Joe Navarro

KŪNO KALBA
FTB agento patarimai,
kaip greitai perprasti žmones

Iš anglų kalbos vertė

Audronė Gendvilienė
Versta iš: Joe Navarro, Marvin Karlins,
WHAT EVERY BODY IS SAYING,
HarperCollins, 2008

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose,

muziejuose arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio
autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar
padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose
tų įstaigų patalpose.

ISBN 9786090109762

Copyright © 2008 by Joe Navarro.

Visos teisės saugomos.
© Published by arrangement with Collins,
an imprint of HarperCollins Publishers
© Vertimas į lietuvių kalbą, Audronė Gendvilienė, 2013
© Leidykla „Alma littera“, 2013

Iš anglų kalbos vertė Audronė Gendvilienė

Redaktorė Simona Kaziukonytė
Korektorė Ramutė Prapiestienė
Viršelio dailininkė Vėja Svaja
E. knygą maketavo Jurga Morkūnienė
Skiriu savo močiutei Adelainei, jos raukšlėtos rankos
su meile iš vaiko užaugino vyrą.
JOE NAVRRO

Skiriu savo žmonai Editai, kuri apgaubė mane meile

ir išmokė būti rūpestingu žmogumi.
MARVIN KARLINS
 PRATARMĖ

Aš suprantu, ką galvoji

Marvinas Karlinsas,
psichologijos mokslų daktaras

Vyras ramiai sėdėjo stalo gale ir kurpė sklandžius

atsakymus į FTB agento klausimus. Jis nebuvo laikomas
pagrindiniu įtariamuoju žmogžudystės byloje. Jo alibi buvo
patikimas, atsakymai atrodė nuoširdūs, bet agentas vis tiek
spaudė toliau. Gavus įtariamojo sutikimą, jam buvo užduota
virtinė klausimų apie nužudymo įrankį:

• Jei jūs padarėte šį nusikaltimą, ar naudojotės šaunamuoju

ginklu?
• Jei jūs padarėte šį nusikaltimą, ar naudojotės peiliu?
• Jei jūs padarėte šį nusikaltimą, ar naudojotės ledo yla?
• Jei jūs padarėte šį nusikaltimą, ar naudojotės plaktuku?

Nusikaltimas buvo įvykdytas vienu iš įrankių – ledo yla,

bet informacija laikoma paslaptyje. Tad tik žudikas galėjo
žinoti, kuris daiktas yra tikrasis žmogžudystės įrankis. Juos
vardydamas FTB agentas atidžiai stebėjo įtariamąjį.
Kai buvo paminėta ledo yla, vyriškis stipriai užsimerkė ir
neatsimerkė tol, kol buvo paminėtas kitas žudymo įrankis.
Agentas akimirksniu suprato, ką toks elgesys reiškia. Nuo
tos akimirkos „antraeilis“ įtariamasis tapo pagrindiniu, juo
ypač susidomėjo tardytojai. Vėliau vyriškis prisipažino
padaręs nusikaltimą.
Pasimokykime iš Džo Navaro, nepaprasto žmogaus. Jis
pagarsėjo ne tik tuo, kad išnarpliojo šią bylą, bet ir per
dvidešimt penkerius sėkmingo darbo FTB metus sulaikė
daugybę nusikaltėlių, tarp jų ir šnipų. Kaip jam tai pavyko?
Jei paklaustumėte, jis tyliai atsakytų: „Už tai turiu būti
dėkingas sugebėjimui perprasti žmones.“
Dirbdamas FTB agentu, Džo nuolat tyrinėjo, gilinosi ir
praktiškai taikė bežodės komunikacijos žinias apie veido
išraišką, gestus, judesius (kineziką), atstumą iki kitų žmonių
(proksemiką), lytėjimą (haptiką), laikyseną, netgi drabužius.
Šios žinios jam padėjo perprasti, ką žmonės galvoja, kaip
ketina veikti, ar sako tiesą, ar meluoja. Nusikaltėliams,
teroristams ir šnipams verta suklusti, nes atidžiai į juos
pažvelgus galima pastebėti daugybę kūno ženklų,
atskleidžiančių tikrąsias jų mintis ir ketinimus.
Skaitytojai, jums nepaprastai pasisekė, nes Džo ketina
pasidalyti patirtimi apie bežodę kūno kalbą, ji padėjo jam
tapti šnipų gaudymo meistru, gyvuoju melo detektoriumi ir
FTB instruktoriumi. Perskaitę šią knygą geriau suprasite
aplinkinių jausmus, mintis ir ketinimus. Džo, garsus
rašytojas ir pedagogas, išmokys jus stebėti taip, kaip stebi
ekspertai, paaiškins, kaip aptikti ir perprasti žmonių
bežodės elgsenos ypatumus, idant gebėtumėte daug
sėkmingiau su jais bendrauti. Nesvarbu, ar naudosite įgytas
žinias darbe, ar savo malonumui, jos jus praturtins ir
paįvairins gyvenimą.
Daug kas, ką Džo atskleidžia šioje knygoje, prieš
penkiolika metų mokslininkų iš viso nebuvo pripažįstama.
Tik naujausi atradimai, atlikti naudojantis smegenų
skenavimo ir kitomis moderniomis technologijomis, įtikino
mokslininkus, kad Džo teiginiai pagrįsti. Remdamasis
naujausiais psichologijos, neurobiologijos, sociologijos,
kriminologijos, komunikacijos studijų ir antropologijos
atradimais ir savo paties per ketvirtį amžiaus sukaupta
ypatingojo FTB agento patirtimi, Džo geriau nei kas kitas
padės suprasti bežodės komunikacijos ženklus. Profesinės
Džo žinios pripažįstamos visame pasaulyje. Jis ne tik dažnai
kviečiamas į įvairias televizijos laidas, pavyzdžiui, NBC
Today Show, CNN Headline News, Fox Cable News, ABC
Good Morning America, bet ir pats veda seminarus apie
bežodę komunikaciją FTB, CŽV darbuotojams ir kitiems
žvalgybininkams. Konsultuoja bankus, draudimo bendroves
ir didžiąsias Jungtinių Amerikos Valstijų bei užsienio teisines
kontoras. Be to, Džo dėsto San Leo universitete ir įvairiuose
JAV medicinos fakultetuose, unikalios jo įžvalgos apie
bežodę komunikaciją pritraukia gausių klausytojų, tarp jų ir
gydytojų, trokštančių greičiau ir tiksliau įvertinti pacientų
būklę. Džo puikiai derina akademinius įgūdžius su profesine
kvalifikacija, visa tai vainikuoja gebėjimas meistriškai
analizuoti bežodės komunikacijos ženklus tikrovėje.
Aš dirbau kartu su Džo, lankiau jo seminarus ir pats
taikiau jo žinias gyvenime, todėl tvirtai tikiu, kad šioje
knygoje pateikta medžiaga padės daug geriau suprasti tai,
kam perteikti nereikia žodžių. Patikinu jus kaip psichologinį
išsilavinimą turintis žmogus, prisidėjęs prie šios knygos
rašymo, nes mane sužavėjo novatoriškas Džo darbas –
mokslo žinių apie bežodę komunikaciją taikymas
profesiniams tikslams ir asmeninei sėkmei.
Džo į šią temą žvelgia racionaliai, bet atsargiai. Jis įspėja,
kad nors bežodžių signalų stebėjimas padeda „tiksliai
nuskaityti“ informaciją, susijusią su įvairiomis elgesio
apraiškomis, apgaulės išaiškinimas naudojantis kūno kalba
yra ypač sunkus, daug jėgų reikalaujantis uždavinys. Ir
paprastiems žmonėms, ir įstatymo sergėtojams Džo
primena, kad jei remiatės bežode elgsena, reikia būti itin
atsargiems prieš kuo nors apkaltinant žmogų.
 Padėka

Pradėjęs rašyti pirmąjį knygos variantą, supratau, kad šis

sumanymas brendo jau seniai. Ne tada, kai susidomėjau
literatūra apie bežodę elgseną, ir ne tada, kai ėmiau šia
tema skaityti paskaitas ar įsidarbinau Federaliniame tyrimų
biure. Tiesą sakant, knygos apmatai ėmė klostytis daug
anksčiau, kai dar gyvenau su tėvais. Suprasti žmonių elgesį
išmokau visų pirma iš savo tėvų Alberto ir Marianos Lopesų
(Lopez) ir močiutės Adelainės (Adelina Paniagua Espino). Jie
skirtingais būdais mane mokė įvairių dalykų, susijusių su
bežodės komunikacijos svarba ir galia. Iš mamos sužinojau,
kad nebylūs ženklai yra neįkainojami bendraujant su
žmonėmis. Subtilus elgesys, sakydavo ji, padeda išvengti
keblių situacijų arba padeda kitam žmogui jaustis patogiai;
ji tobulai, nė nesusimąstydama taikė savo patirtį visą
gyvenimą. Iš tėvo išmokau apie veido išraiškos galią; vienu
žvilgsniu jis galėdavo nepaprastai aiškiai perteikti ištisus
informacijos klodus. Toks nepaprastas žmogus nusipelno
pagarbos vien savo buvimu. Iš močiutės – jai skiriu šią
knygą – sužinojau, kokie reikšmingi gali būti judesiai:
šypsena, pakreipta galva, švelnus prisilietimas reikiamu
metu, jis netgi gali išgydyti. Tokių dalykų tėvai ir močiutė
mane mokė kasdien, ruošdami atidžiai stebėti aplinkinį
pasaulį. Į šią knygą pateko mano artimųjų ir daugelio kitų
žmonių pamokymai.
Brigamo Jango universiteto (Brigham Young University)
dėstytojai J. Wesley Sherwoodas, Richardas Townsendas,
Deanas Clive’as Winnas II daug dėmesio skyrė policijos
darbui ir nusikaltėlių stebėjimui. Vėliau, jau dirbdamas FTB,
iš kolegų Dougo Gregory, Tomo Riley, Juliano „Džėjaus“
Koernerio, dr. Richardo Aulto, Davido G. Majoro ir kitų
sužinojau kontržvalgybos darbo subtilybes, išmokau
perprasti šnipų elgesį. Jiems dėkoju, kad ištobulinau
gebėjimą stebėti žmones. Taip pat turiu padėkoti dr. Johnui
Schaferiui, buvusiam FTB agentui, su kuriuo kartu
dalyvavome geriausioje mūsų biuro „Elgesio analizės“
programoje; jis paskatino mane rašyti ir ne kartą pasitelkė į
bendraautorius. Marcas Reeseris, daug laiko su manimi
praleidęs apkasuose gaudydamas šnipus, irgi nusipelno
mano pagarbos. Kitiems bendradarbiams, o jų FTB
Nacionalinio saugumo skyriuje gausu, širdingai ačiū už
paramą.
Federalinis tyrimų biuras daug metų rūpinosi, kad jo
darbuotojus mokytų patys geriausi specialistai, tarp jų
minėtini Joe Kulis, Paulas Ekmanas, Maureen O’Sullivan,
Markas Frankas, Bella M. DePaulo, Aldertas Vrijus, Reidas
Meloy, Judy Burgoon; iš šių dėstytojų lūpų ir jų straipsnių aš
ir sužinojau apie mokslinius bežodės komunikacijos tyrimus.
Tarp manęs ir daugelio šių žmonių užsimezgė draugystė.
Davido Givenso – jis vadovauja Vašingtono valstijos Spokano
bežodės komunikacijos tyrimų centrui – moksliniai darbai,
paskaitos ir pamokymai giliai įsirėžė man į sąmonę. Šių
specialistų tyrimai ir straipsniai praturtino mano gyvenimą,
todėl jų darbais pasinaudojau šioje knygoje. Neapsiėjau ir
be kitų mokslo milžinų, tokių kaip Desmondas Morrisas,
Edwardas Hallas ir Charlesas Darwinas, – pastarasis
bežodės komunikacijos idėją išdėstė knygoje „Žmonių ir
gyvūnų emocijų raiška“ (The expression of the emotions in
man and animals) – pagalbos.
Šie žmonės rūpinosi teoriniu bežodės komunikacijos
pagrindimu. Tačiau būta ir daugiau talkininkų, juos turiu
pagarbiai paminėti.
Gera mano draugė Elizabeth Lee Barron iš Tampos
universiteto yra tikra Dievo dovana, visa galva panirusi į
mokslinius tyrimus. Esu skolingas daktarui Philui Quinnui iš
Tampos universiteto ir profesoriui Barry Gloveriui iš San
Leo universiteto už ilgus draugystės metus ir pastangas
derintis prie mano įtempto kelionių tvarkaraščio.
Be nuotraukų ši knyga nebūtų buvusi tokia įtaigi, už jas
esu dėkingas garsiam fotografui Markui Wemple’ui. Taip pat
esu dėkingas savo padėjėjai Ashlee B. Castle. Paklausta, ar
sutiktų pozuoti knygai, rodydama veido išraiškas, ji linksmai
atsakė: „Žinoma, kodėl gi ne?“ Žmonės, jūs nepaprasti! Ačiū
dailininkui iš Tampos Davidui R. Andrade’ui už iliustracijas.
Dėkoju Matthew Benjaminui, savo kantriajam
HarperCollins leidyklos redaktoriui, sudėliojusiam viską į
vietas; jis elgėsi kaip džentelmenas ir pasirodė esąs patyręs
specialistas. Norėčiau pagirti ir atsakomąją redaktorę Toni
Sciarra, ji nepaprastai uoliai dirbo, kad knyga išvystų
pasaulį laiku. Matthew ir Toni triūsia kartu su šaunia
HarperCollins leidyklos komanda. Esu nepaprastai dėkingas
redaktoriaus padėjėjai Paulai Cooper. Dar kartą dėkoju
mokslų daktarui Marvinui Karlinsui už tai, kad įkūnijo mano
mintis, ir už gerus žodžius knygos pratarmėje.
Tariu ačiū gerai draugei dr. Elizabeth A. Murray,
mokslininkei ir pedagogei, ji perpildytame paskaitų
tvarkaraštyje rado laiko pirmam šio rankraščio variantui
suredaguoti ir pasidalijo giliomis žiniomis apie žmogaus
kūną.
Dėkoju savo šeimai – visiems giminaičiams, artimesniems
ir tolimesniems, – kad pakentėte mane ir mano rašymą
tada, kai turėjau poilsiauti kartu su jumis. Ačiū tau, Luca.
Dukrai Stephanie kasdien dėkoju už mylinčią sielą.
Visi šie žmonės vienaip ar kitaip padėjo man parašyti ir
išleisti šią knygą; jų žinojimu ir įžvalgomis dalijuosi su
skaitytojais. Rašiau ją puikiai suprasdamas, kad daugelis
skaitytojų naudosis šia informacija kasdieniame gyvenime.
Todėl uoliai dirbau, stengdamasis kuo tiksliau pateikti ir
mokslinę, ir empirinę informaciją. Už visas klaidas, jei tokių
pasitaikys, atsakau vien tiktai aš.
Senas lotyniškas posakis byloja: „Qui docet, discit“ (Kas
moko, tas mokosi). Daugeliu atžvilgių rašymas nesiskiria
nuo mokymo: tai mokymosi ir įžvalgumo gilinimas, jis, viską
pasvėrus, man buvo malonus. Tikiuosi, perskaitę šią knygą,
įgysite žinių apie tai, kaip mes bendraujame be žodžių. Tada
jūsų gyvenimas praturtės, nes perprasite, ką kalba žmogaus
kūnas.
Joe Navarro
Tampa, Florida
2007 m. rugpjūtis
KŪNO KALBA
 PIRMAS SKYRIUS

Mokomės bežodės
komunikacijos paslapčių

Per kiekvieną paskaitą apie kūno kalbą man kaskart

užduodamas toks klausimas:
– Džo, kas jus paskatino gilintis į bežodę elgseną?
Aš atsakau, jog neketinau tuo domėtis ir šios srities
žinovu tapau ne todėl, kad būčiau ja žavėjęsis. Viskas
atsitiko daug paprasčiau. Susidomėjimas kilo iš reikalo,
atsiradus poreikiui kaip galima geriau prisitaikyti prie
pasikeitusio gyvenimo būdo. Kai man buvo aštuoneri, iš
Kubos patekau į Ameriką kaip į tremtį. Mes išvykome iš
namų keli mėnesiai po Kiaulių įlankos invazijos1 ir
nuoširdžiai tikėjomės, jog kaip karo pabėgėliai užtruksime
čia neilgai.
Nemokėdamas kalbėti angliškai, elgiausi taip, kaip
tūkstančiai į šią šalį atvykusių imigrantų. Greitai supratau,
kad, norėdamas pritapti prie naujų klasės draugų, turiu
suprasti ir reaguoti į „kitokią“ kalbą – bežodės elgsenos
kalbą.
 Įsitikinau galįs tokią kalbą išversti ir iškart suprasti.
Vaikiškam mano protui žmogaus kūnas atrodė tarsi kokia
skelbimų lenta, kuri atskleidžia, ką žmogus galvoja –
gestais, veido išraiška, judesiais, ir aš gebėjau perskaityti,
kas toje lentoje parašyta. Žinoma, bėgant laikui, išmokau
angliškai ir net primiršau ispaniškai, tačiau bežodžius
ženklus įsiminiau visam laikui. Pastebėjau, kad jais galima
pasitikėti.
Išmokau pasitelkti kūno kalbą, norėdamas iššifruoti, ką
klasės draugai ir mokytojai bando man pasakyti ir ką apie
mane galvoja. Pirmiausia krito į akis, kad tie mokiniai ir
mokytojai, kurie mane mėgo, pakeldavo (arba išriesdavo
lanku) antakius, pamatę įeinantį į klasę. Nedraugiški
žmonės man pasirodžius žvelgdavo prisimerkę – tokio
elgesio nepamirši. Kaip ir daugelis persikėlėlių,
naudodavausi šia bežode informacija, norėdamas greitai
įvertinti, kas nusiteikęs priešiškai, o kas draugiškai,
stengdamasis rasti draugų, bendrauti, nepaisant kalbos
barjero, išvengti priešų ir palaikyti normalius santykius su
aplinkiniais. Po daugelio metų aš remdavausi tais pačiais
akimis siunčiamais ženklais, aiškindamas nusikaltimus ir
dirbdamas specialiuoju Federalinio tyrimų biuro (FTB)
agentu (žr. 1 rėmelį).
Remdamasis savo patirtimi, išsilavinimu ir kvalifikacija,
noriu jus išmokyti žiūrėti į pasaulį FTB eksperto akimis,
perprasti žmogaus kūno kalbą. Šios žinios leis jums išsiskirti
iš kitų, apsaugos ir padės suvokti žmonių elgesį.
 1 RĖMELIS: PER AKIMIRKSNĮ

Akių blokavimas – šis bežodis elgesys pasireiškia, kai pajuntame grėsmę ir

(arba) mums nepatinka tai, ką matome. Žiūrėjimas prisimerkus,
užsimerkimas arba akių užsidengimas yra žmonijai evoliucionuojant
susiformavę veiksmai, jų paskirtis – apsaugoti smegenis nuo
nepageidaujamų vaizdų ir parodyti panieką kitiems.

Padėdamas tardytojams išsiaiškinti padegimo viename Puerto Riko

viešbutyje kaltininkus (per gaisrą žuvo devyniasdešimt septyni žmonės),
per kvotą ieškojau akių blokavimo. Iškart buvo įtartas apsaugininkas, nes
gaisras įsiliepsnojo patalpoje, kur jis buvo paskirtas budėti. Vienas būdų,
kuriais remdamiesi nustatėme, kad jis niekuo dėtas, buvo toks: uždavėme
jam keletą konkrečių klausimų, pavyzdžiui, kur jis buvo prieš gaisrą, per jį ir
ar jis sukėlė gaisrą. Po kiekvieno klausimo stebėjau apsaugininko veidą,
ieškodamas iškalbingų ženklų, būdingų akių blokavimui. Jis užsimerkė tik
kartą, paklaustas, kur buvo kilus gaisrui. Keista, bet jo, rodos, visai
nejaudino klausimas: „Ar gaisrą sukėlėte jūs?“ Taip supratau, kad tikroji
problema buvo ne galimas jo dalyvavimas sukeliant gaisrą, o tai, kur jis
buvo gaisrui įsiplieskus. Toliau klausinėjamas tardytojų įtariamasis galiausiai
prisipažino, kad buvo palikęs postą, nes išėjo aplankyti savo merginos,
dirbančios tame pat viešbutyje. Liūdna, bet tuo metu padegėjai prasmuko į
patalpą, kurią jis privalėjo saugoti, ir sukėlė gaisrą.

Šiuo atveju apsaugininko akių blokavimas padėjo suprasti, kaip pakreipti

apklausą ir išsiaiškinti kaltininkus. Buvo suimti ir pripažinti kaltais trys
padegėjai. Tačiau aplaidus apsaugininkas gaisro nesukėlė.

KAS YRA BEŽODĖ KOMUNIKACIJA?

Bežodė komunikacija, dažnai dar vadinama bežodžiu

elgesiu arba kūno kalba, yra informacijos perdavimo būdas
– lygiai kaip ir balsu ištartas žodis, – tik tai daroma veido
išraiška, gestais, lytėjimu (haptika), fiziniais judesiais
(kinezika), laikysena, kūno puošyba (apdarais, papuošalais,
šukuosenomis, tatuiruotėmis ir kt.), netgi balso tonu,
tembru ir stiprumu (nesvarbu, ką žmogus sako). Bežodis
elgesys sudaro 60–65 procentus asmeninės komunikacijos,
o fiziškai suartėjus tarp partnerių pasiekia net 100
procentų (Burgoon, 1994, p. 229–285).
Bežodė komunikacija gali atskleisti tikrąsias žmogaus
mintis, jausmus ir ketinimus. Dėl šios priežasties ji kartais
vadinama iškalbinga elgsena. Žmonės ne visada supranta,
kad bendrauja ir nekalbėdami, todėl dažnai kūno kalba
būna daug tikresnė, nes siekdamas savo tikslų žmogus
rūpestingai apgalvoja žodžius (žr. tekstą 2 rėmelyje). Jei
stebėdami kito žmogaus bežodį elgesį suprantate, ką jis
jaučia, ką rezga ir kaip ketina elgtis, arba išsiaiškinate jo
žodžių prasmę – iššifruojate jo nebylią kalbą ir tuo
pasinaudojate.

2 RĖMELIS: VEIKSMAI IŠKALBINGESNI UŽ ŽODŽIUS

Kaip pavyzdį, parodantį, jog kartais kūno kalba daug teisingesnė už žodžius,
galima paminėti jaunos moters išžaginimo Arizonos valstijos Parkerio indėnų
rezervate bylą. Įtariamasis buvo iškviestas apklausti. Jo žodžiai skambėjo
įtikinamai, papasakota istorija lyg ir nekėlė abejonių. Jis tvirtino, kad nebuvo
sutikęs nukentėjusiosios: baigęs darbą laukuose, patraukė tarp medvilnės
sodinukų, tada pasuko į kairę ir nužingsniavo namo. Kol mano bendradarbiai
užrašinėjo, ką pasakoja įtariamasis, aš nenuleidau nuo jo akių ir pamačiau,
kad patikinus, jog pasuko į kairę ir nuėjo namo, jis ranka mostelėjo į dešinę,
kaip tik toje pusėje buvo išprievartauta moteris. Jei nebūčiau atidžiai
 stebėjęs, būčiau pražiopsojęs, kad įtariamojo žodžiai („pasukau į kairę“) ir
bežodė elgsena (rankos mostas į dešinę) skiriasi. Ėmiau įtarti, kad vyriškis
meluoja. Palūkėjęs tęsiau apklausą, kol galų gale įtariamasis prisipažino
padaręs nusikaltimą.

KAIP NAUDOJANTIS BEŽODŽIU ELGESIU

PASIGERINTI GYVENIMĄ

Psichologijos mokslas pripažįsta, kad žmonės, gerai

suprantantys, mokantys išsiaiškinti bežodę komunikaciją ir
gebantys tuo pasinaudoti, gyvenime pasiekia daugiau, nei
tokių įgūdžių neturintieji (Goleman, 1995, p. 13–92). Šios
knygos tikslas – išmokyti jus stebėti aplinkinį pasaulį ir bet
kokiomis aplinkybėmis išsiaiškinti bežodžių ženklų prasmę.
Šios žinios jums labai pravers.
Nebylaus elgesio supratimas yra universaliai pritaikomas.
Šias žinias galima naudoti visur, kur susitinka žmonės.
Bežodžių ženklų pilna, ir jais galima pasitikėti. Jei žinote, ką
reiškia tam tikras bežodis ženklas, galite ta informacija
naudotis kada ir kur panorėję. Tiesą sakant, be šių ženklų
sunku bendrauti. Ar jums kada kilo klausimas, kodėl
turėdami kompiuterius, elektroninį paštą, telefoną,
galėdami rengti vaizdo konferencijas ir siųsti trumpąsias
žinutes žmonės vis dar skraido į susitikimus? Taip yra dėl to,
kad jie jaučia poreikį bendrauti asmeniškai ir stebėti bežodę
komunikaciją. Niekas neprilygsta bežodžių ženklų
stebėjimui iš arti. Kodėl? Todėl, kad bežodžiai ženklai labai
galingi ir prasmingi. Štai pavyzdys (žr. tekstą 3 rėmelyje):
 3 RĖMELIS: PADUOKITE GYDYTOJUI VYRAUJANČIĄ RANKĄ

Prieš kelis mėnesius vedžiau seminarą grupei pokerio lošėjų, pasakojau, kaip
naudotis bežode elgsena norint suprasti priešininko rankų ženklus ir laimėti
daugiau pinigų. Žaidžiant pokerį dažnai blefuojama ir griebiamasi apgaulės,
todėl žaidėjai labai nori suprasti priešininkų kūno kalbą. Gebėjimas iššifruoti
bežodę komunikaciją atveria jiems kelią į sėkmę. Nors daugelis klausytojų
buvo dėkingi už pateiktas įžvalgas, nustebau, kiek daug jų suprato, kad
žinias apie kūno kalbą galima panaudoti ir ne prie pokerio staliuko.

Praėjus dviem savaitėms po seminaro, gavau vieno klausytojo, gydytojo iš

Teksaso, elektroninį laišką. „Mane labiausiai stebina, – rašė jis, – kad tai, ką
sužinojau per jūsų seminarą, padeda darbe. Tie bežodžiai ženklai, kurių
mokėte, kad suprastume, ką mąsto pokerio žaidėjai, man padeda suprasti
pacientus. Dabar suvokiu, kada jie jaučiasi nesmagiai, kada savimi pasitiki,
o kada sako ne visą tiesą.“ Bežodžių ženklų kalba universali ir taikytina
įvairiose gyvenimo srityse.

NORINT IŠMOKTI KŪNO KALBOS,

REIKIA BENDRADARBIAUTI

Esu įsitikinęs, kad bet kuris normalaus proto žmogus gali

išmokti naudotis kūno kalba asmeninei saviugdai. Žinau tai,
nes pastaruosius du dešimtmečius skaičiau paskaitas
tūkstančiams žmonių, jose dėsčiau, kaip sėkmingai iššifruoti
bežodį elgesį ir, pritaikius gautą informaciją, praturtinti
savo pačių bei artimųjų gyvenimą, pasiekti asmeninių ir
profesinių tikslų. Tačiau, jei norite tai įgyvendinti, tarp
manęs ir jūsų turi užsimegzti glaudus bendradarbiavimas,
bendro tikslo siekiama drauge.
Dešimt taisyklių, kurių reikia laikytis, jei norite, kad pavyktų sėkmingai
stebėti ir iššifruoti bežodės komunikacijos ženklus

Gebėjimas perprasti žmones – nustatyti, ką jie galvoja, ką

jaučia, ką ketina daryti, – tai įgūdis, kuriam reikia
nuolatinės praktikos ir tinkamo pasirengimo. Norėdamas
padėti jums šito išmokti, pateiksiu keletą svarbių nurodymų,
vadintinų taisyklėmis. Jie skirti išsiugdyti gebėjimą skaityti
nebylius ženklus.
Kai šias taisykles imsite taikyti kasdieniame gyvenime, jos
taps įpročiu, ir beveik nebereiks apie jas galvoti. Kaip ir
vairuojant. Ar prisimenate, kaip pirmą kartą vairavote
automobilį? Tikriausiai buvote taip susirūpinę vairavimu,
kad sunkiai ėjosi tuo pat metu perjunginėti pavaras ir
drauge nenuleisti akių nuo kelio. Tik įgiję patirties,
pradėjote savimi pasitikėti. Tas pat pasakytina apie bežodį
elgesį.

1 taisyklė. Tapkite įžvalgiais aplinkos stebėtojais. Tai

pagrindinis reikalavimas, keliamas kiekvienam, norinčiam
iššifruoti bežodės komunikacijos ženklus ir jais pasinaudoti.
Įsivaizduokite, kaip kvailai atrodytume, jei užkištomis
ausimis bandytume klausytis, ką mums sako kitas žmogus.
Tiesiog negirdėtume, kas sakoma. Štai kodėl dauguma
norinčių girdėti žmonių nevaikšto su kamšalais ausyse!
Tačiau kai kalba pasisuka apie bežodžio elgesio nebylią
kalbą, daugelis žmonių mato kiek ir užrištomis akimis, nes
nekreipia jokio dėmesio į aplinkinių kūno signalus.
Pagalvokite apie tai. Atidus klausymasis yra svarbus norint
suprasti, kas sakoma žodžiais, atidus stebėjimas gyvybiškai
svarbus norint suprasti žmonių kūno kalbą. Tai bent.
Įdėmiai, neskubėdami perskaitykite šį sakinį.
Jis atskleidžia svarbią mintį. Sutelktas (reikalaujantis
pastangų) stebėjimas būtinas suprasti žmones ir tinkamai
išsiaiškinti iškalbingus jų bežodės elgsenos ženklus.
Bėda ta, kad dauguma žmonių visą gyvenimą žiūri, bet
nieko nemato, arba, kaip savo partneriui daktarui Vatsonui
pareiškė pastabusis anglų detektyvas Šerlokas Holmsas:
„Jūs žiūrite, bet nestebite.“ Gaila, tačiau dauguma žmonių
tik žiūri į savo aplinką, beveik nesistengdami jos stebėti.
Tokie žmonės nekreipia dėmesio į subtilius savo pasaulio
pokyčius. Jie nežino, kiek daug gali atskleisti vos pastebimas
rankos arba kojos judesys.
Tiesą sakant, moksliniai tyrimai rodo, kad žmonės
nepastebi daugelio aplink juos vykstančių dalykų.
Pavyzdžiui, gorilos kostiumu vilkintis vyras praėjo pro būrį
studentų tuo metu, kai vyko ir kiti renginiai. Pusė studentų
nė nepastebėjo, kad tarp jų buvo atsidūrusi gorila (Simons
ir Chabris, 1999, p. 1059–1074)!
Dažniausiai žmonėms trūksta pojūčio, lėktuvų pilotų
vadinamo situacijos supratimu. Jie nesigilina į tai, kas iš
tiesų vyksta aplink, tiesiai panosėje. Paprašykite jų įeiti į
svetimą kambarį, kuriame pilna žmonių, leiskite apsidairyti,
paskui paprašykite užsimerkti ir papasakoti, ką matė.
Būsite priblokšti, išgirdę, kad jie beveik nieko neprisimena.
Laikraščiuose neretai rašoma apie žmones, kuriuos
pribloškė netikėti gyvenimo posūkiai. Jie kaskart skundžiasi
panašiais žodžiais:

„Mano žmona ką tik padavė skyrybų prašymą. Aš

niekada nepastebėjau, kad ji būtų nepatenkinta mūsų
santuoka.“

„Mokyklos psichologas sako, kad mano sūnus jau trejus

metus vartoja kokainą. Nė neįtariau, jog jis gali būti
narkomanas.“

„Mudu ginčijomės, tik staiga tas mulkis vožė man

kumščiu. Nemaniau, kad jis toks įpykęs.“

„Tikėjausi, viršininkas patenkintas mano darbu.

Nemaniau, kad jis ketina mane atleisti.“

Tokias mintis dėsto vyrai ir moterys, kurie taip ir

neišmoko gerai įsižiūrėti į supantį pasaulį. Manęs tai
nestebina. Juk vaikų niekas nemoko, kaip reikia stebėti
nebylų kitų žmonių elgesį. Nei pradinėje mokykloje, nei
gimnazijoje, nei aukštojoje mokykloje nemokoma suprasti
situacijas. Pasisekė, jei patys išmokote būti pastabesni. Jei
ne, netenkate labai daug naudingos informacijos, kuri
galėtų padėti išvengti rūpesčių ir paįvairintų jūsų gyvenimą
– per pasimatymus, darbe, šeimoje.
Laimė, pastabumą galima išsiugdyti. Taip užkirsime kelią
nemaloniems netikėtumams. Šis įgūdis išugdomas mokantis
ir taikant žinias praktiškai. Jei esate nepastabūs,
nenusiminkite. Šią silpnybę galite įveikti, jei ryšitės skirti
laiko ir jėgų stropiam aplinkinio pasaulio stebėjimui.
Stebėjimas – sutelktas stebėjimas – turi tapti gyvenimo
būdu. Pasyvumas čia nepadės. Tai sąmoningas, apgalvotas
elgesys, reikalaujantis pastangų, energijos, susikaupimo ir
nuolatinės praktikos. Pastabumas panašus į raumenis:
mankštinamas stiprėja, o nenaudojamas – atrofuojasi.
Mankštinkite savo pastabumo raumenis ir galėsite daug
geriau perprasti aplinkinį pasaulį.
Beje, kalbėdamas apie sutelktą stebėjimą [sutelktas
stebėjimas – šios knygos pagrindas, jis yra ir rodyklėje],
prašau naudotis visais pojūčiais, ne tik regėjimu. Įėjęs į savo
butą, visada giliai įkvepiu. Jei oras dvelkia ne taip
neįprastai, susirūpinu. Kartą grįžęs iš kelionės namie
užuodžiau vos juntamą cigarečių dūmų kvapą. Nosis įspėjo
mane apie galimą pavojų anksčiau, nei akys spėjo apžvelgti
kambarį. Pasirodo, santechnikas buvo užėjęs pataisyti
vamzdžio, iš kurio lašėjo vanduo, o nuo jo drabužių ir odos
sklindantis dūmų kvapas dar tvyrojo kambaryje ir po kelių
valandų. Laimė, santechnikas buvo laukiamas įsibrovėlis,
bet lygiai taip pat kitame kambaryje galėjo tykoti vagis.
Taigi, pasitelkęs visus pojūčius, sugebėjau geriau įvertinti
aplinką, pasirūpinti savo saugumu ir gerove.

2 taisyklė. Kontekste atliekamas stebėjimas

geriausiai padeda suprasti bežodį elgesį. Norėdami
suprasti bežodį elgesį tikrovėje, turite išsiaiškinti kontekstą.
Tada lengviau suvoksite, ką tas elgesys reiškia. Pavyzdžiui,
tikėtina, kad po eismo įvykio žmonės bus ištikti šoko ir
vaikščios aplink automobilius lyg apsvaigę. Jiems drebės
rankos, jie elgsis neatsargiai, tarkim, išeis prieš
atvažiuojančią transporto priemonę. (Štai kodėl policininkai
prašo žmonių likti automobilyje.) Kodėl šito tikiuosi? Po
avarijos žmones išgyvena tokią būseną, kai „mąstymo“
funkciją perima priekinė smegenų sritis, vadinama limbine
sistema. Dėl to apima drebulys, nervingumas, netenkama
orientacijos, jaučiamasi nepatogiai. Stebint kontekstą šių
reakcijų galima tikėtis – jos patvirtina, kad žmonės per
avariją patyrė stresą. Dalyvaudamas darbuotojų atrankoje,
tikiuosi, jog kandidatai iš pradžių nervinsis, bet vėliau
nusiramins. Jei man užduodant tam tikrus klausimus jie vėl
susijaudina, belieka išsiaiškinti tokio staigaus nerimo
priežastį.

3 taisyklė. Išmokite atpažinti ir iššifruoti universalų

bežodį elgesį. Tam tikra kūno kalba laikoma universalia,
nes taip elgiasi dauguma žmonių. Pavyzdžiui, kai žmonės
taip suspaudžia lūpas, kad jų beveik nebematyti, tai aiškus
ženklas, jog jie susirūpinę, kažkas negerai. Toks bežodis
elgesys, vadinamas lūpų suspaudimu, yra vienas iš
universalių iškalbingos elgsenos pavyzdžių, apie kuriuos
pasakosiu kituose skyriuose (žr. 4 rėmelį). Kuo daugiau
universalių bežodžio elgesio bruožų atpažinsite ir
perprasite, ką jie reiškia, tuo geriau galėsite įvertinti
aplinkinių mintis, jausmus ir ketinimus.
 4 RĖMELIS: SUČIAUPTOS LŪPOS PADĖJO ATPIGINTI LAIVUS

Universalūs iškalbingi lūpų ženklai kartą man labai pravertė, kai buvau
pasamdytas konsultuoti vieną britų laivybos bendrovę dėl sandorio
sudarymo. Mano klientas britas paprašė dalyvauti, kai jo bendrovės atstovai
tarsis dėl sutarties sąlygų su didžiule tarptautine bendrove, turinčia įrengti
laivus. Aš sutikau ir pasiūliau iš eilės aptarti kiekvieną sutarties punktą –
susitarus dėl vieno punkto pereiti prie kito. Taip galėsiu atidžiau stebėti
tarptautinės bendrovės derybininką ir pamatyti bežodžių ženklų, galinčių
suteikti mano klientui naudingos informacijos.

– Jei pastebėsiu ką nors svarbaus, perduosiu jums raštelį, – pasakiau klientui

ir patogiai atsisėdęs ėmiau stebėti, kaip sutartį pasirašančios šalys nagrinės
vieną punktą po kito. Netrukus pamačiau svarbų iškalbingą ženklą. Skaitant
punktą, kuriame buvo smulkiai aprašyta, kaip turi būti įrengta tam tikra
laivo dalis – konstrukcinis etapas, atsieinantis milijonus dolerių, –
vyriausiasis tarptautinės bendrovės derybininkas sučiaupė lūpas, tai rodė,
jog kažkas šiame punkte jam nepatinka.

Perdaviau savo klientui raštelį, įspėdamas, kad tas sutarties punktas

ginčytinas arba gali sukelti nesklandumų, kad prie jo reikėtų grįžti ir
nuodugniai aptarti prieš išsiskirstant. Vėl grįžę prie to klausimo ir aptarę
minėtą punktą, abiejų pusių derybininkai, sėdėdami vienas prieš kitą,
pateikė savo argumentus ir sugebėjo prieiti abiem pusėms priimtiną
susitarimą. Tai mano klientui sutaupė 13,5 milijonų dolerių. Tam užteko
pastebėti vieną nebylų ženklą.

4 taisyklė. Išmokite atpažinti ir perprasti išskirtinį

bežodį elgesį. Universalaus bežodžio elgesio ženklai
sudaro vieną kūno kalbos ženklų grupę; jie būdingi beveik
visiems. Bet esama dar vienos kūno kalbos ženklų grupės,
vadinamos išskirtiniu bežodžiu elgesiu, – tai unikalūs
ženklai, būdingi konkrečiam individui.
Mokydamiesi atpažinti išskirtinius ženklus, ieškokite
elgesio bruožų, būdingų žmonėms, su kuriais nuolat
bendraujate (draugams, šeimos nariams, bendradarbiams
ir kt.). Kuo geriau žmogų pažįstate, kuo ilgiau esate su juo
bendravę, tuo lengviau juos pastebėsite, nes turėsite
daugiau duomenų, kuriais remdamiesi galėsite spręsti.
Pavyzdžiui, jei pamatysite, kad pažįstamas paauglys per
egzaminą kasosi galvą ar kramto lūpas, žinokite, jog jis
nervinasi arba yra prastai pasiruošęs. Tokiu būdu mažina
įtampą paauglys, taip jis elgsis ir suaugęs. Atsiminkite: kaip
žmogus elgsis ateityje, geriausiai parodo jo praeities
elgesys.

5 taisyklė. Bendraudami su žmonėmis, pasistenkite

išsiaiškinti, koks yra jų bazinis elgesys. Norėdami
suvokti, koks yra bazinis elgesys žmonių, su kuriais nuolat
bendraujate, atkreipkite dėmesį, kaip jie atrodo, kaip sėdi,
kur deda rankas, kaip laiko kojas, kokia jų laikysena ir veido
išraiška, kokiu kampu pakelta galva ir netgi tai, kur jie
įprastai deda arba laiko savo daiktus, pavyzdžiui, piniginę
(žr. 1 ir 2 nuotraukas). Išmokite atskirti ramų veidą nuo
įsitempusio.
Žinių apie bazinį elgesį stoka įstums jus į tokią pačią
padėtį, kokioje atsiduria tėvai, nepasižiūrintys, ar
neparaudusi vaiko gerklė, kol galiausiai šis suserga. Jie
iškviečia gydytoją ir pasakoja, ką dabar mato vaiko gerklėje,
bet neturi galimybių palyginti, nes nėra matę sveikos
gerklės. Domėdamiesi tuo, kas normalu, palengva imame
pastebėti ir suprasti tai, kas nenormalu.
Stebėkite net ir pirmąkart gyvenime sutiktą žmogų. Kaip
jis laikosi užmezgus pokalbį? Nustatyti žmogaus bazinį
elgesį nepaprastai svarbu, tai jums padės suprasti, kad jis
nuo jo nukrypo, ir gauti daug informacijos (žr. 5 rėmelį).

Atkreipkite dėmesį į neįsitempusio žmogaus veido bruožus.

Žvilgsnis ramus, lūpos nesuspaustos.
 Įsitempęs veidas sukaustytas ir kiek iškreiptas, antakiai ir kakta
suraukti.

5 RĖMELIS: PRIKLAUSO NUO TO, SU KUO LYGINSI

Trumpam įsivaizduokite esantys aštuonmečio berniuko motina. Per plačios

giminės susitikimą laukiate, kol ateis eilė pasisveikinti. Tokie susitikimai
rengiami kiekvienais metais, kartu su sūnumi esate daug kartų lūkuriavusi,
kol su kiekvienu pasisveikinsite. Sūnus įprastai nedvejodamas pribėgdavo ir
džiugiai apkabindavo giminaičius. Tačiau šį kartą, atėjus eilei apkabinti dėdę
Henriką, jis sustingo kaip įbestas.

– Kas nutiko? – šnabždate jam į ausį, stumtelėdama prie laukiančio dėdės.

Sūnus nieko neatsako, bet labai nenori reaguoti į jūsų fizinį signalą.

Ką jums daryti? Toks sūnaus elgesys – nukrypimas nuo jo bazinio elgesio.

Seniau jis nedvejodavo, kai reikėdavo pasisveikinti su dėde. Kodėl taip
pasikeitė vaiko elgesys?

Jo atsakas – „sustingo kaip įbestas“ – verčia manyti, kad berniukas jaučia

grėsmę. Galbūt jo baimė nepagrįsta, bet pastabiai, išmintingai ir atsargiai
motinai tai turėtų būti rimtas ženklas. Sūnaus nukrypimas nuo ankstesnio
elgesio rodo, kad tarp jo ir dėdės po paskutinio susitikimo galėjo įvykti kas
nors negero. Gal tiesiog nesutarimas, vaikiškas išdykavimas, o gal reakcija į
per didelį dėdės dėmesį kitiems giminaičiams. Tokį elgesį gali paskatinti ir
rimtesnės priežastys. Esmė ta, kad žmogaus bazinio elgesio pasikeitimas
rodo, jog šis tas atsitiko ir tai reikia išsiaiškinti.

6 taisyklė. Stebėdami žmones, kaskart stenkitės

ieškoti kelių iškalbingų ženklų – tokių elgesio
bruožų, kurie pasirodo sykiu arba eina vienas po kito.
Gebėjimas suprasti žmones dar labiau patobulės, kai
išmoksite pastebėti kelis iškalbingus ženklus arba jų grupę.
Tokie signalai veikia kartu, jie tarsi dėlionės gabaliukai. Kuo
daugiau jų turėsite, tuo didesnės galimybės sudėlioti
paveikslėlį. Pavyzdžiui, jei matau, kad konkuruojanti
verslininkė per derybas iš pradžių nervinasi, o paskui bando
nusiraminti, beveik neabejoju, kad jos pozicijos nėra tvirtos.

7 taisyklė. Labai svarbu ieškoti žmogaus elgesio

pokyčių, jie gali reikšti, kad pasikeitė mintys,
jausmai, susidomėjimas arba ketinimas. Staigus
elgesio pasikeitimas gali padėti atskleisti, kaip žmogus
apdoroja informaciją arba prisitaiko prie jaudinančių įvykių.
Vaikas, šokinėjantis iš džiaugsmo, kad eis į atrakcionų
parką, tuoj pat ima elgtis kitaip, vos tik sužino, jog parkas
uždarytas. Suaugusieji daro lygiai taip pat. Kai telefonu
išgirstame blogą žinią arba pamatome tai, kas mums
nepatinka, kūnas tuoj pat tai atskleidžia.
Tam tikromis aplinkybėmis pasikeitęs elgesys gali išduoti
žmogaus susidomėjimą arba ketinimus. Atidžiai stebint
tokius pokyčius, galima nuspėti būsimus veiksmus ir įgyti
pranašumą, ypač jei tie veiksmai gali padaryti žalos jums
arba kitiems (žr. 6 rėmelį).

6 RĖMELIS: GEBĖJIMAS UŽBĖGTI ĮVYKIAMS UŽ AKIŲ

Vieni svarbiausių bežodžių ženklų, išduodančių žmogaus mintis, yra

vadinamieji ketinimo ženklai. Tai elgesys, kuris atskleidžia, ką žmogus ketina
daryti, ir įžvalgiam stebėtojui suteikiantis šiek tiek laiko pasirengti būsimam
veiksmui.

Pavyzdžiu iš savo gyvenimo pailiustruosiu, kaip svarbu stebėti, ar

 nepasikeitė žmonių elgesys, ypač kai pasikeitimas susijęs su ketinimą
išduodančiais ženklais. Buvo rengiamasi apiplėšti savitarnos parduotuvę,
kurioje dirbau. Mano dėmesį patraukė vyras, stovintis prie kasos, šalia
kontrolės punkto prie išėjimo. Nežinia, ko jis ten trynėsi: nei stovėjo eilėje
prie kasos, nei turėjo pirkinių. Bet jo akys buvo įsmeigtos į kasos aparatą.

Jei jis būtų stovėjęs ramiai, galiausiai būčiau nustojęs juo domėtis ir
nukreipęs žvilgsnį kitur. Tačiau staiga vyro elgesys pasikeitė. Jo šnervės tai
išsiplėsdavo, tai susitraukdavo, vadinasi, jam reikėjo daugiau deguonies
rengiantis kažkokiam veiksmui. Aš atspėjau, koks tas veiksmas bus, likus
maždaug sekundei.

– Atsargiai! – surikau kasininkui.

Tada vienu metu atsitiko trys dalykai: (a) darbuotojas išmušė reikiamą sumą
kasos aparatu, ir kasos stalčius atsidarė; (b) vyras puolė prie kasos ir įkišo
ranką į stalčių, norėdamas pagriebti pinigų; (c) mano perspėtas kasininkas
sugriebė ir užlaužė plėšikui ranką, todėl šiam neliko nieko kito, kaip mesti
pinigus ir bėgti iš parduotuvės. Jei nebūčiau pastebėjęs ketinimo ženklo,
plėšikui būtų pasisekę. Beje, kasininkas buvo mano tėvas – 1974 metais
Majamyje jis turėjo nedidelę metalo dirbinių parduotuvę. Mane ten buvo
įdarbinęs vasarai.

8 taisyklė. Ne mažiau svarbu išmokti pastebėti

apgaulingus arba klaidinančius bežodžius ženklus.
Norint išmokti atskirti tikrus ir klaidinančius ženklus, reikia
praktinės patirties. Ne tik sutelktai stebėti, bet ir atsargiai
vertinti. Tolesniuose knygos skyriuose paaiškinsiu, kokie
subtilūs žmogaus veiksmų niuansai parodo, ar jo elgesys
tikras, ar apsimestinis.
9 taisyklė. Mokėjimas atskirti, ar žmonės jaučiasi
laisvai, ar ne, padės sutelkti dėmesį į svarbiausius
elgesio bruožus, padedančius iššifruoti bežodę
komunikaciją. Visą sąmoningą gyvenimą tyrinėdamas
bežodę elgseną, pagaliau supratau, kad žmogaus elgesyje
reikia ieškoti dviejų esminių dalykų: komforto ir
diskomforto. Jais remdamasis, mokau bežodės
komunikacijos. Išmokę be klaidų atskirti ženklus,
bylojančius, ar žmonės jaučia komfortą, ar diskomfortą,
žinosite, ką iš tiesų sako jų kūnas ir protas. Jei kils abejonių,
ką iš tiesų reiškia žmogaus elgesys, paklauskite savęs, ar jis
panašus į komfortą (t. y. pasitenkinimą, laimę,
atsipalaidavimą), ar į diskomfortą (apmaudą, liūdesį, stresą,
nerimą, įtampą).

10 taisyklė. Stebėkite žmones neįkyriai. Norint

pasinaudoti bežodžiu elgesiu, reikia atidžiai žiūrėti į žmones
ir tiksliai iššifruoti, ką reiškia jų nebylus elgesys. Tačiau
stebėti žmones reikia atsargiai, o ne spoksoti, kaip daro
daugelis pradedančiųjų.
Įkyriai stebėti nepatartina. Geriausia stebėti kitus jiems
to nežinant, kitaip sakant, nekrintant į akis.
Tobulinkite stebėjimo įgūdžius, kol jūsų pastangos ne tik
duos vaisių, bet ir niekas nepajus esąs stebimas. Viskas
priklauso nuo praktikos ir atkaklumo.
Dabar žinote, kad norėdami iššifruoti bežodę
komunikaciją mūsų bendradarbiavimo metu turėsite
vadovautis dešimčia taisyklių. Kita užduotis – rasti
atsakymus į klausimus: „Kokių bežodžio elgesio ženklų
turėčiau ieškoti ir kokią svarbią informaciją jie suteikia?“
Netrukus tai sužinosite.

Kaip pastebėti svarbius bežodės elgsenos ženklus

ir išsiaiškinti jų reikšmę

Žmogaus kūnas gali parodyti tūkstančius bežodžių ženklų

(žinučių). Kurie jų svarbiausi ir kaip juos perprasti? Bėda ta,
kad norint tiksliai nustatyti, ką reiškia bežodės
komunikacijos ženklai, gali tekti visą gyvenimą be atvangos
stebėti žmones, vertinti jų siunčiamus ženklus ir tikrinti
savo vertinimus. Laimė, kelių itin talentingų tyrinėtojų
sukauptos žinios ir mano, FTB bežodės komunikacijos
eksperto, patirtis jums padės gerokai sutrumpinti kelią ir
įstatys į vėžes. Aš jau išsiaiškinau, kurie bežodžio elgesio
ženklai patys svarbiausi, jūs galite tuoj pat pradėti naudotis
šiomis neįkainojamomis žiniomis. Be to, sukūrėme
paradigmą, arba modelį, padedantį lengviau suprasti
bežodžius ženklus. Net jei pamiršite, ką reiškia vienas ar
kitas kūno ženklas, vis tiek sugebėsite jį iššifruoti.
Skaitydami šią knygą, apie bežodį elgesį sužinosite
dalykų, kurių nebūsite aptikę niekur kitur. Dalis čia
pateikiamos medžiagos jus nustebins. Pavyzdžiui, jei jums
reikėtų pasakyti, kuri žmogaus kūno dalis yra pati
„sąžiningiausia“ – geriausiai parodo tikruosius jausmus
arba ketinimus, – kurią pasirinktumėte? Spėkit. Išgirdę
atsakymą, žinosite, kur pirmiausia reikia žiūrėti, stengiantis
suvokti, ką bendradarbis, šeimos narys, žmogus, kuriam
skiriate pasimatymus, ar net visiškai nepažįstamas asmuo
galvoja, jaučia arba ketina daryti. Paaiškinsiu, kaip bežodis
elgesys remiasi fiziologija, kokį vaidmenį atlieka smegenys.
Atskleisiu, kaip pastebėti apgavystę – taip dar nėra daręs
joks kontržvalgybos agentas.
Tvirtai tikiu, kad biologinių kūno kalbos pagrindų
supratimas jums padės geriau suprasti bežodžio elgesio
atsiradimo priežastis. Todėl kitą skyrių pradėsiu nuo
pasakojimo apie nuostabų žmogaus kūno organą –
smegenis, jos valdo kiekvieną kūno kalbos aspektą. Bet iš
pradžių papasakosiu atsitikimą, kuris atskleidžia, kad kūno
kalbos naudojimas žmonių elgesiui suprasti ir įvertinti turi
tvirtą teisinį pagrindą.

KAM SKAMBINA VARPAIS IŠKALBINGI ŽENKLAI

Vieną lemtingą 1963 metų dieną Ohajo valstijoje Klivelande

patyręs trisdešimt devynerių metų amžiaus detektyvas
Martinas Makfadenas pastebėjo du vyrus, vaikštinėjančius
pirmyn atgal palei parduotuvės vitriną. Jie vogčiomis
dirstelėdavo vidun ir nueidavo tolyn. Galiausiai vyrai
susitiko gatvės gale; prie jų priėjo trečiasis, ir jie
dairydamiesi ėmė kalbėtis. Įtaręs, kad vyrai rengiasi
apiplėšti parduotuvę, detektyvas priėjo, patapšnojo vienam
jų per kišenę ir aptiko paslėptą pistoletą. Detektyvas
Makfadenas suėmė visus tris ir taip sugriovė parduotuvės
apiplėšimo planą, o galbūt net kam nors išgelbėjo gyvybę.
 Remiantis policijos pareigūno Makfadeno pastabumu, JAV
Aukščiausiasis Teismas priėmė šalies teisėtvarkai nutartį
(byloje Teris prieš Ohajo valstiją, 1968, 392 JAV 1), kurią
žino kiekvienas Jungtinių Amerikos Valstijų policininkas.
Nuo 1968 m. ši teismo nutartis leidžia policininkams
sustabdyti ir apieškoti žmones be kratos orderio, jei jų
elgesys aiškiai parodo ketinant įvykdyti nusikaltimą.
Priimdamas tokią nutartį, Aukščiausiasis Teismas
pripažino, kad laiku pastebėtas ir teisingai iššifruotas
bežodis elgesys padeda užkirsti kelią nusikaltimams. Byla
Teris prieš Ohajo valstiją parodė minčių, ketinimų ir
bežodžio elgesio ryšį. Dar svarbiau, kad ši teismo nutartis
sudarė sąlygas juridiškai pripažinti, kad toks ryšys
egzistuoja ir yra pamatuotas (Navarro ir Schafer, 2003, p.
22–24).
Todėl kai kitą kartą kas nors jums pasakys, kad bežodis
elgesys nieko nereiškia ar kad juo negalima tikėti,
prisiminkite šią bylą, nes per ją buvo įrodyta, jog yra
priešingai. Tokį sprendimą patikrino laikas.
1 Kiaulių įlanka pagarsėjo dėl 1961 m. balandžio 17 d. įvykusios nesėkmingos
amerikiečių invazijos į Kubą – JAV bandymo nuversti revoliucinį Fidelio Kastro
režimą. (Čia ir toliau – vert. past.)
 ANTRAS SKYRIUS

Limbinės smegenų sistemos

palikimas

Imkite ir krimstelėkite sau į lūpą. Tikrai, raskite sekundę ir

tai padarykite. Dabar patrinkite kaktą. Paskiausiai
paglostykite sprandą. Taip darome nuolat. Pabūkite tarp
žmonių ir įsitikinsite.
Ar jums kada kilo klausimas, kodėl jie taip daro? Ar kada
savęs klausėte, kodėl patys taip darote? Atsakymo reikia
ieškoti skliaute – kaukolės skliaute – ten glūdi žmogaus
smegenys. Kai sužinosite, kaip ir kodėl smegenys priverčia
kūną reikšti emocijas be žodžių, suprasite, kaip tą elgesį
derėtų interpretuoti. Tad imkime ir atidžiau pažiūrėkime į
kaukolės skliautą, patyrinėkime pusantro kilogramo
nepaprastos žmogaus kūno materijos.
Dauguma žmonių mano turį vienas smegenis; jie taip pat
mano, kad smegenyse slypi pažintiniai gebėjimai. Bet iš
tiesų žmogaus kaukolėje yra trijų tipų smegenys, kiekvienos
atlieka specializuotas funkcijas – jos veikia kartu kaip
komandinis valdymo centras, reguliuojantis kūno darbą.
1952 m. JAV mokslininkas Polas Maklinas (Paul MacLean)
prakalbo apie žmogaus smegenis kaip apie trivienį objektą,
sudarytą iš roplio smegenų (galvos smegenų kamieno),
žinduolio smegenų (limbinės smegenų sistemos) ir žmogaus
smegenų (naujosios smegenų žievės) (žr. limbinės smegenų
sistemos schemą). Šioje knygoje nagrinėsime limbinę
smegenų sistemą, Maklino pavadintą žinduolio smegenimis,
nes ji daro didžiausią įtaką bežodžiam elgesiui. Norėdami
išanalizuoti limbines mus supančių žmonių reakcijas ir
atskleisti, ką jie galvoja, jaučia arba ketina daryti,
naudosimės ir naująja smegenų žieve – žmogaus, kitaip –
mąstymo, smegenimis (LeDoux, 1996, p. 184–189;
Goleman, 1995, p. 10–21).
Svarbu suprasti, kad smegenys valdo visą elgesį – ir
sąmoningą, ir nesąmoningą. Tokia prielaida yra kertinis
akmuo, padedantis suprasti visą bežodę komunikaciją. Nėra
tokio veiksmo – nuo paprasčiausio galvos pasikasymo iki
simfonijos kūrimo, – kuriam nevadovautų ir kurio nevaldytų
smegenys (išimtis – nevalingi raumenų refleksai).
Taigi remdamiesi bežodžiu elgesiu galime suprasti, ką
smegenys nori parodyti.
 Limbinės smegenų sistemos sandaros diagrama. Joje parodytos
pagrindinės smegenų sritys.

