Jonas Nesbø

Gelbėtojas
Iš norvegų kalbos vertė
Giedrė Rakauskaitė

baltos lankos
Vilnius, 2013
Versta iš:
Jo Nesbø, Frelseren, H. Aschehoug
and Co., Oslo, 2009

Redaktorė
Dalia Kižlienė
Dailininkas
Zigmantas Butautis

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti
viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar
kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba
archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar
padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų
patalpose.

© Jo Nesbø, 2005
Published by agreement with
Salomonsson Agency
© Giedrė Rakauskaitė, vertimas
į lietuvių kalbą, 2012
© Baltų lankų leidyba, 2013
ISBN 978-9955-23-740-2
Platina PRODIGITA
info@prodigita.com
 Kas tasai, kuris ateina iš Edomo, raudonais drabužiais iš
Bozros? Spindinčiu apdaru, žengia visoje savo didybėje: „Tai aš –
skelbiantis teisumą, galingasis gelbėtojas.“
Izaijas, 63
 Pirma dalis
ADVENTAS
1 skyrius
Rugpjūtis, 1991. Žvaigždės

Ji buvo keturiolikos ir įsitikinusi, kad jei primerks akis ir susitelks,

kiaurai stogą išvys žvaigždes.
Aplink kvėpavo moterys. Tolygus gilus kvėpavimas. Tik viena
knarkė – teta Sara, ją paguldė ant čiužinio prie atviro lango.
Ji užmerkė akis ir bandė alsuoti kaip kitos. Užmigti sekėsi
sunkiai, ypač dėl to, kad viskas aplink staiga tapo nauja ir svetima.
Nakties ir miško garsai už lango čia, Rytų sodyboje, buvo
nepažįstami. Žmonės, kuriuos taip gerai pažinojo iš susitikimų
šventykloje ir vasaros stovyklų, taip pat buvo kitokie. Ji pati irgi
pasikeitė. Šią vasarą veidas ir kūnas veidrodyje virš kriauklės
atrodė visai kitaip. O kai į ją pažvelgdavo berniukas, jausmai
virsdavo keistomis plūstančiomis karščio ir šalčio srovėmis.
Tiksliau, ypač kai į ją pažvelgdavo vienas berniukas. Robertas. Jis
irgi šiais metais kitoks.
Ji vėl atsimerkė ir spoksojo. Žinojo, kad Dievas turi galios
nuveikti didelius darbus, netgi leisti pamatyti žvaigždes kiaurai
stogą. Jei tik Jis nori.
Diena buvo ilga ir kupina įvykių. Sausas vasaros vėjas ošė javų
laukuose, medžių lapai šoko siautulingą šokį, ir šviesa vis sruveno
per susėdusius ant žolės vasarotojus. Jie klausėsi Gelbėjimo
armijos kadeto iš karininkų mokyklos pasakojimo apie dvasininko
veiklą Farerų salose. Jaunuolis buvo šaunus, kalbėjo su dideliu
užsidegimu ir pakylėtai.
 Bet jai labiau knietėjo nuvyti šalin kamanę, zujančią aplink
galvą, o vabzdžiui netikėtai pradingus šiluma ėmė kelti
mieguistumą. Kadetui nutilus, visų žvilgsniai susmigo į pulkininką
Davidą Ekhofą, kuriam buvo per penkiasdešimt metų ir kuris visus
tyrinėjo guviu jaunatvišku žvilgsniu. Jis pademonstravo Gelbėjimo
armijos pasisveikinimą – pakėlė dešinę ranką aukščiau pečių,
smilių nukreipė į Dangaus karalystę ir skambiai sušuko: „Aleliuja!“
Tada pasimeldė, kad kadeto darbas su vargšais ir parijais būtų
palaimintas ir primintų visiems, kas parašyta Evangelijoje pagal
Matą: kad Jėzus Gelbėtojas gali vaikščioti gatvėse tarp jų kaip
nepažįstamasis, gal kaip nusikaltėlis, nepavalgęs ir neapsivilkęs.
O Teismo dieną teisieji – tie, kurie padėjo šiems vargetoms, – bus
apdovanoti amžinu gyvenimu. Atrodė, kad kalba bus ilgesnė, bet
štai, kažkam šnipštelėjus, vadas nusijuokė ir patvirtino, kad,
žinoma, „Jaunimo minutė“ įtraukta į programą ir šiandien –
Rikardo Nilseno eilė.
Ji išgirdo, kaip dėkodamas Rikardas nutaiso vyriškesnį balsą.
Kaip įprasta, vaikinukas pasirašė kalbą, tada išmoko ją atmintinai.
Dabar stovėjo ten ir porino apie kovą, kuriai norėjo paskirti savo
gyvenimą – Jėzaus kovą dėl Dievo karalystės. Balsas buvo
nervingas, bet vis tiek monotoniškas, migdantis. Sutelktas,
griežtas jaunuolio žvilgsnis buvo įsmigęs į ją. Ji mirkčiodama
stebėjo jo prakaituotą viršutinę lūpą, judančią ir formuluojančią
pažįstamas, saugias, nuobodžias frazes. Tad nesureagavo,
rankai prisilietus jos nugaros. Tol, kol pirštų galiukai nuslydo
stuburu iki strėnų, dar žemiau, ir po jos plona vasarine suknele
čiūžtelėjo šiurpas.
Ji atsisuko ir pažvelgė į šelmiškas rudas Roberto akis. Ir troško,
kad jos oda būtų tokia pat tamsi kaip ir jo, kad jis nematytų
išmušusio raudonio.
– Ššš, – perspėjo Jonas.
Robertas ir Jonas buvo broliai. Nors Jonas buvo metais
vyresnis, kai buvo mažesni, daug kas palaikydavo juos dvyniais.
Bet dabar Jonui suėjo septyniolika, ir nors brolių veidų
panašumas buvo akivaizdus, išryškėjo kiti skirtumai. Robertas
buvo linksmas, nerūpestingas, mėgo erzinti, gerai skambino
gitara, bet ne visada pareigingai lankė mišias šventykloje ir
erzindamas kartais nueidavo šiek tiek per toli, ypač jei
pastebėdavo, kad kitiems tai kelia juoką. Tada dažnai įsikišdavo
Jonas. Jis buvo doras, pareigingas berniukas, kuris tikėjosi patekti
į karininkų mokyklą ir – nors apie tai garsiai nepasakojo – susirasti
merginą Armijoje. Robertui paskutinis punktas nebuvo toks jau
savaime suprantamas. Jonas buvo dviem centimetrais aukštesnis
už Robertą, bet kažkodėl Robertas atrodė labiau išstypęs. Jau
nuo dvylikos metų Jonas buvo linkęs mestis į kuprą, tarsi ant
pečių nešiotų visą šio pasaulio sielvartą. Abu buvo tamsaus
gymio, galėjo pasigirti dailiais, taisyklingais bruožais, bet Robertas
turėjo šį tą, ko nebuvo duota Jonui. Kažką giliai akyse, kažką
neįžvelgiamo ir žvitraus, ką jai magėjo ir kartu nesinorėjo pažinti.
Rikardui kalbant, jos žvilgsnis klaidžiojo pažįstamais
susirinkusiųjų veidais. Vieną dieną ji ištekės už vaikino iš
Gelbėjimo armijos, gal jiems bus liepta vykti į kitą miestą ar kitą
šalies dalį. Bet jie visada sugrįš čionai, į Rytų sodybą, kurią Armija
ką tik nusipirko ir kuri tapo jų vasarojimo vieta.
Tolėliau nuo susirinkusiųjų ant namo laiptų sėdėjo
šviesiaplaukis berniukas ir glostė jam ant kelių įsitaisiusį katiną.
Žvilgtelėjusi į berniuką pamatė, kad šis ką tik spoksojo į ją, bet
suspėjo nusukti žvilgsnį, vos ji tai pastebėjo. Jo vienintelio čia
nepažinojo, bet girdėjo, kad jis vardu Madsas Gilstrupas, anūkas
tų, kuriems anksčiau priklausė Rytų sodyba, kad yra keleriais
metais už ją vyresnis ir kad Gilstrupų šeima yra pasiturinti. Tiesą
sakant, berniukas atrodė visai gražus, bet kažkoks vienišas. Be
to, ką jis čia veikė? Jis atvyko praeitą vakarą ir vaikščiojo ratais su
kaktoje įsirėžusia pikta raukšle, su niekuo nekalbėjo. Bet porą
kartų ji pajuto berniuko žvilgsnį. Šiais metais visi į ją žiūrėjo. Tai
irgi buvo nauja.
Jos mintis išblaškė Robertas, kai sugriebė ją už rankos, kažką
įbruko į delną ir pasakė:
 – Ateik į ūkinį pastatą, kai būsimasis generolas pabaigs. Noriu
tau kai ką parodyti.
Tada jis atsikėlė ir nuėjo, o ji nudelbė akis į delną ir buvo garsiai
besušunkanti. Kitu delnu užspaudusi burną, išmetė radinį į žolę.
Tai buvo kamanė. Ji vis dar krutėjo, bet nebeturėjo nei kojų, nei
sparnų.
Rikardas pagaliau nutilo, o ji liko sėdėti ir stebėti, kaip jos tėvai
su Roberto ir Jono tėvais pajuda link stalų su kava. Abi šeimos
buvo tokios, kokias Armija vadino „stipriomis“ atitinkamose Oslo
parapijose, ir ji žinojo, kad ją seka akyli žvilgsniai.
Tada patraukė išvietės link. Tik pasukusi už kampo ir pradingusi
visiems iš akių, įsmuko į ūkinį pastatą.
– Ar žinai, kas tai? – žybsėdamas akimis paklausė Robertas
žemu balsu, kokiu praeitą vasarą dar negalėjo pasigirti.
Jis tįsojo ant nugaros šiene ir raižė medžio šaknį kišeniniu
peiliuku, kurį visada nešiojosi prisisegęs prie diržo.
Jam iškėlus išaugą, ji atpažino, kas tai. Buvo mačiusi tai
paveiksliuke. Ji tikėjosi, kad čia, viduje, pernelyg tamsu ir
vaikinukas nepamatys, jog ji vėl raudonuoja.
– Ne, – pamelavo ji ir atsisėdo šalia jo ant šieno.
O jis pažvelgė tuo erzinančiu žvilgsniu, tarsi žinotų apie ją
kažką, ko ji dar pati nežino. Ji tik atrėmė jo žvilgsnį ir atsilošė,
pasiremdama alkūnėmis.
– Kai kas, kas pateks čionai, – pasakė jis, ir staiga jo ranka
atsidūrė jai po suknele. Vidine šlaunų puse ji jautė kietą medžio
šaknį ir, prieš suspėdama suglausti kojas, pajuto ją remiantis į
apatines kelnaites. Jo alsavimas jai prie kaklo buvo šiltas.
– Ne, Robertai, – sušnabždėjo ji.
– Bet išdrožinėjau jį būtent tau, – švokštė jis.
– Sustok, aš nenoriu.
– Ar sakai ne? Man?
Ir jai užgniaužė kvapą – nepajėgė nei atsakyti, nei šaukti, kol
staiga pro ūkinio pastato duris pasigirdo Jono balsas:
– Robertai! Ne, Robertai!
Ir ji pajuto, kad jis paleido, kad pasidavė, o jam patraukus ranką
medžio šaknis liko įsiterpusi tarp suspaustų šlaunų.
– Ateik čia, – paliepė Jonas, tarsi kalbėtų su neklusniu šunimi.
Robertas atsistojo, probėgšmais nusijuokė, mirktelėjo jai ir
išbėgo į saulę pas brolį.
O ji atsisėdo, nusibraukė šieną ir pajuto ir palengvėjimą, ir gėdą.
Palengvėjimą, nes Jonas nutraukė šį pašėlusį žaidimą. Gėdą, nes
jis turbūt pamanė, kad tai buvo daugiau nei žaidimas.
Vėliau, kalbant maldą prie vakarienės stalo, ji pažvelgė tiesiai į
rudas Roberto akis ir pamatė jo lūpas dėliojant žodį, o
nesupratusi, kokį, pradėjo kikenti. Jis pamišęs! O ji... na, kokia
buvo ji? Ji irgi pamišusi. Ir įsimylėjusi? Taip, įsimylėjusi, būtent. Ir
įsimylėjusi kitaip nei tada, kai buvo dvylikos ar trylikos. Dabar jai
buvo keturiolika, ir tai buvo rimčiau. Svarbiau. Labiau jaudino.
Kol gulėjo ir bandė pražiūrėti skylę kiaurai stogą, vėl pajuto
savyje ūžtelint juoką.
Prie lango teta Sara suniurnėjo ir liovėsi knarkusi. Kažkas
suūbė. Pelėda?
Jai reikėjo pasysti. Ji nenorėjo, bet jai reikėjo. Knietėjo rasota
drėgna žole praeiti pro ūkinį pastatą, kuris naktį buvo tamsus ir
kitoniškas. Ji užmerkė akis, bet iš to nebuvo jokios naudos. Išlindo
iš miegmaišio, įsispyrė į sandalus ir nusliūkino prie durų.
Danguje sužibo pora žvaigždžių, bet jos išnyks, kai po valandos
rytuose prašvis. Oras maloniai glostė odą, o ji bėgo ristele ir
klausėsi nakties garsų, kurių nebepažino. Vabzdžiai, nurimstantys
dienos metu. Medžiojantys žvėrys. Rikardas sakė kiek tolėliau
giraitėje užmatęs lapę. O gal tai buvo tie patys gyvūnai kaip ir
dieną, tik dabar jie kėlė kitokius garsus. Buvo pasikeitę. Gal
užsiauginę kitą kailį.
Išvietė stovėjo atokiau už ūkinio pastato, ant mažos kalvelės.
Artėdama ji stebėjo, kaip būdelė didėja. Keistoka ir sukrypus,
sukalta iš nedažytų lentų, kurios buvo išsiklaipiusios,
suskilinėjusios ir papilkėjusios nuo senumo. Be langų, tik širdelė
duryse. Bet blogiausia buvo tai, kad niekada nežinojai, ar išvietėje
jau kas nors sėdi.
Ir ją apėmė nuojauta, kad šįkart būdelėje kažkas yra.
Ji kostelėjo, kad tas, kuris sėdi viduje, galėtų duoti ženklą, jog
užimta.
Miško pakrašty nuo šakos pakilo šarka. Ir vėl stojo visiška tyla.
Ji pakilo akmeniniais laipteliais. Sučiupo medinę kaladėlę,
atstojančią durų rankeną. Trūktelėjo į save. Prieš ją atsivėrė tuščia
tamsi patalpa.
Ji iškvėpė. Šalia skylės gulėjo žibintuvėlis, bet jai neprireikė jo
įjungti. Prieš uždarydama duris ir užkabindama kabliuką ji pakėlė
skylės dangtį. Tada pasikėlė naktinius, nusismaukė kelnaites ir
atsisėdo. Stojus tylai, jai pasirodė, kad kažką išgirdo. Kažką, kas
nebuvo žvėris, šarka ar vabzdys, pakeitęs kūno apdangalą.
Kažką, kas greitai judėjo aukšta žole šalia būdelės. Tuomet
siūbtelėjo srovė, ir garsas buvo užgožtas. Bet jos širdis pasileido
pašėlusiai dunksėti.
Pabaigusi ji greitai užsismaukė kelnaites, toliau sėdėjo tamsoje
ir klausėsi. Bet viskas, ką girdėjo, buvo lengvas šnarėjimas
medžių viršūnėse ir ausyse dunksintis jos kraujas. Ji palaukė, kol
aprimo širdies ritmas, tada atkabino durų kabliuką ir atidarė.
Tamsi figūra užstojo beveik visą durų angą. Tikriausiai patylomis
sėdėjo lauke ant laiptelio ir laukė. Po akimirkos ji suglebo ant
skylės dangčio, o jis atsistojo greta. Už savęs uždarė duris.
– Tu? – paklausė ji.
– Aš, – atsakė jis susvetimėjusiu virpančiu kimiu balsu.
Tada ją užgriuvo. Jo akys blizgėjo tamsoje, kai iki kraujo
perkando jai apatinę lūpą, viena ranka palindo po naktiniais
marškiniais ir nuplėšė kelnaites. O ji, kaip ištikta paralyžiaus,
tūnojo po kaklo odą deginančiais peilio ašmenimis, kol jis, dar
prieš nusimaudamas kelnes, apatine kūno dalimi dunksėjo į ją
tarsi poruotis netveriantis skalikas.
– Nors žodelis, ir supjaustysiu tave į gabalėlius, – švokštė jis.
Ir žodelis iš jos lūpų neišsprūdo. Nes ji buvo keturiolikos ir
įsitikinusi, kad jei užmerks akis ir susitelks, pamatys žvaigždes
kiaurai stogą. Dievas turi galios nuveikti tokius darbus. Jei tik Jis
nori.
 2 skyrius

2003 m. gruodžio 13 d., sekmadienis. Apsilankymas

Jis tyrinėjo savo veido bruožus traukinio lango atspindyje.

Bandė įžvelgti, kas tai, kur glūdi paslaptis. Bet virš raudonos
kaklaskarės nematė nieko ypatingo, tik bereikšmį veidą, akis ir
plaukus, kurie tunelio sienų tarp Karno ir Terno stotelių fone buvo
tokie pat juodi kaip amžinoji metro naktis. Le Monde laikraštis
gulėjo ant kelių ir žadėjo sniegą, bet po žemai karančia
nepraskiriama debesų marška Paryžiaus gatvės driekėsi priešais
jį šaltos ir pilkos. Jo šnervės išsiplėtė ir įtraukė silpno, bet aiškaus
kvapo – drėgno asfalto, žmonių prakaito, įkaitusio metalo,
tualetinio vandens, tabako, permirkusios vilnos, tulžies rūgšties, –
kvapo, kurio jiems taip ir nepavyko nuplauti arba išvėdinti iš
traukinio sėdynių.
Priešpriešinio traukinio sukeltas oro gūsis sudrebino langus, o
tamsą trumpam perskrodė blyškūs pro šalį skriejančios šviesos
kvadratai. Jis kilstelėjo švarko rankovę ir pažvelgė į laikrodį,
„Seiko SQ50“, kurį kaip užmokesčio dalį gavo iš vieno kliento.
Stiklas jau buvo subraižytas, tad jis įtarė, jog tai, ko gero,
padirbinys. Penkiolika po septynių. Sekmadienio popietę vagonas
buvo pustuštis. Jis apsidairė. Požeminiuose traukiniuose žmonės
miegodavo. Visada. Ypač šiokiadieniais. Atsiriboję nuo aplinkos,
užmerktomis akimis, leisdami kasdienei kelionei tapti besapne
tarpine tuščia erdve – raudona arba mėlyna linija metro
žemėlapyje – tarsi nebyliu brūkšneliu, jungiančiu darbą ir laisvę.
Jis skaitė apie vyrą, kuris taip sėdėjo metro visą dieną
užmerktomis akimis, važinėjo pirmyn atgal, ir tik tvarkydami
vagoną nakčiai jie aptiko, kad jis nebegyvas. Ir galbūt tasai vyras
nulipo čionai, gilyn į požemius, kaip tik tam, kad šioje balkšvai
gelsvoje dėžėje netrukdomas galėtų nubrėžti mėlyną brūkšnelį
tarp gyvenimo ir anapusinio pasaulio.
Pats jis ketino nubrėžti brūkšnį kita kryptimi. Gyvenimo link.
Toks darbas buvo šį vakarą, dar vienas toks laukė Osle.
Paskutinis darbas. Tada dings iš požemių visam laikui.
Prieš užsidarant durims Terno stotelėje, pasigirdo šaižus
signalas. Traukinys vėl pasileido visu greičiu. Jis užmerkė akis,
bandė įsivaizduoti kitokį kvapą. Pisuarų tablečių ir šviežio šilto
šlapimo. Laisvės kvapą. Bet gal buvo taip, kaip sakė jo mama
mokytoja. Kad žmogaus smegenys gali aiškiai atkurti prisiminimus
visko, ką matė ar girdėjo, bet negali atkurti jokio, net menkiausio,
kvapo.
Kvapas. Vidine akies voko puse pradėjo skrieti vaizdiniai. Jis
buvo penkiolikos ir sėdėjo ligoninės koridoriuje Vukovare, girdėjo
mamą vis murmant tą pačią maldą, skirtą apaštalui Tomui,
statybininkų globėjui: kad Dievas pasigailėtų jos vyro. Jis girdėjo
serbų artilerijos dundesį, kai jie šaudė nuo upės, ir riksmus tų,
kurie buvo operuojami naujagimių palatoje, kurioje jau nebeliko
naujagimių, nes prasidėjus apgulčiai miesto moterys liovėsi
gimdžiusios. Jis dirbo kurjeriu ligoninėje ir išmoko atsiriboti nuo
garsų – tiek riksmų, tiek artilerijos. Bet ne nuo kvapų. Ypatingas
buvo vienas kvapas. Amputuodami chirurgai pirmiausia
nupjaudavo mėsą iki kaulo ir, kad pacientas mirtinai
nenukraujuotų, naudodavo kažką panašaus į lituoklį, idant
pridegintų arterijas, kad šios užsitrauktų. Ir šis degintos mėsos bei
kraujo kvapas neprilygo jokiam kitam.
Į koridorių išėjo daktaras ir mostu pakvietė mamą ir jį vidun.
Jiems prisiartinus prie lovos, jis nedrįso pažvelgti į tėvą, tik
įsistebeilijo į didelį rudą kumštį, sugriebusį čiužinį ir, rodos,
bandantį perplėšti jį pusiau. Ir jis būtų galėjęs tą padaryti, nes jo
rankos buvo stipriausios visame mieste. Tėvas dirbo plieno
lankstytoju: ateidavo į statybų aikšteles, kai sienos būdavo
užbaigtos, didelėmis rankomis suimdavo kyšančius armatūros
strypus ir greitu, bet tiksliu įgudusiu judesiu palenkdavo armatūros
galus, kad šie persipintų. Jis matė tėvą dirbant, atrodė, tarsi
gręžtų skudurėlį. Dar niekas neišrado mašinos, kuri atliktų šį
darbą geriau.
 Jis užmerkė akis, kai išgirdo tėvą skausmingai beviltiškai
surinkant:
– Vesk berniuką lauk!
– Jis pats paprašė...
– Lauk!
Daktaro balsas:
– Kraujavimas sustabdytas, pradedame!
Kažkas sugriebė jį už pažastų ir pakėlė. Jis bandė priešintis, bet
buvo toks mažas, toks lengvas. Ir tada pajuto kvapą. Sudegusios
mėsos ir kraujo.
Galiausiai vėl pasigirdo daktaro balsas:
– Pjūklą.
Tada jam pavymui užsitrenkė durys, jis suklupo ant kelių ir toliau
meldėsi nuo tos vietos, kur liovėsi mama. Pasigailėk jo. Suluošink,
bet pasigailėk. Dievas turi galios nuveikti tokius darbus. Jei tik Jis
nori.
Jis pajuto, kad kažkas jį stebi, atmerkė akis ir vėl atsidūrė
požeminiame traukinyje. Ant sėdynės priešais sėdėjo moteris
įtemptais žandikaulių raumenimis ir pavargusiu nutolusiu
žvilgsniu, bet nusuko akis į šalį, kai susitiko su jo akimis.
Sekundės rodyklė ant rankinio laikrodžio trūkčiodama skubėjo
pirmyn, o jis mintyse kartojo adresą. Įsiklausė. Pulsas buvo
normalus. Galva ištuštėjusi, bet ne visiškai. Jis nei šalo, nei
prakaitavo, nejautė nei baimės, nei ramybės, nesmagumo ar
pasitenkinimo. Traukinio greitis lėtėjo. Šarlio de Golio–Etualio. Jis
paskutinį kartą žvilgtelėjo į moterį. Ji žiūrėjo į jį įdėmiai, bet jei
susitiktų su juo vėl, gal net šį vakarą, vis tiek jo neatpažintų.
Jis atsikėlė ir atsistojo prie durų. Tyliai suaimanavo stabdžiai.
Pisuarų tabletės ir šlapimas. Ir laisvė. Kurią taip pat sunku
įsivaizduoti kaip ir kvapą. Durys prasivėrė.

*
 Haris išlipo perone ir sustojo, kvėpdamas šilsvą rūsio orą ir
žvelgdamas į adresą ant lapelio. Išgirdo duris užsidarant ir nugara
pajuto lengvą oro gūsį, traukiniui vėl pajudėjus. Tada patraukė link
išėjimo. Reklaminiame plakate virš eskalatoriaus buvo parašyta,
kad yra būdų išvengti peršalimo. Jis užsikosėjo tarsi
atsakydamas, pagalvojo „nė velnio“, įkišo ranką į gilią vilnonės
striukės kišenę ir po gertuve ir pastilių maišeliu sugraibė cigarečių
pakelį.
Cigaretė šokčiojo aukštyn žemyn jam tarp lūpų, kai jis išėjo pro
stiklines duris: už nugaros palikęs drėgną nenatūralią Oslo
metropoliteno šilumą, laiptais užbėgo į patį natūraliausią Oslo šaltį
ir gruodžio tamsą. Haris nevalingai susigūžė. Egertorgė. Maža
atvira aikštė pėsčiųjų gatvelių sankirtoje pačioje Oslo širdyje, jei
šiuo metų laiku miestas išvis turi širdį. Parduotuvės dirbo ir
sekmadienį, nes buvo paskutinis savaitgalis prieš Kalėdas, tad
gatvėse knibždėjo žmonės: skubėjo visomis kryptimis nutvieksti
gelsvos šviesos, kuri plūdo pro dailių keturaukščių komercinių
pastatų, supančių aikštę, langus. Haris pastebėjo supakuotų
dovanų prikrautus krepšius ir priminė sau, kad privalo neužmiršti
ką nors nupirkti Bjarnei Meleriui: juk rytoj jo laukia paskutinė darbo
diena policijos skyriuje. Visus šiuos metus policijoje išdirbęs Hario
viršininkas ir vyriausias globėjas neseniai įgyvendino savo
ketinimą sumažinti darbo valandų skaičių ir nuo kitos savaitės bus
perkeltas į vyresniojo specialaus detektyvo pareigas Bergeno
policijos skyriuje, o tai iš tikrųjų reiškė, kad kol išeis į pensiją,
Bjarnė Meleris galės veikti ką užsigeidęs. Šilta vietelė, bet
Bergene? Lietus ir drėgni kalnai. Juk Meleris net nėra iš ten kilęs.
Haris Melerį mėgo, bet ne visada suprato.
Vyras visą kūną dengiančiu kombinezonu nukrapinėjo pro šalį
kaip astronautas – išsišiepęs, pūsdamas šalčio garą iš apskritų
raudonų kaip rožės skruostų. Susikūprinusios nugaros ir pridengti
žiemiški veidai. Haris pastebėjo blyškią moterį, vilkinčią plona
juoda odine striuke su skyle ant alkūnės, stovinčią prie laikrodžių
taisyklos sienos ir mindžikuojančią nuo kojos ant kojos – jos
žvilgsnis lakstė aplinkui, nekantriai ieškodamas savojo tiekėjo.
Elgeta – ilgaplaukis, nesiskutęs, bet gerai apsirengęs šiltais,
madingais drabužiais – jogo poza sėdėjo ant suoliuko, atsirėmęs į
žibinto stulpą, palenkęs galvą tarsi ruošdamasis medituoti,
priešais save pasistatęs rudą popierinį puodelį nuo kapučino iš
kiosko. Šiais metais Haris matė vis daugiau elgetų, ir jam
dingtelėjo, kad šie supanašėję. Kartais ir popieriniai puodeliai
būdavo vienodi, tarsi koks slaptas kodas. Gal jie buvo ateiviai,
ketinantys pamažu perimti jo miestą, jo gatves. Na ir kas? Labai
prašom.
Haris įėjo pro laikrodžių taisyklos duris.
– Ar galit sutaisyti šitą? – paklausė jaunuolio už prekystalio,
tiesdamas jam senelio laikrodį, kuris toks ir buvo – senelio
laikrodis.
Hariui, mažam berniukui, jis atiteko Ondalsnese tą dieną, kai jie
palaidojo močiutę. Jis beveik išsigando, bet senelis jį nuramino,
sakydamas, kad laikrodis skirtas atiduoti, Haris turįs tai prisiminti ir
taip pat perduoti jį toliau.
– Kol dar ne per vėlu.
Haris buvo visai užmiršęs laikrodį iki pat rudens, kol bute Sofijos
gatvėje apsilankė Olegas. Nors Olegas tebuvo devynerių, juodu
su Hariu turėjo tą pačią aistrą – kiek senstelėjusį kompiuterinį
žaidimą „Tetris“. Tačiau šioje srityje Olegas buvo senų seniausiai
pralenkęs Harį. Ieškodamas Hario „Game boy“, vaikas stalčiuje
rado sidabrinį laikrodį. Jis pamiršo taip lauktą dvikovą ir liko sėdėti
knibinėdamas ir sukiodamas radinį, kad šis vėl imtų tiksėti.
– Jis sugedęs, – perspėjo Haris.
– Būta ko, – atsiliepė Olegas, – viską galima sutaisyti.
Haris širdyje tikėjosi, kad šis teiginys teisingas, bet buvo
išgyvenęs dienų, kai smarkiai tuo abejodavo. Vis dėlto jam dažnai
toptelėdavo mintis, ar nereikėtų supažindinti Olego su grupe
„Jokke&Valentinerne“ ir neseniai pasirodžiusiu albumu
pavadinimu „Viską galima sutaisyti“. Bet geriau pagalvojęs Haris
priėjo išvadą, kad Olego mama Rakelė vargu ar apsidžiaugs šia
situacija – kad jos buvęs vaikinas, alkoholikas, bruka sūnui dainas
apie alkoholiko dalią, parašytas ir atliktas mirusio narkomano.
– Ar galėsite sutaisyti? – paklausė jis jaunuolio už prekystalio.
Prieš atsakydamas jaunuolis vikriomis patyrusiomis rankomis
atidarė laikrodį.
– Neapsimoka.
– Neapsimoka?
– Jei nueisite į antikvariatą, gausite geresnį einantį laikrodį už
mažesnę sumą, nei kainuos sutaisyti šitą.
– Vis tiek pabandykite, – pertarė Haris.
– Gerai, – pasakė jaunuolis, jau pradėjęs tyrinėti mechanizmą ir
visai patenkintas Hario sprendimu, – ateikite kitą savaitę,
antradienį.
Vėl išėjęs Haris išgirdo iš stiprintuvo sklindantį šaižų vienintelės
gitaros stygos garsą. Gitaristas, jaunuolis sužėlusiais veido
gyvaplaukiais ir pirštinėmis be pirštų galiukų, sukiojo garso
reguliavimo rankenėlę. Atėjo metas vienam iš suplanuotų
prieškalėdinių koncertų, per kurį Egertorgėje pasirodys ir gros
žymūs muzikantai, o koncerto pelnas bus skirtas Gelbėjimo
armijai. Žmonės jau pradėjo būriuotis priešais grupę, o ši pasirinko
vietą už pajuodusio Gelbėjimo armijos sriubos puodo, kabančio
ant trijų karčių aikštės vidury.
– Ar tai tu?
Haris atsisuko. Tai buvo moteris narkomanės žvilgsniu.
– Tai tu, ar ne? Atvykai vietoj Snupio? Man skubiai reikia dozės,
aš turiu...
1
– Sorry , – nutraukė Haris, – tau reikia ne manęs.
Moteris įsistebeilijo. Primerkusi akis pakreipė galvą, tarsi
svarstytų, ar jis nemeluoja.
 – Taip, tavęs, aš gi tave kažkur mačiau.
– Aš iš policijos.
Ji nutilo. Haris įkvėpė. Reakcija atėjo pavėluotai, tarsi žinia būtų
keliavusi aplinkkeliais, per nunykusius nervinių skaidulų pluoštus
ir sužalotas sinapses. Tada jos akys užsiplieskė neapykantos
ugnimi, kurios Haris ir tikėjosi.
– Faras?
– Maniau, sutarėme. Kad laikysitės Platos aikštėje? – prabilo
Haris ir pažvelgė pro ją į atlikėją.
– Uch, – mestelėjo moteris, atsistojusi tiesiai prieš Harį, – tu ne
iš Narkotikų. Tu tas iš televizijos, kuris nužudė...
– Smurtiniai nusikaltimai.
Haris lengvai suėmė ją už alkūnės.
– Klausyk, tai, ko tau reikia, gali rasti Platoje. Neversk tempti
tavęs į nuovadą.
– Negaliu, – ji išlaisvino ranką.
Haris staiga pasigailėjo ir kilstelėjo abi rankas.
– Bet pažadėk, kad nieko nepirksi čia, kad galėčiau pasitraukti.
OK?
Ji kilstelėjo galvą. Plonos, bekraujės lūpos kiek įsitempė. Tarsi
šioje situacijoje būtų įžvelgusi kažką, kas keltų pasitenkinimą.
– Ar pasakyti tau, kodėl negaliu ten eiti?
Haris laukė.
– Nes ten yra mano berniukas.
Jis pajuto, kaip skrandyje užsimezga gniužulas.
– Nenoriu, kad mane tokią matytų. Ar supranti, fare?
Bandydamas suregzti sakinį, Haris žvelgė į jos užsispyrusį
veidą.
– Linksmų Kalėdų, – tarstelėjo ji ir atsuko jam nugarą.
Haris numetė cigaretę į rudą sumintą sniegą ir nuėjo. Norėjo
susidoroti su šiuo darbu. Nežiūrėjo į sutiktus žmones, o šie
nežiūrėjo į jį – spoksojo žemyn į melsvą leduką, tarsi juos graužtų
sąžinė, tarsi jie, dosniausios pasaulio socialdemokratijos piliečiai,
vis tiek gėdytųsi. „Nes ten yra mano berniukas.“
Fredensborgveieno gatvėje, šalia Oslo viešosios bibliotekos,
Haris sustojo prie namo, kurio numeris buvo parašytas ant jo
turimo voko. Atlošė galvą. Fasadas buvo nudažytas pilkai ir
juodai, neseniai atnaujintas. Drėgnas elgetos sapnas. Kai kurių
langų gelsvoje, minkštoje šviesoje jau kabėjo kalėdinių dekoracijų
siluetai, tarsi tai išties būtų šilti saugūs namai. O gal jie ir yra tokie,
prisivertė pagalvoti Haris. Prisivertė, nes neįmanoma dvylika metų
išdirbti policijoje ir neapsikrėsti darbą lydinčia panieka žmonėms.
Bet jis priešinosi, tą reikėjo pripažinti.
Prie mygtukų surado vardą, užmerkė akis ir ėmė ieškoti tinkamų
žodžių. Tai nepadėjo. Vis dar trikdė jos balsas.
„Nenoriu, kad mane tokią matytų.“
Haris pasidavė. Ar yra tinkami žodžiai išsakyti tam, kas
nepakeliama?
Nykštį prispaudė prie šalto metalinio mygtuko, ir kažkur pastato
viduje sučirškė skambutis.

Kapitonas Jonas Karlsenas atleido skambučio mygtuką, pastatė

sunkius plastikinius maišus ant šaligatvio ir pažvelgė aukštyn į
fasadą. Kiemas atrodė taip, tarsi būtų apšaudytas lengvosios
artilerijos. Tinkas buvo nubyrėjęs dideliais gabalais, o gaisro
nuniokoto buto langai pirmame aukšte – užkalti lentomis.
Pirmiausia jis praėjo pro pat mėlyną Fredrikseno namą: atrodė,
tarsi šaltis būtų išsiurbęs visas spalvas ir suvienodinęs visus
Hausmano gatvės fasadus. Tik pamatęs neteisėtai apgyvendintą
namą su užrašu Vestbredden – Vakarų riba – ant sienos, suprato,
kad nuėjo per toli. Ant įskilusio fasadinių durų stiklo buvo matyti V.
Pergalės ženklas.
 Jonas šiurpo apsivilkęs vėjui nepralaidžia striuke ir džiaugėsi,
kad Gelbėjimo armijos uniforma pamušta storu grynos vilnos
sluoksniu. Kai baigęs karininkų mokyklą jis turėjo gauti naują
uniformą, jam netiko nė vienas įprastas dydis, tad jam davė
medžiagos ir nusiuntė pas siuvėją, o šis pūtė dūmus jam į veidą ir
neprašomas dėstė, kad Jėzus nėra jo asmeninis gelbėtojas. Bet
siuvėjas gerai padirbėjo, o Jonas nuoširdžiai jam padėkojo – buvo
nepratęs, kad drabužiai jam tiktų. Jie aiškino, kad tai dėl kupros.
Tie, kurie matė jį tą popietę žingsniuojant Hausmano gatve, galėjo
pagalvoti, kad jis gūžiasi nuo žvarbaus gruodžio vėjo,
smaigstančio ledinėmis adatėlėmis ir palei ūžiančią sausakimšą
gatvę ridenančio nuo šalčio sukietėjusias šiukšles. Bet tie, kurie jį
pažinojo, tvirtino, kad Jonas Karlsenas kūprinasi, kad atrodytų
mažesnis. Ir kad priartėtų prie tų, kurie yra žemesni už jį. Štai ir
dabar jis taip lenkėsi, kad dvidešimties kronų moneta įkristų į rudą
popierinį puodelį, laikomą purvinos virpančios rankos.
– Kaip sekasi? – paklausė Jonas apsitūlojusio žmogėno,
sukryžiuotomis kojomis sėdinčio sūkuriuojančiame sniege ant prie
vartų numestos kartono skiautės.
– Laukiu eilėje prie metadono procedūrų, – atsakė žmogėnas,
kapotai ir monotoniškai, tarsi stebeilydamas į juodas Jono
uniformos kelnes giedotų prastai išmoktą psalmę.
– Turėtum ateiti į mūsų kavinę Urtės gatvėje, – pakvietė Jonas.
– Apsišilti, pavalgyti ir....
Kitus žodžius užgožė automobilių riaumojimas, nes už jųdviejų
užsidegė žalia šviesoforo šviesa.
– Neturiu laiko, – atšovė žmogėnas. – Ar neatsirastų
penkiasdešimtinės?
Jonas niekada nesiliovė stebėtis neblėstančiu narkomanų
budrumu. Jis atsiduso ir į puodelį įdėjo šimto kronų banknotą.
– Pažiūrėk, gal „Freteks“ parduotuvėje rasi kokių šiltų drabužių.
Jei ne, „Švyturyje“ turime naujai gautų žieminių striukių. Su šia
džinsine striuke mirtinai sušalsi.
 Jis buvo susitaikęs su faktu, kad tas, su kuriuo kalba, dovaną
panaudos narkotikams pirkti, bet kas iš to? Tai buvo ta pati
besikartojanti dainelė, dar viena kasdien iškylanti moralinė dilema.
Jonas dar kartą paspaudė skambučio mygtuką. Pažvelgė į savo
atvaizdą purvinoje vitrinoje šalia priedurio. Tėja sakė, kad jis
didelis. Jis visai ne didelis. Veikiau mažas. Mažasis kareivis. Ir tas
mažasis kareivis, pabaigęs reikalus, pasileisdavo Miolerveieno
gatve, per Akerio upę, kur prasideda rytinis Oslas ir Griunerlioka,
iki ketvirtu numeriu pažymėto pastato Geteborgo gatvėje, kurį
Gelbėjimo armija nupirko ir nuomojo savo darbuotojams,
atrakindavo B bloko duris, gal tyliai pasisveikindavo su kokiu
nuomininku, kuris, reikia viltis, manydavo, kad Jonas keliauja į
savo butą ketvirtame aukšte. Bet jis užkildavo liftu į penktąjį,
pastoge pereidavo iki A laiptinės, įsiklausydavo, ar kelias laisvas,
tada nuskubėdavo iki Tėjos durų ir pabarbendavo jų sutartu ritmu.
O ji atverdavo savo duris ir glėbį, į kurį jisai galėdavo panirti ir vėl
atlyžti.
Kažkas suvirpėjo.
Iš pradžių jis pamanė, kad tai kalnas, miestas, o gal žemė po
kojomis. Padėjo maišus ir kyštelėjo ranką į kelnių kišenę. Delne
vibravo mobilusis telefonas. Ekrane buvo matyti Ranhildos
numeris. Šiandien jau trečias kartas. Jis žinojo, kad daugiau
atidėlioti negali, privalo jai papasakoti. Kad jis ir Tėja susituoks.
Jei tik galėtų rasti tinkamus žodžius... Įkišo telefoną atgal į kišenę
ir vengė pažvelgti į savo atspindį. Bet apsisprendė. Jis turi liautis
buvęs bailiu. Bus drąsus. Didis karys. Dėl Tėjos Geteborgo
gatvėje. Dėl tėvo Tailande. Dėl Viešpaties Dievo danguje.
– Klausau, – šaižiai suriko garsiakalbis virš telefonspynės
mygtukų.
– O, sveiki. Čia Jonas.
– Aa?
– Jonas iš Gelbėjimo armijos.
Jonas laukė.
 – Ko nori? – balsas traškėjo.
– Atnešiau šiek tiek maisto. Gal jums reikės...
– Ar turi cigarečių?
Jonas nurijo seiles ir padaužė į sniegą batus.
– Ne, šį kartą turėjau pinigų tik maistui.
– Velnias.
Vėl stojo tyla.
– Alio? – šūktelėjo Jonas.
– Taip, taip. Aš galvoju.
– Jei nori, galiu ateiti vėliau.
Mechanizmas suzirzė, ir Jonas paskubėjo stumtelėti duris.
Laiptinėje mėtėsi popiergaliai, tušti buteliai ir telkšojo
apledėjusios gelsvo šlapimo balutės. Bet dėl šalčio Jonas
neužuodė visa persmelkiančios rūgščiai salsvos smarvės,
tvoskiančios laiptinėje tvyrant šiltam orui.
Mėgino eiti nekeldamas garso, bet vis tiek trepsėjo ant laiptų.
Moteris, stovinti tarpduryje ir laukianti jo, stebeilijosi į maišus.
Tam, kad nereikėtų žvelgti tiesiai į jį, pamanė Jonas. Veidas
išbrinkęs ir patinęs nuo daugiamečio narkotikų vartojimo, pati
apkūni, po chalatu vilkėjo purvinus baltus trumparankovius
marškinėlius. Pro duris smelkėsi troškus kvapas.
Jonas sustojo laiptų aikštelėje, padėjo maišus:
– Vyras irgi namie?

– Taip, namie, – pasakė ji saldžia prancūzų kalba.

Buvo graži. Pailgi skruostai ir didelės migdolų formos akys.
Siauros bekraujės lūpos. Gerai apsivilkusi. Bent jau ta jos dalis,
kurią jis matė pro durų plyšį, buvo gerai apvilkta.
Jis nesąmoningai pasitaisė raudoną kaklaskarę.
 Juos skirianti apsauginė grandinėlė buvo solidaus žalvario,
pritvirtinta prie sunkių ąžuolinių durų be lentelės su vardu. Kai
stovėjo prie daugiabučio Karno prospekte ir laukė, kol durininkė
atidarys, pastebėjo, kad viskas atrodo nauja ir prabangu – durų
furnitūra, skambučio mechanizmas, spynos cilindras. Ir ta
aplinkybė, kad blyškiai gelsvas fasadas ir baltos žaliuzės
padengtos bjauriu pažiūrėti purvinu juosvu teršalų sluoksniu, tik
pabrėžė Paryžiaus gyvenamojo rajono puikumą ir gerą vardą.
Koridoriuje kabėjo originalūs aliejiniai paveikslai.
– Ko jums reikia?
Jos žvilgsnis ir balso tembras nebuvo nei malonūs, nei pikti, bet
galbūt slėpė lašelį nepatiklumo, nes jo prancūzų kalbos tartis buvo
prasta.
– Turiu žinią, madame.
Ji delsė. Bet galiausiai pasielgė taip, kaip jis ir tikėjosi.
– Ką gi, tada laukite čia, kol jį pakviesiu.
Ji uždarė duris, ir spynos liežuvėlis minkštai trakštelėdamas
lengvai įlindo vidun. Jis treptelėjo. Jam reikia patobulinti prancūzų
kalbą. Mama vakarais versdavo jį mokytis anglų, bet nė žodžio
nesakė apie prancūzų. Jis spoksojo į duris. Prancūziškos
kelnaitės. Prancūziškas apsilankymas. Graži.
Jis galvojo apie Džordžį. Balta šypsena apdovanotas Džordžis
buvo metais už jį vyresnis, dabar jau dvidešimt ketverių. Ar jis vis
dar toks pats gražus? Šviesiaplaukis, nedidelio ūgio, trapus tarsi
mergaitė? Jis buvo įsimylėjęs Džordžį nesusimąstydamas,
besąlygiškai – taip, kaip gali būti įsimylėję tik vaikai.
Viduje išgirdo žingsnius. Vyro žingsnius. Krapštinėjimąsi su
spyna. Mėlynas brūkšnys, jungiantis darbą ir laisvę, nuo čia iki
muilo ir šlapimo. Netrukus pradės snigti. Jis pasiruošė.

*
 Tarpduryje pasirodė vyro veidas.
– Kokio velnio?
Jonas pakėlė plastikinius maišus ir išdrįso šyptelėti.
– Šviežia duona. Skaniai kvepia, ar ne?
Fredriksenas uždėjo stambią rudą ranką moteriai ant peties ir
nustūmė ją šalin.
– Viskas, ką užuodžiu, tėra krikščionio kraujas.
Tarsena buvo aiški ir blaivi, bet pavandenijusios rainelės
barzdotame veide bylojo ką kita. Žvilgsnis bandė susikoncentruoti
į maišus su produktais. Jis buvo panašus į didelį ir galingą vyrą,
susitraukusį iš vidaus. Tarsi griaučiai, netgi kaukolė, būtų
sumažėję po oda, kuri, trimis dydžiais per didelė, dabar nutįsusi
karojo ant įniršusio veido. Fredriksenas murzinu pirštu
persibraukė šviežius įdrėskimus ant nosies.
– Ar dabar skaitysi pamokslą? – paklausė Fredriksenas.
– Ne, tiesą pasakius, tik norėjau...
– Nagi, kareivi. Ko nors nori mainais? Pavyzdžiui, mano sielos?
Jonas suvirpėjo.
– Su sielomis reikalą turiu ne aš, Fredriksenai. Bet galiu
parūpinti maisto, tad...
– O, pirmiausia gausi pasakyti pamokslą.
– Kaip jau minėjau...
– Pamokslą!
Jonas stovėjo ir spoksojo į Fredrikseną.
– Rėžk tą supistą pamokslą, – riaumojo Fredriksenas. –
Pamokslą, kad mes galėtume valgyti ramia sąžine, tu globėjiška
krikščionių išpera. Nagi, pirmyn, pabaik šį reikalą, kokia Dievo
žinia šiandieną?
Jonas pravėrė burną ir vėl užsičiaupė. Nurijo. Pabandė iš naujo,
ir šįkart balso stygos išgavo garsą.
– Žinia ta, kad jis paaukojo savo sūnų, kad šis numirtų... už
mūsų nuodėmes.
– Meluoji!

– Ne, deja ne, – pasakė Haris, stebėdamas persigandusį vyro

veidą tarpduryje. Kvepėjo pietų maistu, fone tarškėjo įrankiai.
Šeimos žmogus. Tėvas. Iki dabar. Vyras kasėsi dilbį ir stebeilijosi į
kažką Hariui virš galvos, tarsi virš jo kas tykotų. Kasymasis kėlė
nemalonų erzinantį garsą.
Stalo įrankių žvangčiojimas nuslopo. Vyrui už nugaros nutilo
kojų šlepsėjimas, ir jo petį palietė smulki ranka. Pasirodė moters
veidas didelėmis persigandusiomis akimis.
– Kas yra, Birgeri?
– Šis policininkas atnešė žinią, – monotoniškai paaiškino
Birgeris.
– Kas nutiko? – paklausė moteris ir pažvelgė į Harį. – Ar kas
mūsų berniukui? Perui?
– Taip, ponia Holmen, – patvirtino Haris ir pamatė jos akyse
šmėkštelint baimę. Vėl ieškojo nesurandamų žodžių. – Radome jį
prieš dvi valandas. Jūsų sūnus negyvas.
Bandė išvengti jos žvilgsnio.
– Bet jis... jis... kur... – jos žvilgsnis šokinėjo nuo Hario prie vyro,
o šis vis kasėsi ir kasėsi ranką.
Tuoj prasidraskys iki kraujo, pamanė Haris ir kostelėjo.
– Konteineryje prie uosto. To mes ir bijojome. Radome jau
mirusį.
Atrodė, kad Birgeris Holmenas staiga neteko pusiausvyros,
atbulomis nušlitiniavo į apšviestą koridorių ir griebėsi drabužių
kabyklos. Moteris žengtelėjo pirmyn, ir Haris pamatė, kaip vyras
jai už nugaros suklumpa ant kelių.
Haris įkvėpė, įkišo ranką po striuke. Pirštų galiukais užčiuopė
šaltą kaip ledas gertuvės metalą. Surado ir ištraukė voką. Laiško
neskaitė, turinį ir taip žinojo per gerai. Trumpa oficiali žinia apie
mirtį, be jokio daugžodžiavimo. Biurokratiškas aktas,
informuojantis apie įvykį.
– Apgailestauju, bet privalau paduoti jums šitą.

– Privalote ką? – paklausė mažaūgis vidutinio amžiaus vyras,

pabrėždamas prancūzų aukštuomenės tarseną, kuri būdinga ne
aukštesniosioms klasėms, o tik tiems, kurie nori prie jų priklausyti.
Atvykėlis jį stebėjo. Viskas atitiko nuotrauką voke, net ir atsainiai
užmegztas kaklaryšio mazgas ir palaidas raudonas švarkas.
Jis nežinojo, ką blogo padarė šis vyras. Tikrai ne smurtinį
nusikaltimą, nes, nepaisant susierzinimo veide, kūno kalba buvo
gynybinė, beveik baikšti – netgi nuosavų namų tarpduryje.
Pavogė pinigus, o gal grobstė? Galėtų būti tipas, operuojantis
skaičiais. Bet vargu ar kalbama apie dideles sumas. Nors turėjo
gražią žmoną, atrodė panašus į tokį, kuris iš šen bei ten prisiduria
mažomis sumelėmis. Gal buvo neištikimas, permiegojo ne su to
vyro žmona? Ne. Mažaūgiai vyrai, turintys šiek tiek didesnes už
vidutines pajamas ir už save žymiai gražesnes sutuoktines,
paprastai labiau jaudinasi dėl moterų neištikimybės. Vyras jį
erzino. Gal tai ir buvo priežastis. Gal tiesiog kažką suerzino. Jis
įkišo ranką į kišenę.
– Štai ką... – pasakė jis ir prikišo tik už tris šimtus dolerių pirkto
„Llama MiniMax“ pistoleto vamzdį prie įsitempusios žalvarinės
durų grandinėlės, – privalau.
Jis pataisė duslintuvą. Tai buvo paprasčiausias metalinis
vamzdis, pagamintas ginklininko Zagrebe. Juoda juosta, apsukta
ties jungtimi, turėjo nepraleisti oro. Žinoma, jis galėjo nusipirkti
vadinamąjį kokybišką duslintuvą už šimtą eurų, bet kam? Vis tiek
joks duslintuvas neužslopina šūvio garso, triukšmo, kylančio
karštoms dujoms susiliečiant su šaltu oru, mechaniškai trinantis
metalinėms dalims. Tik Holivude tokių pistoletų garsas prilygsta
kukurūzų spragsėjimui po gaubtu.
Šūvis nuskambėjo kaip kirtis rimbu, ir jis prikišo veidą prie siauro
plyšio.
Vyras iš nuotraukos tįsojo toliau nuo durų: nuvirto aukštielninkas
nė neaiktelėjęs. Koridorius buvo tamsus, bet veidrodyje ant sienos
matė pro durų plyšį krintančią šviesą ir geltonai aprėmintą savo
išsiplėtusią akį. Negyvėlis gulėjo ant puraus tamsiai raudono
kilimo. Persiškas? Gal vyras visgi turėjo pinigų.
Dabar beliko nedidelė skylė kaktoje.
Jis pakėlė akis ir sutiko jo žmonos žvilgsnį. Jei tai buvo žmona.
Ji stovėjo gretimo kambario tarpdury. Jai už nugaros kabėjo
didelė geltona popierinė lempa. Įsistebeilijusi į jį, ranka laikė
užspaudusi burną. Jis nežymiai jai linktelėjo. Tada vėl atsargiai
užvėrė duris, įsikišo pistoletą atgal į dėklą ant peties ir pasileido
laiptais žemyn. Sprukdamas niekada nesinaudodavo liftu. Nei
išnuomotais automobiliais ar motociklais, ar kitokiais dalykais,
kurie gali sustoti. Ir niekada nebėgdavo. Nekalbėdavo ir
nešaukdavo – balsą galima atpažinti.
Sprukimas buvo sudėtingiausia darbo dalis, bet jis labiausiai ją
mėgo. Tai buvo tarsi skrydis, tuščia erdvė be sapnų.
Durininkė išėjusi stovėjo prie savo buto durų pirmame aukšte ir
sumišusi jį stebėjo. Jis pašnabždomis atsisveikino, bet ji tik
nebyliai spoksojo. Kai po valandos ją apklaus policijoje, prašys jį
apibūdinti. Ir ji paslaugiai apibūdins. Vidutinio ūgio įprastos
išvaizdos vyriškis. Dvidešimties metų. O gal trisdešimties. Tikrai
ne keturiasdešimties. Ji taip mananti.
Jis išėjo į gatvę. Duslus Paryžiaus dundėjimas – kaip perkūnija,
kuri niekada nepriartėja, bet niekada ir nesibaigia. Išmetė savo
„Llama MiniMax“ į šiukšliadėžę, kurią šiam reikalui buvo iš anksto
nusižiūrėjęs. Du nauji nenaudoti to paties gamintojo pistoletai
laukė Zagrebe. Jam buvo suteikta stambaus pirkėjo nuolaida.
 Kai autobusas į Šarlio de Golio oro uostą po valandos
pravažiavo Port de la Šapel stotelę, ore sūkuriavo snaigės ir
nepaliaudamos tūpė ant išsibarsčiusių pastirusių blyškiai gelsvų
šieno pluoštų, besistiebiančių į pilką dangų.
Užsiregistravęs skrydžiui ir praėjęs apsaugą, jis nudrožė tiesiai į
vyrų tualetą. Sustojo baltų pisuarų eilės gale, atsisegė užtrauktuką
ir paleido srovę ant baltos tabletės pisuaro dugne. Užmerkė akis ir
įsijautė į salsvą paradichlorobenzeno ir citrininį „J&J Chemicals“
kvapą. Mėlyname brūkšnelyje link laisvės beliko vienas
stabtelėjimas. Oslas.

1 Atsiprašau. (Angl.)
 3 skyrius

Gruodžio 13 d., sekmadienis. Kąsnis

Policijos biure, nykiame pastate iš betono ir stiklo, šešto aukšto

raudonojoje zonoje, kur dirba daugiausia policininkų Norvegijoje,
šeši šimtai penktajame kabinete sėdintis Haris atsilošė savo
kėdėje. Tai buvo kabinetas, kurį Halvorsenas – jaunas
pareigūnas, su kuriuo Haris dalijosi dešimties kvadratinių metrų
patalpa – mėgo vadinti Informacijos apdorojimo centru. Ir kurį
Haris, kai Halvorsenui reikėdavo aplaužyti ragus, vadindavo
Mokymo centru.
Bet dabar Haris buvo vienas ir dėbsojo į sieną, kurioje būtų
langas, jei Informacijos apdorojimo centras tokį turėtų.
Buvo sekmadienis, Haris parašė ataskaitą ir galėjo eiti namo.
Tad kodėl nėjo? Pro įsivaizduojamą langą matė aptvertą Bjorviko
uostą, kur šviežias sniegas kaip konfeti gulė ant žalių, raudonų ir
mėlynų konteinerių. Byla buvo išaiškinta. Peras Holmenas, jaunas
narkomanas, persisotino gyvenimu ir konteinerio viduje paleido
paskutinį šūvį. Iš pistoleto. Jokių išorinių sužeidimo požymių, o
pistoletas – šalia. Kaip pranešė slapti agentai, Peras Holmenas
niekam nebuvo skolingas. Kai tiekėjai susidoroja su į skolas
įklimpusiais narkomanais, paprastai nebando to nuslėpti. Veikiau
atvirkščiai. Taigi akivaizdus savižudybės atvejis. Tai kam gaišti
laiką šniukštinėjant aplink vėjų talžomą niūrų pramoninį uostą, jei
neras nieko, tik dar daugiau liūdesio ir nevilties.
Haris užmetė akį į savo vilnonę striukę ant kabyklos. Maža
gertuvė vidinėje kišenėje buvo pilna. Ir nepaliesta nuo tada, kai
spalį nuėjo į „Vinmonopolet“ parduotuvę, nusipirko butelį savo
didžiausio priešo „Jim Beam“, įsipylė į gertuvę, o likusį turinį
šliūkštelėjo į kriauklę. Nuo tada nešiojasi nuodus su savimi taip,
kaip naciai batuose nešiojosi kalio cianido kapsules. Kam tokia
beviltiška idėja? Jis nežinojo. Nebuvo svarbu žinoti. Tai
pasiteisino.
 Haris pažvelgė į laikrodį. Tuoj vienuolika. Namie turėjo
apsitrynusį espreso kavos aparatą ir kaip tik tokiai dienai kaip ši
laikomą DVD leistuvą. „Viskas apie Ievą“, Mankevičiaus 1950-ųjų
šedevras, su Bete Deivis ir Džordžu Sandersu.
Jis įsiklausė į nuojautas. Ir suprato, kad laukia pramoninis
uostas.

Haris suskliautė striukės atvartus ir atsuko nugarą šiaurės vėjui,

kuris skverbėsi per priešais jį stūksančią aukštą tvorą ir kitapus jos
aplink konteinerius supūtė pusnis. Naktį uosto teritorija ir dideli
tušti plotai atrodė tarsi dykuma.
Aptverta teritorija su konteineriais buvo apšviesta, bet žibintų
stulpai siūbavo nuo vėjo šuorų, o dviem ar trim aukštais sukrauti
konteineriai metė ant gatvių šešėlius. Haris nusižiūrėjo vieną –
raudoną, kurio spalva nederėjo prie policijos pritvirtintų oranžinių
juostų. Bet gruodžio naktį Osle tai buvo puiki užuovėja, beveik
tokio pat dydžio ir tokia pat patogi kaip areštinės kamera Oslo
policijos skyriuje. Įvykio vietą tyrusi ekspertų grupė – net ne grupė,
o tik detektyvas su techniku – ataskaitoje parašė, kad konteineris
kurį laiką stovėjo tuščias. Ir neužrakintas. Sargas paaiškino, kad
jiems ne itin rūpi rakinti tuščius konteinerius, nes rakinama visa
teritorija, be to, ji saugoma. Vis dėlto narkomanas sugebėjo
įsigauti vidun. Gal Peras Holmenas buvo vienas iš tų, kurie trinasi
aplink Bjorviko uostą, ranka pasiekiamą nuo narkomanų prekybos
centro Platoje. Gal sargas tyčia žiūrėjo pro pirštus į tai, kad jo
konteineriai retkarčiais naudojami kaip prieglobstis, gal žinojo, kad
tokiu būdu išgelbėja vieną kitą gyvybę.
Konteineris buvo nerakinamas, bet ant tvoros vartų kabėjo sunki
spyna. Haris gailėjosi, kad nepaskambino iš policijos ir
nepranešė, kad ateina. Jei čia išties yra koks nors sargas, jis jo
nepastebėjo.
 Haris žvilgtelėjo į laikrodį. Mintijo ir stebėjo tvoros viršų. Buvo
puikios fizinės formos. Geresnės nei anksčiau. Alkoholio neėmė į
burną nuo katastrofos praeitą vasarą ir reguliariai treniravosi
policijos sporto salėje. Dažniau nei reguliariai. Prieš iškrintant
sniegui jis pagerino seną Tomo Valerio bėgimo su kliūtimis
rekordą Ekerno rajone. Po kelių dienų Halvorsenas išdrįso
paklausti, ar visos tos treniruotės kaip nors susijusios su Rakele.
Nes jam susidaręs įspūdis, kad juodu nebesusitikinėja. Jaunam
pareigūnui Haris tiesiai šviesiai paaiškino, kad tai, jog dalijasi
darbo kabinetu, nereiškia, kad dalijasi asmeniniu gyvenimu.
Halvorsenas tik trūktelėjo pečiais ir paklausė, ar Haris turi su kuo
dar pasikalbėti, o kadangi pataikė kaip pirštu į akį, Haris pašoko
ant kojų ir išžirgliojo iš šeši šimtai penktu numeriu pažymėto
kabineto.
Trys metrai. Nėra spygliuotos vielos. Paprasta. Haris įsitvėrė
tvoros taip aukštai, kaip tik galėjo, įsispyrė ir išsitiesė. Dešinę
ranką viršun, tada kairę – pakibo ant rankų, kol kojos vėl rado
atramą. Rangėsi kaip vikšras. Persirito į kitą pusę.
Jis pakėlė sklendę ir įtraukė konteinerio kvapo, išsiėmė solidų
juodą kareivišką kišeninį žibintuvėlį, pralindo po policijos juosta ir
įėjo vidun.
Viduje pasirodė klaikiai tylu. Tarsi garsas irgi būtų sustingęs nuo
šalčio.
Haris įjungė žibintuvėlį ir nukreipė šviesą į tolimiausią
konteinerio kampą. Šviesos kūgis apšvietė kreida apibrėžtus
žmogaus kūno kontūrus ten, kur buvo rastas Peras Holmenas.
Beatė Len, Kriminalinių ekspertizių tarnybos vadovė, naujame
pastate Briuno alėjoje parodė jam nuotraukas. Peras Holmenas
sėdėjo nugara į sieną, dešiniajame smilkinyje buvo skylė, dešinėje
pusėje numestas ginklas. Nedaug kraujo. Šūvio į galvą
privalumas. Vienintelis. Ginklas iššovė smulkaus kalibro kulką, tad
įeinamoji anga buvo nedidukė, o išeinamosios nebuvo. Teismo
medicinos ekspertai rado kulką kaukolėje, kur ji įstrigo kaip kiniško
biliardo kamuoliukas ir sumalė košę iš to, kuo kitados Peras
Holmenas mąstė. Priėmė tokį sprendimą. Galų gale davė
nurodymą – smiliumi nuspausti gaiduką.
– Nesuvokiama, – sakydavo bendradarbiai, kai rasdavo jaunus
žmones, apsisprendusius nutraukti gyvenimą savižudybe. Haris
įtarė, jog jie taip sakydavo, norėdami apsisaugoti, atsikratyti
pačios idėjos. Jei ne, jis nesuprato, ką jie turi galvoje sakydami,
kad tai nesuvokiama.
Visgi būtent tą žodį jis panaudojo popiet, kai stovėjo tamsioje
laiptinėje, žvelgė į tamsų prieškambarį, į klūpintį Pero Holmeno
tėvą, į sulinkusią nugarą, trūkčiojančią nuo raudos. Ir kadangi
Haris nerado jokių paguodos žodžių apie mirtį, Dievą, išganymą,
pomirtinį gyvenimą ir neturėjo nuomonės apie visa tai, tad tik
sumurmėjo tą patį niekalą: „Nesuvokiama.“
Haris išjungė žibintuvėlį, įsikišo jį į striukės kišenę, ir jį prarijo
tamsa.
Galvojo apie savo tėvą. Ulavą Hūlę. Apie į pensiją išėjusį
dėstytoją, našlį, gyvenantį name Upsaloje, apie akis, kurios
nušvisdavo, kai kartą per mėnesį jį aplankydavo Haris ar dukra.
Žvilgsnis, kaip ir ta šviesa, pamažu priblėsdavo jiems geriant kavą
ir kalbant apie nereikšmingus dalykus. Nes vienintelis reikšmingas
dalykas puikavosi nuotraukoje, stovinčioje ant pianino, kuriuo ji
skambindavo. Dabar Ulavas Hūlė beveik nieko nebeveikė. Tik
skaitė knygas. Apie šalis ir imperijas, kurių niekada nepamatys ir
kurių pamatyti nėmaž nenorėjo – tik ne dabar, kai ji nebegali vykti
kartu.
– Didžiausias praradimas, – pasakė jis, kai keliskart apie ją
kalbėjosi. Ir dabar Haris pagalvojo, ką Ulavas Hūlė pasakytų,
vieną dieną sužinojęs, kad jo sūnus nebegyvas.
Haris išlipo iš konteinerio ir pasuko tvoros link. Įsitvėrė
rankomis. Ir tuomet netikėtai stojo viena tų keistų akimirkų, kai
vėjas tarsi užgniaužia kvapą, kad pasiklausytum ar apsigalvotum,
ir žiemos sutemose gaudžia tik raminantis miesto dundėjimas. Jis
ir nešamo popieriaus čežėjimas ant gudronuotos skaldos dangos.
Bet vėjas nurimo. Čežėjo ne popierius – tai buvo žingsniai.
Skubūs, lengvi žingsniai. Lengvesni už žmogaus žingsnius.
Tylesni.
Letenos.
Hario širdis ėmė pašėlusiai daužytis, ir jis žaibiškai sulenkęs
kelius įrėmė pėdas į tvorą. Išsitiesė. Tik vėliau Haris prisimins, kas
jį taip išgąsdino. Tai buvo tyla – ir toje tyloje nieko nebuvo girdėti:
nei urzgimo, nei agresyvumo ženklų. Tarsi tas kažkas tamsoje
nenorėtų jo išgąsdinti. Atvirkščiai. Tarsi tas kažkas jį medžiotų. Ir
jei Haris būtų nusimanęs apie šunis, veikiausiai būtų žinojęs, kad
šuo, kuris neurzgia nei persigandęs, nei puldamas, gali būti tik
juodasis rotveileris. Haris įsikibo rankomis aukščiau ir vėl sulenkė
kelius, o kai išgirdo ritmą pasikeičiant, paskui – tylą, suprato, kad
padaras pašoko. Vyras pasistiebė aukštyn.
Teiginys, kad siaubui pripildžius kraujo indus adrenalino
nejaučiame skausmo, mažų mažiausiai šiek tiek netikslus. Haris
sustūgo, kai stipraus lieso šuns dantys užgriebė kairės kojos
mėsos ir smigo vis gilyn, kol galiausiai įsirėmė į jautrų antkaulį.
Vielos tvora linko, juos abu veikė žemės traukos jėga, bet visiškos
nevilties apimtam Hariui pavyko išsilaikyti. Įprastomis
aplinkybėmis tuo viskas būtų ir pasibaigę. Nes bet koks kitas šuo,
sveriantis tiek, kiek suaugęs rotveileris, jau būtų paleidęs. Bet
rotveileris turi dantis ir žandikaulių raumenis, gebančius
sutriauškinti kaulo audinį, taigi taip kilo kalbos, kad jis būsiąs
kaulus triauškiančios dėmėtosios hienos giminaitis. Tad šuo
kabėjo, įsikibęs dviem iltiniais viršutinio žandikaulio dantimis ir
vienu apatinio; apatinė iltis stabilizavo sąkandį. Vos trijų mėnesių
amžiaus vieną apatinio žandikaulio iltį jis nusilaužė, sučiupęs
plieninį protezą.
Haris įstengė užsikabinti alkūne tvoros viršaus ir bandė
užsiropšti viršun, tempdamas su savimi šunį, bet šis viena letena
įsirėmė į tvoros tinklą. Dešine ranka Haris siekė striukės kišenės,
ją užčiuopė ir ranka sugriebė guminę žibintuvėlio rankeną.
Pažvelgė žemyn ir pirmąsyk pamatė padarą. Juodos akys blausiai
žibėjo tokiame pačiame juodame snukyje. Haris užsimojo
žibintuvėliu. Šis kliudė šuns viršugalvį tarp ausų, Haris net išgirdo
trakštelėjimą. Iškėlė žibintuvėlį ir smogė vėl. Pataikė tiesiai į
pažeidžiamą snukį. Beviltiškai smogė tarp akių, kurios iki šiol nė
nevirptelėjo. Atsileidus saujai, žibintuvėlis išslydo žemėn. Šuo vis
dar kabėjo įsikirtęs į koją. Hario jėgos laikytis, įsitvėrus tvoros, tuoj
išseks. Jis nenorėjo galvoti, kas nutiks tada, bet nepajėgė nuvyti
šios minties.
– Padėkit!
Hario beviltišką riksmą nubloškė vėl įsismarkavęs vėjas. Jis dar
kartą stipriau užsigriebė ir netikėtai pajuto artėjant juoko protrūkį.
Juk tai tikrai negali būti galas. Kad jį ras konteinerių terminale
sarginio šuns išdraskyta gerkle? Haris įkvėpė. Dantytas vielos
tinklas dūrė jam į pažastis, pirštai sparčiai silpo. Kelios sekundės
ir jam teks paleisti. Jei tik turėtų su savimi ginklą. Jei vietoje
gertuvės turėtų butelį, galėtų jį nudaužti ir panaudoti kaip durtuvą.
Gertuvė!
Iš paskutiniųjų Haris įkišo ranką kišenėn ir išsitraukė gertuvę.
Apžiojo kaklelį, dantimis sugriebė metalinį dangtelį ir pasuko.
Burnoje kamštelis atsipalaidavo, ir gerklėn kliustelėjo viskis. Kūnu
nusirito drebulys. Dieve mano. Jis priglaudė veidą prie tvoros,
prisimerkė, ir tolimos viešbučių „Plaza“ ir „Opera“ šviesos virto
baltomis juostelėmis visa supančioje juodumoje. Dešine ranka
nuleido gertuvę, kol ši priartėjo prie pat raudonų šuns nasrų. Tada
išspjovė kamštelį, sumurmėjo „į sveikatą“ ir apvertė gertuvę. Kai
Hario koja ir pražiotais žvėries nasrais pasruvo rudas skystis,
juodos gyvūno akys dvi ilgas sekundes stebeilijosi sutrikusios. Ir
šuo paleido. Haris išgirdo, kaip kūnas šlepteli ant asfalto.
Pasigirdo gargaliavimas ir inkštimas, paskui – letenų šlepsėjimas.
Tada šunį prarijo tamsa, iš kurios jis ir buvo išniręs.
Haris permetė kojas per tvorą. Pasiraitojo kelnių klešnę. Net be
žibintuvėlio suprato, kad šįvakar vietoje „Viskas apie Ievą“ laukia
traumatologinis punktas.
 *

Jonas ilsino galvą Tėjai ant kelių ir mėgavosi įprastiniu

televizoriaus zirzimu. Tai buvo vienas jo mėgstamų serialų.
„Bronkso karalius“. O gal „Kvinso karalius“?
– Paklausei brolio, ar sutiks budėti Egertorgės aikštėje? –
pasidomėjo Tėja.
Ji uždengė ranka jam akis. Jonas pajuto salsvą jos odos
aromatą, kuris reiškė, kad ji ką tik susileido insulino dozę.
– Kada? – paklausė Jonas.
Ji atitraukė delną ir nepatikliai pažvelgė į jį. Jonas nusijuokė.
– Nusiramink. Su Robertu kalbėjau senų seniausiai. Jis
pažadėjo.
Ji atsipalaidavo ir atsiduso. Jonas suėmė jos ranką ir vėl
užsidėjo ant akių.
– Tik nepasakiau, kad tavo gimtadienis, – prisipažino jis. –
Nežinia, ar tada būtų sutikęs.
– Kodėl?
– Nes jis pametęs dėl tavęs galvą, ir tu tai žinai.
–Tu tik taip sakai.
– O tau jis nepatinka?
– Netiesa!
– Tai kodėl kaskart, man paminėjus jo vardą, sustingsti?
Ji garsiai nusijuokė. Gal iš kažkokio „Bronkso“ epizodo? O gal
„Kvinso“?
– Ar užsakei staliuką? – pasiteiravo ji.
– Taip.
Ji nusišypsojo ir spustelėjo jam ranką. Paskui suraukė antakius.
– Aš galvojau. Ten mus gali kas nors pamatyti.
– Iš Armijos? Tikrai ne.
 – O kas, jei vis dėlto pamatys?
Jonas neatsakė.
– Gal laikas tai paviešinti? – paklausė ji.
– Nežinau, – atsakė jis. – Ar ne geriau palaukti, kol įsitikinsime...
– Ar tu neįsitikinęs, Jonai?
Jis patraukė jos ranką ir nustebęs pakėlė į ją akis.
– Tėja, liaukis. Gerai žinai, kad myliu tave labiau už viską. Esmė
ne čia.
– O kur?
Jonas atsiduso ir atsisėdo šalia jos.
– Tėja, tu nepažįsti Roberto.
Ji kreivai šyptelėjo.
– Pažįstu jį nuo tada, kai buvome vaikai, Jonai.
Jonas pasimuistė.
– Taip, bet yra dalykas, apie kurį nežinai. Nežinai, kaip jis gali
įniršti. Kai tai nutinka, jis virsta kitu žmogumi. Šitą jis paveldėjo iš
tėvo. Jis tampa pavojingas, Tėja.
Ji atrėmė galvą į sieną ir nebyliai stebeilijosi priešais save.
– Tik siūlau, kad tai šiek tiek nukeltume, – Jonas grąžė rankas.
– Juk turime atsižvelgti ir į tavo brolį.
– Rikardą? – paklausė ji apstulbusi.
– Taip. Ką jis pasakys, jei tu, jo tikra sesuo, praneši, kad dabar
su manimi susižadėjai?
– A, štai kaip. Nes varžotės dėl valdybos pirmininko pareigų?
– Puikiai žinai, kad Vadovų taryba palankiai žiūri, jei aukštų
pareigūnų sutuoktiniai užima solidžias pareigas. Aišku, kad taktine
prasme dabar būtų apdairu pranešti, kad tuokiuosi su Tėja Nilsen,
vado dešiniąja ranka. Bet ar moraliai tai būtų teisinga?
Tėja kramtė apatinę lūpą.
– Kodėl judviem su Rikardu šis darbas toks svarbus?
 Jonas trūktelėjo pečiais.
– Armija sumokėjo už mudviejų mokslus karininkų mokykloje ir
ketverių metų ekonomikos mokslus koledže. Rikardas turbūt
mąsto kaip ir aš. Kad turėtų pretenduoti į darbą Gelbėjimo
armijoje, atitinkantį jo išsilavinimą.
– Gal nė vienam nepavyks jo gauti. Tėtis sako, kad niekas,
jaunesnis nei trisdešimt penkerių, niekada nėra užėmęs valdybos
pirmininko posto.
– Žinau, – Jonas atsiduso. – Niekam nesakyk, bet, atvirai
kalbant, jei Rikardas gautų tą darbą, man palengvėtų.
– Palengvėtų? – perklausė Tėja. – Tau, daugiau nei metai
atsakingam už visus nuomojamus plotus Osle?
– Taip, bet valdybos pirmininkas atsako už visą Norvegiją,
Islandiją ir Farerų salas. Ar žinai, kad Armijos nekilnojamojo turto
poskyriui priklauso du šimtai penkiasdešimt sklypų ir trys šimtai
pastatų vien tik Norvegijoje? – Jonas patapšnojo sau per pilvą ir
su gerai pažįstama susirūpinimo išraiška įsistebeilijo į lubas. –
Šiandien pažvelgiau į save parduotuvės vitrinoje, ir man toptelėjo,
koks esu mažas.
Neatrodė, kad Tėja būtų išgirdusi paskutinius žodžius.
– Kažkas pasakė Rikardui, kad tas, kas gaus darbą, taps kitu
teritorinės apygardos vadovu.
Jonas garsiai nusijuokė.
– Šito tikrai nenoriu.
– Jonai, nekvailiok.
– Nekvailioju, Tėja. Tu ir aš, mudu daug svarbesni. Pasakau,
kad nepretenduoju į valdybos pirmininko postą, tada paskelbiame
sužadėtuves. Galiu dirbti kokį kitą svarbų darbą. Daugeliui
korpusų reikalingi ekonomistai.
– Ne, Jonai, – pertarė išsigandusi Tėja. – Esi geriausias iš
mūsiškių. Turi būti įdarbintas ten, kur gali duoti daugiausia
naudos. Rikardas – mano brolis, bet jis negali pasigirti... tokiu
sumanumu kaip tavo. Neskelbsime apie sužadėtuves, kol nebus
priimtas sprendimas.
Jonas gūžtelėjo.
Tėja pažvelgė į laikrodį.
– Šiandien turi išeiti prieš dvyliktą. Vakar lifte Ema pasakė, kad
susirūpino dėl manęs, nes naktį išgirdo mano duris atsidarant ir
vėl užsiveriant.
Jonas nuleido kojas ant grindų.
– Nesuprantu, kodėl kankinamės čia gyvendami.
Ji pažvelgė į Joną susidomėjusi.
– Čia mes bent jau rūpinamės vieni kitais.
– Taip, taip, – atsiduso jis, – rūpinamės vieni kitais. Ką gi,
labanakt.
Ji susirangė arčiau jo, pakišo ranką jam po marškiniais, ir, savo
nuostabai, jis pajuto, kad delnas prakaituotas, tarsi mergina būtų jį
gniaužiusi ar ką spaudusi. Ji prisiglaudė, ir jos kvėpavimas
padažnėjo.
– Tėja, – sulaikė jis, – mums nereikėtų...
Mergina sustingo. Tada atsiduso ir patraukė ranką.
Jonas buvo apstulbęs. Iki šiol Tėja niekada neskatino jo suartėti,
veikiau atvirkščiai, atrodė, kad šiek tiek baiminasi kūniškų
santykių. Ir drovumą jis vertino. Juk regėjosi, kad jai atlėgo, kai po
pirmo pasimatymo jis citavo statutą ir pasakė, kad „Gelbėjimo
armija susilaikymą prieš santuoką vertina kaip Krikščionybės
idealą“. Ir nors kai kas manė, kad yra skirtumas tarp „idealo“ ir
„priesakų“, kuriais statute buvo vadovaujamasi kalbant apie
tabaką ir alkoholį, jis nematė reikalo laužyti Dievo įsakymo dėl
tokių niuansų.
Jis apkabino Tėją, paskui atsikėlė ir nuėjo į tualetą. Uždarė
paskui save duris ir atsuko vandens čiaupą. Pakišo po srove
rankas ir žvelgė į veidrodyje tviskantį atspindį žmogaus, kuris
išoriškai atrodė laimingas. Privalo paskambinti Ranhildai. Viską
užbaigti. Jonas giliai įkvėpė. Jautėsi laimingas. Tiesiog vienos
dienos buvo šiek tiek sunkesnės už kitas.
Nusišluostė veidą ir sugrįžo atgal pas ją.

Oslo traumatologinis punktas skendėjo ryškioje baltoje šviesoje.

Klegėjo šiam paros metui būdingas žmogiškasis žvėrynas.
Stovėjo ir tirtėjo narkomanas; jis išspūdino praėjus dvidešimčiai
minučių po Hario atvykimo. Paprastai tokie neišbūna ramiai ilgiau
nei dešimt minučių. Haris gerai jį suprato. Vis dar jautė viskio
skonį burnoje, ir šis žadino senus troškimus, besikėsinančius jį
pergalėti. Velniškai skaudėjo koją. O kelionė į pramoninį uostą –
kaip ir devyniasdešimt procentų viso policijos tyrimo – buvo
betikslė. Pažadėjo sau kitą kartą laikytis susitarimo su Bete
Deivis.
– Haris Hūlė?
Haris pakėlė akis į priėjusį vyriškį baltu chalatu.
– Taip?
– Galite eiti su manimi?
– Ačiū, bet manau, kad dabar jos eilė, – ištarė Haris ir linktelėjo į
merginą, kuri susiėmusi rankomis galvą sėdėjo ant vienos iš
priešais stovinčių kėdžių.
Vyras pasilenkė.
– Vien šįvakar ji čia jau antrą kartą. Išgyvens.
Haris nušlubavo koridoriumi paskui baltu chalatu vilkintį gydytoją
į ankštą priėmimo kambarį su stalu ir vienintele knygų lentyna.
Nematė jokių asmeninių daiktų.
– Maniau, kad jūs, policininkai, turite savo gydytojus, – pareiškė
baltachalatis.
– Beviltiška! Paprastai mums net neužleidžia vietos eilėje. Iš kur
žinote, kad aš policininkas?
 – Atleiskite. Aš Matijas. Tiesiog ėjau per laukiamąjį ir jus
pamačiau.
Gydytojas nusišypsojo ir ištiesė ranką. Haris pastebėjo, kad jo
dantys taisyklingi. Tokie lygūs, kad galima pamanyti, jog jis su
dantų protezais, tačiau ir visas veidas buvo toks pat simetriškas,
taisyklingas ir keturkampis. Akys mėlynos, su mažomis šypsenos
raukšlelėmis aplinkui, o rankos paspaudimas sausas ir tvirtas.
Tarsi ištrauktas iš romano apie gydytojus, pamanė Haris.
Daktaras šiltomis rankomis.
– Matijas Lundas-Helgesenas, – toliau kalbėjo vyras ir tiriamai
nužvelgė Harį.
– Kiek suprantu, manote, kad turėčiau žinoti, kas jūs toks, –
atsakė Haris.
– Mes susipažinome praeitą vasarą. Vakarėlyje, Rakelės sode.
Haris vėl sustingo, išgirdęs jos vardą kito vyro lūpose.
– Štai kaip?
– Tai aš, – skubriai tyliu balsu burbtelėjo Matijas Lundas-
Helgesenas.
– Hmmm, – lėtai linktelėjo Haris. – Aš kraujuoju.
– Suprantu.
Rimtame Lundo-Helgeseno veide įsirėžė užuojautos raukšlės.
Haris pasiraitojo kelnių klešnę.
– Čia.
– Aha, – Matijas Lundas-Helgesenas suglumęs šyptelėjo, – kas
nutiko?
– Įkando šuo. Ar galit sutvarkyti?
– Nėra ko daug tvarkyti. Kraujavimas sustos. Išvalysiu žaizdas ir
šį tą uždėsiu, – jis pasilenkė. – Matau tris įkandimus. Paskui
paskiepysime nuo stabligės.
– Jis pasiekė kaulą.
– Taip, ko gero.
 – Ne, aš turiu omeny, jis tikrai įkando...
Haris sulaikė kvėpavimą ir iškvėpė pro nosį. Staiga susivokė,
kad Matijas Lundas-Helgesenas mano, jog jis apsvaigęs. O kodėl
gi jam taip nemanyti? Prastos reputacijos policijos pareigūnas
perplėšta striuke, šuns perkąsta koja ir su kvapeliu. Ar taip jis
nupasakos, kai porins Rakelei, kad jos buvusysis vėl slystelėjo?
– ...smarkiai, – užbaigė Haris.
 4 skyrius

Gruodžio 14 d., pirmadienis. Atsisveikinimas

Trka!
Jis atsisėdo lovoje rėkdamas ir išgirdo savo balsą aidint tarp
baltų plikų viešbučio sienų. Ant stalelio šalia lovos skambėjo
telefonas. Jis sugriebė ragelį.
2
– This is your wake up call...
– Hvala, – padėkojo jis, nors žinojo, kad tai tėra balso įrašas.
Jis buvo Zagrebe. Šiandien jam reikia vykti į Oslą. To rimto
darbo. Paskutinio.
Jis užmerkė akis. Vėl sapnavo. Ne Paryžių, ne tą kitą darbą, –
jis visada sapnavo juos. Visada Vukovarą, visada rudenį, lituoklį.
Šiąnakt sapnavo, kad bėga. Kaip visada, bėgo per lietų ir, kaip
visada, buvo tas pats vakaras, kai jie nupjovė tėvui ranką
naujagimių palatoje. Po keturių valandų tėvas mirė, nors daktarai
sakė, kad operacija pavyko. Jie pranešė, kad tiesiog sustojo
širdis. Ir tada jis pabėgo nuo mamos, išlėkė į tamsą ir lietų, link
upės, su tėvo pistoletu rankoje, link serbų įtvirtinimų, o jie paleido
ugnį ir šaudė į jį, o jam buvo tas pats, ir jis girdėjo į žemę
smingančias kulkas, bet ji staiga pradingo jam iš po kojų, ir jis
įkrito į didžiulį bombos kraterį, kur jį prarijo vanduo, užliejo visus
garsus, viskas nutilo, o jis toliau bėgo po vandeniu, nors išjudėti
nebeįstengė. Kai pajuto, kad galūnės stingsta ir jį užvaldo
mieguistumas, pamatė kažką raudono, judančio juodumoje, tarsi
paukštį, lėtai mosuojantį sparnais. O kai atsipeikėjo, gulėjo
suvyniotas į vilnonį kilimą, o virš jo pirmyn atgal siūbavo nuoga
elektros lemputė, kol serbų artilerija juos bombardavo, o smulkūs
žemės grumstai ir sienų tinkas krito jam į burną ir į akis. Jis
išsispjovė, o kažkas pasilenkė prie jo ir pasakė, kad tai Bobo, pats
kapitonas, išgelbėjo jį iš vandens sklidino bombos kraterio. Ir
parodė į pliką vyrą, stovintį prie bunkerio laiptų. Jis vilkėjo
uniformą ir ant kaklo ryšėjo raudoną skarelę.
Jis vėl atsimerkė ir pažvelgė į termometrą, padėtą ant naktinio
stalelio. Nuo pat lapkričio temperatūra kambaryje nepakilo
aukščiau šešiolikos laipsnių, nors viešbučio registratūroje tvirtino,
kad šildoma visu pajėgumu. Jis atsikėlė. Jam reikėjo skubėti, po
pusvalandžio prie viešbučio sustos oro uosto autobusas.
Jis spoksojo į veidrodį virš kriauklės ir bandė įsivaizduoti Bobo
veidą. Bet šis buvo kaip Šiaurės pašvaistė, jam žiūrint pamažu
nutoldavo. Vėl suskambo telefonas.
– Da, majka.
Nusiskutęs jis greitai nusišluostė ir apsirengė. Išėmė vieną iš
dviejų seife laikomų metalinių juodų dėžių ir ją atidarė. „Llama
MiniMax Sub Compact“, su septyniais šoviniais, šeši dėtuvėje ir
vienas lizde. Išardė ginklą ir sukaišiojo dalis į keturias mažas
specialiai padarytas ertmes po lagamino kampų sutvirtinimais. Jei
sustabdys muitinėje ir peršvies lagaminą, metaliniai kampų
sutvirtinimai paslėps ginklo dalis. Prieš išeidamas pasitikrino, ar
turi su savimi pasą ir voką su lėktuvo bilietais, kurį gavo iš jos,
objekto nuotrauką ir jam reikalingą informaciją, kur ir kada. Tai
įvyks rytoj septintą vakare, viešoje vietoje. Ji pasakė, kad šis
darbas pavojingesnis už ankstesnįjį. Tačiau jis nejautė baimės.
Kartais galvodavo, kad prarado šį gebėjimą, kad tą vakarą jis
buvo amputuotas kartu su tėvo ranka. Bobo sakė, kad kai nebijai,
negali ilgai išgyventi.
Zagrebas buvo ką tik nubudęs, besniegis, miglotas ir pilkas,
perkreiptu išsikamavusiu veidu. Jis stabtelėjo priešais viešbučio
vestibiulį ir pagalvojo, kad po kelių dienų važiuos prie Adrijos
jūros, į vietelę su viešbutuku žiemos sezono kainomis ir su šiek
tiek saulės. Ir kalbės apie naująjį namą.
Oro uosto autobusas jau turėjo būti čia. Jis gręžė akimis rūką.
Kaip ir tą rudenį, kai prigludęs prie Bobo veltui stengėsi ką nors
įžvelgti pro baltą miglą. Jo darbas buvo nunešti pranešimus, kurių
jie nedrįso siųsti radijo bangomis, nes serbai klausėsi visais
dažniais ir viską išgirsdavo. O jis buvo toks mažas, kad galėjo
prasmukti pro tranšėjas net nestabtelėjęs, nes jam nereikėjo
pasilenkti. Jis pasakė Bobo, kad nori nužudyti tankus.
Bobo papurtė galvą.
– Esi pasiuntinukas. Šie pranešimai svarbūs, sūnau. Turiu vyrų,
kurie pasirūpins tankais.
– Bet jie bijo. Aš nebijau.
Bobo kilstelėjo antakį.
– Esi dar vaikas.
– Nepaaugsiu dėl to, kad kulkos suras mane čia, užuot radusios
tenai, lauke. Ir pats sakei, kad jei nesulaikysime tankų, jie užims
miestą.
Bobo įsmeigė į jį akis.
– Leisk man pagalvoti, – pasakė galiausiai. Paskui sėdėjo
tylomis ir spoksojo į baltumą, nebematydami, kur rudens rūkas, o
kur degančio miesto griuvėsių dūmai. Tada Bobo krenkštelėjo: –
Šiąnakt nusiunčiau Franją ir Mirką prie angos sutvirtinimuose, ten,
kur pasirodo tankai. Užduotis buvo pasislėpti ir pritaisyti minas
prie riedančių tankų. Ar žinai, kuo tai baigėsi?
Jis vėl linktelėjo. Jis matė Franjo ir Mirko lavonus.
– Jei jie būtų buvę smulkesni, būtų galėję pasislėpti kalvos
daubose, – tarė Bobo.
Berniukas nusišluostė ranka snarglius nuo panosės.
– Kaip prie tankų pritaisyti minas?
Kitą rytą auštant jis vienišas sugrįžo prie savo linijų, tirtėdamas
iš šalčio, aplipęs moliu. Už jo, prie kranto sutvirtinimo, stovėjo du
sunaikinti serbų tankai, iš atvirų liukų virto dūmai. Bobo nusitempė
jį žemyn į tranšėją ir pergalingai sušuko:
– Mums užgimė Mažasis Gelbėtojas!
Ir tą pačią dieną, kai Bobo padiktavo pranešimą, kuris turėjo būti
nusiųstas į centrinę būstinę, jam buvo duotas slapyvardis, lydėjęs
jį iki tos dienos, kai serbai užėmė ir iki pamatų sugriovė jo namus,
nužudė Bobo, išskerdė gydytojus ir pacientus ligoninėje, įkalino ir
nukankino tuos, kurie priešinosi. Šis vardas buvo paradoksalus.
Suteiktas jam žmogaus, kurio jis nesugebėjo išgelbėti. Mali
Spasitelj. Mažasis Gelbėtojas.
Raudonas autobusas išniro iš rūko vandenyno.

Susirinkimų kambarys raudonojoje zonoje šeštame aukšte ūžė

nuo tylių pokalbių ir prislopinto juoko, kai Haris atvyko ir įsitikino,
kad pasirodė pačiu laiku. Per vėlu bendrauti, valgyti pyragą,
persimesti su kolegomis tipiškais juokeliais ir pokštais, kuriuos
vyrai paprastai laido atsisveikindami su brangiais žmonėmis.
Kuriuos vyrai drąsiai žarsto, kai rėžiamos pompastiškos kalbos ir
teikiamos dovanos, kai jie stovi prieš auditoriją, o ne privačioje
erdvėje.
Jis nužvelgė žmonių būrį ir galėjo pasakyti, kad trys veidai
pasirodė draugiški. Pasitraukiantis iš pareigų jo viršininkas Bjarnė
Meleris. Pareigūnas Halvorsenas. Ir Beatė Len, jauna Kriminalinių
ekspertizių tarnybos viršininkė. Nesutiko kitų žvilgsnių, ir niekas
kitas nesivargino pažvelgti į jį. Hariui buvo aišku kaip dieną, kad
Smurtinių nusikaltimų skyriuje jis nėra mėgstamas. Kartą Meleris
pasakė, kad yra tik vienas dalykas, kurio žmonės nemėgsta labiau
už suniurusį girtuoklį, – tai aukštaūgis suniuręs girtuoklis. Haris
buvo metro devyniasdešimt trijų suniuręs girtuoklis, o tai, kad
buvo dar ir puikus tyrėjas, vargu ar švelnino aplinkybes jo naudai.
Visi žinojo, kad jei ne Bjarnės Melerio globa, Haris jau senų
seniausiai būtų buvęs išmestas iš pareigų. Ir visi žinojo, kad kai
Meleris pasitrauks, vadovybė lauks pirmosios Hario klaidos.
Paradoksalu, bet tai, kas jį dabar saugojo, kadais pavertė amžinu
atsiskyrėliu: jis kliudė vieną iš saviškių. Princą. Tomą Valerį,
Smurtinių nusikaltimų skyriaus inspektorių, kuris pastaruosius
aštuonerius metus taip pat organizavo kontrabandą ginklais Osle.
Tomas Valeris užbaigė savo dienas kraujo klane blokinio
daugiabučio rūsyje Kampene. Po trijų savaičių per trumpą
ceremoniją valgykloje policijos viršininkas pro sukąstus dantis
iškošė Hariui padėką už šį nuopelną, kad pravalė nuosavas
gretas. O Haris padėkojo.
– Ačiū jums, – ištarė akimis perbėgdamas susirinkusius
pareigūnus, žiūrėdamas, ar kieno akys susitiks su jo. Tiesą
sakant, jis planavo apsiriboti šiais dviem žodžiais, bet nusuktų
žvilgsnių ir sardoniškų šypsenų vaizdas sukėlė jam netikėto
pykčio priepuolį, tad jis pridūrė: – Numanau, kad dabar kai kam
bus sunkiau mane atleisti. Spauda gali pamanyti, kad vyresnysis
pareigūnas taip elgiasi iš baimės, kad prikirpsiu uodegą ir jam.
Ir tada jie į jį pažvelgė. Su nepasitikėjimu. Bet jis varė toliau:
– Nėra reikalo vėpsoti, piliečiai. Tomas Valeris buvo Smurtinių
nusikaltimų skyriaus inspektorius, ir jo veikla buvo susijusi su
užimamu postu. Jis vadino save Princu, o kaip žinote... – čia Haris
stabtelėjo ir nutilo, žvilgsniu klaidžiodamas nuo veido prie veido,
kol galiausiai apsistojo prie policijos viršininko, – kur yra princas,
dažniausiai yra ir karalius.
– Sveikas, seni. Užsigalvojai?
Haris pakėlė akis. Halvorsenas.
– Galvoju apie karalius, – sumurmėjo Haris, imdamas jauno
detektyvo pasiūlytą kavos puodelį.
– Na, turime naują vyruką, – mostelėdamas pasakė
Halvorsenas.
Prie dovanomis nukrauto stalo stovėjo vyras mėlyna uniforma ir
kalbėjosi su policijos viršininku ir Bjarne Meleriu.
– Ar tai Gunaras Hagenas? – paklausė Haris, siurbčiodamas
kavą. – Naujasis PSV?
– Jie nebesivadina PSV – policijos skyriaus viršininkais, Hari.
– Ne?
– VPI. Vyresnysis policijos inspektorius. Jie pakeitė pareigų
pavadinimą prieš keturis mėnesius.
 – Tikrai? Gal tą dieną sirgau. Ar vis dar esi policijos pareigūnas?
Halvorsenas nusišypsojo.
Naujasis vyresnysis policijos inspektorius atrodė judrus ir
jaunesnis nei penkiasdešimt trejų metų amžiaus, kuris buvo
nurodytas jo gyvenimo aprašyme. Veikiau vidutinio ūgio nei
aukštas, greitai įvertino Haris. Ir liesas. Ryškūs raumenys veide,
aplink žandikaulį ir išilgai kaklo liudijo apie asketišką gyvenimo
būdą. Burna tvirtai sučiaupta ir griežta, o smakras toks atsikišęs,
kad galėjai jį pavadinti bylojančiu apie ryžtą arba tiesiog
išsišovusiu. Hageno plaukai ant viršugalvio buvo juodi ir ploni, o
pakaušį pusvainikiu juosė tokie stori ir tankūs gaurai, kad ne
atsitiktinai dingtelėdavo mintis, jog naujasis vyresnysis policijos
inspektorius pasirinko šiek tiek ekscentrišką šukuoseną. Visgi
tankūs demoniškos formos antakiai buvo ženklas, kad kūno
plaukai auga gerai.
– Tiesiai iš kariuomenės, – tarė Haris. – Gal į programą įtrauks
rytinį trimitą?
– Turbūt buvo geras policininkas, kol neperbėgo, kur žolė
žalesnė.
– Sprendi iš jo paties rašyto CV?
– Malonu girdėti, kad esi teigiamai nusiteikęs, Hari.
– Aš? Visada stengiuosi naujiems žmonėms suteikti galimybę.
– Tik vieną. Tai lemiami žodžiai, – įsiterpė atėjusi Beatė.
Trumpus šviesius plaukus krestelėjo į šoną. – Man pasirodė, kad
įeidamas šlubčiojai, Hari?
– Vakar vakare turėjau pasimatymą su įsiaudrinusiu sarginiu
šunimi konteinerių terminale.
– Ką ten veikei?
Prieš atsakydamas Haris nužvelgė Beatę. Viršininkės darbas
Briuno alėjos pastate išėjo jai į naudą. Ir Kriminalinių ekspertizių
tarnybai Beatės vadovavimas taip pat išėjo į naudą. Ji visada
buvo gera specialistė, bet Haris turėjo pripažinti niekada
nepastebėjęs, kad kukli atsiskyrėlė, atėjusi į Apiplėšimų skyrių iš
Aukštosios policijos mokyklos, pasižymėtų akivaizdžiomis
vadovės savybėmis.
– Tik norėjau apžiūrėti tą konteinerį. Kur buvo rastas Peras
Holmenas. Pasakyk man, kaip jis pateko į teritoriją.
– Nukirpo spyną vielos žnyplėmis. Jos gulėjo šalia jo. O tu? Kaip
tu patekai?
– Ką dar radai?
– Hari, nėra ženklų, kad tai...
– Aš taip ir nesakau. Ką dar?
– O kaip manai? Įrankius, heroino dozę ir plastiko maišelį su
tabaku. Žinai, jie susirenka nuorūkas ir išsikrapšto tabako likučius.
Ir, žinoma, nė kronos.
– O kaip „Beretta“?
– Serijos numeris išdildytas, bet modelis pažįstamas.
Kontrabandinis ginklas iš Princo dienų.
Haris atkreipė dėmesį, kad iš Beatės lūpų neišsprūdo Tomo
Valerio vardas.
– Hmm. Ar parvežti kraujo tyrimai?
– Aha, – atsakė ji, – stebėtinai švarus, tikrai pastaruoju metu
nesileido dozės. Itin sąmoningas ir gebantis išsitaškyti smegenis.
Kodėl klausi?
– Man teko džiaugsmas pranešti tėvams.
– Uch, – vienu balsu ištarė Beatė Len ir Halvorsenas. Tai
nutikdavo vis dažniau, nors jie buvo drauge tik pusantrų metų.
Policijos viršininkas atsikrenkštė, susirinkusieji patraukė link
stalo su dovanomis ir pritilo.
– Bjarnė paprašė žodžio, – tarė policijos viršininkas,
spyruokliuodamas ant kulnų ir padarė pauzę, kad sustiprintų
įspūdį, – ir šis jam buvo suteiktas.
Visi aplinkui tyliai sukikeno. Haris pamatė, kaip Bjarnė Meleris
atsargiai šypteli savo viršininkui.
– Ačiū, Turleifai. Ačiū tau ir kitiems vadovams už atsisveikinimo
dovaną. Ir ypač dėkoju už puikią nuotrauką, kurią gavau nuo jūsų
visų.
Jis parodė į dovanomis nukrautą stalą.
– Nuo visų? – sušnibždėjo Haris Beatei.
– Taip. Skarė ir keli kiti surinko pinigus.
– Apie tai nieko negirdėjau.
– Gal jie tiesiog pamiršo tavęs paprašyti.
– O dabar aš pats padalysiu šiokias tokias dovanas, – pasakė
Meleris. – Taip sakant, pagal mirusiojo testamentą. Visų pirma –
didinamasis stiklas.
Jis iškėlė stiklą sau prieš veidą, ir visi nusijuokė iš buvusio PSV
optiškai iškreiptos fizionomijos.
– Jis skirtas panelei, kuri yra tokia pat puiki tyrėja ir policininkė,
koks buvo jos tėvas. Kuri niekada neprisiima garbės už savo
darbą, bet veikiau leidžia maudytis šlovės spinduliuose Smurtinių
nusikaltimų skyriui. Kaip žinote, ją tyrė psichologai, nes ji turi itin
gerai išvystytą fusiform gyrus, tą smegenų dalį, kuri padeda
įsiminti veidus, o tai – labai retas atvejis.
Haris pamatė Beatę nuraustant. Ji nemėgo dėmesio, ypač dėl
šio reto gebėjimo, dėl kurio ją kviesdavo, kai reikėdavo atpažinti
mirguliuojančius buvusių kalinių atvaizdus bankų apiplėšimo
vaizdo įrašuose.
– Tikiuosi, – prabilo Meleris, – kad neužmirši ir šio veido, net jei
jo kurį laiką ir nematysi. O jei tektų suabejoti, naudokis šituo.
Halvorsenas lengvai stumtelėjo Beatę į nugarą. Kai Meleris ne
tik įteikė didinamąjį stiklą, bet ir ją apkabino, o susirinkusieji
paplojo, raudoniu užsiliepsnojo net jos kakta.
– Kitas paveldimas daiktas – mano kabineto kėdė, – pasakė
Bjarnė. – Matote, mano įpėdinis Gunaras Hagenas pateikė
paraišką, prašydamas juodos odinės kėdės su aukšta atkalte ir
kitomis detalėmis.
Meleris nusišypsojo Gunarui Hagenui, bet šis neatsakė
šypsena, tik skubiai linktelėjo.
– Kėdė atitenka pareigūnui iš Steincherio, kuris vos atėjęs
čionai buvo nutremtas į kabinetą su didžiausiu peštuku pastate.
Ant sugedusios kėdės. Jaunuoli, manau, kad pats laikas.
– Valio! – šūktelėjo Halvorsenas.
Visi atsisuko į jį ir sukikeno, o Halvorsenas atsakydamas irgi
nusijuokė.
– Ir galiausiai – pagalbinė priemonė žmogui, kuris man labai
brangus. Jis buvo mano geriausias tyrėjas ir baisiausias
košmaras. Vyrui, kuris pasitiki savo instinktais, savo programa ir –
nelaimei tų, kurie stengiasi visus sukviesti į rytinį pasitarimą, –
savo laikrodžiu, – Meleris iš švarko kišenės išsiėmė rankinį
laikrodį. – Tikiuosi, tai padės tau dirbti pagal laiką, kuriuo
vadovaujasi ir kiti. Šiaip ar taip, nustačiau jį suderinęs su kitais
Smurtinių nusikaltimų skyriaus laikrodžiais. Taigi, Hari, viskam
savas laikas.
Pasigirdo plojimai, kai Haris išėjo priekin pasiimti laikrodžio
paprasta juoda apyranke. Gamintojas jam buvo nežinomas.
– Ačiū, – pratarė Haris.
Du aukšti vyrai apsikabino.
– Nustatytas, skuba dviem minutėm, kad spėtum į tai, į ką tareisi
pavėluosiąs, – sušnibždėjo Meleris. – Daugiau jokių įspėjimų.
Daryk tai, ką privalai.
– Ačiū, – vėl padėkojo Haris, pamanęs, kad Meleris glaudžia jį
šiek tiek per ilgai. Priminė sau, kad turi palikti dovaną, kurią
atsinešė iš namų. Laimei, niekada neprisiruošė nulupti plastiko
nuo „Viskas apie Ievą“.

2 Čia jus žadinantis skambutis… (Angl.)

 V skyrius

Gruodžio 14 d., pirmadienis. „Švyturys“

Jonas rado Robertą Gelbėjimo armijos parduotuvės „Freteks“

vidiniame kieme Chirkeveieno gatvėje.
Jis stovėjo atsirėmęs į durų staktą ir sukryžiavęs rankas stebėjo
vaikinukus, nešančius juodus šiukšlių maišus iš sunkvežimio į
parduotuvės sandėlį. Jiems iš burnos gumulais virto baltas garas,
liejosi keiksmažodžiai, įvairūs dialektai ir skirtingos kalbos.
– Neblogas laimikis? – paklausė Jonas.
Robertas gūžtelėjo pečiais.
– Žmonės su džiaugsmu atiduoda visus vasarinius drabužius,
kad kitais metais galėtų įsigyti naujų. Bet dabar mums reikalinga
apranga žiemai.
– Tavo berniokų kalba labai išraiškinga. Nuteisti pagal dvyliktą
paragrafą: dirba socialinį darbą, užuot sėdėję kalėjime?
– Vakar paskaičiavau. Dabar tų, kurie čia užmušinėja laiką
laisvėje, yra dvigubai daugiau nei tų, kurie priėmė Jėzų.
Jonas nusišypsojo.
– Misionierių dirvonai. Tereikia pradėti.
Robertas šūktelėjo vienam iš berniokų, ir šis atmetė jam pakelį
cigarečių. Robertas kyštelėjo cigaretę tarp lūpų – be filtro.
– Tuojau pat mesk lauk, – paliepė Jonas. – Kareivio priesaika.
Tave gali atleisti.
– Nemaniau jos prisidegti, brol. Ko nori?
Jonas patraukė pečiais.
– Tik šnektelėti.
– Apie ką?
Jonas nusijuokė.
– Broliams visai normalu kartkartėmis pasikalbėti.
 Robertas linktelėjo ir nusibraukė nuo liežuvio tabako trupinius.
– Kai sakai – pasikalbėti, tai, kaip visada, ketini pamokslauti,
kaip man gyventi savąjį gyvenimą?
– Liaukis.
– Tada ką?
– Nieko! Man tiesiog įdomu, kaip tau sekasi?
Robertas išsiėmė cigaretę ir nusispjovė į sniegą. Tada pakėlė
akis į aukštai kabančią baltų debesų maršką.
– Mane užkniso šis darbas. Mane užkniso butas. Užkniso
sudžiūvėlė šventeiva viršininkė, kuri čia viskam diriguoja. Jei
nebūtų tokia šlykšti, aš... – Robertas nusiviepė, – išdulkinčiau tą
seną surukėlę.
– Man šalta, – pasiskundė Jonas. – Eime vidun?
Robertas pirmas nuėjo į mažutį kabinetą ir įsitaisė ant kėdės,
įspraustos tarp apkrauto stalo ir siauro lango, pro kurį buvo matyti
vidinis kiemas ir raudonos ir geltonos spalvų vėliava su Gelbėjimo
armijos simboliu ir šūkiu „Ugnis ir kraujas“. Jonas pakėlė šūsnį
popierių – kai kurie buvo gelsvi nuo laiko – nuo medinės kėdės,
kurią, jo žiniomis, Robertas nušvilpė iš greta esančių Majorstueno
korpuso patalpų.
– Ji sako, kad esi apsimetėlis, – tarė Jonas.
– Kas?
– Seržantė majorė Riujė, – Jonas rūgščiai šyptelėjo, – surukėlė.
– Tai ji tau paskambino, štai kas nutiko? – Robertas baksnojo
kišeniniu peiliuku į stalą, paskui pratrūko: – O taip, pamiršau, tu gi
naujasis valdybos pirmininkas, visų reikaliukų vadovas.
– Dar niekas neišrinktas. Juo gali tapti ir Rikardas.
3
– Whatever , – ant stalviršio Robertas išraižė du pusrutulius
taip, kad jie sudarytų širdelę. – Pasakei, ką norėjai. Bet gal
galėčiau prieš tau išsinešdinant gauti penkis šimtus už tavo
pamainą?
 Jonas išsiėmė pinigus iš piniginės ir padėjo juos ant stalo
priešais brolį. Robertas peilio ašmenimis persibraukė skruostą.
Juodi šereliai sučežėjo.
– Ir noriu tau priminti dar vieną dalyką.
Jonas nurijo, nujautė, kas bus pasakyta.
– Kokį?
Robertui per petį matė, kad ėmė snigti, bet iš namų galiniame
kieme plūdo šiluma, tad plonos ir minkštos snaigės tyliai
pakibdavo ore už lango, tarsi klausytųsi.
Robertas įsmeigė peilio galą į širdelės centrą.
– Jei nors kartą prisiartinsi prie žinai kurios mergaitės... – jis
sugniaužė peilio kriaunas ir pasilenkė į priekį. Nuo kūno svorio
ašmenys su traškesiu susmigo į sausą medieną. – Nudėsiu tave,
Jonai. Prisiekiu.
– Sutrukdžiau? – tarpduryje pasigirdo balsas.
– Visai ne, ponia Riuje, – saldžiai patikino Robertas. – Mano
brolis kaip tik ketino išeiti.

Policijos viršininkas ir VPI Gunaras Hagenas nutilo, kai į savo

kabinetą įėjo Bjarnė Meleris. Nors čia, be abejonės, jau nebuvo jo
kabinetas.
– Na, ar patinka vaizdas? – paklausė Meleris, kaip pats tikėjosi,
linksma intonacija. Ir pridūrė: – Gunarai.
Buvo keista tarti jo vardą.
– Aha, gruodį Oslas visada atrodo liūdnai, – pratarė Gunaras
Hagenas. – Pažiūrėsime, ar galime ir tai pakeisti.
Meleris panūdo paklausti, ką Gunaras turi galvoje sakydamas
„ir“, bet susilaikė pamatęs, kad policijos viršininkas pritariamai
linksi.
– Kaip tik ketinau supažindinti Gunarą su kai kuriomis detalėmis
apie čionykščius. Be abejo, visiškai konfidencialiai.
– Taip, jūs juk pažįstami iš anksčiau.
– Taip, – patvirtino policijos viršininkas. – Su Gunaru buvome
kadetai tuometinėje Policijos mokykloje.
– Gyvenimo aprašyme parašyta, kad kasmet dalyvauji
4
Birkebeinerių maratone, – paminėjo Meleris, pasisukęs į Gunarą
Hageną. – Ar žinojai, kad policijos viršininkas daro tą patį?
– O, taip, – Hagenas šypsodamas linksėjo viršininkui. – Nutinka,
kad Turleifas ir aš šliuožiame drauge. Ir bandome vienas kitą
įveikti per spurtą.
– Pirmąkart girdžiu, – linksmai pratarė Meleris. – Tad jei
viršininkas buvo atrankos komisijos narys, galima įtarti, kad
įdarbino draugelį.
Policijos viršininkas sausai nusijuokė, o Bjarnė Meleris
priekaištingai žvilgtelėjo.
– Kaip tik pasakojau Gunarui apie vyrą, kurį taip dosniai
apdovanojote.
– Harį Hūlę?
– Taip, – patvirtino Gunaras Hagenas. – Kiek suprantu, jis –
vyras, atėmęs inspektoriui gyvybę per nuobodžios kontrabandos
bylos tyrimą. Girdėjau, lifte žmogui nutraukė ranką. O dabar dar
įtariamas, kad nutekina spaudai informaciją apie bylas? Negerai.
– Visų pirma, ta „nuobodi kontrabandos byla“ buvo susijusi su
profesionalių nusikaltėlių grupuote, kuri infiltravo į policiją
informatorius ir metų metais pumpavo į Oslą pigius pistoletus, –
atsiliepė Bjarnė Meleris, veltui mėgindamas nuslėpti susierzinimą
balse. – Ir tą bylą, nepaisydamas pasipriešinimo biure, Hūlė
išnarpliojo vienui vienas, mat daug metų uoliai dirba policijoje.
Antra, jis nužudė Valerį gindamasis, o dėl įvykio su ranka kaltas
liftas. Trečia, mes tikrai neturime jokių įrodymų, kas ką nutekina.
Gunaras Hagenas ir policijos viršininkas susižvalgė.
– Kad ir kaip ten būtų, – tarė viršininkas, – turėsi jį stebėti,
Gunarai. Kiek supratau, neseniai jį paliko mergina. O mes žinome,
kad žmonės, turintys tokią priklausomybę kaip Haris, itin linkę vėl
slystelėti. Su tuo mes, be abejo, negalime taikstytis, nors jis šiame
skyriuje išaiškino daugybę bylų.
– Neišleisiu jo iš akių, – patikino Hagenas.
– Jis inspektorius, – pasakė Meleris ir užsimerkė. – Ne eilinis.
Ne itin mėgsta stebėtojus.
Gunaras Hagenas lėtai linksėjo, ranka glostydamas tankų
plaukų vainiką.
– Kada pradedate Bergene? – Hagenas nuleido ranką. –
Bjarne?
Meleris pamanė, kad ir jo vardas keistai skamba svetimose
lūpose.

Haris traukė Urtės gatve link „Švyturio“ ir žiūrėjo sutiktiesiems į

kojas. Vaikinai iš Narkotikų skyriaus sakydavo, kad niekur kitur
nepamatysi tiek narkomanų kaip Gelbėjimo armijos
išparduotuvėse. Nes anksčiau ar vėliau Armijos pastangomis
kareiviški batai galų gale patenka ant narkomanų kojų. Vasarą –
mėlyni sportiniai bateliai, o žiemą, kaip dabar, gatvių narkomaną
atpažinsi iš juodų kareiviškų batų ir žalio plastiko maišelio su
Gelbėjimo armijos supakuotais priešpiečiais.
Pasukęs Haris įėjo pro duris ir linktelėjo Gelbėjimo armijos
sargui.
– Nieko? – paklausė sargas.
Haris patapšnojo sau per kišenes.
– Nieko.
Skelbime ant sienos buvo parašyta, kad įeinant alkoholį privalu
atiduoti, o išeinant vėl pasiimti. Haris žinojo, kad jie pasidavė ir
nebereikalauja atiduoti kvaišalų ir įrankių: nė vienas narkomanas
nesiryžta to paleisti iš rankų.
Haris įėjo, įsipylė kavos ir atsisėdo ant suoliuko prie sienos.
„Švyturys“ buvo Gelbėjimo armijos kavinė, naujojo tūkstantmečio
sriubos dalijimo punkto variantas, kur varguoliai gaudavo
nemokamų užkandžių ir kavos. Jauki, gerai apšviesta patalpa, tik
lankytojai kitokie nei kapučino kavinėje. Devyniasdešimt procentų
narkomanų buvo vyrai, likę dešimt – moterys. Susėdę prie stalų jie
valgė batono riekes su norvegišku ruduoju ar geltonuoju sūriu,
skaitė laikraščius ir tyliai šnekučiavosi. Tai buvo neutrali teritorija,
galimybė nusiraminti ir atsikvėpti po dienos, praleistos medžiojant
dozę. Retkarčiais užsukdavo užsislaptinę pareigūnai, bet buvo
laikomasi susitarimo, kad viduje jie nieko nesuiminės.
Vyras prie gretimo stalo sustingo žemai palinkęs. Galva
nusvirusi ant stalviršio, o purvini pirštai priešais laikė tuščią
rūkomąjį popierių.
Ant stalo mėtėsi pora iškrapštytų nuorūkų.
Haris iš nugaros stebėjo uniformuotą neaukštą smulkią merginą,
kuri nuo staliuko su ketveriais rėmeliais rinko sudegusias žvakes.
Trejuose rėmeliuose buvo žmonių nuotraukos, ketvirtuose – tik
kryžius baltame fone. Haris atsistojo ir pasuko link staliuko.
– Kas tai? – paklausė jis.
Gal liaunas kaklas ir judesių minkštumas, o gal lygūs, juodi kaip
naktis, beveik nenatūraliai blizgantys plaukai privertė Harį
pagalvoti apie katę dar prieš merginai atsisukant. Įspūdis
sustiprėjo pamačius smulkų veidą, neproporcingai plačią burną ir
nosį, kuri buvo panaši į formalų iškilimą, beveik kaip veikėjų
japoniškuose Hario komiksuose. Bet visų pirma – akys. Haris
negalėjo užčiuopti kas, bet kažkas buvo negerai.
– Lapkritis, – atsakė ji.
Tai buvo ramus, gilus, švelnus altas, paskatinęs Harį
susimąstyti, ar jos kalbėjimo būdas natūralus, ar norom nenorom
išmoktas. Jis pažinojo tokias moteris – jos keitė balsą taip, kaip
drabužius. Vienas balsas – namams, kitas – pirmam įspūdžiui ir
viešumai, trečias – nakčiai ir intymiai aplinkai.
– Ką turite galvoje? – paklausė Haris.
– Mūsiškiai, mirę lapkričio mėnesį.
Haris pažvelgė į nuotraukas ir susivokė, ką ji turi omeny.
– Keturi? – paklausė tyliai. Prieš vieną nuotrauką gulėjo
pieštuku nelygiai išvedžiotomis raidėmis rašytas laiškas.
– Vidutiniškai per savaitę miršta vienas lankytojas. Keturi, ko
gero, yra normalu. Pirmas kiekvieno mėnesio trečiadienis skirtas
jų atminimui. Ar jūs ko nors?..
Haris papurtė galvą. Laiškas prasidėjo: „Mano mylimas Odai.“
Gėlių nebuvo.
– Ar galiu jums kuo nors padėti? – paklausė ji.
Haris pagalvojo, kad jos repertuare nėra daugiau skambesių, tik
šis gilus, malonus balsas.
– Peras Holmenas, – pradėjo Haris, bet nelabai žinojo, ką sakyti
toliau.
– Vargšas Peras, taip. Jo paminėjimo vakaras bus sausį.
Haris linktelėjo:
– Pirmą trečiadienį.
– Teisingai. Ir tu esi laukiamas, broli.
Tas „broli“ buvo ištartas taip natūraliai ir lengvai, tarsi savaime
suprantamai, toks vos pratariamas sakinio priedas. Akimirką Haris
ja beveik patikėjo.
– Aš detektyvas iš policijos, – paaiškino jis.
Ūgio skirtumas tarp jų buvo toks didelis, kad, norint pažiūrėti jam
į akis, jai teko užversti galvą.
– Rodos, esu jus mačiusi, bet prieš begalę metų.
Haris linktelėjo.
– Galbūt. Esu čia buvęs, bet jūsų nemačiau.
– Dirbu tik puse etato. Paprastai būnu pagrindinėje Gelbėjimo
armijos būstinėje. Ar dirbate Kovos su narkotikais skyriuje?
 Haris papurtė galvą.
– Žmogžudysčių skyrius.
– Žmogžudysčių? Bet Peras ne...
– Ar galime šiek tiek prisėsti?
Ji iš lėto apsidairė.
– Užsiėmusi? – pasiteiravo Haris.
– Kaip tik ne, stebėtinai ramu. Paprastai per dieną patiekiame
tūkstantį aštuonis šimtus duonos riekių. Bet šiandien moka
pašalpas.
Ji šūktelėjo vienam vaikinukui prie baro, ir šis patvirtino, kad ją
pavaduos. Taip Haris nugirdo jos vardą. Martina. Vyro su tuščiu
rūkomuoju popieriumi galva smuktelėjo dar keliais laipsniais
žemyn.
– Yra keletas dalykų, kurie nesutampa, – jiems atsisėdus
pasakė Haris. – Kas per žmogus jis buvo?
– Sunku pasakyti, – pamačiusi Hario pašaipų klausiantį žvilgsnį,
ji atsiduso. – Kai vartoji narkotikus tiek metų kaip Peras,
smegenys taip sunaikinamos, kad sunku įžvelgti asmenybę.
Poreikis apkvaišti viską nusveria.
– Suprantu, bet turiu galvoje... žmonėms, kurie jį gerai pažinojo.
– Deja. Galit paklausti Pero tėvo, kas buvo likę iš jo asmenybės.
Tėvas ne kartą buvo atėjęs čionai jo pasiimti. Galiausiai pasidavė.
Sakė, kad Peras ėmė grasinti namiškiams, nes šie rakino viską,
kas vertinga. Prašė manęs užmesti akį į vaikinuką. Pasakiau, kad
padarysime, kas mūsų jėgoms, bet stebuklo pažadėti negalime.
Žinoma, jo ir nepadarėme.
Haris žvelgė į ją. Merginos veidas nebylojo apie nieką kita, tik
apie socialinės darbuotojos nuolankumą, kokio iš jos ir tikimasi.
– Turbūt tai tikras pragaras, – tarė Haris ir pasikasė koją.
– Taip, pačiam reikia būti narkomanu, kad tai suprastum.
– Turėjau galvoje – būti tėvu.
 Martina neatsakė. Prie gretimo stalo priėjo vyrukas įplėšta
dygsniuota striuke. Jis praskleidė permatomą plastiko maišelį ir
iškratė sausą tabaką, kurį turbūt iškrapštė iš kokio šimto nuorūkų.
Padengė juo rūkomąjį popierių ir pajuodusius prie stalo sėdinčio
vyro pirštus.
– Linksmų Kalėdų, – sumurmėjo vyrukas ir nuėjo nuo stalo
užkietėjusio narkomano eisena.
– Kas nesutampa? – paklausė Martina.
– Kraujo mėginys nerodo beveik jokių toksinų, – paaiškino
Haris.
– Nejaugi?
Haris pažvelgė į vyrą prie gretimo stalo. Šis beviltiškai bandė
susukti rūkomąjį popierių, bet pirštai neklausė. Jo rusvu skruostu
riedėjo ašara.
– Šį tą išmanau apie kvaišalus, – pasakė Haris. – Gal žinote, ar
jis buvo skolingas pinigų?
– Ne, – jos atsakymas buvo trumpas ir atžarus. Toks trumpas,
kad Haris jau žinojo atsakymą į savo kitą klausimą.
– Bet gal jūs galėtumėte...
– Ne, – nutraukė ji, – negaliu teirautis aplinkinių. Klausykit, tai
žmonės, kurie niekam nerūpi, ir esu čia tam, kad padėčiau, o ne
persekiočiau juos.
Haris įsistebeilijo į ją.
– Jūs teisi. Atleiskite, kad paklausiau, tai daugiau nepasikartos.
– Dėkui.
– Tik paskutinis klausimas.
– Prašau.
– Ar jūs... – Haris padelsė, pagalvojo, kad tuoj padarys
apmaudžią klaidą. – Ar patikėtumėte, jei pasakyčiau, kad man
rūpi.
Ji pakreipė galvą ir tyrinėjo Harį.
 – Ar turėčiau?
– Na, aš tiriu bylą, kurią visi įvardijo kaip suplanuotą savižudybę
– to, kuris niekam nerūpi.
Ji neatsakė.
– Gera kava.
Haris atsistojo.
– Į sveikatą, – atsakė ji. – Ir telaimina jus Dievas.
– Ačiū, – padėkojo Haris ir, savo nuostabai, pajuto, kad nuraudo
ausų lezgeliai.
Eidamas lauk Haris stabtelėjo prie sargo ir atsisuko, bet ji jau
buvo nuėjusi. Vyras, vilkintis megztinį su gobtuvu, pasiūlė Hariui
žalią plastiko maišelį su Gelbėjimo armijos maisto daviniu, bet jis
atsisakė, tvirčiau susisupo į striukę ir išėjo į gatvę. Galėjo matyti,
kaip nuraudusi saulė grimzta į Oslo fiordą. Jis žingsniavo link
Akerio. Rajone, vadinamame Eika, pusnyje stovėjo vyrukas
paraitota dygsniuotos striukės rankove, su dilbyje kyšančia adata.
Šypsojo, žiūrėdamas kiaurai Harį ir šerkšnotą miglą virš
Grionlando.

3 Koks skirtumas. (Angl.)

4 Birkebeinerių maratonas – Norvegijoje kovo mėnesį vykstantis maratonas, kuriame
kasmet dalyvauja apie 15 000 slidininkų. (Vert. past.)
 6 skyrius

Gruodžio 14 d., pirmadienis. Halvorsenas

Sėdėdama savo krėsle Fredensborgveieno gatvėje Pernilė

Holmen atrodė dar mažesnė. Ji nenuleido didelių užverktų akių
nuo Hario. Ant kelių laikė stiklinius rėmelius su sūnaus Pero
nuotrauka.
– Čia jis devynerių, – tarė ji.
Haris nurijo seiles. Iš dalies dėl to, kad nesišypsantis
devynmetis atrodė taip, tarsi tėvai iš anksto būtų pasmerkę vaiką
baigti gyvenimą konteineryje su kulka galvoje. Iš dalies todėl, kad
nuotrauka priminė jam Olegą, kuris kartais užsimiršdavo ir
vadindavo Harį tėtuku. Haris susimąstė, kiek laiko galėtų užtrukti,
kol jis tėtuku imtų vadinti Matiją Lundą-Helgeseną.
– Birgeris, mano vyras, vis nuvažiuodavo ten ir ieškodavo Pero,
kai tas nepasirodydavo kelias dienas, – pasakojo ji. – Nors ir
prašiau jo to nebedaryti: nebegalėjau pakęsti Pero buvimo čia.
Haris prisivertė vėl galvoti apie Holmeną.
– Kodėl?
Kai Haris, iš anksto nepranešęs, išdygo prie ponios Holmen
durų, ji paaiškino, kad vyras išėjęs į laidojimo paslaugų biurą.
Ji šniurkščiojo.
– Ar jums kada teko dalytis pastoge su narkomanu?
Haris neatsakė.
– Jis vogė viską, kas pakliūdavo po ranka. Mes taikstėmės.
Noriu pasakyti, kad su tuo taikstėsi Birgeris, tai jis iš mudviejų yra
kupinas meilės.
Ji nutaisė grimasą, kuri, Hario supratimu, turėjo reikšti šypseną.
– Jis už Perą galvą guldė. Iki šio rudens. Kai Peras man
pagrasino.
– Pagrasino jums?
 – Taip, kad nužudys.
Ji spoksojo į nuotrauką ir trynė stiklą, tarsi šis būtų apsitraukęs
migla.
– Vieną popietę Peras paskambino, o aš nenorėjau jo įsileisti,
buvau viena. Jis verkė ir maldavo, bet man šis žaidimas buvo
puikiai žinomas, tad nenusileidau. Sugrįžau į virtuvę ir prisėdau.
Nežinau, kaip jis sugebėjo įeiti, bet staiga išdygo priešais mane su
pistoletu.
– Tuo pačiu pistoletu, kuriuo...
– Taip, taip. Aš taip manau.
– Tęskite.
– Jis privertė mane atidaryti spintelę, kurioje laikiau papuošalus.
Noriu pasakyti, tuos kelis likusius papuošalus, daugumą jis jau
buvo nučiupęs. Tada išsinešdino.
– O jūs?
– Aš? Aš palūžau. Birgeris atvyko ir nuvežė mane į ligoninę, –
šniurkščiojo ji. – O jie net nenorėjo duoti man daugiau tablečių.
Sakė, kad gavau pakankamai.
– Kokių tablečių?
– O kaip jūs manote? Raminamųjų. Pakankamai! Kai turi sūnų,
per kurį kiauras naktis nesudedi bluosto, bijodama, kad jis sugrįš...
– ji nutilo, prispaudė sugniaužtą kumštį prie lūpų. Akys priplūdo
ašarų. Paskui taip tyliai sušnabždėjo, kad Haris vos sugebėjo
išgirsti žodžius: – Tada nutinka taip, kad nebenori gyventi.
Haris pažvelgė į savo užrašų bloknotą. Šis buvo tuščias.
– Ačiū, – pasakė jis.

5
– One night, is that correct, Sir? – paklausė registratorė
viešbutyje „Scandic“ prie Oslo centrinės geležinkelio stoties,
nepakeldama akių nuo užsakymo kompiuterio ekrane.
6
– Yes , – atsakė tamsaus gymio vyras priešais ją.
Ji įsiminė, kad svečias vilkėjo šviesiai rudą apsiaustą.
Kupranugario vilnos. Arba jos imitacijos.
Jos ilgi, raudonai lakuoti nagai bėginėjo klaviatūra kaip
išgąsdinti tarakonai. Kupranugario vilnos imitacija žiemiškoje
Norvegijoje. Kodėl gi ne?
Ji buvo mačiusi Afganistano kupranugarių nuotraukas, o jos
vaikinas parašė laišką ir papasakojo, kad ten gali būti taip pat
šalta kaip ir Norvegijoje.
7
– Will you pay by VISA or cash, Sir?
8
– Cash.
Pro langelį ji stumtelėjo registracijos formą ir rašiklį ir paprašė
paso.
9
– No need , – atsakė jis, – mokėsiu dabar.
Angliškai jis kalbėjo beveik kaip britas, bet priebalsių tarimas
kažkodėl privertė ją pagalvoti apie Rytų Europą.
– Vis tiek turiu pamatyti jūsų pasą, sere. Tarptautinės taisyklės.
Jis pritariamai linktelėjo, ištiesė jai glotnų tūkstančio banknotą ir
pasą. Republika Hrvatska? Turbūt viena iš naujųjų šalių rytuose.
Ji padavė jam grąžą, padėjo tūkstančio banknotą į kasą ir priminė
sau patikrinti jį prieš šviesą viešbučio svečiui nuėjus. Ji stengėsi
išsaugoti tam tikrą orumą, nors turėjo prisipažinti, kad šiuo metu
dirbo viename paprastesnių Oslo viešbučių. Ir šis svečias
neatrodė kaip sukčius, veikiau kaip... hmm, jis atrodė... kaip kas?
Ji padavė jam plastikinę kortelę, pamalė liežuviu apie aukštą, liftą,
pusryčių ir išsiregistravimo laiką.
10
– Will there be anything else, Sir? – čiulbėjo ji, žinodama, kad
jos anglų kalbos žinios ir požiūris į aptarnavimą per geri šiam
viešbučiui. Ar greitu laiku nesusiras geresnės vietos? Arba – jei
nepavyktų – šiek tiek nenuleis aptarnavimo lygio kartelės?
 Jis kostelėjo ir paklausė, kur artimiausias telefonas automatas.
Registratorė atsakė, kad galima skambinti iš viešbučio
kambario, bet jis papurtė galvą.
Jai reikėjo pagalvoti. Įsigalėjus mobiliesiems, telefonai
automatai Osle išnyko, bet ji buvo įsitikinusi, kad viena būdelė
stovi netoliese, Jernbanetorgės aikštėje, priešais stotį. Nors iki ten
tebuvo šimtas metrų, ji paėmė mažą žemėlapį, papaišė ir
paaiškino. Kaip darė viešbučiuose „Radisson“ ir „Choice“. Kai
pakėlė akis pažiūrėti, ar jis supranta, akimirką sumišo, nors pati
nesuvokė kodėl.

– Mes prieš visą pasaulį, Halvorsenai!

