SUAUGĘ ALKOHOLIKŲ

VAIKAI (SAV)
DIDŽIOJI KNYGA
(vertimas)

ADULT CHILDREN OF ALCOHOLICS/DYSFUNCTIONAL FAMILIES

ACA (Big Red Book, BRB)
 1 SKYRIUS.
Skalbinių sąrašas. Problema
SAV įkūrėjas A. Tonis 1978 m. surašė keturiolikos bruožų, būdingų
suaugusiems alkoholikų vaikams, sąrašą. Kai šis sąrašas buvo
perskaitytas pirmoje SAV grupėje Niujorke, vienas grupės narys
pasakė: „Juk tai mano Skalbinių sąrašas”. Nuo to laiko šie keturiolika
bruožų, būdingų suaugusiems alkoholikų vaikams, vadinami tiesiog
Skalbinių sąrašu.
Tai suteikė rašytinį pagrindą SAV įkūrimui. Tik 260 žodžių (originalo
kalba) Skalbinių sąrašas apibūdina suaugusio, kilusio iš nedarnios
šeimos, mąstymą ir asmenybę. Keturiolika bruožų atskleidžia, kaip
žiauriai mes teisiame save ir kitus. Mes, bijodami būti apleisti,
nenutraukiame destruktyvių santykių.
Apibūdinimas „suaugęs vaikas” reiškia tai, kad mes, vaikystėje
išmokę bijoti ir nepasitikėti, suaugę netinkamai reaguojame į
santykius. Slapta baimė gali nesąmoningai kenkti mūsų sprendimams ir
santykiams. Mes išoriškai galime atrodyti pasitikintys savimi, nors
gyvenam nuolat klausdami apie savo žmogiškąją vertę.
SAV mes tikime, kad mūsų vaikystės patirtis, augant nedarnioje
šeimoje, veikia ir mūsų dabartinį suaugusių gyvenimą. Dauguma mūsų
pasiekė sėkmę karjeroje, tačiau vis tiek jautėsi atskirti nuo tikrojo
gyvenimo. Kai kurie iš mūsų patyrė nuolatines nesėkmes. Mes
gyvenome savo pačių susikurtoje nelaimėje, naikinome save ir
neapkentėme savęs. Daugelis buvome pusiaukelėje tarp sėkmės ir
nepasisekimo. Mes turėjome gerus darbus ir jaukius namus, tačiau
stebėdavomės, kaip kiti sugeba džiaugtis gyvenimu, tuo tarpu mes vis
spėliojame, kas yra normalu. Jautėmės tarsi žvelgiantys iš šono. Koks
bebūtų mūsų kelias, mes nesugebėjome rasti pagalbos sau iki SAV.
Pirmąkart sudarius Skalbinių sąrašą, jį pritaikė įvairūs autoriai ir
grupės. Vakarų pakrantės SAV grupės Skalbinių sąrašą pateikia įvadine
(sąlygine) forma ir vadina Problema bei tradiciškai skaito kiekvieno
susirinkimo pradžioje. SAV nariai Skalbinių sąrašą taip pat laiko bendra
elgesio charakteristika.
Šiame skyriuje mes pateikiame pirminį originalų Skalbinių sąrašą:
tokį, kokį sudarė pirmasis SAV steigėjas. Keturiolika bruožų yra SAV
steigiamosios kalbos, kuri kuria įvairių SAV grupių tapatumą, dalis.
Suaugę vaikai, kurie yra kopriklausomi (priklausomi nuo narkotikų,
maisto, azartinių žaidimų, sekso, taip pat ir darboholikai), gali vienodai
prisitaikyti asmenybės bruožus iš Skalbinių sąrašo. Neretai suaugę
vaikai turi ne vieną priklausomybę ir naudoja ne vieną kompulsyvaus
elgesio formą vienu metu. Polinkis į priklausomybes − tai būdingiausias
suaugusių vaikų bruožas. Suaugę vaikai, kuriems augant šeimoje
priklausomybės problemos nebuvo, − taip pat ne išimtis. Augę su
emociškai sergančiais, hipochondriškais, hiperkritiškais, kraštutinai
religingais tėvais, su perfekcionistais ar seksualiniais smurtautojais,
taip pat gali atpažinti save Skalbinių sąraše. Šį sąrašą pritaikyti sau bei
sveikti SAV gali ir tie, kurie buvo įvaikinti arba augo vaikų globos
namuose.
Daugelis narių Skalbinių sąrašą laiko veiksminga literatūros
priemone, pakėlusia neigimo šydą, po kuriuo ilgai slėpėmės, būdami
suaugę. Moksliniai tyrimai parodė, kad dauguma būdo bruožų iš sąrašo
charakteringi suaugusiems vaikams. Mes tikime, kad sąrašas yra vartai
į aiškumą ir savęs priėmimą.

Skalbinių sąrašas

Suaugusių vaikų būdo bruožai

1. Mes esame užsidarę ir bijome autoritetą turinčių žmonių.

2. Mes siekiame kitų pritarimo ir taip prarandame save.
3. Mes bijome kitų žmonių pykčio ir bet kokios kritikos savo
atžvilgiu.
4. Mes tampame alkoholikais, tuokiamės su alkoholikais arba
randame kitą priklausomą asmenybę, kaip darboholiką, kad
patenkintume savo liguistą apleistumo poreikį.
5. Mes žiūrime į gyvenimą kaip aukos. Meilės, draugystės,
darbo santykiuose sunkiai susitvarkome su šia silpnybe.
6. Mes esame perdėtai atsakingi, todėl mums lengviau
rūpintis kitais nei pačiais savimi. Tai mums trukdo atidžiau
pažvelgti į mūsų pačių trūkumus.
7. Gindami ir užstodami save, jaučiamės kalti.
8. Mes priklausomi nuo susijaudinimo ir krizių.
9. Mes painiojame meilę ir gailestį, esame linkę mylėti tuos,
kurių mums gaila, kuriuos galime „gelbėti”.
10. Mes neigiame savo traumuotos vaikystės jausmus ir todėl
praradome gebėjimą jausti bei reikšti skausmingus jausmus.
11. Mes save negailestingai teisiame ir turime labai mažą
savivertės jausmą.
12. Mes esame priklausomos asmenybės, todėl, bijodami būti
palikti, galime padaryti bet ką, kad išsaugotume santykius ir
nejaustume skausmingo apleistumo jausmo, kurį įgijome
gyvendami su emociškai mus apleidusiais kenčiančiais
asmenimis.
 13. Alkoholizmas yra šeimos liga. Mes tapome koalkoholikais
ir prisiėmėme ligai būdingus bruožus, net jei alkoholio niekada
nevartojome.

14. Koalkoholikai linkę reaguoti, o ne veikti.

Suaugę vaikai, kopriklausomos asmenybės

Šie keturiolika bruožų apibūdina asmenybę, kuri nesugeba tikra

meile mylėti kito žmogaus ir nuoširdžiai leisti Aukštesniajai jėgai veikti
jo gyvenime. Būdami suaugusiais vaikais, mes sunkiai priimame meilę.
Tai − ne gėdinantys teiginiai ar smerkiantys spėjimai. Būdami vaikais ir
paaugliais, negavome nuolatinio tikros meilės pavyzdžio. Taigi, būdami
suaugę, neturime galimybių suprasti ar atpažinti meilės. Mūsų tėvai
mus gėdindavo ir menkindavo dėl to, kad buvome jautrūs vaikai.
Tačiau jie tai darė, remdamiesi savo meilės supratimu. Jie perteikė tai,
ką jie patys gavo būdami vaikais, manydami, kad tai būdas būti
rūpestingais tėvais. Prieš ateidami į SAV, tai, ką daugelis suaugusių
vaikų suvokė kaip meilę ir intymumą, iš tiesų buvo kopriklausomybė ar
griežta kontrolė.
Suaugusio vaiko sindromas gali būti iš dalies keičiamas į
kopriklausomybės diagnozę. Yra daug kopriklausomybės apibrėžimų.
Vis dėlto kopriklausomi asmenys linkę susikoncentruoti ties kitų žmonių
norais ir poreikiais labiau nei savo. Taip kopriklausomas arba suaugęs
vaikas gali išvengti savo jausmų ir neigti savo žemą savivertę. Tai −
šeštasis iš keturiolikos Skalbinių sąrašo bruožų. Kopriklausomos
asmenybės taip susitelkia ties kitais ir jų problemomis, kad net
nepastebi, jog jų pačių gyvenimas klostosi nepalankiai. Kopriklausomos
asmenybės gali kentėti ne tik nuo emocinio skausmo, bet turėti ir rimtų
chroniškų fizinių ligų, kaip skrandžio ar gaubtinės žarnos problemos,
stiprūs galvos skausmai, nemiga, odos susirgimai ir kiti sutrikimai.
SAV mes suprantame, kad negalėjome reaguoti kitaip nei mums
buvo įprasta, gyvenant nedarnioje šeimoje. Būdami vaikais, mes
susitelkėme ties keistais ar nerūpestingais mūsų tėvų elgesio būdais.
Mes klydome manydami, kad lėmėme jų nuotaikas ar pažiūras, kad
galėjome pakeisti aplinkybes. Negalėjome suprasti, kad buvome tik
vaikais, kad suaugusieji buvo atsakingi už jų pačių jausmus ir poelgius.
Daugelis mūsų buvo įsitikinę, kad lėmė tėvų priklausomybes. Mes
prisiėmėme atsakomybę už jų gėrimą, narkotikų vartojimą, manydami,
kad galime priversti juos sustoti, pristabdyti ir pamilti mus. Būdami
vaikais, mes prisiėmėme sau tėvų pyktį, įniršį, kaltę ar
menkavertiškumo jausmą. Mes buvome vaikai ir nesuvokdami to
prisiėmėme atsakomybę už tėvų jausmus ir blogą elgesį. Šis klaidingas
vaikystėje suformuotas suvokimas yra mūsų dabartinio kopriklausomo
elgesio pamatas. Gyvendami su kaltinančiais ar gėdinančiais tėvais,
mes suformavome priklausomą ir savo „netikrą aš”. Mūsų „netikras aš”
nuolat siekia prieraišumo, pripažinimo ar garbinimo, tačiau giliai viduje
mes netikime, kad esam to nusipelnę. Tuo tarpu mūsų vidinis vaikas
verčiamas slėptis. „Netikras aš” yra suaugusio vaiko asmenybė, kuri
apibūdinama keturiolikoje bruožų Skalbinių sąraše.
Daugelis suaugusių vaikų metų metus bendrauja su savo tėvais
perdėtai atsakingai, laikydami tai meile ar rūpestingumu. Toks elgesys
slepia troškimą laimėti meilę, kurios negavome būdami vaikais.
Nesveikdami dauguma suaugusių vaikų turėjo santykius, kuriuose jie
jautė mylintys kitą žmogų. Iš tiesų jie varžė ir manipuliavo kitą žmogų,
siekdami prieraišumo. Toks elgesys sukuria reakciją, kurios labiausiai
bijome — atstūmimą.
Lankydamiesi SAV susirinkimuose, suprantame, kad išsiugdėme
šiuos bruožus, padėjusius išgyventi savo šeimoje. Patirtis rodo, kad
nesveikdami suaugę vaikai dažnai naudojasi tais keturiolika elgesio
būdų. Mes juos deriname, kad susidorotume su gyvenimo iššūkiais.
Pavyzdžiui, žmogus gali bijoti savo vadovo (Pirmas bruožas) ir siekti
pritarimo (Antras bruožas), prisiimdamas didelį darbo krūvį, nes
atsisakydamas jaustųsi kaltas (Septintas bruožas). Jausdamasis auka
(Penktas bruožas) jis grįžta pas alkoholikę žmoną (Ketvirtas bruožas),
nuslopinęs savo jausmus (Dešimtas bruožas). Būdamas perdėtai
atsakingas, jis apsiima didžiąją dalį namų ruošos darbų (Šeštas
bruožas). Jis nori palikti savo žmoną, tačiau painiodamas meilę ir
gailestį, jis bijo būti atstumtas, jei atsitrauktų (Devintas ir Dvyliktas
bruožai). Toks ratas kartojamas ir kitą dieną, kitą savaitę ar ištisus
metus. Šie bruožai perduodami vaikams, augantiems tuose namuose.
Mes turime suprasti, kad, kai buvome vaikai, šie bruožai bukino mūsų
emocinį ir dvasinį gyvenimą, tačiau padėjo mums apsisaugoti.
Griebiamės šių elgesio būdų, būdami suaugę. Jų nėra lengva atsisakyti,
nors jie ir sukuria stiprų vidinį skausmą ir izoliaciją, o pastarieji ir
atvedė mus į Suaugusių alkoholikų vaikų grupes. Mes siūlome būti
atlaidžiais sau, pradėti įsivardinti labiausiai kankinančius bruožus. Yra
būdų gyventi kitaip.

„Kitas” Skalbinių sąrašas

Prieš smulkiau aprašydami originalų Skalbinių sąrašą, norime

pabrėžti, kad daugumai bruožų iš keturiolikos bruožų sąrašo galima
pateikti jiems priešingus. Mūsų patirtis rodo, kad priešingi bruožai yra
ne mažiau destruktyvūs. Pavyzdžiui, jei mes bijojome valdžią turinčių
žmonių, kaip teigiama pirmajame Skalbinių sąrašo bruože, tai mes
greičiausiai tapome valdingi savo vaikų, sutuoktinių ar kitų žmonių
atžvilgiu. Kai mes sustojame ir susimąstome, suprantame, kad buvome
įbauginti savo pačių valdingumo. Jei į gyvenimą žiūrėjome kaip aukos
(Penktas bruožas), tai daugelis mūsų tapome persekiotojais ar net
nusikaltėliais, kurie skriaudė savo aukas. Jei mes jautėmės kalti
užstodami save (Septintas bruožas), tai gėdindavome kitus be jokios
sąžinės graužaties. Mes taip pat galėdavome atimti kažką iš kitų, net
nesijausdami kalti.
Šie pavyzdžiai atskleidžia kitą Skalbinių sąrašo pusę. Daugelis gali
neigti, kad tapo dominuojančiomis asmenybėmis, tačiau tokie iš tikrųjų
esame. Mums gali nepatikti mintis apie tai, kad persekiojame kitus,
tačiau mes tai darome. Daugelis mūsų atkuriame tai, kas su mumis
įvyko, manydami, kad atsilyginame už tai. Kai kurie buvo įsitraukę į
peštynes. Pagauti įniršio, esame trenkę, mušėmės. Kad įbaugintų kitus,
kai kurie grasino ar panaudojo fizinį smurtą. Tarp mūsų yra ir tų, kurie
sąmoningai įvykdė nusikaltimus. Dėl įvairiausių priežasčių, kurias mes
pateisindavome, esame pavogę daiktų, suklastoję čekių ar pasisavinę
pinigų. Galime pajusti gėdą ar pasišlykštėjimą savo veiksmais. Tai —
sveikas kaltės jausmas, priešingai nei nuodijanti kaltė, kurią jausdami
mes užaugome.
Nepriklausomai nuo to, ar mes tapome aukomis, ar persekiojome
kitus, mūsų elgesys atskleidžia tiesą — SAV nėra lengva programa. Vis
dėlto dirbti su programa reikia kur kas mažiau pastangų nei gyventi
kopriklausomybėje, bandant kontroliuoti kitus ar mums nepavaldžias
aplinkybes. Jei, būdami programoje mes dėsime nors pusę tų
pastangų, kurias įdedame gyvendami priklausomybėje, gausime
stulbinamus rezultatus. Mes atrasime aiškumą ir pajusime savo vertę.
Mums reikės pagalbos, reikės, kad kiti mus priimtų, kai negalėsime
priimti savęs. Mums nereikia savęs kaltinti ar save smerkti, tačiau mes
privalome būti sąžiningi dėl savo elgesio. Mums reikia priminti, kad
elgiamės destruktyviai, ir privalome apgalvoti savo veiksmus.
SAV suteikia galimybę prisipažinti apie savo elgesį saugioje
neteisiančioje aplinkoje. SAV programoje mes mokomės atpažinti, kada
elgiamės kaip aukos arba persekiotojai, ir kalbėti apie tai. Mes
auginame švelnumą ir meilę sau. Suvokiame, kad bėgant laikui ir
priimant pagalbą, mes galime pasikeisti.

Skalbinių sąrašo peržiūrėjimas

Toliau pateiksime smulkesnį suaugusių vaikų būdo bruožų

aprašymą. Kai kurie bruožai pateikiami drauge, kad parodytume
galimas jų kombinacijas.
1 bruožas: Mes esame užsidarę ir bijome autoritetą turinčių
žmonių.
 Suaugę vaikai dažniausiai gyvena paslapčių ir baimių kupiną
gyvenimą. Baimė, o kartais ir teroras, yra visus keturiolika bruožų
siejanti gija. Du iš trijų pirmų bruožų pabrėžia kitų žmonių baimę. Nors
daugelis suaugusių vaikų atrodo linksmi, padedantys ar savarankiški,
tačiau iš tiesų gyvena bijodami savo tėvų, sutuoktinio ar darbdavio. Kiti
nuolat bijo ekonominio nesaugumo, įsivaizduojamų sveikatos problemų
ar pasaulinių katastrofų. Juos persekioja galimos grėsmės ar nesėkmes
jausmas. Net tie, kurie iš pažiūros atrodo nepalaužiami ir demonstruoja
drąsą, gali slėpti gilų nesaugumo ir nemeilės jausmą.
Šių minčių esmė dažniausiai yra gėdos ir apleistumo baimė. Gėda
yra tapusi mūsų dvasiniu jausmu ir prigimtiniu trūkumu. Apleistumas
mums reiškia daugiau nei tiesiog būti vienišu ar paliktu.
Gėda ir apleistumo jausmas — ryškiausi nedarnios šeimos bruožai.
Nepaisant kitų faktorių, šie jausmai yra pagrindinė sąlyga tapti
suaugusiu vaiku, nesvarbu, ar šeimoje piktnaudžiaujama alkoholiu ir
narkotikais, ar ne. Lyginant su kito tipo šeimomis, suaugę vaikai jaučia
itin stiprų gėdos jausmą, net dėl savo egzistavimo. Kai kuriais atvejais
suaugusio vaiko gėdos jausmas taip persismelkęs, kad gali paralyžiuoti
kūną ir protą. Suaugę vaikai patiria „gėdos atakas”, kurios gali sukelti
fizines ligas ar net amžiaus regresą, kai jaučiamasi fiziškai jaunesniais,
nei esama iš tiesų. Kai patiriamas gėdos jausmas, tai gali paveikti net
regėjimą. Intensyvaus gėdos patyrimo metu galimi erdvės ir
apšvietimo suvokimo pokyčiai. Daugeliui suaugusių vaikų tuo metu
sunku kvėpuoti.
Apleistumas gali būti įvairių formų. Vienas iš jų, kai tėvai
paprasčiausiai palieka vaiką ir negrįžta. Tai gali būti ir tėvų
perfekcionizmas, kai vaiko elgesys niekada neįtinka. Tėvai gali apleisti
vaiką, kai nesugeba jo pagirti ar priimti jo tikrų pastangų jiems įtikti.
Daugelis tėvų yra linkę greitai sukritikuoti ar taisyti vaiko elgesį, o ne
pagirti ar auginti pasitikėjimą vaiko pasirinkimais. Dėl šios priežasties
dauguma suaugusių vaikų turi griežtą vidinį kritiką. Kritikuojantis
vidinis tėvas plūstasi ir graužia beveik kiekviename žingsnyje. Šis
vidinis kritikas yra būdas pačiam save apleisti.
Gėda ir apleistumas — tai jausmai, kuriais remiantis nedarniose
šeimose buvo palaikoma kontrolė. Mes laikėme savo tėvus valdingais,
bet nepatikimais.
Mes perkeliame šią baimę į savo, jau suaugusių, gyvenimą ir bijome
savo darbdavio, konkretaus giminaičio ar tam tikrų situacijų. Mes
bijome valdžią turinčių žmonių arba patys tokiais tampame.
2 bruožas: Mes siekiame kitų pritarimo ir taip prarandame
save.
3 bruožas: Mes bijome kitų žmonių pykčio ir bet kokios
kritikos savo atžvilgiu.
 Tapti pataikūnais — tai vienas iš būdų, kurį suaugę vaikai pasirenka,
kad išvengtų kritikos, gėdos ir apleistumo. Suaugę vaikai taip pat
stengiasi nuslopinti pyktį, kad įsiteiktų žmonėms, kurių bijo. Kai taip
elgiamės, mes prarandame dalį savo asmenybės. Mes tikime, kad
būsime saugūs ir niekada nebūsime palikti, jei būsime „geri” ir
neparodysime pykčio. Deja, toks elgesys daug kainuoja. Kai
pataikaujame kitiems savo jausmų ir poreikių sąskaita, mes
neišvengiamai liekame atstumti ir įskaudinti. Daugelis suaugusių vaikų
svyruoja tarp saldaus gerumo ir staiga išsiveržiančio pykčio. Jie dažnai
pratrūksta, jaučia gilų sąžinės graužimą ir prisiekinėja pasikeisiantys tik
tam, kad ir vėl pakartotų šį elgesį. Dauguma suaugusių vaikų nuslopina
savo pyktį taip pagilindami depresiją ar sukeldami panikos proveržius.
Staigiai įsiplieskiantis ar nuolat jaučiantis liūdesį suaugęs vaikas
patenka į ydingą ratą, kuris ardo santykius.
Iš tiesų pataikaujantys suaugę vaikai yra nenuoširdūs ir negali
sukurti santykių, kurių taip trokšta.
Daugelis suaugusių vaikų savo santykiuose ar šeimoje nuolat ieško
situacijų, kurios sukeltų gėdos jausmą ar viešą kritiką. Prie gėdos ir
apleistumo baimės prisideda ir hyperbudrumas, mokslininkų dar
vadinamas Potrauminio streso sutrikimu (PTS). PTS dažniausiai
būdingas karo veteranams ar žmonėms, išgyvenusiems įvairias didelio
masto katastrofas. Suaugę vaikai taip pat kenčia nuo PTS.
Traumuojantis įvykis ar įvykiai sukelia tokį intensyvų grėsmės ir
pavojaus išgyvenimą, kuris, pasak ekspertų, keičia organizmo
chemines savybes. Net praėjus ilgam laikotarpiui po traumuojančio
įvykio, žmogus, kenčiantis nuo PTS, išlieka „budrus” ir siekia
apsisaugoti nuo ateities įvykių, kurie galėtų vėl kelti grėsmę.
4 bruožas: Mes tampame alkoholikais, tuokiamės su
alkoholikais arba randame kitą priklausomą asmenybę, kaip
darboholiką, kad patenkintume savo liguistą apleistumo poreikį.
9 bruožas: Mes painiojame meilę ir gailestį, esame linkę
mylėti tuos, kurių mums gaila, kuriuos galime „gelbėti”.
13 bruožas: Alkoholizmas yra šeimos liga. Mes tapome
koalkoholikais ir prisiėmėme ligai būdingus bruožus, net jei
alkoholio niekada nevartojome.
Kadangi alkoholizmas yra šeimos liga, visi (net nevartojantys šeimos
nariai) yra paveikiami. Didelė tikimybė, kad tokioje šeimoje užaugęs
žmogus taps priklausomas arba susituoks su priklausoma ar
kompulsyvia asmenybe. Galvodami, kad jų gyvenimas bus kitoks nei jų
tėvų, suaugę vaikai vis dėlto tampa priklausomi nuo alkoholio ar
narkotikų. Dažnai suaugę vaikai vartodami netgi pralenkia savo tėvus
nesveiku elgesiu. SAV programa geriausiai veikia tuos, kurie atsisako
alkoholio, narkotikų ar vaistų. Mes negalime efektyviai dirbti su
programa, jei veikiame savo sąmonę alkoholiu ar narkotikais. SAV
nariai turėtų pasitarti su savo gydytoju prieš atsisakydami išrašytų
jiems vaistų. Tai sprendimas, kuri reikia priimti drauge su savo
gydytoju.
Suaugę vaikai intuityviai linkę užmegzti santykius ar ryšius
socialinėse sferose su kitais suaugusiais vaikais. Kaip absurdiškai
beskambėtų, daugelį suaugusių vaikų traukia piktnaudžiaujantys ir
priklausomi asmenys, nes jie primena vartojančius tėvus. Nebūdami
sveikimo programoje, daugelis suaugusių vaikų pasirinkdavo
partnerius, kurie atstumdavo ir leisdavo patirti pažįstamą skausmą, jog
esi nereikalingas. Mes taip pat galime iš aukos virsti persekiotojais.
Kadangi mes painiojame meilę ir gailestį bei esame pernelyg
atsakingi, kankinantys santykiai rodo, kad nesąmoningai drauguose
arba antroje pusėje ieškome šių bruožų. Nors daugelis tvirtina, kad
nepasirinktų tokio žmogaus, vis dėlto, prieš ateidami į SAV, jie iš tiesų
neturi pasirinkimo tol, kol negauna pagalbos. Jei suaugęs vaikas,
nesveikdamas pagal SAV programą, sugeba nutraukti netinkamus
santykius, neretai pradeda kitus su panašiu piktnaudžiaujančiu ar
neprieinamu asmeniu. Negaudami pagalbos, mes esame pasmerkti
siekti tokių žmonių, kurie elgtųsi taip, kaip su mumis buvo elgiamasi
vaikystėje. Ketvirtas, devintas ir tryliktas bruožai lemia šiuos mūsų
sprendimus.
5 bruožas: Mes žiūrime į gyvenimą kaip aukos. Meilės,
draugystės, darbo santykiuose sunkiai susitvarkome su šia
silpnybe.
6 bruožas: Mes esame perdėtai atsakingi, todėl mums
lengviau rūpintis kitais nei pačiais savimi. Tai mums trukdo
atidžiau pažvelgti į mūsų pačių trūkumus.
Patirtis rodo, kad daugelis mūsų gyveno aukos gyvenimą. Žiūrėdami
į gyvenimą kaip aukos, suaugę vaikai siekia kontroliuotis kitus ir
apsisaugoti nuo situacijų, sukeliančių gėdos ar apleistumo jausmus.
Aukos vaidmens prisiėmimas gali tapti sąmoningu manipuliacijos
įrankių tiems suaugusiems vaikams, kurie žino, kaip tuo naudotis. Vis
dėlto aukos vaidmuo atima daugiau jėgų nei suteikia galios.
Santykiuose žmonės nuo tokio elgesio pavargsta ir yra linkę
pasitraukti. Tada suaugę vaikai ieško kitos aukos, kad galėtų atkurti
savo elgesį. Daugelis suaugusių vaikų iš aukos vaidmens gali pereiti į
perdėtai atsakingo asmens vaidmenį, kad pasiruoštų vėl grįžti prie
aukojimosi. Prisiimdamas pernelyg daug atsakomybės, asmuo tikisi
laimėti simpatiją ir užuojautą, bet iš tiesų pavojingai artėja prie įniršio,
žlugimo ir izoliacijos. Galiausiai vis tiek lieka auka.
Tiek aukos vaidmuo, tiek ir perdėta atsakomybė trukdo suaugusiems
vaikams atidžiau pažvelgti į save. Abu šie vaidmenys padeda išvengti
atsakomybės už savo pačių jausmus. Rūpindamiesi kitais ir jų
problemomis, mes apleidžiame savo pačių gyvenimą. Rūpindamiesi
kitais mes galvojame, kad gyvename, bet realybėje mes bėgame nuo
savo pačių gyvenimo. Priklausomas suaugęs vaikas gali būti taip
įsitraukęs į kito asmens jausmus ir veiksmus, kad santykiams
nutrūkus, netenka išorinės paramos ir savo vidinio pasaulio.
Kopriklausomi SAV nariai įvardija apatijos, pasimetimo ir nevilties
jausmus, užplūstančius netekus partnerio. Štai kokia didelė susitelkimo
į kitą žmogų kaina.
7 bruožas: Gindami ir užstodami save, jaučiamės kalti.
11 bruožas: Mes save negailestingai teisiame ir turime labai
mažą savivertės jausmą.
Kas gali jaustis kaltas, kai apvagiami jo namai? Suaugęs vaikas. Kas
gali pasijusti kaltas, prašydamas kasininko perskaičiuoti grąžą?
Suaugęs vaikas.
Nesveikdami daugelis suaugusių vaikų manydavo, kad yra neteisūs
beveik visose be išimties situacijose. Už klaidas darbe, už kito žmogaus
liūdesį suaugęs vaikas prisiima atsakomybę. Iš kitos pusės mes galime
ieškoti kaltų ir neigti savo klaidas ar blogą elgesį. Mes taip pat save
negailestingai teisiame arba ieškome nepelnytos savo ar kitų kaltės.
Nesveikdami dėl gėdos jausmo, kurį patyrėme vaikystėje, mes linkę
nuolat dvejoti ar automatiškai kaltinti save. Mes reaguojame vietoj to,
kad galvotume apie galimas išeitis ir imtume veikti.
Gindami save jaučiame kaltę todėl, kad mums nebuvo leista išsakyti
savo poreikių, kai buvome vaikai. Negailestingai save teisiame, nes
pernelyg kritiški ir priekabūs tėvai mums tai perdavė. Mūsų pagrindiniai
emociniai poreikiai nebuvo patenkinti. Buvome jautrūs vaikai, todėl
mus gėdindavo dėl mūsų teisėtų norų ir vadindavo egoistais.
Būdami suaugę, mes prisimename situacijas su savo tėvais, kurios
mums sukėlė neigiamas emocijas. Todėl dabar vengiame ko nors
prašyti, kad nepatirtume tų pačių skausmingų jausmų. Kiti tuo tarpu
gali manipuliuoti nuolat prašydami to, ko jiems reikia, tačiau jie taip
pat nėra nelaimingi. Kai jie pagaliau gauna tai, ko, atrodo, norėjo, bet
vis tiek jaučia trūkumą.
8 bruožas: Mes priklausomi nuo susijaudinimo ir krizių.
Kai SAV įkūrėjas A. Tonis aprašė šį bruožą. Jis skambėjo taip: „Mes
tapome priklausomi nuo baimės”, tačiau dėl aiškumo fear (baimė)
pakeitė žodį į excitement (susijaudinimas). Susijaudinimą arba baimę
suaugę vaikai pasitelkia kaip gyvumo jausmo imitaciją, o iš tiesų jie
atkuria situaciją tėvų šeimoje. Apkalbos, dramatiškos scenos,
finansiniai sunkumai ar blogėjanti sveikata yra sumaištis, kurią suaugę
vaikai susikuria, kad neatitrūktų nuo realybės, tačiau toks elgesys tėra
priklausomybė nuo susijaudinimo ir krizių.
Mūsų vidinis kompasas orientuotas į susijaudinimą, skausmą ir gėdą,
nes mes augome chaotiškoje ar kontroliuojančioje šeimoje. Toks vidinis
mūsų pasaulis gali būti apibūdinamas kaip vidinė vaistų parduotuvė.
Lentynose išdėlioti susijaudinimo, nuodingos gėdos, savęs plakimo,
nepasitikėjimo ir streso buteliukai. Kitose lentynose guli geismo,
baimės ir susirūpinimo dėžutės. Kaip keistai beskambėtų, mes siekiame
situacijų, kad patirtume vieno iš šių „vaistų” poveikį. Mes sukuriame
chaosą, kad patirtume susijaudinimą. Atidėliojame darbus, kad
patirtume stresą. Prieš ateidami į SAV, mes rinkdavomės santykius,
kurie sukeltų mums vaikystėje patirtus neramumus, nes mums įprasta
jaustis prislėgtais, įkyriais ar sugėdintais. Tokiomis akimirkomis mes
galvodavome, kad esame gyvi, nes patiriame susijaudinimą, tačiau iš
tiesų mes patirdavome vaikystės skausmą. Mūsų elgesys rodo, kad
esame priklausomi nuo susijaudinimo ir kitų „vaistų”, kuriuos
susikūrėme vaikystėje tam, kad išgyventume. Daugelis mūsų jausmų
buvo pakeisti į vidinius „vaistus”, kurie skatina mus žaloti save arba
kitus. Nesulaukdami pagalbos, mes negalime atpažinti ramybės ir tikro
saugumo. Mes neturime orientyro tokiai būsenai, nes mūsų šeimoje
nebuvo nuolatinio saugumo ir stabilumo. Nebūdami SAV, mes sveikus
žmones vertinome kaip nuobodžius ar sudėtingus.
10 bruožas: Mes neigiame savo traumuotos vaikystės
jausmus ir todėl praradome gebėjimą jausti bei reikšti
skausmingus jausmus.
Dešimtas bruožas išryškina fizinius požymius, kurie atsirado
gyvenant nedarnioje šeimoje. SAV ligos modelis paveikia kūną, protą ir
sielą. Klinikiniais tyrimais įrodyta, kad vaikystėje patirta trauma ar
nepriežiūra paveikia vaiko audinius. Emocinė ar fizinė trauma
nepraeina, nesuradus tikrosios priežasties. Kai kuriais atvejais
susikaupusi skriauda suaugusiam sukelia skilimo efektą. Suaugęs
vaikas neturi ryšio su savo kūnu. Asmuo gali pakankamai normaliai
funkcionuoti visuomenėje, tačiau nuneigta trauma lieka, sukeldama
kūno negalavimus, tokius kaip depresija, panikos priepuoliai,
hyperaktyvumas ar vangumas. Daugelis suaugusių vaikų sutrinka, kai
kas nors pasako, kad jis slopina arba neigia savo jausmus. Taip yra dėl
neigimo ir skilimo.
12 bruožas: Mes esame priklausomos asmenybės, todėl,
bijodami būti palikti, galime padaryti bet ką, kad išsaugotume
santykius ir nejaustume skausmingo apleistumo jausmo, kurį
įgijome gyvendami su emociškai mus apleidusiais kenčiančiais
asmenimis.
14 bruožas: Koalkoholikai linkę reaguoti, o ne veikti.
Suaugę vaikai yra priklausomos asmenybės, kurie smurtą ir
netinkamą elgesį laiko normaliu. Jei ir skundžiasi dėl smurto, tai
jaučiasi bejėgiai, ką nors padaryti. Nesulaukdami pagalbos, suaugę
vaikai painioja meilę ir gailestį, todėl linkę rinktis partnerius, kurių
jiems gaila, kuriuos galėtų gelbėti. Kaip atpildas jiems yra reikalingumo
jausmas ir vienatvės išvengimas. Tokie santykiai skatina reaguoti ir
jaustis bejėgiais situacijoje. Suaugę vaikai naudojasi bruožais, kurie
pateikti sąraše, kad gautų bent trupinius dėmesio. Kiti naudojasi jais,
kad paslėptų priklausomybę nuo savo partnerio. Nesveikdami jie
negauna paramos, kurią turėdami galėtų šia problemą atpažinti. SAV
mūsų laukia patikrinta išeitis.
Ar aš esu suaugęs vaikas?
Žemiau pateikiami klausimai padės jums nuspręsti, ar alkoholizmas
ir kita disfunkcija egzistavo jūsų šeimoje. Jei jūsų tėvai negirtavo,
galbūt jūsų seneliai gerdavo ir perdavė šeimos disfunkcijos problemą
jūsų tėvams. Jei alkoholis ar narkotikai nebuvo problema, galbūt jūsų
vaikystės aplinka buvo chaotiška, nesaugi ir nebuvo tinkamo auklėjimo,
panašiai kaip ir alkoholikų šeimose.
Pateikti klausimai padės suprasti, kaip alkoholizmas paveikia vaikus,
net jei pastarieji jau seniai paliko tėvų namus. Šie klausimai tinka ir
tiems, kurie užaugo maistu, seksu piktnaudžiaujančiose, perdėtai
religingose ar darboholikų šeimose. Globos namuose užaugusiems taip
pat tinka daugelis klausimų.
1. Ar prisimenate, kad kuris nors šeimos narys gėrė, vartojo
narkotikus ar elgėsi taip, kad dabar tai galėtumėte pavadinti
disfunkcija?
2. Ar jūs vengdavote pasikviesti draugus į svečius dėl alkoholizmo ar
kitokio nesveiko elgesio namuose?
3. Ar vienas iš tėvų pateisindavo kito šeimos nario gėrimą ar kitokį
elgesį?
4. Ar jūsų tėvai buvo taip susikoncentravę į vienas kitą, kad
ignoruodavo jus?
5. Ar jūsų tėvai ar kiti artimieji nuolat pykdavosi?
6. Ar jus įtraukdavo į barnius ir nesutarimus bei vertė palaikyti vieną
kurią nors pusę?
7. Ar jūs bandėte apsaugoti savo brolius ar seseris nuo alkoholizmo
ar kitų problemų namuose?
8. Ar, būdamas suaugęs, jaučiatės nesubrendęs, tarsi viduje dar
būtumėte vaikas?
9. Ar, būdami suaugę, jaučiatės tarsi tėvai su jumis elgiasi kaip su
vaiku?
10. Ar esate įsitikinęs, kad jūsų pareiga pasirūpinti tėvų jausmais ir
rūpesčiais? Ar kiti artimieji taip pat tikisi, kad išspręsite jų problemas?
11. Ar bijote autoritetingų asmenybių ir piktų žmonių?
12. Ar nuolat siekiate kitų pritarimo ir liaupsių, tačiau jums
sudėtinga priimti komplimentus?
13. Ar priimate kritiką kaip asmeninį puolimą?
14. Ar aukojate save ir vėliau pykstate, kai jūsų neįvertina?
15. Ar jaučiatės atsakingas už kitų elgesį ir jausmus?
16. Ar jums sunku įvardinti savo jausmus?
 17. Ar ieškote meilės ir saugumo kituose, o ne savyje?
18. Ar įsitraukiate į kitų problemas? Ar jaučiatės gyvesni, kai jus
ištinka krizė?
19. Ar painiojate seksą su intymumu?
20. Ar painiojate meilę ir gailestį?
21. Ar buvote įsitraukę į santykius su kompulsyvia ar pavojinga
asmenybe ir svarstėte, kaip tai nutiko?
22. Ar negailestingai save teisiate ir spėliojate, kas yra normalu?
23. Ar vienaip elgiatės namie, o kitaip — viešumoje?
24. Ar manote, kad jūsų tėvai turėjo problemų su alkoholiu ir
narkotikais?
25. Ar manote, kad buvote paveiktas alkoholizmo ar kitokio nesveiko
elgesio savo tėvų šeimoje?
Jei atsakėte „taip” į tris ar daugiau klausimų, jūs greičiausiai
kenčiate nuo alkoholizmo ar kitos disfunkcijos šeimoje pasekmių. Kaip
teigiama Skalbinių sąraše, jūs galite būti paveiktas alkoholizmo, net jei
stikliuko niekuomet nekilnojote, todėl pereikite prie antro skyriaus, kur
galėsite daugiau sužinoti apie šias pasekmes.
 6 SKYRIUS
Susitaikymas su vidiniu vaiku
Priimdami ir susitaikydami su savo pažeidžiamu vaiku, kurį mes
nuolat slėpėme viduje, pradedame „sulipdyti” sudužusias mūsų vidaus
dalis ir tampame pilnaverčiais žmonėmis. Sugebame užtikrintai,
pasitikėdami kurti ryšį su pasauliu. Mums reikia apsaugos, stiprybės ir
paramos, kurią gauname SAV grupėje tam, kad augintume
savarankiškumą ir keistume savo senus įsitikinimus į naują sveikimo
patirtį.

Emocinė blaivybė ir laisvė

Ką SAV turi bendra su kitomis anoniminėmis programomis? Tai —

pasikeitimų, kurie žadami Ramybės maldoje, patyrimas. Priimdami
praeities faktus ir keisdami įsitikinimus, kurie mus stabdo ir painioja
šiandien, mes plečiame ir giliname žingsnius ir tradicijas. Tai darome
tam, kad sukurtume galimybes emociniam blaivumui ir dvasinei laisvei
visiems, kas buvo paveikti šeimos alkoholizmo.
 7 SKYRIUS
Dvylika SAV žingsnių
Pirma Dalis

SAV Dvylika žingsnių suteikia emocinę blaivybę. Jie yra saugusių

alkoholikų vaikų programos širdis. Dvylika žingsnių yra tikslūs ir
efektyvūs sveikimo „įrankiai”, perimti iš laiko patikrintų Anoniminiams
Alkoholikams skirtų žingsnių. SAV žingsniai paaiškina ir padeda
išspręsti vaikystės apleistumo, smurto ir atstumtumo problemas.
Trisdešimtmetė patirtis rodo, kad SAV yra patikima programa, siūlanti
kelią iš sumaišties. Programa suteikia tokį aiškų ir blaivų mąstymą,
kokį mes visada norėjome turėti, bet netikėjome egzistuojant, kadangi
augome disfunkcinėse šeimose.
Nuo 1939 metų, kai pirmą kartą buvo publikuoti AA, Dvylika
žingsnių palengvino kančias milijonams alkoholikų, kompulsyvių
asmenybių, narkomanų, kopriklausomų, priklausomų nuo valgio, sekso
ir daugeliui kitų priklausomų. Žingsniai ir jų pritaikymas suteikė
tikrumą, viltį ir teigiamus pasikeitimus gyvenime tiems, kas ieškojo
pasikeitimų. Dvylika žingsnių padeda pasveikti SAV draugijoje ir tiems,
kas užaugo šeimose, kuriose nebuvo priklausomybių asmenybių. Mūsų
patirtis rodo, kad šie nariai jaučia tuos pačius apleistumo ir gėdos
jausmus kaip ir vaikai, užaugę alkoholinėse šeimose ar šeimose,
turinčiose kitas priklausomybes.
Pirmajame žingsnyje mes tvarkomės su neigimu, nenoru pripažinti
smurto ar apleistumo vaikystėje. Neigimas taip pat pasireiškia
menkinant elgesį ar pastabas, kurie akivaizdžiai mus žalojo. Net jeigu
mes ir pripažįstame tų įvykių, kurie mus žalojo, mes tikriausiai ir toliau
neigsime, jeigu nepripažinsime jų poveikio mūsų šiandieniniam
gyvenimui. Mes taip pat neigiame mėgindami paaiškinti ar ieškoti
pateisinimų elgesiui savo šeimoje. Išsivadavę iš neigimo, mes siekiame
prisiminti praeitį. Mes pamatome savo praradimus, sužinome savo
istoriją. Pagalba ir savęs priėmimas padeda mums atpažinti kaukę,
kurią turėjome nešioti, kad išgyventume disfunkcinėje šeimoje.
SAV draugijoje mes mokomės susitelkti ties savimi ir atrasti savo
tikrąją tapatybę. Mes turime būti pasirengę dirbti su Dvylika žingsnių,
kad emociškai ir dvasiškai užaugtume. Štai Žingsniai, su kuriais mes
dirbame, kad išspręstume augimo disfunkciškoje šeimos pasekmes:
1. Prisipažinome, kad esame bejėgiai prieš alkoholizmo ar kitos
šeimos priklausomybės padarinius, kad mūsų gyvenimas tapo
nesuvaldomas.
2. Įsitikinome, kad tik galingesnė už mus pačius Jėga gali grąžinti
mums sveiką mastymą.
 3. Nusprendėme patikėti savo valią ir gyvenimą Dievo, kaip mes Jį
suprantame, globai.
4. Nuodugniai ir be baimės išnagrinėjome savo moralinius
įsitikinimus.
5. Prisipažinome Dievui, sau ir kam nors kitam savo paklydimų tikslų
pobūdį.
6. Galutinai pasirengėme, kad Dievas pašalintų mūsų būdo
trūkumus.
7. Nuolankiai Jo prašėme padėti mums tuos trūkumus pašalinti.
8. Sudarėme sąrašą visų žmonių, kuriuos nuskriaudėme, ir tapome
pasiruošę jiems atsilyginti.
9. Kur galėdami asmeniškai atitaisėme skriaudas žmonėms, išskyrus
tuos atvejus, kai tuo būtume pakenkę tiems žmonėms ar kam nors
kitam.
10. Nuolatos stebėjome save ir, jei būdavome neteisūs, tuoj pat
prisipažindavome klydę.
11. Malda ir meditacija siekėme stiprinti sąmoningą ryšį su Dievu,
kaip mes Jį suprantame, melsdami tik sugebėjimo pažinti Jo valią
mums ir stiprybės ją vykdyti.
12. Šių žingsnių dėka dvasiškai pabudę, mes stengiamės perduoti
žinią vis dar kenčiantiems žmonėms ir visada gyventi pagal šias
nuostatas.
Dvylikos žingsnių programa yra paprasta, tačiau ne visuomet
lengva. Vis dėlto ji veikia, jeigu asmuo nuoširdžiai nori pasikeisti ir turi
pakankamai kantrybės sulaukti pasikeitimų. Pasitaiko, kad žingsniai
veikia ir tuomet, kai asmuo verčia save jais žengti, kaip tas kaprizingas
vaikas, nenoromis valgantis nemėgstamus špinatus. Tokios priemonės
įprastai sukuria diskomforto jausmą, kuris motyvuoja suaugusį vaiką
didesnėms pastangoms ir asmeniniam augimui.
SAV perėmė žingsnius iš AA, juos šiek tiek pakoregavo, tačiau
išsaugojo jų originalią esmę: pripažinti bejėgiškumą, kuris skatina
pasidavimą. Toks pasidavimas savo ruožtu skatina savo dvasinių
įsitikinimų peržiūrą, skriaudų atitaisymą ir sąmoningo ryšio su
Aukštesniąja Jėga paieškas. Mes ugdome tikrą pasiryžimą gyventi
meilėje ir tarnauti sau bei kitiems.
Nors SAV pritaikė AA žingsnius, šiek tiek pakeisdama žodžių
formuluotes, mūsų patirtis rodo, kad šie pakeitimai turi ypatingą
reikšmę. Saugę vaikai dėl būdingo nepilnavertiškumo ir nereikalingumo
jausmo turi nuolatos sau priminti savo vertę. Mes esame vertingi ir
esame priimami, nepaisant to, ar mes darome klaidų, įvykdome savo
siekius, ar ne. Suaugę vaikai — traumuoti saugę žmonės, kurie labai
lengvai pradeda nepasitikėti savimi, kai daro klaidas ar nejaučia
pakankamai palaikymo iš kitų. Jokia Dvylikos žingsnių adaptacija
suaugusiems vaikams nebus visiškai sėkminga, kol nepabrėš meilės
sau. Mes esame Dievo vaikai, nepaisant padarytų klaidų. Ugdant tokį
nusistatymą ir dirbant su Dvylikos žingsnių programa, mes auginame
savo savivertę. Mes mokomės suprasti, kad esame žmonės ir turime ką
pasiūlyti pasauliui. Mes priimame savo klaidas ir įvairias žmonių
nuomones, pasitikėdami savimi. Padedant SAV grupei, mes
išmokstame sakyti, kas mes esame, o ne kas mes nesame, kaip tai
darė apsvaigę ar disfunkciški mūsų tėvai. Mums tai yra didžiulis įvykis.
Praeityje mes jau pakankamai kentėjome: girdėjome begalę
prakeiksmų, grasinimų, vaikystėje patyrėme apleistumą. Dabar mes
esame suaugę žmonės, nesiskundžiantys, o siekiantys jausti ir būti.
Mes tai pasiekėme. To mes tikimės iš Dvylikos žingsnių programos.
Mūsų sprendimas tinka bet kurios pasaulio kultūros žmonėms. Mūsų
nariai, padedant SAV, sveiksta Europoje, Azijoje, Ramiojo vandenyno
Salose ir Artimuosiuose Rytuose, taip pat, žinoma, Šiaurės ir Pietų
Amerikose. Mes įsitikinome, kad vaikai, išaugę bet kuriame pasaulio
taške ir patyrę gėdą bei apleistumą, turi vienodas sielos žaizdas. Kai
suaugus jiems duodamas pasirinkimas, daugelis jų pasirenka SAV
gyvenimo būdą. SAV programa yra patikrintas būdas gyventi pilnavertį
emocinį ir dvasinį gyvenimą.
Sąvoka „suaugęs vaikas” nereiškia, kad mes gyvename praeitimi ar
kad mūsų mąstymas ir veiksmai vaikiški. Ši sąvoka nurodo, kad,
būdami suaugusiais žmonėmis, mes tvarkome savo gyvenimą vis dar
naudodamiesi vaikiškais įrankiais. Mes slopinome savo jausmus ir
buvome perdėtai atsakingi. Stengiamės numatyti ir patenkinti kitų
žmonių poreikius tam, kad jaustumėmės reikalingi. Mes mėginome būti
lanksčiais ir palaikyti kitus, neigdami savo pačių poreikius. Stebėjome
savo santykius su aplinkiniais, ieškodami nepritarimo požymių savo
atžvilgiu. Mėginome būti tobuli, kad būtume mylimi ir mūsų nepaliktų.
Arba užsidarydavome nuo kitų, manydami, kad mums nieko nereikia.
Suaugę mes buvome atsakingi komandos nariai arba nematomi
vienišiai. Mes puikūs darbuotojai, klausytojai, planuotojai ir vakarėlių
liūtai, tačiau tvarkėmės saugusių gyvenimą, naudodami vaikiškus
išgyvenimo įgūdžius, kurie palikdavo mums neužtikrintumo savimi
jausmą. Kaip išgyvendavome vaikystėje, taip mes gyvenome būdami
„suaugę vaikai”.
Susidūrę su SAV Dvylika žingsnių, kai kurie suaugę vaikai jautėsi
sukrėsti ir apsunkę. Kiti — sudirgę, manydami, kad yra skatinami
atsižadėti ar kompromituoti savo šeimą. SAV programos tikslas nėra
toks. SAV draugijoje mes suvokiame, kad mūsų tėvai neturėjo
galimybės, kuria turime mes dėl SAV grupės. Jeigu mus išaugino
artimieji ar seneliai, jie taip pat ne visuomet turėjo pasirinkimą. Mūsų
tėvai ir artimieji tęsė šeimos disfunkciją. Mes neneigiame faktų, kad
dauguma mūsų tėvų tikrai buvo priešiški, manipuliuojantys ir abejingi.
Kai kurie disfunkciški tėvai buvo girti ir apgailėtini. Susitvarkome su
savo vaikystės patyrimais, žinodami, kad turime unikalų šansą SAV
grupei padedant nutraukti disfunkcinės šeimos grandinę. Net jei mūsų
šeimos nariai nenorės sveikti, mes galime juos gerbti. Galime
nusibrėžti atitinkamas ribas, kad apsaugotume save. Mes galime
atskirti savo gyvenimus nuo jų, galutinai nenutraukę ryšių.
Siūlome suaugusiems vaikams į SAV programą žiūrėti kaip į
gyvenimo būdą, besiskleidžiantį palaipsniui ir nešantį vertingus
rezultatus: emocinį palengvėjimą ir savęs priėmimą. Dirbant su
programa, vyks sveikimas, ateis pasikeitimai. Mes siūlome SAV
nariams dirbti su žingsniais paeiliui, vengti žiūrėti į priekį, nes tai gali
būti per didelis krūvis. SAV draugijoje mes išmokstame neskubėti,
padaryti pertrauką ir paprašyti pagalbos. Žingsniai geriausiai veikia, kai
mes atsisakome liguisto savarankiškumo ir priimame pagalbą.
Mūsų patirtis rodo, kad Dvylikos žingsnių programa yra patikrintas
gyvenimo būdas, kuris suteikia naują reikšmės ir gyvenimo tikslo
turėjimo pojūtį. Mes atliekame žingsnius ryžtingai ir sąžiningai. Dvylika
žingsnių ne tik išlaisvina asmenis iš priklausomybių, bet ir sužadina
žmonėse vidinę jėgą, skatinančią užmegzti nuoširdų ryšį su
Aukštesniąja Jėga. Visada turėjome tą vidinę jėgą. Net kai jautėmės
niekingi ir bejėgiai, ta jėga buvo mumyse ir padėjo ištverti, kol mes
suradome tikrąją pagalbą. Dvylika žingsnių sustiprina mums Dievo
duotą jėgą, suteikia pasirinkimo laisvę, pažadina įžvalgumą. Darydami
šiuos žingsnius ir turėdami pasirinkimo laisvę, mes pagaliau galime
giliai įkvėpti ir pajusti džiaugsmą.

Pradžia

Pirmajame žingsnyje suaugęs vaikas tikriausiai pirmą kartą ima

suvokti žalą, padarytą gyvenant alkoholikų arba nedarniose šeimose.
Savo šeimose patyrėme ne tik gėdą: jose dažnai pasitaikydavo
perfekcionizmo siekis, įniršio protrūkių, protinių ligų, seksualinės ir
religinės prievartos bei svaigalų vartojimo atvejų. Kai kurie mūsų tėvai
buvo hipochondrikai, dėl savo negalių mėgino kontroliuoti kitus
žmones. Dirbdami su žingsniais ir lankydami susirinkimus, mes
pamatėme, kad nesame išskirtiniai ir kad mūsų šeima taip pat nėra
unikali. Milijonai kitų žmonių yra lygiai tokie, kaip ir mes. SAV
draugijoje mes išmokstame aiškiai papasakoti apie tai, kas mums
nutiko. Mus išklauso. Dirbdami su SAV Dvylika žingsnių, netgi tie, kurie
ilgą laiką dirba su žingsniais kitose programose, naujai pažvelgia į savo
šeimos problemas.
Darydami žingsnius su globėju arba patyrusiu patarėju, suaugę
vaikai supranta, kad neigimas ir uždarumas buvo būtini tam, kad
išgyventų. Neigimas, pridengiantis visus neaiškumus, leido disfunkcijai
šeimose klestėti. Pasislėpusi už neigimo, ligos disfunkcija stebėtinai
nuosekliai perduodama iš kartos i kartą. Neigdami mes sakome: „nieko
nesakyk, nieko nejausk, niekuo nepasitikėk”.
Pirmajame žingsnyje mes neneigiame ir kalbame apie tai, kas buvo.
Faktus ir smulkmenas mes iškeliame į paviršių. Daugelis mūsų
prisimena girtų tėvų kvapą. Mes rasdavome paslėptus viskio butelius ir
tablečių pakelius. Valėme jų vėmalus. Guodėme išgąsdintus brolius ir
seseris. Policijos pareigūnai buvo kviečiami į mūsų namus. Kaimynai
kalbėjo apie mūsų šeimą. Vengėme atvesti savo draugus, nes bijojome
to, kaip mūsų tėvai gali elgtis jų akivaizdoje. Mes teisinomės už savo
tėvus, maldavome jų liautis, smerkėme juos, bet niekas nesikeitė.
Slėpėme neteisėtus svaigalus ir melavome kaimynams. Mes miegojome
su drabužiais, pasiruošę bėgti jų ieškoti. Kai kuriems teko pilti vandenį
ant nualpusio tėvo ar mamos. Degėme iš gėdos, kai mus keikė ir
menkino. Klausėmės pažadų, kad viskas pasikeis, bet nesulaukėme
ilgalaikių rezultatų. Dažnai girdėjome kaip tėvai keikia vienas kitą,
užgaulioja. Ilgus metus girdėjome, kaip jie kaltina ir grasina vienas
kitam tais pačias dalykais. Niekas nesikeitė. Mes matėme, kaip tėvai
įklimpsta į dideles skolas, nes jie norėjo nupirkti meilę ir laimę. Kai
nemokėjome, mums buvo atimami patogumai. Melavome už savo
tėvus mokesčių rinkėjams. Patyrėme skyrybas, arba girdėjome kalbas
apie skyrybas, kurios niekada neįvyko. Mūsų giminės gali prisiminti
įvykius kitaip, bet mes žinome tiesą. Žinome, kas nutiko, ir mes
netylime.
Šeimos, kuriose nebuvo alkoholizmo, išgyveno panašias situacijas.
Šiose šeimose vaikai žalojami protiškai, manipuliuojant ar tylint. Mes
žinome tiesą.
Dirbdami su žingsniais, suaugę vaikai pradeda suvokti vaidmenis,
kuriuos jiems teko vaidinti norint apsisaugoti. Mes dažnai jaudinomės
dėl savo saugumo, todėl vaidinome vaidmenis, kad tėvai mums
nekenktų. Kai kurie mūsų stengėsi būti nematomi. Vaidmenys, kurie
dažniausiai pasitaiko alkoholinėse ar disfunkcinėse šeimose, vertė mus
būti šeimos didvyriais, prarastais vaikais, atpirkimo ožiais ir
juokdariais. Kai kurie vaidmenys leido mums būti tėvų numylėtiniais.
Būdami numylėtiniai, galėjome laikinai išvengti kenksmingo tėvų
elgesio, kuris galėjo būti nukreiptas į mūsų brolius ar seseris. Tuo
atveju mes taip pat buvome žalojami, o smurtą, atstūmimą ir
nesirūpinimą vis tiek vienu ar kitu metu patirdavome. Mums dažniau
tekdavo išgyventi emocinį, ne tik fizinį. Emocinis smurtas pasireiškė
žeminančiais komentarais ir neapykanta mums. Tokia prievarta
nepalieka matomų žymių, tačiau jas ilgai atsimename. Panašiai, kaip su
smūgių žymėmis ant kūno.
Be to, kad sukuria melagingą saugumo jausmą, mūsų vaikiški
vaidmenys turi ir kitų funkcijų. Vaikas-gelbėtojas dažnai labai gerai
mokosi. Šis sėkmingas mokinys stengiasi parodyti, kad jo šeimoje
vertinamas išsilavinimas, ir kad šeima yra stabili. Juokdarys (įprastai jis
jauniausias šeimoje) sumažina įtampą, kurioje ir taip nedaug
džiaugsmo. Prarastasis ar nematomas vaikas būna tylus. Vaikas žino,
kad kalbėti nėra saugu. Prarastasis vaikas dažnai užsidaro kambaryje,
įnikęs į skaitymą ar įsivaizduojamo gyvenimo svajones. O atpirkimo
ožiai išgyvena tėvų jiems primestą blogo ir bjauraus vaiko vaidmenį.
Šitie vaidmenys yra lengvai atpažįstami beveik visose disfunkcinėse
šeimose.
Šie išgyvenimui reikalingi vaidmenys labai „prilimpa” ir mes
tapatinamės su jais ilgą laiką, net kai jau nebegyvename nesveikose
šeimose. Sveikstantys suaugę vaikai pradeda atpažinti savo
disfunkcinius vaidmenis. Jie gali pažiūrėti į savo šeimas ir atpažinti
vaidmenis, kuriais naudojosi dešimtmečiais, jau būdami suaugę ir
palikę savo namus. Iki šiol penkiasdešimtmetis brolis vaidina gelbėtoją.
Iki šiol keturiasdešimtmetė sesuo gyvena, vaidindama pamestą vaiką.
Ji vengia šeimos susitikimų ir retai skambina namo. Atradus SAV,
mums būna sunku tai pamatyti, pradedame savo sveikimo kelionę.
Sveikdamas suaugęs vaikas įgyją galimybę atsikratyti tų vaidmenų ir
padaryti tai oriai. Mes niekada nesame per seni dirbti su SAV Dvylika
žingsnių programa ir patirti jos naudą.
Daugelis suaugusių vaikų, dirbdami su Dvylika žingsnių, ne tik
sužino apie savo vaidmenis, bet ir suvokia, kad jie perėmė ankstesnių
kartų gėdos, apleistumo jausmus ir perkėlė į savo šeimas, kurdami
santykius. Jie suvokia, kad nori pakeisti aplinkinius. Be orientuotos
pagalbos daugelis suaugusių alkoholikų vaikų švaisto savo gyvenimus,
mėgindami pakeisti buvusias disfunkcines šeimas, jau suaugę kurdami
savo santykius. Kiekvienas iš mūsų yra girdėjęs istoriją apie vaiką,
tapusį gydytoju, todėl, kad vaikystėje jo tėvas sirgo kažkuria liga.
Suaugę vaikai nė kiek nesiskiria nuo to vaiko. Mes bandome išgydyti
savo girtaujančius ar difunkciškus tėvus gerai elgdamiesi, būdami tylūs
ar rūpindamiesi jais. Tačiau „negalia”, kurią suagęs vaikas mėgina
išgydyti, yra liga, kuri jam nepavaldi.
SAV programos literatūroje toks elgesys įvardinamas kaip pagrindinė
mūsų problema — klaidingas įsitikinimas, kad mes galėjome pakeisti
savo tėvus. Be to, SAV Problemos, kurias mes skaitome per
susirinkimus, pabrėžia mūsų mėginimus išgydyti arba išgelbėti kitus.
Jose sakoma: „Mes painiojame meilę ir gailestį, mylime žmones, kurių
mums gaila, kuriuos, atrodo, galėsime gelbėti”. Mėginimas išgelbėti
savo tėvus tapo mūsų gyvenimo tikslu. Dauguma SAV narių užaugo
tikėdami, kad nesugebėjo išgydyti savo šeimos, nesuprasdami, kad tai
niekada nebuvo jų darbas. Suaugę mes nesąmoningai mėginame
išgydyti savo šeimą slapta projektuodami. SAV draugijoje mes
suprantame, kad esame bejėgiai prie alkoholizmą ir šeimos disfunkciją.
Mes nieko negalime pakeisti, išskyrus save.
 Kai kurie iš mūsų buvome taip užgauliojami ir menkinami vaikystėje,
kad jautėmės bejėgiai daryti kažkokią įtaką savo tėvams. Mums
niekada nekildavo minčių apie jų keitimą ir gydymą. Vis dėlto mes
užaugome turėdami tuos pačius praradimus, jausdami gėdą ir
neapykantą sau, kaip ir kiti suaugę vaikai. Kaip ir kiti, būdami suaugę,
mes mėginome kontroliuoti tam, kad jaustumėmės saugūs.
Nesveikdami mes, suaugę vaikai, intuityviai susirandame nedarniose
šeimose užaugusius žmones ir mėginame juos išgydyti ar išgelbėti,
remdamiesi savo auklėjimo patirtimi. Mes painiojame meilę ir gailestį,
įgyjame nesveiką priklausomybę nuo žmonių. SAV patirtis rodo, kad
toks elgesys žlugdo santykius. Mes nė vieno negalime pakeisti.
Vienintelis žmogus, kurį pakeisti mes galime, tai esame mes patys, o
suaugę vaikai retai ima keistis, jeigu nenori išmokti gyventi kitaip. Gera
žinia yra ta, kad egzistuoja kitoks gyvenimo būdas.
SAV draugija gali pasiūlyti viltį bet kuriam suaugusiam vaikui, kuris
pajėgia suvokti, kad jis ar ji pasiekė dugną, yra pasiruošęs lankyti
susirinkimus, daryti žingsnius ir ieškoti Aukštesnės Jėgos, kaip jis ar ji
Ją supranta. Yra ne vienas SAV dugno pasiekimo būdas. Vieni mūsų
pasiekia dugną per alkoholizmą ar kitokią priklausomybę. Kiti pasiekia
dugną per priklausomus santykius, kurie sukelia tokia pat
priklausomybę, kaip narkotikai. Pavyzdžiui, kai kurie suaugę vaikai
pasidaro apsėsti ir jiems išsivysto neįveikiamas potraukis kitam
asmeniui, panašus į priklausomų žmonių kompulsyvią maniją
svaigalams. Kopriklausomų santykių nutraukimas gali būti toks pat
skausmingas, jeigu ne dar skausmingesnis, negu svaigalų vartojimo
nutraukimas narkomanams. SAV nariai žino, kad priklasomybės nuo
žmonių sukeltas skausmas gali perskrosti visą kūną, sukelti apleistumo
agoniją. Baimė būti apleistiems gali būti tokia didelė, kad trukdo
kvėpuoti ir susikoncentruoti ties kuo nors. Taip pat yra ir baimė
išprotėti. Išgyvenant priklausomų santykių pabaigą, nerimas ir panikos
priepuoliai suparalyžiavo nemažą dalį suaugusių vaikų. Daugelis
nesugeba be pagalbos su tuo susitvarkyti. Toks stiprus
kopriklausomybės skausmas iš tiesų yra mūsų vaikiškas baimės būti
apleistam jausmas, atsirandantis išsiskiriant. Stipri baimė prarasti
sutuoktinį ar partnerį greičiausiai yra mūsų vidinio vaiko baimė būti
nemylimu ar nereikalingu savo šeimai.
Egzistuoja ne vienas kopriklausomybės apibrėžimas. Mūsų atveju
kopriklausomybė reiškia, kad mes nuolat ieškome meilės, pritarimo ir
dėmesio iš žmonių, negalinčių mums to suteikti. Tuo pat metu mes
nesame įsitikinę, kad esame verti meilės ir dėmesio. Mūsų manymu,
kopriklausomybę sukelia vaikystės baimės ir iškreiptas mąstymas,
žinomas kaip paraalkoholizmas. Pasirenkame priklausomus žmones,
kurie apleidžia mus ir patys stokoja aiškumo savo gyvenime, nes jie
atitinka vaikystės formatus. SAV draugijoje mes išmokstame mylėti ir
priimti save. Kuriame santykius su žmonėmis, galinčiais padaryti tą
patį. Mes išmokstame, kad mūsų jausmai nesunaikins mūsų. Programa
padeda tiems, kas to siekia.
SAV nariai yra įvairūs žmonės. Tarp mūsų yra naujokai, kurie ieško
globėjų ir susipažįsta su šeimos taisyklėmis „nekalbėk, nepasitikėk,
nejausk”; yra senesni SAV nariai, dirbę su žingsniais ir padedantys
kitiems; yra SAV nariai, kurie turi svarbią darbo su Dvylika žingsnių
patirtį, kurie kitose draugijose bando atrasti santykį su savo vidiniu
vaiku; yra ir suaugę vaikai, praradę ryšį su SAV programa. Jie ieško
kelio į aiškumą, padedant SAV grupėms ir žingsniams.

Vilties neturėjimą keičia prisipažinimas, kad esame

bejėgiai

Daugelis suaugusių vaikų priešinasi bejėgiškumui, apie kurį kalbama

pirmame žingsnyje. Bejėgiškumas mums buvo tai, ką mes patyrėme
vaikystėje. Vis dėlto bejėgiškumą SAV programoje mes suprantame ne
kaip išmoktą beviltiškumą, kurį patyrėme vaikystėje. Kai buvome
vaikai, mes patyrėme tėvų priespaudą. Jie, patys to nežinodami,
išmokė mus jaustis beviltiškais arba nepilnaverčiais. Kai kurie tėvai
nesąmoningai menkino mūsų gabumus mokslui ir tvirtino, kad mes
nieko negalime atlikti teisingai. Dažnai mūsų tėvai mus ragino stengtis
labiau, net kai mes pasiekdavome gerų rezultatų. Daugelis mūsų
išmoko jaustis beviltiškais arba pasiduoti, kai neberadome būdų įtikti
savo tėvams ar šeimai. Vėliau gyvenime mes suvokėme, kad esame
gabūs: galime atlikti darbus, mokytis. Tačiau vis tiek buvo sričių,
kuriose naudojomės išmoktu beviltiškumu, dažniausiai tai
pasireikšdavo santykiuose. Mes arba nuleisdavome rankas, arba
bandydavome valdyti kitus. Bandydami kontroliuoti, būdavome arba
paklusnūs, arba agresyvūs,.
Patys nesuvokdami, ką daro, tėvai mus mokydavo bejėgiškumo. Jie
mokė mus būti priklausomais ir tuo pačiu kaltino, kad tokie esame.
Žvelgdami į savo vaikystę, mes matome, kaip tėvai keitė mūsų tikrovės
suvokimą. Jie sakydavo, kaip mes turime galvoti ir jaustis, kai mes
priešinomės jų „režimui”. Mes buvome pralaimėtojai. Mūsų tėvai mums
projektavo savo baimes, įtarumą ir nepilnavertiškumą. Buvome
nepajėgūs apsiginti nuo to. Mes perėmėme savo tėvų baimes ir menką
vertės pojūtį, manydami, kad tai yra mūsų savijauta. Mūsų tėvai mums
dažnai kartodavo: „Kaip tu šito nesupranti?” „Man dėl tavęs gėda”.
„Kodėl tu šitaip elgiesi?” „Tu tikriausiai kvailiausias vaikas pasaulyje”.
Girdėdami tokius žodžius, mes jautėmės bejėgiai, negalėjome apsiginti.
Pradėjome galvoti, kad nebegalime pasikliauti savo nuomone. Kai kurie
iš mūsų žinojo, kad mums taip pat nereikėtų pasitikėti ir tėvais, tačiau
mes beatodairiškai tikėjome jų žodžiais. Mes manėme, kad tai, ką jie
sakė apie mus, buvo tiesa, nors iš tikrųjų taip nebuvo.
Pirmajame žingsnyje suaugęs vaikas suvokia, kad jis arba ji yra
užaugęs, kad žingsnyje minimas bejėgiškumas neskatina neigti
jausmus ir nėra nesakoma, kad mes esame beviltiški. Bejėgiškumas
SAV draugijoje reiškia tai, kad mes nesame atsakingi už savo tėvų
nesveiką elgesį vaikystėje ir dabar. Jis reiškia, kad būdami suaugę mes
neturime gręžiotis atgal ir vienyti šeimos. Mes nesame atsakingi už
disfunkciškų tėvų ar artimųjų gelbėjimą, saugojimą ir gydymą. Mes
galime atsiskirti mylėdami ir pamažu mokytis nubrėžti ribas. Mes
gyvename ir leidžiame gyventi.
Tuo tarpu, kai vieni suaugę vaikai painioja bejėgiškumą ir
beviltiškumą, kiti visai atmeta idėją, kad reikia pajusti bejėgiškumą,
siūlomą Pirmame žingsnyje. Pastarieji suaugę vaikai mano viską
žinantys, įžvalgūs ir miklūs. Sugebėjimas prisitaikyti prie bet kurios
situacijos ar grupės žmonių suteikia jiems slaptą pranašumo jausmą.
Tokie suaugę vaikai tampa puikiais pardavėjais, organizatoriais ir
instruktoriais. Prisitaikant jiems nė viena situacija nėra per sudėtinga ir
nėra tokios kompanijos žmonių, kurią būtų per sunku „užkariauti”. Šie
suaugę vaikai nemato reikalo prašyti pagalbos, mano esantys pernelyg
savarankiški tokiam poreikiui. Jie jaučiasi stiprūs patys valdydami
situaciją. Siekdami savo tikslų, jie yra linkę manipuliuoti kitais, bet
galiausiai paaiškėja, kad, įgyvendinę tikslus, jie netampa laimingi.
Tokie suaugę vaikai retai susimąsto, kad jų savarankiškumas yra
apsisaugojimas nuo baimės būti atstumtiems, kuri, jų manymu, gali
kilti, jeigu jie paprašytų pagalbos.
Negana to, prašyti pagalbos ir ją gauti − vadinasi, kad kažkas gali
mus pažinti, o tai yra pernelyg rizikinga. Tokiais atvejais
savarankiškumas iš tiesų užtikrina izoliaciją ir vienatvę. Šitie suaugę
vaikai nenustoja valdyti, įtariai arba abejingai žiūri į bejėgiškumo
sąvoką, kuri minima Pirmame žingsnyje. Jie ne visuomet tiki tuo, kas
yra sakoma SAV susirinkimuose, tačiau prisitaiko taip, kad ir toliau
valdytų.
Pripažindami savo bejėgiškumą prieš alkoholizmą ir šeimos
disfunkciją, mes palaipsniui išmokstame pasitikėti savo nuomone ir
jausmais. Nesvarbu, ar mes esame savarankiški, ar jaučiamės
beviltiški, mes galime išmokti pasitikėti savimi ir prašyti, jeigu mums
ko nors reikia. Mes įsileidžiame žmones į savo gyvenimus. Tuo pačiu
metu „ribos” sąvoka tampa suprantamesnė ir suteikia pagrįstą
stiprumo jausmą. Mes nustojame atidavinėti savo jėgas kitiems ir
nebejaučiame, kad negalime pasikeisti. Pripažindami savo
bejėgiškumą, mes darome Pirmą žingsnį, siekdami atstatyti savo jėgas.
Tai yra be galo svarbu gydant savo sužalotą asmenybę. Jeigu mes
kompulsyviai pasitikime savimi, mes darome Pirmą žingsnį, siekdami
išmokti pasitikėti ir paprašyti pagalbos.
Darydami Pirmąjį žingsnį, mes taip pat pradedame suvokti, kad
turime pasirinkimą. Suaugęs vaikas, nebūdamas SAV draugijoje, neturi
pasirinkimo. Nebūnant SAV, kuriamos iliuzijos, kad, būdami suaugę,
mes galime pasirinkti. Iš tiesų tai tėra mūsų mėginimas kontroliuoti,
ilgainiui dėsningai peraugantis į besaikį valgymą, darbą, seksą,
azartinius žaidimus, išlaidavimą ar destruktyvius santykius. Mums
puikiai žinoma, kad vienu metu pasireiškia dvi ar daugiau
priklausomybės ir kompulsyvaus elgesio savybės. Pavyzdžiui, mums
neretai teko stebėti suaugusius vaikus, turinčius priklausomybę
svaigalams, įsivėlusius į santykius, kuriose nėra meilės, skendinčius
seksualinėje priklausomybėje. Šitos priklausomybės ir kompulsyvūs
veiksmai gali keisti vienas kitą, bet gali atsirasti ir kartu. Nebūdami
SAV draugijoje, mes manėme, kad nuolat blogai pasirenkame, tuo
tarpu iš tikrųjų mes tebuvome pasmerkti daryti tas pačias tėvų klaidas,
pasireiškiančias per kompulsyvų elgesį ir beprotiškas neigiamas mintis.
Mes neturėjome pasirinkimo, bet negailestingai smerkėme save už
„blogus pasirinkimus”.
Mes galime dar kartą patirti bejėgiškumo jausmą, mėgindami
pataisyti savo dabartinius santykius, sukurtus pasitelkiant pažįstamą
beviltiškumą. Kai, būdami suaugę, suvokiame tokį bejėgiškumą,
atsitraukiame, paleidžiame ir pradedame elgtis kitaip arba visai
nesiimame jokių veiksmų. Mes mokomės atsitraukti užjausdami ir
nustojame mėginti pakeisti šeimos prigimtį. Taip pat keičiame savo
esamą elgesį dabartiniuose santykiuose, remdamiesi raktažodžiais
„lėtai” ir „palaipsniui”, taip pat mes remiamės SAV Dvylika Pažadų.
Vienuoliktame Pažade sakoma: „Palaipsniui, su Aukštesniosios Jėgos
pagalba, mes išmoksime tikėtis visko, kas geriausia, ir to siekti”.