ELEGANTIŠKA LIMBINĖ SMEGENŲ SISTEMA

Mus domina bežodė komunikacija, o ji kyla iš limbinės

smegenų sistemos. Kodėl? Todėl, kad ši smegenų sritis
atsako už instinktyvias, žaibiškas reakcijas į aplinkinį
pasaulį, kai reaguojama iškart ir negalvojant. Dėl šios
priežasties limbinė sistema sukuria tikras reakcijas į
gaunamą iš aplinkos informaciją (Myers, 1993, p. 35–39). Ši
sistema vienintelė atsako už mūsų išlikimą, tad dirba be
poilsio. Ji nuolat „įjungta“. Be to, limbinė smegenų sistema
yra ir emocijų centras. Iš čia siunčiami signalai į kitas
smegenų sritis, jos savo ruožtu tvarko mūsų elgesį, susijusį
su emocijomis arba išlikimu (LeDoux, 1996, p. 104–137). Šį
elgesį atskleidžia kojų, liemens, rankų, plaštakų judesiai ir
veidas. Tokios reakcijos vyksta nemąstant, todėl, kitaip negu
žodžiai, neapsimestinės. Dėl to limbinė smegenų sistema
vadinama „nuoširdžiomis smegenimis“ (Goleman, 1995, p.
13–29).
Su išlikimu susijusios limbinių smegenų reakcijos
susiformavo labai seniai. Jos taip įsitvirtinusios nervų
sistemoje, kad sunku jas nuslėpti arba neparodyti,
pavyzdžiui, pasigirdus stipriam garsui nekrūptelėti net ir
tada, kai žinome jį pasigirsiant. Limbinės sistemos
sukeliamas elgesys neapsimestinis ir patikimas,
atskleidžiantis tikrąsias mūsų mintis, jausmus ir ketinimus
(žr. 7 rėmelį).

7 RĖMELIS: SPROGDINTOJO SULAIKYMAS

Limbinės smegenų sistemos negalima sąmoningai valdyti, todėl nuo jos

priklausantis elgesys itin reikšmingas interpretuojant bežodę komunikaciją.
Mintimis galima kiek tik nori stengtis nuslėpti tikrąsias emocijas, bet
savarankiška limbinė smegenų sistema vis tiek sukurs iškalbingus ženklus.
Pastebėti ir suprasti tokias reakcijas nepaprastai svarbu. Toks pastabumas
netgi gali kam nors išgelbėti gyvybę.

1999 m. gruodį budri JAV muitininkė sutrukdė vienam teroristui, vėliau jis
buvo pramintas „tūkstantmečio sprogdintoju“. Pastebėjusi, kad iš Kanados į
Jungtines Valstijas įvažiuojantis Ahmedas Resamas nervinasi ir gausiai
prakaituoja, pareigūnė Diana Din paprašė jo išlipti iš automobilio tolesnei
apklausai. Tada Resamas bandė sprukti, bet tuoj pat buvo sugautas. Jo
automobilyje muitininkai rado sprogstamųjų įtaisų ir laikrodinių
mechanizmų. Galiausiai Resamas buvo nuteistas už rengimąsi susprogdinti
Los Andželo oro uostą. Teroristo nervingumą ir prakaitavimą sukėlė
 smegenys, reaguodamos į didžiulį stresą. Toks limbinės smegenų sistemos
sukeltas elgesys yra neapsimestinis, tad muitinės pareigūnė Din neabejojo,
kad reikia sulaikyti Resamą: ji suvokė, kad vyriškio kūno kalba duoda dingstį
tolesnei apklausai. Ši istorija parodo, kaip kūnas atspindi žmogaus
psichologinę būseną. Šiuo atveju susprogdinti oro uostą ketinančio teroristo
limbinė smegenų sistema – jis nepaprastai bijojo būti susektas – išdavė, kad
jis nervinasi, nors ir labai stengėsi tai nuslėpti. Mes dėkingi muitininkei Din
už nuovokumą.

Trečia kaukolės skliaute atsirado palyginti neseniai. Ji

vadinama naująja smegenų žieve (neocortex). Ši smegenų
žievė dar vadinama „žmogaus“, „mąstymo“, arba „intelekto“
smegenimis, nes yra atsakinga už aukštesnio lygmens
pažinimą ir atmintį.
Naujoji smegenų žievė skiria žmogų nuo kitų žinduolių,
nes didžioji jos dalis naudojama mąstymui. Smegenų žievė
mums padėjo nuskristi į Mėnulį. Ji leidžia skaičiuoti,
analizuoti, interpretuoti, intuityviai suvokti, bet drauge
kritiškai mąstyti ir kurti. Deja, ši smegenų sritis nepasižymi
sąžiningumu, todėl vadinama „meluojančiomis
smegenimis“. Gebanti mąstyti apie sudėtingus dalykus
smegenų žievė, skirtingai negu limbinės smegenys,
mažiausiai patikima iš visų trijų smegenis sudarančių dalių.
Ji sugeba apgaudinėti, ir daro tai dažnai (Vrij, 2003, p. 1–
17).
Prisiminkime ką tik pateiktą pavyzdį: nors limbinė
smegenų sistema priverčia išsigandusį „tūkstantmečio
sprogdintoją“ gausiai prakaituoti, naujoji smegenų žievė
jam leidžia neparodyti tikrųjų jausmų. Jei muitininkė būtų
paklaususi, ką jis turi automobilyje, mąstančioji smegenų
sritis, valdanti kalbą (Broca sritis), galėjo leisti sprogdintojui
atsakyti: „Automobilyje sprogstamųjų įtaisų nėra“, net jei
toks tvirtinimas būtų visiškas melas. Naujoji smegenų žievė
leidžia nė nemirktelėjus pasakyti draugei, kad mums
patinka jos nauja šukuosena, nors manome, kad ji baisi,
arba įtikinamai pareikšti: „Su panele Levinski lytinių
santykių neturėjau.“
Naujoji smegenų žievė sugeba meluoti, todėl iš jos
negalima tikėtis gauti patikimos informacijos (Ost, 2006, p.
259– 291). Perprasti bežodį elgesį, tarsi kūno kalbos Gralio
taurė, mums padeda limbinė smegenų sistema. Vadinasi, į
šią smegenų sritį ir reikia sutelkti dėmesį.

LIMBINĖS SMEGENŲ SISTEMOS REAKCIJOS,

ARBA TRIJŲ RŪŠIŲ BEŽODŽIAI ŽENKLAI

Vienas būdų, kuriais limbinės smegenys užtikrino žmonių

kaip rūšies išlikimą – ir drauge sukūrė nemažai iškalbingų
ženklų, – yra elgesio reguliavimas pavojaus akivaizdoje.
Tarnautojas, sutikęs griežtą viršininką, elgiasi panašiai kaip
plėšrūno užpultas pirmykštis žmogus. Bėgant
tūkstantmečiams žmogus gana gerai išlaikė gyvybę
gelbstinčias instinktyvias reakcijas, gyvuliškąjį paveldą.
Užtikrindama mūsų išlikimą, smegenų sistema išsiugdė
paprastą trijų formų atsaką į pavojų: staiga sustoti, bėgti
arba kovoti. Taip žmonės išgyveno ir ėmė daugintis – toks
elgesys įsitvirtino nervų sistemoje.
 Esu tikras, kad žodžius „kovojimo arba bėgimo reakcija“
yra girdėję daugelis skaitytojų, taip įprastai apibūdinama
reakcija į grėsmę. Deja, tokia formuluotė nevisiškai teisinga,
nes viskas vyksta atvirkščiai! Iš tikrųjų gyvūnai ir žmonės
reaguoja į pavojų šitaip: pirmiausia sustingsta, tada bėga,
paskui kovoja. Jei iš tikrųjų reaguotume į pavojų kovodami
arba bėgdami, vaikščiotume nusėti mėlynėmis, sumušti ir
išsekę.
Išsaugojome ir ištobulinome šį itin sėkmingą kovos su
stresu ir pavojais būdą, todėl galime suprasti, kokios mintys
ir jausmai kirba žmogaus galvoje.

Sąstingio atsakas

Prieš milijoną metų gyvenę Afrikos savanose pirmieji

hominidai susidurdavo su daugybe greitesnių ir stipresnių
už save plėšrūnų. Kad pirmykštis žmogus išliktų, limbinė
smegenų sistema, paveldėta iš mūsų protėvių primatų,
sukūrė strategijas, padedančias išlyginti mūsų ir plėšrūnų
jėgas. Strategija, kurią vadiname pirmutiniu limbinės
sistemos gynybos mechanizmu, buvo tokia: prisiartinus
plėšrūnui ar iškilus kitam pavojui, sukelti sąstingio atsaką.
Judesys traukia dėmesį; akimirksniu sustingti grėsmės
akivaizdoje – pats veiksmingiausias reagavimo būdas.
Limbinės smegenys priversdavo mus šitaip elgtis, kad
išliktume gyvi. Dauguma žvėrių, ypač plėšrūnų, reaguoja į
judesį, nes jis juos traukia. Sugebėjimas sustingti pajutus
pavojų turi gilias šaknis. Daugelis mėsėdžių seka paskui
judančius taikinius ir medžiodami laikosi taisyklės
„persekiok, pargriauk, kąsk“. Tarkim, taip elgiasi didieji
katinių šeimos žinduoliai.
Daugelis gyvūnų, susidūrę su plėšrūnais, ne tik
sustingsta, bet ir apsimeta negyvi – tai ryškiausias atsakas.
Taip elgiasi oposumai, ir ne tik jie. Masinių žudynių JAV
Kolumbaino mokykloje ir Virdžinijos technikos universitete
ataskaitos liudija, kad mokiniai, norėdami išvengti
užpuolikų, sustingdavo kaip įbesti. Nejudėdami ir apsimetę
negyvi, daugybė mokinių ir studentų išsaugojo gyvybę, nors
buvo per kelis žingsnius nuo žudiko. Jaunuoliai instinktyviai
griebėsi senovinio elgesio modelio, ir šis pasiteisino. Kai
sustojate ir nejudate, kitiems tampate beveik nematomi – tai
žino kiekvienas kareivis ir specialiosios paskirties policijos
būrio narys.
Taigi, atsakas sustingti nejudant, pirmykščio žmogaus
perduotas šiuolaikiniam, iki šiol tebėra svarbiausias
savigynos būdas užklupus pavojui. Šį seną limbinės
smegenų sistemos padiktuotą atsaką dabar galite pamatyti
Las Vegaso cirkuose, kai pasirodymuose dalyvauja didieji
katiniai. Į areną išvedus tigrą arba liūtą, žiūrovai pirmoje
eilėje sėdi nekrutindami nė piršto. Jiems nebuvo
išsiuntinėtos žinutės, įspėjančios laikytis ramiai; jie elgiasi
taip todėl, kad per daugiau kaip penkis milijonus metų
limbinė smegenų sistema parengė žmonių padermę šitaip
elgtis iškilus grėsmei.
Šiuolaikinėje visuomenėje sąstingio nejudant atsakas
kasdieniame gyvenime naudojamas kur kas subtiliau. Jį
galite pastebėti, kai žmonės sugaunami apgaudinėjant,
vagiant arba meluojant. Pakibus grėsmei arba išaiškėjus
apgaulei, jie reaguoja lygiai taip pat, kaip mūsų protėviai –
sustingsta. Mes ne tik išmokome sustingti tikro ar tariamo
pavojaus akivaizdoje. Šalia esantieji išmoko mėgdžioti mūsų
elgesį net ir nejusdami grėsmės. Pamėgdžiojimas, arba
izopraksizmas (toks pats judesys), irgi padėjo mums išlikti,
užtikrino socialinę darną (žr. 8 rėmelį).

8 RĖMELIS: VAKARAS, KAI SUSTINGO RANKOS

Tai atsitiko prieš kelias savaites mano mamos namuose žiūrint televizorių ir
valgant ledus. Buvo vėlus vakaras. Staiga kažkas paskambino į duris (jos
gyvenamajame rajone tai labai reta). Valgančiųjų ledus – ir suaugusiųjų, ir
vaikų – rankos liovėsi judėti, lyg dirigentui mostelėjus lazdele. Nuostabu,
kaip mes visi sureagavome ir mūsų rankos „staiga sustingo“ tuo pat metu.
Paaiškėjo, kad skambino mano sesuo, ji buvo pamiršusi raktus. Tačiau mes
nežinojome, kas spaudžia durų skambutį. Šis pavyzdys liudija, kaip giliai
nervų sistemoje įsitvirtinęs atsakas į tariamą pavojų ir kad pirma limbinės
sistemos reakcija – sustingti.

Lygiai taip elgiasi kareiviai atlikdami užduotį. Kai priekyje einantis karys
sustingsta, be įspėjimo sustingsta ir kiti.

Toks sąstingis kartais vadinamas „automobilio šviesų

pagauto kiškio“ reiškiniu. Netikėtai susidūrę su pavojumi,
akimirką sustingstame ir tik paskui imame veikti.
Kasdieniame gyvenime sąstingio atsakas pasireiškia ir taip:
pavyzdžiui, einantis gatve žmogus staiga sustoja, pliaukšteli
ranka sau per kaktą, tada apsigręžia ir nuskuba namo
išjungti viryklės.
 Tokio trumpo stabtelėjimo smegenims pakanka greitai
įvertinti, ar mums kelia pavojų plėšrūnas, ar tai, jog kai ką
pamiršome atlikti. Šiaip ar taip, psichika privalo susidoroti
su galbūt pavojinga situacija (Navarro, 2007, p.141– 163).
Sustingstame ne tik susidūrę su pavojumi ar jį išvydę, bet
ir išgirdę. Tai parodė skambutis į duris vėlų vakarą, nes
girdimieji pavojai irgi sužadina limbinę smegenų sistemą.
Pavyzdžiui, gavę barti, dauguma žmonių laikosi ramiai. Taip
elgiasi ir žmogus, kvočiamas apie dalykus, kurie, jo
nuomone, gali užtraukti jam nemalonumų. Jis sustingsta
kėdėje, tarytum katapultos krėsle (Gregory, 1999).
Panašų sąstingio atsaką galima stebėti per pokalbius dėl
darbo – žmonės sulaiko kvėpavimą arba ima kvėpuoti labai
negiliai. Kandidatas šito nepastebi, bet aiškiai mato jį
stebintis asmuo. Man dažnai yra tekę pokalbio viduryje
pasakyti žmogui, kad atsipalaiduotų ir giliai įkvėptų, nes jis
pats nesuvokė, koks negilus tapo jo kvėpavimas.
Pajutę pavojų žmonės sustingsta, tad įtariamieji per
apklausas dažnai laiko kojas saugumo padėtyje (pėdomis
apkabinę kėdės kojas) ir taip išsėdi pernelyg ilgai. Kai
pamatau šitaip elgiantis, suprantu, jog kažkas negerai: tai
limbinės sistemos atsakas, kurio priežastis reikia išsiaiškinti.
Įtariamasis gali meluoti, bet gali sakyti ir tiesą. Neįmanoma
iškart suprasti, ar jis neapgaudinėja. Iš bežodės elgsenos
sprendžiu, kad įtariamajam kas nors kelia įtampą, todėl
tęsiu apklausą, bendrauju, ieškodamas neramumo
priežasties.
 Kitas būdas, kuriuo limbinė smegenų sistema panaudoja
sąstingio atsaką – bandymas apsisaugoti stengiantis tapti
nematomu. Sekant parduotuvių vagis, visų pirma krinta į
akis, kaip dažnai jie mėgina užsimaskuoti kuo mažiau
judėdami arba kūprindamiesi, tarsi norėtų tapti nematomi.
Juokinga, bet kaip tik taip jie atkreipia į save dėmesį, nes
toks elgesys yra nukrypimas nuo įprasto pirkėjų elgesio.
Dauguma žmonių nerūpestingai vaikšto po parduotuvę,
aktyviai gestikuliuoja, laikosi tiesiai, nesikūprina. Iš
parduotuvės vagiantis asmuo – arba jūsų sūnus ar duktė,
norintys vogčiomis iš bufeto nukniaukti sausainį, – bando
pasinaudoti aplinka slėpdamiesi atviroje vietoje. Kitas būdas
– mėginimas paslėpti galvą. Tai daroma pakeliant pečius ir
nuleidžiant galvą – sustingstant vadinamąja vėžlio poza.
Įsivaizduokite, kaip atrodo pralaimėjusios futbolo komandos
žaidėjai, po rungtynių paliekantys aikštę, ir suprasite, ką
noriu pasakyti (žr. 4 pav.).
 Vėžlio pozą (pečiai pritraukti prie ausų) renkasi patiriantys
pažeminimą arba staiga netekę pasitikėjimo savimi žmonės.

Įdomu ir sykiu liūdna, kad suaugusiųjų skriaudžiami

vaikai irgi rodo šį sąstingio atsaką. Kai šalia yra vaiką
skriaudžiantis tėvas ar kitas suaugusysis, vaiko rankos
nukąra prie šonų, jis vengia skriaudiko akių, lyg tai padėtų
tapti nematomu. Tam tikru atžvilgiu šie bejėgiai vaikai
slepiasi atviroje vietoje, kad išvengtų smurto.

Bėgimo atsakas

Pirmas sąstingio atsako tikslas – likti nepastebėtam iškilus

pavojui. Antras – suteikti pajutusiam grėsmę individui duoti
galimybę įvertinti padėtį ir nuspręsti, ką daryti toliau. Kai
sąstingio atsako nepakanka ir pavojus neatslūgsta arba kai
sąstingis nėra pats geriausias veikimo būdas (pavyzdžiui,
kai grėsmė pernelyg arti), ima veikti antras limbinės
sistemos atsakas: bėgti. Aišku, šio atsako tikslas – išsigelbėti
arba bent jau atsidurti kuo toliau nuo pavojaus. Bėgti,
žinoma, gerai, jei tai duoda naudos, todėl mūsų smegenys
jau ne vieną tūkstantį metų bėgimą naudoja kaip išlikimo
mechanizmą, išmintingai versdamos kūną griebtis šios
taktikos, kad liktume gyvi.
Tačiau šiais laikais žmonės gyvena ne tyruose, o
miestuose, kur sunku pabėgti nuo pavojų. Todėl bėgimo
atsaką pritaikėme taip, kad atitiktų dabartinius poreikius.
Jis nebėra toks akivaizdus, tačiau skirtas tam pačiam tikslui
– fiziškai atsiskirti arba atsitolinti nuo nepageidaujamų
asmenų arba daiktų.
Jei pabandytumėte prisiminti savo socialines sąveikas,
turbūt pavyktų atkurti vieną kitą vengimo veiksmą, kurio
ėmėtės, norėdami išsisukti nuo nepageidaujamų žmonių
dėmesio. Vaikas, sėdėdamas prie stalo, nusigręžia nuo
nemėgstamo patiekalo ar atkiša kojas link durų, o suaugęs
žmogus gali nusisukti nuo asmens, kurio nemėgsta, arba
vengti pokalbių, keliančių jam grėsmę. Vengimas gali
pasireikšti įvairiai: žmogus užsimerkia, trina akis,
plaštakomis užsidengia veidą.
Galite sukurti atstumą tarp savęs ir kito žmogaus
pasislinkdami tolyn, moterys – padėdamos ant kelių daiktus
(rankinę), pasukdamos kojas link artimiausio išėjimo. Šiuo
atveju elgesį valdo limbinė smegenų sistema – žmogus nori
padidinti atstumą tarp savęs ir nepageidaujamų asmenų ar
iš aplinkos kylančios tariamos grėsmės. Milijonus metų
žmonės šalindavosi nepatinkamų ar kenksmingų dalykų.
Todėl mes išeiname iš nesmagaus pobūvio, atsitoliname nuo
nedraugiškų, kivirčytis linkusių žmonių (žr. 5 pav.).

Kai nesutaria ar jaučiasi nejaukiai būdami šalia, žmonės

nesąmoningai pasvyra į šoną, nutoldami nuo kits kito.

Vyriškis gali nusisukti nuo atėjusios į pasimatymą

merginos, per derybas vienos pusės derybininkas gali
pasislinkti tolyn nuo priešingos pusės atstovo, išgirdęs
nepatrauklų pasiūlymą arba derybų įkarštyje pajutęs
grėsmę. Vengimas reiškiamas įvairiai: verslininkas gali
užsimerkti, pasitrinti akis ar rankomis užsidengti veidą (žr.
6 pav.). Jis gali pasislinkti tolyn nuo stalo ar kito žmogaus,
gali į kitą pusę pasukti kojas, tarkim, durų link. Toks elgesys
nesusijęs su apgaudinėjimu, jis greičiau liudija, jog žmogui
nejauku. Senasis bėgimo atsakas šiandien matomas kaip
bežodis atsitolinimo elgesys, kuriuo žmonės stengiasi
padidinti atstumą; taigi jei jūsų verslo partneris padidins
atstumą tarp savęs ir jūsų prie derybų stalo, vadinasi, jam
kažkas nepatinka.

Akių užsidengimas yra labai aiškus ženklas, kad žmogus didžiai

nustebęs, netiki arba prieštarauja.

Kovojimo atsakas

Kovojimo atsakas yra paskutinė limbinės smegenų sistemos

taktinė priemonė, padedanti išlikti gyvam pasitelkus
agresiją. Jei žmogus, susidūręs su pavojumi, negali likti
nepastebėtas sustingdamas ir negali išsigelbėti
pabėgdamas, jam lieka vienintelis pasirinkimas – kovoti.
 Evoliucijos metu ne tik žmonės, bet ir apskritai žinduoliai
išsiugdė štai tokią strategiją: norėdami apsiginti nuo
užpuolikų, baimę paversti pykčiu (Panksepp, 1998, p. 208).
Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje veikti iš pykčio nepriimta,
tai netgi gali prieštarauti įstatymui, todėl limbinė smegenų
sistema, be to primityvaus kovojimo atsako, sukūrė kitokių
strategijų.
Viena šiuolaikinių priešiškumo apraiškų – ginčai. Iš
pradžių ginčas reiškė tiesiog svarstymą arba diskusiją,
dabar šiuo žodžių vis dažniau apibūdinamas kivirčas.
Karštas ginčas iš esmės yra kova nenaudojant fizinės jėgos.
Užgauliojimai, nepagrįsti kaltinimai, profesinio statuso
menkinimas, kurstymas, patyčios, – visa tai yra priešiškumo
apraiškos, šiais laikais atstojančios grumtynes. Civiliniai
ieškiniai gali būti interpretuojami kaip moderni ir socialiai
priimtina kovos arba agresijos forma – besibylinėjančios
šalys piktai ginčijasi dėl dviejų skirtingų požiūrių.
Nors šiais laikais žmonės aiškinasi santykius jėga daug
rečiau negu senovėje, fizinis atsakas vis dar tebėra mūsų
limbinės sistemos arsenale. Ne visi žmonės vienodai linkę į
smurtą, tad limbinės sistemos atsakas išryškėja ir kitokiais
būdais, ne vien paleidžiant į darbą kumščius, spiriant ar
kandant. Priešiškumą galima parodyti ir kitaip: laikysena,
žvilgsniu, išpučiant krūtinę arba pažeidžiant kito žmogaus
asmeninę erdvę. Iškilusi asmeninei erdvei grėsmė sukelia
limbinės sistemos atsaką, kiekvienam žmogui individualų.
Įdomu, kad toks pažeidimas gali sukelti kolektyvinį limbinės
sistemos atsaką. Kai viena valstybė įsiveržia į kitos erdvę,
dažnai taikomos ekonominės sankcijos, nutraukiami
diplomatiniai santykiai ar net kyla karai.
Smurtas yra nekeliantis abejonių kovojimo atsakas.
Tačiau esama ir kitų, ne tokių akivaizdžių kovojimo atsako
apraiškų. Limbinė smegenų sistema turi sąstingio ir bėgimo
reakcijas, o šiuolaikinis elgesio etiketas reikalauja, kad
iškilus grėsmei nepultume iškart mosikuoti kumščiais.
Aš patarčiau žmonėms nenaudoti agresijos (nei žodinės,
nei fizinės) siekiant savo tikslų. Kovojimo atsakas yra
paskutinis šiaudas, kurio griebiamės iškilus pavojui – tik
tada, kai sąstingis ir bėgimas nedavė naudos, – todėl
turėtume vengti juo naudotis, jei tik įmanoma. Šitaip galite
pažeisti įstatymą ar prarasti sveikatą, agresyvus elgesys
gali labai sujaudinti, dėl to bus sunku susikaupti ir aiškiai
mąstyti, kaip išvengti grėsmės. Po smarkaus susirėmimo
užvirusios emocijos – taip jau nutinka – kenkia gebėjimui
aiškiai mąstyti. Taip yra todėl, kad limbinė smegenų
sistema, siekdama panaudoti turimus smegenų išteklius,
nustelbia pažintinius gebėjimus (Goleman, 1995, 27, p.
204–207). Viena svarbiausių priežasčių, kodėl reikia tyrinėti
bežodį elgesį, ta, kad kartais naudinga žinoti, jog kitas
asmuo mums ketina fiziškai pakenkti, idant turėtume laiko
išvengti galimo konflikto.

KOMFORTAS (DISKOMFORTAS)
IR NUSIRAMINIMO PRIEMONĖS
Kaip sakoma „Žvaigždžių kelio“ seriale, svarbiausia
limbinės smegenų sistemos direktyva – užtikrinti mūsų kaip
rūšies išlikimą. Limbinei sistema šitai pavyksta, nes ji
užprogramuota taip, kad priverstų mus siekti saugumo, jei
tik įmanoma, vengti pavojų (arba diskomforto) ir siekti
saugumo (arba komforto). Negana to, limbinė sistema
leidžia prisiminti, ką patyrėme per ankstesnius susidūrimus,
ir remtis patirtimi (žr. 9 rėmelį).

9 RĖMELIS: SMEGENYS NIEKO NEPAMIRŠTA

Limbinė smegenų sistema panaši į kompiuterį, gaunantį ir išsaugantį

informaciją. Ji kaupia neigiamų įvykių ir patirčių duomenis (kad prie
įkaitusios viryklės prikišote pirštą ir nusideginote, kad jus užpuolė žmogus
arba žvėris, net ir tai, kad apie jus užgauliai kalbėta); ji kaupia ir malonius
prisiminimus. Naudodama šią informaciją, limbinė sistema padeda gyventi
pavojingame, negailestingame pasaulyje (Goleman, 1995, p. 10–21).
Pavyzdžiui, kai limbinė sistema užregistruoja, kad koks nors gyvūnas yra
pavojingas, ta informacija giliai įsispaudžia į emocinę atmintį, todėl, kitą
kartą pamatę tą gyvūną, reaguojame akimirksniu. Lygiai taip pat atsitinka,
kai po dvidešimties metų susiduriame su mus erzindavusiu bendraklasiu:
seniai pamiršti neigiami jausmai vėl iškyla į paviršių, už tai turime būti
dėkingi limbinei sistemai.

Įžeidimą mums dažnai sunku pamiršti todėl, kad informacija įsitvirtina

limbinėje sistemoje, skirtoje ne mąstyti, o reaguoti (Goleman, 1995, p. 207).
Neseniai susidūriau su žmogumi, su kuriuo nuolat nesutardavome. Paskutinį
kartą jį mačiau prieš ketverius metus. Vis dėlto mano intuityvios (limbinės)
reakcijos buvo tokios pat neigiamos kaip anksčiau. Smegenys priminė, kad
šis žmogėnas mėgsta išnaudoti kitus, perspėjo laikytis nuo jo atokiau. Šį
 reiškinį taikliai aprašė apsaugos specialistas Gevinas de Bekeris knygoje
„Talentas bijoti“ (The Gift of Fear).

Limbinė sistema stropiausiai registruoja ir išsaugo teigiamus įvykius bei

patirtis (pavyzdžiui, susijusius su pagrindinių poreikių tenkinimu,
pagyrimais, maloniais tarpusavio santykiais). Tad draugiškas arba
pažįstamas veidas akimirksniu sukelia reakciją: apima gera savijauta.
Euforija, sutikus seną draugą arba atpažinus malonų kvapą iš vaikystės,
užplūsta todėl, kad tokie susidūrimai kadaise įsirašė į atminties banko
„komforto zoną“, susijusią su limbine sistema.

Jau spėjome įsitikinti, kaip veiksmingai limbinė sistema

padeda nugalėti grėsmę. Dabar pažiūrėkime, kaip mūsų
smegenys ir kūnas, veikdami kartu, mus nuramina ir
suteikia pasitikėjimo saugumu.
Kai patiriame komforto (geros savijautos) jausmą, limbinė
smegenų sistema „paviešina“ šią informaciją kūno kalba,
parodo, kad išgyvename teigiamus jausmus. Atkreipkite
dėmesį į žmogų, gulintį hamake pučiant švelniam vėjeliui. Jo
kūnas atspindi, kokį didžiulį komfortą patiria smegenys. Kai
dėl ko nors sielvartaujame (išgyvename diskomfortą),
limbinė sistema tai parodo bežodžiu elgesiu, šis atspindi
blogą vidinę būseną.
Pažiūrėkite, kaip elgiasi žmonės oro uoste, kai
atšaukiamas arba atidedamas reisas. Jų išvaizda pasako
viską. Todėl mums reikia atidžiau panagrinėti, kaip elgiasi
žmonės, būdami komforto ir diskomforto būsenos, ir, tuo
pasinaudojant, išmokti suprasti, ką jie jaučia, mąsto ir
ketina daryti.
 Kai limbinė smegenų sistema yra komforto būsenos, gerą
psichinę ir fizinę savijautą atskleidžia bežodžio elgesio
ženklai, reiškiantys pasitenkinimą ir didelį pasitikėjimą
savimi. Ir atvirkščiai, kai limbinė sistema patiria
diskomfortą, kūno kalba atspindi stresą ir nepasitikėjimą
savimi. Tokių iškalbingų ženklų pažinimas padės jums
nuspręsti, ką žmogus galvoja, ko iš jo galima tikėtis
pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis.

Raminamojo elgesio svarba

Suprasti, kaip limbinės sistemos sąstingio, bėgimo ir

kovojimo atsako formos veikia bežodį elgesį, yra tik pusė
darbo. Gilindamiesi į bežodį elgesį, ilgainiui suvoksite, kad
pasirodžius limbinės sistemos atsakui (ypač į grėsmę
keliančią, neigiamą patirtį) paskui jį seka raminamasis
elgesys (Navarro, 2007, p. 141–163).
Prisitaikymo veiksmai, specialiojoje literatūroje dažnai
vadinami adapteriais, padeda nusiraminti po nemalonios ar
tiesiog kokčios patirties (Knapp ir Hall, 2002, p. 41–42).
Siekdamos grįžti į „normalias sąlygas“, smegenys skatina
organizmą atlikti paguodos (raminamuosius) veiksmus. Tai
aiškiai matomi ir iškart suprantami ženklai. Juos svarbu
pastebėti ir išsiaiškinti realioje situacijoje.
Raminimasis būdingas ne tik žmonėms. Antai šunys ir
katės norėdami nusiraminti laižo patys save ir vienas kitą.
Žmonėms būdingas kur kas įvairesnis raminamasis elgesys.
Kartais jis labai akivaizdus, kartais – vos pastebimas.
Dauguma žmonių, paprašyti nurodyti raminamojo elgesio
pavyzdį, visų pirma pagalvoja apie vaiką, čiulpiantį nykštį.
Suaugusieji nusiramina ne taip krintančiais į akis, socialiai
priimtinesniais būdais (pavyzdžiui, kramto gumą, graužia
pieštuką). Daugelis žmonių nė nepastebi tokio subtilaus
nusiraminti padedančio elgesio arba nesupranta jo svarbos
atskleidžiant žmogaus mintis ir jausmus. Kaip gaila! Norint
gerai suprasti bežodį elgesį, išmokti atpažinti ir iššifruoti
raminamuosius ženklus yra tiesiog būtina. Kodėl? Nes
raminamasis elgesys nepaprastai daug pasako apie dvasinę
žmogaus būseną (žr. 10 rėmelį).

10 RĖMELIS: SUIMTI PADĖJO KAKLAS

Kaklo lietimas ir (arba) glostymas yra vienas pačių reikšmingiausių ir

dažniausiai atliekamų judesių, kuriais siekiame nusiraminti, reaguodami į
stresą. Bandydamos nusiraminti moterys dažnai uždengia delnu kaklo
duobutę arba ją liečia (žr. 7 pav.). Kaklo duobutė yra įdubimas tarp Adomo
obuolio ir raktikaulio. Jei moteris liečia šią kaklo vietą arba uždengia ją delnu,
ji kenčia, bijo, jaučiasi nesmagiai, nesaugiai. Beje, toks elgesys padeda
suprasti, kad žmogus jaučiasi nesmagiai, nes meluoja arba slepia svarbią
informaciją.

Kartą dalyvavau tiriant vieną bylą. Manėme, kad ginkluotas ir pavojingas

dezertyras gali slėptis motinos namuose. Su kitu agentu nuėjome į tos
moters namus. Kai pasibeldėme į duris, ji sutiko mus įsileisti vidun.
Parodėme savo pažymėjimus ir ėmėme klausinėti. Kai paklausiau, ar sūnus
yra namuose, moteris pridėjo ranką prie kaklo duobutės ir atsakė: „Ne.“ Aš
įsidėmėjau tą judesį. Po kelių minučių pasiteiravau:

O gal sūnus įsmuko į namą, kol buvote darbe?

 Moteris vėl uždėjo delną ant kaklo duobutės ir tarė:

– Ne, aš būčiau pastebėjusi.

Dabar jau beveik neabejojau, kad jos sūnus yra namie, nes moteris
pakeldavo prie kaklo ranką tik paklausta apie tokią galimybę. Norėdami
galutinai įsitikinti, kad mano prielaida teisinga, toliau kalbėjomės su
dezertyro motina. Prieš išeidamas dar kartą paklausiau:

– Norėčiau padaryti galutinę apklausos išvadą, todėl pasakykite: ar jūs

įsitikinusi, kad sūnaus nėra namuose?

Patvirtindama ankstesnį atsakymą, moters ranka trečią kartą pakilo prie

kaklo. Man nebeliko abejonių, kad moteris meluoja. Paprašiau leidimo
apieškoti namą – dezertyras slėpėsi sieninėje spintoje po keliomis
antklodėmis. Moteriai pasisekė, kad nebuvo apkaltinta trukdymu
teisingumui. Meluodama policijai, ji jautė diskomfortą; diskomfortas
paskatino jos limbinę sistemą generuoti raminamąjį elgesį, šis pasireiškė
rankos judesiais ir ją išdavė.

Stebėdamas žmones ieškau raminamojo elgesio ženklų,

kad žinočiau, kada jie jaučiasi suvaržyti arba kada
neigiamai reaguoja į mano veiksmus ar žodžius. Per
tardymą tokie ženklai išryškėja reaguojant į tam tikrą
klausimą ar pastabą. Po veiksmų, atskleidžiančių
diskomfortą (tarkim, atsitraukimo nuo pašnekovo,
nepritariamo žvilgsnio, sukryžiuotų ar sugniaužtų rankų),
smegenys liepia rankoms atlikti raminamuosius veiksmus
(žr. 8 pav.). Aš ieškau elgesio ženklų, kurie patvirtintų, kas
dedasi galvoje žmogaus, atskleistų, kas jis per vienas.
 Užsidengiant kaklo duobutę, sumažinamas nesaugumo
jausmas, emocinis diskomfortas, baimė, susirūpinimas.
Žaidimas su grandinėle dažnai turi tokį pat tikslą.

Kaktos trynimas įprastai parodo, kad žmogui kas nors

nepatinka arba kad jis jaučia diskomfortą.

Pateiksiu pavyzdį. Jei paklaustas: „Ar pažįstate poną

Hilmaną?“, tardomasis atsako: „Ne“, bet tuoj pat paliečia
kaklą arba lūpas, suvokiu, kad jis po to klausimo ieško
nusiraminimo (žr. 9 pav.). Nežinau, meluoja jis ar ne, nes
apgaulę atskleisti sunku. Bet neabejoju, kad klausimas jam
sukėlė didelį susirūpinimą, kad jį išgirdęs tardomasis turi
nusiraminti. Vadinasi, turiu tęsti apklausą ta pačia kryptimi.
Raminamąjį elgesį privalo mokėti atpažinti tardytojai, nes
kartais tai padeda atskleisti melą arba slepiamą informaciją.
Mano nuomone, raminamojo elgesio požymiai daug
reikšmingesni ir patikimesni nei pastangos nustatyti, ar
žmogus sako tiesą. Jie padeda suprasti, kokios temos žmogų
jaudina arba kankina. Tai sužinojus neretai galima
išsiaiškinti iki tol kruopščiai slėptą informaciją, galinčią
suteikti naujų įžvalgų.

Kaklas liečiamas, kai žmogus pajunta emocinį diskomfortą,

abejoja arba nesijaučia saugus.

Raminamojo elgesio rūšys

Raminamasis elgesys gali būti įvairus. Jausdami įtampą

žmonės siekia nusiraminti švelniai masažuodami kaklą,
perbraukdami ranka veidą, sukdami ant piršto plaukus. Tai
daroma nevalingai. Smegenys pasiunčia žinią: „Prašom
tuojau pat mus nuraminti“, ir rankos akimirksniu
sureaguoja, atlikdamos veiksmą, padedantį vėl pasijusti
gerai. Kartais raminamės, liežuviu braukydami skruostus
arba lūpas iš vidinės pusės, arba lėtai iškvepiame, prieš tai
išpūtę skruostus (žr. 10 ir 11 pav.). Jei įtampą patiriantis
žmogus rūko, jis dažniau užsitrauks dūmą; jei kramto gumą
– ims dažniau kramtyti. Visos šios raminamojo elgesio
atmainos siekia patenkinti tą patį smegenų reikalavimą –
kūnas turi atlikti judesius, sudirginančius nervines
galūnėles, tada smegenyse išsiskiria sukeliantys ramumo
pojūtį KAS? (Panksepp, 1998, p. 272).

Skruosto arba veido lytėjimas – būdas nusiraminti, kai žmogus

susijaudina, susierzina ar susirūpina.
 Iškvėpimas, prieš tai išpūtus skruostus, puikus būdas įtampai
sumažinti ir nusiraminti. Atkreipkite dėmesį, kaip dažnai tai
daro žmonės, kuriems per plauką pavyko išvengti nesėkmės.

Šioje knygoje bet koks veido, galvos, kaklo, peties,

rankos, plaštakos ar kojos lietimas reaguojant į neigiamą
dirgiklį (pavyzdžiui, sunkų klausimą, keblią situaciją ar
stresą) bus laikomas raminamuoju elgesiu. Kurios nors
kūno dalies glostymas nepadeda išspręsti problemų, bet
apramina, numalšina mūsų nerimą. Vyrai įprastai liečia
veidą, moterys – kaklą, drabužius, papuošalus, rankas ir
plaukus.
Kalbant apie raminamuosius veiksmus, reikia pasakyti,
jog kiekvienas žmogus turi savo mėgstamą įprotį: vieni
kramto gumą, kiti rūko, daugiau valgo, laižo lūpas, trina
smakrą, glosto veidą, čiupinėja daiktus (pieštukus, lūpų
dažus, rankinius laikrodžius), timpčioja plaukus, kasosi
dilbį. Pasitaiko dar subtilesnio raminamojo elgesio
pavyzdžių, pavyzdžiui, vyriškis ranka brūkšteli per
marškinių krūtinę arba pasitaiso kaklaraištį (žr. 12 pav.). Iš
šalies atrodo, kad jis tik nori pasigražinti, bet iš tiesų,
keldamas ranką aukštyn ir duodamas jai kokio nors darbo,
siekia numalšinti nerimą. Tai irgi yra raminamasis limbinės
smegenų sistemos valdomas elgesys, reakcija į stresą.

Vyrai taisosi kaklaraištį, norėdami įveikti nesaugumą arba

diskomfortą. Sykiu pridengia ir kaklo duobutę.
Toliau pateikiami keli dažniausio, aiškiausiai raminamojo
elgesio pavyzdžiai. Juos pastebėję, paklauskite savęs:
„Kodėl šis žmogus save ramina?“ Gebėjimas susieti
raminamąjį elgesį su įtampą keliančiu veiksniu gali padėti
daug geriau suprasti to žmogaus mintis, jausmus ir
ketinimus.

Raminamasis kaklo lietimas

Kaklo lytėjimas ir (arba) glostymas yra viena būdingiausių

raminamojo elgesio rūšių, jos griebiamės reaguodami į
stresą. Vienas žmogus gali pirštais trinti arba masažuoti
sprandą, kitas – glostyti kaklo raumenis abipus Adomo
obuolio arba braukyti po smakru virš jo. Čia labai daug
nervinių galūnėlių, jas glostant, mažėja kraujospūdis, ima
rečiau plakti širdis ir žmogus palengva nurimsta (žr. 13 ir
14 pav.).

Susikrimtę vyrai linkę masažuoti arba glostyti kaklą. Jame

gausu nervų, tarp jų ir nervas klajoklis, kurį masažuojant retėja
širdies plakimo dažnis.

Siekdami sumažinti diskomfortą arba nesaugumo jausmą, vyrai

susiima už kaklo tvirčiau negu moterys.
 Ne vieną dešimtmetį tyrinėdamas bežodį elgesį,
pastebėjau, kad esama skirtumo tarp lyčių: vyrai ir moterys
kitaip liečia kaklą. Vyrų raminamasis elgesys daug
ryžtingesnis nei moterų – jie čiumpa sau už kaklo arba
pasmakrės ir taip sudirgina kaklo nervus (tiksliau, nervą
klajoklį, arba karotidinį sinusą); tai savo ruožtu retina
širdies susitraukimų skaičių ir veikia raminamai. Kartais
vyrai pirštais brauko kaklą iš abiejų pusių, trina sprandą,
pasitaiso kaklaraiščio mazgą arba marškinių apykaklę (žr.
15 pav.).

Net ir trumpas prisilietimas prie kaklo padeda išsklaidyti

nerimą arba sumažinti diskomfortą. Kaklo lietimas arba
masažavimas yra labai stipri ir universali streso mažinimo bei
nusiraminimo priemonė.

Moterys raminasi savaip. Kartais čiupinėja ir sukioja

grandinėlę (žr. 11 rėmelį). Kaip minėta, kitas įprastas
moterų nusiraminimo būdas – ranka prisidengti kaklo
duobutę. Jos paliečia šią kaklo vietą ir (arba) uždengia
ranka, kai pajunta įtampą, netikrumą, grėsmę, kai išsigąsta,
kai pasidaro nejauku. Pastebėjau, kad nėščia moteris iš
pradžių kelia ranką prie kaklo, bet paskutinę akimirką
nuleidžia ant pilvo, lyg norėdama pridengti vaisių.

11 RĖMELIS: RAMINANTI ŠVYTUOKLĖ

Stebėkite prie staliuko sėdinčią ir besikalbančią porą. Jei mergina ima žaisti
kaklo grandinėle, labai tikėtina, kad ji šiek tiek nervinasi. Bet jei paliečia
kaklo duobutę, vadinasi, pokalbis ėmė jai kelti nerimą arba užplūdo
dvejonės. Dažniausiai mergina dešine ranka pridengia kaklo duobutę, tada
kairiuoju delnu apglėbia dešinę alkūnę. Kai įtampą kelianti tema aptariama
arba nemalonus pokalbis laikinai nutrūksta, dešinė ranka nuleidžiama ir
ramiai padedama ant sulenktos kairės. Jei situacija vėl įkaista, pašnekovės
dešinė ranka vėl pakyla prie kaklo duobutės. Stebint iš toliau, merginos
rankos judesiai primena streso matuoklio rodyklę – ji juda iš ramybės
padėties (ant kitos rankos) prie kaklo (aukštyn) ir grįžta atgal priklausomai
nuo patiriamo streso.

Raminamasis veido lietimas

Veido lietimas arba glostymas yra dažnas raminamasis

žmogaus atsakas į stresą. Tam tikri judesiai, pavyzdžiui,
kaktos trynimas, lūpų lietimas, trynimas arba laižymas,
ausies lezgelio truktelėjimas arba masažavimas nykščiu ir
smiliumi, veido arba barzdos glostymas, žaidimas su
plaukais, – visa tai padeda nusiraminti patiriančiam stresą
žmogui. Kaip jau sakiau, kai kurie nusiramina, įtraukdami į
burną oro, išpūsdami žandus, paskui lėtai iškvėpdami. Veide
nepaprastai daug nervinių galūnėlių, todėl jį nusiraminimui
ir pasitelkia limbinė smegenų sistema.
 Raminamasis elgesys pasitelkiant garsus

Švilpavimas gali tapti raminamuoju elgesiu. Yra žmonių,

kurie eidami nepažįstamu miesto rajonu, tamsiu
koridoriumi arba neapšviesta gatve švilpauja norėdami
nusiraminti. Kiti netgi kalbasi su savimi, stengdamiesi
sumažinti stresą. Turbūt ne aš vienas turiu draugą, kuris
susinervinęs arba būdamas prastos nuotaikos kalba
neužsičiaupdamas. Be to, raminamasis elgesys gali
pasireikšti ir lytėjimu bei klausa suvokiamais ženklais,
pavyzdžiui, barbenimu į stalą pieštuku ar pirštais.

Besaikis žiovavimas

Kartais stresą patiriantys žmonės be saiko žiovauja.

Žiovulys ne tik yra gilaus įkvėpimo būdas, bet ir stipriau
spaudžia seilių liaukas, nes patiriant stresą išdžiūsta burna.
Kai žmogų apima nerimas, išdžiūsta burna; įtempiant
burnos raumenis, skatinamas seilių išsiskyrimas. Tai nerodo,
jog žmogus neišsimiegojo; tik atskleidžia, kad jis patiria
stresą, šis ir sukelia žiovulį.

Delnų šluostymas į šlaunis

Delnų šluostymas į šlaunis yra viena raminamojo elgesio

apraiškų. Ji dažnai lieka nepastebėta, nes vyksta po stalu.
Žmogus uždeda vieną arba abu delnus ant išorinės šlaunies
(arba šlaunų) pusės ir braukia žemyn link kelio (žr. 16 pav.).
Tai gali būti daroma tik kartą, dažnai kelis kartus arba
tiesiog masažuojant koją. Toks veiksmas gali būti atliekamas
norint nusišluostyti prakaituotus delnus, bet iš esmės
padeda sumažinti įtampą. Jis rodo, kad žmogus patiria
stresą. Atkreipkite dėmesį į žmones, kurie laiko nuleidę
rankas po stalu. Jei jie brauko kojas, matysite judant žastą ir
petį.

Pajutę įtampą arba susinervinę, žmonės ima braukyti delnus į

išorinę šlaunies pusę siekdami nusiraminti. Jie tai dažnai daro
po stalu, todėl šį aiškų nerimo požymį sunkoka pastebėti.

Mano ilgametė patirtis rodo, kad delnų šluostymasis į

kojas yra labai reikšmingas, tai greitas atsakas į
nemalonumus. Šį veiksmą daug metų stebėjau tirdamas
bylas, kai įtariamiesiems būdavo pateikiami kaltumo
įrodymai, pavyzdžiui, nuotraukos iš nusikaltimo vietos
(prabildavo negryna sąžinė). Delnų šluostymasis /
raminamasis elgesys atlieka dvejopą funkciją: nusausinami
suprakaitavę delnai ir nusiraminama liečiant arba glostant.
Šį veiksmą galite pamatyti, kai ant suoliuko sėdinčiai porelei
nelauktai sutrukdo pašalinis asmuo arba kai bandoma
prisiminti kokią nors pavardę.
Policijos pareigūnai turėtų stebėti, ar prasidėjus
apklausai neatsiranda raminamųjų rankų ir kojų judesių, ar
jie palengva nestiprėja pateikiant vis sunkesnius klausimus.
Tokių judesių padažnėjimas arba sustiprėjimas rodo, kad
klausimas tardomajam sukėlė diskomfortą. Galbūt todėl,
kad jis yra nusikaltęs, meluoja arba kad jūs prisikasėte prie
dalykų, apie kuriuos jis nenori kalbėti (žr. 12 rėmelį). Gali
būti, jog tardomąjį glumina jūsų klausimai. Todėl
nenuleiskite akių nuo to, kas vyksta po stalu, stebėkite
rankas. Patys nustebsite, kiek daug galima sužinoti iš tokio
nebylaus elgesio.

12 RĖMELIS: NUO „VEIDAKNYGĖS“ IKI GĖDAKNYGĖS

Per vieną pokalbį dėl darbo su kandidatu bendravo pats darbdavys. Viskas
ėjosi puikiai, bet pokalbiui baigiantis kandidatas prašneko apie socialinius
tinklus ir interneto svarbą. Darbdavys pagyrė jį ir ekspromtu pareiškė, kad
dauguma koledžo absolventų netinkamai naudojasi internetu: užsiregistravę
„Veidaknygėje“, rašo tokias žinutes ir skelbia tokias nuotraukas, kurių vėliau
gėdysis. Tada darbdavys pastebėjo, jog kandidatas dešiniu delnu kelis
kartus patrynė koją. Jis nieko nepasakė, padėkojo jaunuoliui už pokalbį ir
palydėjo iš kabineto. Paskui grįžo prie kompiuterio – darbdaviui įtarimą
 sukėlė kandidato raminamasis elgesys – ir patikrino, ar jaunuolis
„Veidaknygėje“ turi susikūręs profilį. Taip ir buvo. Ir šis darbdaviui nepatiko!

Nors toks elgesys tikrai būdingas ką nors slepiantiems,

mačiau taip elgiantis ir nekaltus žmones, jie tiesiog
nervinosi, todėl būkite atsargūs ir nedarykite pernelyg
skubotų išvadų (Frank ir kt., 2006, p. 248–249). Norint
tiksliai interpretuoti delno šluostymosi į šlaunį prasmę,
reikia atsiminti, kad šis judesys atspindi smegenų poreikį
nusiraminti, todėl reikia toliau gilintis į tokio elgesio
priežastis.

Vėdinimasis

Tai toks elgesys, kai žmogus (įprastai vyras) užkiša pirštus

už marškinių apykaklės ir atitraukia ją nuo kaklo (žr. 17
pav.). Veiksmas, kuriuo siekiama atvėsti, – dažna reakcija į
stresą ir aiškus požymis, kad žmogui nepatinka tai, apie ką
jis pagalvojo arba išgyveno. Moteris atlieka šį bežodį
veiksmą daug subtiliau – kilstelėdama palaidinukės priekį
arba atmesdama plaukus, kad atvėstų kaklas.
 Kaklo vėdinimas sumažina stresą ir emocinį diskomfortą.
Komikas Rodnis Dangerfildas pagarsėjo šiuo veiksmu, jo
griebdavosi nesulaukęs „pagarbos“.

Savęs apkabinimas

Susidūrę su stresu, kai kurie žmonės raminasi šitaip:

sukryžiuoja rankas ir delnais patrina pečius, lyg jiems būtų
šalta. Taip motina apkabina mažą vaiką. Savęs apkabinimas
yra globėjiškas veiksmas, padedantis nurimti ir pasijusti
saugiau.
Tačiau jei pastebėsite, kad žmogus sėdi priešais
sukryžiavęs ant krūtinės rankas, palinkęs į priekį ir įžūliai
spokso, žinokite – tai nėra raminamasis elgesys!

KAIP IŠ RAMINAMŲJŲ VEIKSMŲ

GERIAU SUPRASTI ŽMONES
Norint daugiau sužinoti apie žmogų iš jo mėgstamų
raminamųjų veiksmų, reikia laikytis kelių taisyklių:

(1) Pamatyti jį vykstant. Aš nurodžiau visus svarbiausius

raminamuosius veiksmus. Jei susitelkę stebėsite,
ieškodami kūno ženklų, palengva jums eisis vis lengviau.
(2) Nustatykite jus dominančio žmogaus bazinį raminamąjį
elgesį. Tada žinosite, kada jo raminamasis elgesys
padažnėjo ir (arba) sustiprėjo, ir galėsite atitinkamai
reaguoti.
(3) Pastebėję, kad žmogus atliko raminamąjį gestą,
stabtelėkite ir paklauskite savęs: „Kas privertė jį taip
pasielgti?“ Aišku, kad tą žmogų užgriuvo rūpestis. Jūsų,
bežodės informacijos rinkėjo, darbas – atskleisti jo
priežastį.
(4) Atsiminkite, kad raminamuosius veiksmus žmonės
beveik visada naudoja, siekdami nusiraminti po streso.
Kalbant apie tai, ar bežodžiai ženklai sako tiesą, žinokite,
kad judant nuo pėdų prie galvos ištikimybė tiesai mažėja.
(5) Gebėjimas susieti raminamąjį elgesį su tam tikru stresą
sukėlusiu veiksniu gali padėti geriau suprasti žmogų, su
kuriuo bendraujate.
(6) Tam tikromis aplinkybėmis, kad geriau suvoktumėte
žmogaus mintis ir ketinimus, galite ką nors pasakyti arba
padaryti, norėdami įsitikinti, ar tai kelia žmogui stresą
(tai parodys sustiprėjęs raminamasis elgesys).
(7) Įsidėmėkite, kurią kūno vietą žmogus ramina. Tai labai
svarbu, nes kuo didesnis stresas, tuo daugiau žmogus
 glostys veidą arba kaklą.
(8) Atsiminkite, kuo stipresnis stresas arba diskomfortas,
tuo didesnė tikimybė, kad žmogus griebsis raminamųjų
veiksmų.

Raminamieji veiksmai – puiki priemonė komfortui ir

diskomfortui įvertinti. Tam tikru atžvilgiu raminamieji
veiksmai yra mūsų limbinių reakcijų „pagalbiniai žaidėjai“.
Tačiau jie daug pasako apie emocinę būseną ir savijautą.

PASKUTINĖ PASTABA APIE LIMBINĖS

SISTEMOS PALIKIMĄ

Dabar turite informaciją, kurios dauguma žmonių nežino.

Taip pat žinote, kad mes apdovanoti prigimtiniu išlikimo
mechanizmu (sustingti, bėgti arba kovoti), be to, turime
nusiraminimo sistemą stresui įveikti. Mums pasisekė ne tik
todėl, kad turime šiuos mechanizmus, nes jie svarbūs ne tik
mūsų pačių išlikimui ir sėkmei, bet ir dėl to, kad jų
padedami galime įvertinti kitų žmonių jausmus ir mintis.
Šiame skyriuje išdėsčiau, kad (išskyrus tam tikrus
refleksus) visą elgesį valdo smegenys. Išnagrinėjome dvi iš
trijų pagrindinių smegenų kaukolės skliaute – naująją
(mąstymo) smegenų žievę ir kur kas automatiškiau
veikiančią limbinę smegenų sistemą – ir sužinojome, kad jų
vaidmenys skiriasi. Abi smegenų dalys atlieka svarbias
funkcijas. Tačiau mums daug svarbesnė limbinė smegenų
sistema, nes ji kur kas atviresnė: ji atsakinga už itin
reikšmingus bežodžius ženklus, padedančius atskleisti
tikrąsias žmogaus mintis ir jausmus (Ratey, 2001, p. 147–
242).
Perpratus smegenų reagavimo į pasaulį pagrindus,
tikriausiai įdomu, ar aptikti bežodį elgesį ir jį iššifruoti taip
lengva, kaip atrodo. Šis klausimas užduodamas dažnai.
Atsakysiu: ir taip, ir ne. Perskaitę šią knygą, kai kuriuos
bežodžius ženklus imsite skirti labai aiškiai. Jie tiesiog šauks
prašydami dėmesio. Kita vertus, esama subtilesnių ir kur
kas sunkiau pastebimų kūno kalbos aspektų. Mes skirsime
dėmesio ir aiškiam, ir nekrintančiam į akis bežodžiam
elgesiui. Bėgant laikui ir praktikuojantis, jo šifravimas taps
įpročiu, kaip apsidairymas į kairę ir dešinę prieš pereinant
judrią gatvę. Taigi, priartėjome prie kojų ir pėdų, jos
perneša mus per sankryžą ir yra pagrindinė kito skyriaus
tema.
 TREČIAS SKYRIUS

Žvelgiame į kojas

Pėdų ir kojų ženklai

Pirmame skyriuje prašiau pagalvoti, kuri kūno dalis, jūsų

nuomone, yra pati sąžiningiausia, tai yra geriausiai parodo
tikrus žmogaus ketinimus ir mintis. Turbūt nustebsite
sužinoję, jog tai pėdos! Teisingai, jūsų pėdos, visos kojos, nė
piršto nepajudinusios laimi medalį už sąžiningumą.
Dabar paaiškinsiu, kaip perprasti žmonių nuotaiką ir
ketinimus stebint jų pėdas ir kojas. Be to, išmokysiu ieškoti
mintis išduodančių ženklų, jie padės atskleisti, kas vyksta po
stalu net ir tada, kai negalite tiesiogiai stebėti pašnekovo
kojų. Tačiau iš pradžių papasakosiu, kodėl jūsų pėdos yra
pati sąžiningiausia kūno dalis.

EVOLIUCIJOS PĖDSAKAS

Milijonus metų svarbiausios žmogaus judėjimo priemonės

buvo pėdos ir kojos. Jos padėdavo keliauti iš vienos vietos į
kitą, pabėgti nuo priešų ir likti gyvam. Mūsų protėviams
ėmus vaikščioti statiems po Afrikos pievas, pėda tiesiogine
prasme išnešiojo žmones po visą pasaulį. Jos – tikras
technikos stebuklas, leidžiantis apčiuopti paviršių, eiti,
apsisukti, bėgti, svyruoti, išlaikyti pusiausvyrą, spirti, lipti,
žaisti, sugriebti, net rašyti. Ir nors pėdomis tam tikrus
darbus atliekame ne taip gerai kaip rankomis (trūksta
lankstaus į šoną atgręžto nykščio), vis dėlto, anot Leonardo
da Vinčio, mūsų pėdų sugebėjimai liudija, kokia sudėtinga jų
sandara (Morris, 1985, p. 239).
Anglų zoologas ir rašytojas Desmondas Morisas
pažymėjo, kad pėdos tiksliai perduoda žmonių mintis ir
jausmus ir kad ši informacija teisingesnė negu gaunama iš
kitų kūno dalių (Morris, 1985, p. 244). Taigi kodėl pėdos ir
kojos taip gerai atskleidžia mūsų nuotaiką? Milijonus metų,
dar nemokėdami kalbėti, žmonės kojomis ir pėdomis
nesąmoningai akimirksniu reaguodavo į pavojų, pavyzdžiui,
įkaitusį smėlį, atšliaužiančią gyvatę, tykantį plėšrūną.
Limbinė smegenų sistema pasirūpindavo, kad pėdos ir kojos
reaguotų reikiamai – nustotume judėti, bėgtume tolyn ar
spirtume užpuolikui. Ši puiki užtikrinanti išlikimą sistema –
protėvių paveldas – veiksminga ir šiandien. Tiesą sakant,
senosios reakcijos tebėra taip gerai įsitvirtinusios mūsų
smegeninėje, kad, susidūrus su pavojumi arba
nepatinkančiu dalyku, pėdos ir kojos tebereaguoja kaip
priešistoriniais laikais. Iš pradžių sustingsta, vėliau
pasistengia atsitolinti, o jei nėra kito pasirinkimo,
pasirengia kovoti.
 Šitam sąstingio, bėgimo ir pasipriešinimo mechanizmui
nereikia sudėtingo kognityvinio informacijos apdorojimo. Jis
pagrįstas reagavimu. Tai svarbi evoliucijos suformuota
savybė, naudinga ir vienam žmogui, ir visai grupei. Žmonės
išlikdavo gyvi, nes tuo pačiu metu pamatydavo grėsmę ir
kartu reaguodavo. Kai iškildavo grėsmė visai grupei,
žmonės, tegu ir nematydami pavojaus, reaguodavo
sinchroniškai, kliaudamiesi vienas kito judesiais. Budintys
kareiviai irgi sutelkia dėmesį į priešakinį patrulį. Kai jis
sustoja, sustoja visi. Kai jis strykteli į kelio pakraštį, kiti irgi
tuoj pat pasislepia. Kai jis surengia pasalą, juo paseka ir kiti.
Grupinis elgesys, kurio tikslas – išsaugoti gyvybę, per penkis
milijonus metų ne per daug pasikeitė.
Gebėjimas bendrauti be žodžių užtikrino žmonių kaip
rūšies išlikimą, ir nors šiandien mūsų kojas dengia
drabužiai, o pėdos apautos batais, jos vis tiek reaguoja į
pavojų, stresą, geras ir blogas emocijas. Todėl pėdos ir kojos
siunčia informaciją apie tai, ką galvojame ir jaučiame.
Dabartiniai šokiai ir šokinėjimas aukštyn žemyn kilo iš
judrių apeigų, kuriomis prieš milijonus metų žmonės
pažymėdavo sėkmingos medžioklės pabaigą. Per krepšinio
ar futbolo rungtynes sutartinai trypiame kojomis
palaikydami savo komandą.
Pavyzdžių, kad kojos perteikia jausmus, apstu
kasdieniame gyvenime. Stebėkite, kaip juda vaikų kojos, ir
pamatysite, kas yra tikrasis kojų atvirumas. Tarkim,
mergaitė sėdi prie stalo ir valgo. Jei ji nori eiti žaisti, ima
sūpuoti kojomis, stengiasi pasiekti grindis, nors dar valgo.
Motina gali mėginti dukrą sulaikyti, bet mergaitės pėdos
atsargiai slinks tolyn nuo stalo. Mama meiliai apglėbs ją per
liemenį, bet kojos ir pėdos atkakliai kryps į duris. Toks
judesys – tai ketinimo užuomina. Žinoma, suaugusieji
limbines reakcijas demonstruoja santūriau.

