Santuokos Žaidimai CD. Reiss 2017

Versta iš: CD REISS
Marriage Games
EverAfter Romance, 2016
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama

Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos
Nacionalinės bibliografijos duomenų banke.
ISBN 978-609-8184-15-0
Copyright © 2016 by Flip City Media Inc.

©Vertimas į lietuvių kalbą, Rozita Znamenskaitė, 2017
© Viršelio adaptacija, Agnė Sinkevičiūtė, 2017
© UAB BALTO trader, 2017
Skiriu šią knygą
savo plunksnos sesėms ir broliams
nepriklausomos spaudos pasaulyje.
Už jūsų dalijimąsi mintimis, supratimą,

jūsų profesinę etiką srityje, kurioje galėjo būti
gerokai mažiau etikos - net jeigu mes
nepersimetėme nė žodeliu, tai yra liudijimas,
kad jūs sukūrėte kai ką nuostabaus.
Adamas
1 skyrius
ESAMASIS LAIKAS
Rytas, kai mano gyvenimas apsivertė aukštyn ko

jom, niekuo nesiskyrė nuo kitų. Atsibudau. Palindau po
dušu. Kaklaraištis, kurį išsirinkau, buvo panašus į kitus,
esančius stalčiuje, ir kostiumas, kurį apsivilkau, nebuvo
mėlynesnis už mano kitą mėlyną kostiumą. Jis nebuvo
mano mėgstamiausias ar nekenčiamiausias. Gulė ant ma
nęs kaip ir kiekvienas kitas kostiumas, kuriuos vilkėjau
po vedybų. Platesnis per pečius. Siauresnis per juosmenį.
Rankovės išryškino bicepsus. Jai patiko, kad mankšti
nuosi sporto salėje, taigi nesilioviau.
Tą rytą, kai viskas pasikeitė, jaučiausi daugmaž kaip
visada. Turėjau aibes reikalų, bet ne per daug. Ji tikriau
siai jau susitikime su mūsų antruoju leidyklos direkto
riumi. Lėkiau pasitikti mirties šimto mylių per valandą
greičiu ir tada pažvelgiau į debesis.
9
CD REISS
Tą rytą, kai mano gyvenimas pasikeitė, ėmiau sudari

nėti pirkinių sąrašą savo namų tvarkytojai.
Butas buvo nutviekstas saulės, spinduliai žaidė ant
kietmedžio grindų. Dvidešimčia aukštų žemiau manęs
Krosbio gatvės kapiliarų plienas ir triukšmas pasiekdavo
Lafajeto arteriją.
Mano gyvenimas pasikeitė darbo dieną, kai už nuga
ros kunkuliavo arbatinukas, švarkas buvo užmestas ant
baro kėdės, o ant virtuvės stalo rūgo pienas.
Padėjau jį į vietą, nes maniškė niekada nepadėdavo.
Nejaučiau ore tvyrančios grėsmės. Nekilo nė mažiau
sio įtarimo, kad ši diena skirsis nuo kitų. Būtų buvę kvai
la tikėtis, jog tai pajusiu. Kodėl šiame mokslo ir proto
pasiekimų amžiuje turėčiau nujausti artėjančią nelaimę?
Taigi, nenujaučiau.
Įrašas jos ranka - papuoštas gėlytėmis, išraitytas, pa
tobulintas katalikiškos mokyklos standartinės rašysenos
variantas - buvo spausdinto raštelio apačioje. Įsipyliau
kavos manydamas, jog tai mūsų sandėrio priminimas, ir
man reikės tik pasirašyti greta jos parašo.
Klydau.
Tai buvo pirmas kartas, kai suklydau dėl jos ketinimų,
bet ne paskutinis.
Brangus Adamai,
Nežinau, kaip tai pasakyti.
2 skyrius
BOTASIS ATLIKTINIS LAIKAS
Pirmieji kartai.
Pirmas kartas, kai ją pamačiau.
Buvau galingas. Turėjau rankoje visas kortas. Jos tėvų
sukurta leidybos imperija byrėjo drauge su visa indus
trija. Jie turėjo vienintelį geranorišką pirkėją - mane. Ji
įžengė į pasitarimų kambarį paskui tėvą Džoną Barnesą,
kuris paliko savo ego už durų drauge su deguonies ba
lionėliu.
Erdvė aplink ją susitraukė.
Pirmą kartą ją išvydęs, turėjau sulaikyti kvapą.
Pirmą kartą jai prabilus, iškvėpiau.
- Pone Steinbekai, - pradėjo ji sėsdama tarp teisinin
kų ir atsakingų pareigūnų. Mano pavardė buvo ištarta su
didesne pagarba, nei buvau nusipelnęs. Ji buvo knygų
kūdikis. Buvo pratusi tarti Steinbekas pagarbiai.
CD REISS
- Jokios giminystės, - atsakiau. - Niekad nesu buvęs

ūkyje.
- Aišku.
Jos plaukai buvo tiesūs, rudi, iki pečių, o akys - kaip
sudužęs apsauginis stiklas.
Mes atsisėdome. Atvertėme savo aplankus. Ore pas
klido skaičiai. Jos tėvo alsavimas pasunkėjo. Emfizema.
Įprotis sutraukti tris pakelius cigarečių per dieną, paža
botas per vėlai. Susitikimo metu ji vis žvilgčiojo į tėvą ir
vis labiau nerimavo.
Ką ji dėl jo padarytų? Jeigu apsimesčiau nematąs jos
tėvo išsekimo, ar šoktų jam padėti? Ar staiga nuspręstų
išvesti jį iš kambario?
Pirmą išbandymą mano būsima žmona prakišo. Arba
įveikė - kaip pažiūrėsi.
- Tai, ką jūs siūlote, - tariau, - yra keturiasdešimt de
vyni procentai pelno iš kompanijos, nors niekas verslo
pasaulyje netiki, kad ji galėtų uždirbti pinigų per atei
nančius penkerius metus. Jūs išeikvojote savo kreditą,
o dabar norite, kad tyrimo ir plėtros specialistai įsikištų,
sumokėtų už jus užstatą ir atiduotų jums saugoti karalys
tės raktus.
- Niekas iš tyrimų ir plėtros specialistų neišmano lei
dybos reikalų, o mes turime keletą idėjų...
- Niekas prie šio stalo neišmano leidybos reikalų, bet
tik viena šio stalo pusė išmano verslą. O jūs sėdite ne joje.
12
S A N T U O K O S ŽAI DI MAI
Stumtelėjau jai aplanką su McNeill-Barnes kompani

jos verslo planu ateinantiems penkeriems metams. Bjau
ru. Net geriausiu atveju jie pasmerkti žlugti.
- Jūs pražiopsojote paprastą bankroto procedūrą, -
aiškinau. - Jau atleidote per daug darbuotojų, kad ga
lėtumėte aiškinti, kurios pareigos bus išsaugotos. O kal
bant apie nepavydėtiną amerikiečių literatūros padėtį -
visiems nusispjaut.
Džonas Barnesas sulaikė kvapą ir sušvokštė. Jis nežiū
rėjo į aplanką - žiūrėjo į mane.
- Ko jūs norite? - sušnibždėjo.
-Viso paketo. Ne mažiau. Mano siūloma išperkamoji
suma lapo apačioje.
Pirmąsyk, kai pribloškiau savo busimąją, ji to neparo
dė. Bent jau pastebimai. Tik jos apatinė lūpa nukaro, ir ji
neritmingai sumirkčiojo. Užvertė aplanką.
- Jūs norite pastato.
Atsilošiau kėdėje.
- Tai gražus nuosavybės egzempliorius*
Mano akys nuslydo iki jos krūtų. Galėjau atspėti jų
formą iš vos pastebimo šešėlio prie apykaklės. Įdomu,
koks jų skonis.
- Tai rekonstruotas Soho sandėlis.
Ji jau norėjo pereiti prie esmės, bet tėvas vėl sušvokštė.
Ji pametė mintį. Gailėjau jos. Ji myli tėvą. Jos atsidavimas
mane sujaudino. Labiau negu jos krūtų norėjau paragauti
šio atsidavimo.
13
CD REISS
Ji spragtelėjo rašiklį ir grįžo prie savo minčių.

- Sis pastatas? Tai tarsi saldainiukas supirkėjams. Už
tokią sumą mes galime tiesiog jį parduoti ir išsaugoti
kompaniją.
- Su turto areštais ne.
Pirmą kartą įspraudęs savo būsimą žmoną į kampą
maniausi laimėjęs lemiamą kovą mūšyje. Maniau, kad su
prantu. Po penkerių metų, skaitydamas spausdintą laišką
ant virtuvės stalo (dvidešimčia aukštų žemiau mūsų buto
su pertrūkiais kaukiant greitosios automobiliui), suvo
kiau nieko nepasiekęs.
3 skyrius
ESAMASIS LAIKAS
BrangusAdamai,
Nežinau, kaip taipasakyti. Betprivalau.
Nebegaliu būti tavo žmona.
Laiškas buvo dviejų puslapių. Nepajėgiau jo skaityti.

Rankoje ataušo puodelis kavos.
Kraujas iš viso kūno suplūdo man į veidą, likau su
žiojinčia tuštuma krūtinėje, o mano balti sustingę pirš
tai dilgčiojo prieš visiškai nutirpdami.
Glamžiau laišką, kol jis tapo mažu kietu išdavystės
rutuliuku, o tada įgrūdau į kišenę. Reikėjo nusišlapinti.
Tik pagalvokit. Man reikėjo nueiti į tualetą, atidaryti
duris ir išsitraukti varpą. Padaryti, ką privalau, nors ne
stabdydamas lėkiau prie sumautos bedugnės.
15
CD REISS
Paskambinau jai. Neatsakė. Balso pašto dėžutė pilna.

Vėl paskambinau. Tas pats. Išsiunčiau žinutę.
„Kūrėsi?"
„Reikia pasikalbėti."
Jokio atsakymo. Nebegalėjau ilgiau spoksoti į telefo
ną. Ji mano, kad mane palieka, o man vis dar reikia nu
sišlapinti. Neturėjau laiko galvoti, o juo labiau suvaldyti
šį absurdišką kūno poreikį. Stovint prie klozeto galvoje
skriejo mintys, vis greičiau ir greičiau stuksendamos kaip
korta, įkišta tarp pakalnėn riedančio dviračio stipinų.
Yra kitas vyras.
Ašjį nudėsiu.
Viskąpatikrink.
Įšaldyk banko sąskaitas.
Antradienį po UNICEFiškilmių.
Dulkinaują antradienį.
Ji patyrė orgazmą.
Arji patyrė orgazmą,?
Žinoma, patyrė.
Ką aš blogopadariau?
Tai aš kaltas.
Kuojis vardu?Užmušiu...
Atsiprašyk dėl nieko.
Prisijunkpriejos elektroniniopašto.
Kurji?
16
Atsiprašyk dėl visko.

Ji taip negalvoja.
Daryk ką nors.
Daryk ką nors.
Daryk.
Ką nors.
Su trenksmu nuleidau klozeto dangtį. Velniop šlapi
nimąsi. Velniop durų rakinimą. Velniop šį sumautą pa
sivaikščiojimą po kvartalą. Buvo žiema. Skrodžiau šaltį
kaip atšipęs peilis. McNeill-Barnes kompanija buvo kvar
talo gale, o aš neturėjau jėgų išlikti šaltas. Velniop visą tą
mėšlą, kurį privalau daryti, nors reikėjo daryti ką nors
4 skyrius
BŪTASIS ATLIKTINIS LAIKAS
Diana. Diana Maknil-Barns. Kaip man ją užvaldyti?

Ar pakeisti savo ląstelių struktūrą? Nusigręžti nuo savo
tapatybės? Pabėgti, niekad apie tai nebekalbėti, kruopš
čiai sumalti į miltus, kad nepasakęs jai neapsimeluočiau?
Ar sudaryti prastą verslo sandorį, kad ji būtų laimin
ga?
- Padarysiu, - tariau.
Mudu su Carliu sėdėjome „Lofthauze“ - mažame
šiuolaikiškame privačiame klube, dekoruotame origi
naliais meno kūriniais, į kurį norinčiųjų patekti sąrašas
buvo tokio ilgio, kaip mano koja. Viršutinio aukšto res
torane miestas buvo matyti iš visų keturių pusių. Mes bu
vome pietiniame sparne, iš ten matėme, kaip Manhatano
iškyša nusileidžia į vandenyną.
- Palauši ją?
18
- As ją vesiu.
Bičiulis papurtė galvą tapšnodamas savo aborigenišką
lazdelę. Jis buvo karo veteranas, bebaigiąs penktąją de
šimtį. Jeigu žinotumėte istoriją ir išgirstumėte jo akcentą,
jums galbūt kiltų noras paklausti jo, kokiame paskutinia
me kare kariavo Australija. Jis jums atsakytų: „Tokiame,
kuris buvo nupirktas ir apmokėtas“, o tada perklaustų, ar
norite pamatyti jo karo žaizdas.
Geriausia atsisakyti.
Čarlis pirmasis išgirdo apie ją prieš vienuolika mėne
sių. Pirmasis suabejojo mano instinktais.
- Kaip tu gali būti su klasikine? - pasiteiravo jis kitą
dieną po mūsų pirmojo karto. Mes sukome ratą Centri
niame parke beveik dešimties kilometrų ilgio taku, o dvi
račių detalės barškėjo ir tiksėjo atsiliepdamos į sunkų
mudviejų alsavimą. Jis važiavo lėtai, nes skaudėjo koją.
- Tu negali prasidėti su nuoboda. Tai nenatūralu.
- O kas čia tokio?
- Su ja miegosi kaip šuo su kate. Ji turi būti nuolan
kioji. Nors ir nežino to, bet turi būti.
- Radau jos buvusį sužadėtinį prabangiame Volstrito
bare. Nugirdžiau jį ir uždaviau kelis aiškius klausimus.
- Kaip tau pavyko?
- „Na, sveikas, nepažįstamas bice prie baro. Mane ką
tik paliko mergina, kukt kūkt, ar tu buvai kada paliktas,
tikra kankynė... Mano mergina lovoje norėjo to ir ano, ar
19
CD REISS
tu kada ją surišdavai, ir taip toliau, ir panašiai?“ Jis sako:

„Ne, ji netgi neleisdavo man patempti už plaukų, kai
mylėdavomės šuniukų poza.“ Atlikta. Patvirtinta. Už
truko valandą ir keturiolika minučių.
—Visa tai tik rodo, kad ją traukia slaptas dominan
tas, net jeigu tas bjaurybė nežinojo, ką daro. Ar jos pa
klausei? Tiesiai šviesiai? Užuot sukdamas ratais aplink?
—Koledže ji turėjo merginą. Pora mėnesių lengvo
prisirišimo, bet savo vaikinui ji neleido nieko daryti.
Jis nuėmė rankas nuo vairo ir atsisėdo tiesiai, nulei
dęs rankas.
—Ir tu palikai Sereną dėl šitos?
Šitos? Dėl Dianos. Serena buvo kūdikis, ir mūsų pa
skirtas laikas seniai baigėsi. Vos užverčiau ją paskutinę
dieną, viskas buvo baigta. Diana buvo moteris, ir ji am
žina. Aš ją mylėjau. Praleidau su ja vienintelę naktį, išti
sas valandas koviausi su ja prie derybų stalo ir ją mylėjau.
Tarp pasivažinėjimo dviračiais Centriniame parke ir
pasisėdėjimo su Čarliu klube gurkšnojant viskį ir pa
sakojant bičiuliui, kaip ją vesiu, praėjo beveik metai.
Diana buvo lyg padangė, pilna žvaigždžių.
—Niekad nesusitaikysi su savimi, bičiuli, —rėžė Čar
lis, vėl atsilošdamas link Žemutinio Manhatano.
—Tai paikystės, kurias sau tvirtiname, - atrėmiau. —
Tai pasiteisinimas. Man nereikia pasiteisinimo, ir man
nereikia gyvenimo būdo, kad galėčiau gyventi.
20
- Toliau mokėk Rūsio sąskaitas, - pamokė jis ir

gurkštelėjo iš savo taurės.
- Nėra reikalo.
- Aš mokėsiu už tave. Ateis diena, kai tu nepajėgsi
ištverti dar vienos nakties.
- Man viskas gerai veikia.
Jis šyptelėjo. Raukšlės aplink jo burną patamsėjo - ne
siskutęs jau kelias dienas.
- Viskas gerai veikia? Mano drauge, aš niekad neabe
jojau tavo vyriškumu.
- Gera mintis, - pateliūskavau viskį savo taurėje. -
Galėčiau ją paimti, žinoma.
Mintis apie tai užkaitino mane kaip gėrimas. Mintis
apie ją, klūpančią ant kelių už nugaros surištomis ranko
mis. Mano kiaušiai sukietėjo.
Nuvijau šalin tą mintį. Mylėjau ją. Norėjau ją mylė
ti. Jaučiau poreikį ją mylėti, ir tą pačią akimirką, kai su
klups, ji man nebereikš nieko.
Padėjau gėrimą.
-Tai neatrodo teisinga. Ji nesukurta paklusti.
-Tu negali tiesiog nuspręsti visą gyvenimą mylėtis
nuobodžiai. Tai ne pasirinkimas.
- Viskas yra pasirinkimas. Ir aš renkuosi ją.
Bičiulis priglaudė gėrimą prie lūpų.
- Ji turėtų būti tikra nedorėlė.
5 skyrius
ESAMASIS LAIKAS
Nebegaliu būti tavo žmona. Tu geras žmogus. Tu geras

man ir mano seimai. Niekad nepajėgsiu tau atsidėkoti
už tai, kaip mumspadėjai. Bet ašpradėjaujaustis įsipa
reigojusi ir manau, kad įsipareigojimas bei dėkingumas
užtemdė mano sveikąprotą.
Mes pradėjome taisyti McNeill-Barnes Publishing pa

dėtį nuomodami pastato dalis trumpam terminui ir per
keldami personalą dirbti į mažiausias patalpas. Po penke-
rių metų išsipirkome du aukštus.
Perėjau per prabangų butą viršutiniame aukšte su
suktais viduriais, o mano širdį draskė tarsi spygliuota
viela. Mes pasiekėme tai kartu. Jos tėvas pasitraukė iš
kasdienės tarnybos į valdybą, o mudu su ja iš naujo kū
rėme verslą.
22
- Pone Steinbekai, - mane vijosi Dianos adminis-

n.uorė Keitė. Vieniša motina su auskaru nosyje meiliai
šypsodamasi tvarkydavo visus mano žmonos reikalus. -
Turiu žinutę nuo...
- Kur ji?
- Kas? - Keitė vijosi mane.
- Mano žmona.
Nesustodamas ėjau jos kabineto link. Mačiau siluetą
ui p matinio stiklo durų ir langų.
-Ji paliko žinutę...
Atidariau duris.
- Steinbekai!
Tas siluetas buvo Žako Abramsono, vyriausiojo redak-
loriaus. Negrožinės literatūros. Tai grąžino mus į leidybos
žemėlapį. Jis užvertė knygą ir padėjo ją ant antikvarinio
kavos staliuko.
Diana mėgo šiltus daiktus. Šiltas spalvas. Šiltą apšvie-
limą. Šiltą seksą.
-Ji neateis, - užbaigė Keitė.
Žakas buvo mažas pasipūtęs bjaurybė, kuriam reikėjo
pasilikti vaidybos versle. Jis buvo suktas ir nepatikimas.
Mėgo žiūrėti į žmones taip, lyg žinotų kokią jų paslap
tį, nors tai buvo netiesa. Bet jis turėjo didžiulį talentą
irdaguoti, ir, nepaisant visų neigiamų savybių, man tas
šikilius beveik patiko.
- Ar ji pasakė, kodėl? - paklausiau Keitės.
23
CD REISS
- Ne, bet...
-Argi ne tu turėtum tai žinoti? - paklausė Žakas (ma
nieringai, turėčiau pridurti).
- Gyvendamas santuokoje aiškiaregiu netampi.
Pasidėjau rankinę ant žmonos biuro kėdės, nes galėjau
tą padaryti.
- Tikrai gražus kostiumas, Steinbekai.
- Ko tu vėl nori, Žakai?
- Ar leisite man baigti? - paklausė Keitė.
- Ne, - nukirto Žakas.
- Taip, - iškart atsakiau.
Keitė netruko atsitokėti.
- Diana sakė, kad niekas nežino. Šiuos kelis žodžius
prašė perduoti jums. Niekas nežino. Bet daugiau nepasa
kė. Taigi aš nežinau, ką ji turėjo galvoje. Ar man paskam
binti jai ir sužinoti?
- Aš paskambinsiu, - tariau. - Ačiū, Keite.
Ji linktelėjo ir išėjo uždarydama paskui save duris.
- Ar ko norėjai? - paklausiau.
Žakas iš švarko kišenės išsitraukė voką.
- Norėjau jį pristatyti asmeniškai vienam iš jūsų. Ačiū
už galimybę dirbti McNeill-Barnes. Dalyvaudamas šioje
pertvarkoje daug išmokau. Įteikiu atsistatydinimo prašy
mą.
Laiško neatplėšiau. Tą rytą jau buvau gavęs vienu at
sisveikinimo rašteliu per daug.
24
Gaila tave išleisti, bet nemėginsiu tavęs sulaikyti.

- Ačiū už tai, - jis paplekšnojo man per petį.
- Kokios priežastys? Naujas darbas? Nori paragauti
likto gyvenimo?
- Mano močiutė grįžo namo. Deitone. Negaluoja.
I>emcncija.
- Ir tu ja rūpinsies? —nužvelgiau redaktorių nuo jo
lronton firminių batų iki poilgių plaukų. Jis neatrodė la
ki i panašus į slaugytoją, bet aš jau seniai nustojau žmo
nes vertinti pagal išvaizdą.
- Mes su motina.
- Rašyk įspūdžius. Bus šaunus kūrinys. Aktorius, ta
pęs žurnalistu, kuris tapo redaktoriumi, o tada slaugyto-
)u.
Jis kvailai išsišiepė.

- Pirmiausia atnešiu jums.
Pasisuko eiti, bet aš jį sustabdžiau.
- Apgailestauju dėl tavo močiutės, bet išėjęs pro du
ris nebeužsuk į savo kabinetą. Tavo kompiuteris liks pas
mus. Atsiųsk visus savo slaptažodžius, susijusius su darbo
sutartimi. Neversk manęs imtis teisinių priemonių tavo
atžvilgiu. Tai nuobodus darbas, o tu juk nenori, kad tau
šeimos akivaizdoje įteiktų šaukimą į teismą.
- Nesirūpink, mano drauge. Aš kaip atversta knyga.
Perduok nuo manęs linkėjimus Dianai.
Jos vardas pervėrė mane kiaurai.
6 skyrius
Vyras renkasi drabužius tam tikrai vietai ir progai.

Moteris rengiasi norėdama įtikinti. Kai pakviečiau Dia
ną vakarienės norėdamas aptarti sandorio sąlygas, - kad
nupirksiu McNeill-Barnes Publishing leidyklą norėdamas
ją sužlugdyti arba išgelbėti, - ji apsirengė taip, lyg norėtų
man kažką pasakyti.
Tai nebuvo vien verslas.
Mes ištisas savaites tarsi žingsniavome pirmyn ir atgal.
Ji kovojo atkakliai. Buvo tvirta ir ištikima savo tėvų vizi
jai. Atrodė, lyg leistų laivui nuskęsti prieš pasukdama jį
tolyn nuo ledkalnio.
Jos suknelė buvo juoda, niujorkietiško stiliaus, sukirp
ta taip, kad vėl privertė mane spėlioti apie jos krūtų for
mą. Mergina atrodė per jauna savo einamoms pareigoms
ir pasitikėjimui savimi. Būdama dvidešimt trejų, ji laikėsi
26
ui p, (arsi visi jos išlinkimai puikiai įsikomponuotų į pa

saulio dėlionę.
Matot? Joje nebuvo nieko nuolankaus.
Penkiasdešimt vienas žlungančios kompanijos pro-
i cntas nėra daug vertas, Diana.
Nebuvau šiurkštus, nenorėjau įžeisti, tiesiog sakiau,
kaip yra. Ji nusipelnė nuogos tiesos be tampymų į visas
puses. Ji pelnė mano pagarbą. Norėjau padėti jai daugiau,
negu tik išpirkti kompaniją dalimis. Mes artėjome prie to
derybų momento, kai sandoris arba bus išsaugotas, arba
/lugs. Jeigu aš galiausiai pasakyčiau ne arba ji galiausiai pa
sakytų taip, kas toliau?
- Gyvuojanti kompanija verta daugiau negu vien plytų
sienos.
- O Sintijos Vilt knygų sąrašas? O Nortonas Edžas?
Neišlaikysite turimos intelektinės nuosavybės iš socialinių
išmokų.
Ji trupučiuką nustebo ir nusivylė. Aš daug kartų mi
nėjau kompanijos turtą, bet niekad neminėjau viso knygų
sąrašo. Supratau, jog ji padarė išvadą, kad aš nežinau viso
knygų sąrašo vertės ir noriu tik fizinio turto. Dabar, kai jos
poza subliūško, žinojau, kad tikėtasi panaudoti tai kaip pa
skutinės minutės derybų žetoną. Tiesiog užbaigiau reikalą.
- Sudarykite sandorį, - pasiūliau.
Turėjau planą, kurį dienų dienom atidėliodavau. Są
moningai apie jį negalvojau ir nepatikėjau vykdyti niekam
27
CD REISS
iš savo komandos. Tiesiog leidau jam bręsti norėdamas

pamatyti, kaip susidėlios. Kai ji atėjo su ta juoda sukne
le, ilgai atidėliotas puodas užvirė. Nupirkti kompaniją ir
išspirti ją lauk nebuvo geras pasirinkimas. Turėjau vėl ją
pamatyti. Ir vėl. Ir vėl.
- Sandorį? Man patinka šis žodis. Jis tarsi nurieda nuo
liežuvio, - ji pakreipė savo vyno taurę ir žiūrėjo, kaip ant
paviršiaus formuojasi lašeliai. - Sudarykime.
- Aš nupirksiu penkiasdešimt vieną procentą ir priža
du įmokas grynaisiais su augančiomis palūkanomis, kai
prireiks. Duosiu jums penkerius metus mokumui atgau
ti.
Ji nusišypsojo, lyg tai būtų lengvai padaroma. Nebu
vo kvaila ar naivi, bet ją sujaudino mintis apie galimybę,
kad ir kokia nedidukė ši būtų. Tuo metu nežinojau, kad
pirma reikės išlaikyti kompaniją be skolų, tik paskui bus
galima paversti ją mokia.
- Bet...
Nutilau ir stebėjau, ar išnyks jos šypsena. Neišnyko.
- Aš dalyvausiu kasdieniame kompanijos valdyme.
- Su penkiasdešimt vienu procentu balso teisės? —ji
atsilošė barbendama pirštais savo taurės dugną.
- Aš nepaliksiu tiek pinigų, kiek jums reikia, be prie
žiūros.
Net sau nepripažinau tikrosios priežasties, dėl ku
rios šis sandoris mane taip įtraukė. Negalėjau jai savęs
28
|miincsti. Ji neims to, ką aš duosiu. Niekad man nepatai-

luus. Niekad visiškai neatsiduos. Turėjau užtektinai mo
lei ų, kurios būtų tą dariusios. Sereną galėjau susigrąžinti
Imi kada. Bet Diana... Dianos žavesys buvo begalinis.
Tiesiog norėjau ją matyti.
Ji nusišypsojo pati sau ir užsidengė akis.
- Kas? - paklausiau.
Jos ranka nuslydo prie burnos, ir ji pažvelgė į mane
ui p, kaip anksčiau nedarydavo.
- Padauginau vyno.
- Dvi taurės? Baikit, - įpyliau jai dar. - Išgerkit dar ir
pasakykit, ką manote.
- Nustokit! - užsikvatojo ji.
- Jūs ruošiatės sutikti su mano sąlygomis, - pastačiau
butelį ant stalo. - Manau, jūs nusipelnėte pasijusti gerai
ir išgerti.
Mudu susidaužėme taurėmis. Ji gurkštelėjo, pastatė
savąją, tada dar išgėrė, giliai atsiduso.
- Kadangi mes kone kasdien dirbsime kartu, noriu
jums pasakyti vieną dalyką, kuris neduoda man ramybės.
- Būtų puiku. Prašom, - patraukiau duonos lėkštelę ir
pasilenkiau į priekį. —Tęskite.
Ji irgi patraukė savo duonos lėkštelę ir pasilenkė į prie-
kį:
- Kai pirmą kartą atėjote pas mus, aš jumis pasido
mėjau.
29
CD REISS
- Taip ir maniau.
- Jūros parkas, Bruklinas. Elektrikų šeima. Abu tėvai
žuvo automobilio avarijoje, kai buvote penkerių. Užjau
čiu.
- Dėkui.
- Pirmasis iš savo šeimos lankėte koledžą. Tikra sava
rankiško iškilimo istorija. Niekur negalėjau gauti pini
gų... Ir štai pasirodėte jūs.
Jai purtant galvą, mane tarsi grąžtas kiaurai perkerda
vo, kaip niekad lėtai. Ji galėjo išgręžti viską, ko tik būtų
panorėjusi.
- Jeigu visai atvirai - savarankiškas iškilimas nebuvo
be dėmelės. Mano seneliai paskolino man pinigų pirma
jai įmokai grynaisiais.
- Ir jūs vis dar vienišas būdamas trisdešimt vienų. Jūsų
niekad nematė su moterimi.
-Aš čia, su jumis.
- Tai verslas.
- Tikrai?
Ji pirštu baksnojo perlų vėrinį, nagas stiprokai stuksė
jo į perlus. Staltiesė kilnojosi, kai jos dešinysis kelis suposi
pirmyn ir atgal. Kiekviena moteris kaip nors išsiduoda-
vo, kad nori dulkintis. Diana tam turėjo dešimt skirtingų
ženklų, ir aš visus juos sužinojau.
-Jūs manote, kad aš per senas būti vienišas? - paklau
siau.
30
Ne. Jūs per daug patrauklus, kad būtumėte vienišas.

