Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo

bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-9955-13-907-2

Angela Marsons
DEAD SOULS
Bookouture, Ickenham, 2017

Copyright © Angela Marsons, 2017

©Vertimas į lietuvių kalbą, Jurgita Jėrinaitėy2020
© UAB „Jotema“, 2020
Redaktorė Renata Buinickienė
Viršelio dailininkas Audrius Arlauskas
Viršelio fotografija iš www.shutterstock.com
Maketavo Elvyra Laipanova

SL250. Užsak. Nr. 72353. Tiražas 2000 egz.

UAB „Jotema“, Algirdo g. 54, 50157 Kaunas
Tel. 8 37 337695, ei. p.: info@jotema.lt, www.jotema.lt
Spausdino UAB „ScandBook“, Gamyklos g. 23,96155 Gargždai
Šią knygą skiriu savo partnerei Julie Forrest,
kuri laiko mane už rankos kiekvieną dieną.

Vieną dieną tu supranti, kad esi neįkainojama

šiame procese.
 PROLOGAS

Džastinas pažvelgė į ašmenis virš riešo. Peilis buvo mo­

tinos; drebulys —jo.
Akimirką jį prislėgė siaubas, kaip praktiškai atlikti šią
užduotį. Ar išsirinko tinkamą peilį? Jų buvo tiek daug. Peilių
įrankių stalčiuje. Peilių, sukištų į medinį stovą. Iš mamos pa­
veldėto sidabrinių peilių, kurie gulėjo dailioje jiems skirtoje
dėžutėje, rinkinio.
Šį peilį atsirinko ne iš karto. Iš pradžių stvėrė didžiausią,
stalčiuje atrodžiusį nuožmiausiai. Dantytais ašmenimis. Eilute
aštrių lyg kalnų grandinė dantukų.
Rankeną suimti buvo malonu, bet pagalvojęs, kaip tie
dantukai drėks jo odą, susiraukė. Ironiška, kad nusprendęs
baigti savo gyvenimą jaudinasi dėl skausmo.
Jis padėjo peilį atgal į stalčių ir paėmė kitą. Ilgą siaurą
storesnėmis, sunkesnėmis kriaunomis. Daugybę kartų matė,
kaip motina juo pjausto sekmadienio kepsnį.
Džastiną suėmė liūdesys ir apgailestavimas.
Prisiminė, kaip kiekvieną sekmadienį sėsdavo šalia se­
sutės ir nekantriai laukdavo mėgstamiausio savaitės patie­
kalo. Motina kiekvienam rūpestingai, iškilmingai padėdavo
pietų lėkštę. Veide šviesdavo pasididžiavimas. Jis nugurgė
seiles suprasdamas, kad mama jau niekada taip neatrodys,
pagalvojusi apie jį.
Peilis lūkuriavo, kol jis svarstė, ar galėtų grįžti tie laikai...
laikai, kai užteko priklausyti vien savo šeimai. Laisvadieniai,
atostogos pajūryje, iškylos gamtoje ir vakarai žiūrint filmus.
Jis sunkiai nurijo seiles.
Seniai nebe tas berniukas. Daugybę metų ne tas. Anuo­
met pasėta neapykanta virto įsisiautėjusią pragariška ugnimi.
8 ANGK r A MARSO NS • MIRUSIOS S i [U, OS

Jis žinojo, ką turi daryti.

Sąmonėje išliko motinos veidas. Kone fiziškai skaudėjo
apie ją galvojant.
Džastinas suriko, brūkštelėdamas ašmenimis per riešą.
Ant rankos liko įdrėskimas, kertantis kitus, likusius po
ankstesnių bandymų. Jo pastangas pažymėjo mažas kraujo
karoliukas, ištryškęs ant plonytės linijos. Progresas.
Motinos prisiminimas užvaldė visas mintis. Ji buvo ku­
pina supratimo ir atleidimo. Kaip tada, kai buvo paliktas po
pamokų, nes mokyklos aikštelėje smogė kitam berniukui.
Arba kai pasičiupęs kito vaiko dviratį sugadino priekinį ratą.
Tada jis suklydo ir jam buvo atleista.
Šįkart taip nebūtų.
Dar niekada anksčiau per aštuoniolika savo gyvenimo
metų taip netroško atsukti laiko atgal. Pastarąsias dvi dienas
troško kas valandą, kiekvieną valandą. Ir gailėjosi ne savęs.
Jis niekada neves. Niekada neatveš namo merginos susipa­
žinti su mama. Jis niekada neturės vaikų. Gailėjosi mamos.
Išsineša su savimi vienintelę viltį susilaukti vaikaičio.
Mintyse motinos veidas pasikeitė, atrodė sutrikęs, nu­
stebęs, tarsi klausiantis.
Sielvartas, kokį skausmą sukels motinai, plėšė širdį.
Ji klausinės savęs. Spėlios, ką padarė ne taip. Ar ne ji dėl
šito kalta.
Apie tai pagalvojus ištryško ašaros.
—Taip negerai, —sušnibždėjo Džastinas ir ėmė purtyti
galvą. Negalėjo pakęsti minties, kad motina kaltins save. Ne
ji dėl to kalta. Ji dėl nieko nekalta. Kaltas jis.
Paleidęs peilį iš rankos, pasiekė viršutinį spintelės prie
lovos stalčių ir išsiėmė bloknotą su rašikliu.
Jis žinojo, kad kito kelio nėra. Žino jau dvi dienas. Bet
mama neturėtų nugyventi jai likusio laiko, jausdama kaltę
 A K U i i A M ARS ONS • M I RUSI OS SI E LOS 9

dėl sūnaus pasirinkimo. Jis niekada neatleis sau dėl to, ką pa­
darė, ir nors mėgintų, mama jam taip pat niekada neatleistų.
Sustojo prisiminęs bejėgį persigandusį veidą, žvelgiantį
į jį, sutrikusį, klausiantį priežasties, tokio poelgio motyvų. Į
šį klausimą Džastinas negalėjo atsakyti ir staiga pajuto šleikš­
tulį iki širdies gelmių. Tos akys, o Dieve, tos akys, sklidinos
baimės, sugebėjo jį sugėdinti. Tik tada jis tiksliai suvokė, kuo
tapo. Atėmėkvapąpamačius savosielosjuodumą. Jisbuvovir­
tęs pabaisa.
Ir tuo viskas nesibaigs. Tiesą sakant, tai tikpradžia. Mirtis
ir neapykanta plinta, ojis per didelis bailys,kadjas sustabdytų.
Palikęs raštelį mamai ant pagalvės vėl pasiėmė peilį.
Laikė jį tvirtai, ranka nedrebėjo, kai sutelkė dėmesį į
veną ant riešo.
Rėžė per odą geležte.
Šį kartą rimtai.
 1

—Brajentai, suk kairėn! —suriko Kima, tolumoje išgir­

dusi sirenas.
Sužvigostabdžiai, kaijis atlikoKlarksono*vertąmanevrą
posūkyje ir įlėkė į pramonės įmonių zoną.
—Buvau įsitikinęs, kad važiuojame namo, —suniur­
nėjo jis.
Kima nekreipė dėmesio į kolegą, žvalgėsi kairėn, de­
šinėn, pirmyn ir atgal, naršė akimis bet kokio judesio tarp
tamsių pastatų.
—Bose, juk nežinai, kur kiti pareigūnai iš Vakarų Mid...
—Mes arčiau kaip mylia nuo ginkluoto apiplėšimo ir
sužeidimo, o tu tegali galvoti apie pyragą ir bulvių košę?! —
atšovė ji.
Pats kaltas, kad važiavo įsijungęs policijos dažnį.
—Gerai, —nusileido Brajentas.
Vakarienė nublanko, įsivaizdavus nekaltą vyrą, gausiai
paplūdusį krauju dėl durtinės žaizdos pilve.
—Lažinuosi, jis kažkur čia, —prisimerkusi tyrė tamsą
Kima.
Iš nusikaltėlio aprašymo ji jau įtarė, kad ieško Polo Čei-
terio, pagarsėjusio devyniolikmečio vagišiaus, kurį vis atsi­
tempdavo į nuovadą nuo tada, kai vaikiui suėjo vienuolika
metų.
Vaikino nebeįsileisdavo joks prekybos centras ir pagrin­
dinės gatvės parduotuvės, sukūrusios bendrą tinklą. Jo nuo­
trauka būdavo siuntinėjama dažniau nei kokios nors realy­
bės šou žvaigždės sekso įrašas.
—Ko jam čia? —paklausė Brajentas.
4 Jeremy Clarkson —anglų televizijos laidos apie automobilius „Aukščiausia pa­
vara“ vedėjas ir žurnalistas. Čia ir toliau vertėjos pastabos.
 ANGELA M ARSONS • MI RUSI OS SI ELOS 11

—To, kad čia kaip atskiras miestas, —atsakė Kima. —

Šioje zonoje yra per du šimtus pastatų ir trys mylios kelių.
Iki užpultos parduotuvės vos ketvirtis mylios, piemen­
galys vis dar važinėja nušiurusiu senu mopedu su nusilpusiu
duslintuvu. Vadinasi, stengsis kuo greičiau dingti iš pagrindi­
nių kelių.
—Mes galėtume važinėti čia valandą ir nesusitikti, —
pridūrė ji.
—Vadinasi, jis tikriausiai žino, kad čia ieškosime? —
paklausė Brajentas.
—Tik ne „Astra“ teritorijoje, —atsakė inspektorė. —Jis
galvoja apie tas prakeiktas sirenas.
Pastaraisiais metais Polas Čeiteris dažniausiai taikyda­
vosi apvogti nedideles krautuvėles, kurios neturėdavo stebė­
jimo kamerų arba būdavo prastai stebimos. Dažnus apsilan­
kymus laikė kaip profesinį iššūkį ir pelnytą rezervinį fondą.
Bet peilis —kai kas nauja.
Kima nuleido langą, vildamasi, kad vagį išduos mopedo
plerpimas, tačiau atskubančių sirenų garsas jai visai nepadėjo.
—Bose, niekaip jo nerasi...
—Štai jis! —šūktelėjo Kima, rodydama pro priekinį stiklą.
Brajentas numynė akceleratorių.
—Ne, nesivyk jo, —įspėjo kolegė. —Jis dairosi kur pa­
sislėpti. Jeigu numes mopedą ir pasileis pėsčias, mes jo nie­
kada nepagausime.
Detektyve stengėsi greitai rasti išeitį.
—Važiuok iki kelio galo, suk dešinėn ir tada kairėn.
Jeigu Čeiteris nors kiek mąsto,jis važiuos į zonos tolimąjį
vakarinį galą, besiribojantį su stačiu kanalo šlaitu, palei kurį
eina pakrantės takas, bet tokiu atveju dar turės įveikti pusę
mylios tiesaus kelio.
12 A NORI. A M ARSONS • M I RU s f O S S I I' ROS

Kai kirtę metalo dirbinių parduotuvės aikštelępareigūnai

išriedėjo į kelią, bėglį išvydo kaip tik ten, kur ir tikėjosi.
—Pasivyk jį, —paliepė Kima.
Brajentas vėl numynė greičio pedalą.
Čeiteris atsigręžė.
—Greičiau, —burbtelėjo detektyve.
Sirenos įspėjo, kad patrulių automobiliai jau įmonės teri­
torijoje,bet buvo akivaizdu, kadjie niekaipvagies nebepavytų.
Lieka tai padaryti jiems.
—Susilygink sujuo, —nurodė visiškai nuleisdama savo
langą Kima.
Šlaitas buvo vos už dviejų šimtų metrų.
—Bose, ką mes?..
—Stabdyk! —suriko ji, kai susigretino su Čeiteriu. —
Stabdyk! —pakartojo tiesiai šiam į nustebusį veidą.
Šimtas penkiasdešimt metrų.
—Bose, nesugalvok nieko...
—Stabdyk sumautą mopedą! —užriko ji bėgliui.
Dar šimtas metrų, jis mes mopedą ir paspruks.
Mopedas truktelėjo į priekį.
—Privažiuok prie jo arčiau, —uždususi paprašė Kima.
—Nesugalvok daryti, ką manau...
—Brajentai, aš jau paprašiau jo gražiai, —pasisukusi sė­
dynėje tarė ji.
Liko penkiasdešimt metrų, ji susilygino su bėglio žastu.
Sekundę sudvejojo, bet tada prisiminė pranešimą, kad par­
duotuvėje sužeistas kraujuoja ponas Singas.
Dvidešimt penki metrai.
Ji stvėrė rankeną ir stumtelėjo mašinos dureles, kirsda­
ma jomis bėgliui į šlaunį.
 ANGELA M ARSONS • MIRUSIOS S1EI OS 13

Brajentas numynė stabdį, mopedas nuvirto į kairę nuo

automobilio. Kima atlapojo dureles ir išsiropštė lauk. Čeiteris
pašoko ir pasileido skardžio link.
Sirenos artėjo iš visų pusių, detektyve spėriai trumpino
juos skiriantį trijų metrų tarpą. Pasiekusi skardžio pakraštį
šoko į priekį.
—Pričiupau! —suriko ji, užgriūdama bėglį. Masyvus
odinės motociklininko striukės užtrauktukas įsirėžėįjospilvą
ir bėglio nugarą.
Vaikinas sudejavęs mėgino išsivaduoti iš inspektorės
gniaužtų.
Ji apvertė jį ir pro „Perspex“ šalmo antveidį dirstelėjo į
veidą.
—Gerai, niekšeli, —tarė, apžergdama per pilvą. —Ko
prisidirbai šį kartą?
—Traukis nuo manęs, kekše, —rangydamasis klubais
kaip Rikis Martinas iškošė vaikinas.
Kima stipriau šlaunimis suspaudė jo šonkaulius.
—Kur peilis, Polai?
—Nėra jokio peilio, —ėmė protestuoti tas.
Neiginys išjo lūpų ištrūko greitai, bet žvilgsnis bylojo ką
kita.
—Kur jis, Polai? —paklausė detektyve, smarkiau su­
gniauždama jo riešą.
—Sakiaujau, nėr jokio suknisto peilio! —dabar jau išrė­
kė jis įsidrąsinęs. —Aš tik cizų norėjau, aišku?
Kimapajuto, kaipsukylapyktispagalvojusapiesavokrau­
tuvėlėje kraujuojantį nekaltą žmogų. Jo gyvybė pakibo ant
plauko, nes šitas šiknius nenorėjo susimokėti už cigaretes.
—Pradėkdirbti ir nusipirk, —atšovėji, dar tvirčiaujį pri­
spausdama, kai prie kelkraščio sustojo patrulių automobilis.
14 ANGELA M ARSON S • MIRUSIOS SIELOS

Ji pakėlė galvą ir pasižiūrėjo į kolegą, kuris stovėjo prie

mašinos sukryžiavęs ant krūtinės rankas.
—Žinai, Brajentai, nekenčiu žmonių, kurie galvoja, kad
pasaulis ką nors jiems skolingas.
—Išvežtijį, ponia? —paklausėvienas išatlėkusiųkonste­
blių, kai šalia sustojo antras policijos ekipažas.
Ji linktelėjo, atsistojo nuo žemės visu savo metro sep­
tyniasdešimt penkių centimetrų ūgiu ir ištraukė šakelę iš
ežiuku kirptų juodų plaukų. Vėl nukreipė dėmesį į ant žemės
gulintį vaikiną.
—Visada buvai šiknius, Polai, bet nuo šiol esi šiknius su
peiliu, todėl uždarysim tave ilgam, labai ilgam, —iškošė ji,
perduodama bėglį policininkams. —Peilį rasite kur nors šioje
teritorijoje, vaikinai, —informavo ji konsteblius.
—Tai neišspręs visų tavo bėdų, kiaule, —kreivai šyptelė­
jo Čeiteris. —Tokių kaip aš daug, ir jie ateina...
—O, patikėk, žinau, bet kaip mėgsta sakyti vienas preky­
bos centras, Polai: „Smulkmenos reiškia daug.“
Jipriėjoprie laukiančiokolegos,kuris tylėdamas tikpurtė
galvą. Nusibraukė žemes nuo delnų ir šyptelėjo. Vienu niekše­
liu gatvėse mažiau.
—Gerai, Brajentai. Dabar galimvažiuoti namo vakarie­
niauti.

Daktarė A nužvelgė veidų virtinę priešais save ir už­

gniaužė norą nusikvatoti balsu. Jos kolega iš Astono univer­
siteto šiuo metu pakeliui į Dubajų, kur mokys naujai iškeptus
policijos pareigūnus, nuo ko pradėti ekskavacijos darbus. O
 ANGELA M A RSONS - M I R U S i O S S! E L O S 15

ji štai stovi vieno Juodojo Krašto sklypo viduryje su gru­

pele apatiškų studentų pirmadienio ryto veidais, kokio jai
profesionalumas neleido parodyti. O, kur tie smalsūs jauni
protai, smegenys kaip kempinės, pasirengusios sugerti visą
naują informaciją? Tada toks darbų pasiskirstymas atrody­
tų kur kas teisingesnis, pagalvojo ji. Jau geriau, kad ant kito
prašymo archeologinei konsultacijai ten, kur šilta ir saulėta,
būtų jos pavardė.
—Gerai, susirenkamės čia, —tarė ji, rankomis kviesda­
ma visus arčiau.
—Tai yra, prieikite arčiau, —padėjo Timotis, jos padė­
jėjas.
Ji papūtė lūpas. Taip, kartais prasprūsdavo koks keistas
žodelis, bet jeigu studentai nesuvokia tokio paprasto prašy­
mo, lauk bėdos.
Kol ji dažais iš flakono purškė kontūrus, du metrus prie
dviejų, keturiolika studentų susirinko į grupeles ir šnekučia­
vosi tarpusavyje susibrukę rankas giliai į kišenes, susimetę į
kuprą dėl septynių laipsnių temperatūros lapkričio pradžioje.
Nors vėjas šaltas, nėra žvarbus. Pasižiūrėtų, kaip šie jaunikliai
jaustųsi jos gimtojoje Makedonijoje, Balkanų pusiasalyje, kai
iš Rusijos atslenka šaltos oro masės ir pakimba virš slėnių,
numušdamos temperatūrą iki dvidešimties laipsnių šalčio.
— Kas gali išvardyti archeologo kriminalisto įran­
kius? —paklausė ji, praskleisdama krepšį šalia kastuvų.
—Kamera, —tarė vienas žiovaudamas.
—Piešimo bloknotas ir pieštukai, —pridūrė antras.
—Pincetai ir šluotelės, —tęsė žiovaujantysis.
—Žibintuvėlis.
Ji linktelėjo, išgirdusi akivaizdžiausius atsakymus. Entu­
ziazmas ilgai netruko, nes reikėjo perjungti smegenis į naują
pavarą, kad paieškotų daugiau atsakymų.
16 ANGELA M ARSONS • M f RUSI OS SI ELOS

— Nepamirškite, esame nusikaltimo vietoje, — davė

užuominą ji.
—Įspėjamoji juosta.
—Vienkartiniai drabužiai.
Daktarė Adar kartą linktelėjo ir nužvelgė žolės kvadratą.
— Tai ar pasiruošę pradėti? — paklausė ji, tiesdama
ranką prie kastuvo.
Jie žvalgėsi priėję arčiau.
—Da mus se nevidi*, —sumurmėjo ji panosėje.
Daktarė A paskersavo į Timotį, tas į ją. Padėjėjas kirto
makedonietiškai pakankamai, kad suprastų kaip jos nusivy­
limo šūksnį.
—Nuo ko pradėti pirmiausia? —pakartojo ji.
—Išsivalyti įrankius? —šūktelėjo vienas studentas.
—Tarkime, jie švarūs, —trumpai atsakė ji.
Archeologė jau ėmė svajoti, kad nė vienas iš šių jaunuo­
lių nepasirinktų kriminalisto kelio.
Atėjo metas kai ką jiems paaiškinti, pagalvojo pradėjusi
kasti.
—Įprastu atveju pirma apžiūrėtumėte dirvos paviršių.
Čia nusikaltimo nebuvo, todėl aiškindama kasiu.
Timotis priėjęs ėmė kasti šalia jos.
Prisiartino keli veiklos sudominti studentai.
—Istorinėse vietovėse reikšmingi sluoksniai paprastai
būna visiškai palaidoti. Vietose, kur atliekama teismo eks­
pertizė, grunto paviršius taip pat laikomas svarbiu. Kapas
atsiveria tiesiai į paviršinį sluoksnį. Tai reiškia, kad ta žemė,
kuria tiesiog pasiekiate tiriamą vietą, priklauso nusikaltimo
vietai, ir jūsų elgesys gali pakeisti ar net sunaikinti įkalčius.

* Makedonietiškai „jai nereikėjo“

 ANGELA M ARS ONS ■ M! RUS (OS STELOS 17

Mokslininkė nutilo laukdama klausimų. Neišgirdusi

tęsė paskaitą:
—Teismo medicinos įkalčiai yra labai subtilūs. Arche­
ologas kriminalistas turi atkreipti dėmesį į tokius radinius
kaip nukirstos šaknys, sausi lapai, negyva augmenija, įnagių
žymės, batų įspaudai, netgi pirštų atspaudai.
Šaliabaltai pažymėto kvadrato ėmė augti velėnos krūvelė.
—Teismo ekspertizės vietos radiniai dažnai būna grei­
tai dūlantys ir retai kada aptinkami įprastose archeologinėse
radimvietėse: popierius, audiniai, tabakas, vabzdžių liekanos,
plaukai, nagai, kiti minkšti audiniai.
Kai duobė tapo pėdos gylio, daktarė Anužvelgė nuobo­
džiaujančius veidus.
Ji padavė kastuvą iš dešinės stovėjusiai tamsiaplaukei, o
vyrukui šalia liepė perimti kastuvą iš Timočio.
—Prašau kasti, —nurodė ir palaukusi, kol jie įsmeigs
kastuvus į žemę, tęsė toliau. —Yra tikimybė susidurti su ri­
zikingomis ar pavojingomis medžiagomis... — Padvejojusi
paaiškino: —Pavyzdžiui, su užtaisytu ginklu.
Studentė suabejojo, ar kasti toliau. Staiga tas žodis pa­
traukė visų dėmesį.
Archeologė linktelėjo klausytojams:
—Taip, yra taip nutikę.
Daktarė A nuėjo studentams už nugarų, nurodžiusi
jiems dirbti pasikeičiant. Metas sušildyti tuos vaikus. Susinė­
rusi pirštus už nugaros ji vaikščiojo ir kalbėjo:
—Bet kokie rasti įrodymai turi būti tinkamai teisiškai
saugomi. Prašau perduoti kastuvus toliau. Visi turi būti lai­
komi ir saugomi, kol oficialiai...
Mokslininkės žodžiai nutrūko, kai ji dirstelėjo į duobę.
—Stot! —visa gerkle suriko ji.
18 ANHU'l.A M ARS ONS • MI RUSIOS SI EI. O S

Studentai išsigandę atšoko.

—Pasitraukite, —tarė ji, neatplėšdama akių nuo duobės.
Daktarė A apėjo duobę ir priklaupė prie krašto. Prikišo
nosį arčiau ir ištiesė dešinę ranką. Kaip kiekvienas geras pa­
dėjėjas, Timotis tiksliai žinojo ką daryti.
Padėjo jai ant delno minkštą šepetėlį.
—Neužstokite man šviesos, žmonės! —šūktelėjo arche­
ologė, neatitraukdama akių nuo objekto, kuris atkreipėjos dė­
mesį.
Garsiai krūtinėje plakančia širdimi ji švelniai pabraukė
šepetėliu.
Kai ėmė aiškėti glotnus apvalainas objektas, studentai
aplinkui ją ėmė aikčioti. Pasirodo, jie vis dėlto šį tą išmano.
Daktarė Asustojo ir atsigręžusi savo kolegai pasakė:
—Timoti, vyk visus iš šios teritorijos. Ir iškviesk man
koronerį bei detektyvę inspektorę Stoun.

Steisė Vud sunkiai virškino vaizdą aplinkui. Kraujo, ku­

ris nutaškė visus šios ankštos kamarėlės nedidelio namelio
gale paviršius, atrodė neįtikėtinai daug. Bet ne tai blogiausia.
Ji mačiusi kraujo ir anksčiau. Tikroji problema buvo atsimi­
nimas, kurį pasistengė nugrūsti į pasąmonę.
Jos žvilgsnis susitiko su Dosono, kuris žvalgėsi po treni­
ruoklių, futbolo batelių, žurnalų apie automobilius ir marški­
nėlių prigrūstą kambarėlį. Normalaus vaikino kambarys, jei
ne sukniubęs prie sienos paauglio lavonas ir kraujo klanas
ant kilimo. Metalinis kraujo kvapas mišo su prakaituotų dra­
bužių tvaiku.
 ANGELA M ARSON S • M il! US [OS S l E 1, 0 S 19

Vaikinas liko sėdėti užversta galva, atmerktos akys tarsi

spoksojo į kraujo čiurkšles ant lubų, lyg grožėtųsi ar pagar­
biai žvelgtų į savo darbą. Baltas randas po kaire akimi buvo
vienintelė lygios, jaunatviškos odos kliauda. Viena bluzono
rankovė paraitota iki alkūnės, matyti mirtinas pjūvis. Pilki
aptempti džinsai sukruvinti.
Virtuvinis peilis nukritęs per kelis colius nuo dešinės
rankos.
Kai akys nukrypo į peilį, Steisė stengėsi kvėpuoti toly­
giai ir ramiai. Ji nenorėjo, kad kolega pagalvotų, jog suskysta
nusikaltimo vietoje. O Dosonas jos silpnumą užuodžia per
mylią. Bet tas peilis stūmė mintis ten, kur ji nenorėjo leisti.
Ne čia ir ne dabar.
Mintyse nusipurtė ir surikiavo informaciją. Motina rado
sūnų ir apimta isterijos iškvietė paramedikus. Skambutis per­
duotas nuovadai ir iškart paskambinta patologui vykti kartu.
Steisė spėjo, kad vaikinas miręs porą valandų.
Svarbiausia priežastis, kodėl jie čia, —įsitikinti, kad tai
ne savižudybe pridengta žmogžudystė. Pasitarę vietoje de­
tektyvai ir patologas labai paspartins procesą ir leis šeimai
greičiau ruoštis laidotuvėms.
—Jam pagaliau pavyko, —tarė Kitsas, kartu dirbantis
teismo medicinos ekspertas.
Steisė suprato. Nepaisant kelių nevykusių įdrėskimų ant
riešo, vienas pjūvis smigo giliai. Perpjauta vena.
Matydama tą vaizdą Steisė nepajėgė negalvoti, kad va­
landos prieš mirtį vaikinui buvo skausmingos, emocingos ir
sunkios. Blogai, kad šis jaunuolis nematė alternatyvos, kaip
tik pabaigti savo gyvenimą, bet tie neryžtingi pjūviai liudijo
dar ir jo kančias.
Konsteblė nenutuokė, kas kankino šį jauną žmogų, bet
žinojo, kad dauguma paauglystės bėdų nėra tokios neįveikia­
20 ANGELA MARSO. N S • MI RUSI OS SIELOS

mos, kaip jiems atrodo. Jeigu būtų galėjęs pasidalyti jomis,

nebūtų jautęs, kad vienintelė išeitis —nusižudyti. Steisė su­
drebėjo ir nurijo gerkle kylantį gumulą.
Kitsas įdėmiau apžiūrės įvykio vietą, bet, jos įsitikinimu,
nesimatė nieko, kad kas būtų prisidėjęs prie Džastino Rei-
noldso mirties. Kambarėlyje būtų likę kokių nors grumtynių
pėdsakų, o dabar veikiausiai vienintelis konfliktas vyko šio
jaunuolio galvoje.
—Džiaugiesi, kad gali nusiraminti, seržante? —tyliai
paklausė Kitsas, žvilgteldamas į Dosoną.
Tas linktelėjo:
—Aš patenkintas, kad šis jaunuolis...
Kitų jo žodžių Steisė neišgirdo, nes išėjo iš kambario,
nors mieliau jau būtų bėgusi.

Kima padarė staigų posūkį iš A456 magistralės, kuri

skyrė Vakarų Midlandso policijos jurisdikciją nuo Vakarų
Mersijos. Vadovaudamasi palydovine navigacija pasuko kai­
rėn į negrįstą keliuką už sodininkystės centro.
—Gal jis vartoja kvaišalus? —paklausė, kai elektroninis
įrenginys pranešė, kad jie pasiekė tikslą. Kima pagalvojo, kad
juos veda tiesesniu keliu, ir netrukus kirtę kampą jie vėl grįš
į civilizaciją ar bent jau žvyrkelį.
Brajentas patraukė pečiais, kai dešinys ratas įsmuko į
duobę ir pašokdino juos kaip ant tramplino.
—Oi, —tarėji, pastebėjusi tris policijos patrulių mašinas
šalia dviejų mikroautobusų žvyruotoje automobilių aikštelė­
je prie sklypo vartų. Laimė, elektroninės įrangos atsiprašinėti
nereikia.
 ANGELA M ARSON S » MI RUSI OS SI ELOS 21

Jie paliko automobilį už dešimties pėdų, užtverdami

vienintelį keliuką.
Kai priėjo vartus, kelios grupelės studentų pasiekė auto­
busiukus kažką karštai aptarinėdamos. Ačiū Dievui, kažkam
užteko nuovokos pradėti valyti nusikaltimo vietą. Ji buvo įsi­
tikinusi, kad tokios praktikos šie vaikai greitai nepamirš.
Abu pareigūnai parodė ženklelius vartus saugantiems
policininkams, nors šie juodu pažinojo.
Į sklypą vedė pramintas takas, abipus kurio stovėjo ūkio
mašinos. Jis tęsėsi maždaug penkiasdešimt metrų ir dingo.
Miškingą plotą dešinėje keitė plokščia, žolėmis apžėlusi
plynė, kuri driekėsi visomis kryptimis apie ketvirtį mylios. Šią
supo tanki žalia gyvatvorė, atskyrusi sklypą nuo javų laukų.
Kima pastebėjo bruzdesį palei medžius.
—A, šūdas, bose. Turėjai įspėti, kad ten ji.
Kima šyptelėjo.
—Maniau, tau patinka staigmenos.
—Vadini tai staigmena? —rūsčiai paklausė Brajentas.
Inspektorė papurtė galvą. Žinojo, kad tos mokslininkės
išrankus skonis. Jos tiesmukumas buvo ne kiekvieno gomu­
riui, bet jai pačiai ta moteris atrodė gaivaus oro gūsis. Ji kal­
bėjo tą, ką galvojo, ir galvojo tą, ką kalbėjo. Ne visada teisin­
gai, bet labai arti to.
Kima stebėjo, kaip Daktarė A žingsniuoja palei duobę.
Vieną ranką buvo įsikišusi į priekinę džinsų kišenę, kita glau­
dė prie ausies telefoną. Kairė šviesiai mėlynų džinsų klešnė
buvo išsprūdusi iš daktarės Marten aulinio.
Iš ryto tvirtai surišta ilgų persimainančių spalvų uodega
išskydo ir krito ant kaklo.
— Daktare A, — kai moteris baigė pokalbį, tiesdama
ranką kreipėsi Kima.
22 A N G E LA M A R S O N S * M I RI ’S JOS SI ELOS

Pravardę susigalvojo pati mokslininkė, kai atsibodo

klausytis visaip iškraipomo makedonietiško jo vardo. Kima
net nebūtų pasakiusi jo, nes vartoja santrumpą, kiek save
prisimena.
Rankos spustelėjimą antropologė palydėjo šypsena, tada
žvilgsnis nuslydo toliau.
—Brajentas, taip? —tarė ji, atkišdama ranką.
Kolegai neliko nieko kita, kaip tik šią paspausti.
—Ji taisyklingai ištarė mano vardą, —sumurmėjo pa­
reigūnas, kai moteris pasisuko prie duobės.
—Kur Kitingsas? —staiga paklausė ji.
—Užsiėmęs savižudybės vieta, —paaiškino Kima. —
Pasirodys netrukus.
—Ateikit, ateikit, —Daktarė A ranka paragino prieiti
arčiau duobės krašto.
Kima iškart pastebėjo baltą kaip kreida kaulą, kyšantį iš
žemės. Patirtis iškart padėjo suprasti, į ką žiūri.
—Kaukolė? —paklausė.
Daktarė Alinktelėjo.
Kima atsitraukė ir palygino duobę su grunto lygiu.
—Pusantros pėdos gylyje? —pasitikslino.
—Daugmaž, taip. Labai negiliai.
Kima priėjo artyn.
—Ar galime?..
—Ne, ne, ne, ne, ne, —paprieštaravo mokslininkė. —
Negalime skubėti. Pirmiausia turime sulaukti Kitingso ir
mano komandos. Nežinome nei sąlygų, nei aplinkybių, o jūs
ištrypsite viską aplinkui.
Kima ją suprato. Šiuo metu neįmanoma nustatyti, kiek
laiko kaukolė išgulėjo žemėje. Daktarės Adarbas buvo išsau­
goti įkalčius ir kaip įmanoma atsargiau iškelti kaukolę.
 ANGELA M A R SO N S * MIRUSIOS SIELOS 23

Kaip dauguma archeologų kriminalistų, Daktarė A tu­

rėjo antropologijos magistro laipsnį ir mokėjo perskaityti
bet kokias užuominas, likusias kauluose. Pirmiausia jai teks
įsitikinti, kad kaulai žmogaus. Betgi Kima matė užtektinai
kaukolių, kad dėl to neabejotų. Vėliau antropologei teks pa­
mėginti identifikuoti biologines savybes: mirusiojo amžių,
lytį, rasę. Inspektorė jau žinojo, kad nustatyti mirties laiką
radus kaulus be audinių —didelis iššūkis. Audinių suirimo
laipsnis, priklausantis tiek nuo biologinių, tiek nuo klimato
sąlygų, bent jau būtų jiems nurodęs apytikrį laiką. Vargu ar
ir entomologija čia jiems padėtų, matė, kad vabzdžiai seniai
palikę vakarėlį.
Tyrimui svarbiausia, kad Daktarės A žinios gali padėti
nustatyti mirties priežastį ir tipą. Kimai buvo žinomi keturi
mirties tipai: natūrali mirtis, mirtis dėl nelaimingo atsitiki­
mo, savižudybė ir nužudymas.
Kol kas Kima visiškai negalėjo pasakyti, ką regi, aišku
viena: ši vargšė siela pati pasilaidoti negalėjo.
—O... šūdinas šūdas, —tarstelėjo Brajentas, priversda­
mas ją atsigręžti.
Palei medžių kraštą jų link artėjo orda. Daugumos ji
laukė. Vieno ne. Kima sudejavo.
—Ačiū, kad pašildei mano nusikaltimo vietelę, bet da­
bar aš čia, —pareiškė detektyvas inspektorius Trevisas, di­
džiausias jos priešininkas iš Vakarų Mersijos policijos.
Nuo tada, kai Kima tapo detektyve inspektore, jis nieka­
da nesikreipė į ją pagal rangą.
Kima atsisuko į jį visu kūnu ir atsilygino:
—Tomai, mano skaičiavimais, tai jau trečias kartas, kai
brauniesi į mano nusikaltimo vietą ir išeini tuščiomis ran­
komis.
24 ANGELA M ARSONS • MIRUSIOS SIELOS

—Aš prisimenu tik vieną, —atkirto Trevisas, turėda­

mas galvoje Vakarų Haglio laisvalaikio centre rasto jauno
vadybininko kūną.
—Aišku, ir man taip malonu, kad ištyrei tą bylą. Oi, pa­
lauk, ne tu ją ištyrei, —atšovė ji supratusi, kad davė jam tai,
ko Trevisas taip siekė. Reakcijos.
Dabar ji kalbėjo taip pat vaikiškai, kaip ir jis. Gal net
labiau.
—Man atrodo, Haningtonas priklauso Vakarų Mersijos
jurisdikcijai, —nepasidavė Trevisas.
—O Heili Grinas yra Vakarų Midlandso, todėl keliauk,
Tomai. Ir leisk viską išsiaiškinti suaugusiems žmonėms.
—Stoun, juk žinai...
—Tomai, ateik čia, —tarė ji, paeidama kelis žingsnius
į šalį nuo ausų, mat staiga suprato, kad visi į jų pokalbį susi­
telkę labiau nei į kaukolę žemėje. —Gal tu pagaliau suaugsi,
po velnių?
—Nustok grobti mano nusikaltimo vietas, Stoun, ir ne­
turėsime bėdų, —atkirto Trevisas.
—O, mes abu žinome, kad šis pareiškimas šūdo ver­
tas, —atšovė Kima. —Kol abu gyvi, bėdų vis tiek bus, bet
nereikia to versti spektakliu pašaliniams. Tai vaikiška, nepro­
fesionalu ir per žema netgi tau.
Trevisas spigino į ją šaltu, gerai jai pažįstamu žvilgsniu,
o už jo rinkosi daugiau žmonių.
Kima apsisuko ir grįžo prie duobės. Daktarės Akoman­
dos nariai susirinkę vilkosi apsauginius kostiumus. Nekreip­
dama dėmesio į aplinką detektyve stebėjo, kaip technikai ati­
dengia vis daugiau kaukolės. Atrodo, guli žemėje šonu.
Atidengus vieną akiduobę pasidarė akivaizdu, kad mato
žmogaus kaukolę.
 A N U H!.. A M ARSONS • MI RUSI OS SI ELOS 25

Archeologai skausmingai lėtai krapštė žemes nuo kaulo.

Netrukus nosies vietoje pasirodė skylė.
Dar padirbėjus šepetėliu ir mentele išryškėjo kita aki­
duobė.
Technikas nufotografavo kaukolę iš visų pusių.
—Kas čia, po galais?.. —paklausė Brajentas, kai žvilgs­
nis nuklydo ten pat, kur ir jos.
Iš akiduobės styrojo kažkas nenatūralaus.

—Čia kaulas, —tarė Daktarė A, žengusi į duobę.

Kimai palengvėjo, kad iš susirinkusiųjų prie duobės su­
trikusi atrodė ne ji viena.
Kaip, po šimts, kaulas gali styroti iš akiduobės?
Kima pažvelgė į kolegą, tas papurtė galvą. Akivaizdu,
kad Brajentas niekada nieko panašaus taip pat nėra matęs.
—Negaliu pasakyti, kuris čia kaulas, —tęsė Daktarė
A, —bet nuo to tik dar sunkiau.
Niekas nebandė jos taisyti.
Jeigu kaulai guli anatomiškai taisyklingai, galima numa­
nyti, kuria kryptimi kasti ir traukti. Paprastai nuo kaukolės
eina stuburas ir taip toliau. Jeigu kaulai užkasti neįprasta
tvarka, mokslininkams iškelti juos kur kas sudėtingiau.
Ir ne tik mokslininkams, pagalvojo Kima, pasisukdama
į Brajentą.
—Turim pasikalbėti su Vudžiu. Čia daug teks aiškintis.
Kolega pritardamas linktelėjo. Kima pasilenkė ir arche­
ologei paaiškino, kodėl išvažiuoja.
—Pačiu laiku, Stoun, —tarė Trevisas, kai jie pasitraukė
nuo duobės. —Įsibrovei į mano nusikaltimo vietą...
26 ANGELA M ARSONS • MIRUSIOS SIELOS

— Čia mano nusikaltimo vieta, seržante Trevisai, —

burbtelėjo Daktarė A. —Ir pasistenkite to nepamiršti.
—Aš detektyvas inspektorius, —šaltai pataisė jis.
—Mano klaida, —atsakė archeologė, nors Kima puikiai
žinojo, kad Daktarė A nesuklydo. Tiesiog taip ji norėjo jam
priminti, kad elgtųsi pagal savo rangą.
Traukdama atgal prie mašinos Kima pasistengė neatsi­
gręžti į varžovą. Protas jau sudarinėjo sąrašą, ko reikės prašyti
Vudžio. Pirma ir svarbiausia —apžiūrėti likusią sklypo dalį.
Rado kūno dalių, reikia patikrinti, ar lauke nėra jų daugiau.
—Manai, gausime šitą tyrimą? —paklausė Brajentas.
Ji tik gūžtelėjo. Vylėsi, kad gaus. Vudis visada ją palaiky­
davo. Nebūtų išgirdusi apie kaulus, nebūtų tokia atkakli, bet
aplankiusi nusikaltimo vietą negalėjo išmesti jų iš galvos.
Kai prisiartino prie vartų, Kima pastebėjo, kad mikroa­
utobusų, kurie išvežė studentus atgal į paskaitas, vietoje jau
stovi kiti automobiliai.
Kelias buvo tuščias, kliudė tik tviskantis baltas „Audi“.
Vos tik pasiekė vartus, prie jų stebuklingai išdygo Treisė
Frost.
—Sveika, Frost. Grįžai, —pareiškė Kima.
—Pasiilgai manęs, Stoun?
— Tik jei mano tikslas būtų prašauti*, — pajuokavo
Kima.
Treisė nusijuokė.
Ankstesnio priešiškumo tarp jų nebeliko. Kai išgelbsti
viena kitai gyvybę, negali nejausti draugiškumo.
Jeigu atvirai, Treisė rimtai padirbėjo ėmusi tirti narko­
tikų tiekimo grandinę, vedančią iš Midlandso iki sostinės.
Kima nužvelgė ją nuo galvos iki kojų ir patenkinta pastebėjo,

* Kalambūras: angį. miss me reiškia „pasiilgti“ ir „nepataikyti“

 ANGELA M ARSON S • MIRUSIOS SIELOS 27

kad penkių colių aukštakulniai savo vietoje. Gera žinoti, kad

kai kas nesikeičia.
—Nagi, inspektore?.. —pradėjo žurnalistė, pasiruošusi
bloknotą.
—Sutaupysiu laiko, —eidama pro ją tarė Kima. —Be
komentarų, be komentarų, be komentarų.
Kaip ir tikėjosi, Treisė nusekė jai įkandin.
—Kaip universiteto praktikos vietoje daugoka policijos, a?
Kima Stoun nekreipė į ją dėmesio.
—Ar teisingai spėju, kad radote kai ką, kamčia ne vieta?
Kima ir toliau ją ignoravo.
—Kodėl čia vėl dviejų policijų pajėgos?
Detektyve priėjo automobilį ir sustojo.
—Jau suskaičiavau tris klausimus ir jau daviau savo at­
sakymus.
Brajentas kostelėjo užgniauždamas juoką.
— Gerai, dar vienas, — persimesdama ilgus šviesius
plaukus per petį paprašė Treisė.
—Juk žinai, kad neketinu...
—Kaip, po galais, nuspręsite, kam atiteks ši byla? —vis
tiek nenurimo žurnalistė. —Esame ant dviejų jurisdikcijų
ribos.
—Tikrai? —paklausė Kima, apsimesdama šokiruota.
—Taigi, mesite monetą, surengsite myžimo varžybas ar
lenksite ranką? —ragino atsakyti Treisė.
Kima nusišypsojo.
—Gerai, į šitą atsakysiu. Mes paeiliui spirsime tave per
lauką, bylą gaus nuspyręs toliausiai. Kiekvienas mėgins tris
kartus. O dabar patrauk automobilį.
Treisė susinėrė ant krūtinės rankas.
—Ojeigu nenoriu?..
28 A. N G KI, A M ARSONS • .Vi IRIOSIOS SIELOS

—Frost, —įspėjo Kima. Jai jau gana. —Patrauksiu tavo

automobilį, net jeigu reikėtų stumti jį visu žvyrkeliu.
Žurnalistės rankos nusviro.
—Tikrai taip nepadarysi.
Kima linktelėjo.
—O, dar ir kaip. Čia ne mano automobilis. Jo, —mos­
telėjo galva į Brajentą.
Tada sėdo ir užvedė variklį.
Treisė nukurnėjo atbula.
Kima pamojavo jai ir tris kartus spustelėjo greičio peda­
lą. Žurnalistė sėdo į savo „Audi“ ir ėmė apsisukinėti.
—Juk nebūtum taranavusi, bose?
Kima nieko neatsakė.
Žemėje guli kūnas ir ji turi grįžti į nuovadą.
Ar Brajentui tikrai taip norisi žinoti?

Kima nesustojo biure ir užlėkė tiesiai į trečią aukštą. Ji

neabejojo, kad žinia apie Heilio laukymėje aptiktą kaukolę
jau pasiekė jos viršininką, vyriausiąjį inspektorių Vudvordą.
Ji pasibeldė į duris ir sekundę luktelėjo leidimo įeiti. Virši­
ninkas jos jau laukė.
Detektyve įžengė į kabinetą ir susitvardė nešyptelėjusi.
Jai niekada nepabosdavo matyti tą vyrą už stalo. Nors šešių
pėdų ūgį gerai maskavo raudonmedžio stalas, tiesi nugara ir
tvirtas liemuo buvo ne mažiau įspūdingi; kaip ir lygi kara­
melės atspalvio oda, dar labiau pabrėžiama akinamai baltos
uniformos, kurios buvo nusipelnęs.
Dar prieš šešias savaites galėjo būti kitaip. Jie niekada
nekalbėjo apie nutikimą Velšpule ir tikriausiai niekada ne­
 ANGELA M ARSONS « M I RI ' S I OS SI ELOS 29

kalbės. Bet praėjus savaitei po bylos, kuri vos nekainavo jo

anūkės gyvybės, Kima gavo miniatiūrinę kopiją „Triumph
T100“ motociklo, jos mėgstamiausio modelio, iš tikro aukso.
Prie modeliuko buvo pridėtas spalvotas ranka rašytas laiške­
lis nuo Ližės. Tiek to aptarinėjimo.
—Pone, spėju, žinote, kad...
—Laukymėje radai kaukolę, Stoun?
—Na, tiesą sakant, ne aš radau, —pataisė. Užteko ir
savų nuopelnų.
Vyriausiasis inspektorius atsilošė kėdėje.
—Sėskis.
Kima suprato, kad pokalbis truks ilgiau, nei tikėjosi. O
ji tenorėjo išgirsti: „Ji tavo, Stoun.“ Juk dėl tiek nėra reikalo
sėstis?
—Pone, reikia organizuoti visos vietovės apžiūrą, atsi­
gabenti georadarą ir...
—Stabdyk arklius, — sulaikė viršininkas pakeldamas
ranką. — Pirmiausia reikia išspręsti geografinę problemą,
kurią, kaip suprantu, jau aptarėte su Trevisu vietoje.
Ji vos susilaikė neužvertusi akių.
Trevisas tikriausiai paskambino savo vyriausiajam ins­
pektoriui tą pačią sekundę, kai tik Kima dingo iš akių. Skun­
dimą ji pridėjo prie bjauriausių jo savybių sąrašo.
Bet tai nesvarbu. Svarbu, kad du vyriausieji inspektoriai
jau pasikalbėjo ir Vudis neatrodo nusiminęs. Kūnas aiškiai
liudija viršenybę.
—Stoun, man smalsu, kas nutiko tarp tavęs ir Treviso.
Ar kadaise nebuvote artimi?
Kima susiraukė. „Artimi“ —ne tas žodis, kokį pavartotų
kalbėdama apie Tomą Trevisą, ar, beje, kokį kitą. Tačiau jie
buvo partneriai, šiokie tokie draugai iki jis perbėgo išVakarų
Midlandso į Vakarų Mersijos nuovadą.
30 ANGĮ: LA M ARSONS > MI RUSI OS SI ELOS

Ir tai buvo prieš tai, kai pastatė ją į nepavydėtiną padėtį.

Praėjus keliems mėnesiams po incidento Trevisas persikėlė
į mažesnę nuovadą. Nepraėjus nė mėnesiui po to, kai Kima
anksčiau už jį tapo detektyve inspektore.
Apie tai Kima su niekuo nesišnekėjo. Ir niekad nesišnekės.
Ji patraukė pečiais.
—Tiesiog nepasidalijome valdžios, pone, —atsakė.
Neabejojo, kad viršininkas nepatikėjo, bet atsakymą pri­
ėmė. Jis sunėrė pirštus.
—Kaip jau žinai, ta vieta yra visiškas košmaras.
Detektyve linktelėjo. Bet vis dar neišgirdo tų stebuklin­
gų žodžių.
—Pati laukymė yra ant jurisdikcijų ribos. Vakarų Mer-
sijos Haningtonas viename šone ir mūsų Heili Grinas kita­
me. Niekas tiksliai nežino, kur eina riba.
Kima žinojo, kad Heili Griną sudaro daugiausia nuosavi
namai: Kozi Farmo dvaras, Šv. Kenelmo alėja, Skvirelso dva­
ras ir Ufmor Leino dvaro žemės. Haningtonas buvo kaimelis,
kurio teritoriją žymi Bromsgrovo pašto kodas. Kadaise, 1844
metais, Heilsoveno parapijos miestelis buvo prijungtas prie
Vusteršyro.
Ir akivaizdu, kad niekas nežinojo, kur baigiasi jo ribos.
—Ką gi, galėjome įsivelti į beprasmę dvikovą su kaimy­
ninėmis pajėgomis. O ta kova niekam nėra naudinga, juolab
žemėje gulinčiam asmeniui.
Ankstesnis Kimos įsitikinimas ėmė blėsti. Kur kas dau­
giau kalbų, nei pageidavo išgirsti. Viršininkas tęsė:
—Todėl pasikalbėję su vyresniuoju inspektoriumi Vol-
šu iš Vakarų Mersijos ir vyriausiuoju inspektoriumi Šou iš
Loido rūmų* pasiekėme visus tenkinantį sprendimą.

* Juose Birmingame įsikūrusi Vakarų Midlandso policija.

 ANGELA M ARSONS * MI RUSI OS S U J O S 31

Kima suraukė antakius. Laukymėje rastos kaukolės byla

priklauso jiems arba ne.
—Tyrimas bus bendras, vadovausi tu ir detektyvas ins­
pektorius Trevisas.
Vudvordas palinko į priekį, laukdamas jos atsakymo.
Kima nusijuokė balsu.
—O, pone. Atsiprašau, bet man pasigirdo, kad pasakėte
„bendras tyrimas“.
—Taip, Stoun. Pasakiau.
Ji liovėsi juoktis.
—Pone, juk negalite tikėtis...
—Tiesą sakant, Stoun, tikiuosi. Kaip jau žinai, seniai ti­
kiu, kad pareigūnai gali ir turi dirbti glaudžiau.
—Bet...
Jis nutildė ją pakeldamas delną.
—Aš manau, kad kiekvienas padalinys gali turėti savi­
tumų, tačiau kai kurie veiksmai ir metodologijos yra bendri
visai policijai. Mes juk dirbame tą patį darbą.
—Viena komanda, vienas matymas? —abejodama pa­
sitikslino ji.
—Nevisai. Bet mesvisi galime pasimokyti iškitų, Stoun.
Kiekvienas iš mūsų, —reikšmingai pridūrė.
Ji nekreipė dėmesio į pastabą. Protas jau bandė įvertinti
logistiką. Dvi tyrimo komandos, dvi teismo medicinos labo­
ratorijos, du patologai, duvyriausieji tyrėjai. Trumpai kalbant,
visko per daug, kad būtų patogu.
—Vadinasi, viskas dubliuojasi, —tarė ji svarstydama,
kaip tai atsilieps biudžetui.
—Nieko panašaus, Stoun. Trevisas vadovauja operaci­
joms, tu —techninei daliai.
—Techninei daliai? —perklausė ji.
—Laboratorija ir teismo medicina.
32 ANGELA M ARSONS • Mi RUSI OS SI ELOS

Ji suraukė antakius.
—Vadinasi, mano komanda...
—Prie šio tyrimo nedirbs, imsis kitų bylų, —paaiškino
viršininkas, patvirtindamas baisiausius jos įtarimus.
—Kieno vadovaujama? —suskubo paklausti ji.
—Esi labai išradinga asmenybė, Stoun. Neabejoju, kad
sugalvosi.
—Bet...
—Treviso komanda didesnė, bet mūsų teismo medici­
nos paslaugos kokybiškesnės nei jų. Ir jie tai žino.
Kima jautėsi priblokšta. Viskas apgalvota iki smulkme­
nų. Jautė, kad nėra vietos deryboms, bet pamėgino:
—Jūs suprantate, kad mes su Trevisu vos galime dirbti
vienoje grafystėje, ką jau ten...
—Abu esate suaugę profesionalai, —pareiškė bosas.
Na, pusė iš mūsų, pagalvojo sau Kima.
Praėjo beveik penkeri metai, kai jie dirbo kaip koman­
da, ir tai gerai nesibaigė. Įdomu, ar Trevisas dabar jaučiasi
taip pat kaip ir ji.
—Dėl aiškumo norėčiau pareikšti, jog aš nemanau, kad
tai gerai mintis, —pamėgino ji.
—Stoun, aiškumas neabejoja, kad taip galvoji, bet metas
žengti į priekį. Mes turime išmėginti naujus dalykus. Jeigu
nori dalyvauti šiame tyrime, teks sutikti su sąlygomis. Tai
padalinių bendradarbiavimo testas.
—Vadinasi, esu bandomasis triušis? —pareiškė.
Vudvordas sekundę pagalvojo ir linktelėjo.
—Taip, ko gero, esi.
—Pone, ar norite, kad šis projektas nepavyktų? —rim­
tai paklausė ji. Kima buvo puikiai žinoma kaip nelinkusi
bendradarbiauti.
Vudis papurtė galvą.
 ANGKI.A M ARSONS * M I R U S I O S S i 1- i . O S 33

—Kodėl taip manai?

—Nes siunčiate mane dirbti su kita nuovada be Brajen-
to. Tarsi norėtumėte, kad bylą susi... sumaučiau.
Viršininkas vos pastebimai šyptelėjo.
—O gal siunčiu, nes žinau, kad neleisi bylos sumauti?
Kaip žema. Kaip atsikirsti į tokį pareiškimą?
Vudis įteikė jai popieriaus lapą.
—Čia Tomo Treviso adresas. Rytoj iš pat ryto paimk jį,
susitaikykit automobilyje ir imkitės šios bylos.
Kima dvejojo, ar paimti ištiestą popierių. Tai paskutinė
galimybė atsisakyti. Leisti kam nors kitam užimti jos vietą
arba tiesiog palikti Vakarų Mersijai tirti bylą.
Ar man pavyks vėl dirbti su Tomu?—klausė savęs. Ne­
paisant viso to kartėlio ir priešiškumo, kuriais apaugo jų san­
tykiai per pastaruosius metus? Ar jie sugebės tai pamiršti?
Ji gali atsitraukti ir toliau tirti turimas bylas su savo ko­
manda. Ar ji tikrai taip desperatiškai trokšta išsiaiškinti, kam
priklausė ta kaukolė plyname lauke, ir priimti laukiantį iš­
šūkį?
Kima ištiesė ranką ir paėmė lapelį.

—Gerai, šutve, reikia pasikalbėti, —tarė Kima, įžengusi

į štabą.
Ji pastebėjo, kad lenta jau švariai nuvalyta ir viršuje už­
rašyti žodžiai „Neidentifikuota kaukolė“.
Kima išėjo į lauką ir apėjo pastatą, kad išgaruotų su­
irzimas. Nenorėjo neštis jo į savo štabą. Komanda užsikrės
negatyvumu, o ji to nenorėjo.
—Taigi, vaikinai, kurį laiką pailsėsite.
34 ANGELA M ARSONS • MI RUSI OS SI ELOS

—Tikrai? —paklausė Dosonas.

—Ne, —atsakė nusišypsodama. —Kaukolės bylą tirsi­
me kartu su Vakarų Mersija.
Į ją nukrypo trys nustebę veidai.
—Aš dirbsiu su detektyvu inspektoriumi Trevisu ir jo
komanda, palaikysiu ryšius su teismo medicinos ekspertais.
Taigi, tą didžiulį įtampos kamuolį, kuris raičiojasi pilve,
galima nusakyti vienu sakiniu.
—Vadinasi, mes neprisidėsime? —paklausė Dosonas,
dirstelėdamas į lentą.
Kima papurtė galvą jausdama, kaip į patalpą plūsteli ne­
pasitenkinimas.
—Dirbsi su Trevisu? —pasitikslino Brajentas.
Kima tyliai padėkojo jam, kad pastebėjo tai, kas akivaizdu.
—Kas blogo, Brajentai, kad lieki už borto? —paklausė
Dosonas.
—Nieko, —pasišaipė Brajentas, —tik galvoju, kur galė­
čiau nusipirkti bilietus.
—Tai ką mums veikti? —paklausė Dosonas.
Stoun dirstelėjo į popieriais apverstą jo stalą.
—Manau, darbo per akis. Išsiaiškink, ar penktadienį su­
žalotas vyrukas atgavo sąmonę, ir noriu, kad su Brajentu pas
jį nuvyktumėte.
—Nori, kad sužinočiau, kaip ten toliau sekasi Polui Čei-
teriui? —paklausė Brajentas.
Ji papurtė galvą. Detektyvo iš Brirli Hilo komanda aiš­
kiai parodė, kad daugiau jos paslaugų toje byloje nereikia.
Per ją apklausą teko atidėti trims valandoms —buvo laukia­
ma medikų apžiūros, nes nuvertė bėglį nuo mopedo. Kima
nepasidrovėjo priminti, kad vien jos dėka jie apskritai gali
apklausti tą šiknių.
Dosonas pasitrynė delnus.
 ANGEL A M ARSONS • MI RUSI OS SI ELOS 35

— Fantastiška. Gausiu partnerį. Bet mes tokio paties

rango, tai kas vadovaus?
—Aš, —atsakė Kima. —O Steisė toliau bus jūsų ašis,
gerai, vaikinai?
Visi linktelėjo.
Detektyve pakėlė akis į laikrodį ant sienos. Beveik pen­
kios.
—Gerai, šiandien pakaks, —pareiškė, nebūdama tikra,
kad dar ilgai sugebės apsimetinėti. —Susirinkimas rytoj sep­
tintą ryte, —pridūrė, žengdama į Akvariumą.
Nusivylimas taip paprastai neišgaravo, kaip ji tikėjosi.
Čia jos byla, jos komanda, jau dabar visi turėtų užduotis.
Visi skirstytųsi pagyvėję, užsidegę ir nekantraudami surasti
įkalčius.
Mintyse jau ėmė rikiuotis galimos problemos.
—Na, tai gero plaukiojimo, bose, —tarė Brajentas iš
tarpdurio.
Ji patraukė pečiais. Nėra prasmės jam meluoti.
—A, tai tada viso gero, —nusijuokė išgirdęs, kaip su-
pypsėjo jos mobilusis, pranešdamas apie gautą žinutę.
Panešimą atsiuntė Daktarė A, patvirtino, kad visa įranga
vietoje ir kad kasinėjimai bus tęsiami iš ryto. Ji puikiai supra­
to, kad mokslininkė kaip ir Kima būtų dirbusi visą naktį, kad
išimtų tuos kaulus, bet turėjo pagalvoti apie savo komandą.
Kima nusiuntė trumpą atsakymą, kad informaciją su­
prato, ir nuleidusi galvą ant stalo sudejavo.
—Kaip, po galais, tu su tuo susidorosi? —paklausė Bra­
jentas kažkur iš viršaus.
Ir vėl jis skaito jos mintis.
36 A MG I- I. A M ARSONS • M i Rl.' S I O S S i E L O S

1989 m. spalio 17 d.

Džeikobas Džeimsas atsimerkė ir akimoju suprato keturis

dalykus.
Kambarys aplinkjį tamsus.
Galvos šoną pervėrė aštrus skausmas.
Jo riešai supančioti.
Irjis nuogas.
Žaibiškai suėmė panika, užgriuvo visokios mintys ir klau­
simai, bet jis prisivertė apsvarstyti vieną siaubingą detalę po
kitos.
Tamsa smarkiai slėgė nuogą jo kūną. Dukart sumirksė­
jo. Fiziškai jautė, kaip akys atsimerkia ir užsimerkia, bet tiršta
tamsa prieš akis nepakito.
Pervėrė naujapanikos strėlė. Jis mirktelėjo dar kartą irpa­
kėlė surištas rankas priešais akis. Šmėkštelėjo šešėlis. Vadinasi,
jis nėra aklas.
Stiprus skausmas varstė visą kaukolę. Jis prisimerkė ir pa­
mėgino prisiminti, kas nutiko.
Darbo pokalbis. Žinojo, kad ėjo į darbo pokalbį.
Daug mėnesių ieškojęs darbo susitiko su naujos spaustu­
vės savininku Peri Bare. Susitikimas teikė vilčių.
Popokalbiopatraukė nupirkti bulvių traškučių abiem. At­
švęsti.
Jis kruopščiai atkūrė savo žingsnius, dairydamasis trūksta­
mos informacijos kaip automobilio raktelių.
Jispasuko į Šafto gatvę ir tada... nieko.
Bandė pažadinti atmintį įsivaizduodamas, kaip žings­
 A N G GI A M A R S O N' S • M 5 R U S10 S SI E !. O S 37

niuoja pažįstama gatve. Nenatūralu. Labiau panašu į paties

režisuojamąfilmą nei į prisiminimą.
Kai daugiau prisiminimų atsekti nebepavyko, į galvą ėmė
lįsti visokios mintys.
Kurjis?
Kas šitaip pasielgė?
Ką, po galais, jis padarė?
Kodėl sujuo taip elgiasi?
Jaučiant suveržtus riešus ir prie sienos prisispaudusią
nuogą odą sukilo pyktis. Norėjo, kad pagrobėjas būtų čia, da­
bar, priešais jį. Reikia vos vienos galimybės. Nors amžius nėjo
pusėje, Jamaikos gatvėse išmoko kovoti.
Tačiau tie laikai jau seniai praeityje. Anglija suteikė jam
darbą, žmoną. Šeimą.
Mintyse iškilo dukters veidas.
—Adeche... —sudejavojis balsu.

Brajentas patrynė delnus, atsiduso, susitaikė su tuo, kas

neišvengiama, ir pasisuko į Dosoną.
—Ką turime apie tą užpuolimą, Kevai? —paklausė.
Prieš išvažiuodama į Kiderminsterį užsukobose ir pakar­
tojo iš vakaro jiems duotus nurodymus. Lyg būtų galėjęs pa­
miršti. Kimos veidas buvo įsitempęs, bet emocijų neišdavė, —
gana seniai ją pažįsta, kad tokiu metu paliktų ramybėje.
Per tą laiką, kiek dirbo su Kima Stoun, policijos korido­
riuose Brajentas buvo girdėjęs paskalų apiejos paskyrimą de­
tektyve inspektore prieš penkerius metus. Tuo metu pažinojo
ją tik išvardo ir reputacijos, bet vis tiek nesikapstė gandų duo­
bėje. Iš to niekam nebūna naudos.
38 A N G E I. A M A RS O N" S • M I R U S I O S SIKI, O S

Tikper pastaruosius dvejus metus pastebėjo, kadkiekvie­

ną kartą jiems susidūrus su Tomu Trevisu ar net paminėjus jo
vardą inspektorės žandikaulis įsitempdavo.
Kasdieniame darbe Brajentui dažnai prireikdavo riekelės
tolerancijos ir gero žiupsnio kantrybės. Ožvelgdamas į Doso-
ną jautė, kad bosei išvykus į komandiruotę bus išmėginta ir
viena, ir kita.
Ir ne todėl, kad nemėgo savo bendradarbio. Taip, kartais
jis nutrūktgalvis, nepaisantis viršininkų. Užrietęs nosį, pasi­
tikintis savimi ir labai gerai apie save manantis. Brajentui tai
nekliudė. Dažniausiai netgi smagino. Jisniekoprieš, kadvaikis
daro klaidų. Bėda tik ta, kad Dosonas, regis, niekaip iš jų ne­
pasimokydavo.
Dosonas nukėlė tris aplankus nuo virstančios krūvos vir­
šaus, atsivertė pirmąjį ir ėmė garsiai skaityti.
—Lenkas, vardas ir pavardė —Henrikas Kovalskis, pra­
dėjęsketvirtą dešimtį, rastas automobilių aikštelėjeprie Užim­
tumo tarnybos, —mostelėjo galva per kelią į Heilsoveną.
Brajentas žinojo tą aikštelę. Vieno aukšto, pilna betoni­
nių stulpų ir tamsių užkampių, mačiusių išties daug narkotikų
sandorių.
—Narkomanas? —paklausė jis.
Dosonas patraukė pečiais:
—Nepavyko su juo pakalbėti nuo penktadienio. Tai at­
gauna, tai praranda sąmonę. Seselė leido pakalbėti penkias
minutes.
Brajentas susiraukė.
—Vadinasi, sužeistas rimtai. Liudininkų yra?
—Jauna mergina, Marija, tą vakarą kaip tik uždarinėjo
juvelyrinių dirbinių krautuvėlę, —linktelėjo Dosonas, tada
paklausė: —Pirmiau pas liudininkę?
 ANGELA M ARSONS * M I R U S 10 S S 1 E I . O S 39

—Pirmiau pas auką? —pasvarstė Brajentas.

—Ar galiu jus tiesiog sekti abu visą dieną? —paklausė
Steisė, abiem išsišiepdama.
—Pirmiau pas auką, —patvirtino Brajentas. —Reikia
išgirsti visą jo pasakojimą, kaip įvyko incidentas, kad žinotu­
me, ką pasitvirtinti.
Dosonas pagalvojo.
—Gerai, pas auką, —sutiko jis.
Brajentas svarstė, ar dėl kiekvieno menkiausio sprendi­
mo kils ginčų ir nesutarimų.
Jis atsistojo ir čiupo švarką.
Tepadeda jiems Dievas, kai reiks apsispręsti dėl prieš­
piečių.

10
Kima nuvažiavo Vudžio duotu adresu. Dviejų aukštų
kotedžas su maža kaip degtukų dėžutė veranda stovėjo ne­
dideliame Bleikdauno rajone tarp Haglio ir Kiderminsterio.
Namas buvo toks, kokio ir tikėjosi: nuobodus ir neįkvepian­
tis; visiškai atspindi savo šeimininką, nusprendė ji suirzusi.
Rytas prasidėjo prastai, nes naktį staiga pašalo ir jos vie­
nuolikos metų „Golf GTI“ pasidengė ledo luobu. Automobi­
liai, kurių diržai skaičiuoja antrą dešimtį, nieko automatiškai
nedaro, todėl ji čiupo gremžtuką, kad išvaduotų automobilį
iš ledo gniaužtų.
Jos namo vamzdžiai užšalo, lyg netikėtai užklupti žie­
mos, o paskutinis vandens butelis buvo supiltas į Barnio du­
benėlį.
Jeigu tikėtų lemtimi, galvotų, kad visata rengia ją būsi­
mai dienai su detektyvu inspektoriumi Trevisu.
40 A N u n . A M ARS ONS • MI RUSI OS SI ELOS

Susirašinėjimas žinutėmis iš vakaro buvo trumpas ir

tiesus, priebalsių buvo galima suskaičiuoti vienos rankos
pirštais. Akivaizdu, kad ir jis „negalėjo atsidžiaugti“ būsimu
bendradarbiavimu, bet, kaip ir ji, tikriausiai išgirdo, kad kito
pasirinkimo nėra.
Pasirodė pažįstama Treviso figūra, jis dėvėjo juodas kel­
nes, baltus marškinius sujuodu kaklaraiščiuir tamsiai mėlyną
flisobluzoną: ši uniforma lydėjo detektyvą visus darbo metus.
Kima negalėjo atsikratyti minties, kad tas flisas suprastina bet
kokią aprangą.
Jo ūgis buvo panašus kaip Brajento, šešios pėdos, bet
Tomas buvo kur kas platesnis, kresnesnis. Plaukuose dabar
buvo daugiau druskos nei pipirų, o striuka barzdelė beveik
balta.
Tomas atsuko jai nugarą, kai tarpduryje pasirodė mo­
teris. Jiedu apsikabino atsisveikindami. Detektyvas niekaip
neparodė, kad pastebėjo Kimą, žengė taku nulenkęs galvą.
Kima giliai atsiduso.
Jis atidarė dureles ir susilankstė į keleivio sėdynę.
Kima dirstelėjo į jį ir tarė:
—Klausyk, Tomai, neabejoju, kad jautiesi taip pat kaip...
— Nekalbėk su manimi apie nieką daugiau, tik apie
bylą, —įsmeigęs žvilgsnį į priekį nutraukė ją Trevisas.
—Mieliau nieko nekalbėčiau, —atkirto ji. —Bet neabe­
joju, kad mūsų bosai kitos nuomonės.
Patenkinta, kad alyvmedžio šakelė tiksliai ir taikliai pa­
leista jai į veidą, užvedė automobilį ir pasuko nuo kelkraščio.
Taip, likimas tikrai bandė ją įspėti.
Kima nutarė galvoti tik apie save, kai pasuko link Ki-
derminsterio nuovados —trijų aukštų, aštuoniolikos langų
rankovę primenančio statinio plokščiu fasadu.
 A N G E L A MA K S ON S « MI R U S I O S S I E LOS 41

Vakarų Mersija buvo ketvirtas pagal dydį policijos pa­

dalinys grafystėje. Jo teritorija aprėpė 2 868 mylias Hereford-
šyro, Šropšyro ir Vusteršyro, aptarnavo 1,19 milijono gyven­
tojų ir turėjo bemaž du su puse tūkstančio pareigūnų.
Nuo Kimos jurisdikcijos skyrėsi tuo, kad aprėpė tiek tan­
kiai gyvenamas sritis, kaip antai Telfordas ar Šriusberis, tiek
retai apgyvendintas kaimiškas vietoves.

Pasistačiusi mašiną nusekė paskui Trevisą į nuovadą.

Jis sustojo prie registratūros paimti jai laikino pažymėji­
mo, kurį detektyve tylėdama įsibruko į kišenę.
Kol ėjo per pastatą, Trevisas kelis kartus linktelėjo sutik­
tiesiems, bet jos su niekuo nesupažindino. Aplinkinių žvilgs­
niai vertė jaustis jo pašonėje keistenybe ar net įtariamąja.
Kai abu įžengė į detektyvų kambarį, pokalbių gaudesys
nuščiuvo.
Kima iškart pastebėjo štabo skirtumus.
Pirma, patalpa buvo bent keturis kartus didesnė nei
Heilsovene. Ant sienos priešais duris buvo pritvirtintos aš-
tuonios baltos lentos, sudarančios vieną ilgą. Kitoje sienoje it
ausys iškirstos dvejos durys. Vienos vedė į kabinetą, kitos —į
nedidelę virtuvėlę.
Labiausiai jai nepatiko aštuoni dviem eilėmis kaip kla­
sėje surikiuoti stalai.
Nereikia prizo, kad atspėtum, kas sėdi už kvadratinio
stalelio patalpos priekyje, ant kurio violetiniais žiedais žydė­
jo vienintelis patalpos augalas.
Penki stalai buvo užimti, dešimt smalsių akių nukrypo į
Kimą, kai ji nusekė paskui Trevisą taku tarp suolų eilių.
—Keistas išdėstymas, —tarstelėjo ji, eidama tarp plikų
sienų.
42 ANGELA M ARS ON S • MI RUSI OS SIEI. OS

—Visų žvilgsniai sutelkti į lentas, —burbtelėjo Tomas.

Kaip kalėjime, pagalvojo Kima.
Jos požiūriu, jeigu reikia versti žmones spoksoti į lentą,
kad išlaikytų dėmesį, —lauk rimtų bėdų.
—Ar jūs visada?..
—Žiūrėk, Stoun. Tu vadovauji savo komandai, aš vado­
vauju savo, aišku? —nukirto jis.
Detektyve tik norėjo paklausti, ar jie visada renkasi de­
vintą. Jausmas toks, lyg pusė dienos būtų praėję.
Ji nieko neatsakė ir laukė, kol jis susirinks popierius ir
segtuvą.
Pagaliau jis išėjo iš savo kabineto ir numynė į patalpos
priekį. Kima susibruko rankas į kišenes ir atsišliejo į staktą.
Trevisas instruktažą pradėjo ją pristatydamas. Spėjo,
kad jau bus paaiškinęs komandai, kaip ir ji saviškiams. Kai
ištarė jos pavardę, Kima linktelėjo visiems sveikindamasi.
Sulaukė vos vienos šypsenos iš vienintelės moters štabe. Tai
ją nuliūdino.
Trevisas pasitrynė rankas.
—Gerai, vaikinai... ir merginos, —tarė, su šypsena link­
teldamas Lindai.
Toji atsakydama užvertė akis.
—Trumpai pasidalysime naujausia informacija, o tada
paprašysiu papasakoti, kaip sekėsi namų darbai. Pradėsime
nuo... Gibso, —tarė jis, permetęs akimis kambarį ir suradęs
madingai apsirengusį trisdešimtmetį.
—Aha, nuo vaikino su kostiumu, —atsiliepė Gibsas.
Trevisas iškėlęs ranką kreipėsi į komandą:
—Manau, visi atspėjo, kad Gibsas šiandien popiet trauks
į teismą, —pakeldamas antakį tarė jis.
Keli pareigūnai prajuko.
—Nagi, pirmyn, —paragino Tomas.
 ANG Į; L A M ARSON S • M IR U SIO S SIELOS 43

Kima negalėjo atplėšti akių nuo buvusio savo kolegos.

Ne su tokiu vyru pastaruosius metus niovėsi nusikaltimo
vietose. Ne toks pasirodė vakar ir tikrai ne tokį atvežė į darbą
prieš dešimt minučių.
Tokį ji prisiminė iš tų laikų, kai dirbo kartu.
—Pagaliau vakar vakare išpešiau prisipažinimą iš Dal-
glišo, —tarė Gibsas. —Prisipažino, kad sėdėjo už vairo per
tris iš keturių apiplėšimų. Spyrėsi, kad ketvirtą kartą nedaly­
vavo, bet nurodė vardą vyruko, kuris tai padarė.
Trevisas patenkintas linktelėjo.
—Ir?..
Gibsas sumurmėjo:
—Taip, buvai teisus, bose. Kai pasakiau, kad lauke jo
laukia motina, liežuvis šiek tiek atsirišo.
Trevisas nusišypsojo.
—Buvau su ja susidūręs. Nesistebiu. Juo dėtas mamos
bijočiau labiau nei teismo.
—Vis dar laukiu sprendimo iš Centrinės nuovados dėl
Ternerio išžaginimo bylos, —prabilo Džonsonas iš antrosios
eilės. Jam ne itin sekėsi nuslėpti per anksti išretėjusius plau­
kelius.
Trevisas suspaudė lūpas.
— Prispausk jį dar kartą, nenoriu, kad jis artimiausiu
laiku grįžtų į gatvę.
Džonsonas linktelėjo.
—Gerai, dabar namų darbai, —pareiškė Trevisas. —Vėl
grįžtam prie Gibso.
—Žemė, kur rastas kūnas, išnuomota Koulių šeimos, —
ėmė kalbėti vyrukas. —Ją sudaro tėvas Džefas, duktė Fiona
ir sūnus Bilis. Tą sklypą išsinuomojo jau Džefo Koulio tėvas
maždaug prieš trisdešimt metų.
44 ANGELA M ARSONS • M IR U SIO S SIELOS

Trevisas linktelėjo ir atsigręžė į vienintelę sėdinčią moterį.

—Linda?
—Žemė priklauso Prisų šeimai jau penkiasdešimt sep­
tynerius metus. Robsonas Prisas yra šeimos galva, turi duk­
terį Melorę. Ši augina du sūnus, Bartalomėjų ir Deilą. Visi
gyvena Donei Hole.
—Ar Melorė turi vyrą? —paklausė Kima.
Trevisas metė į ją žudantį žvilgsnį, kai Linda pasisuko
atsakyti.
—Žuvo plaukiodamas valtimi prieš keletą metų.
Ji linktelėjo ir užsičiaupė, nes Trevisas pasisuko į „Union
Jack“ skarele rusvai geltonas garbanas pasirišusį vyruką.
Kima nurijo kartėlį. Akivaizdu, kad jai nebus leista kalbėti.
—Penai? —paklausė Trevisas.
—Pradėjau rinkti dingusių asmenų duomenų bazę. Ke­
liauju laiku atgal, kol sužinosime laiko rėmus ir daugiau de­
talių.
Kima nustebo. Pragariška užduotis pradėti neturint jo­
kių duomenų apie auką.
—Gerai, —atsakė Trevisas, keldamas vazoną su žydinčia
gėle. —Vilma keliauja Penui už iniciatyvų mąstymą.
Jis nudrožė per patalpą ir pastatė augalą ant Peno stalo.
Kabinete pasigirdo murmesys, kai Penas atliko reveran­
są susirinkusiesiems.
—Gerai, —tęsė Trevisas. —Pasistenkite išsiaiškinti vis­
ką apie tas dvi gimines. Turime atmesti juos...
—Taip, atsiprašau, kad pertraukiu, bose, —tarė Linda,
žvelgdama į savo monitorių. —Ką tik atėjo pranešimas apie
bandymą pagrobti. —Ji toliau skaitė informaciją ekrane. —
Atrodo, kažkoks vaikinas bandė įsitempti moterį į furgoną
Vorčesterio gatvėje.
 ANGELA M ARS ONS • MI RUSI OS SI ELOS 45

—Kągi, Linda, kaip neseniai paskirtai detektyvei inspek-

lorei patariu paskubėti. VakarųMersijoje neturime prabangos
aiškintis po vieną bylą.
Kima susiprato, kad ta strėlė nutaikyta į ją, ir ėmė svars­
tyti, kiek dar burna klausys jos proto klausantis tokių kalbų.
—Gerai, bose, —linksmai atsiliepė Linda.
Kai Trevisas ėmė skirstyti užduotis, kišenėje suvibravo
Rimos telefonas.
Pranešimas buvo trumpas, tiesus ir atėjo iš Daktarės A.

Varykit čia, tuojau pat.

11

Brajentas nekentė Rasels Holo ligoninės kvapo. Beje,

visų ligoninių, o šios ypač. Tas dezinfekcinių priemonių kva­
pas įsirėžė į atmintį, o šioje prakeiktoje vietoje jis neteko per­
nelyg daug artimųjų.
Tėvas mirė greitosios pagalbos automobilyje prie ligoni­
nės, kai antras per dvidešimt minučių širdies smūgis nepatai­
somai sugadino širdį. Jomama mirė nuo krūties vėžio šios li­
goninės Intensyviosios priežiūros skyriuje, čiajiedu su žmona
prarado du berniukus, kurie turėjo gimti prieš Lorą.
Ir apie pastarąsias dvi netektis jis prisimindavo pirmiau­
sia, kai tik peržengdavo šito pastato slenkstį.
Šiandien, kai jis tylėdamas žengė šalia Dosono į skyrių,
nebuvo išimtis.
Šešių mylių kelionė iš nuovados iki Rasels Holo taip pat
buvo tyli. Buvo akivaizdu, kad jie niekad nedirbo poroje ir ti­
kriausiai nebūtum radęs dviejų taip skirtingai dirbančių pa­
46 ANGELA M ARS ONS • MI RUSI OS SI ELOS

reigūnų. Brajentas žinojo, kad metodiškas, loginis jo požiūris

jaunojo kolegos laikomas lėtu ir nuobodžiu, o pats neprijautė
Dosono propaguotamgung-ho* stiliaus tyrimo būdui. Jis jau
spėliojo, ar neteks nuolat daryti psichinės rizikos vertinimų.
Dosono metodai dažnai būdavo ant karštligiškų ribos,
paprastai dėl to galvą sukti tekdavo bosei. Dabar, atrodė, ši
pareiga atiteko jam.
Prie Operacijų skyriaus durų Dosonas pakalbėjo į tele-
fonspynę. Jis buvo skambinęs telefonu iš anksto ir personalas
jų laukė.
Kai priėjo prie registratūros stalo, slaugytoja Džeinė nu­
sišypsojo.
—Turite penkias minutes. Jo būklė vis dar labai sun­
ki, —griežtai tarė ji.
—Kiek sunki? —paklausė Dosonas, atsakydamas jai
žavinga šypsena.
—Dar tik neseniai grįžo tarp gyvųjų. Kenčia milžiniš­
kus skausmus —sulaužyti septyni rankų ir kojų kaulai.
—Septyni? —pasitikslino Brajentas.
Slaugytoja linktelėjo.
—Audiniai taip pat smarkiai sužaloti, todėl kęs skaus­
mus dar kelias savaites.
—Ačiū, —atsakė Brajentas.
—Antra lova, antras skyrius ir laiką jau pradedu skai­
čiuoti.
Brajentas iškart pasistengėkuo tyliaužingsniuoti korido­
riumi. Dosonas nesivarginoir drožė į palatą garsiais žingsniais
iškart įspėdamas pacientą.
—Jėzau Kristau, —ištarė, kai į juos iš lėto atsisukovyras.

* Užsidegęs.
 ANGELA M ARSON S • MI RUS I OS SI ELOS 47

Jo veidas buvo sutinęs taip, lyg įvairios vietos būtų pūs­

tos skirtingu greičiu. O įsitempusi oda atrodė lyg vaikų iš­
marginta raudonais, violetiniais ir juodais atspalviais.
Brajentas įžiūrėjo maždaug septynis dygsnius virš kairės
akies ir dar vieną dygsnių geležinkelį palei žandikaulio liniją.
Kairė ranka ir dešinė vyro koja buvo sugipsuotos.
—Henrikas Kovalskis? —paklausė Dosonas, nors aiš­
kintis nebuvo reikalo.
Vyras linktelėjo ir susiraukė.
Dosonas abu pristatė ir paėmė kėdę iš vyro pašonės.
—Net neklausiu, kaip jaučiatės, —tarė tyliai. Užjaučian-
ti kolegos šypsena ir pritildytas balsas nustebino Brajentą.
—Papasakokite, Henrikai, kas jums nutiko.
Jeigu klausinėtų jis, mąstė Brajentas, pasistengtų užduo­
ti kuo daugiau trumpų tiesių klausimų, kad kuo daugiau in­
formacijos surinktų per tą trumpą jiems skirtą laiką. Be to,
atsakinėti į tokius neapibrėžtus klausimus sužeistajam pri­
reiks kur kas daugiau jėgų.
—Henrikai, kiek žmonių jus mušė? —užbėgo jis Do-
sonui už akių.
Vyras papurtė galvą, ištiesė vieną pirštą, antrą, paskui
patraukė pečiais.
Geriau uždavinėti „taip“ ir „ne“ klausimus.
— Pažįstate juos? — paklausė Dosonas, nutaręs, kad
buvo daugiau nei vienas užpuolikas.
Sužeistasis lėtai pasuko galvą į kairę, rodydamas, kad
nepažįsta.
—Ar jie ką nors sakė jus mušdami?
Jis linktelėjo.
—Ar pavyktų ištarti kelis žodžius, kad bent įsivaizduo­
tume, apie ką jie kalbėjo?
Henrikas kelis kartus nurijo seiles.
48 ANGELA ,V1 ARSONS • MI RUS I OS SI ELOS

—Lenkas... šunsnukis... šiukšlė...

Brajentas susimąstė.
—Jie žinojo, kad esate lenkas?
Vyras linktelėjo.
—Žinau, kad jums sunku kalbėti, Henrikai, bet ar pasta­
ruoju metu turėjote su kuo nors bėdų? —paklausė Brajentas.
Atrodo, atvejis asmeniškesnis, užpuolimas ne atsitiktinis.
Sužeistojo balsas buvo vos girdimas:
—Įprasti... įžeidimai... nekreipėme... mano žmona... ne­
rimauja...
Brajentas sulaikydamas pakėlė ranką. Per daug pastangų
ir skausmo, jokios naudingos informacijos. Nenorėjo sukelti
vyrui nereikalingų kančių.
—Ar galėjo būti kas nors iš aludės? —pasiteiravo Do-
sonas.
Henrikas papurtė galvą.
—Negerti... nėra pinigų, —atsakė vangiai šypteldamas.
—Kątiksliai ten veikėte, Henrikai? —paklausė Dosonas,
pagaliau nusprendęs kalbėti tiesiai.
Brajentas žinojo, kad abu galvoja apie tą patį. Narkotikai.
—Darbas, —paprastai atsakė vyras.
Dosonas pakėlė galvą, atrodė akivaizdžiai suglumęs.
—Henrikai, Užimtumotarnybapaprastai nedirbadešim­
tą vakaro.
Jis papurtė galvą ir vėl susiraukė.
—Ne... ne to... tipo... —tyliai atsakė ir patrynė sveiką
nykštį su smiliumi.
—Grynaisiais... moka.
A, pagalvojo Brajentas. Dabar kur kas aiškiau.
Imigrantai, legalūs ir nelegalūs, naudojosi pogrindinės
darbo biržos paslaugomis, kad užsidirbtų pinigų. Skaičiuoja­
 A N (J H L A MAKSO N S * MI RUSI OS SI ELOS 49

ma, kad vietos gaujos išnaudoja pusę milijono atvykėlių, ap-

!upindamos pigia darbo jėga viešbučių, statybų ir žemės ūkio
sektorius. Vyrai ir moterys dirba pavojingomis sąlygomis be
apmokymų ir už itin mažą atlygį, nes tenka išlaikyti šeimas.
—Nėra... pasirinkimo, —ištarė beviltiškai. —Žmona...
vaikai... alkani...
Brajentas užgniaužė pasipiktinimą. Kaipvyras, mokesčių
mokėtojas ir policijos pareigūnas jis nekentė neteisėto verslo,
bet dvidešimt metų yra pagrindinis šeimos maitintojas ir ti­
krai nebuvo įsitikinęs, ar nedarytų to paties,jeigu neturėtų už
ką išmaitinti žmonos ir dukters.
Kogero, teks ieškoti žmonių, kurie žino, kaip tokie darbi­
ninkai surandami.
—Ar jie dar ką nors sakė? —spaudė toliau Brajentas.
Vyras papurtė galvą.
—Jeigu ta... dama... ne...
—Negalvokite apie tai dabar, Henrikai. Jūs smarkiai su­
muštas, bet viskas bus...
—Bet... aš mačiau... peilį, —ištarė vyras ir iš akies nurie­
dėjo ašara.
—Jūsų užpuolikai turėjo peilį?
Jis linktelėjo.
—Henrikai, kaip jūs sužinojote, kad reikia ateiti tuo lai­
ku? —paklausė Dosonas.
—Žinutė... —atsakė jis. —Gavau... žinutę.
Skyriaus slaugytoja davėjiems ženklą išpalatos galo kaip
iik tuo metu, kai Henriko akys ėmė merktis.
Viešpatie, na ir tikslumas. Penkios minutės, nė sekundės
ilgiau.
—Ar telefoną turite? —paklausė Brajentas, atsistumda-
mas su kėde. Steisė galėtų atsekti, kas skambino.
50 A N Gi; i A MARS ON S • MI RUS I OS SI ELOS

Sužeistasis vangiai pajudino galvą.

—Pamečiau... pavogė...
Dosonas linktelėjo, kad supranta. Jis pasitikslins, ar įvy­
kio vietoje buvęs ekipažas nerado telefono.
Pareigūnai atsisveikino ir pasuko iš skyriaus.
Brajentas sustojo, kai už nugaros užsivėrė durys.
—Peilis ir žinutė telefonu, kad atviliotų į reikiamą vie­
tą, —tarė Dosonas.
—Galvoji tą patį, ką ir aš? —paklausė Brajentas.
—Pasakyk, ką galvoji.
Brajentas atsiduso.
—Tai nėra eilinis užpuolimas. Mes čia turime pasikėsini­
mą nužudyti.

12

Kima pamažu atgavo ramybę, kai jie vėl grįžo į automo­

bilį. Jos automobilį.
Jautėsi vėl kontroliuojanti padėtį. Vairuojanti bylą savo
tempu. Trevisas šalia jos kažką žymėjosi į bloknotą.
Gražus, malonus vyras, kurį matė štabe, ten ir pasiliko.
Niūrus antrininkas nusekė paskui ją į mašiną.
Stoun negalėjo nustoti gailėtis, kad šalia jos nėra Brajen-
to. Dabarjiekeistųsi mintimis, kurtų teorijas, ginčytųsi, disku­
tuotų. Išjudintų bylą iš vietos.
Kima staigiai išsuko kairėn į žvyrkelį. Treviso rašiklis nu­
slydo nuo popieriaus, jis metė į ją irzlų žvilgsnį.
Jau turėjo suprasti, kad negalima palikti jos vienos sma-
gintis. Jis užkišo rašiklį už segtuvo nugarėlės ir užvertė blo­
knotą, kai Kima pravažiavo automobilių aikštelę, kurioje bū-
 A N G t L A M ARS ONS • M I RUSI OS SIELOS 51

iiavosi žiniasklaida. Treisė Frost, įsitaisiusi priekyje, kalbėjosi

su vaikinuku, vilkinčiu spalvingus marškinėlius po„Firetrap“
striuke. Treisė nutilo ir nežymiai linktelėjo pravažiuojančiai
kimai.
—Visai nepasiilgstutos niekingosypatos,—tarė Trevisas.
Kima pasišiaušė. Prieš tris mėnesius tai galėjo būti vie­
nintelis dalykas, dėl ko ir ji būtų pritarusi.
—Nėra ji tokia bloga, —atsakė, prisiminusi viską, ką su­
žinojo apie Treisę Frost.
—Ta moteris neturi jokių pasigėrėtinų savybių, —spy­
rėsi Trevisas.
Kima perprato jo žaidimą. Jis pajuto, kad kliudė nervą, ir
dabar ketina bakinti jį metaliniuvirbu, kol ji kąs. Tadajis sma­
giai įtrauks ją į ginčą ir vėliau nubėgęs pasiskųs viršininkui,
kad Kima Stoun nesugyvenama. Bosas juo patikės. Po velnių,
net jos bosas Trevisupatikėtų. Ji nekentė bendrų bylos tyrimų
ne mažiau užjį, bet dėl jos kaltės darbas nenutrūks. Ir ne pačią
pirmą dieną.
—Nustatykime precedentą šiame tyrime, Tomai, kad
nuomonės kartais išsiskiria.
Statydama automobilį Kima pastebėjo nusivylusį jo
žvilgsnį.
Išlipusi pasileido į nusikaltimo vietą nesirūpindama, ar
Trevisas spėja. Kai pasivijo, spaudė po pažastimi odinį doku­
mentų dėklą it apsauginę paklodę.
—Niekam ten draudimo nereikia, —tarė ji, nužvelgda­
ma jo dėklą.
—Tu dirbi savaip, aš savaip...
—Kvailioju, —pabaigė ji.
Kimapastebėjo, kadpo nedidelį sklypąslankiojamažiau-
52 ANGELA MARSON S • MHU'S IOS SIELOS

šiai dvidešimt žmonių, tačiau visi kalbasi patyliukais, pagar­

biai, nuolankiai. Akivaizdu, kad reikalas susijęs su kapu.
Virš duobės buvo pastatyta balta palapinė, skirta tiek ap­
saugotiją, tieksuteikti privatumo. Kriminalistai galėsištyrinė­
ti aplinką nesijaudindami dėl gamtos jėgų. Ir nors žiniasklai-
dai kelias buvo užtvertas už pusės mylios, būdavo gana įprasta
virš įvykio vietos išvysti naujienų tarnybos sraigtasparnį.
Juodai vilkintys pareigūnai šukavo visą lauką, baltais
kostiumais apsirengę teismo medicinos darbuotojai rūpino­
si vieta, kur gulėjo kaulai. Kima žinojo, kad jie ieško žmonių
ir automobilių padangų pėdsakų, netgi nuorūkų. Bet ko, už
ko būtų galima užsikabinti. Tokia buvo įprasta procedūra, tik
detektyve svarstė, kiekiš to naudos, kai net negalima pasakyti,
kiek seniai kaukolė užkasta žemėje.
Kima būtų norėjusi pamatyti ten georadarą. Reikia iš­
siaiškinti, ar sklype nėra daugiau kaulų, tačiau suprato, kad
niekas neleis dar labiau užteršti vietos, kol nuodugniai nesu­
rinkti visi esami įkalčiai.