PATI SĄŽININGIAUSIA KŪNO DALIS

Norėdami perprasti kūno kalbą, dauguma žmonių pradeda

stebėti nuo veido, nors kaip tik jis dažniausiai naudojamas
apgaudinėti ir tikriesiems jausmams nuslėpti. Mano požiūris
priešingas. Dirbdamas FTB atlikau tūkstančius apklausų,
per jas įsitikinau, kad pirmiausia reikia susitelkti į
tardomojo pėdas ir kojas, paskui kelti akis aukštyn ir
galiausiai bandyti perprasti veidą. Deja, pastaruosius
šešiasdešimt metų įstatymo sergėtojams skirtoje
literatūroje, įskaitant kelis dabartinius leidinius,
pabrėžiama, kad per apklausas arba tada, kai reikia
suprasti, ką žmonės galvoja, būtina visą dėmesį skirti veidui.
Galimybę suprasti žmogaus mintis, pasinaudojant
sąžiningiausia kūno dalimi – kojomis, dar labiau apsunkina
tai, kad apklausiamiems asmenims leidžiama pakišti jas po
stalu.
Gerai pasukę galvą, suprasime, kodėl mūsų veido
išraiškos tokios apgaulingos. Veidais meluojame todėl, kad
šito buvome mokomi nuo pat vaikystės. „Nesivaipyk“, –
bamba tėvai, kai nesislėpdami bjaurimės valgiu.
„Nenutaisyk rūgštaus veido užsukus pusbroliams“, – moko
jie, ir jūs per jėgą išspaudžiate šypseną. Tėvai – ir
visuomenė – moko veido išraiška slėpti, apgaudinėti ir
meluoti socialinės darnos labui. Todėl nenuostabu, jog
įgudome tai daryti taip gerai, kad, per šeimos susibūrimą
prisiklijavę šypseną, atrodome tikrai mylį savo giminaičius,
nors iš tikrųjų svajojame, kad jie kuo greičiau išsinešdintų.
Pamąstykite apie tai. Jei negalėtume valdyti veido
išraiškos, ko būtų vertas posakis pokerio žaidėjo veidas?
Mes mokame nutaisyti vadinamąjį pobūvio veidą, bet retas
kuris atkreipia dėmesį į savo bei aplinkinių pėdas ir kojas.
Nervingumas, stresas, baimė, nerimas, atsargumas,
nuobodulys, nekantrumas, laimė, džiaugsmas, įsižeidimas,
drovumas, apsimestinis kuklumas, nuolankumas,
nesmagumas, pasitikėjimas, padlaižiavimas, slogi nuotaika,
apsnūdimas, žaismingumas, gašlumas ir pyktis, – visa tai
gali perteikti pėdos ir kojos. Reikšmingas prisilietimas koja
prie mylimojo kojos, nedrąsus mažo berniuko, atsidūrusio
tarp nepažįstamų žmonių, tapenimas, supykusio žmogaus
stovėsena, nervingas žingsniavimas vyriškio, tuoj tapsiančio
tėvu, – visos šios kojų ir pėdų padėtys atskleidžia emocinę
būseną.
Jei norite išmokti perprasti aplinkinį pasaulį ir suvokti
žmonių elgesį, stebėkite pėdas ir kojas, nes jos teisingai
perteikia informaciją. Tai labai praverčia renkant slaptus
duomenis.

REIKŠMINGI KOJŲ IR PĖDŲ JUDESIAI

 Linksmos pėdos

Linksmos pėdos ir kojos iš džiaugsmo kruta ir (arba)

strykčioja. Toks elgesys byloja, kad žmogus išgirdo svarbią
gerą žinią ir ši teigiamai paveikė jo jausmus. Linksmos
pėdos yra iškalbingas didelio pasitikėjimo savimi ženklas,
pranešantis, kad žmogus gavo tai, ko norėjo, arba kad tikisi
gauti ką nors vertinga (žr. 13 rėmelį). Po ilgo išsiskyrimo
oro uoste susitikusių įsimylėjėlių pėdos linksmos, jie
strykčioja iš džiaugsmo.
Norint išvysti linksmas pėdas, nebūtina lįsti po stalu.
Pakanka pažvelgti į žmogaus marškinius ir pečius. Jei jo
pėdos kruta arba trykšta energija, virpės arba aukštyn
žemyn judės ir jo marškiniai bei pečiai. Tie judesiai nebus
labai smarkūs; tiesą sakant, nelabai krintantys į akis. Bet,
atidžiai įsižiūrėję, pamatysite.
Įsitikinkite tuo patys. Atsisėskite į kėdę priešais didelį
veidrodį ir imkite į šonus sukioti pėdas arba trepsenti į
grindis. Taip darydami pastebėsite, kad jūsų marškiniai ir
(arba) pečiai juda. Būdami tarp žmonių tokių ženklų galite
ir nepastebėti. Tačiau jei nepagailėsite laiko ir pastangų,
tikrai juos išvysite. Svarbiausia pastebėti, kad žmogus
judina kojas. Paskui ieškokite kitų pokyčių (žr. 14 rėmelį).
Perspėju dėl dviejų dalykų. Pirma, kaip ir visa kūno kalba,
linksmų pėdų ženklai turi būti suvokiami kontekste. Tik tada
galima nuspręsti, ar jie iškalbingi, ar atspindi tik padidėjusį
nervingumą. Pavyzdžiui, jei žmogaus kojos visada yra
dirgliai judrios (neramių kojų sindromo rūšis), gali būti
sunku atskirti linksmas pėdas nuo to žmogaus įprastos
nervinės energijos. Jei pėdos pradedamos sukinėti dažniau
arba intensyviau, ypač žmogui išgirdus arba išvydus ką nors
reikšminga, tai rodo, kad jis pajuto pasitikėjimą savimi arba
yra patenkintas įvykių eiga.

13 RĖMELIS: LINKSMOS PĖDOS PRANEŠA, KAD GYVENIMAS GRAŽUS

Neseniai per televiziją stebėjau pokerio turnyrą. Vaikinas gavo vienos

spalvos kortas nuo 10 iki tūzo (geriausią kombinaciją). Jo pėdos tiesiog
įsisiautėjo! Vaikinas sukiojo jas į šonus, judino aukštyn žemyn kaip vaikas,
ką tik sužinojęs, kad eis į „Disnėjaus pasaulį“. Žaidėjo veidas buvo
neįskaitomas, elgesys ramus. Bet prie pat grindų būta tiek virpėjimo!
Baksnojau pirštu į ekraną, ragindamas kitus žaidėjus sunerti rankas ir išeiti
iš žaidimo. Gaila, jie manęs negalėjo girdėti; du žaidėjai atsakė į statymą ir
pralošė pinigus, nes vienos spalvos kortų kombinacija laiduoja pergalę.

Šis lošėjas buvo gerai išmokęs nutaisyti abejingą pokerio žaidėjo veidą.
Tačiau nutaisyti abejingas pokerio žaidėjo kojas jam dar teks pasimokyti.
Vaikinui labai pasisekė, kad varžovai, kaip ir dauguma žmonių, nugyveno
gyvenimą, nekreipdami dėmesio į žmogaus pėdų ir kojų kalbą.

Pokerio salė – ne vienintelė vieta, kur galima stebėti linksmas pėdas. Šitai
esu matęs posėdžių kambariuose, valdininkų kabinetuose ir kitur. Kol rašiau
šį skyrių, lankiausi oro uoste ir nugirdau, kaip jauna mamytė, sėdinti šalia
manęs, kalbasi mobiliuoju su šeimos nariais. Iš pradžių ji pėdas ramiai laikė
ant grindų, bet kai prie telefono priėjo sūnus, ėmė jas žvitriai judinti aukštyn
žemyn. Nereikėjo nė klausti, ar ji myli savo vaiką. Tai man rėkte išrėkė jos
pėdos.

Nesvarbu, ar žaistumėte kortomis, ar tvarkytumėte reikalus, ar tiesiog

kalbėtumėtės su draugais, atsiminkite, kad linksmos pėdos atvirai šaukia:
„Esu pakilios nuotaikos!“

.
 14 RĖMELIS: PĖDOMIS PARODYTAS ŽENKLAS

Didelės bendrovės personalo skyriaus vadovė Julija papasakojo pradėjusi

kreipti dėmesį į žmonių pėdas, kai išklausė mano seminarą bankų
vadovams. Grįžusi į darbą, ji netrukus pritaikė įgytas žinias. „Man buvo
pavesta atrinkti bendrovės darbuotojus įvairiems pavedimams užsienyje
atlikti, – pasakojo Julija. – Viena kandidatė, paklausta, ar norėtų dirbti
užsienyje, džiaugsmingai treptelėjo pėdomis ir tvirtai ištarė: „Taip!“ Tačiau
kai paminėjau, kad užsienis – tai Indija, Mumbajus, jos pėdos liovėsi judėti.
Bežodis kandidatės elgesys pasikeitė, todėl paklausiau, kodėl ji nenori ten
važiuoti. Mergina buvo priblokšta. „Negi tai taip aiškiai matyti? Juk aš nieko
nesakiau. Gal kas nors kitas jums apie tai prasitarė?“ – paklausė ji
pasikeitusiu balsu. Pasakiau merginai, kad pajutau, jog jai nepatinka šalis,
kurioje siūloma dirbti. „Jūs teisi, – atsakė ji. – Maniau, pasiūlysite dirbti
Honkonge, ten turiu draugų.“ Pėdos atskleidė, kad mergina nenori vykti į
Indiją.

Antra, pėdų ir kojų judinimas gali reikšti tiesiog

nekantrumą. Kojos dažnai kruta arba trepsi, kai
nerimstame. Žiūrėkite, kaip elgiasi per pamoką mokiniai,
atkreipkite dėmesį, kaip dažnai jų pėdos ir kojos trūkčioja,
sukiojasi, juda ir kruta. Šis elgesys įprastai sustiprėja
baigiantis pamokai. Dažniausiai tai patikimas nekantrumo ir
noro greičiau sulaukti pertraukos ženklas, o ne linksmos
pėdos. Toks elgesys pasiekia kulminaciją prieš pat skambutį.
Galbūt mokiniai bando ką nors pasakyti?

Pėdos pasisuka kiton pusėn, ypač į žmogų ar daiktą, arba nusisuka nuo
jų
Mes linkę pasisukti į daiktus, kurie mums patinka, taip pat
ir į žmones, su kuriais bendraujame. Šia informacija galime
naudotis siekdami įsitikinti, ar žmonės džiaugiasi mus
matydami, ar nori kuo greičiau mumis atsikratyti. Tarkim,
jūs prieinate prie dviejų besikalbančių žmonių. Pažįstate
juos ir norite dalyvauti pokalbyje, todėl tariate: „Sveiki.“
Bėda ta, jog nesate tikras, ar jūsų draugija juos nudžiugins.
Ar galima kaip nors tai sužinoti? Taip. Stebėkite jų pėdas ir
liemenį. Jei sveikindamiesi pasuks pėdas (kartu su
liemeniu), vadinasi, jų pasisveikinimas tikras ir
neapsimestinis. Tačiau jei sveikindamiesi jie nepasuka pėdų,
tik klubais pasigręžia jūsų pusėn, verčiau duokite jiems
ramybę.
Mes linkę nusisukti nuo nepatinkančių arba nepriimtinų
dalykų. Prisiekusiųjų elgesio teismo salėje tyrimai atskleidė,
kad jei jiems nepatinka liudytojas, šie pasuka pėdas
artimiausių durų link (Dimitrius ir Mazzarella, 2002, p.
193). Jų liemuo ir veidas mandagiai atsukti į kalbantį
liudytoją, bet pėdos nukreiptos į koridoriaus arba
prisiekusiųjų kambario duris.
Kas tinka prisiekusiesiems ir teisėjams, tinka ir
bendraujant su kitais žmonėmis. Liemeniu pasigręžiame į
žmogų, su kuriuo kalbamės. Bet jei pokalbis mums
nepatinka, pėdos suka link artimiausio išėjimo. Nusuktos į
šalį pėdos įprastas atitrūkimo ženklas, reiškiantis, kad
žmogus nori pasišalinti. Jei kalbėdamiesi pastebėsite, kad
žmogus pamažu arba staiga nusuko pėdas nuo jūsų, gerai
pagalvokite, kodėl jis taip pasielgė. Gal pašnekovas tiesiog
skuba į susitikimą. Tačiau tai gali reikšti ir tai, jog žmogus
nebenori su jumis bendrauti. Gal netyčia jį užgavote ar
suerzinote? Pėdų nusukimas rodo, kad pašnekovas nori
išeiti (žr. 18 pav.). Pagalvokite, kodėl žmogus trokšta išeiti
(žr. 15 rėmelį).

15 RĖMELIS: KAIP PĖDOS MOJUOJA ATSISVEIKINDAMOS

Kai du žmonės kalbasi, įprastai jų kojų pirštai būna atsukti vieno į kitą.
Tačiau jei vienas pašnekovas krypteli pėdas truputį į šoną arba kelis kartus
nusuka vieną pėdą į išorę (tada pėdos išsidėsto kaip L raidė, viena atgręžta į
jus, kita nusukta), galite būti tikri, kad jis nori išeiti. Tokie pėdų ženklai – dar
vienas ketinimo užuominų pavyzdys (Givens, 2005, p. 60–61). Norinčio
išeiti žmogaus liemuo iš mandagumo gali tebebūti atgręžtas į jus, bet kojos
nemeluodamos atskleis limbinės smegenų sistemos poreikį arba troškimą
dingti (žr. 18 pav.).

Neseniai su klientu bendravome beveik penkias valandas. Atėjo vakaras, bet

mudu niekaip negalėjome atsisveikinti, vis prisiminėme, ką tądien
nuveikėme. Nors mūsų pokalbis buvo labai draugiškas, pastebėjau, kad
klientas laiko vieną pėdą pasukęs stačiu kampu. Dingtelėjo, kad jis nori išeiti
vienas, be manęs. Nedelsdamas paklausiau: „Jūs kur nors skubate?“ – „Taip,
– atsakė jis. – Labai atsiprašau. Nenorėjau pasirodyti nemandagus, bet po
penkių minučių būtinai turiu paskambinti į Londoną.“ Tai buvo vienas iš
atvejų, kai mano kliento žodžiai ir beveik visas kūnas spinduliavo tik gerus
jausmus. Tačiau kojos bylojo tiesą – jos aiškiai pasakė, kad, nors jis labai
norėtų pasilikti, pareiga yra svarbesnė.
 Kai viena pašnekovo pėda atgręžta į jus, o kita nusukta, tai
ženklas, kad jis turi išeiti ir eis kaip tik ton pusėn. Tai ketinimo
užuomina.

Tvirtai suimti keliai

Esama daugiau kojomis atliekamų ketinimo judesių,

parodančių, kad žmogus nori išeiti. Atkreipkite dėmesį į
asmenį, kuris sėdėdamas užsideda rankas ant kelių ir tvirtai
juos suima (žr. 19 pav.). Tai labai aiškus ženklas, kad
mintyse žmogus jau pasirengęs baigti susitikimą ir kilti. Po
šio gesto liemuo palinksta į priekį ir apatinė kūno dalis
pasislenka arčiau kėdės krašto – abu šie judesiai parodo
ketinimą. Pastebėję šias užuominas, ypač jei bendraujate su
žmogumi, užimančiu aukštesnę padėtį, skubėkite baigti
pokalbį. Būkite nuovokūs ir neįkyrėkite.

Tvirtai suimti keliai ir svorio perkėlimas ant pėdų yra ketinimo

užuomina, kad žmogus nori pakilti ir išeiti.

Aukštyn nukreiptos pėdos

Būdami laimingi arba susijaudinę, mes tarsi skrajojame.

Šitaip, lyg nesiekdami kojomis žemės, vaikšto įsimylėjėliai,
džiaugdamiesi, jog yra drauge, taip pat vaikai, kuriuos tėvai
pažadėjo nuvesti į pramogų parką. Atrodo, susijaudinusių
žmonių neveikia Žemės trauka. Toks elgesys aiškiai
pastebimas, bet dažnai praslysta pro akis.
Kai dėl ko nors labai jaudinamės arba džiaugiamės,
keliame pėdas aukštyn: pastatę pėdą ant kulno, sukiojame
arba vaikštome pasišokinėdami. Taip elgtis liepia limbinė
smegenų sistema.
Neseniai stebėjau mobiliuoju kalbantį nepažįstamą vyrą.
Kol jis klausėsi, kairė pėda, iki tol ramiai pastatyta ant
grindų, pakeitė padėtį. Kulnas nepajudėjo, bet bato nosis
pakilo vos ne statmenai (žr. 20 pav.). Eilinis žmogus į tokį
elgesį nebūtų atkreipęs dėmesio. Bet treniruotas stebėtojas
tokį elgesį sugeba iššifruoti ir iškart supranta, kad telefonu
žmogus ką tik išgirdo malonią žinią. Neapsirikau – eidamas
pro šalį išgirdau tokius vyro žodžius: „Ką tu sakai, tai
puiku!“ Jo kojos be žodžių jau buvo tai pasakiusios.

Kojos pirštai žiūri aukštyn. Vadinasi, žmogus puikios nuotaikos,

galvoja arba girdi ką nors gera.

Net ramiai stovintis ir ką nors pasakojantis žmogus

kartkartėmis gali pasistiebti, kilstelėjimu pabrėždamas tai,
ką sako, pakartoti šį judesį kelis kartus. Žmonės taip elgiasi
nesąmoningai, todėl tokie kilstelėjimai įprastai byloja, jog
pasakojimas yra emocingas. Šie judesiai susieja pasakotojo
jausmus su tariamais žodžiais. Judiname kojas pagal
mėgstamos dainos taktą ir tempą, tą patį darome ir
kalbėdami apie malonius dalykus.
Įdomu, kad klinikine depresija sergantys žmonės nekelia
pėdų į viršų. Žmogaus kūnas tiksliai atskleidžia jo emocinę
būseną.
Ar galima sąmoningai kreipti pėdas aukštyn? Manau,
taip, ypač jei esate geras aktorius arba užkietėjęs melagis,
bet paprasti žmonės nemoka valdyti limbinės sistemos
sąlygojamo elgesio. Žiūrint iš šalies, jų elgesys atrodo
netikras. Pernelyg pasyvus, per daug santūrus ar lėtas.
Netikras rankos mostas į viršų nepanašus į pasisveikinimą.
Jis nei šioks, nei toks, nes sveikindamiesi ranką žmonės
pakelia trumpam, sulenkdami per alkūnę.
Neapsimestiniai aukštyn nukreipti judesiai yra geras
barometras, rodantis pakilią žmogaus emocinę būseną.
Tam tikras aukštyn nukreiptas judesys, galintis daug ką
pasakyti sumaniam stebėtojui, vadinamas starto pozicija (žr.
21 pav.). Tada žmogus pėdą iš ramybės padėties perkelia į
pasirengimo, arba starto, poziciją: kulnas pakyla virš žemės,
svoris perkeliamas ant kojos pirštų. Tai yra ketinimo
užuomina, ji praneša, jog žmogus ruošiasi atlikti fizinį
veiksmą. Ji gali reikšti, kad žmogus ketina jus dar labiau
įtraukti į pokalbį, yra iš tiesų susidomėjęs arba nori išeiti.
Pastebėję šį, kaip ir bet kurį kitą, bežodį ketinimo ženklą,
stenkitės kuo geriau suprasti jo reikšmę, atsižvelgdami į
aplinkybes bei turimas apie tą žmogų žinias.

Kai iki tol ramiai stovėjęs žmogus pastato

pėdą į starto poziciją, tai yra ketinimo ženklas, rodantis norint
jį eiti.

Plačiau pastatytos kojos

Aiškiausias ir lengviausiai pastebimas bežodis elgesys,

kuriame dalyvauja pėdos ir kojos, yra teritorijos gynimo
ženklai. Dauguma žinduolių, ir žmonės, ir gyvūnai,
patirdami stresą, būdami blogos nuotaikos, kam nors
grasindami ar patys jausdami grėsmę, siekia užimti didesnę
teritoriją.
Kiekvienu iš šių atvejų žmonių elgesys atskleidžia, kad jie
stengiasi iš naujo įrodyti galintys valdyti padėtį ir nustatyti
savo teritorijos ribas. Policininkai ir kariškiai taip elgiasi,
nes yra įpratę atlikti pareigą. Kartais jie ima varžytis vienas
su kitu, tada juokinga žiūrėti, kaip kuris nors bando užkėsti
kuo didesnę teritoriją.
 Konfrontuojantys žmonės plačiau pastato pėdas ir kojas
ne tik tam, kad geriau išlaikytų pusiausvyrą. Atidžiam
stebėtojui tai ženklas, jog gali kilti didelių nemalonumų. Kai
du besiginčijantys žmonės nusisuka, jie niekad
nesukryžiuoja kojų, antraip neišlaikytų pusiausvyros.
Limbinė smegenų sistema tiesiog neleidžia, kad taip
nutiktų.
Jei pastebite, kad iki tol suglaustomis kojomis stovėjęs
žmogus jas pastatė plačiau, galite būti visiškai tikri, kad jo
nuotaika subjuro. Tokia dominuojanti stovėsena aiškiai
parodo, jog „kažkas yra negerai, ir jis pasirengęs taisyti
padėtį“. Praskėstos kojos kartais pranašauja netikėtą įtūžio
priepuolį; todėl, išvydę ką nors taip elgiantis, saugokitės
nemalonumų.
Įsiplieskus ginčui žmonės stengiasi atsistoti plačiau. Aš
išmokau policijos pareigūnus būdo konfrontacijai sumažinti:
reikia vengti teritoriją apibrėžiančių judesių. Jei įnirtingai
ginčydamasis sugausite save plačiau bestatantį kojas, tuoj
pat grąžinkite jas į pradinę padėtį. Dažniausiai tai
sušvelnina prieštaravimus ir sumažina įtampą.
Prieš kelerius metus viena mano seminaro dalyvė
papasakojo, kad jos buvęs vyras kilus ginčui gąsdindavo ją
šitaip: atsistodavo namo tarpduryje išsižergęs ir neleisdavo
praeiti. Į tokį elgesį esi priverstas atkreipti dėmesį. Ši
nemaloni poza žeidžia jausmus, jos griebiamasi, kai norima
ką nors kontroliuoti, įbauginti, kam nors grasinti.
Pavyzdžiui, psichopatai, asocialūs asmenys, norėdami
kontroliuoti kitus, dažnai atsistoja išskėstomis kojomis ir
įdėmiai žiūri. Kartą vienas kalinys man prasitarė: „Čia, už
kalėjimo sienų, viską lemia laikysena, stovėsena ir išvaizda.
Mes nė akimirkos negalime atrodyti silpni.“
Kartais pražergtos kojos gali jums padėti, tarkim, kai
siekdami gero, norite žmonėms parodyti savo autoritetą ir
viršenybę. Man yra tekę mokyti policininkes atsistoti
pražergtomis kojomis ir agresyviau atrodyti einant
tarnybines pareigas. Stovėjimas suglaustomis kojomis (tokia
stovėsena laikoma nuolankia) pasiunčia klaidingą signalą
galimam užpuolikui. Tvirta policininkių laikysena byloja: „Aš
vykdau savo pareigą.“ Maištaujantiems asmenims tai daro
įspūdį, taip juos lengviau sutramdyti. Parodykite paaugliui
sūnui, ką manote apie rūkymą ne keldami balsą, o
panaudodami teritorijos gynimo ženklą.

Teritorinis imperatyvas

Aptariant plačiai pražergtas kojas ir teritorijos gynimo

ženklus, būtina paminėti antropologą Edvardą Holą. Jis
tyrinėjo, kaip žmonės ir gyvūnai supranta asmeninę erdvę.
Tą supratimą mokslininkas pavadino teritoriniu imperatyvu.
Anot Holo, mes turime asmeninės erdvės poreikį –
proksemiką (Hall, 1969). Jis nustatė, kad kuo aukštesnę
socialinę padėtį užima žmogus, tuo didesnės teritorijos jam
reikia. Pasak Holo, žmonės, linkę užimti daugiau erdvės
(teritorijos) kasdienėje veikloje, labiau savimi pasitiki ir,
žinoma, dažniau užima aukštesnę padėtį visuomenėje. Šis
reiškinys pastebimas visoje žmonijos istorijoje, būdingas
beveik visoms kultūroms. Su juo susidūrė konkistadorai,
atvykę į Naująjį Pasaulį. Amerikos indėnai rodė tokius pat
teritorijos gynimo ženklus, kaip karalienės Izabelės
Pirmosios dvariškiai.
Įmonių vadovai, prezidentai, aukštą padėtį užimantys
asmenys gali pretenduoti į didesnę asmeninę erdvę, o
kitiems tai nėra taip paprasta. Tačiau visi žmonės saugo
asmeninę erdvę, nesvarbu, didelė ji ar maža. Mums
nepatinka, kai žmonės prieina per arti. E. Holas nustatė,
kad kiekvienas žmogus jaučia poreikį išlaikyti tam tikrą
atstumą tarp savęs ir aplinkinių. Jis priklauso nuo žmogaus
asmeninių savybių ir gyvenamosios terpės. Kai kiti žmonės
įsiveržia į mūsų asmeninę erdvę, tuoj pat reaguoja limbinė
sistema – mes patiriame stresą. Asmeninės erdvės
pažeidimas nepaprastai padidina budrumą, padažnėja
pulsas, gali išmušti raudonis (Knapp ir Hall, 2002, p. 146–
147). Pagalvokite, kaip jaučiatės, jei kas nors prieina
pernelyg arti, ar sausakimšame lifte, ar naudojantis
bankomatu. Jei kas nors atsistos pernelyg arti arba jūs
patys pažeisite kito žmogaus asmeninę erdvę, žinokite, jog
tai neigiamai veikia limbinę smegenų sistemą.

Pėdų (kojų) ženklai, rodantys, kad žmogus jaučiasi ramiai

Atidus kojų ir pėdų stebėjimas gali padėti nustatyti, ar jums

ramu ir jauku šalia kokio nors žmogaus ir ar jam ramu šalia
jūsų. Sukryžiuotos kojos yra ypač tikslus barometras,
parodantis, ar mes ramiai ir jaukiai jaučiamės šalia kito (žr.
22 pav.).

Įprastai sukryžiuojame kojas tada, kai jaučiamės patogiai ir

jaukiai. Netikėtas nemėgstamo asmens pasirodymas privers
atkryžiuoti kojas.

Sukryžiuojame kojas ir būdami su žmonėmis, kuriais

pasitikime, o pasitikėjimas leidžia jaustis patogiai. Tad
išnagrinėkime, kodėl tiek daug pasako pėdų elgesys.
Kai stovite, vieną koją pastatę kryžmai priešais kitą, taip
pabloginate kūno pusiausvyrą. Jei iškiltų reali grėsmė, jums
būtų nelengva nei sustingti, nei pabėgti, nes, stovėdami
tokia poza, pusiausvyrą palaikote viena koja. Todėl limbinė
sistema leidžia taip atsistoti tik tada, kai jaučiamės ramiai ir
pasitikime savimi. Jei mergina važiuoja liftu sukryžiuotomis
kojomis, įlipus nepažįstamam žmogui, tuoj pat jas
atkryžiuoja ir tvirtai atsistoja ant grindų. Limbinė smegenų
sistema paliepia: „Nerizikuok: gali tekti susidurti su
potencialia grėsme, taigi tučtuojau tvirtai pastatyk abi kojas
ant žemės!“
Kai du mano bendradarbiai kalbasi sukryžiuotomis
kojomis, žinau, kad vienas kito draugijoje jie abu jaučiasi
gerai. Pirma, tai parodo, kad abu asmenys elgiasi
veidrodiškai; veidrodinis elgesys – komforto ženklas,
vadinamas izopraksizmu, antra, kojų kryžiavimas
atskleidžia, jog žmogui labai patogu (žr. 23 pav.). Šis
ženklas gali būti naudojamas bendraujant, kai norime kitam
žmogui parodyti, jog tarp judviejų viskas klostosi gerai,
tiesą sakant, taip gerai, kad šalia to žmogaus galite sau
leisti visiškai atsipalaiduoti. Vadinasi, kojų kryžiavimas –
tinkamas būdas pranešti kitam apie savo gerą nuotaiką.
 Kai du žmonės kalbasi sukryžiuotomis kojomis, tai parodo, kad
jie labai patogiai jaučiasi vienas kito draugijoje.

Neseniai dalyvavau pobūvyje Floridoje, Koral Geiblse, ten

buvau pristatytas dviem moterims, šiek tiek perkopusioms
penktą dešimtį. Kai buvome supažindinti, viena moteris
staiga sukryžiavo kojas taip, kad liko stovėti ant vienos
palinkusi draugės pusėn. Aš pasakiau: „Mielos moterys, jūs
tikriausiai labai seniai pažįstate viena kitą.“ Jų akys ir veidai
nušvito, viena paklausė, iš kur tai žinau. Paaiškinau: „Nors
matote mane pirmą kartą, pastebėjau, kad viena jūsų
sukryžiavo kojas, vadinasi, jai patinka kitos draugija. Tai
labai neįprasta, nebent jūs tikrai mylite viena kitą ir viena
kita pasitikite.“
Jos sukikeno, paskui viena paklausė: „Jūs skaitote ir
žmonių mintis?“ Nusijuokiau ir atsakiau: „Ne.“ Kai
paaiškinau, kas atskleidė ilgametę jų draugystę, viena
moteris patvirtino, kad jos pažįstamos nuo penktojo
dešimtmečio, kartu lankė pradžios mokyklą Kuboje.
Taigi sukryžiuotos kojos tikrai yra tikslus jausmų
barometras.
Toks elgesys turi įdomią savybę. Dažniausiai tai darome
nesąmoningai, pritardami žmogui, kuris mums labai
patinka. Kitaip sakant, sukryžiuojame kojas taip, kad
palinkstame to žmogaus pusėn. Taip galima padaryti labai
netikėtų atradimų per šeimos šventes. Daugiavaikėse
šeimose tėvas ar motina sukryžiuodami kojas pasvyra prie
mylimiausio vaiko.
 Kartais ir nusikaltėliai, rezgantys piktus kėslus, pamatę
pro šalį važiuojant policiją, atsiremia į sieną sukryžiuotomis
kojomis, apsimesdami ramūs. Toks elgesys prieštarauja
limbinės sistemos nuostatoms, todėl nusikaltėliai neilgai
ištveria taip stovėdami. Patyrę policijos budėtojai iškart
perpranta apgaulę.

Ką kalba įsimylėjėlių pėdos ir kojos

Itin maloniai bendraujant mūsų pėdų ir kojų judesiai

atspindi žmogaus, su kuriuo bendraujame, šelmiškus pėdų
ir kojų judesius. Jausdami ypatingą komfortą, galime
pabandyti suintriguoti kitą asmenį, švelniai prie jo
liesdamiesi arba paglostydami pėda (žr. 16 rėmelį).

16 RĖMELIS: KOJŲ IŠDYKAVIMAS PO STALU

Šiais metais lankiausi Los Andžele – bežodės komunikacijos subtilybių

mokiau vieną klientą, dirbantį televizijos pramonėje. Jis maloniai pakvietė
mane papietauti į populiarų meksikietišką restoraną netoli savo namų. Per
pietus klientas norėjo toliau mokytis kūno kalbos ir, parodęs į porelę prie
gretimo staliuko, paklausė: „Ar, remdamiesi tuo, ką matote, galite pasakyti,
kad jie gerai sutaria?“ Stebėdami tuos valgančius žmones, atkreipėme
dėmesį, kad iš pradžių jie sėdėjo palinkę vienas į kitą, bet pietums įpusėjus
pašnekesys nutrūko, abu atsilošė kėdėse, nutolo vienas nuo kito ir
persimetė tik keliais žodžiais. Mano klientas pamanė, jog tarp jų perbėgo
juoda katė. Aš tariau: „Žiūrėkite ne tik į tai, kas vyksta virš stalo, žiūrėkite ir
į tai, kas darosi po stalu.“ Stebėti buvo lengva, nes stalai buvo be staltiesių.
„Pažvelkite, kaip arti jų pėdos, – atkreipiau kliento dėmesį. – Jei jie
nesutartų, būtų kitaip.“ Limbinė smegenų sistema tiesiog to neleistų.
 Vėliau mudu pastebėjome, kad porelės pėdos vis susiliesdavo arba vieno
pėda brūkštelėdavo per kito pėdą, ir nė vienas neatitraukdavo kojos. „Toks
elgesys svarbus, – paaiškinau. – Jis parodo, kad šiuos žmones sieja artimas
ryšys.“ Kai porelė pakilo, vyriškis apkabino moterį per liemenį, ir jie išėjo
nepratarę nė žodžio. Bežodžiai ženklai atskleidė viską. Jei kada
susidomėsite, kodėl tiek daug liečiamasi kojomis ir flirtuojama po stalais
arba baseinuose, galiu įvardyti dvi priežastis. Pirma, kai mes nematome tam
tikrų kūno dalių, pavyzdžiui, joms atsidūrus po stalu, po vandeniu arba po
antklode, atrodo, kad jų nebėra, arba jos bent jau dingsta mums iš akiračio.
Visi esame matę žmonių, viešame baseine besielgiančių taip, lyg būtų vieni
du. Antra, mūsų pėdose yra nepaprastai daug jutimo receptorių, nervų
takais sujungtų su smegenų zona, esančia šalia tos vietos, kur registruojami
lyties organų pojūčiai (Givens, 2005, p. 92–93). Žmonės liečiasi kojomis po
stalu todėl, kad tai sukelia malonų jausmą ir žadina aistrą. Priešingai, jei
netyčia prisiliečiame prie nemėgstamo žmogaus, tuoj pat atitraukiame koją.
Blėstant šiltiems jausmams, palengva vis mažiau liečiamasi kojomis.

Moteris dažnai žaidžia savo bateliu arba, pakabinusi

nuautą ant kojos piršto, sūpuoja, parodydama, kad šalia
palydovo jai ramu ir patogu. Tačiau moters elgesys tuoj pat
pasikeičia, jei ji pasijunta nejaukiai. Remdamasis žaidimu su
bateliu, gerbėjas gali susidaryti ganėtinai tikslų vaizdą, kaip
jam sekasi. Jei priėjęs prie moters (arba su ja šnektelėjęs)
vyras pastebi, kad ji liovėsi žaisti ir apsiavė batelį, o paskui
dar nusisuko, galbūt netgi pasiėmė rankinę, vadinasi, jis
prašovė pro šalį. Viliojimas mataruojant pėda ir žaidžiant
bateliu yra judesys, o judesys patraukia dėmesį. Todėl toks
bežodis elgesys sako: „Atkreipk į mane dėmesį.“ Tai
orientavimosi reflekso dalis, jis instinktyviai priartina prie
žmonių, kuriuos mėgstame arba kurių trokštame, ir stumia
tolyn nuo tų, kurių nemėgstame arba kuriais nepasitikime.
Sėdėjimas užmetus koją ant kojos irgi labai daug pasako.
Kai žmonės sėdi šalia vienas kito, svarbu, į kurią pusę
pasuktos sukryžiuotos jų kojos. Jei jie gerai sutaria, užmesta
koja bus nukreipta į pašnekovą. Jei žmogui nepatinka tema,
kurią ėmė gvildenti pašnekovas, jis pakeis kojų padėtį taip,
kad šlaunis taptų savotiška užtvara (žr. 24 ir 25 pav.). Toks
atsiribojimas yra dar vienas reikšmingas pavyzdys, kaip
limbinė smegenų sistema mus saugo. Jei abu pašnekovai
sėdi vienodai sukryžiavę kojas, vadinasi, rado bendrą kalbą.

Šioje nuotraukoje vyriškis dešinę koją laiko užmetęs ant kairės

taip, kad kelis tampa užtvara tarp jo ir moters.
 Šioje nuotraukoje vyriškis užmetė koją kitaip, jo kelis atkištas
mažiau, užtvara tarp jo ir pašnekovės dingusi.

Erdvės poreikis

Ar kada savęs klausėte, kokį pirmąjį įspūdį padarėte

žmogui? Ar patikote jam iš pirmo žvilgsnio, o gal ne, ir dėl
to ateityje gali kilti bendravimo sunkumų? Vienas būdas
padės tai išsiaiškinti – reikia „paspausti ranką ir pažiūrėti,
kas bus“. Štai kaip tai daroma.
Ypač svarbu stebėti pėdas ir kojas, kai susitinkate su
žmogumi pirmą kartą. Jos daug pasako, ką žmogus apie jus
mano. Aš pats, pirmą kartą sutikęs kokį nors žmogų,
įprastai palinkstu jo pusėn, nuoširdžiai paspaudžiu ranką
(priklausomai nuo aplinkybių), pažvelgiu tiesiai į akis,
paskui žingteliu atgal ir stebiu, kas bus. Tikėtina, kad
žmogus sureaguos vienu iš trijų būdų: (a) liks stovėti ten
pat, vadinasi, jam šitaip patogu; (b) žengs žingsnį atgal arba
šiek tiek nusisuks, taigi jam reikia daugiau erdvės arba jis
nori dingti; (c) žmogus žengs žingsnį artyn, tai rodo, kad jis
su manimi jaučiasi gerai arba palankiai apie mane galvoja.
Savo elgesiu aš neužgaunu žmogaus, tiesiog pasinaudoju
proga norėdamas sužinoti, ką jis apie mane galvoja.
Atsiminkite, kad pėdos yra pati sąžiningiausia kūno dalis.
Jei žmogui reikia daugiau erdvės, aš jam jos duodu. Jei jam
taip patogu, tebūnie. Jei pašnekovas žengia žingsnį pirmyn,
žinau, kad jam malonu būti arčiau manęs. Tai naudinga
informacija bendraujant su bet kurio socialinio sluoksnio
žmonėmis. Tik nepamirškite, jog ir patys turite jaustis
patogiai.

Ėjimo stilius

Kalbant apie pėdas ir kojas, paminėtinos užuominos, kurias

siunčia eisena. Kaip teigia Desmondas Morisas,
mokslininkai priskaičiuoja maždaug keturiasdešimt ėjimo
stilių (Morris, 1985, p. 229–230). Jei nustebote, prisiminkite
Čarlio Čaplino, Džono Veino, Mei Vest, Groučo Markso
sukurtų personažų eiseną.
Kiekvienas filmo personažas turi savitą ėjimo stilių, jų
asmenybės iš dalies atsiskleidžia per eiseną. Ji dažnai
atspindi mūsų nuotaiką ir pasaulėjautą. Galima eiti sparčiai
ir apgalvotai arba lėtai ir išsiblaškius. Galima eiti
pasivaikščiojant, palengva, slinkti, kiūtinti, krypuoti,
šlubuoti, šliurinti, bastytis, eiti sparčiai, žygiuoti, vaikštinėti,
stypsenti, išdidžiai žingsniuoti ir taip toliau, – tai tik keletas
ėjimo stilių (Morris, 1985, p. 233–235).
Stebintieji bežodžius ženklus turėtų išmanyti ėjimo stilius,
nes įprastos žmogaus eisenos pasikeitimas gali byloti apie
minčių ir emocijų pokyčius. Linksmo ir draugiško žmogaus
ėjimo stilius gali netikėtai pasikeisti, sužinojus, kad
artimasis patyrė traumą. Išgirdęs blogą arba liūdną žinią,
žmogus gali visu greičiu dumti iš kambario, karštligiškai
trokšdamas padėti, arba išeiti flegmatiškai, tarsi jo pečius
būtų prislėgusi nepakeliama našta.
Pasikeitęs ėjimo stilius yra svarbus bežodis elgesys, jis
įspėja, jog žmogui nutiko kas svarbaus. Pakitusi eisena
mums sako, kad turėtume išsiaiškinti šito priežastį, nes,
gavę tokią informaciją, galėsime geriau bendrauti su tuo
žmogumi ateityje. Žmogaus eisena jam pačiam to nežinant
atskleidžia labai daug (žr. 17 rėmelį).

17 RĖMELIS: PIKTADARIAI PRIE PARDUOTUVIŲ

Nusikaltėliai ne visada suvokia, kiek daug informacijos nenoromis išduoda.

Dirbdamas agentu Niujorke, su bendradarbiais gatvėse stebėdavau
grobuonis, besistengiančius įsimaišyti į minią. Tačiau jie išsiduodavo: dažnai
eidavo vidine šaligatvio puse, nuolat keisdami ėjimo greitį, ir be tikslo
spoksodavo į parduotuvių vitrinas. Dauguma žmonių žino, kur ir ko eina, jie
turi tikslą. Grobuonys (plėšikai, užpuldinėjantys žmones gatvėse, narkotikų
prekeiviai, vagys, sukčiai) tyko laukdami aukos, todėl jų laikysena ir eisena
skiriasi nuo sąžiningų žmonių. Jie vaikšto be tikslo tol, kol pasirenka auką.
Kai grobuonis pasileidžia į jūsų pusę, pajuntate pavojų ir limbinė smegenų
sistema kaip pašėlusi skaičiuoja, kaip jus apsaugojus, kad nepakliūtumėte
nusikaltėliui į nagus. Atsidūrę dideliame mieste, stebėkite, ar aplink nėra
 grobuonių. Jei pamatysite žmogų, slampinėjantį netoliese be jokio tikslo, ir
jis staiga pasuks tiesiai prie jūsų, būkite atsargūs! Sprukite kuo greičiau.
Paklausykite vidinio balso (de Becker, 1997, p. 133).

Linkusios ir nelinkusios bendradarbiauti pėdos

Jei susidūrėte su draugišku, nusiteikusiu bendradarbiauti

žmogumi, jo pėdos turėtų atspindėti jūsų pėdų judesius.
Tačiau jei pašnekovo pėdos nusuktos nuo jūsų – nors kūnas
ir atgręžtas, – paklauskite savęs kodėl. Taip laikosi nelinkęs
nuoširdžiai bendradarbiauti žmogus. Jo poza byloja keletą
dalykų, kuriuos turite išsiaiškinti. Tokia pašnekovo laikysena
rodo, kad jam netrukus reikia išeiti arba kad jis nori
pabėgti, nesidomi tuo, apie ką kalbama, neketina jums
padėti arba nenori įsipareigoti. Atkreipkite dėmesį, kad kai
nepažįstamas žmogus prieina prie mūsų gatvėje,
dažniausiai pasisukame į jį liemeniu, o kojas laikome
nukreiptas ton pusėn, į kurią ėjome. Taip pranešame tam
žmogui, kad jam skirti dėmesio galime tik trumpam ir kad
esame pasirengę eiti toliau arba pabėgti.
Daug metų vedu seminarus Jungtinių Amerikos Valstijų ir
užsienio muitinių inspektoriams. Iš jų pats nepaprastai daug
sužinojau, bet tikiuosi, kad ir aš juos išmokiau šio to
naudingo – stebėti keleivius, kurių pėdos nukreiptos į
išėjimą, nors tuo metu jie pasisukę į pareigūną ir rodo
muitinės deklaraciją (žr. 26 pav.). Aišku, šie gali tiesiog
skubėti į lėktuvą, bet toks elgesys turėtų sukelti muitinės
inspektoriaus įtarimą. Atlikdami tyrimus nustatėme, kad
žmonės, kurie tvirtai pareiškia: „Pareigūne, aš neturiu ko
deklaruoti“, bet pasuka pėdas į šalį, greičiausiai ką nors
slepia. Jų veidai ramūs, kalba sklandi, tačiau pėdos
atskleidžia, kad jie nelinkę bendradarbiauti.

Jei pašnekovo pėdos nusuktos nuo jūsų, tai rodo, kad žmogus
nori eiti sau. Saugokitės žmonių, kurie tokia poza daro
oficialius pareiškimus – tai būdas išlaikyti atstumą.

Stipriai pasikeitęs pėdų ir (arba) kojų judesių intensyvumas

Trūkčiojančios ir judančios kojos nestebina: vieni žmonės

taip daro nuolat, kiti – niekada. Toks elgesys nerodo, kad
žmogus meluoja, nes ir nuoširdžių, ir nenuoširdžių žmonių
kojos trūkčioja ir kruta. Svarbiausia, kada toks elgesys
pasireiškia ir pasikeičia. Pavyzdžiui, prieš keliolika metų
žurnalistė Barbara Volters prieš pat kino apdovanojimų
įteikimo ceremoniją ėmė interviu iš aktorės Kim Besindžer,
ją JAV kino akademija buvo pristačiusi „Oskarui“.
Atsakinėdama į klausimus ponia Besindžer sukinėjo pėdas,
gniaužė rankas. Žurnalistės paklausta apie finansinius
sunkumus ir abejotiną investiciją, kurią ji padarė kartu su
vyru, aktorė staiga ėmė maskatuoti pėdomis. Žinoma, tai
nereiškia, jog ji melavo atsakydama į klausimą, bet labai
aiškiai reagavo į neigiamą dirgiklį ir parodė niekinamąjį
požiūrį į žurnalistę.
Kaip teigia dr. Džo Kulis, kai sėdintis žmogus nuo pėdų
sukiojimo pereina prie kinkavimo, tai rodo jį pamačius arba
išgirdus nemalonų dalyką (žr. 27 pav.). Pėdų sukiojimas gali
būti paskatintas nervinimosi, o maskatavimas pėda yra
nesąmoningas būdas atsikratyti nemalonumo. Toks elgesys
yra nevalingas, todėl dauguma žmonių nė nesuvokia taip
darantys. Pasinaudokite šiuo kūno ženklu savo labui:
užduokite klausimus, sukeliančius maskatavimo koja atsaką
(arba kitą staigų bežodį pasikeitimą); taip išsiaiškinsite
jautrias pašnekovui temas. Šitaip iš žmonių galima ištraukti
slapčiausius dalykus (žr. 18 rėmelį).
 Kai žmogaus netikėtai ima maskatuoti koja aukštyn žemyn, toks
ženklas įprastai rodo, kad jis pajuto diskomfortą. Tai neretai
nutinka per interviu, kai žmogui užduodamas keblus klausimas.

18 RĖMELIS: PAMIRŠKITE BONI, IEŠKOKITE KLAIDO

Puikiai prisimenu vieną apklausą – tardžiau moterį, kuri buvo laikoma

sunkaus nusikaltimo liudytoja. Apklausa truko ilgai, bet nieko nedavė;
jautėmės sugniuždyti ir išvargę. Tardomosios kūnas nerodė jokių reikšmingų
ženklų, tačiau aš pastebėjau, kad ji nuolat sukinėja pėdą. Galiausiai
paklausiau: „Ar pažįstate Klaidą?“ Vos tik išgirdusi klausimą, nors į jį ir
neatsakė, moteris liovėsi sukioti pėdą, bet ėmė sparčiai maskatuoti aukštyn
žemyn. Vadinasi, šis vardas ją veikia neigiamai. Toliau kvočiama moteris
prisipažino, jog Klaidas įtikino ją pavogti valstybinės reikšmės dokumentus
iš vienos bazės Vokietijoje. Kojos judinimas aukštyn žemyn mums buvo
reikšmingas ženklas, kad reikia toliau klausinėti ta kryptimi, kol galiausiai
moteris prisipažino, o mes įsitikinome buvę visiškai teisūs. Ironiška, tačiau
išdavikiškas judesys nusikaltėlei kainavo dvidešimt penkerius metus
federalinio kalėjimo.
 Pėdos sąstingis

Jei žmogus, nuolat kraipęs pėdą ar koją arba mušęs ja į

grindis, netikėtai liaujasi taip daręs, atkreipkite dėmesį.
Dažniausiai tai reiškia, kad asmuo patyrė stresą, emocinį
pokytį arba pajuto grėsmę. Paklauskite savęs, kodėl jo
limbinė smegenų sistema išlikimo instinktą perjungė į
sąstingio režimą. Galbūt žmogų suglumino jūsų žodžiai ar
klausimas ir tai galėtų padėti atskleisti svarbią informaciją,
kurią jis nori nuslėpti. Neabejokite, jog tas asmuo ką nors
iškrėtė ir bijo būti demaskuotas.
Sustingusios pėdos yra dar vienas pavyzdys, kaip veikia
limbinė smegenų sistema – susidūręs su pavojumi, žmogus
linkęs nutraukti veiklą.

Sukryžiuotos ir slepiamos pėdos

Kai žmogus staiga pasuka kojų pirštus į vidinę pusę arba

per kulkšnis sukryžiuoja pėdas, tai ženklas, kad jis pasijuto
nesaugiai, susijaudino ir (arba) pajuto grėsmę. Kvosdamas
asmenis, įtariamus įvykdžius nusikaltimą, ne kartą esu
pastebėjęs, kad pajutę stresą jie sukryžiuoja pėdas per
kulkšnis. Daug žmonių, ypač moterys, mokomi šitaip sėdėti,
ypač kai segi sijoną (žr. 28 pav.). Tačiau sėdėti šitaip ilgesnį
laiką, yra nenatūralu ir turėtų sukelti įtarimą, ypač jei taip
elgiasi vyrai.
 Staiga sukryžiuotos kojos gali reikšti susirūpinimą arba
nesaugumą. Gerai jausdamiesi žmonės nesėdi sukryžiuotomis
per kulkšnis pėdomis.

Sukryžiuotos per kulkšnis kojos irgi yra limbinės sistemos

atsakas – įsakymas sustingti pavojaus akivaizdoje. Patyrę
bežodžių ženklų stebėtojai žino, kaip dažnai per apklausas
meluojantys tardomieji nejudina pėdų, šios tarsi įauga į
grindis, arba užkabina vieną pėdą už kitos, kad nejudėtų.
Tai patvirtina moksliniai tyrimai, jie atskleidžia, kad
meluodami žmonės stengiasi nejudinti rankų ir kojų (Vrij,
2003, p. 24–27). Tačiau noriu jus įspėti, kad nejudrumas
savaime dar nėra įrodymas, jog žmogus apgaudinėja: jis tik
liudija, kad žmogus elgiasi atsargiai ir santūriai, bet taip
elgiamasi ir susinervinus, ir meluojant, nes padeda
sumažinti nerimą.
Yra žmonių, kurie nekryžiuoja nei pėdų, nei kojų, o tiesiog
užkiša pėdas už kėdės, ant kurios sėdi, kojų (žr. 29 pav.). Tai
susivaržymo (sąstingio) elgesys, jis pasako, jog žmogus
nerimauja (žr. 19 rėmelį).

Staigiai už kėdės kojų per kulkšnis užkištos pėdos yra sąstingio

atsakas, rodantis, jog žmogus pajuto diskomfortą arba rūpestį.

19 RĖMELIS: SURASKITE DAR VIENĄ SĄSTINGIO ATSAKO ŽENKLĄ

Kaskart ieškokite kelių išdavikiškų ženklų, kurie praneštų tą patį ir leistų

padaryti tą pačią išvadą. Tai padidina tikimybę, kad ji teisinga. Stebėkite
asmenį, kuris iš pradžių užkiša pėdas už kėdės kojų, paskui patrina, lyg
šluostydamasis delnu kelnių klešnę. Sukryžiuotos pėdos yra sąstingio
atsakas, o kojos trynimas – raminamasis elgesys. Abu šie ženklai sako, jog
to žmogaus darbeliai iškilo į dienos šviesą, dabar jis bijo, kad jie bus
atskleisti, ir dėl to patiria stresą.

Kartais žmogus parodo išgyvenąs stresą, stengdamasis

išvis paslėpti pėdas. Kalbėdamiesi stebėkite, ar pašnekovo
pėdos nepakištos po kėde. Kol kas ši prielaida nėra pagrįsta
mokslo. Tačiau, metams bėgant, įsitikinau, kad, išgirdę labai
nemalonų klausimą, respondentai dažnai pakiša pėdas po
kėde. Toks elgesys laikytinas atsitolinimo reakcija, jos tikslas
– pasiekti, kad matytųsi kuo mažiau kūno dalių. Tuo
remiantis galima įsitikinti, kad tam tikros temos kelia
žmogui diskomfortą, ir nukreipti apklausą tinkama vaga.
Apklausiamasis pėdomis ir kojomis pasakys tokius dalykus,
apie kuriuos nenori kalbėti žodžiais. Pakeitus temą žmogus
ištraukia pėdas iš po kėdės. Taip išreiškiamas
palengvėjimas, kad stresą kelianti tema daugiau
nebegvildenama.

APIBENDRINIMAS

Nuo pėdų ir kojų tiesiogiai priklausė žmogaus kaip rūšies

išlikimas, jos yra pačios nuoširdžiausios kūno dalys.
Pėdos ir kojos akylam stebėtojui suteikia pačią tiksliausią,
neiškreiptą informaciją. Jei mokėsite ja deramai
pasinaudoti, geriau perprasite žmones įvairiausiose
situacijose. Palyginę savo žinias apie pėdų ir kojų ženklus su
kitų kūno dalių kalba, įžvelgsite, ką žmonės mąsto, jaučia ir
ketina daryti. Todėl atidžiai panagrinėkime kitas kūno dalis.
Tolesnė mūsų stotelė – žmogaus liemuo.
 KETVIRTAS SKYRIUS

Ką kalba liemuo

Liemens, klubų, krūtinės ir pečių ženklai

Šiame skyriuje rašoma apie klubus, pilvą, krūtinės ląstą ir

pečius – visa tai kartu vadinama liemeniu. Daugelis liemens,
kaip ir kojų bei pėdų, ženklų atspindi limbinės smegenų
sistemos būseną. Liemenyje yra daug gyvybiškai svarbių
vidinių organų: širdis, plaučiai, kepenys, virškinimo traktas,
todėl smegenys uoliai saugo juos nuo pavojų. Iškilus tikrai
ar tariamai grėsmei, smegenys juos gina įvairiais būdais,
pasitelkdamos visą kūną. Šie būdai gali būti ir beveik
nepastebimi, ir aiškiai matomi. Pasižiūrėkime į dažniau
pasitaikančius liemeniu rodomus ženklus ir panagrinėkime
keletą pavyzdžių, parodančių, kaip bežodis elgesys
atskleidžia, kas vyksta smegenyse.

SVARBŪS ŽENKLAI, KURIUOS SIUNČIA LIEMUO,

KLUBAI, KRŪTINĖS LĄSTA IR PEČIAI
 Pasviręs liemuo

Liemuo, kaip ir visas kūnas, reaguoja į grėsmę,

stengdamasis nuo jos nutolti. Pavyzdžiui, kai į mus metamas
koks nors daiktas, limbinė smegenų sistema siunčia
liemeniui signalą – įsakymą nedelsiant išsisukti nuo
pavojaus. Taip nutinka nepriklausomai nuo to, koks daiktas į
mus skrieja; jei pajuntame, kad mūsų pusėn kažkas juda,
kaskart – ir žaisdami beisbolą, ir vairuodami automobilį –
mėginame išvengti susidūrimo.
Panašiai būna tada, kai šalia atsistoja asmuo, kuris mus
įžeidinėja arba kurio nemėgstame: tokiais atvejais mūsų
liemuo lenkiasi tolyn nuo tokio žmogaus (žr. 20 rėmelį).
Liemeniui tenka didelė kūno svorio dalis, jį laiko kojos, todėl
keičiant liemens padėtį reikia energijos pusiausvyrai
išlaikyti. Pasilenkite žemyn arba atsiloškite. Ar ilgai taip
ištversite – netrukus pajusite nuovargį. Tačiau kai toks
pažeidžiantis pusiausvyrą judesys atliekamas nesąmoningai,
nes taip nusprendė smegenys, vargu ar pajusite
nepatogumą.

20 RĖMELIS: GUDRUS AR TRENKTAS?

Kurį laiką dirbau FTB Niujorko biure. Tuo tarpsniu teko daug važinėti miesto
ir užmiesčio traukiniais bei metro. Neilgai trukus supratau, kokių įvairių
būdų griebiasi viešuoju transportu važinėjantys žmonės, norėdami užimti
kuo didesnę erdvę. Rodos, traukinyje visada atsiranda žmogus, kuris, nors ir
sėdi, visu kūnu svyruoja iš vienos pusės į kitą, lyg ketindamas atsiremti į
bendrakeleivius, arba, stovėdamas ir laikydamasis ranka už dirželio,
kartkartėmis plačiai mosteli. Tokie žmonės išsikovoja daugiau vietos, nes
 niekas nenori atsidurti šalia jų. Kai, neturėdami kitos išeities, keleiviai
atsisėsdavo arba atsistodavo šalia tokio keistuolio, jie pakreipdavo liemenį
kuo toliau, stengdamiesi neprisiliesti. Kad tai suprastumėte, vertėtų
pasivažinėti Niujorko metro. Esu įsitikinęs, jog kai kurie keleiviai tyčia elgiasi
keistai ir skeryčiojasi, kad žmonės laikytųsi nuo jų atstu, nesiliesdami prie
liemens. Tiesą sakant, vienas senas niujorkietis kartą mane pamokė: „Jei
norite, kad žmonės jūsų negrumdytų, elkitės kaip trenktas!“ Galimas
daiktas, jis buvo teisus.