IVi d.mg žavus. Per daug išsilavinęs.
Nesustokite. Statykit ant kortos viską.
)i nusišypsojo, pažvelgė į vyno verpetą, jos skruostai
degė raudoniu. Ji prikando viršutinę lūpą ir nuleido akis.
// tik žiūri žemyn. Tai nereiškia, kadji paklusnioji.
Tiesiog negaliu patikėti, kad nebuvote suviliotas.
Jūs klausiate, ar aš ne gėjus?
Tai būtų siaubinga neteisybė prieš visas moteris.
Dievaži, esu normalus. Ir aš ne gėjus.
Vadinasi, Dievas yra, - ji metė žvilgsnį į mane prieš
piiglausdama prie lūpų vyno taurę, lyg būtų norėjusi už
jus pasislėpti.
- Ar jūs bandote mane sugundyti prieš užbaigdama

musų sandorį, panele Maknil-Barnes?
- Mes ką tik jį užbaigėme, - ji pastatė taurę ant stalo
lyg kaukštelėjo biliardo kamuoliuką lazda. - Turėsite iš
dulkinti mane kasdien nuo pirmadienio iki penktadienio
ant mano darbo stalo.
Ji vartojo žodį dulkinti taip, lyg tai būtų gabalėlis juo
dojo kartaus šokolado, kurį praryji nespėjęs pasimėgauti.
- Tik ant stalo?
- Jeigu šito norite.
jeigu šito norite.
Ji nori tavepatenkinti.
Užsičiaupk, po velnių.
31
CD REISS
Pėda atsirėmiau į jos blauzdą ir praskėčiau kelius. Ji

nuleido rankas ant stalo, o jos lūpos prasižiojo nuo ato
dūsio. Lengvai susijaudino. Jeigu šitaip, galėčiau ją paim
ti geru tradiciniu būdu ir tuo mėgautis. Tai nesudėtinga.
Ir gyvenimas nebūtinai bus pilnas nuobodaus sekso, nors
ir šito troškau neišpasakytai.
- Šiandien šeštadienis, —pasakiau, o mano nykštys
slydo nuo jos plaštakos ranka aukštyn.
Ji įsiaudrino ir pasilenkė po manimi.
- Įsivaizduokime, kad pirmadienis, - paprieštaravo,
o jos akys buvo pusiau primerktos.
- Aš jumis irgi pasidomėjau. Vienuolyno mokykla.
Tinklinis. Dirbote tik McNeill-Barnes leidykloje. Suti
kote savo sužadėtinį prieš pašalinama iš Vasaro koledžo.
Tada jį metėte. Kodėl?
- Negalėjau ištverti minties, kad reikės kasnakt su juo
dulkintis.
- Per daug nuobodu?
- Per daug šiurkštų. Jam aš buvau tarsi skudurinė lėlė.
Bet užteks apie jį.
Paglosčiau jos ranką. Nejaučiau nei pasitenkinimo,
nei nusivylimo būdamas teisus, kad jai reikia sekso. Jau
buvau nusprendęs, kad ji tobula. Jau žinojau, kad paim
siu viską, ką ji sutiks duoti.
- Parvešiu jus namo, nes noriu to nuo tada, kai jus
sutikau. Bet dabar mes verslo partneriai. Ir aš nedulkinsiu
32
santuokos Ža i d i m a i
Jūsųkasdien ant stalo, nesvarbu, kaip gundomai tai skam

bėtų. Yra šis savaitgalis ir yra verslas. Sutinkat?
Ji patrynė savo taurės kraštą bevardžiu pirštu taip ro
dydama, kad galvoja. Ranka nuslydo taure, ir ji ją pakėlė.
- Kur man pasirašyti?
Paprašiau sąskaitos.
7 skyrius
ESAMASIS LAIKAS
Manau, tai aptemdė mano sveikąprotą.

Atsiprašau. Turiupertraukti savo mintis. Žinau, ką
pirmiausiapagalvosi.
Kito vyro nėra.
Aš tavęs neapgaudinėju, niekad to nedariau.
Tai ne dėl kito vyro. Tai dėl mūsų. Manęs. Tavęs.
Mūsų.
Taip kietai sugniaužiau raštelį, kad net rašalas sutraš

kėjo. Nepajėgiau visko suvirškinti taip staigiai užpultas.
Ji kalbėjo su manimi. Aš negalėjau paprieštarauti ar pa
klausti. Galėjau tik sustoti, perskaityti dar kartą, smulkiai
išnagrinėti ir panikuoti priekinėje jaguaro sėdynėje žiūrė
damas, kaip Mitpekingo rajonas atgyja pasirodžius resto
ranų lankytojams ir šunų vedžiotojams. Dešimtą vakaro
34
i i.msvnrte prasidės sumautas karnavalas ant grindinio

•iKii ienų. Ko nori visi šie žmonės?
Paskambinau vieninteliam žmogui, kuriam ji viską
|h|MSiikotią. Jos tėvui.
I,oidai? - tariau vos išgirdęs švokštimą.
Adamai, kaip sekasi? - iš jo tono supratau, kad nie-
lmnežino. Pasveikino mane kaip geriausią pasaulyje žen-
li|, kaip visada.
Puikiai. Ar matėte Dianą?
Nemačiau nuo vakar. Ar viskas gerai?
|eigu ji jam nepasakė, gal tai nerimta?
Taip. Viskas puiku. Ji neatsako į žinutes.
Tikriausiai ji sporto salėje.
Tikrai. Gerai. Ačiū.
Mes baigėme pokalbį.
Ar aš kažką pražiopsojau? Ką nors svarbaus? Įtartiną
elgesį? Ar buvau pernelyg nejautrus jos skausmui? Nu
stojęs pykti ant jos, ėmiau niršti ant savęs. Tada aš ja ne-
p.nikėjau. Tai buvo pagalbos šauksmas. Velniop ją, jei
gu ji taip tikisi sulaukti iš manęs daugiau dėmesio. Ar
as neskyriau dėmesio? Ar ji norėjo gauti daugiau gėlių?
Kodėl nepaprašė? Kodėl nepranešė man anksčiau, prieš
griebdamasi šios sumautos taktikos? Kada tai prasidėjo?
Ką aš pražiopsojau?
Išsiunčiau žinutę. Šimtąjį kartą.
„Artai dėl kūdikio?
8 skyrius
Ji vėl persikraustė pas tėvą. Jis gyveno bute su trimis

miegamaisiais ir tarnų patalpomis Parko aveniu. Penkio
liktas aukštas, iš jo buvo matyti visa aveniu. Jis labai sten
gėsi išlaikyti šį kooperatinį butą, kai McNeill-Barnes vos
nesužlugo, nes čia jis su žmona pradėjo gyvenimą ir buvo
pasiryžęs mirti ten, kur jiedu kažkada gyveno kartu.
Kaip romantiška.
Durininkas kreipėsi į mane vardu. Liftu pakilau į pen
kioliktą aukštą. Butas užėmė visą aukštą, taigi hole buvo
dvejos durys. Vienos su jaukiu kilimėliu šalia, gausiais
pagražinimais, staleliu, prie kurio stovėjo vazonas su ge
bene, ir nedidele žalvarine pašto dėžute.
Antrosios buvo tiesiog baltos durys su guminiu kili
mėliu. Tarnų patalpos. Pasibeldžiau į paprastas baltas du
ris ir palaukiau. Šlamesys. Balsai.
36
(lilbertas atidarė duris apsivilkęs savo įprastinį kostiu

mą ir pasirišęs kaklaraištį.
- Pone Steinbekai, - tarė atsitraukdamas į šalį. - Jie
virtuvėje.
Norint patekti į virtuvę, reikėjo šiek tiek nusileisti už-
|ukaliniais laiptais ir įeiti pro kitas duris. Trumpiau eiti
negu iki priekinių durų. Žinojau, kad ji ten bus; tikrai
buvo.
Stalas buvo padengtas arbatai, o Diana sėdėjo basas ko-
j.is užsikėlusi ant kėdės, lyg norėtų atrodyti kaip vaisiaus
lot inos origamis. Tėvas sėdėjo priešais ją. Buvo be kaukės
ir rezervuaro. Jo sveikata pagerėjo įsibėgėjus verslui.
- Labas, - tariau aš.
Jos akys buvo užtinusios ir paraudusios. Vis dar to
kios pat giedros ir mėlynos kaip grūdintasis stiklas, ir tai
dar labiau išryškino skruostų raudonumą. Ji padėjo savo
raudonąjį dienoraštį. Ten rašė klausimus. Tik klausimų
sąrašus.
Nuo kopriklauso šviesosgreitis?
Kodėl kai kurie žmonės negali dainuoti?
Iš ko susideda klijai?
Iškurjiegauna vitaminųgaminti vitaminųpreparatams?
Buvau tikras, kad dabar ji rašo klausimus apie tai, kodėl
mes turėjome nutraukti jos nėštumą. Kartais ji paskaityda
vo man savo klausimus, bet dabar, susirangiusios ant tėvo
virtuvinės kėdės, aš jos to neprašiau.
37
CD REISS
Ji ištiesė į mane rankas kaip vaikas. Tokiomis akimir

komis aš jausdavau tikrą palaimą dėl to, kad ją vedžiau.
Kai galėdavau ja pasirūpinti, paimti ant rankų už nugaros
bei kelių ir nunešti ant sofos, jos galvą atrėmęs sau į petį.
Paguldžiau ją priešais save ant sofos ir laikiau.
- Tai ne tavo kaltė, —guodžiau ir išsitraukiau iš kišenės
nosinaitę. - Niekas nekaltas. Taip nutinka.
- Nekenčiu, —sušniurkščiojo ji. - Nekenčiu, kai taip
nutinka.
- Žinau. Aš irgi.
- Svarstau, kokia ji būtų buvusi užaugus.
- Jokia. Jos neturėjo būti.
Ji dar kelias minutes kūkčiojo, o aš ją laikiau, nors
skaudėjo rankas ir norėjau gerti. Išgirdau, kaip jos tėvas
dar lėtais žingsniais praėjo pro mus į savo miegamąjį,
nors jautėsi geriau.
- Adamai? - sušnibždėjo ji.
-Ką?
- Pasakyk man. Nuoširdžiai. Ar tu nusiminęs?
- Žinoma.
- Nė velnio neatrodai nusiminęs.
Buvau prislėgtas, kad mažylės stuburas išaugo kūno
išorėje. Ultragarso rezultatai buvo sukrečiantys, ir spren
dimas, kurį turėjome priimti, siaubingai įskaudino mano
žmoną. Bet mums tai buvo teisingas sprendimas. Mes ne
galėjome paleisti į pasaulį žmogučio, kuris nebūtų patyręs
38
nirko daugiau, tik kelias savaites nepakeliamų skausmų,

o ūda mirtų. Turėti kūdikį vien tam, kad galėtume jį pa-
1,misi i ir paliesti, būtų buvę savanaudiška.
Tada, kai sprendimą priėmėme, aš nebuvau dėl jo nu

siminęs, nes tai atrodė teisinga. Ir todėl, kad Dianos nuo-
iilpis suteikė man progą ja pasirūpinti. Aš maudžiau ją po
operacijos. Glosčiau jai plaukus ir maitinau ją. Buvau jau
I mu /.valdąs ją tiek, kiek galėjau, ir tai mane guodė. Neri
mas ir nedermė, visur persekioję mane, dingo lyg vanduo
užsukus čiaupą.
- Man nepatinka matyti tave tokią, - tariau. - Tai
blogiausia, kas gali man nutikti.
Ji vėl padėjo galvą man ant krūtinės, lyg nepajėgtų
| mane žiūrėti:
- Ar tu visad rūpinsiesi manimi?
Viešpatie. Kodėl ji tiesiai nepaklausia, ar aš sutinku,
kad saulė tekėtų ir leistųsi?
- Visad, - atsakiau. —Kiek man leisi, aš tavimi rūpin
siuos.
9 skyrius
ESAMASIS LAIKAS
Viena mano dalelė nori tiesiogatleisti tau. Bet taip ne

sąžininga. Tu niekad neatsidavei man. Arba tu tiesiog
lėkštas. Kad ir kaip būtų, as nebegaliu taip gyventi.
Noriu daugiau. Noriu mylėti is visos širdies, o mums
trūksta tiek daug. Ar tu tai jauti? Turiu galvoje, ne
galiu juk as viena būti kalta. Tu taip pat esi šios san
tuokos dalis. Bet vėliau pagalvoju, kad nesi ir niekad
nebuvai.
„Artai dėl kūdikio?"

Vėl išėjau pasivaikščioti, bet šįkart trumpiau. Man rei
kėjo pereiti tik pusę kvartalo iki Rūsio.
„Kada tu kalbėsies su manimi?"
„Negali manęs tiesiog ignoruoti."

40
S A N T U OKOS ŽAI DI MAI
Robas pamatė mane dar nepriartėjusį prie aksominės

virvės. „Po šimts velnių.“ Jis ištiesė savo mėsingą ranką.
Vilkėjo juodą kostiumą, o ant viršaus buvo užsimetęs
juodą neperšlampamą apsiaustą, kurį jau margino švieži
lietaus lašeliai.
- Argi dar negavai tikro darbo? - pasiteiravau.
- Palikti šitą? Jokiu būdu, - jis atkabino virvę. - Vy
ruti, merginoms tavęs trūko. Turiu prisipažinti, man irgi.
Visi tik ir klausinėja, kur tu dingai.
- Buvau netoliese.
- Ar dabar grįžai? Visam laikui?
- Šįvakar susitinku su senais draugais.
Lifte patikrinau savo žinutes.
„Kada tu kalbėsies su manimi?“
„Negali manęs tiesiog ignoruoti.“
Ir dar šimtas ankstesnių žinučių buvo maždaug tokios
pačios. Jėzau Kristau, atrodau kaip psichopatas. Tai ne
suveiks.
„Diana, jeigu tu nori advokatų ir pinigų, mes ga
lime tą padaryti. Galime padaryti viską, ką daro
žmonės, kai susipyksta. Bet netikiu, kad tu to nori.
Žinau, nes patikrinau tavo elektroninį paštą, gautų
ir siunčiamų laiškų dėžutes. Visą tavo susirašinė
jimą. Jokių advokatų. Tu neperkėlei kitur jokių
pinigų ir nepakeitei nė vieno slaptažodžio. Taigi tu
41
CD REISS
esi arba labai gera veidmainė, arba ta pati nuoširdi

ir atvira moteris, kurią aš pažįstu. Laikas užbaigti
šiuos žaidimus. Gana..."
Svarsčiau, gal nespausti siuntimo mygtuko. Būčiau
geriau visą pusdienį praleidęs ją šnipinėdamas. Nuspren
džiau, kad tai tiesiog sunki užduotis. Mačiau, ką reikėjo
matyti, ir palikau jos gyvenimą nepakeistą. Galėjo pasi
keisti slaptažodžius, jeigu jai nepatinka.
Liftas sustojo. Paspaudžiau Siųsti, ir durys atsivėrė
kaip tik tuo metu, kai po žinute įsižiebė pranešimas IŠ
SIŲSTA.
Viskas. Parašiau viską, ką ruošiausi parašyti šiandien.
Pažvelgiau pro lifto duris. Vaizdas priešais mane nusi
dažė raudona įniršio spalva.
10 skyrius
Nekaltybę praradau būdamas penkiolikos ant suoliu

ko parke. Bleirai buvo keturiolika, ir ji tais metais turėjo
baigti Fildso Švenčiausiosios Marijos mokyklą. Aš pirmus
metus mokiausi Švenčiausiojo Kraujo Madonos viduri
nėje. Mes Fildse mokėmės kartu, o kai aš turėjau baigti,
mudu pajutome tą slegiantį būtinumo jausmą, taip įpras
tą paaugliams.
Aš įsiskverbiau į ją ant to suoliuko. Tiesiog po jos
trumpu languotu sijonėliu ir parko kamputyje tuoj po
saulėlydžio. Stebėjau, kaip juda jos klubai su blauzdinė-
mis. Kai judėdavo ne kartu su manimi, jausdavausi su
trikęs, ir šį jausmą galėjau nusakyti tik tuo, kad kažkas
negerai.
Mes padarėme tai dar kelis kartus, vėliau išsiskyrėme.
Po kelių mėnesių mane suviliojo mano geriausio draugo
43
CD REISS
motina Airinė, pamačiusi manyje kažką tokio, ko Bleira

negalėjo pamatyti. Airinė sakė: „Daryk man, ką tik nori.
Mes gyvuliai. Laikyk mane tokia.“
Taip ir dariau. Niekad nesigręžiojau atgal. Niekad iki
Dianos.
Po vakarienės, kai sudarėme savo pirmąjį sandorį,
nusivežiau ją į savo butą Miurėj Hile. Ant galinės taksi
sėdynės ji sukryžiavo kojas ir pasidažė lūpas. Jos rankos
drebėjo. Ar ji žinojo, kas aš? Domėjausi jos praeitimi; ar
ji irgi taip darė? Ar ji girdėjo, kad aš sadistas? Valdovas?
Sumautas baudėjas?
Tikėjausi, kad taip, ir kad vis dėlto ji nusprendė atsi
duoti.
Ji užsegė rankinę, ir aš sušnibždėjau jai į ausį savo įsa
kmiu balsu:
- Pražerk kojas ir liesk save.
Ji pažvelgė ne į mane, o į galinio vaizdo veidrodėlį sky
delio viduryje.
- Vairuotojas čia pat.
Ji nebuvo patenkinta ir neišsisukinėjo. Tiesiog neno
rėjo daryti, ką aš liepiu.
Paklausiau savęs, kaip labai jos noriu, ir nusprendžiau,
jog pakankamai, kad galėčiau rizikuoti sandoriu. Ji labiau
rizikuoja nei aš.
Mano butas buvo viršutiniame aukšte, su sodu ant
stogo. Pirkau jį norėdamas renovuoti ir iškišti, bet mano
44
Imilo Leksingtone nuomos sutartis baigėsi, ir aš nuspren

džiau šį pasilaikyti.
Uždariau duris ir įjungiau šviesą. Butas buvo neprie
kaištingai švarus, bet aš vis tiek patikrinau, sekiau jos
Žvilgsnį, vertinantį langus, baldus, sraigtinius laiptus
| viršutinį aukštą.
- Labai gražu, - pasakė ji.
- Ačiū.
Mačiau tik ją, tarsi balerinos įkypai statomas pėdas,
ilgiausias kojas po klubų linkiu.
- Iš čia atsiveria gražus vaizdas.
Ji pasidėjo rankinę ant šoninio staliuko.
Tyliai nusirenk, atsigulk ant kavos staliuko, ant nugaros,
ir išskėsk kojas taip, kad matyčiau tavo klitorį.
Prarijau šiuos žodžius.
- Gal tau ko nors atnešti?
- Prašyčiau vandens.
Nuėjau į virtuvę ir grįžau nešinas dviem stiklinėmis.
Jos suknelė kabojo ant kėdės. Ji pati stovėjo vidury mano
svetainės susisupusi į antklodę.
- Nėra užuolaidų, - droviai ištarė stovėdama priešais
neuždengtus langus.
Nusimesk antklodę irparodyk Niujorkui savo kūną.
- Miegamajame yra žaliuzės.
-Ar jis viršuje?
Užropok laiptais į viršų. Antros durys į kairę. Lauk ma
nęs ant lovospakeltu užpakaliu ir issižergusi. Pradėsiu nuo
45
CD REISS
šito. Gali paruosti skylutę pirštais, jeigu reikia. Tikėk ma

nim - prireiks.
Daviau jai vandens. Ji iškišo ranką iš po antklodės ir
paėmė stiklinę. Išgėrė prilaikydama antklodę ties krūtine.
Stiklinę atidavė man, pastačiau ją ant stalo, greta savo
stiklinės. Tada greitai, kol ji nespėjo apsigalvoti ir kol ne
sumąsčiau geresnio varianto, pakėliau ją su visa antklode
ir užnešiau laiptais į viršų.
Ji delnais palietė mano skruostus ir prisiglaudė nosimi
prie mano nosies. Jos kvepalai dvelkė apelsinais ir orchi
dėjomis. Kai mudu pasiekėme mano miegamąjį, ji raitėsi
visu kūnu, vis dar apsigaubusi antklode. Užtraukiau ža
liuzes ir įjungiau naktinę lempelę.
- Ačiū, - padėkojo ji.
Man stovint priešais, ji pakėlė smakrą ir nusibraukė
nuo veido plaukus. Aš nutraukiau nuo jos antklodę ir
pamačiau vyno spalvos nėrinius bei tokį kūną, nuo ku
rio mano varpa kelnėse sustangrėjo. Ji nėrėsi iš kailio. Jos
liemenėlėje tarp pakeltų krūtų buvo maža krištolinė šir
dutė. Priderintos kelnaitės buvo T raidės formos su tokia
pačia krištoline širdute viduryje.
Ji norėjo nuvilkti mano švarką, ir aš suėmiau ją už rie
šų.
- Duok man sekundėlę, - paprašiau.
- Tau nepatinka?
- Kol kas noriu į tave pažiūrėti.
46
lai buvo tiesa, bet man dar reikėjo sukurpti keletą sce-
narijų prieš mums pradedant. Aš norėjau jaustis taip, lyg
bučiau suplanavęs ir kontroliavęs net patį paprasčiausią
•iivcjį.
Nusirišau kaklaraištį nenuleisdamas akių nuo jos.
Švarkas. Marškiniai. Segiausi diržą, kai ji vėl mane pake
lė, ir aš vėl sučiupau ją už riešo. Ji sustingo. Ji neturėjo
manęs liesti nepaprašiusi, bet vis dėlto ji galėjo daryti ką
panorėjusi, o aš reagavau per daug audringai.
Pabučiavau jos rankos vidinę pusę ir ji atsipalaidavo.
- Atsinešiau prezervatyvų, - pasakė.
Atsiklaupk. Ištrauk mano varpą. Sudėk rankas už nuga
ros ir išsižioky kad atsidurčiau tavo gerklėje. Kvėpuosi taday
kai norėsiu, kad ištartum mano vardą.
- Gerai, - apsidžiaugiau bučiuodamas jos petį, kaklą,
ausį ir galiausiai pirmą sykį pabučiavau ją į lūpas.
Ji buvo švelni ir nusileido pakankamai. Šiuo bučiniu
paragavau jos vyno, jos vandens, jos ambicijų ir ištikimy
bės.
Aš žuvęs.
11 skyrius
ESAMASIS LAIKAS
Kaskart norėdama tave palikti jausdavausi dvejopai.

Jausdavau palengvėjimą, bet tada imdavau jaudintis
dėl McNeill-Barnes leidyklos ir negalėdavau topadary
ti. Tai nepriežastis likti su kuo nors. Žinau, kad tu tai
supranti. Mesgalimeperprasti verslą, bet as negaliuper
prasti tavęs. Nesijaučiu tau artima. Kai mudu būname
tamepačiame kambaryje, jaučiuosi kaip niekad vieniša.
Man ne itin patikdavo veiksmas klube, netgi kai jame

dalyvaudavau. Man nepatiko chaosas ir triukšmas. Su
prantu, kiek daug reikia, kad visi jaustųsi laisvi, bet man
patiko intymumas.
Vis dėlto Rūsys buvo reikalingas blogis. Klubas veikė
kaip organizacija su savitomis taisyklėmis, ir tai, ką buvo
48
galima daryti klube, už jo sienų jau būtų laikoma užpuo

limu.
Laikantis klubo taisyklių buvo galima daryti viską:
priklausydavo nuo to, kurioje klubo dalyje būdavai.
Apačioje, tikrajame rūsyje, neegzistavo jokie apriboji
mai. Šeštasis aukštas, kur žaisdavo dominuojantys vyrai
ir nuolankios moterys, turėjo savitą traukos ir chaoso
atspalvį, bet tai buvo daugiau kontroliuojama, gundanti
scena. Baras. Eilė odinių sofų. Keli galiniai kambariai.
- Adamai? - sušnibždėjo priblokštas barmenas. Nor
tonas buvo aktorius ir valdovas. Paspaudžiau jam ranką iš
kitos baro pusės. - Kas atsitiko?
- Neversk manęs pasakoti.
Jis pastatė ant baro taurelę su servetėle. Jaunas pilka-
akis tradiciškai apsikirpęs vyras prisėdo šalia manęs. Kal
bėjosi su vyresniu žmogumi, kurį pažinojau. Prie senio
kojų gūžėsi moteris su antkakliu. Jis laikė ją įtempęs už
pavadėlio.
- Mums tavęs trūko, - Nortonas įpylė man išgerti. -
Kaip einasi vedybinis gyvenimas?
Paėmiau taurę. Ar reikia jam atsakyti? Reikia, ir rei
kia pameluoti. Nenoriu, kad jis žinotų, kokį raštelį šįryt
gavau. Aš vis dar tikėjausi, jog visa tai tik didelė klaida,
aptemdžiusi sveiką protą. Ir supratau tai tik tada, kai ne
galėjau pasakyti barmenui, jog žmona mane paliko.
49
CD REISS
- Puikiai.
Pro kambario langus buvo matyti blogoji rajono pusė.
Langai buvo sutvarkyti taip, kad mes galėtume žiūrėti
į lauką, bet niekas negalėtų pažvelgti vidun. Taip buvo
tik geriau, nes valstijos senatorė klūpojo keturpėsčia, pa
nirusi toje atsidavimo erdvėje, kur hormonai siautėjo,
o skausmas liejosi su malonumu. Ji buvo devintame dan
guje. Pavydėjau jos valdovui. Gauti čia paklusnią vergę
buvo tolygu stipriausiam narkotikui.
- Kaip dama? - paklausiau Nortono.
- Padykusi, - jis kilstelėjo antakius. Jiedu su žmona
bare dirbo kartu. Ji nešiojo jo antkaklį ir vadino jį šeimi
ninku šveisdama grindis ir valydama prekystalį, kai jai
liepdavo.
-Kur ji?
- Įsidarbino grafikos dizainere. Uždirba daugiau negu
aš.
- Šaunuolė. - Pažvelgiau į sofas. Eilių eilės sofų ir sta
lų. Nenorėjau kalbėtis apie tobulai iškrypėlišką Nortono
santuoką, kur jo atsiduodanti žmona galėjo daryti ką pa
norėjusi. Per daug priminė mano paties norus. - Ar matei
Čarlį?
-Taip. Jis ketvirtame reabilitaciniame.
- Ačiū.
Pasiėmiau gėrimą ir pasukau link poilsio kambarių.
Pakeliui buvau pasveikintas, mane kelis kartus apkabino
50
Ii draugiškai paplekšnojo per nugarą. Henris pasiūlė man

kailelį su savo verge. Atsisakiau.
Ant ketvirtojo poilsio kambario durų puikavosi juo
das odinis kryžius, o jo viduryje buvo pritaisytas žalvari
nis ketvertas. Tyliai pasibeldžiau; maniau, kad jis neatsi
lieps, jeigu belsiu garsiai.
- [eikit.
Šyptelėjau išgirdęs pažįstamą akcentą ir atidariau du-
iis.
- Vaje, - nustebo jis.
Nuoga moteris gulėjo jam ant kelių, jos sėdynė buvo
nupliekta ir raudona, slidi nuo drėkinamojo kremo. Akys
užmerktos, šypsena nuo ausies iki ausies.
- Nebuvau įkėlęs kojos čia metų metus, o tu tiek tetu
ri man pasakyti? - uždariau paskui save duris.
- Atrodai taip, lyg kažkas būtų tave visai išsunkęs, bi
čiuli. Kere, pažiūrėk, kas atėjo.
Kerė atsimerkė ir aš ją pažinau. Prieš daug metų mes
savaitę susitikinėjome.
Ji ištiesė ranką:
- Pone. Malonu jus vėl matyti.
Paėmiau jos ranką ir paspaudžiau taip stipriai, kaip tik
buvo galima jos situacijoje. Ji apsivertė ant nugaros.
- Ar norite išgerti, šeimininke?
- Firminio mineralinio vandens. Ir atnešk Adamui
viskio. Tada pailsėk, - jis palietė pirštu jai nosies galiuką.
CD REISS
Čarlis buvo valdovas, nepanašus į kitus. Negalėdamas

pats dulkintis, jis turėjo būti pats žiauriausias ir pats švel
niausias iš mūsų visų.
- Kas nutiko? - paklausė jis, kai Kerė dingo iš kam
bario.
Pirmąsyk nuo šio ryto aš norėjau apie tai kalbėtis.
12 skyrius
Atėjo diena, kai kruvini suvynioti popieriaus gabalėliai

Ii nosinaitės dingo iš tualeto šiukšliadėžės, ir Diana vaikš-
i'iojo po biurą kaip normalus žmogus. Kartą pro konfe-
icncijų salės stiklą net mačiau ją juokiantis. Praeidamas
kiūrėjau, kaip ji šnekasi su Žaku. Diana stovėjo sukryžia
vusi rankas, kojos pečių plotyje. Jos akys žibėjo klausantis
Jo pasakojimo, o saulės spinduliai nuauksino palaidus jos
plaukus ir atsispindėjo nuo jų tarsi flirtuodami. Drabu
žiai jai tiko geriau nei tie palaidi maišai, kuriuos dėvėjo
po to, kai netekome kūdikio. Tiesiog negalėjai atitraukti
nuo jos akių.
Tai buvo mano Diana.
Atidariau duris:
- Aj*tu pasiruošusi susitikimui su Istonu?
- Taip! - ji čiupo glėbį popierių.
53
CD RKISS
- Parodyk jiems, gangstere, - nusijuokė Žakas.