Haris sušuko savo rytinį pasisveikinimą, įvirsdamas pro jų
bendro kabineto duris.
– Du pranešimai, – pranešė Halvorsenas. – Tau reikia
prisistatyti į VPI kabinetą. Taip pat skambino viena ponia ir norėjo
su tavimi pasikalbėti. Nuostabus balsas.
– Tikrai? – Haris nusviedė striukę kabyklos link. Drabužis
šleptelėjo ant grindų.
– Oho! – spontaniškai riktelėjo Halvorsenas. – Pagaliau
susidorojai?
– Atsiprašau?
– Tu vėl svaidai drabužius ant kabyklos. Ir sakai, kad mes prieš
visą pasaulį. Nedarei nei vieno, nei kito nuo to laiko, kai Rakelė
pali...
Pamatęs įspėjantį kolegos veidą, Halvorsenas užsičiaupė.
– Ko norėjo ponia?
– Palikti tau žinutę. Vardu... – Halvorsenas naršė po geltonus
lipukus priešais, – Martina Ekhof.
– Tokios nepažįstu.
 – „Švyturio“ komanda.
– Aha!
– Ji sakė, kad šiek tiek pasiklausinėjo. Ir kad niekas negirdėjo,
kad Peras Holmenas kam būtų buvęs skolingas.
– Tikrai? Mmm. Ko gero, reikėtų paskambinti ir patikrinti, gal dar
ką sužinojo.
– Pagalvojau apie tai, bet kai pasiteiravau jos telefono numerio,
ji pasakė, kad daugiau neturinti ko pranešti.
– O? OK. Puiku.
– Tikrai? Tai kodėl atrodai toks nusivylęs?
Haris pasilenkė prie striukės, bet, užuot pakabinęs drabužį ant
kabyklos, jį apsivilko.
– Žinai ką, jaunėli? Turiu vėl išvažiuoti.
– Bet VPI...
– ...palauks.
Konteinerių terminalo vartai buvo atviri, bet ant tvoros kabėjo
ženklas, draudžiantis įvažiuoti ir nukreipiantis automobilius į
šalimais esančią stovėjimo aikštelę. Haris pasikasė skaudančią
koją, nužvelgė ilgą atvirą erdvę tarp konteinerių ir įvažiavo vidun.
Sargo kambarys buvo žemame namelyje, kuris priminė „Moelven“
kompanijos gaminį, tik per pastaruosius trisdešimt metų vis
didintą. Ko gero, taip ir buvo. Haris pastatė automobilį prieš įėjimą
ir sparčiu žingsniu įveikė kelis metrus.
Sargas tylėdamas sėdėjo atsilošęs kėdėje ir kramsnojo degtuką,
kol Haris aiškino, kokiu reikalu atvyko. Ir kas nutiko praeitą
vakarą.
Degtukas buvo vienintelis dalykas, judantis sargo veide, bet
Hariui pasirodė, kad pamatė kažką panašaus į šypsenėlę, kai
prabilo apie susidūrimą su šunimi.
– Rotveileris, – prabilo sargas, – Rodezijos ridžbeko pusbrolis.
Kaip gerai, kad jį parsivežiau. Pasiutusiai sargus. Ir tylus.
– Pastebėjau.
 Degtukas linksmai šokinėjo.
– Rotveileris – medžiotojas. Todėl ir sėlina. Nenori išgąsdinti
aukos.
– Ar sakote, kad žvėris ketino mane... ėėė... suėsti?
– Nelygu, ką vadinate ėdalu.
Sargas nesileido į šnekas, tik be jokios išraiškos spoksojo į Harį.
Sunertos rankos buvo apglėbusios visą galvą, ir Haris pamanė,
kad arba sargas turi neįprastai dideles rankas, arba neįprastai
mažą galvą.
– Tai tuomet, kai, kaip manome, buvo nušautas Holmenas, jūs
nieko nematėt ir negirdėjot?
– Buvo nušautas?
– Nusišovė. Nieko?
– Žiemą sargai sėdi viduje. O rotveileriai, kaip minėjau, tylūs.
– Ar tai nekelia nepatogumų? Kad jis neperspėja lojimu, turiu
omeny.
Sargas patraukė pečiais.
– Jis nudirba darbą, o mums nereikia eiti į lauką.
– Jis nepastebėjo Pero Holmeno, kai šis įsigavo į teritoriją.
– Tai didelis plotas.
– O vėliau?
– Turite galvoje lavoną? Fe! Juk jis buvo sustingęs. O
rotveileriams dvėsena nerūpi, jie medžioja gyvas aukas.
Harį nukrėtė šiurpas.
– Policijos ataskaitoje parašyta, kad Pero Holmeno čia niekada
nesate matęs.
– Taip ir yra.
– Ką tik aplankiau jo mamą ir pasiskolinau šeimos nuotrauką.
Haris padėjo atvaizdą ant sargo stalo.
– Ar galite į jį pasižiūrėti ir patvirtinti, kad šio žmogaus niekada
nesate matęs?
Sargas nudelbė akis. Degtuką stumtelėjo į lūpų kamputį, kad
atsakytų, bet neišspjovė. Patraukė rankas nuo pakaušio ir pakėlė
nuotrauką. Įsižiūrėjo.
– Apsirikau. Esu jį matęs. Jis buvo čia vasarą. Nebuvo lengva
atpažinti to... kas buvo konteineryje.
– Suprantama.
Kai po kelių minučių Haris stovėjo ant slenksčio, ruošdamasis
žengti laukan, pirmiausia pravėrė duris ir dėbtelėjo pro plyšį.
Sargas sukikeno.
– Dieną jis uždarytas. Be to, rotveilerių dantys siauri. Žaizdos
sugyja greitai. Galvojau pirkti bulterjerą. Žirkliškas sąkandis.
Iškanda gabalais. Jums pasisekė, inspektoriau.
– Na, – prabilo Haris, – įspėkit kraugerį, kad netrukus atvyks
dama ir duos jam krimstelėti kai ko kito.

– Ko? – paklausė Halvorsenas, atsargiai lenkdamas plūginį

sniego valytuvą.
– Ko nors minkšto, – pasakė Haris. – Kokio nors molio. Tada
Beatė ir jos komanda molį užpils gipsu, leis sustingti, ir –
puikumėlis – turime šuns žandikaulio modelį.
– Supratau. Ir tai bus įrodymas, kad Peras Holmenas buvo
nužudytas?
– Ne.
– Maniau, sakei...
– Sakiau, kad man to reikia, kad galėčiau įrodyti, jog tai buvo
11
žmogžudystė. The missing link įrodymų grandinėje.
– Aha. O kaip kitos grandys?
– Įprastos. Motyvas, panaudotas ginklas ir galimybė. Dabar
pasuk į dešinę.
– Nesuprantu. Sakei, kad įtarimą sukėlė tai, jog norėdamas
patekti į konteinerių terminalą Peras Holmenas naudojo vielos
žnyples?
– Sakiau, kad tai privertė mane susidomėti. Jei tiksliau,
pagalvojau, kad narkomanas, taip suriestas į ožio ragą, jog
priebėgos ieškosi konteineryje, tuo pat metu pasirodo toks
apdairus, kad norėdamas patekti pro vartus pasirūpina vielos
žnyplėmis. Todėl atidžiau įsigilinau į bylą. Stabtelėk čia.
– Nesuprantu, kaip gali tvirtinti, kad žinai, kas kaltas.
– Mąstyk, Halvorsenai. Tai nėra sudėtinga, ir tu žinai visus
faktus.
– Nepakenčiu, kai šitaip elgiesi.
– Tik noriu, kad būtum kietas.
Halvorsenas užmetė akį į ilgametį bendradarbį, bandydamas
suprasti, ar jis nejuokauja. Vyrai išlipo iš automobilio.
– Ar nerakinsi? – paklausė Haris.
– Naktį užšalo spyna. Šįryt nulaužiau raktą. Ar seniai žinai, kas
padarė nusikaltimą?
– Jau kurį laiką.
Jie perėjo gatvę.
– Žinoti kas daugelyje bylų vieni juokai. Tai akivaizdu. Vyras.
Geriausias draugas. Vyrukas, turintis kriminalinį įrašą. Ir niekada –
vyriausiasis liokajus. Problema ne ta, sunkiausia – įrodyti tai, ką
protas ir nuojauta tau jau senų seniausiai kužda, – Haris
spustelėjo skambučio mygtuką prie Holmenų pavardės. – O dabar
tai ir padarysime. Surasime mažą informacijos trupinėlį, kuris
tariamai nesusijusią informaciją sujungs į įrodymų grandinę.
– Klausau, – sutraškėjo balsas garsiakalbyje.
– Haris Hūlė iš policijos. Ar galėtume...
Duryse suzirzė.
 – Veikti reikia skubiai, – įspėjo Haris. – Dauguma žmogžudysčių
arba būna išaiškinamos per dvidešimt keturias valandas, arba
neišaiškinamos niekada.
– Ačiū, tai jau teko girdėti, – tarė Halvorsenas.
Birgeris Holmenas stovėjo ir laukė jų laiptų aikštelėje.
– Užeikite, – pakvietė vyras ir pirma jų nuėjo į svetainę. Prie
prancūziško balkono durų stovėjo dar nepapuošta eglutė.
– Mano žmona ilsisi, – tarė jis, nespėjus Hariui paklausti.
– Kalbėsime pašnabždomis, – patikino Haris.
Birgeris Holmenas liūdnai šyptelėjo.
– Ji tikrai nenubus.
Halvorsenas skubiai dirstelėjo į Harį.
– Hmm, – prabilo inspektorius, – turbūt išgėrė raminamųjų?
Birgeris Holmenas linktelėjo.
– Laidotuvės rytoj.
– Taip, be abejonės, tai didelis krūvis. Ką gi. Dėkui, kad
paskolinote.
Haris padėjo nuotrauką ant stalo. Joje Peras Holmenas sėdėjo
per vidurį, o jam iš šonų stovėjo tėvas ir motina. Apsaugotas.
Arba, nelygu, kaip pažiūrėsi, apsuptas. Tuomet, niekam
nepratariant nė žodžio, stojo tyla. Birgeris Holmenas kasėsi
marškiniais pridengtą dilbį.
Halvorsenas kėdėje palinko į priekį, tada vėl atsirėmė.
– Ar daug žinote apie priklausomybę nuo kvaišalų, Holmenai? –
paklausė Haris nepakeldamas akių.
Birgeris Holmenas suraukė kaktą.
– Mano žmona išgėrė tik vieną migdomųjų tabletę. Tai
nereiškia...
– Kalbu ne apie jūsų žmoną. Ją gal dar sugebėsite išgelbėti.
Kalbu apie jūsų sūnų.
– Nelygu, ką vadinate žinojimu. Jis buvo užsikabinęs už
heroino. Dėl to buvo nelaimingas, – Holmenas norėjo pasakyti
kažką daugiau, bet nutilo. Žiūrėjo į nuotrauką ant stalo. – Mes visi
dėl to buvome nelaimingi.
– Tuo neabejoju. Bet jei būtumėte šį tą žinojęs apie
priklausomybę nuo kvaišalų, būtumėte suvokęs, kad narkotikai
pasidaro svarbiau už viską.
Staiga Birgerio Holmeno balsas ėmė virpėti iš pasipiktinimo.
– Manot, kad to nežinau, inspektoriau? Manot... mano žmoną...
jis... – jo balsas užlūžo nuo verksmo. – Savo mamą...
– Žinau, – sušnabždėjo Haris. – Bet kvaišalai eina pirma mamų.
Pirma tėvų. Pirma gyvenimo, – Haris įkvėpė. – Ir pirma mirties.
– Esu pavargęs, inspektoriau. Ko jūs norite?
– Kraujo tyrimas parodė, kad jūsų sūnui mirus jo kraujyje
nebuvo narkotikų. Taigi jis prastai jautėsi. O kai narkomanas
prastai jaučiasi, noras patirti palengvėjimą toks didelis, kad gali
pradėti grasinti pistoletu savo tikrai motinai. Ir išganymas – tai ne
šūvis į galvą, o dūris į ranką, kaklą, kirkšnį ar kitą vietą, kur galima
rasti sveiką kraujagyslę. Jūsų sūnus buvo rastas su įrankiais ir
maišeliu heroino kišenėje, Holmenai. Jis negalėjo nusišauti. Kaip
sakiau, pirmiausia jis turėjo griebtis adatos. O ne pistoleto.
Birgeris Holmenas rankomis vis dar buvo susiėmęs galvą, bet
balsas buvo aiškus:
– Tai jūs manote, kad mano sūnus buvo nužudytas? Kodėl?
– Maniau, kad jūs galėsite mums atsakyti.
Birgeris Holmenas neatsakė.
– Ar dėl to, kad grasino jai? – paklausė Haris. – Kad paliktų jūsų
žmoną ramybėje?
Holmenas pakėlė galvą.
– Apie ką kalbate?
– Spėju, kad sukinėjotės apie Platos aikštę laukdamas. O kai jis
pasirodė ir nusipirko dozę, sekėte pavymui. Patekote į konteinerių
terminalą, nes jis kartais, kai neturėdavo kur dėtis, lankydavosi
tenai.
– Iš kur galėjau tai žinoti? Tai negirdėta, aš...
– Be abejo, žinojote. Parodžiau šią nuotrauką sargui, ir jis
atpažino asmenį, apie kurį teiravausi.
– Perą?
– Ne, jus. Buvote ten vasarą ir teiravotės, ar galite paieškoti
sūnaus tuščiuose konteineriuose.
Holmenas dėbsojo į Harį, o šis kalbėjo toliau:
– Visgi suplanavote viską tiksliai. Vielos žnyplės įeiti, tuščias
konteineris, tinkama vieta narkomanui užbaigti savo gyvenimą,
nes niekas nematys ir negirdės, kai jį nušausite. Pistoletu, kurį,
buvot tikras, Pero mama patvirtins esant sūnaus.
Halvorsenas budriai stebėjo Birgerį Holmeną, bet neatrodė, kad
Holmenas ketintų bent krustelėti. Sunkiai kvėpavo pro nosį, kasėsi
dilbį ir tuščiomis akimis spoksojo į kambarį.
– Nieko negalite įrodyti, – pasakė nuolankiai, tarsi jie jau būtų
pareiškę kaltinimus.
Haris skėstelėjo rankomis. Tuomet stojusioje tyloje jie išgirdo iš
gatvės sklindantį garsų šunų skalijimą.
– Tas niežulys nesiliauja, ar ne? – prabilo Haris.
Holmenas akimirksniu liovėsi kasęsis.
– Ar galėtume pamatyti, kas kelia tokį niežulį?
– Menkniekis.
– Galime padaryti tai čia arba skyriuje. Pasirinkimas jūsų,
Holmenai.
Lojantys šunys niršo vis labiau. Šunų kinkinys čia, miesto
centre? Halvorsenui kilo jausmas, kad tuojau kažkur įvyks
sprogimas.
– Gerai, – sušnabždėjo Holmenas, atsisegė rankogalį ir
pasiraitojo rankovę.
Ant balto plaukuoto dilbio buvo matyti dvi mažos šašais
užsitraukusios žaizdos. Oda aplinkui buvo nusidažiusi ryškiai
raudonai.
– Pasukit ranką, – prisakė Haris.
Tokia pati žaizda buvo ir vidinėje dilbio pusėje.
– Tuos šunų įkandimus velniškai niežti, ar ne? Ypač nuo
dešimtos iki keturioliktos dienos, kai pradeda gyti. Traumatologinio
punkto gydytojas mane įspėjo, kad stengčiausi nesikasyti. Jums
irgi reikėjo taip daryti, Holmenai.
Holmenas bukai spoksojo į žaizdas.
– Reikėjo?
– Oda perkąsta trijose vietose. Padarę žandikaulio modelį
galime įrodyti, kad jums įkando konkretus šuo konteinerių
terminale, Holmenai. Tikiuosi, jums pavyko kiek nors apsiginti.
Holmenas papurtė galvą.
– Aš nenorėjau... aš tik norėjau, kad ji jaustųsi laisva.
Lojimas gatvėje staiga liovėsi.
– Ar jūs prisipažinsite? – paklausė Haris ir davė ženklą
Halvorsenui, o šis tuojau pat kyštelėjo ranką į vidinę kišenę.
Nerado nei popieriaus, nei rašiklio. Haris užvertė akis ir ištiesė
jam savo bloknotą.
– Jis sakė, kad yra toks pavargęs, – prabilo Holmenas. – Kad
daugiau nebepajėgia. Kad dabar tikrai nori liautis. Tada aš
paieškojau ir suradau jam kambarį Gelbėjimo armijos nakvynės
namuose. Lova ir maitinimas tris kartus per dieną už tūkstantį du
šimtus kronų per mėnesį. Ir jam pažadėjo vietą metadono
projekte, tereikėjo palaukti apie du mėnesius. Bet tada nieko iš jo
nebegirdėjau, o kai paskambinau, darbuotojai pasakė, kad jis
paprasčiausiai pradingo nesumokėjęs už nakvynes ir... na, tada
jis pasirodė čia. Su tuo pistoletu.
– Ir tada apsisprendėte?
– Jis buvo žuvęs žmogus. Savo sūnų jau buvau praradęs. Ir
negalėjau leisti jam kartu pasiimti ir mamos.
 – Kaip su juo susisiekėte?
– Ne Platoje. Radau jį Eikos aikštėje ir pasakiau, kad noriu iš jo
nusipirkti pistoletą. Jis turėjo ginklą su savimi ir man parodė,
pinigų norėjo iškart. Bet pasakiau, kad pinigų neturiu, kad susitiktų
su manimi kitos dienos vakare prie galinių konteinerių terminalo
vartų. Žinote ką, iš tiesų aš džiaugiuosi, kad jūs... aš...
– Kiek? – nutraukė Haris.
– Ko?
– Kiek turėjote sumokėti?
– Penkiolika tūkstančių kronų.
– Ir...
– Jis atėjo. Pasirodo, jam trūko šovinių ginklui, jis sakė, kad
niekada jų ir neturėjo.
– Bet turbūt įtarėte, kad taip ir bus, o tai standartinis kalibras, tad
šoviniais apsirūpinote.
– Taip.
– Ar pirmiausia jam sumokėjote?
– Ką?
– Nesvarbu.
– Supraskite, kentėjome ne tik mes su Pernile. Kiekviena diena
Perui tebuvo besitęsianti kančia. Mano sūnus buvo negyvas
žmogus, laukiantis... kol kas nors sustabdys jo širdį, kuri niekaip
nesiliovė plakusi. Na... na...
– Gelbėtojo.
– Taip, būtent. Gelbėtojo!
– Bet tai ne jūsų darbas, Holmenai.
– Ne, tai Dievo darbas, – Holmenas nulenkė galvą ir kažką
sumurmėjo.
– Kaip? – perklausė Haris.
Holmenas pakėlė galvą, bet jo žvilgsnis buvo tuščias ir į nieką
nenukreiptas.
 – Bet kai Dievas apleidžia savo darbą, jo turi imtis kas nors
kitas.
Gatvėje aplink geltonas šviesas susispietė padūmavusios
sutemos. Nugulus sniegui net vidunaktį Osle sutemsta nevisiškai.
Garsai atrodė prislopinti ir sniego gurgždėjimas po jų batais
priminė nutolusių fejerverkų pokšėjimą.
– Kodėl jo neišsivedame? – paklausė Halvorsenas.
– Jis niekur neišsiruoš, turi kai ką papasakoti žmonai. Nusiųsime
automobilį po poros valandų.
– Jis geras aktorius.
– Aa?
– Taip, argi jis nekriokė iš visų plaučių, kai pranešei apie sūnaus
mirtį?
Haris nuolankiai papurtė galvą.
– Tau reikia daug ko išmokti, jaunėli.
Halvorsenas susierzinęs spyrė į sniegą.
– Apšviesk mane, o išmintingasis!
– Įvykdyti žmogžudystę yra tokia kraštutinybė, kad daugelis tai
nuslopina, gali vaikščioti galvodami apie tai kaip apie primirštą
košmarą. Mačiau tai begales kartų. Tik kam nors ištarus tai
garsiai, jie susivokia, kad tai įvyko ne vien jų galvoje, kad nutiko iš
tikrųjų.
– Suprantu. Vis tiek jis – šaltakraujis padaras.
– Ar nematei, kad vyras sugniuždytas? Pernilė Holmen buvo
savaip teisi sakydama, kad mylintysis iš jųdviejų yra Birgeris
Holmenas.
– Meilė? Žudikas? – Halvorseno balsas virpėjo iš pasipiktinimo.
Haris uždėjo ranką pareigūnui ant peties.
– Pagalvok. Ar tai nėra didžiausias meilės aktas? Paaukoti savo
vienatinį sūnų?
– Bet...
 – Žinau, ką mąstai, Halvorsenai. Bet tau tiesiog reikia susitaikyti,
kad kasdien susidursi su tokiais didžiuliais moralinio pobūdžio
paradoksais.
Halvorsenas truktelėjo neužrakintas automobilio dureles, bet
šios buvo prišalusios. Su staiga prasiveržusiu įtūžiu čiupo vėl, ir
durys atsidarė plėšdamos juosiančią gumą.
Jiems įsėdus Haris stebėjo, kaip Halvorsenas suka degimo
raktelį, o kita ranka žnaibo sau kaktą. Suriaumojo variklis.
– Halvorsenai, – pradėjo Haris.
– Šiaip ar taip, byla išspręsta, ir VPI tikrai apsidžiaugs, – garsiai
pareiškė Halvorsenas ir išsuko į kelią prieš pat signalizuojantį
sunkvežimį. Iškėlė ištiestą pirštą link veidrodėlio. – Tad
nusišypsokim ir kiek pašvęskim, ar ką?
Nuleidęs ranką vėl ėmė žnaibyti kaktą.
– Halvorsenai...
– Ką? – riktelėjo šis.
– Važiuok į kelkraštį.
– Ką?
– Dabar.
Halvorsenas užvažiavo ant šaligatvio krašto, paleido vairą ir
bereikšmiu žvilgsniu įsispoksojo į priekinį stiklą. Kol buvo pas
Holmeną, šerkšno gėlės pasklido langu kaip staiga pratrūkęs
grybelis. Halvorsenui šniokštuojant, krūtinė kilnojosi.
– Būna dienų, kai šis darbas būna sušiktas, – tarė Haris. –
Nesileisk palaužiamas.
– Nesileisiu, – patikino Halvorsenas, bet jo kvėpavimas dar
pasunkėjo.
– Tu esi tu, o jie yra jie.
– Taip.
Haris uždėjo ranką Halvorsenui ant nugaros ir laukė. Po
valandėlės pajuto, kad kolegos kvėpavimas ėmė rimti.
 – Kietas tu vyrukas, – tarė Haris.
Kol automobilis su vakariniu transporto srautu yrėsi iki
Grionlando, nė vienas nepratarė nė žodžio.

5 Viena naktis, ar taip, pone? (Angl.)

6 Taip. (Angl.)
7 Mokėsite kortele ar grynaisiais, pone? (Angl.)
8 Grynaisiais. (Angl.)
9 Nereikia. (Angl.)
10 Dar kas nors, pone? (Angl.)
11 Trūkstama grandis. (Angl.)
 7 skyrius

Gruodžio 15 d., antradienis. Anonimiškumas

Jis stovėjo aukščiausiame taške judriausioje Oslo pėsčiųjų

gatvėje, pavadintoje švedų ir norvegų karaliaus Karolio Jono
vardu. Jis įsiminė žemėlapį, kurį įsigijo viešbutyje, ir žinojo, kad
pastatas, kurio kontūrus matė vakaruose, yra Karaliaus rūmai, o
rytinėje pusėje stūkso centrinė geležinkelio stotis.
Jį pervėrė šiurpas.
Aukštai ant vieno namo sienos švytėjo minusinę temperatūrą
rodantys raudoni neoniniai skaičiai, ir net mažiausias vėjo gūsis
tarsi ledynmetis skverbėsi po kupranugario vilnos apsiaustu,
kuriuo iki šiol buvo labai patenkintas, ypač dėl to, kad buvo pirkęs
jį Londone už kelis skatikus.
Taigi termometras rodė minusinę temperatūrą, o šalia esantis
laikrodis – devynioliktą valandą. Jis pasuko į rytus. Viskas lyg ir
neblogai. Tamsu, daug žmonių, o vienintelės jo matytos vaizdo
stebėjimo kameros buvo prie bankų, nukreiptos į šalia stovinčius
bankomatus. Kadangi metro yra atvirkščiai – pernelyg daug
stebėjimo kamerų ir per mažai žmonių, – šis sprukimo būdas
atkrito. Oslas buvo mažesnis, nei jis tikėjosi.
Jis įėjo į drabužių parduotuvę, ten rado mėlyną kepurę už
keturiasdešimt devynias kronas ir vilnonį švarką už du šimtus
dvidešimt, bet apsigalvojo, pamatęs ploną apsiaustą nuo lietaus
už šimtą dvidešimt. Besimatuodamas drabužį persirengimo
kabinoje, pamatė, kad pisuaro tabletė iš Paryžiaus vis dar guli jo
švarko kišenėje, sutrupėjusi ir šiek tiek įsigėrusi į medžiagą.
Restoranas buvo toje pačioje gatvėje už šimto metrų, kairėje
pusėje. Pirmiausia pastebėjo, jog rūbinėje – savitarna. Puiku, tai
lengvina užduotį. Įėjo į restorano salę. Puspilnė. Ir lengvai
apžvelgiama: iš ten, kur stovėjo, galėjo matyti visus staliukus.
Priėjus padavėjui, užsisakė staliuką prie lango rytojui,
aštuonioliktai valandai.
Prieš išeidamas patikrino tualetą. Patalpa be langų. Vienintelis
kitas išėjimas būtų pro virtuvę. Visai neblogai. Tobula nebuvo
niekur, be to, mažai tikėtina, kad sprunkant jam prireiks atsarginio
kelio.
Jis išėjo iš restorano, pažvelgė į laikrodį ir patraukė pėsčiųjų
gatve link centrinės stoties. Žmonės žvelgė žemyn arba
nusukdavo akis. Nedidelis miestas, bet visgi su sostinei būdingu
šaltu abejingumu. Gerai.
Stovėdamas į oro uostą važiuojančių greitųjų traukinių perone,
vėl žvilgtelėjo į laikrodį. Nuo restorano šešios minutės pėsčiomis.
Traukiniai važiuoja kas dešimt minučių, kelionė trunka
devyniolika. Kitaip sakant, devyniolika dvidešimt galėtų būti
traukinyje, o devyniolika keturiasdešimt – oro uoste. Tiesioginis
skrydis į Zagrebą – dvidešimt pirmą dešimt, bilietas kišenėje.
Pirktas pasinaudojant ypatingu SAS kompanijos pasiūlymu.
Patenkintas patraukė tolyn nuo naujo traukinių terminalo, nulipo
laiptelį žemyn, pateko po stikliniu stogu, kur kadais akivaizdžiai
buvo išvykimo salė, o dabar grūdosi parduotuvės, tada išėjo
laukan į atvirą aikštę. Žemėlapyje ši buvo pažymėta kaip
Jernbanetorget. Aikštės vidury stūksojo už gyvą dvigubai didesnė
žengiančio tigro skulptūra, apsupta tramvajų bėgių, automobilių ir
žmonių. Bet registratorės minėtos telefono būdelės nematyti.
Aikštės gale, autobusų stotelėje, stovėjo būrys žmonių. Jis
prisiartino. Dauguma buvo suglaudę gobtuvais apdengtas galvas
ir šnekučiavosi. Gal gyveno toje pačioje vietoje, buvo kaimynai –
stovėjo ir laukė to paties autobuso. Bet tai priminė jam kažką kito.
Pastebėjo, kaip iš rankų į rankas eina prekė, o liesi gunktelėję
vyriškiai išskuba į stingdantį vėją. Ir jis suvokė, kas tai. Matė, kaip
Zagrebe ir kituose Europos miestuose pardavinėjamas heroinas,
bet niekur tai nevyko taip akivaizdžiai kaip čia. Tuomet suprato, ką
jam tai primena. Žmonių būrius, kuriuose ir pats kadaise stovėjo,
atsitraukus serbams. Pabėgėlius.
 Pagaliau atvažiavo baltas autobusas. Sustojo prie pat pastogės.
Durys prasivėrė, bet niekas neįlipo. Tik išlipo mergina, vilkinti
uniforma, kurią jis išsyk atpažino. Gelbėjimo armija. Jis sulėtino
žingsnį.
Mergina nuėjo prie vienos moters ir padėjo jai įlipti į autobusą.
Du vyrai nusekė iš paskos.
Jis sustojo ir žiūrėjo. Atsitiktinumas, pagalvojo. Nieko daugiau.
Apsigręžė. Ir ten, ant mažo bokštelio su laikrodžiu sienos, pamatė
tris telefono aparatus.
Po penkių minučių jis paskambino į Zagrebą ir pasakė jai, kad
viskas atrodo gerai.
– Paskutinė užduotis, – pakartojo ji.
O Fredas jam papasakojo, kad jo mėlynieji liūtai, Zagrebo
„Dinamo“, Maksimiro stadione pirmauja prieš „Rijeka“ 1:0.
Pokalbis kainavo penkias kronas. Bokštelio laikrodis rodė
devyniolika valandų ir dvidešimt penkias minutes. Skaičiavimas
prasidėjo.

Grupė susirinko Vakarų Okerio bažnyčiai priklausančioje salėje.

Abipus žvyruoto keliuko, vedančio link nedidelio mūrinio pastato
šlaite greta kapinių, riogsojo aukštos pusnys. Apytuštėje salėje su
pasieniais sustatytomis plastikinėmis kėdėmis ir ilgu stalu viduryje
sėdėjo keturiolika žmonių. Jei kas būtų užklydęs į patalpą, būtų
pamanęs, kad tai koks visuotinis kooperatyvo susirinkimas, bet iš
veidų, amžiaus, lyties ar drabužių nebuvo galima nustatyti, kokia
tai organizacija. Langų stikluose ir ant linoleumu išklotų grindų
atsispindėjo ryški šviesa. Tylus murmesys, stuksenimas
popieriniais puodeliais. Šnypštė šiek tiek atsuktas „Faris“
mineralinio vandens buteliukas.
Lygiai devynioliktą valandą trečią dešimtį einanti moteris gale
stalo pakėlė ranką ir paskambino varpeliu. Šnekos iš karto nutilo.
Visi sužiuro į ją. Ji atrėmė žvilgsnius veriančiomis bebaimėmis
akimis. Lūpos buvo siauros, kietai sučiauptos, šiek tiek paputlintos
lūpdažiu, ilgi stori šviesūs plaukai susegti kukliu segtuku,
stambios rankos ramiai ir oriai ilsėjosi ant stalo. Ji buvo tokia,
kokią norvegai vadina dailia, t. y. galinti pasigirti gražiais bruožais,
bet ne tokia, kokią vadintum meilute. Jos kūno kalba bylojo apie
savitvardą ir tvirtybę, o šias savybes pabrėžė griežtas balsas, po
akimirkos užpildęs šaltą patalpą.
– Sveiki, mano vardas Astrida, ir aš esu alkoholikė.
– Sveika, Astrida, – unisonu atsakė susirinkusieji.
Astrida sulenkė priešais ją gulinčios knygos nugarėlę ir ėmė
skaityti:
– Vienintelė narystės AA draugijoje sąlyga – troškimas mesti
gerti.
Ji skaitė toliau, o aplink stalą krutėjo lūpos tų, kurie „Dvylika
žingsnių“ mokėjo atmintinai. Per pertraukėles, kai ji stabtelėdavo
atsikvėpti, pasigirsdavo bažnyčios choras, repetuojantis vienu
aukštu aukščiau.
– Šiandienos tema – pirmas žingsnis, – kalbėjo Astrida, – kuris
skamba taip: „Mes pripažįstame, kad prieš alkoholį buvome
bejėgiai ir kad nebepajėgėme valdyti savo gyvenimo.“ Aš galiu
pradėti, kalbėsiu trumpai, kadangi laikau save žengusia pirmą
žingsnį, – ji įkvėpė ir kreivai šyptelėjo: – Negeriu septynerius
metus, ir pirmas dalykas, kurį pasakau sau ryte: „Aš esu
alkoholikė.“ Mano vaikai to nežino, galvoja, kad mama labai
lengvai apgirsdavo ir metė gerti, nes išgėrusi būdavo labai pikta.
Man gyvenime reikia šiek tiek melo ir šiek tiek tiesos, kad
išlaikyčiau pusiausvyrą. Iš paskutiniųjų vengiu ragauti gėrimo ir
šiuo metu dirbu prie vienuolikto žingsnio. Ačiū.
– Ačiū, Astrida, – atsiliepė susirinkusieji ir palydėjo kalbą
plojimais, viršutiniame aukšte giedant chorui.
Astrida linktelėjo aukštam vyriškiui trumpai kirptais šviesiais
plaukais į kairę nuo jos.
– Sveiki, mano vardas Haris, – tarė vyras šiek tiek
gergždžiančiu balsu.
Ant stambios nosies išryškėjęs plonų rausvų kraujagyslių
raizginys bylojo apie ilgą gyvenimo tarpsnį, praleistą būnant tokios
būsenos, kurios nepavadinsi blaivia.
– Aš esu alkoholikas.
– Sveikas, Hari.
– Čia esu naujokas, man tai šeštasis susitikimas. Gal septintas.
Ir dar nesusidorojau su pirmu žingsniu. Noriu pasakyti, kad žinau,
jog esu alkoholikas, bet manau, kad savo alkoholizmą galiu
suvaldyti. Taigi mano buvimas čia lyg ir ne visai pagrįstas. Bet
atėjau čionai, nes pažadėjau vienam psichologui, draugui, kuris
nori man gero. Jis teigė, kad jei pirmąsias savaites ištversiu
kalbas apie Dievą ir dvasingumą, suvoksiu, jog tai padeda. Na,
nežinau, ar anoniminiai alkoholikai gali sau padėti, bet sutinku
pabandyti. Kodėl gi ne?
Jis pasisuko kairėn duodamas ženklą, kad jau baigė. Bet
beprasidedančius plojimus sustabdė Astrida.
– Tai pirmas kartas, kai kažką pasakai per mūsų susitikimus,
Hari. Malonu. Bet gal nori pasakoti šiek tiek daugiau, jei jau
pradėjai?
Haris pažvelgė į ją. Kiti irgi, nes Astrida akivaizdžiai pažeidė
nuostatą, draudžiančią kam nors grupėje daryti spaudimą. Moteris
atrėmė jo žvilgsnį. Haris per visus susitikimus jautė, kad ji spokso,
bet pats pažiūrėjo į ją vienintelį kartą. Dabar atsilygino jai su
kaupu, perleido akimis nuo galvos iki kojų ir nuo kojų iki galvos.
Jam visai patiko, ką pamatė, bet labiausiai patiko, kad, jo
žvilgsniui pakilus, moters veidas buvo tirštai užlietas raudonio. Per
kitą susitikimą jis virs nematomas.
– Ne, nenoriu, dėkui, – atsakė Haris.
Nedrąsūs plojimai.
 Prabilus kitam vyriškiui, Haris stebėjo ją akies krašteliu. Po
susitikimo Astrida paklausė, kur jis gyvena, ir pasisiūlė pamėtėti
namo. Chorui viršuje atkakliai garbinant Dievą, Haris delsė.
Po pusantros valandos abu tylomis rūkė ir stebėjo dūmus,
miegamojo tamsą praturtinančius mėlynu atspalviu. Drėgni patalų
užvalkalai siauroje Hario lovoje vis dar buvo šilti, bet kambario
šaltis privertė Astridą iki smakro užsitraukti ploną baltą antklodę.
– Buvo puiku, – tarė ji.
Haris neatsakė. Turbūt nepamanė, kad tai klausimas.
– Aš baigiau, – kalbėjo ji. – Pirmą kartą mums būnant kartu. Tai
ne...
– Tai tavo vyras daktaras? – atsiliepė Haris.
– Klausi jau antrą kartą. O atsakymas vis dar „taip“.
Haris linktelėjo.
– Ar girdi tą garsą?
– Kokį garsą?
– Tiksėjimą. Ar tai tavo laikrodis?
– Neturiu laikrodžio. Turbūt tavasis.
– Skaitmeninis. Netiksi.
Ji uždėjo ranką jam ant klubo. Haris išsmuko iš lovos. Šaltas
kaip ledas linoleumas nutvilkė jam pėdas.
– Ar norėtum stiklinės vandens?
– Mhm.
Haris nuėjo į vonios kambarį ir tekant vandeniui žiūrėjo į
veidrodį. Ką ji pasakė? Kad jo akyse mato vienatvę? Jis pasilenkė
į priekį, bet neįžiūrėjo nieko, išskyrus mėlynas raineles,
juosiančias juodas lėliukes, ir kraujagyslių išsišakojimus
baltymuose. Kai Halvorsenas suprato, kad su Rakele viskas
baigta, pasakė, kad Hariui reikia ieškoti paguodos su kitomis
moterimis. Arba, kaip jis itin poetiškai suformulavo, atsikratyti
melancholijos. Bet Haris nei galėjo, nei norėjo. Nes žinojo, kad
kiekviena moteris, kurios prisilies, taps Rakele. Jam reikėjo
užmiršti, išstumti ją iš savo kraujo, o ne seksualinės metadono
terapijos.
Bet gal jis klydo, o Halvorsenas buvo teisus. Nes jausmas buvo
geras. Tai buvo puiku. Nesigraužė, kad bando numalšinti troškimą
tenkindamas geismus, ir jautėsi įkrautas. Ir tuo pat metu
atsipalaidavęs. Ji gavo tai, ko norėjo. Ir jam patiko, kaip ji tai
padarė. Gal ir jam tai galėtų būti šitaip paprasta?
Jis žengė žingsnį atatupstas ir stebėjo save veidrodyje.
Pastaraisiais metais sulyso. Mažiau riebalų, bet mažiau ir
raumenų. Pasidarė panašus į savo tėvą. To ir buvo galima tikėtis.
Jis grįžo į lovą nešinas didele puslitrine stikline ir pasidalijo ja su
Astrida. Tada moteris prisiglaudė prie jo. Iš pradžių jos oda
pasirodė šalta ir drėgna, bet netrukus pradėjo jį šildyti.
– Dabar gali papasakoti, – tarė ji.
– Ką? – Haris akimis sekė dūmus, išsiraičiusius į raidės formą.
– Kuo ji vardu? Nes tai ji, ar ne?
Raidė išsisklaidė.
– Tai dėl jos atėjai pas mus.
– Galbūt.
Haris stebėjo, kaip jam kalbant žiežirbos doroja cigaretę.
Žingsnis po žingsnio. Moteris šalia jo buvo nepažįstama, tvyrojo
tamsa, o žodžiai išsprūsdavo ir pranykdavo, ir jis pamanė, kad tai
tolygu kiūtojimui prie klausyklos. Kai kažką nusimeti nuo savęs.
Arba dalijimuisi, kaip buvo sakoma AA susirinkime. Tada jis
papasakojo daugiau. Papasakojo apie Rakelę, kuri prieš metus
išmetė jį iš namų, nes manė, kad jis apsėstas kurmio paieškų
policijos pajėgose – Princo. Ir apie Olegą, Rakelės sūnų, kuris
buvo pagrobtas iš savo kambario ir laikytas įkaitu, jam priartėjus
prie Princo taip arti, kad galėjo jį nušauti. Olegas su tuo susidorojo
puikiai, jei turėsime omeny pagrobimo aplinkybes ir tai, kad matė,
kaip lifte Kampeno rajone Haris nužudo grobiką. Rakelei buvo
prasčiau. Praėjus dviem savaitėms po pagrobimo, sužinojusi
visas smulkmenas, ji pasakė, kad jos gyvenime vietos jam nėra.
Arba, teisingiau, Olego gyvenime.
Astrida linktelėjo.
– Ji tave paliko dėl žalos, kurios jiems pridarei?
Haris papurtė galvą.
– Dėl žalos, kurios dar nespėjau jiems pridaryti.
– A?
– Sakiau, kad byla baigta, bet ji tvirtino, kad esu apsėstas, kad
tyrimas nebus baigtas tol, kol yra tokių žmonių, – Haris užgesino
nuorūką peleninėje ant naktinio stalelio. – O jei ne jie, tai visada
rasis kitų. Galinčių juodviem pakenkti. Ji pasakė negalinti prisiimti
tokios atsakomybės.
– Panašu, kad tai ji apsėsta.
– Ne, – Haris nusišypsojo. – Ji teisi.
– Tikrai? Norėtum papasakoti plačiau?
Haris patraukė pečiais.
– Povandeninis laivas... – pradėjo Haris, bet jį supurtė smarkus
kosulio priepuolis.
– Ką sakei apie povandeninį laivą?
– Ji taip pasakė. Kad esu povandeninis laivas. Nusileidžiu į
tamsą ir šaltį, kur neįmanoma kvėpuoti, o iškylu į paviršių tik kartą
per mėnesį. Ten, apačioje, draugijos man palaikyti ji nenorėjo.
Gana protinga.
– Vis dar ją myli?
Haris nebuvo tikras, ar jam patinka, kur link krypsta pašnekesys.
Giliai įkvėpė. Mintyse atkartojo paskutinį pokalbį su Rakele. Jo
paties balsas tylus, koks visada būdavo jam supykus ar
išsigandus:
– Povandeninis laivas, ar ne?
Rakelės balsas:
 – Žinau, kad vaizdas ne koks, bet supranti...
Haris laiko iškėlęs rankas.
– Na ką tu. Žavingas vaizdelis. O kas tas... daktaras? Prekinis
lėktuvnešis?
Ji sudejuoja:
– Jis neturi su tuo nieko bendro, Hari. Kalbame apie tave ir
mane. Ir apie Olegą.
– Nereikia dangstytis Olegu.
– Dangstytis?!.
– Naudojiesi juo kaip įkaitu, Rakele.
– AŠ naudojuosi juo kaip įkaitu? Ar tai aš pagrobiau jį ir įrėmiau
pistoletą į smilkinį, kad TU galėtum numalšinti savo keršto
troškimą?
Jai ant kaklo iššoka kraujagyslės, o ji šaukia, todėl balsas tampa
bjaurus – kitoks balsas: ji neturi balso stygų, kurios atlaikytų tokį
įsiūtį. Haris išeina ir už savęs švelniai, beveik be garso uždaro
duris.
Jis atsisuko į moterį lovoje.
– Taip, aš ją myliu. Ar myli savo vyrą daktarą?
– Taip.
– Tai kodėl šitai?
– Jis nemyli manęs.
– Hmm. Tai tu kerštauji?
Ji pažvelgė į jį apstulbusi.
– Ne. Tiesiog esu vieniša. Ir noriu tavęs. Manau, kaip ir tu. Ar
norėtum, kad būtų sudėtingiau?
Haris nusijuokė.
– Ne, taip visai gerai.
– Kodėl jį nužudei?
– Ką tokį?
 – Ar yra daugiau aukų? Aišku, kad tą grobiką.
– Tai nesvarbu.
– Gal ir ne, bet mielai pasiklausyčiau tavęs pasakojant... – ji
padėjo ranką jam tarp kojų, prisislinko arčiau ir sušnabždėjo į ausį:
– Smulkmenas.
– Nemanau.
– Klysti.
– OK. Bet man nepatinka...
– Nagi! – sušnypštė ji susierzinusi ir tvirtai suspaudė jo
draugužį. Haris pažvelgė į ją. Jos mėlynos akys ryškiai žibėjo
tamsoje. Ji paskubėjo nusišypsoti ir saldžiai pridūrė: – Dėl manęs.
Už miegamojo lango temperatūra nesiliovė kritusi, vertė stogus
Bisleto rajone aimanuoti ir traškėti, o Haris pasakojo jai
smulkmenas ir stebėjo, kaip ji pirmiausia sustingsta, tada
patraukia ranką, o galiausiai pasako, kad pakaks.
Jai išėjus, Haris stabtelėjo miegamajame ir klausėsi.
Traškėjimo. Ir tiksėjimo.
Tada pasilenkė prie siautulingai ant grindų nusviestos striukės ir
kitų drabužių, žyminčių taką nuo buto durų iki miegamojo.
Kišenėje rado garso šaltinį. Bjarnės Melerio atsisveikinimo
dovaną. Laikrodžio stiklas tviskėjo.
Padėjo jį į naktinio staliuko stalčių, bet tiksėjimas sekė paskui jį
iki pat sapnų karalystės.

Tepalo perteklių nuo ginklo dalių jis nuvalė baltu viešbučio

rankšluosčiu.
Automobilių triukšmas už lango pasiekė jį kaip tolygus ūžesys,
nustelbiantis kampe pastatyto mažučio televizoriaus garsą:
transliavo tik tris kanalus, vaizdas buvo neryškus, o
nesuprantama kalba veikiausiai buvo norvegų. Mergina
registratūroje paėmė jo apsiaustą ir pažadėjo, kad iki rytojaus ryto
bus išvalytas. Ginklo dalis jis sudėjo vieną šalia kitos ant
laikraščio. Kai visos dalys buvo nusausintos, surinko pistoletą,
nutaikė į veidrodį ir paspaudė gaiduką. Minkštai trakštelėjo, ir jis
pajuto, kaip pasislinkus skiltuvui jam nusmelkia delną ir ranką.
Sausas trakštelėjimas. Netikras susidorojimas.
Lygiai taip jie bandė palaužti Bobo.
1990 metų lapkritį po trijų mėnesių nepertraukiamos apgulties ir
ištisinio bombardavimo Vukovaras pagaliau kapituliavo. Serbams
žengiant į miestą, pliaupė lietus. Bobo buvo įsakyta su būrio
likučiais, maždaug aštuoniasdešimčia išvargusių išsibadavusių
Kroatijos karo belaisvių, stoti į rikiuotę priešais griuvėsius, kur
kadais buvo pagrindinė miesto gatvė. Serbai prisakė, kad jiems
negalima nė krustelėti, o patys sulindo į savo apšiltintą palapinę.
Lietus pliaupė taip smarkiai, kad molis ėmė putoti. Po dviejų
valandų pirmieji pradėjo klupti. Kai Bobo leitenantas pasitraukė iš
eilės, kad padėtų nukritusiajam į molį, iš palapinės išėjo serbų
eilinis – dar tik berniukas – ir šovė leitenantui į pilvą. Daugiau
niekas nebesijudino, tik akimis varstė lietų, aplinkui juos ardantį
kalnų keteras, ir tikėjosi, kad leitenantas netrukus nustos rėkęs.
Jis pats pravirko, bet tada už nugaros išgirdo Bobo balsą:
„Neverk.“ Ir liovėsi.
Rytą pakeitė vidudienis, o jau tvyrant prieblandai atvyko atviras
visureigis. Serbai atbėgo iš palapinės ir atidavė pagarbą. Jis
suprato, kad vyras keleivio sėdynėje greičiausiai yra vadas. Jį
vadino Švelniabalsiu Akmeniu. Gale sėdėjo galvą panarinęs
civiliniais drabužiais vilkintis vyras. Visureigis sustojo prieš pat jų
būrį, o kadangi jis stovėjo pirmoje eilėje, išgirdo, kaip vadas liepia
civiliui pažvelgti į karo belaisvius. Civilį jis atpažino iškart, kai tik
šis nenoriai pakėlė galvą. Jis buvo iš Vukovaro, vieno mokinuko
tėvas. Vyro žvilgsnis keliavo eilėmis, užkliudė jį, bet neišsidavė
atpažinęs ir nuslydo toliau. Vadas atsiduso, išlipo iš visureigio ir
nesinaudodamas švelniuoju balsu išrėkė per lietų:
– Kurio iš jūsų slapyvardis – Mažasis Gelbėtojas?
 Būryje niekas nekrustelėjo.
– Nedrįsti pasirodyti, Mali Spasitelj? Tas, kuris susprogdino
dvylika mūsų tankų, iš mūsų moterų atėmė vyrus ir paliko serbų
vaikus našlaičiais?
Jis laukė.
– Ką gi. Kuris iš jūsų – Bobo?
Ir dabar niekas nepajudėjo.
Vadas pažvelgė į civilį, o šis nukreipė virpantį pirštą į Bobo
antroje eilėje.
– Į priekį! – sušuko vadas.
Bobo žengė kelis žingsnius į priekį iki visureigio su vairuotoju,
tas išlipo ir atsistojo šalia automobilio. Bobo prisistačius ir atidavus
pagarbą, vairuotojas numušė jam nuo galvos kepurę, ir ši nusirito į
molį.
– Per radijo ryšį supratome, kad Mažasis Gelbėtojas yra tarp
tavo žmonių, – tarė vadas. – Parodyk jį man!
– Nesu girdėjęs apie jokį gelbėtoją, – atsakė Bobo.
Vadas pakėlė pistoletą ir smogė. Bobo iš nosies plūstelėjo
raudona kraujo srovė.
– Greičiau, nes aš šlampu, o vakarienė paruošta.
– Aš esu Bobo, Kroatijos kariuomenės kapi...
Vadas linktelėjo vairuotojui, tas čiupo Bobo už plaukų ir atlošė jo
veidą lietui, lietus plovė kraują, kliokiantį nosimi, burna ir
susigeriantį į raudoną skarelę ant kaklo.
– Idiote! – įspėjo vadas. – Čia nėra Kroatijos kariuomenės, tik
išdavikai! Gali pasirinkti: būti nudėtas čia pat arba duoti mums
šiek tiek laiko. Vis tiek jį rasime.
– O tu vis tiek mus nudėsi, – sudejavo Bobo.
– Žinoma.
– Kodėl?
Vadas užtaisė pistoletą. Nuo ginklo apsodo varvėjo lietaus lašai.
Jis įrėmė vamzdį Bobo į smilkinį.
– Nes esu Serbijos kariškis. O vyras turi gerbti savo darbą. Ar
esi pasiruošęs mirti?
Bobo stipriai užmerkė akis, ant blakstienų kabėjo lietaus lašai.
– Kur yra Mažasis Gelbėtojas? Skaičiuoju iki trijų ir tada šaunu.
Vienas...
– Aš esu Bobo...
– Du!
– Kroatijos kariuomenės kapitonas, aš...
Net šniokščiant lietui sausas ginklo trakštelėjimas nuskambėjo
kaip sprogimas.
– Atsiprašau, būsiu pamiršęs dėtuvę, – tarė vadas.
Vairuotojas atkišo dėtuvę. Vadas įdėjo ją į rankeną, užtaisė ir
vėl pakėlė pistoletą.
– Paskutinė galimybė! Vienas!
– Aš... mano... būrys yra...
– Du!
– ...pirmas pėstininkų batalionas...
– Trys!
Dar vienas sausas trakštelėjimas. Mokinuko tėvas kūkčiojo ant
galinės sėdynės.
– Nieko sau! Tuščia dėtuvė. Gal pabandykime su tais gražiais
blizgiais šoviniais?
Dėtuvė ištraukiama, įdedama kita, ginklas užtaisomas.
– Kur yra Mažasis Gelbėtojas? Vienas!
Bobo murmėjimas:
– Oče naš... Tėve mūsų...
– Du!
Dangus prasivėrė, lietus krito žemėn riaumodamas, beviltiškai
bandydamas sustabdyti tai, ko ėmėsi žmonės. Jis nebepajėgė
ilgiau žiūrėti į Bobo ir pravėrė burną, kad sušuktų, jog tai jis, tai jis
yra Mažasis Gelbėtojas, jiems reikalingas jis, ne Bobo, tik jis – jie
gali pralieti jo kraują. Bet tą pačią akimirką juo praslydo Bobo
žvilgsnis, ir jis įžvelgė jame karštą primygtinį maldavimą, matė
Bobo purtant galvą. Tuomet Bobo kūnu nubėgo elektros impulsas,
kulkai nutraukus jungtį tarp kūno ir sielos, ir jis pamatė, kaip
užgeso žvilgsnis ir ištekėjo gyvybė.
– Tu! – užriko vadas ir parodė į vieną vyrą pirmoje eilėje. – Tavo
eilė. Ateik čia!
Tą akimirką atlėkė jaunas serbų karininkas, nušovęs leitenantą,
– bėgte.
– Susišaudymas viršuje, ligoninėje, – pranešė jis.
Vadas nusikeikė ir pamojo vairuotojui. Tučtuojau užriaumojo
variklis, ir visureigis pranyko tamsoje. Jis galėjo jiems pasakyti,
kad serbams nėra priežasties nerimauti. Nes ligoninėje nėra
kroatų, galinčių šaudyti. Jie neturi ginklų.
Jie paliko Bobo ten – gulėti veidu žemyn į tamsų molį. O kai
pasidarė taip tamsu, kad serbai palapinėje jų nebematė, jis
nušliaužė pirmyn, pasilenkė prie mirusio vado, atmezgė mazgą ir
pasiėmė raudoną kaklaskarę.
 Skyrius 8

Gruodžio 16 d., trečiadienis. Valgymo metas

Gruodžio šešioliktoji, šalčiausia per dvidešimt ketverius metus,

aštuntą ryto Osle vis dar buvo tamsi kaip naktis. Haris paliko
policijos biurą, iš Gerdos pasiėmęs raktą nuo Tomo Valerio buto.
Jis žirgliojo pasistatęs striukės apykaklę, ir kai kosėjo, atrodė, kad
garsas išnyksta medvilnėje, tarsi šaltis būtų pasunkinęs ir
sutankinęs orą.
Ryto šurmulyje žmonės skubėjo šaligatviais ir kuo skubiau
smukdavo pastatų vidun, o Haris judėjo lėtais dideliais žingsniais,
šiek tiek sulenkęs kelius, jei kartais guminis „Dr. Martens“ batų
padas nesukibtų su pliku ledu.
Kai atsirakino miesto centre esantį vienišiaus Tomo Valerio
butą, dangus už Ekebergo kalno viršūnės ėmė balti. Po Valerio
mirties butas savaičių savaites stovėjo areštuotas, bet per tyrimą
jiems nepavyko užčiuopti pėdsakų, vedančių iki ginklų
kontrabandininkų bendrininkų. Bent jau taip pareiškė policijos
viršininkas: kad bylai nebus teikiama pirmenybė dėl „kitų skubių
tiriamųjų darbų“. Haris įjungė šviesą svetainėje ir dar kartą aiškiai
pajuto, kad mirusio žmogaus bute tvyro savotiška tyla. Ant sienos
priešais blizgios juodos odos baldus kabėjo milžiniškas plazminis
televizorius su metro aukščio garsiakalbiais iš abiejų pusių – buto
garso kolonėlių sistemos dalimi. Daug paveikslų, vaizduojančių
kubo formų figūras, – Rakelė tai vadino liniuotės ir skriestuvo
menu.
Jis nuėjo į miegamąjį. Pro langą veržėsi pilka šviesa. Kambarys
buvo tvarkingas. Ant rašomojo stalo stovėjo kompiuterio
monitorius, bet procesoriaus nesimatė. Pareigūnai tikriausiai
lankėsi čia ir pasiėmė jį tirti, ieškoti pėdsakų. Bet tarp kitų įkalčių
šio daikto policijos skyriuje Haris nematė. Jam pačiam buvo
griežtai uždrausta kišti prie šios bylos nagus. Oficialus
paaiškinimas buvo tas, kad jį patį tiria Vidaus tyrimų tarnyba – dėl
Valerio nužudymo. Tačiau jam nepavyko atsikratyti minties, kad
tarp jų yra kažkas, kam nepatiktų, jei būtų rausiamasi po
pamatais.
Kai Haris tai išgirdo, buvo bežengiąs iš miegamojo.
Mirusiojo bute jau nebuvo visiškai tylu.
Garsas – nutolęs tiksėjimas – vertė jo odą dilgčioti, o plaukelius
ant rankų šiurpti. Jis sklido iš spintos. Haris delsė. Tada atidarė.
Ant žemės prie pat durų stovėjo praviras kartoninis maišas, ir jis
kaipmat atpažino striukę, kuria Valeris vilkėjo tąnakt Kampene.
Paviršiuje, drabužio kišenėje, gulėjo rankinis laikrodis ir tiksėjo.
Tiksėjo kaip ir tada, kai Tomas Valeris, išdaužęs stiklines lifto
duris, įkišo ranką vidun, kur jie lindėjo, o pradėjęs judėti liftas ją
nuplėšė. O paskui jie tūnojo lifto kabinoje, tarp jų – ranka be
gyvybės, panaši į vaškinę, tarsi atskirta nuo manekeno; tebuvo
vienas keistas skirtumas – šita segėjo laikrodį. Laikrodį, kuris
tiksėjo ir nenorėjo sustoti, gyveno toliau, kaip ir toje istorijoje, kurią
tėvas skaitydavo Hariui vaikystėje – apie dunksinčią nužudytojo
širdį, kuri atsisakė nurimti ir galų gale išvedė žudiką iš proto.
Tiksėjimo garsas – ryškus, energingas, intensyvus. Toks įstringa
atmintyje. Tai buvo „Rolex“. Sunkus ir tikriausiai beprotiškai
brangus.
Haris užtrenkė duris. Sunkiai nužingsniavo iki išėjimo, aidui
pokšint tarp sienų. Užrakindamas garsiai barškino raktais ir kaip
pašėlęs išlėkė į gatvę, kur viską nustelbė palaimintasis
automobilių triukšmas.

Trečią valandą šešėliai jau leidosi ant ketvirtu numeriu

pažymėto pastato Pulkininko T. I. Egrimo aikštėje ir Gelbėjimo
armijos būstinės languose ėmė žiebtis šviesos. Penktą valandą
įsivyravo tamsa, o gyvsidabrio stulpelis smuktelėjo žemiau minus
penkiolikos. Kelios vienišos pasiklydusios snaigės leidosi ant
juokingo mažo automobilio, kuriame sėdėjo ir laukė Martina
Ekhof.
– Nagi, tėtuk, – murmėjo ji, baikščiai žvelgdama į baterijos
įkrovimo lygio rodiklį.
Ji nebuvo tikra, kad elektra varomas automobilis – kurį Armija
gavo iš Karaliaus rūmų – veiks šaltyje. Prieš užrakindama biurą ji
nieko nepamiršo: internetinėje svetainėje paskelbė apie atšauktus
ir naujus įvairių padalinių susirinkimus, peržiūrėjo budėtojų prie
sriubos autobusiuko ir prie puodo Egertorgės aikštėje sąrašą ir
pataisė laišką Premjero tarnybai – apie kasmetinį kalėdinį
koncertą Oslo koncertų rūmuose.
Automobilio durelės prasivėrė, ir vidun su šalčio gūsiu įvirto
vyriškis vešliais žilais plaukais, pridengtais uniformine kepure, ir
ryškiausiomis mėlynomis akimis, kokias buvo tekę matyti. Bent jau
žmogaus, kuriam daugiau kaip šešiasdešimt. Šiaip ne taip jis
įspraudė kojas į ankštą tarpą tarp sėdynės ir prietaisų skydelio.
– Važiuojam, – paragino jis, braukdamas sniegą nuo antsiuvų,
kurie visiems bylojo, kad jis – aukščiausias pareigas Gelbėjimo
armijoje užimantis asmuo Norvegijoje. Kalbėjo žvitriai ir, savaime
suprantama, valdingai, o tai pasidaro natūralu žmonėms, kurių
įsakymai vykdomi.
– Vėluoji, – tarstelėjo ji.
– Tu – tikras angelėlis, – jis patapšnojo išorine plaštakos puse
jai per skruostą, o jo mėlynos linksmos akys spinduliavo energija.
– Tai paskubam.
– Tėveli...
– Minutėlę, – jis nuleido automobilio stiklą. – Rikardai!
Jaunas vyrukas stovėjo priešais įėjimą į šventyklą, esančią
šalimais, po tuo pačiu stogu kaip ir pagrindinė būstinė. Jis
krūptelėjo ir nuskubėjo tiesiai pas juos, per kelius sulinkusiomis
kojomis, kūną apsiglėbęs rankomis. Paslydo, vos nenukrito, bet
atgavo pusiausvyrą. Kai sustojo prie automobilio, jau buvo
pridusęs.
 – Taip, vade?
– Vadink mane Davidu, kaip ir visi kiti, Rikardai.
– Gerai, Davidai.
– Bet prašyčiau – ne kas sakinį.
Rikardo žvilgsnis šoktelėjo nuo vado Davido Ekhofo prie jo
dukros Martinos ir vėl atgal. Vyrukas dviem pirštais persibraukė
prakaituotą viršutinę lūpą. Martinai dažnai kildavo klausimas, kaip
žmogui gali tiek prakaituoti viena kūno vieta, nepriklausomai nuo
oro sąlygų ar vėjo krypties. O ypač tada, kai jis prieidavo ir
atsisėsdavo šalia jos per mišias ar kur nors kitur ir jai ką nors
pašnabždėdavo – ką nors, kas turėtų sukelti juoką, kas gal ir būtų
sukėlę, jei ne tas prastai slepiamas nervingumas, kiek per didelis
artumas. Ir taip pat – na – prakaito išpilta viršutinė lūpa.
Retkarčiais, kai Rikardas sėdėdavo taip arti jos ir aplinkui būdavo
tylu, ji girdėdavo ausį rėžiantį garsą, kai jis pirštais persibraukdavo
burną. Nes Rikardas Nilsenas išsiskyrė ne tik gausiu
prakaitavimu, bet ir barzdaplaukiais – neįprasta galybe
barzdaplaukių. Ryte jis galėdavo ateiti į būstinę šviežiai
nusiskutęs ir švelnus kaip kūdikio užpakaliukas, bet jau po pietų jo
balta oda įgaudavo melsvo margumo, ir Martina dažnai
pastebėdavo, kad prieš vakarinį susirinkimą vyrukas vėl
nusiskuto.
– Erzinu tave, Rikardai, – nusišypsojo Davidas Ekhofas.
Martina žinojo, kad tėvas juokauja nepiktai. Bet kartais
atrodydavo, jog jis nesuvokia ieškąs priekabių.
– Ak, taip, – pasakė Rikardas ir prisivertė nusijuokti. Pasilenkė:
– Labas, Martina.
– Labas, Rikardai, – atsakė Martina ir apsimetė, kad domisi
baterijos įkrovimo lygio rodikliu.
– Galvoju, gal padarytum man paslaugą, – prašneko vadas. –
Šiomis dienomis gatvėse tiek ledo, o ant mano automobilio
sumontuotos nedygliuotos žieminės padangos. Jau turėčiau būti
jas pasikeitęs, bet reikia važiuoti į „Švyturį“.
 – Žinau, – guviai pareiškė Rikardas, – jūs pietausite su
socialinės apsaugos ir darbo ministru. Tikimės, kad dalyvaus
daug žiniasklaidos atstovų. Kalbėjau su viešųjų ryšių vadovu.
Davidas Ekhofas apdovanojo jį globėjiška šypsena.
– Šaunu, kad seki naujausius įvykius, Rikardai. Esmė ta, kad
mano automobilis stovi čia, garaže, ir grįžęs aš mielai rasčiau
sumontuotas dygliuotas padangas. Žinoma...
– Ar dygliuotos padangos bagažinėje?
– Taip. Bet tik tuo atveju, jei neturi jokių svarbesnių reikalų. Jau
ketinau skambinti Jonui, jis sakė, kad gali...
– Ne ne, – patikino Rikardas ir smarkiai papurtė galvą. – Tai
sutvarkysiu iškart. Pasikliaukit manimi, ee... Davidai.
– Ar tu įsitikinęs?
Rikardas pažvelgė į vadą suglumęs.
– Kad galite manimi pasikliauti?
– Kad neturi jokių svarbesnių reikalų.
– Be abejo, man bus malonu. Mėgstu krapštinėtis prie
automobilių ir... ir...
– Keisti padangas?
Rikardas nurijo ir linktelėjo, atsakydamas į plačią vado šypseną.
Kai langas užsidarė ir automobilis išsuko iš aikštės, Martina
pasakė nepritarianti tam, kad tėvas išnaudoja Rikardo norą
pasitarnauti.
– Turi galvoje pataikavimą? – atsiliepė tėvas. – Atsipalaiduok,
mieloji, tai tik tyrimas.
– Tyrimas? Tiri pasiaukojimą ar valdžios baimę?
– Pastarąją, – atsakė vadas prunkšdamas iš juoko. – Kalbėjausi
su Rikardo seserimi Tėja, ir ji man atsitiktinai prasitarė, kad
Rikardui sunkiai sekasi susidoroti su biudžeto reikalais, o rytoj
galutinis terminas. Vadinasi, jis turėtų teikti pirmenybę anam
darbui, o šį palikti Jonui.
 – Na ir kas? Gal Rikardas tiesiog malonus.
– Taip, Rikardas mielas ir gabus. Darbštus ir rimtas. Tik noriu
įsitikinti, kad išsiugdė svarbiam vadovo darbui reikalingą stiprybę
ir teisingą požiūrį.
– Visi kalba, kad tos pareigos atiteks Jonui.
Davidas Ekhofas pažvelgė žemyn į savo rankas ir beveik
nepastebimai nusišypsojo.
– Tikrai? Aš, beje, vertinu, kad gini Rikardą.
Martina nenuleido akių nuo kelio, bet jautė įdėmų tėvo žvilgsnį,
šiam kalbant toliau:
– Mūsų šeimos draugavo daugelį metų. Jie – puikūs žmonės.
Užimantys aukštus postus armijoje.
Martina giliai įkvėpė, kad nuslopintų susierzinimą.

Užduočiai atlikti reikėjo vieno šovinio. Vis tiek į dėtuvę sudėjo

visus. Pirmiausia dėl to, kad ginklas nepriekaištingai
subalansuotas tik tada, kai būna pilnai užtaisytas. Ir tai mažina
techninių nesklandumų galimybę. Šeši šoviniai dėtuvėje ir vienas
lizde.
Ant peties užsimovė pistoleto dėklą. Pirko naudotą, išdirbta
medžiaga buvo minkšta, aštriai kvepėjo oda, tepalu ir prakaitu.
Pistoletas įsmuko į dėklą kaip pridera. Jis atsistojo prieš veidrodį,
apsivilko švarką. Ginklo nematyti. Didesniais pistoletais buvo
lengviau nusitaikyti, bet niekas neužsiims taikliuoju šaudymu. Jis
apsivilko lietpaltį. Paskui – apsiaustą. Sugrūdo kepurę į kišenę ir
pajuto, kad raudona skarelė guli vidinėje kišenėje.
Pažvelgė į laikrodį.

*
 – Stiprybė, – dėstė Gunaras Hagenas, – ir drąsa. Tai dvi
savybės, kurios, mano nuomone, mūsų inspektoriams
svarbiausios.
Haris neatsakė. Pagalvojo, kad tai tikriausiai nėra klausimas.
Apsidairė po kabinetą, kuriame dažnai tekdavo sėdėti taip, kaip
dabar. Bet, išskyrus gerai pažįstamą scenarijų „VPI pasakoja
inspektoriui, kas yra kas“, viskas buvo pasikeitę. Nebeliko Bjarnės
Melerio popierių šūsnių, komiksų Donaldas ir kiti, įspraustų
lentynoje tarp oficialių dokumentų ir policijos taisyklių, nuotraukų –
didelės su šeima ir dar didesnės su auksaspalviu retriveriu, kurį
vaikai buvo gavę dovanų ir jau senų seniausiai spėjo pamiršti, nes
šuo nugaišo prieš devynerius metus, bet Bjarnė Meleris vis dar
gedėjo.
Buvo tik švarus stalviršis su kompiuterio monitoriumi ir
klaviatūra, mažas sidabrinis stovelis su baltu kauliuku ir Gunaro
Hageno alkūnės, kuriomis šią akimirką jis buvo pasirėmęs, kai iš
po savo storų vešlių antakių varstė akimis Harį.
– Bet yra dar viena savybė, kuri, mano manymu, dar svarbesnė,
Hūle. Ar nujauti, kas tai?
– Ne, – atsakė Haris monotonišku balsu.
– Disciplina. Dis-cip-li-na.
VPI žodį suskirsčius skiemenimis, Haris beveik tikėjosi
lingvistinio žodžio etimologijos išaiškinimo. Bet Hagenas atsistojo
ir ėmė išdidžiai žingsniuoti pirmyn atgal, už nugaros sukryžiavęs
rankas, tarsi žymėdamas teritoriją, o tai Hariui visada atrodė šiek
tiek komiška.
– Taip – akis į akį – kalbuosi su kiekvienu dalinyje, kad
išaiškinčiau, ko tikiuosi.
– Skyriuje.
– Atsiprašau?
– Tai paprasčiausias skyrius, o ne dalinys. Tik informuoju.
– Ačiū, kad atkreipėte į tai mano dėmesį, inspektoriau. Kur aš
sustojau?
– Dis-cip-li-na.
Hagenas pervėrė akimis Harį. Šis nė nekrustelėjo, o VPI
žingsniavo toliau.
– Pastaruosius dešimt metų dėsčiau Karo mokykloje. Mano
specializacija buvo Birmos karas. Kertu lažybų, kad nustebsi
išgirdęs, kad tai glaudžiai susiję su mano darbu čia, Hūle.
– Na, – Haris pasikasė koją, – skaitote mane kaip atverstą
knygą, šefe.
Hagenas perbraukė smiliumi lango rėmą ir su nepasitenkinimu
ištyrinėjo rezultatą.
– 1942 metais keli tūkstančiai japonų kareivių užėmė Birmą.
Valstybė buvo dvigubai didesnė už Japoniją ir anuomet joje buvo
dislokuoti britų būriai – gausesni ir geriau ginkluoti, – Hagenas
iškėlė purviną pirštą. – Bet buvo savybė, suteikusi japonams
pranašumą ir padėjusi įveikti indų ir britų samdytus karius.
Disciplina. Artindamiesi prie Rangūno, japonai keturiasdešimt
penkias minutes žygiuodavo ir penkiolika miegodavo. Guldavosi
tiesiai prie kelio, su kuprinėmis, kojas atsukę tikslo link. Kad
nubudę neįsmuktų į tranšėją arba nepatrauktų priešinga kryptimi.
Kryptis svarbu, Hūle. Ar supranti, Hūle?
Tuomet Haris suvokė, kas laukia toliau.
– Suprantu, kad jie turbūt nusigavo iki Rangūno, šefe.
– Nusigavo. Visi. Nes vykdė, kas jiems buvo liepta. Man kaip tik
pranešė, kad buvai paėmęs raktus nuo Tomo Valerio buto. Ar čia
yra tiesos, Hūle?
– Tik užmečiau akį. Grynai terapiniais sumetimais.
– Tikiuosi. Ta byla išaiškinta. Šniukštinėdamas Tomo Valerio
bute ne tik švaistai laiką, bet ir pažeidi nurodymus, kuriuos
anksčiau gavai iš Smurtinių nusikaltimų skyriaus viršininko ir
kuriuos dabar gauni iš manęs. Nemanau, kad turėčiau aiškinti,
kas bus, jei nepaklusi nurodymams, tik paminėsiu, kad japonų
karininkai nušaudavo savo kareivius, jei šie gerdavo vandenį,
pasibaigus tam skirtam laikui. Ne iš sadizmo, o dėl to, kad su
disciplina susijęs auglių šalinimas ankstyvose stadijose. Ar aišku,
Hūle?
– Aišku taip, kaip... na... kaip kažkas, kas itin aišku.
– Šį kartą viskas, Hūle.
Hagenas atsisėdo į kėdę, iš stalčiaus išsitraukė popieriaus lapą
ir pradėjo skaityti taip įsigilinęs, tarsi Haris jau būtų išėjęs iš
kabineto. Ir atrodė nustebęs, kai pakėlęs galvą pamatė, kad Haris
vis dar įsitaisęs priešais jį.
– Dar kas nors, Hūle?
– Mhm, man tiesiog labai įdomu. Ar tik japonai nepralaimėjo
karo?
Hariui išėjus, Gunaras Hagenas liko sėdėti ir buku žvilgsniu ilgai
spoksojo į lapą.

Restoranas buvo pustuštis. Kaip ir vakar. Prie durų jį pasitiko

jaunas dailus padavėjas mėlynomis akimis ir šviesiomis
garbanomis. Toks panašus į Džordžį, kad akimirką jis sustingo ir
tiesiog stebeilijo. Padavėjo lūpose nušvitus šypsenai, suprato, kad
yra demaskuotas. Kai rūbinėje kabino apsiaustą ir lietpaltį, jautė
padavėjo žvilgsnį.
12
– Your name? – paklausė padavėjas, o jis burbtelėjo vardą.
Padavėjas vedė ilgu plonu pirštu per užsakymų sąrašą,
galiausiai sustojo.
13
– I got my finger on you now , – pareiškė, ir mėlynos akys
smigo tol, kol jis pajuto, kaip pila raudonis.
Restoranas neatrodė ypač prašmatnus, bet jei jis dar sugeba
skaičiuoti mintinai, kainos valgiaraštyje viršijo sveiko proto ribas.
Jis užsisakė makaronų ir stiklinę vandens. Buvo alkanas. O širdis
plakė tolygiai ir ramiai. Kiti restorano svečiai šnekučiavosi,
šypsojosi ir juokėsi, tarsi jiems nieko negalėtų nutikti. Jį visada
stebino, kad nieko nematyti, kad jo negaubia juoda aura, kad nuo
jo nesklinda šaltis ar puvėsių smarvė.
Arba, tiesiai šviesiai, kad kiti to nepastebi.
Lauke rotušės laikrodis šešis kartus paskambino savo trijų gaidų
melodiją.

– Maloni vietelė, – tarė Tėja ir apsidairė.

Iš restorano vėrėsi neužgriozdintas vaizdas, o nuo jų staliuko
buvo matyti pėsčiųjų gatvė. Iš paslėptų garsiakalbių sklido vos
girdimas meditacinės Naujojo Amžiaus muzikos čiurlenimas.
– Norėjau, kad tai būtų ypatinga, – tarė Jonas ir pažvelgė į
valgiaraštį. – Ką valgysi?
Tėja žvilgsniu skubiai perbėgo patiekalų sąrašą.
– Pirmiausia turiu atsigerti vandens.
Tėja gėrė daug vandens. Jonas žinojo, kad tai susiję su
cukralige ir inkstais.
– Tikrai nelengva išsirinkti, – tarė ji. – Viskas atrodo patraukliai,
ar ne?
– Bet negalime užsisakyti visko, kas yra valgiaraštyje.
– Ne...
Jonas nurijo. Žodžiai tiesiog nusprūdo nuo lūpų. Jis pakėlė akis.
Tėja tikriausiai neatkreipė dėmesio.
Staiga ji pakėlė galvą.
– Ką turėjai omeny?
– Ką? – nerūpestingai paklausė Jonas
– Viso valgiaraščio. Bandei kažką pasakyti. Pažįstu tave, Jonai.
Kas yra?
 Jis patraukė pečiais.
– Mes juk sutarėme, kad iki sužadėtuvių vienas kitam viską
pasakysime, ar ne taip?
– Taip.
– Ar esi tikra, kad man papasakojai... viską?
Ji nuolankiai atsiduso.
– Esu tikra, Jonai. Niekada nebuvau su niekuo. Ne ta... prasme.
Bet jis kažką įžvelgė jos akyse, jos veide – kažką, ko nematė
anksčiau. Prie burnos trūkčiojantį raumenį, akyse plintančią
juodumą – tarsi užsivertų diafragmos plyšys. Ir jis nebegalėjo
susilaikyti.
– Net ir su Robertu?
– Ką?
– Su Robertu. Pamenu, kad pirmąją vasarą Rytų sodyboje abu
flirtavote.
– Man buvo keturiolika metų, Jonai!
– Na ir kas?
Pirmiausia jos kupinos nepasitikėjimo akys susmigo į Joną.
Paskui žvilgsnis tarsi įsmuko vidun, užgeso, ir ji paniro savyje.
Jonas sugriebė jos ranką savosiomis, pasilenkė į priekį ir
sušnabždėjo:
– Atsiprašau, atleisk, Tėja. Nežinau, kas man šovė į galvą. Aš...
ar galime užmiršti šį mano klausimą?
– Ar jau apsisprendėte?
Abu pakėlė akis į padavėją.
– Švieži šparagai užkandžiui, – prabilo Tėja ir ištiesė jam
valgiaraštį, – o pagrindinis patiekalas – „Chateaubriand“
didkepsnis su baravykais.
– Puikus pasirinkimas. Ar galėčiau pasiūlyti ką tik pristatytą
turtingos puokštės raudonąjį vyną už patrauklią kainą?
– Galėtumėte, bet puikiai tiks ir vanduo, – tarė ji spinduliuodama
šypsena. – Daug vandens.
Jonas žvelgė į ją. Žavėjosi jos gebėjimu slėpti jausmus.
Padavėjui nuėjus, Tėja įbedė žvilgsnį į Joną:
– Jei jau lioveisi mane tardęs, tai kaip tu pats?
Jonas šyptelėjo ir papurtė galvą.
– Tu gi niekada neturėjai merginos, – kalbėjo ji, – net ir Rytų
sodyboje.
– O žinai kodėl? – paklausė Jonas ir jai ant rankų uždėjo
savąsias.
Ji papurtė galvą.
– Nes tą vasarą įsimylėjau mergaitę, – prabilo Jonas ir vėl
pagavo jos žvilgsnį. – Jai tebuvo keturiolika. Ir vis dar esu ją
įsimylėjęs.
Jam nusišypsojus, šyptelėjo ir ji, ir Jonas pamatė, kaip ji išlindo
iš savo slėptuvės, atėjo ten, kur buvo ir jis.

– Puiki sriuba, – atsisukęs į vadą Davidą Ekhofą pagyrė

socialinės apsaugos ir darbo ministras. Bet pakankamai garsiai,
kad tai išgirstų ir sukviesti žiniasklaidos atstovai.
– Mūsų pačių receptas, – atsiliepė vadas. – Prieš kelerius metus
išleidome receptų rinkinį, kuris, pamanėme, ministrui galbūt... –
tėvui davus ženklą, Martina priėjo prie stalo ir šalia ministro
sriubos lėkštės padėjo knygą, – praverstų, jei namie
užsigeistumėte gero ir maistingo patiekalo.
„Švyturio“ kavinėje susibūrę keli žurnalistai ir fotografai
sukikeno. Šiaip lankytojų buvo maža, tik keli pagyvenę vyriškiai iš
nakvynės namų, apsiaustą su gobtuvu vilkinti apsiverkusi ponia ir
sužeistas narkomanas, kuris kraujavo iš kaktos ir drebėjo kaip
epušės lapas, nes bijojo pakilti į procedūrų kambarį antrame
aukšte. Nenuostabu, kad lankytojų buvo nedaug: šiuo paros metu
„Švyturys“ paprastai uždarytas. Bet, deja, ministro dienotvarkėje
niekaip nepavyko rasti laiko priešpietiniam vizitui, tad jis
nepamatė, kaip gausiai čia prisirenka žmonių. Vadas visa tai
išaiškino. Ir kaip efektyviai tam vadovaujama, kiek tai kainuoja.
Socialinės apsaugos ir darbo ministras vis linksėjo, pareigingai
šaukštas po šaukšto kabino sriubą ir kėlė prie burnos.
Martina pažvelgė į laikrodį. Be penkiolikos septynios. Ministro
sekretorė pasakė – devynioliktą. Tuomet jiems reikės atsisveikinti.
– Ačiū už vaišes, – prašneko ministras. – Ar suspėsime
pasilabinti su keliais svečiais?
Sekretorė linktelėjo.
Pigaus populiarumo ieškojimas, pamanė Martina. Žinoma, kad
suspės su visais pasisveikinti, dėl to čia ir atėjo. Ne tam, kad
paskirstytų pinigus – šitą būtų galėję padaryti ir telefonu. O tam,
kad pasikviestų žiniasklaidos atstovus ir parodytų socialinės
apsaugos ir darbo ministrą, vaikštinėjantį tarp vargšų, valgantį
sriubą, spaudžiantį ranką narkomanams, besiklausantį, įsigilinusį
ir kupiną užuojautos.
Viešųjų ryšių atstovė davė ženklą fotografams, kad šie gali
fotografuoti. Arba, tiesiai šviesiai, kad ji norėtų matyti juos
spragsinčius fotoaparatais.
Socialinės apsaugos ir darbo ministras atsikėlė ir užsisagstė
apsiaustą, dairydamasis po patalpą. Martina spėliojo, kad jis
vertina tris galimybes. Du vyresni vyriškiai priminė paprastus
senelių namų gyventojus ir netiko iliustruoti antraštei: „Ministras
sveikinasi su narkomanais“ arba „...su prostitutėmis“, arba kokiai
nors panašiai. Sužeistas narkomanas iš pažiūros buvo šiek tiek
sutrikęs ir, šiaip ar taip, jei pasirinks jį, gali atrodyti šiek tiek
perspausta. Bet moteris... Ji panaši į eilinę pilietę, tokią, su kuria
visi gali susitapatinti ir nori jai padėti, ypač išgirdę jos širdį
draskančią istoriją.
– Gal norėtumėte prieiti arčiau? – paklausė ministras ir ištiesė
ranką.
 Moteris pakėlė į jį akis. Ministras prisistatė.
– Pernilė... – prisistatė moteris, bet ministras ją pertraukė:
– Vardo gana, Pernile. Matote, čia yra žiniasklaidos atstovų. Jie
mielai padarytų nuotrauką. Ar jūs nieko prieš?
– ...Holmen, – kalbėjo moteris ir šniurkščiojo į nosinaitę. –
Pernilė Holmen, – ji parodė pirštu į vieną žvakės apšviestą
nuotrauką, stovinčią ant stalo. – Esu čia paminėti savo sūnaus. Ar
nepaliktumėte manęs ramybėje?
Ministrui su palyda skubiai pasitraukus, Martina liko stovėti prie
moters staliuko. Ji atkreipė dėmesį, kad jie visgi pasirinko du
vyresnius lankytojus.
– Labai apgailestauju dėl to, kas nutiko Perui, – tyliai užjautė
Martina.
Moteris atsuko į ją nuo verksmo ištinusį veidą. Taip pat ir nuo
vaistų, pamanė Martina.
– Ar pažinojote Perą? – sušnabždėjo ji.
Martina pirmenybę teikė tiesai. Net ir tada, kai ji kainuodavo
brangiai. Ne dėl to, kad buvo taip išauklėta, bet dėl to, kad
išsiaiškino, jog galiausiai tai palengvina gyvenimą. Bet tame ašarų
užgniaužtame balse Martina išgirdo maldavimą. Meldimą, kad kas
nors pasakytų, jog jos sūnus buvo ne tik narkomanas robotas,
našta, kurios visuomenė dabar atsikratė, bet ir žmogus, apie kurį
kas nors gali pasakyti, kad jį pažinojo, draugavo su juo, gal netgi
mėgo.
– Ponia Holmen, – prabilo Martina ir nurijo seiles, – aš jį
pažinojau. Ir jis buvo šaunus vyrukas.
Pernilė Holmen du kartus sumirksėjo, nepratardama nė žodžio.
Pamėgino nusišypsoti, bet teįstengė vyptelėti. Prieš ašaroms
paplūstant jos skruostais, tesugebėjo sušnibždėti „ačiū“.
Martina pamatė, kad jai nuo stalo moja vadas, bet prisėdo.
– Jie... jie pasiėmė ir mano vyrą, – kūkčiojo Pernilė Holmen.
– Ką?
 – Policija. Jie sako, kad tai padarė jis.
Toldama nuo Pernilės Holmen, Martina galvojo apie aukštą
šviesiaplaukį policijos pareigūną. Atrodė toks padorus, kai kalbėjo,
kad jam ne vis vien. Ji pajuto kylantį pyktį. Taip pat ir sutrikimą.
Nes negalėjo suprasti, kaip gali šitaip pykti ant žmogaus, kurio
nepažįsta. Ji pažvelgė į laikrodį. Be penkių septynios.

Haris išsivirė žuvienės. „Findus“ maišelio turinys, sumaišytas su

pienu ir žuvies pudingo gabalėliais. Ir prancūziška duona. Viskas
nupirkta „Niazi“, mažutėje gatvės parduotuvėlėje, kuriai kartu su
broliu vadovavo kaimynas iš apatinio aukšto, Ali. Greta lėkštės su
sriuba ant valgomojo stalo stovėjo pusės litro stiklinė su vandeniu.
Haris įdėjo į leistuvą diską ir padidino garsą. Šalin nuvijo mintis,
susitelkė į muziką ir sriubą. Garsas ir skonis. Tik tiek.
Lėkštei pusiau ištuštėjus ir pasibaigus trečiai dainai, suskambo
telefonas. Jis nutarė neatsiliepti. Bet po aštunto signalo atsikėlė ir
sumažino garsą.
– Haris.
Skambino Astrida.
– Ką veiki?
Ji kalbėjo tyliai, bet balsas vis tiek aidėjo. Jis spėjo, kad buvo
namie, užsirakinusi vonios kambaryje.
– Valgau. Ir klausausi muzikos.
– Einu pasivaikščioti. Netoli tavęs. Turi planų vakarui?
– Taip.
– Ir tai būtų...
– Klausytis daugiau muzikos.
– Hmm. Panašu, kad nenori draugijos.
– Ką gi.
 Tyla. Ji atsiduso.
– Pranešk, jei apsigalvosi.
– Astrida?
– Taip?
– Tai ne tu. OK? Tai aš.
– Neprivalai atsiprašinėti, Hari. Noriu pasakyti, kad klysti, jei vis
dar manai, kad kuriam nors iš mūsų tai gyvybiškai svarbu. Tik
pamaniau, kad būtų malonu.
– Gal kitą kartą.
– Ta prasme – kada?
– Ta prasme – kitą kartą.
– Visiškai kitą kartą?
– Kažkas panašaus.
– OK. Bet patinki man, Hari. Žinok tai.
Jiems baigus pokalbį, Haris liko stovėti ir negalėjo suvokti
netikėtai stojusios tylos. Nes buvo suglumęs. Paskambinus
Astridai, jisai įsivaizdavo veidą. Sumišimą sukėlė ne tai, kad
įsivaizdavo veidą, o tai, kad veidas buvo ne Rakelės. Ir ne
Astridos. Jis sudribo į krėslą ir tą pačią akimirką nusprendė
daugiau apie tai negalvoti. Nes jei tai reiškia, kad laiko vaistai
pradėjo veikti ir Rakelė šalinama iš jo sistemos, tai buvo geros
žinios. Tokios geros, kad jis nebuvo linkęs apsunkinti proceso.
Haris padidino diskų leistuvo garsą ir pasistengė užsimiršti.

Jis apmokėjo sąskaitą. Dantų krapštuką įmetė į peleninę

šalimais ir pažvelgė į laikrodį. Be trijų septynios. Ginklo dėtuvė ant
peties trynėsi į krūtinės raumenis. Iš vidinės kišenės jis išsitraukė
nuotrauką, paskutinį kartą užmetė akį. Jau laikas.
Niekas iš restorano svečių – net ir pora prie gretimo staliuko –
neatkreipė dėmesio, kai jis atsistojo ir nuėjo į tualetą. Užsirakino
vienoje kabinoje, palaukė minutę, atsispyrė pagundai patikrinti, ar
pistoletas užtaisytas. Išmoko to iš Bobo. Jei priprasi prie
prabangos, kad viskas gali būti patikrinta dukart, atbukinsi aštrų
protą.
Minutė baigėsi. Jis išėjo į rūbinę, apsivilko lietpaltį, ant kaklo
užsirišo raudoną skarelę, ant ausų užsismaukė kepurę. Atidarė
duris ir atsidūrė Karolio Jono gatvėje.
Skubiu žingsniu nuėjo iki aukščiausio gatvės taško. Ne dėl to,
kad skubėtų, bet dėl to, kad pastebėjo, jog čia visi taip vaikšto –
tempu, kuris neišskiria tavęs iš kitų. Praėjo šiukšlių dėžę prie
žibinto, kur aną dieną nusprendė, kad grįždamas čia įmes ginklą.
Judriausios pėsčiųjų gatvės vidury. Policija jį suras, bet nieko
tokio. Svarbiausia, kad nerastų pistoleto pas jį.
Muzika buvo girdėti iš toli.
Pora šimtų žmonių pusračiu stovėjo priešais muzikantą, o šis,
jam priėjus, kaip tik pabaigė dainą. Aidint plojimams, nuskambėjo
kurantai, ir jis suprato, kad prisistatė laiku. Apjuostas pusračiu
susispietusios minios, šone, priešais muzikantų grupę, ant
medinio trišakio kabėjo didžiulis puodas, o prie jo stovėjo vyras iš
nuotraukos. Tiesą sakant, jį apšvietė tik gatvės žibintai ir du
fakelai, bet abejonių nekilo. Ypač dėl to, kad dėvėjo Gelbėjimo
armijos uniformą ir kepurę.
Atlikėjas kažką šūktelėjo į mikrofoną, ir publika ėmė sveikinti
pritarimo šūksniais ir ploti. Jiems uždainavus, švystelėjo blykstė.
Grojo triukšmingai. Būgnininkas aukštai iškeldavo dešinę ranką
kaskart, prieš šluotelėmis paliesdamas būgnelį.
Jis brukosi per minią tol, kol nuo vyriškio su Gelbėjimo armijos
uniforma jį teskyrė trys metrai, patikrino, ar niekas nekliudys
užnugary. Priešais jį stovėjo dvi paauglės ir į ledinį orą pūtė baltą
garą, kvepiantį kramtomąja guma. Buvo žemesnės už jį. Jis
negalvojo nieko ypatingo, neskubėjo, tiesiog darė tai, ko atėjęs,
be jokių ceremonijų: išsitraukė pistoletą ir ištiesė ranką. Tai
sumažino atstumą dviem metrais. Jis nusitaikė. Vyras prie sriubos
katilo susidvigubino. Jis atsipalaidavo, ir dvi figūros vėl susiliejo į
vieną.

– Į sveikatą! – paragino Jonas.

Iš garsiakalbių kaip lipnus torto glaistas tekėjo muzika.
– Į sveikatą, – klusniai paėmė gėrimą Tėja ir kilstelėjo link jo
taurės.
Išgėrę jie pažvelgė vienas į kitą, ir jis lūpomis sudėliojo žodžius:
„Aš tave myliu.“
Ji nuleido akis mušama raudonio, bet nusišypsojo.
– Turiu tau nedidelę dovaną, – tarė jis.
– O? – intonacija buvo nerūpestinga, koketiška.
Jis įkišo ranką į švarko kišenę. Po mobiliuoju telefonu pirštų
galiukais pajuto kietą dėžutės iš aksesuarų parduotuvės plastiką.
Širdis ėmė pašėlusiai daužytis. Dieve, kaip jis laukė ir kaip bijojo
šio vakaro, šios akimirkos.
Mobilusis telefonas pradėjo vibruoti.
– Ar kas negerai? – paklausė Tėja.
– Nea, aš... atsiprašau. Grįšiu po minutėlės.
Tualete jis išsiėmė telefoną ir pažvelgė į ekraną. Atsiduso ir
paspaudė mygtuką „OK“.
– Labas, mielasis, kaip sekasi?
Balsas buvo jukus, tarsi ji ką tik būtų išgirdusi kažką linksmo,
kažką, kas privertė ją pagalvoti apie jį ir tada paskambinti, visiškai
impulsyviai. Bet praleistų ryšių sąraše buvo užfiksuoti šeši jos
skambučiai.
– Labas, Ranhilda.
– Koks keistas garsas. Ar tu...
 – Aš stoviu tualete. Restorane. Mes su Tėja vakarieniaujame
mieste. Pasikalbėsime kitą kartą.
– Kada?
– Kitą... kartą.
Tyla.
– Štai kaip.
– Turėjau tau paskambinti, Ranhilda. Turiu tau kai ką pasakyti.
Tu tikrai supranti, ką, – jis įkvėpė. – Tu ir aš, mes negalime...
– Jonai? Beveik neįmanoma girdėti, ką sakai.
Jonas abejojo, ar tai tiesa.
– Ar negaliu užsukti pas tave rytoj vakare? – paklausė Ranhilda.
– Tada galėsi man viską paaiškinti.
– Rytoj vakare aš ne vienas. Kaip ir kitą...
– Tada papietauk su manimi „Grand“ kavinėje. Galiu tau atsiųsti
kambario numerį žinute.
– Ranhilda, nereikia....
– Negirdžiu tavęs. Paskambink man rytoj ryte, Jonai. Oi, ne, aš
visą dieną susirinkimuose. Aš tau paskambinsiu. Neišjunk
telefono. Gerai praleisk laiką, meiluti.
– Ranhilda!
Jonas pažvelgė į ekraną. Ji baigė pokalbį. Galėtų išeiti į lauką ir
perskambinti. Sutvarkyti šį reikalą. Dabar, jei jau pradėjo. Tai būtų
vienintelis teisingas dalykas. Vienintelis išmintingas. Suduoti coup
14
de grâce , atsikratyti, išsivaduoti.

Jie stovėjo vienas priešais kitą, bet atrodė, kad Gelbėjimo

armijos uniforma vilkintis vyras jo nemato. Jis kvėpavo ramiai,
pirštą visą laiką pridėjęs prie gaiduko, paskui iš lėto paspaudė. Tą
akimirką jų žvilgsniai susitiko. Ir jis pamanė, kad karys nerodo
jokios nuostabos, jokio išgąsčio, jokios baimės. Atvirkščiai, jo
veide tarsi sušvito supratimas, lyg pistoleto vaizdas būtų suteikęs
atsakymą į tai, kas jam seniai rūpėjo. Tada pasigirdo
driokstelėjimas.
Jei šūvis būtų nuaidėjęs tuo pačiu metu, kai šluotelė užkliudė
būgnelį, galbūt muzika būtų jį visiškai nustelbusi, bet nutiko taip,
kad po šūvio atsisuko keli žmonės ir pamatė vyrą su lietpalčiu. Jo
pistoletą. O tada Gelbėjimo armijos karį, kuriam kaktoje, tiesiai po
kepurės snapeliu, žiojėjo skylė, kuris griuvo aukštielninkas, o
rankas ištiesė į priekį kaip marionetė.

Haris sutrūkčiojo krėsle. Nubudo iš miegų. Kambaryje buvo tylu.

Kas jį pažadino? Jis klausėsi, bet girdėjo tik vienodą, tylų,
raminantį miesto gaudesį. Ne, buvo ir kitas garsas. Haris įtempė
ausis. Štai. Garsas vos girdimas, bet kai tik jį išskyrė, jis išryškėjo
ir tapo aiškesnis. Tylus tiksėjimas.
Haris sėdėjo krėsle užmerktomis akimis.
Tuomet jam staiga sukilo įniršis, ir, nespėjęs apsigalvoti, nulėkė
į miegamąjį, atidarė naktinio stalelio stalčių, pačiupo Melerio
rankinį laikrodį, atidarė langą ir iš visų jėgų sviedė jį į tamsą.
Girdėjo, kaip laikrodis pirmiausia atsitrenkia į gretimo
daugiaaukščio sieną, paskui – į apšalusį gatvės asfaltą. Tada
uždarė langą, užsklendė sklendes, sugrįžo į valgomąjį ir padidino
garsą. Taip smarkiai, kad garsiakalbio membrana vibravo jam
prieš akis, aukščiausi tonai spengė ausyse, o burna prisipildė
bosų.

Susirinkusieji nusisuko nuo grupės ir sužiuro į sniege tįsantį

žmogų. Uniforminė kepurė nuskriejo šalin ir nutūpė prieš grupės
vokalisto mikrofono stovą, bet vyrukas nepastebėjo, kas nutiko, ir
dainavo toliau.
Dvi mergaitės, atsidūrusios arčiausiai sniege gulinčio vyro,
atšoko. Viena jų pradėjo klykti. Vokalistas, iki šiol dainavęs
užmerktomis akimis, atsimerkė ir pamatė, kad neteko publikos
dėmesio. Apsigręžė ir išvydo vyrą sniege. Žvilgsniu ieškojo
apsauginių, organizatorių, rangovo, ko nors, kas galėtų suvaldyti
situaciją, bet tai tebuvo paprastas gatvės koncertas, visi laukė
kažko kito, o muzikantai grojo toliau.
Tuomet žmonių sambūryje kilo sujudimas, ir žmonės traukėsi,
praleisdami alkūnėmis kelią besiskinančią moterį:
– Robertai!
Balsas buvo kimus ir šaižus. Ji buvo išblyškusi, vilkėjo plona
juoda odine striuke su kiaura alkūne. Nusvirduliavo prie kūno be
gyvybės ženklų, sukniubo ant kelių šalia:
– Robertai?
Kaulėtu delnu prisilietė jo kaklo. Tada nukreipė į grupę virpantį
pirštą.
– Liaukitės, po velnių!
Grupės nariai liovėsi groję – vienas po kito.
– Vyras merdi. Kvieskite daktarą! Tuojau pat!
Ji vėl priglaudė ranką jam prie kaklo. Pulso vis dar neužčiuopė.
Buvo patyrusi tai daug kartų. Kartais baigdavosi gerai. Bet
dažniausiai prastai. Ji buvo sutrikusi. Tai negalėjo būti
perdozavimas, Gelbėjimo armijos vyrukas negali sėdėti ant
adatos. Pradėjo snyguriuoti, ir snaigės tirpo jam ant skruostų,
užmerktų akių ir pusiau pražiotos burnos. Vyrukas buvo gražus. Ir
ji pagalvojo, kad dabar – atsipalaidavusiais veido bruožais –
panėšėja į miegantį jos berniuką. Bet tuomet ji aptiko vienintelį
raudoną dryžį, einantį nuo mažos juodos skylės galvoje skersai
kaktą ir smilkinį iki pat ausies.
Pora rankų suėmė ją ir patraukė tolyn, o prie kūno pasilenkė
kažkoks vyras. Ji paskutinį kartą žvilgtelėjo į jo veidą, juodą skylę
ir staiga su skausmingu įsitikinimu jai paaiškėjo, kad ne kitoks
likimas laukia ir jos berniuko.
Jis ėjo skubiai. Ne pernelyg skubiai – jis nebėgo. Žvelgė į
nugaras priešais, pastebėjo spėriai žengiantį žmogų ir nusekė
paskui. Niekas nemėgino jo sulaikyti. Žinoma, kad nemėgino.
Ginklo driokstelėjimas verčia žmones atsitraukti, o vaizdas –
sprukti. O šiuo atveju dauguma net nesusigaudė, kas nutiko.
Paskutinė užduotis.
Jis girdėjo, kad grupė vis dar koncertuoja.
Pradėjo snigti. Puiku. Kad apsaugotų akis, žmonės žiūrės
žemyn.
Už kelių šimtų metrų pamatė geltoną stoties pastatą. Pajuto
pažįstamą jausmą, kad viskas plūduriuoja, kad jam nieko negali
nutikti, kad serbų T-55 tankas tebuvo šliaužiantis geležies
monstras, aklas ir kurčias, ir kad jo miestas stovės kaip stovėjęs,
jam sugrįžus.
Kažkas stypsojo ten, kur jis ketino atsikratyti ginklu.
Drabužiai atrodė nauji ir madingi, išskyrus sportinius batus. O
tasai vyras ar berniukas, ar kas ten toks, regis, ketino ten užsibūti:
šiaip ar taip, visa dešinė ranka buvo sukišta į žalios šiukšliadėžės
angą.
Jis nestabtelėdamas žvilgtelėjo į laikrodį. Dvi minutės nuo tada,
kai iššovė, vienuolika, kol išvažiuos traukinys. O ginklas vis dar
prie jo. Jis praėjo šiukšliadėžę, patraukė restorano link.
Vyras, artėjantis iš priekio, nenuleido akių. Bet, jiems
prasilenkus, neatsigręžė pažiūrėti.
Jis pasuko prie įėjimo į restoraną, stumtelėjo duris.
Rūbinėje kažkokia mama pasilenkusi krapštėsi su berniuko
striukės užtrauktuku. Nė vienas nepakėlė akių. Rudas
kupranugario vilnos apsiaustas kabėjo ten, kur ir buvo pakabintas.
Lagaminas stovėjo ant grindų. Nusinešė juos į tualetą, nusirengė
lietpaltį, kepurę įsidėjo į kišenę ir apsivilko apsiaustą. Net ir
patalpoje be langų galėjo girdėti lauke kaukiančias sirenas. Daug
sirenų. Jis apsidairė. Privalėjo atsikratyti pistoleto. Nelabai buvo iš
ko rinktis. Jis atsistojo ant unitazo dangčio, pasistiebė prie baltos
ventiliacijos angos ir pabandė įbrukti ginklą vidun, bet viduje buvo
grotelės.
Nulipo žemėn. Dabar jau kvėpavo sunkiai, marškiniai drėko. Iki
jo traukinio – aštuonios minutės. Žinoma, gali įsėsti ir į vėlesnį,
padėtis nebuvo kritiška. Kritiška buvo tai, kad praėjo devynios
minutės, o jis dar neatsikratęs ginklo, nors ji visada sakydavo, kad
daugiau nei keturios minutės yra nepriimtina rizika.
Žinoma, jis galėjo tiesiog palikti pistoletą ant grindų, bet viena iš
darbo taisyklių buvo ta, kad ginklas negali būti surastas pirmiau,
nei saugus bus jis pats.
Iš kabinos nuėjo iki kriauklės. Plaudamasis rankas atidžiai
apžiūrinėjo tuščią patalpą. Upomoc! Akys užkliuvo už skysto muilo
laikiklio virš kriauklės.

Jonas ir Tėja, susiėmę už rankų, išėjo iš restorano Turgaus

gatvėje.
Tėja spygtelėjo, pėsčiųjų gatvėje paslydusi ant ledo, kurį buvo
klastingai užklojęs šviežias sniegas. Beveik nusitempė Joną su
savimi, bet jo dėka paskutinę akimirką abu išsilaikė ant kojų.
Moteriškas juokas malonino jo ausis.
– Tu pasakei „taip“! – sušuko jis į dangų ir pajuto ant veido
tirpstančias snaiges. – Tu pasakei „taip“!
Naktyje sukaukė sirena. Kelios sirenos. Garsas sklido iš Karolio
Jono gatvės.
– Eime pasižiūrėti, kas ten vyksta? – paklausė Jonas ir paėmė
ją už rankos.
 – Ne, Jonai, – paprieštaravo Tėja, o jai kaktoje įsirėžė raukšlė.
– Taip, eime!
Tėja įsispyrė kojomis į grindinį, bet batų padai buvo slidūs ir ji
ėmė čiuožti.
– Ne, Jonai.
Bet Jonas tik juokėsi ir traukė ją paskui save kaip rogutes.
– Pasakiau, kad ne!
Balso tonacija akimirksniu privertė Joną ją paleisti. Nustebęs
pažvelgė į Tėją.
Ji atsiduso.
– Šiuo metu nenoriu žiūrėti į jokį gaisrą. Noriu eiti į lovą. Su
tavimi.
Jonas ilgai žiūrėjo į ją.
– Aš toks laimingas, Tėja. Padarei mane tokį laimingą.
Jis neišgirdo, ką ji atsakė. Veidu buvo įsikniaubusi jam į striukę.

12 Jūsų vardas? (Angl.)

13 Jau kritot į akį. (Angl.)
14 Malonės smūgį. (Pranc.)
 Antra dalis
GELBĖTOJAS
9 skyrius
Gruodžio 16 d., trečiadienis. Sniegas

Ant Egertorgės nusileidusį sniegą Smurtinių nusikaltimų

skyriaus pareigūnų žibintai nuspalvino geltonai.
Haris ir Halvorsenas stovėjo prie baro „3 Briodrene“ ir akimis
sekė stebėtojus ir žiniasklaidos atstovus, besigrūdančius prie
policijos užkardų. Haris iš burnos išsiėmė cigaretę, drėgnai ir
sunkiai užsikosėjo.
– Daug žurnalistų, – pasakė.
– Sulėkė akimirksniu, – atitarė Halvorsenas. – Jų biuras – ranka
pasiekiamas.
– Sultingas straipsnis. Žmogžudystė kalėdinio bruzdesio
apsupty žinomiausioje Norvegijos gatvėje. Žmogžudystės auka,
kurią visi matė: vyrukas, stovintis prie Gelbėjimo armijos sriubos
katilo. Koncertuojant žinomai grupei. Ko dar gali norėti?
– Interviu su garsiuoju detektyvu Hariu Hūle?
– Kol kas pabūsime čia, – tarė Haris. – Ar žinai žmogžudystės
laiką?
– Šiek tiek po septynių.
Haris pažvelgė į laikrodį.
– Beveik prieš valandą. Kodėl man niekas nepaskambino
anksčiau?
– Nežinau. VPI man pasuko šiek tiek prieš pusę aštuonių. Kai
atvykau, maniau, kad būsi čia...
 – Tai tu man paskambinai savo nuožiūra?
– Na, tu juk lyg ir inspektorius...
– Lyg ir... – sumurmėjo Haris ir numetė cigaretę ant grindinio. Ši
pračirškino purų sniego sluoksnį ir išnyko.
– Visi daiktiniai įrodymai tuojau gulės po pusmetriu sniego, –
prabilo Halvorsenas. – Tipiška.
– Nebus jokių daiktinių įrodymų, – pertarė Haris.
Prie jų priėjo Beatė apsnigtais šviesiais plaukais. Rankoje laikė
mažą plastikinį maišelį su tūtele.
– Klysti, – tarė Halvorsenas ir triumfuodamas nusišypsojo
Hariui.
– Devyni milimetrai, – tarė Beatė ir nusivaipė. – Labiausiai
paplitę šoviniai. Ir tai viskas, ką turime.
– Pamiršk, ką turime ir ko neturime, – pertraukė Haris. – Koks
buvo tavo pirmasis įspūdis? Negalvok, kalbėk.
Beatė nusišypsojo. Dabar ji atpažino Harį. Pirmiausia intuicija,
tada faktai. Nes intuicija irgi yra faktas, tai visa ta informacija,
kurią tau suteikia nusikaltimo vieta, bet smegenys iškart
nesuranda žodžių jai perteikti.
– Nieko ypatingo. Egertorgė – judriausia aikštė visame Osle,
todėl kai atvykome, nusikaltimo vieta buvo ypač suteršta, nors
prisistatėme praėjus vos dvidešimčiai minučių po žmogžudystės.
Bet panašu į profesionalo darbą. Dabar auką apžiūri gydytojas,
bet, regis, žuvusįjį kliudė tik viena kulka. Tiesiai į kaktą.
Profesionaliai. Taip, įspūdis toks.
– Argi dirbame pasikliaudami įspūdžiu, inspektoriau?
Visi trys atsisuko į balsą jiems už nugaros. Tai buvo Gunaras
Hagenas. Dėvėjo žalią kareiviško stiliaus striukę ir juodą vilnonę
kepurę.
Šypsena buvo matyti tik lūpų kampučiuose.
– Bandome viską, kas veiksminga, šefe, – atsiliepė Haris. –
Kokie vėjai atpūtė?
 – Argi ne čia viskas vyksta?
– Iš dalies.
– Bjarnė Meleris mieliau likdavo biure, suprantu. O štai aš
manau, kad vadovas privalo būti ten, kur verda veiksmas. Ar buvo
daugiau nei vienas šūvis? Halvorsenai?
Halvorsenas krūptelėjo:
– Anot liudininkų, su kuriais kalbėjome, – ne.
Hagenas ištiesė pirštinėtus pirštus.
– Apibūdinimas?
– Vyriškis, – Halvorseno žvilgsnis lakstė nuo VPI prie Hario. –
Kol kas žinome tik tiek. Žmonės stovėjo ir klausėsi atlikėjų, viskas
nutiko labai greitai.
Hagenas šniurkštelėjo.
– Tokioje žmonių gausybėje tikrai turi būti bent vienas, gerai
įsižiūrėjęs į šaulį.
– Gal taip ir manome, – atsiliepė Halvorsenas. – Bet tiksliai
nežinome, kur minioje stovėjo žudikas.
– Suprantu.
Vėl nežymi užgniaužta šypsenėlė.
– Jis stovėjo prieš pat nužudytąjį, – prašneko Haris. –
Daugiausia už dviejų metrų.
– O? – Hagenas ir kiti du atsigręžė į Harį.
– Mūsų žudikas tikrai žinojo, kad jei nori ką nors nužudyti mažo
kalibro ginklu, turi šauti į galvą, – aiškino Haris. – Todėl vos
paleidęs šūvį buvo tikras, kad pataikė. Vadinasi, stovėjo taip arti,
kad pamatė skylę kaktoje ir įsitikino, kad nesusimovė. Kai tirsite
aukos drabužius, turėtumėt rasti šūvio pėdsakų, kurie patvirtins
tai, ką sakau. Daugiausia du metrai.
– Pusantro, – pertarė Beatė. – Dauguma pistoletų išmeta
iššautą tūtelę dešinėn, bet ne itin toli. Šita buvo rasta suminta
sniege, už metro ir keturiasdešimt šešių centimetrų nuo aukos
kūno. O ant nužudytojo rankovės rasta apsvilusių vilnonių gijų.
Haris nužvelgė Beatę. Jis vertino ne įgimtą jos gebėjimą
atpažinti veidus, bet jos protą, užsidegimą ir idiotišką
įsivaizdavimą, kad jų darbas svarbus.
Hagenas trempė sniegą.
– Puiku, Len, bet kas, dėl Dievo, šauna į Gelbėjimo armijos
karininką?
– Jis nebuvo karininkas, tik eilinis kareivis. Karininkai dirba visu
etatu, kareiviai yra savanoriai arba dirba pagal sutartį, – ji atsivertė
užrašų bloknotą. – Robertas Karlsenas. Dvidešimt vienų.
Nevedęs, vaikų neturi.
– Bet akivaizdu, kad turi priešų, – atsiliepė Hagenas. – Ar ne
taip, Len?
Beatė pasisuko ne į Hageną, o į Harį ir atsakė:
– Gal tai nukreipta ne prieš asmenį.
– O? – nusišypsojo Hagenas. – Prieš ką daugiau tai gali būti
nukreipta?
– Gal prieš Gelbėjimo armiją?
– Kas verčia tave taip manyti?
Beatė patraukė pečiais.
– Prieštaringi požiūriai, – tarė Halvorsenas. –
Homoseksualumas. Moteriškos lyties dvasininkės. Abortai. Gal
koks fanatikas ar kitoks...
– Teoriją pasižymėjau, – patikino Hagenas. – Rodykit negyvėlį.
Beatė ir Halvorsenas kiek pašaipiai klausiamai pažvelgė į Harį.
Šis linktelėjo Beatei.
– Po perkūnais, – prabilo Halvorsenas, Hagenui su Beate
pradingus. – Ar VPI sumanė perimti tyrimą?
Žvilgsnį prikaustęs prie policijos užkardų, kur žiniasklaidos
atstovų blykstės skrodė naktį, Haris mįslingai pasitrynė sprandą:
– Profas, – atsiliepė jis.
 – Ką?
– Beatė padarė prielaidą, kad žudikas profesionalas. Tad
pradėkime nuo čia. Ką profesionalas pirmiausia darytų po
žmogžudystės?
– Spruktų?
– Nebūtinai. Šiaip ar taip, atsikratytų pėdsakų, siejančių jį su
nužudymu.
– Ginklo?
– Teisingai. Noriu, kad būtų patikrinti visi sandėliai, konteineriai,
šiukšliadėžės penkių kvartalų spinduliu aplink Egertorgę. Dabar.
Jei reikia, prašom uniformuoto pastiprinimo.
– Puiku.
– Ir gauk aplinkinių parduotuvių stebėjimo kamerų įrašus prieš ir
po devynioliktos.
– Pavesiu tai Skarei.
– Ir dar vienas dalykas. Laikraštis Dagbladet įsitraukė į gatvės
koncertų organizavimą, rašo apie juos straipsnius. Paklausk, gal
jų fotografas padarė žiūrovų nuotraukų.
– Tikrai. Apie tai nepagalvojau.
– Nusiųsk nuotraukas Beatei, kad užmestų akį. Ir noriu, kad visi
tyrėjai būtų susirinkimų kambaryje raudonojoje zonoje dešimtą
ryto. Praneši visiems?
– Taip.
– Kur Li ir Li?
– Apklausia liudininkes skyriuje. Pora mergaičių stovėjo prie pat
šaulio.
– OK. Pasakyk, kad Ūlė parengtų aukos giminių ir draugų
sąrašą. Pradėsime aiškintis, ar yra kokių akivaizdžių motyvų.
– Atrodo, ką tik pasakei, kad tai buvo profas.
– Privalome pasistengti vienu metu galvoti apie daugelį dalykų,
Halvorsenai. Ir pradedame paiešką ten, kur švyti properša. Šeimą
ir draugus paprastai lengva surasti. Ir aštuonias iš dešimties
žmogžudysčių įvykdo...
– ...kas nors, kas pažįsta auką, – atsiduso Halvorsenas.
Pokalbį pertraukė žmogus, pašaukęs Harį Hūlę vardu. Atsisukę
suspėjo pamatyti, kad link jų per pusnis sparčiai brenda
žiniasklaidos atstovai.
– Ir štai metas pasirodyti, –tarė Haris. – Nusiųsk juos pas
Hageną. Lekiu į skyrių.

Oro uoste jis užregistravo lagaminą ir pasuko link terminalo

apsaugos punkto. Jautėsi pakylėtai. Paskutinis darbas atliktas.
Užplūdo tokia gera nuotaika, kad pasiruošė būti tikrinamas.
Apsaugos darbuotoja papurtė galvą, kai jis išsiėmė mėlyną voką,
ketindamas parodyti bilietą.
– Mobilusis telefonas? – paklausė ji norvegiškai.
– No.
Prieš nusivilkdamas apsiaustą, padėjo voką su bilietu ant stalo
tarp rentgeno įrenginio ir metalo detektoriaus, susivokė, kad vis
dar ryši kaklaskarę, nusitraukė ją, įkišo kišenėn, padėjo apsiaustą
į tarnautojo paduotą dėklą ir perėjo per detektorių, akylai stebimas
dar dviejų porų akių. Kartu su apsauginiu, atidžiai žiūrinčiu į
ekraną su peršviestu apsiaustu, ir apsauginiu, stovinčiu juostinio
takelio gale, iš viso jis suskaičiavo penkis apsaugos darbuotojus,
kurių vienintelė užduotis buvo užtikrinti, kad su savimi jis neturėtų
nieko, kas, įlipus į lėktuvą, galėtų būti panaudota kaip ginklas.
Perėjęs detektorių jis apsivilko apsiaustą, žengtelėjo atgal ir
pasiėmė ant stalo gulintį voką. Jo niekas nesulaikė, ir jis
pražingsniavo pro „Securitas“ apsauginius. Taip pat lengva būtų
voke prasinešti peilio ašmenis. Atėjo į didžiulę išvykimo salę.
Pirmiausia jam į akis krito vaizdas pro milžinišką panoraminį
langą. Kad ten nieko nėra. Kad sniegas ant gamtovaizdžio
užtraukė baltą užuolaidą.

Martina sėdėjo palinkusi prie vairo, o langų valytuvai braukė

šalin sniegą.
– Ministras sureagavo teigiamai, – su pasitenkinimu prabilo
Davidas Ekhofas. – Labai teigiamai.
– Šitą žinojai iš anksto, – tarė Martina. – Tokie žmonės neateina
valgyti sriubos ir nekviečia žiniasklaidos, jei ketina kažkam
pasakyti „ne“. Jie nori būti išrinkti.
– Taip, – atsakė Ekhofas ir atsiduso. – Nori būti išrinkti, – jis
pažvelgė pro langą. – Puikus vyrukas tas Rikardas, ar ne?
– Tėti, tu kartojiesi.
– Jam reikia tik šiek tiek pavadovauti, ir taps mums labai
tinkamu vyruku.
Martina pasuko link garažo prie pagrindinės būstinės, paspaudė
nuotolinio valdymo pultelį ir plieniniai vartai trūkčiodami pakilo. Jie
įriedėjo vidun, o dygliuotos padangos, sukibdamos su betonine
danga, traškėjo tuščioje stovėjimo aikštelėje.
Po viena nuo lubų kabančia lempa šalia vado mėlyno „Volvo“
stovėjo Rikardas, vilkintis darbiniais drabužiais ir mūvintis
pirštinėmis. Bet mergina žvelgė ne į jį. O į greta stovintį aukštą
šviesiaplaukį vyrą, kurį išsyk atpažino.
Ji pastatė automobilį šalia „Volvo“ ir, kol tėvas išlipo, liko sėdėti,
kažko naršydama rankinėje. Dureles tėvas paliko praviras, ir ji
išgirdo policininko balsą:
– Ekhofas? – balsas nuaidėjo tarp plikų mūrinių sienų.
– Teisingai. Ar galiu jums kuo padėti, jaunuoli?
Dukra puikiai atpažino tėvo toną. Draugišką, bet valdingą vado
balsą.
– Aš Haris Hūlė, Oslo policijos skyriaus inspektorius. Esu čia dėl
vieno jūsų darbuotojo, Roberto...
Lipdama iš automobilio Martina jautė policininko žvilgsnį.
– ...Karlseno, – užbaigė Hūlė ir atsisuko į vadą.
– Brolio, – pertarė Davidas Ekhofas.
– Atsiprašau?
– Savo darbuotojus laikome šeimos nariais.
– Suprantu. Deja, tokiu atveju privalau pranešti apie šeimos
nario mirtį, pone Ekhofai.
Martina pajuto, kaip sugniaužia krūtinę. Policininkas palaukė,
tarsi leisdamas jiems susivokti, o tada kalbėjo toliau:
– Robertas Karlsenas buvo nušautas Egertorgės aikštėje
septintą vakaro.
– Gerasis Dieve! – pratrūko vadas. – Kaip?
– Težinome tiek, kad neatpažintas asmuo iš minios nušovė
vyruką ir paspruko.
Tėvas su nepasitikėjimu papurtė galvą.
– Bet... bet sakote – septintą? Kodėl nebuvau informuotas
anksčiau?
– Nes tokiomis aplinkybėmis įprasta procedūra yra pirmiausia
paskambinti artimiesiems. Bet, deja, su jais susisiekti nepavyko.
Iš dalykiškų kantrių policininko atsakymų Martina suprato, jog
šis pripratęs, kad, pranešus apie mirtį, žmonės apipila
nereikšmingais klausimais.
– Suprantu, – atsakė Ekhofas išpūsdamas skruostus ir per
burną vėl įtraukdamas oro.
– Roberto tėvai nebegyvena Norvegijoje. Bet su broliu Jonu
susisiekti turbūt pavyko?
– Jo nėra namuose, o mobiliuoju telefonu niekas neatsako.
Kažkas pakišo mintį, kad galbūt iki vėlumos užsisėdėjo būstinėje
ir dirba. Bet radau tik šį jauną vyriškį.
Jis linktelėjo Rikardo link: šis kaip nusiminusi gorila stovėjo
nutaisęs stiklinį žvilgsnį, palei šonus nusvirusiomis glebiomis
rankomis, apmautomis didelėmis pirštinėmis, o ant melsvai
juosvos lūpos tviskėjo prakaitas.
– Gal numanote, kur galėčiau surasti brolį? – paklausė
policininkas.
Martina su tėvu susižvalgė ir abu papurtė galvą.
– Gal numanote, kas būtų troškęs Roberto Karlseno mirties?
Abu vėl papurtė galvą.
– Ką gi. Jūs jau informuoti. Aš skubu, bet rytoj būtinai ateisime
užduoti kelių klausimų.
– Žinoma, inspektoriau, – atsakė vadas ir išsitiesė. – Bet, prieš
jums išeinant, turiu paprašyti daugiau smulkmenų apie tai, kas
nutiko.
– Paieškokite internete ir paklausykite žinių. Turiu bėgti.
Martina stebėjo, kaip keičiasi tėvo veido spalva. Tada atsisuko į
policininką ir susitiko su jo žvilgsniu.
– Atleiskite, – tarė jis. – Šiuo tyrimo etapu laikas labai svarbus.
– Jūs... jūs galite pabandyti pas mano seserį Tėją Nilsen.
Visi trys atsisuko į Rikardą. Šis gurktelėjo:
– Ji gyvena Armijos name Geteborgo gatvėje.
Policininkas linktelėjo. Buvo beeinąs, bet apsigręžė ir vėl
patraukė link Ekhofo.
– Kodėl tėvai nebegyvena Norvegijoje?
– Tai ilga istorija. Jie atsimetė.
– Atsimetė?
– Jie neteko tikėjimo. Armijos išauginti žmonės dažnai susiduria
su sunkumais, kai pasirenka kitokį kelią.
Martina atidžiai žvelgė į tėvą. Bet netgi ji – jo dukra –
granitiniame tėvo veide neįžvelgė melo. Policininkas atsuko jiems
nugarą, ir ji pajuto, kaip plūsta pirmosios ašaros. Kai jo žingsnių
aidas nuščiuvo, Rikardas kostelėjo:
 – Vasarines padangas padėjau į bagažinę.

Kai iš Oslo oro uosto garsiakalbių pasigirdo pranešimas, jis jau

buvo susivokęs:
– Due to weather conditions, the airport has been temporarily
15
closed.
Ramiai, tarė jis pats sau. Kaip ir prieš valandą, kai pasigirdo
pirmas pranešimas, kad skrydis atidedamas dėl sniego.
Jie laukė, kol sniegas lauke užklojo lėktuvus storomis baltomis
paklodėmis. Jis nesąmoningai pasidairė uniformuotų asmenų.
Įtarė, kad oro uoste visada tokių bus. Ir kai mėlynai apsivilkusi
moteris prie langelio šalia keturiasdešimt antrųjų vartų pakėlė
mikrofoną, matė tai iš jos veido. Kad skrydis į Zagrebą nukeltas. Ji
apgailestavo. Ir pranešė, kad bus parengtas kitas – rytoj ryte be
dvidešimt vienuolika. Keleiviai aiškiai, bet prislopintai atsiduso.
Moteris čiauškėjo, kad skrydžių kompanija pasirūpins traukinio
bilietais atgal į Oslą ir kambariais SAS viešbutyje keleiviams,
skrendantiems jungiamuoju skrydžiu ir keliaujantiems su atgaliniu
bilietu.
Ramiai, pakartojo jis, traukiniui skrodžiant juodą naktinį
gamtovaizdį. Prieš Oslą traukinys sustojo tik vienoje stotelėje, prie
kelių namų, stovinčių baltame lauke. Po vienu perono suoliuku
tupėjo ir tirtėjo šuo, o šviesos pluoštuose buvo matyti, kaip drebia
sniegą. Šuo buvo panašus į Tintą, benamį žaismingą šunėką,
kuris lakstydavo Vukovaro apylinkėse jo vaikystės metais.
Džordžis ir keli vyresni berniokai užsegė jam odinį antkaklį, ant
kurio buvo parašyta – Tintas. Savininkas – Svi. Visi. Nė vienas
nenorėjo Tinto įskaudinti. Nė vienas. Bet kartais noro nepakanka.
Traukinys pratisai sudejavo, ir jie vėl sugrimzdo į pusnis.

*
 Jonas pasitraukė į tolimiausią kambario kampą, kurio nebuvo
matyti nuo Tėjos laukujų durų, o ji nuėjo atidaryti. Tai buvo
kaimynės Emos balsas:
– Tikrai atsiprašau, Tėja, bet šitam vyrui, matyt, išties svarbu
susisiekti su Jonu Karlsenu.
– Jonu?
Vyro balsas:
– Taip. Man pranešė, kad galbūt rasiu jį pas Tėją Nilsen šiuo
adresu. Prie skambučių apačioje nėra vardų, bet ši ponia buvo
labai paslaugi.
– Jonas čia? Nežinau, kaip...
– Aš iš policijos. Mano vardas Haris Hūlė. Tai dėl Jono brolio.
– Roberto?
Jonas žengė prie durų. Iš tarpdurio į jį žvelgė jo ūgio šviesiai
mėlynų akių vyriškis.
– Ar Robertas kuo prasikalto? – paklausė Jonas ir bandė
nepaisyti kaimynės, pasistiebusios ant pirštų galų, kad pažvelgtų
policininkui pro petį.
– Šito mes nežinome, – atsakė vyras. – Ar galiu užeiti?
– Prašom, – paragino Tėja.
Policininkas žengė vidun ir uždarė duris nusivylusiai kaimynei
prieš nosį.
– Deja, žinios prastos. Gal prisėskime?
Visi trys susėdo prie arbatos stalelio. Tai buvo tarsi smūgis į
saulės rezginį – policininkui papasakojus, kas nutiko, Jonas
nevalingai susirietė.
– Negyvas? – girdėjo jis šnabždant Tėją. – Robertas?
Policininkas kostelėjo ir kalbėjo toliau. Žodžiai atrodė Jonui kaip
tamsūs, paslaptingi, sunkiai suvokiami garsai. Visą laiką, kol
girdėjo policininką aiškinant aplinkybes, žvilgsnį buvo įsmeigęs į
vieną tašką. Į Tėjos pravirą burną ir blizgančias lūpas, raudonas ir
drėgnas. Ji alsavo dažnai, netolygiai. Jonas nesuvokė, kad
policininkas liovėsi kalbėjęs, kol prabilo Tėja:
– Jonai? Tavęs paklausė.
– Atsiprašau. Aš... Ko klausėte?
– Žinau, kad tai sunki akimirka, bet noriu pasiteirauti, ar
nepažįstate ko nors, kas būtų norėjęs atimti jūsų broliui gyvybę.
– Robertui? – Jonui atrodė, kad viskas aplink vyksta kaip
sulėtintame filme, netgi ir tai, kaip jis pats purto galvą.
– Ką gi, – tarė policininkas, nieko nepasižymėjęs savo bloknote.
– Ar kas nors iš jo darbo ar asmeninės aplinkos galėjo būti jo
priešas?
Jonas išgirdo savo paties ne vietoje prasiveržusį juoką.
– Robertas dirba Gelbėjimo armijoje, – pertarė jis. – Mūsų
priešas yra skurdas. Materialinis ir dvasinis. Labai retai mus už tai
žudo.
– Hmm. Tai buvo darbas, o kaip asmeninis gyvenimas?
– Tai, ką pasakiau, galioja viskam.
Policininkas laukė.
– Robertas buvo malonus, – tarė Jonas ir pajuto, kad balsas
ima trūkčioti. – Ištikimas. Visi mėgo Robertą. Jis... – balsas
užlūžo.
Policininko žvilgsnis klajojo po kambarį. Neatrodė, kad jam
patiktų padėtis, bet jis vis laukė. Ir laukė.
Jonas vis rijo ir rijo seiles.
– Kartais galėdavo būti pašėlęs. Šiek tiek... impulsyvus. Ir gal
kai kas manė, kad yra šiek tiek ciniškas. Bet jis tiesiog toks buvo.
Giliai širdyje Robertas buvo nepiktybiškas vyrukas.
Policininkas atsisuko į Tėją ir pažvelgė į bloknotą.
– Kiek suprantu, esate Tėja Nilsen, Rikardo Nilseno sesuo. Ar
tai sutampa su jūsų įspūdžiu apie Robertą Karlseną?
 Tėja patraukė pečiais.
– Roberto taip gerai nepažinojau. Jis... – ji sukryžiavo rankas ir
vengė Jono žvilgsnio. – Kiek žinau, jis niekad nieko nenuskriaudė.
– Gal Robertas yra užsiminęs apie ką nors, kas leistų suprasti,
kad jis su kuo nors susipykęs?
Jonas smarkiai purtė galvą, tarsi viduje lindėtų kažkas, ko
stengtųsi atsikratyti. Robertas negyvas. Nebegyvas!
– Ar Robertas buvo skolingas pinigų?
– Ne. Taip, man. Šiek tiek.
– Ar tikrai nebuvo skolingas niekam kitam?
– Ką turite omeny?
– Ar Robertas vartojo narkotikus?
Jonas su pasibaisėjimu pažvelgė į policininką, tada atsakė:
– Tikrai ne.
– Kaip galite būti toks įsitikinęs? Ne visada...
– Mes dirbame su narkomanais. Žinome požymius. Ir Robertas
nevartojo narkotikų. Ar išsiaiškinome?
Policininkas pasižymėjo ir linktelėjo.
– Atleiskite, bet turime užduoti tokius klausimus. Žinoma,
negalime atmesti galimybės, kad šaulys tiesiog buvo sutrikusios
psichikos ir kad Robertas buvo atsitiktinai pasirinkta auka. Arba –
kadangi Gelbėjimo armijos karys stovėjo prie sriubos puodo
Egertorgėje ir tapo simboliu – kad žmogžudystė nukreipta prieš
jūsų organizaciją. Gal žinote ką nors, kas galėtų patvirtinti šią
teoriją?
Tarsi susitarę abu jaunuoliai purtė galvas.
– Ačiū už pagalbą.
Policininkas įsikišo bloknotą į švarko kišenę ir atsistojo.
– Mums nepavyko gauti jūsų tėvų numerio ar adreso.
– Aš tuo pasirūpinsiu, – atsakė Jonas, bukai žvelgdamas
priešais save. – Ar jūs tuo tvirtai įsitikinę?
 – Kuo?
– Kad tai Robertas.
– Bijau, kad taip.
– Bet jūs tikri tik dėl šito? – staiga paklausė Tėja. – Daugiau
nieko nežinote.
Policininkas stabtelėjo prie durų ir pagalvojo.
– Manau, nusakėte padėtį gana tiksliai, – tarė jis.
Tąnakt antrą valandą nustojo snigti. Debesys, kabėję virš
miesto kaip juoda sunki uždanga, nuslinko, ir nušvito didelė
geltona mėnesiena. Po pliku dangumi temperatūra vėl ėmė kristi ir
namų sienos vėl ėmė pokšėti ir traškėti.