Mes ne tik loštelime atgal, bet kartais ir pamažu sukamės

nuo žmonių, su kuriais jaučiamės nesmagiai. Kartą
nusivedžiau dukterį į neseniai atidarytą Vašingtono
holokausto muziejų – ten apsilankyti dera kiekvienam į
Kolumbijos federacinę apygardą atvykusiam žmogui. Mums
apžiūrinėjant muziejaus eksponatus, atkreipiau dėmesį,
kaip jauni ir seni žmonės eina prie naujo eksponato. Vieni
atsistoja prie pat ir, pasilenkę į priekį, stengiasi įsidėmėti
kiekvieną smulkmeną. Antri prieina neryžtingai, treti
prisiartina, bet netrukus pašiurpę lėtai nusigręžia. Treti,
priblokšti nežmoniškumo, pasisuka 180 laipsnių kampu ir
žvelgia į kitą pusę, laukdami, kol draugai baigs apžiūrėti
ekspoziciją. Jų smegenys sako: „Šito mums per daug“, ir
kūnai paklūsta. Evoliucija suformavo žmogų taip, kad ne tik
fizinis nemėgstamo žmogaus artumas, bet netgi baisūs
vaizdai, tarkim, nuotraukos, priverčia atsilošti.
Atidžiai stebėdami žmonių elgesį, nepamirškite, jog
kartais nuo nemalonaus asmens atsitraukiama staiga, o
kartais palengva. Nežymiai pakeista kūno padėtis,
pasisukimas vos keliais laipsniais – to užtenka neigiamiems
jausmams parodyti. Pavyzdžiui, kai atšąla jausmai,
sutuoktiniai ima tolti ir fiziškai. Jie nebe taip dažnai laikosi
už rankų, tiesiog vengia liemeniu liestis vienas prie kito.
Sėdėdami šalia lenkiasi tolyn vienas nuo kito. Jie sukuria
tarp savęs tylos erdvę, o jei jiems tenka sėdėti greta
automobilio gale, vienas į kitą pasuka tik veidus, bet ne
liemenį.

Nusisukimas arba atsisukimas priekine kūno puse

Liemens ženklai, atspindintys limbinės sistemos poreikį

padidinti atstumą arba išvengti prisilietimo, tiksliai parodo
tikruosius jausmus. Jei vienas iš sutuoktinių pajunta
susvetimėjimą, greičiausiai partneris fiziškai nuo jo atitolo.
Atitolimas gali būti išreiškiamas judesiu, kurį vadinu
priekinės kūno pusės nusukimu. Priešakinė kūno dalis, joje
yra akys, burna, krūtinės ląsta, krūtys, lyties organai ir t. t.,
labai jautri. Kai reikalai klostosi gerai, priešakį atsukame
ten, kur yra mums patinkamas žmogus ar daiktas.
Reikalams pašlijus, sugenda tarpusavio santykiai.
Pakanka vien paliesti nemalonią temą. Tada pasislenkame
arba nusigręžiame. Kūno priekis yra pažeidžiamiausias,
todėl limbinė smegenų sistema instinktyviai ją saugo nuo
rūpesčių ir trikdžių. Kai per pobūvį prie mūsų prieina
žmogus, kurio nemėgstame, tuoj pat nesąmoningai imame
palengva suktis į kurią nors pusę. Jei kalbėsime apie
artimus tarpusavio santykius, žinokite, kad žmonių,
vengiančių atsisukti vienas į kitą priekiu, santuoka ėmė
braškėti.
Limbinė smegenų sistema tokiu būdu gali reaguoti ne tik
į vaizdinę informaciją, bet ir į keblius pokalbius.
Pabandykite žiūrėti televizijos pokalbių laidą išjungę garsą
ir atkreipkite dėmesį, kaip jos dalyviai atsilošia, toldami
vienas nuo kito, kai išsako priešingas nuomones. Neseniai
žiūrėdamas, kaip diskutuoja Respublikonų partijos
kandidatai į prezidentus, pastebėjau, kad nors juos skiria
ganėtinai didelis atstumas, jie vis tiek atšlyja nuo kits kito,
kai nepritaria pašnekovo nuomonei.
Visai ką kita byloja kūno priešakio atsukimas, arba
rodymas. Žmonės atsuka krūtinę tiems, kuriuos mėgsta. Kai
prie mūsų atbėga vaikas, norime jį apkabinti, išskečiame į
šalis rankas, kad niekas netrukdytų priglausti prie savęs
mažylio.
Priešakiu atsisukame todėl, kad jis susijęs su šiluma ir
jaukumu. Juk sakoma „atsukti nugarą“, šiuo posakiu
išreiškiamas pasipiktinimas kitu žmogumi. Priešakį
atgręžiame tik tiems, kurie mums svarbūs, nugaras – tiems,
kurių nemėgstame.
Kad jaučiamės patogiai, parodome liemeniu ir pečiais
pasvirdami patinkančio žmogaus link. Klasėje mokiniai
dažnai pasvyra į mylimos mokytojos pusę, patys to
nesuvokdami, jie palinksta į priekį, sėdi ant kėdės krašto,
gaudydami kiekvieną jos žodį. Ar atsimenate epizodą iš
filmo „Indiana Džounsas ir dingusios Sandoros skrynios
ieškotojai“ – studentai buvo palinkę į priekį, kad geriau
girdėtų dėstytoją? Toks jų elgesys aiškiai rodė susižavėjimą.
Kavinėje taip elgiasi įsimylėjėliai: sėdėdami prie stalo, jie
pasvyra į priekį, veidams priartėjus, akimis galima užmegzti
glaudesnį ryšį. Jie atsuka vienas kitam priešakinę kūno
pusę. Šis natūralus, evoliucijos metu susiformavęs limbinės
sistemos atsakas yra socialiai naudingas. Artindamiesi prie
kito žmogaus ir parodydami jam savo kūno priešakį
(silpniausią pusę), mes pasakome, jog pasitikime tuo
žmogumi. Veidrodiškai atspindėdami tokį elgesį
(izopraksizmas), atsilyginame už parodytą artumą,
parodome, kad tai vertiname, ir prisidedame prie socialinės
darnos.
Per tarybos posėdžius ir kitokius susirinkimus žmonės
nuolat judina liemenį: palinksta, atsilošia, atsuka arba
nusuka priekinę kūno pusę. Kolegos, kurių nuomonės
sutampa, susėda šalia, priešakiu labiau pasisukę vieni į
kitus, ir sutartinai palinksta, idant būtų arčiau vienas kito.
Kai žmonių nuomonės išsiskiria, jų laikysena sustabarėja, jie
vengia atsisukti priešakiu (nebent tada, jei į juos
kreipiamasi tiesiogiai), dažniausiai jie atšlyja nuo žmogaus,
su kuriuo nesutinka (žr. 30 ir 31 pav.). Toks nevalingas
elgesys aplinkiniams praneša: „Aš nesutinku su jūsų
pasiūlymu.“ Kaip visus bežodžius ženklus, šiuos veiksmus
reikia nagrinėti atsižvelgiant į aplinkybes. Pavyzdžiui, nauji
darbuotojai per susirinkimą gali atrodyti sustingę ir
įsitempę. Sustabarėjusi laikysena ir nedrąsūs rankų judesiai
nereiškia, kad jiems kas nors nepatinka, tiesiog nervintis
verčia nauja aplinka.

Žmonės palinksta vienas prie kito, kai tarp jų tvyro darna ir

sutarimas. Toks veidrodinis elgesys pastebimas jau kūdikystėje.
 Atsilošiame, toldami nuo mums nepatinkančių daiktų ir žmonių,
netgi nuo bendradarbių, kalbančių tai, kam nepritariame.

Šia informacija galime pasinaudoti ne tik norėdami

suprasti aplinkinių kūno kalbą; nepamirškime, kad ir patys
siunčiame bežodžius signalus. Bendraudami, keisdamiesi
informacija, atvirai reiškiame savo požiūrį, ir tai parodo
mūsų bežodis elgesys. Jei iš pradžių išgirstame nemalonią, o
po akimirkos – džiugią žinią, jausmų kaitą atspindės mūsų
bežodis elgesys.
Nepaprastai geras būdas parodyti žmonėms, kad su jais
sutinkate arba apmąstote, ką jie kalba, – pasilenkti į jų pusę
arba atsisukti priešakiu. Toks elgesys ypač veiksmingas
dalyvaujant susirinkime, bet neturint progos pasisakyti.

Liemens uždengimas

Kai praktiškai neįmanoma arba socialiai nepriimtina

atsilošti nuo nepatinkančio asmens, dažnai nesąmoningai
prisidengiame liemenį rankomis arba panaudojame tam
daiktus kaip apsauginius skydus (žr. 32 pav.). Drabužiai irgi
gali atlikti tokią paskirtį (žr. 21 rėmelį). Pavyzdžiui,
verslininkas, besikalbantis su nemaloniu žmogumi, gali
netikėtai užsisagstyti švarką ir tuoj pat atsisagstyti
pokalbiui pasibaigus.
 Per pokalbį netikėtai sukryžiuotos rankos gali byloti apie
diskomfortą.

21 RĖMELIS: POKALBIS PRISIDENGUS PAGALVE

Jei matome žmones staiga užsidengiančius liemenį, galime daryti prielaidą,

kad jie pajuto nesmagumą arba grėsmę. Dirbdamas FTB 1992 m. Bostone,
viešbučio kambaryje, apklausiau jaunuolį ir jo tėvą. Tėvas, nors labai
nenoriai, buvo davęs sutikimą apklausti sūnų. Sėdėdamas ant sofos,
jaunuolis čiupo pagalvėlę ir beveik per visą trijų valandų apklausą laikė ją
prispaudęs prie krūtinės. Nors šalia buvo tėvas, jaunuolis jautėsi
pažeidžiamas, todėl jam reikėjo tvirtai spausti prie savęs saugumo
suteikiančią pagalvėlę. Šiam žmogui ji turėjo būti labai veiksminga
apsaugos priemonė, nes mums taip ir nepavyko iš jo nieko išpešti. Palietus
nekaltą temą, pavyzdžiui, apie mėgstamą sportą, jaunuolis padėdavo
 pagalvę į šalį. Tačiau kai pokalbis pakrypdavo į tai, kad jis galbūt prisidėjo
prie sunkaus nusikaltimo, jaunuolis vėl pasiimdavo pagalvę ir stipriai
prispausdavo prie savęs. Jo limbinė smegenų sistema saugojo liemenį tik
iškilus grėsmei. Per apklausą jaunuolis nepasakė nieko svarbaus, bet kitą
kartą pasirūpinome, kad šalia nebebūtų raminamųjų pagalvių!

Švarko užsagstymas, žinoma, ne visada reiškia

diskomfortą; dažnai vyrai užsisega švarkus, norėdami
solidžiau atrodyti arba parodyti viršininkui deramą
pagarbą. Tai nėra visiškas atsipalaidavimas, kokį, tarkim,
jaučiame kepdami šašlykus, jis nerodo ir sumišimo. Iš
aprangos aplinkiniai susidaro apie mus įspūdį. Drabužiai
gali netgi atskleisti, ar esame draugiški ir atviri (Knapp ir
Hall, 2002, p. 206–214).
Manau, prezidentai vyksta į Kemp Deividą, kad už
keturiasdešimties mylių nuo Baltųjų rūmų, apsirengę polo
marškinėliais, įgyvendintų tai, ko jiems nepavyko pasiekti
dėvint oficialius kostiumus. Atidengdami priešakinę kūno
pusę (nusivilkdami švarkus), jie tarytum sako: „Esu jums
atviras.“ Kandidatai į prezidentus siunčia tokią pat bežodę
žinutę per rinkimines kampanijas, kai, atsikratę švarkų (jei
norite – savo apsauginių skydų) ir pasiraitoję marškinių
rankoves, stoja priešais „liaudį“.
Nenuostabu, kad moterys linkusios prisidengti liemenį
dar dažniau už vyrus, ypač kai jaučiasi netvirtai, nervinasi
ar laikosi atsargumo. Moterys gali sukryžiuoti rankas ant
pilvo po krūtimis, stengdamosi uždengti liemenį ir
nusiraminti. Gali viena sulenkta ranka suimti kitos rankos
alkūnę, taip prieš krūtinę sudarydamos užtvarą. Toks
elgesys nesąmoningai padeda apsisaugoti ir atsiriboti, ypač
viešumoje, pajutus diskomfortą.
Universiteto studentės įeidamos į auditoriją neretai
prisidengia krūtinę sąsiuviniu, ypač kelias pirmąsias mokslo
metų dienas. Apsipratusios liaujasi dengti krūtinę ir nešasi
sąsiuvinius prie šono. Per egzaminų sesiją polinkis
prisidengti krūtinę vėl sustiprėja, taip daro netgi studentai
vaikinai. Merginos tam panaudoja kuprines, portfelius ir
rankines, ypač jei sėdi vienos. Bet koks iš priekio ant
liemens uždėtas daiktas mus apsaugo ir nuramina, kaip
antklodė, kuria prisidengiame sėdėdami prie televizoriaus.
Daiktai, kuriuos prisitraukiame artyn iš priekio, įprastai
suteikia ramybės, kurios mums tuo metu reikia. Jei matote,
kad žmogus saugo liemenį, žinokite, kad jis patiria
diskomfortą. Atidžiai įvertinę aplinkybes ir supratę, kas jį
sukelia, galite tam žmogui padėti arba bent jau geriau jį
suprasti.
Vyrai irgi prisidengia liemenį dėl įvairiausių priežasčių,
bet jų elgesys ne taip krinta į akis. Vyriškis gali suimti
rankos riešą ir sukioti laikrodį arba, kaip dažnai daro
Anglijos princas Čarlzas viešumoje, pasitaisyti marškinių
rankovę arba sukioti rankogalių sąsagas. Taip pat vyras gali
pasitaisyti kaklaraiščio mazgą, tik ilgėliau nei įprasta, nes
taip atsiranda proga ranka prisidengti krūtinę ir kaklą. Šie
dangstymosi būdai atskleidžia, kad žmogus kiek sutrikęs.
Kartą prekybos centre stovėjau eilėje prie kasos,
laukdamas, kol moteris prieš mane sumokės už pirkinius. Ji
naudojosi debeto kortele; aparatas šios nenorėjo priimti.
Kaskart stipriai įstūmusi kortelę, moteris įvesdavo PIN kodą
ir, tvirtai sunėrusi rankas ant krūtinės, laukdavo, kol
paaiškės, ar kortelė nuskaityta, ar ne. Galiausiai ji pasidavė
ir susierzinusi išėjo iš parduotuvės. Kiekvieną sykį, kai
kortelė būdavo atmetama, moteris vis stipriau
sukryžiuodavo rankas – vadinasi, jos nepasitenkinimas ir
susierzinimas augo (žr. 33 ir 34 pav.).

Ko nors laukdami ar klausydamiesi pašnekovo, viešumoje

daugelis mūsų patogiai sukryžiuojame rankas ant krūtinės.
Namuose taip sėdime retai, nebent nekantraujame, kol, tarkim,
prasidės laida.
 Kryžmai sudėtos rankos ir dar stipriai jas spaudžiantys pirštai
yra neabejotinas diskomforto požymis.

Kartais taip elgiasi net ir maži vaikai: supykę arba

užsiožiavę, jie sukryžiuoja rankas ant krūtinės. Rankos
kryžiuojamos ir ant pilvo, aukštai ant krūtinės, ant pečių.
Studentai dažnai manęs klausia, ar jaunuoliai, sėdintys
auditorijoje sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis, jaučiasi
nesmagiai. Ne, taip nėra, ir šios laikysenos nereikia suprasti
kaip noro atsitverti nuo dėstytojo; priekyje sukryžiuotos
rankos daugeliui žmonių labai patogi poza. Tačiau jei
žmogus netikėtai sukryžiuoja rankas, o paskui jas tvirtai
suspaudžia, gniauždamas kumščius, tai parodo, jog jis
patiria diskomfortą. Atminkite, kad tik pažindami bazinę to
žmogaus laikyseną galime spręsti, ar jis pasijuto nemagiai.
Stebėkite, kaip atsipalaidavęs žmogus atveria priešakinę
kūno pusę. Skaitydamas paskaitas matau, kad dauguma
klausytojų iš pradžių sėdi sukryžiuotomis rankomis, o po
kiek laiko jas paleidžia. Aišku, šis tas įvyko, antraip jų
elgesys būtų nepakitęs; greičiausiai klausytojai pripranta
prie aplinkos ir prie dėstytojo.
Galima būtų tvirtinti, kad moterys ir vyrai sukryžiuoja
rankas tik dėl to, kad jiems pasidarė šalta. Tačiau tai
nepaneigia bežodės tokio judesio prasmės, nes šalčio
pojūtis yra nemalonus. Nesmagiai besijaučiantys žmonės
(pavyzdžiui, įtariami įvykdę nusikaltimą asmenys,
neklaužados vaikai arba tarnautojas, kamantinėjamas dėl
prasižengimo) dažnai skundžiasi, kad per apklausą
sužvarbo. Kad ir kokia būtų priežastis, patiriant stresą
limbinė smegenų sistema pasirengia sąstingio ir bėgimo
arba kovojimo, kad išliktum, atsakui. Tada kraujas
nukreipiamas į didžiuosius rankų ir kojų raumenis, jei
prireiktų jais pasinaudoti gelbstintis nuo pavojaus arba
susigrūmus. Kai kraujas suteka į gyvybiškai svarbius
organus, kai kurie žmonės išblykšta, tarsi ištikti šoko.
Kraujas yra pagrindinis organizmo šilumos šaltinis, kai jis
suteka į giliau esančius raumenis, kūno paviršius atvėsta
(žr. 22 rėmelį) (LeDoux, 1996, p. 131–133). Pavyzdžiui, per
minėtą apklausą, spausdamas prie savęs pagalvę, jaunuolis
nuolat skundėsi šalčiu, nors ir išjungiau oro kondicionierių.
Nei jaunuolio tėvui, nei man šalta nebuvo.

22 RĖMELIS: KODĖL NEGALITE PAKĘSTI TAM TIKRŲ TEMŲ

Ar kada susidomėjote, kodėl prie stalo kilus ginčui jums sutrinka

virškinimas? Todėl, kad jaudinantis virškinimo sistema nebegauna užtektinai
kraujo. Limbinės sistemos sąstingio, kovojimo ar bėgimo atsakas kraują
nukreipia į kitus organus – į širdį bei rankas ir kojas (daugiausia – į kojas),
kad būtumėte pasirengę bėgti. Sutrikęs virškinimas rodo, jog limbinė
sistema sužadinta. Kai kitą kartą per pietus susiginčysite, lengvai
atpažinsite šį limbinės sistemos atsaką į susierzinimą. Vaikas, kurio tėvai
prie pietų stalo susikivirčija, nebaigs valgyti, nes limbinė sistema rengs jį
pabėgimui, taip užtikrindama jo išlikimą. Todėl nenuostabu, kad daugelis
sukrėtimą patiriančių žmonių ima vemti. Kritinėmis aplinkybėmis
organizmas pasako, kad virškinti nėra kada. Jis reaguoja, atsikratydamas
maisto naštos, taip pasirengia pabėgimui arba fiziniam susirėmimui
(Grossman, 1996, p. 67–73).
 Nusilenkimas iš liemens

Nusilenkimas iš liemens yra universalus tarnavimo,

pagarbos arba kuklumo ženklas, rodomas, kai žmogus
jaučiasi pagerbtas, pavyzdžiui, kai jam plojama. Atkreipkite
dėmesį, kaip rodydami pagarbą lankstosi japonai arba kinai.
Linktelėdami arba ypač žemai nusilenkdami – tą daro
daugiausia iš liemens – žmonės parodo, kad yra pasirengę
tarnauti arba užima žemesnę socialinę padėtį.
Vakariečiams žemai nusilenkti sunku, ypač jei tai reikia
padaryti sąmoningai. Tačiau, plečiantis akiračiui ir vis
daugiau bendraujant su Artimųjų ir Tolimųjų Rytų šalių
gyventojais, išmokstama šiek tiek linktelėti iš liemens
sveikinantis su vyresniais, gerbiamais žmonėmis. Šį
paprastą gestą gerai supranta tie žmonės, kurių kultūrose
pagarba išreiškiama šitokia poza, o taip elgtis nesibodintys
vakariečiai įgyja socialinį pranašumą (žr. 23 rėmelį). Beje,
vyresnio amžiaus Rytų Europos gyventojai rodydami
pagarbą vis dar mėgsta sumušti kulnimis ir truputį
linktelėti. Kaskart tai matydamas pagalvoju, kaip žavu, jog
šiuolaikiniame pasaulyje žmonės vis dar rodo mandagumą ir
pagarbą. Ar sąmoningas, ar ne, nusilenkimas iš liemens yra
bežodis pagarbos ženklas.

23 RĖMELIS: YPAČ ŽEMAS NUSILENKIMAS

Kad nusilenkimas iš liemens yra universalus bežodis ženklas, aiškiai

supratau, žiūrėdamas seną kino kroniką apie generolo Daglaso Makarturo
paskyrimą dirbti Filipinų vyriausybėje prieš prasidedant Antrajam
pasauliniam karui. JAV armijos karininkas, išeidamas atbulas iš generolo
 kabineto, į kurį atnešė kažkokius dokumentus, nuolat žemai lankstėsi.
Niekas jo šito neprašė, taip elgtis jam padiktavo smegenys, kad parodytų
pagarbą aukštesnio rango pareigūnui; tai buvo Makarturo pripažinimas
viršesniu. (Goriloms, šunims, vilkams ir kitiems gyvūnams irgi būdingas
toks pataikūniškas elgesys.) Nuostabiausia, jog tas besilankstantis
karininkas buvo ne kas kitas, kaip būsimas vyriausiasis sąjungininkų pajėgų
Europoje vadas, suplanavęs išsilaipinimą Normandijoje, trisdešimt ketvirtasis
JAV prezidentas Dvaitas Deividas Eizenhaueris. Beje, daugiau kaip po
dešimtmečio sužinojęs, jog Eizenhaueris kandidatuoja į prezidentus,
Makarturas tarstelėjo, kad „geresnio klerko nėra turėjęs“ (Manchester, 1978,
p. 166).

Liemens puošyba

Prie bežodės komunikacijos priskirtini ne tik judesiai, bet ir

simboliai, todėl turime šiek tiek dėmesio skirti drabužiams
ir aksesuarams, dėvimiems ant liemens ir kūno. Sakoma,
kad žmogus sutinkamas pagal drabužį, ir aš tam visiškai
pritariu. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad mūsų apranga –
kostiumas ar kasdieniai drabužiai, netgi jų spalva, tarkim,
mėlynas ar rudas kostiumas, daro įtaką aplinkiniams
(Knapp ir Hall, 2002, p. 206–214).
Drabužiai nepaprastai daug pasako apie mus ir mums.
Tam tikru atžvilgiu liemuo laikytinas skelbimų lenta, ant
kurios iškabiname savo nuotaikas. Eidami į pasimatymą,
rengiamės siekdami sužavėti, į darbą – tikėdamiesi sėkmės.
Tokią pat paskirtį turi raidės ant striukių, jos rodo, kurioje
srityje esame pasižymėję. Policininko ženkleliai, kariniai
apdovanojimai irgi yra nešiojami ant liemens siekiant
atkreipti aplinkinių dėmesį į savo laimėjimus. Jei norime,
kad žmonės mus pastebėtų, liemuo yra tinkamiausia vieta.
Kai JAV prezidentas sako metinę kalbą Kongresui apie
padėtį šalyje, mėlynai pilkoje susirinkusiųjų jūroje išsiskiria
raudonai apsirengusios moterys. Pasipuošusios
ryškiaspalviais drabužiais, kaip paukščiai plunksnomis, jos
nori būti pastebėtos.
Drabužiai gali būti slegiantys, grėsmingi (prisiminkite,
kaip rengiasi skustagalviai arba gotai) arba, priešingai,
spalvingi ir puošnūs (kaip Liberačės arba Eltono Džono), jie
atspindi savininkų nuotaiką ir asmenybę. Dar galime
pasitelkti liemens puošybą arba atidengti nuogas liemens
vietas dėmesiui patraukti, parodyti esą raumeningi ar
liekni, pabrėžti savo visuomeninę, socialinę padėtį ar
profesiją. Nenuostabu, kodėl tiek daug žmonių suka galvą,
kuo apsivilkti einant į svarbų priėmimą arba į pasimatymą.
Asmeniniai papuošalai padeda atskleisti savo kilmę arba
priklausymą tam tikrai grupei – pavyzdžiu gali būti
rengimasis mėgstamos komandos spalvų drabužiais.
Rūbas gali būti labai išraiškingas, tarkim, iš aprangos
galima suprasti, kada žmogus švenčia, o kada gedi,
nustatyti jo visuomeninę padėtį, priklausymą kokiai nors
sektai (pavyzdžiui, žydams chasidams, amišų ūkininkams,
Harė Krišnos sekėjams). Taigi sutinkame žmones pagal tai,
kuo jie vilki (žr. 24 rėmelį). Daugelį metų žmonės man sakė,
jog rengiuosi kaip FTB agentas, ir buvo teisūs. Aš
vilkėdavau įprastine agento uniforma: tamsiai mėlyna eilute
ir baltais marškiniais, ryšėdavau vyšninį kaklaraištį,
avėdavau juodus batus, trumpai kirpdavausi plaukus.

24 RĖMELIS: ŽMONES SUTINKAME PAGAL DRABUŽĮ

Įsivaizduokite: vakare einate tuščia gatve ir netikėtai už nugaros išgirstate

artėjančius žingsnius. Tamsoje negalite įžiūrėti to žmogaus veido ar rankų,
bet galite pamatyti, kad jis vilki eilutę, ryši kaklaraištį, rankoje nešasi
portfelį. Dabar įsivaizduokite tokią pat tuščią, menkai apšviestą gatvę, tik
šįsyk už nugaros regite netvarkingai apsirengusio žmogaus apsmukusiomis
kelnėmis, užmaukšlinta kepure, nešvariais marškinėliais, atspurusiais
sportbačiais siluetą. Abiem atvejais sprendžiate apie žmones tik iš drabužių,
darote prielaidą, jog tai vyrai. Tačiau, remdamiesi jų išvaizda, tikriausiai
padarysite skirtingas išvadas apie tai, kokią potencialią grėsmę kiekvienas jų
kelia jūsų saugumui. Kai tas žmogus jus prisivys, limbinė smegenų sistema
ims aktyviai veikti, net jei jūsų reakcija grindžiama tik įspūdžiu, kurį sukėlė
apranga. Priklausomai nuo to liksite ramus arba pasijusite nejaukiai, gal net
truputį išsigąsite.

Neketinu jums sakyti, kurį žmogų pamatę pasijusite ramiau; spręskite patys.
Kad ir ką nutartumėte, žinokite, kad žmonių drabužiai įprastai daro labai
didelę įtaką nuomonei apie juos. Nors apranga savaime negali padaryti
fizinės žalos, ji turi socialinį poveikį. Kai kurie amerikiečiai po 2001 m.
rugsėjo 11-osios tampa labai įtarūs, pamatę žmogų, vilkintį kaip Vidurinių
Rytų gyventojai. Įsivaizduokite, kaip dėl to turi jaustis kai kurie iš Vidurinių
Rytų kilę amerikiečiai. Koledžo studentams sakau, kad gyvenimas ne visada
teisingas, todėl, nors ir kaip gaila, apie juos spręs pagal drabužius. Tad
rinkdamiesi, kuo apsirengti, jie turi gerai pagalvoti, kokią žinią siunčia
aplinkiniams.

Mes atliekame tam tikrus profesinius vaidmenis,

reikalaujančius ypatingos aprangos, ir sąmoningai
renkamės, kuo rengtis, todėl turime atsargiai vertinti, ką
drabužiai reiškia. Telefonų remontininko uniformą vilkintis
vaikinas gali būti nusikaltėlis, nusipirkęs arba pavogęs
drabužius, kad patektų į svetimus namus (žr. 25 rėmelį).

25 RĖMELIS: MES NE VISADA ESAME TOKIE, KOKIE ATRODOME

Be abejo, turime būti atsargūs, vertindami žmogų tik pagal jo aprangą, nes
taip galime prieiti prie neteisingos išvados. Pernai, lankydamasis Londone,
buvau apsistojęs labai gerame viešbutyje, vos už kelių kvartalų nuo
Bakingamo rūmų. Visi jo tarnautojai, netgi kambarinės, vilkėjo Armani
kostiumus. Jei būčiau pamatęs šiuos žmones traukinyje važiuodamas į
darbą, būčiau galėjęs lengvai suklysti vertindamas jų socialinę padėtį. Todėl
atminkite, kad naudojantis apranga galima daryti įtaką, tačiau ji yra tik
bežodžio paveikslo dalis. Mums svarbu nustatyti, ar ji siunčia kokią žinią, o
ne kritiškai vertinti žmones pagal drabužį.

Vis dėlto kalbant apie bežodę komunikaciją, apranga

vertintina rimtai. Todėl svarbu rengtis taip, kad drabužiai
sutaptų su žinia, kurią jais norime perduoti aplinkiniams, jei
siekiame padaryti jiems gerą įspūdį ir pelnyti palankumą.
Rinkdamiesi rūbus ir aksesuarus, apsvarstykite, ką jais
norite pasakyti ir kokį įspūdį jūsų drabužiai padarys
aplinkiniams. Pagalvokite ir apie tai, kad, norėdami savo
apranga tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje atkreipti vieno
ar keleto žmonių dėmesį, galite likti nesuprasti daugybės
kitų!
Per seminarus dažnai užduodu tokį klausimą: „Kam iš
jūsų šiandien padėjo apsirengti mama?“ Žinoma, visi ima
juoktis, ir niekas nepakelia rankos. Tada sakau: „Na,
vadinasi, visi apsirengėte taip, kaip norėjote patys.“
Klausytojai apsižvalgo, jiems turbūt pirmą kartą dingteli,
kad galėjo apsirengti ir atrodyti kur kas geriau. Norėdami
vienas kitam patikti žmonės rūpinasi išvaizda ir kita bežode
komunikacija. Todėl dabar atėjo laikas pasvarstyti, kaip jus
suvokia kiti.

Gražinimasis

Būdami geros fizinės ir psichinės būklės, žmonės rūpinasi

savo išvaizda. Panašiai elgiasi ir paukščiai, ir žinduoliai. Kai
susergame arba pašlyja nervai, liemens ir pečių laikysena,
visa išvaizda byloja, kad prastai jaučiamės (American
Psychiatric Association, 2000, p. 304–307, p. 350–352).
Daugelis benamių serga šizofrenija, retas kuris rūpinasi
savo drapanomis. Jų skarmalai nešvarūs, bet šie žmonės
įnirtingai priešinasi verčiami išsimaudyti arba apsivilkti
švariais rūbais. Sergantieji depresija kūprinasi ir stovėdami,
ir eidami, tarsi pečius būtų užgulusi nepakeliama našta.
Viso pasaulio antropologai, socialiniai darbuotojai ir
gydytojai pastebi, kad sergantys arba liūdintys žmonės
nepakankamai rūpinasi savo išvaizda. Kai smegenis
prislegia liūdesys arba kūną vargina ligos, pirmiausia
dingsta noras gražintis ir patikti aplinkiniams (Darwin
1872, 3 skyrius, įvairiose vietose). Pavyzdžiui, po operacijų
sveikstantys pacientai vaikšto ligoninės koridoriais
susitaršiusiais plaukais, užsimetę vos užpakalį dengiančius
chalatus, nekreipdami dėmesio į išvaizdą. Gulinėjantys
namie ligoniai dažniausiai irgi apsileidžia. Rimtai sergančio
arba traumuoto žmogus smegenys teikia pirmenybę kitiems
dalykams, tarp jų gražinimuisi nebelieka vietos. Todėl
susidūrę su nevalyvu žmogumi galime daryti prielaidą, kad
jam sutriko psichika arba kamuoja kitos ligos.

Pasviręs liemuo

Išsidrėbimas ant sofos arba ant kėdės yra ženklas, kad

žmogui patogu. Tačiau kai reikia aptarti svarbius klausimus,
sėdėjimas išsidrėbus reiškia teritorijos gynimą arba
dominavimą (žr. 35 pav.). Paaugliai ypač dažnai sėdi šitaip
ant kėdės ar suole, toks elgesys byloja juos dominuojant
tarp bendraamžių, nors tą akimirką jie galbūt yra barami
tėvų.
 Sėdėjimas sudribus – tai teritorijos gynimo ženklas; taip galima
elgtis savo namuose, bet nedera darbovietėje, ypač per pokalbį
dėl darbo.

Sėdėjimas pasvirus rodo nepagarbą ir abejingumą

viršesniems už save. Tai teritorijos gynimo ženklas, jo
nereikėtų nei skatinti, nei su juo taikstytis.
Jei jūsų vaikas taip daro nuolat, kai tik patenka į rimtą
bėdą, turite nedelsiant nuslopinti norą taip elgtis. Liepkite
jam atsisėsti tiesiai, o jei neklauso, be žodžių įsibraukite į jo
erdvę – atsisėskite šalia arba atsistokite už nugaros. Neilgai
laukus, vaiko limbinė sistema sureaguos, kad kėsinamasi į jo
asmeninę erdvę, ir jis bus priverstas atsisėsti tiesiai. Jei
bardami vaiką leisite jam sėdėti sudribusiam, nesistebėkite,
kad laikui bėgant jis nustos jus gerbti. O kodėl jam
nenustoti? Juk leisdami taip nepagarbiai sėdėti tarytum
sakote: „Nieko tokio, jei manęs negerbi.“ Iš tokių vaikų
neretai užauga žmonės, nederamai besielgiantys
darbovietėje, nors ten reikia sėdėti tiesiai rodant dėmesį.
Jiems sunku išsilaikyti darbo vietoje, nes be žodžių parodo
negerbią vyresnybės.

Išpūsta krūtinė

Žmonės, kaip ir daugelis gyvų padarų (kaip antai kai kurie

driežai, paukščiai, šunys ar primatai), gindami savo
teritoriją, išpučia krūtinę (Givens, 1998–2007). Tik
pažiūrėkite, kas dedasi, kai susipyksta du žmonės: jie
išpučia krūtines tarsi žilanugariai gorilų patinai. Nors tai
matant ima juokas, į tokį elgesį reikia atkreipti dėmesį –
dažnai krūtinę išpučia žmonės, ketinantys smogti. Tai
galima pamatyti mokyklų žaidimo aikštelėse, kai vaikai
rengiasi muštis. Lygiai taip pat elgiasi profesionalūs
boksininkai, stengdamiesi prieš kovą priešininką paveikti
žodžiais – išpūtę krūtines, palinkę vienas į kitą, jie skelbia
įsitikinimą pergale. Boksininkas Muhamedas Ali prieš
rungtynes tai darydavo geriau už kitus. Jis atrodydavo ne
tik grėsmingai, bet ir juokingai, – ši pasirodymo dalis
patikdavo žiūrovams ir, žinoma, padėdavo rengėjams
išparduoti bilietus.

Liemens apnuoginimas

Kartais prieš gatvės muštynes vyrai, ketindami pulti

priešininką, nusirengia – nusimeta vieną kitą drabužį,
pavyzdžiui, trumparankovius marškinėlius, ar nusiima
kepurę. Niekas nežino, kodėl jie taip daro – ar norėdami
pramankštinti raumenis, nesuplėšyti drabužių, ar atimti iš
priešininko galimybę juos sugriebti ir taip įgyti pranašumą.
Kad ir kaip ten būtų, jei žmogus, su kuriuo susiginčijote,
nusiima kepurę, nusivelka marškinius ar kitą rūbą, labai
tikėtina, kad jis tuoj puls muštis (žr. 26 rėmelį).

26 RĖMELIS: KAI NESINORĖJO, KAD JIS NUSIMESTŲ MARŠKINIUS

Prieš daugelį metų tapau liudytoju įvykio, kai du kaimynai susižodžiavo dėl
automatinio purkštuvo, netyčia aplaisčiusio ką tik nuvaškuotą automobilį.
Atmosferai kaistant vienas kaimynų ėmė sagstytis marškinius. Iš karto
 supratau, kad netrukus į darbą bus paleisti kumščiai. Taip ir nutiko,
marškiniai nuskriejo žemėn ir vyrai ėmė baksnoti vienas kitam į krūtinę. Bet
tai buvo tik pradžia, netrukus jie rimtai susikibo. Neįtikėtina, kad suaugę
žmonės muštųsi dėl vandeniu aptaškyto automobilio. Įdomiausia, jog į
krūtinę vienas kitam vyrai smūgiavo tarsi gorilos. Tiesą sakant, šis
absurdiškas reginys nedžiugino akies. Taip elgtis nederėtų.

Kvėpavimas ir liemuo

Patiriančio stresą žmogaus krūtinė ima greitai kilnotis,

išsiplečia jos ląsta. Kai sužadinta limbinė smegenų sistema
rengiasi bėgti arba kovoti, plaučiai stengiasi įtraukti kaip
galima daugiau deguonies, tada žmogus pradeda giliai arba
tankiai švokšdamas kvėpuoti. Stresą patiriančio žmogaus
krūtinė kilnojasi todėl, kad limbinė sistema jam įsakmiai
liepia: „Gali pakliūti į bėdą – įkvėpk daugiau deguonies, jei
staiga tektų bėgti arba grumtis!“ Jei pamatote tokį visais
kitais atžvilgiais sveiko žmogaus elgesį, pagalvokite, kas jį
taip sujaudino.

Truktelėjimas pečiais

Tam tikromis aplinkybėmis truktelėjimas pečiais gali reikšti

labai daug. Kai viršininko paklaustas, ar ką nors žino apie
kliento skundą, darbuotojas atsako neigiamai, bet tuo pat
metu šiek tiek trukteli pečiais, tai rodo jį meluojant. Jei
atsakoma sąžiningai, tolygiai pakyla abu pečiai. Įsitikinę
tuo, ką sako, žmonės pakelia abu pečius. Jau minėjau, kad
aukštyn nukreipti judesiai įprastai reiškia, kad žmogus
patenkintas ir pasitiki savimi. Jei pašnekovas vos kilstelėjo
pečius arba truktelėjo tik vieną petį, tikėtina, kad jo žodžiai
nesutampa su limbinės sistemos atsaku, vadinasi, žmogus
išsisukinėja arba netgi tyčia siekia suklaidinti (žr. 36 ir 37
pav.).

Menkas truktelėjimas pečiais rodo, kad žmogus nėra atviras

arba nepasitiki savimi.
 Truktelėdami pečiais parodome, kad ne viską žinome arba
dvejojame. Stebėkite, ar pakyla abu pašnekovo pečiai – jei tik
vienas, jo žodžiais galima suabejoti.

Nežymūs pečių ženklai

Apie pečius žinotina dar šis tas. Kartais kalbėdami arba

reaguodami į nemalonumą žmonės ima pamažu kelti pečius,
kol šie galiausiai atsiduria prie pat ausų, taip aukštai, jog
beveik pranyksta kaklas (žr. 38 pav.). Svarbiausia tai, kad
pečiai kyla iš lėto. Taip besielgiantis žmogus stengiasi
įtraukti galvą kaip vėžlys. Tokia kūno kalba atskleidžia, kad
žmogui trūksta pasitikėjimo savimi ir kad jam labai nejauku.
Tokį elgesį esu stebėjęs per dalykinius susitikimus, kai įėjęs
viršininkas taria: „Na, dabar noriu išgirsti, ką kiekvienas
nuveikėte.“ Kol vieni tarnautojai išdidžiai pasakoja apie
atliktus darbus, niekuo nepasižymėjusieji pamažu gūžiasi,
keldami pečius vis aukščiau, nesąmoningai slėpdami galvą.
 Žmogus iki ausų pakeltais pečiais tampa panašus į vėžlį. Tokia
kūno kalba išduoda silpnumą, netikrumą, neigiamas emocijas.
Prisiminkite, kaip atrodo sportininkai po pralaimėjimo grįžę į
persirengimo kambarį.

Šitaip reaguoja tėvo barami prasikaltę vaikai. „Labai

blogai, jog kažkas sudaužė mano stalinę lempą ir
neprisipažino.“ Tėvui iš eilės žiūrint į kiekvieną atžalą,
vienas susigėdęs nudelbia akis ir kone iki ausų pakelia
pečius. Panašiai elgiasi ir pralaimėjusios komandos
futbolininkai grįždami į persirengimo kambarį – galvos vos
kyšo, lyg pečiai būtų jas prariję.

DAR ŠIS TAS APIE LIEMENĮ IR PEČIUS

Apie bežodę kūno kalbą prirašyta galybė knygų, bet apie
liemenį ir pečius jose neužsimenama. Tai didelė spraga, nes
kaip tik ši kūno dalis suteikia daugybę vertingos
informacijos. Jei anksčiau į jos ženklus nekreipdavote
dėmesio, tikiuosi, šis skyrius jus įtikino, jog reikia plėsti
stebėjimo lauką, kad į jį patektų ir kūno „skelbimų lenta“.
Liemuo ir pečiai pasako ypač daug tiesos.
 PENKTAS SKYRIUS

Žinojimas – ranka pasiekiamas

Rankų ženklai

Mokantis kūno kalbos neretai mažai dėmesio skiriama

rankoms. Stengdamiesi suprasti bežodį elgesį, dažniausiai
stebime veidą ir plaštakas. Ieškant komforto, diskomforto,
pasitikėjimo savimi apraiškų, reikia žiūrėti į rankas, nes jos
puikiai perteikia žmogaus jausmus.
Kai mūsų protėviai primatai ėmė vaikščioti stati, rankos
atsilaisvino ir įgijo visai kitą paskirtį. Rankomis nešame
krovinius, smūgiuojame, čiumpame daiktus, galime netgi
ant jų atsistoti. Rankų judesiai labai sutelkti, mitrūs, be to,
jos greitai reaguoja į pavojų, pasitelkdamos dar ir kojas. Jei į
mus metamas koks nors daiktas, prisidengiame instinktyviai
ir tiksliai pakeldami rankas. Jos, kaip ir pėdos bei kojos,
pakyla net tada, kai taip elgtis nelogiška ir neprotinga.
Dirbdamas FTB mačiau žmonių peršautomis rankomis – taip
jie norėjo prisidengti nuo kulkų. Nors limbinė smegenų
sistema supranta, kad ranka kulkos nesustabdysi, vis tiek
įsako jai pakilti ir užkirsti kelią kulkai, skriejančiai 270 m
per sekundę greičiu. Teismo medicina tokius sužalojimus
vadina savigynos žaizdomis.
Užsigavę ar įsipjovę ranką, pagalvokite, kad ji tikriausiai
saugojo jūsų liemenį nuo galbūt mirtino smūgio. Kartą
Floridoje per liūtį laikiau rankoje skėtį. Vėjas staiga atplėšė
automobilio dureles. Aštrus jų kraštas trenkėsi man į šoną ir
sulaužė šonkaulį, mat jis liko neapsaugotas dėl to, kad
rankoje laikiau skėtį. Vis prisimenu šią karčią patirtį, tada
supratau, kad reikia branginti rankas už gebėjimą mane
apsaugoti.
Rankų (ir pėdų) paskirtis – padėti mums išsaugoti gyvybę,
todėl jomis galime pasitikėti, kai norime sužinoti tikrus
žmonių jausmus ir ketinimus. Kitaip negu gudrus veidas,
rankos duoda patikimų užuominų, daug tiksliau
atspindinčių tai, ką mes – ir aplinkiniai – mąstome, jaučiame
ar ketiname daryti. Šiame skyriuje išnagrinėsime, ką reiškia
kai kurie dažniausi rankų ženklai.

REIKŠMINGI RANKŲ ŽENKLAI

Rankų judinimas aukštyn žemyn

Rankų judesiai tiksliai atskleidžia mūsų požiūrį ir jausmus.

Jie gali būti silpni (santūrūs, suvaržyti) arba labai gyvi
(nežaboti, atviri). Kai mes laimingi ir patenkinti, rankos juda
laisvai, net linksmai. Atkreipkite dėmesį į žaidžiančių vaikų
rankas. Pamatysite, kaip jos juda be jokių pastangų: jomis
vaikai rodo, gestikuliuoja, laiko, kelia, apkabina, mojuoja.
Susijaudinus rankų judesiai tampa nevaržomi. Iš
prigimties esame linkę priešintis sunkio jėgai ir iškelti
rankas virš galvos (žr. 27 rėmelį). Pakiliai nusiteikusių,
laimingų žmonių rankų judesiai nukreipti aukštyn. Jau
minėjau, kad tokius judesius sukelia teigiami jausmai. Kai
žmogus gerai jaučiasi ir pasitiki savimi, jis ryžtingai mojuoja
rankomis. Stokojantis pasitikėjimo žmogus nesąmoningai
mažina rankų judesių amplitudę, rodos, jam sunku jas
pakelti.

27 RĖMELIS: „RANKAS AUKŠTYN!“

Norint priversti žmones pakelti rankas virš galvos, nebūtina grasinti

šautuvu. Nudžiuginkite juos, ir jie tai padarys nevalingai. Tiesą sakant,
žmonės sutartinai laiko aukštai iškėlę rankas ir jaučiasi labai prastai tik per
apiplėšimą. Prisiminkite, kaip krepšininkai po laimėtų rungtynių ploja
delnais aukštai iškėlę rankas arba kaip futbolo aistruoliai kelia rankas į
dangų mylimai komandai įmušus įvartį. Aukštyn nukreipti rankų judesiai yra
visiems bendra džiaugsmo ir susijaudinimo reakcija. Visur – Brazilijoje,
Belize, Belgijoje ir Botsvanoje – mojavimas rankomis yra tikras ir visuotinis
pakilios nuotaikos ženklas.

Atvirai pasakykite bendradarbei, kad ji ką tik padarė

didžiulę, brangiai atsieisiančią klaidą, ir jos pečiai nusileis,
rankos nusvirs. Ar jums kada teko staiga pajusti, kaip
nusvyra rankos? Tai limbinės smegenų sistemos atsakas į
nemalonumus. Neigiamos emocijos prislegia fiziškai. Šios
limbinės reakcijos ne tik yra labai tikslios ir teisingos, bet ir
įvyksta nedelsiant. Tą akimirką, kai įmušamas įvartis,
iškeliame rankas, o teisėjui priėmus nepalankų mūsų
komandai sprendimą, mums nusvyra pečiai ir rankos.
Aukštyn žemyn nukreipti judesiai perduoda emocijas kaip
tik tą akimirką, kai jas išgyvename. Be to, fizinė jų išraiška
gali būti užkrečiama, pavyzdžiui, futbolo stadione, roko
koncerte ar linksminantis su gerais draugais.

Prie savęs pritrauktos rankos

Prislėgti ar išsigandę pritraukiame prie savęs rankas. Iš

tiesų, kai mus įžeidžia, grasina, šiurkščiai su mumis elgiasi
arba esame dėl ko nors susirūpinę, rankas priglaudžiame
prie šonų arba sukryžiuojame ant krūtinės. Tai išlikimo
taktika, padedanti apsisaugoti, kai iškyla reali arba
įsivaizduojama grėsmė. Motina, besirūpinanti sūnaus
saugumu, kol šis žaidžia su labiau išdykusiais vaikais, tai
sukryžiuoja rankas, tai susideda jas ant pilvo. Ji norėtų
įsikišti, tačiau laikosi atokiai, tvardosi ir tikisi, kad žaidimas
baigsis be traumų.
Du besiginčijantys žmonės irgi gali pritraukti prie savęs
rankas. Taip jie nė nemąstydami siekia apsisaugoti. Judesių
apribojimas padeda išlikti gyvam, nes rami laikysena
konfliktuojant suteikia saugumo. Jie abu stengiasi tvardytis,
nes ištiesta ranka gali būti suprasta kaip bandymas smogti
arba sužeisti, dėl to gali kilti peštynės.
Judesių santūrumas gali būti naudingas ne tik
bendraujant su kitais žmonėmis, bet ir mums patiems, kai
norime nusiraminti. Pavyzdžiui, traumos arba liemens bei
rankų skausmai priverčia kuo mažiau judėti arba uždėti
delnus ant skaudamos vietos, nes tada sopulys sumažėja
arba visiškai nurimsta. Jei jums kada buvo sutrikusi žarnyno
veikla, tikriausiai laikėte rankas ant pilvo, kad mažiau
skaudėtų. Tokiomis valandėlėmis limbinė sistema reikalauja,
kad rankos glaustųsi prie kūno.

Suvaržyti rankų judesiai

Suvaržyti rankų judesiai – rankų sąstingis, – ypač jei taip

elgiasi vaikai, kartais gali reikšti negerus dalykus.
Bandydamas išsiaiškinti, kokie požymiai rodo, kad prieš
vaiką buvo panaudotas smurtas, pastebėjau, jog nukentėję
vaikai smurtaujančių tėvų ar kitų grobuonių akivaizdoje
vengia judinti rankas. Tai galima paaiškinti noru išlikti
gyvam, nes visi padarai, ypač plėšrūnai, reaguoja į judesius.
Nuskriaustas vaikas instinktyviai jaučia, kad kuo daugiau jis
judės, tuo didesnė tikimybė, jog bus skriaudiko pastebėtas
ir vėl pateks jam į nagus. Todėl limbinė smegenų sistema
užtikrina, kad jo rankos nepatrauktų dėmesio. Rankų
sąstingis gali įspėti suaugusiuosius – mokytojus, kaimynus,
gimines ar draugus, jog vaikas patiria smurtą (žr. 28
rėmelį).

28 RĖMELIS: VISIEMS GLOBĖJAMS

Norėdamas palaikyti gerą fizinę formą, nuolat lankau baseiną. Prieš kelerius
 metus ten pastebėjau mergaitę. Įprastai draugiška ir šneki, ji liaudavosi
judinti rankas motinos akivaizdoje. Tokią reakciją mačiau kelias dienas iš
eilės. Be to, atkreipiau dėmesį, kad motina su mergaite dažnai kalba
griežtai, kandžiai, vartodama orumą žeminančius žodžius. Ji su dukterimi
elgdavosi ne meiliai, o šiurkščiai. Aš susirūpinau. Vieną dieną mergaitei ant
rankos pamačiau kelias mėlynes – vidinėje žasto pusėje. Tada nutariau
pasidalyti savo būgštavimais. Pasakiau baseino darbuotojams, kad įtariu,
jog prieš vaiką smurtaujama, ir paprašiau nenuleisti nuo mažylės akių.
Viena darbuotoja pasakė, kad mergaitė yra „ypatingų poreikių“ turintis
vaikas ir mėlynės galbūt atsirado dėl prastos judesių koordinacijos. Moteris
nesuprato mano nuogąstavimų, todėl nuėjau pas baseino direktorių ir
išklojau, kas man kelia rūpestį. Paaiškinau, kad bandant apsisaugoti
griūvant niekada nesužalojama vidinė žasto pusė – sutrenkiamos alkūnės
arba išorinė žasto pusė. Suvokiau, kad tai ne atsitiktinumas, nes pasirodžius
netoliese motinai mergaitė kaskart sustabarėdavo. Palengvėjo, kai
sužinojau, jog apie tai buvo pranešta atitinkamoms įstaigoms, nes ir kiti
baseino lankytojai pastebėjo tą patį, ką ir aš.

Rimtas įspėjimas. Jei turite vaikų, dirbate mokytoju ar mokytojo padėjėju,

stovyklos instruktoriumi ir matote, kad vaiko rankų judesiai labai pasikeičia
arba rankos liaujasi judėti, kai šalia atsiduria tėvai ar kiti suaugusieji,
atkreipkite į tai dėmesį ir stebėkite vaiką toliau. Nejudrios rankos yra
limbinės sistemos sąstingio atsako dalis. Skriaudžiamam vaikui – tai
prisitaikymo elgesys, galintis užtikrinti išlikimą.

Dirbdamas FTB aš turbūt taip įsitraukiau, kad, pamatęs

žaidimų aikštelėje vaikus, negaliu susilaikyti nežvilgtelėjęs į
jų rankas, ar nepamatysiu mėlynių ar žaizdų. Liūdna, bet
pasaulyje šitiek daug skriaudžiamų vaikų. Per apmokymus
sužinojau, kad reikia ieškoti vaikų nepriežiūros ir smurto
ženklų. Žinau, kaip atrodo mėlynės, atsiradusios pargriuvus
ar į ką nors atsitrenkus. Pats turiu paauglių vaikų.
Smurtaujant atsiradusios mėlynės kitokios: jos būna kitose
kūno vietose ir kitaip atrodo, tačiau tuos skirtumus gali
pastebėti tik įgudusi akis.
Jau minėjau, kad žmonės rankomis siekia apsisaugoti,
tokia yra limbinės sistemos reakcija. Vaikai irgi pirmiausia
ginasi rankomis (suaugusieji gali pasinaudoti daiktais),
todėl smurtaujantis tėvas čiumpa vaiką už rankos. Tada
vidinėje jos pusėje lieka spaudimo žymės. O jei tėvas
sugriebęs vaiką dar jį ir papurto, ant rankų lieka tamsesnių
(dėl stipraus suspaudimo) ir platesnės pailgos formos
nykščio ar kitų pirštų žymių.
Nors gydytojai ir policininkai dažnai mato tokių dėmių ant
jaunų nukentėjusiųjų arba pacientų kūnų, daugelis
nesupranta, ką jos reiškia. Jei visi išmoktume atidžiai stebėti
vaikus ir ieškoti akivaizdžių blogo elgesio su jais ženklų,
galėtume apsaugoti nuo smurto. Neskatinu paranojos ar
nepagrįstų įtarinėjimų, tik prašau – būkime budrūs. Kuo
geriau suaugusieji žinos, kaip atrodo savigynos žaizdos ir
kitos smurtą patiriančių vaikų traumos, kuo dažniau jas
pastebės, tuo saugesni bus mūsų vaikai. Norime, kad jie
augtų laimingi ir džiugiai mojuotų rankutėmis, o ne slėptų
jas iš baimės.
Suvaržyti rankų judesiai būdingi ne tik vaikams. Dėl
įvairių priežasčių taip elgiasi ir suaugusieji (žr. 29 rėmelį).

29 RĖMELIS: KAS IŠDUODA VAGILIAUJANČIUS PARDUOTUVĖSE

Pirmą kartą susidūriau su varžomais rankų judesiais daugiau kaip prieš

 trisdešimt penkerius metus viename knygyne, ten buvau pasamdytas
stebėti vagiliaujančius pirkėjus. Iš aukštai žvelgdamas į prekybos salę,
netrukus supratau, kad tokius įstatymo pažeidėjus gana nesunku pastebėti.
Suvokęs, kas būdinga vagies kūno kalbai, ėmiau kasdien stebėti gribišius.
Įdomu, kad juos atpažindavau dar parduotuvės tarpduryje. Visų pirma jie
per daug dairydavosi aplink. Antra, palyginti su tikrais pirkėjais, jų rankos
mažiau judėdavo. Atrodė, kad, vaikščiodami po parduotuvę, jie stengiasi
tapti kuo mažesni. Tiesą sakant, dėl nejudrių rankų jie kaip tik dar labiau
išsiskirdavo iš kitų, todėl į juos, vaikštančius taip, kaip gali tik netyros
sąžinės žmonės, aš galėdavau dar atidžiau susitelkti.

Mano draugas, dirbęs inspektoriumi Arizonos valstijos

Jumos muitinėje, pasakojo, kaip skirtingai į šalį įvažiuojantys
žmonės laiko rankines. Moterys, besijaudinančios dėl
rankinės turinio – todėl, kad ten turi brangių, o gal
kontrabandinių daiktų, – spausdavo jas stipriau, ypač
artindamosi prie patikros stalo. Taip jos stengėsi kuo geriau
apsaugoti ne tik vertingus, bet ir draudžiamus daiktus.

KAIP IŠ RANKŲ ŽENKLŲ SUPRASTI ŽMOGAUS

NUOTAIKĄ IR JAUSMUS

Jei ilgesnį laiką stebėdami kokio nors žmogaus rankų

judesius tiksliai nustatysite jo bazinį elgesį, suprasite, kaip
jis jaučiasi. Pavyzdžiui, rankų judesiai gali atskleisti, kaip
žmogus jaučiasi grįžęs namo po darbo. Po sunkios dienos
parėjęs prislėgtas ir liūdnas, jis laikys nuleidęs prie šonų
rankas, stovės nusvarinęs pečius. Turėdami reikiamų žinių,
galėsite nuraminti tą žmogų ir padėti jam atsigauti.
Atkreipkite dėmesį, kaip elgiasi po ilgo nesimatymo susitikę
žmonės. Jie iš karto plačiai išskečia rankas. Prasmė aiški:
„Ateik, noriu tave apkabinti!“ Šis malonus vaizdas man
primena, kaip tėvai šiltai ištiesdavo mums rankas, o mes
jiems atsakydavome tuo pačiu. Ištiesdami rankas aukštyn,
atsiveriame visu kūnu, nes mūsų jausmai nuoširdūs ir geri.
Kuo skiriasi rankų judesiai užplūdus neigiamoms
emocijoms? Prieš daugelį metų, kai mano duktė dar buvo
maža, dalyvavome giminės susitikime. Viena giminaitė
priėjo prie manęs. Aš, užuot tiesiai ir atvirai išskėtęs rankas,
ištiesiau jas iki alkūnių, o žastai liko prispausti prie šonų.
Įdomu, kad kai ši moteris ištiesė rankas apkabinti mano
dukterį, ši pasielgė lygiai taip kaip aš. Aš nesąmoningai
leidau dukrai suprasti, kad nors ta moteris yra laukiama
viešnia, ją matydamas nešokinėju iš džiaugsmo. Duktė
vėliau man šnibžtelėjo, jog ta giminaitė jai irgi nelabai
patinka. Nežinia, ar mano dukters jausmai pasireiškė
nesąmoningai, ar buvo perimti iš manęs, bet taip abu
nevalingai parodėme, ką iš tiesų jaučiame.
Rankų judesiais galima perduoti ir paprastas žinutes,
tokias kaip „labas“, „iki pasimatymo“, „ateik čia“, „nežinau“,
„ten“, „čia“ „ten, aukštai“ „stok“ „grįžk“ „dink iš akių“
„negaliu patikėti tuo, kas atsitiko“. Daugelį šių gestų
žmonės supranta bet kurioje pasaulio dalyje, todėl jie
dažnai vartojami nemokant vietinės kalbos. Be jau minėtų,
yra daugybė nepadorių rankų gestų, kai kurie būdingi tik
tam tikrai kultūrai, kiti – universalūs.
 Rankų judesiai, kuriais siekiame atsiriboti

Tam tikri rankų judesiai perteikia žinią: „Nesiartink,

neliesk!“ Atkreipkite dėmesį, kaip koridoriais vaikšto
universitetų dėstytojai, gydytojai ar teisininkai arba kaip
išdidžiai eina Anglijos karalienė ar jos vyras princas Pilypas.
Susidėdami rankas už nugaros, žmonės pasako: „Esu
aukštesnės padėties.“ Antra žinia, kurią jie perduoda
aplinkiniams, tokia: „Prašau nesiartinti ir nesiliesti.“ Toks
elgesys dažnai suprantamas klaidingai ir laikomas svajotojo
arba mąstytojo poza, bet jei taip elgiasi ne žmogus,
apžiūrinėjantis muziejuje paveikslą, tai nėra susimąstymas.
Už nugaros sudėtos rankos aiškiai sako: „Nesiartink;
nenoriu su tavim bendrauti“ (žr. 39 pav.). Suaugusieji gali
perteikti šią žinią vienas kitam, vaikams, naminiams
gyvūnams, – net ir šie jautriai reaguoja į atsiribojančius
rankų judesius (žr. 30 rėmelį). Įsivaizduokite, koks
atstumtas turi jaustis vaikas, jei kaskart ištiesęs rankas, kad
motina jį paimtų, mato ją paslepiant rankas už nugaros.
Deja, tokios nebylios žinutės įsirėžia vaikams giliai į sąmonę.
Kaip ir kitos nesirūpinimo ar smurto apraiškos, vėliau jos
pernelyg dažnai mėgdžiojamos ir perduodamos kitai kartai.
 Rankos už nugaros – stovėsena, kartais vadinama karališka,
byloja: „Nesiartinkite.“ Karališkųjų šeimų nariai taip elgiasi
norėdami, kad žmonės laikytųsi per atstumą.