Ji pašoko ir bemat atsidūrė koridoriuje.
-Tu atrodai... Koks gi tas žodis? - pažvelgiau į lubas
krapštydamas pakaušį, tarsi negalėčiau prisiminti žodžių,
kuriuos mokiausi antroje klasėje.
- Stulbinamai?
Mudu perėjome koridorių.
- Žinoma, bet kartu ir... - ranka paliečiau ketvirto
sios konferencijų salės matinio stiklo duris. - Galbūt po
susitikimo.
Atidariau duris ir ją įleidau. Laukė susitikimas su vals
tijos šiaurinės dalies darbo santykių valdybos nariais dėl
popieriaus gamyklos plėtros. Jų buvo keturi: Istono me
ras, dvi antraeilės viešųjų ryšių atstovės ir labai mėgstanti
bylinėtis, nuovoki advokatė prigludusiu švarku ir žema-
kulniais. Pokalbis ėmė ristis į pakalnę jau nuo pirmosios
minutės.
- Mums rūpi, - pradėjo plinkantis meras rudu kos
tiumu, - ir mūsų pareiga siekti, jums leidus, gauti iš jūsų
garantiją, kad visas naujas pareigas užims tik nuolatiniai
Istono gyventojai.
- Mes negalime duoti garantijų, - atsakiau. - Bent jau
ne dėl kiekvienų pareigų, kurių jūs norite.
- Kodėl negalite? - cyptelėjo viešųjų ryšių atstovė plo
nomis lūpomis ir lygiais rudais plaukais. - Mūsų mieste
nedarbas siekia dvylika procentų. Jeigu mes rengiamės
54
|mįduoti nuosavybę plėsti gamyklai, mūsų miestui reikia

garantijų, kad McNeill-Barnes kompanija gali kurti darbo
vietas, o mes rinksime mokesčius.
- Jūs negalite tiesiog įsikraustyti čia ir užsiimti staty
bomis be jokios naudos bendruomenei, - įsiterpė politi
kas.
Salia jo sėdinti jaunesnė moteriškė į uodegą surištais
plaukais spoksojo į mane taip, lyg būtų norėjusi žvilgsniu
pragręžti kiaurai. Klausydamas, kaip vyras rudu kostiu
mu kalba apie savo rinkėjus, sužinojau jos vardą.
Beka. Asistentė. Naujokė, priimta tuoj po koledžo.
- Parduokite jiems mintį, kad atsiras naujas mokesčių
mokėtojas, - atsakiau. - Faktą, kad mes apleistą skylę pa
versime veikiančia struktūra. Mes negalime pažadėti, kad
visi keturi šimtai darbo vietų atiteks vietiniams, be to,
vykdomąsias pareigas turės užimti žmonės iš Manhatano.
Mes planavome laikinam darbui priimti patyrusius
žmones ir apmokyti vietinius, bet mums reikėjo, kad vė
liau derantis tai atrodytų kaip nuolaida. Nenorėjome taip
anksti atversti paskutinės kortos.
- Padarysime, ką galime, - nusileido Diana; kaip tik
laiku. Kaip visada, ji buvo gerasis policininkas. - Galime
pirmiausia priimti į darbą patyrusius vietinius.
- Mums reikia šios sąlygos raštu, - pareiškė advoka
tė. - Skaičių. Kaip dalinio paskatinimo.
- Ne, - užverčiau aplanką.
55
CD REISS
- Štai, - Diana ištiesė jai lapą. - Bendruomenės inicia

tyvų sąrašas. Mes galime apsodinti parką ir vietoje įrengti
nebrangų vaikų darželį.
Ji nė nepažvelgė.
- Tai dar ne viskas, - tęsė Diana, barbendama pirštais
į lapą. - Apsvarstykite. Mes turime daug ką pasiūlyti, jūs
irgi.
- Mes. Turime. Žmones. —Advokatė sulig kiekvienu
žodžiu baksnojo į popierių.
- Tai, ką jūs turite, yra gyvuojanti struktūra netoli
mūsų sklypo, - aš atsilošiau ir užmečiau kulkšnį ant ke
lio. Galėčiau taip sėdėti visą dieną. - Jūs neturite talen
to. Mums reikia tvirto pagrindo veikti. Reikia žmonių,
išmanančių apie mašinas ir programinę įrangą. Reikia
logistikos specialistų, kurie žino, kaip transportuoti šiuos
ypatingus gaminius. Neužtenka vien pasodinti žmones
į krėslus. Reikia pasodinti ten tinkamus žmones. Patikė
kit. Esu tai daręs anksčiau.
- Jūs imperialistas, - prikišo Beka. - Nekuriate darbo
vietų. Jūs kaip mažas berniukas, kuris perka daiktus tik
tam, kad juos susprogdintų.
Beka akivaizdžiai įsitraukė į verdančią diskusiją. Ne
vertinau jos replikos rimtai ir norėjau tęsti pokalbį, bet
Diana pasilenkė į priekį taip, lyg būtų norėjusi perskrieti
visą stalą. Nebuvau matęs jos tokios energingos nuo tada,
kai sužinojome kūdikio diagnozę.
56
Sis „imperialistas“ yra šauniausias vyras, su kuriuo

.i* nuėjau garbę dalytis kabinetą. Jis sąžiningas ir doras.
M*uo daugiau negu tik akivaizdžius dalykus. Jis randa
milybes ten, kur kiti žmonės mato tik raudoną rašalą.
|Kmpestingas ir malonus, ir jūs galėtumėte parodyti šiek
thk pagarbos.
Išbalęs Bekos veidas tapo vyšninis.
Mano žmona susirinko savo bylas ir pakilo nuo stalo:
Viskas, ko jums reikia iš mūsų, yra šiuose aplankuo
se, Dėkoju, kad atvykote. Esu tikra, jog kaip nors suši
ursime.
Išėjo iš salės. Už jos trinktelėjo durys.
Nesijaudinkite, - raminau Beką. - Mes galime vė
liau vėl susitikti.
Ianktelėjau visiems, keliems paspaudžiau rankas ir nu
ėjau į Dianos kabinetą. Ji jau buvo ten ir dėliojo daiktus
aut stalo lyg generolas, rikiuojantis kariuomenę mūšiui.
Iįdariau duris.
Jokiais žodžiais neįmanoma nusakyti, koks buvau lai
mingas, kad mano Diana vėl su manimi.
- Tu neprivalai manęs ginti nuo nereikšmingų įžeidi
nėjimų, - pasakiau.
- Atleisk, bet velniop juos. Jie...
Suėmiau jos veidą ir pabučiavau ją. Nebuvau jos lietęs
nuo kūdikio laikų. Bučiuodavau tik į skruostą. O dabar,
uodžiant jos kvepalus ir liečiant jos odą, mano geismas
sugrįžo su trenksmu.
57
CD REISS
Ji atsitraukė dūsaudama, lūpos buvo paraudusios:

- Jėzau, Adamai.
Pakėliau jos kelį ir apsivijau juo juosmenį, trindamas
savo susijaudinimą į jos skylutę. Ji įtraukė oro ir sudeja
vo. Pažinojau ir mėgau tas dejones.
- Nereikėtų. Neprofesionalu, - pasakė taip, lyg nega
lėtų ištarti viso sakinio. Mielai būčiau išgydęs šį jos ne
galavimą.
- Man labai patinka, kai tu siunti, - stūmiau smar
kiau, braukdamas varpa jos grioveliu.
Tavo malonumas priklauso man. Tu patirsi orgazmą,
kai as tau leisiu, ir sulaikysijį, kol as sulaikau.
- Galiu priversti tave patirti orgazmą per septyniolika
minučių. Išsižerk.
Kalbėjau valdovo balsu. Nenorėjau to.
- Palauk. Ne.
Ne nereiškia ne čia. Vartok saugius žodžius arba atsakyk
į užvedančius klausimus. Tada viskas baigsis.
- Ką? - mano balsas turėjo nuskambėti labai nekan
triai, nes ji sureagavo audringai.
- Aš tik... Mano kūnas ką tik išgyveno siaubingą daly
ką. Aš dar nesijaučiu sveika ir tiesiog nesijaučiu... Nejau
čiu geismo, ir tu neturi teisės dėl to niršti.
Paleidau jos koją ir patraukiau rankas:
- Aš nenirštu.
-Tavo balsas...
58
Buvau nustebęs. Štai ir viskas. Atrodė, kad tu nori...

Atsiprašau.
Neatsiprašinėk.
Manau, kitą savaitę. Padarykime tai kitą savaitę.
Ji padėjo ranką man ant krūtinės, pirštais pasiekė ka-
IJaraištį ir jį ištiesino:
- Ačiū. Žinau, kad su manim dabar sunku.
- Tau puikiai sekasi. Nagi. Tu gali būti blogas polici
ninkas.
Jos labui reikia pasakyti, kad kitą savaitę mes mylėjo
mės. Trečiadienio vakarą. Ji buvo su keliaraiščiais ir nė-
liniais, dukart patyrė orgazmą, čiulpė mano varpą kaip
iVmpionė ir užmigo mano glėby. Buvo beveik kaip visada
dar dvejus metus.
13 skyrius
ESAMASIS LAIKAS
Aš labai nelaiminga.
Turiu tai užbaigti, kol nepradėjau tavęs nekęsti.
- Ir tu nežinojai, bičiuli? Nė neįtarei? Baik. Joks nuti

kimas neprivertė tavęs įtarti, kad ji dulkinasi su kitu?
Čarlis paliko savo vergę pamiegoti ir mudu susirado
me mažą staliuką prie lango. Į jį buvo atremta bičiulio
lazda. Kai pradėjau pasakojimą, už lango krito šlapdri
ba, ir klubų mėgėjai su naktibaldomis apačioje susirado
užuovėją; gatvė liko šalta ir tuščia.
- Ji manęs neapgaudinėja.
- Tu pats tuo netiki.
-Tikiu.
Jis žiūrėjo į šalį sūpuodamas dešinę koją:
60
- Žinai, kas nutiko, kai buvau pašautas? Su mano

mergina? Mano atsidavusiąja? Prieš tai visus metus bu
vau jai uždėjęs antkaklį. Penkiolika metų mes buvome
kartu, ir ji niekad nesirūpino, dulkinu ją ar ne. Bet kai
nebegalėjau? Kai jie nunešė mano daiktą? Neužteko pri-
plekšnoti jos iki raudonumo. Ji prašė, kad dalyčiausi ją
su kitu. Maldavo. Ir netgi tada susitikinėjo su keturiais
kitais. Keturiais. Negali tikėti moterimis, kai jos ko nors
prašo. Jos niekad to nenori.
- Turi reikalų su moterimis, kurios renkasi pačios.
- Ar tu reguliariai ją dulkini?
- Antradienį. Išdulkinau ją antradienį.
- Ar ji patyrė orgazmą?
- Taip.
- Ar tu patyrei?
- Ką?
- Ne ejakuliaciją, aišku! Ar patyrei orgazmą? Ar tau
lai patiko? Ar dulkinai ją misionieriaus poza galvodamas
užkimšti jai burną kumščiu?
Atsilošiau krėsle ir pažvelgiau pro langą. Manhatanas
niekad nebūna tamsus, jame tik skirtingai krinta šešėliai.
Antradienio vakarą tikrai galvojau ne apie tai, ką darau.
|.mseniai taip nebuvo.
Čarlis pasilenkė į priekį ir pritilo:
- Ar tu niekada gyvenime nepagalvojai, kad ji gali
būti nuolankioji? Galbūt tu jos nepatenkini?
61
CD REISS
Ne. Asją myliu.

- Tu gyveni Rūsio pasaulyje, lyg jokio kito nebūtų.
- Gerai. Klausyk, - Čarlis pastatė taurę ant stalo, lyg
būtų staiga surimtėjęs. - Zinai, maniau, kad tu darai klai
dą. Bet skyrybos dar nėra pasaulio pabaiga.
-Ji nė neatsako į mano žinutes.
- Mes vis dar turime butą Montoke, - tęsė Čarlis, lyg
aš nebūčiau ištaręs nė žodžio. - Pasiimk vergę. Yra bent
tuzinas tokių, kurios tave prisimena, ir dar tuzinas tokių,
kurios apie tave girdėjo. Išsirink. Dulkinkis trisdešimt
dienų, kaip seniau darydavai.
Aš tyliai nusijuokiau:
- Velnias. Trisdešimt dienų dulkintis. Būdavo bėdos.
- Pakaks laiko, kad jos tave be proto įsimylėtų, bičiuli.
Ne. Nebuvo jokių jų. Tik viena įsimylėjo. Paskuti
nioji. Serena. Tai baigėsi prieš man sutinkant Dianą ir
baigėsi blogai. Serena buvo per daug jauna, nekalta, ir jai
reikėjo nuolatinio valdovo. Man buvo neįdomu mylėti
vergę. Pasaulis, kuriame mes apsigyvenome, nebuvo su
kurtas žmonėms mylėti. Jis buvo sukurtas tempui, skaus
mui, malonumui, etiketui ir ritualui.
- Tai niekad nebuvo suplanuota. Buvo suplanuota tu
rėti pakankamai laiko, kad išmokčiau su jomis žaisti, bet
kad man pačiam nenusibostų. Dėl to aš buvau atviras.
Jis papurtė galvą, lyg nerasdamas žodžių apsakyti,
koks aš sumautai bukas.
62
- Pagrindinis namas ištuštėjo. Surenk aukcioną ir su

tl.ilyvauk jame. Tai bus terapija.
Ant stalo suzyzė mano telefonas ir pajudėjo kelis co
liūs.
Atverčiau jį.
Skambino mano žmona.
14 skyrius
Serena atrodė stulbinamai. Lyg ilgakotė rožė su nu

laužytais dygliais. Rausvi žiedlapiai aiškiai įrėmino lytį,
neliestą jokio vyro, ilgi rudi plaukai krito ant standžių jos
spenelių. Rankos buvo nuleistos prie šonų, o akys, kurias
iš dosjė žinojau esant rudas, kukliai žvelgė į mano batus.
—Čarlis man paaiškino, kodėl tu čia, —tariau. —Bet
noriu tai išgirsti iš tavęs pačios, tavo žodžiais. Tam, ką
aš galiu padaryti su tavim ir dėl tavęs, reikalingas atviras
sutikimas.
- Aš pasirašiau sutartį, pone. Aš buvau teisės studentė.
Suprantu tai.
Numečiau aplanką ant stalo. Galinės durys man už
nugaros buvo atviros. Girdėjau, kaip bangos plakasi
į krantą. Palikau jas atviras ne šiaip sau. Spalio mėnesį
dangus Montoke virš skardinio stogo buvo nuobodžiai
64
pilkas, ir vandenyno vėjyje buvo justi pirmasis šaltukas.

|os klubų oda pašiurpo, bet ji stovėjo ramiai, nedrįsda
ma net suvirpėti. Jos susivaržymas, tylumas, kai nusimetė
permatomą baltą suknelę, dar labiau išryškino jos nuo
lankumą.
- Pasak tavęs, - ištariau žengdamas jos link, - tu nuė
jai pas Čarlį. Kodėl?
- Girdėjau, kad jis... - susigėdusi ji nutilo. - Pasira
šau. Tai teisėta pagal dokumentus.
- Turi tai pasakyti.
Ji prabilo rydama žodžius:
- Jis ruošia nuolankiąsias. Taip girdėjau. Taigi nuėjau
| Rūsį, į peržiūrą, jo ieškoti.
- Tu šį tą praleidai.
Buvau pakankamai arti: užuodžiau jos šampūną ir
J.mėiau, kaip nervinasi.
- Noriu išgirsti visą istoriją.
Pirštu pakėliau jos smakrą ir priverčiau pažvelgti
| mane. Ji buvo maždaug metro septyniasdešimt aštuonių
icntimetrų ūgio, o aš - metro aštuoniasdešimt penkių,
taigi jos galva buvo gerokai atlošta. Liežuvis palietė apa
tinę lūpą.
- Pradėkime nuo pradžių. Čia tau nereikia gėdytis.
Jos smakras vis labiau ėmė spausti mano pirštą. Ji at
sipalaidavo. Jai tik reikėjo leidimo paaiškinti, iš kur ji
Jino, kokia yra. Aukščiausios klasės mazochistė. Miela ir
65
CD REISS
išsilavinusi jauna moteris, kuri mėgo būti paimta skaus

mingai.
- Buvau su savo vaikinu Keitu. Jis lankė berniukų mo
kyklą gatvės gale.
- Kur tai buvo?
- Brukline. Bei Ridže.
- Tęsk.
- Vieną vakarą mes bučiavomės jo kambaryje. Tai
buvo prieš dvejus metus. Jo tėvai buvo išvykę, taigi jis
manė įsitempsiąs mane į lovą. Aš irgi taip maniau. Bet
manęs tai neužvedė. Niekada neįkaitindavo, todėl aš nie
kad neleisdavau jam manęs paliesti. Tik tą kartą. Jo ran
kos pakilo mano sijonu, ir aš supratau, kad jam leisiuosi.
Jis įkišo pirštą į mane, o aš buvau sausa. Visad buvau sau
sa. Maniau, kad tiesiog tokia esu. Normali.
- Tu čia saugi, - nuraminau ją atsiremdamas į stalą.
Norėjau, kad jaustųsi saugiai, bet ne patogiai. Skirtumas
buvo.
- Na, Keitas... Jis nemanė, kad tai normalu. Sakė, jei
gu per seksą elgiuosi kaip vaikas, jis ir elgsis su manimi
kaip su vaiku. Jis man pliaukštelėjo. Tiesiog savo kamba
ryje, kol stebeilijau į jo Yankees plakatus. Išvadino mane
visokiais vardais. Sakė, kad aš frigidiška. Jis nutraukė
man kelnaites ir vis mane pliauškėjo. Ir... mano putė... -
ji paspringo tuo žodžiu, bet netrukus atgavo savitvardą, -
buvo tikrai gera. Ir aš sudrėkau.
66
Ką jis darė?
Pabėgau, kol jis vėl manęs nepalietė.
Pauzė.
Mano putės.
Vadink tai lytimi. - Ji atrodė šokiruota. Nuo to mano
vaipa sustandėjo. - Putės silpnos. Lytys galingos. Tai, ką tu
mi i, yra galinga. Dabar pabaik.
Maniau, kad esu pamišusi arba sergu. Taigi paieškojau
Imemete.
(,ia ji baigė. Visa kita jau žinoma. Ji sutiko pažįstamus,
lunie pažinojo kitus žmones, ir susirado Čarlį, kuris varto
ju Jodį putė kaip keiksmažodį. Jis ją paruošė, bet negalėjo
ilulkinti. Ji tebebuvo nekalta. Man teko darbas ir malonu
mas išlaisvinti ją nuo nekaltybės. Turėjau tam trisdešimt
illrnų ir tikėjausi išnaudoti dvidešimt devynias vien todėl,
Liti galėjau.
Tu esi pamišusi ir sergi, bet neprivalai būti apgailėtina.
Taip, pone.
Ar turi saugų žodį?
Montana.
Kokia priežastis?
Nekenčiu jos.
Niekad ten nebuvau.
- Visiška skylė.
Šyptelėjau. Man patiko nuolankioji, neieškanti žodžio
kišenėje.
67
CD REISS
- Kai paklausiu, koks tavo amžius ir pavardė, sakyk

teisybę, jeigu gerai jautiesi, ir meluok, jeigu nori, kad pri-
stabdyčiau arklius.
Valdovas užduodavo paprastą klausimą, kai nuolan
kiajai galėdavo būti sunku atsakyti, arba tuo atveju, kai
jiedu būdavo per daug užsiėmę, kad prisimintų saugų
žodį. Jis parodydavo nuolankiajai, kad valdovas rūpina
si. Tai prilygo klausimui kaip tu jautiesi, ir nuolankioji
galėdavo meluoti arba neatsakyti, jeigu jiems prastai sek
davosi. Nutraukimas nebūdavo toks griežtas, kaip saugus
žodis.
- Kiek tau metų? - paklausiau.
- Devyniolika.
- Gerai. Taip ir bus. As paklausiu. Tu atsakysi.
Ji linktelėjo.
- Gali pasirinkti tris dalykus, kurių atsisakysi, - tę
siau. - Ar apie juos pagalvojai?
-Taip, pone. - Ji pirštais palietė šonus. - Dusinimas.
- Nežaisime su kvėpavimu. Viena.
- Nemėgstu, kai mane vadina šliundra ir kitais pana
šiais žodžiais.
Nesunku. Aš nedažnai vadindavau jas bjauriais var
dais. Šita bus tikras saldainiukas.
- Antra.
- Aš paprašiau jūsų, - tęsė ji. Palenkiau galvą, ir ji
žvilgtelėjo aukštyn į mane prieš vėl nuleisdama akis
68
| grindis. - Mačiau jus Čarlio Juodųjų Kardų vakarėlyje

Ir paprašiau, kad jūs būtumėt tas vienintelis.
Prisiminiau ją. Dangaus žydrumo megztinis atverčia
ma apykakle. Juodas klostuotas mini sijonėlis. Beveik aš-
moniolikos centimetrų pakulnė.
- Miela, kad jis sutiko.
- Trisdešimt dienų... - ji nutilo.
-Ką?
- Ar tai sunku įveikti?
- Nori, kad tai būtų tavo trečioji riba? Trūksta laiko?
- Kitą semestrą turiu grįžti į mokyklą, bet... - ji sun
kiai rijo žodžius. - Nė nežinau, ko paprašyti.
- Šie draudimai apsaugo tave, ne mane.
Ji lyžtelėjo lūpą. Vandenyno vėjelis prilipdė tris plau
ku sruogas jai prie apatinės lūpos, nes buvo drėgna, bet ji
)i| nenubraukė. Turėjo siaubingai kutenti.
- Velniai jo nematė. Sakau kitą.
Ji suspaudė kumščius, tada atleido. Visos emocijos
buvo jos rankose.
- Išbraukime dalijimąsi. Nesidalykite manęs su kitais.
- Nesidalyti. Sutarta! - aš varčiau dokumentą žymė
damas mudviejų ribas. Ji visur pasirašė, bet reikėjo pati
krinti. -Tu pagrindinė savo motinos slaugytoja?
-Taip. Birželį ji patyrė insultą.
- Užjaučiu.
- Ačiū. Viskas gerai. Man reikėjo pasiimti semestrą
akademinių, kol rasimejai nuolatinę slaugytoją. Mėnesiui
69
CD REISS
atvyko mano teta. Broliai ir sesuo mokykloje. Pasakiau

jiems, kad išvažiuoju stovyklauti.
- Stovyklauti? Visam mėnesiui?
Ji gūžtelėjo pečiais. Nespaudžiau. Logistika buvo jos
reikalas.
- Ar peržiūrėjai kitką? Mano darbo valandas? Savo
laisvalaikį? Patiekalus? Viską?
- Taip.
- Ir sutinki?
- Taip.
- Kaip jautiesi?
Jos dešinės kojos didysis pirštas uždengė kitą pirštą,
tada jie visi susirietė.
- Labai, labai susijaudinusi.
- Gerai, - numečiau popierius sau už nugaros ant sta
lo. - Aš irgi.
- Ačiū, - ji nusišypsojo į grindis. Tai gerai. Praleis ant
jų daug laiko.
- O dabar, mieloji mergaite, klaupkis keturpėsčia ir
ropok į viršų.
15 skyrius
ESAMASIS LAIKAS
Nežinau, kaip taipasakyti.

Nebemyliu tavęs.
Matydamas jos vardą savo telefono ekrane turėjau ner

vini is ir būti įsitempęs. Nerimas, kurį jaučiau visą dieną,
hnėjo mane įsukti stipriau, greičiau, intensyviau. Rūsyje
j.mčiausi kaip namie. Tarp draugų galėjau laisvai alsuoti.
|ns vardas turėjo mane grąžinti į rytinę nuotaiką.
Vis dėlto jaučiau palengvėjimą. Kad ir kokia buvo ši
krlio dalis, ji baigėsi. Ruošiausi iš nežinojimo pasiekti ži
nojimą.
- Atsiprašau, - pasakiau Čarliui nerodydamas ekrano.
|,nn nereikia žinoti. - Patikrinsiu balkone.
Jis pasilenkė į priekį ir pažvelgė pro langą į balkoną,
kuriame tilpo tik mažas staliukas su pelenine ir dviem
sulankstomomis kėdėmis.
71
CD REISS
- Lyja, —jis užmetė kulkšnį ant kelio.

Lijo ne šiaip sau. Lietus buvo šaltas ir krito stambūs
aptirpusio ledo gabalai, bet aš negalėjau kalbėti su Dia
na prie kitų. Nutempiau mygtuką Atsiliepti per ekraną
ir sulaikęs kvapą pravėriau duris į lauką. Tuoj išgirsiu jos
balsą. Praėjo daug metų. Net kelios valandos.
- Diana, - ištariau prisiminęs savo deivės vardą. Kal
bėjau maldą jos garbei. - Mažoji medžiotoja.
- Baik.
Pirmasis žodis, kurį ji man ištarė, kai mane paliko.
Baik. Nė viena iš šešių nuolankiųjų nebūtų man taip pa
sakiusi.
Klestelėjau ant kėdės. Mano vilnonis paltas apsaugojo
mane nuo šlapios sėdynės, bet neapsaugojo nuo šlapdri
bos. Prisispaudžiau nugara prie sienos, kad būčiau kuo
labiau po stogu.
- Ar skaitei laišką? - jos balsas buvo duslus ir gergž
džiantis.
- Kur tu?
Tyla.
- Aš neateisiu. Paliksiu tave ramybėje. Man tik reikia
žinoti, kad tau viskas gerai.
- Jaučiuosi puikiai, - atsakė ji.
- Kur tu?
- Mums reikia pasikalbėti.
- Nekalbėsiu apie nieką, kol nežinosiu, ar tu saugi.
72
Aš saugi.
I)abar aš neatsakiau. Leidau, kad tyla kalbėtų už mane.
Irld.iu, kad šlapdriba plaktų balkono turėklus tarsi mažo
mis šlapiomis karūnėlėmis, kurios pakildavo ir išnykdavo.
Norėjau išgirsti jos foninį triukšmą, bet buvo tylu.
|i pirma prabilo:
Turiu kur nors apsigyventi.
Svaru. Jos teiginys buvo svarus.
lain svorio suteikė dalykai, kurių maniškė nenorėjo
nukyli, ir dalykai, kuriuos pasakė. Susirasti butą Niujor
ke nebuvo vienos nakties nuotykis. Bet ji nepasakė, kur,
kaip ir ar ilgam planuoja išsikraustyti. Išmaniau šitą rin
ki; tai turėjo būti daugiau negu trys dienos. Tai reiškė,
kati ji ruošėsi tai padaryti, ir vis tiek leidosi dulkinama
antradienį.
- Ar mes aną naktį pasidulkinom atsisveikindami?
- Nekalbėk taip bjauriai.
- Tu vis aiškini man, ko nedaryti.
- Atsiprašau. Aš... - ji rijo orą. - Tai taip sunku.
- Turiu tau kai ką pasakyti. Ar galima?
- Taip.
Persisvėriau per balkono kraštą, kol pasiekiau juodus
turėklus. Ant galvos kapsėjo lietus ir man tai visai nerū
pėjo. Nebuvau atsipalaidavęs.
- Nežinau, kas tau darosi. Nežinau, ar tai dėl kūdikio,
d.irbo, ar to, jog turi kitą.
73
CD REISS
- Nėra jokio kito.

- Bet to jau per daug. Tu peržengei ribą nekalbėdam i
su manimi. Tu dėl to kalta. Aš neabejoju, kad daug k|
padariau blogai, o tu ką padarei? Nesuteikei man progos.
Neleidai man mylėti tavęs taip, kaip norėjai būti mylima.
Ir neapsigauk, Diana, mažoji medžiotoja, aš myliu tave.
Myliu tave nuo pirmosios dienos. Kasdien mylėjau tave
labiau, ir toliau tave mylėsiu, nesvarbu, nori tu to ar ne.
- Aš negaliu... —ji šniurkštelėjo. —Ar skaitei laišką?
- Skaičiau sumautą tavo laišką.
Ji verkė. Nežinojau, ką tai reiškia. Tai nesuteikė man
malonumo, ir kaip vyrui, kuriamjo vergės ašaros padėda
vo ryte išsiristi iš lovos, tai daug reiškė. Bet aš neguodžiau
jos. Nesiruošiau jai sakyti, kad viskas gerai. Nebuvo gerai.
Buvo sumauta. Mano kojinės šalo ir šlapo, viskas buvo
blogai.
Prieš minutę aš jaučiau palengvėjimą. Dar prieš tai
buvau pasiryžęs, o dabar viskas taip sumauta ir aš pykstu.
Norėjau išlikti vienos nuotaikos bent penkiolika mi
nučių.
Vėl palindau po stogu. Man reikėjo nusišlapinti. Tai
buvo logiška.
- Neverk, - pasakiau. - Prašau.
Ji giliai įkvėpė.
- Nemyliu tavęs, - nukirto ryžtingai. - Viskas baigta.
- Taip.
74
Iii manimi netiki?