15 Dėl oro sąlygų oro uostas laikinai uždaromas. (Angl.)

 10 skyrius

Gruodžio 17 d., ketvirtadienis. Abejojantis

Likus septynioms dienoms iki Kalėdų, užėjo toks speigas, kad

žmonės Oslo gatvėse jautėsi kaip suspausti plieninės pirštinės ir
tylomis skubėjo jaudindamiesi tik dėl vieno – kaip pasiekti tikslą ir
išsivaduoti iš ledinių gniaužtų.
Haris sėdėjo susirinkimų kambaryje raudonojoje policijos biuro
zonoje ir klausėsi gniuždančios Beatės Len ataskaitos,
bandydamas nekreipti dėmesio į laikraščius, gulinčius ant staliuko
priešais. Visų pirmuosiuose puslapiuose puikavosi straipsniai apie
žmogžudystę, visuose – grūdėtos tamsios žieminės Egertorgės
nuotraukos. Su nuorodomis į du ar tris puslapius laikraščio
viduryje. Verdens Gang ir Dagbladet laikraščiams pavyko sukurpti
kai ką, kas, pasitelkus gerą valią, galėtų būti pavadinta Roberto
Karlseno apibūdinimu, remiantis atsitiktiniais trumpais pokalbiais
su draugais ir pažįstamais. „Puikus vaikinas.“ „Visada ištiesiantis
pagalbos ranką.“ „Tragiška.“ Haris atidžiai juos perskaitė, tarsi
tankiomis šukomis iššukavo, ir nerado nieko, kas nors per nago
juodymą būtų naudinga. Niekas neįstengė susisiekti su tėvais, ir
tik Aftenposten laikraščiui pavyko pacituoti Joną: „Nesuvokiama.“
Tokia trumpa replika buvo patalpinta po vyruko nuotrauka:
sutrikusi veido išraiška ir pasišiaušę plaukai, priešais Armijos
gyvenamąjį bloką Geteborgo gatvėje. Straipsnis pasirašytas
Rogerio Jendemo, seno draugo.
Pro skylę džinsuose Haris pasikasė šlaunį ir pagalvojo, kad
reikėjo apsivilkti šiltus apatinius. Pusę aštuonių atėjęs į darbą,
nudrožė pas Hageną ir pasiteiravo, kas turėtų vadovauti tyrimui.
Hagenas pažvelgė į jį ir atsakė, kad drauge su policijos viršininku
nusprendęs, jog vadovauti turėtų Haris. Tuo tarpu. Haris
nepaprašė patikslinti, ką reiškia „tuo tarpu“, apsisuko ir pasišalino.
Dvylika tyrėjų iš Smurtinių nusikaltimų skyriaus kartu su Beate
Len ir Gunaru Hagenu, kuris tiesiog norėjo „dalyvauti“, diskutavo
nuo dešimtos valandos.
O Tėjos Nilsen praeitą vakarą pateiktas apibūdinimas vis dar
tiko. Visų pirma, jie neturėjo liudininkų. Nė vienas, buvęs
Egertorgėje, nematė nieko, kas galėtų praversti. Stebėjimo
kamerų medžiaga vis dar buvo peržiūrima, bet jiems iki šiol nieko
nedavė. Nė vienas iš kalbintų parduotuvių ar restoranų darbuotojų
Karolio Jono gatvėje nematė nieko neįprasto, nesikreipė ir jokie
kiti liudininkai. Beatė, kuri iš Dagbladet vėlai vakare buvo gavusi
koncerto žiūrovų nuotraukas, galiausiai pranešė, kad arba per
mažą atstumą buvo fotografuotos besijuokiančių mergaičių
grupelės, arba matyti panoraminiai vaizdai, kurie pernelyg grūdėti,
kad įžiūrėtum veido bruožus. Ji padidino stambaus plano
nuotraukos dalis, kuriose buvo matyti plotas priešais Robertą
Karlseną, bet nepastebėjo ginklo ar ko kito, kas padėtų atpažinti
jų ieškomą žmogų.
Visų antra, jie neturėjo teismo medicinos ekspertų išvadų, tik
balistikos ekspertai nustatė, jog kulka, kurią rado Roberto galvoje,
atitinka jų surastą tūtelę.
Trečia, jie neturėjo motyvo.
Beatei Len pabaigus, Haris suteikė žodį Magnusui Skarei.
– Ryte kalbėjausi su „Freteks“ parduotuvės vadove
Chirkeveieno gatvėje, kur Robertas dirbo, – pranešė Skarė, kaip
visada smarkiai pabrėždamas raidę r, o ironiškas likimas lėmė,
kad jo paties pavardė irgi kaskart suteikdavo progą tą daryti. – Ji
buvo sugniuždyta ir sakė, kad Robertas buvo vyrukas, kurį visi
mėgo, žavus ir turintis gerą humoro jausmą. Taip pat galėjo būti
šiek tiek nenuspėjamas, sakė ji. Vieną dieną imti ir nepasirodyti ar
panašiai. Bet ji negalėjo įsivaizduoti, kad būtų turėjęs priešų.
– Tokių pačių komentarų girdėjau ir iš tų, su kuriais kalbėjausi
aš, – pridūrė Halvorsenas.
Per diskusiją Gunaras Hagenas sėdėjo sunėręs rankas ant
sprando ir su nežymia viltinga šypsenėle žiūrėjo į Harį, tarsi
stebėtų magų pasirodymą ir dabar lauktų, kol Haris iš skrybėlės
ištrauks triušiuką. Bet Hario galvoje tebuvo nuolatiniai gyventojai –
teorijos.
– Prielaidos? – garsiai paklausė Haris. – Nagi, dabar leidžiama
pasišiukšlinti, susirinkimui pasibaigus leidimas nustos galiojęs.
– Nušautas visiems prieš nosį vidury baltos dienos, – pradėjo
Skarė. – Yra tik viena verslo rūšis, kuri tuo užsiima. Tai samdomo
žudiko darbas, kad pagrasintų tiems, kurie nemoka skolų už
narkotikus.
– Na, – pertarė Haris, – nė vienas iš slaptų agentų iš Kovos su
narkotikais skyriaus nematė ir neminėjo Roberto Karlseno. Jis
švarus, neturi įrašų, nieko. Ar kas girdėjo apie sėdinčius ant
adatos, kurie niekada nebuvo suimti?
– Teismo medicinos ekspertai kraujyje neaptiko draudžiamų
medžiagų, – pranešė Beatė. – Ir nepaminėjo nei adatos dūrių
žymių, nei kokių kitų požymių.
Hagenui krenkštelėjus, visi sužiuro į jį.
– Gelbėjimo armijos karys, be abejo, nebus įsipainiojęs į tokius
dalykus. Iriamės pirmyn.
Haris pastebėjo, kad Skarės kaktą išmušė raudonos dėmės.
Skarė buvo nedidukas ir kresnas, buvęs gimnastas, rudais lygiais
plaukais, perskirtais šone. Jis buvo vienas jauniausių tyrėjų,
arogantiškas ir ambicingas karjeristas, kuris daugeliu atžvilgių
priminė jauną Tomą Valerį. Tik trūko ypatingo Valerio mąstymo ir
gebėjimo dirbti policininko darbą. Bet per pastaruosius metus
Skarės pasitikėjimas savimi šiek tiek išgaravo, ir Haris pagalvojo,
kad gal ir tikėtina, jog jis visgi taps neblogu policininku.
– Kita vertus, Robertui Karlsenui patiko eksperimentuoti, –
prabilo Haris. – Ir mes žinome, kad narkomanai jiems skirtą
bausmę gali atlikti „Freteks“ parduotuvėse. Smalsumas ir
prieinamumas – prasta kombinacija.
– Taigi, – patvirtino Skarė. – O kai darbuotojos „Freteks“
parduotuvėje paklausiau, ar jis buvo vienišius, atsakė mananti,
kad taip. Nors kelis kartus buvo užėjusi svetimšalė panelė ir jo
teiravosi, atrodė kiek per jauna. Ji spėjo, kad mergaičiukė buvo iš
Jugoslavijos. Galiu kirsti lažybų, kad bus Kosovo albanė.
– Kodėl? – pasiteiravo Hagenas.
– Kosovo albanai. Narkotikai, ar ne taip?
– Ei ei, – pliaukštelėjo liežuviu Hagenas, atsilošdamas kėdėje. –
Panašu į stiprias išankstines nuostatas, jaunuoli.
– Teisingai, – pritarė Haris. – Ir dėl savo išankstinių nuostatų
išaiškiname bylas. Nes jos remiasi ne žinių stygiumi, o sausais
faktais ir patirtimi. Todėl šiame kambaryje pasiliekame teisę
diskriminuoti visus, nepaisydami nei rasės, nei religijos, nei lyties.
Mūsų vienintelė gynyba yra ta, kad diskriminuojami ne vien
silpniausi visuomenės nariai.
Hagenas nusišiepė. Šią taisyklę buvo girdėjęs anksčiau.
– Pagal statistiką, homoseksualai, tikintieji ir moterys labiau
paklūsta įstatymams nei heteroseksualūs vyrai nuo aštuoniolikos
iki šešiasdešimties. Bet jei esi moteriškos lyties, lesbietė ir
išpažįsti Kosovo albanų religiją, labiau tikėtina, kad prekiauji
narkotikais, nei nutukęs norvegiškai pliauškiantis vyriškos lyties
šovinistas su tatuiruotėmis skersai visą kaktą. Tad jei galime
rinktis – o rinktis mes, deja, negalime – pirmiausia į apklausą
kviečiame albanų moterį. Neteisinga įstatymą gerbiančių Kosovo
albanų atžvilgiu? Be abejo. Bet kadangi dirbame su prielaidomis ir
ribotais ištekliais, negalime sau leisti pro pirštus žiūrėti į žinias,
kad ir kaip jos būtų įgytos. Jei iš patirties būtume žinoję, kad
didžiulis procentas tų, kuriuos suėmėme Oslo oro uoste
Gardermoene, bus sėdintieji invalidų vežimėliuose ir savo angose
vežantys narkotikų kontrabandą, būtume iškart užsimovę gumines
pirštines ir kiekvieną išdulkinę per šikną. Tiesiog kalbėdami su
žiniasklaidos atstovais tai nutylime.
– Įdomi filosofija, Hūle, – Hagenas apsidairė, norėdamas
pažiūrėti, kaip reaguoja aplinkiniai, tačiau bereikšmiai veidai buvo
nebylūs. – Bet grįžkime prie reikalo.
– OK, – pritarė Haris. – Pradėsime ten, kur ir baigėme.
Žmogžudystės ginklo paieškomis, bet šįkart padidinsime spindulį
iki šešių kvartalų. Tęsiame liudininkų apklausą, apeiname
gretimas parduotuves, kurios vakar buvo uždarytos. Daugiau
nebešvaistome laiko vaizdo įrašų peržiūrai, kol nežinosime, ko
būtent ieškome. Li ir Li, jūs gavote adresą ir orderį Roberto
Karlseno buto kratai Giorbico gatvėje, ar ne?
Li ir Li pakinkavo galvom.
– Patikrinkite ir jo kabinetą, gali būti, kad rasite ką nors įdomaus.
Iš abiejų vietų surinkite laiškus ir standžiuosius diskus, kad
galėtume peržvelgti, su kuo palaikė ryšius. Kalbėjausi su
kriminalistais, kurie šiandien susisiekė su Interpolu paklausti, ar
Europoje turi bylų, panašių į šitą. Halvorsenai, vėliau kartu su
manimi vyksi į Gelbėjimo armijos pagrindinę būstinę. Beate, po
susirinkimo noriu su tavimi pasikalbėti. Laisvi!
Kėdžių čiūžtelėjimas ir kojų trepsėjimas.
– Minutėlę, ponai!
Tyla. Visi atsisuko į Gunarą Hageną.
– Matau, kad kai kurie ateina į darbą skylėtais džinsais ir
drabužiais, kurie bene reklamuoja „Valerengen“ futbolo klubą.
Galbūt ankstesnis vadovas tai pakentė, bet aš su tuo
nesitaikstysiu. Spauda stebės mus Argo akimis. Nuo rytojaus
noriu matyti tik tvarkingus, nesudraskytus drabužius ir kad nebūtų
jokių reklaminių afišų. Mus stebi publika, ir noriu, kad
pasirodytume kaip rimti ir neutralūs pareigūnai. Ir prašau pasilikti
visus, turinčius inspektoriaus ar aukštesnį laipsnį.
Patalpai ištuštėjus, pasiliko Haris ir Beatė.
– Parengsiu įsaką, kad visi skyriaus inspektoriai nuo kitos
savaitės pradžios su savimi nešiotųsi ginklą, – prabilo Hagenas.
Beatė su Hariu nepatikliai žvelgė į jį.
– Už šio pastato sienų kova darosi įnirtinga, – pareiškė Hagenas
ir pakėlė smakrą. – Mums tiesiog reikia susitaikyti su mintimi, jog
ateityje policijos pajėgose ginklai bus būtinybė. Ir tada vadovams
reikės žengti į priekį ir parodyti pavyzdį. Ginklas turi būti ne
svetimkūnis, o savaime suprantamas priedas, kaip ir mobilusis
telefonas arba kompiuteris. OK?
– Na, – prašneko Haris, – aš neturiu leidimo laikyti šaunamąjį
ginklą.
– Manau, kad tai pokštas, – atitarė Hagenas.
– Rudenį neišlaikiau šaudymo egzamino ir turėjau atiduoti
ginklą.
– Tada išduosiu leidimą, turiu tokią teisę. Savo dokumentų
skyrelyje radęs pranešimą, gali pasiimti ginklą. Nė vienas nebus
paliktas be ginklo. Pirmyn!
Hagenas išėjo.
– Išsikraustė iš proto, – pareiškė Haris. – Kokiems velniams
mums ginklas?
– Taigi metas susilopyti kelnes ir nusipirkti diržą ginklui? –
šmaikštavo Beatė, pašaipiai kibirkščiuodama akimis.
– Hmm, mielai peržvelgčiau Egertorgės aikštės nuotraukas
Dagbladet.
– Prašau, – ji ištiesė geltoną aplanką. – Ar galiu paklausti vieno
dalyko, Hari?
– Žinoma.
– Kodėl taip elgiesi?
– Kaip elgiuosi?
– Kodėl užstojai Magnusą Skarę? Žinai, kad jis rasistas, ir tu
pats nėmaž netiki tuo, ką pasakei apie diskriminaciją. Tenori
suerzinti naująjį VPI? Užsitikrinti, kad nuo pirmos dienos pateksi jo
nemalonėn?
Haris atplėšė voką.
– Nuotraukas grąžinsiu vėliau.

*
 Jis stovėjo prie lango „Radisson-SAS“ viešbutyje Holbergo
aikštėje ir brėkštant dienai žvelgė į baltą sustingusį miestą.
Pastatai dunksojo žemi ir kuklūs, buvo sunku įsivaizduoti, kad tai
– vienos turtingiausių pasaulyje šalių sostinė. Karaliaus rūmai –
gelsvas beveidis statinys – buvo kompromisas tarp pietistinės
demokratijos ir nuskurdusios monarchijos.
Pro plikų medžių šakas jis pastebėjo balkoną. Turbūt į savo
šalininkus karalius kreipiasi iš ten. Prie peties pakėlė
įsivaizduojamą ginklą, primerkė vieną akį ir nusitaikė. Balkonas
akimirksniu susiliejo ir susidvejino.
Jis sapnavo Džordžį.
Kai pirmą kartą sutiko tą berniuką, šis tupėjo prie inkščiančio
šuns. Šuns vardas buvo Tintas, bet kas tas berniukas mėlynomis
akimis ir gelsvais garbanotais plaukais? Jie įdėjo Tintą į medinę
dėžę ir nunešė pas miesto veterinarą, gyvenantį pilkame dviejų
kambarių mūriniame name, apsuptame peraugusio obelų sodo
prie upės. Veterinaras nustatė dantų susirgimą ir prisipažino
nesąs dantistas. Be to, kas mokės už nusenusį benamį, kuris
tuojau neteks visų dantų? Geriau užmigdyti šunį dabar, kad
išvengtų skausmo ir lėtos bado mirties. Bet tada Džordžis pradėjo
raudoti. Skambus, širdį veriantis, kone melodingas verksmas. Ir
kai veterinaras paklausė, kodėl jis verkia, Džordžis atsakė: o kas,
jei šunelis yra Jėzus, nes jo tėtis aiškino, kad Jėzus vaikštinėja
tarp mūsų kaip vienas iš vargetų, gal taip, kaip nuskriaustas
varganas šuo, kurio niekas nepriglaudžia ir nešeria. Purtydamas
galvą veterinaras paskambino dantistui. Po pamokų juodu su
Džordžiu sugrįžo, pasisveikino su uodegą vizgenančiu Tintu, o
veterinaras parodė jiems mažutes juodas plombas šuns dantyse.
Nors Džordžis mokėsi vyresnėje klasėje, paskui keletą sykių su
juo pažaidė. Bet iki vasaros atostogų buvo likusios tik kelios
savaitės. O kai rudenį vėl reikėjo eiti į mokyklą, atrodė, lyg
Džordžis jį būtų pamiršęs. Šiaip ar taip, Džordžis nekreipė į jį
dėmesio, tarsi nenorėtų turėti su juo nieko bendro.
Jis pamiršo Tintą, bet Džordžio – niekada. O po daugelio metų,
per apgultį, pietinės miesto dalies griuvėsiuose rado išsekusį
šunėką. Šis prišlubavo artyn ir palaižė jam veidą. Antkaklio
nebeturėjo, ir tik pamatęs juodas plombas jis suprato, kad tai –
Tintas.
Jis pažvelgė į laikrodį. Autobusas, turintis nuvežti juos į oro
uostą, atvyks po dešimties minučių. Jis pačiupo lagaminą,
paskutinį kartą užmetė žvilgsnį į kambarį, kad įsitikintų, jog nieko
nepaliko. Jam atidarant duris, sučežėjo popierius. Už durų gulėjo
laikraštis. Jis pažvelgė į koridorių ir pamatė, kad tas pats laikraštis
guli prie daugumos kambarių. Pirmame puslapyje išvydo
nusikaltimo vietos vaizdą. Pasilenkęs pakėlė storą laikraštį
neperskaitomu pavadinimu gotišku šriftu.
Laukdamas lifto bandė skaityti, bet nors kai kurie žodžiai šiek
tiek priminė vokiečių kalbą, jis beveik nieko nesuprato. Tad vertė
puslapius tolyn, kaip buvo nurodyta. Tuo metu atsivėrė durys, ir jis
norėjo įkišti sunkų gremėzdišką spaudinį į šiukšliadėžę tarp dviejų
liftų. Bet liftas buvo tuščias, tad laikraštį visgi pasiėmė su savimi,
nuspaudė nulį ir įsigilino į nuotraukas. Jo žvilgsnį patraukė tekstas
po viena iš jų. Pirmiausia jis nepatikėjo tuo, ką perskaitė. Bet liftui
pajudėjus staigus suvokimas smogė su tokiu gąsdinančiu tikrumu,
kad akimirką jam susvaigo galva ir teko prisišlieti prie sienos.
Laikraštis kone išslydo iš rankų, ir jis nepastebėjo, kaip prieš jį
prasiveria durys.
Kai pagaliau pakėlė akis, stebeilijo į tamsą ir suprato, kad
pateko į rūsį, o ne į registratūrą, kurios aukštas dėl kažkokių keistų
priežasčių šioje šalyje lifte buvo pažymėtas vienetu, o ne nuliu.
Jis išėjo iš lifto, ir durys jam už nugaros užsivėrė. Tamsoje
atsisėdo ir stengėsi blaiviai mąstyti. Nes tai sujaukė visą planą.
Oro uosto autobusas išvažiuoja po aštuonių minučių. Tai tiek laiko
jam liko priimti sprendimui.
 *

– Lyg ir bandau tyrinėti nuotraukas, – apimtas nevilties pareiškė

Haris.
Halvorsenas pakėlė akis nuo savojo stalo priešais Harį.
– Labai prašom.
– Tai gal liautumeisi spragsėjęs pirštais? Kas čia dabar?
– Čia dabar? – Halvorsenas pažvelgė į savo pirštus, spragtelėjo
ore ir sugėdytas trumpai nusijuokė.
– Tik senas įprotis.
– Tikrai?
– Mano tėvas buvo Levo Jašino, šešto dešimtmečio vartininko,
gerbėjas.
Haris laukė tęsinio.
– Jis norėjo, kad būčiau „Steinkjer“ klubo vartininkas. Todėl, kai
buvau mažas, spragsėdavo man tarp akių. Va šitaip. Kad
nebijočiau kamuolio smūgių. Jašino tėvas darė tą patį. Jei
nesumirksėdavau, gaudavau gabaliuką cukraus.
Po jo žodžių kabinete akimirką tvyrojo tyla.
– Juokauji, – tarė Haris.
– Ne. Nuostabaus rudojo cukraus.
– Turiu galvoje spragsėjimą. Ar tai tiesa?
– Žinoma. Spragsėdavo man visą laiką. Pietaujant, kai
žiūrėdavom televizorių, net prie draugų. Galų gale pradėjau pats
sau spragsėti. Užrašiau „Jašinas“ ant visų savo mokyklinių
kuprinių ir išraižiau jo vardą ant suolo. Net dabar visada renkuosi
„Jašinas“, kai kompiuterinės programos ar kas nors panašaus
reikalauja sugalvoti slaptažodį. Net žinodamas, kad manimi
manipuliuota. Supranti?
– Ne. Ar spragsėjimas padėjo?
– Taip. Nebijau link manęs artėjančio smūgio.
 – Tai tu...
– Ne. Paaiškėjo, kad nesu apdovanotas gebėjimu spardyti
kamuolį.
Haris pirštais susiėmė viršutinę lūpą.
– Ar ką randi tose nuotraukose? – paklausė Halvorsenas.
– Ne, kol tu sėdi ir spragsi. Ir plepi.
Halvorsenas lėtai papurtė galvą.
– Ar neketinome eiti į pagrindinę Armijos būstinę?
– Kai pabaigsiu. Halvorsenai!
– Taip?
– Ar būtinai turi kvėpuoti taip... keistai?
Halvorsenas kietai sučiaupė burną ir sulaikė kvėpavimą. Haris
skubiai pakėlė ir tuoj nuleido akis. Halvorsenui pasirodė, kad
pastebėjo nežymią šypsenėlę. Bet nebūtų kirtęs lažybų. Ir štai
šypsena pradingo, o inspektoriaus kaktoje įsirėžė gili raukšlė.
– Ateik ir pasižiūrėk, Halvorsenai.
Halvorsenas apėjo stalą. Prieš Harį dvi nuotraukos, abiejose
matyti minia Egertorgėje.
– Ar matai tą šone, su kepure ir kaklaskare? – Haris bakstelėjo į
grūdėtą veidą. – Šiaip ar taip, jis stovi tiesiai prieš Robertą
Karlseną, visai prie pat grupės, šone, ar ne taip?
– Taip...
– Bet pažiūrėk į kitą nuotrauką. Štai. Ta pati kepurė ir skarelė,
bet šįkart – viduryje, prieš pat grupę.
– Ar taip jau keista? Paėjo link vidurio, kad geriau matytų ir
girdėtų.
– O kas, jei atvirkščiai?
Halvorsenas neatsakė, o Haris kalbėjo toliau:
– Niekas nepakeičia vietos priešais sceną į vietą pakrašty, prie
garsiakalbių, iš kur beveik nematyti grupės. Nebent turi svarią
priežastį.
 – Ką nors nušauti?
– Nebūk lengvabūdis.
– OK, bet nežinai, kuri nuotrauka padaryta pirma. Kertu lažybų,
kad jis nuėjo link vidurio.
– Kiek?
– Du šimtai.
– Gerai. Pažiūrėk į šviesą aplink žibintą. Ji matyti abiejose
nuotraukose, – Haris ištiesė Halvorsenui didinamąjį stiklą. – Ar
matai skirtumą?
Halvorsenas lėtai linktelėjo.
– Sniegas, – tarė Haris. – Toj nuotraukoj, kur jis stovi šone,
pradeda snigti. Kai vakar vakare pradėjo snigti, nesiliovė iki pat
nakties. Taigi ta nuotrauka padaryta vėliau. Paskambinsime
Vedlogui iš Dagbladet. Jei naudojosi skaitmeniniu aparatu su
integruotu laikrodžiu, gal pasakys tikslų nuotraukos padarymo
laiką.
Dagbladet redakcijoje Hansas Vedlogas buvo iš tų, kurie vis dar
ištikimi juostiniams fotoaparatams. Todėl teko nuvilti inspektorių
Hūlę dėl nuotraukų padarymo laiko.
– OK, – tarė Hūlė. – Ar užvakar jūs fotografavote koncertą?
– Taip, aš ir Riodbergas, jis atsakingas už gatvės muzikantus.
– Jei naudojatės juostelėmis, tai kur nors turite šūsnį žiūrovų
nuotraukų, ar ne?
– Turiu. Ir neturėčiau, jei naudočiausi skaitmeniniu fotoaparatu –
jau seniausiai būtų ištrintos.
– Taip ir galvojau. Taip pat galvojau, kad paprašysiu jūsų
paslaugos.
– Štai kaip?
– Ar galite patikrinti savo užvakarykštes žiūrovų nuotraukas ir
paieškoti vyro su vilnone kepure ir juodu apsiaustu nuo lietaus? Ir
skarele ant kaklo. Mums užkliuvo viena jūsų daryta nuotrauka.
Halvorsenas gali ją nuskenuoti ir jums atsiųsti, jei būsite netoli
kompiuterio.
Haris laukė, o Vedlogas delsė.
– Galiu atsiųsti jums nuotraukas, bet jas tikrinti – policijos
darbas, ir kaip spaudos atstovas nenoriu peržengti jokių ribų.
– Matote, mus šiek tiek spaudžia laikas. Ar norite pamatyti
nuotrauką žmogaus, kurio šioje byloje ieško policija, ar ne?
– Norite pasakyti, kad leisite mums ja naudotis?
– Jo.
Vedlogo balsas pažvalėjo:
– Dabar esu laboratorijoje, tad galiu patikrinti iškart. Padariau
galybę žiūrovų nuotraukų, taigi yra vilties. Penkios minutės.
Halvorsenas nuskenavo ir nusiuntė nuotrauką, o Haris sėdėjo ir,
jiems laukiant, barbeno pirštais.
– Kodėl tu toks tikras, kad jis ten buvo vakarą prieš tai? –
paklausė Halvorsenas.
– Nesu niekuo tikras, – atsakė Haris. – Bet jei Beatė teisi ir jis
profesionalas, turėjo apsižvalgyti, ir geriausia tokiu metu, kai
aplinkybės prilygsta jo suplanuotos žmogžudystės laikui. O dieną
prieš tai vyko gatvės koncertas.
Penkios minutės seniai praėjo. Po vienuolikos minučių
suskambo telefonas.
– Vedlogas. Labai gaila. Jokių vilnonių kepurių, jokių juodų
apsiaustų nuo lietaus. Ir jokių kaklaskarių.
– Velnias, – atsakė Haris garsiai ir aiškiai.
– Apgailestauju. Ar atsiųsti jums, kad patikrintumėte patys? Aną
vakarą šviesas buvau nukreipęs į publiką, tad geriau įžvelgsite
veidus.
Haris delsė. Reikėjo teisingai paskirstyti laiką, ypač per
pirmąsias dvidešimt keturias valandas.
– Atsiųskite, ir mes peržvelgsime jas vėliau, – atsiliepė Haris ir
ruošėsi padiktuoti Vedlogui savo pašto adresą. – Beje. Geriau
siųskite nuotraukas Len iš Kriminalinių ekspertizių tarnybos. Ji
geba atpažinti veidus, gal ką pamatys, – jis padiktavo Vedlogui
adresą. – Ir nenoriu, kad straipsniuose būtų paminėtas mano
vardas.
– Ne, bus pavadinta anonimišku šaltiniu policijoje. Malonu turėti
su jumis reikalų.
Haris padėjo ragelį ir linktelėjo akis išpūtusiam Halvorsenui.
– OK, jaunėli, dabar lekiam į Armijos būstinę.
Halvorsenas pažvelgė į Harį. Inspektorius nepajėgė nuslėpti
nekantrumo, tyrinėdamas skelbimų lentą ir antraštes apie
apsilankysiančius kunigus, muzikines repeticijas, budėtojų
sąrašus. Pagaliau uniformą vilkinti žilaplaukė registratorė liovėsi
atsakinėjusi į skambučius ir atsisuko į juos su šypsena.
Kai Haris glaustais sakiniais paskubom paaiškino savo
apsilankymo priežastis, ji supratingai linktelėjo, tarsi būtų jų
laukusi, ir paaiškino, kaip nueiti.
Laukdami lifto, jie tylėjo, bet Halvorsenas matė prakaito rasą ant
inspektoriaus kaktos. Jis žinojo, kad Haris nemėgsta liftų. Jie
išlipo penktame aukšte, ir Halvorsenas ristele pasileido paskui
Harį geltonu koridoriumi, kurio gale žiojėjo atlapotos biuro durys.
Haris sustojo taip staiga, kad Halvorsenas vos neatsitrenkė jam į
nugarą.
– Sveiki, – tarė Haris.
– Sveiki, – atsiliepė moteriškas balsas. – Vėl jūs?
Galingas Hario stotas užpildė tarpdurį, ir nors Halvorsenas
nematė žmogaus, su kuriuo kalbėjosi inspektorius, pajuto, kaip
pakito jo balsas:
– Taip, tikrai. Vadas?
– Jis jūsų laukia. Užeikit.
Halvorsenas nusekė paskui Harį per ankštą laukiamąjį ir spėjo
linktelėti smulkiai merginai prie stalo. Vadovo kabineto sienos
buvo išpuoštos mediniais skydais, kaukėmis ir ietimis. Ant
prikimštų lentynų stovėjo afrikietiški raižiniai ir tikriausiai, pamanė
Halvorsenas, vado šeimos nuotraukos.
– Ačiū, kad sutikote mus priimti tučtuojau, pone Ekhofai, –
prabilo Haris. – Čia – pareigūnas Halvorsenas.
– Kaip tragiška, – apgailestavo Ekhofas, pakilęs nuo stalo ir
ranka mostelėjęs į dvi kėdes. – Visą dieną pas mus plūsta
žurnalistai. Sakykit, ką iki šiol pavyko išsiaiškinti.
Haris ir Halvorsenas persimetė žvilgsniais.
– Nenorėtume to atskleisti dabar, pone Ekhofai.
Vado antakiai grėsmingai nusileido arčiau akių, o Halvorsenas
tyliai atsiduso ir pasiruošė gaidžių peštynėms. Bet štai vado
antakiai vėl išsitiesino.
– Atleiskite, Hūle. Profesinė liga. Būdamas vyriausiuoju vadu
čia, kartais užmirštu, kad ne visi privalo man atsiskaityti. Kuo
galėčiau padėti?
– Trumpai tariant, mane domina, ar jums kyla minčių apie
galimus šio įvykio motyvus?
– Na... Be abejo, galvojau apie tai. Ir buvo sunku įžvelgti kokią
priežastį. Roberto gyvenimas buvo sujauktas, bet jis buvo
malonus vyrukas. Labai skyrėsi nuo savo brolio.
– O Jonas ar ne malonus?
– Jo gyvenimas nėra sujauktas.
– Į kokią painiavą buvo įsivėlęs Robertas?
– Įsivėlęs? Jūsų potekstė man nesuprantama. Tik turėjau
galvoje, kad, kitaip nei brolio, Roberto gyvenime nebuvo krypties.
Juk gerai pažinojau jų tėvą. Jozefas buvo vienas iš geriausių
mūsų karininkų. Bet jis neteko tikėjimo.
– Sakėte, kad tai ilga istorija. Ar būtų galima išgirsti trumpą
versiją?
– Geras klausimas, – vadas giliai atsiduso ir pažvelgė pro langą.
– Potvynių sezonu Jozefas dirbo Kinijoje. Ten tik nedaugelis buvo
girdėję apie Viešpatį. Žmonės krito kaip musės. Anot Jozefo
Biblijos interpretacijos, tas, kuris nepriėmė Jėzaus, nebus
išganytas ir degs pragare. Jis dirbo Hunano provincijoje ir dalijo
medikamentus. Dėl potvynio vandenys knibždėjo Raselo angių ir
buvo daugybė įkąstųjų. Nors Jozefas su savo žmonėmis buvo
pasiėmęs visą dėžę serumo, įkąstieji dažniausiai ateidavo per
vėlai. Tų roplių nuodai ardo arterijų sieneles, ir įkąstasis pradeda
kraujuoti iš akių, ausų, kitų angų ir miršta per valandą ar dvi. Pats
stebėjau šių nuodų poveikį, kai dirbau misionieriumi Tanzanijoje ir
mačiau medžio gyvačių įkąstus žmones. Siaubingas vaizdas, –
Ekhofas akimirkai užmerkė akis. – Ką gi. Viename šalies mieste
Jozefas su medicinos slaugytoja rūpinosi dvynukais, sergančiais
plaučių uždegimu, suleido penicilino. Jiems besidarbuojant,
pasirodė vaikelių tėvas, ryžių lauke ką tik įkąstas Raselo angies.
Jozefui Karlsenui buvo likusi viena serumo dozė, ir jis liepė
seselei sutraukti ją į švirkštą ir suleisti vyrui. Tuo tarpu pats išėjo į
lauką išsituštinti, kadangi jį, kaip ir visus kitus, kankino skrandžio
skausmai ir palaidi viduriai. Ir kai pritūpė potvynio vandenyje, buvo
įgeltas į sėklides ir aukštielninkas nublokštas į vandenį. Jis
sustugo taip garsiai, kad visi suprato, kas įvyko. Jam sugrįžus į
namą, slaugytoja pasakė, kad kinas atsisako injekcijos. Nes jei
įkando ir Jozefui, jis nori, kad serumas būtų suleistas jam. Mat jei
Jozefas gyvens, išgelbės daugiau vaikų, o jis tėra valstietis,
kuriam nebeliko net ūkio, – Ekhofas giliai įkvėpė. – Jozefas
pasakojo man, kad buvo toks išsigandęs, kad jam net į galvą
nešovė atsisakyti pasiūlymo, jis iškart leido slaugytojai sušvirkšti
jam serumą. Paskui prapliupo verkti, o kinų valstietis bandė jį
raminti. O kai Jozefas pagaliau susiėmė ir paprašė slaugytojos
pasiteirauti, ar kinų stabmeldys yra girdėjęs apie Jėzų, ji net
nesuspėjo užduoti klausimo, nes valstiečio kelnės nusidažė
raudonai. Per kelias sekundes vyras griuvo negyvas.
Ekhofas žvelgė į juos, tarsi lauktų, kol jie suvoks pasakojimą.
Įprastinė pamokslininko pertraukėlė, sumetė Haris.
– Tai dabar tas vyras dega pragare?
– Anot Jozefo Karlseno Biblijos interpretacijos – taip. Bet dabar
Jozefas išsižadėjo religijos.
– Tai dėl šios priežasties Jozefas prarado tikėjimą ir paliko šalį?
– Jis man taip sakė.
Haris linktelėjo ir, išsitraukęs savo bloknotą, kalbėjo jam:
– Tai dabar Jozefas Karlsenas pats degs pragare, nes
nesugebėjo susitaikyti su... ėėė... tikėjimo paradoksu. Ar teisingai
supratau?
– Jūs liečiate sudėtingą teologijos sritį, Hūle. Ar jūs krikščionis?
– Ne. Aš detektyvas. Tikiu įrodymais.
– Ir ką tai reiškia?
Haris užmetė akį į savo rankinį laikrodį, padelsė, tada skubiai
atsakė bereikšmiu tonu:
– Nepritariu religijai, sakančiai, kad pats tikėjimas atvers mums
dangaus vartus. Kitais žodžiais tariant, kad idealas yra jūsų
gebėjimas manipuliuoti nuosavu mąstymu, kad šis priimtų kažką,
ko nepripažįsta protas. Tai tokia pat intelektualinė priespauda,
kokią visais laikais naudojo diktatūros – aukštesniojo proto idėja,
kuriai nereikalingas įrodymas.
Vadas linktelėjo.
– Gili prieštara, inspektoriau. Ir jūs tikrai ne pirmas, ją išsakantis.
Vis tiek yra galybė žmonių, daug protingesnių už mudu, kurie tiki.
Ar jums tai neatrodo paradoksalu?
– Ne, – atsakė Haris. – Sutinku daug žmonių, kurie žymiai
protingesni už mane. Kai kurie iš jų atima žmogui gyvybę dėl
priežasčių, kurių nei jūs, nei aš nesuvokiame. Ar manote, kad
Roberto Karlseno žmogžudystė nukreipta prieš Gelbėjimo armiją?
Vadas nevalingai pasimuistė kėdėje.
– Jei galvojate apie politiškai suinteresuotas grupes, aš tuo
abejoju. Gelbėjimo armija visada siekė išlikti politiškai neutrali. Ir
čia buvome labai nuoseklūs. Net per Antrąjį pasaulinį karą
oficialiai nepasmerkėme vokiečių okupacijos, bet kaip išgalėdami
stengėmės tęsti savo darbą kaip ir anksčiau.
 – Sveikinu, – sausai mestelėjo Halvorsenas ir susilaukė
įspėjančio Hario žvilgsnio.
– Vienintelė invazija, kurią visgi palaiminome, buvo 1888
metais, – kalbėjo Ekhofas, neatkreipęs dėmesio. – Kai Švedijos
Gelbėjimo armija nutarė įžengti į Norvegiją ir skurdžiausiame Oslo
darbininkų rajone įkūrė pirmąjį sriubos dalijimo punktą, kaip tik
ten, kur dabar stovi jūsų policijos biuras, vaikinai.
– Įsivaizduoju, kad dėl to niekas negriežia danties, – tarė Haris.
– Man atrodo, kad Gelbėjimo armija šiuo metu populiari kaip
niekada.
– Na, ir taip, ir ne, – atsakė Ekhofas. – Mus džiugina norvegų
pasitikėjimas. Tai jaučiame. Bet surinkti naujokus vis sunkiau.
Rudenį Askerio karininkų mokykloje turėjome tik vienuolika
kadetų, nors jos internate yra šešiasdešimt lovų. O kadangi
siekiame likti ištikimi konservatyviam Biblijos interpretavimui,
aptariant, pavyzdžiui, homoseksualumo klausimus, savaime
suprantama, populiarumu mėgaujamės ne visuose sluoksniuose.
Mes irgi žengiame į priekį, tikrai, tik pas mus viskas vyksta lėčiau
nei liberalesnėse bažnytinėse bendruomenėse. Bet žinote ką?
Manau, kad gal ir nieko baisaus, jei mūsų greitai kintančiais laikais
kai kurie dalykai keičiasi lėtai, – jis nusišypsojo Hariui ir
Halvorsenui, tarsi šie būtų išreiškę pritarimą. – Darbą vis dėlto
perims jaunesnioji karta. Numanau, kad į daug ką žiūrės kitaip.
Šiuo metu ketiname skirti naują valdybos pirmininką, o paraiškas
pateikė labai jauni kandidatai.
Jis užsidėjo ranką ant pilvo.
– Ar Robertas buvo vienas iš jų? – pasiteiravo Haris.
Vadas šypsodamas papurtė galvą.
– Tvirtai galiu pasakyti, kad nebuvo. Bet jo brolis Jonas, kiek
žinau, yra sąrašuose. Paskirtas asmuo valdys stambias pinigų
sumas, be viso kito, ir mūsų nekilnojamąjį turtą, o Robertas
nebuvo toks, kuriam patikėtum šitokią atsakomybę. Jis net
nelankė karininkų mokyklos.
 – Nekilnojamąjį turtą? Ar tą, kuris stovi Geteborgo gatvėje?
– Turime jo daug. Geteborgo gatvėje gyvena tik Armijos
darbuotojai, bet kitose vietose, pavyzdžiui, Jakobo Olio gatvėje,
mes priglaudžiame ir pabėgėlius iš Eritrėjos, Somalio ir Kroatijos.
– Hmm, – Haris užmetė akį į bloknotą, numetė rašiklį ant krėslo
atkaltės ir atsistojo. – Manau, kad sugaišinome nemažai jūsų
laiko, pone Ekhofai.
– O, ne tiek ir daug. Tai mus liečianti byla.
Vadas nulydėjo juos iki durų.
– Ar galiu užduoti asmenišką klausimą, Hūle? – paklausė
vadas. – Kur aš jus mačiau? Matote, aš niekada neužmirštu
veidų.
– Gal per televiziją arba laikraštyje, – spėliojo Haris. – Buvo
kilęs su manimi susijęs sambrūzdis dėl norvegų piliečio nužudymo
Australijoje.
– Ne, tuos veidus aš užmirštu, tad būsiu jus matęs gyvai.
– Ar nueisi ir atvarysi automobilį? – paragino Halvorseną Haris.
Pareigūnui išėjus, atsisuko į vadą: – Nežinau, bet Armija man
kartą pagelbėjo, – tarė jis. – Pakėlė mane nuo gatvės, kai buvau
tiek prisigėręs, kad nebegalėjau paeiti. Mane radęs kareivis
pirmiausia norėjo paskambinti policijai, nes manė, kad jie manimi
pasirūpins geriau. Bet paaiškinau, kad pats dirbu policijoje, taigi
mane atleistų iš darbo. Tada jis nusivedė mane į ligoninę
palapinėje, kur gavau injekciją ir išsimiegojau. Jums esu skolingas
ir dėkingas.
Davidas Ekhofas linktelėjo:
– Taip, panašiai ir galvojau, tik nenorėjau sakyti. O dėl tos
padėkos, manau, kad reikėtų ją kuriam laikui atidėti. Skolingi jums
būsime mes, jei rasite Roberto žudiką. Telaimina Dievas jus ir
jūsų darbą, Hūle.
Haris linktelėjo ir išėjo į laukiamąjį, kur stabtelėjo ir įsižiūrėjo į
uždarytas Ekhofo duris.
 – Jūs labai panašūs, – tarė Haris.
– O? – pasigirdo žemas moteriškas balsas. – Ar jis buvo
griežtas?
– Turiu omeny – nuotraukoje.
– Devynerių metų, – atsakė Martina Ekhof. – Nuostabu, kad
mane atpažinote.
Haris papurtė galvą.
– Beje, ketinau su jumis susisiekti. Noriu pasikalbėti.
– O?
Haris suvokė, kaip tai nuskambėjo, ir greitomis pridūrė:
– Apie Perą Holmeną.
– Ar yra apie ką kalbėtis? – ji abejingai trūktelėjo pečiais, bet
balso guvumas išblėso. – Jūs dirbate savo darbą. O aš – savąjį.
– Galbūt. Bet aš... taip, aš tik norėjau pasakyti, kad nebuvo visai
taip, kaip atrodė.
– O kaip tai atrodė?
– Pasakiau, kad man rūpi Peras Holmenas. Ir galų gale
sunaikinau tai, kas buvo likę iš jo šeimos. Tiesiog kartais toks jau
mano darbas.
Ji buvo beatsakanti, bet suskambo telefonas. Ji pakėlė ragelį ir
sukluso.
– Vakarų Okerio bažnyčia, – atsiliepė ji. – Pirmadienį, dvidešimt
pirmą dieną, dvyliktą valandą. Taip.
Ji padėjo ragelį.
– Visi eina į laidotuves, – tarė sklaidydama popierius. – Politikai,
dvasininkai, įžymybės. Netekties valandą visi nori nuo mūsų
atsikniebti kąsnelį. Vakar paskambino vienos mūsų naujos
giesmininkės vadybininkas ir pasakė, kad jo dainorėlė galinti
giedoti laidotuvėse.
– Na... – prabilo Haris, svarstydamas, ką dar pasakyti, – tai...
Bet vėl suskambo telefonas, tad jam nebereikėjo sukti galvos.
Susivokė, kad metas pasišalinti, linktelėjo ir nuėjo prie durų.
– Ketvirtadieniui Egertorgėje vietoje Roberto paskyriau Ūlę, –
išgirdo už nugaros. – Taip, vietoje Roberto. Tai klausiu, ar šįvakar
su manimi galėsi atvaryti sriubos autobusiuką.
Lifte jis tyliai nusikeikė ir rankomis persibraukė veidą. Tada
beviltiškai nusijuokė. Taip juokiamasi iš siaubingai prastų klounų.

Šiandien Roberto kabinetas atrodė, jei tai įmanoma, dar

ankštesnis. Ir toks pat sujauktas. Gelbėjimo armijos vėliava
puikavosi greta šerkšnu aptraukto lango, o šalia šūsnies popierių
ir neatplėštų vokų į stalą įsmeigtas styrojo kišeninis peiliukas.
Jonas sėdėjo prie stalo ir žvilgsniu klaidžiojo sienomis. Šis
užkliuvo už jo ir Roberto nuotraukos. Kada ji daryta? Žinoma, kad
Rytų sodyboje, bet kurią vasarą? Atrodė, kad Robertas bandė
išlikti rimtas, bet nesutvardė šypsenos. O jo paties šypsnys atrodė
nenatūralus, prisiverstinis.
Jis skaitė šiandienos laikraščius. Tai atrodė netikra, nors dabar
jau žinojo visas smulkmenas, tarsi būtų kalbama ne apie Robertą,
o apie kažką kitą.
Atsidarė durys. Kitapus stovėjo aukšta šviesiaplaukė ponia su
kariškai žalia piloto striuke. Burna siaura ir bekraujė, akys
griežtos, abejingos, veidas be išraiškos. Jai už nugaros stovėjo
kaštoninių plaukų žemas drūtas vaikinas pagranduko veidu ir
tokia šypsena, kuri į kai kurių žmonių veidus atrodo įspausta ir
pritinka tiek blogoms, tiek geroms dienoms.
– Kas jūs? – pasiteiravo moteris.
– Jonas Karlsenas, – ir pamatęs, kad moters žvilgsnis pasidarė
dar griežtesnis, pridūrė: – Aš – Roberto brolis.
– Atsiprašau, – be intonacijos tarė moteris, peržengė slenkstį ir
ištiesė ranką. – Tūrila Li. Policijos pareigūnė iš Smurtinių
nusikaltimų skyriaus. – Jos ranka buvo kieta kaip kaulas, bet šilta.
– Čia – pareigūnas Ūlė Li.
Vyriškis linktelėjo, o Jonas atsakydamas kinktelėjo galvą.
– Labai apgailestaujame dėl to, kas atsitiko, – prabilo moteris. –
Bet kadangi tai žmogžudystė, deja, privalome užplombuoti šį
kambarį.
Jonas vis dar linksėjo, bet žvilgsniu grįžo prie nuotraukos ant
sienos.
– Deja, tai reiškia, kad privalome jūsų paprašyti...
– O, žinoma, – atsiliepė Jonas. – Atleiskite, esu šiek tiek
išsiblaškęs.
– Visiškai suprantama, – atsakė Tūrila Li su šypsena. Ne plačia
nuoširdžia šypsena, o nežymia, draugiška – tokia, kuri pritiko
esant tokioms aplinkybėms. Jonas pagalvojo, kad jie veikiausiai
turi patirties tokiose situacijose – policijos pareigūnai, kurie
susiduria su žmogžudystėmis ir panašiais dalykais. Visai kaip
kunigai. Kaip tėvas.
– Ar ką nors judinote? – paklausė ji.
– Judinau? Ne, kodėl turėčiau tai daryti? Tik sėdėjau ant kėdės.
Jonas atsistojo ir – nežinia, kodėl – iš stalo ištraukė kišeninį
peiliuką, sulankstė jį ir įsikišo į kišenę.
– Labai prašom, – tarė jis ir išėjo iš kambario.
Jam už nugaros tyliai užsivėrė durys. Nuėjus iki laiptų, jam
toptelėjo, kad labai kvaila išeiti su kišeniniu peiliuku, jis apsisuko ir
patraukė atgal jo atiduoti. Už uždarų durų stabtelėjo ir išgirdo jukų
moters balsą:
– Dievulėli, kaip mane pritrenkė! Kaip iš akies trauktas brolis,
pirmiausia pamaniau, kad išvydau vaiduoklį.
– Visai nepanašus, – pertarė vyriškas balsas.
– Tu matęs tik nuotrauką!
Joną pervėrė siaubinga mintis.
 *

Skrydis numeris SK-655 iš Oslo oro uosto į Zagrebą prasidėjo

pagal grafiką, be dvidešimt vienuolika, lėktuvas pasuko kairėn virš
Hiurdalšioeno ir nuskrido į pietus, link navigacijos bokšto Olborge,
Danijoje. Kadangi buvo neįprastai šalta diena, atmosferos
sluoksnis, vadinamoji tropopauzė, nusileido taip žemai, kad
„McDonnell Douglas-81“ į jį pateko jau ties Oslo centru. O kadangi
lėktuvai būtent tropopauzėje palieka garų pėdsaką, jis – jei
stovėdamas ir tirtėdamas prie telefonų automatų Jernbanetorgėje
būtų pakėlęs akis – būtų pamatęs lėktuvą, į kurį pirktas bilietas
gulėjo kupranugario vilnos apsiausto kišenėje.
Savo krepšį jis paliko bagažo saugykloje Oslo geležinkelio
stotyje. Jam reikėjo viešbučio kambario. Paskui – atlikti darbą. O
tai reiškė, kad jam reikės ginklo. Bet kaip gauti ginklą mieste,
kuriame neturi jokių ryšių?
Jis klausėsi informaciją telefonu teikiančios moters, kuri
skandinaviškai daininga anglų kalba aiškino, kad užregistruota
septyniolika asmenų, vardu Jonas Karlsenas, ir, deja, ji negalinti
duoti visų adresų. Bet taip, ji galinti padiktuoti Gelbėjimo armijos
telefono numerį.
Ponia, atsiliepusi Gelbėjimo armijos būstinėje, pasakė, kad pas
juos yra tik vienas Jonas Karlsenas, bet šiandien jam išeiginė. Jis
paaiškino, kad ruošiasi siųsti kalėdinę dovaną, gal ji turinti
adresą?
– Tuojau pažiūrėsiu. Geteborgo gatvė 4, pašto indeksas 0566.
Kaip gerai, kad dabar apie jį kažkas galvoja, vargšelis.
– Vargšelis?
– Taip, juk vakar buvo nušautas jo brolis.
– Brolis?
– Taip, Egertorgėje. Tai aprašyta šiandienos laikraštyje.
Jis padėkojo už pagalbą ir padėjo ragelį.
 Kažkas palietė jam petį, jis atsisuko.
Iš popierinio puodelio buvo aišku, ko vaikinukui prisireikė. Tiesa,
džinsinė striukė buvo ne per švariausia, bet jis buvo šviežiai
nusiskutęs, madingai apsikirpęs, prašmatniai apsivilkęs ir nutaisęs
budrų blaivų žvilgsnį. Vaikinukas kažką pasakė, bet kai jis
patraukė pečiais ir parodė, kad nekalba norvegiškai, šis prabilo
nepriekaištinga anglų kalba.
– I’m Kristoffer. I need money for a room tonight. Or else I’ll
16
freeze to death.
Skambėjo taip, tarsi vaikinukas būtų išklausęs prekybos agentų
apmokymus, glaustas ir trumpas pranešimas, plius jo vardas,
sukuriantis efektyvų emocinį artumą. Prašymą palydėjo plati
šypsena.
Jis papurtė galvą ir norėjo pasišalinti, bet elgetautojas su
popieriniu puodeliu atsistojo priešais jį.
– Mister? Ar jums kada teko miegoti po atviru dangumi ir taip
šalti, kad per naktį verkėte?
17
– Yes, actually I have.
Vieną beprotišką akimirką jam kilo noras papasakoti, kad kartą
keturias paras gulėjo vandens apsemtame lapės urve ir laukė
serbų tanko.
– Tada žinote, apie ką aš kalbu, mister.
Atsakydamas jis lėtai linktelėjo. Įkišo ranką į kišenę, ištraukė
vieną banknotą ir, nusukęs akis, padavė Kristoferiui.
– Vis tiek miegosi lauke, tiesa?
Kristoferis pasiskubino įsikišti banknotą kišenėn, tada linktelėjo
ir atsiprašančiai nusišypsojo.
– Pirmenybę privalau teikti vaistams, mister.
– Tai kur miegi?
– Tenai, – narkomanas parodė, ir jis akimis nusekė paskui ilgą,
liesą smilių nudildytu nagu. – Konteinerių uoste. Vasarą jie pradės
tenai statyti operą, – Kristoferis vėl plačiai nusišypsojo. – O opera
man patinka.
– Ar šiuo metu tenai ne šaltoka?
– Šiąnakt turbūt Gelbėjimo armijos eilė. Jie visada turi laisvą
lovą nakvynės namuose.
– Tikrai? – jis atidžiai nužvelgė vaikinuką. Atrodė tvarkingas,
šypsodamas tvykstelėdavo lygiais baltais dantimis. Bet vis tiek
trenkė dūlėsiais. O įsiklausęs pamanė, kad girdi tūkstančio
žandikaulių traškesį: mėsą, dorojamą iš vidaus.

16 Aš Kristoferis. Man reikia kambario nakčiai. Antraip mirtinai sušalsiu. (Angl.)

17 Taip, tiesą sakant, teko. (Angl.)
 11 skyrius

Gruodžio 17 d., ketvirtadienis. Kroatas

Halvorsenas kantriai sėdėjo prie vairo ir laukė, kol automobilio

su Bergene registruotais numeriais ratai buksavo ant ledo
priešais, vairuotojui spaudžiant akceleratorių. Haris mobiliuoju
telefonu kalbėjo su Beate.
– Ką turi galvoje? – garsiai paklausė Haris, kad perrėktų
bergeniečio variklio riaumojimą.
– Kad nepanašu, jog tose dviejose nuotraukose tas pats
žmogus, – pakartojo Beatė.
– Jie su tokia pačia kepure, su tokiu pačiu lietpalčiu ir su tokia
pačia skarele. Tai turėtų būti tas pats asmuo?
Ji neatsakė.
– Beate?
– Veidai neryškūs. Yra kažkas keista, ne visai suprantu kas. Gal
tiesiog kažkas su šviesa.
– Mmm. Manai, kad gaudom vėją laukuose?
– Nežinau. Jo padėtis prieš pat Karlseną sutampa su įrodymais.
Kas ten per garsas?
– Bembis ant ledo. Iki.
– Palauk!
Haris laukė.
– Yra dar vienas dalykas, – pradėjo Beatė. – Peržiūrėjau
užpraeitos dienos nuotraukas.
– Taip?
– Nerandu veidų, kurie sutaptų su tenai buvusiųjų
žmogžudystės dieną. Bet yra mažytė detalė. Tenai yra vyras
gelsvu apsiaustu, gali būti, kad kupranugario vilnos. Jis ryši
šaliką...
 – Turi omeny kaklaskarę?
– Ne, panašu į paprastą vilnonį šaliką. Bet jis užrištas taip pat,
kaip ir jo ar jų kaklaskarė. Dešinysis kraštas kyšo iš mazgo. Ar
matei?
– Ne.
– Nesu mačiusi, kad kas taip rištųsi šaliką, – svarstė Beatė.
– Atsiųsk nuotraukas elektroniniu paštu, pažiūrėsiu.
Atvykęs į biurą, Haris pirmiausia išsispausdino Beatės atsiųstas
nuotraukas.
Kai į kambariuką su spausdintuvu atėjo pasiimti nuotraukų, ten
jau stovėjo Gunaras Hagenas.
Haris linktelėjo, tada abu vyrai tyliai stovėjo ir žiūrėjo, kaip pilkas
aparatas spjauna lapą po lapo.
– Kas nors naujo? – galiausiai pasiteiravo Hagenas.
– Ir taip, ir ne, – atsakė Haris.
– Mane persekioja spauda. Būtų šaunu, jei turėtume ką nors, ką
galėčiau jiems numesti.
– A, taip, šefe, vos neužmiršau. Jiems pranešiau, kad ieškome
šito vyro.
Haris ištraukė vieną atvaizdą iš atspaudų pluošto ir bakstelėjo į
vyriškį su kaklaskare.
– Tu padarei ką? – pasitikslino Hagenas.
– Informavau spaudos atstovus. Tiksliau sakant, Dagbladet.
– Nepranešęs man?
– Tokia procedūra, šefe. Mes tai vadiname konstruktyviu
nutekėjimu. Sakome, kad žinias suteikė anonimiškas šaltinis
policijoje, kad laikraštis galėtų apsimesti, jog vykdė rimtą
žurnalistinį tyrimą. Jiems tai patinka, todėl skiria daugiau vietos
puslapyje nei tuo atveju, jei tiesiog oficialiai paprašytume
išspausdinti nuotraukas. Dabar galime tikėtis skaitytojų pagalbos
atpažįstant vyriškį. Ir visi laimingi.
 – Tik ne aš, Hūle.
– Tada labai apgailestauju, šefe, – tarė Haris ir pabrėžė savo
nuoširdumą susirūpinusia veido išraiška.
Hagenas stebėjo jį, ritmingai maldamas žandikauliais, ir Hariui
kilo mintis apie gromuliuotoją.
– O kas yra šiam vyrui? – paklausė Hagenas ir išpešė lapą
Hariui iš rankų.
– Esame ne visai tikri. Gal jis ne vienas. Beatė Len galvoja, kad
jie... na, ypatingai užsirišę kaklaskares.
– Tai kaklaryšio mazgas, – Hagenas vėl pažvelgė į nuotrauką. –
Kas čia ypatingo?
– Kas, šefe, sakėte čia toks?
– Kaklaryšio mazgas.
– Turite galvoje šlipso mazgą?
– Kroatišką mazgą, o varge.
– Ką?
– Argi to neaprėpia elementarios istorijos žinios?
– Šefe, būčiau dėkingas, jei mane apšviestumėte.
Hagenas susidėjo rankas už nugaros.
– Ką žinai apie Trisdešimties metų karą?
– Ko gero, per mažai.
– Per Trisdešimties metų karą, kai Gustavas Adolfas, švedų
karalius, ruošėsi žygiuoti į Vokietiją, savo mažą, bet disciplinuotą
armiją jis papildė tais, kurie buvo vadinami geriausiais kariais
Europoje. Jie buvo geriausi vien dėl to, kad buvo laikomi visiškai
bebaimiais. Jis pasamdė kroatų karius. Ar žinojai, kad
norvegiškas žodis krabat, berniokas, kilęs iš švedų kalbos, ir
originalas buvo croat, reiškiantis bebaimį maniaką.
Haris papurtė galvą.
– Nors kroatai kovėsi svetimoje šalyje ir privalėjo dėvėti
karaliaus Gustavo Adolfo uniformą, jiems buvo leista pasilikti tai,
kas skyrė juos nuo kitų – kavalerijos skarelę. Tai buvo kaklaraištis,
kurį kroatai užsirišdavo ypatingu būdu. Aprangos aksesuaras
įsigalėjo, vėliau buvo prancūzų pakeistas ir, pavadintas pagal
kroatą, virto cravate, kaklaryšiu.
– Cravate. Kroatas.
– Taigi.
– Ačiū, šefe.
Haris ištraukė paskutinį lapą iš spausdintuvo popieriaus dėklo ir
pažvelgė į vyriškį su šaliku, kurį Beatė buvo apibraukusi.
– Gali būti, kad ką tik užvedėte mus ant pėdsakų.
– Mes neprivalome vienas kitam dėkoti už tai, kad dirbame savo
darbą, Hūle, – Hagenas pasiėmė likusius lapus ir nužingsniavo.

Kai Haris įsiveržė į kabinetą, Halvorsenas pakėlė akis.

– Užsikabinau, – pasigyrė Haris.
Halvorsenas atsiduso. Šis pasakymas paprastai reiškė krūvą
darbo ir nieko, ką galėtum parodyti.
– Paskambinsiu Aleksui į Europolą, – pareiškė Haris.
Halvorsenas žinojo, kad Europolas – tai Interpolo mažoji sesutė
Hagoje, kurią Europos Sąjungos šalys įkūrė po teroristinių išpuolių
Madride 1998 metais, kovodamos su tarptautiniu terorizmu ir
organizuotu nusikalstamumu. Bet nesuprato, kodėl tas Aleksas
dažnai sutinka Hariui padėti, nors Norvegija net nėra Europos
Sąjungos narė.
– Alex? Harry in Oslo. Could you check on a thing for me,
18
please?
Halvorsenas klausėsi, kaip Haris kapota, bet suprantama anglų
kalba prašo Alekso atlikti paiešką duomenų bazėje: paieškoti
nusikaltimų, Europoje įvykdytų tariamai tarptautinio žudiko.
Raktiniai žodžiai „užsakyta žmogžudystė“ ir „kroatas“.
– I’ll wait, – tarė Haris ir laukė. Paskui, kupinas nuostabos: –
19
Really? That many? – jis pasikasė smakrą, paprašė Alekso į
paiešką įvesti „pistoletas“ ir „devynių milimetrų kalibras“.
– Dvidešimt trys, Aleksai? Dvidešimt trys žmogžudysčių bylos,
kur įtariamasis – kroatas? Jėzau! Jo, girdėjau, kad karai sukuria
profesionalius žudikus, bet vis tiek. Pabandyk „Skandinavija“.
20
Nieko? OK, ar yra vardas, Aleksai? Nieko? Hang on a sec.
Haris dėbsojo į Halvorseną, tarsi laukdamas, kad šis pratars
kelis tinkamus žodžius, bet šis tik patraukė pečiais.
– OK, Aleksai, – tarė Haris. – Paskutinis bandymas.
Jis paprašė Alekso paiešką papildyti žodžiais „raudona
kaklaskarė“ arba „šalikas“.
Halvorsenas išgirdo, kaip Aleksas nusijuokė į ragelį.
– Ačiū, Aleksai. Iki.
Haris padėjo ragelį.
– Na? – paklausė Halvorsenas. – Užsikabinimas išgaravo kaip
dūmas?
Haris linktelėjo. Susmuko giliau kėdėje, bet staiga išsitiesė.
– Mums reikia mąstyti iš naujo. Ką mes turime? Nieko? Puiku,
man patinka tušti lapai.
Halvorsenas prisiminė, kad Haris kartą sakė, jog gerą detektyvą
nuo vidutinioko skiria gebėjimas užmiršti. Geras tyrėjas ištrina iš
atminties visus atvejus, kai intuicija jį apvylė, pamiršta visus
pėdsakus, kuriais sekdamas pasiklydo. Ir griebiasi vėl, naiviai ir
užmaršiai, su neblėstančiu užsidegimu.
Suskambo telefonas. Haris čiupo ragelį.
– Harr...
Bet kitame laido gale jau liejosi kalba.
Haris atsikėlė nuo stalo, o Halvorsenas stebėjo, kaip bąla
telefono ragelį laikančios rankos krumpliai.
 21
– Wait, Alex. Pasakysiu Halvorsenui, kad pasižymėtų.
Haris delnu pridengė ragelį ir šūktelėjo Halvorsenui:
– Paskutinį kartą pabandė tik įdomumo dėlei. Išmetė „kroatą“,
„devynis milimetrus“ ir kitus dalykus ir ieškojo tik raudono šaliko.
Rado keturis atitikmenis. Keturios pistoletu profesionaliai
įvykdytos žmogžudystės, kurių liudininkai mini galimą žudiką su
raudonu šaliku. Pažymėk Zagrebą du tūkstantaisiais ir du
tūkstančiai pirmaisiais. Miunchenas du tūkstančiai antraisiais ir
Paryžius du tūkstančiai trečiaisiais.
Haris vėl kalbėjo į ragelį:
22
– This is our man, Alex. Ne, nesu tikras, bet mano intuicija –
taip. Ir protas man sako, kad dvi žmogžudystės Kroatijoje nėra
atsitiktinės. Ar turi dar kokių požymių, kuriuos Halvorsenas
užsirašytų?
Halvorsenas stebėjo, kaip Hariui iš nuostabos atvimpa
žandikaulis.
– Ką turi galvoje – jokių požymių? Jei jie atsimena šaliką, turėjo
pastebėt ir ką nors daugiau. Ką? Vidutinio ūgio? Ir viskas?
Besiklausydamas Haris purtė galvą.
– Ką jis sako? – šnabždėjo Halvorsenas.
– Kad parodymuose daug nesutapimų, – irgi sušnabždėjo Haris.
Halvorsenas pažymėjo: „Nesutapimai.“
– Taip, būtų puiku, jei detales atsiųstum elektroniniu paštu. Ką
gi, kol kas ačiū, Aleksai. Jei atrasi ką nors daugiau, kaip tariama
buvimo vieta ar dar ką, paskambink, OK? Ką? He he. Taip,
netrukus atsiųsiu savo ir žmonos filmuką.
Haris padėjo ragelį ir atkreipė dėmesį į smalsų Halvorseno
žvilgsnį.
– Senas pokštas, – paaiškino. – Aleksas įsitikinęs, kad
Skandinavijoje visos sutuoktinių poros kuria asmeninius
pornografinius filmukus.
 Haris surinko kitą telefono numerį ir laukdamas pastebėjo, kad
Halvorsenas vis dar spokso į jį, tada atsiduso:
– Aš net nebuvau vedęs, Halvorsenai.

Magnusas Skarė turėjo pakelti balsą, kad perrėktų kavos

aparatą, kuris gargaliavo tarsi jį kamuotų sunki plaučių liga.
– Gal tai skirtingi žudikai, priklausantys dar neišaiškintai
organizacijai, kuri raudonus šalikėlius naudoja kaip uniformos
detalę?
– Nesąmonė, – tingiai nutęsė Tūrila Li ir atsistojo už Skarės į
eilę prie kavos. Rankoje laikė puodelį su užrašu „Geriausia mama
pasaulyje“.
Ūlė Li tyliai sukikeno. Jis sėdėjo prie stalo virtuvėlėje, kuria
Smurtinių nusikaltimų ir Dorovės policijos skyriai naudojosi kaip
valgomuoju.
– Nesąmonė? – pasitikslino Skarė. – Tai gali būti terorizmas, ar
ne? Religinis karas prieš krikščionis. Musulmonai. Tada užvirs
pragaras. O gal tai los dagos. Jie ryši raudonas skareles, ar ne?
– Jiems labiau patinka, kai juos vadina ispanais, – prabilo Tūrila
Li.
– Baskais, – pataisė Halvorsenas, sėdintis prie stalo priešais
Ūlę Li.
– Aaa?
– Bulių kautynės. San Ferminas Pamplonoje. Baskų žemė.
– ETA! – riktelėjo Skarė. – Velnias, kodėl mes apie juos
nepagalvojome!
– Tau reiktų rašyti scenarijus filmams, tikrai, – paragino Tūrila Li.
Šįkart Ūlė Li garsiai nusikvatojo, bet, kaip įprasta, nieko
nepasakė.
– O judu turėtumėte tirti bankų apiplėšimus, apsisvaiginus
preparatu „Rohypnol“, – sumurmėjo Skarė, tarsi pabrėždamas,
kad Tūrila Li ir Ūlė Li, kurių nesiejo nei santuoka, nei giminystės
ryšiai, atėjo iš Apiplėšimų skyriaus.
– Taip jau yra, kad teroristams primetama kaltė, – pareiškė
Halvorsenas. – Keturios bylos, kurias mums atsiuntė iš Europolo,
buvo užsakytų žmogžudysčių, o paskui – viskas kaip į vandenį. O
visi taikiniai buvo į ką nors įsivėlę. Abi aukos Zagrebe buvo serbai,
išteisinti karo nusikaltėliai, o tipas Miunchene kėlė grėsmę žmonių
prekyba užsiimančio vietinio barono viešpatavimui. Paskui dar
vienas Paryžiuje, du kartus teistas už pedofiliją.
Haris Hūlė įėjo su puoduku rankoje. Skarė, Li ir Li prisipylė į
puodelius kavos ir, užuot atsisėdę, išspūdino. Halvorsenas
pastebėjo, kad Haris šitaip veikia bendradarbius. Inspektorius
įsitaisė ant kėdės, ir Halvorsenas įsistebeilijo į mąslias raukšles
ant kaktos.
– Artėjame prie dvidešimt keturių valandų, – prabilo
Halvorsenas.
– Taip, – atsiliepė Haris, spoksodamas į savo vis dar tuščią
puodelį.
– Ar kas negerai?
Haris delsė.
– Nežinau. Skambinau Bjarnei Meleriui į Bergeną. Paprašyti
kelių konstruktyvių patarimų.
– Ir ką jis pasakė?
– Lyg ir nieko. Atrodė, kad jis... – Haris ieškojo žodžio, –
vienišas.
– Ar visa jo šeima ne tenai?
– Regis, atvyks vėliau.
– Sunkumai?
– Nežinau. Nieko nežinau.
– Tai kas tau neduoda ramybės?
– Buvo girtas.
 Halvorsenas stuktelėjo į puodelį ir paliejo kavą.
– Meleris? Girtas darbe? Juokauji.
Haris neatsakė.
– Gal jis tiesiog prastai jautėsi ar panašiai, – skubiai pasiūlė
teoriją Halvorsenas.
– Aš žinau, kaip kalba girtas, Halvorsenai. Turiu vykti į Bergeną.
– Dabar? Hari, juk vadovauji žmogžudystės tyrimui.
– Pirmyn atgal tą pačią dieną. Tuo tarpu tu laikysi frontą.
Halvorsenas nusišypsojo.
– Sensti, Hari?
– Senstu? Ką turi galvoje?
– Senas ir žmoniškas. Pirmą kartą girdžiu tave teikiant
pirmenybę gyviesiems, o ne mirusiesiems.
Pamatęs Hario veido išraišką, Halvorsenas iškart pasigailėjo:
– Neturėjau omeny...
– Viskas gerai, – burbtelėjo Haris ir atsikėlė. – Noriu, kad iš oro
linijų gautum sąrašus keleivių, kurie pastarosiomis dienomis
skrido iš Kroatijos ir į ją. Gardermoeno oro uosto policininkų
paklausk, ar reikalingas teismo leidimas. Jei reikalingas, užsuk į
teismą ir iškart jį gauk. Kai turėsi sąrašus, skambink Aleksui į
Europolą ir paprašyk patikrinti vardus. Sakyk, kad jų reikia man.
– Ir tu tikras, kad jis padės?
Haris tik linktelėjo.
– Tuo tarpu su Beate vėl pašnekinsim Joną Karlseną.
– O?
– Iki šiolei apie Robertą Karlseną girdėjome tik rožines istorijas.
Numanau, kad yra daugiau.
– Kodėl nepasiimi manęs?
– Nes, kitaip nei tu, Beatė mato, kada žmonės meluoja.
 *

Prieš lipdamas restorano „Biscuit“ laiptais, jis įkvėpė.

Kitaip nei praeitą vakarą, dabar beveik nebuvo lankytojų. Bet į
restorano salės duris nugara rėmėsi tas pats padavėjas. Tas, su
Džordžio garbanomis, mėlynakis.
23
– Hello there , – pasisveikino padavėjas. – Nepažinau jūsų.
Jis dukart mirktelėjo netikėtai pričiuptas – tai reiškė, kad
faktiškai buvo atpažintas.
– Bet prisimenu apsiaustą, – kalbėjo padavėjas. – Labai
skoningas. Ar tai kupranugaris?
– Tikiuosi, – sumikčiojo jis šypsodamas.
Padavėjas priglaudė delną jam prie žasto. Vyro akyse jis
nepastebėjo šmėstelint baimės, tad nusprendė, kad padavėjas
nieko neįtaria. Jis vylėsi, kad policija čia dar nesilankė ir nesurado
ginklo.
– Neketinu valgyti, – pasakė jis. – Tik norėčiau pasinaudoti
tualetu.
– Tualetu? – paklausė padavėjas, ir jis pastebėjo, kad mėlynos
akys ieško jo akių. – Atėjote čionai tik pasinaudoti tualetu? Tikrai?
– Tik trumpam, – tarė jis ir nurijo. Padavėjo artumas jį trikdė.
24
– Tik trumpam, – pakartojo padavėjas. – I see.
Tualetas buvo tuščias ir kvepėjo muilu. Bet ne laisve.
Muilo kvapas dar paaštrėjo, kai nuo laikiklio virš kriauklės jis
nuėmė dangtį. Pasiraitojo rankovę ir panarino ranką į žalią šaltą
muilą. Akimirką pervėrė mintis, kad jie bus pakeitę laikiklius. Bet
tada jį užčiuopė. Lėtai išmeškeriojo, o ant balto kriauklės
porceliano nuo muilo liko ilgi žali pirštų atspaudai. Išplovus ir
sutepus aliejumi pistoletas bus kaip naujas. O jo dėtuvėje tebėra
šeši šoviniai. Jis paskubomis nuplovė pistoletą ir buvo bekišąs jį į
švarko kišenę, kai prasivėrė durys.
 25
– Hello again , – sušnabždėjo padavėjas ir plačiai nusišypsojo.
Bet šypsena sustingo, kai jo akys užkliuvo už pistoleto.
26
Jis skubiai įsigrūdo pistoletą į kišenę, sumurmėjo goodbye ,
skubiai prasibrovė pro padavėją siauru tarpduriu. Pajuto sunkų
alsavimą prie veido ir vyriškio sustandėjusią varpą ties šlaunimi.
Tik vėl išėjęs į šaltį, pajuto savo paties širdį. Ši trankėsi. Tarsi jis
bijotų. Kraujas sruvo kūnu ir kaitino, jis tapo šiltas ir lengvas.

Hariui atvykus į Geteborgo gatvę, Jonas Karlsenas kaip tik

ruošėsi išeiti.
– Ar jau taip vėlu? – paklausė Jonas ir sumišęs pažvelgė į
laikrodį.
– Šiek tiek pasiankstinau, – atsakė Haris. – Mano kolega atvyks
kiek vėliau.
– Ar spėsiu nusipirkti pieno?
Jis vilkėjo plonyte striuke. Plaukai buvo sušukuoti.
– Žinoma.
Krautuvėlė ant kampo buvo kitoje gatvės pusėje, ir kol Jonas
kuitėsi, ieškodamas monetų vienam litrui lieso pieno, Haris
susižavėjęs tyrinėjo kalėdinių dekoracijų gausą tarp tualetinio
popieriaus ir kukurūzų dribsnių. Nė vienas neužsiminė apie
spaudos stovą priešais kasą, į kurį sukišti laikraščiai didžiosiomis
raidėmis skelbė apie žmogžudystę Egertorgėje. Pirmame
Dagbladet puslapyje įdėta grūdėta ir neryški Vedlogo daryta
minios nuotrauka su raudonai apvesta šaliką ryšinčio žmogaus
galva: POLICIJA IEŠKO ŠIO VYRO.
Jiems išėjus, Jonas stabtelėjo prie raudonplaukio valkatos su
aštunto dešimtmečio stiliaus smailia barzdele. Ilgai rausėsi
kišenėje, kol kažką rado ir įmetė į rudą popierinį puodelį.
– Nelabai turiu ko jums pasiūlyti, – prisipažino Hariui Jonas. – Ir,
tiesą pasakius, kava ilgokai išbuvo aparato inde. Turbūt skonis
bus kaip asfalto.
– Puiku, man tokia ir patinka.
– Jums irgi? – blausiai šyptelėjo Jonas. – Au! – Jonas stvėrėsi
už galvos ir atsisuko į elgetą. – Ar metei į mane pinigus? –
paklausė apstulbęs.
Elgeta susierzinęs sušnarpštė sau į ūsus ir aiškiu balsu riktelėjo:
– Šita netinka, ačiū!
Jono Karlseno butas niekuo nesiskyrė nuo Tėjos Nilsen. Buvo
švarus ir tvarkingas, bet į akį krito viengungiško gyvenimo
smulkmenos. Haris skubiai padarė tris prielaidas: kad seni, bet
gerai išlaikyti baldai atkeliavo iš tos pačios vietos kaip ir jo paties –
iš „Elevator“, naudotų daiktų parduotuvės Ulevolsveieno gatvėje.
Kad Jonas nesilankė meno parodoje, apie kurią buvo skelbiama
vieninteliame plakate ant svetainės sienos. Ir kad daugiau
patiekalų buvo suvalgoma palinkus prie žemo staliuko priešais
televizorių nei prie to, kuris įspraustas virtuvėlėje. Ant beveik
tuščios lentynos stovėjo nuotrauka: išdidžiai į tolį žvelgiantis vyras
su Gelbėjimo armijos uniforma.
– Jūsų tėvas? – paklausė Haris.
– Taip, – atsakė Jonas, iš virtuvinės spintelės išėmė du
puodelius ir šliūkštelėjo iš parudusio dėmėto kavinuko.
– Jūs labai panašūs.
– Ačiū, – tarė Jonas. – Tikiuosi, kad taip ir yra.
Vyras nusinešė puodelius ir pastatė juos ant staliuko šalia naujo
pieno pakelio ir glazūruotų riestainių, taip parodydamas, kur jis
paprastai valgo. Haris ketino paklausti, kaip jo tėvai priėmė žinią
apie Roberto mirtį, bet apsigalvojo.
– Pradėkime nuo hipotezės, – prabilo Haris. – Tokios, kad tavo
brolis buvo nužudytas, nes kažkam kažką iškrėtė. Juos apmovė,
pasiskolino iš jų pinigų, įžeidė, grasino jiems, pakenkė ar kažkas
panašaus. Tavo brolis buvo šaunus vyrukas, visi taip sako. Ir tai
kaip tik tas apibūdinimas, kurio pirmiausia sulaukiame nužudymo
bylose, žmonės mielai pradeda nuo gerosios pusės. Bet dauguma
mūsų turime ir tamsiąją pusę. Ar ne taip?
Jonas linktelėjo, o Haris nesuprato, ar šitaip buvo išreikštas
pritarimas.
– Mums reikia šiek tiek nušviesti Roberto tamsiąsias puses.
Nesusivokdamas Jonas vėpsojo į policininką.
Haris kostelėjo:
– Pradėkime nuo pinigų. Ar Robertas turėjo finansinių
sunkumų?
Jonas patraukė pečiais.
– Ne. Ir taip. Jis nesimėtė pinigais, tad neįsivaizduoju, kad būtų
daug prasiskolinęs, jei tai turite omeny. Manau, kad jei
skolindavosi, tai daugiausia iš manęs. Kai sakau „skolindavosi“,
omeny turiu... – Jono šypsena buvo ilgesinga.
– Apie kokias sumas kalbame?
– Nedideles. Išskyrus praeitą rudenį.
– Kiek?
– Ee... Trisdešimt tūkstančių.
– Kokiam tikslui?
Jonas pasikrapštė galvą.
– Kažkokiam projektui, bet jis nenorėjo pasakoti kokiam, tik
pasakė, kad turi keliauti į užsienį. Išsiaiškinti, paatviravo jis. Taip,
pamaniau, kad kiek didoka suma, bet gyvenu kukliai, net neturiu
automobilio. Be to, nors kartą jis atrodė užsidegęs. Man buvo
smalsu, kas tai per reikalas, bet tada... taip, paskui nutiko šitai.
Haris užsirašė.
– O kaip dėl Roberto, kaip žmogaus, tamsiųjų pusių?
Haris laukė. Nudūrė žvilgsnį į stalelį ir leido Jonui sėdėti ir
galvoti, pradėjus veikti tylos vakuumui – tam vakuumui, po kurio
anksčiau ar vėliau ką nors išgirsdavo: melą, beviltišką nukrypimą
ar, geriausiu atveju, tiesą.
– Kai Robertas buvo jaunas, buvo... – pradėjo Jonas, bet
sustojo.
Haris nesakė nieko, nė nekrustelėjo.
– Jis nelabai mokėjo... valdytis.
Haris linktelėjo, nepakeldamas akių. Paragino, nesuardydamas
vakuumo.
– Baimindavausi, ką vėl sugalvos. Jis būdavo toks įsiutęs. Ir
atrodydavo, kad jame glūdi dvi asmenybės. Viena buvo šalta,
susivaldžiusi, tyrėjo tipo, kuri domėjosi... kaip čia pasakius?
Reakcijomis. Jausmais. Kančia taip pat, turbūt. Tokiais dalykais.
– Galite pateikti pavyzdžių? – paklausė Haris.
Jonas nurijo.
– Kartą, kai parėjau namo, jis man pasakė, kad nori man kai ką
parodyti rūsio skalbykloje. Mūsų katiną buvo įbrukęs į mažą tuščią
akvariumą, kuriame tėtis kitados laikė gupius, ir, uždengęs jį
mediniu dangčiu, vidun įkišo sodo vandens žarną. Tada iki galo
atsuko čiaupą. Viskas vyko taip greitai, kad nespėjau nuimti
dangčio ir ištraukti katino, o akvariumas jau buvo beveik pilnas.
Robertas sakė, kad tik norėjo pamatyti, kaip reaguos katinas, bet
retkarčiais pagalvoju, kad tik norėjo pamatyti, kaip sureaguosiu
aš.
– Mhm. Jei jis buvo toks, keista, kad niekas apie tai neužsiminė.
– Nedaugelis pažinojo šią Roberto pusę. Numanau, kad iš
dalies tai buvo mano kaltė. Dar tada, kai buvome maži, turėdavau
pažadėti, jog stebėsiu Robertą, kad nesugalvotų ko nors iš tiesų
siaubingo. Stengiausi kaip išgalėdamas. O Roberto veiksmai, kaip
jau sakiau, nebuvo nevaldomi. Jis buvo šaltas ir šiltas tuo pat
metu, jei suprantate. Tad iš esmės tik artimiausi žmonės pažino
Roberto... kitą pusę. Taip, dar ir viena kita varlė, – Jonas
nusišypsojo. – Jis pasiųsdavo jas į orą su helio balionais. Tėvo
pričiuptas, paaiškino, kad liūdna būti varle ir niekada nepamatyti
pasaulio paukščio akimis. Ir aš... – Jonas įsistebeilijo į orą, ir Haris
pamatė, kad jo akys šiek tiek sudrėkusios. – Aš pratrūkau juoku.
Tėvas įsiuto, bet nepajėgiau liautis. Tik Robertas mokėdavo mane
šitaip prajuokinti.
– Mhm. Ar jis išaugo iš tų dalykų?
Jonas patraukė pečiais.
– Jei labai nuoširdžiai, aš nežinau, kuo Robertas užsiiminėjo
pastaraisiais metais. Tėčiui su mama persikėlus į Tailandą, iš
esmės Roberto ir mano ryšiai nutrūko.
– Kodėl?
– Juk broliams taip dažnai nutinka. Be jokios priežasties.
Haris neatsakė, tiesiog laukė. Koridoriuje trinktelėjo durys.
– Buvo keletas nesusipratimų su mergaitėmis, – prašneko
Jonas.
Nutolęs greitosios pagalbos automobilio sirenų signalas.
Metalinis lifto gaudesys. Jonas įkvėpė ir pasigirdo atodūsis:
– Jaunomis.
– Labai jaunomis?
– Nežinau. Bet jei Robertas nemelavo, jos buvo labai jaunos.
– Kodėl jis būtų turėjęs apie tai meluoti?
– Kaip ir sakiau. Manau, jam patiko žiūrėti, kaip reaguoju.
Haris atsistojo ir nuėjo prie lango. Vyriškis palengva žingsniavo
Sofienbergo parko takeliu, primenančiu nelygų rudą brūkšnį, vaiko
nubrėžtą ant akinamai balto popieriaus lapo. Šiauriau bažnyčios
plytėjo žydų bendruomenės kapinaitės. Stolė Aunė, psichologas,
jam pasakojo, kad prieš šimtą metų visas Sofienbergo parkas
buvo kapinės.
– Ar su kuria tų mergaičių jis elgėsi žiauriai? – pasiteiravo Haris.
– Ne! – Jono šauksmas nuaidėjo tarp plikų sienų.
Haris nieko neatsakė. Vyriškis perėjo parką, perėjo Helgeseno
gatvę ir patraukė tiesiai į kiemą.
 – Bent jau man apie tai nepasakojo, – atsakė Jonas. – O jei ir
būtų pasakojęs, nebūčiau juo patikėjęs.
– Ar pažįsti kurią nors mergaitę, su kuria jis susitikinėjo?
– Ne. Nė su viena ilgai neužsibūdavo. Tiesą sakant, žinau tik
apie vieną mergaitę, kuria buvo rimtai susidomėjęs.
– O?
– Tėja Nilsen. Kai buvome jauni, buvo jos tarsi apsėstas.
– Tavo merginos?
Jonas mąsliai žvelgė į kavos puodelį.
– Peršasi mintis, kad galėjau pasistengti laikytis atokiai nuo
vienintelės merginos, kurią mano brolis užsispyrė gauti. Ir Dievas
mato, kad klausiau savęs, kodėl.
– Ir?
– Tik žinau, kad Tėja pats nuostabiausias žmogus, kokį esu
sutikęs.
Lifto gaudesys staiga nutilo.
– Ar jūsų brolis žinojo apie jus ir Tėją?
– Jis išsiaiškino, kad kelis kartus buvome susitikę. Turėjo
įtarimų, bet Tėja ir aš stengėmės išsaugoti paslaptį.
Pasigirdo beldimas į duris.
– Tai Beatė, mano kolegė, – tarė Haris. – Aš atidarysiu.
Jis užvertė savo bloknotą, lygiagrečiai su juo padėjo rašiklį ir
nužirgliojo kelis žingsnius iki durų. Porą sekundžių veltui stengėsi,
kol suprato, kad durys atsiveria į vidų, ir atidarė.
Veidas anapus durų atrodė toks pats nustebęs kaip ir jo, ir
akimirką jie tiesiog stovėjo ir spoksojo vienas į kitą. Haris užuodė
saldų, kvapnų aromatą, tarsi žmogus būtų naudojęs aštraus
kvapo dezodorantą.
– Jonas? – pasiteiravo vyriškis – atsargiai, klausiamai.
– Tuojau, – atsakė Haris. – Atleiskite, tiesiog laukėme kito
žmogaus. Minutėlę.
 Haris patraukė atgal prie sofos.
– Tavęs.
Tą akimirką, kai susmego į minkštą baldą, Hariui tvokstelėjo,
kad kažkas nutiko, kažkas būtent dabar, per šias sekundes. Jis
patikrino, ar rašiklis vis dar guli šalia bloknoto. Nepajudintas. Bet
kažkas buvo – kažkas, ką smegenys užfiksavo, bet nespėjo įterpti
į reikiamą kontekstą.
– Labas vakaras, – sau už nugaros išgirdo sakant Joną.
Mandagus, kuklus kreipimasis. Klausiamas tonas. Taip
sveikinamasi su žmogumi, kuris nei pažįstamas, nei žinoma, ko jis
nori. Tuomet vėl tai pajuto. Kažkas nutiko, kažkas blogo. Kažkas
su tuo žmogumi buvo negerai. Teiraudamasis jis minėjo Jono
vardą, bet akivaizdžiai jo nepažinojo.
27
– What message? – paklausė Jonas.
Tą pačią akimirką viskas sustojo į vietas. Kaklas. Ant vyriškio
kaklo kažkas buvo. Skarelė. Kaklaryšio mazgas. Stodamasis
Haris abiem keliais įsirėmė į staliuką, ir kavos puodeliai apvirto
jam šaukiant:
– Uždaryk duris!
Bet Jonas stovėjo tarsi užhipnotizuotas ir spoksojo pro durų
tarpą. Pasikūprinęs, pasiruošęs pagelbėti.
Haris žengė žingsnį į priekį, peršoko sofą ir puolė link Jono.
28
– Don’t , – ištarė Jonas.
Haris apsidairė ir metėsi pirmyn. Tuomet viskas tarsi sustingo.
Haris buvo patyręs tai anksčiau – kaip adrenalinas tvoskia ir
pakeičia laiko pojūtį. Tarsi judėtum vandenyje. Ir jis suprato, kad
jau per vėlu. Savo dešiniu petimi jautė duris, kairiuoju – Jono
klubą, o jo ausų būgnelį pasiekė parako miltelių sprogimo ir
kulkos, kurią ką tik iššovė pistoletas, garso banga.
Tada pasigirdo trenksmas. Kulka. Durų trinktelėjimas, spynos
klaktelėjimas. Jonas, atsitrenkiantis į drabužinę ir virtuvės stalo
kampą. Haris apsivertė ant šono ir pakėlė akis. Durų rankena
nusviro žemyn.
– Velnias, – sušnibždėjo Haris, pasikeldamas ant kelių. Duris
smarkiai paklibino. Dukart.
Haris paėmė už diržo gyvybės ženklų nerodantį Joną ir nutempė
parketo grindimis iki miegamojo.
Už durų kažkas sukrebždėjo. Tada vėl driokstelėjo. Nuo durų
vidurio pabiro skeveldros, vieną sofos pagalvėlių mestelėjo į šoną,
vienišas tamsiai pilkas plunksnų debesėlis pakilo lubų link, o lieso
pieno pakelis ant staliuko ėmė kliuksėti. Lanku pasruvo balkšva
blanki pieno srovė.
Žmonės neįvertina, kokią žalą padaro devynių milimetrų kulka,
pamanė Haris ir apvertė Joną ant nugaros. Iš skylės kaktoje
sruveno vieniša kraujo srovė.
Driokstelėjo vėl. Žvangtelėjo stiklas.
Haris išsitraukė iš kišenės mobilųjį ir surinko Beatės numerį.
– OK, OK, neskubink, jau ateinu, – atsiliepė Beatė po pirmojo
signalo, – esu priešais...
– Klausyk, – nutraukė Haris. – Per radiją pranešk, kad mums
reikalingi visi patruliuojantys automobiliai. Su sirenomis. Už buto
durų stovi žmogus ir vaišina mus švinu. O tu laikykis atokiai.
Supratai?
– Supratau. Nenutrauk ryšio.
Haris padėjo mobilųjį ant grindų priešais save. Braižymasis į
sieną. Ar vyras juos išgirdo? Haris sėdėjo nekrutėdamas.
Skrebenimas artėjo. Kas čia per sienos? Kulka, kuri pervėrė lauko
duris su garso izoliacija, lengvai įveiks sieną iš poros gipso
plokščių ir izoliacinės vatos. Dar arčiau. Sustojo. Haris sulaikė
kvėpavimą. Ir tada išgirdo. Kad Jonas kvėpuoja.
Tuomet miesto gausme išryškėjo garsas, kuris Hario ausims
nuskambėjo kaip muzika. Policijos sirena. Dviejų policijos
automobilių sirenos.
Haris klausėsi krebždėjimo. Nieko. „Spruk, – mintyse maldavo
jis. – Mauk.“ Ir buvo išklausytas. Skubūs žingsniai, tolstantys
koridoriumi ir laiptais žemyn.
Haris padėjo galvą ant šalto parketo ir spoksojo į lubas. Pro
durų apačią traukė. Jis užmerkė akis. Devyniolika metų. Jėzau.
Devyniolika metų, kol galės išeiti į pensiją.

18 Aleksai? Haris iš Oslo. Gal galėtum dėl manęs patikrinti vieną dalyką? (Angl.)
19 Palauksiu. Tikrai? Tiek daug? (Angl.)
20 Luktelėk. (Angl.)
21 Palauk, Aleksai. (Angl.)
22 Tai mūsiškis, Aleksai. (Angl.)
23 Sveiki. (Angl.)
24 Suprantu. (Angl.)
25 Dar kartą labas. (Angl.)
26 Viso labo. (Angl.)
27 Kokią žinutę? (Angl.)
28 Ne. (Angl.)
 12 skyrius

Gruodžio 17 d., ketvirtadienis. Ligoninė ir pelenai

Parduotuvės vitrinoje jis matė atsispindint policijos automobilį,

riedantį gatve jam už nugaros. Ėjo toliau, turėjo susitvardyti, kad
nepradėtų bėgti. Taip, kaip prieš keletą minučių, kai movė laiptais
žemyn iš Jono Karlseno buto, išlėkė ant šaligatvio, vos
nepargriovė jaunos moters su mobiliuoju rankoje, visu greičiu
dūmė parku, vakarų kryptimi link judrių gatvių, kur dabar ir
atsidūrė.
Policijos automobilis judėjo tolygiai su juo. Pamatęs duris, jas
atidarė ir pasijuto, tarsi patekęs į filmą. Amerikiečių filmą su
kadilakais, siauručiais kaklaryšiais ir jaunais elviais. Iš grotuvo
sklindanti muzika priminė trigubai greitesnio tempo hill-billy
plokšteles, o barmenas buvo apsivilkęs taip, tarsi būtų nulipęs nuo
ilgai grojančios plokštelės viršelio.
Jis apsidairė po stebėtinai pilną ir ankštą baro patalpą, tada
suvokė, kad barmenas kalba su juo.
– Sorry?
29
– A drink, Sir?
– Kodėl gi ne? Ko turite?
– Na, gal kokteilį „Slow Comfortable Screw-Up“. Nors atrodote
taip, tarsi jums reikėtų viskio iš Orknio salų.
– Ačiū.
Policijos sirena sukaukė ir nutolo. Dabar, baro šilumoje, iš porų
sruvo prakaitas. Jis nusiplėšė skarelę ir įsikišo į kišenę. Džiaugėsi,
kad tabako dūmai patalpoje prislopino pistoleto kvapą apsiausto
kišenėje.
Pasiėmė gėrimą ir susirado vietą prie sienos priešais langą.
Kas buvo tas kitas žmogus bute? Jono Karlseno bičiulis?
Giminaitis? O gal Jonas Karlsenas bute gyvena ne vienas? Jis
siurbtelėjo viskio. Skonis buvo kaip ligoninės ir pelenų. Ir kodėl
užduoda sau tokį kvailą klausimą? Tik policijos pareigūnas galėjo
sureaguoti taip, kaip tas vyrukas. Tik policininkas galėjo taip
skubiai išsikviesti pagalbą. Dabar jie žino, kas buvo jo taikinys. Tai
smarkiai apsunkins darbą. Jam teks pagalvoti apie atsitraukimą.
Jis vėl siurbtelėjo.
Policininkas matė kupranugario vilnos apsiaustą.
Jis nuėjo į tualetą, įsidėjo pistoletą, skarelę ir pasą į švarko
kišenes, o apsiaustą sukišo į šiukšliadėžę po kriaukle. Atsistojo
lauke ant šaligatvio ir ėmė žvalgytis po gatvę, virpėdamas ir
trindamas rankas.
Paskutinė užduotis. Pati svarbiausia. Viskas priklausė nuo jos.
Ramiai, patikino save. Jie nežino, kas tu toks. Grįžk prie pradžios.
Galvok konstruktyviai.
Vis tiek mintys pakriko, nespėjus jų sugaudyti:
Kas buvo tas vyras bute?

– Mes nežinom, – tarė Haris. – Tik žinom, kad tai tas pats, kuris
nužudė Robertą.
Jis patraukė kojas, kad slaugytoja siauru koridoriumi galėtų
prastumti tuščią lovą.
– A... ar gali būti? – sumikčiojo Tėja Nilsen. – Ar jų daug?
Ji sėdėjo lengvai palinkusi į priekį, rankomis suėmusi medinę
kėdę, tarsi bijodama apvirsti.
Beatė Len pasilenkė ir ramindama uždėjo ranką Tėjai ant kelio.
– Mes nežinome. Svarbiausia, kad baigėsi gerai. Gydytojas
pasakė, kad tai tik smegenų sukrėtimas.
– Kurį gavo per mane, – prisipažino Haris. – Trenkiau jį į
virtuvės stalo kampą, ir kaktoje liko puiki skylė. Pistoleto kulka
praskriejo pro šalį. Radom ją sienoje. Kita kulka įstrigo pieno
pakelyje. Tik pagalvok. Pieno pakelio viduje. O trečioji – spintelėje
tarp razinų ir...
Beatė nužvelgė Harį taip, kad šis susiprato, jog kaip tik dabar
Tėja vargu ar domisi balistikos tyrimais.
– Nesvarbu. Jonui viskas gerai, bet jis buvo be sąmonės, todėl
gydytojai paliko jį čia, kad galėtų toliau stebėti.
– Suprantu. Ar galiu dabar pas jį užeiti?
– Žinoma, – tarė Beatė. – Tik norim, kad pirma pažvelgtum į
šias nuotraukas. Ir pasakytum, ar esi mačiusi kurį nors iš šių vyrų.
Iš aplanko ji ištraukė tris nuotraukas ir padavė Tėjai. Nuotraukos
iš Egertorgės buvo tiek padidintos, kad veidai atrodė kaip juodų ir
baltų taškelių mozaikos.
Tėja papurtė galvą.
– Sudėtinga. Net neįžvelgiu skirtumo.
– Aš irgi ne, – pritarė Haris. – Bet Beatė yra veidų atpažinimo
specialistė, ir ji sako, kad tai du skirtingi žmonės.
– Manau, kad taip, – pritarė Beatė. – Be to, ant manęs vos
neužlėkė tas, kuris nudardėjo laiptais žemyn Geteborgo gatvėje. Ir
man neatrodo, kad jis buvo vienas iš šitų žmonių nuotraukose.
Haris buvo priblokštas, niekada negirdėjo Beatės abejojant
panašiais dalykais.
– Gerasis Dieve, – sušnabždėjo Tėja. – Kiek jų yra?
– Ramiai, – paguodė Haris. – Prie Jono palatos budi apsauga.
– Ką? – Tėja spoksojo į jį išvertusi akis, ir Haris suprato, kad jai
net nešovė mintis, kad čia, Ulevolio ligoninėje, Jonui gali grėsti
pavojus. Iki dabar. Puikumėlis.
– Nagi, eime pažiūrėti, kaip jis laikosi, – draugiškai pasiūlė
Beatė.
Taip, pagalvojo Haris. O aš, idiotas, liksiu sėdėti ir pasvarstysiu,
kaip dera elgtis su žmonėmis.
Jis apsigręžė, kitame koridoriaus gale išgirdęs bėgančio
žmogaus trepsėjimą.
Tai Halvorsenas tarsi slalomo trasa lėkė tarp pacientų, lankytojų
ir slaugytojų, klapsinčių medinėmis klumpėmis. Netekęs žado
sustojo priešais Harį ir ištiesė jam lapą, išmargintą neryškiais
juodais rašmenimis, o prasta blyškių lapų kokybė išdavė Hariui,
kad jie ištraukti iš Smurtinių nusikaltimų skyriaus fakso aparato.
– Keleivių sąrašas. Bandžiau tau prisiskambinti...
– Čia mobilusis telefonas turi būti išjungtas, – atsakė Haris. –
Kas nors įdomaus?
– Taigi, gavau keleivių sąrašus, jokių sunkumų. Ir tuojau
nusiunčiau juos Aleksui. Poros keleivių biografijose yra kelios
dėmelės, bet nieko tokio, kas keltų įtarimą. Bet vienas dalykas
pasirodė šiek tiek keistas...
– O?
– Vienas sąraše esantis keleivis atvyko į Oslą prieš dvi dienas, o
atgalinis skrydis buvo numatytas vakar, bet nukeltas į šiandien.
Christas Stankicas. Jis nepasirodė. Tai keista, nes bilietas buvo
pigus, nekeičiamas. Keleivių sąraše įrašytas kaip Kroatijos pilietis,
taigi paprašiau Alekso patikrinti Kroatijos piliečių duomenų bazę.
Dabar Kroatija nėra Europolo narė, bet kadangi jie pašėlusiai
užsidegę įstoti į Europos Sąjungą, noriai bendradarbiauja dėl...
– Eik prie reikalo, Halvorsenai.
– Christas Stankicas neegzistuoja.
– Įdomu, – Haris pasikasė sprandą. – Nors Christas Stankicas
gal ir nesusijęs su mūsų byla.
– Žinoma.
Haris spoksojo į vardą sąraše. Christas Stankicas. Tai tik
vardas. Bet vardas, tikrai buvęs pase, kurio oro linijų kompanija
reikalavo užsiregistruojant, nes tasai vardas atsidūrė keleivių
sąrašuose. Tame pačiame pase, kurio reikėjo viešbutyje, kai jį
užregistravo.
– Noriu patikrinti svečių sąrašus visuose Oslo viešbučiuose, –
tarė Haris. – Pažiūrėkime, ar kuriame iš jų per dvi pastarąsias
dienas nebuvo apsigyvenęs Christas Stankicas.
– Imuosi iš karto.
Haris ištiesė nugarą ir atsakė Halvorsenui linktelėjimu, kuris,
tikėjosi, išreiškė, ką jis nori pasakyti. Kad yra patenkintas
pareigūnu.
– Tada važiuoju pas psichologą, – tarė Haris.
Psichologo Stolės Aunės biuras buvo toje Tramvajaus gatvės
dalyje, kurioje nėra bėgių, bet užtat ant šaligatvio buvo galima
išvysti aibę įvairiausių žmonių eisenų. Štai besimankštinančios
namų šeimininkės sparčiai ir ryžtingai žingsniuoja į SATS sporto
centrą, šuns vedlio šeimininkas atsargiai žengia link Aklųjų
sąjungos pastato, šlitinėjantys, išvargę, bet savimi pasitikintys
narkomanai krapinėja iš slaugos ligoninės.
– Taigi tas Robertas Karlsenas jautė lytinį potraukį prie
nesubrendusių mergaičių, – tarė Aunė, tvido švarką pasikabinęs
ant kėdės atkaltės ir prispaudęs prie varlytės dvigubą pagurklį. –
Žinoma, gal ir daug dalykų turėjo tam įtakos, bet, mano nuomone,
bus užaugęs Gelbėjimo armijos pietistų šeimoje.
– Taip, – tarė Haris ir užmetė akį į gražiai surikiuotas, bet
chaotiškas savo asmeninio ir profesinio patarėjo lentynas. – Bet
ar tai nėra vien mitas, kad nukrypimai formuojasi augant
uždarose, griežtose religinėse bendruomenėse.
– Ne, – paprastai ištarė Aunė. – Krikščioniškos sektos figūruoja
itin dažnai, kai kalba sukasi apie tavo minėtus užpuolimus.
– Kodėl?
Aunė suglaudė pirštų galiukus ir priekaištingai sučepsėjo:
– Jei vaikystėje ar jaunystėje esi baudžiamas ar žeminamas,
pavyzdžiui, tėvų, nes atskleidi savo natūralų seksualumą, nutinka
taip, kad tą savo asmenybės dalį užgniauži. Todėl natūrali
seksualinė branda sustoja ir, galima sakyti, formuojasi nuo
normos nukrypę seksualiniai troškimai. Tada daugelis
suaugusiųjų bando grįžti į stadiją, kai vis dar buvo leidžiama elgtis
natūraliai, kad išpildytų savo seksualinius lūkesčius.
– Čia kaip vaikščioti su vystyklais?
– Taip. Arba žaisti su ekskrementais. Prisimenu vieną atvejį iš
Kalifornijos, apie senatorių, kuris...
Haris atsikosėjo.
30
– Arba tokie suaugusieji ieško vadinamojo core event , –
aiškino Aunė. – Ir dažnai tai būna paskutinis sėkmingas
seksualinių nuotykių atvejis, tiksliau, paskutinis jiems pasisekęs.
Tai gali būti įsimylėjimas arba lytiniai santykiai paauglystės
metais, kai jie nebuvo aptikti arba nubausti.
– Arba seksualinė prievarta?
– Teisingai. Situacija, kurioje jie mėgavosi kontrole ir dėl to
jautėsi galingi, taigi – priešingybe pažeminimui. Ir tada visą likusį
gyvenimą jie bando atkurti tą situaciją.
– Bet negali būti taip paprasta tapti seksualiniu smurtautoju.
– Tikrai ne, kai kurie, paauglystės metais aptikti su
pornografiniais žurnalais ir pritalžyti iki mėlynumo, vėliau išvysto
įprastą, sveiką seksualumą. Bet jei nori padidinti šansus, kad
žmogus taps seksualiniu smurtautoju, reikia žiauraus tėvo,
landžios, seksualiai įkyrios motinos ir aplinkos, kurioje tiesa
užgniaužiama, o už žemiškąsias aistras žadamos pragaro
liepsnos.
Hario mobilusis vieną kartą pyptelėjo. Jis išsitraukė telefoną ir
perskaitė Halvorseno pranešimą. Naktį prieš žmogžudystę toks
Christas Stankicas nakvojo viešbutyje „Scandic“ prie Oslo
geležinkelio stoties.
– Kaip AA? – paklausė Aunė. – Ar padeda susilaikyti?
– Na, – tarė Haris stodamasis, – ir taip, ir ne.

*
 Riksmas grąžino jį į tikrovę.
Atsisukęs vos už poros centimetrų išvydo porą padūkusių
išverstų akių ir pravirą juosvą burnos angą. Vaikis prispaudė nosį
prie stiklinės „Burger King“ žaidimų kambario sienos, paskui
piktdžiugiškai inkšdamas atbulas nuvirto ant raudonų, geltonų ir
mėlynų kamuoliukų kilimo.
Jis nusišluostė nuo lūpų kečupo likučius, viską nužėrė nuo
padėklo į šiukšliadėžę ir išskubėjo į Karolio Jono gatvę. Mėgino
siaustis plonu švarku, bet šaltis buvo negailestingas. Nusprendė
nusipirkti naują paltą, kai tik susiras padorų kambarį viešbutyje
„Scandic“.
Po šešių minučių įžengė pro viešbučio duris į vestibiulį ir
atsistojo už porelės, kuri akivaizdžiai ketino užsiregistruoti.
Registratorė skubiai metė į jį žvilgsnį: nepanašu, kad būtų
atpažinusi. Tada ji vėl palinko prie naujųjų svečių dokumentų ir
prašneko norvegiškai. Moteris atsigręžė į jį. Jauna šviesiaplaukė.
Ji nusišypsojo. Graži, nutarė jis. Nors paprasta. Jis irgi
nusišypsojo. Įstengė tik tiek. Nes buvo ją matęs. Vos prieš keletą
valandų. Šalia pastato Geteborgo gatvėje.
Nejudėdamas iš vietos, jis palenkė galvą ir sukišo rankas į
švarko kišenes. Pistoleto rankena buvo kieta ir raminanti.
Registratorei nusisukus, jis atsargiai pakėlė akis ir įsispoksojo. Bet
vaizdas susiliejo, ėmė dvejintis. Jis užsimerkė, giliai įkvėpė ir vėl
atsimerkė. Aukštasis vyras pamažu išryškėjo. Trumpai kirpti
plaukai, balta oda ir raudona nosis, griežti, ryškūs bruožai,
nederantys su švelnia burna. Tai buvo jis. Tas vyras iš buto.
Policininkas. Jis skubiai apsidairė registratūroje. Čia jie buvo
vieninteliai žmonės. Ir, tarsi kad atsikratytų paskutinės abejonės,
norvegiškų žodžių sraute išgirdo du pažįstamus. Christas
Stankicas. Didžiausiomis pastangomis išstovėjo ramiai. Nė
nenumanė, kaip jiems tai pavyko, bet nutuokė, kokios bus
pasekmės.
Šviesiaplaukė moteris pasiėmė iš registratorės raktą, čiupo
lagaminėlį, panašų į įrankių dėžę ir patraukė prie lifto. Aukštasis
vyras kažką pasakė registratorei, o ši pasižymėjo. Tada, jau
eidamas link durų, policininkas atsigręžė, ir jųdviejų žvilgsniai
akimirkai susitiko.
Registratorė nusišypsojo, maloniai ištarė įprastą frazę norvegų
kalba ir klausiamai į jį pažvelgė. Jis pasiteiravo, ar ji turinti
nerūkomąjį kambarį viršutiniame aukšte.
– Tuojau pažiūrėsiu, Sir.
Ji tarškino klaviatūrą.
31
– Excuse me. Ar tas, su kuriuo kalbėjotės, kartais ne
policininkas, kurio nuotrauka buvo laikraštyje?
– Nežinau, – nusišypsojo ji.
– Taip, juk jis garsus, kuo gi jis vardu...
Ji žvilgtelėjo į savo bloknotą.
– Haris Hūlė. Ar jis garsus?
– Haris Hūlė?
– Taip.
– Ne tas vardas. Turbūt apsirikau.
– Turiu laisvą kambarį. Jei norite, turite užpildyti šią formą ir
pateikti pasą. Kaip norėtumėte mokėti?
– Kiek kainuoja?
Ji pasakė kainą.
– Atleiskite, – nusišypsojo jis. – Per brangu.
Jis išėjo iš viešbučio, patraukė į geležinkelio stotį, susirado
tualetą ir užsirakino kabinoje. Jie žino jo vardą. Jam reikia vietos
nakvynei, kur niekas neprašo paso. O Christas Stankicas turės
pamiršti apie registraciją į lėktuvą, laivą ar traukinį ir apie
valstybinės sienos kirtimą. Ką jam daryti? Reikia paskambinti jai į
Zagrebą.
Jis išėjo į šalia esančią Jernbanetorgės aikštę. Žvarbus vėjas
skrodė atvirą aikštę, o jis kalendamas dantimis spoksojo į
telefonus automatus. Kažkoks vyriškis stovėjo atsirėmęs į baltą
vagonėlį aikštės viduryje ir pardavinėjo dešreles. Vilkėjo visą kūną
dengiantį kombinezoną ir panėšėjo į astronautą. Ar jis tik
įsivaizduoja, ar vyro akys tikrai slapta stebi telefonus automatus?
Ar jie atsekė jo pokalbius ir dabar laukia, kol jis sugrįš?
Neįmanoma. Jis delsė. Jei jie klausosi telefoninių pokalbių, jis
rizikuoja ją išduoti. Apsisprendė. Telefoninis pokalbis gali palaukti,
dabar jam reikia lovos ir krosnelės. Tokioje vietoje jie reikalaus
grynųjų, o pirkdamas mėsainį išleido viską iki paskutinės erės.
Aukštoje stoties salėje tarp parduotuvių ir peronų jis pastebėjo
bankomatą. Išsitraukė VISA kortelę, perskaitė angliškus
nurodymus, kad magnetinė juostelė turi būti dešinėje, nukreipta
žemyn, ir priglaudė kortelę prie angos. Ranka sustingo. Tada
įsikišo kortelę atgal į kišenę. Lėtai perėjo salę. Parduotuves
netrukus uždarys. Jis net neturėjo pinigų nusipirkti šiltam paltui.
„Securitas“ apsauginis ilgai nenuleido nuo jo akių. Jis vėl pasuko į
Jernbanetorgę. Aikštę košė šiaurės vėjas. Vyras iš dešrelių
vagonėlio buvo dingęs. Bet stovėjo kitas – prie tigro skulptūros.
– Šiąnakt man reikia šiek tiek pinigų užsimokėti už nakvynę.
Ir nemokėdamas norvegų kalbos suprato, ko prašo vyras
priešais jį. Ar tai ne tas pats jaunas narkomanas, kuriam anądien
davė pinigų? Pinigų, kurių jam pačiam dabar žūtbūtinai reikia. Jis
papurtė galvą ir užmetė akį į kretančių narkomanų sambūrį toje
vietoje, kurią pirmiau palaikė autobusų stotele.

Hariui skaudėjo krūtinę ir plaučius. Malonus skausmas. Šlaunys

degė. Smagi kaitra.
Kartais, kai užstrigdavo byla, griebdavosi šito, ko ir dabar:
nusileisdavo į Policijos biuro rūsį ir mindavo dviratį. Ne dėl to, kad
tai pagerindavo minčių srautą, o dėl to, kad jį sustabdydavo.
– Jie sakė, kad tu čia.
 Gunaras Hagenas užsiropštė ant dviračio-ergometro šalimais.
Prigludę geltoni marškinėliai ir dviratininko šortai labiau išryškino
nei pridengė raumenis ant liekno, beveik gležno VPI kūno.
– Numeris devyni, – sušniokštavo Haris.
Stovėdamas ant pedalų, Hagenas sureguliavo sėdynės aukštį ir
dviračio kompiuteryje skubiai pasirinko reikalingus parametrus.
– Girdėjau, šiandien išgyvenai dramatišką dieną.
Haris linktelėjo.
– Puikiai suprasčiau, jei norėtum gauti nedarbingumo
pažymėjimą, – prabilo Hagenas. – Visgi gyvename taikos metais.
– Ačiū, bet jaučiuosi visai gerai, šefe.
– Puiku. Ką tik kalbėjausi su Turleifu.
– Su viršininku?
– Mielai sužinotume, kaip sekasi su byla. Sulaukėme
skambučių. Gelbėjimo armija populiari, ir įtakingi miesto žmonės
norėtų sužinoti, ar mums pavyks išaiškinti bylą iki Kalėdų.
Kalėdinė dvasia ir visa kita.
– Pernai politikų kalėdinės dvasios neaptemdė šeši mirties
atvejai perdozavus.
– Aš paklausiau, kaip einasi su byla, Hūle.
Haris jautė, kaip prakaitas dirgina jam spenelius.
– Ką gi. Nors šiandien Dagbladet išspausdino nuotraukas,
neatsiliepė jokie liudininkai. O Beatė Len sako, kad nuotraukos
rodo, jog reikalą turime ne su vienu, bet mažų mažiausiai su
dviem žudikais. Ir aš sutinku su šia prielaida. Vyras, kuris buvo
pas Joną Karlseną, dėvėjo kupranugario vilnos apsiaustą ir
kaklaskarę, ir jo drabužiai sutampa su tais, kuriuos vilkėjo vienas
vyras Egertorgės aikštėje žmogžudystės vakarą.
– Tiktai drabužiai?
– Nespėjau įdėmiai įsižiūrėti į veidą. O Jonas Karlsenas daug ko
nepamena. Viena gyventoja prisipažino, kad į vidų įleido angliškai
kalbantį vyrą, kuris prie Jono Karlseno durų norėjo palikti dovaną.
 – Supratau, – tarė Hagenas. – Bet teoriją apie kelis žudikus
pasilaikysime sau. Daugiau.
– Nėra ką daugiau pasakyti.
– Nieko?
Haris pažvelgė į spidometrą ir lengvai pasiekė trisdešimt penkių
kilometrų per valandą greitį.
– Na, išaiškinome padirbtą kroato pasą, Christo Stankico, kuris
šiandien neįsėdo į lėktuvą, turintį nuskraidinti jį atgal į Zagrebą.
Ištyrėme, kad jis gyveno viešbutyje „Scandic“. Len ieško DNR
pėdsakų jo kambaryje. Ten nedaug gyventojų, tad tikėjomės, kad
registratorė pažins vyrą iš mūsų nuotraukų.
– Ir?
– Deja.
– Tai kas mums duoda pagrindą manyti, kad tas Stankicas yra
mūsų ieškomas nusikaltėlis?
– Tiesą sakant, tik padirbtas pasas, – tarstelėjo Haris ir užmetė
akį į Hageno spidometrą. Keturiasdešimt kilometrų per valandą.
– Ir kaip tu jį rasi?
– Ką gi. Vardas informacijos laikais palieka pėdsakus, ir mes ant
kojų sukėlėme visus savo įprastinius kontaktus. Jei kas nors,
vardu Christas Stankicas, Osle apsistos viešbutyje, nusipirks
lėktuvo bilietą arba pasinaudos kreditine kortele, iškart apie tai
sužinosime. Anot registratorės, jis paklausė, kur yra telefonas
automatas, ir ji nurodė Jernbanetorgės aikštę. „Telenor“ atsiųs
mums dviejų parų išeinamųjų skambučių sąrašą iš to telefono
automato.
– Taigi viskas, ką turi – kroatas su padirbtu pasu, kuris praleido
savo skrydį, – atsiliepė Hagenas. – Užstrigai, ar ne?
Haris neatsakė.
– Bandyk ieškoti alternatyvų, – ragino Hagenas.
– Gerai, šefe, – be išraiškos numykė Haris.
– Visada yra alternatyvų, – tauškė Hagenas. – Ar pasakojau tau
apie japonų būrį, kurį apniko cholera?
– Nemanau, kad turėjau garbės, šefe.
– Jie buvo džiunglėse, į šiaurę nuo Rangūno, ir viskas, ko jie
atsigerdavo arba suvalgydavo, sukildavo aukštyn. Jiems grėsė
dehidratacija, bet būrio vadas neketino tiesiog atsigulti ir numirti,
tad įsakė, kad visi ištuštintų savo morfijaus švirkštus ir naudotų
juos švirkšti vandenį iš gertuvės tiesiai sau į veną, – Hagenas
padidino tempą, o Haris veltui bandė išgirsti pridusimo požymius.
– Tai suveikė. Bet po kelių dienų jiems teliko vanduo statinėje,
knibždantis uodų lervų. Tada žemesnio rango vadas sugalvojo,
kad švirkšto adatą kištų į vaisių, nokstančių aplink juos, minkštimą
ir paskui susišvirkštų jį tiesiai į kraują. Juk vaisių sultys susideda iš
devyniasdešimt procentų vandens, o ką gi jie galėjo prarasti?
Išradingumas ir drąsa. Tai išgelbėjo būrį, Hūle. Išradingumas ir
drąsa.
– Išradingumas ir drąsa, – sušnopavo Haris. – Ačiū, šefe.
Jis mynė kiek išgalėdamas ir girdėjo savo paties švokštimą, tarsi
ugnis šnypštų pro praviras krosnies dureles. Spidometras rodė
keturiasdešimt du. Jis žvilgtelėjo į VPI rodiklius. Keturiasdešimt
septyni. Tolygus kvėpavimas.
Haris pagalvojo apie sakinį iš tūkstantmetės knygos Karo
menas, kurią buvo gavęs iš vieno banko plėšiko. „Pasirink savo
kovas.“ Ir žinojo, kad nuo šios kovos turi laikytis atokiai. Nes kad ir
ką bedarytų, pralaimės.
Haris sulėtino tempą. Spidometras rodė trisdešimt penkis. Ir,
savo nuostabai, nejautė nusivylimo, tik sekinantį nuolankumą. Gal
jis suaugo, nebebuvo idiotas, kuris atstato ragus ir puola, vos tik
kas nors pamojuoja raudonu skuduru? Haris žvilgtelėjo į šoną.
Hageno kojos judėjo kaip stūmokliai, o veidas pasidengė slidžiu
prakaito sluoksniu, blizgančiu baltoje lempų šviesoje.
Haris nusišluostė prakaitą. Dukart giliai įkvėpė. Tada vėl ėmėsi
minti. Po kelių sekundžių užplūdo malonus skausmas.
29 Gersite, pone? (Angl.)
30 Esminio įvykio. (Angl.)
31 Atsiprašau. (Angl.)
 13 skyrius

Gruodžio 17 d., ketvirtadienis. Tiksėjimas

Kartais Martina pagalvodavo, kad Platos aikštė – tai požeminiai

laiptai į pragarą. Visgi ji buvo persigandusi dėl sklandančių gandų,
kad miesto rotušėje Socialinio aprūpinimo komitetas panaikins
nutarimą dėl viešo narkotikų pardavinėjimo. Oficialus Platos
aikštės priešininkų iškeltas argumentas buvo tas, kad teritorija
jaunus žmones vilioja narkotikais. Anot Martinos, jei kas manė,
kad Platoje verdantis gyvenimas galėtų būti viliojantis, tas arba
pakvaišo, arba gyvenime nebuvo ten įkėlęs kojos.
O slaptas argumentas buvo tas, kad ta teritorija, ant
gudronuotos skaldos dangos greta Jernbanetorgės pažymėta
balta linija, tarsi perskyra gadino miesto įvaizdį. Ir argi tai nėra akį
rėžiantis susitaikymas su nesėkme pasaulio sėkmingiausioje – ar
bent jau turtingiausioje – socialinėje demokratijoje, jei sostinės
širdyje viešai prekiaujama kvaišalais?
Martina su tuo sutiko. Kad tai nesėkmė. Mūšis už visuomenę be
narkotikų buvo pralaimėtas. Kita vertus, jei norime užkirsti kelią
dar didesniam narkotikų įsigalėjimui, prekyba kvaišalais geriau
tegu vyksta Platoje, stebint niekada neužsimerkiančioms kamerų
akims, negu po tiltais palei Akerį, tamsiuose kiemuose netoli
Rotušės gatvės ar pietinėje Akershuso tvirtovės dalyje. Ir Martina
žinojo, kad visi, kurių veikla bent kiek susijusi su narkotikais –
socialiniai darbuotojai, narkomanai, gatvių kunigai ir prostitutės, –
mano taip pat: kad Platos aikštė yra geriausias variantas iš visų.
Tačiau vaizdelis buvo nekoks.
– Langemanai! – šūktelėjo ji vyrui, tamsoje stovinčiam prie jų
autobuso. – Ar šįvakar nenorėsite sriubos?
Bet Langemanas nuspūdino. Turbūt jau buvo nusipirkęs dozę ir
traukė į kokią vietelę susišvirkšti.
Kai Martina susikaupusi pylė sriubą mėlyna striuke vilkinčiam
tipui iš Viduržemio jūros regiono, šalimais išgirdo kalenimą
dantimis ir pamatė savo eilės laukiantį vyriškį plonu švarkeliu.
– Prašom, – paragino ji ir į šliūkštelėjo jam sriubos.
– Labas, meilute, – pasigirdo gergždžiantis balsas.
– Venche!
– Ateik ir sušildyk varguolę, – nuoširdžiai nusijuokė pagyvenusi
prostitutė ir apkabino Martiną. Nuo drėgnos odos ir nuo tigro rašto
kostiumėliu aptempto kūno tvoskė aštrus kvapas. Bet buvo ir
kitoks kvapas, kurį ji užuodė, kvapas, kuris pasklido prieš
Venchės kvepalų bomboms nustelbiant visa kita.
Jos susėdo prie vieno tuščio staliuko.
Nors kai kurios svetimšalės prostitutės, per pastaruosius metus
užplūdusios šią teritoriją, vartojo narkotikus, tarp jų kvaišalai buvo
paplitę mažiau nei tarp vietinių konkurenčių. Venchė buvo viena iš
nedaugelio norvegių, kurios nesisvaigino. Taip pat, jos pačios
žodžiais tariant, ji pradėjo daugiau dirbti namuose su nuolatiniais
klientais, tad Martina ją pamatydavo vis rečiau.
– Ieškau draugės sūnaus, – tarė Venchė. – Kristoferio. Sako,
kad jis vartoja.
– Kristoferis? Nepažįstu.
– Ak! – moteris mostelėjo ranka. – Pamiršk tai. Matau, kad turi
apie ką galvoti.
– Tikrai?
– Nemeluok. Matau, kai panelė įsimylėjusi. Ar šitas?
Venchė galva mostelėjo į vyrą Gelbėjimo armijos uniforma, kuris
su Biblija rankose prisėdo prie vyro plonu švarkeliu.
Martina išpūtė žandus.
– Rikardas? Ne, ačiū.
– Tikrai? Jis nepaleidžia tavęs iš akių nuo tada, kai čia
pasirodžiau.
– Rikardas šaunus, – atsiduso ji. – Šiaip ar taip, iškart pasisiūlė
perimti šį budėjimą. Tas, kuris turėjo darbuotis šiandien, negyvas.
– Robertas Karlsenas?
– Ar jį pažinojai?
Venchė graudžiai linktelėjo, paskui vėl nušvito.
– Tačiau užmiršk mirusiuosius ir geriau papasakok mamytei, ką
esi įsimylėjusi. Beje, jau pats laikas.
Martina nusišypsojo.
– Aš net nežinojau, kad esu įsimylėjusi.
– Ne, tai labai paika, aš...
– Martina? – paklausė balsas.
Ji pakėlė akis ir pamatė maldaujantį Rikardo žvilgsnį.
– Ten sėdintis vyras sako, kad neturi nei drabužių, nei pinigų,
nei kur apsistoti. Gal žinai, ar nakvynės namuose yra vietų?
– Paskambink jiems ir paklausk, – atsakė Martina. – Jie turi
žieminių drabužių.
– Gerai.
Rikardas nesijudino, nors Martina vėl nusisuko į Venchę. Jai
nereikėjo pakelti akių, kad žinotų, jog viršutinė jo lūpa išpilta
prakaito.
Tada jis burbtelėjo „ačiū“ ir sugrįžo pas vyrą, vilkintį švarku.
– Nagi, pasakok, – pašnabždomis ragino Venchė.
Lauke šiaurės vėjas į darbą paleido savo smulkiąją artileriją.

Haris žingsniavo ant peties užsimetęs sportinį krepšį ir

primerkęs akis prieš vėją, dėl kurio aštrios beveik nematomos
snaigės kaip adatėlės smigo į akies rageną. Kai praėjo „Blitz“
pastatą ir neteisėtai apgyvendintą namą Pilestredo gatvėje,
suskambo telefonas. Halvorsenas.
– Iš telefonų automatų Jernbanetorgės aikštėje per pastarąsias
dvi paras du kartus skambinta į Zagrebą. Abu kartus tas pats
numeris. Aš surinkau numerį ir patekau į viešbučio registratūrą.
„Hotel International“. Jie negalėjo man pasakyti, kas skambino iš
Oslo ar su kuo interesantas norėjo kalbėtis. Arba kad būtų girdėję
apie Christą Stankicą.
– Mm.
– Ar tirti toliau?
– Ne, – atsiduso Haris. – Palikime tai ramybėje, kol mums kas
nors nepasakys, kad tas Stankicas gali būti įdomus. Prieš
išeidamas išjunk šviesą, pasikalbėsim rytoj.
– Palauk!
– Aš čia.
– Dar kai kas. Uniformuotiems berniukams ką tik paskambino
restorano „Biscuit“ padavėjas. Jis papasakojo, kad pirmoje dienos
pusėje nuėjo į tualetą ir sutiko ten vieną svečią.
– Ką jis ten veikė?
– Kaip tik ketinu pasakoti. Svečias laikė kažką...
– Turiu galvoje padavėją. Restorano darbuotojai visada turi
jiems skirtus tualetus.
– Nepasidomėjau, – nekantriai mestelėjo Halvorsenas. –
Paklausyk. Tas svečias rankoje laikė kažką žalio ir varvančio.
– Panašu, kad jam reikia apsilankyti pas gydytoją.
– Juokinga. Padavėjas galėjo prisiekti, kad tai buvo ginklas,
aplipęs muilu. Muilo laikiklio dangtelis buvo nuimtas.
– „Biscuit“, – apmąstęs pakartojo Haris. – Jis yra Karolio Jono
gatvėje.
– Du šimtai metrų nuo įvykio vietos. Kertu lažybų iš alaus dėžės,
kad tai mūsų ginklas. Ė... sorry, kertu lažybų...
– Beje, tu man skolingas du šimtus kronų. Pasakok toliau.
– Tai įdomiausia dalis. Paprašiau apibūdinti. Neįstengė.
– Skamba kaip šios bylos priedainis.
 – Pasakė man tik tiek, kad atpažino vyruką iš palto. Itin bjauraus
kupranugario vilnos drabužio.
– Yes! – suriaumojo Haris. – Vyras su skarele stambaus plano
nuotraukoje iš Egertorgės vakarą prieš nušaunant Robertą
Karlseną.
– Beje, padavėjas mano, kad tai buvo kupranugario vilnos
imitacija. Ir atrodo, kad jis tokius dalykus išmano.
– Ką turi galvoje?
– Na, žinai. Tai, kaip jie kalba.
– Kas „jie“?
– Laba diena! Gėjai. Nesvarbu. Vyras su pistoletu spruko pro
duris. Kol kas turiu tiek. Kaip tik einu į „Biscuit“ parodyti padavėjui
nuotraukų.
– Gerai, – tarė Haris.
– Ko sunerimai?
– Sunerimau?
– Pradedu pažinti tave, Hari.
– Mm. Man keista, kodėl padavėjas nepaskambino iškart,
pirmoje dienos pusėje. Paklausk jo, OK?
– Tiesą sakant, ketinau jo pasiteirauti, Hari.
– Žinoma, kad ketinai. Atleisk.
Haris paspaudė pokalbio baigimo mygtuką, bet po penkių
sekundžių telefonas suskambo vėl.
– Ką nors pamiršai? – paklausė Haris.
– Ką?
– A, tai tu, Beate. Na?
– Geros naujienos. Ką tik baigiau viešbutyje „Scandic“.
– Radai DNR pėdsakų?
– Dar nežinau, turiu tik keletą plaukų, kurie gali būti ir valytojų
arba prieš tai nakvojusio svečio. Bet prieš pusvalandį gavau
tyrimo rezultatus iš teismo ekspertizės vaikinų. Kulka pieno
pakelyje Jono Karlseno bute iššauta iš to paties ginklo kaip ir
kulka, kurią radome Egertorgėje.
– Mm... Tai reiškia, kad teorija apie kelis žudikus silpnėja.
– Taip. Ir dar šis tas. Tau išėjus „Scandic“ registratorė dar kai ką
prisiminė. Kad tas Christas Stankicas vilkėjo itin bjaurų drabužį. Ji
sakė, kažkokią imitaciją...
– Leisk, atspėsiu. Kupranugario vilnos apsiaustą?
– Ji taip ir pasakė.
– Ir štai, reikalai pajudėjo! – iš visos gerklės suriko Haris, garsas
atsimušė į užrašais ir piešiniais numargintas „Blitz“ sienas ir
nuaidėjo ištuštėjusioje centro gatvėje.
Haris baigė pokalbį ir paskambino Halvorsenui.
– Klausau, Hari?
– Christas Stankicas – mūsų vyrukas. Pranešk apie
kupranugario vilnos apsiaustą budintiesiems ir Policijos
informacijos centrui, pasakyk, kad išsiųstų žinią visiems
automobiliams. Ir... – Haris nusišypsojo pagyvenusiai damai, kuri
tipeno priešais jį ir kaukšėjo smailiais madingų aulinukų
kulniukais. – Aš noriu, kad dvidešimt keturias valandas būtų
stebima telekomunikacija, kad žinotume, jei kas iš Oslo
paskambins į Zagrebą, į „Hotel International“. Taip pat – iš kokio
numerio skambina. Pakalbėk su Klausu Torkildsenu iš
telekomunikacijų įmonės „Telenors Driftsenter“ Oslo padalinio.
– Tai telefoninių pokalbių klausymasis. Mums reikia teismo
leidimo, tai gali užtrukti dienų dienas.
– Tai ne klausymasis, mes tiesiog gausime skambintojo adresą.
– Bijau, kad „Telenor“ sunkiai įžvelgs skirtumą.
– Tiesiog pasakyk Torkildsenui, kad kalbėjai su manimi. OK?
– Ar galėčiau pasiteirauti, kodėl jis dėl tavęs turėtų rizikuoti savo
darbu?
– Sena istorija. Prieš daugelį metų jį išgelbėjau, kad areštinėje
nesumuštų kaip kriaušės. Tomas Valeris su draugeliais. Žinai, kas
atsitinka, kai atveža pimpalinius ir panašiai.
– Tai jis pimpalinis?
– Jau išėjęs į pensiją. Laimingas, galintis pareigas iškeisti į tylą.
– Supratau.
Haris baigė pokalbį. Jie įsivažiavo, ir jis nebejautė nei šiaurės
vėjo, nei smaigstančių sniego adatėlių. Kartais darbas
padarydavo jį be galo laimingą. Jis apsisuko ir patraukė atgal į
Policijos biurą.

Vienvietėje Ulevolio ligoninės palatoje Jonas pajuto ant

paklodės vibruojantį telefoną ir iškart jį pačiupo.
– Klausau.
– Čia aš.
– O, labas, – tarė jis ir neįstengė nuslėpti nusivylimo.
– Atrodo, lyg norėtum, kad skambintų kas nors kitas, –
pakomentavo Ranhilda pernelyg energingu tonu, išduodančiu
įskaudintą moterį.
– Negaliu daug kalbėti, – tarė Jonas ir dėbtelėjo į duris.
– Tik norėjau pasakyti, kad žinios apie Robertą siaubingos. Ir aš
tave užjaučiu.
– Ačiū.
– Turbūt labai skauda. Kur esi? Bandžiau prisiskambinti tau į
namus.
Jonas neatsakė.
– Madsas dirba iki vėlumos, tad jei nori, galiu pas tave užsukti.
– Ne, ačiū, Ranhilda, susidorosiu.
– Galvojau apie tave. Taip tamsu ir šalta. Aš bijau.
– Tu niekada nebijai, Ranhilda.
– Kartais bijau, – ji nutaisė niūrų balsą. – Čia tiek daug
kambarių, o žmonių nėra.
– Tai persikraustyk į mažesnį namą. Turiu baigti pokalbį, čia
mums neleidžiama naudotis mobiliaisiais telefonais.
– Palauk! Kur tu, Jonai?
– Šiek tiek susitrenkiau smegenis. Guliu ligoninėje.
– Kokioje ligoninėje? Kokiame skyriuje?
Jonas sutriko.
– Kiti pirmiausia paklaustų, kaip susitrenkiau smegenis.
– Žinai, kad netveriu nežinodama, kur esi.
Jonas nejučia įsivaizdavo, kaip kitą dieną per lankymo valandas
Ranhilda įžygiuoja nešina didele puokšte rožių. O Tėja klausiamai
nužvelgia pirmiausia ją, paskui jį.
– Girdžiu, ateina slaugytoja, – sušnabždėjo jisai. – Turiu baigti.
Jis paspaudė mygtuką „Išjungti“ ir spoksojo į lubas, kol telefonas
sugrojo savo atsisveikinimo melodiją, o ekranas užgeso. Ji buvo
teisi. Buvo tamsu. Bet tas, kuris bijojo, buvo jis.