Negalėjimas valdyti

Suaugę vaikai Pirmame žingsnyje dažnai neteisingai supranta

negalėjimą valdyti. Kai mes buvome vaikai, kai kurių iš mūsų šeimos
buvo chaotiškos ir nepastovios, nors dauguma šeimų atrodė
suvaldomos, produktyvios. Mes mokomės, kad produktyvumas nėra
tolygus suvaldomam, naudingam gyvenimui. Tai, kas daugeliui mūsų
atrodė suvaldoma ir patrauklu, mūsų disfunkciniuose namuose tebuvo
slegianti kontrolė.
Negalėjimas valdyti, apie kurį kalbama Pirmame žingsnyje, apima ne
tik mūsų poreikį kontroliuoti kitus ir save, bet tuo pat metu ir jausmą,
kad nesugebame to padaryti. Tais momentais, kai kontroliuojame, mus
dažnai apima įsivaizdavimas, kad ta kontrolė slysta mums iš rankų.
Mums skaudu, mūsų mylimieji priešinasi mūsų kontroliuojamam
elgesiui. Jie pyksta ar atstumia, norėdami nutraukti mūsų mėginimus
juos valdyti. Mes trumpam galime jaustis sužeisti, bet dažniausiai mes
pradedam kaltinti kitus, kad mus paliko. Kaltiname juos, kad neskaito
mūsų minčių, arba tuo, kad nesielgia taip, kaip mes norėtume.
Siekiame valdyti kitus žmones ir įvykius, mėgindami išvengti pažvelgti į
savo pačių nevaldomą gyvenimą. Kontroliavimas yra bandymas
sumažinti neužtikrintumą ir išvengti savo nemalonių jausmų, kurie
susiję su praeitimi ir dabartimi. Vis dėlto mūsų nesugebėjimą valdyti,
kurį kursto baime grįstas kontroliavimas, neišvengiamai skatina tai, ko
mes bijomės labiausiai — apleistumą.
Daugelis suaugusių vaikų, nepaisant to, ar jie yra naujokai, ar
asmenys, dirbę su kitomis Dvylikos žingsnių programomis, neįžvelgia
šio subtilaus skirtumo tarp bejėgiškumo ir beviltiškumo. Jie
nepastebėjo ir kontroliavimo, kuris remiasi baime. Tai pasireiškia
iliuzija, kad yra įmanoma valdyti. SAV patirtis parodė, kad suaugęs
vaikas bandys kontroliuoti, naudosis išmoktu beviltiškumu tol, kol
pastarieji jam tarnaus. Tačiau šis išmoktas elgesys gali išnykti
kruopščiai dirbant su žingsniais ir reguliariai lankantis SAV grupėse.
Pagaliau jokia diskusija apie SAV bejėgiškumą ir negalėjimą valdyti
yra nebaigta, kol neišsiaiškinsime alkoholizmo ir disfunkcijos sąvokų.
Kai šeimoje yra alkoholizmas ar kita disfunkcija, pažeisti yra visi tos
šeimos nariai. Mūsų kūnas, mintys ir siela yra paliesti ligos. Per
pirmuosius aštuoniolika mūsų gyvenimo metų mūsų šeimos turėjo
6750 dienų mus gėdinti, žeminti, ignoruoti, kritikuoti ar manipuliuoti.
Šis laikas − svarbiausias mūsų asmenybės formavimuisi. Tai yra 160
000 valandų gyvenimo disfunkcijoje, ligotai auklėjant. Tai yra 72 metų
laikai liūdesio, kuris giliai slypi mūsų kūno ląstelėse. Disfunkciškumas
įrašytas mūsų sielose, jis priimamas kaip klaidos auklėjant asmenybę.
Tam, kad taip ilgai galėtume išgyventi šią šeimos disfunkciją, mūsų
mąstymas giliai įtvirtino vaidmenis ir bruožus, kurie iškreipė žodžių ir
patyrimų reikšmes. Kai kurie mūsų užmiršo žalingą prievartos prigimtį,
nes mes priklausėme nuo savo prievartautojų maisto ir pastogės.
Būdami vaikai, mes negalėjome palikti namų. Jeigu mūsų tėvai mus
mušė, puldinėjo ar apleido, mes vis tiek turėjome gyventi su jais. Mes
turėjome surasti būdą, kaip išgyventi. Pasąmoninių išgyvenimo
pasirinkimų, kuriuos mes darėme vaikystėje, dalimi buvo žodžių
prasmės keitimas. Kadangi mes buvome pažeidžiami, mes pradėjome
iškreiptai suprasti emocinį ir fizinį smurtą. Mes baiminomės dėl savo
saugumo arba bijojome, kad esame šių įvykių priežastimi. Nuodugniai
ir be baimės išnagrinėjome savo moralinius įsitikinimus,
sugalvodavome istorijų, kurios nesureikšmindavo mūsų tėvų elgesio
arba tokių, kurios mus įtikindavo, kad buvome verti tokio elgesio.
Pradėjome tikėti, kad nusipelnėme smūgių ar žiaurios kritikos.
Painiojome tvirkinimą su meile, kadangi tvirkintojai buvo mums artimi
asmenys, aiškinantys šį reiškinį kaip meilę. Toks painus supratimas
apie mušimą ir lietimą skatino mums suaugus elgesio neigimą.
Sumaištis leido daugeliui mūsų sakyti, kad turėjo normalią vaikystę,
tuo tarpu, kai išgyvenome pragarą.
Mes niekada nekalbėjome apie šeimos paslaptis. Mes manėme, kad
pamiršome apie prievartą, bet kūnas ir protas to „nepamiršo”.
Išgyvenimo bruožai, kuriais mes naudojomės, mums buvo išeitis
pamiršti siaubą, apleistumą ir gėdą. Gyvendami disfunkciškoje šeimoje,
mes ilgą laiką slėpėme vidinį vaiką arba tikrąjį „aš”, pridengdami jį
priklausomybėmis ar priklausomu elgesiu. Būtent tai mes turime
omenyje sakydami, kad mūsų šeimos liga veikia mūsų kūną, protą ir
sielą. Liga išlieka nepaisant neigimo ir yra perduodama kitai kartai per
paslaptis, kaltę ir painiavą.
Šeimos disfunkcijos liga yra progresuojanti, nepagydoma ir neretai
mirtina. Liga paūmėja, jeigu nėra gydoma. Deja, susirgimas dažnai
būna neteisingai diagnozuojamas. Tai skatina suaugusį vaiką ieškoti
kitokių priemonių, įprastai nesuteikiančių tikros pagalbos. Daugelis
suaugusių vaikų patys nutraukia savo gyvybes arba miršta nuo
cheminės priklausomybės komplikacijų ar fizinių negalavimų, kurių
priežastys dažniausiai būna patirta prievarta vaikystėje. Tai gana
šokiruojantys teiginiai, bet mūsų patirtis rodo, kad tai yra tiesa. Tokia
yra skaudi ir stipriai įsišaknijusi šeimos disfunkcijos prigimtis. Tačiau
daug vilties suteikia dalinimasis savo skausmu su kitais sveikstančiais
suaugusiais vaikais SAV draugijoje.
Mes raginame būti kantriais ir švelniais, kai tvarkomos šios
gyvenimo sritys. Tai reiškia, kad mes pradedame rūpintis savimi.
Darome žingsnius, gilinamės į programą tam, kad pasiektume tai, kas
sakoma SAV pažaduose.

Nagrinėjant dvasinius įsitikinimus

Antrame ir Trečiame žingsnyje daugelis suaugusių vaikų susiduria su

tikėjimo ir Aukštesniosios Jėgos suvokimo problemomis. Jautėme pyktį
savo tėvams ir Dievui, tačiau daugelis manėme, kad išaugome arba
seniai atsakėme į šį klausimą. Atvirai kalbant, kai kuriems iš mūsų labai
nepatiko ši SAV programos dalis. Kai kuriuos pasakymai apie dvasinę
SAV programos prigimtį erzino. Mes abejojome, kad sveikstant yra
būtinas dvasingumas. Privalome prisiminti, kad SAV yra dvasinė, o ne
religinė programa. Norint būti SAV nariu, nereikalaujama būti tikinčiu
ar turėti tam tikrus religinius įsitikinimus. Mes vengiame dogmatiškų ir
teologinių diskusijų, vis dėlto Aukštesnioji Jėga yra esminė SAV
gyvenimo būdo dalis.
Nemažai suaugusių vaikų priskyrė disfunkciškų tėvų bruožus Dievui
ar Aukštesniajai Jėgai. Jeigu jų tėvai buvo gėdinantys, kerštingi ir
prieštaringi, tuomet ir jų Dievas būna toks pat. Keletas suaugusių vaikų
apibūdina savo Dievą kaip smerkiantį. Jie mano, kad Dievas veda jų
elgesio apskaitą ir baudžia juos arba „pričiumpa” darančius klaidas.
Tikėjimo atžvilgiu mūsų draugijos nariai yra įvairūs. Yra ateistų ar
agnostikų suaugusių vaikų, kuriems sunku suvokti universalią jėgą,
išgirstančią jų maldas ir galinčią įtakoti jų gyvenimą. Daugelis
suaugusių vaikų su malda kreipėsi į Dievą, kad sustabdytų tėvų
prievartą, tačiau niekas nesikeitė. Dalis jų priėjo išvados, kad
Aukštesniosios Jėgos nėra. Jie manė, kad Dievas negirdi jų maldų.
Tokiems SAV nariams mes siūlome išlaikyti atvirą protą. Dievas, kaip
mes Jį suprantame, galėjo išgirsti visas tokias maldas pasaulyje tam,
kad būtų sukurta SAV draugija.
Kiti SAV nariai − gilūs tikintieji, tačiau jie nesugeba leisti
Aukštesniajai Jėgai veikti savo gyvenime. Panašu, kad jie negali jai
netrukdyti. Tarp jų taip pat yra ir tokių, kurie kažkada tikėjo, tačiau jie
mano, kad nebegali susigrąžinti tikėjimo. Jie jaučia, kad Aukštesnioji
Jėga juos atstūmė. Vienas iš Antrojo žingsnio tikslų yra supažindinti su
idėja, kad Aukštesnioji Jėga galėtų sugrąžinti mūsų blaivų mąstymą.
Pasitaiko atvejų, kai Aukštesnioji Jėga padeda pirmą kartą gyvenime
sukurti blaivią mąstyseną ir nuoseklų elgesį.
SAV yra dvasinė programa, kurioje mums parodomos disfunkcinės
šeimos ligos pasekmės. Liga paveikia mūsų kūnus, protus ir sielas. Kad
būtų ilgalaikis poveikis, reikalingas dvasinis sprendimo būdas. Tikslus
nuostatų apie Aukštesniąją Jėgą suvokimas ir žinojimas, iš kur jos yra
atėjusios, yra ypač svarbu. Norėdami sėkmingai dirbti su Antru ir kitais
žingsniais, mes privalome atskirti tai, kuo mes tikime nuo to, kuo
netikime.
Kalbėdami apie Trečią žingsnį mes matome, kad jis tėra
pasirinkimas paprašyti mūsų Aukštesniosios Jėgos, kad ji padėtų mums
gyventi drąsiai ir sveikai šią dieną. Gyvendami tik šia diena, mes
sveikstame nuo šeimos ligos. Trečias žingsnis pagrįstas SAV
Sprendimu, kuris yra skaitomas suaugusių vaikų susirinkimų pradžioje.
SAV Sprendime kalbama apie tai, kad mes tampame „save mylinčiais
tėvais”. Tampame save mylinčiais tėvais, kai matome „biologinius
tėvus kaip priemonę mūsų egzistavimui”. Sprendime sakoma: „Mūsų
tikrieji tėvai yra mūsų Aukštesnioji Jėga, kurią kai kurie mūsų yra linkę
vadinti Dievu”.
Dirbdami su Trečiu žingsniu SAV draugijoje, mes suprantame, kad
mūsų tėvai mus atvedė į šį pasaulį. Vis dėlto mes esame Dievo vaikai,
ieškantys būdų, kaip susigrąžinti tikrąją savo prigimtį. Dvylika žingsnių
padeda keliauti ieškant savo vidinio vaiko arba „tikrojo savęs”.
Trečias žingsnis padeda mums išsivaduoti iš giminės gėdos ir
prievartos, kurią sukėlė disfunciški tėvai ar globėjai. Suvokdami, kad
mūsų tikrasis gimdytojas yra mūsų Aukštesnioji Jėga, mes pajėgiame
labiau atsiriboti nuo savo šeimos įtakos. Šis darbas yra labai svarbus
tuo, kad mes galėtume pamatyti praeitį iš tikslios perspektyvos ir
judėtume į šviesesnę ateitį. Ilgainiui suvokiame, kad mūsų skaudi
praeitis gali tapti didžiausiu mūsų turtu. Mes suvokiame, kad galime
padėti tiems, kurie neturi vilties, kuriems neaišku, kas įvyko vaikystėje.
Tuo metu, kai išmokstame pasakoti savo istoriją susirinkimuose ir
tampame globėjais, mes pereiname iš skausmo į sveikimą, padedame
kitiems. Darydami Trečiąjį Žingsnį, mes pradedame tvirtai stovėti ant
kojų. Esame tikri tuo, kuo tikime. Kreipiamės į Dievą jau žinodami. Mes
pradedame tikėti, kad iš tikrųjų esame Dievo, kaip mes Jį suprantame,
vaikai. Pradedame tikėti, kad Dievas girdi mūsų maldas. Mes mažiau
dvejojame, kaip reikėtų melstis. Turime pasirinkimą.

Žingsniai, kuriuose kalbama apie moralinių

įsitikinimų nagrinėjimą, ir prievartos, perduodamos
iš kartos į kartą, suvokimas

Ketvirtame ir Penktame žingsniuose mes nuosekliai peržiūrime tai,

kaip buvome užauginti. Mes prisimename perimtas idėjas, situacijas ir
jausmus. Taip pat peržvelgiame dabartines savo reakcijas ir mąstymą
santykiuose. Mes pasidaliname savo istorija su kitu asmeniu ir Dievu,
kaip mes Jį suprantame.
Kaip ir Pirmasis, Ketvirtasis SAV žingsnis padeda atskirti mūsų
draugiją nuo kitų Dvylikos žingsnių programų. SAV grupėje mes ne tik
naginėjame savo elgesį, bet įvertiname ir savo šeimos sistemą. Kitose
Dvylikos žingsnių programose įprastai ribojama šeimos peržiūra. SAV
mes žiūrime į savo tėvų elgesį, vaidmenis šeimoje, taisykles,
perduodamas žinutes, prievartą, apleidimą ir kaip tai paveikė mus kaip
suaugusius. Mes suderiname šeimos ir kruopščią savo elgesio peržiūrą.
Daugelis mūsų, žvelgdami į Aštuntą ir Devintą žingsnius nujaučia,
kad turėtų atlyginti žalą skirtingiems žmonėms, tarp jų ir savo tėvams,
kurie sužalojo mus vaikystėje. Neretai ta žala pasireiškė kraujomaiša,
nesveikų tėvų ar globėjų fiziniu, emociniu ir psichiniu smurtu.
SAV draugijos tikslas nėra suversti kaltę mūsų tėvams ar globėjams,
tačiau suaugę vaikai taip pat neturėtų ginti savo tėvų jų elgesio
nagrinėjimo metu. Vienas iš mūsų įkūrėjų A. Tonis tikėjo, kad suaugę
vaikai gali atlikti tėvų elgesio peržvelgimą „be priekaištų”. Tai reiškia,
kad suaugęs vaikas gali įvardinti vaikystėje patirto smurto rūšis ir
vaidmenis, būtinus, kad galėtų išgyventi jo auklėjimo periodą, ir vis
dėlto, darydamas peržvalgą „be priekaištų”, suaugęs vaikas taip pat
suvokia iš kartos į kartą persiduodančią apleidimo ir smurto prigimtį.
Tėvai mums viena ar kita forma perdavė tai, ką gavo patys.
 Besiruošdami kompensuoti tėvams padarytą žalą, mes privalome
būti švelnesni sau. SAV Ketvirtas žingsnis sujudina šį procesą. Mes
turime prisiimti atsakomybę už savo pridarytas skriaudas kaip suaugę
žmonės, žinodami, kad mūsų klaidos tikriausiai susijusios su prievarta,
kurią patyrėme vaikystėje. Siekiame pusiausvyros. Būdami suaugę
žmonėmis, nenorime naudoti vaikystėje patirto smurto kaip
pasiteisinimo, vengdami atsakomybės už savo veiksmus. Bet mes taip
pat nenorime smerkti savęs už tas klaidas ir skriaudą. Suaugę vaikai
gali būti sau žiauriai negailestingi dėl padarytų klaidų. Mes smerkiame
save ir pykstame ant savęs. Tai neatneša jokios naudos ir tik parodo,
kaip gerai išmokome prievartauti save. Niekam nebereikia mušti
suaugusio vaiko. Mes patys tai darome ilgus metus, kai tėvai ar
artimieji nustojo daryti. Mums reikia liautis save smerkti. Galime
prisiimti visišką atsakomybę už savo veiksmus, žinodami kad prievarta,
patirta vaikystėje, yra dabar patiriamos prievartos priežastis. Taip pat
žinome, kad nieko nekaltiname už savo, jau suaugusių, poelgius. Mes
mokomės save mylėti. Galime tai padaryti.
Skriaudų atlyginimas tėvams ar globėjams yra asmeninis
pasirinkimas, kuris turėtų būti apsvarstytas padedant globėjui SAV
draugijoje, patikimam draugui arba asmeniniam psichologui. Šios
vaikystėje patirto smurto aplinkybių problemos yra smulkiai aptariamos
Ketvirtame žingsnyje. Tuo metu, kai skatiname SAV narius nesižvalgyti
į toliau esančius žingsnius, mes manome, kad būtų teisinga susidaryti
kuo tikslesnę bendrą nuomonę apie juos. Tiek daug metų suaugę vaikai
buvo priversti atsiprašinėti smurtaujančių tėvų, kadangi neturėjo
kitokio pasirinkimo. Tai nebegali ilgiau tęstis. Yra tam tikros sąlygos,
kurias reikėtų aptarti, kalbant apie smurtą. Jas šiame skyriuje mes
apžvelgsime vėliau. Mūsų patirtis rodo, kad yra būdas atitaisyti
skriaudas smurtaujantiems arba abejingiems tėvams, apsaugant save.
Tai žinant, mums pasidaro žymiai drąsiau.
Ketvirtame žingsnyje mes taip pat laužome pagrindines disfunkcinės
šeimos taisykles. Taisyklė „nekalbėk”, kurią daugelis mūsų išmoko
vaikystėje, yra sulaužoma tam, kad sėkmingai vyktų savo moralinių
nuostatų įvertinimas. Ši taisyklė pradėta laužyti dar Pirmame
žingsnyje, prisipažinus bejėgiškumą prieš alkoholizmo ir šeimos
disfunkijos pasekmes. Dirbdami su Ketvirtu ir Penktu žingsniais, mes
taip pat laužome taisyklę „nepasitikėk” ir „nejausk”, nes struktūriškai
surašome ir įvardiname savo gyvenimo istoriją. Mes išmokstame
pasitikėti žmogumi, kuriam pasakojame savo istoriją. Mes jaučiame
tuos jausmus, kurie kyla besidalinant šia informacija. Šis pasidalijimas
savo istorija su globėju ar psichologu atskleidžia žalingus mūsų,
suaugusių, gyvenimo modelius, parodo smurtą, patirtą vaikystėje. Taip
pat pamatome savo sielvartą ar praradimus, kai klaidingai pasirinkome
savo ar kitų atžvilgiu.
 Ketvirtajame žingsnyje suaugęs vaikas išmoksta įvardinti
apleistumo, gėdos ir kitus smurto atvejus, kurie pasitaikė disfukcinėje
šeimoje. Tuo pačiu metu Ketvirtame žingsnyje suaugęs vaikas išvardija
jo ar jos neigiamus būdo bruožus, savanaudiškus veiksmus ir kaltę,
kurie leido suaugusiam vaikui paaiškinti žalingą elgesį ar atmesti tikrąjį
sprendimą.

Būdo trūkumai ir Skalbinių sąrašo bruožai (dažnas

elgesys)

Šeštame ir Septintame žingsniuose mes suprantame reikšmingą

skirtumą tarp būdo trūkumų ir Skalbinių sąraše išvardintų bruožų, kurie
vaikystėje mums padėjo ištverti disfunkciškoje šeimoje. Pagrindinis
skirtumas yra toks: skaitydami Skalbinių sąrašo bruožus, pajuntame
palengvėjimą, nes suvokiame, kad nesame tokie unikalūs. Vis dėlto
mes galime patirti gėdos ir baimės jausmus girdėdami neigiamų
charakterio savybių sąrašą.
Mūsų būdo trūkumų sąraše gali būti smerkimas, tinginystė ir
nesąžiningumas. Šie trūkumai gali kelti diskomfortą tiek aplinkiniams,
tiek ir mums patiems. Kartais visuomenėje būdo trūkumai gali būti
priimami kaip geri bruožai, bet mūsų atveju jie trukdo. Tokiais
trūkumais gali būti perfekcionizmas, perdėtas tvarkingumas, perdėtas
savarankiškumas, kuris reiškiasi vengimu paprašyti pagalbos.
Darbdaviai dažniausiai skatina iniciatyvius, tvarkingus darbuotojus,
retai prašančius pagalbos.
Didžioji dalis mūsų neigiamų charakterio savybių skiriasi nuo
Skalbinių sąrašo, nes sąrašas susijęs su Pirmu žingsniu. Į Skalbinių
sąrašą įtraukta autoritetingų žmonių baimė, jausmų gniaužimas,
pataikavimas žmonėms ir kaltės jausmas prašant to, ko mums reikia.
Šie bruožai yra augimo disfunciškoje šeimoje pasekmės. Toks mums
bendras elgesys turi gilias šaknis ir vadinamas išgyvenimo bruožais.
Bruožai iš Skalbinių sąrašo yra tarsi medžio šakos, o būdo trūkumai —
vaisiai. Būdo trūkumai gali būti susieję su daugiau nei vienu Skalbinių
sąrašo bruožu.
Mes naudojamės Šeštu ir Septintu žingsniais tam, kad pašalintume
būdo trūkumus. Tačiau visai kitaip žvelgiame į Skalbinių sąrašą. Mes
mėginame būdo bruožus integruoti švelniai ir kantriai. Mūsų bruožai
turi didelę reikšmę, jeigu mes sugebame juos apimti ir transformuoti.
Kol nėra integracijos, tie bruožai suaugusiam vaikui gali kelti didelį
beviltiškumo jausmą. Nesulaukę pagalbos, mes jaučiamės bejėgiai
pakeisti juos. Skalbinių sąrašo bruožai atspindi mūsų sutrikusią
asmenybę, įsitikinimą, jog ji yra tikra. Sutrikusi asmenybė netiki
sveikimu, mylinčia Aukštesniosios Jėgos prigimtimi. Kadaise ši
asmenybė mus saugojo, bet dabar ji turi keistis.
Privalome būti kantrūs, kai integruojame Skalbinių sąrašo bruožus
Šeštame ir Septintame žingsniuose. Sąrašo bruožai yra giliai įsitvirtinę,
nes jie yra mūsų savisaugos mechanizmas, kuris susiformavo,
susiklosčius sudėtingoms vaikystės aplinkybėms. Mes turime gerbti
šiuos bruožus ir save pačius, nes turėjome surasti būdą, kaip išgyventi
disfunkciškoje šeimoje. Vaikystėje ne vieną kartą jie buvo pasirinkimas
tarp gyvybės ir mirties. Išgyvenome, bet SAV draugijoje mes norime
žengti toliau, ne tik išgyventi.
SAV draugijoje mes randame saugų prieglobstį. Tai yra atspirties
taškas, transformuojant išlikimo bruožus. Mes klausome kitų žmonių
pasidalijimų, sužinome, kaip jie tai padarė. Sužinome, kad integravus
pataikavimo žmonėms bruožą, jis gali atrodyti taip: mes darome
naudingus dalykus sau ir priimame pagyrimus, užuot nuolat pataikavę
kitiems ir atmetę žmonių komplimentus. Nepataikaudami kitiems, mes
nenustojame jais rūpintis. Vis dėlto mes neperžengiame ribų tam, kad
niekada nebūtume atstumti.
Skalbinių sąrašo bruožai ne kartą išryškėja ir bando reikštis,
pratinantis prie naujojo gyvenimo būdo. Mūsų patirtis rodo, kad bruožai
gali sušvelnėti, jeigu nukreiptume juos naudinga linkme. Panašu, kad
kai kurie mūsų neprogresuoja tol, kol visiškai nepasiruošia, kaip
siūloma Šeštajame žingsnyje. Turėdami tikslą, didesnį negu tiesiog
išgyventi, mes ir toliau silpniname bruožų poveikį ir palaipsniui,
priimdami pagarbą, jų atsisakome.

Žalos atitaisymas

Artėdami prie Aštunto žingsnio ir žalų atitaisymo sąrašo, mes

turėtume turėti subalansuotą požiūrį į tai, kas įvyko su mumis
vaikystėje, ir už ką mes esame atsakingi šiandien. Tinkamai
nedirbdami su pirmaisiais septyniais žingsniais, daugelis suaugusių
vaikų prisiims per daug atsakomybės už savo elgesį vaikystėje ir
suaugus. Kiti ignoruos žalos atitaisymo procesą ir toliau savęs gailėsis
arba jaus užsitęsusią kaltę. Tai skatina fizinės ir psichinės būsenos
pablogėjimą. Dirbami su Aštuntu ir Devintu žingsniais, mes neleidžiame
savo tėvams išvengti atsakomybės už jų elgesį, taip pat nesidangstome
vaikystėje patirtu smurtu savanaudiškam elgesiui suaugus pateisinti.
Mes neleidžiame, kad mus užvaldytų baimė, nepatogumo jausmas,
kurie atitraukia nuo pridarytos žalos atlyginimo. SAV patirtis rodo, kad
žalos atlyginimas formuoja charakterį ir vidinę stiprybę, atsirandančius
tik einant šiuo keliu.
Aštuntame žingsnyje su savo globėju ar konsultantu darydami
sąrašą žmonių, kuriuos nuskriaudėme, mes atliekame nuoseklų darbą,
nustatome būdus, kaip atlyginti žalą. Mes peržiūrime atleidimo kitiems
ir atleidimo sau sąvokas. Daugelis suaugusių vaikų kaltina save dėl
prievartos prieš jų pačių vaikus. Mes privalome suprasti, kad
negalėjome tapti kitokiais tėvais nei esame. Mes paprasčiausiai
atkartojome tai, kas įvyko su mumis, kadangi tai buvo viskas, ką mes
žinome. Tai nėra pasiteisinimas, tai yra faktas. Tai žinodami Aštuntame
žingsnyje mes pradedame puoselėti galimybę atleisti sau.
Suaugusiam vaikui atleidimas sau yra sunkiai suvokiama sąvoka.
Mes prašome, kad suaugęs vaikas pasiliktų prielaidą ir apsvarstytų
galimybę, kad Dievas jau yra jam atleidęs. Dievas laukia, kad suaugęs
vaikas priimtų tokį palaiminimą. Mes suvokiame, kad praktikuojame
atleidimą sau tuomet, kai kalbame apie buvimą sau švelniu.
Taip mąstydami, mes mokomės apsaugoti savo vidinį vaiką ar
„tikrąjį save” tada, kai atitaisome skriaudą tėvams ar artimiesiems,
kurie vis dar gali neigti šeimos disfunkciją. Mes atliekame tokį taisymą
žinodami ir tai, kad vidinis vaikas klausosi, ir kad mes mėginame
ištaisyti savo žalingą elgesį, būdami suaugę. Mes žinome, jog darėme
klaidas, remdamiesi klaidinga vaikystės informacija. Vis dėlto mes
susikoncentruojame ties savo pačių elgesiu ir poreikiu keistis. Mes kol
kas dar neatsiprašinėjame už savo elgesį. Atleidę švelniau žiūrime į
save ir į tai, ką mes mėginame pakeisti savo gyvenime. Mes ugdome
savo vidinį vaiką, atleisdami sau ir patikėdami savo tėvus ir vaikus
Dievui, kaip mes Jį suprantame.
Kai kurios prievartos aukos nenori atleisti prievartavusiam asmeniui
ar globėjui. Ieškant sprendimo, mes siūlome tokiems suaugusiems
vaikams pasitarti su kitu SAV nariu. Kai kurie tėvai būna tokie ligoti ir
pavojingi, kad suaugęs vaikas turėtų jų vengti savo sveikatos labui.
Žinoma, derėtų dukart apsvarstyti, ar tikrai reikia atlyginti skriaudą
prievartavusiems tėvui, motinai ar kitam artimajam. Tokiu atveju žalos
atitaisymas gali būti savisauga ir žinojimas, kad nepadarėme nieko
blogo.
Daugelis kitų sužalotų vaikų mano, jog sveikimo procesas negali
įvykti neatleidus patiems baisiausiems savo skriaudikams. Procesas ne
visada lengvas, bet yra įmanoma atleisti sergančiam gimdytojui ir
atrasti dvasinę ramybę. Atleidimas nereiškia, kad tėvų elgesys
tinkamas ar pateisinamas. Jis reiškia, kad mokomės gyventi laisvesnį
gyvenimą, saugiai paleisdami senas traumas.
Devintame žingsnyje yra pateikiamas įvairių žalos atitaisymo būdų
įvairiems žmonėms ir santykiams. Kai kada žalos atlyginimas tėra
mūsų paprastas atsiprašymas, o kai kada reikia pakeisti elgesį. Elgesys
gali keistis bėgant laikui, kai dirbama su žingsniais, lankomasi
susirinkimuose ir prašoma Aukštesniosios Jėgos pagalbos. Pasitaiko
atvejų, kai tenka grąžinti pinigus, kuriuos pavogėme ar iššvaistėme.
Kitais žalos atitaisymo atvejais reikės palikti žmones ramybėje. Žalos
atitaisymas sergantiems tėvams ar draugams gali būti atliktas laiško
forma. Mes garsiai perskaitome laišką savo globėjui ar pačiam sau.
Paprastai mes randame būdus, kaip atitaisyti skriaudas, kai
meldžiamės ir prašome, kad mus vestų.

Kasdieninė peržvalga, meditacija ir nubudimas

Dešimtame, Vienuoliktame ir Dvyliktame žingsniuose mes mokomės

pratęsti savęs įvertinimo procesą, melstis, medituoti ir perduoti vilties
žinią suaugusiems vaikams, pritaikydami žingsnių principus
kasdieniniame savo gyvenime. SAV yra besitęsiančio asmenybės
augimo programa. Dvylika žingsnių kviečia suaugusį vaiką gyventi SAV
programa, patirti įvarius savo jausmus, pasitikėti. SAV − tai gyvenimo
būdas, kuris veikia.
Dešimtame žingsnyje suaugęs vaikas mokosi tinkamai susitvarkyti
mintis, veiksmus ir motyvus. Tai mokosi daryti sąžiningai ir švelniai,
nes to nebuvo šeimose, kuriose užaugome. Būtent Dešimtame
žingsnyje daugelis suaugusių vaikų išmoksta subalansuoti savo
reakcijas į situacijas. Mes atsisakome savo į kraštutinumus linkusio
mąstymo ir matome, jog turime pasirinkimą. Mes išmokstame sakyti
„ne”. Galime prašyti, ko mums reikia. Imame daugiau veikti, o ne
reaguoti.
Dauguma suaugusių vaikų išmoko peržiūrėti savo moralinius
įsitikinimus, dar nelankydami SAV. Vis dėlto tą neigiamą požiūrį į save
formavo vidiniai tėvai, kurie negailestingai mus teisė. Daugelis
suaugusių vaikų abejoja savimi, kritikuoja save ir jaučiasi
nepilnaverčiais, neturėdami pakankamo palaikymo iš šalies. Visi prieš
Dešimtą buvę žingsniai parodė mus nuodijančius gėdos ir atstumtumo
jausmus, kuriuos patyrėme vaikystėje ar paauglystėje. Gėda
suformavo neigiamą mūsų požiūrį į išorinį ir vidinį pasaulį. Net palikę
vaikystės namus, mes ilgai prisimename gėdos pamokas. Pavyzdžiui,
kas sugebėtų už tai, kad jo namai buvo apiplėšti kaltinti save? Suaugęs
vaikas. Kas galėtų pasijusti kaltas dėl to, kad paprašė kelią užstojusio
žmogaus pasitraukti? Suaugęs vaikas. Dešimtasis žingsnis padeda
mums tvarkytis su neigiamomis nuostatomis, kurias išsiaiškinome
dirbdami su prieš tai einančiais žingsniais.
Dešimtasis žingsnis nereiškia, kad mes daugiau niekada
nekritikuosime savo veiksmų ar niekada neatsiprašysime už
akivaizdžias savo klaidas. Vis dėlto tikėtina, kad darydami Dešimtą
žingsnį mes išmoksime vertinti save ne taip griežtai ir ugdyti polinkį
sau atleisti. Taip nusistatę, mes išmokstame atskirti nepagrįstą savęs
smerkimą ir atpažinti vietas, kurias reikėtų patobulinti. Mes pamatome,
kaip prisiimdavome per daug atsakomybės už kitų žmonių veiksmus ir
mintis. Būtent tai mes darėme vaikystėje, kai patys užpildydavome
neišsakytas mintis, tėvams ginčijantis ar išsakant nepagrįstą kritiką.
Mes buvome vaikai, kurie prisiėmė per daug kaltės už ligą, kuri nuo
mūsų nepriklausė. Dešimtame žingsnyje mes „atsikabiname” nuo kitų
žmonių elgesio. Mokomės nepersistengiant ir mylint save susitelkti ties
savo pačių mintimis ir veiksmais.
Vienuoliktame žingsnyje mes mokomės, kad dvasingumas nėra tik
dvasininkų ir religinių bendruomenių reikalas. Dievas, kaip mes Jį
suprantame, yra prieinamas kiekvienam. Mes siekiame sustiprinti savo
sąmoningą ryšį su Aukštesniąja Jėga meldžiantis ir medituojant. Mes
ieškome jėgos, kuri padėtų mums būti laisvais kiekvieną dieną.
Sakome, kad gyvenimas meldžiantis ir medituojant suteikia psichiškai
stabilų ir emociškai brandų gyvenimą. SAV draugijoje mes tikime, kad
tai yra tiesa. Jėga, kurią mes randame Vienuoliktame žingsnyje yra
tikroji jėga, kylanti iš mūsų Tikrojo Tėvo, Dievo, kaip mes Jį
suprantame.
Egzistuoja daugybė meditacijos būdų ir daugybė šia tema
išspausdintų naudingų knygų. SAV draugijoje šioje srityje mes
išmokome paprastumo. Daugelis mūsų susiranda kokią tylią vietelę
pamedituoti ryte, bet, tiesą sakant, bet kuris kitas laikas taip pat yra
tinkamas. Dažniausiai mes sėdime atsipalaidavę nuo dešimties minučių
iki valandos. Trukmė labai įvairi. Kai kurie nariai meditacijos pradžioje
kelis kartus giliai įkvepia ir lėtai iškvepia, savo mintyse kartodami tam
tikrus teiginius. Tada, kai mes susitelkiame ties savo kvėpavimu, meile
sau ar ramybe, juntame artimesnį ryšį su Aukštesniąja Jėga. Mes
jaučiamės atsipalaidavę ir saugūs. Praktikuojame šią meditaciją.
Pradėk ir nenustok mėginti.
Dvyliktame žingsnyje suaugęs vaikas pradeda suvokti jos ar jo
asmeninės istorijos svarbą. Šis suvokimas yra vienas svarbiausių
dalykų dvasinio pabudimo ir psichinio pasikeitimo procese. Tai grąžina
darną į mūsų suluošintus gyvenimus. Mūsų istorijos dažnai būna
skausmingos. Bendra logika siūlytų mums pamiršti praeitį, tačiau mūsų
patirtis sako ką kitą. Mes išgyvenome ir galime kalbėti. Mokomės
gyventi mylėdami save, būdami harmonijoje su savimi. Pamatėme,
kokia svarbi mūsų istorija, jaučiamės motyvuoti perduoti viltį vis dar
kenčiantiems suaugusiems vaikams. Dirbdami su Dvylika žingsnių, mes
pradedame tikėti tuo, kad mūsų istorija turi svarbią dvasinę reikšmę.
Negyvename praeitimi, tačiau mes žinome, iš kur kilome, kaip
gyvenime atrasti prasmę ir pasiekti aiškumą. Tuo metu, kai pasiekiame
Dvyliktą žingsnį, mes jau žinome apie negatyvias nuostatas, su
kuriomis susipažinome ir jas pakeitėme. Taip pat mes suvokiame
atleidimo sau reikšmę. Mes labiau pasitikime savimi. SAV draugijoje
suaugęs vaikas atranda savo „tikrąjį balsą”.
Perduodamas vilties žinią Dvyliktame žingsnyje, mūsų pasakojimas
atlieka identifikatoriaus funkciją, leidžiančią mums susitapatinti su
kitais suaugusiais vaikais ir perduoti viltį taip, kaip niekas kitas to
negali. Kai vienas suaugęs vaikas kalbasi su kitu suaugusiu vaiku, kai
dalinasi savo patirtimi, jėgomis ir viltimi, įvyksta kažkas nuostabaus.
Abu gauna pagalbą, perduodama sveikimo žinia.
Dvyliktame žingsnyje perduodamas sveikimo žinią, suaugęs vaikas
užtvirtina jo ar jos sveikimo procesą ir perduoda kitam tai, ką pats
nemokamai gavo. Kai atiduodame, mes ne tik padedame kažkam
kitam, bet padedame ir sau.

Antra dalis
Dvylika žingsnių suaugusiems vaikams

Šioje dalyje mums siūlomas nuodugnus rašymas, pagrįstas SAV

principais ir trisdešimt metų kaupta patirtimi. Čia bus aprašomi
maždaug trisdešimt penki žmonių pasidalinimai, savanoriškai surinkti
per susirinkimus ar rekolekcijas, arba pateikus nariams tokius
pasiūlymus per pastaruosius dešimt metų. Pasidalinimai didžiąja dalimi
perteikia SAV Dvylikos žingsnių patirtį. Dauguma jų buvo perrašyta iš
garsajuosčių.

PIRMAS ŽINGSNIS

Prisipažinome, kad esame bejėgiai prieš alkoholizmo ar kitas

šeimos disfunkcijos pasekmes, kad mūsų gyvenimas tapo
nesuvaldomas.

Kažkas pagaliau tai užrašė

Kai pirmą kartą paskaičiau bendrus suaugusių vaikų bruožus,

pasijutau tarsi aukštai iškeltas varpas, pasiruošęs garsiai skambėti.
Išoriškai aš buvau ramus, tačiau viduje aš visas virpėjau. Negalėjau
patikėti tuo, ką skaitau. Atsimenu, kai žvalgiausi per petį, kad
įsitikinčiau, ar niekas nesekioja manęs ir neskaito mano laiškų, kad
tyčia pakištų man šitą skaitinį.
Aš norėjau patrinti tą puslapį pirštais, mėgindamas dar stipriau
pajusti tuos žodžius, kurie man pasirodė tokie tikri. Teiginiai, kad SAV
negailestingai save teisia ir tenkina kitų žmonių norus, apibūdino mano
mąstymą ir elgesį. Tai buvo kalba, kurią aš supratau. Aš negalėjau šito
paneigti. Vaikystėje su manimi elgėsi šiurkščiai, smurtavo. Manęs
niekada neišklausydavo. O dabar žmogus, kurio aš niekada
nepažinojau, užrašė mano mintis. Nebūdamas SAV draugijoje, aš
praleidau visą savo gyvenimą smerkdamas save ir niekada nesijaučiau
gerai. Kai jaučiausi pasimetęs, aš vartojau svaigalus ir šiurkščiai
elgiausi. Pirmą kartą šiuos bruožus perskaičiau prieš dvidešimt metų.
Nuo to laiko aš įsikabinau į SAV. Bruožai ir Dvylika žingsnių suteikė
man naują gyvenimą, aš pradėjau mylėti save.

Mano kūnas pamena tai, kas įvyko

Ilgą laiką nesupratau, kas buvo kalbama SAV susirinkimuose. Bendri

elgesio bruožai (Keturiolika SAV bruožų) man daug reiškė ir aš greitai
juos supratau. Tačiau visos šnekos apie gėdijimąsi ir atstūmimą man
buvo nesuvokiamos daugelį mėnesių ar net metų. Aš prisiminiau, kad
patyriau prievartą, kai nuolat girdėdavau, kaip tėvas pravardžiuoja
motiną, ir kai jis mušdavo mane. Man buvo ketveri. Aš netgi mačiau
kraują, išmuštus dantis, kai mano smurtaujantis tėvas švaistėsi
strypais ir nuskilusiais buteliais, mušdamasis su kitais vyrais. Bet
jausmai, susiję su šiais prisiminimais, nesirodė ilgus metus. Aš buvau
toks sukaustytas ir prislėgtas, kad negalėjau susieti siaubo, kurį turėjau
jausti, kai grįžo prisiminimai.
Man labai padėjo psichoterapeutė, kuri turėjo stabdyti mane, kai
pasakodavau visus su smurtu susijusius įvykius savo namuose.
Trumpai papasakoti savo istoriją yra visai nesunku, kai nejaučiu ir
negalvoju apie tai, ką kalbu. Ji sakė, kad man yra Potrauminis streso
sutrikimas. Aš buvau skeptiškai nusiteikęs, nors ir žinojau, kad mano
prisiminimai yra žiaurūs ir nenormalūs. Aš buvau labai pakantus, nes
mačiau smurtą ir nieko nejaučiau. Man padėjo kinas. Kai atsirasdavo
smurto scena kine, aš patirdavau stiprius jausmus ir įtampą kūne.
Nežiūrėjau siaubo filmų, tačiau ir nežymios scenos, matytos per
televizorių, sukeldavo jausmus, kurių aš nejaučiau daugelį metų. Tokia
buvo Dievo valia. Aš nebuvau tam pasiruošęs, kai atėjau į draugiją, bet
mano kūnas man pasako, kas įvyko, ir aš galiu su tuo susitvarkyti.

Dvylikos žingsnių dovana

Vienas mano draugas nustojo lankyti SAV susirinkimus, nes galvojo

kad Dvylika žingsnių yra disfunkcinės šeimos sistemos pratęsimas. Jam
Dvylika žingsnių tebuvo užduočių sąrašas, kurį turi atlikti tam, kad
sulauktum pritarimo ir elgtumeisi priimtinai, atsižvelgdamas į kažkieno
kito standartus. Tačiau Anoniminiai Alkoholikai nepradėjo nuo žingsnių,
kai AA buvo sukurti 1935-aisiais. Žingsniai buvo surašyti po pirmojo
susirinkimo kaip mėginimas pasiūlyti galima išeitį, o ne taisykles
išgijimui.
Kažkas yra paklausęs šimto pirmųjų blaivių alkoholikų AA
susirinkimuose, ką jie darė kitaip, kad pagaliau išgydytų alkoholizmą,
ligą, kurios per amžius niekas negalėjo išgydyti jokiomis medicinos ir
religijos priemonėmis. Grupė žmonių atsakė, kad jie aptarinėjo savo
sveikimo raidos procesą, o tada vienas iš AA įkūrėjų, Bilas W., užrašė
tą blaivybės procesą. Tokia buvo siūlomų Dvylikos žingsnių pradžia.
Peržiūrinėdamas savo sveikimo procesą Suaugusių alkoholikų vaikų
draugijoje, aš matau, kaip mano Aukštesnioji Jėga vedė mane, kad
dirbčiau su žingsniais. Dvylikos žingsnių dovana man pasireiškė
emocine ir dvasine blaivybe.

Nieko kilnaus kovoje nėra

Man pasitaikė atsidurti situacijose, kur rezultatas būtų buvęs

geresnis, jeigu tiesiog būčiau pasakęs: „Negaliu to padaryti”. Vietoj to
aš prisiėmiau neįmanomų dalykų, man nepavyko ir aš graužiau save
dėl to. Aš nesiilsėjau, nemiegojau ir nevalgiau tam, kad susitelkčiau
ties esama užduotimi. Nepaliaujamai ieškojau įvairių būdų tol, kol
pagaliau rasdavau sprendimą, kaip įvykdyti užduotį. Tai eikvojo
energiją, kurios man reikėjo išgyvenimui.
Aš pradėjau tolti nuo savo šeimos ir draugų. Vieną dieną sėdėjau ant
kilimo biure, savo namuose, žiūrėdamas į popierių krūvą. Aš
nesugebėjau jos sutvarkyti taip, kad rasčiau reikiamus dokumentus. Aš
negalėjau pakilti nuo grindų. Aš galėjau tik verkti. Maniau, kad
gyvenimas negali būti geresnis, norėjau numirti.
Mano terapeutas sakė: „Kai išmoksi, kad negali to padaryti, tada tu
bent turėsi galimybę. Kol kas tu švaistai jėgas tuštiems mėginimams.
Geriausiai sprendimas tau būtų pasiduoti, suvokti kad gyvenimas yra
nevaldomas ir suprasti, kad pats visko tu nepadarysi”.
Kai mano gyvenimas pasidarė toks blogas, koks tik galėjo būti, aš
pradėjau lankyti SAV. Aš aptikau savyje Pirmąjį žingsnį, sakydamas „Aš
taip nebegaliu, aš pasiduodu”. Nuo tos akimirkos mano gyvenimas
pradėjo gerėti. Aš buvau pasiekęs dugną.
Nors visiškas atsidavimas kažkokiam darbui yra pagirtinas, SAV
draugijoje aš išmokau, kad man geriau žinoti savo galimybes ir jų
ribotumą. Kai aš negaliu kažko padaryti, man reikia tai paleisti. Dabar,
kai matau savo draugus, dėl ko nors kovojančius, aš nemėginu
sutvarkyti jų gyvenimų už juos pačius. Kai jie pasieks savo dugną, jie
kreipsis pagalbos, kaip tai dariau aš. Galiausiai aš atradau, kad nėra
nieko kilnaus kovojime. Aš pasiduodu.

Aš nebesusitvarkau pati

Aš tada maniau, kad užaugau normaliose sąlygose. Mano mama

pradėjo dirbti, kai buvau pirmoje klasėje. Kai mūsų tėvai dirbo, su
seserimis turėjome rūpintis namų ūkiu. Maždaug tokiame amžiuje aš
pamenu, kaip nenorėjau eiti į mokyklą ir nenorėjau palikti namų. Kai
būdavau mokykloje, dažnai norėdavau grįžti namo pietų pertraukos
metu, kad įsitikinčiau, jog viskas tvarkoje. Aš maniau: „Jeigu aš
daugiau darysiu, tėvai labiau manimi rūpinsis. Aš būsiu pakankamai
gera, kad mane mylėtų”. Tačiau aš niekada nesijaučiau, kad esu
pakankamai gera.
Kai užaugau, tapau mokytoja. Kaip vienai iš atsakingiausių mokytojų
mokykloje man paskyrė daugiau pareigų ir problemiškų vaikų. Ilgą
laiką tvarkiausi su didesniu pareigų krūviu. Mano gyvenimas sukosi
aplink mokyklos ir namų valdymą. Aš buvau svarbi dėl to, ką dariau.
Mano darbas buvo mano „aš”.
Kai suvokiau, kad nebegaliu tvarkytis su stresu, aš pasakiau apie tai
mokykloje. Mane arba ignoravo, arba man atrėždavo, kad tvarkausi
puikiai.
Man prasidėdavo panikos priepuoliai. Kai pradėjau konsultuoti vaikus
ir jų tėvelius po pamokų dėl pažymių knygelių, aš patyriau skausmus
krūtinėje ir man teko apsilankyti pas gydytoją. Kitą naktį mane ištiko
baisus panikos priepuolis ir aš nuėjau į savo vaikino namus.
Aš nuėjau pas terapeutą ir pasakiau, kad daugiau šitaip nebegaliu.
Jis paklausė manęs, kas tas „šitaip”. Nežinojau, kaip jam atsakyti.
Pakeliui namo aš pamaniau, kad tas „šitaip” yra mano gyvenimas.
Nesugebėjau toliau taip gyventi. Mano gyvenimas buvo nevaldomas.
Niekas manęs nebedžiugino. Nebemačiau ateities. Man reikėjo
pagalbos, kad paprasčiausiai galėčiau rūpintis savimi, maitintis.
Reabilitacijos darbuotojas, į kurią aš kreipiausi, pasiūlė man
apsilankyti SAV grupėje, nors mano šeimoje nebuvo alkoholizmo
problemos. Bet kokiu atveju aš atėjau į susirinkimą. Tada man dar
buvo per anksti lankyti susirinkimus, kadangi buvau labai blogai
jaučiausi. Aš tiesiog pasiėmiau truputį literatūros ir atpažinau savyje
keturiolika bruožų (SAV Problemų). Jeigu aš kur nors ir galėčiau atrasti
pagalbą, pamaniau, tai turėtų būti SAV programa. Pradėjau reguliariai
lankyti susirinkimus. Nuo tada esu be galo dėkinga šiai programai.

Pasakiau Dievui, koks bejėgis aš jaučiuosi

Mama nebuvo labai patenkinta mane matydama, kai paskutinį kartą

lankiausi savo tėvų namuose. Ta pataikautoja, ieškanti kitų žmonių
pritarimo, kuria buvau, dingo. Bet kokia viltis, kad aš galėsiu patenkinti
jos poreikius, taip pat dingo. Ji buvo susiraukusi, kandi ir negatyvi.
Greičiausiai ji vylėsi, kad aš nusileisiu ir pakeisiu ją.
Prieš daugelį metų aš planavau turėti vaikų. Jie mane turėjo išgydyti
ir tenkinti mano poreikius tam, kad jausčiausi pilnavertė ir turėčiau
savigarbą. Maniau, kad mano vaikai trokš gyventi tam, kad suteiktų
man tokią laimės būseną, kurią žmonės retai patiria. Aš planavau, kad
mane garbins už sugebėjimą sveikai mąstyti.
Tą dieną mano mama turbūt palaikė mane nuobodžia ir šalta dukra.
Jaučiausi liūdna ir suvaržyta, tačiau nusprendžiau netaisyti jos. Aš
pasakiau Dievui, kokia bejėgė aš jaučiuosi, nuolatos kartojau Ramybės
Maldą. Staiga mano mama praregėjo, atitinkamai praregėjau ir aš, nes
turėjau galimybę patirti džiaugsmą ir laimę. Blaivus protas pakeitę
beprotybę. Atsirado aiškumas. Kitą dieną aš puikiai suvokiau, kas tada
įvyko. Padėkojau Aukštesniajai Jėgai už stebuklą. Aš supratau, kad
mano mėginimai praeityje pakeisti savo mamą sunkė iš manęs energiją
ir demoralizavo mano sielą. Aš daugiau nebetikiu, kad galiu ją pakeisti.
Aš nesu mamos nepasitenkinimo priežastis.

Pirmojo žingsnio suvestinė

Šie pasidalijimai rodo pagrindinius dvasinius SAV Pirmojo žingsnio

principus: bejėgiškumą, nesugebėjimą valdyti, pasidavimą, ir
paleidimą. Pirmas žingsnis reikalauja, kad mes pripažintume šeimos
disfunkciją ir disfunkcijos poveikį mūsų mąstymui ir elgesiui. Mes
turime pripažinti, kad esame bejėgiai prieš augimo disfunkciniuose
namuose padarinius. Mūsų gyvenimai yra nevaldomi, nepaisant
savarankiškumo lygio. Užtikrinta socialinė padėtis ar kompulsyvus
pasitikėjimas savimi nėra pasveikimas. Privalome suvokti, kad stipri
valia ar asmeninis apsisprendimas nėra augimo nesveikoje šeimoje
pasekmės. Mes negalime susitvarkyti vieni. Mums reikalinga pagalba.
Turime išsklaidyti iliuziją, kad galime surasti neskausmingą sprendimą.
Pasidalinimai taip pat rodo, kad yra būtina atsiskirti nuo šeimos tam,
kad aiškiai suvoktume savo gyvenimus. Atsiskyrimas nuo šeimų
reiškia, kad nubrėžiame sveikas ribas santykiuose, nusiteikiame ir
pasitraukiame nuo žalingų situacijų ir šeimos krizių, kurios yra dažnos
disfunkcinėse šeimose. Labai dažnai suaugę vaikai susiduria su SAV
sveikimo programos problemomis dėl to, kad nesugeba atsiriboti nuo
destruktyvios ar manipuliuojamos artimųjų įtakos. Mes negalime
išaugti ir atrasti savo tikrosios asmenybės tol, kol esame varginančioje
ir nesveikoje šeimos disfunkcijoje.
Atsiskyrimas nuo mūsų nedarnių šeimų yra sveikas nepaklusnumo
veiksmas. Tai darydami, mes metame iššūkį įtakingam šeimos melui.
Mes pareiškiame, kad daugiau nepaklusime neigimui ir disfunkcinės
šeimos vaidmenims. Tai gali bauginti, tačiau mes sulaukiame pagalbos
iš SAV grupės.
Daugelis suaugusių vaikų atsiskiria nuo savo šeimų jausdami meilę,
o ne apleidimą. Jiems reikia laiko susitelkti ties savimi ir pasipriešinti
nedarnių namų gravitacinei traukai. Atėjus tinkamam metui, mes
peržiūrėsime savo santykius su šeima. Mes pasirinksime vengti tų
šeimos narių, kurie vargina ar smurtauja. Kiti giminaičiai priims mus ir
padrąsins naujame kelyje, net jeigu jie nesupras ar nenorės eiti kartu
su mumis. SAV gali pagerinti mūsų santykius su šeimos nariais,
suteikdama žinojimą, kad neprivalome dalyvauti jų disfunkcijoje. Mes
laisvi gyventi savo gyvenimus.

Pasiekėme dugną

Gijimas SAV programoje prasideda, kai suaugęs vaikas pasiduoda,

prašo pagalbos ir priima siūloma pagalbą. Kai kurie suaugę vaikai
pasidavimą vaidina dugno pasiekimu.
Dugnas gali būti pasiektas dar prieš suaugusiam vaikui ateinant į
pirmąjį susirinkimą arba jau atėjus čia ir pradėjus sveikti pagal
Dvylikos žingsnių programą. Kai kurie SAV nariai dugną pasiekia ilgai
būdami sveikimo programoje. Atsitrenkiama į dugną, kai viskas
prarandama, tampama benamiu, arba tai gali būti didžiulis dusimo
jausmas, atsiradęs dėl mūsų poreikio kontroliuoti kitus. Kitiems SAV
nariams dugnas gali būti chroniškas vienišumo jausmas, kai suaugęs
vaikas niekada nepatiria džiaugsmo ir nesugeba prasmingai sukurti
ryšio su kitais. Daugelis suaugusių vaikų buvo tiesiogiai paralyžiuoti
nesugebėdami paleisti žmonių, pasitikėti jais ir savimi sveikstant.
Kitiems dugnas pasiekiamas kompulsyviai elgiantis su kitu asmeniu.
Tai yra toks apsėdimas, jog, atrodo, mes neišgyvensime be to
žmogaus. Tuo metu, kai mes koncentruojame savo dėmesį ties kitu
asmeniu, skausmas, kurį jaučiame, iš tiesų yra kilęs dėl nesirūpinimo
mumis vaikystėje. Mūsų kompulsyvus elgesys kito žmogaus atžvilgiu
yra pakartotinas tuštumos išgyvenimas, kurią mums paliko mus
vaikystėje gėdinę ir atstūmę tėvai. Sielos žaizdos neišgydomos
tabletėmis, narkotikais, seksu ar kitais būdais. Net jeigu mes ir
išgyvename tokią būseną, dažniausiai ji pasikartoja kituose mūsų
santykiuose tol, kol mes paprašome pagalbos ir ją priimame. SAV
žingsniai pasiekia tas sielos žaizdas ir užgydo jas veikiant
Aukštesniosios Jėgos malonei.
Bet koks dugnas yra svarbus, bet koks dugnas gali būti atspirties
taškas naujam gyvenimo būdui. Viltis yra. Pasveikimas yra įmanomas.
Pasidavimas reiškia, kad mes tampame pasiruošę daryti bet ką, kad
pasveiktume, surastume taiką ir ramybę savo gyvenime. Mes
pripažįstame, kad pralaimėjome, nemanome, kad galime „pataisyti” ar
suvaldyti kažką kitą. Mes pasiruošiame lankyti susirinkimus, dirbti su
Dvylika žingsnių ir neneigti šeimos disfunkcijos. Nuostabu, kad
maždaug penkiasdešimt procentų suaugusių alkoholikų vaikų neigia
arba negali atpažinti alkoholizmo savo šeimose. Augdami nedarniose
šeimose, mes nebejaučiame alkoholizmo, žalingo elgesio ir pasitikėjimo
trūkumo pasekmių.
 Sveikimas nuo alkoholio ir nedarnios šeimos auklėjimo padarinių yra
procesas, o ne įvykis. Mes turime būti kantrūs sau. Turime būti
sąžiningi dėl savo elgesio ir mąstymo, kuris susiformavo mums augant.
Jeigu tu atradai save SAV susirinkimuose, turbūt tai reiškia, kad turi
priežastį čia būti. Tikriausiai nesi vienintelis savo šeimoje, susiduriantis
su sunkumais santykiuose, darbe ar kitose gyvenimo sferose. Tavo
šeima nėra vienintelė, susidurianti su neigimu. Mes pamatėme, kad
šeimos disfunkcija yra visos šeimos liga. Ji pažeidžia kūną, protą ir
sielą. Šeimos disfunkcijos liga yra plintanti ir gaji. Tai ─ progresuojanti
liga. Mūsų santykiai linksta į smurtą, kontroliavimą ar atribojimą,
priklausomai nuo to, kurį būdą mes pasirenkame. Mūsų priklausomybė
nuo darbo, sekso, išlaidavimo, persivalgymo, nevalgymo, svaigalų ar
azartinių žaidimų taip pat progresuoja, priklausomai nuo mūsų būdo.
Ir tai dar ne viskas. Pasirodo, ši liga keliauja iš kartos į kartą. Tai
reiškia, kad šie bruožai ir šios mintys, kuriuos tu dabar turi, buvo
perduodami grandine. Išsilaisvinti iš ligos galima dirbant su žingsniais,
lankant Dvylikos žingsnių grupes ir ieškant Aukštesniosios Jėgos. Kai
pripažįstame, kad esame bejėgiai prieš šeimos disfunkcijos padarinius,
kad mūsų gyvenimas pasidarė nesuvaldomas, mes pasiruošiame judėti
link Antrojo žingsnio.

Pradedame

Jei įmanoma, mes rekomenduojame, kad jūs apsilankytumėte

šešiasdešimtyje susirinkimų per devyniasdešimt dienų, surastumėte
globėją ir pradėtumėte. Suaugusiems vaikams, turintiems
priklausomybės problemų, mes rekomenduojame taip pat lankyti
Dvylikos žingsnių susirinkimus, skirtus tam tikrai priklausomybei. SAV
dažniausiai yra programa, kurioje renkasi suaugę vaikai. SAV nėra
atitikmuo priklausomiesiems asmenims, dirbantiems pagal Anoniminių
Alkoholikų, Narkomanų Anonimų ar Kokaino Anonimų programas.
Mes taip pat rekomenduojame pasirinkti globėją. Globėjas yra
kažkuris SAV narys, kuris lanko susirinkimus, aktyviai dirba SAV
programoje ir yra pasiruošęs asistuoti tau sveikimo programoje.
Globėjas nedirbs su programa už tave, tačiau jis ar ji pasiūlys tau
paramą, viltį ir aiškumą. Mes primygtinai rekomenduojame susirasti
globėją kuo anksčiau. Nežingsniuok vienas. Mūsų patirtis rodo, kad
negali pasveikti būdamas izoliacijoje.
 Pirmasis žingsnis: šeimos istorijos diagrama

Mes neperdedame sakydami, kad būtina sudaryti nuodugnią šeimos

diagramą, kurioje aiškiau atskleidžiami šeimos disfunkcijos padariniai
mūsų gyvenime šiandien. Tai yra svarbi Pirmo žingsnio užduotis.
Šiame pratime jūs sukursite savo giminės diagramą, įtraukdami
savo tėvus, senelius, tetas, dėdes ir kitus artimuosius, kuriuos
atsimenate ar esate girdėję apie juos. Atvaizduodami savo šeimą,
šeimos narius, pradėsite pamatyti alkoholizmo ar kitos disfunkcijos
kartose efektą. Etiketės, kurias naudosite diagramoje, suteiks jums
daugiau aiškumo, nei teisimo poveikį. Jums nebūtina smerkti savo
šeimos. Jūs ieškote šablonų ir panašumų. Jūs ieškote savo vaidmens
šioje struktūroje. Jeigu atlikote kruopštų darbą, diagrama jums
atskleis, kad neturėjote galimybės tapti kitokiu suaugusiu, negu esate.
Jeigu jus augino priklausomi, išlaidūs ar darboholikai tėvai, kažin ar
galėjote tapti iš esmės kitokiu suaugusiu.
Galite sukurti diagramą, išvardindami tėvo ir mamos artimuosius
skirtingose lapo pusėse. Pavyzdys yra pateiktas žemiau. Galite
perrašyti diagramą ant atskiro lapo, jeigu jums trūksta vietos. Kai
užpildysite diagramą, surūšiuokite etiketes nuo 1 iki 26 kitame
puslapyje.

Šeimos diagramos etiketės

Prisimink savo patirtį arba dalykus, kuriuos esi girdėjęs apie

kiekvieną iš savo artimųjų, susijusius su priklausomybe, religija,
santykiais, maistu, seksu, darbu ir panašiai. Diagramoje išdėliok
etiketes prie artimųjų vardų su labiausiai jį ar ją atitinkančiu užrašu.
 Šeimos istorijos diagrama

ANTRAS ŽINGSNIS

Įsitikinome, kad tik galingesnė už mus Jėga gali grąžinti

mums sveiką mąstymą.
 Jis sužinojo, kad liguista priklausomybė yra
progresuojanti ir galinga

Noriu jums papasakoti, kokia klastinga ir stipri yra nesveika

priklausomybė nuo kitų. Daugiau kaip aštuoniolika metų išbuvęs
Dvylikos žingsnių programoje maniau, kad sugebėsiu palaikyti
santykius su moterimi, kuri, regis, buvo priklausoma nuo meilės
nuotykių. Taip uoliai ėmiausi ją gelbėti, kad pats vos neišprotėjau.
Pradžioje viskas klostėsi puikiai. Aš dovanojau jai gėles ir vaišinau
šokoladu. Ji gurkšnojo vyną ir linksmino mane pasakojimais iš
gimtosios Europos. Mes net rašėm vienas kitam eiles.
Beprotybė prasidėjo tada, kai supratau, kad turime skirtingą požiūrį į
tiesą. Priklausydamas SAV, klaidingai įsivaizdavau, kad daugelis žmonių
elgiasi sąžiningai ar bent to siekia. Klydau. Tačiau, kai tai paaiškėjo,
jau buvau per giliai įklimpęs. Ištisus šešis mėnesius lyg apsėstas
gyvenau priklausomybės pragare. Kiekvieną sykį jaučiausi netenkantis
savo sielos, kai dėl tos moters pamindavau perimtas Programoje
vertybes. Pagaliau nusprendęs liautis, raičiojausi ant grindų, draskomas
emocinio skausmo. Šiandien esu čia ir mąstau blaiviai tik maldos, antro
žingsnio ir dviejų globėjų dėka. Galiu jus užtikrinti, kad priklausomybė
yra stipri, progresuojanti liga, visą laiką slypinti mumyse. Ji yra iš tiesų
galinga.

Buvau Biblijos mokytoja, bet suradau Aukštesniąją

Jėgą per SAV

Pirmą kartą perskaičiusi, kad „tik galingesnė už mus Jėga gali

sugrąžinti mums sveiką mąstymą”, pagalvojau „Aš juk ne beprotė!”
Nuolat lankiau bažnyčią. Žinojau, kad esu geras žmogus. Kurį laiką net
išgyvenau dvasinį pakylimą. Tačiau metų metus jaučiausi apgailėtinai.
Viduje vėrėsi tuštuma, kurios niekuo neįstengiau užpildyti. Dėsčiau
Biblijos tiesas ir vardan Dievo nuveikiau daugybę gražių dalykų, bet
taip ir neįstengiau suprasti, kodėl aš buvau fiziškai ir seksualiai
išnaudota.
Kartą draugas mane pakvietė aplankyti Dvylikos žingsnių programos
grupę. Tie žmonės man pasirodė keistoki. Pamaniau, kad visi jie kuo
skubiau turėtų kreiptis į bažnyčią, kad atrastų tikrąjį Dievą. Kiek
palankiusi grupes galiausiai supratau, kad ne jiems trūksta Dievo, o
man. Sąžiningai pažvelgusi į save supratau, kad daugybę kartų
kreipiausi į Dievą, bet apsimetinėjau. Troškau iš Jo pagalbos, bet
dangsčiausi po tobulybės kauke. Supratau, kad tiesiog neleidau Dievui,
kaip jį suprantu, man padėti. Tai aš nurodinėjau, ką turėtų daryti mano
Aukštesnioji Jėga. Pati tapau mažu kontroliuojančiu ir žiauriu dievuku,.
Elgiausi kaip pamišėlė.
Prieš aštuonetą metų prisipažinau vyrui ir savo vaikams, kad buvau
tikra melagė, slėpdavusi nuo jų savo tikruosius jausmus. Mano sūnus
pasakė: „Mama, o aš galvojau, kad tavo santuoka tobula.” Turėjau
religiją, bet ne Aukštesniąją Jėgą. Dabar Dievas, kaip aš Jį suprantu,
moko mane, kad nesu Dievas, kad nieko negaliu kontroliuoti ir negaliu
pakeisti nė vieno, išskyrus save.

Pirmą kartą grįžta sveikas mąstymas

Kai pirmą kartą perskaičiau Antrą žingsnį, mintis apie grįžimą prie
sveiko mąstymo mane sutrikdė. Bet nepuoliau ginčytis, o atkakliai
dariau žingsnį ir neapsirikau. Pripažinau, kad aš, kaip suaugęs vaikas,
savo nevalomą liguistą elgesį, pasireiškusį narkotine priklausomybe,
laikiau visiškai normaliu. Pataikaudavau žmonėms, o neigimas padėjo
man vengti atsakomybės. Kartais lindau į pavojų net nesuvokdamas,
kad galima gyventi kitaip.
Likau programoje, dirbau su žingsniais, tad pamažu ėmė aiškėti, kad
aš niekada iš tikro ir nežinojau, kas yra sveikas mąstymas. Mano tikroji
šeima, kurioje girdėjau keiksmus, pažeminimus, grasinimus susidoroti,
nebuvo palankiausia terpė užaugti sveikai asmenybei, kuri blaiviai
priima gyvenimą. Turėjau iškeiptą supratimą apie sveiką mąstymą, gal
ne visiškai beprotišką, bet sveiku jo nepavadintum. Darydamas Antrą
žingsnį, pirmiausia įgijau aiškumą, o tada jau ir sveiką mąstymą. Man
paaiškėjo tikrasis smurto mastas, su kuriuo užaugau ir prie kurio teko
priprasti. Tas aiškumas pirmą kartą man atvėrė sveiką mąstymą.
Šiandien suprantu, kad pasitikdamas gyvenimo iššūkius visada galiu
rinktis, kaip pasielgti, nesveikai — keikti, gėdinti, kaltinti, ar sveikai —
paisyti jausmų, melstis, prašyti pagalbos. Grįžta aiškumas ir pirmą
kartą gyvenime įgyju sveiką mąstymą.

Kai praradau save, manimi pasirūpino Aukštesnioji

Jėga

Jaučiausi taip, lyg mano šeimos nariai apsupa mane ratu ir sukasi
aplinkui vis greičiau ir greičiau. Mamos Alzhaimerio lyga palaipsniui
progresavo. Jos draugas ją mušė. Mano protiškai neįgali sesuo merdėjo
nuo krūties vėžio ir jai reikėjo rimtesnės priežiūros.
Darbe vos apsispręsdavau, ko reikėtų imtis tą dieną. Prastai
miegojau. Nubusdavau ir galvodavau apie mirtį, ne apie savižudybę,
bet apie tai, kas būtų, jei mirtum, o skausmas liktų. Elgiausi
nežmoniškai. Nepajėgiau bent ką nors nuveikti kitų labui. Nebegalėjau
susidoroti nei su mamos būkle, nei su sesers vėžiu. Vyras neatlaikė
mano įtūžio. Patyriau emocinį išsekimą.
Nuoširdžiai tikėjau, kad nėra jokios Aukštesniosios Jėgos, nes jei
tokia ir egzistavo, maniau, kad būčiau nuteista ir keliaučiau į pragarą.
Mano psichiatras patarė: „Tiesiog paleisk. Jei nieko negali padaryti,
tai ir nedaryk nieko.” Vyras pasakė: „Esi emociškai išsekusi. Palik tai
kam nors kitam.”
Dariau visokius mažmožius šeimos labui, bet privalėjau paleisti
didžiuosius rūpesčius, susijusius su mama ir sese. Netrukus mamai
pasiūlė vietą reabilitacijos ligoninėje, kur jai buvo saugiausia. O sesei
atsirado tinkamiausia vieta gyventi kuo patogiau, progresuojant jos
ligai. Dievas išsprendė mano šeimos problemas, o aš tik dariau tai, ką
įstengiau, ir paleisdavau visa kita. Mano Aukštesnioji Jėga perėmė
mano rūpesčius. Buvau visiškai pasimetusi, ir ji pasirūpino tuo, kas
buvo ne mano jėgoms.

Įsitikinau

Džiugu, kad Antrame žingsnyje sakoma: „Įsitikinome…” Mano

santykiai su Dievu nenusisekė. Kartais tikėjau Dievu, o kartais nebuvau
tikra, ar jis egzistuoja. Kas dėl paskutinių žingsnio žodžių, “grąžinti
mums sveiką mąstymą”, nors susikūriau klaikų pasaulį, nesijaučiu
beprote. Ilgą laiką gyvenau jame lyg niekur nieko. Galų gale aš palūžau
ir nebeįveikiau išsikeltos kartelės. Tada įstengiau atlikti tik būtiniausius
veiksmus. Prisiversdavau nuslinkti iki vonios. Atsikeldavau pavalgyti.
Mačiau stebuklų, apie kuriuos kalba žmonės, esantys programoje,
sutapimų, atsirandančių per dažnai, kad galėtum pavadinti juos
atsitiktinumu. Iš pradžių maniau: “Tai bent! Kaip gi tai nutiko? Visai
neprastai sumanyta.” Štai tada išties patikėjau Galingesne Jėga, kuri
mane globojo.
Man dar teks nemažai padirbėti su Antruoju žingsniu. Šįvakar pirmą
kartą išgirdau žodį „įsitikinome”. Pasijutau siaubingai, nes negalėjau
atlikti Antro žingsnio dėl to, kad iš tikrųjų netikėjau Aukštesniąja Jėga.
Maniau, tai reiškė, kad negaliu padaryti ir kitų žingsnių, nes visi jie
grindžiami tuo esminiu įsitikinimu, vadinasi, man nėra jokių vilčių
sveikti. Pamažu aš artėju prie tikėjimo, kad vis dėlto yra kažkas, kas
gali padėti pakreipti mano gyvenimą. Tiek aš pajėgi padaryti.

Aš klausau

Mano manymu, jei pasaulis yra bent kiek logiškas, tiesiog privalo
egzistuoti Aukštesnioji Jėga. Pastarąjį mėnesį ne kartą sugebėjau
paprasčiausiai ramiai ir sąmoningai pamąstyti. Dar nespėjau patirti
programos stebuklų, tačiau jau įsitikinau, kad sveikas mąstymas gali
grįžti į mano gyvenimą. Įtikėjau Aukštesniąja Jėga. Sveikdamas
nesitikiu ir nereikalauju staigių stulbinamų pokyčių darbe, santykiuose
ar emocijų srityje. Nebandau savęs nuolat kuo nors užimti. Nebandau
užgniaužti ar vaistais slopinti skausmo. Ir man tai yra nauja.
Šiandien nebesijaučiu taip keistai, kaip pirmą kartą, kai ėmiausi
Antro žingsnio. Paprasčiausia prašau Dievo bent kokio ženklo, kad Jis
yra. Tapau labiau tikintis.

Antro žingsnio apibendrinimas

Visi šie liudijimai atspindi sąmyšį, kuris apima paliečiant

Aukštesniosios Jėgos klausimą. Kol neatranda SAV, daugelis iš mūsų
tiki, kad Aukštesnioji Jėga yra abejinga, netikra, kerštinga arba
priklauso tikriems šio pasaulio tikintiesiems. Antras žingsnis padeda
mums peržiūrėti seną Aukštesniosios Jėgos sampratą ir apsispręsti, kas
mums tinka šiandien. Einame tuo keliu, atmesdami išankstines
nuostatas.
Keli liudijimai puikiai išryškina nesveiką ir ydingą suaugusių vaikų
mąstymą. Liguistas mąstymas, aptariamas Antrame žingsnyje, reiškia
mūsų nuolatines, sveiku protu nesuderinamas pastangas gydyti ar
gelbėti savo dabartinę šeimą. Bandydami išgelbėti savo disfunkcinę
šeimą, daugelis mūsų dabartiniuose santykiuose prisiėmė
Aukštesniosios Jėgos vaidmenį. Vaidinome Dievą, apsimesdami
visažiniais, arba tapdami prisitaikėliais, kad galėtume manipuliuoti
kitais ar juos kontroliuoti. Klaidingai tikėjome, kad išspręsime
vaikystėje paveldėtas problemas, uoliai tvarkydamiesi savo sukurtose
šeimose. Mūsų namuose greičiausiai nėra vietos alkoholiui ar
panašiems dalykams. Tačiau mūsų vaikų priklausomybės ar agresija
parodo mūsų nesėkmę. Savo artimiesiems mes nejučia perdavėm
nesveiką iškreiptą mąstymą, paveldėtą vaikystėje.
Norėdamas geriau gyventi ir sveikai mąstyti, su panašiais sunkumais
susiduria suaugęs vaikas, paliekantis disfunkcinę šeimą. Tačiau
disfunkcija, kurią perėmėme gimtuosiuose namuose, ne taip paprasta
atsikratyti. Mums niekada neatėjo į galvą, kad turėjome savyje ligą,
kuri pasireiškė kaip nuolatinė baimė ir iškreiptas mąstymas. Tai ir yra
paraalkoholizmas.
Kai kurie iš mūsų dedasi esą „bejėgiai dievai”, kūrybingai
dangstantys manipuliavimą ir kontrolę. Dar iki atėjimo į SAV ne vienas
iš mūsų sėmėsi galios iš bejėgiškumo — vaidmens, išmokto vaikystėje.
Tai nereiškia, kad būdami vaikai mes nepatirdavome visiško
bejėgiškumo akimirkų, tačiau ir suaugę griebdavomės bejėgiškumo,
kad išsaugotume kontrolę.
 Disfunkcinėje šeimoje be minėtojo bejėgio vaidmens susiformuoja
dar keletas šeimos vaidmenų: didvyrio, pasimetusio vaiko, atpirkimo
ožio, nevykėlio ir šeimos talismano. Tie vaidmenys dabartiniuose
santykiuose išryškina mūsų nesveiką mąstymą. Pavyzdžiui, jeigu
vaikystėje vaidinome šeimos didvyrį, tai ir suaugę esame linkę vaidinti
gelbėtojus ar didvyrius. Liguistai neriamės iš kailio, tikėdamiesi
pripažinimo ir pagyrų, kurių, mūsų manymų, net nenusipelnėme. Kai
kurie iš mūsų sutinka kęsti prievartą ar nepriežiūrą, kad tik pelnytų
bent kruopelytę dėmesio. Dangstome savo pastangas kontroliuoti
žmones, apsimesdami bejėgiais. Dažnai mes netikime, kad
nusipelnėme laimės. Prisiskaitome saviugdos knygų, sužinome apie
poreikius ir troškimus, o tada pareiškiame apie juos taip ūmiai, kad
sužeidžiame kitus. Sutrinkame, kai jie pasipriešina mūsų uolumui.
Pasijaučiam išduoti, bet bandome iš naujo.
Prarastas vaikas ir brandžiame amžiuje neatsisako nesveiko
mąstymo, lieka atsiskyręs ir nesiryžta prašyti pagalbos. Prarastas
vaikas, regis, nebando gelbėti šeimos, kurioje augo. Daug prarastų
vaikų kenčia nuo „santykių anoreksijos”: jie vengia santykių, nes
paniškai bijo būti palikti, kaip tai nutikdavo vaikystėje. Kaip ir visi
suaugę vaikai, prarastas vaikas patiria galingą baimę būti apleistas. Jis
ar ji greičiau atsisakys bet kokių santykių, kad tik užkirstų kelią
galimam skausmui. Pokyčių baimė galingesnė už baimę būti apleistu.
Negavęs pagalbos, prarastas vaikas perduoda tą baimę jau savo
vaikams.
Yra ir kitokių nesveiko mąstymo, atsiskyrimo, manipuliavimo būdų,
kurių griebiasi suaugę vaikai, o mainais už tai jaučia pyktį, apleistumo
jausmą ar sąmyšį. Vis dėlto mes bandome iš naujo ir kartojame tas
pačias klaidas. Bijome, todėl atmetame tikrąją pagalbą. Naudojamės
senu mąstymu ir elgsena, kad užsitikrintume tas pačias skausmingas
pasekmes, kurias nuolat patirdavome ir anksčiau.
Daugelis suaugusių vaikų mažai nutuokia apie sveiką mąstymą, nes
tėvai nesivargino rodyti gero pavyzdžio. Nebuvo aiškių ribų. Bausmės
ar pagyrimai buvo nenuoseklūs. Iškreiptas mūsų tėvų mąstymas
gadino namų atmosferą. Jų sutrikęs mąstymas skatino prieštaringą ir
žiaurų elgesį. Mes patikėjome, kad tai ir yra normalus elgesys, nors,
žvelgiant iš paprastų elgesio normų ar tikros tėviškos meilės pozicijos,
visa tai buvo beprotybė.
Viena vertus, Antras žingsnis leidžia suprasti, kad mes turėjome
sveiką mąstymą, bet jį praradom, o iš tikrųjų tik atėję į SAV mes gal
pirmą kartą sužinojome apie sveiką mąstymą. Dirbdami su Antru
žingsniu pravartu žodį „sveikas” pakeisti žodžiu „aiškus”. Antrame
žingsnyje paaiškėja, kaip mūsų šeimos disfunkcija veikia mūsų, kaip
suaugusių, gyvenimą. Aiškiai pamatome, kokie esame apleisti,
pajuntame vidinę gėdą. Daugelis mūsų būtent per aiškumą atranda
sveiką mąstymą, kurio siekiama Antrame žingsnyje.
Vos tik mūsų darbiniuose santykiuose ar santykiuose apskritai ima
ryškėti bruožai, būdingi suaugusiems vaikams, žinome, kad grįžtame
prie disfunkcinio mąstymo ar nesugebėjimo valdyti. Tas bendrų SAV
bruožų sąrašas yra puikus nesveiko mąstymo ir ydingų veiksmų
rodiklis. Čia įvardijama galią ar valdžią turinčių asmenų baimė,
pataikavimas, negailestingas savęs smerkimas, kaltės jausmas bandant
save apginti, priklausomybė nuo susijaudinimo, rizika pačiam tapti
priklausomu ar sukurti šeimą su priklausomu asmeniu. Mes painiojam
meilę ir gailestį, esame linkę “mylėti” žmones, kuriuos galime gelbėti,
kurių mums gaila. Mes galime atlikti ir gelbėjamųjų vaidmenį.
Realizuodami visas šias savybes, gyvename nesveiku mąstymu grįstą
gyvenimą.
Kitas SAV nesveiko mąstymo ypatumas yra savęs žalojimas
įvairiausiais būdais. Esam matę, kaip suaugę vaikai žaloja save
žeidžiančiais santykiais, narkotikais, žeminančiu ar pavojingu elgesiu.
Matėme, kaip suaugę vaikai užmezga disfunkcinius santykius vis su
nauju žmogumi vildamiesi, kad šįsyk viskas bus geriau. Suaugęs vaikas
įsimyli, kaskart nepaisydamas pavojaus ženklų, supančių vis naują
išrinktąjį. Kai ateina išsiskyrimo valanda, suaugęs vaikas jaučiasi
visiškai apleistas, ir tas jausmas kyla iš vaikystėje patirtos nepriežiūros
ar nesirūpinimo juo.
Kad išvengtų triuškinančio skausmo žlungant romantiniams
santykiams, vieni suaugę vaikai žaloja save narkotikais, seksu, lošimu,
maistu ar kitokiais naikinančiais būdais. Kiti užsimiršta skaitydami,
dirbdami ar švaistydami pinigus. Kai kurie pakliūna į ydingą
nutraukiamų ir vėl atnaujinamų santykių ratą. Dar kiti staigiai
susiranda naują partnerį, kad tik numalšintų praradimo skausmą.
Kai kurie suaugę vaikai gelbėjasi nuo skausmingų santykių
įsiveldami į aplinkybes, kuriomis galėtų patirti gėdą. Kaip priklausomas
nuo heroino siekia susileisti narkotiko, taip suaugęs vaikas trokšta
gėdos „dūrio”. Kad ir kaip keistai skambėtų, daugelis mūsų, regis,
priklausomi nuo gėdos ir apleistumo jausmo. Kadangi augome baimės,
gėdos ir apleistumo atmosferoje, mes ir toliau ieškome aplinkybių,
kurios atkurtų mumyse tuos jausmus. Tai šokiruojantis teiginys, bet
dauguma mūsų su juo sutiktų. Toks elgesys būdingas daugeliui įvairias
Dvylikos žingsnių draugijas atradusių naujokų — jų gyvensena
grindžiama krizėmis. Į krizes susitelkęs asmuo jaučiasi gyvas tik
patirdamas krizę, kurią pats išprovokavo. Lygiai taip daugelis
suaugusių vaikų atgyja vos tik patiria gėdą ir būna apleisti. Atrodo,
suaugę vaikai siekia siaubą keliančių dalykų, nes jiems tai yra įprasta
nuo mažens. Jie to išmoko augdami nesveikoje šeimoje.
 Yra apibrėžimas, kad “beprotybė ̶ tai tų pačių veiksmų kartojimas,
tikintis kitokių rezultatų”. Tas pasakyta apie mūsų patirtį. Niekas
nepasikeis, kol suaugęs vaikas nepradės dirbti su žingsniais, kad
pažabotų polinkį ieškoti meilės ir pripažinimo išorėje. Vienas iš
pagrindinių dalykų, siekiant susigrąžinant sveiką mąstymą, yra
atsisakyti poreikio save žaloti ar bėgti nuo savo jausmų. Mes taip pat
turime sąžiningai žvelgti į savo veiksmus ir motyvus. Turime deramai
įvertinti savo elgesį, kad išvengtume iliuzijų neva „mums viskas gerai”,
kai iš tikrųjų esame bėdoje. Toks sąžiningumas ir minčių aiškumas
atsiranda ieškant Aukštesniosios Jėgos ir lankant SAV susirinkimus.
Mes nustojam reagavę ir imamės veiksmų, vaisingai
bendradarbiaudami su Aukštesniąja Jėga, užuot sekindami save
žlugdančiais santykiais, kuriuose nėra meilės.
Kai nurimstame ir įsiklausome, imame suvokti, kad Jėga, atvedusi
mus į SAV, šiandien vis dar su mumis. Kažkada mums atrodė, kad į
SAV pakliuvome atsitiktinai, bet po truputį imame suprasti, kad dosnioji
Jėga lydėjo mus visą laiką. Tos Jėgos pažinimas yra vienas didžiausių
stebuklų, kurį patiria daugelis suaugusių vaikų darydami Antrą ir
tolesnius žingsnius. Kai kurie Aukštesniąją Jėgą pažįsta kaip mylinčią ir
rūpestingą. Aukštesnioji Jėga kantriai siekia padėti suaugusiam vaikui
atkurti harmoniją ir surinkti į visumą išdraikytas savasties daleles.