30 RĖMELIS: KAIP SUERZINTI AUGINTINĮ

Gyvūnų dresuotojai man pasakojo, kad šunys negali pakęsti, kai žmonės
nusuka žvilgsnį ir atitraukia rankas. Taip elgdamiesi šuniui sakome: „Aš
tavęs neliesiu.“

Jei turite šunį, atlikite tokį bandymą: atsistokite priešais augintinį, ištieskite
rankas, bet šuns nelieskite. Paskui atitraukite rankas ir, sudėję už nugaros,
žiūrėkite, kas bus.

Veikiausiai šuo susierzins.

 Žmonėms nepatinka, kai kiti nenori prie jų liestis. Jei
dviem žmonėms išėjus pasivaikščioti vienas susideda rankas
už nugaros, tai varžo juos abu. Aišku, toks elgesys nerodo
nei artumo, nei intymumo. Atkreipkite dėmesį, kaip
jaučiatės, kai sveikindamiesi kam nors atkišate ranką, o
žmogus neatsako tuo pačiu. Duodami ranką tikimės fizinio
sąlyčio, o negavę atsako pasijuntame atstumti ir nuliūstame.
Mokslo tyrimais pagrįsta, kad lytėjimas yra svarbus
žmogaus gerovės veiksnys. Sveikata, nuotaika, proto
lavumas ir net ilgaamžiškumas priklauso nuo fizinių
prisilietimų skaičiaus ir patiriamų malonių prisilietimų
dažnumo (Knapp ir Hall, 2002, p. 290–301). Visi esame
skaitę, kad tiesiog glostydami šunį žmonės nusiramina, ima
rečiau plakti širdis. Turbūt taip yra todėl, kad naminiai
gyvūnai taip pasiaukojamai myli šeimininkus, kad šiems
nereikia jaudintis, kaip atsimokėti tuo pačiu.
Ilgainiui žmonės išmoko naudotis lyta kaip barometru,
parodančiu, ką jaučiame. Tiesiame ranką prie daiktų, kurie
mums labai patinka, o nuo nepatinkančių laikomės atstu. Jei
kam nors paduosite nešvarų vystyklą, žmogus reaguos
akimirksniu – paims jį dviem pirštais ir, laikydamas ranką
kuo toliau nuo kūno, nuneš išmesti. Nors niekas šito
nemoko, taip elgiasi visi, nes limbinė smegenų sistema
apriboja sąlytį su bjauriais, kenkiančiais sveikatai arba
keliančiais pavojų daiktais.
Per ištiestą ranką laikomės ne tik nuo nepatinkančių
daiktų, bet ir nuo nemėgstamų žmonių. Tada rankos virsta
kliūtimis arba užtvaromis (pavyzdžiui, ranka atremiame
puolėją žaisdami regbį), padedančiomis apsisaugoti ir
(arba) atsitolinti nuo grėsmės. Ką žmogus mano apie kurį
asmenį ar daiktą, galite sužinoti, atkreipę dėmesį į jo rankų
judesius. Stebėkite, kaip elgiasi žmonės oro uoste arba
eidami šaligatviu, kur daug praeivių: rankomis jie stengiasi
apsisaugoti arba sukurti užtvarą, kad aplinkiniai pernelyg
nepriartėtų. Paskui atkreipkite dėmesį, kaip pažįstami
žmonės sveikinasi su jumis per draugiškus arba dalykinius
susitikimus. Tada imsite suprasti, kad posakis „laikytis per
ištiestą ranką“ ne tik pamatuotas, bet ir turi praktinių
padarinių.

RANKOMIS RODOMI TERITORIJOS GYNIMO

ŽENKLAI

Rankomis mes ne tik apsisaugome ir neleidžiame žmonėms

perdėm prisiartinti, – jomis galime pažymėti teritoriją. Šią
pastraipą rašau Kanados oro linijų lėktuve, skrendančiame į
Kalgarį. Beveik visą kelionę kovoju su itin stambaus
sudėjimo kaimynu dėl teritorijos – teisės uždėti ranką ant
krėslo ranktūrio. Mes visaip stengiamės vienas kitą
pergudrauti. Šiuo metu pralaimiu kovą, nes man liko tik
mažas ranktūrio kampelis, o kaimynas užvaldė beveik visą ir
drauge užėmė mano teritoriją iš kairės. Man nelieka nieko
kita, kaip palinkti lango pusėn. Galų gale nusprendžiu baigti
kovą dėl teritorijos, tad jis laimėjo, o aš pralaimėjau.
Guodžia nebent tai, kad to vyro elgesys bus aprašytas mano
knygoje. Su tokiais pavyzdžiais žmonės kasdien susiduria
liftuose, tarpduriuose, klasėse. Jei nepavyksta rasti
sutarimo, kuriam nors tenka pralaimėti, tačiau šito niekas
nenori.
Teritorijos gynimo ženklų galima išvysti per posėdžius ir
susirinkimus. Vienas žmogus plačiai paskleidžia atsineštą
medžiagą ir alkūnėmis užsiima nemenką dalį posėdžių stalo
nustumdamas kitus. Remiantis Edvardu Holu, teritorija iš
esmės yra valdžia (Hall, 1969; Knapp ir Hall, 2002, p. 158–
164). Teritorinės pretenzijos gali turėti labai sunkių
padarinių, galinčių sukelti didesnių ar mažesnių konfliktų.
Ginčų dėl teritorijos kyla beveik visose gyvenimo srityse,
nuo stumdymosi sausakimšame metro iki Argentinos ir
Britanijos karo dėl Folklendų salų (Knapp ir Hall, 2002, p.
157–159). Dabar, praėjus keliems mėnesiams nuo skrydžio į
Kalgarį, sėdėdamas čia ir redaguodamas šį skyrių,
tebejaučiu tokį patį nesmagumą kaip ir anuomet, kai
kaimynas okupavo mūsų ranktūrį. Be abejo, svarbu
apibrėžti savo teritoriją, todėl rankomis siekiame įtvirtinti
viršenybę žmonėms, su kuriais tenka dalytis bendra erdve.
Atkreipkite dėmesį, kad savimi pasitikintys arba aukštą
padėtį užimantys asmenys rankomis užsiima didesnę
teritoriją, palyginti su menkiau savimi pasitikinčiais,
žemesnės visuomeninės padėties žmonėmis. Pavyzdžiui,
dominuoti įpratęs vyriškis gali nusvarinti ranką nuo kėdės,
kad visi žinotų, jog tai jo valdos, arba jau per pirmą
pasimatymą lyg niekur nieko uždėti ranką merginai ant
peties, tarsi ši būtų jo nuosavybė. Jei kalbėsime apie elgesį
prie stalo, tai svarbūs asmenys, vos spėję atsisėsti, užsiima
kuo didesnę teritoriją, plačiai susideda rankas arba
išsidėlioja daiktus (rankinę, popierius). Jei esate naujas
darbuotojas, stebėkite žmones, kurie asmeniniais daiktais
(užrašų knygutėmis, kalendoriais) arba rankomis užkariauja
didesnį plotą. Net prie pasitarimų stalo daiktiškasis turtas
prilygsta galiai ir padėčiai visuomenėje, tad atidžiai
ieškokite tokio bežodžio elgesio ženklų ir iš jų bandykite
spręsti apie asmenį. Jei žmogus sėdi prie juosmens
prispaudęs alkūnes, rankas nuleidęs tarp kojų, jis
aplinkiniams siunčia žinią, kad yra silpnas ir nepasitiki
savimi.

Į šonus įremtos rankos

Vienas teritorijos gynimo ženklų, kuriuo žmonės naudojasi

dominavimui pareikšti ir valdžios įvaizdžiui sukurti, –
stovėsena į šonus įremtomis rankomis. Abi rankos
sulenkiamos kaip V raidė, atlošiamos, plaštakos uždedamos
ant liemens. Atkreipkite dėmesį, kaip tarpusavyje
kalbėdamiesi elgiasi policininkai ir uniformuoti kariškiai. Jie
beveik visada stovi įsisprendę rankas į šonus. Nors yra
išmokyti taip elgtis, kad parodytų autoritetą, tokia
stovėsena nelabai tinka bendraujant su saviškiais.
Išėjusiems į atsargą ir tapusiems verslininkais pareigūnams
derėtų atsikratyti šio įpročio, kad atrodytų ne tokie valdingi
(žr. 40 pav.). Pakeitus stovėseną – nuleidus įspręstas į šonus
rankas – galima sušvelninti karišką laikyseną, kuri ne itin
patinka civiliams (žr. 31 rėmelį).
 Į šonus įremtos rankos – labai stiprus teritorijos gynimo
ženklas, kuriuo naudojantis galima įtvirtinti savo dominavimą
arba be žodžių pasakyti, jog „tai ginčytinas klausimas“.

31 RĖMELIS: NETEISINGA ĮSTATYMO SERGĖTOJŲ RANKŲ PADĖTIS

Netikintiems, kad bežodžiai ženklai aplinkiniams daro didelę įtaką, vertėtų

pagalvoti apie tai, kas atsitinka, kai policininkas be reikalo įsprendžia rankas
į šonus. Kartais tokia stovėsena ne tik sutrukdo gerai atlikti pareigas, bet ir
užtraukia pavojų gyvybei.

Stovėsena įsisprendus į šonus yra labai stiprus nesąmoningas ženklas,

reiškiantis norą valdyti, dominuoti ir užimti tam tikrą teritoriją. Šitaip
atsistojęs iškviestas nuraminti šeimyninio konflikto policininkas suerzina tų
namų gyventojus ir dar labiau įkaitina atmosferą. Ypač jei tokia poza jis
atsistoja tarpduryje, užtverdamas kelią būsto savininkams. Teritorijos
 gynimo ženklai papiktina žmones, nes „namai yra kiekvieno žmogaus
tvirtovė“ ir jokiam pašaliniam nedera į ją brautis.

Šitaip stovėti pavojinga ir jauniems policijos pareigūnams, perkeltiems dirbti

slaptaisiais agentais. Įėję, pavyzdžiui, į barą, kurį jiems pavesta sekti, jie
nejučiomis atsistoja į šonus įremtomis rankomis. Nors ši stovėsena
pareigūnams įprasta, jie neturi teisės nepažįstamiems žmonėms
demonstruoti tokio valdingo teritorijos gynimo ženklo. Taip jauni slaptieji
agentai nenoromis išsiduoda esą policininkai. Tardydamas nusikaltėlius
sužinojau, kad, norėdami atpažinti užsimaskavusius policininkus, jie
pirmiausia ieško šio ženklo. Dauguma civilių, išskyrus užimančius aukštas
pareigas, retai kada stovi į šonus įremtomis rankomis. Nuolat tai primenu
policijos konsultantams. Būtina pasirūpinti, kad slaptieji agentai atsikratytų
šio įpročio, nes jis išduoda juos ir kelia pavojų gyvybei.

Moterims į šonus įremtos rankos gali daug padėti. Per

paskaitas vadybininkėms aiškinu, kad tai labai stiprus
bežodis ženklas, kuriuo jos gali pasinaudoti per posėdžius,
kur dauguma susirinkusiųjų – vyrai. Taip žmogus, ypač
moteris, gali aiškiai parodyti, jog laikosi savo nuomonės,
pasitiki savimi ir nesileis įbauginama. Jaunas moteris
neretai gąsdina bendradarbių elgesys, kai šie, kalbėdamiesi
su jomis, įremia į šonus rankas reikšdami teritorinį
dominavimą (žr. 41 pav.).
Moterys rečiau už vyrus stovi į šonus įspręstomis rankomis.
Atkreipkite dėmesį į nykščius.
 Šioje nuotraukoje rankos irgi įremtos į šonus, bet nykščiai
atkišti į priekį. Tokia stovėsena rodo susidomėjimą, ji ne tokia
valdinga kaip ankstesnė.

Moterys, pamėgdžiodamos tokį vyro elgesį arba taip

atsistodamos anksčiau už jį, gali pasiekti jėgų pusiausvyrą.
Parodyti teritorijos gynimo ženklą – įspręsti į šonus rankas –
labai tinka, kai norite pasakyti, jog „tai ginčytinas
klausimas“, „ne viskas yra gerai“ arba „aš nenusileisiu“
(Morris, 1985, p. 195).
Stovėti į šonus įremtomis rankomis galima pasukus
nykščius atgal arba nukreipus juos į priekį (žr. 41 ir 42
pav.). Taip dažnai stovi susirūpinęs, bet kankinamas
smalsumo žmogus. Šitaip jis bando suprasti padėtį, įvertinti,
kas vyksta, paskui, jei prireiks, jis gali pasukti nykščius atgal
– atsistoti valdingesne poza.

Kobros gobtuvo poza

Per dalykinius susitikimus ir kitokius renginius dažnai

galima pamatyti kitą teritorijos gynimo ženklą, primenantį
stovėseną į šonus įremtomis rankomis. Tai poza, kai žmogus
atsilošia ir suneria už galvos rankas (žr. 43 pav.). Apie tokį
elgesį kalbėjausi su kultūrinės antropologijos specialistu.
Abu priėjome prie išvados, kad jis primena kobros gobtuvą,
– taip ši gyvatė kitiems gyvūnams parodo esanti labai stipri.
Kobros gobtuvo poza sukuria įspūdį, kad esame didesni nei
iš tikrųjų, ir praneša aplinkiniams: „Čia vadovauju aš.“ Yra
daugybė šio ir kitų dominavimo ženklų variantų. Pavyzdžiui,
laukdama, kol prasidės susirinkimas, darbuotoja gali sėdėti
už galvos susidėjusi rankas į šonus atkištomis alkūnėmis.
Tačiau vos tik į kambarį įeina viršininkas, toks teritorijos
gynimo ženklas – gobtuvo poza – pakeičiamas kitu. Reikšti
teritorines pretenzijas yra svarbių asmenų arba atsakingų
pareigūnų prerogatyva. Todėl tik bosas turi teisę taip
sėdėti, visi kiti turi nuleisti rankas ant stalo rodydami jam
pagarbą.
 Už galvos sunertos rankos parodo, kad žmogus jaučiasi
patogiai ir siekia dominuoti. Įprastai per susirinkimą gobtuvo
poza rankas susideda aukščiausias pareigas einantis asmuo.

Dominavimo poza

Dažnai žmonės rankomis siekia dvejopo tikslo – kalbėdami

pabrėžti ką nors svarbaus ir drauge pareikšti teritorines
pretenzijas. Tai dažnai nutinka, kai žmonės nesutaria kokiu
nors klausimu. Prisimenu neseną incidentą viename
Niujorko viešbutyje, kur buvau trumpam apsistojęs.
Viešbučio svečias priėjo prie registracijos stalo prie kūno
prispaustomis rankomis ir paprašė darbuotojo kažkokios
paslaugos. Darbuotojui nesutikus svečias ėmė nebe prašyti,
o reikalauti, pokalbiui kaistant jo rankų padėtis irgi
pasikeitė: žmogus pradėjo jomis skėsčioti, mosikuoti vis
plačiau, aprėpdamas vis didesnę teritoriją. Skėsčiojimas
rankomis yra stiprus limbinės sistemos atsakas, jo paskirtis
– įtvirtinti dominavimą ir pabrėžti kalbančiojo požiūrį (žr. 44
pav.). Įprastai romūs žmonės laiko rankas prie šonų, o
stiprūs, įtakingi arba kuo nors besipiktinantys išskečia, kad
užimtų didesnę teritoriją (žr. 32 rėmelį).

Į stalo paviršių pirštais atremti delnai yra reikšmingas

teritorijos gynimo ženklas, rodantis pasitikėjimą savimi ir
autoritetą.

32 RĖMELIS: IŠSKĖSTOS RANKOS TURĖTŲ PRIVERSTI NERIMAUTI

Prieš kelerius metus dalyvavau užsienyje dirbančių Amerikos oro linijų

apsaugos darbuotojų mokymuose. Vienas man papasakojo, kad lėktuvų
bilietų pardavėjai atskiria keleivius, kurie skrendant sukels problemų, pagal
tai, ar plačiai jie laiko rankas pirkdami bilietą. Nuo tos dienos ieškojau tokio
elgesio pavyzdžių, mačiau jų daugybę per konfliktines situacijas. Kartą oro
uoste (ir vėl!) nugirdau darbuotoją sakant keleiviui, kad pagal neseniai
išleistą potvarkį jis privalo sumokėti už didesnį nei leistina bagažo svorį.
 Tuojau pat, lyg burtininko lazdelei mostelėjus, vyriškis išskėtė rankas ir
įsirėmė į stalą taip plačiai, kad net palinko per juosmenį. Užvirė ginčas, oro
linijų darbuotojas žengė atgal ir, sukryžiavęs rankas ant krūtinės, pareiškė
keleiviui, kad jei šis nesutiks mokėti ir nenusiramins, nebus įleistas į lėktuvą.
Beje, ne kasdien pasitaiko iš karto pamatyti du iškalbingus rankų ženklus, iš
toli ta scena priminė rankų lenkimo varžybas.

Asmuo, kuris, kalbėdamas per susirinkimą užsiima didelį

erdvės plotą (ir jį išlaiko), sudaro įspūdį, kad yra tvirtai
įsitikinęs savo žodžiais (žr. 45 pav.). Plačiai išskėstos rankos
yra vienas tiksliausių bežodžių ženklų, bylojančių: „Esu
įsitikinęs.“
Priešingai, galite pastebėti, kaip žmogus, kuris iki tol
sėdėjo išsidrėbęs per kelias kėdes, skubiai pritraukia rankas
prie šonų, paklaustas apie nemalonų dalyką (žr. 33 rėmelį).

Ištiesta, kitą kėdę siekianti ranka sako aplinkiniams, kad

pasitikite savimi ir jaučiatės patogiai.
 33 RĖMELIS: KAIP SPECIALIOJO SWAT BŪRIO KAPITONAS NULEIDO RANKAS

Kartą dalyvavau rengiant SWAT operaciją, ji turėjo vykti Floridos valstijoje,

Leiklande. Operaciją suplanavęs pareigūnas apie įvykių eigą pasakojo taip,
tarsi būtų numatęs kiekvieną smulkmeną. Jam su pasitikėjimu dėstant
suėmimo planą, rankos buvo ištiestos per dvi kėdes. Netikėtai kažkas
paklausė: „Ar įspėti Leiklando medicinos darbuotojai?“ Pareigūnas
akimirksniu nuėmė rankas nuo kėdžių ir nuleido tarp kelių suglaustais
delnais. Tai buvo reikšmingas teritorinio elgesio pasikeitimas: iš dominavimo
gana didelėje erdvėje žmogus pasistengė užimti kuo mažesnę erdvę tik
todėl, kad nebuvo iki galo visko numatęs. Pasitikėjimas staiga išgaravo. Šis
pribloškiantis pavyzdys rodo, kaip greitai kinta mūsų elgesys priklausomai
nuo nuotaikos, pasitikėjimo savimi ir minčių. Tokie bežodžiai ženklai iš karto
pasiunčia žinią aplinkiniams. Kai pasitikime savimi, stengiamės užimti
daugiau vietos, pasitikėjimui atslūgus – susigūžiame.

Rankų judesiai asistuojant

Asistuojantis vyras dažniausiai pirmas apkabina merginą,

ypač jei esama tikimybės, kad ir kiti vyrai gali rodyti dėmesį
jai. Jis viena ranka apglėbia merginą iš nugaros ir žvalgosi
aplink, kad niekas nepasikėsintų ir neperžengtų jo
teritorijos. Stebėti asistavimo ritualus kartais labai įdomu ir
linksma, ypač žiūrėti, kaip vyrai nesąmoningai žymi ir savo
teritorijos ribas, ir savo merginą.
Atkreiptinas dėmesys, kokiu atstumu atsiduria poros
rankos per pasimatymą susėdus prie stalo. Rankose labai
daug juntamųjų receptorių, todėl jų susilietimas kelia
malonų jaudulį. Tiesą sakant, net brūkštelėjimas per nuogą
ranką prieš plauką ar lietimas per drabužius sužadina
nervų galūnėles. Todėl kai padedame savo ranką šalia kito
žmogaus rankos, atvirai parodome, kad mums labai jauku ir
norime būti liečiami. Kai tarpusavio santykiai pašlyja arba
kai žmogus, šalia kurio sėdime (atėjęs į pasimatymą arba
visai nepažįstamas), mus verčia pasijusti nejaukiai,
atitraukiame ranką.

Rankų papuošalai

Visame pasaulyje gerą materialinę žmogaus padėtį dažnai

parodo rankos. Daugelio Vidurinių Rytų šalių moterims vis
dar įprasta nešiotis visą turtą – ant rankų mūvėti auksinius
žiedus, apyrankes, taip atskleidžiant savo vertę ir padėtį.
Vyrai puikuojasi brangiais rankiniais laikrodžiais. XX a.
devintame dešimtmetyje Majamio vyrai buvo pamišę dėl
„Rolex“ – jų turėjimas liudijo aukštą visuomeninę padėtį.
Šiuos laikrodžius vertino narkotikų prekiautojai ir naujieji
turčiai.
Ant rankų galima pamatyti įvairiausių simbolių.
Statybininkai, sportininkai ar kareiviai kartais demonstruoja
profesinius randus. Ant uniformų rankovių siuvamos įvairios
emblemos. Kaip ir liemuo, rankos gali tapti asmenine
skelbimų lenta. Tik pažiūrėkite kaip išdidžiai rodo
tatuiruotes atletinės gimnastikos mėgėjai, apsitempę
prigludusiomis trikotažinėmis palaidinukėmis be rankovių.
Įgudęs stebėtojas iš žmogaus rankų gali daug sužinoti
apie jo gyvenimo būdą. Glotnios, gerai prižiūrėtos savimi
besirūpinančių žmonių alkūnės labai skiriasi nuo šiurkščių
arba įdegusių lauke dirbančių paprastų žmonių alkūnių.
Buvę kariškiai arba kaliniai ant rankų gali turėti žymių,
išduodančių jų patirtį, tarkim, randų ir tatuiruočių.
Asmenys, nekenčiantys tam tikros grupės žmonių ar
konkretaus žmogaus, dažnai ant rankų užsirašo tekstą arba
išsitatuiruoja neapykanta alsuojantį piešinį. Kvaišalų mėgėjų
rankos būna subadytos. Psichologinių bėdų turintys,
nerimastingi, vadinamuoju ribiniu asmenybės sutrikimu
sergantys žmonės ant rankų gali turėti randų, likusių po
bandymo nusižudyti (American Psychological Association,
2000, p. 706–707).
Tatuiruotės kaip kūno puošyba per pastaruosius
penkiolika metų labai išpopuliarėjo, ypač „pažangiose“
šalyse. Tačiau jos buvo daromos dar prieš trylika tūkstančių
metų. Reikėtų nuodugniau panagrinėti, kokias žinutes
šiuolaikinėje kultūroje perteikia tatuiruotės – kūno skelbimų
lenta. Pradėjus plisti tatuiruočių madai, dalyvavau būsimų
prisiekusiųjų apklausose, jomis buvo siekiama sužinoti, kaip
jie vertina išsitatuiravusį liudytoją arba atsakovą. Apklausos,
atliktos dalyvaujant daugybei vyrų ir moterų, padėjo
padaryti išvadą, kad tatuiruotes prisiekusieji laiko
prastuomenės kūno puošyba arba jaunatviško neapdairumo
apraiška ir vertina jas neigiamai.
Todėl aš studentus mokau, kad eidami ieškoti darbo
paslėptų tatuiruotes po drabužiais, ypač jei ketina
įsidarbinti maisto ar medicinos pramonėje. Kino žvaigždėms
tatuiruotės gal ir nekenkia, bet net ir jos turi jas slėpti per
filmavimus. Remiantis apklausomis galima padaryti išvadą,
kad daugumai žmonių ištatuiruotas kūnas nepatinka. Gal
vieną gražią dieną padėtis pasikeis, bet kol kas, norėdami
padaryti gerą įspūdį, tatuiruočių nerodykit.

Rankos – švelnumo išraiškos priemonė

Vaikus reikia liesti su meile, kad jie augtų saugūs ir mylimi,

bet ir suaugusiesiems naudinga retkarčiais meiliai
apsikabinti. Aš nevengiu apkabinti žmonių, nes apkabinimas
perteikia rūpinimąsi ir švelnumą daug geriau nei žodžiai.
Man nuoširdžiai gaila tų, kurie nemėgsta apsikabinti, jie
daug praranda.
Kad ir koks stiprus ir veiksmingas gali būti apkabinimas
palankumui pelnyti ir geriems tarpusavio santykiams
palaikyti, deja, kai kurie žmonės tokį elgesį linkę suprasti
kaip nepageidaujamą įsiveržimą į jų asmeninę erdvę. Šiais
laikais žmonės mėgsta bylinėtis, o geranoriškas
apkabinimas gali būti neteisingai suprastas kaip bandymas
seksualiai priekabiauti, todėl turime būti atsargūs ir laikytis
atstu nuo žmonių, kuriems apkabinimas nepatinka. Atidus
pašnekovo elgesio stebėjimas ir interpretavimas
bendraujant geriausiai parodys, ar galima jį apkabinti, ar
ne.
Vis dėlto ir nesiglėbesčiuojant galima rankomis perduoti
šiltus jausmus ir pelnyti žmonių palankumą. Kreipdamiesi į
nepažįstamą žmogų, pasistenkite atpalaiduoti rankas,
atgręžkite jas vidine puse į nepažįstamąjį, parodykite
delnus. Taip jo limbinei smegenų sistemai perduosite žinią:
„Sveiki, aš nenoriu jūsų įžeisti.“ Tada žmogus atsipalaiduos
ir noriai su jumis bendraus.
Lotynų Amerikoje tarp vyrų paplitęs abrazo (trumpas
apsikabinimas).
Tokiu apsikabinimu pasakoma: „Tu man patinki.“
Apsikabinant abrazo stiliumi, krūtinės susiliečia, o rankos
apkabina kito žmogaus nugarą. Deja, pažįstu daug žmonių,
kurie nenori taip elgtis, o jei ir apsikabina, jaučiasi labai
nejaukiai. Lotynų Amerikoje esu matęs amerikiečių
verslininkų, atsisakančių apsikabinti abrazo stiliumi, o jei
taip ir padarydavo, atrodydavo, lyg šoktų su savo močiute.
Patarčiau nevengti trumpų apsikabinimų, be to, pasistenkite
išmokti apsikabinti teisingai – nedideli mandagumo ženklai
reikšmingi bet kurioje kultūroje. Išmokti teisingo abrazo ne
sunkiau negu išmokti teisingai paspausti ranką ir
nesijaudinti. Jei ketinate plėtoti verslą Lotynų Amerikoje,
būtinai išmokite šitaip pasisveikinti, antraip būsite laikomas
šaltu ir abejingu žmogumi. Taip neatsitiks, jei atliksite šį
paprastą, žadinantį tiek daug geranoriškumo gestą – tada
žmonės jus laikys draugišku (žr. 34 rėmelį).

34 RĖMELIS: JEI TAVE APKABINO, SAUGOKIS, KAD NEĮSEGTŲ „BLAKĖS“

Prieš daugelį metų Floridos valstijos Tampos mieste per šnipų teismo
procesą kaltinamojo gynėjas iškvietė mane kaip liudytoją duoti parodymų ir,
norėdamas sumenkinti, o gal sukompromituoti, sarkastiškai paklausė: „Pone
Navaro, ar tiesa, jog kaskart susitikęs teisiamąjį, mano klientą, jį
apkabindavote?“ Aš atsakiau: „Tai nebūdavo stiprus apkabinimas, tik abrazo
 – tarp jų esama skirtumo.“ Reikšmingai patylėjęs kalbėjau toliau: „Be to,
man tai būdavo puiki proga patikrinti, ar jūsų klientas neturi ginklo, nes
kadaise yra apiplėšęs banką.“ Apstulbęs gynėjas tuoj pat nutraukė
provokuojančią apklausą – jis nežinojo, kad jo klientas buvo įvykdęs
ginkluotą banko apiplėšimą.

Įdomu, kad šis su abrazo susijęs atsitikimas pateko į laikraščius, tarytum

Tampos ir gretimo Ybor miestų gyventojai (čia įsikūrę atvykėliai iš Lotynų
Amerikos) nebūtų girdėję apie abrazo. Po šio teismo proceso su gynėju labai
susidraugavome; dabar jis federalinis teisėjas. Praėjo beveik dvidešimt
metų, bet mes vis dar juokiamės, prisiminę šį atsitikimą.

BAIGIAMOSIOS PASTABOS APIE RANKŲ

ŽENKLUS

Bandant iššifruoti, ką žmonės jaučia ir kaip ketina elgtis,

pasižiūrėjus į jų rankas, galima gauti labai daug
informacijos. Mano nuomone, norint užmegzti su kuo nors
gerus tarpusavio santykius, geriausia paliesti to žmogaus
ranką tarp alkūnės ir peties. Žinoma, prieš taip darant
visada išmintinga įvertinti to žmogaus asmenines ir
kultūrines nuostatas. Tačiau apskritai trumpas prisilietimas,
kokį čia ką tik paminėjau, paprastai yra gera ir saugi
priemonė norint užmegzti kontaktą su žmogumi ir pranešti,
kaip jums sekasi. Išsidėsčiusiose prie Viduržemio jūros
šalyse, Pietų Amerikoje, arabų pasaulyje prisilietimai yra
svarbi bendravimo ir socialinės darnos dalis. Keliaudami po
šias šalis nesusijaudinkite ir neišsigąskite, jei žmonės lies
jūsų ranką: žinokite, kad jums niekas negresia (su sąlyga,
kad jie tai daro tinkamai, taip, kaip aš apibūdinau).
Liesdamiesi jie aiškiai pasako: „Viskas gerai.“ Kadangi
lietimasis yra taip artimai susijęs su bendravimu, pastebėję,
kad žmonės nesiliečia, turėtumėte sunerimti ir paklausti
kodėl.
 ŠEŠTAS SKYRIUS

Susiorientuoti padės plaštakos

Plaštakų ir pirštų ženklai

Iš visų gyvų būtybių žmonės išsiskiria rankomis, ne tik

sugebančiomis dirbti įvairius darbus, bet ir padedančiomis
bendrauti. Žmogaus rankos ištapė Siksto koplyčią, gali
skambinti gitara, naudotis chirurginiais instrumentais,
iškalti Dovydo skulptūrą, apdirbti geležį, rašyti eiles. Jos
moka griebti, drėksti, baksnoti, kumščiuoti, čiupinėti,
įvertinti, laikyti ir kurti pasaulį. Rankos gali būti nepaprastai
išraiškingos: kalbėti kurčiųjų kalba, suteikti vaizdingumo
pasakojimui arba atskleisti slapčiausias mintis. Nė vienas
kitas gyvas padaras neturi tokios nepaprastos kūno dalies.
Plaštakos gali atlikti itin sudėtingus judesius, todėl
atskleidžia subtilius procesus, vykstančius smegenyse.
Plaštakų judesių supratimas labai padeda iššifruoti bežodį
elgesį. Nors per milijonus evoliucijos metų žmonės išmoko
kalbėti, smegenų gebėjimas per plaštakas tiksliai išreikšti
emocijas, mintis ir nuotaikas išliko. Tad atkreipkime dėmesį
ir į tylinčio, ir į kalbančio žmogaus plaštakas – tą
neišsenkamą bežodžio elgesio šaltinį, padedantį suprasti, ką
jis mąsto ir jaučia.

KOKIĄ ĮTAKĄ PLAŠTAKŲ IŠVAIZDA IR BEŽODŽIAI

ŽENKLAI DARO APLINKINIAMS

Plaštakos mums ne tik teikia daug svarbios informacijos

apie kitus žmones. Mūsų pačių plaštakų judesiai turi įtakos
tam, kaip mus suvokia kiti. Perpratę ir viena, ir kita
gebėsime geriau bendrauti. Iš pradžių panagrinėkime, kaip
mūsų plaštakų judesiai veikia aplinkinių nuomonę.

Tinkami plaštakų judesiai stiprina pasitikėjimą mumis, mūsų žodžiai

tampa įtaigesni

Žmogaus smegenys užprogramuotos taip, kad pajustų

mažiausią plaštakų ir pirštų krustelėjimą. Tiesą sakant,
palyginti su visu kūnu, jos nepaprastai daug dėmesio skiria
riešams, delnams, pirštams – visai plaštakai (Givens, 2005,
p. 31, 76; Ratey, 2001, p. 162–165). Evoliucijos požiūriu tai
prasminga. Kai pirmykščiai žmonės ėmė vaikščioti stati, o
smegenų apimtis padidėjo, rankos išmiklėjo, tapo daug
išraiškingesnės ir sykiu pavojingesnės. Noras išlikti
suformavo poreikį žaibiškai įvertinti kitų žmonių plaštakas,
kad suprastume, ką jos sako, ar nekelia grėsmės
(pavyzdžiui, ar nelaiko ginklo). Kaip minėjau, smegenys
užprogramuotos susitelkti į plaštakas, todėl geri komikai ir
oratoriai tuo naudodamiesi pritraukia žiūrovus, o
iliuzionistai nukreipia jų dėmesį (žr. 35 rėmelį).

35 RĖMELIS: SĖKMĘ ATNEŠĖ RANKOS

Dauguma oratorių kalbėdami naudoja labai paveikius plaštakų judesius.

Deja, norėdamas pateikti pavyzdį žmogaus, kuris sąmoningai mokėsi juos
atlikti bendravimo tikslams, neprisimenu geresnio už Adolfą Hitlerį. Pirmojo
pasaulinio karo eilinis, piešęs sveikinimo atvirukus dailininkas, nedidelio
ūgio žmogelis neturėjo nei fizinių duomenų, nei aktorinio pasirengimo, kaip
talentingi, įtaigiai dėstantys mintis oratoriai. Hitleris mokėsi kalbėti
savarankiškai, stovėdamas prieš veidrodį. Vėliau, norėdamas dar labiau
sustiprinti dramatišką kalbėjimo manierą, žodžius papildė plaštakų judesiais
ir pats save filmavo per pratybas. Visa kita yra istorija. Retoriniai įgūdžiai
šiam blogam žmogui padėjo iškilti į pačias viršūnes ir tapti Trečiojo Reicho
kancleriu. Senuose dokumentiniuose filmuose užfiksuota, kaip Hitleris
treniruoja plaštakas. Šie filmai liudija, kaip tobulėjo žmogaus, plaštakų
judesiais užburdavusio ir valdydavusio klausytojus, oratoriniai įgūdžiai.

Žmonės teigiamai reaguoja į veiksmingus plaštakų

judesius. Jei norite išmokti įtikinti klausytojus – namie,
darbe, per vakarėlius, – pasistenkite, kad kalbant plaštakų
judesiai taptų išraiškingesni. Vieniems žmonėms įprasta
bendraujant perteikti informaciją plaštakomis; tai įgimtas
talentas, kurio nereikia mokytis, jie tai daro negalvodami.
Tačiau kitiems naudotis plaštakomis kalbant nelengva, jiems
tenka šito mokytis. Ar jums įprasta kalbėti rankomis, ar ne,
sutikite, kad, pasitelkę plaštakas, įtaigiau perteikiame
mintis.
 Slepiamos plaštakos daro neigiamą įspūdį

Žmonės žiūrės įtariai, jei kalbėdamas slėpsite plaštakas.

Todėl bendraudami akis į akį neslėpkite plaštakų. Jei kada
nors esate šnekėję su žmogumi, kuris laikė rankas po stalu,
tikriausiai pasijutote nejaukiai (žr. 36 rėmelį). Kalbėdami su
žmonėmis, norime matyti jų plaštakas, nes smegenys jas
suvokia kaip neatskiriamą bendravimo dalį.
Kai plaštakų nematyti arba jos ne itin išraiškingos, sunku
visavertiškai suvokti perduodamą informaciją. Tai verčia
manyti, jog kalbantysis meluoja.

36 RĖMELIS: BANDYMAS SU PAKIŠTOMIS PO STALU RANKOMIS

Prieš daugelį metų atlikau mėgėjišką bandymą trijose savo studentų

grupėse. Paprašiau jų vienų kitus apklausti, prieš tai pusei apklausiamųjų
nurodžiau, kad per pokalbį plaštakas laikytų po stalu, kitai pusei pasakiau
plaštakas padėti ant stalo. Pasibaigus penkiolikos minučių apklausai,
supratome, kad studentai laikiusius plaštakas po stalu kolegas palaikė
susivaržiusiais, užsisklendusiais savyje, linkusiais veikti iš pasalų ar net
apgaudinėti. Laikiusieji rankas ant stalo buvo apibūdinti kaip atviri ir
draugiški, nelinkę apgaudinėti. Šis bandymas paprastas, bet labai
pamokomas. Apklausiant prisiekusius teismo tarėjus paaiškėjo, kad jiems
nepatinka, kai advokatas pasislepia už tribūnos. Prisiekusieji nori matyti
advokato plaštakas, kad galėtų geriau suprasti, ką jis kalba. Lygiai taip pat
prisiekusieji nemėgsta, kai plaštakas slepia liudytojai: jų supratimu, tai kelia
įtarimą, kad liudytojas šį tą nutyli, gal netgi meluoja. Nors toks elgesys
neturi nieko bendra su apgaudinėjimu per se, turime žinoti, kaip jį suvokia
prisiekusieji, ir prisiminti, kad nedera slėpti plaštakų.
 Rankos paspaudimo galia

Rankos paspaudimas dažnai būna pirmas ir, galimas

daiktas, vienintelis fizinis kontaktas su kitu žmogumi. Nuo
to, kaip paspausime ranką, t. y. kaip stipriai ir kaip ilgai
laikysime kito žmogaus delną savajame, gali priklausyti
mūsų nuomonė apie jį. Kiekvienas gali prisiminti žmogų,
kuriam paspaudus ranką pasijutome nejaukiai, nes tas
žmogus arba situacija buvo nemaloni. Jei norite padaryti
gerą įspūdį, nesumenkinkite rankos paspaudimo reikšmės.
Jis labai svarbus.
Visame pasaulyje įprasta sveikintis rankomis, tačiau
kiekviena kultūra turi savitas sveikinimosi taisykles,
numatančias, kaip ilgai dera laikyti kito žmogaus ranką
savojoje ir kaip stipriai spausti. Atvažiavęs į Jutos valstiją
studijuoti Brighamo Youngo universitete, iš bendrakursių
išmokau mormoniškai paspausti ranką – labai stipriai ir
ilgai. Taip sveikinosi ne tik dauguma universiteto studentų,
bet ir mormonai – Jėzaus Kristaus šventųjų bažnyčios
sekėjai. Ne kartą pastebėjau, kad gana dažnai studentai,
ypač užsieniečiai, būdavo priblokšti tokio pernelyg karšto
rankos paspaudimo, nes daugelyje šalių, ypač Lotynų
Amerikoje, ranka spaudžiama nestipriai (daug labiau
mėgstama apsikabinti abrazo stiliumi).
Pirmas rankos paspaudimas gali visam laikui nulemti
žmonių tarpusavio santykius. Rankos spaudžiamos ne tik
susitikus ar sveikinantis, kai kurie tuo naudojasi viršesnės
padėties įtvirtinimui. Praėjusio amžiaus devintame
dešimtmetyje buvo nemažai rašyta apie tai, kaip spaudžiant
sukioti ranką, kad jūsiškė visada atsidurtų viršuje. Koks
nereikalingas energijos švaistymas!
Jei norite žmonėms padaryti malonų įspūdį, nepatariu
spaudžiant ranką įrodinėti, kad esate stipresni, ir taip siekti
užsitikrinti viršesnę padėtį. Tačiau jei stengiatės parodyti
esąs padėties šeimininkas, darykite tai ne rankomis. Yra
kitų, daug geresnių, subtilesnių būdų, pavyzdžiui, įsibrauti į
asmeninę erdvę arba atidžiai žiūrėti į akis.
Man yra tekę sveikintis su žmonėmis, kurie siekė įtvirtinti
savo dominavimą – po to mane apimdavo nemalonus
jausmas. Jie manęs nepažemindavo, tik padarydavo
nemalonų įspūdį. Kai kurie spausdami ranką smiliumi
būtinai paliečia žmogaus, su kuriuo sveikinasi, vidinę riešo
pusę. Daugumai žmonių tai nepatinka.
Žmonės dažnai sutrinka ir tada, jei kas nors sveikinasi
vadinamuoju politiko rankos paspaudimu, t. y. kai
spaudžiantis ranką žmogus pridengia besisveikinančiųjų
plaštakas kairiu delnu. Tikriausiai politikai mano, kad šitaip
sveikindamiesi parodo draugiškumą, bet nesuvokia, kad
daugeliui žmonių nepatinka, kai yra šitaip liečiami.
Nespauskite rankos taip, kad sukeltumėte žmogui
nemalonius jausmus, nebent norite jį atstumti.
Kad ir kaip tai atrodytų keista vakariečiams, daugelyje
kraštų vyrai vaikšto laikydamiesi už rankų. Tai paplitę
musulmoniškose šalyse, Azijoje, ypač Vietname ir Laose.
Jungtinėse Amerikos Valstijose vyrai nesilaiko už rankų, tai
neįprasta. Išimtis – vaikai ir tam tikros religinės apeigos.
Skaitydamas paskaitas akademijoje prašau jaunų FTB
agentų atsistoti ir paspausti vienas kitam ranką. Jie lengvai
tai padaro, net ir tada, kai prašau spausti ranką ilgėliau.
Tačiau kai paprašau atsistoti šalia vienas kito ir susiimti už
rankų, tuoj pat pasigirsta pašaipos ir atsikalbinėjimai;
jaunuoliai pašiurpsta nuo tokios minties ir padaro ko
prašomi tik po ilgų dvejonių. Tada jauniems agentams
pasakau, kad susiduriame su įvairių kultūrų atstovais, jie
dažnai paima mus už rankų taip parodydami, kad jaučiasi
saugūs. Šitai mes, amerikiečiai, turime išmokti priimti, ypač
bendraudami su informatoriais iš kitų valstybių (žr. 37
rėmelį).

37 RĖMELIS: KAI PAPROČIAI IR ŽVALGYBA VEIKIA RANKA RANKON

Paskirtas į FTB Manhatano biurą, dirbau su informatoriumi, pabėgėliu iš

Bulgarijos. Laikui bėgant susidraugavome su tuo senyvu ponu. Vieną vakarą
svečiavausi jo namuose – mes gėrėme arbatą, jis mėgo tai daryti dienai
baigiantis. Sėdėjome ant sofos, jis pasakojo apie savo darbą ir gyvenimą už
„geležinės uždangos“ ir apie pusę valandos laikė mano kairę ranką.
Supratau, kad mūsų pokalbis labiau primena psichoterapijos seansą, o ne
darbinį susitikimą. Buvo aišku, jog šis ponas, laikydamas kito žmogaus
ranką savojoje, jautė malonumą ir ramybę. Toks elgesys rodė, kad jis
manimi pasitiki; tai buvo kur kas daugiau nei įprasta FTB apklausa,
atliekama buvusio žvalgybos pareigūno. Nesipriešinau laikomas už rankos,
todėl bulgaras tapo labai šnekus ir išklojo daug papildomos ir labai svarbios
informacijos. Nežinau, kiek būčiau jos gavęs, jei būčiau ištraukęs ranką, nors
šiaip jau man toks elgesys nepatinka.

Daugelyje kultūrų vyrai, liesdamiesi vienas prie kito,

sutvirtina draugystės saitus, o Jungtinėse Valstijose tokios
tradicijos nėra. Tolesnis pasakojimas apie poną iš Bulgarijos
ne tik atskleidžia kultūrų skirtumus, bet ir parodo, kaip
svarbu žmonėms palaikyti fizinį ryšį. Asmeniniams
santykiams – vyrų ir moterų, tėvų ir vaikų – nepaprastai
svarbus fizinis ryšys. Jis atspindi santykių darną. Vienas
pirmųjų ženklų, kad tarpusavio santykiai pašlijo arba kad
jiems gresia pavojus, yra tai, kad žmonės staiga liaujasi
vienas kitą liesti. Pasitikintys vienas kitu žmonės liečiasi
dažniau.
Jei ketinate vykti į užsienį, iš anksto pasidomėkite, kokios
tos šalies kultūrinės tradicijos, bet ypač svarbu išmokti
deramai pasisveikinti. Jei žmogus jums silpnai paspaus
ranką, nesiraukykite. Jei paims už parankės, nekrūpčiokite.
Jei lankysitės Viduriniuose Rytuose ir ten koks žmogus
norės paimti jus už rankos, neištraukite jos. Jei esate vyras
ir, lankydamasis Rusijoje, būsite pakviestas į svečius,
nenustebkite, jei šeimininkas, užuot paspaudęs ranką,
pabučiuos į skruostą. Visi minėti pasisveikinimai rodo
nuoširdumą, kaip ir amerikietiškas rankos paspaudimas.
Jaučiuosi pagerbtas, kai arabas arba azijietis paima mane
už rankos, nes žinau, jog tai didelės pagarbos ir
pasitikėjimo ženklas. Šių skirtumų pripažinimas – pirmas
žingsnis, padedantis geriau suprasti skirtingas kultūras.

Rankomis nerodykite užgaulių gestų

Daugelyje pasaulio šalių rodymas pirštu laikomas vienu

užgauliausių gestų. Tyrimai atskleidžia, kad žmonėms
nepatinka, kai į juos rodoma pirštu (žr. 46 pav.). Ir
mokyklose, ir kalėjimuose toks gestas dažnai įžiebia
muštynes. Kalbėdamiesi su savo vaikais, tėvai turėtų būti
atsargūs ir nebadyti į juos pirštu sakydami: „Žinau, tai tu
padarei.“ Rodyti pirštu yra labai blogai, vaikas gali tiesiog
nebegirdėti jūsų žodžių, nes tuo metu stengsis suvokti,
kokią gi žinią jam perduoda nedraugiškas gestas (žr. 38
rėmelį).

Turbūt vienas užgauliausių gestų – durti į ką nors pirštu.

Visame pasaulyje jis suprantamas neigiamai.

38 RĖMELIS: NESUPRANTU, KĄ NORITE PASAKYTI

Fokuso grupių metodu atlikti tyrimai parodė, kad sakydami įžanginę kalbą
prokurorai turi gerai pagalvoti prieš bakstelėdami smiliumi į kaltinamąjį.
Prisiekusieji nemėgsta tokio elgesio, nes, jų požiūriu, prokuroras neturi
teisės rodyti į kaltinamąjį tol, kol neįrodo jo kaltumo. Kur kas geriau tai daryti
atvira plaštaka (delnu į viršų). Baigus nagrinėti bylą, prokuroras,
 dėstydamas baigiamuosius argumentus, jau gali parodyti į kaltinamąjį
smiliumi. Šie samprotavimai gali pasirodyti nereikšmingi, tačiau dešimtys
tyrimų atskleidė, kad prisiekusieji šiuo klausimu tvirtai laikosi savo
nuomonės. Todėl skaitydamas paskaitas teisininkams įspėju, kad teismo
salėje verčiau nebadyti į nieką pirštu. Tas pat taikytina ir kitiems žmonėms –
nedera rodyti pirštais nei į savo sutuoktinius, nei į vaikus, nei į
bendradarbius. Tai priešiškas gestas.

Rodymas į ką nors pirštu yra vienas iš daugelio agresyvių

gestų, atliekamų plaštakomis ar pirštais. Aišku, kai kurie iš
jų taip gerai žinomi, kad nereikia nė aiškinti, pavyzdžiui,
didžiojo piršto rodymas. Spragsėti pirštais ką nors kviečiant
irgi yra storžieviška; niekada nebandykite atkreipti
žmogaus dėmesio tokiu gestu, kokiu šaukiate šunį. 2005 m.
per Maiklo Džeksono teismą prisiekusiesiems labai
nepatiko, kai vieno iš nukentėjusiųjų motina kviesdama
spragtelėjo pirštais; tai padarė labai blogą įspūdį. Jei
norėtumėte daugiau sužinoti, kokie plaštakų gestai paplitę
visame pasaulyje, perskaitykite Desmondo Morriso
Bodytalk: The Meaning of Human Gestures ir Rogerio E.
Axtellio Gestures: The Do’s and Taboos of Body Language
Around the World. Šios puikios knygos praplės jūsų akiratį,
sužinosite, kokie įvairūs gali būti gestai ir kokias įvairias
emocijas galima išreikšti plaštakomis.

Viešoje vietoje venkite rankomis puoselėti savo išvaizdą

Norėdami gerai atrodyti, pirštais timptelime drabužius,
suglostome plaukus arba pasigražiname veidą. Įsimylėjėliai
ypač daug dėmesio skiria išorei, ne tik savo, bet ir
partnerio. Artimi santykiai leidžia merginai švelniai nuimti
pūkelį vyriškiui nuo rankovės, o jis netgi gali švelniai
nuvalyti trupinėlius jai nuo lūpų kampučio. Taip elgiasi
motinos su savo vaikais, ne tik žmonės, bet ir visi žinduoliai
ir paukščiai. Toks elgesys rodo, kad jie vieni kitais rūpinasi
ir yra labai artimi.
Jei pastebite, kad partneriai rūpinasi vienas kito išvaizda,
vadinasi, jie gerai sutaria. Kuo daugiau dėmesio jie kreipia
vienas kito išorei, tuo artimesni santykiai juos sieja.
Tačiau rūpinimąsi savo išvaizda aplinkiniai gali suprasti
neigiamai. Pavyzdžiui, nemandagu ir nepagarbu, jei moteris
gražinasi, domėdamasi vien savimi, nors tuo metu turėtų
atidžiai klausytis pašnekovo (žr. 47 pav.). Žinoma, yra
keletas rūpinimosi savo išvaizda variantų, kurie viešoje
vietoje yra socialiai priimtinesni, leistini. Nieko tokio, jei
važiuodama autobusu nuimsite siūlelį nuo megztuko, bet
visai kas kita viešumoje karpytis nagus. Be to, kartais
gražinimasis būna priimtinas tam tikromis aplinkybėmis ir
tam tikroje kultūrinėje terpėje. Netinka rūpintis kito
žmogaus išore, jei dar nesate tikrai artimi.
 Rūpintis savo išvaizda galima, bet ne tada, kai su jumis
kalbama. Taip leidžiate suprasti, kad šis žmogus jums nerūpi.

Plaštakų išvaizda

Pažiūrėjus į žmonių plaštakas, kartais galima suprasti, kokį

darbą jie dirba arba kokia veikla užsiima. Fizinį darbą
dirbančiųjų plaštakos šiurkščios, subraižytos, delnai su
nuospaudomis. Sporto aikštelėje įgyti randai rodo, kad
žmogus sportuoja. Žmogus, stovintis prie šonų
priglaustomis rankomis ir sulenktais pirštais, tikriausiai
tarnavo kariuomenėje. Gitaristas turi nuospaudų ant vienos
rankos pirštų galiukų.
Plaštakos atskleidžia, ar pakankamai savimi rūpinamės,
ar laikomės socialinių normų. Vienų plaštakos išpuoselėtos,
kitų – nešvarios. Nagai – su dailiu manikiūru arba
aplūžinėję. Keistai, moteriškai atrodo vyras ilgais nagais.
Nagų kramtymą žmonės įprastai laiko nervingumo arba
nepasitikėjimo savimi ženklu (žr. 48 pav.). Smegenims
plaštakų išvaizda labai svarbi, todėl dera ypač gerai jas
prižiūrėti.

Nagų kramtymas įprastai laikomas nervingumo ar

nepasitikėjimo savimi ženklu.

Nusišluostykite prakaituotas rankas

Niekam nepatinka spausti drėgną nuo prakaito ranką, todėl

žmonėms, kurių delnai prakaituoja, prieš pasisveikinant
(ypač su svarbiais žmonėmis, tokiais kaip galimi darbdaviai,
būsimi uošviai arba aukštą padėtį užimantys asmenys)
patariu nusišluostyti delną. Delnai prakaituoja ne tik nuo
karščio, bet ir kai nervinamės arba patiriame stresą. Palietę
drėgną delną, galite pamanyti, kad žmogus jaudinasi (nes
limbinės smegenų sistemos sužadinimas kelia
prakaitavimą). Pasinaudokite proga pelnyti taškų už
visuomeninį darbą ir neprikišamai padarykite, kas jūsų
valioje, kad tas žmogus nusiramintų. Norėdami nuoširdžiai,
našiai, sėkmingai bendrauti ateityje, padėkite streso
ištiktiems žmonėms atgauti ramybę.
Klaidinga manyti, kad jei žmogaus delnai prakaituoti, jis
tikriausiai meluoja. Tai tik dalis tiesos. Simpatinė nervų
sistema, kuri gauna iš smegenų sąstingio, bėgimo arba
kovojimo atsakus, valdo ir prakaito liaukas. Rankos gali
suprakaituoti tiesiog susitikus nepažįstamą žmogų, todėl
tikrai nerodo žmogų esant melagį. Maždaug 5 proc.
gyventojų prakaituoja chroniškai (ši būklė vadinama
hiperhidroze), taigi jų delnai nuolat nemaloniai drėgni
(Collett, 2003, p. 11). Prakaituoti delnai tik parodo, kad
žmogus patiria stresą arba turi genetinį sutrikimą. Nors kai
kuriuose šaltiniuose rašoma, kad jei delnai drėgni, vadinasi,
žmogus meluoja, šito tvirtinti negalima.

KAIP IŠMOKTI SUPRASTI PLAŠTAKŲ ŽENKLUS

Iki šiol kalbėjome, kaip plaštakų gestai ir jų išvaizda gali

paveikti kitų žmonių nuomonę apie mus. Dabar
panagrinėkime kai kuriuos plaštakų ženklus, iš kurių
galėsime suprasti, ką mąsto ir jaučia aplinkiniai. Pradėsiu
nuo bendrų pastabų apie tai, kaip plaštakos atskleidžia
informaciją, paskui pereisiu prie ypatingų plaštakų gestų,
atskleidžiančių pasitikėjimą savimi, jie gali padėti perprasti
žmones.

Plaštakų nervingumas perduoda svarbią žinią

Raumenys, valdantys plaštakas ir pirštus, sukurti taip, kad

galėtume atlikti tikslius judesius. Kai limbinė smegenų
sistema sužadinama ir mes įsitempiame arba
susinerviname, neuromediatorių ir hormonų, tokių kaip
adrenalinas (epinefrinas), pliūpsniai sukelia nevalingą
plaštakų drebulį. Rankos ima virpėti sužinojus arba
pagalvojus apie didelius rūpesčius. Bet koks rankose
laikomas daiktas gali dar labiau sustiprinti drebulį ir visiems
žaibiškai pranešti: „Aš patiriu stresą“ (žr. 39 rėmelį). Rankų
virpėjimas itin ryškus, kai žmogus laiko ilgoką daiktą,
pavyzdžiui, pieštuką, cigaretę, arba palyginti didelį, bet
lengvą, tarkim, popieriaus lapą. Žmogui susinervinus, tas
daiktas ima virpėti.

39 RĖMELIS: NĖRA DŪMŲ BE UGNIES

Tiriant svarbią šnipinėjimo bylą, man buvo pavesta apklausti vyriškį, kuriuo
susidomėjo slaptosios tarnybos. Jis užsidegė cigaretę ir ėmė rūkyti.
Neturėjau jokio kabliuko, galinčio susieti jį su byla; nebuvo nei nusikaltimo
liudytojų, nei daiktinių įrodymų – kliovėmės vien neaiškia nuojauta, kad jis
gali būti prikišęs nagus. Per apklausą vieną po kito vardijau žmones, kuriais
šioje byloje domėjosi FTB ir kariuomenė. Vos paminėjus Konradą, cigaretė
vyro rankoje suvirpėjo kaip melo detektoriaus rodyklė. Norėdamas
išsiaiškinti, ar tai atsitiktinumas, ar šis tas svarbesnio, nutariau patikrinti jo
 reakciją ir paminėjau daugiau vardų, bet ranka nebedrebėjo. Dar keturis
kartus įvairiame kontekste paminėjus Konradą, įtariamojo pirštai
sudrebėdavo. Taip įsitikinau, jog tarp tardomojo ir Konrado esama ryšio.
Cigaretės virpesys buvo limbinės sistemos reakcija į pavojų. Supratau, jog,
išgirdęs šį vardą, apklausiamasis kažkodėl pasijunta nesaugiai, todėl
tikėtina, kad jis kai ką žino apie nusikaltimą arba yra tiesiogiai su juo susijęs.
Per pirmą apklausą nebuvau tikras, ar įtariamasis prisidėjo prie nusikaltimo,
ar ne, man stigo duomenų. Tęsti tyrimą paskatino tik jo reakcija į vieną
vardą ir limbinės sistemos atsakas – drebanti ranka. Jei ne bežodis elgesys,
nusikaltėlis tikriausiai būtų išsisukęs. Daugiau kaip po metų jis vis dėlto
prisipažino šnipinėjęs kartu su Konradu.