Ranhilda Gilstrup stovėjo prie lango užmerkusi akis. Ką tik

pažvelgė į laikrodį. Madsas sakė, kad turi nuveikti darbus,
susijusius su valdybos susirinkimu, ir grįš vėlai. Pastaruoju metu
pradėjo kalbėti šitaip. Anksčiau visada pasakydavo jai laiką ir
parsirasdavo tiksliai arba mielai pasiankstindavo. Nepasakysi, kad
ji norėtų, jog Madsas grįžtų namo anksčiau, bet buvo keistoka.
Mažumėlę keista ir tiek. Kaip ir tai, kad paskutinėje sąskaitoje už
laidinį telefoną buvo nurodyti visi mėnesio skambučiai. O ji tokios
paslaugos neužsisakė. Bet štai guli jis, A4 formato lapas su
pernelyg daug informacijos. Jai reikėjo liautis skambinus Jonui,
bet ji neįstengė. Nes jo žvilgsnis buvo ypatingas. Johaneso
žvilgsnis. Tai nebuvo mielas, protingas, švelnus žvilgsnis ar
kažkas panašaus. Bet jo akyse buvo galima perskaityti, ką ji
pagalvos, prieš jai pačiai apie tai pagalvojant. Jis matė ją tokią,
kokia ji buvo. Ir vis tiek ją mėgo.
Ji vėl atsimerkė ir įsižiūrėjo į šešių tūkstančių kvadratinių metrų
nesuterštos gamtos plotą. Vaizdas priminė jai internatinę mokyklą
Šveicarijoje. Sniegas atsispindėjo dideliame miegamajame ir
grindis bei sienas užliejo melsvai balta šviesa.
Tai ji primygtinai norėjo statydintis namą čia, aukštai virš miesto,
na, tiesą sakant, miške. Ji pareiškė, kad čia galbūt jausis mažiau
suvaržyta ir įkalinta. Ir jos vyras, Madsas Gilstrupas, manydamas,
kad ji turi galvoje miesto nelaisvę, su džiaugsmu investavo dalį
turimų pinigų į šias statybas. Šis grožis kainavo jam dvidešimt
milijonų kronų. Kai jie persikraustė, Ranhilda jautėsi iš celės
išėjusi į kalėjimo kiemą. Atvirą kalėjimą. Saulė, oras ir erdvė. Ir vis
dar įkalinta. Kaip ir internatinėje mokykloje.
Kartais – kaip šį vakarą – ji sukdavo galvą, kaip čia atsidūrė. Jei
susumuodavo išorines aplinkybes, jos būdavo tokios: Madsas
Gilstrupas buvo vieno Oslo turtuolio įpėdinis. Sutiko jį studijų
metais netoli Čikagos, Ilinojuje, Jungtinėse Amerikos Valstijose,
kur abu studijavo ekonomiką vidutinio lygio universitete, nes JAV
universitetai buvo laikomi daug prestižiškesniais ir, be to,
nepalyginti malonesniais už kompetentingas Norvegijos mokymo
įstaigas. Abu buvo iš turtingų šeimų, bet jo buvo turtingesnė. Jo
šeima – tai penkios laivų savininkų kartos su seniai uždirbtais
pinigais, o jos šeima buvo kilusi iš valstiečių ir nuo pinigų vis dar
sklido spaustuvės rašalo ir fermose užaugintų žuvų tvaikas. Jie
gyveno suderinę žemdirbystę ir užgautą išdidumą, kol jos tėvas ir
dėdė pardavė traktorius ir investavo į nedidelę žuvų fermą fiorde
už svetainės lango, pietinėje vėjo košiamoje Vakarų Adgerio
pakrantėje. Pasirinktas laikas buvo tinkamas, konkurencija
minimali, kaina už kilogramą astronominė, ir per ketverius
pelningus metus jie tapo multimilijonieriais. Troba ant stačios
uolos buvo nuversta, o jos vietoje išdygo puošnus statinys tortas,
didesnis net už gremėzdišką klėtį, su aštuoniais išsikišusiais
langais ir dviviečiu garažu.
 Vos Ranhildai suėjo šešiolika, mama nusiuntė ją nuo vienos
stačios uolos ant kitos – į Šveicarijoje esančią Arono Šiusterio
privačią mergaičių mokyklą, įsikūrusią devynių šimtų metrų virš
jūros lygio aukštyje, miestelyje su geležinkelio stotimi, šešiomis
32
bažnyčiomis ir Bierstube . Buvo paaiškinta, kad Ranhilda turinti
mokytis prancūzų, vokiečių kalbų ir meno istorijos – dalykų, kurie
rodėsi naudingi, nes kaina už kilogramą fermoje išaugintų žuvų
visąlaik siekė naujų rekordų.
Bet tikroji ištrėmimo priežastis buvo Johanesas, jos vaikinas.
Johanesas šiltų rankų, Johanesas minkšto balso, tas, kuris
permatydavo, ką ji galvoja, dar prieš jai pačiai apie tai
pagalvojant. Johanesas, kaimietis, kuris niekur neketino išvykti.
Po Johaneso viskas pasikeitė. Po Johaneso pasikeitė ji.
Arono Šiusterio privačioje mokykloje ją liovėsi kankinę košmarai,
kaltės jausmas ir žuvų kvapas, ji išmoko visko, ko reikia jaunai
merginai, kad susirastų vyrą iš savo ar aukštesnio sluoksnio. Ir,
pasinaudojusi įgimtu instinktu išgyventi, kuris padėjo ištverti ir ant
aukštos uolos Norvegijoje, ji lėtai, bet užtikrintai palaidojo tą
Ranhildą, kurios protą taip puikiai skaitė Johanesas, ir pavirto
Ranhilda, kuri keliavo po pasaulį, rūpinosi savo reikalais ir niekam
neleido jos sustabdyti, bent jau ne toms pasipūtusioms
aukštesnės klasės prancūzaitėms arba išlepintiems vaikėzams iš
Danijos, kurie prunkšdavo kampuose, kad nesvarbu, kiek tokių
kaip Ranhilda nersis iš kailio, jos vis tiek visada liks vulgarios
provincialės.
Jos mažytis kerštas buvo suvedžioti poną Brėmę, jauną
mokytoją vokietį, kurį visos buvo šiek tiek įsimylėjusios. Mokytojai
gyveno pastate priešais mokinių bendrabutį, ir ji tiesiog perėjo per
akmenimis grįstą aikštę ir pasibeldė į jo ankšto kambario duris.
Lankėsi pas jį keturis kartus. Ir keturias naktis žingsniavo aikšte
atgal, batų kulniukais kaukšėdama per grindinio akmenis, tarp
namų sienų pokšint aidui.
Pasklido paskalos, ir ji padarė nedaug arba visai nieko, kad jas
sustabdytų. Kai atėjo žinia, kad ponas Brėmė atsistatydino ir
skubiai išvažiavo mokytojauti į Ciurichą, Ranhilda triumfuodama
nusišypsojo visoms sielvarto prislėgtoms mergaitėms klasėje.
Pasibaigus paskutiniams mokslo metams Šveicarijos mokykloje,
Ranhilda parvyko namo. Pagaliau namie, galvojo ji. Bet čia ir vėl
laukė Johaneso žvilgsnis. Fiordo sidabre, varinės miško žalumos
šešėliuose, anapus blizgančių juodų koplyčios langų arba
automobiliuose, prašvilpiančiuose pro šalį ir paliekančiuose dulkių
debesį, kuris traškėdavo tarp dantų ir buvo kartaus skonio. Kai iš
Čikagos atėjo laiškas su pasiūlymu studijuoti verslo
administravimą, treji metai bakalauro ir penkeri metai magistro, ji
nuėjo pas tėvą ir paprašė jo nedelsiant pervesti studijoms
reikalingus pinigus.
Išvykti buvo palengvėjimas. Palengvėjimas, kad vėl taps naująja
Ranhilda. Ją džiugino galimybė užsimiršti, bet tam jai buvo
reikalingas projektas, tikslas. Čikagoje ji surado tą tikslą. Madsą
Gilstrupą.
Ji vylėsi, kad bus paprasta – juk, šiaip ar taip, dabar ji turėjo tiek
teorinių, tiek praktinių žinių, reikalingų aukštesnės klasės
vaikinams suvedžioti. Be to, ji buvo graži. Taip pasakė
Johanesas, o kiti pakartojo. Visų pirma – jos akys. Jai teko laimė
paveldėti iš motinos šviesiai mėlynas raineles, apsuptas
neįprastai baltos odenos, kuri, kaip įrodyta mokslininkų, traukia
priešingą lytį kaip stiprios sveikatos ir gerų genų ženklas. Dėl šios
priežasties Ranhildą retai matydavai su akiniais nuo saulės.
Nebent būdavo suplanavusi nusiimti juos, kad sukeltų įspūdį itin
tinkamą akimirką.
Kai kurie sakė, kad ji panaši į Nikolę Kidman. Ji suprato, ką jie
turi galvoje. Griežtas, paprastas grožis. Gal tai ir buvo priežastis.
Griežtumas. Nes kai ji bandydavo užkalbinti Madsą Gilstrupą
universiteto koridoriuose arba valgykloje, jis elgdavosi kaip
pabaidytas laukinis žirgas, nukreipdavo žvilgsnį, nervingai
papurtydavo kirpčiukus ir greita žingine pasukdavo į saugią
teritoriją.
 Tad galų gale ji viską pastatė ant vienos kortos.
Vieną vakarą prieš kvailą kasmetinį ir, pasirodo, tradicijų kupiną
vakarėlį, Ranhilda davė kambario draugei pinigų naujiems batams
ir viešbučio kambariui mieste ir praleido tris valandas priešais
veidrodį. Nors kartą į vakarėlį atvyko anksti. Pirma, žinojo, kad
Madsas Gilstrupas į visus vakarėlius ateina ankstėliau, antra,
norėjo užkirsti kelią galimoms varžovėms.
Jis vis tiek mikčiojo ir lemeno, veik nedrįso žvelgti jai į akis –
šviesiai mėlyną rainelę ir baltą odeną. Juolab į gilią iškirptę, kurią ji
taip kruopščiai išdailino. Ranhilda priėjo išvadą, kuri skyrėsi nuo
jos ankstesnio supratimo: pasitikėjimas ne visada žengia koja
kojon su pinigais. Vėliau priėjo dar ir kitą išvadą, kad dėl menkos
Madso savivertės kaltas jo nepriekaištingas, reiklus, silpnybių
nepakenčiantis tėvas, niekaip negalintis suprasti, kodėl sūnus
nulipdytas iš kitokio molio nei jis pats.
Bet ji nepasidavė, sukiojosi prieš Madsą Gilstrupą kaip masalas
ir, be abejo, atrodė tokia prieinama, kad pastebėjo, kaip jos
suglaudžia galvas – tos merginos, jos tariamos draugės, kurios
tokiose situacijose tebuvo bandos gyvuliai. Taigi – po šešių
amerikietiško alaus bokalų ir stiprėjančio įtarimo, kad Madsas
Gilstrupas homoseksualus, laukinis žirgas pagaliau įsidrąsino
išbėgti į atvirą teritoriją ir dar po dviejų porcijų alaus juodu išėjo iš
vakarėlio.
Ji leido jam užsiropšti ant viršaus, bet tik ne savoje lovoje. Juk
pagaliau tie batai jai brangiai atsiėjo. Ir kai po trijų minučių
Ranhilda nusausino jo sėklos likučius kambario draugės rankomis
nunerta lovatiese, žinojo, kad užmetė ant jo lasą. Pakinktai ir
balnas ateis kiek vėliau.
Po studijų jie parsirado namo kaip susižadėjusi pora. Madsas
Gilstrupas – valdyti savo likimo dalies, tvirtai įsitikinęs, kad jam
niekada neteks grumtis su prasčiokais ieškant darbo. Jo užduotis
tebuvo susirasti tinkamus patarėjus.
Ranhilda paieškojusi gavo darbą pas finansų valdytoją, kuris
niekada nebuvo girdėjęs apie vidutinio lygio universitetą, bet buvo
girdėjęs apie Čikagą, ir jam patiko, ką išgirdo. Ir ką pamatė. Jis
nebuvo itin nuostabus, bet užtat reiklus ir, galima sakyti, įvertino
Ranhildą kaip giminingą sielą. Taigi po palyginti trumpo laiko ji
buvo nušalinta nuo akcijų analitikės pareigų, reikalaujančių per
daug intelekto, ir pasodinta prie monitoriaus ir telefono prie vieno
iš stalų „virtuvėje“, kaip jie vadino pardavimo agentų kambarėlį. Ir
tada Ranhilda Gilstrup (ji pakeitė mergautinę pavardę į Gilstrup
jiems susižadėjus, kadangi tai buvo „praktiškiau“) išties įsėdo į
savo roges. Negana, kad patarinėjo finansų maklerio įmonės
nuolatiniams ir, kaip manyta, profesionaliems investuotojams pirkti
„Opticom“ produkciją, bet taip pat mokėjo murkti, flirtuoti, šnypšti,
manipuliuoti, meluoti ir raudoti. Ranhilda Gilstrup galėjo nutiesti
sau kelią glamonėmis per vyro koją, o jei labai reikia – ir per
moters, ir akcijų vertę tai keitė efektyviau nei kuri nors iš jos atliktų
analizių. Bet didžiausias jos pranašumas buvo tas, kad ji perprato
didžiausią biržų varomąją jėgą – godumą.
Staiga vieną dieną ji pasijuto nėščia. Ir su siaubu suvokė, kad
galvoja apie abortą. Iki tol Ranhilda nuoširdžiai tikėjo, kad nori
vaikų. Na, bent jau vieno. Po aštuonių mėnesių ji pagimdė
Amaliją. Užplūdusi laimė greitai išstūmė prisiminimus apie
ketinimus nutraukti nėštumą. Po dviejų savaičių sukarščiavusią
Amaliją paguldė į ligoninę. Ranhilda pastebėjo, kad gydytojai
sunerimę, bet negali paaiškinti, kas mažylei negerai. Vieną naktį
Ranhildai šovė mintis pasimelsti, bet nustūmė ją šalin. Kitą
vakarą, dvidešimt trečią valandą, mažoji Amalija pasimirė nuo
plaučių uždegimo. Ranhilda užsirakino ir be perstojo verkė
keturias dienas iš eilės.
– Cistinė fibrozė, – paaiškino jai gydytojas prie keturių akių. –
Tai genetiškai paveldima ir reiškia, kad arba jūs, arba jūsų vyras
esate ligos nešiotojai. Ar žinote ką nors savo ar jo šeimoje, kam
diagnozuota ši liga? Ji gali pasireikšti dažnais astmos priepuoliais.
– Ne, – atsakė Ranhilda griežtai, – ir, kaip suprantu, jūs žinote,
kad privalote saugoti paciento konfidencialumą.
 Gedulas buvo ištvertas su profesionalų pagalba. Po poros
mėnesių ji vėl įstengė kalbėtis su žmonėmis. Atėjus vasarai jie
nuvažiavo į Gilstrupų vasarnamį Švedijos vakarinėje pakrantėje ir
mėgino pradėti kitą vaikelį. Bet vieną vakarą Madsas Gilstrupas
rado savo žmoną verkiančią miegamajame priešais veidrodį. Ji
pasakė, kad tai buvusi bausmė, nes ji galvojusi apie abortą. Vyras
ją guodė, tačiau kai jo meilios glamonės tapo šiek tiek drąsesnės,
jinai jį nustūmė ir pareiškė, kad ilgam tai bus paskutinis kartas.
Madsas pamanė, kad ji galvoje turi kūdikių gimdymą ir iš karto
tam pritarė. Tad labai nusivylė ir nuliūdo, kai susivokė, kad ji
norinti pailsėti nuo paties akto. Madsas Gilstrupas paragavo
poravimosi skonio ir itin mėgavosi pasitikėjimo savimi jausmu,
kuris užplūsdavo jai suteikus, jo manymu, švelnius, bet ryškius
orgazmus. Vis dėlto jis susitaikė su jos pasiaiškinimu apie gedulo
padarinius ir hormoninius pokyčius po vaiko gimimo. Ranhilda
nemanė galinti jam pasakoti, kad pastaruosius dvejus metus ji
tevykdė santuokines pareigas ir paskutinis geismas, kurį šiaip ne
taip prisiversdavo jam pajusti, išgaravo gimdykloje, kai ji pakėlė
akis į jo kvailą, žioplą, siaubo iškreiptą veidą. O kai vyras pravirko
iš laimės ir paleido žirkles, kuriomis turėjo perkirpti visų šviežiai
iškeptų tėvelių finišo juostą, jai tiesiog sukilo noras įnirtingai jam
smogti. Kalbant apie poravimąsi, ji taip pat nemanė galinti jam
pasakoti, kad ji su savo ne itin nuostabiu viršininku pastaraisiais
metais tenkino išaugusius vienas kito poreikius.
Ranhilda buvo vienintelė biržos maklerė Osle, kuriai einant
motinystės atostogų buvo pasiūlyta visavertė partnerystė. Bet,
visų nuostabai, ji pasitraukė iš pareigų. Ji gavo kitą darbą.
Administruoti Gilstrupų šeimos turtą.
Atsisveikinimo vakarą Ranhilda viršininkui pasakė mananti, jog
pats laikas, kad makleriai plepėtų su ja, o ne atvirkščiai. Ir
neišsitarė apie tikrąją priežastį: kad Madsas Gilstrupas, deja,
nesugebėjo įvykdyti savo vienintelės užduoties, būtent susirasti
tinkamų patarėjų, ir šeimos turtas mažėjo taip sparčiai, kad galų
gale jos uošviui Albertui Gilstrupui ir Ranhildai teko įsikišti. Tada
Ranhilda su savo viršininku matėsi paskutinį kartą. Po kelių
mėnesių ji išgirdo, kad jis pasiėmė nedarbingumo lapelį, nes jį ilgą
laiką kamavo astmos priepuoliai.
Ranhilda nujautė kad Madsui, kaip ir jai, nepatinka jų aplinkos
žmonės. Bet jie lankydavosi šventėse, į kurias būdavo kviečiami,
nes kita galimybė – neįeiti į uždarą ratą žmonių, kurie kažką
reiškia arba kažką turi, – buvo dar blogesnė. Viena buvo leisti
laiką su pasipūtusiais, pernelyg savimi patenkintais vyrais, kurie
nuoširdžiai tikėjo, kad jų pinigai davė jiems teisę tokiems būti.
Blogiau buvo su jų žmonomis, arba „kalėmis“, kaip Ranhilda
slapčiomis jas įvardijo. Plepės, parduotuvių ir sveikatos maniakės
namų šeimininkės, kurių krūtys atrodė beveik kaip tikros, o ką jau
kalbėti apie įdegį, kuris išties buvo tikras, kadangi jos ir jų vaikai
ką tik grįžo po dviejų savaičių poilsio Sen Tropeze, atsipūtusios
nuo auklių ir triukšmadarių darbininkų, niekada nebaigiančių rengti
baseinų ir naujų virtuvių. Nuoširdžiai susirūpinusios kalbėdavo
apie tai, kokie prasti pastaraisiais metais Europoje įsigyti pirkiniai,
be to, jų akiratis apsiribojo slidinėjimu Slemdalio slėnyje, vasarą –
plaukiojimu Bogstado rajone, vietose netoli Oslo, iš bėdos –
Kragerio savivaldybės pietuose. Moteriškaičių kalbos sukosi apie
drabužius, veido odos patempimą ir treniruoklius, kadangi
tokiomis priemonėmis įmanoma išlaikyti turtingus, pasipūtusius
vyrus, o tai ir buvo vienintelė jų misija žemėje.
Taip galvodama Ranhilda retsykiais nustebdavo. Ar tos moterys
taip jau skiriasi nuo jos pačios? Galbūt skirtumas tas, kad ji iš
tiesų turėjo darbą. Ar tai dėl to rytais ji negalėdavo pakęsti jų
glotnių veidų „Vinden“ restorane, kai jos skųsdavosi, kad kažkas
piktnaudžiauja socialine rūpyba, vengia mokesčių, ir dar tuo, ką
šiek tiek pašaipiai vadino „visuomene“. O gal tai buvo kas kita?
Nes kai kas nutiko. Revoliucija. Ranhilda pradėjo rūpintis ne tik
savimi, bet ir kai kuo kitu. Taip nesijautė nuo tada, kai turėjo
Amaliją. Arba Johanesą.
Viskas prasidėjo nuo plano. Dėl nevykusių Madso investicijų
akcijų vertė ir toliau krito, tad reikėjo imtis kažko drastiško. Teko
sukti galvą ne vien dėl to, kaip turtą paversti grynaisiais ir
investuoti su mažesne rizika, – atsirado skolų, kurias reikėjo
padengti. Trumpai sakant, jiems reikėjo finansinio manevro. Mintį
iškėlė uošvis. Ir tai išties buvo panašu į manevrą arba, tiksliau, į
apiplėšimą. Ne į ginkluotą bankų plėšimą, o į pagyvenusių ponių
apiplėšinėjimą. Gelbėjimo armijos ponių. Ranhilda peržvelgė
įspūdingą Armijos vertybinių popierių rinkinį. Nekilnojamasis turtas
nebuvo labai geros būklės, bet jo potencialas ir vieta buvo
nepriekaištingi. Pats geriausias – Oslo centre, ypač – Majorstueno
būstinė. Gelbėjimo armijos sąskaitos atskleidė jai mažiausiai du
dalykus. Pirma, Armijai reikalingi pinigai. Ir antra, nekilnojamasis
turtas gerokai per mažai įvertintas. Greičiausiai jie net nesuvokė,
kokiais turtais disponuoja: Ranhilda smarkiai suabejojo, ar
sprendimus Gelbėjimo armijoje tikrai priima gudriausios galvos.
Be to, dabar turbūt buvo palankiausias laikas pirkti, kadangi
nekilnojamojo turto rinka smuko tuo pat metu, kai akcijų kursai ir
kiti svarbiausieji rodikliai vėl ėmė kilti į viršų.
Po vieno telefoninio skambučio Ranhilda susitarė dėl susitikimo.
Nušvito vaiski pavasario diena, ir ji nuvažiavo į Gelbėjimo
armijos būstinę.
Ją priėmė vadas Davidas Ekhofas, ir per tris sekundes Ranhilda
pajuto jam draugiškumą. Davidą Ekhofą ji įvertino kaip
dominuojantį gaujos vadą, kokius suvaldyti ji irgi puikiai mokėjo,
tad nusprendė, kad viskas eisis kaip per sviestą. Vadas pakvietė
ją į susirinkimų kambarį, kuriame laukė patiekti vafliai, itin prasta
kava, vienas vyresnis ir du jaunesni bendradarbiai. Vyresnysis
buvo valdybos pirmininkas, pulkininkas leitenantas, ketinantis
išeiti į pensiją. Vienas iš jaunesniųjų buvo Rikardas Nilsenas,
drovus jaunas vyriškis, iš pirmo žvilgsnio primenantis Madsą
Gilstrupą. Bet ši įžvalga buvo vieni niekai, palyginti su sukrėtimu,
kurį Ranhilda patyrė pasisveikinusi su kitu jaunu vyru, kuris
atsargiai šypsodamas paėmė jos ranką ir prisistatė kaip Jonas
Karlsenas. Tai neturėjo nieko bendro su aukštu pakumpusiu stotu,
atviru vaikišku veidu arba šiltu balsu. Esmė buvo žvilgsnis. Jis
įsisiurbė tiesiai į ją. Į jos vidų. Taip, kaip tai darė jis. Tai buvo
Johaneso žvilgsnis.
Susirinkimo pradžioje, kai valdybos pirmininkas supažindino ją
su Norvegijos Gelbėjimo armijos apyvarta (beveik milijardas
kronų, pajamos daugiausia gaunamos nuomojant du šimtus
trisdešimt Armijai priklausančių pastatų visoje šalyje), ji sėdėjo
apimta savotiško transo ir stengėsi liautis spoksojusi į tą vyruką. Į
jo plaukus, rankas, ramiai besiilsinčias ant stalo. Į jo pečius, kurie
nevisiškai užpildė uniformą, tą uniformą, kurią Ranhilda nuo
vaikystės siejo su senais vyrais ir moterimis, kurie, nors ir netikėjo
gyvenimu prieš numirštant, dainavo trijų akordų dainas ir
šypsojosi. Ji nejučia pagalvojo, kad Gelbėjimo armija tinka
tokiems, kurie neužsibūna kur nors kitur: paprastiems, blausiems
ir nesupratingiems, su kuriais niekas nenori terliotis, kurie
supranta, kad Armijoje susikūrė bendruomenė, kurioje net ir jie
pajėgs įvykdyti reikalavimus – dainuoti antruoju balsu.
Kai valdybos pirmininkas nutilo, Ranhilda padėkojo, atsivertė
atsineštą segtuvą ir per stalą pastūmė vadui paprastą A4 formato
lapą.
– Tai mūsų pasiūlymas, – tarė ji. – Vėliau paaiškės, kuris
nekilnojamasis turtas mus domina.
– Ačiū, – padėkojo vadas ir nudelbė akis į lapą.
Ranhilda bandė perprasti jo veidą. Suvokdama, kad tai neturi
didelės reikšmės. Akiniai nepaliesti gulėjo priešais jį ant stalo.
– Mūsų specialistai atliks skaičiavimus ir mums patars, – atsakė
vadas, nusišypsojo ir pastūmė lapą tolyn. Jonui Karlsenui.
Ranhilda pastebėjo, kaip Rikardo Nilseno veidą timptelėjo tikas.
Per stalą Jonui Karlsenui ji stumtelėjo savo vizitinę kortelę.
– Jei kas bus neaišku, tereikia surinkti mano numerį, – ištarė ir
pajuto jo žvilgsnį tarsi fizinį prisilietimą.
– Ačiū, kad apsilankėte, ponia Gilstrup, – padėkojo vadas
Ekhofas ir suplojo rankomis. – Pažadame duoti atsakymą per...
Jonai?
 – Greitai.
Vadas širdingai nusišypsojo:
– Greitai.
Visi keturi nulydėjo ją iki lifto. Kol laukė, niekas nepratarė nė
žodžio. Prasiveriant lifto durims, ji prisilenkė prie Jono Karlseno ir
tyliai pasakė:
– Bet kada. Skambink į mobilųjį.
Ji bandė pagauti jo žvilgsnį, kad vėl tai patirtų, bet jai nepavyko.
Besileisdama žemyn viena Ranhilda Gilstrup jautė, kaip staigiais
skausmingais pliūpsniais pulsuoja kraujas, ir ėmė nevalingai
virpėti.
Praėjo trys dienos, kol jis paskambino ir pasakė „ne“. Jie
apsvarstė pasiūlymą ir priėjo išvadą, kad parduoti nenori.
Ranhilda aistringai pabrėžė kainą, atkreipė dėmesį, kad
Gelbėjimo armijos padėtis nekilnojamojo turto rinkoje nėra tvirta,
kad pastatai netinkamai prižiūrimi, kad jie nuolat praranda pinigų,
nustatydami žemą nuomos kainą, kad Gelbėjimo armijai būtina
plėtoti savo verslą.
Jonas Karlsenas klausėsi nepertraukdamas.
– Ačiū, – padėkojo jai nutilus, – kad taip kruopščiai ištyrėte šį
atvejį, ponia Gilstrup. Juk nėra taip, kad kaip ekonomistas
nepritarčiau tam, ką sakote. Bet...
– Bet kas? Skaičiavimai yra vienareikšmiai, – jis girdėjo telefonu
ataidint jaudulio kupiną kvėpčiojimą.
– Bet yra ir žmogiškoji pusė.
– Žmogiškoji?
– Nuomininkai. Žmonės. Senoliai, kurie ten nugyveno visą savo
gyvenimą, į pensiją išėję Gelbėjimo armijos karininkai, bėgliai,
žmonės, kuriuos reikia apsaugoti. Tai – mano žmogiškoji pusė.
Jūs išmesite juos lauk ir atnaujinsite tuos butus, kad
išnuomotumėte arba pelningai parduotumėte. Skaičiavimai yra –
kaip jūs pati sakėte – vienareikšmiai. Tai – jūsų visa užgožiantis
ekonominis faktorius, ir aš jį suprantu. O jūs ar suprantate manąjį?
Jai užgniaužė kvapą.
– Aš... – išlemeno ji.
– Mielai pasiimsiu jus kartu, galėsite pasilabinti su keletu iš tų
žmonių, – tarė jis. – Gal tada suprasite geriau.
Purtydama galvą ji atsisėdo.
– Mielai išsiaiškinčiau keletą nesusipratimų dėl mūsų ketinimų, –
pasakė ji. – Ar esi užsiėmęs ketvirtadienį vakare?
– Ne. Bet...
– Ateik aštuntą į „Feinschmecker“.
– Kas tas „Feinschmecker“?
Ji nesutramdė šypsenos.
– Restoranas Frognerio rajone. Pasakysiu tau tiek, kad taksi
vairuotojas žinos, kur jis.
– Jei jis Frogneryje, atvažiuosiu dviračiu.
– Gerai. Iki.
Ji pakvietė į susirinkimą Madsą su uošviu ir pasigyrė
laimėjimais.
– Ko gero, viskas priklausys nuo to jų patarėjo, – pasakė uošvis
Albertas Gilstrupas. – Jei palenksime jį savo pusėn, pastatai bus
mūsų.
– Bet aš sakiau, kad jo nedomina, kokią kainą mes nusiteikę
mokėti.
– Kurgi ne, – atsiliepė uošvis.
– Ne!
– Ne Gelbėjimo armijai, ne. Tada jis gali mojuoti savąja moralės
vėliava. Turime apeliuoti į jo paties godumą.
Ranhilda papurtė galvą.
– Tik ne su tuo žmogumi, jis... jis ne toks, kad su tuo sutiktų.
– Visi turi savo kainą, – pasakė Albertas Gilstrupas liūdnai
šypsodamas, smiliumi kaip metronomu mosuodamas jai prieš
veidą. – Gelbėjimo armija išaugo iš pietizmo, o pietizmas buvo
praktiško žmogaus sąlytis su religija. Dėl to pietizmas susilaukė
tokio pasisekimo nenašioje šiaurėje: pirmiausia – malda, paskui –
duona. Siūlau du milijonus.
– Du milijonus? – aiktelėjo Madsas Gilstrupas. – Už tai, kad...
pasiūlėme jiems parduoti?
33
– Jei tik jie parduos, žinoma. No cure, no pay.
– Vis tiek tai beprotiška suma, – prieštaravo sūnus.
Uošvis atsakė nė nežvilgtelėjęs į jį:
– Vienintelė beprotybė yra tai, kad sugebėjome dešimtąja dalimi
sumažinti šeimos turtą, kai visa kita buvo ant bangos.
Madsas Gilstrupas du kartus pražiojo burną kaip žuvis
akvariume, bet neišleido nė garso.
– Tam jų patarėjui neužteks smarvės derėtis dėl kainos, jei
manys, kad pirmasis pasiūlymas per menkas, – tarė uošvis. –
Turime nokautuoti jį pirmu smūgiu. Du milijonai. Ką pasakysi,
Ranhilda?
Ranhilda lėtai linktelėjo ir įsistebeilijo į kažką už lango, nes
neįstengė pažvelgti į sutuoktinį, kuris panarinęs galvą sėdėjo
šešėlyje prie stalinės lempos.
Jai atvykus, Jonas Karlsenas jau sėdėjo prie staliuko ir laukė.
Jis atrodė mažesnis, nei ji prisiminė, bet gal dėl to, kad vietoje
uniformos vilkėjo apdribusį kaip maišas kostiumą, kuris, numanė
ji, buvo pirktas „Freteks“ parduotuvėje. O gal dėl to, kad nejaukiai
jautėsi prašmatniame restorane. Stodamasis su ja pasisveikinti,
apvertė vazą su gėlėmis. Jie bendromis pastangomis išgelbėjo
gėles ir pasijuokė. Paskui kalbėjosi apie šį bei tą, apie ūkį ir bites.
Jam paklausus, ar turinti vaikų, Ranhilda tiesiog papurtė galvą.
O jis ar turįs vaikų? Ne. Taigi, bet gal jis?.. Ne, irgi ne.
Pokalbis išsirutuliojo iki Gelbėjimo armijai priklausančių pastatų,
bet ji pastebėjo, kad vyrukas ginčijasi be įprastinės ugnelės. Jis
mandagiai šypsojosi ir siurbčiojo vyną. Ji padidino sumą dešimčia
procentų. Vis dar mandagiai šypsodamas jis papurtė galvą ir
pagyrė jos grandinėlę, kuri, žinojo pati, puikiai derėjo prie odos.
– Mamos dovana, – atsipalaidavusi pamelavo ji. Ir pagalvojo,
kad jis išties žvelgia jai į akis. Tas, su šviesiai mėlynomis
rainelėmis ir balta odena.
Pasiūlymą apie asmeninį dviejų milijonų apdovanojimą ji pateikė
po pagrindinio patiekalo, laukiant deserto. Ji vengė žvelgti jam į
akis, nes jis, staiga išblyškęs, nebyliai įsispoksojo į taurę su vynu.
Pagaliau jis tyliai paklausė:
– Ar tai tavo mintis?
– Mano ir mano uošvio.
Ji jautė, kad stinga oro.
– Alberto Gilstrupo?
– Taip. Be mudviejų ir mano vyro niekas niekada apie tai
nesužinos. Jei tai iškiltų aikštėn, mes galėtume lygiai tiek pat
prarasti kaip ir... ėėė... kaip ir tu.
– Ar tai kažkas, ką aš pasakiau ar padariau?
– Dėl ko?
– Kas tave ir tavo uošvį paskatino galvoti, kad pasakysiu „taip“
saujai sidabro?
Jis pakėlė akis į moterį, ir Ranhilda pajuto veidu plintant raudonį.
Ji neprisiminė raudonavusi nuo paauglystės metų.
– Susilaikysime nuo deserto?
Jis pakėlė nuo kelių servetėlę ir padėjo greta lėkštutės.
– Neskubėk ir prieš atsakydamas pagalvok, Jonai, – sumikčiojo
ji. – Savo paties labui. Tai gali suteikti tau galimybę įgyvendinti
svajones.
Žodžiai bjauriai ir melagingai įsirėžė net jos pačios ausyse.
Jonas pamojo padavėjui, kad atneštų sąskaitą.
– Ir kokios gi tos svajonės? Svajonė tapti korumpuotu
tarnautoju, apgailėtinu perbėgėliu? Važinėtis puikiu automobiliu,
kai viskas, ko bandei pasiekti kaip žmogus, aplink tave guli
griuvėsiuose, – iš pykčio jo balsas ėmė virpėti. – Ar tai tokia tavo
svajonė, Ranhilda Gilstrup?
Ji neįstengė atsakyti.
– Aš tikrai aklas, – tarė jis. – Nes žinai ką? Kai tave sutikau,
pamaniau, kad matau... visai kitokį žmogų.
– Tu mane pamatei, – sušnibždėjo ji ir pajuto kylantį drebulį, tokį
patį kaip lifte.
– Ką?
Ji kostelėjo.
– Tu mane pamatei. O dabar aš tave įžeidžiau. Labai
atsiprašau.
Paskui stojusioje tyloje ji jautėsi, tarsi nardytų po šalto ir karšto
vandens sroves.
– Pamirškime visa tai, – tarė ji, padavėjui priėjus ir paėmus
kortelę, kurią laikė iškėlusi. – Tai nesvarbu. Nė vienam iš mūsų.
Ar nori pasivaikščioti su manimi Frognerio parke?
– Aš...
– Prašau...
Jis nustebęs pažvelgė į ją.
Ar tikrai?
Kaip tas žvilgsnis galėjo – tos akys, kurios matė viską, – būti
nustebęs?
Ranhilda Gilstrup stebeilijo žemyn pro savo langą
Holmenkolene, tolyn į tamsų kvadratą. Į Frognerio parką.
Beprotybė prasidėjo tenai.

Laikrodžio rodyklės rodė kiek po vidunakčio, sriubos

autobusiukas buvo pastatytas garaže, ir Martina jautėsi maloniai
išsekusi, bet kartu ir laiminga. Ji stovėjo ant šaligatvio priešais
nakvynės namus siauroje tamsioje Heimdalio gatvėje ir laukė
Rikardo, nuėjusio atvairuoti automobilio, kai staiga išgirdo už
nugaros gurgždantį sniegą.
– Sveika.
Ji atsisuko ir pajuto, kaip stoja širdis, pamačius po vienintele
gatvės lempa stūksančios stambios žmogystos siluetą.
– Ar manęs nepažįsti?
Širdies tvinksnis. Antras. Tada trečias ir ketvirtas. Ji atpažino
balsą.
– Ką čia veiki? – paklausė ji vildamasi, kad balsas neišduos,
kaip ji išsigando.
– Sužinojau, kad šiąnakt dirbai autobusiuke ir kad pastatote jį
čionai vidunaktį. Byla pasistūmėjo, kaip mes sakome. Šiek tiek
pamąsčiau.
Jis žengė pirmyn, ir šviesa nutvieskė jo veidą. Jis buvo
griežtesnis, vyresnis, nei ji prisiminė. Nuostabu, kiek galima
užmiršti per vieną parą.
– Ir turiu keletą klausimų.
– Tarsi jie nebūtų galėję palaukti? – paklausė ji, nusišypsojo ir
pastebėjo, kad nuo jos šypsenos policininko veidas tapo
švelnesnis.
– Ar ko nors lauki? – paklausė Haris.
– Taip, Rikardas parveš mane namo.
Ji pažvelgė į krepšį, permestą per policininko petį. Ant šono
buvo parašyta JETTE, bet daiktas atrodė per senas ir per daug
nudrengtas, kad būtų madingas retro variantas.
– Turėtum nusipirkti keletą naujų vidpadžių sportiniams
bateliams, kurie viduje, – tarė ji ir bakstelėjo pirštu.
Jis sutrikęs pažvelgė į ją.
– Nereikia būti Žanu Baptistu Grenuju, kad užuostum kvapą, –
tarė ji.
– Patrikas Ziuskindas, – pratęsė jis. – Kvepalai.
– Policininkas, kuris skaito, – tarė ji.
– Gelbėjimo armijos karė, kuri skaito apie žmogžudystes, –
atkirto jis. – O tai, bijau, grąžina mus prie reikalo, dėl kurio esu čia.
„Saab 900“ privažiavo prie jų ir sustojo. Be garso nusileido
langas.
– Važiuojam, Martina?
– Minutėlę, Rikardai, – ji atsisuko į Harį: – Kur tu važiuoji?
– Į Bisletą. Bet labiau norėčiau...
– Rikardai, ar sutinki, kad Haris pavažiuos iki Bisleto. Tu juk irgi
ten gyveni.
Rikardas, spoksodamas į tamsą, tingiai nutęsė:
– Žinoma.
– Ateik, – paragino Martina ir ištiesė Hariui ranką.
Jis nustebęs žvelgė į ją.
– Slidūs padai, – sušnabždėjo ji ir pačiupo jo ranką.
Jis pajuto, kad merginos ranka šilta ir sausa, ir akimirksniu
suspaudė jos delną, lyg bijodamas, kad ji tuoj pargrius.
Rikardas vairavo atsargiai, akimis šokinėdamas nuo veidrodėlio
prie veidrodėlio, tarsi užnugaryje tikėtųsi pasalos.
– Dabar? – paklausė Martina nuo priekinės sėdynės.
Haris atsikrenkštė.
– Šiandien bandė nušauti Joną Karlseną.
– Ką? – pratrūko Martina.
Haris pagavo Rikardo žvilgsnį veidrodėlyje.
– Jau girdėjai? – paklausė Haris.
– Ne, – atsakė Rikardas.
– Kas... – pradėjo Martina.
– Mes nežinom, – nutraukė Haris.
 – Bet... ir Robertas, ir Jonas. Ar tai kaip nors susiję su Karlsenų
šeima?
– Manau, kad jie medžioja tik vieną iš jų, – tarė Haris.
– Ką turi galvoje?
– Žudikas atidėjo kelionę namo. Manau, susivokė, kad nušovė
ne tą žmogų. Taikinys buvo ne Robertas.
– Ne Ro...
– Tai todėl turėjau su tavimi pasikalbėti. Manau, gali man
atsakyti į klausimą, ar mano teorija teisinga.
– Kokia teorija?
– Kad Robertas mirė, nes, nelaimei, perėmė Jono naktinę
pamainą Egertorgės aikštėje.
Martina atsisuko ir persigandusi pašnairavo į Harį.
– Tu sudarinėji budėtojų sąrašus, – tarė Haris. – Kai buvau pas
jus pirmą kartą, pastebėjau registratūroje skelbimų lentoje
kabančius sąrašus. Vadinasi, kiekvienas galėjo pamatyti, kas
paskirtas budėti Egertorgėje tą vakarą. Kad tai Jonas Karlsenas.
– Kaip...
– Užsukau ten išėjęs iš ligoninės ir patikrinau. Jono vardas yra
sąrašuose. Bet Robertas apsikeitė su Jonu po to, kai sąrašai jau
buvo išspausdinti.
Rikardas pasuko į Stensbergo gatvę ir artėjo prie Bisleto rajono.
Martina įsikando apatinę lūpą.
– Budėtojai juk keičiasi visą laiką, ir jei žmonės apsikeičia, aš
apie tai net ne visada sužinau.
Rikardas pasuko į Sofijos gatvę. Martinos akys išsiplėtė.
– Beje, dabar prisimenu! Robertas paskambino ir pasakė, kad
jie susikeitė vietomis, taigi man nieko nereikėjo daryti. Dėl to apie
tai ir negalvojau. Bet... bet tai reiškia, kad....
– Jonas ir Robertas labai panašūs, – tarė Haris. – Ir
uniformuoti...
 – Ir buvo vakaras, snigo... – tarė Martina pusbalsiu, tarsi pati
sau.
– Mane domina, ar tau kas nors skambino ir klausė apie
budinčiųjų sąrašą. Ir būtent apie tą vakarą.
– Negaliu prisiminti, – tarė Martina.
– Ar gali apie tai pagalvoti? Paskambinsiu tau rytoj ryte.
– Gerai, – sutiko Martina.
Haris žvelgė jai į akis ir šviesoje, krintančioje ant jų nuo gatvės
žibinto, vėl atkreipė dėmesį į nevienodas akių lėliukes.
Rikardas sustojo kelkraštyje.
– Kaip sužinojai? – paklausė Haris.
– Sužinojau ką? – skubiai pasiteiravo Martina.
– Aš klausiu vairuotojo, – tarė Haris. – Kaip sužinojai, kad
gyvenu čia?
– Tu pasakei, – atsakė Rikardas. – Pažįstu šitą vietą. Kaip
Martina sakė, gyvenu Bisleto rajone.
Haris liko stovėti ant šaligatvio ir stebėjo automobilį.
Buvo akivaizdu, kad vyrukas pametęs galvą. Pirmiausia
atvažiavo čia, kad tik galėtų keletą minučių praleisti vienas su
Martina. Kad galėtų su ja pasikalbėti. Kad pasinertų į reikiamą tylą
ir ramybę, kuri būtina, kai žmogus nori ką nors papasakoti,
parodyti savo tikrąjį veidą, išlieti sielą, kad išsiaiškintų kažką apie
save ir apie tai, kas susiję su jaunyste. Ko pats Haris, savo
džiaugsmui, jau nebedarė. Viskas dėl švelnaus žodžio, dėl
apkabinimo, dėl vilties sulaukti bučinio prieš merginai nueinant.
Meilės kaulijimas, kuriuo užsiima visi įsimylėję idiotai.
Nepaisydami amžiaus.
Haris palengva patraukė link durų, kelnių kišenėje
nesąmoningai graibydamas raktų, mintimis naršydamas kažko,
kas vos priartėjus sukeldavo pasibjaurėjimą. O akimis ieškojo to,
ką šiaip ne taip išgirdo. Tai buvo menkas garsas, bet šią vėlyvą
valandą Sofijos gatvėje buvo itin tylu. Haris nudelbė akis į pilką
pusnį, šiandien sustumtą sniego valytuvo. Lyg kažkas trūkinėtų.
Tirptų. Neįmanoma, juk buvo minus aštuoniolika.
Haris įkišo raktą į spyną.
Ir išgirdo, kad tai ne tirpimas. Tai tiksėjimas.
Jis lėtai apsisuko ir įsižiūrėjo į pusnių kalnus. Blykstelėjimas.
Stiklas.
Haris paėjėjo atgal, pasilenkė ir pakėlė laikrodį. Melerio dovanos
stiklas blizgėjo kaip vandens paviršius, nebuvo nė menkiausio
įbrėžimo. Laiką rodė sekundės tikslumu. Dviem minutėmis
anksčiau nei jo laikrodis. Ką pasakė Meleris? Kad spėtų į tai, į ką
tarėsi pavėluosiąs.

32 Alude. (Vok.)
33 Neparduos – nemokėsime. (Angl.)
 14 skyrius

Gruodžio 18 d., penktadienio naktis. Tamsa

Elektrinis šildytuvas nakvynės namų susibūrimų kambaryje

braškėjo, tarsi kas būtų saujomis ant jo mėtęs akmenėlius. Įkaitęs
oras virpėjo virš rudų karščio žymių ant storų sienos apmušalų,
kurie prakaitavo nikotinu, klijais ir lipniu kvapu tų, kurie anksčiau
čia gyveno, bet neužsiliko. Sofos dangalas drėkstelėjo jam kelnes.
Nors iš elektrinio radiatoriaus sklido sausa traškanti šiluma,
žiūrėdamas žinias per televizorių, laikikliu pritvirtintą prie sienos
susibūrimų kambaryje, jis tirtėjo. Jis vėl atpažino nuotraukas iš
aikštės, bet nesuprato nieko, kas buvo sakoma. Kitame kampe
krėsle sėdėjo senyvas žmogus ir rūkė plonai susuktas cigaretes.
Kai liko tiek nedaug, kad jam ėmė svilti juosvi pirštų galiukai, jis
greit išsiėmė du degtukus iš dėžutės, suspaudė tarp jų nuorūką ir
traukė tol, kol nusidegino lūpas. Nukirsta ir išpuošta Kalėdų
eglutės viršūnė stovėjo ant stalo kampe ir tingiai blyksėjo.
Jis galvojo apie Kalėdų vakarienę Dalio miestelyje.
Praėjus dvejiems metams po karo, serbai atsitraukė iš
teritorijos, kuri kadaise buvo Vukovaras. Kroatų valdžia
apgyvendino juos „Hotel International“ Zagrebe. Jis teiravosi
galybės žmonių, kas nutiko Džordžio šeimai, ir vieną dieną sutiko
kitą pabėgėlį, kuris papasakojo, kad Džordžio mama žuvo per
apgultį, o berniukas su tėvu persikraustė į Dalį, mažą pasienio
miestelį netoli Vukovaro. Antrą Kalėdų dieną jis sėdo į traukinį,
važiuojantį į Osijeką, o nuo ten – iki Dalio. Pasikalbėjo su
konduktoriumi, ir šis patvirtino, kad toliau traukinys važiuos iki
Borovo, galinės stotelės, ir pasieks Dalį pusę septynių. Kai išlipo
Dalyje, laikrodis rodė dvi. Jis paklausė adreso ir atsidūrė prie
žemo daugiabučio, tokio pat pilko kaip ir visas miestas. Įėjo į
laiptinę, surado duris ir prieš paskambindamas sukalbėjo maldelę,
kad tik jie būtų namie. Ir pajuto širdį šėlstant, kai viduje išgirdo
lengvus žingsnius.
 Atidarė Džordžis. Jis neką tepasikeitė. Blyškesnis, tačiau tos
pačios šviesios garbanos, mėlynos akys, širdelės formos lūpos,
kurios visada magino jį galvoti apie jauną dievaitį. Bet šypsnys jo
akyse buvo užgesęs tarsi perdegusi elektros lemputė.
– Ar manęs nepažįsti, Džordži? – paklausė jis po akimirkos. –
Gyvenome tame pačiame mieste ir ėjome į tą pačią mokyklą.
Džordžis suraukė kaktą.
– Tikrai? Palauk. Tavo balsas. Tikriausiai būsi Seržas Dolakas.
Žinoma, buvai tas greitas bėgikas. Jėzau, kaip tu pasikeitei. Bet
gera pamatyti pažįstamus iš Vukovaro. Nieko nebeliko.
– Likau aš.
– Taip, tu likai, Seržai.
Džordžis jį apsikabino ir laikė priglaudęs taip ilgai, kad jis pajuto,
kaip šiluma ima virpinti jo sušalusį kūną. Tada pakvietė jį užeiti
vidun.
Ankstyva žiemos tamsa nusileido jiems sėdint kukliai apstatytoje
svetainėje ir kalbant apie viską, kas nutiko, apie visus žmones iš
Vukovaro, kuriuos pažinojo, kokia jų laukė lemtis. Kai paklausė, ar
Džordžis prisimena Tintą, tą šunytį, Džordžis šiek tiek sutrikęs
šyptelėjo.
Džordžis perspėjo, kad greitai namo sugrįš tėvas. Ar Seržas
norėtų pasilikti pietų?
Jis žvilgtelėjo į laikrodį. Traukinys bus stotyje po trijų valandų.
Tėvas didžiai nustebo, kad pas juos – svečias iš Vukovaro.
– Tai Seržas, – pristatė Džordžis. – Seržas Dolakas.
– Seržas Dolakas? – pakartojo tėvas ir tiriamai jį nužvelgė. –
Taip, pažįstami bruožai. Hm. Ar pažinojau tavo tėvą? Ne?
Kai sutirštėjus tamsai jie susėdo prie stalo, tėvas jiems padavė
dideles baltas servetėles, o jis atlaisvino savo raudoną kaklaskarę
ir pasikišo servetėlę už apykaklės. Tėvas sukalbėjo trumpą maldą,
padarė kryžiaus ženklą ir nusilenkė vieninteliam paveikslui
svetainėje, įrėmintai moters fotografijai.
 Tėvui ir Džordžiui paėmus stalo įrankius, jis nulenkė galvą ir
monotonišku balsu užgiedojo:
– Kas tasai, kuris ateina iš Edomo, raudonais drabužiais iš
Bozros? Spindinčiu apdaru, žengia visoje savo didybėje? Tai aš –
skelbiantis teisumą, galingasis gelbėtojas.
Tėvas nustebęs pažvelgė į jį. Tada perdavė lėkštę su dideliais
balkšvais mėsos gabalais.
Valgė tylėdami. Vėjas girgždino plonus langus.
Po mėsos patiekalo patiekė desertą. Palacinka, ploni blyneliai
su uogienės įdaru, užpilti šokoladu. Jis neturėjo palacinkos
burnoje nuo vaikystės metų Vukovare.
– Mielas Seržai, įsidėk dar vieną, – ragino tėvas. – Juk Kalėdos.
Jis pažvelgė į laikrodį. Traukinys išvažiuos už pusės valandos.
Laikas. Jis kostelėjo, nusiėmė servetėlę ir atsistojo:
– Su Džordžiu kalbėjomės apie visus, kuriuos pažinojome
Vukovare. Bet vieno dar nepaminėjome.
– Tikrai, – suglumęs atsiliepė tėvas ir nusišypsojo. – Ko gi,
Seržai?
Tėvas šiek tiek pasuko galvą ir pašnairavo į jį viena akimi. Tarsi
bandytų išsiaiškinti kažką, ko iki šiol nepavyko užčiuopti.
– Jo vardas buvo Bobo.
Džordžio tėvo akys žybtelėjo, ir jis pagaliau suprato. Galbūt
laukė šios akimirkos. Jis išgirdo savo balso aidą tarp plikų sienų:
– Jūs sėdėjote visureigyje ir parodėte jį serbų vadui, – jis nurijo
seiles. – Bobo mirė.
Kambaryje stojo tyla. Tėvas padėjo į šalį įrankius.
– Vyko karas, Seržai, – ramiai atsiliepė jis. – Mes visi mirsime.
Jis kalbėjo šaltakraujiškai. Beveik nuolankiai.
Tėvas ir Džordžis sėdėjo ramiai, o jis iš po kelnių juosmens
išsitraukė ginklą, nusitaikė per stalą ir iššovė. Trenksmas buvo
trumpas ir sausas, tėvo kūnas sudribo čiūžtelint kėdės kojoms.
Tėvas nusvarino galvą ir spoksojo į skylę servetėlėje, kabančioje
jam ant krūtinės. Tuomet audinį tarsi įsiurbė krūtinėn, o kraujas
tarsi raudona gėlė ištvino ant balto paviršiaus.
– Pažiūrėk į mane, – garsiai prisakė jis, ir tėvas nevalingai
pakėlė galvą.
Antras šūvis paliko mažą tamsią skylę kaktoje, galva
kniubtelėjo, kakta minkštai žnektelėjo į lėkštę su palacinka.
Jis atsisuko į Džordžį, kuris stebeilijo pravira burna, per skruostą
tekant raudonai srovelei. Tik po akimirkos susivokė, kad tai tebuvo
nuo tėvo palacinkos. Jis užsikišo ginklą atgal už diržo.
– Turi nušauti ir mane, Seržai.
– Su tavimi sąskaitų neturiu.
Jis išėjo iš svetainės ir pasiėmė apsiaustą, kabantį greta durų.
Džordžis nusekė iš paskos.
– Aš tau atkeršysiu. Aš tave rasiu ir nudėsiu, jei manęs
nenužudysi.
– Ir kaip tu mane susirasi, Džordži?
– Tu negali pasislėpti. Žinau, kas tu toks.
– Tikrai? Manai, kad esu Seržas. Bet Seržas Dolakas buvo
raudonplaukis ir aukštesnis už mane. Ir bėgu aš negreitai,
Džordži. Bet pasidžiaukime, kad manęs nepažįsti, Džordži. Tai
reiškia, kad galiu leisti tau gyventi.
Tada jis pasilenkė, karštai pabučiavo Džordžį į lūpas, atidarė
duris ir išėjo.
Laikraščiai parašė apie žmogžudystę, bet tyrimo niekas
nevykdė.
O po trijų mėnesių, sekmadienį, mama papasakojo apie kroatą,
kuris atėjo prašyti pagalbos. Vyras negalėjo daug sumokėti, bet
šeimai šiek tiek sukrapštė. Išaiškėjo, kad serbas, kuris per karą
nukankino jo brolį, gyvena netoliese. Ir tada kažkas sušneko apie
žmogų, kurį visi praminė Mažuoju Gelbėtoju.
Senas vyriškis apsidegino pirštus plona cigarete ir garsiai
nusikeikė.
Jis atsistojo ir nuėjo iki registratūros. Anapus stiklinės pertvaros,
vyrukui už nugaros, stovėjo raudona Gelbėjimo armijos vėliava.
34
– Could I please use the phone?
Vyrukas skeptiškai nusmelkė jį žvilgsniu.
– Jei tai vietinis pokalbis, tada taip.
Vyrukas parodė į ankštą kambarėlį už nugaros, ir jis įėjo.
Atsisėdo prie rašomojo stalo ir įsispoksojo į telefoną. Galvojo apie
mamos balsą. Koks jis galėjo būti susirūpinęs ir persigandęs, bet
tuo pat metu minkštas ir šiltas. Kad jis apglėbdavo. Jis atsistojo,
uždarė duris į registratūrą ir greit surinko „Hotel International“
numerį. Žinutės nepaliko. Atsidarė durys.
– Durų uždaryti negalima, – įspėjo vyrukas. – OK?
– OK. Sorry. Ar turite telefonų knygą?
Vyrukas užvertė akis, parodė į storą knygą šalia telefono ir išėjo.
Jis rado Joną Karlseną, Geteborgo gatvė 4, ir surinko numerį.

Tėja Nilsen spoksojo į skambantį telefoną.

Mergina atsirakino Jono butą jo duotais raktais.
Jie sakė, kad kažkokioje vietoje yra kulkos palikta skylė. Ji
ieškojo ir rado angą spintelės duryse.
Vyriškis bandė nušauti Joną. Nužudyti. Mintis kėlė jai keistą
nerimą. Bet neišgąsdino. Kartais ji pagalvodavo, kad daugiau
niekada nebeišsigąs, tik ne taip, ne dėl to, ne mirties.
Policija čia buvo, bet ilgai neužtruko. Jokių pėdsakų, išskyrus
kulkas, pasakė jie.
Kai ligoninėje Jonas į ją žvelgė, ji girdėjo vyrą įkvepiant ir
iškvepiant. Erdvioje ligoninėje jis atrodė toks bejėgis. Tarsi užtektų
prispausti pagalvę jam prie veido ir jis numirtų. Ir tai jai patiko,
jautė pasitenkinimą, matydama jį bejėgį. Galbūt mokytojas,
mokykloje kalbėjęs apie Hamsuno Viktoriją, buvo teisus
sakydamas, kad kai kurių moterų poreikis užjausti toks galingas,
kad verčia nekęsti savo stiprių sveikų vyrų ir jos slapta trokšta
suluošintų ir nuo jų gerumo priklausančių sutuoktinių.
Bet dabar ji buvo viena jo bute, ir skambėjo telefonas. Ji
pažvelgė į laikrodį. Naktis. Tokiu metu niekas neskambina.
Nebent tas, kas turi nedorų kėslų. Tėja nebijojo mirti. Bet šito ji
bijojo. Ar tai ji, toji moteris, apie kurią Jonas manė ją nežinant?
Ji žengė du žingsnius link telefono. Stabtelėjo. Ketvirtas
signalas. Po penktojo liausis. Ji delsė. Dar vienas kvietimo
signalas. Ji metėsi pirmyn ir čiupo ragelį.
– Klausau.
Kitame laido gale kuriam laikui stojo tyla, paskui pasigirdo
vyriškas balsas ir angliškai tarė:
35
– Sorry for calling so late. Aš vardu Edomas, ar yra Jonas?
– Ne, – atsakė ji su palengvėjimu. – Jis ligoninėje.
– O, taip, aš girdėjau, kas šiandien nutiko. Aš senas Jono
draugas ir mielai jį aplankyčiau. Kurioje ligoninėje jis guli?
– Ulevolio.
– Ulevolio?
– Nežinau, kaip skyrius vadinasi angliškai, bet norvegiškai jis
vadinasi Nevrokirurgisk. Tačiau prie palatos budi policininkas, ir jis
jūsų neįleis. Ar suprantate, ką sakau?
– Ar suprantu?
– Mano anglų kalba... ji nelabai...
– Puikiai suprantu. Labai ačiū.
Ji padėjo ragelį ir įsistebeilijo į telefoną.
Paskui vėl pradėjo ieškoti. Jie sakė, kad turėjo būti kelios kulkų
paliktos skylės.
 *

Vyrukui nakvynės namų registratūroje jis pasakė, kad eina

pasivaikščioti, ir padavė jam kambario raktą.
Vyrukas užmetė akį į laikrodį ant sienos, rodantį be penkiolikos
dvylika, ir patarė raktą pasiimti. Paaiškino, kad netrukus užsirakins
ir eis miegoti, bet raktas tinka ir laukujėms durims.
Išėjus laukan, šaltis puolė jį akimirksniu, kandžiodamas ir
drėksdamas. Jis palenkė galvą ir skubiai ir ryžtingai nužingsniavo.
Tai buvo rizikinga. Žinoma, rizikinga. Bet jis privalėjo.

Ūlė Henmo, „Hafslund Energi“ darbų vadovas, sėdėjo kontrolės

punkte energijos paskirstymo centre Montebelo rajone Osle ir
galvojo, kaip nuostabu būtų sutraukti dūmą, stebint vieną iš
daugelio po visą patalpą išdėstytų ekranų. Dieną čia darbavosi
dvylika žmonių, o naktį tik trys. Jie paprastai sėdėdavo savo darbo
vietose, o šįvakar šaltis lauke tarsi suvarė visus prie vieno stalo
kambario viduryje.
Geiras ir Ebė, kaip visada, ginčijosi dėl žirgų ir V75 lenktynių
rezultatų. Jie tuo užsiiminėjo aštuonerius metus ir jiems niekad
nešovė į galvą statyti už skirtingus žirgus.
Ūlė labiau rūpinosi transformatorine Chirkeveieno gatvėje, tarp
Ulevolsveieno ir Sognesveieno gatvių.
– Trisdešimt šešių procentų perkrova T1. Dvidešimt devynių –
pastotėse nuo T2 iki T4, – pranešė jis.
– Dievulėli, kaip žmonės pleškina, – tarė Geiras. – Ar bijo, kad
sustirs į ragą? Juk naktis, ar negali greitai sulįsti po patalais?
„Sweet Revenge“ trečią kartą? Ar tau suminkštėjo smegenėlės?
– Žmonės vis tiek neprisuks šilumos, – pareiškė Ebė. – Tik ne
šioje šalyje. Čia pinigai švaistomi pro langus.
 – Iš to nebus nieko gero, – sumurmėjo Ūlė.
– Aišku, kad bus, – pertarė Ebė. – Mes tiesiog išgausime
daugiau naftos.
– Aš galvoju apie T1, – tarė Ūlė ir bakstelėjo į ekraną. – Dabar
rodo šešis šimtus aštuoniasdešimt amperų. Nominalus
pajėgumas – penki šimtai.
– Atsipalaiduok, – spėjo pasakyti Ebė, prieš pradedant cypti
aliarmui.
– O, velnias! – šūktelėjo Ūlė. – Štai ir išmušė. Patikrink sąrašą ir
paskambink budintiems vyrukams.
– Žiūrėk, – įspėjo Geiras. – T2 irgi nulūžo. O T3 pasirodė dūmai.
– Bingo! – šūktelėjo Ebė – Kertam lažybų, ar T4...
– Per vėlu, ką tik išlėkė į orą, – tarė Geiras.
Ūlė permetė akimis mažutę miesto schemą.
– OK, – atsiduso jis. – Vadinasi, neturime elektros Sognės,
Fageborgo ir Bisleto rajonuose.
– Galim kirst lažybų, kas nutiko! – pasiūlė Ebė. – Tūkstantukas
kabelio movoje.
Geiras primerkė vieną akį.
– Transformatoriaus matuoklis. Ir pakanka penkių šimtų.
– Tuojau pat liaukitės! – sugriaudėjo Ūlė. – Ebe, iškviesk
gaisrinę, kertu lažybų, kad viršuje dega.
– Sutinku, – tarė Ebė. – Du šimtai?

Kai ligoninės palatoje užgeso šviesa, tamsa buvo tokia tiršta,

jog pirmiausia Jonui šovė mintis, kad bus apakęs. Kad smūgis
pažeidė regos nervą, o poveikis pasireiškė tik dabar. Bet tada iš
koridoriaus išgirdo šauksmus, įžvelgė lango rėmus ir suvokė, kad
dingo elektra.
 Jis išgirdo kėdę už durų čiūžtelint, ir durys atsidarė.
– Ei, ar tu čia? – paklausė balsas.
– Taip, – atsakė Jonas guvesniu balsu, nei pats tikėjosi.
– Aš tik eisiu ir patikrinsiu, kas nutiko. Niekur neik, OK?
– Gerai, bet...
– Taip?
– Ar jie neturi atsarginio generatoriaus?
– Manau, kad tik operacinėje ir apsaugos punkte.
– Štai kaip...
Stebeilydamas į žalią virš durų švytintį ženklą „Exit“, jis klausėsi
tolstančių policininko žingsnių. Ženklas vėl grąžino jo mintis prie
Ranhildos. Tai irgi prasidėjo tamsoje. Pavakarieniavę išėjo į
nakties tamsą Frognerio parke, stabtelėjo ištuštėjusioje aikštelėje
priešais monolitą ir žvelgė į miesto centrą rytuose. O jis pasakojo
jai istoriją apie Gustavą Vigelandą, nepaprastą menininką iš
Mandalio, kuris užsibrėžė dekoruoti parką skulptūromis ir išplėsti
teritoriją, kad monolitas būtų simetriškas su supančiomis
bažnyčiomis, o nuo pagrindinių vartų matytųsi Uranienborgo
bažnyčia. O kai miesto tarybos atstovas pareiškė, kad parko
perkelti neįmanoma, Vigelandas pareikalavo, kad būtų perkeltos
bažnyčios.
Jam pasakojant, ji tiesiog rimtai žvelgė į jį, o jis pamanė, kad ta
moteris tokia stipri ir sumani, kad net persigando.
– Man šalta, – ištarė ji virpėdama po savo apsiaustu.
– Gal reikėtų pasukti at... – pradėjo jis, bet tuomet štai moteris
uždėjo ranką jam ant sprando ir kilstelėjo veidą arčiau jo.
Tokių neįprastų akių jam dar nebuvo tekę regėti. Šviesiai
mėlynos, beveik melsvai žalsvos, apsuptos baltumos, kuri jos
išblyškusiai odai suteikė atspalvio. Ir jis padarė tai, ką ir visada –
susikūprino ir pasilenkė. Ūmai jos liežuvis pateko jam į burną,
reiklus drėgnas ir šiltas raumuo, mistiška anakonda, kuri rangėsi
aplink jo liežuvį, ieškodama sukibimo. Per storą „Freteks“
parduotuvėje pirktų kelnių medžiagą pajuto šilumą, kai jos ranka
prisilietė įspūdingai tiksliai.
– Ateik, – sušnabždėjo jam į ausį, priremdama vieną pėdą prie
tvoros, o jis nudelbė žvilgsnį ir pastebėjo šmėstelint baltos odos
lopinėlį ten, kur baigiasi prisegamos kojinės. Tada atšlijo.
– Aš negaliu, – pasakė.
– Kodėl? – suaimanavo ji.
– Aš daviau pažadą. Dievui.
Tada moteris pažvelgė į jį – iš pradžių nesusigaudydama. Jos
akys sudrėko, ir ji tyliai pravirko, priglaudė galvą jam prie krūtinės
ir pasakė niekada nesitikėjusi, kad vėl jį atras. Jis nesuprato, ką ji
turėjo omeny, bet paglostė jai plaukus, ir taip viskas prasidėjo. Jie
visada susitikdavo jos bute, ir visada – jai parodžius iniciatyvą.
Pirmiausia ji keletą kartų neryžtingai pabandė priversti jį sulaužyti
skaistybės įžadus, bet vėliau atrodė patenkinta jiems greta gulint
ant lovos ir tiesiog glamonėjantis. Kartais dėl jam nesuprantamų
priežasčių ji įsikarščiuodavo ir maldaudavo, kad jis niekada jos
nepaliktų. Jie daug nekalbėjo, bet jis jautė, kad susilaikymas ją tik
dar labiau prie jo priartino. Jų susitikimai staigiai nutrūko, jam
pradėjus draugauti su Tėja. Ne todėl, kad jis nebenorėjo, bet
todėl, kad Tėja sumanė apsikeisti butų raktų kopijomis. Ji
pareiškė, kad tai pasitikėjimo reikalas, o jis nesumojo, ką pasakyti.
Ligoninės lovoje Jonas nusisuko ir užmerkė akis. Dabar norėjo
sapnuoti. Sapnuoti ir užmiršti. Jei įmanoma. Miegas buvo
beužplūstąs, kai jis pajuto oro gūsį kambaryje. Instinktyviai
atsimerkė ir atsisuko. Blyškiai žalioje „Exit“ ženklo šviesoje
pamatė, kad durys uždarytos. Sulaikęs kvėpavimą, stebeilijo į
šešėlius ir klausėsi.

Martina stovėjo tamsoje prie lango Sorgenfrigatos gatvės bute,

kuris irgi aptemo nutrūkus srovei. Vis tiek galėjo įžvelgti automobilį
apačioje. Buvo panašus į Rikardo.
Rikardas nemėgino jos pabučiuoti, prieš jai išlipant iš
automobilio. Tik žvelgė į ją šuniškomis akimis ir pranešė, kad jis
bus naujasis valdybos pirmininkas. Buvo ženklų. Teigiamų ženklų.
Pirmininku taps jis. Jo žvilgsnis įgavo neįprasto griežtumo. Ar ji
nemananti to paties?
Ji patvirtino, kad jis tikrai tapsiąs valdybos pirmininku, ir siekė
durelių rankenos, laukdama prisilietimo. Bet jo nesulaukė. Ir štai, ji
atsidūrė lauke.
Martina atsiduso, paėmė mobilųjį ir surinko gautą numerį.
– Kalbėkite, – Hario balsas telefonu skambėjo visiškai kitaip. O
gal tiesiog dėl to, kad jis buvo namų aplinkoje – naminis jo balsas.
– Čia Martina, – prisistatė ji.
– Labas.
Buvo neįmanoma išgirsti, ar jis apsidžiaugė.
– Tu man sakei pagalvoti, – prabilo ji, – ar kas nors skambino ir
teiravosi apie budėtojų sąrašą. Apie Jono budėjimą.
– Taip?
– Aš pagalvojau.
– Ir?
– Nieko.
Ilga pauzė.
– Ar skambini man, kad tai pasakytum?
Jo balsas buvo švelnus ir kimus. Tarsi būtų miegojęs.
– Taip. Ar neturėčiau?
– Taip. Taip, žinoma. Ačiū už pagalbą.
– Nėra už ką.
Ji užmerkė akis ir laukė, kol vėl išgirs balsą.
– Ar tu... gerai grįžai namo?
– Mhm. Čia nėra elektros.
 – Čia irgi ne, – patvirtino jis. – Tikrai tuoj atsiras.
– O kas, jei neatsiras?
– Ką turi omeny?
– Ar būsime nublokšti į chaosą?
– Ar dažnai mąstai apie tokius dalykus?
– Taip nutinka. Manau, kad civilizacijos infrastruktūra daug
pažeidžiamesnė, nei mes galvojame. O tu ką manai?
Prieš atsakydamas jis ilgai tylėjo.
– Na. Manau, kad visos sistemos, kuriomis pasikliaujame, gali
bet kada užlūžti ir panardinti mus į naktį, kurioje įstatymai ir
taisyklės mūsų nebesaugo, kur viešpatauja šaltis ir plėšrūnai ir
kiekvienam tenka bandyti gelbėtis pačiam.
– Na, – tarė ji, žodžiams nutilus, – nelabai tinka mažoms
mergaitėms užliūliuoti. Manau, kad esi tikras distopistas, Hari.
– Žinoma. Aš – policininkas. Labanakt.
Jis padėjo ragelį prieš jai atsakant.
Haris palindo po antklode ir įsižiūrėjo į sieną.
Temperatūra bute staiga nukrito.
Haris galvojo apie dangų lauke. Apie Ondalsnesą. Apie senelį. Ir
apie mamą. Laidotuves. Ir vakarinę maldą, kurią ji šnabždėdavo
minkštutėliu balsu: „Stiprioji tvirtovė yra mūsų Dievas.“ Bet tą
besvorę akimirką prieš užmigdamas pagalvojo apie Martinos
balsą, vis dar tebeskambantį jam galvoje.
Televizorius svetainėje nubudo dejuodamas ir ėmė zirzti.
Koridoriuje užsidegė lemputė, ir pro atdaras miegamojo duris
Hariui ant veido plūstelėjo šviesa. Bet jis jau miegojo.
Po dvidešimties minučių suskambo telefonas. Haris atmerkė
akis ir nusikeikė. Drebėdamas nusliūkino į koridorių ir pakėlė
ragelį.
– Kalbėk. Tyliai.
– Hari?
– Iki šiol dar buvau. Kas yra, Halvorsenai?
– Kai kas nutiko.
– Kai kas ar daug kas?
– Daug kas.
– Velnias.

34 Ar galėčiau paskambinti telefonu? (Angl.)

35 Atsiprašau, kad skambinu taip vėlai. (Angl.)
 15 skyrius

Gruodžio 18 d., penktadienio naktis. Reidas

Sailas tirtėdamas stovėjo ant keliuko prie Akerio upės. Velniai

griebtų tą niekšą albaną! Nors spaudė šaltis, ledo juodoje upėje
nebuvo matyti, o po paprastu geležiniu tiltu tamsa dar sutirštėjo.
Dvylikametis Sailas su mama atvyko iš Somalio, o dabar jam
sukako šešiolika. Ėmėsi pardavinėti hašišą, kai buvo keturiolikos,
heroiną – pernai pavasarį. O dabar Huksas jį ir vėl išdavė, ir jam
grėsė per naktį stovėti čia su prekėmis ir be pirkėjų. Dešimt dozių.
Jei jam būtų aštuoniolika, galėtų bet kada nueiti į Platą ir viską
parduoti tenai. Bet Platoje nepilnamečius farai supakuoja. Jų
teritorija čia, palei upę. Berniukai iš Somalio dažniausiai
aprūpindavo klientus, kurie arba patys buvo nepilnamečiai, arba
turėjo kitų priežasčių, dėl kurių nenorėjo rodytis Platoje. Velniai
rautų Huksą, jam beviltiškai reikia tų kronų!
Takeliu kulniavo vyriškis. Šiaip ar taip, tai ne Huksas, vis dar
šlubuojantis nuo tada, kai B gauja sumušė jį už prekybą atmieštu
amfetaminu. Tarsi būtų kitokio. Vyriškis nepanėšėjo ir į slaptą
agentą. Ar narkomaną. Nors vilkėjo mėlyna striuke, kokiomis matė
dėvint daug narkomanų. Sailas apsidairė. Jie buvo vieni.
Vyrui priėjus arčiau, Sailas išniro iš patiltės šešėlių.
– Dozės?
Vyras nežymiai šyptelėjo, papurtė galvą ir norėjo traukti toliau.
Bet Sailas pastojo jam kelią. Pagal savo amžių Sailas buvo
didelis. Pagal bet kokį amžių. Toks buvo ir jo peilis. „Rambo First
Blood“ lenkta rankena su kompasu ir meškere. Armijos
parduotuvėje toks kainuoja apie tūkstantį kronų, bet šitą gavo iš
draugelio už tris šimtus.
– Nori pirkti ar tik susimokėti? – paklausė Sailas ir pakėlė peilį
taip, kad nuo lenktų ašmenų tvykstelėjo blyški žibinto stulpo
šviesa.
 36
– Excuse me?
Užsienio kalba. Ne stiprioji Sailo pusė.
– Money, – Sailas girdėjo, kaip pakelia balsą. Plėšdamas
37
žmones visada taip įpykdavo, pats nežinojo kodėl. – Now!
Svetimšalis linktelėjo ir kairį delną gindamasis iškėlė aukštyn, o
dešinę ranką ramiai įkišo striukės vidun. Tada žaibiškai ištraukė
ranką. Sailas nespėjo sureaguoti, tik sušnabždėjo „velnias“, kai
susivokė, kad spokso į pistoleto vamzdį. Jam norėjosi pustyti
padus, bet atrodė, kad jį prikaustė juoda metalinė akis.
– Aš... – pradėjo jis.
38
– Run, – pasiūlė vyras, – now.
Ir Sailas pasileido bėgti. Bėgo, o šaltas drėgnas oras nuo upės
degino plaučius, „Plaza Hotel“ ir pašto pastatų šviesos šokinėjo
tinklainėse aukštyn žemyn; bėgo, kol pasiekė vietą, kur upė įteka į
fiordą, o jis nebevaliojo bėgti toliau ir prie konteinerių uostą
juosiančios tvoros išrėkė, kad vieną dieną išpjaus juos visus.

Nuo tada, kai jį pažadino Halvorseno skambutis, praėjo

penkiolika minučių. Policijos automobilis sustojo Sofijos gatvės
kelkraštyje, ir Haris įsėdo ant galinės sėdynės šalia savo kolegos.
Sumurmėjo „labas vakaras“ uniformuotiems pareigūnams
priekinėse sėdynėse.
Vairuotojas, tvirtas vyras neįskaitomu policininko veidu, ramiai
pasuko.
– Spausk! – paragino išblyškęs jaunas ir spuoguotas
policininkas keleivio sėdynėje.
– Kiek mūsų yra? – Haris pažvelgė į laikrodį.
– Du automobiliai plius šitas, – atsakė Halvorsenas.
– Taigi, šeši ir mes du. Nenoriu jokių mėlynų šviesų, bandom
susitvarkyti ramiai ir tyliai. Tu, aš ir kas nors su uniforma ir ginklu
suims, o kiti penki tiesiog užtvers galimus pabėgimo kelius. Ar
pats turi ginklą?
Halvorsenas patapšnojo per kišenę ant krūtinės.
– Gerai, nes aš neturiu, – tarė Haris.
– Dar nesusitvarkei leidimo nešiotis ginklą?
Haris palinko į priekį tarp priekinių sėdynių.
– Kuris iš jūsų labiau nori dalyvauti ir pričiupti profesionalų
žudiką?
– Aš! – akimirksniu pasigirdo atsakymas nuo keleivio sėdynės.
– Vadinasi, dalyvausi tu, – tarė Haris vairuotojui, lėtai
linksinčiam veidrodėlyje.
Po šešių minučių jie sustojo Heimdalio gatvėje Grionlando
rajone ir žvelgė į duris, prie kurių Haris šįvakar jau stovėjo.
– Tai mūsų vyrukas iš „Telenor“ tuo įsitikinęs? – paklausė Haris.
– Aha, – atsakė Halvorsenas, – Torkildsenas sakė, kad
nakvynės namų linija prieš penkiolika minučių bandyta susisiekti
su „Hotel International“.
– Vargu ar atsitiktinumas, – pritarė Haris ir atidarė automobilio
dureles. – Tai Armijos teritorija. Greit apsižvalgysiu, grįšiu po
minutės.
Hariui grįžus, vairuotojas sėdėjo su automatu ant kelių, MP-5,
kurį policijos taisyklės patruliams leido vežiotis bagažinėje.
– Neturi nieko santūresnio? – paklausė Haris.
Vyras papurtė galvą. Haris atsisuko į Halvorseną.
– O tu?
– Tik mielą mažutį „Smith & Wesson 38“.
– Galite pasiskolinti mano, – užsidegęs pasiūlė jaunas
policininkas keleivio sėdynėje. – „Jericho 941“. Jėga. Toks pats,
kokiais policija Izraelyje nutraukia galvą kiaulėms arabams.
– „Jericho“? – paklausė Haris. Halvorsenas matė, kad jo akys
prisimerkė. – Neklausiu tavęs, iš kur į tavo rankas pateko tas
pistoletas. Bet turbūt privalau tave informuoti, kad greičiausiai jį
čionai atgabeno ginklų kontrabandininkų grupuotė. Vadovaujama
tavo buvusio kolegos Tomo Valerio.
Policininkas keleivio sėdynėje atsisuko. Jo mėlynos akys
blizgėjo, varžydamosi su liepsningais spuogais:
– Atsimenu Tomą Valerį. Ir žinote ką, inspektoriau? Dauguma
mūsų mano, kad jis buvo šaunus vyrukas.
Haris nurijo ir pažvelgė pro langą.
– Dauguma jūsų klysta, – tarė Halvorsenas.
– Paduok man radiją, – paprašė Haris.
Greitai ir tiksliai jis davė nurodymus kitiems automobiliams.
Nusakė kiekvieno stovėjimo vietą, neįvardydamas gatvių
pavadinimų ar pastatų, kuriuos galėtų atpažinti nuolatiniai radijo
klausytojai: žurnalistai, rašantys apie kriminalinius nusikaltimus,
banditai ir tiesiog smalsuoliai, kurie klausėsi dažnio ir tikriausiai
jau susigaudė, kad kažkas vyksta.
– Tuomet pradedam, – pabaigė Haris ir atsisuko į keleivio
sėdynę. – O tu liksi čia ir palaikysi ryšį su centru. Kviesk mus,
pranešdamas partneriui per raciją. OK?
Jaunas vyras trūktelėjo pečiais.
Hariui tris kartus paskambinus prie nakvynės namų durų,
vilkdamas kojas pasirodė jaunas vyrukas. Jis pravėrė duris ir
įbedė į juos mieguistas akis.
– Policija, – prabilo Haris ir pasikuitė kišenėje. – Velnias, atrodo,
kad namie palikau tapatybės kortelę. Halvorsenai, parodyk jam
savo.
– Jums negalima čia įeiti, – tarė vyrukas. – Jūs tą žinote.
– Tai dėl žmogžudystės, o ne dėl narkotikų.
– Ką?
Per Hario petį vyrukas išpūtęs akis stebėjo MP-5 automatą
pakėlusį policininką. Tada atidarė duris ir žengė atatupstas, nė
nedirstelėjęs į Halvorseno kortelę.
– Ar čia nakvoja Christas Stankicas?
Vyrukas papurtė galvą.
– O svetimšalis su kupranugario vilnos apsiaustu? – paklausė
Halvorsenas, registratūroje atversdamas svečių knygą.
– Čia yra vienintelis svetimšalis, kurį atvežė sriubos
autobusiuku. Bet jis neturėjo kupranugario vilnos apsiausto. Tik
švarką. Beje, Rikardas Nilsenas davė jam striukę iš sandėlio.
– Ar jis skambino iš čia? – šūktelėjo Haris nuo registratūros
stalo.
– Jis pasinaudojo biuro telefonu jums už nugaros.
– Valanda?
– Apie dvyliktą.
– Sutampa su numeriu Zagrebe, – tyliai pasakė Halvorsenas.
– Ar jis viduje?
– Nežinau. Jis pasiėmė raktą, o aš užmigau.
– Ar turi visraktį?
Vyrukas linktelėjo, atkabino vieną raktą nuo ryšulio, pritvirtinto
prie diržo, ir įdėjo į ištiestą Hario ranką.
– Kambarys?
– Dvidešimt šeštas. Laiptais aukštyn. Koridoriaus gale.
Haris jau pajudėjo iš vietos. Uniformuotas policininkas sekė iš
paskos abiem rankomis laikydamas automatą.
– Kol viskas pasibaigs, būk savo kambary, – tarė Halvorsenas
vyrukui, išsitraukė „Smith & Wesson 38“ revolverį, mirktelėjo ir
patapšnojo jam per petį.
Jis įėjo ir pastebėjo, kad registratūroje tuščia. Natūralu. Kaip ir
tai, kad toliau gatvėje stovi policijos automobilis su policininku. Juk
jis ką tik savo kailiu patyrė, kad tai – nusikaltėlių rajonas.
Jis pakilo laiptais ir sukdamas koridoriuje už kampo išgirdo
traškantį garsą, pažįstamą iš bunkerių Vukovare, – nešiojamąją
radijo stotį.
Jis pakėlė akis. Koridoriaus gale, priešais jo kambario duris,
stovėjo du civiliai ir vienas uniformuotas policininkas su automatu.
Jis akimirksniu atpažino vieną civilį, suėmusį durų rankeną.
Uniformuotas policininkas pakėlė radijo stotelę ir tyliai į ją
sušneko.
Kiti du atsisuko į jį. Per vėlu atsitraukti.
Jis jiems linktelėjo, sustojo prie dvidešimt antro kambario ir
papurtė galvą, tarsi išreikšdamas nusiminimą dėl apylinkėse
augančio nusikalstamumo, apsimetė, kad kišenes rausia
ieškodamas rakto. Akies krašteliu stebėjo, kaip policininkas iš
viešbučio „Scandic“ registratūros be garso praveria jo kambario
duris ir įeina, o kiti du seka pavymui.
Vos tik jie dingo iš akių, jis pasuko tuo pat keliu, kaip atėjęs.
Vienu žingsniu peršokdamas du laiptelius. Kaip įpratęs, vakare
atvykęs baltu autobusiuku įsidėmėjo visus tris išėjimus ir dabar
akimirką pasvarstė apie galines duris, vedančias į sodą. Bet tai
būtų pernelyg akivaizdu. Jei labai neapsirinka, jie ten pastatė
policininką. Jo didžiausias šansas buvo pagrindinis išėjimas. Jis
išėjo ir pasuko į kairę. Tiesiai prieš policijos automobilį, tačiau,
šiaip ar taip, žinojo, kad tai vienintelis kelias. Jei tik pro juos
prasmuks, gali nusigauti iki upės ir tamsos.
– Velnias, velnias! – riktelėjo Haris, jiems pamačius, kad
kambarys tuščias.
– Gal jis vaikšto lauke, – pasiūlė Halvorsenas.
Abu atsisuko į vairuotoją. Jis nesakė nė žodžio, bet radijo
stotelė jam ant krūtinės prašneko:
– Tas pats vyrukas, kuris, kaip sakiau, įėjo prieš akimirką. Dabar
jis vėl išeina. Eina tiesiai link manęs.
Haris įtraukė oro. Tvyrojo ypatingas parfumuotas kvapas, kurį jis
miglotai atpažino.
– Tai jis, – tarė Haris. – Leidomės apmulkinami.
 – Tai jis, – pranešė vairuotojas į garsiakalbį, bėgdamas paskui
Harį, kuris jau buvo už durų.
– Puiku! Aš jį turiu, – radijas trakštelėjo. – Baigiu.
– Ne! – suriko Haris, jiems lekiant koridoriumi. – Nebandyk jo
sulaikyti, lauk mūsų!
Vairuotojas pakartojo įsakymą į mikrofoną, bet vietoj atsako
sulaukė tik bežodžio šnypštimo.
Jis stebėjo, kaip prasiveria policijos automobilio durelės ir į
gatvės šviesą išlipa jaunas uniformuotas vyras su pistoletu.
– Stok! – suriko vyras ir išskėtęs kojas sustojo priešais jį,
atstatęs iškeltą pistoletą.
Nepatyręs, pagalvojo jisai. Juos skyrė beveik penkiasdešimt
metrų tamsios gatvės, ir, kitaip nei jaunas plėšikas po tiltu, šis
policininkas nebuvo toks apdairus, kad palauktų, kol aukai bus
užkirsti visi keliai atsitraukti. Antrą kartą šį vakarą jis išsitraukė
savo „Llama MiniMax“. Ir, užuot sprukęs, ėmė bėgti tiesiai link
policijos automobilio.
– Stok! – pakartojo policininkas.
Atstumas sumažėjo iki dvidešimties metrų. Dvidešimt metrų. Jis
pakėlė pistoletą ir iššovė.
Žmonės dažniausiai pervertina galimybes pistoletu pataikyti į
žmogų iš daugiau nei dešimties metrų atstumo. Tačiau beveik
visada nuvertina psichologinį sprogimo ir švino dzingtelėjimo
efektą, pataikius į kažką netoliese. Kulkai kliudžius automobilio
langą, jis pabalo ir subyrėjo; tas pats nutiko ir policininkui. Jis
išbalo ir suklupo ant kelių, o pirštais bandė išsilaikyti už savo šiek
tiek per sunkaus „Jericho 941“.
Haris ir Halvorsenas į Heimdalio gatvę išbėgo vienu metu.
– Štai! – parodė Halvorsenas.
Jaunas policininkas vis dar klūpojo šalia automobilio su ginklu,
nukreiptu į dangų. Bet toliau gatvėje bolavo mėlynos striukės
nugara, kurią jie matė koridoriuje.
 – Jis bėga link Eikos, – tarė Halvorsenas.
Haris pasisuko į priartėjusį vairuotoją.
– Duok man MP.
Policininkas ištiesė Hariui ginklą.
– Jis neturi...
Bet Haris jau pasileido tekinas. Sau už nugaros girdėjo
Halvorseną, bet jo guminiai „Dr. Martens“ batų padai geriau
sukibo su ledu. Vyras priešakyje turėjo geroką pranašumą, jau
užsuko už palei parką einančios Valio gatvės kampo. Vienoje
rankoje laikydamas ginklą, Haris susitelkė į kvėpavimą, stengėsi
bėgti lengvai ir tolygiai. Prieš pasiekdamas kampą sulėtino tempą
ir užtaisė ginklą. Bandė per daug negalvoti, prieš iškišdamas
galvą ir sukdamas į dešinę.
Ten jo niekas nelaukė.
Toliau gatvėje irgi nieko nebuvo matyti.
Bet toks vyras kaip Stankicas vargu ar bus toks kvailas, kad
įsmuktų į kokį nors uždarą kiemą – žiurkių spąstus su užrakintais
vartais. Haris įsižiūrėjo į parką, kur dideli balti sniego plotai
atspindėjo aplinkinių pastatų šviesas. Ar tik ten kažkas nejuda?
Tik už šešiasdešimt septyniasdešimt metrų, žmogysta, lėtai
besiirianti per sniegą. Mėlyna striukė. Haris perbėgo per kelią,
sustojo, atsispyrė, persirito per pusnį ir iki liemens įsmuko į šviežią
sniegą.
– Velnias!
Jis paleido automatą. Žmogysta priešais jį atsisuko ir vėl pradėjo
irtis į priekį. Hario rankos ieškojo automato, o akys stebėjo
Stankicą, karštligiškai kovojantį su puriu sniegu, nerandantį
atramos kojoms. Pirštai atsitrenkė į kažką kieto. Štai. Haris
ištraukė automatą ir ėmė keltis. Ištraukė vieną koją, iškišo į priekį,
didžiausiomis pastangomis perkėlė kūno svorį, ištraukė kitą koją,
perstūmė ją į priekį. Po dvidešimties metrų pieno rūgštis jau
degino šlaunų raumenis, bet atstumas sumažėjo. Kaip tik prieš
kitam vyrui beveik išsivaduojant iš sniego masės ir užlipant ant
takelio. Haris sukando dantis ir įstengė pagreitinti tempą. Jis
įvertino penkiasdešimties metrų atstumą. Gana arti. Haris atsigulė
ant pilvo sniege ir paruošė ginklą. Nusipurtė nuo akių sniegą,
nustatė svertą ant vieno šūvio programos ir laukė, kol vyras
pasieks šviesos kūgį, krintantį nuo žibinto ant takelio.
– Police! – Haris, nespėjęs apmąstyti žodžio komiškumo, jį
39
išrėkė: – Freeze!
Vyras priešais jį toliau yrėsi į priekį. Haris prispaudė pirštą prie
gaiduko.
– Stok, arba šausiu!
Vyrui teliko penki metrai iki takelio.
– Taikausi tau į galvą! – užriko Haris. – Aš nesusimausiu!
Stankicas palinko į priekį, abiem rankomis sučiupo žibinto stulpą
ir pasikėlė virš pusnies. Pro taikiklį Haris matė mėlyną striukę.
Sulaikė kvėpavimą ir padarė tai, ką išmoko, kad nuslopintų
impulsą smegenėlėse, kurios su evoliucijos logika sako, kad
nereikia žudyti savo rūšies būtybių: jis susitelkė į techniką, kad
nestumtelėtų ir netruktelėtų gaiduko. Jautė, kaip spyruoklė
pasiduoda, ir išgirdo metalo trakštelėjimą, bet nepajuto jokios
atatrankos į petį. Funkcijos sutrikimas? Haris nuspaudė dar kartą.
Kitas trakštelėjimas.
Vyras pakilo iš pusnies, nuo jo pažiro sniegas, ir jis žengė ant
keliuko sunkiais sustingusiais žingsniais. Apsisuko ir stebėjo Harį.
Haris nesijudino. Vyras stovėjo nuleidęs rankas. Kaip lunatikas,
pagalvojo Haris. Stankicas pakėlė ranką. Haris pamatė pistoletą ir
suvokė, kad sniege yra bejėgis. Stankico ranka pakilo iki kaktos,
ironiškai išreikšdama pagarbą. Tada jis apsisuko ir nubėgo
takeliu.
Haris užmerkė akis ir juto, kaip vidinėje šonkaulių pusėje
daužosi širdis.
Kai prisiyrė prie keliuko, vyrą senų seniausiai buvo prarijusi
tamsa. Haris išėmė MP-5 dėtuvę ir patikrino. Taip ir manė.
Pagautas staigaus įniršio su jėga sviedė į orą ginklą, ir šis kaip
juodas bjaurus paukštis pakilo priešais „Plazos“ viešbučio fasadą
ir lengvai pūkštelėjo į po juo plytintį juodą vandenyną.
Kai pasirodė Halvorsenas, Haris sėdėjo sniego pusnyje su
cigarete lūpose. Halvorsenas pasilenkė, įsirėmė į kelius, krūtinė
kilnojosi.
– Po šimts, kaip tu bėgi, – švokštė jis. – Dingo?
– Kaip į vandenį, – patvirtino Haris. – Einam atgal.
– Kur MP-5?
– Ar ką tik manęs šito neklausei?
Halvorsenas pažvelgė į Harį ir nutarė daugiau nekamantinėti.

Priešais nakvynės namus stovėjo du policijos automobiliai su

mėlynais žiburėliais. Minia tirtančių vyrų su ilgais objektyvais ant
krūtinių grūdosi prie pagrindinio įėjimo, kuris, akivaizdu, buvo
užrakintas. Haris su Halvorsenu kulniavo Heimdalio gatve.
Halvorsenas baigė pokalbį mobiliuoju telefonu.
– Kodėl tai pamatęs visada pagalvoju apie eilę prie
pornografinių filmų? – paklausė Haris.
– Žurnalistai, – tarė Halvorsenas. – Kaip jie suodė?
– Paklausk išperos, kuris turėjo klausytis racijos, – tarė Haris. –
Kertu lažybų, kad jis paleido liežuvį. Ką pasakė centras?
– Iškart siunčia visus laisvus patruliuojančius automobilius prie
upės. Saugumo departamentas siunčia begalę pėsčiųjų kareivių.
Ką manai?
– Jis geras. Jie niekada nesuras to vyruko. Paskambink Beatei
ir pasakyk, kad atvažiuotų.
Vienas žurnalistas pastebėjo juos ir žengė jiems priešais.
– Na, Hari?
 – Jūs pavėlavote.
– Kas dedasi?
– Nieko ypatingo.
– O? Matau, kad kažkas sušaudė vieno jūsų automobilio priekinį
stiklą.
– Kas sako, kad jis nebuvo išdaužtas? – paklausė Haris,
žurnalistui vis dar sekant iš paskos.
– Tas, kuris sėdi viduje. Sako, kad į jį šovė.
– Jėzau, verčiau jau su juo pasikalbėsiu, – tarė Haris. –
Atsiprašau, ponai!
Minia nenoromis prasiskyrė, ir Haris pasibeldė į duris. Spragsėjo
ir gaudė fotoaparatai ir blykstės.
– Ar tai susiję su žmogžudyste Egertorgės aikštėje? – šaukė
vienas iš žurnalistų. – Ar į tai įsivėlusi Gelbėjimo armija?
Durys prasivėrė, ir pasirodė vairuotojo veidas. Jam pasitraukus,
Haris su Halvorsenu įsmuko vidun. Praėjo pro registratūrą, kur ant
kėdės sėdėjo ir bukai priešais save spoksojo jaunasis
policininkas, o šalia jo kažką tyliai kalbėjo pritūpęs kolega.
Antrame aukšte dvidešimt šešto kambario durys vis dar
tebebuvo atlapotos.
– Nieko neliečiam, – nurodė Haris vairuotojui. – Panelė Len
mielai patyrinėtų pirštų atspaudus ir DNR.
Jie apsidairė, atidarė spintos duris, pažiūrėjo po lova.
– Jėzau, – tarė Halvorsenas, – visiškai nieko. Tas vyrukas liko
kaip stovi.
– Jam reikėjo lagamino ar kažko, kad į šalį įsivežtų ginklą, – tarė
Haris. – Žinoma, galėjo jo atsikratyti. Arba padėti į kokią saugyklą.
– Osle nėra daug saugyklų.
– Galvok.
– Ką gi. Saugyklos viename iš viešbučių, kur buvo apsistojęs.
Žinoma, saugyklos geležinkelio stotyje.
 – Sek minties giją.
– Kokią?
– Jis tenai naktyje ir kažkur turi krepšį.
– Gal krepšys jam dabar praverstų. Skambinu į centrą ir liepiu
siųsti žmones į viešbutį „Scandic“ ir geležinkelio stotį ir... kokio kito
viešbučio svečių sąrašuose buvo Stankico pavardė?
– „Radisson SAS“ Holbergo aikštėje.
– Ačiū.
Haris atsisuko į vairuotoją ir pasiteiravo, gal šis norėtų išeiti lauk
ir sutraukti dūmą? Jie nulipo žemyn, tada išėjo pro galines duris.
Tyliame vidiniame kieme ant baltos sniego marškos stovėjo
pagyvenęs vyriškis ir rūkė, žvelgdamas į gelsvą purviną dangų,
nekreipdamas dėmesio į atėjusią draugiją.
– Kaip einasi tavo partneriui? – pasiteiravo Haris, pridegdamas
abi cigaretes.
– Susidoros. Atleisk dėl žurnalistų.
– Tai juk ne tavo kaltė.
– Mano. Kai jis susisiekė su manimi pasakyti, kad ką tik įėjo
žmogus, paminėjo nakvynės namus. Tokius dalykus turėjau įkalti
jam į galvą.
– Tau labiau reikėjo įsikalti į galvą keletą kitų dalykėlių.
Vairuotojas staiga pakėlė akis į Harį. Dusyk skubiai sumirksėjo.
– Atleisk. Bandžiau perspėti, bet tu iškart nubėgai.
– OK. Bet kodėl?
Vairuotojui giliai traukiant, cigaretės galiukas švytėjo raudonai ir
įspėjamai.
– Dauguma, vos pamatę į juos atstatytą MP-5, iškart pasiduoda,
– tarė jis.
– Klausiau ne šito.
Jo žandikaulių raumenys įsitempė ir atsipalaidavo.
– Tai sena istorija.
 – Mhm, – Haris pažvelgė į policijos pareigūną, – visi turime senų
istorijų. Tai nereiškia, kad rizikuojame kolegų gyvybėmis,
vežiodamiesi ginklus tuščiomis dėtuvėmis.
– Tu teisus.
Vairuotojas nusviedė pusiau surūkytą cigaretę, ir ši šnypšdama
pranyko šviežiame sniege. Jis giliai įkvėpė.
– Dėl tavęs nekils jokio triukšmo, Hūle. Aš patvirtinsiu tavo
ataskaitą.
Haris perkėlė svorį ant kitos kojos. Stebėjo savo cigaretę.
Policijos pareigūnui galėtų būti apie penkiasdešimt metų. Ne tiek
daug tokių vis dar sėdi patruliuojančiuose automobiliuose.
– Ta sena istorija – ar aš norėčiau ją išgirsti?
– Jau esi ją girdėjęs.
– Mm. Jaunas vaikinukas?
– Dvidešimt dvejų metų, prieš tai nebaustas.
– Mirtinai?
– Suparalyžiuotas nuo krūtinės žemyn. Pataikiau į pilvą, bet
kulka perėjo kiaurai.
Pagyvenęs vyriškis užsikosėjo. Haris žvilgtelėjo į tipelį. Šis laikė
cigaretę suspaudęs dviem degtukais.
Jaunasis policininkas vis dar sėdėjo ant kėdės registratūroje ir
leidosi guodžiamas. Haris mostelėjo galva rūpestingajam kolegai,
kad pasitrauktų, ir pritūpė.
– Po traumos psichologo pagalba nepadeda, – tarė Haris
išblyškusiam jaunam vyrui. – Susiremontuok save pats.
– Ką?
– Dabar esi išsigandęs, nes manai, kad tave nuo mirties teskyrė
vienas šūvis. Taip nebuvo. Jis nesitaikė į tave, jis taikėsi į
automobilį.
– Ką? – be išraiškos pakartojo jaunėlis.
– Tas vyrukas – profesionalas. Jis žino, kad jei būtų nušovęs
policijos pareigūną, būtų praradęs bet kokią galimybę pasprukti.
Jis šovė, kad tave išgąsdintų.
– Iš kur žinai?
– Jis nešovė ir į mane. Pasakyk tai sau, tada galėsi užmigti. Ir
atsisakyk psichologo, yra kitų, kuriems jo tikrai reikia, – Hariui
stojantis, jo kelis bjauriai sutraškėjo. – Ir atsimink, kad tie, kurių
pareigos aukštesnės, yra protingesni už tave. Taigi kitą kartą
klausyk nurodymų. OK?

Jo širdis daužėsi kaip medžiojamo žvėries. Vėjo gūsis įsupo

lempas, kabančias ant plonų gatvės laidų, ir jo šešėlis straksėjo
ant šaligatvio. Jis norėjo eiti platesniais žingsniais, tačiau dėl
slidaus ledo turėjo kuo mažiau išsikėsti.
Tikriausiai policiją į nakvynės namus atvedė jo skambutis iš
kabineto į Zagrebą. Ir jie atvyko taip greitai! Tai reiškia, kad
nebegalės jai paskambinti. Jis išgirdo už nugaros važiuojantį
automobilį ir prisivertė neatsigręžti. Tačiau sukluso. Iki šiol mašina
dar nepristabdė. Pravažiavo pro šalį, sukeldama oro gūsį ir biraus
sniego gurgždesį; sniegas nugulė ant siauro striuke nepridengto
lopinėlio ant sprando. Policininkas matė jį vilkint šią striukę, taigi
dabar su ja nepasislėpsi. Jis svarstė, ar neatsikračius drabužio,
tačiau vienmarškinis vyras ne tik atrodytų įtartinai, bet ir mirtinai
sustirtų. Pažvelgė į laikrodį. Dar praeis ne viena valanda, kol
miestas nubus, kol atsidarys kavinės ir parduotuvės, kur jis galėtų
įeiti. Iki tol jam reikia susirasti vietą. Kokią skylę, nišą, kur galėtų
apsišilti ir pailsėti, kol prašvis diena.
Jis praėjo pro murziną geltoną namą, išmargintą piešiniais ant
sienų. Akys užkliuvo už vieno išpiešto žodžio. Vestbredden. Kiek
tolėliau gatvėje prie įėjimo į namą stovėjo sulinkęs vyras. Iš toli
atrodė, kad kaktą jis įrėmęs į duris. Priėjęs arčiau, pamatė, kad
vyro pirštai spaudžia skambučio mygtuką.
 Jis sustojo ir laukė. Tai gali būti išsigelbėjimas.
Garsiakalbyje virš skambučio sutraškėjo balsas, ir sulinkęs
vyras išsitiesė, susiūbavo ir įniršęs sugriaudėjo atsakymą. Jo
įraudusi, girtuokliavimo nualinta oda kabėjo ant veido tarsi Kinijos
šarpėjaus raukšlės. Paskui vyras nutilo, ir tarp namų pasklidusį
aidą prarijo naktinis miestas. Elektroninis aparatas tyliai subirbė, ir
vyras vargais negalais pajudėjo pirmyn, stumtelėjo duris ir
nulingavo vidun.
Durys buvo beužsidarančios, ir jis reagavo žaibiškai. Per greitai.
Bato padas slystelėjo ant melsvo ledo, ir, prieš visu kūnu
išsitiesdamas ant šaligatvio, jis vos spėjo delnais pasiremti į
deginantį šaltą paviršių. Vėl atsikėlė, pamatė, kad durys tuojau
užsitrenks, metėsi pirmyn, atstatė koją ir pajuto, kaip durys visu
svoriu įsiremia į kulkšnį. Įsmuko vidun, sustojo ir įsiklausė. Kojų
šliurenimas. Tai liaudavosi, tai vėl skausmingai pasigirsdavo.
Beldimas. Prasivėrė durys, ir moteriškas balsas kažką suriko
keista daininga kalba. Ūmai viskas nutilo, tarsi kas būtų perpjovęs
jai gerklę. Po kelių sekundžių jis išgirdo tylią aimaną: garsą, kuris
vaikams užsigavus padeda išverti skausmą. Tada vėl
trinktelėjimas, ir stojo tyla.
Jis leido už jo užsitrenkti durims. Kartu su šiukšlėmis ant laiptų
voliojosi keli laikraščiai. Vukovare kišdavo laikraščius į batus, jie
ne tik izoliuodavo, bet ir sugerdavo drėgmę. Jo kvėpavimas vis
dar skleidė garą, bet tam tikram laikui jis buvo išgelbėtas.

Haris sėdėjo kabinete už registratūros nakvynės namuose ir

laukė su rageliu rankoje, bandydamas įsivaizduoti butą, kuriame
šiuo metu skamba telefonas. Matė draugų nuotraukas, pritvirtintas
prie veidrodžio virš telefono. Besišypsantys, nusiteikę švęsti
veidai, galbūt iš kelionės į užsienį. Daugiausia draugės.
Įsivaizdavo paprastą, bet jaukiai apstatytą butą. Išmintingi žodžiai
ant šaldytuvo durų. Če Gevaros plakatas tualete. Ar žmonės vis
dar daro tokius dalykus?
– Klausau, – atsiliepė švelnus apsimiegojęs balsas.
– Tai vėl aš.
– Tėveli?
Tėveli? Haris įkvėpė ir pajuto, kaip pila raudonis.
– Policininkas.
– A, taip.
Tylus juokas. Linksmas ir kartu gilus.
– Atleisk, kad pažadinau, bet...
– Nieko tokio.
Tada stojo viena tų pauzių, kurių Haris norėjo išvengti.
– Aš nakvynės namuose, – tarė jis. – Bandėme sulaikyti vieną
įtariamąjį. Registratorius pasakė, kad praeitą vakarą jį atvežei tu
su Rikardu Nilsenu.
– Tas vargšelis be drabužių?
– Taip.
– Ką jis padarė?
– Įtariame jį Roberto Karlseno nužudymu.
– Dieve mano!
Haris įsidėmėjo, kad abu žodžius ji ištarė vienodai pabrėždama.
– Jei sutinki, atsiųsiu pareigūną, kad su tavimi pasikalbėtų. Tuo
tarpu gali pamėginti prisiminti, ką jis sakė.
– Gerai. Bet ar tai negali...
Pauzė.
– Alio? – prašneko Haris.
– Jis nesakė nieko, – atsakė ji. – Lygiai kaip karo pabėgėliai.
Gali matyti iš to, kaip jie juda. Tarsi lunatikai. Tarsi naudotųsi
autopilotu. Tarsi būtų jau negyvi.
– Mhm. Ar Rikardas kalbėjosi su juo?
 – Galbūt. Ar tau duoti jo numerį?
– Būtų gerai.
– Minutėlę.
Ji pasitraukė nuo telefono. Mergina buvo teisi. Haris galvojo,
kaip vyras pakilo iš sniego. Kaip šis nuo jo biro, apie nusvirusias
rankas ir bereikšmį veidą, kaip zombių, kurie keliasi iš kapų filme
„Night of the Living Dead“. Gyvųjų numirėlių naktis.
Haris išgirdo kosčiojimą ir apsisuko kėdėje. Kabineto tarpdury
stovėjo Gunaras Hagenas ir Davidas Ekhofas.
– Sutrukdėme? – pasiteiravo Hagenas.
– Užeikit, – paragino Haris.
Du vyrai įėjo ir įsitaisė kitapus stalo.
– Mes mielai gautume ataskaitą, – tarė Hagenas.
Prieš Hariui paklausiant, ką jis turi omeny sakydamas „mes“, vėl
pasigirdo Martinos balsas, diktuojantis numerį. Haris pasižymėjo.
– Ačiū, – padėkojo jis. – Labanakt.
– Norėjau pasiteirauti...
– Turiu lėkti, – nutraukė Haris.
– Štai kaip. Labanakt.
Jis padėjo ragelį.
– Atvykome kaip galėdami greičiau, – prabilo Martinos tėvas. –
Tai juk baisu. Kas nutiko?
Haris pažvelgė į Hageną.
– Tiesiog papasakok, – paragino Hagenas.
Haris trumpai nupasakojo nepavykusį suėmimą, šūvį į
automobilį ir persekiojimą parke.
– Bet jei buvai taip arti ir turėjai MP-5, kodėl nešovei?
Haris kostelėjo, bet delsė. Stebėjo Ekhofą.
– Na? – paklausė Hagenas su augančiu susierzinimu balse.
– Buvo tamsu, – atsakė Haris.
 Hagenas ilgai žvelgė į inspektorių, tada vėl prakalbo:
– Taigi, kol jūs suėjote į jo kambarį, jis buvo lauke ir vaikštinėjo.
Ar kyla kokių minčių, kodėl žudikas vidunaktį vaikšto Osle, kai
lauke minus dvidešimt? – VPI nuleido balsą: – Tikiuosi, kad Joną
Karlseną stebi dvidešimt keturias valandas.
– Joną? – perklausė Davidas Ekhofas. – Bet juk jis Ulevolio
ligoninėje.
– Prie palatos durų pastačiau budintį pareigūną, – tarė Haris,
tikėdamasis, kad jo balsas daro įspūdį, jog padėtis valdoma, nors
tai buvo toli gražu ne tiesa. – Kaip tik ketinau paskambinti ir
pasiteirauti, ar viskas OK.

Tarp tuščių sienų Ulevolio ligoninės Neurochirurginiame skyriuje

nuaidėjo keturi muzikinės grupės „Clash“ melodijos „London
Calling“ telefono signalai. Vyras lygiais plaukais ir naktiniu chalatu,
pėdinantis su ant stovo kabančia lašeline, priekaištingai dėbtelėjo
į pareigūną, kuris, nusižengdamas ligoninės taisyklėms, atsiliepė.
– Strandenas.
– Hūlė. Turi ką pranešti?
– Nieko ypatingo. Koridoriuje malasi nemigos kankinamas
vyrukas. Šiek tiek gąsdinančios išvaizdos, bet šiaip atrodo
nepavojingas.
Šnopuodamas per nosį vyras su stovu toliau suko ratus.
– Kas nors anksčiau šį vakarą?
– Na. „San Antonio Spurs“ klubas gavo į kailį nuo „Arsenalo“
„White Hart Lane“ stadione. Ir tuomet pas mus dingo elektros
srovė.
– O pacientas?
– Nė garso.
– Patikrinai, ar viskas gerai?
 – Nepaisant hemorojaus, viskas atrodo normaliai, – Strandenas
įsiklausė į nerimą keliančią tylą. – Juokauju. Tuoj einu vidun ir
patikrinu. Nepadėk ragelio.
Kambaryje kvepėjo kažkuo saldžiu. Saldainiais, nusprendė jis.
Šviesa iš koridoriaus nuslydo kambariu ir pranyko, už nugaros
užsivėrus durims, bet ant baltos pagalvės jis galėjo įžiūrėti veidą.
Priėjo arčiau. Čia buvo tylu. Pernelyg tylu. Tarsi trūktų garso.
Vieno garso.
– Karlsenai?
Jokios reakcijos.
Strandenas kostelėjo ir pakartojo kiek garsiau:
– Karlsenai?
Buvo taip tylu, kad Hario balsas ragelyje nuskambėjo garsiai ir
aiškiai:
– Kas vyksta?
Strandenas pakėlė telefoną prie ausies:
– Jis miega kaip kūdikis.
– Tikrai?
Strandenas pažvelgė į veidą ant pagalvės. Ir suprato, kad
būtent tai ir nedavė jam ramybės. Kad Karlsenas miega kaip
kūdikis. Suaugę vyrai paprastai išleidžia daugiau garsų. Jis
pasilenkė prie veido, kad pasiklausytų alsavimo.
– Alio! – Hario Hūlės šauksmas mobiliajame atrodė nutolęs. –
Alio!

36 Atsiprašau? (Angl.)
37 Pinigus. Tuojau! (Angl.)
38 Bėk, tuojau. (Angl.)
39 Policija! Sustink! (Angl.)
 16 skyrius

Gruodžio 18 d., penktadienis. Bėglys

Jį šildė saulė, o lengvas vėjelis šlamino ilgus kopų žolės stiebus,

ir šie patenkinti vilnijo. Tikriausiai jis ką tik išsimaudė, nes
rankšluostis po juo buvo šlapias.
– Žiūrėk, – tarė rodydama mama.
Jis prisidengė akis ir pažvelgė į mirguliuojančią neapsakomo
mėlynumo Adrijos jūrą. Ir štai išvydo vyrą, su šypsena brendantį į
krantą. Tai buvo tėvas. Už jo pasirodė Bobo. Ir Džordžis. Šalia jo
plaukė mažas šunelis, uodegą pakėlęs viršun tarsi stiebą. Kol
stebėjo, iš jūros jų išbrido daugiau. Kai kuriuos jis gerai pažinojo.
Pavyzdžiui, Džordžio tėvą. Kiti atrodė matyti. Veidas tarpduryje
Paryžiuje. Bruožai buvo beveik neatpažįstamai išsikreipę, tarsi
besivaipančios groteskiškos kaukės. Staiga saulė pradingo už
debesies, o temperatūra krito žemyn. Kaukės pradėjo klykti.
Jis prabudo nuo deginančio skausmo šone ir atmerkė akis.
Buvo Osle. Gulėjo ant grindų kažkokio namo laiptinėje. Prie jo
pasilenkusi stovėjo žmogysta ir išsižiojusi kažką šūkaliojo. Jis
atpažino vieną žodį, kuris skambėjo beveik taip pat kaip ir jo
kalboje. Narkomanas.
Tada žmogysta, vyras trumpa džinsine striuke, žengė žingsnį
atgal ir pakėlė koją. Spyrį pajuto šone, kur jau ir taip degino
skausmas, ir apsivertė. Kitas tipas stovėjo vyriškiui už nugaros ir
kikeno, laikydamasis už nosies. Džinsuotasis mostelėjo į duris.
Jis pažvelgė į tuodu. Priglaudė ranką prie striukės kišenės ir
pajuto, kad ši šlapia. Ir kad vis dar turi pistoletą. Dėtuvėje vis dar
buvo du šoviniai. Bet jei pagrasins jiems pistoletu, tik surizikuos,
kad jie praneš policijai.
Tipas odine striuke suriaumojo ir pakėlė ranką.
Jis, saugodamas galvą, iškėlė ranką ir atsistojo. Vyras, kuris
laikėsi už nosies, krizendamas atidarė duris ir, jam išeinant, spyrė
į sėdynę.
Durims užsitrenkus pavymui, jis pasiklausė, kaip abu užtrepsi
laiptais aukštyn. Pažvelgė į laikrodį. Ketvirta nakties. Plytėjo tokia
pati tamsa, o jis buvo sustiręs į kaulą. Ir peršlapęs. Apsičiupinėjo,
kad striukės nugara sudrėkusi, o kelnės permirkusios. Trenkė
šlapimu. Ar jis apsišlapino? Ne, tikriausiai gulėjo jame. Jo klane.
Ant grindų. Suledėjusio šlapimo, kurį ištirpino savo kūno šiluma.
Jis susikišo rankas į kišenes ir ėmė ristele bėgti gatve. Daugiau
nekreipė dėmesio į pavienius jį lenkiančius automobilius.

Pacientas sumurmėjo „ačiū“, o Matijas Lundas-Helgesenas jam

išėjus uždarė duris ir dribo į savo kėdę. Nusižiovavo ir pažvelgė į
laikrodį. Dar valanda, kol ateis rytinė pamaina. Kol galės važiuoti
namo. Kelias valandas numigs ir pavažiuos iki Rakelės. Šiuo
metu ji guli po pūkine antklode dideliame mediniame name
Holmenkoleno rajone. Iki šiolei jis dar nerado bendros kalbos su
berniuku, bet tam ateis laikas. Taip jau buvo su Matiju Lundu-
Helgesenu. Juk nepasakysi, kad Olegas jo nemėgtų, reikalas tas,
kad jis per daug prisirišo prie buvusiojo. Policininko. Tiesą sakant,
keista, kaip vaikas be jokio pasipriešinimo girtuoklį ir akivaizdžiai
sutrikusį asmenį išaukština kaip tėvišką figūrą ir pavyzdį.
Jis seniai ketino užsiminti apie tai Rakelei, bet paskui atsisakė
šio sumanymo. Tik pasirodytų kaip beviltiškas mulkis. Ar net
sukeltų jai abejonių, ar yra jiems tinkamas vyras. O jis norėjo toks
būti. Tinkamas vyras. Jis buvo pasiruošęs būti toks, kokio reikia,
kad ją išlaikytų. Kad išsiaiškintų, jam reikėjo pasiteirauti. Taigi jis
pasiteiravo. Kas buvo su tuo policininku. O ji atsakė, kad nebuvo
nieko ypatingo. Išskyrus tai, kad tą vyrą mylėjo. Ir jei nebūtų
pasakiusi būtent taip, jis nebūtų pradėjęs svarstyti, kodėl Rakelė
niekada nevartoja šio žodžio kalbėdama apie jį.
Matijas Lundas-Helgesenas nuvijo kvailas mintis, kompiuteryje
patikrino kito paciento vardą ir išėjo į koridorių, kur slaugytojos
atveda ligonius iš laukiamojo. Bet taip vėlai naktį buvo tuščia, ir jis
patraukė tolyn.
Laukiamajame penki žmonės pasitiko jį žvilgsniais,
maldaujančiais, kad būtų priėjusi jų eilė. Išskyrus vyrą, kuris
sėdėjo tolimiausiame kampe ir išsižiojęs miegojo, atrėmęs galvą į
sieną. Be abejo, narkomanas: tą akivaizdžiai liudijo mėlyna striukė
ir bangomis atsklindantis seno šlapimo tvaikas. Tikriausiai atėjo
skųstis skausmais ir prašyti tablečių.
Matijas priėjo arčiau žmogėno ir suraukė nosį. Smarkiai jį
papurtė ir skubiai žengtelėjo atatupstas. Nemažai narkomanų, iš
kurių metų metais atiminėjo pinigus ir narkotikus, apkvaišę
reaguoja automatiškai – pažadinti smogia arba smeigia peiliu.
Vyras atsimerkė ir pažvelgė į Matiją stebėtinai blaiviomis akimis.
– Kuo skundiesi? – paklausė Matijas.
Žinoma, šį klausimą derėjo užduoti prie keturių akių, bet Matijas
buvo išvargęs ir užknistas narkomanų ir girtuoklių, atimančių laiką
ir dėmesį iš kitų pacientų.
– Sveikas! Ko tau čia reikia?
Vyras papurtė galvą ir parodė į vieną aplinkinių, tarsi
paaiškindamas, kad eilė ne jam.
– Tai ne poilsio kambarys, – pareiškė Matijas. – Negalima čia
miegoti. Dink iš čia. Tučtuojau.
40
– I do not understand , – tarė vyras.
41
– Leave, – nukirto Matijas. – Or I’ll call the police.
Savo nuostabai, Matijas pajuto, jog privalėjo susivaldyti, kad
smirdančio narkomano nenuverstų nuo kėdės. Kiti laukiantieji
atsisuko į juos.
Vyras linktelėjo ir lėtai atsikėlė. Matijas stovėjo ir žvelgė jam
pavymui, kol stiklinės durys užsidarė.
– Gerai, kad išmetate tokius tipus, – pasigirdo balsas jam už
nugaros.
Matijas užsigalvojęs linksėjo. Gal nepakankamai jai tai kartojo.
Kad myli ją. Gal dėl to.

Laikrodis rodė pusę aštuonių, o už Neurochirurginio skyriaus

langų šimtas devintoje palatoje, kur policijos pareigūnas
Strandenas žvelgė į paklotą tuščią Jono Karlseno lovą, vis dar
buvo tamsu. Netrukus čia gulės kitas pacientas. Buvo keista apie
tai galvoti. Tačiau dabar jam reikėtų pasirūpinti lova, į kurią
atsiguls pats. Ilgam. Jis nusižiovavo, patikrino, ar nieko nepaliko
ant spintelės prie lovos, nuo kėdės pakėlė laikraštį ir apsisuko
išeiti.
Tarpdury stovėjo vyras. Policijos inspektorius. Hūlė.
– Kur jis?
– Nebėra, – tarė Strandenas. – Jie pasiėmė jį prieš penkiolika
minučių. Išsivežė.
– O? Kam leidus?
– Vyriausiajam gydytojui. Nesutiko jo ilgiau laikyti.
– Aš klausiu, kas jį išsivežė? Ir kur?
– Jis, tavo naujasis šefas iš Smurtinių nusikaltimų skyriaus. Jis
paskambino.
– Hagenas? Asmeniškai?
– Aha. Ir jie pervežė Joną Karlseną į brolio butą.
Haris lėtai palingavo galva. Tada pasišalino.

Rytuose brėkštant aušrai, Haris klumpino viršun laiptais rusvų

plytų pastate Giorbico gatvėje – trumpoje duobėtoje gudronuotos
skaldos atkarpoje tarp Chirkeveieno ir Fagerborgo gatvių. Sustojo
pirmame aukšte, kaip jam buvo paaiškinta vidiniu telefonu prie
įėjimo. Ant pravirų durų pritvirtintoje blyškiai melsvoje plastikinėje
lentelėje baltomis puošniomis reljefinėmis raidėmis buvo parašyta:
Robertas Karlsenas.
Haris žengė vidun ir apsidairė. Tai buvo ankštas vieno kambario
butas, kuriame viešpataujanti netvarka tik patvirtino įspūdį, kuris
apie Robertą Karlseną susidarė, apžvelgus jo darbo kabinetą. Be
abejo, negalima atmesti galimybės, kad prie šios netvarkos
prisidėjo Li ir Li, kai prisistatė čionai ieškoti laiškų ir kitų galinčių
praversti dokumentų. Vieną sieną puošė spalvotas Jėzaus
plakatas, ir Hariui toptelėjo, kad jei erškėčių vainiką pakeistum
berete, išeitų Če Gevara.
– Taigi Gunaras Hagenas nusprendė, kad tave reikia atvežti
čionai? – paklausė Haris žmogaus, sėdinčio į jį nugara prie stalo
priešais langą.
– Taip, – tarė Jonas Karlsenas ir atsisuko. – Kadangi žudikas
žino mano buto adresą, man pasakė, kad būsiu saugesnis čia.
– Mhm, – numykė Haris ir apsidairė. – Gerai miegojai?
– Ne itin, – Jonas Karlsenas sumišęs šyptelėjo. – Gulėjau ir
klausiausi nesančių garsų. O kai pagaliau užmigau, atėjo
Strandenas, tas apsauginis, ir mirtinai mane išgąsdino.
Haris nukėlė nuo kėdės komiksų kalną ir sudribo ant jos.
– Suprantu, kad bijai, Jonai. Ar pasvarstei, kas galėtų norėti
atimti tau gyvybę?
Jonas atsikvėpė.
– Nuo praeitos nakties apie nieką kita negalvoju. Bet atsakymas
yra toks pats. Nė nenutuokiu.
– Ar kada lankeisi Zagrebe? – pasiteiravo Haris. – Ar Kroatijoje?
Jonas papurtė galvą.
– Toliausiai nuo Norvegijos esu buvęs Švedijoje ir Danijoje. Ir tai
vaikystėje.
– Pažįsti kokių nors kroatų?
 – Tik pabėgėlius, kuriuos priglaudžiame.
– Mm. Ar policijos pareigūnai tau sakė, kodėl tave įkurdino
būtent čia?
Jonas patraukė pečiais.
– Papasakojau, kad turiu raktą nuo šio buto. O jis stovi tuščias,
taigi...
Haris persibraukė ranka veidą.
– Čia stovėjo kompiuteris, – pasidomėjo Jonas ir parodė į stalą.
– Mes jį pasiėmėm, – atsakė Haris ir atsistojo.
– Išeini?
– Turiu skristi į Bergeną.
– A, – ištarė Jonas bukai žvelgdamas prieš save.
Haris pajuto, kad persigandusiam vyrukui norėtų uždėti ranką
ant siauro peties.
Traukinys į oro uostą vėlavo. Trečią kartą iš eilės.
– Dėl techninių kliūčių, – per garsiakalbius nuskambėjo trumpas
ir miglotas paaiškinimas.
Eisteinas Eikelandas, taksi vairuotojas ir vienintelis Hario
draugas iš vaikystės laikų, pareiškė Hariui, kad elektrinis traukinio
variklis yra vienas iš paprasčiausių dalykų pasaulyje, kad jį užkurti
galėtų jo mažoji sesutė, o jei leistume Norvegijos geležinkelių ir
SAS kompanijos technikams apsikeisti vietomis vienai dienai, visi
traukiniai atvyktų laiku, o visi lėktuvai taip niekada ir nepakiltų.
Hariui labiau patiko dabartinė padėtis.
Jiems išnirus iš tunelio prieš Lilestriomo miestelį, jis tiesioginiu
telefonu susisiekė su Gunaru Hagenu.
– Skambina Hūlė.
– Girdžiu.
– Aš skyriau dvidešimt keturių valandų apsaugą Jonui
Karlsenui. Ir nepatvirtinau, kad jis turi būti išvežtas iš Ulevolio.
– Antrąjį dalyką nulėmė ligoninė, – pareiškė Hagenas. – O dėl
pirmojo sprendžiu aš.
Sniego užklotame gamtovaizdyje Haris suskaičiavo tris namus,
tada prabilo:
– Juk jūs paskyrėte šį tyrimą man, Hagenai.
– Taip, bet ne viršvalandžių išlaidas. Kurios, kaip žinai, senų
seniausiai peržengė mūsų biudžeto ribas.
– Vyrukas mirtinai išsigandęs, – kalbėjo Haris. – O jūs įkurdinote
jį ankstesnės žudiko aukos, jo tikro brolio, bute. Kad sutaupytumėt
keletą šimtinių už parą viešbutyje.
Garsiakalbis pranešė apie kitą sustojimą.
– Lilestriomas? – Hagenas atrodė nustebęs. – Ar esi traukinyje į
oro uostą?
Haris prarijo keiksmažodį.
– Trumpam apsilankysiu Bergene.
– Dabar?
Haris paskubomis nurijo seiles.
– Grįšiu po pietų.
– Vyruti, ar išsikraustei iš proto? Į mus susmeigtos visų akys.
Žurnalistai...
– Artėja tunelis, – nutraukė Haris ir paspaudė pokalbio baigimo
mygtuką.

Ranhilda Gilstrup lėtai nubudo iš sapno. Kambaryje tvyrojo

tamsa. Ji susigaudė, kad jau rytas, bet nesuvokė, kas čia per
garsas. Priminė didelį mechaninį laikrodį. Bet miegamajame tokio
laikrodžio jie neturėjo. Ji apsivertė ir krūptelėjo. Prieblandoje
pamatė nuogą siluetą, kuris stovėjo lovos gale ir ją stebėjo.
– Labas rytas, mieloji.
– Madsai! Išgąsdinai mane!
 – O?
Akivaizdu, kad ką tik išsimaudė po dušu. Jam už nugaros
vonios kambario durys buvo praviros, o tiksėjimą primenantį garsą
kėlė nuo jo ant parketo kapsintys sunkūs skambūs vandens lašai.
– Ar ilgai taip stovi? – pasiteiravo ji, įsisukdama į antklodę.
– Ką turi omeny?
Ji patraukė pečiais, bet pasijuto užklupta. Jis kažkaip įdomiai
sušneko. Linksmai, beveik erzinančiai. Su ta vos pastebima
šypsenėle. Paprastai jis taip nesielgia. Ji pasirąžė ir nusižiovavo.
Apsimestinai, pati pajuto.
– Kada šiąnakt parėjai? – paklausė ji. – Aš nenubudau.
– Juk miegojai kaip kūdikis.
Vėl ta šypsenėlė.
Ji geriau įsižiūrėjo į vyrą. Pastaraisiais mėnesiais jis tikrai
pasikeitė. Lieknas buvo visada, bet dabar atrodė tvirtesnis ir
sportiškesnis. Ir kažkas nutiko laikysenai, tarsi jis būtų išsitiesęs.
Žinoma, jai šmėstelėjo mintis, kad jis turi meilužę, bet tai jos
pernelyg nesujaudino. Bent jau taip manė.
– Kur buvai? – paklausė ji.
– Vakarienė su Janu Peteriu Siseneriu.
– Biržos makleriu?
– Taip. Jis mano, kad rinkos perspektyvos geros. Taip pat
nekilnojamajam turtui.
– Ar tai ne mano darbas bendrauti su juo? – paklausė ji.
– Man tiesiog patinka susipažinti su padėtimi.
– Ar tau atrodo, kad nesupažindinu tavęs su padėtimi, mielasis?
Jis pažvelgė į ją. Laikė atrėmęs jos žvilgsnį tol, kol moteris
pajuto tai, ko, šnekant su Madsu, dar nebuvo nutikę: kad į veidą
plūsteli kraujas.
– Esu tikras, kad praneši man viską, apie ką turėčiau žinoti,
mieloji.
 Jis apsisuko ir nuėjo į vonios kambarį, ji girdėjo, kaip atsuka
čiaupą.
– Turiu keletą įdomių idėjų dėl nekilnojamojo turto, – šūktelėjo ji
vien tam, kad pasakytų ką nors, kas nutrauktų keistą tylą, stojusią
po paskutinių jo žodžių.
– Aš irgi, – riktelėjo Madsas. – Vakar apžiūrėjau daugiabutį
Geteborgo gatvėje. Žinai, tą, kuris priklauso Gelbėjimo armijai.
Ji sustingo. Jono butas.
– Puikus pastatas. Bet žinai ką, ant vieno buto durų buvo
policijos juosta. Vienas gyventojas man papasakojo, kad ten įvyko
susišaudymas. Įsivaizduoji?
– Pirmąsyk girdžiu! – sušuko ji. – Kam reikia tos policijos
juostos?
– Taip jau policija daro: areštuoja butą, kai ieško pirštų
atspaudų, DNR pėdsakų, kad išsiaiškintų, kas jame lankėsi. Šiaip
ar taip, gali būti, kad Gelbėjimo armija sutiks nuleisti kainą, jei
pastate šaudoma. Nemanai?
– Jie nenori parduoti. Jau sakiau.
– Jie nenorėjo parduoti, mieloji.
Jai dingtelėjo mintis.
– Kodėl policija tiria butą, jei buvo šaudoma iš koridoriaus?
Ji išgirdo Madsą užsukant čiaupą ir pakėlė akis. Jis stovėjo
tarpdury su geltona šypsena baltų skutimosi putų fone ir skutimosi
peiliuku rankoje. Tuoj pasiners į brangų losjoną po skutimosi,
kurio ji negali pakęsti.
– Apie ką tu kalbi? – paklausė jis. – Nieko nesakiau apie
koridorių. Ir kodėl staiga taip išbalai, mieloji?
Diena aušo lėtai, virš Sofienbergo parko vis dar tvyrojo
perregimas šaltos miglos sluoksnis, o Ranhilda skubėjo
Helgeseno gatve, alsuodama į savo smėlio spalvos „Bottega
Veneta“ šaliką. Netgi vilna, pirkta Milane už devynis tūkstančius
kronų, negalėjo sulaikyti šalčio, bet bent jau pridengė veidą.
 Pirštų atspaudai. DNR. Kad išsiaiškintų, kas ten lankėsi. Geriau
jau taip neįvyktų. Pasekmės gali būti katastrofiškos.
Ji pasuko už Geteborgo gatvės kampo. Šalia bent jau nematyti
policijos automobilių.
Raktas įslydo į laukujų durų spyną, ji nuskubėjo vidun ir tolyn
prie lifto. Jau seniai čia nesilankė. Ir, žinoma, patį pirmą kartą
atvyko čionai nepranešusi.
Kylant liftu širdis daužėsi: Ranhilda galvojo apie savo plaukus
dušo nutekėjimo angoje, drabužių plaušus kilime, pirštų
atspaudus.
Koridorius buvo tuščias. Ant durų ištempta oranžinė juosta rodė,
kad namuose nieko nėra, bet ji vis tiek pasibeldė ir laukė. Paskui
išsitraukė raktą ir pamėgino. Jis netiko. Ji pamėgino vėl, bet į
spynos cilindrą įkišo tik rakto galiuką. O Dieve, ar Jonas pakeitė
spyną? Ji įtraukė oro, pasuko raktą ir tyliai pasimeldė.
Raktas įsmuko į spyną, ir atsidarydamos durys švelniai
trakštelėjo.
Ji įtraukė taip gerai pažįstamo buto kvapo ir pasuko link
drabužių spintos, kur, kaip žinojo, jis laikė siurblį. Tai buvo juodas
„Siemens VS08G2040“, toks pats modelis, kokį ir jie turėjo namie,
2 000 vatų, pats galingiausias rinkoje. Jonui patiko, kai tviskėjo
švara. Jai įkišus kištuką į rozetę, siurblys kimiai suūžė. Laikrodis
rodė dešimt. Per valandą turėtų pajėgti išsiurbti visas grindis ir
nušluostyti visas sienas ir paviršius. Pažvelgė į uždarytas
miegamojo duris ir pasvarstė, ar nepradėjus nuo ten. Kur
prisiminimai buvo ryškiausi, pėdsakų daugiausia. Ne. Prispaudė
siurblio antgalį prie dilbio. Jausmas buvo tarsi įkandimo. Atplėšė
antgalį ir pamatė, kad jau pasirodė kraujosruvos.
Pasiurbusi vos kelias minutes, staiga prisiminė. Laiškai!
Dievulėli, beveik pamiršo, kad jie gali surasti jos rašytus laiškus. Ir
pirmuosius, kuriuose aprašo savo slapčiausias svajones ir
troškimus, ir paskutinius, beviltiškus ir nuogus, kuriuose meldžia
su ja susisiekti. Ji paliko siurblį įjungtą, tik permetė žarną per
kėdę, tekina pasileido prie Jono rašomojo stalo ir puolė atidarinėti
stalčių. Pirmame gulėjo rašikliai, lipni juostelė ir skylamušis.
Antrame – telefonų katalogai. Trečiasis buvo užrakintas. Be
abejo.
Nuo stalo pačiupo peilį laiškams atplėšti, įkišo tiesiai virš spynos
ir visa kūno jėga įsirėmė į kotą. Sausas senas medinis baldas
trakštelėjo. Ir, jai begalvojant, kad laiškų peilis perlūš, stalčiaus
priekis suskilo išilgai. Ji triukšmingai ištraukė stalčių, nubraukė
medžio skiedras ir pažvelgė į vokus. Šūsnis laiškų. Jos pirštai
rūšiavo žaibo greitumu. „Halfslund Energija“. „DnB“. „If“.
Gelbėjimo armija. Vokas be adreso. Ji atplėšė tą. „Brangusis
sūnau“, – buvo parašyta lapo viršuje. Ji ieškojo toliau. Štai! Ant
voko parašytas fondo adresas. „Gilstrupų investicijos“ –
diskretiška šviesiai mėlyna spalva, žemiau, dešiniajame kampe.
Su palengvėjimu ji ištraukė laišką.
Kai liovėsi skaityti, atidėjo laišką į šalį ir pajuto skruostais
plūstančias ašaras. Jautėsi, tarsi būtų naujai praregėjusi, tarsi
būtų buvusi akla, o dabar vėl galėtų matyti, bet visa kita liko
nepasikeitę. Tarsi viskas, kuo kadaise tikėjo, o paskui išsižadėjo,
vėl tapo tiesa. Laiškas buvo trumpas, bet dabar, jį perskaičius,
viskas pasikeitė.
Siurblys atkakliai ūžė, užgoždamas viską, išskyrus paprastus,
aiškius sakinius ant popieriaus lapo, juose slypintį absurdiškumą ir
kartu įžvalgią logiką. Ji negirdėjo transporto gatvėje, durų
girgždesio arba žmogaus, stovinčio tiesiai už jos kėdės. Tik
pajutus nuo jo sklindantį aromatą, plaukeliai ant sprando pašiurpo.

