėtis taip pat buvo kardiologas ir
dirbo Karolinskos ligoninėje Solnoje.
 Yra tikimybė, kad jie vienas kitą pažinojo.
Per duris Sagai parodomas kambarys, panašus į patobulintą įrašų
studijos kambarį su daug ekranų ir kompiuterių.
Girdėti dūzgiantys garsai ir pritilę balsai.
Viskas atrodo kaip sapnas.
Kardiografų kreivės matyti ant įvairių ekranų. Pyptelėjimas pažymi
vienodus tarpus tarp širdies susitraukimų.
Ji pasisveikino su vyresne moterimi, bet neišgirdo, kuo ji vardu.
Ant auksinės grandinėlės ties krūtine jai kabo akiniai.
Saga sumurma savo vardą ir lėtai eina pirmyn palei stiklines sienas.
Mažiausiai penki žmonės yra stipriai apšviestoje operacinėje. Visi
dėvi šviesiai mėlynus drabužius ir tokios pat spalvos medicinines
kaukes.
Visiškai uždengtas mažas žmogutis ramiai guli ant operacinio stalo.
Saga negali patikėti, kad tai jos sesuo.
Vyresnioji moteris kažką pasako ir patraukia biuro kėdę Sagai.
Kardiologė dingo operacinėje už durų.
Saga sustojo priešais stiklinę sieną.
Mėlyna medžiaga dengė Pelerinos klubus, viršutinė kūno dalis
nuoga ir kvėpavimo kaukė uždėta jai ant veido.
Saga spokso į jos išsipūtusį pilvą ir besikalančią krūtinę. Du
defibriliatoriai yra pritvirtinti prie krūtinės abejuose širdies pusėse.
Saga nusibraukia plaukus nuo veido.
Ji galvoja, kad jei Pelerina išgyvens, tai reiškia, kad ji atvyko ne per
vėlai, kad nepaisant visko ji sugebėjo išgelbėti savo seserį. Jei
Pelerina išgyvens, viskas įgaus prasmę.
Vyresnioji moteris stovi priešais ekranus, kažką rašo kompiuteriu ir
raminamai sako, kad ji seka visą procesą:
 – Tu gali prisėsti, – sako ji, – aš prisiekiu, kad...
Ji nepabaigia sakinio, paspaudžia mikrofono mygtuką ir sako
komandai, kad artėja nauja skilvelių virpėjimo banga.
Saga pasižiūri į seserį, ji guli visiškai ramiai, bet
elektrokardiograma fiksuoja staigiai padidėjusį širdies plakimo dažnį.
Iš operacinės girdėti defibriliatoriaus cypimas. Komanda atsitraukia
sekundę prieš jam suveikiant.
Pelerinos kūnas stipriai sudreba, o paskui nurimsta.
Atrodo taip, lyg kažkas jai per nugarą būtų trenkę beisbolo lazda.
Širdis vėl pradeda plakti.
Suskamba sistemos avarinis signalas.
Vėl pliaukšteli, ir Pelerinos kūnas pašoka.
Saga pasitraukia į šalį ir tikėdamasi atramos atsiremia į stalą.
Defibriliatorius džergždamas kraunasi.
Naujas smūgis.
Sesers pečiai pakyla ir ramiai nusileidžia.
Vyresnioji moteris šneka per mikrofoną ir informuoja operacinės
komandą apie įvairius parametrus.
Širdis plaka dar greičiau.
Komanda pasitraukia – vėl sutrinksi.
Kūnas kilsteli aukštyn.
Sagos skruostais bėga ašaros.
Kažkas pataiso mėlyną medžiagą ant Pelerinos klubų ir pasitraukia
šalin prieš pat kitą smūgį.
Jie vienuolika kartų taiko elektrošoko terapiją, kad nutrauktų
skilvelių virpėjimą, kol galiausiai Pelerinos širdis nurimsta ir visi
parametrai normalizuojasi.
– Dieve, – sušnabžda Saga ir sudrimba ant kėdės.