Ar pasakei savo tėvui, kad išsikraustei?
Ne.
Na, štai. Ne, aš tavimi netikiu.
Nenoriu jo nuliūdinti. Jam tu patinki.
|i suglumo. Išsikraustė į kitą butą. Paliko man dviejų
puslapių laišką. Kiek ilgai ji tikisi slėpti tai nuo savo tėvo?
|lr artimi. Kalbasi kasdien. Ką reikės jam pasakyti?
Ką planuoji, Diana? Nebūtum šios košės užvirusi
Iir plano.
)i nervingai sukikeno:
Pažįsti mane. Man tereikia pusės plano, kad kažką
piadėčiau.
Tai buvo tiesa. Ji iniciatorė. Aš - užbaigėjas. Štai kodėl
buvo taip tobula.
- Tu atsistosi ant kojų, Adamai. Susirasi kitą. Tu šau
nus vyrukas.
- Užsičiaupk, po velnių.
Galbūt taip paveikė buvimas Rūsyje. Galbūt gyveni
mas ėmė slysti iš rankų. Prabilau savo valdovo tonu, kuris
nebuvo piktas, bet neleisdavo ginčytis.
- Nekalbėk taip su manimi. Niekad. Kai tau bus de
vyniasdešimt, o mano bus gyvas tik atminimas, net ne
galvok apie mane tokiu tonu.
Ir sulig šiais žodžiais ji iškilo man prieš akis lyg sėdėtų
salia manęs Rūsyje. Nežinau, ar ji nurijo ašaras, ar tiesiog
75
C D REISS
sustojo kaip įbesta, bet pasirodė verslininkė Diana, spar

danti duris savo niujorkietiškais juodais smailiakulniais.
Ji tėškė savo lagaminėlį ant stalo ir jį atidarė.
Mano mergytė.
- Man reikia aptarti su tavim McNeill-Barnes leidy
klos išpirkimą, - rėžė ji taip kietai, kad man suspaudė
širdį. - Kol kas tu atsiribosi nuo įmonės veiklos. Noriu
savarankiškai valdyti kompaniją.
-Ne.
-Taip, Adamai. Tai mano šeimos kompanija. Ji mano.
- Vis dar ne.
Nežinojau, ar galėsiu valdyti verslą drauge su ja. Bet
nesiruošiau sutikti su jokiais pakeitimais stovėdamas šia
me sumautame lietuje.
- Visos likusios skolos tyrimo ir plėtros specialistams
sumokėtos, —tęsė ji. —Mes atgavome mokumą. Praėjo
penkeri metai. Aš užsidirbau savo kėdę prie stalo.
-Tu neužsidirbai kėdės valdyboje.
- Užsidirbau.
Įsivaizdavau ją mūsų leidyklos konferencijų salėje iš
koto verčiančiu kostiumėliu ir išdulkink mane, jei drįs
ti bateliais. Žinojau, kaip atrodo jos veidas, kai ji kar
šia kailį spaustuvininkui. Verslininkė Diana buvo labiau
sukalbama negu Verkianti Diana. Su Verslininke Diana
galėjau kalbėtis. Žinojau taisykles. Nekenčiau jų, bet jas
žinojau ir galėjau suvaldyti savo sutrikimą.
76
Pasilenk virs stalo. Pasikelk sijoną. Gausi dvidešimt kir-

thį mano diržu. Skaičiuokjuos.
Grįžk atgal ir pasiskaityk sutartį. Susitiksime devintą
iViimu ir plėtros skyriuje aptarti, ką tu praleidai.
Galiu pavėluoti. As Riversaide.
Riversaide?
Oras ant mano odos sušilo. Šlapdriba tiesiog degino.
Si.ii kaip atšalo mano kūnas.
beveik sumurmėjau kažką. Beveik uždaviau klausimą.
Bet tai maniškę būtų įspėję apie pavojų, kad aš žinau,
Imi gyvena Žakas Abramsonas.
Paliečiau raudoną ratuką ir ryšys išsijungė. Jos vardas
papilkėjo ir aš papilkėjau drauge; o kai jis dingo, tuštuma
i.np mūsų skilo į atskiras visatas.
Ji buvo graži visais atžvilgiais, o aš buvau per daug
mandagus. Leidau jai apsvarstyti, kaip mane palikti, ir nė
sekundėlę nepripažinau fakto, kad bus ir kitų vyrų.
Šiandien. Rytoj. Po dešimties metų.
Kiekviena mano kūno ląstelė klykė.
Buvau pasimetęs ir palaužtas. Bet po skambučio žino
jau, ką daryti.
16 skyrius
ESAMASIS LAIKAS
Riversaide vos pastačiau savo jaguarą. Jis sustojo maž

daug per pusmetrį nuo bortelio, bet neturėjau kantrybės
iš naujo statyti. Dabar jis tikriausiai ją liečia. Jis tikriau
siai sukišęs pirštus jai į lytį ir ją visą bučiuoja. O ji tikriau
siai šitaip kvėpuoja. Taip dusliai, iš gerklės gilumos, kaip
kvėpuodavo būdama įsiaudrinusi. Lyg jos gerklė būtų
sušlapusi tuo pačiu metu, kaip ir lytis.
Jis gali būti virš jos. Galbūt stumia savo organą (kurį
aš tuoj nurausiu) į jos gelmes.
Visa tai buvo mano.
Jos putė yra mano. Jos duslus sekso balsas yra mano.
Užmerktos akys prieš orgazmą. Mano. Jos malonumas.
Mano nuosavybė. Visa tai. Sumautiems amžiams. Iki
mirties, tu, gašlus mėšliau.
78
I.iihas. - Nusišypsojau durininkui ir pakėliau mani-

llh| voką. Buvau į jį įkišęs spausdintą lanką, kuris gulėjo
h u n o bagažinėje.
Labas vakaras, pone, - atsiliepė tas. Stambus vyru

ke pasitempė žemyn marškinius, kad uždengtų pilvą. Jo
lipas jurų pėstininkų stiliaus kaklaraištis dengė iššokusias
•apas. Jis sėdėjo už nedidelės pakylos su uždaros grandi
ni s monitoriais, kuriuose buvo matyti, kaip svečiai išeina
hi I .neina, ir apsikrovęs segtuvais su svečių parašais.
Ar Žakas Abramsonas yra? Jis septyni šimtai ketu-
ilnliluame.
Žinau, kur jis. Kur buvo. Šią popietę išvyko.
Ib nesitikėjau. Tikėjausi, kad apsaugininkas pakils
liilpuis į viršų. O tada aš paskambinsiu Žakui ir paprašy
siu jo nusileisti žemyn ir pasikalbėti.
htsikalbėti reiškė sumaltijo marmūzę.
Ar galite jam rytoj šitą perduoti? - maniau, gal jis
visą dieną tvarko reikalus ir dar negrįžo dulkinti mano
žmonos.
Norėčiau, jei galėčiau. Jis išvyko iš miesto.
Į Deitoną?
Negaliu sakyti. Bet jeigu norite palikti šį daikčiuką,
>iš renku jo laiškus. Išsiųsiu kitą savaitę, - jis ištiesė ranką.
-Tada pats išsiųsiu. Ačiū.
Išėjau į Riversaido kelią, kirtau gatvę ir atsistojau už
*.,ivoautomobilio, žvelgdamas viršun į pastatą. Šlapdriba
79
CD REISS
sustiprėjo, lašai virto liūtimi, bet man buvo nusispjaut.

Nejaučiau, nei kokie jie šalti, nei kaip kapoja mano veickj.
Pirmas, antras, trečias, ketvirtas, penktas, šeštas, sep
tintas.
Septintas aukštas. Žakas pasakojo, kad iš jo buto atsi
veria visas Riversaido kelias, taigi ji buvo viename iš šii|
butų. Ji nesidulkina su Žaku. Ne šį vakarą. Galbūt nieka
da, bet tikrai ne šį vakarą.
Išvydau ją antrame lange nuo kampo, liekną ir grakš
čią. Su niekuo nesumaišomą vyrui, kuris ją mylėjo. Ji at
sargiai laikė rankose arbatos puodelį ir žvelgė į Naująjį
Džersį per tą pačią šlapdribą, per kurią aš ją mačiau.
Kiek ilgai aš šitaip elgsiuos? Stebėsiu ją stingdančia
me šaltyje? Vaikysiuosi ją? Meluosiu durininkams? Geisiu
moters, kuri nusigręžė nuo manęs prieš daug mėnesių?
Negalėjau atsikratyti pavyduliavimo kiekvienam vy
rui, kuris ją lietė. Nepajėgiau atsikratyti ilgesio arba pra
radimo jausmo.
Kai drebėdamas įlipau į automobilį, supratau, kad
mano skausmo priežastis tėra viena. Man nereikėjo būti
vyru, nejuntančiu pykčio ar pavydo. Tai buvo kitos ligos
požymiai. Turėjau tapti vyru, nesaistomu meilės.
Plano kol kas neturėjau. Nei jo pradžios, nei vidurio,
nei pabaigos. Tik beformę sąvoką. Neartikuliavau net
mintyse, bet giliai viduj kažkas pradėjo virti. Kažkas su
dėtingo, begėdiško ir visai beširdiško.
17 skyrius
ESAMASIS LAIKAS
Pirmieji kartai.
Pirmą kartą, kai bandžiau užmigti mūsų lovoje žino
jimas, kad ji manęs nebemyli, neužmigau. As vos judė-
j.m. Krosbio gatvėje dundėjo, pypsėjo, šaukė, taukšėjo vis
nu/iau ir mažiau, kol mėnesiena iš vienos mūsų miega
mojo pusės persivertė į kitą. Trečią valandą ryto išgirdau,
kaip kitoje gatvės pusėje ant stogo burkuoja ir plaka spar
nais balandžiai, stingdančiame šaltyje žvangindami savo
vaikišką vielinį narvelį.
Išsitiesiau lovoje. Ar tai vis dar mūsų lova? Aj*nuosa
vybė perėjo man, kai maniškė nebeguli šalia manęs?
Pirmąsyk, kai suabejojau savo sprendimu ją vesti, aš
nebuvau tikras, sapnuoju ar ne. Kaip aš pražiopsojau to
kią manipuliaciją? Tokį apskaičiavimą? Jai reikėjo manęs,
81
CD REISS
kad išgelbėčiau žlungantį šeimos verslą. Bet aš buvau

pasiruošęs jį išgelbėti dar prieš tai, kai ji man pasisiūlė.
Daug anksčiau, nei paprašiau jos rankos.
Taip nebuvo.
Buvau jos savininkas. Ji priklausė man.
Bet ne.
Pažeidžiamas. Bejėgis. Negalėjau išlaikyti to, ką turė
jau. Jaučiausi laisvai krintąs. Žemė vis artėjo, vis labiau
veikė traukos jėga.
Man nereikia tavęs bausti, kad valdyčiau. Man nereikia
preteksto. Tu esi mano, ir as galiu valdyti tave kada pano
rėjęs. Nes taip jaučiuosi. Dabar pasilenk virs stalo, rankas
išskėsk delnais į apačią. Nori ką nors įsikąsti?
Pirmą naktį savo gyvenime aš įsivaizdavau, kad paimu
ją jėga. Įsivaizdavau, kaip ji meldžia pasigailėjimo. Mel
džia būti paleista. Maldauja manęs. Jos odos kvapas. Jos
ašarų skonis. Spalva tų jos dalių, kurios sulaukia mano
žiauriausio ir švelniausio dėmesio. Kaip ji maldautų
mano atleidimo? Kaip aš tada ją paimčiau? Švelniai? Ar
palenkčiau jos kūną? O jos protą?
Mano fantazijos perėjo į psichopatiją. Pyktis ir domi
navimas netelpa po vienu stogu. Kerštas ir sadizmas nie
kad nepasirodo toje pačioje scenoje. Mintis buvo sukel
ti skausmą nepadarant žalos, o įniršis užtemdė valdovo
sveiką protą.
82
Tačiau scenos, kurias taip aiškiai įsivaizdavau, buvo

(Mlįstamos. Prieš daug metų aš tvarkiau jas visiškai kon-
imliuodamas ir visiškai nuolankus.
Pirmą sykį, kai mano akys atsivėrė, išsigandau savęs, ir
(I baimė buvo apvalanti.
18 skyrius
ESAMASIS LAIKAS
Tyrimų ir plėtros kabinetai buvo miesto vidury, stikli

nės kolonos centre, vakarinėje pusėje. Kitaip nei McNeill-
Barnes kabinetai, jie buvo dailūs ir šalti, šiuolaikiški ir
neįpareigojantys. Mes pirkdavome nuosavybę ir arba at-
statydavome ją, arba nusiaubdavome ir parduodavome
dalimis. Pradėjau nuo Viljamsburgo Brukline, šitą nuo
savybę man padėjo nusipirkti seneliai, kai rinkoje pasi
taikė palanki proga. Gyvenau vieno kambario bute Me
tropoliteno pietuose, ir nusipirkau dar vieną nuosavybę,
tada dar vieną, pasilikęs šiek tiek pinigų pragyventi, kol
naujas nekilnojamojo turto rinkos pakilimas leido man
grąžinti vis didesnes paskolas.
Būdamas tarp dvidešimties ir trisdešimties kaliau pi
nigus ir tyrinėjau neįprasto seksualinio skonio ypatas.
Kartais padarydavau pertrauką.
84
Metro nebuvo prabangus transportas, bet jeigu norė-

kur nors patekti aštuntą valandą ryto, šis būdas bū-
il-ivo pats greičiausias. Net pats brangiausias automobilis
i imi jo paklusti fizikos dėsniams, o gatvės buvo kupinos
Ulinių, kurių nė jaguaras negalėjo įveikti.

Man būnant pastato vestibiulyje suskambo telefonas.
I nlil.is Barnesas. Mano uošvis. Mes greitai tapsime nebe
(•lininės, bent jau vedybine prasme.
Labas... - nutilau prieš pasakydamas tėti.
Kas, po velnių, vyksta? - jis duso. Įtampa.
Kuria prasme?
Loidas susirasdavo mane, kai norėdavo išgirsti tiesiai
šviesiai. Duktė saugojo jį nuo visko, kas galėjo nuliūdinti.
Nngi mažiausia gamybos kliūtis buvo paslaptis. Jis apie
Įskilą kūdikio stuburą išgirdo tik todėl, kad paskambino
man, aš jam išklojau be užuolankų.
Mano duktė.
Ar ji gerai jaučiasi?
Įklimpau. Žinojau, dėl ko jis skambina.
- Ji sako, kad judu skiriatės? Ką tu pridirbai?
Telefonas lifte būtų išsikrovęs, taigi aš pasilikau šalto
plytų ir stiklo vestibiulio kamputyje, toliau nuo darban
skubančių žmonių stumdymosi ir triukšmo.
- Kai sužinosiu, pranešiu jums.
- Ar ji nori tave apsaugoti?
85
CD REISS
Ne. Ji nenorėjo manęs apsaugoti. Nė neįsivaizdavau,

ką ji veikia išvykusi. Galbūt tai labai paprasta. Gal ji tie
siog pavargo nuo manęs ir norėjo pradėti naują gyvenimu.
-Ji nori išsikraustyti. Neturiu ką pridurti, Loidai.
Jis švokštė. Išgirdau švilpesį ir palaukiau, kol jis įsikiš
deguonies vamzdelius į nosį.
- Aš nepatenkintas, - rėžė.
- Aš irgi. Bet nieko negaliu padaryti. Diana žino, ko
nori, ir jeigu ji nori užbaigti šitą santuoką, ji tai padarys.
- Visa į motiną. Mylėjau ją, bet kai jau ko nors užsi
manydavo - negalėjai jos sulaikyti.
- Apsisprendimas yra puiki savybė, kol ji neatsigręžia
prieš tave.
- Tikiuosi, liksi su mumis?
Jis turėjo galvoj leidyklą. Ne šeimą.
- Apie tai dar negalvojau.
- Pagalvok.
- Gerai.
Nutraukiau ryšį ir nuėjau prie lifto. Ko aš noriu? Koks
mano nepriklausomas troškimas?
Diana. Kaip aš ją susigrąžinsiu? Versdamas ją dalyvau
ti ar pasitraukdamas?
***
Tyrimų ir plėtros įmonė dirbo daugmaž savarankiš

kai. Kol statėme ant kojų McNeill-Barnes leidyklą, mano
86
u n.lo partnerė Eva viena nudirbdavo daugumą kasdienių

i I i i I m|. Grįžti į kabinetą pirmąsyk nuo tada, kai gavau
IM,mos laišką, atrodė nerealu. Aš jau buvau kitoks žmo-

I'hn, tiesiog dar nežinojau koks.
I va buvo kieta advokatė, perėjusi į korporacijos val
tį v i i i.|. Jos juodi plaukai buvo nukirpti trumpai; dėvėjo
!•••%(iumėlį su kelnėmis. Septynis auskarus kairėje ausy
li derindavo prie kostiumėlio arba nuotaikos. Šiandien
I mi vo raudona.
Adamai, - ištarė žengdama koja kojon su manimi

|mi priimamąjį.
Eva.
Mes įėjome pro sukamąsias duris į kontoros vidų. Abu
nuėjome po savo kampelį, o kiti langai priklausė septy
nioms konferencijų salėms.
Tavo žmona čia su Ronda Saidvinder. Skyrybų
advokate.
Jos ankstyvos.
Kas vyksta? - ji retai leisdavosi į asmeniškumus su
m.mimi, bet šįkart rudose akyse švietė tikras susirūpini
mas.
- Viskas. Gali paimti mano sutartį su Maknil? Esu
(ikras, kad Ronda turi kopiją, bet noriu ją peržvelgti iš
anksto. Ir paimk pati. Jeigu paprašysi Britanės ją ištrauk
ti, visa kontora apie tai kalbės.
Ji ištiesė man aplanką.
87
CD REISS
- Jaučiau, kad tau jo prireiks. Tavo sutartis su McNeil!

Barnes leidykla irgi čia.
- Puiku. Ačiū.
-Jos ketvirtojoje konferencijų salėje.
Pasukau eiti, bet ji palietė mano ranką:
- Kas atstovauja tau?
- Dar niekas. Klausyk, tai nutiko tik vakar. Kaip per
kūnas iš giedro dangaus.
- Ką darysi?
- Kovosiu dėl jos.
Nusisukau, kad nepamatyčiau jos akyse užuojautos.
19 skyrius
ESAMASIS LAIKAS
Pirmieji kartai.
Kai pirmą kartą išvydau savo žmonos veidą jai mane
Į m Ii Iuis, ji atrodė kitaip. Maniau, galbūt ji pasikeitė, bet
J!nujau, kad tai aš pasikeitęs. Ne tiek, kad nustočiau ją
mylėjęs, bet tiek, kad galėčiau stebėti iš toli.
Vos išvydęs šaltį jos akyse žinojau, kad tai plonas lukš-
l. is, kuriuo užsidengė tam, kad galėtų pabaigti darbą.
Pirmąkart ji atrodė man svetima, bet žinojau, jog tai
neliesa. Ji nebuvo svetima. Mano Diana. Mano medžio-
mj.i. Ji tebebuvo mano.
Kai pažvelgiau tiesiai į ją ir ji nuleido akis, atpažinau
j.ii būdingą gestą. Labai būdingą. Bet aš pasikeičiau ir ne-
m. ičiau to, ką norėjau matyti. Mačiau tai, kas visad buvo.
89
20 skyrius
ESAMASIS LAIKAS
Tai pagrindinė priežastis. Aš tavęs nemyliu. Jau nebe.

Tai ne dėl to, ką tu padarei ar ko nepadarei. Bandžiau
save nuo to atšnekėti. Bandžiau vėl sužadinti jausmus,
bet nepavyko. Viduje aš mirusi.
Atleisk.
Diana
Ji nemūvėjo vestuvinio žiedo. Bandė tai paslėpti už

dedama dešiniąją plaštaką ant kairiosios, bet susitikimui
tęsiantis jai prireikė atsigerti vandens. Užmečiau akį į jos
kairiąją plaštaką prieš jai vėl padedant ją ant kelių.
—Mes suprantame, kad kompanijos statute nenu
rodyta aiški procedūra, kaip įvertinti akcijas atpirkimo
atveju, - kalbėjo Saidvinder, - bet mano klientė nori,
kad jai parduotumėte savo penkiasdešimt vieną procentą
kompanijos akcijų už savikainą.
90
I )i;ma pastatė stiklinę ir padėjo dešinę ranką šalia kai-

i Imlus ant kelių.
Savikainą?
Tokią, už kurią jūs pirkote.
Kai verslas buvo bebaigiąs skęsti, ir aš norėjau iš-
p.inluoti jį dalimis? - pasisukau į Dianą. - Mes čia visą
Viii,indą sėdime dėl šito? Tu nori mane išspirti?
Mano klientė apeliuoja į jūsų gerą valią.
Kokią gerą valią? - nenuleidau akių nuo žmonos. -
Ai seniai apie tai galvojai?
|os žvilgsnis nuslydo prie rankų. Ant kelių. Aš pliaukš-
lrįėjau per stalą ir ji pašoko.
Kaip. Seniai.
Nemanau, jog tai svarbu, - atrėžė ji.
Pone Steinbekai, mes galime toliau dirbti, kai jūs
pasikonsultuosite su teisininkais, bet tai...
- Tai svarbu. Turiu žinoti, kiek laiko dulkinau nepa-
JJsiamąją.
- Tai nepriimtina.
- O aš? - sušuko Diana, jos akys žėrėjo ugnimi. - Su
kuo aš dulkinausi?
- Galbūt turėtum sudaryti man sąrašą.
- Niekada, išsigimėli, - ji pasilenkė į priekį, padėjo
kairę ranką delnu ant stalo. —Aš niekada. Bet ką tu veikei
praėjusį vakarą?
91
CD REISS
Žodis išsigimėli mane nutildė ir tuo laiku Ronda S.ii

dvinder užpildė pauzę.
- Pone Steinbekai. Tikėjausi, kad mes galėsime lęsil
be...
- Ką turi galvoje? - paklausiau Dianos.
- Neatskleisime konkrečių priemonių, kurių ėmėmės,
bet praėjusį vakarą jus matė besilankantį žinomame sekso
klube.
Nutaisiau ramią išraišką ir nesujudėjau. Įsitikinau,
kad kvėpuoju. Bet jaučiausi taip, lyg man būtų trenki,
į vidurius. Nenorėjau, kad Diana sužinotų. Nenorėjau,
kad sužinotų jos advokatė. Slėpiau savo praeitį nuo žmo
nos visą tą laiką, kiek ją pažinojau, ir dabar ji supras, kaip
jai visą laiką melavau, apgaudinėdamas ir save.
- Kaip seniai, Adamai? - suurzgė Diana, jos apatine
lūpa drebėjo. - Kaip. Seniai.
- Vaje, Diana, atrodo, lyg tau rūpėtų.
Ronda Saidvinder buvo pagarsėjusi kaip specialistė,
niekad neleidžianti emocijoms užgožti savo kliento gy
nybos.
- Teisėjui tai nepatiks. Nepatiks ir tai, kad stovėjote
lauke ir stebėjote ją pro langą.
- Pasamdėte kažką manęs sekti, - susivokiau.
- Ginant interesus... - pradėjo Ronda, bet Diana ją
pertraukė:
- Tai Redžinos mintis, džiaugiuosi, kad taip padariau.
92
liivo terapeutės? Ji pasiūlė tau mane sekti? Argi tai

i inkai*
|l (galvojo, kad tu mane apgaudinėji, - papurtė galvą
Mlh m , - Padariau tai norėdama atmesti galimybę, nes
HMitlau, kad ji klysta.
Kaip seniai jūs lankotės sekso klubuose, pone Stein-
In Ii ai:' paklausė Ronda.
Neatsakiau. Ne dabar. Diana buvo susinervinusi, o aš
imu jau, kad ji minutėlę pasėdėtų ten ir pasijustų taip,
kaip jaučiausi aš. Lyg būtų gyvenusi apgaudinėjama pen-
l*i ilūs metus. Nes velniop ją ir jos pirštą be žiedo, ir jos
įm.įleistą laiką Žako lovoje. Velniop jos detektyvą, jos te-
i iįmulę ir advokatę. Velniop jos pastangas išspirti mane
Uverslo. Velniop ją.
Mylėjau ją, bet velniop ją. Jeigu ji pasamdė detekty-
v .į mane sekti jau seniai, ji turėjo žinoti, kad nesilankiau
Hu\yje nuo tada, kai mes susituokėme. Ji teturėjo vienos

nakties nuotykių įrodymą. Nakties, kai ji mane paliko. Ir
lai degino ją iš vidaus.
( lerai.
Velniop ją.
- Kaip minėjau, - tęsė Saidvinder, - priežastis neišti
kimybė. Mes norėjome padaryti tai nuotaikingai.
~Taigi mane sekėte, - nenuleidau akių nuo žmonos,
n jos akys buvo įsmeigtos į mane. Nežinau, ką sakėme
93
CD REISS
vienas kitam. Mes tiesiog svaidėmės skausmo ir išdavys

tės kupinais žvilgsniais.
—Galime praleisti išsiskyrimą ir tiesiog padėti jums
Bet sąžiningumo vardan mes grįšime prie negrįžtamo i.ši
rimo statuso, jeigu jūs sutinkate pasirašyti jaguaro perdi
vimo dokumentus.
Mano įdėmus žvilgsnis nuo žmonos nukrypo į Sai
dvinder.
-Ką?
- Ir stovėjimo vietos Lafajete.
Stovėjimo vieta požeminėje aikštelėje buvo pirmas da
lykas, kurį mudu nusipirkome kartu. Mes juokėmės iš to
ir dulkinomės priekinėje sėdynėje, toje pat vietoje, nes ji
buvo mūsų.
- Negaliu patikėti, kad priėjome iki automobilio.
—Taksi neveža tėčio deguonies balionų, —paaiškino
Diana.
- Nusipirk sau automobilį.
—Tai ir yra mano automobilis.
Stovėjau nejudėdamas. Man jau pakako šių nesąmo
nių.
21 skyrius
ESAMASIS LAIKAS
// tino.
Automobilis, detektyvas, išsiskyrimo sąlygos, —visa tai
iii.inr sukrėtė, bet man išėjus iš ketvirtosios konferencijų
s galvoje švietė vienintelė mintis: Diana žino, kad aš
buvau Rūsyje.
Kva matė mane koridoriuje, einantį į savo kabinetą.
Spėk, ką dabar mačiau tualete, - sušnibždėjo ji. -
l'ilslėgtą.
Kristianą Grėjų.
Ką?
Atsitiktiniai klausimai - atsitiktiniai atsakymai.
Oficialiai tavęs nepalaikau dėl to, kad eini į moterų
m.ilctą.
Tu tikras riešutėlis, Eva.
- Žinau, - ji praėjo pro mane ir neatsisuko.
95
CD REISS
Džastina, mūsų samdyta architektė, išėjo iš mouių

tualeto kaip tik man pėdinant koridoriumi. Kai ji Jin
go, įžengiau vidun ir užsklendžiau duris. Taukštelėjo, Iv\\
gongas nuskambėjo.
Diana atsisuko, rankomis įsitvėrė kriauklės krasio,
vanduo tebebėgo.
- Ką tu čia darai?
- Čia mano kontora.
Žengiau link jos. Ji nesujudėjo.
Pasilenkiau į priekį ir už jos užsukau čiaupą.
-Tavo advokatei neįdomu niekas, tik jos sąskaita. Juk
žinai šitą, tiesa? - nuplėšiau popierinio rankšluosčio lapų
ir ištiesiau jai.
- Negaliu būti su tavimi viena, - ji šluostėsi pirštus.
Tu per daug... Nežinau to žodžio. Nepajėgiu galvoti, kai
tu žiūri į mane. Aš tik...
- Maniau, kad tu dulkiniesi su Žaku Abramsonu.
Jos akys sužėrėjo. Pyktis ar pripažinimas? Daugiau
nieko negalėjau pasakyti.
- Štai kodėl nuvykau į Riversaido gatvę, - pasakiau. -
Užmušti jo, jei būčiau sutikęs.
- Tiesiai iš BDSM* klubo?
- Tiesiai.
* BDSM yra sudėtinė angliška santrumpa, reiškianti surišimą ir discipliną
(angį. bondage & discipline), dominavimą ir nuolankumą (angį. dominame
& submission) ir sadizmą bei mazochizmą {angį. sadism &mazochism).
BDSM apima plačią žmonių veiklos bei tarpusavio santykių sritį. Nors
ne visuomet atvirai seksualūs (gali ir nebūti jokio sekso), šie veiksmai bei
santykiai paprastai būna daugiau ar mažiau erotiški.
96
kaip tu galėjai? Tu jaudinaisi, kad aš su Žaku, o pats

<ihhmIu'jiii kažkokiai moteriai, kad tave surištų ir pliauš-
Ii m M| , ii panašiai?
|imkjausi taip garsiai, jog maniau visą kontorą sulėk-
i m i | tualetą pažiūrėti, dėl ko čia taip juokiasi,
kas tokio juokingo?