SAS kompanijos lėktuvas nusileido Fleslando oro uoste, kur

pūtė stiprus vakarų vėjas. Į Bergeną skubančio taksi priekinio
stiklo valytuvai švilpčiojo, o dygliuotos padangos čežėjo ant juodo
drėgno asfalto, jiems skinantis kelią tarp uolų kyšulių, nusagstytų
drėgnos žolės kupstais ir plikų medžių kuokštais. Žiema
Vestlando regione.
Pasiekus Fylingsdaleno rajoną, paskambino Skarė.
– Kai ką suradome.
– Pirmyn.
– Patikrinom Roberto Karlseno standųjį diską. Vienintelis
abejotinas dalykas buvo slapukai iš kelių pornografinių puslapių
internete.
– Tai būtume suradę ir tavo kompiuteryje, Skare. Eik prie
reikalo.
– Neradome abejonių keliančių asmenų nei dokumentuose, nei
laiškuose.
– Skare... – įspėjo Haris.
– Tačiau suradome įdomią bilieto šaknelę, – pasakojo Skarė. –
Spėk kur?
– Aš tau vožtelėsiu.
– Į Zagrebą, – skubinosi pranešti Skarė. Ir, Hariui neatsakius,
atsargiai pridūrė: – Kroatijoje.
– Ačiū. Kada jis ten lankėsi?
– Spalį. Išvykimas spalio dvyliktą, grįžimas tos pačios dienos
vakare.
– Mm. Vos viena diena Zagrebe. Nepanašu į atostogas.
– Pasikalbėjau su jo vadu Chirkeveieno gatvėje, ir šis sako, kad
užsienyje Robertas tikrai nevykdė jų skirtos užduoties.
Padėjęs ragelį Haris paklausė savęs, kodėl nepasakė Skarei,
kad yra patenkintas jo darbu. Tikrai turėjo tai padaryti. Ar su
amžiumi tampa bjaurus? Ne, pamanė jis, paimdamas iš taksi
vairuotojo keturias kronas grąžos; jis visada buvo bjaurus tipas.
Haris išlipo į liūdną gonorėjišką Bergeno viesulo protrūkį, kuris,
anot mito, prasideda rugsėjo, o baigiasi kovo popietę. Nužirgliojo
kelis žingsnius iki įėjimo į „Biors“ kavinę ir stabtelėjo viduje,
apžvelgė patalpą ir pagalvojo, į ką neišvengiamas draudimo rūkyti
įstatymas paverstų tokias vietas. Haris lankėsi „Biors“ du kartus, ir
tai buvo vieta, kur instinktyviai pasijusdavo kaip namie ir tuo pačiu
metu – kaip pašalietis. Padavėjai sukiojosi pasipuošę raudonais
švarkais ir šypsenomis, tarsi dirbtų aukštos klasės restorane, nešė
puslitrius ir laidė padrikas sąmojingas pastabas vietiniams
niurzgoms, į pensiją išėjusiems žvejams, įžūliems karo metų
jūreiviams ir kitiems, kurių gyvenimai apsivertė aukštyn kojom. Kai
Haris buvo čia pirmą kartą, atgyvenusi garsenybė tarp staliukų
šoko tango su jūreiviu, o vyresnio amžiaus dama, užsitempusi akį
rėžiančias drapanas, akompanuojant akordeonui, dainavo
vokiečių romansus ir, nutilus instrumentui, ritmiškai pyškino
nešvankybes, pabrėždama raidę r.
Hario akys užkliuvo už to, kurio ieškojo, ir jis patraukė link
staliuko, kur prie beveik tuščio alaus bokalo rymojo aukštas liesas
vyriškis.
– Šefe?
Pasigirdus Hario balsui, vyriškis kilstelėjo galvą. Šiek tiek
uždelsęs pakėlė ir akis. Aptrauktos intoksikacijos migla lėliukės
susitraukinėjo.
– Hari.
Balsas buvo stebėtinai aiškus ir blaivus.
Haris prisitraukė kėdę nuo gretimo stalo.
– Pakeliui?
– Taip.
– Kaip mane suradai?
Haris neatsakė. Jis buvo pasiruošęs, bet vos galėjo patikėti tuo,
ką matė.
– Tai jie pliurpia skyriuje? Taip, taip, – Meleris godžiai atsigėrė iš
bokalo. – Staiga apsikeitėme vaidmenimis, ar ne? Paprastai aš
tave tokį surasdavau. Alaus?
Haris persisvėrė per stalą.
 – Kas nutiko, šefe?
– Kas paprastai nutinka, kad subrendęs vyras imtų išgėrinėti
darbo metu, Hari?
– Arba jį atleido, arba paliko žmona.
– Manęs dar neatleido. Bent jau kiek aš žinau.
Meleris tyliai nusijuokė. Pečiai kretėjo, bet nepasigirdo nė garso.
– Ar Karė... – Haris stabtelėjo, nežinojo, kokius parinkti žodžius.
– Ji su vaikais neatvyko kartu. Ir gerai. Taip buvo sutarta iš
anksto.
– Ką?
– Ilgiuosi vaikų, žinoma. Bet man viskas gerai. Tai tik... kaip tai
vadinasi... pereinamasis laikotarpis. Taip, bet yra geresnis žodis.
Trans... ne...
Bjarnė Meleris nusvarino galvą virš bokalo.
– Eime pasivaikščioti, – pasiūlė Haris ir paprašė sąskaitos.
Po dvidešimt penkių minučių Haris ir Bjarnė Meleris rymojo
lietaus debesyje prie Flioienu vadinamo kalno apžvalgos aikštelės
turėklų ir žiūrėjo žemyn į tai, kas veikiausiai turėjo būti Bergenas.
– Ar dėl to čia atvažiavai? – paklausė Haris. – Nes jūs su Kare
skyrėtės?
– Čia lyja tiek daug, kaip ir kalbama, – atsiliepė Meleris.
Haris atsiduso.
– Gėrimas nepadės, viršininke. Bus tik blogiau.
– Tai mano posakis, Hari. Kaip sekasi su Gunaru Hagenu?
– Na. Puikus pamokslautojas.
– Nedaryk klaidos ir nenuvertink jo, Hari. Jis daugiau nei
pamokslautojas. Gunaras Hagenas septynerius metus buvo FSK.
– Specialiosios pajėgos? – apstulbęs pasitikslino Haris.
– Taigi. Neseniai sužinojau tai iš viršininko. 1981 metais
Hagenas buvo paimtas į būrį, kai FSK pasirengė ginti naftos
platformas Šiaurės jūroje. Kadangi šios pareigos slaptos,
informacija nepateko į gyvenimo aprašymą.
– FSK, – ištarė Haris ir pajuto, kad šaltas kaip ledas lietus tuojau
permerks striukės medžiagą ties pečiais. – Girdėjau, kad
lojalumas ten labai didelis.
– Kaip brolijoje, – patvirtino Meleris. – Nepalaužiamas.
– Ar pažįsti dar ką nors iš to būrio?
Meleris papurtė galvą. Jau atrodė blaivus.
– Kas nors naujo apie tyrimą? Mane pasiekė šiokia tokia
informacija.
– Net neturime motyvo.
– Motyvas bus pinigai, – tarė Meleris ir atsiraugėjo. – Godumas,
iliuzija, kad reikalai pasikeis, jei turėsi pinigų. Kad pasikeisi pats.
– Pinigai, – Haris žvilgtelėjo į Melerį. – Gal, – sudvejojo jis.
Meleris su panieka nusispjovė į priešais juos plytintį pilką tirštą
rūką.
– Rask pinigus. Rask pinigus ir sek juos. Jie visada nuveda prie
atsakymo.
Haris nebuvo girdėjęs jo taip kalbant: tik ne su tokiu karčiu
suvokimu, tarsi tai būtų įžvalga, kurios mielai išsižadėtų.
Haris įkvėpė ir pasiryžo:
– Žinai, kad nemoku sukti ratais, šefe, tad štai. Mes su tavimi
esame tokie vyrukai, kurie neturi daug draugų. Ir net jei manęs
nelaikai draugu, esu gana arti to, – Haris pažvelgė į Melerį, bet
atsako nesulaukė. – Atvykau čia sužinoti, ar galiu ką padaryti. Gal
nori apie ką nors pasikalbėti arba...
Vis dar jokio atsako.
– Nė velnio nežinau, šefe. Bet šiuo metu vis tiek esu čia.
Meleris pakėlė veidą į dangų.
– Ar žinojai, kad bergeniečiai plotą už mūsų vadina kalnų
grandine? Ir kad būtent ji čia ir driekiasi? Tikrų tikriausi kalnai.
Būna, kad per šešias minutes funikulieriumi nuo Norvegijos antro
pagal dydį miesto centro čia užsikėlę žmonės pasiklysta ir žūva.
Keista, ar ne?
Haris trūktelėjo pečiais.
Meleris atsiduso:
– Lietus tikrai nesiliaus. Sėdam į funikulierių.
Apačioje abu patraukė prie taksi sustojimo.
– Dabar, prieš spūstį, iki Fleslando oro uosto truksi tik dvidešimt
minučių, – tarė Meleris.
Haris linktelėjo ir, prieš įsėsdamas į taksi, delsė. Jo striukė jau
buvo kiaurai peršlapusi.
– Sek pinigus, – tarė Meleris ir uždėjo ranką Hariui ant peties. –
Daryk, ką privalai.
– Tu irgi, šefe.
Meleris pakėlė ranką ir nužingsniavo, bet, Hariui sėdantis į
automobilį, atsisuko ir sušuko kažką, ką užgožė gatvės triukšmas.
Riedant per Danijos aikštę, Haris patikrino mobilųjį telefoną. Rado
Halvorseno žinutę, raginančią paskambinti. Surinko numerį.
– Turime Stankico kreditinę kortelę, – pranešė Halvorsenas. –
Naktį ją prarijo bankomatas Jungstorgės aikštėje, kiek prieš
dvyliktą.
– Tai štai iš kur jis parėjo, kai krėtėme nakvynės namus.
– Aha.
– Jungstorgė yra už gero gabalo nuo nakvynės namų, – tarė
Haris. – Jis nusigavo net iki ten, nes bijojo, kad netoliese
suseksime kortelę. O tai rodo, kad jam žūtbūtinai reikia pinigų.
– Tuoj bus dar geriau, – kalbėjo Halvorsenas. – Bankomatas
stebimas kamerų.
– Tikrai?
Halvorsenas dirbtinai patylėjo.
– Nagi, – paragino Haris. – Jis neslepia veido, ar ne?
– Jis šypsosi tiesiai į kamerą kaip kino žvaigždė, – patvirtino
Halvorsenas.
– Ar Beatė gavo įrašą?
– Dabar ji sėdi House of Pain – Skausmo buveinėje – ir
peržiūrinėja.

Ranhilda Gilstrup galvojo apie Johanesą. Galėjo būti visiškai

kitaip. Jei tik ji būtų klausiusi savo širdies, kuri visada buvo
protingesnė už galvą. Keista, kad ji visada buvo tokia nelaiminga,
ir vis tiek visada taip norėjo gyventi, kaip ir dabar.
Tiesiog pagyventi kiek ilgėliau.
Nes dabar ji viską suprato.
Įsispoksojo į juodas žiotis ir susivokė, ką mato.
Ir kas tuoj nutiks. Jos klyksmą nuslopino „Siemens VS08G2040“
variklio riaumojimas. Kėdė plumptelėjo ant grindų. Godžios žiotys
priartėjo jai prie akių. Ji pamėgino užspausti akių vokus, bet juos
laikė stiprūs pirštai, norintys, kad ji matytų. Ir ji matė. Ir žinojo,
žinojo, kas atsitiks.

40 Nesuprantu. (Angl.)
41 Išeik. Arba iškviesiu policiją. (Angl.)
 17 skyrius

Gruodžio 18 d., penktadienis. Veidas

Sieninis laikrodis virš prekystalio erdvioje vaistinėje rodė pusę

dešimt. Išsirikiavę palei sienas žmonės sėdėjo ir kosčiojo užmerkę
mieguistas akis arba nuolat žvilgčiojo į raudonus skaitmenis,
laukdami savo eilės numerio, tarsi šis lemtų jų gyvenimą, o
kiekvienas pyptelėjimas būtų naujas traukimas būties loterijoje.
Jis nepasiėmė eilės numeriuko, tenorėjo sėdėti prie vaistinės
radiatorių, bet jį užplūdo jausmas, kad mėlyna striukė pritraukia
nelemto dėmesio, kadangi aptarnaujantysis personalas ėmė
dirsčioti jo pusėn. Jis žvelgė pro langą. Per drėgną miglą įžiūrėjo
blyškios nekaitrios saulės kontūrus. Pro šalį pravažiavo policijos
automobilis. Čia yra stebėjimo kameros. Privalo keliauti toliau, bet
kur? Bepinigį jį išmetė iš barų ir kavinių. Dabar jis netgi nebeturi
kreditinės kortelės. Vakar vakare nutarė, kad vis tiek reikia
pasiimti pinigų, net jei ir rizikuoja, kad kreditinę kortelę suseks. Iš
nakvynės namų patraukė į vakarinį pasivaikščiojimą ir galiausiai
aptiko bankomatą už gero gabaliuko nuo čia. Bet bankomatas
tiesiog prarijo kortelę ir nieko neatidavė, nebent patvirtino tai, ką
jis jau ir taip žinojo – kad jį užspeitė, kad jis vėl apgulty.

Beveik tuščia „Biscuit“ restorano pagrindinė salė maudėsi Pano

fleitos garsuose. Sulaukęs ramybės meto tarp pietų ir vakarienės,
Tūrė Bjorgenas stabtelėjo prie lango ir užsisvajojęs žvelgė į
Karolio Jono gatvę. Ne dėl to, kad vaizdas jam labai patiko, bet
todėl, kad po langais buvo radiatoriai, o jam atrodė, kad šilumos
vis negana. Jo nuotaika buvo prasta. Per dvi dienas turėjo atsiimti
bilietus į Keiptauną ir ką tik įsitikino tuo, ką ir taip jau seniai žinojo:
nėra pinigų. Net ir tie, kuriuos uždirbo, prapuolė kaip į vandenį.
Žinoma, rudenį butą pasipuošė rokoko stiliaus veidrodžiu, bet taip
pat surengė per daug vakarėlių su šampanu, miltukais ir
kitokiomis linksmybėmis. Reikalai neišslydo iš rankų, bet, jei
atvirai, buvo laikas išsivaduoti iš užburto rato su miltukais per
vakarėlius, tabletėmis nuo nemigos ir kokainu, kuris padeda dirbti
viršvalandžius, kad pavyktų apmokėti savo blogus įpročius. O
dabar kišenėje švilpė vėjai. Pastaruosius penkerius metus
Kalėdas ir Naujuosius metus šventė Keiptaune, užuot važiavęs
namo į Vegorshėjaus miestelį, kur laukia ribota pasaulėžiūra,
nebylūs tėvų priekaištai, dėdžių ir sūnėnų prastai slepiama
antipatija. Tris savaites nepakeliamo šalčio, beviltiškos tamsos ir
nuobodybės jis iškeitė į saulę, gražius žmones ir trankų naktinį
gyvenimą. Ir žaidimus. Pavojingus žaidimus. Gruodį ir sausį
Keiptauną užplūsdavo reklamos biurai, filmavimo komandos ir
modeliai – vyrai ir moterys. Tokioje aplinkoje jis ir atrado aistrą
žaidimams. Labiausiai jam patiko žaidimas „aklas pasimatymas“.
Tokiame mieste kaip Keiptaunas visur ir visada buvo šiokia tokia
rizika, bet Keip Flatso rajone tarp griūvančių namų susitikti su vyru
buvo pavojinga gyvybei. Ir vis tiek jis darė būtent tai. Ne visada
suprato, kodėl išdarinėja tokias nesąmones, tiesiog žinojo, jog jam
reikia pavojaus, kad pajustų, jog gyvena, kad jį domina tik toks
žaidimas, kuriame kyla grėsmė prasilošti.
Tūrė Bjorgenas šniurkštelėjo. Dienos svajones sutrikdė kvapas,
kurio tikrai nesitikėjo iš virtuvės. Jis apsigręžė.
– Hello again, – tarė tiesiai jam už nugaros stovintis vyras.
Jei Tūrė Bjorgenas būtų buvęs ne toks profesionalus padavėjas,
būtų nutaisęs paniekinančią veido išraišką. Vyriškis priešais jį ne
tik vilkėjo neįsivaizduojama siaubinga mėlyna žiemine striuke, kuri
akivaizdžiai buvo paskutinis mados klyksmas tarp narkomanų
Karolio Jono gatvėje. Jis taip pat buvo nesiskutęs, paraudusiomis
akimis ir tvoskė kaip pisuaras.
42
– Remember me? – paklausė vyras. – At the men’s room?
Pirmiausia Tūrė Bjorgenas pamanė, kad vyras turi omeny
naktinį klubą tokiu pačiu pavadinimu, paskui suprato, kad jis kalba
apie tualetą. Ir tik tada jį atpažino. Tiksliau, jo balsą. Ir pagalvojo,
kad neįtikėtina, kaip para be tinkamų, civilizacijai būtinų priemonių
– skutimosi peiliuko, dušo ir aštuonių valandų miego – gali
pakeisti vyro išvaizdą.
Galbūt dėl ką tik nutrauktų intensyvių fantazijų Tūrę Bjorgeną
viena po kitos ištiko dvi skirtingos reakcijos: visų pirma – saldus
geismo dilgtelėjimas. Akivaizdu, kad vyrą paskatino sugrįžti flirtas
ir skubotas, bet intymus kūno kontaktas. Tada apėmė baimė,
tinklainei atgaminus vaizdą: vyras su ginklu, nuo kurio varva
muilas. Taip pat dėl aplinkybės, kad čia buvęs policininkas siejo
tai su to vargšelio kareivio iš Gelbėjimo armijos nužudymu.
– Man reikia vietos apsistoti, – tarė vyras.
Tūrė Bjorgenas dukart tankiai sumirksėjo. Tiesiog negalėjo
patikėti. Štai, jis stovi priešais vyriškį, galbūt žudiką, tą, kuris
įtariamas viešai gatvėje nušovęs žmogų. Tai kodėl jis nemeta
visko iš rankų ir nesileidžia tekinas iš pagrindinės salės,
šaukdamasis policijos. Policininkas netgi pasakė, kad už
informaciją, padėsiančią suimti vyrą, paskirtas atlygis. Bjorgenas
žvilgtelėjo į kitą restorano pusę, kur stovėjo administratorius ir
vartė užsakymų sąrašą. Kodėl, užuot taip pasielgęs, jis mėgavosi
ta keista dilgčiojančia palaima ties diafragma, plintančia kūnu ir
verčiančia jį virpčioti ir drebėti, ieškant žodžių, kurie būtų
prasmingi.
– Tik vienai nakčiai, – tarė vyras.
– Šiandien aš dirbu, – atsakė Tūrė Bjorgenas.
– Galiu palaukti.
Tūrė Bjorgenas pažvelgė į vyrą. Tai beprotybė, galvojo jis, o
smegenys lėtai ir nepermaldaujamai generavo troškimą pažaisti ir
galbūt atsikratyti problemos. Jis nurijo seiles ir perkėlė svorį ant
kitos kojos.

*
 Oslo geležinkelio stotyje Haris pasileido ristele nuo oro uosto
traukinio, bėgo per Grionlandą iki Policijos biuro, liftu pasikėlė iki
pat Apiplėšimų skyriaus ir koridoriais nudūmė iki House of Pain,
policijos vaizdinės medžiagos kambarėlio.
Siaurame belangiame kambaryje buvo tamsu, šilta ir ankšta. Jis
girdėjo, kaip miklūs pirštai laksto klaviatūra.
– Ką matai? – paklausė jis silueto, išryškėjusio priešais
mirguliuojančius vaizdus ant sieninio ekrano.
– Kai ką labai įdomaus, – atsiliepė Beatė Len neatsisukdama,
bet Haris žinojo, kad jos akys paraudusios. Buvo matęs, kaip
Beatė dirba. Kaip valandų valandas spokso į ekraną sukiodama,
stabtelėdama, sufokusuodama, išdidindama, išsaugodama.
Nesuprasdamas, ko ji ieško. Arba ką mato. Tai buvo jos teritorija.
– Ir galbūt paaiškinančio, – pridėjo ji.
– Klausau ausis ištempęs.
Haris maklinėjo tamsoje, koja atsitrenkė į kėdę ir keikdamasis
atsisėdo.
– Pasiruošęs?
– Pirmyn.
– OK. Susipažink su Christu Stankicu.
Ekrane vyriškis priėjo prie bankomato.
– Ar tu tikra? – paklausė Haris.
– Ar jo neatpažįsti?
– Atpažįstu mėlyną striukę, bet... – atsakė Haris ir išgirdo
sutrikimą savo balse.
– Palūkėk, – sulaikė Beatė.
Vyriškis įkišo kortelę į bankomatą, stovėjo ir laukė. Paskui
pasisuko į kamerą ir nutaisė grimasą. Išspausta šypsena, bylojanti
apie prieštaringus jausmus.
– Jis suprato, kad pinigų negaus, – tarė Beatė.
Vyriškis ekrane spaudė ir spaudė mygtukus, galų gale kumščiu
trenkė per bankomato klaviatūrą.
– O dabar jis suprato, kad neatgaus ir kortelės, – tarė Haris.
Vyriškis stovėjo ir ilgai spoksojo į bankomato ekraną.
Tada pakėlė ranką, pažvelgė į laikrodį, apsisuko ir pranyko.
– Koks laikrodis? – paklausė Haris.
– Stiklas spindi, – tarė Beatė. – Bet aš padidinau negatyvą. Ant
ciferblato parašyta „SQ50“.
– Gera mergaitė. Bet nemačiau jokio paaiškinimo.
– Štai kas paaiškina.
Beatė suspaudė klavišus, ir ekrane sušvito du vyro atvaizdai,
kuriuos ką tik matė. Vienas, kai jis išsiėmė kortelę, kitas – kai
pažvelgė į laikrodį.
– Pasirinkau šiuos du atvaizdus, kadangi jo veidas maždaug
tokioje pačioje padėtyje, kai gerai matyti. O laiko tarpas tarp šių
vaizdų yra daugiau nei šimtas sekundžių. Ar matai?
– Ne, – atsakė Haris, ir tai buvo tiesa. – Akivaizdu, kad šie
dalykai man nelabai sekasi, net nepajėgiu įžiūrėti, kad tose
dviejose nuotraukose tas pats žmogus. Arba kad tai tas, kurį
mačiau netoli Akerio.
– Šaunu, tai reiškia, kad matai.
– Matau ką?
– Čia jo nuotrauka ant kreditinės kortelės, – tarė Beatė ir
spustelėjo.
Pasirodė trumpai kirpto vyruko su kaklaryšiu nuotrauka.
– O čia tos, kurias Dagbladet fotografai padarė Egertorgės
aikštėje.
Dvi naujos nuotraukos.
– Ar matai, kad tai tas pats žmogus? – paklausė Beatė.
– Na... Ne.
– Aš irgi ne.
– Tu irgi ne? Jei nematai tu, tai reiškia tik tai, kad čia ne tas pats
žmogus.
– Ne, – paprieštaravo Beatė, – tai reiškia, kad susidūrėme su
vadinamojo hipermobilumo atveju. Specialistai jį vadinama visage
du pantomime.
– Dėl Dievo, apie ką tu kalbi?
– Apie žmogų, kuriam nereikia nei makiažo, nei maskuotės, nei
plastinės operacijos, kad visiškai pasikeistų.
Raudonosios zonos susirinkimų kambaryje Haris laukė, kol visa
tyrėjų grupė susėdo, tada prabilo:
– Dabar jau žinome, kad ieškome vyro, ir tik vieno. Laikinai
vadiname jį Christu Stankicu. Beate?
Beatė įjungė projektorių ir ekrane pasirodė veidas užmerktomis
akimis ir kauke, primenančia raudonus spagečius.
– Tai, ką matote, yra mūsų veido raumenų iliustracija, – pradėjo
ji. – Raumenų, kuriuos naudojame sukurdami veido išraiškas ir
kartu keisdami savo išvaizdą. Pagrindiniai yra kaktoje, aplink akis
ir aplink burną. Pavyzdžiui, štai čia yra musculus frontalis, kuris
kartu su musculus corrugator supersilii naudojamas pakelti ir
suraukti antakiams. Orbicularis oculi naudojamas išplėsti arba
suraukti tai veido daliai, kuri yra aplink akis. Ir taip toliau, – Beatė
spustelėjo nuotolinio valdymo pultelį. Nuotrauką pakeitė klounas
dideliais išpūstais žandais. – Veide turime šimtus tokių raumenų,
ir netgi tie, kurie skirti išraiškoms kurti, nedirba visu pajėgumu.
Aktoriai ir komediantai treniruoja veido raumenis, kol išmoksta
maksimizuoti judesius, nuo kurių kiti dažniausiai atpranta jau
ankstyvoje jaunystėje. Bet aktoriai ir pantomimos meistrai
daugiausia naudoja tokius veido raumenų judesius, kurie išreiškia
tam tikrą jausmą. Ir net jei šie judesiai yra svarbūs, jie yra gana
universalūs ir tik keli. Pyktis, džiaugsmas, įsimylėjimas, nuostaba,
linksmumo gaidelė, daug linksmybės ir taip toliau. Tačiau
suteikusi šią raumenų kaukę gamta mus apdovanojo galimybe
sukurti milijonus, na, beveik neribotą skaičių skirtingų išraiškų.
Pianistas tiek ištreniruoja smegenų ir pirštų raumenų sąveiką, kad
pirštai gali atlikti dešimt skirtingų užduočių tuo pačiu metu ir
visiškai nepriklausomai vienas nuo kito. O pirštuose netgi
neturime daug raumenų. Tad įsivaizduokite, kiek visko galime
išdarinėti su veidu! – Beatė perėjo prie Christo Stankico
nuotraukos šalia bankomato. – Taigi, pavyzdžiui, galime padaryti
tai. – Vaizdus pakeitė lėtas filmukas. – Jūs beveik negalite matyti
pasikeitimų. Sutraukiami ir atpalaiduojami labai smulkūs
raumenys. Nežymių raumenų judesių padarinys – pasikeitusi
veido išraiška. Ar veidas išties tiek daug pasikeičia? Ne, bet ta
smegenų dalis, kuri atpažįsta veidus – fusiform gyrus – yra labai
jautri netgi mažiems pasikeitimams, nes jos užduotis yra atpažinti
tūkstančius, fiziologiškai vertinant, vienodų veidų. Dėl šio
laipsniško veido raumenų sutraukinėjimo pagaliau atrodome kaip
tariamai kitas asmuo. Kaip šitas.
Paskutiniame juostos kadre sustingo nuotrauka.
– Laba diena! Žemė kviečia Marsą.
Haris atpažino Magnuso Skarės balsą. Kažkas nusijuokė, o
Beatė išraudo.
– Na, sorry, – patenkintas sukrizeno Skarė ir apsidairė. – Tai vis
dar jis – dagas Stankicas. Jei paklausite manęs – tai mokslinė
fantastika. Ji labai įdomi, bet vyrukas, kuris kiek įtempia šen,
atpalaiduoja ten ir tampa neatpažįstamas, kiek primena istoriją
apie vaiduoklius.
Haris ketino įsikišti, bet apsigalvojo. Tik atidžiai stebėjo Beatę.
Prieš dvejus metus toks komentaras būtų ją išsyk sutriuškinęs, ir
jam būtų tekę išsrėbti košę.
– Tavęs kaipo ir niekas neklausė, – prabilo Beatė vis dar ryškiai
raudonais skruostais. – Bet jeigu taip jautiesi, leisk duoti pavyzdį,
kurį tikrai suprasi.
– Ei, ei! – šūktelėjo Skarė ir pakėlė rankas. – Nieko asmeniško,
Len.
– Kai žmonės miršta, prasideda, kaip žinome, rigor mortis, –
kalbėjo toliau Beatė tariamai nesutrikusi, bet Haris matė, kad jos
šnervės išplėstos. – Kūno ir veido raumenys sustingsta. Tai
prilygsta raumenų įtempimui. Ir kokios reakcijos sulaukiate, kai
artimieji turi atpažinti palaikus?
Stojusioje tyloje girdėjosi tik projektoriaus vėsintuvo ūžesys.
Haris jau šypsojosi.
– Jie žuvusiojo neatpažįsta, – pasigirdo skambus aiškus balsas.
Haris nepastebėjo, kada į kambarį įžengė Gunaras Hagenas.
– Dažna bėda, kai kare reikia atpažinti žuvusius kareivius. Jie
vilki uniformą, ir nutinka taip, kad net jų būrio draugai turi ieškoti
skiriamųjų ženklų, kad įsitikintų.
– Ačiū, – tarė Beatė. – Ar padėjo susivokti, Skare?
Skarė patraukė pečiais, o Haris girdėjo kažką garsiai
susijuokiant. Beatė išjungė projektorių.
– Veido plastiškumas, arba mobilumas, yra labai individualus.
Kai ką galima ištreniruoti, o kai kas, tenka pripažinti, yra
genetiškai nulemta. Kai kurie negali judinti tų pačių raumenų
kairėje ir dešinėje veido pusėse, kiti pasitreniravę gali judinti visus
raumenis nepriklausomai vienas nuo kito. Kaip pianistas. Tai
vadinama hipermobilumu arba visage du pantomime. Žinomi
atvejai rodo, kad tai paveldima, kad šis gebėjimas išvystomas
ankstyvoje jaunystėje arba vaikystėje ir kad turintieji aukštą
hipermobilumo lygį kenčia nuo asmenybės sutrikimų arba
augdami patyrė didelių traumų, arba ir viena, ir kita.
– Taigi bandai pasakyti, kad turime reikalą su pamišėliu? –
paklausė Gunaras Hagenas.
– Mano specializacija yra veidai, o ne psichologija, – atsakė
Beatė. – Tačiau bet kokiu atveju negalime to atmesti. Hari?
– Ačiū, Beate, – Haris atsistojo. – Dabar kiek daugiau
sužinojote, su kuo susidūrėme. Klausimai? Taip, Li?
– Kaip sučiupsime tokį padarą?
Haris ir Beatė persimetė žvilgsniais. Hagenas atsikrenkštė.
– Neįsivaizduoju, – atsakė Haris. – Tik žinau, kad tai nesibaigs,
kol jis nesusidoros su savo užduotimi. Arba mes su savąja.

Sugrįžęs į kabinetą Haris rado Rakelės žinutę. Paskambino jai iš

karto, kad nereikėtų spėlioti.
– Kaip sekasi? – pasiteiravo ji.
– Kaip pakeliui į Aukščiausiąjį teismą, – atsakė Haris.
Tai buvo posakis, kurį mėgo vartoti Rakelės tėvas. Pokarinis
asmeninis frontininkų pokštas. Rakelė nusikvatojo. Minkštas,
čiurlenantis juokas, kurį pirmą kartą išgirdęs Haris iškart pasiryžo
paaukoti viską, kad tik kasdien galėtų klausytis jo skambesio. Tai
vis dar darė poveikį.
– Ar tu vienas? – paklausė ji.
– Ne. Halvorsenas sėdi čia ir, kaip visada, klausosi.
Halvorsenas atplėšė žvilgsnį nuo liudininkų iš Egertorgės
aikštės pasisakymų ir kvailai išsiviepė.
– Olegui reikia su kuo nors pasikalbėti, – tarė Rakelė.
– Štai kaip.
– Ak. Kaip nevykusiai pasakiau. Ne su kuo nors. Jam reikia
pasikalbėti su tavimi.
– Reikia?
– Dar vienas patikslinimas. Jis pasakė, kad nori su tavimi
pasikalbėti.
– Ir paprašė tavęs paskambinti?
– Ne. Ne, šito jis niekada nepadarytų.
– Ne?
Nuo šios minties Haris nusišypsojo.
– Taigi... Ar manai, kad kokį vakarą turėtum laiko?
– Žinoma.
– Šaunu. Gali ateiti ir su mumis pavakarieniauti.
 – Su mumis?
– Su Olegu ir manimi.
– Mhm.
– Žinau, kad buvai susitikęs Matiją.
– Taip, tikrai, – skubiai tarstelėjo Haris. – Regis, malonus
vyrukas.
– Tikrai.
Haris nežinojo, nei kaip turėtų, nei kaip norėtų įvertinti jos balso
tembrą.
– Ar tu vis dar čia?
– Aš čia, – atsakė Haris. – Klausyk, mes tiriam žmogžudystę, ir
čia viskas verda. Ar negalėčiau visko sužiūrėti ir paskambinti, kai
rasiu tinkamą dieną?
Pauzė.
– Rakele?
– Taip, būtų puiku. Kas dar gero?
Klausimas nuskambėjo taip ne laiku, kad akimirką Hariui
toptelėjo, ar tik nebus ironiškas.
– Dienos bėga, – atsakė Haris.
– Ar tavo gyvenime nevyksta nieko naujo?
Haris įkvėpė.
– Turiu bėgti, Rakele. Paskambinsiu, kai ištaikysiu dienelę.
Perduok Olegui linkėjimų. OK?
– OK.
Haris padėjo ragelį.
– Na? – pasidomėjo Halvorsenas. – „Ištaikysiu dienelę“?
– Tiesiog vakarienė. Kažkas dėl Olego. Ko Robertui reikėjo
Zagrebe?
Halvorsenas žiojosi atsakyti, bet tą akimirką pasigirdo tylus
beldimas į duris. Jie atsisuko. Tarpduryje stypsojo Skarė.
 – Ką tik skambino policija iš Zagrebo, – pranešė jis. – Stankico
kreditinė kortelė blokuota dėl padirbto paso.
– Mhm, – apibendrino Haris ir atsilošė kėdėje, rankas sunėręs
ant galvos. – Ką Robertas veikė Zagrebe, Skare?
– Jūs žinote, ką aš manau.
– Narkotikai, – tarė Halvorsenas.
– Ar neminėjai merginos, kuri teiravosi Roberto „Freteks“
parduotuvėje Chirkeveieno gatvėje, Skare? Tos, kurią palaikė
jugoslave?
– Taip. Vadovė iš antro aukšto pasakė...
– Halvorsenai, skambink į „Freteks“.
Halvorsenui sklaidant geltonuosius puslapius ir renkant telefono
numerį, kabinete įsivyravo tyla. Haris ėmė barbenti į stalą,
svarstydamas, kaip pareikšti, kad jis patenkintas Skarės darbu.
Vienąkart atsikosėjo. Bet tuomet Halvorsenas ištiesė jam telefono
ragelį.
Seržantė majorė Riujė klausėsi, svarstė ir ieškojo sprendimų.
Įspūdinga dama, nusprendė Haris. Po dviejų minučių jis padėjo
ragelį ir vėl kostelėjo:
– Merginą prisiminė vienas jos dvylikto paragrafo vaikinukas,
serbas. Jo manymu, vardu Sofija, bet nėra tuo tikras. Tiksliai
pamena, kad ji iš Vukovaro.
Haris rado Joną Roberto lovoje su atversta Biblija ant krūtinės.
Atrodė nemigęs ir persigandęs. Haris prisidegė cigaretę, prisėdo
ant klibančios virtuvinės taburetės ir paklausė, ką, Jono manymu,
Robertas veikė Zagrebe.
– Net nenutuokiu, man nieko nesakė. Gal tai kaip nors susiję su
slaptu projektu, kuriam paskolinau pinigų.
– OK. Ar žinai, kad jis turėjo merginą, jauną kroatę vardu Sofija?
– Sofija Micholec? Juokaujat!
– Visai ne. Ar tai reiškia, kad žinai, kas ji tokia?
– Sofija gyvena viename mūsų pastate Jakobo Olio gatvėje. Jos
šeima atvyko kartu su kitais pabėgėliais iš Vukovaro, kuriuos
čionai atgabeno vadas. Bet Sofija... Sofijai penkiolika metų.
– Gal ji tiesiog buvo Robertą įsimylėjusi? Jauna mergaitė.
Patrauklus, subrendęs vyrukas. Žinai, tai nėra taip jau neįprasta.
Jonas ketino atsakyti, bet susilaikė.
– Pats sakei, kad Robertui patiko jaunos mergaitės, – kalbėjo
Haris.
Jonas spoksojo į grindis.
– Galiu duoti šeimos adresą, galėsite pasiteirauti jos pats.
– OK, – Haris pažvelgė į laikrodį. – Ar tau ko nors reikia?
Jonas apsidairė.
– Turėčiau apsilankyti savo bute. Pasiimti drabužių ir tualetinių
reikmenų.
– Puiku, aš tave nuvešiu. Apsivilk striukę ir maukšlinkis kepurę,
dar atšalo.
Kelionė truko dvidešimt minučių. Pakeliui pravažiavo pro seną
apšiurusį Bisleto rajono stadioną, kurį ketino nugriauti, ir restoraną
„Schrøder“, prie kurio su storu vilnoniu apsiaustu ir skrybėle
stovėjo asmuo, kuris jam pasirodė pažįstamas. Haris pastatė
automobilį neleistinoje vietoje prie ketvirtu numeriu pažymėto
pastato Geteborgo gatvėje, jie įėjo vidun ir sustojo priešais lifto
duris. Raudoname ekrane virš durų Haris pamatė, kad liftas stovi
ketvirtame aukšte, ten, kur yra Jono butas. Prieš paspausdami
iškvietimo mygtuką, vyrai išgirdo, kad liftas pajuda, o skaičiai rodė,
kad leidžiasi pas juos. Haris prispaudė delnus prie šlaunų.
– Tau nepatinka liftai, – tarstelėjo Jonas.
Haris nustebęs pažvelgė į jį.
– Ar tai matyti?
Jonas nusišypsojo.
– Tėčiui jie irgi nepatinka. Eime, užlipsime laiptais.
Jiems belipant Haris netrukus išgirdo, kaip apačioje prasiveria
lifto durys.
Kai atsirakino butą, Haris liko stovėti prie durų, o Jonas nuėjo į
vonią ir pasiėmė kosmetinę.
– Keista, – tarė Jonas, suraukęs kaktą. – Atrodo, kad čia ką tik
kažkas lankėsi.
– Čia buvo technikai ir surado kulkas, – atsiliepė Haris.
Jonas pranyko miegamajame ir grįžo su krepšiu.
– Keistas kvapas, – tarė jis.
Haris apsidairė. Ant spintelės stovėjo dvi stiklinės, bet ant jų
pakraščių nematyti nei pieno, nei kokio kito gėrimo likučių, kurie
ką nors bylotų. Jokių drėgmės žymių nuo ištirpusio sniego ant
grindų, tik kelios šviesios medienos atplaišos priešais stalą,
akivaizdžiai išbirusios iš vieno, rodos, išplėšto stalčiaus priekio.
– Keliaujam iš čia, – pasiūlė Haris.
– Kodėl čia stovi mano siurblys? – paklausė Jonas ir mostelėjo.
– Ar jūsų žmonės juo naudojosi?
Haris žinojo specialistų procedūras, ir nė vienai iš jų nebuvo
reikalingas dulkių siurblys.
– Ar kas nors, be tavęs, turi raktus? – paklausė Haris.
Jonas delsė.
– Tėja, mano mergina. Bet ji niekada nebūtų čia siurbusi savo
noru.
Haris žvelgė į medžio skiedras prie stalo, kurias siurblys būtų
susiurbęs pirmiausia. Tada nuėjo prie siurblio. Antgalis,
tvirtinamas prie vamzdžio galo, buvo nuimtas. Vyro nugara
perbėgo šaltas šiurpas. Jis pakėlė vamzdį ir įsižiūrėjo į apvalią
juodą angą. Smiliumi perbraukė pakraštį ir pažvelgė į piršto
galiuką.
– Kas tai? – paklausė Jonas.
– Kraujas, – atsakė Haris. – Patikrink, ar durys užrakintos.
Haris viską žinojo. Kad stovi ant slenksčio erdvės, kurios
nekenčia, ir vis tiek niekaip nesugeba išlikti nuošalyje. Nuėmė
plastikinį dangtį nuo siurblio vidurio. Atpalaidavo geltoną dulkių
maišelį ir jį iškėlė, galvodamas, kad tai yra tikroji skausmo
buveinė. Vieta, kur jis visada būna priverstas naudotis savo
sugebėjimu įsigyventi į blogį. Gebėjimu, kurį, kaip pats vis dažniau
manė, tobulino jau per ilgai.
– Ką darai? – paklausė Jonas.
Maišelis buvo pilnas, net išsipūtęs. Haris suėmė storą minkštą
popierių ir perplėšė. Maišelis sutrūko, ir perregimas juodų dulkių
debesis pakilo kaip dvasia iš lempos. Besvoris kilo link lubų, o
Jonas su Hariu stebeilijosi į turinį, kuris dabar gulėjo ant parketo.
– Pasigailėk mūsų, – sušnabždėjo Jonas.

42 Ar atsimeni mane? Iš vyrų tualeto? (Angl.)

 18 skyrius

Gruodžio 18 d., penktadienis. Šiukšliavamzdis

– Dieve mano, – dejavo Jonas ir apgraibomis ieškojo kėdės. –

Kas čia nutiko? Tai juk... tai yra...
– Taip, – patvirtino Haris, tupėdamas prie siurblio ir
mėgindamas kvėpuoti tolygiai. – Tai akis.
Akies obuolys atrodė kaip ant kranto išmesta kraujuota ausytoji
medūza. Dulkės buvo aplipusios baltą paviršių. Kruvinoje
užpakalinėje pusėje Haris galėjo išskirti raumenų skaidulas ir
storesnį baltą į vikšrą panašų siūlelį. Tai buvo regos nervas.
– Man įdomu, kaip ji nesužalota perėjo per filtrą ir pateko į dulkių
maišą. Turiu galvoje, jei čionai buvo įsiurbta.
– Aš išėmiau filtrą, – tarė Jonas virpančiu balsu. – Tada geriau
siurbia.
Iš striukės kišenės Haris išsitraukė rašiklį ir juo atsargiai pavertė
akį. Masė pasirodė minkšta, tačiau su kietu branduoliu. Jis šiek
tiek pasislinko, kad stalinės lempos šviesa kristų tiesiai ant
vyzdžio. Vyzdys buvo didelis, juodas ir išėjęs iš vietos, kadangi
akies raumenys nebepalaikė jo apvalios formos. Šviesi, kone
žalsvai melsva rainelė, juosianti vyzdį, švytėjo kaip matinis stiklinis
kamuoliukas. Haris išgirdo, kaip jam už nugaros kvėpteli Jonas.
– Neįprastai šviesiai mėlyna rainelė, – tarė Haris. – Ar pažįsti?
– Ne, aš... Aš nežinau.
– Paklausyk, Jonai, – prabilo Haris neatsigręždamas. –
Nežinau, kaip ilgai mokeisi meluoti, bet tau nelabai sekasi.
Negaliu priversti tavęs išpasakoti pikantiškų detalių apie tavo brolį,
bet kas čia... – Haris bakstelėjo į kruviną akies obuolį, – priversiu
tave papasakoti.
Jis apsigręžė. Panarinęs galvą Jonas sėdėjo ant vienos
virtuvinės kėdės.
 – Aš... ji... – jį smaugė ašaros.
– Taigi, ji... – paragino Haris.
Jonas įnirtingai linktelėjo, vis dar nuleidęs galvą.
– Jos vardas Ranhilda Gilstrup. Niekas kitas neturi tokių akių.
– O kaip jos akis galėjo patekti čionai?
– Nenutuokiu. Ji... mes... čia susitikinėdavome. Ji turėjo buto
raktą. Ką aš padariau, Hari? Kodėl tai vyksta?
– Nežinau, Jonai. Bet čia man atsirado darbo, ir pirmiausia
turime tave kur nors patalpinti.
– Galiu važiuoti atgal į Ulevolsveieno gatvę.
– Ne! – sugriaudėjo Haris. – Ar turi raktus nuo Tėjos buto?
Jonas linktelėjo.
– OK, eik tenai. Užsirakink ir neatidaryk niekam, išskyrus mane.
Jonas nuėjo iki durų, bet stabtelėjo:
– Hari?
– Ar tai bus paviešinta – apie Ranhildą ir mane? Lioviausi su ja
susitikinėjęs, kai pradėjau draugauti su Tėja.
– Tada tai ne taip jau pavojinga.
– Tu nesupranti, – kalbėjo Jonas. – Ranhilda Gilstrup buvo
ištekėjusi.
Haris lėtai linktelėjo.
– Aštuntas įsakymas?
– Devintas, – tarė Jonas.
– Negaliu išlaikyti to paslaptyje, Jonai.
Jonas pažvelgė į Harį nustebusiu žvilgsniu. Tada lėtai papurtė
galvą.
– Kas yra?
– Negaliu patikėti, kad tai pasakiau, – prisipažino Jonas. –
Ranhilda negyva, o aš tik galvoju, kaip išnešti nuosavą kailį.
Jono akyse sužibo ašaros. Ir vieną silpnumo akimirką Harį
užplūdo gryniausia užuojauta. Ne ta, kurią jausdavo aukai ar
artimiesiems, bet užuojauta tam, kuris širdį draskančią akimirką
susiduria su savo apgailėtina žmogiškąja prigimtimi.

Būdavo dienų, kai Sverė Hasvoldas pasigailėdavo, kad išmainė

tolimųjų reisų jūreivio gyvenimą į ūkvedžio darbą naujutėlaičiame
pastate Geteborgo gatvėje, numeris keturi. Ypač šaltomis
dienomis kaip ši, kai gyventojai skambindavo ir skųsdavosi, kad
šiukšliavamzdis vėl užsikimšo. Tai nutikdavo maždaug kartą per
mėnesį, ir priežastis buvo paprasta: kiekviename aukšte angos
skersmuo prilygo paties šiukšliavamzdžio skersmeniui. Šlovė
seniesiems pastatams! Net ketvirtame dešimtmetyje, kai atsirado
pirmieji šiukšliavamzdžiai, architektams užteko sveiko proto
suprojektuoti mažesnio skersmens angas, kad žmonės
neprigrūstų dalykų, kurie užstrigtų pačiame vamzdyje. Šiomis
dienomis galvojama tik apie stilių ir apšvietimą.
Hasvoldas atidarė angą trečiame aukšte, įkišo galvą vidun ir
įjungė prožektorių. Švietė balti plastiko maišai, ir jis nusprendė,
kad bėda, kaip visada, bus tarp antro ir pirmo aukštų, kur vamzdis
šiek tiek susiaurėja.
Jis atsirakino šiukšlių patalpą rūsyje ir įjungė šviesą. Buvo taip
drėgna ir šalta, kad aprasojo akiniai. Jis nusipurtė ir čiupo beveik
trijų metrų ilgio geležinį strypą, kurį laikė prie ilgosios sienos kaip
tik šiam tikslui. Kartais ant jo galo pamaudavo plastikinį
kamuoliuką, kad atkimšdamas vamzdį nepradurtų skylių šiukšlių
maišuose. Iš šiukšliavamzdžio varvėjo: tyliai kapsėjo ant
plastikinių maišų, sukritusių į šiukšlių sąvartą. Namų ūkio
taisyklėse buvo aiškiai parašyta, kad vamzdis naudojamas tik
sausoms atliekoms gerai užrištuose maišeliuose, bet žmonėms –
net ir pastate gyvenantiems vadinamiesiems krikščionims – tai
buvo nė motais.
 Jam lipant ant krūvos ir artėjant prie apskritos angos lubose,
traškėjo kiaušinių lukštai ir pieno pakeliai. Vyras pažvelgė aukštyn
į skylę, bet viskas, ką pamatė, buvo aklina tamsa. Bedė strypu
aukštyn. Tikėjosi atsiremti į įprastą minkštą šiukšlių maišų masę,
bet strypas atsitrenkė į kažką kieto. Jis bedė smarkiau. Kliūtis
nesujudėjo, akivaizdu, kad kažkas užstrigo kaip reikiant.
Hasvoldas sugraibė prie diržo prikabintą prožektorių ir nukreipė
šviesos pluoštą į angą. Vienas lašas kaptelėjo ant akinių stiklo,
tad nusikeikęs apakintas vyras nusiplėšė akinius ir patrynė stiklą
mėlynu švarku, prožektorių paspaudęs po pažastimi. Šiek tiek
pasitraukė į šoną ir vėl trumparegėmis akimis pažvelgė aukštyn.
Sunerimo. Nukreipė prožektorių viršun, o vaizduotė pasileido
šuoliais. Jam spoksant, širdis, rodės, nusirito į kulnus.
Netikėdamas vėl užsidėjo akinius. Tada širdis visai liovėsi plakusi.
Geležinis strypas nubrazdėjo mūrine siena, galiausiai
žvangtelėdamas trenkėsi į grindis. Sverė Hasvoldas susivokė, kad
sėdi atliekų sąvartyne, kad prožektorius bus įsmukęs kažkur tarp
šiukšlių maišų. Dar vienas lašas kaptelėjo ant plastikinio maišo
jam tarp šlaunų. Jis krūptelėjo ir metėsi atgal, tarsi būtų
nudegintas rūgštimi. Pašoko ant kojų ir iškurnėjo lauk.
Reikėjo įkvėpti gryno oro. Plaukiodamas jūra matė visokių
dalykų, bet nieko panašaus į tai. Tai... nenormalu. Tai tikrai
nesveika. Jis atplėšė lauko duris ir išsvirduliavo į gatvę,
nekreipdamas dėmesio į ten stovinčius du aukštus vyrus ir jį
sugriebusį šaltį. Jis atsirėmė į sieną, susvaigęs ir pritrūkęs kvapo
išsitraukė mobilųjį telefoną. Beviltiškai spoksojo į aparatą. Prieš
kelerius metus jie pakeitė pirmosios pagalbos numerius, kad būtų
lengviau įsiminti, bet, žinoma, jis prisiminė tik senuosius. Pažiūrėjo
į du netoliese stovinčius vyrus. Vienas jų kalbėjo mobiliuoju
telefonu, o kitas buvo jam pažįstamas namo gyventojas.
– Atsiprašau, ar žinote, kaip paskambinti į policiją? – paklausė
Hasvoldas ir išgirdo, kad jis užkimęs, tarsi būtų stovėjęs ir ilgai
rėkęs.
 Gyventojas žvilgtelėjo į greta stovintį vyriškį, šis sekundėlę
akimis tyrinėjo ūkvedį, paskui tarė į mobilųjį telefoną:
– Palauk, nesu tikras, kad mums reikės Ivano ir pėdsekio šuns.
Vyriškis nuleido telefoną ir atsisuko į Sverę Hasvoldą.
– Esu Oslo policijos inspektorius Hūlė. Leiskite atspėti...

Bute netoli Veskantorgės aikštės Tūrė Bjorgenas žvelgė pro

langą į vidinį kiemą. Lauke buvo taip pat tylu kaip ir viduje, jokie
klykaujantys vaikai nebėgiojo ratais ir nežaidė sniege. Buvo per
šalta ir per tamsu. Ir, beje, žiemą lauke žaidžiančius vaikus matė
prieš daugelį metų. Iš svetainės girdėjo, kaip žinių pranešėjas
perspėja dėl šalčio rekordo ir kad socialinių reikalų ministras nori
imtis papildomų priemonių, kad surastų pastogę benamiams ir
vargšams, o vieniši senukai savo butuose padidintų šilumą. Ir kad
policija ieško Kroatijos piliečio vardu Christas Stankicas. Ir kad už
žinias, padėsiančias jį suimti, bus atlyginta. Suma įvardyta
nebuvo, bet Tūrė Bjorgenas įtarė, kad ji būtų didesnė, nei
kainuoja lėktuvo bilietas ir trys savaitės Keiptaune.
Tūrė Bjorgenas nusišluostė šnirpšles ir įtrynė kokaino miltelių
likučius į dantenas. Jie panaikino picos skonio likučius burnoje.
„Biscuit“ restorano valdžiai jis pasiaiškino, kad labai skauda
galvą, ir išėjo anksti. Christas – arba Maikas, kaip jis pats save
įvardijo, – laukė jo ant suoliuko Vestkantorgės aikštėje, kaip jie ir
susitarė. Christas akivaizdžiai mėgavosi jo patiekta šaldyta pica
„Grandiosa“ ir sumaumojo patiekalą, nepajutęs susmulkintos
penkiolikos miligramų stesolido tabletės skonio.
Tūrė Bjorgenas nuleido akis į miegantį Christą, kuris nuogas
gulėjo ant pilvo jo lovoje. Kvėpavo giliai ir tolygiai, nors burna
buvo užkimšta kaiščiu. Nebuvo matyti jokių ženklų, kad vyras
nubus, o Tūrė darbavosi prie savo kuklių dekoracijų. Iš karštligiško
narkomano gatvėje prieš pat „Biscuit“ jis nusipirko raminamųjų
tablečių, penkiasdešimt kronų už vieną. Kiti dalykai irgi kainavo
nedaug. Tiek antrankiai, tiek kojų grandinės, burnos kaištis su
apynasriu ir bizūnas su analiniais rutuliukais buvo vadinamojoje
pradedančiųjų pakuotėje, kurią jis nusipirko internetu iš
„Lekshop.com“ tik už penkis šimtus devyniasdešimt devynias
kronas.
Vilnonė antklodė gulėjo ant grindų, o Christo oda žėrėjo
mirguliuojančioje žvakių šviesoje, kurias Tūrė išdėliojo po visą
kambarį. Christo kūnas ant baltos paklodės priminė raidę y.
Rankos buvo prirakintos prie solidžios žalvarinės Tūrės lovos
galvūgalio, o kojos kiekviena savo pusėje pririšta prie baldo kojų.
Tūrė Christui po pilvu pakišo pagalvę, kad kilstelėtų užpakalį.
Tada nusuko dangtelį nuo dėžutės su vazelinu, smiliumi
pasėmė gniutulą, o kita ranka praskyrė Christo sėdmenis. Ir vėl
apie tai pagalvojo. Kad tai prievartavimas. Tai vargiai galėjo būti
pavadinta kaip kitaip. Ir ta mintis, vien žodis „prievartavimas“ jį
sujaudino.
Tiesą sakant, jis nebuvo tikras, ar Christas būtų išties
prieštaravęs, kad kas su juo pasižaistų. Jo siųsti signalai buvo
klaidinantys. Vis tiek žaisti su žudiku yra pavojinga. Maloniai
pavojinga. Bet ne beprotiška. Vyras po juo vis tiek bus uždarytas
iki gyvos galvos.
Jis nužvelgė savo sustandėjusią varpą. Paskui iš dėžutės
išsiėmė analinius rutuliukus ir už abiejų galų smarkiai patraukė
ploną, bet tvirtą nailoninę virvelę, kuri buvo pernerta per
rutuliukus, suvertus kaip perlų vėrinys: pirmieji buvo maži, bet
toliau vis didėjo, didžiausias prilygo golfo kamuoliukui. Pagal
naudojimosi instrukciją, rutuliukai turėtų būti įkišami į analinę
angą, o paskui lėtai ištraukiami, kad būtų maksimaliai
stimuliuojami nervai aplink išangę ir jos viduje. Jie buvo skirtingų
spalvų, ir jei nežinojai, kad tai analiniai rutuliukai, lengvai galėjai
pagalvoti, kad tai kas kita. Tūrė nusišypsojo savo iškreiptam
atspindžiui ant didžiausio rutuliuko. Tėvas turbūt nustebo, kai
išvyniojo kalėdinę dovaną nuo Tūrės – šis siuntė linkėjimus iš
Keiptauno ir vylėsi, kad dovana padabins kalėdinę eglutę. Ir
niekas iš giminų Vegorshėjuje nė neįtarė, kas per rutuliukai
mirgėjo priešais juos, kai jie, pareigingai laikydamiesi už rankų,
dainuodami žirgliojo aplink eglutę. Arba kur tie rutuliukai pabuvojo.

Haris nusivedė Beatę ir du jos pagalbininkus laiptais žemyn į

rūsį, kur ūkvedys įleido juos į šiukšlių patalpą. Viena asistentė
buvo nauja – mergina, kurios vardą Haris įsiminė lygiai per tris
sekundes.
– Čia, viršuje, – tarė Haris.
Kiti trys, apsivilkę kažkuo panašiu į bitininko aprangą, atsargiai
atsistojo po anga, ir jų prožektorių šviesų spindulius prarijo tamsa.
Haris tyrinėjo naująją asistentę, tikėjosi reakcijos jos veide. Kai ši
pasirodė, Haris pagalvojo apie koralinius polipus, kurie
instinktyviai susitraukia, kai juos paliečia naro pirštai. Beatė beveik
nepastebimai papurtė galvą – kaip santechnikas, kuris blaiviai
vertina šalčio padarytą žalą: šiek tiek didesnę, nei vidutinė.
– Enukleacija, – tarė ji. Balsas nuaidėjo vamzdyje. – Ar
pasižymėjai, Margarete?
Asistentė tankiai kvėpavo, bitininko kostiumo vidinėje pusėje
graibydama rašiklio ir bloknoto.
– Ką sakai? – paklausė Haris.
– Pašalintas kairysis akies obuolys. Margarete?
– Klausau, – atsiliepė asistentė ir pasižymėjo.
– Moteris kabo žemyn galva, greičiausiai įstrigusi vamzdyje. Iš
akiduobės laša kraujas, o vidinėje pusėje įžvelgiu kelis baltus
ruožus, tai turbūt bus kaukolė, prasišviečianti pro audinius.
Kraujas tamsiai raudonas, taigi praėjo šiek tiek laiko, kol jis
sukrešėjo. Atvykęs teismo ekspertas patikrins temperatūrą ir
sąstingį. Per greitai?
 – Ne, viskas gerai, – patikino Margaretė.
– Radome kraujo pėdsakų ketvirtame aukšte, šalia vamzdžio
angos, tame pačiame aukšte, kur rasta akis, tad greičiausiai
kūnas sugrūstas į angą tenai. Tai siauras tarpas, ir galime daryti
prielaidą, kad dešinysis petys išnarintas. Tai galėjo nutikti, kai
kūnas buvo brukamas vidun arba kai užstrigo. Žiūrint šiuo kampu
sudėtinga nustatyti, bet manau, kad ant kaklo matau mėlynes,
rodančias, kad auka buvo pasmaugta. Ekspertai patikrins petį ir
nustatys mirties priežastį. Daugiau mums nelabai yra ką čia veikti.
Prašom, Gilbergai.
Beatė pasitraukė į šalį, ir asistentas keliskart pašvietė į vamzdį.
– Kas ten šviesiai geltona akiduobėje? – paklausė jis.
– Riebalai, – atsakė Beatė. – Išnaršykit sąvartą ir paieškokit
daiktų, kurie galėjo priklausyti aukai ar žudikui. Vėliau atvykę
pareigūnai padės ją nuleisti žemyn. Margarete, tu eisi su manimi.
Jie išėjo į koridorių, o Margaretė žengė prie lifto durų ir
nuspaudė iškvietimo mygtuką.
– Lipam laiptais, – nerūpestingai tarė Beatė.
Margaretė pažvelgė į ją nustebusi ir nusekė paskui porą
vyresnių bendradarbių.
– Netrukus atvyks trys maniškiai, – pranešė Beatė, tarsi
atsakydama į neištartą Hario klausimą. Nors Haris savo ilgomis
kojomis kopė per du laiptelius, smulki moteris lengvai spėjo koja
kojon. – Liudininkai?
– Kol kas ne, – atsakė Haris. – Bet jau vykdome apklausą. Trys
pareigūnai skambina į šio namo butų duris. O vėliau – į gretimo.
– Su Stankico nuotraukomis?
Haris žvilgtelėjo į ją, kad įsitikintų, ar tai buvo ištarta ironiškai.
Sunku pasakyti.
– Koks tavo pirmasis įspūdis? – paklausė Haris.
– Vyras, – tarė Beatė.
– Nes žudikas turėjo būti stiprus, kad sugrūstų ją pro angą.
 – Galbūt.
– Kas dar?
– Hari, ar mes abejojame dėl aukos tapatybės? – atsiduso ji.
– Taip, Beate, abejojame. Iš principo abejojame tol, kol
išsiaiškiname.
Haris atsisuko į Margaretę, kuri pridususi pūškavo paskui.
– O koks tavo pirmasis įspūdis?
– Ką?
Ketvirtame aukšte visi pasuko į koridorių. Prie Jono Karlseno
buto durų stovėjo apkūnus vyriškis, vilkintis tvido marškiniais po
prasegtu tvido švarku. Akivaizdu, kad laukė jų.
– Klausiu, ką pajutai, kai neseniai įžengei į butą? – kamantinėjo
Haris. – Ir kai pažvelgei į angą.
– Pajutau? – perklausė Margaretė ir sumišusi šyptelėjo.
– Taip, pajutai! – sugriaudėjo Stolė Aunė ir ištiesė ranką, o Haris
ją tuojau pat pačiupo. – Stebėkit ir mokykitės, piliečiai, nes tai
garsioji Hūlės evangelija. Prieš įžengdamas į bet kurią nusikaltimo
vietą, turi iškratyti iš galvos mintis, tapti nebyliu ką tik gimusiu
kūdikiu ir atsiverti šventam pirmajam įspūdžiui, svarbioms
pirmosioms sekundėms, kurios ir yra tavo didysis ir vienintelis
šansas suvokti, kas nutiko, neturint nė mažiausio fakto. Skamba
beveik kaip bendravimas su dvasiomis. Ar ne? Gražus kostiumas,
Beate. O kas tavo žavioji kolegė?
– Tai Margaretė Svendsen.
– Stolė Aunė, – prisistatė vyriškis, paėmė pirštinėtą Margaretės
ranką ir pabučiavo. – Ak, mieloji, tavo skonis kaip gumos.
– Aunė yra psichologas, – tarė Beatė. – Paprastai mums
pagelbėja.
– Paprastai bando jums pagelbėti, – pataisė Aunė. – Deja,
psichologija yra mokslas, kuris vis dar stypso su šliaužtinukais ir
kurio žinioms nebus teikiama itin daug vertės dar penkiasdešimt
ar šimtą metų. Ir koks gi tavo atsakymas į inspektoriaus klausimą,
mieloji?
Margaretė pažvelgė į Beatę, tikėdamasi pagalbos.
– Aš... nežinau, – tarė ji. – Tas reikalas su akimis, žinoma, buvo
šlykštokas.
Haris atrakino duris.
– Žinai, kad nepakeliu kraujo, – įspėjo Aunė.
– Galvok apie tai kaip apie stiklinę akį, – pasiūlė Haris, atidarė
duris ir pasitraukė į šoną. – Eik per plastiką ir nieko neliesk.
Aunė atsargiai žengė juodo plastiko taku, užtiestu skersai
grindų. Pritūpė prie akies, kuri vis dar gulėjo dulkių krūvoje šalia
siurblio, bet dabar buvo įgavusi pilką atspalvį.
– Pasirodo, tai vadinasi enukleacija, – tarė Haris.
Aunė kilstelėjo vieną antakį.
– Ar darome prielaidą, kad siurblys buvo nutaikytas į akį?
– Neįmanoma akies iš galvos išsiurbti vien su siurbliu, –
atsiliepė Haris. – Žudikas susiurbė ją tik užkabinęs pirštais iš
vidinės pusės. Raumenys ir regos nervai yra patikimi dalykėliai.
– Iš kur žinai, Hari?
– Kartą suėmiau moterį, kuri nuskandino savo vaiką vonelėje.
Kol sėdėjo areštinėje, išsiplėšė akį. Daktaras man šiek tiek
nupasakojo techniką.
Tyrėjai išgirdo, kaip jiems už nugarų kvėpčioja Margaretė.
– Pašalinti akį dar nėra mirtinas dalykas, – aiškino Haris. –
Beatė galvoja, kad moteris gali būti pasmaugta. Kokia tavo pirmoji
mintis?
– Tai, be abejonės, atliko žmogus, turintis emocinį arba protinį
sutrikimą, – pareiškė Aunė. – Sudarkymas byloja apie
nekontroliuojamą įsiūtį. Žinoma, išmesti kūną į šiukšlyną
nusikaltėlis nusprendė gal ir dėl praktinių sumetimų...
– Vargiai, – atsakė Haris. – Jei siekė, kad kūno dar kurį laiką
nesurastų, daug gudriau būtų buvę palikti jį gulėti tuščiame bute.
 – Vadinasi, toks poelgis bus daugiau ar mažiau sąmoningas
simboliškas veiksmas.
– Hmm. Pašalinti akį, o visa kita traktuoti kaip šiukšlę?
– Taip.
Haris žvilgtelėjo į Beatę.
– Nepanašu į profesionalų žudiką, – tarė jis.
Aunė patraukė pečiais.
– Na, gali būti, kad tai supykęs profesionalus žudikas.
– Paprastai profesionalai laikosi metodo, kuriuo pasikliauja. Iki
šiol Christo Stankico metodas buvo šaudyti.
– Gal jo repertuaras platesnis, – įsikišo Beatė. – O gal auka
netikėtai pasirodė, kai jis buvo bute.
– Gal jis nenorėjo šauti, kad neišgąsdintų gyventojų? – įsiterpė
Margaretė.
Visi trys atsisuko į ją.
Ji persigandusi nusišypsojo:
– Turiu galvoje... gal norėjo likti bute ramus ir netrikdomas. Gal
ko nors ieškojo.
Haris pastebėjo, kad Beatė staiga pradėjo smarkiai kvėpuoti per
nosį ir nubalo labiau nei įprastai.
– Kaip visa tai skamba? – paklausė jis, atsisukęs į Aunę.
– Kaip psichologija, – atsakė Aunė. – Daug klausimų. O
atsakymai – tik hipotezės.
Jiems išėjus, Haris paklausė Beatės, ar kas negerai.
– Tik šiek tiek supykino, – atsakė ji.
– O? Draudžiu tau dabar susirgti. Supratai?
Atsakydama ji paslaptingai šyptelėjo.

*
 Jis nubudo, atmerkė akis ir pamatė viršuje ant baltų lubų
virpančią šviesą. Kūną ir galvą skaudėjo, jis šalo. Burnoje kažkas
buvo. O kai pabandė pasijudinti, pajuto, kad rankos ir kojos
prirakintos. Jis pakėlė galvą. Veidrodyje lovos gale uždegtų žvakių
šviesoje pamatė save nuogą. Ir kažką sau ant galvos, kažką
juodo, kas atrodė kaip arklio pakinktai. Viena juosta ėjo per veidą,
per burną, užkimštą juodu kamuoliuku. Rankos buvo prirakintos
antrankiais, o kojos – kažkuo juodu, kas priminė rankogalius. Jis
spoksojo į veidrodį. Ant paklodės jam tarp kojų tįsojo virvelės
galas, o kitas galas – įvinguriavęs jam tarp sėdmenų. Ir kažkas
balto telkšojo jam ant pilvo. Atrodė kaip sperma. Jis vėl padėjo
galvą ant pagalvės ir užmerkė akis. Norėjo rėkti, bet žinojo, kad
kaištis veiksmingai užgniauš visus bandymus.
Iš svetainės pasigirdo balsas.
– Alio? Policija?
Policija? Polizei? Police?
Jis pasiblaškė lovoje, trūktelėjo rankas prie savęs ir aiktelėjo iš
skausmo, antrankiams įsirėžus į nykštį ir įpjovus odą. Persuko
rankas taip, kad pirštais pasiekė grandinę, jungiančią antrankius.
Antrankiai. Armatūra. Jo tėvas išmokė, kad statybinės medžiagos
beveik visada pagamintos taip, kad atlaikytų spaudimą viena
kryptimi, ir kad menas nulenkti geležinį strypą yra žinojimas, kur ir
kuria kryptimi lenkiant pasipriešinimas bus mažiausias. Jungtis
tarp antrankių buvo sukurta tam, kad būtų neįmanoma atplėšti jų
vieno nuo kito.
Jis girdėjo, kaip žmogėnas kalba telefonu svetainėje, paskui
viskas nuščiuvo.
Jis sutelkė jėgas į tą vietą, kur prie galvūgalio strypo paskutinis
grandinės narelis jungėsi su antrankiu, bet, užuot traukęs, ėmė
sukti. Pasukus devyniasdešimt laipsnių kampu grandinė užsikirto
už strypo. Mėgino sukti dar, bet ji nenorėjo pasiduoti. Jis bandė
vėl, bet rankos nuslydo.
– Alio? – nuskambėjo balsas iš svetainės.
 Jis giliai įkvėpė. Užmerkė akis ir prieš krūvą armatūros strypų
statybų aikštelėje išvydo tėvą trumparankoviais marškinėliais ir
galingomis rankomis, šnabždantį berniukui: „Atsikratyk abejonės.
Vietos yra tik valiai. Plienas neturi valios, todėl visada pralaimi.“
Tūrė Bjorgenas nekantriai barbeno pirštais į rokoko stiliaus
veidrodį su pilkšvų kaip perlai moliuskų dekoracijomis.
Antikvariato savininkas papasakojo, kad „rokoko“ išties buvo
keiksmažodis, kilęs iš groteskiškai pavartoto prancūziško žodžio
rocaille. Vėliau Tūrė suprato, kokį akmenį pasikabino po kaklu, kai
nutarė pasiimti vartojimo paskolą, kad galėtų sumokėti veidrodžio
kainą – dvylika tūkstančių.
Policijos informacijos centras bandė sujungti jį su Smurtinių
nusikaltimų skyriumi, bet niekas nekėlė ragelio, taigi dabar jie
mėgino susisiekti su budinčiaisiais.
Iš miegamojo jį pasiekė garsas. Grandinės žvangtelėjimas į
lovos virbus. Gal stesolidas visgi nėra patys veiksmingiausi
migdomieji vaistai.
– Budintysis.
Išgirdęs gilų ramų balsą, Tūrė pašiurpo.
– Taip, tai dėl... dėl atlygio. Dėl... ėėė jo, to vyro, kuris nušovė
vyruką iš Gelbėjimo armijos.
– Kas jūs toks ir iš kur skambinate?
– Tūrė. Iš Oslo.
– Tiksliau?
Tūrė nurijo. Dėl daugelio svarių priežasčių jis pasinaudojo savo
teise įslaptinti numerį, taigi žinojo, kad budinčiųjų policininkų
ekrane dabar mirksi užrašas: „Nežinomas numeris“.
– Galiu jums padėti, – Tūrės balso tonas pakilo.
– Pirmiausia man reikia žinoti...
– Turiu jį čia. Prirakintą.
– Ar tvirtinat, kad kažką surakinot?
– Vyruti, jis juk žudikas. Jis pavojingas, pats mačiau jį restorane
su pistoletu. Vardu Christas Stankicas. Mačiau vardą laikraštyje.
Kitame laido gale akimirkai stojo tyla. Paskui vėl pasigirdo
balsas, toks pats gilus, bet ne toks abejingas.
– Dabar nusiraminkite. Pasakykite, kas jūs toks ir kur esate,
tada iš karto atvyksime.
– O kaip dėl apdovanojimo?
– Jei suimsime reikiamą žmogų, aš paliudysiu, kad mums
padėjote.
– Ir tada iškart gausiu apdovanojimą?
– Taip.
Tūrė galvojo. Apie Keiptauną. Apie Kalėdų Senelius kaitrioje
saulėje. Telefono ragelyje sutraškėjo. Jis įkvėpė ketindamas
atsakyti ir pažvelgė į savo dvylikos tūkstančių vertės rokoko
stiliaus veidrodį. Tuo pat metu Tūrei išaiškėjo trys dalykai. Kad
trakštelėjimas pasigirdo ne iš telefono ragelio. Kad pradedančiųjų
pakuotėje už penkis šimtus devyniasdešimt devynias kronas
negali būti pristatyti geros kokybės antrankiai. Ir kad greičiausiai jo
paskutinės Kalėdos jau buvo atšvęstos pernai.
– Alio! – pasigirdo ragelyje.
Tūrė Bjorgenas mielai būtų atsakęs, bet plona nailono virvelė su
blizgančiais kamuoliukais, kurie klaidingai gali būti palaikyti
kalėdinėmis dekoracijomis, neleido įkvėpti oro, kuris būtinas, kad
balso stygomis išgautum garsą.
 19 skyrius

Gruodžio 18 d., penktadienis. Konteineris

Keturi žmonės sėdėjo automobilyje, tamsoje riedančiame pro

aukštas pakelės pusnis.
– Rytų sodyba bus čia, į kairę, – tarė Jonas nuo galinės
sėdynės, ranką uždėjęs ant susigūžusios Tėjos.
Halvorsenas pasuko iš užmiesčio keliuko. Haris žvelgė į
išsimėčiusias sodybas, kurios stovėjo ir kaip švyturiai švietė ant
kalvelių arba giliai tarp medžių.
Hariui įspėjus, kad Roberto butas nebėra saugi vieta pasislėpti,
pats Jonas pasiūlė Rytų sodybą. Ir primygtinai pareikalavo, kad
Tėja vyktų kartu.
Halvorsenas pasuko į kiemą tarp balto namo ir raudono ūkinio
pastato.
– Paskambinsim kaimynui ir paprašysim, kad atvažiuotų su
traktoriumi ir šiek tiek nukastų, – pareiškė Jonas, jiems klampojant
per šviežią sniegą iki sodybos pastato.
– Ne, – pertarė Haris. – Niekas neturi žinoti, kad esate čia. Net
policijoje.
Jonas nuėjo prie namo sienos šalia laiptų, atskaičiavo penkias
lentas ir pakišo ranką po sniegu ir apkala.
– Štai, – tarė jis ir iškėlė raktą.
Viduje buvo dar šalčiau, ir atrodė, kad dažytos medinės sienos
virto ledinėmis, o balsai tarp jų aidėte aidėjo. Nuo batų nutrepsėję
sniegą, jie įėjo į erdvią virtuvę su plačiu valgomuoju stalu,
šaldytuvu, suoliuku ir „Jotul“ kompanijos krosnele kampe.
– Pakursiu ugnį, – Jonas iškvėpė baltą garą ir pasitrynė rankas.
– Šio to turime ant suolo, bet iš ūkinio pastato reikia prinešti
daugiau malkų.
– Galiu atnešti, – pasisiūlė Halvorsenas.
 – Teks prasivalyti taką. Prieangy stovi du sniego kastuvai.
– Aš irgi einu, – sumurmėjo Tėja.
Staiga nustojo snigti ir išsigiedrijo. Haris stovėjo prie lango ir
rūkė, stebėdamas, kaip Halvorsenas ir Tėja balkšvoje mėnulio
šviesoje tapnoja per šviežią sniegą. Krosnyje spragsėjo, o Jonas
tupėjo ir spoksojo į ugnį.
– Kaip tavo mergina reagavo į naujienas apie Ranhildą
Gilstrup? – pasidomėjo Haris.
– Ji man atleido, – pasakė Jonas. – Tai buvo, taip sakant, dar
prieš „jos erą“.
Haris spoksojo į rusenančią cigaretę.
– Vis dar jokių teorijų, ką Ranhilda Gilstrup galėjo veikti tavo
bute?
Jonas papurtė galvą.
– Nežinau, ar pastebėjai, – prašneko Haris, – bet atrodo, kad
apatinis tavo rašomojo stalo stalčius išplėštas. Ką ten laikei?
Jonas patraukė pečiais.
– Asmeninius daiktus. Daugiausia laiškus.
– Meilės laiškus? Pavyzdžiui, nuo Ranhildos?
Jonas išraudo.
– Aš... neatsimenu. Daugumą išmečiau, bet gal pasilikau vieną
ar du. Stalčių laikiau užrakintą.
– Kad nesurastų Tėja, jei liktų bute viena?
Jonas lėtai linktelėjo.
Haris nusileido laiptais į kiemą, sutraukė paskutinį dūmą, išmetė
cigaretę į sniegą ir išsiėmė mobilųjį telefoną. Gunaras Hagenas
atsiliepė po trečio skambučio.
– Aš perkėliau Joną Karlseną, – pranešė Haris.
– Patikslink.
– Nėra reikalo.
– Kaip?
 – Jis yra saugesnėje vietoje, nei buvo. Halvorsenas pasiliks čia
nakvoti.
– Kur, Hūle?
– Čia.
Besiklausydamas tylos telefone Haris nujautė, kas laukia.
Tuomet vėl pasigirdo balsas – žemas, bet itin aiškus.
– Hūle, tavo viršininkas ką tik uždavė tau konkretų klausimą.
Neatsakyti tolygu nepaisyti nurodymų. Ar aiškiai pasakiau?
Haris kartais norėdavo būti nudrėbtas iš kitokio molio, kad turėtų
nors kiek daugumai žmonių būdingo socialinio savisaugos
instinkto. Bet jis tiesiog neįstengė, niekada to nesugebėjo.
– Kodėl jums svarbu tai žinoti, Hagenai?
Hageno balsas virpėjo iš įsiūčio:
– Pasakysiu, kada gali užduoti man klausimą, Hūle. Aišku?
Haris delsė. Vis delsė. Paskui, išgirdęs Hageną įkvepiant, tarė:
– Skanseno sodyboje.
– Kur?
– Iškart į rytus už Striomeno miestelio. Policijos pratybų vietoje
Loreno miške.
– Gerai, – pagaliau prabilo Hagenas.
Haris baigė pokalbį ir rinko naują numerį, stebėdamas mėnulio
šviesos užlietą ir į lauko išvietę spoksančią Tėją. Ji liovėsi kasusi
sniegą, ir jos figūra tarsi prišalusi stypsojo keistai sustingusi.
– Skarė.
– Čia Haris. Kas nors naujo?
– Ne.
– Kokių užuominų?
– Nieko rimto.
– Bet žmonės skambina?
– Dievulėli, kaip skambina, juk susigriebė, kad paskirtas atlygis.
Jei paklausi manęs, nekokia idėja. Tik krūva papildomo darbo
mums.
– Ką jie sako?
– Ir ką gi jie sako? Apibūdina matytus panašius veidus.
Juokingiausia buvo, kai budintiesiems paskambinęs vyrukas
tvirtino, kad namuose laiko prie lovos pririštą Stankicą, ir
paklausė, ar to pakanka atlygiui gauti.
Haris laukė, kol griausmingas Skarės juokas nutilo.
– Ir kaip jie nustatė, kad nelaiko?
– Neprireikė, jis padėjo ragelį. Akivaizdžiai kuoktelėjęs. Tvirtino
matęs Stankicą anksčiau. Su pistoletu restorane. O ką veikiate
jūs?
– Mes... Ką pasakei?
– Klausiu...
– Ne! Kad jis matė Stankicą su pistoletu?
– He he, žmonių fantazija laki, ar ne?
– Sujunk mane su tuo budinčiuoju, su kuriuo kalbėjaisi.
– Tai...
– Dabar pat, Skare!
Skarei sujungus, Haris susisiekė su vyriausiuoju budinčiuoju ir,
persimetęs trimis sakiniais, paprašė nenutraukti ryšio.
– Halvorsenai! – Hario balsas aidėjo per kiemą.
– Taip? – Halvorsenas išniro mėnulio šviesoje priešais ūkinį
pastatą.
– Kuo buvo vardu tas padavėjas, kuris tualete matė vyrą su
muiluotu pistoletu?
– Kaip galėčiau prisiminti?
– Man nusišvilpti kaip, tiesiog prisimink.
Nakties tyloje garsas aidėjo tarp namo ir ūkinio pastato sienų.
– Kažkoks Tūrė. Atrodo.
 – Pataikei! Telefonu jis minėjo Tūrės vardą. O dabar, brangusis,
atsimink pavardę.
– Ee... Bjorgas? Bjorangas? Ne...
– Pirmyn, Levai Jašinai!
– Bjorgenas. Tiksliai. Bjorgenas.
– Mesk kastuvą, tau leidžiama pabūti ralistu.
Patrulių automobilis stovėjo ir jų laukė, kai po dvidešimt aštuonių
minučių Halvorsenas su Hariu pravažiavo Vestkantorgės aikštę ir
pasuko į Šivės gatvę, kur gyveno Tūrė Bjorgenas; adresą
budinčiajam pasakė „Biscuit“ administratorius.
Halvorsenas pastatė automobilį lygiagrečiai su policijos
patruliais ir nuleido lango stiklą.
– Trečias aukštas, – pranešė policininkė vairuotojo sėdynėje ir
parodė į pilko fasado lange degančią šviesą.
Haris persisvėrė per Halvorseną.
– Mes su Halvorsenu lipam aukštyn. Vienas jūsų lieka čia ir
palaiko ryšį su budinčiais pareigūnais, o kitas eina į galinį kiemą ir
saugo virtuvės laiptus. Ar bagažinėje turit ginklą, kurį galėčiau
pasiskolinti?
– Aha, – patvirtino moteris.
Jos partneris persisvėrė į priekį.
– Jūs Haris Hūlė, ar ne?
– Teisingai, pareigūne.
– Kažkas iš kriminalinės policijos įspėjo, kad neturit leidimo
nešiotis ginklo.
– Neturėjau, pareigūne.
– O?
Haris nusišypsojo.
– Rudenį pramiegojau pirmą šaudymo egzaminą. Bet galiu
pasidžiaugti, kad po antro patikrinimo esu trečias pagal šaunumą
skyriuje. OK?
 Abu pareigūnai susižvalgė.
– OK, – sumurmėjo vyriškis.
Haris atstūmė automobilio dureles, sutraškėjo prišalusios
gumos.
– Na, pažiūrim, ar iš šio pranešimo bus kokios naudos.
Antrą kartą per dvi dienas rankose laikydamas MP-5, Haris
paskambino durų telefonu, nuspaudęs pavardę Sejersted, ir
baikščiam moteriškam balsui paaiškino, kad jie iš policijos. Ir kad
prieš atidarydama ji galinti prieiti prie lango ir pasižiūrėti į policijos
automobilius. Ji padarė, kaip liepta. Policininkė nuėjo į galinį
kiemą ir užėmė poziciją, o Halvorsenas su Hariu pakilo laiptais.
Ant žalvarinės lentelės virš durų skambučio puikavosi juodai
parašytas vardas – Tūrė Bjorgenas. Haris galvojo apie Bjarnę
Melerį, kuris, pirmą kartą jiems vykdant tyrimą, išmokė Harį
paprasčiausio ir vis dar efektyviausio būdo sužinoti, ar namie kas
nors yra. Jis prispaudė ausį prie durų stiklo. Iš vidaus neatsklido
nė garso.
– Užsitaisęs ir pasiruošęs? – sušnibždėjo Haris.
Išsitraukęs tarnybinį revolverį, Halvorsenas atsistojo prie sienos
kairiau durų.
Haris nuspaudė durų skambutį.
Jis sulaikė kvėpavimą ir įsiklausė.
Tada paskambino dar kartą.
– Laužtis ar nesilaužti? – šnabždėjo Haris. – Štai kur klausimas.
– Tokiu atveju pirmiausia turime susisiekti su kontora ir gauti
kratos orde...
Halvorseną nutraukė dūžtantis stiklas, Hario MP-5 automatui
trinktelėjus į duris. Haris įkišo ranką vidun ir atsirakino.
Jiems įsmukus į koridorių, Haris mostelėjo į vienas duris,
nurodydamas Halvorsenui patikrinti tą kambarį. Pats nuskubėjo į
svetainę. Tuščia. Bet tuojau pastebėjo virš telefono stalelio
kabantį veidrodį, kuris akivaizdžiai buvo patyręs stiprų smūgį.
Apskritas gabalas viduryje buvo iškritęs, ir iki paauksuotų,
ornamentais išpuoštų rėmų tarsi nuo juodos saulės driekėsi
tamsios juostos. Haris sutelkė dėmesį į praviras duris svetainės
gale.
– Virtuvėj ir vonioj švaru, – šnipštelėjo jam Halvorsenas.
– OK. Pasiruošk.
Haris pasuko link durų. Ir jį nusmelkė jausmas – kad jei bute kas
nors yra, jie ras tai šiame kambaryje. Už lango sublerbė
netvarkingas duslintuvas. Tolumoje šaižiai sucypė tramvajaus
stabdžiai. Haris pajuto, kad instinktyviai susigūžė. Tarsi
norėdamas tapti kiek įmanoma mažesniu taikiniu.
Automato vamzdžiu atstūmė duris, greitai žengė vidun ir
pasitraukė į šoną, kad nestovėtų šviesoje. Prisispaudė prie sienos
ir priglaudė pirštą prie gaiduko, laukdamas, kol akys apsipras su
tamsa.
Pro durų tarpą krintančioje šviesoje pamatė didžiulę lovą su
žalvariniais virbais. Porą nuogų kojų, kyšančių iš po paklodės. Jis
žengtelėjo į priekį, viena ranka suėmė paklodę ir trūktelėjo.
– Jėzau Marija! – pratrūko Halvorsenas.
Jis stovėjo tarpduryje ir, nepatikliai stebeilydamas į lovą, lėtai
nuleido revolverį laikančią ranką.

Jis įvertino spygliuotą vielą tvoros viršuje. Tada įsibėgėjo ir

šoktelėjo. Viršun kopė judėdamas kaip vikšras, kaip jį išmokė
Bobo. Jam sukantis ir persiritant, pistoletas kišenėje stuktelėjo į
pilvą. Stovėdamas ant apšalusio asfalto kitoje pusėje, žibinto
šviesoje pastebėjo, kad iš striukės išplėšė didžiulį gabalą. Kyšojo
baltas pašiltinimas.
Išgirdęs triukšmą, pasitraukė iš šviesos į šešėlį, metamą
konteinerių, kurie surikiuoti vienas ant kito stūksojo tuščioje uosto
teritorijoje. Įsiklausė ir apsigręžė. Pro išdaužytus tamsius apleisto
medinio namelio langus jį pasiekė nedrąsus švilpčiojimas.
Nežinojo kodėl, bet jį kamavo jausmas, kad yra stebimas. Ne,
ne stebimas, o demaskuotas, pričiuptas. Kad kažkas žino, jog jis
čia, nors jo nė nematė. Akimirksniu apžvelgė nušviestą tvorą,
ieškodamas galimos signalizacijos įrangos. Nieko.
Apžiūrėjo dvi konteinerių eiles, kol rado vieną atvirą. Žengė į
akliną tamsą ir akimirksniu suprato, kad nieko nebus, kad čia
užmigęs mirtinai sušaltų. Uždaręs duris, pajuto oro gūsį, tarsi
stovėtų ant kokio nors transportuojamo objekto korpuso.
Jam pastačius pėdą, sutraškėjo laikraštis. Jam reikėjo susišilti.
Lauke vėl apniko jausmas, kad yra stebimas. Priėjo prie medinio
namelio, suėmė vieną lentą ir trūktelėjo. Sausai trakštelėjusi ši
atsikabino. Jam pasirodė, kad mato kažką judant, ir jis akimirksniu
pasisuko. Bet pamatė tik netoli geležinkelio stoties
mirguliuojančias užeiti kviečiančių viešbučių šviesas ir tamsą savo
paties naktinės pastogės tarpduryje. Išplėšęs dar dvi lentas,
sugrįžo atgal prie konteinerio. Ten, kur sniegas buvo patremptas,
buvo matyti pėdsakai. Letenų. Stambių letenų. Sarginio šuns. Ar
pėdos buvo čia anksčiau? Jis perlaužė lentų nuolaužas,
trenkdamas į plieninę sieną prie konteinerio durų. Duris paliko per
plyšį praviras, su viltimi, kad ištrauks nors kiek dūmų. Degtukai iš
kambario nakvynės namuose gulėjo toje pačioje kišenėje kaip ir
pistoletas. Uždegė laikraščio popierių, pakišo po lentomis, o
rankas ėmė šildytis virš jų. Silpnos liepsnos laižė rūdžių
raudonumo sienas.
Galvojo apie iš siaubo išsprogusias padavėjo akis, spoksančias
į pistoleto vamzdį, kol jis kratė smulkius pinigus jam iš kišenių.
Pasiaiškino, kad turi tik tiek. Pakako mėsainiui ir metro bilietui.
Nepakako vietelei, kurioje galėtų pasislėpti, apsišilti, pamiegoti.
Tada padavėjas tiek apsikvailino, kad pasakė, jog iškvietė policiją
ir ši jau pakeliui. Ir jis atliko tai, ką ir privalėjo.
Liepsnos nušvietė sniegą lauke. Jis atkreipė dėmesį į daugybę
pėdsakų palei duris. Keista, kad nepastebėjo jų priėjęs prie
konteinerio pirmą kartą. Akimis sekdamas pėdsakus, klausėsi
savo paties kvėpavimo, aidinčio geležinėje dėžėje, kurioje sėdėjo,
tarsi viduje būtų ne vienas. Jis suakmenėjo. Jo pėdų atspaudai
kryžiavosi su gyvūno pėdsakais. O savo bato atspaudo viduryje
pamatė letenos žymę.
Jis stipriai užtrenkė duris ir dusliai dunksėdamas užgesino
liepsnas. Aklinoje tamsoje žaižaravo tik laikraščio popieriaus
pakraščiai. Dabar jo kvėpavimas ėmė trūkinėti. Kažkas ten buvo,
kažkas jį medžiojo, kažkas, kas galėjo jį užuosti ir atpažinti. Jis
sulaikė kvėpavimą. Ir tuomet jam paaiškėjo: kad tas kažkas, kas
jo ieško, yra ne lauke. Kad jis girdi ne savo paties kvėpavimą.
Medžioklis yra viduje. Beviltiškai griebdamasis kišenės su
pistoletu, jis pagalvojo, jog keista, kad padaras neurzgė, neišleido
nė garso. Bent jau iki šiol. Ir štai – pasigirdo tik tylus nagų
čeksėjimas į geležines grindis, padarui pasileidus šuoliais. Jam
spėjus kilstelėti ranką, ją surakino žandikauliai, o skausmas
išsprogdino mintis į šukių lietų.

Haris apžiūrėjo lovą ir tai, ką manė esant Tūre Bjorgenu.

Halvorsenas prisiartino ir atsistojo šalia jo.
– Jėzau Marija, – šnabždėjo, – kas čia nutiko?
Užuot atsakęs, Haris atsegė vyrui užmaukšlintos juodos veido
kaukės užtrauktuką ir patraukė medžiagą į šoną.
Raudonai nuteptos lūpos ir dažais apvestos akys iškart sukėlė
jam mintis apie Robertą Smitą, grupės „The Cure“ vokalistą.
– Ar tai padavėjas, su kuriuo kalbėjaisi restorane „Biscuit“? –
pasiteiravo Haris, žvilgsniu naršydamas kambarį.
– Atrodo, kad taip. Dievaži, kokiu kostiumu jis čia pasipuošęs?
– Latekso, – atsakė Haris, pirštais perbraukė per kažkokias
metalo atplaišas ant paklodės, tada pakėlė kažką, kas gulėjo prie
pusiau nugertos vandens stiklinės ant naktinio stalelio. Tai buvo
tabletė. Ėmėsi ją tyrinėti.
Halvorsenas sudejavo:
– Tai juk tikrai nesveika.
– Fetišizmo išraiška, – tarė Haris. – Ir šiuo požiūriu nėra nė kiek
nesveikiau nei faktas, kad tau patinka moterys, įsispraudusios į
mini sijonėlius ir mūvinčios prisegamas kojines arba vilkinčios tai,
kas tave uždega.
– Uniformos, – prisipažino Halvorsenas. – Visokio tipo.
Slaugytojos, stovėjimo aikštelių prižiūrėtojos...
– Ačiū, – padėkojo Haris.
– Ką manai? – paklausė Halvorsenas. – Nusinuodijo vaistais?
– Paklausk jo, – tarė Haris, pakėlė stiklinę nuo stalelio ir
šliūkštelėjo vandenį gulinčiajam ant veido.
Halvorsenas išsižiojęs stebėjo Harį.
– Jei nebūtum toks įsijautęs, būtum išgirdęs, kad jis kvėpuoja, –
tarė Haris. – Tai stesolidas. Neką prastesnis už valiumą.
Vyras žioptelėjo. Tada veidas išsikreipė, užklupus kosulio
priepuoliui.
Haris atsisėdo ant lovos krašto ir laukė, kol pora mirtinai
persigandusių, bet vis dar susitraukusių lėliukių pagaliau įstengė
apsistoti ties juo.
– Mes iš policijos, Bjorgenai. Atleisk, kad taip įvirtome, bet
supratom, kad turėjai tai, ko reikia ir mums. Nors atrodo, kad lyg ir
nebeturi.
Akys prieš juos dukart suklapsėjo.
– Apie ką kalbi? – pasigirdo gergždžiantis balsas. – Kaip jūs
įėjote?
– Pro duris, – atsakė Haris. – Kiek anksčiau šįvakar irgi turėjai
lankytoją.
 Vyras papurtė galvą.
– Taip sakei policininkui, – mygo Haris.
– Čia niekas nesilankė. Ir aš neskambinau policijai. Mano
numeris įslaptintas. Pagal jį negalite manęs atsekti.
– Žinoma, kad galime. Ir neminėjau, kad tu skambinai. Telefonu
sakei, kad laikai kažką, prirakintą prie lovos, ir čia, ant paklodės,
aš matau šipulius nuo lovos galvūgalio. Panašu, kad tenai
stovintis veidrodis irgi patyrė tikrą sprogimo bangą. Ar jis
paspruko, Bjorgenai?
Sumišusios vyro akys lakstė nuo Halvorseno prie Hario.
– Ar jis tau grasino? – Haris kalbėjo tuo pačiu žemu,
monotonišku balsu. – Pagąsdino, kad sugrįš, jei mums ką nors
pasakysi? Ar taip buvo? Ar tu bijai?
Vyro burna atvipo. Gal dėl odinės kaukės Haris pagalvojo apie
pilotą, kuris nukrypo nuo kurso. Vėjo blaškomas Robertas Smitas.
– Dažniausiai jie taip grasina, – tarė Haris. – Bet žinai ką? Jei
būtų kalbėjęs rimtai, jau būtum negyvas.
Vyras spoksojo į Harį.
– Ar žinai, kur jis ketino eiti, Bjorgenai? Ar su savimi ką nors
pasiėmė? Pinigų? Drabužių?
Tyla.
– Nagi, tai svarbu! Čia, Osle, jis medžioja žmogų, kuriam nori
atimti gyvybę.
– Nesuprantu, apie ką kalbat, – šnabždėjo Tūrė Bjorgenas,
nenuleisdamas akių nuo Hario. – Gal dabar jau galėtumėte išeiti?
– Žinoma. Bet turiu atkreipti tavo dėmesį, kad tau gresia
bausmė už ieškomo žudiko slapstymą. O blogiausiu atveju –
teismas gali žiūrėti į tave kaip į žmogžudystės bendrininką.
– Remdamasis kokiais įrodymais? OK, gal ir paskambinau. Aš
tik juokavau. Norėjau šiek tiek pasilinksminti. Na ir kas?
Haris atsikėlė nuo lovos krašto.
 – Kaip nori. Mes jau einame. Susirink kelis drabužius. Atsiunčiu
porą mūsų žmonių tavęs pasiimti, Bjorgenai.
– Pasiimti?
– Turiu galvoje – suimti.
Haris parodė Halvorsenui ženklą, kad jiems laikas eiti.
– Suimti mane? – Bjorgeno balsas nebebuvo užkimęs. – Kodėl?
Jūs negalit nė velnio įrodyti.
Haris žinojo, ką laiko tarp nykščio ir rodomojo piršto.
– Stesolidas yra receptinis narkotinis vaistas, iš tos pačios
serijos kaip amfetaminas ir kokainas, Bjorgenai. Nebent
sugebėtum atkosėti jo receptą, antraip, deja, privalome tave suimti
už šios medžiagos laikymą. Bausmę atliksi per dvejus metus.
– Jūs juokaujat, – Bjorgenas pašoko lovoje ir pagriebė nuo
žemės paklodę. Atrodo, tik dabar susivokė, kuo vilki.
Haris pasuko link durų.
– Asmeniškai visiškai su tavimi sutinku, kad Norvegijos
įstatymai, reguliuojantys silpnas narkotines medžiagas, labai
griežti, Bjorgenai. Ir galbūt kitomis aplinkybėmis į šį incidentą
būčiau pažiūrėjęs pro pirštus. Gero vakaro.
– Palaukit!
Haris sustojo. Ir laukė.
– Jo b-b-broliai, – mikčiojo Tūrė Bjorgenas.
– Broliai?
– Jis sakė, kad jei Osle jam kas nutiks, užsiundys ant manęs
savo brolius. Jei bus suimtas arba nužudytas, nesvarbu, kaip, jie
manęs ateis. Jis sakė, kad jo broliai paprastai naudoja rūgštį.
– Jis neturi brolių, – pertarė Haris.
Tūrė Bjorgenas pakėlė galvą, nužvelgė aukštaūgį policininką ir
nuostabos kupinu balsu paklausė:
– Neturi?
Haris lėtai papurtė galvą.
 Bjorgenas grąžė rankas.
– Aš... aš išgėriau tas tabletes tik todėl, kad buvau labai
nusiminęs. Juk jos tam ir skirtos. Ar ne taip?
– Kur jis nuėjo?
– Nesakė.
– Ar gavo iš tavęs pinigų?
– Tik truputį smulkių, kurie buvo užsilikę. Tada paspruko. O aš...
aš tiesiog sėdėjau čia ir taip bijojau... – nevikrus judesys ūmai
nutraukė kalbos srautą, ir Bjorgenas susiraitė po antklode. – Aš
taip bijau.
Haris žvelgė į kūkčiojantį vyrą.
– Jei nori, šiąnakt gali miegoti policijos būstinėje.
– Liksiu čia, – šniurkščiojo Bjorgenas.
– OK. Kas nors iš mūsų atvažiuos ir dar pasikalbės su tavimi
rytoj ryte.
– Gerai. Palaukit! Jei jį sučiupsite...
– Taip?
– Atlygį vis dar gausiu, ar ne?

Vėl tvykstelėjo galingos liepsnos. Ugnies liežuviai šmėsčiojo

trikampio formos stiklo šukėje, kurią jis nulaužė nuo išdaužto
namelio lango. Jis atsinešė daugiau medžio ir pajuto, kad kūnas
pradeda šilti. Naktį bus dar blogiau, bet jis gyvas. Apsirišęs
kruvinus pirštus marškinių atraižomis, kurias atsirėžė stiklo šuke.
Žvėries nasrai surakino jo ranką, laikančią pistoletą. Ir patį ginklą.
Ant konteinerio sienos mirgėjo tarp lubų ir grindų striksintis
juodo rotveilerio šešėlis. Nasrai buvo pražioti, o išsitiesęs kūnas
sustingęs paskutinio nebylaus puolimo poza. Užpakalinės kojos
buvo apraizgytos plienine viela, kabančia nuo vieno iš geležinių
griovelių ant stogo. Kraujas, varvantis iš snukio ir skylės už
ausies, kur perėjo kulka, tolygiai tekšeno ant geležinių grindų. Jis
niekada nesužinos, ar jo paties žasto raumenys, ar šuns žiaunos
stumtelėjo pirštą ant gaiduko, bet jam atrodė, kad vis dar girdi
sienų tirtėjimą po šūvio. Šešta kulka po atvykimo į šį prakeiktą
miestą. Ir dabar pistolete beliko tik vienas šovinys.
Vieno šovinio pakaktų, bet kaip dabar surasti Joną Karlseną?
Jam reikėjo žmogaus, kuris atvestų jį tiesiai prie tikslo. Pagalvojo
apie policininką. Haris Hūlė. Nepanašu, kad tai dažnas vardas.
Gal nebus taip jau sudėtinga jį rasti.
 Trečia dalis
NUKRYŽIAVIMAS
20 skyrius
Gruodžio 18 d., penktadienis. Šventykla

Švieslentė prie biurų komplekso „Vika Atrium“ rodė minus

aštuoniolika, laikrodis viduje – dvidešimt vieną, o Haris su
Halvorsenu stovėjo stikliniame lifte ir stebėjo, kaip po jais vis
mažėja fontanas su tropiniais augalais.
Halvorsenas papūtė lūpas, tada apsigalvojo. Vėl papūtė lūpas.
– Stiklinis liftas geras dalykas, – prabilo Haris. – Nejauti aukščio.
– O, taip.
– Noriu, kad pradėtum ir užduotum klausimus. Tuomet
prisidėsiu aš. OK?
Halvorsenas linktelėjo.
Vos jie spėjo išeiti iš Tūrės Bjorgeno namų ir įsėsti į automobilį,
paskambino Gunaras Hagenas ir liepė važiuoti į „Vika Atrium“, kur
Albertas ir Madsas Gilstrupai, tėvas ir sūnus, sėdėjo ir laukė jų,
norėdami padaryti pareiškimą. Haris tarstelėjo, kad tai vargu ar
įprasta procedūra – išsikviesti policiją, kad padarytum pareiškimą,
– ir kad tuo reikalu paprašys pasirūpinti Skarės.
– Albertas yra policijos viršininko pažįstamas, – paaiškino
Hagenas. – Jis man ką tik paskambino ir pasakė, kad nusprendė,
jog nenori kalbėtis su niekuo kitu, tik su tuo, kuris vadovauja
tyrimui. Gerai, nes jie pasirodys ten be advokato.
– Na...
– Puiku. Vertinu tai.
 Taigi šį kartą jokių nurodymų.
Žemaūgis vyriškis mėlyna trumpa sportine striuke laukė jų prie
lifto.
– Albertas Gilstrupas, – prisistatė jis, beveik nepraverdamas
belūpės burnos, ir trumpai tvirtai paspaudė Hariui ranką. Gilstrupo
plaukai buvo pražilę, o veidas nugairintas vėjo, išvagotas gilių
raukšlių, bet vyriškis budriai stebėjo Harį jaunatviškomis akimis,
vesdamasis jį prie durų su užrašu, informuojančiu, kad čia
įsikūrusios „Gilstrupų investicijos“.
– Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį, kad tai labai paveikė mano
sūnų, – įspėjo Albertas Gilstrupas. – Palaikai juk buvo suniokoti, o
Madsas, deja, jautrios prigimties.
Iš Alberto Gilstrupo formuluotės Haris nusprendė, kad arba jis
yra praktiškas žmogus, žinantis, kad mirusiesiems mažai kuo
padėsi, arba marti neužėmė daug vietos jo širdyje.
Mažoje, bet prašmatniai apstatytoje registratūroje kabėjo žinomi
paveikslai su norvegų nacionaliniais motyvais, kuriuos Haris buvo
matęs begales kartų. Vyras su katinu kieme. Sorijos Morijos pilis.
Skirtumas buvo tas, kad šįkart Haris nebuvo toks įsitikinęs, jog
žvelgia į reprodukcijas.
Jiems įėjus į susirinkimų kambarį, Madsas Gilstrupas sėdėjo ir
spoksojo pro stiklinę sieną, kur vėrėsi vaizdas į atrijų. Tėvas
kostelėjo, ir sūnus lėtai atsisuko, tarsi nutrūkus sapnui, kurį būtų
norėjęs tęsti. Pirmiausia Haris pamanė, kad sūnus visai
nepanašus į tėvą. Veidas pailgas, tačiau švelnūs, aptakūs bruožai
ir garbanoti plaukai jaunino – neatrodė, kad vyriškis eina ketvirtą
dešimtį, kaip numanė Haris. O gal tai lėmė išraiška, vaikiškas
bejėgiškumas tose rudose akyse, kurios, vyrui atsistojus, pagaliau
nukrypo į atvykėlius.
– Esu dėkingas, kad atėjote, – sušnabždėjo Madsas Gilstrupas
kimiu balsu ir įnirtingai paspaudė Hariui ranką, o šiam toptelėjo,
kad sūnus, ko gero, pamanė, kad atvyko ne policija, o kunigas.
– Nėra už ką, – atsakė Haris. – Ir taip norėjome su jumis
pasikalbėti.
Albertas Gilstrupas užsikosėjo, ir burna vos prasivėrė kaip
plyšys mediniame veide.
– Madsas turi galvoje, kad jis dėkingas, jog atvykote čia mūsų
prašymu. Manėme, kad norėsite susitikti policijos skyriuje.
– O aš maniau, kad taip vėlai norėsite susitikti su mumis
namuose, – tarė Haris, kreipdamasis į sūnų.
Madsas neryžtingai pažvelgė į tėvą ir, sulaukęs nežymaus
linktelėjimo, atsakė:
– Dabar neištveriu būti tenai. Ten taip... tuščia. Šiąnakt miegosiu
namie.
– Pas mus, – pridėjo tėvas paaiškindamas ir, kaip Haris įvertino,
žvelgdamas į Madsą su užuojauta. Bet ši prilygo paniekai.
Jiems susėdus, tėvas ir sūnus per stalą stumtelėjo Hariui ir
Halvorsenui savo vizitines korteles. Halvorsenas padavė dvi
savąsias. Vyresnysis Gilstrupas klausiamai pažvelgė į Harį.
– Mano dar neatspausdintos, – pasiaiškino šis. Iš dalies tai buvo
tiesa, kaip visados. – Bet mes su Halvorsenu dirbame drauge, tad
jums tereikia susisiekti su juo.
Halvorsenas kostelėjo.
– Turime keletą klausimų.
Halvorsenas mėgino išsiaiškinti, ką tą dieną veikė Ranhilda, ką
moteris darė Jono Karlseno bute ir kas būtų galimi priešai.
Kiekvienas klausimas buvo palydėtas galvos purtymu.
Haris dairėsi pieno sau į kavą. Pradėjo jį vartoti. Gal tai ženklas,
kad sensta. Prieš kelias savaites uždėjo neginčijamą „Beatles“
šedevrą – albumą „Sergeant Pepper’s Lonely Heart’s Club“, ir
nusivylė. Tas irgi paseno.
Halvorsenas paskaitė paskutinius klausimus iš bloknoto ir,
neužmezgęs akių kontakto, brūkštelėjo atsakymus. Paprašė
Madso Gilstrupo pasakyti, kur buvo šį rytą tarp devintos ir
dešimtos valandos – gydytojas nustatė tokį mirties laiką.
 – Jis buvo čia, – tarė Albertas Gilstrupas. – Visą dieną abu
darbavomės. Mėginame pertvarkyti kompaniją, – jis kreipėsi į
Harį: – Tikėjomės, kad užduosite šį klausimą. Skaičiau, kad
tokiose žmogžudystės bylose policija visada pirmiausia įtaria vyrą.
– Tam yra svari priežastis, – atsiliepė Haris. – Statistiniu
požiūriu.
– Puiku, – linktelėjo Albertas Gilstrupas. – Bet tai ne statistika,
mielasis. Tai realybė.
Haris susidūrė su žiburiuojančiomis mėlynomis Alberto Gilstrupo
akimis. Halvorsenas dėbtelėjo į Harį, tarsi ko persigandęs.
– Tai ir nenutolkime nuo realybės, – pasiūlė Haris. – Ir, užuot
purtę galvą, daugiau kalbėkime. Madsai?
Madsas Gilstrupas staigiai kilstelėjo galvą, tarsi būtų pakirdęs iš
miego. Haris laukė, kol jų akys susitiks.
– Ką žinojote apie Joną Karlseną ir savo žmoną?
– Stop! – Albertas Gilstrupas išžiojo savąją medinuko burną. –
Toks įžūlumas gal ir pritinka su klientūra, kurią sutinkate diena iš
dienos, bet tik ne čia.
Haris atsiduso.
– Jei pageidaujate, jūsų tėvas gali pasilikti, Madsai. Bet jei
reikia, išprašysiu jį lauk.
Albertas Gilstrupas nusikvatojo. Tai buvo juokas užgrūdinto
nugalėtojo, pagaliau sutikusio savęs vertą priešininką.
– Sakykit, inspektoriau, ar man reikės paskambinti savo bičiuliui
policijos viršininkui ir papasakoti, kaip jo pavaldiniai elgiasi su
asmeniu, ką tik netekusiu žmonos?
Haris ketino atsakyti, bet jį nutraukė Madsas, lėtai, bet stebėtinai
grakščiai pakėlęs ranką.
– Privalome jį surasti, tėve. Turime vienas kitam padėti.
Jie laukė, bet Madsas vėl įbedė žvilgsnį į stiklinę sieną ir nieko
nebesakė.
 43
– All right , – Indijos anglų kalba pratarė Albertas Gilstrupas. –
Kalbėsimės su viena sąlyga: kad darysime tai akis į akį, Hūle.
Jūsų asistentas gali luktelti už durų.
– Mes taip nedirbame, – paprieštaravo Haris.
– Mes bandome bendradarbiauti, Hūle, bet šis reikalavimas
nebus svarstomas. Kita galimybė – susisiekti su mumis per
įgaliotinį. Ar suprantate?
Haris tikėjosi užvirti pykčiu. Ir kai šis vis dar nesukilo, jam
nebeliko jokių abejonių: tikrai sensta. Jis linktelėjo Halvorsenui –
šis atrodė apstulbęs, bet atsistojo. Albertas Gilstrupas palaukė,
kol pareigūnas uždarys duris.
– Taip, mes buvome susitikę su Jonu Karlsenu. Madsas,
Ranhilda ir aš susipažinome su juo, kai jis ėjo finansinio patarėjo
pareigas Gelbėjimo armijoje. Mes pateikėme pasiūlymą, kuris
buvo palankus ir jam asmeniškai, bet vyrukas jį atmetė. Nekyla
abejonių, kad tai aukštos moralės ir doras žmogus. Bet... Žinoma,
turbūt visgi mergino Ranhildą ir tikrai nebuvo pirmasis. Nuotykiai
už šeimos ribų jau nebėra pirmame laikraščio puslapyje
pateikiama sensacija. Jūsų užuominos virsta nieko vertomis, vos
pagalvojus, koks žmogus buvo Ranhilda. Patikėkite, tą moterį
pažinojau ilgai. Ji ne tik didžiai mylima šeimos narė, bet ir
asmenybė su charakteriu.
– O jei pasakyčiau jums, kad turėjo raktus nuo Jono Karlseno
buto?
– Nenoriu daugiau girdėti nė žodžio apie šį reikalą! – užriko
Albertas.
Haris užmetė žvilgsnį į stiklinę sieną, stebėjo Madso Gilstrupo
veidą, tuo tarpu tėvas kalbėjo toliau:
– Eime prie reikalo, kodėl norime su jumis kalbėtis akis į akį. Jūs
vadovaujate tyrimui, ir mes ketiname paskirti apdovanojimą, jei
surasite Ranhildos žudiką. Tiksliau, du šimtus tūkstančių kronų.
Garantuojame slaptumą.
 – Atsiprašau? – perklausė Haris.
– Gerai, – sutiko Gilstrupas. – Suma diskutuotina. Mums
svarbiausia, kad šiai bylai policijoje būtų teikiama pirmenybė.
– Sakykite, ar bandote mane papirkti?
Albertas Gilstrupas rūgščiai šyptelėjo:
– Labai dramatiška, Hūle. Ramiai apgalvokite pasiūlymą. Mes
neprieštarausime, jei pinigus perduosite Policijos našlių fondui.
Haris neatsakė. Albertas Gilstrupas pliaukštelėjo ranka per
stalą.
– Tada manau, kad šis susitikimas baigtas. Palaikykime ryšį,
inspektoriau.
Halvorsenas nusižiovavo, kai stiklinis liftas ėmė leistis žemyn –
švelniai ir be garso, taip, kaip jis įsivaizdavo kalėdinėse giesmėse
žemėn besileidžiančius angelus.
– Kodėl tėvo iškart neišprašei už durų? – paklausė jis.
– Nes jis įdomus, – atsakė Haris.
– Ką sakė, kai išėjau?
– Kad Ranhilda buvo puikus žmogus ir negalėjo palaikyti ryšių
su Jonu Karlsenu.
– Ar jie patys tuo tiki?
Haris patraukė pečiais.
– Kalbėjo dar apie ką nors?
Haris delsė.
– Ne, – galiausiai atsakė jis, nudūręs akis į žalią fontano oazę
marmuro dykynėje.
– Apie ką galvoji? – paklausė Halvorsenas.
– Nesu tikras. Mačiau Madso Gilstrupo šypsenėlę.
– A?
– Mačiau jo atvaizdą stikle. Ar pastebėjai, kad Albertas
Gilstrupas panašus į medinę lėlę? Tokią, kokią naudoja
pilvakalbiai?
 Halvorsenas papurtė galvą.
Jie patraukė link Oslo koncertų rūmų; žingsniavo
Munkedamsveieno gatve, kuria skubėjo daugybė nešuliais
apsikrovusių kalėdinės karštinės apimtų pirkėjų.
– Gaivu, – tarė Haris ir nusipurtė. – Tik gaila, kad dėl šalčio
išmetamosios dujos tvyro pažemėj. Visas miestas dūsta.
– Bet geriau tai, nei bjaurus skysčio po skutimosi dvokas
susirinkimų kambaryje, – tarė Halvorsenas.
Prie Koncertų rūmų tarnybinio įėjimo kabėjo Gelbėjimo armijos
kalėdinio koncerto plakatas. Prie jo ant šaligatvio sėdėjo
vaikinukas su tuščiu popieriniu puodeliu.
– Tu melavai Bjorgenui, – tarė Halvorsenas.
– A?
– Dveji metai laisvės atėmimo už vieną stesolido tabletę? Ir
žinok, Stankicas gali turėti devynis keršto ištroškusius brolius.
Haris gūžtelėjo pečiais ir pažvelgė į laikrodį. Pavėlavo į AA
susitikimą. Nusprendė, kad metas pasiklausyti Dievo žodžio.

– Bet kai Jėzus sugrįš į žemę, kas sugebės Jį atpažinti? – kėlė

balsą Davidas Ekhofas, o žvakių liepsnos priešais jį sumirguliavo.
– Gal Gelbėtojas yra tarp mūsų, šiame mieste?
Erdvioje, baltoje ir paprastai apstatytoje salėje per
susirinkusiuosius nuvilnijo murmesys.
Šventykloje nebuvo nei altoriaus, nei vietos Komunijai priimti, tik
nuzulintas klauptas tarp pakylos ir salės, ant kurio galėjai
priklaupti ir išpažinti nuodėmes.
Vadas nuleido akis į susirinkusiuosius ir, prieš pratęsdamas,
demonstratyviai patylėjo.
– Ir nors Matas rašo, kad Gelbėtojas Žmogaus ir Dievo Sūnus
pasirodys savo didybėje kartu su angelais, ten taip pat parašyta:
„Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau
ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir manęs
nepriglaudėte, nuogas – neaprengėte, ligonis ir kalinys – ir jūs
manęs neaplankėte.“
Davidas Ekhofas įkvėpė, atvertė kitą puslapį ir pakėlė akis į
tikinčiuosius. Kalbėjo toliau, nebežiūrėdamas į Šventąjį Raštą.
– „Tuomet jie atsakys: „Viešpatie, kada gi mes tave matėme
alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau
nepatarnavome?“ Tuomet jis pasakys jiems: „Iš tiesų sakau jums:
kaskart, kai taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man
nepadarėte.“ Ir eis šitie į amžinąjį nubaudimą, o teisieji į amžinąjį
gyvenimą“, – vadas trinktelėjo į pultą. – Tai, ką sako Matas, yra
kvietimas į karą, pasisakymas prieš savanaudiškumą ir
nežmoniškumą! – karščiavosi jis. – Ir mes, gelbėtojai, tikime, kad
Paskutinio teismo dieną visi bus teisiami, kad teisieji bus
apdovanoti amžinu gyvenimu, o nuodėmingieji amžinai kentės.
Kai vadas baigė savo pamokslą, buvo skirta laiko
pasisakymams. Pagyvenęs vyras kalbėjo apie mūšį Oslo
Katedros aikštėje, kurį jie laimėjo pasitelkę Dievo žodžius, ištarę
juos Jėzaus ir nuoširdumo vardan. Paskui pirmyn žengė jaunesnis
vyriškis ir pareiškė, kad vakaras turėtų pasibaigti sugiedojus šeši
šimtai septynioliktąją psalmę. Jis atsistojo priešais uniformuotą
orkestrą su aštuoniais trimitininkais ir būgnininku Rikardu Nilsenu
ir pakėlė rankas. Jiems sugrojus įžangą, dirigentas atsisuko į
susirinkusiuosius, ir šie prisidėjo. Salėje galingai aidėjo giesmė:
Teplevena Gelbėjimo vėliava, nuo šiol iki Šventojo karo!
Giesmei nutilus, Davidas Ekhofas vėl priėjo prie pulto.
– Brangieji draugai, leiskite šio vakaro susitikimą užbaigti
pranešimu, kad šiandien Premjero kabinetas patvirtino, jog
premjeras dalyvaus šių metų kalėdiniame koncerte Oslo koncertų
rūmuose.
Naujieną palydėjo gausūs plojimai. Susirinkusieji atsistojo ir,
salei dūzgiant nuo linksmų pokalbių, lėtai patraukė link durų. Tik
Martina Ekhof atrodė skubanti. Haris sėdėjo paskutiniame suole ir
stebėjo ją ateinančią vidurine eile. Ji segėjo vilnonį sijoną, mūvėjo
juodas pėdkelnes, avėjo „Dr. Martens“ batus, kaip ir jis, dėvėjo
baltą megztą kepurę. Pažvelgė tiesiai į jį ir, regis, neatpažino.
Paskui jos veidas nušvito. Haris atsistojo.
– Labas, – tarė ji, pakreipusi galvą ant šono ir šypsodamasi. –
Dirbi ar ištroškai dvasinio peno?
– Na, tavo tėvas neblogas oratorius.
– Būtų buvęs tarptautinė sekmininkų žvaigždė.
Hariui pasirodė, kad minioje merginai už nugaros šmėkštelėjo
Rikardo veidas.
– Klausyk, turiu keletą klausimų. Jei nori pasivaikščioti per
speigą, galiu palydėti tave namo.
Atrodė, kad Martina abejoja.
– Jei eini tenai, – paskubomis pridūrė Haris.
Prieš atsakydama Martina apsidairė.
– Pati galiu palydėti tave namo. Tavo butas man pakeliui.
Oras lauke buvo šaltas, tirštas, kvepėjo tepalu ir druskingomis
išmetamosiomis dujomis.
– Eisiu tiesiai prie reikalo, – pradėjo Haris. – Pažįsti tiek
Robertą, tiek Joną. Ar galima daryti prielaidą, kad Robertas norėjo
nužudyti savo brolį?
– Ką pasakei?
– Prieš atsakydama šiek tiek pagalvok.
Mažais žingsneliais jie tipeno storu ledu, praėjo pramoginį teatrą
„Edderkoppen“, traukė ištuštėjusiomis gatvėmis. Šventinių
kalėdinių vakarienių laikotarpis ėjo į pabaigą, bet taksi Pilestredo
gatve vis dar vežiojo pirmyn atgal keleivius puošniais drabužiais ir
kmynų degtine užpiltomis akimis.
– Robertas buvo šiek tiek pašėlęs, – dėstė Martina, – bet
žudyti?..
 Ji smarkai papurtė galvą.
– Ar kas nors galėjo daryti tai už jį?
Martina gūžtelėjo.
– Su Jonu ir Robertu neturėjau daug reikalų.
– Kodėl ne? Juk kartu užaugote.
– Taip, bet išties su niekuo neturėjau reikalų. Man labiausiai
patiko mano pačios draugija. Kaip ir tau.
– Man? – su nuostaba paklausė Haris.
– Žinai, vienišas vilkas atpažįsta kitą vienišą vilką.
Haris pašnairavo ir susitiko su valiūkišku žvilgsniu.
– Turbūt buvai tas vaikinukas, kuris traukia savais keliais.
Keliantis jaudulį ir nepasiekiamas.
Haris nusišypsojo ir papurtė galvą. Jie peržengė per tepalo
žymes priešais apgriuvusį, bet spalvingą klubo „Blitz“ pastato
fasadą. Jis pasiteiravo:
– Ar atsimeni, kaip 1981 metais jie užėmė pastatą, ir čia vyko
pankų koncertai su „Kjott“, „The Aller Vaerste“ ir visomis kitomis
grupėmis?
Martina nusijuokė.
– Ne. Tuo metu tik pradėjau lankyti mokyklą. Ir mums, iš
Gelbėjimo armijos, „Blitz“ ne visai pritiko.
Haris kreivai šyptelėjo:
– Ne. Bet nutiko taip, kad aš ten lankiausi. Bent jau iš pradžių,
kai maniau, kad tai vieta tokiems kaip aš, atsiskyrėliams. Bet ir ten
ne visai pritapau. Nes iki aštunto dešimtmečio ir vėliau „Blitz“
vadovams irgi rūpėjo tik uniformos ir vienodas mąstymas.
Demagogams ten buvo tiek daug erdvės interpretacijoms kaip ir...
Haris susilaikė, bet Martina pabaigė už jį:
– Mano tėvui šventykloje šį vakarą?
Haris susikišo rankas giliau į kišenes.
– Turiu galvoje, kad jei ieškodamas atsakymų naudojiesi savo
paties smegenimis, greitai lieki vienišas.
– Ir kokius atsakymus surado tavo vienišos smegenys?
Martina įsikibo jam į parankę.
– Kad man atrodo, jog tiek Robertas, tiek Jonas turėjo begales
meilės istorijų. Ką tokio ypatingo turi Tėja, kad abu buvo pakabinę
akis ant jos?
– Ar Robertas domėjosi Tėja? Man taip neatrodė.
– Taip tvirtina Jonas.
– Taip, kaip jau sakiau, su jais daug reikalų neturėjau. Bet
atsimenu, kad kai vasarodavome Rytų sodyboje, Tėja berniukams
patiko. Žinai, konkurencija prasideda anksti.
– Konkurencija?
– Taip, vaikinukai, kurie nori tapti karininkais, turi susirasti
merginą iš Gelbėjimo armijos.
– Tikrai? – nustebęs perklausė Haris.
– Nežinojai? Jei susituoki su pašaliečiu, galų gale netenki darbo
Gelbėjimo armijoje. Visa priesakų sistema sudaryta taip, kad
susituokę karininkai gyvena ir dirba kartu. Jie turi bendrą
pašaukimą.
– Skamba griežtai.
– Esame karinė organizacija, – tarė Martina be menkiausios
ironijos gaidelės.
– Ir vaikinukai žinojo, kad Tėja nori tapti karininke? Nors ji –
mergina?
Martina nusišypsojo ir papurtė galvą.
– Matau, kad apie Gelbėjimo armiją išmanai nedaug. Du
trečdaliai narių – karininkės.
– Bet vadas – vyras? Ir valdybos pirmininkas?
Martina linktelėjo.
– Mūsų įkūrėjas Viljamas Butas pasakė, kad geriausi jo vyrai
buvo moterys. Bet padėtis pas mus tokia pati kaip ir visoje
visuomenėje. Paiki, savimi pasitikintys vyrai valdo protingas, bet
aukščio bijančias moteris.
– Taigi vaikinukai kiekvieną vasarą rungėsi, kam atiteks Tėja?
– Tam tikrą laiką. Bet staiga Tėja nustojo lankytis Rytų
sodyboje, ir problema išsisprendė savaime.
– Kodėl nustojo?
Martina gūžtelėjo.
– Gal ji nenorėjo važinėti? Arba jos nenorėjo išleisti tėvai.
Tokiame amžiuje daugybė berniukų aplink dieną naktį... žinai.
Haris linktelėjo. Bet nežinojo. Niekada nebuvo lankęsis
religinėje vasaros stovykloje. Jie žingsniavo Stensbergo gatve.
– Aš gimiau čia, – tarė Martina, rodydama į sieną, juosusią
dabar jau nugriautą Riko ligoninę. Netrukus ten bus naujas
gyvenamasis rajonas – Pilestredo Parkas.
– Jie išsaugojo pastatą su akušeriniais skyriais ir įrengė jame
butus, – pasakojo Haris.
– Ar žmonės išties ten gyvena? Tik pagalvok apie visus ten
nutikusius dalykus. Abortus ir...
Haris linktelėjo.
– Kartais, kai einu čia apie vidunaktį, vis dar girdžiu iš ten
sklindančius kūdikių riksmus.
Martina išpūtusi akis nužvelgė Harį.
– Juokauji? Ten vaidenasi?
– Na, – tarė Haris ir pasuko į Sofijos gatvę, – žinoma, tai gali
būti susiję ir su tuo, kad ten įsikraustė šeimos su vaikais.
Kvatodama Martina vožtelėjo jam per petį.
– Nejuokauk apie vaiduoklius. Aš tikiu jais.
– Aš irgi, – prisipažino Haris, – aš irgi.
Martina liovėsi juokusis.
– Gyvenu čia, – tarė Haris, rodydamas į šviesiai mėlynas duris.
– Ar neturi daugiau klausimų?
 – Turiu, bet jie gali palaukti iki ryto.
Ji pakreipė galvą ant šono.
– Aš nepavargusi. Ar turi arbatos?
Per gurgždantį sniegą gatve riedėjo automobilis, bet sustojo ant
šaligatvio už penkiasdešimties metrų ir apakino juos melsvai
balkšva šviesa. Haris mąsliai žvelgė į ją, ieškodamas raktų.
– Tik tirpios kavos. Žinai, aš paskambinsiu...
– Gerai ir tirpi kava, – patikino Martina.
Haris ruošėsi kišti raktą į spyną, bet Martina užbėgo jam už akių
ir stumtelėjo šviesiai mėlynas duris. Haris stebėjo, kaip jos atšoko
ir vėl prisivėrė, bet neužsitrenkė.
– Vis per tą šaltį, – burbtelėjo jis. – Pastatas susitraukė.
Hariui užtrenkus duris, jie pakilo laiptais.
– Kaip čia švaru, – pagyrė Martina, prieškambaryje audamasi
batus.
– Neturiu daug daiktų, – atsiliepė Haris iš virtuvės.
– O kurie tau patinka labiausiai?
Haris pagalvojo.
– Muzikos diskai.
– Ne nuotraukų albumai?
– Aš netikiu nuotraukų albumais, – patikino Haris.
Martina pasuko į virtuvę ir įsitaisė ant vienos virtuvinės kėdės.
Haris akies krašteliu stebėjo, kaip ji tarsi katė mitriai pasikiša po
savimi kojas.
– Netiki? – paklausė ji. – Ką tai turėtų reikšti?
– Tai naikinamai veikia gebėjimą užmiršti. Pieno?
Ji papurtė galvą.
– Bet tu tiki įrašais.
– Taip. Jų melas arčiau tiesos.
– O ar jie naikinamai neveikia gebėjimo užmiršti?
 Pildamasis gėrimą Haris sustingo. Martina tyliai susijuokė.
– Manęs neįtikina šis niūrus, iliuzijų neturintis inspektorius.
Manau, kad esi romantikas, Hūle.
– Eime į svetainę, – pasiūlė Haris. – Neseniai nusipirkau puikų
įrašą. Kol kas su juo nesusiję jokie prisiminimai.
Kol Haris uždėjo debiutinį „Jim Stärk“ įrašą, Martina pritūpė ant
sofos. Tada jis įsmuko į žalią krėslą ir pagal pirmuosius gitaros
akompanimento garsus vis tapšnojo per šiurkščią vilnonę
medžiagą. Prisiminė, kad kėdė pirkta iš „Elevator“, Gelbėjimo
armijos naudotų daiktų parduotuvės. Krenkštelėjo.
– Ar gali būti, kad Robertas buvo užmezgęs santykius su žymiai
jaunesne mergina. Ką apie tai manai?
– Ką manau apie jaunesnių moterų ir vyresnių vyrų santykius? –
ji sukikeno, bet, įsivyravus tylai, buvo išmušta skaistaus raudonio.
– Ar manau, kad Robertui patiko nepilnametės mergaitės?
– Taip nesakiau, bet gal paauglės. Kroatės.
– Izgubila sam se.
– Atsiprašau?
– Kroatų kalba. Ar serbų-kroatų. Kai buvau maža, prieš
Gelbėjimo armijai nusiperkant Rytų sodybą, vasaras
praleisdavome Dalmatijoje. Kai tėtis buvo aštuoniolikos, nuvyko į
Jugoslaviją padėti atstatyti šalies po Antrojo pasaulinio karo. Jis
susipažino su daugybe statybininkų šeimų. Todėl įpareigojo mus
priimti pabėgėlius iš Vukovaro.
– Kalbant apie Rytų sodybą: ar atsimeni tokį Madsą Gilstrupą,
anūką tų žmonių, iš kurių nupirkot nekilnojamąjį turtą?
– O, taip. Tą vasarą, kai nusipirkome, jis keletą dienų užsibuvo.
Su juo nesikalbėjau. Pamenu, kad niekas su berniuku nesikalbėjo,
jis atrodė piktas ir užsidaręs. Bet manau, kad ir jam patiko Tėja.
– Kodėl taip sakai? Turiu galvoje, jei jis su niekuo nesikalbėjo.
– Mačiau, kaip ją stebėjo. O kai būdavau kartu su Tėja, jis lyg iš
po žemių išdygdavo. Bet nesakydavo nė žodžio. Pamaniau, kad
jis keistas. Netgi šiek tiek šiurpinantis.
– Nejaugi?
– Taip. Pasilikęs kelias dienas jis nakvojo pas kaimynus, bet
vieną naktį prabudau tam kambary, kur miegojo dauguma
mergaičių, ir pastebėjau prie lango prisiplojusį veidą. Tada jis
pranyko. Kai papasakojau draugėms, jos pareiškė, kad man
pasirodė. Jos gi buvo įsitikinusios, kad su mano regėjimu kažkas
negerai.
– Kodėl?
– Ar nepastebėjai?
– Ko gi?
– Atsisėsk čia, – paragino Martina ir patapšnojo per sofą greta
savęs, – parodysiu.
Haris apėjo aplink stalą.
– Ar matai mano lėliukes? – paklausė ji.
Haris pasilenkė ir veidu pajuto jos kvėpavimą. Ir tuomet pamatė.
Rudos rainelės viduryje lėliukės atrodė tarsi įsiliejusios į rainelės
pakraštį, įgavusios kriaušės formą.
– Tai įgimta, – tarė ji. – Vadinama rainelės koloboma. Bet tai
netrukdo puikiai matyti.
– Įdomu.
Jų veidai buvo taip arti vienas kito, kad Haris galėjo užuosti jos
odą ir plaukus. Jis įkvėpė ir pajuto virpinantį jausmą, tarsi nirtų į
vonią, sklidiną karšto vandens. Trumpai ir šaižiai čirkštelėjo.
Hariui prireikė akimirkos, kad susivoktų, jog garsas sklinda nuo
durų. Ne iš telefonspynės telefono. Kažkas stovėjo prie jo durų
laiptinėje.
– Bus Ali, – tarė Haris ir atsikėlė nuo sofos, – kaimynas.
Per šešias sekundes, kurių Hariui prireikė atsikelti nuo sofos,
išeiti į koridorių ir atrakinti, jam toptelėjo, jog per vėlu, kad tai būtų
Ali. Ir jog Ali visada pasibeldžia. Ir jei kas nors po jo su Martina
įėjo į pastatą ar išėjo, durys tikrai liko praviros.
 Tik septintą sekundę suprato, kad jam tikrai nereikėjo eiti
atidaryti. Jis spoksojo į priešais jį stovinčią moterį ir nutuokė, kas
laukia.
– Tikiuosi, kad dabar esi laimingas, – vograudama prabilo
Astrida.
Haris neatsakė.
– Ateinu po kalėdinės vakarienės. Ar pakviesi mane vidun, Hari
berneli?
Raudonos lūpos prisispaudė prie dantų jai nusišypsojus, o
aukštakulniai sukaukšėjo į grindis, kai ji susvirduliavo, bandydama
išlaikyti pusiausvyrą.
– Dabar netinkamas metas, – tarė Haris.
Ji prisimerkė ir ėmė tyrinėti Hario veidą. Tada žvilgtelėjo jam per
petį.
– Ar pas tave svečiuojasi dama? Ar dėl to praleidai mūsų
susitikimą?
– Pasikalbėsime kitą kartą, Astrida. Tu girta.
– Šiandien susirinkime kalbėjome apie trečią žingsnį.
Nusprendėme patikėti savo gyvenimus Viešpaties globai. Bet kad
aš nematau jokio Dievo, Hari. Aš negaliu, Hari, – ji neryžtingai
vožtelėjo jam rankine.
– Nėra jokio trečiojo žingsnio, Astrida. Kiekvienas turi išsigelbėti
pats.
Ji suakmenėjo ir stebeilijo, kol į akis paplūdo ašaros.
– Leisk man užeiti, Hari, – šnabždėjo ji.
– Nuo to lengviau nebus, Astrida, – jis uždėjo ranką moteriai ant
peties. – Iškviesiu taksi, kad parvežtų tave namo.
Ji su stebėtina jėga nubloškė jo ranką. Ir suklykė:
– Namo? Aš, po velnių, nevažiuoju namo, tu suknistas
mergišiau impotente.
Tada apsisuko ir nusvirduliavo laiptais žemyn.
 – Astrida...
– Eik šalin! Toliau dulkink kitą savo kekšę!
Haris žvelgė pavymui, kol ji išnyko iš akių, girdėjo jos kovą su
durimis ir keiksnojimą, girgždančius durų vyrius ir stojusią tylą.
Apsigręžęs koridoriuje pamatė Martiną, stovinčią tiesiai jam už
nugaros ir lėtai besisegiojančią apsiaustą.
– Aš... – pradėjo jis.
– Jau vėlu, – skubiai šyptelėjo ji, – ir šiaip jau buvau pavargusi.
Laikrodis rodė trečią nakties, o Haris vis dar sėdėjo krėsle.
Tomas Vaitsas tyliai dainavo apie Alisą, o metalinės šluotelės vis
pliaukšėjo per būgnelio odą.
It’s dreamy weather we’re on. You wave your crooked wand
along an icy pond.
Mintys skriejo nevaldomai. Kad visi barai uždaryti. Kad po to, kai
konteinerių uoste ištuštino gertuvę į šuns nasrus, jos vėl
neprisipildė. Ir kad gali paskambinti Eisteinui. Kad Eisteinas, kuris
beveik kas naktį vairuoja taksi, po sėdyne visada turi pusę butelio
džino.
„Nuo to niekam lengviau nebus.“
Žinoma, nebent tiki vaiduokliais. Jei tiki tais, kurie dabar apstojo
jo kėdę ir spokso į jį juodomis tuščiomis akiduobėmis. Brigita, kuri
išniro iš jūros su vis dar aplink kaklą apsukta inkaro grandine,
Elena, kuri juokėsi, iš galvos kyšant beisbolo lazdai, Viljamas,
kuris kaip drožinys laivo pirmagalyje kabėjo ant apvalios drabužių
džiovyklos, moteris vandens lovoje, spoksanti kiaurai mėlyną
gumą, ir Tomas, kuris atėjo atgauti savo laikrodžio, mosuodamas
kruvinu rankos stimburiu.
Alkoholis jo neišvaduos, tik laikinai paleis. Ir kaip tik dabar jis
buvo pasiruošęs daug už tai sumokėti.
Jis pakėlė telefono ragelį ir surinko numerį. Atsiliepė po antro
signalo.
– Kas gero pas tave, Halvorsenai?
 – Šalta. Jonas su Tėja miega. Sėdžiu svetainėje su vaizdu į
kelią. Rytoj turėsiu numigti.
– Mhm.
– Rytoj turime nuvažiuoti iki Tėjos buto pasiimti daugiau
insulino. Ji serga diabetu.
– OK, bet pasiimk Joną kartu. Nenoriu, kad paliktum jį vieną.
– Galiu ką nors išsikviesti.
– Ne! – griežtai nukirto Haris. – Kol kas nieko daugiau nenoriu
įtraukti.
– Supratau.
Haris atsiduso.
– Klausyk, žinau, kad auklės darbas į pareigas neįeina.
Pasakyk, jei galėčiau kaip nors už tai atlyginti.
– Na...
– Pirmyn.
– Pažadėjau, kad kokį vakarą prieš Kalėdas pasikviesiu Beatę į
miestą ir pavaišinsiu lutefisk – pūdyta žuvimi. Vargšelė, dar
neragavusi.
– Gerai.
– Ačiū.
– Ir dar... Halvorsenai?
– Taip?
– Tu esi, – Haris įkvėpė, – OK.
– Ačiū, šefe.
Haris padėjo ragelį. Vaitsas dainavo, kaip pačiūžos ant
užšalusio ežero išraižo „Alisa“.