Teigiamos emocijos irgi gali sukelti rankų drebulį – taip

kartais nutinka laikant rankoje laimingą loterijos bilietą ar
laimėjimą užtikrinančią kortų kombinaciją pokeryje.
Susijaudinus iki širdies gelmių, rankos pradeda virpėti taip,
kad neįmanoma to virpulio sustabdyti. Tai limbinės smegenų
sistemos valdomos reakcijos. Kai oro uoste tėvai, žmona ir
kiti šeimos nariai nekantriai laukia grįžtančio sūnaus, vyro,
giminaičio, jų rankos dažnai dreba iš jaudulio. Neretai jie
stengiasi drebulį nuslopinti – čiumpa artimojo ranką,
pasikiša rankas po pažastimis arba suspaudžia ir laiko prie
krūtinės. Senuose dokumentiniuose filmuose apie pirmą
„Bitlų“ kelionę po Ameriką apstu jaunų panelių, kurios
tvirtai suspaudusios abi rankas siekia užgniaužti didžiulio
jaudulio sukeltą drebulį.
Aišku, visų pirma turite nuspręsti, ar rankos dreba iš
baimės, ar iš džiaugsmo, susieti žmogaus elgesį su
aplinkybėmis, kuriomis drebulys atsirado. Jei žmogus
stengiasi nusiraminti – liečia kaklą, tvirtai spaudžia lūpas,
tikriausiai drebulį sukėlė stresas, o ne koks nors teigiamas
potyris.
Drebančios rankos bežodės komunikacijos požiūriu
svarbios tik tada, kai nukrypsta nuo įprastų judesių. Jei
žmogaus rankos dreba nuolat, pavyzdžiui, dėl to, kad jis
geria per daug kavos, yra narkomanas ar alkoholikas,
drebulys laikytinas baziniu žmogaus elgesiu. Rankų
drebulys neatspindi ir emocinės būsenos žmonių, kurie turi
neurologinių sutrikimų (tarkim, serga Parkinsono liga). Jei
toks žmogus akimirką nustoja drebėti, vadinasi, jis
sąmoningai stengiasi geriau į ką nors susitelkti (Murray,
2007). Kreipkite dėmesį tik į pasikeitusį elgesį.
Staigų arba nuo bazinio elgesio besiskiriantį rankų
drebulį verta panagrinėti atidžiau. Įvertinę aplinkybes,
kuriomis pastebėjote drebulį, ir išdavikiškus ženklus,
padedančius tiksliau interpretuoti bežodį elgesį, galėsite
kur kas geriau suprasti žmones.

PLAŠTAKŲ JUDESIAI, RODANTYS DIDELĮ

PASITIKĖJIMĄ SAVIMI

Bežodžiai didelio pasitikėjimo savimi ženklai byloja apie

smegenų veiklos ramybę ir savikliovą. Pastebėję keletą
pasitikėjimo savimi ženklų, demonstruojamų plaštakomis,
žinokite, jog tas žmogus džiaugiasi gyvenimu ir yra
patenkintas tuo, kaip klostosi jo reikalai.
 Stogeliu sudėtos rankos

Stogeliu sudėtos rankos kartais nepaprastai iškalbingai

rodo didelį pasitikėjimą savimi (žr. 49 pav.). Abiejų rankų
pirštai išskečiami ir suglaudžiami galiukais. Gestas panašus
į maldai sudėtas rankas, tik čia pirštai nesuneriami ir delnai
ne visada liečiasi. Taip sudėtos rankos primena
smailiaviršūnį bažnyčios stogą – iš čia ir kilo pavadinimas.
Jungtinėse Amerikos Valstijose moterys stogeliu sudėtas
rankas paprastai nuleidžia žemiau (maždaug ties
juosmeniu), dėl to tokį elgesį sunkiau pastebėti. Vyrai linkę
stogeliu sudėtas rankas iškelti aukščiau, ties krūtine, todėl
jų gestas matomas aiškiau ir yra daug paveikesnis.

Stogeliu sudėtos rankos, suglaudžiant atitinkamų pirštų

galiukus, yra vienas stipriausių pasitikėjimo savimi ženklų.
 Stogeliu sudėtos rankos reiškia, kad jūs tvirtai įsitikinę
savo nuomone ir pasitikite savo padėtimi. Toks gestas
aplinkiniams tiksliai praneša, ką manote kokiu nors
klausimu ir kad tvirtai laikotės savo požiūrio (žr. 40 rėmelį).
Aukštą padėtį užimantys žmonės (advokatai, teisėjai,
gydytojai) dažnai susideda rankas stogeliu, nes jie neabejoja
nei savimi, nei savo padėtimi. Taip kartkartėmis padaro
kiekvienas, bet atskirų žmonių gestai skiriasi pirštų
suglaudimo kampu ir sudėjimo stiliumi. Vieni sudeda
stogeliu rankas dažnai, kiti retkarčiais, treti mėgsta
modifikuoti šį gestą (pavyzdžiui, suglaudžia smilių ir nykščių
galiukus, o kitus pirštus suneria). Kai kurie žmonės stogeliu
sudėtas rankas slepia po stalu, kiti atlieka šį judesį priešais
save; yra net tokių, kurie suglaustas stogeliu rankas iškelia
virš galvos.

40 RĖMELIS: KAI LIUDYTOJAS SUDEDA RANKAS STOGELIU, PRISIEKUSIEJI

BŪTINAI TAI PASTEBI

Bežodžio elgesio įtaiga ryškėja, panagrinėjus stogeliu sudėtų rankų poveikį

įvairiose situacijose. Sudėti rankas stogeliu naudinga, pavyzdžiui, duodant
parodymus teisme. Taip sudėti rankas mokomi liudytojai, pateikiantys itin
svarbių žinių. Norėdami ką nors pabrėžti arba parodyti, kad labai pasitiki
savo žodžiais, liudytojai turėtų sudėti rankas stogeliu. Tada jų parodymus
prisiekusieji vertins kaip patikimesnius, palyginti su tais pačiais žodžiais,
pasakytais laikant rankas ant kelių ar sunertais pirštais. Įdomu, jog kai
kaltintojas teisme sudeda rankas stogeliu kaltinimo liudytojui duodant
parodymus, jų vertė padidėja, nes manoma, kad prokuroras tiki tuo, ką sako
liudytojas. Jei prisiekusieji pamato, jog liudytojas sunėrė pirštus arba grąžo
rankas, tokį elgesį sieja su nervingumu ar netgi su tiesos slėpimu. Noriu
 atkreipti dėmesį, kad žmonės taip elgiasi ir sakydami tiesą, ir meluodami,
todėl šių bežodžių ženklų nereikėtų automatiškai priskirti prie melavimo.
Duodant parodymus teisme, patartina rankas sudėti stogeliu arba į vienos
rankos delną paimti kitos plaštaką, bet nesunerti pirštų, nes tokius gestus
atliekantis asmuo prisiekusiųjų akyse atrodo patikimesnis, labiau pasitikintis
savimi, nuoširdesnis.

Žmonės, nesuprantantys stogeliu sudėtų rankų prasmės,

kartais ilgai jas taip laiko, ypač palankiomis aplinkybėmis.
Tačiau net jei žmonės ir žino, kad stogeliu sudėtos rankos
yra išdavikiškas ženklas, kartais limbinė smegenų sistema
priverčia jį atlikti. Todėl būna sunku įveikti paskatą
suglausti rankas pirštas į pirštą jaudinantis, nes tada
pamirštama savistaba ir būtinybė valdyti šią limbinės
sistemos reakciją.
Aplinkybės kartais labai greitai keičiasi, todėl gali
pasikeisti mūsų reakcija į reiškinius ir žmones. Kai taip
atsitinka, mes kaipmat galime padaryti šuolį ir vietoj didelio
pasitikėjimo savimi ženklo – stogeliu suglaustų rankų –
parodyti menkavertiškumo gestą. Kai susvyruoja
pasitikėjimas savimi ir į sąmonę įsiskverbus abejonei, rankų
pirštai savaime susineria lyg meldžiantis (žr. 50 pav.). Tokie
bežodžio elgesio pasikeitimai greiti ir labai tiksliai parodo
vidinę mūsų reakciją į besikeičiančius įvykius. Ką tik laikęs
rankas stogeliu (didelio pasitikėjimo savimi ženklas) žmogus
staiga gali sunerti pirštus (menkas pasitikėjimas savimi),
paskui netrukus vėl suglausti rankas stogeliu (didelis
pasitikėjimas savimi), – ši judesių kaita parodo, kaip žmogų
užplūsta tai pasitikėjimo savimi, tai dvejonių bangos.
 Rankų grąžymas – universalus ženklas, parodantis, jog
patiriame stresą arba nerimą.

Galite išmokti sudėti rankas stogeliu, norėdami

aplinkiniams padaryti reikiamą įspūdį. Stogeliu sudėtos
rankos taip aiškiai perduoda pasitikėjimą savimi, kad sunku
prieštarauti žmogui, rodančiam šį ženklą. Galima įprasti
retkarčiais sudėti rankas stogeliu, tai naudingas įprotis;
lektoriai ir pardavėjai turėtų šį judesį atlikti tada, kai nori šį
tą pabrėžti, kaip ir bet kuris kitas žmogus, norintis perteikti
svarbią mintį. Turėkite omenyje: kai kalbėsitės su būsimu
darbdaviu, per susirinkimą pristatysite kokį nors sumanymą
ar tiesiog apie ką nors šnekėsitės su draugais, jūsų rankų
gestai turi skleisti pasitikėjimą.
Gaila, pernelyg dažnai per susirinkimus matau moteris
sudedant rankas stogeliu po stalu arba labai žemai, taip jos
pačios sau kenkia, nes slepia pasitikėjimą savimi.
 Tikiuosi, kad kai moterys supras, kokią galią turi stogeliu
sudėtos rankos norint parodyti išmanymą ir pasitikėjimą
savimi, jos nebesislėps, o atliks šį gestą virš stalo.

KĄ KALBA NYKŠČIAI

Įdomu, kaip tiksliai žodinė kalba kartais atspindi kūno

kalbą. Kai kino kritikai įvertindami filmą pakelia abu
nykščius aukštyn, parodo pripažįstantys jo kokybę. Į viršų
nukreipti nykščiai, be abejonės, atskleidžia, kad žmogus
labai pasitiki savimi. Šis gestas siejamas ir su aukšta
padėtimi. Pasižiūrėkite į JAV prezidento Džono F. Kenedžio
nuotraukas: jis dažnai rankas laikydavo švarko kišenėse, o
nykščiai kyšodavo išorėje (žr. 51 pav.). Jo brolis Robertas
elgėsi taip pat. Dažnai galima pamatyti advokatus,
universitetų dėstytojus ar gydytojus susiėmusius už abiejų
švarko atvartų, jų nykščiai kyši išorėje. Vienas JAV
fotostudijų tinklas, kuriantis mados nuotraukas, laikosi
taisyklės, kad fotografuojama mergina turi būti bent viena
ranka tvirtai suėmusi apykaklę, o nykštys styroti išorėje.
Akivaizdu, bendrovės rinkodaros specialistai irgi supranta,
kad aukštyn nukreiptas nykštys reiškia didelį pasitikėjimą
savimi arba aukštą padėtį.
 Iš kišenės kyšantis nykštys – taip dažnai elgiasi aukštą padėtį
užimantys žmonės – reiškia didelį pasitikėjimą savimi.

Nykščių ženklai, bylojantys apie didelį pasitikėjimą savimi arba aukštą

padėtį

Jei žmonės laiko nykščius nukreipę aukštyn, tai ženklas, kad

jie apie save gerai galvoja, įsitikinę savo minčių teisingumu
ir patenkinti užimama padėtimi (žr. 52 ir 53 pav.). Iškelti
nykščiai siejami su komfortu ir dideliu pasitikėjimu savimi.
Sunertus pirštus įprasta sieti su nepasitikėjimu savimi,
nebent jie būtų nukreipti tiesiai į viršų. Pastebėta, kad
žmonės, kurių nykščiai iškalbingi, geriau suvokia, kas vyksta
aplink, yra aštresnio proto ir daug pastabesni. Stebėkite
žmones, kurie dažnai nukreipia nykščius aukštyn, ir patys
įsitikinsite, ar jie atitinka pateiktą apibūdinimą. Žmonės be
reikalo nekelia nykščių, bet jei jau taip padarė, neabejokite:
tai reikšmingas ženklas, liudijantis gerus jausmus.

Aukštyn nukreipti nykščiai aiškiai atskleidžia, kad žmogų

aplankė geros mintys. Toks judesys gali būti labai sklandus.
 Ką tik nukreipti į viršų nykščiai gali staiga būti nuleisti, kaip
šioje nuotraukoje, kai nėra kuo didžiuotis arba subjūra
nuotaika.

Nykščių ženklai, reiškiantys nepasitikėjimą savimi arba žemą statusą

Sutrikę žmonės (dažniausiai vyrai) sukiša nykščius į kelnių

kišenes (žr. 54 pav.). Šis ženklas, ypač darbovietėje, sako:
„Man stinga pasitikėjimo savimi.“ Vadovai darbe taip
nesielgia. Aukštą padėtį užimantis asmuo per atokvėpio
valandėlę gali trumpam šitaip susikišti nykščius į kišenes,
bet niekada taip nepadarys dirbdamas.

Nykščiai kišenėse rodo žemą statusą ir nepasitikėjimą savimi.

Vadovai neturėtų taip elgtis, nes šis ženklas klaidina
pavaldinius.

Nykščių ženklai tokie tikslūs, kad jais remdamiesi galite

teisingai įvertinti, kuris vyriškis yra geros nuomonės apie
save, o kuris ne. Esu matęs vyrų, su užsidegimu skaitančių
pranešimą ir kartkartėmis sudedančių rankas stogeliu, bet
klausytojams padarius pastabą apie įveltą klaidą, jų nykščiai
kaipmat išnykdavo kišenėse. Tokie nykščių ženklai panašūs į
priešais nusivylusią motiną stovinčio vaiko. Ką tik labai
savimi pasitikėjęs asmuo staiga suglumo (žr. 41 rėmelį).

41 RĖMELIS: NEGERAI SLĖPTI NYKŠČIUS

Kartą Kolumbijos sostinėje Bogotoje apsistojau viename pasaulinio garso

viešbutyje. Jo direktorius man pasiskundė, kad neseniai pasamdė kelis
naujus apsaugininkus, bet šie kažkodėl jam nepatiko, nors jis pats
nenutuokia kodėl. Direktorius žinojo, jog kadaise dirbau FTB, todėl paprašė
atkreipti dėmesį į naujų darbuotojų elgesį. Apsižvalgėme apsaugininkų
poste. Direktorius burbtelėjo, kad nors jie vilki naujomis uniformomis ir jų
batai išblizginti, kažkas vis tiek negerai. Pritariau, kad apsaugininkų
uniformos atrodo kaip profesionalų, bet man pro akis nepraslydo, kad jie
nykščius laiko kišenėse, todėl atrodo silpni ir nepatikimi. Regis, iš pradžių
direktorius nesuprato, ką noriu pasakyti. Tada pademonstravau jam tokią
stovėseną. Direktorius pripažino: „Jūs teisus. Apsaugininkai atrodo kaip maži
vaikai, laukiantys mamos paliepimų.“

Kitą dieną apsaugininkams buvo parodyta, kaip reikia stovėti, kad atrodytų
patikimi (rankos už nugaros, smakras pakeltas aukštyn), bet drauge
negąsdintų viešbučio svečių. Tokios nedidelės smulkmenos kartais labai
reikšmingos. Aprašomu atveju paslėpti nykščiai aiškiai bylojo apie menką
pasitikėjimą savimi, tad kam tada reikalingi apsaugininkai, ypač Bogotoje.

Atlikite šitokį bandymą patys. Atsistokite, laikydami nykščius kišenėse, ir

paprašykite žmonių pasakyti, ką apie jus mano. Jų tiesūs atsakymai
patvirtins, kad tokia stovėsena daro silpno žmogaus įspūdį. Niekada
 nepamatysite kandidato į prezidentus arba šalies vadovo, susikišusių
nykščius į kišenes. Savimi pasitikintys žmonės taip nesielgia (žr. 55 pav.).

Nykščiai kišenėse reiškia pasitikėjimo savimi stoką ir

akimirksniu perduoda šią žinią aplinkiniams, todėl taip elgtis
nepatartina.

Įrėminti lyties organai

Vyrai kartais nesąmoningai užkiša nykščius už kelnių diržo

abipus užtrauktuko ir timpteli jas aukštyn arba palieka
nykščius viduje, o kitais laisvai nuleistais pirštais tarytum
įrėmina lyties organus (žr. 56 pav.). Įrėminti lyties organai
yra labai stiprus teritorijos gynimo ženklas. Taip pasakoma:
„Išbandyk mane, esu tikras vyras.“

Rankomis įrėminti lyties organai – taip elgiantis dažnai galima

pamatyti vaikinus ir merginas, kai jie ieško antrosios pusės. Tai
dominavimo ženklas.

Pradėjęs rašyti šią knygą, apie šį bežodį elgesį

papasakojau per seminarą FTB padalinyje Virdžinijos
valstijoje, Kvantiko mieste. Seminaro klausytojai sujudo,
pareiškė, kad joks vyras taip tiesmukai nesigirs seksualumu,
tegu ir nevalingai. Bet jau kitą dieną vienas klausytojas
papasakojo tualete matęs studentą – šis stovėdamas
priešais veidrodį susitvarkė drabužius, užsidėjo saulės
akinius, šiek tiek luktelėjo įrėminęs rankomis lyties organus,
paskui išdidžiai išėjo iš tualeto. Esu tikras, kad tas jaunuolis
nė nesusimąstė, ką daro. Tiesą sakant, lyties organų
įrėminimas yra dažnesnis, negu manome. Taip elgiantis
galima išvysti ne tik kaubojus vesternuose! Ar prisimenate
Fonzį iš televizijos serialo „Laimingos dienos“?

PLAŠTAKŲ ŽENKLAI, RODANTYS

MENKAVERTIŠKUMĄ ARBA STRESĄ

Menkavertiškumo ženklai skiriasi nuo didelio pasitikėjimo

savimi ženklų kaip diena ir naktis. Jie atspindi psichologinį
nerimą, netikrumą, abejojimą savimi. Tokie ženklai
perspėja, kad stebimas asmuo patiria neigiamas emocijas,
kurias galėjo sukelti pačios įvairiausios priežastys.

Sustingusios plaštakos

Moksliniais tyrimais nustatyta, kad melagiai mažiau

gestikuliuoja, rečiau liečia daiktus ir žmones, mažiau judina
rankas ir kojas negu kalbantieji tiesą (Vrij, 2003, p. 65). Šį
reiškinį sąlygoja limbinės smegenų sistemos reakcijos.
Pavojaus akivaizdoje (šiuo atveju būgštaujant, kad melas
iškils į dienos šviesą) mažiau judame arba sustingstame,
kad neatkreiptume į save dėmesio. Toks elgesys aiškiai
pastebimas kalbantis, nes žmogui meluojant jo rankos
beveik nustoja judėti. Rankų judesių pasikeitimas priklauso
nuo limbinės smegenų sistemos komandų, o ne nuo
mąstančių smegenų, todėl jis daug patikimesnis ir
iškalbingesnis už balsu ištartus žodžius; judesių
pasikeitimas rodo, kas iš tiesų dedasi kalbančiojo galvoje
(žr. 42 rėmelį). Tad atidžiai stebėkite, ar staiga nesiliovė
judėti pašnekovo plaštakos ir rankos; jei taip, vadinasi,
žmogus meluoja.

42 RĖMELIS: NESUKRĖTĘS ATSITIKIMAS

Meluojančių žmonių polinkis kuo mažiau gestikuliuoti buvo pagrindinė

priežastis, kodėl nepatikėjau, kad jauna moteris, kuri miestelio šerifo
padėjėjams pareiškė, kad jos šešių mėnesių sūnelis buvo pagrobtas iš
Floridos valstijos Tampos „Wal-Mart“ parduotuvės automobilių aikštelės,
kalba tiesą. Moteriai pasakojant apie įvykį, iš kito kambario stebėjau jos
elgesį. Ganėtinai ilgai žiūrėjęs, pasakiau bylos tyrėjams, kad netikiu moters
pasakojimu, nes jos elgesys pernelyg atsargus. Kai žmonės sako tiesą, visais
įmanomais būdais stengiasi būti suprasti: gestikuliuoja rankomis, keičiasi jų
veido išraiška. Ši moteris elgėsi visai kitaip. Pasakodama apie siaubingą
vaiko pagrobimą, iš sielvarto galvos netekusi mylinti motina būtų elgusis
daug jausmingiau, daug karščiau. Deja, nieko panašaus neišvydau.
Galiausiai moteris prisipažino pati nužudžiusi sūnų – uždusinusi
plastikiniame šiukšlių maiše. Pagrobimo istorija buvo grynas prasimanymas.
Dėl limbinės smegenų sistemos sąstingio atsako moters judesių amplitudė
sumažėjo ir išdavė ją meluojant.

Rankų grąžymas

Kai žmogus ima grąžyti rankas arba suneria pirštus,

išgirdęs kritinę pastabą ar nutikus kokiam svarbiam įvykiui,
tai reiškia, jos jis patyrė stresą arba sumenko jo
pasitikėjimas savimi (žr. 50 pav. p. 167). Tai dažnas
raminamasis elgesys, paplitęs visame pasaulyje. Iš šalies
atrodo, kad žmogus paniro į maldą, – tiesą sakant, gal taip
ir yra, nes žmonės taip elgiasi nesąmoningai arba pusiau
sąmoningai. Jei rankos grąžomos stipriai, pabąla pirštai, nes
iš suspaustų vietų išstumiamas kraujas. Pastebėję taip
elgiantis žinokite, jog reikalai prasti.

Delnų glostymas arba trynimas sunėrus pirštus

Jei žmogus abejoja (abejojimas – tai sumenkęs pasitikėjimas

savimi) arba jaučia nedidelę įtampą, jis gali nestipriai trinti
delnus vienas į kitą (žr. 57 pav.). Tačiau įtampai stiprėjant
arba pasitikėjimui savimi toliau mąžtant, atkreipkite
dėmesį, kaip staiga švelnus delnų braukymas pavirs kur kas
teatrališkesniu elgesiu: žmogus suners pirštus ir ims juos
trinti vieną į kitą (žr. 58 pav.). Sunerti pirštai tiksliau už bet
kokį kitą bežodį ženklą parodo, kad žmogus susikrimtęs, tai
esu pastebėjęs per pačias sudėtingiausias FTB apklausas ir
JAV Kongrese klausymų metu. Vos palietus itin jautrią
apklausiamajam temą, pirštai ištiesiami, suneriami, delnas
imamas trinti į delną. Tikriausiai su didesne jėga liečiami
delnai smegenims siunčia daugiau raminamųjų signalų.
Nerimui arba nervingumui sumažinti žmonės dažnai pirštais
glosto delnus arba trina delnus vienas į kitą.

Kai pradedama trinti sunertų rankų pirštus, kaip šioje

nuotraukoje, vadinasi, smegenims reikia papildomo rankų
kontakto daug rimtesniems rūpesčiams arba nerimui
nuslopinti.
 Kaklo lietimas

Skyriuje, skirtame plaštakų ženklams, apie kaklo lietimą

rašau norėdamas įspėti: jei nenuleisite akių nuo plaštakų,
jos galų gale nuves žvilgsnį prie kaklo. Žmonės, kurie
kalbėdami liečia kaklą, nebyliai aplinkiniams praneša, kad
jų pasitikėjimas savimi mažesnis nei paprastai, arba
lytėjimu stengiasi sumažinti stresą. Kaklo, gerklės ir kaklo
duobutės uždengimas tomis akimirkomis, kai patiriamas
stresas, yra universalus ir aiškus požymis, kad smegenys
aktyviai apdoroja tai, kas kelia grėsmę, yra smerktina,
abejotina, jaudina. Tai niekaip nesusiję su apgaudinėjimu,
nors meluojantys žmonės gali taip elgtis papuolę į bėdą.
Todėl dar kartą priminsiu, kad nenuleistumėte akių nuo
plaštakų, ir pamatysite, kad, apėmus diskomfortui ir
nerimui, rankos pakyla, uždengia arba paliečia kaklą
siekdamos susidoroti su iškilusia bėda.
Negaliu apsakyti, kiek kartų esu matęs taip darant, bet
vis dėlto žmonės nesupranta šio elgesio svarbos (žr. 43
rėmelį). Visai neseniai šnekučiavomės su draugu
vestibiulyje šalia konferencijų salės. Iš jos išėjo
bendradarbė, vieną ranką buvo uždėjusi ant kaklo
duobutės, kitoje laikė mobilųjį. Mano draugas lyg niekur
nieko plepėjo toliau. Kai moteris baigė kalbėti telefonu,
tariau: „Verčiau paklauskim jos, kas atsitiko.“ Pasirodo,
vienas jos vaikas mokykloje ėmė karščiuoti, todėl reikėjo
kuo skubiau jį parvežti namo. Kaklo lietimas yra patikima ir
tiksli kūno kalba, taigi nusipelno kuo atidžiausio dėmesio.
 43 RĖMELIS: PRISIMELAVĘS IKI KAKLO

Kartais žmogus neuždengia rankomis kaklo ir tada, kai meluoja.

Sykį vietiniam policijos komisariatui padėjau tirti bylą moters, kuri teigė
buvusi išžaginta. Moteris per penkerius metus jau trečią kartą pranešė apie
seksualinį smurtą. Pagal statistiką tai nepanašu į tiesą. Žiūrėdamas jos
apklausos vaizdo įrašą pastebėjau, kad nors moteris pasakojo, kaip buvo
išsigandusi ir kaip siaubingai jautėsi, laikėsi labai ramiai ir nė karto
neprisidengė kaklo duobutės. Pranešiau apie tai tyrėjams. Moters elgesyje
nebuvo matyti būdingų sielvarto ženklų. Buvau dalyvavęs tiriant kitas
išžaginimo bylas, bet visos nukentėjusiosios pasakodamos apie nusikaltimą,
įvykdytą net prieš kelis dešimtmečius, užsidengdavo kaklo duobutę. Tyrimas
buvo tęsiamas, ir abejingosios moters byla pasirodė esanti pramanas.
Paskui sužinojome, kad visi jos pareiškimai buvo melagingi – tai atsiėjo
miestui tūkstančius dolerių – tik todėl, kad ponia mėgavosi policijos
pareigūnų, tardytojų ir advokatų dėmesiu, nes jie visi iš pradžių ja tikėjo ir
norėjo padėti.

Subtili plaštakų kalba

Mikrogestas – tai vos pastebimas bežodis elgesys, vykstantis

tuo metu, kai žmogus bando nuslopinti įprastą nervų
sistemos atsaką į neigiamą dirgiklį (Ekman, 2003, p. 15).
Kuo mikrogestas panašesnis į refleksą ir kuo trumpiau
trunka, tuo teisingesnis yra. Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad
viršininkas pasikviečia pavaldinį ir pareiškia, kad jam šį
savaitgalį teks ateiti į darbą, nes nemažai darbuotojų
susirgo. Išgirdęs tokią naujieną, darbuotojas suraukia nosį
arba trumpam kvailai išsiviepia. Tokie reiškiantys
nepasitenkinimą mikrogestai tiksliai parodo, kaip asmuo
jaučiasi iš tiesų. Esama ir plaštakų mikrogestų, kurie gali
jus labai nustebinti (žr. 44 rėmelį).

44 RĖMELIS: PIRŠTAS VIETOJ ŽODŽIO

Puikioje knygoje „Žinau, kad meluoji“ (Telling Lies) Paulas Ekmanas aprašo
tyrimą, kuriame greito filmavimo kameromis buvo fiksuojami mikrogestai,
nesąmoningai perduodantys neigiamą žmogaus požiūrį arba emocijas
(Ekman, 1991, p. 129–131). Vienas tokių Ekmano pastebėtų mikrogestų –
didžiojo piršto rodymas. Kartą kaip stebėtojas dalyvavau svarbioje valstybės
saugumo byloje. Vienas subjektas kelis kartus didžiuoju pirštu pasitaisė
akinius, pastūmė juos aukštyn kaip tik tuo metu, kai Teisingumo
departamento vyriausiasis tardytojas, kurį jis niekino, užduodavo jam
klausimus. Klausinėjamas kitų tardytojų, vyriškis taip nesielgė, tik šio
tardomasis aiškiai nemėgo. Iš pradžių nepatikėjome, kad mums matant
rodomas toks akivaizdus, bet labai trumpas gestas, skirtas vienam
tardytojui. Laimė, apklausos buvo filmuojamos, taigi galėjome juostą atsukti
ir įsitikinti tikrai šitai matę. Ne mažiau įdomu, jog vyriausiasis tardytojas
nepastebėjo jam rodomo piršto, o kai jam apie tai buvo pasakyta,
nepatikėjo, kad šis gestas atspindi tardomojo antipatiją. Procesui pasibaigus
tardomasis šiurkščiai tarstelėjo, kad iš visos širdies niekina vyriausiąjį
tardytoją, todėl jis bandė nutraukti apklausą dėl asmenybių
nesuderinamumo. Plaštakų mikrogestų esama įvairių, tarp jų yra ir šitoks:
plaštakomis braukiama žemyn per kojas, paskui, kai jos pasiekia kelius,
pakeliami didieji pirštai. Taip daro ir vyrai, ir moterys. Tokie mikrogestai
atliekami labai greitai ir gali likti nepastebėti, nes juos užgožia kitos veiklos.
Ieškokite tokio elgesio ir, jei pastebėsite, laikykite jį svarbiu. Mažų mažiausia,
ką galite padaryti – pasistengti suprasti mikrogestų reikšmę atsižvelgdami į
aplinkybes, nes tai gali būti priešiškumo, antipatijos, paniekos ženklai.
PASIKEITĘ PLAŠTAKŲ JUDESIAI GALI ATSKLEISTI
SVARBIĄ INFORMACIJĄ

Netikėtai pasikeitę plaštakų judesiai, kaip ir bet kuris kitas

bežodis elgesys, reiškia, kad staiga pasikeitė žmogaus
mintys ir jausmai. Jei įsimylėjėliai prie pietų stalo netikėtai
patraukia rankas tolyn vienas nuo kito, tai ženklas, jog jie
susipyko. Net ir trumpas rankos atitraukimas tiksliai
parodo, ką jaučia žmogus.
Atkreiptinas dėmesys ir į pamažu atitraukiamas rankas.
Prieš kurį laiką mane pakvietė pietų sutuoktinių pora,
universiteto laikų draugai. Kai pavalgę ėmėme plepėti,
kalba pasisuko apie pinigus. Pasirodo, mano draugai turėjo
piniginių sunkumų. Žmonai pradėjus skųstis, kad „pinigai
tiesiog pranyksta“, vyras palengva ėmė traukti rankas prie
savęs. Kol moteris kalbėjo, aš stebėjau, kaip vyras lėtai
atitraukia rankas ir pagaliau pasideda ant kelių. Tokios
rūšies atsitolinimas – užuomina, parodanti staigų
psichologinį atsitraukimą (jis priklauso limbinės sistemos
išlikimo mechanizmui), pasireiškiantį iškilus grėsmei. Iš
vyro elgesio supratau, kad jis šį tą slepia. Kaip vėliau
paaiškėjo, iš bendros šeimos sąskaitos jis slapta eikvojo
pinigus lošti kortomis – tenkinti aistrai, kuri jam galiausiai
kainavo santuoką. Suprasdamas, kad blogai daro, slapta
imdamas iš sąskaitos pinigus, jis ir atitraukė rankas nuo
stalo. Šio lėto judesio man pakako, kad imčiau įtarti, jog
kažkas negerai.
 Vienas pačių svarbiausių dalykų, kuriuos galite pastebėti
žiūrėdami į plaštakas – tai, kad jos nustojo judėti. Veikiausiai
pasikeitė smegenų veikla (galbūt dėl to, jog mintys nuklydo
kur kitur). Jums tai svarbi dingstis pasidomėti, kas nutiko.
Kaip minėta, plaštakų nejudrumas gali reikšti, kad žmogus
meluoja, bet nepulkite tuoj pat daryti tokios išvados.
Vienintelė išvada, kurią galite padaryti nustojus judėti
plaštakoms, – kad smegenys apdoroja kitą informaciją.
Judesių pasikeitimas gali reikšti, kad sumažėjo pasitikėjimas
savimi arba dėl tam tikrų priežasčių žmogus neturi nieko
bendro su tuo, kas jam sakoma. Atsižvelkite į bet kokį
nukrypimą nuo įprastų plaštakų judesių, nes tai svarbu.

BAIGIAMOSIOS PASTABOS APIE PLAŠTAKŲ IR

PIRŠTŲ JUDESIUS

Dauguma kūno kalbos stebėtojų tiek daug laiko skiria

žmonių veidams, kad per mažai išnaudoja plaštakų teikiamą
informaciją. Plaštakos itin jautrios, lytėdami ne tik
suvokiame aplinkinį pasaulį; plaštakomis parodome, kaip į
tą pasaulį reaguojame. Kai sėdime priešais banko
darbuotoją laukdami, ar bus patvirtintas mūsų prašymas
paskolai gauti, ir laikome rankas sunertais pirštais (sudėtas
tartum maldai), spinduliuojame vidinę įtampą ir
nervingumą. Per susirinkimą plaštakas nejučia sudedame
stogeliu, taip pranešdami bendradarbiams, kad pasitikime
savimi. Plaštakos gali suvirpėti paminėjus žmogų, kuris
kadaise mus apgavo. Plaštakos ir pirštai gali suteikti daug
svarbios informacijos. Tik reikia atidžiai juos stebėti ir
teisingai iššifruoti jų ženklus.
Iš vieno prisilietimo galima suprasti, ką kitas žmogus
mums jaučia. Plaštakos nepaprastai gerai perduoda
emocinę būseną. Naudokitės jomis patys, bendraudami be
žodžių, ir ieškokite jose vertingos slaptos informacijos apie
kitus.
 SEPTINTAS SKYRIUS

Dvasios portretas

Bežodžiai veido ženklai

Jei kalbėsime apie jausmus, turėsime pasakyti, kad veidas –

žmogaus sielos portretas. Jausmus perduodame šypsena,
surauktais antakiais ir nesuskaičiuojama daugybe tarpinių
nuotaikos atspalvių. Tai evoliucijos keliu susiformavęs
gebėjimas, išskiriantis žmogų iš kitų gyvų būtybių ir
leidžiantis vadintis išraiškingiausiu pasaulio gyventoju.
Veido išraiška labiau nei bet kas kitas atlieka universalios
kalbos funkciją, kad ir kur būtumėte: ar gimtinėje, ar
Borneo saloje. Šia tarptautine kalba kaip praktine
bendravimo priemone žmonės naudojasi nuo žilos senovės,
nes ji padeda suprasti vieniems kitus.
Pažiūrėję į žmogų, sužinome, ar jis nustebęs,
susidomėjęs, nuobodžiauja, jaučiasi pavargęs, nerimauja ar
yra nusivylęs. Žiūrėdami draugams į veidus matome, kada
jie nepatenkinti, kada laimingi, kada abejoja, sielvartauja,
yra nusivylę, nepatiklūs ar susirūpinę. Vaikų išraiškos
pasako, ar jiems liūdna, ar linksma, ar jie suglumę, ar irzlūs.
Mūsų niekas nemoko nutaisyti veido išraiškos, neaiškina jos
reikšmės, bet visi tai žino, moka ir puikiai bendrauja jos
padedami.
Veide yra gausybė raumenų raumenėlių, kurie tiksliai
valdo lūpas, akis, nosį, kaktą ir smakrą ir įgalina parodyti
nesuskaičiuojamą daugybę įvairiausių išraiškų. Nustatyta,
kad žmonės sugeba išgauti daugiau kaip dešimt tūkstančių
skirtingų išraiškų (Ekman, 2003, p. 14–15).
Dėl tokių didelių išraiškos galimybių veido ženklai gali
labai tiksliai, nepaprastai greitai ir, jei niekas netrukdo,
ganėtinai teisingai perteikti žmogaus jausmus. Veide
atsispindinti laimė, liūdesys, pyktis, baimė, nustebimas,
pasibjaurėjimas, džiaugsmas, įniršis, gėda, kančia,
susidomėjimas – visuotinai atpažįstami (Ekman, 2003, p. 1–
37). Susirūpinimas – nesvarbu, ar jis atsispindi kūdikio,
vaiko, paauglio, suaugusiojo ar senio veide – atpažįstamas ir
suprantamas visame pasaulyje. Tas pat taikytina ir kitoms
išraiškoms.
Nors mūsų veidas gali labai teisingai parodyti, ką
jaučiame, kartais jis neatskleidžia tikrųjų jausmų. Taip yra
todėl, kad galime šiek tiek valdyti veido išraišką ir prireikus
užsidedame kaukę. Nuo mažumės tėvai mus moko
nesiraukyti, jei nepatinka valgis, arba išspausti netikrą
šypseną sveikinantis su nemėgstamu žmogumi. Iš esmės
mes mokomi meluoti veidu. Taip pamažu įgundame slėpti
tikruosius jausmus, kad šie neatsispindėtų veide, tačiau
retkarčiais jie vis dėlto ištrūksta į laisvę.
 Kai veidas meluoja, dažnai sakoma, kad žmogus vaidina;
žinoma, pasaulinio garso aktoriai gali nutaisyti kiek tik nori
skirtingų veidų kurdami netikrus jausmus. Deja, daug
žmonių, ypač sukčiai ir smurtautojai, geba padaryti tą patį.
Jie nekaltu veidu meluoja, pataikauja, stengdamiesi pelnyti
žmonių pasitikėjimą netikra šypsena, dirbtinėmis ašaromis
arba apgaulinga išvaizda.
Vis dėlto veido išraiška gali suteikti prasmingų įžvalgų
apie tai, ką žmogus mąsto ir jaučia. Tiesiog reikia
nepamiršti, kad šie ženklai gali būti netikri, todėl, norint
suprasti, ką iš tikrųjų jaučia žmogus, geriausia remtis grupe
veido ir kūno signalų, kalbančių tą patį arba vienas kitą
papildančių.
Įvertinę veido išraišką tam tikromis aplinkybėmis ir
palyginę su kitais bežodžiais ženklais, galime atskleisti,
kokią mintį apdoroja smegenys, ką žmogus jaučia ir ketina
daryti. Smegenys veidą ir kaklą laiko vientisa drobe
išraiškos ir bendravimo paveikslui tapyti, todėl toliau apie
juos kalbėsime kaip apie vieną objektą: viešąjį veidą.

NEIGIAMŲ IR TEIGIAMŲ EMOCIJŲ PĖDSAKAI

VEIDE

Neigiamos emocijos – apmaudas, pasišlykštėjimas,

antipatija, baimė, pyktis – verčia žmones įsitempti. Įtampa
įvairiais būdais reiškiasi išoriškai ir vidujai. Veide gali
pasirodyti ištisa plejada bežodžių užuominų: įsitempia
smakro raumenys, išsiplečia šnervės, prisimerkia akys, ima
drebėti arba stipriai suspaudžiamos lūpos. Atidžiau
pasižiūrėję, pastebėsite, kad akys įbestos į vieną tašką,
kaklas sustingęs, galva tiesi. Žmogus gali nesakyti jaučiąs
įtampą, bet jei pastebėjote tokią kūno kalbą, neabejokite,
kad jis prislėgtas ir kad jo smegenys apdoroja nemalonias
mintis. Jei žmogus jaučiasi prislėgtas, jo išorė atspindi visas
arba tik kelias minėtas bežodes užuominas. Jos gali būti vos
pastebimos ir trukti labai trumpai arba stiprios, aiškios ir
trukti ilgiau.
Prisiminkite, kaip senuose vesternuose Klintas Istvudas
prieš pradėdamas šaudyti prisimerkęs žiūri į priešus. Tas
žvilgsnis labai iškalbingas. Žinoma, aktoriai šito mokosi.
Tačiau gyvenime bežodžius ženklus kartais daug sunkiau
pastebėti, nes jie slepiami arba tiesiog praslysta pro akis
(žr. 59 pav.).

Primerktos akys, suraukta kakta, perkreiptas veidas rodo, kad

žmogus susigraužęs arba jaučiasi nesmagiai.
 Pavyzdžiui, panagrinėkime įsitempusį smakrą. Po
susirinkimo vadovas pavaldiniui gali tarstelėti: „Pastebėjai,
kaip įsitempė Bilo smakras, kai pateikiau pasiūlymą?“ Ir
išgirsti tik tokį atsakymą: „Ne, nieko nepastebėjau“ (žr. 45
rėmelį). Mes pražiūrime bežodžius veido ženklus, nes
buvome mokomi įžūliai nespoksoti, todėl labiau klausomės
to, kas sakoma, o ne kaip sakoma.

45 RĖMElIS: MANO LŪPOS SAKO, KAD TAVE MYLIU, BET IŠRAIŠKA BYLOJA KĄ
KITA

Negaliu atsistebėti, kaip dažnai žmonėms tariant gerus žodžius jų veidai

siunčia neigiamus bežodžius ženklus, aiškiai prieštaraujančius tam, kas
sakoma. Neseniai pobūvyje vienas svečias pasakojo, koks jis patenkintas,
kad jo vaikai turi gerus darbus. Tai jis pareiškė šypsodamasis puse lūpų,
įtemptais smakro raumenimis, o šalia stovintieji jį sveikino. Vėliau jo žmona
man tyliai šnibžtelėjo, kad jos vyras, tiesą sakant, labai graužiasi, kad jų
vaikai vos suduria galą su galu, dirba neįdomius, neperspektyvius darbus.
Vyro žodžiai kalbėjo viena, o veidas pasakė visai ką kita.

Atsiminkite, žmonės dažnai tyčia stengiasi slėpti emocijas,

todėl jas sunkiau aptikti tiems, kurie nėra įpratę skaityti
įrašų veide. Pridursiu, kad veido išraiška gali labai greitai
keistis – kaip mikrogestai, – todėl jas sunku pagauti.
Kasdieniams pokalbiams tokie vos pastebimi ženklai gal ir
neturi didelės reikšmės, bet tarp įsimylėjėlių, tėvų ir vaikų,
verslo partnerių, per pokalbį dėl darbo tokie iš pažiūros
nedideli įtampos ženklai gali atspindėti rimtą emocinį
konfliktą. Mąstančios smegenys gali sąmoningai slėpti iš
limbinės sistemos kylančias emocijas, todėl būtina aptikti
bet kokius prasiveržiančius signalus, nes iš jų gali susidėlioti
daug tikslesnis žmogaus minčių arba ketinimų paveikslas.
Nors daugelis linksmų veido išraiškų lengvai
atpažįstamos, šias bežodes užuominas dėl įvairiausių
priežasčių irgi galima nuslopinti arba paslėpti, todėl jas
daug sunkiau pastebėti. Pavyzdžiui, žaisdami pokerį, tikrai
nenorime parodyti, kad džiūgaujame, gavę stiprų kortų
derinį, nenorime, kad kolegos sužinotų, jog mums skirta
didesnė premija nei jiems. Išmokstame slėpti laimę ir
jaudulį, kai dėl tam tikrų aplinkybių esame nelinkę dalytis
su kitais savo sėkme. Vis dėlto atidus stebėtojas gali aptikti
ir neigiamus, ir vos pastebimus labai nuosaikius teigiamus
ženklus. Pavyzdžiui, jūsų veide gali švystelėti trumpas
susijaudinimo blyksnis. Jo akylam stebėtojui gali nepakakti
įsitikinti, jog esate iš tiesų laimingas. Tačiau pėdos gali
suteikti papildomų įrodymų, patvirtinančių, kad teigiama
emocija nuoširdi (žr. 46 rėmelį).

46 RĖMELIS: VEIDAS IR PĖDOS PARODO, KAD GYVENIMAS PUIKUS

Neseniai Baltimorės oro uoste laukiau savo skrydžio. Netikėtai šalia prie
bilietų registracijos stalo stovintis vyras sužinojo, kad jam paskirta geresnė
vieta pirmos klasės salone. Atsisėdęs jis stengėsi užgniaužti šypseną, nes
džiūgauti būtų buvę nemandagu – geresnės vietos laukė ir kiti keleiviai.
Teigti, kad jis laimingas, remiantis vien tik veido išraiška, būtų buvę
pernelyg drąsu. Bet paskui nugirdau, jog jis skambina žmonai, norėdamas
pranešti gerą žinią, ir nors kalbėjo tyliai, kad sėdintieji greta negirdėtų, jo
pėdos šokinėjo aukštyn žemyn kaip mažo vaiko, laukiančio, kol bus
išpakuotos gimtadienio dovanos. Jo laimingos kojos pateikė dar vieną
 įrodymą, kad jis džiugiai nusiteikęs. Prisiminkite, kad reikia ieškoti ženklų
grupės, kurie patvirtintų jūsų spėjimą.

Nuoširdų neslepiamą laimės jausmą atspindi veidas ir

kaklas. Teigiamas emocijas parodo kakta, joje išsilygina
raukšlės, atsipalaiduoja raumenys aplink burną, lūpos
atrodo putnios (nesuspaustos), atsileidžia raumenys prie
akių. Kai esame iš tikrųjų atsipalaidavę ir jaučiamės
patogiai, veido raumenys atsileidžia, galva pakrypsta į šoną
ir atsiveria pati pažeidžiamiausia kūno vieta – kaklas (žr. 60
pav.). Tai didelio komforto ženklas, dažnai taip elgiasi
įsimylėjėliai. Tokios būsenos beveik neįmanoma
pamėgdžioti, kai mums nepatogu, esame įsitempę,
įtarinėjame arba jaučiame grėsmę (žr. 47 rėmelį).

Pakreipta galva aiškiai sako: „Jaučiuosi patogiai, esu nuoširdus,

draugiškas.“ Taip pasielgti labai sunku šalia nemėgstamų
žmonių.

47 RĖMELIS: KO NIEKADA NEPAMATYSITE LIFTE

 Pabandykite nepažįstamų žmonių pilname lifte pakreipti galvą į šoną ir taip
išbūti tol, kol nuvažiuosite į reikiamą aukštą. Daugumai žmonių taip
padaryti nepaprastai sunku, nes į šoną galvą žmonės kreipia tik tada, kai
jaučiasi visiškai patogiai, o šitaip stovėti sausakimšame lifte apsuptam
nepažįstamų žmonių tikrai nėra patogu. Pamėginkite pakreipę galvą
pažiūrėti tiesiai į kurį nors pakeleivį. Įsitikinsite, jog tai padaryti dar sunkiau,
jei išvis įmanoma.

AKIŲ ŽENKLŲ INTERPRETAVIMAS

Akys vadinamos sielos veidrodžiu, todėl verta patyrinėti

vartus, pro kuriuos nebyliai sklinda emocijos ir mintys. Nors
akys apdainuojamos ir kaip melagės, jos perduoda daug
naudingos informacijos. Akys gali labai tiksliai, kaip
barometras, atspindėti jausmus, nes akių beveik negalime
kontroliuoti. Skirtingai negu kitų veido vietų, kurių judesiai
mažiau priklauso nuo refleksų, evoliucija vidinius ir išorinius
akių raumenis suformavo taip, kad apsaugotų jas nuo
pavojų. Pavyzdžiui, vidiniai akies raumenys saugo mažyčius
receptorius nuo pernelyg stiprios šviesos susiaurindami
vyzdį, o išoriniai priverčia akis tuoj pat užsimerkti priartėjus
pavojingam daiktui. Dėl nevalingos reakcijos į aplinką akys
negali meluoti, todėl panagrinėkime kelis joms būdingus
elgesio pavyzdžius. Jie padės suprasti, ką žmonės galvoja ir
kaip ketina veikti.

Susiaurėję vyzdžiai ir primerktos akys – blokavimo forma

Moksliniais tyrimais nustatyta, kad netrukus po išgąsčio
reakcijos, netikėtai pamačius kitą žmogų, vyzdžiai išsiplečia,
jei tas žmogus mums patinka, ir susitraukia, jei nepatinka
(žr. 61 pav.) (Hess, 1975a; Hess, 1975b). Negalime
sąmoningai valdyti vyzdžių, o jie žaibiškai reaguoja į
išorinius (pavyzdžiui, į ryškią šviesą) ir vidinius dirgiklius
(tarkim, į mintis). Vyzdžiai labai maži, sunkiai įžiūrimi, ypač
jei akies rainelė tamsi, todėl jų reakciją sunku stebėti. Nors
akys teikia daug informacijos, žmonės jos neieško, o jei ir
pastebi – nekreipia dėmesio, per menkai vertina jos naudą
padedant nustatyti, ką žmogus mėgsta ir ko ne.

Šiame piešinyje pavaizduoti išsiplėtę ir susitraukę vyzdžiai.

Išsiplėtę vyzdžiai nuo mažumės mus ramina, ypač tų žmonių,
prie kurių esame prisirišę.
Kai susierziname, nustembame arba netikėtai su kuo nors
susiduriame, akys plačiai atsimerkia; padidėja ne tik jos,
vyzdžiai irgi išsiplečia, kad įleistų kuo daugiau šviesos ir
pasiųstų į smegenis kuo daugiau vaizdinės informacijos.
Matyt, šis išgąsčio atsakas žmogui puikiai talkino ne vieną
tūkstantį metų. Tačiau jei turime nors truputį laiko
informacijai apdoroti ir jei ją suvokiame kaip neigiamą
(nemaloniai nustembame arba suprantame, kad pavojus
tikras), vyzdžiai akimirksniu susitraukia (Ekman, 2003, p.
151) (žr. 48 rėmelį). Vyzdžiams susitraukus vaizdas tampa
labai ryškus, todėl matome aiškiai ir tiksliai, kad prireikus
galėtume apsiginti arba sėkmingai pabėgti (Nolte, 1999, p.
431–432). Panašiu principu veikia fotoaparato diafragma:
kuo ji mažesnė, tuo didesnis gylis ir tuo geresnis ryškumas.
Beje, jei jums netikėtai prireiks skaitymo akinių, o jų nebus
po ranka, smeigtuku pradurkite popieriuje skylutę ir
pridėkite prie pat akies. Žiūrėdami pro labai mažą
diafragmą, skaitomą vietą matysite aiškiai. Jei maksimaliai
susiaurėjusių vyzdžių nepakanka, prisimerkiame, kad
diafragma pasidarytų kuo mažesnė ir kartu apsaugotume
akis (žr. 62 pav.).

48 RĖMELIS: JEI VYZDŽIAI SUSITRAUKĖ, VADINASI, KALTAS

1989 m. FTB tyrė svarbią šnipinėjimo bylą, joje dalyvavau ir aš. Kelis kartus
apklausėme vieną šnipą. Jis sutiko bendradarbiauti, bet nenorėjo išduoti
bendrininkų. Bandymai apeliuoti į patriotizmo jausmą ir gerovę milijonų
žmonių, kuriems jo veikla galėjo pridaryti bėdos, nieko nedavė; tyrimas
priėjo aklavietę. Buvo nepaprastai svarbu nustatyti to vyro bendrininkus,
nes jie vis dar buvo laisvėje ir kėlė rimtą pavojų valstybei. Neturėdamas kito
pasirinkimo, Markas Riseris, mano draugas ir puikus FTB žvalgybos
analitikas, pasiūlė rinkti informaciją naudojantis bežodžiais ženklais.

Šnipui davėme trisdešimt dvi 7,5 x 12,5 cm korteles. Jas parengė Riseris.
Ant kiekvienos buvo parašyta po pavardę žmonių, su kuriais nusikaltėlis
anksčiau dirbo ir kurie galėjo būti jo bendrininkai. Kai vyriškis iš eilės
apžiūrinėjo korteles, jo buvo paprašyta bendrais bruožais apibūdinti
kiekvieną asmenį. Mums buvo nesvarbu, ką jis atsakys, nes galėjo meluoti;
mes stebėjome jo veidą. Perskaičius dvi pavardes, jo akys iš pradžių
 išsiplėtė, parodydamos, kad jis pažįsta tuos žmones, paskui vyzdžiai
susitraukė ir šnipas prisimerkė. Buvo aišku, kad šnipui nesmagu žiūrėti į tas
dvi pavardes ir nežinia kodėl jis pajuto pavojų. Galbūt tie žmonės grasino
susidoroti, jei bus išduoti. Vyzdžių susitraukimas ir nežymus prisimerkimas
buvo tos užuominos, kuriomis galėjome remtis, norėdami nustatyti šnipo
sėbrus. Jis nežinojo, kad jo kūnas parodė šiuos ženklus, o mes nieko
nesakėme. Beje, jei nebūtume žiūrėję jam į akis, tų dviejų žmonių
nebūtume aptikę. Abu jo bendrininkai galiausiai buvo surasti, apklausti ir
prisipažino dalyvavę nusikaltime. Šnipas iki šiol nežino, kaip sugebėjome
aptikti jo bendrininkus.

Mes prisimerkiame, norėdami apsisaugoti nuo šviesos arba

nemalonių dalykų. Prisimerkiame supykę, prisimerkiame net ir
tada, kai išgirstame nemalonius balsus, garsus ar muziką.

Kartą prieš kelerius metus su dukterimi išėję

pasivaikščioti, prasilenkėme su jos pažįstama mergina.
Nepakeldama rankos duktė jai pamojavo ir sykiu šiek tiek
prisimerkė. Man kilo įtarimas, ar tarp jų nebus perbėgusi
juoda katė, todėl paklausiau, iš kur tą merginą pažįsta.
Duktė atsakė, kad tai jos bendraklasė, su kuria ji
nesutardavo. Pamojo beveik nepakeldama rankos, tik iš
mandagumo, tačiau primerktos akys išdavė, kad ji tos
merginos nemėgsta (nors praėjo jau septyneri metai). Mano
duktė nieko nenujautė, tačiau man ta informacija buvo aiški
kaip dieną (žr. 63 pav.).

Prisimerkti galima labai trumpai – tik 1,8 sekundės, – bet to

pakanka atspindėti neigiamą mintį ar emociją.

Tas pat vyksta verslo pasaulyje. Jei skaitydami sutartį

pirkėjai arba klientai staiga prisimerkia, tikėtina, kad jiems
nepatinka kuri nors formuluotė, ir susirūpinimas ar dvejonė
tuoj pat atsispindi jų akyse. Greičiausiai jie nė neįtaria, kad
siunčia labai aiškią žinią.
Pasijutę nejaukiai, kai kurie žmonės ne tik prisimerkia,
bet ir nuleidžia antakius. Išriesti antakiai reiškia didelį
pasitikėjimą savimi ir gerus jausmus (tai aukštyn nukreiptas
judesys), nuleisti antakiai yra sumenkusio pasitikėjimo
savimi ir nesmagumo ženklas – toks elgesys parodo
žmogaus silpnumą ir nepasitikėjimą (žr. 49 rėmelį).

49 RĖMELIS: SURAUKTI ANTAKIAI: KAIP ŽEMAI PULSI?

Suraukti antakiai gali reikšti kelis skirtingus dalykus. Norint juos atskirti,
reikia įvertinti antakių judesių pobūdį ir aplinkybes. Pavyzdžiui, kartais
nuleidžiame ir suraukiame antakius būdami priešiškai nusiteikę arba
nenorėdami nusileisti. Nuleidžiame antakius ir tikro arba tariamo pavojaus
akivaizdoje, tada, kai mums grasinama. Tą patį darome susierzinę,
nepatenkinti arba supykę. Tačiau jei pernelyg žemai nuleisime antakius,
kaip daro pralaimėjimą patyrę vaikai, tai bus universalus silpnumo ir
nepasitikėjimo savimi ženklas. Perdėto nuolankumo, šunuodegiavimo,
paklusnumo elgesys, prilygstantis lankstymuisi arba susigūžimui – juo gali
pasinaudoti socialiniai grobuonys, pavyzdžiui, psichopatai. Apklausiant
kalinius nustatyta, kad į kalėjimą atvykus naujam įnamiui, kad jį perprastų,
senbuviai žiūri į antakius. Bendraudami su žmonėmis laisvalaikiu ir darbe,
stebėkite antakių judesius ir patys įsitikinsite, kurie jų parodo žmonių
silpnumą, o kurie stiprią valią.

Akių blokavimas, arba kaip smegenys tausoja save

Akys, daug geresni prietaisai už bet kokį fotoaparatą,

evoliucijos metu išsivystė kaip svarbiausia priemonė
informacijai gauti. Tačiau žmonės dažnai mėgina cenzūruoti
šią informaciją, pasinaudodami limbinės smegenų sistemos
išlikimo mechanizmu, vadinamu akių blokavimu. Jo paskirtis
– apsaugoti smegenis nuo to, ko jos nenori matyti. Ir
primerktos akys, ir susiaurėję vyzdžiai yra nesąmoningo
blokavimo forma. Toks elgesys rodo, kad žmogus
susirūpinęs, jaučia antipatiją, kam nors nepritaria arba
įžvelgia grėsmę.
Daugybė akių blokavimo atmainų yra tokia įprasta, tokia
natūrali bežodžio bendravimo dalis, kad dauguma žmonių
arba visiškai jų nepastebi, arba nesigilina į jų prasmę (žr.
64–67 pav.). Prisiminkite akimirką, kai jums kas nors
pranešė prastą žinią.

Akių blokavimas rankomis – geras būdas pasakyti: „Man

nepatinka tai, ką išgirdau, pamačiau ar sužinojau.“
Trumpas brūkštelėjimas per akis kalbantis gali jums pranešti,
jog pašnekovas nusiteikęs nepalankiai.

Jei išgirdus kokią informaciją akys dar ilgokai būna užmerktos,

tai rodo, kad patiriamos neigiamos emocijas ir
nepasitenkinimas.
 Jei vokai stipriai suspausti – kaip šioje nuotraukoje, – vadinasi,
žmogus stengiasi atsiriboti nuo blogos žinios arba įvykio.

Tikėtina, kad išgirdę tokią informaciją trumpam

nevalingai užsimerkėte. Toks blokuojamasis elgesys
susiformavo dar žiloje senovėje, todėl yra tvirtai įsišaknijęs
mūsų nervų sistemoje. Net kūdikiai motinos įsčiose
nesąmoningai užsimerkia šalia pasigirdus trankiai muzikai.
Dar labiau stebina, kad išgirdę blogą naujieną akli nuo
gimimo vaikai irgi užsidengia akis (Knapp ir Hall, 2002, p.
42–52). Paklusdami limbinei smegenų sistemai žmonės
išgirdę baisią žinią kaskart nevalingai užsimerkia arba
užsidengia akis. Galbūt smegenims tiesiog reikia trumpo
atokvėpio susivokti ir surikiuoti mintis.
Akių blokavimą galima pastebėti per bet kokį nelaimingą
atsitikimą, nesvarbu, ar apie jį sužinome per televiziją ir
radiją, ar nelaimė ištiko mus pačius. Žmonės gali skiausčiu
delnu visiškai užsidengti abi akis, užsidengti jas abiem
rankom – viena ranka vieną, antra antrą akį, užsidengti visą
veidą kokiu nors daiktu, pavyzdžiui, laikraščiu arba knyga.
Net mintis gali sukelti tokį atsaką. Žmogus, kuris staiga
prisiminė pamiršęs šį tą svarbaus, gali trumpam užsimerkti
ir giliai įkvėpti, tuo pat metu bardamas save už žioplumą.
Jei pavyksta iškart išsiaiškinti akių blokavimo priežastį,
galima sužinoti, ką žmogus mąsto ir jaučia dabar. Kalbantis
tai vienas geriausių signalų, įspėjančių mus, jog pasakyta
informacija kaip nors užgavo pašnekovą.
Dirbdamas FTB esu ne kartą pasinaudojęs akių
blokavimu. Nužudymas ledo yla ir gaisras Puerto Riko
viešbutyje, apie kuriuos jau rašiau, yra tik du iš daugybės
atvejų, atskleidžiančių, koks reikšmingas yra akių
blokavimas. Ir dabar kasdien jį stebiu, norėdamas perprasti,
ką jaučia ir ką galvoja žmonės. Akis užsidengia ir žmonės,
kuriems stinga pasitikėjimo savimi. Jei akys blokuojamos po
to, kai pranešėte žmogui tam tikrą informaciją arba
pateikėte pasiūlymą, tai turėtų jums pasufleruoti, kad
kažkas negerai ir kad tas žmogus susirūpino. Permąstykite,
kur sukti kalbą, jei siekiate toliau sklandžiai bendrauti su
tuo žmogumi.