Kima pasuko prie duobės, kuri po ano karto, kai žiūrėjo,

buvo pagilėjusi per daugiau kaip pėdą, tačiau, regis, palaikų
išimti neskubama. Kaulai vis dar žemėje, o be jų ji neįsivaiz­
davo, kaip tęsti tyrimą.
Šiuo metu auka neturi net vardo, nežinoma asmenybė.
Nusivylimą tai keltų bet kurioje byloje.
Mokslininkę ji rado atsiklaupusią duobėje ir karštai kaž­
ką kalbančią baltai vilkinčiai moteriai. Viršutinė apsauginio
kostiumo dalis rankovėmis buvo aprišta apie juosmenį.
Teismomedicinos fotografasdarėnuotraukas išvisųpusių.
Kima atsikrenkštė.
 ANOJ-l . A M ARS ONS • MI RUS I OS SI ELOS 53

Daktarė A atsisuko ir prisimerkusi tarė:

—Nesuprantu šito angliško įpročio krenkšti pranešant
apie savo pasirodymą. Kodėl nepasakius „labas“?
—Labas, Daktare A, —atsakė Kima.
—Taigi, pagaliau jūs čia, —dirsteldama už detektyvės
lysė archeologė. —Matau, kad ir draugą atsivežėte.
—Daktare A, —įspėjo Kima.
Vakar mokslininkė tapo jų susidūrimo liudininke ir ži­
nojo, kad draugystė jų nesieja.
Trevisas niekaip nereagavo. Jo dėmesys buvo nukrypęs
i kažką kairėje.
Daktarė A šelmiškai nusišypsojo prieš palydėdama ją
prie duobės.
—Prašau, ateikite pasižiūrėti į Lesli, mūsų auką.
Mokslininkė turėjo įprotį suteikti aukoms lyties nenu­
rodantį vardą, kol nenustatydavo tikrosios tapatybės.
Kima dirstelėjo į duobę, kai Trevisas atsistojo šalia. Išgir­
do, kaip atitraukiamas odinio dėklo užtrauktukas. Įtarė, kad
las garsas dienai baigiantis varys ją iš proto.
Kima įsižiūrėjo geriau ir susiraukė. Ji tikėjosi didesnio
progreso.
Daktarė A sugavo jos išraišką.
—Įšaldyta, —paaiškino.
Buvo beveik pusė vienuoliktos, o temperatūra tesiekė
varganus šešis laipsnius.
Kima linktelėjo suprasdama, bet kakta neišsilygino. Ko­
manda atidengė daugiau kaulų, tačiau tokio išsidėstymo ji
dar nebuvo mačiusi.
—Čia delnakaulis, kyšantis iš akies, —imdama jos ran­
ką paaiškino Daktarė A. Ji spustelėjo kaulą tarp krumplio ir
riešo. —Šitas. Ir manau, kad vis dar prisijungęs pamatinis
pirštakaulis, —pridūrė spausdama toliau Kimos plaštaką.
54 A NGKLA M ARSONS • M IRUSIOS SI l ; L O S

—Norite pasakyti, kad mūsų aukai į akį įgrūstas pirš­

tas? —paklausė Kima.
Daktarė Alinktelėjo.
Kima mėgino sugalvoti kokį nors scenarijų, kaip tai ga­
lėjo įvykti.
Tokio nebuvo.
— Gal numanote, kiek jis ten išgulėjo? — paklausė
Kima. Kol kas ji galvojo apie auką kaip apie vyrą.
Mokslininkė papurtė galvą.
—Kol kas ne, bet kai ką turite žinoti prieš tęsiant darbus.
—Klokite, —paragino detektyve, eidama paskui Dakta­
rę A iki duobės krašto.
—Matote kaulą, kyšantį iš žemės tenai?
Kima linktelėjo, Trevisas priėjo prie palapinės krašto ir
apsižvalgė. Aišku, kad jam nepatiko Daktarė A, tačiau, velniai
rautų, galėjo bent jau gerbti jos kompetenciją.
—Atrodo, kad ten stipinkaulis, —toliau aiškino Daktarė
A, paėmusi ją už rankos ir čiuopdama kaulą nuo alkūnės iki
riešo. Kima nesuprato, kada virto manekenu, bet leido tęsti.
—Jis atrodo labai toli nuo likusio kūno, —pastebėjo
Kima. Šių griaučių fiziologija jai buvo nesuvokiama.
—Pirminė dirvos apžiūra rodo anomalijas. Randame jai
nepriklausančių elementų. Bandiniai išsiųsti į laboratoriją.
Kima susimąstė.
—Daktare A, ką norite pasakyti?
—Aš tik sakau, kad, mano nuomone, čia ne pirma vieta,
kur mūsų auka buvo palaidota.
Detektyve sutriko.
—Taip, bet kodėl?..
—Atsiprašau, Daktare, bet ar tas vyras yra vienas iš jū­
siškių? —iš palapinės tarpdurio paklausė Trevisas.
 ANGELA M ARS ONS M i n u s i o s SIELOS 55

Kima nuėjo paskui Daktarę Aiki jo ir pasižiūrėjo laukan.

Lauko viduryje stovėjo vienišas vyras, nuo galvos iki
kojų vilkintis tamsiai.
Daktarė A ėmė purtyti galvą.
—Jis ne iš mano komandos, —atsakė.
—Įsitikinusi? —paklausė Trevisas. —Jis buvo čia, kai
atvažiavome.
—Jeigu būtų vienas iš maniškių, nestovėtų kaip stuo­
brys, —paprastai atsakė mokslininkė.
Kima žvilgtelėjo j Trevisą ir jie abu išėjo iš palapinės.
Ji pasiruošė bėgti, kai tarpas tarp jų ir pašalinio stebė­
tojo sumažėjo. Kadangi jis neturėjo čia būti, tikėjosi, kad pa­
matęs juos bandys sprukti.
Vyras liko stovėti ir žiūrėti jų pusėn, susibrukęs rankas
į ilgo palto kišenes.
—Ne visai tinkama apranga į kasinėjimų vietą, —pa­
stebėjo ji, priartėjusi per trisdešimt pėdų.
—Kašmyro paltas, panašu, kad„Dunhill“firmos, ir man,
ko gero, užtektų tik nupirkti tau pietus iš dviejų tūkstančių
grąžos, —patikslino Trevisas.
—Nupirksi man pietus? —sarkastiškai paklausė ji.
—Na, ne, bet...
—Atsiprašau, pone, —sušuko Kima, likus penkiolikai
pėdų. —Jūs neturite teisės čia būti.
Vyras niekaip nesureagavo, kai detektyve sustojo tiesiai
priešais jį.
Ji spėjo, kad vyrui maždaug trisdešimt penkeri. Plaukai
juodi, smilkiniuose šiek tiek pražilę. Tankios juodos blakstie­
nos supo veriančias rimtas, bet šaltas mėlynas akis.
—Aš netgi labai turiu teisę čia būti, pareigūne. Jūs sto­
vite ant mano žemės.
—Ponas Prisas? —pasiteiravo ji.
56 A N G Si [, A M A R S O N' S • MS R U SIO S SI Ei T. O S

—Deilas Prisas, —patvirtino vyras, nesivargindamas

ištraukti rankų iš kišenių pasisveikinti.
—Kaip čia patekote, pone Prisai? —paklausė ji dairy­
damasi.
Jis tylėjo ir žvelgė pro ją į baltą palapinę.
—Turiu paprašyti jus palikti šią vietą, —ramiai tarė
Kima. —Atliekamas policijos tyrimas, galite užteršti nusi­
kaltimo vietą.
—Norėčiau sužinoti, kas tiksliai rasta, —atsakė vyras.
—Atėjus laikui sužinosite, pone. Mes būtinai pasikalbė­
sime su jumis tirdami šią bylą.
—Ar jau kalbėjotės su Koulių šeima?
Kima prasižiojo atsakyti, bet į priekį žengė Trevisas.
—Pone Prisai, prašau palikti šią teritoriją. Dabar pat.
Kima prikando liežuvį, kai Deilas Prisas dar kartą juos
nužvelgęs apsisuko ir nužingsniavo į tolimąjį sklypo kraštą.
Kima nė kiek neabejojo, kad jis nuėjo, nes jam taip buvo
patogiau.
— Nedrįsk daugiau taip su manimi elgtis, — gergž­
džiančiu balsu tarė ji. —Beveik turėjau rankoje, —pridūrė,
sukdamasi eiti į palapinę.
Trevisas nesivargino vytis ją ar atsakyti į jos nurodymą.

—Inspektore, vieną minutę, —sulaikė Daktarė A, kai

Kima žengė pro palapinę.
Kima grįžo du žingsnius ir įėjo vidun.
Mokslininkė ištiesė ranką į ilgą kaulą, gulintį tolimaja­
me duobės gale.
—Ten yra šlaunikaulis, —tyliai pasakė, kai Trevisas įėjo
į palapinę. Tada išsitraukė pieštuką iš už ausies ir bakstelėjo
į apvalų kaulo galą.
 ANGELA M ARSON S - MI RUSI OS SI ELOS 57

—Čia yra šlaunikaulio galva, o ten vidinis krumplys ir...

—Daktare A, žinau, kas yra šlaunikaulis, ir tikiuosi rasti
čia du tokius, tai kodėl toks susijaudinimas? —nekantrauda­
ma paklausė Kima.
—Todėl, inspektore, kad čia jau trečias šlaunikaulis.
—Atsiprašau, daktare, gal galite konkrečiau? —paklau­
sė Trevisas visai be reikalo.
Atsakydama daktarė A neslėpė savo suirzimo:
—Aš tik sakau, inspektoriau, kad jeigu Lesli vaikščiojo
dviem kojomis, tai turime reikalų su antrąja auka.

13

Brajentas sustabdė mašiną prie nedidelio blokuotojo

namo KumbsVude. Kvartalas žvelgė į slėnį, kur kadaise stovė­
jo „Stewards &Lloyds“vamzdžių gamykla. Šeštajame dešim­
tmetyje ji darbo davė trims tūkstančiams žmonių ir garsėjo
kaipbesirūpinanti savodarbuotojais įmonė. Tąpenkiasdešimt
šešių akrų plotą Britų plieno korporacija prarijo 1967 metais,
kai antrą kartą buvo nacionalizuota plieno pramonė. 1990-ai-
siais fabrikas galiausiai uždarytas.
Dvylikos metų baltas „Mini“, paliktas prie šaligatvio, pa­
tvirtino, kad liudininkė namie.
—Yra žinių? —paklausė Brajentas, kai Dosonas baigė
kalbėtis.
—Nieko, —atsakė tas. —Nusikaltimo vietoje nerastas
joks telefonas.
—Prakeikimas, —burbtelėjo Brajentas. Jis vis dar ne­
buvo įsitikinęs, kad Henriko pasakojimas tikslus, bet jeigu
taip, SMS žinutė būtų jiems pasakiusi, kas suorganizavo susi­
tikimą automobilių aikštelėje.
58 A N (i F. L A M ARSON S • M f RUSI OS STELOS

—Ir leisk man kalbėtis, —paprašė Dosonas, kai kolega

rakino automobilį.
—Kodėl? —paklausė tas.
Dosonas patraukė pečiais.
—Jauna mergina... —nutęsė, lyg tai viską paaiškintų.
Brajentas žinojo, kad kolega jaunas ir išvaizdus. Tačiau
kaip tai padeda apklausti liudininką, nelabai nutuokė.
Duris atvėrė daili moteris, greičiausiai pradėjusi ketvir­
tą dešimtį. Ilgi šviesūs plaukai surišti į uodegą, pilki džinsai
aptempę dailią figūrą.
— Marija Vest? — paklausė Dosonas, tiesdamas savo
ženklelį.
—Mano duktė, —atsakė moteris, pasitraukdama į šalį,
kad policininkai galėtų praeiti. —Aš Kristė Vest.
Brajentas nuslėpė nuostabą. Kiek jai buvo, kai pagimdė,
dvylika?
Įėjus į butą šnerves pasiekė gerai pažįstamas kvapas. Šu­
nys. Kad ir kaip stengeisi panaikinti kvapą, jie vis tiek kažką
palikdavo.
Džiaugsmingai kiauksėdami jų link koridoriumi pasi­
leido du Raselo terjerai.
Moteris pasilenkė ir žvitriai sugavo abu po vieną į ranką.
—Marija, čia policija! —šūktelėjo moteris į laiptus.
Apsidairęs Brajentas suprato, kad jos gyvena dviese. Prie
durų kilimėlio stovi moteriški sportiniai bateliai. Ant dviejų
kabyklų už durų —skrybėlių, šalikų ir pirštinių kolekcija.
—Ji į tą parduotuvę negrįš, —pareiškė moteris, kai Ma­
rija pasirodė laiptų viršuje. —Palieka vieną pardavėją dirbti
iki vėlyvos nakties, —pridūrė purtydama galvą. —Tikrai ne.
—Mama, aš turiu grįžti.
—Tik pamėgink, —atšovė Kristė, nuleisdama šunis ant
 A N GE L A M ARS O N S • M J RU S IO S S 1E LOS 59

grindų ir paragindama juos bėgti virtuvės pusėn. —Net jei­

gu teks užrakinti duris ir surišti rankas, surišiu.
Užteko pažvelgti jai į akis ir Brajentas patikėjo.
—Man juk nieko nenutiko, —užvertė akis Marija.
Kristė dirstelėjo į jį, ieškodama tėviško solidarumo.
Pareigūno duktė buvo visai tokio pat amžiaus kaip Ma­
rija, ir jis leido sau nusišypsoti.
Marija niekada nesupras, kad jos mamą kamuoja koš­
mariški vaizdai, kas galėjo nutikti. Vyrai, tamsa, smurtas —ir
jos duktė, visiškai viena. Jis suprato.
—Aš nepritariau, kad pardavėjai lieka vieni iki vėlumos.
Vaikams užkraunama atsakomybė uždaryti parduotuvę. Ji
neleidžia man jos parsivežti ir...
—Mama, prašau, man viskas gerai, —pasakė mergina,
nulipusi laiptų apačion.
Marija pasižiūrėjo į motiną ir supratingai nusišypsojo.
Stovėdamos šalia atrodė panašesnės į seseris.
Jos susižvalgė. Abi buvo vienas kumštis.
—Gerai, gerai, išvirsiu kavos, —pasakė Kristė.
Marija nusivedė juos į svetainę, nedidelę, bet skoningai
apstatytą.
Priešais židinį stovėjo dvivietė sofa ir krėslas. Sofai iš galų
matėsi po stiklinį nešiojamą stalelį. Ant derančios stiklinės
lentynos stovėjo televizorius plokščiu ekranu ir DVD grotu­
vas. Laminato grindys sustiprino erdvės įspūdį.
Brajentas liko stovėti už sofos, o Dosonas įsitaisė ant
krėslo.
—Žinau, kad vakar vakare patyrėte tikrą šoką, —ištarė
Dosonas, nustebindamas Brajentą. Vyruko kalbinimo įgū­
džiai ne tokie jau ir prasti, kaip tikėjosi.
Marija linksmai nusišypsojo.
60 ANG f: I. A MARSONS • Mf RUS IOS STELOS

—Viskas gerai. Man viskas gerai, —energingai sulink­

sėjo ji.
Tik išsidavė nurydama seiles.
— Ar nors kiek pamiegojote? — nuovokiai paklausė
Dosonas.
Labai retai tokio įvykio liudininkui pavyksta gyventi to­
liau lyg niekur nieko.
Brajentas prisiminė pirmą rimtą nelaimingą atsitikimą,
kuriamedalyvavojaukaippolicijos pareigūnas. Lei Hai gatvėje
buvo subadytas vaikis. Kai jis atvyko, paramedikai vargo mė­
gindami sustabdyti kraujoplūdį išvaikino šlaunies vidinės pu­
sės. Jissusitelkėį savodarbą, apklausė liudininkus, paskui baigė
pamainą ir išvažiavo namo, jausdamasis visiškai gerai.
O sapnuose tą naktį kliokė kraujo upės ir kriokliai. Jis
anksti pakirdo, nuvažiavo į sporto klubą ir išdaužė prakaitą
tvatydamas bokso kriaušę.
Jausmai turi išeiti. Ir jie ras, kaip tai padaryti. Jeigu ši
mergina gniaužia neigiamas emocijas gailėdama mamos,
kada nors dėl to nukentės.
—Papasakosite man, kas nutiko? —švelniai paklausė
Dosonas.
Marija linktelėjo ir išsitiesė, tvarkingai sudėjusi priešais
save rankas.
—Iš pradžių kai ką išgirdau. Stovėjau nusisukusi nuga­
ra. Rakinau duris.
Ji parodėjudesį dešine ranka. Nenuleido akiųnuo Dosono.
—Tas garsas buvo kraupus, lyg sužeisto žvėries. Iš pra­
džių pagalvojau, kad automobilis partrenkė šunį. Prireikė
minutės susigaudyti, iš kur tas sklinda. Nežinojau, kad ten
žmogus. Perėjusi gatvę supratau, kad triukšmas sklinda iš
automobilių aikštelės galo. Ir tada išgirdau balsą... —ji vėl
nurijo emocijas, užgniaužė pilve.
 ANGELA M ARS ONS • M 1R U STOS SI E LOS 61

Atsivėrė durys, su padėklu įžengė Kristė ir pastatė jį ant

stalelio prie Dosono.
Pareigūnas dėkodamas jai nusišypsojo, tada vėl pasisu­
ko į merginą.
Moteris atsitraukė, bet iš kambario neišėjo.
—Tęskite, —paragino Dosonas.
Brajentas susidomėjęs stebėjo merginą.
—Žinau, kad turėjau sustoti ir paskambinti policijai, bet
tiesiog ėjau į priekį. Girdėjau smūgius ir spyrius, —pasakė
ji ir kumščiai ėmė gniaužtis. —Ir siaubingus keiksmus... —
baigusi papurtė galvą.
—Ar tieužpuolikai kalbėjosukokiu nors akcentu, Marija?
Kurį laiką pagalvojusi ji papurtė galvą.
—Man atrodo, vietiniai.
—Kas nutiko toliau? —paklausė Dosonas.
— Sekundę stovėjau ramiai, nežinodama ko griebtis.
Suskambo mano telefonas. Triukšmas nutilo.
Brajentas žvilgtelėjo į motiną. Toji kreivai šyptelėjo pri­
pažindama, kad skambino ji.
—Tada išgirdau greitus žingsnius už mašinų eilės.
Brajentas žinojo požeminės aikštelės planą. Ji buvo vie­
no aukšto, vienas įvažiavimas, vienas išvažiavimas.
—Ar jūs juos iš viso matėte? —paklausė Dosonas.
Marija papurtė galvą.
Brajentas įsivaizdavo, kad užpuolikai spruko pro išva­
žiavimą, Marijai vaizdą užstojo automobiliai. Jiems nepavyks
gauti užpuolikų portretų.
Marija pažvelgė į mamą, laukdama pritarimo.
Brajentas suprato, kad žiūri į gerą vaiką, su kuriuo nie­
kada nebuvo bėdų. Ji tikrai nenorėjo daryti nieko, kas kaip
nors apsunkintų mamos gyvenimą.
—Ką darėte vėliau? —paklausė jis.
62 ANGELA MARS O NS • MI RUSI OS SI ELOS

Dosonas metė į jį žvilgsnį, sakantį, kad iš šios liudinin­

kės jie daugiau nieko neišpeš. Taip ir yra. Beveik nieko.
—Pašaukiau. Jis tyliai sudejavo, ir aš pribėgau. Žinojau,
kad jie pabėgo, todėl atsiklaupiau ir... pasakiau jam, kad vis­
kas bus gerai, o tada paskambinau greitajai.
Tos dvejonės tarp veiksmų jis ir laukė.
Brajentas palinko į priekį ir tyliai paklausė:
—Marija, ar turite jo telefoną?
Jos veidas staiga nuraudo.
—Jo telefoną? —pakartojo mergina.
Brajentas linktelėjo.
—Jūs nepadarėte nieko blogo. Esu matęs, kaip policijos
pareigūnai instinktyviai pakelia ką nors nepagalvoję, kad ga­
lėtų būti įkaltis. Bet tyrimui tai labai padėtų.
Mergina sudvejojo.
—Jūs nepadarėte nieko blogo, —pabrėžė jis.
Marijos lūpa virptelėjo, bet ji linktelėjo galvą ir atsistojo.
Kai ėjo iš kambario, susirūpinusi motina nulydėjo ją akimis.
Brajentas atsigręžė į motiną.
—Ar ji išsiverkė?
Kristė papurtė galvą.
—Ji retai verkia. Marija labai drąsi mergaitė.
—Laiko viską savyje, —švelniai tarstelėjo Brajentas. —
Pasistenkite, kad apie tai išsikalbėtų.
—Kaip man priversti ją išsilieti? —paklausė ji.
—Klausinėkite apie to vyro sužeidimus, —pasiūlė Do­
sonas nuo sofos. —Ir apie tai, kokius garsus girdėjo. Tie da­
lykai neleis jai miegoti.
Brajentas pritardamas linktelėjo, o Marija kaip tik grįžo
į kambarį.
Sena kreminės spalvos „Nokia“ buvo apklijuota lipnia
plėvele.
 ANGELA M ARS ONS • M I RUSI OS SIELOS 63

—Pamaniau...
—Nieko tokio, —tarė Brajentas, imdamas iš Marijos
lelefoną.
Vertinant kaip teisme panaudojamą įkaltį, iš telefono
tiek pat naudos, kaip iš pieštuku užrašyto prisipažinimo. Bet
jie galės paieškoti telefone užuominų.
—Ačiū, kad mums padėjote, Marija. Jeigu reikės...
—Aš nugirdau kai ką, kas man pasirodė keista, —tarė
Marija, —tik nesu tikra, kad išgirdau teisingai.
—Sakykite, ką girdėjote, —paprašė Dosonas.
Mergina susikaupusi mintyse pakartojo išgirstus žodžius.
—Užpuolikas... esu įsitikinus, kad jis liepė vyrui, gulin­
čiam ant žemės, užmerkti akis.
—Užmerkti akis? —perklausė Brajentas. Toks prašy­
mas jam pasirodė keistas.
Ji patraukė pečiais ir papurtė galvą.
—Tikriausiai kažką ne taip nugirdau, —tepasakė.
Pareigūnai atsisveikino ir nuėjo į automobilį.
—Na, ką manai? —paklausė Brajentas.
Dosonas ignoruodamas papurtė galvą.
—Ji kažką ne taip išgirdo. Kodėl užpuolikas liepė už­
simerkti, jeigu jis ketino vyrą nužudyti? Nelogiška, — nu­
sprendė Dosonas, traukdamas savo telefoną.
Brajentas sutiko su kolega; Marija tikriausiai suklydo.
Tačiau giliai širdyje nebuvo tuo įsitikinęs.

Steisė padėjo ragelį ir atsilošė kėdėje. Bent jau akimirką

kažkas pajudėjo. Sutrikdė komandos kambario tylą. Tačiau
netrukus ir vėl aplinkui įsiviešpatavo ramybė.
64 ANGELA M \ U SON'S • MI RUSI OS SI ELOS

Pas ją atkeliauja telefonas iš nusikaltimo vietos, ir tiek.

Visiems Dosono ir Brajento paliktiems darbams atlikti už­
truko maždaug septynias su puse minutės. Steisė negalėjo
negalvoti, kad jos įgūdžiai išnaudojami netinkamai. Jeigu
pirštai nejuda, darbo per maža.
Paprastai štabo tylą ir ramybę atsverdavo intensyvi
smegenų veikla. Steisė nepastebėdavo jų, nes smegenys do­
rojosi su viena užduotimi po kitos ir nenuilstamai tarškėjo
klaviatūra. Ir nors daug valandų ji dirbdavo viena, kol likusi
komandos dalis vykdavo į užduotis, dienos lėkdavo nepaste­
bimai; pamainos pabaiga paprastai užklupdavo netikėtai. Ji
jau pasiilgo nuolatinių Stoun skambučių: patikrink tą, pasi­
aiškink aną, išanalizuok dar kai ką, pasikapstyk šitame. Žino­
jo, kad ne nuo bosės valios priklauso, bet ji negalėjo pakęsti
fakto, kad dabar tie skambučiai keliauja kažkur kitur.
Steisė sunkiai atsiduso ir dar kartą patikrino elektroni­
nį paštą. Nieko naujo. Pabarbeno pirštais į stalą ir apsidairė
kabinete. Akys nukrypo į keistai tuščią baltą lentą ant sienos.
Ji jau buvo nuvaliusi Brajento užrašą „Neidentifikuota kau­
kolė“.
Neturėdama kuo užsiimti konsteblė pakilo ir nuėjo prie
Dosono stalo. Ją stulbino, kaip tas vyrukas sugeba ką nors
rasti savo šiukšlyne. Brajento stalas nebuvo pedantiškai tvar­
kingas ir švarus kaip josios, bet čia buvo tvarka, liudijanti
metodišką jo mąstymą. Dosono stalas buvo armagedonas ir
ji nė sekundės ilgiau negalėjo to kęsti.
Atitraukusi kėdę Steisė ėmė rinkti dokumentus, rūšiuoti
į atitinkamų bylų aplankus. Pavartė akis, kai iš skrajučių krū­
vos išsirito kelios prancūziško batono kriaukšlės. Po dešim­
ties minučių visi aplankai gulėjo tvarkingai sudėti, liko tik
apatinė lentynėlė. Žinojo, kad ten kolega brukdavo „nežinau,
ką su jais daryti, todėl paliksiu vėlesniam laikui“ popierius.
 ANGELA M A R S O NS • M I'RUS f O S S I E L O S 65

Ji ištraukė krūvą ir ėmė rūšiuoti. Sunku patikėti, bet Ke-

vas net nepastebės, ką ji padarė. Dosonui daug trūko, kad
būtų sumanus detektyvas.
Steisė pakėlė nebaigtą pildyti išlaidųblanką ir rado ranka
rašytą lapą. Flomasteriu viršuje buvo pažymėta, kad tai foto­
kopija.
Du žodžiai lapo viršuje pagavo jos dėmesį.

Miela Mflmfl

Skrandis apsivertė, kai ji suprato, kad tai Džastino Rei-

noldso atsisveikinimo laiškelis. Dosonas paėmė jį iš nusi­
kaltimo vietos, nukopijavo prie savo pareiškimo ir grąžino
originalą šeimai.
Tų dviejų žodžių paprastumas —lyg paliekant raštelį
dėl futbolo ar norint priminti, kad mama nupirktų ką nors
pavakariams. Ojuk tai buvo paskutinis dalykas, kurį jis para­
šė, paskutinės mintys, kurias perdavė. Iš atminties dar neišdi­
lojaunatviško veido ir ant sienų ištiškusio kraujo kontrastas.
Steisė pajuto turinti parodyti pagarbą jį išklausydama.
Nusileidusi į Dosono kėdę ėmė skaityti.

Miela Mama,

labai atsiprašau, dėl viste©. Atleiste, tead išgalėjau,

viste© tau paalšteuvtl. Kad Ir teas mutltetų, tead Ir te<? rasi,
tai v^t tavo tealtė. Aš tealtas dėl to, teuo tapau.. Negailu,
sugyventi su. savimi Ir tuo, te*?padariau.. Nesu. totes žmo­
gus, teotelu maue lalteal.jau uebe. Atleiste, mama, mau
labai gaila dėl vlsteo.
66 ANGĮ-L A M ARS ONS • MI RUSI OS SI ELOS

Steisė nekreipė dėmesio, kad ranka dreba kišant laišką į

apatinę dokumentų lentynėlę ant stalo.
Ši byla jau nebe jų, nes nėra jokių įtartinų aplinkybių.
Vaikinas negyvas, bet šitai jau ne jų problema. Šeima palūžu­
si, pritrenkta ir išmušta iš vėžių, bet tai ne jų rūpestis.
O... bet ji pastebėjo išskirtinius laiško bruožus.
Pirmi keli žodžiai rašyti tvirta ranka, tvarkingai, įsiti­
kinus; mažesnės raidės, labiau sutelktas dėmesys. Toliau žo­
džiai ėmė didėti, užvaldžius emocijoms raidės darėsi nebe
tokios tvarkingos. Paskutiniai keli žodžiai iškeverzoti skaus­
mo perverta širdimi ir daugiau nieko. Pusė lapo baltos tuš­
tumos. Susitaikymas ir mirtis.
Steisė nuginė akyse besikaupiančias ašaras.
O taip, ji gerai suprato tą laišką.

15

—Tai ką manai apie sklypo savininką, pasirodžiusį nu­

sikaltimo vietoje? —paklausė tarp mašinų nardydama Kima.
Ji nebegalėjo ilgiau tverti tylos automobilyje.
—Atleisk, ar kalbi apie tą vyruką, kurį pastebėjau, o tu
ne? —atšovė Trevisas.
Kima tvirčiau suspaudė vairą gailėdamasi, kad jis teisus.
Vadinasi, jai teks rinktis tarp visiškos tylos ir smulkaus
kabinėjimosi.
—Atrodė labai susidomėjęs, kai prašnekome apie Kou-
lių šeimą, —toliau varė ji.
Trevisas patraukė pečiais.
— Turėtų būti susidomėjęs. Jo valdose rasti žmogaus
palaikai. Ar pati nenorėtum sužinoti, kas vyksta?
 A N G UL A M A R S O N S • M I R U S 10 S SI Ki. O S 67

—Taip, bet jutau jo aroganciją, įprotį viską daryti sa­

vaip. Savo teisių pajautimą.
—Nesistebiu, kad tai pajunti, Stoun, —sumurmėjo jis,
.itsegdamas savo dėklą ir kažką pasižymėdamas.
Aha, gal vis dėlto geriau visiška tyla, pagalvojo ji, prikąs­
dama liežuvį. Svarstė, ar keturių valandų užteks, kad galėtų
grįžti pas bosą ir pripažintų pralaimėjimą? Nutarė, kad, ko
gero, gana.
Išgirdusi Treviso telefono skambutį krūptelėjo.
Jis atsiliepė, išklausė, pasižiūrėjo į ją, nusikeikė ir baigė
pokalbį.
—Kas? —paklausė Kima.
—Koulių rezidencija, —burbtelėjo jis.
—Taip, mes pakeliui, —atšovė ji. Kojis iš jos nori? Kad
skrietų šviesos greičiu vienuolikos metų golfu?
—Na, paspausk, nes ten kažkas ką tik buvo nušautas.

16

Brajentas sustojo prie vidurinio iš blokuotųjų namų, kur

žalio aksomo užuolaida dusino mažus pirmo aukšto langus,
o didesnis langas viršuje buvo užkaltas kartonu.
—Tu įsitikinęs, kad čia tas adresas? —paklausė jis Do-
sono. Namas atrodė apleistas.
—Dvidešimt trečias numeris, —patvirtino kolega.
Brajentas išlipo iš mašinos ir kone iškart išgirdo dieni­
nių užuolaidų šnaresį, kai žmonės iškišo nosis pro langus. Jis
apsidairė. Gatvelės namai be priekinių sodelių, todėl antro
aukšto langai žvelgia vieni į kitus abipus siauros gatvės. Jis
prisiartino prie durų ir pasibeldė. Išgirdo moters balsą, kažką
šaukiantį lenkiškai.
68 ANGELA M A H SON S • M J RUSIOS SIELOS

—Jėzau, tu tik pažiūrėk, —pasakė Dosonas, įdėmiau

tyrinėdamas duris. Nors ir šviežiai uždažyti, ant durų buvo
matyti subraižymai. Nauji dažai tiesiog subėgo į griovelius.
Brajentas suskaičiavo išrėžtus septynis skirtingus keiks­
mus ir įžeidimus.
Prasivėrė durys, už jų stovėjo laiba baikšti moteris, vil­
kinti nuskalbtus pilkus treningus. Ant peties ropštėsi kūdikis.
—Ponia Kovalski? —paklausė Dosonas.
Ji linktelėjo, bet nepasitraukė įleisti, liko stovėti glosty­
dama pliką mažylio nugarytę.
Juos pasiekė nešvarių sauskelnių tvaikas.
—Kas jūs? —įtariai paklausė ji.
Dosonas pristatė abu, o kūdikis tuo metu garsiai purp­
telėjo ir iškart pravirko.
—Ar galime užeiti? —paklausė Brajentas, nekantrau­
damas uždaryti duris. Tas vaikas mirtinai sušals.
Moteris atsitraukė nuo durų, kai jų link pasileido dar
vienas mažylis. Jis atsimušė motinai į blauzdą, nugriuvo ant
grindų ir pravirko. Ponia Kovalski pasilenkė ir laisvąja ranka
sugriebusi už riešo pastatė vaiką ant kojų.
Brajentas pagalvojo, kad vaikui apie pusantrų metų.
—Niech to szlag*, —burbtelėjo moteris, stumdama jį
nuo durų.
Mažylis nustojo verkęs ir nukeliavo toliau, šnarėdamas
savo sauskelnėmis. Tarp kaladėlių, knygų ir minkštų žaisliu­
kų, kuriais buvo nuklotas kilimas, buvo matyti ryškiai žalias
puodukas.
Pasigirdo trečias balsas, ir Brajentas pamatė dar vieną
kūdikį, antrą iš dvynių, gultuke šalia sofos.

* „Po galais“, „velniai griebtų“ (lenk.).

 ANGELA M A RSO N S * M IRUSIOS SIELOS 69

Moteris paguldė kūdikį ant sofos, ten užkėlė antrąjį, tada

paguldė pirmąjį į gultuką, o kitą pasiėmė sau ant kelių. Pasi­
kėlėbluzoną ir priglaudė kūdikį prie krūties. Brajentas pajuto
raustąs, todėl stengėsi nenuleisti žvilgsnio nuo jos veido.
Dosonas sukosėjo.
—Sėskite, sėskite, —paragino ji.
Dosonas liko stovėti, kolegajo nekaltino. Uogiene ištepta
paklodė ir susuktos sauskelnės užėmė didžiąją dalį sofos. Bra-
icntas pastūmė daiktus į šoną ir atsisėdo.
—Buvome aplankyti Henriko, —prabilo jis.
Akyse žaibiškai suspindo ašaros, bet moteris pamirksėjo
jas nugindama.
Pirmasis kūdikis ėmė zyzti. Moteris pakišo kairę koją po
gultuku ir ėmė jį siūbuoti.
Ašaras akyse pakeitė priešiškumas.
—Vadinasi, kad sulauktų jūsų dėmesio, reikia būti be­
veik nužudytam? —paklausė.
—Atleiskite? —tarė Brajentas, stengdamasis nekreipti
dėmesio į juodą pelėsio dėmę, lipančią siena.
—Mes skambinome daug kartų, turėjome daug proble­
mų, bet pagalbos nesulaukėme.
—Kokių problemų? —paklausė jis.
—Vandalizmas, įžeidimai, grasinimai... —vis garsiau
ėmė vardyti moteris.
Vaikiukas, daužantis į sofos galą žaislu, pakėlė akis. Bra­
jentas norėjo ją nuraminti. Nereikia tikėtis, kad ji bendra­
darbiaus.
— Gražus namas, — pasakė, stengdamasis nematyti
įtrūkimo sienoje virš židinio. —Kiek laiko čia gyvenate?
—Šiknos skylė, —atšovė ji dairydamasi. —Bet šeimi­
ninkui nerūpi. Neįdomu. Neklauso.
70 A N G Į - : l, A M ARSON S • M IR U SIO S S I £ I. O S

Pareigūnas matė,kadmoteris stengėsi padaryti namąjau-

kesnį.Tuščias sienas nukabinėjogėliųpaveikslais.Ant paviršių
dulkių nesimatė, siurblys stovėjo už durų. Nepaisant jos pa­
stangų viską pramušė drėgmės kvapas.
Jis pajuto, kad moteris pavargusi dėl nuolatinio ignora­
vimo.
—Tęskite, —kantriai paragino jis.
—Mes su Henriku atsikėlėme į Jungtinę Karalystę prieš
septynerius metus. Norėjome kurti šeimą ne Lenkijoje, —pa­
aiškino. —Atvažiavę iškart abu gavome darbus mano dėdės
statybų įmonėje. Henrikas darbininkas, o aš kontoroje. Uždir­
bome pinigų, mokėjome mokesčius, —gindamasi pridūrė.
Brajentas nuliūdo pagalvojęs, kaip priverstas teisintis
žmogus. Jukjie nepadarė nieko bloga. Į Jungtinę Karalystę at­
vyko teisėtai, laikėsi taisyklių.
—Skamba gerai, —nusišypsojo Brajentas.
Moteris irgi nusišypsojo, bet neilgam, o pareigūnas spėjo
pamatyti, kokia ji būna, kai nepyksta. Ji patraukė pečiais.
—Pasitaikydavo įžeidimų ir pirmaisiais metais, bet mes
nekreipėme dėmesio. Tada gimė vaikai, —tarė ji, permesda-
ma akimis kambarį. —Aš išėjau iš darbo, nors ir taip verslas
merdėjo. Prieš metus įmonė bankrutavo ir Henrikas neteko
darbo. Iš pradžių pagalbos atsisakė. Nenorėjo naudotis šalimi,
kurią pamilome. Gyvenome iš nedidelių santaupų,pradėjome
išparduoti daiktus.
Brajentastikdabar pamatė, kadnėra nei televizoriaus,nei
muzikos centro, nei kokių kitų elektronikos įrenginių.
—Galiausiai ir tie baigėsi, Henrikui neliko nieko kita, tik
kreiptis pagalbos į valdžią. Tada grasinimai ir įžeidinėjimai
sustiprėjo. Kaimynai rėkaudavo bjaurius dalykus, šaukdavo
važiuoti namo ir vežtis savo benkartus.
 ANGELA M ARSONS • M 1R U S I O S S I E L O S 71

Moteris nurijo seiles,oBrajentas pajuto,kaip sukylapyktis.

Liūdesys sušvelnino ponios Kovalski veidą.
—Rasdavome įžeidimų ant durų. Kasdienvis naujų. Kaž­
kas metė plytą į mūsų langą, Henrikas ne kartą buvo apspjau­
dytas.
Brajentaspajutonorąatsiprašyti,tiknežinojo,kienovardu.
—Ar apie tai pranešėte? —paklausė Dosonas, nors nebu­
vo reikalo. Aišku, kad pranešė.
Šeimininkė linktelėjo.
—O prieš dvi dienas mes gavome laišką.
—Kokį laišką? —paklausė Brajentas.
Moteris atitraukė kūdikį nuo krūties ir nuleido žemyn
bluzoną. Atsistojusi ištiesė ranką į sulenktą lapą ant židinio;
padavė jį Brajentui.
Tas atvertė ir ėmė skaityti.

Smirskit iš čia, prakeikti lenkai. Varykit namo ir nustokit

ryti mūsų pinigus ir darbus. Mes įspėjame. Išprievartausi­
me tavo žmoną ir subadysime tavo vaikus.

—Gal įtariate, kas galėjo jį atsiųsti? —paklausė jis.

Moteris papurtė galvą.
—Prismeigė prie durų, be voko, —atsiliepė pavargusiu
balsu.
Tai išgirdus Brajentąsuėmėpyktis. Kažkamužtekodrąsos
užrašyti tokius žodžius ant popieriaus siekiant vieno tikslo —
įbauginti jauną šeimą.
O dabar ši vargšė moteris viena namie.
—Gal yra kokių liudininkų? —paklausė jis.
Užteko pamatyti jos veido išraišką.
Jis pakėlė laišką.
72 ANGELA M ARSONS • M IR U SIO S SIELOS

—Galiu paimti?
Kovalski linktelėjo.
—Ar galėtumėte persikelti kur nors kitur? Pas dėdę? —
paklausė Brajentas.
Moteris papurtė galvą.
—Jis išvyko į Lenkiją prieš tris mėnesius. Ir mes iškeliau­
sime, kai tik Henrikas galės judėti.
Brajentas nusiminė, kad ši šeima išvaroma iš savo namų.
Matė Dosoną purtant galvą ir suprato, kad šis galvoja tą patį.
—Informuosiu nuovadą, kad visiems skambučiams šiuo
adresu būtų teikiama pirmenybė, —kildamas pasakė.
Šeimininkė liūdnai linktelėjo. Ne, nuo tojamnė kieklen­
gviau nepasidarė.
Jis gailėjosi, kad negali padaryti daugiau.
Prie durų Brajentas ištiesė ranką.
—Ačiū, kad skyrėte mums laiko, —tarė.
Ji pasitaisė kūdikį ant peties, vyresnis vaikelis įsikibo ma­
mai į kelį. Ponia Kovalski paspaudė jam ranką ir droviai nusi­
šypsojo.
—Ačiū, kad gaišote savo laiką, —pasakė.
Brajentas išėjo į gatvę ir apsidairė.
—Nepaminėjai tekstų Henriko telefone,—tarė Dosonas,
uždaręs paskui save duris.
—Manai, ji nepakankamai prigąsdinta?
Dosonas linktelėjo sutikdamas.
Brajentas nudrožė nuo Kovalskių durų iki durų tiesiai
priešais. Užteko aštuonių žingsnių. Jis sustojo, nužvelgė gatvę
iškitapuskelio. Suskaičiavomažiausiai tris Britanijosnaciona­
linės partijos lipdukus langų kampuose.
—Mankštini kojas? —pasiteiravo Dosonas, atsistojęs
prie mašinos.
 A NG UL A MARvSONS • M IR U SIO S SIŪLOS 73

Brajentas nekreipė į jį dėmesio. Ant tos šeimos durų

braižomi įžeidimai, daužomi jų langai ir segami anoniminiai
laiškai.
Jis nužvelgė gatvę dar kartą.
Dievaži, jokių sumautų liudininkų, pagalvojo.

17

Dar du posūkiai į kairę gyvenamajame kvartale ir jie

išvažiavo į gatvę, kuri, spėjo, driekiasi palei šiaurės vakarinį
kasinėjamo sklypo kraštą.
—Čia? —pasitikslino.
Šis keliukas buvo siauresnis nei vienos juostos gatvė ki­
toje sklypo pusėje.
—Taip bent jau...
—Ša, —nutildė ji, nuleisdama langą. —Girdėjai?
—Tai vadinama sirena, Stoun, —atšovė Tomas. —Ją
naudoja policija, ugnia...
—Greitoji, —judėdama į priekį tarė Kima.
Siauras keliukas sukosi ir palaipsniui kilo iki aikštelės
prie nedidelės trobos, už kurios vakaruose vėrėsi laukai, o
rytuose vinguriavo M5 kelias.
—Prakeikimas! —šūktelėjo staigiai stabdžius numinda­
ma Kima.
Dešimt pėdų priešais automobilį ant žemės gulėjo vyras,
antrasis buvo palinkęs virš jo.
Stoun su Trevisu puolė iš mašinos. Trevisas prišoko pir­
mas ir pakėlė pasilenkusį žmogų ant kojų.
—Kas, po galais?..
Kima pamatė, kad to vyro rankos kruvinos.
74 ANGELA MARSONS • M I K U S J O S S I KI . , O n

—Prašau,padėkitejam! —bandydamas išsivaduoti išpa­

reigūno gniaužtų suriko senis.
—Pone, pasitraukite į šalį, —nurodė Trevisas, traukda­
mas jį nuo gulinčiojo.
—Kuo jis vardu? —suriko Kima.
—Bilis. Jis mano sūnus. Jo vardas Bilis. Prašau, padė­
kite jam.
Kima pasilenkė ir pamatė kruviną, ko gero, tėvo ran­
kos antspaudą ant aukos kaklo. Tikriausiai buvo prispaudęs
delną, kad sustabdytų kraują, kuris dabar švirkštė iš sūnaus
žaizdos.
Krūptelėjimas ir dejonė patvirtino, kad Bilis dar gyvas.
Jis tįsojo užsimerkęs, bet kvėpavimas atrodė stiprus ir lygus.
— Bili, viskas gerai, pagalba atvažiuoja, — ramino ji,
traukdama latekso pirštinę iš švarko kišenės.
Iš sirenų garso buvo galima spėti, kad greitosios pagal­
bos automobilis lekia siauruoju keliu.
Kima uždėjo ranką ten, kur laikė tėvas, ir pajuto, kaip
lipnus skystisbandoprasiskverbti. Jipaspaudėžaizdąstipriau,
Bilis suaimanavo.
Stoun girdėjo, kad Trevisas bando išsiaiškinti, ar namie
yra dar kas nors ir iš kurios pusės šauta. Jis nieko nepešė, nes
vyras nenorėjo atsitraukti nuo sūnaus.
—Jie beveik čia, Bili, —pasakė Kima ir atsigręžė tuo
metu, kai į teritoriją įsuko greitoji.
—Laikykis, medikai atvyko ir tavimi pasirūpins.
Dar viena dejonė, kai pirštinėta ranka palietė jos petį.
—Perimsime, panele, ačiū.
Kima atsitraukė ir negalėdama prisiminti, kada pasta­
rąjį kartą buvo pavadinta panele, leido paramedikams atlikti
savo darbą. Medikai kai ką skubiai patikrino ir negaišdami
 ANGELA M ARSON S • M IRUSIOS SIELOS 75

užkėlė vyrą ant neštuvų su ratukais. Tada kuo atsargiau nu­

stūmė jį į pagalbos automobilį.
—Ar jam niekas negresia? —sušuko tėvas už Treviso
nugaros.
—Mes gerai juo pasirūpinsime, pone, —atsakė vyres­
nysis paramedikas, kai įgudusiais judesiais įkėlė pacientą į
transporto priemonę.
Sužeistojo tėvas bandė išsivaduoti, bet Trevisas jį aplenkė.
—Leiskite man važiuoti...
Greitosios pagalbos automobilio durelės užsitrenkė.
—Ponas Koulis? —paklausė Kima, eidama ūkininko
trobos link. Vyras linktelėjo, akimis sekdamas iš kiemo išrie­
dantį greitosios automobilį.
—Ar galėčiau vonioje apsitvarkyti? —paklausė ji, atsi­
stojusi tarp vyro ir greitosios.
—Durys pirmos iš kairės, —atsakė vyras.
Dabar Kima atidžiau apžiūrėjo neaukšto ūgio apskrita­
veidį. Pliką galvą pabrėžė žilais šeriais apaugusi barzda. Aly­
vuotus džinsus buvo susibrukęs į botus, ant pilvo išsitempę
murzini mėlyni marškinėliai.
Veidas liko iškreiptas nerimo ir baimės.
Kai įėjo į trobą, apsupo supuvusio maisto ir pelėsio tvaikas.
Kima nėrė į kambarėlį kairėje, jame stovėjo unitazas ir mažulytė
kriauklė, kurioje vos tilpo jos rankos. Unitazas buvo skardinis,
vanduo nuleidžiamas už grandinėlės patempus svirtį.
Kima skubiai nusiskalavo rankas ir nusprendė nusišluos­
tyti jas į savo džinsus, o ne į rankšluostį, papilkėjusį ne nuo
dažų.
Ji išėjo ir rado prie mašinos telefonu kalbantį Trevisą. Po­
nas Koulis nekantriai trypčiojo, sukdamas raktus ant piršto.
—Kas tiksliai čia įvyko, pone Kouli? —paklausė ji.
—Nežinau... Negaliu... prašau, leiskite man...
76 ANGĮ-: L A M ARSONS • M IR U SIO S SIELO S

—Pone Kouli, mes turime žinoti, kaip buvo sužeistas

jūsų sūnus.
—Prašau, pareigūne, leiskite važiuoti pas jį. Turiu žino­
ti, kad jam viskas gerai.
Kima dirstelėjo į kolegą, vis dar kalbantį telefonu. Jis
linktelėjo.
— Susitiksime su jumis ligoninėje ir ten pasikalbėsi­
me, —nusprendė ji.
Vyras dėkingas nusišypsojo ir paknopstom nuskubėjo
prie seno furgono.
Kima nudrožė prie savo automobilio pasiruošusi sek­
ti. Ji sustojo prie vairuotojo durelių ir atsigręžė į daržinę ir
kraujo klaną, iš kurio ką tik buvo pakeltas Bilis Koulis.
Prie raudonos dėmės gulėjo šautuvas ruda buože.
Būtų prisiekusi, kad kai atvyko, jo ten nebuvo.

18

—Stoun, nesuprantu, ko tu sieki, —ištarė paniuręs Tre-

visas,kai ji pasistatė mašinąprie Skubiosios pagalbos skyriaus.
Ji mėgino prisisegti prie greitosios, bet be švyturėlių ir
sirenos jos golfas atsiliko per porą mylių.
—Tai vadinama tyrimu, Trevisai, —atsakė ji. —Vėliau
apie tai paaiškinsiu.
—Ko tu tikiesi pasiekti? —nepasidavė jis.
Gerai, atrodo, teks paaiškinti dabar.
—Vyras ką tik buvo pašautas tame pačiame sklype, kur
rasti kūnai, —lėtai pradėjo ji, artindamasi prie įėjimo.
—Tu blaškaisi, —abejodamas atsakė Trevisas. —Tai
greičiausiai nesusiję su senąja mūsų byla. Turėtume ir toliau
sutelkti dėmesį...
 ANGELA M ARSONS * M IR U S IO S SIELOS 77

—Gal juokauji? —paklausė Kima, sustojusi prie auto­

matinių durų. Apiejuos teko apvežti vyrą su šviežiu gipsu ant
kojos. Kima nekreipė dėmesio į suirzusį ratukus stumiančios
moters žvilgsnį. —Tau tai neatrodo per didelis sutapimas?
Instinktas nedegina skylės odiniame dėkle?
—Manau, mums reikėtų palikti šią šeimą ramybėje ir...
— Ar matei tą šautuvą prie daržinės, kai atvažiavo­
me? —kandžiai paklausė ji.
—Ne, bet...
—Aš irgi ne, —tarė ji.
—Tuo metu mūsų abiejų dėmesys buvo nukreiptas ki­
tur, —rado paaiškinimą jis.
—Mes abu esame patyrę detektyvai ir nė vienas iškart
jo nepastebėjome, ką? —klausė ji išplėtusi akis.
Trevisas papurtė galvą.
— Paprastą nelaimingą atsitikimą bandai paversti są­
mokslu...
—O, Trevisai, užsikišk, —burbtelėjo ji, pastebėjusi poną
Koulį, stoviniuojantį prie registratūros stalo.
Ji patraukė tiesiai prie jo, palikusi Trevisą aiškintis, ką
sako nuojauta.
—Jie manęs neleidžia, —užsipuolė ponas Koulis, ją pa­
matęs. —Sako, kad turi įvertinti jo būklę, tik tada galėsiu.
Kima dirstelėjo į pusamžę registratūros darbuotoją už
stiklo sienelės. Moters veidas vis labiau raudo, kai už jų nu­
garos ėmė driektis sergančiųjų ir sužeistųjų eilė.
—Eime su manimi, pone Kouli, —tarė ji, siekdama pa­
traukti jį į šalį.
Koulis nusikratė jos rankos.
—Noriu pamatyti savo sūnų.
Kima suprato šį žmogų, bet apsaugininkas, kuris jau
dirsčioja į juos iš registratūros kampo, tikrai to neleis.
78 ANGELA MARKONS * M IRUSIOS SIELO S

—Reikia medikams leisti dirbti savo darbą, pone Kouli.

Prašau paeiti į šoną.
Jai pavyko patraukti jį per pėdą į kairę ir registratorė jau
ėmė klausinėti kito eilėje laukusio paciento —jauno vyro, ku­
ris laikė virš galvos iškėlęs į kruviną virtuvinį rankšluostį su­
vyniotą dešinę ranką.
Ponas Koulis piktai ją nudelbė.
—Prašau, eikime ten. Naujienas sužinosite, kai tikjų bus.
Kiek padvejojęs Koulis leidosi nuvedamas prie eilės tuš­
čių kėdžių palei sieną.
—Ačiū, kad padedi, —suniurzgė ji Trevisui, kai tas priėjo.
—Po velnių, Stoun. Apsispręsk. Vieną minutę tau mano
pagalbos nereikia, paskui...
—Mano kolega atneš jums arbatos, —atsisėsdama prie
pono Koulio pasakė Kima.
Ji nepakėlė akių į Trevisą, bet pajuto, kaip gremėzdiška
figūra nutolsta.
—Pone Kouli, gal galite papasakoti, kas nutiko jūsų sū­
nui? —paklausė ji, stengdamasi nekreipti dėmesio į klaikų
prakaito dvoką, sklindantį nuo to žmogaus.
Džefas Koulis papurtė galvą ir persibraukė delnu per
neskustus šerius.
—Aš nežinau, —atsakė. —Išgirdau šūvį ir išbėgau į lau­
ką. Bilis gulėjo ant žemės, prie daržinės. Pribėgau. Visur buvo
daug kraujo, —jis pasitrynė delnu sprandą.
—Jis sužeistas į kaklą? —paklausė Kima, kai Trevisas
ištiesė vyrui plastikinį puodelį su arbata. Koulis papurtė gal­
vą Trevisui ir mostelėjo jos pusėn.
—O šalia jo gulėjo šautuvas.
—Ar jis buvo sąmoningas? —paklausė Kima. Ar suge­
bėjo ką nors ištarti, spėliojo ji.
—Stoun, turime pasitraukti ir leisti...
 ANGELA M ARS ONS * MI RUSI OS SI ELOS 79

Kima nusekė jo žvilgsnį į duris. Vakarų Mersijos patru­

liai pagaliau juos pasivijo.
—Sulaikyk juos minutę, —paprašė Kima.
Trevisas nekantravo atsikratyti šio įvykio kaip nesusi-
jusio nelaimingo atsitikimo. Ji nebuvo tuo tikra. Sutapimai
ją nervino. O šūvio laikas sklype, kuriame išvakarėse atkasti
kaulai, paleido jos jusles žviegti kaip elektros iškrova visos
gatvės signalizaciją.
—Ar sūnus ką nors pasakė? —spaudė Kima toliau. Jai
reikia sužinoti, ar tai tik nelaimingas atsitikimas.
—Jis gulėjo užsimerkęs, —sunkiai nurijęs seiles atsakė
Koulis.
—Stoun, —nepasidavė Trevisas.
Kima įspėjamai į jį pasižiūrėjo. Prie durų nenustygo du
juoda uniforma vilkintys pareigūnai. Ligos, sužeidimai —
viskas laikinai buvo pamiršta, kai į juos nukrypo visų akys.
—Pone Kouli, ar suprantate, kad turime apieškoti jūsų ūkį?
Jis atrodė sutrikęs. Galvojo tik apie savo sūnų.
—Ne dėl šaudymo, —paaiškino detektyve, —bet dėl to,
ką radome pamiškėje. Ar duodate savo leidimą? —paklausėji.
Vyras išsiblaškęs linktelėjo, o tuo metu pro laukiančius
pareigūnus prasibrovė moteris ir pasuko tiesiai prie jų.
Kima greitai ją įvertino. Nesiekia metro šešiasdešimties
su kulniukais, smulkaus sudėjimo. Vilkėjo jūreiviško stiliaus
kelnių kostiumėlį ir baltus marškinius. Kaštoniniai plaukai
apkirpti griežta bobo stiliaus šukuosena, ant kaktos krinta
tiesūs kirpčiukai.
—Kas nutiko? —paklausė ji, nekreipdama dėmesio į
pareigūnus.
—Bilis. Jis pašautas... nežinau kas...
—O jūs kas tokie? —paklausė moteris, pasisukdama į
inspektorę ir paskui nužvelgdama Trevisą.
80 ANGELA NLA R S O NS • M IRUSIOS SIELOS

—Pareigūnai, tiriantys rastus žmonių kaulus pono Kou-

lio ūkyje, —trumpai atsakė Kima.
Ji pasisuko į vyrą, nuleidusį galvą ant delnų, bet nespėjo
nieko pasakyti, nes iškart prišoko ta moteris.
—Ką tu jiems pasakei? —viauktelėjo.
Ponas Koulis atrodė sutrikęs.
—Jie norėjo apieškoti... ūkį, —atsakė, nenuleisdamas
akių nuo durų į procedūrų kabinetus.
—Ponas Koulis davė savo sutikimą, —patikslino Kima.
—Tikrai? —sukandusi dantis tarstelėjo moteris. —Na,
aš esu Fiona Kouli, pono Koulio duktė. Nuomos sutartyje yra
mano pavardė ir tas sutikimas ką tik panaikintas.
Kima dirstelėjo į Trevisą, kuris ir toliau stovėjo abejin­
gas. Jo instinktai jau tikrai turėjo pabusti.
Lyg perskaitęs jos mintį Tomas žengė į priekį.
—Panele Kouli, mes gausime žemės savininkų leidimą
arba ateisime su orderiu. Labai padėtumėte, jeigu...
— Atėjau čia ne padėti policijai, todėl jeigu žengsite
bent žingsnį į tą sklypą, užtampysiu po teismus. Ir sėkmės su
Prisais. Nieko iš jų nepešite.
Nepaisant priešiškumo, Kimai pasirodė įdomus tas įtū­
žis moters balse, kai ji kalbėjo apie žemės savininkus.
—Kodėl taip sakote? —paklausėji, kai Fiona uždėjo ran­
ką tėvui ant peties.
—Nes jie yra prakeiktų niekšų šutvė, —atkirto Fiona.
Kima būtų mielai pratęsusi šią temą, bet kišenėje ėmė
skambėti telefonas.
— Daktare A, — atsiliepė ji, pasitraukusi per žingsnį
nuo madingai apsirengusio rotveilerio.
—Inspektore, noriu tučtuojau pamatyti jus laboratori­
joje, —rimtai pasakė mokslininkė ir baigė pokalbį.
Kima įsikišo telefoną į kišenę ir pasižiūrėjo į laikrodį ant
 ANGELA M ARSONS * M IR U SIO S SIELOS 81

sienos. Ką tokio ji galėjo rasti per tas tris valandas po pasta­

rojo jų susitikimo?
Bet mokslininkės balso tonas sakė, kad neturėtų būti
nieko gero.

19

—Kas girdėti iš bosės, Steise? —paklausė Brajentas, kai

įžengė į štabą.
Dosono kaklaraištis buvo iškart nurištas ir numestas ant
darbo stalo.
Steisė papurtė galvą.
—Nė garselio.
—Užimta diena, Steise? —pajuokavo Dosonas.
—Atsiknisk, —įsitempusi atšovė ji.
Brajentas atsiduso. Iš įtampos veide matyti, kad Steisės
diena sumauta, ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl Dosonas
dar ją erzina.
—Kevas turi tau dovaną, —tarė jis prisimerkdamas.
Dosonas prunkštelėjo ir išsitraukė telefoną iš kišenės.
Pastūmė jį per stalą.
Steisė iškart čiupo.
—Kieno čia telefonas, Fredo Flintstouno? —paklausė
apsukdama.
—Jis ne toks jau senas, Steise, —atsakė Brajentas. Ne
per seniausiai pats turėjo tokio modelio telefoną.
—Technologijų terminais kalbame apie Viktorijos laikų
pradžią, —pašmaikštavo pareigūnė.
—Telefonas Henriko Kovalskio, —paaiškino Dosonas.
—Kodėl jis nepaimtas? —paklausė Steisė, pasisukdama
į Dosoną.
82 ANGEI.A MARSONS * Mi RUSIOS S I HI . O S

Kiekvienam aišku, kad telefonas turėjo būti įkištas įkal­

čių maišelin, užregistruotas ir nusiųstas teismo ekspertizei
ištirti. Jeigu aparatas būtų rastas nusikaltimo vietoje, būtų
paimti Marijos Vest pirštų atspaudai ir eliminuoti.
—Dingęs be žinios po užpuolimo, —paaiškino Dosonas.
Joks teismas nepriims telefono kaip įkalčio. Galėtų būti
išvoliotas užpuoliko prakaite, seilėse ir sėkloje, bet jokia in­
formacija nebūtų vertinama.
Nuspaudus įjungimo mygtuką užsižiebė mažutis ekranas.
—Henrikas gavo žinutę apie atsitiktinį darbą, —paaiš­
kino Dosonas. —Gal gali atsekti? —paklausė jis, kai ekrane
išdygo prašymas įvesti slaptažodį.
—Juokaujate? —paklausė Steisė pasibjaurėjusi, kad ko­
lega kreipiasi į ją tokiu banaliu prašymu. —Negali paimti
liudininkės parodymo? —atšovė.
—Diskutuotina, —Brajentas šyptelėjo. Virš stalų atsi­
rado įtampa.
—Po velnių, Steise. Ar tau negana?..
—Baik tą sakinį, Kevai. Nagi, —atšovė ji.
Dosonas užsičiaupė.
Brajentas susižavėjęs stebėjo, kaip konsteblė sumaigo
kelis mygtukus iš eilės išjungdama telefoną ir vėl atgaivinda­
ma. Ekrane pasirodė meniu.
—Šauniai padirbėjai, Steise, —įvertino jis.
Ji neatsiliepė. Brajentas kartais susimąstydavo, ar mer­
gina bent nutuokia, kiek yra verta. Ta užduotis jai nesukėlė
jokio vargo, o juodu su Dosonu būtų ją atlikę, tik jei būtų
gavę visą mėnesį sekmadienių.
—Radau žinutę, —tarė Steisė. —Siųsta iš nežinomo
numerio.
—Prakeikimas, —sumurmėjo jis.
—Velnias, —pridūrė Dosonas.
 ANGELA M A H SON S ■ AH R U S I OS S I E L O S 83

—Pasižiūrėsiu, gal ką pavyks iškapstyti, —pasisiūlė, to-

liau naršydama telefoną.
Pirštai nurimo,ji ėmė skaityti. Surauktameveideėmė ryš­
kėti siaubas. Ji pasižiūrėjo į abu.
—Vaikinai, geriau ateikite pasižiūrėti.

20

—Žinai, Trevisai, arba dėkis, arba ne, bet bent jau nesi­
mėtyk, —tarė Kima, leisdamasi laiptais į morgą.
Trevisas papurtė galvą.
—Stoun, man moterys apskritai yra paslaptis, bet prie
tavęs, po velnių, turėtų būti pridėta instrukcija.
Kima nekreipė į jį dėmesio —skubėjo į laboratoriją.
—Dar kartą laba diena, DaktareA,—guviai pasisveikino
ji. Kaip gera matyti draugiškesnį veidą.
Mokslininkė atsakė jai šypsniu, kažką rašydama ant seg­
tuvo, ir tuoj pat grąžino jį šalia stovinčiam vyrui.
Per kelias trumpas valandas Daktarė Apakeitė baltą kos­
tiumą į baltą medicininį švarką, kuris siekė jai žemiau kelių.
Vilkėjopilkus džinsus ir avėjo suvarstomus aulinius batus sto­
ru padu, jau spėjusius tapti jos įvaizdžio dalimi.
—Atėjote pačiu laiku, —tarė ji.
Kima užgniaužė šypseną. Ji skambino mažiau nei prieš
dešimt minučių. Detektyve apėjo daktarę ir pamatė, ką ta
ugninga asmenybė užstojo.
Pasižiūrėjo į daktarę, ši linktelėjo.
Kaulai gulėjo ant trijų metalinių vežimėlių su ratukais.
Inspektorė pajudėjo prie jų.
—Jūs įsitikinusi? —tyliai pasiteiravo Kima.
84 A N G Fl.A M ARSONS • M I R U S t O S S I I : I .O S

—Visiškai, —atsakė Daktarė A.

Ant pirmo vežimėlio kaulų rinkinys buvo didžiausias.
Abi kojos, dešinė ranka ir kairės rankos dalis.
Ant antro vežimėlio gulėjo keli apatinių galūnių kaulai
ir dubuo.
Trečiasis buvo su viena ranka.
—Trys aukos? —pasitikslino Kima.
Daktarė A linktelėjo, atsistodama tarp pirmo ir antro
vežimėlių.
—Taip, vienos rankos per daug kaulų. Pakeliui antra
kaukolė.
Stoun pastebėjo dėžę ant metalinio stalo, kurioje gulėjo
kaukolė ir smulkių kaulų krūvelė.
—Dar nežinome, kuriai aukai ji priklauso.
Kimai tai priminė galvosūkį, kur detales reikia sujungti
atmetimo būdu. Ta detalė čia netinka ir taip toliau, kol randi
vienintelę vietą, kur toji įtelpa. Šis būdas nepasiteisindavo tik
tada, kai trūkdavo galvosūkio detalių. Ji meldėsi, kad viskas
būtų savo vietose.
—Jūs įsitikinusi, kad ne daugiau, tik trys? —pasitiksli­
no detektyve inspektorė.
Daktarė Apapurtė galvą.
—Nesame įsitikinę. Palaikų išsidėstymas neaiškus, tad
kol nebus baigta kasti...
Kima meldė, kad būtų tik trys.
—Akivaizdu, kad tai ne pirma palaidojimo vieta. Šie
kaulai buvo judinti. Duobėje randame dviejų tipų dirvože­
mio. Abu nusiunti ištirti.
Kima nepaisė netaisyklingai vartojamos anglų kalbos.
Suprato.
—Gal turite kokių minčių, kiek laiko šie kaulai gulėjo
tame kape? —paklausė ji.
 A N G E I.A M ARSONS • M IR U SIO S SHOOS 85

—Kol kas sunku pasakyti, bet į duobę suversti jau ske­

letai.
Kimai žodis „suversti“ nuskambėjo šiek tiek šokiruoja­
mai, bet tada prisiminė iš akiduobės kyšantį kaulą ir suprato,
kad pasakyta labai tiksliai.
—Neaptikau jokių audinių pėdsakų ant jokio kaulo.
Kima suprato ir neabejojo, kad teks kapstytis po praeitį.
Kieklaiko kaulai užkasti? Kiek laiko guli perkelti į kitą vietą?
Kokio amžiaus aukos?
Teismo medicinos ekspertai bando rasti įkalčių, kad su­
sietų kaltininką ir nusikaltimą: plauką ant įtariamojo drabu­
žių; aukos plaušelį įtariamojo namuose.
Kima priėjo prie pirmo vežimėlio, kur daugiausia kaulų.
Trevisas stovėjo iš kitos pusės.
Ar iš pradžių šie kūnai buvo palaidoti atskirai? O tik
vėliau suversti į krūvą? Kodėl jie visi viename kape?
Ji įtarė, kad iš Lokardo mainų principo čia jokios nau­
dos. Jo teorija, kad nusikaltėlis į nusikaltimo vietą būtinai ką
nors atveža ir palieka, pavyzdžiui, šuns, vaiko plaukų, nevei­
kia, jeigu kūnai jau būna kartą išjudinti.
—Ar galite mums ką nors papasakoti apie pirmąją auką?
Daktarė Apaėmė segtuvą, pakabintą ant vežimėlio galo.
Kima pagalvojo apie vizituojantį gydytoją, tikrinantį, kaip
sekasi jo pacientams. Gyviems.
Meldė Dievą, kad mokslininkė turėtų kokių nors žinių.
Identifikuoti aukas jai visada buvo svarbiausia dėl asmeninių
ir profesiniųpriežasčių. Negalėjopakęsti aukųanonimiškumo.
Kiekvienajukbuvo tikras žmogus ir nusipelnėbūti vadinamas
tikruoju vardu. Oprofesine prasme tai būdavo trupinėlių tako
pradžia. Tyrimo rato ašis. Nuo aukos tapatybės stipinai atsi­
šakoja į visas puses: šeima, darbas, draugai, mylimieji, veikla,
priešai, praeitis. Be tapatybės jie neturi nieko.
86 ANGELA M ARSONS • M IR I'Š IO S SIELO S

Kima žinojo, kad nustatyti suaugusio žmogaus lytį yra

būdų, kitaip nei vaiko ar paauglio. Dar žinojo, kad iš kauko­
lės sudėtinga nustatyti suaugusiojo amžių.
—Pirmoji auka yra vyras, tarp keturiasdešimt penkerių
ir šešiasdešimties metų amžiaus. Sakyčiau, buvo maždaug še­
šių pėdų ūgio ir...
— Ei, palaukite, —netikėtai užklupta sustabdė Kima.
Atrodo, ji gaus kur kas daugiau detalių, nei tikėjosi. O, kad
Kitsas būtų čia ir užsirašinėtų.
Trevisas pasiruošė odinį aplanką.
—Jau dabar galite taip tiksliai nurodyti jo amžių? —
paklausė Kima.
Daktarė Aparodė į ilguosius rankų ir kojų kaulus.
—Epifizinės, arba augimo, plokštelės „užsidariusios“. Jos
būna atviros, kol kaulai auga, ir užsidaro augimui pasibai­
gus, paprastai ne vėliau kaip dvidešimt penkerių. Rentgeno
nuotrauka rodo, kad kaulo kalcio lygis atitinka vyresnio kaip
keturių dešimčių vyro.
—Gerai, —tarstelėjo Kima.
—Očia, —tęsė daktarė, rodydama į šonkaulius, —krū­
tinkaulio srityje duobėti ir aštrūs dėl amžiaus. Duobėtumas
ties jungimosi vieta liudija amžių nuo penkiasdešimties iki
šešiasdešimties.
Trevisas energingai žymėjosi informaciją bloknote.
Kima spėliojo, kiek tiksliai jis užsirašo. Jai bus nesunku
prisiminti pusamžį vyrą.
—O kaip dėl ūgio? —abejodama paklausė.
Daktarė Asusiraukė, išgirdusi abejonę inspektorės balse.
—Atsakymo vėl ieškome ilguosiuose kauluose. Ūgis pa­
prastai būna lygus penkiems žastikaulio ilgiams.
Kima pajuto, kad žiūri į savo ranką. Ji to nežinojo.
Į priekį žengė Trevisas, atkišęs rašiklį.
 ANGELA M ARSONS • M I R U SKIS S I E I ..O S 87

—Ką galite pasakyti apie to vyro sudėjimą?

Daktarė Aprisimerkė.
Trevisui pasirodė, kad makedonietė jo nesupranta, bet
Kima geriau pažinojo mokslininkę. Ši suprato, ko jis klausia.
—Figūros tipą, —patikslino jis.
—Supratau jūsų klausimą, seržante, bet nesuprantu, ko­
dėl klausiate.
—Nes vienas žmogus, su kuriuo dirbau prie kaulų, suge­
bėjo nurodyti sudėjimą iškaulo dydžio ir tankio,—arogantiš­
kai pareiškė jis.
Kima svarstė, ar paklausti Treviso, kaip jis norėtų gauti
savo genitalijas: supakuotas kaip dovaną ar paprastai.
—Tada tavo kaulų žmogus buvo durnagalvis, —pa­
prastai pasakė daktarė.
Kima spėjo, kad ji norėjo pasakyti „bukagalvis“,bet koks
skirtumas.
—Storesnį kaulai gali liudyti didesnius raumenis, bet
tai nėra patikima, nes raumenų dydis taip pat priklauso nuo
mitybos, fizinės veiklos. Vadinamasis jūsų ekspertas tiesiog
spėliojo. Aš duodu sausus faktus, o spėlioti palieku jums.
Daktarė A žengė priešais Trevisą. Jųdviejų ūgio skirtu­
mas kėlė juoką. Daktarė Astovėjo užvertusi galvą septynias­
dešimties laipsnių kampu, kad galėtų žvelgti Tomui į akis.
Ta scena Kimai priminė čichuahua šunytį, lojantį ant
dobermano. Šunys nesuvokia savo ūgio. Pirmą kartą gyveni­
me jai išties pagailo Treviso.
Kima žengė į priekį kaip bokso dvikovos teisėja.
—Daktare A, dar ką nors mums turite?
Mokslininkė dar kartą pervėrė žvilgsniu ir žengė žings­
nį atgal. Detektyve nebūtų labai nustebusi, jeigu būtų išgir­
dusi ją urzgiant.
88 ANGELA M ARSONS • M IR U SIO S SIELO S

—A, siuntinys, —šūktelėjo prasivėrus durims, bet pasi­

rodė ne picų išvežiotojas.
Įžengė du kriminalistai, nešini po baltą plastiko dėžę.
Žemesnis vyras pasibrukęs po pažastimi spaudė spalvingą
puokštę.
Daktarė A suraukė antakius.
—Gėlės, Timoti?
—Marina liepė nešti jas čia, —atsakė padėjėjas, rodyda­
mas smakru į vežimėlius. —Ponas Prisas atnešė prie duobės.
Kima iškart sureagavo.
—Deilas Prisas atnešė gėlių? —paklausė ji.
Vyras neatrodė iš tų, kurie mėgsta dovanoti gėles.
Timotis papurtė galvą.
—Na, šis prisistatė Bartu. Sakė, kad nekels rūpesčių. Su­
kalbėjo maldą ir nuėjo, kai tik paprašėme.
—Tai tu paėmei gėles? —paklausė Daktarė A.
Timotis vėl parodė smakru į vežimėlius.
—Kad būtų prie aukų, —pasakė.
Daktarė papurtė galvą.
—Jos skirtos kapui pažymėti, —tarė ji. —Nesvarbu.
Na, tai kuris turite kaukolę?
Pirmasis įžengęs darbuotojas papurtė galvą, statydamas
savo dėžę ant metalinio stalo.
—Marina liepė pirmiausia perduoti jums štai ką, —tarė
jis, nukeldamas dėžės dangtį. Padavė jai patį mažiausią įkal­
čių maišelį, vos kvadratinio colio.
Kima su Trevisu pasilenkė artyn, kai mokslininkė pakė­
lė jį prieš šviesą.
—Žemės? Mame mu ebam, žemių turiu pakankamai,
Timoti, —nekantriai sušuko ji.
—Dar kartą pasižiūrėkite, —ramiai pasiūlė jis. Akivaiz­
 ANGELA M ARSONS * M i Ri J S I O S S I E L O S 89

du, tas vyrukas įpratęs prie savo viršininkės makedonietiškų

emocijų protrūkių.
Daktarė A stvėrė didinamąjį stiklą nuo stalo ir murmė­
dama apžiūrėjo atidžiau. Gilią raukšlę kaktoje pakeitė nuos­
taba lyg panaudojus specialiuosius grafinius kompiuterio
efektus.
—Negali būti, —iškvėpė.
—Kas? —išvien paklausė Kima su Trevisu.
—Plaušelis, —stebėdamasi atsakė Daktarė A.
—Negali būti, —tarstelėjo detektyve, suprasdama, kad
kartoja mokslininkės žodžius.
Daktarė A vis dar purtydama galvą padėjo maišelį ant
stalo.
—Neatidarysite jo? —paklausė Kima. Jiems praverstų
bet kas.
Mokslininkė papurtė galvą.
—Keliaus į laboratoriją. Jeigu turime tik tiek, reikia pa­
sistengti išspausti iš jo viską, ką galime.
Kima suprato. Morge nėra reikiamos įrangos, kad galė­
tum gauti iš to įkalčio kuo daugiau informacijos.
Tyrimas užtruks ilgiau, bet bus verta laukti.
Timotis ištraukė kur kas didesnį plastiko maišą su ilgu
kaulu ir padavė viršininkei.
—Ir dar sakė, kad paduočiau šitą antrą.
Daktarė A pasukiojo kaulą rankose ir iškėlė prieš švie­
są. Spindulys šovė pro kiaurymę kaulo apatinėje dalyje. Pro
likusią švarią skylę.
Daktarė Apasižiūrėjo į detektyvę.
Kima vienu kartu iškvėpė ir linktelėjo.
Ji puikiai suprato, ką mato.
Kiaurymė palikta kulkos.
90 ANGELA MARŠOMS * M IR U SIO S SIŪLOS

21

Steisė žengė pro duris į pažįstamą kaitinamų riebalų

kvapą.
Kavinė buvo visai netoli Dalio rajono Didžiosios gatvės
ir skrudino bulvytes masėms daugiau kaip dvidešimt metų.
Ji pradėjo trintis čia dar paauglystėje, kai lietingą šeštadienio
popietę, baigus dairytis po vitrinas, nebelikdavo kas veikti.
Šioje vietoje jai pirmą kartą toptelėjo mintis baigti savo
gyvenimą.
Per tuos metus kavinė ėjo iš rankų į rankas, bet interje­
ras ir valgiaraštis nesikeitė. Keli nuolatiniai lankytojai sėdėjo
įprastose vietose, jos mėgstamas staliukas buvo laisvas.
Henkas Braunas buvo įsitaisęs prie stalelio palei langą.
Jis dažniausiai vakarodavo „Betės kąsneliuose“. Po trisdešimt
septynerių metų santuokos netekęs žmonos kelis kartus per
savaitę užsukdavo čia karštos vakarienės. Kartą Steisė padarė
klaidą jam nusišypsodama. Tos gyvenimo valandos niekada
nebesusigrąžins.
—Ei, Steise, ko galėčiau pasiūlyti —paskrudintos ban­
delės su razinomis ir dietinės kolos?
Steisė linktelėjo ir pagraibė rankinėje piniginės. Pagal
jos teoriją, viena atsveria kita. Kankinosi gerdama dietinę,
kad tik galėtų ištirpinti gabalą sviesto ant šilto vaisinio kepi­
nio. O nuo to karto, kai gavo puodelį arbatos, dūstančios po
riebalų plėvele, nutarė visada rinktis užkimštą butelį.
Priscila iškėlė ranką.
—Kasąjau išjungiau, —pasakė šypsodamasi. —Vaišinu.
—Ačiū,—taip pat šypsodamasi atsakė Steisė. Nuoširdžių
dosnumo atvejųjos asmeniniame gyvenime pasitaikydavo re­
tai, dar rečiau darbe.
Priscila parodė smakru į staliuką kampe.
 A N c; Ii I. A M A R S O N S • M 1 R U S l O S S 1 Ii L O S 91

—Atnešiu.
Steisė padėkojo vildamasi, kad ji ne per dažnai siūlo ne­
mokamų gardėsių. Meniui nepatiktų.
Menis buvo kavinės savininkas ir pravardę gavo pagal
gauruotą mamutą iš„Ledynmečio“animacinių filmų. Jisbuvo
stambus plaukuotas rumunas. Priscilą su įranga ir baldais pa­
veldėjo iš ankstesnio savininko.
Steisė nušluostė stalą ir išsitraukė savo „iPadą“.
Priscilą padėjo ant stalo nedidelę lėkštutę su peiliu.
—Štai, mieloji, —pasakė.
—Labai ačiū, bet...
—Ššš... —uždedama ranką jai ant peties sudraudė mo­
teris. —Čia bus mūsų paslaptis.
Moteris pasuko prie durų ir apvertė ženklą „Atidaryta“
kita puse —„Uždaryta“.
Ji buvo pati nerealiausia Priscilą, kokią Steisei teko sutik-
ti gyvenime. Vardas nebūdingas JuodajamKraštui, išskirtinis.
Steisė spėjo, kad mergina arti trisdešimties. Lūpos putlios ir
gražios formos, bet akys jos veidui atrodo per mažos. Plačią
kaktą dar labiau išryškino raudonai nudažyti, į kuodą susukti
plaukai. Tačiau kažkuo jos bruožai Steisę intrigavo.
Priscilą pajuto, kad yra vertinama, ir nusišypsojo.
Steisė nukaito ir kibo į užkandį. Ji sviestu aptepė šiltą ar­
batinę bandelę su razinomis ir žiūrėjo, kaip sviestas susigeria.
Žmonės ateina į kavinę dėl daugelio priežasčių. Jos prie­
žastis —intarpas tarp darbo ir namų. Šešiųmylių nuo nuova­
dos iki buto paprastai neužtekdavo ištrinti dienos įvykių. To­
mis dienomis, kai įžengdavo pro namų duris tiesiai iš darbo,
likdavo tokia pat įsitempusi, kokia išvažiuodavo iš nuovados.
Ilgainiui dienos metu patirti sukrėtimai ištirpdavo, bet tada
jau būdavo laikas miegoti. Jeigu užsukdavo į kavinę kaip į re­
92 ANGELA MARSONS • .SUKUSIOS SIELOS

monto dirbtuves, tai tapdavo įvykiu, atskiriančiu darbą nuo

namų.
Šiandien ji niekaip negalėjo pamiršti darbo. Galvoje vis
dar skambėjo šlykštūs Henriko telefone rasti tekstai. Nors
vyras stengėsi žinutes ištrinti —gal kad neperskaitytų žmo­
na, —Steisei pavyko jas ištraukti. Žinutes, kurios išvirto į ar­
šius, liguistus grasinimus. Paskutinę ji prisiminė žodis žodin.

Nešdinkis arba paskersim, prie benkartų visi išrūrinsim tavo žmoną,

o paskui išsukiosimjiems rankytes po vieną

Protas neįstengė suvokti, kokios neapykantos reikia, kad

išsiųstum tokią žinutę. Ir mažų mažiausiai ji skirta įbauginti
žmones, kurie nepadarė nieko bloga. Arba yra labai įtikimas
grasinimas.
Ji pastūmė į šalį bandelę, neįstengdama valgyti, ir dirs­
telėjo į „World of Warcraft“ piktogramą telefone. Trumpam
nusišypsojo pagalvojusi, kaip dabar ją pamatęs kreivai šyp­
telėtų ir užverstų akis Dosonas. Patvirtintų viską, dėl ko ją
erzindavo: savo gyvenimo ji neturi ir didžiumą laiko leidžia
fantastiniame piktų nykštukų ir žmogėdrų pasaulyje.
Ir kolega teisus. Ji neturi asmeninio gyvenimo. Po to, kai
vangiai užgeso santykiai su Triša. Kibirkštis tarp jos ir teismo
medicinos technologės niekada nevirto liepsna, kaip abi tikė­
josi. Nebuvojokios audringos scenos ar kivirčo; tamtrūko ais­
tros. Tiesiog laikas tarp skambučių ilgėjo, galiausiai jos viena
kitai visai nebeskambino ir neberašė žinučių.
Steisė atsidarė elektroninį paštą. Nieko naujo.
Per visą dieną vos keturios žinutės. Ją kažkas prisegė
prie giminaičio nuotraukos feisbuke. Gavo kasdienį kvitą ir
atėjo pranešimas apie tris naujus sekėjus tviteryje. Ketvirta­
sis pamėgino parduoti jai dar daugiau sekėjų.
 A N G 1:' L A M A R SO N S * M 1 R U S f O S SI I L O S 93

Ji padėjo telefoną į šalį.

Šįvakar ji stengiasi išsklaidyti darbe apnikusias emoci­
jas, nukreipti mintis nuo jausmų, kuriuos pažadino perskai-
lytas Džastino atsisveikinimo laiškas.
Ir tie jausmai niekaip nenorėjo jos paleisti.

22

Kimapratisai sudejavo,kai vandens čiurkšlėsėmėdilginti

(>dą, risdamosi jos kūnu ir pranykdamos kanalizacijos angoje.
Nors ir simboliškai, jautėsi tarsi nusiplaunanti nuo savo kūno
Trevisą.
Kai išėjo iš Daktarės A, Tomas reikšmingai pasižiūrėjo
į laikrodį. Jau pusvalandis, kaip oficiali darbo pamaina pasi­
baigusi. Kima troško aplankyti Prisų šeimą arba pasiknaisioti
dingusių asmenų bylose, bet Tomo veido išraiška rodė, kad
nei viena, nei kita neįmanoma. Tad ji saugiai pristatė Trevisą
žmonai, kuri sukiojosi už dieninių užuolaidų. Tikriausiai bijo
prisvilinti mėsą ir daržoves.
Kima išlipo iš dušo ir susisupo į paplūdimio rankšluostį.
Išsitrynė galvą mažesniu ir pasipurtė —trumpų plaukų šu­
kuosena baigta.
Užsitraukusi laisvus džinsus ir paprastus juodus marš­
kinėlius nusišypsojo —Barnis kantriai laukė laiptų apačioje.
Kimanegalėjosuprasti,kodėl augintinis niekadanebandolipti
į viršų. Nebuvo jokių vartelių, bet jis niekad neperžengdavo
nematomo slenksčio.
Trindamasi plaukus ranka, ji perėjo per virtuvę. Atsigrę­
žė, bet šuo nė raumenėlio nepajudino.
Jis visai ne jos laukia. Lūkuriuoja prie pagrindinių durų.
94 ANGELA M ARS ONS • MI RUS I OS SI ELOS

Kima garsiai nusijuokė. Netgi jos šuo įgijo šeštą jausmą

dėl svečių apsilankymo.
Priėjusi prie kavos aparato paėmė du puodelius. Pripylė
paprasto juodo skysčio sau ir įpylė pieno ir saldiklio antram.
Į lauko duris pasibeldė tuo metu, kai baigė pildyti antrą
puodelį.
—Rizikuok įeiti! —šūktelėjo ji.
Kolega pastūmė duris ir žengė tiesiai į gauruotą sutiki­
mo komitetą.
Jis laikė ištiesęs policininko ženklelį.
—Mano vardas Brajentas. Gal ir nepažįsti manęs, bet...
—Jėzau, juk matėmės dar šį rytą, —nusijuokė ji, pas-
tumdama jo puodelį per siaurą pusryčių stalelį.
—Kaip tau pavyksta? —paklausė jis, duodamas Barniui
skanėstą. —Nepaskambinau, neparašiau žinutės, neatsiun-
čiau balandžio, tai kaip?..
—Brajentai, aplankai mane neperspėjęs dėl dviejų prie­
žasčių. Paprastai tikrindamas, ar man viskas gerai, arba dėl to,
kad smalsu, —ji kilstelėjo antakį. —Šiandien buvau priversta
dirbti su vyru, kurį niekinu, prie bylos, apie kurią nieko neži­
nai. Lažintis, kad pasirodysi šį vakarą, buvo gana saugu. Net
šunėkas žinojo, kad atvažiuosi.
—Gerai pastebėta, —sutiko jis. —Na, tai kaip? —pa­
klausė negaišdamas.
—Lyg stebint sulėtintą kriketo žaidimą. Jis toks meto­
diškas, kad net išsikamavęs. Ugnelė įsižiebia tik ginčijantis su
manimi. Viską užsirašinėja ir impulsyviausias veiksmas per
dieną buvo čiurkštelėti karamelinio sirupo į liesą latę.
Brajentas vos neprunkštelėjo pilna burna.
Kima atsiduso.
—Na, gerai, tai nebuvo liesa latė, bet vaizdą susidarei. Su
 AN GEL A M ARSONS • M IR U SIO S SIELOS 95

savo komanda jis puikus, žavus, kokį ir prisimenu iš darbo

kartu, na...
—Jukkadaise judu sutarėte? —tyliai paklausė Brajentas.
—Labai seniai, —atsakė ji.
Pareigūnas žiūrėjo į ją.
—Kada tai buvo —prieš ketverius penkerius metus?
Buvo daug visokių kalbų anuomet dėl...
Kima sukryžiavo ant krūtinės rankas. Taip, ji irgi girdėjo
gandų, bet nė į vieną neatsakė. Jau žiojosi paaiškinti Brajen-
tui, koks policijos pareigūnas buvo Tomas, bet nepajėgė. Pa­
vyzdys, kurį ji ketino pateikti, buvo tai, apie ką ji pasižadėjo
nekalbėti. Ir niekada nekalbės.
—Jis ne visada toks buvo, —tepasakė.
Brajentas patraukė pečiais.
—Kai kurie žmonės tiesiog dirba skirtingai ar... yra or­
ganizuotesni nei...
—Nori pasakyti, aš neorganizuota? —paklausė Kima.
—Gal savaip organizuota? Pamirškim tai.
Ji prisimerkė.
—Čia vienas iš tų dalykų, kuriuos drįsti pasakyti man
tik kaip Kimai. Teisybė?
—Po galais, taip. O dabar papasakok man apie bylą.
—Daktarė Aįtaria, kad esama trijų aukų, iš pradžių pa­
laidotų kitur. Turime plaušelį ir kulkos skylę.
—Ginklai? —paklausė Brajentas.
Ji linktelėjo. Jų jurisdikcijoje su šaunamaisiais ginklais
susiję nusikaltimai vis dar buvo retenybė.
—Turime tikėtiną pirmosios aukos apibūdinimą. Vis
dar nežinome, kiek laiko kaulai išgulėję žemėje ir kaip seniai
čia perlaidoti. Daktarė paliko savo kolegę Mariną toliau kasi­
nėti sklypą, o pati persikėlė į morgą ir dėlioja radinius.
—O, Kitsas bus patenkintas, —nusprendė Brajentas.
96 AN G Į-LA M ARSONS • M IRUSIOS SILLO S

—Ne mažiau už Daktarę A. Ji susisiekė su ŽAA, bet jie

nesutiko...
—Palauk, —nutraukė ją kolega. —Kas yra ŽAA?
—Žmogaus audinių administracija. Įstaiga, suteikianti
licencijas morgams, netgi laikiniems. Bet sklype nėra pasta­
to su vandentiekiu, kas yra privaloma, todėl palaikus tenka
pervežti į morgą. Patikėk manimi, Daktarė A mieliau būtų
likusi vietoje.
Kima žinojo, kad mokslininkė labai panaši į ją ir mieliau
rinktųsi atlikti teismo medicinos ekspertizę radybų vietoje.
Ten būtų lengviau kontroliuoti padėtį.
—Tas sklypas kuo nors ypatingas?
— Iš tiesų, taip. Ūkį nuomojasi Koulių šeima. Tėvas,
sūnus ir duktė. Kol kas nieko nežinau apie motiną. Duktė
yra terjeras, kuris uždraudė mums apžiūrėti ūkį, o jos brolis
šiandien popiet tapo taikiniu.
Brajento akys išsiplėtė.
—Būtent, —šūktelėjo Kima. —Būtent šito aš nesulau­
kiu iš Treviso.
—Ir tiek žinodama neatėjus nė pusei septynių esi na­
mie ir jau nusipraususi po dušu?
—Pataikei, —sutiko ji.
Turėdama tokią informaciją jos komanda aiškintųsi,
tirtų, čiuoptų ir narstytų, kol išsektų patys ar turimos ga­
limybės.
—A, ir dar jaučiu, kad tarp Koulių ir Prisų, kuriems
priklauso ta žemė, nėra didžiulės meilės.
—Prakeikimas, Kima. Net mane tai uždega. Ar tu įsiti­
kinusi, kad negali atimti šitos bylos iš Vakarų Mersijos?
Kima šimtus kartų tai apsvarstė. Jeigu būtų gavusi po
svarą kiekvieną kartą, kai kilo pagunda paskambinti Steisei
ar pasvajoti, kad šalia automobilyje sėdėtų Brajentas...
 AN GK f. A M A K SO N S • M IRU S 10 S S 1 B J. O S 97

Tik pagarba viršininkui nuo to sulaikė.