DVASINIAI ANTRO ŽINGSNIO PRINCIPAI:

Nešališkumas ir Aiškumas.

TREČIAS ŽINGSNIS

Nusprendėme patikėti savo valią ir gyvenimą Dievo, kaip mes

Jį suprantame, globai

Paleisk. Leisk Dievui

Apibrėžti Dievą taip, kaip aš Jį suprantu, užtruko ilgai. Aš netikėjau

Dievu, kuris yra palankus. Aš tikėjau, kad viskas, kas gali būti blogai,
bus blogai. Aš žinau, kad nerealu visada tikėtis tik nemalonumų, tačiau
visa tai nutikdavo būtent man.
Norėdamas gydytis nuo savo paties negatyvumo, atėjau į SAV. Aš
mėginau patikėti, kad viskas nėra mano atsakomybėje. Mėginau
patikėti, kad ir kas nutiktų mano gyvenime, tai yra kontroliuojama
kažkokio Dievo. Tai buvo sunku. Aš visuomet maniau, kad bet kurioje
iškilusioje situacijoje aš buvau neteisus. Aš nebuvau visiškai atsisakęs
savo kontrolės. Dabar, kai susiduriu su kliūtimis, nuolatos sau primenu:
„paleisk situaciją ir leisk Dievui veikti”.
Galiausiai, dirbdamas su žingsniais, aš iki galo atidaviau savo valią ir
gyvenimą Dievui, kaip aš jį suprantu. Nuo tada mano gyvenimas
susitvarkė. Šiandien, kai elgiuosi kompulsyviai [* Red. past. (lot.
compulsio — priverstinis) kompulsyvumas — įkyrus, neįveikiamas,
nuolat pasikartojantis noras ką nors veikti, dažniausiai nepasiduodantis
sąmonės ir valios kontrole.], padarau pertrauką, kad apraminčiau,
nesiimčiau veiksmų. Kartais turiu garsiai sau pasakyti: „patikiu tai
Dievui.” Šiandien aš tikiu kažkokia jėga, kurią žmonės vadina Dievu. Ši
jėga užtikrina, kad tie dalykai, kurie turi įvykti, įvyktų. Aš vis lengviau
perleidžiu kontrolę Jam.

Kontrolė leido jai jaustis saugiai

Turėjau sunkumų patikint valią ir gyvenimą Dievui. Man yra sunku

paleisti, dėl to, jog nebesijaučiu atsakinga.
Aš neklausiau nei savo kūno, nei proto. Aš taip ilgai ignoravau savo
jausmus ir reakcijas todėl, kad laikiau juos nesvarbiais. Tik stipri mano
baimė padėjo man atkreipti dėmesį į savo kūną. Aš nutariau, kad mano
panika kilo dėl dalykų, kurių aš nenorėjau daryti. Aš turėjau viską
kontroliuoti, kad jausčiausi saugi. Dabar, kai priimu sprendimus, aš
mėginu nekankinti savęs mintimis: „aš turėčiau turėti” arba „galbūt,
jeigu”. Aš atlieku tai, ką turiu atlikti, ir tada paleidžiu. Aš nustojau
mėginti pakeisti dalykus taip, kaip to noriu aš.
SAV draugijoje aš keičiu savo gyvenimą. Priimu alternatyvas. Tam
tikra prasme aš perleidžiu savo jėgas SAV grupei, kuri yra stipresnė už
mane. Tai yra tik pradžia, dirbant su Trečiuoju žingsniu.

Užuojauta, atleidimas, meilė ir dėkingumas

Aš atėjau į programą po to, kai nutrūko mano septynerius metus

trukę santykiai. Kai mano mylimasis mane paliko, jaučiausi taip, tarsi
visa mano esybė iškeliavo kartu. Niekada nesu patyrusi tokio skausmo.
Pasireiškė visos baimės, kurias tik žinojau. Aš norėjau gyventi, tačiau
nežinojau, kaip tvarkytis su skausmu. Nepakankamai pasitikėjau Dievu,
kad jis pasirūpintų manimi, nes buvau pernelyg užsiėmusi rūpindamasi
kitais. Pagaliau supratau tą gilią neviltį, kuri stumia žmones į
savižudybę. Aš pradėjau suprasti, kokia SAV pasakymo „Mes išmokome
susitelkti ties savimi” reikšmė gerai savijautai.
Gyvenimo dovanos ir stebuklai, pasirodė esą ne tokie, kaip aš
tikėjausi, tada, kai mėginau kontroliuoti žmones aplink save. Mano
darbotvarkė dėliojosi pagal tiksintį biologinį laikrodį. Kai jutau skausmą,
aš kompulsyviai tvarkydavau savo namus tam, kad užmirščiau
jausmus. Aš galėjau lengvai atpažinti skausmą kituose, tačiau tai
naudojau tam, kad pataisyčiau tuo žmones, vietoje to, kad
susitapatinčiau su skausmu, įsijausčiau ir tiesiog klausyčiau. Tik savo
gyvenimo ir valios atidavimas padėjo man atrasti tikrąją save.
Užuojauta, atleidimas, meilė ir dėkingumas tapo tikri, kai pradėjau
daryti žingsnius ir pasidaviau. Patikėdama savo valią ir gyvenimą savo
Aukštesnei Jėgai, galiu matyti šių dvasinių principų pavyzdžius kituose
žmonėse.
Atleidusi išmokau mylėti. Kadaise turėjau susikūrusi iliuziją apie
meilę. Aš nežinojau, kaip mylėti save, taigi aš nuolat ieškojau tokio
vyro, kuris būtų mano Dievas. Dariau viską, ką man sakydavo
partneris: keičiau savo šukuosenas, keičiau makiažą, keičiau drabužius
ir elgiausi taip, kaip man pasakydavo. Aš maniau, kad santuoka ir
vaikai pataisys mane. Išėjusi iš namų, darbe būdavau visai kitu
žmogumi. Nežinojau, kaip būti savimi. Buvau netikra. Buvau apleidusi
save. Galiausiai supratau, kad savęs apleidimas neišspręs problemų.
SAV programa atnešė man gyvenimo stebuklą. Aš sugebu išgyventi
užuojautą, atleidimą, meilę ir dėkingumą — emocijas, kurios suteikia
mano gyvenimui prasmę. Aš prisiimu atsakomybę už tai, ko noriu iš
gyvenimo. Esu sąžininga ir atvira su žmonėmis. Išgyvenau dvasinį
pabudimą.

Atradau vidinio vaiko balsą

Buvo sunku atiduoti savo gyvenimą ir valią Aukštesniajai Jėgai. Nesu

girdėjęs garsaus grėsmingo balso. Spėliojau, kaip žinoti, kaip Dievas
nori, kad elgčiausi. Kažkas susirinkime yra pasakęs: „Jeigu jau turiu
susigalvojęs savo elgesio rezultatus, jų dar neįgyvendinęs, reiškia aš
pasikliaunu savo valia.” Sėkmingai naudojausi šiuo pasisakymu.
Taip pat susirinkimuose girdėjau apie vidinį vaiką. Esu daręs
pratimą, kuris, atrodo, jungė mane su penkiamečiu vaiku mano viduje.
Pirmą kartą pajutau, kad vykdau Dievo valią, kai tas vidinis vaikas
norėjo kažką padaryti, o kritiškas tėvas mano galvoje sakė: „Ne, negali
šito daryti.” Nusprendžiau nepaisyti savo kritinio tėvo ir kitą kartą, kai
jis pasireikšdavo. Vieną dieną važiuodamas pro prekybos centrą
pakeliui į banką, užsinorėjau sustoti nusipirkti duonos ir bananų. Mano
kritinis tėvas galvoje cypė: „Tu negali sustoti. Tu pažadėjai merginai
banke, kad netrukus atvažiuosi.” Vaiko balsas galvoje aiškiai sakė
„Noriu duonos ir bananų tuoj pat.” Pasistačiau automobilį ir nusipirkau,
ko reikėjo. Nuvažiavęs į banką pagalvojau, kas galėjo nutikti dėl to,
kad nesilaikiau savo plano. Mergina iš banko išėjo pietų. Tačiau ji paliko
man popierius, kuriuos turėjau sutvarkyti. Visiškai nesukėliau jai
nepatogumų.
 Dabar man džiugu, kad leidžiu sau daryti tai, ką noriu, net jeigu tai
neatrodo visai logiški veiksmai. Leidau sau, nes maniau, kad tai —
Dievo siųsta man žinia, nurodanti, ką daryti. Jis pažadina mano vidinį
vaiką. Ir pasirodo, kad kiti žmonės gauna naudos iš mano vidinio vaiko
užgaidų daugiau nei galima buvo pamanyti. Tikiu, kad būtent dėl to ir
gaunu šias žinias.

Teisiantis Dievas ar tikrasis gimdytojas

Patyriau daug sunkumų dėl Trečiojo žingsnio, kadangi painiojau savo

smurtaujantį tėvą su Dievu. Aš maniau, kad Dievas yra nepaprastai
galinga būtybė, gyvenanti kažkur toli už mūsų visatos, nuolat sekanti
visas mano blogas mintis ir veiksmus. Mano Dievas buvo teisiantis,
tikėjau, kad Jis visada „pričiups” mane už netobulą elgesį. Nusivyliau
Dievu ir skelbiausi žmonėms esąs agnostikas, kadangi tai „kietai”
skambėjo. Gyvenau savo gyvenimą, įklimpęs į nuolat besikartojančius
žalingus santykius, prarastus darbus, sugriuvusias draugystes. Tiesą
sakant, niekada nebuvau draugas. Nenorėjau veltis į santykius, kad
išvengčiau skausmo. Neturėjau pasirinkimo. Buvau kompulsyvus, o
kontrolė, bėgant metams, vis labiau ir labiau slydo man iš rankų.
Atėjęs į SAV, pamačiau Trečią žingsnį ir akimirksniu atmečiau tą
dalį, kurioje buvo kalbama apie Dievą. Padariau Pirmąjį žingsnį ir
lankiau susirinkimus. Mėginau laikyti savo protą atvirą, tačiau be galo
pykau ant Dievo. Antras žingsnis ir Sprendimas padėjo man praplėsti
savo požiūrį apie Dievą. Antrajame žingsnyje minima Aukštesnioji Jėga
ir siūloma apsvarstyti mylinčios ir palankios jėgos sąvoką. Sprendime
sakoma, kad „mūsų tikrieji tėvai yra Aukštesnioji Jėga, kurią kai kurie
iš mūsų pasirinko vadinti Dievu”. Ten taip pat sakoma, kad Aukštesnioji
Jėga davė Dvylika žingsnių tam, kad mes sveiktume.
Bėgant metams man teko įsitikinti, kad esu mylimas. Aš pakeičiau
„Teisiantį Dievą” į „tikrąjį Tėvą”, kuris manęs niekada nepaliks. Mano
tėvai buvo biologinė porelė, per kuriuos aš atėjau į šį pasaulį. Tikrasis
mano tėvas yra Dievas, kaip aš Jį suprantu. Šiandien galiu rinktis,
patikėdamas savo valią ir gyvenimą šiam Dievui. Šis Dievas klauso.

Trečiojo žingsnio suvestinė

SAV yra dvasinė, o ne religinė programa. Tai reiškia, kad mes

vengiame dogmatizmo, teologinių diskusijų ar ryškių liudijimų apie
Dievo stebuklus. Mes nesame susieję su jokiomis religinėmis,
mistinėmis ar dvasinėmis organizacijomis, tačiau manome, jog
sveikstančiam suaugusiam vaikui būtina atrasti Aukštesniąją Jėgą, kad
ši padėtų jam pasveikti nuo pasekmių, užaugus disfunkcinėje šeimoje.
Mes nesiteisiname dėl šio esminio mūsų sveikimo programos fakto.
Tačiau mes taip pat suprantame tikėjimo sunkumus, su kuriais
susiduria daugelis suaugusių vaikų. Mes nebrukame religinių ar
dvasinių įsitikinimų nė vienam savo nariui. Mes pasitelkiame Dvylika
žingsnių, profesionalią pagalbą ir Aukštesniąją Jėgą, kad
susigrąžintume savo pilnavertiškumą. Toks yra SAV būdas.
Trečiasis žingsnis suteikia laisvę kiekvienam suaugusiam vaikui
pasirinkti, kaip suvokti Dievą. Pirmą kartą gyvenime mes pagaliau
galime pagalvoti apie tai, ką Aukštesnioji Jėga asmeniškai reiškia
mums, o ne ką mums apie Ją sako kiti. Antrasis žingsnis mums parodė,
kad daugelis mūsų įsivaizdavo Dievą kaip baudžiantį ar abejingą.
Trečiajame žingsnyje mūsų sąmonė atsiveria naujoms galimybėms.
Kažkas mūsų sutinka su Dievo, kaip Aukštesniosios Jėgos, pavadinimu,
kiti turės omenyje Visatos Dvasią, Šviesos Tėvą, Žemės Motiną ar
Šventenybę. Kai kurie SAV nariai vis dar sprendžia, kurį dvasinį kelią
jiems pasirinkti, ieškodami jėgos, stipresnės už juos pačius mūsų
draugijoje. Kad ir kaip mes pasirinktume vadinti Aukštesniąją Jėgą,
mes priimame sprendimą pavesti savo kasdienybę ir valią būtent jos
globai.
Mes be jokių derybų patikime viską Dievui, kaip mes Jį suprantame.
Neatiduodame Jam tik dalies dalykų ir nepasiliekame sau vadovauti
kažkurioms sritims. Jeigu mes visiškai neatiduodame savo valios ir
gyvenimo Aukštesniajai Jėgai, mes galime sugrįžti prie neapykantos
sau, abejojimo savimi ar baimių. Mes galime paprašyti Dievo atimti iš
mūsų kompulsyvų elgesį, apmaudą ir įniršį. Kai kurie mūsų išmoks
patikėti savo gyvenimą ir valią Dievo globai. Tai procesas, kai mes
mokomės pasitikėti.
Trečiasis žingsnis taip pat simbolizuoja gilų vilties ir kantrybės šulinį,
kurį sukūrė mylintis Dievas. Jis davė mums programą, kad
susigrąžintume savo gyvenimus. Tai yra malonės šulinys, prie kurio
mes galime bet kada sugrįžti ir pasisemti iš jo, kad galėtume priimti
save, pasitikėti savimi, mylėti. Kiekvieną kartą prisilietę prie Trečiojo
žingsnio, mes pasineriame į Dievo meilę. Mes pripildome savo vidinį
vaiką ar „tikrąjį aš”. Mes įsitikiname, kad Dievas visada mus myli ir
girdi mūsų maldas.
SAV Trečiasis žingsnis apibrėžia dvasinį požiūrį į disfunkcinės šeimos
ligą. SAV mes suvokiame savo kompulsyvų mąstymą ir priklausomą
elgesį labiau kaip dvasinį sutrikimą, nei protinę negalią. Mes
neprieštaraujame nei mokslui, nei medicinai, jie padarė didelę pažangą,
tyrinėdami žmogaus smegenis, jų veiklą. Tokie klinikiniai darbai labai
svarbūs, nes mėginama suprasti, kaip funkcionuoja žmogaus
smegenys. Mes naudojame tokius klinikinius terminus, kaip depresija,
panikos sutrikimas, bipolinis sutrikimas, disociacija ir potrauminis
streso sutrikimas. Kai kuriems SAV nariams buvo nustatytas
asmenybės susidvejinimas ir šizofrenija.
Mes nemanome, kad mūsų smegenims trūksta kažkokių dalelių.
Remiamės prielaida, jog esame pilnaverčiai, kad normaliai reagavome į
neįprastą situaciją, tai yra, kad esame užaugę disfunkcinėje šeimoje.
Tokia buvo mūsų normali reakcija, kad apsaugotume save. Tačiau ji
padarė didelę įtaką, kad atsirastų išlikimui reikalingos savybės,
kompulsyvus ir save žalojantis elgesys, kurį gali būti pašalinti dirbant
su SAV žingsniais ir ieškant dvasingumo. Mes nesumenkiname fakto,
kad esame suaugę vaikai. Šeimos disfunkcijos liga pasireiškia
priklausomybėmis ir ribota asmenybe. Liga gali būti mirtina. Kiekvieną
dieną suaugę vaikai nusižudo, miršta nuo priklausomybių arba
praleidžia savo dienas tyliai atsiskyrę, manydami jog yra beviltiški. SAV
mes tikime, kad esame gimę pilnaverčiais ir dėl atstumtumo ir gėdos
„sutrūkinėjome” fiziškai, protiškai ir dvasiškai. Mums reikalinga
pagalba, kad atstatytume savo tikrąsias būsenas.
Kokia bebūtų mūsų psichinė diagnozė, mes ieškome Aukštesnės
Jėgos melsdamiesi ir ateidami į SAV susirinkimus, kad atsikratytume
chroniško nepritapimo jausmo. Mes tikime, kad Dievas supranta ir siūlo
pagalbą visiems, kurie ieško Dievo meilės ir šviesos. Mes tikime, kad
yra dvasinis šeimos disfunkcijos ligos sprendimas.
Mes manome, kad be gilių gėdos ir atstumtumo jausmų, daugumos
mūsų emocinių ir protinių nelaimių priežastis yra nepaliaujamas noras
kontroliuoti. SAV mes suvokiame kontroliavimą kaip išgyvenimo
bruožą, kuris mūsų disfunkcinėse šeimose padėjo mums likti saugiais
ar net gyvais. Mes kontroliavome savo mintis, kalbą, laikyseną tam,
kad išvengtume smurtaujančių tėvų ar globėjų. Žinojome, jog tėvai
naudojosi tariamomis priežastimis, kad sukritikuotų ar įskaudintų mus.
Būdami suaugę mes toliau kontroliuojame save ir savo santykius
nesveikais būdais. Tai sukelia jausmą, kad esi apleistas, arba
prognozuojamą suirutę. Mes ir toliau daliname tuščius pažadus
pasikeisti, tačiau galiausiai grįžtame prie neįveikiamo poreikio tvarkyti,
klausti, jaudintis, valyti dulkes, kažką plauti, rakinti, atrakinti, skaityti
arba ypatingai akylai stebėti savo mintis ir veiksmus, kad
susigrąžintume saugumo jausmą. Tačiau mums niekada nebūna gana.
Patirtis rodo, kad namuose, kur viskas buvo kontroliuojama, lieka
mažai vietos vilčiai ir dvasingumui.
Priimdami sprendimą patikėti savo valią ir gyvenimą Dievo, kaip mes
Jį suprantame, globai, mes padarome kelis pasirinkimus. Pasirinkę
prašyti Aukštesnės Jėgos, kad mus vestų Trečiajame žingsnyje, mes
taip pat nusprendžiame nekontroliuoti. Atsisakome savivalės savo
gyvenimuose. Mes kreipiamės į Dievą, prašydami pagalbos.
Sprendimas, kurį mes priimame Trečiame žingsnyje, yra vienas
pirmųjų per visą gyvenimą.
 Prašyti Aukštesnės Jėgos pagalbos nėra lengva užduotis
suaugusiems vaikams dėl daugelio priežasčių. Mes žinojome, jog
prašyti pagalbos vaikystėje buvo rizikinga, tėvai mums tai drausdavo,
neleido tokių kalbų. Mums sakė, kad esame savanaudžiai, jei klausėme
pagalbos. Mums sakė tylėti. Kitais katrais mus išmokė dvejoti savo
požiūriu į tai, kas vyksta iš tiesų. Augant galimybės arba mintys prašyti
pagalbos blėso. Suaugę dauguma mūsų vengėme prašyti pagalbos,
manėme, kad esame pernelyg savarankiški to prašyti. Toks požiūris
gali būti didžiausia kliūtimi suaugusiam alkoholikui, kuris mėgina
kreiptis į Dievą, kad išgydytų šeimos disfunkcijos ligą.
Tai yra būtent ta nuostata, kuri dažnai neleidžia mums paprašyti
globėjo pagalbos, kad padėtų suprati Dvylikos žingsnių programą. Jeigu
norime pakeisti savo gyvenimą, turime nustoti vaidinti Dievą, paprašyti
pagalbos ir atsikratyti nemalonių pojūčių, kurie lydi šį rizikingą
pasirinkimą. Mes vaidiname Dievą ir vengiame prašyti pagalbos pačiais
įvairiausiais būdais. Daug suaugusių vaikų vaidina Dievą filosofuodami
apie žmogaus atsiradimą, kosmosą ir mistiką, tačiau mes naudojamės
šiomis žiniomis, vengdami pažvelgti į savo pačių gyvenimą. Žmonės
kreipiasi į mus, nes mes žinome apie dvasinius dalykus, bet kartais
mes pasijuntame apsimetėliais, kadangi suvokiame, kad mūsų pačių
poreikiai nėra tenkinami. Mes paskyrėme save padėti kitiems. Vis dar
siekiame kontroliuoti. Kitiems Dievas nesuteikė tokio žinojimo, kokį
turime mes.
Kiti vaidina Dievą ir vengia paprašyti pagalbos, nes yra agnostikai
arba ateistai. Atrodo, kad jie prisidengia kalbėdami apie įvairius
dvasinius reikalus. Tai nereiškia, kad ateisto ar agnostiko požiūris yra
menkesnis. SAV mes gerbiame tokį požiūrį. Tačiau laikytis tokios
pozicijos ir būti atsiskyrusiam yra sunkus sveikimo kelias. Mums
reikalinga pagalba, jeigu mes norime atsikratyti izoliacijos ir prisijungti
prie žmonijos. Mes negalime tiesiog kalbėti apie ją. Mes turime
nebekontroliuoti ir imtis veiksmų. Priimame sprendimą paprašyti
kažkieno pagalbos ir, kai ją pasiūlys, priimti. Vieni pasveikti mes
negalime.
Turime pakeisti įsitikinimą, kad negalima prašyti pagalbos, jeigu mes
norime pasistūmėti Trečiajame žingsnyje ir imtis kitų žingsnių. Mes
suprantame, kad tik vaikščiojimas į grupes ir dalinimasis savo
baimėmis ir viltimi nesukels noro tuoj pat paprašyti Aukštesnės Jėgos
pagalbos. Daugelis mūsų vis dar abejoja, ar mes esame verti pagalbos,
o kiti dvejoja, ar nebus atstumti surizikavę ir paprašę pagalbos. Kiti
suaugę vaikai vis dar pyksta ant Aukštesnės Jėgos, kad ši neišgelbėjo
jų nuo žalingą darančios, nesirūpinančios šeimos. Dar kiti abejoja, ar
Aukštesnioji Jėga apskritai egzistuoja. Tėra vienas būdas išsiaiškinti.
Tereikia pasistengti. Yra ir kitoks gyvenimas, nei mes gyvenome
anksčiau.
 Nuolatinė pagalba

Nesijaudink, kad Trečiasis žingsnis išsisems. Šis žingsnis yra tarsi

bedugnis vilties šulinys, kuris padės mums susitvarkyti su baimės
sukeltu mėginimu kontroliuoti save ir kitus. Jeigu dirbsime su kitais
žingsniais, mes neišvengiamai turėsime problemų dėl kontrolės ir
abejonių. Tie nesklandumai yra neišvengiami, kadangi nuo pat
vaikystės mes kontroliavome savo emocijas ir jausmus tam, kad
išgyventume. Kontrolė reiškė saugumo jausmą ir žinojimą, tačiau dėl
tokio gyvenimo būdo mes praradome dalį savo asmenybės ir sielos.
Trečiajame žingsnyje palaipsniui ir švelniai išsilaisviname nuo
slegiančios kontrolės, pasiekiame emocinę laisvę.
Kaskart, kai atsitrenkiame į plačią kontrolės sieną, mes turime
prisiminti, kad galime bet kada atsiremti į begalinį Dievo malonės
šulinį. Trečias žingsnis ir kiti sveikstantys suaugę vaikais yra begalinis
vilties ir patikimumo šaltinis. Galime neribotai tuo naudotis kasdien.
Yra įmanoma atsisakyti griežto kontroliavimo. Tą rodo mūsų patirtis.
Vis dėlto pirmiausia mes turime suvokti, ką reiškia paleisti. Kai kurie
mūsų paleidimą gretina su mirtimi arba buvimu potencialia auka.
Dauguma suaugusių vaikų būna apimti panikos, kai susiduria su
mintimis, kad reikia paleisti priklausomo ar žalingo elgesio, kuris, jų
manymu, padeda išgyventi ir suteikia saugumą, vadžias. Mes esame
sutikę suaugusių vaikų, kurie iki pat galo laikė vadžias. Dalis jų numirė,
kadangi nesugebėjo pasiryžti paleisti gyvenimą iš savo rankų. Kiti
paleido ir gyveno. Tai nėra lengva, tačiau įmanoma ̶ paleisk su
Aukštesnės Jėgos ir SAV palaikančios draugijos pagalba.
Trečiajame žingsnyje mes nesiūlome gyvenamo be jokių apribojimų.
Nesiūlome gyvenimo anarchijoje be galimybės rinktis. Priešingai,
identifikuodami savo baimes ir priklausomus bruožus, mes truputį
atsitraukiame nuo kontrolės. Mes žengiame link Aukštesnės Jėgos ir
tikrosios laisvės.
Trečiajame žingsnyje mes giliname savo žinias apie tai, kaip
tvarkytis su kontroliavimu ir Aukštesniąja Jėga didžiąją gyvenimo dalį.
Daugelis suaugusių vaikų tikėjosi Dievo malonės ar įsikišimo ir
anksčiau, tačiau mes niekada nebuvome pasiruošę, nesugebėjome
paleisti ir leisti Dievui veikti mūsų gyvenimuose. Kaltinome save, kad
negalime paleisti ir atrasti tikėjimą ir pasitikėjimą. Mes manėme, jog
nesugebame išspausti iš savęs reikšmingo tikėjimo. Pamiršome, ką
esame girdėję kažkada vaikystėje: „Dievas mus myli visada”.
Mes pastebime, kad nustojame kontroliuoti, kai mūsų malda
nuramina sielą ar emocijas, kai būname neramūs. Pastebime, kad
nustojame, kai ištrūkstame iš atsiribojimo ir paprašome, kad kitas
suaugęs vaikas išklausytų mus, kai pasakojame apie savo baimes ar
viltis. Renkamės kompaniją vietoj patogaus izoliavimosi.
Nekontroliuojame, kai esame sąžiningi dėl varginančio elgesio, kurį
norime pakeisti. Meldžiame, prašome noro pasikeisti. Mes leidžiame
kitiems dalyvauti mūsų gyvenime.

Pasirinkimo dovana

Pasirinkimas yra dovana, kurią Dievas mums suteikia, kai

nekontroliuojame. Daugelis mūsų bandė paleisti, piešdami besitęsiančią
diagramą ir užklijavę ją ant šaldytuvo. Pažymėdavome dienos pažangą
horizontalia linija. Kartais mes užfiksuodavome, kad kontroliavome visą
dieną, tada jausdavomės vieniši ir atsiskyrę. Kitomis dienomis mes
paleisdavome kontrolę ir patirdavome Dievo valios pasireiškimą.
Jautėme laisvę. Mes išmokome atskirti, kurie įvykiai ar sprendimai
reikalauja daugiau dėmesio, ir kas yra ne taip svarbu. Atsisakome
kontrolės prašydami to, ko mums reikia, o ne manipuliuodami kitais dėl
dalykų, kurių mums iš tikro nereikia. Paleidę kontrolę, mes turime
didesnį pasirinkimą. Turėdami pasirinkimą, mes pamatome, kas mums
patinka, ir kas ne. Mes jaučiame vis mažesnį poreikį kontroliuoti, kad
pragyventume dieną. Pasirenkame naują kavinę ar užsirašome į įvairius
kursus, mokomės atrasti pasaulį aplink mus. Nusprendžiame lankyti
dainavimo pamokas ar savanoriauti. Mes pradedame dirbti sode arba
leidžiame dulkėms ant lentynų kauptis ilgiau nei įprasta, nepuldami
kompulsyviai jų valyti. Pamatome meno kūrinį iš ant stalo išsiliejusio
pieno. Išmokstame klausyti savo vidinio vaiko ir elgtis spontaniškai.
Štai tas pasirinkimas. Yra dar nesuskaičiuojama galybė tokių
pasirinkimų, kurių mes nepastebime kontroliuodami.
Nelankydami SAV, mes neturėjome tikro pasirinkimo. Mes buvome
priklausomi nuo svaigalų, maisto, sekso ar darbo, neturėjome krypties.
Daugelis tik reagavome, mūsų elgesys nesikeitė. Remdamiesi SAV
dvasiniu požiūriu į šeimos disfunkcijos ligą, mes nutraukiame uždarą
grandinę. Sustabarėjimą ir baimę mes keičiame viltimi. Atveriame duris
pasikeitimams.
Pasirenkame patikėti savo valią ir gyvenimą savo Aukštesniajai Jėgai
kiekvieną dieną. Mes suvokiame, kad nuo neigimo pereiname prie
pasirinkimo laisvės. Kuo daugiau pasirinkimų turime, tuo įžvalgesni
tampame. Galimybė pasirinkti yra ėjimo dvasingumo keliu rezultatas.
Pasirinkimo galimybės, kurią mes pasiekiame padedant SAV, yra
proporcinga mūsų ribų vientisumui. Kuo daugiau mes paleidžiame, tuo
tvirtesnės tampa mūsų saugumo sienos. Tai yra SAV paradoksas:
kontrolės praradimas stiprina mūsų saugumą.
 Žodis apie piktnaudžiavimą religija

SAV gerbia visas religijas ir visas pasaulio tikėjimo sistemas. Mes

nevertiname, nelyginame religijų. Trečiasis žingsnis palieka platų
pasirinkimą, sprendžiant savo dvasinius klausimus. Mes skatiname
savo grupės narius siekti turtingesnio dvasinio gyvenimo, kuris labiau
padėtų sveikstant.
Daugelis mūsų narių praeityje yra nukentėję piktnaudžiaudami
religija. Tai įvyko, kai kiti žmonės su jais elgėsi žiauriai. Kitus
suaugusius vaikus seksualiai išnaudojo dvasininkai ar kiti bažnyčios
tarnautojai.
Kai suvokiame Dievo meilę Trečiame žingsnyje, mes pripažįstame,
kad daugelis suaugusių vaikų buvo dvasiškai sužaloti ir jiems sunku
suprasti Dievą, nekontroliuoti. Dėl išvardintų įvykių padaryta emocinė ir
dvasinė žala kai kuriais atvejais būna sukrečianti. Mes raginame tuos
SAV narius būti atvirais ir atlaidesniais sau, darbui su žingsniais, kad
surasti jiems priimtiną Dievo supratimą. Mes tikime, jog didžiausia viltis
yra darnos su savo sveikstančiu suaugusiu vaiku atradimas.
Kitomis dvasinės prievartos išraiškomis gali būti suaugę žmonės,
kurie visuomenėje vaidina teisinguosius, o už uždarų durų yra kupini
neapykantos, užgaulūs. Tai yra dar vienas prieštaringas požiūris į
Dievą. Tuomet vaikas susipainioja ir klaidingai suvokia Dievą. Štai kas
sakoma SAV sprendime: „Mūsų tikrieji tėvai yra Aukštesnioji Jėga,
kurią daugelis mūsų pasirenka vadinti Dievu. Nors mes turėjome
alkoholikus tėvus, mūsų Aukštesnioji Jėga davė Dvylika žingsnių, kad
pasveiktume”.
Sprendime taip pat sakoma, jog mūsų tėvai tebuvo biologiniai
tarpininkai tam, kad mes atkeliautume į šį pasaulį. Mylintis Dievas yra
tikrasis gimdytojas daugeliui mūsų, kurie pasirinko SAV gyvenimo
būdą.
Dievo, tokio kaip mes Jį suprantame, radimas yra būtinas ilgalaikiam
sveikimui ir tikram vidiniam pasikeitimui. Mes turime ieškoti Dievo,
nepaisant dalykų, kurių mus galbūt išmokė apie Dievą vaikystėje.
SAV yra dvasinė programa, siūlanti jėgas ir būdus užgydyti dvasines
ir emocines žaizdas. SAV žingsniai sukuria draugiją ir suteikia jai galios.
SAV suderinus su orientuota terapija, galima padėti religinę prievartą
patyrusiam suaugusiam vaikui atrasti būdą, kaip dirbti su Trečiuoju
žingsniu. Mes galime surasti būdą, kaip atrasti ryšį su tikruoju
gimdytoju, Dievu, kaip mes Jį suprantame.
 Trečiojo žingsnio malda

Daugelis SAV narių naudoja Trečiojo žingsnio maldą, kad įtvirtintų

Trečiąjį žingsnį ir pereitų prie Ketvirtojo. Kai kas kalba šią maldą su
kitu žmogumi. Tas žmogus galėtų būti tavo globėjas, terapeutas,
dvasinis patarėjas ar artimas draugas. Mes siūlome šį veiksmą suvokti
kaip pamoką, priimant kitą žmogų kaip tavo naujojo gyvenimo dalyvį.
Melsdamiesi su kitu žinome, jog prasmingai kuriame ryšį su pasauliu ir
žmonėmis. Štai Trečiojo žingsnio malda:
Dieve, aš pasiruošęs palikti savo baimes ir patikėti savo valią ir
gyvenimą tavo globai, turėdamas tik šiandieną. Suteik man išminties
atskirti dalykus kurie nuo manęs priklauso ir kurie nepriklauso. Padėk
man prisiminti, jog galiu paprašyti pagalbos, kad esu ne vienas. Amen.

TREČIO ŽINGSNIO DVASINIAI PRINCIPAI:

Pasiryžimas ir pagalbos priėmimas

KETVIRTAS ŽINGSNIS

Nuodugniai ir be baimės išnagrinėjome savo moralinius

įsitikinimus

Nuotrauka, iškalbingesnė už tūkstančius žodžių

Pakliuvusi į SAV, turėjau tiek daug visko išmokti. Apsilankiusi pas

psichologą ir pirmą kartą atėjusi į grupę, atpažinau save, kai buvo
skaitomi Skalbinių sąrašo bruožai, bet kalbos apie vidinį vaiką, apie
gėdą ir apleistumą iš pradžių man buvo neaiškios. Mano SAV globėja
suprato, kas vyksta. Ketvirtame ir penktame žingsniuose ji padėjo
suprasti mano netektį ir skausmą, kurį kėlė užgniaužtas sielvartas.
Ji naudojosi Dvylika žingsnių, SAV knyga, jausmų pratimais,
teiginiais ir dar vienu dalyku, kuris padėjo man pamatyti savo gėdą ir
atstumtumą, patyrus prievartą. Ji sakė, kad tada, kai tėvas mane keikė
ir man grasino, jis mane gėdino ir apleido. Man tai buvo nesuprantama,
kol nepasižiūrėjau į savo vaikystės nuotraukas, kurias terapeutė
paprašė atsinešti į susitikimą. Esu mačiusi šias nuotraukas ir anksčiau,
bet niekuomet į jas neįsižiūrėjau. Tarp jų buvo nuotrauka, kai man
buvo penkeri. Man dar nebūnant SAV, ši nuotrauka nieko nereiškė,
tačiau mano mama ją visuomet brangino, laikė ją ant televizoriaus.
Sesijos metu mano terapeutė paprašė, kad paimčiau tą nuotrauką ir
įsižiūrėčiau į ją nieko nesakydama. Pagaliau aš pamačiau, kokia jautri ir
švelni mergaitė buvau. Niekada nesuvokiau, kokios šviesios buvo mano
akutės. Mano šypsena buvo nuoširdi. Po to gėda ir apleistumas pradėjo
man kažką reikšti. Padariau pirmąjį žingsnį savo vidinio vaiko link.

Pusiausvyra gydė

SAV suradau pačioje savo blaivybės pradžioje. Jaučiausi kaip

beprotis. Dariau tokius dalykus ir turėjau tokių minčių, kad ėmiau
nerimauti dėl savo psichinės būklės. Nepajėgiau sutramdyti tų balsų
galvoje, šaukiančių, kad esu beprotis ar jau kraustausi iš proto. Kai
pradėjau Ketvirtą žingsnį, negalėjau patikėti, kad aš turiu ir gerų
savybių. Buvau įsitikinęs, kad esu blogio įsikūnijimas. Jaučiausi taip,
lyg būčiau susidvejinęs. Išoriškai atrodžiau ramus, bet viduje kraupau
nuo savo įkyrių minčių.
Vengiau santykių, nes bijojau, kad pratrūksiu ir ką nors sužalosiu.
Kai buvau paauglys, gėdingai elgiausi su savo jaunesne pussesere.
Tapęs SAV naujoku, prisiminiau savo elgesį. Jaučiausi bjauriai ir
svarsčiau, ar žingsniai gali padėti tokiu atveju. Pasistengiau kuo geriau
padaryti Trečią žingsnį ir perėjau prie Ketvirto. Kadangi buvau pratęs
save vertinti negailestingai, iš tikrųjų išvardinau savo neigiamus
poelgius ir mintis. Tada laukiau nuosprendžio. Man net nešovė į galvą,
kad atsvarai galėčiau išvardyti savo teigiamus bruožus. Ketvirtame
žingsnyje neskyriau pakankamai dėmesio gėdai ir apleistumui, kurie
perduodami iš kartos į kartą.
Rūpestingas globėjas peržiūrėjo mano užrašus ir pasiūlė užrašyti
bent dešimt mano teigiamų bruožų. Vos neatsisakiau, nes nuoširdžiai
maniau, kad įvardinti bet kelias geras savo savybes būtų grynas melas.
Mano liguistas mąstymas įtikinėjo, kad sąžiningumas reiškia
išsigelbėjimą, o įrašyti bent vieną bruožą, kuriuo netikiu, būtų
nesąžininga. Noras sveikti nugalėjo, tad aš atlikau užduotį ir galiausiai
man teko garsiai perskaityti savo teigiamų bruožų sąrašą globėjui.
Skaitydamas strigau, bet poveikis apstulbino. Nors ir netikėjau tais
teiginiais, dažnai pagaudavau save, kad apie juos galvoju. Įveikęs
Ketvirtą ir Penktą žingsnius maniau, kad man nelabai palengvėjo. Bet
kažkas vis dėlto įvyko. Baigęs Penktą žingsnį, kartais save
negailestingai vertindavau už kokią klaidą, tačiau tas teiginių sąrašas
vos ne akimirksniu išnirdavo iš atminties ir priversdavo atsitokėti.
Taip buvo prieš dvidešimt metų. Dabar galiu nuoširdžiai išvardinti
savo geruosius bruožus ir tuo tikėti. Teiginiai ir kiti mano darbai SAV
programoje suteikė man galimybę nekibti prie savęs. Anksčiau maniau,
kad visi bjaurūs darbai yra tik mano paties „nuopelnas”, o iš tikrųjų
daug ką lėmė iš kartos į kartą paveldėta gėda. Maniau, kad esu niekam
tikęs, tačiau, pasirodo, turiu savo vertę.
 Ketvirtas žingsnis apsaugo nuo gėdos

Man Ketvirtas žingsnis tapo lyg skydu nuo gėdos. Nuolat jaučiau,
kad turiu trūkumų, neadekvačiai elgiuosi. Ketvirtas žingsnis padėjo
susidoroti su gėda.
Vaikystėje mano poreikiai būdavo ignoruojami, buvau pažeidžiama,
todėl manyje prisikaupė gėda. Vaikas dar nepajėgus suvokti, kad tėvų
ligotumas ir jų nederamas elgesys sukelia apleistumo ir neapykantos
sau jausmą. Maniau, kad nesu vertas emocinės paramos ir rūpesčio,
kurių man iš tiesų reikėjo. Išlikti man reiškė būti geram, tobulam ir
visuomet teisiam. Elgiausi taip, kad nuolat pelnyčiau pritarimą. Man
atrodė, kad, jei sugebėsiu visada išlikti pakankamai geras, būsiu
saugus.
Dariau Ketvirtą žingsnį, surašydamas teigiamų ir neigiamų bruožų
sąrašą. Tai leido man objektyviai įvertinti savo stipriąsias ir silpnąsias
puses. Mano gėdos jausmas ėmė mažėti, vos tik pamačiau save tokį,
koks esu. Kad susidoročiau su gėda, man nebereikėjo ginti ar
racionaliai paaiškinti savo elgesio. Gėda yra melas, teigiantis, kad esu
blogas. Esu padaręs negražių dalykų, bet buvo ir gerų. Ketvirtas
žingsnis leidžia man atpažinti tiesą. Jis primena, kad esu tik žmogus.
Turiu privalumų ir trūkumų. Ketvirtas žingsnis suteikė man savivertės
matą, kad galėčiau paleisti savo nesveiką poreikį būti tobulam,
teisingam ir siekti pritarimo.

Įvairūs savianalizės būdai

Neturėčiau pradėti savianalizės sakiniu: „Ak, Dieve, kas man

negerai?” Turiu suprasti savo privalumus ir savo trūkumus. Nėra reikalo
ir toliau save menkinti, nuolat kapstantis tik blogybėse. Man tik reikia
visiško sąžiningumo ir kruopštumo atliekant tiek glaustą, tiek išsamią
savianalizę. Mano gerosios savybės turi atsverti mano trūkumus.
Be išsamios savianalizės Ketvirtame žingsnyje aš taikau glaustą
savianalizę, nagrinėdama kasdienius įvykius. Vieną rytą aš viriau savo
vyrui avižinę košę ir staiga jis pareiškė, kad gamina avižas vandens
vonioje, kad jos išvirtų tolygiai ir nepriskrestų prie puodo sienelių. Aš
įsistebeilijau į jį, bet, užuot priekaištingai atsikirtusi kaip mano mama
(„jei jau taip nepatinka, imkis pats!”), kelissyk lėtai įkvėpiau ir ramiai
įvertinau situaciją. Analizė buvo paprasta. Kiek atsimenu vaikystę, kad
ir ką darydavo mano mama, tai buvo baisiai svarbu ir jokiu būdu
nepertraukiama. Aš labai supykau, vos tik vyras peržengė mano
įsivaizduojamą ribą. Aš įniršdavau kiekvieną kartą, kai tik taisyklės,
kurias taikydavo mano motina, rodos, nesuveikdavo mano gyvenime.
Vyras įsiterpė į mano darbą. Norėjau atsikirsti, kaip tai darydavo
mama, bet pritaikiau sveikimo principus. Aš paprašiau, kad, man
gaminant ar atliekant kokį kitą darbą, jis pirmiausia manęs atsiklaustų,
ar aš galiu trumpam sustoti ir skirti jam dėmesio. Jis sutiko ir laikėsi
savo pažado.
Ketvirtame žingsnyje išsami savianalizė verčia kelti klausimus visais
gyvenimo aspektais. Iki šiol esu atlikusi trijų rūšių savianalizę: vieną
grupėje, kurioje buvo aptariami žingsniai, kitą su globėju ir dar vieną
savarankiškai. Atsakydama į savianalizės klausimus aš sužinojau, kas
buvau, kur aš buvau, kur esu dabar ir kur link ketinu judėti.
Tirdama save įvairiais būdais, supratau, kad esu gyvas žmogus,
turiu savo pomėgius ir keistenybes, ydas ir dorybes. Atsigręžusi į
šeimą, kurioje augau, supratau, kad patirta gėda iš tikrųjų buvo ne
mano. Tai buvo tiesiog mano ligotos mamos priemonė suvaldyti jos
pačios pasaulį. Atlikusi Ketvirtą žingsnį, emociškai ir dvasiškai
paūgėjau. Dabar žinau, kaip būti tuo, kuo noriu būti.

Ketvirto žingsnio pradžia

Nemažai suaugusių vaikų, priėję Ketvirtą žingsnį, sakė: „Kam

kapstytis po praeitį? Kas padaryta, to nepakeisi. Atsikratau praeities ir
judu į priekį”.
Tokiems teiginiams atremti SAV turi argumentų ir vieną garantiją.
Daugelis pakliūva į SAV neatsitiktinai. Esi čia dėl tam tikros priežasties,
todėl išlik nešališkas. Mūsų patirtis byloja, kad praeitis gali įgyti
didžiausią vertę, jei tik noriai prašysime pagalbos ir aiškinsimės, kas
įvyko. Ketvirtas žingsnis gali būti naudingas net tiems suaugusiems
vaikams, kurie nedirbo su žingsniais, bet smulkiai atsimena netinkamą
elgesį savo atžvilgiu ir atvejus, kai buvo atstumiami. Bet kad imtume
sveikti ir galėtume sau atleisti, ne visada pakanka tik atgaminti praeitį.
Neišsiaiškinęs iš praeities atsinešto apleistumo reikšmės, suaugęs
vaikas pasmerktas nuolat jį atkurti. Neištirta praeitis taps naujos kartos
realybe. Priklausomybė, žalingi įpročiai ir pragaištinga gyvensena
perduodami iš kartos į kartą stulbinamu tikslumu. Raginame jus
padirbėti su šiuo žingsniu ir visais kitais žingsniais, kad galėtumėte
ištirti savo tikrąją savastį ir sustabdyti užburtą šeimos sutrikimų ratą.
Jei žingsniai nesuteiks aiškumo ar palengvėjimo, visiškai pasikeis
senasis jūsų gyvenimo būdas. Tai ir yra SAV garantija.

SAV atkrytis

Jei praleisime šį ar Penktą žingsnį, rizikuojam vėl grįžti prie liguistos

priklausomybės ir save žalojančio elgesio. SAV atkrytį visada lydi
baimės, savęs nekentimo ir apleistumo jausmai, pažįstami iš vaikystės.
Atkritę mes atkuriame vaidmenis ir priklausomą elgesį, kuriuos
perėmėme iš nesveikų tėvų. SAV atkrytis gali pasireikšti įvairiai, bet
pagrindinis dalykas nekinta.
Viena iš SAV atkryčio formų yra keletą savaičių trunkantis
destruktyvus elgesys, pasireiškiantis vienu ar keliais išlikimui būtinų
bruožų. Tie bruožai dar vadinami Skalbinių sąrašu (Problemomis) ar
elgsenos šablonais. Kita atkryčio forma pasireiškia įsitraukimu į fiziškai
ar emociškai žalojančius santykius nesuprantant, kaip juos nutraukti.
Dar atkrytis gali pasireikšti žalingu elgesiu: alkoholizmu, persivalgymu,
narkotikų vartojimu, lošimu ar paleistuvavimu. Patyrę atkrytį, vėl
galime imti bijoti valdžią turinčių žmonių ir negailestingai save teisti.
Įsiveldami į priklausomus santykius, galime jausti emocines „pagirias”.
Pastebime, kaip nyksta mūsų ribos ir nejučia imame manipuliuoti kitais,
kad patenkintume menamus poreikius. Tuo tarpu kitiems atkrytis
pasireikš savo vaikų ar partnerio kontroliavimu. Pasidavę įniršiui ir
paminę sąžinę, mes griebiamės smurto. Tada atgailaujame, bet
jaučiamės bejėgiai ką nors keisti. Paprastai tokia padėtis reiškia, kad
mūsų gyvenime neliko vietos SAV ar žingsniams.
Pasitelkę SAV programą, dalis mūsų vis dėlto gali pakeisti kai
kuriuos destruktyviausius savo bruožus, tačiau mes sparčiai
persiimame kitomis ne mažiau kenksmingomis priklausomybėmis ar
elgesiu. Tai irgi gali būti atkryčio ženklas. Bet kokį SAV atkrytį lydi
vienokia ar kitokia forma atsinaujinantis neigimas, taigi nejučia
grįžtame prie elgsenos modelių, aprašytų Skalbinių sąraše. Mes
užmirštame, kad turime pasirinkimą. Vėl imamės kurio nors vaidmens,
išmokto nesveikoje šeimoje. Nustojame jausti. Paprastai tokiu
laikotarpiu mes nelankome grupių.
Priklausydami SAV, mes siekiame emocinio blaivumo, pasižadame
mylėti save ir elgtis su savimi gerai. O tapę emociškai blaivūs, mes
liaujamės save skriaudę.

Pirmo, Antro ir Trečio žingsnio apžvalga

Daugelis mūsų pradėjo Ketvirtą žingsnį apžvelgę pirmus tris

žingsnius. Pirmame žingsnyje mes pripažinome, kad esame bejėgiai
prieš šeimos disfunkcionalumo padarinius, kad mūsų gyvenimas yra
nevaldomas, kai bandome kontroliuoti kitus ar patenkinti vidinius
poreikius išorės priemonėmis. Esame bejėgiai prieš savybes, kurias
išsiugdėme, kad išgyventume, tačiau, bėgant laikui, mes išmokstame
susilpninti ar sušvelninti kai kuriuos iš tų SAV elgesio modelių.
Antrame žingsnyje mes sužinome, kaip atrasti tikėjimą. Sužinome,
kad mes priskirdavome Aukštesniajai Jėgai savo tėvų abejingumą,
gėdą ir šiurkštumą. Darydami Antrą žingsnį, pradedame atskirti savo
tėvų elgesį nuo Dievo. Pradedame suvokti savo tėvus kaip porą,
davusią mums gyvybę, o Aukštesniąją Jėgą pripažįstame tikruoju Tėvu,
kuris mūsų neapleis.
Trečiame žingsnyje sužinome, kad mūsų nevaldomas noras
kontroliuoti save ir kitus užkerta kelią Dievo valiai — kad mes
gyventume susitaikę su savo jausmais, kūrybiškai ir dvasingai. Mes
sužinome, kad už sugebėjimą paleisti gauname Dievo dovaną — tikrą
galimybę rinktis. Sužinome, kad visos ankstesnės pastangos rinktis
buvo tik paslėpta kontrolė. Trečias žingsnis parodė, kad pasirinkimas
dažnai prasideda, kai atkreipiame dėmesį į savo neigimą. Kol augame
programoje, darome sprendimus, turėdami tikrą pasirinkimą, laikui
bėgant įgauname įžvalgumo. Mokomės išlaikyti ramybę ir žinoti, kad
Dievas yra Dievas.
Yra skirtumas tarp nuodugnaus ir drąsaus Ketvirto žingsnio
moralinių įsitikinimų nagrinėjimo ir Pirmame žingsnyje nagrinėjamo
mąstymo ir elgsenos. Tas skirtumas — pusiausvyroje. Pirmame
žingsnyje įvertinome smurto kupinos vaikystės pasekmes: kaip
smurtas reiškėsi kasdieniame gyvenime per vaiko išsiugdytus
apsauginius elgesio modelius. Iš dalies mes išanalizavome tėvų elgesį.
Išsiaiškinome, kas mums atsitiko, kad aiškiai sugebėtume spręsti
gyvenimo situacijas šiandien ir ateityje. Ketvirtame žingsnyje ne tik
suprasime augimo nedarnioje šeimoje pasekmes, bet ir matysime savo
probleminį elgesį šiandien. Būdami suaugę, esam skriaudę kitus.
Darėme klaidingus sprendimus, kurie rėmėsi šeimoje matytu
pavyzdžiu, ir kaltinome žmones, raginusius mus keistis. Daugelis mūsų
nuolat kartojo tas pačias klaidas, neturėdami jokios vilties ką nors
pakeisti. Slapčia mes tikėjome, kad pasikeisti neįmanoma. Mes
galėdavome įsijausti į aukos vaidmenį, kad išvengtume kritikos, bet
pasijusdavome tik dar labiau bejėgiškesni. Vis labiau save niekinome,
puolėme į neviltį. Kartais mes tapdavome kankiniais, primetančiais
kaltę už visas patirtas skriaudas kitiems, užuot prisiėmę atsakomybę už
savo sveikimą. Daug maištaujančių suaugusių vaikų dangstėsi
vaikystės skauduliais, teisindami savo nepaprastai liguistą elgseną ir
atmesdami siūlomą pagalbą. Privalome rasti būdą pasiduoti ir tapti
supratingi. Reikia suprasti, kad siūloma pagalba dar nėra kritikavimas
ar asmeninis įžeidimas.
Daugelis mūsų turi vaikų, kurie vieną dieną greičiausiai supras
priklausantys SAV, nes mes perduosime jiems savo nesveikos šeimos
ligą. Neketiname to daryti, bet dažnai taip ir nutinka. Jaučiame gėdą ir
nerimą dėl kai kurių dalykų, kuriuos padarėme sau ir savo vaikams. Bet
SAV suteikia viltį. Galime keistis, padedant SAV grupei ir globėjui.
Įsitikinome, kad yra kitoks gyvenimo būdas. Jei kruopščiai darome SAV
žingsnius, nutinka tokių stebuklų, kokių nė neįsivaizdavome. Sveikimas
ir gilesnis Dievo buvimo pajautimas dažnai yra atpildas už darbą su
Ketvirtu žingsniu. Jo laisvinanti galia numalšina gėdos jausmą, o
įsitikinimas, kad esame neverti atleidimo, silpsta. Toji laisvė auga sulig
kiekvienu atliktu žingsniu.

Jokių kaltinimų

Jokių kaltinimų — esminė nuostata, kurią verta įsidėmėti Ketvirtame

žingsnyje. SAV pradininkas A. Tonis manė, kad suaugę vaikai turėtų
„nuodugniai ir be jokių kaltinimų ištirti tėvų gyvenimą, nes iš esmės
mes tapome jais”. Tonio manymu, mes tapome panašūs į savo tėvus
mintimis ir veiksmais, net jei stengėmės būti kitokie. Nors Ketvirtame
žingsnyje mes sutelkiame dėmesį į save, atskirai nagrinėjame ir savo
šeimą. SAV laikosi nuomonės, kad, apeidami šeimą, nepajėgsime atlikti
kruopščios ir drąsios savianalizės.
Kaltinimas nėra Ketvirto ar bet kurio kito Dvylikos SAV žingsnių
tikslas. Vis dėlto negalime paneigti savo tėvų ir šeimos atsakomybės už
jų veiksmus ir neveiklumą. Atsakingai ir be kaltinimų turėtume judėti
subalansuotos ir nuodugnios savianalizės link.
Pripažįstame savo šeimos atsakomybę įvardindami, kas nutiko,
nebijodami būti išjuokti ar pasirodyti melagiai. Ketvirtame žingsnyje
įvardijame grėsmes, mušimą, nederamus prisilietimus ir visa kita, kas
mums nutiko. Kalbamės su savo globėju ar dvasiniu vadovu apie
vaikystėje patirtus dalykus.
Mes vengiame kaltinimų, nes puikiai žinome, kaip paveldima šeimos
liga. Mūsų tėvai pasėja mumyse savo baimes ir gėdą. Kažkada jie irgi
buvo tik vaikai, neturėję pasirinkimo galimybių. Jie stengėsi išlikti lygiai
taip pat, kaip ir mes. Vieni tėvai buvo akivaizdžiai sadistiški ar bukai
užsispyrę, o kiti stengėsi iš paskutiniųjų. Pastarieji sąmoningai
nusprendė auginti savo vaikus kitaip nei augo patys. Daugelis tokių
tėvų susilaiko nuo alkoholio, tačiau, nepaisant visko, perduoda
nepageidaujamą baimę ir gėdą. Dalis tų geranoriškų tėvų net išmoksta
išsakyti meilės ir padrąsinimo žodžius. Vis dėlto didžiąja dalimi jie
perduoda vaikams savo menkavertiškumo ir nemeilės sau jausmus.
Daugybė suaugusių vaikų užauga būtent su tokiais tėvais, tad tampa
priklausomi ar žaloja save kitais būdais, pratęsdami disfunkcinės
šeimos negalią.
Negeriantys tėvai, užaugę alkoholikų šeimose, iš tikrųjų yra
nesveikstantys suaugę vaikai, nevalingai perduodantys šeimos
disfunkciją. Tokie tėvai paprastai yra priklausomos asmenybės,
valdomos vidinių narkotikų — baimės, jaudulio ar nerimo. Tai ir yra
paraalkoholizmas. Vaikams jis turi tokį pat poveikį kaip ir geriantis
alkoholikas šeimoje. Tai reiškia, kad mūsų negeriantys tėvai buvo
priklausomi žmonės, valdomi baimės ir nepasitikėjimo savimi,
pasireiškiančių įvairiausiais pavidalais. Jie primetė mums savo pačių
baimę ir nerimą, pakenkdami mums lygiai taip pat, kaip vaikui gali
pakenkti aktyvus alkoholikas. Jie perdavė mums žalingus įpročius ar
liguistą priklausomybę, patys nevartodami alkoholio.
Vis dėlto mes vengiame kaltinti ir geriančius tėvus. Alkoholikas
kenčia nuo nepagydomos neišvengiamai progresuojančios ligos. Jo
kūnas ir siela rimtai serga. Nepasieksime trokštamos dvasinės brandos,
kaltindami ligotus žmones.
Vengti kaltinimų nereiškia vengti pykčio ar pasibjaurėjimo būsenų.
Daugelis mūsų jaučia įniršį, kai prabyla apie namuose patirtą smurtą ir
apleistumą. Visai normalu taip jaustis ištvėrus nesveiką užgaulų
auklėjimą.
Dar mes vengiame būti aukomis. Tokia būsena gali sumenkinti visus
emocinius ir dvasinius laimėjimus, siūlomus SAV. Jei išmokstame
tiksliai įvardinti, kas mums nutiko, užuot kaltinę kitus, tuomet galime
pasveikti ir atleisti sau. Įvardindami tikrąją savo apleistumo ir gėdos
priežastį, sustiprėjame. Taip mes išsivaduojame iš aukos sindromo ir
naudojamės turimomis jėgomis. Ketvirtas žingsnis siūlo galimybę
įvardinti, kas įvyko, ir skausmingą vaikystės patirtį paversti didžiausiu
turtu. Kai suprantame, kas mums nutiko, galime padėti kitiems
suaugusiems vaikams labiau nei labiausiai atsidavę profesionalai ar
dvasininkai. Pagaliau galime nuolankiai tarti: „Štai kas man nutiko. Tai
mano istorija. Ir štai koks būdas gyventi kitaip”.
Yra dar viena priežastis tinkamai elgtis su savo tėvais, neneigiant jų
atsakomybės. Daugelis tų, kurie daro Ketvirtą žingsnį įsisąmonina žalą,
padarytą savo pačių vaikams. Mes perduodame jiems tai, ką
paveldėjome. Daugelis mūsų keičia savo elgesį ir atlygina žalą. Tačiau
vieną dieną kai kurie iš mūsų atsidurs savo vaikų, atėjusių į SAV,
savianalizės dėmesio centre. Tai yra kita priežastis atlikti sąžiningą
šeimos ir tėvų analizę nekaltinant. Išlikdami teisingi, patys galime
tikėtis teisingumo.
Ketvirtame žingsnyje tyrinėdami šeimos disfunkcijai būdingą
paveldimumą, turime atminti, kad tai — mūsų pačių savianalizė. SAV
bendrijoje mokomės įžvelgti savo neigimą ir sutelkti dėmesį į save. Tai
reiškia, kad nagrinėsime tėvų elgseną tiek, kiek tai susiję su mūsų
pačių elgsena. Gilinamės į save, stengiamės įgyti aiškumą ir išsilaisvinti
iš šeimos disfunkcijos. Mes norime liautis dabartiniuose santykiuose
gelbėti šeimą, kurioje augome. Nebenorime izoliuotis ir kartoti tų pačių
elgesio modelių, prikeliančių mūsų šiurpiausius baubus — savęs
niekinimą ir apleistumą. Trokštame būti vientisi.
Dirbdami su Ketvirtu ir visais kitais SAV žingsniais, išmokstame
saviugdos. Tas tiriamas įsižiūrėjimas į savo elgesį turėtų būti kupinas
gerumo. Privalome uoliai saugoti savo vidinį vaiką ar tikrąją savastį.
Tačiau negalime leisti, kad nepatogumas ar baimė atgrasytų mus nuo
sąžiningo požiūrio į savo elgesį.
 Ketvirto žingsnio mokomoji medžiaga ir užduotys

Toliau pateikiamos lentelės ir užduotys padės jums kruopščiai ištirti

augimo disfunkcinėje šeimoje pasekmes. Lentelėse aptariamos
išgyvenimo strategijos, paslaptys, žala, įsižeidimai, seksualinė prievarta
ir potrauminio streso sutrikimų analizė. Daugeliui SAV narių kokia nors
forma pasireiškia PSS (potrauminio streso sutrikimas). Pavyzdžiui, mes
galime tapti itin įtarūs ar liguistai dėmesingi kitų pastaboms ar
veiksmams. Tokį elgesį nulėmė nuolatinis budrumas, kuris buvo
būtinas vaikystėje.
Drąsa ir sąžiningumas su savimi yra dvasiniai Ketvirto žingsnio
principai. Atlikdami savianalizę, išlikite sąžiningi, išsamūs, bet itin
jautrūs sau. Daugelis suaugusių vaikų nesunkiai išvardina savo
trūkumus ir jaučiasi pernelyg atsakingi už kitų veiksmus. Svarbu
atsverti juos teigiamomis savybėmis, net jei atrodo, kad tokių nėra. Jūs
turite gerų savybių. Tie pratimai paskatins saviugdą ir padės
subalansuoti trūkumus ir privalumus.
Kai atliekate Ketvirto žingsnio pratimus, patariama palaikyti
santykius su globėju ar konsultantu. Kad išliktumėte susikaupę ir
susitelkę ties atliekamu darbu, lankykite SAV susirinkimus, bendraukite
telefonu ar elektroniniu paštu. Ketvirtas žingsnis suteikia galimybę iki
smulkmenų atsekti, kas mums nutiko vaikystėje. Išgyvename šį
procesą meilės, supratimo ir palaikymo atmosferoje. Tai ir yra
pagrindinis skirtumas, palyginus su vaikystės būsena, kai negalėjom
išsikalbėti, pasitikėti ar jausti. Visa tai tampa įmanoma su SAV ir Dievo,
kaip mes Jį suprantame, pagalba.

Jausmų atpažinimas

Prieš Ketvirto žingsnio pratimus peržiūrėkite jausmų sąrašą.

Apibrėžimai apibūdina ir fiziologinę įvairių jausmų raišką. Ta informacija
pravers ir kituose pratimuose.
Esame linkę ne tik slopinti savo jausmus ar jų vengti, bet kai kurie
mūsų itin menkai nusimano apie jausmus ir jų prasmę. Išvydę ilgą
jausmus nusakančių žodžių sąrašą, mes tik išpučiame akis,
nesuvokdami tikrosios žodžių reikšmės. Jausmai mus trikdo, nes
įvardinti ir patirti jausmą mums yra visiškai nauja. Vaikystėje ir
paauglystėje apie savo jausmus spręsdavome iš tėvų nuotaikų ir
veiksmų. Tapome ypatingai jautrūs tėvų balso tonui, jų kūno kalbai ir
gestams. Akylai stebėjome tėvų elgesį, kad nustatytume, ką turėtume
ir ko neturėtume jausti. Dar nebūdami SAV, daugelis mūsų net
nežinojo, kad turėti jausmus, kurie nesutampa su mums rūpimų
žmonių jausmais, yra normalu. SAV bendrijoje mes sužinome, kad
normalu turėti savo pačių jausmus. Jei mums rūpimas žmogus liūdi ar
pyksta, galime jį užjausti, bet neprivalome liūdėti ar pykti kartu su juo.
Galime užjausti kitą žmogų, nepersiimdami jo jausmais ir neperimdami
atsakomybės už kito būseną. Tai yra tikras atradimas. Tai ─ esminis
žingsnis, siekiant atpažinti savo pačių jausmus ir mokantis iš tikrųjų
palaikyti kitą žmogų, išvengiant nesveikos priklausomybės.
Mūsų tėvai ar giminaičiai jausmus nusakančius žodžius vartojo ne
pagal paskirtį, todėl iškreipė jų prasmę. Toks prieštaringumas iškreipė
realybę ir nesuformavo suaugusiam būtino gebėjimo atpažinti savo
jausmus. Tėvai daugelį sykių mus engė žodžiu ar veiksmu ir vadindavo
tai meile ar rūpesčiu. „Darau taip tik todėl, kad tave myliu,” — sakė kai
kurie tėvai. „Nereikia taip jaustis,” — sakydavo kiti, ir tai buvo dar
vienas būdas paneigti ar nuvertinti jausmus.
Daugelis SAV narių atsimena jausmų sąmyšį, vyravusį ankstesniame
gyvenime. Jie pasakoja vienu metu patirdavę visą jausmų „puokštę”
arba vieną nenusakomą jausmą. Pavyzdžiui, pyktis, gėda, džiaugsmas
ar nerimas prasiverždavo ašaromis. Jie pravirkdavo tiek iš pykčio, tiek
ir iš džiaugsmo. Jų žodžiais, „apimdavo ne koks vienas jausmas, o
ištisas neatskiriamų jausmų antplūdis”.
Kita vertus, daugelis SAV narių linksta neigti jausmų egzistavimą ar
apskritai sunkiai atpažįsta jausmus. Jie jaučią vidinį sąstingį ar tiesiog
nejaukumą vien užsiminus apie jausmus. Toliau pateikiamame sąraše
apibrėžiami jausmai, kurie rūpi SAV. Apibrėžimai pateikti, remiantis
SAV patirtimi.
1. Meilė — jausmas, kad esi vertinamas, suprastas ir išgirstas. Esi
išklausomas. Jautiesi saugus su kitu. Šilumos pojūtis širdyje. Kūno
lengvumas.
2. Baimė/Pyktis — baimė paprastai dangstoma pykčiu. Baimės
požymiai — sustiprėję širdies dūžiai, išsiplėtę vyzdžiai, padažnėjęs
kvėpavimas, sustandėjusi oda, nepaprastas budrumas. Pykčio —
sukąsti žandikauliai, atstatyta krūtinė, griežimas dantimis, išsiplėtę
vyzdžiai, piktos mintys.
3. Gėda ar susigėdijimas — stiprus visa apimantis pojūtis, kad esi
kaltas, neteisus ar nepilnavertis. Jausmas, kad esi palaužtas.
Deginantis pojūtis skrandyje. Kūnas tarsi susitraukia. Suka pilvą ar/ir
skrandį. Užgniaužia gerklę. Sunku kalbėti ir kvėpuoti. Sunkumas
krūtinėje. Atrodo, kad esi nužiūrinėjamas aplinkinių.
4. Kaltė — nesmagumo ar apgailestavimo pojūtis, kurį sukelia
netinkamas ar atsainaus elgesys su kitais. Kaltė nuo gėdos skiriasi tuo,
kad ji paprastai susijusi su veiksmais, o ne su tuo, kas esame.
5. Linksmumas — džiaugsmingo nusiteikimo ar geros nuotaikos
pojūtis. Juokas ir šypsenos. Dangiškieji vaistai.
 6. Apleistumas — netekties jausmas; pojūtis, kad esi paliktas,
atstumtas, užmirštas, sumenkintas, išduotas, pažeidžiamas, fiziškai
sumažėjęs. Krislelis, pasimetęs jūroje.
7. Sumišimas — jausmas, kad esi išstatytas apžvalgai, užkluptas,
įvarytas į kampą, išjuoktas, sutrikęs. Išpila karštis ar visas išrausti.
Trukčioja kvėpavimas. Nevalingi spazmai pilve.
8. Išdavystė — panašus į apleistumo jausmą; jautiesi apgautas,
suklaidintas, apkvailintas. Tarsi veriamas iš vidaus. Silpnumas
galūnėse. Sunku net melstis.
9. Pasitenkinimas — jausmas, kad esi kupinas iš vidaus, aprimęs,
jokio susirūpinimo, vien pasitikėjimas. Esi čia ir dabar. Be jokios
nuostabos. Esi savo vietoje. Užtikrintas. Turi tvirtą pagrindą po
kojomis.
10. Viltis — lūkestis, kad viskas susitvarkys, pasitikėjimas savimi ir
kitais, atsiranda daugiau jėgų. Darosi lengva kvėpuoti. Visi keliai atviri.
11. Įkvėpimas — vilties, žavėjimosi daiktais ir žmonėmis jausmas,
kai spalvos, regis, ryškesnės, sunkumai įveikiami. Jėgų antplūdis kūne.
Lengvumas judant. Sunkumai nublanksta, regint jų įveikimo galimybes.
12. Pažeminimas — lyg būtum apnuogintas iš vidaus ir išstatytas
apžvalgai, nuskriaustas, sugniuždytas kitų ar savo paties veiksmų,
išsunktas. Tuštumos jausmas. Pavogta siela.
13. Netektis ar sielvartas — pojūtis, kad kažkas buvo atimta,
užuojautos ilgesys, netikrumas. Žaidimo aikštelė be vaikų.
14. Džiaugsmas — išgyvenimo strategijų/elgsenos modelių
integravimo pojūtis. Lyg išsivaduotum iš dvasios sutemų ir pajaustum
tvirtą pagrindą po kojomis. Suskaidyta asmenybė atgauna vientisumą.
Vidinė ramybė. Atpažįsti savo Tikrąjį Aš. Žinojimas, kad gali savimi
pasikliauti. Pastebi šviesą savyje ir kituose. Kūną užplūsta jėgos ir
šiluma.

Jausmų intensyvumo skalė

Kad pasirengtumėt kitam pratimui, pasirinkite tris jausmus

įvardijančius žodžius. Įvertinkit kiekvieną jausmą intensyvumo skalėje
nuo 1 iki 10, kur 1 reiškia mažiausią intensyvumą, o 10 ̶ didžiausią.
Galime rinktis šiuo metu patiriamus ar praeityje patirtus jausmus.
Bandykite kuo tiksliau atgaminti tuos jausmus. Prisiminkite, kokioje
aplinkoje ar vietoje jausmas kilo. Kas buvo sakoma ir kaip? Kas vyko?
Kiek buvo valandų, koks oras? Kaip buvo apsirengę?
Jei sunku atpažinti jausmus, prisiminkite filmą, sukėlusį liūdesį,
džiaugsmą ar pyktį. Kurioje filmo vietoje kilo jausmas? Kas sukėlė tą
jausmą?
 Vienas iš mūsų narių pasakojo, kad pajuto vaikystėje patirtą
vienišumo jausmą, atsidūręs tuščioje vaikų žaidimų aikštelėje. Kitas
pastebėjo, kad kai kuriuos jausmus prikelia spalvos, kvapai ar šešėliai.
Jausmo intensyvumo pavyzdys:
Jausmo pavadinimas ____________________
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

Ketvirto žingsnio pratimai

1) Skalbinių sąrašo bruožai (išgyvenimo strategijos)

Toliau pateikiami Keturiolika bruožų ar SAV elgsenos modelių,
būdingų suaugusiems vaikams. Atpažinkite ar pažymėkite jums
būdingus bruožus ir aprašykite, kaip tas bruožas pasireiškia
kasdieniame gyvenime.
Pavyzdžiui:
Pirmas bruožas: Esam užsidarę, atsiskyrę, bijome kitų, ypač valdžią
ar galią turinčių žmonių.
„Mano mama nuolat girtavo, rodė neapykantą, todėl išsigąstu, kai
tenka susidurti su piktais ar šiurkščiais žmonėmis.”
Pradėkite (apibraukite jums būdingus bruožus):
1. Esame užsidarę, atsiskyrę, bijome kitų, ypač valdžią ar galią
turinčių žmonių.
2. Siekiame kitų pritarimo ir taip prarandame save.
3. Bijome piktų žmonių ir bet kokios kritikos savo atžvilgiu.
4. Patys tampame alkoholikais, tuokiamės su alkoholikais ar
susirandame kitokią nesveiką asmenybę, pavyzdžiui, darboholiką, kad
patenkintumėme savo liguistą poreikį būti apleistiems.
5. Žiūrime į gyvenimą kaip aukos arba ieškome aukų, kurias
galėtume kontroliuoti, užvaldyti.
6. Turime perdėtą atsakomybės jausmą, mums lengviau rūpintis
kitais nei savimi. Tokiu būdu vengiam atidžiau pažvelgti į savo pačių
trūkumus.
7. Jaučiamės kalti, kai užstojame save.
8. Esame priklausomi nuo susijaudinimo.
9. Painiojame meilę ir gailestį. Esam linkę „mylėti” žmones, kurių
mums gaila ir kuriuos galėsim „gelbėti”.
10. Mes slopiname ir neigiame savo traumuotos vaikystės jausmus,
todėl prarandame gebėjimą jausti ir išreikšti savo jausmus, nes tai
pernelyg skausminga (neigimas).
11. Negailestingai save teisiame ir jaučiamės menkaverčiai.
12. Esame priklausomos asmenybės, labiausiai bijome būti palikti,
tad padarysime bet ką, kad tik išsaugotume santykius ir kad netektų iš
naujo patirti skausmingo apleistumo jausmo, kurį patirdavome
gyvendami su nesveikais žmonėmis, emociškai mus apleidusiais.
 13. Alkoholizmas yra šeimos liga. Mes tapome paraalkoholikais
(kopriklausomais), prisiimdami ligai būdingus bruožus, net jei
negėrėme nė lašo.
14. Paraalkoholikai pratę ne veikti, o reaguoti.