43 Gerai. (Angl.)
 21 skyrius

Gruodžio 19 d., šeštadienis. Zagrebas

Jis sėdėjo, pasidėjęs skiautę kartono ant tako, kertančio

Sofienbergo parką, ir tirtėjo iš šalčio. Prasidėjo rytinė piko
valanda, ir žmonės skubėjo pro šalį. Tuoj Kalėdos. Jam gėlė
plaučius, nes visą naktį gulėjo kvėpuodamas dūmais. Jis pakėlė
akis ir nužvelgė Geteborgo gatvę.
Tai vienintelis dalykas, kurį dabar gali daryti.
Jis galvojo apie Dunojų, tekantį per Vukovarą. Kantriai ir
nesulaikomai. Toks turėjo būti ir jis. Kantriai laukti, kol atvažiuos
tankas, kol drakonas iškiš galvą iš urvo. Kol Jonas Karlsenas
sugrįš namo. Ūmai tiesiai prieš save jis išvydo porą kelių.
Pažvelgė į rudabarzdį vyrą su popieriniu puodeliu rankoje.
Rudabarzdis prašneko. Garsiai ir piktai.
– Excuse me?
Vyras kažką atsakė angliškai. Kažką apie teritoriją.
Jis pajuto pistoletą kišenėje. Su vienu šoviniu. Bet vietoje ginklo
atkišo stambią aštrią stiklo šukę, kurią laikė kitoje kišenėje. Elgeta
piktai į jį pašnairavo, bet nuspūdino iš kur atėjęs.
Jis vijo šalin mintis, kad Jonas Karlsenas gali nepasirodyti. Turi
pasirodyti. O tuo tarpu jis privalo būti Dunojus. Kantrus ir
nesulaikomas.

– Užeikite, – paragino dailiai nuaugusi maloni moteris Gelbėjimo

armijos bute Jakobo Olio gatvėje. T ji ištarė liežuvio galiuką
priglaudusi prie dantų, tai dažnai pasitaiko, kai norvegų kalbos
išmokstama vyresniame amžiuje.
– Tikiuosi, kad netrukdome, – tarė Haris, kartu su Beate įėjęs į
koridorių.
Grindys buvo nustatytos batais – dideliais ir mažais.
Jie ketino nusiauti, tačiau moteris papurtė galvą.
– Šalta, – tarė ji. – Alkani?
– Ačiū, ką tik papusryčiavau, – padėkojo Beatė.
Haris tik draugiškai papurtė galvą.
Moteris nusivedė lankytojus į svetainę. Hario supratimu, aplink
stalą sėdėjo Micholecų šeima: du vyrai, Olego amžiaus berniukas,
maža mergaitė ir paauglė, kurią Haris numanė esant Sofija. Ji
slėpė akis už juodos plaukų uždangos ir laikė ant kelių kūdikį.
– Zdravo, – pasisveikino vyriausias vyriškis: liesas, žylančiais,
bet tankiais plaukais ir tamsiu žvilgsniu, kurį Haris atpažino. Tai
buvo piktos ir baimingos paniekinto žmogaus akys.
– Tai mano vyras, – pristatė moteris. – Jis supranta norvegiškai,
bet labai daug nekalba. Čia dėdė Josipas. Jis vieši pas mus
Kalėdoms. Mano vaikai.
– Visi keturi? – pasiteiravo Beatė.
– Taip, – nusijuokė ji. – Paskutinis buvo Dievo dovana.
– Tikras meilutis, – tarė Beatė ir nusišypsojo kūdikiui, o šis
patenkintas ir pamalonintas sugugavo. Ir, kaip Haris ir įtarė, Beatė
neatsispyrė pagundai žnybtelėti į putnius raudonus skruostelius.
Haris buvo tikras, kad po metų, daugiausia po dvejų Beatė su
Halvorsenu irgi tokio susilauks.
Vyras kažką pasakė, o žmona atsiliepė. Tada ji pasisuko į Harį.
– Jis nori, kad pasakyčiau, jog jūs nenorite, kad Norvegijoje
dirbtų nenorvegai. Jis stengiasi, bet darbo neranda.
Haris sutiko vyro žvilgsnį ir linktelėjo, bet tai liko nepastebėta.
– Prašom, – paragino žmona ir parodė į dvi tuščias kėdes.
Jie susėdo. Prieš prabildamas Haris pamatė, kad Beatė
išsitraukė bloknotą.
– Atvykome pasiteirauti apie...
 – Robertą Karlseną, – užbaigė žmona ir žvilgtelėjo į pritariamai
linksintį vyrą.
– Taip. Ką galite apie jį papasakoti?
– Nedaug. Menkai pažinojome.
– Tik tiek, – žmona žvilgsniu tarsi atsitiktinai užkliudė Sofiją, kuri
nebyli sėdėjo įbedusi nosį į susitaršiusius kūdikio plaukelius. –
Jonas liepė Robertui, kad mums pagelbėtų, kai vasarą
persikraustėme iš mažo buto A korpuse. Jonas geras žmogus.
Žinote, jis pasirūpino, kad gautume didesnį būstą, kai
susilaukėme šito, – ji nusijuokė, pažvelgusi į kūdikį. – Bet
Robertas daugiausia stoviniavo plepėdamas su Sofija. Ir... na, jai
tik penkiolika.
Haris pastebėjo, kaip mergaitės veido spalva keičiasi.
– Mhm. Taip pat norėtume pasikalbėti su Sofija.
– Prašom, – paragino mama.
– Netrukdomi, – patikslino Haris.
Motinos ir tėvo žvilgsniai susidūrė. Dvikova tęsėsi dvi sekundes,
bet Hariui pavyko nemažai iššifruoti. Gal kadais lėmė jo žodis, bet
naujoje realybėje, naujoje šalyje, kur ji sugebėjo geriau prisitaikyti,
sprendimus priiminėjo ji.
Ji linktelėjo Hariui.
– Susėskite virtuvėje. Mes netrukdysime.
– Ačiū, – padėkojo Beatė.
– Nėra už ką, – girgždžiai atsakė žmona. – Mes norime, kad
pagautumėte žmogų, kuris tai padarė. Ar ką nors apie jį žinote?
– Manome, kad tai samdomas žudikas, gyvenantis Zagrebe, –
tarė Haris. – Bent jau iš Oslo skambino į ten esantį viešbutį.
– Kokį?
Nustebęs Haris atsisuko į tėvą, ištarusį norvegišką žodį.
– „Hotel International“, – atsakė jis ir pastebėjo, kaip tėvas su
dėde persimeta žvilgsniais.
 – Ar ką nors žinote? – paklausė Haris.
Tėvas papurtė galvą.
– Jei taip, būčiau dėkingas, – tarė Haris. – Dabar tas vyras
medžioja Joną, užvakar jo butą suvarpė kulkos.
Haris stebėjo, kaip tėvo veide šmėsteli nepasitikėjimas. Bet
vyriškis nieko nepasakė.
Mama pirmutinė nuėjo į virtuvę, o Sofija vilkdama kojas nusekė
iš paskos. Taip elgtųsi dauguma paauglių, pamanė Haris. Taip po
kelerių metų turbūt elgsis ir Olegas.
Mamai išėjus, Haris perėmė bloknotą, o Beatė įsitaisė ant kėdės
tiesiai priešais Sofiją.
– Labas, Sofija, mano vardas Beatė. Ar Robertas buvo tavo
vaikinas?
Sofija nudūrė žemyn akis ir papurtė galvą.
– Ar buvai jį įsimylėjusi?
Kitas galvos papurtymas.
– Ar jis tave skriaudė?
Pirmą kartą per jų apsilankymą Sofija patraukė juodą plaukų
uždangą į šoną ir pažvelgė tiesiai į Beatę. Haris pamanė, kad po
gausiu makiažo sluoksniu slepiasi graži mergaitė. Dabar jam prieš
akis iškilo tik tėvas – įniršęs ir persigandęs. Ir mėlynė kaktoje,
kurios kosmetikos priemonės nepajėgė visiškai užmaskuoti.
– Ne, – atsakė ji.
– Ar tavo tėtis liepė mums nieko nepasakoti, Sofija? Galiu tai
matyti.
– Ką galite matyti?
– Kažkas tave sužalojo.
– Netiesa.
– Iš kur ta mėlynė ant kaktos?
– Atsitrenkiau į duris.
– Dabar tu sakai netiesą.
 Sofija suprunkštė.
– Jūs turbūt protinga ir visa kita, bet nieko nežinote. Jūs tik sena
policininkė, kuri mieliau tupėtų namie su vaikais. Mačiau jus anam
kambary.
Pyktis vis dar buvo girdėti, bet balsas jau pradėjo kimti. Haris
spėjo, kad ji ištars dar vieną, daugiausia du sakinius.
Beatė atsiduso.
– Privalai mumis pasitikėti, Sofija. Ir turi mums padėti. Mes
mėginame sulaikyti žudiką.
– Bet tai ne mano kaltė, – jos balsas staiga užlūžo, ir Haris
nutarė, kad mergaitė bus sugebėjusi ištarti tik vieną sakinį.
Tuomet pasipylė ašaros. Staigi ašarų liūtis. Sofija susikūprino, ir
plaukų uždanga vėl nusileido.
Beatė uždėjo ranką mergaitei ant peties, bet ši nusipurtė.
– Eikit sau! – užriko ji.
– Ar žinojai, kad rudenį Robertas buvo Zagrebe? – paklausė
Haris.
Ji staiga pakėlė akis į Harį su nepasitikėjimu veide, o makiažas
sudrėko nuo ašarų.
– Tai jis tau nepasakojo? – klausinėjo Haris. – Tai gal nesakė ir
to, kad buvo įsimylėjęs merginą vardu Tėja Nilsen?
– Ne, – verksmingai šnabždėjo ji. – O kas, jei ir taip?
Haris mėgino perprasti jos reakciją, išgirdus šią informaciją, bet,
tekant juodai kosmetikai, sekėsi sunkiai.
– Tu buvai „Freteks“ parduotuvėje ir teiravaisi Roberto. Ko
norėjai?
– Cigariuko! – niršiai atšovė Sofija. – Eikit lauk!
Haris ir Beatė susižvalgė. Tada atsistojo.
– Šiek tiek pamąstyk, – tarė Beatė. – Paskui paskambink man
šiuo numeriu, – ji padėjo ant stalo vizitinę kortelę.
Mama stovėjo ir laukė koridoriuje.
 – Atsiprašau, – tarė Beatė. – Panašu, kad labai nusiminė. Gal
pasikalbėkite su ja.
Jie išėjo į gruodžio rytą Jakobo Olio gatvėje ir pasileido Sumo
gatvės kryptimi, kur Beatė buvo radusi neužimtą vietą automobiliui
pastatyti.
– Oprostite!
Jie apsisuko. Balsas sklido iš šešėlio priebučio arkoje, kur žibėjo
dvi cigaretės. Paskui žiežirbos nukrito žemėn, ir iš šešėlio išniro
du vyrai. Tai buvo Sofijos tėvas ir dėdė Josipas. Sustojo priešais
juos.
– „Hotel International“, aa? – paklausė tėvas.
Haris linktelėjo.
Tėvas akies krašteliu žvilgtelėjo į Beatę.
– Einu, atvarysiu automobilį, – skubiai pratarė Beatė.
Haris visąlaik suko galvą, kaip mergina, didumą savo trumpo
gyvenimo praleidusi su vaizdo įrašais ir kaltės įrodymais, galėjo
išsiugdyti tokią socialinę nuovoką, daug pranašesnę už jo paties.
– Pirmais metais aš dirbau... žinote... dirbau perkraustymo
kompanijoje. Bet nugara kaput. Vukovare buvau elektros
inžinierius, suprantate? Prieš karą. Čia nė velnio nerasti.
Haris linktelėjo. Ir laukė.
– Da, da, – sumurmėjo tėvas ir pasisuko į Harį, – kai 1991
metais serbų kariuomenė ketino užimti Vukovarą, taip? Ten buvo
berniukas, kuris susprogdino dvylika tankų... lauko minomis, ar
ne? Vadinome jį Mali Spasitelj.
– Mali Spasitelj, – pakartojo dėdė Josipas su didele pagarba.
– Mažasis Gelbėtojas, – tvirtino tėvas. – Tai buvo jo... vardas,
kuriuo jį šaukė per raciją.
– Slapyvardis?
– Taip. Vukovarui kapituliavus, tie bandė jį surasti. Bet jiems
nepavyko. Kažkas sakė, kad jis miręs. O kai kurie netikėjo, sakė,
kad jo niekad... nebuvo. Taip?
 – Kaip tai susiję su „Hotel Inernational“?
– Po karo žmonės Vukovare liko be namų. Viskas virto
griuvėsiais. Tada ten kai kurie atvykdavo. Bet daugiausia į
Zagrebą. Prezidentas Tudžmanas...
– Tuđman, – pakartojo dėdė ir pakėlė akis į dangų.
– ...ir jo žmonės davė jiems kambarius dideliame sename
viešbutyje, kur juos galėjo stebėti. Sekimas. Taip? Jie valgė sriubą
ir neturėjo darbo. Tudžmanas nemėgsta žmonių iš Slavonijos. Per
daug serbiško kraujo. Tuomet serbai, kurie buvo Vukovare,
pradėjo mirti. Ir prasidėjo gandai. Kad Mali Spasitelj sugrįžo.
– Mali Spasitelj, – nusijuokė dėdė Josipas.
– Jie sakė, kad kroatai sulauks pagalbos. Viešbutyje „Hotel
International“.
– Kokiu būdu?
Tėvas patraukė pečiais.
– Nežinau. Gandai.
– Mhm. Ar dar kas nors žino apie tą... pagalbininką ir „Hotel
International“?
– Dar kas nors?
– Pavyzdžiui, kas nors iš Gelbėjimo armijos?
– Taip. Davidas Ekhofas žino viską. Dabar ir visi kiti. Jis
prasitarė... po pietų per šventę Rytų sodyboje.
– Pasakė kalbą?
– Taip. Jis pasakė, kad Mali Spasitelj ir dar kas nors visada
kariauja. Kad karas niekada nesibaigs. Kaip ir jiems.
– Ar vadas tikrai taip pasakė? – paklausė Beatė, įvažiuodama į
apšviestą Ibseno tunelį, tada pristabdė ir sustojo nusidriekusios
eilės gale.
– Anot pono Micholeco, pasakė, – patikslino Haris. – Ir žinome,
kad tenai buvo visi. Robertas irgi.
– Tai tu manai, kad Robertui tai sukėlė minčių kreiptis į
samdomą žudiką? – Beatė nekantriai barbeno į vairą.
– Na, bent jau galime patvirtinti, kad Robertas buvo Zagrebe. O
kadangi sužinojo, kad Jonas susitikinėja su Tėja, turėjo ir motyvą,
– Haris pasitrynė skruostą. – Ar gali sutvarkyti, kad Sofija būtų
nuvežta pas gydytoją ir nuodugniai patikrinta? Jei labai neklystu,
yra šiek tiek daugiau nei tas sumušimas. Bandysiu patekti į
popietinį lėktuvą į Zagrebą.
Beatė griežtai dirstelėjo į jį.
– Jei vyksti į užsienį, tai ketindamas padėti nacionalinei policijai.
Arba atostogauti. Instrukcijose tiksliai parašyta, kad...
– Antras variantas, – patikino Haris. – Trumpos kalėdinės
atostogos.
Beatė pasidavusi atsiduso.
– Tada tikiuosi, kad duosi šiek tiek kalėdinių atostogų ir
Halvorsenui. Planavome aplankyti jo tėvus Steincheryje. O kur tu
planuoji šįmet švęsti Kalėdas?
Suskambo telefonas, ir prieš atsiliepdamas Haris ėmė kuistis
kišenėse:
– Pernai praleidau su Olegu ir Rakele. Prieš dvejus metus
švenčiau su tėvu ir Sėse. Bet šįmet nebuvo daug laiko svarstyti.
Pagalvojo apie Rakelę, kai pamatė, kad kišenėje bus
nuspaudęs mygtuką „OK“, ir dabar ausyje čiurleno jos juokas.
– Gali atvažiuot pas mane, – pasiūlė ji. – Kalėdų vakarą bus
atvirų durų metas, o mums visada reikalingi savanoriai
pagalbininkai. „Švyturyje“.
Tik praėjus dviem sekundėms Haris susivokė, kad tai ne
Rakelė.
– Tiesiog skambinu pasakyti, kad apgailestauju dėl vakar, –
kalbėjo Martina. – Neketinau šitaip pabėgti. Tiesiog pasijutau šiek
tiek nepatogiai. Ar gavai norimus atsakymus?
– A, pasirodo, tai tu? – tarė Haris, kaip pats manė, abejingu
balsu, bet pajuto žaibiškai įsmigusį Beatės žvilgsnį. Ir daug
pranašesnę socialinę nuovoką. – Ar galiu tau perskambinti?
– Žinoma.
– Ačiū.
– Nėra už ką, – ištarė ji rimtu tonu, bet jis jautė užgniaužtą
juoką. – Tik vienas dalykėlis.
– OK?
– Ką veiki antradienį? Mažutis kalėdinis vakarėlis.
– Nežinau, – atsakė Haris.
– Turime papildomą bilietą į kalėdinį vakarą Koncertų rūmuose.
– Štai kaip.
– Nepanašu, kad trykštum entuziazmu.
– Atsiprašau, čia tiek visko vyksta, be to, man nelabai sekasi
renginiuose, kuriems reikia pasipuošti.
– O atlikėjai visi buržujai ir nuobodos?
– Taip nesakiau.
– Ne, bet aš taip sakau. O kai sakiau, kad turime papildomą
bilietą, galvoje turėjau save.
– Štai kaip.
– Proga pažvelgti į save, vilkinčią suknele. O su tuo drabužiu
atrodau puikiai. Trūksta tik patrauklaus vyresnio vyruko. Pagalvok
apie tai.
Haris nusijuokė.
– Ačiū, aš pažadu.
– Nėra už ką.
Po skambučio Beatė nepratarė nei žodžio, nekomentavo jo
šypsenėlės, kuri nenyko nuo veido, tik paminėjo, kad, anot oro
prognozės, sniego valytuvams bus ką veikti. Retkarčiais Haris
pamąstydavo, ar Halvorsenas žino, kokį laimingą loterijos bilietą
ištraukė.

*
 Jonas Karlsenas vis dar nesirodė. Sustingęs jis atsikėlė nuo
šaligatvio Sofienbergo gatvėje. Atrodė, kad šaltis sukilo iš žemės
gelmių ir sukaustė visą kūną. Jam vos pradėjus žingsniuoti,
kraujas ėmė cirkuliuoti kojose, bet skausmą jis pasitiko su
džiaugsmu. Neskaičiavo, kiek valandų sėdėjo sukryžiavęs kojas
ir, priešais pasistatęs popierinį puodelį, stebėjo, kas įeina ir išeina
iš namo Geteborgo gatvėje, bet dienos šviesa jau ėmė blėsti. Jis
įkišo ranką į kišenę.
Išmaldos tikrai užteks kavai, užkandžiui ir, tikėkimės, pakeliui
rūkalų.
Jis skubėjo link sankryžos ir kavinės, iš kurios buvo pasiėmęs
popierinį puodelį. Ant sienos pamatė telefoną, bet nuvijo mintį
šalin. Prieš kavinę sustojo, nusiėmė gobtuvą ir pažvelgė į savo
atspindį. Nenuostabu, kad žmonės laiko jį nelaimėliu skurdžiumi.
Barzda sparčiai augo, o ant veido juodavo suodžių brūkšniai nuo
laužo konteineryje.
Atspindyje pamatė, kaip užsidegė raudona šviesoforo šviesa ir
šalia jo sustojo automobilis. Darydamas kavinės duris, žvilgtelėjo į
jį. Ir sustingo. Drakonas. Serbų tankas. Jonas Karlsenas. Keleivio
sėdynėje. Už dviejų metrų nuo jo.
Jis nuskubėjo į kavinę, prišoko prie lango ir ėmė stebėti. Jam
pasirodė, kad yra matęs vairuojantį vyrą, bet neprisiminė kur.
Nakvynės namuose. Taip, jis buvo vienas iš policininkų, kurie
buvo ten kartu su Hariu Hūle. Ant galinės sėdynės sėdėjo moteris.
Užsidegė žalia. Jis išpuolė laukan ir spoksojo į balkšvus
išmetamojo vamzdžio dūmus, vinguriuojančius iš automobilio, vis
greičiau judančio gatve palei parką. Tada pasileido paskui.
Nutolusį automobilį galėjo matyti pasukant į Geteborgo gatvę. Jis
rausėsi kišenėse. Beveik užtirpusiais pirštais užčiuopė stiklo šukę
iš namelio lango. Kojos neklausė tarsi mediniai protezai, ir jis
baiminosi, kad jei ne taip pastatys pėdą, jos subyrės kaip ledo
luitai.
 Parkas su medžiais, vaikų darželiu ir antkapiais mirgėjo jam
prieš akis tarsi besikeičiantys filmo kadrai. Ranka susirado ginklą.
Turbūt bus įsipjovęs stiklu, nes rankena buvo lipni.
Halvorsenas pastatė automobilį prie Geteborgo gatvės ketvirtu
numeriu pažymėto pastato ir su Jonu išlipo iš automobilio
pamankštinti kojų, o Tėja nuskubėjo pasiimti insulino.
Halvorsenas apžvelgė ištuštėjusią gatvę. Jonas taip pat atrodė
neramus, suko ratus šaltyje. Per langą Halvorsenas matė
automobilio valdymo pultą su tarnybiniu revolveriu dėkle. Jį
nusiėmė, nes vairuojant rėmėsi jam į šonkaulius. Jei kas nutiktų,
sugebės jį pačiupti per dvi sekundes. Atidarė mobiliojo telefono
dangtelį ir išvydo, kad kol važiavo, jo atsakiklyje buvo palikta
žinutė. Jis spustelėjo, ir gerai pažįstamas balsas pakartojo, kad
jam paliktas pranešimas. Tada pasigirdo pyptelėjimas ir prašneko
nepažįstamas balsas. Halvorsenas klausėsi su augančia
nuostaba. Jis pamatė, kad Jonas atpažino iš telefono sklindantį
balsą ir prisiartino. Halvorseno nuostaba peraugo į apstulbimą.
Jam pabaigus pokalbį, Jonas klausiamai į jį pasižiūrėjo, bet
Halvorsenas nieko nepasakė, tik skubiai surinko numerį.
– Kas čia buvo? – pasiteiravo Jonas.
– Prisipažinimas, – tarstelėjo Halvorsenas.
– Ką darai?
– Pranešiu Hariui.
Halvorsenas pakėlė akis ir pamatė, kad Jono veidas
persikreipė, akys išsipūtė ir patamsėjo – atrodė, kad spoksojo
kiaurai jį, pro jį.
– Kas nutiko?

Haris perėjo muitinę ir patraukė per kuklų Plesos terminalo

pastatą, pakeliui kyštelėjo savo VISA kortelę į bankomatą, o šis
klusniai išdavė jam keturis tūkstančius kronų kunomis. Pusę jų
sudėjo į rudą voką, tada išėjo laukan ir įsėdo į „Mercedes“
automobilį su mėlynu taksi plafonu.
– „Hotel International“.
Taksi vairuotojas įjungė pavarą ir pajudėjo neprataręs nė
žodžio.
Jie važiavo į šiaurės vakarus greitkeliu, per permainingą
Kroatijos gamtovaizdį vedančiu į Zagrebą; palei jį rudavo laukai su
pilkšvo sniego salelėmis, o iš žemų debesų pliaupė lietus.
Vos po penkiolikos minučių kelio Haris galėjo įžiūrėti Zagrebą –
horizonte subolavo betoniniai pastatai ir bažnyčios bokštas. Jie
pervažiavo per juosvą tylią upę, kurią Haris numanė esant Sava.
Įvažiavo į miestą plačiu prospektu, kuris pasirodė pernelyg platus,
nes automobilių buvo nedaug, pravažiavo geležinkelio stotį ir
didelį atvirą parką be žmonių, su dideliu stikliniu paviljonu. Nuogi
medžiai skėtė juodus žiemiškus pirštus.
– „Hotel International“, – pranešė taksi vairuotojas ir pasuko prie
įspūdingo pilkų plytų rūmo, kokius komunistinės šalys paprastai
statydavo savo vadovams.
Haris sumokėjo. Vienas iš viešbučio apsauginių, apsivilkęs kaip
admirolas, iškart atidarė automobilio dureles ir plačiai
šypsodamas pasiūlė skėtį.
– Sveiki atvykę, pone. Prašom čia, pone.
Kai Haris pastatė koją ant šaligatvio, du viešbučio svečiai kaip
tik išėjo pro sukamąsias duris ir sulipo į ką tik privažiavusį
„Mercedes“. Už besisukančių durų tviskėjo krištolo šviestuvas.
Haris nesijudino.
– Refugees?
– Sorry, Sir?
– Pabėgėliai, – pakartojo Haris. – Vukovaras.
Skėčiui ir šypsenai pradingus, Haris ant galvos pajuto lietaus
lašus, o pirštinėtas admirolo smilius parodė duris kiek tolėliau nuo
pagrindinio įėjimo.
Įžengus į erdvų apytuštį vestibiulį su aukštais skliautais Hariui
pirmiausia toptelėjo, kad kvepia ligonine. Ir kad keturiasdešimt
penkiasdešimt žmonių, sėdinčių ir stovinčių prie dviejų ilgų stalų
vestibiulio viduryje, arba stypsančių eilėje prie sriubos šalia
registratūros, primena pacientus. Gal kalti buvo jų drabužiai:
beformiai sportiniai kostiumai, nunešioti megztiniai ir skylėtos
šlepetės, kurie bylojo apie abejingumą išvaizdai. O gal virš
sriubos lėkščių palinkę kaklai ir mieguistos prislėgtos akys, kurios
vargiai ar pastebėjo jį čia esant.
Hario žvilgsnis perbėgo patalpa ir apsistojo prie baro. Šis labiau
panėšėjo į karštų dešrelių kioską, apleistą klientų, bet vis dar
aptarnaujamą barmeno, kuris vienu metu dirbo tris darbus:
blizgino stiklinę, vyrams prie artimiausio staliuko garsiai
komentavo futbolo rungtynes, rodomas per televizorių, pritvirtintą
prie lubų, ir stebėjo kiekvieną Hario judesį.
Haris nutuokė, kad pateko į reikiamą vietą, ir patraukė prie
kasos. Barmenas perbraukė ranka riebalais blizgančius atgal
sušukuotus plaukus.
– Da?
Haris mėgino nekreipti dėmesio į butelius, išrikiuotus lentynose
karštų dešrelių kiosko gale. Bet jau seniausiai pastebėjo savo
seną draugą ir priešą – viskį „Jim Beam“. Barmenas sekė Hario
žvilgsnį ir klausiamai parodė į keturkampį butelį su rudu skysčiu.
Haris papurtė galvą. Ir įtraukė oro. Nereikia visko apsunkinti.
– Mali Spasitelj, – pasakė jis pakankamai tyliai, kad per
televizoriaus triukšmą jį išgirstų tik barmenas. – Ieškau Mažojo
Gelbėtojo.
Barmenas tyrinėjo Harį, paskui atsakė angliškai su stipriu
vokišku akcentu:
– Nepažįstu jokių gelbėtojų.
– Vienas mano draugas iš Vukovaro pasakė, kad Mali Spasitelj
gali man padėti.
Haris išsiėmė iš striukės kišenės rudą voką ir padėjo ant
prekystalio.
Barmenas nudūrė žvilgsnį į voką, bet jo nepalietė.
– Tu policininkas, – tarė jis.
Haris papurtė galvą.
– Meluoji, – tarė barmenas. – Perpratau vos tau įėjus.
– Tas, kurį matai, policijoje išdirbo dvylika metų, bet jau
nebedirba. Išėjau prieš dvejus metus.
Haris susidūrė su barmeno žvilgsniu. Ir tylomis svarstė, už ką
vyras galėjo būti teistas. Raumenų ir tatuiruočių dydis bylojo, kad
zonoje turėjo sėdėti ilgai.
– Čia negyvena niekas, vadinamas gelbėtoju. O aš pažįstu
visus.
Barmenas ketino nusisukti, bet Haris persisvėrė per prekystalį ir
sučiupo jį už žasto. Barmenas dėbtelėjo į Hario ranką, ir šis
pajuto, kaip įsitempė vyro bicepsai. Haris paleido:
– Mano sūnų nušovė narkotikų platintojas, pardavinėjantis tą
šlamštą prie mokyklos. Nes vaikas jam pagrasino, kad jei
nesiliaus, praneš direktoriui.
Barmenas neatsakė.
– Jam buvo vienuolika metų, – tarė Haris.
– Nesuprantu, kodėl man tai pasakojate, pone.
– Kad suprastum, kodėl sėdėsiu čia ir lauksiu, kol kas nors ateis
man pagelbėti.
Barmenas lėtai linktelėjo.
Klausimas pasigirdo žaibiškai.
– Kuo vardu buvo tavo berniukas?
– Olegas, – atsakė Haris.
Jie stovėjo ir žvelgė vienas į kitą. Barmenas primerkė vieną akį.
Haris pajuto, kad kišenėje be garso vibruoja mobilusis telefonas,
bet jo nepaisė.
Barmenas uždėjo ranką ant voko ir stumtelėjo jį Hariui.
– Nebūtina. Kuo vardu ir kur gyveni?
– Aš tiesiai iš oro uosto.
– Parašyk savo vardą ant servetėlės ir apsistok „Balkan“
viešbutyje prie geležinkelio stoties. Per tiltą ir tiesiai. Lauk
kambaryje. Kas nors su tavimi susisieks.
Haris žiojosi kažką sakyti, bet barmenas nusisuko į televizoriaus
ekraną ir vėl pradėjo komentuoti.
Kai išėjo lauk, atrado praleistą Halvorseno skambutį.
– Do vraga! – sudejavo jis. – Velnias!
Sniegas Geteborgo gatvėje priminė raudoną šerbetą.
Jis buvo sutrikęs. Viskas įvyko taip greitai. Paskutinė kulka,
kurią nusiuntė paskui sprunkantį Joną Karlseną, švelniai
dunkstelėdama užkliudė namo fasadą. Jonas Karlsenas įsmuko
pro duris ir pradingo. Jis tupėjo ir klausėsi, kaip kruvina stiklo šukė
plėšia medžiagą striukės kišenėje. Policininkas gulėjo veidu į
sniegą, o šis gėrė iš perpjauto kaklo srūvantį kraują.
Ginklas, šmėstelėjo jam, ir, sučiupęs vyro petį, jį apsuko. Jam
reikėjo šaunamojo ginklo. Vėjo gūsis nubloškė plaukus nuo
neįprastai blyškaus veido. Skubėdamas jis krėtė apsiausto
kišenes. Kraujas vis tekėjo ir tekėjo – raudonas ir tirštas. Prieš
prisipildant burnai, spėjo tik pajusti kartų tulžies skonį. Jis
nusisuko, ir gelsvas skrandžio turinys klioktelėjo ant melsvo ledo.
Jis apsišluostė burną. Kelnių kišenės. Surado piniginę. Kelnių
juosmuo. Dėl Dievo, fare, jei nori ką nors apsaugoti, reikia turėti
ginklą.
Iš už kampo išniro automobilis ir pasuko link jų. Jis paėmė
piniginę, atsikėlė, perėjo gatvę ir stengėsi žingsniuoti ramiai.
Automobilis sustojo. Negalima bėgti. Ir pasileido tekinas.
Paslydo ant šaligatvio priešais parduotuvę ant kampo ir
parpuolė ant klubo, bet iš karto pašoko, nepajutęs skausmo.
Toliau traukė link parko, tuo pačiu keliu, kuriuo atbėgo. Tai buvo
košmaras, nesiliaujančių beprasmių įvykių virtinės košmaras. Ar
jis išsikraustė iš proto, ar šie dalykai iš tikrųjų įvyko? Šaltas oras ir
tulžis degino gerklę. Kai išgirdo pirmąsias policijos sirenas, jau
buvo pasiekęs Markveieno kelią. Ir tada pajuto. Kad išsigando.
 22 skyrius

Gruodžio 19 d., šeštadienis. Miniatiūros

Popietės prieblandoje Policijos biuras švytėjo kaip kalėdinė

eglutė. Viduje, antrajame apklausų kambaryje, rankomis
susiėmęs galvą sėdėjo Jonas Karlsenas. Kitapus mažo apskrito
stalo ankštoje patalpoje sėdėjo Tūrila Li. Tarp jų – du mikrofonai ir
pirmojo liudininko parodymų kopija. Pro stiklą Jonas galėjo matyti
sėdinčią ir savo eilės laukiančią Tėją.
– Taigi jis jus užpuolė? – paklausė policininkė skaitydama
ataskaitą.
– Vyras su pistoletu pasileido tiesiai į mus.
– Ir tuomet?
– Viskas įvyko taip greitai. Taip persigandau, kad atsimenu tik
nuotrupas. Gal dėl smegenų sukrėtimo.
– Suprantu, – tarė Tūrila, nutaisiusi veido išraišką, bylojančią
priešingai. Ji žvilgtelėjo į raudoną šviesą, rodančią, kad aparatas
vis dar įrašinėja. – Bet tuo tarpu Halvorsenas pasileido link
automobilio?
– Taip, jo ginklas buvo tenai. Pamenu, kad išvažiavęs iš Rytų
sodybos pasidėjo ginklą tarp priekinių sėdynių.
– O ką darėte jūs?
– Aš susimėčiau. Pirmiausia pamaniau pasislėpti automobilyje,
bet paskui apsigalvojau ir nubėgau prie namo durų.
– Ir tuomet žudikas šovė į jus?
– Šiaip ar taip, girdėjau pokštelėjimą.
– Pasakokite.
– Aš užsirakinau name, ir, kai pažvelgiau pro stiklą, jis užpuolė
Halvorseną.
– O jis nesuspėjo pasiekti automobilio?
– Ne. Jis skundėsi, kad durys buvo užstrigusios dėl šalčio.
 – Ir vyras puolė Halvorseną su peiliu, ne šovė?
– Iš ten, kur stovėjau, man taip pasirodė. Jis puolė Halvorseną
iš nugaros ir kelissyk smeigė jam.
– Kelis kartus?
– Keturis ar penkis kartus. Aš nežinau... aš...
– Ir tada?
– Tada nubėgau žemyn į rūsį ir paskambinau jums pirmosios
pagalbos numeriu.
– Bet žudikas tavęs nesivijo?
– Nežinau, lauko durys juk buvo užrakintos.
– Bet jis galėjo išdaužti stiklą, turint galvoje tai, kad jau buvo
subadęs policininką.
– Taip, jūs teisi. Aš nežinau.
Tūrila Li nuleido akis į parodymus.
– Greta Halvorseno buvo aptikti vėmalai. Darome prielaidą, kad
jie žudiko. Ar galite tai patvirtinti?
Jonas papurtė galvą:
– Kol jūs atvykote, laukiau ant rūsio laiptų. Gal turėjau padėti...
bet aš...
– Taip?
– Aš bijojau.
– Veikiausiai pasielgėte teisingai, – veido išraiška vėl
prieštaravo žodžiams.
– Ką sako gydytojai?.. Ar jis...
– Kol būklė pagerės, kurį laiką jis bus ištiktas komos. Bet dar
nežinia, ar pavyks išgelbėti jam gyvybę. Važiuojam toliau.
– Tai tarsi košmaras, kuris kartojasi, – šnabždėjo Jonas. –
Tiesiog vyksta. Vėl ir vėl.
– Neverskite manęs kartoti, kad privalote kalbėti į mikrofoną, –
monotoniškai išpoškino Tūrila.
 Haris stovėjo prie lango viešbučio kambaryje ir stebeilijo į tamsų
miestą, kur išsimėtę aplaužytų televizijos antenų ploteliai rodė
keistus ženklus ir gestus rusvai gelsvai padangei. Televizorius
transliavo programą švedų kalba, tačiau garsą slopino stori
tamsūs kilimai ir užuolaidos. Maksas fon Siudovas vaidino Knutą
Hamsuną. Minibaro durelės buvo praviros. Ant kavos staliuko
gulėjo viešbučio brošiūra. Pirmame puslapyje puikavosi Josipo
Jelačičiaus statula Jelačičiaus aikštėje, o ant Jelačičiaus buvo
padėti keturi miniatiūriniai buteliukai. „Johnie Walker“, „Smirnoff“,
„Jägermeister“ ir „Gordon’s“. Kartu su dviem buteliais „Ozujsko“
alaus. Nė vienas butelis nebuvo atidarytas. Kol kas. Praėjo
valanda nuo tada, kai Skarė jam paskambino ir papasakojo, kas
atsitiko Geteborgo gatvėje.
Skambindamas jis norėjo būti blaivus.
Beatė atsiliepė po ketvirto signalo.
– Jis gyvas, – tarė ji, Hariui nespėjus paklausti. – Gydytojai
uždėjo jam respiratorių, jam koma.
– Ką jie sako?
– Nežino, Hari. Jis galėjo mirti vietoje, nes Stankicas, regis,
mėgino prakirsti pagrindinę arteriją, bet jam pavyko užsidengti
ranka. Jam smarkiai supjaustyta plaštaka, smarkiai kraujuoja iš
smulkesnių kraujagyslių abipus kaklo. Paskui Stankicas keliskart
dūrė jam į krūtinę virš širdies. Gydytojai sako, peilis galėjo kliudyti
širdies viršūnę.
Nors Beatės balsas vos pastebimai virpėjo, atrodė, kad kalba
apie bet kurią kitą auką. Ir Haris suprato, kad tai vienintelis būdas,
kuriuo moteris dabar sugebėjo apie tai prabilti – kaip apie darbą.
Stojusioje tyloje su pasipiktinimu riaumojo Maksas fon Siudovas.
Haris ieškojo paguodos žodžių.
– Kalbėjausi su Tūrila Li, – vietoje to pasakė jis. – Ji pranešė
apie Jono Karlseno parodymus. Ar turi ką pridurti?
– Kulką radome pastato fasade, dešiniau nuo durų. Teismo
ekspertai dabar ją tikrina, bet neabejoju, kad sutaps su kulkomis
iš Egertorgės, iš Jono buto ir iš vietos prie nakvynės namų. Bus
Stankicas.
– Kodėl tu tokia tikra?
– Pravažiuojanti pora sustojo, pamačiusi ant šaligatvio gulintį
Halvorseną. Sakė, kad priešais juos gatvę perėjo kažkoks valkata.
Per veidrodėlį mergina matė, kad šiek tiek tolėliau jis paslydo ant
šaligatvio. Mes apžiūrėjome teritoriją. Mano bendradarbis, Bjornas
Holmas, rado užsieninę monetą, palaidotą taip giliai sniege, jog
pirmiausia pamanėme, kad bus išgulėjusi ten kelias dienas. Jis
taip pat nežinojo, kas čia per pinigas, nes galėjome įžiūrėti tik
„Republika Hrvatska“ ir „5 kuna“. Tada jis patikrino.
– Ačiū, aš žinau atsakymą, – tarė Haris. – Taigi bus Stankicas.
– Kad būtume visiškai tikri, paėmėme vėmalų mėginį nuo ledo.
Patologai lygina DNR su plauko, rasto ant pagalvės jo kambaryje
nakvynės namuose. Tikiuosi, atsakymą gausime rytoj.
– Bent jau žinome, kad turime DNR pėdsakus.
– Na, labai keista, bet vėmalų klanas nėra geriausia vieta gauti
DNR. Gleivių membranų paviršinės ląstelės išsisklaido, kai
vėmalų kiekis toks didelis. O po atviru dangumi...
– ...jos sąveikauja su tarša ir begale kitų DNR šaltinių. Visa tai
suprantu, bet bent jau turime už ko užsikabinti. Ką šiuo metu
veiki?
Beatė atsiduso.
– Gavau gana keistą žinutę iš Veterinarijos akademijos ir turiu
paskambinti pasiteirauti, ką jie turi omeny.
– Veterinarijos akademijos?
– Taip, vėmaluose radome apvirškintų mėsos gabalų ir
nusiuntėme ištirti DNR. Mintis buvo ta, kad sutikrins ją su mėsos
archyvu, kuriuo naudojasi Žemės ūkio institutas, ir atseks mėsos
kilmės vietą bei gamintoją. Jei mėsa pasižymės ypatingomis
savybėmis, gal susiesime ją su kokia valgykla Osle. Tai aklas
šūvis, bet jei pastarąją parą Stankicas rado slaptavietę, turbūt
juda kaip įmanoma mažiau. Ir jei pirmiausia pavalgė kokioje
vietoje netoliese, labai tikėtina, kad vėl ten sugrįš.
– Aha, kodėl gi ne.
– Greičiausiai tai bus kinų restoranas. Kiek paslaptingas.
– Mm. Perskambink, jei sužinosi ką daugiau. Ir...
– Taip?
Haris susiprato, kad tai, ką ketino pasakyti, nuskambėtų
idiotiškai: kad Halvorsenas yra kietas vyrukas, kad šiomis
dienomis jie galėjo padaryti neįtikėtinų dalykų ir kad viskas tikrai
bus gerai.
– Nieko.
Beatei padėjus ragelį, Haris atsisuko į stalą ir butelius. Eni beni
diki daki...
Sustojo ties „Johnie Walker“. Viena ranka tvirtai suėmęs
miniatiūrinį buteliuką jį atsuko, o jei tiksliau – suktelėjo kamštelį
kita ranka. Jautėsi kaip Guliveris. Įstrigęs svetimoje šalyje tik su
nykštukų buteliukais. Įtraukė salsvo gerai pažįstamo kvapo iš
siauro buteliuko kaklelio. Tai tebuvo gurkšnis, bet kūnas jau buvo
paveiktas nuodų ir visas įsitempė. Haris baiminosi pirmo
neišvengiamo vėmimo priepuolio, bet žinojo, kad tai jo nesulaikys.
Per televiziją Knutas Hamsunas kalbėjo, kad yra pavargęs ir
daugiau rašyti nebegali.
Haris įkvėpė, tarsi ruošdamasis panerti giliai ir ilgam.
Suskambo telefonas.
Haris delsė. Aparatas nutilo po pirmo signalo.
Jam keliant butelį, telefonas vėl suskambo. Ir vėl nutilo.
Jis suprato, kad skambina iš registratūros.
Pastatė butelį ant naktinio stalelio ir laukė. Kai nuskambėjo
trečią kartą, jis pakėlė ragelį.
– Mister Hansen?
– Yes.
 – Kai kas norėtų susitikti su jumis vestibiulyje.
Haris stebeilijo į džentelmeną raudonu švarku ant butelio
etiketės.
– Pasakykite, kad ateinu.
– Yes, Sir.
Haris suėmė buteliuką trimis pirštais. Tada užvertė galvą ir
susipylė turinį į gerklę. Po keturių sekundžių pasilenkęs stovėjo
prie unitazo ir spjaudė oro linijų patiektus pietus.
Registratorė mostelėjo į baldų komplektą šalia pianino, kur
krėsle išsitiesusi sėdėjo smulki pražilusi moteris, apsigobusi
pečius juodu šaliku. Hariui artinantis, ji stebėjo jį ramiomis rudomis
akimis. Jis sustojo prie stalo, ant kurio stovėjo nedidukas
baterijomis maitinamas radijo aparatas. Balsai gyvybingai
komentavo sportinį įvykį, ko gero, futbolo rungtynes. Garsai
maišėsi su klasikinių filmų muzikos popuri, kurį, įsitaisęs jai už
nugaros, kūrė pirštais po klavišus lakstantis pianistas.
– Daktaras Živago, – prabilo ji ir linktelėjo pianisto link. – Gražu,
ar ne, Mister Hansen?
Jos anglų kalbos tarimas ir intonacija buvo nepriekaištingi. Ji
išsišiepė, tarsi būtų pasakiusi ką šmaikštaus, ir taktiškai, bet
staigiai sprigtelėjo parodydama, kad jis prisėstų.
– Ar jums patinka muzika? – paklausė Haris.
– Kaip ir visiems? Anksčiau dėsčiau muziką, – ji pasilenkė ir
pagarsino radiją.
– Ar nerimaujate, kad mus stebi?
Ji atsilošė krėsle.
– Ko jums reikia, Hansenai?
Haris pakartojo istoriją apie savo sūnų ir vyriškį prie mokyklos;
gerklę jam degino tulžis, o pulkas skalikų jo skrandyje ambrijo ir
kaukė reikalaudami dar.
– Kaip mane susiradote? – paklausė ji.
– Man patarė žmogus iš Vukovaro.
 – Iš kur atvykote?
Haris nurijo. Liežuvis buvo išsausėjęs ir išburkęs.
– Iš Kopenhagos.
Moteris jį tyrinėjo. Haris laukė. Juto prakaito lašą nutekant tarp
menčių, o kitą formuojantis ant viršutinės lūpos. Velniop viską, jam
reikia vaistų. Dabar.
– Netikiu jumis, – galiausiai pareiškė ji.
– OK, – tarė stodamasis Haris. – Man reikia eiti.
– Palaukit! – smulkios moters balsas buvo įsakmus, ir ji parodė
Hariui, kad vėl atsisėstų. – Tai nereiškia, kad kaktoje man
neįstatytos akys, – pridūrė.
Haris prisėdo.
– Galiu matyti neapykantą, – tarė ji. – Ir liūdesį. Ir užuodžiu
alkoholį. Tikiu ta dalimi apie jūsų mirusį sūnų, – ji išspaudė
šypsenėlę. – Ką norite daryti?
Haris mėgino susitvardyti.
– Kiek tai kainuoja? Ir kaip greitai tai gali būti atlikta?
– Priklausys nuo aplinkybių, bet nerasite profesionalių
vykdytojų, prieinamesnių už mus. Pradinė mūsų kaina – penki
tūkstančiai eurų plius išlaidos.
– OK. Kitą savaitę?
– Tai... gali būti kiek per skubu.
Trumpa moters abejonė užtruko tik sekundės dalelę, bet to
pakako, kad jis suprastų. Ir tuomet jis pamatė, kad ji suprato, kad
jis suprato. Balsai radijuje šaukė nesitverdami jauduliu, o fone
džiūgavo minia. Kažkas įmušė įvartį.
– Ar jūs nesate tikra, kad jūsų vykdytojas taip greitai sugrįš? –
pasiteiravo Haris.
Ji ilgam į jį įsižiūrėjo.
– Jūs vis dar policininkas, ar ne?
Haris linktelėjo.
 – Inspektorius iš Oslo.
Oda moteriai aplink akis truktelėjo.
– Bet jums aš nepavojingas, – tarė Haris. – Kroatija – ne mano
jurisdikcijoje, ir niekas nežino, kad aš čia. Nei Kroatijos policija,
nei mano šefas.
– Tai ko jūs norite?
– Sudaryti sandėrį.
– Kokį? – ji persisvėrė per stalą ir patylino radijo aparatą.
– Jūsų vykdytojas mainais už mano taikinį.
– Ką turite galvoje?
– Mainus. Jūsų vyrukas už Joną Karlseną. Jei liausis medžioti
Joną Karlseną, mes jį paleisime.
Ji kilstelėjo antakį:
– Jūs visi saugote vieną vyriškį nuo vieno vykdytojo, pone
Hansenai? Ar jūs įbauginti?
– Mes baiminamės kraujo klano. Jūsų vykdytojas jau atėmė
gyvybę dviem žmonėms ir subadė vieną iš mano kolegų.
– Ar... – ji susilaikė. – Taip negali būti.
– Bus dar daugiau lavonų, jei nepasikviesite jo atgal. Ir vienas
bus jo.
Ji užmerkė akis. Ilgai taip sėdėjo. Tada įkvėpė:
– Jei jis nužudė vieną iš jūsų kolegų, jūs sieksite susidorojimo.
Kaip galiu pasitikėti, kad laikysitės savosios susitarimo dalies?
– Mano vardas Haris Hūlė, – jis padėjo pasą ant stalo. – Jei
iškils į paviršių, kad buvau čia be Kroatijos pareigūnų leidimo, kils
diplomatinis konfliktas. O aš liksiu be darbo.
Ji susiieškojo akinius.
– Taigi prisistatote kaip įkaitas? Ar nemanote, kad tai skamba
neįtikėtinai, pone... – ji užsidėjo akinius ant nosies ir perskaitė
pase: – Hari Hūle.
– Dėl to ir deruosi.
 Ji linktelėjo.
– Suprantu. Ir žinote ką? – ji nusiėmė akinius. – Aš gal ir
sutikčiau sudaryti sandėrį. Bet kokia iš to nauda dabar, kai negaliu
prisišaukti jo atgal?
– Ką turite galvoje?
– Nežinau, kur jis yra.
Haris įdėmiai ją nužvelgė. Akyse matė skausmą. Girdėjo drebulį
balse.
– Na, – prabilo Haris, – vadinasi, teks tartis su tuo, kuris šalia.
Duokit man vardą žmogaus, užsakiusio žmogžudystę.
– Ne.
– Jei policininkas numirs, – pradėjo Haris, išsitraukė iš kišenės
nuotrauką ir padėjo ant stalo tarp jų, – tikėtina, kad jūsų
vykdytojas bus nužudytas. Tai tikrai atrodys taip, kad policininkas
privalėjo šauti gindamasis. Taip yra. Nebent aš užkirsiu tam kelią.
Ar suprantate? Ar tai tas žmogus?
– Grasinimai mane veikia prastai, pone Hūle.
– Rytoj anksti ryte skrendu atgal į Oslą. Kitoje nuotraukos
pusėje užrašysiu savo telefono numerį. Paskambinkit, jei
apsigalvosite.
Ji pasiėmė nuotrauką ir įsimetė į rankinę.
Haris ištarė tyliai ir skubiai:
– Tai jūsų sūnus, ar ne?
Ji sustingo.
– Kas verčia jus taip manyti?
– Aš irgi kaktoje turiu akis. Irgi galiu matyti skausmą.
Ji sėdėjo palinkusi virš rankinės.
– O kaip dėl jūsų, Hūle? – ji pakėlė akis ir pažvelgė į jį. – Ar
nepažįstate to policininko? Jei taip lengvai galite atšaukti
susidorojimą?
Hario burna buvo tokia sausa, kad jo paties kvėpavimas degino
ryklę.
– Ne, – tarė jis, – jo nepažįstu.
Kol žvilgsniu sekė ją pro langą, Hariui pasirodė, kad girdi
giedant gaidį, galiausiai ant šaligatvio kitapus gatvės ji pasuko į
kairę ir dingo iš akių.
Savo kambaryje jis ištuštino likusius buteliukus, dar kartą
išsivėmė, atsigėrė alaus, apsivėmė, pažvelgė į veidrodį ir liftu
nusileido į viešbučio barą.
 23 skyrius

Gruodžio 20 d., sekmadienio naktis. Šunys

Jis sėdėjo tamsiame konteineryje ir stengėsi mąstyti. Policininko

piniginėje buvo du tūkstančiai aštuoni šimtai norvegiškų kronų, ir,
jei gerai atsimena valiutos kursą, tai reiškė, kad jam užteks
maistui, naujai striukei ir lėktuvo bilietui į Kopenhagą.
Dabar problemą kėlė amunicija.
Kulka Geteborgo gatvėje buvo septinta ir paskutinė. Jis
sukiojosi Platoje ir klausinėjo, kur nusipirkti devynių milimetrų
kalibro šovinių, bet kaip atsako sulaukdavo tik bereikšmių
žvilgsnių. Jei ir toliau klausinės atsitiktinių prašalaičių, galimybės
užsirauti ant slapto agento tikrai išaugs.
Jis nusviedė savo tuščią „Llama MiniMax“ ant metalinių grindų.
Iš tapatybės kortelės jam šypsojosi žmogus. Halvorsenas.
Dabar Joną Karlseną tikrai saugos kaip savo akį. Liko tik viena
galimybė. Trojos žirgas. Ir jis žinojo, koks tas žirgas bus. Pasak
moters, teikiančios informaciją telefonu, Sofijos gatvėje, penktu
numeriu pažymėtame name, gyvena vienintelis Haris Hūlė Osle.
Jis žvilgtelėjo į laikrodį. Ir sustingo.
Lauke pasigirdo žingsniai.
Jis pašoko, viena ranka čiupo stiklo šukę, kita – pistoletą ir
atsistojo prie įėjimo.
Durys prasivėrė. Miesto žiburių fone išvydo siluetą. Žmogysta
skubiai įsigavo vidun ir, įsitaisiusi ant grindų, sukryžiavo kojas.
Jis sulaikė kvėpavimą.
Niekas nevyko.
Tada įsibrovėlis brūkštelėjo degtuką ir liepsnelė apšvietė jo
veidą. Toje pačioje rankoje kaip ir degtuką laikė šaukštelį. Kita
ranka ir dantimis praplėšė nedidelį plastikinį maišelį. Jis atpažino
vaikinuką šviesiai mėlyna džinsine striuke.
 Vaikinukas sukosi sparčiai ir su įgudimu, bet, jam ėmus
kvėpuoti, ūmai sustingo.
– Sveiki? – vyrukas akimis naršė tamsą, skubiai slėpdamas
maišiuką kišenėje.
Jis kostelėjo ir žengė į degtuko metamą šviesos ratą.
– Remember me?
Vaikinukas baimingai žvelgė į jį.
– Kalbėjomės prie geležinkelio stoties. Gavai iš manęs pinigų.
Tavo vardas Kristoferis, ar ne?
Kristoferis vėpsojo.
– Čia tu? Atvykėlis, davęs man penkis šimtus kronų? Jėzau. Na,
OK, prisimenu tavo balsą. Oi! – Kristoferis išmetė degtuką, ir šis
užgeso ant grindų. Aklinoje tamsoje jo balsas priartėjo: – Ar
sutinki šiąnakt dalytis šia vietele?
– Gali mėgautis ja vienas. Ketinau išeiti.
Blykstelėjo degtukas.
– Bus geriau, jei pasiliksi. Dviese šilčiau. Rimtai sakau, seni.
Jis iškėlė šaukštą ir supylė į jį mažo buteliuko turinį.
– Kas čia?
– Vanduo ir askorbo rūgštis.
Kristoferis atidarė maišiuką ir subėrė miltelius į šaukštelį,
nepraberdamas nė grūdelio, tada mikliai perėmė degtuką kita
ranka.
– Žinai, ką darai, Kristoferi, – jis stebėjo, kaip narkomanas po
arbatiniu šaukšteliu laiko liepsną ir tuo pat metu išsitraukia ir
ruošia kitą degtuką.
44
– Platoje mane vadina Steadyhand .
– Suprantu kodėl. Klausyk, turiu eiti. Bet apsimainom striukėmis,
taip gal ištversi naktį.
Kristoferis pirmiausia pažvelgė į savo ploną džinsinę striukę,
tada į kitą – storą mėlyną.
 – Tu rimtai?
– Žinoma.
– Velnias, koks tu mielas. Tik palauk, kol įsikalsiu dozę. Gali
palaikyti degtuką? – Kristoferis rūsčiai į jį pašnairavo.
– Ar nebūtų lengviau, jei palaikyčiau adatą?
– Laba diena, gal aš ir žalias, bet nepasimausiu ant seniausio
narkomanų triuko. Nagi, laikyk degtuką.
Jis perėmė degtuką.
Milteliai ištirpo vandeny ir virto skaidriu rudu skysčiu, o
Kristoferis pamerkė gabalėlį vatos į šaukštelį.
– Kad sugertų šlamštą, – paaiškino, jam dar nespėjus paklausti,
paskui per vatą sutraukė skystį į švirkštą ir priglaudė adatos
smaigalį prie odos. – Ar matai, kokia puiki oda? Beveik jokio
ženklo, matai? Ir stambios, ryškios kraujagyslės. Kaip jie sako,
tikra nekaltų mergelių teritorija. Bet po kelerių metų čia bus
geltona nuo uždegiminių šašų, visai kaip kitiems. Steadyhand irgi
neliks. Aš tai žinau ir vis tiek badausi. Beprotybė, ar ne?
Kalbėdamas Kristoferis kratė švirkštą, kad atvėstų skystis. Ant
žasto susiveržė guminę juostą, įkišo adatą į veną, kaip mėlyna
gyvatė vinguriuojančią po oda. Metalas pradūrė odą. Tada
susišvirkštė heroiną į kraujagyslę. Primerkęs akis ir pravėręs
burną. Atlošė galvą, ir akys užkliuvo už kabaruojančio negyvo
šuns.
Valandėlę jis žvelgė į Kristoferį. Paskui nusviedė sudegusį
degtuką ir atsisegė mėlynos striukės užtrauktuką.

Kai Beatė pagaliau prisiskambino, Hario beveik negirdėjo per

„Jingle Bells“ disko versijos dundesį. Bet girdėjo pakankamai, kad
perprastų, jog šis neblaivus. Ne dėl to, kad neapvertė liežuvio:
žodžius kaip tik artikuliavo labai aiškiai. Papasakojo jam apie
Halvorseną.
– Širdies tamponada? – pratrūko Haris.
– Vidinis kraujavimas, pripildęs ertmę aplink širdį tiek, kad ji
nebegali normaliai plakti. Jiems teko nuleisti daug kraujo. Padėtis
jau stabilizuota, bet jis vis dar komos būklės. Tiesiog privalome
laukti. Paskambinsiu, jei bus kokių pasikeitimų.
– Ačiū. Ką dar turėčiau žinoti?
– Hagenas nusiuntė Joną Karlseną ir Tėją Nilsen atgal į Rytų
sodybą su dviem auklėmis. O aš kalbėjausi su Sofijos motina.
Pažadėjo, kad šiandien nuveš ją pas gydytoją.
– Mhm. Ką Veterinarijos akademija sako apie mėsos gabalus
vėmaluose?
– Jie daro prielaidą dėl kinų restorano, nes, jų žiniomis, Kinija
yra vienintelė šalis, kurioje žmonės valgo tokį maistą.
– Valgo ką?
– Šunieną.
– Šunį? Palauk!
Muzika nuščiuvo, ją pakeitė automobilių ūžesys. Tada vėl
pasigirdo Hario balsas.
– Bet, po velnių, Norvegijoje šuns mėsa neruošiama.
– Ne, tai ypatingas atvejis. Veterinarijos akademijai pavyko
nustatyti veislę, tai rytoj paskambinsiu į Norvegijos šunų mylėtojų
klubą. Jie užregistravę visus grynaveislius šunis ir jų savininkus.
– Ne visai suprantu, kaip mums tai padės. Norvegijoje turbūt yra
šimtai tūkstančių šunų.
– Keturi šimtai tūkstančių. Mažiausiai vienas kas penktame
namų ūkyje. Aš patikrinau. Esmė ta, kad tai reta veislė. Ar girdėjai
apie rotveilerius?
– Būk gera, pakartok.
Ji pakartojo. Ir keletą sekundžių girdėjo tik automobilių gausmą
Zagrebe, kol Haris vėl pratrūko:
 – Tai juk visai logiška! Žmogus be pastogės. Kaip anksčiau apie
tai nepagalvojau.
– Nepagalvojai apie ką?
– Žinau, kur slepiasi Stankicas.
– Ką?
– Turi paskambinti Hagenui ir gauti leidimą ginkluotai „Deltos“
būrio operacijai.
– Kur? Apie ką kalbi?
– Konteinerių uostas. Stankicas slepiasi viename iš konteinerių.
– Iš kur žinai?
– Nes Osle ne tiek jau daug tokių suknistų vietų, kur galima
pavalgyti rotveilerio mėsos. Pasirūpink, kad kai rytoj atvyksiu
pirmu lėktuvu iš Zagrebo, „Delta“ ir Falkeidas jau būtų apsupę
terminalą. Bet kad be manęs nebūtų jokių suėmimų. Ar aišku?
Beatei pabaigus pokalbį, Haris liko stypsoti gatvėje, žvelgdamas
į viešbučio barą. Iš ten ir trenkė plastikinė muzika. O pustuštė
stiklinė su nuodais stovėjo ir jo laukė.
Jau turi jį, turi Mali Spasitelj. Tereikia blaivios galvos ir
nedrebančios rankos. Jis galvojo apie Halvorseną. Apie kraujyje
skęstančią širdį. Galėjo pakilti tiesiai į savo kambarį, kur nebebuvo
alkoholio, užsirakinti duris ir išmesti raktą pro langą. Arba galėjo
eiti vidun ir pabaigti savo gėrimą. Haris nusipurtė, giliai įkvėpė ir
išjungė mobilųjį. Tada pasuko į barą.

Gelbėjimo armijos darbuotojai buvo seniausiai išsiskirstę iš

būstinės, bet Martinos kabinete vis dar degė šviesa. Ji surinko
Hario Hūlės numerį, pati sau užduodama vis tuos pačius
klausimus: Ar taip jaudintis verčia ta aplinkybė, kad jis vyresnis?
Ar nuojauta, kad yra apstu užgniaužtų jausmų? Ar kad jis atrodė
toks bejėgis? Incidentas su moterimi, kurią Haris pažemino laiptų
aikštelėje, turėjo ją atgrasyti, bet dėl vienos ar kitos priežasties
nutiko priešingai: ji labiau nei bet kada panūdo... taip, ko išties ji
norėjo? Martina sunkiai atsiduso, balsui pranešus, kad abonentas
išjungė telefoną arba yra už ryšio zonos ribų. Ji paskambino į
informaciją, gavo jo laidinio ryšio numerį Sofijos gatvėje ir surinko.
Išgirdus jo balsą, širdis krūtinėje pašėlo daužytis. Bet tai tebuvo
telefono atsakiklis. Ji turėjo puikų pretekstą užsukti grįždama iš
darbo, o dabar jo nebuvo namie! Martina paliko žinutę. Ar
nereikėtų bilieto į koncertą jam perduoti iš anksto, kadangi po
pietų ji bus užsiėmusi parengiamaisiais darbais Koncertų
rūmuose.
– Rikardai, nedaryk taip, išgąsdinai.
– Atsiprašau, keliauju namo ir tik norėjau įkišti galvą ir pažiūrėti,
ar aš paskutinis. Parvežti namo?
– Ačiū, bet aš...
– Juk apsivilkusi striukę. Nagi, tada tau nereikėtų terliotis su
signalizacija, – Rikardas nusikvatojo staccato juoku.
Praeitą savaitę išeidama paskutinė Martina sugebėjo du kartus
įjungti signalizaciją, ir jiems teko sumokėti apsaugos kompanijai
už atvažiavimą.
– OK, – tarė ji. – Dėkui tau.
– Nėra už ką, – šniurkštelėjo Rikardas.

Jo širdis daužėsi. Jau galėjo užuosti Harį Hūlę. Atsargiai pravėrė

kambario duris ir apgraibomis ant sienos surado elektros jungiklį.
Kita ranka laikė pistoletą, nutaikytą į lovą, kurią daugiau ar mažiau
įžiūrėjo tamsoje. Jis įkvėpė, spustelėjo šviesos jungiklį, ir
miegamąjį užliejo šviesa. Miegamasis buvo pustuštis – tik
paprasta tvarkingai paklota lova. Kaip ir visa kita bute. Jis jau
patikrino kitus kambarius. O dabar pateko į miegamąjį, ir jo pulsas
ėmė pamažu rimti. Hario Hūlės nebuvo namie.
 Tuščią pistoletą įsikišo į purvinos džinsinės striukės kišenę ir
pajuto, kaip šis sutraiško pisuaro tabletę, kurią pasiėmė iš tualeto
Oslo geležinkelio stotyje. Šalia buvo telefono automatas, iš kurio
paskambino ir susižinojo adresą Sofijos gatvėje.
Čionai patekti buvo lengviau, nei jis manė. Porą kartų
paskambinęs prie durų ir nesulaukęs atsakymo, beveik nuleido
rankas. Bet paskui stumtelėjo duris, ir pasirodė, kad šios
neužtrenktos. Turbūt dėl šalčio. Trečiame aukšte ant izoliacinės
juostelės gabaliuko buvo pakeverzotas Hario vardas. Jis pridėjo
kepurę prie stiklo virš spynos, stuktelėjo ginklo rankena, ir stiklas
traškiai trūkinėdamas suskilo.
Iš svetainės vėrėsi vaizdas į vidinį kiemą, tad jis surizikavo
įsijungti lempą, apsidairė. Paprasta ir spartietiška. Švaru.
Tačiau jo Trojos žirgo, vyro, galinčio nuvesti jį pas Joną
Karlseną, nebuvo. Kol kas. Bet jis tikėjosi, kad Hūlė turi ginklą ar
šovinių. Pradėjo nuo vietų, kuriose policininkui būtų natūralu laikyti
ginklą. Stalčiuose ir spintose, ir po pagalve. Nieko neradęs ėmėsi
kaip išmanydamas nuosekliau krėsti vieną kambarį po kito, bet vis
tiek be jokios naudos. Tada jau rausėsi kaip pakliuvo, o tai rodo,
kad pasidavei ir tiesiog netekai vilties. Po laišku ant telefono
stalelio prieškambaryje rado policininko tapatybės kortelę su Hario
Hūlės nuotrauka. Įsikišo ją į kišenę. Stumtelėjo knygas ir
muzikinius diskus, kurie, kaip pastebėjo, lentynose buvo sudėlioti
pagal abėcėlę. Ant kavos stalelio gulėjo šūsnis popierių.
Pasklaidė juos ir stabtelėjo prie nuotraukos su įvairiais rakursais
matytu vaizdu: uniformuotu negyvėliu. Robertas Karlsenas.
Pamatė vardą – Stankicas. Vienos formos viršuje buvo parašytas
Hario Hūlės vardas. Jis akimis perbėgo žemyn ir sustojo prie
kryželiu pažymėtų pažįstamų žodžių. „Smith & Wesson 38“.
Pasirašęs žmogus didingai išraitė savo vardą. Licencija ginklui?
Prašymas?
Jis nuleido rankas. Taigi, Haris Hūlė turi ginklą.
Jis pasuko į ankštą, bet švarų vonios kambarį ir atsuko vandens
čiaupą. Karštas vanduo kėlė drebulį. Suodžiai nuo veido kriauklę
nudažė juodai. Paskui atsuko šalto vandens čiaupą, ir, nuplovus
nuo rankų sukrešėjusį kraują, kriauklė tapo raudona. Jis
nusišluostė rankšluosčiu ir atidarė spintelę virš kriauklės. Rado
ritinėlį marlės, apsuko ją apie delną ir stiklo įrėžtą žaizdą.
Šalia vandens čiaupo jis pastebėjo trumpą stangrų plauką. Tarsi
likusį po skutimosi. Bet nematyti nei peiliuko, nei skutimosi putų.
Arba dantų šepetėlio, dantų pastos ar kosmetinės. Ar Hūlė išvyko
į kelionę per patį žmogžudystės tyrimo įkarštį? O gal gyvena pas
merginą?
Virtuvėje atidarė šaldytuvą, ten rado dar šešias dienas
galiojančio pieno, stiklainį su uogiene, geltonojo sūrio, tris
skardines su konservuotu troškiniu, šaldiklyje – pjaustytos ruginės
duonos plastikiniuose maišeliuose. Jis paėmė pieną, duoną, dvi
konservų skardines ir įjungė viryklę. Šalia skrudintuvo gulėjo
naujausias laikraštis. Šviežias pienas, naujas laikraštis. Ko gero,
Hūlė vis dėlto bus išvykęs.
Jam nuo lentynos nukėlus stiklinę ir pilantis pieno, netikėtas
garsas privertė iš rankų paleisti pakelį, ir šis tekštelėjo ant grindų.
Telefonas.
Besiklausydamas atkaklaus skambėjimo iš koridoriaus, stebėjo,
kaip pieno bala plečiasi ant raudonų terakotos plytelių. Po penkių
skambučių pasigirdo trys mechaniniai trakštelėjimai ir erdvę
užpildė moteriškas balsas. Žodžiai liejosi greitai, o tonas pasirodė
džiaugsmingas. Ji nusijuokė, tada padėjo ragelį. Tame balse buvo
kažkas pažįstamo.
Atidarytas skardines išpylė į įkaitintą keptuvę, kaip jie darydavo
per apgultį. Ne todėl, kad neturėjo lėkščių, o tam, kad visi gautų
vienodas porcijas. Išėjo į koridorių. Mažame juodame atsakiklyje
mirksėjo raudona švieselė ir rodė skaičių du. Jis nuspaudė
mygtuką „Išklausyti“. Įrašas prasidėjo.
– Rakelė, – ištarė moteriškas balsas.
Balsas, ko gero, šiek tiek vyresnis už ką tik kalbėjusį. Pasakiusi
porą sakinių, ji perdavė ragelį berniukui, o šis įsijautęs plepėjo į
valias. Tada vėl pasigirdo paskutinis pranešimas. Ir jis tvirtai
nusprendė, kad tai nebuvo tik jo vaizduotė, kad buvo girdėjęs tą
balsą anksčiau. Tai buvo mergina iš balto autobusiuko.
Žinutėms pasibaigus, jis liko stovėti ir žvelgė į dvi nuotraukas,
užkištas už veidrodžio rėmo. Vienoje Hūlė, tamsiaplaukė moteris
ir berniukas sėdėjo sniege ant poros slidžių ir skersakiavo į
kamerą. Kita buvo sena, išblukusių spalvų – maža mergaitė ir
berniukas, abu su maudymosi kostiumėliais. Jos veidas buvo
panašus į mongoliukės, jo – į Hario Hūlės.
Jis sėdėjo virtuvėje ir lėtai valgė, klausydamasis garsų iš
koridoriaus. Skylę durų stikle užklijavo bespalve juosta, kurią rado
telefono stalelio stalčiuje. Pavalgęs pasuko į miegamąjį. Buvo
šalta. Jis prisėdo ant lovos ir ranka perbraukė per minkštus
patalus. Pauostė pagalvę. Atidarė spintą. Rado pilkus tamprius
vyriškus apatinius ir sulankstytus baltus marškinėlius, padabintus
kažkokiu aštuoniarankiu Šiva su žodžiu FRELST apačioje ir
JOKKE&VALENTINERNE viršuje. Drabužiai kvepėjo muilu. Jis
nusirengė ir jais apsivilko. Atsigulė ant lovos. Užmerkė akis.
Galvojo apie Hūlės nuotrauką. Apie Džordžį. Pasidėjo pistoletą po
pagalve. Nors buvo pavargęs kaip šuo, pajuto standėjant varpą:
penis įsirėmė į tamprią, bet minkštą medvilnę. Ir nugrimzdo į
miegą, tvirtai įsitikinęs, kad jei kas nors pravers buto duris, jis
nubus.

– Numatyti tai, kas nenumatyta.

Tai buvo Siverto Falkeido, greitojo reagavimo būrio „Delta“
vadovo, šūkis.
Falkeidas stovėjo pasilypėjęs už konteinerio, rankoje laikė
nešiojamąją radijo stotelę, o sau už nugaros girdėjo naktinių taksi
ir Kalėdoms namo skubančių vilkikų ūžesį. Greta stovėjo
vyresnysis policijos inspektorius Gunaras Hagenas, pasistatęs
žalios kamufliažinės striukės apykaklę. Falkeido vaikinai laukė
šaltoje, ledinėje tamsoje greta jų. Falkeidas pažvelgė į laikrodį. Be
penkių trys.
Prieš devyniolika minučių vienas pėdsekys šuo, vokiečių
aviganis, aptiko, kad raudono konteinerio viduje yra žmogus. Bet
Falkeidui situacija vis tiek nepatiko. Nors užduotis ir atrodė
pakankamai lengva. Nepatiko jam kas kita.
Iki šiol viskas vyko kaip pagal vadovėlį. Nuo tada, kai jam
paskambino Hagenas ir paprašė atsiųsti į policijos komisariatą
penkis atrinktus pasirengusius karius, praėjo maždaug
keturiasdešimt penkios minutės. „Deltą“ sudarė septyniasdešimt
žmonių, labiausiai motyvuotų ir geriausiai paruoštų, kurių vidutinis
amžius buvo trisdešimt vieni. Pajėgos buvo sukviestos pagal
poreikį, tarp jų ir specialistai, išmanantys „sudėtingas ginklų
operacijas“, mat šioji pateko į tokią kategoriją. Kartu su penkiais
kariais iš „Deltos“ pasirodė vienas žmogus iš FSK, Specialiųjų
pajėgų. Ir štai tada Falkeidui pradėjo nepatikti. Vyriškis buvo
snaiperis – jį asmeniškai pristatė Gunaras Hagenas. Pasivadino
Aronu, bet Falkeidas žinojo, kad niekas FSK nesinaudoja
tikraisiais vardais. Tiesą sakant, vos sukurtas 1981 metais visas
būrys buvo įslaptintas, ir tik per garsiąją operaciją „Ilgalaikė laisvė“
Afganistane žurnalistams pavyko iššniukštinėti kai ką konkretaus
apie šias specialiąsias pajėgas, kurios, Falkeido nuomone, labiau
priminė slaptųjų brolijų likučius.
– Pasitikiu Aronu, – trumpai paaiškino Falkeidui Hagenas. – Ar
atsimeni graižtvinio ginklo šūvį Torpe devyniasdešimt
ketvirtaisiais?
Falkeidas puikiai prisiminė dramą su įkaitu Torpo oro uoste. Jis
ten buvo. Paskui niekas nesužinojo, kas paleido kulką,
išgelbėjusią iš padėties, bet ji perėjo kiaurai per neperšaunamos
liemenės, pakabintos prie automobilio lango, pažastį ir įsmigo
ginkluotam banko plėšikui į galvą, ši ištiško kaip moliūgas ant
galinės sėdynės naujutėliame „Volvo“, bet automobilių pardavėjas
vėliau priėmė jį atgal, išplovė ir vėl pardavė. Jam ramybės nedavė
ne tai. Ir netgi ne tai, kad Aronas turėjo graižtvinį ginklą, kurio
Falkeidas nebuvo regėjęs. Užrašas „Mär“ ant šautuvo apsodo jam
nieko nesakė. Šią minutę, gulėdamas su lazeriniu taikikliu ir
naktiniais akiniais kažkur netoliese, Aronas pranešė, kad
konteineris puikiai matomas. Falkeidui per radiją paprašius
informuoti apie pasikeitimus, Aronas teikėsi tik suniurnėti. Bet net
ir ne dėl to. Padėtis Falkeidui nepatiko todėl, kad Aronui čia
nebuvo ką veikti. Jiems tiesiog nereikėjo snaiperio.
Falkeidas akimirką luktelėjo. Tada pakėlė prie lūpų nešiojamąją
radijo stotelę.
– Atle, kai būsi pasiruošęs, duok šviesos signalą.
Prie raudono konteinerio blykstelėjo ir išsijungė šviesa.
– Visi užėmę pozicijas, – patvirtino Falkeidas. – Mes pasiruošę
smogti.
Hagenas linktelėjo.
– Gerai. Bet, prieš imantis veiksmų, noriu patvirtinimo, kad
pritariat mano požiūriui, Falkeidai. Kad geriausia suimti dabar ir
nelaukti Hūlės.
Falkeidas patraukė pečiais. Po penkių valandų prašvis,
Stankicas išeis laukan, ir su šunimis galės suimti jį po atviru
dangumi. Kalbama, kad, atėjus laikui, ketinama paaukštinti
Gunarą Hageną ir skirti jį į apygardos policijos vyresniojo
inspektoriaus pareigas.
– Rodos, tai protingas sprendimas.
– Gerai. Taip ir bus parašyta mano ataskaitoje. Tai bendras
mūsų nutarimas. Jei kas nors vėliau teigtų, kad tai aš paskubinau
areštą dėl asmeninės šlovės.
– Nemanau, kad kam nors kiltų toks įtarimas.
– Gerai.
Falkeidas spustelėjo nešiojamosios radijo stotelės mygtuką
„Kalbėti“.
 – Po dviejų minučių pradedame.
Hagenui ir Falkeidui kvėpuojant virto balti garai, kurie
susiliedavo ir prieš išsisklaidydami tapdavo vienu debesiu.
– Falkeidai... – pasigirdo iš nešiojamosios radijo stotelės. Atlė.
Jis šnabždėjo: – Ką tik konteinerio tarpduryje pasirodė vyriškis.
– Visi likite savo vietose, – paliepė Falkeidas ramiu, aiškiu
balsu. Nuspėti tai, kas nenuspėjama. – Ar jis išėjo?
– Ne, jis stovi. Jis... atrodo, kad jis...
Virš Oslo fiordo nuaidėjo vienintelis šūvis. Tada vėl stojo mirtina
tyla.
– Kas per velnias? – paklausė Hagenas.
Tai, kas nenuspėjama, pagalvojo Falkeidas.

44 Taikliąja ranka. (Angl.)

 24 skyrius

Gruodžio 20 d., sekmadienis. Pažadas

Išaušo ankstyvas sekmadienio rytas, o jis vis dar miegojo. Hario

bute, Hario lovoje, su Hario drabužiais. Ir jį kankino Hario
košmarai. Apie sugrįžtančius vaiduoklius, visada apie
sugrįžtančius vaiduoklius.
Pasigirdo tylus garsas – silpnas brazdesys už buto durų. Bet to
buvo daugiau nei gana. Jis nubudo, ranką pakišo po pagalve ir
akimirksniu pašoko ant kojų. Sliūkinant į koridorių šaltos grindys
svilino basas kojas. Pro grūdėtą durų stiklą bolavo žmogaus
siluetas. Viduje jis užgesino visas šviesas ir žinojo, kad iš išorės jo
niekas negali matyti. Atrodė, kad žmogus lenkiasi ir prie kažko
krapštinėjasi. Ar nepataiko rakto į spyną? Ar Haris Hūlė girtas?
Gal visgi jis nebuvo išvykęs? Visą naktį girtavo mieste?
Jis atsistojo prie durų ir ištiesęs ranką suėmė šaltą metalinę
rankeną. Sulaikė kvėpavimą ir mėgavosi malonia metalo trintimi į
kitos rankos delną. Atrodė, kad už durų stovintis asmuo dabar irgi
sulaikė kvėpavimą.
Jis tikėjosi, kad nekils bereikalingų problemų, kad Hūlei užteks
sveiko proto suprasti, jog nėra pasirinkimo: arba turi nuvesti jį pas
Joną Karlseną, arba, jei tai netiks, atsivilioti Joną Karlseną į šitą
butą.
Pakėlęs pistoletą taip, kad šis išsyk kristų į akis, vienu mostu
atstūmė duris. Žmogus už durų aiktelėjo ir žengė du žingsnius
atatupstas.
Anapus durų prie rankenos buvo kažkas prikibę. Gėlių puokštė,
suvyniota į popierių ir plastikinę plėvelę. Su dideliu voku,
priklijuotu prie popieriaus.
Nepaisant persigandusios veido išraiškos, iškart ją pažino.
– Ateik čia, – suurzgė jis.
Martina Ekhof delsė, kol jis dar aukščiau kilstelėjo ginklą.
 Vamzdžiu nurodė jai eiti į svetainę, o pats patraukė paskui.
Mandagiai paprašė jos įsitaisyti krėsle, o pats prisėdo ant sofos.
Pagaliau ji nusuko akis nuo pistoleto ir pažvelgė į jį.
– Atleiskite dėl drabužių, – atsiprašė jis. – Kur Haris?
45
– What do you want? – paklausė ji.
Jį nustebino balsas. Buvo ramus, beveik šiltas.
– Susisiekti su Hariu Hūle, – tarė jis. – Kur jis yra?
– Nežinau. Ko jums iš jo reikia?
– Klausimus uždavinėju aš. Jei man nepasakysi, kur yra Haris
Hūlė, būsiu priverstas tave nušauti. Ar supranti?
– Aš nežinau. Galite tiesiog šauti. Jei manote, kad jums tai
padės.
Jis ieškojo baimės moters akyse. Nerado. Gal dėl jos lėliukių,
kažkas buvo su jomis negerai.
– Ką čia veiki? – paklausė jis.
– Atnešiau koncerto bilietą, kurį pažadėjau Hariui.
– O gėlės?
– Tik užgaida.
Jis prisitraukė rankinę, kurią ji buvo pasidėjusi ant stalo, naršė,
kol surado piniginę ir banko kortelę. Martina Ekhof. Gimusi 1977
metais. Adresas – Sorgenfrigatos gatvė, Oslas.
– Jūs – Stankicas, – prabilo ji. – Važiavote baltu autobusiuku, ar
ne?
Jis vėl pažvelgė į moterį, o ji atlaikė žvilgsnį. Lėtai linktelėjo:
– Jūs čia, nes norite, kad Haris nuvestų jus pas Joną Karlseną,
tiesa? Ir dabar nežinote ko griebtis, ar ne?
– Užsičiaupk, – įspėjo jis. Bet neišgavo norimo balso tono. Nes ji
buvo teisi: viskas slydo iš rankų. Už langų švintant aušrai, jie
sėdėjo tamsioje svetainėje.
Galiausiai ji vis tiek prabilo:
 – Galiu nuvesti jus pas Joną Karlseną.
– Ką? – apstulbęs perklausė jis.
– Žinau, kur jis yra.
– Kur?
– Sodyboje.
– Iš kur žinai?
– Nes Gelbėjimo armija turi sodybą, o aš tvarkau sąrašus tų,
kurie naudojasi pastatu. Policija paskambino man ir teiravosi, ar
gali netrukdomi naudotis sodyba artimiausiomis dienomis.
– Gerai. Bet kodėl tu mane ten vesi?
– Nes Haris jums nepasakys, kur Jonas, – paprastai atsakė ji. –
Ir tada jį nušausite.
Jis pažvelgė į merginą. Ir jam pasirodė, kad ji sako tiesą. Jis
lėtai linktelėjo:
– Keliese yra sodyboje?
– Jonas, jo draugė ir policininkas.
Vienas policininkas. Jo galvoje ėmė bręsti planas.
– Ar ta vieta toli?
– Nuo keturiasdešimt penkių minučių iki valandos rytinio piko
metu, bet šiandien sekmadienis, – pabrėžė ji. – Mano automobilis
stovi lauke.
– Kodėl man padedi?
– Juk jau sakiau. Tiesiog noriu, kad tai pasibaigtų.
– Tu supranti, kad peršausiu tau galvą, jei blefuoji.
Ji linktelėjo.
– Važiuojam iškart, – tarė jis.

Keturiolika minučių po septynių Haris pajuto, kad yra gyvas.

Suprato tai, kadangi skausmą jautė kiekviena nervo galūne. Ir
kadangi skalikai reikalavo daugiau. Jis pramerkė vieną akį ir
apsidairė. Drabužiai mėtėsi po visą viešbučio kambarį. Na, bent
jau nubudo vienas. Ištiesė ranką į stiklinę ant naktinio stalelio ir
stuktelėjo. Tuščia. Perbraukė pirštu dugną ir lyžtelėjo. Saldu.
Visas alkoholis išgaravęs.
Jis išsiropštė iš lovos ir nusinešė stiklinę į vonią. Nežiūrėdamas į
veidrodį, prisipylė vandens. Gėrė lėtai. Šunys priešinosi, bet jis
atsilaikė. Paskui dar vieną stiklinę. Lėktuvas. Jis pažvelgė į riešą.
Kur, po velnių, jo laikrodis? Ir kiek valandų? Jam reikėjo
išsinešdinti, parsirasti namo. Tik pirmiausia – vieną gėrimą.
Susirado kelnes, apsimovė. Pirštai buvo sutinę ir skaudėjo.
Krepšys. Štai. Kosmetinė. Batai. Bet kur jo mobilusis telefonas?
Prašapęs. Jis paspaudė devynis, susisiekė su registratūra ir
girdėjo, kaip spausdintuvas spausdina sąskaitą registratorei už
nugaros; moteris tris kartus pakartojo, kiek valandų, bet Haris taip
ir nesuprato.
Haris kažką sumikčiojo angliškai, ko ir pats gerai nesuvokė.
– Sorry, Sir, – atsakė registratorė. – The bar doesn’t open till
46
three p. m. Do you want to check out now?
Haris linktelėjo ir galvūgalyje tįsančioje striukėje ėmė raustis
bilieto.
– Sir?
– Yes, – atsiliepė Haris ir padėjo ragelį.
Atsigulė ant lovos ir toliau rausėsi kišenėse, bet rado tik
dvidešimties kronų monetą. Ir staiga prisiminė, kas nutiko
laikrodžiui. Kai uždarius barą norėjo susimokėti ir pritrūko kelių
kunų, ant popierinių banknotų padėjo norvegišką dvidešimties
kronų monetą ir nuėjo. Bet nepasiekęs durų išgirdo piktą riksmą,
pajuto tvilkantį skausmą pakaušyje ir pamatė grindimis riedančią
dvidešimties kronų monetą, ji skambčiodama vis sukosi ir sukosi
apie pėdas. Tad sugrįžo prie baro, ir barmenas niurnėdamas kaip
užmokestį priėmė rankinį laikrodį.
 Haris žinojo, kad striukės kišenė suplyšusi, grabaliojo ir už
pamušalo aptiko bilietą, švelniai jį išgraibė ir surado išvykimo
laiką. Tą akimirką pasibeldė į duris. Pradžioje vieną kartą, paskui
antrą, smarkiau.
Haris ne ką prisiminė, kas nutiko uždarius barą, tad jei beldimas
buvo kaip nors susijęs su tuo, mažai tikėtina, kad laukia kas nors
malonaus. Kita vertus, gal kas nors rado jo mobilųjį telefoną. Jis
nužirgliojo prie durų ir jas pravėrė.
47
– Good morning , – prabilo moteris už durų. – Ar nelabai?
Haris išspaudė šypseną ir atsišliejo į durų staktą.
– Ko reikia?
Sukėlusi plaukus ji labai panėšėjo į anglų kalbos mokytoją.
– Susitarti, – atsakė ji.
– O? Kodėl dabar, o ne vakar?
– Nes norėjau išsiaiškinti, ką veiksite po mūsų susitikimo.
Pavyzdžiui, ar susitiksite su kuo nors iš Kroatijos policijos.
– Ir žinote, kad to nepadariau?
– Gėrėte bare, kol jį uždarė, paskui nušlitiniavote į savo
kambarį.
– Taigi turite šnipų?
– Eime, Hūle, jums reikia suspėti į lėktuvą.
Lauke stovėjo automobilis ir laukė. Prie vairo sėdėjo barmenas
su kalėjimo tatuiruotėmis.
– Iki Stepono katedros, Fredai, – tarė moteris. – Greičiau, jo
lėktuvas pakils už pusantros valandos.
– Daug apie mane žinote, – prabilo Haris, – o aš nieko nežinau
apie jus.
– Galite vadinti mane Marija, – pasiūlė ji.
Jiems riedant per Zagrebą, milžinišką Stepono katedros bokštą
prarijo rytinis rūkas.
Marija nusivedė Harį į didelę, beveik tuščią centrinę navą.
Praėjo klausyklas, kelias šventųjų statulas ir priderintus klauptus.
Pro užslėptus garsiakalbius sklido mantras primenančių choro
giesmių įrašas – tylus ir dusliai aidintis, veikiausiai turintis
stimuliuoti kontempliaciją, bet Hariui tiesiog priminė įrašus,
skambančius kažkokiame katalikiškame prekybos centre. Ji
pasivedė jį į šoninę navą, o iš ten – į mažą koplytėlę su dviem
eilėmis klauptų. Pro vitražinį stiklą plūdo raudoni ir melsvi rytinės
šviesos spinduliai. Abipus nukryžiuoto Kristaus skulptūros degė
žvakės. Priešais Nukryžiuotąjį klūpėjo vaškinė figūra: pakėlusi
veidą į dangų ir sudėjusi rankas tarsi beviltiškai maldai.
– Apaštalas Tomas, statybininkų globėjas, – paaiškino ji,
nulenkė galvą ir persižegnojo. – Tas, kuris norėjo numirti su
Jėzumi.
Netikintis Tomas, pagalvojo Haris, kol ji lenkėsi prie savo
krepšio, išsitraukė vaškinę žvakutę su šventojo atvaizdu ir pastatė
priešais apaštalą.
– Atsiklaupkite, – tarė ji.
– O kam?
– Tiesiog darykite, ką sakau.
Nenoromis Haris įrėmė kelius į purviną nuzulintą raudoną
klauptą ir padėjo alkūnes ant medinių nuožulnių porankių,
pajuodusių nuo prakaito, riebalų ir ašarų. Tai buvo keistai patogi
poza.
– Prisiek sūnumi, kad laikysiesi susitarimo.
Haris delsė. Paskui panarino galvą.
– Prisiekiu... – pradėjo ji.
– Prisiekiu...
– ...Sūnaus, savo gelbėtojo, vardu...
– ...Sūnaus, savo gelbėtojo, vardu...
– ...padaryti viską, kas mano valioje, kad išgelbėčiau tą, kurį
vadina Mali Spasitelj.
Haris pakartojo.
 Ji prisėdo.
– Štai čia susitikau su kliento tarpininku, – pasakojo ji. – Štai čia
jis užsakė paslaugą. Bet verčiau eime, tai netinkama vieta derėtis
dėl žmonių likimų.
Fredas nuvežė juos į didelį platų Karaliaus Tomislavo parką ir
laukė automobilyje, kol Haris ir Marija susirado suoliuką. Rudi,
apvytę žolių stiebai priešinosi, bet linko nuo žvarbaus vėjo.
Kitapus seno parodų paviljono nuaidėjo tramvajaus skambutis.
– Jo nemačiau, – tarė ji, – bet atrodo, kad buvo jaunas.
– Atrodo?
– Pirmą kartą į „Hotel Inernational“ paskambino spalį. Jei nori
susisiekti su bėglių padaliniu, sujungiama su Fredu. O jis sujungė
su manimi. Interesantas pranešė, kad skambina dėl vieno
anonimo, kuris norėtų, kad būtų atliktas darbas Osle. Pamenu,
kad fone girdėjosi eismo gausmas.
– Telefono automatas.
– Turbūt. Pasakiau jam, kad niekada nesudarinėju sandėrių
telefonu, juolab – su anonimais, ir padėjau ragelį. Po dviejų dienų
jis vėl paskambino ir liepė man po trijų dienų ateiti į Stepono
katedrą. Man buvo pasakytas tikslus laikas, kada turiu ateiti, ir
nurodyta, į kurią klausyklą turiu prisistatyti.
Priešais suoliuką ant šakos nutūpė varna ir pakreipusi galvą
rūškanai dėbsojo į juos.
– Tądien katedroje buvo daug turistų. Sutartu laiku įėjau į
nurodytą klausyklą. Ant kėdės gulėjo užklijuotas vokas. Atplėšiau
jį. Viduje buvo tikslios instrukcijos, kur ir kada Jonas Karlsenas
bus atvežtas, avansas doleriais, daug didesnis už įprastą mokestį,
ir parašyta siūloma galutinė suma. Taip pat buvo parašyta, kad
kontaktinis asmuo, su kuriuo kalbėjausi telefonu, susisieks su
manimi, kad sužinotų atsakymą ir susitartų dėl finansinių niuansų,
jei aš sutinku. Kurjeris bus mūsų vienintelis kontaktinis asmuo, bet
saugumo sumetimais nebuvau supažindinta su užduoties
detalėmis, todėl ir aš jokiais būdais negalėjau nieko atskleisti. Aš
paėmiau voką, išėjau iš klausyklos, iš bažnyčios, sugrįžau į
viešbutį. Po pusvalandžio paskambino kurjeris.
– Taigi tas pats žmogus, kuris skambino iš Oslo?
– Jis neprisistatė, bet kadangi anksčiau dėsčiau ir anglų kalbą,
paprastai įsimenu anglišką tarseną. O šis šnekėjo su labai
ypatingu akcentu.
– Ir apie ką kalbėjotės?
– Pasakiau jam, kad atsisakome dėl trijų priežasčių. Visų pirma,
mes iš principo turime žinoti, kodėl užsakovas nori atlikti darbą.
Antra, todėl, kad saugumo sumetimais niekada neleidžiame
kitiems nustatyti vietos ir laiko. Trečia, kadangi
nebendradarbiaujame su nežinomais užsakovais.
– Ką jis atsakė?
– Jis pasakė, kad už apmokėjimą atsakingas jis, todėl man teks
pasitenkinti tik jo tapatybe. Ir paklausė, kiek išaugtų kaina, jei
nekreipčiau dėmesio į kitus nepatogumus. Atsakiau, kad daugiau,
nei jis gali sumokėti. Taigi jis man pasakė, kiek gali mokėti. Ir aš...
Haris stebėjo ją, ieškančią tinkamų angliškų žodžių:
– ...buvau priblokšta tos sumos.
– Ką jis pasakė?
– Du šimtai tūkstančių dolerių. Tai penkiolika kartų daugiau, nei
paprastai gauname.
Haris lėtai linktelėjo.
– Tai motyvas jau nebebuvo toks svarbus?
– Jums nebūtina to suprasti, Hūle, bet mes visą laiką turėjome
planą. Sukaupę pakankamai pinigų, turėjome liautis ir grįžti į
Vukovarą. Pradėti naują gyvenimą. Gavus šį pasiūlymą, supratau,
kad tai mūsų bilietas į laisvę. Tai turėjo būti paskutinė užduotis.
– Taigi etiškų žmogžudysčių principas turėjo pasitraukti į antrą
planą? – pasitikslino Haris, rausdamasis cigarečių.
– Ar etiškai tiriate žmogžudystes, Hūle?
 – Ir taip, ir ne. Reikia kažkaip gyventi.
Ji šyptelėjo.
– Tad mus mažai kas skiria, ar ne?
– Abejoju.
– Tikrai? Jei neklystu, jūs, kaip ir aš, tikitės, kad susidorosite su
tais, kurie to nusipelnė, ar ne?
– Savaime suprantama.
– Bet išeina ne visai taip, argi ne? Juk jums atsivėrė akys, kad
kaltė ne tik juoda ir balta, kaip manėte tada, kai pasiryžote tapti
policininku ir gelbėti žmoniją nuo blogio. Ir dažniausiai blogio ne
per daugiausia, o žmogaus silpnybių – apstu. Daug liūdnų istorijų,
kuriose atpažįsti save. Bet, kaip pats sakote, reikia kažkaip
gyventi. Taigi mes griebiamės melo. Meluojame tiek aplinkiniams,
tiek patiems sau.
Haris negalėjo rasti savo žiebtuvėlio. Jei tuojau neprisidegs
cigaretės, susprogs. Nenorėjo galvoti apie Birgerį Holmeną. Tik ne
dabar. Sukandus sausą filtrą, pasigirdo trakštelėjimas.
– Kaip tas kurjeris prisistatė?
– Klausiate taip, tarsi jau žinotumėte, – tarė ji.
– Robertas Karlsenas, – tarė Haris ir delnais smarkiai pasitrynė
veidą. – Ir jis davė jums voką su instrukcijomis spalio dvyliktai.
Ji kilstelėjo dailiai išlenktą antakį.
– Mes radome jo bilietą.
Haris šalo. Vėjas pūtė kiaurai, tarsi jis būtų vaiduoklis.
– O sugrįžęs namo nesąmoningai užėmė vietą to, kurį mėgino
pasiųsti myriop. Mirk iš juoko, ar ne?
Ji neatsakė.
– Tik nesuprantu, – tarė Haris, – kodėl jūsų sūnus nenutraukė
užduoties vykdymo, pamatęs per televizorių ar paskaitęs
laikraštyje, kad išties nužudė asmenį, įsipareigojusį sumokėti.
– Jis niekad nežino, kas užsakovas ar kuo prasikalto auka, –
tarė ji. – Taip geriausia.
– Tam, kad nieko neišduotų, jei įkliūtų.
– Tam, kad jam nereikėtų galvoti. Kad galėtų tiesiog atlikti darbą
ir pasikliautų, kad aš teisingai įvertinau situaciją.
– Moraliai ir finansiškai?
Ji patraukė pečiais.
– Žinoma, šiuo atveju būtų buvę geriausia, jei būtų žinojęs
vardus. Problema ta, kad po žmogžudystės mano sūnus su
mumis nesusisiekė.
– Jis nedrįsta, – tarė Haris.
Moteris užsimerkė, o jis stebėjo, kaip jos veide trūkčioja
raumenys.
– Jūs norėjote, kad mano sandėrio dalis būtų atšaukti savąjį
vykdytoją – tarė ji. – Dabar žinote, kad tai neįmanoma. Bet aš
pasakiau jums vardą žmogaus, skyrusio mums užduotį. Daugiau
nieko negaliu padaryti, kol jis pagaliau su mumis nesusisieks. Ar
vis dar laikysitės savosios susitarimo dalies, Hari? Ar išgelbėsite
mano berniuką?
Haris neatsakė. Varna staiga pakilo nuo šakos, ir priešais juos
ant žvyro pabiro vandens lašai.
– Ar manote, kad jūsų berniukas būtų liovęsis, jei būtų žinojęs,
kad kortos sukris ne jo naudai?
Ji kreivai šyptelėjo. Paskui liūdnai papurtė galvą.
– Kodėl ne?
– Nes jis bebaimis ir užsispyręs. Visas į tėvą.
Haris akylai stebėjo liekną moterį, jos tiesią laikyseną. Ir
nusprendė, kad nėra toks tikras dėl paskutinio teiginio.
– Pasakykite Fredui nuo manęs „viso gero“. Iki oro uosto
nusigausiu taksi.
Ji stebėjo savo rankas.
– Ar tikite Dievą, Hari?
 – Ne.
– Visgi Jo akivaizdoje prisiekėte, kad išgelbėsite mano berniuką.
– Taip, – stodamasis sutiko Haris.
Ji liko sėdėti ir pakėlė į jį akis.
– Ar jūs vyras, kuris laikosi pažado?
– Ne visada.
– Jūs netikite Dievo, – tarė ji. – Netikite nei savo paties žodžiu.
Tai kas tada lieka?
Jis tvirčiau apsisiautė striuke.
– Pasakykite, kuo tikite, Hari.
– Tikiu antruoju pažadu, – tarė jis, pasisukdamas pašnairuoti į
platų prospektą ir tingų sekmadienio eismą. – Žmonės gali laikytis
pažado, nors ir sulaužė duotąjį prieš tai. Aš tikiu nauja pradžia.
Gal to ir nesakiau... – jis mostelėjo taksi su mėlynu plafonu,
važinėjančiam gatvėmis ir ieškančiam keleivių, – bet kaip tik dėl to
dirbu šioje srityje.
Sėdėdamas taksi Haris susiprato, kad neturi grynųjų. Jam buvo
pasakyta, kad Pleso oro uoste yra bankomatas, priimantis VISA
korteles. Visą kelią Haris sėdėjo čiupinėdamas dvidešimties kronų
monetą. Mintys apie monetą, besisukančią ant baro grindų, ir apie
pirmą gėrimą lėktuve vijo viena kitą.

Jonui prabudus nuo garso, sukelto į Rytų sodybą įsukančio

automobilio, lauke spigino šviesa. Jis gulėjo spoksodamas į lubas.
Naktis buvo ilga ir šalta, jis mažai temiegojo.
– Kas atvažiuoja? – paklausė prieš akimirką giliai miegojusi
Tėja.
– Tikriausiai tas, kuris pakeis policininką, – atsakė Jonas.
Variklis užgeso, atsidarė ir užsitrenkė dvejos durelės. Taigi du
asmenys. Bet jokių balsų. Nebyli pamaina. Jie išgirdo, kad iš
svetainės, kur įsikūręs policininkas, ataidi beldimas į laukujes
duris. Vieną kartą. Du kartus.
– Ar jis neatidarys? – sušnibždėjo Tėja.
– Ša, – tildė Jonas. – Gal jis išėjo. Gal sėdi išvietėje.
Pabeldė trečią kartą. Smarkiai.
– Einu ir atidarysiu, – neiškentė Jonas.
– Palauk! – perspėjo ji.
– Juk turime jį įleisti, – tarė Jonas, persiropštė per ją ir užsimetė
drabužius.
Atidarė svetainės duris. Peleninėje ant kavos stalelio gulėjo
rūkstanti cigaretė, o ant sofos – sujauktas vilnonis apklotas. Vėl
pabeldė. Jonas pažvelgė pro langą, bet automobilio nepamatė.
Keista. Atsistojo tiesiai priešais duris.
– Kas čia? – paklausė jau nebe taip tvirtai.
– Policija, – pasigirdo balsas lauke.
Galbūt Jonas apsiriko, bet jam pasirodė, kad žodžiai buvo ištarti
su keistu akcentu.
Jis krūptelėjo, kai pabeldė dar kartą. Ištiesė virpančią ranką į
rankeną. Tada giliai įkvėpė ir staigiai atidarė.
Perkošus lediniam vėjui, pasijuto tarsi užpiltas vandens bangos,
o aštri žemai kabančios saulės šviesa jį apakino, ir jis tematė
siluetus ant laiptų.
– Ar jūs – nauja pamaina?
– Ne, – atsiliepė moteriškas balsas. – Viskas baigta.
– Baigta? – nustebęs paklausė Jonas ir prisidengė ranka akis. –
Labas, čia jūs?
– Taip, galite krautis daiktus. Mes parvešime jus namo, – tarė ji.
– Kodėl?
Ji paaiškino jam kodėl.
– Jonai! – šūktelėjo Tėja iš miegamojo.
– Minutėlę, – tarė Jonas ir paliko duris praviras, o pats nuėjo
pas Tėją.
– Kas atvyko? – pasidomėjo ji.
– Ta, kuri mane apklausė, – atsakė Jonas. – Tūrila Li. Ir
vyrukas, kurio pavardė, atrodo, irgi Li. Jie sako, kad Stankicas
negyvas. Šiąnakt jį nušovė.
Policininkas grįžo iš išvietės, praėjo pro juos, susikrovė daiktus
ir išvažiavo. O po dešimties minučių Jonas užsimetė ant peties
krepšį, uždarė duris ir spynoje pasuko raktą. Žengė giliai sniege
įmintomis savo paties pėdomis, atskaičiavo penkias lentas ir
pakabino raktą ant kabliuko viduje. Tada nubėgo pas kitus į
raudoną „Volkswagen Golf“, kuris stovėjo užvestu varikliu ir
prunkštė baltus dūmus pro išmetimo vamzdį. Jis įsispraudė ant
galinės sėdynės šalia Tėjos. Automobiliui pajudėjus, apkabino ją ir
priglaudė, paskui pasilenkė į priekį:
– Kas išties nutiko pramoniniame uoste praeitą naktį?
Pareigūnė Tūrila Li žvilgtelėjo į kolegą Ūlę Li keleivio sėdynėje.
– Jie sako, kad atrodė taip, lyg Stankicas griebiasi ginklo, – tarė
Ūlė Li. – Bandau pasakyti, jog snaiperiui iš specialiojo būrio taip
pasirodė.
– O Stankicas jo nesigriebė?
– Priklauso nuo to, ką vadinsime ginklu, – tarė Ūlė ir pažvelgė į
Tūrilą, kuriai sunkiai sekėsi išlikti rimtai. – Kai jį apvertė, jo
užtrauktukas buvo atsegtas, o pimpalas iškištas. Panašu, kad
atsistojo tarpdury nusišlapinti.
Tūrila Li kostelėjo, staigiai ir kimiai.
– To nerasi oficialioje ataskaitoje, – paskubėjo pridurti Ūlė Li. –
Bet jūs tą suprantate, ar ne?
– Norite pasakyti, kad nušovėte jį tiesiog šiaip sau? – sušuko
Tėja, netikėdama savo ausimis.
– Ne mes, – atsakė Tūrila Li. – Snaiperis iš FSK.
– Jie mano, kad Stankicas kažką išgirdo ir pasuko galvą, – tarė
Ūlė. – Nes kulka įėjo pro paausį ir išėjo pro ten, kur buvo nosis.
Šnipi šnapi šnipi. Šnipas... he he.
Tėja pažvelgė į Joną.
– Nieko sau turėjo būti kulkos, – mąsliai tarė Ūlė. – Na, tuojau
pamatysi pats, Karlsenai. Būtų stebuklas, jei galėtumėte nustatyti
vyruko tapatybę.
– Ir šiaip tai nebūtų buvę paprasta, – tarė Jonas.
– Taip, mes girdėjome, – atsiliepė Ūlė purtydamas galvą. –
Pantomimos veidas ir visa kita. Paistalai, jei klausi mano
nuomonės. Bet tai neoficiali informacija, sutarta?
Kurį laiką važiavo tylėdami.
– Kaip galite būti tikri, kad tai jis? – paklausė Tėja. – Turiu
galvoje, jei jo veidas sudraskytas į gabalus.
– Jie atpažino striukę, – tarė Ūlė.
– Ir viskas?
Ūlė ir Tūrila susižvalgė.
– Ne, – tarė Tūrila. – Ant striukės pamušalo ir ant stiklo šukės
kišenėje rasta sukrešėjusio kraujo. – Dabar jis lyginamas su
Halvorseno krauju.
– Viskas baigta, Tėja, – tarė Jonas ir arčiau prisitraukė Tėją.
Ji padėjo galvą jam ant peties, o jis įtraukė jos plaukų kvapo.
Netrukus jis užmigs. Ilgam. Pro sėdynių tarpą stebėjo, kaip Tūrila
Li ilsina ranką ant vairo. Siaurame kaimo keliuke ji smarkiai
pasitraukė dešinėn, jiems prasilenkiant su mažu baltu elektra
varomu automobiliu, kuris, kiek Jonas prisiminė, buvo tokio paties
modelio kaip tas, kurį Gelbėjimo armija gavo dovanų iš Karaliaus
rūmų.

45 Ko norite? (Angl.)
46 Atleiskite, pone. Baras uždarytas iki penkioliktos valandos. Ar norite
išsiregistruoti? (Angl.)
47 Labas rytas. (Angl.)
 25 skyrius

Gruodžio 20 d., sekmadienis. Atleidimas

Diagramos bei skaičiai ekrane ir reguliarus sonarinis

elektrokardiografo pypsėjimas kėlė iliuziją, kad padėtis valdoma.
Halvorsenui buvo uždėta burną ir nosį dengianti kaukė, o ant
galvos – kažkoks daiktas, primenantis šalmą, kuris, kaip vėliau
išsiaiškino, registravo smegenų veiklos pokyčius. Jo akių vokus
margino plonų tamsių kraujagyslių tinklas. Hariui toptelėjo, kad
anksčiau to niekada nepastebėjo. Niekada nematė Halvorseno
užmerktomis akimis. Jis visada buvo atsimerkęs. Už nugaros
prasivėrė durys. Pasirodė Beatė.
– Pagaliau, – tarė ji.
– Atvykau tiesiai iš oro uosto, – sušnabždėjo Haris. – Jis
panašus į miegantį lakūną.
Tik pamatęs dirbtinę Beatės šypseną, Haris suprato, kad
metafora sukėlė nerimą. Jei smegenys nebūtų tokios
sustingusios, gal būtų pasirinkęs kitą. Arba tiesiog užčiaupęs
srėbtuvę. Priežastis, dėl kurios išvis sugebėjo išsaugoti šitokį
įvaizdį, buvo ta, kad iš Zagrebo į Oslą skraidinantis lėktuvas
tarptautinėje oro erdvėje tebūna pusantros valandos, o
stiuardesė, nešiojanti alkoholinius gėrimus, nutarė pirmiausia
aptarnauti visus aliai vieno lėktuve ir tik tada pastebėjo virš Hario
sėdynės uždegtą lempelę.
Jie išėjo į koridorių ir jo gale susirado porą krėslų.
– Kas nors naujo? – paklausė Haris.
Beatė ranka persibraukė veidą.
– Vakar vėlai vakare man paskambino gydytojas, apžiūrėjęs
Sofiją Micholec. Nerado jokių sužeidimų, išskyrus nubrozdinimą
ant kaktos, kuris, jo manymu, tikrai galėjo likti atsitrenkus į duris,
kaip Sofija ir aiškino. Pasakė, kad rimtai žiūri į priesaiką saugoti
paciento konfidencialumą, bet žmona įtikino jį, kad, tiriant tokią
rimtą bylą, informaciją reikia atskleisti. Jis nurodė ištirti Sofijos
kraują, bet tyrimas neparodė jokių nukrypimų nuo normos tol, kol
pasikliaudamas šeštuoju pojūčiu gydytojas nepaliepė ištirti
hormono HCG. Jis sako, kad kiekis nekelia jokių abejonių.
Beatė krimstelėjo apatinę lūpą.
– Įdomus šeštasis pojūtis, – tarė Haris. – Bet nė nenutuokiu, kas
tas HCG.
– Visai neseniai Sofija buvo nėščia, Hari.
Haris pamėgino švilptelėti, bet burna buvo sausa.
– Tau reikėtų nuvažiuoti ir su ja šnektelėti.
– Taip, nes praeitą kartą tapome geriausiomis draugėmis, –
sausai tarstelėjo Beatė.
– Tau nereikia draugių. Tau reikia sužinoti, ar ji buvo
išprievartauta.
– Išprievartauta?
– Šeštasis pojūtis.
Ji atsiduso.
– OK. Bet tai nebėra taip skubu.
– Ką turi omeny?
– Po to, kas nutiko šiąnakt.
– O kas nutiko šiąnakt?
Beatė stebeilijo į jį.
– Ar nežinai?
Haris papurtė galvą.
– Tavo telefone palikau mažiausiai keturis pranešimus.
– Vakar pamečiau mobilųjį. Bet sakyk pagaliau.
Jis pamatė Beatę nuryjant.
– O, velnias, – tarė jis. – Pasakyk, kad tai nėra tai, apie ką aš
galvoju.
– Naktį jie nušovė Stankicą. Jis mirė akimirksniu.
 Haris užmerkė akis, o Beatės balsas nutolo:
– Stankicas kažko griebėsi, ir, anot ataskaitos, buvo įspėtas.
Ataskaita, pagalvojo Haris. Iš karto.
– Bijau, kad vienintelis rastas ginklas – stiklo šukė kišenėje. Ant
jos buvo kraujo, kurį teismo ekspertai pažadėjo ištirti iki rytdienos.
Pistoletą jis turbūt paslėpė iki kito karto: jei būtų sučiuptas su
ginklu, tai būtų buvęs daiktinis įrodymas. Su savimi neturėjo jokių
dokumentų.
– Ar radai dar ką nors? – Hario klausimas nuskambėjo kaip iš
automato, nes mintys buvo kažkur kitur. Jei tiksliau, Šv. Stepono
katedroje. Prisiekiu Dievo Sūnumi.
– Kampe mėtėsi kažkokio narkomano palikti reikmenys.
Švirkštas, šaukštelis ir taip toliau. Daug įdomesnis buvo nuo lubų
kabantis šuo. Rotveileris, pasakė man uosto darbuotojas. Iš jo
buvo išpjauti dideli gabalai mėsos.
– Džiaugiuosi, tai girdėdamas, – sumurmėjo Haris.
– Ką?
– Nieko.
– Kaip pastebėjai, tai paaiškina mėsos gabalus, kuriuos
aptikome vėmaluose Geteborgo gatvėje.
– Ar, be „Deltos“, operacijoje dar kas nors dalyvavo?
– Anot ataskaitos, ne.
– Kas parašė ataskaitą?
– Žinoma, operacijos lyderis. Sivertas Falkeidas.
– Be abejo.
– Bet kokiu atveju, viskas baigta.
– Ne!
– Nebūtina šaukti, Hari.
– Niekas nebaigta. Ten, kur yra princas, yra ir karalius.
– Kas tau darosi? – Beatės skruostus išmušė raudonis. –
Nušautas samdomas žudikas, o tu elgiesi taip, tarsi jis būtų
buvęs... draugelis.
Halvorsenas, pagalvojo Haris. Ji ketino pasakyti: Halvorsenas.
Jis užmerkė akis ir vidinėje vokų pusėje matė raudonas
striksinčias švieseles. Kaip žvakės, pagalvojo jis. Kaip žvakės
bažnyčioje. Kai jie palaidojo mamą, tebuvo berniukas.
Ondalsnese, su vaizdu į kalnus, būtent to ji ir prašė gulėdama
ligos patale. Ir tuomet jie visi ten stovėjo – tėvas, Sėsė, jis pats – ir
klausėsi, kaip kunigas kalba apie žmogų, kurio niekada
nepažinojo. Nes tėvas neįstengė padaryti šito pats. Ir turbūt Haris
žinojo jau tada, kad be jos nebeliko šeimos. Ir senelis, iš kurio
Haris paveldėjo ūgį, pasilenkė, papūtė šviežio alkoholio kvapo jam
į veidą ir pasakė, jog turėtų būti taip, kad seneliai numiršta pirmi.
Haris nurijo.
– Suradau Stankico šefę, – tarė jis. – Ir ji patvirtino, kad
žmogžudystę užsakė Robertas Karlsenas.
Beatė nustebusi spoksojo į jį.
– Bet čia dar ne viskas, – tarė Haris. – Robertas tebuvo kurjeris.
Už jo slepiasi kažkas kitas.
– Kas?
– Nežinau. Išskyrus tai, kad užsakovas už žmogžudystę gali
sumokėti du šimtus tūkstančių dolerių.
– Ir Stankico šefė tau viską išdėstė tiesiog šiaip sau?
Haris papurtė galvą.
– Mes sudarėme sandėrį.
– Kokį sandėrį?
– Tokį, apie kokį tu neturi noro žinoti.
Beatė dukart skubiai suklapsėjo akimis. Tada linktelėjo. Haris
stebėjo pagyvenusią moterį, šlubuojančią su ramentais, ir
pagalvojo: kažin ar Stankico ir Fredo mama seka internetinius
norvegiškus laikraščius? Ar visi žino, kad Stankicas negyvas?
– Halvorseno seneliai užkandžiauja valgykloje. Nusileisiu pas
juos. Eisi kartu? Hari?
 – Ką? Atsiprašau. Pavalgiau lėktuve.
– Jie apsidžiaugtų. Sakė, kad jis kalbėjo apie tave sužavėtas.
Kaip apie vyresnįjį brolį.
Haris papurtė galvą.
– Gal vėliau.
Jai nuėjus, Haris grįžo į Halvorseno palatą. Atsisėdo šalia lovos,
pasislinko iki kėdės krašto ir įsižiūrėjo į išblyškusį veidą ant
pagalvės. Krepšyje turėjo butelį „Jim Beam“ iš neapmokestintų
prekių parduotuvės.
– Mes prieš visą pasaulį, – sušnabždėjo jis.
Haris spragtelėjo pirštais Halvorsenui tiesiai priešais kaktą.
Didysis pirštas smarkiai kepštelėjo Halvorsenui tarp akių, bet
Halvorseno vokai nesujudėjo.
– Jašinai, – sušnabždėjo Haris ir pajuto, kaip balsas prikimo.
Jo striukė atsitrenkė į lovos kraštą sunkiai dunkstelėdama. Haris
pačiupinėjo. Kažkas buvo už pamušalo. Pamestas mobilusis
telefonas.
Beatei ir seneliams sugrįžus, Haris pasišalino.