—Pažadėjau Vudžiui, kad pamėginsiu dirbti, —atsakėji.
Kolega supratingai linktelėjo ir nusišypsojo.
—Įsivaizduoju, kaip kankiniesi, kad negali visko kon-
troliuoti.
—Kurgi ne. Nesvarbu, apie mane užteks. Kaip vaikai?
kaip jums sekasi sutarti su Dosonu?
—O, taip, jis atvažiuoja savaitgalį pas mus pernakvo­
ti, —pašmaikštavo Brajentas.
—Kaip Steisė?
—O kaip tu manai?
Taip, Kima apie ją pagalvojo. Steisė yra iš tų tyrėjų, ku­
rioms geriau sekasi dirbti jaučiant didelį spaudimą. Slegia­
mos jos smegenys sukuria stebuklingą trintį, persiduodančią
j pirštus.
—Gal judu galite ją labiau įtraukti? —paklausė.
Brajentas gurkštelėjo kavos.
—Stengiamės, bet jai reikia duoti už ko nors užsikabin-
ti, o dar nieko neradome.
—Girdėjau, kad tas vaikinas, Henrikas, smarkiai sudau­
žytas, —tarė Kima.
Brajentas linktelėjo.
— Jo šeimai grasinta. Žmonai ir trims mažamečiams
vaikams. Žinutės klaikiai žiaurios ir aiškiai rašytos visiško
psicho. Buvo ir grasinančių laiškų, vandalizmo ir duryse iš­
braižytų įžeidimų.
—Ar ta šeima saugi? —paklausė ji.
Pareigūnas šiek tiek nuraudo.
—Taip, jie saugūs, —atsistumdamas nuo stalo pasakė
jis. —Kad ir kaip būtų, aš jau geriau...
—Ką padarei? —paklausė ji. —Pažįstu tą išraišką.
Brajentas papurtė galvą ir ėmė trauktis atbulas.
98 ANGIŲ. A MA S S O N S • M IR U SIO S SI ELOS

Ji iškart sujungė taškus. Viena moteris namie su mažais

vaikais gauna piktus ir žiaurius grasinimus, obejėgis vyras gy­
domas ligoninėje.
—Jie tavo namuose, ar ne?
—Įtikinamo paneigimo pagrindu* aš renkuosi neatsa­
kyti į šį klausimą.
Jamir nereikėjo atsakyti. Kima baudėsi priminti jam apie
protokolus, taisykles ir nusišalinimą nuo liudininkų, bet tai
būtų veidmainiška ir nieko nepakeistų. Niekas, ką pasakytų
apie jo karjerą, neatsvertų pavojaus, kuriame atsidūrė vaikai.
—Tik būk atsargus, —įspėjo ji.
—Žinoma, —atsakė Brajentas nuo durų.
—Galėsi rytoj surengti rytinį pasitarimą? —paklausė ji.
— Žinoma, — atsakė Brajentas, jau žengdamas per
slenkstį. Tada sustojo ir atsisuko.
—Ir, Kima, vien todėl, kad nevadovauji, nereiškia, kad
negali vadovauti.
Kima nusišypsojo, kai svečias uždarė paskui save duris.
Šypsena ilgai netruko. Nelaimės nuojauta vis stiprėjo, ir
Kima jautė, kad tai kažkaip susiję su jos komanda.

23

Dosonas pajuto nenumaldomą norą sumaigyti popie­

riaus rutuliukus ir spragtelėti juos per stalą į Steisę. Įsitempęs
jos veidas liudijo, kad neapsidžiaugtų, bet jis buvo įsitikinęs,
jog vis tiek kiek nors pralinksmėtų ir abu galėtų reikšmingai
susižvalgyti už suaugusiųjų nugarų, kaip paprastai darydavo.
* Angį. plausible deniability — sąvoka, apibūdinanti elgesį subjekto, kuris atlikęs
veiksmą ar davęs nurodymą vėliau pasilieka teisę neigti tai, nerizikuodamas būti apkaltin­
tas melu.
 A N G t; L A M A R S O N S • M I R U S I O S S I E LOS 99

Žinojo, jaučiasi suirzęs dėl to, kad susirinkimą veda Bra-

icntas. Jie to paties rango, tačiau bose paskyrė ne jį. Kolega
stovi ir stengiasi užpildyti bosės paliktą skylę, bet jam sun­
kiai sekasi. Dosonas suprato, kad elgiasi neteisingai, bet ne­
galėjo negalvoti apie frazę: „Norėk atsargiai.“
Ne per seniausiai jis skundėsi bosei, kad jau atsibodo
dirbti vienam, tačiau užteko vienos dienos su Brajentu, kad
nebesižavėtų ta perspektyva. Prie kolegos jautėsi suvaržytas,
atrodė, kad tas vyras vertina kiekvieną jo žingsnį. Permaina
paveikė netgi jo darbą. Labai laukė, kad grįžtų bose ir atsiim-
tii savo Brajentą.
—Gal pavykoatsekti, iškokionumerio Henrikui pasiūly-
las darbas? —paklausė Brajentas.
Steisė papurtė galvą.
—Ne, bet jau beveik atkasiau numerį, iš kurio siuntinė­
tos neapykantos žinutės.
—Šaunu, —įvertino Brajentas.
Bet Dosonas suprato, kad tai prasta žinia. Jeigu vieną
kontaktą susekti sunku, o kito —ne, gali lažintis, kad siuntė
skirtingi žmonės. Ir nors troško išsiaiškinti, kas siuntinėjo
nesveikus grasinimus vyrui ir jo šeimai, įtarė, jog aikštelėje
Ilenriką užpuolė kitas žmogus.
—Susisiek su teismo medicinos ekspertais, Steise. Pasi­
žiūrėk, gal jie ką nors turi.
—Gerai.
—Gal verta dar kartą aplankyti liudininkę? Gal ji dar ką
nors prisiminė? —paklausė Dosonas.
Brajentas papurtė galvą.
—Manau, geriau skirti laiką stebėjimo kamerų įrašams
peržiūrėti.
Puiku, Dosonas negalėjo sulaukti. Valandų valandas
spoksos į grūdėtus vaizdus, ieškodamas niekuo neišskirtinio
100 ANGELA M ARS ONS • M i RUSI OS SI ELOS

baltaodžio, vilkinčio juodais drabužiais. Ras jį dar neatėjus

pietums.
—Jis kaimynas, —staiga ištarė Steisė.
Dosonas susiraukė.
-Ką?
—Tos žinutės. Šlykščios, grėsmingos žinutės siųstos arti­
miausio Kovalskių kaimyno, Gario Flinto.
Brajentas atsilošė kėdėje.
—Tu juokauji?
Steisė griežtai į jį pasižiūrėjo.
—Išpaties artimiausio? —paklausė Dosonas,jausdamas,
kaipviskas sukyla. Tekstai įtaigūs, šlykštūs, žiaurūs —ir visątą
laiką jis gyveno šalimais?
Iš pradžių Dosoną nustebino Brajento sprendimas per­
kelti lenkų šeimą į savo namus. Oficialiai jis to nežino ir buvo
linkęs, kad taip ir liktų. Bet nugirdo Brajento skambučius
žmonai. Manė, kad kolega pernelyg stipriai reaguoja, dabar
nebebuvo toks įsitikinęs.
Brajentas stvėrė švarką nuo kėdės atkaltės.
—Tenšį rytą ir apsilankysime pirmiausia,—reikšmingai
tarė jis, o Dosonas sugriežė dantimis. —Ir, Steise, gal gali pa­
tikrinti kitus kaimynus? Pasiaiškink, ar policijos duomenų ba­
zėje nėra įrašų apie smurtavimą. —Kiekpatylėjęs pridūrė: —
Ypač dvylikto, šešiolikto ir dvidešimto numerių gyventojus.
Dosonas prisiminė ant tų namų langų matęs BPN lip­
dukus.
—Taip, dar knysliavos, —sumurmėjo Steisė, kai jis su
Brajentu pasuko prie durų.
Dosonas palaukė, kol išeis laukan, ir paklausė:
—Ei, Brajentai, gal nutuoki, kas Steisei?
Brajentas papurtė galvą.
 A N OF. L A M ARSONS ♦ M IR U SIO S S{ F L O S 101

—Man pasirodė viskas kaip įprastai.

Sėsdamas į keleivio sėdynę Dosonas pasistengė nuslėpti
šypseną.
Atrodo, laikinasis jo bosas vis dėlto ne viską pastebi.

24

Kima užsigalvojo, kiek kartų galėtų trenkti galva į stalą,

kol ji imtų kraujuoti. Ji tyčia įsitaisė kambario gale, kad nusi­
vylimasveideliktų nepastebėtas, tačiaukaukolės dunksėjimas
Istalą tikrai atkreiptų vieną kitą žvilgsnį.
Kol kas diena buvo pirmosios kopija. Ji paėmė Trevisą
iš namų, stebėjo, kaip pora nerangiai apsikabina, tylėdama
nukeliavo į Kiderminsterio nuovadą.
Dalyvaudama kaip vaiduoklis susirinkimuose dėl bylos,
kurią tirti buvo paskirta lygiaverte vadove, jautė, kaip ima
krikti nervai. Galugerklyje ėmė kunkuliuoti klausimai, nors
Trevisas be žodžių įspėjo, kad ji yra jo žaidimo aikštelėje.
—Taigi, ar gauti orderiai dėl Koulių? —iš patalpos prie­
kio paklausė Trevisas.
Vyrukas su skarele linktelėjo.
—Džonsonai, Gibsai, keliaukite prižiūrėti kratos. Deli­
kačiai bendraukite su šeima ir praneškite man, jei kils kokių
nesklandumų.
Paskutinis sakinys buvo visiškai nereikalingas, pamanė
Kima.
—Linda, palaikyk ryšį su ligonine ir pranešk man, kai
bilis Koulis atsigaus. Reikia išsiaiškinti, kas ten nutiko.
Ačiū Dievui, užteko nuovokos tirti vadinamąjį nelai­
mingą atsitikimą.
102 ANGELA M ARSONS • M IRUSIOS SIELOS

—Penai, peržiūrėk Daktarės A pateiktą apibūdinimą ir

ieškok atitikmens tarp dingusių asmenų.
—Gal yra kokių užuominų, kaip seniai ieškoti? —vil­
tingai paklausė Penas.
Trevisas priėjo prie Peno stalo ir atsiėmė vakar pastatytą
vazoną. Grąžino jį ant savo stalo.
—Čia dėl to, kad tikiesi viską gauti gatavą ant lėkštės,
nori gyventi lengvą gyvenimą, —šypsodamasis pasakė Tre-
visas.
O, kaip jai sunku patylėti!
—Ką mes žinome apie Koulius? —paklausė Kima, pati
save nustebindama.
Šešios galvos pasisuko jos pusėn. Kima staiga pasijuto
į klasės galą pasodinta neklaužada. Ir suprato esanti beveik
teisi.
Treviso veidas iš pykčio pakeitė spalvą. Ji pasvėrė jo
pyktį ir savo nuobodulį bei nusivylimą, kurie vėliau virstų
jos pykčiu. Nekreipdama dėmesio į Tomą ji tęsė. Galės vėliau
jai padėkoti.
—Ką mes žinome apie tą šeimą? Kur motina? Kodėl
duktė mums trukdo? Kiek laiko jie nuomoja žemę? Kas?..
—Dvidešimt septynerius metus, —atsakė Linda į ketvir­
tąjį klausimą ir tik tada pažvelgė į savo bosą.
—Viskas surašyta santraukoje, —burbtelėjo Trevisas.
—Apsimeskime, kad nemoku skaityti, —tęsė Kima, ne­
paisydama jos pusėn lekiančių neapykantos strėlių.
Linda tęsė:
—Kol kas dar nežinau apie motiną, bet duktė yra tei­
sininkė, o sūnus —nevykėlis. Turėjo tuziną darbų, niekur
ilgiau neužsikabino, pastaruosius trejus metus nedirba. Vis
dar gyvena su tėvu. Fiona Kouli gyvena atskirai.
Visi kambaryje dabar žiūrėjo į Lindą.
 A N G i ; I. A M A R S O N S • M IR U SIO S SUMOS 103

Kima linktelėjo jai, kad tęstų.

—Pirmuosius penkiolika nuomos metų Kouliųūkis kles-
lėjo, sėkmingai tiekė daugiausiajautieną į vietos prekybos cen-
trus. Snukio ir nagų ligos protrūkis sunaikino bandą, nuo to
laiko jie nebeatsigavo. Mėgino kitaip manytis iš ūkio. Vienoje
daržinėje įrengtą krautuvę uždarė Sveikatos apsaugos tarnyba,
o vieną iš apatinių sklypų, kuris davė nedideles pajamas kaip
stovyklavietė, prieš trejus metus užpylė vanduo.
Kima pastebėjo susidomėjimą kolegų veiduose.
Labai didelė tikimybė, kad Koulių šeima išgyvena sun­
kius laikus.
—Ačiū, Linda, —tarė Kima.
Kai pavyko prakalbinti vieną iš jų, nutarė užsičiaupti,
bet persigalvojo. Trevisas vis tiek pasius.
—Oką galite pasakyti apie žemės savininkus, Prisų šei­
mą? —paklausė ji nesikreipdama į nieką konkrečiai.
Vaikinas su skarele pasisuko į ją.
—Robsonas Prisas yra ketvirtos Prisų kartos įpėdinis,
pagausinęs šeimos pastaruosius du šimtus metų turėtą turtą.
Dabar jam per šešiasdešimt metų, bet jo valdomas giminės
lurtas išaugo beveik keturis kartus.
—Kokia žemė jiems priklauso? —pasidomėjo Kima.
—Visokia. Faktiškai nėra kvadratinės mylios Stafordšyre,
Vusteršyre ir Midlandse, kurios ši šeima per pastaruosius du
šimtus metų vienu ar kitu laikotarpiu neturėjo. Jų portfelyje
liek sklypai, tinkantys padoraus dydžio prekybos centrui, tiek
bekraščiai dirbamosios žemės laukai.
—Ką jie veikia su žeme? —paklausė Kima.
Vyrukas papurtė galvą.
—Nieko. Perka ją, palaiko ir parduoda. Šeima gerokai
pasipelnė iš nekilnojamojo turto bumo per pastaruosius dvi­
dešimt metų.
104 ANGELA M ARS ONS < MI RUSI OS SI ELOS

—Gerai, dėkui, Penai, —griežtai nutraukė Trevisas.

Kima pasvarstė, ar nepaprašius vaikino tęsti, tačiau tai
būtų itin neprofesionalu ir komandai atvertų akivaizdžią val­
džios takoskyrą. Bet susirinkimas pagaliau tapo įdomus.
—Linda, turi ką nors dėl vakarykščio bandymo pagrobti?
—Kalbėjausi su ta moterimi, ponia Amgeib, ir leiskite
pasakyti, kad jie ne ant tos užsirovė, —atvirai šypsodamasi
atsakė Linda. —Sakė, kad prie jos sustojo furgonas ir iššoko
du vyrai, vienas griebė už rankos ir, cituojant ją pažodžiui,
„niekšelis buvo sudorotas“.
Kima nusišypsojo su visais kitais pareigūnais. Išskyrus
Trevisą.
—Išplatinau dviejų vidutinio sudėjimo baltaodžių vyrų
apibūdinimą ir ėmiau tikrinti vietines stebėjimo kameras.
—Pasidalyk krūviu su Liuisu, —tarė Tomas, mostelda­
mas į jauniausią, tyliausią komandos narį. —Ir palaikyk ryšį
su ligonine.
Linda nustūmė savo kėdę skersai kambario, kai Trevisas
nuėjo į savo kabinetą.
Kurį laiką Kimai atrodė, kad dirba savo darbą, bet efek­
tas truko neilgai. Ji ėmė svarstyti, ar Treviso norą išnarplioti
šią bylą gniaužia neapykanta jai.
Kai Tomas uždarė savo kabineto duris, Kima klausė sa­
vęs, ar jis laikysis įsikibęs priešiškumo bet kokia kaina.

25

Steisė lengviau atsikvėpė, kai kolegos išėjo. Vakar miejai

reagavo į jų bendravimą. Šiandien ne.
Ji aiškiai jautė, kad Brajentas stengiasi rasti kuo ją užim­
ti, tik, priešingai nei Dosonas, Steisė nejautė priešiškumo
 ANGELA M ARSONS • M I RUSI OS S f EI. O S 105

gaudama nurodymus iš vyresnio seržanto. Jai tai atrodė na­

tūralu. Nors abu kolegos vyrai to paties rango, Brajentas iš
jų buvo viršesnis. Nebuvo įsitikinusi, ar todėl, kad bose buvo
pasirinkusi jį į partnerius, ar dėl to, kad jis turėjo daugiau
patirties ir buvo vyresnis. Tačiau tą žmogų ji gerbė.
Vis dėlto turėjo pripažinti, kad prastai slepiama nekan­
tra Dosono veide praskaidrino jai rytą.
Gerai, galvojo ji, atsidarydama rinkėjų tinklalapį. Ji iš­
siaiškins apie žmones, gyvenančius Brajento nurodytais
adresais. Pasiknaisios jų aplinkoje. Laiškas į teismo eksper­
tizę išlėkė iš jos elektroninio pašto dėžutės dar tiems dviem
neišėjus iš pastato.
Taip, ji baigs paskirtą užduotį, galvojo Steisė, gardžiuo-
damasi paslaptimi. Nes šiandien turi tikslą.
Nuleido galvą ir sukaupė dėmesį.
Kai atliks nurodymus, galės pradėti slaptą savo projektą.

26

Kima išsuko iš aikštelės į gatvę. Visas emocijas jos kelei­

vio veide ištrynė svilinantis įsiūtis.
—Išsiliek, Tomai, —ramiai pasiūlė ji.
Jis nekreipė į ją dėmesio.
—Pasijusi geriau, —neatlyžo, pagaliau pasiekusi spūstį.
—Užsičiaupk, Stoun, —suniurzgė jis.
—Tomai, ar tikrai pasiruošęs leisti...
—Ne, Stoun, rimtai, užsičiaupk, —atšovė jis, nuleisda­
mas savo langą.
Ji išgirdo tolumoje sirenas.
Trevisas įjungė radiją ir įdėmiai įsiklausė.
Pasisuko į ją.
106 ANGELA M ARSON S • MI RUSI OS SI ELOS

—Priešais mus avarija ir pabėgimas iš įvykio vietos.

Kima nuleido savolangą ir įsiklausė. Sirenos stūgavo užjų.
—Jie niekaip nepravažiuos, —įvertino.
—Sutinku, —atsakė Trevisas.
Ji parodė posūkį į kairę ir dukart pyptelėjusi pasuko
golfą ant šaligatvio, o paskui į automobilių salono kiemą.
Trevisas jau buvo iššokęs, kai ji išjungė variklį.
Kima išlipo iš vairuotojos vietos ir metė automobilio
raktelius priblokštam pardavėjui.
—Pervarykite, jeigu reikia! —suriko, pasileidusi bėgti
paskui porininką.
Ji lėkė pro sustojusias paspoksoti, kas čia nutiko, pėsčių­
jų grupeles. Prasmuko pro stovinčius gatvėje automobilius
ir nulėkė į sankryžą priešais spūstį. Čia kelias siauresnis, vos
dviejų eilių.
Kima skubėjo prie būrelio palinkusių galvų už prekybos
centro furgono. Priartėjusi pirma ėmė dairytis Treviso gal­
vos virš kitų.
—Praleiskite! —šaukė ji, puldama į minios vidurį.
Ji girdėjo sirenas, bet jos neartėjo.
Kima greitai įvertino padėtį.
Trevisas ant kelių atlieka dirbtinį kvėpavimą juodao­
džiui nudrėkstu skruostu. Bet Kimos žvilgsnis sustingo ne
prie jo. Įsistebeilijo į tašką priekyje. Akimirką ausis užgulė,
akys aptemo.
Trevisui iš kairės gulėjo moteris ir spoksojo į bekraštį
dangų. Sulaužytasjoskūnas tįsojoišdrikęs neįmanomaiskam­
pais, primindamas Kimai kreida išpieštą figūrėlę ant asfalto.
Nuo susidūrimo kaukolė skilusi, išatviros žaizdos ant kelkraš­
čio virsta smegenų masė ir teka pro kanalizacijos groteles. Vė­
jas plaikstė šviesių plaukų sruogas.
 A MG ii L A M ARSON S * M i RUSIOS M F LOS 107

Trevisui teko žaibiškai rinktis ir jis nusprendė pamėgin-

ti išgelbėti žmogų, kuriam dar liko vilties. Ji būtų pasirinkusi
(ą patį. Kol kas jie niekuo nebegali jai padėti.
Kima nurijo seiles ir aplinka atgijo.
Pasisukusi dešinėn išvydo išmaniuoju filmuojantį vyrą.
Pakėlusi ranką trenkė per telefoną. Aparatas nukrito ant že­
mės ir sudužo.
—Nešdinkis iš čia, kol neatsidūrei nuovadoje! —rikte­
lėjo ji. Tas vaizdas tikrai nepasieks feisbuko.
Vyras susižėrė telefono liekanas ir išnyko.
—Jeigunesate susijęsuįvykiuir negalite padėti, pasitrau­
kite! —suriko Kima žioplių miniai. —Tuojau pat!
Du stogdengių įmonės švarkais vilkintys vyrai išėjo į
priekį.
—Gal galime kuo nors padėti? —paklausė.
Nors vyrai buvo išbalę ir sukrėsti, ji galėjo pasinaudoti
siūloma pagalba.
Linktelėjo.
—Ar turite kuo pridengti?..
Aukštesnis vyras linktelėjo ir nubėgo šaligatviu.
—Matėte ką nors? —paklausė ji kito stogdengio.
Vyras papurtė galvą.
—Pro šalį kaip tik ėjo tokia senutė. Manau, ji matė, —
atsakė jis. —Ir pora žmonių toje grupelėje kalbėjo apie kro­
vininį furgoną.
Kima apsidairiusi pamatė moterį, kurią prie sienos ra­
mino jaunesnė.
—Ar galite nuvaryti visus iš įvykio vietos? —paklausė
stogdengio. —Pasistenkite surasti įvykio liudininkus ir lai­
kykite juos atskirtus.
Vyras linktelėjo, o tuo metu kolega atlėkė su uždangalu
nuo dulkių. Kima paėmė jį ir atsargiai užklojo mirusią moterį.
108 A N G Fl. A M A R SO N S • M I R U S I O S S I F I ,O S

Tada priėjo prie Treviso. Matė, kad jis pavargęs.

—Tomai, nori, kad perimčiau? —paklausė.
Jis papurtė galvą nežiūrėdamas į ją, sutelkęs dėmesį į pa­
spaudimų skaičių tarp pūstelėjimų.
Kima elgtųsi taip pat. Nors ir nuvargęs, atlikdamas dirb­
tinį kvėpavimą laikaisi ritmo ir blokuoji rankų bei pečių
skausmą. Judesiai tampa automatiški, bet jis tai pajus vėliau.
—Sirenos artėja, —pasakė ji.
Nors niekaip neparodė, Kima žinojo, kad Tomas girdi.
Jipaėjo kelis žingsnius ant šaligatvio prie senyvos moters.
—Jūs matėte, kas įvyko? —švelniai paklausė Kima. Vel­
nias, jeigu čia būtų Brajentas, jis susiprastų pirmiau paklausti
senutės, kaip jaučiasi.
Moteris pakėlė galvą ir linktelėjo, vėl pravirkdama. Kima
pažvelgė į jaunesnę moterį, atsargiai prilaikančią damą.
—Ar jūs?..
Moteris papurtė galvą.
— Buvau kelio gale, — atsakė ji, rodydama į kampą
maždaug už šimto metrų.
—Ar pažįstate šią ponią? —pasiteiravo detektyve, pa­
mačiusi į gatvę sukantį patrulių automobilį.
Moteris linktelėjo.
—Ji mano kaimynė. Vardu ponia Harper, Einida Harper.
Kima priėjusi arčiau palietė senutės ranką.
—Einida, ar galite papasakoti man, ką matėte? —švel­
niai paklausė.
Akies kampeliu ji stebėjo, kaip jų link iš gatvės galo atle­
kia paramedikai. Trevisui netrukus palengvės.
—Viskas nutiko taip staiga, —atsakė senutė, purtyda­
ma galvą. —Aš ėjau čia, —parodė ji drebančia ranka.
Kima linktelėjo ir žengė į priekį, praleisdama pro šalį bė­
 A N <3 K I . A M A R S O N S * M IR U SIO S SIELOS 109

gančius greitosios pagalbos darbuotojus. Pasirodė juodosios

uniformos ir ėmė garsiai šaukti nurodymus.
—Ar matėte, koks ten buvo automobilis? —viltingai pa­
klausė ji.
Moteris linktelėjo ir parodė į kitą kelio pusę.
Kima nusekė jos pirštą.
—Maistoprekiųpristatymo furgonas? —pasitikslinosu­
trikusi.
—Šitas krovininis furgonas, —patvirtino Einida, žiūrė­
dama tiesiai į jį.
Kimamanė, kadavarijoskaltininkas išnusikaltimovietos
paspruko; reikia išsiaiškinti, prieš imantis kitų priemonių.
—Jūs įsitikinusi, kad šio krovininio furgono vairuotojas
partrenkė du žmones?
Moteris linktelėjo, šluostydamasi ašaras.
Padėkojusijai Kimapasukopriefurgono, stovinčiogatvė­
je už penkiasdešimties metrų.
Vienas žmogus negyvas, kitas arti mirties.
Tikrai metas pasikalbėti su vairuotoju.

27

Kai privažiavo prie Gario Flinto namų, Dosonas neži­

nojo, ko tikėtis, bet tikrai ne vyro, kuris atidarė jiems duris.
—Ponas Flintas. Ponas Garis Flintas? —paklausėjis, kad
įsitikintų.
Vyrasbuvoperžengęs įketvirtądešimtį, vilkėjomadingas
juodas kelnes ir paprastus baltus marškinius. Įsirėžusi į kaklą
žymė liudijo, kad apykaklė ką tik prasagstyta. Nors šįryt barz­
da dar buvo neskusta, Dosonas pastebėjo, kad vyras rūpinasi
110 ANGELA MARS O NS • MI RUSI OS SI ELOS

savo išvaizda. Plaukai tvarkingai pakirpti, veidas, žiūrintis tai į

vieną, tai j kitą, atviras ir draugiškas.
Dosonas negalėjo nustoti svarstęs, ar tik Steisė ko nesu­
painiojo. Bet vyras patvirtino, kad ji nesumaišė.
—Galime užeiti? —paklausė rodydamas savo ženklelį
Brajentas.
Nusižiovavęs vyras atsitraukė nuo durų.
—Žinoma, —atsakė maloniai. —Ne per seniausiai grį­
žau iš darbo, bet prašau, užeikite.
Dosonas įėjo į butą, kurio išdėstymas buvo visiškai toks
pat kaip gretimo. Tik svetainėje buvo daug ne vaikų, o sporto
įrangos.
Jis pastebėjo naujutėlį „Life Fitness Club Series“ treni­
ruoklį, nukreiptą į langą be užuolaidų. Jo lankomas sporto
klubas neseniai įsigijo kelis tokius beveik už penkis tūkstan­
čius svarų.
—Prašau, eikite toliau, —paragino Flintas.
Jie nusekė įkandin šeimininko į nedidelį valgomąjį šalia
virtuvės su veranda, kuri išėjo į ankštą trisdešimties pėdų so­
delį, dar labiau sumažintą septynių pėdų tvoros, apsodintos
spygliuočiais. Šis vyras akivaizdžiai mėgo privatumą galinia­
me sodelyje, bet iš gatvės pusės buto langų nedangstė. Nori
matyti, bet nebūti matomas, nenoromis pagalvojo Dosonas.
—Kuo galėčiau jums padėti? —paklausė Flintas.
Įdėmiau įsižiūrėjęs Dosonas suprato, kad atvira išraiška
nenatūrali, nedrąsi, įsitempusi.
—Mes čia dėl jūsų kaimyno Henriko, —žengęs į priekį
pradėjo kalbą Dosonas. Šįkart pokalbiui vadovaus jis. —Ar
žinote, kad užvakar jis buvo smarkiai sumuštas —faktiškai
vos ne nužudytas?
Flintas sukryžiavo ant krūtinės rankas ir atsirėmė į viry­
klę, dėl ko ėmė spragsėti degiklis.
 A NCR LA M ARSONS * M IR U SIO S SIELOS 111

—Kažką girdėjau, —atsakė kiek pasitraukdamas.

—Taip, jo būklė sunki. Manome, tai pasikėsinimas nu­
žudyti.
—Gėda, —be jokių emocijų pareiškė Flintas.
—Jūs Henriko per daug nemėgote, tiesa? —paklausė
Dosonas.
—Aš jų visų nemėgstu, jei atvirai, —atsakė vyras.
—Turite galvoje, visos šeimos? —pasitikslino Dosonas.
Flintas patraukė pečiais.
—Ar kalbate apie visus lenkus bendrai? —tęsė Dosonas.
Vyras ir vėl gūžtelėjo.
—Turiu galvoje lenkus, pakistaniečius, žydus, n...
—Geriau čia ir sustokite, — patarė Brajentas, o tada
mostelėjo Dosonui tęsti apklausą.
Šokas greitai virto pykčiu, ir Dosonui sunkiai sekėsi jį
tramdyti. Labai sunkiai.
—Vadinasi, esate atviras fanatikas ir rasistas? —pasi­
tikslino.
Garis Flintas šyptelėjo. Dosonas siuto, kad ta šypsena
atrodo maloni, žavinga. Tokia vidinė bjaurastis turėtų šviesti
kaip žibintas ir nesidangstyti normalaus žmogaus išvaizda.
Turėtų dygti ragai, karpos, gumbai ir žvynai, kad įspėtų apie
supuvusią sielą.
—Jeigu taip norite pavadinti. Aš linkęs vadinti save na­
cionalistu.
—Ir paprastu, geru AGL* nariu su pažymėjimu? —pa­
klausė Dosonas.
—Taip. Tegu Britanija lieka balta, pareigūne. Mes tiek
apsikrėtėme visokiomis rasėmis, kad nebežinome, kas esame.
* Anglijos gynimo lyga (EDL) — ultradešiniųjų islamofobinė organizacija Brita­
nijoje.
112 ANGF.I.A M A R S O N S • M 1 RU S IO S S I E L OS

—Ir kaip jūs išreiškiate savo pažiūras, pone Flintai? —

iškošė Dosonas pro sukąstus dantis, net žandikaulį maudė.
Vyras patraukė pečiais, bet nieko neatsakė.
—Kur buvote sekmadienio vakare? —paklausė Doso­
nas. Negalėjo pasakyti, kiek dar minučių ištvers šito žmogė­
no kompanijoje.
—Darbe, —atšovė Flintas. Jo akys pagyvėjo. —Aš va­
dovauju prekybos centro naktinei pamainai.
—Jums tai atrodo juokinga? —paklausė Dosonas.
Matė, kaip jam iš kairės įspėjamai pasižiūri Brajentas. Jis
tik patraukė pečiais.
Flintas pakreipė galvą.
—Man dėl to visiškai vienodai, —pasakė. —Ojuokin­
ga dėl to, kaip pastebimai jūs pasikeitėte, kai užsiminiau apie
savo politines pažiūras.
—Ir jus tai džiugina? —pasitikslino Dosonas, vos val­
dydamas viduje kylantį įsiūtį. O, kaip norėjo atsakyti jam tuo
pačiu. Išsakyti, ką iš tikro galvoja.
Brajentas žengė artyn.
—Galite būti tokių pažiūrų, pone Flintai, ir tai jūsų tei­
sė, kad ir kokios atgrasios jos gali atrodyti normaliam sveiko
proto žmogui. Tačiau neturite teisės siuntinėti grasinančias,
smurtines žinutes.
Dosonas pajuto, kad jį lygiai taip pat erzina santūrus,
mandagus kolegos tonas. Negalima deramai bendrauti su to­
kiu šūdo gabalu.
—Grasinote išprievartauti jo žmoną, perpjauti gerkles
vaikams, —užsiplieskė Dosonas, žengdamas į priekį.
Flintas nė nemanė gailėtis.
— Rezultatas pateisina priemones, mano įsitikinimu.
Jeigu jie susipakuos ir...
 ANGELA M ARSON S * M IRUSIO S SfBLOS 113

—Po velnių, juk jie žmonės, —nutraukė jį seržantas,

užsibrėžęs nutrinti tą patenkintą šypseną niekšo veide.
—Ne mano rūšies žmonės, seržante, —įžūliai atšovė
Flintas.
Dosonas pajudėjo artyn.
—Kas, po galais, tau suteikia teisę?..
Brajentas žengė į tarpą tarp jųdviejų ir pareiškė:
—Gari Flintai, aš suimu jus įtariant...
Dosonas nusivylęs nusigręžė, kai Brajentas ramiai iš­
dėstė būtiną perspėjimą ir uždėjo antrankius. Jis kelis kartus
giliai įkvėpė ir pamėgino nurimti. Atrodo, jis labiausiai užsi-
plieskęs žmogus kambaryje.
—Tau net nerūpi, kad įklimpai į rimtą mėšlą? —pa­
klausė.
Flintas kreivai šyptelėjo.
—Pareigūne, jeigu norite, kad gailėčiausi to, ką pada­
riau, tai neketinu. Aš susitaikysiu su savo veiksmų pasekmė­
mis, bet tai niekaip nepakeis mano nuostatų, nesvarbu, ar
būsiu laisvėje, ar kalėjime.
—Bent vienu niekšeliu gatvėje mažiau, —iškošė Dosonas.
Flintas nustebino jį nusikvatodamas balsu.
—O, seržante, galiu patikinti jus, kad turite kur kas di­
desnių bėdų nei aš.
Dosonas neturėjo progos atsikirsti, nes kolega apsuko
Flintą ir stumtelėjo durų link.

28

Eidama per gatvę Kima gerai įsižiūrėjo į furgoną.

Akys išsiplėtė, kai arčiau priėjusi įvertino visą susidū­
rimo rezultatą. Prakeikimas, nieko keista, kad moteriai neli-
114 A N G E L A M A R SON S • M 1 R U S1O S SI E 1.0 S

ko vilčių likti gyvai. Vairuotojo pusės sparnas buvo visiškai

sumaltas. Sulankstytas metalas Kimai priminė nelygintus
baltus marškinius. Grindinys buvo nubarstytas skaidraus ir
oranžinio stiklo duženomis, liūdnai karojo priekinis buferis.
Kima trumpam sustojo. Ji apsižvalgė į abi gatvės puses.
Iki eismo salos eina zona, kur leistinas 40 mylių per valandą
greitis. Kažkas čia ne taip.
Skrandį suspaudė įtarimas.
Sėdintis vyras, greičiausiai furgono vairuotojas, bandė
stotis nuo šaligatvio. Ji parodė jam likti ten, kur buvo. Jeigu
tie du vėmalų klanai iš kairės yra jo, nesugebės išstovėti ant
kojų.
—Detektyve inspektorė Stoun, —prisistatė ji, rodyda­
ma savo pažymėjimą.
—Aš nieko nepadariau, —iškart atsiliepė vyras.
Ji lėtai nužvelgė žmogų, nieko neatsakiusi į jo pareiški­
mą. Bebaigiantis šeštą dešimtį, pražilusia trumpa barzdele.
Akiniai užkelti ant pakaušio ir palikti ten.
Kima atsiklaupė, kad būtų jo lygyje.
—Kaip jaučiatės, pone?..
—Bradis, —atsakė vyras. —Alanas Bradis.
Kima pauostė, kai jis kalbėjo, bet alkoholio kvapo rie-
pagavo. Netrukus dėl to dar bus patikrintas, bet ji spėjo, kad
vyras vairavo neapsvaigęs.
Detektyve atsistojo, nes nosį ėmė riesti vėmalų smarvė.
—Pone Bradi, ar galite man tiksliai papasakoti, kas nu­
tiko?
Vairuotojas pasitrynė galvą ir apčiuopė akinius. Jis nu­
leido juos ant nosies, kaip ir turėjo būti.
—E... kaip ji? —maldaujamai išlemeno.
—Kol kas negaliu atsakyti, pone Bradi. Tiesiog papasa­
kokite man...
 ANGELA MARSONS • M IRUSIO S SIELOS 115

—Ji n... negyva, taip?! —suriko vyras, tyrinėdamas pa­

reigūnės veidą.
Ji nieko neatsakė.
—Pone Bradi, aš negaliu...
—Ji negyva, žinau. Žinau, kadji negyva ir dėl to aškaltas.
Turėjau pastebėti... turėjau sustoti... turėjau...
Vyriškio žodžius nuslopino delnai, kuriais užsidengė vei­
dą ir ėmė kūkčioti. Pareigūnė nei patvirtino, nei paneigėjo žo­
džius —leido pačiam suprasti.
—Pone Bradi, dabar turite liautis apie tai galvoti. Papa­
sakokite man, kas įvyko? —paklausė ji dar kartą.
—Negaliu galvoti. Viskas nutiko taip greitai. Ji išdygo iš
niekur. Aš neteksiu darbo, taip? —sukūkčiojo vyras.
Kima nustebo, kaip greitai įsijungė išlikimo instinktas.
Kol kasji neįsivaizdavo, ką kaltinti dėl moters mirties, bet įdo­
mu, ar taip greitai susirūpintų savoalga,jeiguji pasivedėtųpa­
rodyti aukos žaizdas.
—Pone Bradi, neprieštaraujate?..
—Ar man reikia advokato? —staiga paklausė jis. —
Mane apkaltins žmogžudyste?
—Pone Bradi, jums reikia nusiraminti ir neskubėti įvy­
kiams už akių. Aš tiesiog klausiu, kas čia nutiko.
Staiga jo veidas užsisklendė.
—Ko gero, nieko nesakysiu, kol...
—Jūs viršijote greitį, pone Bradi? —vildamasi ką nors
išpešti, kol visai neužsisklendė, kamantinėjo Kima.
—Atsiprašau? —nustebo jis.
Ji mielai patikslino:
—Atleiskite, pone Bradi, bet susidūrimas važiuojant ke­
turiasdešimties mylių per valandą greičiu negalėjo būti toks
smarkus.
116 AN GI-1, A MA K.S ON S * MI RUS I OS S1KI..OS

Jis dirstelėjo į ją, paskui į raudonai apibrėžtą kelio ženklą.

—Jūs manote... aš važiavau... mano greitis... —lemeno
jis, stengdamasis suprasti jos mintį.
Kima patraukė pečiais.
—Sprendžiant iš to, kaip sumaitotas jūsų automobilis
susidūrus su pėsčiąją važiuojant keturiasdešimties mylių per
valandą greičiu, atrodo neįtikima.
Trevisas prisiartino prie Kimos tuo metu, kai vairuotojas
papurtė galvą.
—Ne, pareigūne, ne taip supratote. Ji neišlindo priešais
mano furgoną. Ta ponia buvo pastumta po mano ratais.

29

1989 m. spalio 17 d.

Džeikobas Džeimsas neįsivaizdavo, koks dabarparos metas.

Jį supanti tamsa buvo troški. Nuolat teko kovoti supanikos
bangomis.
Jis neįtarė, kiek laiko yra uždarytas. Iš pradžių bent jau
įsivaizdavo, bet padrikos mintys iškreipė laiko nuojautą.
Džeikobas pamėgino sutelkti mintis apieAdechę. Kąji da­
bar veikia?
Įsivaizdavoįprastą dukters dieną. Adechė dargyvena kartu
sujuo, nors studijuojapaskutiniame universiteto kurse. Jie vieni
dujau daugiau kaip dešimt metų. Ji nudundėtų žemyn laiptais,
stvertųpaskrudintą riekutęsu sviestu, pakštelėtų į skruostą ir iš­
lėktų. Oprie lauko durų stabtelėjusi šūkteltų: „Myliu tave, tėti!“
Mintis apie tuos tris mielus žodžius, sakomusjam kas rytą,
draskė širdį. Tie žodžiai leisdavo iškęsti tamsiausias dienas.
 ANGĮ? L A M ARSONS * M IR U SIO S SI BĮ . O S 117

Vakareji grįžtų. Kai kuriomis dienomis vakarienę gamin­

ių jis, kitomis —ji, o kartais jie ruoštų maistą kartu, bandytų
atkurti jos mamos viščiuką su žaliosiomis pupelėmis irjamai-
kietiškomis imbierinėmis bandelėmis. Jiems niekada taip ne­
pavykdavo, bet pastangos abiempadėjo išsaugoti gyvą žmonos
prisiminimą.
Ką Adechė veikia dabar? Ką ji galvoja? Ar ji išsigandusi?
Arjai iškilęs pavojus? Taip, ji jau suaugusi moteris, bet vis tiek
liksjo mažąja dukryte.
Jeigu tik gautų atsakymus į šiuos klausimus. Jeigu tiksliai
žinotų, kad duktė saugi. Visi kiti klausimai, ateinantys į galvą,
nebuvo tokie svarbūs kaip dukters saugumas.
Staiga Džeikobas išgirdo duryse metalinį raktą. Ryški švie­
sa nutvieskė veidą. Jis instinktyviai prisidengė akis surištomis
rankomis.
Pirštai sugriebė jį už alkūnių. Balsai, alkoholio tvaikas,
šiltos odos prisilietimas prie atvėsusio kūno išmušėjį iš vėžių.
—Stokis, —įsakė vienas balsas.
— Taip, pasižiūrėkim, —tarė antrasis.
Džeikobas pasijuto pastatomas ant kojų. Ant akių buvo
užrišta audeklojuosta.
—Paleiskite mane, —sušvokštėjis. Žodžiai vos ištrūko iš
perdžiūvusios gerklės.
Mosikavo rankomis kaip dervišas, bet iš tvirtų gniaužtų
neišsivadavo.
—Elkis gražiai, juočki, —tarėpirmas balsas.
Džeikobas nepaklusdamas toliau mėgino išsivaduoti. Spy­
rėpriešais save basa koja irpataikė į kažką kieta.
— Traukit prakeiktas rankas...
— Ei, supakuokit jį, —paliepė antrasis balsas, spirdamas
į kelį iš nugaros.
Sužeistą kelį. Džeikobas iš skausmo suriko, kai koja sulinko.
118 ANGELA MARS ONS • ■ MIRUSIOS SI ELOS

—Ko norite? —paklausėjis, stengdamasis išsisukti nuojį

sugriebusią rankų.
—Nusiramink, bičiuli. Tau bus geriau, jei nesipriešinsi.
—O drabužiai? —paklausėjis. —Kur mano drabužiai?
—Dabarjų tau nereikės, —atsiliepė antrasis balsas.
Iš už nugaros pasigirdo trečias balsas:
—Štai, butelis.
—Metas atsigerti. Atrodai ištroškęs. Išsižiok.
Džeikobas padarė kaip liepiamas. Prie apatinės lūpos pri­
gludo plastikas ir vėsus vanduo pripildė burną. Jis godžiai nu­
rijo skystį, kuris malšino žiaurų troškulį.
Ir tada Džeikobas staiga pasilenkė į priekį, butelis žnekte­
lėjo ant žemės.
—Po velnių!..
Nukreipęs dėmesį jis sugebėjo išlaisvinti dešinę ranką. Iš­
kart siektelėjo rankos, laikančios už kairės alkūnės. Taigali būti
vienintelė galimybė ištrūkti. Jis stipriai suspaudė storus pirštus
ir sugebėjo išjų išsivaduoti, bet tada rankos sugriebė liemenį.
—Ne taip greitai, drauguži, —tarė pirmasis balsas.
Staigajis pajuto smarkųpliaukštelėjimąperpliką užpakalį.
— Tik pažiūrėk į tą šikną, — tarė antrasis balsas.
Džeikobas išgirdojuoką aplinkui.
—Pasistenk, kad bosas neišgirstų, —įspėjo kitas. —Jis čia
ne dėl tokių pramogų.
—Taip, bet...
Jis nebus kažkam pramoga, galvojo Džeikobas, vėl mėgin­
damas išsilaisvinti. Panika spaudė krūtinę, gniaužė kvapą. Net
neįsivaizdavo, kąjie ketina padaryti sujuo arjam. Reikia ban­
dyti bėgti.
—Ramiau, gerai?Mes ne tokie, —pasakė vienas irprunkš­
telėjo.
— Turi spėkos, ar ne?
 ANGELA M ARSONS • M l R IG S ! O S S I E L O S 119

—Taip, šitas geras. Turėtų būti neblogas vakaras, kai...

—Ššš... bosas ateina, —sudraudė trečiasis balsas.
Iš to, ką išgirdo, galėjo spėti, kad užpuolimas atsitiktinis,
lis pagrobtas atsitiktinai. Atrinktas kažkam. Ir nors Džeikobas
buvo smarkiai išsigandęs, pajuto palengvėjimą. Jeigu šie vyrai
nežino, kasjis toks, Adechė saugi.
Staiga kojos ėmė tirpti, apėmė silpnumas.
Kojos sulinko, kūnas aptirpo, lygjuo ropotų tūkstančiai va­
baliukų.
Vanduo, per vėlai suprato jis. Kažko į jį pripylė, kad ap­
svaigintų.
Laikiusios rankosprispaudėjį prie sienos, irDžeikobas ėmė
slysti palei ją žemyn.
Ventiliacijos grotelės nugremžė nugarą. Jis beveik to nepa­
juto, nes akysjau merkėsi.
—Čiajis, bose? Šitas? —paklausė vienas iš balsų.
Džeikobaspajuto, kad smakras įsiremta į krūtinę, kai nau­
jas balsas atsakė:
— O, taip. Šitas.

30

Steisė pajuto įtampą, vos tik bendradarbiai įžengė pro

duris. Ji pasižiūrėjo į vieną, paskui į kitą, norėdama nustatyti,
su kuo ta įtampa susijusi.
Dosono skruostai atrodė pernelyg įraudę, o Brajento
žandikaulis įsitempęs.
—Ar viskas gerai? —daug negalvodama paklausė ji.
—Geriau nebūna, —suniurzgė Dosonas. —Garis Flin-
tas, kaimynas iš pragaro, apačioje laukia, kada galės papasa­
120 A N G 1-1, A M ARSONS • M IR U SIO S SIŪLOS

koti mums, kaip nekenčia visų, kurie gimė ne britais ir ne

balti kaip vata.
—Pamiršk, Kevai, —patarė Brajentas.
Dosonas sumaigė kompiuterio klavišus ir atrodė nuste­
bęs, kad neprisijungė.
—Kurgi ne, esi šios sumautos dienos didvyris, —su­
murmėjo Dosonas.
—Išsišnekėk, Kevai, —pasiūlė Brajentas. —Jeigu nori
ką nors pasakyti...
Steisė atsilošė kėdėje ir suraukė antakius. Dauguma bylų
sukeldavo jų priešiškumą, bet dabar staiga net oras pritvinko
apmaudo.
Dosonas išsitiesė, priimdamas Brajento iššūkį.
— Tu viską jam gražiai išdėstei, tam susmirdusiam
šunsnukiui. Kaip gali būti toks ramus su tokiu nuodingu,
niekšingu?..
— Kevai, nejau manai, kad mes pakelsim jo mąsty­
mą? —kantriai atsiliepė kolega.
—Ne, bet...
—Klausyk, nekenčiu visų, kurie nemato niekoblogo pri­
silupti ir sėstis prie automobilio vairo. Nekenčiu visų, kurie
mano, kad gerai užsiimti seksu su vaikais. Nekenčiu visų, ku­
rie galvoja, kad normalu išprievartauti moterį. Sąrašą galima
tęsti... Nekenčiu jų visų, bet negaliu visų prikalti prie sienos,
ar ne?
KlausantkolegostiradosSteisėsakysplėtėsi.Brajentotonas
visgarsėjo. Darėsi kažkaip neramu, kadjis netenka savitvardos.
Paprastai nesudrumsčiama jo ramybė laikė visus kartu.
Kas jiedviem darosi? —spėliojo Steisė. Ir kur bose, kad
viską išspręstų? Paprastai ji vienu sakiniu išsklaidydavo tarp
jų kilusią įtampą.
 ANGEL A MARS ON S • MI RUSI OS SIELOS 121

—Kasjį apklaus? —paklausė Steisė, norėdama nukreip­

ti kolegų dėmesį į bylą, kuo toliau nuo vienas kito.
—Aš, —atsakė Dosonas.
—Apklausiu aš, —tuo pat metu tarė ir Brajentas.
Taip, jos nuomone, abu vienodai netiko. Iš to, ką dabar
matė, ir vienas, ir kitas būtų katastrofa. Tas Garis Flintas su­
gebėjo abu suerzinti.
—Gal geriau apklausiu aš? —pasisiūlė Steisė.
—Net negalvok, —atšovė Dosonas.
Steisė pajuto, kaip kyla pyktis.
—Na, tu tai tikrai atkrenti, —atkirto ji matydama, kaip
seržantas gniaužia rašiklį. —Jamjau pavyko tave įsiutinti.
—Atleisk, Steise, bet tu tikrai neisi net artyn jo, —pa­
kartojo Dosonas.
Steisė pasišiaušė dėl kategoriškojo tono. Povelnių,jis ne­
turi teisės jai nurodinėti. Taip, jis yra seržantas, o ji —kon-
steblė, oficialiai jis aukštesnio rango, bet anksčiau niekada tuo
nesinaudojo.
—Kevai, esu policijos pareigūnė, kuri...
—O jis yra sumautas šūdo gabalas, kuriam reikėtų at­
likti lobotomiją ir išvirti kaip vėžį, —pabaigė Dosonas.
—Brajentai? —kreipėsi į kolegą Steisė.
Tas papurtė galvą.
—Šiuo atveju palaikau Dosoną.
Nuostabu, dievaži, pagalvojo. Dėl vieno dalyko jie suta­
ria —kai reikia pasipriešinti jai.
Steisė metė rašiklį.
—Ar dėl to, kad jis yra rasistinė kiaulė? —paklausė.
Vyrukai tik susižvalgė, bet nieko neatsakė.
—Bandote saugoti mane nuo fanatiko, kuris nekenčia
juodaodžių?
—Steise, jis ne tik fanatikas. Jis aršus...
122 A N G E L A M A K S O N S * M. I RUSIOS SI E LO S

— Kur, po galais, buvai, kaip man buvo penkeri, Ke-

vai? — užsiplieskė ji. —Nes nėra nieko aršiau už grupelę
vaikų, kurie kasdien tau rodo beždžionės grimasas.
Prisiminimas vis dar degino, net ir po dvidešimties
metų.
—Steise, mes tiesiog nenorime...
—Kevai, paklausyk manęs, —pasakė ji, kai Brajentas at­
siliepė telefonu. —Man nerūpi tokie tipai kaip Garis Flintas.
Nors jo požiūris nesveikas ir atstumiantis, vertinu jo atviru­
mą. Jis negali manęs įskaudinti, nes jo nuomonė man nieko
nereiškia.
Paėmusi rašiklį dūrė juo į stalą.
—Ar žinai, kas iš tiesų mane užknisa? —Atsakymo ji
nelaukė. —Visi tie žmonės, kurie tvirtina nesą rasistai ir pa­
grindžia tai sakydami: „Mano geriausias draugas juodaodis“
arba„Manovaikino sesers partnerio kaimynokatėyrajuoda.“
Nekenčiu, kai žmonės paieško savo socialiniame rate simbo­
liško juoduko, prie kurio galėtų prisegti savo pareiškimą. Štai
kas mane užknisa. Ne atviri nepraustaburniai niekšai, garsiai
šaukiantys, kad yra rasistai, bet tie tylūs, kurie nuolat tvirtina
tokie nesą.
Kevas žvelgė į ją apstulbintas.
—Tu mieliau rinktumeisi Garį Flintą nei...
—Man labiau patinka nuoseklių pažiūrų ir įsitikinimų
žmonės, kad ir kokie jie niekšai. Žmonės, kurie neužsisako
kinų maisto į namus ar nė už ką neina pieno į krautuvėlę ant
kampo, nes jos savininkai pakistaniečiai. Tokie žmonės yra
mulkiai, bet tokius gali pastebėti per mylią.
—Jėzau, Steise, ne kiekvienas...
—Kevai, kaip tavo tėvai reagavo, kai į jūsų gatvę atsikėlė
pirmas juodaodis ar azijietis? —paklausė ji kandžiai.
Vyrukas suraukė kaktą ir papurtė galvą.
 ANGĮ-L A M ARSONS « M IKI,' SIO S SI E 1.0 S 123

—Jiems buvo vis viena, —atsakė.

—Visai vis viena? —spaudė ji.
—Na, suprantama, iš pradžių jie buvo atsargūs...
—Kodėl atsargūs ir kodėl suprantama? —tyliai paklau­
sė ji.
Ji matė, kaip rausta Dosono veidas supratus, kaip lengvai
ir natūraliai jis priėmė šeimos įtarimus dėl „užsieniečio“ atsi­
kraustymo. Ir pritarė jiems.
Steisė dar kurį laiką žiūrėjo į jį, o paskui nusigręžė.
—Niekas Flinto neapklaus, —pareiškė Brajentas.
Jo žodžiai nugriaudėjo netikėtai.
—Jo alibi geležinis. Praleido darbe visą naktį. Ir jau ne­
priskiriamas prie Henriko užpuolimo bylos įtariamųjų; Vu-
dis perdavė jį kitai komandai apklausti dėl grasinimų lenkų
šeimai. Vudis nori, kad visą dėmesį sutelktume į užpuolimą.
Steisė linktelėjo ir jau siekė rankinės.
Metas eiti iš nuovados. Žinojo, kur jai reikia keliauti.
Kažkas jos santykyje su kolega pasikeitė. Kažkas, ką jai
būtų sunku įvardyti.
Eidama pro jo stalą stabtelėjo.
—Kevai, aš bijau tokių kaip tu kur kas labiau nei Gario
Minto.

31

Sugrįžę į mašiną Kima ir Trevisas tylėjo.

Sužeistas vyras buvo įkeltas į greitosios pagalbos auto­
mobilį, medikas vis dar vargo, stengdamasis palaikyti jam
gyvybę. Moteris pakeliui į morgą, o furgono vairuotoją tikri­
no antrasis greitosios ekipažas.
124 ANGELA M ARS ONS • MI RUS I OS SI ELOS

Eismą reguliuojantys pareigūnai atlaisvino kelią ir leido

automobiliamsvažiuoti toliau,ouniformuotieji ėmėregistruo­
ti visus galimus liudininkus. Atvažiavo daugiau kriminalistų,
užpusės myliosjaulėkėkeliųeismoįvykiųkomanda. Jiepalau­
kė, kol įvykio vieta buvo sutvarkyta.
—Nori grįžti į nuovadą? —paklausė ji, užvesdama va­
riklį.
Jie ką tik pateko į traumuojantį įvykį, Trevisas artimiau
nei ji.
Tomas papurtė galvą ir sutelkė dėmesį į kraujo pėdsaką
ant savo nykščio.
—Nori užsukti ko nors? —paklausė.
—Ne-a, man viskas gerai, —atsakė Kima.
Nustebo, kad jis paklausė. Čia žmogiškiausias poelgis
nuo to laiko, kai pradėjo kartu tirti bylą. Pagalvojo, ar ne­
pasinaudojus tokia proga išsiaiškinti praeities nesutarimus.
Apsigalvojo, ne laikas. Detektyvas inspektorius ar ne, adre­
nalinas vis dar siaučia jo kūne, kuris bando grįžti į normalią
būseną. Dabar tiesiog reikia palikti Trevisą ramybėje. Ir bent
kartą ji su malonumu tai padarė.

Tik kai įsuko į keliuką, vedantį prie Donei Holo Broms-

grovo pakraštyje Trevisas švilptelėjo.
Tą dvarą ji yra pravažiavusi daugybę kartų ir visą lai­
ką manė, kad tai Nacionalinės istorinių paminklų ir vietų
apsaugos komisijos objektas, o ne šeimos namai. Švarutėlis
žvirgždo kelias skyrė dvi vešlias žalias vejas ir vedė tiesiai
prie Elžbietos laikų dvaro paradinių durų.
Važiuodama medžių alėja pastebėjo milžiniškus fonta­
nus abiejose pusėse. Delfinai čiurškė vandenį vienas kitam
virš pagrindinio įėjimo.
 A NOK LA M ARS ONS • MI RUS I OS SI ELOS 125

Jeigu šalia sėdėtų Brajentas, dabar pažaistų „spėk, kiek

kainuoja“ žaidimą. Kaip pradinę sumą ji nurodytų apie 8 mi­
lijonus svarų.
Jėzau, kaip jai trūksta Brajento.
Kima svarstė: jeigu pati prisipažintų įvykdžiusi tuos nu­
sikaltimus, tyrimas ir jos kankynė baigtųsi greičiau. O jeigu
kalėjime gražiai elgtųsi, galėtų išeiti į laisvę prieš mirtį.
Ji pastatė automobilį tarp naujutėlio „Range Rover“ ir
motociklo. Iškart suprato, kad jis neeilinis.
Iš namo šono išėjo vyras, lydimas dviejų juodų labrado­
rų. įsižiūrėdamas jis prisidengė delnu akis nuo žemos lapkri­
čio saulės ir pajudėjo jų link.
Užtikrintas žingsnis iškart Kimai viską išdavė. Nors pa­
prasti džinsai, nertinis ir liemenė sakė „sodininkas“, pasitikė­
jimas savimi skelbė: „savininkas“.
Vyras ištiesė ranką ir nusišypsojo.
—Bartas Prisas, —paprastai prisistatė.
Kima taip pat paspaudė jam ranką, pristatė save ir Tre-
visą. Šeimininko rankos paspaudimas buvo vėsus ir tvirtas,
malonus. Buvo smagu, kad nepridūrė jokių savo titulų, nieko
neaiškino, tiesiog pasisakė vardą. Ji jau buvo susidūrusi su
vyresniu jo broliu prie atrastos kapavietės, vyrų panašumas
buvo stulbinantis.
—Ačiū už gėles, kurių palikote prie kapo, — pasakė
Kima.
Bartas buvo toks pats gražus kaip brolis, tik veidas atro­
dė atviras ir atsipalaidavęs. Juodi plaukai krito virš akių.
Jispatraukė pečiais, lygsakytų: „Ką dar galėjaupadaryti?“
—Gražus mocas, —paprastai pastebėjo ji.
—Taip, —atsainiai tarstelėjo jis.
—„Ecosse“, —patikslino Kima, parodydama, kad nusi­
126 ANGELA M ARSONS • MIRUSIOS SIELOS

mano. —Titano, 2400 kubinių centimetrų, 225 arklio galių

variklis.
Šeimininkas garsiai nusikvatojo. Juokas buvo malonus.
—Atleiskite, pareigūne, —pasakė jis. —Labai atsipra­
šau dėl netakto. Nenorėjau pasirodyti nemandagus, tiesiog
šito nesitikėjau.
Kima nusišypsojo. Žmonės retai kada tikėdavosi, kad ji
ką nors išmano apie motociklus. Ypač vyrai. Ji taip pat žino­
jo, kad tai pats brangiausias serijinis motociklas, kuris turėjo
kainuoti apie tris šimtus tūkstančių svarų. Jų pagaminta tik
trylika. Nedaug žmonių gali išleisti daugiau kaip ketvirtį mi­
lijono motociklui.
—Norite iš arčiau apžiūrėti? —paklausė vyriškis, o Tre-
visas nepatenkintas truktelėjo nosimi.
O dangau, ar ji norėtų! Ji mielai ištyrinėtų anglies pluoš­
to medžiagą, dėl kurios motociklas buvo toks lengvas. Ji troš­
ko delnu perbraukti per rankomis siūtą „Berluti“ odinę sėdy­
nę. Vis dėlto papurtė galvą.
—Ne dabar, —atsakė. Atvyko dirbti.
—Spėju, jūs čia dėl radinių Koulio sklype, —tarė surim­
tėjęs Bartas Prisas.
—Na, jūsų sklype, —patikslino Kima.
Bartas nusišypsojo.
—Mes jau nebelaikome jo savo sklypu. Jie ten taip ilgai
gyvena.
Šunys sukiojosi apie jo kojas, plakė uodegomis, bet ar­
tyn nėjo.
— Norėtume gauti daugiau informacijos apie šeimą;
datų ir panašiai, —paaiškino Kima.
— Žinoma, — atsakė šeimininkas, sukdamas prie
durų. —Tada jums reikia kalbėtis su mano broliu.
Kima ėjo kartu su Bartu, o Trevisas sliūkino iš paskos.
 ANGELA M ARS ONS • MI RUSI OS SIELOS 127

Bartas sąmokslininkiškai palinkęs prie jos tarė:

—Kaip jaunėlis brolis išvengiu verslo smulkmenų. Man
labiau prie širdies nuostabios platumos, —pridūrė šypsoda­
masis.
—Tai koks jūsų vaidmuo versle?
—Prižiūriu valdas, inspektore, —atsakė jis. —Na, jei
jau atvirai, aš ir septynių žmonių komanda, — prisipaži­
no. —O dar tiksliau, jie atlieka sunkiausią darbą.
Nepaisant kilniaširdiško požiūrio į savo darbuotojus,
Bartas puikiai atlieka savo pareigas, nutarė Kima. Dvaro
aplinka sutvarkyta nepriekaištingai.
— Kiek žemės priklauso šiam dvarui? —paklausė ji,
sekdama įkandin Barto į namą.
—Dvidešimt septyni akrai, —atsakė jis, žengdamas į
holą. Šunys ištikimai jį sekė.
Vyras žingsniavo net nedirstelėjęs į vitražus su giminės
ornamentais ar ant sienų iškabintus natūralaus ūgio protė­
vių portretus. „Nemanieringas“, toptelėjo žodis Kimai į galvą,
bandant apibūdinti ją vedantį vyrą. Netgi atsainiai žengiant
prabangos apsupty Barto mintys, regis, liko lauke.
— Turime sodą, dekoratyvinį tvenkinį, septyniolikos
vietų žvejybos tvenkinį ir rudai geltonų elnių bandą giraitėje
palei pietinį pakraštį.
Jo žodžiuose buvo justi pasididžiavimas.
Bartas stabtelėjo priešais tamsaus medžio duris, iš pa­
žiūros labai sunkias. Jis tyliai pabeldė ir stumtelėjo jas.
Labradorai puolė į vidų.
—Dėl dievo, Bartai, patrauk tuos veršius iš­
vyrąs nutilo pamatęs atvykėlius.
—Mano brolis Deilas, —pristatė Bartas, mosteldamas
pareigūnams užeiti ir nekreipdamas dėmesio į priekaištą.
—Mes pažįstami, —tarė Kima, žengdama į kambarį.
128 ANGELA M ARSON S . M I R U S I O S S I E LOS

Matydama juodu kartu Kima pastebėjo, kad Deilas Pri-

sas toks pat juodaplaukis kaip ir brolis, tik šiek tiek drūtesnis.
Priminė sau, koks tarp jų amžiaus skirtumas. Vos pora metų,
bet atrodė daugiau, nes vyresnėlis vilkėjo griežtą dalykinį
kostiumą ir žiūrėjo piktai.
Deilas Prisas nesmarkiai spyrė arčiausiai kojų buvusiam
labradorui. Šuo amtelėjo ir Bartas greitai pasišaukė Entą ir
Dėką pas save.
Kima užgniaužė susierzinimą ir toliau įdėmiai stebėjo
mėlynomis rimtomis akimis į ją žiūrintį vyrą.
Bartas linktelėjo jos pusėn, pasikvietė šunis ir uždarė
paskui save duris.
Turtingi gražuoliai; Kima tik įsivaizduoti galėjo, kaip
tiems vaikinams sekėsi mokykloje.
—Pone Prisai, laikas pasikalbėti su jumis apie tai, ką
radome jūsų sklype, —prabilo ji.
Jis abejingai linktelėjo, atsisėdo ir parodė į dvi kėdes,
kviesdamas pareigūnus įsitaisyti.
Sėsdamasi Kima dirstelėjo pro langą. Dvi vaismedžių
eilės tarsi arkų galerija nyko tolumoje. Palei medžius žings­
niavo šviesiaplaukė figūra ir protarpiais sustodavo apžiūrėti
medžių.
—Žinoma, —burbtelėjo Deilas. —Pusę ryto telefonu
tariausi su advokatais.
—Kodėl? —paklausė Kima.
—Kad išsiaiškinčiau mūsų, kaip žemės savininkų, atsa­
komybę, suprantama. —Jis pastūmė kelis dokumentus ant
stalo. —Moku jiems pakankamai, kad gaučiau tiesų atsaky­
mą, —pridūrė.
—Vienintelis asmuo, kuris turėtų rūpintis dėl atsakomy­
bės, yra tas, kuris padarė šį nusikaltimą, —tarė Kima, svars­
tydama, ar atsakymas pakankamai tiesus.
 ANGE i. A M ARSON S • M 1 RUSIOS SIELOS 129

—Dėkoju, inspektore, jeigu neprieštaraujate, nepriim­

siu to kaip patarimo.
Kaip pageidaujate, pagalvojo Kima, šiek tiek suerzinta
šeimininko elgesio.
—Taigi, ar galėtumėte kuo greičiau užduoti savo klau­
simus? —nežiūrėdamas į juos pasiūlė Prisas. —Esu labai
užimtas žmogus.
—O mes tiesiog švaistome laiką, mėgindami išsiaiškin­
ti, kas užkasė kelis kūnus žemėje, kuri priklausojums, —at­
kirto ji.
Trevisas prisidengęs burną kostelėjo šalia.
Ji nepaisė slapto jo įspėjimo dėl manierų, nes pagaliau
atkreipė pono Priso dėmesį. Pluoštas popierių sustingo per
vidurį judesio.
Vyras lėtai padėjo juos ant stalo tardamas:
—Maniau, kad ten vienas žmogus, vieni griaučiai.
—Buvo vienas, kol išsiaiškinome, kad kūnai du, o grei­
čiausiai bus ir trečias.
—Jėzau Kristau, —ištarė jis.
—Kiek laiko jums priklauso ta žemė, pone Prisai? —
paklausė Trevisas.
Kima leido jam įsikišti, nes dėmesį vėl patraukė sodas.
Vėl pasirodė moteris. Ji atrodė kažką stumianti.
—Mes turime tą žemę jau daugiau kaip devyniasdešimt
metų. Ją įsigijo mano prosenelis iš našlės po Pirmojo pasau­
linio karo. Sumokėjo dvigubą rinkos kainą už sklypą, kurio
nenorėjo.
—Ir kieklaiko tą žemę nuomojasi Kouliai? —tęsė Tomas.
—Čarlzas Koulis ir mano senelis sudarė sutartį penkta­
jame dešimtmetyje. Džefris Koulis tuomet ką tik buvo gimęs.
(Čarlzas Koulis pavertė žemę sėkmingu ūkiu. Geriausiais lai­
130 A NG FU, A MARS ONS • MI RUSI OS S MI US

kais ūkis darė daugiau kaip pusantro milijono svarų apyvartą,

grynojo pelno buvo maždaug keturi šimtai tūkstančių svarų.
Kima svarstė, iš kur Deilas Prisas taip smulkiai žino Kou-
lių finansinę padėtį.
—Mano senelis investavo į tą ūkį, —paaiškino Deilas,
permatęsjosveidoišraišką.—Žemės ūkiopramonė tiesiogine
prasme mirė prasidėjus snukio ir nagų ligos protrūkiui. Ūkiui
suduotas rimtas smūgis. Džefris dirbo su tėvu; darbuotojai
buvo atleisti, visa banda sudeginta. Jie prarado viską. Koulių
mergiotė ir berniukas buvo ištraukti iš privačios mokyklos ir
nugrūsti į vietinę valstybinę.
Kimai toks Kouliovaikų įvardijimas pasirodė įžeidžiamas.
—Kalbate apie Fioną ir Bilį?
—Žinoma, —nekantriai atšovė Deilas, nesupratęs jos
užuominos.
Trevisas kostelėjo, ir ji leido toliau tęsti kolegai.
—Pasakokite toliau, —paragino jis Deilą Prisą.
Kima įžiūrėjo, kad ta moteris už lango stumia invalido
vežimėlį.
—Džefrį paliko žmona, tėvas mirė nuo plaučių uždegi­
mo po pusmečio. Nuo tada gyvena vienas su vaikais.
Jie jau nebe vaikai, pagalvojo Kima, prisiminusi greito­
sios pagalbos automobilyje gulintį vyrą ir nurodinėti mėgs­
tančią moterį ligoninėje.
—Nesigundėte parduoti to sklypo? —maloniai paklau­
sė Trevisas, nustebindamas Kimą. Klausimas nuskambėjo la­
bai arti apklausos. Vėliau ji primins jam tai.
—Mano senelis nenori apie tai girdėti, —atsakė Deilas
Prisas.
Iš tono Kima spėjo, kad Deilas parduotų žemę pirmai
progai pasitaikius ir išgrūstų tą šeimą kaip stovi.
 ANGELA MARS ONS • AH RUS IOS SI ELOS 131

—Tvirtina, esą kadaise tai buvo džentelmenų susitari­

mas ir jis neišsižadės jo, nepaisant...
Kima spėjo, kad tas kategoriškas senelis yra senolis, kurį
moteris stumdo vežimėlyje po sodą.
—Senelis iš tėvo ar motinos pusės? —paklausė ji.
—Motinos, —atsakė Deilas, o moteris sode tuo metu
palygino apklotą ant senolio kelių.
Inspektorė matė, kaip iš kairės prisiartina Bartas, lydi­
mas ištikimų labradorų. Jis palenkė galvą, kreipdamasis į se­
nelį. Senelis neatsakė ir nepakėlė galvos. Kima spėjo, kad jis
vos gyvas. Bartas dirstelėjo į savo motiną, ta pakėlė ranką ir
palietė jam petį, o tada Bartas nudrožė savo keliais.
—Jūs visi čia gyvenate? —pasiteiravo Kima.
Prisas linktelėjo.
—Brolis, motina, senelis ir aš —kiekvienas turime po
sparną. Kartkartėmis susitinkame vakarienės.
Ji nukreipė žvilgsnį nuo lango į vyrą priešais save, ieš­
kodama humoro ženklų. Jis nejuokavo. Tiesiog konstatavo
faktą.
Atrodo, kad Deilas Prisas juokauja dar mažiau už ją.
Trevisas palinko į priekį.
—Ar sužinote, kai Kouliai ko nors imasi jūsų nuosavy­
bėje, ką nors stato arba kasa?
Jis papurtė galvą.
—Tam jie turėtų gauti mūsų sutikimą, jokio prašymo
nesame gavę.
—Bet iš tiesų jūs negalite tiksliai žinoti, —įsikišo Kima.
—Mes kasmet patikriname sklypą, —atsakė Deilas.
—Kiekvienais metais? —pasitikslino ji.
—Paprastai taip, —patvirtino jis. —Mums priklauso
nemažai nuosavybės.
—Taigi, paskutinis patikrinimas atliktas?..
132 A KG IM. A M ARSONS • MI RUSI OS MELOS

Vyras kelis kartus spragtelėjo pele ir milžiniškas „Apple“

monitorius atgijo.
Suraukęs antakius jis spustelėjo dar kartą.
—Tai buvo du tūkstančiai vienuoliktais, —dvejodamas
pasakė ir dar kartą pasitikrino.
Kima nesistebėjo. Turint tokią žemių ir nuosavybės im­
periją niekam nerūpi Kouliai ir jų ūkis.
—Vadinasi, niekas netikrino mažiausiai penkerius metus?
—Pasirodo, taip, —atsiliepė vyras vis dar suraukęs anta­
kius ir toliau spragsėjo, lyg tikėdamasis surasti naujesnės in­
formacijos.
Penkeri metai —ilgas laiko tarpas, mąstė Kima, kai mote­
ris su vežimėliu dingo iš akių.
—Vadinasi, šeimos verslu rūpinatės jūs? —paklausė ji.
Vyras linktelėjo, jo veidas sakė: „O kas daugiau tai da­
rytų?“
Inspektorė prisiminė, kad per nelaimingą atsitikimą su
valtimi jis netekovieno iš savotėvų, ir staigakilo nepaaiškina­
mas jausmas, kad šiamvyrui būtų labai pravertęs tėvas.
—Ką gi, dėkui, kad skyrėte mums laiko, —tarė ji pakil­
dama.
Nuoširdžiai sakant, ji troško išeiti iš kambario. Kabinetas
buvo ne dvaro mastelio. Taankštapatalpa buvo iškaltamedžiu
nuo grindų iki lubų. Prie trumpesnės sienos karaliavo kaltinis
židinys. Pro šiaurinį langą beveik nepateko žiemos šviesos.
—Gaila, kad beveik niekuo negalėjau padėti, —atsakė
Deilas, dar kartą ištiesdamas ranką. Šį kartą ją paspaudė Tre-
visas. —Bet tikiuosi, kad išsiaiškinsite, kas nutiko tiems nelai­
mingiesiems.
—Ačiū už rūpestį, —atsiliepė Trevisas, Kimai pasukus
prie durų.
 ANGELA MARS ONS * MI H U S I O S S U- L OS 133

Ji stabtelėjo prisiminusi jo žodžius.

—Atleiskite, pone Prisai, dar vienas klausimas, —tarė
atsigręždama. —Kalbėdamas, kad senelis atsisako parduoti
Koulių žemę, paminėjote žodį „nepaisant“. Nepaisant ko? —
paklausė ji.
Deilas Prisas piktai pasižiūrėjo ir atsakė:
—Nepaisant fakto, kadjiejau beveiktrisdešimt metų ne­
moka jokios nuomos.

32

—Apsišarvuok kantrybe, —tarė Brajentas, kai pasirin­

ko kitą kamerą. Taip visada sakydavo jo senelė, kai būdavo
paniuręs.
Jie jau daugiau kaip valandą sėdėjo Sedžlėjaus policijos
nuovados aparatinėje ir Dosonas neištarė nė žodžio. Iš apara­
tinėsjiegalėjoperžiūrėti visas 187rajono kameras. Mažiaunei
pusė buvo nukreiptos į viešąsias erdves gatvėse ir automobilių
aikštelėse. Ketvirtis buvo įtaisytos gyvenamuosiuose kvarta­
luose, o likusios teikė duomenis tokioms organizacijoms kaip
„Centro“.
—Vis dar suki galvą dėl Steisės? —paklausė jis.
—Pamiršk, Brajentai, —atsiliepė jis, pasirinkdamas dar
vieną kamerų grupę ir į kompiuterį vesdamas dominančią
datą ir laiką.
—Kodėl tai neduoda tau ramybės?
—Nes nesu joks sumautas rasistas, —atšovė Kevas.
—Jėzau, Kevai, ji tai žino. Tiesiog išsakė mintį.
—Ką gi, jos mintis mane užkniso, —burbtelėjo.
Brajentas suprato kai ką daugiau. Steisės žodžiai privertė
134 ANGELA M ARS ONS • MI RUS I OS SIELOS

jį pamąstyti apie save, ir Kevui tai anaiptol nepatiko. Dosonas

buvo nieko prieš patyrinėti save tik pagal savas taisykles.
—Po velnių, tik gaištame laiką, —užsiplieskė jis, nu­
stumdamas tolyn pelę. —Tas tipas nematomas.
Brajentas paėmė pelę ir niuktelėjo Dosonui pasislinkti į
šoną. Pokelių spustelėjimų grąžino automobilių aikštelės įva­
žos vaizdą tuo metu, kai figūra išeidinėjo. Suko atgal penkioli­
ka minučių iki to momento, kai užpuolikas įsmuko iš už namo
į požeminę aikštelę.
—Nagi, ar galima nustatyti, iš kurios pusės jis atėjo? Pa­
dėtų...
Dosonas papurtė galvą.
—Mes matome jį tik prie sienos. Galėjo pasirodyti iš bet
kur.
Brajentas leido juostai suktis.
—Gerai, mąstykime logiškai...
—Palauk, kas ten buvo? —paklausė Dosonas, griebda­
mas pelę iš kolegos rankos.
Brajentas susiraukė. Jis nieko nematė.
—Žiūrėk, —tarė Dosonas, kiek atsukdamas atgal, tada
paleido vaizdą sulėtintai.
—Matai? —paklausė.
Brajentas papurtė galvą.
— Pasižiūrėk dar kartą. Sekundę prieš tai, kai Marija
įžengia į automobilių aikštelę.
Brajentas pasilenkė į priekį ir pirmą kartą dėmesį sutelkė
ne į savo liudininkę.
—Blyksnis, —pasakė jis.
Dosonas linktelėjo, atsukdamas juostą dar kartą.
—Deglas? —paklausė Brajentas.
Dosonas papurtė galvą.
 ANGELA MARSONS • M IR U S IO S SIELOS 135

—Per staigus. Ar Henrikas neminėjo, kad užpuolikas

liepė jam užsimerkti? Gal tai kaip nors susiję?
—Neįsivaizduoju, —atsiliepė Brajentas nustebęs. Įdo­
mu, bet jie vis tiek neturėjo nieko, iš ko galėtų identifikuoti
įtariamąjį.
—Turime rasti geresnį jo atvaizdą, —pasakė Brajentas. —
Kamera pagrindinės gatvės gale tuo laiko tarpsniu jo neužfik­
savo, nenufilmuotas jis ir autobusų stotelėje. Tai kas liko?
—Bažnyčia, —atsiliepė Dosonas. —Greičiausiai išsi­
nešdino pro kapines.
Brajentas sutiko. Nesakytum, kad populiariausias marš­
rutas tamsoje, bet labai patrauklus, jei bėgi.
—Taigi, kas kitapus bažnyčios? —paklausė Brajentas,
norėdamas įtraukti savo kolegą.
—Eismo kameros, į abi gatvės puses, —susijaudinęs
atsakė Dosonas.
Jie atsidarė kitą meniu ir rado norimą vietą.
Dosonas suvedė laiką ir laukė.
Abu įdėmiai žvelgė į ekraną. Nieko.
—Pamėgink kitą, —pasiūlė Brajentas.
Dosonas perjungė kitą kamerą ir aiktelėjo. Štai jis.
Jie matė, kaip sparčiu žingsniu kameros link žingsniuoja
vyras, stebėjo, kaip jis artinasi. Bet galva liko nulenkta.
Dosonas prisimerkęs žvelgė į ekraną, paskui susiraukė.
—Jis žiūri į savo telefoną.
— Kokių velnių? — paklausė Brajentas. — Jis ką tik
kone mirtinai uždaužė žmogų.
—Na, reik manyti, nemedžioja prakeikto pokemono, —
atsiliepė Dosonas.
Brajentas atsitiesė kėdėje.
—Tas tipas kone atėmė kitam gyvybę ir lygiai po dviejų
minučių tikrina feisbuką. Kas per?..
136 ANGELA M ARSONS • M IRUSIOS SIELO S

Brajentą nutraukė telefono skambutis. Numeris jambuvo

nepažįstamas.
—Brajentas, —atsiliepė jis.
—Čia Kitsas, —atsakė balsas. —Kadangi jūsų bose už­
siėmusi kažkuo kitu, atvažiuoju pas jus. Turiu kūną ir galiu
pasakyti, kad ne per gražiausią.

33

Kai autobusas sustojo, Steisė persimetė kuprinę skersai

krūtinės.
Abejonės jau buvo apnikusios visą, ir dabar nebeišma­
nė, klausytis jų ar vyti šalin. Ji retai išvykdavo iš nuovados ir
faktiškai niekada be tiesioginio bosės ar kito viršesnio parei­
gūno nurodymo.
Dabar jautėsi podraug ir teisi, ir klystanti. Klystanti, kad
niekas nežino, kur ji ir ką veikia, bet teisi, kad veikia pasi­
kliaudama nuojauta. Akivaizdaus nusikaltimo nėra; Džasti-
nas Reinoldsas tikrai nusižudė, bet kai kas jo laiške nedavė
jai ramybės. Žinojo, kad ieško sau problemų. Nežinojo, kaip
į tai reaguos Kima, ir visos kelionės metu stengėsi vyti tą
mintį šalin.
Bet ar ne to buvo mokyta? —klausė savęs, sukdama į
Astono kelią.
Tiktai pamačiusi nedidelį švarų blokuotąjį namelį su kie­
mu susigriebė savęs paklausti, kokia jos veiksmų strategija.
Už tų durų — gedinti šeima. Motina, praradusi sūnų
siaubingiausiu įmanoma būdu. O jeigu įžengs į namus, ku­
riuose pilna užjaučiančiųjų, giminių, ramintojų, mėginančių
bent kiek palengvinti skausmą?
 A N (i F \. A MARSONS * Mi RUSJ OS MELOS 137

Priėjusi prie kiemo Steisė sulėtino žingsnį. Lauke stovi

lik nedidelis citroenas. Dar pora automobilių palei kelkraštį,
bet ne prie namo.
Ko tiksliai ji siekia, kritiškai klausė savęs Steisė. Nieko
neturėjo tai šeimai pasiūlyti, niekaip negalėjo palengvinti
širdgėlos. Bet vis tiek kojos neša ją ten. Steisė susimąstė, ar
bose kada nors šitaip tardo save, kai puola ką daryti paska­
tinta vidinės nuojautos. Įtarė, kad ne.
Drąsiai pabeldė į duris ir nuslopino tą savo dalį, kuri
vylėsi, kad niekas neatsilieps.
Tačiau iškart pamatė prie įstiklintų durų artėjantį siluetą.
Duris atvėrė maždaug penktą dešimtį įpusėjusi moteris.
Liekna, veidas nė kiek nepadažytas. Steisė taip ir nesusipaži­
no su Džastino motina sūnaus mirties dieną; moterį apspito
būklę tikrinantys paramedikai ir guodžiantys kaimynai. Šian­
dien ji dėvėjo treningines kelnes, kuriose būtų tilpusios dvi
tokios, ir pilką bluzoną su gobtuvu. Steisei prireikė sekundės
suvokti, kad moteris apsivilkusi mirusio sūnaus drabužiais.
—Ponia Reinolds, mano vardas Steisė... Tai yra detektyve
konsteblė Steisė Vud.
Ji pasikuitė kuprinėje ir netyčia paleido iš rankų savo
pažymėjimą. Atsitūpusi pakėlė ir pakišo nustebusiai moteriai
pasižiūrėti.
Ponia Reinolds pažvelgė į ją pro pažymėjimą ir suraukė
antakius.
—Buvote čia, kai... —ji nebaigė sakinio.
—Taip, buvau. Užjaučiu dėl netekties, —atsakė Steisė,
stengdamasi nekreipti dėmesio, kad jaučiasi nesmagiai.
Klydo. Nereikėjo čia eiti. Ji prie to nepratusi. Nėra iš tų
pareigūnių, kurios gali uždavinėti kenčiančiamžmogui klau­
simus. Ji iš tų, kurios verda arbatą. Smalsumą vertėjo palikti
galvoje.
138 A N C. F L A M ARSON S • M IR U SIO S SI F L O S

Galbūt tai gera pamoka, kaip atskirti tą ploną liniją tarp

smalsumo ir instinkto.
Bet jau nieko nepakeisi. Ji pasibeldė į duris. Sutrukdė
moteriai gedėti. Jeigu dabar apsisuktų ir nueitų, ponia Rei-
nolds tikrai paskambintų į Heilsoveno policijos nuovadą.
—Galiu užeiti? —paklausė ji.
Ponia Reinolds pasitraukė j šalį, įleisdama Steisę į ankš­
tą koridorių.
Moteris užvėrė duris ir Steisė nusekė įkandin jos į sve­
tainę.
—Ar čia oficialus vizitas? —paklausė ponia Reinolds ir
sutrikusi suraukė nosį.
—Ne, ponia Reinolds... ne. Aš čia tik... —Ji nutilo neras­
dama tinkamų žodžių.
—Atsiprašau, pareigūne, bet norėčiau, kad paaiškintu­
mėte.
Jos nusivylimas suprantamas. Steisė net pati sau vis dar
negalėjo paaiškinti vizito priežasties.
—Aš perskaičiau jo laišką, —tarė Steisė, lyg tai viską
paaiškintų.
—Ir? —paklausė moteris, sustojusi kambaryje. Aplin­
kui ant visų paviršių Steisė išvydo užuojautos atvirukus. Įsi­
brovimas į šios moters sielvartą atrodė kaip antausis.
—Atleiskite, man nereikėjo ateiti, —išlemeno, nuošir­
džiai to trokšdama.
—Bet kodėl tada atėjote? —paklausė moteris, atsisės­
dama į krėslą. Ji paglostė treninginių kelnių medžiagą.
Steisė pritūpė ant sofos krašto. Ji jau įsivaizdavo, kaip
ateina laiškas su skundu dėl jos elgesio. Dabar jau nebėra kur
trauktis.
Vienintelė viltis —nuogas atvirumas.
 ANGELA MARSO NS • M IR U SIO S SIELO S 139

—Ponia Reinolds, kai perskaičiaujūsų sūnaus laišką, kai

ką pajutau, —Steisė paplekšnojo sau per krūtinę. —Jausmas
kilo čia ir baigėsi čia, —tarė, paliesdama pilvą. —Negaliu tin­
kamai to paaiškinti, —pasakė, jausdamasi visiška nevykėle.
—Bet abejonių nėra, tiesa? —paklausė moteris. —Tu­
riu galvoje...
Steisė papurtė galvą.
— Ne, ponia Reinolds, nėra abejonių, kad Džeisonas
pats atėmė sau gyvybę, bet man rūpi sužinoti kodėl.
Moters akyse pasirodė ašaros.
—Aš negaliu susitaikyti su faktu, kad niekada nesuži­
nosiu.
Steisei neapsakomai norėjosi ištiesti ranką ir nuraminti
ją, bet liko susidėjusi rankas ant kelių.
—Ta eilutė, —toliau kalbėjo Steisė. —Ar įsivaizduojate,
dėl ko jis apgailestauja?
Ponia Reinolds papurtė galvą ir šiurkščiai pasitrynė
skruostą.
—Tas klausimas neleidžia man užmigti, nuo jo, nuo jo...
—Ar kalbėjotės su sūnaus draugais? —pasiteiravo Steisė,
kad neištartų žodžių, kurių lūpos nenorėjo paleisti į realybę.
—Aš jau beveik nepažįstu jo draugų. Nemanau, kad jis
bendravo su senaisiais mokyklos bičiuliais. Jie nutolo po...
—Po ko, ponia Reinolds? —paklausė Steisė.
—Po avarijos, —atsakė moteris.
—Tęskite, —paragino Steisė.
Moteris nurijo seiles.
—Prieš dvejus metus Džastino tėvas ir sesuo žuvo au­
tomobilio avarijoje.
—O, apgailestauju, —sumurmėjo Steisė, spėliodama,
kiek skausmo gali pakelti viena moteris. Kai kūnas sulaukia
pakartotinių fizinių smūgių, audiniai galiausiai apmiršta. Pa­
140 ANGELA M A R SONS • M IR U SIO S SIELOS

grindinių organų veikla sutrinka. Su širdimi kitaip. Kiek ne­

tekčių ir sielvarto kūnas gali iškęsti, kol ji galutinai pasiduos?
—Po to jis galutinai užsivėrė. Neteko darbo, įsivėlė į ke-
lerias muštynes, užsidarė savo kambaryje. Ilgainiui draugai
nustojo skambinti ir rašyti žinutes, atrodė, kad jis to nė nepa­
sigenda. Bet pastaruoju metu situacija pasitaisė. Retkarčiais
kažkur išeidavo. Pradėjo dairytis naujo darbo.
Moteris papurtė galvą.
—Tačiau tai nepaaiškina žodžių, kad jis gailisi to, ką
padarė, —tyliai įsiterpė Steisė.
Staiga ponios Reinolds akyse žybtelėjo supratimo ki­
birkštis, lygji ką tik būtų gavusi atsakymą.
—Iš tiesų, pareigūne, manau, kad paaiškina. Jis buvo
ten, suprantate? Džastinas buvo tame automobilyje. Prieky­
je sėdėję tėvas ir sesuo akimirksniu žuvo. Džastinas išsisuko
vos su keliais nudrėskimais.
—Vis tiek jis nėra kaltas dėl nelaimingo atsitikimo ir tų
mirčių, —paprieštaravo Steisė. —Jis prie to niekaip nepri­
sidėjo.
—O, prisidėjo, —energingai linksėdama patikino po­
nia Reinolds. —Jis užleido seseriai vietą priekyje.