Skalbinių sąrašo užduotys

Remdamiesi Skalbinių sąrašu, užpildykite kuo daugiau grafų. Į grafą

„įvykis” įrašome vaikystės įvykį, kuris ateina į galvą ir padeda suprasti,
kaip susiformavo kuris nors bruožas iš Skalbinių sąrašo. Kai kurios
savybės įsitvirtina bėgant laikui. Taigi mes atsimename įvykius, teiginių
nuotrupas ar pokalbius, atskleidžiančius, kaip mūsų tėvai primetė
mums savo pačių nepasitikėjimą, baimės jausmą, savo iškreiptą
mąstymą. Būtent taip pasireiškia paraalkoholizmas ir disfunkcija.
Paraalkoholizmas — chroniška baimė ir iškreiptas mąstymas,
paveldimas iš šeimos. Jis — kopriklausomybės šaltinis.
Neverta nusiminti, jei nepavyksta užpildyti visų grafų. Jei kyla tokie
sunkumai, užveskite bloknotą, kur rašysite viską, ką jūsų tėvai kada
nors sakė apie jus, apie šeimos narius ar kitus žmones. Turėkite jį
visada po ranka ir užrašykite, vos tik ką nors atsiminsite. Jausmų
sąrašas, pateiktas anksčiau, gali padėti užpildyti grafą „kaip aš
jaučiausi”.
Įvykis Įvykio Kaip aš Vidinio Susif
priežastis jaučiausi? Vaiko bruožas
(jausmo reakcija savybių
įvardijimas) (bendra
reakcija)

Pavyzdys:
Kaip galėjo susiformuoti galią turinčių asmenų baimė.
Įvykis Įvykio Kaip aš Sus
priežastis jaučiausi? Vidinio bruož
(jausmo vaiko savyb
įvardijimas)
reakcija

(bendra
reakcija)
 Tėvas ant Jis sakė, Bijo
manęs rėkia kad aš jo Baimė/ Sunkumas ir bet k
arba kaltina nesiklausiau. pilve/ savo a
dėl klaidų. jaučiausi
apgailėtinas. sunku
kvėpuoti.

2) Šeimos paslapčių analizė

Kone visos disfunkcinės šeimos turi pasakojimą ar įvaizdį, kurį

šeimos nariai pristato draugams ir likusiam pasauliui. Pavyzdžiui,
Rodrigesų šeima vertina išsilavinimą ir iššūkius. „Mes niekada
nepasiduodame” — teigiama šeimoje. Kitoje šeimoje sakoma: „Vilsonų
šeima uoliai dirba ir laikosi drauge, kad ir kokios audros užkluptų”.
Po paviršiumi slepiasi disfunkcinės šeimos tikrovė. Ji yra visiška
įvaizdžio priešingybė — paslaptys, prieštarai ir skriaudos. Šeimoje
įsišaknijęs neigimas palaiko šį įvaizdį ir slepiamą tikrovę. Šiame
pratime siūlome jums sudaryti šeimos paslapčių sąrašą. Tai gali būti
tėvų pastangos nuslėpti žalingus įpročius, nederamus prisilietimus,
negebėjimą tvarkytis su pinigais, melą ar neištikimybę. Kai kuriais
atvejais iš pažiūros nereikšmingi nutikimai taip pat laikytini paslaptimis.
Lape surašykite visus atsiminimus, nutikimus, mintis, kurie atspindėtų
šeimos paslaptis arba prieštarautų šeimos įvaizdžiui.

3) Gėdos analizė

Didžiojoje Anoniminių alkoholikų knygoje rašoma: „Apmaudas yra

pagrindinis priešas. Jis sužlugdo ypač daug alkoholikų”.
SAV nuomone, didžiausias suaugusių vaikų priešas — gėda. Ji tokia
galinga, kad ir menkiausia jos apraiška gali visam gyvenimui sunaikinti
asmens savastį. Po apleistumo jausmo gėda, ko gero, yra viena iš
sunkiausių skriaudų, kurias turėjo patirti vaikai iš ligotų šeimų. Gėda ir
apleistumas, kurstomi baimės, tampa akstinu išoriniame pasaulyje
ieškoti meilės ir saugumo, kurių mes niekaip nerandame jokiame
žmoguje, vietoje ar daikte. Akinanti gėda neleidžia pamatyti, kad meilė
glūdi kiekvieno mūsų viduje, tereikia ją atrasti.
Gėdyti vaiką, vadinasi, jį apleisti. Tėvas gali sugėdyti ir šitaip apleisti
savo vaiką net neišėjęs iš kambario, nes sugėdintas vaikas iki širdies
gelmių jaučiasi nemylimas ir vienišas.
Suaugę vaikai ne tik jaučia gėdą kiekviena savo kūno ląstele, bet
juos dar veikia įgimta gėda. Tai reiškia, kad daugelis mūsų patiria
stiprų neatitikimo, nejaukumo ar skirtingumo jausmą, net
nesusidurdami su kitu žmogumi. Mes ne tik patiriame gėdą. Rodos,
mes ir „esame” ta gėda. Kai susigėstame jau būdami suaugę, mes
imame kone virpėti iš gėdos tarsi išjudintas varpas. Gėda pasireiškia
kūne — karščio bangos užlieja veidą ar degina iš vidaus. Patirdami
gėdą, imame gūžtis ir sulendame į save iki nepasiekiamo taško. Kai
kuriais atvejais gėda persmelkia taip stipriai, kad suaugusiam vaikui
sutrinka rega ir kiti pojūčiai. Kambario apšvietimas gali pasirodyti
ryškesnis, sodresnis, o žmonių veidai — perdėtai išraiškingi. Tokio
pobūdžio gėda kaupiasi daugelį metų, bet su SAV ir Dievo pagalba
galime ją numalšinti ir lengviau ištverti.

Sąrašas, kuriame nagrinėjamas gėdos jausmas

Surašykit įvykius, kai jausdavotės sugėdinti savo tėvų ar globėjų.

Gėdą sukelia ne tik seksualinis išnaudojimas ar nešvankūs keiksmai,
bet ir ramūs tėvų pastebėjimai apie išvaizdą, manieras, kalbos,
rengimosi būdą. Kitais atvejais gėdą sukelia sarkazmas, per daug
kritiški vertinimai ar įžeidžios pastabos pašiepiamai juokaujant.
Skirtumas tarp tinkamo auklėjimo, pagrįsto meile ir supratimu, ir
gėdos, naikinančios sielą, yra jausmas, kurį sukėlė veiksmas ar
pastabos. Gėda verčia pajusti, kad esi atskirtas, pažemintas,
nepageidaujamas. Mylinčių tėvų auklėjimas gali sukelti nepatogumų,
bet jūs vis tiek jaučiatės vertinami ir mylimi, nepaisant padarytų klaidų.
Popieriaus lape surašykite patirtos gėdos pavyzdžius. Pasistenkite
kuo tiksliau atgaminti visas įvykio detales, įskaitant jūsų amžių, įvykio
vietą, kas buvo pasakyta, kaip reagavo jūsų kūnas.

Apleistumo analizė

Kai augi disfunkcinėje šeimoje, apleistumas neišvengiamai susijęs su

gėda. Mus apleisdavo fiziškai, kai tėvai palikdavo su draugais,
giminaičiais ar dienos centruose, o patys pasinerdavo į vartojimą ar
priklausomybes. Kai kuriuos vaikus tėvas ar abu tėvai palikdavo
namuose vienus ištisas dienas, tuo metu patys šėlo vakarėliuose ar
užmegzdavo santykius, nesusijusius su meile. Tačiau apleistumas
glaudžiai susijęs su gėdinančiomis pastabomis, kaip jau aptarta
ankstesniame pratime. Viena mergina pasakojo, kaip vaikystėje
smarkiai įsipjovė pirštą, bet, užuot ieškojusi motinos paguodos,
pasislėpė vonioje. Maža mergaitė intuityviai žinojo, kad jos
kraujuojantis pirštas paskatins motina ją kaltinti. Taip ir atsitiko. Vietoj
to, kad apramintų vaiką, įsiaudrinusi motina rėkė ant vaiko ir vyro,
gabenančio ją į greitosios pagalbos punktą. Išsigandusi motina gėdino
susižeidusią mergaitę ir šitaip emociškai ją apleido.

Sąrašas apleistumui įvertinti

Išvardinkite visus atvejus, kai jausdavotės apleisti savo tėvų ar

globėjų. Paminėkit savo amžių, įvykio vietą ir visas, kokias tik
atsimenate, aplinkybes.

5) Skriaudų analizė: paveldimumas

Šiame pratime atidžiai analizuosime, kaip patys apleidome kitus

žmones ar jų visiškai nepaisėme. Jei turime vaikų, taip pat atsekame,
kaip mūsų veiksmai ar žodžiai perdavė šeimos disfunkciją. Visa tai
įvyksta per kalbą. Atidžiau įsižiūrėję mes išgirsime, kaip kreipiamės į
savo vaikus savo tėvų žodžiais. Mūsų žodžiai, iškreiptas mąstymas ir
elgesio modeliai pereina iš kartos į kartą. Mes niekada neketinome to
daryti. Priešingai, daugelis mūsų prisiekinėjo tapti kitokiais, nei jų
tėvai. Daugelis sakė: „Aš niekada taip nesielgsiu”. Bet elgėmės.
Širdyje mes žinome, kad niekada nenuskriaustume savo vaiko tyčia.
Privalom atminti, kad pažvelgsime į savo veiksmus sąžiningai ir drąsiai.
Tai nėra lengva, tad galime leisti sau atsikvėpti. Čia mes nesame
vieniši. Atsigręždami į savo veiksmų pasekmes, turime palaikymą iš
SAV grupės, iš globėjo, iš Aukštesniosios Jėgos. Kaltė, kuri greičiausiai
kils atliekant šį pratimą, yra sveika kaltė.
Skriaudos tyrimo lentelė
Žmonės, Ką aš dariau, Pasekmės, Prisim
kuriuos mano elgesys arba ką aš vaikystės
nuskriaudžiau, prisimenu apie manimi e
apleidau, įvykį panašiai
nepaisiau, blogai
elgiausi

Atokvėpio valandėlė

Ketvirtame SAV žingsnyje stengiamės blaiviai pažvelgti į šeimą,

kurioje augome, taip pat į savo pačių elgesį ir mintis. Šiame etape
išjudintos emocijos, įvykiai ir savęs nekentimas kai kuriems iš mūsų
gali pasirodyti nepakeliami. Todėl primygtinai raginame jus būti visiškai
sąžiningus, nieko nedangstyti, bet ir būti sau švelniais. Atminkite, kad
nesate vieni, kad nepadarėte ir nepagalvojote ko nors tokio, ko jau
nebuvo padarę ar pagalvoję kiti. Turite išsiugdę charakterio bruožų ir
sugebėjimų, atsveriančių trikdančias gyvenimo puses.
Ketvirtame žingsnyje nepamirškite kylančius gėdingus ar
gąsdinančius prisiminimus atsverti suvokimu, kad turite sąžiningumo ir
drąsos. Dirbti SAV programoje nėra lengva, tačiau jūsų drąsa yra
akivaizdi ir pasireiškia tuo, kad dirbate su šiuo žingsniu ir visais Dvylika
SAV žingsnių. Suaugę vaikai turi vidinės stiprybės, kuri visada buvo
viduje. Ta vidinė stiprybė, kurią kai kurie pavadina Aukštesniąja Jėga
arba Dieviškąja Dvasia, yra su jumis, kuomet drąsiai atliekate
išlaisvinančią viso savo gyvenimo analizę. Šiame procese siūlome
sutelkti visą dėmesį ir jėgas, tačiau leiskite sau trumpai atsikvėpti,
palaikykite nuolatinį ryšį su savo globėju ar konsultantu. Pertraukėlės
metu garsiai perskaitykite Vienuoliktą pažadą iš SAV pažadų. Taip pat
skaitykite Ketvirto SAV žingsnio maldą. (SAV pažadus rasite 15-to
skyriaus gale).
Vienuoliktas pažadas: „Padedant SAV grupei, palengva
atsikratysite nesveikų, neveiksmingų poelgių”.
Ketvirto žingsnio malda:
Dieviškasis Kūrėjau. Padėk man būti visiškai sąžiningu ir rūpestingu
su savimi, darant Ketvirtą žingsnį. Leisk man išlikti švelniu sau,
neapleisti savęs šioje dvasinėje kelionėje. Padėk atsiminti, kad turiu
įvairių savybių ir galiu prašyti atleidimo. Nesu vienas. Galiu prašyti
pagalbos. Amen.

6) Sukaupto pykčio (apmaudo) nagrinėjimas

SAV draugijoje mes siekiame praskleisti apmaudo šydą ir pamatyti,

kas už jo slypi. Mūsų įsitikinimu, apmaudas — tai slopinamas pyktis,
sukauptas iš nesuskaičiuojamų vaikystėje patirtų praradimų. Tokie
praradimai sukelia sielvartą, pasireiškiantį depresija ir slopinamo pykčio
kaupimu. Su sielvartu padirbėsime Penktame žingsnyje.
Daugelis suaugusių vaikų neigia, kad pyksta. Kita vertus, kai kurių
suaugusių vaikų pyktis pratrūksta, bet jie niekada neprisiliečia prie
giluminio, ilgai kaupto pykčio. Kol vaikystės praradimai lieka
neįvardinti, tokie suaugę vaikai vis „pasikrauna” ir vėl pratrūksta, tada
sutrinka ir susigėsta dėl tokio savo elgesio. Jie iš tikrųjų norėtų pakeisti
ar pažaboti savo pyktį, bet jaučiasi nepajėgiantys to padaryti.
Eilutėje „Veikia mano” praradimais laikome ir saugumo praradimą
šeimoje. Tai gali būti ir tapatybės praradimas, ir grynai vaikiškų
patirčių netekimas, kai mokomasi žaisti, fantazuoti ir būti
spontaniškais. Daug suaugusių vaikų dėl nesveiko tėvų elgesio dar
neteko ir draugų. Dalis mūsų jau vyresnėse klasėse turėjo mesti
mėgstamas sporto treniruotes vien dėl tėvų nepakantumo ar
nepalaikymo. Šio pratimo tikslas yra atsekti savo pyktį, ištraukti jį į
dienos šviesą ir pamatyti, koks praradimas už jo slypi.
Darbo su slopinamu pykčiu (apmaudu) lentelė
Aš Priežastis Mano reakcija
jaučiu Veikia (pyktis, maištas,
apmaudą mano atsitraukimas, va
pasyvumas/agresyvumas
(savivertę, ir kt.)
draugystės
nek
saitus, ir k
saugumą,

vaizduotę)

7) Santykių (romantinių, seksualinių, draugiškų)

analizė

Daugelis suaugusių vaikų išnaudojo įvairiausius santykius, kad tik

numalšintų chronišką, kasdienį vienatvės jausmą. Naudojomės seksu,
romantiniais santykiais, draugystėmis, kad pasijustume saugūs ir
nebūtume vieniši. Tas vienišumo jausmas kyla iš apleistumo, patirto
tėvų šeimoje. Kol nerandame tikros pagalbos, mes išorėje
nepaliaujamai blaškomės tarp narkotikų, lošimo, sekso, darbo ar
žmonių, kad atgautume save, bet tai niekada nesuveikia. Tai ir yra
kopriklausomybė, prasireiškianti polinkiu į nesveikas priklausomybes.
Išvardinkite savo partnerius, draugus ir kitus žmones, su kuriais
palaikėte santykius. (Pastaba: kai kurie suaugę vaikai laikosi santykių
„anoreksijos”, kitaip tariant, jie vengia santykių, kad apsisaugotų nuo
bet kokios galimybės būti paliktais ar įskaudintais. Tokiems asmenims
siūlome išanalizuoti santykius ar santykį, kuris nulėmė tokį gyvenimo
scenarijų).
Darbo su santykiais lentelė
Asmuo Ką tikėjausi iš Ką aš Mano K
jo gauti? gavau? priklausomas san
elgesys

8) Seksualinės prievartos analizė

Šis pratimas padeda kai kuriems suaugusiems vaikams atpažinti

patirtą seksualinę prievartą. Kraujomaišos aukoms šis pratimas gali
sukelti itin slogius prisiminimus. Primygtinai raginame jus palaikyti
ryšius su savo globėju ar konsultantu. Svarbu atsiminti, kad ne jūs
buvote seksualinio išnaudojimo priežastis. Daug suaugusių vaikų
jaučiasi sutrikę šiuo klausimu, nes prievartos metu buvo vaikai ir
negalėjo objektyviai suvokti, kas jiems nutiko. Taigi tuomet jie manė,
kad patys sukėlė tokius veiksmus ar tapo jų priežastimi. Tokios iš
vaikystės atsineštos prielaidos gali veikti ir pakenkti suaugusio vaiko
analizei. Jeigu vaikystėje jus liesdavo, glamonėdavo, versdavo lytiškai
santykiauti ar stebėti sekso scenas, tai nebuvo jūsų kaltė, kad ir kokios
buvo aplinkybės, kad ir ką sakydavo suaugęs ar paauglys, naudojęs
prieš jus prievartą.
Kai kurie suaugę vaikai patys tapo skriaudikais, darydami kitiems tą
patį, ką patyrė vaikystėje. Tuos veiksmus nepaprastai sunku ir skaudu
pripažinti, bet tai nereiškia, kad neesate SAV narys. Niekas negali
atskirti jūsų nuo gydančios Aukštesniosios Jėgos malonės ir SAV
draugijos atvirumo. Prašome papildyti savo moralinių įsitikinimų
nagrinėjimą, įtraukiant ir įvykdytus veiksmus; tačiau gerai pagalvokite,
kiek tų įvykių detalių verta pateikti savo grupėje. Jei sunkiai valdote
savo veiksmus ar jausmus, verta kreiptis profesionalios pagalbos.
Darbo su seksualine prievarta lentelė
Prievartautojas Kas Mano Kam aš
įvyko? amžius papasakojau/nepasakojau a
apie įvykį?

Atokvėpio valandėlė

Šios pertraukėlės metu perskaitykite Dvylika SAV pažadų iš

penkiolikto skyriaus.
Teiginys: SAV pažadai skirti man, jie pildosi mano gyvenime. Aš
atrandu savo tikrąją tapatybę. Į dienos šviesą ištraukiu gėdą ir kitus
nepatogius jausmus, nesislapstydamas ir nepasiduodamas jiems. Aš
turiu teigiamų savybių, kurias palengva atrandu. Dievas, kaip Jį
suprantu, girdi mano maldas. Aš galiu prašyti pagalbos.

Neigimas

Suaugusių alkoholikų vaikų neigimas pasireiškia tuo, kaip jie

atsimena vaikystėje patirtą prievartą, apleistumą ar atstūmimą.
Neigimas — tai gynybinis mechanizmas, padedantis išplisti šeimos
disfunkcionalumo daigams kitoje kartoje. Kad geriau atliktumėte šį
pratimą, peržiūrėkite anksčiau užpildytas lenteles, kur jau tyrinėjome
seksualinę prievartą, slopinamą pyktį ir „Skalbinių sąrašą”. Neverta nei
gražinti, nei menkinti to, kas įvyko.
Gal jūs linkę neigti, vertindami bausmės būdus, kuriuos taikė jums
tėvai, arba tai, kaip tėvai, broliai ar seserys jus pašiepdavo. Nuolatiniai
tėvų ginčai taip pat yra smurto atmaina, prie kurios daugelis mūsų taip
priprato, kad net nesuvokė to kaip smurto. Daugybę kartų mūsų tėvai
šiurkščiai tarpusavyje bardavosi ar plūdosi prie mūsų nesukdami
galvos, kaip visa tai paveikia vaiką. Jų barniai mus pakeitė.
Be to, jūs galite neigti savo, jau kaip suaugusių, elgesį. Pažvelkite į
tai, kaip kalbate ar elgiatės su savo vaikais, viršininku, sutuoktiniu ar
partneriu. Kokius vartojate žodžius? Kokiu tonu? Ką leidžiate suprasti
aplinkiniams apie jų vertę? Ar išsakote savo poreikius tiesiai, ar
manipuliuojate norėdami gauti tai, ko norite?
Darbas su neigimu susideda iš dviejų pratimų. Pirmajame
analizuojamas mūsų tėvų ar giminaičių elgesys su mumis. Antrame
pratime pažvelgsime į savo pačių, kaip suaugusių, elgesį.
Pirmojo pratimo grafoje „Kas įvyko” daug suaugusių vaikų vardija
kraujomaišą, prisilietimus, šiurkščius pliaukštelėjimus, gąsdinančias
kalbas, bet šis sąrašas neturėtų apsiriboti panašaus pobūdžio įvykiais.
Čia turėtume atsiminti visus nesveikus mūsų tėvų poelgius ir tai, kaip
jūs tai atsimenate šiandien. Šis pratimas padės jums pamatyti, kaip jūs
atsiminsite tuos įvykius bėgant metams. Neigimas pasireiškia tada, kai
žalojančius ar smurtinius įvykius atsimename apytikriai, be visų
detalių. Tuomet arba kaltiname save dėl smurto, arba tiesiog viską
pateisiname. Jei brolis, sesuo ar kitas giminaitis prieš jus smurtavo,
įtraukite to asmens elgesį į lentelę. Šis pratimas padės jums atgaminti
įvykio faktus ir vėlesnį to įvykio aprašymą, kiek jis buvo tikslus ar
netikslus.

Darbo su neigimu lentelė

Jūsų tėvų elgesys (įskaitant ir kitus giminaičius)

Kas Mano Kaip aš Kaip tėvai
įvyko? amžius jaučiausi dėl to, aiškino tai, kas ap
(faktai) kas įvyko? įvyko? įvy

Mano elgesys: Skalbinių sąrašo atspindys

Šiame pratime pažvelgsite į savo pačių įžeidų, aplaidų ar galimai

smurtinį elgesį. Tai nelengvas pratimas, nes daugelis mūsų vargu ar
norėtų kalbėti apie savo aplaidžius veiksmus. Šiame pratime mums
ypač reikia Dievo pagalbos, kad nepultume savęs smerkti. Privalome
atsiminti, kad turime vidinės drąsos ir nesame savaime blogi ar
nepataisomi. Turint omenyje, kad augome disfunkcinėje šeimoje,
privalome įsisąmoninti, kad negalėjome tapti kitokie. Mūsų, kaip
suaugusių, elgesį nulėmė vaikystė. Mes kartojome tai, ką patys
patyrėme iš tėvų, bet yra didžiulis skirtumas tarp mūsų ir tėvų.
Padedant SAV ir Aukštesniajai Jėgai, į dienos šviesą ištraukiame savo
gėdingus veiksmus ir smurtą. Mes pripažįstame savo elgesį, priimdami
pagalbą ir melsdamiesi.
Šiame pratime siekiame įžvelgti Skalbinių sąrašo bruožų atspindžius.
Daugelis iš tų bendrų elgesio modelių turi savo atspindžius, kurie
kenkia tiek pat, kiek ir patys bruožai. Pavyzdžiui, mes gyvename kaip
aukos, bet daugelis mūsų ir kitus paversdavo aukomis, kad galėtų juos
kontroliuoti ar skriausti. Mes bijome galią turinčių žmonių, bet ir patys
tampame galingaisiais, kurių bijoma. Kai kurie iš mūsų prieš savo valią
tapo nusikaltėliais. Mes smurtavome ir apleisdavome kitus.
Grafoje „Kas įvyko?” surašykite įvykius su giminaičiais,
bendradarbiais, sutuoktiniais ar partneriais. Kaip juos nuskriaudėte?
Kaip atlikote galią turinčio asmens vaidmenį? Ar teko žiauriai teisti
kitus? Ar liežuvavote? Piktavalės paskalos taip pat daro skriaudą.

Darbo su neigimu lentelė

Mano elgesys
Kas įvyko? Kas Kaip aš suvokiau Kaip vėl
(faktai) dalyvavo? įvykį ir ką tuomet atpasakoja
(vaikas, jaučiau? kas įvyko?
sutuoktinis, kiti)

10) Potrauminio streso sutrikimas: darbas su kūnu

SAV teigia, kad disfunkcinės šeimos liga veikia suaugusio vaiko

kūną, protą ir sielą dar ilgai po to, kai jis ar ji pagaliau palieka savo
tėvų šeimą. Mūsų kūnai susideda iš kaulų, audinių, centrinės nervų
sistemos, sujungtos su smegenimis. Taigi yra pagrindas manyti, kad
kūnas atsimena daugelį patyrimų, kaip kad smegenys atsimena, ką
teko apdoroti ir į ką reaguoti.
Kam iš mūsų neteko atlikti tam tikro dalyko daug dienų ar mėnesių,
o pakitus aplinkybėms, mes vis tebekartojome tą patį judesį ar
atliekame įsimintą veiksmą refleksyviai? Pavyzdžiui, jei daug mėnesių
laikydavome savo mėgstamus batus vienoje vietoje, o tada perkėlėme
juos kitur, mes pirmiausiai tiesime ranką į seną vietą, kol atsiminsime,
kad perkėlėme iš ten batus. Protas ir kūnas automatiškai atlieka
įsimintus veiksmus. Ranka siekia batų greičiau nei protas suvokia, kad
batai jau yra kitur. Taip gali nutikti porą trejetą kartų, kol mes
prisiversime įsidėmėti naują batų vietą. Lygiai tas pats nutinka žmogui,
kuris iškart po sausio pirmos dienos pildo kvitus ir klaidingai įrašo datą.
Daugelis mūsų automatiškai suklysta ir įrašo ne tuos metus, o po to
susivokia, kad metų skaitmuo jau pasikeitęs. Tai tik paprasti
pavyzdžiai, kaip mūsų protas ir kūnas išlaiko ir atgamina žinomas
reakcijas.
Medicinos tyrimai atskleidžia, kad smegenų ir kūno veikla
neatskiriama, kol, būdami vaikai ar suaugę, gyvename, kvėpuojame,
jaučiame ir patiriame aplinką. Smegenys, lygiai kaip ir kūnas, įsimena
ir reaguoja automatiškai.
Potrauminio streso sutrikimas, veikiantis ir protą, ir kūną, susijęs su
įsimintomis reakcijomis į sunkią traumą ar traumai artimą būseną. PSS
yra sutrikimas, diagnozuojamas suaugusiems alkoholikų vaikams, lygiai
kaip ir karo dalyviams ar asmenims, patyrusiems sunkias traumas. PSS
pasireiškia tokiais simptomais: perdėtas dėmesys aplinkai,
nepaaiškinami kūno pojūčiai, padažnėjęs širdies plakimas, staiga
apimantis nerimas. PSS suaugusiems vaikams paprastai pasireiškia
liguistu budrumu, kompulsyviu elgesiu ir sunkiai paaiškinamais kūno
pojūčiais. Tarytum mūsų kūnai būtų persitvarkę taip, kad apsaugotų
mus nuo įvykusios ar vos neįvykusios baisios žalos.
Daug suaugusių vaikų jaučiasi sutrikę ar skeptiški PSS atžvilgiu, ir
tai yra suprantama. Galime stebėti, kaip mūsų smegenys kaupia
atsiminimus ir pritaiko išlikimo strategijas, kad galėtume ištverti
disfunkcinėje aplinkoje. Tačiau sunku suprasti, kad mūsų kūnai įsimena
ir kaupia traumines patirtis. Tas skeptiškumas paprastai sustiprinamas
to, kad daugelis suaugusių vaikų yra emociškai užsisklendę ar sustingę.
Mes įpratome akimirksniu užgniaužti savo jausmus. Mums sunku
suprasti, ką mūsų kūnas bando pasakyti. Mes ignoruojame savo kūną
arba klaidingai interpretuojame jo siunčiamus ženklus.
Kai patiriame stresą ar baimę, kūnas prabyla į mus įvairiai —
nugaros skausmu, galvos skausmu, mums gali surakinti kaklą,
jaučiame prieskonį burnoje, skausmą genitalijose ar jų nejautrą, rankų
ar pėdų skausmą, negebame orientuotis. Kai kurie patiria aštrius ar
bukus pojūčius kojose, gniutulą gerklėje. Gali atsirasti viduriavimas,
skrandžio skausmai ar panikos priepuoliai. Dirbdami su PSS, kai kurie
suaugę vaikai pastebės, kad turi tam tikrą galvos laikyseną ar miego
pozą. Vieni pamatys, kad negali miegoti veidu į duris, o kiti, prieš
eidami miegoti ar išeidami iš namų, šimtą kartų tikrina užraktus. Jei ne
visi tai daugelis suaugusių vaikų turi tam tikro laipsnio PSS. Tačiau ne
visi tie simptomai būtinai susiję su PSS. Panašiais simptomais gali
pasireikšti kiti sveikatos sutrikimai, senėjimas ar ligos, niekaip
nesusijusios su PSS.
Paprastai lengviau atpažinti ar įtarti PSS, sukeltą fizinio smurto ar
kraujomaišos. Subtilesnės PSS formos sunkiau nustatomos. Daug
sudėtingiau nustatyti ar suprasti PSS, susiformavusį per ilgus metus,
kai tėvai neprižiūrėjo ar skriaudė, tačiau pasitaikė ir šviesesnių
akimirkų.
Viena moteris, priklausanti suaugusiems vaikams, mėgo bulvių
konservus. Ji gerai jausdavosi tik tuomet, kai savo spintelėje turėdavo
bent vieną bulvių dėžutę. Pradėjusi analizuoti savo vaikystės traumas,
ji suprato, kad tos bulvės reiškė daugiau nei silpnybę konservuotoms
daržovėms. Ji suvokė, ar greičiau jos kūnas atsiminė, kad tos bulvės
buvo vienintelė alternatyva badui, kai jos alkoholikė motina paromis
negrįždavo namo.
Atlikdama SAV užduotis, ji suprato, kad jos kūnas įsiminė bado
pasekmes, kurias sukėlė ją apleidusi motina. Vaikystėje likusi viena,
kankinama baimės ir bado, ji rado bulvių dėžutę. Ji valgė bulves ir
jautėsi soti. Alkis dingo ir mergaitė galėjo užmigti. Jau kiek paūgėjus,
bulvės ją apramindavo dvejopai: ji akimirksniu numalšindavo alkį ir
tuomet jau žinojo, kad nebereikia jokios motinos, kuri ja rūpintųsi.
Dabar ji pati sugebėjo pasirūpinti ne tik savimi, bet ir savo sese. Ji
išmoko prisitempti kėdę prie viryklės, kad pasišildytų sriubą, o tada tą
pačią kėdę nutempdavo prie kriauklės, kad išplautų indus. Mergaitė
galėjo nebesijausti įskaudinta ar apleista motinos, kurią ji mylėjo ir
dievino. Vaikas galėjo pasirūpinti savimi, nereikšdamas savo meilės
motinai, nes tai buvo per daug skausminga, kai motina kelioms
dienoms dingdavo iš namų. Konservuotos bulvės atspindėjo jos
žengimą į suaugusiųjų gyvenimą anksčiau nei teko pradėti lankyti
mokyklą.
Tai yra subtilus giliai paslėpto PSS pavyzdys, kuris turi realių
padarinių jau suaugusio vaiko gyvenime. Atmintyje buvo išsaugotos su
PSS susijusius baimės, grėsmės gyvybei jausmas, vienišumo, gal ir
skurdo baimė. Atsiminimai išlieka galvoje ir skrandyje. Sulaukusi
trisdešimties, ta moteris pirkdavo konservuotas bulves ir laikė tai
juokinga savo gyvenimo smulkmena. Ji buvo daug pasiekusi
profesinėje srityje, išsiskyrusi, viena augino dukrą, nepriėmė jokios
pagalbos iš savo šeimos. Tačiau ir prabėgus dvidešimt penkeriems
metams po anksčiau minėto įvykio, tos moters kūnas, jos skrandis
atsiminė seną alkį, bet smegenyse jis pavirto raminančiu konservuotų
bulvių prisiminimu. Padėjus SAV programai, ji galiausiai suprato, kad
alko mamos meilės, o to alkio buvo niekaip nepajėgi numalšinti.
Ar tas suaugęs vaikas buvo marinamas badu? Ne. Bet jos gyvenime
pasitaikė stipraus alkio ir siaubo akimirkų, kuomet atslinkdavo sutemos
ir namai paskęsdavo tamsoje, o mama taip ir negrįždavo. Daug
dirbusio mergaitės tėvo dažnai nebūdavo namuose. Taigi tas vaikas
daug kartų liko alkanas, kol rado būdą pasirūpinti savimi ir sese. Tos
moters gyvenime nutiko ir daugiau baisių dalykų: žiauraus pliekimo,
grasinimų primušti, kraujomaišos. Suaugusi ji nuolat įsiveldavo į
priklausomus santykius, pirmiausia tenkindama kitų poreikius, net savo
gerovės sąskaita. Paprastai ji jausdavosi esanti paskutinėje vietoje ir
turėjo tą neįvardintą menkavertiškumo jausmą. Kai ji pagaliau
nutraukė apleistumo ir nemeilės kupinus santykius, patyrė pasaulio
pabaigos jausmą. Ji buvo įsitikinusi, kad yra kalta, neteisi ir sugedusi.
Jos pačios alkoholizmas, kurio ilgiau nepavyko nuslėpti, sukėlė didžiulę
gėdą. Tačiau per SAV atradusi naują gyvenimo kryptį, ji suprato, kad
turi vidinę stiprybę ir tikrą ryšį su Dievu. Dabar jos indaujoje rastumėte
įvairiausio maisto kūnui ir sielai pamaitinti.

Įspėjimas

Darbas su PSS, SAV susirinkimai ir kvalifikuotas konsultavimas gali

suteikti suaugusiam vaikui nepaprastą aiškumą ir užtikrinti sveikimą.
Tačiau norėtume rimtai jus įspėti. Ne visi veiksmai ar mintys, kurias
atsimenate iš vaikystės, turi didelę reikšmę. Dalis jų tikrai reikšminga,
o dalis ̶ visiškai ne. Mūsų tėvai buvo tik žmonės, kurie klysta.
Šiurkštesnė pastaba ar popietė su aukle dar nėra PSS ar smurtas.
Atsitiktinis pliaukštelėjimas per užpakalį be jokio pykčio dar nereiškia
smurto. Tėvų grasinimas palikti mus parduotuvėje, jei spyriojamės eiti
lauk, kai apsipirkimas baigtas, nebūtinai sukelia traumą.
Kita vertus, vienintelis piktavalis pliaukštelėjimas ar smūgis gali
„įsirašyti” į jūsų kūną ir atmintį ilgiems dešimtmečiams. Be abejo,
kraujomaiša, prievartavimas ir netinkami prisilietimai yra trauminiai.
Kaip priežiūros nebuvimą vertiname ir atvejus, kai tėvai nuolat
pamiršta vaiką vaikų darželyje ar palieka su giminaičiais ir dienų dienas
negrįžta namo. Toks elgesys dar vaikystėje gali suformuoti apleistumo
sindromą ar PSS. Tokie atsiminimai gali gaminti streso medžiagą ir
smegenų takus, kurie nulemia vadinamojo PSS susiformavimą.
Skirtumas tarp priežiūros nebuvimo ir smurto, galinčio nulemti
sunkią psichologinę traumą, ir tiesiog klystančių tėvų elgesio paprastai
priklauso nuo trukmės ir sunkumo laipsnio. Jei mama ar tėvas
praleidžia keletą vaiko gimtadienių, garsiai keikiasi ir nuolat peikia
vaiką už įprastus poreikius, vadinasi, jau yra dėl ko susirūpinti.
Patartina susirasti kvalifikuotą profesionalą, kuris padėtų išnarplioti
viską, ką patyrėte vaikystėje. Įsiklausykite į kūną ir aprašykite visus
juokingus įpročius ar ritualus, kurie atrodo nekalti, bet nuolat
pasikartoja.
Nors konsultavimasis suteikia paramą ir atskleidžia prasmę,
pastebėta, kad vien jo ne visuomet pakanka, kad įvyktų tikras vidinis
pokytis. Suaugusiam vaikui būtina įgarsinti savo patyrimus ir mintis
tarp žmonių, kurie suteikia paramą ir įprasmina tą patirtį. SAV grupės
lankymas padeda išsiaiškinti, rodos, kasdienes mintis ir veiksmus.
Puikiai praverčia kasdienių minčių ir jausmų žurnalo rašymas. Mintys,
veiksmai ir pojūčiai, linkę pasikartoti, galimai yra aisbergo, vardu PSS,
viršūnė. Būkite atsargūs ir atidūs.
SAV nariai, atliekantys PSS pratimus, kreipiasi į profesionalus, kurie
padeda nustatyti ir išlaisvinti užslėptas traumas ir apleistumo jausmus.
Nerekomenduosime konkrečių terapijos formų, tačiau pastebėta, kad
SAV nariams ypač praverčia masažas (giliųjų raumenų), rašymo
nedarbine ranka pratybos, valdoma meditacija. Du pastarieji būdai
paprastai padeda nustatyti traumos vietą, o giliųjų raumenų masažas
dažnai palengvina būklę.
Kai kuriais atvejais buvo pastebėta teigiamų rezultatų vien atlikus
giliųjų raumenų masažą, net ir nežinant tikslios traumos vietos kūne.
Traumos sąvokos supratimą neapribojame vien smūgiais, sumušimais
ar kraujomaišos atvejais. Nežymūs, bet ilgai trunkantys apleidimo ar
kaltę skatinantys veiksmai pamažu nulemia traumą ir apleistumą.
Tėvai, niekad nepripažįstantys savo klaidų ir užkeliantys savo vaikams
neįveikiamą tobulybės lūkesčių kartelę, traumuoja juos, nepajudinę
prieš juos nė piršto. Toks gėdinimas ir apleidimas sukelia dvasios
nuovargį, painiojamą su depresija ar apatija. Atliekant šį pratimą,
raginame išlaikyti nešališkumą.
Šis pratimas jokiu būdu neatstos kvalifikuotos gydytojo ar
konsultanto pagalbos. Jei spręsdami sielvarto ar PSS keliamas
problemas nuspręsite kreiptis į masažistą, siūlome rasti žmogų, turintį
įdirbį būtent toje srityje. Čia ypač svarbu pagarbiai spręsti ribų ir
prisilietimų klausimą.

Trauma/apleistumas

Dirbdami su PSS, pirmiausia surašykite kiekvieną įsimintą

traumuojantį ar aplaidų veiksmą. Ar pasitaikė jūsų namuose mušimo,
plūdimosi, grasinimų ar gąsdinimų? Ar jus sužeidė? Paminėkite sužeistą
kūno vietą. Ten gali slypėti PSS paleidimo mechanizmas.
Yra ir tokių PSS elementų, kurie nėra nulemti akivaizdžių traumų.
Pavyzdžiui, žmogus, vaikystėje augęs perfekcionizmo ir nepagrįstų
lūkesčių atmosferoje, gali patirti didelį nerimą imdamasis naujų
užduočių darbe. Tai yra viena iš PSS formų, kurį nulėmė pakirstas
pasitikėjimas, kai tėvai nuolat peikė net ir už gerai atliktus darbus.
Tada surašykite galimai juntamus PSS simptomus. Tai gali būti
galvos ar nugaros skausmai, gerklės problemos, įsitempę pečiai,
pojūčiai genitalijose, maudimas, trūkčiojimas ar tirpulys. Galite taip pat
išvardinti juokingus ar išskirtinius įpročius, ritualus.
 Bandydami atgaminti informaciją šiam pratimui, prisiminkite savo
laikyseną, kvėpavimą ar jausmus, susijusius su vardinamais įvykiais. Ar
jūs sėdėjote, stovėjote ar gulėjote? Kambary buvo šviesu ar tamsu?
Gal buvote lauke? Kur dėjote rankas, gal smarkiai užsimerkėte traumos
ar prievartos metu? Ar po įvykio susmukote kėdėje? Gal išėjote laukan
ar pasislėpėte vonioje jau po įvykio ar tik numatydami, kas gali įvykti?
Pasistenkite užpildyti visas grafas, bet jei tenka ką nors praleisti,
atidėkite užduotį porai dienų ir grįžkite prie jos vėliau. Visa tai neatstos
profesionalo pagalbos, bet gali išjudinti iš mirties taško šiuo SAV
sveikimui svarbiu aspektu.
Kai pavyks įvardinti kai kurias patirtis ir prisiminimus, įrašykite tai į
lentelę. Tarkim, vienu sakiniu apibūdinkite įvykį, kuris išprovokavo tam
tikrą jūsų reakciją.
Pasinaudodami apibūdinimais iš PSS lentelės, pažymėkite sakinio
dalis, siedami dabartinę situaciją su vaikystės įvykiais. Pavyzdžiui,
mano kūnas įsitempė (simptomas) ir pajutau baimę, kai nugirdau, kaip
suaugęs rėkia ant vaiko (įvykis/prielaida). Atsimenu, kaip mano tėvai,
kone pakibę man virš galvos, rėkdavo ant manęs vaikystėje (mano
realybė). Mano tėvai sakė, kad esu pagedęs vaikas (tėvų požiūris į
įvykį). Aš nuolat jaučiausi visiškas nevykėlis. Man galėjo būti apie
šešerius metus (mano amžius).
Ne toks akivaizdus PSS pavyzdys yra toks simptomas kaip maisto
atsargų kaupimas ar negebėjimas nieko išmesti. Pavyzdžiui:
„Atsimenu, kad mano apsvaigę tėvai retokai gamindavo valgį (įvykis).
Vaikystėje tekdavo dažnai badauti (mano realybė). Niekada neturėjom
padorių rūbų, tad mokykloje vaikai iš mūsų juokėsi. Patiriu nerimą
(pojūtis) vien pamąsčiusi apie tai, kad reikia kažką išmesti. Tėvai
sakydavo, kad mūsų šeima išdidi ir niekieno pagalbos mums nereikia
(tėvų požiūris). Aš manau, kad mes skurdome dėl tėvų alkoholizmo
(mano realybė).
Šitaip susidėlioję sakinius apie save, surašykite viską į lentelę
atitinkamose grafose. Ši užduotis padės aiškiau pamatyti paleidimo
mechanizmą, savo tikrovę ir kitą svarbią informaciją.
Darbo su PSS lentelė
 Mano Kaip Tėvų Simptomas,
Įvykis amžius suvokiu požiūris ritualas,
tai, kas į tai, kas juokingas
ar įvyko? įvyko įprotis
paleidimo
mechanizmas

11) Darbas su jausmais

Ketvirto žingsnio jausmų sąrašas padeda suaugusiems vaikams

atlikti pirmą pratimo dalį. Tas pratimas susijęs su disfunkcinėse
šeimose galiojančia taisykle „nejausk”. Kalbėdami apie savo jausmus,
mes jau griauname „nepasitikėk” ir „nekalbėk” taisykles.
Daugelis suaugusių vaikų nėra tikri dėl savo jausmų arba nesugeba
jų atskirti, o šis pratimas moko atpažinti emocijas ir lengviau parinkti
jausmus nusakančius žodžius.
Dauguma suaugusių vaikų baidosi jausmų ir mano, kad nepajėgs su
jais susidoroti. Prisijungę prie SAV, turime atsiminti, kad nesame vieni.
Sveikimo procesas labai skiriasi nuo to, ką teko patirti vaikystėje akis į
akį susidūrus su nevilties ir apleistumo jausmais. Kai suaugusiam
vaikui sukyla jausmai, jis mokosi išlaukti kurį laiką, nesiimdamas jokių
veiksmų. Galime apkabinti pagalvę, išsitiesti ant grindų ir giliai
pakvėpuoti, eiti pasivaikščioti ar tiesiog ramiai pasėdėti ir palaukti.
Mūsų jausmai nepribaigs mūsų. Galime įvardinti savo jausmus ir juos
suprasti. Tai yra SAV pažadas. Mes mokomės paimti telefoną ir
paskambinti žmogui, kuris mus išklausys. Jausmai nurimsta. Mes
pajėgiame juos išgyventi.
Daugelio suaugusių vaikų jausmai ne tik painūs, bet ir „užšaldyti”.
Mūsų jausmai panašūs į didelį ledyną, kuris atrodo nejudrus, bet iš
tikrųjų galingai slenka. Tame ledyne slypi ir milžiniški rieduliai, kurie
gremžia žemę ir palieka gilias vagas ir įdubas. Kartais vienas iš tų
milžinų išsilaisvina, pramušdamas ledo paviršių. Ateina palengvėjimas.
Žalingi įpročiai ir nesveika priklausomybė dažnai verčia nepaisyti
savo vidinio ledyno. SAV žingsnių darymas padeda aptikti užgniaužtus
jausmus ir atitirpinti sielos ledus. Nuo kai kurių jausmų mus krečia
šiurpas, bet ateina palengvėjimas ir žaizdos gyja. Įvardindami savo
jausmus, mes pasitraukiame iš stingdančio ledyno šešėlio ir žengiame į
šviesą. SAV draugijoje esame šiltai priimami. Pagaliau esame namuose.
 Atpažindami savo jausmus ir kalbėdami apie juos su kitais žengiame
lemiamą žingsnį — vaduojamės iš izoliacijos, kurioje taip ilgai
gyvenome.
Kalbėti apie jausmus yra rizikinga, tačiau rizikuoti verta, nes
atpildas — didis. Kai atskleidžiame savo jausmus kitiems, imame kurti
lygiavertį dvasinį ryšį, užuot įstrigę priklausomybės ir manipuliavimo
lygmenyje. Priklausydami SAV, mokomės nebijoti savo emocijų.
Daugeliui suaugusių vaikų išmokti atpažinti ir atskirti jausmus
padeda pratimas, kuriame reikia sudaryti sakinį, apibūdinantį jausmą
(jausmų sakinys). Pasirinkite vieną jausmą nusakantį žodį ir sudarykite
sakinį. Atlikite tai porą savaičių tris kartus per dieną ir praktikuokite tai
ateityje kuo dažniau.
Jausmų sakinys.
Aš jaučiuosi _____________, kai ____________, nes __________.
Pavyzdys:
„Aš jaučiuosi viltingai, kai lankau SAV susirinkimus, nes žinau, kad
esu išgirstas.”
Jausmus nusakantys žodžiai:

mylimas laimingas susigėdęs

piktas sutrikęs patikimas

patenkintas prieštaringas viltingas

pasimetęs nusivylęs sielvartaujantis

dėkingas pasitikintis pažemintas

atsipalaidavęs apmaudaujantis apleistas

įsitempęs mąslus žaismingas

12) Darbas su pagyrimais

Daugelis suaugusių vaikų nuolat siekia pritarimo, bet iš tikrųjų netiki

gaunamais komplimentais ir pagyrimais. Šis Ketvirto žingsnio pratimas
siūlo savęs gyrimo ir įvertinimo praktiką. Daugelis suaugusių vaikų
nuolat patiria pagyrimų trūkumą, kurio nekompensuos joks išorinis
šaltinis. Anksčiau mes paprastai užgniauždavom jausmus ir
atmesdavom ebet kokį mums skirtą žodį. Kartais mes
manipuliuodavome kitais, kad tik pelnytume pagyrų, nors vis tiek
jautėmės menkaverčiai. Šiame pratime labiau dirbame su savęs
teigimu nei su saviverte, kuri greičiau sietina su įpročiais, požiūriais ir
apranga. Dirbdami su pagyrimais einame giliau ir pastebime, kaip
atmetame komplimentus ir nuoširdžius kitų žmonių bandymus mus
pagirti. Vaikystėje mes atsiribodavome nuo tėvų, taip ir dabar esam
linkę neprisileisti kitų suaugusiųjų. Jei vaikystėje nesulaukdavome
pritarimo ar pagyrimo žodžių, paprastai jaučiamės nejaukiai, kai mus
giria. Ignoruodami pagyrimus ar įkyriai nepripažindami savo pasiekimų
šiandien, užkertam kelią meilės kupiniems santykiams.
Sugebėjimas priimti pagyrimą nėra SAV savybė nuolat siekti
pritarimo. Kai be perstojo siekiame pritarimo, pasmerkiame save
gyvenimui, siaurai orientuotam į tikslą. Rinkdamiesi tokį gyvenimą,
jaučiame pilnatvę tik tuomet, kai įvykdome kokią užduotį ir už tai
susilaukiame pagyrimo. Mums stinga vidinio balso, kuris patikintų, kad
viskas mums gerai, net ir nesulaukus trokštamo pritarimo.
Išmokę pagirti save ir priimti kitų pagyrimus, vis mažiau
pasiduosime sekinančiam polinkiui meilikauti. Įgysime vidinės stiprybės
ir liksime taikoje su savimi nepaisydami išorinio pritarimo. Tapsime
pakantesni savo klaidoms.
Šis pratimas ne tik moko, kaip pritarti sau, bet ir užtikrina
pusiausvyrą. Siūlomi pritarimo teiginiai (afirmacijos) padės suprasti,
kad jūs turite teigiamų savybių, kaip aiškėja ir iš moralinių įsitikinimų
nagrinėjimo.

Pratimas darbui su pagyrimais

Žemiau pateikiamas dvidešimt penkių savybių sąrašas, kuris padės

išryškinti teigiamas dvasines savybes, dirbant su Ketvirtu žingsniu.
Apibraukite bent 10 bruožų, net jei ir netikite, kad visi jums būdingi.
Kadangi mus paveikė pagyrimų stygius, dažnai nesuvokiame turintys
savo gyvenime vertingų dalykų. Tai ir yra darbo su pagyrimais pradžia.
Dešimtame žingsnyje, atlikdami kasdienę peržvalgą, taip pat turėsime
su pagyrimais susijusį pratimą.

stiprus užjaučiantis spontaniškas patikimas

linksmas mandagus kūrybingas atkaklus

jautrus talentingas mylintis sveiko proto

 noriai sąžiningas atidus priimantis
darantis klausytojas

protingas organizuotas dvasingas santūrus

Kai pažymėsite savo bruožus, ramiai atsisėskite ir ištarkite kiekvieną

teiginį:
Aš esu ____________ (įrašykite tvirtinimą). Nuolat remkitės šiuo
sąrašu, kai atliksite Ketvirto žingsnio moralinių įsitikinimų analizę ir
reikės atsverti charakterio trūkumus. Nepaprastai svarbu atsiminti, kad
jūs turite teigiamų savybių ir einate dvasingumo keliu. Nesate pagedę.
Tiesiog turite charakterio trūkumų.

KETVIRTO ŽINGSNIO DVASINIAI PRINCIPAI:

Sąžiningumas sau ir drąsa

Štai įgijote Ketvirto žingsnio pradmenis. Sveikiname. Atidžiai ir be
baimės pažvelgėme į šeimą, kurioje augome, ir į savo pačių mintis ir
veiksmus. Kitoje svarstyklių pusėje atsidūrė mūsų teigiamos savybės,
viena iš kurių yra ta drąsa, kurios prireikė, kad įveiktume šio žingsnio
iššūkius. Kelionė tik prasideda. Nesate vieni. Prašykite pagalbos ir ją
priimkite.
Susitarkite su globėju dėl darbo su Penktu žingsniu: „Prisipažinome
Dievui, sau ir kitam žmogui savo paklydimų tikslų pobūdį”.
Mano Penkto žingsnio data: _________________ laikas
____________

Svarbi pastaba

Prieš pradėdami Penktą žingsnį, perskaitykite atitinkamą skyrių ir

sužinokite visą tiesą apie savo paklydimus. Ten taip pat rasite
nurodymus, ką daryti užbaigus penktą žingsnį. Daug SAV narių iškart
po Penkto atlieka Šeštą ir Septintą žingsnius. Minėti nurodymai,
pateikti Penktame žingsnyje, padės jums susigaudyti, kokia yra Šešto ir
Septinto žingsnių eiga.

Pagalba SAV globėjui Penktame žingsnyje

Priede B rasite pagrindines gaires globėjui, priimančiam Penktą

žingsnį. Tos gairės padės globėjui, dvasiniam vadovui ar mokytojui
lydėti jus Penktame žingsnyje ir parengti jus Šeštam ir Septintam.
 PENKTAS ŽINGSNIS

Prisipažinome Dievui, sau ir kam nors kitam savo paklydimų

tikslų pobūdį.

Jis laukė pasmerkimo, bet buvo suprastas.

Kai atlikau Ketvirtą ir Penktą žingsnius su savo SAV globėju, man

buvo priminta, kad turiu būti švelnus sau, bet tuo pat metu visiškai
sąžiningas dėl to, kaip pakenkiau kitiems žmonėms. Dvylikos žingsnių
programa mums neleidžia žiūrėti į kitų žmonių elgesį. Apie mano
šeimos disfunkcijos nagrinėjimą negalėjo būti nei kalbos. Aš turėjau
atleisti savo tėvams, ką ir buvau padaręs, tačiau manyje liko vidinės
tuštumos jausmas.
Dirbdamas su SAV žingsniais, turėjau peržiūrėti savo gėdos ir
apleistumo jausmus, kartu išsiaiškinti savo paties savanaudišką elgesį.
Turėjau išsiaiškinti, kaip mano tėvai mane apleido. Jie stengėsi mane
mylėti ir apsaugoti, bet iš tiesų perdavė man žemą savivartę ir
neapykantą sau. Aš visada sakydavau, kad jie viską darė taip gerai,
kaip sugebėjo, bet dabar sakau, kad jie man perdavė tai, kas jiems
buvo perduota — šeimos disfunkciją.
Iš pradžių būti švelniam sau pačiam ir vardinti teigiamus savo
bruožus buvo neįprasta ir net keista. Mano globėjas padrąsindavo
mane, tad aš ir toliau tai dariau. Po kurio laiko pradėjau tikėti, kad
turiu gerų būdo bruožų, o taip pat taisytinas savo charakterio puses.
Penktas žingsnis man padėjo subalansuotai pažvelgti į savo gyvenimą.
To visai nelaukiau. Tikėjausi kad mane pasmerks, bet buvau suprastas.

Tikras jo paklydimų pobūdis.

Kai pradėjau daryti Penktą žingsnį, manęs niekas nelaikė. Suvokiau,

kad neturiu ką prarasti. Geriausias dalykas, kuris man buvo atsitikęs
gyvenime, buvo mano pirmasis apsilankymas Dvylikos žingsnių
susirinkime prieš metus. Jei aš vėl būčiau sulaikytas už nusikaltimus,
vėl atsidurčiau kalėjime. Atradau blaivybę, o tada atradau SAV. Dvylika
žingsnių suteikė mano gyvenimui visai kitokią prasmę, kuri visus tuos
dvidešimt metų manyje augo ir brendo.
Penktame žingsnyje aš sužinojau visą savo paklydimų tikrą pobūdį.
Pavyzdžiui, kai aš pavogdavau kažką, suvokiau, kad tai buvo
neteisėtas, bet kartu ir dvasinis paklydimas. Neteisėtas jis buvo todėl,
kad mano vagystė prieštaravo įstatymui, o dvasinis paklydimas reiškė,
kad mano vagystė atskyrė mane nuo mano Aukštesniosios Jėgos. Kai
aš vogdavau, pasinerdavau į narkotikus ar seksą, atskirdavau save nuo
savo Aukštesnės Jėgos ir nuo kitų žmonių.
Atlikęs Penktą žingsnį, nebesijaučiu nuolatos vienišas, koks
jausdavausi iki tol. Man kartais dar būna vienišumo akimirkų, bet jos
ne tokios stiprios. Pagaliau aš jaučiuosi kažkur pritapęs. Esu SAV
draugijos narys.

Svarbiausia pamoka: klausymasis ir pasitikėjimas.

Svarbiausia pamoka, kurią gavau atlikdamas Penktą žingsnį buvo ta,

kad pagaliau išdrįsau visiškai pasitikėti kitu žmogumi, kad
papasakočiau jam savo istoriją. Galiausiai prisiverčiau išpasakoti kitam
visas savo mintis ir poelgius, dėl kurių jaučiausi, kad nesu vertas
pagalbos.
Prisimenu, kaip keistai jaučiausi pasakodamas apie kai kuriuos
dalykus, bet mano globėjas tik klausėsi ir linksėjo galvą pritardamas.
Kartais jis pradėdavo kalbėti apie panašų įvykį iš savo gyvenimo. Jis
nevertino manęs. Tai man buvo didžiulis palengvėjimas.
Nuo to laiko aš pats, globodamas kitus ir klausydamasis jų Penkto
žingsnio, pajutau didžiulį atpildą. Galėjau grąžinti kažkada gautą
dovaną ̶ klausytis kitų, jų nevertinant. Mano nuomone, tai yra SAV
esmė. Mes niekada negalėjome taip pasielgti, būdami vaikai.
Negalėjome pasitikėti kitu arba būti išklausyti. Kiekvieną dieną dėkoju
Dievui už šią programą.

Ji padarė Penktą žingsnį iki galo.

Kartą pagalvojau, kad galiu praleisti tikrą savo paklydimų pobūdžio

pripažinimą Dievui ir sau pačiai, kadangi man atrodė, kad tai jau buvau
padariusi, kai surašiau savo Ketvirto žingsnio sąrašą.
Dabar žinau, kad programa atskiria Ketvirtą ir Penktą žingsnius, tad
lieka dar pakankamai laiko, kad įvyktų progresas. Mums reikia laiko
prisiminti viską, kas nutiko. Mums taip pat būtina pakalbėti su globėju,
kuriuo galime pasitikėti, apie savo istoriją.
Penkto žingsnio privalumas yra santykių su mano Aukštesniąja Jėga
ir su savimi pačia pagerinimas. To pasiekiu pasitelkdama pasitikėjimą ir
sąžiningą bendravimą.

Ji sulaužė taisyklę „nekalbėti” ir atrado laisvę.

Penktas žingsnis man buvo pats sunkiausias. Prisimenu, kai augau,

mano tėvas dažnai emociškai pratrūkdavo ir mes tarsi vaikščiojome
peilio ašmenimis. Po to niekas nekalbėdavo apie įvykį. Niekada nebuvo
jokio atsiprašymo. Tėvas dažnai man sakydavo: „Niekas nenori
klausytis to, ką tu nori jiems pasakyti, nes iš to, ką tu nori pasakyti,
nėra nieko vertingo. Kai kalbi, nieko neišmoksti, tad užsičiaupk”.
Tad man būdavo sunku paprašyti žmogaus, kurį pažįstu ne taip
gerai, vos kelias minutes išklausyti mano problemų. Bet buvo dar
sunkiau paprašyti tokių žmonių išklausyti visą mano Penktą žingsnį. Kai
dirbau su Penktu žingsniu, man pavyko susitvarkyti su tėvo
pastabomis. Kartu su savo globėja praleidome dvi popietes po tris
valandas, kai papasakojau jai savo būdo trūkumus, apie savo gyvenimą
ir tai, kaip prisidėjau prie savo problemų. Jaučiausi kalta dėl daugybės
padarytų klaidų, bet jų pripažinimas mane neįtikėtinai išlaisvino.
Darbas su Penktu žingsniu reikalauja daug pastangų, bet atpildas —
išsilaisvinimas iš praeities.

Penkto žingsnio santrauka

Dirbdami su Penktu žingsniu, mes metame iššūkį trims

pagrindinėms taisyklėms, įsitvirtinusioms giliai mumyse, kaip augimo
disfunkcinėse šeimose pasekmė. Šios taisyklės yra: „Nekalbėk.
Nepasitikėk. Nejausk”. Augti disfunkcinėje šeimoje mums reiškė
nepasitikėti tuo, ką mes matėme ar ką mūsų tėvai mums sakė.
Piktnaudžiavimas ar kompulsyvus elgesys būdavo dažnai sumenkinami
arba aiškinami visai kitokiomis priežastimis, dėl to vaikas pradėdavo
nepasitikėti savo pojūčiais.
„Nekalbėk” taisykle dažniausiai naudojasi vaikai, kuriems namuose
buvo liepiama užsičiaupti arba netriukšmauti, kai jie bandydavo kalbėti
arba reikšti savo mintis. Kiti būdavo ignoruojami ir todėl liovėsi kalbėti.
Ši taisyklė „Nekalbėti” taip pat reiškia, kad šeima nekalba apie tokius
svarbius dalykus, kaip jausmai ir dvasingumas. Ši taisyklė yra būdas
nesveikos šeimos paslaptims išlaikyti.
„Nejausk” taisyklė disfunkcinėse šeimose dažnai reiškia, kad
jausmams nebūdavo suteikiama reikšmė arba jie būdavo per daug
skaudūs, kad būtų nagrinėjami. Kai nesveikome, galėjome būti
apkaltinti pernelyg dideliu jautrumu arba nebrandumu, jeigu
pradėtume reikšti jausmus disfunkcinėse šeimose. Tam, kad
išvengtume tokios pajuokos, užblokuodavome savo emocijas. Ši
taisyklė pabrėžia mūsų gebėjimą užgniaužti jausmus, pavyzdžiui,
baimę. Kai kurie iš mūsų gyveno nuolatinėje baimėje būti išjuoktais,
paniekintais, sukritikuotais vartojančio šeimos nario ar narių. Jei
nesveikta, daugelis tokių vaikų būna emociškai nejautrūs dėl nuolatinio
baimės jausmo. Mes dažnai net nesuvokiame, kad mūsų perdėto
budrumo priežastis yra baimė.
 Penktame žingsnyje mes kalbame apie savo potyrius ir pasitikime,
kad kitas žmogus išklausys mus be jokio vertinimo. Mes išgyvename
visus kylančius jausmus, padedant SAV grupei ir globėjui.
Penktame žingsnyje mes pagaliau pradedame kalbėti apie mums
rūpimus dalykus, o ne neigti ir filtruoti tai, kas nutiko. Tai labai svarbus
žingsnis bet kuriam suaugusiam vaikui, kurs tikisi pamatyti augimo
disfunkcinėje šeimoje pasekmes ir toliau sėkmingai sveikti SAV
programoje.
Mes žinome, kad suaugusiems vaikams nelengva sulaužyti
disfunkciškų šeimų taisykles. Šios taisyklės prilygsta išgyvenimo
įgūdžiams, kuriais naudojomės vaikystėje. Išmokome pasikliauti šiomis
taisyklėmis ir vadovautis jomis kasdieniame gyvenime, tačiau jos jau
pasenusios. Šiandien jos kenkia mūsų gyvenimui ir santykiams.
Privalome rasti kitą būdą gyventi su savo jausmais, pasitikėjimu ir
nuomone.
Kai kuriems iš mūsų Penktas žingsnis bus pirmas kartas, kai jie
išsakys kažkam savo sunkiausius ir labiausiai kankinančius
prisiminimus. Žinome, kad tai reikalauja daug drąsos. Jūs įsileisite kitą
žmogų į savo proto kerteles, kurias manėte esą uždarę visiems
laikams. Bet būtent tai ir yra tos kančią keliančios paslaptys ir
prisiminimai, kuriuos reikia išlaisvinti. Dabar, kai esate SAV grupėje, su
savo globėju arba dvasiniu padėjėju esate pakankamai saugus, kad to
imtumėtės.

Venkite paviršutiniškumo

Įrodyta, kad Penkto žingsnio nedarymas arba jo padarymas ne iki

galo ar paviršutiniškai suaugusiems vaikams yra pragaištingas.
Nepadarę Penkto žingsnio, šie žmonės neauga dvasiškai programoje.
Ketvirtame žingsnyje jie iškėlė į paviršių skausmingus elgesio
pavyzdžius, paslaptis ir aklai laikosi to skausmo, kuris be Penkto
žingsnio nepraeina. Jie užstringa. Jie turi žinių iš SAV programos bei
susirinkimų, tačiau tvirtai laikosi kažkurių savo skausmingiausio elgesio
modelių. Dažnai susirinkimuose tokie žmonės kalba gražiai ir
apgalvotai, bet jie taip ir nepripažino savo skausmingiausių baimių ir
paslapčių. Čia ir slypi visi atsakymai. Jie ir toliau išgyvena apleistumą,
kurį patirdavo vaikystėje, arba susikuria nuolatinio chaoso ar sunkios
gėdos kupinas situacijas. Jie dalinai tebesijaučia atsakingi už savo tėvų
disfunkciją.
Vengdami daryti Ketvirtą ar Penktą žingsnius daug tokių suaugusių
vaikų naudoja didesnę nesveiką kontrolę ir yra atskirti nuo Dievo. Daug
tokių žmonių nustoja vaikščioti į susirinkimus ir niekada nebegrįžta. Kiti
bando dirbti pagal programą, bet jaučiasi, kad juos apgavo Aukštesnė
Jėga ir SAV. Jie gyvena dvejopą gyvenimą už grupės ribų, kartais
pasirodo susirinkimuose atsižymėti, tačiau vengia būtinų veiksmų, kad
pasikeistų. Mūsų visų širdys yra kartu su tokiais kenčiančiais
suaugusiais vaikais. Jie turi užbaigti darbą su visais žingsniai. Penktas
žingsnis mums parodo tikrą tolimesnio darbo su žingsniais vertę.
Jei praleisime Penktą žingsnį arba bandysime jį atlikti
paviršutiniškai, mums niekada nepavyks įgyvendinti SAV pažadų.
Dvylika pažadų apima mokymąsi gyventi vidinėje ramybėje, jaučiant
dėkingumą, kad mums pavyko įveikti sunkius praeities išgyvenimus.
Mes turime ką pasiūlyti šiam pasauliui, bet tam turime įdėti daug
pastangų. Tada pradedame suvokti, kokią reikšmę turi mūsų istorija ir
patirtis.
Iš tiesų darbas su Penktu žingsniu yra lengvesnis ir švelnesnis,
palyginus su gyvenimu kopriklausomybėje, kurį lydi nesibaigiantis
chaosas ir kančia. Nuolatinė nesveika kontrolė, pasireiškianti mūsų
gyvenime, arba santykiai be meilės reikalauja nežmoniškai didelių
emocinių ir protinių pastangų.

Išgyventi skausmą

Niekaip negalime apeiti Ketvirto ir Penkto žingsnių. Turime juos

atlikti tam, kad imtume gyventi kitaip ir surastume Dievą, kaip mes Jį
suprantame, laukiantį mūsų savo amžiname glėbyje. Tą turime patirti.
Tūkstančiai suaugusių vaikų yra padarę Penktą žingsnį ir atradę dar
nepažintą taiką ir ramybę. Ir tavęs tai laukia. Jie pasitelkė vidines
jėgas, kurios padėjo jiems išgyventi disfunkcinėje aplinkoje, ir
panaudojo jas dirbdami su Penktu žingsniu. Jau tas faktas, kad esate
padarę visus keturis pirmus programos žingsnius, parodo, kad turite
viduje daug jėgos.
Penktas žingsnis mums suteikia galimybę pagaliau kalbėti apie
mums rūpimus dalykus su žmogumi, kuriuo pasitikime. Mes
papasakojame savo Penktą žingsnį, nenorėdami būti tobuli. Mes
išpasakojame savo istoriją kitam žmogui sąžiningai, nuoširdžiai ir
paliekame rezultatus Dievui, kaip mes Jį suprantame. Galiausiai galime
leisti sau atsipūsti, keisdami kažką tiktai šiandien. Taip mes
pareiškiame, kad esame tik žmonės ir surandame savo vietą pasaulyje.

Rūpinimasis savimi

Be disfunkcinės šeimos taisyklių laužimo Penktas žingsnis yra dar

vienas reikšmingas žingsnis išmokti mums patiems atstoti sau tėvus ir
pamatyti tikrą prigimtį savo apleistumą vaikystėje. Šis apleistumas turi
ryšį su skriaudomis, kurias mes padarėme kitiems žmonėms. Mes
peržiūrime, kaip pakenkėme sau ir kitiems. Tapti sau pačiam tėvu,
reiškia, tvarkytis su savo pernelyg kritišku balsu, esančiu mūsų galvoje
ir kurstančiu mūsų abejojimą savimi bei ir skatinančiu kenkti sau.
Tapdami sau tėvais, mes pradedame priimti tą faktą, kad turime geras
savybes. Šios mūsų savybės buvo gerokai sumenkintos, bet jos yra.
Mums nepavyksta pamatyti mūsų vidinio gerumo, nes sutelkiame savo
dėmesį į klaidingą jausmą, kad esame su trūkumais ar beviltiškai
neteisūs. Penktame žingsnyje turime būti sąžiningi dėl savo
savanaudiško elgesio ir pripažinti jį. Taip pat turime pakelti akis ir
pamatyti gerumą ir meilę, kuri nuo pat pradžių buvo mumyse. Kai
kuriems SAV nariams sunku nustatyti ir pripažinti savo gerąsias
savybes, bet mes jų turime. Tapdami sau tėvais, mes suabejojame
mūsų vidiniu kritiku ir primename sau savo stipriąsias puses. Mes
suvokiame, kad nesame tokie blogi, kokiais manėme esą ir nesame
tokie dori, kokiais visada save laikėme. Mumyse yra teigiamų ir
problematiškų bruožų, kuriuos mes mokomės priimti ir su kuriais
mokomės tvarkytis, pusiausvyra.
Mes imamės Penkto žingsnio mylėdami save ir pasitikėdami savimi,
kad mūsų Aukštesnioji Jėga yra su mumis ir neapleis mūsų. Ketvirtame
žingsnyje mes nuodugniai peržiūrėjome save ir savo šeimą, nieko
nepraleisdami. Dabar esame pasiruošę išlaisvinti metų metus kauptą
sielvartą, gėdą, skaudžias paslaptis Dievui ir kitam žmogui, kuris
supranta.
Daug SAV narių pasirenka savo globėją, kuris išklausytų jų Penktą
žingsnį, nes išsiugdė pasitikėjimą tuo žmogumi. Labai svarbu, kad
žmogus, kuris išklauso mūsų Penktą žingsnį, suprastų, ką mes
bandome padaryti. Kai norime jam/jai išpasakoti savo istoriją, ne mūsų
reikalas aiškinti tam žmogui Penkto žingsnio eigą arba mokyti jį, kas
yra SAV. Pasirenkame kažką, su kuo galime artimai bendrauti, ir kas
nepradės vertinti mūsų gyvenimo istorijų.
Penkto žingsnio dvasiniai principai yra sąžiningumas ir pasitikėjimas.
Turime būti sąžiningi su savimi dėl augimo disfunkcinėje šeimoje
pasekmių. To pasekmė yra tokie mūsų išgyvenimo bruožai:
pataikaujame žmonėms, tampame priklausomi arba tuokiamės su
priklausomais, bijome autoritetą turinčių žmonių, jaučiamės kalti, kas
pareiškiame savo norus. Mes dažnai painiojame meilę ir gailestį, esame
linkę „mylėti” žmones, kuriuos mes galime išgelbėti. Galime taip pat
būti gelbėjamais. Mes būname nesveikuose santykiuose, nes jie mums
primena tuos, kuriuose užaugome. Mes paniškai bijome būti palikti,
todėl toleruojame bet kokį šiurkštų elgesį ar apleistumą, kai jau esame
suaugę. Toks šiurkštus elgesys mums atrodo normalus.
Penktame žingsnyje taip pat privalome būti visiškai sąžiningi su
savimi dėl tų žmonių, kuriems pakenkėme, įskaitant ir save.
Peržvelgdami tikslų savo paklydimų pobūdį turime būti sąžiningi dėl
savo motyvų ir ketinimų. Turime prisiimti sau visus savo paklydimus,
nesumenkindami mūsų klaidų ir neperdėdami jų. Daugelis suaugusių
vaikų pakenkia kitiems dėl to, kad jaučiasi ydingi ir nereikalingi.
Vedami neįvardinto vidinio skausmo (įžeidumo), mes kenkiame
kitiems, kad pasijustume pranašesni. Arba mes atkuriame mums tokią
vaikystėje įprastą izoliaciją. Mes kenkiame kitiems. Tai yra negerai, bet
tikrasis mūsų paklydimų pobūdis yra tas, kad mes pakenkėme sau.
Kenkdami kitiems, mes dažniausiai naudojamės tais bruožais, kurie
mums padėdavo išgyventi. Dėl tokio elgesio mes netekome galimybės
tvarkytis su savo izoliacija ir netobulumo jausmu.
Senoje patarlėje teigiama: „Įskaudintas žmogus skaudina kitus” ir
tai yra visiška tiesa suaugusiems vaikams. Mes veikiame pagal
scenarijų: „Jei galiu įskaudinti tave prieš tau įskaudinant mane,
pasijusiu pranašesnis arba kontroliuosiu”.
Mūsų vidinė skriauda neduoda mums teisės kenkti kitiems, bet to
skausmo supratimas gali padėti mums išsilaisvinti iš jo gniaužtų. Šio
skausmo suvokimas yra atspirties taškas pokyčiams ir mokymuisi
mylėti save. Mes įsiklausome į savo skausmą ir nukreipiame jį link
meilės sau.
Jei mes sumenkinsime savo paklydimus arba negalėsime įžvelgti jų
tikslaus pobūdžio, nepasiekiame reikiamo sąžiningumo lygio Penktame
žingsnyje. Sąžiningumas su savimi nereiškia kenkimo sau. Mes norime
visiško sąžiningumo, bet nenorime šiurkščiai elgtis su savimi, būdami
pernelyg užgaulūs. Perdėdami savo paklydimus ir plakdami save,
esame linkę pasinerti į kančią arba prisiimti aukos vaidmenį.
Bet tuo pačiu negalime būti pernelyg švelnūs sau dėl žalos, kurią
padarėme kitiems. Perdėtas švelnumas ir atlaidumas sau gali skatinti į
save žvelgti kaip į „sugadintas prekes”, neturint vilties būti
sutaisytiems. Tai gali privesti prie aukos sindromo. Penktame žingsnyje
mes galime imti savęs gailėtis arba nuklysti nuo tikro savęs atradimo
kelio. Būdas būti visiškai sąžiningumu su savimi, kuris balansuoja tarp
savęs prievartavimo ir perdėto švelnumo sau, yra toks: mes
pasiruošiame pripažinti viską, ką esame padarę, ir atlikti reikiamą
darbą, kad tai pakeistume. Mes dirbame su žingsniais, klausomės ir
kalbamės su kitais apie savo jausmus. Jei kyla skausmas dėl gėdos
jausmo ar to, kad esame per daug ydingi, mes išbūname su šiuo
jausmu vietoj to, kad užslopintume jį. Skausmas praeis. Mes
meldžiamės ir siekiame kuo nuoširdžiausio buvimo su globėjo ar SAV
grupės nariu pastangomis. Atsakymas ateis pats ir mes jį atpažinsime.
Penktame žingsnyje mes susidarome labiau subalansuotą vaizdą į
tai, kokie mes esame sūnūs, dukterys, piliečiai, darbuotojai, verslo
savininkai, dvasiniai ieškotojai. Kadangi mes visi kilome iš šeimų, kur
nebūdavo jokios pusiausvyros, kur būdavo elgiamasi šiurkščiai ir
propaguojamos pernelyg kritiškos pažiūros, mums nelengva priimti
savo teigiamas savybes. Tačiau mes turime tokius būdo bruožus, kaip
gailestingumas, pasitikėjimas, protiniai sugebėjimai ir dvasingumas.
Kitos mūsų teigiamos savybės yra draugiškumas, sąžiningumas,
atkaklumas. Mes nesame šeimos disfunkcijos liga, tačiau naudojomės
kenksmingais būdo bruožais, kuriuos išsiugdėme, kai buvome vaikai.
Penktame žingsnyje pripažįstame savo elgesio modelius ir sąžiningai
bandome pasikeisti. Galime jaustis gerai dėl šios pastangos ar mūsų
gero būdo, neatsižvelgiant į tai, kokios yra mūsų istorijos.

Tikslus pobūdis

Kai mes įsižiūrime į tikslų savo paklydimų pobūdį, matome, kad

pakenkėme sau dėl to, kad jautėmės nepriimami, menkaverčiai ir
pasimetę. Tolimesnis mūsų paklydimų nagrinėjimas atskleidžia galimas
dvejopas mūsų veiksmų pasekmes: teisines ir dvasines. Įstatymų
laužimas — tai teisinis paklydimas, tačiau tame taip pat matome ir
dvasinį atsiskyrimą. Savo veiksmais mes atskiriame save nuo
Aukštesniosios Jėgos. Patiriame dvasinę netektį.
Kai kurie suaugę vaikai įvykdė nusikaltimus, už kuriuos buvo
priversti kalėti, dėl kurių prarado savo šeimas ir darbus. Kiti buvo tokie
kandūs ir tokio sunkaus būdo, kad baigė savo dienas vieniši. Vis dėlto
dauguma yra dirbantys ir palaikantys santykius žmonės, bet jų ryšys su
gyvenimu nėra prasmingas. Kiekvienas iš tokių suaugusių vaikų padarė
klaidą ir turi pasiruošti jas atitaisyti.
Tačiau suaugęs vaikas turi suvokti, kad tikslus paklydimų pobūdis
gali būti susijęs su netektimi. Tai yra Penkto žingsnio supratimo
paslaptis. Visi šie kenksmingi poelgiai prisideda prie netekties. Kaskart,
kai pakenkėme sau ar kitam žmogui, mes praradome dalelę savęs.
Kaskart, kai sugėdindavome savo vaiką ar sutuoktinį, įvykdavo
netektis. Kaskart, kai be pasigailėjimo smerkdavome save, įvykdavo
netektis. Kasdien, kai kentėdavome žalojančiuose, priklausomuose
santykiuose, įvykdavo netektis.
Dar nesuradę SAV, mes kasdien vis labiau pavargdavome, bet
nesiliovėme stengtis. Buvome panašūs į vaikščiojančias žaizdas su
šypsena. Nuolatos būdavome ant skardžio krašto.