Jonas tįsojo ant sofos, padėjęs galvą Tėjai ant kelių. Ji žiūrėjo
per televizorių seną filmą, o Jonas, spoksodamas į lubas, girdėjo
Betės Deivis išskirtinį balsą, besiskverbiantį į jo mintis: jis pažinojo
šias lubas geriau nei savąsias. Ir jei pakankamai ilgai
spoksodavo, galų gale pamatydavo kažką pažįstamo, kažką kito
nei sumaitotas veidas, kurį jam parodė šaltame Riko ligoninės
rūsyje. Kai jo paklausė, ar tai tas vyras, kurį matė savo buto
tarpduryje ir kuris vėliau su peiliu užpuolė policininką, jis tiesiog
papurtė galvą.
– Bet tai nereiškia, kad tai ne jis, – pareiškė Jonas, o jie
linktelėjo, pasižymėjo ir jį išvedė.
 – Ar esi tikras, kad policija tau neleido miegoti savam bute? –
paklausė Tėja. – Jei šiąnakt liksi čia, pasklis tiek gandų.
– Ten – žmogžudystės vieta, – atsakė Jonas. – Jis bus
užplombuotas, kol nebaigs tyrimo.
– Užplombuotas, – tarė ji. – Panašiai kaip sugedęs dantis.
Betė Deivis nuskubėjo prie jaunos merginos, ir tuomet
suskambo dramatiški ir aukšti smuikų garsai.
– Ką galvoji? – paklausė Tėja.
Jonas neatsiliepė. Nutylėjo, mąstydamas apie tai, jog melavo,
kai jai pasakė, kad viskas baigta. Nebuvo baigta, kol nepadarė to,
ką privalėjo padaryti. O tai, ką jam reikėjo padaryti, buvo paimti
jautį už ragų, užkirsti kelią priešui, būti mažu drąsiu kareiviu. Nes
dabar jis žinojo. Jis stovėjo taip arti Halvorseno, kai šis kalbėjo
telefonu su Madsu Gilstrupu, kad išgirdo prisipažinimą.
Sučirškė durų skambutis. Ji pašoko ant kojų taip, tarsi būtų
laukusi šio garso. Atėjo Rikardas.
– Ar trukdau? – paklausė jis.
– Ne, – atsakė Jonas. – Kaip tik ruošiausi išeiti.
Visiems trims tylint jis apsivilko striukę. Paskui save uždaręs
duris, kelias sekundes stovėjo ir klausėsi balsų viduje. Jie
šnabždėjosi. Kodėl jie šnabžda? Rikardo tonas buvo piktas.
Jis pavažiavo tramvajumi iki centro, o ten persėdo į kitą, vežantį
į Holmenkoleną. Kai tolius užkloja sniegas, sekmadieniais
Holmenkolene paprastai knibžda slidininkų, bet akivaizdu, kad
šiandien daugeliui buvo per šalta. Jis išlipo galinėje stotelėje ir
pažvelgė į Oslą, stūksantį žemai apačioje.
Madso ir Ranhildos namas stovėjo ant kalvos. Jonas dar
niekada ten nesilankė. Vartai buvo gana siauri, kaip ir
privažiavimo keliukas, vinguriuojantis aplink medžių giraitę,
užstojančią nuo gatvės didžiąją dalį namo. Pats namas buvo
žemas ir pastatytas taip, kad, neįžengęs vidun ir nepradėjęs
vaikštinėti, negalėjai pastebėti, koks jis didelis. Bent jau taip sakė
Ranhilda.
Jonas nuspaudė durų skambutį ir po kelių sekundžių per
nematomą garsiakalbį išgirdo balsą:
– To dar nebuvo. Jonas Karlsenas.
Jonas spoksojo į stebėjimo kamerą virš durų.
– Aš svetainėje, – Madsas Gilstrupas neaiškiai tarė žodžius ir
trumpai sukikeno. – Numanau, kad žinai kelią.
Durys atsidarė automatiškai, ir Jonas Karlsenas žengė į
prieškambarį, dydžiu prilygstantį visam jo butui.
– Sveiki?
Jam atitarė tik trumpas šaižus aidas.
Jonas patraukė tolyn koridoriumi, kuris, numanė, veda į
svetainę. Ant sienų kabėjo neįrėminti ant drobės tapyti paveikslai.
Tvyrojo savotiškas kvapas, kuris stiprėjo jam einant tolyn. Jis
praėjo virtuvę su gaminimo salele ir dešimčia kėdžių aplink stalą.
Kriauklėje riogsojo kalnas lėkščių, stiklinių, tuščių alkoholio
butelių. Viduje šleikščiai trenkė sušvinkusiu maistu ir alumi. Jonas
žingsniavo toliau. Koridoriuje mėtėsi nusviesti drabužiai. Užmetė
akį į vonios kambarį. Vėmalų smarvė.
Jis pasuko už kampo, ir staiga atsivėrė Oslo miesto ir fiordo
panorama, kurią buvo matęs tik tada, kai su tėvu vaikštinėjo
kalnuose Nordmarkoje.
Svetainės viduryje stovėjo išskleistas ekranas, jo baltu
paviršiumi bėgo begarsiai, akivaizdu, kad mėgėjo įamžinti
vestuvių įrašo vaizdai. Tėvas vedė dukrą per bažnyčią, o ši
linksėjo svečiams į kairę ir į dešinę. Tyliai ūžė projektorius.
Priešais ekraną Jonas pamatė aukštą juodo krėslo atkaltę, o šalia
krėslo ant grindų stovėjo du tušti buteliai ir vienas puspilnis.
Jis garsiai kostelėjo ir priėjo arčiau.
Krėslas lėtai apsisuko. Ir Jonas sustojo kaip įbestas.
Krėsle sėdėjo vyriškis, kurį tik iš dalies atpažino kaip Madsą
Gilstrupą. Vilkėjo švarius baltus marškinėlius ir mūvėjo juodas
kelnes, bet veidas buvo apžėlęs, išpurtęs, akys bereikšmės ir
aptrauktos balkšva migla. Jam ant kelių gulėjo juodas dvivamzdis
graižtvinis šautuvas su žvėrių motyvais, dailiai išraižytais ant
tamsiai raudono apsodo. Vyrui taip sėdint, ginklas buvo nutaikytas
tiesiai į Joną.
– Ar mėgsti medžioti, Karlsenai? – lėtai paklausė Madsas
Gilstrupas prikimusiu nuo gėrimo balsu.
Jonas papurtė galvą, nepajėgdamas atplėšti žvilgsnio nuo
šautuvo.
– Mano šeimynykščiai medžioja viską, – tarė Gilstrupas. –
Niekas nenori nei per daug, nei per mažai. Manau, galima sakyti,
kad tai kone mūsų šeimos devizas. Mano tėvas yra šovęs į visas
vaikštančias ar ropojančias būtybes. Kiekvieną žiemą jis keliauja į
tokią šalį, kurioje yra gyvūnų, kokių dar nėra sumedžiojęs. Pernai
– į Paragvajų, kur aptiko retą miškinių pumų rūšį. O aš nesu toks
jau profesionalas. Pasak tėvo. Jis sako, kad man trūksta
šaltakraujiškumo. Sakydavo, kad vienintelis gyvūnas, kurį
sugebėjau sumedžioti, buvo ji, – Madsas Gilstrupas mostelėjo
galva į ekraną. – Žinoma, turbūt vis tiek manė, kad tai ji
sumedžiojo mane.
Gilstrupas padėjo ginklą ant kavos stalelio ir ištiesė delną.
– Prašom sėstis. Šią savaitę ketiname pasirašyti sutartį su tavo
vadu Davidu Ekhofu. Visų pirma dėl nekilnojamojo turto Jakobo
Olio gatvėje. Tėvas tau dėkoja, kad patarei parduoti.
– Nėra ko man dėkoti, – atsiliepė Jonas ir prisėdo ant juodos
sofos. Oda buvo minkšta ir šalta kaip ledas. – Grynai
profesionalus įvertinimas.
– Tikrai? Papasakosi?
Jonas nurijo seiles.
– Nauda, gaunama pinigus pavertus turtine nuosavybe, prieš
naudą, kurią jie gali atnešti kitai mūsų veiklai.
– Bet gal kiti pardavėjai būtų siūlę nekilnojamąjį turtą platesnei
rinkai?
– Gal ir mes būtume taip darę. Bet jūs smarkiai derėjotės ir
aiškiai pasakėte, kad jei teikiate pasiūlymą visam nekilnojamojo
turto kompleksui, aukcionas jums nepriimtinas.
– Vis tiek tavo žodis buvo lemiamas.
– Pasiūlymą įvertinau teisingai.
Madsas Gilstrupas nusišypsojo.
– Nė velnio. Galėjote gauti dvigubai daugiau.
Jonas patraukė pečiais.
– Gal ir galėjome gauti daugiau, jei būtume padaliję turtą, bet
mus išvadavote nuo ilgo ir daug darbo reikalaujančio pardavimo
proceso. Ir valdyba pabrėžė, kad pasitiki jumis, kai kalbama apie
nuomą. Mums juk reikia atsižvelgti į nemažą dalį gyventojų. Net
nesinori galvoti, ką skrupulų neturintys pirkėjai būtų su jais
padarę.
– Punktas, kuriame nurodyta įšaldyti nuomos kainas ir
šiandieniniams nuomininkams leisti pasilikti aštuoniolika mėnesių.
– Pasitikėjimas svarbiau už punktus.
Madsas Gilstrupas palinko į priekį.
– Velniai mane griebtų, kaip teisinga, Karlsenai. Ar įtari, kad visą
laiką žinojau apie tave ir Ranhildą? Matai, Ranhildos skruostai
nurausdavo kaip rožės, kai būdavo ką tik išdulkinta. O paskui
nurausdavo, vos tik darbe paminėdavome tavo vardą. Ar jums
besikrušant skaitydavai jai iš Biblijos? Nes, žinai ką, manau, kad
jai tai būtų patikę.
Madsas Gilstrupas vėl išsidrėbė krėsle ir, trumpai nusijuokęs,
delnu perbraukė ginklą ant stalo.
– Šautuve likę du šoviniai, Karlsenai. Ar kada matei, ką tokios
kulkos gali padaryti? Net nereikia kaip reikiant nusitaikyti, pakanka
nuspausti gaiduką, ir – bum! – tu būtum ištrėkštas prie tos sienos.
Žavinga, ar ne?
– Atėjau pasakyti, kad nenoriu tavęs matyti tarp savo priešų.
 – Priešų? – Madsas Gilstrupas nusijuokė. – Jūs niekada
nebūsite mano priešais. Ar atsimeni tą vasarą, kai nusipirkote
Rytų sodybą ir aš sulaukiau pakvietimo iš paties vado, iš Ekhofo?
Man gi buvo liūdna, buvau vargšas berniukas, iš kurio išplėšėte
vaikystės prisiminimus. Bet juk jūs tokie jautrūs, kai kalbama apie
tokius dalykus. Dieve, kaip aš jūsų nekenčiau! – Madsas
Gilstrupas nusijuokė. – Stovėjau ir žiūrėjau, kaip žaidėt ir
linksminotės, tarsi vieta priklausytų jums. Ypač tavo brolis,
Robertas. Jis mokėjo apsisukti apie mergaites, tikrai.
Užkutendavo jas, nusitempdavo į ūkinį pastatą ir... – Madsas
Gilstrupas sukeitė vietomis pėdas ir užkliudė butelį, šis dusliai
dunkstelėdamas apvirto. Rudas alkoholis kliuksėdamas pasipylė
ant parketo. – Jūs manęs nematėte. Niekas manęs nematė, tarsi
tenai nė nebūčiau buvęs, tiesiog buvote taip susidomėję vienas
kitu. Tuomet aš pamaniau, ką gi, OK, vadinasi, esu nematomas.
Parodysiu jums, ką gali nematomi žmonės.
– Ar todėl tai padarei?
– Aš? – Madsas nusijuokė. – Bet aš juk nekaltas, Jonai
Karlsenai. Mes, privilegijuotieji, kaltės visada išvengiame, tą jau
turėjai suprasti. Mūsų sąžinė visada švari, nes turime pakankamai
lėšų nusipirkti ją iš kitų. Tokių, kurie pasamdyti mums tarnauti,
atlikti purvinus darbus. Toks jau gamtos įstatymas.
Jonas linktelėjo.
– Kodėl paskambinai policininkui ir prisipažinai?
Madsas Gilstrupas patraukė pečiais.
– Iš tikrųjų ketinau paskambinti tam kitam, Hariui Hūlei. Bet tas
bukaprotis neturėjo vizitinės kortelės, tad paskambinau tam, kurio
numerį turėjau. Halvorsenui, vienokiam ar kitokiam. Neatsimenu,
buvau girtas.
– Ar papasakojai dar kam nors? – paklausė Jonas.
Madsas Gilstrupas papurtė galvą, pakėlė nuo grindų butelį ir
siurbtelėjo.
– Tik tėvui.
 – Tėvui? – pasitikslino Jonas. – Žinoma.
– Žinoma? – Madsas užsikvatojo. – Ar myli savo tėvą, Jonai
Karlsenai?
– Taip. Labai.
– Ir argi nesutinki, kad meilė tėvui yra prakeikimas? – Jonas
neatsakė, o Madsas varė toliau: – Tėvas atsibeldė čia iškart po to,
kai paskambinau policininkui, ir žinai, ką jis padarė, kai jam viską
išklojau? Jis atsinešė savo slidžių lazdą ir užtvojo man. O tas
velnio vaikas iki šiolei užsimoja neblogai. Žinai, neapykanta
suteikia jėgų. Jis pasakė, kad jei nors žodžiu kam nors apie tai
užsiminsiu, jei šeimos vardą sumaišysiu su purvais, jis mane
nužudys. Taip ir pasakė. Ir žinai ką? – Madso akyse staiga
susitvenkė ašaros, o balsas tapo graudus. – Aš vis dar jį myliu. Ir
manau, dėl to jis manęs taip baisiai nekenčia. Kad aš, jo
vienintelis sūnus, net neturiu jėgų atsakyti jam neapykanta.
Jam ant parketo trankiai pastačius butelį, kambaryje pasklido
aidas.
Jonas grąžė rankas:
– Dabar paklausyk. Policininką, girdėjusį tavo prisipažinimą,
ištiko koma. Ir jei pažadėsi, kad niekada nelipsi ant kulnų man ar
maniškiams, pažadu, kad niekada neatskleisiu, ką žinau apie
tave.
Neatrodė, kad Madsas Gilstrupas klausytųsi Jono, jis prikaustė
žvilgsnį prie ekrano, kur visiems atgręžusi nugaras stovėjo pora.
– Žiūrėk, šioje vietoje ji tai pasako. Vis atsuku ir atsuku iš naujo.
Nė negaliu suprasti. Juk ji prisiekė. Ji... – jis purtė galvą. – Aš
maniau, gal dėl to ji vėl mane pamils. Jei man pavyks įvykdyti
šitą... nusikaltimą, ji vėl pamatys, koks esu iš tikrųjų. Nusikaltėlis
turi būti narsus. Stiprus. Vyras, ar ne? Ne tik... – jis giliai įkvėpė
per nosį ir iškošė žodžius: – Kažkieno sūnus.
Jonas pašoko ant kojų:
– Jau turiu eiti.
 Madsas Gilstrupas linktelėjo.
– Turiu kai ką, kas priklauso tau. Pavadinkime tai... – jis mąsliai
įsikando viršutinę lūpą, – atsisveikinimo dovana nuo Ranhildos.
Traukinyje iš Holmenkoleno Jonas sėdėjo ir spoksojo į juodą
krepšį, kurį jam įteikė Madsas Gilstrupas.

Buvo taip šalta, jog tie, kurie išdrįso pasimėgauti sekmadieniniu

pasivaikščiojimu, kulniavo susigūžę ir panarinę galvas,
apmuturiuotas šalikais ir kepurėmis. Bet Beatė Len nejautė šalčio,
stovėdama Jakobo Olio gatvėje ir maigydama Micholecų durų
skambutį. Ji nieko nebejautė po to, kai ligoninėje išgirdo
paskutines žinias.
– Dabar širdis nėra didžiausia problema. Kitų organų veikla irgi
sutrikusi. Visų pirma – inkstų.
Ponia Micholec laukė laiptų aikštelėje, tarpduryje, ir nusivedė
Beatę į virtuvę, kur jos dukra Sofija sėdėjo ir sukiojo plaukų
sruogas. Ponia Micholec pripylė į virdulį vandens ir išėmė tris
puodelius.
– Gal bus geriausia, jei su Sofija pasikalbėsiu viena, – tarė
Beatė.
– Ji nori, kad aš pasilikčiau, – atsiliepė ponia Micholec. –
Kavos?
– Ne, ačiū. Turiu grįžti į Riko ligoninę. Ilgai neužtruksiu.
– Puiku, – tarė ponia Micholec ir išpylė vandenį.
Beatė atsisėdo veidu į Sofiją. Mėgino susidurti su akimis,
tyrinėjančiomis nušiurusius plaukų galiukus.
– Ar tu tikra, kad mums nereikėtų pakalbėti apie tai vienoms,
Sofija?
– Kodėl turėtume? – paklausė ji priešišku tonu, kurį sudirgę
paaugliai stulbinamai veiksmingai naudoja, norėdami pasiekti
savo tikslą – suerzinti.
– Tai labai asmeniškas dalykas, Sofija.
– Jinai mano motina, ponia!
– Puiku, – tarė Beatė. – Ar dareisi abortą?
Sofija sustingo. Veidą iškreipė grimasa: su skausmu sumišęs
pyktis.
– Apie ką jūs kalbate? – tarstelėjo ji, bet nepajėgė nuslėpti
sutrikimo balse.
– Kas buvo tėvas? – paklausė Beatė.
Sofija be paliovos pešiojo nesamus kaltūnus. Poniai Micholec
atvipo žandikaulis.
– Ar mylėjaisi savo noru? – kamantinėjo Beatė. – Ar jis tave
išžagino?
– Kaip drįstate taip kalbėti su mano dukra? – pratrūko motina. –
Ji dar vaikas, o jūs leidžiate sau šnekėti taip, tarsi ji būtų...
pasileidėlė...
– Jūsų dukra buvo nėščia, ponia Micholec. Tik noriu sužinoti, ar
tai gali būti susiję su žmogžudystės byla, kurią dabar tiriame.
Regis, mama suvaldė žandikaulį, ir burna užsičiaupė. Beatė
pasilenkė prie Sofijos.
– Ar tai buvo Robertas Karlsenas, Sofija? Ar jisai?
Ji matė, kad merginos palūpis ėmė virpėti.
Mama atsikėlė nuo kėdės.
– Ką ji čia kalba, Sofija? Pasakyk, kad tai netiesa!
Sofija priglaudė veidą prie stalviršio ir užsidengė rankomis
galvą.
– Sofija! – sušuko mama.
– Taip, – sušnabždėjo Sofija, smaugiama ašarų, – tai buvo jis.
Robertas Karlsenas. Aš nemaniau... nemaniau, kad jis... buvo
toks.
Beatė atsistojo. Sofija kūkčiojo, o mama atrodė taip, tarsi kas
būtų jai vožtelėjęs. Pati Beatė jautė tik sustingimą.
– Šiąnakt buvo sučiuptas Robertą nužudęs vyras. Specialiųjų
pajėgų būrys nušovė jį konteinerių uoste. Jis negyvas.
Ji laukė reakcijos, bet ši nepasirodė.
– Jau eisiu.
Jos niekas neišgirdo, ir ji nelydima pasuko link durų.

Jis stovėjo prie lango ir spoksojo į banguojantį baltą

gamtovaizdį. Šis buvo panašus į staiga užšalusį pieno vandenyną.
Ant kai kurių bangų keterų pastebėjo namus ir raudonus ūkinius
pastatus. Žemai virš kalnagūbrių kabėjo saulė. Išsekusi.
48
– They are not coming back , – tarė jis. – Jie išvažiavo. O gal
niekada čia nebuvo? Gal tu meluoji?
– Jie čia buvo, – atsiliepė Martina ir nukėlė puodą nuo viryklės.
– Kai atėjome, viryklė buvo šilta, ir tu pats matei pėdsakus sniege.
Kažkas bus nutikę. Sėskis, valgyti paruošta.
Jis pasidėjo pistoletą prie lėkštės ir ėmė kabinti troškinį.
Pastebėjo, kad etiketė ant skardinės tokia pati kaip ir tos, iš kurios
valgė Hario Hūlės bute. Ant palangės stovėjo senas mėlynas
radijo aparatas. Grojo pažįstama popmuzika, pertraukiama
nesuprantamo norvegiško plepėjimo. Kaip tik dabar transliavo
kadaise girdėtą melodiją iš filmo, kurią mama kartais
paskambindavo pianinu, stovinčiu priešas langą, „pro kurį
vienintelį visame name vėrėsi vaizdas į Dunojų“, vis juokais
sakydavo tėvas, norėdamas paerzinti mamą. O jei ji supykdavo,
kivirčą dėl menkniekių tėvas visada užbaigdavo klausimu: kaip
tokia protinga ir graži moteris galėjo sau į vyrus pasirinkti tokį kaip
jis?
– Ar Haris tavo meilužis? – paklausė jis.
Martina papurtė galvą.
 – Tai kodėl tada ateini pas jį su koncerto bilietu?
Ji neatsakė.
Jis nusišypsojo.
– Manau, kad jį įsimylėjai.
Ji pakėlė šakutę ir nukreipė į jį, tarsi norėdama kažką
pabrėžtinai pasakyti, bet apsigalvojo.
– O kaip tu? Ar namuose turi merginą?
Gerdamas stiklinę vandens, jis papurtė galvą.
– Kodėl ne? Per daug laiko užima darbas?
Jis išpurškė vandenį ant staltiesės. Turbūt dėl įtampos,
pagalvojo jis. Tai dėl to jis taip staiga pratrūko isteriškai juoktis. Ji
kvatojo kartu.
– O gal esi gėjus, – tarė ji ir nusibraukė juoko ašarą. – Gal
namuose turi vaikinuką?
Jis nusijuokė dar garsiau. Ir juokėsi dar ilgai po to, kai ji liovėsi.
Ji įdėjo abiem daugiau troškinio.
– Jeigu jis tau taip patinka, gali pasiimti šitą, – tarė jis ir numetė
ant stalo nuotrauką.
Tai buvo nuotrauka nuo veidrodžio koridoriuje: Haris, brunetė ir
berniukas. Martina pakėlė atvaizdą ir įsižiūrėjo.
– Jis atrodo laimingas, – tarė ji.
– Gal jam sekėsi. Būtent tuo metu.
– Taip.
Pilkšva tamsa prasisunkė pro langus ir nugulė kambaryje.
– Gal jam ir vėl pasiseks, – tyliai tarė ji.
– Manai, kad tai įmanoma?
– Kad vėl pasisektų? Žinoma.
Jis pažvelgė į radiją jai už nugaros.
– Kodėl man padedi?
– Juk sakiau. Haris nebūtų tau padėjęs, ir tada...
 – Netikiu. Turi būti kažkas daugiau.
Ji truktelėjo pečiais.
– Ar gali man pasakyti, kas čia parašyta? – paklausė jis ir
ištiesino lapą, paimtą iš Hario popierių šūsnies svetainėje ant
stalo.
Ji skaitė, o jis tyrinėjo Hario nuotrauką ant bute rastos tapatybės
kortelės. Policininkas spoksojo virš objektyvo, ir jis suprato, kad,
užuot žvelgęs į fotoaparatą, Haris žiūrėjo į fotografą. Ir pagalvojo,
kad tai šį tą pasako apie žmogų nuotraukoje.
– Tai oficiali paraiška, gauti kažką pavadinimu „Smith & Wesson
38“, – tarė Martina. – Jam liepiama atsinešti šitą pasirašytą formą
ir pasiimti tą daiktą iš policijos skyriaus sandėlio.
Jis lėtai linktelėjo.
– Tai pasirašytas originalas, ar ne?
– Taip. Kieno gi? Tuoj pažiūrėsim... policijos vyresniojo
inspektoriaus Gunaro Hageno.
– Kitaip sakant, Haris neatsiėmė ginklo. Ir tai reiškia, kad jis
nepavojingas. Ir šiuo metu – visiškai beginklis.
Martina dusyk suklapsėjo akimis.
– Kas tau šovė į galvą?

48 Jie negrįš. (Angl.)

 26 skyrius

Gruodžio 20 d., sekmadienis. Magijos triukas

Geteborgo gatvėje sušvito gatvės žibintai.

– OK, – tarė Haris Beatei, – ar Halvorseno automobilis stovėjo
tiksliai čia?
– Taip.
– Jie išlipo iš automobilio. Ir buvo užpulti Stankico. Stankicas
pirmiausia šovė į Joną, o tas spruko pastato vidun. Paskui
Stankicas puolė Halvorseną, kuris lėkė prie automobilio pasiimti
ginklo.
– Taip. Halvorseną rado pasliką šalia automobilio. Radome
kraujo ant Halvorseno apsiausto kišenių, kelnių kišenių, kelnių
pamušalo. Kraujas ne jo, tad darome prielaidą, kad bus Stankico,
nes šis akivaizdžiai apiplėšė Halvorseną. Pasiėmė piniginę ir
mobilųjį telefoną.
– Mhm, – suniurnėjo Haris ir pasitrynė skruostą. – Kodėl jis
Halvorseno tiesiog nenušovė? Kam naudotis peiliu? Juk ne tam,
kad nesukeltų triukšmo, nes jau buvo pažadinęs visus kaimynus,
šaudamas į Joną.
– Mes irgi apie tai galvojam.
– Ir kam nusmeigti Halvorseną ir tada sprukti? Vienintelė tikėtina
priežastis nudėti Halvorseną – pašalinti jį iš kelio ir tada pričiupti
Joną. Bet jis net nemėgino.
– Jam gi sutrukdė. Privažiavo automobilis, ar ne?
– Taip, bet mes kalbame apie vyrą, ką tik viešai gatvėje
nudūrusį policininką. Kodėl leistųsi išgąsdinamas kažkokio
automobilio? Ir kodėl naudojosi peiliu, jei jau buvo išsitraukęs
pistoletą?
– Taip, tikrai.
Haris užmerkė akis. Ilgam. Beatė mindžikavo ant sniego.
 – Hari, – prabilo ji, – mielai iš čia dingčiau, aš...
Haris lėtai atmerkė akis.
– Jam pasibaigė šoviniai.
– Ką?
– Tai buvo paskutinis Stankico šovinys.
Beatė giliai atsiduso.
– Jis buvo profesionalas, Hari. Tokiems tipams lyg ir nesibaigia
šoviniai, nemanai?
– Taip, kaip tik todėl, – entuziastingai kalbėjo Haris. – Jei turi
smulkų planą, kaip atimti žmogui gyvybę, ir tam reikia vieno ar
daugiausia dviejų šovinių, su savimi nesitempi visos amunicijos.
Vyksti į svečią šalį, bagažą peršviečia, ir tau tenka viską kažkur
paslėpti, ar ne?
Beatė neatsakė, o Haris varė toliau:
– Stankicas paleidžia paskutinę kulką į Joną ir nepataiko. Tada
užpuola Halvorseną duriamuoju ginklu. Kam? Kad atimtų tarnybinį
revolverį ir pasileistų paskui Joną. Dėl to ant kelnių pamušalo
rasta kraujo. Šioje vietoje ieškoma ne piniginės, o ginklo. Bet
revolverio jis neranda, nes nežino, kad šis paliktas automobilyje. Ir
štai – Jonas užsirakina pastate, o Stankicas turi tik peilį. Tada jis
nuleidžia rankas ir sprunka.
– Puiki teorija, – pagyrė Beatė žiovaudama. – Galėtume
pasiteirauti Stankico, bet jis negyvas. Todėl tai ne itin svarbu.
Haris pažvelgė į Beatę. Jos akių plyšiai buvo siauri ir paraudę
nuo miego stokos. Moteris buvo pakankamai taktiška, kad
nepaminėtų, jog nuo jo trenkia tiek senais, tiek ne itin senais
gėralais. Arba pakankamai išmintinga, kad žinotų, jog nėra jokios
prasmės su juo ginčytis. Bet jis irgi suprato, kad dabar Beatė juo
visai nepasikliauna.
– Ką pasakė liudininkė iš automobilio? – pasiteiravo Haris. –
Kad Stankicas spruko kairiąja kelio puse?
– Taip, ji sekė jį veidrodėlyje. Paskui nugriuvo ant to kampo. Kur
ir radome kroatišką monetą.
Haris įsižiūrėjo į kampą. Kai praeitą kartą buvo čia, toje vietoje
kiurksojo barzdotas elgeta. Gal jis ką nors matė? Bet dabar rodė
dvidešimt du laipsnius žemiau nulio ir aplinkui nebuvo matyti nė
gyvos dvasios.
– Eime pas teismo ekspertus, – pasiūlė jis.
Nepratarę nė žodžio jie nuvažiavo Toftės gatve iki antrojo žiedo.
Pro Ulevolio ligoninę. Pravažiavo baltus sodus ir angliško stiliaus
mūrinius namus Sognesveieno gatvėje, ir tuomet Haris staiga
nutraukė tylą.
– Pavažiuok į kelkraštį.
– Dabar? Čia?
– Taip.
Ji žvilgtelėjo į veidrodėlį ir padarė, kaip liepta.
– Įjunk avarines šviesas, – tarė Haris. – Ir tada sutelk dėmesį į
mane. Ar pameni asociacijų žaidimą, kurio tave išmokiau?
– Turi galvoje, kalbėti prieš pagalvojant?
– Arba pasakyti tai, ką galvoji, prieš pagalvojant, kad neturėtum
šito galvoti. Ištuštink mintis.
Beatė užmerkė akis. Lauke pro juos slidėmis prašliuožė
šeimyna.
– Sofijos mama.
– Mhm, – atsiliepė Haris. – Kaip tau šovė į galvą?
– Nežinau, – atsakė Beatė atsimerkusi. – Kiek žinome, motyvo ji
neturėjo. Ir ji tikrai ne tokio tipo žmogus. Gal todėl, kad ji kroatė,
kaip ir Stankicas. Mano pasąmonė juk nemąsto taip jau
sudėtingai.
– Visa tai gali būti teisinga, – tarė Haris. – Išskyrus apie tavo
pasąmonę. OK. Klausk manęs.
– Turiu paklausti... garsiai?
– Taip.
 – Kodėl?
– Tiesiog klausk, – tarė jis ir užmerkė akis. – Aš pasiruošęs.
– Kas nusiuntė Robertą Karlseną į Zagrebą?
– Nilsenas.
– Nilenas? Nilsenas kas toks?
Haris vėl atsimerkė.
Šiek tiek sumišęs sumirksėjo nuo priešais atvažiuojančio
automobilio šviesų.
– Tikriausiai Rikardas.
– Linksmas žaidimas, – tarė Beatė.
– Važiuojam, – nusprendė Haris.

Ant Rytų sodybos nusileido tamsa. Ant palangės plyšojo radijo

imtuvas.
– Ar tikrai nėra nė vieno, galinčio tave atpažinti? – paklausė
Martina.
– Yra, – atsakė jis, – bet ilgokai užtrunka, kol įsimena mano
veidą. Nedaugelis gaišta tiek laiko.
– Vadinasi, tai priklauso ne nuo tavęs? Nuo kitų?
– Galbūt. Bet aš nenoriu, kad mane atpažintų. Tiesiog... taip
darau.
– Tu bėgi.
– Ne, priešingai. Aš prasiskverbiu. Įsiveržiu. Tampu nematomas
ir įsmunku ten, kur noriu.
– Bet jei niekas tavęs nemato, kokia prasmė?
Jis pažvelgė į ją su nuostaba. Iš radijo sklido varpelių
tilindžiavimas, paskui neutraliu rimtu žinių pranešėjos tonu prabilo
moteriškas balsas.
– Ką ji sako? – pasidomėjo jis.
 – Dar labiau šals. Uždaromi vaikų darželiai. Senyvi žmonės
raginami pasilikti namuose ir nebandyti sutaupyti elektros
energijos sąskaita.
– Bet tu mane pamatei, – neatlyžo jis. – Tu mane atpažinai.
– Aš matau žmones, – tarė ji. – Aš juos regiu. Tai mano
vienintelis talentas.
– Ar dėl to man padedi? – paklausė jis. – Ar dėl to nė kartelio
nebandei pasprukti?
Martina atidžiai žvelgė į jį.
– Ne, ne dėl to, – galiausiai atsakė.
– O dėl ko?
– Nes noriu, kad Jonas Karlsenas mirtų. Noriu, kad būtų dar
labiau negyvas nei tu.
Jis krūptelėjo. Ar ji išsikraustė iš proto?
– Aš negyvas?
– Pastarosiomis valandomis tai transliuoja per žinias, – tarė
Martina ir linktelėjo radijo pusėn. Ji įkvėpė ir nutaisė solidų rimtą
balsą: – Šiąnakt specialiųjų pajėgų būrys per operaciją konteinerių
uoste nušovė vyriškį, įtariamą žmogžudyste Egertorgės aikštėje.
Pasak akcijos vadovo Siverto Falkeido, įtariamasis atsisakė
pasiduoti ir griebėsi ginklo. Smurtinių nusikaltimų skyriaus
vyresnysis inspektorius Gunaras Hagenas praneša, kad byla, kaip
įprasta, bus perduota Vidaus tyrimų tarnybai. Hagenas teigia, jog
byla yra dar vienas pavyzdys, kad policija susiduria su vis
brutalesniu organizuotu nusikalstamumu ir kad diskutuodami apie
policijos apsiginklavimą turime kalbėti ne tik apie įstatymų
vykdymą, bet ir apie policijos pareigūnų saugumą.
Jis dukart sumirksėjo. Tris kartus. Tada jam nušvito. Kristoferis.
Mėlyna striukė.
– Aš miręs, – tarė jis. – Štai kodėl jie išvažiavo, prieš mums
atvykstant. Jie mano, kad viskas baigta, – jis uždėjo delną
Martinai ant rankos. – Nori, kad Jonas Karlsenas mirtų?
 Ji spoksojo į tuštumą. Įkvėpė lyg ketindama prabilti, bet iškvėpė
ir sudejavo, tarsi jos parinkti žodžiai būtų netinkami, ir pabandė iš
naujo. Pagaliau pasigirdo:
– Nes Jonas Karlsenas žinojo. Žinojo visus šiuos metus. Ir dėl to
jo nekenčiu. Ir dėl to nekenčiu savęs.

Haris spoksojo į nuogus palaikus ant stalo. Toks reginys beveik

nebedarė jam įspūdžio. Beveik.
Patalpoje buvo apie keturiolika laipsnių ir, teismo medicinos
ekspertei atsakinėjant į Hario klausimus, nuo lygių cementinių
sienų pokšėjo trumpas aštrus aidas:
– Ne, neketinome atlikti skrodimo dabar. Jau turime gana
laukiančiųjų, o šiuo atveju priežastis gana akivaizdi, nemanote?
Ji linktelėjo į veidą su didele juosva anga, apimančia didžiąją
dalį nosies ir viršutinės lūpos, todėl burna ir viršutiniai dantys
žiojėjo atviri.
– Nieko sau krateris, – tarė Haris. – Nepanašu į MP-5 darbelį.
Kada gausiu ataskaitą?
– Paklauskite savo viršininko. Jis paliepė, kad ataskaita keliautų
tiesiai pas jį.
– Hagenas?
– Aha. Jei labai skubu, paprašykite kopijos.
Haris ir Beatė persimetė žvilgsniais.
– Paklausykite, – tarė patologė, timptelėdama lūpų kamputį,
kas, Hario supratimu, turėjo reikšti šypseną, – per šventes turime
mažai budinčiųjų, ir man viskas dega. Tad... jei atleisite?
– Žinoma, – tarė Beatė.
Teismo medicinos ekspertė ir Beatė pasuko link durų, bet abi
sustojo, pasigirdus Hario balsui.
– Ar kas nors atkreipė dėmesį į šitai?
 Jos atsisuko į Harį, pasilenkusį virš palaikų.
– Matyti adatos žymės. Ar ištyrėte kraują dėl narkotikų?
Patologė atsiduso:
– Jis buvo atvežtas ryte, spėjome tik padėti į šaldytuvą.
– Kada galite tai atlikti?
– Ar tai gyvybiškai svarbu? – paklausė ji ir, matydama Harį
delsiant, kalbėjo toliau: – Būtų gerai, jei atsakytumėte sąžiningai,
nes jei teiksime tam pirmenybę, tai reikš, kad visos kitos bylos, dėl
kurių skundžiatės, bus dar labiau užvilkintos. Dabar, prieš
Kalėdas, čia tikras pragaras.
– Na, – tarė Haris, – gal susivarė kelias adatas, – jis patraukė
pečiais. – Bet jis negyvas. Taigi tai ne taip jau svarbu. Ar nuėmėte
jo laikrodį?
– Laikrodį?
– Taip, anądien iš bankomato imdamas pinigus jis segėjo „Seiko
SQ50“.
– Jis neturėjo laikrodžio.
– Mm, – tarė Haris ir pažvelgė į savo paties pliką riešą. –
Tikriausiai pametė.
– Vėl nulėksiu į reanimacijos skyrių, – pasakė Beatė jiems išėjus
į lauką.
– OK, – tarė Haris. – Aš sėdu į taksi. Ar patvirtinsi tapatybę?
– Ką turi galvoje?
– Kad būtume šimtu procentų tikri, jog ten tikrai guli Stankicas.
– Žinoma, juk tai įprastinė procedūra. Palaikų kraujo grupė yra
A, sutampa su rastuoju ant Halvorseno kišenių.
– Tai labiausiai paplitusi kraujo grupė Norvegijoje, Beate.
– Taip, bet jie patikrins ir DNR. Ar turi abejonių?
Haris patraukė pečiais.
– Tai reikia atlikti. Kada?
– Anksčiausiai antradienį, gerai?
 – Trys dienos? Negerai.
– Hari...
Haris gindamasis pakėlė rankas:
– Gerai. Jau bėgu. Šiek tiek pamiegok, OK?
– Tiesą sakant, atrodo, kad tau to reikia labiau nei man.
Haris uždėjo ranką jai ant peties. Per striukę jautė, kokia ji liesa.
– Jis kietas vyrukas, Beate. Ir jis nori būti čia. OK?
Beatė prikando apatinę lūpą. Atrodė, kad nori kažką pasakyti,
bet tik nežymiai šyptelėjo ir linktelėjo.
Įsėdęs į taksi, išsitraukė mobilųjį telefoną ir surinko Halvorseno
mobiliojo numerį. Bet, kaip ir tikėjosi, atsakymo nesulaukė.
Tada surinko „Hotel International“ numerį. Susisiekė su
registratūra ir paprašė sujungti jį su Fredu iš baro. Fredu? Iš kokio
baro?
49
– The other bar , – tarė Haris.
– Čia policininkas, – prisistatė Haris, kai kitame laido gale
atsiliepė barmenas. – Tas, kuris buvo užėjęs vakar ir teiravosi
Mali Spasitelj.
– Da?
– Turiu su ja pasikalbėti.
– Ją jau pasiekė blogos žinios, – tarė Fredas. – Viso gero.
Haris sėdėjo ir valandėlę klausėsi nutrūkusio ryšio. Paskui
įsikišo telefoną į vidinę kišenę ir pro šoninį langą stebeilijosi į
apmirusias gatves. Galvojo, kad ji katedroje ir žiebia naują
žvakutę.
– Restoranas „Schrøder“, – pranešė taksi vairuotojas ir sustojo.
Haris sėdėjo prie savo įprastinio staliuko ir nudelbęs akis
spoksojo į pustuštį alaus bokalą. Vadinamasis restoranas iš tikrųjų
buvo paprasta, nuskurusi kavinė, prekiaujanti alkoholiu, bet joje
tvyrojo pasididžiavimo ir orumo aura, tą greičiausiai lėmė
klientūra, galbūt aptarnaujantysis personalas, o galbūt įspūdingi
nederantys paveikslai, puošiantys nuo dūmų patamsėjusias
sienas. O gal aplinkybė, kad restoranas „Schrøder“ išsilaikė tiek
daug metų, matė tiek kaimyninių barų, keičiančių iškabas ir
savininkus, o pats vis dar gyvavo.
Sekmadienio vakare prieš uždarant lankytojų nebuvo daug. Bet
štai įžengė naujas svečias, sagstydamasis apsiaustą, po kuriuo
buvo pasivilkęs tvido švarką, skubiai permetė patalpą akimis ir
nuskubėjo prie Hario staliuko.
– Labas vakaras, mano drauge, – pasisveikino Stolė Aunė. –
Atrodo, tai tavo nuolatinis kampelis?
– Tai ne kampelis, – tarė Haris, nė nesušvepluodamas. – Tai
kertelė. Kampai būna išorėje. Kampą apeini, jame nesėdi.
– O kaip dėl žodžio kampinis staliukas?
– Tai ne staliukas kampe, o kampo formos staliukas, kaip sofos
kampas.
Aunė patenkintas nusišypsojo. Tai buvo jo tipo pokalbis.
Padavėja priėjo ir, jam užsisakius arbatos, įtariai dėbtelėjo.
– Tai bukagalviai mokiniai irgi nestovi kampe, kiek suprantu? –
šnekėjo jis, tiesindamas savo varlytę su raudonais ir juodais
taškeliais.
Haris nusišypsojo.
– Ar bandote man kažką pasakyti, pone psichologe?
– Na, numanau, jog paskambinai man, kad aš tau kažką
pasakyčiau.
– Kiek kainuoja valanda, kad pasakytum kažkam, jog dabar jis
savęs gėdijasi?
– Pasisaugok, Hari. Gėrimas ne tik padaro tave liguistai irzlų,
bet ir erzinantį. Atėjau čia ne tam, kad atimčiau iš tavęs savigarbą,
kiaušus ar alų. Bet dabar tavo problema kaip tik ta, kad šiuo metu
visi trys dalykai telkšo šiame bokale.
– Kaip visada, esi teisus, – tarė Haris ir kilstelėjo bokalą. – Todėl
turiu pasiskubinti jį ištuštinti.
 Aunė atsistojo:
– Jei nori pasikalbėti apie savo išgėrinėjimą, to imsimės mano
kabinete, kaip visada. Ši konsultacija baigta, o už arbatą moki tu.
– Palauk, – sustabdė Haris. – Paklausyk, – jis apsisuko ir
puslitrio likutį pastatė ant staliuko už jų. – Tai mano magiškasis
triukas. Savo išgėrinėjimą kontroliuoju užsisakydamas pusę litro,
kurį išgeriu per valandą. Po gurkšnelį kas dvi minutes. Kaip
migdomųjų tabletę. Paskui keliauju namo ir nuo kitos dienos sėdu
ant sausos dietos. Su tavimi norėjau pakalbėti apie Halvorseno
užpuolimą.
Aunė delsė. Tada vėl prisėdo.
– Baisus atvejis. Gavau detales.
– Ir ką tu matai?
– Šmėstelėjimą, Hari. Šmėstelėjimą, ir tai ne iki galo, – Aunė
maloniai linktelėjo padavėjai, atnešusiai arbatą, – bet, kaip žinai,
šmėstelėjimus sugaudau geriau nei kiti mano srities netikėliai. Tai,
ką matau, yra neabejotinas panašumas tarp šio užpuolimo ir
Ranhildos Gilstrup nužudymo.
– Pasakok.
– Prasiveržęs gilus vidinis pyktis. Agresija, nulemta seksualinės
frustracijos. Įniršio priepuoliai, kaip žinai, yra būdingi žmogui su
ribiniu asmenybės sutrikimu.
– Taip, tačiau atrodo, kad šis individas moka suvaldyti savo
įniršį. Kitu atveju nusikaltimo vietose būtume suradę daugiau
pėdsakų.
– Geras pastebėjimas. Tai gali būti įniršio genamas
smurtautojas – arba asmuo, kuris naudojasi prievarta, kaip mus
verčia sakyti seno kirpimo psichologės, kuris kasdieniame
gyvenime gali atrodyti apsnūdęs, beveik baikštus. Leidinyje
American Journal of Psychology neseniai išspausdintas straipsnis
apie žmones, kenčiančius nuo vadinamojo slumbering rage,
snaudžiančio įniršio. O aš vadinu tai dvilypiu gyvenimu: daktaro
Džekilio ir pono Haido. Ir kai ponas Haidas nubunda... –
siurbtelėdamas arbatos Aunė mostelėjo kairiu smiliumi, – išmuša
Paskutinio teismo diena ir pasaulio žūties valanda. Ir kai įsiūtis
pratrūksta, jo sulaikyti nebeįmanoma.
– Nepanašu, kad toks būdo bruožas pritiktų profesionaliam
žudikui.
– Tikrai ne. Kur link suki?
– Žudydamas Ranhildą ir užpuldamas Halvorseną, Stankicas
neišlaiko savo stiliaus. Atsiranda kažkoks... įsiaudrinimas. Ir tai
labai skiriasi nuo Roberto Karlseno ir kitų, apie kuriuos
sužinojome iš Europolo atsiųstų ataskaitų.
– Piktas ir nestabilus samdomasis žudikas? Ką gi, yra ir
nestabilių lakūnų ar atominių elektrinių vadovų. Žinai, ne visi dirba
jiems tinkamą darbą.
– Už tai ir išgerkime.
– Tiesą sakant, dabar galvojau ne apie tave. Ar žinote, kad
turite narcisistinių bruožų, inspektoriau?
Haris nusišypsojo.
– Ar nori man papasakoti, kodėl gėdijiesi? – paklausė Aunė. –
Ar manai, jog tai tavo kaltė, kad Halvorsenas buvo subadytas?
Haris atsikrenkštė.
– Na, juk aš jam pavedžiau prižiūrėti Joną Karlseną. Ir aš
turėjau išaiškinti, kur laikomas ginklas, kai atlieki vaikų auklės
pareigas.
Aunė linktelėjo.
– Vadinasi, viskas įvyko dėl tavo kaltės. Kaip visada.
Haris pakreipė galvą ir apsidairė po patalpą. Šviesos
sublyksėjo, ir keli likusieji klusniai išgėrė iki dugno, užsidėjo
kepures ir apsivyniojo šalikus. Haris padėjo šimto kronų banknotą
ant stalo ir iš po kėdės paspyrė krepšį.
– Kitą kartą, Stole. Po Zagrebo dar nebuvau namie ir dabar man
reikia numigti.
 Haris sekė paskui Aunę link durų, bet nesugebėjo išeiti
neatsisukęs į stiklinę su alumi, kuri vis dar stovėjo ant stalo už jų.
Ruošdamasis rakinti savo buto duris, Haris pamatė išdaužtą
stiklą ir garsiai nusikeikė. Antras įsilaužimas šiais metais. Jis
atkreipė dėmesį, kad įsilaužėlis sugaišo laiko klijuodamas stiklą
lipnia juostele, kad neatkreiptų pro šalį einančių gyventojų
dėmesio. Bet negaišo laiko prigriebti garso aparatūrai ir
televizoriui. Žinoma, dėl to, kad nė vienas modelis nebuvo šių
metų. Ar pernai metų. O kitų tinkamų parduoti vertybių nebuvo.
Kažkas kuitėsi popierių šūsnyje ant svetainės stalo. Haris užėjo
į vonią ir pamatė, kad virš prausyklės išnaršyta spintelė su
pirmosios medicininės pagalbos priemonėmis, tad nebuvo sunku
suprasti, kad siautėta narkomano.
Jį nustebino lėkštė ant stalo ir tuščia troškinio skardinė šiukšlių
kibire po virtuvine kriaukle. Ar nelaimingasis įsibrovėlis
neatsispyrė emocinio užkandžiavimo pagundai?
Atsigulęs Haris pajuto neišvengiamai apniksiančio skausmo
pavojų ir viltį, kad nugrims į miegą, kol dar yra šiek tiek apsvaigęs.
Pro tarpą tarp užuolaidų mėnulis nutiesė baltą juostą iki jo lovos.
Jis vartėsi nuo vieno šono ant kito, tikėdamasis vaiduoklių. Girdėjo
juos šnarant, tai buvo tik laiko klausimas. Netgi žinant apie
alkoholio keliamą paranoją, jam pasirodė, kad patalynėje jaučia
mirtį ir kraują.

49 Iš kito baro. (Angl.)

 27 skyrius

Gruodžio 21 d., pirmadienis. Apaštalas

Prie susirinkimų kambario raudonojoje zonoje kažkas pakabino

kalėdinį vainiką.
Už uždarų durų paskutinis rytinis tyrėjų komandos susirinkimas
ėjo į pabaigą.
Haris stovėjo priešais susirinkusiuosius su ankštu tamsiu
kostiumu ir prakaitavo.
– Kadangi ir samdomas žudikas Stankicas, ir kurjeris Robertas
Karlsenas negyvi, po susirinkimo šios sudėties tyrėjų komanda
išsiskirstys, – dėstė Haris. – Vadinasi, dauguma čia esančiųjų
šįmet galės mėgautis Kalėdomis. Bet paprašysiu Hageno, kad
galėčiau pasitelkti kelis iš jūsų kovoti su nusikalstamumu kitame
etape. Klausimai, prieš mums baigiant? Taip, Tūrila?
– Sakai, kad Stankico kontaktas Zagrebe patvirtino mūsų
įtarimą, kad Robertas Karlsenas užsakė Jono nužudymą. Kas
bendravo su kontaktu ir kaip?
– Deja, negaliu smulkiau apie tai kalbėti, – atsakė Haris,
nekreipdamas dėmesio į iškalbingą Beatės žvilgsnį, ir pajuto
nugara srovenantį prakaitą.
Ne dėl švarko ar klausimo, bet todėl, kad buvo blaivus.
– OK, – tarė Haris. – Kita užduotis bus surasti, su kuo
bendradarbiavo Robertas. Dar šiandien susisieksiu su tais
laimingaisiais, kuriems bus leista tirti toliau. Kiek vėliau Hagenas
dalyvaus spaudos konferencijoje ir pasirūpins pasakyti tai, kas turi
būti pasakyta, – Haris mostelėjo ranka. – Visi pirmyn prie savo
popierių šūsnių.
– Ei! – sušuko Skarė per kėdžių čiužinimą. – Ar mes
neatšvęsime, a?
Garsas nuščiuvo, ir susirinkusiųjų akys susmigo į Harį.
 – Na, – tyliai ištarė Haris, – ne visai suprantu, ką švęstume,
Skare. Kad trys žmonės negyvi? Kad užsakovas vis dar laisvėje?
Kad turime pareigūną, ištiktą komos?
Haris apžvelgė visus ir nepasakė nieko, kas nutrauktų
įsivyravusią nemalonią tylą.
Patalpai ištuštėjus, Skarė priėjo prie Hario, kuris atgal į segtuvą
dėjosi šeštą ryto užsirašytas pastabas.
– Atsiprašau, – pralemeno Skarė. – Prastas pasiūlymas.
– Viskas gerai, – tarė Haris. – Norėjai, kaip geriau.
Skarė kostelėjo.
– Tave retai pamatysi su kostiumu.
– Roberto Karlseno laidotuvės dvyliktą, – atsiliepė Haris
nepakeldamas akių. – Pamaniau, pažiūrėsiu, kas pasirodys.
– Suprantu.
Skarė perkėlė svorį ant kulnų.
Haris liovėsi šiurenęs popierius.
– Ar dar kas nors, Skare?
– Na, taip. Pamaniau, kad daugelis žmonių skyriuje turi šeimas
ir laukia Kalėdų, o aš vis dar esu vienišas...
– Mhm?
– Taip, tad aš pasisiūlau savo noru.
– Savo noru?
– Turiu omeny, kad noriu dalyvauti ir toliau tirti bylą. Na, jei nori,
kad likčiau, – pasiskubino pridurti Skarė.
Haris studijavo Magnusą Skarę.
– Žinau, kad manęs nemėgsti, – tarė Skarė.
– Esmė ne čia, – paprieštaravo Haris. – Aš jau nusprendžiau,
kas dalyvaus toliau. Ir tai tie, kuriuos laikau geriausiais, o ne tie,
kuriuos mėgstu.
Skarė patraukė pečiais, ir Adomo obuolys šoktelėjo aukštyn
žemyn.
 – Tai ir yra teisinga. Ką gi, gerų Kalėdų.
Jis pasuko link durų.
– Todėl, – pratęsė Haris ir sukišo pastabas į segtuvą, – noriu,
kad pradėtum patikrindamas Roberto Karlseno banko sąskaitą.
Pažiūrėtum, kas įplaukė ir išplaukė per paskutinius šešis
mėnesius, ir pažymėtum nukrypimus nuo normos.
Skarė sustojo ir atsigręžė – apstulbęs.
– Tą patį padaryk su Albertu ir Madsu Gilstrupais. Ar apsiimi,
Skare?
Magnusas Skarė energingai palinksėjo.
– Taip pat patikrink „Telenor“ kompanijoje, ar pastaruoju metu
užfiksuotas telefoninis ryšys tarp Roberto ir Gilstrupo. Taip, ir
kadangi gali pasirodyti, kad Stankicas priglaudė Halvorseno
mobilųjį, patikrink, ar iš jo numerio buvo skambinta. Dėl sąskaitų
peržiūros pasikalbėk su policijos teisininku.
– Nėra reikalo, – pertarė Skarė. – Pagal naujus įstatymus,
turime nuolatinį priėjimą.
– Mhm, – Haris rimtai pažvelgė į Skarę, – taip ir pamaniau, kad
smagu komandoje turėti tą, kuris paskaito instrukcijas. Aha.
Tada išžirgliojo pro duris.
Robertas Karlsenas nebuvo karininkas, bet kadangi žuvo
atlikdamas pareigą, visgi buvo nutarta, jog nusipelnė kapo Armijos
karininkams paskirtoje teritorijoje Vakarinėse kapinėse. Po
laidojimo apeigų, kaip įprasta, buvo numatyti gedulingi korpuso
pietūs restorane „Majorstua“.
Hariui įžengus į koplyčią, Jonas atsisuko nuo pirmojo suolo, kur
sėdėjo vienas su Tėja. Haris pastebėjo, kad Roberto tėvų nėra. Jo
ir Jono akys susitiko, ir Jonas rimtai linktelėjo žvelgdamas su
dėkingumu.
Kaip ir tikėtasi, koplyčia buvo pilna aliai paskutinio suolo.
Dauguma vilkėjo Gelbėjimo armijos uniformas. Haris pamatė
Rikardą ir Davidą Ekhofą. O šalia jo – Gunarą Hageną. Bet taip
pat keletą grobuonių – žiniasklaidos atstovų. Tą akimirką Rogeris
Jendemas prisėdo ant suolo ir paklausė, kodėl, kaip žadėta,
neatvyko premjeras.
– Pasiteiraukite Premjero kabineto, – atsakė Haris, žinodamas,
kad šį rytą Kabinetas sulaukė diskretiško skambučio iš aukšto
policijos pareigūno ir buvo informuotas apie galimą Roberto
Karlseno vaidmenį žmogžudystės byloje. Visgi Premjero
kabinetas paaiškino, kad premjerui prisiėjo teikti pirmenybę
kitiems svarbiems susitikimams.
Vadas Davidas Ekhofas taip pat sulaukė skambučio iš policijos,
ir būstinėje tai sukėlė panikos protrūkį, juo labiau kad vienas iš
pagrindinių asmenų, ruošiančių laidotuvių apeigas, jo dukra
Martina, ryte pranešė susirgusi ir neatėjo į darbą.
Tačiau vadas kategoriškai pareiškė, kad žmogus nekaltas, kol
neįrodoma priešingai, nepaliekant nė mažiausios abejonės. Be to,
pridūrė jis, dabar jau per vėlu keisti renginį, pasirodymas turįs
tęstis. Ir dar – premjeras patikinęs vadą, kad rytoj kalėdiniame
koncerte Koncertų rūmuose jis, savaime suprantama,
dalyvausiąs.
– Kas šiaip? – sušnabždėjo Jendemas. – Kas nors naujo
byloje?
– Jums gi buvo pranešta, – atsiliepė Haris. – Visi žurnalistai
bendrauja su Hagenu arba jo atstovu.
– Bet jie nieko nesako.
– Matyt, išmano savo darbą.
– Nagi, Hūle, aš suprantu, kad kažkas vyksta. Tas pareigūnas,
kuris buvo subadytas Geteborgo gatvėje... ar tai kaip nors susiję
su tuo žudiku, kurį nudėjote praeitą naktį?
Haris papurtė galvą taip, kad tai galėjo reikšti tiek „ne“, tiek
„jokių komentarų“.
Tą akimirką nutilo vargonų muzika, nuščiuvo murmesys ir
mergina su giesmynu žengė į priekį ir sugiedojo žinomą psalmę –
kvėpdama įspūdingai daug oro, primindama dejonę – o užbaigė
išdainuodama paskutinį skiemenį tonaliniais amerikietiškais
kalneliais, kurių jai būtų pavydėjusi pati Maraja Keri. Akimirką
Haris išgyveno visa užgožiantį poreikį išgerti. Bet galiausiai
mergina užsičiaupė ir graudžiai nulenkė galvą, įsisukusi į
įsivaizduojamą fotoaparatų blyksčių viesulą. Jos vadybininkas
patenkintas šypsojosi. Akivaizdu, kad jis skambučio iš policijos
nesulaukė.
Susirinkusiesiems Ekhofas kalbėjo apie narsą ir pasiaukojimą.
Haris nepajėgė susikaupti. Jis žvelgė į karstą ir galvojo apie
Halvorseną. Ir apie Stankico motiną. O kai užmerkė akis,
pagalvojo apie Martiną.
Paskui šeši karininkai išnešė karstą. Jonas ir Rikardas ėjo
pirmieji.
Jiems sukantis link žvyruoto keliuko, Jonas slystelėjo ant ledo.
Kol kiti susibūrę vis dar stovėjo prie kapavietės, Haris
pasišalino. Jam kulniuojant ištuštėjusia kapinių dalimi link
Frognerio parko, už nugaros pasigirdo sniego gurgždesys.
Pirmiausia pamanė, kad tai bus žurnalistas, bet kai ausis
pasiekė dažnas pridusęs alsavimas, jis sureagavo nemąstydamas
ir apsisuko.
Tai buvo Rikardas. Sustojo kaip įbestas.
– Kur ji? – sušvokštė jis.
– Kur kas?
– Martina.
– Girdėjau, kad šiandien sirguliuoja.
– Sirguliuoja, taip? Bet ne savo lovoje. Be to, šiąnakt nenakvojo
namie.
– Iš kur žinai?
– Nereikia!.. – Rikardo šūksnis nuskambėjo kaip kankinamojo
riksmas, o veidą iškreipė grimasos, tarsi nebegalėtų kontroliuoti
mimikos. Bet paskui vyrukas įtraukė oro ir, rodos, sukaupęs visas
jėgas susitvardė. – Su manimi tai neišdegs, – švokštė jis. – Aš gi
žinau. Tu ją apgavai. Išniekinai ją. Ji tavo bute, ar ne? Bet tau
neišdegs...
Rikardas žengė žingsnį link Hario, ir šis nesąmoningai ištraukė
rankas iš striukės kišenių.
– Paklausyk, – paaiškino Haris, – nenutuokiu, kur yra Martina.
– Meluoji! – Rikardas sugniaužė kumščius, ir Haris susiprato,
kad jau laikas paieškoti tinkamų raminančių žodžių. Pasikliovė
šiais:
– Tik pora dalykėlių, kuriuos būtent dabar turėtum pasverti,
Rikardai. Nesu labai miklus, bet sveriu devyniasdešimt penkis
kilogramus ir kumščiu išmušiau skylę ąžuolinėse duryse. O pagal
Baudžiamojo kodekso šimtas dvidešimt septintą paragrafą,
mažiausia bausmė už pareigūno užpuolimą bus šeši mėnesiai.
Taigi tu rizikuoji patekti į ligoninę. Ir į kalėjimą.
Rikardo akys liepsnojo.
– Iki pasimatymo, Hari Hūle, – nerūpestingai tarė jis, apsisuko ir
per sniegą tarp antkapių nubėgo link bažnyčios.

Imtiazas Rahimas buvo prastos nuotaikos. Ką tik susiginčijo su

broliu, ar sieną už kasos puošti kalėdinėmis dekoracijomis, ar ne.
Imtiazas manė, kad pakaks, jei pardavinės kalėdinius kalendorius,
kiaulieną ir kitokius krikščioniškus reikmenis ir neniekins Alacho,
lankstydamiesi tokiam pagoniškam papročiui. Ką pasakytų jo
klientai iš Pakistano? Bet brolis manė, kad jiems reikia galvoti ir
apie kitus pirkėjus. Pavyzdžiui, apie tuos iš daugiabučio namo
kitoje Geteborgo gatvės pusėje. Nepakenks, jei švenčių dienomis
bakalėjos parduotuvei suteiksime krikščioniškos dvasios. Nors
Imtiazas ir laimėjo audringą ginčą, džiaugsmo tai nesuteikė.
Todėl, netikėtai nuskambėjus durų skambučiui ir prie kasos
priėjus plačiapečiam vyrui tamsiu kostiumu, sunkiai atsiduso.
 – Haris Hūlė iš policijos, – prisistatė vyras, ir vieną akimirką
panikos pagautas Imtiazas pagalvojo, kad Norvegijoje yra
įstatymas, sakantis, kad visos parduotuvės turi pasidabinti
kalėdinėmis dekoracijomis.
– Prieš kelias dienas prie šios parduotuvės stoviniavo elgeta, –
pradėjo policininkas. – Vyrukas kaštoniniais plaukais ir štai tokia
barzda, – jis brūkštelėjo pirštu nuo viršutinės lūpos per burną
žemyn.
– Taip, – tarė Imtiazas. – Aš jį pažįstu. Superkame iš jo tuščius
butelius.
– Ar žinote, kuo jis vardu?
– Tigras. Arba Pantera.
– Prašau?
Imtiazas nusijuokė. Jo nuotaika vėl buvo puiki.
– Tigras – iš jūsų norvegiško valkatos pavadinimo – tiggeren, o
Pantera – iš norvegiško žodžio panter – tuščia tara, nes nežinia iš
kur jis pritempia tuščių butelių.
Haris linktelėjo.
Imtiazas patraukė pečiais.
– Mane to išmokė sūnėnas...
– Mhm. Neblogai. Tai...
– Ne, nežinau, kuo tas vyras vardu. Bet žinau, kur jį galite rasti.
Kaip įprasta, Espenas Kaspersenas sėdėjo centrinėje
Deichmano bibliotekoje Henriko Ibseno gatvėje, prieš save
prisikrovęs kalną knygų, ir tuomet pajuto virš jo palinkusią figūrą.
Jis pakėlė akis.
– Hūlė, policija, – prisistatė vyras ir atsisėdo ant kėdės kitapus
ilgo stalo.
Espenas stebėjo, kaip į juos žvilgčioja gale stalo skaitanti
mergina. Yra nutikę taip, kad nauja darbuotoja registratūroje jam
išeinant paprašė parodyti krepšį. Ir du kartus prie jo priėję žmonės
paprašė pasišalinti, nes nuo jo trenkianti tokia smarvė, kad jie
negalintys susikaupti. Bet policija jį kalbino pirmą kartą. Na,
nebent tada, kai elgetavo gatvėje.
– Ką skaitai? – paklausė policininkas.
Kaspersenas patraukė pečiais. Iškart perprato, kad šiam vyrui
pasakoti apie savo projektą būtų tikras laiko švaistymas.
– Siorenas Kierkegoras? – paklausė policininkas ir perbraukė
knygų nugarėles. – Šopenhaueris, Nyčė. Filosofija. Esi
mąstytojas, ar ne?
Espenas Kaspersenas šnirpštelėjo.
– Bandau atrasti teisingą kelią. O tai veda prie svarstymo, ką
reiškia būti žmogumi.
– Ar ne tokia „mąstytojo“ dalia?
Espenas Kaspersenas žvilgsniu vėrė vyriškį. Gal dėl jo apsiriko.
– Kalbėjausi su bakalėjos parduotuvės savininku Geteborgo
gatvėje. Jis sakė, kad sėdi čia kasdien. O kai nesėdi čia, elgetauji
gatvėje.
– Taip, toks mano pasirinktas gyvenimas.
Policininkas išsitraukė bloknotą, ir Espenas Kaspersenas
paprašytas pasakė savo visą vardą ir nurodė gyvenamąją vietą
pas senelio tetą Sodų gatvėje.
– O specialybė?
– Vienuolis.
Kaspersenas su pasitenkinimu stebėjo, kaip policininkas
pasižymi nė nemirktelėjęs.
Policininkas linktelėjo.
– Na, Espenai. Nesi narkomanas, tai kodėl elgetauji?
– Nes mano užduotis – būti žmonijos veidrodžiu, kad kiti galėtų
atpažinti save ir pamatyti, kas didinga ir kas niekinga.
– O kas yra didinga?
Espenas beviltiškai atsiduso, tarsi jam būtų įkyrėję kartoti tai,
kas akivaizdu:
 – Geraširdiškumas. Dalytis ir padėti savo artimui. Biblijoje
rašoma beveik vien tik apie tai. Tiesą sakant, tektų kaip reikiant
paieškoti, kad rastum ką nors apie intymius ryšius iki vestuvių,
abortą, homoseksualumą ir moters teisę pasisakyti viešai. Bet,
žinoma, fariziejams lengviau garsiai kalbėti apie šalutinius dalykus
nei aprašyti ir atlikti didžius veiksmus, kuriais Biblija neleidžia
abejoti: turi atiduoti pusę to, ką turi, tam, kuris nieko neturi.
Tūkstančiai žmonių miršta kiekvieną dieną, kadangi tie krikščionys
taip ir laikosi įsikirtę žemiškųjų gėrybių. Aš suteikiu jiems galimybę
apie tai susimąstyti.
Policininkas linktelėjo.
Espenas Kaspersenas buvo nustebintas.
– Beje, kaip supratote, kad nesu narkomanas?
– Nes prieš kelias dienas mačiau tave Geteborgo gatvėje.
Elgetavai, o aš ėjau su vyruku, kuris padavė tau monetą. Bet tu ją
pakėlei ir įniršęs nusviedei jam pavymui. Narkomanas to niekada
nepadarytų, nesvarbu, kokia menkavertė būtų moneta.
– Pamenu.
– O paskui tas pats nutiko man prieš dvi dienas Zagrebe, ir aš
pradėjau mąstyti. Noriu pasakyti, kad kažkas ragino mane
pagalvoti, o aš to nepadariau. Iki dabar.
– Tai viena priežasčių, dėl ko mečiau monetą, – tvirtino Espenas
Kaspersenas.
– Štai kas mane staiga pritrenkė, – tarė Haris ir padėjo ant stalo
daiktą plastikiniame maišelyje. – Ar tai ir yra priežastis?
 28 skyrius

Gruodžio 21 d., pirmadienis. Bučinys

Spaudos konferencija vyko pasitarimų salėje, ketvirtame aukšte.

Gunaras Hagenas ir policijos viršininkas sėdėjo ant pakylos, o jų
balsai aidėjo didelėje tuščioje patalpoje plikomis sienomis. Hariui
buvo pranešta, kad prisistatytų į salę, jei Hagenui prireiktų su juo
paderinti tyrimo detales. Bet žurnalistų klausimai sukosi
daugiausia apie dramatišką incidentą su lemtinga kulka
konteinerių uoste, ir Hageno atsakymai svyravo tarp „nežinau“,
„nebus komentarų“, „į tai gilintis negaliu“ ir „šitą paliksime atsakyti
Vidaus tyrimų tarnybai“.
Į klausimą, ar policija žino apie slaptą žudiko susitarimą su kuo
nors, Hagenas atsakė:
– Kol kas ne, bet intensyviai tiriame.
Spaudos konferencijai pasibaigus, Hagenas pasišaukė Harį.
Salei tuštėjant, jis priėjo prie pakylos krašto, sustojo ir nudelbė
akis į savo aukštaūgį inspektorių.
– Daviau aiškius nurodymus, kad šią savaitę visus pareigūnus
noriu matyti ginkluotus. Iš manęs gavai oficialų įsakymą, tai kurgi
tavasis ginklas?
– Vykdžiau tyrimą ir neteikiau tam pirmenybės, šefe.
– Suteik tam pirmenybę, – žodžių aidas vilnijo per salę.
Haris lėtai palinksėjo.
– Dar kas nors, šefe?
Haris atsisėdo savo kabinete ir spoksojo į tuščią Halvorseno
kėdę. Paskui paskambino į Pasų poskyrį pirmame aukšte ir
paprašė jam pateikti visų Karlsenų šeimai išduotų pasų išrašus.
Moteris nosiniu balsu paklausė, ar jis juokauja. Tačiau Haris
padiktavo Roberto asmens kodą, ir vidutiniško greičio kompiuteris
gyventojų registre surado Robertą, Joną, Jozefą ir Dorotę.
 – Tėvai, Jozefas ir Dorotė, turi pasus, išduotus prieš ketverius
metus. Jonui paso mes neišdavėme. Ir, žiūrim, ką turim...
kompiuteris šiandien šiek tiek lėtokas... štai. Robertas Karlsenas
turi dešimties metų senumo pasą, kurio galiojimo laikas tuojau
baigsis, tad galite jam pasakyti, kad...
– Jis nebegyvas.
Haris surinko vietinį Skarės numerį ir paprašė jo nedelsiant
ateiti.
– Nieko, – tarė Skarė, gal atsitiktinai, o gal iš netikėtai
atsigavusio takto pajautimo prisėdęs ant stalo krašto, o ne ant
Halvorseno kėdės. – Patikrinau Gilstrupų sąskaitas ir neaptikau
jokių sąsajų su Robertu Karlsenu ar banko sąskaitomis
Šveicarijoje. Vienintelis neįprastas dalykas yra penkių milijonų
kronų išgryninimas iš kompanijos sąskaitos. Paskambinau
Albertui Gilstrupui ir paklausiau, ir šis iškart išpyškino, kad tai –
kasmetinės kalėdinės premijos uostų priežiūros tarnyboms
Buenos Airėse, Maniloje ir Bombėjuje, kur Madsas paprastai
lankosi gruodį. Nieko sau, koks tų vyrukų verslas.
– O Roberto sąskaita?
– Į ją plaukė alga ir visą laiką buvo išimamos mažos sumos.
– O kaip dėl skambučių iš Gilstrupo?
– Robertui Karlsenui – jokių. Bet, tikrinant Gilstrupo sąskaitą,
akis užkliuvo už kai ko kito. Spėk, kas begales kartų skambino
Jonui Karlsenui, kartais ir vidury nakties?
– Ranhilda Gilstrup, – atsakė Haris ir išvydo nusivylusią Skarės
veido išraišką. – Dar kas nors?
– Ne, – atsakė Skarė. – Tik tai, kad pasirodė pažįstamas
numeris. Madas Gilstrupas skambino Halvorsenui tą pačią dieną,
kurią šis buvo subadytas. Neatsakytas skambutis.
– Aišku, – tarė Haris. – Noriu, kad patikrintum dar vieną
sąskaitą.
– Kurią?
 – Davido Ekhofo.
– Vado? Ko aš ieškau?
– Tiksliai nežinau. Tiesiog patikrink.
Skarei nuėjus, Haris surinko Teismo medicinos ekspertizės
numerį, ir patologė iškart ir neniurnėdama pažadėjo faksu nusiųsti
nuotrauką į „Hotel International“ viešbutį Zagrebe, kad jie
patvirtintų tapatybę.
Haris padėkojo, padėjo ragelį ir surinko to paties viešbučio
telefono numerį.
– Kyla dar vienas klausimas, ką daryti su palaikais, – tarė jis,
Fredui pakėlus ragelį. – Kroatijos valdžia apie Christą Stankicą
nieko nežino, todėl ir nepareikalavo išduoti kūno.
Po dešimties sekundžių išgirdo jos mokytojišką anglų kalbą.
– Noriu pasiūlyti naujus mainus, – pareiškė Haris.

Išties Klausas Torkildsenas iš telekomunikacijų įmonės

„Telenors Driftsenter“ Oslo padalinio gyvenime turėjo tik vieną
tikslą: kad jį paliktų ramybėje. O kadangi turėjo nemažą antsvorį,
ištisai prakaitavo ir amžinai niurzgėjo, jo noras iš esmės buvo
išpildytas. Tais atvejais, kai jam neišvengiamai reikėdavo turėti
reikalų su žmonėmis, kaip išmanydamas stengėsi išlaikyti
atstumą. Todėl daug sėdėdavo vienas, užsidaręs operacijų
valdymo kambaryje su daugybe įkaitusių įrenginių ir vėsinančių
ventiliatorių, ir tik nedaugelis žinojo, jei apskritai kas žinojo, kuo jis
ten užsiima. Bet visi žinojo viena – kad jis nepakeičiamas.
Atstumo poreikis irgi galėjo būti priežastis, kodėl daugelį metų jis
užsiiminėjo nederamu demonstravimu ir retkarčiais tokiu būdu
pasiekdavo pasitenkinimą su partneriu, kurį nuo jo skirdavo nuo
penkių iki penkiasdešimties metrų. Bet labiausiai Klausui
Torkildsenui visgi rūpėjo ramybė. Ir šią savaitę jam tikriausiai
pakako erzelio. Visų pirma tas Halvorsenas, kuris užsimanė
susekti ryšį su viešbučiu Zagrebe. Paskui Skarė, kuris norėjo
kažkokių Gilstrupo ir Karlseno pokalbių išklotinės. Abu paminėjo
Harį Hūlę, kuriam Klausas Torkildsenas iki šiolei jautė šiokį tokį
dėkingumą. Ir tik dėl šios priežasties jis nenumetė ragelio, kai
paskambino pats Haris Hūlė.
– Yra toks policijai ataskaitas pateikiantis centras, – niūriai
burbtelėjo Torkildsenas. – Jei laikytumėtės nurodymų, tikėdamiesi
pagalbos pirmiausia skambintumėte ten.
– Žinau, – sutiko Haris. Ir nematė reikalo daugiau apie tai
kalbėti. – Keturis kartus skambinau Martinai Ekhof ir nesulaukiau
atsakymo. Niekas Gelbėjimo armijoje nežino, kur ji yra, net ir jos
tėvas.
– Jie sužinos apie tai paskutiniai, – tarstelėjo Klausas, kuris iš
patirties apie tokius dalykus išmanė nedaug, bet apie tai galėjai
numanyti, jei dažnai eidavai į kiną. Arba, kaip Klauso Torkildseno
atveju, labai dažnai eidavai į kiną.
– Manau, kad bus išsijungusi telefoną, bet svarstau, ar
negalėtum man nustatyti jo buvimo vietos. Kad bent žinočiau, ar ji
mieste.
Klausas Torkildsenas atsiduso. Grynų gryniausias koketavimas,
nes jam patiko šie smulkūs darbeliai policijai. Ypač tie, kurie
neturėjo išlįsti į dienos šviesą.
– Ar galėčiau gauti jos numerį?
Po penkiolikos minučių Klausas perskambino ir pasakė, kad jos
SIM kortelė tikrai ne miesto teritorijoje. Dvi bazinės stotys, abi
kelio E6 vakarinėje dalyje, pagavo signalą. Jis paaiškino, kur
stotys yra ir kokiu spinduliu jos aktyvios. O kadangi Hūlė skubiai
padėkojo ir padėjo ragelį, Klausas suprato, kad tai pagelbėjo, ir
patenkintas vėl įsigilino į dienos kino anonsus.

Jonas atsirakino Roberto butą.

 Sienos vis dar buvo prisitraukusios dūmų, o ant grindų prie
spintos tįsojo purvini marškinėliai. Tarsi Robertas būtų buvęs čia ir
ką tik išėjęs į parduotuvę nusipirkti kavos ir rūkalų.
Jonas pastatė prie lovos juodą krepšį, kurį gavo iš Madso, ir
įjungė radiatorių. Nusimetė visus drabužius, palindo po dušu ir
leido karštam vandeniui kliokti kūnu tol, kol oda paraudo ir
susiraukšlėjo. Jis nusišluostė, išėjo iš vonios kambario, nuogas
įsitaisė ant lovos ir spoksojo į krepšį.
Nedrįso atidaryti. Nes žinojo, kas guli viduje po stora glotnia
medžiaga. Pragaištis. Mirtis. Jam pasirodė, kad jau gali užuosti
irimo tvaiką. Jis užmerkė akis. Reikėjo pagalvoti.
Suskambo mobilusis.
Tikriausiai Tėja, rūpinasi, kur jis. Nepajėgė dabar su ja šnekėtis.
Bet skambėjo toliau, atkakliai ir neišvengiamai, kaip kinų
kankinimas vandeniu, ir galiausiai jis pačiupo telefoną ir prabilo
balsu, kuris, kaip pats girdėjo, virpėjo iš įniršio.
– Kas yra?
Bet niekas neatsakė. Jis pažvelgė į ekraną. Skambintojo
numerio nerodė. Jonui pasidarė aišku, kad skambina ne Tėja.
– Alio, čia Jonas Karlsenas, – atsargiai tarė jis.
Vis dar jokio atsakymo.
– Alio, kas čia? Alio, girdžiu, kad čia yra kažkas, kas...
Stuburu jautė, kaip palengva jį apima panika.
– Hello? – išgirdo save sakant. – Who is this? Is that you? I
50
need to speak with you. Hello!
Pasigirdo trakštelėjimas, ir ryšys nutrūko.
Juokinga, pamanė Jonas. Tikriausiai skambintojas surinko ne tą
numerį. Jis nurijo. Stankicas negyvas. Robertas negyvas. Ir
Ranhilda negyva. Visi negyvi. Gyvas tik policininkas. Ir jis pats. Jis
spoksojo į krepšį, pajuto, kaip skverbiasi šaltis, ir užsimetė
antklodę.
 *

Išsukęs iš kelio E6 ir gabaliuką pavažiavęs siaurais keliukais per

sniegu nuklotą kaimo gamtovaizdį, Haris pakėlė akis ir pamatė,
kad žėri žvaigždės.
Kirbėjo keistas jausmas, kad tuoj kažkas atsitiks. O kai
pastebėjo, kad krintanti žvaigždė nubraižo parabolę danguje
tiesiai priešais jį, pagalvojo, kad jei egzistuoja ženklai, jam prieš
akis išnykstanti planeta turėtų kažką reikšti.
Pirmame Rytų sodybos aukšte išvydo degančias šviesas.
Sukdamas į keliuką prie namo, pamatė elektrinį automobilį, ir
jausmas, kad kažkas grėsmingai artėja, paaštrėjo.
Jis patraukė link namo, tyrinėdamas pėdų atspaudus sniege.
Atsistojo prie durų ir prikišo ausį. Girdėti tylūs balsai.
Jis pasibeldė: trys skubūs pabarbenimai.
Tada išgirdo žingsnius ir švelnų jos balsą:
– Kas čia?
– Tai Haris, – tarė jis, – Hūlė, – pridėjo, kad galimiems
pašaliniams asmenims nesukeltų įtarimo, jog su Martina Ekhof
palaiko asmeninius ryšius.
Akimirką buvo krapštomasi su spyna, tada durys atsidarė.
Pirma ir vienintelė jo mintis buvo ta, kad ji graži. Vilkėjo minkštą
storą baltos medvilnės palaidinę, prasegtą ties kaklu, o akys
spinduliavo.
– Džiaugiuosi, – nusijuokė ji.
– Matau, – šyptelėjo Haris,– aš irgi.
Tada mergina apsivijo jam apie kaklą, ir jis pajuto, kad jos
pulsas pašėlusiai greitas.
– Kaip mane suradai? – sušnabždėjo ji Hariui į ausį.
– Moderniosios technologijos.
 Jos kūno šiluma, švytinčios akys, ekstazės kupinas
pasisveikinimas suteikė Hariui nerealios laimės pojūtį, malonaus
sapno, iš kurio neturėjo nė mažiausio noro nubusti. Bet privalėjo.
– Turi svečių? – paklausė jis.
– Aš? Ne...
– Maniau, kad girdžiu balsus.
– O, taip, – atsiliepė ji ir paleido jo kaklą, – buvo įjungtas radijas.
Išjungiau, kai išgirdau beldžiant. Kone išsigandau. Ir pasirodė, kad
tai tik tu... – ji patapšnojo jam per ranką: – Haris Hūlė.
– Niekas nežino, kur tu, Martina.
– Kaip puiku.
– Kai kurie jaudinasi.
– O?
– Ypač Rikardas.
– O, pamiršk Rikardą.
Martina paėmė Harį už rankos ir nusivedė į virtuvę. Iš spintelės
išėmė mėlyną kavos puodelį. Haris pastebėjo, kad virtuvės
kriauklėje guli dvi lėkštės ir du puodeliai.
– Neatrodai sunkiai serganti, – tarė jis.
– Tiesiog po visko, kas nutiko, man reikėjo laisvadienio, – ji
pripildė puodelį ir ištiesė jam. – Juodos, ar ne?
Haris linktelėjo. Ji buvo kaip reikiant prišildžiusi, ir, prieš
sėsdamasis prie virtuvės stalo, jis nusivilko striukę ir megztinį.
– Bet rytoj juk kalėdinis koncertas, ir man teks sugrįžti, –
atsiduso ji. – Ar ateisi?
– Na... Man juk pažadėtas bilietas.
– Pasakyk, kad ateisi! – Martina įsikando apatinę lūpą. – O,
vargeli, išties gavau mums bilietus garbės ložėje. Trečioje eilėje
už ministro. Bet turėjau atiduoti juos kai kam kitam.
– Nieko tokio.
– Vis tiek būtum likęs sėdėti vienas. Man reikia darbuotis
užkulisiuose.
– Tada tikrai jokio skirtumo.
– Ne! – ji nusijuokė. – Noriu, kad ten būtum.
Ji paėmė jo ranką, ir Haris žiūrėjo, kaip jos smulkus delnas laiko
ir glosto jo stambią plaštaką. Buvo taip tylu, kad girdėjo, kaip
ausyse tarsi krioklys šniokščia kraujas.
– Važiuodamas čionai, mačiau krintančią žvaigždę, – pasakojo
Haris. – Argi tai ne keista? Kad matyti, kaip išnyksta planeta,
reiškia sėkmę.
Martina tylomis palinksėjo. Tada, nepaleisdama Hario rankos,
atsistojo, apėjo stalą ir atsisėdo jam ant kelių, veidu į jį. Uždėjo
ranką jam ant sprando.
– Martina... – prabilo jis.
– Ššš, – ji užspaudė jam lūpas smiliumi.
Ir, nepatraukusi piršto, pasilenkė ir švelniai priglaudė savo lūpas
prie jo.
Haris užmerkė akis ir laukė. Jautė, kaip širdis daužosi sunkiai ir
saldžiai, bet sėdėjo nejudėdamas. Pagalvojo, kad laukia, kol jos
širdis ims plakti tuo pačiu ritmu kaip ir jo, bet žinojo tik viena: kad
turi laukti. Tuomet pajuto, kaip jos lūpos prasiveria, ir
nesąmoningai prasižiojo, o liežuvis plokščias išsitiesė burnoje,
prigludęs prie dantų, kad priimtų josios. Jos pirštas turėjo
jaudinantį karstelėjusio muilo ir kavos skonį, kuris degino liežuvio
galiuką. Jos ranka stipriau suėmė jo sprandą. Tada jis pajuto
merginos liežuvį. Šis prigludo prie piršto taip, kad Haris jautė abi
puses ir pagalvojo, kad jos liežuvis skeltas tarsi gyvatės geluonis.
Kad vienas kitą bučiuoja dvigubais bučiniais.
Ji atsitraukė.
– Būk ir toliau užsimerkęs, – sušnabždėjo mergina jam prie
ausies.
Haris atsilošė ir atsispyrė pagundai uždėti rankas jai ant klubų.
Bėgo sekundės. Staiga, jos palaidinei slystant ant žemės,
plaštaka pajuto švelnų medvilnės audinį.
– Dabar gali atsimerkti, – pašnibždomis ištarė ji.
Haris padarė kaip lieptas. Ir sėdėjo ją stebėdamas. Jos veidas
atspindėjo nerimastavimą ir laukimą.
– Tu tokia graži, – ištarė jis balsu, skambančiu keistai ir varžliai.
Taip pat ir sutrikusiai.
Jis pamatė, kaip ji nuryja. Tada jos veide nušvito triumfo
šypsena.
– Pakelk rankas, – paliepė ji. Suėmė jo marškinėlius už apačios
ir nutraukė jam per galvą.
– O tu bjaurus, – tarė ji. – Nuostabus ir bjaurus.
Haris pajuto, kaip perveria svaiginantis skausmas, merginai
krimstelint jo spenelį. Vieną ranką ji užkišo sau už nugaros ir
nuleido tiesiai jam tarp kojų. Jos kvėpavimas jam prie kaklo
dažnėjo, o kita ranka suėmė jo diržą. Ji užsidėjo Hario ranką ant
lanksčių strėnų. Ir tuomet jis tai pajuto. Nevalingą virptelėjimą
raumenyse, įtampą, kurią ji stengėsi nuslėpti. Ji bijojo.
– Palauk, Martina, – sušnabždėjo Haris, ir jos ranka sustingo.
Haris prisilenkė jai prie pat ausies:
– Ar tu to nori? Ar tikrai žinai, ką darai?
Jis jautė jos kvėpavimą – drėgną ir dažną, ir tada ji aiktelėjo:
– Ne, o tu?
– Ne. Tai gal mums nederėtų...
Ji atsistojo. Pažvelgė į jį skausmingomis sutrikusiomis akimis.
– Bet aš... aš juk jaučiu, kad tu...
– Taip, – sutiko Haris ir paglostė jai plaukus, – geidžiu tavęs.
Noriu nuo tos akimirkos, kai pirmą kartą tave pamačiau.
– Ar tai tiesa? – paklausė ji, paėmė jo ranką ir prisidėjo prie
karšto raudoniu išmušto skruosto.
Haris nusišypsojo.
– Na, nuo antro.
 – Antro karto?
– OK, tada nuo trečio. Visai gerai muzikai reikia šiek tiek laiko.
– O aš – gera muzika?
– Aš meluoju, nuo pirmo karto. Bet tai nereiškia, kad esu
lengvas grobis, OK?
Martina nusišypsojo. Tada ėmė juoktis. Haris taip pat. Ji
pasilenkė ir priglaudė kaktą jam prie skruosto. Springo juoku ir
tapšnojo jam per petį, ir tik tada Haris pajuto pilvu tekančias jos
ašaras: suprato, kad ji verkia.

Jonas pabudo nuo šalčio. Taip pats pamanė. Roberto butas

buvo tamsus, ir kito paaiškinimo nesurado. Bet tuomet jo
smegenys atsuko juostelę atgal, ir jis suvokė, kad tai, ką manė
esant paskutiniu sapno fragmentu, buvo visai kas kita. Jis tikrai
girdėjo raktą spynoje. Ir kad atsidarė durys. O dabar kambaryje
kažkas alsavo.
Apniktas jausmo, kad tai apgaulioji atmintis, kad viskas šiame
košmare nuolat kartojasi, jis apsisuko.
Prie lovos stūksojo figūra.
Jonas įtraukė oro: apniko mirties baimė, suleido dantis jam į
mėsą ir užkabino ten glūdinčius nervus. Nes jis aiškiai suvokė,
buvo visiškai įsisąmoninęs, kad šis žmogus trokšta jo mirties.
– Stigla sam, – tarė figūra.
Jonas neką mokėjo kroatiškai, bet tų kelių žodžių, kuriuos
pramoko iš nuomininkų iš Vukovaro, pakako, kad suprastų, ką
sakė balsas: „Aš atėjau.“

– Hari, ar visada buvai vienišas?

 – Manau, kad taip.
– Kodėl?
Haris patraukė pečiais.
– Niekada nebuvau pernelyg linkęs bendrauti.
– Tik dėl to?
Haris išpūtė dūmų ratą į lubas ir pajuto, kaip Martina pauostė jo
megztinį ir kaklą. Jie gulėjo miegamajame: jis ant antklodės, o
Martina palindusi po ja.
– Bjarnė Meleris, buvęs mano viršininkas, pasakė, kad tokie
kaip aš visada pasirenka sunkiausią kelią. Anot jo, tai priklauso
nuo „nelemtos prigimties“. Ir todėl galiausiai liekame stypsoti
vieniši. Nežinau. Man patinka vienatvė. Ir gal galiausiai pamėgau
savo, kaip vienišiaus, įvaizdį. O tu?
– Noriu, kad pasakotum tu.
– Kodėl?
– Nežinau. Man patinka klausytis, kai pasakoji. Kaip kas nors
gali mėgti savo, kaip vienišiaus, įvaizdį?
Haris giliai įkvėpė. Laikė dūmus plaučiuose ir pagalvojo, kad
turėtų leisti dūmų figūras, kurios paaiškintų viską. Lėtai
iškvėpdamas išpūtė dūmus.
– Manau, jog tam, kad išgyventum, privalai savyje surasti ką
nors, kas tau patinka. Kai kas pasakytų, kad būti vienam ir
nebendrauti yra egoistiška. Bet esi nepriklausomas ir kartu su
savimi negramzdini kitų, jei jau toks tavo kelias. Daug žmonių bijo
būti vieni. Bet mane tai padarė laisvą, stiprų ir užgrūdintą.
– Stiprybė, išugdyta buvimo vienatvėje?
– Aha. Kaip ten sakė daktaras Stokmanas: „Stipriausias žmogus
yra tas, kuris dažniausiai stovi vienas.“
– Pirmiausia Ziuskindas, o dabar Ibsenas?
Haris sukikeno.
– Šią frazę paprastai cituodavo mano tėvas, – jis atsiduso ir
pridūrė: – Prieš mirštant mamai.
– Sakei, kad „padarė užgrūdintą“. O ar vis dar toks esi?
Haris pajuto, kaip jam ant krūtinės byra cigaretės pelenai. Paliko
juos ten gulėti.
– Aš sutikau Rakelę ir... taip, Olegą. Jie prie manęs prisirišo. Tai
atvėrė man akis, kad gyvenime, be manęs, yra ir kiti žmonės.
Žmonės, kurie buvo mano draugai ir manimi rūpinosi. Ir kad man
jų reikėjo, – Haris papūtė į savo cigaretę, kad ši sužėrėtų. – Ir –
dar blogiau – kad jiems galėjo reikėti manęs.
– Ir tada nebebuvai laisvas?
– Taip, jau nebebuvau laisvas.
Jie gulėjo ir spoksojo į tamsą.
Martina prikišo nosį jam prie kaklo.
– Tu labai juos myli, ar ne?
– Taip, – Haris prisitraukė ją prie savęs. – Taip, labai.
Jai užmigus, Haris išlipo iš lovos ir apkamšė ją antklode.
Pažvelgė į jos laikrodį. Lygiai antra nakties. Jis išėjo į koridorių,
apsiavė batus ir atvėrė duris į žvaigždėtą naktį. Eidamas link
išvietės stebėjo pėdų atspaudus ir bandė prisiminti, ar nuo
sekmadienio ryto iškrito sniego.
Išvietėje šviesos nebuvo, bet jis uždegė degtuką ir
susiorientavo. O kol degė degtukas, pamatė ant sienos išraižytas
dvi raides – po blunkančia Monako kunigaikštienės Greisės Keli
nuotrauka. Ir tamsoje Haris pagalvojo, kad čia kažkas sėdėjo, kaip
ir jis dabar, ir kruopščiai raižė paprastą pareiškimą: R+M.
Išeidamas iš išvietės, prie ūkinio pastato kampo pastebėjo
staigų judesį. Jis sustojo. Ta linkme vedė pėdsakai.
Haris delsė. Štai ir vėl. Tas jausmas, kad kažkas nutiks, kažkas
lemtingo, kam jis negali užkirsti kelio. Pro išvietės duris įkišo ranką
vidun ir paėmė kastuvą, kurį pastebėjo ten stovint. Tada pasileido
pėdsakais, vedančiais prie ūkinio pastato kampo.
Palei kampą sustojo ir smarkiai suspaudė kastuvą. Jo paties
kvėpavimas griaudėjo ausyse. Jis sulaikė kvapą. Dabar. Tai
nutiks dabar. Haris pasuko už kampo, paruošęs kastuvą.
Prieš akis kerinčiai tviskėjo laukas, toks baltas mėnesienoje, kad
jį apakino; jo vidury Haris pamatė į mišką nuliuoksinčią lapę.
Jis sunkiai atsirėmė į ūkinio pastato duris ir drebėdamas įkvėpė
oro.

Kai pabeldė į duris, jis nesąmoningai atšoko atgal.

Ar jį aptiko? Žmogus kitapus durų negali patekti čionai.
Jis keikė savo paties neatsargumą. Bobo būtų jį iškoneveikęs,
kad taip mėgėjiškai išsidavė.
Durys buvo užrakintos, bet jis vis tiek dairėsi aplinkui
ieškodamas daikto, kurį galėtų panaudoti, jei žmogus vienaip ar
kitaip įsigautų.
Peilis. Martinos peilis duonai raikyti, kuriuo ką tik naudojosi.
Įrankis gulėjo virtuvėje.
Vėl pasigirdo beldimas.
Ir dar pistoletas. Tuščias, tiesa, bet gana, kad išgąsdintum jautrų
žmogų. Bėda ta, jog jis abejojo, kad atėjūnas galėtų būti jautrus.
Žmogus atvažiavo ir pasistatė automobilį prie Martinos buto
Sorgenfrigatos gatvėje. Nematė jo, kol atsitiktinai nepriėjo prie
lango ir neapžvelgė automobilių ant šaligatvio. Tada viename iš jų
ir išvydo nejudantį siluetą. Pamatęs, kaip šis krusteli ir pasilenkia į
priekį pažiūrėti, suprato, kad jau per vėlu. Jį pastebėjo. Jis
pasitraukė nuo lango, pusvalandį palaukė, tada nuleido langines ir
išjungė visas šviesas. Martina sakė, kad bute galima įsijungti
visas lempas. Visi šildytuvai bute reguliuojami termostatų, ir
kadangi devyniasdešimt procentų elektros lemputės energijos yra
šiluma, tiek energijos, kiek sutaupytum užgesinęs elektros
lemputę, vis tiek būtų sueikvota, įsijungus šildytuvui.
 – Paprasčiausia fizika, – paaiškino ji.
Geriau būtų jam paaiškinusi, kas čia per vienas. Išprotėjęs
gerbėjas? Pavydus buvęs vaikinas? Šiaip ar taip, tai nebuvo
policininkas, nes štai vėl beviltiškai ir skausmingai užkaukė po
langais, taip, kad jam stingo gyslose kraujas:
– Mar-tina! Mar-tina!
Paskui padriki norvegiški žodžiai. O tada – kone kūkčiojimas:
– Martina...
Nenutuokė, kaip vyrukas atsidarė laukujes duris, bet dabar
išgirdo atsiveriant gretimas duris ir balsą. Tarp svetimos kalbos
nuotrupų išgirdo žodį, kurį jau buvo išmokęs. Politi. Policija.
Tada kaimyno durys vėl užsitrenkė.
Girdėjo, kaip žmogus laiptinėje aimanuoja ir pirštais gremžia
duris. Paskui nutolstantys žingsniai. Jis su palengvėjimu
atsikvėpė.
Buvo ilga diena. Ryte Martina nuvežė jį į geležinkelio stotį, ir
vietiniu traukiniu jis atvyko į miestą. Pirmas dalykas, kurį atliko –
apsilankė geležinkelio stoties kelionių biure ir nusipirko bilietą,
pasirinkęs vėliausią skrydį į Kopenhagą kitos dienos vakare. Jie
neatkreipė dėmesio į jiems pasakytą norvegiškai skambantį
vardą. Halvorsenas. Sumokėjo grynaisiais iš Halvorseno
piniginės, padėkojo ir nuėjo. Iš Kopenhagos paskambins į
Zagrebą ir susitars su Fredu, kad prisistatytų su nauju pasu. Jei
jam pasiseks, Kūčias švęs namie.
Buvo užėjęs pas tris kirpėjus, bet visi trys ryžtingai papurtė
galvas ir pasakė, kad dabar, švenčių metu, visur daugybė iš
anksto užsirašiusiųjų. Ketvirtasis linktelėjo į kampe sėdinčią ir
gumą kramtančią sutrikusią paauglę; kaip suprato, ji buvo mokinė.
Jis ilgai bandė jai išaiškinti, ko norėtų, galų gale parodė jai
nuotrauką. Tada ji liovėsi kramčiusi, pažvelgė į jį nuo blakstienų
tušo apsunkusiomis akimis ir MTV programos anglų kalba
paklausė:
 51
– You sure, man?
Paskui jis sėdo į taksi, nuvažiavo į Sorgenfrigatos gatvę,
atsirakino iš Martinos gautais raktais ir ėmė laukti. Kelis kartus
suskambėjo telefonas, šiaip buvo ramu. Tol, kol pasielgė taip
idiotiškai, kad apšviestame kambaryje priėjo prie lango.
Jis apsisuko eiti atgal į svetainę.
Tą akimirką pasigirdo trenksmas. Oras suvirpėjo, lempa ant lubų
susiūbavo.
– Mar-tina!
Jis klausėsi, kaip žmogus įsibėgėja iš naujo, pasileidžia ir vėl
trenkiasi į duris, kone įvirsta į kambarį.
Jos vardas nuskambėjo dar du kartus, lydimas dviejų smūgių.
Paskui išgirdo laiptais žemyn nuskubančius žingsnius.
Jis nuėjo į svetainę, atsistojo prie lango ir stebėjo išbėgantį
žmogų. Kai šis sustojo atsirakinti automobilio durelių ir jį apšvietė
gatvės žibintas, jis atpažino vyruką. Tas pats, kuris jam pagelbėjo
nakvynės namuose. Niklasas, Rikardas... kažkas tokio.
Automobilis riaumodamas užsivedė ir nurūko nakties tamsoje.
Po valandos jis miegojo, sapnavo gamtovaizdžius, kuriais
kadais teko grožėtis, ir nubudo tik tada, kai laiptinėje priešais duris
išgirdo tapsint pėdas ir šleptelint laikraščius.

Haris nubudo aštuntą. Praplėšė akis ir pauostė vilnonį užklotą,

pridengusį pusę jo veido. Kvapas kažką priminė. Tada nubloškė
užtiesalą nuo savęs. Buvo nugrimzdęs į gilų miegą be sapnų, jo
nuotaika buvo nuostabi. Jautėsi žvalus. Tiesiog laimingas.
Nuėjo į virtuvę, užkaitė vandenį kavai, prausyklėje nusimazgojo
veidą ir tyliai niūniavo „Jim Stärks“ dainą „Morning Song“. Ant
neaukšto kalno keteros rytuose kaip nekalta mergelė raudonavo
dangus, o paskutinė žvaigždė blanko ir nyko. Už virtuvės lango
plytėjo mistiškas, naujas, nepalytėtas pasaulis ir baltas bei
viltingas bangavo ties horizontu.
Jis atriekė duonos, surado sūrio, į stiklinę įpylė vandens, į švarų
puodelį – kavos, viską sudėjo ant padėklo ir nunešė į miegamąjį.
Jos juodi susitaršę plaukai dryko ant pūkinės antklodės, o
kvėpavimo beveik nesigirdėjo. Haris pastatė padėklą ant naktinio
stalelio, prisėdo ant lovos krašto ir laukė.
Kavos kvapas lėtai rangėsi po kambarį.
Jos kvėpavimas tapo nelygus. Ji sumirkčiojo. Žvilgsniu užkliuvo
už jo, pasitrynė veidą ir susikuklinusi smarkiai pasirąžė. Tarsi
suveikus srovės reguliatoriui, jos akyse įsižiebė šviesa, o veide
sušvito šypsena.
– Labas rytas, – tarė jis.
– Labas rytas.
– Pusryčių?
– Hm, – ji šypsojosi ir šypsojosi. – O tu nenori?
– Aš palauksiu; neprieštarauji, jei kol kas pasitenkinsiu šituo? –
tarė jis ir išsitraukė cigarečių pakelį.
– Tu daug rūkai, – pakomentavo ji.
– Visada taip darau, kai gerai išgeriu. Nikotinas slopina norą.
Ji gurkštelėjo kavos.
– Argi tai – ne paradoksas?
– Kas?
– Kad tu, taip bijantis prarasti laisvę, tapai alkoholiku?
– Taip.
Jis atidarė langą, prisidegė cigaretę ir atsigulė į lovą šalia jos.
– Ar tai manyje tave ir gąsdina? – paklausė ji ir prisislinko prie
jo. – Kad atimsiu iš tavęs laisvę? Ar dėl to... nenori... su manimi
mylėtis?
– Ne, Martina, – Haris siekė cigaretės, nutaisė grimasą ir
priekaištingai į ją pažvelgė. – Todėl, kad tu bijai.
 Jis pastebėjo, kad ji sustingo.
– Bijau? – paklausė nustebusiu balsu.
– Taip. Tavimi dėtas, irgi bijočiau. Niekada negalėjau suvokti,
kaip moterys gali dalytis lova ir namais su žmonėmis, kurie fiziškai
daug stipresni už jas, – jis užgesino cigaretę į peleninę ant
naktinio staliuko. – Vyrai niekada šito nedrįso.
– Kodėl manai, kad bijau?
– Jaučiu tai. Imiesi iniciatyvos ir nori valdyti padėtį. Bet labiausiai
todėl, kad bijai to, kas nutiks, jei valdyti padėtį imsiu aš. Na ir
gerai, bet nenoriu, kad darytum tai, jei jauti baimę.
– Bet tu negali nuspręsti, ar aš to noriu! – pratrūko ji. – Net jei ir
bijau.
Haris pažvelgė į ją. Staiga ji apsivijo jį rankomis ir įsikniaubė jam
į kaklą.
– Tikrai manai, kad aš visai pakvaišusi, – tarė ji.
– Visai ne, – atsakė Haris.
Ji smarkiai jį apsikabino. Prisispaudė prie jo.
– O kas, jei aš visada bijosiu? – sušnabždėjo ji. – O kas, jei aš
niekada... – ji susilaikė.
Haris laukė.
– Kažkas nutiko, – prabilo ji. – Nežinau, kas, – ir patylėjo. –
Taip, žinau, kas, – prisipažino ji. – Buvau išprievartauta. Čia,
sodyboje, prieš daug metų. Ir palūžau.
Šaižus varnos riksmas miške perskrodė tylą.
– Ar nori?..
– Ne, nenoriu apie tai kalbėti. Kad ir nėra apie ką daug kalbėti.
Tai buvo seniai, ir dabar jau esu suremontuota. Aš tik... – ji vėl
prisispaudė arčiau, – mažumėlę bijau.
– Ar apie tai pranešei?
– Ne. Nesugebėjau.
– Žinau, kad sunku, bet vis tiek turėjai tai padaryti.
 Ji nusišypsojo:
– Taip, girdėjau, kad reikia tai padaryti. Nes tas pats laukia kitų
mergaičių, ar ne?
– Tai ne juokai, Martina.
– Atsiprašau, tėveli.
Haris patraukė pečiais:
– Nežinau, ar verta daryti nusikaltimus, bet žinau, kad jie
kartojasi.
– Nes tai glūdi genuose, ar ne?
– Šito aš nežinau.
– Ar skaitei tyrimą apie įvaikinimą? Kur teigiama, kad
nusikaltėlių vaikai, užaugę normaliose šeimose kartu su kitais
vaikais ir nežinantys, kad yra įvaikinti, turi daugiau šansų tapti
nusikaltėliais nei kiti šeimos vaikai. Taigi turi egzistuoti nusikaltėlio
genas.
– Taip, skaičiau apie tai, – tarė Haris. – Gali būti, kad elgsena
paveldima. Bet aš verčiau tikiu, kad visi mes esame savaip
blogiukai.
– Manai, kad esame užprogramuoti įpročių vergai? – ji pirštu
pakuteno Hariui pasmakrę.
– Manau, kad viską susumuojame dideliu mastu: troškimą ir
baimę, įtampą ir godumą, ir panašius dalykus. O smegenys yra
fantastiškos, jos beveik niekada neapsiskaičiuoja, todėl kaskart
prieina prie tų pačių atsakymų.
Martina pasirėmė ant alkūnės ir pažvelgė į Harį.
– O kaip moralė ir laisvė rinktis?
– Taip pat įtrauktos į bendrą sumą.
– Tai turi galvoje, kad tikras nusikaltėlis visada...
– Ne, kitaip negalėčiau dirbti savo darbo.
Ji pirštu perbraukė jam kaktą.
– Taigi žmonės gali pasikeisti?
 – Bent jau tikiuosi. Kad žmonės pasimoko.
Ji priglaudė galvą jam prie kaktos.
– O ko gi galima išmokti?
– Galima išmokti... – pradėjo jis, bet nutraukė prisilietusios
lūpos, – nebūti vienišam. Galima išmokti... – jos liežuvio galiukas
palindo po jo apatine lūpa, – nebijoti. Ir galima...
– Išmokti bučiuotis?
– Taip. Bet tik ne tada, kai mergina ką tik nubudo ir jos liežuvis
aptrauktas tokiom baltom apnašom, kad...
Ji delnu plekštelėjo jam per skruostą, ir kaip ledo kubeliai
stiklinėje skambtelėjo jos juokas. Šiltu liežuviu susirado jo liežuvį,
užmetė ant Hario antklodę, nurengė jo megztinį ir marškinėlius, ir
nuo miego prišilusi jos pilvo oda nudegino jam odą.
Jo ranka nuslydo jai po palaidine, per nugarą, surado mentis,
judančias po oda, ir raumenis, įsitempiančius ir
atsipalaiduojančius jai prie jo prisilenkiant.
Haris lėtai atsagstė jos palaidinę ir žvelgė jai į akis, ranka
braukdamas per pilvą, per šonkaulius ir minkšta oda tarp nykščio
ir smiliaus suspausdamas stangrų spenelį. Plūdo karštas
kvėpavimas, kai ji bučiavo jį atvira burna. O kai ji įspraudė ranką
jiems tarp klubų, Haris suprato, kad šįkart nesusilaikys. Kad
nenori.
– Skambina, – tarė ji.
– Ką?
– Tavo kelnių kišenėje vibruoja telefonas, – ji nusijuokė. –
Jauti...
– Sorry, – Haris išsitraukė iš kišenės be garso vibruojantį
telefoną, persisvėrė per Martiną ir padėjo jį ant naktinio staliuko.
Bet šis gulėjo ant šono, į jį atsuktu ekranu. Haris bandė nekreipti
dėmesio, bet buvo per vėlu. Pamatė, kad skambina Beatė.
– Velnias, – sumurmėjo jis. – Minutėlę.
Jis atsisėdo ir stebėjo Martinos veidą, o ši stebėjo jį,
besiklausantį Beatės. Ir jos veidas buvo tarsi veidrodis, tarsi jie
būtų žaidę mimikos žaidimą. Negana to, kad matė save, matė ir
savo baimę, skausmą ir galiausiai jos veidą iškreipė neviltis.
– Kas yra? – paklausė ji, jam baigus pokalbį.
– Jis negyvas.
– Kas?
– Halvorsenas. Mirė šiąnakt. Dvi minutės po dviejų. Kai stovėjau
lauke prie ūkinio pastato.

50 Alio! Kas čia? Ar tai tu? Man reikia su tavimi pasikalbėti. (Angl.)
51 Žmogau, ar jūs įsitikinęs? (Angl.)
 Ketvirta dalis
PASIGAILĖJIMAS
29 skyrius
Gruodžio 22 d., antradienis. Vadas

Tai buvo trumpiausia metų diena, bet inspektoriui Hariui Hūlei ji,
dar nė neprasidėjusi, pasirodė nepakeliamai ilga.
Sužinojęs apie mirtį, pirmiausia išėjo pasivaikščioti. Giliu sniegu
nuklampojo iki miško ir sėdėjo ten stebėdamas saulėtekį. Tikėjosi,
kad tai užšaldys skausmą, sušvelnins arba bent jau atbukins.
Paskui sugrįžo atgal. Martina klausiamai pažvelgė į jį, bet nieko
nepasakė. Jis išgėrė puodelį kavos, pabučiavo ją į skruostą ir
sėdo į automobilį. Stovinti ant laiptelio sukryžiavusi rankas Martina
veidrodėlyje atrodė dar mažesnė.
Haris parvažiavo namo, palindo po dušu, persirengė, tris kartus
pervertė popierius ant stalo, kol nustebęs pasidavė. N-tąjį kartą
nuo užvakar norėjo pažvelgti į laikrodį, bet susidūrė tik su savo
pliku riešu. Iš naktinio stalelio stalčiaus išsitraukė Melerio laikrodį.
Jis vis dar tiksėjo, ir šiam kartui jo pakaks. Haris nuvažiavo į
Policijos biurą ir pastatė automobilį garaže šalia Hageno „Audi“.
Kai laiptais pakilo į šeštą aukštą, vestibiulyje išgirdo aidint
balsus, žingsnius ir juoką. Bet kai jam už nugaros užsivėrė
Smurtinių nusikaltimų skyriaus durys, pasirodė, kad kažkas staiga
užsuko garsą. Koridoriuje susitiko pareigūną, šis žvilgtelėjo į jį,
tylomis papurtė galvą ir nuėjo.
– Labas, Hari.
Jis apsisuko. Tai buvo Tūrila Li. Haris neprisiminė, kad būtų
girdėjęs moterį tariant jo vardą.
– Kaip laikaisi? – paklausė ji.
Haris ketino atsakyti, pravėrė burną, bet staiga susivokė, kad
nebeturi balso.
– Pagalvojom, kad po rytinio susirinkimo surengsime
paminėjimą, – pabėrė Tūrila Li, tarsi jį gelbėdama.
Haris tylomis su dėkingumu linktelėjo.
– Gal gali susisiekti su Beate?
– Žinoma.
Haris sustojo prie savo kabineto durų. Bijojo šio momento.
Pagaliau žengė vidun.
Halvorseno kėdėje sėdėjo atsilošęs žmogus ir lingavo pirmyn
atgal, tarsi būtų laukęs.
– Labas rytas, Hari, – pasisveikino Gunaras Hagenas.
Haris neatsakęs pasikabino striukę ant kabyklos.
– Atsiprašau, – pasiaiškino Hagenas, – netinkami žodžiai.
– Ko norit? – Haris atsisėdo.
– Pareikšti užuojautą dėl to, kas atsitiko. Tą patį padarysiu per
rytinį susirinkimą, bet pirmiausia norėjau pareikšti ją tau. Džekas
buvo tavo artimiausias bendradarbis.
– Halvorsenas.
– Atsiprašau?
Haris rankomis užsidengė veidą.
– Jį vadinome tiesiog Halvorsenu.
Hagenas linktelėjo.
– Halvorsenas. Dar vienas dalykas, Hari...
– Maniau, kad oficialų įsakymą turiu namie, – pasakė Haris pro
pirštus, – bet jo neberandu.
– O, tai... – Hagenas pasimuistė, atrodė, kad kėdėje jam
nepatogu. – Galvojau ne apie ginklą. Dėl apkarpyto kelionių
biudžeto paprašiau buhalterių pateikti man tvirtinti visas sąskaitas.
Pasirodo, tu lankeisi Zagrebe. Nepamenu, kad būčiau leidęs
keliauti į užsienį. Ir jeigu Norvegijos policija ten vykdė tyrimą, tai
skandalingas instrukcijų pažeidimas.
Štai pagaliau jie atkniso, galvojo Haris, vis dar panarinęs veidą
bejėgiuose delnuose. Šiurkščią klaidą, kurios laukė. Formalią
priežastį išspirti girtuoklį inspektorių ten, kur jam ir vieta – pas
necivilizuotus civilius. Haris bandė susivokti, ką jaučia. Bet
vienintelis dalykas, kurį pajuto, buvo palengvėjimas.
– Rytoj ryte ant stalo rasite mano pareiškimą, šefe.
– Nepagaunu, apie ką kalbi, – tarė Hagenas. – Kiek suprantu,
būtent Zagrebe nevyko joks tyrimas. Mums visiems tai sukeltų
keblumų.
Haris pakėlė akis.
– Kiek suprantu, – dėstė Hagenas, – pasimėgavai šiokia tokia
pažintine kelione į Zagrebą.
– Pažintine kelione, šefe?
– Taip, tiksliai neapibrėžta pažintine kelione. Štai čia – po tavo
žodinio prašymo mano išduotas raštiškas įgaliojimas pažintinei
kelionei į Zagrebą.
Per stalą nuskriejo atspausdintas A4 formato lapas ir nusileido
priešais Harį.
– Ir tada šis reikalas bus palaidotas, – Hagenas atsistojo ir priėjo
prie sienos, kur kabėjo Elenos Jelten nuotrauka.
– Halvorsenas – antras partneris, kurio netenki, ar ne?
Haris linktelėjo. Ankštame belangiame kabinete įsivyravo tyla.
Tada Hagenas kostelėjo.
– Ar matei tą kauliuką, kurį turiu ant stalo? Pirkau jį Nagasakyje.
Tai kremuoto Jošito Jasudos, žinomo japonų bataliono vado,
mažojo pirštelio kopija, – jis atsisuko į Harį. – Japonai mirusius
artimuosius paprastai kremuoja, bet Birmoje turėjo juos laidoti,
mat jų buvo baisiai daug, o kol kūnas sudega, praeina dešimt
valandų. Todėl nupjovė mirusiojo pirštelį, kremavo ir nusiuntė
artimiesiems. Po lemiamo mūšio prie Pegu 1943 metais japonams
teko atsitraukti ir pasislėpti džiunglėse. Bataliono vadas Jošito
Jasuda maldavo savo vadovybės tą patį vakarą vėl pulti, kad
atgautų savo kritusių vyrų palaikus. Prašymas buvo atmestas –
nugalėtojų buvo per daug – ir tą patį vakarą jis raudodamas
stovėjo prieš savo vyrus laužo šviesoje ir pranešė apie
vadovaujančio karininko sprendimą. Bet kai vyrų veiduose pamatė
neviltį, nusišluostė ašaras, išsitraukė durtuvą, padėjo delną ant
kelmo, nusikirto mažąjį pirštelį ir įmetė į laužą. Vyrai džiūgavo.
Apie tai sužinojo vadas, ir kitą dieną japonai puolė iš visų jėgų.
Hagenas priėjo prie Halvorseno stalo, paėmė drožtuką ir iki
smulkmenų jį ištyrinėjo.
– Pirmomis dienomis kaip vadovas čia pridariau begalę klaidų.
Kiek žinau, kai kurios galėjo netiesiogiai prisidėti prie Halvorseno
mirties. Aš bandau pasakyti... – jis padėjo drožtuką ir giliai įkvėpė,
– kad norėčiau pasielgti kaip Jošito Jasuda ir jus sužavėti. Bet
nežinau kaip.
Haris nenutuokė, ką pasakyti. Todėl prikando liežuvį.
– Taigi pasakysiu tiesiog taip, Hari, kad noriu, jog surastum tą
arba tuos, kurie stovi už šių nusikaltimų. Tik tiek.
Du vyrai vengė žvelgti vienas į kitą. Hagenas suplojo rankomis,
tarsi norėdamas nutraukti tylą.
– Bet padarytum man paslaugą, jei nešiotumeisi ginklą, Hari.
Žinai, kad matytų visi kiti... Bent jau iki naujametinio vakaro. Tada
atšauksiu įsakymą.
– Gerai.
– Ačiū. Pasirašysiu tau naują įsakymą.
Haris linktelėjo, o Hagenas mostelėjo durų link.
– Kaip pavyko? – paklausė Haris. – Pakartotinis japonų
puolimas.
– O, tai, – Hagenas atsisuko ir kreivai šyptelėjo. – Juos
sutriuškino.

Rūsyje įsikūrusiame Policijos biuro sandėlyje Chelis Atlė Orijas

dirbo devyniolika metų, o šį rytą sėdėjo priešais pasidėjęs lažybų
kuponą ir svarstė, ar išdrįs statyti už tai, kad antrą Kalėdų dieną
„Fulham“ futbolo klubas įveiks „Southampton“. Norėjo paduoti
kuponą Oshaugui, kai šis eis pietauti, taigi skubėjo. Todėl,
kažkam paskambinus metaliniu varpeliu, tyliai nusikeikė.
Dejuodamas atsistojo. Orijas kitados žaidė futbolą pirmos lygos
„Skeid“ klube, mėgavosi ilga karjera, nepatyrė traumų, tad nuolat
jautė kartėlį, kad žaisdamas policijos komandoje nesmarkiai
pasitempė dešinę koją, bet praėjus dešimčiai metų vis dar ją vilko.
Prie langelio stovėjo vyriškis šviesiais ežiuku kirptais plaukais.
Orijas paėmė vyro tiesiamą oficialų įsakymą, prisimerkęs
pažvelgė į raides, kurios, atrodė, nuolat mažėjo. Kai praeitą
savaitę žmonai pasakė, kad Kalėdoms pageidauja didesnio
televizoriaus, ši pareiškė, kad verčiau jau jis užsigeistų apsilankyti
pas okulistą.
– Haris Hūlė, „Smith & Wesson 38“, taip, – sudejavo Orijas,
sugrįžo atgal į ginklų sandėlį ir ten surado tarnybinį revolverį, su
kuriuo, regis, buvęs savininkas elgėsi padoriai. Jį nusmelkė mintis,
kad netrukus turėtų būti priduotas Geteborgo gatvėje nudurto
pareigūno ginklas. Pasiėmė dėtuvę, tris standartinių šovinių
dėžutes ir pasirodė vėl.
– Pasirašykite čia, kad gavote, – tarė jis ir bakstelėjo į įsakymą.
– Ar galiu pamatyti tapatybės kortelę?
Vyras, jau padėjęs dokumentą ant stalo, paėmė Orijo ištiestą
rašiklį ir pasirašė, kaip nurodyta. Orijas pažvairavo į Hario Hūlės
tapatybės kortelę ir pakeverzojimą. Svarstė, ar „Southampton“
galėtų sustabdyti Luisą Sahą.
– Ir nepamiršk šaudyti tik į blogiukus, – priminė Orijas, bet
atsakymo nesulaukė.
Šlubuodamas atgal prie lažybų kupono, jis mąstė, kad tikriausiai
neverta stebėtis, jog policininkas toks paniuręs. Ant tapatybės
kortelės buvo parašyta: Smurtinių nusikaltimų skyrius. Ar tik ne
ten dirbo nužudytasis pareigūnas?
Haris pastatė automobilį prie Henės ir Onstado meno centro
Hiovikodeno rajone ir nuo neaukšto dailaus plytų pastato slidžia
pakrante pasileido žemyn iki fiordo.
Ant ledo, besidriekiančio iki Snariojos salos, jis pastabėjo
vienišą juodą figūrą.
Atsargiai koja patikrino prie kranto prigludusio ledo tvirtumą. Šis
traškėdamas įlūžo. Haris riktelėjo Davido Ekhofo vardą, bet figūra
ant ledo nė nekrustelėjo.
Tada nusikeikė, pagalvojo, kad vadas negali sverti daug
mažiau, nei jo devyniasdešimt kilogramų, pasvyravo tarp ant
kranto išmestų ledo lyčių ir nedrąsiai pastatė kojas ant
apgaulingai sniegu užkloto ledo. Šis atlaikė jo svorį. Ėjo per ledą
skubriais žingsneliais. Kelias buvo ilgesnis, nei atrodė nuo kranto,
o kai pagaliau priėjo pakankamai arti, kad tikrai įsitikintų, jog
vilkenų kailiniais vilkinti sudedamojoje kėdėje įsitaisiusi, virš
eketės pasilenkusi ir pirštinėtose rankose blizgę laikanti figūra
tikrai yra Gelbėjimo armijos vadas, Haris puikiai suprato, kodėl jo
negirdėjo.
– Ar esate tikras, kad ledas tvirtas, Ekhofai?
Davidas Ekhofas atsigręžė ir pirmiausia pažvelgė į Hario batus.
– Gruodį Oslo fiordo ledas niekada nebūna tvirtas, – atsakė jis,
iš burnos virstant baltam garui. – Tai todėl tenka žvejoti vienam.
Bet aš visada naudojuosi jomis, – jis linktelėjo į prie kojų
pritvirtintas slides. – Jos paskirsto svorį.
Haris lėtai linktelėjo. Jam atrodė, kad girdi tik ledo traškesį po
kojomis.
– Pagrindinėje būstinėje man pasakė, kad jus galima rasti čia.
 – Tai vienintelė vieta, kur gali išgirsti savo mintis.
Ekhofas sučiupo blizgę.
Šalia eketės gulėjo Dagbladet, dėžutė su masalu ir peilis.
Pirmame laikraščio puslapyje puikavosi straipsnis apie oro
atšilimą nuo pirmosios Kalėdų dienos. Nė žodžio apie Halvorseno
mirtį. Turbūt buvo išspausdintas per anksti.
– Turite daug apie ką galvoti? – paklausė Haris.
– Taip. Šį vakarą kalėdiniame koncerte su žmona turėsime
užimti premjerą. Paskui laukia pardavimo Gilstrupams sutartis,
kurią turime pasirašyti šią savaitę. Taip, yra dėl ko pasukti galvą.
– Tik norėjau užduoti jums klausimą, – tarė Haris ir stengėsi
tolygiai paskirstyti svorį pėdose.
– Štai kaip?
– Pareigūno Skarės paprašiau patikrinti, ar tarp jūsų ir Roberto
Karlseno sąskaitų vyksta pinigų judėjimas. Nevyksta. Bet jis
surado kitą Karlseną, kuris nuolat pervedinėja jums pinigų sumas.
Jozefą Karlseną.
Davidas Ekhofas spoksojo į juodo vandens apskritimą nė
nemirktelėdamas.
– Noriu paklausti, – prabilo Haris ir įsmeigė akis į Ekhofą, –
kodėl pastaruosius dvylika metų kas keturis mėnesius iš Roberto
ir Jono tėvo gaudavote po aštuonis tūkstančius kronų?
Ekhofas sutrūkčiojo, tarsi ant kabliuko būtų užkibęs stambus
laimikis.
– Taigi? – paklausė Haris.
– Ar tai išties svarbu?
– Manau, kad taip, Ekhofai.
– Tokiu atveju tai turi likti tarp mūsų.
– To negaliu prižadėti.
– Tada negaliu to papasakoti.
– Tada privalau jus nusivežti į Policijos biurą, kad pateiktumėte
pasiaiškinimą tenai.
Vadas pakėlė akis, primerkė vieną ir geriau įsižiūrėjo į Harį, tarsi
vertindamas potencialaus priešo jėgą.
– Ir tu manai, kad Gunaras Hagenas sutiks? Kad mane ten
nusitemptum?
– Pažiūrėsim.
Ekhofas žiojosi kažką sakyti, bet nurijo žodžius, tarsi perpratęs
Hario užsispyrimą. O Haris galvojo, kad būrio vedliu tampama ne
dėl brutalios jėgos, o dėl gebėjimo teisingai vertinti padėtį.
– Gerai, – nusileido vadas, – bet tai ilga istorija.
– Laiko turiu, – melavo Haris ir jautė pro batų padus
besismelkiantį ledo šaltį.
– Jozefas Karlsenas, Jono ir Roberto tėvas, buvo mano
geriausias draugas, – Ekhofas įdėmiai žvelgė į lopinėlį Snariojos
saloje. – Kartu studijavome, kartu dirbome, abu buvome ambicingi
ir, kaip sakoma, daug žadantys. Bet svarbu buvo tai, kad
dalijomės vizija apie stiprią Gelbėjimo armiją, kuri dirbs Dievo
darbą žemėje. Kuri nugalės. Ar supranti?
Haris linktelėjo.
– Laiptelis po laiptelio drauge kilome aukštyn, – pasakojo
Ekhofas. – Ir ką gi, po kiek laiko aplinkiniai sužiuro į mane ir
Jozefą kaip į konkurentus, siekiančius posto, kurį dabar užimu.
Išties maniau, kad pareigos ne taip jau svarbu, kad mus pirmyn
veda vizija. Bet kai išrinko mane, Jozefui kažkas atsitiko. Jis tarsi
palūžo. Ir kas žino, juk nepažįstame savęs kaip savo penkių
pirštų, gal būčiau reagavęs taip pat, jei taip būtų nutikę man.
Jozefas visgi apsiėmė eiti jam patikėtas valdybos pirmininko
pareigas, ir nors mūsų šeimos bendravo kaip bendravusios,
nebeliko... – Ekhofas ieškojo žodžių, – pasitikėjimo. Jozefą
kažkas slėgė, kažkas nemalonaus. 1991 metais aš ir vyriausiasis
buhalteris Frankas Nilsenas, Rikardo ir Tėjos tėvas, aptikome kas.
Kad Jozefas neteisėtai savinosi fondus.
 – Kas atsitiko?
– Galiu pasakyti, kad Gelbėjimo armijoje su tuo retai
susiduriame, taigi kol su Nilsenu susivokėme, ko imtis, saugojome
paslaptį. Žinoma, Jozefu nusivyliau, bet tuo pat metu įžvelgiau
priežasties ir padarinių scenarijų, kurio dalis ir pats buvau. Ir kad
būčiau galėjęs įvertinti padėtį, kai buvau išrinktas, o jis buvo
atmestas, su didesniu... jautrumu. Bet Armijai tuo metu labiausiai
rūpėjo, kaip pritraukti naujokų, ir ji toli gražu negalėjo pasigirti taip
plačiai pagarsėjusiu geros valios įvaizdžiu kaip šiandien. Tiesiog
negalėjome sau leisti įsivelti į skandalą. Tėvai buvo man palikę
vasarnamį pietų Norvegijoje, kuriuo retai naudojomės, nes
daugiausia atostogaudavome Rytų sodyboje. Todėl skubiai jį
pardaviau ir gavau užtektinai, kad padengčiau trūkumą, šio dar
neaptikus.
– Jūs? – pasitikslino Haris. – Padengėte Jozefo Karlseno
išgrobstytas sumas savo asmeninėmis lėšomis?
Ekhofas patraukė pečiais.
– Kito sprendimo nebuvo.
– Ne visai kasdienis dalykas versle, kad vadovas asmeniškai...
– Bet tai nėra įprastas verslas, Hūle. Mes atliekame Dievo
darbą. Kad ir kas nutiktų, tai asmeniška.
Haris iš lėto linktelėjo. Pagalvojo apie mažojo pirštelio kaulą ant
Hageno rašomojo stalo.
– Tada Jozefas Karlsenas pasitraukė iš pareigų ir su žmona
išvyko į užsienį. Ir niekas apie tai nesužinojo?
– Pasiūliau jam žemesnes pareigas, – tarė Ekhofas. – Bet,
žinoma, jis negalėjo su tuo susitaikyti. Būtų kilę visokių klausimų.
Kiek supratau, jie gyvena Tailande. Netoli Bankoko.
– Vadinasi, istorija apie kinų žemdirbį ir gyvatės įkandimą
tebuvo išmonė?
Ekhofas šypsodamas papurtė galvą.
– Ne. Jozefas tikrai buvo skeptikas. Ir ta istorija jį sukrėtė.
Jozefas abejojo, kaip kartais abejojame mes visi.
– Jūs irgi, vade?
– Aš irgi. Abejonė yra tikėjimo šešėlis. Jei neturi sugebėjimo
abejoti, negali būti tikintysis. Čia taip pat kaip ir su drąsa,
inspektoriau. Jei nesugebi bijoti, negali būti drąsus.
– O pinigai?
– Jozefas atkakliai tvirtina, kad nori grąžinti man skolą. Ne todėl,
kad nori atitaisyti skriaudą. Kas padaryta, padaryta, o
gyvendamas ten, kur dabar, jis niekada neuždirbs pakankamai
pinigų, kad ją grąžintų. Bet manau, kad atgaila, kurią jaučia, daro
jam gerą poveikį. Tai kodėl turėčiau jam šitai uždrausti?
Haris lėtai linktelėjo.
– Ar Robertas su Jonu apie tai žinojo?
– Nežinau, – atsakė Ekhofas. – Apie tai nesu užsiminęs. Tik iš
paskutiniųjų bandžiau užtikrinti, jog kad ir ką būtų padaręs jų
tėvas, tai niekada nestos skersai kelio jo sūnų karjerai Armijoje.
Taip, visų pirma Jono. Jis juk tapo vienu svarbiausių mūsų
specialistų. Paimkite kad ir šitą nuosavybės pardavimą.
Pirmiausia Jakobo Olio gatvėje, bet paskui ir daugiau. Gal
Gilstrupas atpirks Rytų sodybą. Jei šį turtą būtume norėję parduoti
prieš dešimtį metų, būtume turėję įdarbinti visus pasaulio
patarėjus, kad tai įgyvendintume. Bet turėdami tokį žmogų kaip
Jonas reikalingą kompetenciją surandame savo gretose.
– Ar turite galvoje, kad Jonas parengė pardavimą?
– Ne, be jokios abejonės, viskas buvo patvirtinta vadovų
tarybos. Bet be jo įdirbio ir įtikinamų išvadų vargu ar būtume
pasiryžę to imtis. Jonas yra mūsų ateities žmogus. Ką jau kalbėti
apie dabartį. O geriausias įrodymas, kad Jono tėvas nestovi jam
skersai kelio, yra tai, kad šį vakarą jis ir Tėja Nilsen sėdės priešais
ministrą garbės ložėje, – Ekhofas suraukė kaktą. – Beje, šiandien
bandžiau su Jonu susisiekti, bet jis nekelia ragelio. Ar kartais su
juo nekalbėjai?
 – Deja. Pagalvokite, o jei Jono nebūtų.
– Atsiprašau?
– Turiu omeny, pagalvokite, jei Jono būtų nelikę. Taip, kaip
žudikas ir planavo. Kas būtų užėmęs Jono vietą?
Davidas Ekhofas kilstelėjo ne vieną, bet abu antakius:
– Šį vakarą?
– Mane labiau domina jo postas.
– A, štai kaip. Neišduočiau jokios paslapties, jei pasakyčiau, kad
tai būtų buvęs Rikardas Nilsenas, – jis sukikeno. – Visus šiuos
metus žmonės murmėjo apie panašumus tarp Jono ir Rikardo ir
tarp manęs ir Franko.
– Tokia pati konkurencija?
– Ten, kur yra žmonių, yra ir konkurencijos. Taip pat ir
Gelbėjimo armijoje. Mes tikimės, kad iš esmės tvirtybės
išbandymai pastūmėja žmones tenai, kur jie geriausiai išnaudoja
situaciją ir tarnauja bendram tikslui. Ką gi, ką gi, – vadas ištraukė
meškerę. – Tikiuosi, atsakiau į tavo klausimą, Hari. Frankas
Nilsenas gali patvirtinti istoriją apie Jozefą, bet aš tikiuosi, kad tu
supranti, kodėl aš taip nenoriu, kad ji iškiltų viešumon.
– Užduosiu paskutinį klausimą, kadangi ir taip jau kapstomės po
Gelbėjimo armijos paslaptis.
– Pirmyn, – nekantriai atsiliepė vadas, į krepšį kraudamas
žvejybos reikmenis.
– Ar girdėjote apie seksualinę prievartą Rytų sodyboje prieš
dvylika metų?
Haris buvo įsitikinęs, kad toks veidas kaip Ekhofo pasižymi
ribotomis galimybėmis demonstruoti nuostabą. Ir kadangi dabar ši
riba atrodė smarkiai peržengta, jis, be jokios abejonės, nutarė,
kad jo klausimas vadui buvo naujiena.
– Inspektoriau, tai turbūt klaida. Tai būtų siaubinga. Kas buvo
įpainiotas?
Haris vylėsi, kad jo veidas nieko neišdavė.
 – Profesinė priesaika saugoti paslaptį neleidžia man to sakyti.
– Savaime suprantama. Bet... ar tai bet kokiu atveju nėra byla,
kuri jau užbaigta?
– Priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi, – tarė Haris ir pažvelgė
sausumos link. – Eime?
– Gal geriau grįžkime atskirai? Svoris...
Haris nurijo ir linktelėjo.
Sėkmingai pasiekęs krantą nepermirkęs, jis apsigręžė. Pakilo
vėjas, ir ledu ritosi sniego bangelės, primindamos skriejantį kilimą.
Atrodė, kad Ekhofas šliuožia debesimis.
Stovėjimo aikštelėje Hario automobilio langai pasidengė plonu
šerkšno sluoksniu. Jis įsėdo, užvedė variklį ir visu pajėgumu
įjungė šildymą. Šaltu stiklu plūstelėjo karštas oras. Sėdėdamas ir
laukdamas, kol pro langą galės matyti kelią, Haris galėjo pagalvoti
apie tai, ką paminėjo Skarė. Kad Madsas Gilstrupas skambino
Halvorsenui. Jis išsitraukė vizitinę kortelę, kuri vis dar gulėjo
kišenėje, ir surinko numerį. Atsakymo nebuvo. Jam dedant
telefoną atgal į kišenę, pasigirdo skambutis. Numeris rodė, kad
skambina iš „Hotel International“.
52
– How are you? – pasiteiravo moteriškas balsas kapota anglų
kalba.
– Šiaip sau, – atsakė Haris. – Ar gavote...
– Taip, gavau.
Haris giliai įkvėpė.
– Ar tai buvo jis?
– Taip, – atsiduso ji. – Tai buvo jis.
– Ar jūs įsitikinusi? Turiu omeny, ne taip jau lengva nustatyti
asmens tapatybę vien iš...
– Harry?
– Taip.
53
– I’m quite sure.
 Haris jautė, kad šita anglų kalbos mokytoja taip pasirinko kirtį ir
intonaciją, kad tapo išties įtikinama.
– Ačiū, – tarė jis ir baigė pokalbį. Ir iš visos širdies tikėjosi, kad ji
buvo teisi. Nes dabar viskas prasidės.
Taip ir atsitiko.
Hariui įjungus priekinio stiklo valytuvus ir šiems braukiant
aptirpusius snaigių kristalus, telefonas suskambėjo antrą kartą.
– Haris Hūlė.
– Čia ponia Micholec. Sofijos mama. Sakėte, kad prireikus galiu
paskambinti šiuo numeriu.
– Taip?
– Kai kas nutiko. Sofijai.

52 Kaip laikotės? (Angl.)

53 Visiškai tikra. (Angl.)
 30 skyrius

Gruodžio 22 d., antradienis. Tyla

Trumpiausia metų diena.

Taip buvo parašyta pirmame Aftenposten puslapyje, laikraštis
gulėjo ant stalo priešais Harį budinčio gydytojo laukiamajame
Didžiojoje gatvėje. Jis užmetė akį į laikrodį ant sienos. Tada
prisiminė, kad ir pats vėl turi laikrodį.
– Jis tuojau jus priims, Hūle, – pro langelį pasakė moteris, kuriai
jis išaiškino savo tikslą: pasikalbėti su gydytoju, prieš kelias
valandas priėmusiu Sofiją Micholec ir jos tėvą.
– Trečios durys dešinėje, – šūktelėjo moteris.
Haris atsikėlė ir paliko laukiamąjį su nebyliais išglebusiais
žmonėmis.
Trečios durys dešinėje. Žinoma, likimas galėjo nusiųsti Sofiją
prie antrų durų dešinėje. Arba trečių kairėje. Bet ne, nusiuntė prie
trečių dešinėje.
– Sveikas, girdėjau, kad tai tu, – nusišypsojo Matijas Lundas-
Helgesenas, atsistojo ir ištiesė ranką.
– Tai dėl pacientės, kurią apžiūrėjai šįryt. Sofijos Micholec.
– Taip? Sėskis, Hari.
Haris pasistengė nesudirgti dėl draugiškos balso intonacijos, bet
šio kvietimo neketino priimti. Ne todėl, kad buvo per daug išdidus,
bet todėl, kad abu nesmagiai jaustųsi.
– Man paskambino Sofijos mama ir papasakojo, kad ryte
nubudo nuo verksmo mergaitės kambaryje, – dėstė Haris. – Ji įėjo
vidun ir rado sumuštą ir kruviną dukrą. Sofija papasakojo, kad
buvo mieste su draugėmis ir eidama namo paslydo ant ledo.
Mama pažadino tėvą, ir tada šis atvežė dukrą čionai.
– Gal taip ir buvo, – tarė Matijas.
Jis pasirėmė ant alkūnių, tarsi rodydamas susidomėjimą.
 – Bet mama tvirtina, kad Sofija meluoja, – kalbėjo Haris. – Tėvui
su Sofija išvažiavus, ji patikrino lovą. Ir kraujo buvo ne tik ant
pagalvės, bet ir ant paklodės. Ten, apačioje, kaip ji pasakė.
– Mhm, – Matijo išleistas garsas nebuvo nei patvirtinimas, nei
paneigimas, bet derinys, kurio, Hario žiniomis, mokoma terapijos
skyriuje per psichologijos paskaitas. Intonacija gale pakyla,
skatindama pacientą kalbėti toliau. O Matijo tonas pakilo.
– Dabar Sofija užsirakino kambaryje, – dėstė Haris. – Ji verkia ir
neprataria nė žodžio. Ir, anot mamos, taip ir nepratars. Mama
paskambino Sofijos draugėms. Vakar nė viena Sofijos nematė.
Matijas įsignybo į viršunosę.
– Ir dabar manęs paklausi, ar dėl tavęs negalėčiau sulaužyti
priesaikos saugoti ligonio konfidencialumą?
– Ne, – paprieštaravo Haris.
– Ne?
– Ne dėl manęs. Dėl jų. Dėl Sofijos ir jos tėvų. Ir dėl kitų, kurias
jis išprievartavo ir išprievartaus.
– Koks stiprus pareiškimas, – Matijas nusišypsojo, bet šypsena
išblėso, nesulaukusi atsako. Jis kostelėjo: – Hari, tikriausiai
supranti, kad pirmiausia turiu tai apsvarstyti.
– Naktį ją išprievartavo ar ne?
Matijas atsiduso.
– Hari, paciento konfidencialumas...
– Žinau, kas yra konfidencialumas, – pertraukė Haris. – Aš irgi
saugau konfidencialumą. Kai šiuo atveju prašau padaryti išimtį,
darau tai ne todėl, kad nusispjaunu į paciento konfidencialumą,
bet todėl, kad įvertinau brutalią šio nusikaltimo prigimtį ir
kartojimosi pavojų. Jei manimi pasitikėsi ir pasikliausi mano
vertinimu, būsiu labai dėkingas. Jei ne, turėsi pamėginti tiesiog su
tuo susitaikyti.
Haris pagalvojo, kiek kartų žaidė šia korta panašiose
situacijose.
 Matijas sumirksėjo, o jo žandikaulis atvipo.
– Pakaks, jei papurtysi galvą arba linktelėsi, – tarė Haris.
Matijas Lundas-Helgesenas linktelėjo.
Tai ir vėl suveikė.
– Ačiū, – tarė Haris ir atsistojo. – Ar gerai sekasi Rakelei su
Olegu?
Matijas Lundas-Helgesenas vėl linktelėjo ir šyptelėjo.
Haris pasilenkė ir uždėjo ranką gydytojui ant peties.
– Linksmų Kalėdų, Matijau.
Paskutinis Hario matytas vaizdas, išeinant pro duris, buvo
Matijas, kuris sėdėjo nuleidęs pečius ir atrodė taip, tarsi kažkas ką
tik būtų skėlęs jam skaudų antausį.