34

Tris kartus apsukusi Rasels Holo automobilių aikštelę

Kima sustojo vietoje, skirtoje šeimai su vaikais.
—Neturėtum taip elgtis, —papriekaištavo Trevisas.
Ji ištraukė raktelius iš spynelės ir ištiesė jam.
—Štai, prašau, važinėk čia visą vakarą, kol aš dirbsiu
savo darbą.
 ANGELA M ARSONS • M IRUSIOS SIELOS 141

Tomas ignoravo ištiestą ranką ir išlipo iš mašinos. Taip, tu­

rint omenyje jų laukiantį vizitą, ji ir nesitikėjo, kad bus kitaip.
—Tai ar nori vadovauti pokalbiui, ar džiugiai leisi man
atlikti visą darbą? —žodžiai nenuskambėjo taip taikiai, kaip
skambėjo jos galvoje.
—Kaip visada, viską suvoki visiškai kitaip, —su kartėliu
ištarė jis.
Jineplanavotuo paprastukomentaru įžiebti priešiškumo,
kurisvisdar tvyrojotarpjųit nemaloni smarvė. Penkeriųmetų
priešiškumo vienas traumuojantis įvykis negalėjo ištrinti.
—Vis dar kaltini visus kitus, Tomai? —atšovė ji.
Trevisas nekreipė dėmesio ir jie tylėdami nuėjo į skyrių.

Jiebuvo įleisti, ir Trevisas vos nesusidūrė su maisto veži­

mėliu, kuris išlindo koridoriaus gale.
Kima susilaikė nešyptelėjusi, kol Tomas su skyriaus slau­
gytoja aiškinosi kryptį.
Sekė paskui kolegą per vakarienės valgių kvapų rinkinį.
Otaip, ligoninės maistas tikrai pradžiugins pacientus. Daržo­
vės tiktų žaisti ledo ritulį; trintos bulvės gyveno viltimi gauti
žiupsnelį druskos ar keisto skonio mėsos gabalėlį. Jeigu pasi­
seks, gausi rudos medienos drožlių plokštės sumuštinį. Nieko
keista, kad žmonės taip veržiasi iš čia.
Kimalabiau nustebo radusi prie lovos sėdinčią Fioną, nei
loji išvydusi ją. Veide jau buvo paruošta atitinkama išraiška.
—Panele Kouli, pone Kouli, —kreipėsi Trevisas, abiem
linktelėdamas.
Fiona Kouli vos pastebimai linktelėjo. Bilis Koulis ne.
Kima matė kodėl. Kairė kaklo pusė aptvarstyta, tarsi su
sauskelnėmis.
142 ANGELA M ARSON.S • M IR U SIO S SIELO S

Trevisas pasislinko Biliui iš kairės. Bilis ir jo sesuo įtariai

stebėjo pareigūną. Kima liko stovėti lovūgalyje.
—Malonu matyti, kad atsigavote, pone Kouli. Ar galiu
vadinti jus Biliu? —švelniai paklausė jis.
Bilis kiek padvejojęs linktelėjo.
—Ko gero, kvailas klausimas, bet vis tiekpaklausiu. Kaip
jaučiatės?
Bilis prasižiojo atsakyti, bet atsakymas atskriejo iš sesers
lūpų.
—Dėl sužeidimo jis negali kalbėti, —pasakė ji, paimda­
ma brolio ranką. —Ir tikrai, kvailas klausimas.
TrevisasnuginkluojamainusišypsojoFionai,priimdamas
jos priekaištą.
Kima stovėjoir susidomėjusi stebėjo. ŠiosTrevisopusėsji
seniai nebuvo mačiusi.
Trevisas ir toliau šnekėjo apie šį bei tą, o Kima stebėjo
brolį ir seserį. Bilis Koulis atrodėjaunesnis nei dvidešimt šeše-
rių. Šviesūs plaukai krito virš šiltų mėlynų akių, kurios šaudė
tarp sesers ir pareigūno.
O Fiona, priešingai, atrodė vyresnė nei dvidešimt aštuo-
nerių. Josodabuvoblyški ir pilkšva iki pat tamsiai rudų plaukų
smilkiniuose. Ir dėl amžiaus skirtumo buvo kalti ne tik rimta
jos išvaizda ir elgesys. Brolio ir sesers santykis labiau priminė
vaiko ir motinos.
— Tai ar galite daugiau papasakoti apie tą incidentą,
Bili? —paklausė Trevisas.
Kimai patiko, kadjis ir toliauklausinėjo sužeistojo, nepai­
sydamas sesers ryžto perimti pokalbį.
—Tai buvo nelaimingas atsitikimas, —tarė Fiona, su­
spausdama brolio ranką.
—A, suprantu, —draugiškai atsiliepė Trevisas. —Ir jis
 ANGELA M A R.S O N.S • M IRUSIOS SIELOS 143

liims tai papasakojo? —paklausė subtiliai primindamas faktą,

kad jos brolis negali kalbėti.
Kima išvydo paniką Bilio akyse.
Fiona greitai atsitokėjo.
—Tėvas papasakojo man, kas nutiko. Jis viską matė.
—Tikrai? —nustebęs paklausė Trevisas. —Mes atvažia­
vome anksčiau už greitąją, jūsų tėvas mums sakė, kad išgirdo
šūvį, bet nieko nematė.
Moters skruostai raustelėjo.
—Tiesiog taip buvo. Jis šokiruotas. Dabar prisimena, —
pasakė.
Lažinuosi, kad taip, pagalvojo Kima.
—Viskas gerai, —nespaudė Trevisas.
Kimabūtų pasakiusi kąkita. Tikrai kur nors būtų įterpusi
„akiplėša melagė“.
—Mums reikės jūsų tėvo patvirtinimo. Sužinoti daugiau
smulkmenų ir užrašyti parodymus. Akivaizdu, balistinė eks­
pertizė sulygins kulką su šautuvu, ir galėsime baigti. Esu įsiti­
kinęs, kad parako nuosėdos ant jūsų brolio rankų patvirtins,
jog ginklą laikė jis.
Gerai, Trevisas pasakė jai „akiplėša melagė“ su potekste
„ir mes pagausime tave meluojant“ kur kas taktiškiau, nei tą
būtų padariusi Kima. O veide liko ta pati maloni šypsena.
Kima stebėjo, kaip Fiona apsilaižo lūpas.
—Tyrimas labai paprastas, —tęsė Trevisas. —Ant Bi­
lio rankų liko sudegusių ir nesudegusių detonatoriaus likučių
kartu su kulkos paviršiaus, tūtelės ir drėkiklio dalelėmis...
—Bet dabar negalite jo atlikti, tiesa? —paklausė Fiona.
Trevisas maloniai linktelėjo.
—Esu įsitikinęs, kad galime. Man reikės tik pavalyti spi­
rituota servetėle ir įdėti įvieną iš šitų... —Jisatsegė savo dėklą.
144 ANGELA M ARSONS • M IRUSIOS SIELOS

Kairėje pusėje buvo kišenė vizitinėms kortelėms, rašikliams ir

nedideliems įkalčių maišeliams. —...Ir daugiau jūsų netruk­
dysime.
—Jis negali duoti sutikimo, —suraukusi kaktą pasakė
Fiona.
Prakeikimas, pagalvojo Kima. Greit susigaudę.
Trevisas linktelėjo.
—Betgi juk tai neturėtų būti problema, ar ne? Esu įsi­
tikinęs, kad jūs galite duoti už jį, nes norite kuo skubiau pa­
tvirtinti brolio pasakojimą.
Moteris įnirtingai papurtė galvą.
—Jis negali duoti leidimo, nes negali kalbėti, o aš nepa­
siruošusi to padaryti už jį.
Kima matė, kaip ji dar kartą spusteli brolio delną. Bilis
Koulis atrodė persigandęs.
Trevisas linktelėjo.
—Viskas gerai. Paprašysime ateiti paimti mėginį kurio
nors kriminalisto, kai gausime jūsų tėvo sutikimą. —Jis iš­
tiesė ranką per lovą. —Ačiū, kad skyrėte mums laiko, esu
įsitikinęs, netrukus dar pasikalbėsime.
Kima linktelėjojiems abiem, eidama iš palatos su Trevisu.
—Kulką turime? —paklausė ji.
Tomas linktelėjo.
—Gibsas gavo vakar vakare, kai buvo ištraukta iš Bilio
kaklo.
—Jėzau, sumažink tempą, —paprašė ji, kai įžengė į pa­
grindinį koridorių.
—Ne mano bėda, jeigu nespėji, Stoun, —sviedė jis at­
sigręžęs.
Dar du žingsniai ir ji pasivijo.
—Kam taip skubėti? —paklausė, kai išėjo į kieme sto­
viniuojančią minią.
 ANGELA M ARSON S * M IRUSIO S SIELOS 145

—Pati pagalvok, —atsakė jis, smukdamas už rūkalių

grupės, užstojusios ženklą „Nerūkyti“. Kima pažvelgė į jo gal­
vą, iškilusią virš dūmų debesies.
—Jeigu mes atseit slepiamės, siūlyčiau pasilenkti.
Trevisas paėjo arčiau sienos.
Kima dirstelėjo pro rūkalius. Jeigu Fiona jiems melavo,
jai teks skubiai maskuoti pėdsakus. Turės lėkti namo ir pasa­
kyti tėvui, ką tas neva matė. Trevisas tyčia nurodė savoplanus,
siekdamas ją paskubinti. Fiona norės susitikti su tėvu anks­
čiau, nei nuvažiuos jie.
—O štai ir ji, —tarė Kima, kai Fiona išlėkė į sankryžą
priešais taksi.
Trevisas skubiu žingsniu pasileido į aikštelę šeimoms su
vaikais.
— Ei, Trevisai, jau beveik šešios. Ar neviršijome savo
darbo laiko? —paklausė ji. —Tai yra nenorėčiau pamatyti,
kaip virsti moliūgu.
Jis šaltai ją nudelbė.
—Aš niekur nevažiuoju, Stoun. Man tik reikia paskam­
binti.
Kima užvedė automobilį, o jis pasiėmė telefoną ir pasi-
lraukė nuo jos.
Ji pajuto, kaip skleidžiasi šypsena veide. Dabar viskas at­
rodo pažįstama.

35

Brajentas sustabdė mašiną už Kitso furgonėlio prie

bako tunelio žiočių, rajone, kurį vietiniai vadino Kodslu. Jis
prisiminė futbolo rungtynes vaikystėje ant Birmoro kranto,
aikštelėse tiesiai priešais Bertono „Delingpole“ gamyklą, kur
146 A N G BL A M A R.SONS • M IR U SIO S SIELOS

gaminti apkaustai ir metalinės konstrukcijos. Prisiminė va­

karinę sireną, kuri iš pastato išspjaudavo būrį vyrų juodais
veidais, skubančių namo šilto maisto.
Brajentas nebuvo naivus, nežvelgė į praeitį pro rožinius
akinius. Nemanė, kad aštuntajame ar devintajame dešimtme­
čiais šeimoms kildavo mažiau problemų. Tiesiog jos buvo
kitokios. Dėl daugelio sveikatos problemų šiandien galima
kaltinti ano meto gamyklas ir liejyklas. Vidutinė gyvenimo
trukmė pailgėjo daugiau kaip dešimtmečiu, nes labai pagerė­
jo darbo sąlygos. Tačiau prisiminęs tą draugišką nuotaiką, su
kuria darbininkai skirstydavosi vakare namo, liūdėjo.
Gamykla uždaryta devintojo dešimtmečio viduryje, ją
pakeitė namai, kurių gyventojai jau susigrupavę abipus ke­
lio. Jie nieko nematė, bet tai nė kiek nemažino malonumo
spėlioti.
Brajentas papurtė galvą, kai vienas iš konsteblių padavė
jiems plastikinius antbačius ir parodė galva pylimu žemyn,
kur ėjo bėgiai, maždaug pusiaukelėj tarp Kradli Hito ir Old
Hilo stočių. Brisdamas per kelius siekiančią žolę seržantas ke­
lis kartus sunkiai nurijo seiles. Nors Kitsas įspėjo, kad įvykio
vieta šiurpi, jis negalėjo pasirengti tam, ką tuoj pamatys. Jis
išgirdonusikeikiant Dosoną —paslydo ant apšerkšnijusiųau­
galų. Šovė mintis atsisukti ir pasiūlyti ranką, bet apsigalvojo.
To vyruko ego nepadėkos.
Ant šlaito viršaus pastatytų laikinų žibintų šviesoje mir­
gėjo geležinkelio darbininkų, policininkų ir nusikaltimo vie­
tos tyrėjų liemenių jūra. Žmonės beveik nejudėjo, Brajentas
jautė ore tvyrantį siaubą ir sukrėtimą.
Prie šono atsistojęs kolega ėmė valytis nuo kelių žemes.
—O Dieve, —tarstelėjo Dosonas, nebaigęs judesio.
Brajentas pasekė jo žvilgsnį ir vos neužspringo.
 ANGELA M ARSONS * M IRUSIOS SIELOS 147

Skersai bėgių gulėjo iškėtotas jauno vyro kūnas. Jo galva

buvo už dviejų metrų, prie pabėgio.
Kitsas atsisuko ir pamatęs abu vyrus nusišypsojo.
—Pagaliau pora, kurią galiu pakęsti, —pasakė ir pa­
klausė: —Gal pasistengsite, kad taip ir liktų, berniukai?
—Ne, —atsakė abu vienu balsu.
Kitsas nusivylęs patraukė pečiais.
—Dėl Dievo, gal arčiau prieisite? —papriekaištavo.
Brajentas suprato, kad jie abu sustojo per gerus tris met­
rus nuo galvos netekusios aukos.
—Savižudybė? —paklausė Dosonas.
Klausimas nebuvo toks kvailas, kaip galėjo atrodyti,
liems abiem teko lankytis vietose, kur gyvybė nutrūko susi­
dūrus su traukiniu. Dažniausiai savižudžiai mesdavosi nuo
lilto ant bėgių priešais atriedant} traukinį, nepalikę mašinis-
tui galimybės sustabdyti.
Kiti palįsdavo po ratais įvažiuojant į stotį; tada ne šok­
davo, o susilenkę nerdavo po traukinio nosimi.
Jam asmeniškai atrodė, kad tai niekingi savanaudžiai.
Teko pažinti garvežių mašinistų, kurie kankinosi dėl potrau­
minio streso sindromo ir depresijos dėl to, kad kažkas pasi­
rinko taip baigti savo gyvenimą.
Patologas pasilenkė, atsakydamas į Dosono klausimą, ir
parodė likučius špagato, kuris įkrito tarp bėgių su dauguma
aukos pirštų. Pjūvio tikslumas iškart jam priminė mėsininko
naudojamą pjaustyklę.
—Netgi ryžtingiausiam savižudžiui nepavyktų susirišti
abiejų rankų, —atsakė Kitsas.
—Kažkas padėjo? —paklausė Brajentas. Jam teko gir­
dėti apie atvejus, kai nusižudyti padedama.
—O, išties padėjo, tik prieš jo valią. Pasižiūrėk į pėdos
įspaudą tarp menčių.
148 ANGELA M ARSONS • M IR U SIO S SIELO S

—Laikė prispaudęs, kol važiavo traukinys? —paklausė

Dosonas, įgarsindamas jo mintis.
Patologas papurtė galvą.
—Ne, nes nusikaltėlis atsidurtų per arti traukinio.
Brajentas prisivertė atidžiau pasižiūrėti į nukirstą vyro
kaklą virš pečių. Ten, kur buvo nurėžta galva, į žvirgždą susi­
gėrė kraujas. Jis prisiminė pigius magijos triukus su giljotina
ir pintine. Tik čia buvo ne triukas ir galva jam iš kairės ne
lateksinė.
Kitas parodė į žalios sodo virvės kilpą, giliai įsirėžusią į
baltą kūną.
— Pririšo, kad negalėtų atkelti kaklo? — pasitikslino
Brajentas.
Kitsas linktelėjo.
—Įtariu, norėdamas, kad žiūrėtų reikiama kryptimi. Jis
parodė į rytus.
Dvidešimt metrų nuo kūno bėgiai nyko už posūkio.
Mašinistas neturėjo jokių vilčių sustabdyti traukinį.
—Padėtis beviltiška, —tarė Dosonas. —Kad šešiasde­
šimt mylių per valandą greičiu važiuojantis traukinys susto­
tų, reikia daugiau kaip dviejų šimtų metrų.
Brajentas suvirpėjo. Pasmerktasis iš toli girdėjo artėjantį
traukinį, žiūrėjo, kada jis pasirodys, meldėsi, kad mašinistas
pamatytų, kol dar ne vėlu. Ir tada lokomotyvas išniro iš už
kampo, nenumaldomai artėdamas. Visą tą laiką auka žinojo,
kad jis atvažiuoja.
Jis dar kartą sudrebėjo ir paskersakiavo į kolegą, ku­
ris staiga nuščiuvo. Brajentas nusekė susimąsčiusį Dosono
žvilgsnį į plačius džinsus žemu liemeniu bei skaisčiai oran­
žinius sportbačius. Spalvingo drabužio kraštas kyšojo iš po
„North Face“ striukės.
—Kevai, viskas gerai?
 ANGELA M ARSONS * M I R U S I O S S I E L OS 149

Dosonas nekreipė į jį dėmesio.

—Kitsai, ar galva nebuvo judinta?
—Ne, tai kitas darbas, —atsakė patologas.
—Ar galimdabar tai padaryti? —paklausė pareigūnas,
artindamasis prie galvos.
—Dangau, šis naujasis tavo partneris pateikia tai kaip
klausimą, — tarė patologas, kumštelėdamas Brajentui į
šoną. —Sergėtojas.
Brajentas nekreipė dėmesio į Kitso nuomonę apie jo
bosę ir nusekė paskui kolegą. Kaip ir Dosonas pasižiūrėjo į
nupjautą galvą. Šviesiai rudų plaukų galai atrodė nenatūra­
liai, lyg apverstais kirpčiukais.
Kitsas pasišaukė vieną iš padėjėjų ir jie lėtai atvertė gal­
vą veidu į viršų. Akys buvo užmerktos, bet burna prasižio­
jusi. Taiki veido išraiška neatspindėjo barbariško paskutinių
kelių gyvenimo sekundžių siaubo. Pelenų pilkumo oda išsi­
tepė kreida ir liko pabraižyta, kai galva nusirito per žvirgždą.
Brajentas nustebo, kad ant blyškios odos tiek mažai
kraujo, bet kolegą, atrodo, nustebino kai kas kita.
—Kad aš prasmegčiau, —kimiai ištarė Dosonas, —aš
pažįstu šį vaikį.

36

Steisė uždarė kavinės duris ir leidosi užliejama palengvė-

jimo. Viskas čia pažįstama. Viskas normalu. Ne už komfor­
to zonos ribų, kaip lankant žmones namuose ir veržiantis į jų
sielvartą.
Ponia Reinolds atrodė patenkinta, kad suprato sūnaus
skausmo priežastį. Steisė dėl to nebuvo visiškai tikra. Nuo tė­
čio ir sesers žūties prabėgo dveji metai. Ir nors tos netekties
150 ANGELA M ARSON S • M IR U SIO S SIELOS

paauglys niekada nepamirš, per dvejus metus turėjo šiek tiek

palengvėti.
Tačiau ponia Reinolds leido Steisei paimti Džastino
kompiuterį, o tai tik patvirtino, kad ir motinos galvoje likusi
maža abejonė. Steisė pasislinko per vieną vietą eilėje, kai išė­
jo moteris, išgirdusi, kad karštu maistu jau nebeprekiaujama.
Priscila pastebėjo ją eilėje ir pasisuko įmesti bandelės į
skrudintuvą. Steisė nenorėjo valgyti, bet mėgavosi tuo fami­
liarumu.
Kai priėjo, jos jau laukė garuojantis maistas ir gėrimas.
—Viskas gerai? —paklausė barmenė.
—Sunki diena, —dairydamasi atsakė Steisė. Vylėsi, kad
atsilaisvins kokia nors vieta, bet vėlyvieji turgaus pirkėjai vis
dar sukiojo rankose pravėsusius gėrimus ir neskubėjo grįžti
į savo lūžtančius nuo pirkinių furgonus.
—Eik su manim, —pakvietė Priscila.
Steisė nusekė ją pro tualetus iki vienišo stalelio šalia
„Tik personalui“ durų; jis buvo užverstas aplankais ir įvai­
riais popieriais.
Priscila viską sukrovė į vieną krūvą.
—Čia mūsų poilsio stalelis. Ramiai suvalgyk savo ban­
delę.
Steisė dėkinga nusišypsojo ir įsirangę į ankštą vietą. Iš­
tepė bandelę sviestu ir pastūmė lėkštutę į šoną. Auksinis kau­
burys virto skysčiu ir susigėrė į bandelę.
Steisė pastatė Džastino nešiojamąjį kompiuterį ant stalo
ir atsivertė. Deja, mama net neįtarė, koks sūnaus slaptažodis,
bet Steisė ištraukė apie tą vaikį pakankamai informacijos, kad
pradėtų nuo akivaizdžiausių dalykų. Nors ir nuolat įspėjama
dėl slaptažodžių internete saugumo, žmonės vis vien renkasi
ką nors paprasta, kad atsimintų, dažniausiai pasinaudodami
 ANGELA MARŠOMS 4 M 1R U ŠIO S SI E LOS 151

asmenine informacija. Dažniausiai pasitaiko vardas su pridė­

tais skaičiais.
Ji suvedė Džastino vardą ir gimimo datą, bet nieko ne­
pešė.
Tada išmėgino kelis vardo ir datos variantus, naudoda­
masi didžiosiomis raidėmis.
Pirštai lakstė klaviatūra. Kuo daugiau slaptažodžių, tuo
paprasčiau jie sudaromi. Retas žmogus prisimena daugybę
įvairių socialinių platformų slaptažodžių. Labiausiai šoki­
ruoja tai, kad kai kurie vis dar kaip savo slaptažodį pasirenka
žodį „slaptažodis“.
Ji užsigalvojusi tiesė ranką į už kompiuterio stovintį
puodelį, kai kažkieno delnas suspaudė petį.
Gėrimas vos nenulėkė ant žemės.
—Po velnių, Kevai. Kas per?..
—Ramiau, tigre. Važiavau pro šalį ir pastebėjau tave čia.
—Kevai, tu melagi, —atšovė ji, kai širdis ėmė rimti. —
Niekas negalėjo manęs čia pamatyti.
Dosonas apsižvalgė.
—Tu nejuokauji.
—Tai ko tu nori? —paklausė ji, nuleisdama kompiute­
rio ekraną.
Dosonas nekreipė dėmesio į jos klausimą.
—Ir kaip tau šiandien sekėsi, Kevai? —paklausė jis sa­
vęs. —Na, Steise, ačiū, kad paklausei. Buvomiškviesti apžiū­
rėti vaikino lavono ant traukinio bėgių. Gana šiurpu, turiu
tau pasakyti, —pats ir atsakė.
Steisė atsilošusi stebėjo pasirodymą.
Pareigūnas tęsė:
—Vaikinas atpažintas, jei jau klausi, —nutilęs pažvelgė
į jos lėkštę. —Valgai?
152 A N O K IA M ARSONS • M IRUSIOS SI F.I. OS

Ji pastūmė lėkštutę jo link. Kevas pakėlė bandelės puselę

ir suleido dantis. Du kąsniai ir prarijo. Kevinas Dosonas kirto
taip, kaip darė ir visa kita: greitai, ieškodamas, kas toliau.
—Ir tai akivaizdžiai nepaprastai tave sujaudino,—įverti­
no ji. —Na, ko tu nori, be mano bandelės?
— Tu išlėkei skubėdama. Kur buvai? — paklausė jis,
dirstelėdamas į nešiojamąjį kompiuterį.
— Ne tavo reikalas. Dabar nešdinkis, turiu naikin­
ti bjaurius nykštukus, —pasakė pastebėjusi, kaip jis žiūri į
kompiuterį.
Dosonas patraukė pečiais.
—Tik norėjau pažiūrėti, kaip tu. Na, žinai, draugiškai.
Ji nė nemėgino slėpti skepsio.
—Nesielk su manim kaip su asilu, Kevai. Galimbūti kas
tik nori, tik ne draugai.
—Steise, aš tik...
—Trečią kartą klausiu, ko tau reikia?
Jis padėjo kąsnį ir įsmeigė į ją akis.
—Steise, aš esu mulkis. Abu žinome, kad tai tiesa, bet
kas nutiko anksčiau... —Dosonas nebaigė sakinio, papurtė
galvą ir vėl pasižiūrėjo į bandelę su razinomis.
Steisei prireikė minutės susigaudyti. Ji negalėjo patikė­
ti, kad Kevas vis dar apie tai galvoja. Jis teisus dėl to, kad yra
mulkis; betjis nebuvobjaurus mulkis. Neretai atrodydavo, kad
niekas negali pažeisti jo pasitikinčios savimi išorės, bet kartais
atsitiktinai kas nors prasprūsdavo.
—O, Kevai, pamiršk mane. Nieko nenorėjau tuo pasakyti.
—Tai kodėl pasakei? —paklausė jis. —Juk žinai, kad
manyje rasisto nėra nė lašelio.
Ji patraukė pečiais.
—Kartais reikia šiek tiek supurtyti tavo aroganciją, Ke-
 A X i.' ! A M A R SO N $ < M ! K U S TOS S I E T O S 153

vai. Manai, kad visada žinai visus atsakymus. Mane tai erzi­
na, nes nepalieki vietos tobulėti.
—A? —paklausė jis, siekdamas bandelės.
—Viskas ilgainiui keičiasi; auga, prisitaiko, mokosi ir
tampa kuo nors daugiau. Išskyrus tave. Tu esi toks pats, su
kokiu susipažinau prieš dvejus metus.
Jis išsišiepė kramtydamas.
—Bet negi nemyli manęs tokio, koks esu?
—Ne, Kevai, nemyliu, —atsakė Steisė. —Nes manau,
kad gali daugiau.
Ji stebėjo, kaip išnyksta bandelė. Kolega sudėjo delnus
virš lėkštės nupurtyti trupinių. Kima palietė savo skruostą,
parodydama, kur jam dar prilipę. Jis atsainiai nusibraukė
ranka ir trupinių nebeliko. Steisė nusišypsojo. Kartais jis elg­
davosi kaip mažas berniukas.
—Steise, kaip ten buvo? —staiga paklausė jis. —Kaip
tu jauteisi mokykloje?
Ji jau ketino vyti jį lengvabūdišku komentaru, bet paste­
bėjo, kad žvilgsnis nesijuokia, o akyse smalsumas.
—Sunkiai, Kevai, —nuoširdžiai atsakė ji. —Mane supo
dviejų rūšiųžmonės. Žmonės, kurie siaubingai elgėsi su mani­
mi dėl odos spalvos, ir žmonės, kurie dėl to buvo man perne­
lyg mieli, kurie stengėsi įrodyti sau ir man, kad tai nesvarbu.
Visada besitikintys dėkingumo, nes „jiems nesvarbu“, —atsi­
duso. —Kiekvienas kuo nors išsiskiriantisyralengvas taikinys
priekabiautojams.
Tų prisiminimų ji nenorėjo atgaivinti. Staiga kai kas
žybtelėjo atminty.
—Ar tu nebuvai storulis? —paklausė ji.
Kevas linktelėjo.
—O, taip.
154 ANGELA M ARSONS « M IRUSIOS SIELO S

—Tai tam tikra prasme supranti, apie ką aš, —tarė ji. —

Ir ką tu darei?
—Numečiau svorio, —tyliai atsakė jis, o veide pamažu
ėmė ryškėti supratimas.
Steisė kilstelėjo antakį. Kad ir kiekji būtų metusi svorio,
tai nepakeistų odos spalvos.
—Supratau, —atsakė jis šypsodamasis. Bet prieš tai ji
pastebėjo, kaip veide šmėkštelėjo liūdesys.
Tačiau, kad ir koks malonus buvo šis netikėtas susiti­
kimas, konsteblė nekantravo grįžti prie Džastino Reinoldso
nešiojamojo kompiuterio. Ji dirstelėjo į laikrodį.
—Prakeikimas, Steise. Imi subtilumo pamokas iš bosės?
—Ne, aš nenorėjau...
Ji norėjo būtent to ir jis tai suprato.
—Vadinasi, viskas eiki? —nuoširdžiai paklausė Dosonas.
—Taip, Kevai, mums viskas gerai, —atsiliepė ji.
—Gerai, tai pasimatysim rytoj, —tarė plodamas per
dešinį petį. Ji nieko neatsakė, nes ir nebūtų išgirdęs.
Dosono įsitikinimu, rasizmas yra paprastas kaip juodas
ir baltas negatyvas: rasistas arba ne, fanatikas arba ne. Paaiš­
kinti visus tuos pilkus atspalvius, esančius tarp šių kraštuti­
numų, užtruktų pernelyg ilgai. O dabar ji neturi tam laiko.
Steisė atsivertė kompiuterį ir slaptažodžio langelis atgijo.
Staiga jai toptelėjo, kad daug žmonių naudoja ne savo, o
mylimo žmogaus vardą.
Ji išmėgino visokius Džastino gimtadienio ir jo motinos
vardų variantus.
Nieko.
Pamėgino Džastino datas su tėvo vardu.
Nieko.
Pamėgino Džastino datas su sesers vardu.
Vis tiek nieko.
 A N i .i F i , A M A R S O N S ■ M I RU S i O S S r FI, O S 155

Staiga apsidairiusi pamatė, kad kavinė ištuštėjo. Priscila

kuitėsi su kibiru ir šluota.
Pagaliau ji suvedė jo sesers vardą ir mirties datą.
Kai ekranas atgijo, Steisė atsilošė.
Bingo. Ji viduje.

37

Visi sodybos langai plieskė šviesa, rodydami kelią iki

kitų sustatytų automobilių ir, vėlgi, išryškindami ūkio ne­
tvarką ir purvą. Į ūkinius pastatus priramstyta aprūdijusių
įvairių mechanizmų detalių. Krūva mėšlo riogso vos dešimt
pėdų nuo namo galo. Visur primėtyta praplėštų kombinuo­
tųjų pašarų maišų.
Policijos užkarda driekėsi nuo laštakio vienoje trobos
pusėje iki žvyruoto keliuko galo, maždaug dešimt pėdų nuo
kraujo klano, kur buvo pašautas Bilis Koulis.
Kima susigūžė, pamačiusi gerai įmitusią žiurkę, begėdiš­
kai tursenančią per bliurę senos daržinės link.
—Nors čia ir šūdų duobė, Trevisai, noriu išsiaiškinti,
kodėl jie tiek daug metų nemoka nuomos, —pasibjaurėjusi
tarė Kima.
—Taip, bent simboliškos, —sutiko jis, kai pasuko lūš­
nos link.
Nenustebo radę prie lauko durų laukiančią Fioną.
Pareigūnus sulaikėnetvarkingai pastatytas taksi automo­
bilis, į kurį sėdolabai trapus senyvas vyras. Kai Kimai pagaliau
pavyko išriedėti iš ligoninės kiemo, Fiona seniai buvo nuva­
žiavusi. Taigi ji tikrai spėjo grįžti namo ir sušerti tėvui istoriją,
kurią šis turėjo papasakoti.
156 ANG EI.A M ARSONS • M IR U SIO S SIELO S

Raudonasis jos jaguaras buvo paliktas sklypo pakrašty­

je, lyg nenorėtų jo užkrėsti.
Kima galėjo ją suprasti. Kieme ji suskaičiavo dar šešias
transporto priemones: keturias, kurių amžius nuo septyne-
rių iki penkiolikos metų, ir du kriminalistų furgonus. Kima
pažino vieno kaukėto techniko, vardu Benas, raštuotos odos
batus, jis dirbo su daugeliu bylų, kurias jai teko tirti.
—Labas, —atsistojusi greta pasisveikino ji, kai vyras
traukė iš furgono galo naujus įkalčių maišelius. —Kas nors
trukdo dirbti?
Jis nusitraukė kaukę ir nusišypsojo.
— Tik įdėmiai stebi, — atsakė, mosteldamas galva į
tarpdurį.
Taip, ji juo patikėjo.
—Ypatingas dėmesys skaiduloms, jei galite, Benai, —
paprašė ji, prisiminusi Daktarės Aatradimą.
—Jokių problemų, —atsiliepė kriminalistas, sukdamas
namo link.
—Greita, —pastebėjo Kima, priėjusi prie antakius su­
raukusios moters.
—Jūs negalite...
—Taip, mes galime, —atsakė Kima. Ši moteris ir taip
jau sukliudė tyrimui. Kratos orderis buvo išduotas dar jiems
būnant ligoninėje, ir Fiona Kouli žinojo, kas jie tokie. Dau­
giau nebuvo ko aiškintis, o Kima neabejojo, kad ši moteris
žino kur kas daugiau, nei pasako.
Atviros durys vedė tiesiai į tamsią ankštą virtuvę su ne­
diduku langu šiaurės pusėn. Sieninės spintelės buvo lygios,
kvadratinės, nevykusiai dažytos. Dvejos durelės liko kokios
buvusios, medinės, lyg kažkas dažydamas suprato, kad pa­
stangos atnaujinti ar padaryti virtuvę šiuolaikiškesnę yra vi­
siškas laiko švaistymas.
 A N G E L A M ARSONS * M IR U SIO S SIEROS 157

Priešais langą riogsojo sena „Aga“ viryklė, užimanti be­

veik visą pasienį. Kima negalėjo nuspręsti, ar veikianti, nes
ant jos stovėjo elektrinis virdulys ir arbatos indeliai. Greta
buvo pupelėmis apskretusi turistinė viryklė. Juoda plastikinė
šiukšlių dėžė užėmė visą kampą, iš jos ant grindų virto mė­
sainių pakuotės, picos dėžės. Pasenusių šiukšlių tvaikas šiek
liek praskiedė nosį riečiantį pelėsių kvapą visame name.
Inspektorė pasisuko į Fioną, kuri sekė juos kaip šešėlis.
—Malonėkite padiktuoti savo adresą Trevisui, —pa­
prašė Kima. —Mums vėliau jo reikės.
Fiona atrodė nustebusi, bet pradėjo diktuoti jį Trevisui,
atsisegusiam savo dėklą.
Aišku, kad Fiona čia negyvena. Jeigu gyventų, namai
taip neatrodytų. Ta moteris švari ir madinga, netoleruotų
šito jovalo. Po galais, ji net nepalieka savo tviskančio jaguaro
arti namo, kad neužsiterštų.
Detektyve inspektorė įžengė į svetainę, kuri galėjo būti
jaukiausia namo vieta, originalios jos detalės dabar bran­
giai kopijuojamos šiuolaikiniuose namuose. Čia originalus
plytinis židinys ir ąžuolinės sijos paskendo tarp nederančių
tarpusavyje baldų ir besipjaunančių raštų. Patalpą apšvietė
viena plika lempelė, kybanti kambario viduryje.
Maloni erdvė buvo prigrūsta tamsių, mažiausiai septy­
nių ar aštuonių dešimtmečių baldų. Sienos nukabinėtos fer­
mos gyvulių paveikslais ir varinėmis pasagomis, karančio­
mis ant odos atraižų.
Violetinės trivietės sofos dvi šoninės pagalvės buvo nu­
trintos lopais. Sofos atlošas priminė vėduoklę. Fosterių šeima
devintojo dešimtmečio pradžioje irgi tokią turėjo.
Kitame svetainės gale iš sandėlį primenančios patalpos
įžengęs ponas Koulis praėjo pro tris prie prožektoriaus pa­
linkusius kriminalistus.
158 ANGELA M ARSON S • M IR U SIO S SIELOS

— Pone Kouli, malonu vėl su jumis susitikti, — tarė

Kima, žengdama pasitikti. Ji jautė už nugaros Fioną, bet to­
liau kalbėjo su šeimininku. —Ačiū, kad davėte sutikimą pa­
imti mėginius nuo Bilio rankų. Esu įsitikinusi, kad netrukus
išaiškinsime šitą incidentą.
Kima išgirdo, kaip Fiona staiga įtraukia oro. Tėvas nesa­
kė dukrai davęs sutikimą.
Vos tik Fiona išmovė iš ligoninės aikštelės, Kima pa­
skambino tiesiai ponui Kouliui, kol atvažiavo dukra, ir gavo
jo leidimą.
—Teismo medicinos ekspertas kaip tik dabar pas jį.
Šeimininkas linktelėjo jos pusėn. Į savo dukrą nežiūrėjo,
bet akys prisimerkė. Kima matė, kaip ranka nerimsta kelnių
kišenėje.
—Jūsų duktė minėjo, kad kai ką atsiminėte apie sūnaus
nelaimingą atsitikimą, —toliau kalbėjo ji. —Ar kad tapote
jo liudininkas, —pridūrė.
Vyras vėl linktelėjo. Ranka ir toliau malė kišenėje.
— Tai ar galite mums tiksliai papasakoti, ką matėte,
pone Kouli? —paklausė Kima.
—Taip, nešiau šiukšles ir pamačiau Bilį su šautuvu prie
buomo. Pašaukiau jį...
—Lėčiau, —paprašė Kima, jau supratusi tris esminius
dalykus: pirma, šiukšlės vis dar virtuvėje ir neneštos daug
dienų, gal net savaičių; antra, iš jo burnos tvoskia alkoholiu,
ir trečia, jis trokšta kuo greičiau iškloti savo pasakojimą.
Kol nespėjopamiršti to, ką turi pasakyti, pagalvojo Kima.
Trevisas įsitaisė ant dėmėtos sofos ir ji mintyse paplojo
jam už drąsą. Kol suprato, ką tiksliai jis sumanė. Prisiminusi
norėjo nusišypsoti, bet susitvardė. Jis nieko nepamiršo.
—Taigi, jūs nešėte šiukšles? —paklausė ji.
—Taip, visada palieku jas už lauko durų.
 ANGELA M ARSONS • M IRUSIO S SIELOS 159

Tai paaiškintų sveikai atrodantį graužiką, kurį ką tik

matė kieme.
—Ir kuo Bilis patraukė jūsų dėmesį? —pasiteiravo ji.
Ji nesuprato, kodėl prie daržinės stovintis sūnus tėvui
galėjo pasirodyti keistai.
—Nežinau. Gal dėl to, kad laikė ginklą.
—Ten buvo medžioklinis šautuvas, ar ne? —paklausė ji.
Normalus ūkininko įnagis.
—Taip, Bilis apsuko jį ir... prisimenu pagalvojęs...
—Taigi, jūs sustojote pažiūrėti, nes sūnus laikė ginklą, ar
dėl to,kadsukoginklą? —tiksliauišsiaiškinti pamėgino Kima.
Padiktuotas scenarijus sukosi pono Koulio galvoje ir jis sten­
gėsi nuo jo nenukrypti. Inspektorė nemėgo remti liudininko
prie sienos, bet reikėjo nukreipti jo dėmesį nuo instrukcijų
galvoje.
—Man atrodo, jis tiesiog laikė jį, bet pamaniau, kad bus
kažkas...
—Pagalvojote tiesiog pamatęs sūnų su šautuvu? —pa­
klausė ji. Ponas Koulis labai nekantravo iškart pereiti prie
nelaimingo atsitikimo dalies. —Ar jam nebuvo galima pa­
tikėti ginklo?
Vyras persibraukė delnu per plikę.
—Ne, ne, visai ne dėl to, —ėmė gintis. —Tik atrodė
keistai, —atsakė vis labiau painiodamasis.
Kimai neliko nieko kita, kaip tik pasinaudoti jo sutriki­
mu. Ji pasisuko į šoną taip, kad akies krašteliu matytų Trevisą.
—Gal išeikime į lauką ir atidžiau pasižiūrėkite, kur vis­
kas vyko? —pasiūlė ji. Kima laukė ne pono Koulio reakcijos,
lai reikėjo nežymaus Treviso linktelėjimo.
Fiona išvedė juos iš svetainės pro virtuvę į lauką.
—Taigi, stovėjote čia? —paklausė detektyve, sustojusi
tiesiai tarpduryje.
160 A N (i F L A M A R SO N S • M [ RIi Sf O S St E L O S

—Taip, kaip ir sakiau. Nešiau lauk...

—Šiukšles. Taip, girdėjau, —pabaigė ji, demonstratyviai
dairydamasi, kurgi tas nesamas šiukšlių maišas.
—Ir Bilis stovėjo prie daržinės? —pasitikslino ji.
—Taip, —patvirtino ponas Koulis, o ranka kišenėje vėl
ėmė krutėti.
—Jis laikė medžioklinį šautuvą? —tęsė ji.
—Taip.
—Kokio ilgio tas šautuvas?
—Maždaug dviejų pėdų, —atsakė vyras. —Gal kiek
ilgesnis.
Kima apsidairė. Žvilgsnis užgriebė ploną ilgą pliauską.
—Galiu?
Ponas Koulis linktelėjo ir slapta dirstelėjo į dukterį, kuri
stebėjo juos susimąsčiusi, sukryžiavusi rankas ant krūtinės.
Kima atrėmė pagalį į sieną. Ir koja perlaužė jį.
Paėmė ilgesnę dalį.
—Maždaug tokio ilgio?
—Taip, —patvirtino Koulis.
—Ar galite likti čia, kur esate, pone Kouli? —paprašė ji.
Jis linktelėjo.
Detektyve nuėjo ten, kur turėjo stovėti Bilis. Trevisas
nuo jos neatsiliko.
Pritildžiusi balsą, kad tik porininkas girdėtų, paklausė:
—Taigi, Bilis mala šautuvu ir sugeba pataikyti sau į kak­
lą iš nugaros. Pasižiūrėkim, kaip jam tai pavyko, gerai?
Ji ėmė sukti lazdą it dirigento batutą.
— Vadinasi, gaidukas bus maždaug čia? — paklausė
Treviso. Tas linktelėjo. Tada ji paieškojo ko nors aplinkui,
kuo galėtų pasižymėti.
—Lūpdažiu? —pasiūlė jis.
 A N G F L A M A R S O N S « MI R U S I O S S I ŪLOS 161

—Gal tu manęs nepažįsti? —atšovė ji net nepažvelgusi.

Ji pasilenkė ir pakėlė nuo žemės skalūno gabaliuką,
melsdama, kad žiurkė būtų seniai nubėgusi. Pabrūžino juo
medį ir uždėjo pirštą ant griovelio.
—Jie žiūri? —paklausė.
—O, taip, —atsakė Trevisas.
Gerai. Ji norėjo, kad abu matytų, koks juokingas jų tvir-
linimas, ir jeigu teks pavaidinti, tebūnie.
Kima ištiesė rankas, laikydama vieną pirštą ant gaiduką
žyminčio griovelio. Ginklas subangavo prieš atsidurdamas
po jos smakru. Savižudžio poza. Tada ji pataisė kryptį ir ėmė
slinkti palei kaklą.
Pakeitusi pozą iškėlė ginklą į viršų ir užsidėjo per petį.
—Čia artimiausia tam, —patvirtino Trevisas.
—Taip, bet aš nesugebu išlaikyti piršto ant gaiduko.
Ji padavė ginklą jam.
—Tavo rankos ilgesnės.
Tomas paėmė pagalį ir pakartojo jos judesius.
—Įmanoma, tačiau greičiau būtų nudrėskęs odą ar rau­
menis, o ne persišovęs kaklą.
Ojie abu žinojo, kad kulka įsmigo į kūną.
Kol kas pareigūnai laukė balistinės ekspertizės duome­
nų, kad kulka išlėkė iš to šautuvo. Ir negalėjo bėgti prie Kou-
lių šaukdami „melagiai, melagiai“.
Kima atsidususi grįžo prie Fionos ir nerimaujančio jos
tėvo.
Telefonas pranešė apie gautą žinutę. Ji paėmė jį ir per­
skaitė trumpą sakinį. Tada šypsodamasi pasisuko į Trevisą ir
grįžo prie šeimos narių.
—Ar kokie nors mūsų judesiai atrodė panašiai, pone
Kouli?
162 A MG HI. A M ARSONS • M r RU S f O S S I E I. O S

—Taip, —noriai sutiko jis. —Per petį. Man rodos, Bilis

kėlė šautuvą per petį.
Fiona žengė į priekį. Kima stebėjosi, kadji taip ilgai tylėjo.
—Pareigūne, kaip tai susiję su šiame sklype rastais kū­
nais? Čia nebuvo jokio nusikaltimo. Mano broliui nutiko ne­
laimė ir jis tai jau patvirtino.
—Tai jūs patvirtinote vietoj Bilio, —atkirto Kima. Jai
dar teks išgirsti kalbant Bilį Koulį.
—Bet mano tėvas...
—Prisimena viską, ką liepėte „prisiminti“, —šaltai at­
sakė ji.
—Kaip jūs drįstate?
—Kaip jūs drįstate? —atsiliepė Kima. —Kaip drįstate
begėdiškai mums meluoti? Manote, patikėsime jūsų žodžiu,
kad tai nelaimingas atsitikimas su šaunamuoju ginklu?
—Tai tiesa, —suniurzgė Fiona.
Kima giliai įkvėpė.
—Taigi, be to, kad tai fiziškai beveik neįmanoma ir kad
mums ką tik buvo patvirtinta iš ligoninės, jog ant jūsų brolio
rankų ir kaklo nėra jokių parako liekanų, vis tiek tvirtinate,
kad Bilis atsitiktinai persišovė pats?
Fiona pažvelgė į ją tiesiai.
—Taip, inspektore, mes tai tvirtiname.

38
Prieš išsukdama iš Koulio sklypo Kima stabtelėjo.
—Trevisai, kas, po galais, čia vyksta? —paklausė mė­
gindama suvokti Koulių ryžtą laikytis įsikibus nebūto įvykio
versijos.
—Maniau, ketini ją suimti, —atsakė Trevisas.
 ANGEL A M ARSON S * MI RUSI OS SIELOS 163

—Norėjau, —pripažino ji.

—Už ką?
—Už pasipūtimą, —atsakė.
Ji galėjo prisiekti, kad kolega vos nenusikvatojo, bet už­
maskavo juoką kosuliu.
—Na, tai radai ką nors? —paklausė.
Kadaise, kai dirbo kartu, Tomas mėgo tikrinti sofas. Jis
buvo įsitikinęs, kad net sofų savininkai nežino, kas slypi šių
plyšiuose. Devynis kartus iš dešimties išeidavo tuščiomis
rankomis, bet vieną kartą rado dingusį užpuolimo aukos,
kuri tvirtino buvusi išžaginta ir laikyta įkaite, auskarą. Ke­
turiasdešimt septynerių vyras neigė ką nors apie tai žinantis,
bet Trevisas rado auskarą, prisikabinusį prie sofos pamušalo.
—Kažkas įkrito man į ranką, —tarė jis, kišdamas ranką
į kelnių kišenę.
Kima įsuko į autobusų stotelę.
Kolegos delne buvo suglamžytas, sudriskęs popieriaus
lapelis.
Trevisas nupūtė plaukus, pūkus ir dulkes, prilipusius
prie tos šiukšlės.
—Žinai, kad reikėjo įkišti į maišelį ir palikti kriminalis­
tams, —priminė Kima.
—Jis prilipo prie manęs, —neįtikinamai suvebleno.
Papilkėjusi popieriaus spalva liudijo, kad skiautė pragu­
lėjo ten kurį laiką. Buvo vidutinio voko dydžio, kaip koks
banko blankas. Viena pusė tuščia, ant kitos išspausdinta di­
džiosiomis raidėmis.
Ruda dėmė margino viršutinį kairį kampą. Iš vidurio
išplėštas gabalas. Akimis kelis kartus perbėgo iš vienos pusės
j kitą, mintyse mėgindama baigti trūkstamus žodžius.
164 ANGELA M ARSONS * MI RUS I OS SI EJOS

M---------- LĖ
LA------------------------------------NIS
r------------------ OS

—Čia gali būti kas tik nori, —netrukus pasakė ji.

—Ir tu vis tiek kišiesi jį į kišenę, —liūdnai atsakė Tre-
visas, —nors tai mano radinys.
Jis teisus, bet Kima neketino popiergalio grąžinti.
Kurį laiką abu tylėjo, viskas atrodė kaip senais laikais.
—Kur? —paklausė.
—Norėčiau, kad parvežtum mane namo, —atsakė jis,
traukdamas savo dėklo užtrauktuką.
Ji sunkiai atsiduso.
—Tomai, ar mes kada nors pakalbėsime apie tai, kas
nutiko...
—Ne, Stoun, nekalbėsime, —atsakė jis lyg užjausdamas.
—Po velnių, Tomai. Kiek laiko gniauši nuoskaudą? —
suriko ji, nusivylusi kolegos užsispyrimu.
—Tu niekada net neatsiprašei, —atšovė jis.
—Nes nesijaučiu kalta, —metė Kima.
Tyla labiau kurtino nei riksmas, nes tai galas. Kol lėkė
kaltinimai, buvo tikimybė, kad užčiuops ką nors bendra. Tyla
tik patvirtino, kad to niekada nebus.
Po kelių akimirkų įtampą nutraukė ramus Treviso balsas:
—Kartoju dar kartą prieš lipdamas iš mašinos ir kvies­
damas taksi: noriu, kad parvežtum mane namo.
Kima žinojo, kad toliau mėginti tęsti šį pokalbį bepras­
miška. Tylėdama nuvežė kolegą į Kiderminsterį.

Sustojusi prie namo ji garsiai ištarė tai, kas sukosi galvoje:

—Tomai, bylą tiriame kartu, rytoj susirinkimui vado­
vauti norėčiau aš.
 A .N'G E L A M A RS O N S • M IRUSI O S SI EI. O S 165

Ji tikėjosi, kad Trevisas iškart ims priešintis. Tomas Tre-

visas —išdidus vyras. Bet tai, kad sudvejojo, teikė vilties.
—Pagalvosiu apie tai, —pasakė lipdamas iš automobilio.
Kima ramiai sėdėjo ir stebėjo sujudant užuolaidėles kaip
kiekvieną vakarą. Na, jeigu ten įvesta komendanto valanda,
jis šįvakar bus nubaustas.
Sukdama iš kiemo ji pasistengė liūdesį palikti prie Tomo
slenksčio. Iš dalies norėjo, kad nebūtų prisiminusi to vyro,
dar svarbiau, policijos pareigūno, kurį kadaise pažinojo. Per
pastaruosius metus buvo prisikaupę tiek kartėlio ir priešiš­
kumo, kad kartais būdavo sunku patikėti, jog kadaise tas vy­
ras patiko ir gerbė jį, kad kartą net patikėjo jam savo gyvybę.
Bet žinojo, kad jie niekada nesugebės pamiršti to, kas
tada įvyko.
Ir tas faktas trikdė ją labiau, nei turėjo.

39
—Nagi, drauguži, padėk man, —ištarė Kima, žiūrėda­
ma į Barnį.
Ji jau buvo nusipraususi po dušu, persirengusi ir dabar
sėdėjo apsižergusi „Kawasaki Ninja“, basomis kojomis įsispy­
rusi į pedalus ir žvelgė į rašomąją lentą, kuri užėmė visą jos
garažo sieną.
Barnis sureagavo į kvietimą. Jeigu didelės rudos akys ir
vizginama uodega galėtų padėti, jie jau būtų išnarplioję gal­
vosūkį.
Visadiena prilipo prie detektyvėskaippermanentinis ra­
šalas ir ne iškart pavykoją nusigremžti. Bet dabar Kimaturėjo
į ką sutelkti mintis, negatyvūs jausmai ėmė blėsti. Ji nusikopi­
javo raides, tarpus ir jų išsidėstymą nuo lapo ant erdvios len­
166 ANGELA M ARS ONS • MI RUS I OS SI ELOS

tos pastudijuoti. Kai trūksta tiekraidžių, faktiškai neįmanoma

užpildyti tarpų. Jautėsi tarsi žaistų labai jau šališką„Kartuvių“
žaidimą.
Tačiau tas žodžių išdėstymas jai atrodė pažįstamas. Rai­
dės puslapio viduryje.
Prakeikimas, jeigu bylą tirtų ji viena, perkeltų tą lentą į
biurą, kad visi galėtų sukti galvas. Keturios galvos kur kas dau­
giau nei viena —žinoma, priklauso nuo to, kieno tos galvos.
Kima suprato, kad vis dar neprisiderino prie jungtinio
tyrimo dinamikos, kaip tikėjosi Vudis. Kiekviena iškęsta va­
landa buvo pergalė, verta iškelti kumštį į viršų.
Blogiausia netgi ne tai, kad ji susaistyta su vyru, neken­
čiančiu jos labiau nei daugumos tipų, kuriuos ji įkišo už gro­
tų. Blogiausia buvo lėtas, metodiškas kiekvieno informacijos
gabalėlio traktavimas. Atrodė, lyg Trevisas nuolat mėgina
rasti veikiantį teatrą mūšio lauke. Kartais tiesiog tenka gultis
į purvą ir varyti į priekį.
Ir, Dievas mato, kaip ji pasiilgo savo komandos! Aišku,
ta mintis niekada neišlėks pro lūpas. Sunku net sau pripažin­
ti. Tačiauji pažinojo saviškius. Pasiimtų bylą ir iškart įsivaiz­
duotų, kaip geriausiai paskirstyti darbus. Žinojo, kad Steisė
kapstysis tol, kol galiausiai iškas ko ieškojo. Neabejojo, kad
Dosonas vadovausis nuojauta ir aptiks gerų, solidžių įkalčių.
O Brajentas, na, jo protas išjudintų jos pačios mąstymą, o ne
jį sulėtintų.
Kima svarstė, ar su amžiumi skystėja, tačiau dabar ir vėl
ilgėjosi Vudžio.
Atsidususi ji vėl nukreipė dėmesį į galvosūkį. Ten buvo
kažkas, kas veržėsi būti išnarpliota. Ji suniurzgė išgirdusi te­
lefono skambutį, paskui užvertė akis, kai pamatė skambinan­
čiojo vardą.
—Frost, —atsiliepė, supdama kojas ant motociklo.
 ANGELA M ARSONS • MIRV'S IDS SIELOS 167

—Noriu žinoti, ką jūs darote, —nepasisveikinusi išpyš­

kino reporterė. —Kiek pasistūmėjote? Ar nustatėte kokius
nors įtariamuosius?
—Prakeikimas, net tu paprastai elgiesi subtiliau, —rėžė
Kima. —Juk žinai, kad nekomentuosiu...
—Juokauji, Stoun? —neįprastai prikimusiu balsu at­
šovė Frost. —Tai nėra įprasta byla, o jeigu laikai ją tokia,
paversiu tavo gyvenimą...
—Frost, raminkis, —sudraudė ją detektyve, nustojusi
suptis. —Kokį velnią tu čia tauški?
Seni palaidoti kaulai negalėjo paversti reporterės isteriš­
ka kaimo boba, štai taip plyšaujančia į ragelį.
Stojo kurtinama tyla.
—Tai tu nežinai? —netikėdama sušuko Treisė.
— Ko nežinau? — lipdama nuo motociklo paklausė
Kima.
—Baba, mano mokinys, negyvas...
—Kas per velnias, Treise? —įsikibusi į degalų baką, kad
liūtų tvirčiau, tarė Kima. —Apgailestauju. Kaip tai nutiko?
—Jo galva atskirta nuo kūno ant traukinio bėgių, šian­
dien.
Kima stovėjo išsitiesusi ir mėgino suvirškinti, ką girdi,
daba ne tik negyvas, bet nužudytas.
—Treise, man labai gaila... aš...
Kima nenorėjo pripažinti nesuvokiamos tiesos; ji neži­
nojo.
—Tai ką jūs, brangieji, dėl to darote? —gniauždama
raudą paklausė Treisė. —Tą, kuris taip pasielgė, reikia pa­
kabinti už kiaušų. Baba buvo geras vaikis, nelinkęs lengvai
pasiduoti. Tikiuosi, mesite visas pajėgas sugauti tą niekšą.
—Treise, tu žinai, kad policijos pajėgos padarys viską,
ką gali...
168 ANGELA M ARSONS * MIRUSIOS SIELOS

—Nekalbėk su manimi kaip žiniasklaidos atstovė. Jei

pasakysi man, kad sugausi tą bjaurybę, patikėsiu tavimi, bet
tegu tavo berniukai ištraukia pirštus iš šiknų ir...
—Mano berniukai? —suraukdama antakius paklausė ji.
—Brajentas ir Dosonas. Jie lankėsi nusikaltimo vietoje.
Pokalbis nutrūko, kol Frost mąstė.
—Tu net nežinojai šito? —paklausė nusigandusi. —
Kas, po šimts, Stoun, tau ir tavo komandai?
Kima stengėsi išjudinti įsitempusį žandikaulį.
—Frost, paskambinsiu tau rytoj, labai apgailestauju dėl...
—Gana, Stoun. Atrodo, šį kartą ne ten paskambinau.
Pokalbis nutrūko jai prie ausies.
Kima nepajudėjo dar dešimt sekundžių, kol protas sten­
gėsi suvirškinti viską, ką ji ką tik sužinojo.
Baba Džounsas negyvas.
Jųpažįstamas reporteris žiauriai ir siaubingai nužudytas.
Ir ji nieko apie tai nežino.
Kita jos mintis kartojo Treisės Frost kaltinimą.
Kokį žaidimą, po šimts, sugalvojo jos komanda?

40
Kima sušaukė pasitarimą septintą ryto, todėl visai ne­
nustebo, kad komanda susirinkusi jau laukė. O štai ant jų
uniformų priklijuoti vardai ją nustebino.
Ji susuko lipduką su užrašu „Bose“ ir įmetė į šiukšlių
dėžę. Kitą rytą gal ir būtų juokinga.
Dabar visų dėmesys buvo nukreiptas į ją.
—Kaip, po velnių, sužinojau, kad Baba Džounsas nu­
žudytas? —paklausė ji, žiūrėdama į visus iš eilės, laukdama
pasiaiškinimo.
 A N G EI.. A M A R S O N S * M I U (J S t O S SI E LO S 169

Galiausiai jos akys nukrypo į Brajentą.

—Bose, tu dirbai su kita...
—Turiu telefoną, elektroninį paštą, gaunu žinutes. Jė­
zau, galėjote pasiųsti sumautą balandį, kad manęs vakar nak-
lį, pusę dvyliktos netikėtai neužkluptų Frost.
—Per visas žinias rodė, —sumurmėjo Dosonas.
—Ir tu, Kevai, manai, kad taip aš turėčiau apie tai suži­
noti? —užsiuto Kima.
Jeigu tai Dosono bandymas apginti kolegą, labai ne vie­
toje ir ne laiku.
Ji atsigręžė į jį.
—Atleisk, kad skyriau sau valandą po penkiolikos va­
landų pamainos. Galbūt šįvakar sušauksime pasitarimą čia
dešimtą vakaro, kad būčiau apie viską informuota.
Jos pareiškimas apie laisvą valandą nebuvo visiškai tiks­
lus —tuo metu ji bandė iššifruoti Treviso rastą raštelį, —bet
niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, kad apie savo ko­
mandos veiklą galėtų sužinoti žiūrėdama prakeiktas vakaro
žinias.
—Tu teisi, bose, —tarė Brajentas. —Turėjau tau pra­
nešti. Tai buvo mano pareiga ir aš jos neatlikau.
Atsiprašymas buvo nuoširdus ir tikras, Kima priėmė jį,
linktelėdama Brajento pusėn.
Jiems visiems tai nauja. Priversti dirbti kitaip, išsimušė
iš gerai sutepto mechanizmo ritmo. Dabar visi mokosi dirbti
iš naujo. Faktas, kad visą laiką Steisė tyli, patvirtino, jog ir
konsteblė į šį procesą nebuvo įtraukta.
—Na, tai kur mes esame? —paklausė detektyve inspek­
torė, imdama jos laukiantį kavos puodelį.
Nors to vyruko Kima asmeniškai nepažinojo, neseniai
per jį Dosonas vos neprarado darbo. Praktikantas reporteris
sugebėjo įtikinti Dosoną nepaklusti jos tiesioginiam nuro­
170 ANGELA M A S S O N S * MI RUSI OS SI ELOS

dymui, dėl to radosi kalnas klaidingų tyrimo versijų ir su­

gaišta begalė darbo valandų.
—Derinai su Vudžiu? —paklausė ji. Bet kokios sąsajos
su nužudyta auka turėjo būti atskleistos ir paaiškintos.
—Vakar vakare, —atsakė jis.
—Ir?
Kad galėtų toliau dirbti su byla, turėjo gauti formalų lei­
dimą.
—Gavau leidimą, —atsakė jis.
Bent jau šįkart Dosonas elgėsi pagal taisykles.
—Pririštas, virvė užnerta ant kaklo, pririšta tiesiai prie
bėgio, —tęsė Dosonas. Tada persibraukė pirštais per gerk­
lę. —Ir nėra.
—Šeima?
—Iš globos namų, bose. Neturi brolių nei seserų, pasku­
tinė globėjų šeima nemačiusi jo daug metų.
Kimą užplūdo nenumaldoma užuojautos banga. Labai
slėgė mintis, kad nėra kam gedėti dėl jauno žmogaus mirties.
Pati augusi globos namuose ji turėjo kelis žmones, kurie pa­
dėjo jai tapti tuo, kuo yra dabar.
—Apie vienuoliktą valandą Kitsas pagaliau patraukė
kūną, —pridūrė Brajentas. —Teismo medicinos darbuotojai
lankėsi vietoje, bet ten visiškas šiukšlynas. Per tą pylimą visi
vietiniai kerta kampą ir, kiek prisimenu, ten mėgstama susi­
rinkimų vieta.
Kima galėjo tik įsivaizduoti, kiek visokiausių šiukšlių
teks peršukuoti, ieškant už ko užsikabinti.
—Vudis nuvyko į Loidą prašyti papildomų pajėgų, ku­
rias pasiųs apklausti visus Kodslo rajono gyventojus. Mes
sutelksime dėmesį į Babos draugus, —tęsė Brajentas. —Ap­
tikti įkalčiai neleis greitai išspręsti šios bylos.
Kima sutikdama šyptelėjo puse lūpų.
 A N « Fl . A M ARS ONS « M I R U S I O S SI ELOS 171

—Vudis jau kalbėjo su tavimi? —paklausė ji.

—Taip, vakar vakare.
— Tyrimą vykdantis detektyvas inspektorius? — pa­
klausė ji.
Pareigūnas linktelėjo.
—Sveikinu, Brajentai, —plačiai nusišypsojo Steisė.
—Juokauji? —sprogo Dosonas, žiūrėdamas į kolegą.
—Nurimk, Kevai. Tai tik titulas, —atsakė Brajentas.
— Ir jis teisus, — įsikišo Kima, sugaudama Dosono
žvilgsnį. —Brajento įgūdžiai labai pravers vadovaujant šiai
konkrečiai bylai, bet ir tavo laikas ateis.
—Visai teisingai, bose, —atsakė Dosonas, kryptelėda­
mas galvą Brajento pusėn.
Tai buvo būtinas ir teisingas poelgis, ne tik pagal pro­
cedūrą; Vudis negalėjo skirti nužudymo bylos detektyvui
seržantui. Vienintelis žmogus, kuris nemanė, kad Brajentas
vertas detektyvo inspektoriaus rango, buvo pats Brajentas.
Kima liko patenkinta, kad apie viską pagalvota. Išskyrus
ją. Bet dabar metas viską pamiršti.
—Prieš imdamiesi visų kitų darbų šį rytą sutarsite dėl
susitikimo su Frost, aišku?
—Aišku, —atsiliepė abu.
—Tai kaip sekasi tirti Henriko Kovalskio sumušimą? —
paklausė ji Dosono. Tas reikalas buvo formaliai paskirtas jam.
—Stebėjimo kamerų įrašuose turime įtariamąjį, tikri­
nantį telefoną už dviejų šimtų metrų nuo įvykio vietos. Dar
kartąjį užfiksavo einantį pro prekybos centrą Menoro gatvė­
je, bet prie Šenstouno salos jį pametėm.
—Kokių nors asmeninių priešų turėjo? —pasiteiravo ji.
— O, taip, artimiausias kaimynas yra tikras žavuolis;
siuntinėjo šeimai šlykščias žinutes, deja, užpuolimo metu
turi alibi.
172 ANGELA M ARS ON S • MI RUS I OS SI ELOS

Iš Dosono tonoji suprato, kad pareigūnas nuoširdžiai dėl

to apgailestauja.
—Respektabilios išvaizdos vaikinas, kol praleidi su juo
dvi minutes, —pridūrė Brajentas.
—Jo socialinių tinklų paskyros atviros, jis neslepia savo
nacionalistinių pažiūrų, —pridūrė Steisė. —Didžiuojasi, kad
priklauso Nacionaliniamfrontui ir dalyvavo ne vienojeAnglų
gynybos lygos demonstracijoje.
—Kriminalinė praeitis? —paklausė Kima.
Steisė linktelėjo.
—Užužpuolimąpaauglystėjenubaustas dvejiemmetams
lygtinai, aštuoniolika mėnesių kalėjo už priekabiavimą ir gra­
sinimus šeimai, atsikrausčiusiai į gretimą gatvę.
Kima klausiamai pakėlė antakį.
—Azijiečių šeimai, —patvirtino Steisė.
Ji ėmė pritarti Dosono nuomonei dėl to tipo.
—Matote, bose, —pridūrė Steisė, —kad jeigu Flintas
būtų kaip nors susijęs su Henriko Kovalskio užpuolimu, ma­
nau, jis iškart tuo pasigirtų.
Kima linktelėjo sutikdama.
—Pakratykite rimčiau šį atvejį, vaikinai. Žiaurus užpuo­
limas ir brutali žmogžudystė bejokių liudininkų? Kažkas kaž­
kur daugiau žino.
—Flintas lyg ir užsiminė, kad Henriko atvejis —tik vir­
šūnė, —įsiterpė Brajentas.
—Na, tai paspauskite jį per apklausą, išsiaiškinkite, ką
slepia,—pasakė Kima, lygjausdama, kad nurodo akivaizdžius
dalykus.
—Pirma turime susisiekti su Treise Frost, o Garis Flintas
pusę dešimtos bus paleistas už užstatą.
Kima suglumo:
—Na ir?
 ANGELA M ARS ONS * M I R USI OS SI EI OS 173

—Negalime padaryti visko vienu metu, bose, —nuraus-

tlamas atsakė Dosonas.
Kima suraukė kaktą.
—Atsibusk, Kevai. Steisė gali jį apklausti.
—Bet jis atviras rasistas, —priminė pareigūnas.
—Na ir kas? —paklausė Kima, o Steisės veidas perga­
lingai nušvito ir lūpos be garso ištarė: „Ačiū, bose.“
—Labai abejoju, ar jis pasakys ką nors, ko Steisė anks­
čiau nėra girdėjusi, bet svarbiausia, kad ji yra policijos parei­
gūnė ir gali atlikti tą apklausą. Jeigu dėl šios užduoties jausis
nejaukiai, neabejoju, kad man apie tai praneš. —Ji pažvelgė į
detektyvę konsteblę. —Teisingai, Steise?
—Taip, bose, —plačiai šypsodamasi atsakė ji.
Kima pažvelgė į jaunąjį seržantą, įdėmiai tyrinėjantį
savo nagus.
—Kevai, suprantu, bet man tenka susidurti su daugybe
moterų neapkentėjų ir šovinistinių kiaulių. Ar turėčiau visus
siųsti pas jus?
—Supratau, —atsakė Kevas, ir Kima patikėjo, kad vy­
rukas suprato.
— Kaip sekasi bendras tyrimas, bose? — pasiteiravo
Steisė.
—Vyksta pernelyg lėtai, kad man patiktų, —atsakė ji.
—O kaip Trevisas? —parūpo Brajentui.
—Mane mokė, kad jeigu negali pasakyti nieko gero... —
pradėjo ji, bet paskui prisiminė vakarykščius įvykius. —Vis­
gi pasitaiko momentų, kai grįžta tas faras, kurį pažinojau.
Brajentas šyptelėjo.
—Gerai, šutve, —tarė ji ir išgėrė paskutinį kavos gurkš­
nį prieš čiupdama paltą. —Gražiai elkitės, kol manęs nebus.
Visi pritariamai suniurnėjo, o Kima pasuko prie durų.
174 A N G F I. A M A R.S O NS * M IR U S IO S SIE LOS

Ji nutarė nepasakoti, kad vakar vakare pirštas kybojo

virš Vudžio numerio. Buvo sugalvojusi, ką sakys. Pareikalaus
grąžinti ją į komandą ir vadovauti Babos Džounso nužudy­
mo tyrimui.
Byląjie tikrai būtų pajėgūs ištirti ir Vudis būtų davęs lei­
dimą.
Tiktai komandos patirties sąskaita. Pareikalaudama
grįžti Kima būtų aiškiai parodžiusi, kad nepasitiki žmonė­
mis, su kuriais dirba kiekvieną dieną. Pareiškusi viršininkui,
kad šie nieko be jos nesugeba.
Po šio susirinkimo Kima džiaugėsi, kad nepaspaudė to
mygtuko.

Al
Dosonas stebėjo, kaip Steisė atsistoja, pasiima Gario
Flinto bylą ir bloknotą.
—Iki pasimatymo, berniukai, —tarė praeidama pro jo
stalą.
—Uch, —atsiduso Dosonas, kai ji išėjo iš kambario. Jis
pakėlė akis ir pamatė kreivą Brajento šypsenėlę. —Nežinau
kaip tau, bet mano užpakalis vis dar dega.
Brajentas linktelėjo.
—O, taip, bet patys prisiprašėme, —atsakėjis filosofiškai.
—Kad norėjome apsaugoti Steisę? —nustebo Dosonas.
—Jos nereikia saugoti, Kevai. Ji yra labai kompetentin­
ga policijos pareigūnė, o ne mūsų mažoji sesutė.
Dosonas prasižiojo kažką atsakyti, bet vėl užsičiaupė.
Brajentas teisus, bet tai nė kiek nepadėjo nuslopinti jausmų,
kurie jį apimdavo pagalvojus, kad Steisė sėdės tame pačiame
kambaryje kaip ir tas šūdo gabalas.
 ANGELA M ARS ONS * M ( BUSTOS SI KLOS 175

—Tai dabar turiu vadinti tave bosu ar ką? —paklausė jis.

—Taip, ir norėčiau, kad kreiptumeisi visu titulu, tai yra
„tyrimą vykdantis detektyvas inspektorius kuo trumpiau­
siam įmanomam laikotarpiui, kol grįš tikroji bose“, jei ne­
prieštarauji.
Dosonas nusijuokė, nors ir jautėsi suirzęs. Primesta val­
džia ne itin gerai gulėjo ant Brajento pečių. Kolega niekada
nesiekė jokio rango. Laikas palikti vyruką ramybėje, bet šiek
tiek pasišaipyti nekenkia. Dėl sportinio intereso.
Brajentas atsiduso ir išsitraukė telefoną.
—Ko gero, metas pradėti ieškoti mėgstamiausios krimi­
nalinių naujienų...
Dosonas jį nutraukė:
—Ji skambino bosei vidurnaktį. Tu tikrai manai, kad
turime pas ją lėkti? —paklausė jis ir suskambo telefonas.
Pasižiūrėjęs į ekraną nusišypsojo —ekrane švietė Frost
vardas. —Vilką minim, vilkas čia, — pasakė spausdamas
mygtuką. —Frost, mes kaip tik apie tave kalbėjome, —malo­
niai kreipėsi jis.
—Tai niekur neskubate, po velnių? —viauktelėjo mo­
teris.
Jis žiojosi atsakyti.
—Noriu pasitikslinti, ar tai jūs su Brajentu lankėtės nu­
sikaltimo vietoje, kur beveik prieš dešimt valandų ant trau­
kinio bėgių nužudytas mano kolega?
—Nurimk, Frost, mes tik...
—Jeigu be bosės jūs dirbate tokiu tempu, nieko keista,
kad Baba...
—Ką Baba, Frost? —paklausė Dosonas.
—Nieko, nesvarbu, —burbtelėjoji. —Dar dvidešimt mi­
nučių būsiu Meri Hilo „Costa“. Patariu jums važiuoti čia, iki
baigsiu savo kavą ir itališką sumuštinį, antraip pasigailėsite.
176 A NO El. A M ARS ONS • MI RUS I OS SI ELOS

Pokalbis nutrūko ir Dosonas garsiai suurzgė. Jis nevirš­

kino tos moters geriausiais laikais, bet dabar jos žodžiai nu­
skambėjo kaip aiškus grasinimas.

42
Steisė lengviau atsikvėpė, palikusi Dosoną su Brajentu.
Viena vertus, buvo patenkinta, kad bose aplankė juos ir pasi­
elgėsuja kaip supolicijos pareigūne, o ne įbaugintajuodaode,
kokia ją laikė Dosonas. Gaivi permaina. Čia ne pirma jos ap­
klausa, bet pirma, kuriaiji ir vadovauja. Tačiaubosės tikėjimas
ir parama graužė sąžinę, jog pati Steisė nebuvo visiškai atvira
ir nepapasakojo, kad toliau aiškinasi Džastino Reinoldso savi­
žudybę. Ypač po Kimos reakcijos, kad nebuvo informuota dėl
Babos Džounso nužudymo.
Iš esmės Steisė nepamelavo, tačiau nutylėjimas atrodė
toks pat purvinas dalykas.
—Viskas parengta? —paklausė ji seržanto Denio Rudo.
Dėl kulkšnies sužeidimo negalintis patruliuoti ir sėdėdamas
prie stalo, jis pasisiūlė padėti atlikti apklausą.
Denis buvo aukštas, liesas, humoro jausmo neturintis
vyras griežtu, niekad nesikeičiančiu veidu.
—Aha, —atsakė jis, mostelėdamas į apklausų kambario
duris.
Steisė nulenkė rankeną ir įdrožė į patalpą.
Viešpatie, pagalvojo ji, jis visai nepanašus į rasistą. Bet
geriau už daugumą žinojo, kad rasizmas vaikšto be ženklelio
ir uniformos.
Raminiesi galvodamas, kad neapykanta ir fanatizmas
sklinda iš numanomų šaltinių. Skustagalviai su ištatuiruoto­
mis svastikomis ir šlykščiais užrašais ant krumplių yra viena,
 ANGH i. A M ARSON A * MI KUSTOS SfKI. OS 177

bet protingi, išsilavinę žmonės tokia supuvusia siela —visai

kas kita. Steisė staiga prisiminė tokius filmus kaip „Boratas“
ir „Keturi liūtai“. Priimta mėgautis šių filmų humoru, nes ra­
sizmas pateikiamas kaip kvailų, naivių, neišsilavinusių asme­
nų nuomonė.
Ji pasidėjo aplanką ant stalo ir pastebėjo kreivą Flinto
šypsnį. Lyg būtų tyčia atsiųsta jį panervinti.
—Aš esu detektyve konsteblė Steisė Vud ir noriu už­
duoti jums kelis klausimus.
—Apie ką? Man pateikė kaltinimą, už mane sumokėjo
užstatą ir dabar turėčiau būti paleistas.
—Kaip tik forminamos paleidimo už užstatą sąlygos.
Mano klausimai nėra tiesiogiai susiję su žinutėmis, kurias
siuntėte Kovalskių šeimai. Mane domina komentaras, kurį
pasakėte mano kolegoms, kai jus suėmė.
Garis išsitiesė kėdėje, tingiai užmetė dešinę ranką ant
šalia stovinčios laisvos kėdės atkaltės.
—Taip, ir ką būtent?
Žvilgsnis buvo žaismingas, nuo jo Steisei kilo noras iš­
sivemti.
O, kaip ji troško, kad jis liktų už grotų! Bet niekšelis ra­
miai ir racionaliai pripažino savo kaltę teisėjui, tad iki teismo
buvo paleistas už užstatą. Steisė spėjo, kad nebus jokio teismo.
Kalėjimuose trūksta vietos niekšams, kurie griebėsi smurto,
ką jau kalbėti apie tokius, kurie tik grasino susidoroti.
—Labai gaila, kad teks pasiieškoti kitos gyvenamosios
vietos, —tarė Steisė, stengdamasi nereaguoti į jo aroganciją.
Viena iš jo paleidimo sąlygų — nesiartinti prie Kovalskių
bent per penkis šimtus pėdų.
Jis patraukė pečiais ir Steisė suprato, kad šitai jam ne­
kelia didelių nepatogumų. Namas nuomojamas, netrukus jis
susiras kitą.
178 ANGELA M ARSONS * M 1 RU S IO S SI CL O S

—Gatvė ir taip nusivažiavo, —reikšmingai pasakė jis.

—Atsiprašau? —paklausė ji.
—Pernelyg daug naujų šeimų, užsieniečių, —pabrėžė
jis. —Iš kur jūs pati?
—Dadlio, —atsakė ji.
—Ne, noriu žinoti, iš kur iš tikrųjų?
—Prašau at...
—Viskas gerai, —pasakė Steisė, nutildydama šalia ėmu­
sį protestuoti seržantą.
—Kaip jau sakiau, esu iš Dadlio, —vėl pabrėžė ji.
Pirmas trisdešimt sekundžių įžengusi į patalpą net pati
svarstė, ar tai gera mintis, bet kuo ilgiau žiūrėjo į tą vyrą, tuo
labiau jis menko jos akyse.
Ji sėdi čia ne kaip įbauginta juodaodė moteris.
Staigaji prisiminė pirmą dieną priešmokyklinėje grupė­
je. Ji viena iš pirmųjų atsisėdo į suolą. Kiti vaikai ėjo į klasę
ir rinkosi vietas kuo toliau nuo jos. Kai prisirinko daugiau
vaikų, Steisė matė, kad mokinukai raginami sėstis prie jos
stalo. Džiugesį pradėjus lankyti mokyklą pakeitė į skruostus
prasimušęs raudonis.
Vaikai bandė sutilpti po du ant kėdės, o kai mokytoja
nurodė persėsti prie jos, žiūrėdama Steisė apgailestavo, kad
jie turi paklusti. Ir tai ne vienintelis kartas, kai jautėsi turinti
atsiprašyti dėl to, kad yra juodaodė.
Daugiau ji neketina atsiprašinėti.
Ji policijos pareigūnė ir detektyve. Be to, gera pareigūnė.
—Pone Flintai, kad ir kokios svarbios jums atrodo jūsų
pažiūros, manęs jos neveikia ir niekaip nėra susijusios su
mūsų šiandieniniu pokalbiu.
Steisė pati nustebo, kaip tvirtai nuskambėjo jos balsas.
—Mane domina komentaras kolegoms apie tai, kad yra
kažkas rimtesnio. Ką turėjote galvoje?
 ANGELA M ARS ONS • M I ROS f OS STELOS 179

Flintas vėl patraukė pečiais.

—Nieko konkrečiai, —atsakė.
— Abejoju, pone Flintai. Atrodote per didelis tuščiai
pliaukšti.
—Sakykime, jog kai kurie žmonės neapsiriboja žinutė­
mis, kad jų reikalavimai būtų išgirsti.
—Kalbate apie smurtą?
Flintas pasilenkė virš stalo.
—Aš nekalbu apie nieką, tik faktą, kad yra daug neapy­
kantos, kurią galima išnaudoti.
Steisė pajuto, kaip jo artumas kelia pasibjaurėjimą, bet
nekrustelėjo nė raumenėliu.
—Ir tai viskas, ką galiu pasakyti, konsteble, —tarė atsi­
lošdamas. —Gal tik turiu įspėti, kad pasisaugotumėte.
—Jūs grasinate man, pone Flintai? —paklausė pamažu
šiurpdama Steisė.
—Nieko panašaus. Aš duodu jums patarimą.
Steisė pasižymėjo tikslius jo žodžius bloknote.
Jai tai nuskambėjo ne kaip patarimas.

A3
Kima įsitaisė kabineto priekyje. Neėmė į galvą tylaus
Treviso nepritarimo, kai jis liko savo kabinete. Akies krašte­
liu matė, kad jis spokso į ekraną, bet ranka ant pelės nejuda.
Klausosi.
—Gerai, —pradėjo atkreipdama visų dėmesį. —Vakar
išsiaiškinome, kad Prisai daug metų netikrino Koulių ūkio.
Tiek tai akivaizdu. Tas ūkis yra srutų duobė, ir daugių dau­
giausia galima viltis, kad specialistai ras ką nors, kas susies
180 ANGELA M ARS ONS • MI RUSI OS SI ELOS

palaikus su ūkiu. Tačiau, radome štai ką, —toliau kalbėjo ji,

dalydama sudriskusio lapo kopijas.
Penkios poros antakių susiraukė visai taip pat, kaip ir jų
su Trevisu iš vakaro.
—Nežinau, ar pavyks ką nors iš jo išspausti, bet jeigu
norite pamėginti...
—Aš, —ištarė Penas iš kambario galo.
Ji pastebėjo, kad šiandien vaikinas dredus susirišęs juo­
da skarele su baltais žirneliais.
—Norėčiau pasukti galvą.
—Tada suk, —pasakė Kima. —Vakar aplankėme po­
naitį Koulį ligoninėje, bet ant kiekvieno posūkio mus blo­
kavo jo sesuo. Dabar ji stengiasi dalyvauti visur, todėl negali
amžinai likti jam prie šono. Svarstau, ar negalėtume...
—Gal aš jį aplankysiu? —pasisiūlė Linda.
Linda buvo jauna patraukli moteris, jai daugiausiai pa­
vyktų išpešti iš to jaunuolio.
—Ar ne tu tikrini stebėjimo kamerų įrašus dėl ban­
dymo pagrobti ir vakarykščio eismo įvykio? —pasiteiravo
Kima.
—Aš tuo užsiimsiu, kol ji bus ligoninėje, —pasisiūlė
Liuisas, keldamas ranką.
—Gerai, ačiū, Liuisai. Puiki mintis, Linda. Koulio sesuo
tvirtina, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas ir brolis negalįs
kalbėti.
Ji kilstelėjo antakius, atskleisdama savo nuomonę apie
tas versijas.
—Aš taip pat aplankysiu poną Dinsą, kad jau važiuoju į
ligoninę, —pasiūlė Linda. —Vakar vienuoliktą jis dar buvo
be sąmonės. O, beje, to prekybos centro vairuotojo girtumo
testas neigiamas. Paimti liudininkų parodymai, — pridū­
rė. —Vėliau šiandien bus atliekamas žuvusiosios skrodimas.
 ANGELA M A RSONS • MI RUS I OS SIELOS 181

—Linda, ar tu?..
—Imsiuosi jos, kai tik grįšiu iš ligoninės, —žvaliai iš­
tarė ji.
Kima nusišypsojo jai. Jėzau, tai energinga mergina.
Džonsonas suraukęs kaktą pasilenkė į priekį.
—Jeigu Linda bus ligoninėje, ar nevertėtų mums nuva­
žiuoti į Koulių namus, kol kriminalistai vis dar juos apieško?
Paspausti, gal kas išeis?
—Siūlaisi? —paklausė Kima.
Jis linktelėjo blizgančia plike.
Kima pajuto, kaip pilve suspurda džiaugsmas.
—Gerai, išvykos suplanuotos. Ta Koulių šeima kažką
slepia ir mums reikia tai išsiaiškinti. Jie daugybę metų nemo­
ka Prisams nuomos ir man atrodo, kad reikia gilintis į kuo
senesnius laikus. Ar jie turi kitų žemių? Kodėl Prisų šeima
tokia paslaugi Kouliams?
—Ir kas nors turi pasidomėti balistine ekspertize, ką ži­
nome apie tą kulką.
Gibsas pakėlė ranką, imdamasis šitos užduoties.
—Ir prisidėsiu prie Peno ieškant mūsų vyriškos lyties
aukos dingusių asmenų registre.
Kima patenkinta linktelėjo. Vyksta bendradarbiavimas,
vieni kitus maitina energija. Jautėsi gerai, pilna jėgų ir vilties.
Ir tada pastebėjo tarpduryje stovintį Trevisą.
Beliko viltis, kad pavyks tą energiją išsaugoti.

kk

—Kokių galų ji sėdi lauke? —paklausė Brajentas, kai

kolega įsuko į automobilių aikštelę.
—Pertraukėlė nuo aukštakrosnių, —burbtelėjo Dosonas.
182 ANGELA M AKS ON S * MI RUS I OS SI ELOS

Jo klausimas buvo atsakytas, kai Frost prisidegė cigaretę.

— Nežinojau, kad rūkai, — tarė Brajentas reporterei,
lipdamas iš mašinos.
—Susidūrimas su mirtimi ir negyvi kolegos gali išgydy­
ti dešimties metų abstinenciją, —atsakė ji.
Prie stalelio stovėjo tik dvi tviskančios aliuminio kėdės,
ant antrosios gulėjo Treisės vardinis rankinukas.
Brajentas paėmė dvi kėdes nuo gretimo stalo, kai paaiš­
kėjo, kad rankinė liks įsitaisiusi ant kėdės šalia Frost.
—Nesileidžiant į smulkmenas, ar Baba kankinosi? —
veriamai žvelgdama Brajentui į akis paklausė žurnalistė.
Jis galėjo prisiekti, kad pastebėjo išdavikes ašaras, ištrū­
kusias iš po patinusių vokų.
—Negaliu pasakoti smulkmenų, —švelniai atsakė jis.
Tikras radinio siaubas nuo žiniasklaidos bus nuslėptas.
Ir jai nereikia nešiotis to vaizdo galvoje. Niekam nereikia.
—Turite versijų? —paklausė tiesiai, kol Dosonas sėsda­
masis brūkštelėjo kėdės metalo kojomis per grindinį.
—Mes aiškinamės bylą, Frost, —atsakė jis.
—Na, tai aiškinkitės greičiau, gerai? —suurzgė Frost. —
Jis buvo geras vaikis.
Brajentas nustebo pamatęs emociją, kurią ji pridengė
kostelėjimu.
—Ar gerai jį pažinojai? —paklausė.
—Dirbu su juo jau kelis mėnesius. Labai užsivedęs ir
neprastai skaito žmones, —tarė dirstelėjusi į Dosoną.
—Savo nelaimei, —atsiliepė Brajentas. Jis vis dar ne­
galėjo atleisti, kad tas vyrukas, pasinaudojęs tuštybe, įtikino
kolegą pasipriešinti bosės sprendimams. —Turėjo žinomų
priešų?
Treisė papurtė galvą ir išpūtė dūmą, prieš sumaigydama
cigaretę peleninėje.
 ANGELA MA S S O N S • MI RUS I OS SI ELOS 183

—Keista, nors esamžavūs ir šmaikštūs, mes, reporteriai,

nesame patys populiariausi žmonės pasaulyje. Bet neprisi­
menu nė vieno, kuris norėtų nuimti jam galvą.
Vadinasi, tiek apie Babos mirtį ji žinojo.
Brajentas nusprendė nesiaiškinti, kaip ji tai iššniukšti-
nėjo.
—Ar jau kalbėjotės su jo vaikinu? —tikrindama pa­
klausė.
—Vaikinu? —nuoširdžiai nustebo Dosonas.
Brajentas truktelėjo pečiais. Jis net nebuvo susitikęs su
tuo jaunu žurnalistu.
Frost negalėjo patikėti.
—Tikrai, Dosonai? Marškinėliai neišdavė?
—Tiesą pasakius, Frost, niekada nesprendžiu apie žmo­
gaus pakraipą pagal marškinėlių spalvą.
Ji papurtė galvą, traukdama iš šalia gulinčios rankinės
bloknotą ir rašiklį. Paskubom pakeverzojusi išplėšė lapelį.
—Jo vardas Naidželas, rasite jį čia, —pasakė.
—„Nexus“?—kilsteldamas antakį paklausė Dosonas.
—Kitą savaitę prie Storbridžo žiedo atsidaro naujas klu­
bas. Jis vadybininkas.
—Rimtas partneris? —paklausė Brajentas.
—Gyvena beveik mėnuo; taigi faktiškai vedę, —atsakė
žurnalistė.
Brajentas sulaikė jos dėmesį.
—Ar pastaruoju metu jis tyrė ką nors, dėl ko galėjo nu­
kentėti?
Frost nukaito ir papurtė galvą.
—Gal paaiškintum plačiau? —paklausė Brajentas.
—Ne, —atšovė moteris, stverdama rankinę.
—Nagi, Frost, —palinko į priekį Dosonas. —Kažką
užsiminei telefonu. Atrodė, kad kažkuo domėjosi. Kąjis tyrė?
184 ANGĮ; LA M ARSONS • MI RUSI OS SI ELOS

—Jus, vyručiai, —atsakė Frost.

Brajentas susižvalgė su kolega.
—Mus? —pasitikslino.
—Nerieskite nosies, vaikinai. Ne judu asmeniškai, bet
kintantį bendrą policijos požiūrį. Jis tyrė versiją, kad daug ne
tokių rimtų incidentų nesulaukia reikalingo dėmesio.
—Vis tiek nesuprantu, —prisipažino Brajentas.
—Na, būkim atviri, vieni nusikaltimai jums atrodo pa­
trauklūs, kiti —bjaurūs. Bet kas su žodžiu žmogžudystė, už­
puolimas ar nuožmus susišaudymas atsiduria prioritetų sąra­
šo viršuje. Mažesni atvejai nuolat stumiami į galą.
Brajentas ėmė purtyti galvą, bet Treisė sulaikė jį ranka.
—Mes niekada nesutarsime, bet Baba domėjosi kitu as­
pektu. Jamatrodė, kad kai kurie pranešimai netgi nepasiekia
jūsų stalo ir sulaikomi prie durų, ypač tie, kurie nėra priori­
tetiniai.
—Oi, nereikia, Frost, —paprieštaravo Brajentas. —Mes
abu gerai žinome, kad nacionaliniai prioritetai panaikinti
prieš penkerius ar daugiau metų.
—Ha, —ištarė ji pašaipiai. —Patikrink paskutinę atas­
kaitą, pamatysi, kad vagystė su įsilaužimu, automobiliais ar
plėšimas vis dar prioritetiniai įvykiai, o vien dėl to, kad žy­
mos nuimtos, nereiškia, jog jais neužsiima atskiros pajėgos.
Brajentas neigdamas ėmė purtyti galvą.
—Neseniai rašiau apie vagystę iš parduotuvės. Dvide­
šimt aštuonerių metų vyras suimtas pavogęs dvi avies men­
tes iš „Asdos“. Pričiupo vaizdo kameros, iškart suėmė. Kai
apieškojo, rado krepšį, pilną gėrybių, vogtų kitose parduotu­
vėse. Kaip manai, kiek kaltinimų jam pateikta?
Brajentas jau nuspėjo atsakymą.
—Vienas, Brajentai, tik dėl pavogtos mėsos, kad nega­
dintų statistikos. Jo nusikaltimas laikomas vienu statistiniu
 ANGELA M ARSONS • MI RUSI OS SI ELOS 185

vienetu, nors vagiliavo astuoniose skirtingose parduotuvė­

se. —Frost patylėjo. —Taigi, taip, manau, kad vaikis kažkam
užmynė ant uodegos.
—Ir tu jį skatinai tai daryti? —paklausė Dosonas. —O
štai aš pagalvojau, gal įgijai kokių nors skrupulų po tos akis­
tatos su mirtimi... beje, kuri būtų virtusi tiesiogmirtimi, jeigu
ne mes.
Brajentas sudrebėjo prisiminęs, kiek nedaug trūko, kad
dėl žūtbūtinio vaikiško keršto Treisė Frost būtų mirusi. Jeigu
Kima nebūtų buvusi tokia užsispyrusi, kad moteris pagrobta,
visiems kitiems abejojant, Treisė Frost dabar priešais juos ne­
sėdėtų.
—Nedrįsk prikišti man to, Dosonai. Man gyvybę išgel­
bėjo jūsų bose, todėl jai duodama didesnė veiksmų laisvė ir
reiškiamabegalinė pagarba. Jeigumanai, kadtai galiojair visai
Vakarų Midlandso policijai, gali manyti iš naujo.
Brajentas nutarė įsikišti.
—Taigi, kokią istoriją jis dabar šniukštinėjo?..
Frost nusisuko nuo Dosono ir linktelėjo jo pusėn.
—Jei atvirai, atrodė, kad žurnalistinis tyrimas gali duo­
ti rezultatų. Mintis jam kilo pasikalbėjus su Aiša Gupta, ir aš
manau...
—Kas, po šimts, ta Aiša Gupta? —įširdo Dosonas.
Treisė papurtė galvą.
—Jėzau, vaikinai, jūs savaip patvirtinate Babos nuomonę.
Pareigūnai laukė, kol ji paaiškins.
Frost užvertė akis ir prisidegė antrą cigaretę.
—Aiša Gupta yra septyniolikmetė indė iš Holitrėjaus.
Praėjusią savaitę ji susidūrė su kažkokiu bepročiu ir pranešė
apie tai policijai. Deramos reakcijos nesulaukė.
—Ar ją nuskriaudė? —paklausė Dosonas.
186 ANGELA M ARSONS • M i RUSI OS SI ELOS

Treisė papurtė galvą ir išpūtė dūmų debesį.