 Nuo skruosto Saga nusibraukia ašaras ir galvoja apie tai, kas įvyko,
kas vyksta šią akimirką, ir nutaria, kad ji dėl to kalta, tai jos
atsakomybė. Ji pati atskleidė Jurekui Pelerinos slaptavietę. Buvo
sutrikusi ir lyg apsvaigusi po tėčio mirties, norėjo pasiimti seserį ir ją
paslėpti. Saga jau buvo paspaudusi telefonspynės mygtuką, kai
suvokė, kad tai gali būti per daug pavojinga, bet buvo per vėlu – ji
parodė kelią.
 97

Saga vėl atsistoja ir pajunta, kad jos kojos dreba, kai atsistoja
priešais stiklą į šviesią operacinę ir stebi ramų kardiologų darbą.
Per Pelerinos kirkšninę veną kardiologė įvedė elektrodą iki širdies,
kad surastų tą vietą, iš kurios kyla impulsai, pradedantys skilvelio
virpesius.
Rentgeno aparatas rodo tikslią elektrodo vietą dideliame ekrane.
Atrodo, kad kardiologė ir asistentas jau nustatė, kur yra ta vieta,
siunčianti blogus signalus.
Saga supranta, kad jie skuba prieš prasidedant kitam priepuoliui.
Komanda susikaupusi ir dirba tylėdama.
Visi žino, ką reikia daryti.
Kardiologė studijuoja trijų dimensijų Pelerinos širdies paveikslą ir
pataisiusi elektrodą, lėtai pradeda abliataciją.
Aštrus ir džeržgiantis garsas pereina per kambarį, kai gydytoja
pridegina biologinį audinį.
Elektrodas šiek tiek pajuda.
Saga kartoja sau, kad Pelerina nebijojo tamsos karste, nes Valerija
visą laiką buvo šalia jos.
Tada nebijojo tamsos ir dabar jos nebijo.
Vyresnioji moteris sunerimusiu balsu kažką sako į mikrofoną.
Saga stebi EKG kreivę ekrane. Širdies dūžių bangelės tankėja
greitai, lyg būtų siuvamosios mašinos siūlės.
– Paruoškit defibriliatorių, – garsiai pasako asistentas.
Kardiologė bando prideginti paskutinį plotą naujoje ertmėje,
skambantis garsas susimaišo su burzgiančio defibriliatoriaus garsais.
Asistentė perskaito ir pakartoja parametrus per mikrofoną.
Komanda prasiskiria ir prasideda defibriliatoriaus smūgis.
Pelerinos krūtinė pakyla, galva palinksta į šoną.
Prasideda naujas širdies smūgis.
Saga supranta, kad Pelerina nepajėgs daugiau ištverti.
Ekrane matyti, kad Pelerinos širdis pamišėliškai plaka, bet ant
operacinio stalo ji guli rami, lyg jos viduje nevyktų jokie procesai.
Vėl ir vėl kartojasi elektrošoko smūgiai.
Širdis greitai plaka.
Kardiologė suprakaitavusi, pakeltu balsu kalba greitai, pastumia
elektrodą ir dar kartą pabando sunaikinti židinį.
Anestiozologo rankos dreba, kai tikrina deguonies lygį.
Vėl naujas elektrošokas.
Bet širdies plakimas nesulėtėja. Tik staiga ji visai nustoja plakusi ir
kreivės ekrane išsitiesina.
Mažos bangelės dar pasikartoja kaip kontrastingas prieširdžio
susitraukimas ir tada linijos pasidaro tiesios.
Aparatas pradeda cypti.
Komanda pradeda daryti Pelerinai širdies masažą. Kardiologė
pasitraukė kelis žingsnius į šalį ir nusiėmė medicininę kaukę.
Įsitempusiu žvilgsniu ji stebi ekraną ir paskui išeina iš operacinės.
Saga stovi priešais stiklinę sieną ir stebi vyrą, kuris uždeda rankas
ant Pelerinos krūtinės ir vienodais tarpais spaudžia ją žemyn.
Atsidaro durys ir įeina kardiologė. Ji prieina tiesiai prie Sagos,
pasako, kad jai reikia su ja pakalbėti ir paprašo sekti iš paskos.
Saga nieko neatsako ir patraukia kardiologės ranką, kai ji uždeda ją
ant Sagos rankos.
– Aš norėjau asmeniškai pasakyti, kad mes negalėjome rasti, kas
sukelia sustiprėjusius širdies virpesius, – paaiškina ji. – Mes viską
išbandėme, bet negalėjome atlaikyti paskutinio pakilimo.