Sielvartas: „svogūno” lukštenimas ir laikas

Kiekvienas suaugęs vaikas turi neišreikšto sielvarto, kuris

dažniausiai pasireiškia depresijos ar apatijos simptomais arba
atsiribojimo (disociacijos) formomis. Sielvartas, apie kurį kalbame
SAV’e, yra auganti vaikystės netektis. Sielvartas yra netektis, slypinti
po neigimu, sąmoningu prisiminimų ištrynimu iš atminties ir baime būti
suprastam kaip žmogui, kuris dramatizuoja praeitį. Sielvartas ̶ tai
susikaupę pralaimėjimai, paniekinimai ir apleistumas vaikystėje. Mes
jaučiame tą sielvartą, kai siekiame karjeros, kuriame šeimas ir sunkiai
skinamės kelią per gyvenimą geriausiai, kaip tik sugebame. Mūsų
nuolatinis užimtumas ir dėmesio sutelkimas į kitus padeda mums
vengti pažvelgti į vaikystės sielvartą/netektį, bet jis yra. Iki atėjimo į
SAV mes retai suvokdavome tikrą savo netekties pobūdį ir kaip mes
galime su tuo tvarkytis. Jei mes ir bandydavome kreiptis pagalbos iki
SAV, mūsų vaikystės netektis būdavo dažniausiai diagnozuojama kaip
depresija ir gydoma įprastais neveiksmingais būdais.
Netektys, apie kurias kalbame SAV, apima mūsų tėvų ir visos šeimos
veiksmus ir jų nebuvimą. Kai mus gėdino tėvai ar giminaičiai,
netekome galimybės jaustis visaverčiais žmonėmis. Kai esame kupini
gėdos jausmo, prarandame savo gebėjimą pasitikėti savimi ir kitais.
Būdami vaikai, mes jaučiamės iš prigimties pilni trūkumų, ydingi.
Suaugę galime klaidingai jausti, kad su mumis kažkas yra negerai, net
nežinodami, kodėl. Kita vaikystės netektis yra ta, kad mūsų tėvai mus
nepelnytai kritikuodavo arba lygindavo su broliais ir seserimis, o mes
nesugebėjome prilygti jiems. Dėl to mes netenkame jausmo, kad esme
savo šeimos narių vertinami kaip asmenybės. Kai mūsų tėvai
projektuoja į mus savo pačių savivartės trūkumą, taip pat patiriame
netektį. Jei tėvai mums yra sakę, kad esame blogi, buki arba menki, iš
tikrųjų jie primesdavo mums tai, ką manė apie save. Kai buvome
vaikai, buvome bejėgiai atremti šių užgauliojimų. Tai yra ta netektis ir
sielvartas, kuriuos atsinešėme su savimi į suaugusių pasaulį. Visa tai,
kartu ir ankstyvoji saugumo jausmo netektis dėl vaikystėje patirtų
traumų ir apleistumo, yra netekčių pavyzdžiai.
Penktame žingsnyje mes pradedame dirbti su sielvartu, suvokdami,
kad tai yra viso gyvenimo darbas. Ilgamečiai SAV nariai supranta, kaip
svarbu pripažinti sielvartą ir netektį. Daug senbuvių galėtų pasidalinti,
kaip suvokė savo sielvartą, dirbdami su Dvylikos žingsnių programa,
arba sėdėdami ramiai visiškoje vienatvėje ir jausdami kylančius
jausmus. Patyrę SAV nariai kalba apie sielvartą ne su liūdesiu ir
apmaudu, o su ramybe. Jie susitaikė su savo praradimais ir atrado
visumą. Jie žino, kad sielvartas yra kiekviename suaugusiame vaike.
Jie žino, kad laikas atskleis jį. Laikas jį ir išgydys.
Sielvartas gali būti juntamas ir suvokiamas rašant ir kalbant apie
savo prisiminimus, bet jis ne visada būna matomas. Mes netiesiogiai
susiduriame su vaikystės praradimais kiekvieną kartą, kai apsilankome
SAV susirinkime, klausydamiesi kitų suaugusių vaikų patirčių. Mes taip
pat susiduriame su savo sielvartu dirbdami su Dešimtu žingsniu arba
praktikuodami Vienuolikto žingsnio meditaciją. Mūsų patirtis parodo,
kad sielvartas slypi tarp eilučių, o mums tereikia išlaisvinti savo mintis.
Emocinis išsilaisvinimas ir meditavimas tuo, ką esame praradę, yra
vienas iš būdų pripažinti savo sielvartą. Tačiau yra ir daugiau būdų.
 Darydami Penktą žingsnį, mes esame pasiruošę pašalinti giliau
esančius „svogūno” lukštus. Mes vienas po kito šaliname gėdos,
nevilties sluoksnius tam, kad atrastume tikrąjį save. Mes pradėjome
šalinti „svogūno” lukštus Pirmame žingsnyje, kai pripažinome, kad
esame bejėgiai prieš disfunkcinės šeimos padarinius. Kaip lupant
svogūną galima pravirkti, dirbant su sielvartu, taip pat gali pasirodyti
ašaros.
Mūsų patirtis rodo, kad sielvartas dažnai yra mūsų protuose ir
kūnuose. Atėjus tinkamam laikui, mes jį išvalysime. Suprantame, kad
sielvartas didėja, vadinasi, kad mūsų nerūpestingi ir gėdingi praeities
poelgiai kaupiasi. Manėme, kad buvome juos jau pamiršę, bet taip
nėra. Mūsų kūnai prisimena. Mūsų protas prisimena. Mūsų vidinis
vaikas žino. Daug SAV narių tiki, kad be priklausomybių ar depresijos
sielvartas skatina daugelį kitų nevaldomų veiksmų, pvz., tvarkymąsi,
tobulumo siekimą, seksą, persivalgymą, persidirbimą ir lošimą.
Tvarkytis su savo sielvartu nereiškia gailėtis savęs. Savęs gailėjimas
yra atsisakymas priimti realią pagalbą, įsikibus į neigimą ir
neveiksmingą gyvenimo būdą. Pastangos susidurti su savo sielvartu yra
sąžiningos pastangos pažvelgti į savo vidų ir atrasti ten Dievą, kaip
mes Jį suprantame, kuris laukia, kad mus išlaisvintų.
Tam, kad pradėtume darbą su sielvartu, turime aiškiai suvokti, kas
mes esame, ir kas su mumis atsitiko. Mes negalime pažinti sielvarto,
kol būname prisiėmę aukos arba vaiko — didvyrio vaidmenį.
Didvyriškoji pusė tiki, kad vaikystės išgyvenimai liko praeityje ir jokie
prisiminimai neturi jokios įtakos. Turime vengti šių dviejų kelių, jei
norime tiksliai pažinti ir išsivalyti mumyse slypintį sielvartą. Ketvirtas ir
penktas žingsniai padeda mums sudaryti subalansuotą savęs vaizdą,
kurio pakanka prisikapstyti iki mūsų užslopintų emocijų ir jausmų, ir
atrasti savo tikrąsias ašaras. Nepradėjus dirbti su sielvartu, mūsų
ašaros buvo netikros. Nesveikdami daugelis suaugusių vaikų nustojo
verkti, nes ašaros nesuteikdavo jiems palengvėjimo nuo nepaliaujamos
nevilties ir apleistumo jausmų. Dirbdami su sielvartu, galime atkurti
ašarų galią. Mes giliai verkiame, žinodami, kad pagaliau esame saugūs
ir suprasti. Susidurdami su savo sielvartu, mes pradedame labiau tikėti,
kad mūsų tėvų disfunkcija nėra mūsų kaltė. Kai buvome vaikai,
nepadarėme nieko blogo, kas sukeltų jų nesveiką elgseną. Mes nesame
blogi, su defektu arba ydingi. Esme tiesiog žmonės.
Susikoncentruojame ties savo gyvenimu ir judame toliau. Mes norime
viską sutvarkyti ir suprasti, kas esame.
Tvarkydamiesi su savo užslopintu sielvartu padedant žingsniams,
mes pradedame geriau suprasti mūsų gerąsias asmenybės puses ir
problematišką elgesį. Mes neprisiimame per daug atsakomybės už
mūsų tėvų disfunkciją, bet neišsisukinėjame nuo atsakomybės už savo
pačių žalingą elgesį. Esame švelnūs sau, bet neieškome pateisinimo
savo elgesiui. Meldžiamės, atlyginame skriaudas ir, toliau darydami
žingsnius, keičiame savo elgesį, judame pirmyn. Mes sau daugiau
negailestingai nepriekaištaujame, bet mus liūdina mūsų vaikystės
praradimai. Dirbant su sielvartu, mums tampa lengviau atleisti savo
tėvams, nes mes pradedame atlaidžiai mąstyti apie save. Atsiskyrėme
nuo savo šeimos, bet neapleidome jos. Mes taip pat radome saugią
šeimą SAV’e.

Ko tikėtis, kai tvarkomės su savo sielvartu

Darbas su sielvartu gali būti įvairių formų ir gali suteikti didžiausią

atpildą programoje. Kartais jis apima mūsų gyvenimo įvykių užrašymą
ir jausmų, kuriuos tuo metu jautėme, aprašymą. Daugelis suaugusių
vaikų gali prisiminti vaikystėje patirtas traumas, smurtą, apleistumą,
atstūmimą ir kitokį šiurkštų elgesį su jais. Ir tai gali jiems nekelti jokių
emociją. Kiti gali kalbėti apie skausmingus išgyvenimus ir apleistumą
su humoru, tarsi tai būtų nesvarbu. Mūsų patirtis rodo, kad emocijos
niekur nedingo, jos yra, bet yra užslėptos mūsų gebėjimo neigti praeitį
arba prisiminti ją iš dalies, neaiškiai. Mes galime prisiminti patį įvykį,
bet užslepiame su juo susijusius jausmus. Tai yra izoliacijos forma. Kai
užrašome nemalonius savo vaikystės įvykius, sustojame ir
susimąstome, kaip turėjome tuo metu jaustis. Jei šis pratimas mums
yra per sunkus, mes pagalvojame, kaip mūsų vaikas turėtų jaustis
tokioje situacijoje. Jei neturime vaikų, pagalvojame, kaip apskritai
vaikas galėtų jaustis tokioje situacijoje. Mes paprašome grupės narių
daugelį dienų atlikti šį pratimą po kelis kartus ir būti kantriais.
„Paveikslo” pratimas yra dar vienas pasiteisinęs būdas, padedantis
atpažinti ir išlaisvinti susikaupusį skausmą. Globėjas gali paprašyti
surinkti kelias vaikystės nuotraukas ir atsinešti jas į susitikimą. Daug
tokių nuotraukų, apie kurias mes buvome net pamiršę, yra iš mūsų
mokyklos laikų. Per terapiją jos yra dar detaliau aptarinėjamos.
Stebėdami, kokie mes buvome antroje ar trečioje klasėse, pastebime,
kokie drovūs, mėgstantys pakikenti ir jautrūs vaikai mes buvome. Mes
turėjome jausmus. Mes taip pat patyrėme daug praradimų.
Kitas būdas susitvarkyti su savo sielvartu yra situacijos
suvaidinimas. Jis yra eksperimentinėje terapijoje. Kai sielvartas yra
įveikiamas šiuo būdu mes dažniausiai susirenkame per konsultaciją su
kitais pacientais, padedančiais atkurti ir suvaidinti rūpestį keliančią
situaciją iš praeities. Tai yra gilus ir veiksmingas būdas ištraukti į
paviršių užslėptus praradimus ir gėdos jausmą.
Darbas su sielvartu reikalauja laiko. Net ir po daugelio metų, jau
atsigavus, mes galime pradėti raudoti žiūrėdami filmo sceną,
primenančią mums mūsų vaikystės etapus. Arba galime stebėti ramiai
žaidžiantį vaiką. Mes stebime, kaip vaikas vaizduotėje yra pasinėręs į
savo vidinį pasaulį. Mes galvojame apie savo pačių vaikystę, tyrumą.
Mes nustatome ryšį su mūsų vidiniu vaiku. Pasirodo ašaros.
Padirbėjus su Penktu žingsniu, mums tampa lengviau kvėpuoti ir
mes ne taip griežtai vertiname save. Keičiasi net mūsų laikysena. Mūsų
galva yra pakelta ir mes žiūrime žmonėms į akis. Jaučiamės lengvesni
sulig kiekvienu žingsniu ir atokvėpiu. Jaučiame gilesnį ryšį su
Aukštesniąja Jėga.

Praradimų/sielvarto nustatymas ir įvertinimas

Siūlome šį pratimą tam, kad galėtumėte atpažinti vaikystės

praradimus. Pratimas yra susijęs su gėdos ir apleistumo pratimais,
kurie atliekami Ketvirtame Žingsnyje. Suaugę vaikai gali smulkiai
aprašyti apleistumo atvejus, kai su jais būdavo šiurkščiai elgiamasi
arba jie būdavo engiami. Ketvirto Žingsnio pratimuose mes nustatome
gėdos ir apleistumo kupinus išgyvenimus, kurie mums tapo
praradimais.
Mes išsiaiškiname savo praradimus ir susikaupusį sielvartą,
įvardindami tai, kas iš mūsų buvo atimta ir tai, ko mes, būdami vaikai,
negavome.
Mes galime išmatuoti savo praradimus palygindami, kaip su mumis
buvo elgiamasi mūsų disfunkcinėse šeimose su tuo, kokią priežiūrą ir
rūpestį mes galėtume gauti, jei būtume augę mylinčiose ir darniose
šeimose. Svarbu išmatuoti savo praradimus, tam kad juos patirtume ir
išsilaisvintume nuo jų.
Praradimų paieškos pradžia galėtų būti toks klausimas: “Ką aš gavau
iš savo nedarnios šeimos, ir ką aš galėčiau gauti iš mylinčių tėvų
tokioje pat situacijoje?”
Skirtumas tarp to, ką jūs gavote ir galėjote gauti, yra
sielvarto/praradimų išmatavimas. Šie praradimas laikui bėgant auga.
Pavyzdžiui, daugelio nedarnių šeimų tėvai bara vaiką, kai vaikas
netyčia susižeidžia žaisdamas. Išsigandę tėvai pratrūksta, apimti
pykčio, vietoj to, kad parodytų meilę. Kaip pasielgtų mylintys tėvai, jei
jūs įsipjautumėte arba nusibrozdintumėte kelią?
Kitas pavyzdys: nedarniose šeimose tėvai manipuliuos vaiku tam,
kad jis palaikytų vieną arba kitą iš tėvų, kai tie ginčijasi. Kokius
praradimus patiria vaikas šiuo atveju? Kaip tokioje situacijoje pasielgtų
mylintys tėvai?

Svarbi pastaba tiems, kas dirba su žingsniu

Penktame žingsnyje mes peržiūrėjome tikslų paklydimų pobūdį, taip

pat ir tikslų mūsų apleistumo vaikystėje pobūdį. Mes susipažinome su
tuo, kaip dirbti su savo sielvartu ir atstoti sau tėvus. Dabar jau esate
pasiruošę susitikti su globėju dėl Penkto žingsnio. Pasiimkite savo
Ketvirto žingsnio užduotis ir užrašus, susitikite su savo globėju arba
žmogumi, kuris klausysis jūsų žingsnio. Jūs turite pasitikėti šiuo
žmogumi, ir jis turi suprasti, ką jūs norite atlikti. Turite numatyti
mažiausiai dvi, tris valandas žingsniui atlikti. Neskubinkite proceso. Tai
yra jūsų galimybė papasakoti savo istoriją ir išsilaisvinti. Klausytojas tai
supras.
Taip pat būkite pasiruošę iškart imtis Šešto ir Septinto žingsnio, kai
jau esate galutinai atlikę Penktą Žingsnį. Šeštas žingsnis (galutinai
pasiruošėme, kad mūsų būdo trūkumai būtų pašalinti) bei Septintas
žingsnis (nuolankiai paprašėme Dievo pašalinti mūsų ydas) turi būti
atliekami kartu šiame darbo su žingsniais etape.
Šeštas ir Septintas žingsniai nereikalauja daug rašymo, bet reikia
perskaityti kelias taisykles šalinant charakterio ydas. Šeštame
žingsnyje jūs taip pat perskaitysite apie Skalbinių sąrašo bruožų
integravimą. Toliau yra pateikti nurodymai, kaip tęsti darbą su Penktu,
Šeštu ir Septintu žingsniais.

Penkto, Šešto ir Septinto žingsnių santrauka

Turėkite su savimi Ketvirto žingsnio užduotis. susitikę dėl darbo su

Penktu žingsniu.
Prieš darydami Penktą žingsnį, sukalbėkite Penkto žingsnio maldą,
pateiktą šiame skyriuje.
Jau atlikę Penktą žingsnį, grįžkite namo ir perskaitykite visą Šešto
žingsnio skyrių šioje knygoje. Ten rasite informacijos, kaip galutinai
pasiruošti prašyti Dievo pašalinti jūsų būdo trūkumus ir integruoti
Skalbinių sąrašo bruožus (išgyvenimo bruožus). Ten taip pat bus
informacijos apie tai, kaip toliau dirbti su Septintu žingsniu.

Penkto žingsnio malda:

Švenčiausiasis kūrėjas. Dėkoju Tau už šią galimybę atvirai kalbėti su

kitu žmogumi apie savo gyvenimo įvykius. Padėk man prisiimti
atsakomybę už savo veiksmus. Leisk man būti sau ir savo šeimai
gailestingam, kai iš naujo peržiūriu savo mąstymą ir veiksmus, kurie
užtverdavo man kelią į Tavo meilę. Grąžink mano vidinį vaiką. Grąžink
mano jausmus. Grąžink mano pasitikėjimą savimi. Amen.

PENKTO ŽINGSNIO DVASINIAI PRINCIPAI:

Sąžiningumas ir Pasitikėjimas.
 ŠEŠTAS ŽINGSNIS

Pasiruošėme galutinai bendradarbiauti su Dievu, kad mūsų

būdo trūkumai būtų pašalinti.

Pasiruošimas

Galutinio pasiruošimo proceso dalis yra pajausti skausmingas mano

būdo bruožų pasekmes. Tai natūraliai įvyksta, kai aš pripažįstu savo
paklydimus, kuriuos įvardijau Penktame žingsnyje. Kol viską racionaliai
aiškinau ir kaltinau dėl savo problemų kitus, nebuvau motyvuotas
keistis pats. Kai tik baigiau aiškinti ir prisiėmiau atsakomybę už savo
paties elgesį, pamačiau, kaip mano trūkumų paleidimas gali man
pasitarnauti. Pokyčiai gali būti skausmingi ir bauginantys. Galutinis
pasirengimas Šeštame žingsnyje reiškia, kad man tampa nepatogu ir
toliau gyventi su savo trūkumais ir aš leidžiu, kad pokyčiai įvyktų.

Kažkuriuo momentu aš tiesiog lioviausi kovoti

Visada maniau esąs teigiamas, laimingas, linksmas žmogus. SAV’e

aptikau kelis savo būdo trūkumus. Pamačiau, kad esu negatyvus,
savikritiškas, atstumiu save, bijau būti paliktas ir bejausmis. Niekada
nesuvokiau, kad esu linkęs į negatyvumą. Aš negailestingai
kritikuodavau save. Girdėjau, kad programoje žmonės sakė: „Ištrinkite
kritikuojančių tėvų juostelę ir pakeiskite ją ugdančia”. Aš tiesiog
negalėjau to padaryti.
Aš užėmiau kritikuojančių tėvų poziciją. Supratau, kad, jeigu aš
būčiau puikiai dirbęs trisdešimt penkerius metus ir kažkas nuspręstų,
kad esu jau nebereikalingas, būčiau įniršęs. Mano vidiniai kritiški tėvai
labai stengėsi pakenkti mano bandymui pasveikti. Nusprendžiau, kad
vienintelis būdas susitvarkyti su šiuo kenkimu sau yra integruoti savo
vidinius kritiškus tėvus į sveikimo procesą. Savo susikurtame paveiksle
aš įsivaizduodavau kritiškus tėvus ir gyriau juos už tai, kad padėjo man
išgyventi. Paprašiau, kad jie nukreiptų savo energiją nuo šeimos
paslapčių slėpimo ir Vidinio Vaiko slopinimo į paslapčių atskleidimą,
rūpinimąsi ir meilę Vidiniam Vaikui bei jo ugdymą. Mano vidinis
kritiškas tėvas tapo mano vadu. Kai sakau sau: „Tai buvo išties kvaila”,
mano vidinis balsas tai atremia: „Tai buvo žmogiška, o ne kvaila”.
SAV išmokau, kad, kai pavedu viską Aukštesniajai Jėgai, Ji
pasirūpina manimi. Taip yra ir su mano būdo trūkumais. Jau nebeesu
negatyvus, savikritiškas, nekenkiu sau ir savęs neatstumiu, nebijau
būti paliktas ir bejausmis. Kažkuriuo momentu aš tiesiog lioviausi
kovojęs ir atidaviau Dievui savo trūkumus. SAV’e aš galėjau pažvelgti į
tuos dalykus savyje, kurie man nepatiko, ir pakeisti juos. Nemanau,
kad mes galime pakeisti tai, kas esame, bet galime pakeisti tai, kaip
reaguojame.

Integravimas vedė į laisvę

Kai pirmą kartą atėjau į SAV’ą, maniau, kad aš ne tik turiu ydų, bet
kad visa mano asmenybė yra ydinga. Dėl savo „viskas arba nieko”
mąstymo aš nebandžiau rimtai atlikti Šešto žingsnio, nes maniau, kad
šis žingsnis tiesiogine prasme reiškia mano būdo trūkumų pašalinimą.
Kadangi maniau, kad tai neįmanoma, aš didžiąja dalimi ignoravau šį
žingsnį. Aš išmokau, kad Šeštas žingsnis yra apie tai, kaip aš noriu, kad
mano savanaudiškumas, geidulingumas bei smulkmeniškumas būtų
sumažinti. Esu tikras, kad kai kurių žmonių trūkumai buvo pašalinti.
Manieji ženkliai sumažėjo. Ir aš vis dar noriu, kad jie būtų galutinai
pašalinti. Šiandien aš suprantu šį žingsnį kaip atsikratymą tų elgesio
modelių, kuriuos aš išsiugdžiau, kad išgyvenčiau savo smurtaujančioje,
alkoholinėje aplinkoje. Tenkinau kitų žmonių poreikius, neturėjau savo
nuomonės. Niekada nebuvau geras draugas. Aš niekada nepalaikiau
nieko, kadangi tai galėjo reikšti, kad man tektų pastovėti už save ir aš
galėčiau būti sukritikuotas. Įsitraukiau į narkotikų vartojimą tam, kad
išvengčiau vaikystėje patirto apleistumo jausmo. Kol nebuvau suradęs
pagalbos, buvau kupinas skriaudos, bet, to nesuvokdamas, kaltindavau
kitus. Išsivalymas ir išsiblaivinimas bei SAV grupių lankymas nepakeitė
to per vieną dieną.
Ilgus metus per susirinkimus aš kovojau su savo išgyvenimo
elgsena, galvodamas, kad tai yra mano būdo trūkumai. Realybėje
mano išgyvenimo bruožai buvo mano giliai įsišakniję „draugai”. Tai yra
bruožai iš Skalbinių sąrašo. Jie man buvo jau nenaudingi, tačiau jie
apsaugojo mane. Kuo stipriau aš kovojau su jais, tuo stipriau jie kovojo
su manimi. Jaučiausi bejėgis, negalėjau jų paleisti. Tada išgirdau apie
integravimą (susitaikymą su Skalbinių sąrašo išgyvenimo bruožais ir
mokymąsi tvarkytis su jais). Išgirdau apie pratimą, kuriame galėjau
įsivaizduoti, kaip susitinku su šiais būdo trūkumais ir susidraugauju su
jais. Galėjau padėkoti jiems už tai, kad apsaugojo mane, bet taip pat
galėjau jų paprašyti, kad atsitrauktų. Pamačiau rezultatus ir tebenoriu
atsisakyti šių bruožų.
Žiūrėdamas į savo išgyvenimo bruožus kaip į dalelę savęs, o ne
kažką baisaus ir ydingo, aš švelniau prie jų priartėjau. Nuolankiai
paprašiau Dievo, kad Jis leistų man lengvai paleisti šiuos išgyvenimo
trūkumus ir pakeisti juos pasitikėjimu, atlaidumu ir meile sau.
Rezultatai buvo stulbinantys. Aš integravau didžiąją dalį šių bruožų į
savo gyvenimą ir dar niekada nesijaučiau toks laisvas.
 Šešto žingsnio santrauka

Šeštame žingsnyje mes suvokiame, kad turime būdo trūkumų, kaip

ir didžioji dauguma pasaulio gyventojų. Tačiau šie trūkumai įvilioja mus
į netinkamų santykių spąstus ir neleidžia mums pajausti Aukštesnės
Jėgos meilės. Mūsų būdo trūkumais gali būti atidėliojimas, geidulys,
pavydas, godumas, savanaudiškumas ir noras kritikuoti. Mums taip pat
yra būdingi išgyvenimo bruožai ir bendri elgesio modeliai. Išgyvenimo
bruožai yra išvardinti Skalbinių sąraše (Problemose). Šie bendri elgesio
modeliai parodo augimo nedarnioje šeimoje poveikį. Tokie bruožai ir
būdo trūkumai priklauso skirtingoms kategorijoms.
Mūsų išgyvenimo bruožai yra šie: žmonių poreikių tenkinimas,
polinkis į priklausomybes, perdėtas budrumas, savo jausmų
užgniaužimas tam, kad galima būtų išvengti konfliktų ir ginčų. Mes
dažnai painiojame meilę ir gailestį, esame linkę „mylėti” žmones,
kuriuos galėtume išgelbėti. Nors mes ir buvome jau nustatę šiuos
bruožus Ketvirtame žingsnyje, mes šioje vietoje vis dar esame
naujokai. Mums reikia susikaupti, kad galėtume rasti geriausią veikimo
būdą. Daug suaugusių vaikų šalina būdo trūkumus ir integruoja
išgyvenimo bruožus.
Iš esmės skiriasi būdo trūkumai ir Skalbinių sąrašo išgyvenimo
bruožai. Suaugę vaikai lengvai susitapatina su išgyvenimo bruožais,
tačiau jie kovoja su būdo bruožais. Daugelis suaugusių vaikų noriai
pripažįsta, kad stengiasi patenkinti kitų žmonių poreikius, bijo
autoritetų, bet spyriojasi pripažinti, kad yra per daug kritiški kitiems,
nesąžiningi arba pavydūs. Suaugę vaikai jaučia palengvėjimą, kai
skaito Skalbinių sąrašo bruožus, nes suvokia, kad yra ne vieni tokie,
kuriems būdingas toks mąstymas ir elgesys. Tačiau dažnai jaučia gėdą
ar baimę, kai girdi būdo trūkumų sąrašą. Čia ir slypi esminiai būdo
trūkumų ir išgyvenimo bruožų trūkumai, išugdyti dar vaikystėje.
Būdo trūkumų pripažinimas gali bauginti tuos suaugusius vaikus,
kurie užaugo perfekcionistinėse šeimose. Savo klaidos pripažinimas
arba netobulumo parodymas prilygsta didžiulei baimei ar buvimui
pernelyg pažeidžiamam. Kai kurie iš mūsų fiziškai patiria sunkumą
skrandyje, kai jiems pasako, kad turi būdo trūkumų. Trūkumų
pripažinimas nebuvo vertinamas daugumoje nedarnių šeimų, todėl mes
patys, kol nebuvome atėję į SAV, nematėme jokios naudos tame.
Turime nepamiršti, kad sveikstame SAV’e. Savo būdo trūkumų
pripažinimas nereiškia, kad esame menkesni arba nevisaverčiai. Iš
tiesų tai reiškia, kad esame žmonės.
Išsilaisvinti nuo būdo trūkumų ir susitaikyti su savo išgyvenimo
bruožais padeda mūsų pasiryžimas (noras), malda ir laikas. Kai kuriais
atvejais mes matėme, kaip būdo trūkumai būdavo pašalinti per trumpą
laiką, bet daugeliui mūsų šis procesas reikalaus maldos ir kantrybės.
Tačiau progresas yra įmanomas.
Trečiame žingsnyje susidūrėme su pasiryžimu, kai apsisprendėme
atiduoti savo valią ir gyvenimą Dievo, kaip mes Jį suprantame, globai.
Mes taip pat parodėme pasiryžimą Ketvirtame žingsnyje, išnagrinėdami
savo elgesį ir mąstymą.
Po to, kai atlikome Penktą žingsnį, pasiryžome, kad Aukštesnioji
Jėga pašalintų mūsų būdo trūkumus. Mes galime susikoncentruoti į
pasiryžimą kaskart, kai medituojame Šeštame žingsnyje arba kituose
žingsniuose. Jei tik nuoširdžiai stengiamės, mes darome pažangą,
šalindami būdo trūkumus padedant Dievui. Pasiryžimas yra mūsų
galingiausias sąjungininkas, nes tai reiškia, kad būsime pasiruošę
mokytis, kai ateis laikas tvarkytis su savo būdo trūkumais. Būdami
pasiruošę mokytis, mes galėsime atskirti, kiek reikia dėti pastangų
trūkumų šalinimui ir, kada pasitraukti ir leisti Dievui tai sutvarkyti.
Daug kartų esame matę SAV narį apimtą nevilties dėl
pasikartojančio būdo trūkumo. Mes esame matę, kaip stropiai nariai
dirbdavo, kad pasikeistų, o grįždavo prie senos elgsenos ir mąstysenos.
Galiausiai suaugęs vaikas pasiduoda, tada ateina Dievas ir elgesys
keičiasi arba bent jau tampa toleruojamas.
Dauguma naujai atėjusių į SAV žmonių būna sukrėsti Šešto žingsnio,
kadangi jiems sunku patikėti, kad Dievas gali pašalinti jų būdo
trūkumus. Mes raginame tave, naują narį, padaryti pradžią ir nesustoti.
Tai yra geras savo valios panaudojimas. Šeštame žingsnyje, padedant
SAV, mes darome pažangą ir vengiame perfekcionizmo.

Sveiko skausmo vertė

Pasiryžimas, kad Aukštesnioji Jėga pašalintų mūsų būdo trūkumus

gali pasireikšti labai lengvai ir neskausmingai, o kartais mes galime
jausti diskomfortą ir net kančią. Kai kurie būdo trūkumai, pvz., tokie,
kaip apkalbinėjimas ir kitų kritiškas vertinimas, gali būti pašalinti
neskausmingai. SAV’e mes mokomės koncentruotis į save. Tai padeda
atsikratyti apkalbinėjimo ir kitų vertinimo.
Mes patiriame diskomforto ir skausmo akimirkas, jausdami SAV
grupės ir globėjo palaikymą. Suaugę vaikai labai bijo emocinio
skausmo, nes retai kada galėdavo į kažką atsiremti, kai, būdami vaikai,
išgyvendavo didžiulę kančią. Augdami nedarnioje aplinkoje, mes dažnai
kentėdavome skausmą, niekam nepasipasakodami. Mes tapome
pernelyg jautrūs emociniam skausmui ir ieškojome priklausomybių:
darbo, sekso arba narkotikų tam, kad nejaustume skausmo. Daugelis
mūsų raitėsi ant grindų iš tarpusavio priklausomybės sukelto skausmo,
tačiau SAV’e skausmas yra kitoks. Dabar mes turime draugų ir
Aukštesniąją Jėgą, kuriais galime pasikliauti. Mes jau nebeesame vieni.
 Mūsų patirtis rodo, kad emocinis skausmas yra vertingas. Jausdami
paramą ir švelnumą, mes galime atrasti savo sveiką skausmą ir gydantį
jo išlaisvinimo poveikį, lygiai taip, kaip mes iš naujo atradome savo
ašaras. Kol dar nebuvome atėję į SAV, mūsų ašaros buvo
neveiksmingos, taigi daug mūsiškių nustojo verkti. Dirbdami su
žingsniais ir globėju, susigrąžinome savo tikrąsias ašaras ir suvokėme
jų vertę.
Emocinis skausmas yra panaši dovana. Daugelis mūsų susipažino su
šiuo skausmu Pirmame ir Ketvirtame žingsniuose, kai sukonkretinome
tai, kaip šiurkščiai su mumis buvo elgiamasi ir kaip šiurkščiai mes
elgėmės su kitais. Mes suvokėme, kad nesame vieni ar išskirtiniai,
išgyvendami skausmą. Mes supratome, kad SAV’e patirtas skausmas
yra kitoks nei tas neveiksmingas skausmas, kurį patirdavome savo
šeimose. Savo namuose mes išmokome ieškoti nesveiko skausmo,
kuris nepadėdavo rasti nei vieno tikro sprendimo, tik maitindavo mūsų
polinkį į priklausomybes. Padedant SAV grupei, mes patiriame sveiką
skausmą ir išsilaisviname.
Mes matėme suaugusius vaikus, kovojančius vienumoje su savo
sielvartu, bet tokia „vienišo kario” kova yra visai nebūtina. Emocinis
skausmas praeis, bet jis užsitęs, jei neprašysime pagalbos. Šiame
etape mes sukaupiame visą savo turimą nuolankumą ir paprašome
žmogaus, kuriuo pasitikime, kad mus išklausytų. Mes pasiryžę dalintis
savo baimėmis ir abejonėmis su kitu žmogumi. Suprantame, kad SAV
grupės nariai mums tikrai padės. Suvokiame, kad emocinis skausmas
gali užmegzti artimesnį ryšį su Dievu, kaip mes Jį suprantame. Mes
sužinome, kad baigiamasis skausmo etapas ─ skausmo atslūgimas ─
atsiranda tada, kai įvyksta išgyvenimo bruožų integracija. Kai mes tai
įveikiame, jaučiamės pasikeitę. Mes pasitelkiame vidinę jėgą, kurią
visada turėjome, ir pamatome emocinį skausmą naujoje šviesoje. Mes į
jį žiūrime kaip į vieną iš įrankių, kurie gali sušvelninti mūsų deimanto
kietumo išgyvenimo bruožus.
Susidūrę su savo skausmu akis į akį, mes suvokiame, kad nesame
vieni su savo išgyvenimais. Kai mes atrandame tokį skausmą Šeštame
žingsnyje, mes dažniau ateiname į susirinkimus ir nukreipiame savo
veidus ir sielas Dievo, kaip mes Jį suprantame, link.

Visiškai pasirengę

Atlikę Penktą žingsnį, mes grįžtame namo, susirandame ramią vietą

apmąstyti, ką mes darome su savo gyvenimu. Mes esame sąžiningi su
savimi, pasirengę atleisti sau. Tai veda mus į naują gyvenimą. Taip pat
mes tolstame nuo aukos, kaltininko ir autoriteto vaidmenų. Ketvirtame
žingsnyje mes sužinojome, kad kiekvienas mūsų išgyvenimo bruožas
turi priešingybes, kurias mes irgi patyrėme savo kailiu. Jei mes
bijojome autoritetą turinčių žmonių, mes dažnai tapdavome autoritetą
turinčiais tėvais, vadovais ar kitokią padėtį turinčiais žmonėmis, kurių
bijodavo. Jei mes negailestingai save kaltindavome, mes taip pat
žiauriai kaltindavome kitus. Mes buvome aukos, bet lygiai taip pat daug
mūsų būdavo ir nusikaltėliai. Jei mes piktai apkalbinėjome kitus, mes
sustojame. Pasiryžtame prašyti savo Aukštesnės Jėgos padėti mums
atleisti sau ir pasikeisti.
Mes trokštame tokio gyvenimo, kuriame mes jaučiame visus savo
jausmus ir atvirai kalbame apie viską, kas vyksta mūsų gyvenimuose,
remiami SAV draugijos narių. Kai kurie iš mūsų užmegs, kiek tai
įmanoma, gerus ryšius su savo biologine šeima. Mes tapsime ne tokie
kritiški savo šeimos atžvilgiu, bet mes taip pat žinosime kada, būtinybei
esant, geriausia pasitraukti. Mes tampame patys sau tėvai, kai liūdime
dėl prarastos vaikystės. Mes esame pakeliui į savo vidinį vaiką ir „tikrąjį
save”.
Po to, kai atliekame Penktą žingsnį, mes ramiai apžvelgiame savo
sąrašą. Mes stebime savo kvėpavimą ir primename sau giliai kvėpuoti.
Mes apžvelgėme gėdą, apleistumą, seksualines patirtis ir įvertinimo
stoką. Taip pat apžvelgėme sukauptas traumas, užšaldytus jausmus ir
dvasinius įsitikinimus. Pajaučiame savo vidinę jėgą, kuri visada buvo
mumyse ir pasirodo dabar. Galbūt prieš tai mes neturėjome jokio
supratimo apie dvasinius įsitikinimus ar visuotines tiesas, bet dabar
pradedame tikėti giliau. Penktame žingsnyje mes sutelkiame dėmesį į
save. Padarėme dėl savęs kažką reikšmingo ir dvasiškai vertingo.
Peržiūrėjome savo gyvenimą ir surizikavome papasakoti savo istoriją
kitam. Mes sulaužėme šeimos taisyklę viską laikyti paslaptyje.
Suvokiame, kad esame tarp tikrų draugų. Tampame patys sau tėvais.
Jau nesame vieni.
Šeštame žingsnyje mes neskubėdami visiškai pasiruošiame. Esame
pasiruošę nuolankiai prašyti Dievo, kad pašalintų mūsų ydas per
Septinto žingsnio maldą. Septintas žingsnis skamba taip: „Nuolankiai
paprašėme Dievo, kad pašalintų mūsų būdo trūkumus”.
Turime sąrašą su mūsų būdo trūkumais. Paruošėme savo sąrašą,
peržiūrėję Ketvirto žingsnio aprašą. Mes taip pat suprantame
išgyvenimo bruožus ir jų veikimą savo gyvenime. Tai yra bruožai iš
Skalbinių sąrašo, į kuriuos mes atsižvelgiame, bet kurie dabar turi būti
sumažinti arba integruoti.
Mūsų charakterio trūkumai dažniausiai yra savanaudiškumas,
kritikavimas bei kitų vertinimas, pavydas, godumas, geidulys,
pranašumo jausmas, nesąžiningumas, smulkmeniškumas. Galvodami
apie savo trūkumus, neturime savęs vertinti. Mūsų būdo trūkumai ir
išgyvenimo bruožai yra mūsų seni „draugai”, su kuriais mes pradedame
atsisveikinti. Kai kurie iš jų išnyks iš karto. Kai kurie ─ palaipsniui.
Tačiau kiti bus integruoti į mūsų asmenybę, tam kad praturtintų mūsų
gyvenimą ir charakterį. Siekiame savo asmenybės pilnatvės.
Jau nustojome bausti save. Prašome Dievo, kaip mes Jį suprantame,
kad padėtų mums visiškai pasirengti pašalinti šiuos būdo trūkumus.
Turime suprasti, kad geri ketinimai nepadės, šalinant charakterio
trūkumus. Mūsų valia ar apsisprendimas netinka šiems mūsų mąstymo
ir reakcijų trūkumams pašalinti. Mums reikia pagalbos jėgos, kuri būtų
aukštesnė už mus tam, kad pasiektume Septinto žingsnio rezultatus.
Mes atsisėdame atpalaiduojančioje padėtyje, bet sutelkiame dėmesį
į savo norą tapti visiškai pasirengusiais, kad mūsų būdo trūkumai būtų
pašalinti. Kai esame pasiruošę, kartojame Septinto žingsnio maldą dėl
kiekvieno trūkumo ar išgyvenimo bruožo, kuris, mes norime, kad būtų
pašalintas arba integruotas. Kol ruošiamės ištarti Septinto žingsnio
maldą, mes peržiūrim savo galimus būdo trūkumus ir išgyvenimo
bruožus.

Galimi būdo trūkumai:

Savanaudiškumas, kitų kritikavimas bei vertinimas, atidėliojimas,

perfekcionizmas, pavydas, godumas, geidulys, pranašumo jausmas,
nesąžiningumas ir smulkmeniškumas.

Skalbinių sąrašo išgyvenimo bruožai arba įprasti

elgesio modeliai:

Noras įtikti žmonėms, autoritetų baimė, jausmų užgniaužimas,

priklausomybės, meilės ir gailesčio painiojimas (pilną sąrašą žr. knygos
pradžioje).
Galimi pasirinkimo variantai būdo trūkumų pašalinimui ir Skalbinių
sąrašo bruožų integravimui.
1 Variantas — Perskaitykite visą Septinto žingsnio skyrių.
Sukalbėkite Septinto žingsnio maldą dėl kiekvieno būdo bruožo
pašalinimo ir kiekvieno Skalbinių sąrašo bruožo integravimo. Pvz., Mes
galime pakeisti savo autoritetų baimę į įsitikinimą, kad autoritetą
turinčios asmenybės yra tiesiog žmonės, o ne galimi skriaudėjai arba
priešininkai.
2 Variantas — Septinto žingsnio skyriuje perskaitykite visą
„Charakterio trūkumų pašalinimas” informaciją. Sukalbėkite Septinto
žingsnio maldą dėl savo būdo trūkumų ir Skalbinių sąrašo bruožų. Kitą
dieną perskaitykite likusią Septinto žingsnio skyriaus dalį.
 ŠEŠTO ŽINGSNIO DVASINIAI PRINCIPAI:

Pasiruošimas.

SEPTINTAS ŽINGSNIS

Nuolankiai paprašėme Dievo pašalinti mūsų būdo trūkumus.

Jis pagaliau pasidavė.

Pamenu, kaip kelias savaites tvarkiausi su vienu iš savo būdo

trūkumu — pavyduliavimu. Man jau atrodė, kad darau pažangą, kai
kalbėdavau apie šį jausmą ir lankydavau susirinkimus, bet kai tik
pamatydavau šį žmogų vėl, degdavau viduje. Jaučiausi taip pat: toks
bejėgis ir apleistas. Norėjau šiam žmogui pakenkti. Norėjau pasielgti
kaip mažas vaikas. Buvau įskaudintas, tad norėjau įskaudinti kitus.
Man rūpėjo SAV, todėl nereagavau iš karto ir nepakenkiau niekam.
Sveikimo kelyje išmokau, kad mano pirmoji mintis yra apie Dievą. Jis
priima ją, nesvarbu kokia ji bebūtų. Tada pagalvoju apie save. Esu
atsakingas už savo veiksmus.
Toliau meldžiausi ir lankiau susirinkimus. Reguliariai skambindavau
savo globėjui ir kitam žmogui. Vengiau savo pavyduliavimo objekto, kai
galėjau, bet vis dar nusimindavau, vien tik pagalvojęs apie ją. Vieną
dieną, kovodamas su šiuo trūkumu, pasijutau toks pavargęs nuo visų
pastangų. Pavargau nuo jų, bet nemaniau galėsiantis nepavyduliauti.
Galiausiai pasijutau toks pavargęs, kad kritau ant kedės, pakėliau galvą
ir spoksojau į lubas. Paprasta malda susiformavo mano mintyse:
„Dieve. Prašau padėk man tai paleisti”.
Per kelias pastarąsias dienas pajutau didesnį vidinį susitaikymą. Man
vis dar reikėjo dirbti ties tuo, bet jau nebeskyriau pavyduliavimui ir tam
žmogui tiek daug energijos. Supratau, kad atidaviau savo valią kažkam
kitam.

Galime grąžinti save Dievui.

Mano teta man kažkada yra pasakius: „Nuolankumas yra tiesa”.

Galėčiau perfrazuoti Septintą žingsnį taip: „Iš visos širdies paprašėme
Dievo pašalinti mūsų būdo trūkumus”. Nuolanki dvasia reiškia, kad aš
perėjau Ketvirtą, Penktą ir Šeštą žingsnius, taigi žinau visą teisybę apie
save. Tiesa yra ta, kad esu geras ir mylintis žmogus, turintis tam tikrų
trūkumų. Šie trūkumai yra tarsi maži įskilimai dailioje vazoje.
 Kartą susirinkime išgirdau kažką klausiant: „Ką tu darai, kai kažkas
sugenda?” Žmogus atsakė: „Grąžinu tai gamintojui, kad jis pataisytų.
Kai esame sugedę, galime grąžinti save Dievui”.

Viskas, ką turėjau padaryti, tai paprašyti.

Kol neatėjau į programą, neturėjau jokių būdo trūkumų. Aš taip

maniau! Sunkiausia dalis man buvo pripažinti, kad turiu kokių nors
trūkumų. Tam, kad išgyvenčiau, turėjau tikėti tuo, kad esu sveiko ir
aiškaus proto, kad kontroliuoju. Savo trūkumų pamatymas ir
pripažinimas buvo nepakeliamai sunkus. Nuolankiai paprašyti Dievo
pašalinti juos buvo iš dalies lengva, palyginus su tuo.
Nieko nežinojau apie šeimos paslaptį, kol neatėjau į SAV. Kai
pripažinau, kad ši paslaptis padarė įtaką man ir mano šeimai,
nenorėjau daugiau turėti charakterio trūkumų. Vaikystėje buvau
tvirkinama ir, besistengdama apsaugoti savo vaikus, aš juos
įskaudinau. Su sūnumi visada išlaikydavau atstumą, bet apkabindavau
dukrą. Sūnus užaugo manydamas, kad su juo yra kažkas negerai.
Bijojau priartėti prie jo, nes nežinojau, kokie turėtų būti sveiki santykiai
tarp tėvų ir priešingos lyties vaikų.
Tuo tarpu dukra man yra pasakius: „Mama, tu man sakydavai, kad
myli mane. Aš tai girdėdavau, bet nejausdavau to”. Padedant mano
Aukštesniajai Jėgai, aš priėmiau savo pagrindinę asmenybės pusę ir
būdo trūkumus, integravau tuos, kuriuos galėjau. Aš atlyginau skriaudą
savo vaikams, žinodama, kad jie gali tiesiog nusisukti, nekęsdami
manęs. Dievas suteikė man drąsos atsilyginti jiems. Kai tai padariau,
Dievas pašalino mano būdo trūkumus. Jie tiesiog išnyko. Tarp mano
vaikų ir manęs daugiau nebeliko jokių barjerų. Pagaliau gera energija ir
meilė laisvai liejosi tarp mūsų.
Dėl to, kad sugebėjau paprašyti Dievo pašalinti mano trūkumus, ką
Jis ir padarė, mano vaikai neturėjo perkelti šeimos disfunkcijos į savo
gyvenimus, kaip aš tai buvau padariusi. Jie buvo pakankamai jauni,
kad įsisavintų informaciją, užduotų savo klausimus, priimtų nuoširdžius
atsakymus ir paprašytų to, ko jiems reikia.

Septinto žingsnio santrauka

Pradėdami dirbti su Septintu žingsniu, mes neskubėdami

permąstome, kad be baimės ir nuodugniai išanalizavome save pačius ir
savo biologinę šeimą. Pirmame žingsnyje pripažinome, kad esame
bejėgiai prieš augimo disfunkcinėje šeimoje padarinius. Dėl to
bejėgiškumo susiformavo mūsų išgyvenimo bruožai, kurie neleido
mums nustatyti prasmingo ryšio su Dievu. Šie bruožai taip pat sąlygojo
tai, kad mes, būdami suaugę, atkūrėme savo pačių santykiuose
biologinės šeimos modelius. Išoriškai mes susikoncentravome į kitus,
stengdamiesi juos sukontroliuoti arba pataisyti savo šeimyninius
santykius per juos. Mes išvystėme galingą potraukį ar maniją kitiems
žmonėms. Šis potraukis priartino mus prie „dugno” ir teko kreiptis
pagalbos į SAV. Antrame ir Trečiame žingsniuose mes peržiūrėjome
savo Aukštesnės Jėgos supratimą, suvokdami kad daugelis mūsų
perkėlė tėvų bruožus Dievui. Mes projektavome mus apleidusius tėvus į
Aukštesniąją Jėgą, tikėdami, kad Dievas buvo kerštingas arba
abejingas mums. Net jei tikėjome, kad Dievas yra meilė, daugelis mūsų
paslapčia abejodavome, ar Dievui iš tiesų mes rūpime, ir ar Jis mus
girdi.
Mes taip pat sužinojome, kad mūsų įkyrus noras kontroliuoti save ar
kitus buvo pagrindinė kliūtis leisti Dievui mums padėti. Daugelis mūsų
rodė savarankiškos ir pasitikinčios asmenybės „fasadą”, už kurio
slypėjo izoliacija ir baimė paprašyti pagalbos. Mes slėpėmės nuo savęs
ir kitų. Pasirinkdami globėją — pakeleivį — mes žengėme pirmą žingsnį
izoliacijos įveikimo link.
Ketvirtame ir Penktame žingsniuose mes atlikome kruopščią ir
bebaimę moralinių įsitikinimų analizę ir pirmą kartą išpasakojome
kitam žmogui savo istoriją. Peržiūrėdami savo tėvų elgesį, jų
nekaltindami, mes tuo pačiu pamatėme savo elgesį. Prisiėmėme
atsakomybę už savo veiksmus. Tai yra pirmi žingsniai, dėl kurių mes
tampame patys sau tėvais ir iš tiesų sutelkiame dėmesį į save ir į tai,
ką savo gyvenimuose galime pakeisti.
Šeštame žingsnyje mes supratome, kad pasiryžimas yra svarbiausia
norint, kad būdo trūkumai būtų pašalinti. Mes taip pat sužinojome, kad
mūsų išgyvenimo bruožai, įgyti vaikystėje, galėtų atrodyti kaip būdo
trūkumai, tačiau jie yra giliai įsišakniję ir geriau pasiduoda
integravimui. Mes susitaikėme su šiais bruožais ir paprašėme jų
atsitraukti, taip kad mes galėtume laisvai gyventi savo gyvenimus.
Šeštame žingsnyje mes pajautėme sveiko emocinio skausmo vertę.
Septintame žingsnyje mes supratome, kad negalime pašalinti savo
trūkumų be Aukštesnės Jėgos pagalbos. Mums galėdavo pavykti
trumpam išsilaisvinti nuo trūkumų, bet jie grįždavo arba įgaudavo
kitokią formą, jei mes neprašydavome Dievo įsikišimo. Pasibaisėdami
mes matėme, kaip būdo trūkumai atsinaujindavo nauja forma su dar
didesniu apsėdimu ir tvarkytis su tuo vienam buvo nepakeliamai sunku.
Septintame žingsnyje mes sukaupiame visą pasitikėjimą ir tikėjimą,
kurį tik galime. Mes pasikliauname Dievu, kad jis pašalintų mūsų būdo
trūkumus. Nuolankiai paprašome Dievo, kaip mes Jį suprantame,
pašalinti mūsų ydas.
 Charakterio trūkumų pašalinimas

Kad mūsų trūkumai būtų pašalinti, mes atsisėdame patogioje

padėtyje, atsipalaiduojame ir susikoncentruojame į visišką pasirengimo
būseną. Mes taip pat pasiruošiame integruoti savo išgyvenimo bruožus.
Galime medituoti arba melstis. Kai esame pasiruošę, galime kartoti
Septinto žingsnio maldą dėl kiekvieno trūkumo arba išgyvenimo
bruožo, kurį mes norime pašalinti arba integruoti. Nesijaudinkite dėl to,
jei jums nėra visiškai aišku, kuri iš jūsų maldoje minimų savybių yra
trūkumas, o kuri ─ išgyvenimo bruožas. Dievas supras. Nuolankiai
paprašykite Dievo, kaip jūs Jį suprantate, pašalinti jūsų būdo
trūkumus.

Septinto žingsnio malda — charakterio trūkumai.

„Dieve, dabar esu pasirengęs, kad pašalintum visus mano

charakterio trūkumus, kurie trukdo man priimti Tavo Dievišką meilę ir
gyventi su tikru nuolankumu kitiems. Duok man jėgų, kad galėčiau
padėti sau ir kitiems šiame sveikimo kelyje”.

Galimi charakterio trūkumai yra šie:

Savanaudiškumas, kitų kritikavimas bei vertinimas, atidėliojimas,

perfekcionizmas, pavydas, godumas, geidulys, pranašumo jausmas,
nesąžiningumas ir smulkmeniškumas.
„Nuolankiai prašau tavęs:
Pašalinti mano ________________________ trūkumą.
Pašalinti mano ________________________ trūkumą.
Pašalinti mano ________________________ trūkumą.
Pašalinti mano ________________________ trūkumą.
Pašalinti mano ________________________ trūkumą.
Pašalinti mano ________________________ trūkumą.
Amen.

Septinto žingsnio malda — Skalbinių sąrašo

bruožai.

„Dieve, dabar esu pasirengęs, kad integruotum mano išgyvenimo

bruožus, kurie trukdo man priimti tavo dievišką meilę. Suteik man
visavertiškumo.”
 Skalbinių sąrašo išgyvenimo bruožai, arba įprasti
elgesio modeliai:

Noras įtikti žmonėms, autoritetų baimė, jausmų užgniaužimas,

priklausomybės, meilės ir gailesčio painiojimas (pilną sąrašą žr. knygos
pradžioje).
„Nuolankiai prašau tavęs:
Integruoti mano ________________________ bruožą.
Integruoti mano ________________________ bruožą.
Integruoti mano ________________________ bruožą.
Integruoti mano ________________________ bruožą.
Integruoti mano ________________________ bruožą.

Amen.”

Atkreipdami savo dėmesį į charakterio trūkumus ir išgyvenimo

bruožus, mes pasikliauname Septinto žingsnio nuolankumu, kad
taptume pasiruošę atlyginti žalą Aštuntame ir Devintame žingsniuose.
Nuolankumas lydės mus kelyje į atleidimą sau, kol atsilyginsime tiems,
kuriems pakenkėme. Mes taip pat suprantame, kad mūsų nuolankumas
veda mus į kūrybiškumą ir tyrinėjimus. Mes suvokiame, kad turime
daug daugiau energijos, kadangi sutelkiame dėmesį į save, o ne į kitus.
Turime daugiau protinės energijos naujiems pomėgiams. Šiame
sveikimo lygmenyje mūsų vidinis vaikas gali pradėti žaisti ir kurti. Šis
kūrybiškumas ir jį lydinti intuicija rodo mūsų tikrosios asmenybės
augimą.

Darbas su Septintu žingsniu: veiksmo žingsnis

Septintas žingsnis yra nuolat vykstantis procesas. Mes galime dirbti

ties šituo žingsniu beveik visur ir visada, kai jaučiame poreikį, kad
mūsų būdo trūkumas būtų pašalintas. Jeigu pastebime, kad pradėjome
klaidingai teisti kitą SAV narį, galime kreiptis į Dievą: „Dieve, prašau
pašalink mano trūkumą kritikuoti ir teisti kitus”.
Jei esame nekantrūs parduotuvėje laukdami savo eilės prie kasos,
galime melstis: „Dieve. Prašau suteik man kantrybės. Padėk man
išgyventi šią akimirką be nekantrumo”.
Maldos, skirtos mūsų trūkumams pašalinti, turi būti paprastos, bet
nuoširdžios. Paprastai mažiausias žodžių skaičius, ištartas nuolankiai,
yra tinkamiausias Dievui. Nuoširdus troškimas pasikeisti, išreikštas
kartu su nuoširdžiu nuolankumu, pasiekia Dievą toliau nei ilgos kančios
maldos.
 Tie suaugę vaikai, kurie nuoširdžiai dirba pagal SAV programą, lanko
susirinkimus, nesavanaudiškai tarnauja, Septintame žingsnyje gauna
rezultatus. Tai yra užtikrintas kelias, kai iš visų jėgų stengiamės, kad
rūpestį keliantis trūkumas būtų pašalintas.
Esame matę suaugusių vaikų, kurių intensyvios pastangos
susitvarkyti su tam tikru būdo trūkumu trūko savaites ar net mėnesius.
Žmogus meldžiasi, veda užrašus dienoraštyje, dalinasi susirinkimo
metu, įsitraukia į tarnystę, bet trūkumas išlieka ir net sustiprėja. Tačiau
Aukštesnioji Jėga veikia.
Tokioje situacijoje suaugęs vaikas ir toliau lanko susirinkimus. Jis ar
ji stovi ant programos pamatų, kurie susiformavo iki šiol. Šis žmogus
tęsia darbą su programa ir atlieka tai, kas jam veikdavo, būdavo
veiksminga praeityje. Suaugęs vaikas sutelkia visą savo dėmesį į
išsilaisvinimą iš trūkumų ir tuo pačiu dalinasi savo pastangomis
pasikeisti. Slenka dienos. Suaugęs vaikas ir toliau meldžiasi, veda
užrašus ir siekia Aukštesnės Jėgos pagalbos. Žmogų gali apimti visiška
frustracija (nusivylimas) ir išsekimas, jei jis vis išlieka susitelkęs į
išsilaisvinimą. Tai yra sveikas skausmas ir geras valios panaudojimas.
Kai kuriuo momentu suaugęs vaikas suvokia, kad turi ieškoti
Aukštesnės Jėgos labai nuoširdžiai. Susirinkimai ir maldos buvo būtini,
tačiau šis žmogus turi ieškoti Dievo skubiai ir atkakliai. Laikantis tokio
požiūrio, ateina akimirka, kai visas darbas programoje, susirinkimai,
maldos ir nerimas ima veikti ir trūkumas „pajuda” iš vietos. Šį žmogų
apima ramybės jausmas. Pečiai nusileidžia ir atsipalaiduoja, žmogus
giliai įkvepia ir ištaria: „Dieve, padėk man”. Po to ateina palengvėjimas.

Tikras nuolankumas

Nuolankumas nėra nusižeminimas, tačiau kai kurie suaugę vaikai

nusižemino ir atrado nuolankumą. Nusižeminimas turi tendenciją kilti iš
mūsų poreikio pakenkti sau, iš naujo patiriant vaikystėje patirtą gėdą.
Neieškant pagalbos, mūsų praeities nuodingas gėdos jausmas suras
būdą, kaip iškilti mūsų, suaugusiųjų, gyvenime, nepriklausomai nuo to,
kaip tobulai mes vaidiname ar kaip sunkiai besistengiame suvaldyti
save arba kitus. Gėda prasiverš. Būname pasibaisėję tuo, kaip ji
pasireiškia santykiuose ar situacijose per mūsų pačių elgesį.
Nuolankumas ateina iš Dievo ir yra giminingas anonimiškumui,
esminiam Dvylikos žingsnių ir Dvylikos tradicijų principui. Per
anonimiškumą mes praktikuojamės tarnauti su meile. Stengiamės būti
maksimaliai naudingi mūsų Aukštesniajai Jėgai ir žmonėms.
Nuolankumas mums padeda suprasti, kad vis dažniau mūsų valia
sutampa su Dievo valia. Tikrasis nuolankumas yra pasiruošimas siekti
pažinti ir vykdyti Dievo valią. Mes žinome, kad nesame tobuli, tačiau
stengiamės iš visų jėgų įgyvendinti šį žingsnį ir pasiekti jo dvasinį
tikslą, būdami tikrai nuolankūs, pašalinti savo trūkumus.
Būdami nuolankūs, mes tampame dėmesingesni savo sprendimuose
ir ne taip greitai supykstame. Po truputį mes tampame veikėjais savo
gyvenimiškose situacijose, o ne tais, kurie į jas reaguoja. Mes
pradedame turėti didesnę pasirinkimo laisvę ir gerai jaučiamės,
prašydami pagalbos. Prašydami dvasinės pagalbos susitvarkyti su savo
trūkumais, mes pradedame melstis su tylia kantrybe, kad Dieviškoji
Dvasia sušvelnintų mūsų ryškiausius išgyvenimo bruožus. Mes
meldžiamės, kad visi tie bruožai, kurie mums gerai pasitarnavo, bet
dabar turi išnykti, integruotųsi. Mūsų autoritetą turinčių asmenų baimė
mažėja. Mes ne taip stengiamės pritapti prie kitų. Nepainiojame meilės
ir gailesčio. Nustojame vartoję svaigalus.
Būdami nuolankūs, mes taip pat mokomės atpažinti, kada
santykiuose, savo noruose bei poreikiuose jaučiamės „sotūs”. Kadangi
vaikystėje buvome apleisti, mes nesame tikri, kada mes gavome
pakankamai dėmesio ir pagyrimų. Jausdami nuolankumą, mes esame
mažiau nerimastingi ir žinome, kaip būti patenkintais tuo, ką turime.
Mes mokomės prašyti to, ko mums reikia, o ne manipuliuoti žmonėmis,
norint gauti tai, ko mums nereikia. Nuolankumas padeda mums
atsirinkti, ko mums iš tiesų reikia, o kokie mūsų norai gali dar palaukti.
Esame matę suaugusių vaikų, kurie neturėjo nuolankumo, kurie
iškeldavo savo norus virš savo tikrųjų poreikių, matėme nemalonias
tokio elgesio pasekmes. Jausdami vidinę tuštumą, jie vaikėsi savo
norų, švaistė pinigus, skolinosi ir nuolat lygino savo gyvenimus su
kitais. Daug suaugusių vaikų valandų valandas praleidžia parduotuvėse
apsipirkinėdami, bendrauja internetu be jokio sielą maitinančio
poveikio. Kiti suaugę vaikai laksto nuo parduotuvės iki parduotuvės,
trokšdami paskutinių mados ar technikos naujovių, bet jiems niekada
nebūna gana. Nėra nieko blogo turėti prabangos dalykų po to, kai
mūsų emociniai ir dvasiniai poreikiai bus patenkinti. Nėra nieko blogo
bendravime internetu, jei šis bendravimas nėra dar vienas būdas
susikoncentruoti į kažką su nesveika priklausomybe. Esame linkę
atiduoti savo asmeninę galią, teikdami pirmenybę savo norams.
Nuolankumas suteikia mums asmeninės galios, kuri gali mums padėti
jaustis „sočiais” mūsų gyvenimuose ir ne taip pašėlusiai vaikytis savo
norų.
Be vidinio susitaikymo ir be Dievo valios supratimo nuolankumas
taip pat skatina netikėtą kūrybinės energijos prasiveržimą. Kadangi
mes nustojome kontroliuoti kitus, staiga suvokėme, kad turime daug
daugiau energijos padaryti kažką dėl savęs. Turime daugiau progų
apsilankyti koncertuose, pasivaikščioti gamtoje, pradėti arba pabaigti
skaityti poezijos rinkinį. Daug suaugusių vaikų vedasi savo vidinį vaiką į
cirką arba nusiperka akvarelinius dažus ir visą popietę praleidžia
piešdami arba maišydami spalvas, kad pamatytų, kas iš to išeis.

Pusiausvyros tarp užsilikusių trūkumų ir mūsų

teigiamų savybių atkūrimas

Kai atliko Šeštą ir Septintą žingsnius, dauguma suaugusių vaikų turi

kelis užsilikusius būdo trūkumus. Negalime tuo pasiteisinti ir toliau likti
problematiškose situacijose arba su savo senu mąstymu.
Per kelias dienas sudarykite sąrašą vis dar išlikusių jūsų charakterio
trūkumų ir palyginkite juos su savo teigiamų savybių sąrašu. Penktame
žingsnyje mes nustatėme daug mums būdingų problematiškų elgesio
modelių. Kai išpasakojome savo istoriją, mūsų globėjas arba mus
išklausęs asmuo padėjo mums nustatyti mūsų būdo trūkumus ir
teigiamas charakterio savybes. Mes iš naujo ugdome save ir rūpinamės
savimi, išvardindami visus savo problematiškus mąstymo ir elgesio
modelius, kurie užsiliko mumyse atlikus Septintą žingsnį. Mes
stengiamės, kad išsilaisvintume iš šių būdo trūkumų, bet taip pat
primename sau, kad turime teigiamų savybių. Būdami nuolankūs, mes
galime paprašyti savo Aukštesnės Jėgos, kad padėtų mums nesinaudoti
savo būdo trūkumu. Mes nuolankiai prašome savo Aukštesnės Jėgos
padėti mums susitvarkyti su likusiomis charakterio ydomis. Darydami šį
pratimą, mes siekiame sukurti pusiausvyrą savo gyvenime. Mes
vengiame kreipti dėmesį vien tik į savo problematišką elgesį.
Išvardinkite savo teigiamas savybes prieš visus rūpestį keliančius
elgesio modelius, kurie tebeturi įtakos jūsų gyvenime. Mes ugdome
save ir rūpinamės savimi, pasitelkdami savo teigiamas savybes.
Pavyzdys:
Užsilikę trūkumai. Atstatyti pusiausvyrą taip:
Savanaudiškas — Nesavanaudiškumą
Nebūnu visada sąžiningas — Griežtas sąžiningumas
Manipuliuojantis — Nuoširdumas
Perfekcionistas — Kompromisų ieškojimas

DVASINIAI SEPTINTO ŽINGSNIO PRINCIPAI:

Nuolankumas.

AŠTUNTAS ŽINGSNIS

Sudarėme sąrašą žmonių, kuriuos įskaudinome, ir tapome

pasiruošę jiems atsilyginti.
 Mylėjau savo tėvą.

Kai sudariau pirmąjį Aštunto žingsnio sąrašą, į jį įtraukiau savo

alkoholiką tėvą, nors, dar būdamas vaiku, buvau patyręs jo prievartą ir
gėdingą skriaudą. Tuo metu buvau kitoje programoje, kurioje man
buvo sakoma, kad vengčiau žvalgytis į jo elgesį, o verčiau sutelkčiau
dėmesį į savąjį. Taip ir padariau, atlyginau jam žalą laiške. To laiško
niekada taip ir neišsiunčiau.
Kai SAV programoje pradėjau dirbti su Aštuntu žingsniu, viskas buvo
kitaip. Aš kalbėjau, po to apsisprendžiau atleisti savo tėvui. Prisimenu,
kaip kartą jis pasisodino mane ant kelių, kai dar buvau vaikas. Tuo
metu jis keikė ir plūdo mamą. Jis buvo labai girtas ir iš jo burnos
užuodžiau trijų savaičių viskio gėrimo kvapelį. Kai tėvas gerdavo, jis
visada labai prisigerdavo, o tada valandų valandas keikdavosi ant
mamos ir provokuodavo ją barniams, o ji stengdavosi jį ignoruoti.
Tą vakarą tėvas pasisodino mane ant kelių ir per visą kambarį
rodydamas pirštu į mamą riaumojo: „Sūnau, tavo motina yra kekšė”.
Tai buvo melas, bet prisimenu jos žvilgsnį į šalį, kai tėvas privertė
mane sutikti su juo. Po to įvykio, pamenu, mano mamose
apsikabinimai būdavo kitokie. Kitus dvidešimt metų jaučiausi kaip
tikras bailys. Globėjas paklausė manęs, kiek tuo metu svėriau. Man
buvo kažkur dešimt metų, taigi turėjau sverti apie keturiasdešimt
penkis kilogramus. Tada jis paklausė manęs, kiek svėrė mano girtas
tėvas. Jis buvo metro devyniasdešimt ūgio, taigi svėrė apie šimtą
keturis kilogramus. Aš supratau.
Pasirinkau atleisti savo tėvui po to, kai sugebėjau išjausti pyktį dėl
to, kas įvyko, ir kalbėtis apie jo nesveiką elgesį. Supratau, kad giliai
širdyje aš jį mylėjau. Maniau, kad nemyliu jo, bet, pasirodo, mylėjau.
Mylėjau jį, bet niekada negalėjau to pripažinti, nes visi žinojo, kad jis
buvo girtuoklis. Atleidau jam, kad jis pasitrauktų iš mano minčių. Noriu
gyventi ramybėje. Aš taip pat atleidau sau pačiam. Savo vardą įrašiau
pirmu numeriu SAV Aštunto žingsnio sąraše.
Aštuntas žingsnis, kaip ir Šeštas, reikalauja laiko, kad tapčiau
visiškai pasirengusi. Yra didžiulis skirtumas tarp norėjimo kažką
padaryti ir buvimo pasiruošusiam tai padaryti. Nenoriu naudotis adata,
kad ištraukčiau rakštį iš piršto, bet esu pasiruošusi tai padaryti, nes tai
padės numalšinti skausmą.
Sudariau sąrašą. Kai kuriems žmonėms norėjau iš karto atlyginti
skriaudas, kai tik įrašiau jų vardus į savo sąrašą. Su kitais užtrūko
ilgiau. Laikydavau šį sąrašą savo kasdienės meditacijos knygelėje ir
stengiausi prisiminti kiekvieną žmogų savo kasdienėse maldose ir
meditacijos metu. Siekiau tapti visiškai pasiruošusia atlyginti skriaudas.
 Ji pasiruošė.

Aš pakenkiau daugeliui žmonių. Aš įskaudindavau vyrus savo

santykiuose. Įskaudinau savo sūnų ir dukrą taip pat. Įskaudinau ir
save. Prisiminiau savo buvusius vaikinus, kaip su jais elgdavausi.
Norėdama išvengti aiškinimosi su vaikinu, mano santykių užbaigimo
būdas būdavo išvesti jį iš kantrybės tol, kol jis paliks mane. Tokiu būdu
man nereikėdavo būti „blogiete”.
Prisimenu, kokią skriaudą padariau savo vaikams, ir siekiau
atleidimo sau Aštuntame žingsnyje. Pamenu, kaip priverčiau dukrą
suabejoti pasitikėjimu manimi. Kartą, kai bandžiau pakeisti lovos
patalinę, mano dukra atsistojo ant jos. Aš švelniai pakėliau ją ir
patraukiau į šoną, kad galėčiau tęsti savo darbus. Kai tik tai padariau, ji
ir vėl užšoko ant patalinių krūvos, galvodama, kad tai buvo nuostabus
žaidimas. Po dviejų ar trijų bandymų pakartoti tą patį, aš trūktelėjau už
patalynės, manydama, kad ji kris ant pilvo ir taip žaidimas baigsis. Bet
ji krisdama perkando sau liežuvį. Jos veido išraiška bylojo: „Kaip tu
galėjai!” Tai buvo momentas, kai dingo jos vaikiškas nekaltumas. Ji
žinojo, kad tai nebuvo atsitiktinumas.
Visų žmonių, kuriuos aš įskaudinau, sąrašo sudarinėjimas buvo
tolygus savęs plakimui su lazda. Jaučiausi siaubingai dėl skausmo, kurį
sukėliau. Mane be galo skaudindavo, kai vaikystėje turėjau tylėti. Man
buvo skaudu, kai reikėjo atsistoti prieš mamą ir išsakyti viską, ką jai
jaučiau ir ko išsakyti negalėjau, kai augau. Mane sukrėtė suvokimas,
jog savo šeimos disfunkciją perkėliau savo vaikams lygiai taip, kaip
mano tėvas ją perkėlė man. Taip pat buvau ir savo nedarnos auka.
Man nebuvo sunku pasiruošti atlyginti skriaudas, po to, kai
suvokiau, kokią žalą aš sukėliau, ypatingai savo vaikams. Mano pečius
slėgė didžiulė našta. Buvau nepaprastai dėkinga, kad sugebėjau
suvokti ir atlyginti žalą gana anksti, taigi mano vaikai nebejautė
nuolatinės baimės.

Aštuntas žingsnis atskleidė vidinę drąsą.

Pradėjau savo Aštunto žingsnio sąrašą jau būdamas pasiruošęs,

norėdamas padaryti tai, ko reikalavo programa. Paklusau programai ir
įrašiau vardus visų žmonių, kuriems turėjau atlyginti žalą. Įrašiau net
tą žmogų, kurio nekenčiau. Lioviausi kovojęs ir kaltinęs. Žingsnis
reikalavo sudaryti sąrašą tų, kuriems aš pakenkiau, ir pasiruošti
atitaisyti žalą. Atlikęs abi užduotis, suradau savyje vidinės drąsos, nors
net nebuvau jos ieškojęs.
Aštunto žingsnio sąrašo sudarinėjimas man daug reiškė. Žinojau,
kad dariau kažką labai svarbaus dėl savęs. Tai buvo Ketvirto žingsnio ir
tų veiksmų, kurių tame žingsnyje ėmiausi, tęsinys. Tai yra, ką visi
žingsniai man davė. Pagaliau radau būdą padaryti kažką konkretaus,
kas nebūtinai buvo lengva, bet reikšminga. Aš taip pat jaučiau paramą.