klausyk, aš neturiu nieko prieš vyrus nuolankiuo-
•Imi. Ii dominuojančių moteriškių kambariai prigrūsti,
Imi
kaip ilgai tu dalyvauji šiose nesąmonėse, Adamai?
Ilimpat pradžių ar po vedybų? Ar todėl tu išsiblaškęs, kai
m m*mylimės? Norėtum, kad būčiau kitokia?
/(•ūgtelėjau atgal. Tai, ką ji pasakė, buvo įžeidžiama. Ji
pulrido visą esmę ir pataikė tiksliai, kur reikia.
kirsi jausdama, kad mano šarvas praplėštas, ji lindo
vidun.
Sakai, kad myli mane. Kaip tu gali? Turėjai visą an-
n.| gyvenimą ir niekad apie jį nepasakojai. Kokia buvo
uiiiM| santuoka? Pasakyk, kiek giliai tai siekia?
Pasakysiu tai vieną kartą tau asmeniškai ir vieną kar
ui advokatui, jeigu reikės. Neprivalau kartoti šios teisybės
•langiau kartų.
Pažvelgiau jai į akis, o ji nuskenavo mane skersai ir iš
ilgai, blyksty blyksty b lyk st. Jos akys negalėjo žvelgti ramiai.
|l galėjo mane pažinoti, bet nemylėti, arba mylėjo manęs
nepažindama.
97
CD REISS
- Nebuvau tame klube nuo tada, kai mes pradėjonu

susitikinėti, ir tu esi vienintelė moteris, kurią aš nuo t.ul.i
paliečiau. Taškas.
- Buvai anksčiau? Tau tai svarbu?
- Taip.
- Kodėl nepasakei man?
Nes mylėjau tave.
Nes bijojau, kad tau tai patiks.
- Ar nori automobilio? —paklausiau. —Pasirašysiu
perdavimą. Šimtu procentų.
- Kas tau iš to?
- Duosi man penkias minutes. Čia pat. Dabar.
- Nesidulkinsiu su tavim.
Aš kvailai išsišiepiau. Kažkur čia buvo silpna vieta. Ji
domėjosi. Smalsavo, ką aš turiu galvoje. Valdžiau jos dė
mesį. Jos advokatė galėjo daužytis į duris ir nepajudinu
Dianos nė per plauką.
- Aš neliesiu tavęs.
Ji nurijo seiles ir šiek tiek pakreipė galvą. Iš smalsumo.
- Kas tai?
- Tau reikės pasikelti sijoną.
Ji suraukė antakius.
- Sakiau, kad nesidulkinsiu su tavim.
- O aš sakiau, kad nepaliesiu tavęs. Tu nori sužinoti
apie mane ir tai, kokia ta kita mano pusė? Aš tau parody
siu. Neskaudės. Gali netgi patikti.
98
|l tiesiog gręžė mane akimis, degdama noru, skrodė

Mlg\niu kiaurai.
I'.įsikelksijoną, - pasakiau nepripažindamas galimy-
Imv lt.ul ji nepadarys to, ką liepiau.
Uuvo gera tarti žodžius tokiu tonu. Gera, kai jos akys
miluypo į grindis.
I'.įsitikėk manim, - pasakiau taip tyliai, kad ji vos
Mj'lnln. - Penkios minutės. Tada mums nebereikės kovoti
»l»I iitiiomobilio.
Atsitraukiau ir nustačiau laikrodžio žadintuvą. Jai ne-
Imvn svarbu automobilis. Jaguaras jai rūpėjo mažiausiai,
Imt ui buvo apčiuopiamas pasiteisinimas.
11/ nuleistas akis. Už tai, kaip pasikeitė jos kvėpavi-
Hiiv Už tai, ką Čarlis žinojo ir aš įtariau, bet neprisipa-
Ūuau.
(i.tlbūt kiekvienas jos kūno kaulelis buvo nuobodus,
f «>i11m11.
Užbaigsime bet kada, - nuraminau. - Tik ištark
J'mI),
|i padėjo rankas ant klubų.
IJ/.lenkė pirštus.
Sugriebė medžiagą.
I'.įsikėlė sijoną.
Sušvytavo šlaunų viršutinė dalis, tada susitiko tarpko-
|\ |«a. Aš jau buvau sustandėjęs ir nesistengiau to paslėpti.
|l pastebėjo ir nustojo traukti sijoną.
99
CD REISS
- Aukščiau, - pasakiau taip, tarsi mokydamas ją dru

mai pakabinti paveikslą virš sofos. Tiesiog turėjo pakeli i
aukščiau. Tai nebuvo prašymas.
Pakilo aukščiau. Medvilninės kelnaitės taip šviesiai m
žinės, kad beveik baltos. Maži plaukeliai audinio paku*,
čiuose. Nustebimas dėl plaukelių prirėmė mano kiaušu*.
Diana visada švariai skusdavosi, visą laiką. Tai buvn
jos prioritetas. Jeigu ji leido plaukeliams augti, tai rcisk*
vieną dalyką. Ji nemanė, kad kas nors pamatys. Nei .1.,
nei (kur kas svarbiau) Žakas ar koks kitas vyras. Šie ni.1/1
plaukeliai teikė palengvėjimą.
- Kas toliau? - paklausė ji.
- Kaip jautiesi?
- Keistai, Adamai. Iš tiesų keistai.
- Kodėl?
- Nes stoviu čia su sijonu, pakeltu ant juosmens? Ne*,
tu man liepei? Maža to, dėl automobilio, tai šiurpu.
Ji buvo tokia atvira. Aš troškau jos atvirumo.
- Ne dėl automobilio. Vadinasi, tau kovoji ne dėl au
tomobilio.
- Panašiai.
- Tai svarbus skirtumas. Tu nepaklūsti man dėl daik
to. Tu paklūsti man, kad aš kažką daryčiau. Imčiausi
veiksmų arba ne.
- Manai, tai nekeista?
- Nemanau. Ir mes tebeturime keturias minutes.
100
t\ lipiau į priekį. Ji jautėsi nepatogiai - iš dalies dėl

Miimskiriančio fizinio atstumo. Aš norėjau pasitraukti,
l ui ji nejaustų grėsmės, bet mano žvilgsnis neleido jai
u ipalaiduoti. Nenuleidau nuo jos akių. Užuodžiau jos
kmpalus ir tai, kad jai trūksta kvapo.
Ai tu susijaudinusi?
Seksu manęs nesusigrąžinsi. Atleisk...
I iesk save.
h įsiminiau mūsų pirmąjį vakarą taksi. Ji atrodė tokia
l«ilsiai nuobodi, kad nebūtų nė žaidusi. Bet, būnant vie-
M Ii uis tualete, jos pradinis šokas ir įsiskaudinimas tetruko
vhnakimirką; ji suglaudė lūpas ir siektelėjo žemyn, pečiai
pikleipti, ranka atkakliai slydo lyg norėdama patikrinti,
n jos lytinės lūpos dar ten.
Savo kūne mes turime šimtus kaulų ir kartais nepripa-
/jNiame pirmenybės tų, kurie mus gąsdina.
Ar tu sudrėkusi?
Siek tiek.
Aš sučiupau kriauklės spintelės kraštą ir priartėjau lū
pinis prie jos skruosto; trūko vos kelių milimetrų, kad
Imuau ją palietęs.
Tu manęs nebemyli, - sušnibždėjau. - Bet aš visada
palių priversti tave sudrėkti, ir tu visad patirdavai orgaz
mu su manimi. Kaip per mūsų atostogas Italijoje. Floren-
•įjoję. Grįžtant iš to klubo, mažoje gatvelėje. Atsirėmus
j sieną. Aš perplėšiau tavo apatinius.
101
CD REISS
Ji ėmė kvėpuoti greitai ir negiliai.

- Dulkinau tave tamsoje, ir kai tu patyrei orgazmą
sušukai mano vardą taip garsiai, kad visuose butuose u)
sidegė šviesos.
- Tai buvo puiku, - ji pasisuko veidu į mane.
Kai jos lūpos vos nepalietė manęs, aš pasitrauki.m
į šalį tiek, kad nuo jos pabėgčiau.
- Sakiau, kad tavęs neliesiu.
- Aš apsigalvojau.
Manęs neapkvailino. Tai kalbėjo jos susijaudinimas.
- Ar tu sudrėkusi?
- Taip.
- Kiek sudrėkusi?
- Labai.
Aš valdžiau ją. Ji padarytų viską, ką jai liepiu. Bet .iš
norėjau labai paprasto dalyko. Norėjau, kad ji patimi
malonumą.
- Paimk šiek tiek syvų nuo savo lytinių lūpų ir patrink
į klitorį. Kad jis sudrėktų.
- Adamai.
-Ką?
- Kas tau užėjo?
- Padaryk tai, - jaučiau, kaip ji ranka įsirėmė į mane.
Trink savo klitorį pirmyn ir atgal. Nesustodama. Vienas,
du, vienas, du.
Jausdamas, kad ji tai padarė, atsitraukiau. Ji sustojo.
Jos keliai buvo vos vos sulenkti, ir pirštais ji lietė savo
102
biiui •»lupas iš šono, ne nuo juosmens. Ji niekad nenu-

•iml.ivn manęs stulbinti. Jos gėda buvo akivaizdi. Kaip ir
m"i|>iihlmimas.
Vienas, du, vienas du, medžiotoja.
Ai lai tavo būdas sugrįžti pas mane?
Vienas, du, vienas, du. Leisk man pamatyti, kaip
)•iiiil orgazmą. Tu tokia graži, kai jį patiri. Tu jau daug
l>i -l» Lci.
Nemaniau, kad ji tęs man ją stebint, bet jos klitoris
mn jo trūkčioti ir būti sustandėjęs. Jos kūnas tikriausiai
|m|ijt nugalėti protą, kadangi jos pirštas vėl pajudėjo;
|! buvo užsimerkusi. Jos skruostai paraudo, o keliai dar
Iibi.msulinko.
I’lorencijoje. Po valandos, kai atvykome į viešbutį.
b| vakarą aš taip giliai įsiskverbiau į tave. Dulkinau tave
Mnugaros, o tavo koja buvo padėta ant spintelės. Norėjau
ii'ai luinu įsiskverbti į tave. Taip tave mylėjau. Ir aš išsiža-
•li |au to, kas esu. Vakar vakarą klube prisiminiau, kas aš
buvau. Buvau vyras, kuriam paklusdavo. Aš valdydavau
mmeris, ir jos man paklusdavo. Rezultatą netrukus pajusi
h iii. Absoliutus malonumas.
|i tyliai tęsiamai sudejavo pasilenkdama ant tualetinio
u,įlinko, persikreipusi. Galėjau ją tuojau pat išdulkinti.
11.liejau palenkti ją ant spintelės ir išbarškinti. Bet esmė
buvo ne tai. Ne. Žiūrėti, kaip jos ranka juda po drabu
žius, nes aš taip liepiau. Čia buvo esmė.
103
CD REISS
A ištrūko jai iš gerklės. Per mūsų santuokos metus su

pratau: tai reiškia, kad ji tuoj patirs orgazmą.
Mano laikrodis supypsėjo.
- Laikas baigėsi, - pasakiau.
Jos akys išsiplėtė. Ranka sustojo.
- Ačiū tau, - padėkojau. - Mes baigėme. Atsiųsiu tau
automobilio perdavimo dokumentus. Tikriausiai geriau
nuleisti sijoną, nes aš negaliu užrakinti durų iš lauko.
Buvo sunku pasitraukti nuo jos krūpčiojančios, pasi
lenkusios visu kūnu, neparagavus jos lyties, nepamačius,
kaip ji reaguos toliau, bet aš pasukau į kampą, atrakinau
duris ir išėjau iš tualeto.
22 skyrius
ESAMASIS LAIKAS
Tik pasiekęs kampą supratau, jog drebu. Ne nuo šal-

rin, nors tikrai buvo šalta. Kraujas mušė iš mano širdies
Ii dažė visą mano kūną karščio raudoniu. Ji padarė tai,
L; j.ii liepiau. Valdžiau ją penkias minutes. Ji priklausė
in.in. Malonumas ir gėda, kiekvienas paklusnus jos kūno
k.Milelis šią trumpą akimirką buvo mano.
Visa sugrįžo su trenksmu. Svaigau nuo dominavimo.
I'iįsiminiau, kaip jausdavausi su kitomis moterimis, bet
mi Diana buvo šimtą kartų stipriau. Po tokio ilgo išsis
kyrimo adrenalino ir endorfinų pliūpsnis pavertė mane

puikiai suderintu instrumentu.
bengiau į gatvę savo plokščiapadžiais batais, tirpstan-
lis ledas kūrė naujas išdavystes, bet aš žinojau, kad ant jų
nesuklupsiu.
105
CD REISS
Einant per gatvę mano padai taukšėjo - vienas, du,

vienas, du - įsiliedami į aplinkos ritmą, miesto garsu,
vėją, gairinantį mano veidą, aukštai iškilusius dangom
žiu obeliskus; aš įsikomponavau į pasaulio audinį.
Geltonąjį taksi pirmiau išgirdau ir tik po to pamačiau
Ratai necypė - gatvėje buvo per daug tirpstančio ledo. \u
traškėdami trupino ledą, kai metalinis griozdas nevaldo
mas riedėjo link manęs, vis artyn ir artyn. Nebuvo km
bėgti. Nei šokti į šalį, nei išvengti smūgio.
Tačiau aš pajėgiau puikiai save valdyti. Jaučiausi teisu*,
pasaulyje. Jaučiau savo būties apčiuopiamumą ir minčiu
gijas.
Žengiau žingsnį į šoną.
Taksi pralėkė pro mane per kelis centimetrus, čiuo/
damas ir taškydamasis sustojo.
Sulig tuo slysčiojančiu į šalis geltonu automobiliu ii
palengvėjimo atodūsiu visų, kas matė čiuožiant taksi,
durys man už nugaros užsitrenkė. Man reikėjo keliauti
į priekį, grįžti prie to, kas buvau.
23 skyrius
McNeill-Barnes kompanijos archyvas.

K.ilbos Loidui Barnesui išeinant į pensiją stenograma.
( Itiiideviešbučio iškilmių salė.
.M)12 metų birželio 21 diena.
I>alyvauja personalas, autoriai ir kviestiniai svečiai.
Visas svečių sąrašas pridedamas.
Mudu su žmona perėmėme šią kompaniją daugiau nei

|*iirs dvidešimt penkerius metus iš kitos komandos, su-
n,ilsiytos santuokos saitais - žmonos tėvų, Ričardo ir Ber
ms Maknilų. Dikas ir Berta buvo pionieriai. Kartu jie lei-
Jn knygas ir padėjo atsiskleisti kai kuriems garsiausiems
Alnumečio amerikiečių autoriams. Tikriesiems literatūros
milžinams. Ir, daugiausia dėl Bertos įtakos, jie publikavo
kelias labiausiai vertinamas savo kartos moteris autores.
107
CD REISS
Mes su Marta bandėme išlaikyti šią viziją, bet tuu

jome nedidelę verslo spragą. Technologijos. Kintamvs
skoniai. Mes plaukėme pasroviui, dirbome dieną ir nakij,
nors Marta antrą kartą susirėmė su vėžiu, bet mes laku
stengėmės žiūrėti į ateitį.
O aš negaliu įsivaizduoti ateities be leidyklos. Vieniu
telis dalykas, kuris mane palaikė praėjusiais metais, buvo
lėtas, pastovus, pelningas kompanijos augimas mano
dukters Dianos ir jos būsimo vyro Adamo Steinbeko
dėka.
(Pakelia taurę)
(Svečiai ploja)
Koks didis džiaugsmas perduoti kasdienį kompanijos
darbą savo dukrai ir naujai vyro bei žmonos komandai.
Svajojau perduoti jiems pelningą ir istoriškai reikšmingij
leidyklą. Pavyko ne taip gerai.
(Netikėjimo šūksniai)
Perduodu jiems eilinę kompaniją, kurioje galima kurti
ir leisti svarbius darbus šį naują šimtmetį. Dar svarbiau,
kad aš perduodu ją šeimai. Mirsiu laimingas, kad ši kom
panija gyvuoja ir yra šeimos rankose.
Judviem reikia susilaukti vaikų, tuojau pat.
(Juokas)
24 skyrius
ESAMASIS LAIKAS
Nuo tada, kai priverčiau Dianą paklusti Tyrimų irplė-

mmkontoros tualete, praėjo dvi dienos. Tiek laiko ji dir-
Iiti luinuose, o aš plėšiausi tarp leidybos ir nekilnojamojo
milo plėtros.
lose patalpose, kur būdavo ji, mane slėgė maždaug
|mmIdos tonos skausmo. Bet tos penkios minutės paklus
ninuo, kad ir kaip nenoromis tai įvyko, buvo dieviškos, -
mmaniau, kad to sulauksiu.
(ialvojau apie ją nuolatos.
Mudu su žmona dirbome dėl to, kad aš buvau planuo-
injas, o ji išradingai apgalvodavo mūsų gyvenimą kartu.
|i nuėjo idėjų, ir puldavo jas įgyvendinti išgirdusi starto
djuialą, bet pusiaukelėje užsimiršdavo ir toliau darydavo
k.| nors kita.
Tai buvo veiksminga, nes aš mėgdavau užbaigti, kas
|m.įdėta. Ji norėjo buto gatvės, kurioje buvo leidykla, gale
109
CD REISS
ir puolė pirkti daug negalvojusi. Kai mudu kalbėjome'i,

kaip atgaivinti leidybos verslą, ji norėjo sumažinti gro/l
nės literatūros svarbą kataloge ir įkvėpti gyvybės ilgiem1,
publicistiniams veikalams, paremtiems klausimais jo*,
dienoraščiuose. Ji pradėjo abu projektus. Aš užbaigiau.
Ką mes turėjome neskaitant darbo?
Vienas kitą, buvome kartu. Kontoroje, lovoje, viriu
vėje iš ryto, kurdami strategijas, vystydami idėjas - ui
mano maloniausi prisiminimai apie Dianą.
- Miegokime kontoroje, - kartą paprašė ji, galbūt me
tams praėjus nuo mūsų vestuvių.
Aš paglosčiau jos ranką jausdamas, kaip jos blakstie
nos virpa man ant krūtinės. Šeštadienis buvo vienintele
diena, kai galėjome ką nors nuveikti, tad privalėjome ui
padaryti. Finansinis kraujoplūdis sulėtėjo, bet mums rei
kėjo ir toliau stengtis iš visų jėgų.
- Galime miegoti rytoj.
Ji pakilo prieš man baigiant kalbėti ir anksčiau, nei
spėjau jos paprašyti pabūti nors akimirką ramiai (dar
pusvalandis nieko nepakeis), užsidarė tualete.
Aš nevažiavau į jos pusseserės vestuves Minesotoje. Ji
pasiėmė tik dvi išeigines nuvykti į tetos laidotuves Nau
jajame Džersyje, nes mes turėjome svarbų susitikimą Los
Andžele. Mes praradome kūdikį ir, nors reguliariai dul-
kindavomės, nė kiek nesistengėme derinti sekso prie jos
ciklo.
110
Kiekviename žingsnyje mes vis nuvildavome vienas

hi|
M.m skaudėjo. Sąnarius. Galvą. Širdį. Skaudėjo nuo
miM urnos ir bejėgiškumo. Skausmas nebuvo fizinis. Ban-
»IM.1u jį išlakstyti druska pabarstytomis gatvėmis. Sniego
l'ihiiys šaligatvio kraštuose siaurino taką, ir aš pasukau
| ilisiiu;, kad nesusidurčiau su vaikišku vežimėliu. Petimi
luuksielėjau žalią metro užtvarą.
Nesustodamas ir neišsimušdamas iš ritmo nubėgau
liljiuis žemyn ir įsėdau į A linijos metro, važiuojantį
♦ulesio pakraštin.
Sumautas traukinys. Negalėjau pasakyti, kaip greitai
|h važiuoja, nes jis buvo toks prakeiktai lėtas. Aš turėjau
|mukyti tai, ką reikėjo pasakyti. Mes buvome per daug
nisiielkę į darbą. Čia ir bėda.
Išlipau Riversaido kelyje ir nubėgau į vakarus šeštadie
nio sutemose. Turėjau pasakyti tiek daug dalykų. Viskas
iiklvaizdu. Visos dėlionės detalės sudėtos į vietą.
Šviesos Žako bute nedegė. Pasižiūrėjau į telefoną, kiek
valandų, bet nereikėjo žiūrėti. Buvo pakankamai tamsu,
kari ji užsidegtų šviesas.
Buvo beveik mėnesio pabaiga. Ar ji išsikraustė? Kur?
Įsmukau į barą paskambinti. Ji turėjo atsiliepti.
Bet tada pastebėjau programos ikoną ekrane, skirtą
sekli telefono buvimo vietą, jei jis pavogtas. Ar žmona vis
riai naudojasi mano paskyra?
CD REISS
Prisėdau ant šalto suoliuko prie Hadsono upės ir spm

telėjau paveiksliuką.
Mažiau nei po sekundės parodė jos telefono buvimu
vietą. Miesto centre.
Rūsyje.
25 skyrius
Ai niekad jos nevaldei? Ar ji niekad tau nepakluso,

m nupučio? Neklausė komandos? Primygtinių prašymų?
Vruskėsk kojas.
1ukar nesiskutau.
ftlan nerūpi.
Nė užvakar.
Puškėčiau jos kojas. Tamsu. Vėlu. Mes dirbome neat
imti,imi kvapo visą savaitę. Nesimylėjome astuonias die-
•»11*»,ir matydamas ją kontoroje einu iš proto. Matydamas
)>l lyte, kai kalbamės apie Soho pastato dalių išnuomoji-
iii,j pro dušo duris, jaučiu, kaip mano lytis sustangrėja, ir
niekad nesvarstau atsipalaiduoti, nes žinau dienotvarkę.
Žinau, kur ir kada mes turime būti. Bet jaučiu malonų,
•alpių, savitą jos lyties aromatą.
Atsiklaupiu ant lovos ir praskečiu jos kelius.
113
CD REISS
As tokiapavargusi, brangusis.
Ji pavargusi. Tai ne gudrybė. Rankomis perbraukiu |.il
per vidinę šlaunų pusę, ir kai mano pirštai paliečia jo*,
skylutę, pajuntu, kad skylutė drėgna. Ji sudejuoja.
Sulenkiu jos kojas ir praskečiu kelius. Ji maloniai p.i
klūsta.
Negaliupajudėti. Aš tokiapavargusi. Mes turėsime kchi\
po keturių valandų.
Ji vos pajėgia tarti žodžius.
Tada nejudėk.
Negaliu.
Tiesiogleisk man tavepaimti.
Gerai.
Dulkinu ją. Kai sujuda, prašau gulėti ramiai. Kai jos
antakiai įsitempia ir burna prasiveria, aš ją nutildau.
Nejudėk. Būk visiškai rami.
Adamai. Adamai...
Sa. Daugiau nė žodžio.
Myliu tave.
Galiu pasakyti, kad ji patyrė orgazmą, kai jaučiu jos
raumenis įsitempiant ir atsipalaiduojant. O patyręs or
gazmą jos gelmėse, aš valdau pasaulį.
26 skyrius
ESAMASIS LAIKAS
„Ar tu Rūsyje?"
„Ką, bičiuli? Tai išbandymų naktis. Mes Lofto

klube."
„Diana ten."
„Diana, tavo konservatyvioji žmona?"
„Aš miesto pakraštyje. Reikia, kad tu nueitum ten ir

įsitikintum, kad jai nieko neatsitiko. Aš atvažiuosiu
kuo greičiau."
„Mes jau pakeliui."
„Ačiū."
„Tu mums skolingas, pasiekei karjeros viršūnę.'

27 skyrius
ESAMASIS LAIKAS
Nepaklausiau, kas tie mes. Pamaniau, jog tai Viktoras

arba kitas kadras. Kitas kūnas. Kažkas, kas gyveno pagal
taisykles ir kodeksus. Kažkas, kas norėjo vietoj manęs pa
bėgti į Rūsį išbandymų naktį.
Kol kas turėjau per daug reikalų.
Su prakaituota sportine apranga klube toli nenueisi,
o aš buvau tankiai apgyvendintos salos šiaurės vakarų pa
kraštyje. Norėjau būti pietvakariniame.
„Diana, ką tu darai?"
Turėjau piniginėje dvi šimtines ir daviau vieną taksi
vairuotojui.
- Nuvežk mane į Taibeką per penkias minutes, ir duo
siu dar vieną.
Jis nulėkė kaip vėjas.
116
„Su niekuo nesikalbėk."

|) neatsakė. Signalas apatiniame aukšte - tikrajame rū-
•i|* visada buvo sunkiai pagaunamas. Taip pat ir vaiz
din I..įteksimai triko ir pliaukšinti oda. Spenelių spaustu-
l MIi krūtų kankynės. Pikantiškas seksas vykdavo atskira-
m« k,mibaryje, bet kai kuriais vakarais galėjai justi jį ir čia.
I.ū aš įsivaizdavau žvelgdamas jos akimis. Ji matytų
♦ Ii i«įsųicn, kur aš mačiau kontrolę. Kai žvelgiau savo aki-
mli, lai atrodė, jog laimingi žmonės tenkina savo porei
kius, Atrodė, lyg toje vietoje nebūtų sveiko proto.
|l šitaip negalvotų. Ji nežino, kad kiekvienas kirtis yra
•t*iylių, susitarimo ir sandorio dalis. Ji nežino, kad ten yra
Inumių taryba, kuri nesutarimus spręsdavo ekskomuni-
I*nIj.i ir baudomis.
Patikrinau jos telefono vietą, bet nebuvo jokio naujo
il|Mulo. Tik senoji vieta.
Išbandymų naktys buvo ramios pagal įprastus standar
tus, nes galėjo apsilankyti bet kas; kai kuriems bendruo-
inrnės nariams nauji žmonės buvo privalumas. Padidė
jusi rizika, kad kažkas pamatys, juos užvesdavo, ir aktai
ijMUoje galėjo virsti neįtikėtinai audringais vien dėl šios
jiilr/.tsties.
)i jaučiasi gerai. Niekas jos neįskaudino ir nepalietė. Ją
l ingo taisyklės, ir ji laisvai gali išeiti su drauge ar dviem.
(i.ilbūt ji išėjo su vaikinu.
Reikėjo atsikratyti šios minties, kol ko nors nesudau-
Jl.lll.
CD REISS
Taksi vairuotojas užsidirbo papildomą šimtinę. Pri/.i

dėjau dar šimtinę, jei manęs palauks.
Nusiprausiau per rekordinį laiką ir įlindau į kostiumą
trumpai užmečiau akį į save veidrodyje, o tada čiup.iu
švarką ir išdūmiau lauk.
Už aksominių virvių būriavosi minia. Robas ir Kernį
tikrino žmones pagal sąrašą ir įleisdavo kitus tik todrl,
kad jie atrodė išsigandę. Baimė buvo šauni pramoga. |i<
praleido mane pro virvę.
- Tai išbandymas, - pasakė Robas.
- Žinau, - plekštelėjau jam per petį ir įėjau.
Mano telefonas skambtelėjo.
„Matau ją."
J i šeštame aukšte."
Nuėjau prie savo telefono lokatoriaus. Radau ją. Nau
jas signalas. Ta pati vieta. Ji išlindo iš požemio.
Įšokau į liftą drauge su moterimi lateksinėmis keliu'
mis bei antkakliu ir jos valdovu, kuris dėvėjo plėšytu1,
džinsus ir odinį švarką. Jis laisvai laikė jos pavadėlį, ir k.n
žalvarinės durys užsitrenkė, pamačiau mūsų trijų atspin
dį. Liftuose ar koridoriuose scenos buvo neleidžiamos,
taigi mes visi stovėjome veidu į priekį, pakeliui į vyro do
minavimą. Valdovas man iš dešinės tyliai trūktelėjo pava
dėlį ir nuolankioji švelniai nusišypsojo.
Pasitaisiau kaklaraištį žvelgdamas į atspindį žalvarinė
se duryse.
1 18
M.ino žiedas tebebuvo ant piršto.

Inoj pamatysiu ją klube, šeštame aukšte.
I'.ilengvėjimas, puiki nuotaika ir didelė baimė.
Alsavau taip giliai, kad man neužteko plaučių.
Ihuys į raudonąjį koridorių atsivėrė.
28 skyrius
ESAMASIS LAIKAS
Mano erdvė. Mano kambarys. Mano pasaulis.

Penki žingsniai iki durų, dešimt iki baro - tiek m.m
prireikė, kad atgaučiau savitvardą. Diana buvo mano sau
goma, mano valdose. Ničniekas be manęs jos nepalies.
Pirmą pamačiau Čarlį, jis parodė į barą. Žioplys ūk
stebėjo.
Ji sėdėjo prie baro tarp dviejų vyrų. Viktoro ir Brack
no. Pažinojau juos ir žinojau, kodėl jiedu su ja šnekasi
Ji buvo graži ir nepatyrusi. Jų užmačios man buvo labai
aiškios, ir aš vos valdžiausi plikomis rankomis nesumalc,s
jų marmūzių.
Turėjau sulaikyti kvapą ir sumažinti savo lūkesčius ai
sižvelgdamas į tikrovę.
120
Iikejausi, kad ji bus drovi ir išsigandusi. Kaip kačiu-

Priblokšta. Išplėstomis akimis.
Iįkrovė buvo tokia: ji buvo moteris, kurią vedžiau.
M vedžiau viršininkę. Vedžiau nuovokią, kūrybiškai
M ipunčią moterį. Šios savybės netrukdė jai nervingai
Mlp/ioti į beveik nuogą moterį, susirangiusią prie Vik-
iMiu kojų, bet Diana buvo taip įsitraukusi į pokalbį, lyg
*ūkis aplink ją būtų normalu.
h ji buvo viskas. Negirdėjau, ką ji kalba, bet žinau,
kid jos balsas skambėjo aiškiai ir pasitikinčiai pagal tai,
kilp žvelgė jos akys. Linkčiojo Viktorui atsakant į klau
simus. Glaudė gėrimą prie lūpų.
|ns palaidinė buvo susagstyta iki viršaus, bet aš ma-
i'liiu, kaip kilnojasi jos krūtinė, žinojau, kokios formos
!•••»krūtys, kaip sustandinti jos spenelius. Tai aš galėjau
|'il padaryti klube, už pusės kambario.
Išskleisk savo lytines lūpas. Pasilenk. Skaičiuok su ma-
tthni. Melsk mano varpos.
Negalėjau sudėlioti šių komandų iš eilės.
|i palietė savo pakabutį, tai vienas iš jos susijaudini
mo ženklų, bet žinojimą, kad ji sudrėkusi, stūmė šalin
vrsiuvinis žiedas ant jos piršto. Ji vėl buvo jį užsimo
vusi. Tikriausiai vyrams atbaidyti. Rūsyje tai nebuvo
veiksminga. Jeigu atėjai ten, tu atėjai žaisti arba mokytis
J.ilsū.
121
CD REISS
Ramiai. Pajudėjau link jos. Ji pamatė mane už kelių

žingsnių, ir jos smakras pakilo keliais milimetrais. Bra-
denas, kaip pagautas rūkant paauglys, nespėjęs užgesinti
cigaretės. Viktoras, valdovas, kuris neapsikentė minties,
kad prarado moters dėmesį, siektelėjo jos veido.
Žengiau paskutinį žingsnį ir tvirtai sugriebiau jį už
riešo.
Viktoras buvo rusų oligarchas, pasprukęs nuo KGB
krovininiu laivu; bet jeigu būtų ją palietęs, būčiau sulau
žęs tą riešą.
- Paleisk, drauge, - jis nutęsė „drauge“, lyg tai būtų
laikina būsena.
- Ji mano, - paleidau. - Ir aš jos nesidalinu su kitais.
Drauge.
Viktoras pakėlė savo taurę:
- Apmaudu, kad taip jautiesi. Joms to reikia.
Jis pažvelgė žemyn į savo nuolankiąją, kuri taikiai
buvo padėjusi galvą jam ant kojos. Jis plekštelėjo jai per
skruostą. Ji nusišypsojo plačiau.
Mano žmona lietė savo pakabutį lyg sustingusi. Ne
galėjau išmatuoti jos emocijų. Maniškės buvo velniškai
sujauktos. Nenorėjau, kad ji būtų čia, bet mano varpai tai
atrodė nuostabi mintis.
Tu nenori, kadjai kiltų geros mintys.
- Vikai! —murmesį perskrodė Carlio balsas.
122
-Tu, šikniau australe! - draugiškai atrėžė Viktoras.