Išsiplėtę vyzdžiai, išriesti antakiai ir apskritos žėrinčios akys

Akys įvairiai parodo gerus jausmus. Dar kūdikystėje mūsų

akys nušvinta žiūrint į mamą. Kūdikis ima stebėti mamos
veidą praėjus 72 valandoms po gimimo: jai įėjus į kambarį,
mažylio akys išsiplečia rodydamos susidomėjimą ir
pasitenkinimą. Mylinti motina irgi žiūri į kūdikį plačiai
atmerktomis akimis, reiškiančiomis atsipalaidavimą, o
kūdikis stebi jas ir semiasi ramybės. Plačiai atmerktos akys
yra geras ženklas, kalbantis apie tai, kad tai, ką žmogus
mato, kelia jam gerus jausmus.
Priešingai nei susiaurėję vyzdžiai, pasitenkinimą ir
teigiamas emocijas parodo išsiplėtę vyzdžiai. Smegenys
tarytum sako: „Man patinka, ką matau; noriu dar geriau tai
įžiūrėti!“ Kai žmonės tikrai patenkinti tuo, ką mato, ne tik
išsiplečia jų vyzdžiai, bet ir pakyla antakiai (išsiriečia lanku),
todėl padidėja plotas aplink akis ir jos atrodo daug didesnės
(žr. 68, 69, 70 pav.) (Knapp ir Hall, 2002, p. 62–64). Be to,
kai kurie žmonės moka nepaprastai išplėsti akių diafragmą,
atsimerkdami kuo plačiau, todėl jų akys atrodo apskritos ir
žėrinčios tarsi fotoaparato blykstė. Apskritos akys paprastai
siejamos su nustebimu arba teigiamais įvykiais (žr. 50
rėmelį). Tai dar viena aukštyn nukreiptų judesių, paprastai
siejamų su gerais jausmais, forma.
Kai mes patenkinti, mūsų akys atsipalaidavusios, jose nematyti
įtampos.

Čia antakiai truputį išlenkti: tai aukštyn nukreiptas judesys,

neabejotinai reiškiantis gerus jausmus.

Apskritas žėrinčias akis galima išvysti, kai kas nors

apsidžiaugia pamatęs kitą žmogų arba geri jausmai ima veržtis
per kraštus.
 50 RĖMELIS: KAI UŽSIDEGA AKYS

Pamatę malonų žmogų arba netikėtai susidūrę su seniai matytu pažįstamu,

dažniausiai išplečiame akis, kad jos taptų kuo didesnės; tą pačią akimirką
išsiplečia ir vyzdžiai. Jei su jumis kalbėdamas viršininkas žiūri plačiai
atmerktomis akimis, galite būti tikri, kad jis jus mėgsta arba kad gerai
atliekate darbą.

Remdamiesi šiuo gerus jausmus patvirtinančiais ženklais, galėsite nustatyti,

ar elgiatės teisingai įvairiausiomis aplinkybėmis – per pasimatymą,
sudarydami sandorį ar tiesiog bandydami rasti draugų. Pavyzdžiui,
įsivaizduokite didžiules svajingas jaunutės merginos akis, įsmeigtas į
dievinamo mylimojo veidą. Trumpai tariant, stebėkite akis: kuo jos didesnės,
tuo karštesnė meilė! Kita vertus, jei žmogus prisimerkė ir nuleido antakius,
mintyse perkratykite savo elgesį ir keiskite taktiką.

Dėmesio! Vyzdžių išsiplėtimą ir susiaurėjimą gali sukelti nieko bendra su

emocijomis neturintys veiksniai, pavyzdžiui, pasikeitęs apšvietimas, tam
tikros ligos ar vaistai. Nepamirškite į juos atsižvelgti, antraip galite suklysti.

Blykstelėjimas akimis

Apskritų akių variantai – antakių kilstelėjimas arba

blykstelėjimas akimis, kuris būna labai trumpas, tarsi
staccato muzikoje, sutampantis su teigiamu emociniu įvykiu.
Šis elgesys visuotinai atpažįstamas ne tik kaip malonaus
nustebimo požymis (prisiminkite, kaip atrodo žmogus,
kuriam draugai paruošė staigmeną), bet ir naudojamas
pabrėžti, suteikti žodžiams jėgos. Žmonės gana dažnai
šūkteli „Oho!“, tuo pat metu pakelia antakius ir blyksteli
akimis. Tai labai nuoširdus teigiamus jausmus parodantis
elgesys. Kai susijaudinę pasakojame ir pabrėžiame žodžius,
turėtų pakilti ir antakiai. Tai atspindi tikrą žmogaus
nuotaiką, be to, sudaro sąlygas aiškiau matyti.
Turbūt geriausias būdas suprasti, ką reiškia pakelti
antakiai – stebėti, kada pašnekovas liovėsi taip daręs. Jei
žmogus emociškai nesusijęs su tuo, ką sako, jo akys
nepadeda pabrėžti svarbesnių pasakojimo vietų.
Abejingumas gali reikšti, kad žmogui ta tema tiesiog
nebeįdomi, arba tai, kad jis kalba netiesą. Atskirti viena nuo
kito nelengva; jums belieka stebėti, ar pašnekovas vis dar
pakelia antakius, ar liovėsi tai daręs. Paskui bandyti
suprasti, kas pasikeitė. Įstabu, kaip dažnai pasikeičia
antakių judesiai, kai žmonės ima dvejoti savo žodžiais.

Įdėmus žvilgsnis

Visur pasaulyje galioja ta pati taisyklė: žiūrime tiesiai į

pašnekovą, jei jis mums patinka, jei norime apie jį daugiau
sužinoti arba ketiname jam grasinti. Mylimieji dažnai
įdėmiai žiūri vienas kitam į akis, taip pat kaip motina ir
vaikas; plėšrūnai skvarbiu žvilgsniu siekia užhipnotizuoti
arba grasinti (prisiminkite žudiko maniako Tedo Bandi arba
žmogžudysčių organizatoriaus Čarlzo Mansono akis). Kitaip
sakant, meilei, susidomėjimui, neapykantai atskleisti
smegenys pasitelkia tam tikrą žiūrėjimo būdą – labai įdėmų
žvilgsnį. Todėl turime pasikliauti kitais veido ženklais,
pasirodančiais kartu su įdėmiu žvilgsniu. Taip galėsime
nuspręsti, ar žmogui patinkame (lengva šypsena), ar ne
(įtemptas smakras, suspaustos lūpos).
Atvirkščiai, kai su kuo nors kalbėdamiesi nusukame akis į
šalį, dažniausiai stengiamės sutelkti mintis, nes žiūrėjimas į
pašnekovą kartais blaško. Šis elgesys dažnai laikomas
nemandagiu ir atsainiu, bet taip nėra. Lygiai taip pat
žiūrėjimas į šalį nereiškia, kad žmogus meluoja arba
nesidomi pašnekovu; tiesą sakant, tai atsipalaidavimo
požymis (Vrij, 2003, p. 88–89). Kalbėdamiesi su draugais,
retsykiais pasižiūrime į tolį – jaučiamės taip patogiai, jog
leidžiame sau taip elgtis; vadinasi, limbinė smegenų sistema
to žmogaus nelaiko pavojingu. Nemanykite, kad žmogus
meluoja, nesidomi jumis ar yra nepatenkintas tik todėl, kad
žiūri į šalį. Žiūrėjimas į šalį dažnai padeda surikiuoti mintis.
Pašnekovas gali žiūrėti į šalį dėl daugelio priežasčių. Akių
nudelbimas gali reikšti, kad jis pasinėrė į vidinį dialogą, o
gal rodo nuolankumą. Daugelyje kultūrų žiūrėjimas žemyn
ar nusuktas žvilgsnis yra deramas elgesys aukštų pareigūnų
ir kilmingųjų akivaizdoje. Kartais vaikai mokomi pagarbiai
žiūrėti žemyn, kai juos bara tėvai arba suaugusieji (Johnson,
2007, p. 277–290).
Atsidūrę keblioje padėtyje, žmonės gali nusukti akis iš
mandagumo. Nelaikykite žiūrėjimo žemyn melavimo ženklu.
Visose kultūrose valdantieji turi daugiau galimybių
nevaržomi įdėmiai žiūrėti. Jie gali žiūrėti kur tik nori. Tačiau
pavaldiniams taikomi įvairūs draudimai, jiems leidžiama
žiūrėti ne visur ir ne visada. Nuolankumas reikalauja
karališkosios šeimos narių ir Bažnyčios hierarchų
akivaizdoje nulenkti galvą. Valdantieji dažniausiai visai
nežiūri į pavaldinius, o šie į aukštus asmenis žvelgia iš tolo.
Kitaip tariant, aukštesnę padėtį užimantys asmenys gali būti
abejingi, žemesnės visuomeninės padėties asmenys privalo
rodyti dėmesį žvilgsniu. Karalius gali žiūrėti į ką tik
panorėjęs, bet valdiniai turi būti atsigręžę į karalių net ir
išeidami iš menės.
Iš darbdavių esu girdėjęs, kad jiems nepatinka, kai per
pokalbį dėl darbo kandidatų akys šmirinėja po kambarį lyg
po savo valdas. Žmogus lakstančiomis akimis atrodo
abejingas arba viršesnis už kitus, toks elgesys daro blogą
įspūdį. Nors ir maga įsitikinti, ar jums tiktų ši darbovietė,
vargu ar būsite priimtas, jei nežiūrėsite į žmogų, su kuriuo
kalbatės.

Mirksėjimas (vokų trūkčiojimas)

Mirksėjimas padažnėja susijaudinus, susirūpinus,

nervinantis arba kuo nors susidomėjus. Atsipalaidavęs
žmogus liaujasi mirksėjęs. Greiti mirksniai gali reikšti vidinę
kovą. Pavyzdžiui, jei žmogus kalba tai, kas mums nepatinka,
akių vokai gali kelis kartus suvirpėti. Taip gali atsitikti, jei
kalbant mums nesiseka suregzti minties (žr. 51 rėmelį).
Vokų trūkčiojimas gana tiksliai parodo, kad mums sunkiai
einasi ką nors prisiminti, pasakyti arba sutikti su pateikta
informacija. Britų aktorius Hju Grantas turbūt dažniau nei
kiti naudojasi vokų trūkčiojimu, norėdamas parodyti
žiūrovui, kad yra suglumęs, iš visų jėgų stengiasi ką nors
prisiminti ar yra patekęs į bėdą.

51 RĖMELIS: ŽIŪRĖKITE, AR NEIMS TRŪKČIOTI VOKAI

Pastebėję, kad ėmė trūkčioti pašnekovo vokai, geriau suprasite jo būseną ir

galėsite atitinkamai pakeisti savo elgesį. Tarkim, per pobūvį ar susirinkimą
psichologiją išmanantis asmuo dairysis tokio elgesio, norėdamas suprasti, ar
dalyviai jaučiasi patogiai. Jei vokai trūkčioja, žmogui kažkas neduoda
ramybės. Šis ženklas labai tikslus; kai kuriems žmonėms vokai ima trūkčioti
kaip tik tą akimirką, kai iškyla bėda. Kalbantis pradėję trūkčioti vokai rodo,
kad pašnekovų nuomonės išsiskyrė arba pasuko nepageidaujama kryptimi ir
geriausia būtų keisti temą. Netikėtas šio ženklo pasirodymas yra svarbus, jei
norite, kad svečiai jaustųsi gerai, atkreipkite į jį dėmesį. Mirksėjimo
dažnumas ir vokų trūkčiojimo pobūdis skiriasi, ypač kai žmonės dar nėra
pripratę prie naujų glaustinių lęšių, todėl stebėkite, ar nepasikeitė
trūkčiojimo tempas, pavyzdžiui, ar trūkčiojimas nedingo, ar nesustiprėjo.
Tada jums taps aiškiau, ką mąsto ir jaučia žmogus.

Bežodės komunikacijos kurso klausytojai neretai pažymi,

kad prezidentas Ričardas Niksonas, sakydamas kalbą „Aš –
ne apgavikas“ Votergeito skandalo metu, tankiai mirksėjo.
Reikalas tas, kad kiekvienas stresą patiriantis žmogus
mirksi dažniau, – nesvarbu, meluoja jis ar ne. Aš palyginau
prezidento Bilo Klintono mirksėjimo dažnį ankstesniais
metais ir per apkaltos procesą. Nustačiau, kad dėl streso jis
ėmė mirksėti penkis kartus dažniau. Nors ir maga, aš nesu
linkęs nė vieno žmogaus pavadinti melagiu tik todėl, kad jis
tankiau mirksi, nes bet koks stresas, net ir sukeliamas viešai
užduodamų klausimų, gali paskatinti dažniau mirksėti.
 Žiūrėjimas šnairomis

Šnairuojant dalyvauja ir galva, ir akys (žr. 71 pav.). Taip

daroma keliais būdais: galva pasukama į šoną arba
palenkiama ir tuo metu metamas žvilgsnis į šoną arba
trumpam užverčiamos akys. Šnairuojame į, mūsų manymu,
įtartinus arba nei šį, nei tą paistančius žmones. Šnairavimo
trukmė įvairuoja nuo žaibiško žvilgsnio iki sarkastiško
spoksojimo per visą susitikimą. Toks elgesys reiškia daugiau
smalsumą ar nepatiklumą negu aiškią nepagarbą, yra
lengvai pastebimas ir praneša: „Klausausi jūsų, bet nė per
nago juodymą netikiu tuo, ką sakote, bent jau kol kas.“

Šnairuojame į žmones, kai jais nepasitikime arba mūsų

neįtikina pašnekovo argumentai.

KĄ ATSKLEIDŽIA BURNOS ŽENKLAI

Burna, kaip ir akys, siunčia patikimus ir iškalbingus ženklus.
Jų reikšmių žinojimas jums pravers bendraujant. Smegenys
gali manipuliuoti burna ir siųsti klaidinančius signalus, todėl
nedarykite skubotų išvadų. Dabar panagrinėsime keletą
svarbiausių burnos ženklų.

Dirbtinė ir tikra šypsena

Mokslininkai žino, kad žmonės turi dvi šypsenas – dirbtinę ir

tikrą (Ekman, 2003, p. 205–207). Dirbtinė šypsena yra
tapusi beveik socialine priederme, ja pasitinkame ne itin
artimus žmones, o tikrą šypseną rodome tiktai brangiems
žmonėms (žr. 52 rėmelį).

52 RĖMELIS: ŠYPSENOS BAROMETRAS

Pasitreniravus nesunku atskirti dirbtinę šypseną nuo tikros. Yra paprastas

būdas mokymuisi paspartinti – stebėti, kaip jūsų pažįstami sveikinasi su
kitais. Pavyzdžiui, jei žinote, kad jūsų verslo partneris mėgsta asmenį A ir
nemėgsta asmens B ir abu yra pakviesti į darbovietės pobūvį, kurio
šeimininkas – jūsų verslo partneris, stebėkite jo veidą pasitinkant svečius.
Netrukus pamatysite, kuo skiriasi abi šypsenos! Mokėjimu atskirti dirbtinę ir
tikrą šypseną galėsite naudotis kaip barometru, parodančiu, ką žmonės iš
tiesų jums jaučia, ir atitinkamai elgtis. Ieškokite skirtingų šypsenų ir
norėdami įvertinti, ar klausytojai supranta jūsų pasiūlymus. Idėjas, kurias
pasitinka nuoširdžios šypsenos, reikia plėtoti ir nedelsiant įtraukti į darbų
sąrašą. Pasiūlymus, kuriuos žmonės pasitinka dirbtinėmis šypsenomis,
reikia pergalvoti iš naujo arba atidėti vėlesniam laikui. Tokiu šypsenų
barometru galima naudotis bendraujant su draugais, sutuoktiniais,
 bendradarbiais, vaikais ir net su viršininkais, nes jis suteikia patikimos
informacijos apie žmonių jausmus.

Tikra šypsena nušviečia veidą veikiant dviem raumenims:

didžiajam skruostiniam (zygomaticus major), kuris eina nuo
lūpų kampo iki skruostikaulio, ir žiediniam akies raumeniui
(orbicularis oculi), supančiam akį. Dirbant šiems
raumenims, lūpų kampučiai pakyla, susiraukšlėja oda prie
išorinių akių kampučių – susidaro vadinamosios šarkos
kojelės, būdingos šiltai ir nuoširdžiai šypsenai (žr. 72 pav.).

Tikra šypsena kilsteli lūpų kampučius link akių.

Kai šypsomės dirbtine šypsena, juoko raumenys (risorius)

lūpų kampučius ištempia į šonus, bet nepakelia aukštyn,
kaip šypsantis nuoširdžiai (žr. 73 pav.). Įdomu, kad jau kelių
savaičių kūdikiai, panaudodami didžiuosius skruostinius
raumenis, šypsosi savo mamoms tikra šypsena, o visiems
kitiems – dirbtine. Jei liūdite, vargu ar įstengsite šiltai
nusišypsoti net ir įtempę didžiuosius skruostinius bei
žiedinius akies raumenis. Kai trūksta nuoširdžių emocijų,
šypseną sunku prisiklijuoti.

Tai dirbtinė, vadinamoji mandagumo, šypsena: lūpų kampučiai

pakilę vos ne iki ausų, bet akys abejingos.

„Dingusios“ lūpos, suspaustos lūpos ir apversta U

Turbūt atkreipėte dėmesį, kad nuotraukose žmonių,

sakančių kalbą Kongreso nariams, lūpų beveik nematyti.
Taip yra todėl, kad jie patiria stresą. Šitai teigiu tvirtai, nes
nėra universalesnio stresą atskleidžiančio bežodžio ženklo
kaip „dingusios“ lūpos. Kai išgyvename stresą, lūpos
„dingsta“ mums patiems nepastebint.
Kai suspaudžiame lūpas, šituo judesiu mūsų limbinė
smegenų sistema tarytum sako, kad nutiltume ir
užsisklęstume (žr. 74 pav.), nes tuo metu mūsų galva užimta
rimtu klausimu. Suspaustos lūpos labai tiksliai parodo
neapsimestinius neigiamus jausmus. Jos suspaudžiamos
kaip tik tuo metu, kai žmogus tokį jausmą pajunta (žr. 53
rėmelį). Tai aiškus ženklas, kad žmogus sunerimo, jog
kažkas negerai. Suspaustos lūpos retai kada turi teigiamą
konotaciją, tačiau, jas pamačius, nereikia daryti skubotų
išvadų, kad žmogus jus apgaudinėja, – ne, tiesiog tuo metu
jis įtemptai mąsto.

Lūpos „dingsta“ dėl streso arba nerimo.

53 RĖMELIS: ATVEJIS, KAI BUVO SLEPIAMOS NE TIK LŪPOS

Per apklausas arba tada, kai žmogus ką nors deklaratyviai pareiškia, žiūriu,
ar jis nesuspaudė lūpų. Šis ženklas neišvengiamai pasirodo veide tą
akimirką, kai užduodamas sunkus klausimas. Tik neskubėkite apkaltinti
žmogaus meluojant. Toks elgesys tik rodo, kad tam tikras klausimas paveikė
kaip neigiamas dirgiklis ir žmogus ne juokais susirūpino. Pavyzdžiui, jei aš
 klausiu: „Ar nuo manęs ką nors slepiate?“ ir tardomasis suspaudžia lūpas –
vadinasi, jis kažką slepia. Jei taip nutiko išgirdus šį klausimą, bežodžiu
ženklu galima visiškai pasitikėti ir nedelsiant užduoti įtariamajam papildomų
klausimų.

Toliau pateikiamomis nuotraukomis (žr. 75–78 pav.)

norėjau parodyti, kaip lūpų storumas palengva kinta nuo
putlių (viskas klostosi puikiai) iki „pradingstančių“ arba
suspaustų (prasti reikalai). Ypatingą dėmesį atkeipkite į
paskutinę nuotrauką (78 pav.), joje lūpų kamputis nusviręs,
todėl burna panaši į apverstą U. Toks elgesys atskleidžia,
kad žmogus didžiai susikrimtęs – patiria nepaprastą stresą.

Atkreipkite dėmesį – kai lūpos putlios, žmogus patenkintas.

Kai žmogus patiria stresą, lūpos pamažu „dingsta“ ir įsitempia.

Suspaustos lūpos – streso arba nerimo požymis – gali visai

„pradingti“, kaip šioje nuotraukoje.
 Kai lūpos pradingsta, o burnos kampučiai nusvyra, tai reiškia,
kad mus apniko blogos emocijos, netekome pasitikėjimo savimi,
apėmė didžiulis nerimas ir susirūpinimas.

Skaitydamas paskaitas (galite tai išbandyti su draugais),

prašau studentų stipriai suspausti lūpas – taip, kad jų
beveik arba visai nebesimatytų – ir pasižiūrėti vieniems į
kitus. Studentai netrukus pastebi, kad nors lūpų
nebematyti, jų linija dažniausiai lieka tiesi. Dauguma
žmonių, nors ir kiek stengtųsi, negali suspausti lūpų taip,
kad kartu su jų kampučiais susidarytų apversta U raidė.
Kodėl? Todėl, jog tai limbinės sistemos atsakas, kurį sunku
pamėgdžioti žmogui, neprislėgtam nuoširdaus sielvarto ar
liūdesio.
Žinokite, jog kai kurių žmonių lūpų kampučiai nuolat
nusvirę, todėl nelaikytini susikrimtimo požymiu.

Sučiauptos lūpos
Atkreipkite dėmesį į žmones, kurie sučiaupia lūpas tuo
metu, kai jūs arba kas nors kitas kalba (žr. 79 pav.). Toks
elgesys įprastai reiškia, kad asmuo nesutinka su tuo, kas
sakoma, svarsto alternatyvią mintį arba brandina kokį nors
sumanymą.

Sučiaupiame arba suraukiame lūpas, kai nesutinkame su tuo,

kas sakoma, arba apmąstome galimą alternatyvą.

Tai gali labai praversti apsisprendžiant, kaip pateikti

klausimą, pakeisti siūlymą, kuria linkme pakreipti pokalbį.
Norint nustatyti, ar sučiauptos lūpos reiškia nepritarimą, ar
tik alternatyvaus požiūrio galimybę, reikėtų ilgokai stebėti
pokalbį ir aptikti daugiau bežodžių ženklų.
Sučiauptas lūpas dažnai galima pamatyti teisme
pateikiant baigiamuosius argumentus. Kai kaltintojas sako
kalbą, advokatas nesutikimo ženklan sučiaupia lūpas.
Teisėjai daro tą patį per slaptus pasitarimus su advokatais
nuomonėms išsiskyrus. Peržiūrint sutartis patartina atidžiai
stebėti kitai šaliai atstovaujančio teisininko veidą.
Pastebėjus sučiauptas lūpas, galima suprasti, kuris
klausimas kelia susirūpinimą. Sučiauptas lūpas galima
pamatyti policijoje per apklausas, ypač jei įtariamajam
pateikiama neteisinga informacija. Jis sučiaupia lūpas,
parodydamas, kad žino, jog tardytojas pateikė klaidingus
faktus.
Lūpas dažnai sučiaupia verslininkai, todėl šį ženklą
galima laikyti veiksminga informacijos rinkimo priemone.
Pavyzdžiui, skaitant tam tikrą sutarties paragrafą,
nesutinkantys su juo asmenys kaip tik tą akimirką sučiaupia
lūpas. Arba: skaitant pavardes tų, kurie bus paaukštinti
tarnyboje, žmonės sučiaupia lūpas paminėjus mažiausiai
tinkamo žmogaus pavardę.
Šiam tiksliam ženklui tikrai dera skirti daugiau dėmesio.

Šaipymasis

Šaipymasis, kaip ir užverstos akys, yra universalus paniekos

ženklas. Toks nepagarbus elgesys rodo, kad besišaipantysis
neužjaučia ir nesupranta savo patyčių taikinio. Šaipantis
skruostų raumenys susitraukia ir patempia lūpų kampučius
link ausų, todėl juose atsiranda duobutės. Ši išraiška
reikšminga, nors švysteli tik trumpam (žr. 80 pav.). Ji gali
labai daug pasakyti apie tai, kas vyksta pašaipūno galvoje ir
ko iš jo galima tikėtis (žr. 54 rėmelį).
 Probėgomis blykstelėjusi pašaipa reiškia nepagarbą arba
panieką. Ji byloja: „Man mažai rūpi ir tu pats, ir tavo nuomonė.“

54 RĖMELIS: ŠAIPYTIS YRA BLOGAI

Psichologijos profesorius Džonas Gotmanas iš Vašingtono universiteto per

sutuoktinių porų psichoterapijos seansus nustatė, kad jei vienas partneris
pašiepia kitą arba taip elgiasi abu, tai stiprus signalas, jog pora netrukus
išsiskirs.

Jei į žmogaus mintis kartą įžengė nesiskaitymas arba panieka – tai rodo
pašaipos, – vadinasi, tarpusavio santykiai pašliję ir gali visai nutrūkti. Per
tardymus FTB pastebėjau, kad įtariamieji šaiposi, kai mano žiną daugiau už
tardytoją arba jaučia, jog pareigūnas neturi susidaręs viso nusikaltimo
paveikslo. Kad ir kaip ten būtų, šaipymasis yra didžiulis nepagarbos arba
paniekos kitam ženklas.

Liežuvio rodymas
Nemažai liežuviu rodomų ženklų gali suteikti vertingų
įžvalgų apie žmogaus mintis ir nuotaiką. Kai patiriame
stresą, išdžiūsta burna, todėl apsilaižome lūpas.
Nerimaudami liežuviu braukome lūpas. Galime iškišti
liežuvį, kai į ką nors susitelkiame (pavyzdžiui, stebime, kaip
krepšinio dievaitis Maiklas Džordanas pašokęs deda
kamuolį iš viršaus); galime iškišti liežuvį, norėdami paerzinti
asmenį, kurio nemėgstame, taip parodydami pasibjaurėjimą
(vaikai taip daro nuolat).
Pavyzdžiui, kai stebimas asmuo ima kandžioti, liesti,
laižyti lūpas, graužti kokį nors daiktą, atidus stebėtojas
įsitikina, kad tas žmogus abejoja savimi (žr. 81 pav.). Be to,
jei žmonės ilgai liečia ir laižo lūpas, tuo metu svarstydami
kitas pasirinkimo galimybes, tai irgi yra nepasitikėjimo
savimi ženklas.

Lūpų laižymas – raminamasis elgesys, sušvelninantis įtampą.

Taip elgiantis galima pamatyti mokinius prieš rašomąjį darbą.
 Liežuvio kyštelėjimas – gestas, kurį žmonės rodo, kai
pavyksta išlipti sausiems iš balos arba kai įkliūva. Esu matęs
taip darant sendaikčių turguose JAV ir Rusijoje,
Žemutiniame Manhatane, prie pokerio stalų Las Vegase,
per FTB tardymus bei verslininkų susitikimus. Šis gestas –
liežuvis iškištas tarp dantų neliečiant lūpų – parodomas
sudarant kokį nors sandorį arba norint be žodžių pasakyti,
jog reikalas baigtas (žr. 82 pav.). Tam tikru atžvilgiu šis
elgesys yra sudėtinė sandorio dalis. Liežuvis nejučia
iškišamas socialinei sąveikai baigiantis ir turi daugybę
prasmių. Liežuvio kyštelėjimas gali reikšti: mane pričiupo,
piktdžiugišką susijaudinimą, man pavyko prasmukti,
iškrėčiau kvailystę, esu padykęs.

Žmonės kyšteli liežuvį pagauti darant blogą darbą, kai

susimauna arba sausi išlipa iš balos. Šis gestas labai trumpas.
 Šiandien, man sėdint universiteto kavinėje ir skaitinėjant
užrašus, padarytus renkant medžiagą šiai knygai, padavėja
į studentės, sėdinčios tiesiai priešais mane, lėkštę pridėjo ne
tų daržovių, kurių ši buvo užsisakiusi. Kai studentė paprašė
ištaisyti klaidą, darbuotoja kyštelėjo liežuvį tarp dantų ir
kilstelėjo pečius, tarsi sakydama: „Oi, suklydau.“
Kalbantis asmeniniais ar darbo klausimais, liežuvis
kyštelimas pokalbiui baigiantis, kai žmogus jaučia, jog jam
pavyko išsisukti, o kita pusė nieko nepastebėjo arba
nenorėjo gilintis. Jei išvydote žmogų kyštelint liežuvį,
paklauskite savęs, kas ką tik nutiko. Pagalvokite, ar
nebuvote apkvailintai, apsukti, o gal ką tik suklydote.
Susimąstykite, ar tas žmogus jūsų neapgaudinėja.

KITI BEŽODŽIAI VEIDO ŽENKLAI

Suraukta kakta

Įprastai žmonės suraukia kaktą ir antakius, kai apima

nerimas, liūdesys, kai susikaupia, rūpinasi, suglumsta arba
pyksta (žr. 83 pav.). Norint išsiaiškinti, ką reiškia suraukta
kakta, reikia atsižvelgti į aplinkybes. Pavyzdžiui, kartą
mačiau, kaip prekybos centro kasininkė prie kasos aparato
stalčiaus susiraukusi skaičiavo grynuosius pasibaigus
pamainai. Jos veide ryškėjo įtampa ir susikaupimas. Taip pat
raukosi suimti asmenys, kai juos išlaipina iš automobilio, o
gatvėje laukia minia reporterių. Žmonės suraukia kaktą
patekę į nemalonią padėtį, iš kurios negali ištrūkti. Štai
kodėl tokią išraišką dažnai matome suimtų nusikaltėlių
nuotraukose.

Iš surauktos kaktos nesuku suprasti, kad žmogus jaučiasi

nesmagiai arba yra susirūpinęs. Laimingi ir patenkinti žmonės
kaktos nerauko.

Beje, suraukta kakta yra tokia sena būdinga žinduoliams

išraiška, kad netgi šunys ją atpažįsta, jei žmonės pažiūri į
juos suraukę antakius. Šunys ir patys raukosi, kai
nerimauja, nuliūsta arba lūkuriuoja. Mums senstant ir
kaupiantis gyvenimo patirčiai, kaktoje pamažu atsiranda vis
gilesnių raukšlių, galiausiai jos tampa nuolatinėmis. Veide
gali susidaryti ir nuolatinės šypsenos raukšlių, jei nuolat
buvo rodomi teigiami ženklai, – vadinasi, žmogus nugyveno
laimingą gyvenimą, o žmogaus suraukta kakta gyvenimas
veikiausiai buvo sunkus.
 Išsiplėtusios šnervės

Kaip minėjau, išsiplėtusios šnervės įspėja, kad žmogus

susijaudinęs. Neretai įsimylėjėliai sukinėjasi vienas apie kitą
su šiek tiek išsiplėtusiomis iš jaudulio ir malonios nuojautos
šnervėmis. Greičiausiai mylintys žmonės taip elgiasi
nesąmoningai, norėdami geriau užuosti vienas kito meilės
aromatą, vadinamuosius feromonus (Givens, 2005, p. 191–
208). Išplėstos šnervės yra ir ketinimo ženklas, rodantis, jog
rengiamasi atlikti kokį nors fizinį veiksmą, nebūtinai
seksualinį – nuo pasirengimo lipti stačiais laiptais iki
ruošimosi perstumti knygų spintą. Rengdamiesi bet kokiam
fiziniam darbui, žmonės įtraukia daugiau oro, dėl to
išsipučia šnervės.
Jei aš, patyręs įstatymo sergėtojas, gatvėje susiduriu su
žmogumi nudelbtomis akimis, parengties arba „boksininko
pėdomis“ ir išsiplėtusiomis šnervėmis, tuoj įtariu, kad jis
tikriausiai rengiasi padaryti vieną iš trijų dalykų: susiginčyti,
pabėgti arba pulti. Atsidūrę šalia įtartinų asmenų, visada
atkreipkite dėmesį, ar neišsipūtusios jų šnervės. Tai tik
vienas iš daugelio įtartino elgesio požymių, kuriuos
pastebėti turime išmokyti savo vaikus. Tada jie geriau žinos,
kada žmonės tampa pavojingi, ir bus atsargesni mokykloje
ir žaidimų aikštelėje.

Nagų kramtymas ir kiti streso ženklai

Jei matote, kad laukdamas, kol bus pasirašytas sandoris, jo
dalyvis kramto nagus, vargu ar palaikysite jį pasitikinčiu
savim žmogumi. Kramtomi nagai yra streso, dvejonių arba
nejaukumo požymis. Jei išvydote žmogų taip elgiantis per
sandorio sudarymą, galite neabejoti, kad jis nepasitiki
savimi ir kad jo derybinės pozicijos turi silpnų vietų. Nedera
kramtyti nagų ir per pokalbį dėl darbo, taip neturėtų elgtis
vaikinai, atėję į pasimatymą su mergina. Ne tik todėl, jog iš
šalies tai nepatraukliai atrodo, bet ir dėl to, kad toks elgesys
byloja apie nepasitikėjimą savimi. Graužiame nagus ne
todėl, kad jie per ilgi – kramtymas tiesiog ramina.

Išraudęs arba išblyškęs veidas

Kartais dėl vidinių išgyvenimų nevalingai išraustame ar

išblykštame. Norėdamas parodyti, kaip išrausta veidas,
pakviečiu studentą atsistoti priešais grupę, pats prieinu jam
iš nugaros ir atsistoju beveik liesdamas kaklą. Įprastai tokio
asmeninės erdvės pažeidimo užtenka limbinės smegenų
sistemos atsakui sukelti, todėl studento veidas išrausta. Tai
ypač pastebima šviesiaodžių veiduose. Be to, žmonės
išrausta nutverti darant blogą darbą. Dar išraustame, kai
mums patinka kitas žmogus, bet nenorime, kad jis apie tai
sužinotų. Slapta įsimylėję paaugliai dažnai išrausta
prisiartinus jų susižavėjimo objektui. Tai neapsimestinis
limbinės sistemos atsakas, kurį parodo kūnas ir kurį gana
lengva pastebėti.
 Veidas išblykšta (pabąla) dėl ilgalaikės limbinės sistemos
reakcijos, vadinamos šoku. Esu matęs išblyškusių veidų po
eismo įvykio, per tardymą, kai žmogui staiga buvo pateikti
triuškinami jo kaltės įrodymai. Veidas išbąla dėl to, kad
nervų sistema pati nukreipia kraują iš paviršinių kapiliarų į
didžiuosius raumenis, rengdama organizmą bėgti arba
pulti. Prisimenu atvejį, kai žmogus taip nustebo, kad yra
suimamas, jog staiga išblyško kaip popierius ir mirė nuo
širdies smūgio. Į tokius ženklus reikia atkreipti dėmesį. Jie
atskleidžia didžiulį stresą ir pasireiškia skirtingai, nelygu
susiklosčiusios aplinkybės.

Nepritarimo užuominos veide

Įvairiose pasaulio šalyse nepritarimo užuominos žmonių

veide skiriasi. Tarkim, Rusijos meno muziejuje žmonės į
mane žiūrėjo su panieka, nes švilpavau eidamas
koridoriumi. Turbūt Rusijoje švilpauti patalpose nedera.
Montevidėjuje vietos gyventojai, sutikę mūsų grupę,
prisimerkdavo ir nusukdavo veidus, leisdami suprasti, kad
elgiamės netinkamai – per garsiai kalbamės ir kvatojamės.
Jungtinės Valstijos tokios didelės, gyventojai tokie įvairūs,
kad nebylios nepritarimo užuominos centrinėje dalyje
skirsis nuo tų, kurias išvysite Naujojoje Anglijoje arba
Niujorke.
Dauguma nepritarimo ženklų pasirodo žmogaus veide, tai
vieni pirmųjų bežodžių ženklų, kuriuos išmokstame iš tėvų,
brolių ir seserų. Išvydę „tokį veidą“, suprantame, kad
elgiamės negerai.
Mano tėvas, stojiškas žmogus, turėjo įprotį pasižiūrėti iš
viršaus; įspėti pakakdavo vien rūstaus jo žvilgsnio. Jo bijojo
net mano draugai. Tėvas niekada mūsų nebarė. Tik
pasižiūrėdavo.
Įprastai be vargo suprantame net ir subtiliausių
nepritarimo užuominų prasmę (žr. 55 rėmelį). Mokantis
nerašytų svetimos šalies arba regiono taisyklių ir papročių,
svarbu atpažinti nepritarimo ženklus, nes reikia žinoti, kada
sulaužome nerašytas taisykles. Aplinkinių nepritarimo
ženklai padeda suvokti, kad pasielgėme nemandagiai.

55 RĖMELIS: NEPAVYKĘS PARDAVIMO PASIŪLYMAS

Ne taip seniai prie manęs priėjo pardavėja, atstovaujanti dideliam centrinės

Floridos sporto salių tinklui. Mergina labai entuziastingai kvietė lankyti
sporto klubą, patikino, jog iki metų pabaigos man tai atsieis tik dolerį per
dieną. Atidžiai jos klausiausi, mergina ėmė įkalbinėti dar atkakliau – turbūt
pamanė, kad nusipirksiu abonementą. Ištaikęs progą įsiterpti, paklausiau, ar
sporto klubas turi baseiną. Ji atsakė, kad ne, tačiau jame yra kitų puikių
dalykų. Tada pasakiau merginai, kad už savo sporto klubą moku dvidešimt
du dolerius per mėnesį ir kad jis turi olimpinius reikalavimus atitinkantį
baseiną. Išgirdusi mano žodžius, mergina nudelbė akis ir padarė vos
pastebimą pasibjaurėjimo gestą (jos nosis ir kairys lūpos kamputis pakilo
aukštyn) (žr. 84 pav.). Kad kiek, merginos veidas būtų tapęs panašus į
urzgiančio šuns snukį. To gesto man užteko suprasti, jog ji nepatenkinta
mano žodžiais; netrukus mergina atsiprašė ir nuėjo prie kito žmogaus.
Įsiūlyti man abonemento jai nepavyko.

Su tokiu elgesiu susiduriu dažnokai. Neretai matau nepritarimo ženklus

 aptariant sandorio sąlygas: pateikus pasiūlymą vienas dalyvių staiga
nesąmoningai nusivaipo. Kai Lotynų Amerikoje atsisakoma siūlomo valgio,
įprasta atlikti šį gestą ir tuo pat metu netariant nė žodžio papurtyti galvą.
Įdomu, kad tai, kas laikoma nepagarba vienoje šalyje, visai priimtina kitoje.
Tad kur nors vykdami iš anksto susipažinkite su papročiais, kad žinotumėte,
kaip elgtis ir ko tikėtis.

Suraukiame nosį, jei mums kas nepatinka ar kelia

pasidygėjimą. Tai tikslus, nors kartais labai trumpas gestas. Kai
kuriose kultūrose jis rodomas atvirai.

Tačiau patiems be reikalo rodyti nepritarimo ženklus

nemandagu. Amerikoje nepritariant itin mėgstama užversti
akis. Tai nepagarbos ženklas, todėl netoleruotina, jei taip
elgiasi pavaldiniai arba vaikai.
Pasibjaurėjimo ar nepritarimo ženklai labai nuoširdūs, jie
tiksliai atspindi žmogaus mintis. Nors šie ženklai gali būti ir
vos pastebimi, ir labai aiškūs, nelygu, ar gavome blogų
žinių, ar paragavome neskanaus valgio, smegenys į tai
reaguoja vienodai: „Man tai nepatinka.“ Nesvarbu, kad
veide šmėkštelėjo vos pastebima grimasa arba žmogus tik
žvilgsniu parodė, jog jam nemalonu; suprasti šį bežodį
elgesį nesunku, nes jį sukelia limbinė smegenų sistema (žr.
56 rėmelį).

56 RĖMELIS: KOL PASIBJAURĖJIMAS MUS IŠSKIRS

Kaip tiksliai pasibjaurėjimo gestas atskleidžia slaptas žmogaus mintis ir

ketinimus? Štai pavyzdys iš mano patirties. Svečiavausi pas draugą ir jo
merginą. Jis pareiškė, kad ketina susituokti ir išvykti medaus mėnesio.
Nuskambėjus žodžiui „vestuvės“, merginos veide šmėstelėjo vos pastebima
pasibjaurėjimo grimasa; draugui apie tai nieko nesakiau. Tik nusistebėjau,
nes pokalbio tema, rodos, turėjo džiuginti juos abu. Po kelių mėnesių
draugas paskambino ir pasakė, kad mergina atsisakė už jo tekėti. Tame
mažyčiame geste aš išvydau tai, ką ji iš tikrųjų manė apie vedybas. Ši
mintis merginai buvo atkari.

AUKŠTYN NUKREIPTI VEIDO JUDESIAI

Senas posakis „galvą aukštyn“ taikomas žmogui, apimtam

prastos nuotaikos ar prispaustam bėdos (žr. 85 ir 86 pav.).
Liaudies išmintis tiksliai atspindi žmogaus limbinės sistemos
atsaką į likimo smūgius. Žmogų nunarinta galva aplinkiniai
laiko nepasitikinčiu savimi, neryžtingu, o apie tą, kuris
vaikšto pakelta galva, mano, kad jis pakilios nuotaikos.
 Kai netenkame pasitikėjimo savimi arba paskęstame mintyse,
smakrą pritraukiame prie krūtinės, todėl nusileidžia ir nosis.

Kai jaučiamės gerai, atstatome smakrą, todėl aukštyn pakyla ir

nosis: abu šie ženklai rodo pasitikėjimą savimi.

Šis priežodis tinka ir nosiai. Užriesta nosis rodo didelį

pasitikėjimą savimi, o nukabinta – ryžto stoką. Kai žmonės
patiria stresą ar yra nusiminę, jų smakras ir nosis nuleisti.
Pritrauktas prie savęs smakras yra užsidarymo savyje arba
atsitolinimo nuo aplinkinių apraiška. Tokia smakro padėtis
tiksliai pasako, jog žmogui sunku.
Europoje galima ypač dažnai pamatyti tokį elgesį, kai iš
aukšto žiūrima į žemesnės klasės žmogų arba norima ką
nors suniekinti. Keliaudamas po užsienį, kartą žiūrėjau
prancūzų televizijos programą ir pastebėjau, kaip vienas
politikas, kuriam buvo užduotas, jo manymu, įžūlus
klausimas, tiesiog pakėlė nosį ir, iš aukšto pažvelgęs į
reporterį, tarė: „Ne, į šitą klausimą neatsakysiu.“ Užriesta
nosis parodė jo aukštą padėtį ir niekinamą požiūrį į
reporterį. Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis garsėjo
tuo, kad visuomenės akyse šitaip kūrė išdidaus žmogaus
įvaizdį.

Įvairiarūšių ženklų taisyklė

Kartais nutylime, ką manome iš tikrųjų, tačiau tai parodo

mūsų veidas. Pavyzdžiui, žmogus, nuolat dirsčiojantis į
rankinį laikrodį arba durų pusėn, nesąmoningai pasako, kad
vėluoja, skuba į susitikimą arba kad jam nuobodu. Toks
elgesys išduoda žmogaus ketinimus.
Sykiais sakome viena, o manome kita. Kai tenka
interpretuoti emocijas ir žodžius žiūrint į veidą, patartina
vadovautis bendrąja taisykle: susidūrę su prieštaringais
veido ženklais (pavyzdžiui, laimės ir kartu nerimo,
malonumo ir nepasitenkinimo išraiškomis) arba su žodžiais,
bylojančiais ką kita negu veidas, rinkitės neigiamą emociją
kaip tikresnę. Neigiamas jausmas tikslesnis ir nuoširdesnis
už kitus. Tarkim, jei žmogus įtemptu smakru jums sako:
„Kaip džiaugiuosi tave matydamas“, – jis meluoja. Įtampa
veide atskleidžia tikruosius žmogaus jausmus. Kodėl reikia
rinktis neigiamą emociją? Todėl, kad greičiausia reakcija į
nepriimtiną dalyką įprastai yra ir pati tiksliausia; tik po
akimirkos, kai suvokiame, kad kiti mus galėjo pamatyti,
paslepiame pradinį atsaką po socialiai priimtinesne veido
išraiška. Todėl, pastebėję abi emocijas, patikėkite ta, kurią
išvydote pirmiausia, ypač jei ji neigiama.

BAIGIAMOSIOS MINTYS APIE VEIDĄ

Veidas gali perteikti daugybę įvairiausių išraiškų, o mes nuo

mažens mokomi neparodyti tikrųjų jausmų, todėl viską, ką
pamatote veide, reikia lyginti su kitų kūno dalių ženklais. Be
to, veido išraišką kartais sunku teisingai suprasti. Jei
susipainiosite, įsivaizduokite išraišką dar sykį ir pabandykite
suvokti, ką jaučiate. Ši nedidelė gudrybė kartais labai
padeda. Veidas gali atskleisti daug, bet gali ir suklaidinti.
Ieškokite bežodžių ženklų grupės ir nuolat tikrinkite savo
pastebėjimus. Atkreipkite dėmesį, ar veido išraiška dera su
kitų kūno dalių ženklais. Tik kompleksiškai stebėdami
galėsite tvirtai teigti, kad teisingai įvertinote žmogaus
jausmus ir ketinimus.
 AŠTUNTAS SKYRIUS

Kaip išaiškinti apgaulę

Elkitės atsargiai!

Jau išnagrinėjome ne vieną bežodžio elgesio pavyzdį,

sužinojome apie kūno ženklus, padedančius geriau suprasti
žmonių jausmus, mintis ir ketinimus. Viliuosi, įtikinau jus,
kad remiantis bežodėmis užuominomis galima teisingai
suprasti, ką kalba žmogaus kūnas. Deja, tam tikrą žmonių
elgesį perprasti sunku. Turiu galvoje apgaudinėjimą.
Galbūt manote, kad aš, buvęs ypatingasis FTB agentas,
dar vadinamas melo detektoriumi, galiu lengvai pastebėti,
kad žmogus meluoja, ir net išmokyti jus, kaip per trumpą
laiką tapti gyvaisiais poligrafais? Nieko panašaus! Nustatyti,
kad žmogus apgaudinėja, nepaprastai sunku – kur kas
sunkiau nei teisingai išsiaiškinti kokio nors gesto reikšmę.
Kaip tik todėl, kad dirbdamas FTB agentu tyriau žmonių
elgseną, skyriau tam savo gyvenimą, pripažįstu, kaip
nelengva atskleisti apgaulę. Dėl šios priežasties nutariau šį
ir baigiamąjį skyrių skirti bežodžio elgesio ženklų
įvertinimui ir taikymui tikrovėje norint suprasti, ar žmogus
neapgaudinėja. Šia tema prirašyta daugybė knygų, jose
teigiama, jog tai paprasta padaryti net mėgėjams.
Užtikrinu, kad taip nėra!
Turbūt pirmą kartą įstatymo sergėtojas, patyręs
kontržvalgybos pareigūnas, vis dar skaitantis paskaitas
žvalgybos darbuotojams, perspėja štai dėl ko: dauguma
žmonių – ir civilių, ir įstatymo saugotojų – nelabai moka
atskirti, kada žmogus meluoja. Taip tvirtinu todėl, kad per
daugelį metų ne sykį esu matęs, kaip tardytojai, neteisingai
supratę bežodį elgesį, priversdavo nekaltus žmones
pasijusti kaltais. Esu matęs ir mėgėjų, ir profesionalų, kurie
sugriovė nekaltų žmonių gyvenimus.
Pernelyg daug žmonių pasodinama į kalėjimą remiantis
melagingais kaltės prisipažinimais tik todėl, kad pareigūnai
atsaką į stresą palaiko melavimu. Laikraščiuose mirga
siaubingos istorijos (kad ir apie Niujorko centriniame parke
bėgiojusį žmogų), kuriose rašoma, kad bežodžius ženklus,
bylojančius apie stresą, pareigūnai klaidingai palaikydavo
apgaudinėjimu ir, panaudodami spaudimą, priversdavo
nekaltus žmones prisipažinti (Kassin, 2004, p. 172–194;
Kassin, 2006, p. 207–227). Tikiuosi, skaitytojai susidarys
tikroviškesnį ir teisingesnį vaizdą, kaip reikia nustatyti, ar
žmogus meluoja, ar ne, ir, remdamiesi įgytomis žiniomis,
darys protingesnes ir atsargesnes išvadas.

APGAUDINĖJIMAS – DĖMESIO VERTA TEMA

Žmonės gyvybiškai suinteresuoti sakyti tiesą. Visuomeninis
gyvenimas remiasi prielaida, kad žmonės tvirtai laikysis
duoto žodžio, kitaip sakant, tiesa bus viršesnė už melą.
Dažniausiai taip ir būna. Antraip žmonių santykiai greitai
pašlytų, nutrūktų prekyba, sugriūtų pasitikėjimas tarp tėvų
ir vaikų. Žmonės kliaujasi sąžiningumu, nes nuo melo kenčia
ir individas, ir visuomenė. Kai Adolfas Hitleris sumelavo
Neviliui Čemberlenui, prasidėjo karas, per kurį žuvo
daugiau kaip penkiasdešimt milijonų žmonių. Kai Ričardas
Niksonas sumelavo amerikiečių nacijai, žmonės nustojo
gerbti prezidento instituciją. Kai Enron administracija
sumelavo savo darbuotojams, per naktį žlugo tūkstančių
žmonių gyvenimas. Mes pasitikime valdžia ir komercinėmis
institucijomis, todėl viliamės, kad jų darbuotojai elgsis dorai
ir sąžiningai. Viliamės, jog draugai ir šeimos nariai sakys
mums tiesą. Tiesos sakymas yra bet kokių santykių –
asmeninių, profesinių, visuomeninių – pamatas.
Gerai, kad dauguma žmonių sako tiesą ir kad diduma
melo, kurį kasdien girdime, iš tiesų yra nekaltas melas,
kuriuo siekiama išsisukti nuo tiesaus atsakymo į klausimus,
tokius kaip: „Ar šis drabužis manęs nestorina?“ Be abejo,
kai kalbama apie rimtesnius dalykus, labai svarbu nustatyti,
ar mums sakoma tiesa. Tačiau tai padaryti nelengva.
Norėdami išaiškinti apgaulę, žmonės tūkstančius metų
kreipdavosi į žynius ir griebdavosi kitų abejotinų būdų,
pavyzdžiui, ant liežuvio dėdavo įkaitintą peilį. Net ir mūsų
laikais kai kurios organizacijos analizuoja rašysenos
pavyzdžius, matuoja streso lygį balse arba naudojasi melo
detektoriais. Visi šie metodai duoda abejotinus rezultatus.
Nėra tokio metodo, aparatūros, testo ar žmogaus, kuris
šimtu procentų nustatytų apgaulę. Net ir išgirtojo melo
detektoriaus tikslumas tik 60–80 proc. ir priklauso nuo
operatoriaus įgūdžių (Ford, 1996, p. 230–232; Cumming,
2007).

Kaip išaiškinti melagį

Išsiaiškinti apgaulę sunku. Nustatyta, jog dauguma žmonių,

tarp jų teisėjai, advokatai, gydytojai, policininkai, FTB
agentai, politikai, mokytojai, motinos, tėvai, sutuoktiniai –
nemoka perprasti apgaulės, kartais jiems pavyksta tai
padaryti atsitiktinai (vadinasi, tikimybė, jog apgaulė bus
atskleista, lygi 50 proc.) (Ford, 1996, p. 217, Ekman, 1991,
p. 162). Tai kelia nerimą, tačiau taip yra. Dauguma žmonių,
įskaitant ir teisėsaugos pareigūnus, nustatyti meluojančius
asmenis sugeba ne ką geriau nei mesdami monetą (Ekman
ir O’Sullivan, 1991, p. 913–920). Netgi žmonėms, turintiems
įgimtą talentą išaiškinti apgaulę (tokių turbūt yra mažiau
kaip 1 proc.), tai pavyksta tik 60 procentų. Tik pagalvokite,
kokia daugybė prisiekusiųjų, remdamiesi tuo, kas, jų
nuomone, yra apgaulingas elgesys, privalo nuspręsti, ar
žmogus sąžiningas, ar ne, kaltas ar nekaltas. Gaila, tačiau
kaltinamojo elgesyje dažnai per klaidą įžiūrimus
nesąžiningumo požymius visų pirma sukelia ne noras
nuslėpti tiesą, o stresas (Ekman, 1991, p. 187–188). Štai
kodėl aš gyvenime vadovaujuosi principu, kad nėra tokio
elgesio modelio, kuris parodytų žmogų meluojant (Ekman,
1991, p. 162–189).
Nesakau, kad reikia atsisakyti tyrinėti melo prigimtį arba
nebūtina stebėti elgesio, leidžiančio spręsti, ar žmogus
apgaudinėja. Išsikelkite realų tikslą: išmokti aiškiai skirti
bežodį elgesį, jį gerai suprasti ir leisti kūnui pasakyti, ką
žmogus galvoja, jaučia arba ketina daryti. Šitai jums ne tik
padės geriau suprasti aplinkinius (dėmesio vertas ne vien
melavimas); stebėdami žmones nejučia išmoksite atpažinti
apgaulingo elgesio bruožus.

Kodėl taip sunku išaiškinti apgaulę?

Jei kyla klausimas, kodėl apgaulę taip sunku atskleisti,

prisiminkite seną posakį: „Įgudimas daro meistru.“ Meluoti
išmokstame nuo mažumės, paskui riečiame taip dažnai, kad
įgundame įtikinamai kalbėti netiesą. Pagalvokite, kaip
dažnai esate girdėję tokius žodžius: „Pasakyk, kad mūsų
nėra namie“, „Pasistenk atrodyti linksmas“, „Nesakyk tėčiui,
kas atsitiko, nes klius abiem“. Kaip bendruomeniniai
gyvūnai, meluojame ne tik siekdami naudos sau, meluojame
ir vienas kito labui (Vrij, 2003, p. 3–11). Melas gali padėti
išvengti ilgo aiškinimosi, bausmės, trumpiausiu keliu gauti
fiktyvų daktaro laipsnį, kartais meluojama norint atrodyti
geresniam. Net kosmetika ir drabužiai su peteliais padeda
meluoti. Mums, žmonėms, melavimas yra „socialinio išlikimo
priemonė“ (St-Yves, 2007).
 NAUJAS BŪDAS APGAULEI ATSKLEISTI

Paskutiniaisiais darbo FTB metais pristačiau mokslinį darbą

apie apgaulę, jame pateikiau keturiasdešimties metų
literatūros apžvalgą. Netrukus FTB paskelbė straipsnį
„Keturias sritis apimantis modelis apgaulei išaiškinti:
alternatyvi apklausos paradigma“ (A Four-Domain Model of
Detecting Deception: An Alternative Paradigm for
Interviewing; Navarro, 2003, p. 19–24). Šiame straipsnyje
buvo pristatytas naujas modelis apgaulingam elgesiui
nustatyti, remiantis limbinės sistemos sužadinimo
koncepcija ir bežodžiais komforto bei diskomforto ženklais,
kitaip sakant, komforto (diskomforto) sritimi. Paprasčiau
tariant, pasiūliau štai ką: kai sakome tiesą ir neturime dėl
ko jaudintis, jaučiamės daug ramesni nei tada, kai
meluojame arba rūpinamės, kad mūsų nesučiuptų, nes
turime ką slėpti. Šis modelis parodo, kad būdami ramūs ir
sakydami tiesą elgiamės daug tvirčiau, o nerimaudami
prarandame savitvardą.
Dabar jis taikomas visame pasaulyje. Nors jo tikslas buvo
išmokyti teisėsaugos pareigūnus pastebėti apgaulę tiriant
kriminalinius nusikaltimus, šį modelį galima taikyti visur:
darbe, namie, ten, kur svarbu atskirti, kas meluoja, o kas
sako tiesą.

Lemiamas komforto–diskomforto lygties vaidmuo atskleidžiant apgaulę

Asmenims, kurie yra padarę nusikaltimą ir kurių pečius
svarina melagysčių arba nusikaltimų našta, sunku išlikti
ramiems, todėl juos kamuojančią įtampą bei jaudulį galima
be vargo pastebėti. Pastangos nuslėpti kaltę slegia tokio
asmens sąmonę, nes jis iš visų jėgų stengiasi sukurpti
atsakymus į paprasčiausius klausimus (DePaulo ir kt., 1985,
p. 323–370).
Kuo ramiau žmogus jaučiasi kalbėdamasis, tuo lengviau
įžvelgti reikšmingus bežodžius diskomforto ženklus,
bylojančius apie apgaulę. Jūsų tikslas – sukurti komforto
atmosferą pradėjus pokalbį arba tada, kai užmezgami
tarpusavio santykiai. Tikėkimės, kad kol pašnekovas jausis
saugus, jums pavyks nustatyti jo bazinį elgesį.

Komforto zonos nustatymas siekiant atskleisti apgaulę

Siekdami atskleisti apgaulę, turite suvokti, kokį poveikį

patys darote melavimu įtariamo asmens veiksmams, nes
nuo to, kaip elgsitės jūs, priklausys ir jo elgesys (Ekman,
1991, p. 170–173). Nuo to, kaip užduosite klausimus
(kaltindami), kaip atsisėsite (per arti), kaip žiūrėsite į tą
asmenį (įtariai), priklausys, ar jo komforto lygis sustiprės, ar
sumažės. Juk žinote, kad jei pažeidžiate žmogaus asmeninę
erdvę, jei elgiatės įtariai, jei šnairuojate arba užduodate
klausimus su kaltinimo gaidele balse, tai neigiamai veikia
tardomąjį. Demaskuojant melagį svarbu ne tik nustatyti
nesąžiningumo faktą, daug svarbiau, kaip stebite ir kaip
užduodate klausimus siekdami išaiškinti apgaulę. Be to,
svarbu rinkti informaciją remiantis bežodžiu elgesiu. Kuo
daugiau bežodžių ženklų pastebėsite, tuo labiau galėsite
pasitikėti savo stebėjimo rezultatais ir tuo didesni bus jūsų
šansai suprasti, kada žmogus meluoja.
Net jei įnirtingai ieškosite apgaulės diskutuodami ar per
apklausą, likite kiek įmanoma neutralūs, kad nesukeltumėte
įtarimo. Atminkite, jog tą akimirką, kai būsite įtarti, imsite
daryti įtaką žmogaus atsakymams. Jei pasakysite: „Jūs
meluojate“ arba „Manau, pasakėte ne visą tiesą“, arba
tiesiog įtariai dirstelėsite, paveiksite žmogaus elgesį (Vrij,
2003, p. 67). Geriausias būdas tęsti pokalbį – tiesiog
paprašyti plačiau paaiškinti klausimą, pateikti daugiau
smulkmenų pasakant: „Nesupratau“, „Ar negalėtumėte dar
kartą papasakoti, kaip tai atsitiko?“ Dažnai vien prašymo
plačiau paaiškinti pakanka atskirti, kur melas, kur tiesa.
Kad ir ką darytumėte – ar per pokalbį dėl darbo
bandytumėte įsitikinti kandidato kvalifikaciją įrodančių
dokumentų tikrumu, ar aiškintumėtės vagystę darbo
vietoje, ar dalyvautumėte rimtame pokalbyje piniginiais
klausimais, ar ketintumėte atskleisti sutuoktinio
neištikimybę, svarbiausia – išlaikyti šaltakraujiškumą.
Užduodami klausimus, stenkitės išlikti ramūs, nesielkite
įtariai, jauskitės laisvai ir nekritikuokite. Tada pašnekovas
neužims gynybinių pozicijų ir nenorės nuslėpti informacijos.