—Nepadoriai lietė?
—Nemanau, —atsakė Treisė.
Brajentas sutriko.
—Tai ką tas beprotis padarė?
—Jis privertė ją atsigulti ant žemės, išsitraukė telefoną
ir liepė užsimerkti.

45
Trevisas skrebino savo užrašus visą kelią iki ligoninės.
Užvertė aplanką, kai ji išjungė variklį. Laukė, kol žengs žings­
nį. Buvo akivaizdu, kad teks užmiršti vakarykštį progresą.
Tomas ir toliau spoksojo į priekį.
—Ar kada pagalvoji, kad esi neteisi? —staiga paklausėjis.
Kima minutę pagalvojo.
—Retai, —atsakė.
Jeigu būtų išsaugoję ar sustiprinę vakar jaustą harmo­
niją, galbūt būtų paskatinta paatvirauti. Tačiau dabar vaidins
vaidmenį, kuris jai skirtas.
—Pasitaiko, kad tiesiog suklysti, supranti?
—Padariau ką nors per susirinkimą? —paklausė ji, pa­
siruošusi gintis.
—Ne, susirinkimas praėjo gerai, man atrodo, —atsakė
palikdamas ją be žado.
Trevisas atsisegė diržą ir pasižiūrėjo į ją.
—Aš tik sakau, kad kartais būni neteisus ir žmonės kenčia.
—Trevisai, kas, po galais, čia vyksta?.. —ji nutilo, kai
keleivio durelės užsitrenkė priešais nosį.
Ji iššoko iš mašinos ir virš stogo atsisuko į Tomą.
 ANGĮ ' LA M ARSONS * Ml RUSI OS S] E L OS 187

—Trevisai, kaip suprasti? —paklausė. Arba nori kalbė-

Iis, arba ne, bet mulkinti ją miglotais komplimentais ir klau­
simais išties yra apmaudu.
—Apsvarstyk tai, jei nori. Daugiau nieko nesakysiu.
Kaip palengvėjo tai išgirdus, nes kol kas tik mėtosi sun­
kiai suvokiamomis tezėmis.
Jie tylėdami ėjo ligoninės koridoriais. Kima žengė į mor­
gą ir pasisveikino su Daktare A.
—Malonu matyti, inspektore, seržantą taip pat, —lipš­
niai kreipėsi mokslininkė. Treviso išraiška sugižo. Kima su­
prato, kad nedera šaipytis, bet vis vien buvo linksma.
Žiūrėdama, kaip Daktarė A maunasi naujas mėlynas
pirštines, Kima pastebėjo naujai nulakuotus nagus. Kiekvie­
nas pirštas paeiliui tai raudonu, tai aukso spalvos laku. Galė­
jo tik spėlioti, kokių ritualų stresui nuimti griebiasi moteris,
dieną čiupinėjanti senus kaulus, o vakare lakuojanti nagus.
—Inspektore, manau, labai mane pamilsite, kai parody­
siu jums štai ką, —tarė ji, duodama popieriaus lapą su nuo­
trauka ir apačioje surašytais rodmenimis.
Nuotraukos centre buvo kulka.
—Iš duobės? —paklausė Kima.
Daktarė Alinktelėjo.
—Ar kulka čia? —toliau kamantinėjo Kima.
— Ne, išvežta ekspertizei, — atsakė mokslininkė. —
Marina iškart pagalvojo, kad kulka, bet nenorėjau pasakoti
jums, kol tinkamai neišvaliau.
Kima negalėjo nuslėpti jaudulio. Balistinė ekspertizė pa­
tikslins kulkos sudėtį. Kai kurios būna pagamintos iš minkš­
tos medžiagos, pavyzdžiui, švino, kad išsiplėstų smūgio metu.
Plieninės kulkos įsiskverbia giliau į kietesnius taikinius.
Bet kokia informacija padės susiaurinti laikotarpį. Nau­
jesnėms kulkoms naudojamos tokios medžiagos kaip aliu­
188 ANGELA MARS ONS • MI RUS I OS SI ELOS

minis, bismutas, bronza, varis, plastikas, guma, plienas, skar­

da ir netgi volframas.
—Ir turiu šiokios tokios informacijos apie mūsų pirmą­
ją auką, —tęsė mokslininkė, prieidama prie pirmojo vežimė­
lio. Kima pastebėjo, kad kiti dveji griaučiai taip pat pradėjo
pildytis, šone guli dar viena dėžė kaulams.
—Manau, šis ponas buvo negridas.
Kima žinojo, kad kitos dvi antropologinės rasės yra eu-
ropidai ir mongolidai. Tie terminai vartojami bendrai apibū­
dinti pagrindines žmonių grupes, bet pastaruoju metu tapę
įžeidimais.
—Matote čia? —tarė ji, rodydama pieštuku. —Kaukolė
aukšta kakta, kvadratinė. Veidas plokščias, akiduobė trikampė.
Kima aiškiai matė ryškius skirtumus tarp aukų ant pir­
mojo ir antrojo vežimėlio.
—Be to, negridų proporcingai ilgesnės rankos ir kojos,
jų šlaunikauliai tiesesni.
Stoun puikiai žinojo moters patirtį.
—Mišrios rasės žmonių skirtumai būna mažesni, bet
čia labai ryškūs.
Kimapasižiūrėjo įTrevisą, kuris bent sykįvisko neužsira-
šinėjo. Ji buvo dėkinga už informaciją. Padės susiaurinti din­
gusių asmenų paiešką.
Stoun nuėjo prie vežimėlių su kitomis dviem aukomis.
—Nieko, kas leistų įtarti, kad palaikų daugiau? —vil­
tingai paklausė.
Daktarė Apapurtė galvą.
—Man atrodo, tai galutinis skaičius.
Kima sustojo prie trečiojo vežimėlio.
Ji pasilenkė ir atidžiau apžiūrėjo šlaunikaulį. Šalia blauz­
dikaulio gulėjo plonesnis pėdos kaulelis, bet abiejų kaulų pa­
viršiai labai skyrėsi.
 ANGELA M ARSONS • M I R U S I O S S I E LOS 189

Blauzdikaulis atrodė lygus ir glotnus, o šeivikaulyje

buvo tuzinas griovelių ir įpjovų išilgai viso kaulo.
Kima parodė į kaulą:
—Kas čia per žymės?
Daktarė Adramatiškai užvertė akis.
—Tolimesnė apžiūra yra vienas iš septyniolikos manęs
laukiančių darbų, inspektore.
Kima nekreipė dėmesio į kandžią pastabą ir nusišypsojo.
—Viskas, ką papasakosite, mums labai pravers.
Daktarė Aįsirėmė rankomis į šonus.
—O kai tai padarysiu, eisiu už jus tirti šio nusikaltimo.
—Mielai prašom, aš liksiu ir baigsiu jūsų dėlionę.
Antropologės burna ėmė trūkčioti.
—Inspektore, geriau nešdinkitės iš čia, kol aš...
—Einu, einu, —atsakė Kima, traukdama prie durų.
Trevisas jau kalbėjo telefonu su komanda, perdavė nau­
jausią informaciją.
—Kaip, po galais, ta moteris gavo darbą? —paklausė
Trevisas, baigęs pokalbį.
—Ji labai protinga, atsidavusi, nusimananti ir velniškai
puiki specialistė, —atsakė Kima.
—Labai netikusiomis bendravimo manieromis.
—Jos klientai nekreipia į tai dėmesio, —sausai tarstelė­
jo ji. —O kad jau paminėjai manieras, Tomai, pasakysiu tau
slaptą informaciją. Kartą ji tyrė devynerių metų berniuko
palaikus, rastus griaunamo namo kieme Romslyje. Jis buvo
aptiktas Naujųjų metų išvakarėse ir negalėjome jo iškelti iki
pat kito ryto.
Ji nutilo prisiminusi tą naktį prieš ketverius metus.
—Aš išvažiavau apie vienuoliktą ir palikau ją ten. Grį­
žau kitą rytą septintą ir taip, ji vis dar buvo ten. Su miegmai­
šiu ir vištienos sultinio termosu.
190 A N G Į 1. L A M A R S O N S • MIRUSI OS SIELOS

Atrodė, Trevisui tai nepadarė įspūdžio. Kima papurtė

galvą. Įtarė, jog tokiam laikrodį sekančiam žmogui sunku
suvokti, kad Daktarė A tiesiog negalėjo palikti to mažo ber­
niuko, gyvo ar mirusio, vieno.
Ji sunkiai atsiduso.
—Manau, mums reikia važiuoti tiesiai į nuovadą, —
pasakė. —Pabandyti nustatyti per pastaruosius trisdešimt
metų dingusį juodaodį vyrą —per didelė užduotis vien Pe­
nui ir Gibsui.
Trevisas linktelėjo ir eidamas pakeliui į automobilį dirs­
telėjo bendrojon registratūron. Kima suprato kodėl ir sustojo.
—Nori užsukti ir pasiteirauti?
Tiesiog šiaip negali pamiršti žmogaus, kurio gyvybę
padėjai išgelbėti. Faktas, kad nelaimingas eismo įvykis buvo
perduotas kitai tyrėjų komandai, nesukliudys Trevisui dar
daug laiko matyti mintyse priešais save to sužeisto vyro veidą.
Jis papurtė galvą.
—Intensyviosios priežiūros skyriuje, —atsakė. —Gy­
vybę palaikanti aparatūra.
Kima linktelėjo ir abu nuėjo toliau.
—Žinai, nenustebčiau, jeigu tau jau...
Kima nutilo suskambus Treviso telefonui. Jis įdėmiai
klausėsi skambinusiojo. Trevisas sustojo prie šiukšlių dėžės
ir viena ranka įgudusiai įtaisęs dėklą ant dangčio pradėjo ra­
šyti. Kimai įžiūrėti kliudė jo kumštis.
—Gerai padirbėjai, Penai, —tarė Trevisas ir baigė po­
kalbį.
—Grįžti nebūtina, —pasakė išdidžiai šypsodamasis. —
Pirmoji mūsų auka nustatyta.
Kimai tai padarė įspūdį. Pagaliau pirma auka atgaus
vardą.
 ANGĮ - LA M A R S O N S - M I R U S I O S S I ŪLOS 191

46

1989 m. spalio 18 d.

Atsipeikėjęs Džeikobas Džeimsas išgirdo šniurkštelėjimą iš

kito patalpos galo.
Prireikė kelių sekundžių išgverusiu protu susigaudyti, kad
visa tai joks ne košmariškas sapnas. Jis vis dar nuogas, surištas
ir sušalęs aklinoje tamsoje.
Išgirdo raudą kažkur sau iš dešinės.
Sujuo patalpoje buvo dar kažkas.
—Labas, —nedrąsiai ištarėjis.
Toj pusėj pasigirdo riktelėjimas iš netikėtumo. Džeikobas
suprato, kad balsas moteriškas. Negalėjopasakyti, merginos ar
moters.
— Prašau neišsigąsti, —kuo švelnesniu balsu pasakė jis.
Labai norėjo iškart ją patikinti, kadjis tikrai nekelia grėsmės.
—G...gerai, —atsiliepė drovus balsas.
—Kuo tu vardu, mieloji? —paklausėjis.
—D... Devora, Devora A... Abramovič, —atsakė balsas.
Džeikobas svarstė, ar iš baimėsjos balsas atrodo toksjau­
nas. Vylėsi, kad taip.
—Kiek tau metų, Devora? —paklausė.
—S...septyniolika, —sumikčiojo mergina.
—Ar tu taip pat buvai pagrobta? —paklausėjis.
— T...taip. Manau. Prisimenu, kad ėjau iš s...
—Mokyklos?
—Ne, ne, sinagogos. Dieną po pamokų ten mokausi ir...
o... prašau, pasakykite, kas čia vyksta... —ėmė maldauti pani­
kos smaugiamu balsu.
192 A N G E L A M A R SON. S • M 1 R USi OS SI E LOS

—As esu Džeikobas, —pradėjo jis. —As taip pat buvau

pagrobtas. Negaliu pasakyti, kiek laiko esu čia. Ar tau davė ko
nors gerti?
—Ne,jie ištraukė mane išfurgono ir įmetė čia. Nemačiau...
Vadinasi, jie jos dar neapsvaigino.
—Ar važiavai sąmoninga? —paklausė.
Jispats buvo išjungtas. Tikriausiai ši mergina nekėlėjiems
grėsmės.
—T... taip, —atsakė Devora.
Dzeikobas ėmė svarstyti, arpavyktų ištraukti išjos kokios
nors informacijos, kad susivoktų, kiek laikojau čia.
—Devora, ar gali pasakyti, kada buvai pagrobta?
—Iš sinagogos išėjau apie antrą. Prašau, pasakykite man,
ką mums darys?
Dzeikobas užsimerkė irpapurtė galvą. O, kadjis žinotų.
Jis žinojo tik tiek, kad pakliuvo apie šeštą popiet, o tai
reiškia, kad dingęs yra jau beveik dvidešimt keturias valandas.
Adechėjau turėjojo pasigesti. Jijau bus pakėlusi triukšmą, bet
ką galėtų pranešti? Ji net nežinojo, kad tėtis ėjoparnešti žuvies
su bulvytėmis.
Krūtinę smarkiai suspaudė neviltis.
—Ar girdėjai apie ką nors juos kalbant, kai važiavai? —
atsargiai pamėginojis.
—Ne, ne... palaukite... girdėjau žodį „užkanda", betgi jie
tikriausiai kalbėjo apie maistą, —atsakė mergina ir pravirko.
—As taip norėčiau žinoti, kąpadariau, —rypavo. —Kam mes
jiems reikalingi?
Džeikobas labai norėjo prie jos prisislinkti, bet nuogumas
sulaikėjį nuo mintiespaguosti. Kažkaip nepadoru artintis nuo­
gamprie tos vargšės įbaugintos merginos.
Iš balso spėjo, kadjuodu skiria apie penkiolika pėdų.
Jis ėmė slinktis arčiau.
 A N t; l i t A M A R S O N S • MIRUSIOS SIELOS 193

—Ištiesk ranką, —pasakė.

Mergina pasislinko į kairę ir Džeikobas ištiesė į priekį su­
rištus riešus. Ranka sugavojos pirštus tamsoje.
Skausmas pervėrė širdį pajutus smulkią minkštą rankutę.
Adechė, jo gražioji Adechė.
Ašara išriedėjo iš akies ir nukeliavo skruostu svarstant, ar
dar kada nors išvys savo dukterį.
— Nurimk, Devora. Viskas bus gerai, —ėmė raminti jis.
Džeikobasglostė nykščiujos plaštaką, kaip daug kartųyra glos­
tęs savo dukteriai. Mergina pamažu nusiramino.
Kaip greitai užsimezgė ryšys tarp jo ir merginos, kurios
tikriausiai niekada nebūtų sutikęs, jei ne tie niekšai, išplėšę abu
iš įprasto gyvenimo.
Jie sėdėjo malonioje tyloje, kol spynoje brakštelėjo raktas.
—Džeikobai?.. — sukuždėjo ji. Iš to vieno žodžio lašėjo
panika.
Jis suspaudėjos ranką, kai į ankštą erdvę įsiveržė du deglai.
—Čiupkją, —tarė balsas.
—Ne! —suriko Džeikobas, nerangiai pašokdamas ant
kojų. Kūnas vis dar kovojo su vaistais, kuriais buvo apsvaigin­
tas. Judesius varžė supančioti riešai.
Jis puolė į deglo šviesą, nė nesumodamas, ko siekia, bet
turėjo kaip nors pamėginti neleisti jiems išsivesti merginos. Jis
net neįsivaizdavo, ką ketina jai padaryti.
—Prakeikimas, šitas tai kliuvinys, — tarė vienas iš balsų.
Džeikobas buvo parblokštas ant žemės.
—Nesiveržk iš čia, bičiuli. Tavo laikas greitai ateis.
Durys užsivėrė balsui išėjus, bet Džeikobas dar ilgai gir­
dėjo tolstančius Devoros klyksmus ir maldavimus. Vyras trenkė
supančiotais kumščiais į sieną, kad nesugebėjojos apginti.
—Būkit prakeikti, niekingi šunsnukiai! —suriaumojo jis
į tamsą.
194 ANGELA M ARSONS ♦ M i R I NS.I OS S I E L O S

47
Steisė pajuto nenumaldomą norą uždaryti kabineto
duris. Džastino kompiuteris buvo atverstas ir stovėjo jai iš
dešinės. Kad pamatytų, ką ji veikia, reikėtų prieiti visai arti,
tačiau ji vis tiek jautėsi daranti kažką negera.
Šimtąjį kartą pagalvojo, kodėl niekam neužsiminė, kad
nori pasirausti Džastino Reinoldso kompiuteryje. Nors ži­
nojo kodėl: jeigu bose pasakytų „ne“, neliktų nieko kita, kaip
tik jį pamiršti. Dabar ji neina prieš bosės valią. Tam tikra
prasme neina, tikino ji save.
Ji matė, kad ant Džastino darbalaukio visų įmanomų
programėlių piktogramos, tarp jų „Snapchat“ ir „Pinterest“.
Bet Steisei rūpėjo tik feisbukas. Vis dar populiariausia daliji­
mosi platforma, žmonėms feisbukas jau yra tapęs svetaine ar
miegamuoju. Vartotojai jautėsi jaukiai, skelbdami jame visą
savo gyvenimą, lyg tai būtų asmeninė jų erdvė.
Gaublio ženkliukas rodė, kad Džastinas yra gavęs beveik
du šimtus pranešimų. Ji atsidarė ir ėmė juos tikrinti. Daugu­
ma įkritę po pirmadienio. Tos dienos, kai jis mirė.
Pirmieji siuntėjai negalėjo patikėti. Maldavo Džastino
atsiliepti. Naujesniuose —sielvartas ir užuojauta. Nė vienas
iš tų pranešimų nepasiekė jo laiko juostos todėl, kad taip
buvo nustatęs. Steisė ir pati taip elgėsi. Steisei nepatikdavo,
kai žmonės pažymėdavo ją savo žinutėje ir ši automatiškai
atsidurdavo jos laiko juostoje. Ypač po tos nuotraukos, kur
įkaušusi atlieka kvailus judesiukus per pusseserės dvidešimt
pirmąjį gimtadienį.
Akivaizdu, kad Džastinas buvo tokios pat nuomonės.
Ji spustelėjo žinučių piktogramą. Matė, kad viršutinė ži­
nutė iš kažko, pasivadinusio Floda. Be pavardės, tiesiog Flo-
da. Suraukė kaktą. Kas čia per vardas?
 A N G O L A M. A R S O N S ■ MI R U S I O S SI BI . OS 195

Ji pasvarstė, ar nepatikrinus, kas ją rašė, bet spėjo, kad

Floda pridės į kelnes, staiga įkritus žinutei iš mirusio draugo,
bet Steisė išties troško pasikalbėti su asmeniu, su kuriuo pa­
skutiniu susisiekė Džastinas.
Steisė įsijungė savo telefoną ir nusiuntė draugo užklausą
išsavo asmeninio profilio. Jei atsilieps, paaiškins, kas tokia yra,
ir galbūt galės ką nors sužinoti apie Džastiną, ypač apiejo psi­
chinę būklę paskutines kelias gyvenimo dienas.
Jau ketino siųsti žinutę, kai jos dėmesį patraukė žemiau
esanti. Ir dar žemiau.
Ji ėmė slinkti sąrašu ir antakiai vis labiau raukėsi.
Visa virtinė piktų žinučių rėkė „nutraukta draugystė“ ir
buvo prikaišiotos piktų jaustukų. Kai kuriose buvo tik vienas
žodis —„šunsnukis“. Steisė suskaičiavo apie septyniasdešimt
žinučių, kuriose Džastinas kaip nors įžeidinėjamas. Tos ži­
nutės pradėtos siųsti kelios savaitės prieš jo mirtį. Nė į vieną
vaikinas neatsakė, netgi neperskaitė —išskyrus vieną. Gautą
iš merginos, vardu Kristė Litldžon.
Steisėją atsidarė. Priešingai nei kitose, mergina maldavo
paaiškinti ir atsakyti į jos laišką. Greičiausiai buvusi draugė,
spėjo konsteblė.
Ji vėl grįžo prie pirmosios žinutės, į kurią Džastinas at­
sakė. Ji atsidarė ją ir perskaitė nuo pradžių.

Ateisi j 19tq? klausė Floda.

Taip, negaliu sulaukti atsakė Džastinas.
Žinai, kad pateksi tik su nuotrauka? paklausė Floda.
O, taip, nebus problema atsiliepė Džastinas.
Ar mes susitiksime?dar atskirai parašė Džastinas.

Klausimas liko neatsakytas.

Steisė suprato, kad jai reikia pasikalbėti būtent su Floda.
196 ANGELA M A R SON S • MI RUSI OS SI ELOS

Iš to, ką matė, tai paskutinis žmogus, su kuriuo Džastinas

buvo užmezgęs pokalbį.
Jai neliko nieko kita, tik laukti. Gali pasiųsti Flodai žinu­
tę iš savo paskyros, bet ji automatiškai nukeliaus į jo senąjį
aplanką rinkti dulkių.
Steisė įsijungė Džastino feisbuko paskyros laiko juostos
įrašus. Galbūt daugiau sužinos iš to, ką jis skelbė. Gal atras,
dėl ko tiek daug žmonių atsiuntė jam užgaulias žinutes.
Konsteblė pradėjo slinkti juosta ir kraujas ėmė stingti
regint, kas ten buvo sukelta.
Kurį laiką ji negalėjo atitraukti galvos nuo ekrano. Tik
kai pyptelėjo telefonas, ji nuleido žvilgsnį.
Gavo pranešimą.
Floda ką tik atmetė jos kvietimą draugauti.

48
Kima pastebėjo vietą, kurios ieškojo. Mažutis butikas
stovėjo Soho gatvėje, įsitaisęs tarp vaisių bei daržovių krau­
tuvėlės ir nedidelės kavinukės.
—Prakeikimas, —metė Trevisas, kai pasiekė ryškiaspal­
vių apdarų ir aksesuarų prikabinėtą vitriną.
Kimai visad patiko Handsvorto, esančio į šiaurės vaka­
rus nuo Birmingamo miesto centro, aura. Jis tapo išeivių iš
Afrikos ir Karibų salų bendruomenės centru Birmingame.
Pradžią padarė kvalifikuotos ir nekvalifikuotos darbo jėgos
pokariu poreikis, bet tas rajonas nuo septintojo dešimtmečio
kenčia dėl rasinių įtampų ir įvairūs maištai labai pakenkė jo
reputacijai. Vis dėlto bendruomenės rengiami karnavalai ir
eitynės šventė gyvenimą ir džiaugsmą.
Kima giliai įkvėpė prieš pastumdama duris.
 ANGĮ-L A M ARSONS * MI RUSI OS SI ELOS 197

Senamadiškas varpelis skimbtelėjo virš galvos, įspėda­

mas apie jų atėjimą.
Spalvų sprogimas nesibaigė vitrinoje, tačiau viduje dra­
bužiai buvo sukabinti meniškai, kiekvienas eksponuojamas
ant sienos, taip pat palikta laisvos erdvės. Krautuvėlėje buvo
prekiaujama tradicinėmis jamaikietiškomis moterų suknelė­
mis ir sijonais bei marškiniais, daugiausia siūtais iš kartūno.
I)auguma drabužių buvo žalių, geltonų ir juodų spalvų, kaip
ir nacionalinė Jamaikos vėliava, kur ne kur buvo matyti ir
ryškios raudonos intarpų. Kima negalėjo pakęsti mažų krau­
tuvėlių, kur kiekvienas ploto colis būdavo prikimštas „tau tu­
rėtų patikti, jei sugebėsi rasti“ prekių. Šios drabužiai bylojo:
„Mėgaukis mumis.“
Detektyve priėjo prie kasos patalpos viduryje. Ją pasiti­
ko maloni penktą dešimtį įpusėjusios ar bebaigiančios mo­
ters šypsena. Moteris vilkėjo vieną iš spalvingųjų suknelių,
kurios kabojo ir vitrinoje, galvą buvo apsirišusi tradicine
skara.
Jos žvilgsnis pasidarė įtarus, kai pastebėjo iš paskos at-
sivelkantį Trevisą.
—Adechė Džeims? —traukdama savo pažymėjimą pa­
klausė Kima.
Moteris užsikišo ištiesintus juodmedžio spalvos plaukus
už ausų, žybtelėjo auksiniai auskarai su akutėmis.
—Buvau. Dabar esu Adechė Samner, —atsakė, keldama
kairę ranką.
—Džeikobo Džeimso duktė?
Ji iš lėto linktelėjo.
—Ar čia yra dar kas nors? —pasiteiravo Kima. Jie no­
rėjo viso jos dėmesio.
Ponia Samner papurtė galvą.
—Dar kokią valandą būsiu viena, —atsakė.
198 ANGEl - A M AK S ON S • M I RU S r O S S I E L OS

— Mums tikrai reikia pasikalbėti netrukdomiems, —

paaiškino Kima, žvelgdama į duris.
—Jūs jį suradote? —tyliai paklausė moteris.
Kima vėl dirstelėjo į duris. Ji nenorėjo pradėti pokalbio,
kol yra galimybė, kad juos sutrikdys atėję pirkėjai.
Ponia Samner apėjo stalą, ant kurio stovėjo kvadratinis
stebėjimo kameros monitorius.
Ji apvertė ženklą ant durų, kad būtų „uždaryta“, ir užstū­
mė apatinį skląstį.
—Prašau, eikite paskui mane, —tarė, sukdama į par­
duotuvės galą.
Kima praėjo pro užuolaidomis užtrauktas persirengimo
kabinas iki durų „Tik darbuotojams“ ir įsuko į nediduką, bet
tvarkingą poilsio kambarėlį. Jo viduryje stovėjo kvadratinis
medinis stalas.
Visi susėdo prie jo.
Ponia Samner susinėrė pirštus.
—Ar radote jį? —pakartojo. Ji ir toliau žvelgė tik į Kimą.
—Gali būti, —atsakė detektyve, —bet norime užduoti
jums kelis klausimus.
Moteris nuleido dilbius ant stalo lyg įsižemindama,
ruošdamasi smūgiui.
Ji linktelėjo.
—Ar tėtis turėjo senų kaulų lūžių? —paklausė Kima.
Daktarė A nurodė du galimus tapatybės indikatorius.
—Kairės rankos kaulas? —tęsė Kima.
—Lūžo žaidžiant amerikietiškąjį futbolą, kai buvo pra­
dėjęs trečią dešimtį, —patvirtino moteris. —Netrukus po
mano gimimo.
Kima pajuto pažįstamą jaudulį, sumišusį su siaubu, kai
uždavė antrą klausimą:
—O ar nebuvo sužeistas kelis?
 ANGELA MARSONS * M IRUSIO S SIELOS 199

Bet atsakymą jau žinojo.

—Nelaimingas atsitikimas darbe devintojo dešimtme­
čio pabaigoje, —patvirtino Adechė.
—Kada tiksliai dingo jūsų tėtis, ponia Samner?
—Aštuoniasdešimt devintųjų spalio septynioliktą dieną.
—Tai jūs pranešėte apie jo dingimą?
Ji linktelėjo.
—Gyvenom tik dviese, pareigūne, —tyliai atsakė ji. —
Šeštajame dešimtmetyje mano tėtis atvyko iš Jamaikos. Rasti
darbą buvo sunku, jis neturėjo jokių įgūdžių. Galiausiai gavo
darbą spaustuvėje ir sunkiai dirbo. Ten susipažino su mano
mama. Jie susituokė, aš gimiau šešiasdešimt septintaisiais.
Glotni moters oda puikiai maskavo keturiasdešimt
metų su trupučiu.
—Mamos netekau septyniasdešimt septintaisiais, mirė
nuo leukemijos. Gatvėje vyko vakarėlis, kai ji mirė, —paaiški­
no ponia Samner.
—Gatvės vakarėlis? —pasitikslino Trevisas.
— Karalienės jubiliejus, —paaiškino ji. —Likome tik
mudu su tėčiu. Jis ir toliau dirbo prie spausdinimo mašinų.
Niekada nė dienos nepraleido dėl ligos, —išdidžiai pasakė. —
Iki pat 1985-ųjų, kai spaustuvė buvo uždaryta. Po to jis perėjo
prie padienių darbų, nesugebėjo rasti nieko pastovesnio.
—Okaip tada, kai dingo? —paklausė Kima. —Ar turė­
jo kokių bėdų? Žmonių, su kuriais nesutarė?
—Kojūs klausiate? —suraukdama antakius tarė moteris.
—Mums reikia suprasti, kas vyko prieš jo dingimą...
—Juk jūs jį radote, tiesa? —paklausė moteris. —Šie
klausimai tai patvirtina, nes jau nebekalbėtume.
Kaip dauguma dingusių žmonių artimųjų, ponia Sam­
ner vis dar norėjo tikėti, kad jos tėvas kažkur išvykęs. Tarp
vilties ir iliuzijos —plonytė riba.
200 ĄNGl - I A MA R S O . NS * MI R U S I O S S I E L OS

—Mes manome, kad taip, ponia Samner, —atvirai pa­

sakė Kima. Ši moteris taip ilgai laukė, o Kima jau neabejojo,
kad kalbaapie tąpatį vyrą.
Ponios Samner akyse sužibo ašaros, bet ji jas nuvijo.
—Neturėjau realių vilčių, jeigu atvirai, — pripažino
ji. —Tiekmetų. Vis stengiausi išlaikyti viltį, bet žinojau, kad
tėtis netylėtų taip ilgai. Mudu buvome labai artimi.
Kimalinktelėjo, kad supranta.
—Kaip jjs tai padarė? —sutrikusi paklausė Adechė.
Buvo aišku, kad ta moteris nori sužinoti smulkiau... ir
kartu nenori to išgirsti.
—Kąpadarė? —paklausė Trevisas.
—Nusižudė, —atsakė ji, lyg tai būtų akivaizdu.
—Kodėl manote, kad tėvas nusižudė? —paklausė Kima.
—Nes išėjo savo noru. Buvo prislėgtas, negalėjo rasti
darbo. Kentė siaubingą agoniją, bet vis vien kasdien ieškojo
darbo. Kiekvieną dieną klausiau savęs, ar negalėjau padaryti
daugiau? Kaip galėjau užkirsti tam kelią? Kaip jį nuvyliau?
Kima sutriko. Ši moteris daugiau kaip du dešimtmečius
bandėtaikytis su mintimi, kad tėtis ją paliko ir nusižudė. Da­
bar Kimosužduotis atverti tą žaizdą ir paberti ant jos druskos.
-Ponia Samner... aš...
—Adechė, —nutraukė ją moteris, —prašau vadinkite
maneAdeche.
—Gerai, Adeche, —švelniai tarė Kima. —Jūsų tėvas
nenusižudė. Jis nepaliko jūsų prieš daugelį metų ir jūs nieko
negalėjote padaryti.
Adechė ėmė lėtai purtyti galvą, mėgindama ištrinti vi­
sus dvidešimt septynerių metų klausimus, apgailestavimus ir
kaltėsjausmą.
-A š nesuprantu, —tarė, apsilaižydama lūpas. —Koks
nors nelaimingas atsitikimas?
 ANGELA M ARSONS * M IRUSIOS SIELOS 201

Kima papurtė galvą.

—Tai nebuvo nelaimingas atsitikimas, Adeche. Apgai­
lestaudama turiu pranešti, kad jūsų tėvas buvo nužudytas.
Trevisas vos spėjo sugauti ją, krentančią šonu ant grindų.

49
—Suprantu, kad jums šokas, —tarė Kima, kai Adechė
nurijo kelis gurkšnius vandens.
Greita Treviso reakcija apsaugojo ją nuo skaudaus smū­
gio į grindis. Jis tvirtai ją laikė, kol atsigavo.
—Žinau, kad visi taip sako, bet mano tėtis musės nebū-
tų nuskriaudęs. Jis buvo tylus, kuklus ir labai švelnus vyras.
Tyliakalbis, niekada nesuirzdavo, nestresuodavo ir nepyk­
tiavo. Patikėkite, patikrinau tai savo paauglystės metais. Jis
visada atsitraukdavo nuo ginčo. Nekentė bet kokio konflikto.
—Ar buvo kas nors, ką prisimenate iš tų dieną prieš pat
jo dingimą? —dar kartą paklausė Kima.
Adechė papurtė galvą.
—Dienos, kai dingo, išvakarėse jis buvo išėjęs ieškotis
darbo. Susidūrė su bosu, kaip vis dar jį vadino.
—Bosu? —pasitikslino Kima.
—Taip, žmogumi, kuriamtėvas dirbo, kai įvykotas nelai­
mingas atsitikimas. Tėtis minėjo,jogjambuvo pasiūlyti penki
šimtai svarų, kad nutrauktų bylą, —pasakė Adechė, prisimi­
nusi seną įvykį. —Jis mandagiai atsisakė. Advokatas nurodė
jamnekonfliktuoti su ankstesne darboviete. Liūdniausia, kad
jeigu vėl būtų pasiūlę grįžti į ankstesnį darbą, tėtis būtų suti­
kęs, nors nelaimė įvyko dėl jų kaltės.
—Palaukite minutę, Adeche, jūsų tėvas teisėsi su kom­
panija, kurioje dirbo? —pasitikslino Kima.
202 ANGELA M ARS ONS • MI RUSI OS SI ELOS

Moteris linktelėjo.
—Na, kompanija —gal per stipriai pasakyta, bet taip,
darbdavys buvo apsileidęs. Davė jam sulūžusias kopėčias lip­
ti ant daržinės stogo, tėtis krito ir smarkiai susižeidė kelį.
—Daržinės? —perklausė Kima, slapčia pažvairuodama
į Trevisą.
—Taip, mano tėtis dirbo ūkyje.
—Kuo tas bosas vardu? —paklausė detektyve, pajutusi
nerimą pilve.
—O, taip, aš jo niekada nepamiršiu. Bosas vardu ponas
Koulis.

50
— Brajentai, nemanai, kad geriau iškart traukti į
„Nexus“?—paklausė Dosonas, pasigailėjęs, kad davė kolegai
raktus.
Jeigu dirbtų vienas, nesileistų Frost sugundomas ar iš­
mušamas iš vėžių ir jau dabar keliautų į Stauerbridžą pasi­
kalbėti su Babos draugeliu. Bet dabar jie keliauja pasikalbėti
su mergina, kuri nepatyrė jokių fizinių sužalojimų, o ne su
vyro, kurio galva buvo atskirta nuo kūno, partneriu. Jis nesu­
prato tokių kolegos prioritetų.
—Mes vos už dviejų minučių kelio. Nekenks trumpai
pasikalbėti, —atsakė Brajentas, išsukdamas iš prekybos cen­
tro. —Tau neatrodo keista, kad antrą kartą girdime apie rei­
kalavimą užmerkti akis?
—Sutapimas ir tiek, —sumurmėjo jis, kai Brajentas nu­
suko į Holitrėjų.
Nuotaikos nepataisė ir tai, kad Dosonas po tos vienos
nakties daugiau niekada neužsuko į Holitrėjaus rajoną. Bra-
 ANGELA M ARSON S • M i RŪSIO S SIELOS 203

jcntui įvažiavus gilyn į kvartalą, pajuto drebulį. Valdiški na­

mai supo Holitrėjų it sijonas. Viduryje jų nelyginant pasijo­
ms rikiavosi dviejų aukštų namai, dengiantys kūną —eilę
daugiaaukščių pačiame centre.
—Ką tik pravažiavai posūkį, —padarė pastabą Brajentui.
—Šitas prakeiktas rajonas kaip labirintas, —atsakė ko­
lega, sukdamas į antrą šoninę gatvelę kairėje.
Brajentas važinėja po šį rajoną daugiau kaip dvidešimt
metų, bet dėl šios mažos „klaidos“ nereikėjo važiuoti pro tą
vietą, kur buvo užpultas Dosonas. Vietą, kur kolega manė tu­
rėsiąs mirti.
Dosono mintyse švystelėjo prisiminimas. Susirietęs ant
grindų bando apsiginti nuo keturių porų jį spardančių kojų.
Gėda prasimušė raudoniu į skruostus. Taip, jie buvo keturi,
taip, jie turėjo peilį.
Ir taip, jis amžinai liks dėkingas tai Treisei Frost, kad tada
pasirodė ir išgelbėjo jį nuo didesnių sužalojimų. Bet jis vis
tiek negalėjo žiūrėti į tą moterį, neprisimindamas ano vakaro.
—Juk žinai, kad nesu toks kvailas, kaip atrodau, —tarė
jis savo bendradarbiui.
—Koks palengvėjimas, velniai rautų, —atsiliepė staty­
damas prie kelkraščio mašiną Brajentas. —Tai kuris namas?
Dosonas linktelėjo į eilės galą ir pasuko namo link.
Duris atidarė smulkaus sudėjimo indė, kurios plaukai
buvo tvarkingai paslėpti po geltona skara.
—Sveiki, ponia Gupta, —rodydamas pažymėjimą ištarė
Dosonas. —Mes čia dėl Aišos. Ar galėtume su ja pasikalbėti?
Ponia Gupta valandėlę padvejojo, paskui linktelėjo ir
atsitraukė nuo durų ir nuo laiptų, kurie vedė į antrą buto
aukštą.
Abu pareigūnai praslinko pro striukių kalną, vos išsi­
tenkantį ant dviejų kabliukų.
204 ANGELA M ARSON S • .MIRUSIOS SIELOS

—Prašau eiti tolyn, —pasiūlė šeimininkė, prieš pašauk­

dama dukterį.
Spalvotas Guru Nanako atvaizdasvirš židinioliudijo, kad
eina į sikhų tikėjimą išpažįstančių žmonių namus. Dosonas
šiek tiek žinojo apie tą religiją: atsirado Indijos Pandžabo ra­
jone, laikosi vienuolikos guru mokymų. Prieš porą metų jis
lydėjo savo merginą į jos kolegės vestuves ir pasistengė šiek
tiek užmaskuoti savo neišmanymą.
—Jūs ne tie, su kuriais kalbėjome policijos nuovado­
je, —įtariai pareiškė ponia Gupta.
Dosonas prisėdo ant sofos, nors jam ir nebuvo pasiūly­
ta. Nenorėjo dunksoti virš smulkutės moters galvos.
—Mes iš kito departamento, ponia Gupta. Detektyvai.
—Aš kviečiausi detektyvus penktadienį, —pasakė ji,
kai Aiša įžengė į kambarį.
Dosonas spėjo, kad mergina šešiolikos ar septyniolikos
metų. Ji vilkėjo džinsus, paprastą bluzoną ir ryšėjo ryškiai
raudoną skarą.
Jis žinojo, kad sikhų moterims nebūtina dėvėti turbanų,
tik raginama prisidengti plaukus. Priešingai nei mama, Aiša
plaukų nebuvo susirišusi. Jie gražiai krito ant pečių ir kyšojo
iš po skaros, nekirpti kaip reikalauja tikėjimas.
—Jūs iš Brirli Hilo? —pasidomėjo ponia Gupta.
—Na, ne, mes iš Heilsoveno, bet visi darome tą patį...
—Nesuprantu, ko čia atvykote, —sumurmėjo ji.
—Manome, kad tai, kas nutiko jūsų dukrai, gali būti
susiję su mūsų atliekamu tyrimu, —paaiškino Brajentas.
—Vadinasi, norite ją išklausyti? —paklausė ponia Gup­
ta. —Ir to įvykio nevadinate piktu pokštu?
Moteris jau kalbėjo pakeltu tonu, piktai.
—Ar galiu užduoti Aišai kelis klausimus, ponia Gup-
 A M G EI. A M A R SO N S • M 1 R U S 10 S S 1 E LOb 205

la? —tyliai paklausė jis, vildamasis, kad ramus jo tonas nu­

malšins moters užsidegimą.
Ponia Gupta papūtė lūpas, bet linktelėjo.
Jis pasisuko į mergaitę ir tyliai paklausė:
—Aiša, ar gali pasakyti, kur tiksliai įvyko incidentas?
—„Asdos“ automobilių aikštelėje. Baigiau darbą ir ėjau
namo.
Dosonui ta vieta buvo pažįstama.
—Pagrindiniu keliu ar trumpesniu?
—Trumpesniu,—atsiprašinėdama atsakėji. —Buvošalta.
Dosonas nusišypsojo. Ta automobilių aikštelė dešimtą
vakaro būdavo prastai apšviesta ir tuščia.
—Tęskite, —paragino jis.
—Aš net neišgirdau žingsnių už nugaros, —purtydama
galvą pasakojo mergina. —Jis mane apsuko...
—Veidu į save? —įsiterpė Brajentas.
Aiša linktelėjo, bet nuleido akis.
—Jis buvo su gobtuvu, viskas įvyko taip greitai.
—Aiša, ar tas vyras kaip nors nepadoriai jus lietė? —
loliau aiškinosi Dosonas.
Mergina papurtė galvą.
—Nemėgino sugriebti už... kokios nors kūno dalies?
Ji ir vėl papurtė galvą.
—Ar sudavė jums?
Aiša sudvejojo, paskui papurtė galvą.
—Jis suėmė mane už rankų, kai griovė ant žemės.
—Kas nutiko tada? —paklausė jis.
Mergina suraukė kaktą.
—Jis nurodė man, kaip turiu atsigulti. Norėjo, kad ran­
kas ir kojas keistai sulenkčiau. Spyrė man į kelį, kai nesuge­
bėjau padaryti, ko jis norėjo.
—O ką darė vėliau?
206 ANGELA M ARS ONS • MI RUSI OS SIELOS

Mergina nurijo seiles.

—Liepė man užsimerkti.
Dosonas linktelėjo jai tęsti.
—Kai atsimerkiau, jis buvo dingęs.
Dosonas atsigręžė į Brajentą pergalinga veido išraiška.
Jis buvo teisus. Nesužinojo nieko nauja, tai gal dabar Bra-
jentas sutiks, kad tai niekaip nesusiję su jų narpliojamomis
bylomis.
Jau ketino stotis.
—Bet aš pastebėjau jo randą, —tyliai ištarė Aiša.
—Randą? —pasitikslino jis. —Kur?
Aiša parodė į vietą ant skruostikaulio.
Rando paminėjimas įžiebė kažkokį tolimą prisiminimą,
kurio smegenys dar nesugebėjo apdoroti. Žinojo, kad kažką
turi prisiminti, bet niekaip neužčiuopė.
Dosonas buvo įsitikinęs, kad šis kvailas atsitikimas nie­
kaip negali būti susijęs su Babos Džonso mirtimi ar Henriko
Kovalskio užpuolimu. Tikriausiai tik piktas pokštas. Įžūlus
poelgis.
Tačiau nuojauta dėl to nebuvo visai tikra.

51
—Nesakyk man, kad nusiraminčiau, —tarė Kima, nu-
spausdama stabdžius Smetviko centre. —Pasakyk bent vie­
ną sumautą pavyzdį, kai prašymas nusiraminti ką nors tikrai
nuramino.
Maždaug aštuonios mylios skyrė ją nuo žinios, ką tiks­
liai padarė Koulių šeima.
—Tai nustok lošti iš mūsų gyvybių ties kiekvienu švie­
soforu, —atkirto Trevisas.
 ANGELA M ARSONS • M IR U SIO S SIELO S 207

—O, Tomai, arba suauk, arba užsimerk, —atšovė ji. Net

brajentas nebūna toks įkyrus.
—Tu net nenutuoki, kiekjie prie viso to prisidėję. Taigi,
žinome, kad mūsų auka dirbo čia. Tikriausiai dirbo ir daug
daugiau...
—Ir mums dar reikia identifikuoti du lavonus, —suirzo
Kima.
Pirmas dalykas, ko jie pareikalaus iš Koulių, tai viso bu­
vusių darbuotojų sąrašo.
—Tai ką konkrečiai ketini suimti? —paerzino Trevisas.
—Pirmą žmogų, kuris mane užknis, —atsakė inspekto­
rė. Labai gaila, kad tai negalioja Trevisui.
—Vadinasi, greičiausiai tai bus Fiona, —tęsė Tomas. —
Nors ji per jauna, kad būtų su tuo kaip nors susijusi.
—Detalės, Trevisai, tu visada pasiklysti detalėse. —Ji
dirstelėjo į abejingą kolegos veidą. —Bet ar gali tvirtinti, kad
ji kažko nežino apie kažką? Meluoja nuo pirmo susitikimo
ligoninėje.
—Tai ne nusikaltimas.
—Nebent meluoja apie kruviną nusikaltimą, —stipriai
spausdama vairą atšovė Kima. — Beje, Trevisai, ar tokiais
kvailais klausimais stengiesi mane dar labiau sunervinti?
—Ko gero, —pripažino jis.
—Kodėl? Sieki nusižudyti padedamas karštligiškai vai­
ruojančios policininkės?
Brajentas jau būtų palikęs ją ramybėje.Staiga ji pasuko
kairėn ir greitai ištiesino automobilį.
Suirzimas, pasirodęs jo veide, buvo pakankama kom­
pensacija. Vaikiška, taip. Bet visiškai verta.
—Dėkui Dievui už tai, —tarė jis, kai sustojo prie Koulių
ūkio. Dėl praėjusios audros kiemas priešais trobą tapo visiška
purvyne. Kima paliko savo golfą prie Fionos jaguaro.
208 ANGELA M A R S O NS • MI RUS I OS SI ELOS

Duris, dar jų nepasiekus, atidarė Džefas Koulis.

Jiems paskambinę pasitikslino, kad paskutinis krimina­
listų furgonas ir juos prižiūrintis Treviso vyrukas Džonsonas
išvyko prieš pusvalandį.
—Galime užeiti, pone Kouli? —paklausė Kima, ženg­
dama pro jį.
—Panele Kouli, —pašaukė Kima, droždama pro virtu­
vę, —gal prisidėsite prie mūsų svetainėje?
Šiaip ji negalėjo pakęsti, kai ta moteris dalyvauja pokal­
biuose ir kišasi į juos, bet dabar to norėjo. Nėra laiko prak­
tikuotis. Fionos poreikis kontroliuoti padėtį ir tėvo polinkis
panikuoti bus labai įdomus derinys.
—Pone Kouli, panele Kouli, ar jums ką nors sako Džei-
kobo Džeimso pavardė?
—Niekada apie tokį negirdėjau, —tarė Fiona.
—Taip, jis pas mus dirbo, —atsakė Džefas.
Kima sukryžiavo ant krūtinės rankas.
—Na, vienas iš jūsų meluoja. Pamėginkime dar kartą.
Ji pasisuko į Džefą Koulį.
—Man labiau patinka jūsų atsakymas, pone Kouli, pra­
dėkime nuo jūsų?
—Jis sutrikęs, —užbėgo už akių Fiona.
—Man jis neatrodo sutrikęs, panele Kouli. Atrodo, tai
jūs sutrikusi, ir jeigu malonėtumėte leisti tėvui kalbėti už
save, mielai išklausytume, ką jis turi pasakyti.
Kima jautė, kad kalba pakeltu balsu, o Džefo Koulio vei­
das išblyško.
—Pone Kouli?..
—Negalite to atidėti? —paklausė Fiona. —Mes jau ke­
tinome aplankyti mano brolį ligoninėje.
—Mielai prašom važiuoti, panele Kouli. Užvešime jūsų
tėvą, kai tik baigsime.
 ANGELA M ARSONS • M I H U S i O S S I E L OS 209

Kima siūlė tuščiai. Puikiai žinojo, kad Fiona nė už ką nie­

kur viena nevyks.
Moteris atsisėdo ant sofos, ir Kima iškart klestelėjo šalia,
1)žefui Kouliui neliko nieko kita, kaip tik sėstis ant atskiros
kėdės. Vienam ir toliau nuo dukters.
—Tai jūs sakėte, pone Kouli?.. —toliau spaudė Kima.
Ponas Koulis delnu persibraukė per plikę pirmyn ir atgal.
— Džeikobas Džeimsas dirbo padienius darbus ūkyje
daugiau kaip prieš dvidešimt metų. Vaikai buvo maži, jie jo
neprisimins,—pasakė, bandydamas pateisinti išankstinį duk­
ros neigimą.
—Tėvo sveikata ėmė byrėti, visų darbų nepajėgiau at­
likti vienas. Tada ūkis klestėjo, —tęsė jis. —Džeikobas dirbo
pas mus porą mėnesių.
Kima laukė istorijos tęsinio.
Fiona atsistojo.
—Na, štai, —tarė, —išgirdote, ką norėjote...
—Prašau sėstis, panele Kouli, —įsakmiai ištarė Trevisas.
Ji atsisėdo.
—Buvo dar kas nors? —spaudė Kima.
—Ne, manau...
—Kodėl jis išėjo? —netekusi kantrybės paklausė Kima.
—Jis nukrito. Nebegalėjo dirbti.
—Turite omenyje, kad nukrito nuo sulūžusių kopėčių,
kuriomis liepėte jam lipti ant daržinės stogo.
—Tėti, ne...
—Ten buvote jūs ar jūsų tėvas?
—Mano tėvas pa...
—Jūsų tėvas davė darbininkui netinkamas darbo prie­
mones?
—Tėti...
—Na... jis nežinojo...
210 ANOKI A M ARSONS • M IR U SIO S SIELOS

—Ir kopėčios lūžo, tiesa? —paklausė Kima. Jai nelabai

patiko taip kamantinėti, bet jeigu per ilgai lauks, Fiona ras
būdą įsiterpti.
—Taip, —pripažino ponas Koulis.
—Ir krisdamas Džeikobas Džeimsas susitrupino kelį?
—Taip, susižeidė.
—Daugiau dirbti negalėjo, tiesa? —spaudė ji.
—Na, aš nežinau...
—Tėti... —įspėjo Fiona.
—Jis pasisamdė advokatą ginti savo teises.
—Aš neprisimenu...
—Džeikobas padavė jūsų šeimą į teismą, tiesa? —pa­
klausė Kima.
—Atsiprašau, bet...
— Pasakykite man, pone Kouli, kas susitiko su ponu
Džeimsu ir bandė jį papirkti, kad atsiimtų ieškinį?
Fiona vėl užprotestavo. Ir tada ėmė skambėti Kimos te­
lefonas.
Prakeikimas, jau būtų iš jo ką nors ištraukusi. Dabar ta
akimirka praleista, jis turi laiko atsigauti.
—Daktare A, —šiurkščiai atsiliepė ji.
—Atleiskite kumštį, inspektore. Turiu kai ką, ką norėsite
išgirsti.
Kima atsiprašė ir nuėjo į virtuvę.
—Kalbėkite, —tarė.
—Manau, turite žinoti, kad rastas kulkos atitikmuo, —
tarė mokslininkė.
—Vadinasi, kulka į Bilio Koulio kaklą tikrai išlėkė iš
įvykio vietoje rasto ginklo? —pasitikslino ji.
—Tikrai ne, inspektore. Kulka iššauta ne iš ginklo, rasto
įvykio vietoje.
Kima valandėlę stovėjo sutrikusi.
 A N U E. L A M ARSONS • M IRUSIOS SIELOS 211

—Tai koks tada atitikmuo?

—Sutampa kulkos, išimtos iš pono Koulio ir iš kapo.
Kima tvirčiau sugniaužė telefoną. Tuos įvykius skiria be­
veik trys dešimtmečiai.
—lūs įsitikinusi? —paklausė ji.
—Pasistengsiuneįsižeisti ir manysiu,kadklausiate ištikta
šoko.
Kima atsiprašė, padėkojo ir baigė pokalbį.
Yravienas vienintelis žmogus, galėjęs dalyvauti abiejuose
įvykiuose.
Kima nudrožė į svetainę ir atsistojo priešais Džefą Koulį.
—Pone Kouli, suimu jus dėl Džeikobo Džeimso nužu­
dymo ir pasikėsinimo į jūsų sūnų Viljamą Koulį. Jūs turite
teisę...
Kitus jos žodžius nustelbė Fionos Kouli riksmas.

52
Steisė pajuto, kaip visą surakina pasibjaurėjimas.
Ji perskaitė, kuo Džastinas dalijosi prieš pusmetį. Kelios
asmenukės.pora patiekalųnuotraukų, keli apsilankymai smu­
klėse ir Stauerbridžo klubuose.
Paskui turinys ėmė kisti.
Pirmi keli pasidalijimai iš „Britain First“"'. Sensacingu
kampu pateiktos tam tikros istorijos. Steisė ne kartą yra ma­
čiusi tokių savo pačios feisbuko sraute, stengėsi jas ignoruoti.
Tačiau vis tiek įsidėmėdavo, kas tokiomis dalijasi.
Keli Džastino draugai ėmė komentuoti „šlamštą“,kuriuo
jis dalijasi.*

* Britų fašistinė politinė organizacija, įkurta 2011 m.

212 ANGELA M A Ii S O N S • M IR U SIO S SI K L O S

Ilgainiui juokingi vaizdeliai iš UNILAD visiškai dingo

ir „Britain First“ žinutės užleido vietą EDL pranešimams, o
dar vėliau —mažumas taip niekinančioms žinutėms, kad ji
vos įstengė prisiversti perskaityti. Vis dėlto konsteblė skaitė
toliau, galiausiai pamatė paskutinę, kuri daugumą Džastino
draugų papiktino ir paskatino jį užgaulioti.
Džastinas pasidalijo filmuku apie terorizuojamą jauną
mišrios rasės porą, kurią galiausiai sumuša grupė kaukėtų
jaunuolių, o fone klykia ir rauda jų vaikutis. Steisė prisiminė
mačiusi tą filmuką per „Crimevvatch“ laidą ir mažylio verks­
mas persekiojo ją dar daug dienų. Džastinas pridėjo savo ko­
mentarą: „Norėčiau ir aš sudalyvauti.“
Tuo paskutiniu pranešimu pasidalyta dvyliktą dieną,
prieš dvi savaites.
Kažkas krustelėjo pilve.
Ta data įstrigo atmintin.
Ji vėl įsijungė savižudžio veiklos juostą ir pamatė, kodėl
ta data svarbi.
Dvyliktą dieną Floda atsiuntė Džastinui kvietimą drau­
gauti.
Steisei staiga šovė idėja.
Ji čiupo telefoną ir sėdo dirbti.

53
Kima stebėjo, kaip Vakarų Mersijos patrulių automobi­
lis išsuka iš Koulių kiemo su Džefu Kouliu viduje.
—Viliuosi, kad mūsų laikas kartu beveik baigiasi, —iš­
tarė Trevisas.
—Tu taip manai? —apgailestaudama atsiliepė ji. —Pri­
sipažinimo neturime, o du kūnai dar nė neidentifikuoti.
 ANGELA M ARSONS • M f RUSIOS SIELOS 213

Ji užvedė automobilį ir nuriedėjo siauru keliuku, vedan­

čiu iš ūkio.
Fiona stebėjo ją iš tarpdurio.
Kima įsuko į pagrindinį kelią ir lėtai nuvažiavo, paskui
sustojo degalinėje ir išjungė variklį.
—Ko čia, po galais? —paklausė Trevisas.
—Laukiame, —paprastai atsakė ji.
Ji stebėjo šoninį veidrodėlį, kol pro šalį pralėkė raudo­
nas jaguaras.
—Bingo, —tarė užvesdama mašiną. Fiona negaišo laiko
tėvo namuose.
—Nesuprantu, —sumurmėjo Trevisas, kai ji įsiliejo į
eismą už dviejų automobilių nuo Fionos. —Ji tikriausiai va­
žiuoja į nuovadą, kad būtų šalia tėvo, arba į ligoninę aplan­
kyti brolio.
—Galbūt, —atsiliepė Kima, bet Fiona buvo išgąsdinta.
Oužvaldyti emocijų žmonės mąsto kitaip. Jie drįsta rizikuoti.
Kiekvieną kartą šalia tėvo ji veikė kaip kamštis, stengėsi
nutildyti kiekvieną jo žodį. Džefui atsidūrus policijos ran­
kose, nebegalėjo dalyvauti ir kištis, todėl Kima nekantravo
sužinoti, ko dabar griebsis ta moteris.
—Ar supranti, kad tai tam tikras persekiojimas?
—Žinoma. Bet man vis tiek įdomu, kur ji susiruošė, —
paprastai atsakė detektyve.
—Taip, man irgi įdomu, —prisipažino Tomas.
—Tai kuris iš jų nuspaudė gaiduką, nusitaikęs į Džei-
kobą Džeimsą? —paklausė, kai į tarpą tarp Fionos įsmuko
trečia mašina. —Džefas ar jo tėvas?
—Mes nesame įsitikinę, kad kuris nors iš jų tai padarė.
—Tomai, pamiršai, kaip dirba policija? Gauni taškus
ir turi juos sujungti. Džeikobas Džeimsas dingo prieš dvi­
dešimt septynerius metus. Jo griaučiai rasti Koulio žemėje
214 ANGELA M ARSONS • M IRUSIOS ŠIE LOS

su kulkos skyle, o ta kulka sutampa su kita, kuri ištraukta iš

Džefo sūnaus. Nemanai, kad tie taškai pradeda jungtis?
—Ne, kol neturime ginklo, iš kurio iššautos tos abi kul­
kos, —atsakė jis.
—Bet kas dar galėjo tai padaryti? —paklausė ji.
—Žmogus, kuris turi tą ginklą.
Kima pasidavė. Ji nebuvo įsitikinusi, kad jie sugebėtų
sutarti, kiek dabar valandų, netgi stovėdami Grinvičo centre.
—Ką gi, ligoninė atkrinta, —tarė Trevisas, kai Fiona
nepasuko kairėn, kur būtų nuvažiavusi į Rasels Holą.
—Pernelyg nerūpi brangus broliukas, a? —pastebėjo
Kima.
Dabar netgi Trevisas įdėmiai sekė Fionos automobilį.
—Ir turėjome išsukti pirmoje išvažoje, jeigu norėtume
pasiekti Kiderminsterį, —įvertino Kima, kai du automobiliai
išsuko į kairę ties eismo salele.
Dabar juos skyrė tik landroveris.
Jie tylėdami toliau sekė Fioną, kol ji parodė dešinį po­
sūkį.
Kima pravažiavo tiesiai.
—O, šito tai nesitikėjau, —tarė ši, kai sekamas automo­
bilis dingo iš akių.

54
—Na, tai kas ten nutiko? —paklausė Brajentas, suk­
damas automobilį iš Holitrėjaus. —Sureagavai į randą, kurį
paminėjo Aiša?
Dosonas papurtė galvą.
—Gerai nežinau. Gali būti šis tas arba nieko. Leisk man
apie tai pagalvoti.
 ANGELA M ARSON S • M IR U SIO S SIELOS 215

Brajentas patraukė pečiais.

Kai Dosonas sustojo prie automobiliais prekiaujančios
aikštelės Haglio gatvėje, kitapus statė klubo „Nexus“ iškabą.
Du sunkvežimiai stovėjo prie pat įėjimo į kadaise buvusį
banko pastatą.
— Kairiau, kairiau, aukščiau, dar! — šaukė juodomis
kelnėmis, violetiniu nertiniu aukštu kaklu ir ryškiaspalve ke­
lininkų liemene vilkintis vyras.
— Naidželas Taunsendas? —paklausė Dosonas jiems
priėjus.
Vyras atsisuko ir įdėmiai juodu nužvelgė. Užteko sekun­
dės suprasti, kad jie yra policijos pareigūnai.
Jis linktelėjo ir nusiėmė šalmą, atidengdamas tankius
juodus plaukus, kurie krito apie dailų veidą.
—Prašau užeiti vidun, —tarė jis, žengdamas į klubą.
Brajentas saugodamasis žvilgtelėjo į viršų prieš žengdamas
po neonine iškaba, pavojingai kabančia tarp dvejų kopėčių.
Nusekė šviesą atspindinčią liemenę per statybų aikštelę,
sukiodamasis tarp keraminių plytelių ir medinių padėklų.
—Čionai, —pakvietė Naidželas, sukdamas į vyrų tuale­
tus. Patalpa jau buvo išklota paprastomis baltomis didelėmis
plytelėmis. Keturi pisuarai ir du unitazai stovėjo sustumti
prie sienos kampe, kad tilptų stalas.
—Vienintelė vieta, kur galiu prieiti, —paaiškino jis, sės­
damasis ant stalo krašto ir siūlydamas Brajentui kėdę.
Kai Dosonas atsisėdo ant vieno unitazo dangčio, Brajen­
tas negalėjo nepastebėti, kokia juokinga ta situacija.
—Čia vienas iš tų dalykų, apie kuriuos pasijuoksiu, kai
viskas baigsis. Tik ne dabar, —tarė Naidželas.
—Mes čia dėl Babos, —pradėjo Brajentas.
—Aišku, kad taip, tik prašau jo šitaip nevadinti. Jis buvo
Brendonas. Babos vardą susigalvojo pats, kaip ir faktiškai viską.
216 A N G Ir; LA M A R ,SO N S • MI RUSI OS SIELOS

Brajentas nenustebo pamatęs, kad dreba viršutinė šio

gražaus vyro lūpa.
—Ką turite omenyje? —paklausė Dosonas iš kampo.
—Girdėjote apie jo vaikystę. Užaugo globėjų namuose.
Netgi pavardę davė vikaras, ant kurio namų slenksčio buvo
paliktas. Brendonas nieko nežinojo apie savo tėvus ir giminę,
todėl susikūrė ją pats...
—Jis man minėjo savo močiutę, —įsiterpė Dosonas.
Naidželas papurtė galvą.
—Kažkieno močiutę, pareigūne, bet tikrai ne jo.
—Gal galiu paklausti, kaip sužinojote apie jo mirtį? —
paklausė Brajentas.
—Paskambino. Išgirdau vos dešimt minučių anksčiau
nei parašė juostoje per nacionalines žinias. Pasirodo, trum­
palaikiai vaikinai neturi jokių privilegijų.
—Kas paskambino? —paklausė Brajentas.
—Frost? —spėjo Dosonas.
—Koks skirtumas? —paklausė Naidželas. —Dėl to jis
nėra mažiau negyvas, ar ne? —Vyras sunkiai nurijo seiles. —
Manote, esu paskutinis šiknius, kad vos po dienos dirbu čia,
kai...
—Tiesą sakant, nemanau, —atsakė Brajentas. Sielvartą
jis taip pat malšindavo darbu. —Gal turite kokių įtarimų, kas
norėjo nuskriausti Ba... Brendoną?
Naidželas liūdnai papurtė galvą.
—Žinojote, kad jis gėjus?
—Žinoma, bet...
—Ne, turiu galvoje, tikras gėjus.
Brajentas bandė suprasti.
—Atleiskite, bet nesuprantu, ką turite galvoje.
Naidželas sunkiai atsiduso.
—Nuo vienuolikos metų žinojau, kad man labiau pa­
 ANGEL A MARS O N S * MI RUSI OS SI ELOS 217

tinka vyrai, pareigūne. Neatsiprašinėju dėl savo pakraipos,

bet, įsivaizduokite, trokštu tų pačių dalykų kaip jūsų jaunasis
kolega. Noriu turėti ką nors, ką galėčiau mylėti, noriu susi­
tuokti, galbūt susilaukti vaikų ir gyventi visavertį gyvenimą.
Brendonas tiesiog norėjo būti gėjus.
—O ką tai reiškia? —paklausė Brajentas.
— Jis buvo agresyviai homoseksualus, pareigūne. Aš
taip pat esu vaivorykštinės vėliavos bendruomenės narys,
bet Brendonas norėjo pulti kiekvieną, kuris nepritaria mūsų
gyvenimo būdui.
—Ojūs ne? —palinkdamas į priekį pasitikslino Dosonas.
—Aš noriu gyventi savo gyvenimą. Atsisakau provo­
kuoti neapykantą ir negatyvą, o Brendonas tuo maitinosi,
naudojosi kiekviena galimybe. Viešumoje jis stverdavo mane
už rankos arba pabučiuodavo, laukdamas neigiamos reakci­
jos, ir tada sukeldavo konfliktą.
—Nesuprantu, kodėl tai blogai, —iš kampo tarė Doso­
nas. —Kodėl negalima rodyti viešai savo susižavėjimo? Visai
teisingai, kad mesdavo iššūkį homofobams.
Naidželas nusišypsojo.
—Jeigu tik likusi pasaulio dalis sutiktų su jumis, parei­
gūne.
—Ar žinote kokių nors konkrečių jo priešų? —paklau­
sė Dosonas.
—Oi, prašau, jis juk buvo homoseksualus naujienų re­
porteris. Taigi priešų kiek nori, —nutilęs papurtė galvą. —
Aš jam sakiau, —braukdamas ašaras pridūrė: —įspėjau, po
velnių, kad nukentės nuo to, bet jis buvo gėjus, kuriampatiko
būti matomam.
Tuzinas minčių ėmė suktis Brajento galvoje, kai suklykė
nelauktas įtarimas. Jis atsistūmė kėdę ir atsistojo. Reikia išeiti
ir pamąstyti, pamėginti sudėlioti mintis.
218 A N G E L A M Al i S ON S - M I R U S I O S S I E LOS

Jis ištiesė ranką.

—Ačiū, kad skyrėte mums laiko, pone Taunsendai, labai
užjaučiame dėl tokios netekties.
Vyras nusišypsojo pagaliau davęs valią ašaroms.
—Dėkui, pareigūne. Man tai daug reiškia.
Brajentas pasisuko eiti, kai šiurpas ėmė telktis pilve.
—Mielas vaikinas, —tarė jį pasivijęs Dosonas.
Brajentas linktelėjo.
—Kas, Brajentai? Tavo fizionomija įgavo keistą nesvei­
kai žalsvą atspalvį.
Brajentas atsirėmė į mašiną ir atsikvėpė.
—Sudėkviską, Dosonai, ir įtrauk Aišą Guptą, —pasiūlė,
kolegai purtant galvą.
—Pasižiūrėk į mūsų aukas. Man regis, susidūrėme su
neapykantos nusikaltimų protrūkiu.

55
Steisė atsilošė kėdėje ir pasigrožėjo savo darbu. Aronas
Holtas buvo piktas vaikinas. Aštuoniolikos metų, neįsten­
giantis rasti darbo, nes visas vietas užima atvykėliai. Jampa­
tinka visi užgaulūs kairieji sparnai, baltuosius aukštinančios
grupelės, kokius tik pajėgė rasti, jis pradėjo skelbti komenta­
rus ir dalytis savo patirtimi.
Steisę supykino, kai Aronas Holtas per valandą gavo
septyniasdešimt naujų kvietimų draugauti. Gaila, nes taiką
ir meilę skatinanti žinutė nebūtų pritraukusi net perpus tiek
dėmesio.
Ji įkėlė poros dailių merginų nuotraukas, paminėjo mu­
zikos skonį ir porą žaidimų. Aronas Holtas ėmė atrodyti kaip
tikras žmogus. Ir jis nė trupučio jai nepatiko.
 ANGELA MARS ONS * MI R U S I O S S I E L OS 219

Steisė pajuto, kad vis labiau tolsta nuo pirminės prie­

žasties tirti Džastino savižudybę. Išvydusi savo kraujo klane
sėdintį Džastiną Reinoldsą, persikėlė į savo paauglystę, į tą
dieną, kai kairėje rankoje laikė saują tablečių, o dešinėje —
vandens stiklinę.
Tai buvo diena, kai Džeinė Pauers ją pabučiavo. Ir jai tai
patiko.
Per dvidešimt keturias valandas baimė, pasibjaurėjimas,
sumaištis ir gėda sumišo į vieną luitą, kuris daužėsi galvoje.
Ji jautėsi visiems laikams pakeista tos patirties, lyg ant veido
būtų likęs atspaudas ar virš galvos kabotų milžiniškas balio­
nėlis su tekstu.
Visą dieną mokykloje ji žvalgėsi aplink save, spoksojo
išgirdusi kieno nors juoką, įsitikinusi, kad kalba apie ją, ir
vengė Džeinės Pauers.
Vėliau grįžo į tuščius namus, o tai buvo palaima ir pra­
keikimas. Laimė, mama nematė panikos priepuolio, po kurio
ji pratrūko verkti.
Vienintelė mintis —kaip pabėgti nuo ją apėmusių jaus­
mų. Negalėdami ištrūkti iš jos galvos, jie išsipūtė iki neįtikė­
tinų proporcijų. Visą gyvenimą Steisei teko susitaikyti, kad
yra kitokia. Oda sustorėjo tiek metų klausant įžeidinėjimų.
Tačiau homoseksualumas buvo nauja kliūtis tarp jos ir tų,
kurie panašūs į „normalius“.
Plėšdama tablečių pakuotę ji suprato, kad„kitokia“mer­
gina daugiau ištverti nebegali.
Laimė, mama grįžo iš darbo anksčiau ir pričiupo Steisę
ryjančią pirmąsias tabletes.
Jai niekaip nepavyks pamiršti tos baimės ir siaubo iš­
raiškos, kokią matė mamos veide. Ji kažką nerišliai bandė
aiškinti, bet mama pagavo esmę.
—Vadinasi, nori mirti, nes galbūt tau patinka mergaitės?
220 ANGELA M ARS ON S • MI RUSI OS SI E U I S

Steisė prisiminė, kad papurtė galvą, o paskui ištarė žo­

džius, kurie vos nesudaužė motinos širdies.
—Ne, aš noriu mirti, kad nereikėtų tau pasakyti, jog
man galbūt patinka mergaitės.
Steisė pamatė skausmą mamos akyse, paskui mama ją
apkabino ir apipylė patikinimais ir pažadais. Ir nuo to laiko
jaučiuosi priimta, šyptelėjusi pagalvojo Steisė. Tą dieną jiedvi
susitarė, kad tarp jų nebus jokių paslapčių, ir Steisė savo žo­
džio laikėsi. Protarpiais mama paklausdavo, ar nėra „kokios
nors ypatingosios“, kokią Steisė norėtų jai pristatyti. Gaila,
kad nebuvo, bet ji tikrai nesidrovėtų supažindinti mylimo­
sios su motina.
Prisimenant dabar sunku patikėti, kad ji ketino baigti
savo gyvenimą dėl slegiančios lytinės tapatybės, bet tuokart
tai atrodė svarbiau už viską, o mirtis —išsigelbėjimas.
Ir tai ji perskaitė Džastino laiške. Ji troško jį suprasti,
patikinti vaikino šeimą, kad ne jie kalti dėl sūnaus mirties.
Steisė jau suprato, kad situacija pasikeitė. Pradėjo aiš­
kintis atvejį pati, o dabar nuogąstaudama suvokė, jog atvejis
ima valdyti ją. Steisė tikėjosi rasti nerimo užvaldytą, depresi­
jos prislėgtą, baimės ir emocinės naštos nepakeliantį paauglį.
Bet kuo daugiau skaitė Džastino Reinoldso feisbuko paskyrą,
tuo stiprėjo įsitikinimas, kad aptiko kažką kur kas tamsiau.

56
—Kiek dar teks laukti to prakeikto advokato? —pa­
klausė Kima, žingsniuodama po ankštą Treviso kabinetą.
—Dar tik penkiolika minučių, Stoun, —atsakė Trevisas,
versdamas savo aplanką ir siekdamas telefono.
 ANGELA M ARSON S • M r RUSI OS SIELOS 221

Detektyve inspektorė sunkiai atsiduso. Atrodė, kad pra­

kalbinti poną Koulį jie bandė daug seniau, bet jis iškart pa­
reikalavo advokato.
Kima atsisėdo priešais Trevisą.
—Ką sugalvojo jo dukra? —ėmė garsiai svarstyti Kima.
Nors ponas Koulis suimtas, šios bylos vadžias laiko Fio­
na Kouli. Ji kažką žino apie tuos kūnus žemėje, ir Kima norė­
jo išsiaiškinti, ką tiksliai.
—Manai, reiktų ir ją atsitempti? —paklausė Trevisas.
Kima norėjo atsigręžti. Negi jis tikrai klausia jos nuomo­
nės? Tyla ir nekantravimas patvirtino, kad išties taip ir yra.
Ji papurtė galvą.
—Pirma pažiūrėkime, ką pavyks išpešti iš tėvo. Galbūt
vertėtų jį tuo pagąsdinti.
Trevisas pritariamai linktelėjo.
—Taip, pagalvojau, ar neįmetus...
—Bose, norite pasižiūrėti? —paklausė Penas iš tarp­
durio.
Jie nuėjo paskui vaikiną iki metalinės lentos ant sienos.
Labai panašios kaip jos garaže. Tik šiose „Kartuvėse“ buvo
maži brūkšneliai tarp raidžių, kurias jau žinojo.
—Taigi, atsižvelgiant į kiekvienos eilutės šriftą ir raidžių
dydį, manau, galime apskaičiuoti, kiek vietos užėmė raidės
ar tarpai... —jis nutilo, nes pradinį jaudulį užgožė užduo­
ties beviltiškumas, kai dabar pasižiūrėjo į viską šaltoje dienos
šviesoje.
—Tęsk, —pasiūlė Kima, eidama prie lentos. Jai paliko
įspūdį vaikino iniciatyvumas. —Pasakyk, ką galvoji, —pa­
ragino.
—Aš manau, kad tai kvietimas, —galiausiai tarė jis.
Kima pasižiūrėjo į Trevisą, jie abu priėjo prie plačios
lentos.
222 ANGELA M ARS ONS • MI RUS I OS SI ELOS

—Tęsk, —susidomėjusi paragino Kima.

—Galvoju, kad tai tikrai koks nors kvietimas, —vėl at­
gijęs tęsė vaikinas. Jo mintys rado atgarsį jos galvoje.
—Man atrodo, pirmoje eilutėje skelbiama, kas vyks, tar­
kim, vestuvės ar laidotuvės. Kažkas tokio, —dėstė jis toliau.
—Pasižymėk tai raudonai šone, —pasiūlė Kima.
Jis taip ir padarė.
—Antroje eilutėje data, —irgi žymėdamas aiškino kon­
steblis. —Ir trečioje, mano manymu, yra nurodymas.
—Ką nors atsinešti? —spėjo ji.
—Jeigu tai koks nors kvietimas, trūksta vienos esminės
informacijos, —įvertino ji.
Konsteblio žvilgsnis vėl nukrypo į lentą.
—Vieta, —šūktelėjo jis.
—Manau, taip, —sutiko Kima, kai jis parašė tą žodį
paskutinės eilutės gale.
Trevisas žengė į priekį, kai Kima rengėsi prasižioti.
— Gerai padirbėjai, —patenkinta linktelėjo galva. —
Velniškai gerai padirbėjai, Penai.
—Pone? —kreipėsi konsteblis iš tarpdurio. —Ką tik
atvažiavo pono Koulio advokatas.
Trevisas dėkingas linktelėjo ir atsigręžė į Kimą.
—Stoun, apklausai vadovausiu aš.
— Kodėl? Juk namie buvau beveik prie jo prisikasu-
si? —paklausė ji, kai abu ėjo iš štabo.
—Taigi, —atsakė Trevisas. —Dabar kartu su juo advo­
katas. Reikia šiek tiek kitokio metodo.
Iš dalies ji su Tomu sutiko.
—Mažiau kurstymo, —toliau kalbėjo jis, eidamas pro
duris.
Kima tyliai nusikeikė; ir reikėjo jam tuo baigti?
 ANGELA M A R SO N S * M IR U SIO S SIELOS 223

Detektyve nusekė jį į apklausų kambarius ir abu įžengė

į pirmąjį.
Pokalbis nutrūko iškart, kai tik pravėrė duris.
Advokatas buvo maždaug šešiasdešimties metų, turėjo
šiek tiek antsvorio. Tanki ševeliūra buvo visiškai balta. Putlus
veidas švariai nuskustas, drabužiai aukščiausios kokybės.
Jis atsistojo ir ištiesė ranką.
—Leonardas Kameronas, Koulių šeimos advokatas, —
maloniai prisistatė.
Trevisas paspaudė ranką, o Kima atsisėdo. Ji negalėjo
pakęsti laimingų advokatų. Tai rodo, kad jie nėra susirūpinę.
Oji norėjo, kad šis advokatas būtų susirūpinęs. Netgi Džefas
Koulis atrodė labiau atsipalaidavęs.
Kima pajuto, kaip ima sukti vidurius, nes jau suprato,
jog nieko iš suimtojo neišpeš, kad ir kas uždavinės klausimus.
Trevisas įjungė diktofoną ir nurodė datą, laiką ir daly­
vaujančius asmenis. Džefas Koulis į ją net nepasižiūrėjo.
—Taigi, pone Kouli, noriu pradėti nuo įvykio sujūsų sū­
numi. Jūs toliau tvirtinate, kad tai buvo nelaimingas atsitiki­
mas? —maloniai paklausė Trevisas.
Ponas Koulis pasižiūrėjo į advokatą, tas linktelėjo.
—Taip, mano sūnus pasišovė netyčia.
—Ir jūs tai matėte?
Jis linktelėjo.
Trevisas parodė į įrašymo prietaisą.
—Prašau garsiai ištarti savo atsakymą, pone Kouli, —
tarė.
Vyras pasilenkė prie aparato:
—Taip.
224 A N G R L A M A R SO N S • M I R U S I O S S i H I, O S

—Ir jūs matėte, kaip Bilis atsistoja tokia neįmanoma

poza, kad pataikė sau į kaklą?
—Taip, —patvirtino ponas Koulis.
—Ar galėtumėte tiksliai parodyti, kaip tai nutiko?
—Mmm... na... ne... viskas nutiko taip greitai, kad...
—Ar galėtumėte paaiškinti kaip, atsistojęs ta neįmano­
ma poza, jis persišovė šautuvu, kurio mums nepavyko rasti?
—Jis buvo ten, —atsakė apklausiamasis.
—Bet ginklas buvo ne tas, tiesa, pone Kouli?
Vyras patraukė pečiais.
Trevisas dirstelėjo į įrašymo aparatą.
—Nežinau.
—Jūs nežinote, kaip kulka iš visiškai kito šautuvo nei
tas, su kuriuo neatsargiai elgėsi jūsų sūnus, atsidūrė jo kakle?
—Jūsų tyrimo rezultatai greičiausiai klaidingi, —atsa­
kė jis.
Vadinasi, pagalvojo Kima, advokatas patarė jam laikytis
savo istorijos. Kiekvienas jų užduotas klausimas sulauks to­
kio pat atsakymo.
—O kaip paaiškinsite, kad kulka, sužeidusi jūsų sūnų,
sutampa su kulka, rasta masinėje kapavietėje, kurioje aptik­
ti ir vieno jūsų buvusio darbininko palaikai? —pasiteiravo
Trevisas.
—Sklypas didelis, —paprastai atsakė vyras.
—Vadinasi, nežinomi asmenys atėjo į jūsų žemę, iškasė
duobę, palaidojo tris kūnus ir išvažiavo, ojūs apie tai ničnieko
nežinojote? —toliau spaudė Trevisas.
—Teisingai, —atsakė jis.
Kimai jau ėmė atsibosti tie išsisukinėjimai.
—Ką galite papasakoti apie nelaimingą atsitikimą, kuris
jūsų ūkyje nutiko Džeikobui Džeimsui? —toliau kamanti­
nėjo Trevisas.
 ANGELA M ARSON S • M I RUS f OS SI ELOS 225

—Gerai nepamenu. Tai nutiko labai seniai.

—Jis įvyko dėl prastų kopėčių, taip?
—Manau, taip, —sutiko ponas Koulis.
Advokatas nusišypsojo Kimiai. Jis neabejojo, kad ap­
klausa vyksta puikiai.
Ji neatsakė šypsena.
—Ir po to nelaimingo atsitikimo Džeikobas Džeimsas
nebegalėjo dirbti, nebegalėjo išlaikyti šeimos?
—Nieko apie tai nežinau.
Priešais sėdintis vyras nesujaudinamas. Dingo išgąsdin­
tas kaimietis, kurį jie matė jo namuose. Dabar ponas Koulis
atrodė beveik savimi patenkintas.
— Ar vėliau matėte Džeikobą Džeimsą? — paklausė
Trevisas.
—Ne, kiek pamenu.
Kima suprato, kad jie nebegali pasinaudoti netikėtu­
mo momentu. Jis žinojo, ko bus klausiamas, ir kiekvienąkart
turėjo paruošęs nieko neįpareigojantį atsakymą. Nė vienas
klausimas nekėlė emocinio atsako, kurį pareigūnai galėtų
pastebėti ir išnaudoti.
—Vadinasi, nesate tas Koulis, kuris pasiūlė Džeikobui
Džeimsui apgailėtiną pinigų sumą, kad atsiimtų ieškinį?
Jis papurtė galvą ir vos nenusišypsojo.
Kima kumštelėjo Trevisą po stalu. Reikia pamatyti jo re­
akciją į klausimą, kurio jis nesitiki.
—Pone Kouli, norėčiau užduoti dar vieną klausimą, jei
galima. Dėl dukters, Fionos.
Pirmą kartą Koulis pasižiūrėjo į ją.
—Ar galite paaiškinti, kokiu tikslu ji nuvyko į Prisų re­
zidenciją iškart po jūsų suėmimo?
Apklausiamojo veidas išbalo, nusinešdamas ir visą pa­
sipūtimą.
—Nekomentuosiu, —atsakė jis drebančiu balsu.
226 A NU n -I A M A R S O N S * M 1 RU S JO S S ! Iv' LOS

57
Į štabą jie grįžo vėlyvą pavakarę. Brajentas apsimetė ne­
matęs, kaip Steisė uždaro nešiojamąjį kompiuterį. Jeigu die­
nai baigiantis užsiima kokiais nors asmeniniais reikalais, tai
jos reikalas.
—Prasta diena, vaikinai? —paklausė ji, kai Dosonas
sudribo ant savo kėdės ir atlaisvino kaklaraištį.
—Taip, Steise, —atsakė Brajentas.
Dosono nuovargis pasklido patalpoje ir surado jį.
Jis dirstelėjo į kolegą, tas nukreipė akis į šalį.
—Kas? —paklausė Steisė. —Ar ką ne taip padariau?
Brajentui klausimas pasirodė keistokas.
—Čia neapykantos nusikaltimai, Steise, —tarė Brajen­
tas, kai Dosonas spyrė kažką po stalu.
Jis pastebėjo, kad kolegės akys išduoda emociją.
—Ir? —paklausė ji. Tame žodelyje jautė vos valdomą
pyktį.
—Tiesiog...
—Tiesiog kas, Brajentai? Kodėl staiga su manimi prade­
date elgtis kitaip? Nuo ko, po velnių, bandote mane apsaugoti?
Brajentas suprato, kad ji teisi, bet kažkodėl nenorėjo,
kad Steisė imtųsi tos bylos.
—Ar bandysite mane apsaugoti kiekvieną kartą, kai bus
nužudyta moteris, nes, norite tikėkite, norite ne, esu viena iš
jų? Ar aš bandau apsaugoti jus, kai nužudomas arba užpuo­
lamas baltasis vyras?
Brajentas papurtė galvą. Kontroliuojamas pyktis jos bal­
se virto nekontroliuojamu.
—Vaikinai, negi manote, kad anksčiau nesu susidūrusi
su neapykantos nusikaltimais? —paklausė Steisė. —Aš negi­
 ANGELA MA R S ON S • MI RUSI OS SI ELOS 227

miau šioje komandoje. Prieš susipažindama su jumis išgyve­

nau visus dvidešimt metų. Patikėkite manimi, mačiau visko.
—Tiesiog mums tai atrodo taip pasibjaurėtina...
—Neturėtų būti pasibjaurėtina, nes nukentėjo juodu­
kas, gėjus ar lenkų imigrantas. Turėtų būti pikta, nes kažkas
neteko gyvybės arba buvo nuskriaustas, —pasakė ji.
—Bet jei auka tampi dėl...
— Brajentai, nekalbėk man apie tai. Mane penkiame­
tę keturi vaikai nutempė į priemonių kambarį ir bandė nu­
šveisti metaliniu gremžtuku. Keista, juodumas nenusiplo­
vė, —pasakė ji, glostydama plaštaką.
—Steise, aš...
—Ne, Brajentai. Nori kai ką išgirsti apie neapykantos
nusikaltimus? Na, tai paklausyk. Tarkime, Dosono namai
šįvakar apverčiami, išnešami daiktai. Jis galbūt niekada ne­
atgaus savo turto, bet gali pasirūpinti, kad daugiau taip ne­
atsitiktų. Gali įsirengti kameras, prožektorius, sirenas. Po
galais, net pasamdyti vyruką, kad sėdėtų pievelėje priešais
namą. Jis gali pasirūpinti, kad daugiau niekas jo daiktų ne­
liestų, bet aš rytoj ryte vis tiek būsiu juoda ir nuo to niekaip
neapsisaugosiu.
Brajentas norėjo tiekdaugpasakyti, bet viskas atrodė nu­
valkiota.
—Kiekvieną dieną turiu spėlioti, ar netapsiu kita „no­
kauto“ žaidimo auka vien dėl savo odos spalvos.
Brajentas žinojo apie tuos atsitiktinius, žiaurius, neiš­
provokuotus užpuolimus, kurie skelbiami visame internete.
Ganėtinai nauja mada, atėjusi po „laimingo pliaukštelėjimo“.
Tikslas — išjungti nieko neįtariančią auką vienu galingu
smūgiu. Jis jau nesuskaičiuoja, kiek aukų mirė nuo to kvailo
žaidimo, o kai kurie atvejai įvardyti kaip neapykantos nusi­
kaltimai.
228 ANGELA M ARSON S » M J RIES I O S S I E L O S

—Ir ar supranti, kad daugumą nusikaltimų įvykdo ei­

liniai visuomenės nariai? O, taip, yra nekentėjų grupės, ku­
rios kaip kultai melu bei smegenų plovimu pritraukia žmo­
nes ir paverčia aršiais prekiautojais neapykanta, nors vis
tiek dauguma užpuolikų veikia vieni. Ką ta jauna azijietė iš
Derbio padarė, kad buvo apipilta rūgštimi praėjusią savaitę?
Ir smurtaujama ne tik prieš juodaodžius ar azijiečius. Prieš
gotus, mošerius* —bet ką, kas kitoks iš prigimties ar dėl pa­
sirinkimo.
Steisė nutilo ir papurtė galvą, o tada ėmė rinktis daiktus.
—Tačiau, vaikinai, visa tai manęs neskaudina, —pa­
reiškė atstumdama kėdę. —Man pikta, jaučiuosi nusivylusi,
įsiutusi, bet neskaudina. —Ji pakilo. —Mane skaudina, kad
byloje, kur galėčiau ne tik analizuoti duomenis, jūs nuspren­
džiate nuo manęs atsiriboti.
Brajentas papurtė galvą, kai Steisė praėjo pro jo stalą.
—Gražu, —pastebėjo jis, kai kolegė išėjo iš kabineto. —
Ir blogiausia, kad ji visiškai teisi, —pasakė purtydamas gal­
vą. —Mes tikrai dabar galėtume pasinaudoti jos pagalba.
Jis dirstelėjo į Dosoną, kuris įnikęs rinko tekstą klavia­
tūra. Brajentas nekantravo, kad diena baigtųsi. Jis norėjo pa­
keliui namo užsukti pas Kovalskius, įsitikinti, kad jie saugūs
namie, kai Flintui uždrausta prie jų artintis.
—Taigi, Dosonai, rytoj mes įtrauksime ir Steisę, taip? —
paklausė siekdamas palto.
—Taip, taip, kaip pasakysi, bose, —išsiblaškęs atsakė
Dosonas, skaitydamas ekrane.
—Kas yra, Kevai?
—Apie tai, ką pasakė Steisė. —Jis pažvelgė virš monito­
riaus. —Manau, geriau ateik pats pasižiūrėti.

* Angį. mosher —Britanijoje taip vadinami žmonės, mėgstantys roką ir riedlentes.