Aštunto žingsnio santrauka

Aštuntame žingsnyje mes sudarome sąrašą visų žmonių, kuriems

pakenkėme, ir tapome pasiruošę jiems atsilyginti. Sudarinėdami tokį
sąrašą, mes taip pat labai rūpestingai stebime savo vidinį vaiką ir
prireikus pasiruošiame apginti tą vaiką nuo žalos, kurią jam galime
sukelti, atlygindami skriaudą, Mes susitelkiame ties pasiruošimu ir
sąrašo sudarymu, tačiau daug suaugusių vaikų turi šeimas, kurios vis
dar neigia šeimą kamuojančias priklausomybes ar disfunkciją. Jūsų
įžengimas pro duris ir pareiškimas, kad esate suaugęs alkoholikų
vaikas gali sukelti nenumatytų pasekmių. Mes raginame būti atsargiais
tam tikromis aplinkybėmis, tačiau mes neleidžiame baimei arba
nepatogumo jausmui užkirsti mums kelią skriaudos atlyginimui.
Darydami Aštuntą ir Devintą žingsnius, mes stipriname pasiryžimą
keisti savo gyvenimą. Mes atliekame kažką, kas nėra lengva, bet kas
ugdys pasitikėjimą ir išlaisvins mus. Mes išeiname iš savo komforto
zonos. Judame pirmyn ir tolstame nuo mūsų priklausomos, siekiančios
įtikti asmenybės dalies. Gryniname ir geriname tikrą ryšį su savo
Aukštesniąja Jėga.
Naujoje šviesoje matome tai, kur norime eiti, ir tikime, kad galime
tai pasiekti. Suvokiame, kad galime pasikeisti. Mes susitvarkėme su tuo
jausmu, kad niekada negalėsime pakeisti savo gyvenimo, dar mums
nepriėjus Aštunto žingsnio. Susitvarkėme taip pat ir su jausmu, kad
esame unikalūs, ne tokie, kaip visi kiti, kad esame netobuli. Mes
supratome, kad esame tiesiog žmonės ir darome klaidų, kaip ir visi kiti.
Taip pat supratome, kad mūsų gyvenimiškoji patirtis vertė mus jaustis
kitokiais nei kiti. Mes galime padėti dar kenčiančiam suaugusiam vaikui
surasti išeitį. Mūsų istorijos ir mūsų SAV programos žinios turi aukso
vertę sutrikusiam suaugusiam vaikui, kuris jaučiasi praradęs
pusiausvyrą ir vienišas.
Aštuntame žingsnyje drąsiai žiūrime į savo gyvenimą ir į ateitį,
vadovaudamiesi taisykle: „Tiktai šiandien”. Mes žinome, ką darome.
Žinome, kad kalbėti, pasitikėti ir jausti yra gerai. Žinome, kad vietoj
perdėtos kontrolės turime didesnį pasirinkimą. Žinome, kad judame
padedant SAV grupei. Galime pasitikėti savimi. Žinome, kad gera
žinoti, kas mes esame.
 Paleisti savo tėvus

Aštuntame žingsnyje mes susiimame ir peržiūrime visas skriaudas,

kurias padarėme savo draugams ir žmonėms, su kuriais mus sieja
patys artimiausi santykiai. Pirmame ir Ketvirtame žingsniuose mes
kruopščiai išnagrinėjome save, kartu ir savo tėvus bei gimines.
Pamatėme, kad mūsų savanaudiško, manipuliacinio ar griaunančio
elgesio šaknys slypi mūsų tėvų elgesyje. Nekaltindami kitų, prisiėmėme
atsakomybę už savo elgesį.
Nuo Penkto iki Septinto žingsnių mes pradėjome daugiau
sureikšminti savo pačių atsakomybę bei atskirti save nuo tėvų ir
nedarnios šeimos vaidmens. Aštuntame žingsnyje mes kruopščiau
išnagrinėsime savo pačių, o ne mūsų tėvų elgesį. Mes nepamirštame
savo skaudžios praeities, bet dabar esame labiau pasiruošę pripažinti
tai, ką esame padarę kitiems. Čia nesame vieni. Turime globėjus, SAV
draugus ir Aukštesniąją Jėgą, kuri mūsų neapleis. Aštuntame žingsnyje
mes paliekame savo tėvus Dievui, kaip mes Jį suprantame. SAV
Sprendime yra pasakyta: „Kai atleidžiame savo tėvus nuo atsakomybės
už savo veiksmus šiandien, tampame laisvi daryti sveikesnius
pasirinkimus. Mes pradedame veikti, bet ne reaguoti”.
Sąrašo visų žmonių, kuriuos nuskriaudėme, sudarinėjimas ir akistata
su savo praeitimi Aštuntame žingsnyje yra drąsūs veiksmai. Ši išoriškai
pasireiškianti drąsa yra mūsų vidinės stiprybės, kuri visada buvo
mumyse, atspindys. Kaip kitaip mes būtume galėję išgyventi ir kreiptis
pagalbos į SAV be šios vidinės jėgos ir Aukštesnės Jėgos. Ir jeigu
kažkada manėme, kad išgyvenome tik per atsitiktinumą, dabar
pradedame tikėti, kad tam tikru momentu Dievas pasireiškė mūsų
gyvenime. Ir nors ne visi iš suaugusių vaikų gali tiksliai pasakyti, bet
daug kas iš mūsų žino, kad neturėjome būti čia. Neturėjome išgyventi,
bet išgyvenome. Ir jau tikrai neturėjome ateiti į SAV grupę, kur esame
dabar ir nagrinėjame sąrašą žmonių, kuriems pakenkėme bei
jaučiamės pakankamai pasitikintys, kad atlygintume žalą. Kai kurie iš
mūsų žino, kad turėjome būti atiduoti į vaikų globos namus ar dar
blogiau. Tie, kurie buvo uždaryti kalėjimuose ar psichiatrijos ligoninėse,
suvokia, kad esame laimingi, turėdami tokią galimybę. Norime būti
sąžiningi. Norime prasmingai nugyventi savo gyvenimus ir prisidėti
savo naudingais darbais prie visuomenės gyvenimo. Taip pat norime
būti geriausi, kokie tik galime, savo dabartinėms šeimoms. Pagaliau
norime su jais būti emociškai, dvasiškai ir fiziškai.
Daugelis mūsų sudarinėjo savo Aštunto žingsnio sąrašą, remdamiesi
Ketvirto žingsnio užduočių lapais. Ten turi būti tie vardai, kuriuos mes
išnagrinėjome, darydami asmeninę moralinių įsitikinimų analizę.
Greičiausiai mes norėsime dirbti su savo globėju, kai sudarinėsime šį
sąrašą. Vienas iš Aštunto žingsnio dvasinių principų yra pasiruošimas.
Kol kas neturėtume dairytis į Devintą žingsnį. Mes tiesiog sudarinėjame
sąrašą žmonių, kuriuos buvome kažkada įskaudinę arba kuriems
pakenkėme, ir tampame pasiruošę jiems atsilyginti. Kai kurie iš tų
žmonių bus mūsų vaikai, darbdaviai, giminaičiai, draugai ir tėvai. Mes
suprantame, kad mūsų tėvai dažnai būdavo kalti dėl mums padarytos
skriaudos, tačiau daugelis mūsų elgėsi su jais netinkamai. Kai kurie iš
mūsų buvo labai sukti ir savo veiksmais apgalvotai reiškė jiems
pagiežą. Vienu ar kitu būdu mes stengėmės prilygti jiems. Galiausiai
mes įskaudinome juos ir skaudindavome save. Incesto
(kraujomaišos/seksualinės prievartos šeimoje) aukos išpešdavo pinigų
ir dovanų kaltei, kuria jie naudojosi prieš juos skriaudusį vieną iš tėvų
ar giminių, kompensuoti. Tokių dalykų sunku klausytis, bet turime juos
pripažinti, jei norime kitaip elgtis ir būti su žmonėmis. Jeigu mes
skriaudėme ir netinkamai elgėmės su savo tėvais, mes, tikėtina,
skriaudėme ir netinkamai elgėmės ir su kitais. Kitų skaudinimas
prasidėjo nuo mūsų tėvų, ir mes nuo ten turime pradėti keisti savo
elgesį.
Daugeliu atvejų mes peržengėme ribą ir dėl savo pačių, o ne mūsų
tėvų naudos turime peržiūrėti savo elgesį. Tai yra mūsų Aštunto
žingsnio sąrašas ir mūsų galimybė pasikeisti. Esame tie, kurie siekia
pasikeisti, ir todėl būtent mes atliekame sunkų dvasinį darbą. Mes
apsišluojame savo gatvės pusę, nepaisant to, kokių veiksmų ėmėsi ar
nesiėmė kitas žmogus. Paliekame savo tėvus Dievui, kaip mes Jį
suprantame. Suteikiame jiems laisvę jų pasirinkimuose ir troškimuose.
Esame atskirai nuo jų. Jie nedaro mums įtakos lygiai taip pat, kaip ir
mes nedarome įtakos jiems.
Kartais kai kurie tėvai būna tokie pavojingi arba lytiškai iškrypę, kad
suaugęs vaikas turi laikytis nuo jų atokiau tam, kad išliktų saugus ir
sveiko proto. Be abejonės, gerai pagalvotume prieš prašydami incesto
(seksualinio smurto) auką atlyginti skriaudas savo skriaudikui. Galime
atitaisyti bet kokias skriaudas už tą savo netinkamą elgesį su tėvais,
kai užaugome ir palikome namus. Tiesioginis skriaudos atlyginimas gali
būti toks: apginti save ir žinoti, kad nepadarėme nieko, kas sukeltų
seksualinę prievartą vaikystėje. Tokioje situacijoje kai kurių SAV narių
pasirinkimas buvo atleisti seksualinę prievartą naudojusiam giminaičiui,
nesusitinkant su juo akis į akį. Mes sustiprėjame suvokdami, kad
nedarna neprasidėjo nuo mūsų. Mes išsivaduojame nuo gėdos, kurią
nuolat jautėme dėl seksualinės prievartos. Žinome, kad galime savo
gyvenime sveikai mylėti.
Tuo tarpu kai kurios incesto aukos tiesiogiai atsilygino už skriaudas
seksualinę prievartą naudojusiam giminaičiui. Šie žmonės pasakojo,
kad žalos atitaisymas arba atviras pokalbis su juos skriaudusiu
giminaičiu suteikė galimybę šeimoje atsirasti atvirumui. Visais šiais
atvejais seksualine prievartą patyrusios aukos atleido juos
skriaudusiems giminaičiams ir tiesiogiai atlygino žalą už netinkamą
elgesį to giminaičio atžvilgiu. Šie suaugę vaikai dalinosi, kad
atsilyginimas už skriaudas sukėlė galingą pasiryžimo jausmą.
Apmaudas ir gėda išnyko.
Sprendimus dėl tokio pobūdžio žalos atlyginimo paliekame patiems
suaugusiems vaikams ir jų globėjams.

Pasiruošimas ir atleidimas sau

Jeigu mes suklumpame nežinodami, ar kažkieno vardas turi būti

mūsų sąraše, prašome Dievo, kad suteiktų mums pasiruošimą bent
įrašyti to žmogaus vardą. Tai yra tik Aštuntas žingsnis, taigi žalos dar
neturime atitaisyti. Galime bent užrašyti vardą ant lapo ir parodyti savo
pasiruošimą. Pasitikėsime savo Aukštesniąja Jėga, kad parodytų mums
tinkamą laiką ir vietą atsilyginti už skriaudas. Daugelis mūsų
nuoširdžiai nustembame, kai pamatome, kaip Dievas sudėlioja
situacijas, kad atitaisytume skriaudas.
Šį pasiruošimo būdą taip pat gerai yra taikyti su tais žmonėmis,
kurių nekenčiame. Dauguma suaugusių vaikų, jei būna visiškai
sąžiningi, turi vieną kitą žmogų, kurio nekenčia. Atsižvelgiant į mūsų
patyrimus, nebūtume žmonės, jei neturėtume. Vien mintys apie šį
žmogų gali kai kuriems sukelti diskomforto jausmą, bet mes bent
apsvarstome galimybę įrašyti jo vardą į savo sąrašą.
Kartu su pasiruošimu, esminė Aštunto žingsnio idėja yra atleidimas
sau. Negalime atleisti kitam, kol nesame atleidę sau. Tai yra dvasinė
aksioma. Daugelis suaugusių vaikų priešinasi atleidimui sau, nes
buvome linkę abejoti savimi, arba pernelyg kritiškai save vertinti, kol
buvome vaikai. Daugelyje situacijų mes instinktyviai abejodavome
savimi, teisdavome ir kaltindavome save dėl bet kokių problemų, kurios
galėjo kilti. Teisdavome save be pasigailėjimo net tada, kai
kovodavome arba diskutuodavome dėl gyvenimiškų dalykų.
Teisdavome save, kai perkeldavome kaltę ant kitų.
Atleidimas sau daugeliui iš mūsų yra svetimas dalykas, kadangi yra
skatinantis ir teigiamas. Daugelio namuose niekad nebūdavo tokių
kalbų. Turime rimtai priimti mintį apie atleidimą sau ir praktikuoti jį, jei
norime daryti pažangą SAV programoje. Nemokėdami atleisti sau, mes
vengiame pripažinti savo sėkmę gyvenime ir jaučiamės neverti meilės
kupinų santykių. SAV grupėje mokomės palaipsniui atleisti sau tol, kol
pajaučiame, kad mums yra gera būti su šiuo dvasiniu patyrimu. Mums
tai yra labai svarbi akimirka.
Aštuntame žingsnyje mes vis dar mokomės pasitikėti savimi ir būti
su savimi. Jeigu mes negalime atleisti sau, mes pripažįstame šią savo
abejonę ir paraginame save. Grįžtame prie atleidimo sau. Parodome
pasiryžimą atleisti sau, kai užrašome savo vardą Aštunto žingsnio
sąrašo pradžioje. Mes taip pat parodome, kad norime atleisti sau,
kreipdami dėmesį į žodžius, kuriuos vartojame, norėdami save
apibūdinti. Jei kadaise apibūdindavome save tokiais žodžiais kaip:
„tinginys”, „šykštuolis”, „nesugebantis mylėti”, dabar, apibūdindami
save, naudojame švelnesnį toną ir vartojame tinkamesnius žodžius,
atspindinčius augančią meilę mūsų viduje. Dabar išgirstame save
sakančius: „Maniau esąs nemylimas, bet iš tiesų esu mylimas Dievo
vaikas. Esu stebuklas”.
Tokios mintys ir žodžiai yra atleidimo sau ir tikros meilės sau
rodiklis.

AŠTUNTO ŽINGSNIO DVASINIAI PRINCIPAI

Pasiruošimas ir atleidimas sau.

DEVINTAS ŽINGSNIS

Tiesiogiai atsilyginome tiems žmonės, kuriuos nuskriaudėme,

nebent tuo būtume pakenkę jiems ar kam nors kitam.

Turiu susitaikyti su savimi, kad atitaisyčiau žalą.

Kartais skriaudos atitaisymas reiškia atsiprašymą. Kartais tai reiškia,

kad turiu pakeisti savo elgesį tam tikro žmogaus atžvilgiu. Kartais tai
gali būti tiesiog tiesos sakymas. Man asmeniškai skriaudos atitaisymas
visada yra susijęs su atleidimu. Turiu atleisti kitam žmogui jo
skriaudas, prieš tai, kai pats atsilyginsiu už savąsias. Be abejonės, turiu
susitaikyti su savimi tam, kad turėčiau stiprybės ir drąsos atlyginti už
kitiems pridarytą žalą.

Sutvarkyti savo praeities griuvėsius.

Čia galiu įvardinti savo netinkamą elgesį, kai dar buvau vaikas, kurio
sukeltą žalą galiu atitaisyti dabar, būdama suaugusi. Aš skindavau
gražias mamos rožes ir dovanodavau dailioms moterims gatvėje, kad
jos pasikalbėtų su manimi arba duotų man saldainių. Pasiėmiau pinigų
iš mamos piniginės, tam kad savo brolio draugui sumokėčiau už
pralaimėtas lažybas. Tuo metu aš pateisinau savo elgesį, nes apgaule
buvau priversta dalyvauti lažybose iš pinigų, kurių negalėjau laimėti.
Išleidau kelias sidabrines dolerių monetas iš kolekcijos, kurią mano
tėvai man padovanojo, ir kirtau pagrindinį intensyvaus eismo greitkelį
vien tik tam, kad nusipirkčiau saldainių. Tuo pačiu metu susitikinėjau
su dviem vaikinais, nei vienam iš jų nebūdama ištikima. Šis sąrašas dar
tęsiasi ir tęsiasi.
Papasakojau savo mamai, kad vogiau iš jos rožes, atsiprašiau ir
padovanojau gėlių vietoj tų, kurias pavogiau, ir niekada daugiau
nevogiau gėlių. Papasakojau mamai ir apie iš jos pavogta dolerį skolai
sumokėti. Grąžinau jai tūkstanteriopai didesnę sumą. Niekada daugiau
nevogiau nė cento iš nieko. Papasakojau savo mamai viską ir apie
sidabrinius dolerius, ir apie judraus eismo gatvės perėją. Pakeičiau
sidabrinius dolerius iš kolekcijos ir nuo tos dienos ne tik saugojau savo
šeimos relikvijas, bet ir laikiausi atokiau nuo pavojingų situacijų.
Niekada nepapasakojau nei vienam iš tų vaikinų, su kuriais
susitikinėjau, apie kito buvimą, bet vėliau susitikinėdavau tik su vienu
vaikinu vienu metu.
Tai buvo sena istorija. Savo suaugusios gyvenime esu padarius kelis
dalykus, kurių daryti neturėjau. Sulaužiau moralinę taisyklę, buvau
neištikima. Aš išsiaiškinau savo tikruosius taisyklės sulaužymo
motyvus, sustiprinau savo vertės jausmą ir atsiprašiau Dvylikos
žingsnių susirinkimuose. Tai buvo viena iš tų situacijų, kuomet
tiesioginis skriaudos už mano elgesį atlyginimas tiems žmonėms
nebūtų buvęs gerai. Mažiausiai viena santuoka būtų sužlugdyta, o
žmonių gyvenimai būtų sudraskyti. Būtų per daug skausmo, kurį tektų
išgyventi daugeliui žmonių, jei šios žaizdos būtų atvertos iš naujo ir
vien dėl to, kad aš galėčiau deramai parodyti, kaip apgailestauju dėl šio
įvykio.
Parašiau savo meilužiui laišką, kuriame prisipažinau, kad mano
mintys apie meilę, rūpinimąsi ir santykius buvo iškreiptos. Tame laiške
atsiprašiau už visą skausmą, kurį sukėliau jam, jo šeimai ir sau.
Sudeginau šį laišką. Galvojau apie savižudybę, bet suvokiau, kad, nors
ji ir numalšintų mano skausmą, tai niekada nepakeis to skausmo, kurį
aš sukėliau kitiems. Tik gyvendama ir niekada daugiau neįsiveldama į
tokio pobūdžio santykius galiu tikėtis atsilyginti už šią žalą prieš Dievą
ir save pačią.

Visada yra būdas atlyginti skriaudas.

Būdamas sveikstančiu suaugusiu vaiku, aš labai toleruoju netinkamą

elgesį, taigi tikėtina, kad kitas žmogus padarys man rimtą žalą, man
nepastebėjus, kad esu puolamas ir sureaguosiu, norėdamas apsiginti.
Tačiau sveikimo kelyje man reikia atlyginti už skriaudas, kurias esu
padaręs savo paties netinkamu elgesiu. Darau tai, nepaisant to, ką
kitas žmogus yra padaręs. Kada tik įmanoma, aš tiesiogiai atlyginu už
sukeltą žalą ir pasimokau nuolankumo.
Kai taip besielgdamas neprisidaryčiau sau daugiau žalos nei naudos,
atlyginu skriaudas netiesiogiai. Statyti save į padėtį, kuri galėtų man
pakenkti, nėra tai, ko iš manęs reikalauja šis žingsnis. Neturiu tam, kad
atlyginčiau skriaudas, susitikti su žmogumi, kuris žadėjo nužudyti
mane, jei dar kada nors pamatytų. Neturiu tiesiogiai atsiprašyti dar
geriančių alkoholikų, nuo narkotikų apsvaigusių žmonių arba tų, kurie
dar skendi bet kokio tipo disfunkcijoje, nes jie bet kuriuo atveju manęs
neišgirs. Tokiais atvejais turiu netiesiogiai atlyginti skriaudą, pvz.,
parašyti laišką, kurį vėliau sudeginčiau, savanoriauti labdaros
valgykloje, alkoholikų reabilitacijos centre arba senelių prieglaudoje.
Galėčiau paaukoti pinigus kažkokiai bendruomenei ar labdaros
organizacijai ir taip atsilyginti už savo netinkamą elgesį.

Devinto žingsnio santrauka

Devintame žingsnyje mes galime patirti nuostabiausias sveikimo

akimirkas, kurias kada nors esame patyrę SAV programoje. Nors
Devintas žingsnis gali pasirodyti bauginantis, jis yra viena iš geriausiai
draugijos saugomų paslapčių. Emocinis ir dvasinis šio žingsnio atpildas
yra tarsi nuostabiausias paslėptas lobis. Mes negalime pasakyti jums,
kokią įtaką padarys skriaudų atlyginimo procesas, tačiau mes galime
pažadėti pasitenkinimą ir augimą, kurie pranoks jūsų lūkesčius, jei tik
šį žingsnį atliksite sąžiningai, nuoširdžiai ir kruopščiai.
Visi iki šiol buvę žingsniai prilygsta dvasiniam pagalbos kursui.
Šiame iššūkių kupiname kurse yra rizika, grupės parama ir savo vidinės
drąsos išlaisvinimas.
Pagalbos kursas prasidėjo Pirmame žingsnyje, kai mes
išnagrinėjome augimo nesveikoje šeimoje padarinius. Pirmame
žingsnyje, kai pripažinome savo šeimos disfunkciją, pamatėme visą
kurso planą, su kuriuo susidursime, planą. Antrame ir Trečiame
žingsniuose mes prisisegėme saugos diržus, pasikliaudami Aukštesniąja
Jėga, kad Ji padėtų mums įveikti kliūtis ir iššūkius. Ketvirtame ir
Penktame žingsniuose mes pajautėme, ką reiškia pasitikėti savimi ir
kitais, kai kritome žemyn iš kilome aukštyn, tiesiai į SAV draugijos
narių glėbį. Šie grupės nariai buvo su mumis, kai darėme visus
žingsnius, jie sakė, kad mes galime tai įveikti. Mes jautėmės taip, tarsi
mūsų akys būtų užrištos. Daugelis mūsų nematė priežasties nuodugniai
ištyrinėti savo praeities ir papasakoti apie tai kitam žmogui. Mes
nematėme kito kranto, bet pasitikėjome savo draugais ir Dievu, kurie
padėtų mums suklupus. Jie padėjo. Šeštame ir Septintame žingsniuose
mes atsisėdome prie grupės laužo, klausydamiesi istorijų,
susitapatinome. Suvokėme, kad esame žmonės ir turime charakterio
trūkumų, kaip ir kiti.
Aštuntame žingsnyje stovime trisdešimties pėdų aukščio iššūkių
uolos papėdėje, atlošiame galvas tam, kad pamatytume siaurą, bet
tvirtą vietą uolos viršūnėje. Su Aštunto žingsnio sąrašu pradedame
kopti į tvirtą uolą laisvės ir Dievo link. Mums kopiant, pamatome
viršutines mus supančių medžių šakas. Kartkartėmis mes sustojame
kopę ir pasitikriname „saugos diržus”, kuriuos atstoja Trečiasis žingsnis
ir mūsų apsisprendimas pasitikėti Aukštesniąja Jėga. Pažvelgiame
žemyn į besišypsančių draugų veidus. Jie žino, ką mes bandome
padaryti su savo gyvenimais. Girdime jų raginančius balsus. Dabar mes
jau kopiame aukščiau medžių viršūnių. Kai pasiekiame tą saugią vietelę
uolos viršūnėje, mes atsargiai atsistojame, pradžioje dar truputį
svyruodami, bet jau greitai atgauname stabilumą.
Kai mes ten stovime su Aštunto žingsnio sąrašu, mus stebina
perspektyvos, kurių niekada neįsivaizdavome. Mes pagaliau
išsiaiškinome ir įveikėme visą tai. Žinome, kad nesame kalti dėl šeimos
disfunkcijos. Horizonte mes matome savo šeimos ankstesnes kartas,
susirikiavusias į vieną eilę praeityje. Greičiausiai ten yra šimtas ar net
daugiau kartų. Eilės pradžioje mes matome savo tėvus, kai jie dar buvo
vaikai, su jų tėvais. Mes atpažįstame savo senelius, bet tai, kad
pamatome savo tėvus kaip mažus, pažeidžiamus vaikus, mums yra
visai nauja.
Mes pastebime, kad mūsų šeimos perduoda kitoms ateities kartoms
ryšulį. Jie siunčia šį ryšulį pirmyn, perduoda jį iš kartos į kartą.
Stebime, kaip ryšulys keliauja vis arčiau mūsų senelių ir tėvų. Tas
ryšulys yra sunkus, jis tvirtai laikomas, kol iš vienos kartos
perduodamas kitai. Mes įdėmiai įsižiūrime į ryšulį ir pradedame jį
atpažinti. Darbas su žingsniais pagerino mūsų regėjimą. Dabar mes
viską matome daug aiškiau. Matome, kaip mūsų seneliai klaupdamiesi
perduoda ryšulį mūsų tėvams. Mes suprantame, kas yra tame ryšulyje:
gėda, apleistumas ir daugelio metų netektys bei praradimai.
Apmąstome tai, ką pamatėme. Mes suvokiame, kad neprivalome
perimti to ryšulio. Jis nėra mūsų. Mes esame laisvi. Per petį
pažvelgiame į šviesų ir aiškų horizontą. Ten dar kol kas nėra šeimų.
Suvokiame, kad turime šansą sustabdyti šeimos disfunkcijos perdavimą
iš kartos į kartą.
Nieko nekaltiname dėl to, ką turime padaryti Devintame žingsnyje.
Nekaltiname nei savo tėvų, nei savęs. Mes esame pasiruošę atlyginti
žalą tiems, kam pakenkėme, kad būtume laisvi tarnauti Dievui ir
visuomenei. Atlygindami skriaudą mes saugome save ir savo vidinį
vaiką, bet mes jokiais būdais nesitrauksime nuo šio svarbaus žingsnio.
Jaučiamės taip, tarsi būtume artimesni Dievui, norime gyventi ir leisti
kitiems gyventi. Mes mokomės rūpintis savimi švelniai ir mylėdami
save. Dangus yra giedras. Mes žengiame į Devintą žingsnį.
 Atsargus ir drąsus ėjimas į priekį

Devintame žingsnyje mes atstatome santykius su kitais ir su savimi.

Darydami šį žingsnį, mes taip pat išsišluojame savo praeities griuvėsius
ir pasiruošiame išsilaisvinti iš apmaudo. Kai kuriais atvejais skriaudos
atlyginimas padės atkurti pašlijusius santykius. Kitais atvejais šis
žingsnis padės užbaigti praeities santykius bei ryšius.
Aštuntajame žingsnyje sudarę sąrašą, mes tinkamai įvertinome,
kam esame pakenkę ir kam atlyginsime padarytą skriaudą. Kai mes
patys savarankiškai atlyginsime skriaudas, suprasime, kad nesame
vieni šiame kelyje.
Emocinis ir dvasinis atpildas, kurį jaučiame atlyginę skriaudas, yra
nuostabus. Ir nors ne visada nauda yra apčiuopiama, esame užtikrinti,
kad pagaliau darome esminę pažangą savo gyvenime. Elgiamės taip,
kad neprieštarautume sau, ir tai keičia mūsų gyvenimus. Devintame
žingsnyje mes dalelė po dalelės sudėliojame mums numatytą dvasinį
planą, kurį sukūrėme darydami ankstesnius žingsnius. Mes statomės
sau naujus namus. Įsijungiame šviesas ir atidarome langus, kuriuos
mums davė Visatos Dvasia. Mums dar reikia daug padirbėti, bet jau
esame teisingame kelyje. Mes paklojome tinkamus pamatus.
Pradedame dirbti su Devintu žingsniu. būdami nuolankūs ir
jausdami, kad artėjame prie reikšmingo pasikeitimo savo gyvenime.
Mes nutraukiame nesveikos priklausomybės ir atsineštos gėdos
pančius. Padedant SAV, suprantame, kad galime atsisakyti kaltės ir
gėdos, kurią atsinešėme iš praeities. Suvokiame, kad tai yra galimybė
susitvarkyti su tokiu savo elgesiu, kuris, manėme, yra neatleistinas.
Metų metaus jautėme kaltę dėl kai kurių minčių ar veiksmų. Daugelis
šių elgesio modelių tėra atkartojimas to, ką patyrės būdami vaikais. Kai
kurie iš mūsų siaubingai kovojo su tokiais elgesio modeliais, galvodami,
kad jie yra blogi ar beviltiški. Mes net galėjome stengtis tai pakeisti,
bet mums nepavykdavo. Galvodavome, kad esame tokie vieninteliai.
Tam tikras mūsų elgesys kėlė nerimą arba net prieštaravo įstatymams.
Devintame žingsnyje mes įvardinome, ką esame padarę, ir atitaisome
už tai skriaudas. Padedant SAV, mums atleidžiama už mūsų veiksmus,
jei esame nuolankūs ir siekiame Aukštesnės Jėgos pagalbos.
Sąžiningumas taip pat yra būtinas.
Stengdamiesi ir būdami nuoširdūs mes pradedame nebejausti gėdos
dėl savo praeities. Palaipsniui pradedame nebejausti kaltės ir gėdos
jausmų. Jaučiamės laisvi. Ši laisvė keičia mūsų elgesį, tampame
geresni. Mes žinome, kad yra gerai pasitikėti savimi. Suprantame, kad
gėda ir baimė būti apleistam skatino mūsų žalingą elgesį. Priimdami
pagalbą, mes galime liautis kartoti tai, kas mums buvo padaryta.
Mes norime visiškos laisvės. Norime nebūti priklausomi nuo maisto,
sekso, lošimų, narkotikų ir nevaldomo pinigų leidimo. Norime ramiai
miegoti, džiaugtis savo darbais ir prisidėti prie pasaulio tobulinimo.
Atgauname savo asmeninę galią ir užimame mums priklausančią vietą
gyvenime kaip asmenybės, kurioms yra ką pasiūlyti. Savo gyvenime
turime geresnių pasirinkimų. Trokštame išminties ir įžvalgumo.
Suvokiame, kad gyvenimo būdas pagal SAV programą yra
suprantamas, praktiškas ir dvasinis. Ši programa veikia visose mūsų
gyvenimo srityse. Dėl jos mes galime drąsiai spręsti problemas,
susijusias su karjeros galimybėmis, iššūkiais santykiuose, klausimais
apie Dievą, taip pat susitvarkyti su savo praeitimi ir įveikti apleistumo ir
šiurkštaus elgesio su mumis pasekmes.
Darbą su žmonių, kuriuos mes įskaudinome, sąrašu pradedame
būdami neutraliai nusiteikę. Mes nevertiname savęs arba kitų dėl savo
ar jų nuodėmių. Norime susikoncentruoti ties savo, o ne kitų žmonių
klaidingais poelgiais.
Nors skriaudos atlyginimas yra pagrindinis Devinto žingsnio tikslas,
mes norime būti tikri, kad taip pat imamės visų būtinų veiksmų, kad
pakeistume elgesį, kuriuo kenkiame patys sau. Buvo santykių, kuriuose
nuskriaudėme kitus, bet taip pat nuskriaudėme ir patys save, nes nuo
vaikystės orientavomės į apleistumą ir nesirūpinimą savimi. Dar
būdami vaikai išmokome reaguoti į perfekcionizmą, šiurkštumą ir
manipuliavimą ir to siekėme tada, kai suaugome. Kad ir kaip keistai ar
bauginančiai tai nuskambėtų, bet mes buvome linkę rinktis žmones,
kurie šiurkščiai su mumis elgėsi, arba kuriuos mes galėjome
kontroliuoti tokiu elgesiu. Devintame žingsnyje mes atitaisome
padarytas skriaudas šiems žmonėms, prisilaikydami neutralios
pozicijos, užuot liguistai kaltinę save arba demonstruodami savo
pernelyg didelį pasitikėjimą. Yra didelė tikimybė, kad daugelis tų
žmonių vis dar gyvena neigdami. Kai kurie iš jų nesupras, ką bandome
padaryti, bet tai nėra svarbiausia. Svarbiausia, kad mes suprantame
savo tikslą.
Atitaisydami skriaudas, visada turime omenyje pagrindinius dalykus:
nuoširdumą, glaustumą ir nuolankumą. Turime nepamiršti, kad
atitaisome žalą už padarytas skriaudas savo labui. Nedarome to, kad
išgydytume kitą žmogų arba padėtume jam sutvarkyti jo gyvenimą. Jei
mūsų žalos atitaisymas atneša kitam žmogui naudos, mes esame už tai
dėkingi, bet tai nėra mūsų tikslas. Mūsų tikslas yra vykdyti
įsipareigojimą pačiam sau, atitaisyti žalą už padarytas skriaudas ir tęsti
ėjimą šiuo dvasinio brendimo keliu.
Atlygindami žalą, mes nesistengiame aiškinti kitiems apie SAV
programą, nebent jie patys paklaustų ar paprašytų. Bet net ir tada mes
glaustai jiems papasakojame esmę, nebent jie nuoširdžiai nori išgirsti
daugiau. Atlygindami skriaudą, mes nesistengiame įtraukti žmones į
SAV programą. Mes taip pat neiškeliame savo naujai atrasto
dvasingumo, nebent tam pasitaikė tinkama proga. Nėra išmintinga
susitikti su žmogumi, kuriam esame pakenkę ir paskelbti jam apie savo
naujai susikurtą arba atkurtą ryšį su Dievu. Tokiu savo elgesiu mes
rizikuojame būti išvadinti religiniais fanatikais.
Žalos atlyginimas gali vykti įvairiais būdais, bet turėkite omenyje,
kad žalos atlyginimas reiškia tinkamai sutvarkyti reikalus. Pirmiausia
turime atitaisyti padarytą žalą sau. Pakenkėme sau per priklausomybę,
narkotikus, seksą, darbą, lošimą, maistą ir t. t. labiau nei koks kitas
žmogus šiame pasaulyje. Daugelį kartų apleisdavome ir be
pasigailėjimo smerkdavome save. Išbūdavome priklausomuose, mums
kenkiančiuose santykiuose kur kas ilgiau, nei galima sveiku protu
suvokti, nes bijojome likti vieni. Elgėmės kaip bepročiai. Mūsų elgesį
galima prilyginti daugkartiniam rankos trankymui į automobilio dureles
arba rankos uždėjimui ant svylančios viryklės tikint, kad mes neturime
pasirinkimo gyventi kitaip. Daugelis mūsų anksčiau griežtai
kritikuodavome ir keikdavome kitus bei save, taip dar labiau
atitolindami save nuo Dievo, kaip mes Jį suprantame. Bet taip jau
nesielgiame. Dabar mums svarbu ištrinti šią dėmę. Mes galime atleisti
sau.
Iš pradžių pasitelkiame savo vidinę jėgą. Atitaisydami padarytą žalą,
mes nebandome pateisinti savo elgesio, bet pasižadame padaryti viską,
kas priklauso nuo mūsų, kad pasikeistume. Mes darome praktinius
pareiškimus, kad pasikeistume, o ne skelbiame apie savo didžiuosius
pasiryžimus arba tuščiai tvirtiname, kad nuo šiol būsime kitokie.
Norime veiksmų, o ne žodžių, kurie rodytų mūsų pasikeitimą.
Atitaisydami padarytą žalą, mes stengiamės į viską žiūrėti
paprasčiau, tačiau vengiame atmestinio požiūrio į tai. Mes taip pat
vengiame ginčų ir dvikovų žodžiais. Nenorime padaryti dar daugiau
žalos tuo metu, kai atlyginame savo padarytą skriaudą. Turėtume
persismelkti nuolankumu ir nuoširdžiu noru atitaisyti tai, ką buvome
pridarę kitiems, arba grąžinti tai, ką iš kitų buvome paėmę.
Tuo metu, kai kalbėsite su kitu žmogumi, galite jam pasakyti:
„Dalyvauju programoje, kurioje mokausi pakeisti savo elgesį ir gyventi
sąžiningiau ir atviriau. Žalos, kurią aš padariau savo netinkamu elgesiu
atlyginimas yra šio mokymosi proceso dalis. Noriu atitaisyti skriaudą,
kurią padariau tau________________ (įvardinkite elgesį, veiksmus ar
kt.). Noriu ištaisyti tai. Nesiteisinu, bet pakenkiau žmonėms, nes man
trūko žinių apie gyvenimą. Dabar keičiu savo elgesį”.
Jeigu esame kam nors skolingi pinigų, turime visais įmanomais
būdais pasistengti tuos pinigus grąžinti. Jei viešai ką nors sugėdijome,
viešai ir atsiprašome. Jeigu mes apgavome valstybinę instituciją ar
darbdavį, mes surandame būdą atlyginti žalą arba dirbdami
viršvalandžius, arba paaukodami pinigus kilniam tikslui. Skleisti žinią
apie SAV, suteikiančią vilties kalėjimuose arba reabilitacijos centruose,
yra geras būdas atsilyginti visuomenei už žalą, kurią jai padarėme. Tai
atneša daug naudos mūsų pačių sveikimui. Mes nustojame
koncentruotis tik į save ir padedame sukurti geresnę visuomenę,
padėdami dar kenčiantiems suaugusiems vaikams.
Atlygindami žalą savo tėvams, mes suprantame, kad grįžtame ten,
kur atsirado mūsų apleistumas. Jeigu mes keršijome savo tėvams,
šiurkščiai su jais elgėmės arba naudojomės jų anūkais, kad
įskaudintume juos, turime apsvarstyti, kaip galėtume atlyginti jiems
padarytą žalą. Bet žalos atlyginimo metu turime būti rūpestingi savo
vidiniam vaikui, kuris yra su mumis. Kai kurių iš mūsų tėvai mus
smarkiai kritikuodavo, teisdavo, kaltindavo, baudė, manipuliuodavo
mumis, būdavo paskendę savęs gailėjime, nekalbūs, smulkmeniški,
agresyvūs, valdingi, priekabūs, neišklausantys, neprieinami arba
nemylintys. Kitų tėvai būdavo pernelyg meilūs, silpni, nenuoseklūs,
miglotai mąstantys, niūrūs pesimistai, kovotojai, hipochondrikai,
gyvenimo nuskriaustos aukos, pranašaujantys katastrofas visame
pasaulyje ir mūsų gyvenimuose. Tai yra tie žmonės, kurių sielas mes
paliekame Dievo rankose. Mes nebeesame už juos atsakingi. Tai
nebuvo mūsų nesėkmė, kad mums nepavyko jų pakeisti. Esame tiesiog
bejėgiai prieš juos ir jų pasirinkimus.
Atlygindami skriaudas savo tėvams, turime atrasti pusiausvirą tarp
to, kad apgintume savo „tikrąjį aš” ir poreikį įgyvendinti dvasinį
Devinto žingsnio reikalavimą. Žingsnis reikalauja iš mūsų, kad būtume
visiškai sąžiningi ir, kaip tai įmanoma, pasistengtume atitaisyti žalą.
Mes žinome, kad mūsų tėvai yra dvasiškai pažeisti žmonės, kurie
atkartojo tai, kas buvo padaryta jiems. Mes nesumenkinome to, ką jie
mums buvo padarę, bet ir neteisiame jų. Atlygindami jiems padarytą
žalą, mes paliekame juos Dievui, bet šio proceso metu apginame save.
Šiame procese atleidimas yra esminis dalykas. Mes siekiame atleisti
sau ir savo tėvams. Atleidimas visai nereiškia, kad mes pamirštame
arba nesureikšminame savo tėvų elgesio su mumis. Mes atleidžiame
jiems tam, kad galėtume judėti pirmyn, jausdami savo sielose didesnę
laisvę. Atleidimas turi dvasinę galią. Įvairiais laikais kultūros visame
pasaulyje savo rašytiniuose šaltiniuose pažymėdavo atleidimo vienas
kitam vidinę ir dvasinę vertę. SAV niekuo nesiskiria.
Mūsų patirtis rodo, kad kai kurių mūsų tėvai atsilieps nuoširdžiu noru
pasikeisti. Kiti pasipiktins ir stengsis suversti kaltę kitur. Darydami
Devintą žingsnį su smurtaujančiais tėvais, mes turime įvertinti savo
saugumą ir apsvarstyti, ar tikrai galime su jais susitikti dėl skriaudos
atlyginimo. Kad ir kokia situacija bebūtų, mes atlyginame skriaudas dėl
savęs, nepriklausomai nuo nujaučiamo atsako į tai. Mes norime
padaryti tai, ką galime, kad išvalytume savo praeities griuvėsius, tam
kad dabartyje galėtume gyventi sąžiningai, dvasingai ir turėdami
vilties. Mes gyvename savo autentišką gyvenimą. Vis labiau ir labiau
išsilaisviname iš augimo nedarnioje šeimoje padarinių.
 Žalos atlyginimas savo vaikams

Jeigu atlyginame skriaudą savo vaikams, turime laikytis paprastumo

principo ir užtikrinti, kad mūsų kalba yra suprantama to amžiaus
vaikui. Turėtume gauti globėjo sutikimą dėl to, ką pasakysime savo
vaikams. Jiems ne visada reikia pateikti visas smulkmenas apie tai,
kaip šiurkščiai mes su jais elgėmės ir kaip apleidome juos. Jie jau
išgyveno visą tai ir dabar, vietoj pasiaiškinimų žodžiu, jiems reikia
parodyti, kad mūsų elgesys pasikeitė.
Esame nuoširdžiai susirūpinę ir atgailaujame dėl to, ką padarėme
savo vaikams, bet vengiame pernelyg didelio kaltės jausmo. Tokia
kaltė gali privesti prie to, kad mes stengsimės gausiai kompensuoti
savo netinkamą elgesį, taikydami dar prastesnius tėvystės įgūdžius.
Dėl to, kad jaučiasi kalti prieš vaikus, daug sveikstančių tėvų leidžia
savo vaikams vis dažniau netinkamai elgtis arba ignoruoti juos tol, kol
tėvams pratrūksta pyktis. Neturime pamiršti to, kad vis dar esame jų
tėvai ir turime tam tikrų įgūdžių. Taip pat labai norime mylėti savo
vaikus ir padėti jiems turėti geresnį gyvenimą nei mes turėjome, kol
augome. Mes stojame akistaton su savo vaikais ir jų elgesiu, lankydami
susirinkimus, dirbdami su žingsniais bei pasitelkdami globėjo ar
dvasinio vadovo pagalbą.
Kai sutelkiame dėmesį į save ir paprašome pagalbos, esame labiau
pasiruošę, kai mūsų vaikai nori kalbėti apie savo jausmus ir emocijas.
Tai yra esminis momentas. Stengiamės vengti įteigti arba raginti vaikus
kalbėti, nebent esame tikri dėl savo motyvų. Tėvai, kurie įtikina savo
vaikus kalbėti, kai tie dar nėra tam pasirengę, dažniausiai bando
palengvinti savo pačių nemalonius jausmus dėl to, kad yra disfunkcijos
paveikti.
Užsidėdamas kaukę motinos arba tėvo, norinčio išklausyti vaiką,
tėvai iš tikrųjų renka informaciją apie tai, ką vaikas galvoja ir kaip
jaučiasi dėl jų. Jeigu vaikas atsiveria, tėvai gali palaikyti jo mintis ir
jausmus nepagrįstais. Gali būti atvejų, kai vaiko atvirumas dėl nesveiko
tėvų elgesio su juo gali sukrėsti tėvus, jie gali pulti į savo elgesio
kompensavimą ir taip prarasti tvirtą pagrindą po kojomis. Mes turime
lankyti susirinkimus ir jausti tvirtą pagrindą tam, kad galėtume
išklausyti savo vaikus ir imtis geriausio veikimo būdo. Panaši patirtis
siūloma ir seneliams, sveikstantiems SAV’e. Šie suaugę vaikai gali
jaustis dvigubą kaltę, nes perdavė disfunkciją savo vaikams ir
anūkams. Jei mes esame šioje situacijoje, turime visada turėti omenyje
vieną svarbų savo gyvenimo skirtumą. Mes esame drąsūs. Pripažįstame
ir tvarkomės su savo elgesiu, o ne neigiame jį. Suaugę vaikai, turintys
anūkus, prisiima stipriausią smūgį, būdami pionieriai visoje savo
šeimoje. Jų biologinė šeima gali juos kritikuoti, nesuprasti, tačiau jie
sutelkia dėmesį į sveikimą.
 Turime dėti sąmoningas pastangas atleisti sau tam, kad išvengtume
pasinėrimo į liguistą kaltės jausmą. Jeigu jaučiamės paralyžiuoti savo
praeities, sutelkiame dėmesį į programą ir žinome, kad vykdome Dievo
valią. Turime lankyti susirinkimus, melstis, prašyti pagalbos ir būti
pasiruošę, jei vaikai arba anūkai norės pasikalbėti.

Išskyrus tuos atvejus, kai tuo būtume pakenkę

tiems žmonėms arba kam nors kitam

Atlygindami skriaudas, mes vengiame padaryti žalą kitam žmogui,

atskleisdami kažką, kas yra nebūtina arba nesvarbu.
Pavyzdžiui, atlygindami savo buvusiai žmonai už jai padarytą
skriaudą, mums nederėtų atskleisti jai, kad buvome neištikimi su jos
seserimi. Tuo momentu toks elgesys neturi jokio tikslo. Mes turime
prisipažinti savo globėjui, kad buvome neištikimi, ir giliai viduje žinoti,
kad šis mūsų elgesys buvo neteisingas. Mes keičiame tokį savo elgesį ir
laikomės kuo atokiau nuo buvusios žmonos ir jos sesers.
Jeigu mes pasileisdavome į seksualines patirtis esamoje santuokoje,
turime veikti labai atsargiai, nebent mes užsikrėtėme lytiniu būdu
plintančiomis ligomis, kurios gali turėti įtakos mūsų sutuoktiniui (-ei)
arba partneriui (-ei). Jeigu taip atsitiko, mūsų sutuoktinis ar partneris
iškart turi sužinoti apie mūsų seksualinę veiklą tam, kad galėtų kreiptis
į medikus pagalbos.
Yra mažiausiai du griežtai sąžiningi pasirinkimai, apie kuriuos
kalbama Devintame žingsnyje. Daugelis neištikimų vyrų ir moterų
prisipažino apie savo neištikimybę globėjui ir pakeitė savo elgesį,
neįveldami savo sutuoktinio (-ės). Kiti tiki, kad visos tiesos
išpasakojimas savo antrajai pusei yra geriausia išeitis. Mes paliekame
pačiam žmogui pasirinkti metodą, kuriuo jis tvarkysis su neištikimybe,
tačiau esminis dalykas čia yra sąžiningumas ir pasiryžimas papasakoti
kažkam apie buvimą neištikimu (-a) ir pasižadėjimą nutraukti tokį
elgesį.
Daug suaugusių vaikų turi skolų ir sunkiai tvarkosi su pinigais. Kai
kurie iš mūsų pasisavindavo pinigus arba grimzdo taip giliai į skolas,
kad mes negalime grąžinti to, ką esame iššvaistę, pavogę,
manipuliuodami išpešę iš kitų žmonių, darbdavių ar giminaičių. Devinto
žingsnio tikslas nėra nugramzdinti jus į skurdą, kad jūs kilniai
stengtumėtės grąžinti visiems visas savo skolas. Tačiau tai taip pat
negali būti mūsų pasiteisinimas, kad vengtume grąžinti prieinamas
pinigines sumas, kurias pasiskolinome arba paėmėme. Jeigu mes
galime sumažinti savo išlaidas ir išmokėti savo skolas, turime taip ir
padaryti. Norime pakeisti savo požiūrį į pinigų leidimą. Devintas
žingsnis gali padėti mums gyventi pagal savo galimybes ir dvasiškai
augti.
Jeigu mūsų skola yra tokia didelė, kad jos išmokėjimas gali grėsti
bankrotu arba panašia situacija, turime širdyje žinoti, kad grąžintume
šią skolą, jei mūsų galimybės tai leistų. Mes taip pat keičiame savo
elgesį, vengdami prisidaryti dar daugiau skolų, kol mes tebeturime šį
didelį deficitą gyvenime. Sakyti, kad sumokėtume milžinišką finansinę
skolą, jei tik turėtume tam pinigų, o tada ir toliau nesaikingai švaistyti
pinigus ar kaupti naujas skolas, yra nesąžininga. Toks elgesys yra
visiška priešingybė Devinto žingsnio žalos atlyginimo procesui.
Jeigu jūs vogėte pinigus arba manipuliuodavote žmonėmis, kad
gautumėte iš jų pinigų, dovanų ar kitų dalykų, toks elgesys taip pat turi
pasikeisti. Tai panašu į atkrytį ir yra neabejotinas atsiskyrimas nuo
Dievo. Vogti pinigus, manipuliuoti žmonėmis, kad gautumėte pinigų,
yra elgesys, nukreiptas į savęs naikinimą, kadangi ilgainiui jis užkerta
kelią mūsų dvasiniam ryšiui su Dievu.
Jei padarėme nusikaltimą, kuris taip ir nebuvo išaiškintas, turime
pasitarti su savo globėju arba gauti teisininko patarimą, kaip elgtis
toliau. Turime būti pasiryžę kreiptis į valdžios įstaigas ir pasiduoti, jei
tai yra mūsų pasirinktas variantas.
Jei tik esame nuoširdūs ir kantrūs, visada atsiranda būdas, kaip
atlyginti padarytą žalą. Galime atlyginti skriaudą mirusiajam,
parašydami jam laišką ir garsiai perskaitydami jį. Jeigu mes kol kas
negalime įrašyti kažko į žmonių, kuriems turime atlyginti žalą, sąrašą,
laukiame tol, kol Dievas parodys mums, kaip galime žalą atlyginti.
Esame apstulbę, kaip veikia programa tada, kai esame galutinai
pasiryžę, ir paliekame visus rezultatus Dievui. Vienas pagrindinių
dalykų skriaudos atitaisymo procese yra mūsų nusiteikimas ir
pasiruošimas atlyginti žalą, kai pasitaikys tinkama tam proga.

Nevaldomas lytinis potraukis

Daug suaugusių vaikų kovojo su nevaldomu lytiniu potraukiu, kuris

sukėlė didelę širdgėlą ir pragarišką izoliaciją nuo visuomenės. Tačiau ši
izoliacija tuo nesibaigia. Nevaldomas lytinis potraukis atskiria suaugusį
vaiką iš vidaus. Seksualiai apsėsta asmenybės dalis nuolat konfliktuoja
su „tikruoju aš”, taigi žmogaus viduje vyksta kova tarp
nekontroliuojamo potraukio ir darymo taip, kaip reikia. Tokios
asmenybės „aš” skyla į dvi dalis. Toks konfliktas yra būdingas visiems
suaugusiems vaikams, bet nevaldomas lytinis potraukis dar labiau jį
pabrėžia. Turintys priklausomybę nuo sekso, gyvena toksinės gėdos
būsenoje, kurią nuolat kursto neviltis. Kiekvieną dieną jie gyvena,
kvėpuoja ir vaikšto tarsi pragare. Jų racionalų protą valdo tas
neįveikiamas potraukis ir įkyrios mintys. Šie suaugę vaikai yra giliai
pažeistos asmenybės, kurių padėtis gali pagerėti tik tada, jei jie bus
visiškai sąžiningi su savimi ir sugebės būti tvirti, kol Dievas veiks jų
labui.
Kai suaugę vaikai išvysto priklausomybę nuo sekso, jų asmenybė
susidvejina. Jie gali būti darbštūs, kūrybingi žmonės darbe, bet kartu ir
apsėsti seksomanai, kai šlaistosi po automobilių statymo aikšteles,
barus ir klubus, ieškodami sekso „dopingo”. Ir čia mes
nemoralizuojame apie seksualinę preferenciją [* Red. past. (lot.
praeferentia — pirmenybė) subjekto teikiamas dalykui pranašumas dėl
to dalyko prioriteto pagal kuriuos nors požymius arba jų visumą.].
Kalba eina apie savanaudiškus, grobuoniškus suaugusius vaikus, kurie
kelia sau ir kitiems pavojų, įsiveldami į nesaugius ir nelegalius
seksualinius santykius. Tokiu elgesiu gali pasižymėti ir gėjai, ir
normalios orientacijos žmonės. Priklausomybė nuo sekso nepaiso jokių
lytinių preferencijų. Mes taip pat negalime nepaisyti visų tų nekaltų
žmonių, kuriems suaugę vaikai įvykdė seksualinio pobūdžio
nusikaltimus.
Netinkamai seksualiai elgdamiesi, daugelis suaugusių vaikų patiria
siaubą dėl to, ką yra padarę, tačiau jie ir vėl elgiasi netinkamai ar net
dar blogiau, nebent jie ieško pagalbos ir daro tai labai rimtai. Šie
suaugę žmonės gyvena darbo, nesikeičiančio mąstymo, netinkamo
elgesio ir sąžinės graužaties cikle. Tada ciklas prasideda iš naujo. Kai
kurie suaugę vaikai praleis likusią savo gyvenimo dalį kalėjime,
nubausti už seksualinius nusikaltimus, dėl kurių jie jautėsi bejėgiai ir
kurių negalėjo išvengti.
Daugelis, jei ne visi, seksualinę priklausomybę turintys suaugę
vaikai, vaikystėje buvo seksualinės prievartos aukos. Mes neteisiname
jų dėl netinkamo elgesio suaugus. Tiesiog kažkada jie buvo vaikai ir
neturėjo pasirinkimo. Jie turi teisę į SAV.
Jei mes seksualiai persekiojome arba turėjome nevaldomą lytinį
potraukį, turime širdyje žinoti, kad buvome neteisūs. Negalime
sumenkinti savo elgesio. Yra žmonių, kuriems mes niekada negalėsime
atlyginti žalos vien dėl mūsų padarytos skriaudos pobūdžio. Prie kai
kurių savo aukų mes negalime prisiartinti dėl teisėsaugos priežasčių.
Dievas supranta, ką mes esame padarę, ir ką dabar išgyvename. Mes
kalbamės su savo globėju ar patikimu draugu, gauname iš jo paramą ir
prašome Dievo atleidimo. Mes meldžiamės labai rimtai, kad gautume
atleidimą ir sugebėtume pasikeisti.
Kai kurių iš mūsų priklausomybė pasiekė nerimą keliantį lygį dėl
pornografijos, daugiapartnerystės, dominavimo, zoofilijos, nevaldomos
masturbacijos ir įvairių formų seksualinės prievartos. Bet mes galime
pasikeisti. Mes tokiais negimėme. Mes esame Dievo vaikai, nepaisant
to, ką esame padarę. Turime prisiminti, kad Dievas mus Visada myli.
Suaugusiems vaikams, išgyvenantiems baisią kančią, tai yra malonės ir
gailestingumo klausimas.
Mūsų patirtis rodo, kad šie suaugę vaikai paprastai turi gerų
ketinimų ir nori pasikeisti. Jiems būtina Dievo malonė ir profesionalų
pagalba, kad padėtų susitvarkyti su nevaldomu seksualiniu potraukiu.
Turime žinoti, kad Dievo malonė yra beribė tiems, kurie tikrai nori
pasikeisti. Aukštesnioji Jėga yra su mumis, nepaisant, mes
nusižengėme vieną ar tūkstantį kartų. Mus visada myli Dievas, kaip
mes Jį suprantame. Tai yra sunku suprasti suaugusiam vaikui,
augusiam šeimoje, kurioje jis būdavo nuolat baudžiamas ir
kritikuojamas. Manome turį ribotas galimybes arba tik vieną galimybę.
Pasielgę netinkamai, norime būti nubausti, bet mylintis Dievas laukia
tinkamo pasidavimo momento. Mes būtinai turime bandyti ir būti iš
tiesų pasiruošę. Aukštesnė Jėga myli mus, nežiūrint, pavyko mums ar
ne. Mylintis Dievas niekuomet neapleidžia suaugusio vaiko, kuris
nuoširdžiai nori pasikeisti ir stengiasi tai padaryti.
Be abejonės, mums reikia stebuklo, jei mums tenka susidurti su tuo
savo gyvenime. Visą tai išgyvenantiems suaugusiems vaikams yra
nutikę tokių stebuklų, kai jie iš visos širdies ieškojo Dievo. Be abejonės,
susirinkimų lankymas, malda, bendravimas su kitais sveikstančiais
suaugusiais vaikais yra labai svarbūs, kad palengvintų šį nevaldomą
potraukį. Šioje situacijoje mes be paliovos meldžiamės.

DVASINIAI DEVINTO ŽINGSNIO PRINCIPAI

Atleidimas ir Drąsa.

DEŠIMTAS ŽINGSNIS

Nuolatos stebėjome save ir, jeigu būdavome neteisūs, tuoj

pat prisipažindavome klydę.

Dešimtas žingsnis padėjo jam suvokti ribas.

Dešimtas žingsnis išmokė mane paisyti savo ribų, net pačiam to

nesitikint. Kai pirmą kartą atėjau į programą, aš iš karto puldavau visų
ir už viską atsiprašinėti. Kartą pagavau save, kad mintyse kritikuoju
vieną žmogų. Pradėjau apkalbinėti tą žmogų jam už nugaros. Padedant
programai, pasijutau kaltas, bet nebuvau pasiruošęs imtis tinkamų
veiksmų dėl savo sveiko kaltės jausmo. Mano miglotas žingsnių
suvokimas lėmė tai, kad aš susisiekiau visai netikėtai su tuo žmogumi
ir atsiprašiau jo. Visa situacija buvo labai nejauki, nes tas žmogus net
neįtarė, ką buvau daręs jam už nugaros. Kol kalbėjau, jaučiausi
sutrikęs. Suvokiau, kad peržengiau kito žmogaus ribas, nors mano
ketinimai ir buvo geri. Bandžiau dirbti pagal programą be globėjo ir
man tai atsirūgo.
Padedant Dešimtam žingsniui ir globėjui, supratau, kad neprivalau
visada ir visiems pasakoti, ką jaučiu, kad būčiau sąžiningas. Galiu
išnagrinėti savo mintis ir veiksmus dienos pabaigoje ir paskambinti
savo globėjui, jei kažkas man trukdo ar kamuoja. Išmokau, kad mintys
yra tik mintys ir nebūtinai jos pavirs veiksmais, kurių imsiuosi. Man šis
žinojimas suteikė didžiulį palengvėjimą. Peržvelgęs savo dieną, iškart
atlyginu skriaudas, jei kažkam pakenkiau. Suprantu, kur yra ribos. Pats
jas turiu.

Dešimtas žingsnis grąžina didelius dividendus.

Mokėjimas iškart pripažinti, kad esu neteisus, grąžino man didelius

dividendus, pajutus dvasinę ramybę. Žinojimas, kad beveik visada iš
kitų gauname teigiamą atsaką, tai taip pat palengvino. Kai aš iškart
pripažįstu, kad esu neteisus, aš neleidžiu galimam pagiežos jausmui
kauptis manyje. Man nebūtina eikvoti didžiulį energijos kiekį kaltinant,
išvedžiojant ir bandant kažką nuslėpti. Aš neįklimpstu į gėdos ir kaltės
jausmus. Sugebėjimas pripažinti, kad esu neteisus tada, kai esu
neteisus, išlaisvina mane. Esu dėkingas už šį nuostabų laisvės pojūtį.

Jis pradėjo pastebėti savo gerą elgesį.

Dešimtas žingsnis daug išmokė mane apie savęs priėmimą. Jis taip
pat išmokė liautis būti pernelyg griežtam pačiam sau. Pernelyg akylai
stebėdavau save ir ieškodavau įvairių būdų, kaip save plakti arba
apkaltinti. Nuolatos stebėdamas ir analizuodamas savo elgesį, galėjau
pastebėti, kur pasielgiu gerai. Taip pat pradėjau stebėti ir analizuoti
tokius dalykus. Beje, mano Dešimtas žingsnis apima ir tai, ką padarau
gerai. Man to reikia. Tai suteikia pusiausvyros.

Nekomplikuoti Dešimto žingsnio.

Aš stengiuosi nekomplikuoti Dešimto žingsnio ir žiūrėti į jį

paprasčiau. Tai neturėtų būti sunkus išbandymas dienos pabaigoje.
Turiu kelis paprastus klausimus, kuriuos užduodu sau, kai atsiguliu į
lovą. Ar šiandien buvau kritiškas? Ar šiandien kritikavau save ar kitus?
Ar kaupiu savyje kažką, apie ką turėčiau pasikalbėti? Ar myliu save ir
elgiuosi gerai su savimi? Ar šiandien ieškojau, kuo esu panašus į kitus
žmones?
 Atsakau sau į šiuos klausimus ir atsilyginu už padarytą žalą, jei tai
yra būtina. Aš stengiuosi paprasčiau žiūrėti į Dešimtą žingsnį. Jis man
jau suteikė didžiulį dvasinį atpildą. Tapau sąžiningesnė ir jaučiu, kad
galiu pasikalbėti apie savo jausmus ir veiksmus tam, kad visa tai
manyje nesikauptų. Esu už tai labai dėkinga SAV.

Kiekvieną vakarą aš apžvelgiu savo dieną.

Kiekvieną vakarą, prieš eidama miegoti, aš skaitau. Aš taip pat

išnagrinėju visus savo dienos įvykius. Kai meldžiuosi, planuoju, kaip
pasielgsiu rytoj.

Dešimto žingsnio santrauka

Dešimtame žingsnyje mes ir toliau nagrinėjame savo elgesį ir

mąstymą. Darydami šį žingsnį, mes ir toliau mokomės nekontroliuoti ir
ištraukti į dienos šviesą savo neigimą apie augimo nedarnioje šeimoje
pasekmes. Mokomės ramiai pažvelgti į savo elgesį, vengdami prisiimti
per daug atsakomybės už kitų žmonių elgesį. Bet tuo pačiu tramdome
savo polinkį apkaltinti kitus, kai esame akivaizdžiai neteisūs, bet
pernelyg bijome ir gėdijamės pripažinti tai. Tokiais atvejais mes
stengiamės nekomplikuoti. Nėra būtinybės ilgai analizuoti savo elgesį.
Mes žinome, kad visų mūsų vaikystė buvo sužalota ir tvarkomės su
tuo, darydami žingsnius.
Mes atsilyginame padarytas skriaudas, mąstydami aiškiai ir neilgai,
bei turėdami nuoširdų troškimą pasikeisti. Nekomplikuoti ir daryti viską
paprasčiau kai kuriais atvejais yra pats geriausias reikalų tvarkymo
būdas. Kitais atvejais, kai norėsime atlyginti žalą, mums reikės pateikti
daugiau informacijos apie savo praeitį ir išsamesnius paaiškinimus. Mes
atskirsime tas situacijas, kai jos iškils.
Dešimtas žingsnis padeda mums pritaikyti visą tai, ko mokomės per
susirinkimus, ir įvertinti savo kasdienę pažangą. Šiame žingsnyje mes
pasiruošę „neišbarstyti” sunkiai pasiektų pasikeitimų, kurie pritaikomi
mūsų kasdieniame gyvenime. Gyvename sąžiningesnį gyvenimą ir vis
labiau priimame save. Suvokiame, kad neprivalome elgtis tobulai ar
nepriekaištingai tam, kad būtume mylimi ir priimti. Galime daryti
klaidas ir pasijuokti iš savęs, nejausdami gėdos. Mumyse mažėja
žmonių ir jų nuomonės apie mus baimė.
Mes išbandome naujus mąstymo ir elgesio būdus, bet turime uoliai
dirbti, jeigu norime iki galo pasveikti. Mes nepasikeisime per vieną
dieną, o polinkis griebtis senų įpročių kartas nuo karto vis grįžta. SAV
nėra lengva programa, bet tiems, kurie nuoširdžiai pagal ją dirba,
atlyginama su kaupu.
 Dešimtas žingsnis padeda mums nušlifuoti dvasinius principus, kurių
mes mokomės ir kuriuos taikome savo kasdienybėje. Tam, kad būtume
geros dvasinės formos, turime ir toliau lankyti susirinkimus, dalintis
savo jausmais ir padėti kitiems. Padėdami kitiems jų sveikimo kelyje,
mes padedame sau ir mokomės išeiti iš savo izoliacijos. Mes nustojame
telkti dėmesį vien į save ir prisidedame prie mūsų SAV palaikymo
grupės gerovės. Dėl Dešimto žingsnio mūsų asmeninis ir dvasinis
gyvenimas palaipsniui gerėja.
Dešimtas žingsnis skatina mus peržiūrėti, kaip mes naudojamės SAV
programa, kad pagerėtų mūsų santuoka, darbas, pasirinkimai. Turime
taikyti SAV programą namie ir darbe, jei norime likti ištikimi sau. Nėra
lengva taikyti SAV programos principus namie arba ofise, bet mes
turime tai padaryti. Mes nepamokslaujame apie SAV, nesikėsiname į
kažkieno ribas, taikydami programą. Tačiau mes esame pasiruošę
taikyti sąžiningumo, nuolankumo ir atlaidumo principus ir SAV
susirinkimuose, ir už jų ribų. Mes taip pat paprašome to, ko mums
reikia, ir laikomės savo žodžio. Tai nėra lengva, bet ir gyvenimo su
mūsų priklausomybėmis lengvu nepavadintume. Reikėjo nemažai
pastangų priimti pasirinkimus, turint priklausomą mąstymą. Dvasinių
principų taikymas ir mūsų gyvenimo nagrinėjimas taip pat reikalauja
pastangų, bet tai yra darbas, kurį mes atliekame dėl savęs.
Turime daugiau drąsos ir vidinės stiprybės, negu manome. Būtina
taikyti SAV programą kiekvienoje gyvenimo srityje tam, kad ir toliau
dvasiškai bei emociškai augtume. Negalime leisti, kad kito žmogaus
elgesys nukreiptų mus nuo mūsų programos arba suteiktų mums
priežastį blaškytis ir gyventi nesusitelkus.
Mokomės pastebėti dalykus, kurie anksčiau pasitarnaudavo mums
kaip dingstis pabėgti nuo savo problemų. Darydami Dešimtą žingsnį,
mes mokomės atpažinti signalus, vedančius prie fantazavimo ir
atsiribojimo. Daug suaugusių vaikų pasineria į fantazijas ir svajojimą
tam, kad išvengtų buvimo čia ir dabar. Mes taip pat mokomės
atpažinti, kada pradedame įkyriai galvoti apie kitą žmogų arba veiklą
tam, kad išvengtume savo jausmų arba buvimo šioje akimirkoje. Dėl
Dešimto žingsnio ir mūsų globėjo pagalbos mes galime nutraukti
fantazijų ir atsiribojimo momentus. Kai mus užvaldo atitrūkimo nuo
realybės momentai, mes atsipalaiduojame ir pagalvojame apie tai, kas
galėjo nutikti, kad atsirado toks momentas. Kartais tokią reakciją
sukėlęs įvykis buvo prieš keletą dienų ar valandų. Trumpam sustojame,
giliai pakvėpuojame ir grįžtame į tai, kas vyksta su mumis dabar. Mes
suteikiame programai galimybę veikti mūsų gyvenime ir priimame šį
iššūkį. Galime tai padaryti. Galime išgyventi savo jausmus,
prisiminimus ir sveikti.
Dažnai negalime išvengti įvykių, kurie sukelia mumyse norą pabėgti,
bet galime keisti tai, kaip mes su tuo tvarkomės. Mes liaujamės tai
spręsti vieni. Dabar mes žinome, kur kreiptis pagalbos. Nesame vieni.
Galime pasikalbėti su kitu žmogumi apie savo baimes ir mintis,
nesvarbu, kokios jos yra.
Kasdienis ar kassavaitinis savęs stebėjimas ir savo elgesio, jausmų,
minčių nagrinėjimas skiriasi nuo perdėto budrumo, kuris buvo
anksčiau, prieš sveikimą. Stebėdami save Dešimtame žingsnyje, mes
ne taip griežtai save vertiname, nes žinome, kad esame tik žmonės ir
darome klaidų. Žinome, kad galime pasikalbėti apie savo jausmus ir
klaidingus žingsnius ir mūsų nevertins, kai dalinamės tuo SAV
susirinkimuose. Susitaikėme su savo kritišku vidiniu tėvu. Dabar
pradedame klausytis savo tikro Tėvo, kurį daugelis iš mūsų vadina
Dievu.
Siūlome jums dviem būdais atlikti kasdienį ar kassavaitinį
įsivertinimą: darykite viską paprasčiau ir įsižiūrėkite į tai, ką jūs darote
gerai, tačiau peržiūrėkite ir savo trūkumus. Įsižiūrėkite į tai, ką jūsų
SAV grupė daro gerai. Tai yra be galo svarbu, kai mes švelniai ir
kantriai mokomės rūpintis savimi. Kai mes pamatome, kad savo elgesiu
pakenkėme kažkam, iškart pripažįstame tai ir judame toliau. Jeigu
praeityje be paliovos atsiprašinėdavome, turime liautis atsiprašinėję ir
keisti savo elgesį. Šiuo metu mes vengiame smerkti save už tai, kad
darome klaidų arba elgiamės taip, kad galime įskaudinti kitą žmogų
arba pakenkti jam. Mes nesame tobuli ir niekada tokiais nebūsime.
Priklausome draugijai žmonių, kurie stengiasi išmokti gyventi padorų
gyvenimą ir tvarkytis su savo netinkamu elgesiu. SAV yra draugija
vienų iš labiausiai pažeistų ir įskaudintų žmonių pasaulyje, tačiau mes
priimame vienas kitą ir susitelkiame į pagalbą vienas kitam. Mes
perduodame vienas kitam palikimą, kai stengiamės sutvarkyti savo
gyvenimą. Mes neturime kur kitur eiti. Turime būti drauge ir mylėti
vienas kitą bei padėti vienas kitam, nors ir suprantame, kad
neišvengsime susidūrimų. Mes nesiskundžiame dėl savo gyvenimo
situacijos. Pripažįstame ją ir imamės atsakomybės, darydami Dešimtą
ir kitus žingsnius. Tai, ką mes darome, nėra lengva, bet mes
susitaikome su tuo, kai esame kaip atskiri, pavieniai žmonės ir kaip
visa draugija. Galime įsipareigoti gyventi, vadovaudamiesi dvasinėmis
nuostatomis, ir būti sąžiningi su kitais ir savimi.

Tik šiandien

Dešimtas žingsnis primena mums, kad reikia susikoncentruoti į

dabartį ir gyventi šiuo momentu. SAV programoje mes gyvename po
vieną dieną. Gyvendami tiktai šiandien, mes galime susikoncentruoti į
save ir tvarkytis su gyvenimo iššūkiais, kai jie mus užklumpa. Dešimtas
žingsnis padeda mums išvengti apsėdimo jausmo, kai pernelyg ilgai
dairomės į praeitį arba perdėtai galvojame apie ateitį. Tiktai šiandien
mes darome pažangą savo emociniame, fiziniame ir dvasiniame
gyvenime. Mūsų praeitis gali būti mūsų didžiausias turtas, bet mes
prisimename, kad reikia koncentruotis į dabartį. Mes pradedame
aktyviai dalyvauti savo pačių ir kitų gyvenimuose, siekdami
pasitenkinimą teikiančių santykių. Kaip teigiama SAV pažaduose, mes
mokomės džiaugtis ir žaisti. Mes pradedame mažiau baimintis žmonių,
turinčių autoritetą, atrandame save kaip asmenybes. Jaučiame gilesnį
ryšį su savimi ir tikime, kad Dievas, kaip mes Jį suprantame, yra
pasiekiamas mums. Mokomės, kaip nustatyti ir išlaikyti sveikas ribas.
Santykiuose mokomės pasirinkti tokius žmones, kurie myli save ir gali
būti patys už save atsakingi. Lėtai ir palaipsniui su SAV draugijos ir
Aukštesnės Jėgos pagalba mes atsikratome neveiksmingų poelgių. Šie
didieji SAV pažadai pildosi kiekvieną dieną.
Stebėdami ir nagrinėdami save Dešimtame žingsnyje, mes
sužinome, kad turime pasirinkimą. Kai atėjome į SAV, daug kas iš
mūsų kontroliavo ir tai vadindavo pasirinkimu. Nepradėję dirbti su
Pirmu arba likusiais SAV žingsniais, iš tikrųjų mes neturėjome
pasirinkimo. Prieš atrandant SAV, daugelio iš mūsų kontroliavimas
baigdavosi kontrolės netekimu, todėl mes kaltindavome save, jautėme
neviltį, buvome sumišę ir pasimetę. Neigdami mes tikėjome, kad
privalome iš naujo pabandyti. Nesveikdami mes iš tiktųjų
bandydavome begalę kartų, bet ir vėl būdavome pasmerkti nesėkmei.
Kartodavome tas pačias klaidas, tikėdamiesi kitų rezultatų.
Kaltindavome kitus dėl tokių rezultatų ir nesugebėjome pakeisti savo
pačių elgesio. Mes ir vėl pasirinkdavome žmones, kurie nesugebėdavo
mylėti savęs, bandydavome išgauti iš jų meilę. Kai kuriems mūsų
išsivystė tokia stipri priklausomybė nuo kito žmogaus, kad negalėjome
lengvai nutraukti santykių su tuo žmogumi, nors įsitraukėme į
santykius, kuriuose akivaizdžiai buvo atkartotas mūsų vaikystės
smurtas ir apleistumas. Daug kam iš mūsų prireikė intervencijos, kad
sugebėtume gyventi toliau ir susikoncentruotume į save.
Tikrasis pasirinkimas reiškia, kad mes liaujamės kontroliavę ir
pasikliaujame savo Aukštesniąja Jėga, tam kad ji suteiktų mums meilės
ir pagalbos, kurios mums reikia, kad gyventume lanksčiai. Tikrasis
pasirinkimas yra dvasinio augimo seka, prasidedanti nuo neigimo ir
vedanti į sąžiningumą su savimi, nuolankumą, išmintingumą ir
galiausiai įžvalgumą. Dešimtas žingsnis yra dalis tos dvasinio įžvalgumo
sekos. Kai išanalizuojame savo tikruosius motyvus ir pasikliaujame
Aukštesniąja Jėga, paaiškėja atsakymai. Atsiranda sprendimai.
Taikydami Dešimtą ir kitus SAV žingsnius, mes intuityviai išmokstame,
kaip tvarkytis su problemomis, kurios anksčiau išmušdavo mus iš
vėžių. Mes mokomės, kaip neįsipainioti į kitų žmonių problemas.
Apkalbinėjimas mūsų jau nežavi taip, kaip anksčiau, nes mums
nereikia koncentruoti dėmesį į kitų problemas, vengiant pažvelgti į
save. Mes pasitikime savimi, tad būname tvirti ir kantrūs. Kur kas
greičiau atpažįstame manipuliacijas — savo pačių bei kitų — ir
pasirenkame kitą kelią. Prieš imdamiesi veiksmų, mes mokomės
išanalizuoti savo tikruosius motyvus. Kartais mes nesiimame jokių
veiksmų, nes tai ir būna geriausias veiksmas. Visą tai yra pasirinkimo ir
įžvalgumo elementai, kurie įeina į Dešimtą žingsnį.
Dešimto žingsnio esmė ta, kad mes pradedame naudotis sveikimo
įrankiais, kuriuos atradome SAV. Sveikimo įrankiai, kuriais mes
naudojamės, yra Dvylikos žingsnių programa, reguliarus SAV
susirinkimų lankymas, globėjo susiradimas ir bendravimas su jau
sveikstančiais suaugusiais vaikais. Tolimesnio sveikimo įrankiai yra
naujų grupės narių globojimas ir įsitraukimas į tarnystę. Mes
savanoriaujame, dalindamiesi savo patirtimi kalėjimuose ir
reabilitacijos įstaigose. Jeigu turime internetinę grupę, atsakinėjame į
jos pagalbos linijos telefono skambučius. Siekiame tapti patikimais
tarnautojais.

Intergravimas

Dešimtame žingsnyje mes ir toliau integruojame visus likusius

charakterio trūkumus ar išgyvenimo įgūdžius į savo vis labiau
ryškėjančią asmenybę. Darydami Septintą žingsnį sužinojome, kad tam
tikri likę trūkumai ir išgyvenimo bruožai neišnyks taip lengvai. Tai
nereiškia, kad mums nepavyko padaryti prieš tai esančių žingsnių.
Dešimtame žingsnyje mes galime pripažinti ir priimti šiuos išlikusius
mažiau veiksmingus bruožus. Esame nuolankūs ir nuolat stengiamės,
kad galėtume integruoti šias savo asmenybės savybes.
Kai kurie suaugę vaikai apibūdina integravimą kaip įėjimą į tamsų
kambarį, durų uždarymą ir kalbėjimą su kiekvienu išlikusiu varginančiu
bruožu. Mes vizualizuojame tokius bruožus, kaip pataikavimas ir
bandymas įtikti kitiems, priklausomas mąstymas, meilės ir gailesčio
painiojimas, pernelyg griežtas savęs vertinimas. Tamsoje mes
kalbamės su šiais bruožais. Dėkojame jiems ir kitiems savo bruožams
už tai, kad apsaugojo mus. Mes prašome, kad jie išnyktų arba
atsitrauktų. Su kai kuriais iš jų mes atsisveikiname, o kai kuriuos
integruojame. Susitaikome su tais savo asmenybės bruožais, kurie
padėjo mums išgyventi, kai buvome dar vaikai, bet kurie jau
nenaudingi. Šis pratimas vadinamas įžengimu į tamsą, kad atrastum
šviesą. Išeidami iš tamsaus kambario, mes atsistojame šviesoje,
žinodami, kad ir vėl susidūrėme su labiausiai mus kamuojančiais
bruožais ir išgyvenome. Akistata su savo „šešėliu” padeda mums
gyventi šią akimirką ir turėti viltį dėl ateities.
 Dešimto žingsnio vadovas

1) Savęs įvertinimas

Žemiau pateikti keli Dešimto žingsnio klausimai, kuriuos kasdien sau

pateikiame. Šie klausimai padeda mums įgyvendinti SAV programą
visose gyvenimo srityse. Dešimtas žingsnis padeda mums atidžiai
vykdyti programos principus.
1. Ar aš izoliuojuosi ir nekalbu apie tai, kas iš tikrųjų vyksta su
manimi?
2. Ar šiandien aš žiūrėjau į kažką kaip į autoritetingą asmenybę ir
jaučiau baimę arba norėjau maištauti prieš tą žmogų?
3. Ar aš šiandien atsiribojau, pasinėriau į fantazijas arba kažkaip
kitaip įsitraukiau į kenksmingą sau elgesį.
4. Ar aš turiu paslapčių nuo kitų ir jaučiuosi kitoks (-ia)? Ar kalbu
apie savo jausmus?
5. Ar esu sąžiningas (-a) savo santykiuose, ar labiau siekiu pritarimo
nei sąžiningumo?
6. Ar bandau elgtis „tobulai” ir perdėtai reaguoju į savo klaidas?
7. Ar aš perdėtai sureaguoju ar atsiriboju nuo kitų, kai suprantu, kad
buvau sukritikuota?
8. Ar lankau SAV susirinkimus, kad ugdyčiau save ir atiduočiau tai,
kas man buvo duota?
9. Ar buvau paslaugus tam, kad manipuliuočiau kitais?
10. Ar slaptai pykstu ant ko nors, bet vengiu apie tai kalbėtis?
11. Ar šiandien klausiausi savo Vidinio Vaiko arba Tikrojo Savęs?
12. Ar šiandien teisiau save ar ką nors kitą be gailesčio?
13. Sau esu Kritikuojantis ar Mylintis Tėvas? Kurio iš jų klausausi?
14. Ar prisimenu, kad šiandien galiu paprašyti pagalbos ir
paskambinti kažkam?