Komforto ženklų nustatymas

Komfortas labai aiškiai matyti kalbantis šeimos nariams
arba draugams. Jaučiame, kada žmonės maloniai leidžia
laiką ir kada jiems patinka būti mūsų draugijoje. Sėdėdami
už stalo, žmonės, kurie patogiai jaučiasi vienas šalia kito,
pastumia šalin daiktus, kad šie netrukdytų bendrauti.
Paskui žmonės gali pasislinkti arčiau kits kito, kad nereikėtų
kalbėti labai garsiai. Patogiai besijaučiantys asmenys
atviriau rodo savo kūną, atidengia daugiau liemens, atsuka
vidinę rankų bei kojų pusę. Kai šalia yra nepažįstamų
žmonių, jaukumo stinga. Jo išvis nelieka stresinėse
situacijose, pavyzdžiui, per oficialų pokalbį arba atleidžiant
iš pareigų. Štai kodėl taip svarbu, kad nuo pat bendravimo
pradžios sukurtumėte pašnekovui komforto zoną.
Kai jaučiamės patogiai, bežodis elgesys turėtų būti
sinchroniškas. Dviejų vienas kito draugijoje patogiai
besijaučiančių žmonių kvėpavimo ritmas, balso tonas bei
aukštis bus panašus, visas jų elgesys rodys sutarimą.
Prisiminkite, kaip vienas prie kito palinksta įsimylėjėliai
kavinėje. Jei pašnekovas stovi pasviręs į šoną, laikydamas
rankas kišenėse, jo kojos sukryžiuotos, tikėtina, kad ir mes
atsistosime taip pat (žr. 87 pav.). Atkartodami kito žmogaus
elgesį, nesąmoningai sakome: „Su tavimi jaučiuosi gerai.“
 Izopraksizmo pavyzdys: du žmonės atkartoja vienas kito
judesius, jie palinkę vienas į kitą – tai didelio komforto ženklai.

Vykstant apklausai ar nagrinėjant sunkų klausimą, vienos

besikalbančios šalies balso tonas turi atkartoti kitos šalies
toną, jei tarp jų nusistovi sinchroniškumas (Cialdini, 1993,
p. 167–207). Jei harmonijos tarp besikalbančiųjų nėra,
nebus ir sinchroniškumo, ir tai bus aiškiai matyti. Žmonės
sėdės kas sau, jų kalbėjimo maniera ir tonas bus skirtingi,
skirsis bent jau veido išraiška. Asinchroniškumas
nesuderinamas su nuoširdžiu bendravimu, tai rimta kliūtis,
trukdanti tinkamai vesti apklausą, pokalbį, diskusiją.
 Jei per pokalbį ar apklausą elgiatės laisvai ir
šaltakraujiškai, o pašnekovas vis dirsčioja į sieninį laikrodį,
sėdi įsitempęs arba visai nejudėdamas (tarytum sustingęs),
tai rodo, kad jis jaučiasi nepatogiai, nors neįgudusiai akiai
gali atrodyti, jog viskas gerai (Knapp ir Hall, 2002, p. 321;
Schafer ir Navarro, 2004, p. 66). Jei kitas asmuo bando jus
pertraukti arba kelis kartus pamini, kad laikas baigti
pokalbį, tai irgi yra diskomforto ženklas.
Aišku, komforto ženklai būdingesni tiesą sakantiems
žmonėms; jiems nereikia slėpti streso; jų sąžinė švari, todėl
jie nejaučia diskomforto (Ekman, 1991, p. 185). Taigi
ieškokite diskomforto ženklų – stebėkite, kada jie atsirado,
ir tuo remdamiesi spręskite, ar žmogus nebando jūsų
suklaidinti.

Diskomforto ženklai bendraujant

Diskomforto ženklų atsiranda, kai mums nepatinka, kas su

mumis vyksta, kai mums nepatinka, ką matome arba
girdime, arba kai būname priversti kalbėti apie dalykus,
kuriuos norėtume nutylėti. Diskomfortą pirmiausia
atskleidžia mūsų fiziologija, nes sužadinama limbinė
smegenų sistema: tankiau ima plakti širdis, pasišiaušia
plaukai, išmuša prakaitas, padažnėja kvėpavimas. Be
nevalingo fiziologinio atsako, apie diskomfortą kūnas
praneša bežodžiais ženklais. Imame judėti, stengdamiesi
sukurti užtvarą arba atsitolinti, o kai išsigąstame,
susinerviname arba pajuntame nepakeliamą diskomfortą,
ieškome patogesnės padėties, sukinėjame pėdas,
nenustygstame, muistomės, barbename pirštais (de Becker,
1997, p. 133). Tokių diskomforto požymių visi esame matę
per pokalbį dėl darbo, per pasimatymą, sprendžiant rimtus
klausimus darbe ar namie. Atminkite, tokie veiksmai
savaime dar neįrodo, kad žmogus apgaudinėja; tačiau
praneša, kad jis dėl tam tikrų priežasčių jaučia diskomfortą.
Jei norėsite stebėti diskomforto ženklus kaip galimus
apgaulės požymius, geriausia tai daryti aplinkoje, kur jūsų
ir stebimojo ar apklausiamojo neskiria daiktai (pavyzdžiui,
stalai, suolai, kėdės). Kojos dažniausiai sako tiesą, todėl jei
žmogų užstoja suolas ar stalas, patraukite juos arba
paprašykite apklausiamąjį atsisėsti kitur, antraip kliūtis
užstos didumą (beveik 80 proc.) kūno, kurį jums reikia
stebėti. Be to, meluodami žmonės naudojasi daiktais
(pavyzdžiui, pagalvėmis, stiklinėmis, kėdėmis) užtvarai tarp
savęs ir jūsų susikurti (žr. 57 rėmelį). Taip darantis žmogus
nori padidinti atstumą, atsiskirti, iš dalies pasislėpti, nes
tikisi būti mažiau matomas – tai patvirtina, jog jis jaučia
diskomfortą arba siekia jus suklaidinti.

57 RĖMELIS: PASISTATĖ SIENĄ

Dirbdamas ypatinguoju FTB agentu su pareigūnu iš kitos teisėsaugos

agentūros tardžiau vieną pilietį. Labai susikaustęs ir nenorintis tiesos sakyti
vyras pamažu prieš save pasistatė užtvarą iš gazuoto vandens butelių,
pieštukų dėklų ir aplankų, kurie buvo ant mano kolegos stalo. Galiausiai ant
stalo tarp savęs ir mūsų jis pasidėjo kuprinę. Užtvarą tardomasis statė taip
pamažu, kad mes nė nesupratome, ką jis daro, tai paaiškėjo tik vėliau,
peržiūrėjus vaizdo įrašą. Tas vyras bandė pasijusti saugiau, slėpdamasis už
 savotiškos sienos ir taip atsitverdamas nuo klausinėjančių pareigūnų. Aišku,
iš jo ne ką tesužinojome, jis su mumis nebendradarbiavo ir ištisai melavo.

Beje, jei klausinėdami žmogų norite įsitikinti, ar jis sako

tiesą, stovint galima surinkti daugiau bežodės informacijos.
Stovėdamas gali pamatyti tai, ko nepastebi sėdėdamas.
Nors ilgai stovėti kartais neįmanoma, per oficialius
pokalbius dėl darbo vis dėlto pasitaiko galimybė stebėti
pašnekovo elgesį stovint, pavyzdžiui, sveikinantis arba
šnekučiuojantis, kol laukiate laisvo staliuko per pietų
pertrauką.
Jei tarp žmonių pasijuntame nejaukiai, stengiamės nuo jų
atsitolinti. Ypač taip elgiamės su asmenimis, norinčiais mus
apgauti. Net sėdėdami šalia, lošiamės tolyn nuo tų, su
kuriais mums nejauku, dažnai pasilenkdami visu liemeniu
arba pasukdami pėdas durų pusėn. Tokie judesiai gali būti
daromi per pokalbį dėl sudėtingų, bauginančių, nemalonių
tarpusavio santykių, susiklosčiusių tarp pokalbio dalyvių,
arba dėl gvildenamos temos.
Yra ir daugiau diskomforto ženklų, kuriuos galima
pastebėti per keblius arba nemalonius pokalbius: trinamas
smilkinys, spūsčiojamas veidas, liečiamas kaklas, delnu
glostomas pakaušis. Nepasitenkinimą žmonės gali rodyti
nepagarbiai užversdami akis, rankiodami nuo drabužių
pūkelius (gražindamiesi) arba kalbėdami iš aukšto su
žmogumi, užduodančiu klausimus – atsakinėti trumpai,
atžariai, nedraugiškai arba kandžiai, net gali rodyti
nepadorius gestus, pavyzdžiui, didįjį pirštą (Ekman, 1991,
p. 101–103).
Įsivaizduokite pasipūtusią, piktą paauglę, apklausiamą
dėl naujo ir brangaus megztinio, kuris, kaip įtaria jos
motina, buvo pavogtas iš parduotuvės, tada suprasite,
kokius gynimosi manevrus gali pademonstruoti į keblią
padėtį patekęs asmuo.
Retas melagis jus palies. Taip elgiasi informatoriai, kurie
laikui bėgant žlugo moraliai ir ėmė teikti melagingą
informaciją dėl pinigų. Pašnekovą dažniau paliečia teisybę
sakantys žmonės, norėdami pabrėžti savo žodžius, o
apgavikams laikymasis per atstumą padeda sumažinti
nerimą.
Jei pastebėjote, kad pasinėręs į pokalbį žmogus nustojo
jus liesti, ypač išgirdęs svarbų klausimą, galite beveik šimtu
procentų teigti, kad jis meluoja (Lieberman, 1998, p. 24).
Jei leidžia aplinkybės, aptardami su mylimu žmogumi rimtą
klausimą, atsisėskite prie pat jo, vaiką paimkite už rankos.
Taip geriau matysite, ar kalbantis jie nesistengia atšlyti.
Beje, jei žmogus jūsų neliečia, tai dar nereiškia, kad
apgaudinėja, nes fizinis kontaktas ne visada deramas ir
pageidaujamas. Tiesa, vengimas prisiliesti gali būti ženklas,
kad žmogus jūsų nemėgsta – neliečiame tų, kurių
negerbiame arba kuriuos niekiname. Svarbiausia yra
įžvelgti tokio elgesio prasmę.
Žiūrėdami į veidą ieškokite grimasos arba niekinančio
žvilgsnio (Ekman, 1991, p. 158–169). Stebėkite, ar rimtai
diskutuojant žmogaus lūpos nesudrebės, bylodamos apie
diskomfortą. Per ilgai trunkanti šypsena, suraukta kakta ar
nustebęs žvilgsnis yra dirbtiniai. Tokiu nenatūraliu elgesiu
siekiama paveikti pašnekovą. Pagautiems darant
nusikaltimą arba meluojant žmonėms šypsena nuo veido
kartais nedingsta, rodos, amžinybę. Dirbtinė šypsena
atskleidžia diskomfortą.
Kai mums kas nors nepatinka, dažnai užsimerkiame, tarsi
norėdami atsitverti nuo nemalonaus dalyko. Akių
blokavimas lygintinas su tvirtai ant krūtinės sukryžiuotomis
rankomis arba su nusigręžimu nuo žmonių, kurie mums
nepatinka. Tai daroma nesąmoningai, ypač per oficialius
pokalbius, kai paliečiamas opus klausimas. Akių vokai ima
trūkčioti, jei žmogų suglumina pokalbio tema (Navarro ir
Schafer, 2001, p. 10).
Minėti akių ženklai yra patikimos užuominos stebėtojui,
kaip jį dominantis asmuo suvokia informaciją arba kurie
klausimai jam kelia nerimą. Tačiau šie ženklai ne visada
tiesiogiai parodo, kad žmogus apgaudinėja. Vengimas
žiūrėti į akis arba visiškas akių kontakto nebuvimas nėra
melavimo požymis (Vrij, 2003, p. 38–39). Kodėl taip yra,
buvo paaiškinta ankstesniame skyriuje.
Atminkite, kad grobuonys ir užkietėję melagiai užmezga
tvirtesnį akių kontaktą nei dauguma dorų žmonių, jie tiesiog
įsisiurbia jums į akis. Mokslas įrodė, jog klastingi žmonės
(pavyzdžiui, psichopatai, sukčiai, užkietėję melagiai)
sustiprina akių kontaktą tuo metu, kai bando apgauti
(Ekman, 1991, p. 141–142). Tokie klastūnai taip elgiasi
sąmoningai, paneigdami nuomonę, kad žiūrėjimas į akis
reiškia, jog žmogus sako tiesą.
Akių kontakto palaikymas ir akių ženklai priklauso nuo
kultūrinių normų. Į tai būtina atsižvelgti bandant nustatyti
apgaulę. Pavyzdžiui, tam tikrų rasių ir tautybių žmonės (kad
ir juodaodžiai arba iš Lotynų Amerikos kilę JAV piliečiai)
auklėjami iš pagarbos tėvams nuleisti arba nusukti į šalį
akis, jei šie ko nors klausia ar bara (Johnson, 2007, p. 280–
281).
Įsidėmėkite, kaip žmonės, su kuriais kalbatės, judina
galvą. Jei pašnekovas tvirtindamas arba neigdamas papurto
galvą ir tas gestas sutampa su jo žodžiais, tada juo galima
tikėti, nes greičiausiai jis sako tiesą. Tačiau jei galva
purtoma pavėluotai arba atliekamas koks nors judesys galva
jau nustojus kalbėti, pasakojimas tikriausiai išgalvotas.
Pavėluoti, nors beveik nepastebimi judesiai parodo
pastangas dar kartą patvirtinti tai, kas buvo pasakyta, bet
nėra natūralios bendravimo tėkmės dalis. Be to, nuoširdūs
galvos judesiai turėtų sutapti su žodžiu pasakytu paneigimu
ar patvirtinimu. Jei galvos judesiai nesutampa su tuo, ką
žmogus sako, arba prieštarauja jo žodžiams, jie gali reikšti
apgaulę. Nors įprastai galva purtoma nežymiai, žodžių ir
nebylių ženklų neatitikimas gan dažnas. Pavyzdžiui, žmogus
ištaria: „Aš to nepadariau“, bet tuo metu vos vos linkteli
galvą.
Pajutus diskomfortą viršų paima ne mąstančios smegenys,
o limbinė smegenų sistema, ir veidas gali parausti arba,
priešingai, išblykšti. Per sunkius pokalbius žmonės ima
prakaituoti, padažnėja kvėpavimas; atkreipkite dėmesį, ar
stengdamasis išlikti ramus žmogus atvirai šluostosi
prakaitą, o gal stengiasi nuraminti kvėpavimą. Rankų,
pirštų, lūpų drebėjimas ir pastangos kur nors paslėpti
rankas ar sulaikyti drebulį (lūpos „pradingsta“ arba yra
suspaudžiamos) gali rodyti diskomfortą ir reikšti, kad
žmogus apgaudinėja.
Meluojant gali lūžinėti arba nenatūraliai skambėti balsas.
Kartais žmonėms sunku nuryti seiles, nes dėl streso
išdžiūsta gerklė. Kad žmogui sunku nuryti, parodo staiga
iškilęs arba šoktelėjęs Adomo obuolys, paskui žmogus gali
mėginti atsikrenkšti ir išsivalyti gerklę – visa tai rodo
diskomfortą. Nepamirškite, kad toks elgesys atskleidžia, jog
žmogus susikrimtęs, tačiau nebūtinai yra apgavikas. Esu
matęs labai sąžiningų žmonių, duodančių parodymus
teisme. Jų elgesys turėjo visus minėtus požymius, bet šie
žmonės taip elgėsi dėl to, kad buvo susinervinę, o ne todėl,
kad melavo. Net turėdamas ilgametę liudijimo
federaliniuose ir valstijos teismuose patirtį, aš vis dar
susinervinu stovėdamas liudytojo vietoje, todėl patariu
įtampos ir streso požymius nagrinėti atsižvelgiant į
aplinkybes.

Raminamieji veiksmai ir diskomfortas

Dirbdamas FTB ir apklausdamas įtariamuosius, nuolat

ieškojau raminamųjų veiksmų, pagal kuriuos pakreipdavau
apklausą ir sužinodavau, kas tardomajam kelia ypač didelį
stresą. Nors raminamieji veiksmai savaime dar nėra
neginčijamas apgaulės įrodymas (kai susinervina, taip gali
elgtis ir nekalti žmonės), jie priartina prie galvosūkio
įminimo ir padeda suprasti, ką iš tikrųjų mąsto ir jaučia
apklausiamas asmuo.
Toliau pateikiu dvylikos punktų sąrašą, jame išvardijau
dalykus, kuriuos darau ir į kuriuos kreipiu dėmesį, kai noriu
suprasti, ką reiškia raminamieji bežodžiai ženklai. Galbūt
norėsite pasinaudoti panašia strategija kalbėdamiesi su
žmonėmis – per apklausą, rimtą pokalbį su šeimos nariu ar
bendraudami su verslo partneriu.

(1) Pasirūpinkite, kad gerai matytumėte pašnekovą. Kai

atlieku apklausą arba tiesiog bendrauju, noriu, kad
niekas neužstotų pašnekovo, idant nepražiopsočiau nė
vieno raminamojo veiksmo. Jei tas asmuo bando
nusiraminti trindamas į šlaunis delnus, noriu tai matyti.
Personalo skyriaus darbuotojai turėtų žinoti, kad
geriausia kalbėtis su kandidatu ten, kur niekas jo
neužstoja, kur galima matyti jį nuo galvos iki kojų.
(2) Nenustebkite išvydę vieną kitą raminamąjį veiksmą.
Atlikti kelis raminamuosius veiksmus per dieną yra
normalu. Būdama maža mano duktė ramindavosi prieš
miegą žaisdama plaukais: ji sukdavo sruogas ant piršto,
nekreipdama dėmesio, kas vyksta aplinkui. Nesistebime,
kad žmonės kvėpuoja, todėl nesistebėkime, kad jie bando
nusiraminti, stengdamiesi prisitaikyti prie nuolat
besikeičiančios aplinkos.
(3) Apklausos pradžioje žmogus gali nervintis. Nerimauti
prasidedant apklausai ar rimtam pokalbiui normalu, ypač
jei susitikimo aplinkybės kelią stresą. Pavyzdžiui, tėvo
klausimas, ar paruošė namų darbus, sūnui kels mažesnį
stresą nei klausimas, kodėl berniukas taip blogai elgėsi,
kad net buvo pašalintas iš mokyklos.
(4) Iš pat pradžių pasistenkite, kad žmogus, su kuriuo
bendraujate, atsipalaiduotų. Pokalbiui, svarbiam
susitikimui ar reikšmingai diskusijai įsibėgėjus, jo dalyviai
galiausiai turėtų nusiraminti ir pasijusti ganėtinai
patogiai. Tiesą sakant, gerai mokantis imti interviu asmuo
tuo pasirūpina – duoda laiko svečiui atsipalaiduoti ir tik
tada ima klausinėti arba gilintis į temas, kurios gali kelti
stresą.
(5) Nustatykite pašnekovo bazinį elgesį. Kai jo raminamasis
elgesys virs įprastiniu, apklausą vedantis asmuo,
remdamasis raminamojo elgesio baziniu lygmeniu, galės
įvertinti vėlesnį svečio elgesį.
(6) Sekite, ar pašnekovo elgesyje nepadaugėjo raminamųjų
veiksmų. Tęsdami apklausą ar pokalbį, atidžiai stebėkite
raminamuosius veiksmus ir nustatykite, kada jie
padažnėja, ypač jei atsiranda kaip atsakas į tam tikrą
klausimą ar informaciją. Raminamųjų veiksmų
padažnėjimas rodo, kad tas klausimas ar informacija
sutrikdė asmenį, todėl tą temą verta atidžiau panagrinėti.
Svarbu teisingai nustatyti, koks dirgiklis sukėlė
raminamąjį atsaką (klausimas, informacija ar įvykis);
antraip galite padaryti klaidingas išvadas arba pakreipti
 pokalbį neteisinga linkme. Pavyzdžiui, jei per pokalbį dėl
darbo paklaustas apie ankstesnes pareigas kandidatas
atitraukia marškinių apykaklę norėdamas atsivėsinti
(raminamasis veiksmas), vadinasi, kaip tik tas klausimas
jam sukėlė stiprų stresą, ir jo smegenys reikalauja
nusiraminimo. Taigi apie buvusias pareigas reikia
paklausinėti daugiau. Toks elgesys nebūtinai rodo, jog
kandidatas jus bando suklaidinti, – tiesiog ta tema jam
kelia stresą.
(7) Užduokite klausimą, tada tylėkite ir stebėkite.
Mokantieji vesti pokalbį neberia klausimų vieno po kito
kaip iš kulkosvaidžio. Bus sunku išaiškinti apgaulę, jei
nekantrumu ar akiplėšiškumu suerzinsite kalbinamąjį
asmenį. Užduokite klausimą, paskui palaukite, kol
pamatysite jo reakciją. Duokite žmogui laiko pagalvoti
prieš atsakant, siekdami savo tikslo neskubėkite. Taip pat
atminkite, kad klausimus reikia formuluoti taip, kad
išgirstumėte konkrečius atsakymus, padėsiančius atskirti
faktus nuo pramanų. Kuo konkretesnis klausimas, tuo
didesnė tikimybė išvysti tikslius bežodžius ženklus, geriau
suprasti nesąmoningų veiksmų prasmę ir tiksliau įvertinti
pašnekovo žodžius. Gaila, tačiau per tardymus
užregistruojama daug melagingų prisipažinimų, nes
klausimai beriami nepertraukiamai. Tai sukelia
tardomajam stresą ir supainioja bežodžius ženklus.
Nekalti žmonės prisipažįsta padarę nusikaltimą, netgi
patvirtina tai raštiškai, kad pasibaigtų siaubingas
tardymas (Kassin, 2006, p. 207–228). Tas pat tinka
 sūnums, dukroms, vyrams, žmonoms, draugams ir
darbuotojams, jei juos priekabiai ima klausinėti pernelyg
uolus asmuo: tėvas, motina, vyras, žmona, bendradarbis
ar viršininkas.
(8) Stenkitės, kad klausinėjamas žmogus būtų susikaupęs.
Apklausą vedantys asmenys turi nepamiršti, kad
pasakodami savo versiją žmonės dažniausiai parodo
mažiau reikšmingų bežodžių ženklų nei tada, kai
tardytojas neleidžia nukrypti į šalį. Kryptingai užduodami
klausimai skatina bežodį elgesį, o šis padeda įvertinti
žmogaus nuoširdumą.
(9) Tauškalai dar nėra tiesa. Ir naujokai, ir patyrę tardytojai
klysta sklandų kalbėjimą prilygindami tiesos sakymui. Jei
apklausiamieji daug kalba, linkstame jais patikėti; jei jie
elgiasi santūriai, manome, kad meluoja. Žmonės, per
apklausą pateikiantys pernelyg daug informacijos ir
smulkiai pasakojantys apie įvykį, galbūt ir sako tiesą;
tačiau lygiai taip pat jie gali pūsti miglą į akis, vildamiesi
paslėpti faktus arba nukreipti pokalbį kita linkme. Tiesą
atskleidžia ne žodžių gausa – ji paaiškėja tik patikrinus
kalbančiojo pateiktus faktus. Nepatikrinta informacija
neturi jokios prasmės (žr. 58 rėmelį).
(10) Streso antplūdis ir atoslūgis. Po kelis dešimtmečius
trukusio gilinimosi į tardomųjų elgesį priėjau prie išvados,
kad turinčio ką slėpti žmogaus elgesyje galima pastebėti
du ryškius vienas paskui kitą sekančius epizodus.
Uždavus sunkų klausimą, pavyzdžiui: „Ar buvote kada
nors užėjęs į pono Džonso namus?“, prasideda pirmas
 bežodžio elgesio epizodas, atskleidžiantis stresą,
užplūstantį tuo metu, kai užduodamas klausimas.
Tardomasis nesąmoningai reaguoja įvairiais atsitolinimo
veiksmais, tarkim, patraukia pėdas tolyn nuo tardytojo,
atsilošia, įtempia smakrą arba suspaudžia lūpas. Paskui
eina antras bežodžio elgesio epizodas, susijęs su
pirmuoju: kaip atsakas į stresą atliekami raminamieji
veiksmai: liečiamas kaklas, glostoma nosis, masažuojamas
sprandas ir tuo pat metu apgalvojamas klausimas arba
kurpiamas atsakymas.
(11) Atraskite streso priežastį. Du vienas po kito einantys
skirtingo elgesio epizodai – apie patiriamą stresą
bylojantys veiksmai – ir po jų sekantys raminamieji
veiksmai anksčiau būdavo klaidingai priskiriami prie
apgaudinėjimo. Dėl to tenka apgailestauti, nes šį elgesį
reikia aiškinti kur kas paprasčiau – streso požymiais ir jo
mažinimo priemonėmis, nebūtinai melavimu. Neabejoju,
kad meluodamas žmogus gali taip pasielgti, tačiau taip jis
darys ir susinervinęs. Kartais sakoma: „Jei žmonės
kalbėdami liečia nosį, jie meluoja.“ Gal ir tiesa, kad
meluodami žmonės liečia nosį, bet lygiai taip pat daro
sąžiningi žmonės, kai patiria stresą. Nosies lietimas yra
raminamasis elgesys, padedantis sumažinti vidinę įtampą,
kad ir kokia būtų diskomforto priežastis. Net ir išėjęs į
atsargą FTB agentas, sustabdytas už greičio viršijimą,
palies nosį, kai jo bus paprašyta važiuoti į kelkraštį (taip,
man teko sumokėti baudą). Noriu pasakyti štai ką.
Neskubėkite daryti išvados, kad žmogus apgaudinėja, jei
 jis palietė nosį. Nes kiekvienam taip besielgiančiam
melagiui tenka šimtas sąžiningų žmogų, kurie įpratę taip
mažinti stresą.
(12) Raminamieji veiksmai pasako nepaprastai daug. Iš jų
sužinome, kada žmogus patiria stresą, jais remdamiesi
suprantame, kurioms temoms reikia skirti daugiau
dėmesio. Teisingai suformuluotais klausimais galime ne
tik sukelti raminamuosius veiksmus, bet ir juos atpažinę
geriau suprasti, ką žmogus mąsto ir ką ketina daryti.

DVI PAGRINDINĖS BEŽODŽIO ELGESIO

YPATYBĖS, KURIAS REIKIA TURĖTI GALVOJE
IEŠKANT APGAULĖS

Jei iš kūno kalbos norite sužinoti, ar nesate apgaudinėjami,

atkreipkite dėmesį į sinchroniškai atliekamus ir naudojamus
pabrėžti bežodžius ženklus.

Sinchroniškumas

Šio skyriaus pradžioje aprašiau, kokią didelę reikšmę

sichnroniškumas turi komforto lygiui bendraujant nustatyti.
Negana to, jis padeda sužinoti, ar nesate apgaudinėjami.
Ieškokite sinchroniškumo tarp to, kas sakoma žodžiais ir be
žodžių, tarp įvykių ir emocijų, net tarp vietos ir laiko.
Atsakydamas į klausimą teigiamai, žmogus turi tuoj pat
padaryti atitinkamą judesį galva, patvirtinantį jo žodžius.
Sinchroniškumo nėra, jei žmogus taria: „Aš to nepadariau“,
bet linkteli galva – toks judesys reiškia patvirtinimą. Ir tada,
kai vyras, paklaustas, ar melavo, nežymiai linkteli galva ir
atsako: „Ne.“ Susivokę, kad pasielgė klaidingai, žmonės
stengiasi atitaisyti padėtį. Stebint iš šalies asinchroniškas
elgesys atrodo dirbtinis ir neįtaigus. Gana dažnai po
melagingo teiginio, pavyzdžiui: „Aš to nepadariau“, gerokai
pavėluotai papurtoma galva. Asinchroniškas elgesys
prilygsta apgaudinėjimui, nes parodo, jog asmuo jaučia
diskomfortą.
Be to, sinchroniškumas turėtų būti tarp to, kas sakoma, ir
tos akimirkos įvykių. Pavyzdžiui, tėvams pranešant apie
pagrobtą kūdikį, įvykis (pagrobimas) ir jų emocijos turi būti
sinchroniški. Motina su tėvu tarsi pamišę turi triukšmingai
reikalauti, kad įsikištų policija, pabrėžti kiekvieną
smulkmeną, grąžyti iš nevilties rankas, siūlytis padėti
ieškoti, pasakoti ir perpasakoti, kaip viskas atsitiko. Kai apie
kūdikio pagrobimą pranešama ramiu tonu, kai
pranešusiems asmenims labiau rūpi pateikti kurią nors
vieną įvykio versiją, kai trūksta emocinio bežodžių ženklų
nuoseklumo arba kai pranešusiems labiau rūpi asmeninė
gerovė ir įvaizdis, toks elgesys nelaikytinas sinchronišku ir
turi kelti didelių abejonių.
Paskutinis dalykas – įvykių, laiko ir vietos sinchoniškumas.
Jei pavėluotai pranešama apie svarbų įvykį, pavyzdžiui, kad
nuskendo draugas, sutuoktinis arba vaikas, arba jei tai
padaroma nuvažiavus į kitos apygardos policijos poskyrį,
yra pagrindo tokį asmenį įtarti. Be to, asinchronišku bus
laikomas pranešimas apie įvykį, kurio nebūtų buvę įmanoma
stebėti iš tos vietos, kur tariamai buvo pranešęs asmuo.
Meluodami žmonės negalvoja apie laiko, vietos ir įvykių
sinchroniškumo svarbą, todėl bežodžiai ženklai ir
pasakojimai galiausiai juos išduoda. Visiškas
sinchroniškumas liudija komfortą ir atlieka didžiulį vaidmenį
per tardymus ar pranešant apie nusikaltimą. Be to, nuo
sinchroniškumo priklauso rimtų, dalykiškų pokalbių sėkmė,
nes jų metu svarbu suprasti, ar nesate apgaudinėjami.

Pabrėžimas

Kalbėdami naudojamės savo kūnu: antakiais, galva,

plaštakomis, rankomis, liemeniu, kojomis ir pėdomis, –
pabrėžti žodžiams, kurie mums svarbūs arba kuriems
norime suteikti emocinį atspalvį. Jei žmonės kalba
nuoširdžiai, pabrėžimo ženklai laikytini universalia kūno
kalba. Taip limbinė smegenų sistema dalyvauja pokalbyje ir
praneša aplinkiniams, kad esame tikri savo žodžiais.
Priešingai, kartais limbinė sistema neparemia mūsų
žodžių, kalbėdami atliekame silpnus pabrėžimo judesius
arba visai jų nedarome. Remdamasis savo ir kolegų
patirtimi galiu tvirtinti, kad meluodami žmonės nepabrėžia
žodžių (Lieberman, 1998, p. 37). Norėdami nuspręsti, ką
sakyti ir kaip apgauti, melagiai pasitelkia smegenų
kognityviąsias funkcijas, bet retai kada susimąsto, kaip
melagystes pateikti. Turbūt visiems tenka sumeluoti, bet
dauguma žmonių nežino, kiek daug bežodžių pabrėžimo
ženklų vartojama kasdieniuose pašnekesiuose.
Kai meluojantis asmuo stengiasi išgalvoti į tiesą panašų
atsakymą, pabrėžimo ženklai iš šalies atrodo dirbtiniai ir
pavėluoti; retai kada pabrėžiami tie žodžiai, kuriuos reikia,
dažniausiai išryškinami palyginti nesvarbūs dalykai.
Savo teiginius pabrėžiame ir žodžiais, ir kūno kalba.
Pabrėždami žodžiais pasitelkiame balsą, keičiame jo aukštį
ir tembrą arba pakartojame. Kai kalbantis ar tardant reikia
išsiaiškinti, kur tiesa, o kur melas, kūno kalba gali būti netgi
tikslesnė ir naudingesnė už žodžius. Žmonės, kalbėdami
įpratę pasitelkti rankas, jų gestais pabrėžia savo teiginius,
užsimiršę netgi ima daužyti rankomis stalą, kad suteiktų
daugiau svorio žodžiams. Kiti pabrėžia žodžius pirštų
galiukais – gestikuliuoja jais arba liečia daiktus. Plaštakų
judesiai papildo nuoširdžiai tariamus žodžius, reiškiamas
mintis ir jausmus (Knapp ir Hall, 2002, p. 277–284). Norint
išryškinti mintį pakeliami antakiai ir išplečiamos akys
(Morris, 1985, p. 61; Knapp ir Hall, 2002, p. 68).
Pabrėžiama ir tada, kai žmogus palinksta į priekį, taip
parodydamas susidomėjimą. Mes darome aukštyn
nukreiptus gestus, pavyzdžiui, pasistiebiame, kai norime
išryškinti svarbesnę mintį arba suteikti jai didesnį emocinį
krūvį. Sėdintys žmonės svarbias pasakojimo vietas pabrėžia
pakeldami kelį (trumpai ir staigiai) ar per jį pliaukštelėdami.
Aukštyn nukreipti gestai simbolizuoja norą pabrėžti
nuoširdžius jausmus – tokių meluojantys asmenys įprastai
neatlieka.
 Atvirkščiai, žmonės per mažai pabrėžia savo žodžius arba
menkai patys tiki tuo, ką sako, kai kalba prisidengę
plaštakomis (kalbėdami prisidengia burną) arba ką nors
dėsto abejingu veidu. Kai netiki tuo, ką patys sako, žmonės
kontroliuoja veido išraišką, apriboja judesius, atlieka kitus
atsitolinimo veiksmus (Knapp ir Hall, 2002, p. 320;
Lieberman, 1998, p. 37). Meluodami žmonės dažnai
apsimeta mąstantys, pavyzdžiui, delnu paremia smakrą,
glosto skruostus, tarytum galvodami, ką atsakyti; toks
elgesys visiškai priešingas sąžiningų žmonių elgesiui. Jei
žmogus meluoja, jam reikia laiko įvertinti, ką pasakė ir kaip
jo žodžiai bus suprasti.

Į KOKIUS BEŽODŽIUS ŽENKLUS REIKĖTŲ

ATKREIPTI DĖMESĮ STENGIANTIS IŠAIŠKINTI
APGAULĘ

Toliau pateikiu kelis ženklus, į kuriuos patariu atkreipti

ypatingą dėmesį, kai stebėsite, kaip žmonės pabrėžia savo
žodžius, ir tuo remdamiesi norėsite suprasti, ar jie
nemeluoja.

Pabrėžimo stoka ir plaštakų judesiai

Pasak Alderto Vrijaus ir kitų autorių, rankų nejudrumas ir

pabrėžimo stoka verčia manyti, kad žmogus kalba netiesą.
Bėda ta, kad šito niekaip negalima nustatyti, ypač
oficialiame renginyje arba pobūvyje. Vis dėlto stenkitės
įsidėmėti, kada ir kokiomis aplinkybėmis pastebėjote tuos
požymius, ypač jei jie pasirodė iškart po to, kai buvo
pradėta svarstyti svarbi tema (Vrij, 2003, p. 25–27). Bet
koks staigus judesių pasikeitimas atspindi smegenų veiklą.
Jei iki tol buvusios gyvos rankos nukąra, tam turi būti kokia
priežastis: gal žmogus nusiminė, bet, galimas daiktas,
meluoja.
Iš savo patirties tardant žmones galiu pasakyti, kad
meluojantieji rečiau sudeda plaštakas stogeliu. Taip pat
atkreipiu dėmesį į pabalusius krumplius asmens, jei šis
įsitveria kėdės ranktūrio ir nepaleidžia, tarytum sėdėtų
katapultos krėsle. Deja, tam nepatogiai besijaučiančiam
asmeniui nėra jokios vilties katapultuotis ir išsisukti nuo
pokalbio. Daugelis kriminalistų pažymi, kad kai galva,
kaklas, rankos ir kojos beveik nejuda, o rankos ir plaštakos
tvirtai sugriebusios kėdės ranktūrį, toks elgesys labai
panėšėja į žmonių, kurie rengiasi meluoti, bet, antra vertus,
tuo negalime būti visiškai tikri (Schafer ir Navarro, 2003, p.
66) (žr. 88 pav.).
 Ilgas sėdėjimas prilipus prie kėdės, tarytum katapultos krėsle,
rodo, kad žmogus patiria didžiulį stresą ir nesmagumą.

Įdomu, jog įžūliai ir atvirai meluodami žmonės stengiasi

nesiliesti ne tik prie aplinkinių, bet ir prie daiktų,
pavyzdžiui, liudytojų pakylos arba stalo. Nesu matęs
melagio, kuris tvirtai sušuktų: „Aš to nepadariau!“ ir
trenktų kumščiu į stalą. Įprastai girdėdavau labai
neryžtingus veblenimus, gestai irgi būdavo neišraiškingi.
Kai žmonės sako netiesą, jiems trūksta įtaigumo ir
pasitikėjimo. Nors naujoji smegenų žievė nusprendžia, ką
reikia sakyti siekiant suklaidinti, limbinė smegenų sistema,
pati sąžiningiausia smegenų dalis, atsisako prisidėti prie
tokios klastos ir nepabrėžia melagingų teiginių bežodžiu
elgesiu (pavyzdžiui, gestais). Limbinės smegenų sistemos
jausmus sunku įveikti. Pabandykite plačiai nusišypsoti
žmogui, kurio nemėgstate. Tai nepaprastai sunku padaryti.
Ir dirbtinę šypseną, ir melagingus pareiškimus lydi silpni,
neryžtingi bežodžiai ženklai.

Prašytojo poza

Poza, kai žmogus ištiesia rankas prieš save delnais į viršų,

vadinama prašytojo (arba maldautojo) poza (žr. 89 pav.).
Panašiai elgiasi besimeldžiantieji – ištiesia rankas delnais
aukštyn prašydami Dievo malonės. Pasiduodami į nelaisvę,
kareiviai irgi pakelia rankas aukštyn. Taip pat elgiasi
žmonės, kai nori, kad jais patikėtume. Stebėkite pašnekovą
per dalykinį pokalbį. Kai jis ką nors tvirtai pareikš, žiūrėkite,
ar jis laiko rankas delnais aukštyn, ar žemyn. Per draugišką
pokalbį, kuriame aptariamos idėjos ir nė viena šalis
užsispyrusi nesilaiko savo požiūrio, pašnekovai gali laikyti
rankas ir delnais į viršų, ir delnais į apačią.
 Rankų, atsuktų delnais į viršų, arba prašytojo , poza, įprastai
rodo, jog žmogus nori, kad juo patikėtų arba jam pritartų. Tai
nėra pasitikinčio žmogaus bežodis ženklas.

Tačiau jei žmogus tvirtai ir ryžtingai pareiškia: „Tikėkite

manim, aš jos nenužudžiau“, jis turi laikyti rankas delnais
žemyn (žr. 90 pav.). Jei toks pareiškimas bus padarytas į
viršų atsuktais delnais – poza, kuria nuolankiai prašoma
mumis patikėti, – man jo žodžiai atrodys didžiai įtartini.
Suabejosiu kiekvienu deklaratyviu teiginiu, padarytu
delnais į viršų atsuktomis rankomis. Tokia rankų padėtis
nebūdinga ką nors tvirtai pareiškiant, todėl galima
numanyti, kad žmogus prašo juo patikėti.
Teisybę sakantiems nereikia maldauti, kad jais patikėtų;
jie pasako, ką žino, ir tiek.
 Pareiškimai, padaryti žemyn nukreiptais delnais,
kategoriškesni, jais galima labiau pasitikėti nei pareiškimais,
padarytais į viršų prašomai atsuktais delnais.

Teritorijos gynimo ženklai ir apgaulė

Kai pasitikime savimi ir jaučiamės patogiai, stengiamės

užimti daugiau vietos. Kai nesame užtikrinti, gūžiamės.
Sielvarto kankinami žmonės kartais įsitaiso embriono poza:
pritraukia prie kūno rankas, pariečia kojas. Nemalonūs
pokalbiai ir apklausos gali paskatinti žmones užsisklęsti
savyje: sukabinti rankas kaip riestainį, sunerti pėdas per
kulkšnis ir jų nejudinti, kartais jas suspausti taip, kad net
skaudu žiūrėti. Itin atidžiai ieškokite aiškių kūno padėties
pasikeitimų, bylojančių apie apgaulę, ypač jei tai įvyksta
pakeitus pokalbio temą.
 Tvirtai įsitikinę tuo, ką galvojame arba sakome, įprastai
sėdime tiesiai, atloštais pečiais, visa mūsų laikysena
spinduliuoja pasitikėjimą savimi. Kai žmonės sako ne visą
tiesą arba tiesiog meluoja, nesąmoningai susikūprina arba
prasmenga kėdėje, lyg stengdamiesi pasislėpti nuo savo
žodžių. Nepasitikėjimą savimi, dvejones, neryžtingumą
atspindi laikysena. Kartais abejojimas savimi labai aiškiai
matyti iš nuleistos galvos ir iki pat ausų pritrauktų pečių.
Jausdamasis nepatogiai ir ieškodamas užuoglaudos atviroje
vietoje žmogus gali sustingti vėžlio poza. Tai akivaizdus
neužtikrintumo ir diskomforto požymis.

Gūžtelėjimas pečiais

Žinoma, kiekvienas apimtas abejonių kartais gūžteli pečiais,

tačiau melagiai tai daro kitaip. Melagio gūžtelėjimas skiriasi
nuo sąžiningo žmogaus gūžtelėjimo tuo, kad jis trumpesnis
ir būdingas tik tam vienam, nevisiškai tikinčiam tuo, ką pats
kalba, asmeniui. Jei pakyla tik vienas petys arba jei pečiai
pakyla kone iki ausų ir žmogaus galva beveik pradingsta, tai
didžiulio diskomforto ženklas. Taip elgiasi žmonės,
ketinantys išsisukti nuo klausimo.

BAIGIAMOSIOS PASTABOS

Kaip minėjau skyriaus pradžioje, pastarųjų dvidešimties

metų bežodžio elgesio tyrimai įrodė: nėra tokio bežodžio
elgesio, kuris aiškiai atskleistų žmogų meluojant (Ekman,
1991, p. 98; Ford, 1996, p. 217). Pacituosiu savo draugo ir
tyrinėtojo dr. Marko G. Franko mėgstamus žodžius: „Džo,
labai gaila, bet nėra „Pinokio efekto“, padedančio nustatyti
apgaulę“ (Frank, 2006). Su tuo privalau nuolankiai sutikti.
Todėl, norint atskirti, kur tiesa, o kur melas, mums
prieinama vienintelė priemonė – kliautis tik tais bežodžio
elgesio pavyzdžiais, kurie parodo komfortą (diskomfortą),
sinchroniškumą, pabrėžimą, ir jais vadovautis. Tai
vienintelis orientyras, vienintelė paradigma.
Asmuo, kuris jaučiasi nepatogiai, kalbėdamas nepabrėžia
savo žodžių, tas, kurio teikiamai informacijai trūksta
sinchroniškumo, geriausiu atveju nemoka sklandžiai kalbėti,
blogiausiu – apgaudinėja. Diskomfortą gali sukelti daug kas:
ir diskusijos dalyvių antipatija vienas kitam, aplinka, kurioje
vyksta pokalbis, ar per apklausą apėmęs nervingumas.
Diskomfortą, aišku, gali sukelti ir kaltės jausmas, nešvari
sąžinė, noras nuslėpti informaciją arba akiplėšiškas
melavimas. Variantų daug, bet dabar, kai geriau suprantate,
kaip reikia apklausti žmones, kaip atpažinti diskomforto
požymius, kaip svarbu aiškintis žmonių elgesį atsižvelgiant į
aplinkybes, bent jau žinote, nuo ko pradėti. Tik klausinėjant,
stebint, renkant informaciją, galima įsitikinti, ar mūsų
įtarimai turi pagrindą. Mes negalime uždrausti žmonėms
meluoti, tačiau galime būti budrūs ir nesileisti apgaunami.
Paskutinis įspėjimas: būkite atsargūs ir nevadinkite
žmogaus melagiu, neturėdami užtektinai informacijos arba
remdamiesi tik vienu požymiu. Šitaip nutrūksta daug gerų
tarpusavio santykių. Tenka pripažinti, kad tikimybė, jog net
geriausi specialistai atpažins melagį, lygi tikimybei, kad jie
suklys. Tiesą sakant, tai negerai!
 Pabaigos mintys

Viena draugė neseniai man papasakojo istoriją, kuri, beje,

gali jus išvaduoti nuo vargo, jei kada nors norėsite surasti
kokį adresą Floridos valstijoje, Majamio Koral Geiblso
rajone. Taigi, ji neseniai vežė dukterį į fotosesiją, kuri turėjo
įvykti Koral Geiblse, tolokai nuo jos namų Tampoje. Koral
Geiblse mano draugė nebuvo lankiusis, todėl kelionės
maršrutą pasirinko pagal žemėlapį. Viskas ėjosi sklandžiai,
kol jos neatvyko į miestą ir nepradėjo dairytis gatvių
pavadinimų. Jų nebuvo. Mano draugė dvidešimt minučių
važinėjo, žvalgydamasi į bevardes sankryžas, bet nepamatė
jokios lentelės su gatvės pavadinimu. Netekusi vilties ji
pagaliau sustojo degalinėje ir paklausė, kaip gyventojai
randa reikiamą gatvę. Degalinės savininko klausimas
nenustebino. „Jūs ne pirma šito klausiate, – linktelėjo jis
užjaučiamai. – Kai privažiuosite sankryžą, žiūrėkite ne
aukštyn, o žemyn. Gatvių pavadinimai užrašyti ant 15 cm
aukščio vėjo nugairintų akmeninių blokelių, jie padėti ant
žemės, atokiau nuo šaligatvio.“ Tada mano draugė per
kelias minutes surado adresą. „Žinoma, – pasakojo ji vėliau,
– aš dairiausi gatvių pavadinimų 1,8 metro virš žemės ir dar
aukščiau... Labiausiai mane pribloškė, – pridūrė ji, – kad
sužinojusi, kur ir ko turiu ieškoti, ženklus su gatvių
pavadinimais pamačiau visiškai aiškiai. Be vargo radau
kelią.“
Šioje knygoje irgi rašoma apie ženklus. Žmonių elgesio
ženklus galima suskirstyti į dvi grupes – žodinius ir
bežodžius. Visi mes mokomi ieškoti žodinių ženklų ir juos
atpažinti. Jie lygintini su ženklais, tvirtinamais prie stulpų ir
aiškiai matomais važiuojant nepažįstamo miesto gatvėmis.
Dar esama bežodžių ženklų: dauguma žmonių jų nepastebi,
nes jiems niekas nepaaiškino, kad šių ženklų reikia ieškoti
prie pat žemės. Įdomu, kad sužinoję, jog reikia kreipti
dėmesį į bežodžius ženklus, ir išmokę juos perskaityti,
reaguojame panašiai kaip mano draugė: „Kai sužinojau, kur
ir ko turiu ieškoti, ženklus su gatvių pavadinimais pamačiau
visiškai aiškiai. Be vargo radau kelią.“
Tikiuosi, gebėjimas suprasti bežodį elgesį jums padės
daug giliau, prasmingiau pažvelgti į aplinkinį pasaulį;
klausydamiesi ir žiūrėdami suprasite abi kalbas, sakytinę ir
nebylią, jos drauge kuria vientisą, margą, žaviai sudėtingą
žmogaus patirties audinį. Šio tikslo verta siekti. Dabar savo
rankose turite patikimą vadovą. Turite žinių, kurios visam
gyvenimui praturtins jūsų santykius su aplinkiniais.
Mėgaukitės tuo, kad suprantate, ką kalba žmogaus kūnas.
Aš šiam tikslui paaukojau savo gyvenimą ir skiriu šią knygą.

Joe Navarro
Tampa, Florida
JAV
 LITERATŪRA

American Psychiatric Association. (2000). Diagnostic and statistical manual of

mental disorders (4th ed.) (Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos
žinynas). Text rev. Washington, DC: American Psychiatric Association.

Axtell, R. E. (1991). Gestures: The do’s and taboos of body language around
the world (Gestai. Kas leistina ir kas ne viso pasaulio kūno kalboje). New
York: John Wiley & Sons, Inc.

Becker, G. de (1997). The gift of fear (Talentas bijoti). New York: Dell
Publishing.

Burgoon, J. K., Buller, D. B., & Woodall, W. G. (1994). Nonverbal

communication: The unspoken dialogue (Bežodė komunikacija: nebylus
dialogas). Columbus, OH: Greyden Press.

Cialdini, R. B. (1993). Influence: The psychology of persuasion (Gebėjimo

įtikinti psichologija). New York: William Morrow and Company, Inc.

Collett, P. (2003). The book of tells: From the bedroom to the boardroom –
how to read other people (Knyga apie iškalbingus ženklus: nuo miegamojo
iki posėdžių kambario. Kaip sužinoti, ką mąsto žmonės). Ontario:
HarperCollins Ltd.

Cumming, A. Polygraph use by the Department of Energy: Issues for Congress

(Apie melo detektoriaus naudojimą Energetikos departamente. Klausimai
Kongresui) (February 14, 2007): www.fas.org/sgp/crs/intel/ RL31988.pdf.

Darwin, C. (1872). The expression of emotion in man and animals (Žmogaus ir

gyvūnų emocijų raiška). New York: Appleton-Century Crofts.

DePaulo, B. M., Stone, J. I., Lassiter, G. D. (1985). Deceiving and detecting

deceit (Apgaudinėjimas ir apgaulės išaiškinimas). In B. R. Schlenker (Ed.),
The self and social life (Savasis aš ir socialinis gyvenimas). New York:
McGraw-Hill.
Diaz, B. (1988). The conquest of new Spain (Naujosios Ispanijos
užkariavimas). New York: Penguin Books.

Dimitrius, J., Mazzarella, M. (2002). Put your best foot forward: Make a great
impression by taking control of how others see you (Kaip padaryti gerą
įspūdį, pačiam kontroliuojant, kaip kiti suvokia tave). New York: Fireside.

_______ (1998). Reading people (Kaip suprasti žmones). New York: Ballantine
Books.

Ekman, P. (2003). Emotions revealed: Recognizing faces and feelings to

improve communication and emotional life (Atskleiskite emocijas: per veidų
ir jausmų atpažinimą prie geresnio bendravimo ir emocinio gyvenimo). New
York: Times Books.

_______ (1991). Telling lies: Clues to deceit in the marketplace, politics, and
marriage (Žinau, kad meluoji: apgaulę išduodantys ženklai turguje,
politikoje ir santuokoje). New York: W. W. Norton & Co.

Ekman, P., O’Sullivan, M. (1991). Who can catch a liar? (Kas gali sučiupti
melagį?) American Psychologist 46, p. 913–920.

Ford, C. V. (1996). Lies! lies!! lies!!! The psychology of deceit (Melas, melas,
melas! Apgaulės psichologija). Washington, DC: American Psychiatric
Press, Inc.

Frank, M. G., et al. (2006). Investigative interviewing and the detection of

deception (Teisinės apklausos ir apgaulės išaiškinimas). In Tom Williamson
(Ed.), Investigative interviewing: Rights, research, regulation. Devon, UK:
Willian Publishing.

Givens, D. B. (2005). Love signals: A practical guide to the body language of

courtship (Meilės ženklai: praktinis įsimylėjėlių kūno kalbos vadovas). New
York: St. Martin’s Press.

_______ (1998–2007). The nonverbal dictionary of gestures, signs & body

language cues (Bežodis gestų, ženklų ir kūno kalbos žodynas). Retrieved
11/18/07 from Spokane Center for Nonverbal Studies Web site:
http://members.aol.com/ nonverbal2/ diction1.htm.

Goleman, D. (1995). Emotional intelligence (Emocinis intelektas). New York:

Bantam Books.

Gregory, D. (1999). Personal conversation with Joe Navarro, FBI HQ,

Washington, DC. (Asmeninis pokalbis su Joe Navarro, FTB štabas,
Vašingtonas, Kolumbijos federacinė apygarda).
Grossman, D. (1996). On killing: The psychological cost of learning to kill in
war and society (Apie žudymą: psichologinė mokymosi žudyti kare ir
visuomenėje kaina). New York: Back Bay Books.

Hall, E. T. (1969). The hidden dimension (Nematoma dimensija). Garden City,

NY: Anchor.

Hess, E. H. (1975a). The tell-tale eye: How your eyes reveal hidden thoughts
and emotions. (Akys išdavikės: kaip jūsų akys atskleidžia slaptas mintis ir
emocijas). New York: Van Nostrand Reinhold.

_______ (1975b). The role of pupil size in communication (Vyzdžio didumo

vaidmuo bendraujant). Scientific American 233, p. 110–119.

Johnson, R. R. (2007). Race and police reliance on suspicious non-verbal cues

(Apie rases ir policijos pasitikėjimą įtarimą keliančiais bežodžiais ženklais).
Policing: An International Journal of Police Strategies & Management 20
(2), p. 277–290.

Kassin, S. M. (2006). A critical appraisal of modern police interrogations

(Kritiškas šiuolaikinių policijos kvotų įvertinimas). In Tom Williamson (Ed.),
Investigative interviewing: Rights, research, regulation. Devon, UK: Willian
Publishing.

_______ (2004). True or false: “I’d know a false confession if I saw one.“ (Tiesa
ar melas: „Mokėčiau atskirti melagingą prisipažinimą, jei tokį išgirsčiau.“).
In Pär Anders Granhag & Leif A. Strömwall (Eds.), The detection of
deception in forensic contexts. Cambridge, UK: Cambridge University
Press.

Knapp, M. L., Hall, J. A. (2002). Nonverbal communication in human

interaction, (5th Ed.) (Žmonių bendravimas ir bežodė komunikacija). New
York: Harcourt Brace Jovanovich.

Leakey, R. E., Lewin, R. (1977). Origins: The emergence and evolution of our
species and its possible future (Žmogaus atsiradimas, evoliucija ir
artimiausia ateitis). New York: E. P. Dutton.

LeDoux, J. (1996). The emotional brain: The mysterious underpinnings of

emotional life. (Emocinės smegenys: paslaptingi emocinio gyvenimo
pamatai). New York: Touchstone.

Lieberman, D. J. (1998). Never be lied to again. (Man niekada nebemeluos).

New York: St. Martin’s Press.
Manchester, W. (1978). American Caesar: Douglas MacArthur, 1880–1964
(Amerikos Cezaris Douglasas MacArthuras, 1880–1964). Boston: Little,
Brown, & Company.

Morris, D. (1985). Body watching (Kūno stebėjimas). New York: Crown

Publishers.

Murray, E. (2007). Interviewed by Joe Navarro, August 18, Ontario, Canada.

(Apklausą atlieka Joe Navarro, rugpjūčio 18 d., Ontarijas, Kanada).

Myers, D. G. (1993). Exploring psychology (2nd ed.) (Psichologijos

tyrinėjimas). New York: Worth Publishers.

Navarro, J. (2007). Psychologie de la communication non verbale. In M. St-

Yues & M.

Tanguay (Eds.), Psychologie de l’enquête criminelle: La recherche de la vérité.

Cowansville, Québec: Les Éditions Yvon Blais: p. 141–163.

_______ (2006). Read ‘em and reap: A career FBI agent’s guide to decoding
poker tells. (Perprask juos ir sudorok: FTB agento vadovas, kaip iššifruoti
iškalbingus pokerio ženklus). New York: HarperCollins.

_______(2003). A four-domain model of detecting deception (Keturias sritis

apimantis modelis apgaulei išaiškinti). FBI Law Enforcement Bulletin
(June), p. 19–24.

Navarro, J. Schafer, J. R. (2003). Universal principles of criminal behavior: A

tool for analyzing criminal intent (Universalūs nusikalstamo elgesio
principai: nusikalstamų ketinimų analizavimo vadovas). FBI Law
Enforcement Bulletin (January), p. 22–24.

_______ (2001). Detecting deception (Kaip išaiškinti apgaulę). FBI Law

Enforcement Bulletin (July), p. 9–13.

Nolte, J. (1999). The human brain: An introduction to its functional anatomy

(Žmogaus smegenys: funkcinės anatomijos įvadas). St. Louis, MO: Mosby.

Ost, J. (2006). Recovered memories (Atgauti prisiminimai). In Tom Williamson

(Ed.), Investigative interviewing: Rights, research, regulation. Devon, UK:
Willian Publishing.

Panksepp, J. (1998). Affective neuroscience: The foundations of human and

animal emotions (Emocionalusis neurologijos mokslas: žmogaus ir gyvūnų
emocijų pagrindai). New York: Oxford University Press, Inc.
Prkachin, K. M., Craig, K. D. (1995). Expressing pain: The communication and
interpretation of facial pain signals (Skausmo išraiška: skausmo ženklų
veide komunikacija ir interpretacija). Journal of Nonverbal Behavior 9 (4),
Winter, p. 181–205.

Ratey, J. J. (2001). A user’s guide to the brain: Perception, attention, and the
four theaters of the brain (Vadovas apie smegenis: suvokimas, dėmesys ir
keturios smegenų sritys). New York: Pantheon Books.

Schafer, J. R., Navarro, J. (2004). Advanced interviewing techniques (Pažangi

apklausų technika). Springfield, IL: Charles C. Thomas Publisher.

Simons, D. J., Chabris, C. F. (1999). Gorillas in our midst: Sustained

inattentional blindness for dynamic events (Samdomi banditai tarp mūsų.
Ilgalaikis neatidumas ir dinamiškų įvykių nematymas). Perception 28, p.
1059–1074.

St-Yves, M., Tanguay, M. (Eds.) (2007). Psychologie de l’enquête criminelle:

La recherche de la vérité. Cowansville, Québec: Les Éditions Yvon Blais.

Vrij, A. (2003). Detecting lies and deceit: The psychology of lying and the
implications for professional practice (Kaip aptikti melą ir apgaulę:
melavimo psichologija ir jos reikšmė profesinei praktikai). Chichester, UK:
John Wiley & Sons, Ltd.