 ANGELA MARS ON S * MI RUSI OS SI ELOS 229

58
— Prisiekiu Dievu, Trevisai, jeigu jis dar kartą ištars
„nekomentuosiu“, aš...
—Prikąsk liežuvį ir nurimk, —sudraudė jis.
—Bet mes nieko iš jo neišpešame.
—Taip, nuo to laiko, kai užsiminei apie dukrą, —su­
niurzgė Trevisas.
—Bet tai buvo vienintelė jo reakcija.
Trevisas papurtė galvą.
—Okiti dvidešimt klausimų, kuriuos uždavei apiedukrą,
jį dar labiau sunervino, ir tada advokatas tave nutildė. Kol jis
atsakinėja,yra tikimybė,kad susipainios,bet dabar pešame tik
vieno žodžio atsakymus, o ir tas žodis kartojasi.
Kima suprato, kad kolega teisus.
—Jėzau, kodėl jaučiu, kad ši byla slysta mums iš ran­
kų? —paklausė, atsišliejusi į sieną prie Treviso.
Jie laukė, kol baigsis Koulio apklausos pertraukėlė, kad
vėl pamėgintų jį prašnekinti.
—Negaliu grįžti, —sąžiningai pasakė Kima. —Pasiimk
ką nors kitą, nes padarysiu tai, ko vėliau gailėsiuosi.
Trevisas staigiai atsisuko.
Kima papurtė galvą. Ji nebandė jo užgauti.
—Manau, gera mintis, —atsakė Trevisas.
—Kas nors parveš tave namo? —paklausė ji.
—Žinoma; niekada neprašiau, kad būtum mano vairuo­
toja.
Kima norėjo atsikirsti, bet pagalvojo apie Vudį.
—Rytoj ryte paimsiu, —pasakė nueidama.
*
230 A N G E t, A M A R S O N S • MI R V SIO S S 1 BI, O S

Ji išėjo iš pastato į šaltą orą ir tiesiai priešais išvydo nuo

galvos iki kojų odiniais drabužiais vilkintį vyrą.
—Kaip tyčia inspektorė, —tarė Bartas Prisas, nusiim­
damas šalmą.
Ji dirstelėjo į „Ecosse“, pastatytą šalia jos golfo.
Ką, po galais, čia veikia Prisų berniukas?
—Aišku, kad jau po pamainos, —pasakė jis, šypsoda­
masis puse lūpų.
—Juokaujate? —paklausė ji, eidama prie jo motociklo.
Jis patraukė pečiais, kišdamas šalmą po pažastimi ir ieš­
kodamas raktelių.
—Man atrodo, vakar motociklas jums patiko. Pagalvo­
jau, gal norėsite apsukti ratuką.
Kima nusijuokė.
—Taip daugiau jo galite ir nebeišvysti!
Ji įvertino po gatvės žibintu visą aparato grožį. O, kaip
mielai ji užkeltų savo užpakalį ant tos gelinės sėdynės ir pa­
justų MotoGP kategorijos „Ohlins“ gamybos pakabą.
Bartas irgi nusijuokė.
—Inspektore, jūs teisėsaugos pareigūnė, pasitikiu, kad
grąžinsite.
Ji pasilenkė atidžiau apžiūrėti priekinį ratą.
—Stabdžių trinkelė kiekvienamstūmokliui? —paklausė.
Bartas linktelėjo.
—Valdomas kaip svajonė, —pasakė, liesdamas rankenas.
Ji apėjo motociklą grožėdamasi.
—Visiškai prisitaiko prie važiavimo manieros, —aiškino
jis, pakreipęs galvą. —Geriausia, ką gali patirti ant dviejų ratų.
Kima linktelėjo. Ji tuo neabejojo.
—Turite? —paklausė jis.
—„Ecosse“? —paklausė ji išputusi akis.
Vyras garsiai nusikvatojo.
 ANGELA M ARSONS • MI RUSI OS S U U O S 231

—Motociklą.
—„Ninja“, —liesdama sėdynę atsakė ji.
—Puikus, —pritariamai linktelėdamas įvertino Bartas.
Ji ieškojo globėjiškumo ženklų, bet nieko nepastebėjo.
Taip, „Ninja“ — puikus motociklas, bet skirtumas tarp jų
kaip tarp „Timex“ ir „Rolex“.Abu laikrodžiai, abu rodo laiką.
Čia panašumas ir baigiasi.
—Gerai, užveskite ir leiskite pasiklausyti...
Ji nutilo, kai už nugaros prasivėrė nuovados durys.
Su konstebliu pasirodė Trevisas.
Jis sustojo kaip įkastas, vertindamas prieš akis atsivėru­
sią sceną.
—Važiuoju į Rasels Holą, —išpyškino jis. —Mūsų ne­
laimingo įvykio auka atgavo sąmonę. —Jis pasižiūrėjo į Bar­
tą, paskui vėl į ją. —Norėjo mane pamatyti. Kviečiu prisidėti,
kai baigsite.
Ir nuskubėjo į patrulių automobilį.
Kima pasižiūrėjo į motociklą ir sudejavo. Ji ir neplanavo
juo važinėtis, bet dar neatsižiūrėjo.
—Atleiskite, turiu eiti...
—Žinoma, —atsiliepė Bartas, imdamas į rankas šalmą.
Ji pajudėjo, bet sustojusi atsigręžė.
—Bet ačiū, buvo mielas pasiūlymas.
Bartas linktelėjęs nuleido antveidį.
Įsėdusi į golfąir vesdamavariklį Kimadar kartą žvilgtelė­
jo į motociklą ir keistai pasidžiaugė, kad jiems sutrukdė.
Jos žvilgsnis nukrypo į Bartą Prisą, tingiai stoviniuojan­
tį prie motociklo.
Taip, labai gerai, kad sutrukdė.
232 A M(Hr! LA M ARSONS * MI RUSI OS S I L L O S

59
Steisė rijo ašaras perštinčia gerkle.
Viskas ne dėl jos odos spalvos. Ji juodaodė, didžiuojasi
tuo ir jaučiasi laiminga. Žeidė faktas, kad saugodami ją nuo
kažko Dosonas ir Brajentas netyčia pradėjo elgtis suja kitaip,
atstūmė. Dėl to ji kentėjo visą savo gyvenimą.
Ji šoko į autobusą ir užėmė paskutinę likusią laisvą vietą
prie lango. Kita stotelė kaip tikprie prekybos centro, kuris gar-
sėja pigių narkotikų platintojais. Ji uždėjo ranką ant Džastino
nešiojamojo kompiuterio, kyšančio išjos krepšio, ir pasislinko
arčiau aprasojusio lango.
Steisė nežiūrėjo, kaip virtinė žmonių sulipa į autobusą.
Akių kontaktas būtų suprastas kaip kvietimas, ojai šiuo metu
kompanijos nesinorėjo.
Akys vėl pritvinko ašarų. Ji net nepastebėjo, kas atsisėdo
greta.
Šniurkštelėjo rydama ašaras.
—Ei, ar viskas gerai? —paklausė šalia švelnus balsas.
Atsisukusi ji pamatė malonų besišypsantį trečią dešimtį
pradėjusio vyro veidą. Jis vilkėjo kombinezoną ir buvo užsi­
movęs prigludusiąkepuraitę.Vyras įspraudėtarpjųsavostriu­
kę, kad šlaunys nesiliestų.
—Ačiū, man viskas gerai, —sutrikusi, kad parodė šiam
nepažįstamajam savo paraudusias akis ir snargliuotą nosį, at­
sakė ji.
—Jeigu tai bent kiek padės, mano diena irgi buvo šūdina.
—Nepadės, bet vis tiek ačiū, —atsakė Steisė drebančiu
balsu.
Steisė jautėsi suirzusi dėl savo emocijų. Kalti ne tik ko­
legos —ji tai žinojo. Susidėjo jų nejautrumas ir tie bjaurūs,
 ANGI Ų, A M ARS ONS • MI RUSI OS SI ŪLOS 233

šlykštūs straipsniai, kuriuos pati skelbėkiekvienądieną. Jimė­

gino prisiminti, kada dar jautėsi blogiau už mažumą.
—Tai viršininkas ir sako man: „Ta mova, kurią uždėjai,
krenta.“
Steisė nesuvokė, kad vyras šalia jos toliau pasakojasi. Ir
dar svarbiau, kadporina apie savo sumautą dieną. Ji nekreipė į
jį dėmesio ir nusisuko į langą. Nors ir labai patrauklus, neturi
nuotaikos su juo pliurpti.
Ir nė kiek ne lengviau, kad bosės nėra arti. Kima kaukš­
telėtųkolegų galvas vieną į kitą ir visi žinotų, kokią bylą dabar
tiria. Daugiau apie jos odos spalvą niekas nekalbėtų, o ir ne­
reikėtų.
—Taigi, patikrinu mašiną, ir ką tu manai? Tai movai vis­
kas gerai, bet jis nori, kad sugaiščiau valandas maudamas ją iš
naujo.
—Mmm... —numykė Steisė, vengdama pasirodyti visai
nemandagi.
—Tai žinai, ką padariau? —paklausė jis, suokalbiškai
kumštelėdamas.
Ji papurtė galvą ir dar labiau pasislinko prie lango.
—Atsiguliau po mašina su veržliarakčiu. Kas kelias mi­
nutes ką nors sumurmėdavau ar nusikeikdavau, o iš tikrųjų
tikrinau futbolo rezultatus.
—Protinga, —nykiai pasakė ji.
Šis išvaizdus nepažįstamasis pasirinko pačią blogiausią
dieną megzti su ja pokalbį.
—Tas šmikis patikrino ją gatvėje ir pasakė... ei, drauguži,
atsargiai, —šūktelėjo kaimynas, kai ant jo užvirto praėjimu
slinkęs vyresnis žmogus. Suprantama, jis pastūmė Steisę dar
arčiau lango.
—Dieve, atsiprašau, —pasakė, paliesdamas jos ranką. —
Neužgavau?
234 A N Gi:; L A M A R,S O NS * M I R U S I O S M H UOS

Steisė linktelėjo ir nusisuko, nutraukdama bet kokį kon­

taktą. Dabar ji troško atsidurti gražiame, mažame ir gerai pa­
žįstamame savo bute.
Po dviejų stotelių pakeleivis išlipo. Steisė lengviau atsi­
kvėpė. Galbūt kitą dieną ji susidomėtų pokalbiu, bet šiandien
galvoje sukosi vien neigiamos mintys.
Ji leido patogiau įsitaisyti savo solidžiai sėdynei, nes turė­
jo abi vietas. Dar pora stotelių, ir pati bus namie. Į dušą, pasi-
šildyspicąvakarienei ir apsirengs šiltą,patogiąpižamą. Galbūt
dar pasidalys pora nuodingų žinučių, pakomentuos kitą porą
ir kelioms valandoms prieš miegą pasiners į „World of War-
craft“.
Galvojant apie laukiantį vakarąkūnas ėmė atsipalaiduoti.
Moteris įsikiboį metalinę Steisės sėdynės rankeną, stoda­
mas! iš vietos. Steisė irgi pakilo. Jos stotelė.
Siekėrankinės ant sėdynės, apčiupinėjo,bet pirštai supra­
to tai, ką po sekundės patvirtino akys.
Džastino Reinoldso nešiojamasis kompiuteris buvo dingęs.

60

—Tu įsitikinęs, kad tas vyrukas vis dar bus ten? —pa­
klausė Brajentas, kai jie pasiekė Riplio Derbišyro policiją.
Kolegų prižiūrimas rajonas siekė maždaug 1000 kvadratinių
mylių, kuriose gyveno beveik milijonas žmonių. Teritorija
buvo padalyta į dvi dalis: labiau kaimišką, apimančią Piko
apygardą, ir labiau urbanizuotą rytuose bei pietuose, į kurią
pateko ir pats Derbis.
Stikliniame pastate priešais buvo įsikūręs Operacijų sky­
rius, kuriame dirbo kelių policijos, oro policijos ir greitojo re­
agavimo padaliniai, taip pat Specialiosios paskirties dalinys.
 A N' G E L A M A R S O N S * M I R U S i O S SI ii!. O S 235

—Sakė, kad palauks, —atsiliepė Dosonas, kai Brajentas

sustabdė automobilį.
—Aha, o mes sakėme, kad atvažiuosime pusę aštun­
tos, —priminė Brajentas.
Pirma penkiasdešimt šešių mylių kelionės pusė M6 ma­
gistrale praėjo greitai, bet aplinkkelis apie Bertoną prie Tren­
to pridėjo dar keturiasdešimt penkias minutes.
Jie pasileido tekini per aikštelę. Brajentas jau siekė ran­
kenos.
—Ei, atvažiavote pas mane? —paklausė balsas už nu­
garos.
Abu atsigręžę pamatė prie „Ford Sierra“ automobilio ci­
garetę rūkantį vyrą.
Priėjo prie jo.
—Būčiau surūkęs šitą ir išvažiavęs, —tarė mesdamas
nuorūką ant žemės ir demonstruodamas, kaip jiems pasisekė.
—Dėkui, kad palaukėte, —suskubo Dosonas.
—Ar su tavim kalbėjausi telefonu? —paklausė vyras.
Dosonas linktelėjęs ištiesė ranką. Detektyvas inspekto­
rius, pavarde Vilsonas, paspaudė jam ranką.
Vyras neįtikimai panašus į Borisą Džonsoną, pagalvojo
Brajentas, kai sruoga neklusnių plaukų užkrito šiamant akių.
—Taigi, turite Juodajame Krašte kažką, kas atrodo susi­
ję su mūsų incidentu? —pradėjo kalbą jis.
Brajentui pasidarė aišku, kad pokalbis vyks aikštelėje.
Negali skųstis, juolab žinodamas, kiek laiko vyrukas jų laukė.
Brajentas leido kalbėti Dosonui. Tai jis susisiekė su šio regio­
no policija ir bylą tiriančiu pareigūnu.
Dosonas linktelėjo.
—Taip, turime kelis incidentus, kurie atrodo panašūs
į neapykantos nusikaltimų protrūkį. Trys per gana trumpą
laikotarpį.
236 A N t, 1.1. A M ARS ONS • MI RUSI OS SIELOS

Vilsonas papurtė galvą, prisidegdamas naują cigaretę.

Brajentas prisiminė laikus, kai pats sutraukdavo po trisde­
šimt per dieną. Net po ketverių metų kartais nusistebėdavo
dėl kylančio noro užsirūkyti.
— Negaliu to pasakyti apie mūsų merginos užpuoli­
mą, —atsakė jis.
—Ar galite papasakoti apie Šėją Čakmą? —paklausė
Dosonas, susibrukdamas rankas į kišenes.
—Daili mergina, iš bangladešiečių bendruomenės labai
gerbiamos šeimos. Tėvai atvyko čia, kai mergaitei buvo dveji.
Du vyresni broliai, labiau tradicinių pažiūrų nei Sėja. Ji dirbo
elektros įmonės skambučių centre. Niekam neužkliuvo, gerai
atliko savo darbą ir puikiai su visais sutarė.
Brajentas svarstė, kodėl Vilsonas nusprendė, kad tai ne
neapykantos nusikaltimas. Jam jau skamba kaip neišprovo­
kuotas užpuolimas.
—Tik tėvai jau buvo parinkę jai vyrą iš kitos banglade­
šiečių šeimos. Bėda ta, kad Sėja kelis mėnesius susitikinėjo
su savo pamainos viršininku. Išėjo iš darbo antradienį kelio­
mis minutėmis vėliau ir ant jos buvo užpilta du litrai sieros
rūgšties.
Brajentas vis tiek liko neįtikintas, kad įvykiai nesusiję.
—Ar teko matyti, kaip veikia sieros rūgštis? —staiga
paklausė Vilsonas.
Jie abu papurtė galvas.
—Tik nuotraukose, —prisipažino Brajentas.
Pareigūnas palingavo galvą.
—Ne tas pats. Mačiau Šėją praėjus dvidešimčiai minu­
čių po įvykio. —Jis kurį laiką spoksojo į tašką virš Dosono
galvos. —Atrodė, lyg prie jos odos būtų priglaustas deglas,
lygveidas būtų nutekėjęs ant kaklo it sena žvakė. Liudininkai
sakė, kad veidas akimirką išsipūtė kaip balionas ir subliūško.
 ANGELA M ARSONS * Ai J R US! OS S! E LOS 237

Gydytojas paaiškino, kad šešiasdešimt procentų odos sudaro

vanduo, o sieros rūgščiai vanduo nepatinka. Įvykus reakcijai
staigiai pakyla temperatūra, auka pajunta karštį ir iškart ne­
pakeliamą skausmą.
Brajentas užsimerkė, kovodamas su pykinimu.
—Jėzau, —sušnibždėjo Dosonas.
Vilsonas grįžo į dabartį.
—Rūgšties pateko į jos plaučius ir skrandį.
—Vargšas vaikas, —atsiduso Dosonas.
Brajentas svarstė, ar tai galėjo būti vieno asmens darbas.
Ar jų nusikaltėlis išplėtė savo tinklą? Nuvyko į kitą rajoną,
siekdamas plačiau paskleisti puolimus?
—Vis tiek gali būti susiję, —ištarė jis.
—Mes laikome tai garbės nusikaltimu, —paprieštaravo
Vilsonas. —Tokių kaip jūsiškiai nusikaltimų čia nėra, o turė­
dami galvoje, kad mergina slapčia vaikščiojo į pasimatymus
ir visa kita, turime vertinti pagal tai, kas akivaizdu. Tyrimą
sutelkėme į jos šeimos narius.
—Bet kaip šeima jautėsi, kai ji susirado vaikiną? —pa­
klausė Dosonas.
Pareigūnas patraukė pečiais.
—Neatrodė labai nusiminę, bet nesu toks įsitikinęs dėl
jos vyresniųjų brolių.
Brajentas negalėjo nutildyti to, ką jam šaukė nuojauta,
nors Vilsono įtarimai buvo logiški.
—Klausykite, gal leisite mums su ja pasikalbėti —kad
įsitikintume? —paprašė Brajentas.
Vilsonas papurtė galvą.
—Atleisk, bičiuli, nieko nebus. Galbūt jai tai ir palaima,
bet prieš pusvalandį Šėja Čakma mirė.
238 AN G V,L A M A R SO N S • M l RV S I O $ S H;. L (.) S

61

Trevisas jau stovėjo prie pono Dinsos lovos, kai Kima

įžengė į palatą. Ji spėliojo, ar tas vyras bent nutuokia, kaip
sunkiai dirbo jos kolega, kad išgelbėtų jam gyvybę ant šali­
gatvio.
Slaugytojai nereikėjo pažiūrėti griežtu žvilgsniu pridė­
jus pirštą prie lūpų, nes Kima ir taip suprato, kad Intensy­
viosios slaugos skyrius pilnas beviltiškai sergančių žmonių.
Lankosi tokioje vietoje nebe pirmą kartą. Ir galėjo lažintis,
kad ne paskutinį.
Intensyviosios slaugos skyriuje kaip bibliotekoje —vis­
kas atliekama ramiai ir kaip įmanoma tyliau. Rimtį trikdė
tik gyvybę palaikančios įrangos ūžimas prie daugumos lovų.
—Kaip jis? —šnipštelėjo Kima.
Miegančio jauno vyro veidas buvo glotnus. Juodi jo
plaukai styrojo kuokštais, dalis galvos buvo nuskusta, žaizda
susiūta ir aptvarstyta. Kima nesunkiai prisiminė traumą, ku­
rią patyrė vyro palydovė. Ponui Dinsai pasisekė, nors kol kas
jis dar to nesupranta.
—Kas kelios minutės atsigauna ir vėl išsijungia, —at­
sakė Trevisas. —Kol kas paklausė manęs, kur jis ir kodėl. Jo
kojos sumaitotos, —pasakė žiūrėdamas į abi kojas, sugip­
suotas nuo pirštų iki kelių. —Gydytojas sako, kad kritinis
metas praėjo, stuburo lūžio versiją atmetė. Girdo jį steroidais.
Kimai toptelėjo siaubinga mintis, kai ponas Dinsa atsi­
merkė ir pažvelgė Trevisui tiesiai į veidą.
—Kur Triša?
Na, štai. Jis taip smarkiai sužalotas, kad nieko nesuvokia.
—Negalvokite apie tai dabar, pone Dinsa. Sutelkite dė­
mesį į...
Trevisas nutilo, kai ponas Dinsa vėl užmerkė akis.
 A N G Kl. A M ARSONS • M I RUSIOS SI KLOS 239

Kima apėjo lovą iš kitos pusės ir atsisėdo ant plastikinės

kėdės. Vakaras gali prailgti.
Sužeistasis vėl atmerkė akis.
—Jūs mane išgelbėjote? —paklausė.
Trevisas linktelėjo.
Vokai nusileido.
—Mėginsi jį apklausti? —pasiteiravo Kima.
Paskutiniais duomenimis, jo partnerė buvo pastumta
priešais tą prekybos centro furgoną ir vienintelis greta stovė­
jęs žmogus buvo šis vyras.
—Taip, jeigu pavyks išlaikyti dėmesį. Šiek tiek primena
bendravimą su tavimi.
Kima nustebo pamačiusi, kad to komplimento nelydi
kaip įprastai kietai sučiauptos lūpos. Nejaugi jis bando pa­
juokauti?
Akys atsimerkė.
—Pone Dinsa, ar Triša buvo pastumta? —pasinaudojo
galimybe užduoti pirmą klausimą Trevisas.
—Mėlynas furgonas, —atsakė sužeistasis.
—Jis susipainiojo, —tarė Trevisas, žiūrėdamas į ją. —
Furgonas buvo baltas.
Kima papurtė galvą.
—Jis apsvaigęs nuo vaistų. Pamėgink dar kartą.
Akys atsimerkė.
—Triša įsikišo, —pasakė jis prieš vėl užvirstant akims.
Paskui vėl atsimerkė.
—Jis nori papasakoti mums, Trevisai, —suprato Kima.
Trumpais atsakymais ponas Dinsa dėsto įvykių eigą, kaip
šiuo metu įstengia.
Jis bando papasakoti, kas tiksliai įvyko.
Už jų sušmėžavo slaugytojos šešėlis.
—Manau, šiandien pakaks, —tarė ji tyliai.
240 ANGH I., A M ARS ONS * MI RUSI OS S Iii LO S

—Prašau, dar vieną ar dvi minutes, —paprašė Kima. Ji

nenorėjo, kad tas vyras būtų tuščiai iššvaistęs tiek energijos.
—Maldauju, —prisidėjo ir Trevisas.
—Pora minučių, —sutiko slaugytoja, tikrindama su­
žeistojo rodmenis gyvybės palaikymo aparatuose.
—Vyrai bandė pagrobti... —tarė ponas Dinsa.
Akys užsimerkė.
Kimos žvilgsnis susitiko su Treviso virš sužeistojo lovos.
Laikas baigiasi. Reikia padėti jam sulipdyti pasakojimą.
Kima pasisuko į sužeistąjį, vylėsi, kad vyras išgirs ją prieš
užmigdamas, ir apibendrindama visus jo žodžius paklausė:
—Pone Dinsa, ar jūs teigiate, kad vyrai iš mėlynojo fur­
gono bandė sugriebti jūsų merginą?
Jis linktelėjo ir papurtė galvą vėl atsimerkdamas.
—Ne, Triša sukliudė... jie bandė pagriebti mane.

62

Steisėvėl žingsniavopo savomažąsvetainę. Grįžusi namo

ji pasigamino vakarienę, paskui išvertė maistą į šiukšlių dėžę,
bandė siurbti kambarius, žiūrėti televizorių, mėgino vaikščio­
ti, stovėti ir sėdėti.
—Prakeikimas! —suriko ji, trenkdama per valgomojo
kėdę. Buvo gera išgirsti, kaip metalas džirgžteli per laminato
grindis.
Steisė sudribo ant sofos ir pasirėmė rankomis galvą. Ką,
po paraliais, ji sau galvojo?
Dabar troško paskambinti Kimai ir viską iškloti, pri­
sipažinti dėl tų nesąmonių, kurių pridarė, atsiimti pylos ir
gyventi toliau. Taip, dabar tai padėtų. Iškart geriau pasijustų
perkėlusi atsakomybę grandine aukštyn, bet ilgainiui jai tai
 AN UkLA M ARSONS * M IR U SIO S SHU. O S 241

neišeitų į naudą. Ne tik parodytų, kad nesugeba imtis inicia­

tyvos, bet ir nemoka priimti pasekmių.
—Prakeikimas, —dar kartą iškošė ji.
Įsitraukė į bylą, kurios nereikėjo tirti. Įsibrovė į gedin­
čios motinos asmeninę erdvę, paėmė aukos daiktą, nelegaliai
juo naudojosi ir dabar dar jį prarado.
Steisė papurtė galvą, jeigu ir toliau viskas klostysis tokiu
tempu, jau galima ruošti jai kamerą Gvantanamo kalėjime.
Labiausiai gundė paskambinti Kimai todėl, kad žinojo:
išliejusi pyktį bose padės išnarplioti visą šitą painiavą. Ji šim­
tą kartų matė, kai taip nutikdavo Dosonui. Bet su ja Kimai
neteko taip elgtis. Dosonas amžinai prisidirbdavo. Visi iš jo
to tikėjosi. Prakeikimas, net pats Dosonas to tikėjosi. Iš jos —
ne. Steisė buvo gera mergaitė, bosės numylėtinė, kaip kartais
erzindavo kolega. Ir išties. Jai patikdavo būti gera, patikima
Steise. Ji didžiavosi, kad nekelia niekam problemų. Vis dėlto
ji aklai pasitikėjo savo viršininke. Toji tikrai žinotų, ką daryti.
Steisė pasiėmė telefoną. Surado adresatą, pavadiną Bose.
Nykštys pakibo virš vardo ekrane. Ji įsivaizdavo nusivylimą
Kimos veide, kai išdėstys savo klaidų litaniją.
Steisė nusviedė telefoną ant sofos. Ne. Pati įklimpo, pati
turi ir išsipainioti.

63
—Ko galais, ką jis pasakė? —paklausė Kima, kai išėjo
iš skyriaus.
Trevisas papurtė galvą.
—Tavo spėjimas tikriausiai toks pat geras kaip mano, —
atsiliepė jis, trindamasis kaktą. Pasuko į kairę, ji pasuko deši­
nėn. Kimai patiko tos akimirkos ironija.
242 ANG£ L A M ARSONS • MI R U S I O S M t L O S

—Ką gi, rytoj išsiaiškinsim, —tarė jis, ir buvo teisus.

Jau beveik dešimta, ir jau atrodė, kad Barnis nakvos pas
Čarlį, kaimyną už dvejų durų.
—Gerai, susitiksim ryte, —mostelėjo ranka Kima suk­
damasi.
Ji nudrožė į kavinę didelio stiprios kavos puodelio ir pa­
stebėjo pereinančiomis spalvomis dažytą pažįstamą galvą. Ši
pasilenkusi kažką skaitė telefone.
Kima čiupo kavą iš aparato ir atsistojo priešais Daktarę A.
—Nieko prieš, jei prisidėsiu? —paklausė plekšnodama
per medinę kėdę.
—Žinoma, ne, —šypsodamasi atsakė antropologė. —
Ką veikiate čia tokiu metu?
— Galėčiau to paties paklausti jūsų, — atsakė Kima,
linktelėdama į telefoną. —Nenoriu trukdyti jums dirbti.
Daktarė Apasuko jai telefoną.
—„Pet Rescue“ žaidimas, mano išsigelbėjimas.
—Tikrai? —nustebo Kima. Ne taip įsivaizdavo moksli­
ninkės gyvenimą po darbo valandų.
—Na, jei norite išgirsti tiesą, laisvalaikiu mieliau skaitau
apie kvantinę fiziką ir visatos teoriją, bet protarpiais mane
pašaukia pandos.
—Lažinuosi, kad vaikystėje buvote smagus vaikas, —
tarė Kima.
—Tai jau tikrai, —nusišypsojo Daktarė A. —Buvau,
sakykim, pajodžarga. Mėgau šokinėti, muštis ir žaisti purve.
Tėtis tarnavo kariuomenėje, paliko mane, mamą ir brolį.
—Mušdavotės?
Daktarės Aveidas patvirtino: žinoma.
—Nugalėdavote?
Jos išraiška liko tokia pati.
—Ar viskas gerai? —paklausė detektyve.
 ANGELA M A HSON L • MI RUSI OS SI ELOS 243

Nors ji atrodė gyvybinga, lūpų kampučiai nepakilo. Mo­

teris atrodė pavargusi, išsunkta.
—Mano stiklinė visada pusiau pilna, inspektore. Bet ne
dabar. Atvyksta Marina su paskutine dėže. —Ji papurtė gal­
vą. —Visų kaulų neturėsime.
Kima suprato. Liūdna, kad griaučiai liks nesurinkti.
—Rytoj mes dar pertikrinsime, kad būtume įsitikinę,
bet kapas jau tuščias.
—Jūs kada nors miegate? —pasiteiravo Kima, pastebė­
jusi tamsius ratilus po mokslininkės akimis.
—Ojūs? —pavargusiai nusišypsojo ji.
Kima prasižiojo duoti geranorišką patarimą ir vėl užsi­
čiaupė. Negalėjo neprisiminti palyginimo apie puodą, kuris
juokiasi, kad katilas juodas.
—Ir kaip tik tai neduoda man ramybės, —staiga ištarė
Daktarė A. —Ką padarė tie žmonės, kad nusipelnė tokios
nepagarbos? Kuo jie nusikalto?
Kima pagalvojo apie pirmąją auką, Džeikobą Džeimsą.
Darbštus, švelnus šeimos vyras. Niekas iš jo praeities negalė­
jo pateisinti tokio siaubingo elgesio. Visi faktai rodo, kad jis
buvo padorus, sunkiai dirbantis žmogus.
Ant stalo suvibravo Daktarės Atelefonas.
Ji pasižiūrėjo ir pakilo.
—Vilką mini, vilkas čia, Marina atvažiavo.
Kima laikė save sparčia ėjike, bet jai sunkiai sekėsi paskui
tornadą, kuris lėkė koridoriais pro pacientus, ligoninės perso­
naląirvežimėlius. Kalbėtisbuvoneįmanoma. Detektyvei pavy­
ko nepamesti jos, kol Daktarė Anėrė laiptais į morgą.
—Ruošiatės maratonui, daktare? —paklausė Kima, vos
spėjusi pagauti ją prie durų.
Moteris, su kuria susitiko savaitės pradžioje prie kapa­
vietės, linktelėjo, keldama dangtį nuo plastikinės dėžės.
244 ANGELA M ARSONS * M IR U SIO S SIELO S

Kima dirstelėjo į kaulų rinkinius ant vežimėlių. Pykino

pagalvojus, kad tik vienas iš jų pažymėtas vardu.
Akies kampeliu Kima pastebėjo, kad iš dėžės atsargiai
traukiami atskiri įkalčių maišeliai.
Deja, Kimasuprato,kadkaulųneužteks užpildyti trūksta­
mas griaučių priešais ją vietas.
Ji prisiminė dokumentinių apybraižų ciklą apie kūnų
identifikavimą po Pasaulio prekybos centro atakos. Kai kurios
šeimos galėjo palaidoti vos vieną dantį ar kaulo fragmentą.
—Ei, inspektore, —pašaukė DaktarėA, sukdama maišelį
ir laikydama jį priešais ryškią baltą šviesą.
Kima atsigręžė.
—Ar žinojote, kad žmogaus ranka keistai panaši į prieki­
nę lokio leteną?
—Būtų problema, jeigu ieškočiau meškiuko Jogio, —at­
sakė ji.
Daktarė Asuraukė antakius.
—Ko?
—Nesvarbu,—atsakė Kima. Kai kurie dalykai tiesiogne­
verti gaišti laiko.
—Aha, tikėjausi tave pamatyti, —šūktelėjo Daktarė A
kaului, kurį laikė rankoje.
Visi nuovargio pėdsakai išgaravo, kai ji ėmė energingai
sukiotis po patalpą. Kima ją suprato. Progresas suteikia ener­
gijos. Ji lygiai tokia pati. Postūmis įšvirkščia adrenalino.
Daktarė Apriėjo prie antrųjų griaučių ir padėjo maišelį
dubens srityje. Linktelėjo. Kima jau žinojo, kad dubuo yra pa­
tikimiausias kūno lyties nustatymo rodiklis.
—Įtariau, kad antrasis buvo vyras, iš tam tikrų guburių
kaukolėje, ir dubuo tai patvirtina —tikrai vyras.
—Kokio amžiaus? —viltingai paklausė Kima.
 ANGELA M ARSONS • MIRUSIOS SIELOS 245

—Kaulai su amžiumi praranda kalcį ir ima retėti. Jeigu

neprisidedaprasta mityba ir tokios ligos kaiposteoporozė, šio
vyro amžių mirties akimirką nurodyčiau tarp trisdešimties ir
keturiasdešimties metų.
Kima įsidėjo informaciją į galvą. Penas galės suvesti ją į
duomenų bazę ir paieškoti atitikmens.
Daktarė A atsistojo tarp Džeikobo Džeimso ir antrosios
aukos kaulų vežimėlių.
—Šios dvi sielos beveik baigtos, todėl tikiuosi, kad likę
kaulai padės paskutinei mūsų sielai.
Kima pažvelgė į trečią vežimėlį ir tyliai pasveikino Dak­
tarės Aoptimizmą.
Daktarė Apastebėjo, kur ji žiūri.
—Kai baigsime dėlioti kaulus, pradėsime tikrinti DNR.
Kima suprasdama linktelėjo. Vienintelė bėda, kad reikia
turėti su kuo ją sulyginti. Kolegė sunkiai atsiduso. Šios aukos
neišduoda savo paslapčių taip greitai, kaip norėtųsi.
—Na, daktare, aš... —Kima nutilo ir stabtelėjo eidama
pro lentyną durims iš kairės.
—Kas čia? —paklausė ji Marinos, kuri traukė kredito
kortelės dydžio įkalčių maišelį.
Marina pastūmė maišelį jai. Ji pakėlė prieš šviesą.
Jame buvo trikampis popieriaus lapelis.

64
Brajentas palaukė, kol visi trys susėdo, ir pabandė su­
gauti Steisės žvilgsnį. Ji nė karto į jį nepažiūrėjo.
Tikėjosi, kad bus užsigavusi, bet atsisakydama žiūrėti į
bendradarbį parodo, jog nė kiek neatlyžo per naktį. Pagal­
246 ANGHl.A M ARSONS • MIRUSI OS SIELOS

vojo apie gėles, net šokoladinius saldainius, bet suprato, jog

nepadės joks gestas, nebus suprastas taip, kaip jis norėtų.
Buvo vienintelis būdas tai išspręsti.
—Steise, noriu atsiprašyti, kad nerodžiau tau deramos
pagarbos kaip policijos pareigūnei ir detektyvei.
Pagaliau ji pakėlė akis.
—Daugiau taip nenutiks, —tęsė jis, —bet mums išties
reikia tavo pagalbos tiriant šią bylą.
Ji sutikdama linktelėjo ir pasižiūrėjo į Dosoną.
—Pritariu, —išsiblaškęs tarė tas.
Brajentas papurtė galvą, bet mirktelėjo kolegai.
—Gerai, Vudis susisiekė su ekspertu iš pagrindinės būs­
tinės, kad nuvažiuotume ir pasikalbėtume. Jis vardu inspek­
torius Frederikas Vindsoras, bakalauras su pagyrimu, rašoma
čia,—pasakė Brajentas, skaitydamas patikslinimąpo pavarde.
—Ei, susitikime su pusamžiu baltuoju vyruku ir viską
išsiaiškinkime apie neapykantos nusikaltimus, —sarkastiškai
įsiterpė Dosonas.
Steisė sukikeno ir veidas nebeatrodė toks įsitempęs. Bet
pernelyg greitai rūpestis vėl sugrįžo.
—Steise, ar gali patikrinti, iš kokios aplinkos visos mūsų
aukos? Ar mes tiesiog turime tris atskirus atsitiktinius užpuo­
limus, kurie įvykdyti per pastarąją savaitę, ar tai kur nors veda?
Ji linktelėjo.
—Labiausiai pasiknaisiok apie Babą —Brendoną Džo-
nesą. Jis mėgo išsišokti. Būtų įdomu sužinoti, kokį dėmesį
pritraukdavo socialiniuose tinkluose...
—Hm, —numykė ji.
—Ir nustosiu aiškinti tau, kaip dirbti savo darbą, —pa­
sakė jis. —Kai baigsime su mūsų ekspertu, norėsiu grįžti pas
šeimas, pradėti iš pradžių ir vėl visus apklausti. —Brajentas
padavė jai lapelį. —Ir dar pašniukštinėk apie šią panelę.
 ANGELA MARS ONS • MI RUSI OS SI BI OS 247

—Sieros rūgšties auką? —paklausė ji.

Brajentas linktelėjo.
—Vakar mirė nuo žaizdų. Derbis vertina tai kaip nu­
žudymą dėl garbės, bet pasižiūrėkim, ar niekam neužkliuvo
socialiniuose tinkluose.
Jis pasisuko į Dosoną.
—Tu šįryt neįprastai tylus, kas nutiko?
—Vis dar galvoju apie tą randą, kurį minėjo Aiša Gupta.
Man atrodo, kažkur galvoje...
—Kokį randą? —paklausė Steisė, suraukdama kaktą.
—Aiša minėjo, kad ją užpuolęs vyras buvo su randu,
čia, —jis parodė į savo skruostą. —Ir man ramybės neduoda
mintis...
—Džastinas Reinoldsas turėjo ten randą, —priminė ji.
—Kas yra Džastinas Reinoldsas? —paklausė Brajentas.
Jamta pavardė nebuvo girdėta.
— Tiksliai, Steise! — šūktelėjo suplodamas delnu per
stalą Dosonas, lyg pats būtų radęs trūkstamą detalę.
Dosonas pasisuko į Brajentą.
—Paauglys, prieš kelias dienas nusižudęs. Mes abu su
Steise buvom pas jį.
Jis pasisuko į Steisę.
—Nesuprantu, koks tarp jų gali būti ryšys, o tu?..
—Paieškosiu, —atsakė ji, jungdama kompiuterį.
—Gerai, pradedam, —siekdamas striukės tarė jis.
Dosonas atsistojo, Brajentas numetė jam raktelius.
—Užvesk ir išsirink radijo stotį.
Vienas iš daugelio dalykų, dėl kurių nesutarė, buvo ra­
dijo stotis: „Radio One“ ar „Radio WM“. Kai Dosonas šyp­
telėjo, Brajentas suprato, kad komandos valdymas primena
vaikų auginimą. Drausmink ir apdovanok.
248 A N G K L A MARS O NS • M I R I ’SIOS SIELOS

—Ei, Steise, aš rimtai dėl to, ką pasakiau. Klydau ir gai­

liuosi.
Ji vangiai nusišypsojo.
—Ir tikrai noriu, kad pamiršę tai judėtume į priekį.
Nuo durų jis slapčia atsigręžė.
Steisė sėdėjo pasidėjusi galvą ant rankų.

65
Kima sustojo prie šaligatvio prie Treviso namų ir giliai
įkvėpė, ruošdamasi mūšiui. Įsivaizdavo, kaip tas oro gurkšnis
juda po mašiną ir izoliuoja ją nuo keleivio.
Paprastai detektyvas inspektorius pasirodydavo ant
slenksčio po kelių sekundžių jai atvažiavus. Prieš tai ji pama­
tydavo, kaip sujuda užuolaidos, ir ties skaičiumi trys Trevisas
jau stovėdavo gatvėje.
Šįkart suskaičiavus durys atsivėrė, bet pasirodė ne Tre­
visas.
Tarpduryje stovėjo jo žmona, užsimetusi megztinį ant
pečių, susirūpinusia veido išraiška. Kima iškart išlipo iš au­
tomobilio, kai moteris ėmė eiti jos link. Abi susitiko ant tako.
—Ar viskas gerai, ponia Trevis?
Ji papurtė galvą, bet nieko neatsakė, tik palietė ploną
grandinėlę ant kaklo.
—Ne, niekas negerai? —pasitikslino Kima.
—Ne, aš nesu ponia Trevis, —atsakė moteris, nurijusi
seiles ir apsidairiusi aplink, lyg kas galėtų pastebėti. —Gal
užeitumėte valandėlei? Ar turite laiko?
Kima mėgino nuslėpti sutrikimą. Kiekvieną rytą ji matė
Tomą, apkabinantį šią moterį.
 ANGELA M ARS ONS « M f RŪSI O S SI ELOS 249

—Ar Tomas namie? —paklausė Kima, sekdama paskui

ne ponią Trevis į ankštą prieangį.
—Ne, jis anksti išvyko. Sakė, kad nori kai ką paruošti
prieš susirinkimą.
Kima užgniaužė pasipiktinimą, kad Trevisas nesivargi­
no ją įspėti. Net paprasčiausios žinutės neatsiuntė.
Detektyve sustojo ant slenksčio į koridorių.
—Atsiprašau, bet kodėl aš...
—Viliuosi, kad neprieštarausite, bet, manau, kai ką tu­
rite pamatyti.
Drebulys moters balse privertė Kimą užverti duris sau
už nugaros ir eiti į svetainę.
Kambarys buvo neįprastai stilingas, smėlinių ir grietinė­
lės atspalvių. Kampinė sofa traukta aksomu, užmestos kelios
pagalvėlės. Viena sofos dalis baigėsi šezlongu, ant kurio gu­
lėjo malonios išvaizdos moteris rudais plaukais ir neįtikimai
panaši į moterį, likusią stovėti tarpduryje.
—Čia yra ponia Trevis, —tyliai pasakė ji. —Čia yra
Tomo žmona Melisa. Aš jos sesuo Kerolė.
Melisa vangiai šyptelėjo.
—Kerole, nesakei, kad šiandien ateis Franė, —paplekš­
nodama sofą šalia savęs ištarė moteris.
—Atleisk, mieloji. Pamiršau, bet prieš tai norėčiau, kad
Franė man padėtų virtuvėje, —atsakė Kerolė.
Kima grįžo su ja į koridorių.
—Franė yra Tomo ir Melisos duktė. Žiauriai nužudyta
devyniasdešimt aštuntaisiais, —paaiškino Kerolė.
Eidama per namą įkandin Kerolės, Kima pajuto, kaip
širdį vis labiau prislegia liūdesys. Ji šito nežinojo. Tomas ma­
žai kalbėdavo apie asmeninį gyvenimą, kaip ir ji.
—Ar galiu kai ko paklausti?
250 A N' G i : 1. A M A R SO N S • M 1 R U S I O S S T T; 1.0 S

— Melisai pradinė Alzheimerio ligos stadija. Tai pati

agresyviausia forma, kuri gali prasidėti keturiasdešimties,
penkiasdešimties, kartais net neturint trisdešimties. Pirmieji
ligos simptomai pasireiškė, kai Melisai buvo keturiasdešimt
treji: užmaršumas ir negebėjimas atlikti paprasčiausių ruo­
šos darbų. Daug mėnesių jai pavyko nuslėpti tai nuo Tomo.
Suprantate, mūsų tėtis sirgo ta liga. Jis mirė vos dveji metai
iki pasireiškiant Melisos simptomams. —Moters akys prisi­
pildė ašarų. —Ji suprato, kas jos laukia.
Kima pajuto norą paliesti moters ranką. Jeigu ši liga pa­
veldima, tai Keroki kiekvieną dieną tenka gyventi su tokia
pačia baime.
—Galop ji nutarė daugiau nesislapstyti, ir vieną dieną
grįžęs Tomas rado ją pamišusią ant sofos —negalėjo prisi­
minti, kur gyvena puodas...
Kima nurijo užplūdusias emocijas.
—Tomas pažadėjo nepalikti jos vienos. Jis bus jos at­
mintis, kiek tik galės. Sugalvojo visokiausių sąrašų, instrukci­
jų ir atmintinių, kad kaip nors galėtų pratempti dieną.
Kima nieko nesakė.
—Norėjau, kad žinotumėte, —tyliai pasakė ji. —Prisi­
menu, anksčiau kartu dirbote. Tomas gerbė jus. Žinau, susi­
pykote, bet jis yra geras žmogus.
—Kuris manęs nekenčia, —tarstelėjo detektyve.
Kerok nusišypsojo.
—Visai ne, jis tik linkęs apsimesti, kad nekenčia. Jis nori
nekęsti, supraskite mane teisingai, tačiau dalis jo, nors net
sau nenori pripažinti, vėl mėgaujasi dirbdama su jumis šią
savaitę.
Moteris žvelgė į ją susijaudinusi.
Kima suprato.
—Jūs mylite jį, tiesa?
 ANGELA M ARSONS * M TRU S I O S S I E L O S 251

Šypsena dingo, bet švelnumas akyseliko. Jipatraukė pečiais.

—Nieko nekeistų, jei ir mylėčiau. Jis mano svainis, o
Melisa yra mano sesuo.
Kima pagalvojo apie tuos nerangius apkabinimus, ku­
riuos kiekvieną rytą matydavo prie durų.
—Ir Tomas jus myli, —ištarė ji.
Žvilgsnis pasakė, kad ji tai žino ir kad vis tiek tai nieko
nekeičia.
—Kaip jau sakiau, jis yra geras žmogus.
Staiga tas odinis aplankas nebeatrodė taip keistai. Jis
viską užsirašinėjo. Dėl atsargumo.
Ir dar kai kas pradėjo aiškėti.
—Kerole, prieš kiek laiko Melisai diagnozuota liga?
—Prieš ketverius su puse metų, —atsakė ji.
Kima padėkojo ir išėjo, kol siutas nepasimatė veide.

Ji atsisėdo į mašiną ir mintyse atgamino paskutinę sceną.

Anuomet ji neturėjo Brajento, kuris ją sutramdydavo,
nuramindavo, padėdavo logiškai mąstyti, pasakydavo, kada
pasikarščiavo.
Dabar jai aišku, kad tada pasielgė kaip tik taip.
Viskas atrodė suprantama.

66

Steisė pasitrynė kaktą, stengdamasi sumažinti įtampą.

Kodėl, po galais, atvirai nepapasakojo apie Džastiną
Reinoldsą, kai galėjo? Ją taip netikėtai užklupo Dosono pas­
taba apie randą, jog išpoškino jo vardą, kad vėliau, pats prisi­
minęs, neklaustų jos, kodėl nesuprato.
252 ANGELA M ARSONS • M f R U S I OS S I E L O S

Ši situacija darėsi vis labiau komplikuota. Steisė supra­

to, kad kolegos tiria neapykantos nusikaltimus, o Džastinas
Reinoldsas akivaizdžiai buvo rasistas —betgi socialiniuose
tinkluose tūkstančiai tokių vaikų. Jis niekaip nesusijęs su jų
byla. Paminėtas randas tėra sutapimas. Tai niekaip nesusiję
su Džastinu. Negalėtų būti susiję.
Tačiau dabar labiau nei kada anksčiau Steisė buvo įsi­
tikinusi, kad reikėjo pamiršti tą savižudį. Iš netikros savo
paskyros paskelbusi itin įžeidžią žinutę per pusryčius, vos
nepaspringo javainių kąsniu suvokusi, ką padarė.
Jos nuojauta klydo, nes įprato dykinėti. Leido juslėms
maištauti. Ir tai lėmė katastrofiškas pasekmes. Ji nieko nepa­
simokė.
Ir dar sugebėjo pradanginti svetimą turtą. Gerai padir­
bėjai, Steise, mintyse pasveikino save.
Ji jau apsisprendė viską iškloti bosei, kai tik ši grįš. Bus
atvira, paaiškins, ką padarė, nurodys priežastis ir lauks pa­
sekmių. Priėmusi sprendimą ir sudariusi veiksmų planą, ji
pastūmė mobilųjį telefoną į šalį ir sutelkė dėmesį į keturias
pavardes bloknote.

HENRIKAS KOVALSKIS
BRENDONAS DŽOUNSAS-BABA
AIŠA GUPTA
ŠĖJA ČAKMA

Metas imtis to, ką visada darė: metodiškai ir pragma­

tiškai dirbti. Pradės nuo pirmosios aukos ir viską išsiaiškins.
Ji suvedė Henriko Kovalskio pavardę į „Google“ paieš­
kos langelį ir ant stalo suvibravo telefonas.
Velnias, ji vis dar prisijungusi prie tos išgalvotos pasky­
ros po paskutinės pasidalytos žinutės.
 ANGELA MARSONS • M I R U S I O S S I E LOS 253

Ji perbraukė pirštu per ekraną ir nuspaudė pranešimo

piktogramą.
Į draugus siūlėsi Floda.

67
Kima įsmuko į pasitarimą ir atsisėdo patalpos gale. Nors
nuo Treviso namų iki nuovados kelio gabalas, vis dar ne­
drįso su juo kalbėtis. Jis stovėjo patalpos priekyje, užmetęs
švarką ant laisvos kėdės. Žingsniavo pirmyn atgal priešais
metalinę lentą ant sienos.
Penki pareigūnai, palinkę į priekį, laukia susidomėję.
—Taigi, mums labai reikia preteksto palikti Džefą Koulį
suimtą. Jis žino daugiau, nei pasako.
—Tai jį dar kartą apklausti, bose? —paklausė Džonsonas.
Kima pagalvojo „taip“, o Trevisas linktelėjo. Naktis ka­
meroje galėjo atrišti suimtajam liežuvį.
—Verta pamėginti, gal palūš. Paklausinėkite apie dukte­
rį. Atrodo, kad tai jautriausia jo vieta.
Džonsonas linktelėjo ir pasižymėjo.
—Gibsai, susisiek su Fiona Kouli. Sužinok, kur ji, ir pra­
nešk mums. Man regis, verta su ja dar kartą pasikalbėti. Ji
dangsto kažkurį iš šeimos narių, reikia išsiaiškinti kurį.
—Gerai, bose, —atsakė pareigūnas.
—Gibsai, noriu, kad kartu su Liuisu pamėgintum nu­
statyti antrą vyriškos lyties auką, kurios charakteristiką iš
morgo daviau.
Vos išėjusi iš morgo vakar vakare Kima išsiuntė Trevisui
žinutę su svarbiausia informacija, kurią gavo iš Daktarės A
apie antruosius vyriškus griaučius. Kaip paprastai jis neatsa­
kė, ir tik dabar patvirtino apskritai gavęs tą informaciją.
254 ANGĮ - LA M ARS ONS • MI RUS I OS S ) HI O S

Treviso žvilgsnis Kimos pusėn atkreipė komandos dė­

mesį, kad dalyvauja ir ji.
Detektyve inspektorė linktelėjo.
—Linda, paskambink į ligoninę ir sužinok, ar Bilis Kou-
lis atgavo balsą, — paliepė Tomas. — Noriu, kad judu su
Džonsonu pamėgintumėte nustatyti mėlyną furgoną to nelai­
mingo atsitikimo vietoje. Auka tvirtina, kadjį bandė pagrobti
du vyrai.
Linda suraukė antakius.
—Bose, ponia Amgeib, ta ponia, pas kurią aną dieną
mane nusiuntėte, kalbėjo tą patį. Tačiau apie furgoną infor­
macijos daugiau neturiu.
—Pasidomėk tuo, Linda. Jau antras bandymas per sa­
vaitę. Kad ir ką yra sugalvoję, anksčiau ar vėliau jiems pa­
vyks. Dar kartą pasikalbėk su policininkais, atgaivink jų at­
mintį. Prekių furgono vairuotoją galime pamiršti, transporto
pareigūnai išsiaiškino, kad greičio jis neviršijo, todėl atkren­
ta, bet noriu, kad dar kartą būtų apklausti liudininkai ir tiks­
liai žinoti, kaip ta vargšė moteris atsidūrė priešais mašiną.
Šis įvykis iš įprastos eismo nelaimės virto galimu mėginimu
pagrobti ir nužudymu.
Linda nusisukusi ėmė žymėtis bloknote.
Trevisas linktelėjo Peno pusėn.
—Ir, man regis, detektyve inspektorė turi tau dovaną.
Kima atsistojo ir ištraukė iš kišenės raštelio kopiją.
Jis paėmė lapą ir pasižiūrėjo į lentą.
—Dalis raštelio?
Kima linktelėjo.
—Manau, taip. Išblukęs ir purvinas, bet galbūt išsiaiš­
kinsi ką nors daugiau.
Vaikinas karštligiškai pasitrynė rankas.
—Jėga, ačiū.
 ANGELA M ARSONS • M I R U S I O S S i l l OS 255

—Ir Vilma šiandien keliauja Lindai, —paskelbė Trevi-

sas, nešdamas augalą per kambarį.
—Ačiū, bose, —atsakė mergina, pasistačiusi gėlę prie
danų dogo šunyčio nuotraukos.
Užvaldyti tikslo ir energijos antplūdžio pareigūnai sus­
kato dirbti.
—Pasiruošusi? —paklausė šalia jos Trevisas.
Ji linktelėjo ir išsekė paskui jį pro duris.
—Na, dėkui, kad leidai man pravesti susirinkimą, —gy­
vai ištarė jis.
Kima neatsakė. O taip, ji tikrai leido jam kalbėti.
Palaukė, kol pasieks automobilį.
Dabar jos eilė.

68

Brajentas pripažino, kad Loido rūmai, stovintys prie

Kolmoro žiedo Kvinsvėjuje, yra vieni iš šlykščiausių kada
nors matytų pastatų.
Vakarų Midlandso policijos galvos gyveno paprastoje
kvadratinėje dėžėje su vienuolika identiškų langų eilių į dan­
gų kylančioje betono plokštumoje. Sukamosios durys atvedė
juos į šviesaus medžio, stiklo ir apskrito registratūros stalo
erdvę, primenančią Brajentui sveikatingumo klubą.
Kol Dosonas juos abu pristatė, Brajentas galvojo, kokį
pirmą įspūdį sukelia Heilsoveno policijos nuovada. Vargšas
senis Džekas, kalėjimo seržantas, visą darbo laiką spoksoda­
vo į savo atspindį armuotame stikle. Aišku, čia juk ne polici­
jos nuovada. Čia vadų būstinė.
Jie praėjo metalo detektorius ir pakilo į antrą aukštą.
256 ANGELA M ARS ONS » MI RUS I OS SI ELOS

Laiptų viršuje buvo ženklas. Jie pasinaudojo nuorodo­

mis ir pasuko į žvalgybos skyrių, paskui vos nepraėjo durų
su ieškomo žmogaus pavarde.
Dosonas dukart pastukseno ir durys iškart atsivėrė, lyg
žmogus būtų čia pat jų laukęs. Kai durys prasivėrė plačiau,
Brajentas suprato kodėl. Stalas ir kėdė buvo įstumti į ankštą
kabinetuką, prigrūstą virš galvos riogsančių kartoninių dė­
žių stirtų. Nuo kėdės iki durų buvo vos žingsnis.
—Fredas, —ištarė vyras, ištiesęs ranką. Buvo vos pora
colių žemesnis už Brajento šešias pėdas. Šviesūs plaukai vir­
šugalvyje praretėję, veidas raudonas, įkaitęs.
Dosonas pristatė juos abu.
—Jeigu nieko prieš, keliaukime į kavinę, kur visi pato­
giai susėsime.
Vyras dirstelėjo į kairę, Brajentas nusekė jo žvilgsnį.
Akivaizdu, kad kažką užstoja. Žingtelėjo į priekį, o Fredas iš
už jo ištraukė ramentą.
—Gal jūs mieliau liktumėte?..
—Sužeidimas visam gyvenimui, bet ačiū, kad rūpina­
tės, —dalykiškai atsakė vyras.
Kažkas Brajento smegenyse atsipalaidavo, kai jie visi iš­
garmėjo iš ankštos patalpos. Jis pabėgėjo kelis žingsnius ir
nuėjo greta stebėtinai puikiai judančio vyro.
Po paraitotomis marškinių rankovėmis baltavo linija
randų, primenančių ant sienos brėžiamus pagaliukus ką nors
skaičiuojant. Primygtas pasakytų, kad palikti skustuvo.
Brajentas iškeikė savo užmaršumą.
—Tai jūs esate tas Fredas Vindsoras, —pasakė jis, o
Dosonas suraukė kaktą. —Tas pats, kurį prieš dešimt metų
sugavo „Nacionalinio pasididžiavimo“ grupuotė.
—Prieš vienuolika, jei tiksliau, bet taip, tai aš.
 ANGEL A MARS O N S • M I RUSI OS SIELOS 257

Brajentas pasijuto nejaukiai, kad nuovadoje iškart nu­

sprendė, jog iš eksperto nesužinos nieko gero.
Dabar aiškiai prisiminė. Fredas Vindsoras daug metų
dirbo užsimaskavęs neapykantą kurstančioje grupėje, įgijo
pasitikėjimą, sužinojo planus ir motyvus. Likus dviemmėne­
siams iki numatyto pasitraukimo termino buvo identifikuo­
tas kažkokio nario, kurį būdamas konsteblis suėmė vagiliau­
jantį parduotuvėje. Grupuotė laikė jį nelaisvėje šešias dienas,
kankino ir žemino. Abi Fredo kulkšnys buvo sutrupintos,
kad daugiau niekada negalėtų aktyviai tarnauti.
—Randai? —tarstelėjo Brajentas, nepajėgdamas atplėš­
ti žvilgsnio, kai Dosonas atlapojo kavinės duris.
—Po vieną už kiekvieną dieną, kurią jiems melavau, —
abejingai atsakė vyras.
—Kiek laiko dirbote slapta?
—Septynis šimtus dvidešimt dvi dienas, jei tiksliai.
Brajentui buvo šiurpu pagalvoti, kas po jo drabužiais.
—Pone Vindsorai, aš...
—Ei, aš Fredas, —šypsodamasis pataisė pareigūnas.
—Gerai, Fredai, leisk man pavaišinti gėrimais, —pasiū­
lė Brajentas.
—Sėskitės, —atsakė jis. —Brangioji Sofija ateis po aki­
mirkos.
Jauna, liekna raudonplaukė paprastu mėlynu kombine­
zonu jau pastebėjo juos ir artinosi su nedideliu bloknotėliu.
—Inspektoriau? —paklausė ji.
Jis užvertė akis.
—Prašau vadinti Fredu. Aš kaip paprastai, o?.. —Jis pa­
sižiūrėjo į svečius.
—Viskas gerai, sutrukdysime tik kelias minutes.
—Jeigu norite apskritai ką nors suprasti, seržante, kelių
minučių neužteks. Siūlau jums pasiimti ko nors išgerti.
258 ANGULA M A R SON,S • MI RUSI OS S Hi LOS

—Man latės, —pasakė Brajentas.

—Apelsinų sulčių, —paprašė Dosonas.
—Ačiū, —ištarė visi kartu.
—Gerai, pradėkime. Neapykantos nusikaltėlio priešiš­
kumą paskatina aukos tautybės, rasės, kilmės šalies, religijos,
lytinės orientacijos, neįgalumo ar lyties suvokimas.
Dosonas linktelėjo.
—Taip, taip, mes...
—Jaunuoli, jeigu turėsiu galvoti, ką jau žinote ar dar ne­
žinote, mes kalbėsime kelias dienas. Geriausia bus, jei papa­
sakosiu jums, ką sužinojau per savo dvidešimties metų darbo
patirtį, o jūs atsirinksite, kas naudinga.
Brajentas linktelėjo jam tęsti. Priekaištas Kevui visai
pelnytas.
—Turėti išankstinių nuostatų nėra nusikaltimas. Kad tai
būtų laikoma neapykantos nusikaltimu, reikia dviejų dalykų:
tiesioginio įžeidimo, tarkim, užpuolimo ar priekabiavimo,
ir įrodymo, kad kaltininko veiksmai paskatinti išankstinių
nuostatų prieš grupę, kuriai atstovauja auka. Dauguma nea­
pykantos nusikaltimų nutaikyti į asmenis iš socialinių grupių,
su kuriomis istoriškai elgtasi diskriminuojamai, tačiau tai jau
kitos dienos tema. Dar būna neapykantos nusikaltimų prieš
neapykantos nusikaltimus. Indų vaikai mušajuodukus. Žydės
mergaitės užpuola gotes.
Brajentas papurtė galvą.
—Nuo ko viskas prasideda, Fredai?
— Paprastai viskas prasideda nuo nedidelio smurto:
įžeidimų žodžiu, piktų paskalų, niekinančių žvilgsnių, igno­
ravimo ar izoliacijos, iki pat užpuolimo ar žmogžudystės.
— Kaip pravardžiavimas virsta žmogžudyste? — pa­
klausė Dosonas. —Kiekvienas vaikas mokykloje būna kaip
 A N IjELA M . ARS O N s • MI RUSI OS SI ELOS 259

nors negražiai pavadinamas. Aišku, tai paskatina uždarumą,

bet kaip tai konkrečiai nukreipiama į mažumų grupes?
Fredas nusišypsojo ir kartu papurtė galvą.
— Rasinė neapykanta nėra tas pat, kas kabinėjimasis
prie vaiko mokykloje dėl to, kad jis storas.
Brajentas pastebėjo, kaip kolega susigūžia tai išgirdęs.
Fredas negalėjo sugalvoti pavyzdžio, artimesnio Dosonui.
—Reikia atsižvelgti į socialinius ir ekonominius veiks­
nius. Baltųjų gyventojų karta po kartos kuria aplinką, prie­
šišką etninių mažumų gyventojams. Pridėkim čia neapykan­
tą skleidžiančias grupes ir netgi politines partijas. Mūsų ša­
lyje veikia Britų nacionalinė partija, EDL, „Combat 18“. Dalis
veikia kaip įprastos partijos, kad įgytų galios per rinkimus,
kaip antai BNP. Kitos renkasi aktyvų gatvės judėjimą, tarkim,
EDL, bet vienas dalykas būdingas visoms —netolerancija.
Visos šios grupės skatina ksenofobiją. Jos nori, kad žmonės
bijotų atvykėlių iš kitų šalių.
Jis nutilo, pasižiūrėjo į vieną, paskui į kitą.
—Taigi, kai dabar suprantame, iš kokių sričių gali ateiti
neapykanta, galite paklausti manęs, koks žmogus vykdo to­
kius nusikaltimus?
Jie abu energingai linktelėjo.
—Štai čia ir susiduriame su pirma problema.

69
—Kodėl, po velnių, nepapasakojai apie savo žmoną, To­
mai?! —užriko Kima, kai jie susėdo į automobilį.
Ji tikėjosi sulaukti, kol išvairuos iš aikštelės, bet burna
neperskaitė instrukcijos.
260 A N G EI A M A i! S O N S • M 1 RIi S I O .S S I E LO S

Tomas užspringo kaip trisdešimties metų automobilis.

Kima nelaukė, kol jis atgaus kalbos dovaną.
—Aš mačiau ją ir...
—Nekalbėk apie ją, Stoun. Įspėju, —atgavęs balsą iško­
šė Tomas.
Kima įjungė atbulinę pavarą ir išriedėjo iš aikštelės.
—Kur tu dingsi, Tomai? —paklausė ji. Netgi jis nebus
toks kvailas, kad vengdamas jos šoktų iš judančio automo­
bilio.
—Po velnių, tai ne tavo sumautas reikalas, —suriau­
mojo jis.
— O, ne, Tomai. Ir mane pasiekė gandai apie tai, kas
anuomet nutiko.
—Tai niekaip nepaveikė mano darbo, —atšovė jis.
—Kurgi ne, —suriko Kima.
—Tai niekaip nesusiję su... tuo, kas atsitiko.
—Kodėl ir toliau meluoji? Tai nutiko prieš ketverius su
puse metų, ar ne? Tiksliai tuo metu, kai...
—Nenoriu apie tai kalbėti, —suniurzgė jis.
— O, bet turėsi, — atkirto ji, sukdama į sodo centro
aikštelę. —Aš iš visų pusių išnarsčiau tą dieną, Tomai. Vis­
ką, —iškošė.
Jis ir toliau atkakliai į ją nežiūrėjo, ir Kima žinojo kodėl.
— Išsiaiškinam, Tomai. Su tuo vaikinu tu elgeisi per
šiurkščiai. Jis buvo penkiolikos metų, o tu stumdei jį kaip
kovotojas.
—Jis pardavinėjo narkotikus, Stoun. Vaikams.
—Žinau, po velnių, bet atlikdami savo pareigą mes ne-
sirenkame, su kuo bendrauti, ir tu tai žinai. Bent jau žinojai
iki tos dienos.
—Galiausiai jis ėmė kalbėti, —ėmė gintis Trevisas.
 A. N G Y. L A M A R S O N S * M 1 R U S I O S SI F L OS 261

—Ne todėl, kad tu jį užsipuolei! Jis prašneko, nes moti­

na skėlė antausį ir liepė viską kloti.
Tomas įsmeigė į Kimą kaltinantį žvilgsnį.
—Tai kodėl manęs neįdavei?
—Nes supratau, kad kažkas negerai. Tu aiškiai buvai...
—Tik nereikia, Stoun. Dėl ko kito. Dėl to, kas nutiko
vėliau.
Na štai. Dabar jie kažką pasieks.
—Tu apie tai, kad smogei man į veidą, kai užstojau tą
vaiką?
Skausmingas prisiminimas niekaip nebuvo susijęs su
antausiu.
Gėda užliejo Treviso veidą, bet jis išlaikė akių kontaktą.
—Aha, kodėl nepranešei, kad tave užpuoliau? Ar todėl,
kad ir pati jauteisi man skolinga? —apkaltino jis.
Kima papurtė galvą.
—Ne, buvo akivaizdu, kad kažkas negerai.
—Sakyk, Stoun. Buvai jauna ir ambicinga. Įsikišai tą in­
formaciją į kišenę, kad vėliau pasinaudotum, tiesa?
Ji neslėpė siaubo veide.
—Ar tu tikrai taip manai? Ar liepei sau manyti? —pa­
klausė.
—Tu pasinaudojai tuo incidentu, kad gautum paaukš­
tinimą. Pagrasinai man, jei nepasiimsiu atostogų. Nepalikai
man pasirinkimo.
—Tau reikėjo atostogų, kad atvėstum, surikiuotum tai,
kas tau nedavė ramybės.
— Man nereikėjo atostogų. Norėjau dirbti savo dar­
bą, —įniršo jis ir trenkė per prietaisų skydą.
—Tavęs reikėjo namie, —atsakė Kima.
—Nėra prasmės dabar tai sakyti. Tada nežinojai apie
Melisą. Tiesiog norėjai pašalinti mane iš kelio. Mano sąskaita
262 A MG E L A M A R SONS * Ml R U SI O S SI R LO S

paspartinti savo karjerą. Žinojai, kad nedarbingumo pažy­

mėjimas man bus ne į naudą.
—Ar tu bent girdi, ką kliedi?! —išrėkė ji negalėdama
patikėti. —Paauglio mušimas ir pareigūnės užpuolimas pa­
kenktų kur kas daugiau, jeigu būčiau norėjusi sugadinti tau
karjerą, Tomai. Tu pasiėmei atostogų...
—Nepalikai man kitos išeities, —sugriaudėjo jis.
—Grįžęs po dviejų savaičių tu net nepajėgei su manimi
kalbėtis. Mes abu laukėme paaukštinimo ir tu jo negavai. Dėl
Dievo, Tomai, mes abu kilome lygiagrečiai. Aš balsavau už
tai, kad būtum detektyvas inspektorius. Nei apie tai, kas nu­
tiko su tuo vaikinu, nei apie įvykį persirengimo kambaryje
nepranešiau nė jokiai gyvai dvasiai.
Abu nutilo.
— Niekaip nesupratau, kodėl nepapasakojai man, kas
vyksta, —ištarė ji.
—Bet aš vis tiek nesuprantu, kodėl manęs neįdavei? —
tyliai atsakė jis.
Kima užvedė automobilį ir išriedėjo iš aikštelės.
—Tu niekada nesuprasi, jeigu ir pasakysiu.
—Pamėgink, —atsakė Trevisas. —Jeigu nenorėjai pa­
spartinti karjeros ir nesiekei sukliudyti man, kodėl neparašei
eilinio skundo?
Kima jautėsi įskaudinta, lyg viskas būtų įvykę vakar.
Kaip porininkas į ją žvelgė po atostogų. Kaip su ja elgėsi.
Kokius gandus skleidė apie jos nuožmias ambicijas.
Bet ji užgniaužė nuoskaudą ir pasiūlė jam tai, ką turėjo.
Tiesą.
—Nepaskundžiau tavęs, Tomai, nes maniau, kad esam
draugai.
 ANGELA M ARSONS - MI R U S I O S S I ŪLOS 263

70
Dosonas nepajėgė suvaldyti nevilties, kuri apimdavo
kaskart, kai Fredas Vindsoras pražiodavo burną.
Buvo metas, kai jam atrodė, kad rasistai būna vieno tipo,
galvoje iškildavo aiškus paveikslas: skustagalvis su tatuiruo­
tėmis ir svastikos ženklu. Tą įvaizdį sudrumstė išorinis Gario
Flinto respektabilumas. Iš pradžių instinktyviai sukilo abe­
jonė, kad tokie žiaurūs grasinimai galėjo sklisti iš tokio vyro.
Fredas pasakojo toliau:
—Turite suvokti, kad neapykantos nusikaltimus daro
skirtingo amžiaus, išsilavinimo, šeiminės padėties žmonės,
kurių veiksmų priežastys ir neapykantos motyvai išreiškia­
mi įvairiai. Turime serijinių įžeidinėtojų ir spontaniškų nu­
sikaltėlių. Nėra paprasto neapykantos nusikaltimą darančio
žmogaus portreto. Neapykantos judėjime gausiai dalyvauja
išsilavinę ir vidurinės klasės žmonės.
Ši įžvalga supurtė Dosoną iki širdies gelmių.
—Kadaise neapykantos skleidėjai stovėdavo prie gatvės
kampo ir dalydavo skrajutes. Šiandien ekstremistai plačiai
naudoja socialinius tinklus. Internetas —neįkainojamas įran­
kis. Dar klastingiau, kad daug asmenų gali psichologiškai su-
sisaistyti suneapykantos grupėmis, fiziškai neprisijungdami ir
nedalyvaudami formaliuose susirinkimuose. Internetas suda­
ro palankesnes sąlygas skleisti neapykantą.
—Bet kaip normalūs, protaujantys, išsilavinę asmenys
palinksta į rasizmą? —paklausė jis.
Fredas nusišypsojo.
—Darote prielaidą, kad visi nusikaltėliai yra „užverbuo­
ti“ neapykantos grupės, —tarė jis. —Kai kurios šeimos augi­
na ir moko to savo vaikus nuo gimimo. Amžius tarp ketverių
ir dešimties metų laikomas pavojingiausiu užsikrėsti rasiz­
264 ANGELA M A R.S O N S • M IR U SIO S Si H L O S

mu, jeigu vaikas nuolat susiduria su išankstinėmis nuostato­

mis. Žmonės negimsta netolerantiški. Jie tokie išauklėjami.
Nevarginsiu jūsų teorijomis apie socialinį mokymąsi ir pa­
našiai, tačiau bemaž keturiasdešimt procentų neapykantos
nusikaltėlių nesiekia dvidešimt penkerių metų amžiaus. Su­
rinkti duomenys rodo, kad dažniausiai nusikalsta paaugliai
arba jauni suaugusieji, veikiantys grupėje dėl pramogos.
Antrą pagal dydį dalį sudaro vadinamieji gynybiniai
nusikaltimai, sudarantys apie ketvirtį visų incidentų. Tarp jų
yra neapykantos nusikaltimai, įvykdyti siekiant apginti kai­
mynystę.
—Kiek daug skirtingų tipų ir motyvų, —įsiterpė Bra-
jentas.
Fredas sutikdamas linktelėjo ir tęsė toliau:
— Trečia neapykantos nusikaltimų grupė yra atsako­
mojo pobūdžio. Tokių nusikaltimų vykdytojai vyksta į aukos
teritoriją keršyti už ankstesnį incidentą. Galiausiai yra misiją
vykdantys nusikaltėliai. Tai užkietėję „nekentėjai“, dažniau­
siai kraštutinių dešiniųjų pažiūrų. Jų atsidavimas ideologijai
kur kas stipresnis nei kitų trijų grupių. Tokių procentas ma­
žiausias, bet jie pavojingiausi. Misiją vykdantys reikalo imasi
rimtai.
—Bet jūs teigiate, kad tas neapykantos grupes sudaro
visiškai skirtingų tipų žmonės, išsilavinę, garbingi visuome­
nės nariai ir chuliganai? —paklausė Dosonas.
—Ir viskas, kas yra tarp jų, seržante. Turime suprasti,
kad paprastai tokią grupę sudaro keturių tipų žmonės, ypač
kai nusikaltimai daromi siekiant jaudulio. Turime lyderį, pa­
prastai misiją vykdantį nusikaltėlį, bendramintį, kuris prie jo
prisideda, dalyvį ne savo noru ir galimai herojų, kuris bando
tai sustabdyti.
 ANGEL A M ARSON S • MI RUSI OS SI ELOS 265

Brajentas atsilošė ir papurtė galvą priblokštas smegenis

pasiekusios informacijos.
—Ir dar gali pasitaikyti vienišas ekstremalus vilkas, toks
kaip Andersas Beringas Breivikas, kuris nužudė šešiasdešimt
devynis žmones Utojos saloje Norvegijoje. Aštuoni žmonės
mirė dar jam nepasiekus salos.
Staiga Fredas pasisuko į Brajentą.
—Jeigu jau reiktų ką nors įsidėmėti iš šio susitikimo,
tai įsidėmėkite štai ką: jeigu siaurai įsivaizduosite, kaip atro­
do neapykantos nusikaltimus darantis asmuo, mirs daugiau
žmonių. Paminėsite mano žodį.

71
Kima nebuvo tikra, ar tik tos taikos, kuri įsiviešpatavo
tarp jų, neįsivaizduoja. Nepaisant tylos, likusios priešiškumo
sporos išsisklaidė. Ji nė gyvai dvasiai nėra pasakojusi, kas nu­
tiko tarp jųdviejų drabužinėje, kaip ir apie įvykius prieš tai. Ta
diena buvo visiškai nebūdinga šalia sėdinčiamvyrui. Ji supra­
to, kad kažkas negerai. Trevisas buvo susimąstęs, bet susitvar-
dęs, kol tas akiplėša penkiolikmetis ant jo spjovė. Dauguma
Kimai pažįstamų policijos pareigūnų mieliau renkasi smūgį
nei spjūvį. Bet tai ne priežastis, kad kolega galėtų prispausti
niekšelį prie sienos ir smogti į pilvą. Tas vaikis būtų sulaukęs
ir daugiau smūgių, jeiguji nebūtų laiku atplėšusi Tomo. Pasti­
prinimas atvyko po kelių sekundžių. Kai abu vežė atgal į nuo­
vadą, jis nesiteikė nieko paaiškinti.
Jeigu būtų žinojusi aplinkybes, tikriausiai nebūtų nu­
sekusi jo į drabužinę, reikalaudama atsakymų. Galbūt būtų
suteikusi jam erdvės, kurios prašė, maldavo prieš pratruk­
damas.
266 A NU ŪLA M ARS ONS • M. I RUSI OS S J KLOS

Kima pastatė mašiną ir kaip jau įprastai Trevisas pradė­

jo eiti jai dar neužrakinus durų. Bet už dviejų žingsnių su­
stojo ir palaukė.
—Klausyk, dėl to...
jis nutilo suskambus Kimos mobiliajam telefonui.
—Pakeliui, —atsakė Kima, kai Daktarės Avardas suži­
bo ekrane.
—Kur tiksliai esate? —uždususi paklausė mokslininkė.
—Einame į ligoninę, —atsakė Kima.
—Tada siūlau ne eiti, o pradėti bėgti.
Daktarė A baigė pokalbį ir Kima paspartino žingsnį.
Trevisas atsiliko. Ji atsigręžė.
—Klausyk, Stoun, turiu kai ką pasakyti.
Kad ir kaip Kima troško išgirsti, ką Trevisas turi pasaky­
ti, tai turės palaukti.
Daktarė Areikalavo skubiai prisistatyti.

72
1989 m. spalio 18 d.

Po to, kai Devora buvo išvesta iš kambario, Džeikobas nie­

ko negirdėjo.
Jis spėjo, kad tai nutiko prieš valandą, bet laikas sujo gal­
va išdarinėjo keistus dalykus. Tamsa aplinkui apniko jo protą,
veržėsi pro ausis irpaliko visišką painiavą.
Nebuvo nurijęs nė lašo nuo tada, kai išgėrė vandens su
kvaišalais, nebežinojo, kada pastarąjį kartą valgė. Vienintelis
dalykas, dėl ko buvo įsitikinęs, kad kūnas maištauja. Nuovar­
gis, alkis ir baimė iščiulpė iš raumenų paskutinę energijos unci­
 A N G E L A M A R S O N S • M i R U S i O S SI ELOS 267

ją, tačiau Džeikobas žinojo, kad turi būti pasirengęs kiekvienai

galimybei, jeigu tokia pasitaikys.
Kada nors ateis ir jo, taigi jis turi būti pasirengęs.Stum-
damasis kojomis ir slinkdamas palei sieną Džeikobas atsisto­
jo, papurtė vieną koją, paskui kitą. Rankas suveržtais riešais
pakėlė aukštai virš galvos, kad atpalaiduotų įtemptą nugarą ir
pečius.
Dešinį kelį prispaudė prie smakro, mėgindamas iš raume­
nų išpurtyti nuovargį.
Jisprisiminėfilmus apie Rokį, kur Silvestras Stalonė išnau­
dojo kiekvienąjam žinomą būdą, kad tik pasirengtų lemtingai
dvikovai. Jis teturi grindis ir keturias sienas. Kaip pasiruošti
kautis kvadratinėje dėžėje?
Jisgalijudėti, štai kaip, atsakė sau. Gali eiti; gali susilenkti;
lankstytis irprasitampyti. Gali ir nieko nedaryti.
Džeikobas paėjo į priekį tamsoje.
Kairė pėda užkliudė kažką ant grindų. Jis ištiesė priešais
save rankas apsičiupinėti. Nieko. Sienos neužčiuopė.
Protas užfiksavo, kad daiktas nebuvo kietas ar šaltas kaip
jį supantis mūras. Atrodo, audinys.
Jispėda apvedė pavidalą tikrindamas.
Po audiniu buvo kažkas tvirta. Bakstelėjo didžiuoju kojos
pirštu.
Nieko.
Jis krito ant kelių ir ėmė graibyti rankomis tamsoje. Ran­
kos nusileido ant kažko tvirto po audiniu. Suspaudė.
— O, ne, —sušnabždėjo tamsoje.
Jis pirštais pasiekė audinio kraštą.
Aptiko kelnių klešnės atvartą laikančią siūlę ir kūną.
Skrandžio turinys sukilo iki gerklės, kai protas suvokė šiur­
pią galimybę.
—Devora? —sukuždėjo.
268 A N G f•L A M A R S O N S • M I R U S I 0 S S 1F L O S

Niekas neatsakė.
—Devora? —surikojis garsiai.
Nieko.
Sugriebęs už kulkšnies smarkiai papurtė.
—Atsibusk, prašau, atsibusk.
Kūnas nejudėjo.
Kaip jie parnešėją atgal, jei buvo sąmoningas nuo pat iš-
vilkimo? Gal nebuvo? Džeikobas dėl nieko nebesijautė tikras.
Ranka nusileido ant kažko vėsaus ir kieto. Batas. Abiem
rankomis jį apčiupinėjo. Odiniu viršumi, be kulno ir didesnis
nei vidutinės moters.
Priešaisjį guli vyras.
—Drauge, pabusk, —jis dar kartą papurtė koją.
Kildamas į viršų čiuopė per kūną vis pakrutindamas.
Negi dar viena auka?Ar ir ši vargšė sielapagrobta kaipjis?
Ko gero, irgi apnuodytas vandeniu.
Nagi, tyliai meldė įsivaizduodamas įvairiausius scenari­
jus. Dviesejie dar turi vilties.
— Bičiuli, reikia keltis, —pašaukė jis, apčiuopęs pirštais
plačius pečius. Kūnas atsišliejęs pusiau sėdomis rėmėsi į sieną.
Jis smarkiai papurtė vyrą. Pajuto, kaip į šonus sumataruo-
ja šio galva.
Galvoje šmėkštelėjo netikėta mintis.
Pirštai nukeliavo nuo menčių iki kaklo ir liko ten, mėgin­
dami užčiuopti pulsą.
Jis laukė, tyliai trokšdamas ką nors pajusti.
Suėmė pirštais iš kitos pusės ir vėl palaukė.
Nieko.
Vyras priešaisjį buvo negyvas.
Džeikobas pajuto gerklėje besikaupiančias ašaras. Jau
daug metųjis neverkė. Nuo tada, kai leukemijapasiglemžė Frė-
ją, bet dabarjam buvo sunku užgniaužti raudą.
 ANGELA M ARSON S • MI RUSI OS SI ELOS 269

Juk vos prieš kelias sekundes buvo įsižiebusi viltis. Viltis,

kadpavyks ištrūkti. Kad vėl išvys savo dukrą. Ta viltis staiga ir
vėl buvo žiauriai išjo atimta.
Kalinys neturėjo jėgų, neturėjo jokio ginklo ir nė nenu­
tuokė, kodėl buvo išplėštas iš savo gyvenimo. Tačiau dabarjau
neabejojo, kad daugiau niekada neišvys savo Adechės.
Džeikobą išgąsdino duryse pasisukęs raktas.
Kad ir kam buvo parinktas, kad ir ką sumanė su juo da­
ryti, lemtinga valanda atėjo. Šioje patalpoje tik jis ir negyvėlis,
taigi mažai ką begalėjo sujuo nuveikti.
—Kur mergina?—paklausė Džeikobas, kai į jį nukrypo
trys žibintai. —Kur Devora?
—Ne tavo sumautas reikalas, stokis.
Džeikobas liko sėdėti.
—Tik pasakykite man, kąjai padarėte? —paklausėjis.
Vyrai nusijuokė taip, kadjuokas stingdė kaulus.
—Viskas gerai, bičiuli, tu tuoj viską sužinosi.

73
—Kas dega? —paklausė Kima, žengdama pro duris.
Kima iškart pastebėjo, kad Daktarė A išblyškusi labiau,
nei atrodė visą savaitę. Ji dirstelėjo į vežimėlius su kaulais.
Daktarė A atsistojo prie jos.
—Čia visi kaulai, kuriuos radome, —tyliai ištarė ji.
Kima pasižiūrėjo. Ji žinojo, kad pirma auka —Džeiko­
bas Džeimsas. Antra auka buvo nenustatytos tapatybės maž­
daug trisdešimties metų vyras.
—Trečia auka? —paklausė Kima.
Daktarė Apatraukė pečiais.
270 ANGELA M AR SONS • M I RV S f O S SIELOS

—Neturėdami daugiau kaulų galim niekada nenusta­

tyti lyties...
Ji nebaigė, o Kima linktelėjo suprantanti. Iš to, ką turi,
trečios aukos tapatybės gali ir nesužinoti.
—Tačiau galiu patvirtinti, kad antra auka buvo neįgalus
asmuo.
Kima pajuto, kaip po kojomis susiūbuoja žemė.
—K...ką? —paklausė ji.
Daktarė Alinktelėjo.
—Bijau, kad taip. Antra auka kentė nuo osteomaliacijos,
todėl iš pradžių dvejojau, ar nebus vyresnis...
—Paaiškinkite, daktare, —paprašė Kima, —kas ta os-
teomaliacija?
Mokslininkė pagalvojo.
— Vaikams ta liga pasireiškia kaip rachitas. Suaugu­
siems žmonėms osteomaliacija pasireiškia netinkama kaulo
mineralizacija, galbūt dėl vitamino D trūkumo arba prasto
kalcio pasisavinimo. Dažnesnė vyresnio amžiaus asmenims,
kurie priversti gyventi namie ar slaugos ligoninėse. Neišeina
į saulės šviesą, —paaiškino ji.
—Vadinasi, judėti galėjo ribotai? —paklausė Kima.
Daktarė Alinktelėjo.
—Šiam žmogui skaudėjo sąnarius ir kaulus, ypač nu­
garos, dubens bei kojų, ir greičiausiai jis sunkiai vaikščiojo.
—Vadinasi, pabėgti būtų sumautai sudėtinga? —pasi­
tikslino detektyve.
Daktarė A linktelėjo, o žandikaulis įsitempė taip, kaip
Kima dar nebuvo mačiusi. Ji suprato, kad blogiausio dar ne­
girdėjo. Ne šia žinia norėjo pasidalyti Daktarė A.
—Vakar radau daugiau žymių ant antros aukos, bet ne­
norėjau dalytis, kol nesupratau, nuo ko jos, —pasakė atsi­
traukdama nuo aukų.
 ANGELA M ARSONS * M IRUSIO S SIELOS 271

Kima nusekė paskui ją prie kompiuterio patalpos kampe.

Daktarė Aatgaivino monitorių.
Per visą ekraną atsivėrė metalo spąstų, išsižiojusių kaip
metalinių dantų pilna burna, vaizdas. Jų centre, lyg liežuvis,
buvo paleidimo plokštelė.
Kima pajuto, kaip išdžiūsta burna.
—Žvėrių spąstai? —kimiai paklausė.
Daktarė Alėtai linktelėjo.
Kimą supykino. Trevisas nusikeikė panosėje.
Ji suprato, ką išgirdo.
Jų aukos buvo medžiojamos.

74
Supykintai Kimai šiaip taip pavyko pasiekti duris. Spaz­
mai tampė dar ilgai po to, kai skrandis ištuštėjo.
—Štai, —padavė servetėlę Trevisas.
Perbraukusi ja per burną ji smarkiai trenkė ranka į sieną.
—Šūdas, šūdas, šūdas...
—Šššš, —sudraudė dairydamasis Trevisas. —Aplink
ligoniai...
—Tu man čia dar aiškinsi! —užsipuolė ji.
Faktai, kuriuos ką tik sužinojo, vis dar dirgino nervų ga­
lūnėles.
—Po velnių, kaip? Kaip galima su žmogumi šitaip elg­
tis? Kaip jie išvis galėjo sugalvoti tokį žiaurų, tokį nesveiką
dalyką?..
Pritrūkusi žodžių vėl trenkė į sieną.
Tada ėmė žingsniuoti, stengdamasi nusiraminti.
—Man taip norisi užvožti! —suriko Kima.
Trevisas atsistojo priešais ją, užtverdamas kelią.
272 ANGELA M ARSONS • M IR U SIO S SIELO S

—Trenk man, —rimtai pasiūlė.

—Atsiknisk, Tomai, —bandydama apeiti jį ir dar kartą
pulti sieną atrėžė Kima.
—Aš rimtai. Trenk man. Aš skolingas tau vieną ir dabar
gera proga, —paaiškino.
—Tau ką, po velnių, nepikta? —paklausė ji suerzinta
kolegos savitvardos.
—Žinoma, pikta, bet dabar tau labiau reikia išlieti pyktį
nei man.
—Čia ne bendra emocija. Mes abu galime pykti, —at­
šovė ji.
—Taip, ir sukelti ligoninėje armagedoną, kuris niekam
nepadės.
—Bet kaip žema turi būti...
—Yra.
—Kaip žema užpulti ką nors dėl spalvos, rasės ir, dar
baisiau, ką nors, kas negali pasipriešinti.
—Būtent.
—Medžioti tuos žmones kaip prakeiktus žvėris...
—Man seniai neteko girdėti tokio nesveiko pomėgio.
Taigi galime likti čia ir daužyti sieną inkšdami, kaip tai bjau­
ru, arba galime važiuoti ir surasti tuos niekšus.
Kima žvilgtelėjo į jį, paskui vėl į sieną.
Labai norėjo surasti už tai atsakingus, tiesiog troško.
Susibrukusi rankas į kišenes pro sukąstus dantis išspaudė:
—Gerai, Trevisai. Vadovauk.

75
Steisė žinojo, kad turi susitelkti į vaikinų paliktą užduo­
tį, bet Flodos kvietimas susidraugauti vėl ėmė sukti vidurius.
 ANGELA M ARSONS • M IR U SIO S SIELOS 273

Priėmusi kvietimą gavo žinutę su nuoroda į tinklalapį.

Ar ir Džastinas gavo ją iš Flodos? Ar kvietimas kaip nors
prisidėjo prie jo sprendimo baigti savo gyvenimą?
Po šiokios tokios delsos puslapis išsprogo šventojo Jur­
gio kryžiaus vėliava ir svastika.
Spausdama įeigos mygtuką Steisė pajuto, kad dreba pirštai.
Puslapio antraštė skelbė: „Tegu Anglija vėl tampa gry­
na.“ Steisė nurijo siaubą ir pamėgino susikaupti. Viršuje rado
meniu: „Publikacijos“, „Misijos deklaracija“, „Pokalbiai“, „Taš­
kų lentelė“ ir „Įvykiai“. Steisė sukando lūpą iš vidaus. Atsidarė
„Publikacijų“ langą ir liko priblokšta knygų ekstremistiniais
pavadinimais gausos. Šimtai leidinių apie Hitlerį pramaišiui su
šlykščių anekdotų knygomis ir nuorodomis, kur rasti daugiau.
Ji iškart užvėrė puslapį ir pajudėjo žymekliu į kitą pusę.
„Misijos deklaracijos“ skaityti nebūtina. Žodžių bus daugiau,
bet pagrindinė mintis —„paskleisk kuo daugiau neapykantos“.
Ji atsidarė „Pokalbių“ langą. Viršutinės trys gijos vyko
gyvai. Antroji sulaukė daugiausia žinučių. Steisė pasirinko
„Įvykių“ skiltį.
Peržvelgusi pamatė, kad dauguma dalyvių tiesiog apgai­
lestauja, kad negali dalyvauti tame, kas vyksta. Ji įtarė kažko­
kį ralį.
Steisė išėjo iš „Pokalbių“ ir atsidarė „Taškų lentelę“.
Kraujas ėmė stingti venose.
Atsivėrė lentelė, kurios kairėje skiltyje buvo išvardyta:
juočkis, azijietis, musulmonas, žydas, gėjus, užsienietis, luo­
šys ir kita. Lentelės viršutinė grafa „Mėnuo“, žemiau pasmul-
kinta: vandalizmas, užpuolimas, bandymas nužudyti ir nu­
žudymas.
Žmonės rašė savovartotojųvardus langeliuose,kur šiedu
vertinimo pagrindai susidurdavo.
JJLiusi įrašė savo vardą beveik visuose langeliuose.
274 A NO F L A M ARS ONS • MI RUSI OS STELOS

Apačioje buvo šlovės lenta ir daugumą dienų JJLiusi, at­

rodo, pirmavo visose kategorijose.
Steisė išsiėmusi telefoną ėmė fotografuoti. Tokie tinklala-
piai gali išnykti per valandą. Ji grįžo atgal į visus puslapius ir
užfiksavo kuo daugiau vardų.
Patenkinta, kad nufotografavo viską, ką rado, grįžo į taš­
kų lentelę. Žmogžudysčių skiltyje buvo pasižymėję trys žmo­
nės. Kiekvienas atskirai buvonufotografuotas, kadvėliaugalė­
tų prirašyti savo komentarą.
Kai atsidarė paskutinį meniu punktą „Įvykiai“, į jos tele­
foną įkrito žinutė.
Ji greitai patikrino„Įvykių“langą. Data rėkė, kad šiandien
kažkas vyks.
Steisė staiga suvokė, kadjai vienai visko per daug. Atidarė
nebe skardinę sukirminais, odėžę suunguriais, kuriųvienabe
pagalbos neišlaikys nepaleidusi. Reikia kam nors pranešti, ką
rado. Taip, dėl to, ką padarė, savo kaltės nenusikratys, bet tai
būtina ištirti; dabar pat.
Ji perskaitė gautą trumpąją žinutę.
Ši buvo paprasta:

Kompas lauke

Steisė suraukė antakius. Siuntėjas nežinomas.