– Bandykite dar kartą, – prašo Saga.
– Apgailestauju, jau per vėlu. Mes nutrauksime visus gaivinimo
procesus.
Kardiologė palieka ją prie stiklo sienos ir dingsta. Vyras baigia
daryti širdies masažą.
Saga abiem rankomis trenkia į stiklinę sieną.
Vyras patraukia visus laidus nuo Pelerinos kūno.
Saga nori rėkti, bet išlieka tyli.
Ji apsisuka, įeina pro duris, praeina pro asistentę, negirdi, ką ji sako
ir įeina į operacinę.
Ekranai išsijungia, patalpoje tylu ir elektrodai ištraukiami iš
kateterio.
Kažkas užtraukė šviesiai mėlyną medžiagą ant nuogo Pelerinos
kūno.
Viskas per daug ramu.
Operacinės lempos išsijungia.
Iš pradžių atrodė, kad pasidarys visiškai tamsu, bet kambarys vis
dar apšviestas.
Komanda išsikirsto palei sienas lyg vandens ratilai.
Pelerinos kūnas guli operacinės viduryje.
Spragteli svylantys plastikiniai lempų gaubtai.
Saga artėja prie mirusios sesers kūno apimta transo ir galvodama,
kad jie neturėtų sustoti, kad jie negali pasiduoti. Ji nepastebi, kad
atsitrenkia į kėdę, kuri šiek tiek parieda.
Dirbtinio kvėpavimo kaukė paliko rausvas žymes ant išbalusio
Pelerinos veido.
„Jums reikia bandyti toliau“, – galvoja Saga.
Ji eina pirmyn, atrodo, kad jos keliai tuoj sulinks.
Jai atrodo, kad ji išsitempė per visą jūrą, kol paėmė sesers
suglebusią ranką.
– Aš čia, – sušnabžda ji.
Sesuo atrodo rami, lyg ji visiškai ramiai miegotų nesapnuodama
košmarų.
Saga girdi, kad kažkas iš komandos bando jai paaiškinti, kad širdis
neatlaikė paskutinio priepuolio.
Balsas nutolsta ir palieka ją vieną su seserimi.
Sesutės nurenka prietaisus.
Saga dar niekada nebuvo tokia pavargusi. Ji norėtų atsigulti prie
sesers, bet operacinis stalas per siauras.
Keletas kraujo lašų matyti ant plastikinių grindų šalia instrumentų
staliuko su operacinėmis žirklutėmis, žirklėmis ir skalpeliais.
Metalinių objektų blizgesys matyti ant lubų.
Saga pasilenkia arčiau, pasižiūri į mažą sesers ranką, paskui į
siauras lūpas ir rausvus akių vokus.
Ji žino, kad tai nutiko dėl jos klaidos. Ji patikėjo, kad ji gali
suvaldyti situaciją, ji galvojo, kad gali apgauti Jureką, bet nužudė
savo tėtį ir atskleidė Pelerinos slaptavietę.
Tai jos klaida, kad Pelerina mirė.
Saga pasilenkia virš sesers, paglosto jos skruostą, išsitiesia ir
nusisuka.
 Nuo įrankių stalo ji pasiima skalpelį ir išeina iš operacinės.
Du policininkai tebesaugo duris.
Ji negirdi, ką jai sako, ir toliau eina koridoriumi.
Šviesa nuo lubų krinta ant grindų ir atrodo lyg druskos balos
priešais ją.
Automatinės durys koridoriaus gale atsidaro ir įeina grupė seselių.
Saga pasuka į dešinę ir įeina į tualetą, užsirakina duris ir prieina
prie kriauklės.
Visi mirė: jos mama, tėtis ir sesuo.
Tai tik jos klaida, niekieno kito.
Ji nuleidžia aštrų skalpelio galą prie savo kairiojo riešo ir
persipjauna veną. Per odą ir įtemptas sausgysles ašmenys susminga
beveik be pasipriešinimo, gilyn per raiščius ir raumeninį audinį iki
kaulo.
Kai ašmenys pasiekia arteriją, pirmi kraujo pliūpsniai aptaško
veidrodį ir plyteles.