Tarp oranžinių debesų, melsvų eglių ir namų stogų didžiausiose

vakarų Norvegijos kapinėse išblėso paskutinė dienos šviesa.
Haris praėjo akmeninį paminklą Jugoslavijos karo aukoms,
Norvegijos darbo partijos žemės plotelį, antkapius premjerams
Einarui Gerhardsenui ir Trygvei Brateliui ir pasiekė Gelbėjimo
armijos teritoriją. Kaip ir tikėjosi, surado Sofiją prie šviežiausiai
supilto kapo. Ji sėdėjo sniege tiesi, apsitūlojusi pūkine striuke.
– Labas, – tarė Haris ir prisėdo šalia.
Jis prisidegė cigaretę, išpūtė dūmus į ledinį vėjelį, ir šis išsklaidė
melsvą dūmų debesėlį.
– Tavo mama pasakė, kad tiesiog išėjai, – tarė Haris. – Ir kad
pasiėmei gėles, kurias tau nupirko tėtis. Nebuvo taip sudėtinga
atspėti.
Sofija neatsakė.
– Robertas buvo geras tavo draugas, ar ne? Kuriuo galėjai
pasitikėti? Ir pasikalbėti. Ne prievartautojas.
 – Tai padarė Robertas, – sušnabždėjo ji bejėgiškai.
– Ant Roberto kapo guli tavo atneštos gėlės, Sofija. Manau, kad
tave išprievartavo kitas žmogus. Ir kad vėl padarė tai šiąnakt. Ir
kad galbūt yra daręs tai daug kartų.
– Palikite mane ramybėje! – sušuko ji ir vargais negalais
atsistojo pusnyje. – Ar nesiklausote?
Haris viena ranka laikė cigaretę, o kita suėmė ją už rankos ir
smarkiai timptelėjęs pasodino atgal į sniegą.
– Tas, kuris guli tenai, yra negyvas, Sofija. Tu gyva. Ar girdi? Tu
gyva. Ir jei ketini gyventi toliau, turime suimti jį dabar. Jei ne, jis ir
toliau nesiliaus. Tu nesi pirma ir nebūsi paskutinė. Pažiūrėk į
mane. Girdi, pažiūrėk į mane!
Jo netikėtas šūktelėjimas išgąsdino Sofiją, ir ji pakluso.
– Žinau, kad bijai, Sofija. Bet aš pažadu, kad jį suimsiu.
Nesvarbu, kaip. Prisiekiu.
Haris pamatė kažką blykstelint jos akyse. Ir, jei gerai įžvelgė, tai
buvo viltis. Jis laukė. Ir tada ji vos girdimai kažką sušnabždėjo.
– Ką sakai? – paklausė Haris ir pasilenkė arčiau jos.
– Kas manimi patikės? – paklausė ji. – Kas patikės manimi
dabar, kai… kai Robertas negyvas.
Haris atsargiai uždėjo ranką jai ant peties.
– Pabandyk. Ir tada pažiūrėsim.
Oranžiniai debesys nusidažė raudonai.
– Jis pagrasino mus sužlugdyti, jei nedarysiu, kaip jis liepia, –
tarė ji. – Kad pasirūpins, kad būtume išmesti iš buto ir turėtume
važiuoti atgal. Bet neturime kur važiuoti. O jeigu būčiau jiems
pasakiusi, kas būtų manimi patikėjęs? Kas…
Ji nutilo.
– …kitas, jei ne Robertas, – pridūrė Haris.
Ir ėmė laukti.
Ant Madso Gilstrupo vizitinės kortelės Haris surado adresą.
Aplankys jį. Ir pirmiausia paklaus, kodėl skambino Halvorsenui. Iš
adreso suprato, kad važiuos pro Rakelės ir Olego namą, kuris taip
pat stovi netoli Holmenkoleno kalno.
Pravažiuodamas nepristabdė, tik užmetė akį į privažiavimo
keliuką. Praeitą kartą pravažiuodamas prie garažo matė „Jeep
Cherokee“ ir spėjo, kad šis priklauso gydytojui. Dabar matė tik
Rakelės automobilį. Olego kambario lange degė šviesa.
Hario automobilis sukiojosi tarp prabangiausių Oslo vilų, kol
pagaliau staigūs posūkiai baigėsi, kelias tapo tiesus ir toliau kilo
palei kalno pakraštį ir baltąjį sostinės obeliską – Holmenkoleno
slidinėjimo trampliną. Apačioje plytėjo miestas ir fiordas,
padengtas plonos miglos sluoksniu, tvyrančiu tarp sniegu užklotų
salų. Trumpa diena, kuri išties susidėjo iš saulėtekio ir saulėlydžio,
mirktelėjo, ir apačioje jau seniai buvo užžiebtos šviesos – kaip ir
advento žvakės belaukiant Kalėdų.
Jis jau turėjo beveik visus dėlionės gabalėlius.
Keturis kartus paspaudęs skambučio mygtuką prie laukujų durų
ir nesulaukęs atsako, Haris pasidavė. Kai ėjo atgal prie
automobilio, iš kaimyninio namo prie jo pribėgo vyriškis ir
paklausė, ar jis Gilstrupo pažįstamas. Taip, jis nenorįs trikdyti
asmeninio gyvenimo ramybės, bet rytą name girdėjęs garsų
trenksmą, o Madsas Gilstrupas juk ką tik netekęs žmonos, tad gal
reikėtų paskambinti į policiją. Haris pasuko atgal, išdaužė langelį
laukujų durų šone, ir akimirksniu įsijungė signalizacija. Be
paliovos ūkiant dviem aliarmo tonams, Haris surado svetainę.
Pagalvojęs apie ataskaitą, pažvelgė į laikrodį ir atėmė dvi minutes,
kuriomis laiką paskubino Meleris. Penkiolika trisdešimt septynios.
Madsas Gilstrupas gulėjo nuogas. Jam trūko pakaušio.
Pasisukęs šonu jis tįsojo ant parketo grindų priešais apšviestą
ekraną, ir atrodė, kad graižtvinis šautuvas su bordo spalvos
apsodu išaugęs jam iš burnos. Ginklo vamzdis buvo ilgas, ir pagal
tai, kaip vyriškis gulėjo, atrodė, kad gaiduką jis nuspaudė
didžiuoju kojos pirštu. Tam reikėjo ne tik judesių koordinacijos, bet
ir didžiulio noro numirti.
Tuomet signalizacija staiga nutilo, ir Haris išgirdo ūžiant
projektorių, kuris be perstojo rodė vis tą patį virpantį bažnyčios
grindimis prie altoriaus žengiančių jaunavedžių vaizdą. Veidai,
akinamai baltos šypsenos ir balta nuotakos suknelė buvo
aptaškyti krauju, kuris, sukrešėjęs ant ekrano, priminė groteles.
Ant svetainės grindų pakištas po tuščiu konjako buteliu gulėjo
atsisveikinimo laiškas. Parašyta buvo trumpai:
Atleisk man, tėve. Madsas.
 31 skyrius

Gruodžio 22 d., antradienis. Prisikėlimas

Jis pažvelgė į save veidrodyje. Kai vieną dieną, gal kitais

metais, jie išeis iš mažo namelio Vukovare, ar jo veidas galės būti
toks, kad žmonės su juo sveikintųsi, su šypsena tardami zdravo?
Taip, kaip sveikinamasi su senais pažįstamais. Patikimais ir
gerais.
– Idealu, – tarė moteris jam už nugaros.
Jis numanė, kad galvoje ji turi klasikinį vakarinį kostiumą, kuriuo
apsivilkęs stovėjo priešais veidrodį drabužių nuomos ir sausojo
valymo punkte.
54
– How much? – paklausė jis.
Jis sumokėjo ir moteriai pažadėjo, kad kostiumą grąžins rytoj iki
dvyliktos valandos.
Tada išėjo į pilkšvą tamsą. Susirado kavinę, kur galėjo nusipirkti
kavos, o maistas nebuvo per brangus. Paskui beliko laukti. Jis
pažvelgė į laikrodį.

Ilgiausia naktis prasidėjo. Hariui važiuojant iš Holmenkoleno,

prieblanda namus ir laukus nudažė pilkai, o prieš jam pasiekiant
Grionlandą į parkus įsiveržė tamsuma.
Iš Madso Gilstrupo namų jis paskambino budintiesiems ir
pranešė, kad reikia atsiųsti ekipažą. Tada išėjo nieko
nepajudinęs.
Pasistatė automobilį policijos garaže K3 ir pakilo į kabinetą. Iš
ten paskambino Torkildsenui.
– Pradingo mano kolegos Halvorseno telefonas, o aš noriu
sužinoti, ar Madsas Gilstrupas paliko jam pranešimą.
 – O jei paliko?
– Tada noriu jį išklausyti.
– Tai telefoninių pokalbių pasiklausymas, ir šito padaryti
nesiryšiu, – atsiduso Torkildsenas. – Paskambink į mūsų policijai
ataskaitas teikiantį centrą.
– Tam reikia gauti teismo leidimą, o laiko tam neturiu.
Pasiūlymai?
Torkildsenas pagalvojo.
– Ar Halvorsenas turi kompiuterį?
– Sėdžiu prie jo.
– Ne, ne, pamiršk tai.
– Apie ką mąstai?
– Gali prieiti prie visų jo pranešimų mobiliajame telefone
„Telenor Mobil“ internetinėje svetainėje, bet, žinoma, kad
išklausytum jo žinutes, tau reikia slaptažodžio.
– Ar slaptažodį susigalvoji pats?
– Taip, bet jeigu jo neturi, tau prireiks labai daug sėkmės, kad…
– Pabandom, – tarė Haris. – Koks svetainės adresas?
– Tau prireiks daug sėkmės, – įspėjo Torkildsenas su intonacija
žmogaus, negalinčio pasigirti jos pertekliumi.
– Ko gero, jį žinau, – pareiškė Haris.
Kai Haris atidarė tinklalapį, į laukelį suvedė: „Levas Jašinas“. Ir
buvo informuotas, kad suvestas slaptažodis neteisingas. Todėl
sutrumpino jį iki „Jašinas“. Ir štai. Aštuoni pranešimai. Šeši iš jų
buvo nuo Beatės. Vienas nuo siuntėjo iš Triondelago miesto. Ir
vienas, atsiųstas iš mobiliojo telefono, kurio numeris buvo
nurodytas vizitinėje kortelėje, kurią Haris laikė rankose. Madso
Gilstrupo.
Haris paspaudė mygtuką „Išklausyti“, ir žmogus, kurį maždaug
prieš pusantros valandos matė tįsantį negyvą jo namuose,
metaliniu balsu ėmė šniaukroti per plastikines kompiuterio garso
kolonėles.
Pranešimui pasibaigus, Haris turėjo paskutinę dėlionės dalelę.
– Ar tikrai niekas nežino, kur yra Jonas Karlsenas? – paklausė
telefonu Skarės, leisdamasis Policijos biuro laiptais. – Ar tikrinai
Roberto bute?
Haris įėjo pro policijos sandėlio duris ir trinktelėjo į skambutį prie
aptarnavimo langelio.
– Skambinau ir ten, – atsakė Skarė. – Neatsako.
– Nuvažiuok ir pasižiūrėk. Jei niekas neatidarys, eik vidun, OK?
– Raktai guli Kriminalinių ekspertizių tarnyboje, o jau pusė
penkių. Paprastai po pietų ten sėdi Beatė, bet šiandien dėl
Halvorseno ir…
– Pamiršk raktus, – nukirto Haris. – Pasiimk laužtuvą.
Haris išgirdo pėdų šliurenimą, ir atšlubavo raukšlėtas vyras
mėlynu darbiniu chalatu ir akiniais ant nosies galiuko. Nė
nežvilgtelėjęs į Harį, pakėlė prie langelio padėtą įsakymą.
– O teismo leidimas? – paklausė Skarė.
– Nereikia, tas, kurį gavome, vis dar galioja, – melavo Haris.
– Tikrai?
– Jei kas nors paklaus, tai buvo mano tiesioginis įsakymas.
Gerai?
– Gerai.
Vyriškis mėlynu chalatu suniurnėjo. Tada papurtė galvą ir ištiesė
įsakymą Hariui.
– Skare, aš perskambinsiu. Panašu, kad iškilo problemėlė.
Haris įsikišo telefoną į kišenę ir sutrikęs pažvelgė į mėlyną
chalatą.
– Negali to paties ginklo pasiimti du kartus, Hūle, – paaiškino
vyras.
Haris ne visai suprato, ką Chelis Atlė Orijas turi galvoje, bet
pajuto šiltą dilgsėjimą kakle. Jis susivokė, nes tai buvo patyręs
anksčiau. Ir žinojo, ką tai reiškia: kad košmaras nesibaigė. Jis ką
tik prasidėjo.

Gunaro Hageno žmona pasitaisė suknelę ir išėjo iš vonios.

Koridoriuje priešais veidrodį stovėjo jos sutuoktinis ir bandė
užsirišti juodą kaklaryšį. Ji stabtelėjo žinodama, kad tuojau vyras
susierzinęs atsidus ir paprašys jos pagalbos.
Ryte, kai paskambino iš policijos ir pranešė, kad Džekas
Halvorsenas pasimirė, Gunaras pasakė, kad nei nori, nei gali eiti į
koncertą. Ir moteris žinojo, kad laukia apmąstymų kupina savaitė.
Kartais pagalvodavo, ar, be jos, kas nors supranta, kaip smarkiai
tokie dalykai veikia Gunarą. Visgi įdienojus viršininkas paprašė
Gunaro pasirodyti koncerte, nes Gelbėjimo armija nusprendė, kad
Džeko Halvorseno mirtis turėtų būti paminėta tylos minute, ir,
savaime suprantama, policijai turėtų atstovauti Halvorseno
viršininkas. Bet ji matė, kad jis nesidžiaugia, kad jo kaktą tarsi
ankštas šalmas juosia rimtumas.
Jis purkštelėjo ir nusitraukė kaklaryšį:
– Lise!
– Aš čia, – ramiai tarė ji, atsistojo jam už nugaros ir ištiesė
ranką: – Duokš.
Ant staliuko prie veidrodžio suskambo telefonas. Jis pasilenkė ir
čiupo ragelį:
– Hagenas.
Kitame laido gale girdėjo tolimą balsą.
– Labas vakaras, Hari, – tarė Gunaras. – Ne, aš namie.
Šiandien su žmona ruošiamės į iškilmes Koncertų rūmuose, todėl
išėjau anksčiau. Kas nors naujo?
Lisė Hagen matė, kaip jam ilgai ir nebyliai klausantis
įsivaizduojamas lankas dar labiau suveržė kaktą.
 – Taip, – galiausiai pratarė jis. – Paskambinsiu budintiesiems ir
paskelbsiu ypatingąją padėtį. Įtrauksime visas galimas komandas.
Netrukus išvažiuoju į Koncertų rūmus ir užtruksiu ten apie dvi
valandas, bet mobiliajame bus nustatyta begarsė aplinka, tai
tiesiog skambink.
Jis padėjo ragelį.
– Kas nutiko? – pasiteiravo Lisė.
– Vienas mano inspektorius, Haris Hūlė, ką tik grįžo iš sandėlio,
kur pagal mano parašytą oficialų įsakymą turėjo gauti ginklą. Šitą
įsakymą jam išdaviau kaip kopiją to, kuris dingo, įsilaužus į jo
butą. Pasirodo, kiek anksčiau šiandien kažkas pasiėmė ginklą ir
šovinius, pateikęs pirmąjį įsakymą.
– Tai blogiausia... – tarė Lisė.
– Ne, – atsiduso Gunaras Hagenas. – Deja, tai ne blogiausia.
Hariui kilo įtarimas, kas čia galėjo prikišti nagus. Taigi jis
paskambino į Kriminalinių ekspertizių tarnybą ir gavo patvirtinimą.
Savo siaubui, Lisė stebėjo, kaip sutuoktinio veidas pilkėja. Tarsi
tik dabar būtų kaip reikiant suvokęs padarinius to, apie ką Haris
ką tik papasakojo, – kai išgirdo save kartojant tai žmonai.
– Konteinerių uoste nušauto vyriškio kraujo tyrimas parodė, kad
jis nėra tas pats žmogus, kuris apsivėmė šalia Halvorseno. Arba
krauju ištepė jo švarką. Arba nakvynės namuose ant pagalvės
paliko plauką. Trumpai tariant, vyras, kurį nušovėme, nėra
Christas Stankicas. Jei Haris teisus, tai reiškia, kad Stankicas vis
dar yra kažkur ten. Su ginklu.
– Bet... tada jis gali toliau medžioti tą vargšą žmogelį, koks ten
jo vardas?
– Jonas Karlsenas. Taip. Tai todėl turiu paskambinti
budintiesiems ir mobilizuoti visus turimus pareigūnus, kad vykdytų
ir Jono Karlseno, ir Stankico paieškas, – Hagenas prispaudė
plaštakas prie akių, tarsi šios būtų persmelktos skausmo. – O
Haris ką tik sulaukė skambučio iš pareigūno, kuris įsilaužė į
Roberto Karlseno butą, ieškodamas Jono.
 – Taip?
– Atrodo, kad ten įvyko grumtynės. Ir paklodė... permirkusi
krauju, Lise. O Jono Karlseno nebuvo, tik kišeninis peiliukas
gulėjo po lova, su geležte, apkrešėjusia tamsiu krauju.
Jis patraukė nuo veido rankas, ir veidrodyje ji pamatė, kad vyro
akys užraudo.
– Prasti popieriai, Lise.
– Suprantu, Gunarai, mielasis. Bet... bet kas tada tas žmogus,
kurį nušovėte konteinerių uoste?
Prieš atsakydamas Gunaras sunkiai nurijo seiles.
– Nežinia, Lise. Tik žinome, kad jis gyveno konteineryje ir jo
kraujyje rasta heroino.
– Dieve mano, Gunarai...
Ji uždėjo ranką vyrui ant peties ir bandė sugauti jo žvilgsnį
veidrodyje.
– Iš numirusiųjų jis prisikėlė trečiąją dieną, – šnabždėjo Gunaras
Hagenas.
– Ką?
– Išganytojas. Nužudėme jį šeštadienio naktį. Šiandien
antradienis. Trečioji diena.

Martina Ekhof buvo tokia graži, kad Hariui užgniaužė kvapą.

– Labas, štai kur tu, – tarė ji žemu altu, kurį Haris įsidėmėjo jau
tada, kai pirmą kartą pamatė ją „Švyturyje“. Tąkart ji buvo su
uniforma. Dabar prieš jį stovėjo mergina paprasta elegantiška
berankove suknute, kuri blizgėjo lygiai taip kaip jos juodi plaukai.
Akys atrodė dar didesnės ir tamsesnės nei paprastai. Jos oda
buvo balta, gležna, beveik permatoma.
– Gražinuosi, – nusijuokė ji. – Žiūrėk.
 Martina pakėlė ranką, ir šį mostą Haris įvertino kaip
neapsakomai grakštų, tarsi šokio judesį, ankstesniojo tęsinį.
Rankoje ji laikė baltą ašaros formos perlą, kuris atspindėjo blankią
šviesą laiptinėje prie jos buto. Kitas perlas kabėjo jai nuo ausies.
– Užeik, – paragino ji, žengė atatupsta ir paleido durų rankeną.
Peržengęs slenkstį Haris pateko tiesiai į jos glėbį.
– Kaip gerai, kad atėjai, – atsiduso ji, prisitraukė jo galvą prie
savosios ir pūsdama šiltą orą sušnabždėjo jam į ausį: – Galvoju
apie tave visą laiką.
Haris užmerkė akis, stipriai ją apkabino ir pajuto smulkaus
katiniško kūno šilumą. Antrą kartą per parą štai taip stovėjo ir laikė
ją apkabinęs. Ir nenorėjo paleisti. Nes žinojo, kad šis kartas
paskutinis.
Jos auskaras buvo prisispaudęs Hariui prie skruosto po viena
akimi kaip sustingusi ašara.
Jis išsivadavo.
– Ar kas negerai? – paklausė ji.
– Prisėskime, – pasiūlė Haris. – Mums reikia pasikalbėti.
Jiems nuėjus į svetainę, ji atsisėdo ant sofos. Haris atsistojo prie
lango ir pažiūrėjo į gatvę apačioje.
– Apačioje kažkas sėdi automobilyje ir dairosi čionai, – tarė jis.
Martina atsiduso.
– Tai Rikardas. Jis manęs laukia, nuveš į Koncertų rūmus.
– Mhm. Martina, ar žinai, kur yra Jonas?
Haris sutelkė dėmesį į jos veido atspindį lange.
– Ne, – atsiliepė ji ir susitiko su jo žvilgsniu. – Ar manai, kad yra
kokia ypatinga priežastis, dėl ko galėčiau žinoti? Turiu galvoje,
kad taip klausi?
Jos balse nebuvo nė kruopelytės švelnumo.
– Ką tik įsibrovėme į Roberto butą, kuriuo, kaip manome,
naudojosi Jonas, – pasakojo Haris. – Ir suradome kruvinus
patalus.
– Nežinojau šito, – ištarė Martina su nuostaba, kuri atrodė
nesuvaidinta.
– Žinau, kad nežinojai, – pritarė Haris. – Šiuo metu teismo
medicinos ekspertai tikrina kraujo grupę. Kaip sakoma, ši jau
nustatyta. Ir aš, ko gero, nesuklysiu spėdamas, kokias išvadas jie
prieis.
– Jono? – paklausė ji neatgaudama kvapo.
– Ne, – atsakė Haris. – Bet gal to tikėjaisi?
– Kodėl taip sakai?
– Nes tave išprievartavo Jonas.
Kambaryje įsivyravo tyla. Haris sulaikė kvėpavimą, tuomet
išgirdo, kaip ji kvėpčioja orą ir tada, šiam dar toli gražu nepatekus
į plaučius, iškvepia jį švokšdama.
– Kodėl taip manai? – paklausė ji vos pastebimai virpančiu
balsu.
– Nes pasakojai, kad tai nutiko Rytų sodyboje, o yra ne tiek jau
daug vyrų, kurie prievartauja. Bet Jonas Karlsenas būtent toks.
Kraujas Roberto lovoje yra mergaitės vardu Sofija Micholec.
Vakar vakare ji atėjo į Roberto butą, nes Jonas Karlsenas jai už
tai sumokėjo. Kaip sutarta, ji pati atsirakino duris raktu, kurį buvo
gavusi iš Roberto, savo geriausio draugo. Jonas, ją paėmęs,
sumušė. Ji papasakojo, kad kartais taip su ja elgdavosi.
– Kartais?
– Anot Sofijos, pirmą kartą Jonas išprievartavo ją vieną popietę
pernai. Tai nutiko Micholecų šeimos bute, kai tėvai buvo
išvažiavę. Jonas įėjo vidun neva patikrinti buto. Pagaliau juk toks
buvo jo darbas. Kaip ir nuspręsti, kas galės pasilikti bute.
– Turi omeny... jis jai grasino?
Haris linktelėjo.
– Jis pasakė, kad šeima bus ištremta iš buto ir išsiųsta namo, jei
Sofija nedarys, kaip liepta, ir nesaugos jų paslapties. Kad
Micholecų laimė ar nelaimė priklauso nuo jo, Jono, nuožiūros. Ir
jos sutikimo. Vargšė mergaitė nedrįso nieko kito, kaip tik daryti,
kas liepta. Bet kai išaiškėjo, kad ji nėščia, jai prireikė pagalbos.
Draugo, kuriuo galėtų pasitikėti, kuris būtų vyresnis, kuris,
neužduodamas klausimų, būtų sutvarkęs praktinius reikalus dėl
aborto.
– Robertas, – tarė Martina. – O Dieve. Ji nuėjo pas Robertą.
– Taip. Ir net jei nieko jam nesakė, nujautė, kad Robertas žino,
jog kaltas Jonas. Ir aš taip manau. Nes Robertas žinojo, kad
Jonas yra prievartavęs anksčiau, ar ne?
Martina neatsakė. Tik susirangė ant sofos, kojas pasikišo po
savimi ir rankomis susiėmė nuogus pečius, tarsi šaltų arba norėtų
panirti į save.
Martinai prabilus, jos balsas buvo toks tylus, kad Haris galėjo
girdėti Bjarnės Melerio laikrodžio tiksėjimą.
– Man buvo keturiolika metų. Kol jis tai darė, gulėjau ten ir
galvojau, kad jei tik sutelksiu dėmesį į žvaigždes, pamatysiu jas
kiaurai stogą.
Haris klausėsi jos pasakojimo apie šiltą vasaros dieną Rytų
sodyboje, apie žaidimą su Robertu, apie priekaištingą Jono
žvilgsnį, patamsėjusį iš pavydo. Ir kaip atsidarė išvietės durys, o
ten stovėjo Jonas su brolio kišeniniu peiliuku. Apie išprievartavimą
ir skausmą paskui, kai ji liko gulėti verkdama, o jis patraukė atgal
miegoti. Ir kaip nesuvokiama, kad iškart po to lauke užtraukė
giesmes paukščiai.
– Tačiau išprievartavimas nebuvo blogiausia, – tarė Martina
verksmingu balsu, bet sausais skruostais. – Blogiausia buvo tai,
kad Jonas žinojo. Žinojo, kad jam net nereikia man grasinti, kad
tylėčiau. Kad niekada neišduosiu. Jis žinojo, kad suprantu, jog net
jei parodyčiau savo sudraskytus drabužius ir manimi patikėtų,
visada liktų šešėlis abejonės dėl kaltės ir motyvo. Ir kad kalbama
apie lojalumą. Ar aš, vado dukra, būsiu ta, kuri mūsų tėvus ir visą
Armiją įtrauks į visa žlugdantį skandalą? Ir visais šiais metais, kai
matydavau Joną, jis verdavo mane žvilgsniu, kuris bylojo: „Žinau.
Žinau, kaip drebėjai iš baimės ir paskui tyliai verkei, kad tavęs
niekas negirdėtų. Pažįstu ir matau tavo nebylų bailumą kiekvieną
mielą dieną.“ – Martinos skruostu nusirito pirmoji ašara. – Ir dėl to
jo šitaip nekenčiu. Ne dėl to, kad mane išprievartavo, tą būčiau
galėjusi atleisti. Bet dėl to, kad visą laiką vaikštinėjo ir rodė man,
kad žino.
Haris nuėjo į virtuvę, nuo ritinio atplėšė gabalą popierinio
rankšluosčio, sugrįžo ir atsisėdo šalia jos.
– Pasaugok makiažą, – tarė jis ir ištiesė jai atplėštą rankšluostį.
– Premjeras ir visa kita.
Ji atsargiai priglaudė popierių prie paakių.
– Stankicas buvo Rytų sodyboje, – tarė Haris. – Ar tu jį ten
nusivežei?
– Apie ką tu kalbi?
– Jis ten lankėsi.
– Kodėl taip sakai?
– Dėl kvapo.
– Kvapo?
Haris linktelėjo.
– Salsvas parfumuotas kvapas. Pirmą kartą jį užuodžiau, kai
Jono bute atidariau duris. Antrą kartą, kai stovėjau jo kambaryje
nakvynės namuose. Ir trečią kartą, kai šįryt nubudau Rytų
sodyboje. Kvapo buvo prisigėręs vilnonis apklotas, – jis stebėjo
Martinos kriaušės formos lėliukes. – Kur jis, Martina?
Martina atsistojo.
– Manau, kad dabar tau derėtų išeiti.
– Pirmiausia atsakyk man.
– Neprivalau atsakyti už tai, ko nepadariau.
Kai Haris ją sulaikė, Martina jau buvo prie svetainės durų. Jis
atsistojo prieš ją ir suėmė ją už pečių.
 – Martina...
– Man reikia į koncertą.
– Jis nužudė vieną mano geriausių draugų, Martina.
Jos veidas buvo uždaras ir atšiaurus, kai ji atrėžė:
– Gal jam nereikėjo stotis skersai kelio.
Haris ją paleido, tarsi būtų apsideginęs.
– Negali tiesiog leisti, kad Jonas Karlsenas būtų nužudytas. O
kaip dėl atleidimo? Ar tai nėra jūsų darbo sritis?
– Tai tu tiki, kad žmonės keičiasi, – tarė Martina. – Tik ne aš. Be
to, nežinau, kur yra Stankicas.
Hariui ją paleidus, mergina nuėjo į vonią ir uždarė duris. Haris
liko stovėti.
– Ir tu klysti dėl mūsų darbo srities, – garsiai tarė ji anapus durų.
– Kalbama ne apie atleidimą. Mes dirbame toje srityje kaip ir visi
kiti. Išgelbėti, ar ne?
Nepaisydamas šalčio, Rikardas sukryžiavęs rankas stovėjo
lauke, atsirėmęs į automobilio variklio dangtį. Neatsakė į Hario
linktelėjimą, policininkui einant pro šalį.

54 Kiek kainuoja? (Angl.)

 32 skyrius

Gruodžio 22 d., antradienis. Išėjimas

Laikrodis rodė pusę septynių vakaro, bet Smurtinių nusikaltimų

skyriuje virte virė darbas.
Ūlę Li Haris surado prie fakso aparato. Jis užmetė akį į
spausdinamą pranešimą. Siuntėjas buvo Interpolas.
– Kas vyksta, Ūle?
– Gunaras Hagenas visiems paskambino ir surinko visą skyrių.
Visi iki vieno čia. Sučiupsime tą vyrą, kuris nužudė Halvorseną!
Li balse buvo girdėti ryžtas, o tai, Hario manymu, puikiai
atspindėjo to vakaro nuotaiką šeštame aukšte.
Haris priėjo prie Skarės, kuris stovėjo prie stalo ir skubiai ir
garsiai kalbėjo telefonu.
– Afi, tau ir tavo vaikinams galime pridaryti daugiau bėdų, nei
nutuoki. Jei man nepadėsi ir savo vyrų neišsiųsi į gatvę, iš karto
atsidursi labiausiai paieškomų nusikaltėlių sąrašo viršuje. Ar
aiškiai pasakiau? Taigi, kroatas, vidutinio ūgio...
– Šviesūs trumpai kirpti plaukai, – įsiterpė Haris.
Skarė pakėlė akis ir linktelėjo Hariui.
– Šviesūs trumpai kirpti plaukai. Kai man ką nors turėsi,
paskambink.
Jis padėjo ragelį.
– Ten sklando tikra „Band Aid“ nuotaika. Visi dvikojai išsiruošė į
medžioklę. Nieko panašaus nesu regėjęs.
– Mhm, – tarė Haris. – Vis dar jokių Jono Karlseno pėdsakų?
– Šnipštas. Žinome tik tiek, kad jo mergina Tėja sako, jog jie
susitarę vakare susitikti Koncertų rūmuose. Žinome, kad sėdės
garbės ložėje.
Haris pažvelgė į laikrodį.
 – Vadinasi, Stankicui liko pusantros valandos darbui užbaigti.
– Kodėl?
– Skambinau į Koncertų rūmus. Visi bilietai išparduoti jau prieš
keturias savaites, o be bilietų jie neįleidžia net ir į fojė. Noriu
pasakyti, kad vos tik įėjęs į Koncertų rūmus Jonas tampa saugus.
Paskambink ir paklausk, ar Torkildsenas iš „Telenor“ dirba ir ar
gali susekti Karlseno mobilųjį telefoną. Taip, dar pasirūpink, kad
Koncertų rūmus suptų pakankamai policijos pareigūnų, kad turėtų
ginklus ir Stankico aprašymą. Paskui paskambink į Premjero
kabinetą ir pranešk jiems apie sustiprintą apsaugą.
– Tikrai? – atsiliepė Skarė. – Į Premjero kabinetą?
– Žinoma, – patvirtino Haris, – tu jau didelis berniukas.
Kabinete surinko vieną iš šešių telefono numerių, kuriuos
mokėjo atmintinai. Kiti penki buvo Sėsės, senelių namų Upsaloje,
Halvorseno mobiliojo telefono, Bjarnės Melerio senojo namų
telefono ir atjungtas Elenos Jelten numeris.
– Rakelė.
– Čia aš.
Jis išgirdo, kaip ji įkvepia:
– Taip ir maniau.
– Kodėl?
– Nes galvojau apie tave, – ji tyliai nusijuokė. – Taip tiesiog yra.
Nemanai?
Haris užmerkė akis.
– Pamaniau, kad rytoj galiu susitikti su Olegu, – tarė jis. – Kaip ir
tarėmės.
– Kaip puiku! – apsidžiaugė ji. – Jis bus laimingas. Ar atvažiuosi
jo pasiimti? – išgirdusi jį delsiant, moteris pridūrė: – Mes vieni.
Hariui ir magėjo, ir nesinorėjo pasiteirauti, ką ji turi omeny.
– Pamėginsiu atvažiuoti šeštą, – tarė jis.
 *

Anot Klauso Torkildseno, Jono Karlseno mobilusis telefonas

buvo kažkur Oslo rytiniame pakraštyje, Haugerudo arba
Hioibroteno rajonuose.
– Menka pagalba, – tarė Haris.
Visą valandą be paliovos vaikščiojęs iš vieno kabineto į kitą ir
klausinėjęs, kaip sekasi kitiems, Haris apsivilko striukę ir pasakė,
kad išvažiuoja į Koncertų rūmus.
Pažeisdamas taisykles, pastatė automobilį vienoje siauroje
gatvelėje palei Viktorijos Terasą, praėjo pro Užsienio reikalų
ministeriją, nulipo žemyn plačiais laiptais iki Ruseliokveieno kelio
ir pasuko į dešinę link Koncertų rūmų.
Spiginant šalčiui per didelę atvirą aikštę priešais stiklinį fasadą
skubėjo šventiškai išsipuošę žmonės. Prie įėjimo stovėjo du
plačiapečiai vyrai su juodais apsiaustais ir ausinėmis. Toliau,
išsirikiavę palei fasadą, stovėjo šeši uniformuoti pareigūnai,
sulaukiantys dėmesio iš skubančių svečių, kadangi šie nebuvo
pratę matyti miesto policininkų, apsiginklavusių automatais.
Vieną uniformuotąjį, Sivertą Falkeidą, Haris atpažino ir priėjo
prie jo.
– Nežinojau, kad iškviestas „Deltos“ būrys.
– Tai kad ir nebuvome, – atsakė Falkeidas. – Paskambinau
budintiesiems ir paklausiau, ar galime būti naudingi. Jis buvo tavo
partneris, ar ne?
Haris linktelėjo, iš vidinės kišenės išsitraukė cigarečių pakelį ir
pasiūlė Falkeidui, bet šis papurtė galvą.
– Jonas Karlsenas dar nepasirodė?
– Ne, – atsakė Falkeidas. – O atvykus premjerui į garbės ložę
daugiau nieko nebeįleisime. – Tą akimirką į aikštelę įsuko du juodi
automobiliai. – Vilką mini...
Haris stebėjo, kaip premjeras išlipo ir buvo skubiai nulydėtas
vidun. Prasivėrus paradinėms durims, Haris pamatė šmėstelint
sutikimo komitetą. Spėjo pastebėti plačią Davido Ekhofo šypseną
ir ne tokį jau platų Tėjos Nilsen šypsnį; abu vilkėjo Gelbėjimo
armijos uniforma.
Haris prisidegė cigaretę.
– Velnias, kaip šalta, – skundėsi Falkeidas, – nebejaučiu abiejų
kojų ir pusės galvos.
Pavydžiu tau, pagalvojo Haris.
Kai cigaretė buvo pusiau surūkyta, inspektorius garsiai pareiškė:
– Jis neateis.
– Ko gero, ne. Mes tikimės, kad jis nerado Karlseno.
– Apie Karlseną ir kalbu. Jis suprato, kad žaidimas prasidėjo.
Falkeidas dėbtelėjo į aukštaūgį inspektorių, kurį vienu metu, kol
jo ausų dar nebuvo pasiekę gandai apie piktnaudžiavimą
alkoholiu ir taisyklių nepaisymą, svarstė kaip kandidatą į „Deltos“
būrį.
– Koks žaidimas? – paklausė jis.
– Ilga istorija. Einu vidun. Jei Jonas Karlsenas vis dėlto ateitų –
suimkit.
– Karlseną? – Falkeidas atrodė sutrikęs. – O kaip dėl Stankico?
Haris paleido cigaretę, ir ši šnypšdama įkrito į sniegą jam po
kojų.
– Tikrai, – lėtai pratarė jis tarsi pats sau, – o kaip dėl Stankico?

Jis sėdėjo prieblandoje ir čiupinėjo apsiaustą, kurį buvo

pasidėjęs ant kelių. Iš garsiakalbių sklido prislopinta arfos muzika.
Maži šviesos pinigėliai, kuriuos metė ant lubų kabantys šviestuvai,
pažiro ant publikos, o tai, jo supratimu, turėjo sustiprinti laukimą
to, kas netrukus pasirodys ant scenos.
 Pirmose eilėse sėdintys žiūrovai subruzdo, atvykus maždaug
dešimties žmonių būriui. Keli svečiai ketino atsistoti, bet,
pasigirdus šnabždesiui ir murmesiui, vėl atsisėdo. Mat šioje šalyje
išrinktiems politikos lyderiams tokiu būdu pagarba nereiškiama.
Delegacijai buvo parodytos sėdimosios vietos priešais, trečioje
eilėje nuo jo, kuri žiojėjo laisva visą pusvalandį, kol jis sėdėjo ir
laukė.
Jis pastebėjo kostiumuotą vyriškį su iki ausies privestu laideliu,
bet uniformuotos policijos nesimatė. Policininkų sambūris lauke
irgi nedavė pagrindo panikuoti. Tiesą sakant, jis tikėjosi, kad jų
bus daugiau – Martina pasakojo, jog dalyvaus premjeras. Antra
vertus, argi svarbu policininkų skaičius? Jis buvo nematomas. Dar
labiau nematomas nei paprastai. Jis patenkintas apsidairė. Keli
šimtai čia esančių vyrų vilkėjo vakariniais kostiumais? Jis jau
galėjo įsivaizduoti sąmyšį. Ir paprastą, bet veiksmingą
pasitraukimą. Užsuko čionai dieną prieš tai ir surado kelią sprukti.
O pirmas dalykas, kurį atliko, įeidamas į salę, – patikrino, ar
niekas neužsandarino langų vyrų tualete. Paprastus
apšarmojusius langus galima išstumti, jie pakankamai dideli ir
įrengti ganėtinai žemai, kad galėtum lengvai ir greitai išlįsti ant
atbrailos lauke. Tada – trijų metrų šuolis ant kokio nors
automobilio stogo stovėjimo aikštelėje. Paskui belieka apsivilkti
apsiaustą, nerti tiesiai į judrią Hokono VII gatvę ir paeiti sparčiu
žingsniu dvi minutes keturiasdešimt sekundžių, kol pateksi į
Nacionalinio teatro stotelės peroną, kur kas dvidešimt minučių
stoja oro uosto traukinys. Jis taikėsi išvažiuoti dvidešimtą
devyniolika. Pieš išeidamas iš vyrų tualeto į salę, į kišenę įsikišo
dvi pisuaro tabletes.
Eidamas į salę, antrą kartą turėjo parodyti bilietus. Jis
šypsodamas papurtė galvą, kai ponia jo kažko paklausė
norvegiškai ir parodė į jo apsiaustą. Ji pažvelgė į bilietą ir parodė
jam vietą garbės ložėje, kuri tebuvo keturios paprastos eilės salės
viduryje, šia proga apjuostos raudonu kaspinu. Martina jam
paaiškino, kur sėdės Jonas Karlsenas su savo mergina Tėja.
 Iš štai pagaliau jie pasirodė. Jis dirstelėjo į laikrodį. Šešios
minutės po aštuonių. Salė skendėjo prieblandoje, o šviesa nuo
scenos plieskė per stipriai, kad įžiūrėtų žmones delegacijoje, bet
vieną veidą staiga apšvietė nedidukas scenos prožektorius.
Išblyškęs ir padažytas veidas tik akimirką šmėstelėjo jam prieš
akis, bet abejonės nekilo: tai buvo moteris, kurią matė kartu su
Jonu Karlsenu, sėdinčią ant galinės sėdynės automobilyje
Geteborgo gatvėje.
Atrodė, kad priekyje kilo subruzdimas dėl sėdimų vietų numerių,
bet netrukus visi susigaudė ir kūnai lyg uždanga nusileido ant
kėdžių. Jis suspaudė revolverio rankeną po apsiaustu. Dėtuvėje
buvo šeši šoviniai. Tai buvo neįprastas ginklas, gaidukas ne toks
paslankus kaip pistoleto, bet jis treniravosi visą dieną ir aptiko
ribą, ties kuria išstumiama kulka.
Tuomet, tarsi sureagavus į nematomą signalą, salę užklojo tyla.
Priekin žengė uniforma vilkintis vyriškis, matyt, su visais
pasisveikino ir pasakė kažką, kas visus salėje paskatino atsistoti.
Jis pasielgė taip pat ir stebėjo aplinkinius, tylomis palenkusius
galvas. Turbūt kažkas numirė. Paskui vyras priekyje vėl kažką
pasakė, ir visi susėdo.
Ir tada pagaliau pakilo scenos uždanga.

Haris stovėjo užkulisių tamsoje ir stebėjo, kaip kyla uždanga.

Per rampos šviesas kampe publikos jis nematė, bet nujautė – tarsi
didelį šnopuojantį žvėrį.
Dirigentas kilstelėjo lazdelę, ir Oslo trečiojo korpuso choras
užtraukė dainą, kurią Haris girdėjo šventykloje:
Teplevena Gelbėjimo vėliava
Nuo šiol iki šventojo karo!
– Atsiprašau, – išgirdo jis balsą už nugaros, atsisuko ir išvydo
jauną moterį su akiniais ir ausinėmis. – Ką čia veikiate? –
paklausė ji.
– Policija, – atsakė Haris.
– Esu scenos vadybininkė ir noriu paprašyti, kad nestovėtumėte
ant kelio.
– Ieškau Martinos Ekhof, – tarė Haris. – Man pasakė, kad ji bus
čia.
– Ji ten, – tarė scenos vadybininkė, rodydama į chorą.
Ir tuomet Haris ją pastebėjo. Mergina stovėjo paskutinėje eilėje,
ant aukščiausio laiptelio, ir dainavo nutaisiusi rimtą, beveik
kenčiančią išraišką. Tarsi būtų dainavusi apie prarastą meilę, o ne
apie kovą ir pergalę.
Greta jos stovėjo Rikardas. Ir, kitaip nei ji, palaimingai šypsojosi.
Dainuojant jo veidas atrodė visai kitoks. Pikti, niūrūs bruožai
sušvelnėję, jaunatviškos akys spinduliuoja, tarsi vyrukas visa
širdimi tikėtų tuo, apie ką dainuoja: kad iškovos pasaulį savo
gerajam Dievui, geraširdiškumo ir meilės artimui vardan.
Savo nuostabai, Haris pastebėjo, kad melodija ir dainos žodžiai
jam padarė įspūdį.
Sudainavus Rikardas sulaukė plojimų ir priėjo prie pakylos
krašto, apstulbęs pažvelgė į Harį, bet nepratarė nė žodžio.
Martina, pastebėjusi Harį, nuleido akis ir pamėgino jį apeiti ratu.
Bet Haris buvo vikrus ir išdygo tiesiai priešais ją.
– Martina, suteikiu tau paskutinę galimybę. Būk gera ir nepaleisk
jos vėjais.
– Jau sakiau, kad nežinau, kur jis.
Haris sugriebė ją už pečių ir sušvokštė jai į ausį:
– Būsi nubausta už bendrininkavimą. Ar tikrai nori suteikti jam tą
malonumą?
– Malonumą? – ji su nuovargiu nusišypsojo. – Ten, kur jis
pateks, malonumai jo nelaukia.
– O kaip ta daina, kurią ką tik dainavote? „Kuris visada
gailestingas ir tikras nusidėjėlio draugas“? Ar tai nieko nereiškia,
ar tai tik žodžiai?
Ji neatsakė.
– Suprantu, kad tai sudėtingiau, – kalbėjo Haris, – nei lengvai
pelnytas atleidimas, kuriuo tu puikuodamasi švaistaisi į kairę ir į
dešinę „Švyturyje“. Bejėgis narkomanas, vagiantis iš
nepažįstamųjų, kad numaldytų savo poreikius, kas čia tokio? Kas
čia tokio, palyginus su atleidimu tam, kuriam išties turi būti
atleista. Tikram nusidėjėliui, besiritančiam į pragarą?
– Liaukis, – sukūkčiojo ji, bandydama lengvai atstumti Harį.
– Vis dar gali išgelbėti Joną, Martina. Kad suteiktum jam naują
galimybę. Kad nauja galimybė būtų suteikta tau.
– Ar jis prie tavęs kimba, Martina? – pasigirdo Rikardo balsas.
Haris suspaudė dešinę ranką į kumštį ir pasiruošė, žvelgdamas į
ašarotas Martinos akis.
– Ne, Rikardai, – paprieštaravo ji. – Viskas gerai.
Žiūrėdamas į Martiną, Haris girdėjo, kaip Rikardo žingsniai
nutolsta. Ant scenos kažkas pradėjo barškinti gitarą. Paskui
pianiną. Haris atpažino melodiją. Girdėta Egertorgėje aną vakarą.
Ir per radiją Rytų sodyboje. „Morning Song“. Atrodė, kad jį nuo to
skiria visa amžinybė.
– Abu jie mirs, jei nepadėsi man šito sustabdyti, – įspėjo Haris.
– Kodėl taip sakai?
– Kadangi Jonas yra ribinė asmenybė, valdoma įniršio. O
Stankicas nepažįsta baimės jausmo.
– Ar bandai man pasakyti, kad tau taip maga juos išgelbėti, nes
toks tavo darbas?
– Taip, – patvirtino Haris. – Ir dėl to, kad pažadėjau Stankico
mamai.
– Mamai? Ar kalbėjaisi su jo mama?
– Prisiekiau, kad pabandysiu išgelbėti jos sūnų. Jei Stankico
nesulaikysiu dabar, jį nušaus. Kaip tą vaikinuką konteinerių uoste.
Patikėk manimi.
Haris pažvelgė į Martiną, atsuko jai nugarą ir pasileido eiti.
Priėjęs prie laiptų, už nugaros išgirdo jos balsą:
– Jis čia.
Haris suakmenėjo.
– Ką?
– Daviau Stankicui tavo bilietą.
Tą pačią akimirką užsiplieskė scenos šviesos.
Pliūptelėjus baltai tviskančiai šviesos kaskadai, ant sėdynės
priešais jį išryškėjo siluetas. Jis giliau įdubo kėdėje, atsargiai
pakėlė ranką, trumpą rankeną įrėmė į kėdės atlošą priešais, kad
turėtų laisvą ugnies liniją iki kostiumu aptemptos nugaros Tėjai iš
kairės. Norėjo iššauti du šūvius. Tada atsikelti ir paleisti trečiąjį, jei
reikės. Bet dabar jau žinojo, kad to neprireiks.
Gaidukas pasirodė paslankesnis nei anksčiau, bet jis žinojo, kad
kaltas adrenalinas. Ir vis dėlto jis nebebijojo. Gaidukas slydo ir
slydo, ir štai jis pasiekė tašką, kuriame pasipriešinimo nebesijautė,
pusę milimetro, kuris buvo gaiduko neutralioji zona, kur tiesiog
atsipalaiduoji ir nuspaudi iki galo, nes nebėra kelio atgal, perleidi
kontrolę nepermaldaujamiems mechanikos dėsniams ir
užgaidoms.
Galva virš nugaros, kurią tuojau perskros kulka, pasisuko ir
kažką pasakė Tėjai.
Tą akimirką jo smegenys užfiksavo du dalykus. Kad Jonas
Karlsenas, kad ir kaip keista, vilki vakarinį kostiumą, o ne
Gelbėjimo armijos uniformą. Ir kad atstumas tarp Jono ir Tėjos
kažkoks ne toks. Koncertų salėje, garsiai skambant muzikai, du
įsimylėjėliai pasilenktų visai arti vienas prie kito.
Smegenys beviltiškai bandė atsukti atgal jau pradėtą veiksmą –
smiliaus paspaudimą ant gaiduko.
Garsiai driokstelėjo.
Taip garsiai, kad tolėliau stovinčiam Hariui užgulė ausis.
 – Ką? – suriko jis Martinai per būgnininko daužomų cimbolinių
lėkščių garsą, kuris Harį laikinai apkurtino.
– Jis sėdi devynioliktoje eilėje, už trijų eilių nuo Jono ir premjero.
Dvidešimt penktoje vietoje. Viduryje. Gavau tau geriausią bilietą
salėje, Hari.
Haris pažvelgė į ją. Tada dėjo į kojas.

Oslo centrinėje geležinkelio stotyje Jonas Karlsenas mėgino

kilnoti kojas būgno ritmu, bet geras sprinteris niekada nebuvo.
Automatinės durys išleido ilgą atodūsį, vėl užsivėrė, ir sidabriškai
blizgantis oro uosto traukinys pajudėjo iš vietos, vos Jonui
priartėjus. Jis atsiduso, pastatė ant žemės lagaminą, nusiėmė
nedidukę kuprinę ir sudribo ant vieno iš dizainerio projektuotų
perono suolų. Tik juodą krepšį pasidėjo ant kelių. Dešimt minučių
iki kito traukinio. Nieko baisaus, turėjo daug laiko. Marias. Tokias
dideles, kad net norėjo turėti šiek tiek mažiau. Jis spoksojo į
tunelio angą, iš kurios pasirodys kitas traukinys. Kai Sofija
pagaliau išėjo ir švintant jis šiaip ne taip užsnūdo Roberto bute,
jam prisisapnavo sapnas. Negeras sapnas, kuriame į jį spoksojo
Ranhildos akis.
Jis pažvelgė į laikrodį.
Programa Koncertų rūmuose jau bus prasidėjusi. O vargšelė
Tėja sėdi ten be jo ir nieko nenutuokia. Kaip ir visi kiti. Jonas
papūtė į delnus, bet šaltis taip greitai sustingdė drėgną orą, kad
rankos tik dar labiau sustiro. Tą padaryti reikėjo, kito kelio nebuvo.
Nes viskas susikaupė, reikalai išslydo iš rankų, jis nebegalėjo
daugiau rizikuoti ir pasilikti.
Visa tai įvyko dėl jo kaltės. Šiąnakt parado savitvardą su Sofija,
o turėjo tai numatyti. Dėl visos tos įtampos, kuri turėjo išsiveržti.
Labiausiai jį įsiutinęs dalykas buvo tas, kad Sofija su viskuo sutiko
neištardama nė žodžio, neišleisdama nė garso. Tik žvelgė į jį
uždaru, vidun panirusiu žvilgsniu. Tarsi paikas aukojimo avinėlis.
Tada vožė jai į veidą, sugniaužęs kumštį. Krumplių oda pratrūko,
ir jis smogė vėl. Kvailai pasielgė. Kad nereikėtų žiūrėti, nusuko ją į
sieną ir tik po ejakuliacijos įstengė nusiraminti. Bet per vėlai. Kai
prieš Sofijai išeinant pažvelgė į ją, suprato, kad šį kartą ji
neišsisuks pasiteisinusi, kad atsitrenkė į duris ar paslydo ant ledo.
Antra priežastis, verčianti jį sprukti, buvo nebylus skambutis,
kurio sulaukė vakar. Jis patikrino skambintojo numerį. Viešbutis
Zagrebe. „Hotel International“. Nesuvokė, kaip jie gavo jo
mobiliojo telefono numerį, šis nebuvo niekur užregistruotas. Bet jis
suprato, ką tai reiškia: nors Robertas nebegyvas, jie nemano, kad
užduotis įvykdyta. Planas buvo ne toks, ir Jonas nebesusigaudė.
Gal į Oslą atsiųs kitą vyriškį? Vienaip ar kitaip, jam reikia
nešdintis.
Ant lėktuvo bilieto, kurį paskubomis nusipirko, buvo nurodyta:
Bankokas per Amsterdamą. Ir jis buvo išduotas Robertui
Karlsenui. Kaip ir tas, kurį spalį nusipirko į Zagrebą. Dabar, kaip ir
tada, vidinėje kišenėje turėjo brolio dešimties metų senumo pasą.
Niekas negalėjo paneigti jo ir asmens pase panašumo. Kad jauno
žmogaus išvaizda per dešimt metų šiek tiek pasikeičia, žino visi
pasų tikrintojai.
Nusipirkęs bilietą, nuvažiavo į Geteborgo gatvę, susikrovė
lagaminą ir kuprinę. Iki lėktuvo pakilimo dar liko dešimt valandų, ir
jam reikėjo susirasti slėptuvę. Tad patraukė į vieną Haugerude
esantį nedaug baldais apstatytą Gelbėjimo armijos butą, nuo kurio
turėjo raktą. Butas stovėjo apleistas dvejus metus, jame buvo
daug drėgmės pėdsakų, sofa, krėslas, iš kurio kyšojo kamšalas,
lova su dėmėtu čiužiniu. Tai čionai Sofijai buvo liepta prisistatyti
kiekvieną antradienį šeštą vakaro. Kai kurios dėmės liko po jos.
Kitos liko po to, kai lankėsi čia vienas. Tada be paliovos
galvodavo apie Martiną. Tai buvo tarsi alkis, kurį pavyko
numalšinti tik vieną kartą, ir nuo tada Jonas kaskart ieškojo to
pasitenkinimo. Ir tik dabar atrado jį su penkiolikmete kroate.
Tuomet vieną rudens dieną pas jį apsilankė susijaudinęs
Robertas ir pasakė, kad Sofija jam išsipasakojo. Jonas taip
pasiuto, kad vos įstengė susivaldyti.
Tai taip... pažemino. Kaip ir anuomet, kai jam buvo trylika ir
tėvas prilupo jį diržu už tai, kad mama surado spermos dėmių ant
jo paklodės.
Ir kai Robertas pagrasino viską atskleisti Gelbėjimo armijos
vadovybei, jei Jonas bent kartą dar pažvelgs Sofijos pusėn, Jonas
suprato, kad jam beliko vienintelis kelias. Ir tas kelias nebuvo
nustoti matytis su Sofija. Nes nei Robertas, nei Ranhilda, nei Tėja
nesuprato, kad jam reikėjo tą mergaitę turėti – tik taip galėjo
pasiekti išsigelbėjimą ir tikrą pasitenkinimą. Po poros metų Sofija
bus per didelė, ir jam teks susirasti ką nors kitą. Bet iki tol ji galėjo
būti jo mažoji princesė, jo sielos šviesa ir jo laukinė liepsna, kokia
buvo ir Martina, kai tąvakar Rytų sodyboje pirmą kartą suveikė
burtai.
Į peroną prigužėjo daugiau žmonių. Gal nieko nenutiks. Gal jis
tiesiog porą savaičių išlauks, kol padėtis nusistovės, o tada sugrįš.
Pas Tėją. Jis išsitraukė mobilųjį telefoną, suieškojo jos numerį ir
parašė žinutę: „Susirgo tėvas. Šį vakarą skrendu į Bankoką.
Paskambinsiu rytoj.“
Išsiuntęs žinutę patapšnojo per juodą krepšį. Penki milijonai
kronų dolerių banknotais. Tėvas taip apsidžiaugs, kai supras, kad
pagaliau gali išmokėti skolą ir išsilaisvinti. Aš prisiimu kitų
nuodėmes, mąstė jis. Aš juos vaduoju.
Jis spoksojo į tunelį, į juodą akiduobę. Aštuoniolika minučių po
aštuonių. Kur tas traukinys?

Kur dėjosi Jonas Karlsenas? Jis bėgiojo akimis per žmonių

nugaras priešais, lėtai nuleido revolverį. Pirštas pakluso ir liovėsi
spaudęs gaiduką. Kiek trūko, kad išlėktų kulka, jis niekada
nesužinos. Bet dabar žinojo viena: Jono Karlseno čia nėra. Jis
nepasirodė. Todėl ir kilo subruzdimas dėl vietų jiems sėdantis.
Muzika aprimo, šluotelės tapšnojo būgnelio odą, o pirštų
judesiai ant gitaros stygų sulėtėjo.
Jis matė, kaip Karlseno merginai pasilenkus juda jos pečiai, tarsi
ji kažko ieškotų rankinėje. Kelias sekundes nejudėdama sėdėjo
palenkta galva. Jai pakilus, jis sekė ją akimis, o ji kapotais,
nekantriais judesiais brovėsi per žmonių eiles, šie stojosi ir ją
praleisdavo. Jis greitai susivokė, ką turi daryti.
– Excuse me, – atsiprašė jis ir atsistojo.
Nekreipė dėmesio į griežtus žvilgsnius žmonių, kurie kėlėsi
apsimestinai pabrėždami pastangas ir dūsaudami, jam rūpėjo tik
tai, kad mergina – paskutinė jo galimybė prisikasti iki Jono
Karlseno – tuojau dings iš salės.
Vos išėjęs į fojė jis sustojo ir išgirdo, kaip jam už nugaros
užsiveria garso nepraleidžiančios durys, o muzika nutyla tarsi
spragtelėjus pirštais. Mergina toli nenuėjo. Ji stovėjo prie kolonos
fojė viduryje ir rašė žinutę. Du kostiumuoti vyriškiai stovėjo ir
kalbėjosi šalia kito įėjimo į salę, o dvi rūbininkės, kiekviena ant
savo kėdės, sėdėjo už stalo ir bereikšmiais sustingusiais
žvilgsniais dėbsojo į tolumą. Jis jautė, kad po apsiaustu, kabančiu
ant rankos, vis dar slypi revolveris, ir buvo beeinąs link jos, bet
išgirdo iš dešinės artėjančius bėgančių kojų žingsnius. Jis
atsisuko – kaip tik laiku, kad pamatytų tiesiai į jį lekiantį stambų
vyrą raudonio išmuštu veidu ir išverstomis akimis. Haris Hūlė. Jis
žinojo, kad jau per vėlu, kad apsiaustas sukliudys laiku atsukti į jį
ginklą. Kai policininko ranka kliudė jam petį, jis susverdėjo ir
atsitrenkė į sieną. Ir sumišęs žiūrėjo, kaip policininkas sučiupo
salės durų rankeną, ją truktelėjo ir pradingo.
Jis įrėmė galvą į sieną ir vėl stipriai užmerkė akis. Tada
paskubomis išsitiesė, pamatė, kad mergina sutrikusia veido
išraiška trypčioja priglaudusi telefoną prie ausies, ir pasileido link
jos. Atsistojo tiesiai prieš ją, patraukė apsiaustą į šoną tiek, kad
pasirodytų revolveris, ir lėtai raiškiai pasakė:
 55
– Please come with me. Kitaip tave nudėsiu.
Jis stebėjo, kaip iš išgąsčio plečiantis vyzdžiams juoduoja jos
akys, o iš rankų iškrinta telefonas.

Telefonas nukrito ir bumbtelėjo ant geležinkelio bėgių. Jonas

dėbtelėjo žemyn į jį, o jis ir toliau skambėjo. Akimirką, prieš
pamatydamas, kad skambina Tėja, jis pamanė, kad tai vėl bus tas
pats bebalsis skambutis kaip ir vakar vakare. Nepasigirdo nė
žodžio, bet skambino moteris, dabar jis tuo įsitikino. Tai buvo ji –
Ranhilda! Stop! Kas vyksta, ar jis kraustosi iš proto? Jis susitelkė į
kvėpavimą. Dabar negalima prarasti savitvardos.
Traukiniui įvažiavus į peroną, Jonas prisispaudė juodą krepšį.
Traukinio durys iškvėpdamos prasivėrė, jis įlipo, pastatė
lagaminą į bagažo talpyklą ir susirado laisvą vietą.

Tuščia vieta priešais jį žiojėjo kaip skylė, išrovus dantį. Haris

tyrinėjo veidus abipus, bet šie buvo arba per jauni, arba per seni,
arba ne tos lyties. Jis pribėgo prie pirmos kėdės devynioliktoje
eilėje ir pritūpė prie ten sėdinčio seno pražilusio vyriškio:
– Policija. Mes...
– Ką? – garsiai pasitikslino vyras ir pridėjo ranką už ausies.
– Policija, – paaiškino Haris kiek garsiau. Jis atkreipė dėmesį,
kad vienoje pirmųjų eilių žmogus su laideliu prie ausies pradėjo
muistytis ir prašneko į savo atvartą.
– Mes ieškome žmogaus, kuris sėdėjo šios eilės viduryje. Ar
pastebėjote ką nors, kas būtų išėjęs arba at...
– Ką?
Pagyvenusi ponia, akivaizdu, kad šį vakarą lydinti vyriškį,
pasilenkė į priekį:
– Jis ką tik išėjo. Turiu omeny, iš salės. Vidury dainos...
Paskutinį sakinį pasakė tokiu tonu, tarsi įtartų, kad policija ketina
jį suimti būtent dėl to. Haris vėl nulėkė taku tarp kėdžių, atplėšė
duris, nudūmė per fojė ir pasileido laiptais žemyn į salę prie
išėjimo. Pamatė uniformuotą nugarą lauke ir – vis dar ant laiptų –
suriko:
– Falkeidai!
Sivertas Falkeidas atsisuko, pamatė Harį ir atidarė duris.
– Ar pro tave ką tik praėjo vyriškis?
Falkeidas papurtė galvą.
– Pastate yra Stankicas, – tarė Haris. – Skelbk pavojaus
signalą.
Falkeidas linktelėjo ir kilstelėjo apsiausto atvartą.
Haris nuskubėjo atgal į fojė, pastebėjo ant žemės gulintį mažą
raudoną mobilųjį telefoną ir rūbininkių pasiteiravo, ar matė ką nors
išeinant iš salės. Šios pasižvalgė ir vienu balsu atsakė „ne“. Jis
paklausė, ar yra kitų išėjimų, ar tik laiptai žemyn į salę.
– Tik avarinis išėjimas, – atsakė viena.
– Taip, bet jis taip garsiai užsitrenkia, kad būtume išgirdusios,
tikrai, – tarė kita.
Haris atsistojo prie durų į koncertų salę, akimis skenavo fojė iš
kairės į dešinę, mėgindamas sugalvoti, kokie keliai atsivertų
sprunkant. Ar šįkart Martina pasakė jam tiesą? Ar Stankicas tikrai
buvo čia? Tą pat akimirką suprato, kad buvo. Ore vėl pleveno tas
salsvas kvapas. Tas vyras, kuris stovėjo skersai kelio Hariui
atskubėjus. Akimirksniu susivokė, kaip Stankicas susiplanavo
dingti.
Kai Haris atplėšė vyrų tualeto duris, ant jo pro atvirą langą
plūstelėjo ledinis oro šuoras. Jis nuskubėjo prie lango, pažvelgė
žemyn į atbrailą, į automobilių stovėjimo aikštelę ir kumščiu trenkė
į palangę.
 – Velnias, velnias!
Iš vienos tualeto kabinos jį pasiekė garsas.
– Sveiki! – garsiai prabilo Haris. – Ar čia kas nors yra?
Kaip atsakas piktai šnypšdamas nusileido pisuaro vanduo.
Garsas pasigirdo vėl. Tarsi kas kūkčiotų. Haris akimis perbėgo
visas kabinas ir užmatė vieną su raudonu ženklu, rodančiu, kad
užimta. Jis atsigulė ant pilvo ir pamatė porą kojų ir aukštakulnius
batelius.
– Policija! – suriko Haris. – Ar tu sužeista?
Kūkčiojimas nutilo.
– Ar jo nebėra? – pasigirdo virpantis moteriškas balsas.
– Ko?
– Jis man sakė, kad turėsiu sėdėti čia penkiolika minučių.
– Jo nebėra.
Kabinos durys prasivėrė. Tėja Nilsen sėdėjo ant grindų tarp
unitazo ir sienos, o veidu žliaugė makiažas.
– Jis sakė, kad mane nužudys, jei nepasakysiu, kur Jonas, –
tarė ji springdama ašaromis. Tarsi teisindamasi.
– Ir ką tu pasakei? – paklausė Haris ir padėjo jai atsisėsti ant
unitazo dangčio.
Ji dukart sumirksėjo.
– Tėja, ką tu jam pasakei?
– Jonas atsiuntė pranešimą, – mergina lemeno susijaudinusi ir
bukai spoksodama į tualeto sienas. – Jis parašė, kad pasiligojo
tėvas. Šį vakarą jis išskrenda į Bankoką. Tik pagalvok. Būtent šį
vakarą.
– Bankoką? Ar pasakei Stankicui?
– Šiandien turėjome pasisveikinti su ministru, – tarė Tėja, ašarai
ritantis skruostu. – O kai paskambinau, net nepakėlė ragelio, tas...
tas...
– Tėja! Ar jam pasakei, kad Jonas šį vakarą išskrenda?
 Ji linktelėjo kaip lunatikė, tarsi visa tai neturėtų nieko bendra su
ja.
Haris atsistojo ir išlėkė į fojė, kur Martina ir Rikardas stovėjo ir
kalbėjosi su vyriškiu, kurį Haris prisiminė kaip premjero apsauginį.
– Atšauk pavojaus signalą, – garsiai nurodė Haris. – Stankico
pastate nebėra.
Visi trys atsisuko į jį.
– Rikardai, tavo sesuo sėdi ten viduje, ar gali ja pasirūpinti? O
tu, Martina, eime su manimi.
Nelaukdamas atsakymo, Haris čiupo ją už alkūnės, ir, kad spėtų
su juo, Martinai teko iki įėjimo bėgti ristele laiptais žemyn.
– Kur mes vykstam? – paklausė ji.
– Į Oslo oro uostą.
– O kam ten tau reikalinga aš?
– Būsi mano akys, brangioji Martina. Surasi man nematomą
vyrą.

Jis tyrinėjo savo veido bruožus, atsispindinčius traukinio lango

stikle. Kaktą, nosį, skruostus, burną, sprandą, akis. Bandė įžvelgti,
koks reikalas, kur glūdi paslaptis. Bet virš raudonos kaklaskarės
nematė nieko ypatingo, tik bereikšmį veidą, akis ir plaukus, kurie
tunelio sienų tarp Oslo centrinės geležinkelio stoties ir Lilestriomo
fone buvo tokie pat juodi kaip naktis už langų.

55 Prašau eiti su manimi. (Angl.)

 33 skyrius

Gruodžio 22 d., antradienis. Trumpiausia diena

Haris ir Martina užtruko lygiai dvi minutes ir trisdešimt aštuonias

sekundes, kol nubėgo nuo Koncertų rūmų iki Nacionalinio teatro
stotelės, kur po dviejų minučių įlipo į InterCity traukinį, važiuojantį į
Lilehamerį ir pakeliui stojantį Oslo centrinėje geležinkelio stotyje ir
Oslo oro uoste. Tai tikrai lėtesnis traukinys, bet vis tiek bus
greičiau, nei laukti kito oro uosto traukinio. Jie šleptelėjo į dvi
laisvas vietas vagone, į kurį buvo sugužėję namo kalėdinėms
atostogoms važiuojantys kareiviai ir būrys studentų su vynu
kartoniniuose pakeliuose ir Kalėdų Senių kepurėmis.
– Kas vyksta? – paklausė Martina.
– Jonas sprunka, – tarė Haris.
– Ar jis žino, kad Stankicas gyvas?
– Jis bėga ne nuo Stankico, o nuo mūsų. Jis žino, kad yla
išlindo iš maišo.
– Kas išlindo?
– Net nežinau, nuo ko pradėti.
Traukinys įriedėjo į centrinę geležinkelio stotį. Haris tyrinėjo
keleivius perone, bet Jono Karlseno nepamatė.
– Viskas prasidėjo nuo to, kad Ranhilda Gilstrup pasiūlė Jonui
du milijonus kronų, kad šis padėtų Gilstrupams įsigyti dalį
Gelbėjimo armijos nekilnojamojo turto. Jis pasakė jai „ne“, nes
nesitikėjo, kad ji bus tokia skrupulinga, jog išsaugotų paslaptį.
Tačiau slapta nuo jos nuėjo pakalbėti tiesiai pas Madsą ir Albertą
Gilstrupus. Jis pareikalavo penkių milijonų ir kad Ranhilda
nesužinotų apie sandėrį. Jie sutiko.
Martina išsižiojo.
– Iš kur apie tai sužinojai?
– Žuvus Ranhildai, Madsas daugiau ar mažiau palūžo. Jis
pasiryžo atskleisti šį susitarimą. Taigi jis paskambino tam
asmeniui iš policijos, kurio numerį turėjo. Surinko telefono numerį,
kuris buvo Halvorseno vizitinėje kortelėje. Halvorsenas
neatsiliepė, bet Madsas paliko prisipažinimą balso pašte. Prieš
kelias valandas išklausiau pranešimą. Be viso kito, jis sako, kad
Jonas reikalavo pasirašyti raštišką sutartį.
– Jonas mėgsta reikalus tvarkyti pagal taisykles, – sumurmėjo
Martina.
Traukinys išriedėjo iš stoties, pro stotininko gyvenamąjį būstą
pavadinimu „Villa Valle“, toliau nėrė į pilką rytinės miesto dalies
gamtovaizdį su galiniais kiemais ir dviračių nuolaužomis, plikomis
virvėmis skalbiniams džiauti ir nuo suodžių pajuodusiais langais.
– Bet kaip su tuo susijęs Stankicas? – paklausė ji. – Kas jį
pasamdė? Madsas Gilstrupas?
– Ne.
Juos įsiurbė juoda tunelio tuštuma, ir tamsoje jos balsas tapo
vos girdimas per bėgių dunksėjimą.
– Ar tai buvo Rikardas? Pasakyk, kad tai ne Rikardas...
– Kodėl manai, kad tai Rikardas?
– Tą naktį išprievartautą lauko išvietėje mane surado Rikardas.
Pasakiau, kad paslydau tamsoje, bet mačiau, kad manimi
nepatikėjo. Jis padėjo man nusigauti iki lovos, nieko
nepažadindamas. Ir nors jis niekada nieko nesakė, visada
jaučiau, kad jis pamatė Joną ir suprato, kas nutiko.
– Mhm, – tarė Haris. – Tai dėl to jis taip karštai tave gina. Regis,
jis labai tave myli.
Ji linktelėjo.
– Tai dėl to aš... – pradėjo ji, bet susilaikė.
– Taip?
– Dėl to aš nenoriu, kad tai būtų jis.
– Vadinasi, tavo noras išpildytas.
Haris dirstelėjo į laikrodį. Penkiolika minučių iki atvykimo.
 Martina pažvelgė į jį sumišusi.
– Tu... tu neturi omeny?..
– Ko?
– Tu neturi omeny, kad tėvas žinojo apie išprievartavimą? Kad
jis...
– Ne, tavo tėvas su tuo neturi nieko bendro. Jono Karlseno
nužudymą užsakė... – jie staiga išniro iš tunelio, ir juodas
žvaigždėtas dangus pakibo virš baltos tamsoje švytinčios žemės,
– pats Jonas Karlsenas.

Ponia, vilkinti SAS uniforma, ištiesė Jonui bilietą šypsodamasi

abejotino baltumo chemiškai apdorota poliruota šypsena. Virš jų
pasigirdo pyptelėjimas, ir prie langelio nuskubėjo kitas klientas,
mojuodamas bilietu tarsi mačete.
Jonas pasuko į didelę skrydžių salę. Buvo lankęsis čia anksčiau,
bet niekada nematė tiek daug žmonių kaip dabar. Balsų, žingsnių
ir skelbimų šurmulys sklido skliautuotomis aukštomis tarsi bokštas
lubomis. Viltinga kakofonija, kalbų kratinys ir pasisakymų
fragmentai, kurių jis nesuprato. Namo Kalėdoms. Išvyksta
Kalėdoms. Nejudančios eilės prie registravimo langelių kaip
peršertas smauglys rangėsi tarp užtvarų.
Kvėpuok, tarė jis pats sau. Begalė laiko. Jie nieko nežino. Dar
ne. Gal niekada ir nesužinos. Jis stovėjo už pagyvenusios ponios,
pasilenkė padėti jai stumtelėti lagaminą, ir eilė pasislinko pirmyn
dvidešimčia centimetrų. Kai ji atsisuko į jį padėkoti ir nusišypsojo,
jis pamatė, kad moters oda tebuvo plonytis baltas kaip lavonas
dangalas, užtrauktas ant pasmerktosios kaukolės.
Atsakydamas jis irgi nusišypsojo ir vėl nusisuko. Bet gyvųjų
keliamame šurmulyje visą laiką girdėjo jos šauksmą.
Nepakeliamas nesiliaujantis riksmas, bandantis nustelbti elektrinio
variklio garsą.
 Kai Jonas pateko į ligoninę ir sužinojo, kad policija apieškojo jo
butą, jam toptelėjo, kad rašomojo stalo stalčiuje jie gali atrasti
sutartį su „Gilstrupų investicijomis“. Tą, kurioje buvo parašyta, kad
Jonas gaus penkis milijonus kronų, jei valdyba patvirtins pirkimo
sutartį, pasirašytą Alberto ir Madso Gilstrupų. Todėl kai policija
nuvežė jį į Roberto butą, jis nusigavo į Geteborgo gatvę pasiimti
sutarties. Bet, jam atvykus, tenai jau kai kas svečiavosi. Ranhilda.
Moteris neišgirdo jo per veikiantį siurblį. Ji sėdėjo ir skaitė sutartį.
Ji praregėjo. Pamatė jo nuodėmes taip, kaip mama – spermos
pėdsakus ant paklodės. Ir, visai kaip motina, Ranhilda norėjo jį
pažeminti, sužlugdyti, visiems apie tai išpasakoti. Pasakyti apie tai
tėvui. Ji neturėjo pamatyti. Aš atėmiau iš jos akis, galvojo Jonas.
Bet ji vis dar rėkia.

– Elgetos neatsisako aukų, – tarė Haris. – Tai prieštarautų jų

prigimčiai. Man tai toptelėjo Zagrebe. Arba, tiksliau, man
vožtelėjo. Dvidešimties kronų monetos pavidalu, kuri buvo
paleista man pavymui. Ir kai žvelgiau į ją, besisukančią ant grindų,
pagalvojau, kad praeitą dieną nusikaltimo vietoje tyrėjų grupė
surado kroatišką monetą, sumintą sniege, prie parduotuvės ant
kampo Geteborgo gatvėje. Jie nesąmoningai susiejo tai su
Stankicu, kuris spruko tuo keliu, kol kiek toliau toje pačioje gatvėje
gulėjo ir kraujavo Halvorsenas. Aš iš prigimties linkęs abejoti, bet
kai pamačiau tą monetą Zagrebe, atrodė, tarsi aukštesnės jėgos
bando man kažką pasakyti. Kai pirmą kartą susitikau Joną, vienas
elgeta paleido į jį monetą. Pamenu, buvau nustebintas
skurdžiaus, kuris atsisako išmaldos. Vakar susitikau su tuo elgeta
Deichmano bibliotekoje ir parodžiau tyrėjų grupės rastą monetą.
Jis patvirtino, kad į Joną paleido užsienietišką monetą, gali būti,
kad būtent tokią, kokią jam rodžiau. Jis sakė, kad tai gali būti ta
pati moneta.
– Tai gal Jonas kada nors lankėsi Kroatijoje? Juk tai
nedraudžiama?
– Taip. Bet keista tai, kad jis man sakė, jog gyvenime nesilankė
užsienyje, išskyrus Daniją ir Švediją. Patikrinau Pasų poskyryje, ir
paaiškėjo, kad Jono Karlseno vardu joks pasas išduotas nebuvo.
Tačiau beveik prieš dešimt metų pasas išduotas Robertui
Karlsenui.
– Gal tą monetą Jonas gavo iš Roberto?
– Tu teisi, – sutiko Haris. – Moneta nieko neįrodo. Bet tokias
tingias kaip mano smegenis ji priverčia šiek tiek padirbėti. O kas,
jei Robertas į Zagrebą niekada neskrido? O kas, jei ten buvo
Jonas? Jonas turėjo raktus nuo visų Gelbėjimo armijos
nuomojamų būstų, taip pat ir Roberto. O kas, jei tipelis vogčiomis
pasiskolino Roberto pasą, jo vardu nuvyko į Zagrebą, apsimetė
Robertu Karlsenu ir užsakė Jono Karlseno nužudymą? O planas
visą laiką buvo atimti gyvybę Robertui?
Martina susimąsčiusi kramtė nagą.
– Bet jeigu Jonas norėjo nudaigoti Robertą, kodėl užsakė savo
paties nužudymą?
– Kad susikurtų nepriekaištingą alibi. Net jeigu Stankicas būtų
suimtas ir prisipažintų, Jonas netaptų įtariamuoju. Jis būtų
numatyta auka. Kad Jonas su Robertu apsikeitė pamainomis
būtent tą dieną, pasirodytų kaip likimo pirštas. Stankicas tik vykdė
nurodymus. O kai Stankicas ir tipeliai Zagrebe vėliau sužinotų,
kad atėmė gyvybę savo užsakovui, jiems nebebūtų reikalo toliau
vykdyti užduoties ir žudyti Jono. Nes manytų, jog neliko to, kuris
užmoka. Tiesą sakant, šiame plane yra šis tas genialaus. Jonas
galėjo žadėti zagrebiečiams tiek pinigų, kiek tik tie norėjo, kadangi
neliktų kam siųsti sąskaitos. Taip pat nė vieno, galinčio įrodyti, kad
tą dieną Zagrebe buvo ne Robertas, asmens, kuris galėtų pateikti
alibi, nurodžius žmogžudystės užsakymo laiką: Roberto Karlseno.
Planas buvo tarsi logiškai užsidarantis ratas, save praryjančios
gyvatės iliuzija, save sunaikinanti konstrukcija, kurioje viskas
išnyksta ir nelieka jokių kabliukų.
 – Tvarkingas žmogus, – tarė Martina.
Du studentai uždainavo sugertuvių dainą: mėginimas užtraukti
dviem balsais, akompanuojant garsiam rekrūto knarkimui.
– Bet kam?.. – svarstė Martina. – Kam reikėjo žudyti Robertą?
– Nes Robertas kėlė grėsmę. Anot seržantės majorės Riujės,
Robertas grasino sunaikinti Joną, jei tas vėl prisiartins prie tos
mergaitės. Mano pirmoji mintis buvo ta, kad galvoje jis turėjo Tėją.
Bet tu buvai teisi sakydama, kad Robertas nepuoselėjo ypatingų
jausmų Tėjai. Jonas tvirtino, jog Robertas buvo liguistai įsižiūrėjęs
Tėją, kad mums imtų atrodyti, jog Robertas turėjo motyvą atimti
Jonui gyvybę. Roberto keliama grėsmė buvo susijusi su Sofija
Micholec. Penkiolikos metų kroate, kuri neseniai man viską
išpasakojo. Kaip Jonas nuolatos vertė ją mylėtis, grasindamas,
kad ištrems visą jos šeimą iš Gelbėjimo armijos buto ir iš šalies,
jei ji pasipriešins arba kam nors papasakos. Bet kai mergaitė
pastojo, ji nuėjo pas Robertą, o šis jai padėjo ir pažadėjo
sustabdyti Joną. Deja, Robertas nenuėjo tiesiai į policiją arba pas
Gelbėjimo armijos vadovybę. Jis pažvelgė į tai kaip šeimos narys
ir norėjo tai išspręsti uždarame rate. Supratau, kad Gelbėjimo
armijoje laikotės tokios tradicijos.
Martina spoksojo į sniegu užklotus nakty panirusius laukus,
kurie skriejo pro šalį kaip vėjo sušiauštos bangos.
– Taigi, toks buvo planas, – tarė ji. – O kas nepavyko?
– Nepavyko su tuo, su kuo visada, – tarė Haris, – su oru.
– Su oru?
– Jei tą vakarą skrydžio į Zagrebą nebūtų atšaukę dėl pūgos,
Stankicas būtų parsiradęs namo ir sužinojęs, kad, nelaimei, atėmė
gyvybę užsakovui, tuo istorija būtų ir pasibaigusi. Tačiau Stankicui
teko nakvoti Osle, ir jis sužinojo, kad nužudė ne tą žmogų. Bet jis
nežino, kad Robertas Karlsenas yra tas vardas, kurį jie gavo kaip
užsakovo, taigi jis tęsia savo medžioklę.
Garsiakalbis pranešė, kad artėja Gardermoenas, Oslo oro
uostas, peronas dešinėje.
 – Ir dabar suimsi Stankicą?
– Toks mano darbas.
– Ar jį nužudysi?
Haris atsisuko į ją.
– Jis nužudė tavo bičiulį, – tarė Martina.
– Ar jis tau tai papasakojo?
– Pasakiau, kad nenoriu ničnieko žinoti, taigi jis nieko
nepasakojo.
– Aš esu policininkas, Martina. Mes suimame žmones ir juos
baudžiame.
– Tikrai? Kodėl tada nepaskelbei visuotinio pavojaus signalo?
Kodėl nepaskambinai oro uosto policijai? Kodėl nepasiuntei
greitojo reagavimo būrio su sirenomis? Kodėl važiuoji tik tu?
Haris neatsakė.
– Niekas net nežino to, ką man dabar papasakojai, ar ne?
Haris pamatė šalia bėgių išnyrant glotnias pilkas oro uosto
cemento plokštes.
– Mūsų stotelė, – atsakė jis.
 34 skyrius

Gruodžio 22 d., antradienis. Nukryžiavimas

Kai nuo registracijos langelio skyrė tik vienas žmogus, jis tai
pajuto. Salsvą muilo kvapą, kuris miglotai kažką priminė. Kažką,
kas ne per seniausiai nutiko. Jonas užmerkė akis ir mėgino
prisiminti ką.
– Prašom, kitas!
Jonas pasistūmėjo pirmyn, pastatė lagaminą ir kuprinę ant
konvejerio, o bilietą ir pasą padėjo ant stalo priešais įdegusį vyrą
baltais trumparankoviais skrydžių kompanijos marškinėliais.
– Robertas Karlsenas, – tarė vyras ir pažvelgė į Joną, o šis
pritariamai linktelėjo. – Du bagažo vienetai. O čia rankinis
bagažas? – jis linktelėjo link juodojo krepšio.
– Taip.
Vyras pervertė puslapius, suspaudė klaviatūros klavišus, ir
spausdintuvas švilpčiodamas išspjovė bagažo žymeklius,
nurodančius, kad bagažas keliauja iki Bankoko. Ir tuomet Jonas
prisiminė, iš kur jam pažįstamas tas kvapas: tą sekundę namų
tarpdury, paskutinę sekundę, kai jautėsi saugus. Vyras, kuris
stovėjo laiptinėje ir angliškai pasakė, kad turi jam žinutę, o tada
pakėlė juodą pistoletą. Jis prisivertė neatsigręžti.
– Gero skrydžio, Karlsenai, – palinkėjo vyras, probėgšmais
nusišypsodamas, ir ištiesė jam bilietą su pasu.
Vyrukas pažvelgė tiesiai į jį. Vieną nerimastingą akimirką jis
pasvarstė, ar Jonas Karlsenas jį atpažino, bet tuomet Jono akys
nukrypo į šalį. Tačiau susirūpinti vertė tai, kad Karlsenas atrodė
išsigandęs.
Buvo lyg ir vėloka pribaigti Joną prie registracijos langelio. O
laikas jau spaudė, nes Jonas Karlsenas stojo į eilę prie saugos
tarnybos, kur visus ir viską peršviečia ir revolveris būtų aptiktas.
Tai turi būti atlikta šiapus.
 Jis įtraukė oro, po apsiaustu suspaudė ir vėl atleido revolverio
rankeną.
Labiausiai norėjo nušauti objektą nedelsdamas, kaip buvo
pratęs. Bet nors paskui jam ir pavyktų įsilieti į minią, jie uždarytų
oro uostą, patikrintų visų keleivių tapatybę, ir jis prarastų ne tik
skrydį į Kopenhagą už keturiasdešimt penkių minučių, bet ir laisvę
dvidešimčiai metų.
Jis patraukė link Jono Karlseno, kuris stovėjo atgręžęs nugarą.
Tai reikėjo atlikti greitai ir ryžtingai. Turėjo prie jo prieiti, stipriai
įremti revolverį jam į šonkaulius ir trumpai ir paprastai pateikti
ultimatumą. Paskui per knibždančią išvykimo salę ramiai palydėti
jį iki automobilių stovėjimo aikštelės: už automobilio – šūvis į
galvą, lavoną pakišti po automobiliu, atsikratyti revolverio prieš
pereinant kontrolę, trisdešimt antri vartai, lėktuvas į Kopenhagą.
Jis jau buvo betraukiąs revolverį ir stovėjo už dviejų žingsnių
nuo Jono Karlseno, kai šis staiga išėjo iš eilės ir plačiais
žingsniais pasileido į kitą išvykimo salės pusę. Do vraga! Jis
apsisuko ir nusekė paskui, valdydamasis, kad neimtų bėgti. Jis
tavęs nepastebėjo, kartojo pats sau.
Jonas tikino save, kad negalima bėgti, kad tik išsiduotų
supratęs, jog buvo pastebėtas. Jis neatpažino veido, bet to nė
nereikėjo. Vyras ryšėjo raudoną kaklaskarę. Laiptais leisdamasis į
atvykimo salę, Jonas pajuto veržiantis prakaitą. Nulipęs pasuko
priešinga kryptimi ir, kai pradingo iš akių stovintiesiems ant laiptų,
pasikišo po pažastimi krepšį ir dėjo į kojas. Prieš akis, be paliovos
rėkdami, skriejo veidai su tuščiomis Ranhildos akiduobėmis.
Nusileido žemyn dar vienais laiptais, ir staiga aplink jį nebeliko nė
gyvos dvasios, tik drėgnas šaltas oras ir jo paties žingsnių ir
alsavimo aidas, plintantis nuožulniu koridoriumi. Jis susivokė, kad
eina link automobilių stovėjimo aikštelės ir akimirkai stabtelėjo.
Spoksojo į juodą stebėjimo kameros akį, tarsi ši būtų galėjusi duoti
jam atsakymą. Tolėliau priešais save išvydo neoninį ženklą,
švytintį virš durų tarsi jo paties atvaizdas: bejėgiškai stovintis
vyriškis. Vyrų tualetas. Slaptavietė. Nekrintanti į akis. Galima
užsirakinti viduje. Palauks ir išeis prieš pat skrydį.
Pasigirdo sparčiai artėjančių žingsnių aidas. Tualetas švietė
balta šviesa, kuria, jo manymu, mirštančiajam turėtų atsiverti
dangus. Turint galvoje, kad šitas tualetas buvo toks nuošalus,
patalpa atrodė absurdiškai didelė. Eile išsirikiavę balti unitazai
laukė prie vienos sienos, tokio pat baltumo pisuarai – prie kitos.
Jis išgirdo, kaip už nugaros užsiveria ir metališkai klaktelėdamos
užsitrenkia durys.

Oras ankštame Oslo oro uosto stebėjimo kamerų kambarėlyje

buvo nemaloniai karštas ir sausas.
– Štai, – tarė Martina ir parodė.
Haris ir du „Securitas“ apsauginiai pasisuko pirmiausia į ją,
paskui į ekraną, kur ji rodė.
– Kuris? – paklausė Haris.
– Štai, – tarė ji ir priėjo arčiau prie ekrano, rodančio tuščią
koridorių, – mačiau, kaip jis praėjo. Esu tikra, kad tai buvo jis.
– Tai stebėjimo kamera apačioje, koridoriuje į automobilių
stovėjimo aikštelę, – patikslino vienas iš „Securitas“ apsauginių.
– Ačiū, – padėkojo Haris, – toliau susitvarkysiu pats.
– Palauk, – sustabdė apsauginis, – tai tarptautinis oro uostas, ir
net jei turi policininko tapatybės kortelę, tau vis tiek reikia
įgaliojimo…
Jis staiga nutilo. Haris iš kelnių dėklo išsitraukė revolverį ir
pasvėrė jį rankoje:
– Ar galime sakyti, kad toliau užteks tokio įgaliojimo?
Atsakymo Haris nelaukė.
Jonas išgirdo, kaip kažkas įėjo į tualetą. Bet dabar girdėjosi tik
vandens srovenimas baltuose ašaros formos pisuaruose priešais
kabinas, vienoje kurių jis buvo užsirakinęs.
 Jonas sėdėjo ant unitazo dangčio. Viršuje kabinos buvo atviros,
bet durys siekė grindis, tad jam nereikėjo pakelti kojų.
Tuomet srovenimas liovėsi ir pasigirdo teškenimas.
Kažkas šlapinosi.
Pirma Jono mintis buvo ta, kad tai kažkas kitas, ne Stankicas,
kad niekas nėra toks šaltakraujiškas, kad prieš žudydamas
pagalvotų, kaip čia nusilengvinus. Antra šovusi mintis – kad gal
Sofijos tėvas sakė tiesą apie Mažąjį Gelbėtoją, kurį tokiems
darbeliams „Hotel International“ viešbutyje galėjai pasamdyti už
skatikus: jis buvo bebaimis.
Jonas aiškiai girdėjo sutraškant kelnių užtrauktuką, paskui vėl
sučiurleno baltojo porceliano vandens orkestro muzika.
Ji nutilo, tarsi mostelėjus dirigento lazdelei, ir iš čiaupo ėmė
kliokti vanduo. Vyriškis plovėsi rankas. Kruopščiai. Užsuko
vandenį. Vėl žingsniai. Šiek tiek sugirgždėjo durys. Metališkas
klaktelėjimas.
Jonas išsidrėbė ant unitazo dangčio su krepšiu ant kelių.
Pasigirdo beldimas į kabinos duris.
Trys lengvi pabarbenimai, bet, rodos, kietu daiktu. Tarsi plienu.
Atrodė, kad į smegenis nepriteka kraujo. Jis nė nekrustelėjo, tik
užmerkė akis ir sulaikė kvėpavimą. Bet jo širdis plakė. Kažkur
skaitė, kad kai kurie plėšrūnai turi ausis, išgirstančias
persigandusios aukos širdies dūžius, ir taip ją suranda. Nepaisant
širdies dunksėjimo, spengė absoliuti tyla. Jis užmerkė akis ir
galvojo, kad susitelks, pamatys kiaurai stogą ir išvys šaltą giedrą
žvaigždėtą dangų, įžvelgs nematomą, bet raminantį pasaulio
planą ir logiką, visur visur įžvelgs prasmę.
Tuomet pasigirdo nepermaldaujamas smūgis.
Jonas veidu pajuto oro gūsį ir akimirką jam šmėstelėjo, kad nuo
šūvio. Atsargiai atmerkė akis. Ten, kur buvo spyna, styrojo medžio
skeveldros, o pasvirusios durys kabėjo ant vyrių.
Vyras praskleidė apsiaustą. Po juo vilkėjo juodą vakarinio
kostiumo švarką ir marškinius, tviskančius akinančiu baltumu kaip
ir sienos jam už nugaros. Ant kaklo ryšėjo raudoną šilkinę skarelę.
Pasipuošė šventei, pagalvojo Jonas.
Žvelgdamas į susitraukusią būtybę priešais, jis įtraukė šlapimo ir
laisvės kvapo. Nerangus, iki kaulų smegenų persigandęs vyrukas,
kuris sėdėjo ir virpėjo, laukdamas mirties. Kitomis aplinkybėmis jis
būtų savęs paklausęs, ką šis berniokas drumzlinai mėlynomis
akimis galėjo padaryti? Bet nors kartą žinojo. Ir pirmą kartą po
kalėdinės vakarienės su Džordžio tėvu Dalio miestelyje tai jam
suteiks asmeninį pasitenkinimą. Jis nebebijojo.
Nenuleisdamas revolverio, skubiai užmetė akį į laikrodį.
Trisdešimt penkios minutės iki lėktuvo pakilimo. Akis užkliuvo už
stebėjimo kameros koridoriuje. Vadinasi, kameros greičiausiai
išdėliotos ir automobilių aikštelės teritorijoje. Reikia atlikti tai čia.
Nusitempti jį į gretimą kabiną, paleisti kulką, uždaryti kabiną iš
vidaus, o pačiam išlipti. Jie neras Jono Karlseno kūno, kol oro
uosto neuždarys nakčiai.
56
– Get out! – paliepė jis.
Jonas Karlsenas buvo panašus į apimtą transo ir nė
nekrustelėjo.
– Policija. Mesk ginklą.
Abiem rankom suėmęs revolverį Haris įrėmė jį raudoną
kaklaskarę ryšinčiam vyrui į nugarą ir išgirdo, kaip metališkai
klaktelėdamos užsitrenkia durys.
Užuot padėjęs revolverį, vyras laikė prikišęs jį Karlsenui prie
galvos ir prabilo angliškai su Hariui pažįstamu akcentu:
– Hello, Harry. Ar gerai nusitaikei? Ar gera šūvio trajektorija?
– Puiki, – atsiliepė Haris. – Tau kiaurai galvą. Sakiau, mesk
ginklą.
– Iš kur galiu žinoti, kad tu laikai ginklą, Hari? Juk turiu tavo
revolverį.
– O aš turiu tą, kuris priklausė mano kolegai, – Haris pajuto,
kaip pirštas stipriau liečia gaiduką. – Džekui Halvorsenui. Tam,
kurį nudūrei Geteborgo gatvėje.
Haris matė, kaip vyras priešais jį sustingsta.
– Džekas Halvorsenas, – pakartojo Stankicas. – Kas verčia tave
manyti, kad tai padariau aš?
– Vėmaluose rasta tavo DNR. Ant jo drabužių – tavo kraujo. Be
to, prieš tave stovi liudininkas.
Stankicas vangiai linktelėjo.
– Supratau. Aš nužudžiau tavo kolegą. Bet jeigu tuo tiki, kodėl
manęs dar nenušovei?
– Nes tarp mūsų yra skirtumas, – atsakė Haris. – Esu ne
žudikas, o policininkas. Todėl jei dabar padėsi revolverį, atimsiu
tik pusę tavo gyvenimo. Apie dvidešimt metų. Pasirinkimas tavo,
Stankicai.
Hario rankų raumenis jau ėmė skausnoti.
57
– Tell him!
Išvydęs, kaip Jonas atsipeikėja, Haris suprato, kad Stankicas
riktelėjo jam.
– Tell him!
Jono Adomo obuolys lakstė aukštyn žemyn kaip plūdė. Tada jis
papurtė galvą.
– Jonai? – paragino Haris.
– Aš negaliu…
– Jis nušaus tave, Jonai. Kalbėk.
– Nežinau, ką norite, kad…
– Paklausyk, Jonai, – tarė Haris, neatplėšdamas žvilgsnio nuo
Stankico, – niekas, ką sakai su prie galvos prikištu ginklu, negali
būti panaudota prieš tave teisme. Ar supranti? Dabar neturi ką
prarasti.
Kieti lygūs paviršiai kėlė garsų, nenatūraliai šaižų
besislenkančių metalinių dalių ir įsitempiančių siūlių aidą, kai
vakariniu kostiumu vilkintis vyriškis atstatė revolverį.
– Sustok! – Jonas pakėlė rankas prieš save. – Aš viską
papasakosiu.
Per Stankico petį Jonas susitiko su policininko žvilgsniu. Ir
pamatė, kad jis jau žino. Galbūt jau seniai. Policininkas buvo
teisus: jis neturi ko prarasti. Niekas, ką jis pasakys, negalės būti
panaudota prieš jį. Ir keista, bet jis norėjo papasakoti. Tiesą
sakant, daugiau nenorėjo nieko.
– Mes stovėjome prie automobilio ir laukėme Tėjos, – pasakojo
Jonas. – Policininkas išklausė pranešimą, kuris buvo paliktas
mobiliojo balso pašte. Išgirdau, kad jis buvo nuo Madso. Ir
susipratau, kai policininkas pasakė, jog išklausė prisipažinimą ir
ruošiasi skambinti tau. Kad mane ruošiasi demaskuoti. Turėjau
Roberto kišeninį peiliuką ir sureagavau instinktyviai.
Vėl regėjo, kaip iš nugaros bando užlaužti policininkui rankas,
bet vyrui pavyksta ištraukti vieną delną ir užsidengti gerklę nuo
peilio ašmenų. Jonas badė ir badė tą ranką, taip ir
nepataikydamas į miego arteriją. Nesiliaudamas badyti įniršęs
Jonas trankė policininko kūną kairėn dešinėn kaip skudurinę lėlę,
o galiausiai peiliui įsmigus į krūtinę, tarsi kūną pervėrus šokui,
policininko rankos suglebo. Jis pakėlė nuo žemės pareigūno
mobilųjį telefoną ir įsikišo į kišenę. Jam liko tik suduoti coup de
grâce.
– Bet pasipainiojo Stankicas? – paklausė Haris.
Kai Jonas pakėlė peilį perrėžti apalpusiam policininkui miego
arterijos, išgirdo kažką rėkiant užsienio kalba, pakėlė akis ir
pamatė link jų atlekiantį vyrą mėlyna striuke.
– Jis turėjo pistoletą, tad man reikėjo nešdintis, – pasakojo
Jonas ir pajuto, kaip prisipažinimas nuplovė jį, išvadavo nuo
naštos. Ir jis matė Harį linksint, matė, kad aukštas šviesiaplaukis
vyriškis suprato. Ir atleido. Ir jis taip susijaudino, kad kalbėdamas
toliau juto, kaip gerklę užsmaugia ašaros: – Man skubant vidun,
jis į mane šovė. Ir vos nepataikė. Vos manęs nenužudė, Hari. Jis
yra pamišęs žudikas. Privalai jį nušauti, Hari. Turime jį sudoroti, tu
ir aš... mes...
Jis stebėjo, kaip Haris lėtai nuleidžia revolverį ir įsikiša į dėklą
ant juosmens.
– Ką... ką tu darai, Hari?
Aukštaūgis policininkas užsisagstė striukę.
– Išeinu kalėdinių atostogų, Jonai. Ačiū už prisipažinimą.
– Hari? Palauk...
Suvokimas, kas tuojau nutiks, per kelias sekundes susiurbė visą
drėgmę iš gerklės ir burnos, ir žodžiai turėjo spraustis pro sausą
gleivinę.
– Galime pasidalyti pinigus, Hari. Paklausyk, galime padalyti
juos į tris dalis. Niekam nereikia apie tai žinoti.
Bet Haris jau nusisuko ir prabilo Stankicui angliškai:
– Manau, kad tame krepšyje rasi pakankamai pinigų, kad
dauguma iš „Hotel International“ galėtų pasistatyti namus
Vukovare. O tavo mama turbūt norės dalį paaukoti apaštalui Šv.
Stepono katedroje.
– Hari! – Jono riksmas buvo kimus kaip mirštančiojo kriokimas.
– Visi žmonės nusipelno dar vienos galimybės, Hari!
Policininkas sustingo, ranka suspaudęs durų rankeną.
– Pažvelk į savo širdies gilumą, Hari! Ten turi rasti nors kiek
atlaidumo!
– Problema ta... – Haris pasitrynė smakrą, – kad mano darbo
specifika nėra atleisti.
– Ką? – sutrikęs paklausė Jonas.
– Išgelbėti, Jonai, išgelbėti. Štai koks mano darbas. Mano irgi.
Kaip ir jūsų.
Išgirdęs, kaip Hariui už nugaros metališkai klaktelėdamos
užsidaro durys, ir matydamas, kaip šventiškai apsirengęs vyriškis
pakelia revolverį, jis įsispoksojo į juodą žiočių akiduobę, baimė
pavirto fiziniu skausmu, ir jis nebežinojo, kieno tai riksmas –
Ranhildos, jo paties ar kieno kito. Bet, prieš kulkai perskrodžiant
kaktą, Joną Karlseną dar spėjo aplankyti savotiškas nušvitimas,
po daugelio metų abejonių, gėdos ir beviltiškų maldų jis pagaliau
praregėjo: kad niekas negirdi nei riksmų, nei maldų.

56 Išeik! (Angl.)
57 Pasakyk jam! (Angl.)
 Penkta dalis
EPILOGAS
35 skyrius
Kaltė

Haris išlipo iš metro Egertorgės aikštėje. Nusileido Kūčių

vakaras, ir praeiviai skubėjo pro šalį, ieškodami paskutinių
dovanų. Bet atrodė, kad miestą jau užliejo Kalėdos. Buvo galima
matyti tai veiduose žmonių, kurie aiškiai džiaugėsi, kad
pasiruošimas Kalėdoms jau baigtas, arba tiesiog sveikinosi
šypsodamiesi nuolankiai ir su nuovargiu. Vyras visą kūną
dengiančiu kombinezonu nukrapinėjo pro šalį kaip astronautas –
išsišiepęs, pūsdamas šalčio garą iš apskritų raudonų kaip rožės
skruostų. Bet Haris pamatė nevilties kupiną veidą. Blyškią moterį,
vilkinčią plona juoda odine striuke su skyle ant alkūnės, stovinčią
prie laikrodžių taisyklos sienos ir mindžikuojančią nuo kojos ant
kojos.
Pamatęs Harį jaunuolis už prekystalio nušvito, skubiai baigė
aptarnauti klientą ir pradingo galiniame kambarėlyje. Sugrįžo su
senelio laikrodžiu ir išdidžiai padėjo jį ant prekystalio.
– Jis eina, – sužavėtas pagyrė Haris.
– Viską galima sutaisyti, – tarė jaunuolis. – Tik žiūrėkite, kad
nepersuktumėte. Tai gadina mechanizmą. Užsisekite, ir aš jums
parodysiu.
Prisukdamas Haris jautė aštrią metalinių dalių trintį ir spyruoklės
priešinimąsi. Ir pastebėjo, kad jaunuolis spokso išplėtęs akis.
– Atleiskite, – atsiprašė jaunuolis, – ar galiu paklausti, iš kur
gavote šį laikrodį?
– Gavau jį iš savo senelio, – atsakė Haris nustebęs dėl staiga
pasigirdusios pagarbos laikrodininko balse.
– Ne tą. O šitą, – laikrodininkas parodė į Hario rankinį laikrodį.
– Gavau jį iš buvusio viršininko, prieš jam pasitraukiant iš
pareigų.
– Nieko sau, – jaunasis laikrodininkas pasilenkė prie Hario
kairiojo riešo ir atidžiai apžiūrėjo laikrodį. – Be jokios abejonės,
originalus. Tai buvo dosni dovana.
– O? Ar jis kuo ypatingas?
Laikrodininkas nepatikliai dėbtelėjo:
– Ar nežinote?
Haris papurtė galvą.
– Tai „Lange 1 Tourbillon“, pagamintas „A. Lange & Söhne“. Ant
nugarėlės rasite serijos numerį, kuriame nurodyta, kiek tokių
egzempliorių pagaminta. Jei gerai prisimenu, šimtas
penkiasdešimt. Jūs segite vieną iš puikiausių kada nors
pagamintų laikrodžių. Tiesą sakant, klausimas, ar išmintinga jį
segėti. Atsižvelgdamas į šiandieninę jo rinkos kainą, tiesiai
šviesiai pasakysiu, kad geriausia vieta jam – banko saugykloje.
– Banko saugykloje? – Haris pažvelgė į paprasčiausią laikrodį,
kurį prieš kelias dienas buvo išmetęs pro miegamojo langą.
– Neatrodo kaip aukštos klasės.
– Taigi. Jį galima gauti tik su paprastu juodos odos dirželiu ir
pilku ciferblatu, ir šiame laikrodyje nėra nė vieno deimanto, nė
gramo aukso. Iš tiesų tai į plieną panaši platina. Bet jis vertingas
todėl, kad jį pagamino nagingiausi meistrai ir pavertė meno
kūriniu.
– Štai kaip? Kiek, jūsų manymu, laikrodis vertas?
– Nežinau. Bet namuose turiu keletą katalogų su retų laikrodžių
aukcionų kainomis, galėsiu juos rytoj pasiimti.
– Pasakykit apytikriai, – paprašė Haris.
 – Apytikriai?
– Kad galėčiau įsivaizduoti.
Jaunuolis atkišo apatinę lūpą ir pakraipė galvą. Haris laukė.
– Bent jau aš neparduočiau jo mažiau nei už keturis šimtus
tūkstančių.
– Keturis šimtus tūkstančių kronų? – pratrūko Haris.
– Ne, ne, – pataisė jaunuolis, – keturis šimtus tūkstančių dolerių.
Kai Haris vėl sustojo priešais parduotuvę, nebejautė šalčio. Nei
slopinančio mieguistumo, kuris vis dar buvo pasklidęs kūnu po
dvylikos valandų gilaus miego. Nepastebėjo ir moters įkritusiomis
akimis, plona odine striuke ir narkomanės žvilgsniu, kuri priėjo prie
jo ir paklausė, ar ne Haris yra tas policininkas, su kuriuo kalbėjosi
prieš porą dienų, ir ar jis ko nors nežino apie jos sūnų, kurio
nemačiusi keturias dienas.
– Kur matėt jį paskutinį kartą? – mechaniškai paklausė Haris.
– O kaip tu manai? – atsiliepė moteris. – Platoje, žinoma.
– Kuo jis vardu?
– Kristoferis. Kristoferis Jorgensenas. Alio? Ar tu čia?
– Ką?
– Panašu, kad skraidai, vyruti.
– Atsiprašau. Atnešk jo nuotrauką į policiją ir pirmame aukšte
pranešk apie jo dingimą.
– Nuotrauką? – ji šaižiai nusijuokė. – Turiu nuotrauką, kurioje
jam šešeri. Manai, kad tiks?
– Neturi nieko naujesnio?
– Kaip tu manai, kas būtų galėjęs padaryti nuotrauką?
Haris surado Martiną „Švyturyje“. Kavinė buvo uždaryta, bet
nakvynės namų registratorė įleido Harį pro galines duris.
Nusisukusi nugara į jį, mergina vieniša stovėjo drabužių
sandėlyje ir iš skalbimo mašinos traukė skalbinius. Jis tyliai
kostelėjo, kad jos neišgąsdintų.
 Jai sukant galvą, jis žvelgė į jos mentis ir kaklo raumenis,
spėliojo, kaip ji išsiugdė tokį lankstumą. Ir ar jis išliks visam laikui.
Martina išsitiesė, pakreipė galvą ant šono, nuo veido nusibraukė
plaukų sruogą ir nusišypsojo.
– Sveikas, tasai, kurį jie vadina Hariu.
Ji stovėjo tik už žingsnio nuo jo, nusvarinusi rankas. Haris gerai į
ją įsižiūrėjo. Į sniego baltumo odą, kuri visgi nuostabiai žaižaravo.
Švelnios į apačią platėjančios šnervės, įstabios akys su už ribų
ištekėjusiomis ir dalinį mėnulio užtemimą primenančiomis
lėliukėmis. Ir į lūpas, kurias ji nesąmoningai pirmiausia sudrėkino
įčiulpusi vidun, o paskui suglaudė, minkštas ir sultingas, tarsi jau
būtų save pabučiavusi. Dundėjo skalbinių džiovintuvas.
Jie buvo vieni. Ji giliai įkvėpė ir vos atlošė galvą. Nuo jos teskyrė
žingsnis.
– Labas, – ištarė Haris. Ir pasiliko stovėti.
Ji skubiai dusyk sumirksėjo. Tada šiek tiek sumišusi šyptelėjo,
nusisuko į darbo stalą ir pradėjo lankstyti drabužius.
– Aš tuojau baigsiu. Ar palauksi?
– Prieš prasidedant atostogoms turiu parašyti ataskaitas.
– Rytoj čia surengsime kalėdinę vakarienę, – tarė ji ir kiek
atsisuko. – Ar nori ateiti ir pagelbėti?
Jis papurtė galvą.
– Turi kitų planų?
Šalia jos ant stalo gulėjo atverstas Aftenposten laikraštis. Oro
uosto tualete vakar vakare rastam negyvam Gelbėjimo armijos
karininkui jie paskyrė visą puslapį. Laikraštis citavo policijos
vyresnįjį inspektorių Gunarą Hageną, kuris teigė, kad žudikas ir
motyvas vis dar nežinomi, bet jie manantys, kad byla susijusi su
nužudymu Egertorgėje praeitą savaitę.
Kadangi abi aukos buvo broliai ir policijos įtarimai pirmiausia
krito ant paslaptingo kroato, laikraščiai jau pradėjo spėlioti, ar tik
įtariamasis nebus šeimos priešas. Verdens Gang pabrėžė, kad
Karlsenų šeima anksčiau atostogavo Kroatijoje ir, turint galvoje
kroatų tradiciją vykdyti kraujo kerštą, toks paaiškinimas atrodo arti
tiesos. Dagbladet vyriausiasis redaktorius pasisakė prieš
išankstines nuostatas ir kroatų teoriją sutrynė į miltus, pasitelkęs
kriminalinius serbų ir Kosovo albanų elementus.
– Esu pakviestas pas Rakelę ir Olegą, – tarė Haris. – Ką tik
nunešiau dovaną Olegui, ir jie mane pakvietė.
– Jie?
– Ji.
Martina nesiliovė vyniojusi, bet linktelėjo taip, tarsi jis būtų
pasakęs kažką, ką jai reikėtų apmąstyti.
– Ar tai reiškia, kad jūs...
– Ne, – paneigė Haris. – Nereiškia.
– Tai ji vis dar su juo? Su daktaru?
– Kiek žinau.
– Nepaklausei?
Jis išgirdo, kaip jos balse suskamba pikta nuoskaudos gaidelė.
– Su manimi tai nesusiję. Regis, jis švęs Kūčias su savo tėvais.
Tai ir viskas. O tu būsi čia?
Ji tylomis linktelėjo, nesiliaudama lankstyti.
– Atėjau pasakyti sudie, – tarė jis.
Ji linktelėjo, neatsisukdama.
– Sudie, – atsiliepė ji.
Liovėsi vyniojusi. Jis matė, kaip nežymiai virpa jos pečiai.
– Tu suprasi, – tarė jis. – Dabar gal taip nemanai, bet laikui
bėgant suprasi, kad negalėjo būti... kitaip.
Ji atsisuko. Jos akys buvo patvinusios ašaromis.
– Tą žinau, Hari. Bet vis tiek to norėjau. Valandėlei. Argi to būtų
buvę per daug?
– Ne, – kreivai šyptelėjo Haris, – valandėlę būtų buvę puiku. Bet
geriau pasakyti sudie dabar, nei laukti, kol būtų pradėję skaudėti.
 – Bet jau pradėjo skaudėti, Hari, – kaptelėjo pirmoji ašara.
Jei Haris nebūtų žinojęs, ką žinojo apie Martiną Ekhof, būtų
pagalvojęs, kad tokia jauna mergina niekaip negali žinoti, kas yra
skausmas. Tačiau dabar jis galvojo apie tai, ką ligoninėje jam
kartą pasakė mama. Kad už tuštumą, pragyvenus be meilės,
didesnė yra tik tuštuma, pragyvenus be skausmo.
– Jau eisiu, Martina.
Taip ir padarė. Nuėjo prie automobilio, stovinčio prie šaligatvio,
ir pabarbeno į šoninį langą. Stiklas nusileido.
– Ji jau didelė mergaitė, – tarė Haris. – Todėl nesu tikras, ar ją
dar reikia saugoti. Žinau, kad ir toliau tą darysi, bet vis tiek norėjau
tai pasakyti. Ir palinkėti tau linksmų Kalėdų ir sėkmės.
Atrodė, kad Rikardas nori kažką atsakyti, bet pasitenkino
linktelėjęs.
Haris pasuko link Eikos. Jau galėjo jausti, kad oras šyla.
Halvorseną palaidojo trečią Kalėdų dieną. Lijo, gatvėse
veržliomis srovėmis tekėjo tirpsmo vanduo, o kapinėse plytėjo
pilkas ir sunkus sniegas.
Haris nešė karstą drauge su kitais. Priešakyje ėjo Džeko
jaunėlis brolis. Atpažino iš eisenos.
Paskui visi susirinko „Valkirijoje“, mėgstamoje alinėje, labiau
žinomoje kaip „Valka“.
– Eikš, – paragino Beatė ir pasivedė Harį toliau nuo kitų, prie
kampinio staliuko.
– Visi atėjo, – tarė ji.
Haris linktelėjo. Savo mintis pasiliko sau. Kad nėra Bjarnės
Melerio. Iš jo net nesulaukta žinių.
– Turiu žinoti keletą dalykų, Hari. Nes ši byla taip ir liko
neišaiškinta.
Jis pažvelgė į ją. Veidas išblyškęs ir paženklintas gedulo. Jis
žinojo, kad Beatė nėra blaivininkė, bet ji įsipylė į stiklinę tik „Farris“
mineralinio vandens. Jam rūpėjo kodėl. Jei galėtų, šiandien
sugertų viską, kas pasitaikys po ranka, kad numalšintų skausmą.
– Byla nebaigta, Beate.
– Hari, ar manai, kad kaktoje man neįstatytos akys? Ji perduota
vienam idiotui ir nekompetentingam kriminalinės policijos
pareigūnui, jie sukrauna šūsnis popierių ir krapštinėjasi makaules,
kuriose švilpia vėjai.
Haris patraukė pečiais.
– Bet tu išaiškinai bylą, ar ne, Hari? Tu žinai, kas nutiko, tik
nenori niekam pasakoti.
Haris siurbtelėjo kavos.
– Kodėl, Hari? Kodėl taip svarbu, kad niekas nesužinotų?
– Ketinau tau papasakoti, – tarė jis. – Kai praeis šiek tiek laiko.
Žmogžudystę Zagrebe užsakė ne Robertas. Tai padarė pats
Jonas.
– Jonas? – nepatikliai pažvelgė į jį Beatė.
Haris papasakojo jai apie monetą ir Espeną Kasperseną.
– Bet privalėjau tuo įsitikinti, – pasakojo jis. – Taigi sudariau
sandėrį su vieninteliu žmogumi, kuris galėtų atpažinti Joną kaip
žmogų, buvusį Zagrebe. Stankico mamai daviau Jono mobiliojo
numerį. Ji paskambino jam tą patį vakarą, kai jis išprievartavo
Sofiją. Ji sakė, kad Jonas pirmiausia kalbėjo norvegiškai, bet, jai
neatsakius, prabilo angliškai ir paklausė: „Is that you?“ Jis
akivaizdžiai manė, kad tai Mažasis Gelbėtojas. Paskui ji
paskambino man ir patvirtino, kad išgirdo tą patį balsą kaip ir
Zagrebe.
– Ar ji buvo visiškai įsitikinusi?
Haris linktelėjo.
– Ji pasakė: quite sure. Matyt, Jono akcentas buvo
neužmirštamas.
– O kas buvo tavoji sandėrio dalis?
– Pasirūpinti, kad mūsų vyrukai nenušautų jos sūnaus.
 Beatė godžiai atsigėrė „Farris“ mineralinio, tarsi informaciją būtų
reikėtų nuskalauti.
– Ar tu tai pažadėjai?
– Aš prisiekiau, – tarė Haris. – O dabar metas papasakoti tau,
ką ketinau. Halvorseną nužudė ne Stankicas. Tai padarė Jonas
Karlsenas.
Beatė pažvelgė į Harį netekusi žado. Jos akys paplūdo
ašaromis, ir ji sušnabždėjo su kartėliu balse.
– Ar tai tiesa, Hari? Ar man taip sakai, kad geriau pasijusčiau?
Nes manai, kad negalėsiu gyventi manydama, kad kaltininkas
paspruko.
– Na, mes turime peilį, kurį radome po lova Roberto bute dieną
po to, kai Jonas išprievartavo Sofiją. Jei patyliukais paprašysi
teismo medicinos ekspertų patikrinti, ar kraujas ant geležtės
atitinka Halvorseno DNR, manau, kad rasi sielos ramybę.
Beatė nudelbė akis į savo stiklinę.
– Žinau, kad ataskaitoje parašyta, jog buvai tame tualete, bet
ten nieko nematei. Žinai, ką manau? Manau, kad sutikai Stankicą,
bet jo nesulaikei.
Haris neatsakė.
– Manau, niekam nepasakojai, kad žinai, jog Jonas kaltas,
kadangi nenorėjai, kad kas nors įsikištų prieš Stankicui atliekant
savo užduotį. Nužudyti Joną Karlseną, – Beatės balsas virpėjo iš
pykčio. – Bet jei tikėjaisi, kad tau už tai padėkosiu, klydai.
Ji trankiai pastatė stiklinę ant stalo, ir keletas greta sėdinčiųjų
sužiuro. Haris užsičiaupė ir laukė.
– Mes esame policininkai, Hari. Mes prižiūrime, kad būtų
laikomasi įstatymų, o ne teisiame. Ir tu nesi mano nelemtas
asmeninis gelbėtojas, ar supranti?
Ji virpėdama įkvėpė ir delnu persibraukė paakius, kuriais
pradėjo žliaugti ašaros.
– Ar jau baigei? – paklausė Haris.
 – Taip, – tarė ji ir užsispyrusiai į jį pažvelgė.
– Neperpratau visų priežasčių, dėl ko padariau, ką padariau, –
tarė Haris. – Smegenys yra nuostabus skaičiuotuvas. Gal tu ir
teisi. Gal palaiminau tuos įvykius. Bet noriu, kad tokiu atveju
žinotum, jog padariau tai ne dėl tavęs, Beate, – Haris vienu
mauku ištuštino kavos puodelį ir atsistojo. – Padariau tai dėl
savęs.

Pokalėdiniu laikotarpiu gatves švariai nuplovė lietus, sniego

nebeliko, ir Naujieji metai prasidėjo nusistovėjus keliems
laipsniams žemiau nulio, o iškritus pirmajam puriam sniegui
atrodė, tarsi būtų nušvitusi nauja ir geresnė žiemos pradžia.
Olegas gavo dovanų slalomo slides, tad Haris nusivežė jį į
Viulerlioipos trasą ir pradėjo nuo „plūgo“. Po trijų dienų ant šlaito,
jiems važiuojant namo, automobilyje jis paklausė Hario, ar ne
laikas pabandyti „vartus“.
Haris matė, kad Lundo-Helgeseno automobilis stovi priešais
garažą, tad išleido Olegą prie privažiavimo keliuko, parvažiavo
namo, atsigulė ant sofos ir stebeilijo į lubas, klausydamas įrašų.
Senų.
Antrąją sausio savaitę Beatė pranešė, kad laukiasi. Kad jųdviejų
su Halvorsenu kūdikį gimdys vasarą. Haris skendo prisiminimuose
ir galvojo, kiek galima apakti.
Apskritai sausį Haris turėjo daug laiko apmąstymams, kadangi
atrodė, jog Osle gyvenanti žmonijos dalis nutarė pailsėti nuo
žmogžudysčių. Taigi jis svarstė, ar nereikėtų leisti Skarei
įsikraustyti pas save į šeši šimtai penktąjį, Informacijos apdorojimo
centrą. Svarstė, ką daryti su likusiu savo gyvenimu. Ir svarstė, ar
kada sužinai, ar elgeisi teisingai, kol gyvenai.
Tik vasario pabaigoje Haris užsisakė lėktuvo bilietą į Bergeną.
Septynių kalnų apsuptame mieste vis dar telkšojo besniegis
ruduo, o ant Flioieno kalno Harį apėmė jausmas, kad juos gaubia
tas pats debesis kaip ir praeitą kartą. Surado jį prie staliuko
Flioieno restorane.
– Sako, kad dabar lankaisi čia, – prabilo Haris.
– Laukiau, – tarė Bjarnė Meleris ir gurkštelėjo. – Tau prireikė
daug laiko.
Jie išėjo į lauką ir stabtelėjo prie apžvalgos aikštelės turėklų.
Meleris atrodė dar blyškesnis ir liesesnis nei praeitą kartą.
Žvilgsnis buvo blaivus, bet veidas išbrinkęs, o rankos virpėjo.
Haris spėjo, kad taip pasidarė veikiau nuo tablečių nei nuo
alkoholio.
– Iškart nesupratau, ką turėjai omeny, – tarė Haris, – kai
pasakei, kad turiu sekti pinigus.
– Ar aš buvau neteisus?
– Taip, – sutiko Haris, – buvai teisus. Bet maniau, kad kalbi apie
mano bylą. Ne apie save.
– Kalbėjau apie visus dalykus, Hari, – vėjas bloškė ilgas plaukų
sruogas Meleriui ant veido. – Beje, tu man nepapasakojai, ar
Gunaras Hagenas patenkintas, kaip išsprendei savo bylą. Arba,
tiksliau sakant, kaip neišsprendei.
Haris patraukė pečiais.
– Davidas Ekhofas ir Gelbėjimo armija išvengė nemalonaus
skandalo, kuris būtų galėjęs sugadinti jų gerą vardą ir darbą.
Albertas Gilstrupas neteko savo vienintelio sūnaus, marčios ir
kontrakto, kuris gal būtų išgelbėjęs šeimos turtą. Sofija Micholec
su šeima išvyksta atgal į Vukovarą. Neseniai netikėtai atsiradęs
vietinis geradaris jiems davė paramą namo statybai. Martina
Ekhof susitikinėja su vyruku vardu Rikardas Nilsenas. Trumpai
sakant, gyvenimas teka sava vaga.
– O kaip tu? Ar susitinki su Rakele?
– Kartais.
– Kaip einasi su tuo gydytoju?
 – Daug neklausinėju. Jie turi savų bėdų.
– Ar tik ji nenori vėl būti su tavimi?
– Aš manau, kad ji nori, jog būčiau vyrukas, galintis gyventi tokį
gyvenimą kaip jis, – Haris pasistatė apykaklę ir pažvelgė žemyn į
tai, kas turėjo būti miesto panorama. – Aš ir pats kartais to noriu.
Jie nutilo.
– Aš pasiėmiau Tomo Valerio laikrodį ir nunešiau jį patikrinti pas
vieną jauną laikrodininką, kuris nutuokia apie tokius dalykus. Ar
pameni, kad tau pasakojau apie košmarą apie „Rolex“ laikrodį,
kuris nesiliovė tiksėjęs ant nuplėštos Valerio rankos.
Meleris linktelėjo.
– Aš išsiaiškinau, – tarė Haris. – Brangiausi laikrodžiai pasaulyje
tiksi pagal turbijono sistemą, dvidešimt aštuonių tūkstančių
vibracijų per valandą dažnumu. Todėl atrodo, kad sekundinė
rodyklė skrieja ratu nestabtelėdama. O ankerinis mechanizmas
veikia taip, kad tiksėjimo garsas tampa intensyvesnis nei kitų
laikrodžių.
– „Rolex“ – puikūs laikrodžiai.
– „Rolex“ fabriko ženklas buvo paprasčiausiai uždėtas
laikrodininko, kad pridengtų, koks tai iš tiesų laikrodis. Tai „Lange
1 Tourbillon“. Vienas iš šimto penkiasdešimties egzempliorių. Tos
pačios serijos numeriu kaip ir laikrodis, kurį gavau dovanų iš
tavęs. Paskutinį kartą, kai „Lange 1 Tourbillon“ buvo parduotas
aukcione, kaina siekė beveik tris milijonus kronų.
Meleris linksėjo, lūpose žaidė šypsenėlė.
– Ar sau atlygindavote tokiu būdu? – paklausė Haris. –
Laikrodžiais, kainuojančiais po tris milijonus?
Meleris užsisagstė apsiaustą ir pasistatė apykaklę.
– Jie išlaiko stabilesnę vertę ir mažiau krinta į akis nei
prabangūs automobiliai. Yra ne tokie ryškūs kaip brangūs meno
kūriniai, juos lengviau pervežti kontrabanda nei pinigus ir jų
netenka plauti.
 – Be to, laikrodis yra daiktas, kurį gali paprasčiausiai atiduoti.
– Taip.
– Kas nutiko?
– Tai ilgai istorija, Hari. Ir, kaip ir visos tragedijos, ji prasidėjo
nuo geriausių ketinimų. Mes buvome maža grupelė žmonių, kuri
norėjo įdėti savo įnašą. Sutvarkyti reikalus, su kuriais įstatymams
paklūstanti visuomenė pati nesusidoroja.
Meleris užsimovė juodas pirštines.
– Kai kas teigia, jog tiek daug nusikaltėlių lieka laisvėje, kadangi
teisėsaugos sistemą galima prilyginti tinklui su didelėmis kilpomis.
Bet tai visai netikęs įsivaizdavimas. Tai plonas, tankiai nunertas
tinklas, kuris sugaudo mailių, bet plyšta, pakliuvus stambioms
žuvims. Mes norėjome būti tinklu už tinklo, tuo, kuris galėtų
sulaikyti ryklius. Grupėje buvo ne tik žmonės iš policijos, bet ir
advokatų, politikų ir biurokratų, kurie galėjo įžvelgti, kad
visuomenės struktūra, įstatymų leidyba ir teisėsaugos sistema
nėra pasiruošusios tarptautiniam organizuotam nusikalstamumui,
kuris įsibrovė į mūsų šalį, kai atidarėme sienas. Policijai nebuvo
leista žaisti pagal tas pačias taisykles, pagal kurias žaidė
nusikaltėliai. Kol įstatymai prisivys, turėjome veikti paslapčiomis, –
spoksodamas į rūką Meleris purtė galvą. – Bet tose vietose, kurios
uždaros ir įslaptintos, kur neįmanoma išvėdinti, visada įsimeta
puvinys. Policiją apniko parazitai, kurie pirmiausia pareiškė, kad
privalome kontrabanda vežti ginklus, kurie prilygtų tiems, kuriuos
turi mūsų priešininkai. Tada reikėjo juos parduoti, kad
finansuotume savo darbą. Tai buvo paradoksas, bet tie, kurie
pasipriešino, greitai susivokė, kad parazitai paėmė viršų. Ir tada
pasipylė dovanos. Pradžioje – smulkmenos. Kaip jie įvardijo –
tarsi įkvėpimas tolesniems nuopelnams. Kartu pažymėdami, kad
atsisakymas priimti bus vertinamas kaip akivaizdus
nesolidarumas. Bet išties tai buvo tik kitas trūnijimo etapas,
korupcija, kuri tave įsiurbia beveik nepastebimai, kol atsipeikėji
sėdėdamas mėšle iki kaklo. O atsitraukti buvo neįmanoma. Jie per
daug apie kiekvieną žinojo. Blogiausia, kad nenutuokei, kas jie
tokie. Mes susiskirstėme į grupeles iš kelių žmonių ir vienas su
kitu bendravome per kontaktinį asmenį, nes tai užtikrindavo
slaptumą. Nežinojau, kad Tomas Valeris buvo vienas iš mūsų,
kad tai jis organizavo ginklų kontrabandą ar kad išvis egzistuoja
žmogus slapyvardžiu Princas. Tol, kol Elena Jelten ir tu šito
neatskleidėte. Ir tada aš taip pat supratau, kad iš akių pametėme
savo tikrąjį tikslą. Kad senų seniausiai neturime kito motyvo, kaip
tik prisikimšti kišenes. Kad esu korumpuotas. Kad esu... – Meleris
giliai įkvėpė, – tokių pareigūnų kaip Elena Jelten nužudymo
bendrakaltis.
Kerotame danguje sūkuriuodami lėkė debesys, ir atrodė, tarsi
Flioienas skrietų pro juos.
– Vieną dieną aš nebeištvėriau. Pabandžiau pasitraukti. Jie
pasiūlė man alternatyvų. Prastų. Bet dėl savęs aš nesibaiminu.
Bijau vienintelio dalyko – kad jie užgaus mano šeimą.
– Ar dėl to pabėgai?
Bjarnė Meleris linktelėjo.
Haris atsiduso.
– Taigi padovanojai man šitą laikrodį, kad padėtum tašką?
– Tai turėjai būti tu, Hari. Niekas kitas.
Haris linktelėjo. Jautė, kaip gerklėje auga gniutulas. Jis prisiminė
kai ką, ką Meleris pasakė praeitą kartą, jiems stovint ant šios
viršukalnės. Buvo įdomu galvoti apie tai, kad per šešias minutes
nuo antro pagal dydį Norvegijos miesto centro funikulieriumi
užsikėlę kai kurie žmonės pasiklysta ir žūva. Ir įsivaizduoti, kad esi
širdyje to, ką vadini teisingumu, o paskui staiga netikėtai prarandi
bet kokią orientaciją ir tampi būtent tuo, prieš ką kovoji. Jis galvojo
apie visus minčių posūkius, kuriais teko pereiti, apie visus
svarbius ir nereikšmingus sprendimus, kurie privedė prie
paskutinių minučių Oslo oro uoste Gardermoene.
– O kas, jei aš niekuo nuo tavęs nesiskiriu, šefe? Kas, jei
pasakyčiau, kad galėčiau būti tavo vietoje?
 Meleris patraukė pečiais.
– Didvyrį nuo nusikaltėlio skiria atsitiktinumai ir aplinkybės,
visada taip buvo. Teisingumas yra tingiųjų ir vizijos neturinčiųjų
vertybė. Be nusikaltėlių ir nepaklusnumo mes vis dar gyventume
feodalinėje santvarkoje. Aš pralaimėjau, Hari, tai paprasta kaip
dukart du. Kažkuo tikėjau, bet apakau, o kai atgavau regėjimą,
mano širdis jau buvo korumpuota. Taip nutinka nuolat.
Haris tirtėjo vėjyje, ieškodamas žodžių. Kai juos pagaliau
surado, jo balsas buvo svetimas ir iškamuotas.
– Atleisk, šefe. Negaliu tavęs suimti.
– Gerai, Hari, nuo čia susitvarkysiu pats, – Melerio balsas buvo
ramus, beveik guodžiantis. – Tik norėjau, kad viską pamatytum. Ir
suprastum. Ir galbūt pasimokytum. Ir nieko daugiau.
Haris spoksojo į neįžvelgiamą miglą ir veltui stengėsi daryti taip,
kaip jo šefas ir draugas prašė – „pamatyti viską“. Haris laikė akis
atmerktas, kol ištryško ašaros. Kai jis apsisuko, Bjarnė Meleris
buvo nuėjęs. Migloje sušuko jo vardą, nors žinojo, kad Meleris
buvo teisus: ir nieko daugiau. Bet pagalvojo, kad kas nors vis tiek
turėjo pašaukti jį vardu.