Kątai reiškia?„Lauke“—tai namų kieme? Prie nuovados?
Pirštas pakibo virš Brajento numerio, nekantravo pasi­
dalyti tuo, ką išsiaiškino. Bet jeigu atsirado galimybė atgauti
pavogtą nešiojamąjį kompiuterį, ji turi ją išnaudoti.
Konsteblė pakilo ir pasuko prie durų. Jeigu kompiuterį
grąžins, niekas nežinos, kad buvo jį praradusi. Paskambins
Brajentui tą pačią akimirką, kai laikys jį savo rankose.
 ANGELA M ARSONS • M IRUSIOS SIELOS 275

Steisė pralėkė pro registratūrą ir išvirto j lauką.

Nužvelgė palei sieną į vieną pusę, į kitą —nieko.
Žengė kelis žingsnius į priekį, žvilgsniu skenuodama
aikštelę ir vis didindama regos lauką.
Kažkas toli dešinėje užkliudė akį.
Prie šaligatvio aikštelė su augalais. Iš krūmų kyšojo kaž­
koks sidabrinis daiktas.
Steisė pajudėjo krūmų link, užeidama už pastato.
Sukiekvienu žingsniuvis labiau įsitikino, kad ten pavog­
tasis kompiuteris.
Ji kaip krabas praslinko pro mėlyną krovininį furgoną,
pastatytą per arti „Renault“, ir pakėlė kompiuterį.
Lūpas ėmė tempti palengvėjimo šypsena... ir staiga smū­
gis per sprandą parbloškė Steisę ant žemės.

76
Kima nekantriai barbeno pirštais laukdama, kol gaus
leidimą įeiti į ligoninės skyrių. Slaugytojų kambarys buvo
tuščias. Kima jau ketino dar kartą nuspausti iškvietimo myg­
tuką, ir tada prie durų išdygo pagalbinė darbininkė.
Ji spustelėjo mygtuką.
—Malonėkitepalaukti prie registratūros stalo, slaugytoja
tuojau ateis.
Nepaisydama jos Kima patraukė toliau.
Jaijau ganalaukti. Metasprakalbinti Bilį Koulį. Priešingai
nei Brajentas,Trevisasnet nemėginogludinti aštriųjųjoskam­
pų. Neatsiprašė dėl jos elgesio ir nepaaiškino, pateisindamas
tokį poelgį.
Detektyve pasuko už kampo į palatą. Aplink Bilio Koulio
276 ANGELA M ARSON S ■ M IRIOSIOS SIELOS

lovą buvo užtraukta užuolaida. Ją apėmė panika, bet tada iš­

girdo aiškų ir garsų vyro balsą, it aikštingas vaikas jis suriko:
—Aaa, skauda!
Kimadirstelėjoį Trevisą, tas atsakydamas kreivai šyptelė­
jo. Tikrai pažeistos balso stygos.
Ji spėjo, kad slaugytoja perriša žaidą jo kakle.
Vaikinas vėl suriko ir Kimai teko susiimti, kad garsiai ne­
nusijuoktų. Dirstelėjo į Tomą, tą kamavo tokia pati bėda.
Dar vienas riktelėjimas ir Kimai teko atsitraukti. Jipažįsta
drąsesnių trimečių. Atrodė, kad net Bilį tvarstanti moteris bai­
gia netekti kantrybės.
Staiga užuolaida prasiskyrė ir pasirodė susinervinusi
slaugytoja.
—Galime? —paklausė Kima, kišdama savo pažymėjimą
ir linktelėdama galva į užuolaidą.
—Žinoma, —atsakė moteris, atitraukdama antrą užuo­
laidos dalį.
Kima pamatė, kaip Bilio Koulio akys prisipildo panikos.
Jis apsidairė, bet šįkart nebuvo kam palaikyti už rankos.
Kima atsistojo iš kairės lovos pusės, Trevisas įsitaisė de­
šinėje.
—Smagu girdėti, kad balsą jau atgavai, —sarkastiškai
prabilo Trevisas.
Kaip ir Kimai, jam iki gyvo kaulo įgriso žmonės, kurie
mano esantys labai protingi, kai slepia tiesą.
—O tai labai gerai, nes turime tau klausimų.
Trevisas nekreipė dėmesio į kėdę ir atsisėdo tiesiai ant lo­
vos nugara į palatą. Kima įsitaisė ant kėdės, kad matytų abu.
—Prieš pradėdamas klausinėti noriu įsitikinti, kad su­
prantame vienas kitą.
Kalbėjojis tyliai, tačiau tai nekliudė girdėti plieninės au­
 ANGELA M ARSONS 4 M I R U S I O S SI E I, O S 277

toriteto gaidelės. Biliožvilgsnis buvo prilipęs prie Trevisovei­

do, ir Kima nusiteikė žiūrėti susidomėjusi.
—Bili, žinau, nesi kvailas, nors šiuo metu atrodai gana
kvailai. Žinai, kadjūsų žemėje radome kaulus ir, pasakysiutau
atvirai, nes man patinki, Bili, radome trijų žmonių palaikus.
Žinojai?
Vaikinas toliau žiūrėjo į priekį, tik ėmė tankiau nervingai
mirksėti.
—Kągi, išsiaiškinome, kad tos aukos, labai tikėtina, buvo
medžiojamos kaip sumauti žvėrys. Ar supranti, ką noriu pa­
sakyti?
Bilis iš lėto linktelėjo. Jis priminė Kimai pasakos prieš
miegą klausantį vaiką, kuris prasižiojęs ne iš susidomėjimo,
o iš baimės.
—Ir štai kas įdomu: manome, kad mažiausiai viena auka
yra nužudyta tuo pačiu ginklu, kuriuo šauta tau į kaklą. Argi
ne keista? Bet mes prie to dar grįšime, —pasakė Trevisas kaip
koks Kolambas*.—Taigi, akivaizdu, kadpats nepersišovei ka­
klo, ir tavo tėvas suimtas dėl...
—Jis į mane nešovė, —suskubo patikinti Bilis.
—Na, dėkui už patvirtinimą, miela išgirsti tavo balsą,
nors prasižiojai tu per anksti. Mes suėmėme tavo tėvą ne dėl
nelaimingo atsitikimo su ginklu. Mes suėmėme jį dėl žmog­
žudystės.
Bilis akivaizdžiai išbalo ir toliau mirksėjo nesustodamas.
—Mes manome, kad jis užkasė tuos palaikus.
Bilis ėmė purtyti galvą.
—Juknesi tuo įsitikinęs, Bili? —pasitikslino Trevisas. —
O matydami, kad nepasidalini tuo, ką žinai, esame priversti
pasidaryti savo išvadas.
* „Columbo“—1971—1978 m. rodytas kriminalinės dramos serialas, kurio pagrin­
dinis veikėjas —detektyvas Kolambas (vaidino Peteris Falkas).
278 A N G B I . A M A R SO N S • M IRUSIOS SI K L O S

—Ar suėmėte mano seserį? —paklausė jis.

—Okodėl to klausi, Bili? —paklausė Trevisas. —Kodėl,
po velnių, turėtume ją suimti?
Kimai staiga šovė mintis. Ji pakilo nuo kėdės, kol kole­
ga toliau kalbėjo, ir pasuko į slaugytojų patalpą. Ta nervinga
moteris, perrišusi Bilį, įnirtingai šveitė kažkieno pavardę nuo
lentos. Kima vylėsi, kad pacientas buvo išrašytas iš ligoninės.
—Atsiprašau, —kreipėsi ji. —Ar galite pasakyti, kada
pastarąjį kartą pas Bilį lankėsi Fiona Kouli?
Slaugytoja papurtė galvą.
—Jau porą dienų nebuvo, —atsakė.
—Jūs įsitikinusi? —pasitikslino Kima. Fiona aršiai glo­
bojo savo jaunėlį broliuką.
—Patikėkite manimi, pareigūne, neabejoju, nes leidžiu
čia mažiausiai šeštą dieną ir spėjau numigti vos kelias valan­
das. Jeigu ji būtų atėjusi, žinočiau.
Kima padėkojo jai ir susimąsčiusi patraukė atgal į palatą.
— ... bent įsivaizduoti, koks skausmas, kai tie spąstai
susiveria tau ant kojos? —klausė Trevisas, abiem rankomis
griebdamas paciento koją.
Bilio veidas priminė siaubo kaukę.
—Pareigūne, aš noriu pasikalbėti su savo seserimi.
Aha, pagalvojo Kima, labai juokinga, aš taip pat.

77
Brajentas numetė savo striukę ir šaliką ant tuščio stalo
ir patraukė prie kavos aparato. Tas pats mėšlas, kokį pali­
ko prieš kelias valandas, bet bent jau šiltai atsigers laukdami
Steisės.
 ANGELA M ARSONS • M IR U SIO S SIELOS 279

— Tai ką manai apie Fredą Vindsorą? — pasiteiravo

Brajentas.
Dosonas tylėjo nuo tada, kai jie vargais negalais išsigavo
iš Birmingamo miesto centro.
—Narsus vyrukas, —atsakė, spoksodamas į tuščią Stei-
sės kėdę. —Jis tai praėjo, gerbiu jį, bet jaučiuosi beviltiškai.
Brajentas bent kartą tiksliai suprato, ką kolega galvoja.
Ir pritarė jam.
Jų darbas, jų liejama energija, viskas buvo paremta vil­
timi. Viltimi, kad išvalys iš gatvių niekšelius. Kiekvienas, ką
pasodindavo, buvo lašas jūroje, vis dėlto konkretus lašas.
Vienu mažiau. Apčiuopiama.
Žmogus įvykdė nusikaltimą, pagavai jį, pasodinai. Dar­
bas padarytas, švaru. Okaip uždaryti neapykantą? Kaip įkiš­
ti už grotų idėją, kuri plinta it peršalimo virusas? Jeigu tikrai
niekas neatrodo kaip žudikas, tai dvigubai mažiau tikėtina,
kad kaip nors galima būtų atskirti fanatikus. Garis Flintas ir
Fredas Vindsoras tai tik patvirtino. Jam tik priminė tai, ką
apie realų pavojų kalbėjo Steisė —nebūtinai jį kelia atviri
rasistai.
—Po perkūnais, kur ji? —paklausė Dosonas, traukda­
mas telefoną.
Brajentas atsigėrė gurkšnį kavos.
—Skamba, paskui įsijungia balso paštas, —tarė laiky­
damas telefoną rankoje.
Brajentas dirstelėjo į kolegės stalą. Neišėjo toli. Užvers­
tas dokumentais, rankinė numesta ant grindų prie kėdės.
—Valgykloje? —atitraukdamas kėdę paklausė Dosonas.
Brajentas linktelėjo.
Dosonas atsidusęs išėjo iš kabineto.
Pokalbis su Fredu Vindsoru dar labiau apniaukė reikalą.
280 A NGELA M A RSONS * M IR U SIO S SIELO S

Nieko nesulaukę iš teismo medicinos ekspertų jie galėjo pa­

sikliauti tik tuo, ką atkapstys Steisė. Kaip tie konkretūs asme­
nys buvo pasirinkti neapykantos aukomis? Kaip jie surasti ir
atrinkti? Ar yra kokia nors sąsaja tarp aukų ir jų skriaudikų?
Brajentas suvokė, kaip dažnai tirdami rimtą bylą jie atsi­
duria tokioje padėtyje; kaip dažnai turi pasikliauti Steise,kad
ji suras ką nors, kas pastūmės juos reikiama kryptimi.
—Ten nėra, —iš tarpdurio pareiškė Dosonas. —Šeila
nematė jos visą dieną.
—Dar kartą pamėgink mobiliuoju, —patarė Brajentas,
bet kolega jau skambino ištraukęs telefoną iš kišenės.
—Vėl balso paštas, —atsakė.
Brajentas čiupo savo ir paskambino į registratūrą.
Įjungė telefono garsiakalbį.
—Labas, Džekai, ar matei šiandien detektyvę konsteblę
Vud?
—Kuo tu mane laikai? —suniurzgė budėtojas įprastu
nepatenkintu balsu, netaupomu vien į kameras lydimiems
suimtiesiems.
—Džekai, tai rimta, —spaudė Brajentas.
—Išlėkė maždaug prieš valandą, —atsakė budėtojas. —
Nežinau, kiek laiko negrįžo. Nepastebėjau, jei parėjo.
Brajentas nurijo seiles.
—Vadinasi, negali tvirtinti, kad ji sugrįžo?
—Klausyk, bičiuli...
—Ačiū, Džekai, —baigė pokalbį Brajentas.
Jis išsekė paskui Dosoną pro duris. Pasileido laiptais že­
myn, išlėkė į aikštelę.
Dosonas pasuko dešinėn, Brajentas —kairėn; abu tyri­
nėjo aplinką, ieškodami kokių nors užuominų. Susitiko kita­
pus pastato.
 ANGELA M ARSON S • MI RUSI OS SIELOS 281

—Nieko, —tarė Dosonas.

—Dar kartą jai paskambink, —paprašė Brajentas.
Panika jau ėmė gniaužti vidurius.
—Keli kvietimo signalai ir įsijungia balso paštas, —at­
sakė Dosonas. —Vadinasi, neišjungtas. Galbūt negali atsiliep­
ti, —pridūrė, patvirtindamas blogiausius Brajento įtarimus.
Jis patraukė į priekį, toldamas nuo nuovados, artėdamas
prie gatvės. Iš dalies tikėjosi pamatyti kolegę, ateinančią prie­
šais su pilnomis rankomis sumuštinių.
Pasižiūrėjo į kairę, į dešinę. Nieko.
Dosonas vis dar laikė telefoną.
—Velnias, Kevai, kas per?..
—Ššš, —staiga nutildė Dosonas.
Brajentas sustingo.
Jie nugirdo kažkur tylią „Game of Thrones“ melodiją.
Steisės telefono.
Melodija nutilo.
—Skambink dar kartą, —tarė Brajentas, o vidurius vis
labiau gniaužė siaubas.
Nuskambėjo kvietimo signalas ir Dosonas iškėlė telefo­
ną lyg kokį namo kviečiantį švyturį.
—Tenai, —pasakė Dosonas, pasukdamas į krūmus au­
tomobilių aikštelės pakrašty.
Signalas sustiprėjo.
—Girdžiu ten, —tarė Dosonas, rodydamas į plotą prie
kelkraščio.
—O, Jėzaus Kristau, ne, —ištarė Dosonas, kai Brajentas
pasižiūrėjo ten, kur rodė kolega.
Telefono stikliukas buvo sutraiškytas ir apkepęs krauju.
282 A N G i- L A M A R S O N S * MI RUSI OS SIŪLOS

78
—Gumos? —Trevisas pakišo jai šaltmėtinės gumos pa­
kelį.
Kima papurtė galvą. Neprisiminė, kad anksčiau būtų
mėgęs kramtyti.
Kramtomoji guma jai buvo vienas iš gyvenimo slėpinių.
Kokia prasmė? Nuryti negali. Alkio niekaip nenumalšinsi, tai
kam kramtyti?
Tomas įsimetė vieną pagalvėlę ir ėmė žiaumoti.
Kima vilkosi kartu su vangiu pusiaudienio automobilių
srautu. Numaldė nusivylimą.
—Primink man, kodėl važiuojame į Prisų namus, o ne
iškart Fionos Kouli adresu? —paklausė Trevisas.
Kai Kimos nuojauta pašėldavo, ji tapdavo netolerantiš­
ka viskam, kas nespėdavo su jos mintimis: automobiliams,
kitiems vairuotojams, šviesoforams; kitiems žmonėms, pagal­
vojo ji, pašnairuodama į garsiai žiaumojantį Trevisą.
—Nes ta moterimis dar niekada nebuvo su mumis atvi­
ra. Kodėl ji nudūmė tiesiai ten, kai suėmėme jos tėvą?
Trevisas patraukė pečiais.
—Jeigu paklausime tiesiai, ji sutriks, bet greitai atsipei­
kės ir sugalvos kokią nors istoriją, kurios negalėsime paneigti.
—Vadinasi, iš esmės todėl, kad trokšti galimybės atvirai
apšaukti ją melage?
—Būtent, —pripažino Kima, sukdama į keliuką, vedan­
tį Prisų namų link.
Ji sustojo tarp „Lotus“ ir „Bentley“ kabrioleto.
—Manai, ji atvažiavo pas Deilą? —paklausė Trevisas,
kai abu išlipo iš mašinos.
Kima linktelėjo. Girgždindami akmenėlius nuėjo per
kiemą.
 A N Ii £ i. A M A R S O N S • M I R U S I O S S I If. J. O S 283

—Jie abu yra šių dviejų giminių jėgainės, —paaiškino

ji, žengdama akmenimis grįstu taku.
Kima pakėlė ranką pasibelsti. Trevisas išspjovė gumą ant
žemės.
—Nuostabu, —burbtelėjo ji, keldama ranką prie įmant­
raus belstuko. Ir sustojo: išvidaus pasigirdorėkimas ir klyksmas.
Kima palenkė rankeną. Už durų atsivėrė sumaištis. Sena­
sis Robsonas Prisas gulėjo sukniubęs ant akmeninių grindų.
Šalia riogsojo apvirtęs invalido vežimėlis.
Melorė Pris stovėjoviename šone, susiėmusi už gerklės, o
Bartas pakišęs rankas po pažastimis bandė kelti senelį.
—Ne taip, prakeiktas mulki! —rėkė Robsonas.
Kaip tokio trapaus senio, balsas buvo griežtas ir veriamas.
—Apversk mane, kvaily! —griaudėjo jis. —Tu per silp­
nas, kad mane pakeltum.
Trevisas žengė į priekį pagelbėti.
Robsonas Prisas pakėlė galvą, kai Melorė prilietėjį ranka.
—Neliesk manęs, —suniurzgė, rangydamasis ant grindų.
Trevisas sulaikė jo žvilgsnį.
—Pone Prisai, leiskite pa...
—Nešdinkis iš mano namų, kad ir kas tu būtum. Lauk.
—Labai atsiprašau, tėti, —žengdama artyn meldė Melorė.
—Nustok inkšti, moterie! —užriko senis, ir moteris pas­
tebimai susigūžė.
Bartas vėl pasilenkė prie senelio ir palietė petį.
—Seneli, tik pa...
—Neliesk manęs, pederaste. Kviesk savo brolį. Pakviesk
man Deilą.
Melorė nubėgo koridoriumi.
—Seneli, aš galiu tai padaryti, —klaupdamasis prie jo
šono spyrėsi Bartas.
284 A N O K I A M A Ii S O N S * M I R U S I O S S UKI OS

—Traukis nuo manęs, tu iškrypėli, —atšovė Robsonas,

kai koridoriumi atbėgo Deilas.
Deilas nustebo pamatęs KimąsuTrevisu,visgi pirmiausia
dėmesį nukreipė į senį ant grindų.
Detektyve pastebėjo, kad Deilas vilki kasdieniškais džin­
sais ir marškinėliais, o ne asketišku kostiumu, kaip aną kartą.
—Traukis, Bartai, —nustūmė jis brolį į šalį.
Kima pastebėjo emocijų proveržį Barto akyse. Lygbrolio
atstūmimas būtų paskutinis lafšas.
Jisniekonepasakęs, išdrožė laukanpro pagrindines duris.
—Tiesą sakant, gal visi gulite išeiti? —paklausė Deilas,
suklupęs prie senelio. ’
Melorė nuslinko į namo gilumą, Kima su Trevisu išėjo į
kiemą.
Ji pastebėjo Bartą prie sienos. Atsirėmęs į mūrą delnais,
žvilgsnis nudurtas į žemę.
—Tuoj grįšiu, —burbtelėjo ji Trevisui.

—Viskas gerai? —lengvai paliesdama Barto petį paklau­

sė ji.
Vyras atsisuko, ji pamatė įskaudintą žvilgsnį.
—Gerai, —atsakė jis, bandydamas šypsotis. —Jam pa­
tinkaprasivardžiuoti.Vaikystėješitaipmanepravardžiuodavo.
Suklydaukartą parodęs, kad man nepatinka. Viskas tik pablo­
gėjo, —jis nutilo. —Aš nesu, suprantate, —pridūrė.
—Kas nesate?
—Gėjus, —patikslino.
—Koks skirtumas? —paklausė ji.
Jis patraukė pečiais.
—Tik norėjau, kad žinotumėt.
—Bet jis juk senelis, —priminė Kima.
 A. N G i:-: I... A M A R S O N S • M 1 R U S I O S S J H I, O S 285

Ji neturėjojokios patirties suseneliais,bet logiškai atrodė,

kad toks elgesys nėra normalus.
—Aš keliu jam nusivylimą, inspektore. Mano senelis
yra iš tų žmonių, kurie tiki, kad konkurencija atskleidžia ge­
riausias žmonių savybes. —Jis gūžtelėjo. —Senelis visada
pjudė mus tarpusavyje. Kas užlips aukščiau, kas nubėgs grei­
čiau. Tėvas negalėjo to pakęsti, bet kai jis mirė, grįžome čia ir
senelio atrankos procesas tęsėsi.
—Atrankos procesas? —pasitikslino Kima.
Bartas apsisuko ir atsirėmė į sieną. Ji taip pat atsirėmė ir
dabar abu žiūrėjo į namą.
— Išlieka tik geriausias, „Bado žaidynės“, vadink kaip
nori, bet jis siekė, kad verslą perimtų labiausiai jo vertas. Ir
tas žmogus yra Deilas.
Kima pamėgino įsivaizduoti, ką reiškia būti kiršinamam
su broliu. Pati broliuką turėjo labai trumpai, bet vis tiek ne­
galėjo įsivaizduoti savęs, priverstos su juo varžytis.
—Deilas neprieštarauja?
Bartas patraukė pečiais.
— Jis geras žmogus, nesupraskite manęs klaidingai.
Drėbtas iš to paties molio kaip mano senelis, bet aš jį myliu.
Kitaip ir negali būti, —atsakė jis, kai tarpduryje pasirodė
Melorė.
Suradusi akimis jaunėlį sūnų pasuko prie jo. Bartas pa­
sibjaurėjęs į ją dirstelėjo ir nuėjo tolyn.
Ko gero, motinos tyla buvo viena išdavyste per daug.

—Galite užeiti, —pranešė ji Kimai, gniaužydama ran­

kas ir spoksodama į jaunesnio sūnaus nugarą, bet sekti jo nė
nemėgino.
Trevisas atsigręžė į moterį.
286 A N C. E 1. A M A RSO N S • M I R U SI O S SI E L O S

—Ar nieko prieš, jeigu pasinaudosiu tualetu? —pa­

klausė jis.
Melorė vėl, atrodė, susijaudino; Kima suprato, kad jai
daug nereikia.
—Taip, taip, patogumai laiptų viršuje.
—Paskui nusileisiu į darbo kabinetą, —atsakė Trevisas,
leisdamas suprasti, kad palydos nereikia.
Kima nusigando dėl senstančio kolegos šlapimo pūslės.
Tomas užsuko į tualetą prieš išeidamas iš ligoninės.
Melorė sutriko, neišmanydama, paskui kurį sekti. Pasi­
rinko Kimą, nes Trevisas pasileido lipti po du laiptus iš karto.
Detektyve nuėjo paskui moterį, nors ir žinojo, kur yra
Deilo kabinetas. Melorė pasibeldė ir palaukė kvietimo. Kima
įėjo paskui ją neatsilikdama.
Kambaryje ji pastebėjo, kaip Deilas Prisas užverčia ne­
šiojamąjį kompiuterį.-
Senelis sėdėjo šalia jo.
Neliko nė ženklo to trapaus senio, gulinčio ant akmens
plytelėmis išklotų vestibiulio grindų. Nors ir ratukuose, sė­
dėjo išsitiesęs, išdidus. Nukarusį kalakuto pagurklį tobulai
prilaikė krakmolyta balta apykaklė ir kaklaraištis. Žvilgsnis
įdėmus ir veriamas.
Prisiminusi Barto komentarus Kima įsitikino, kad juo
patikėti lengva.
—Kur jūsų partneris, seržante? —paklausė vyras, nuož­
miai žvelgdamas jai už nugaros.
—Inspektorė, pone Prisai. Jį gamta pašaukė.
Senio žvilgsnis išdavė suirzimą.
—Atvykote supažindinti mus, kaip vyksta tyrimas, drįs­
tu manyti, —tarė mėgindamas valdyti padėtį.
—Be kitų dalykų, —sėsdamasi atsakė Kima.
 ANGELA M ARS ONS • MI RUSI OS SI ELOS 287

Deilas susimąstęs atsilošė kėdėje. Akivaizdu, kad šian­

dien teks šnekėtis su Prisu vyresniuoju.
—Pone Prisai, gal paaiškinsite man nuomos sutarties
tarp jūsų ir Koulių šeimos istoriją?
—Tai visiškai ne jūsų reikalas, —nesutrikęs atšovė šei­
mininkas.
—Kaip suprantu, tai ilgo termino sutartis su minimaliu
atlygiu, kuris nekeltas nuo...
—Tai ne jūsų reikalas, pareigūne, ir tikrai nesusijęs su
tuo, ką padarė tie galvijai. Kiek kūnų radote?
Kima nekreipė dėmesio į senio klausimą.
—Jūs atrodote įsitikinęs, kad dėl mūsų radinių atsakin­
ga Koulių šeima.
Senis susiraukė ir rūsčiai į ją pažiūrėjo.
—Inspektore, ar jūs vadovaujate šiai bylai?
—Aš, —atsakė ji nedaug pameluodama.
—Tada darau prielaidą, kad netgi jūs įsigudrinsite prie
vieno pridėti vieną, kad gautųsi du.
Kima negalėjo nuspręsti, ką reiškia pastaba „netgi jūs“.
—Aš įsigudrinau nešokinėti prie išvadų, kurios...
—Aaa, galbūt dabar gausime atsakymų, —tarė šeimi­
ninkas, kai į kambarį įžengė Trevisas.
Robsonas Prisas per stalą atkišo ranką Treviso pusėn.
Kima gundėsi užnerti ant jos antrankį ir suimti už niekšišką
seksistinį elgesį.
Trevisas paspaudė ranką ir linktelėjo, prieš pažiūrėda­
mas jos pusėn. Kima sugavo kolegos žvilgsnį. Akys sakė: Tik
išdrįsk užlįsti man už akių prieš šitą senį ir aš sutraiškysiu tavo
kiaušus plikomis rankomis ar kažką panašaus.
Tomas atsisegė odinį aplanką ir nuleido į jį akis.
Jis suprato.
—Kaip jau sakiau, pone Prisai, mes vadovaujamės tuo,
288 ANGĮ-; L A M A R S O N S • M I R U S I OS SI ELOS

kas vadinama įrodymais. Bejų nepavyksta ištirti bylos, —to­

liau kalbėjo Kima.
—Bet jūs suėmėte Džefą Koulį, vadinasi, turite kažko­
kių įrodymų, —pabrėžė Robsonas, vis dar žiūrėdamas į Tre-
visą. —Nesuprantu, kodėl viską komplikuojate, inspektore.
Kūnai rasti jų žemėje ir...
—Tačiau žemė nėra jų, tiesa, pone Prisai? —paklausė
Kima, vėl atkreipdama senio dėmesį į save. —Tai jūsų žemė,
todėl mes turime tirti visus variantus.
—Pasakykite man savo viršininko pavardę, panele, —
grėsmingai ištarė Prisas. Ant akių nusileido tankūs, neklusnūs
antakiai.
Kima pajuto, kad globėjiškumojai gana. Nepaisydama to
klausimo ji pasisuko į Deilą.
—Pone Prisai, norime sužinoti Fionos Kouli vizito vakar
priežastį.
Vyras sunkiai nurijo seiles.
—Fionos Kouli vizito čia?
—Taip, pone Prisai, vakar per pietus, —patikslino ji. —
Fiona Kouli atvažiavo čia.
Deilas papurtė galvą ir skruostai paraudo. Vyras atsakė,
nežiūrėdamas į ją.
—Bijau,kaddaugmetų nė akysenesumatęs Fionos Kouli.

79
—Koks tikslas jam meluoti? —paklausė Trevisas, kai
uždarė paskui save Prisų namų duris.
—Net neįsivaizduoju, —atsakė Kima, —bet ta moteris
labai stengėsi nepakliūti mums į akis. Susisiek su komanda ir
gauk jos adresą...
 ANGELA M ARSON S • M IRUSIOS SIELOS 289

Kima nutilo, kai suprato, kad kolega nebeina šalia žvirgždu.

Atsigręžusi pamatė jį tebestovintį ant švarių akmens
tako plytų.
Pasirausęs švarke ištraukė įkalčių maišelį.
Kima suraukusi antakius žiūrėjo, kaip Tomas nusiauna
dešinį batą. Parodė jai padą. Ant jo buvo rausvas kramtomo­
sios gumos blynelis, apkibęs visokiausiais šapais.
—Jie tiesiog prilipo prie manęs, —nekaltai paaiškino.
Dabar Kima suprato, kamtas pasivaikščiojimas po namus.
Ji nusišypsojo prisiminusi popieriaus skiautę iš sofos.
—Tau dažnai pasitaiko, tiesa?
—Keista, bet taip, —tarė jis, straksėdamas per žvirgž­
dą. Kima stengėsi nesidžiaugti, kad tarsi šimtai adatėlių bado
Treviso pėdą.
Jis įsėdo į automobilį ir išsitraukė telefoną. Ji padarė tą
patį. Reikėjo kai ką išsiaiškinti.
Daktarė Aatsiliepė po antro skambučio.
—Daktare, man reikia šiokios tokios pagalbos. Kasimas,
vieta, visa kita. Kas tiksliai iš šeimos davė sutikimą kasinėti
sklypą?
—Palaukite minutę, patikrinsiu popierius.
Kima barbeno pirštais į koją, kol Trevisas rašėsi adresą.
—Turiu, —atsiliepė Daktarė A. —Sutikimą kasinėti
davė panelė Fiona Kouli.
Kima padėkojusi baigė pokalbį. Po trijų sekundžių baigė
ir Trevisas.
Dirstelėjusi į šoną nusišypsojo įkalčių maišeliui ant jo
kelių.
—Juk žinai, kad niekad negalėsime tuo pasinaudoti?
Tomas linktelėjo.
—Taip, bet negi nepasitaiko, kai tiesiog turi žinoti?
290 ANGELA M ARSON S • M tK U S f O S SIELOS

—O, taip, —sutiko Kima, įjungdama atbulinę pavarą. O

dabar viskas, ką norėjo žinoti, turėjo atskristi iš Fionos Kouli
lūpų.

—Greičiau, —į ausį suriko Brajentas.

—Stengiuosi, —atšovė jis, rinkdamas datą. Jis prisiminė
sapnus, kur kūno dalys nepaklūsta smegenų nurodymams.
—Džekas sakė, prieš valandą. Bandyk pirmą penkiolika.
Dosonas nekreipė dėmesio ir suvedė lygiai pirmą. Jis
suks juostą atgal, kol pamatys ją. Tas raštuotas pėdkelnes iš­
kart pastebės.
—Lėčiau, —paprašė Brajentas.
—Užsičiaupk, —sutelkęs dėmesį į ekraną atšovė Do­
sonas.
Nuovados prieigos buvo stebimos keliomis vaizdo kame­
romis: viena tiesiai virš įėjimo, fiksuojanti įeinančius ir išei­
nančius asmenis. Antroji, pritvirtinta rytų pusėje, filmuoja
automobilių aikštelės priekį, kita —vakarų, aprėpia vidinę
pastato pusę. Lieka dvi aklos vietos, apie kurias Dosonas ži­
nojo.
Kambarėlyje stojo tyla, kai abu susikaupę stebėjo tris
filmuotus vaizdus, paleistus suktis kartu. Dosonas nedrįso
įkvėpti, kad nepražiopsotų kolegės.
Jis stebėjo, kaip įeina ir išeina pareigūnai, kaip įeina ir
išeina du civiliai.
—Štai ji, —tarė Dosonas, kai pažįstama Steisės figūra
pasirodė iškart įėjimą filmuojančioje ir į vakarus nukreiptoje
kamerose. Jis nebuvo pasiruošęs, kad išvydus ją suspazmuos
skrandis.
 ANGELA M ARSONS • M IRUSIOS S! F L O S 291

Mergina žengė du žingsnius į priekį, dingo iš priekinės

kameros objektyvo, liko matoma tik vakarinei kamerai.
—Ko ji ieško? —retoriškai paklausė Brajentas.
Dosonas stebėjo, kaip ji palenkusi galvą pasižiūri iš deši­
nės į kairę.
—Ne, Steise, —sumurmėjo į ekraną, kai figūra pajudėjo
į rytus, iš kameros filmavimo lauko.
Jeigu ji užeis už kampo, atsidurs prie krūmų ir dings iš
akių, nebent vėl pasirodys kitoje pastato pusėje.
Kai Steisėdingo,jis perjungė kamerą, filmuojančiąvaizdą
už nuovados.
—Nagi, —paragino jis, nekantraudamas pamatyti ją vėl.
Laikmatis skaičiavosekundes, artėdamas prie tomomen­
to, kai jie grįžo į nuovadą.
Steisė nepasirodė.
Kolegėtaip ir likotoje vietoje, kur rado sudaužytąjos mo­
bilųjį telefoną.
Kurį laiką pareigūnai tylėdami žiūrėjo vienas į kitą. Jie
matė visą savo baimę, atsispindinčią kolegos akyse.
Dosonas nurijo paniką, kai Brajentas pakilo.
—Reikia eiti pas Vudį. Tuojau pat.

81

— Lik mašinoje, — tarė Kima, sustojusi prie Fionos

namų Fierfilde.
Trevisas linktelėjo. Jiems tikrai reikia grįžti į nuovadą,
kad jis galėtų persiauti.
Fiona gyvenoblokuotajame name prie pagrindinio kelio,
kurį vairuotojai rinkdavosi, norėdami išvengti A38-ojo. Neto­
liesepaštas ir universalinėparduotuvė, rajonaspriminėkaimą.
292 ANGELA M A R SON S • MI RUS I OS SI ELOS

Kima nelabai tikėjosi užtikti Fioną namie. Raudonasis

jaguaras prie kelkraščio nestovėjo, ji nepastebėjo jokio jude­
sio languose.
Kima pasibeldė ir palaukusi kelias sekundes pakėlė paš­
to plyšio dangtelį: matyti neilgas koridorius su laiptais ir
dvejomis atviromis durimis. Ji įdėmiai pasiklausė, bet nieko
neišgirdo.
Kima atsigręžė į Trevisą, papurtė galvą ir parodė į namo
šoną.
Metro aukščio tvoroje buvo įtaisyti siauri varteliai, da­
bar palikti atviri.
Kitoje namo pusėje rado švarią nedidelę pievelę su al-
pinariumu. Ant skalbinių virvės suposi keli drabužiai. Kima
pačiupinėjo juos. Jie buvo šlaput šlaputėliai, betgi nuo vaka­
rykščio ryto nelijo.
Pajudino galinių durų rankeną. Užrakinta. Atsitraukusi
ji nužvelgė kiemelį. Atvirų langų nėra.
—Prakeikimas, —burbtelėjo, dirstelėdama pro virtuvės
langą.
Kambarėlis buvo švarus, kriauklės džiovykloje tik lėkštė
ir kavos puodukas.
Ji atsiduso. Kad ir kaip norėjo įsilaužti į tą namą, supra­
to neturinti priežasties. Fiona Kouli yra suaugusi moteris ir
Kima neturėjo rimtos priežasties baimintis dėl jos saugumo.
Ji žengė žingsnį ir sustojo. Iš kiemo pašiūrės pasigirdo
krebždenimas. Kima sustojo ir vėl pasiklausė.
Mobiliojo telefono signalas privertė ją krūptelėti. Skam­
butį ji atmetė. Dabar ne laikas bosui teikti ataskaitą. Paskam­
bins Vudžiui vėliau.
Kima ir vėl išgirdo krebždesį. Įsibrukusi telefoną į kišenę,
suėmė pašiūrės rankeną.
Lėtai atvėrė duris.
 A NG! L A M A R SO N S * M I R U S ! O S S 1 E 1.0 S 293

—Jėzau, —aiktelėjo pamačiusi, kas ten krebžda.

Visą kairę pašiūrės pusę užėmė milžiniškas narvas, pri­
kimštas daug šieno. Ji priėjo arčiau. Šienas sukrutėjo.
Staiga išlindo baltai ir juodai marginta galva ir sukvykė.
Kima užvertė akis. Jūrų kiaulytė. Šalia narvo stovėjo in­
dai su sausu pašaru ir vandens buteliai.
Ji suraukusi kaktą stebėjo, kaip gyvūnėlis kurna į narvo
galą. Fiona neatrodė panaši į gyvūnus mylinčią personą.
Kiaulytė ėmė čiulpti gertuvės snapelį. Ši buvo tuščia.
Kima pasižiūrėjo atidžiau. Pašaro dubenėlyje likusios tik ke­
lios žalios kruopelės.
Ji pasitrynė smakrą. Milžiniškas narvas, vanduo bute­
liuose. Akivaizdu, kad Fiona myli šitą keistą padarą. Kima
atidarė indelį ir pasėmusi saują įbėrė pašaro. Atkabino gertu­
vę ir pripildė ją vandens iš butelių.
Buvo tik vienas logiškas paaiškinimas.
Fiona negrįžo namo, nes negalėjo.
—Stoun... Stoun... kur?..
Ji iškišo galvą iš pašiūrės.
—Man atrodo, Fiona Kouli...
—Pamiršk tai, —nutraukė ją Trevisas, tiesdamas savo
telefoną. —Bosas nori pasikalbėti su tavimi, dabar pat.
Imdama telefoną Kima suraukė antakius. Nepraėjo nė
dvi minutės. Lig šiol niekad nebūdavo toks nekantrus.
—Pone? —atsiliepė ji, jau ruošdama atsiprašymą.
—Noriu, kad tuojau pat grįžtum čia. Steisės nėra.
Kima susirūpino. Apie ką jis šneka? Ar vaikinai taip ją
užkniso, kad išėjo iš darbo?
—Pone, aš jai paskambinsiu ir...
—Ne taip nėra, Stoun. Ji dingo, buvo pagrobta, sugauta
ir išvežta iš prakeiktos nuovados automobilių aikštelės.
294 ANGELA M ARSONS • M I RILSIOS STELOS

Kima pajuto, kaip po kojomis susiūbuoja žemė. Kalba

kažkokias nesąmones. Jeigu Vudis sugalvojo taip pajuokauti,
ji laukia anekdoto pabaigos. Ir tegu pasistengia.
—Stoun,—sukrankėviršininkas, nesulaukęsjosreakcijos.
Tai ne pokštas ir anekdoto nebus.
Ji ėmė purtyti galvą.
—Ne... ne... pone, to ne...
—Stoun, grįžk čia. Noriu, kad dalyvautų visi, kas gali.
Pokalbis baigėsi.
Steisė, pagrobtai Kokio velnio?..
—Stoun, tau viskas gerai? —paklausė Trevisas.
Ji ėmė lėtai purtyti galvą.
Ne, tikrai ne viskas gerai.

82

—Po velnių, Kevai, ramiau, —paprašė jis, gailėdamasis,

kad davė kolegai raktelius. Davė, nes pats tuo metu kalbėjosi
su Vudžiu.
—Ir viršininkė liepė varyti tiesiai į Kiderminsterį.
—Mes beveik vietoje, —atsakė Dosonas, staigiai sukda­
mas įkairę ir numindamas akceleratorių, kai gatvėvirto dviejų
juostų plentu.
—Kevai, mažink greitį, —ragino Brajentas, kai auto­
mobilis ėmė lenkti visus, kas riedėjo mažesniu kaip septy­
niasdešimties mylių per valandą greičiu.
Dosonas jo nesiklausė. Jis kirto sankryžą prie gyvena­
mųjų namų kvartalo. Mikroautobusas piktai papypsino. Bra­
jentas atsiprašinėdamas pakėlė ranką. Kitoje sankryžoje Do­
sonas pasuko kairėn ir iškart dešinėn, tada sustojo žymėtoje
stovėjimo aikštelėje.
 A N G M. A M A R S O N S * MI R U S I O S SUM OS 295

—Šitas, —burbtelėjo atidarydamas dureles.

Jis jau lėkė taku, kol Brajentas dar segėsi diržą.
Dosonas įnirtingai pabeldė į duris.
Tos iš lėto prasivėrė.
—Kevai... —įspėjo Brajentas.
Vos tik pamatė, kas už durų, Dosonas pastūmė jas. De­
šine ranka sugriebė Garį Flintą už gerklės.
—Kur ji, tu prakeiktas rasiste? —suriko jis, spausdamas
vyrą prie sienos. Paveikslas susiūbavo ir nukrito ant grindų.
—Kas... kas?..
—Nevaidink, mižniau. Tiesiog sakyk, kur ji. Sakei mums,
kad yra kai kas rimčiau, tai kas, po velnių, nutiko mūsų ko­
legei?
Iš virtuvės iškurnėjo pusamžė moteris su pašluoste.
—Ką sau galvojate?..
— Pasitraukite, ponia, — atšovė Brajentas, spėdamas,
kad kalbasi su Flinto seserimi. Šis nurodė jos adresą, kai teis­
mo sprendimu buvo uždrausta artintis prie Kovalskių.
Brajentas apėjo Dosoną ir neleido moteriai prisiartinti.
Ji persigandusi žiūrėjo į brolį, prispaustą prie sienos.
Brajentas atsuko jai nugarą.
—Kur ji? —pakartojo Dosonas, dar kartą papurtyda­
mas Flintą.
Staiga Gario Flinto akyse išryškėjo suvokimas.
—Jūsų kolegė buvo pagrobta, —patikslino jis.
—Ir tu kažką žinai, niekše. Kalbėk.
—Aš nežinau...
—Tu žinai, kad ji dingo. Kas ją pagrobė? Kur ji? —iš­
košė Dosonas.
Brajentas stebėjo, kaip Flinto lūpas iškreipia kreiva šyp­
sena. Dosonas taip pat pamatė. Jis tvirčiau sugniaužė Gario
Flinto gerklę.
296 A NG E I. A M A S S O N S • M IR U SIO S SI ELOS

—Dievas mato, pasmaugsiu tave, jeigu nieko man ne­

pasakysi.
Brajentas suprato, kad abu rizikuoja savo karjera. Do-
sonas —sugniaužęs vyrui kaklą, jis —nieko dėl to nedary­
damas. Bet kalba apie Steisę. Brajentas ne mažiau už Dosoną
norėjo, kad Flintas kalbėtų.
—Vardas! —suriko Flintui į veidą Dosonas.
—Paleiskite jį! —sukliko moteris, kai Gario veidas ėmė
rausti.
—Nesikiškite, —sušnypštė Brajentas.
—Vardas, —pakartojo Dosonas, prisikišdamas prie pat
Flinto.
—Jis nežino! —šaukė moteris.
—Taip, jis žino, —atsakė Brajentas.
—Vardas, —pakartojo Dosonas.
Flinto veidas ėmė mėlynuoti. Gerklė sugargaliavo.
—Paleiskite jį! —klykė moteris. —Jis mirs!
—Galbūt, —atsakė Brajentas.
—Vardas?! — spaudė Dosonas, kai Flinto akys ėmė
virsti aukštyn.
—Jis žudo jį! —rėkė moteris. —Liepkite jam liautis!
Brajentas papurtė galvą, nors dar dvi sekundės, ir pats
jį atplėš.
—Paleiskite jį, aš pati pasakysiu! —suriko moteris.
Dosonas atleido gniaužtą ir Flintas sudribo ant grindų.
—Ne... Miriam... nereikia... —švokštė Flintas.
Moters veidu sruvo ašaros. Brajentas atsisuko į ją.
—Vardas? —pareikalavo.
—Floda, —tyliai ištarė ji. Akys buvo įsmeigtos į brolį,
susmukusį prie sienos.
—Tik tiek ir težinau. Prisistato Floda.
Dosonas pasibjaurėjęs nužvelgė abu ir išėjo iš namo.
 ANGELA M ARSONS • M IRUSIOS SIELOS 297

Brajentas nusekė įkandin.

—Kas čia per vardas, po velnių? —paklausė Dosonas.
Apėmusį įniršį būtų nuslopinęs tik prilupęs tą rasistinę kiau­
lę iki sąmonės netekimo.
Brajento žingsniai sulėtėjo, kai mintyse užsižiebė pami­
nėtas vardas.
—Prakeikimas, —ištarė jis, kai abu pasiekė mašiną. —
Floda. Tai juk „Adolf“ iš kito galo.
Dosonas pastebimai išbalo.
—Brajentai, nebijau prisipažinti, kad esu išsigandęs. Otu?
—Kevai, aš klaikiai pašiurpęs.

83
—Varyk, —paragino Trevisas, kai sustojo automobilių
aikštelėje.
Linktelėjusi Kima nuskuodė į pastatą. Trevisas iškart su­
kvietė savo komandą į Kiderminsterio štabą, ji padarė tą patį
su saviškiais.
Permetusi aikštelę akimis pastebėjo, kad Dosonas su
Brajentu dar nepasirodė. Ji atskirai juos išklausinės, bet da­
bar negalima gaišti nė minutės.
Šešios poros akių iškart nusitaikė į ją, kai įėjo į kambarį.
—Vaikinai, man reikia pagalbos, —nuoširdžiai kreipėsi
Kima. —Pagrobtas mano komandos narys. —Ji kiek padelsė
prieš pridurdama: —Ir aš net neįtariu kodėl.
—Ką ji dirbo? —paklausė Penas, kai Trevisas įžengė į
patalpą.
Kima stengėsi nekreipti dėmesio į gėdą, kurią pajuto
truktelėdama pečiais ir papurtydama galvą. Ji nežino, oturėtų.
298 A N G I- 1- A M ARSONS • M IRUSIOS SIELOS

Vos kelios dienos palikusi savo komandą, o ryšiai nutrūko. Ir

kažkaip sugebėjo prarasti Steisę.
Skubūs žingsniai privertė Kimą atsigręžti.
Tarpduryje pasirodė Dosonas su Brajentu. Ji negalėjonu­
spręsti, kuris išblyškęs labiau. Tyla truko kelias sekundes. Din­
go vienas jos komandos narys ir jie turi ją susigrąžinti.
Ji pakvietė ranka pareigūnus užeiti.
—Mano komanda, —pristatė. Arba tai, kas išjos liko, vos
nepridūrė.
Ji trumpai supažindino, visi susilinksėjo galvomis.
Brajentas ištiesė sugadintą Steisės mobilųjį.
Ji kryptelėjo galva į Peną, tas ištiesė ranką.
—Galiu minutę? —paklausė ji Treviso.
Jis parodė galva į savo kabinetą.
Brajentas ir Dosonas nusekė įkandin.
Kima uždarė duris.
—Vaikinai, kas, po galais, įvyko?
Jautė, kad kaltė verčia pakelti toną.
—Viskas buvo gerai iki šio ryto, šefe, —pradėjo Brajen­
tas. —Ji tikrino mūsų neapykantos nusikaltimų aukųistorijas,
o mes buvome išvykę į centrinę būstinę.
—Irjūs suja nesusisiekėte? —paklausė suprasdama, kad
kalba nelogiškai, tą patvirtino ir Brajento veido išraiška.
—Tai saugok ją, tai nesaugok... —atsiliepė jis.
Ji žiojosi atsakyti, bet suskambo telefonas.
—Eikite, dėstykite visas aplinkybes komandai, —pasakė
ji, sukdamasi nuo durų.
—Pone, —atsiliepė į mikrofoną.
—Kur, po velnių, esi, Stoun? —paklausė Vudis. —Turiu
pusę Kriminaliniųtyrimųskyriauskomandos Heilsovene,visi
laukia, kol supažindinsi su situacija.
 ANGELA M A RSONS • M IR U SIO S SIELOS 299

—Vykdau paiešką iš Kiderminsterio su Treviso koman­

da, —atsakė ji.
—Ne, Stoun, nevykdai.
—Pone, norėjote jungtinio tyrimo, dabar tikrai tokį tu­
rite. Dirbau su tais žmonėmis, pasitikiu jais. Žinau, ką jie gali.
—Stoun...
—Prašau. Duokite man prieigą prie Steisės slaptažodžio,
ir galėsiu vadovauti iš čia.
Ji girdėjo, kad viršininkas kalba įsitempęs.
—Stoun, tu prieštarauji tiesioginiammano nurodymui?
Tai jo galimybė nusimesti visą atsakomybę nuo pečių.
Nepaklususi tiesioginiamnurodymui ji liks visiškai atsakinga
už tai, kas nutiks nuo šio momento.
—Jeigu tokį paskelbiate, —nuoširdžiai atsakė ji.
Na va. Jeigujis patvirtins įsakymą, lieka viena. Ši akimir­
ka parodys, kiek pasitikėjimo yra tarp jų.
—Stoun, apie tavo nepaklusnumą pakalbėsime vėliau.
—Mielai, pone, —atsakė ji. Kai tik susigrąžins Steisę.
—Gerai, pranešk man, ko reikės.
—Būtinai. Ir ačiū.
Sunkiai atsidususi pasisuko į duris, kurias paliko praviras
jos kolegos.
Ar jie girdėjo visą pokalbį?
Pamatė vos pastebimą supratingą Treviso šypseną.
Taip, girdėjo visi.

84
—Atsidarei, Penai? —paklausė Kima.
Laikini prisijungimo kodai buvo atsiųsti jai elektroniniu
paštu ir Stoun suvedė juos į nuotolinio valdymo slaptažodžio
vietą.
300 ANGELA M ARSONS • M IRUSIOS SIELOS

Jis linktelėjo.
—Klausyk, bose, —kreipėsi Brajentas. —Mūsų rasistas,
Garis Flintas, atskleidė vieną vardą. Floda. Nežinau, kas jis ir
ką reiškia, bet tas tipas žino daugiau, nei pasako.
Penas staiga pasuko galvą.
—Floda?
Dosonas linktelėjo.
—„Adolf“ skaitant iš kito galo, —garsiai ištarė Kima.
Pasisuko į Dosoną. —Ir šis vardas siejasi su dabar tiriamais
neapykantos nusikaltimais?
Penas suraukė kaktą.
—Ką tik mačiau tą vardą jūsų merginos telefone. Duo­
kit man minutę.
Kima sutrikusi žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą. Toks vardas
išlenda nedažnai.
—Paminėjote Steisei tą vardą?
Brajentas papurtė galvą.
—Mes ką tik jį išgavome.
Kima matė, kokie visi sutrikę.
Jie visi mąstė apie tą patį, apie ką ir ji.
Kas, po galais, čia vyksta?

85
—Gibsai, Džonsonai, sutraukite Koulių bylą ant pirmos
lentos. Dosonai, sužymėk pagrindinius punktus iš savo ne­
apykantos nusikaltimų bylos ant antros lentos ir paskutinę
pažymėk kaip Steisės, —nurodė Kima.
—Kas toks yra Džastinas Reinoldsas? —staiga pasitei­
ravo Penas.
 ANGOLA. M A R S O N S • MI RUSI OS SIŪLOS 301

Kima matė, kad jis vis dar tikrina dužusį Steisės telefoną.
—Džastinas Reinoldsas? —pasitikslino ji. Pavardė atro­
dė girdėta, bet iškart negalėjo prisiminti kur.
—Paauglys savižudis iš Sedžlėjaus, —žengdamas į priekį
pasakė Dosonas. —Prieš kelias dienas mes su Steise apsilan­
kėme įvykio vietoje ir šį rytą paprašiau Steisės pašniukštinėti
jo aplinką.
—Kokiu tikslu? —paklausė Kima.
—Buvo įtarimas, kad galėjo dalyvauti Aišos Guptos in­
cidente, —atsakė jis. —Tos merginos, kuri buvo priversta...
—Žinau, kasji tokia, —nutraukė Kima. Jos atmintis vei­
kė puikiai, o Brajentas nedarė antros klaidos jos neinformuo­
damas.
Penas susiraukė.
—Įsitikinęs, kad klausei šį rytą? —paklausė jis Dosono.
—Žinoma, —atsakė tas įsitempęs.
—Na, jūsų mergina intensyviai domėjosi jo feisbuko pa­
skyra dar prieš tai, kai paklausei.
Dosono antakiai kone susitiko virš nosies.
—Bet kaip... tai yra... juk jo pavardė iki vakar vakaro ne­
iškilo?
Penas patraukė pečiais.
—Vaikinai? —paklausė detektyve, žiūrėdama į Brajentą
su Dosonu. —Koks velnias čia vyksta?
Abu papurtė galvas.
—Steisė apie jį neužsiminė.
—Tai kodėl domėjosi?Ar kalbėjotės apiejį Steisei girdint?
—Nemanau, —atsakė Dosonas. —Nebuvo ką kalbėtis.
Mes surašėme pranešimus, akivaizdi savižudybė. Nieko dau­
giau nebuvo, —gynėsi Dosonas, nors nepadarė nieko bloga.
—Brajentai, paskambink pasiteirauti, kaip sekasi poniai
Reinolds, reikia tai kuo greičiau išsiaiškinti.
302 A N G F. 1. A M A R S O N S • MIR l i SIO 3 SI £ 1,0 S

Jis linktelėjo ir pasitraukė į šalį.

—Oho, jūsų mergina rasiste? —paklausė Penas.
—Tikrai ne, —atšovė Kima. —Jos tėvai kilę iš Nigerijos.
—Na, ji susikūrė netikrą feisbuko paskyrą ir skelbė vi­
sokiausias šlykščias...
—Parodyk man, —atsistodama šalia paliepė Kima.
Jis prasuko įžeidžių pranešimų srautą. Juodukai, azijie­
čiai, gėjai, žydai, juodadarbiai. Tas personažas nekentė visų.
Kima pajuto, kaip ima džiūti burna.
Žinojo, kad kolegė tokių žinučių neskelbtų.
—Bose, —kreipėsi Brajentas, baigęs pokalbį. —Ponia
Reinolds nori sužinoti, kada atgaus Džastino nešiojamąjį
kompiuterį.
Kima atšlijo ir paėjusi atbula padėjo užpakalį ant kaž­
kieno stalo.
Apėmė tikras siaubas dėl bendradarbės. Akivaizdu,
Steisė vykdė savo tyrimą, kuris paskatino susikurti išgalvo­
tą žiauraus, neapykantos kupino paauglio paskyrą. Paslėpė
savo smalsumą už anoniminio saugumo sienos. Tik kraujas
ant telefono liudija, kad jai nepavyko.
Kima jau neabejojo, kad Steisės gyvybei gresia pavojus.
Ir kad laiko beveik neliko.

86

—Po velnių, kodėl taip padarei? —trečią kartą paklausė

Garis.
Jis sunkiai nurijo seiles ir pasukiojo kaklą. Jau bjauru,
kad yra priverstas gyventi su seserimi. Nemėgo jos vaikystė­
je, dabar nemėgo dar labiau.
—Jis būtų tave pasmaugęs, —atsakė sesuo.
 ANGELA M ARSONS • M IR U SIO S SIELOS 303

Garis atsistojo.
—Aišku, kad nebūtų pasmaugęs, kvaila karve, jis polici­
jos pareigūnas, stebimas kito policijos pareigūno, o tu viską
matei.
—Tavo veidas pasidarė keistos spalvos, —atkirto ji dre­
bančiu balsu.
Garis artėjo prie sesers. Moteris žingtelėjo atbula.
—Tu išdavei jiems vardą, —pasakė, jausdamas, kaip
kūnas ima degti iš pykčio.
—Aš mėginau tave išgelbėti, —suinkštė ji, suerzindama
Garį dar labiau.
Jos koja kliudė šiukšlių dėžę virtuvės kampe, ir kūnas
buvo priverstas sustoti.
Garis artinosi.
—Ar tu supranti, po velnių, ką padarei?
Jis mostelėjo ranka per spintelių paviršių, numesdamas
lėkštes, puodelius ir dubenį su vaisiais ant grindų.
Ji papurtė galvą, bet akimis ir toliau sekė brolio veidą.
Žinojo, ko reikia laukti.
—Sakau, ar žinai, ką ėmei ir padarei? —pakartojo jis.
—O ką aš turėjau daryti, Gazai? —maldaujamai pa­
klausė ji.
—Galėjai viską pagreitinti, kvaila kale, —atsakė, vožda-
mas jai per burną.
Moteris suriko ir prisidengė rankomis veidą. Antras
smūgis buvo nutaikytas į pilvą; kietas, stiprus kumštis su­
smego į minkštus audinius.
Moteris žiauktelėjo, nuleisdama rankas, kad apsaugotų
pilvą.
Trečias smūgis nusileido ant smilkinio, smunkant ant
grindų.
—Prašau, Gazai, ne...
304 ANGELA MASSONS • M I R U S I O S SI E L O S

— Užsičiaupk, kvaila karve. Manai, neišaiškės, kas tai

padarė?
Jis vėl sugniaužė kumštį. Malonu buvo jausti tvinkčioji­
mą krumpliuose.
Nereikėjo jai nieko pasakoti. Taip, sesuo pritarė jo pa­
žiūroms, bet reikėjo laikyti Flodą paslaptyje.
—Negaliu pasitikėti, prakeikta...
Ranka sustingo ore, nuaidėjus durų skambučiui.
—Tu žinai, kas čia, ar ne? —paklausė, jausdamas at­
slenkant mirtiną ramybę.
—Gal kaimynas ar...
—Užčiaupk srėbtuvę, —paliepė tvarkydamasis marški­
nius ir pasitraukdamas į šalį.
Pro stiklinį durų intarpą matė, kad į duris skambinęs
žmogus jam nepažįstamas.
Bet jau suprato, kas tai.

87
Kima sėdėjo ant stalo krašto patalpos priekyje. Lentos
beveik buvo baigtos pildyti.
—Kam nors pavyko rasti Fioną Kouli?
Gibsas papurtė galvą.
—Į darbą neatėjo ir net nepaskambino.
Prakeikimas.
—Vade, —tyliai kreipėsi Liuisas. —Kodėl Fiona Kouli
išvis davė leidimą kasinėti sklypą?
—Pasiutusiai geras klausimas, —atsakė Kima. —Ir vie­
nas pirmųjų, kuriuos užduosime, kai tik ją surasime.
—Džefas Koulis ką tik paleistas, —pranešė į štabą grį­
žęs Trevisas.
 ANGELA M ARSONS • M Iii U SID S S IE L O S 305

—Juokauji? —paklausė Kima.

Jis papurtė galvą.
—Terminas baigėsi. Nepakanka įrodymų jam apkaltin­
ti. Tas vyras niekur nedings, kol Bilis guli ligoninėje. Susigrą­
žinsime.
Kima vylėsi, kad taip ir bus. Jamdar teks atsakyti į daug
klausimų.
—Gerai, visi, apibendrinam. Steisė dėl kažkokios prie­
žasties susidomėjo paauglio, vardu Džastinas Reinoldsas,
savižudybe. Ji apsilankė jo namuose, kalbėjosi su motina ir
paėmė jo nešiojamąjį kompiuterį.
Pasirodo, kad Džastino paskyroje pilna rasistinių žinu­
čių, dėl ko jis prarado daugumą savo draugų. Steisė susikū­
rė išgalvotą feisbuko paskyrą, galiu tik spėti, norėdama pri­
traukti asmens, pasivadinusio Floda, dėmesį.
Tas pats vardas išlindo tiriant neapykantos nusikalti­
mų protrūkį, kurį aiškinosi Dosonas su Brajentu. Ir viena iš
aukų, rastų Koulių sklype, yra jamaikietis, — pridūrė Do-
sono ir Brajento žiniai. —Auka su fiziniais požymiais, kad
buvo medžiota.
Tuos žodžius jai nebuvo lengva ištarti.
Penas pakėlė Steisės telefoną.
—Flodos paskyra nebeegzistuoja, bet aš turiu tekstinę
žinutę, kurioje jai pranešama, kad kompiuteris prie nuova­
dos, —pasakė jis. —Dabar kaip tik ėmiausi kelių jos darytų
rasistinio turinio tinklalapio nuotraukų. Atrodo, kad šiąnakt
vyks kažkoks renginys.
Prakeikimas, pagalvojo Kima. Į lauką Steisę išviliojo kaž­
kas, kas pavogė Džastino kompiuterį ir pažadėjo jį grąžinti.
Nenujausdama apie pavojų ji kvailai išėjo ieškoti. Ir kažkas
jau tykojo.
306 A N G Ji 1. A M ARSONS • M IR U SIO S SIK LOS

Lėtai nuo stalo pakilo Linda ir priėjo prie ketvirtosios

lentos kambario šone.
—Čia kvietimas, —pasakė į nieką konkrečiai nesikreip­
dama ir imdama raudoną žymeklį.
Ji tylėdama ėmė pildyti tarpus tarp raidžių.
Pirmoje eilutėje atsirado „MEDŽIOKLĖ".
Antrąją praleido, jie jau spėjo, kad ten turėtų būti data.
Kiek padvejojo prie paskutinės eilutės mažomis raidė­
mis. Rašė iš kito galo, lyg kažką bandydama.
Du žodžiai. Antrasis baigiasi „os“. Ji įrašė žodį „nuotrau­
kos“ ir paliko vietos šešių raidžių žodžiui, prasidedančiam R.
—Reikia, —šūktelėjo Dosonas.
—Rodyti, —pasakė Kima.
—Palaukite, —ištarė Dosonas. —Atsimenate mūsų vy­
ruką, kuris sumušė Henriką? Jisliepėjamužsimerkti. Matėme,
kaip jis kažko naršo telefone. —Jis atsigręžė į inspektorę. —
Galbūt abu. Galbūt reikia parodyti nuotrauką, —pasakė.
—Jeigu tai renginys, nuotrauka kaip įrodymas, kad į jį
patektum, —ištarė Kima, jausdama, kad ima pykinti.
Ji matė, kaip prieš išsižiodamas Dosonas nuryja seiles.
—Aiša buvo užpulta dėl vienos priežasties. Kad atsigul­
tų ir užsimerktų.
—Velnias. Kad atrodytų mirusi! —aiktelėjo Kima. —
Tokio įrodymo reikia, kad galėtum patekti. Negyvo kūno.
—Bet šis raštelis daugiau kaip dvidešimties metų senu­
mo, —priminė Gibsas. —Anuomet telefonų su kameromis
nebuvo...
—Polaroidai, —paprieštaravo Brajentas. —Labai po­
puliarūs devintajame dešimtmetyje. Aš turėjau...
—Pagrobimai, —staiga sušuko Linda. —Visi tie šios
savaitės mėginimai pagrobti žmones. Pirmoji auka vakarų
 ANGELA M ARSONS • MI RUSI OS SI ELOS 307

afrikietis, į avariją pakliuvo azijietis. O jūsų Steisė yra... —

kolegė nutilo, kai visų akys sužiuro į ją.
—Tai naujas įvykis, —išspaudė Stoun. —Naujas rengi­
nys. Nauja medžioklė.
Kima pajuto, kaip ima virpėti keliai.
Steisė yra grobis.

—Gerai, —tarė Kima. —Kažkaip viskas, ką dirbame,

grąžina į tą pačią vietą. Mes visi sutinkame, kad neapykantos
nusikaltimų protrūkis kažkaip susijęs su gyvybių medžiokle,
leidimu pakliūti į tikrą renginį.
Ji nurijo gerklėje pakilusį gumulą. Pasidavimas įniršiui
ir pasibjaurėjimui niekaip nepadės rasti Steisės.
—Labai tikėtina, kad Džastinas Reinoldsas prisidėjoprie
Henriko Kovalskio užpuolimo ir kadAiša Gupta buvo pirma­
sis bandymas. Jis mėgino gauti leidimą į renginį, bet nesuge­
bėjo baigti darbo.
Kad ir kaip stengėsi, Kimai nepavyko nuslėpti kartėlio
balse. Kadžmogaus gyvybė taip menkai vertinama, neabejoti­
nai klaiku, bet kai pasirinkimą lemia odos spalva ar seksuali­
nis polinkis, norėjosi kažkam smogti atsivedėjus.
—Vis dar manau...
Ji nutilo suskambus telefonui.
—Klokite, Daktare A, —atsiliepė.
—Turiu dirvos pavyzdžių rezultatus, —pranešė moks­
lininkė.
—Ir? —Kima meldėsi, kad jie kur nors nuves.
—Skirtingas magnio, kalio ir...
308 ANGELA M ARSONS • M I R U S i O S .SI E 1 O S

—Daktare, ką nors, kas mums būtų naudinga? —ne­

kantraudama pertraukė ją Kima. Tie kaulai pervilkti lyg ko­
kios atliekos.
—Daugiau drėgmės antrame...
—Lauke! —sušuko Kima, visi atsigręžė į ją. —Ačiū,
daktare, —baigė pokalbį ji.
Bent jau viena paslaptis išaiškėjo. Kai prieš kelerius me­
tus stovyklavietė buvo užlieta, kaulai perkelti aukščiau.
Ji paaiškino laboratorijos rezultatus kitiems ir vėl viskas
vedė pas Koulių šeimą.
—Vis dar manau, kad Fiona Kouli yra raktas, —pasakė
Kima. —Nežinau kodėl. Deilas Prisas meluoja, kad Fiona
nesilankė jų name, ir noriu ją surasti. Reikia patikrinti ste­
bėjimo kameras netoli Prisų namų, gal nustatysime, kokia
kryptimi išėjusi iš jų nuvažiavo.
Džonsonas pakėlė ranką ir paėmė telefoną.
Kima atsigręžė į Lindą.
—Reikia patikrinti visas žemes, kurias šiuo metu valdo
Prisai. Galbūt Kouliai prieina prie sąrašo ir naudojasi juo.
Turime sužinoti, kur vyks tas prakeiktas renginys.
Ji nė už ką nepavadins jo „medžiokle“, kol tai susiję su
kolege, Steise Vud.

89
Steisė atsimerkė ir sudejavo. Atrodė, kad galvą daužo
kūju. Pajuto galugerkliu kylantį šleikštulį. Ji dukart sumirk­
sėjo įsitikinti, jog yra atsimerkusi. Tamsa aplinkui buvo kaip
smala. Dar kartą pamirksėjo, pratindamasi prie aplinkos,
bandė įžiūrėti kokį nors pavidalą, siluetą, bet nieko.
 ANGELA M ARSONS * M IRUSIOS SI E I OS 309

Pajuto, kaip ima drebėti kojos. Tamsa aplinkui smaugė,

dusino, lyg būtų laikoma po antklode. Ji kelis kartus giliai
įtraukė oro.
Ir pasijuto apsvaigusi, bealpstanti. Plačiai atmerkė akis
ir pamėgino kvaitulį įveikti.
Atsargiai nuleido ranką nuo skreito ant žemės ir nedrą­
siai apsičiupinėjo.
Ji stengėsi išlikti tiesi. Tamsoje buvo sunku orientuotis.
Prisiminė filmą, kur kalinys buvo pastatytas ant briau­
nos. Pėda antra ne į tą pusę —ir mirtis neišvengiama.
Kadangi iš akių nebuvo jokios naudos, pamėgino pa­
žadinti kitas jusles. Įdėmiai klausėsi, bet ausyse spengė tyla.
Tamsa rijo, kėlė šleikštulį, kabinosi į plaukus, gaubė ją.
Žemė po ja buvo šalta. Plikas betonas, nuklotas dulkių
sluoksnio, kurį užčiuopė pirštais. Steisė giliai įkvėpė, vėl ėmė
svaigti galva. Užsimerkė kovodama su skausmo spazmu. Ore
buvo justi kažkoks troškus tvaikas.
Tačiau, nepaisydama rūko galvoje, ji jautė kažką esant
netoliese. Nematė, negirdėjo, neužčiuopė ir neužuodė nieko,
bet kažką jautė. Kartu su ja toje patalpoje.
Mėgino prisiminti, kaip čia pateko, bet prisiminimai
nutrūko lenkiantis paimti nešiojamojo kompiuterio. Staiga
pagalvojo apie savo kolegas, bosę ir susijaudino.
Jau skina vaisius to, kad niekam apie savo veiklą nepra­
sitarė.
Tylus balselis galvoje klausinėjo, ar išvis jos kas nors pa­
sigedo, nors suprato, kad jis klysta. Tai palikto vienišo vaiko
balselis. Suaugusi policijos pareigūnė žinojo, kad bendradar­
biai jau pastebėjo jos dingimą. Tas pats realistas suaugėlis
suprato, kad jie nieko negali padaryti.
Steisė nieko jiems nepasakojo, neišsidavė apie bandy­
mus įrodyti sau, tiesa, nieko ir neįrodė —tik kad negalima
310 ANGELA MARSONS • M IR U SIO S SIELOS

leisti jai veikti savarankiškai. Ji pamirksėjo, gindama ašaras,

kai situacijos rimtumas susiliejo su tamsa aplink.
Paskui pasislinko užpakaliu į priekį, graibydama aplin­
kui. Nuo to judesio tik dar labiau sutvinksėjo galva. Tamsoje
pasipylė žvaigždės. Ji susiūbavo ir pasijuto virstanti ant šono.
Suprato vėl netenkanti sąmonės, bet rakto trakštelėjimas
spynoje ją išbudino.
Ji girdėjo maldaujantį, inkščiantį vyro balsą.
—Prašau, aš niekam nepasakosiu, prisiekiu. Paleiskite
mane ir...
Jo žodžiai staiga nutilo, ji išgirdo, kad vyras buvo nu­
drėbtas ant žemės.
Užsitrenkė durys ir aplinkjos kūną dvelktelėjo oro gūsis.
—Sveiki... —atsargiai prabilo Steisė. Kad ir kas ten, jie
čia kartu.
—Nesiartink prie manęs, kale, —suniurzgė jis.
Staigatamsojeji išpūtė akis supratusi žinanti, kas tas žmo­
gus. Nepažino maldaujamo tono, bet prisiminė agresiją.
Ką, po velnių, čia veikia Garis Flintas?

90
Visi žmonės kambaryje arba energingai tarškino klavia­
tūra, arba kalbėjo telefonu.
—Stoun, —baigęs pokalbį pašaukė Trevisas. —Susisie­
kiau su ligonine. Džefas Koulis prieš dvidešimt penkias mi­
nutes pasirūpino, kad Bilis Koulis būtų išrašytas iš ligoninės.
—Velnias, —burbtelėjo ji.
— Bandžiau susisiekti su abiem mobiliuoju. Telefonai
išjungti, —pridūrė jis.
 A N G Ir: LA M A RS O N S * AI I R U SIO S SI I; 1.0 S 311

O taip, tai jau tikrai išjungti. Ta šeima įklimpusi į šį rei­

kalą iki suktų akyčių.
—Turiu ją! —sušuko Gibsas.
Kima atsistojo už jo. Jis parodė į monitorių ir pritraukė
raudonojo jaguaro už mėlyno krovininio furgonėlio regis­
tracijos numerį.
—Dvi trisdešimt pervažiuoja Haglio centrą. Kada ma­
tėte ją įžengiant į Prisų namus? —paklausė Gibsas.
—Maždaug pusę antros, —atsakė Trevisas.
—Čia maždaug už šešių mylių pietų metu, vadinasi, ji
ilgai ten neužsibuvo.
—Tikrink toliau, —paragino Kima, paplodama jam per
petį ir nueidama.
—Brajentai, susisiek su Steisės mama. Noriu sužinoti, ar
kalbėjosi su ja pastarosiomis dienomis. Dosonai, turi ką nors
iš Heilsoveno stebėjimo kamerų?
Dosonas neatsisuko, bet papurtė galvą.
Kelio gale priešais policijos nuovadą buvo degalinė, ant
kurios viršaus įrengta kamera. Savivaldybės kamera stebėjo
eismą iš kito gatvės galo. Dosonas mėgino atrinkti transpor­
to priemones, kurios pravažiavo pro vieną kamerą, bet nebu­
vo užfiksuotos antrosios, kitaip tariant, kurios nusuko kaž­
kur kitur. Kelionė važiuojant ta 40 mylių per valandą atkarpa
trukdavo septynias sekundes. Tai buvo nedėkingas, kruopš­
tus darbas, kuris greičiausiai nieko neduos, bet Dosonas vis
tiek pasišovė jį atlikti.
Kima dirstelėjo į langą ir pajuto, kaip stiprėja nerimas.
—Kolegos, lauke temsta.
Visi viską suprato. Ji jautė, kaip visi pradeda jausti pa­
niką.
Ji nuspaudė Vudžio numerį telefone.
312 ANGELA M ARSONS • M IR U SIO S SIELOS

—Yra žinių, pone? —paklausė.

Jis nusiuntė komandas į Koulių ūkį ir Fionos namus, jei­
gu tie netikėtai ten pasirodytų.
—Ne, Stoun, abu namai tamsūs. Jos ten nėra.
—Gerai, dėkui...
—Stoun, kaip sekasi?
—Judamį priekį, —atsakėjausdama tuštumą skrandyje.
—Kaip tu laikaisi?..
—Netrukus su jumis susisieksiu, pone, —atsakė ji ir
baigė pokalbį.
— Radau keturias vietas, —pašaukė Gibsas. —Visos
priklauso Prisams daugiau kaip dvidešimt metų, —pranešė,
kai atgijo spausdintuvas.
—Dvaras Bromsgrove. Sena ligoninė Stafordšyre. Ka­
riuomenės poligonas Vulverlyje, apleistas pramonės įmonių
kompleksas Volsle.
—Yra sąsajų su Kouliais?
—Dar tikrinu, —atsakė jis.
—Bose, galiu sekundę? —paklausė Brajentas.
Ji atsitraukė nuo likusių ir priėjo prie jo, šalia Treviso
kabineto durų.
—Tai nepadės mums jos rasti, bet manau, jog suprantu,
kodėl Steisė negalėjo to palikti ramybėje.
—Paaiškink, —pasakė Kima.
—Jos mama kalbėjo labai atvirai, kai papasakojau apie
bylą, kurios ėmėsi Steisė. Pasirodo, paauglystėje Steisė bandė
nusižudyti. Laimė, mama spėjo sutrukdyti, tačiau tai paaiški­
na, kodėl ji norėjo surasti atsakymą.
—Velnias, —giliai įkvėpdama nusikeikė Kima. —Tai
liks tarp mūsų, a?
—Žinoma, —atsakė Brajentas.
Ji pasisuko eiti, bet jis liko stovėti, kur buvęs.
 A NG h L A M ARSON S • M IRUSIOS SIELOS 313

—Kas?
—Turėjau tai numanyti, šefe. Kai pagalvoju dabar, pri­
simenu, kaip ji užvertė nešiojamąjį kompiuterį mums įėjus.
Turėjau atkreipti dėmesį, kad buvo paniurusi, nors ir ma­
niau, jog dėl ko kito. Turėjau...
— Brajentai, nėra prasmės apie tai galvoti, ypač da­
bar, —nutraukė Kima. Labai norėjo patikinti kolegą, kad tai
ne jo kaltė, bet negalėjo. Tik ne dabar.
—Prisijunk prie Kevo, tikrinkite kamerų įrašus, —nu­
rodė ji. —Noriu sužinoti, ar prie mūsų nuovados buvo prisi­
artinęs tas mėlynas autobusiukas.
— Turiu! — pašaukė Penas. — Radau sąsają... —jis
nutilo. — Šūdas, netgi dvi. Fiona Kouli dirbo vadybininke
Brukmairodvare. Prisai mėginoprikelti jį prieš penkerius me­
tus, bet nepavyko. O Džefas Koulis tarnavo toje kariuomenės
bazėje prieš dvidešimt trejus metus.
—Paskutinį kartą Fionos mašiną randu čia! —šūktelėjo
Gibsas. —„Esso“ pagavo Verdslyje.
Kima pamatė už kampo sukantį automobilį.
—Velnias, bose, turiu! —šūktelėjo Dosonas.
Kima suraukė antakius.
—Palauk minutę, —paprašė Gibso ir pasisuko į Dosoną.
—Kevai, paleisk man savo įrašą.
Pro „Esso“ stotį pravažiavo mėlynas krovininis furgo-
nėlis.
—Sustabdyk, —paprašė ji.
—Gibsai! —pašaukė kolegą pas save.
Pareigūnas pasižiūrėjo į ekraną.
—Tas pats, kuris sekė Fionos Kouli automobilį?
—Atrodo tokių pat metų ir modelio, tik be registracijos
numerių...
314 A N G E L A M Aii. S ON S • M I R U S I O S S I E LOS

—Ar užfiksavai laiką?

Dosonas papurtė galvą.
—Užfiksuok, —pasakė.
—Stoun, —kreipėsi Trevisas su telefonu rankoje.
Ji atsisuko.
—Savo paštą tikrinai?
—Paskutines dvidešimt sekundžių ne, —sarkastiškai
atsakė ji. Paskaudo kaklą sukiojantis nuo vieno prie kito
stalo.
—Dėl skaidulos, rastos prie aukų. Ji sutampa su vonios
kambario kilimo skaidulomis, —pasakė jis.
Ji linktelėjo ir suraukė antakius.
—Žinoma, sutampa. Patys matėme tą kilimą.
Jie ir tikėjosi tokio rezultato.
Tomas papurtė galvą.
—Ne Koulių kilimo. Ji sutampa su šapais nuo gumos
ant mano pado. Kuriuos surinkau pas Prisus.

91
—Negalime atmesti, kad tos dvi šeimos kažkaip susiju­
sios. Čia kažkas vyksta ir jie galėjo vaikščioti vieni pas kitus į
namus, —tarė Kima. —Skaidulos galėjo būti perneštos.
Kima nusisuko, mėgindama suvirškinti informaciją, kai
Dosonas pakėlė ranką.
—Septyniolika minučių, bose, —garsiai ištarė jis. —
Furgonas buvo dingęs iš akių ir grįžo tuo pačiu keliu, iš kur
atvažiavo.
Visi nustojo dirbti ir atsisuko. Visi suprato.
Čia ta transporto priemonė, kuria pagrobė Steisę.
 A N G F. t, A M ARSONS • MI RUSI OS S IF. 1.0 S 315

Tylą staiga perplėšė Kimos telefono skambutis.

—Daktare A? —paklausė ji ir pareigūnai tyliai grįžo
prie savo darbų.
—Girdėjau apie jūsų Steisę. Ilgai netrukdysiu, —išbėrė
mokslininkė. —Tos žymės, įrantos, kaip pavadinote, ant tre­
čiosios aukos kojų...
—Žinote, nuo ko jos? —pakildama paklausė Kima.
—Taip, inspektore. Tai dantų žymės. Šunų dantų žymės,
suskaičiavau jų šimtą dešimt.
—Jėzau, —užmerkdama akis ištarė Kima. Tą vargšelį
mirtinai sudraskė gauja šunų.
—Dėkui, Daktare A, —ištarė ji.
—Inspektore... sėkmės, —atsakė mokslininkė.
Kima dar kartą jai padėkojo ir baigė pokalbį.
Maža būdų mirti, baisesnių už tą, kai mėsą nuo kaulų
nuplėšia alkanų žvėrių gauja.
Ji negali galvoti apie tai, kad kolegės laukia tokia šiurpi
mirtis. Ir negalvos.
Viskas, ką sužinojo apie šią bylą, nebesvarbu. Dabar
svarbus vienintelis dalykas — rasti ir susigrąžinti Steisę.
Gyvą ir sveiką.
—Gerai, visi susitelkiam į kamerų įrašus. Noriu sužino­
ti to furgono registracijos numerį ir kur jis nuvažiavo.

92
Brajentas žiūrėjo, kaip ji vaikšto po patalpą, sukasi nuo
vieno stalo prie kito, rankiodama dėlionės detales, kurios nu­
ves ten, kur nori būti. Norą ištirti bet kurią bylą nuslopino
poreikis surasti Steisę.
316 A N G F1,A M A R S O N S * M I R U S 10 S SI K L O S

Jis neabejojo, kad visi kambaryje mato, kaip auga Ki-

mos įtampa. Tie neatsileidžiantys kumščiai ir kietai sukąsti
dantys. Retsykiais pasukiojamas smakras tik liudijo nevykusį
bandymą palengvinti pečius sukausčiusią įtampą.
Klausimas, ar kiti pastebi ne tokius ryškius ženklus to,
kas vyksta.
Ar mato kaltę, kurią išduoda kaskart patrinama viršuti­
nė lūpa? Ar mato atsakomybę, kurią ji jaučia, kai delnu suima
smakrą? Ar pastebi beatodairišką ryžtą, perliejantį ją kaskart,
kai subruka kumščius į kišenes? Tie ženklai jam buvo pažįs­
tami, nes jautėsi panašiai.
Tik priešingai nei jis, Kima atsakomybės išmoko būda­
ma šešerių, kai jautėsi atsakinga už silpnesnio dvynio brolio
apsaugą nuo šizofrenikės motinos. Ir kaltės, kai nesugebėjo
jo apsaugoti.
Dabar Kima sunėrusi ant krūtinės rankas stovėjo prie­
šais tris metalines lentas ir tyrinėjo jas, ieškodama atsakymų.
Ji dirstelėjo į langą ir prikando viršutinę lūpą. Tamsu jau
daugiau kaip valandą, jautė, kaip kūną rakina panika.
Kiti nežinojo, kokios detektyvę apėmusios kaltės ir at­
sakomybės pasekmės. Ji užsiveria ir susikaupia. Užgesina
visas savo emocijas ir paverčia plieniniu ryžtu, kurį jis jau
yra matęs. Deja, tas tvirtas ryžtas kartais pakenkia sveikai jos
nuovokai ir objektyviems sprendimams. Ji susigrąžins Steisę,
nepaisydama priemonių. Negalvodama, kiek rizikuoja pati.
Brajentas pakilo ir priėjo prie Kimos.
—Kaip tu, bose? —paklausė.
Kaukė nusileido, paslėpdama viską, ką jis ką tik matė.
Jos balsas buvo santūrus, ramus ir be emocijų.
—Žinoma, gerai, Brajentai, —atsakė pasižiūrėdama į jį,
paskui pasitraukdama ir toliau tyrinėdama lentas. Šitaip tik
patvirtino, kad jis teisus.
 A N G F. L A M A R S O N S * MI R U S I O S S I E LOS 317

93
Kima pasitraukė nuo tiriamo Brajento žvilgsnio. Tokiais
momentais nieko gera žinoti, kad jis moka perskaityti jos
mintis, ką ten suprasti jausmus. Dabar iš to jai nieko gero.
Jeigu jiems pasiduos, išlėks į gatvę, bėgs šaukdama Steisės
vardą, įsitikinusi, kad sugebės rasti ją geriau nei kiti.
—Gerai, —tarė ji, atkreipdama visų dėmesį. —Turime
dvi labiausiai tinkamas vietoves. Minčių yra?
—Galvojant apie tą dvarą, jis milžiniškas, apleistas, šiur­
pus ir puiki vieta... —Linda nutilo pamačiusi Kimos veido
išraišką, paskui pridūrė: —Noriu pasakyti, ideali tam, ką jie
sugalvoję. Artimiausias gyventojas už mylios. Yra trys darži­
nės ir...
—Turiu paprieštarauti, —pasakė Gibsas. Visų akys nu­
krypo į jį.
—Prieš Antrąjį pasaulinį karą Dentono poligonas buvo
įrengtas kaip Gynybos ministerijos amunicijos sandėlis. Iš
esmės, vieta saugoti ginkluotę ir sprogstamąsias medžiagas.
Jis surinko kelis klavišus ir ekrane pasirodė vietos vaiz­
das iš oro.
—Aplinkui įrengta buferinė zona, tuščias dviejų my­
lių plotas, jei įvyktų sprogimas. Visa ta žemė dabar priklauso
Prisams.
—Jie nepardavė jos kaip kitų sklypų? —paklausė Tre-
visas.
—Vystytojai labiau linkę įsigyti sklypus, kur nėra tikimy­
bės aptikti nedetonuotą bombą, —truktelėjo pečiais Gibsas.
Kima atsistojo už jo, kiti privažiavo su kėdėmis. Gibsas
rašikliu baksnojo į ekraną.
—Visą sklypą aplink juosia metalinė tvora.
318 ANGELA MA RS O N S • MI R U S I OS SI ELOS

—Kas čia? —paklausė Kima, rodydama į eilę kauburių

rytinėje pusėje.
—Jurtos, atsiprašau, bunkeriai, kuriuose laikoma amu­
nicija, —rodydamas jis perbraukė rašikliu. —Manau, šios
duobės skirtos sumažinti smūgio bangą. O štai čia, —pasakė
rodydamas į kairį viršutinį monitoriaus kampą, —turėtų būti
naikinimo vieta: naikinimo poligonas sudeginti ar susprog­
dinti defektuotus, pasenusius arba perteklinius sprogmenis.
—Očia? —paklausė ji, rodydama į didelį pastatą sklypo
centre.
—Tranzitinis pastatas paskirstyti amuniciją. Ten turė­
tų būti dirbtuvės, ginklų remonto dirbtuvės ir dalinių patal­
pos, —žinovo tonu aiškino Gibsas.
Ji kilstelėjo antakį.
—Prieš kelerius metus lankiausi Bendnito amunicijos
saugykloje Škotijoje. Ten netgi įrengtas vietinis geležinkelis
išvežioti šaudmenis po daugiaukaip trisdešimt sandėlių. Den-
tono poligonas daug mažesnis, bet suplanavimas panašus.
Kima valandėlę stovėjo tylėdama.
Atrodo, turėtų būti čia.
Brajentas sugavo jos žvilgsnį.
—Ar šiais laikais tokiose apleistose kariuomenės bazėse
nesišaudo dažasvydžiu?
Jis niekada jos nenuvils. Jis tik dalijasi mintimis, nesi­
stengdamas nulemti jos sprendimo. Staiga jai prieš akis iški­
lo tarp pastatų bėgiojantys, besislapstantys, besisukiojantys ir
kvatojantys žmonės.
—Dentonas, —apsisprendė Kima.
Ir tyliai pasimeldė, kad būtų teisi.
 ANGELA M ARSONS * MI R U S I O S S I E L OS 319

—Tik pasakyk man, ką tai reiškia, —šimtąjį kartą klau­

sė Steisė.
Ji bandė iškvosti, kas vyksta, o Garis atšovė, kad geriau
jai nežinoti. Paskui Flintas nutilo ir ji girdėjo tik alsavimą
kažkur kairėje.
Jeigu tik jis prašnektų, nors ir skirtingi, galėtų rasti išeitį
iš šios situacijos. Negi rasistinės pažiūros svarbiau nei gyvybė?
—Klausyk, jeigu veiktume kartu, tikrai...
—Negi nesuvoki, kvaila kale? Mums abiemjau ragai.
Steisė žiojosi atsakyti, bet tada atsilapojo durys. Per jo
žodžius neišgirdo, kad rakina.
Prakeikimas, jiems reikia sugalvoti planą, kurio galėtų
imtis, kai kitą kartą prasivers durys.
Ryški šviesa įsmigo jai į akis, tada nukrypo kairėn ir de­
šinėn. Steisė nuleido vokus, bet akyse suspragsėjo tūkstantis
baltų žvaigždučių. Išgirdo dejonę, kai Garis Flintas buvo pa­
statytas ant kojų ir išvilktas iš patalpos.
Steisė pajuto, kaip akis graužia ašaros. Staiga prisiminė,
kokia susirūpinusi atrodė mama, kai ji pasakė norinti būti
policininke. Siaubingi vaizdai ir neišpasakytas nerimas tuo­
met apėmė jos mamą, ji meldėsi, kad dukra persigalvotų.
Steisė spėliojo, ar mama kada nors įsivaizdavo tokį scenarijų.
Ašara nusirito per skruostą.
Taip, ji suaugusi, trečią dešimtį einanti moteris, taip,
policijos pareigūnė ir detektyve, bet dabar norėjo tik šilto
mamos apkabinimo. Galiausiai ji suvaldė emocijas, kurios
spaudė ašaras. Nurijo jas.
Staiga galvoje nuskambėjo mamos balsas. Ir ne per ma­
loniausias. Steisė niekada neturėjo progos leistis į savigailą.
320 •W (.M •» M A R S O N S - M t R l ; S J OS S I R ! O S

Mama pagailėdavo, kai aplinkybės to reikalavo, bet lygiai

tiek pat mėgo griežtai papriekaištauti.
Nustok žliumbti, Steise, sakydavoji, o veide atsispindėda­
vo nekantravimas.
Reikia liautis mąsčius kaip aukai. Turi galvoti kaip suau­
gusi. Kaip policijos pareigūnė.
Ji perkėlė kairį sėdmenį į priekį, paskui dešinį. Šviesos
neatsirado daugiau, bet gal jai pavyks ką nors išsiaiškinti.
Kokio dydžio patalpa? Ar yra kokių nors baldų? Kur durys?
Kaskart krustelėjusi nurydavo baimę. Sėdėti aklinoje
tamsoje ir taip baisu, o bandant pajudėti, kai nežinai, kokie
pavojai ir kliūtys tyko, baimė dar sustiprėdavo.
Kelis kartus perkėlusi sėdmenis sustodavo ir nuleisdavo
rankas už savęs. Užčiuopė tik dulkinas betono grindis.
Nenumanė, kokia kryptimi juda. Galbūt net tolyn nuo
durų. Sustojusįjį ėmė slinkti atbula, išpradžių remdamasi į sie­
ną. Dabar ėmė veikti smegenys. Jeigu slinks pagal perimetrą,
apie kambario dydį galės spręsti iš atstumo tarp kampų, taigi,
kadir kur būtų, kada nors pasieks duris. Jeigutiksukiosisvidu­
ryje, dar labiau susipainios.
Kai galva atsimušė į sieną, nusprendė, kad ištosvietos pa­
judėjo. Pasvarstė, ar atsistoti, bet prisiminė, kaip visai neseniai
vos nenualpo. Negalima daugiau rizikuoti. Reikia dirbti.
Steisė ėmė slinkti šonu, otai buvo daug sunkiau, nei judė­
ti pirmyn ar atgal.
Pirmą kampą pasiekė vos už poros pėdų.
Apsisukusi ėmė judėti palei kitą sieną.
Marškiniai užsiraitojo ant nugaros, ji suriko, kai nu­
sibraukė odą į metalo groteles. Kraujo srovelė nutekėjo už
juosmens. Ji čiuopė sieną, kol pirštai surado kažkokią venti­
liacijos angą.
 ANGELA M ARSON S • MI RUSI OS SI ELOS 321

Ji toliau slinko palei sieną ir įvertino, kad pasistūmėjo

maždaug astuonias devynias pėdas. Staiga koja kliudė kažką
tvirtą, bet ne kietą, tarsi kietą pagalvę, ir Steisė riktelėjo.
Kiek palaukusi ji vėl stuktelėjo pėda.
Kažkas sudejavo.
Steisė išdžiūvusia burna sukuždėjo į tamsą:
—Kas tu?