2) Pratimas, susijęs su pasirinkimo galimybe

Darydami Trečią žingsnį, supratome, kad mūsų poreikis ar

nenumaldomas noras kontroliuoti kitus yra pagrindinė kliūtis,
neleidžianti mylinčiam Dievui arba dieviškajai esačiai pasireikšti mūsų
gyvenimuose. Dešimtame žingsnyje mes dar kartą tvarkomės su mums
trukdančiais išgyvenimo bruožais. Nesakome, kad bet kokia kontrolė
yra blogai. Privalo būti kažkokia tvarka mūsų gyvenime, kitaip jis
pavirs chaosu, tačiau kai kuriems SAV nariams ir jų santykiams griežta
kontrolė gali reikšti žlugimą. Jei pagalvotume apie tai, pamatytume
skirtumą tarp nevaldomos kontrolės ir praktiškos tvarkos nustatymo
savo gyvenime. Pastarajame yra daug vietos spontaniškumui ir
vaizduotei. Darbas su Dešimtu žingsniu mums padeda suvokti, kad mes
paleidžiame vis daugiau kontrolės, mes mokomės atskirti kontrolę nuo
įžvalgumo. Įžvalgumas kyla iš vidaus ir yra tarsi Dievo kvėpavimas,
nukreipiantis mus atlikti tinkamą veiksmą. Mes žinome, kaip pasielgti
konkrečioje situacijoje, kai mūsų kvėpavimo ritmas sutampa su Dievo
ritmu. Pavyzdžiui, kai mes kontroliuojame, mūsų kvėpavimas tampa
nenatūralus ir trumpas. Kūnas jaučia spaudimą iš vidaus. Kai savo
gyvenime griežtai kontroliuojame, jaučiamės valdomi ir inertiški,
neturėdami jokio tikro pasirinkimo jausmo. Kalbame negalvodami ir
jaučiamės sutrikę dėl to. Tada griežtai save peikiame ir dažnai
atsiprašinėjame kitų. Taip kaupiame savyje apmaudą. Pasikliaudami
savo įžvalgumu, mes susilaikome nuo nepadorių pasisakymų ar
impulsyvių veiksmų konkrečioje situacijoje. Įžvalgumas reiškia, kad
mes žinome, kas esame. Pagaliau mes pasitikime savimi.
Galime atsipalaiduoti ir veikti savo gyvenime, o ne vien tik reaguoti.
Žemiau pateiktame pratime nubrėžkite ištisinę liniją, kurį prasideda
nuo neigimo ir tęsiasi iki visiško įžvalgumo. Užsidėkite šią ištisinę liniją
ant savo šaldytuvo arba pasidėkite ant darbo stalo. Kiekvieną dieną
pažymėkite, kokią, jūsų manymu, galimybę rinktis savo gyvenime jūs
turite. Dienos eigoje galite perkelti savo žymėjimą iš vienos vietos į
kitą, kadangi bet kuriuo metu mūsų kontrolės lygis gali pasikeisti. Tai ir
yra pasirinkimo esmė. Mes visada galime rinktis ir atsisakyti griežtos ir
stingdančios kontrolės. Nėra jokių laukimo eilių sprendimams padaryti.
Jūs visada esate pirmas eilėje.
Pasirinkimų ištisinė
Neigimas Nedidelis pasirinkimas Didesnis pasirinkimas Įžvalgumas
______________________________________________________
_____________________

3) Gyvenimas tik šia diena

Dešimtas žingsnis primena sveikstančiam suaugusiam vaikui gyventi

tik dabartiniu momentu tam, kad galėtų džiaugtis gyvenimo dovanomis
ir jausti ryšį su gyvenimu. Išvardinkite visas sveikimo priemones,
kuriomis jūs naudojatės, ir kurios padeda jums gyventi tik šiandien.

4) Jausmų ir dienoraščio rašymo pratimai

Jau darydami Ketvirtą žingsnį, mes susipažinome su jausmų

pratimais. SAV’e mes tikime, kad jausmai yra vienas iš būdų,
padedančiu mums susipažinti su pačiais savimi ir su Dievu, kaip mes Jį
suprantame. Jausmai, kuriuos mes saugiai išreiškiame SAV grupėje,
suteikia mums antrą galimybę pasitelkti savo vaizduotę, kūrybiškumą ir
patirti meilę. Mes taip pat sveikose ribose galime išgyventi pyktį,
nusivylimą ir baimę. Būnant SAV programoje, mums kur kas mažiau
daro įtaką tokie kadaise rūpestį kėlę jausmai, kaip pyktis ir baimė. Mes
išmokome juos išreikšti ir žinome, kad jie praeis. Tai, kaip mes
išreiškiame baimę ir pyktį SAV programoje, skiriasi nuo to, kaip mes tai
darydavome, būdami vaikai, kuomet nejautėme, kad šie jausmai gali
kada nors praeiti arba turėdavome užgniaužti juos savyje. Jausmai
atsiranda ir praeina. Mes išgyvename juos ir augame emociškai ir
dvasiškai.
Kadangi yra be galo svarbu išmokti nustatyti, kaip mes jaučiamės ir
kaip mąstome, įtraukėme jausmų pratimus į Dešimtą žingsnį, kad
reguliariai jais naudotumėmės. Dauguma suaugusių vaikų nėra tikri dėl
savo jausmų ar negali jų atpažinti. Šis pratimas yra paprasta priemonė,
padėsianti jums suvokti, nustatyti savo jausmus ir jaustis patogiai,
įvardijant žodžiais, ką jaučiate.
Kalbėti apie savo jausmus yra rizikinga, tačiau tokią riziką verta
patirti, nes atpildas yra didžiulis. Kai leidžiame kitiems sužinoti, kaip
jaučiamės, mes nustatome su žmonėmis dvasinį lygiavertį ryšį, užuot
ėję į priklausomus ir manipuliacija paremtus santykius.
Dauguma suaugusių vaikų išmoksta atskirti ir nustatyti savo
jausmus, praktikuodami jausmų sakinį. Pasirinkite vieną iš žodžių,
apibūdinančių jausmus, ir užbaikite sakinį. Atlikite šį sakinio užbaigimo
pratimą kasdien arba kas antrą dieną, kad jaustumėtės patogiai,
kalbėdami apie savo jausmus.
Sakinys, padėsiantis išreikšti jausmus:
Jaučiu (Jaučiuosi)_______________ ,kai______________________
,nes____________________.
„Jaučiuosi kupinas vilčių, kai lankau SAV susirinkimus, nes žinau,
kad esu išgirstas”.
Mylimas džiaugsmingas susigėdęs linksmas suirzęs
Piktas sutrikęs patikimas išduotas laimingas
Patenkintas prieštaringai viltingas įkvėptas mylintis
Sužlugdytas nusivylęs susikrimtęs (sielvartas) pripažintas
susijaudinęs
Dėkingas pasitikintis pažemintas kaltas romus
Pailsėjęs gėdą apleistas malonumą saugus
Ryžtingas susimąstęs žaismingas susižavėjęs pakerėtas

5) Pagyrimų pratimas

Pagyrimų pratimą mes taip pat pristatėme Ketvirtame žingsnyje.

Įtraukiame šį pratimą į Dešimtą žingsnį, kad primintume suaugusiems
vaikams, kad reikia pagirti save už gerąsias savybes, kai tuo tarpu
nepamirštame išnagrinėti savo klaidų ir paklydimų. Raginame juos
pastebėti, ką daro gerai arba kokie dėmesingi, rūpestingi ir
nesavanaudiški yra. Mes atsisakome pataikautojo vaidmens ir
mokomės priimti save mylėdami.
Jums pateiktas dvidešimt penkių teigiamų bruožų sąrašas, kuris
padės subalansuoti teigiamus dvasinius bruožus jūsų Dešimto žingsnio
sąraše. Pabraukite bent dešimt teigiamų savybių. Įtraukite ir tas
savybes, dėl kurių dar nesate visiškai tikri arba kurias norėtumėte
turėti ateityje. Kadangi jaučiame pagyrimų trūkumą, dažnai
nesuvokiame savo vertingų bruožų, kuriais esame apdovanoti.
Stiprus užjaučiantis spontaniškas patikimas punktualus
Linksmas pagarbus kūrybingas ryžtingas geraširdis
Jautrus gabus geras klausytojas priimantis geras draugas
Entuziastingas organizuotas dvasingas kuklus SAV narys
Po to, kai pabrauksite jums tinkančius bruožus, ramiai atsisėdę
suvokite kiekvieną iš jų, kartodami sau: „Aš esu __________________
(įrašykite teiginį)”.

DEŠIMTO ŽINGSNIO DVASINIAI PRINCIPAI:

Sąžiningumas ir įžvalgumas.

VIENUOLIKTAS ŽINGSNIS

Malda ir apmąstymais siekėme stiprinti sąmoningą ryšį su

Dievu, kaip mes Jį suprantame, melsdami vieno — sugebėjimo
pažinti Jo valią mums ir stiprybės ją vykdyti.

Meditacija įprasmina pabaigos maldą

Kai prieš keletą metų susipažinau su meditacija, buvau nusiteikęs

skeptiškai. Atėjau iš religinės bendruomenės, kurioje meditacija nebuvo
vienas iš dvasinio augimo pasirinkimų.
Stengiausi daryti tai, ko prašė programa. Stengiausi, bet atrodė, kad
niekas nesikeičia mėnesių mėnesius. Medituojant mane išblaškydavo
skrendanti musė ar pro šalį skrendantis lėktuvas. Aš tęsdavau
meditaciją, nes norėjau pasiekti emocinę blaivybė, apie kurią
girdėjauper susirinkimus. Mėgau skaityti knygas apie ją ir maniau, kad
mano kasdieninė meditacija atpalaiduodavo, bet nebuvo tokia
produktyvi, kokios norėjosi.
Pirmasis suvokimas, kad meditacija veikia, atėjo vieno susirinkimo
metu. Tai nutiko per pabaigos maldą. Prieš pradedant medituoti, per
pabaigos maldą būdavau išsiblaškęs. Aš trepsėdavau arba būdavau
atsimerkęs ir galvodavau apie darbus, laukiančius po susirinkimo.
Dažniausiai aš nesiklausydavau pabaigos maldos.
Nežinau, kada tiksliai tai nutiko, bet tai nutiko besimeldžiant. Kai
stovėjau rate kartu su visais po susirinkimo, pajutau, kad nejudu. Aš
dalyvavau toje akimirkoje ir klausiausi maldos. Buvau atsipalaidavęs ir
leidau žodžiams smelktis į mano mintis. Pajutau, kaip užmerkiau akis
maldai. Vėliau supratau, kad tai yra atsipalaidavo būsena medituojant.
Vis dėlto ramybės jausmo staigumas mane pribloškė. Jis atėjo, kai tik
atsistojau šalia draugų ir užmerkiau akis. Aš buvau savame kūne ir
tokioje akimirkoje, kurios nepatyriau būdamas vaikas.
Kai kitą kartą ėmiausi meditacijos, pradėjau ją pabaigos malda ir vėl
pasijutau atsipalaidavęs. Aš sukūriau sąmoningą ryšį su mano
Aukštesniąja Jėga. Buvau toje akimirkoje ir savame kūne. Esu
sudvejojęs meditacijos verte, bet aš negaliu be jos gyventi.

Meditacija ir motyvai padeda atrasti sprendimus

Mano meditacijos būdai ir stilius bėgant metams keitėsi, tačiau aš

visada meditavau ir susilaukiau puikių rezultatų. Pradėjau nuo
paprasčiausio sėdėjimo kėdėje užmerktomis akimis, giliai kvėpuojant.
Tai puikiai veikė keletą metų. Gebėjau reguliariai atrasti ramybę ir
sukurti sąmoningą ryšį su Dievu. Aš netgi medituodavau dėl problemų,
santykių ir atrasdavau sprendimus. Atsakymai, kuriuos gaudavau,
dažniausiai nukreipdavo mane visų pirma pažvelgti į savo motyvus,
norus ir poreikius. Meditacija man padėjo atrasti sprendimą. Kartais tai
nukreipdavo į klausimų sau pateikimą apie savo motyvus. Sprendimas
ar atsakymas ateidavo savaime arba pakalbėjus su savo globėju.
Pasijutau labiau emociškai subrendęs, kai pradėjau melstis ir medituoti.

Kaip aš palaikau sąmoningą ryšį?

Dirbu su dvasine programa. Kreipiuosi į Dievą, siekdamas gauti

reikalingus „įrankius” ir informaciją. Dievas man yra aukštesnis
sąmoningumo lygis. Kiekvieną dieną malda ir meditacija aš pasineriu
giliai į save, į ramybę, meilę, šviesą, viltį ir džiaugsmą. Aš sąžiningai
atlieku kasdieninę peržvalgą, aš paleidžiu savo valią ir prašau Dievo
išlaisvinti mano nefunkcionuojančias savybes. Aš įsipareigoju ištaisyti
praeities klaidas. Tai palaiko sąmoningą ryšį su mano Aukštesniąja
Jėga.
 Kaip sužinoti, ar tai Dievo valia?

Aš turiu du susisiekimo su Dievu būdus: mano vidinis vaikas ir mano

maldos. Mano vidinis vaikas leidžia man suprasti, ką jis nori daryti. Kai
aš meldžiuosi, prašau Aukštesniosios Jėgos, kad ji leistų man sužinoti,
kaip aš turiu elgtis. Dievo valią suprantu įsiklausydamas į tai, kokios
galimybės džiugina mano vidinį vaiką bei stebint, kas vyksta, kai
išnaudoju visus Dievo man suteiktus talentus.
Mano vidinis vaikas tampa labai susijaudinęs ir judrus, kai turi man
ką pasakyti. Jis yra vienintelis, kuris jaučia jausmus, kurie yra
arčiausiai Dievo. Jis iš manęs pareikalauja sustoti ir pasidžiaugti
saulėlydžiu, gėlės žiedu ar vaiku, besivejančiu drugelį. Jis, susižavėjęs
ir nuolankus prieš Dievą, stebi Jo veikimą, kaip stebėtų tapantį
dailininką. Jis nukreipia prie įvairių rasių, tautybių bei šalių kalbų,
papročių, apsirengimo, maisto, rankdarbių... Jį stebina, kaip bitė
gamina medų ar kaip inžinierius užtvenkia upę. Jis turi ryšį su didele
jėga, kuri kuria stebuklus aplink, jis liečia Dievo ranką.

Vienuolikto žingsnio santrauka

Vienuoliktame žingsnyje melsdamiesi ir medituodami mes ieškome

geresnio sprendimo, išeities. Medituodami mes pradedame įsivaizduoti
emocinę blaivybę. Mes pamatome, kaip atrodo SAV sveikimas.
Pamatome, kad sveikimas — tai pastebimas išsilaisvinimas nuo
žalojančio Skalbinių sąrašo savybių poveikio. Suvokiame, kad darbas
su žingsniais išgydo vaikystės traumas ir pakeičia neigiamą vertinimą.
Mes intuityviai pasitikime žingsniais ir SAV susirinkimais, susidurdami
su kasdieninėmis gyvenimo situacijomis. Pasitikime Dievu, kaip mes Jį
suprantame, kad turėtume tvirtesnį pagrindą po kojomis. Būdami
emociškai blaivūs, mes iš tiesų galime save perauklėti. Mes mylime
save. Emocinės blaivybės įrodymų galima rasti santykyje su kitais ar su
Dievu, kaip mes Jį suprantame. Jei santykiai vis dar kupini kontrolės
bei nepasitikėjimo, mes turime peržiūrėti savo emocinės blaivybės
tvirtumą. Tikroji emocinė blaivybė sukelia ryšio su savimi ir aplinkiniais
jausmą. Santykiuose šis ryšys apima jausmų reiškimą, pasitikėjimą,
abipusę pagarbą ir pripažinimą, kad yra Aukštesnioji Jėga. Mes
suvokiame, kad mums nereikia priklausyti nuo kito žmogaus, kad
atsikratytume vaikystėje patirtos apleistumo baimės. Pradedame
suvokti, kad santykiuose galime būti „tikruoju savimi”. Galime pasiūlyti
kai ką daugiau, nei nesveika priklausomybė. Taip atrodo SAV
sveikimas. Tai atitrūkimas nuo tokių pirminių santykių, kokie buvo
šeimoje. Tai santykių pavyzdys visiems, kurie žengia pirmyn. SAV
sveikimas ir emocinė blaivybė pasireiškia tuo, kad mes keičiame įprastą
gyvenimo modelį. Mes gyvename jausdami, esame dvasingi ir žinome
savo tikrąją tapatybę.
Vienuoliktas žingsnis yra tai, į ką mes nukreipiame savo
priklausomybę nuo susijaudinimo ir krizių. Tai — aštuntoji Skalbinių
sąrašo savybė. Medituodami mes mokomės nuraminti mintis ir
atsipalaiduoti. Medituodami mes paleidžiame įkyrias, galvoje
besisukančias mintis. Mokomės būti čia ir dabar ir savo kūne. Mes
išmokstame, kad mūsų mintys gali baigtis. Tai daugumai mūsų yra
nauja, nes visą gyvenimą įpratome nerimauti dėl įsivaizduojamų dalykų
ir kylančių minčių. Mes išmokstame, kad mintys gimsta, gyvena ir
miršta. Medituodami mes galime leisti nerimastingoms mintims
natūraliai mirti.
Vienuoliktame žingsnyje mes kiekvieną dieną skiriame laiko
susikoncentruoti ties mūsų dvasiniu keliu. Mes kuriame ryšį su Dievu
per savo „tikrąjį aš”, kai atrandame ramybę ir išgirstam Dievo
žingsnius. „Tikrasis aš” pažįsta Dievo kvietimą. „Tikrasis aš” žino kelią,
kuriuo į širdį ateina Aukštesnioji Jėga. Tai — meilės kelias.
Per Vienuoliktą žingsnį mes pažįstame Dievo valią ir asmenines
galias, apie kurias nieko nežinojome. Tai — tikra galia. Mes galime ją
turėti, jei pasistengiame ir leidžiame Aukštesniajai Jėgai vesti mus.
Suaugęs vaikas, artėdamas prie Vienuolikto žingsnio, turi įvairių
nusistatymų. Kai kurie meditaciją priima labai skeptiškai arba
nesuinteresuoti dėl to, kai šis rekomenduojamas praktikavimo būdas
yra naujoviškas. Dauguma mūsų buvo auklėjami įtariai žiūrėti į
meditaciją arba neturėjome informacijos apie meditacijos dvasines
savybes. Kai kurie mano, kad gali praleisti šį žingsnį arba greitai per jį
„perbėgti”. Meditacijos ignoravimas nėra protinga išeitis, jei norime
gauti didžiausias SAV dovanas per vidinę ramybę.
Kai kurie suaugę vaikai gali būti įsikibę nuomonės, kurią perteikė
tėvai apie Aukštesniosios Jėgos savybes. Jie mano, kad Dievas yra
abejingas, baudžiantis, o gal jo išvis nėra. Kai kurie suaugę vaikai
slapta tiki, kad meditacija yra skirta dvasininkams arba rimtiems
dvasiniams pasekėjams. Bet argi ne visi mes rimtai siekiame atrasti
palengvėjimą ir savęs priėmimą? Ar tai nėra dvasinga? Negi tik
dvasininkai nori laisvo ir sąmoningo ryšio su Dievu?
Kai kurie mūsų stengėmės medituoti pusiau nuoširdžiai ir nutarėme,
kad kažko trūksta. Kiti naudojo chemines medžiagas (vaistus,
narkotikus, alkoholį), kad padidintų, sustiprintų meditacijos patirtį ir
taip pat suvokė, kad kažko vis dėlto trūksta. SAV mums nereikia
narkotikų tam, kad sukurtume ryšį su Aukštesniąja Jėga ar Dievu. Mes
esame visuma. Mes turime visus energijos centrus, dvasines dovanas ir
visatos jėgas. Esame dvasinės būtybės, atveriančios save Aukštesniajai
Jėgai. Per maldą ir meditaciją mes atrandame, kad esame kai kas
daugiau nei mūsų įžeidumas ir apleistumas. Esame stebuklai, prašantys
ir meldžiantys atsiverti. Ieškotojai supranta šį kelią.
Kiekvienas suaugęs vaikas nuo pat vaikystės yra dvasinis ieškotojas,
net pats to nežinodamas. Dabar mes tai suprantame, kaip sveikstantį
suaugusį vaiką. Kai mes atsisukame į savo praeitį ir pasirinkimus,
kuriuos padarėme eidami šiuo keliu, dažnai būname apstulbę. Tai, kas
atrodė nesusijęs sprendimas, iš tikrųjų buvo sprendimas, kuris
nukreipė mus „tikrąja linkme” į SAV. Kai kurie mūsų nuėjo ilgą kelią,
bet ten buvo „vedimas”. Ten buvo pastangos. Ten buvo intuicija. Mus
tarsi magnetu traukė link SAV ir dabar mes tai suvokiame. Turėjome
vidinį dvasinį kompasą, kuris daugiau nebegalėjo būti ignoruojamas.
Pirmasis įkūrėjas A. Tonis yra pasakęs: „Suaugusio vaiko
asmenybė — tai asmenybė, dvejojanti Dievu arba netikinti tuo, ko
nematė, bet siekianti Dievo, kuris yra nematomas”. Mes negalime
savęs sustabdyti nuo siekio rasti ryšį su Aukštesniąja Jėga. Tai — dalis
buvimo suaugusiu vaiku ir mes turime priimti šį didį faktą. Mes esame
šaukiami pas Dievą ir negalime pasipriešinti. Išsiblaškymas ir
abejojimas daugiau nebeveikia. Tikrasis Tėvas kviečia.
Žiūrėdami į savo ėjimą link SAV, mes suvokiame jo stebuklą. Kai
kurie iš mūsų yra suaugusieji, kurie neturėtų būti čia, bet mes esame.
Kai kurie mūsų turėtų būti mirę, atsidūrę tam tikrose institucijose ar
pasimetę jūroje. Ir vis dėlto mes esame čia, atsisukę veidu į Šviesos
kūrėją. Mes esame ieškotojai ir mes visada tokie buvome. Mes
negalime to paneigti, tad kodėl neiti toliau, pasitelkus vieną iš Dievo
mėgstamiausių būdų — meditaciją?
Istorijoje teigiama, kad didieji dvasiniai ieškotojai medituodavo ir
melsdavosi tam, kad kokybiškai būtų su Aukštesniąja Jėga ar Dievu.
Vedų žinovai ir budistai Rytuose naudojosi šiuo būdu ir gavo geriausią
atlygį. Susitelkę ir medituodami jie patenka į naujas dimensijas ir įgyja
mistinių ir dvasinių dovanų, kurias realiai sunku paaiškinti. Budistai ir
jogai žino, kad visata yra begalinė ir palaiminga. Jie patyrė sąmonę
kaip kitą dimensiją, ir jie lieka čia padėti kitiems tai atrasti.
Vakarai taip pat turi savo medituotojų ir ieškotojų. Jų dramatiškos
transformacijos ir dieviški nušvitimai yra gerai dokumentuoti.
Meditacija ir maldomis jie galėjo sutelkti savo talentus ir pasaulį
padaryti geresniu. Šios galimybės prieinamos SAV nariams per
Vienuoliktą žingsnį.

Kelionė į savo kūną

Daugelis suaugusių vaikų yra atsiskyrę nuo savo kūno ir jo

nesuvokia. Vienuoliktas žingsnis — vienas iš būdų, kaip vėl atrasti ryšį
su savo kūnu. Tas atsiskyrimas gali atsirasti sustingusių jausmų forma,
taip pat vadinama dvasiniu sąstingiu. Mes tampame nejautrūs,
nejaučiame jausmų, neturime pojūčių. Tai — atsiskyrimo nuo „tikrojo
aš” simptomas, kuris kūne pasireiškia per jausmus ir įsivaizdavimus.
Mūsų atsiskyrimas nuo kūno atspindi mūsų atsiskyrimą nuo savo
tikrojo tapatumo. Kai kurie buvo taip traumuoti, kad sustabdė, uždarė
savo emocijas ir atskyrė save nuo savo kūno. Tuo tarpu, kai vis dar
dirbame ir kuriame santykius, mes nejaučime savo kūno. Mes stebime
kitus ir galvojame, ką reiškia jaustis „normaliai”, nes esame tikri, kad
nesijaučiame „normaliai”. Realybėje mes mažai ką jaučiame.
Dvejojimas, ar esame normalūs, sumišimas dėl jausmų — tai būdas
atsiskirti nuo savo kūno.
Kita savo kūno nejautimo forma — atsiskyrimas arba „iškeliavimas iš
kūno”. Daugelis seksualinės prievartos aukų įvardija išėjimą iš kūno
seksualinės prievartos metu. Dalis suaugusių vaikų sveikimo proceso
yra grįžimas atgal į kūną ir visumos susigrąžinimas.
Daugelis jaunų berniukų ir mergaičių, kurie buvo šiurkščiai
vadinami, gąsdinami, bauginami, kuriems buvo grasinama, išgyvena
tokį patį savo kūno nejautimą. Jie jaučia viską kartu: daugybę jausmų,
sąstingį ir atsiskyrimą. Dažnai atsiskyrimą komplikuoja vaistais,
narkotikais, seksu ar kitu kompulsyviu elgesiu. Kai atsiranda
priklausomybė, sąstingis ir atskirtumas, dažniausiai padedant
profesionalams, jie turi būti nukreipti į SAV.
Mes žinome suaugusį vaiką, kuris ieškojo pagalbos. Jis buvo blaivus
ir švarus, bet jautė, kad kažkas yra negerai. Jis išliko nevartojantis, bet
kompulsyviai elgėsi kitose gyvenimo srityse. Toks elgesys sukėlė didelę
gėdą. Jo sustingusių jausmų problema ir atsiskyrimas nuo kūno iškilo
ankstyvojoje konsultavimo sesijoje. Sesijos metu jo terapeutas
paklausė paprasto klausimo: „Koks jausmas jaustis mylimam?”
Suaugęs vaikas stengėsi atsakyti ir pabandė pasakyti meilės
apibrėžimą, deja, konsultantas švelniai įsiterpė ir pasakė: „Ne. Man
nereikia meilės apibrėžimo. Aš noriu žinoti, koks jausmas yra tavo
kūne, kai jautiesi mylimas. Kai aš jaučiuosi mylimas, mano kvėpavimas
lengvesnis, ir jaučiu šilumą veide po oda. Jaučiuosi daug besišypsanti”.

Konsultantas pakartojo klausimą: „Koks jausmas

jaustis mylimam?”

Suaugęs vaikas žiūrėjo į konsultantę. Jis negalėjo atsakyti. Vėliau jis

suvokė, kad buvo 26 metų ir negalėjo prisiminti, kad būtų mylimas.
Niekada nebuvo stabtelėjęs apie tai pagalvoti iki tos dienos. Jis žinojo,
kad jo tėvai juo rūpinosi ir suteikė namus ir maisto. Jie sakydavo, kad
myli jį, bet jis negalėjo prisiminti, kad jaustųsi saugus ir mylimas,
būdamas vaikas. Jo alkoholikas tėvas gąsdino šeimą ir keikė savo
vaikus.
 Šis paprastas klausimas, koks jausmas jaustis mylimam, iškėlė
klausimą, ar suaugęs vaikas kada nors buvo iš tikrųjų mylimas. Jis
buvo taip „uždarytas” emociškai, kad negalėjo prisiminti psichologinės
reakcijos, — kūno reakcijos — koks jausmas jaustis mylimu. Jis
atsiminė, kad buvo susižavėjimo objektu santykiuose, bet jie niekada
nesitęsdavo. Jis niekada nejautė šilumos veide ir jo kvėpavimas
netapdavo lengvesnis nuo susižavėjimo.
Tapdamas blaiviu ir švariu, jis pagerino savo gyvenimą, bet tai taip
pat leido iškilti į paviršių jo natūraliems jausmams, kad jis menkesnis ir
turi trūkumų. Būdamas blaivus, jis liko atsiskyręs nuo savo kūno ir
negalėjo priimti meilės, nes giliai jautė, kad turi trūkumų. Jis manė,
kad gali pamatyti meilę kituose, bet viduje tikėjo, kad pats niekada
nesijaus mylimas. Jis žinojo meilės apibrėžimą iš knygų ir filmų, bet
nesijautė mylimas. Išoriniai stebėtojai matė padedantį vyrą, kuris
turėjo darbą, draugų ir gyvenimo tikslą. Jis buvo pagrindinis Dvylikos
žingsnių narys, kuris pagelbėdavo kitiems. Po tos konsultacijos,
konsultantė pasakė: „Tu nesi savo kūne. Tu nejauti savo jausmų. Tu
esi savo galvoje”.
Vienuoliktas žingsnis — tai taškas, kuriame suaugęs vaikas gali
„patekti” į savo kūną ir į dabarties momentą. „Patekę” atgal į savo
kūną, mes galime išeiti į pasaulį ir įdėti savo didžiausią įnašą. Tai —
svarbus darbas ir į jį reikia žvelgti rimtai. Rasti laiko ramiai atsisėsti ir
atlikti paprasčiausią meditacinį kvėpavimą ir koncentravimąsi —
įrodytas būdas, kaip atlikti šį sielos gydymo pratimą. Jausdami savo
kūną ir jį pažindami, randame kitą dėlionės dalį, kad rekonstruotume
savo visumą. Visas dalis mes turime viduje ir randame jas, padedant
Dievui.

Dievas mumyse

Meditacijoje, apie kurią čia kalbame, nėra griežtų taisyklių.

Dažniausiai žmogus, kuris medituoja, susiranda kambarį ar vietą, kur
nėra triukšmo ir niekas neblaško. Galima sėdėti kėdėje, kojas nuleidus
ant žemės. Kai kurie suaugę vaikai sėdi ant grindų sukryžiavę kojas,
jogo pozicijoje.
Dažniausiai meditacija pradedama keletu lėtų, gilių įkvėpimų.
Kvėpavimas svarbus norint sulėtinti mintis ir pasiruošti siekti
sąmoningo ryšio su savimi ir Dievu, kaip mes Jį suprantame. Kai
kvėpuojame giliais ir lėtais įkvėpimas-iškvėpimais, mes klausomės oro,
keliaujančio į ir iš plaučių. Toks kvėpavimas daugeliui mūsų yra
Aukštesniosios Jėgos kalba. Tai — signalas pamatyti Aukštesniąją Jėgą
viduje. Daugelis SAV narių tiki, kad Aukštesnioji Jėga gyveno ir gyvena
viduje. Meditacija suteikia galimybę tai išsiaiškinti.
 Medituodami kai kurie suaugę vaikai užsimerkia ir susikoncentruoja
ties paprasta malda ar meditaciniu skaitymu. Kiti medituoja atsimerkę,
susikoncentruodami ties centriniu tašku.
Paprasčiausiais Vienuolikto žingsnio tikslas yra patobulinti mūsų
sąmoningą kontaktą su Dievu, kaip mes Jį suprantame. Medituodami
mes meldžiame pažinti Dievo valią ir jėgų ją vykdyti.
Kai kurie suaugę vaikai medituodami meldžia vientisumo, prašo
aiškumo iš Aukštesniosios Jėgos. Su vientisumu susipažinome Trečiame
žingsnyje. SAV mes tikime tuo, kad esame visuma ir buvome
suskaidyti dėl mūsų auklėjimo. Viduje mes turime visas dalis, kad
galėtume dvasiškai pabusti. Mes siekiame pažinti Dievo valią ir
prašome jėgų, kad išsiaiškintume vientisumo procesą. Mes prašome
Dievo to, ko mums reikia. Mes trokštame visumos ir stebuklingo
sugrįžimo.
Medituodami leidžiame mintims ateiti ir išeiti. Leidžiame joms
išnykti. Susikoncentruojame ties kvėpavimu, bet ne per daug.
Kvėpuojame natūraliai ir atpalaiduojame įtampą kūne. Tam tikru
meditacijos metu dauguma suaugusių vaikų viduje tampa labai ramūs.
Tai — taškas, kai esame sąmoningi savame kūne. Tai — vidinis
kontaktas su Dievu, bet yra dar kai kas. Pasiekiame daug daugiau, jei
medituojame reguliariai.
Medituojant kvėpavimas yra ramus, jaučiamės pailsėję. Pečiai
atpalaiduoti, kojos jaučia tvirtą pagrindą po kojomis. Mes jaučiame ryšį
su žeme. Suvokiame, kad visiškai esame savame kūne. Jaučiamės
gerai dvasiškai ir emociškai. Jaučiamės mylimi savo Tikrojo Tėvo. Šioje
būsenoje galime prarasti laiko nuovoką, nes peržengiame fizines ribas.
Fiziškai sėdime kėdėje, bet mūsų sąmonė yra ryšyje su Dievu. Kai kurie
pajaučia palaimą, priėmimą, atleidimą ir meilę sau. Tai — kita
dimensija. Tai — Dievas, kurio ieškojome, nepažinodami jo, bet
jausdami, kad Jis bus čia. Tai — Aukštesnioji Jėga, kuri suformavo SAV
iš vaikų, esančių visame pasaulyje, maldų. Tai — Dievas, kuris
panaikina gėdą.
Jei nepavyksta pasiekti meditacinės būsenos po daugelio bandymų,
mes dėl to nesijaudiname. Toliau stengiamės, žinodami, kad tai
pavyks. Nėra teisingo ar neteisingo būdo medituoti. Dievas nepaliks
mūsų. Aukštesnioji Jėga yra viduje. Tai — mūsų „tikrasis aš”. Mes
negalime būti apleisti ar palikti nuošalėje.
Kad ir kokį meditacijos būdą pasirinktume, tikslas yra siekti suprasti
Dievo valią ir turėti jėgų ją vykdyti. Praktikuodami meditaciją, mes
grįžtame prie savo kasdienių užsiėmimų, jausdamiesi emociškai
blaivesni. Jaučiamės energingesni, dalyvaudami gyvenime ir
prisidėdami prie gyvenimo gerinimo. Meditacijoje, vidinėje kelionėje,
mes atrandame jėgų eiti toliau išoriniame pasaulyje, ko net
neįsivaizdavome.
 Kai sutinkame savo kolegas ar draugus, jaučiame, kad keičiamės
viduje. Pastebime jėgą, esančią mūsų viduje, kurios anksčiau
nepastebėdavome. Mažiau bijome autoritetą turinčių žmonių,
pastebime žmonėse ne tik jų silpnybes, bet ir stipriąsias puses.
Nebesielgiame impulsyviai ir neapgalvotai, kai viskas vyksta ne pagal
mus. Pradedame atsitraukti nuo situacijų, kurios anksčiau priversdavo
mus ginčytis be priežasties ar įsakinėti kam nors. Tampame mažiau
griežti sau ir savo klaidoms. Mes norime lankyti SAV susirinkimus ir
padėti kitiems jų kelionėje į sveikimą.
Be meditacijos Vienuoliktas žingsnis taip pat skatina besimeldžiantįjį
siekti pažinti Dievo valią ir turėti jėgų ją vykdyti. SAV mes
analizuojame savo maldą ir mintis. Mūsų minčių tėkmė yra vieta
galvoje, kuri dominuodavo su visais neigiamais vaikystės pranešimais.
Ši minčių tėkmė buvo nematoma aplinkiniams, nors mums ji buvo
reali, nes susidėjo iš patirties ir įsitikinimų, kurie valdė mūsų nesveiką
priklausomybę ir nevaldomus potraukius. Mes tapome priklausomi nuo
susijaudinimo ar savo mąstymo. Nors, iki atvykstant į SAV, išoriškai
atrodėme įprastai, mes visuomet turėjome „scenarijų” galvoje. Niekas
daugiau nematė ir negirdėjo to „scenarijaus”, bet mes jį girdėdavome ir
elgdavomės pagal jį. Mes įgijome keistų potraukių (obsesijų) ir
kompulsyvų, nevaldomą elgesį, paremtą šiuo „scenarijumi” ar mintimis.
Kartais jausdavomės bejėgiai ką nors pakeisti, bet dabar mes tikime,
kad atradome jėgą, kuri padės atsikratyti mūsų nesveiko,
destruktyvaus mąstymo. Padedant Aukštesniajai Jėgai, dirbame su
savo obsesiniu-kompulsyviu (įkyriu-nevaldomu) elgesiu. Pirmieji
žingsniai padarė didelį poveikį keičiant mintis. Mes pakeitėme
neigiamas mintis ir keičiame elgesį — lėtai, palaipsniui.
Malda ir meditacija mus nuves toliau. Meldžiame, kad principus ir
idėjas, kurias atrandame SAV, išmoktume taikyti savo elgesyje.
Meldžiame stiprybės ir galios dirbti su programa ir išlikti
susikoncentravus. Meldžiame, kad Dievas įeitų į mūsų gyvenimą, mintis
ir panaikintų tai, kas skiria mus nuo savęs priėmimo. Meldžiame ryšio
su savo vidiniu vaiku.
Yra keletas taisyklių, susijusių su malda. Kai kurių SAV narių
manymu, melstis reiktų dienos pabaigoje ir dažniausiai namuose ar
maldos namuose. Mes teigiame, kad melstis galima bet kada ir bet kur.
Mes neapribojame konkrečiu meldimosi laiku ir konkrečia vieta. Kaip ir
meditacija, malda ištisus amžius buvo skirta garbinimui, pamokymams,
intervencijai, išsigelbėjimui ir tam, kad atrasti nusiraminimą dėl
vienišumo. Nėra standartinės maldos apimties, bet daugumoje pačių
galingiausių maldų yra tik keletas žodžių. Ramybės Malda
reprezentuoja koncentruotą kiekį ramybės, nuolankumo, drąsos,
išminties ir dvasingumo dvidešimt penkiuose žodžiuose. Tai malda, kuri
įsitvirtino Dvylikos žingsnių susitikimuose visame pasaulyje. Įrodyta,
kad tai malda, kuri priverčia įsiklausyti, susimąstyti. Tai turi tam tikrą
galią.
Kai kurie SAV nariai prisimena vaikystės maldas, kurios jiems puikiai
tarnavo ir suteikė nusiraminimą. Sveikdami jie pasakoja, kad šios
maldos buvo maži šviesos spindulėliai, nurodantys kelią pagalbos link.
Viena SAV narė trečioje klasėje išmoko maldą ir dabar suvokia šią
maldą kaip prašymą aiškiai iššifruoti prieštaringas žinutes, ateinančias
iš jos labai sumišusios šeimos. Dabar ji suvokia SAV išmintį toje
maldoje.
„Dieve,
Kai aš žiūriu, leisk man iš tikrųjų matyti,
Kai aš klausau, leisk man iš tikrųjų išgirsti.”
Kai ji atrado maldą būdama devynerių metų, tai suteikė jai
nusiraminimą jos jaunystėje. Kai ji pasiekė dugną būdama trisdešimt
trejų metų, ši malda iškilo jos sąmonėje kaip senas draugas. Ji tiki, kad
aiškumo ir supratimo meldimas atvedė ją į SAV ir veda toliau šioje
programoje.
Paprasta malda — siekio ir įsiklausymo, kurie yra esminiai dalykai
Vienuoliktame žingsnyje, pavyzdys. Dauguma SAV narių maldą
apibūdina kaip Dievo patarimo siekį ir meditaciją kaip įsiklausymą į tai.
Vienuoliktame žingsnyje mes meldžiamės ir klausome. Maldos ilgumui
nėra apribojimų. Ilgesnės maldos turi savo tikslą ir puikiai pasitarnauja.
Melsdamiesi ir medituodami mes atrandame savo tikrąją vidinę
galią. Tai yra vidinė stiprybė, kurią mes visada turėjome, bet mažai
naudojome. Dievas laukė, kol mes Vienuoliktame žingsnyje tapome
pasirengę ją priimti. Tai galia, kuri keičia gyvenimą ir mūsų mąstymo
bei elgesio kursą. Tai galia, kuri veda mus pirmyn, kai puolame save
teisti ar jaučiamės netekę drąsos daryti progresą SAV programoje. Tai
jėga, kurią atrandame, kai nuolankiai prašome gerovės pasauliui.
Dėl Vienuolikto žingsnio jaučiamės gyvensi nei bet kada anksčiau.
Mūsų vaizduotė yra lakesnė ir mes turime daugiau vilties. Atsivertimas
į maldą ir kūrybingumą — tai dvi Vienuolikto žingsnio dovanos. Be to,
viduje atrandame sąmoningą ryšį su Dievu.
Nors ir daug kalbėjome apie Dievą ir Dievo vedimą, SAV nėra
religinė programa ir neatstovauja jokių religinių įsitikinimų. Kad ir kaip
bebūtų, šeimos disfunkcija yra gudri, trikdanti ir galinga liga. Be mūsų
praktinių pastangų dirbti su Dvylikos žingsnių programa ir dalinimosi
patirtimi susirinkimų metu ji reikalauja dvasinio sprendimo. Mes tikime,
kad šeimos disfunkcija yra dvasinė dilema. Mums reikalingas ryšys su
Dievu, kaip mes Jį suprantame, tam, kad turėtume viltį.
 Sunkus darbas iš naujo: susitikimas su savo vidiniu
vaiku

Vienuoliktame žingsnyje reikia įdėti daug darbo. Šiam sunkiam

darbui mes rekomenduojame pasitelkti meditaciją. Šio užsiėmimo metu
Jūs nukeliausite atgal į savo vaikystę ir susitiksite su savo vidiniu vaiku.
Nors sielvartas gali sumaišyti emocijas, jis ne visada yra nemalonus.
Daugelį kartų mes pastebime, kokie dideli mūsų praradimai. Kartais
pradedame verkti ar raudoti ir tuomet mes pajuntame išsilaisvinimą.
Sielvartas žymi esminius mūsų vaikystės įvykius. Tam, kad
pasiektumėte geriausių rezultatų, siūlome išklausyti ir atlikti žemiau
pateiktą testą, jis padės vesti meditaciją.

Meditacijai skirtas pratimas

Perskaitykite ir įrašykite pats arba paprašykite draugo įrašyti šį

tekstą į CD. Kai įsirašysite, paleiskite tekstą ir sekite tuo, kas sakoma.
(Pradėkite įrašinėti)
Kad pradėtum meditaciją, rask tylią ir patogią vietą, kur tau
netrukdytų. Tu gali sėdėti ant kėdės ar ant žemės.
Vieta lauke taip pat tinkama. Sėdėk tiesiai, bet patogiai.
Pradėk pratimą užmerkdamas akis ir giliai, lėtai įkvėpdamas ir
iškvėpdamas.
Kai lėtai įkvėpsi keturi penkis kartus, leisk visoms mintims, kurios iki
šiol sukosi, išnykti. Sąmoningai jausk, kad esi savame kūne. Jei mintys
dvejoja, švelniai fokusuokis į save ir būk šioje akimirkoje ir savame
kūne. Toliau natūraliai kvėpuok.
(Juostoje palikite 10-20 sekundžių be kalbėjimo. Tai sukurs Jums
tylą atsipalaidavimui, įkvėpkite keletą kartų, kol juosta tęsis. Po
trumpos tylos pauzės, įrašinėkite toliau.)
Įsivaizduok, kad sėdi šiltame paplūdimyje. Oras malonus ir ne per
karštas. Paplūdimys nuošalus, bet saugus. Tu jauti šiltą smėlį tau po
kojomis, kai atsistoji ir pažiūri į ramų, žydrą vandenyną. Balti jūros
kirai nardo gaudydami žuvį ir gaivinantis vandens kvapas. Tu vilki
marškinėlius, laisvas kelnes ir kepuraitę nuo saulės.
Priešais save, netoli kranto tu matai savo atvaizdą, kai tu buvai
šešerių-aštuonerių metų. Tavo vidinis vaikas pasilenkęs renka jūros
žvaigždes ir kriaukles. Vaikas tave pastebi ir tau pamojuoja. Tu prieina
prie vaiko ir jis ištiesia ir padeda tau ant delno jūros žvaigždę. Tu
nusišypsai ir jauti kutenančius mažytės jūros žvaigždės šerius. Tavo
vidinis vaikas nusišypso ir prisimerkia nuo slėpdamasis nuo draugiškos
saulės.
 Vaikas pasiekia ir sugriebia tavo ranką. Vaiko oda sušildyta saulės
spindulių. Judu abudu pradedate eiti paplūdimiu. Jums einant, tu jauti
vaiko švelnius plaukus ir jautrų prisilietimą. Vaikas tavimi pasitiki ir
švelniai kikena kiekvieną kartą, kai banga nuplauna krantą beveik
siekdama tavo kojas.
Jūs vaikštote, švelniai kalbatės, bet tu esi dėmesingas vaiko
nekaltumui ir vaizduotei. Tu nori apginti šį vaiką.
Pastebi du žmones priešais, jie atrodo pažįstame, taigi tu toliau eini
link jų. Vaikas suspaudžia tavo ranką ir lėtai pasislepia už tavęs, kai tu
artiniesi prie poros. Vaikas tampa nedrąsus, iš už nugaros spaudžiasi
prie tavo kojų. Tu toliau eini.
Atpažįsti porą, dar prieš prieidamas prie jų. Jie — tavo tėvai,
laukiantys tavęs pasivaikščiojimui. Jie išsišiepia prieš tave ir tavo vidinį
vaiką ir paklausia ar gali pasivaikščioti su vaiku.
Jauti, kaip įsitempia tavo pilvas, pasižiūri žemyn į savo vidinį vaiką,
kuris prisispaudęs prie tavo kojų tau už nugaros. Vaikas nežiūri į tave ir
nepaleidžia tavo rankos.
Tu nusišypsai savo tėvams, bet paprašai jų palaukti kitos dienos, kai
galės pasivaikščioti su vaiku. Tu ir tavo vidinis vaikas toliau einate
pakrante palikę tėvus ir prisėdate. Vaikas pasižiūri per petį ir atsisėda
tau ant kelių. Tu laikai savo vidinį vaiką. Jūs abu žiūrite, kaip nueina
tėvai.
Saulė dabar jau žemiau, bet vis dar šilta. Tavo Vidinis Vaikas
snaudžia. Tu saugus. Tavo vidinis vaikas irgi saugus. Tu ketini tai
padaryti. Tu žinai, ką tu darai. Tu gali pasitikėti savo jėgomis ir
pasirūpinti savo vidiniu vaiku. Tu gali pasitikėti savo sugebėjimu mylėti.
Tęsk meditaciją ir laikyk savo vidinį vaiką. Kai būsi pasirengęs baigti,
švelniai pažadink vaiką, nuvesk jį į savo vasarnamį ir paguldyk jį į lovą.
Paguldęs jį, išeik iš kambario lėtai skaičiuodamas nuo 10 atgal. Atmerk
akis.
(Įrašo pabaiga)
Įrašymas baigtas. Dabar tu turi įrašą, kuris nukelia tave į meditaciją
su vidiniu vaiku. Šis pratimas simbolizuoja vaikystės sielvartą, netektį.
Mūsų šeimos ne visada buvo saugios ir ugdančios. Tai yra netektis.
Pratimas taip pat atskleidžia mūsų perauklėjimo galimybę šiandien.
Mes galime pasirūpinti savimi ir savo vidiniu vaiku.
Jūs galite panaudoti šį pratimą tam, kad vėl aplankytumėte savo
vaikystę. Pasitaikius progai galite paklausti vidinio vaiko, ką jis jaučia ir
ką patiria. Klausykitės ir užsirašykite, ką išgirsite iš vaiko.

Kūrybinis pratimas: kišeninė kortelė

Susikurkite savo asmeninę Vienuolikto žingsnio maldą ir, užrašę ant

kortelės, įsidėkite ją į piniginę, kad turėtumėte ją su savim darbe ir
įvairiuose susitikimuose. Tegul tai būna paprasta, tačiau ypatinga jums
ir jūsų santykiui su Aukštesniąja Jėga, Dievu malda. Tai — jūsų
nuosava malda.

VIENUOLIKTO ŽINGSNIO DVASINIS PRINCIPAS:

Kreipimasis, prašymas ir klausymas.

DVYLIKTAS ŽINGSNIS

Šių žingsnių dėka dvasiškai pabudę, mes stengiamės perduoti

tą žinią kitiems dar kenčiantiems ir visada gyventi pagal šias
nuostatas.

Mūsų istorija — didžiausias mūsų turtas

Pamenu, kaip skeptiškai sureagavau, kai kažkas pasakė, kad mano

nedarnus auklėjimas bus mano didžiausias turtas. Nesuvokiau, kaip
mano patirtis gali padėti kam nors, taip pat nieko nežinojau ir apie
SAV. SAV aš nesu auka. Pradėjau tikėti tuo, kad mano vaikystė atvedė
mane į tokią padėtį, kai aš galiu padėti kitiems, kai niekas negali.
Nebegyvenu praeityje, bet galiu padėti sau padėdamas kitiems. Žinau
tai, nes man padėjo kitų grupės narių gyvenimo istorijų klausymas
susirinkimuose. Tai kuria tapatumą ir vienybę. Aš dalinuosi savo SAV
istorija, kad susitapatinčiau ir padėčiau kitiems.
Mačiau suaugusio vaiko pagalbos suaugusiam vaikui susitikimuose
kalėjime ir reabilitacijose, ne tik SAV susirinkimuose, rezultatą. Neturiu
nieko prieš gydytojus ar psichiatrus, bet kartais jie negali padėti. Jie
dažnai nesupranta, kad suaugusiam vaikui reikia bendrauti su kitais
sveikstančiais SAV nariais ir lankyti susirinkimus, o ne tik nusistatyti
tam tikrus tikslus ir keisti elgesį. Tikslai ir elgesio keitimas yra svarbu,
bet taip tu negali gauti pagalbą, kurią suteikia priklausymo lankantiems
susirinkimus jausmas. Jūs galite pamatyti naujoko akis, kai pirmą kartą
skaitomos SAV Problemos ar Skalbinių sąrašas. Tai — galinga.

Taikyk išmintį ir dalinkis ja

Dvyliktas žingsnis reiškia, kad nuėjau toli nuo to pradinio skausmo,

kuris atvedė mane į grupę. Turiu sąmoningumo, stiprybės ir jėgų
taikyti šią Programą kiekvienoje gyvenimo srityje, ne tik atskirose
priklausomybėse ar manijose. Galiu tarnauti kitiems tiek grupės viduje,
tiek už jos ribų. Aš aukoju savo laiką klausydamas ir palaikydamas.
Stengiuosi būti ramaus ir laimingo gyvenimo pavyzdžiu.
 Kaip rašoma Pažaduose, „mes progresuojame iš skaudinimo į
gydymą ir pagelbėjimą”. Ačiū Dievui.

Duodu tam, kad gaučiau

Kai kurioje literatūroje Dvylika žingsnių dalijami į tam tikrus etapus.

Šie etapai tokie: nuo Pirmo iki Trečio žingsnio — „Atsidavimas”,
Ketvirtas ir Penktas žingsniai — „Prisipažinimas”, Šeštas ir Devintas
žingsniai — „Išsivalymas”, Dešimtas ir Dvyliktas žingsniai —
„Priartėjimas”.
Aš suprantu Dvyliktą žingsnį kaip atsakomybės prisiėmimą būnant
globėju, tarnaujant, kalbant grupėse.
Tai programa, kuri išgelbėjo mano gyvenimą. Šiai programai ir jos
žmonėms aš skolingas savo gyvenimą, sėkmę, savo pinigus ir
džiaugsmą. Dėl savo meilės SAV informaciją apie SAV susirinkimus aš
paskleidžiau visur: bibliotekose, terapeuto kabinete, universitete,
psichologijos departamente, verslo ir valdžios institucijose ir
bažnyčiose.
Mano šeima dabar bendrauja, išreiškia meilę ir pagarbą man. Pažįstu
kitus, kurie jaučiasi taip pat kaip ir aš; jie visi tarnauja grupėje,
organizuodami specialius renginius, globodami kitus, plėsdami SAV
pagalbą. Tai kyla iš dėkingumo, tai — programos esmė.

Sugrįžkite

Programa nesibaigia su Dvyliktu žingsniu. Dirbu su žingsniais tam,

kad išlaikyčiau emocinę blaivybę ir nepatekčiau į nesveikas situacijas.
Po dvidešimties metų aš vis dar lankau susirinkimus, kad atiduoti
kitiems tai, ką pats gavau. Tai aš girdėjau pačioje pradžioje: „sugrįžkite
į grupę, nesvarbu, kas”. Aš taip dariau ir atradau naują gyvenimą. Aš ir
toliau daug gaunu globodamas kitus ir pats dirbdamas su globėju.
Negaliu apsakyti, kiek kartų nuėjęs į susirinkimą, išgirdau istoriją apie
save. Ši Programa ir toliau mane stebina.

Mano dvasinis nubudimas

Pamenu, kai pirmą kartą skaičiau Dvyliktą žingsnį. Buvau

susižavėjęs SAV principų praktikavimu, bet buvau skeptiškai nusiteikęs
dėl galimybės man dvasiškai pabusti. Dabar žiūrėdamas atgal matau,
kaip nusprendžiau, kad dvasinis pabudimas skirtas tik kitiems.
Darydamas viską, ką galėjau daryti ribojamas savo netikėjimo, dariau
visus dvylika žingsnių. Tačiau ignoravau kalbas apie dvasinius dalykus.
Tikėjausi, kad užteks tarnavimo ir pagalbos kitiems. Tikėjausi, kad to
pakaks mano gyvenimui. Su šiuo požiūri mano gyvenimas keitėsi
dramatiškai. Baigiau koledžą ir pradėjau karjerą. Buvau aktyvus
susirinkimų lankytojas ir kitų rėmėjas. Buvau atviras dėl savo polinkio
maldauti ir kontroliuoti. Susirinkimuose atvirai dalinausi tuo, kaip savo
valią ir gyvenimą patikėjau Dievo globai, bet aš vis dar dvejojau, ar aš
iš tikrųjų tai paleidau. Tikėjausi, kad Dievas girdi mano maldas, bet
nebuvau tuo tikras. Žvelgdamas atgal aš suprantu, kad save su visu
„skalbinių sąrašu” atvedžiau iki dvylikto žingsnio. Stengiausi
nepaleisdamas visko sukurti intelektualų ryšį su Aukštesniąja Jėga. Tai
buvo mano kelias į dvasinį nubudimą, kuris buvo dramatiškas ir
nenumatytas.
Niekada negalvojau, kad mano sprendimas pradėti santykius, kurie
tapo priklausomi, nuves į tą dvylikto žingsnio dalį, kurią ignoravau.
Tačiau taip įvyko. Šie santykiai beveik privedė mane prie pakvaišimo,
jaučiau skausmą ir apleistumą. Buvau beprarandantis savo sielą ir tą
žinojau. Susidūriau su dilema: palikti SAV ar skirtis. Kai nusprendžiau
išsiskirti, susidūriau su tokia panika, nevaldomomis mintimis ir baime,
kokių niekada neįsivaizdavau. Meldžiausi dieną ir naktį, bendravau su
globėju, ėjau į susirinkimus. Susidūriau su apleistumo baime, kuri buvo
nuo vaikystės. Žinojau, kad galiu išgyventi jausmus. Toliau meldžiausi
ir buvau arti savo Aukštesniosios Jėgos. Po kelių mėnesių mano
dvasinė patirtis pasirodė esanti dramatiška vizija su įrodymais, kad
Dievas yra ir Jis yra mylintis. Tai nutiko 20-aisiais mano sveikimo
metais. Aš to nelaukiau, bet tai nutiko. Patyriau dvasinį nubudimą kaip
savo susidūrimo su apleistumu rezultatą.

Dvylikto žingsnio santrauka

Dvyliktame žingsnyje įtvirtiname sveikimo programą, praktiškai

taikydami dvasinius programos principus kasdieniniame gyvenime.
Principai — tai atidavimas, viltis, sąžiningumas, atleidimas sau,
nuolankumas ir daug daugiau.
Dvyliktas žingsnis kviečia SAV narius perduoti žinią kitiems
kenčiantiems suaugusiems vaikams, taikant šiuos principus visose
gyvenimo srityse. Mes galime tikėtis dvasinio nubudimo, kaip teigiama
SAV pažaduose.
Nėra geresnio būdo „perauklėti” save kaip tik skleidžiant vilties žinią
kitam, dar kenčiančiam suaugusiam vaikui. Taip elgiantis, mes augame
emociškai ir dvasiškai. Mes mokomės užtikrinčiau mylėti save.
„Perauklėdami” save mokomės dvasinius principus taikyti
kasdieniniame gyvenime keičiant senuosius įsitikinimus ir elgesį.
Sprendimas teigia: „Palaipsniui, paleisdami neišreikšto sielvarto naštą,
lėtai išeisime iš savo praeities. Išmoksime elgtis su savimi švelniai,
nuotaikingai, su meile ir pagarba”.
 Perduodame SAV vilties žinią kitiems švelniai, su humoru, meile ir
pagarba taip pat, kaip tai taikome ir sau.
Progresuojame iš skriaudimo į pagalbą. Mes pajuntame pilnatvės
jausmą, kuris mums atrodė nepažįstamas. Dirbdami su SAV žingsniais
suprantame, kad mūsų praeitis yra vienas svarbiausių dalykų norint
padėti kitiems ir sau. Mes negyvename praeitimi, bet galime padėti
kitiems, kai niekas negali arba kai profesionalų pagalba neveiksminga.
Mūsų istorijos reikalingos tam, kad kiti galėtų su jomis susitapatinti.
Nauji SAV nariai gali būti skeptiški programos atžvilgiu, jei jie to
neišgirsta. Dauguma yra ekspertai netikėjime. Juos gali pasiekti tik tos
istorijos, kurios pasakojamos naujiems žmonėms suprantama kalba.
Kai kalbame apie savo norą įtikti ar painiojamą meilę ir gailestį, mes
matome, kaip atsiranda ryšys su tais, kurie ieško pagalbos. Ilgainiui
žmonės pradeda atsiverti ir dalintis savo patirtimi. Tai yra mūsų
pasakojimų jėga, kai pasakojame savo istoriją su nuolankumu ir viltimi
padėti kitiems.
Dvyliktas žingsnis — tai scena, kurioje mes veikiame, o ne
reaguojame, nepriimdami sprendimų. Kai mylime ir gerbiame save,
mes perduodame savo dvasinius sprendimus kitiems suaugusiems
vaikams, siekiantiems geresnio gyvenimo. Taip mes padedame sau.

Dievas yra

Vienas iš dvasinio pabudimo aspektų — suvokimas, kad Dievas yra.

Dvasiškai pabudę, mes iš teorijų apie Dievą pereiname prie tikėjimo,
kad Aukštesnioji Jėga yra prieinama ir girdi mūsų maldas. Žinome, kad
egzistuoja mylintis Dievas ar Visatos dvasia. Mes pradedame tikėti, kad
Dievas, kaip mes Jį suprantame, yra Tikrasis Tėvas.
Dauguma mūsų mano, kad yra tam tikri Dvylikto žingsnio dvasinio
pabudimo standartai. AA Didžioji knyga išskiria dvi dvasinio pabudimo
rūšis. Skirtingose kultūrose ir skirtingose valstybėse yra daugybė kitų
rūšių. AA yra dramatiškasis dvasinis nubudimas arba „ryškios šviesios”
patyrimas. AA įkūrėjas Bilas Vilsonas tokį nušvitimą patyrė 1934
metais, kai susidūrė su beprotybe, atsiradusia dėl išgėrinėjimo. Ši
patirtis nėra visiems įprasta, bet tokia būna. Dramatiškas patyrimas
gali sukelti gilius pokyčius požiūryje ir tikėjime Aukštesniąja Jėga. Taip
pat yra dvasinis nubudimas, vadinamas „išmokta įvairove”. Šis
laipsniškas nušvitimas atsiranda, kai žmogus aiškiau suvokia
Aukštesniąją Jėgą, dirbdamas su žingsniais, medituodamas,
melsdamasis ir padėdamas kitiems SAV nariams. Laipsniškas dvasinis
nubudimas turi tiek pat reikšmės ir suteikia tiek ilgalaikės ramybės,
kiek ir staigus dvasinis nubudimas.
SAV nariai yra patyrę šiuos nušvitimo būdus. Mūsų patirtis taip pat
atskleidžia ir trečiąją dvasinio nubudimo rūšį. Šis nubudimas turi ir
dramatiško, ir laipsniško nubudimo bruožų. Išmoktas dramatinis
nubudimas gali sukelti gilias vizijas ir pateikti nenuginčijamus
įrodymus, kad Dievas yra tarp mūsų. Mes išlaisvėjame nuo priklausomo
mąstymo ir veiksmų, kurių anksčiau nežinojome. Mes suvokiame, kad
esame mylimi ir galime mylėti kitus.
Dažniausiai žmogus, patiriantis išmoktą dramatiškąjį nubudimą,
nesupranta, kas įvyko. Jis turi mokytis, susivokti apie šį įvykį. Mes
vengiame analizuoti patirtį ar perdėtai apie ją galvoti, bet ieškome
informacijos apie dvasines vizijas patikimuose šaltiniuose. Vien
mokymosi, švietimosi nepakanka, norint turėti didžiausią naudą iš
dvasinių patyrimų. Taip pat žinome tai, kad dvasinis nubudimas turi
didesnę reikšmę, kai jis priskiriamas darbui su SAV programa. Dvasiniai
patyrimai gali būti jaudinantys ir praplečiantys sąmonę. Jie tampa
ilgalaikiu dvasiniu nubudimu, dirbant su žingsniais ir turint ryšį su savo
vidiniu vaiku. Tai — „tikrasis aš” ir ryšys su Dievu viduje.
Dvasinis patyrimas leidžia suvokti, kad tam tikru būdu
transformuojamės. Žinome, kad kažkas mūsų viduje pasikeitė, nors to
aiškiai ir nesuprantame. Kai kuriems mūsų dvasinis susikoncentravimas
atrodo painus. Mes pažįstame dalį, kurios net neįsivaizdavome prieš
tai. Vis dar jaučiame akimirkas, kai mus paveikė gyvenimas, bet šios
akimirkos dabar yra daug švelnesnės ir su jomis susidorojame daug
greičiau. Suvokiame, kad visatoje yra kažkas didingesnis už mus. Mes
paleidžiame ir su didesniu palengvėjimu leidžiame Dievui dirbti visose
srityse. Kitiems gali atsirasti intuicija, kurios anksčiau nebuvo. Tai gali
būti lengvai plaukiantis kūrybiškumas ar energija.
Dramatiško nubudimo veiksnys gali atsirasti bet kuriuo metu, vis
dėlto tai dažniau nutinka, kai suaugęs vaikas patiria tam tikrą krizę.
Intensyvus emocinis skausmas ar ypatingai ryškus bejėgiškumo
jausmas gali būti vartai į dramatišką dvasinę patirtį. Intensyvus
beviltiškumo jausmas dažniausiai tęsiasi keletą valandų ar keletą
dienų. Ši beviltiškumo dovana gali privesti prie dramatiško dvasinio
nubudimo, jei esame pakankamai nuolankūs paprašyti Aukštesniosios
Jėgos pagalbos. Šių akimirkų metu aštrus bejėgiškumo jausmas rodo
apleistumo krizę. Tai − mūsų vaikystės apleistumo baimė, įsiveržusi į
suaugusiojo gyvenimą. Šis baimės jausmas ir lemtis, laukianti
sprendimo, sukelia didžiausias mūsų baimes būti vienam. Kai kurie
susidorojo su šiuo jausmu ankstesniuose žingsniuose ir jaučia
palengvėjimą. Kitiems būtinas galutinis susidūrimas su savo baimėmis
būti apleistam, kad visa tai baigtųsi. Jei mes esame pasiruošę ir
nuoširdūs, mes suvokiame, kad galime išgyventi savo jausmus ir
didžiausias baimes. Tam, kad tai išgyventume, meldžiamės dažnai ir
smarkiai. Mes skambiname globėjui, einame į susirinkimus ir kalbam
apie tai, kaip jaučiamės. Galų gale mes paleidžiame savo baimę būti
apleistam ir įsikabiname į Aukštesniąją Jėgą. Šiuo laikotarpiu mes
galime patirti ryškius sapnus ar nepaaiškinamus įvykius. Tai patyrę,
jaučiame pasikeitimą. Jaučiame skirtumą mąstyme ir kūne.
Daugumai mūsų dvasinis nubudimas prasidėjo Pirmajame žingsnyje,
kai suvokėme, kad esame ne vieni ir nesame pakvaišę. Į pirmąjį
susirinkimą atėjome tikėdami, kad esame unikalūs ar kad mūsų šeima
yra vienintelė tokia. Kokį palengvėjimą pajutome, kai išgirdome
Skalbinių sąrašą ir SAV problemas. Gilus neigimas buvo sukaustęs širdį
ir dvasią. Kai kurie verkė, girdėdami SAV bruožus. Mūsų nubudimas
pirmojo susirinkimo metu tęsėsi, kai girdėdavome kitų pasidalijimus
apie jų patirtį vaikystėje ir suaugus. Jiems kalbant, girdėjome aiškumą,
viltį ir SAV sprendimus. Mes taip pat girdėjome atvirumą ir ryžtą, tai
yra, KAIP ši programa veikia. Susirinkimo pabaigoje mes buvom
pasikeitę. Mes nebegalime būti tokie, kokie buvome, kai išgirdome žinią
apie sveikimą. Ateityje laukė sunkios dienos, bet mes buvome kitokie
po pirmojo susirinkimo.
Kiti patyrė dvasinį nubudimą, rašydami Ketvirtąjį žingsnį ir Penkto
žingsnio metu jį pristatydami. Dirbdami su šiais žingsniais, mes
galiausiai pamatėme šeimos modelio pasekmes ir prabilome apie tai,
kas mums gyvenime svarbu. Dauguma mūsų pirmą kartą pasitikėjo
kitais žmonėmis, darydami Penktą žingsnį. Mes drąsiai sulaužėme
šeimos paslapties taisyklę, papasakodami istoriją kitiems žmonėms.
Kas galėjo patikėti, kad kalbėjimas, pasitikėjimas ir jautimas yra lygūs
dvasinei patirčiai, bet suaugusiam vaikui tai yra lygiaverčiai dalykai.
Mes pajutome šį naują dvasingumą savo kvėpavime ir gyvenime.
Dauguma mūsų pajuto stipresnį ryšį su Aukštesniąja Jėga po Penktojo
žingsnio.
Yra daugybė kitų dvasinio patyrimo pavyzdžių, vykdant Dvylikos
žingsnių programą. Jie visi veda į dvasinį nubudimą, kurio siekiame
SAV. Dvasinis nubudimas yra reikalingas mums, nes jis keičia
asmenybę, naikina šeimos disfunkcijos žaizdas sieloje. Tik Dievas, kaip
mes Jį suprantame, gali sukelti tokius pokyčius. Nesikeisdami mes vėl
galime tapti pataikaujančiais, šiurkščiais, teisiančiais save ar įklimpti į
priklausomus santykius. Pirmieji žingsniai suteikia mums budrumo, kad
pastebėtume šiuos išgyvenimo bruožus, bet Dvyliktame žingsnyje jie
tampa nepakeliami be naujojo požiūrio. Dvyliktame žingsnyje įgytos
žinios verčia mus imtis veiksmo, jei pajuntame, kad nuklystame į
nesveiką elgesį.
Nors dvasinis nubudimas gali įvykti skirtingais būdais, dauguma
nubudimų turi keletą bendrų bruožų. Be to, kad atsiranda žinojimas
apie egzistuojantį Mylintį Dievą, dvasiškai bundant išnyksta
skaudinantis išskirtinumo ir vienišumo jausmas. Mes gerai
susitvarkome su gėda, apleistumo jausmu ir noru kontroliuoti. Jei šie
jausmai iš naujo iškyla, mes susidorojame su jais daug efektyvesniu
būdu, kai esame dvasiškai nubudę.
 Dvasinis nubudimas supaprastina gyvenimą. Mes intuityviai žinome,
ko mums reikia ir be ko galime gyventi. Mes daugiau nebereaguojame į
žmones, vietas ir įvykius. Mes gyvename ir leidžiame gyventi kitiems.
Dvasinis nubudimas, nepaisant įvairumo, nereiškia asmeninio
augimo pabaigos. Dvasinis nubudimas — tai naujo augimo pradžia. Mes
pasikeitę, bet mūsų vis dar laukia įvairūs iššūkiai, susiję su santykiais ir
mūsų elgesiu; tačiau yra nauja energija ir kūrybingumas, padedantis
mums augti. Po kurio laiko mums net nereikia pastangų, nes viskas
išeina savaime. Padėdami kitiems, mes skleidžiame meilę ir šviesą, kuri
traukia kitus. Mes atiduodame kitiems tai, kas buvo mums duota. Mes
žinome, kaip naudoti Dvylikos žingsnių dvasinius principus. Šią patirtį
mes norime perduoti kitiems.

Vengti dvasinių aplinkkelių

Nors kai kurie dvasiniai nubudimai yra stebuklingi, atimantys žadą ir

sukeliantys pagarbos jausmą, jie nėra lygiaverčiai sveikimui. SAV nariai
patyrė dvasinių išgyvenimų, dėl kurių atsirado dramatiškos vizijos ir
galingi sapnai. Atskirais atvejais tokia patirtis nukelia žmogų į kitą
belaikę tyros meilės dimensiją. Kūnas nustoja egzistuoti toje
aukštesnės sąmonės ir palaimos vietoje. Tokia dvasinė patirtis
sutvirtina mūsų tikėjimą Kūrėju, bet ta patirtis neatleidžia mūsų nuo
darbo sveikimo labui. Mes turime ir toliau dirbti su Dvylikos žingsnių
programa, kad pakeistume augimo nesveikoje šeimoje pasekmes. Mes
privalome lankyti susirinkimus ir atiduoti kitiems tai, kas buvo duota
mums. Mes noriai turime tarnauti ir padėti mūsų SAV susirinkimuose.
Mes galime žinoti, kad patyrėme kažką dramatiško ir nežemiško, kol
tvirtai stovime ant žemės ir gyvename tik šia diena.
SAV nariai, kurie koncentruojasi pirmiausia ties dvasinio nubudimo
siekimu ir nedirba su disfunkcinės šeimos pasekmėmis, dažnai patenka
į dvasinius aplinkkelius. Dvasinis aplinkkelis reiškia, kad žmogus
stengiasi išvengti skausmo, kuris kyla dirbant su vaikystės traumomis
ir apleistumo jausmu. Kartais žmonės stengiasi peršokti sveikimo
procesą, nesigilindami į visuminį procesą. Šis kelias visada yra arba
nesėkmingas, arba pasiekiami blogi rezultatai. Jei kažkas pasiekia
dvasinį patyrimą, bet vengia darbo su programa, toks žmogus ir toliau
yra įklimpęs į priklausomybes ar probleminius santykius. Dvasinis
patyrimas gali sukelti nušvitimą; deja, žmogus ir toliau gali būti
įsikabinęs į senuosius elgesio ir gyvenimo būdus. Per savo aroganciją ir
baimę žmogus dirba su programa, kuri mažai panaši į SAV programą.
Įkyrios mintys ir priklausomybės tęsiasi. Dvasinis patyrimas, neturint
tvirto darbo su programa pagrindo, gali turėti įtakos nesveiko ego
atsiradimui. Žmogus, turėdamas nesveiką ego, gali naudotis dvasiniu
patyrimu, kad išvengtų darbo su programa.
 Jei dvasiniai patyrimai vyksta tinkamai, tai gali atvesti į dvasinį
nubudimą, kuris skatina kūrybiškumą ir suteikia ramybę. Dvasiškai
nubudę, mes noriai praktikuojame SAV principus visose gyvenimo
srityse ir perduodame žinią kitiems.

Tarnavimas — tai meilės sau išraiška

Dvasiškai nubudę suaugę vaikai suvokia dvasinę aksiomą: „Turime

atiduoti tai, ką turime, tam, kad tai išlaikytume”. Tai yra vienas iš
nesavanaudiškiausių meilės veiksmų, kurį mes galime pasiūlyti
susipainiojusiam pasauliui; vis dėlto visų pirma mes turime mylėti
save, kad turėtume ką atiduoti kitiems. Be meilės sau Dvyliktas
žingsnis paprasčiausiai tampa dar vienu tikslu, kurį pasiekėme, ar
kliūtimi, kurią praėjome savo kelyje, stengdamiesi įtikti kitiems ar
apleisdami save. Nemylėdami savęs ir tarnaudami kitiems, mes tarsi
užsimaskuojame, kad paslėptume paprastą požiūrį. Meilė sau − tai
darbo su Dvylikos žingsnių programa rezultatas. Jis pasiekiamas
suvokiant, kad turime silpnybių, prašant kitų pagalbos, sąmoningas
savo kūno jutimas medituojant ar tinkamai kvėpuojant. Mes
pamilstame save, kai suprantame savo skausmą. Susiduriame su juo,
nenaudodami jokių stimuliuojančių medžiagų ar kitokio kompulsyvaus
(turinčio nenumaldomą potraukį) elgesio. Mes susitinkame su savo
skausmu, sielvartu, priimame ir pajaučiame jį. Mes atrandame „tikrąjį
aš” ir atsiduriame prie Dieviškosios šviesos.
Paskutiniosiomis savo dienomis, gyvendamas pagal Dvylikos
žingsnių programą, mūsų įkūrėjas A. Tonis susitelkė ties meile sau.
Savo trisdešimties metų sveikimą jis sutalpino į paprastą, bet galingą
meilės sau ir atleidimo sau idėją. Paskutinėmis savo dienomis jis
drąsino suaugusius vaikus mylėti save.
Kadangi pats prieš II-ąjį Pasaulinį karą buvo auklėjamas naudojant
smurtą, Tonis žinojo, kad suaugę vaikai jaučia būdingą jiems gėdos ir
apleistumo jausmą. Jis tikėjo tuo, kad mus gali išgydyti tik meilė sau ir
Dievo valia, kurią suaugęs vaikas nori ir yra pasiruošęs suprasti. Jis
žinojo, kad suaugęs vaikas praleidžia daug savo laiko bėgdamas nuo
apleistumo ir gėdos jausmų, kuriuos slepia kompulsyvus ir save
žalojantis elgesys. Jis žinojo, kad mes niekada nepaliaujame mylėti
savo tėvų, nors mums ir atrodo, kad nebemylime. Sveikdamas Tonis
suprato, kad jo tėvai buvo biologinė pora, kuri jį atvedė į šį pasaulį. Vis
dėlto tikrasis Tėvas yra Aukštesnioji Jėga, kuri niekada neapleidžia.
Mes pažįstame tikrąjį Tėvą per Dvylika žingsnių. Pasitelkdami
dvasinę pagalbą, mes nustojame priešintis besąlyginės meilės sau
idėjai. Kalbėdamas apie meilę sau, Tonis neturėjo galvoje narcisizmo,
egocentriškumo ar beprasmės savianalizės. Jis kalbėjo apie vidinio
sužeisto „aš” priėmimą ir pavedimą Aukštesniajai Jėgai, kad ši įkvėptų,
gydytų ir suteiktų gyvybingumo. Jis žinojo, kad, kai suaugę vaikai
pasineria į savo vidų ir atranda viduje pilnatvę, jie gali tarnauti Dievui ir
pasauliui kaip patikimi tarnai. Žvelgdami į savo vidų, išlaisvėjame.
Nušvintame viduje, širdyje.
Mylėdami save, galime sunaikinti mus varžančias ribas ir įsileisti į
vidų meilę. Tai yra esmė — meilė sau. Reikia drąsos, kad įsileistume
žmones į širdį, nes buvome giliai sužeisti, kai vaikystėje mus atstūmė.
Mes natūraliai mylėjome savo tėvus, bet tėvai negalėjo priimti šios
dovanos. Jie nemylėjo savęs. Jie negalėjo pastebėti, ką bandėme jiems
pasiūlyti. Vaikystėje buvome sumišę dėl to, kad tėvai mus atstūmė.
Mes greitai išmokome išsižadėti savo meilės ir paslėpti ją giliai viduje.
Susikūrėme „netikrąjį aš”, kuris sekė įvykius ir žmones, kad jaustų
galintis juos kontroliuoti. Galvojome, kad paslėpėme meilę ilgam, bet ji
yra čia. Nesvarbu, ką esame nuveikę, būdami „netikruoju savimi”, ta
meilė yra čia. Tai reiškia, kad mes galime mylėti kitus. Tai reiškia, kad
galime būti draugais.
Mylėdami save suvokiame, kad meilės pasaulyje yra daugiau nei
įsivaizdavome. Dar yra daug priklausomybių ir žalingų įpročių, bet yra
meilė ir mes ją matome. Mes ją pastebime, nes ji yra mumyse.
Atpažįstant meilę, mūsų „netikrasis aš” nyksta. Mes suvokiame, kad
mes — tai nėra mūsų priklausomybės. Mes nesame narkotikai, maistas,
išlaidavimas, lošimas, seksas ar įkyrūs potraukiai. Mes esame meilė.
Kaip Dievo vaikai mes norime perduoti SAV žinią dar kenčiantiems
suaugusiems vaikams, kad galėtumėme patys dvasiškai augti.
Susirinkimus mes lankome dėl savęs, bet mes taip pat darome tai dėl
to, kad būtume pasiekiami naujiems žmonėms, pradedantiems taikyti
programą. Mes žinome, kokia mūsų istorija ir kokios mūsų netektys,
pažįstame viltį ir atleidimą. Mes progresuojame nuo skriaudimo iki
pagelbėjimo kitiems.
Tuo tarpu tie, kurie yra dvasiškai nubudę, žvelgia į darbą su
Dvylikos žingsnių programa labiau kaip į tarnavimą nei kaip į auką. Kai
pasiekiame šį Dvyliktą žingsnį, mes jau žinome skirtumą tarp buvimo
gelbėtoju ir tarnavimo su meile.
Skirtumas tarp rūpinimosi ir pagalbos kitam yra tas, kad mes
padedame ir patys sau. Mes nepataikaujame, nebijome autoritetą
turinčių žmonių. SAV mes nesiekiame titulų ar galios. Mes nuoširdžiai
norime padėti, išsaugodami anonimiškumą. Mes išeiname iš izoliacijos,
lankydami susirinkimus ir dalyvaudami grupės veikloje. Tarnavimą mes
suprantame kaip meilės davimą kitiems, o ne manipuliavimą. Mes
žinome, kada atsitraukti ir paprašyti pagalbos. Taip pat žinome, kad
mums viskas bus gerai, nesvarbu, kas nutiktų. Turime Dievą ir mūsų
draugus SAV. Mes įveiksime viską.
 Dvylikta žingsnis yra pradžia

Dvyliktas žingsnis yra pradžia, o ne pabaiga. Tai — naujo gyvenimo

būdo, kurį mes galime pritaikyti savo darbo vietoje, santykiuose ir
dvasinėje kelionėje, pradžia. Mes taikėme SAV principus visose šiose
srityse ir darydami kitus žingsnius; vis dėlto Vienuoliktame žingsnyje
mes tvirčiau teigiame, kad gyvename gyvenimą, kupiną vilties,
sąžiningumo, nuolankumo, atleidimo ir nuolaidumo.
Taikydami Dvyliktą žingsnį, mes turime gyvenimo, kuris, tikime,
padės mums susidūrus su gyvenimo iššūkiais ir džiaugsmais, planą.
Nėra garantijų, kad Dvyliktas žingsnis ištiesins vingiuotą mūsų
gyvenimo kelią; vis dėlto, darydami žingsnius, posūkius galime įveikti
švelniau. Tikime, kad viskas, kas nutinka gyvenime, baigsis. Be to, kad
turime įrodymais pagrįstą programą, kuria galime pasitikėti, mes taip
pat suvokiame, kad nesame vieni. Turime SAV draugus. Yra
susirinkimai, kuriuos galime lankyti. Turime savo jausmus ir turime
savo maldą. Taip pat žinome, kad neprivalome būti tobuli ar visą laiką
kontroliuojami. Į santykius su žmonėmis ir į gyvenimą žiūrime
paprastai. Mes gyvenime šia diena ir susidorojame su tuo, kas yra
priešais mus. Koks palengvėjimas, kai susiduriame su tikrove.
Kai kurie mūsų susidurs su iššūkiais santykiuose, sveikatos
problemomis ar mirtimis. Tai − dalis gyvenimo. SAV nariai šiuos
iššūkius priima gerai pasiruošę dėl grupės narių pagalbos ir dvasinio
gyvenimo. Esame matę suaugusių vaikų, gyvenančių pagal Dvylikos
žingsnių programos principus, kurie susidorojo su šeimos ligomis,
neviltimi ir mirtimis stebėtinai ramiai ir viltingai. Stebėjomės SAV
nariais ir jų gebėjimu išlikti susikoncentravusiais, nepulti kaltinti ar
destruktyviai elgtis, kai susiduriama su gyvenimo neteisybe.
Šie suaugę vaikai suvokia, kaip svarbu SAV būti aktyviais ir
dvasiškai prisitaikyti prie besikeičiančio gyvenimo. Dauguma pasakytų,
kad lengviau dvasiškai prisitaikyti kasdieniniame gyvenime
besivadovaujant programa, negu stengtis atlaikyti kiekvienos krizės
smūgius. Reguliarūs SAV susirinkimo lankymai padeda mums išlikti
geros dvasinės formos.
Daugumai sveikstančių suaugusių vaikų reikės Dvylikos žingsnių,
kad galėtų padėti savo vaikams, kurie yra pažeisti jų šeimos
disfunkcijos. Dauguma mūsų narių įeina į šią kategoriją. Jie patys turi
vaikų, kurie yra priklausomi ar turi polinkių į priklausomybes, įvairių
kitų savęs žalojimo formų. Kai kurie iš tų vaikų ar provaikaičių gyvena
kitoje šalyje, šeimos nariai juos retai mato. Visos šios aplinkybės
sukelia didelį emocinį skausmą suaugusiam vaikui, kuris yra
išnagrinėjęs savo gyvenimą ir suvokia šeimos disfunkcijos poveikį visai
kartai. Skausminga žinoti, kad jis ar ji yra bejėgis ir negali nieko
„pataisyti”.
 Tokie suaugę vaikai ir toliau lanko susirinkimus ir pasakoja apie savo
kaltės jausmą ir bejėgiškumą. Jie meldžiasi, tarnauja, globoja kitus ir
dalyvauja kitoje grupės veikloje. Jie vengia izoliacijos, atleidžia sau, jų
emocinis skausmas mažėja. Dauguma sulaukia teigiamų pasekmių. Jie
atranda ryšį su savo vaikais arba mato, kaip vaikas atranda pagalbą.
SAV principų taikymas santykiuose su vaikais ir kitais žmonėmis yra
vienas didžiausių iššūkių. Santykiai yra ta sritis, kurioje iškyla
išgyvenimo bruožai, būdingi SAV. Mes privalome išlikti atviri, kad
pašalintume slogią kontrolę iš savo gyvenimo. Būdami atviri ir
geranoriški, mes leidžiame Dievui veikti mūsų santykiuose.
Santykiuose mes kalbame apie savo jausmus ir išklausome kitų, kurie
kalba apie savuosius. Savo motyvus mes pasitikriname pasitarę su
patikimu draugu ar globėju. Mes žinome, kad galime kalbėti, pasitikėti
ir jausti vietoj to, kad kontroliuotume, atsiribotume ar pyktume.
Sveikstant santykiai gali būti kitokie. Niekada nėra vėlu turėti laimingą
vaikystę ar santykius.