Skalpelį ji išmeta į šiukšlių maišą, sulenkia ranką ir bando ją
išlaikyti virš kriauklės.
Maži raudoni lašiukai krenta ant tualeto dangčio ir vandens bako.
Ji supūškuoja, kai deginantis skausmas pasiekia smegenis.
Kraujas plūsta galingais pliūpsniais ir bėga kriauklės kraštais prieš
nusileisdamas į nuotekų vamzdį.
Širdis plaka vis stipriau ir stipriau, kad kompensuotų krintantį
spaudimą.
Kita ranka jai reikia pasiremti į sieną, kad išlaikytų pusiausvyrą.
Lipdukas iš „Jaunųjų kairiųjų“ partijos reklaminės kampanijos
pusiau atsilupęs nuo veidrodžio.
Jos kojos tuoj sulinks.
 Ji atsisėda ant klozeto dangčio ir laiko ranką virš kriauklės. Jos
pirštai lediniai.
Mėlynas apsauginis batų maišelis guli ant grindų. Dienos šviesa
prasibrauna pro tarpelį po durimis.
Ji kvėpuoja greičiau, atremia nugarą į sieną, užmerkia akis ir
pajunta palengvėjimą.
Prieš daugybę metų ji jau buvo pakeliui.
Tolumoje, lyg iš kito pasaulio, girdėti beldimas.
Pulsas dunda jos ausyse.
Ji galvoja apie pirmyn keliaujantį traukinį, kaip dūmai kyla virš jo
garvežiui pūškuojant.
Ranka nusvyra ant kriauklės.
Saga atmerkia akis ir žiūri į baltas sienas. Ji jau spėjo pamiršti, kur
yra. Ji nebepajėgia pakelti rankos. Kraujas per jos ranką varva tiesiai
ant žemės.
Ji negirdi, kad beldimas į duris virto daužymu.
Skausmingai degina pjūvio vietą.
Ji sunkiai gaudo orą ir vėl užsimerkia.
Didingas angelas nusileido ant grindų. Visiškai tyliai jis prieina
arčiau jos, švelniai baksteli su galva į sietyną, kuris pradeda linguoti.
Tai vienu metu ir gražu, ir baisu.
Sunkūs sparnai yra suglausti už nugaros.
Stiklo prizmės susidaužia ir nutyla.
Angelas stovi priešais ją ir žiūri savo liūdnu ir kviečiančiu
žvilgsniu.
 Epilogas

Dabar gegužės vidurys ir vakaras stebinamai šiltas. Bebras išeina iš

Grand Hotel ir eina Raulio Valenbergo aikštės link. Judančioje
šviesoje įlankos vanduo beveik ramus.
Jis įeina į mažą Riche barą ir prasibrauna pro grupę jaunuolių.
Muzika per garsi, o pokalbiai jau darėsi lėkšti.
Bebras vilki nelygintą lininį kostiumą ir rausvą palaidinę, kuri
išsikamšiusi iš jo kelnių ir matosi jo beplaukis pilvas.
Jo akys ramios, o auskarai nelygiai siūbuoja ausyse jam sėdantis
ant aukštos baro kėdės.
– Koks gražus vakaras, – sako jis moteriai, kuri sėdi prie jo.
– Nuostabus, – maloniai atsiliepia ji ir toliau tęsia pokalbį su savo
drauge.
Kai prieina barmenas, Bebras užsisako penkis stikliukus
Finlandia degtinės.
Pro vyno stiklinės kojelę jis apžiūri tvarkingus moters nagus ir
lygaus metalo vestuvinį žiedą.
Besisukantis šviesos ratas nuo butelio krenta ant stalo. Barmenas
išrikiuoja penkis stikliukus ir pripildo juos degtinės.
– Tobula, – pagiria Bebras ir ištuština pirmą.
Jis pasižiūri į mažą stikliuką savo rankoje, pasukioja tarp pirštų ir
paskui vėl pastato ant stalo.
Bebras šiaurinėje Italijoje turi raktų ir spynų kompaniją Arsta,
nusipirko šiek tiek chemijos kompanijos Armies akcijų ir ketina
statyti transporto kompaniją Geteborge.