Čarlis žvilgtelėjo į mane ir linktelėjo spausdamas ran
ką tam žmogui, duodamas man suprasti, kad jis mane
išgelbėjo ir aš jam kalną skolingas.
- Diana, - paklausiau, - ką tu darai?
Ji pažvelgė į mane, lūpos buvo kietai sučiauptos.
-Turiu teisę čia būti.
- Nesakiau, kad neturi. Ir tau nereikia gintis. Pasikal
bėkime apie tai atskirai. Be daiktų ar skyrybų. Tiesiog
kalbėk su manimi. - Padėjau ranką ant baro ir pamojau
Nortonui. - Ką tu geri?
- Imbierinį alų, - atsakė.
- Geras pasirinkimas.
- Nenorėjau apsvaigti.
- Tikrai nereikia. Nori pasilikti ar eisime?
Norėjau, kad ji pasiliktų, nes jeigu vėl išeis, aš tikriau
siai jos nebepamatysiu. Tokios galimybės parodyti jai pa
saulį, kurio atsisakiau dėl jos, nebebus. Nežinau, ar no
rėjau ją suvilioti, ar atbaidyti, bet geidžiau sužinoti visas
galimybes.
Ji svarstė neilgai, tačiau įtemptai, prieš atsakydama
stebėjo mano veidą, kambarį ir savo kvėpavimą.
- Pasiliksiu.
Užsakiau du imbierinio alaus.
Ji žvelgė tiesiai Čarliui į akis.
123
CD REISS
- Ar jis buvo mūsų vestuvėse? Australas vyrukas su

lazdele?
- Taip. Ir dar keliose vietose. Įvykiuose. Niekniekiai
Ji nė nenumanė, kas man yra Čarlis. Paspaudė jam
ranką ir plepėjo nieko nežinodama. Suprantama, ji aim
dė taip, lyg būčiau ją išdavęs.
- Nesakei, kad ateini čia, - prikišau.
- Tu irgi. Penkerius metus.
- Nustojau čia lankytis, kai pasirodei tu.
- Aš tavimi netikiu.
- Tai tiesa.
- O, aš tikiu, kad tu neįleidai šaknų šiame klube. i
tu buvai čia.
Ji stebėjo kambarį, čia grojo foninė muzika ir buvo
blausus apšvietimas. Vyrai su kostiumais ir moterys tau m
dėl sąlygų. Jos žvilgsnis sustojo ties rusu Viktoru, kmr.
plepėjo su Čarliu, tada nuslydo iki jo nuolankiosios, susi
rangiusios prie kojų kaip patenkintas kačiukas.
- Žinojau, kad tai kažkas yra, —pasakė ji. —Visą i.į
laiką tu jiems skambindavai.
- Netiesa...
- Manai, aš nenujaučiau? - ji pažvelgė tiesiai į main,
ir visa mano gynyba subyrėjo į šipulius.
- Myliu tave, Diana, - suniurnėjau čiupdamas jos
ranką. —Tu ne šitam skirta. Ar norėjai, kad atitempčiau
124
im t'i.i? Kam? Būčiau nekentęs savęs, kad sugrioviau tau

pi a»nimą.
As irgi tave mylėjau. Būtasis. Laikas. - Ji ištraukė
mmL|. - Ir kaltinu save jau ištisus metus. Bet tai ne mano
I*Jie, Tavo.
Ji pasičiupo nuo baro rankinę ir apsisukusi ant kulno
dubiai išėjo.
Velniop tai.
lai buvo mano pasaulis, ir aš galėjau čia daryti tokius
tl ilykus, kaip niekur kitur.
/engiau vieną žingsnį, pakėliau ją ir užsimečiau ant
|mlirs.
Ji pratrūko. Daužė mane per nugarą ir šaukė mane
s.mIii , kai nešiau ją į kambario galą už kampo prie eilės
iluii) su odiniais numeriais. Vienos buvo praviros. Spy-
il.m, ir jos taukštelėjusios atsidarė. Tamsų kambarį apšvie-
ii viena vienintelė raudona lempelė. Koja uždariau du
lk paspaudžiau ženklą užimta ir numečiau ją. Jos lūpos
buvo prasivėrusios, burna perkreipta. Trenkė man į krū-
Hnę laip, kad man pritrūko kvapo. Viena ranka sučiupau
|.| u/, riešų ir pastūmiau prie sienos.
Neliesk manęs, po velnių!
Rankų nepatraukiau ir toliau ją stūmiau.
Jos vokai virpėjo. Jeigu rankos būtų laisvos, liestų savo
prilos.
125
CD REISS
- Ką sakei? - sušnibždėjau. Užuodžiau, kad ji susij.m

dinusi.
Gaudydama kvapą, tačiau be pykčio ir nesistengdami
ištrūkti, ji pakartojo:
- Neliesk manęs, po velnių.
-Atėjai čia kažko pamatyti? Atėjai čia, kad sužinotum
apie mane? Vyrą, kurio nebemyli? Kodėl? Koks sumam.h
skirtumas?
Stojo tyla, tik per sienas buvo girdėti pliaukšt. Ir pr.m
sas moters riksmas, galintis reikšti kažką tarp skausmo n
orgazmo. Dar vienas pliaukšt.
- Man reikia žinoti, ką padariau blogai, - jos panų
dusių akių kampučiuose žibėjo ašaros. - Ir velniop tave,
kad man melavai. Leidai man manyti, kad aš nepakan
karnai gera.
Paleidau jos riešus ir paspaudžiau raudoną uždango\
mygtuką jai už nugaros.
Sienoje priešais duris atsivėrė langas, ir geltona šviesa
užliejo kambarį, nutvieksdama jos veidą gelsvai. Nepasi
sukau į langą, bet žiūrėjau, kaip ji pasisuka.
-Tu man pasakyk, ką padarei blogai, - atrėmiau. - Ai
nebuvai pakankamai gera? Ar tiesiog aš nenorėjau tavęs
į šitai įtraukti?
Suteikiau jai erdvės žiūrėti pro langą. Nežinojau, kas
bus, kai spyriu atidariau duris. Viduje galėjo būti kažin
kiek iškrypėlių, bet pasirodė, kad kambarys mano.
126
IM.m.i žvelgė pro langą. Mačiau jos neryškų atspindį:

pl.ičiai atmerktos, skruostai suglebę.
I*mi langą buvo matyti nuolankioji, palenkta ant šuo-
IhiImi, basomis purvinomis kojomis įsirėmusi į grindis.
ilrsai buvo pririšti prie vertikalaus stulpo abiejose pu
ffm, n mentės beveik susiglaudusios. Tiesūs gelsvi plau-
I*ii buvo surišti į mazgą; veidu riedėjo ašaros ir krito ant
|"i (uavcrtų lūpų.
|ns dominantas buvo pilkomis kasdienėmis kelnėmis,
■Milais batais ir baltais šiugždančiais per priekį užsega-
mih marškiniais, prasegtais ties kaklu ir atraitotomis
Mhlmvėmis. Nepažinojau jo, bet jis buvo bebaigiąs trečią
tlt klintį ir laikė medinę lopetėlę taip, lyg ji būtų rankos
.lilk
|l buvo atsisukusi kampu į langą, taigi mes matėme jos
d»dusulingai nubrozdintą užpakalį ir veidą. Jis kalbėjosi
•u )d, o ši atsakydama cyptelėjo ir linktelėjo.
Jis klausia, ar ji gerai jaučiasi, bet iš tiesų klausia ne
idl(). Jeigu paklaustų Kaipjautiesi?, nutrauktų sceną. Tai
b.il|'iamasis klausimas. Jis klausia, kokios spalvos dangus,
Ii |rigu ji atsako žydras, tai reiškia, kad jaučiasi gerai.
Kodėl jis negali tiesiai paklausti?
Jis vaidina tokį vyrą, kuris galėtų bet ką padaryti,
Lid jai skaudėtų, o jos reikalas - pasitikėti, kad jis taip
m-padarys.
I 27
CD REISS
Dominantas paspaudė savo nuolankiosios nugarą že

myn, kad jos užpakalis būtų aukščiau ir labiau įtemptas,
tada patraukė visą atgal ir paskubomis sudavė jai lopetėle
tris kartus per jau pažeistą odą.
Diana sustingo. Stovėjau jai už nugaros.
- Kvėpuok, - pasakiau.
Ji nekvėpavo. Nuolankiosios veidas buvo burokinis
ir šlapias. Jis pasilenkė ir ją pabučiavo, švelniai tardamas
žodžius. Ji linktelėjo ir aš perskaičiau, ką kužda jos lūpos.
Prašau. Taip, prašau, pone.
Netikėtai ir su sadistiniu pasigardžiavimu jaunasis
dominantas paskutinį kartą pliaukštelėjo. Nuolankioji iš
nustebimo suriko, ir man reikėjo uždengti Dianai burną,
kad nesuriktų ji.
- Sa, - sušnibždėjau į ausį.
Tie kvepalai. Apelsinai. Jos plaukai man ant skruosto.
Jos burna mano delne, giliai alsuojanti. Kita ranka ap
kabinau ją per juosmenį ir įsirėmiau savo sustandėjusia
varpa į ją.
Dominantas palietė savo nuolankiosios nubrozdintą
užpakalį. Ji susigūžė jam nusimaunant kelnes.
- Dabar jis ją išdulkins. Tai jos atpildas už tai, kad
buvo gera mergaitė.
Mano ranka nuslydo žmonos kūnu ir atsidūrė tarp jos
kojų. Netekau proto. Nenorėjau pakartoti šios scenos su
128
I)i.ma, bet mano varpa nekantravo ir karštis iš jos kel

naičių buvo neginčijamas.
Dominantas dulkino nuolankiąją; stulpai drebėjo.
- Kaskart įsiskverbdamas į ją, jis spaudžia jos sopantį
užpakalį, —įgnybau jai į ausį. —Girdėjau, kad skauda
velniškai. Bet pažvelk į ją. Pažvelk į jos veidą. Tai jai
Likai patinka. Ji tam sukurta.
Nuėmiau ranką nuo jos lūpų ir prisitraukiau ją ar-
i'i.iu, mano ranka judėjo ratais tarp jos kojų, o varpa
negailestingai įsirėmė į ją.
- Tu nori man taip padaryti? - paklausė ji.
Sulenkiau pirštus, jų galiukais perbėgdamas per jos
klitorį tvirtai ir greitai.
- Myliu tave.
Ji įsirėmė į mano varpą ir mes judėjome kartu. Su
dejavau jai į kaklą, ir ji apsisukusi įsirėmė nugara į lan-
gą. Plaukai užkrito jai ant akių, ir jos pečiai pasidavė
j priekį.
Dianai už nugaros nuolankioji sukliko taip, kad gir
dėjome ją per sienas, o jos dominantas švelniai pliauk
šėjo jai per užpakalį, skausmas maišėsi su malonumu.
)is puikiai tą mokėjo.
Diana sudėjo rankas už nugaros.
- Ar tu kaip šis vyrukas? Darai tai, ką daro jis?
- Kodėl klausi?
129
CD REISS
- Noriu žinoti, apie ką tu svajodavai kaskart mums

mylintis.
Nenorėjau to daryti. Visos sienos, už kurių buvau pa
slėpęs šį gyvenimą, griuvo. Jeigu pasakyčiau jai, apie ką
galvodavau, visa tai, ant ko buvo pastatyti mūsų lytiniai
santykiai, būtų subyrėję.
- Apie daugybę dalykų.
- Kokių? - ji pabrėžė klausimą. Aikštingai mažai mer
gaitei reikėjo pliaukštelėti, ir jai netiko atsakymasjokių.
Galėjau išgelbėti šį reikalą pasakydamas ką nors švel
naus. Tada galėjau pabandyti susigrąžinti ją pagal senąsias
taisykles. Prižadėti gyvenimą, kurį mes gyvenome, su šio
kiomis tokiomis magaryčiomis. Pasirinkti tarpinį variantą.
Arba galėjau nubrėžti liniją smėlyje, kurios ji nebūtų
peržengusi, ir taip veiksmingai ją atstumčiau.
Tarpinis variantas. Tarpinis variantas. Tarpinis variantas.
- Štai kokių, —rankomis priliečiau stiklą ir sušnibž
dėjau jai į ausį. - Tu guli ant nugaros. Tavo alkūnės ir
kulkšnys pririšti prie lovos galo. Tavo keliai priglausti prie
ausų, ir matau, kad tavo skylutė jau sudrėko. Pliaukšteliu
tau per užpakalį. Per šlaunis. Kartais ranka. Kartais dir
žu. Kai tavo oda parausta, pliaukšteliu dar smarkiau, kol
lieka žymės. Sukišu pirštus tau į skylutę, tada į užpakalį.
Tu spiegi ir rangaisi, esi arti orgazmo, bet aš neleidžiu
tau pabaigti. Tu meldi orgazmo. Meldi mano varpos.
130
Tada pliaukšteliu tau per lytines lūpas. Tu spiegi, bet ne

išskausmo. Mums gera. Aš pliaukšteliu vėl ir vėl, kol tavo
klitoris išpampsta. Taigi, kai galiausiai aš tave dulkinu,
mano varpa suteikia tau ir malonumo, ir skausmo, kol
pagaliau tu nebejauti skirtumo. Tai priklauso man. Tai
gavai iš manęs. Viskas, ką tu jauti, yra mano ir tu man tai
atiduodi. Mes susijungiame per tavo nuolankumą.
Tai nebuvo tarpinis variantas. Taip aš sugrioviau pas
tarųjų penkerių metų meilės pamatą.
Patyriau tokią stiprią erekciją, kad būčiau sprogęs nuo
menkiausio prisilietimo. Mano žmonai už nugaros, pla
kimo kambaryje, dominantas sėdėjo ant sofos, o nuolan
kioji gulėjo jam ant kelių, ir jis losjonu tepė jos raudoną
užpakalį.
-Tu nesveikas, - sušnibždėjo Diana.
Kitoje kambario pusėje nuolankioji kažką pasakė, ir
jiedu su dominantu drauge nusikvatojo. Jis pabučiavo jos
strėnas. Jos ranka šleptelėjo jam ant kelio. Ji atrodė nusi
kamavusi ir laiminga. Negalėjau suteikti tokio ryšio savo
žmonai. Aš ją mylėjau.
Atsitraukiau nuo Dianos ausies ir pažvelgiau jai į veidą.
- Esu. Ir stengiausi tave nuo to apsaugoti. Bet tu mane
sekei, tada pasirodei čia. O dabar, kai tau papasakojau,
tavo speneliai standūs ir tu išraudusi. Ryji seiles dukart
per sekundę.
131
CD REISS
- Ir ką? Tik todėl, kad aš susijaudinusi, manai, kad vėl

tave pamilsiu? Reikia kur kas daugiau.
- Ko reikia?
—Stebuklo, —ji atstūmė mane. —Jaučiausi blogai tave
palikusi. Iš tiesų maniau, jog man kažkas negerai, nes ne
pajėgiau tavęs mylėti. Bet nebesijaučiu blogai. Mylėjau
kažką, ko net nebuvo.
Ji išslydo pro mane ir pasuko prie durų. Ranka jas su
laikiau. Pro langą buvo girdėti, kaip dominantas ir nuo
lankioji drauge juokiasi. Žinojau, kad įtampa nuslūgsta
nuo gero plekšnojimo ir po to seka valandų valandos
juoko. Jeigu dar kada daužysiu moterį su mentele, galiu
plyšti iš juoko. Velniop, norėjau tokio atsipalaidavimo su
savo žmona, bet nesitikėjau ištverti visos įžangos ar to,
kad vėliau vėl ją prarasiu.
- Kas? —paklausė Diana. Labiau reikalavimas nei
klausimas.
Ištiesiau ranką.
—Leisk man tave išlydėti.
—Pati rasiu kelią.
—Būsi visų dominantų šiame aukšte taikinys.
- Ir puiku.
Ji atplėšė duris. Šešėliai lange už mūsų dingo, kori
doriaus šviesa nudegino mano akis. Keli žmonės ėjo iš
kambarių ir koridorius buvo beveik užpildytas. Padėjau
132
ranką Dianai ant nugaros ir pravedžiau ją pro apsau

gininką, kuris mane prisiminė, laukan per kitą platų
koridorių, dengtą kilimu su baltomis gėlėmis, kurios,
pažiūrėjus iš arčiau, iš tiesų buvo siluetai kūnų, susiran
giusių aplink vienas kitą šimtais skirtingų sekso pozų.
Šis ypatingas koridorius buvo netoli bandomųjų
kambarių. Bandžiau išvengti baro, bet tikriausiai man
reikėjo pro jį praeiti. Koridorius buvo pilnas žmonių,
kurie plepėjo, pliauškino pavadėliais, nukarusiais tarp
vieno ir kito.
—Adamai? —moters balsas perskrodė čiauškėjimą,
visą baltąjį triukšmą ir foninę muziką.
—Pone! - vėl išgirdau balsą, nors stengiausi nekreip
ti dėmesio.
Pajutau ranką sau ant peties. Atsigręžiau.
—Serena, —tariau. Nebuvau jos matęs penkerius me
tus. Montoko name ji buvo devyniolikos. Čia, tamsiaja
me Rūsio koridoriuje, ji buvo dvidešimt ketverių.
Pumpuras pražydo.
Ji buvo beveik metro septyniasdešimt aštuonių ūgio,
tiesiais rudais plaukais su kirpčiukais. Oda lyg šilkas. Lū
pos kaip šviežiai pakilusi tešla ir šypsena, miela ir nekalta
kaip kūdikio.
Ji palenkė galvą. Sukando apatinę lūpą. Vien tai paro
dė man, kad ji vis dar nuolankioji.
133
CD REISS
- Gali žiūrėti į viršų, - pasakiau.

Ant ilgo grakštaus kaklo ji dėvėjo antkaklį.
- Kaip tau sekasi? - paklausiau. - Kalbėkime laisvai.
Kaip draugai.
- Puikiai! Ką tik grįžau iš Paryžiaus. Su Ingrida Gra-
venštein fotografavausi Pabėgime.
- Neįsivaizduoju, kas tai, - nusišypsojau. Buvo malo
nu ją matyti.
- Tai trumpas karštų dizainerių ir jų mūzų katalo
gas, - man už nugaros prabilo Diana.
- O, labas. Serena, tai...
Mano žmona? Mano buvusi mergina? Mano draugė?
- Diana, - baigiau.
Pauzė buvo vos pastebima, bet žinant, kokią moterį
mylėjau, ji pastebėjo.
Serena pakreipė galvą ir lengvai linktelėjo per juosme
nį.
- Malonu jus matyti, - pasakė Diana.
- Norėjau ją išvesti, - paaiškinau Serenai.
- Ar grįši?
- Taip. Duok man minutėlę.
- Ačiū.
Vis dar išsitreniravusi kaip čempionė. Linktelėjau ir
palydėjau Dianą iki liftų.
- Nagi, —paklausė manoji, —kas tai?
134
- Buvau su ja prieš mudviem susitinkant.

Lifto durys prasivėrė, ir iš jo pasipylė minia. Turėjo
būti puikus laikas išbandymų nakčiai. Blogiausia naktis
čia būti.
Mudu su Diana įėjome į liftą su dar keliais žmonėmis.
Ji nekalbėjo su manimi ir į mane nežiūrėjo. Net kai durys
atsivėrė ir mes patekome į vestibiulį su kitais. Net atiduo
dant paltus, tik reikalaujant apmokėjimo - aš neleidau jai
mokėti. Net mudviem išėjus į gatvę.
Tik kai žengiau į gatvę sustabdyti taksi, ji prabilo.
- Tu ją palikai, kad būtum su manimi?
Vėl užlipau ant šaligatvio.
- Taip.
- Tu to gailiesi?
- Nė akimirką.
Ji iškvėpė kamuolį garų.
- Ar tu grįši į viršų?
- Nori, kad grįžčiau?
- Nebeturiu teisių į tave.
- Nebeturi. Bet... - Velniop. Norėjau būti toks sąži
ningas su ja, koks buvau sau pačiam. - Nežinau, ar rei
kėtų ten eiti. Kas dabar atsitiko tarp mudviejų, temdo
mano sveiką protą. Aš dėl to pusiau apsvaigęs ir negaliu
pasakyti, gerai tai ar blogai. Kad ir kokia būtų tavo re
akcija, aš tave įleidau. Parodžiau tau, kas esu. Tam tikra
prasme aš laimingas. Tikrai laimingas. Ir mirtinai bijau.
135
CD REISS
- Ko bijai?
- Kad atstūmiau tave ir kad prisitraukiau tave arčiau.
Ir to, ir to. Nei to, nei to. Viskas pasikeitė. Mes nebe tie,
kokie buvome.
- Nepažįstu tavęs, - atsiliepė ji. - Mes niekad nebu
vome savimi.
Sugriebiau pirštais savo nosį ir suspaudžiau šnerves.
Šaltis jas glostė.
-Tai mano kaltė. Kad tu išėjai. Aš prisiimu tai sau.
- Daugybę kaltinimų teks atremti, - ji iškvėpė dar vie
ną baltą debesėlį. - Nebūčiau atėjusi čia vien todėl, kad
buvo smalsu. Tai visiškai nereikalinga ir nieko nepakeis.
Mes turime tik nukirsti saitus, susigyventi su skausmu ir
judėti toliau.
- Leisk iškviesti tau taksi.
- Jau turiu.
Ji žengtelėjo į gatvę ir atriedėjo taksi. Atidariau jai
galines dureles. Ji įsmuko ir atsilošė ant galinės sėdynės.
Buvo vieniša tamsioje galinėje sėdynėje, su rankine ant
kelių, paraudusia nuo sausio speigo nosimi.
- Man reikės grįžti į mūsų butą ir pasiimti kelis daik
tus, - kalbėjo ji.
- Tau reikia pasirodyti kontoroje, - atsakiau. - Aš ne-
sikandžioju.
- Pirmiau turėsi mane surišti, - ji kvailai išsišiepė.
136
- Gražiai paprašyk, galbūt surišiu.

Užtrenkiau duris, kol ji nespėjo suskelti juokelio dėl
tokio prašymo. Po tokio juokelio būčiau atsidūręs gali
nėje sėdynėje, ir ji arba kratytųsi mano prisilietimo, arba
sutiktų būti liečiama. Abu variantai nebuvo geri.
Taksi nuvažiavo ir įsiliejo į stabdžių šviesų jūrą.
29 skyrius
Pameni tą vėlų vakarą kontoroje? Diana atsirėmė

į savo stalą, sukryžiavo rankas ir pažvelgė pro langą. Ste
bėjo paskutinius pirkėjus Prada parduotuvėje. Sakė, jeigu
galėčiau pakeisti ką nors savo gyvenime...
- As nieko nekeisčiau.
Kaip tik tada mes atgavome savo antrojo ketvirčio
ataskaitas, ir jos buvo minus astuonios dešimtosios, net
sumažinus etatus. Mes pasiekėme dugną. Perspektyvos
buvo liūdnos.
- Pakeisčiau šiuos skaičius, - atsakiau.
Ji ilgą laiką tylėjo.
- Aš nekeisčiau.
- Tikrai?
- Mes laisvi, - jos siluetas buvo ryškus priešais ap
šviestus langus kitoje siauros gatvelės pusėje. - Mūsų
138
kompanija vis dar privati. Galime daryti, ką norime. Nie

kas tuo nesuabejos, o jei suabejotų, velniop juos.
Pasitraukiau nuo savo stalo ir išdygau priešais ją.
- Pasakyk, apie ką galvoji?
Ji atitraukė akis nuo šviečiančios šachmatų lentos ki
toje gatvės pusėje ir pažvelgė į mane.
- Grožinei literatūrai galas. Bent jau mes šitaip galvo
jame. Mes neturime priemonių naujam literatūros auto
riui iškelti, ir žanrų kūrėjai daro tai patys.
- Teisybė.
- Laikraščiai negali uždirbti iš interneto. Jie kraujuo
ja. Interneto svetainės neįstengia apmokėti žurnalistams,
kurie nagrinėtų rimtas, gilias temas.
- Viskas tiesa.
- Manau, mums reikia panaikinti grožinės literatūros
poskyrį. Nutraukti sutartis su autoriais.
Sukryžiavau rankas.
- Skamba kaip savižudybė.
- Ne. Mes skirsime savo pajėgas plačios apimties žur
nalistikai. Knygos ilgumo straipsniams. Paviliosime pri
pažintus rašytojus ir redaktorius iš laikraščių. Jie paliks
skęstantį laivą, jeigu jiems sumokėsime.
- Gerai, klausyk, aš suprantu. Tą šūdą gerai perka. Bet
šio žanro istorijų, kurios išpopuliarėja, yra vienetai.
Net kai tai pasakiau, žinojau atsakymą, ir mes buvome
žavūs tuo, kad ji irgi jį žinojo. Jos akys žybtelėjo, ir mudu
abu nusijuokėme.
139
CD REISS
Jos dienoraščiai su tūkstančiais klausimų.