Išlaisvėti

Didžioji SAV programos dalis yra kelionė į vidų, darbą su savo

vidumi, tuo tarpu Dvyliktas žingsnis taip pat primena apie išorę. Mes
perduodame žinią kitiems suaugusiems vaikams per susirinkimus,
bendraudami telefonu ir tarnaudami. „Išeiname” iš savęs globodami
kitus, pavėžėdami į susirinkimus, dalyvaudami SAV renginiuose. Jei
mes tik pažvelgiame, yra daugybė galimybių. Dvyliktas žingsnis apima
daugumą šių veiklų. Tai reiškia, kad mes atsiliepiame į kvietimą, kad
perduotume žinią kitiems. Mes nebegalime įprastai pasiteisinti, kad
sergame, nesame užtektinai geri ar esame unikalūs, norėdami ir toliau
būti šalia gyvenimo. Vengti padėti kitiems , vadinasi, vengti padėti
pačiam sau. Galime tai padaryti. Turime Aukštesniąją jėgą ir draugus,
kurie padeda mums dalyvauti gyvenime. Išmokstame linksmintis − taip
prisidedame prie savo sveikimo. Dėkingumas, kurį jaučiame, yra
beribis.
SAV mes perduodame vilties žinią suaugusiems vaikams visame
pasaulyje. SAV grupės veikia Danijoje, Vokietijoje, Italijoje, Turkijoje,
Rusijoje, Vengrijoje, Japonijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje
ir salose. Pasaulyje yra 300 milijonų suaugusių vaikų, kurie yra SAV.
Mes abejojame, ar kada nors trūks SAV gyvenimo būdą gyvenančių
žmonių. Vis dėlto dažniausiai žinią mes perduodame tiems, kurie jos
nori, o ne tiems, kuriems jos reikia. Išmokome, kad negalime perduoti
SAV žinios tam, kuris jos nenori. Taip pat negalite sutrukdyti, kad šią
žinią gautų tie, kurie nori ją gauti. Žinome tokių suaugusių vaikų, kurie
gyvena vargingose šalyse, jie neturi jokios literatūros, bet jų noras,
atvirumas ir drąsa — stulbinantys.
 Mes taip pat stengiamės atsakyti į kvietimus perduoti vilties žinią
kalėjimuose, gydymo centruose, psichinės sveikatos priežiūros
centruose. Suaugę vaikai kasdien siunčiami į kalėjimus dėl savęs ar
kitų žalojimo. Kiti turi psichinių problemų, tad jiems reikalingas
hospitalizavimas. Tiek kalinys, tiek psichiatrinės ligoninės pacientas yra
suaugę vaikai ir jie nusipelnė išgirsti SAV žinią. Mūsų programa
pakankamai brandi, mūsų nariai pakankamai stiprūs, kad tai
įgyvendintų pagal mūsų pačių sukurtas rekomendacijas tokiems
centrams. Niekas neturėtų kelti sau grėsmės perduodamas žinią
tokiuose centruose, tačiau yra galimybių žinią perduoti ir ten. Ši
programa tuose centruose turi pasisekimą.
SAV žinios perdavimas išlaisvina mus ir teikia pasitikėjimo. Mes
suprantame, kad galime padėti kitiems, juos globodami ir patardami.
Didelis džiaugsmas sutikti išsigandusį, pasimetusį naujoką per pirmąjį
jo susirinkimą ir matyti, kaip tas žmogus atsiveria. Jūs nenorėtumėte
to praleisti. Matyti, kaip naujas žmogus suvokia, kad jis ar ji yra ne
vienas, sušildo širdį. Girdėti, kaip naujas žmogus pasakoja apie atėjusį
suvokimą, aiškumą, susijusį su vaikyste, yra ne mažiau džiaugsminga.
Tokiomis akimirkomis mes jaučiame, kad esame dalis gyvenimo.
Tikime, kad gyvename gyvenimą, kurio visada norėjome. Mes pagaliau
esame namuose. Radome tokių žmonių draugystę, kurios mes visada
ieškojome.
Perduodame SAV žinią paprastai. Pakanka mūsų istorijų. Nereikia
nureikšminti ar pagražinti to, ką mes išgyvenome. Perduodami žinią,
mes papasakojame apie save, apibūdiname SAV programą ir
pakviečiame žmogų į susirinkimą. Pristatydami save, mes
papasakojame keletą pavyzdžių iš savo gyvenimo iki atrandant SAV.
Mes pasakojame apie atsiskyrimo ir unikalumo jausmus, kurie
užplūsta, net ir labai besistengiant pritapti prie kitų. Mes pasakojame
apie dugno pasiekimą santykiuose ar darbe. Po to žmogui, kuriam
norime padėti, duodame perskaityti Skalbinių sąrašą (Problemas).
Tuomet žmogus dažniausiai pradeda dalintis savo patirtimi, jei jis
laukia pagalbos. Mes šiam žmogui pasiūlome apsilankyti SAV
susirinkime, kai tik jis galės.
Kai SAV nariai stengiasi padėti kitam žmogui, mes suprantame, kad
programa veikia ir ką gali padaryti žingsniai. Jie pasiūlo kitokį
gyvenimo būdą žmonėms, kurie nori gyventi kitaip. SAV žinia teigia,
kad SAV veikia ir veiks bet kuriam, kuris gali pasiekti dugną, jaučia
bejėgiškumą, gali prašyti pagalbos ir ją priimti. Tai kebli situacija.
Dauguma SAV narių yra savarankiški. Jie lanko susirinkimus ir mokosi
kalbėti, bet neįstengia paprašyti pagalbos. Jie kenčia nuo įsišaknijusio
jausmo, kad yra kitoks (kitokia) arba baimės jausmo. Bet, turint didelį
norą, bėgant laikui atsiranda viltis.
 Mūsų pažadas skamba taip: bet kuris suaugęs vaikas, ieškantis
pagalbos dėl augimo disfunkcinėje šeimoje pasekmių, SAV gali rasti
priėmimą, sąžiningumą ir meilę sau. Mes esame draugija, kuri padeda
ir savarankiškam suaugusiam vaikui, kuris yra geras darbuotojas, ir
suaugusiam vaikui, kuris yra kalėjime ar ligoninėje. Mes neteisiame,
mes mylime abu. Į juos žiūrime vienodai, nes žinome, kad jie negavo
to, ko ieškojo. Taip pat žinome, ką galime jiems pasiūlyti. Žinome, ką
mes darome. Sustabdome šeimos disfunkcijos ligą pačiose jos šaknyse.
SAV mes susitelkiame ties savimi. Kiekvienam suaugusiam vaikui,
siekiančiam tokio gyvenimo, mes galime pasakyti: „Dievas bus čia, kai
tau Jo prireiks”.

DVYLIKTO ŽINGSNIO DVASINIAI PRINCIPAI:

Meilė ir meilė sau.

 14 Skyrius
Programos taikymas darbe
SAV programa gali mums padėti kiekvienoje gyvenimo situacijoje,
jeigu mokėsime ja naudotis. Galime pasiimti programą su savimi, kad ir
kur bebūtume. Taikydami programą už SAV susirinkimo sienų, mes
matysime ryškius pasikeitimus savo gyvenime. Stebėsime ne tik kaip
keičiasi santykiai tarp artimųjų, bet pajusime pakitimus savo pačių
požiūryje ir darbo santykiuose. Mes labiau pasitikėsime savimi
profesinėje srityje ir išmoksime leisti sau atsikvėpti padarius klaidą.
Išmoksime spręsti problemas, kurios kaupėsi mėnesių mėnesius ar
netgi metų metus. Tapsime veikėjais, užuot buvę tik stebėtojais; o kai
kurie iš mūsų atrasime savyje vidinės jėgos, paskatinsiančios palikti
nepatinkantį darbą.

Palaipsniui mums pavyks integruoti programą

darbe. Darysime mažus pakeitimus, pavyzdžiui, ne
visuomet siūlysimės būti savanoriais dirbti
viršvalandžius. Sąmoningai nebesistengsime įtikti
visiems ir leisime kitiems prisiimti papildomo darbo.
Mums pavyks nubrėžti ribas tarp savęs ir kolegos,
kuris neatsiklausęs ima daiktus nuo mūsų darbo
stalo. Mes išmoksime pasakyti: „Ar malonėtumėte
atsiklausti manęs prieš imant daiktus nuo mano
darbo stalo?”

Programos taikymas darbe nereiškia, kad mes analizuosime kitus ar

kviesime juos i SAV susirinkimus. Mes vengiame skelbti apie SAV.
Neperžengiame ribų su SAV programa, bet, išėję iš SAV susirinkimų,
esame pasiruošę taikyti sąžiningumo, nuolankumo ir atleidimo
principus savo gyvenime. Mes stengiamės neatskleisti savo
anonimiškumo darbe, tačiau tam tikrais atvejais mes galime pasidalinti
apie savo programą su kolega, jeigu tik aiškūs mūsų motyvai. Paprastai
mes pasikalbame su savo globėju ar kitu SAV nariu, prieš sulaužydami
savo anonimiškumą.
Be galo svarbu taikyti SAV programą kiekvienoje gyvenimo srityje,
kad augtume emociškai ir dvasiškai. Mes negalime vienaip elgtis SAV
susirinkimuose ir visai kitaip — už jų ribų. Negalime leisti, kad kolegos
ar kurio nors kito žmogaus elgesys nukreiptų mus nuo programos. Mes
nebeesame tie, kurie atiduoda savo jėgas kitiems ir gyvena
nenuosekliai. Praktikuodami programą už susirinkimo ribų, mes galime
išvengti savo šeimos modelio atkūrimo darbe. Mes galime išvengti būti
auka, didvyriu arba nepastebimu darbuotoju, kuris retai kada
įvertinamas ar kuriam retai pakeliamas atlyginimas. Darbe be
programos mes labai lengvai ir vėl imsime taikyti bruožus ir vaidmenis,
atsineštus iš namų aplinkos. Mes rizikuojame savo darbo aplinkoje vėl
imti naudotis tėvų mums primestais elgesio būdais ir turėti neteisingą
požiūrį į save patį.
Net jei mes ir nedirbame pilnu etatu, SAV principai darbo aplinkoje
mums gali pasitarnauti kitose grupėse ar socialinėse aplinkose. Mes
galime dirbti pusę darbo dienos arba savanoriauti, užsiimti labdara ar
sakraline veikla. Galbūt mes esame išėję į pensiją ar priklausome
laisvalaikio grupei. Susidursime su sunkiais mums asmenybės tipais,
bendraudami su kitais bet kur ir bet kada. Šis skyrius apie SAV patirtį
darbe mums padės susikoncentruoti į programą ir pagerinti savo elgesį
santykiuose, kad ir kur bebūtume.

Kas yra darbo Skalbinių sąrašas?

Darbo Skalbinių sąrašas — tai dvidešimt keturių teiginių sąrašas,

kuriame apibūdinamos daugelio mūsų mintys ir bendravimo modeliai
darbe. Šis sąrašas — tai Skalbinių sąrašo — išsamios keturiolikos SAV
bruožų (Problemų) suvestinės − pritaikymas darbe. Šis darbo sąrašas
rodo, kaip mes ketiname atkurti savo disfunkcinės šeimos vaidmenis
darbe ar kokioje nors kitoje socialinėje aplinkoje. Nors žingsnių
darymas ir lankymasis susirinkimuose labai pagerina tokį elgesį, darbo
Skalbinių sąrašas mums dar labiau padeda sutelkti jėgas savęs
tobulinimui už susirinkimo ribų. Daugelis SAV naudojosi šiuo sąrašu
tam, kad atpažintų ir pakeistų savo neefektyvaus elgesio modelį.
„Kvalifikuotasis”, minimas šiame sąraše, yra žmogus, kuris užkrėtė
mus alkoholizmo liga ar kokia nors kita disfunkcija.

Darbas „Savitarnos skalbykloje” − SAV kontrolinis

sąrašas darbe

1. Mes painiojame savo viršininką su savo alkoholiku tėvu (tėvais

arba „kvalifikuotuoju”) ir turime panašius santykių modelius, elgseną ir
reakcijas, kurie mus lydi nuo vaikystės.
2. Mes painiojame kolegas su savo šeimos nariais arba alkoholiku
tėvu (tėvais) ir kartojame vaikystės reakcijas tuose darbo santykiuose.
3. Mes tikimės dosnių pagyrų ir pripažinimo iš savo viršininko už
mūsų pastangas darbe.
4. Autoritetai mus gąsdina, ir mes bijome su jais kalbėti.
 5. Mes jaučiame neigiamą „vidinę reakciją”, kai bendraujame su
asmeniu, turinčiu mūsų alkoholiko tėvo fizines savybes ir manieras.
6. Mes jaučiamės izoliuoti ir skirtingi nei visi likusieji aplinkui, tačiau
nežinome kodėl.
7. Mes prarandame savitvardą kai nusiviliame situacijose, užuot
produktyviai sprendę problemas.
8. Mes užsiverčiame kitų kolegų darbais, nuolat jiems kartodami,
kaip jiems derėtų dirbti darbą.
9. Mes įsižeidžiame, kai kolegos imasi kokios nors veiklos kartu,
neįtraukdami mūsų, net jei mes nedėjome jokių pastangų geriau juos
pažinti ir įsijungti į socialinį gyvenimą.
10. Mes bijome žengti pirmą žingsnį tam, kad geriau pažintume
kolegą, galvodami, jog mes jiems nepatiksime, ar mums nebus
pritarta.
11. Dažniausiai mes nežinome, kaip paprašyti, ko norime, ar ko
mums reikia darbui, netgi kalbant apie smulkmenas.
12. Mes nežinome, kaip pastovėti už save, kai kas nors mus įžeidžia
ar neteisingai su mumis pasielgia. Mes beviltiškai stengiamės išvengti
susidūrimų akis į akį.
13. Mes esame jautrūs ir mus gali be galo skaudžiai paveikti bet
kokia kritika dėl mūsų darbo atlikimo.
14. Mes norime būti atsakingi už kiekvieną projektą ar veiklą,
jausdamiesi patogiai, kontroliuodami kiekvieną smulkmeną, užuot leidę
kitiems būti atsakingiems.
15. Mes galime būti darbovietės „klounais” šitaip dangstydami savo
nesaugumo jausmus ar norėdami sulaukti dėmesio iš kitų.
16. Mes esame pataikūnai ir galime imtis papildomo darbo arba
kolegų užduočių tam, kad mus mėgtų, ir kad sulauktume kitų
pripažinimo.
17. Mes nemokame būti tvirti, kad išsireikalautume to, ko mums
reikia, arba norėdami išreikšti susirūpinimą kuo nors. Mes keletą kartų
repetuojame savo komentarus prieš juos išsakydami.
18. Mes jaučiame, jog nesame verti geresnio atlyginimo,
paaukštinimo, patogesnės darbo vietos ar geresnio darbo.
19. Mes nemokame apsibrėžti ribų ir todėl leidžiame, kad kiti mus
trukdytų. Mes lengvai sutinkame apsiimti daugiau darbo, nežinodami,
kaip tinkamai pasakyti „ne”.
20. Mes esame perfekcionistai savo darbe ir tikimės, jog ir kiti taip
pat supranta darbo etiką ir vertybes.
21. Mes tampame darboholikais, nes tai mums teikia savivertės
jausmą, kurio negavome vaikystėje.
22. Mes šokinėjame nuo vieno darbo prie kito, ieškodami idealios
pozicijos kaip pakaitalo saugiai ir išpuoselėtai namų aplinkai, kurios
neturėjome.
 23. Mes įsižeidžiame, kai žmonės imasi veiklos, kuri liečia mus ar
mūsų darbą, prieš tai mūsų neatsiklausę.
24. Mes toleruojame disfunkciją darbo vietoje, ir kenčiame
nemėgstamame darbe, nes mums trūksta savos vertės suvokimo, kad
išeitume.

Susitapatinimas su Skalbinių sąrašu

Dauguma iš mūsų visiškai susitapatins („tai aš!”), skaitydami šį SAV

elgesio bruožų darbe sąrašą. Ši reakcija panaši į tą, kuri mus apėmė
pirmąsyk skaitant Skalbinių sąrašą per pirmąjį susirinkimą. Po kurio
laiko charakteristika, kuria mes visi dalijamės, ima sietis su kitomis
mūsų gyvenimo sritimis, ne vien tik su ta, kuri galbūt mus atvedė į SAV
susirinkimą.
Kai kurie elgesio modeliai iš Skalbinių sąrašo bus lengvai pastebimi:
„Mes izoliuojamės ir bijome žmonių bei autoritetų”, arba „Mes bijome
piktų žmonių ir bet kokios kritikos”. Kitus bruožus gali būti sunkiau
pastebėti, nes jie mumyse stipriai įsišakniję. Nesikoncentruodami į
darbo sferą, mes galime nepastebėti šių bruožų: „Užstodami save,
jaučiamės kalti”, „Mes negailestingai save teisiame, ir turime labai
menką savivertės jausmą”, ir „Mes reaguojame, užuot veikę”.
Prisimenu pirmąjį įvykį, kurį dabar galiu priskirti SAV reakcijai darbo
vietoje, su mano viršininku (jis buvo kompanijos generalinis
direktorius). Viršininkas visuomet elgdavosi su manimi labai maloniai,
kaip tikras senelis. Aš buvau ką tik baigusi rengti svarbų labai didelės
apimties dokumentą savo kompanijai. Labai savimi didžiavausi ir
džiaugiausi, nes pagaliau jį baigiau. Aš jį pati atnešiau į viršininko
kabinetą ir įdėjau į jo krepšelį su užrašu „Priėmimui”. Jis sėdėjo prie
savo stalo. „Štai — dokumentas”, — išdidžiai pasakiau. Jis tepasakė
vieną žodį: „Gerai”, ir grįžo prie savo darbo. Jaučiausi atstumta ir
įžeista. Kodėl jis nepagyrė, kaip gerai aš pasidarbavau, ir neatsitraukė
nuo savo darbo, kad peržvelgtų mano darbą? Buvau stipriai įskaudinta
ir, grįžusi prie savo darbo stalo, pravirkau. Slėpiau savo jausmus nuo
kolegų. Jaučiau, jog nederėjo taip stipriai sureaguoti, bet nieko su
savimi negalėjau padaryti. Dabar aš suvokiu, kad ši situacija mane
grąžino atgal i vaikystę, kuomet aš grįždavau namo nešina gerai
įvertintu darbu, tikėdamasi dėmesio ir pagyrimo iš savo alkoholiko
tėvo, tačiau jis mane arba ignoruodavo, arba tiesiog nebūdavo
pasiekiamas. Darbe aš visiškai nesuvokiau, kad sureagavau kaip SAV.
Suaugę alkoholikų vaikai darbe gali jaustis kitokie nei kiti kolegos.
Jaučiamės nepritampantys prie kitų. Nors mes ir visiškai kompetentingi
savo pareigose, gyvename nenusakoma baime, jog būsime demaskuoti
kaip nekompetentingi ar nepasiruošę. Vaizduotėje kuriame vaizdus,
kaip mus gėdina ir žemina kolega. Galime tapti pernelyg akylais, kad
mūsų nedemaskuotų. Bijome, kad kas nepasakytų: „Tu juk neturi jokio
supratimo, ką darai, ar ne?” arba „Nejau negali šito išsiaiškinti?”
Manipuliacijos buvo mano pagrindinė išlikimo darbe forma. Kadangi
buvau patikėjusi savo tėvo komentarais, jog esu kvaila, man buvo per
daug gėda prašyti pagalbos ar prisipažinti kam nors, kad nemoku kažko
atlikti. Tam, kad sulaukčiau pagalbos, aš manipuliuodavau savo
kolegomis: būdavau perdėtai su jais maloni, vaidindavau auką arba
savanoriškai siūlydavausi padaryti jiems paslaugą. Šiaip ar taip aš
atmesdavau pagalbos prašymo galimybę, nes tai būtų tik dar labiau
užtvirtinę tėvo nuomonę apie mane. Vieną dieną aš paskambinau į kitą
firmos skyrių, turėdama klausimą. Kai mano vadovas tai sužinojo, jis
man uždraudė skambinti į kitą skyrių, nes taip aš apsikvailinu, jam tai
taip pat atsiliepia neigiamai. Mintyse aš staiga ir vėl tapau dvylikos
metų, nuleidau galvą ir pagalvojau, kad veikiausiai tėvas buvo teisus.
Dabar, po aštuoniolikos metų programoje, aš supratau, kad nėra
reikalo imtis manipuliacijos, ir mano mąstymas pasikeitė. Aš išmokau
tiesiai šviesiai paprašyti pagalbos, nes mano savivertė išaugo, ir aš
daugiau nebebijau apsikvailinti. Kartkartėmis aš ir vėl imu elgtis pagal
senus principus, tačiau dabar turiu reikalingus įrankius, kurie ir vėl
grąžina mane į programą.
Mes, suaugę alkoholikų vaikai, galime būti jautresni susidūrę su
sunkesnio charakterio žmonėmis darbo aplinkoje. Mūsų kolegos,
atrodo, sugeba nereaguoti į nemalonius asmenis, nepagrįstą kritiką ir,
taip vadinamą, „blogą viršininką”. Mes galime jaustis bejėgiškais, ir
grįžtant namo mąstyti: „Kodėl visi su manimi taip elgiasi?” Arba mes
galime jausti keršto jausmą: „Aš jiems dar parodysiu!”
Darbovietėje taip pat gali būti vadinamieji „problematiški
darbuotojai”, kuriuos visi pažįsta. Dažniausiai jie — SAV asmenybės,
atpirkimo ožio vaidmenyje nuo vaikystės. Literatūroje yra aptarti keturi
vaidmenys, kuriuos prisiima vaikas, augdamas alkoholiu
piktnaudžiaujančioje ar disfunkcinėje šeimoje: didvyris, atpirkimo ožys,
pasimetėlis ir juokdarys. Šie vaidmenys gali būti lengvai pritaikomi
darbo aplinkoje.
Vaikas, prisiėmęs atpirkimo ožio vaidmenį, auga prisiimdamas kaltę,
kurios nenusipelnė, arba užsitraukia kaltę ir elgiasi negatyviai.
Darbovietėje problematiškas darbuotojas gali būti kaltinamas už savo
netinkamą elgesį ir kartu skųstis, jog jį užgaulioja ar netinkamai su juo
elgiasi. Persismelkusio apmaudu atpirkimo ožio pozicija lengvai įžiebia
nesutarimus darbe. Galiausiai jis gali pratrūkti pykčiu, nukreiptu į
viršininką ar kolegą. Kai kurie problematiški darbuotojai išeina iš darbo
nuoširdžiai tikėdami, jog su jais buvo netinkamai elgiamasi. Dauguma
jų priklauso SAV šeimai ir, labai norėdami bei stengdamiesi, gali
pasikeisti.
 Vaikas-didvyris dažniausiai užauga perfekcionistu darboholiku, kuris
yra nepriklausomas ir perdėtai atsakingas, bet vis dar jaučiasi
menkavertis.
Pasimetęs vaikas dažniausiai yra geras stebėtojas ir klausytojas ir iš
kitų daug nereikalauja. Kaip darbuotojas pasimetęs vaikas nenori
atkreipti į save dėmesį; gali būti depresyvus ir nesugebėti užmegzti
artimų santykių. Tai — nepastebimas darbuotojas, apie kurį niekas
nieko nežino.
Vaikas-juokdarys turi gerą humoro jausmą ir darbe lengvai
atpažįstamas kaip klounas. Jis arba ji sugeba pralinksminti kolegas. Šis
darbuotojas-klounas siekia dėmesio ir lengvai susidraugauja su kitais,
tačiau viduje jaučiasi menkavertis.
Šiuos vaidmenis vaikystėje sau pritaikėme tam, kad apsigintume.
Dauguma mūsų elgesio modelių susiformavo kaip gynybiniai
mechanizmai, kurie mums padėjo išgyventi alkoholinėje, difunkcinėje
ar užgaulioje aplinkoje. Šiuos vaidmenis labai tiksliai taikome ir būdami
suaugę. Atsigręžiame į SAV sprendimo būdus, kad pakeistume savo
elgesį darbo vietoje.

Susitapatinimas su Sprendimu

Daugelis SAV Sprendimo dalių padeda susitvarkyti su problemomis

darbe mums įgyvendinamomis priemonėmis.
Keletas punktų iš Sprendimo:
Mes nebūsime atsiskyrę;
Tapsime suaugusiais, kurie daugiau nebebus įkalinti savo
vaikystės reakcijų;
Patys sau tapsime mylinčiais tėvais/motinomis;
Mes išmoksime save apgaubti švelnumu, humoru, meile ir
pagarba.
Išmoksime susikoncentruoti į save dabartyje;
Mes tampame laisvi priimti sveikus sprendimus kaip veikėjai, o ne
kaip reaguotojai.
Dirbdami su programa kiekvieną dieną, mes galėsime atpažinti
situacijas, kuomet mūsų tendencijos veikia mūsų elgesį ir mąstymą
neigiama, mums nepalankia linkme. Šis „aha!” momentas, kuomet mes
atpažįstame, jog mūsų praeitis veikia dabartį, yra pirmas didelis
žingsnis naujo mąstymo ir elgesio darbe link.
Izoliuotumas − tai didelė SAV problema, su kuria susiduriu darbo
vietoje. Dėl šios priežasties, sąmoningai ir nesąmoningai, aš pradėjau
dirbti savarankiškai. Taip aš visiškai atsiskyriau nuo kitų. Kartais tiesiog
negaliu pakelti vienišumo. Laimei, per SAV atpažinęs, jog esu linkęs
izoliuotis, aš ėmiausi kurti kitus santykius už darbo ribų. Kartais dar
būna sunku, tačiau aš nesu toks atsiskyręs, koks buvau anksčiau. Kai
dalyvauju tradiciniuose darbo susirinkimuose, pajuntu savyje kylantį
norą atsitraukti, tačiau, vietoj to, aš žengiu į tai, ko bijau. Vis dažniau ir
dažniau aš pasitikiu savimi situacijose, kurios anksčiau mane versdavo
ieškoti emocinės užuovėjos. Man tai — didžiulis pasiekimas, ir žinau,
jog ateityje aš tapsiu dar vientisesnis ir aktyvesnis.
Kai taikome SAV principus darbo vietoje, mes išmokstame, kada
imtis veiksmo, o kada − susitaikyti su tuo, ko negalime pakeisti.
Kiekvienoje situacijoje, mes galime pagalvoti, ką darysime, užuot
reagavę į kažkieno elgesį. Apsvarstydami savo galimybes, galime savęs
paklausti keleto klausimų: ar aš neatkuriu savo šeimos vaidmens darbo
vietoje? Ar nustoju būti atsiskyręs ir pradedu ieškotis draugų? Kaip
galėčiau perauklėti save šioje situacijoje? Ar galiu priimti savo kolegas,
žinodamas, jog negaliu jų kontroliuoti?
Gali būti sunku rasti atsakymus į šiuos klausimus. „Išmintis suprasti
skirtumą” kartais yra įgimta, kartais tai − nuojauta, o kartais −
sukaupto dvasinio ieškojimo rezultatas. Kartais tai − tiesiog tikėjimo
gūsis, tikint savo Aukštesniosios Jėgos pagalba, jog Ji mumis pasirūpins
tam tikroje situacijoje. Kai kurie iš mūsų naudojasi Ramybės Malda,
kuri gali pasitarnauti sprendžiant problemas darbe:
Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko savyje pakeisti
negaliu, drąsos keisti, ką galiu savyje pakeisti, ir išminties tą skirtumą
suprasti.

Remiantis SAV Programa

Dažniausiai SAV grupė yra mūsų geriausias šaltinis, padedantis

mums tvarkytis su santykiais darbe. Kurgi kitur mes galėtume
pasidalinti apie tai, kas mums kelia nerimą, ir sulaukti visiško
priėmimo? Mes galime pasidalinti netgi menkiausiu įvykiu darbe ir tuo,
kaip jis mus paveikė. Mes galime dalintis savo sėkmėmis ir
nepasisekimais mus palaikančioje aplinkoje. Niekur kitur nesurasime
tokios vietos, kur galėtume dalintis, kas mūsų širdyse ir mintyse, be
jokio vertinimo. Kai dalijamės istorija per SAV susirinkim, matome,
kaip mums linksi, šypsosi ar nusijuokia žmonės, susitapatinę su mumis.
Dauguma mūsų pasirinkome SAV globėją, kad mums pagelbėtų
programoje. Tai, kad mes turime kam paskambinti išėję iš susirinkimo,
gali būti labai naudinga, ypač jei mes turime kuo pasidalinti darbo
dienos pabaigoje.
Kai imame taikyti programą darbe, pradedame suprasti, jog mūsų
viršininkas ar kolega, kurių mes nelabai mėgstame ar esame linkę
kritikuoti, skiriasi nuo mūsų tėvų. Darbo vietoje mes neprivalome
taikyti šeimoje prisiimto vaidmens arba seno elgesio modelių. Mes
galime atsisakyti šių vaidmenų ir imtis SAV programos įrankių. Kuomet
atsisakome savo šeimos vaidmens, pradedame matyti dvasinę savo
darbo prigimtį. Keičiasi mūsų darbo suvokimas, o kartu ir požiūris į jį.
Kuomet pajuntame, jog mus darbe kritikuoja, galime sustoti ir
pozityviai pamąstyti: „Mano viršininkas — ne mano tėvas, kuriam aš
niekaip negalėjau įtikti. Kartais aš nemėgstu savo viršininko požiūrio,
tačiau galiu elgtis kitaip nei elgiausi tada, kai buvau vaikas. Aš galiu su
kuo nors apie tai pasikalbėti. Galiu paskambinti. Dalyvauti
susirinkimuose. Galiu paprašyti pagalbos iš savo Aukštesniosios Jėgos”.
Naudinga taktika — tai keisti mūsų perspektyvą. Jeigu mūsų
dabartinė problema yra sutarimas su žmonėmis, reikia prisiminti, kad
jie nėra mūsų šeimos nariai. Kai nustosime mintyse tapatinti savo
šeimos narius ir kolegas, mus mažiau veiks tai, ką jie pasakys ar
padarys. Jeigu mes stipriai sureaguojame į kurį nors žmogų darbe,
išmokstame savęs paklausti: „Ar dabar aš projektuoju šeimos situaciją?
Ar aš reaguoju kaip SAV?”
Aš nuolat jausdavau pasipriešinimą, kylančią įtampą, kai akis į akį
bendraudavau su vienu kolega. Galiausiai aš su juo pradėjau bendrauti
tik balso paštu. Kompanijos savininkai pagaliau nusprendė įsikišti ir su
mumis visais surengė susirinkimą. Kol mes aiškinomės asmenybių
konfliktą, aš supratau, jog aš reagavau į kolegos elgesį, kuris
nesąmoningai man priminė mano žiaurų patėvį alkoholiką. Nuo tos
dienos, kai aš tai suvokiau, mes daugiau nebeturėjome konfliktų.
Kai kuriems iš mūsų pats darbas, o ne žmonės yra problema. Galbūt
mes pasirinkome darbą, kuris nerealizuoja mūsų talentų ir sugebėjimų,
nes nuo pat vaikystės buvome užprogramuoti menkavertiškai mąstyti
apie save. Galbūt mes priklausome organizacijai, kurioje negerbiami
darbuotojai. Tai gali užtrukti, tačiau, dirbdami su programa,
išsiugdysime savyje drąsą ir stiprybę, padėsiančią judėti į priekį ir
susirasti tokį darbą, kuriame gerai jausimės. Tai − sunkioji „tapimo
mylinčiu tėvu/motina sau” darbovietėje dalis. Kad ir kaip to norėtume,
niekas, deja, staiga neįvyks ir stebuklingai mūsų neiškels iš tos
nemalonios darbo aplinkos. Tai galime padaryti tik mes patys, kartais
mažais žingsneliais, kurie galiausiai prives prie milžiniško šuolio.
Naudodamiesi šia programa ir draugijos parama, pajusime, jog galime
keisti gyvenimą darbe.
Dirbdama kūrybinėje srityje, kur nėra taikoma standartų, turėjau
daug galimybių iš naujo pajusti apleistumo siaubą. Man atmetimas
reiškia būti apleistai savo alkoholikės mamos. Tačiau, metams bėgant,
dirbdama su žingsniais ir lankydama savaitinius susirinkimus, išmokau
pažinti šią baimę. Ji vis dar mane užvaldo, tačiau nebe taip dažnai. Aš
žinau, kad galiu kreiptis į grupę paramos ir naujų veiklos įgūdžių.
Manęs vis dar laukia tolimas kelias. Skirtumas tas, jog aš galiu
atpažinti ir tinkamai reaguoti į tai, kas vyksta.
 Savo „įrankių dėžės” naudojimas darbe

Mes turime SAV „įrankių dėžę”. Darbo dienos pradžioje mes galime
mintyse pastiprinti save šiais įrankiais. Kartais besiruošdami eiti į darbą
galime užmiršti pasinaudoti turimais „įrankiais”. Tai taip pat nėra nieko
blogo. Mes suvokiame, jog nesame tobuli — tai kitas svarbus žingsnis
mūsų asmeniniame augime. Turime sau pripažinti, jog SAV programos
procesas užtrunka. Mes galime dirbti su puikia SAV programa eidami į
susirinkimus, darydami žingsnius ir padėdami kitiems, bet, pritaikydami
programą ir keisdami elgesį, turime būti kantrūs. Jeigu kažką
išmėginame, tačiau tai iškart neteikia mums rezultatų, mes turime būti
pasiruošę pabandyti dar kartą. Privalome išbandyti daugiau nei vieną
kartą. SAV principai ir „įrankiai” veikia, jeigu mes pasiruošę su jais
dirbti.
Šie „įrankiai” buvo sudaryti remiantis studijomis, viešosiomis
diskusijomis ir pasidalijimais grupėse. Jei ne tik reguliariai lankysitės
SAV susirinkimuose, bet ir naudositės jais darbo vietoje, pasieksite
reikšmingų pokyčių, progresuosite.
Keletas „įrankių”:
Pasiryžk naudotis SAV principais darbe;
Pasižymėk tuos punktus iš Darbo Skalbinių Sąrašo, su kuriais
susitapatinai ir kiekvieną dieną dirbk su vienu iš jų;
Susirask asmenį, su kuriuo galėtum pasikalbėti telefonu ar
susirašinėti elektroniniu paštu, kad sulauktum paramos, kurios tau
reikia. Mums pažįstami du SAV nariai, kurie remia vienas kitą
elektroniniais laiškais darbo dienos metu. Tokia žinutė kaip „Laikykis.
Aš su tavimi” gali labai padėti, kai keiti savo elgesį darbe;
Neizoliuok savęs darbe. Kartais tu esi ne vienintelis, kuris turi
problemų su sunkaus charakterio žmogumi ar situacija. Pasidalink savo
mintimis su kitais ir dažniausiai jie taip pat pasidalins saviškėmis su
tavimi. Pasistenk nesivelti į paskalas darbe arba atkartoti pretenzijas,
kurios yra nepagrįstos;
Dienos pabaigoje susisiek su kuo nors iš SAV. Kai jie paklaus,
„Kaip tau sekasi?” pradėk kalbėti apie savo dieną darbe. Apibūdink,
kurį darbo bruožą stengiesi pakeisti. Nesusitelk į kolegos elgesį, bet
kalbėk apie savąjį ir ko imiesi šiems pokyčiams įgyvendinti;
Prisimink HALT. Neperalk, neleisk sau būti pernelyg piktu, vienišu,
pavargusiu arba rimtu. Kai pervargsti, esi lengvai linkęs per stipriai
sureaguoti į situaciją. Mankštinkis, pakankamai išsimiegok, vesk
dienoraštį ir siek gyventi subalansuotai;
Rizikuok, stenkis susirasti naujų draugų ir pažįstamų. Pakviesk ką
nors papietauti su tavimi kartu arba prisijunk prie kitų, jei tik atsiranda
proga;
Vesk dienoraštį apie progresą dirbant su Darbo Skalbinių Sąrašu.
 Nešiokis SAV žetoną arba Ramybės Maldą kišenėje ar piniginėje.
Kartok Ramybės Maldą, kai tik prireikia;
Jei būtina, ieškok psichologinės pagalbos. Daugelis SAV narių tuo
naudojasi kaip naudinga papildoma priemone be grupių ar Dvylikos
Žingsnių studijavimo.
Šiame skyriuje kalbama apie SAV narių patirtį, taikant programą
darbe ir kituose santykiuose. Kai taikome SAV principus už susirinkimo
ribų, labai keičiasi mūsų gyvenimas. Mes išmokstame iš tikrųjų įsijungti
į gyvenimą ir prisidėti prie bendruomenės, patys jausdami didelį
pasitenkinimą. Savo darbe atrandame dvasinę prasmę.
 16 Skyrius
SAV ir Terapija
Mes pradedame II Skyrių pagrindiniu SAV tekstu − mūsų draugijos
patirtimi, taikant terapiją. Psichiatrai, terapeutai ir patarėjai pripažįsta
SAV programą. Minėtieji profesionalai nuolat nukreipia savo klientus į
mūsų susirinkimus. Mes vertiname jų užtarimą ir pasitikėjimą mūsų
programa. Nors terapija nėra SAV programos pakaitalas, daugelis mūsų
narių gavo naudos iš patarėjų, kuriems pažįstami SAV ir Dvylikos
žingsnių programa.
SAV mes nepraktikuojame terapijos, bet terapija su išmanančiu
patarėju gali sustiprinti sveikimą. Terapija negali pakeisti sveikimo
padedant SAV. Pastarąjį sudaro nuoseklus darbas su žingsniais,
padedant globėjui. Daugelis SAV narių patyrė puikų pagerėjimą be
psichologinės terapijos. Kiekvienam spręsti pagal save, ar papildomai
kreiptis pagalbos, ar ne. SAV yra savarankiška programa, siūlanti
patikimą sprendimą sveikti nuo disfunkcinės šeimos ligos.
Pradžioje dauguma mūsų gali naudotis pagrindine terapija
suaugusiam alkoholiko vaikui. Joje susipažįstama su disfunkcinės
šeimos vaidmenimis ir neišsakytomis mintimis, kurios mus verčia
savimi abejoti. Vaikai, augdami disfunkcinėse šeimose, prisiima
nuspėjamus vaidmenis. Šie vaidmenys gali būti: didvyris, atpirkimo
ožys, pasimetėlis, nepastebimasis ir klounas. Vaikui bręstant, šie
vaidmenys gali persidengti ir keistis. Geroje konsultacijoje mes galime
suvokti, kad neigiame tai, kas įvyko mūsų nesveikoje namų aplinkoje.
Neigimas kartu su aiškumo stoka yra šarvai, apsaugantys nesveikas
šeimas nuo kruopštaus nagrinėjimo. Efektyvios konsultacijos ir SAV
programa gali trukti metų metus, kol mes išsilaisvinsime iš savo seno
gyvenimo būdo.
Kai kuriais atvejais suaugusiems alkoholikų vaikams prireiks gydymo
klinikinėje aplinkoje. Gydymas gali prasklaidyti miglą, užtemdžiusią
augimo nesveikoje šeimoje pasekmes. Dauguma suaugusių alkoholikų
vaikų gydosi savanoriškai nuo priklausomybių ar kitų problemų. Vos
patekę ten, jie dažnai sužino, jog kenčia nuo augimo disfunkcinėje
šeimoje arba tokiuose namuose, kuriuose buvo piktnaudžiaujama
alkoholiu, pasekmių. Daugelis suvokia, jog jų įjunkimas į narkotikus,
darbą, seksą arba maistą yra augimo užgaulioje ar aplaidžioje šeimoje
požymis. Kuomet išsprendžiama priklausomybė, padariniai, susiję su
augimu disfunkcinėje šeimoje, dažniausiai pasidaro aiškesni.
Dažniausiai gydymas įstaigose trunka nuo dviejų iki keturių savaičių.
Paaiškinus apie priklausomybę, gydymą dažniausiai dar sudaro darbas
grupėje ir supažindinimas su Dvylikos žingsnių programa. Gali būti
nelengva surasti suaugusio alkoholiko vaiko būklės sprendimo metodą,
kuris tikslingai padėtų spręsti problemą, tačiau jo verta ieškoti. Į šį
skyrių mes įtraukėme klausimus, padedančius suaugusiam vaikui
pačiam/pačiai surasti reikiamą pagalbą.
Tai, ką pavyks sužinoti gydymosi ir konsultacijų metu, gali suteikti
didesnę prasmę SAV sveikimui. Jeigu SAV programoje kažkur
užstrigome, papildoma pagalba dažniausiai mus pastūmės į priekį.
Konsultacijos ar gydymas gali pagerinti mūsų gyvenimus.

Alkoholikų anūkai

Be suaugusių alkoholikų vaikų egzistuoja alkoholikų anūkai.

Pastarieji reprezentuoja augantį suaugusių vaikų skaičių, atitinkantį
SAV. Jie turi teisę į šį terminą, nes jų tėvai buvo paveikti alkoholizmo ir
šią ligą perdavė savo vaikams. Tėvai galbūt nepiktnaudžiavo alkoholiu,
tačiau lygiai taip pat jie perdavė alkoholizmo bruožus kartu su kita
šeimos disfunkcija. Dirbdami su SAV programa, alkoholikų anūkai dar
gali konsultuotis, kad suprastų ryšį, kuris nuo senelių perdavė
disfunkciją tėvams ir po to jiems patiems.
Daugelis alkoholikų anūkų stipriai susitapatina su Skalbinių sąrašo
bruožais, nežinodami kodėl. Jie bijo autoritetų, negailestingai save
kritikuoja ir lieka komplikuotuose santykiuose, kuomet kiti tokiuose
neliktų. Jų girdėtose šeimos istorijose neįtraukiami faktai apie artimųjų
girtuokliavimą ar narkotikų naudojimą. Šios informacijos trūkumas
apsunkina žinojimą, kas iš tikrųjų vyko praeityje. Nekonsultuojami
alkoholikų anūkai gali sunkiai tvarkytis su santykiais ir nejausti ryšio su
gyvenimu.
Kai kurie anūkai išaugo namuose, kuriuose tėvai atvirai kalba apie
senelių ir artimųjų alkoholizmą. Jie kalba apie girtuoklius dėdes ir
piliules vartojančias tetas, didžiuodamiesi savimi, jog sugebėjo
apsaugoti savąją šeimą nuo tokios disfunkcijos. Šie tėvai nusprendė
būti kitokie nei jų alkoholikai artimieji. Jie pašalino girtuokliavimą ar
kokią kitą disfunkciją iš savo šeimos, tačiau jų vaikai tampa
priklausomi arba kopriklausomi. Tėvai negali šito paaiškinti ir nesuvokia
savo vaidmens priklausomybės perdavimo procese, net jei jie pašalino
alkoholį ar narkotikus iš namų aplinkos. Ryšys yra.
Mūsų nuomone, paraalkoholizmas sieja senelį ir anūką.
Paraalkoholizmas yra ankstyvas kopriklausomybės terminas. Jis
apibūdina tai, kas vyksta kopriklausomame arba negirtuokliaujančiame
tėve/motinoje. Didžiąja dalimi paraalkoholizmą sudaro sukaupta baimė
ir iškreipti įsitikinimai, atėję iš negeriančių tėvų, užaugusių alkoholiu
piktnaudžiaujančiuose namuose. Šie tėvai nėra girtuokliai, tačiau jų
baimė ir emocinis skausmas atitinka „alkoholinę formą”. Šis
paraalkoholizmas vaikus veikia praktiškai taip pat kaip alkoholizmas.
Kai taikome šį scenarijų alkoholikų anūkams, mes pastebime
paraalkoholizmą darbe. Paraalkoholizmu senelio alkoholizmas yra
perduodamas anūkams per negeriančius tėvus.
Dauguma alkoholikų anūkų užaugo girdėdami: „mes esame gera
šeima”. Deja, šie alkoholikų anūkai jaučia, jog kažkas šeimoje yra
negerai arba neišsakyta. Daugelis alkoholikų anūkų nebūtinai neigia
šeimos alkoholizmą ar kitą disfunkciją. Jiems stinga informacijos apie
šeimos istoriją. Šis informacijos trūkumas yra būdingas kai kuriems
tėvams, kurie turėjo tėvus alkoholikus, tačiau apie šeimos alkoholizmą
nekalba savo pačių vaikams. Dažniausiai šeimos istorijose pasitaiko
šiokių tokių fragmentų apie alkoholizmą ar kitą disfunkcinį elgesį
šeimoje. Deja, dažniausiai, kol neprašoma pagalbos, ryšys tarp
išsimėčiusios informacijos ir anūkų nėra atpažįstamas.
Alkoholikų anūkai gali klausti savęs, ar jie patys kuria problemas,
tačiau jų emocinis valgymas, priklausomybė nuo narkotikų, sekso arba
perfekcionizmas yra akivaizdūs. Jų sumišimą dar labiau suglumina tai,
kad šeimoje, rodos, nėra priežasčių šiai krypčiai. Alkoholikų anūkai
dažniausiai tiki, jog kažkas yra blogai, tačiau jiems trūksta informacijos
priežasčiai atpažinti.
Alkoholikų anūkai pateikia įtikinamą įrodymą apie iš kartos į kartą
persiduodantį alkoholizmo pobūdį ir kitą šeimos disfunkciją. Alkoholikų
anūkų atveju galima atsekti disfunkcijos kelią iš vienos kartos į kitą,
net jei alkoholis yra pašalinamas.

Kompetentingos konsultacijos būtinos dėl aiškumo

ir progreso

SAV yra svarbus pagalbos šaltinis suaugusiems alkoholikų vaikams.

Mes neturime visų atsakymų, tačiau mūsų draugija yra padėjusi
tūkstančiams sugniuždytų suaugusiųjų susikurti geresnį gyvenimą.
Draugija tebeauga, naujos grupės yra kuriamos visame pasaulyje. SAV
veikia.
Kai dar nebuvo įkurtas SAV, suaugusiems vaikams, ieškojusiems
pagalbos, būdavo klijuojamos įvairiausios psichiatrijos mokslo etiketės,
kur nebuvo aptarta tikroji įtaka — augimas disfunkcinėje šeimoje. Tuo
pačiu, pasitelkiant psichoanalizę, buvo pernelyg analizuojamas
vystymasis vaikystėje. Mūsų vystymasis vaikystėje buvo įvardintas
klinikiniais terminais, nenaudingais plačiajai visuomenei. Šis terapijos
stilius pernelyg rėmėsi intelektu ar elgesio modifikacija, todėl nebuvo
išties efektyvus suaugusiems vaikams.
Anksčiau retas kuris psichiatrijos metodas identifikuodavo vaikystės
traumą ir aplaidumą kaip problemišką suaugusiam žmogui. Vis dėlto
žmogui, besigydančiam pagal šį metodą, trūko SAV paramos grupės,
kad pajudėtų nuo terapijos iki nuoseklaus gijimo. Dėl šios priežasties
kai kurie klientams buvo taikoma terapija beveik neribotą laiką.
Kitas intriguojantis pagalbos metodas, žinomas kaip „Sandorio
analizė”, pasirodė 1960-aisiais, su tokiais skambiais žodžiais:
scenarijais, žaidimais ir „nigysob” (angl. “dabar aš tave pričiupau, kalės
vaike”). „Sandorio analizė” atpažino tėvo/motinos, suaugusiojo ir vaiko
ego stadijas kiekviename individe.
Ankstesnės kartos nuolat entuziastingai bandydavo padėti
suaugusiems vaikams. Deja, tuo metu trūko visuotinio supratimo apie
besitęsiančio alkoholizmo ir kitos disfunkcijos poveikį šeimai. Jei
būdavo supratimas, nebūdavo pakankamai paramos grupių,
padedančių toliau judėti į priekį po progreso, pasiekto terapijoje.
Nepagijusiems suaugusiems vaikams priklausomybė, neigimas arba
atsiribojimas padėjo išlikti. Jie kaltino savo vaikus arba save už
gyvenimus, paveiktus šeimos disfunkcijos.
Dauguma suaugusių vaikų, kovodami su priklausomybėmis,
pagalbos sulaukė iš AA, Anoniminių Narkomanų ir kitų Dvylikos
žingsnių draugijų, bet dažniausiai jiems būdavo patariama nesigilinti į
šeimos disfunkcijos poveikį jų, suaugusiųjų, gyvenime. Pastarosios
programos yra naudingos, išgelbsti gyvenimus, tačiau jos nepritaikytos
pažvelgti į vaikystės traumą ar apleistumą taip, kaip į tai žiūri SAV.
Mes, šiandienos sveikstantys suaugę vaikai, turime šansą, kurio
ankstesnieji neturėjo. Mes turime SAV ir sveikstančių suaugusių vaikų
draugijos paramą. Turime reguliarius susirinkimus, literatūrą ir
draugiją. Nesigėdydami galime kalbėti apie traumą ir apleistumą
namuose. Taip pat galime prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir
imtis veiksmų gyventi geresnį gyvenimą. Mes turime patikrintą dvasinį
kelią.
Nuo pat SAV veiklos pradžios padedantiesiems profesionalams tapo
labiau pažįstamas šeimos disfunkcijos poveikis. Konsultavimo metodiką
modifikavo gerais rezultatais tam, kad suaugę vaikai būtų sėkmingai
išgydyti. Moksliniais tyrimais buvo patikrinti išaugimo nesveikoje
šeimoje medicininiai ir elgesio požymiai.
Dėl šios priežasties atsirado geresnių konsultavimo metodų. Šie
metodai padeda paaiškinti šeimos disfunkcijos poveikį žmogaus
gyvenimui. Jie yra pakankamai efektyvūs, kad padėtų tiems, kurie
patyrė išgyvenimus dar iki SAV susikūrimo. Sveikti niekada nevėlu.
Nors sveikimo būdo pasirinkimas ir patobulėjo, mums vis tiek derėtų
būti išrankiems, ieškant pagalbos. Žinomi SAV nariai, praleidę metų
metus terapijoje, kurioje nebuvo akcentuota alkoholizmo ar kitos
disfunkcijos įtaka jų gyvenimui. Nesant kokybiškai terapijai, augimo
disfunkcinėje šeimoje padariniai gali būti nepastebėti arba atmesti kaip
svarbi esamų sunkumų priežastis. Nesusikoncentravę mes nesuprasime
tikrosios šeimos disfunkcijos įtakos. Taip pat mums bus sunku suvokti
atsiribojimą ir daugelį jo formų. Širdgėla ir prisiminimai apie
praradimus gali būti atidėti neribotam laikui. Mums gali būti sunku
suprasti savęs perauklėjimo svarbą.
Konsultavimas nesusikoncentravus į SAV, gali netekti orientyro ir
susitelkti tik į elgesio modifikaciją ar galbūt tik į kurį nors vieną SAV
asmenybės aspektą. Pavyzdžiui, daugelis mūsų esame pikti ar pilni
įsiūčio, kuris parodo užslėptą baimę. Konsultacijose, kuriose nekalbama
apie SAV asmenybę, bus stengiamasi tai išgydyti kaip pasirinkimą,
kuomet žmogus išmoksta valdyti arba kontroliuoti pyktį. Šis būdas gali
būti naudingas pažabojant pykčio protrūkius, bet dauguma suaugusių
vaikų tik persijungs į naują elgesį, kuris bus nemažiau žalingas. Šis
persijungimas suaugusiam vaikui gali suteikti daugiau nevilties.
Jeigu patarėjas nėra linkęs padėti mums spręsti šeimos disfunkcijos
padarinių ir nepritaria mūsų SAV programai, mes judame toliau. Mes
vengiame veltui leisti laiką ir pinigus, kurie galėtų būti geriau panaudoti
fokusuotai terapijai, remiančiai mūsų programą.
SAV yra unikali tuo, kad mūsų draugija skatina kvalifikuotą
konsultavimą kartu su Dvylikos žingsnių programa, vaikščiojimą į
susirinkimus ir rėmimą. SAV nėra gimininga jokiai terapijos normai,
disciplinai ar technikai. Tačiau mes atskiriame kvalifikuotą
konsultavimą nuo bendrojo konsultavimo, nesusikoncentravus į SAV.
Kvalifikuotas specialistas supranta ilgalaikius disfunkcinės šeimos
padarinius. Specialistas suvokia, kaip svarbu yra peržvelgti šeimos
istoriją ir padėti suaugusiam vaikui atrasti ryšį tarp vaikystės įvykių ir
esamų minčių ir elgesio. Jis žino, kaip spręsti sudėtingą neigimo
sistemą, kurią išvysto dauguma suaugusių vaikų. Tinkamas specialistas
žino, kad dauguma suaugusių vaikų problemų neperauga į itin
sudėtingas problemas, − jie veikia, naudodamiesi esmine gynyba,
kurios išmoko būdami vaikais. Specialistai žino, jog dauguma
suaugusių vaikų atrodo lankstūs ar komplikuoti, tačiau veikia skatinami
esminio jausmo — nepilnavertiškumo. Iš patirties specialistas žino, kad
vaikystėje suaugę vaikai išvysto pagrindinius išlikimo įgūdžius, kurie
netinka suaugusių gyvenime.
Patyręs profesionalas viską pateikia paprastai ir žino, kad dauguma
suaugusių vaikų viduje jaučia didelę baimę, nors jie gali tai neigti.
Kad konsultacinė metodika suaugusiems vaikams būtų efektyvi,
turėtų būti atsižvelgiama į vidinį vaiką, kuris labiausiai nukentėjo nuo
šeimos disfunkcijos. Tai vaikas, nukentėjęs nuo gėdos ir tėvų
manipuliacijų. Priklausomybės arba kopriklausomybės simptomai
apsaugo vidinį vaiką ir apsunkina diagnozę.
Kvalifikuotas profesionalas supranta Dvylikos žingsnių principus ir
suaugusių vaikų gijimo nuoseklumą. Gijimas prasideda dugno
pasiekimu ir pagalbos prašymu ar priėmimu. Pasiekus dugną,
prasideda neigimas ir savo bejėgiškumo pripažinimas prieš padarinius,
užaugus disfunkcinėje šeimoje. Neigimas suaugusiam vaikui turi įvairių
apibūdinimų: kaltės vertimas kitiems ir pamiršimas, atviras faktų
atmetimas. Kai kurie suaugę vaikai neigia prisiminimus apie užgaulų ar
aplaidų elgesį kaip apie normalų. Mes taip pat galime neigti, jog esame
įjunkę į narkotikus, ar, kad keičiame vieną narkotiką kitu, mąstydami,
jog mes kontroliuojame savo priklausomybę. Mes galime pakeisti ar
įtraukti žalingus veiksmus.
Pasiekus dugną ir pripažinus, jog esame bejėgiai prieš šeimos
disfunkcijos padarinius, gijimas tęsiasi, kuomet suaugęs vaikas
atsiveria dvasiniams dalykams. Toliau eina savo elgesio analizė,
neveiksmingo elgesio atsisakymas ir žalos atitaisymas tiems, kuriuos
mes nuskriaudėme. Lankydami SAV susirinkimus ir darydami žingsnius,
mes apžvelgiame savo mąstymą ir elgesį kiekvieną dieną. Medituojame
ir laukiame nurodymų iš Aukštesniosios Jėgos. Mes Jos prašome, jog
suteiktų mums jėgos vykdyti Dievo valią savo gyvenime. Stengiamės
perduoti gijimo žinią kitiems. Tai − Dvylikos žingsnių seka. Ši seka
padėjo tūkstančiams suaugusių vaikų, kurie pasiryžo pripažinti savo
bejėgiškumą prieš šeimos disfunkcijos padarinius ir pritaikyti šį
pasiryžimą visai likusiai programai. SAV mato gijimą kaip kelionę,
trunkančią visą gyvenimą, o ne kaip vienkartinį įvykį. Mes tai darome
su Aukštesniosios Jėgos pagalba ir SAV grupės parama.

Pasiryžimas ir pagalbos priėmimas

Vienas iš pagrindinių sėkmingos terapijos faktorių yra pasiryžimas.

Mes privalome pasiryžti būti nuoširdūs ir kalbėti apie tai, kas nutiko
mūsų vaikystėje. Turime pasiryžti iki galo vykdyti patarėjo mums
duotus pasiūlymus ir užduotis. Jei mes įžengiame į terapiją su tokiu
požiūriu, pasiekiame didesnį progresą tikrosios laisvės link.
Kartais suaugę vaikai pradės konsultacijas neįsipareigoję pasiryžti ar
priimti siūlomą pagalbą. Patarėjas privalo mesti iššūkį klientui, kad
jis/ji akis į akį susidurtų su savo elgesiu ir visiškai dalyvautų
programoje. Klientas — suaugęs vaikas − privalo būti pasiryžęs priimti
nurodymus iš terapeuto. Net ir pats geriausias pasaulio terapeutas
negali padėti nepasiryžusiam ar neįsipareigojusiam klientui. Mes
privalome atsisakyti minties, jog galime patys rasti sprendimą ar
išvengti diskomforto. Mums reikalinga pagalba ir turime ją priimti, kad
padarytume pažangą. Pasiryžimas nueiti pas patarėją tėra tik pirmasis
žingsnis pagalbos link. Kai jį žengsime, mes privalome pasiryžti priimti
siūlomą pagalbą. Sprendimas priimti pagalbą yra pirmasis pagrindinis
žingsnis, pradedant SAV programą.
Remdamiesi patirtimi žinome, jog vien konsultacijos atneša gerą,
trumpalaikį rezultatą. Tačiau šis rezultatas gali išnykti be dalyvavimo
SAV. Senas mąstymas ir elgsena gali įslinkti atgal, nuolat nesistengiant
SAV. Konsultacijos kartu su dalyvavimu SAV gali atnešti ilgalaikę
ramybę. Mes galime pradėti atpažinti blaivumą, kurį rande SAV.
SAV yra be galo dėkinga rūpestingiems terapeutams, kurie
rekomendavo klientus mūsų draugijai. Dauguma specialistų skyrė laiko
susipažinimui su programa ir tai pastebima jų darbe su klientais.
Keletas terapeutų patys asmeniškai gavo naudos iš SAV gydymosi.
Kai kuriems SAV nariams kompetentingas ir rūpestingas terapeutas
gali padėti ieškoti vientisumo, pakeičiančio gyvenimą izoliacijoje.
Konsultavimas gali atsirasti skirtingu metu. Kai kurie naujokai ateina į
SAV, nukreipti terapeuto. Kai kurie suaugę vaikai lankė susirinkimus
tam tikrą laiką, po to pradėjo ieškoti konsultavimo. Sprendimas eiti į
konsultacijas — asmeninis pasirinkimas. Dauguma suaugusių vaikų
ieško specialisto pagalbos, kai juos ištinka asmeninė krizė arba kai jie
jaučia, jog nebedaro pažangos programoje. SAV nariai daug metų
programoje ieškojo pagalbos dėl jų žalingo pykčio, nerimo ar
problemiškų santykių. Turime prisiminti, jog galime būti ir kankintojais,
ne vien aukomis. Jeigu pajuntame, kad pereiname prie savęs ar kitų
kankinimo, mums gali prireikti papildomos pagalbos.
SAV programoje mes nerekomenduojame tam tikro konsultacijų
metodo ar stiliaus, tačiau pasirenkant nusimanantį specialistą, turite
teisę jo/jos paklausti, ar jam/jai pažįstama SAV ar Dvylikos žingsnių
programa. Dauguma terapeutų yra susipažinę su Dvylikos žingsnių
procesu, tuo tarpu kiti yra pasiruošę susipažinti. Mes rekomenduojame
pasimatyti su bent trimis specialistais, prieš apsisprendžiant. Dauguma
jų atsakys į jūsų klausimus telefonu, taigi tai jums sutaupys laiko ir
pinigų.
Kai kurie SAV nariai suranda terapeutą per pagalbos centrą ar
telefonų knygoje. Kitiems specialistą rekomenduoja kiti SAV nariai,
kurie pažįstama gerą ir nusimanantį terapeutą. Šio skyriaus pabaigoje
rasite klausimus, kurie jums padės surasti kompetentingą specialistą.
Tačiau, jei vaikštote pas terapeutą, nereiškia, kad jums nebereikia SAV
globėjo.

Daugiau apie paraalkoholizmą

Paraalkoholizmas — tai pagrindinis SAV draugijos terminas. Šis

terminas yra neatskiriama Skalbinių sąrašo bruožų dalis. 13 ir 14
bruožai konkrečiai apibūdina paraalkoholizmą (žiūrėkite pilną Skalbinių
sąrašą šios knygos įvade).
13 bruožas: Alkoholizmas yra šeimos liga; mes tapome
paraalkoholikais ir prisiėmėme ligai būdingus bruožus, net jei alkoholio
niekada nevartojome.
14 bruožas: Paraalkoholikai (kopriklausomieji) linkę reaguoti, o ne
veikti.
 Mes naudojame šį terminą kartu su kopriklausomybe, kad
pabrėžtume vidinę emocijų šaltinio prigimtį, kuri veikia kopriklausomąjį
labai panašiu būdu kaip narkotikai − priklausomąjį.
Mūsų nuomone, paraalkoholizmas paremia kopriklausomybę ir
paaiškina vidinę kopriklausomojo paskatą. Gera terapija kartu su
Dvylika žingsnių gali mums padėti atpažinti jausmus, įskaitant tuos,
kuriuos mes naudojame kaip vidinius narkotikus. Alkoholikas taip pat
jaučia paraalkoholikui būdingą baimę ir skausmą. Sveikstantis
alkoholikas ar narkomanas turi tvarkytis su susikaupusia baime ir
skausmu, kai tik pašalinama cheminė priklausomybė.
Kaip kalbėta Antrame skyriuje, esame įsitikinę, jog kai kurie mūsų
sukaupti jausmai tampa narkotiku, iš vidaus mus skatinančiu skriausti
save ar kitus. Tai − paraalkoholinė kopriklausomybės prigimtis. Kaip
kopriklausomieji, mes siekiame kontroliuoti kitus arba gyvename kitais,
aiškiai nesuvokdami, jog mus skatina vidinė baimė ir emocinis
skausmas, atsiradę vaikystėje. Būdami vaikai, mes išsiugdėme
sugebėjimą jausti baimę, abejoti ar nerimauti, kad prisiderintume prie
to, ką matėme savo tėvuose. Tai darėme tam, kad išgyventume.
Būdami suaugę, dauguma mūsų jaučia baimę ar emocinį skausmą,
kurie atspindi vaikystės jausmus. Neminint baimės, kai kurie iš mūsų
įjunkome į susijaudinimą, kuris yra aštuntas Skalbinių sąrašo bruožas.
Mes galime abejoti, kad baimė ar emocinis skausmas mums yra kaip
narkotikas. „Kas gali norėti ieškoti baimės?” − galime pasvarstyti.
„Kokia gali būti nauda iš emocinio skausmo?” Dauguma mūsų suvokia,
kaip alkoholis ar narkotikai vartojami atsipalaidavimui, bet ką galima
gauti susikūrus baimę ar nerimą savo gyvenime? Suaugusiam vaikui tai
reiškia familiarumo suradimą. Kadangi nuo vaikystės mums geriausiai
pažįstami baimė ir emocinis skausmas, mes galime to paties ieškoti,
kai suaugame, kad jaustumėmės „normalūs”. Mes ieškome to, kas
pažįstama, net jei žinome, jog proceso metu save žalojame arba savęs
nepaisome. Kad pamatytume vidinių narkotikų padarinius, galime
peržvelgti savo santykius ir surasti emocinio skausmo ar baime
paremtų sprendimų modelį. Prieš surasdami SAV, dauguma mūsų
kaltinome save dėl „blogų pasirinkimų”, nors iš tikrųjų, neturėjome
jokio tikro pasirinkimo. Slegiantys jausmai valdė mūsų gyvenimus per
kompulsijas ir obsesijas [* Red. past. obsesijos − nevalingai
pasikartojančios mintys.].
Nesame kalti, jog jausmai tampa kaip vidiniai narkotikai. Mes
negalėjome tapti kitokiais, nes mus auklėjo disfunkciški žmonės.
Nesame kalti dėl savo reakcijos į šeimos disfunkciją, tačiau esame
atsakingi už savo sveikimą.
Tai nėra populiarioji psichologija ar neargumentuotas įvertinimas to,
kas vyksta kiekvieno suaugusio vaiko galvoje. Tai − pagrindinė patirtis
žmogui, augančiam disfunkciniuose namuose. Jei vis dar kyla klausimų
apie kūno gebėjimą jausti baimę, kuri yra kaip narkotikas, galime
atsakymų ieškoti moksle. Moksliniai tyrimai rodo, jog kūnas gali išskirti
savo paties narkotikus nuo skausmo ir traumos. Mūsų kūnai gali išskirti
„skausmo vaistų” nuo rankos ar kojos sužeidimo. Kūnas pats save
gydo, gamindamas endorfinus. Kitas pavyzdys, kai kūnas save gydo,
yra juokas. Daugelis žmonių tiki, kad juoko dalelės, kurios išsiskiria į
kūną, ligoniams pagreitiną gijimo procesą. Yra sakoma: „Juokas —
geriausi vaistai”.
Sužinoję tai apie kūną, mes tikime, kad baimė ir kitos emocijos gali
veikti kaip vaistai. Šie „emociniai vaistai” į mūsų kūnus išskiria
chemines medžiagas, kurias mes esame bejėgiai suvaldyti, kai mums
niekas nepadeda. Mes ieškome šių vidinių vaistų, nes jie mums
pažįstami, o ne todėl, jog jie turi prasmę. Kažkas iš mūsų juokaudamas
pasakė: „Mano pasirinktas narkotikas — baimė” arba „Aš turiu būti
įsitraukęs į chaosą”. Pašaliečiui mes atrodome keisti ar užsispyrę, bet
kitas suaugęs vaikas mus mato kaip kovojantį su paraalkoholizmu.
Kai kuriems iš mūsų reikalingi SAV ir terapija, kad suprastume kūno
paraalkoholizmą. Kad rastume išėjimą, sprendimui mes pasitelkiame
SAV Pirmąjį žingsnį. Kuomet pripažįstame, jog esame bejėgiai prieš
šeimos disfunkcijos padarinius, mes žengiame savo pirmąjį žingsnį nuo
obsesijų ir kompulsijų, kurios mus valdo. Tai − SAV tiesa.
Mes imame kovoti su išorine priklausomybe nuo alkoholio, narkotikų
ar receptinių vaistų lygiai taip, kaip kovojame su vidiniais narkotikais.
Tai mes galime padaryti SAV programoje. padedant terapijai.
Remdamiesi patirtimi žinome, jog programa nebus efektyvi tol, kol
vartosime alkoholį ar kitus narkotikus. Turime būti sąžiningi dėl
nuotaiką keliančių chemikalų vartojimo. Kai kurie iš mūsų galvojo, jog
mūsų gėrimo modelis nebuvo toks, kaip alkoholiko, nes nesutapo su
mūsų tėvų modeliu, tačiau alkoholizmas nėra laipsnio klausimas.
Alkoholizmas yra progresuojanti kūno, proto ir sielos liga. Jei esame
sąžiningi, matome ligos progresavimą. Tuo tarpu kai kurie iš mūsų
apgavo gydytojus, kad gautų receptinių vaistų ar piliulių. Turime
prisiminti, kad alkoholis ir narkotikai yra problemos dalis, o ne išeitis.
Daugumai mūsų ši kalba apie vidinius ir išorinius narkotikus atrodo
sudėtinga, todėl mes ją supaprastiname. „Pirmiausia − svarbiausi
dalykai”, remiantis mūsų patirtimi, yra geras posakis. Mes sužinome
apie save ir šeimos disfunkcijos padarinius vis daugiau kiekvieną dieną.
Mes galime dirbti su vienu dalyku vienu metu ir leisti kitiems dalykams
būti iki to momento, kai būsime pasiruošę. Prisimename, kad niekada
negauname daugiau negu galime pakelti per vieną dieną. SAV
programoje iš tiesų gyvename po vieną dieną. Mes gyvename. Mes
mokomės. Mes taikome tai, ką išmokome.
 Atsiribojimas

Padedant gerai terapijai, mes taip pat išmokstame atpažinti

atsiribojimą, kuris trukdo būti artimam su kitais žmonėmis. Būdami
suaugę alkoholikų vaikai, mes galime atsiriboti nuo savęs daugeliu
būdų, kuriuos sunku pastebėti, kol nesulaukiame pagalbos. Be
narkotikų, darbo, sekso ar maisto mes atsiribojame kitais būdais, kurie
nutraukia tikrąjį ryšį su savimi ar Aukštesniąja Jėga. Kiti atsiribojimo
pavyzdžiai: kompulsyvus valgymas, kompulsyvus sportavimas,
obsesinis skaitymas, fantazavimas apie seksą ar romantiką, seksas
telefonu, pornografija, kompulsyvus masturbavimasis, darboholizmas ir
žalingų jaudulių ieškojimas. Taip pat pasitaiko kompulsyvus pinigų
leidimas ir netvarka. Dauguma mūsų paliekame netvarką namuose,
kad uždengtume dalykus, kurių nenorime matyti savo gyvenime.
Netvarkai paaiškinti gali būti ir kitos priežastys, tačiau, remdamiesi
patirtimi žinome, jog atsiribojimas yra viena jų.
Dar nebūdami SAV, mes kovojome su atsiribojimu daug kartų,
tačiau nuolat pralaimėdavome. Mes impulsyviai veikėme, pasitelkę
narkotikus, seksą ar kitą elgesio formą, kuri mums suteikė tuštumos
jausmą. Atsiribojimas — tai „netikras aš”. Tai nėra tai, kas mes esame.
Nesvarbu, ką praeityje padarėme, atsiskyrimas nėra tai, kas esame
mes. SAV programoje ir per terapiją, mes sutelkiame drąsą, kad akis į
akį ištvermingai ir pasiduodant susidurtume su „netikru savimi”. Šiuo
metu mes palaikome artimą ryšį su sveikstančiais suaugusiais vaikais.

PTSS — Potrauminis streso sutrikimas

PTSS — tai kūno ir proto būsena, kai žmogaus atmintyje įsirašo

prisiminimas apie žiaurų išpuolį ar pavojingą gyvybei įvykį. Šie baimės,
nevilties ir galimos netekties jausmai, saugomi kūne ir prote, sukuria
potrauminį stresą. Pasąmonėje ši būsena gali daryti įtaką elgesiui ir
sprendimams. Kai kuriais atvejais pirmapradę baimę gali sukelti įvykiai,
panašūs į pradinę traumą.
PTSS simptomai gali būti šie: hyperakylumas ar nuolatinis aplinkos
stebėjimas, bandant atpažinti galimą žalos grėsmę. Kiti simptomai −
nerimas, kuris asocijuojasi su tam tikra vieta ar įvykiu. Galimas tam
tikrų jausmų jutimas kūne, kurių, rodos, neįmanoma paaiškinti, tačiau
kurie išlieka tam tikromis aplinkybėmis.
Kai kuriais atvejais kvapas, garsas ar istorija gali sukelti PTSS
prisiminimą. Pavyzdžiui, žmogus, kuris vaikystėje buvo mušamas ar
ant kurio buvo šaukiama, dažniausiai turi potrauminį streso sutrikimą.
PTSS gali būti sukeltas, jei kažkas suaugusiam žmogui grasina ar vožia
antausį. Šis asmuo gali patirti tą pačią būseną, kurią jautė, kai buvo
vaikas (jausti vidinį sukrėtimą bei jaustis fiziškai menku). Žmogus taip
pat gali emociškai atsiriboti ir viduje jausti sąstingį. PTSS gali būti
sukeltas, jei žmogus išgirsta kažką šaukiant ar skeliant antausį, bet
pats tėra stebėtojas, nėra įsitraukęs į kivirčą.
Kitas PTSS pavyzdys gali būti subtilesnis. Pavyzdžiui, asmeniui,
patyrusiam kraujomaišą, PTSS gali sukelti kažkieno kito veido bruožai,
garsai ar judesiai. Galbūt diskomfortas nėra toks didelis, tačiau viduje
bus kažkas išjudinta. Scena iš filmo ar daina taip pat gali sukelti PTSS
reakciją.
PTSS pradžioje buvo apibūdintas kaip būsena, kuri veikė karo
veteranus ar aukas po traumuojančių įvykių, pavyzdžiui, stichinių
nelaimių. Dabar visuotinai pripažinta, kad SAV nariams, kurie gyveno
smurtaujančiuose ir nesaugiuose namuose, išsivystė PTSS. Šį ryšį tarp
PTSS ir suaugusių vaikų mūsų draugijos atrado dar 1984-aisiais. Tą
įrodo to meto draugijos užrašai.