95
Dentono bazė buvo už trijų mylių į rytus nuo Vulverlio,
kaimelio už dviejų mylių į šiaurę nuo Kiderminsterio. Kima
tyliai ragino Brajentą važiuoti greičiau. Davė jam raktelius
tik todėl, kad rankos buvo užimtos telefonu.
Trevisas su dalimi komandos nuvažiavo į dvarą Broms-
grove įsitikinti, kad ten tikrai nieko nevyksta. Atsižvelgdami
į apleisto pastato nuošalumą ir gretimus statinius negalėjo
atmesti jo kaip galimos bjauraus renginio vietos, nors nuo­
jauta traukė į Dentoną.
Paskutinę minutę pasigriebė Gibsą —šis turėjo žinių ir
išmanė poligono išdėstymą. Kadangi reikalas gali būti susijęs
su šaunamaisiais ginklais, ginkluotojo reagavimo daliniai iš
Vakarų Midlandso ir Vakarų Mersijos jau buvo pakeliui į abi
vietoves.
Dauguma vyko nežymėtais „Audi“ markės automobi­
liais, pasiekiančiais 150 mylių per valandą greitį. Būriai vežė­
si elektrošoko ginklų, pistoletų, pusiau automatinių karabinų
ir šautuvų.
Jai pavyko įtikinti Vudį neišsiųsti visų turimų pareigū­
nų. Tokios pajėgos privers šio koktaus renginio organizato­
322 ANGELA M ARSONS • M I RUSIOS SI f: L O S

rius lįsti į pogrindį, o Steisė gali būti bet kur, sužeista ar dar
blogiau.
Labiausiai Kimai rūpėjo kolegės saugumas, bet buvo ir
kita problema —žmonės. Į šią medžioklę renkasi pasibjaurė­
tini, niekšiški, atstumiantys padarai, keliantys grėsmę kitiems
žmonėms šlykščiais būdais.
Dabar jie įtaria, kad visi dalyviai turėjo įvykdyti kažkokį
baisų nusikaltimą, kad gautų kvietimą. Po velnių, ji nori jų
visų.
—Kas nors gero, Kevai? —paklausė ji, bet tyla viską
pasakė.
—Vis dar jokio atsakymo iš Koulių ar Prisų, —tarė jis.
Dosonas paeiliui rinko numerius nuo tada, kai įsėdo į au­
tomobilį. Prie abiejų namų budi ekipažai, kad praneštų, kai
pasirodys kuris nors šeimos narys.
—Liko pusė mylios, šefe, —pasisukdamas į ją pasakė
Brajentas.
Ji linktelėjo ir įkvėpė.
—Gerai, Brajentai, metas sustoti.

96
Išstumtas į šaltą nakties orą Garis Flintas užkliuvo už
slenksčio. Stiprios rankos laikė jį už žastų lyg policininkai.
Floda žengė priekyje, du po balaklavomis veidus paslė­
pę smogikai reguliavo, kur jam eiti.
—Prašau, paleiskite mane. Aš niekam nepasakosiu, pri­
siekiu, —tikino Garis, stengdamasis neatsilikti nuo savo pa­
grobėjo.
Vis dar ruseno menka viltis. Galbūt Floda nusprendė
jam dovanoti, leis prisidėti prie medžioklės. Jis atliko parei­
 ANGELA M ARSONS • M IR U SIO S SIELO S 323

gą. Užsidirbo leidimą. Nors nieko nenužudė, patykojo prie

nuovados ir atsiuntė nuotrauką policininkės, kuri uždavi­
nėjo jam klausimus. Tos pačios, kuri sugauta pagrindiniam
renginiui. Juk jis tikrai nusipelnė teisės medžioti.
Staiga jam nuo galvos buvo nutrauktas maišas. Garis
stovėjo prie maždaug trisdešimties pėdų metalinio narvo.
Už grotų laukė gauja urzgiančių ir susidomėjusių juo šunų.
Garis suprato, kad čia vokiečių aviganiai, policijos ir ka­
riuomenės naudojami kaip lengvai dresuojama veislė. Buvo
matęs, kaip jie seka auką, kol ima kraujuoti padai. Paprastai
gero charakterio šunis galima išmokyti medžioti.
Jis taip pat suprato, kad Floda jo nepaleis.
—Ne... —sudejavo Garis džiūstančia burna.
—Jie alkani, —tarė Floda. —Daug dienų nieko neėdę.
Flintas ėmė purtyti galvą:
—Ne, prašau... nereikia...
Jis žinojo, kad gyvūnai marinami badu, paskui jiems
įmetama gyva auka, bet jis juk ne gyvūnas. Jis žmogus.
—Aš d... daviau jums auką, daviau juodą f... farę, —iš­
lemeno jis.
Floda griebė Garį už rankos ir atitraukė rankovę. Žyb­
telėjo per riešą čirkštelėjęs peilis. Vyras suriko ir pamėgino
išsivaduoti, bet Floda tvirtai jį laikė. Žaizdos maudimas buvo
niekis, palyginti su tuo, ką jis turės iškęsti, jeigu neištrūks.
—Prašau, maldauju, —sušnibždėjo Flintas. —Neken­
čiu tų žmonių ne mažiau už jus...
—Pirmyn, —tarė Floda, praverdamas metalinius vartus.
Flintas bandė spirtis į žemę.
Floda dirstelėjo į žmogystas abipus jo.
—Nedarykite to... aš buvau ištikimas. Aš galiu...
Pastumtas į priekį Garis nutilo. Bandė muistytis, išsisuk­
ti, bet rankos laikė tvirtai ir vis dėlto įbruko jį į narvą.
324 ANGELA M ARSONS • M f R IKS I O.S S I E L O S

Vartai užsitrenkė už nugaros. Jis puolė prie jų vildama­

sis, kad vartai pasiduos.
Šunys spoksojo į jį ir neramiai, nekantriai grumdėsi. Bet
nesiartino.
Kraujas plūdo iš žaizdos rankoje. Šunys žiūrėjo, kaip jis
laša ant žemės.
Flintas stovėjo taip tyliai, kaip tik įstengė, nors drebulys
apėmė visą kūną. Meldė, kad kojos išlaikytų.
Šunys liko gardo kampe: septyni ar aštuoni, suskaičiavo.
Kodėl prie jo nesiartina?
Jis dirstelėjo į Flodą, kuris stebėjo susidomėjęs, ir supra­
to, kodėl žvėrys dar nepajudėjo.
—Prašau, —kreipėsi jis į savo pagrobėją.
Floda nusišypsojojamprieš ištardamas komandą šunims.
—Ėsk! —išgirdo Flintas sau už nugaros.
Kai pirmas dantų rinkinys susmigo į blauzdikaulį, o ant­
ras —į atvirą žaizdą rankoje, Garis Flintas nualpęs krito ant
žemės.

97
Steisė spaudė ir baksnojo pavidalą, kuris kartais sude­
juodavo.
—Kas tu? —sukuždėjo ji.
Neatsiliepia.
Ji toliau graibė pirštais iki kelio sąnario, čiuopdama me­
dvilninį audinį. Pirštai pasiekė dubenį, paskui liemenį. Kaip
ir tyrinėjant patalpos dydį, teko galvoje susidaryti vaizdą,
kad toliau galėtų ieškoti sužeidimo. Ji jau suprato, kad čia
moteris.
 ANGELA MA RS O N S * MI R U S I O S S I E LOS 325

—Kalbėk su manim, —meldė, rankomis keliaudama

prie pečių, plaukų.
Raktas, trakštelėjęs spynoje visai prie pat galvos, išgąsdi­
no Steisę. Ji virto atbula, kuo toliau nuo gulinčio kūno.
Staiga ryški šviesa nukrypo į jos veidą, priversdama su­
mirksėti.
Nejudanti figūra buvo pakelta nuo žemės, tik Steisė ne­
įžiūrėjo, kas tai padarė.
—Nagi, metas apšilti, —tarė vyriškas balsas.
Steisė prisidengė ranka akis nuo šviesos.
Prisivertė drebančiomis lūpomis ištarti:
—Prašau... pasakykite man...
—Nesijaudink, Steise, —ramiai atsakė balsas. —Greitai
grįšiu ir tavęs.

98
Kima užtrenkė bagažinę.
Dosonas vis dar niekaip neprisitvirtino neperšaunamos
liemenės šono.
Brajentas žengė artyn.
—Po velnių, Kevai, čia tik lipni juosta.
Ji išgirdo drykstelėjimą, kai kibi juosta buvo nuplėšta ir
pritvirtinta iš naujo.
Detektyvai nebuvo pratę prie papildomų šešių svarų, bet
Kima dėkojo Dievui, kad nereikia vilktis kareiviškos neper­
šaunamos liemenės, kuri sveria maždaug dvidešimt svarų.
Liemenės surankiotos išvisųVakarųMidlandsopolicijos
nuovados pakampių. Nuo peilio saugančių liemenių kiek tik
nori, bet jos neapsaugo nuo kulkų. Ironiška, kad tos, kurias
vilki, menkai gelbsti nuo ašmenų. Negana to, visiems griežtai
326 ANGELA M AR SONS • M IR U SIO S SIELOS

nurodyta nežengti į numatytą vietą nesulaukus ginkluoto bū­

rio, ir Kima turėjo užtikrinti, kad jos komanda saugi. Bent jau
ta dalis, kuriuos mato.
Laikykis, Steise, mes ateiname, kalbėjo ji mintyse, kai visi
lipo į mašiną.
— Pagrindiniai vartai maždaug už pusės mylios šiuo
keliu, —informavo Gibsas, tikrindamas nuotrauką savo te­
lefone.
Pabaksnojęs pasiuntė į priekį.
Kima matė tankią metalinę tvorą tarp dviejų plytinių
bokštų su sargo nameliu kairėje pusėje.
Ji grąžino telefoną. Gibsas vėl dukart spustelėjo.
—Jeigueisime šiuokeliu, keliausime palei poligono kraš­
tinę, —pasakė. —Užmylios atsidursime arčiausiai centro, kur
stovi pagrindinis pastatas; bet ten, iš visko sprendžiant, nėra
kaip įeiti. Viskas apjuosta metaline tvora.
Kima grįžtelėjo į Dosoną. Netgi tamsiame automobilyje
ji pastebėjo, kaip kolega vos vos linkteli.
Gerai. Kitiems nebūtina žinoti apie jų privatų pokalbį.
Suskambus telefonui, visi krūptelėjo. Trevisas, už vie­
nuolikos mylių, Bromsgrove.
—Čia nieko, Stoun, —tarė nepasisveikinęs. —Apieško­
jome teritoriją ir dvaro pastatus. Nieko nevyksta.
—Ačiū, Trevisai. Per kiek laiko būsit čia?
—Per kokias dvidešimt minučių. Išvažiuojame.
Kima išgirdo fone užvedamą variklį. Informavo apie
kryptį nuo pagrindinių vartų ir baigė pokalbį.
—Bet kur čia, —pasakė Gibsas.
Brajentas pavažiavo dar šimtą pėdų ir sustojo prie žole
apžėlusio kelkraščio.
Kima išlipo iš automobilio ir įsiklausė.
 ANGELA M ARSONS • M IR U SIO S SIELOS 327

Dosonas atsistojo šalia jos.

—Bose, kas?..
—Ššš... —sudraudė iškeldama ranką.
Pirmiausia juslės užfiksavo tik tylą, bet ji užsimerkė ir
susitelkė. Kažkur tolumoje buvo girdėti balsai, pokalbiai,
juokas.
Kima pamėgino atpalaiduoti įsitempusį žandikaulį.
Brajentas apvedė aplink prožektoriumi, stengdamasis
nekelti nuo žemės. Į abi puses nuo metalinės tvoros žėlė žolė.
Viršuje ėjo spygliuotos vielos juosta. Maždaug trisdešimt
pėdų už užtvaro stovėjo neuždegtas gatvės žibintas.
Širdis ėmė daužytis krūtinėje.
Staiga virš jų įsižiebė žibinto lempa.
Ji žengė į priekį, prie pat tvoros, ir nužvelgė žibintų vir­
tinę. Dega kas trečias.
Iš toli juos pasiekė džiugus šūksnis, ir skrandis apsivertė.
—Brajentai, kiek laiko? —paklausė.
Jis susisiekė su ginkluotojo reagavimo būriu.
—Penkiolika, gal dvidešimt minučių.
Kima ėmė žingsniuoti palei tvorą kaip tigrė zoologijos
sode.
Kaip visada Brajentas perskaitė jos mintis.
—Bose, žinai, kad negalime...
Jis užsičiaupė, kai tolumoje visus priblokšdamas pokšte­
lėjo šūvis. Pasigirdo šunų skalijimas.
Kima dirstelėjo į Dosoną, kuris žengė į priekį su vielos
žirklėmis.
—Velnias, bose, žinai, kad negali...
—Brajentai, —ištarė ji, kirpdama vielą, —ten Steisė,
todėl prašau nesakyti, ko aš negaliu.
328 A N G E L A M A. R SONS 4 M I R V S I O S SI L0 S

99
Visos mintys apie patalpos dydį ir durų vietą išlėkė Stei-
sei iš galvos, vos tik spynoje pasisuko raktas.
Kas ten buvo su ja ir ką reiškia „apšilti“?
Ji atsirėmė nugara į sieną, vildamasi, kad jos kietumas
sustabdys drebulį. Betono šaltis kando pro marškinius ir gėlė
kaulus.
Steisė pagalvojo apie savo kolegas ir nurijo emocijas. Jo­
kios kitos žmonių grupės ji netroško pamatyti labiau nei jų,
bet tai beviltiška. Ji nepaliko jokio duonos trupinėlių tako.
Keikė tą akimirką, kai nusprendė, kad gera mintis nepasitikėti
savo komanda.
Raktas duryse nušlavė tylą, tvinksinčią ausyse. Steisė dar
labiau prisispaudė prie sienos, oda vis labiau šiurpo.
Akinama šviesa nukrypo tiesiai jai į akis, Steisė staigiai
sumirksėjo.
Ranka sugriebė už marškinių.
Ji muistėsi, bet ranka tvirtai laikė už audinio.
—Ne... ne... —suvapėjo ji, siaubas sukaustė kūną.
Steisė pajuto, kaip kažkas pastato ją ant kojų.
—Prašau. Nerei...
—Užsičiaupk, —tarė jau girdėtas vyriškas balsas.
Tas žodisją pribloškė. Balsebuvo tiekpasibjaurėjimo, pa­
šaipos, kaip kalbant su šlykščių gyvūnu.
Į jos gyslas plūstelėjo įsiūtis. Steisė ėmė graibyti ore ran­
komis, ieškoti puolimo krypties. Stengėsi nekreipti dėmesio į
skausmą, pulsuojantį pakaušyje.
—Traukis nuo manęs...
—Raminkis, —įsakė vyras.
Ji elgėsi priešingai —įširdusi dar labiau muistėsi.
—Patrauk savo rankas nuo...
 ANGELA M A RSONS • M IRUSIOS SIELOS 329

Ji nutilo, kai koja pataikė į kūną ir vyras suriko.

Steisė bandė susigaudyti, kur jis. Smūgiuoti norėjo mak­
simaliai tiksliai.
Jis šniojo jai per veidą. Smarkiai.
Paskui bandė apsukti prie sienos, bet ji išsivadavo iš jo
gniaužtų.
Prisiminė, kaip tėtis gaudydavo ją, ketindamas pakuten­
ti, ir kaip ji sukiodavosi, norėdama to išvengti. Pasilenkė į
kairę, į dešinę, pajuto, kaip veidas prispaudžiamas prie šaltos
sienos. Paskui ir kūnas, teliko spardytis. Tačiau kojos nesiekė
nieko, tik orą.
—Liaukis priešintis, tu kvaila...
Jis suriko, kai ji kirto pakaušiu ir jis susidūrė su kietu
kaulu.
Tyliai manęs nesutvarkysi, pagalvojo Steisė, ir tada už­
puolikas prožektoriumi tvojo jai į pakaušį, vėl įžiebdamas tą
svilinantį raudoną skausmą. Kojos sulinko, gerkle ėmė lipti
skrandžio turinys, ir Steisė sudribo ant grindų.
Ji pajuto, kaip dešinė ranka pakeliama ir įvelkama į kaž­
kokį drabužį apie nugarą. Paskui buvo įvilkta kairė ranka ir
pajuto, kaip už nugaros surišami riešai.
Paskui kažkas švelniai palytėjo jos marškinių rankoves
ir kelnių klešnes, po kurio laiko Steisė pajuto, kaip į medžiagą
ima gertis kažin kas šilta ir lipnaus.
Ji neturėjo laiko daugiau apie tai pamąstyti, nes pasijuto
statoma ant kojų.
Staiga Steisė suprato tris dalykus.
Su ja Floda.
Ji įtraukta į kažkokį nesveiką žaidimą.
Jos laikas baigiasi.
330 ANGELA M A R NO N S * MI RUS I OS SI ELOS

100

Kima traukė šūvio kryptimi, kai dešinėje pasirodė Bra-

jentas.
—Bose, bloga mintis.
Ji norėjo, kadjis bent kartą pasakytų tai, ko ji dar nežino.
Kima sustojo kaip įkasta, Gibsas ir Dosonas vos neatsi-
mušė į ją.
—Neturiu kada plepėti, neturiu kada galvoti kitiems
sprendimų. Steisė kažkur ten, elkitės, kaip išmanote.
Ji nepagalvotų nieko bloga, jeigu kuris nors pasuktų at­
gal prie tvoros. Tikriausiai.
Apsisukusi ji vėl žengė į priekį.
—Noriu pasakyti, blogai, kad judame krūvoje, —pa­
tikslino Brajentas. —Mums reikia išsiskirstyti.
—Gibsai? —pašaukė ji, reikėjo jo patarimo.
—Vakaruose yra virtinė nedidelių statinių, sprogdini­
mų laukas rytuose, o pagrindinis pastatas tiesiai už maždaug
ketvirčio mylios.
—Gerai, Dosonas ir Gibsas traukia į vakarus. Mes eisime
į rytus ir tikėkimės, kad susitiksime pagrindiniame pastate.
Iš rytų pasigirdo šūvio garsas.
—Stenkitės laikytis toliau nuo kelio, tiksergėkitės tų pra­
keiktų žvėrių spąstų, —pasakė ji.
Kima savo akimis matė, kokius sužalojimus gali palikti
žabangai. Nors žibintai padės laikytis krypties, labai tikėtina,
kad šviesoje juos greičiau pastebės.
— O jeigu priartėsite... — tęsė sugaudama Dosono
žvilgsnį. Palaukė, kol tas linktels supratęs.
Tokioje situacijoje riziką nuolat tenka persvarstyti ir
sprendimus keisti kas minutę.
 A N' G t. L A M ARSONS • M IRUSIOS Sf L L O S 331

Kima žinojo, kad sutiks pasiaukoti už Steisę. Ir neturėjo

teisės tikėtis to iš ko nors kito.
—Velnias, atsargiai, —tarė Kima, pastumdama Brajentą
į dešinę.
Ji užlipo ant metalinių grotelių, dengiančių šachtą, kuri
dingo žemės gelmėse.
—Sprogdinimų šachta, —tarė Brajentas, kai jie apėjo šu­
linį.
—Žinai, bose, —sukuždėjo jis, kai slinko į rytus pa­
tamsyje, —jeigu Steisei kas nors nutiks...
—Užsičiaupk, —nukirto Kima.
Ji apie tai negalvos. Negali galvoti.
—Žemėn, —šnipštelėjo griebdama už rankos.
Tolumoje matėjų pusėn artėjančius tris siluetus. Du laikė
pavadžius ištempusius ir aršiai lekuojančius šunis.
Kima nutempė kolegą už bunkerio, kyšančio iš žemės
kaip hobitų namelis Viduržemyje.
Prožektoriaus spindulys nukrypo į dešinę nuo jų.
—Pataikė kažkur čia, —tarė žemas balsas.
—Kliudei? —paklausė antras.
—Pirmas šūvis galėjo ir nekliudyti, bet antras turėjo pa­
taikyti.
Kima pajuto, kaip ima graužti gerklę. Ji troško pašokti ir
stverti tuos niekšus už gerklių. Tačiautai nepadės surasti Stei-
sės, o jeigu konsteblė sužeista, nukraujuos, kol ji čia gaiš.
Prožektoriaus spindulys naršė tamsą ir pagaliau sustojo
per colį nuo Brajento pėdos.
—Klausykit, Floda liepė nesiartinti prie kelio, —įspėjo
trečiasis balsas.
—Taip, bet būtų gerai baigti darbą, —atsakė pirmasis.
Kimajautė, kaip oras veržiasi iš plaučių, bet nedrįso paju­
dinti nė raumenėlio. Keliassekundes tarpjos irvyrųspengėtyla.
332 A N G £ I .A M A R SO N S • M I K U Si O S SI £ L O S

Staiga tris kartus trumpai sukniaukė sirena.

—Aaa, tiek to. Atrodo, prasideda pagrindinis renginys.
Jie pajudėjo atgal ir Kima pagaliau ryžosi įkvėpti.
—Girdėjai? —šnipštelėjo ji Brajentui.
—Apie pagrindinį renginį?
Ji papurtė galvą.
—Apie kažką, kas čia buvo pašautas.
Logiška vieta kam nors pasislėpti.
—Brajentai, eik į kairę, aš eisiu dešiniau.
Jis linktelėjo.
Kima įdėmiai nužvelgė žole apaugusią sampylą. Vyrai
buvo už gerų keturiasdešimties pėdų. Pritūpusi ji nuropojo
tarp dviejų bunkerių.
Prie pat jų pasinaudojo mobiliojo telefono prožektoriumi
ir apsižvalgė. Nieko.
Nuropojo prie antrojo ir vėl pasišvietė.
Nieko.
Ji nuleido ranką ant žolės, ketindama ropoti toliau, ir pa­
juto kažkur įmerkusi mažąjį pirštelį.
Pašvietė į ranką ir žemę.
Ant plaštakos blizgėjo lipnus raudonumas.
Akimirką atrodė, kad sustos širdis.
Ji nukreipė į žemę telefono švieselę ir pamatė pėdsaką.
Toliaujis buvo vos matomas. Žmogus turėjo sustoti čia minu­
tę ar dvi pailsėti.
Kima nurijo seiles. Negi ji seka Steisės kraujo pėdsakais?
Kraujo žymės nukrypo nuo bunkerių ir vėl grįžo prie jų.
Kimai tai priminė sužeisto žvėries blaškymąsi, ieškant
vietos numirti.
Ji sustojo ir įsiklausė. Kur dejonės ir rauda? Kažkas kenčia
tyliai.
 ANGĮ ' t A MARSONS * M i RUSI OS Si ELOS 333

Kima neleido sau galvoti, ką tai gali reikšti, ir toliau ieš­

kojo.
Pusiauprašliaužusi antrąbunkerį,įsižiūrėjusi priekyjeto­
lumoje pamatė pavidalą.
Iš pastato atsklido ilgas, nepertraukiamas gaudimas. Pa­
laukė, kol jis nutils, prieš puldama per likusį tarpą.
Užėmė kvapą, kai telefono švieselė krito ant bato, šlau­
nies, krūtinės ir pagaliau burnos.
Ji aiktelėjo pamačiusi Fionos Kouli veidą.
Nepastebėjo, kaip Brajentas atropoja jai įkandin.
—Nieko ten... Jėzau, kas?.. —jis nutilo pamatęs. —Kou-
lio duktė?
Kima linktelėjo ir apčiuopė pirštais Fionos kaklą.
—Pulsas yra, —pasakė. —Silpnas, bet yra.
—Fiona, Fiona, —nekantriai sukuždėjo. —Atsibusk, nagi.
—Koks velnias?.. —pakuždomis nusikeikė Brajentas.
Kima nusekė jo žvilgsnį iki pėdos, kurios neapšvietė jos
telefonas. Siaubas jos veide atkartojo Brajento siaubą. Negai­
lestingi žvėrių spąstų dantys buvo susivėrę ant Fionos kulkš­
nies.
Iš džinsų ant plikos pėdos sunkėsi kraujas. Kima net ne­
norėjo įsivaizduoti, kaip sumaitoti audiniai po kelnėmis.
Iš to, ką matė, spėjo, kad Fiona nebuvo pašauta. Kraujo
neteko dėl sužalotos galūnės.
—Fiona, —papurtė ją Brajentas.
Kima sulaikė jį.
—Nereikia. Nuo skausmo ji prarado sąmonę. Geriau,
kad taip ir liktų. Jeigu atsigaus, gerklę prarėks.
Kima matė, kokia smulki ir lengvutė ta moteris realybėje.
Aršus jos būdas tarsi darė didesnę.
Kima apsidairė. Jie maždaug už dviejų šimtų metrų nuo
poligono tvoros.
334 ANGELA M ARSONS • M IR U SIO S SIELOS

—Kai atvažiuos ginkluotojo reagavimo būrys, tikrins te­

ritoriją. Turi atkreipti jų dėmesį ir išgabenti ją į saugią vietą.
—Bose, pamiršk. Aš neliksiu...
—Privalai, Brajentai. Turi išsaugoti ją gyvą.
—Bose, aš ne...
Jis nebaigė, kai abu išgirdo susijaudinusius balsus tolu­
moje.
Kima klausiamai į jį pažiūrėjo.
Jis linktelėjo. Suprato.
Reikia jos klausyti.
Ji turi judėti.
Medžioklė tęsiasi.

101

Steisė išvirto pro duris į gryną siaubą.

Ranka, kuri stūmė ją pirmyn, suėmusi už sprando, staiga
atsitraukė, kai veido odą ėmė žnaibyti žvarbios lapkričio nak­
ties šaltukas.
Dabar riešai buvo surišti už nugaros.
Ji apsidairė. Tamsa čia ne tokia aklina kaip toje patalpoje,
iš kurios ją atvedė, ir ryškus žibintas nebeakino.
Konsteblė energingai pamirksėjo, kai šešėliai priešais ją
virto siluetais. Iš pradžių ji abejojo, ar tikrai kažką mato, ar tik
ryški šviesa įsirėžė tinklainėje. Mintyse ji jau bėgo, tik kojos
neklausė komandos. Okur bėgti? Neįsivaizdavo, kuria krypti­
mi būtų saugiausia.
Tolumojeji išgirdobalsus; skaičiavimą. Pasisukoį tąpusę,
nors protas šaukė: „Padėkite.“ Žengė du žingsnius ir sustojo.
Toje pusėje skaičiavo:
 ANGELA M ARSONS * M 1 R U SI O S S I E L O S 335

—Devyniasdešimt trys, devyniasdešimt du, devyniasde­

šimt vienas...
Dėl ko skaičiuojama ir kodėl ji paleista kaip tik dabar?
Kai išgirdo tariant „septyniasdešimt aštuoni“, galvoje
susiformavo tie du klausimai.
Žengė į priekį ir atsidūrė gatvės žibinto šviesos klane.
Greitai grįžo atgal, šviesoje jausdamasi labiau pažeidžiama.
—Šešiasdešimt šeši.
—Šešiasdešimt penki.
Ar tikimasi, kadji bėgs? Kokios didžiausios galimybės iš­
trūkti? Bėgti, kiekleidžiakojos? Susiprotėjo, kadjeigu taip len­
gvabūtų pabėgti,jie nesuteiktų tokio dideliolaikopranašumo.
—Keturiasdešimt devyni.
—Keturiasdešimt aštuoni.
—Ką man daryti? Ką man daryti? —sumurmėjo ji į
tamsą.
Instinktai liepė šauktis pagalbos, bet vieninteliai čia
esantys žmonės kėsinasi ją nuskriausti.
Prašau, kas nors, padėkite man, tyliai meldėsi ji, keliai
ėmė virpėti.
Skaičiai taip greitai seko.
—Trisdešimt du.
Jai neliko nė minutės sugalvoti, kaip išsigelbėti.
Steisė paėjo kelis žingsnius į priekį. Protas atbuko iš bai­
mės. Jokssprendimas neatrodėlogiškas.Niekur nesijautėsaugi.
—Dvidešimt trys.
Ji pašoko, kai kažkas sušnarėjo netoliese. Prakeikti gy­
vūnai. Kažkas praturseno pro ją. Jai iš kairės pasigirdo me­
talinis čekštelėjimas. Sužvango. Kažkas užkaukė iš skausmo,
užpildydamas tylą tarp skanduojamų skaičių. Steisė nuspren­
dė, kad kažkoks vargšas žvėrelis pakliuvo į jai skirtus spąstus.
—Devyniolika.
336 ANGELA M ARSONS • M Į RUSIOS SI E L O S

Ji suprato, kad negali pasitraukti toli nuo žibintų, nes

atsidurtų kuriuose nors spąstuose.
—Dešimt.
Reikia mąstyti greitai. Reikia išsiaiškinti, ko imtis ir kur
slėptis.
Tolumoje pasigirdo paeiliui trys šūviai.
Ir laiko beveik neliko.

102

Priekyje jau juodavo pagrindinis pastatas, kai išgirdo

paeiliui tris šūvius.
Kima spėjo, kad tai reiškia pradžią.
Ji dar labiau prisispaudė prie žemės ir nuropojo pastato
link. Jame degė vienas vienintelis langas iš visos eilės.
Kima pasvarstė, ar Steisė su Fiona abi laikytos šiame
pastate. Fiona pasistengė bėgti kuo greičiau ir kažkaip atsi­
dūrė už dviejų šimtų metrų nuo teritoriją juosiančios tvoros,
kol užmynė žvėrių spąstus.
Kima judėjo atsargiai, svarstydama, kiek jų dar pristaty­
ta aplinkui.
Ji nužvelgė vietovę, kai balsai ėmė skirstytis į visas puses.
Prisispaudė nugara prie pastato sienos, pasislėpė šešė­
liuose pagalvoti.
Jeigu Steisė buvo išvesta iš pastato ir girdėjo skaičiavimą
tolumoje, ar ji nutarė bėgti kiek kojos neša, ar slėptis?
Kima stengėsi įsijausti į kolegės mąstyseną, loginį ir pra­
gmatišką požiūrį, atsižvelgdama į siaubą, kurį neišvengiamai
turėjo jausti. Jeigu Steisė suvokė situaciją ir kodėl yra ten, su­
prasti turėjo ir ką reiškia skaičiavimas. Ar ji suprato, kad nėra
 ANGELA M .ARSON S • M I « U S 1O S S 1 E i. O S 337

galimybės pabėgti, kur saugu, todėl nėra prasmės bėgti?Ar su­

panikavo ir užvaldyta instinkto pasileido kuo toliau?
Ar įvertino, kad tamsa už šių pastatų jai nedraugiška?
—Steise, kaip tu elgtumeisi? —sukuždėjo ji, slinkdama
prie pastato durų.
Pro atvirą langą pajudėjo šešėlis. Tiesiai priešais. Kima
pasvarstė, ar pulti į priekį ir sugniaužti pirmam sutiktajam
gerklę. Bet Steisei tai nepadės. Nepadės, kai tie ginkluoti
niekšai bando ją sumedžioti.
Ji pasilenkusi praslinko pro langą. Jie palauks.
Kima atsargiai nuropojo į priekį. Visur aplinkui buvo
daug šachtų, spąstų ir kliūčių. Su kiekvienu judesiu ji laukė,
kad metalo dantys susmigs į kurią nors kūno dalį.
Ji praropojo pro žiotis skardinio pastato, išlenkto pus­
lankiu.
Kairė plaštaka užčiuopė kažką kyšant iš žolės.
Oda.
Įsižiūrėjo įdėmiau.
Aulinis batas.
Pakėlė.
Steisės.
Prakeikimas, pagalvojo Kima. Ojei tie niekšai ją jau su­
čiupo?
Kimanusivylusi pakėlė ranką sviesti batą ir sustojo, staiga
kai ką pagalvojusi.

103
Steisė energingai pasitrynė rankas iš baimės ir šalčio. Ji
mėgino sekti skaičius, kol nuaidėjo trys šūviai. Spėjo, kad jai
buvo skirtos vos dvi minutės.
338 ANGELA M ARSON S * M I R L1S l O S S l E L O S

Vienintelė jos viltis —laimėti laiko; kam, nežinojo, bet

mintis, kad bėgios po teritoriją su taikiniu ant nugaros pyki­
no. Jeigu mirs, tikrai nesuteiks šutvei žiaurių, šlykščių rasistų
malonumo. Jie gali surasti ją ir nušauti vietoje. Ji nebus su­
mautas jų grobis.
Mėgindama kuo greičiau dingti iš akių, ji nėrė į gofruo­
tos skardos pusmėnulio formos statinį. Greitai nuėjo tuo tu­
neliu į tamsų galą.
Drėgmė gėrėsi pro jos pėdkelnes ir marškinius, bet nie­
ko negalėjo padaryti. Mažesnė taps tik prigludusi prie žemės.
Prisitraukusi kelius prie veido perkišo surištas rankas į
priekį.
Kai skruostas prigludo prie kelio, ji užsimerkė. Tamsa
netapo juodesnė.
Negi dar šiandien ji išėjo iš nuovados atgauti nešioja­
mojo kompiuterio, kurio jai visų pirma nederėjo turėti? Jei­
gu būtų įtarusi, kur tai nuves, būtų perdavusi tikriems detek­
tyvams. Jie kur kas greičiau būtų suvedę galus ir ji nesėdėtų
dabar susisukusi į kamuoliuką, laukdama mirties.
Steisė niekino savigailos mintis, kurios smelkėsi į gal­
vą, bet suprato, kad nevykęs jos mėginimas protauti logiškai
liks nepastebėtas. Ji paliko paprastą ženklą tuščiai vildamasi,
kad kas nors jos ieško. Aulinį batą, nukreiptą į jos slėptuvę.
Suprato, kad iš tikrųjų jo niekas negali rasti, tačiau akimirką
jautėsi bent šį tą daranti.
Keikė, kad slepiasi, tačiau protas nesiūlė kitų išeičių. Me­
džiotojai su šautuvais įstūmė ją į beviltišką padėtį.
Steisė riktelėjo, kai staigus vėjo gūsis sujudino gofruoto
metalo lakštą. Jis sutraškėjo tris kartus, vis labiau pašokdin­
damas pulsą. Steisė stipriau apsikabino kojas, kad taip nedre­
bėtų.
 ANGELA M ARSONS • M I RUSHES SIELOS 339

Staiga ranka sugriebė kojine apmautą pėdą.

Siaubas ūžtelėjo į burną ir ji suriko.
Delnas iškart užspaudė burną.
Steisė papurtė galvą ir atšoko. Daugiau nesislėps. Bėgs. Ji
dar nepasirengusi mirti.
—Steise, čia aš, —sukuždėjo balsas jai į ausį.
Tie žodžiai privertė ją sustingti; žinojo, kieno jie galėjo
būti, bet tai neįmanoma. Negali būti. Nesuvokiama.
Ji ėmė purtyti galvą.
—Čia aš, Steise. Suradau tave, —išgirdo ji.
—Bose? —sumurmėjo į delną Steisė.
Ranka nusileido ir bosės veidas sušmėžavo priešais.
—Klausyk, nėra laiko aiškinti, bet tavo žinutę supratau.
Batas, rodantis į šią pusę.
Steisė pajuto, kaip akyse kaupiasi ašaros.
Jos bose. Čia. Dėl jos.
Iš akių pasipylė karštos ašaros. Kažkaip ši ryžtinga mo­
teris su kiaušais sujungė visus galus ir ją surado. Dar niekada
gyvenime dėl nieko nesijautė tokia dėkinga.
—Bose...
—Reikiajudėti. Ginkluotojo reagavimokomandajau čia.
Jieapsupę teritoriją, bet mes esame jos viduryje. Reikia pamė­
ginti ištrūkti. Aišku?
Steisė linktelėjo, vis dar virškindama faktą, kad nebėra
palikta viena. Širdyje užgimusi viltis ėmė naikinti mirties ne­
išvengiamybę. Gal visgi pavyks ištrūkti gyvai.
—Kai išeisimeiš čia,prisispaudusios prie žemės slinksim
į rytus, gerai?
Steisė linktelėjo. Ji seks bet kokiomis instrukcijomis, bet
tiek daug norėjo, turėjo pasakyti.
—Bose, klausyk...
340 ANGELA M ARS ONS • MI RUSI OS SI ELOS

—Ne dabar, Steise, —nutildė Kima. —Vėliaupakalbėsim.

Ji žiūrėjo, kaip viršininkė atsistoja ir ištiesia jai ranką.
Steisė iškėlė surištus riešus, Kima pastatė ją ant kojų.
—Kol kas paliekam taip. Ar gali judėti?
Steisė linktelėjo.
Jos nustypčiojo prie tunelį primenančio statinio angos.
Bose sustojo gale ir atsisuko.
To statinio forma ir struktūra priminė Steisei Netertono
kanalo tunelį. Tėvas vesdavosi ją sekmadienį pasivaikščioti
ten ir ji niekada neprisipažino, kaip baisu būdavo vienos ir
trijų dešimtųjų mylios ilgio tunelyje. Ir kaip visada palengvė­
davo išvydus šviesos taškelį kitame gale.
—Pasirengusi?
Steisė linktelėjo ir abi prisiplojo prie žemės.
—Visur žvėrių spąstai, —įspėjo ji, prisiminusi vargšo
gyvūno kaukimą.
—Žinau, —atsiliepė bose.
—Kas ten? —paklausė Steisė, žvelgdama į tamsą.
Jos palaukė, kol figūra priartės.
—Velnias, ten Brajentas, —burbtelėjo bose ir pradėjo
mojuoti.
Staiga Steisė suprato, kad viršininkė nemojuoja. Ji duoda
jam ženklą griūti ant žemės.
Brajentas sulėtino žingsnį.
Bose vėl mostelėjo. Ant žemės.
Jis nesuprasdamas papurtė galvą ir toliau judėjo jų link.
—Brajentai, ne...
Jos žodžius nutraukė vienišas šūvis.
Ir galiausiai Brajentas lėtai išsitiesė ant žemės.
 ANGELA MARS ONS * MI R U S I O S S I ŪLOS 341

104
Dosonas pasisuko į Rigsą, pareigūną, vadovaujantį gin­
kluotojo reagavimo būriui.
—Kiekdar laukti? —paklausė, tramdydamas norą prasi­
brauti pro tvorą ir pulti ieškoti.
Kai jie su Gibsu pasiekė vakarinį teritorijos pakraštį, su­
sidūrė su šešiais ginkluotais į poligoną žengiančiais pareigū­
nais. Nepaisant protestų buvo išlydėti į saugią vietą.
—Žinai taisykles, seržante, —nejuokaudamas priminė
Rigsas. —Reikia laikytis protokolo...
Jis nebaigė sakinio ir priglaudė ranką prie ausinės klau­
sydamasis.
Dosonas kovojo su nusivylimu. Jei atvirai, jam nusišvilpt
į protokolus, kai tai susiję su žmonėmis, kurie jam rūpi.
O šūviai aidi. Jo žvilgsnis nuklydo į „Audi“ galą, kur
buvo išimtos užpakalinės sėdynės ir įtaisytas automatinių
ginklų dėklas. Dabar jis troško tik patraukti tą vyruką iš ke­
lio ir griebti raktelius.
— Išvedėm septynis individus, — nuleisdamas ranką
pasakė Rigsas. —Vienas pareigūnas sužeistas spąstų ir...
—Kaip toli jūs pasistūmėjote? —nutraukė jį Dosonas,
jam Rigso komandos narys rūpėjo kur kas mažiau nei jo pa­
ties. Juk dėl Steisės visi čia atvažiavo.
—Maždaug keturi šimtai metrų iki centro.
— O jie greičiau judėti negali? — paklausė Dosonas,
persibraukdamas ranka plaukus.
—Žinoma... o tada pražiopsosi kokį ir kas nors bus nu­
žudytas. Mes net nežinome, kiek jų ten yra.
Gibso atsakymai nė kiek nesumažino didėjančio Doso-
no nerimo.
342 ANGELA M A R SON S • MI RUSI OS SI ELOS

Tame poligone vyksta kažkas labai blogo. Ir jo kolegos

pačiame viduryje.
Gibsas uždėjo ranką ant jo žasto.
—Dosonai, negalime...
—Paklausyk mūsų draugo, bičiuli, ir atsitrauk, —įsikišo
Rigsas. —Matau tavo žvilgsnį, net nemėgink.
Dosonas išsitiesė.
—O, taip, —pasakė jis.
Paniurusios lūpos šyptelėjo.
—Klausyk, bičiuli, ten jau pakankamai didvyrių. Ten ir
mano komanda, taigi tu tikrai nedarysi nieko, kas grėstų jų
saugumui, net jei pačiam teks tave nušauti.

105
Kimos regėjimas susiaurėjo, kai krūtinėje ėmė pašėlusiai
daužytis širdis. Šliaužiant žeme niekas neberūpėjo. Dilgėlė
nuplikino kairį riešą, akmenukai smigo į pilvą, bet jos dėme­
sys buvo sutelktas į kolegą.
—Brajentai, —šnipštelėjo ji, prisiartinusi prie vietos,
kur jis nugriuvo. Ji pagraibė patamsyje.
—Brajentai, —pakartojo.
—Jis čia, bose, —jai iš dešinės sušnypštė Steisė.
Kima nuropojo per aukštos žolės kuokštus ir dirstelėjo
žemyn.
—Girdėjau jį, —sukuždėjo Steisė.
—Brajentai, —šūktelėjo ji į duobę.
—Čia, bose, —atsiliepė jis.
Plūstelėjo palengvėjimas.
—Sužeistas?
—Tik orumas, —atsiliepė jis.
 ANGELA MARS O NS * MI RUSI OS SIELOS 343

Sugis, pagalvojo Kima, pasinaudodama pauze išana­

lizuoti padėtį. Ginkluoti pareigūnai artinasi, bet juda lėtai.
Tame pastate yra galinčių pasprukti žmonių. O vienas iš jų
ką tik šovė į jos draugą.
—Kaip giliai esi?
—Dešimt penkiolika pėdų, —atsiliepė Brajentas.
—Mesk man savo kišeninį peiliuką, —nurodė ji.
Išgirdo, kaip jis kuičiasi.
—Metu, —šūktelėjo.
Kišeninis peiliukas išlėkė į orą ir nusileido per penkis
colius nuo jos kelio. Kima stvėrė Steisės riešus. Du brūkštelė­
jimai ir riešus veržęs laidas perpjautas.
—Renkis šią neperšaunamą liemenę, —pasakė ji Steisei,
traukdamasi nuo savęs fluorescencinę įspėjamąją liemenę.
—Ne, bose, ne...
—Geriau nedaryk to, ką manau, kad darai, —šūktelėjo
iš apačios Brajentas.
Kima nekreipė į juos dėmesio ir susukusi metė liemenę
su atšvaitais toli į krūmus.
—Renkis, —įsakmiai burbtelėjo ji konsteblei.
Steisė paskubomis apsivilko neperšaunamą liemenę.
Kima žinojo, kad lieka be apsaugos, bet taip galėjo judėti
greičiau. Jeigu medžiotojai aptiks Steisę su Brajentu, šie bus
spąstuose.
—Permesk kelius per kraštą, —paliepė. —Brajentai,
pasiruošk ją gaudyti.
Jai liko vienas kelias. Negalėjo rizikuoti Steisės gyvybe, o
Brajento ištraukti negalėjo.
Jie kartu bus saugesni, nematomi.
—Šefe, pasilenk žemiau...
—Pasiruošusi? —paklausė Kima Steisės, švelniai pa­
lenkdama ją pirmyn.
344 A N G EI, A MARS ONS • MI RUSI OS SI K LOS

Steisė linktelėjo ir atsistūmė nuo krašto.

Kima išgirdo abu kriuktelint.
—Viskas gerai? —pašaukė ji į duobę.
—Taip, bose. Tau reikia...
Kima negirdėjo, kąjis pasakė, nes jau ropojo pastato link.

106

Kima stabtelėjo prie šiurkščios nurudusios žolės kaubu­

rėlio ir įvertino, kad atsidūrė pusiaukelėje tarp Brajento su
Steise ir pastato, kur lange vis dar degė šviesa.
Penkiasdešimt metrų, kuriuos jai dar teks įveikti, vilni­
jančia žole be jokios priedangos. Pajudėjusi iš dabartinės vie­
tos atsidurs atvirame plote, taps visiems matoma.
Ji įdėmiai įsiklausė. Šnaresys kairėje privertė kietai su­
kąsti dantis.
Ji čia ne viena.
O gerųjų vyrukų dar nematyti.
Kima gulėjo ramiai. Kiekvienas raumenėlis norėjo prie­
šintis smegenų įsakymui.
Garsas artėjo jos link. Tas kažkas buvo aukštesnis. Ėjo.
Ji tyliai nuslinko nuo žvirgždo tako ant žolės.
Grikšt.
Beveik visose situacijose puolimas Kimai atrodė geriau­
sia gynyba.
Ji iškišo ranką ir sugriebusi už kulkšnies staigiai iš visų
jėgųpatraukė į save. Žmogysta griuvo aukštielninka ant žemės.
Kima žaibiškai užšoko ant jos.
Veidą apšvietė žibinto šviesa.
Pasižiūrėjo į gerai pažįstamą fizionomiją.
 ANGELA M A U SONS * MI RUSI OS SI ELOS 345

107
Kelias akimirkas Steisė, įsispraudusi į trijų kvadratinių
pėdų šachtą su Brajentu, jautėsi saugi.
—Girdėjai, Steise? —virš galvos sukuždėjo Brajentas.
Ji įsiklausė.
-K ą?
—Šunys, skalijimas artėja, po velnių.
Steisė pajuto, kaip vėl grįžta panika. Nebuvo toli nuėjusi.
SuBrajentu ar bejo, įstrigusi duobėje, kur bet kas gali juos rasti.
—Bet jie juk nežino, kad mes čia, ar ne? —paklausė ji.
—Steise... —pašaukė jis tamsoje. —Koks čia kvapas?
—Kvapas? —paklausė, bet staiga susiprato. —O, ne,
Floda... jis ištrynė mane visą kažkuo...
Žodžiai nutilo, kai pajuto kolegą čiupinėjant ją visą tam­
soje.
—Tavo rankos, jos lipnios, —tikrindamas pasakė. —Ir
šlaunys. Kas per... —Brajentas patylėjo. —Velnias, Steise. Čia
kraujas.
—One, o ne, o ne, —suaimanavo ji, palietusi marškinių
rankovę ir prikišusi pirštus prie nosies. —Ką man daryti? Jie
sulėks tiesiai čia.
—Steise, privalai nusirengti. Dabar.
Ji ėmė protestuoti.
—Tu gal iš?..
—Turime išmesti drabužius iš duobės, —skubiai paaiš­
kino Brajentas.
—Bet negi tai jų neatveš prie mūsų?
—Jie ir taip eina į šitą pusę. Kadangi kruvini drabužiai
čia, jie ir ateis čia. Šunys taip išmokyti. Jeigu medžiotojai ras
mudu čia, galima sakyti, žvejos statinėje. Reikia supainioti
šunis. Nukreipti jų dėmesį nuo šios duobės.
346 ANCil'l. A M ARS ONS • M IRUSI O S $ H ■ l . 0 S

Jis palaukė, kol Steisė įsivaizdavo, kaip viskas turėtų būti.

Ji nebuvo pajudėjusi toje ankštoje duobėje ir tebesirėmė į sie­
ną, kuria pusiau nuslydo, pusiau įkrito. Priešais duobę buvo
krūmai, kur girdėjo susiveriančius spąstus.
—Steise, privalai nusirengti, —suniurzgė Brajentas.
Ji linktelėjo ir suprato, kad kolega jos nemato.
—Žinau, —atsakė, traukdama nuo savęs neperšauna­
mą liemenę.
Floda išterliojo jos marškinius, sijoną ir pėdkelnes. Vis­
ką teks nusivilkti. Žinojo liksianti tik su apatiniais. Nuginė
tą mintį. Jeigu reikia rinktis, likti nuogai ar sudraskytai šunų
arba nušautai, kaip nors.
—Jeigu atsistotum ant mano sunertų delnų, kilstelėčiau
ir galėtum nusviesti juos kuo toliau nuo mūsų.
— Gerai, — atsakė, numetusi marškinius ant žemės.
Lapkričio šaltis iškart ėmė gnaibyti odą.
Geriau jau būti sušalusiai nei negyvai, pagalvojo Steisė,
nusisegdama sijoną ir nusitraukdama pėdkelnes.
—Susuk į gumulą, —patarė Brajentas. —Toliau nuskris.
Ji pasilenkė, surinko drabužius į krūvą ir surišo kojinėmis.
—Baigta, —pasakė.
—Paskubėk, jie artėja, —sušnypštė kolega.
Steisė įsikando drabužių ryšulį ir nuslinko Brajento ran­
ka, kur jis laikė paruošęs delnus.
Steisė pakėlė dešinę koją ir pastatė basą pėdą ant jo su­
nertų delnų.
—Duok ženklą, kai pasiruoši, —pasakė jis.
Ji abiem rankomis slinko samanomis apžėlusiomis sie­
nomis, kai jis kilstelėjo. Tada sumykė ir Brajentas pakėlė
aukštyn. Paleidusi šachtos kraštą ji bandė sugriebti įsikąstą
drabužių ryšulį.
—Aahhh... —sugargė pasvirusi į vieną šoną.
 ANGĮ'. L A M ARS ONS • MI RUSI OS SI ELOS 347

Brajentas iškart nuleido rankas, kad visai nenuvirstų.

Drabužių ryšulys liko burnoje.
—Velnias, —susikeikė Brajentas. —Kibkis viena ranka
už briaunos prieš mesdama, —patarė.
Steisė negalėjo atsakyti, tad tik linktelėjo tamsoje. Ji jau
girdėjo netoliese amsinčius šunis.
Suklysti negalima. Kitos galimybės nebus.
Šį kartą Brajentas kėlė lėtai, kol liko apie tris pėdas nuo
duobės krašto. Steisė jautė, kaip tvirtai laiko kolega.
Porą akimirkų sugaišo įgydama pusiausvyrą ir tada pa­
traukė dešinę ranką nuo sienos.
Lėtai pasiekė ryšulį, kurį laikė dantimis. Seilės iki pasku­
tinio lašo susigėrė į audinį. Ji nurijo sausą orą, mėgindama
sudrėkinti burną.
Atsargiai pasvėrė ritinį delne ir pasidėjo ant peties, lyg
padavėja sunkų padėklą.
Mintyse suskaičiavo iki trijų, sutelkdama visas jėgas į
petį. Ties trimis ji išstūmė ryšulį kuo smarkiau į orą, taiky­
dama į krūmus.
—Gerai? —paklausė lėtai ją leisdamas žemyn Brajentas.
—T...taip... —sumikčiojo ji, kai šaltas oras apsupo visą
kūną.
Brajentas ištrynė jos rankas nuo sienelių nuplėštomis sa­
manomis.
—Gal padės užmaskuoti kvapą, —pasakė ir atsitraukė.
Steisė jautė, kad kolega kažką daro, kol ji bandė šildyti
žvarbstantį kūną.
Po sekundės pajuto, kaip pečius apgaubė jo striukė ir
buvo užtraukta priekyje.
Staiga visa esybe panoro pravirkti. Brajentas raminamai
apglėbė.
348 ANGELA MARS ONS • MI RUS I OS SI ELOS

—Tu šauniai laikeisi, Steise. Viską puikiai padarei, —

ramino.
Konsteblė pažvelgė į juodą dangų.
Ji sugebėjo išmesti krauju sumirkytus drabužius iš duo­
bės. Meldėsi, kad būtų nusviedusi ganėtinai toli. Dėl jų abiejų.

108

Pirmas smūgis pataikė jam tiesiai į nosį. Šovė kraujo

čiurkšlė ir pasiekė jos kumštį.
—Tu prakeiktas niekše, —iškošė ji, tvodama antrą kar­
tą į veidą, šįkart mėgaudamasi, kad kumštis kliudė akiduo­
bę. —Kaip tu drįsai, po velnių? —suriko, šniodama jam per
srėbtuvę.
Krumpliu pajuto, kaip išlūžo dantis.
Kima jautė, kaip veržiasi visą kūną apėmęs pyktis. Rei­
kėjo išsilieti.
—Aš... liaukis...
—Užčiaupk snukį, tu šlykštus šūdo gabale. Kas įsivaiz­
duoji esąs, Floda? —grėsmingai iškošė ji.
Apie savo karjerą nebegalvojo. Šis tipas su jos bendra­
darbe mėgino elgtis kaip su mėsos gabalu. Ir dėl ko? Dėl ko­
kios priežasties?
Ranka sustingo ore, vėl pasirengusi nusileisti ant Deilo
Priso veido. Staigaji prisiminė sceną Prisų namų koridoriuje.
Kaip senis Prisas kvietė Deilą. Ir atstūmė Bartą.
Aiškus suvokimas perskrodėjos protą kaip kulka. Robso-
noPrisopasibjaurėjimasirnepagarbajaunesniajamvaikaičiui.
Bjauri užuomina apie „Bado žaidynes“.Varžybos ir išlikimas.
Mėginimas sugundyti ją motociklu.
 a n c; r: i. a m a r s o n s » m i r u s i o s s i k f, o s 349

—Velnias. Ne tu, —staiga viską supratusi ištarė Kima. —

Tu ne Floda.
Deilas Prisas ėmė purtyti galvą, kai ji pagaliaujį paleido.
—Prašau, nedarykite jam nieko, inspektore. Jis vis tiek
mano brolis.

109
—Tai kas dabar yra tas sumautas gėjus, seneli? —per­
galingai paklausė Bartas.
Bent kartą jis viskamvadovavo, o senelio vežimėlis buvo
pririštas prie senų židinio grotelių.
—Palaikei ne tą sūnų, seneliuk.
Jis stebėjo, kaip šaltose mėlynose akyse blyksteli suirzi­
mas, —ir taip visą gyvenimą.
—A, pamiršau. Negali pakęsti, kai vadinu taip, seneli?
Neleisdavai mums tavęs taip vadinti. Pernelyg skysta, per
vaikiška. Nenorėjai būti niekieno senelis, tiesa?
Suirzimą pakeitė neapykanta, bet Bartui tai patiko. Jis
labai seniai laukė šio pokalbio su seneliu. O užkišta burna
kliudė šiam atsikirsti.
— Bet kadaise tu buvai teisus, seneli. Sakei, kad kon­
kurencija paskatins stengtis, padarys geresnius. Ir žiūrėk, —
tarė jis, rodydamas į lauką.
—Žiūrėk, ką padariau, —pasakė žengdamas artyn. —
Manai, tavo brangiausias Deilas būtų galėjęs tai surengti?
Manai, brangusis tavo Deilas būtų sugebėjęs pakartoti tai, ką
rengei prieš daug metų su senuoju Kouliu?
—Matai, man nereikėjo niekieno pagalbos, seneli. Viską
padariau vienas. Aš suradau svečių. Aš suradau taikinių. Vis­
kas čia suorganizuota mano vieno. Nori žinoti kodėl?
350 ANGELA M ARSONS • M IR U SIO S SIELOS

—Kodėl? —pasigirdo balsas iš tarpdurio.

Jogalva žaibiškai atsisuko į žmogų, kuris drįso sugadinti
kulminaciją, paveikslą, kurį daugybę metų nešiojosi galvoje.
—Ką, po velnių, tu čia veiki? —suniurzgė jis.

110

Kima įėjo į kambarį ir atsirėmė į durų staktą. Ji nenulei­

do akių nuo Barto.
Jau pastebėjo į galinę sieną atremtą medžioklinį šautuvą.
Žinojo, kad turi sulaikyti jį, kol pasirodys pagalba. Vienintelis
tikslas buvo neleisti jam pasiekti ginklo.
—Viskas baigta, Bartai, —tyliai ištarė ji, stengdamasi
kalbėti ramiai. —Pastatas apsuptas ginkluotos policijos. Atė­
jome tavęs išvežti.
Prisas dirstelėjo į senelį, kuris buvo toks pat sukrėstas
kaip ir jis.
—Bet prieš tai papasakokmums abiem, kodėl tai padarei,
Bartai. Papasakok, kodėl atkartojai senelio žvėriškumą.
Ji pastebėjo, kaip Bartas dirsteli į ginklą.
Iš pažiūros jis buvo vienodu atstumu tarp abiejų.
Reikia išlaikyti jo dėmesį.
—Juk ne vien dėl jo taip padarei? —paklausė Kima.
Kiekviena jos kūno ląstelė veržėsi pulti per kambarį ir
sumalti jį į miltus, bet reikėjo Barto gyvo. Troško pamatyti jį
teisiamųjų suole. Norėjo kasdien stebėti jo teismą. Ir matyti,
kaip išvežamas į kalėjimą asmeniškai susipažinti su kiekvienu
juodaodžiu, azijiečiu ar gėjumi, kurį gali pasiūlyti ta įstaiga.
—Žinau kodėl, Bartai. Nes pritari jo rasistinėms, iškry­
pėliškoms pažiūroms, tiesa?
 AN G i'LA M ARSONS * M IRUSIOS Si RIOS 351

Bartas lėtai linktelėjo ir ji pastebėjo abiejų vyrų akyse tą

patį šaltį. Jie panašesni, nei mano.
—Aišku, pritariu, —abejingai atsakė jis. —O kodėl ne?
Kima suprato, kad jam tai įskiepyta. Tokiomis pažiūro­
mis, tikėjimu buvo maitintas visą savo gyvenimą.
—Ar todėl pasirinkai tokį šlykštų vardą? —paklausė
ji. —Šlykščiausio kada nors gyvenusio asmens anagramą?
Kiekvienu sakiniu stengėsi sulaikyti Bartą nuo ginklo.
Nebuvo prasmės ginčyti jo pažiūras. Jos kokčios ir nesveikos,
jai vis tiek nepavyktų pakeisti viso gyvenimo įsitikinimų per
kelias minutes, jei išvis pavyktų.
—Jis žinojo, ką daro, —atsakė Bartas, o veide išryškėjo
neregėtas bjaurumas. —Viskas dėl grynumo. Jie visi veržiasi
čia. Negi nesupranti, kad turime ko nors imtis?
—Ir tu šantažavai Koulius kaip ir jis? —paklausė Kima.
Jiemsbuvoleista pasilikti sklypą ir nemokėti nuomos, kol
susitaiko su tuo, kad ten gulės kaulai.
—Juk tu pašovei Bilį Kaulį, tiesa? —paklausė ir iškart
pasigailėjo, nes Bartas pasisuko į šautuvą.
—Ir tu pagrobei Fioną? —skubiai pridūrė, siekdama su­
sigrąžinti jo dėmesį. Štai kodėl Deilas jos tądien nematė. —
Fiona atvažiavo reikalauti, kad tavo šeima ko nors imtųsi, kai
suėmė jos tėvą.
—Ją reikėjo nutildyti. Tikriausiai jau mirtinai kur nors
nukraujavo...
—Ji gyva, —paprieštaravo Kima. —Mes radome ją,
Bartai. Ir mano kolega gyvas, —tęsė, neįstengdama neišduoti
pykčio.
Jis suraukė antakius.
—Taigi, kol kas nieko iš tiesų nesi nužudęs, —reikšmin­
gai pridūrė ji. Nors yra prisidėjęs prie trijų, kraujas kol kas iš­
tepęs tik jo lateksines pirštines.
352 ANGĮ-: L A M ARS ONS • MI RUS I OS S i Iii, OS

Iš neįgaliojo vežimėlio pasigirdo senio juokas.

Bartas atsigręžė ir išvydo tą patį, ką ir ji: pašaipą, pasi­
bjaurėjimą ir nusivylimą.
Kima matė, kaip gėda nudažo Barto skruostus. Prakeiki­
mas. Jis ir vėl pasirodė prieš senelį nevykėlis.
—Eik po velnių, —iškošė Bartas seniui, —aš tau paro­
dysiu, kaip...
Ir nebaigęs sakinio šoko prie šautuvo.
Kima taip pat. Ir nespėjo.
Jis stvėrė ginklą kaire ranka, nustumdamas ją dešine.
Pakėlė šautuvą ir... šovė.
Robsonas Prisas sukniubo vežimėlyje.
Bartas akimirką stovėjotarsi įaugęs į žemę, žiūrėjo į krau­
ją, kuris burbulais veržėsi iš po senelio kostiumo.
Kima suprato, kad tai paskutinė jos galimybė.
Ji stengėsi laimėti laiko ir prakišo.
Detektyve puolė į priekį ir visu savokūno svoriuparvertė
vyrą ant žemės. Bartas spėjo pasisukti ir griuvo ant šono.
Ginklas vis dar buvo jo rankose.
—Prakeikta kvaila...
Bandė nusimesti nuo savęs Kimą, bet toji susirakino ko­
jomis jam apie liemenį.
Siekėjorankų, norėdami atimti šautuvą, bet tas atitraukė,
kad ji negalėtų pasiekti. Kimai pavyko pasislinkti jo kūnu ir
keliais prispausti mentes, kad nesimuistytų. Jeigu Bartui pasi­
seks išvaduoti rankas su šautuvu, vienam iš jų žaidimas baig­
sis; ir šansai ne jos pusėje.
Kimai pavyko sugniaužti delną ant ginklo vamzdžio.
Traukdama šautuvą iš rankų smogė jam į gerklę.
Ji metė ginklą per kambarį, išgirdo, kaip nučiuožia beto­
no grindimis.
 ANGELA M ARS ONS • MI RUSI OS SI ELOS 353

Taip, galėjo pabandyti jį nušauti, bet kol nusitaikys, Bar­

tas sugebės išsirangyti iš po jos.
Dabar kova lygi.
—Pasitrauk nuo jo, inspektore.
Ji sustingo, išgirdusi šaltą balsą be emocijų.
—Deilai, ačiū Dievui, —sėsdamasis tarė Bartas. —Ji
mėgino atimti ginklą; jis iššovė. Ji nužudė mūsų senelį.
—Vadinasi, esi ne tik nesveikas rasistas, bet ir bailus
melagis, Bartai? —uždususi paklausė Kima.
—Užsičiaupk, Bartai, —ištarė Deilas, eidamas į kambarį.
Šautuvas buvo įremtas jam į petį.
Kima pajuto pilve baimę, žiūrėdama į tą šaltą, lauke jos
sumuštą veidą.
—Liepiau jo neskriausti, —tarė Deilas, nukreipdamas
vamzdį į Kimą.
—Aš ir nenuskriaudžiau, kol kas, —atsakė ji. —Noriu,
kad jis stotų prieš teismą. Kad sumokėtų už tai, ką padarė.
Noriu, kad visas pasaulis žinotų, koks jis ligotas šunsnukis
rasistas. Ir noriu, kad už tai kentėtų.
Deilas pažvelgė jai į akis ir linktelėjo.
—Žinau, kad nori.
Kima žvilgtelėjo į senolį. Jis buvo negyvas, dabar ji buvo
vienintelis dalykas, stovintis tarp brolių ir kažkokių santykių.
Nepaisant konkurencijos, jiems pavyko išsaugoti stiprų ryšį.
Nepaisydami nieko jie vis tiek vienas kitą mylėjo. Jųpažiūros
irjauni protai buvoiškraipyti kaipskystas stiklas,betjievisada
turėjo vienas kitą.
—Tiesiog nupilk ją, Deilai, —šūktelėjo Bartas.
Jie visada vienas kitą gins.
—Suversime viską jai ir...
Jo žodžius nutraukė nugriaudėjęs šūvis.
354 ANGELA M ARS ONS • MI RUS I OS SI ELOS

Kima laukė aštraus skausmo, pojūčio, kad kūną išdrasko

švinas. Nesulaukė.
Bartas Prisas lėtai sukniubo ant žemės, kai brolis nuleido
ant grindų šautuvą ir išėjo iš kambario.

111

Kima pastatė „Ninja“ ant šaligatvio ligoninės durų deši­

nėje. Nors lauke buvo vos du laipsniai, buvo pasiilgusi moto­
ciklo vienatvės. Galvoje ir taip pernelyg daug žmonių.
Naktį ji praleido spoksodama į miegamojo lubas, galvoje
sukosi minčių spiečius. Ir buvo tikvienas žmogus, kuris galėjo
atsakyti į visus klausimus.
Ji pasuko į Intensyviosios terapijos skyrių. Anksčiau pa­
siskambinusi į ligoninę išsiaiškino, kur guli jos taikinys.
Kima įėjo į palatą, prasilenkdama su ratukais išvežamu
pacientu.
Registratūros stalas buvo tuščias, ir Kima neturėjo laiko,
kantrybės ir noro laukti.
Ieškomą žmogų rado antroje palatoje.
Fionos lova stovėjoarčiausiai lango.Veidas pasuktas į mo­
notoniškai pilką dangų. Smulki moteris vilkėjo ilgus medvil­
ninius naktinius, kas leido detektyvei suprasti, jog kuris nors
šeimos narys atvežė jai daiktus.
Kulkšnis ir pėda buvo storai aptvarstytos. Sveikoji koja
apauta pilka gauruota šlepete, antroji gulėjo prie lovos.
—Labas, —tyliai ištarė prisiartinusi Kima.
Fiona atsisuko priešiškai nusiteikusi ir staiga tarsi supra­
to, kad to nebereikia. Veidas sušvelnėjo.
—Labas, —atsiliepė ji.
 A N G fct A M A R S O N S ■ Ml R U S l O S S 1E LO S 355

—Kaip skausmas? —paklausė Kima, sėsdamasi ant su­

lankstomos kėdės.
Moteris patraukė pečiais ir mostelėjo į aparatą kairėje
pusėje.
—Geriau dėl šito.
—Morfinas?
Fiona linktelėjo.
—Kokia prognozė? —paklausė Kima, žiūrėdama į su­
tvarstytą pėdą.
—Iš esmės jokių pažadų. Gydytojai negali pasakyti, ar
ja kada nors galėsiu remtis, o jeigu ir galėsiu, visą gyvenimą
šlubuosiu.
Kima pagalvojo apie kitą variantą, kuris galėjo nutikti.
—Žinau, ką galvojate, ir sutinku, —tarsi perskaitė jos
mintis Fiona. —Ar jūsų kolega išsikapstė?
Kima linktelėjo.
—Ačiū Dievui, —tarė ji ir pridūrė: —Mes jūsų ieško­
jome. Nė akimirką nepagalvojome, kad galėjote būti pagauta.
—Jūs manėte, kad aš prie to prisidėjusi, taip?
—Ar galite mane kaltinti? —gynėsi Kima. —Darėte
kliūtis, kur tik pasisukdavome.
Fiona palenkė galvą.
—Ar jūs pašėrėte Gizmą?
—Ar aš... a, tas keistas padaras pašiūrėje?
Fionos lūpas palietė pirma tikra šypsena, paskui jas iš­
kreipė skausmas ir moteris nuspaudė mygtuką. Bet tos sekun­
dės užteko nušviesti jos veidą ir leido pamatyti, koks iš tikro
ji žmogus.
—Kiek dar žmonių žuvo vakar? —tyliai paklausė Fio­
na. Ji jau tikriausiai girdėjo apie Robsoną ir Bartą Prisą.
—Apie tai galvojote, kai aš įėjau?
Fiona linktelėjo.
356 ANG EI.A Al A H S O N S * M IR U SIO S SIELOS

—Tik vienas, ir nesigailiu sakydama, kad to nusipel­

nė, —atvirai atsakė ji.
Šiurpu buvo matyti jį apgraužtomis kojomis šunų ap­
tvare, bet lengviau susitaikyti suvokus, jog būtent Garis Flin-
tas po apklausos policijoje pasiūlė jos kolegę kaip pagrindinį
medžioklės taikinį. Steisės smalsumas tiesiog pasitarnavo
Flodai. Kima spėjo, kad Džastino nešiojamojo kompiuterio
vagystė buvo užsakyta Flodos, ieškant ko nors inkriminuoja­
mo, o vėliau panaudota išvilioti Steisę iš nuovados.
—Kiek medžiotojų ten buvo? —paklausė Fiona.
—Devyni, —atsakė ji.
—Ar visi jie iš tikro ką nors nužudė, kad pakliūtų į?..
Kima pakėlė ranką ją sulaikydama.
—Kol kas nežinome. Jie atvykę iš šešių kitų šalių. Tyri­
mas užtruks.
Vakarų Mersija jau subūrė komandą apklausti tuos de­
vynis sulaikytus asmenis. Į komandą įtraukti psichologai, el­
gesio specialistai, skaitmeninių technologijų teismo eksper­
tai ir net detektyvai inspektoriai. Nuotraukos, kurias Penas
ištraukė iš Steisės telefono, bus neįkainojamos, susiejant as­
menį su slapyvardžiu. Pats tinklalapis ištrintas likus valandai
iki renginio pradžios, ir ji paprašė atskirai pranešti, kai bus
nustatytas Brendono Džounso-Babos žudikas.
Nepaisant to, kas atskleista, Derbišyro policijanusprendė
laikyti SėjosČakmos apipylimąrūgštimi garbėsžmogžudyste.
Kimai beliko viltis, kad nelaimingoji sulauks pelnyto teisin­
gumo.
—Fiona, paaiškink man, kaip viskas vyko. Kiek žinojote
jūs su broliu?
Kima žinojo, kad Fioną formaliai apklaus Vakarų Mersi-
jos nuovada, bet klausė ne dėl tyrimo. Dėl savęs.
Fiona giliai įkvėpė.
 ANGELA M ARS ONS * Al! RUSI OS SI ELOS 357

—Pirmoji medžioklė vyko prieš dvidešimt septynerius

metus. Mano senelis užsiminė Robsonui Prisui apie Džeiko-
bo Džeimso ieškinį ir kaimynui kilo medžioklės idėja. Juk
žinote, koks niekšas ir koks rasistas jis buvo.
Kima linktelėjo.
—Vos tik mano senelis sutiko, jis nulėmė visų mūsų li­
kimą. Kai sužinojo apie kitas dvi aukas, jau buvo giliai įklim­
pęs. Renginyje jis pats nedalyvavo, bet sutiko palaidoti aukas
žemutiniame lauke.
—Tame, kuris vėliau buvo apsemtas potvynio?
—Taip. Tada palaikai buvo perkelti kitur ir senelis viską
papasakojo mano tėvui. Tėtisketino nueiti į policiją, bet sene­
lis nenorėjo apie tai girdėti.
—Vadinasi, jūsų tėvas liko prižiūrėti kūnus, kai mirė
senelis?
Ji linktelėjo.
—Ojūs ir Bilis?..
—Visa tai sužinojau prieš mėnesį, kai Bartas atėjo pra­
nešti mums, jog į kapą ketina paguldyti daugiau lavonų. Jis
pagrasino, kad bent žodeliu prasitarę atsidursime ten pat.
—Vadinasi, davėte leidimą vykdyti archeologinę prakti­
ką ir nurodėte komandai, kur kasti? —paklausė Kima.
—Norėjau, kad kas nors rastų palaikus ir kad nė vienas
iš mūsų nieko nebūtų pranešęs. Tądien, kai archeologai kaž­
ką rado, Bartas pasiuto, bet išsigyniau, patikinau, kad buvau
davusi leidimą dar prieš jo apsilankymą ir nieko nebegalėjau
pakeisti. Jis užsipuolė mane, bet Bilis užstojo, parbloškė ant
žemės ir pagrasino policija.
Jaunesnysis Koulis, pasirodo, turi tvirtesnį stuburą, nei
Kima manė.
—Vadinasi, Bartas mėgino nušauti Bilį, kad užčiauptų?
Fiona linktelėjo.
358 ANGELA M ARS ONS • MI RUS I OS SI ELOS

—Ir kad išsigandę tylėtume, —pridūrė.

—Ir jūs nuvažiavote į Prisų namus pasikalbėti su Dei-
lu? —paklausė Kima.
—Taip, kai tėvas buvo suimtas, nuvažiavau maldauti, kad
pasakytųtiesąir bentjausumažintųskriaudąmūsųšeimai. Bet
taipjo ir nepamačiau. Bartas įtempė mane į krovininį furgoną
ir vienam iš saviškių liepė sekti iš paskos mano automobiliu.
—Negi tikrai manėte, kad Deilas padės? —paklausė
Kima.
Detektyve neturėjo iliuzijų dėl paskutinio šūvio. Nors ir
išgelbėjo jai gyvybę, turėjo kitą motyvą. Deilas suprato, koks
gyvenimas laukia broliokalėjime. Jisbūtųmiręs šimtuskirtin­
gų būdų.
Deilas nušovė Bartą, nes jį mylėjo.
Fiona patraukė pečiais.
—Neturėjau daugiau į ką kreiptis. Jųsenelis buvo šaltas,
abejingas niekšas, Melorė Pris psichologiškai įbauginta ir pa­
klusni.
Melorės Pris laukia nepavydėtina užduotis palaidoti savo
tėvą ir jaunėlį sūnų. Antrasis sūnus kitus penkiolika ar dvide­
šimt metų praleis už grotų.
Kimą žavėjo stiprus ryšys tarp brolių, išsaugotas net ir
skiepijant priešiškumą. Robsonas Prisas sunaikino daug ką,
bet nesugebėjo sunaikinti brolystės.
—Jūs žinote, kad šiuo metu apklausiami jūsų tėvas ir
brolis? —tyliai paklausė Kima. Kad ir kiekjie nukentėję kaip
šeima, kiti nukentėję labiau. Siekdami apsisaugoti patys jie ri­
zikavo daugelio nekaltų žmonių gyvybėmis.
—Numaniau ir tikiuosi, kad netrukus jie čia ateis?
Kima papurtė galvą.
—Patarkite jiems sakyti tiesą, kaip sakėte man. Tai vie­
nintelė jūsų gynyba.
 A NGULA M A R SO N S • M I RV Sl O S SI E LO S 359

Kima atsistojo ir ištiesė ranką. Kad ir kaip neprotingai el­

gėsi Fiona Kouli, ji stengėsi daryti, ką gali.
Moteris paspaudė jai ranką ir atsisveikindama nusišyp­
sojo.
Detektyve apsisukusi išėjo iš palatos patenkinta, kad
klausimų galvoje sumažėjo.
Bet svarbiausi liko neatsakyti.

112

Kima pamatė pažįstamą figūrą prie policijos nuovados

durų.
—Pasiklydai? —paklausė ji.
Trevisas nusišypsojo.
—Vakar neturėjau progos su tavimi pasikalbėti.
Ji linktelėjo.
—Viskas gerai?
Ji ir vėl linktelėjo.
—Ačiū tau ir tavo komandai. Be jų niekada nebūtume
jos radę. Prašau, padėkok visiems nuo manęs.
Juk neįkainojamos informacijos apie vietovę išgirdo iš
Gibso. Linda susiejo bandymus pagrobti. Peno duomenų
bazė nustatė pirmąją auką, Džeikobą Džeimsą, ir davė už ko
užsikabinti. Jisjau atrinko galimas kitų dviejų aukų pavardes.
Trečioji auka galimai yra devyniolikmetė žydaitė iš Volslo.
—Aš jau padėkojau jiems nuo tavęs, —atsakė Tomas.
Jis mindžikavo nuo vienos kojos ant kitos.
—Galėjome pasikalbėti apie tai ir telefonu, —tarstelėjo ji.
—Ne todėl aš atvažiavau čia ir tu tai žinai. Tai, ką noriu
pasakyti, reikia pasakyti asmeniškai. Nusipelnei matyti susi­
gėdus} mano veidą.
360 ANGELA M A R S O N S • MI RUS I OS SIELOS

—Tomai, nereikia...
—Nutilk, Kima, —iškėlė jis ranką. —Tai, ką padariau
toje drabužinėje, ne tik negerai, bet ir visiškai nepateisinama.
Tu stengeisi man padėti, bet anuomet to nesupratau. Turėjai
mane įduoti, bet neįskundei. Aš vis dar dirbu pareigūnu ir
turiu pajamų, kad galėčiau pasirūpinti savo žmona.
—Prašau, liaukis...
—Kima, labai atsiprašau dėl to, ką padariau, —nuošir­
džiai ištarė jis. —Man svarbu, kad tu tai žinotum.
—Žinau, Tomai, —atsakė ji ir tikrai taip galvojo.
Tada pakreipusi galvą paklausė:
—Vadinasi, persikėlei kitur, nes pirma gavau detekty-
vės inspektorės laipsnį?
Jis šyptelėjo ir papurtė galvą.
—Ne, buvai jo nusipelniusi, bet neketinau tau to saky­
ti. —Paskui surimtėjo. —Persikėliau, nes neįstengiau žiūrėti
į tave po to, ką padariau.
Kima papurtė galvą. Kiek laiko praėjo. Juk tikrai galėjo
išsiaiškinti.
Trevisas kostelėjo.
—Gerai, aš jau baigiau. Metas surengti padorų koman­
dos susirinkimą.
— Šeštadienį? — paklausė, nors pati ketino padaryti
kaip tik tai.
—Aha, neblogai retsykiais. Laikau ant pirštų galiukų, o
Kerolė pabus su Melisa porą valandų.
Kima linktelėjo, kai jis žengė prie savo automobilio.
—Tomai, dėl jūsų su Kerole. Melisa niekad nesužinos.
—Taip, bet aš žinosiu, —atsakė jis, darydamas dureles.
Kima suprato ir įsitikino, kad Kerolė buvo teisi. Jis išties
geras žmogus.
 ANGELA MARSO NS » MIRUSIOS SIŪLOS 361

—Pasimatysim, Tomai, —šūktelėjo įsėdusiam į auto­

mobilį.
—Aš nekantraudamas lauksiu naujos dvikovos dėl nu­
sikaltimo vietos, detektyve inspektore, — atsakė prieš už­
trenkdamas dureles.

Kai įžengė į pastatą, Džekas keistai į ją pasižiūrėjo ir

Kima suprato kodėl.
Pirmą kartą ji įėjo šypsodamasi.

113
Kimos šypsena dingo, kai pasiekė savo komandos būs­
tinę.
Šutvė laukė jos. Tylėdama.
Brajentas gaudė jos žvilgsnį.
Dosonas kostelėjo.
Steisė spoksojo į klaviatūrą.
—Į Akvariumą, Steise, —tarė eidama tiesiai ten.
Steisė nusekė įkandin jos ir uždarė duris.
—Bose, aš atsiprašau...
—Sėskis, —nurodė ji. —Tau reikia pasiruošti tam, kas
nutiks netrukus.
Steisė tarsi suakmenėjo.
—Frost, aš buvau iš anksto įspėta, kad visa ši istorija
šiandien išeis į viešumą ir visi ims tave vaikytis. Duok inter­
viu, neduok. Rinktis tau.
Steisę žinia, atrodo, supykino, ji ėmė karštai purtyti galvą.
—Ir lauk priešiškos ponios Reinolds reakcijos. Paėmei
362 ANGELA MARS O N.S * MI RUSI OS SI ELOS

nekaltą jos sūnų ir grąžinai rasistą siekdama tiesos. Ji tikrai

tau už tai nepadėkos.
Bent jau motina žino, kad sūnus jautė pasibjaurėjimą
vos nenužudęs Henriko Kovalskio. Atrodo, tas jaunuolis dar
buvo išsaugojęs sąžinės likučius.
—Bet aš...
—Palauk. Neturėjai kitos išeities, —tarė Kima. —Tie­
sos negalim nei pagražinti, nei cenzūruoti. Tiesa yra tiesa,
kad ir kokia skaudi atrodo poniai Reinolds. Yra šeimų, kurios
tik dabar sužinojo, kas nutiko jų artimiesiems ir kodėl.
Steisė linktelėjo, kad supranta.
Baimė jos akyse privertė Kimą atsisėsti ant kėdės.
Ji sunkiai atsiduso.
—Steise, kodėl, po šimts, tiesiog nepasitarei su manimi?
Kima matė, kaip konsteblė nuryja beištrykštančias ašaras.
—Nežinau. Turėjau. Norėjau, bet visi buvo tokie užsiėmę.
—Pernelyg užsiėmę? —paklausė Kima.
Šiek tiek pagalvojusi Steisė nuoširdžiai papurtė galvą.
— Ne, galėjau papasakoti. Suprantu, — patraukė pe­
čiais. —Man atrodo, paprasčiausiai norėjau įrodyti, kad ga­
liu daugiau.
Kima liūdnai nusijuokė.
—Jei jau apie tai kalbam, galbūt ir aš pastūmėjau. Išjudi­
nau iš komforto zonos. Ir dėl to apgailestauju, —prisipažino.
Steisė atrodė sutrikusi.
—Bose, mane atleis iš pareigų?
—Dėl ko? Kad dirbai savo darbą? Turėjai įtarimą ir dėl
savų priežasčių nutarei išsiaiškinti. Taipjau nutiko, kad nekly-
dai, ir nors nenoriu to pripažinti, nes sukėlei sau pavojų, tavo
veiksmai leido pašalinti iš gatvės daugybę šlykščių rasistų.
Steisė nurijo seiles.
 ANGELA M ARSONS • M I RU S JOS S I I' LOS 363

Kima žinojo, kad teks išspausti žodžius, kuriuos nelen­

gva ištarti, bet konsteblė turi juos išgirsti.
—Steise, vadovavaisi nuojauta kaip bet kuris geras fa-
ras. Ir tu esi gera farė. Ir jeigu tai ką nors reiškia, nepaprastai
didžiuojuosi tavimi.
Kima iš jos veido matė, kad Steisei reiškia.
—Nagi, pirmyn, —nurodė Kima, mosteldama į koman­
dos kambarį. —Išeisiu po minutės.
Steisė dar prasižiojo kažką sakyti, bet inspektorė papurtė
galvą. Nėra ką daug šnekėti.
Kima jautė, kad ši byla visus šio to išmokė. Komanda tu­
rėjo sunkių išgyvenimų, vargu ar išliks nepaveikta. Steisė iš­
moko svarbiąpamoką apiekomandinį darbą ir vos neprarado
gyvybės. Dosonas pagaliau išmoko dirbti su kitokiu partne­
riu, o Brajentas įsitikino, kad Dosonas nėra toks mulkis, kaip
manė. Ne visai toks mulkis.
O ko išmoko ji pati? —svarstė Kima, žvelgdama į savo
darbo stalą. Kad komanda jai velniškai svarbi. Labiau nei tu­
rėtų. Visi iki vieno.
O dabar metas išsiaiškinti komandos nuotaikas.

—Gerai, šutve, —ištarė ji, žengdama į kabinetą.

—Atsiprašau, bose, —kreipėsi Steisė. —Ar galiu už­
duoti dar vieną klausimą?
—Varyk, —tarė Kima, klestelėdama ant stalo krašto.
Steisė įsmeigė akis į Dosoną.
—Tai kodėl, Kevai, esi vienintelis mano komandos na­
rys, kuris nėjo manęs ieškoti?
Jis užvertė akis.
—Steise, aš jau paaiškinau.
364 ANGELA M ARS ONS • MI RUSI OS SI ELOS

—Vadinasi, leidai tam šmikiui su mašina, pilna ginklų

ir šaudmenų, sulaikyti. —Ji išpūtė orą. —Dabar aišku, kad
nesame tokie artimi, kaip maniau.
Kima apsikeitė šypsenomis su Brajentu. Abu suprato,
kad taip Steisė paleidžia Dosoną iš kilpos, kurią tas buvo sau
užsinėręs.
—O, Steise, dėl to leisk nusivesti pietų, —pasiūlė jis.
—Ne, nereikia, —linksmai atsakė ji.
—Nenori niekur su manimi eiti?
—Ne, —atsakė kolegė.
—Steise, ar dėl to, kad esu baltas? —paklausė jis mirk­
telėdamas.
—Ne, —atsakė ji.
—Ar kad esu vyras? —klausinėjo toliau.
Ji papurtė galvą.
—Ne, Kevai, todėl, kad esi mulkis, —atsakė Steisė.
Kima net nemėgino tramdyti juoko, kuris staiga išsiver­
žė. Apsidairiusi pamatė, kaip visi prajunka.
Taip, komandai viskas bus gerai.
 ŽINUTĖ NUO ANGELOS

Visų pirma noriu tarti milžinišką „ačiū“, kad pasirinkote

„Mirusias sielas“, serijos apie detektyvę Kimą Stoun šeštąją
knygą.
Šią knygą buvo sunku parašyti dėl kitokių priežasčių nei
visas ankstesnes. Pasitaikė akimirkų, kai tyrimai nuvesdavo
mane į tokias kokčias ir pasibjaurėtinas vietas, kad imdavau
svarstyti, ar verta tęsti.
Visada norėjau suprasti motyvus žmonių, kurie pasiren­
ka daryti neapykantos nusikaltimus prieš bet kokią mažumą,
nes man jie visiškai nesuvokiami. Kai apsisprendžiau paana­
lizuoti šią temą nuodugniau, problema nebuvo tokia aktuali,
kokia dėl politinės situacijos tapo dabar. Vis dėlto paramos
bei solidarumo veiksmai susidūrus su neapykanta suteikia
pasitikėjimo ir aš viliuosi, kad ateis diena, kai sutelksime dė­
mesį į mūsų panašumus, o ne skirtumus.
Kaip mano skaitytojai žino, kiekvienoje knygoje bandau
pasiūlyti Kimai Stoun naują iššūkį ir šįkart norėjau pasižiū­
rėti, kaip ji prisitaikys prie naujos komandos, dirbti aplinkoje,
kur ne visada būna jos paskutinis žodis. Tai suteikė galimybę
įdėmiau patyrinėti Steisės charakterį ir suporuoti Brajentą
su Dosonu, tiriant bylą.
Viliuosi, kad jums patiko.
Jeigu patiko, būsiu nepaprastai dėkinga už atsiliepimą.
Noriu išgirsti jūsų mintis, jos padės ir kitiems skaitytojams
atrasti mano knygas. Galbūt galite pasiūlyti ją savo draugams
ar šeimos nariams...
Ačiū, kad keliavote su manimi šioje emocingoje kelionėje.
Noriu išklausyti jus — sekite mano tviterio, feisbuko
paskyras arba „Goodreads“ puslapį, mano svetainę. O jeigu
366 A N G F. 1-A M A R S O N S • M I R U S f OS S I E L O S

norite sužinoti naujausią informaciją apie knygas, tiesiog už­

siregistruokite žemiau pateikta nuoroda.
Labai dėkui už paramą, nepaprastai ją vertinu.

Angela Marsons

www.bookouture.com/angelamarsons
www.angelamarsons-books.com
R angelamarsonsauthor
^0 @WriteAngie
 PADĖKA

Pirmiausia noriu padėkoti partnerei Julie už pagalbą.

Nors ant knygų tik mano pavardė, nėra abejonių, kad kū­
rybos procesas —komandinis darbas. Pradedant nuo idėjų,
pirmojo rankraščio, baigiant visos knygos perskaitymu du
kartus, Julie šalia manęs kiekviename žingsnyje. Ji yra mano
gyvenimo, meilės ir veiklos partnerė.
Norėčiau padėkoti „Bookouture“ komandai už neblės­
tantį entuziazmą dėl Kimos Stoun ir jos istorijų. Ypač ne­
įtikimai Keshini Naidoo, nes ji sugeba ištraukti iš manęs
kiekvieną kūrybiškumo lašą, net kai manau, kad jau nieko
neliko. Oliveriui Phodesui, išmanančiam, ką veikti su mano
knygomis, kai baigiasi kraujas, prakaitas ir ašaros. Ir Kimai
Nash, kuri vaišina mus arbata, užuojauta, profesionalumu ir
tvirta gynyba kelionėje.
Ypatingą padėką skiriu nepaprastai atkakliai ir tvirtai
Lorellai Belli, kuri toliau parduoda Kimos Stoun romanų lei­
dybos teises užsieniui ir šiandien jau užkariavo 20 šalių.
Turiu padėkoti augančiai „Bookouture“ autorių šei­
mai. Jų susidomėjimas vienas kitu yra nuoširdus ir sukuria
draugystės, patarimų ir paramos aplinką. Dėkojui fantastiš­
kai Kim Slater, ji neįtikimai parėmė mane ir jau daug metų
yra mano draugė, taip pat nuostabiosioms Caroline Mitchell,
Renitai D’Silvai ir Mel Sherratt, be kurių ši kelionė būtų ne­
įmanoma.
Esu dėkinga kiekvienam platintojui už nenutrūkstamą
paramą Kimos Stoun istorijoms.
Amžinai dėkinga lieku visiems nuostabiems tinklarašti-
ninkams ir apžvalgininkams, kurie skyrė laiko susipažinti su
Kima Stoun ir sekti jos istoriją. Tie nuostabūs žmonės garsiai
368 ANGELA M ARS ONS - M I R O S 10 S SI V. LO S

šaukia ir dosniai dalijasi ne todėl, kad toks jų darbas, o todėl,

kad tokia jų aistra. Niekada nepabos dėkoti šiai bendruome­
nei už paramą man ir mano knygoms. Labai jums ačiū.
Begalinė padėka skiriama ir mano nuostabiesiems skai­
tytojams, ypač tiems, kurie skiria laiko užimtoje dienotvar­
kėje apsilankyti mano interneto svetainėje, feisbuko pasky­
roje, „Goodreads“ ar tviteryje.