- Būtent, - sutikau. - Mes rasime geriausius specialis
tus atsakinėti į tavo klausimus.
- Mes surengsime atranką.
- Sudarysime sąrašus. Įtrauksime geriausius.
- Išsamūs atsakymai. Iš patirties ir paremti tyrimais.
- Mesime visas pajėgas.
Mudu kalbėjome pasikeisdami dar dešimt minučių, ir
visas planas susidėliojo į vietas.
Būtent taip mudu išgelbėjome jos šeimos verslą.
30 skyrius
ESAMASIS LAIKAS
Kai Dianos taksi dingo iš akių, pamaniau, kad reikia

grįžti į mūsų butą Krosbyje ir apžiūrėti jos daiktus. Gal
būt suvirškinsiu, kas, po velnių, atsitiko. Naudinga min
timis atitrūkti nuo visko.
- Labas, bičiuli, - pasakė Čarlis man už nugaros. Jis
rėmėsi į savo lazdelę. Serena stovėjo per žingsnį nuo jo ir,
kai pažvelgiau į ją, nuleido akis į žemę.
- Mes einame į „Lofthauzą“. Prisijungsi?
- Aišku.
Velniop. Manyje buvo pilna neatsakytų klausimų ir
neapibrėžtų emocijų. Puikus laikas išlenkti porą taurelių.
„Lofthauzas“nebuvo sekso klubas, nebent manytume,
kad pinigai sukelia orgazmą. Bet turėjo nežmoniškai ilgą
laukiančiųjų sąrašą, reikėjo pateikti trijų narių rekomen
dacijas, seksualumas galėjo atsirasti nuo privilegijų.
141
CD REISS
Tą vakarą klube buvo nedaug žmonių, bet aplink

pakako pokalbių apie eksperimentinę klasikinę muzi
ką, kad mes galėtume saugiai pasikalbėti. Čarlis, Sere
na ir aš įsispraudėme į kamputį. Kadangi mes buvome
nuobodžioje vietoje, kur nereikėjo itin blaivios galvos,
aš paprašiau atnešti viskio. Čarlis niekad nenustodavo
gerti, šįvakar tai buvo romas. Serena gėrė tik vandenį su
citrina.
- Tau ką - sausasis įstatymas? - paklausiau. Jeigu ji
turėjo naują šeimininką, tas tikriausiai neleido jai gerti,
arba jai buvo leidžiama gerti tik su juo.
- Geriau jaučiuosi, kai geriu vandenį, - atsakė ji.
- Atrodai nuostabi, —pagyriau. - Šaunu tave matyti.
Negalvojau, kad su ja galima pasidulkinti, bet ji iš
raudo ir nuleido akis, suspausdama kelius. Vilkėjo polo
marškinėliais, kaip visada. Belytė ir lėkšta. Kartais užsi-
sagstydavo juos iki smakro.
-Ji buvo labiausiai geidžiama nuolankioji Niujorke, -
manieringai pareiškė Čarlis. - Rinkdavosi geriausius. Ir
aš ją treniravau, ačiū tau.
- Taip ir negrįžai į teisės mokyklą? - paklausiau.
- Ne. Man nepatinka visą laiką ginčytis, pozuoti sma
giau. Ir daugiau moka.
Žinojau tiesą, daug liūdnesnę. Jos motina mirė nuo
insulto komplikacijų. Tėvas nuolat jai pamokslaudavo
dėl nesėkmių, o šiaip buvo niekam tikęs.
142
- Ji taupi kaip voverė, - Čarlis švytėjo kaip išdidus

tėvas. - Turėtum ją pamilti.
Ji nusišypsojo. Sakoma, kad niekad nepamiršti savo
pirmojo dominanto, ir Čarlio pagyros visada bus jai
reikšmingos. Buvo įdomu, ar aš padariau jai įspūdį.
Ji atsiprašė ir išėjo. Tikriausiai stebėjausi matydamas
ją nueinant, nes Čarlis krenkštelėjo taip, lyg jo gerklėje
būtų pilna popieriaus gumulėlių.
- Tavo žmona, - pradėjo jis. - Judu vėl kartu? Tu su
ja?
- Kodėl klausi?
- Nes aš ją mačiau. Tokia pati, kaip tu. Ji turi poten
cialo.
Nė nenorėjau apie tai kalbėti.
- Tu sakei, Serena buvo geriausia bla bla... - būtasis
laikas.
- Kodėl tau rūpi?
- Palaikau pokalbį.
- Štai kaip? - jis padėjo gėrimą ir minutėlei nutilo. -
Tu niekad nemylėjai nuolankiosios.
- Negaliu.
- Ar bandei?
- Kai priverčiu jas atsiduoti, visa tarsi miršta. Negaliu
to sukontroliuoti. Ar gali konkrečiau?
- Serena kaltina save. Prisiima kaltę sau.
- Tai prasidėjo ne nuo jos.
143
CD REISS
-Ji jau trejus metus susitikinėja su Stefanu. Tai jo ant

kaklis. Šis susitarimas patenkina jos norą būti nubaustai
ir jo norą liesti viską, ką lietei tu.
Stefanas buvo žavingas pislys. Jis buvo vienas iš ne
daugelio turtingų dailininkų pasaulyje. Išsilavinęs, talen
tingas ir pribloškiamai sadistas. Kaip mudu su Čarliu, jis
buvo vienas iš trijų Montoko namo savininkų ir neigė
manęs neapkenčiąs.
- Treji metai nėra neapykanta, —paprieštaravau. - Jam
ji tikriausiai rūpi.
- Be abejo. Bet jiedu turi sunkumų.
- Ar jie abu žino, kad jų turi? - mano balsas nuskam
bėjo kandžiai.
- Įsitempę, kaip likus valandai iki kriketo mačo pabai
gos, jau kelis mėnesius.
- Ir tu nori, kad ją nuviliočiau? - paklausiau.
- Tu man patinki labiau nei tas skandinavas.
- Aš vedęs.
- Gerai, kad nors vienam iš judviejų taip atrodo.
- Gėdos neturi, Čarli. Kaip tu drįsti!
Jis linktelėjo ir pamojavo man atsiprašydamas, pripa
žindamas, kad aš teisus, be žodžių. Man to užteko.
- Elaina Keri klausė apie tave, - kalbėjo jis. - Čia ne
pakartojimas. Pasiimk ją į Montoką mėnesiui. Pagrindi
nis namas tuščias. Pirmąsias dvidešimt keturias valandas
tu būsi šeimininkas Adamas.
144
- Kas tau iš to?

- Noriu pamatyti tave laimingą, - jis atsilošė ir su
kryžiavo kojas. - Nagi. Tu pamirši savo mažąją nuobo-
dą žmonelę dar pirmai savaitei nesibaigus. Iki mėnesio
pabaigos nė jos vardo neprisiminsi, kol reikės pasirašyti
skyrybų dokumentus.
Serena grįžo per visą kambarį iškėlusi galvą, lyg iš pe
čių dygstančiomis kojomis, juodi polo marškinėliai at
sagstyti taip, kad matytųsi jos madingas odinis antkaklis.
Nebūčiau bandęs nuvilioti jos nuo Stefano. Aš netrukus
tapsiu viengungiu, ir man reikėjo Rūsio. Jei pavogsiu iš
dar vieno dominanto antkakliu pasidabinusią nuolankią
ją, galiu būti išmestas.
Kurpiau kitą planą.
31 skyrius
ESAMASIS LAIKAS
Mudu su Diana praleidome dieną kontoroje elgda

miesi kaip suaugusieji. Dalyvavome susitikimuose ir
priėmėme sprendimus. Kalbėjomės tik apie darbą. Tam
tikra prasme veikla suteikė palengvėjimo. Kita prasme
jaučiausi taip, lyg mudu būtume įkišti maišan ir įmesti
į Hadsoną.
Buvome per daug mandagūs. Jaučiausi nepatogiai,
kaip niekad gyvenime.
- Galvoju šįvakar užsukti pasiimti kelių daiktų, - pa
sakė ji užsimesdama ant peties rankinuką. Jai už nugaros
pro langą žiemos dangus atrodė juodas kaip anglis, o gel
tonos šviesos stačiakampiai ant namo kitoje gatvės pusėje
sudarė tvarkingą tinklelį.
- Kiek ilgai gyvensi Riversaide? - tvarkiau ant stalo
esančius dokumentus.
146
- Iki mėnesio pabaigos.

- O kur tada?
- Nežinau. Tėtis sako, kad galiu grįžti į savo senąjį
kambarį.
- Skamba viliojamai.
- Jis niekad nenukabino One Direction plakatų.
- Gali grįžti į viršutinį aukštą su manimi.
Ji sustingo laikydama ranką ant durų rankenos.
- Negaliu. Per daug sudėtinga.
- Suprantu. Užsuk po aštuntos, tikriausiai būsiu išė
jęs.
Ji gailiai linktelėjo:
- Ačiū.
* * *
Visai nenorėjau išeiti.

Grįžau į butą septintą keturiasdešimt penkios. Ji at
ėjo nešdamasi lagaminą ir laisvo sukirpimo paltą. Ačiū
Dievui, buvo viena. Turėjau planą tam atvejui, jeigu ji ką
nors atsivestų, bet jis nebuvo geras.
- O, labas, - ištarė pamačiusi mane, jai ant piršto ka
bojo raktai.
- Taip, labas. Nusprendžiau būti čia.
Ji numetė lagaminą. Jis barkštelėjo. Tuščias.
- Kodėl? Ar manei, kad susišluosiu tavo antrankius?
Nusijuokiau.
147
CD REISS
- Jeigu nori antrankių, pasiimk.

- Nenoriu tavo antrankių.
- Gal prisėskim? Nes aš noriu pakalbėti apie tai, ko
nori tu.
Ji pakėlė galvą užsimerkusi nuo tikro susierzinimo.
- Noriu skyrybų. Tai viskas, ko noriu.
- Ne viskas. Tu nori jų ir dar daugiau. Eikš. Sėskis.
Parodžiau jos sofą; šaltos madingos linijos ir šiltos
spalvos. Nedegiau šviesos ir padėjau grafiną vandens ant
kavos staliuko.
- Ar man reikia advokato? - pasiteiravo ji.
- Manau, ne.
Atsisėdau į krėslą ir vėl parodžiau jai vietą ant sofos.
Ji nusispyrė batelius ir atsisėdo, kaip visada daryda
vo - parietusi trumpomis kojinaitėmis apmautas kojas
po savimi. Prisiminiau nuolankiąją stebėjimo kambary
je, kaip ji stojosi ant pirštų galų, kai jos dominantas ją
pliauškino, ir kaip mačiau purvinus jos padus.
Žinojau, kur planuoju pradėti, bet dabar, jai sėdint
šalia ir stebint mane sudužusio stiklo spalvos akimis, ne
galėjau pateikti tokio pasiūlymo.
- Kai aną naktį grįžai iš klubo namo, ką darei? - pa
klausiau.
- Tikrai nenoriu kalbėti apie klubą.
Jau ginasi. Aš jau ruošiausi sumažinti savo gynybą,
kad priversčiau ją kalbėti.
148
- Man to reikia, - tęsiau. - Tu neprivalai daryti to dėl

manęs. Bet man to reikia.
- Tada pakalbėkime apie klubą. Tu nori mušti mano
putę. Nežinau, ką tai pasako apie tave.
- Faktas, kad niekada to nedariau, gerai parodo, ką
tau jaučiu.
Ji kalbėjo toliau, lyg nebūtų manęs išgirdusi.
- Turiu galvoje, aš suprantu, jog tai ne iš pykčio. Bet
tai prievarta, ir tai neįprasta. Nesuprantu, kaip galima tą
daryti žmogui, kurį myli.
- Negaliu to daryti žmogui, kurį myliu. Čia ir esmė.
Ji nesiklausė, buvo įsigilinusi į save.
- Man netelpa galvoje.
- Man rūpi, jog tu laikai tai tiesiog prievarta, ir kad
nuolankioji negauna jokios naudos iš to.
- O kas jai iš to? - Diana pasilenkė į priekį vėl gręžda
ma mane akimis. Norėjo visos informacijos. Žodis žodin.
Nežinojau, ar tai tiesiog Smalsi Diana, ar jau pasirodė
Susijaudinusi Diana.
- Kai vakar grįžai namo, ką darei?
- Nuėjau į lovą.
- Miegojai?
- Kas gali miegoti po tokių dalykų? Buvau per daug
susijaudinusi, - jos veidas ir laikysena buvo labai iškal
bingi.
- Tu lietei save.
149
CD REISS
- Užsičiaupk.
- Man reikia žinoti.
- Argi tai tavo reikalas?
- Argi ne? - atrėmiau.
- Ar tu masturbavaisi?
- Ne. As išėjau.
-Kur?
Velnias. Buvau išmuštas iš vėžių. Kaip jai pavyko?
Tiesiog ji buvo Diana.
- Susitikau su Serena ir Čarliu, vyruku su lazda. Iš
baro, - atsilošiau, pokalbis pakrypo kita linkme. - Prieš
daug metų jis treniravo Sereną, o tada atsiuntė ją man.
- Visai prieš mums susitinkant.
- Maždaug penkiomis savaitėmis anksčiau.
- Atsiuntė ją tau? Ką tai reiškia?
- Ar tu lietei save grįžusi namo? Po paklodėmis? Sto
vėdama virš tualeto? Keturpėsčia?
Stojo ilga pauzė. Ji išsiblaškiusi braukė pirštu per ap-
spaustą savo rankogalio kraštą.
- Kas, jeigu visai ne?
- Būčiau priblokštas.
Ji trumpai sukikeno, pažvelgė žemyn. Viešpatėliau.
Nuostabu, ko vyras nepamato, kai nenori pamatyti. Ar
ji buvo diplomuota nuolankioji? Ar tik turėjo tam polin
kių? Kaip aš šito nežinojau?
Atsiliepė Čarlio balsas.
150
Tu tai žinojai, akiplėša. Žinojai nuopatpradžių.

- Nė nenusivilkau švarko, - jos akys tebebuvo nuleis
tos. - Mečiau raktus ant grindų ir puoliau ant kelių. Pa
dariau tai tiesiog fojė. Tada...
Ji vėl nusišypsojo žvelgdama į šalį, lyg juoktųsi iš pa
čios savęs.
- Tada nusiprausiau po dušu ir dar kartą patyriau or
gazmą.
- Tik du kartus?
Kai ji vėl pažvelgė į viršų, jos švelnumas buvo dingęs.
- Ką reiškia, kad jis atsiuntė ją pas tave? Ir kodėl tai
baigėsi? Ar taip nutiko dėl manęs? Kai mudu susitikome,
tu sakei, kad su niekuo nedraugauji.
- Aš su ja nedraugavau. Ne tokiu būdu, kurį turėjau
galvoje tau atsakydamas. Gerai, klausyk, aš mečiau ją dėl
tavęs, - reikėjo tiesiog pamiršti, su kuo kalbu, ir spjau-
te išspjauti žodžius. —Čarlis treniruoja nuolankiąsias. Jis
nustato jų ribas, moko jas kalbėti ir elgtis.
- Ar jos jam moka?
- Ne ne, jokių pinigų. Visai ne tai. Jis mėgsta tą daryti
ir tai vyksta kitai pusei visiškai sutinkant. Džiaugsmin
gai sutinkant. Jis geriausias, bet negali jų dulkinti. Karo
metu gauta trauma, neklausinėk. Serena buvo nekalta. Jis
galėjo ją išmokyti giliai imti į burną ir mylėtis analiniu
būdu naudodamas dirbtinę varpą, bet nenorėjo atimti jos
nekaltybės su gabalu plastiko.
151
CD REISS
- Jis tikras princas.

- Nori, kad baigčiau kalbėti?
- Taip. Atleisk.
-Ji norėjo, kad atimčiau jos nekaltybę. Padariau tai. Pra
leidau trisdešimt dienų su ja name Montoke, namo dalis
priklauso man.
-Tau priklauso namas Montoke? - perklausė ji.
- Nė negalvok pateikti man ieškinio dėl to.
- Nepateiksiu. Tęsk.
- Trisdešimt dienų buvo riba, mes susitarėme iš anksto.
Mes padarėme visus dalykus, kuriuos ji buvo mokoma dary
ti. Ji patyrė daug orgazmų. Aš patyriau daug orgazmų. Dvi
dešimt aštuntą dieną atėmiau jos nekaltybę ir toliau ją dul
kinau, kol ji nebegalėjo paeiti. Trisdešimtą dieną viskas buvo
baigta ir mes parvažiavome namo. Kitą pirmadienį mudu
susitikome McNeill-Barnes leidykloje dėl akcijų išpirkimo.
Nežinojau, ką ji pagalvos ar ko paklaus. Žinojau, kad
mano pasakojime yra tuzinas spragų, kurias ji gali užpildyti
klausimais, ir žinojau, kad ir kiek skausmo tai sukeltų, atsa
kysiu sąžiningai.
-Tu laukei dvidešimt aštuonias dienas? - paklausė ji.
- Norėjau, kad ji įsitikintų. Dar tai buvo jai kančia, kuri
mums abiem patiko.
-Ji graži.
- Tikrai. Reikėjo daug valios pastangų, bet buvo verta
pamatyti, kaip ji maldauja.
152
-Oho.
- Oho?
- Tai... Turiu galvoje, visas tas dalykas. Vaje, aš tik no-
lėj.tu pasiimti savo daiktus. Norėjau savo mamos vestuvi
nės suknelės ir praeitą savaitę nusipirktų apatinių, kurių
i.iip ir nebuvau apsivilkusi. Dar norėjau pasiimti mėlyną
sultinio puodą. Tą Le Creuset. Mintyse jau buvau parašiusi
i.mraštelį, kurį ruošiausi palikti ant geltonojo padėkliuko.
Norėjau tau pasiūlyti įsigyti naują, nors tu niekad nega
mini maisto, o dabar aš tik... - ji nutilo; stovėjo vienomis
kojinaitėmis.
- Aš visa tai padarysiu. Tuojau pat susirinksiu daik
tus. Nežinau, koks tavo planas, Adamai, bet jis nesuveiks.
Sujaudinti mane iki paskutinio plaukelio praėjusį vakarą
ir priversti pavyduliauti šiandien? Suprantu. Bet būti su
sijaudinusiai ir pavydžiai nėra meilė. Tai paauglystė, - ji
Jrngė link miegamojo.
- Tu pavyduliauji?
- Ne! Suriškją ir dulkink kad ir visą naktį. Man nerūpi.
Ji apsisuko ant kojinaitės kulno ir dingo už kampo.
Miegamojo durys užsitrenkė.
Diana niekad nepavyduliaudavo. Tiesiog to nedaryda
vo. Nei Evai. Nei moterims, kurios su manim flirtuodavo,
ji niekad nesijaudindavo, kad mes atskirai. Nesugebėjo.
Neskubėdamas nupėdinau į virtuvę, paėmiau iš
spintelės mėlyną Le Creuset sultinio puodą ir nunešiau
153
CD REISS
į miegamąjį. Atidariau duris. Jos lagaminas atdaras gulėjo

ant lovos, o ji stovėjo pilnomis rieškučiomis apatinių.
- Adamai, gali palikti mane vieną? Tu net neturėjai čia
būti, —ji įmetė kelnaites į lagaminą ir atidarė kitą stalčių.
- Atnešiau tau tavo puodą. Net nereikės palikti man
raštelio.
Ji čiupo puodą nežiūrėdama į mane.
- Ačiū.
Stovėjau tarpdury sukryžiavęs rankas, atsirėmęs į stak
tą. Ji judėjo ne itin dailiai. Sustodama ir siūbuodama,
mesdamasi prie savo daiktų, tarsi galėtų juos pasiimti tik
nežiūrėdama į mane.
- Kaip šiandien sekėsi darbe? - paklausiau.
- Puikiai.
- Iš tikrųjų?
- Taip.
- Nori žinoti, kaip man sekėsi?
- Ne, - ji užtrenkė lagaminą. Buvo toks pilnas, kad
vėl atsidarė.
Pasitraukiau iš tarpdurio ir priėjau prie lovos.
- Buvo keblu.
Uždariau lagaminą ir padėjau ant grindų.
Ji užtraukė užtrauktuką; tas pagavo audinį. Vis dar ne
žiūrėjo į mane.
Tęsiau:
- Zinai, kad mes jau seniai kovojame dėl kompanijos.
154
Ji nutilo, įgrūdo vidun dar vieną medvilnės gabalą, už

minkė penkis centimetrus, sustojo, vėl patraukė...
- Tai šeimos verslas. Kam jo tau?
- Nes man priklauso penkiasdešimt vienas procentas,
Ii aš sukišau penkerius savo gyvenimo metus į jį. Ir aš
ne šeima. Svarstau likviduoti kompaniją. Taip geriau vi
siems. Tas pastatas...
- Aš išpirksiu tavo dalį.
- Kaip? Už pusę buto ir jaguarą?
Vienu judesiu ji pakėlė mėlyną puodą sultiniui ir metė
man į galvą. Dangtis nuslydo. Staigiai pasilenkiau, kad
dugnas nesuknežintų mano makaulės. Puodas pralėkė
pro mane ir išmušė skylę tinkuotoje sienoje, tada sunkiai
šnektelėjo ant grindų.
-Tu niekšas, - ji įniršusi rodė į mane. Nenorėjau, kad
pokalbis taip pakryptų. Jokiu būdu.
- Tau nereikia kovoti dėl šios kompanijos. Joje įrašyta
mano pavardė. Mano tėvo ir motinos pavardės. Tu nė
neegzistuoji.
- Tau tai patiktų. Norėtum, kad aš tiesiog išnykčiau.
Atleisk, Diana. Ne mano reikalas palengvinti tau gyve
nimą.
- Žinau, - ji nutraukė lagaminą nuo lovos, ir tas visu
svoriu užkrito jai ant kulkšnies. —Tavo reikalas atsilaikyti
dvidešimt aštuonias dienas.
- Tu iš tiesų pavyduliauji.
155
CD REISS
- Suauk pagaliau.
Ji pajudėjo tiesiai link manęs abiem rankomis laikyda
ma lagaminą, perkėlusi ant kojos dalį jo svorio.
Paėmiau už rankenos.
- Laikau, —suniurnėjo ji.
- Leisk man tau padėti.
- Pasitrauk nuo manęs, - ji atrodė pasirengusi perrėžti
man gerklę.
- Tau dar reikia susipakuoti kelioninį krepšį.
- Noriu išeiti. Ar galima?
-Taip. Galima, - bet nesijudinau. Tik parodžiau, kad
nelaikau jos spąstuose. Uždėjau ranką ant jos rankos ir
perėmiau didžiąją dalį lagamino svorio. - Dabar paleisk
rankeną.
Ji paleido ir mano ranka veikiant traukos jėgai išsitiesė
žemyn.
- Tavo apatiniai sunkiausi visame mieste.
Ji nusišypsojo pati sau.
- Eik velniop.
- Esu tikras, kad taip ir bus.
Ji sukryžiavo rankas:
- Tu nepasitrauki iš kelio.
- Noriu tau kai ką pasakyti.
-Jeigu pasakysi, ar galėsiu eiti? Ne teoriškai, o iš tikrųjų?
Pakeičiau ranką. Norėjau dešiniąja laikyti jos veidą,
kad parodyčiau savo žodžių svorį.
156
- Tu nesi pavyduolė. Tą suprantu. Bet reikia tai pasakyti

vieną vienintelį kartą. Kad būtų aiškiau. Aš nenoriu Sere-
nos. Noriu tik tavęs. Niekad nemylėjau kitos moters. Ži
nau, tu manai, jog aš kitoks žmogus, nei maneisi pažįstanti.
(ialbūt manai, kad esu dvigubas: kaip sutuoktinis ir kaip
nepažįstamasis. Bet nė vienas iš jų niekad Serenos nemylė
jo. Visos mano versijos myli tave. Šiandien. Dabar. Visada.
Ji krito atbula ir atsisėdo ant lovos, rankas susidėjusi
larp kelių.
- Nežinau, ką pasakyti.
- Sakei, jog kadaise mane mylėjai.
- Mylėjau. Adamai, aš ištekėjau už tavęs meilės kupina
širdimi. Tiesiog... Ko tu nori?
Tavęs negeisti.
- Be tavęs?
- Taip. Ko tu nori?
Ji paklausė nebe taip gindamasi, suteikdama man pui
kią progą tiksliai jai pasakyti, ką galvoju.
Nustumtas į patį aukšto pastato kraštą prie tinklo, ku-
iio nemačiau po apačioje plaukiančiais debesimis, paklau
siau dar kartą:
- Ko aš noriu? Dabar? Prieš tau išeinant?
- Taip.
- Trisdešimties dienų, —pasakiau nušokdamas nuo
aukščiausio pastato mieste. Kelio atgal nebėra. Nėriau sta
čia galva.
157
CD REISS
- Noriu trisdešimties dienų. Mudu abu. Toli nuo čia.

Tai ne atostogos, tiesiog trisdešimt dienų, ir aš tau paro
dysiu, kas buvau prieš pradėdamas meluoti.
Kritimas buvo begalinis. Debesų eilė po manimi atsi
traukė ir artėjo tuo pačiu metu, lyg durys ilgo koridoriaus
gale iš siaubo filmo.
32 skyrius
ESAMASIS LAIKAS
Kuryra meilė?
Mano žmonos vienaragių dienoraščiuose šitas klausi

mas buvo giliai įstrigęs tarp klausimų kaip ir kodėl. Kur
buvo įdomiausia dalis. Nikola Mąstą pradėjo aiškinti tai
vardydamas kūno dalis, kurios patirdavo meilę. Širdis -
istorinis centras, o genitalijos - evoliucijos centras.
Žakas Abramsonas padarė tam galą. Uždusino projek
tą. Pasmerkė mirti negimusį. Ir mes nekeliavome aplink
pasaulį, ieškodami, kur yra meilė. Nes tai pinigų ir lai
ko švaistymas. Meilė buvo visur ir nebuvo niekur. Mes
persikėlėme į slaptus Neapolio benamių gyvenimus. Ne
bestseleris, bet neblogas dalykas.
Žinoma, aš klydau. Meilė nebuvo visur ir niekur. Ji
tiesiog sukiojosi aplink. Išplėsta, aprobuota sutartimis ir
klaidžiojo kaip bastūnas.
159
CD REISS
Kitą rytą mano žmonai atsisakius vykti į Montoką,

meilė dingo iš mūsų buto ir persikėlė į kontorą. Meilė te
bebuvo pasimetusi kaip trylikos metų berniukas, patyręs
pirmą viešą erekciją. Meilė netilpo erdvėje. Meilė buvo
nepatogi. Meilė norėjo išnykti, bet negalėjo rasti durų.
Galėjau dirbti Tyrimų ir plėtros kontoroje, bet neno
rėjau paleisti jos nuo kabliuko ir nebūčiau išlaikęs savo
kompanijos dalies, jeigu nustočiau rodytis kompanijoje.
Ir žinojau, kad ji sutiks vykti į Montoką, jeigu žengsiu
tinkamus žingsnius. Tebuvo klausimas - kada?
Kada būna meilė?
Būčiau puolęs nagrinėti šio klausimo.
- Ar tau dar reikia buto Montoke? - netrukus per pie
tus paklausė Čarlis.
- Tikriausiai ne, - pirštais barbenau baltą staltiesę.
- Kaip sekasi su ja?
Papurčiau galvą. Sekėsi blogai. Mes kalbėjomės darbe,
apie darbą. Ji pateikė skyrybų dokumentus ir paskui visą
dieną nebežiūrėjo į mane gėdydamasi ir jausdamasi kalta.
Bet laikėsi tvirtai, gerbiau ją tokią.
Pasisamdžiau advokatą ir jo padedamas išaiškinau, jog
neperleisiu jai kompanijos, net jeigu ji surinktų pakanka
mai pinigų daliai išpirkti. Grįžau į savo butą Miurėj Hile,
bet jai to nepasakiau. Mūsų bute meilės nebebuvo, ir dėl
šios priežasties erdvė atrodė slegiamai per didelė.
160
- Skambino jos tėvas. Ir žinai, ką pasakė? Sako: Nepa

siduok. Kuo labiau apie tai galvoju, tuo labiau manau: jis
nori, kad aš valdyčiau verslą. Visa šeima priklauso nuo tos
leidyklos. Tai jų tapatybė.
- Ar kada nors mesi visa tai? - Čarlis peiliu persmeigė
gabalą mėsos ir valgė nuo ašmenų. - Ar pradėsi vėl gy
venti? Ateisi į Rūsį ne vien taurelės išlenkti?
Kai nustosiu ją mylėjęs, mesiu.
Arba priešingai.
Jaučiau, kad atsakymas slypi ten, kur susikerta verslas
ir mano melagystės, ne tada, kai jos keičia vieną kitą, bet
sukimosi taške. Mūsų meilė buvo ten. Ji mylėjo tą leidy-
klą, o aš mylėjau ją.
33 skyrius
ESAMASIS LAIKAS
- Kas čia?
Diana stovėjo prie mano stalo su dokumentu, spaus
dintu ant mano advokato firminio blanko. Pažvelgiau
į jį, tada vėl grįžau prie inventoriaus ataskaitų.
- Įspėjimas.
- Negali taip elgtis.
- Galiu.
- Mes išeiname su tuo turtu, su kuriuo atėjome. Aš
atėjau su šia kompanija. Mes galime kovoti dėl akcijų,
bet ji mano.
Padėjau rašiklį ir pasitraukiau nuo stalo.
- Aš atėjau su didžiąja turto dalimi, kuri tolygi nuosa
vybės teisei didžiojoje Niujorko valstijoje. Matai, apibrė
žimai susipainioja. Leiskime advokatams juos išnarplioti.
Atsistojau ir užsimečiau ant pečių švarką.
162
- Turiu susitikimą miesto pakraštyje. Ar susitvarkysi

viena susitikime dėl spalio mėnesio leidinių?
- Taip.
- Puiku. Ačiū.
Jau ėjau iš kambario, ranką laikiau ant durų rankenos.
- Adamai!
-Ką?
- Kodėl?
- Nes aš galiu.
Tokio atsakymo ji nebūtų supratusi. Jos ambicijos
visad buvo susijusios su jausmais. Ji nesuprato troškimo
liesiog turėti.
Aš supratau. Mano pastangos priversti ją išpirkti mano
dalį nebuvo vien aklas naudos siekimas, bet aš supratau
psichologinę šio sandorio dalį. Toks buvo mano požiūris,
kol pasirodė ji.
- Ko tu nori? Pinigų?
- Sakiau tau, - atidariau duris. - Tavęs. Kad trisde
šimt dienų darytum tai, ką aš liepiu.
- Tai nieko nepakeis.
- Pakeis. Perrašysiu viską tau už ačiū. Tu laimėsi.
Nelaukiau, kol ji paklaus, koks laimėjimo apibrėži
mas. Ji nenorėjo laimėti. Ji skyrėsi su manimi, kad išneštų
sveiką kailį.
Tai buvo ir mano tikslas.
Išnešti sveiką kailį.
34 skyrius
BŪTASIS LAIKAS
- Prašau.
Serena pirmoji iš savo šeimos ėmė lankyti koledžą. Ji
buvo sulipdyta iš pusėtino išsilavinimo ir vidurinės klasės
vertybių, bet peržengė ir tą, ir tą. Kai atsidavė man, ji
buvo atleista nuo įsipareigojimo mokytis ir rūpintis savo
šeima. Aš buvau jos atostogos.
Ji buvo sumani ir greitai išmoko rafinuotumo taisy
klių. Už scenos ribų ji buvo aštraus proto, jai nebuvo
būdingas nei žiaurumas, nei kandumas. Ji galėjo rinktis
savo ateitį, nors įpusėjus mūsų viešnagei Montoko name
ji tesvarstė apie tai, ką veiksime po valandos.
- Turiu grįžti į miestą, katyte. Susitiksim vakare.
Ji dėvėjo tik savo baltą permatomą suknelę ir antkaklį.
Norėjau jai palikti polo marškinėlius, bet ji atsisakė. Gu
lėjo man ant kojos.
164
- Prašau.
Jos rudos akys buvo lėkštės didumo, šviesiai rudų
blakstienų galiukai užriesti. Lūpos pravertos. Kai ji išsi
žiojo, kad galėčiau leisti sėklą jai į burną, stengiausi patai
kyti ant jos putlios apatinės lūpos.
Nemylėjau jos. Niekad nebuvau įsimylėjęs, taigi ne
žinojau, ką tai reiškia. Nejaučiau nieko nei Serenai, nei
jokiai kitai nuolankiajai.
Bet su Serena du dalykai atrodė kitaip.
Pirma, aš neatėmiau jos nekaltybės nei pirmąją, nei
antrąją savaitę.
Antra, greitai tapo akivaizdu, kad aš leidžiu jai kažko
kiu būdu puoselėti jausmus man. Ji daug nekalbėjo, bet
as pažinojau moteris ir netyčia prisirišau prie jos.
- Paimsiu tave, kai tiks man. Ne tau, - paglosčiau jai
skruostą.
Ji pasisuko ir lūpomis perbraukė man per delną. Mur
mėjoprašau, prašau, prašau man į delną. Mačiau savo lai
krodį prie jos lūpų. Mudu turėjome laiko.
- Jeigu vėl paprašysi, - dar prieš man baigiant jos vei
dą užliejo palengvėjimas, - galiu išprievartauti tave taip,
kaip tau nepatiks.
Pasakiau tai žinodamas, kad jai patiks. Mintis, kad aš
galiu ir noriu padaryti dalykus, peržengiančius jos ribas,
mane žavėjo.
- Prašau, paimk mane.
165
CD REISS
Atsidusau, lyg būčiau supykęs, ir nustūmiau ją nuo

savęs.
- Eik laukan. Atsinešk bent pėdos ilgio pagalį, plones
ni už savo nykštį. Atropok vėl čia laikydama jį dantyse.
Padėk man prie kojų, tada nuleisk galvą ir pakelk užpa
kalį.
Ji išbėgo nuoga, rugsėjo pabaigoje. Pagrindinis kiemas
buvo pilnas pagalių, kurie būtų tikę, bet jeigu paprašy
čiau jos nueiti ten, ji tikriausiai mirtų iš laimės, kad yra
matoma.
Nemylėjau jos. Negalėjau mylėti. Galėjau ją palaužti
tuziną kartų dar prieš atimdamas nekaltybę, ir kaskart
jaučiau malonumą, ramybę, užuojautą ir galią. Bet nie
kad jos nemylėjau.
Niekad savo noru šito nepasirinkau. Bandžiau, bet
nieko nejaučiau. Nervinausi dėl savęs, bet netrukus priė
jau išvadą, kad ne moterys kaltos. Kaltas aš.
Ji įėjo, uždarė duris ir atsiklaupė su pagaliu dantyse.
Padarė tiksliai taip, kaip buvau jai liepęs, man tai patiko.
Jai irgi.
Bet aš jos nemylėjau. Geriausia nuolankioji - ne vi
sada geriausia pora. Galbūt nė viena nuolankioji netinka
rimtiems santykiams.
35 skyrius
ESAMASIS LAIKAS
Sunkiausia man buvo sustoti.