Jis jaučia, kaip pilvą užlieja šiluma nuo degtinės, ir pagalvoja apie
praeitą žiemą, kai buvo Valerijos de Castro palatoje. Planas buvo ją
užmigdyti ir nugabenti į karstą Melareno ežero saloje. Ji buvo
apsvaigusi nuo morfino ir jo nepažino, jis galėjo be vargo paruošti
švirkštą su anestetikais. Tą kartą ji kalbėjo telefonu ir atrodė, kad tuoj
užmigs.
Jis jau buvo paruošęs švirkštą, kai išgirdo ją sakant, kad Valteris
Jurekas mirė.
Kaip jis suprato, Valerija pakartojo informaciją iš to, su kuriuo
kalbėjosi telefonu.
Tai nuskambėjo kaip faktas, bet Bebras dar pagalvojo, jog tai
nebūtinai tiesa, net jei taip ir nuskamba.
– Tu galiausiai jį sustabdei, – pavargusiu balsu pasakė ji.
Kaip tik po šių žodžių jis pradėjo girdėti mechanišką tiksėjimą
galvoje. Jis tetruko kelias sekundes. Prieš save jis pamatė didelius
romėniškus skaičius rudai auksiniame ciferblate.
Tik tak, tik tak.
Smaili rodyklė sukosi ratu ir parodė į vienetą tuo pačiu metu, kai jis
pamatė savo veidą.
Jis ketino atsisukti į Valeriją lovoje, bet jo žvilgsnis užstrigo prie
veidrodžio virš kriauklės. Jis sutiksėjo ir rodyklė pasisuko į dvejetą –
jis pamatė jos veidą. Bebras suvokė, kad mirs anksčiau nei Valerija.
Ir turėjo išeiti.
Jis jau paliko savo parašą ant veidrodžio ir žymes, kaip neįskaitomą
sveikinimą policininkams, kurio jie niekada nesupras.
Tai tik žaidimas.
Du barzdoti vyrai stovi šalia jo ir užsisakė išskirtinio alaus iš mažos
alaus daryklos Švedijoje. Akivaizdu, kad vyresnysis yra bosas. Jie
stovi nugara atsirėmę į barą ir kalba apie investicijas, nori atrodyti
labiau patyrę ir daugiau žinantys, nei iš tiesų yra.
Bebras ištuština antrą stikliuką ir sėdėdamas prie baro išsispiria iš
rudų batų.
– Apsiauk batus, – tarsteli jaunesnysis.
– Atsiprašau, – sako Bebras ir žiūri jam į akis. – Man kaupiasi
skysčiai, kojos sutinusios.
– Viskas gerai, – išsišiepia vyras.
Bebras palinksi galva ir švelniai pakelia trečią stikliuką prie lūpų.
Vienu gurkšniu išgeria deginantį skystį ir pastato stikliuką ant stalo.
„Gali sudėlioti visą dėlionę ir duoti policininkams paskutinę detalę,
– pagalvoja jis. – Lyg duotum vabalui išspręsti kvadratinę lygtį.“
– Gražūs auskarai, – pagiria jaunasis vyras.
– Ačiū, – atsako Bebras. – Aš nešioju juos kaip sesers atminimą.
– Aš pajuokavau.
– Žinau, – rimtai atsako Bebras. – Jokių problemų, viskas gerai.
Bebras išėjo iš ligoninės. Numetė asmens kortelę, raktus ir seselės
drabužius, kai patraukė į Katarinos kelią.
Kadangi Jurekas išgelbėjo jo gyvybę, jis sutiko su sunkiomis
bausmėmis, kai susimaudavo. Jis nusiimdavo palaidinę ir nuplakdavo
save diržu. Bet dabar, kai Jurekas miręs, Bebras nutraukė visus
ryšius. Sudegino kompiuterius ir telefonus, išmetė visus dokumentus,
popierius ir nuotraukas, išvalė ir sunaikino ginklus.
„Šitas laikas jau beveik baigėsi“, – galvoja jis ir ištuština paskutinį
degtinės stikliuką.
– Beveik, – sušnabžda ir rankoje suspaudžia stikliuką.
Vienintelis daiktas, kurį išsisaugojo savo piniginėje, yra nedidelė
spalvota nuotrauka. Sulenkimas per nuotraukos vidurį atrodo kaip
balta sniego juosta tiesiai po Jono Linos kaklu.