Nustojau sakyti Dianai, ką mąstau. Nustojau stengtis
jai trukdyti. Nustojau ją vaikytis. Nuo tada, kai ji gavo
advokato laišką, pranešantį, kad aš kovosiu dėl kompani
jos, ėmiau elgtis kaip šaltas profesionalas; taip pat elgėsi
ir ji.
Tai tęsėsi net dvi dienas. Apie vidurnaktį ji man parašė
žinutę.
„Mums reikia pasikalbėti apie tą nuosavybės teisę."
Mano mintyse praskriejo tuzinas juokelių apie užval
dymą. Aš juos visus atmečiau. Negalėjau apsimesti neži
nąs, apie ką ji kalba.
„Puiku. Mano advokatas perduos laišką, arba
mes galime surengti susitikimą."
167
CD REISS
„Nenoriu kalbėtis su advokatais."

„Noriu kalbėtis su TAVIMI."
Neatsakiau. As irgi norėjau su ja kalbėtis. Norėjau ją
liesti ir jai šnibždėti, bet nepajėgiau.
Kitą rytą ji rado mane sporto salėje ant bėgtakio, o at
rodė taip, lyg pati būtų įveikusi kelis tūkstančius mylių.
Nesustabdžiau konvejerio. Paspaudžiau mygtuką, kad
jis judėtų greičiau.
- Ar gerai jautiesi? - paklausiau bėgdamas šešių mylių
per valandą greičiu nežinia kur.
- Tu elgiesi nesąžiningai.
- Kaip tai?
-Tu manipuliuoji jausmais ir esi kandus; tai negerai.
Mano kojos degė, bet bėgti nenustojau.
- Ar girdi mane? - suriko ji.
- Girdžiu.
- Negali reikalauti kainos už savo dalį ir siūlyti mažiau
už mano.
Ji kalbėjo garsiai. Į mus žiūrėjo žmonės. Velniop juos.
- Mano dalis verta daugiau, - paprieštaravau.
- Gal nustosi?
- Kodėl?
Ji pasiekė mano bėgtakio valdymo plokštę ir paspau
dė mygtuką Stop, skirtą nenumatytiems atvejams. Beveik
parpuoliau.
168
- Nes noriu pasikalbėti, - užsipuolė ji. - Prieš tai

mudu kalbėjomės, o tada gavau šitą.
Ji mojavo popieriaus lapu.
Pasiūliau menką sumą už jos dalį, kad ją įžeisčiau.
Akivaizdu, kad man pavyko.
- Taip geriau, - pasičiupau nuo treniruoklio rankš
luostį. -Vienintelis dalykas, kurio būtume pasiekę kalbė
damiesi, - tu gerai jaustumeisi mane palikusi.
- Ar gali paaiškinti, kas čia? - ji pakišo man po nosimi
popierių bėgdama, kad prie manęs prisiderintų. - Kaip
gali būti tavo dalis brangesnė už manąją?
- Aš ją užsidirbau. Atgaivinau šitą verslą.
- Mes jį atgaivinome.
Paliečiau duris į persirengimo kambarį.
- Ar visiškai nebesupranti ironijos?
Ji grikšėjo dantimis. Buvo tokia įtūžusi, kad būtų ga
lėjusi nudraskyti nuo sienų tapetus. Įėjau į persirengimo
kambarį ir visai nenustebau, kad ji seka iš paskos.
- Mes buvome lygiaverčiai partneriai. Tai reiškia vie
nodą dalių vertę.
Atplėšiau savo spintelės duris.
- Aš nuleisiu kainą.
- Tikrai?
Nusitraukiau marškinėlius. Du rankšluosčiais apsi
juosę vyrukai priekaištingai žvelgė į moterį kambaryje,
bet ji buvo Diana ir jai tas nerūpėjo.
169
CD REISS
- Aišku.
- Nesakyk per trisdešimt dienų.
- Per trisdešimt dienų.
- Būk tu prakeiktas!
- Sustabdysime naujo verslo plėtrą trisdešimčiai die
nų, kol viską išsiaiškinsime, - nusispyriau batus ir užsiki-
šau pirštus už juosmens. - Priėjimas prie atsiskaitomosios
sąskaitos, esamos padėties bei esamos produkcijos išlaiky
mas ir ribotos teisės trečiajai šaliai.
- Mes net negalime to daryti.
- Galbūt, - išsinėriau iš savo sportinių kelnių ir stovė
jau nuogas priešais ją. - Mano advokatas sako, kad tarp
įprastinių aktyvų ir kompanijos aktyvų prireiks bylinė
tis bent dvejus metus, taigi tos trisdešimt dienų gali būti
pratęstos.
Apsivyniojau strėnas rankšluosčiu ir pasičiupau muilą.
- Aš ilgų nuotolių bėgikas.
Dušai buvo už trumpo koridoriuko ir kambario, pilno
pertvarų bei pisuarų. Ji visą kelią sekė man iš paskos.
- Ar tai pagieža? Pagieža. Žinau, kad taip ir yra.
- Vadink, kaip nori.
Vyrukas, stovintis prie pisuaro, išvydo Dianą ir pasisu
ko, kad ji nematytų jo šlapinantis.
- Ei! Jai čia negalima.
- Negalima, - sustojau prie įėjimo į dušus. - Diana,
brangioji, tau reikia nešdintis.
170
- Pasakysiu tiesiai šviesiai, - subambėjo ji. - Mano

tėvas nebeilgai gyvens. McNeill-Barnes leidykla yra šei
mos verslas. Jo šeimos verslas. Jeigu atimsi ją iš mūsų, tai
jį pribaigs.
- Kas kalba apie manipuliavimą jausmais?
- Nejuokinga, - tarė vyrukas prie pisuaro.
Dušai buvo viena eile įrengti atskiri kambariukai,
pažymėti žaliomis arba raudonomis vėliavėlėmis, kurios
rodė, ar užimta. Radau žalią vėliavėlę ir atidariau duris.
Diana sustojo už manęs.
-Jis negali mirti, kol kompanija nebus jo dukros ran
kose.
- Ar viskas dėl šito? Dėl tavo tėvo?
- Taip.
- Netiesa. Tai dėl verslo. Ne dėl šeimos. Ne dėl to, kad
mirties patale šito norėjo tavo motina. Tai dėl mudviejų
ir dėl verslo.
Bandžiau uždaryti duris, bet ji sulaikė.
- Tos trisdešimt dienų, kurių tu nori? Tai verslas? Nes
skamba asmeniškai.
- Pagavai mane, aš sau prieštarauju. Vaje. Uždaryk
duris.
- Kada tu tapai tokiu pabaisa?
Ateina momentas, kai tu laimi, ir gali arba nuraminti
pralaimėjusį, kad jis imtų galvoti, ar turės iš to naudos,
arba spardyti gulintį, kad jis suvoktų, kas atsitiko.
171
CD REISS
Nusitraukiau rankšluostį ir pakabinau jį, vėl parody

damas savo varpą.
- Pabusk, mažoji medžiotoja. Tai aš išspyriau nuomi
ninkus, kai tavo šeimos verslui prireikė daugiau vietos. Aš
skambinau rašytojams dėl kontraktų. Aš vienintelis metų
metus dirbau juodą kompanijos darbą. Dabar dirbi tu.
Susitaikyk su tuo.
Užtrenkiau duris ir skubiai pasukau užraktą. Drebėjau
taip baisiai, kad vos galėjau reguliuoti dušo rankeną. Pa
sukau ją aukštyn, kad būtų karšta.
Ji vieną kartą trinktelėjo į duris ir stojo tyla.
Negalėjau taip greitai atgauti kvapo. Leidau vandeniui
plikyti mano odą, kad skausmas išorėje atitiktų skausmą
viduje. Niekad nenorėjau jos įskaudinti, bet įskaudinau.
Niekad nenorėjau, kad ji jaustųsi mažytė ar bejėgė. Mylė
jau ją. Mylėjau visa širdimi. Dirbau juodą darbą, kad ap
saugočiau ją nuo pykčio ir žiaurumo, o dabar pats tapau
tuo, nuo ko ją taip akylai saugojau.
Pasiekiau tašką, nuo kurio kelio atgal nebebuvo.
36 skyrius
ESAMASIS LAIKAS
Kitą dieną Diana nepasirodė kontoroje. Patikrinau jos

telefono buvimo vietą, bet ji buvo išjungusi lokatoriaus
paslaugą. Nesvarbu. Mėnesio pabaiga vis artėjo.
Padaryk arba mirk.
Kartais padaryk reiškė, kad reikia palaukti, turėjau
tai omenyje. Bet aš turiu laiko nuo jos išsikraustymo iš
Riversaido kelio iki tada, kai ji nusikabins savo One Di
rection plakatus.
Žmona buvo teisi. Aš ja manipuliavau. Išmokau žais
ti su žmonėmis kaip dominantas, bet savo įgūdžius tai
kiau tik žaisdamas ir nepiktnaudžiavau. Aš žinojau, kas
galima. Ir vienintelis pasiteisinimas, kodėl pliaukšėjau ir
kutenau savo žmonos jausmus, buvo tik troškimas, kad
ji ką nors pajustų. Žinojau, kad klystu, bet vis tiek taip
elgiausi.
173
CD REISS
„Butas viršutiniame aukšte."

„Kas dėl jo?"
„Aš išsikrausčiau. Gyvenk jame."
Pastūmiau telefoną ant stalo. Buvo jau beveik pietų
metas. Spėjau apsivilkti paltą ir užsirišti šaliką prieš su
laukdamas atsakymo.
„Artu išsikraustysi iki ketvirtadienio?"
„Jau išsikrausčiau."
„Ar nori šio buto? Perrašysiu tau savo pusę."
Dar viena ilga pauzė. Spėjau pereiti pusę kvartalo, kol
mano telefonas vėl suzyzė.
„Mainais j ką?"
Nusišypsojau į ekraną. Ji greitai mokėsi ir buvo manęs
verta priešininkė. Tokią akimirką nė nemaniau nustoti ją
mylėti. Negalėjau to įsivaizduoti.
„Tu vieną valandą darysi tai, ką aš liepsiu."
Kai priėjau prie mudviejų pastato, suskambo telefo
nas. Ji.
- Aš ne kekšė, - pareiškė.
- Tai dviejų milijonų vertės butas Soho rajone. Nė
viena kekšė tiek neverta.
- Jokio sekso. Nė nemėgink.
- Apibūdink, kas yra seksas, - man buvo smalsu. Kaip
ji tai apibūdina? Ką tiksliai pasakė?
174
—Argi ne akivaizdu?
-Ne.
—Mes susituokę jau ketverius metus.
Juk tai ir buvo bėda, ar ne? Mes dalijomės lova ir kū
nais taip ilgai, o aš nežinojau, ką ji turėjo galvoje sakyda
majokio sekso.
—Nesistengiu tavęs sujaudinti. Bandau pasikalbėti, -
aiškinau žengdamas nuo priekinės pastato dalies ant ša
ligatvio bortelio ir mirtinai nustebindamas durininką. -
Apibrėžk, kaip tu supranti seksą. Ar tai kalbos apie seksą?
Aiškinimas, kaip labai tavęs geidžiu? Ar tai seksas? Ar kai
aš tave liečiu? Kai tu lieti save? Ar tai bučiniai? Jeigu aš
užuodžiu tavo lytinį susijaudinimą, ar tai yra seksas? Jei
gu aš tavęs ragauju? Ar kai jaučiu, kad tu prasižergi kiek
plačiau po stalu? Kas tai? O jeigu tai verčia mano varpą
sustangrėti, ar tai seksas? Apibūdink. Nubrėžk savo liniją,
ir aš jos neperžengsiu.
Prie šaligatvio krašto subėgo ištirpusio sniego bala.
Vanduo pasiekė šaligatvio aukštį ir daugiau nebekilo. Po
saulėlydžio krito temperatūra ir balos viršus apsitraukė
ledu. Daužiau jį koja laukdamas, kol man atsakys. Mano
pirštai išmušė duobutę lede, bet jo nesuskaldė.
—Nežinau, —pasakė ji.
—Tada kaip aš galėčiau žinoti?
—Jaučiuosi taip, lyg tuoj kam nors pasakyčiau ne. Sa
kau taip viskam kitkam. Ir aš tik... - ji giliai įkvėpė. —
Tiesiog noriu sugrįžti į savo namus.
175
CD REISS
As buvau tikras niekšas. Kūriau būdus suteikti mūsų

pokalbiui erotiškumo, kad galėčiau iškeisti nuolanku
mo kąsnelius į turtą, kurio iš tiesų nenoriu. Elgiausi su
ja kaip su kekše. Ji nusipelnė geresnio. Nusipelnė vyro,
kuris padalytų viską pusiau ir dingtų. Nebuvau tas vy
ras. Kur kas blogiau. Buvau pabaisa. Aš reikalavau aukos.
Kompensacijos. Reikalavau pilnatvės už visą tą meilę,
kurią jai atidaviau. Iš tiesų jaučiau užuojautą moteriai,
suvirpinusiai mano širdį.
- Tada leisk man apibūdinti, - paprašiau.
- Gerai.
- Neliesiu tavęs, kol pati nepaprašysi.
- Neprašysiu.
- Ir jeigu aš ištarsiu ką nors, kas peržengtų ribas, gali
man pasakyti. Tiesiog pasakyk žodį.
- Kokį žodį? Negaliu leistis į vingrias diskusijas apie
tai, kas pridera.
- Tu pasirink žodį. Tokį, kuris niekad neišplauktų iš
pokalbio.
Jos kvėpavimas pasikeitė. Girdėjau šlamesį. Ji arba
persirengia, arba apsirengia. Suprantama, aš iškart su-
standėjau.
- Nežinau, - tarė ji patraukdama telefoną nuo ausies
ir vėl pridėdama. Tikriausiai velkasi palaidinę.
Arba nusivelka.
- Tiesiog išsirink žodį.
176
Įdomu, ar ji dėvi liemenėlę. Jos speneliai sustandėda-

vo, kai būdavo šalta ar susijaudindavo, o man senokai
magėjo juos gerai krimstelėti. Negalvojau apie juos kal
bėdamas telefonu ištisus mėnesius. Galbūt net metus.
Mano seksualumas turėjo būti labiau užslėptas, nei galė
čiau pagalvoti. Galėjau tik įsivaizduoti, kad kitame linijos
gale ji nuoga.
- Binoklis, - pasakė ji.
- Kas? - buvau pametęs mintį.
- Jeigu tu peržengsi ribą, aš ištarsiu binoklis.
- Atvažiuok. Paruošiu vakarienę.
- Dieve, tai taip beprotiška.
-Tikrai, - sutikau prieš išjungdamas ryšį.
Ir tikrai taip buvo. Ji pasirinko žodį.
37 skyrius
ESAMASIS LAIKAS
Pasiraitojau rankoves, nusirišau kaklaraištį ir kibau

į darbą. Iš šaldiklyje buvusių produktų greitosiomis pa
ruošiau viščiuką su vyno padažu. Nebuvau geras virėjas,
bet parūpinau šiek tiek žaliųjų žirnelių ir atšildžiau duo
nos. Močiutė visad man sakydavo, kad pakankamas kie
kis sviesto ir druskos suteiks gerą skonį net akmeniui.
Ji įėjo man serviruojant savąją stalo pusę. Mažytės
snaigės, įstrigusios jos plaukuose. Ji visiškai nesiruošė pa
simatymui. Plaukai nešukuoti. Jokio makiažo. Nutrinti
džinsai. Jos mėgstama užsagstoma palaidinė. Kelios apy
rankės, kurių niekad nenusimaudavo.
Tokia ji man patiko. Jokių pastangų.
- Jeigu žinočiau, ko iš manęs nori, būtų paprasčiau, -
ji nusivyniojo šaliką. Mėlyną su siuvinėtais paukščiukais.
178
- Jau sakiau.
-Trisdešimt dienų dėl kompanijos ir valandos dėl ko
operatinio buto?
- Panašiai. Klausyk, aš nesistengsiu tavęs išdulkinti.
-Tai ką bandysi padaryti? - ji įgrūdo šaliką su paukš
čiukais į kišenę ir atsisagstė palto sagas. Priėjau jai iš nu
garos paimti palto. - Be to, kad esi pašlemėkas, koks at
rodei sporto salėje.
- Parodyti tau, kad gali būti visai smagu mėnesį stu
dijuoti vyruką, už kurio ištekėjai. Tą, apie kurį tau mela
vau, - pakabinau jos paltą. - Noriu viską pakeisti.
- Nesiruošiu vėl tavęs įsimylėti.
Kada tai nustos skaudinti?
- Žinau. Bet tu smalsauji.
- Suprantama. Skaitau Knygą, Kurios Nevalia Minėti,
aišku. Ir po to, kai buvome Rūsyje, aš panaršiau interne
te, - kalbėjo ji.
- Kokie įspūdžiai?
- Kartais traukia. Kartais baisu.
- Gali patenkinti savo smalsumą su manimi. Per va
landą.
Ištraukiau jos kėdę. Ji nėjo atsisėsti.
Laukiau.
-Turiu tokį pasirinkimą, - tęsėji, žiūrėdama į kėdę. - Tu
turi tai, ko aš noriu, ir tu man tai atiduosi, jeigu padarysiu,
179
CD REISS
ko nori tu. Jeigu nepadarysiu, tu paversi mano gyvenimą

pragaru mėgindamas tai gauti.
Ji atitraukė akis nuo kėdės ir įsispitrijo į mane.
- Kai taip sakau, ar supranti, kodėl man sunku bent
į vieną tavo prašymą atsakyti teigiamai?
- Suprantu. Bet tu gali daugiau laimėti, nei pralai
mėti. Ir aš galiu pripažinti tai, ko negalėjau pripažinti
anksčiau. Dalelei tavęs tikriausiai būtų patikusi ši dalis
manęs, jeigu aš būčiau vyras ir įsileisčiau tave. Jeigu nors
minutę būčiau pagalvojęs, kad nėra tikimybės, jog tau
patiks, mes apie tai nesikalbėtume.
- Aš palieku tave ne dėl sekso.
Ne, skaudėti nenustojo. Net kai ji visai kitais žodžiais
mėgino pasakyti, kad manęs nebemyli, tai perverdavo
mane kaip lenktas kalavijas. Ir aš supratau, kad jai tą pa
sakyti vis lengviau. Ji tapo atspari savo abejingumo nuo
dams, o aš vis dar prašiausi įgeliamas.
- Priežastis, dėl kurios tu griauni šią santuoką, ne
reikšminga, - melavau. - Man nerūpi kodėl, man rūpi
kaip. Ir kaip, kuris man rūpi, sako ne taip lengvai. Tau tas
neturi patikti. Netikiu rojumi. Netikiu, kad yra atpildas
už gražią mirtį ar buvimą didingesne asmenybe. Aš ne
pasirengęs leisti tau išsinešti viską. Ne taip lengvai. Teks
susimokėti.
Vėl parodžiau kėdę, bet ji nesėdo.
180
- Ar tu būtum iškart man viską perrašęs, jeigu nebū

tum manęs, kad smalsauju?
Šis klausimas reiškė viena iš dviejų. Arba ji norėjo pa
tikrinti, kuris būdas lengvesnis - sutikti, kad domisi, ar
paneigti; arba įsitikinti, kad jos smalsumas ir įtraukė ją ir
jos leidyklą į šią situaciją.
- Ne. Aš ne taip tvarkau verslo reikalus, - grąžinau
pokalbį ten, kuri viskas atrodė apčiuopiama. - Tu turi
man paklusti, bet aš neprašysiu nieko, kam tu nepasiren
gusi.
- Kaip man žinoti, kad tu žinai, kam aš pasirengusi?
- Turi manimi pasitikėti.
Ji perbraukė pirštu per priekinės kelnių kišenės pa
kraštį.
- Valandą.
- Valandą. Ir sakyk binoklis kada panorėjusi.
Ji linktelėjo. Sumirksėjo.
- Ar tai reiškia taip? - paklausiau.
Jos akys nukrypo į mane. Pervėrė mane kiaurai. Ji
būtų galėjusi nuolat mane skaudinti, jeigu būčiau jai lei
dęs, nes jau keliais laipsniais sušilo ir pro jos paniekos
man siūles prasiskverbė keli lašeliai švelnumo.
- Taip, - atsakė.
Ji atsisėdo ir aš pristūmiau jos kėdę.
Laikrodis pradėjo tiksėti.
181
CD REISS
- Ką paruošei? - susidomėjo ji man nudengiant pa

tiekalą.
- Manau, viščiuką.
- Ar jis buvo inde su mėlynu dangčiu?
- Taip.
- Ten antis, - ji padėjo rankas ant stalo. - Man reikia
lėkštės.
. Norėjo keltis, bet aš padėjau ranką jai ant peties ir
švelniai vėl pasodinau.
- Nesikelk. Tiesiog ilsėkis.
Atsisėdau, pasidėjau ant kelių servetėlę, antį - į savo
lėkštę. Supjausčiau.
- Aną naktį Rūsyje užtektinai prisižiūrėjai, - tariau aš.
- Taip.
Pasmeigiau kąsnelį mėsos.
- Bet tu nematei, ką dominantas iš tiesų daro, - iš
tiesiau šakutę jos link. Ji siekė paimti. - Patrauk rankas.
Jos ranka sustingo pusiaukelėje.
- Tikrai?
- Kai aš šitaip su tavimi kalbu, gali manyti, jog tai
tikra.
Ji nuleido ranką, kilstelėjo ir pasikišo rankas po savi
mi. Mačiau, kaip joje viskas kunkuliuoja. Mano žmona
nepaklusdavo įsakymams.
- Išsižiok.
182
Ji buvo išsigandusi ir savęs pačios, ir manęs. Kai jos

lūpos prasivėrė, veide tebuvo matyti nerimas.
- Kai tu darai tai, ko tavęs prašau, man teikia malo
numą. Jaučiu, kad viskas yra taip, kaip turi būti. Man
lengviau kvėpuoti. Lengviau galvoti.
Ištiesiau dar vieną kąsnelį mėsos. Ji išsižiojo.
- Neišsižiok, kol tau neliepsiu.
- Gerai. Atleisk.
Jai nebuvo galima kalbėti, bet negalėjau jos nutildyti.
Per daug taisyklių per trumpą laiką gali ją užgesinti. Si
valanda nebuvo skirta man patirti malonumą. Turėjau tai
prisiminti ir neužbėgti už akių.
- Gerai. Išsižiok.
Ji išsižiojo, ir aš ją maitinau.
- Ar man paprašyti, kad galėčiau kramtyti?
Štai kodėl Čarlis jas treniruodavo ir aš jas pratindavau.
- Tu dar nepasirengusi tam. Gali kramtyti, kada
nori, - atsakiau.
- Ar tu valgysi?
- Galėčiau valgyti prieš tave, po tavęs, su tavimi.
Ji paėmė dar kąsnį.
- Ar tai priklauso nuo vyro? - paklausė ji kramtyda
ma, ir man subjuro nuotaika.
Kiti vyrai. Jeigu ji supras, kad patinka tai, ar bandys ir
su kitais vyrais?
183
CD REISS
Nusipurtyk.
Paėmiau kąsnį antienos. Visai nebloga.
- As tave maitinsiu. Tu valgysi ir manęs klausysi.
Ji linktelėjo. Rankas tebebuvo pasikišusi. Turėjo nu
tirpti.
- Padėk rankas ant stalo.
Ji padėjo delnais žemyn. Žiedas vėl buvo dingęs. Pa
smeigiau jai šakutę daržovių.
- Kadangi mes teturime valandą ir aš nenoriu, kad
duotum man tai, kam nesi pasirengusi, pasakysiu, ko tau
nedarysiu ir ko neprašysiu tavęs daryti.
Dar nespėjusiai išsižioti įgrūdau jai kąsnį antienos.
- Neprašysiu tavęs nusirengti stovint priešais langą. Lė
tai ir tikslingai, iki nuogumo. Tavo speneliai bus sustandė-
ję, skruostai nuraudę, bet aš neprašysiu tavęs stovėti ramiai
priešais mane, jausdamas, kokia tu nuoga ir pažeidžiama,
kol aš sėdžiu čia apsirengęs ir spoksau, kokia tu nuostabi.
Neprašysiu tavęs apsigręžti, pasilenkti, atstatyti man savo
užpakalį ir strėnas. Tikriausiai reikės tavęs paprašyti prasi
žergti. Tai tam, kad galėčiau tave patikrinti. Perbrauksiu
pirštais tau per lytines lūpas norėdamas įsitikinti, kad tu
sudrėkusi, bet ne šįvakar. Ir nesušlapinsiu savo pirštų, kad
galėčiau įkišti tau į užpakalį.
Ji staigiai, stipriai iškvėpė. Nuvaliau jos lūpų kampu
čius servetėle ir pridėjau stiklinę vandens. Ji atsigėrė.
184
- Blogai tas, kad tu nepatirsi orgazmo. Nes jei padary

tum, ką dabar liepiau, mano pirštai trintų tavo klitorį vėl
ir vėl, - patraukiau stiklinę. - Jei nori, gali prasižergti.
Staltiesė sujudėjo, ir aš supratau, kad ji tai padarė.
Pakilau ir atsistojau jai už nugaros.
- Liepčiau tau atsiklaupti ir išsižioti. Ir tada, mano
žmona, aš išmokyčiau tave čiulpti. Ne tiesiog paimti
į burną, bet leisti man gauti šį malonumą iš tavęs. Lai
kydama rankas už nugaros, tu paspaustum savo liežuvį
žemyn, ir aš dulkinčiau tau gerklę. Bet ne šįvakar. Šįvakar
aš tenoriu tavo paklusnumo. Noriu, kad leistum man ta
vimi pasirūpinti taip, kaip turėčiau pasirūpinti.
Ji beveik šokinėjo. Valdžiau ją.
Suėmiau jos plaukus į saują ir patraukiau jos galvą že
myn taip, kad skaudėtų. Jos lūpos ir akys buvo pravertos,
pabučiavau ją. Ištyriau jos burną savo liežuviu, leidau jos
dejonei pripildyti mano burną. Jos skonis buvo kaip vi
sada. Kaip mano žmonos. Mano partnerės. Mano širdies.
Pasiekiau ją su kita ranka ir trūktelėjęs atsagsčiau pa
laidinę, sagos išlakstė į šalis, liemenėlė atsidūrė virš krūtų.
Ji išleido aaa man į burną, ir kai aš suspaudžiau jos spenelį
stipriau negu visada darydavau, tai virto ilgu aaaaaaaa...
Kalbėjau taip arti jos, kad mūsų lūpos lietėsi.
- Apibūdink seksą.
- Manyje. Tu manyje.
185
CD REISS
- Nedulkinsiu tavęs, - tariau paleisdamas jos spene

lį ir lengvai perbraukdamas naujai sujaudintą odą pirštų
galais.
- Tai neprivers tavęs mylėti, - pro jos lūpas išsiveržė
replika.
- Nenoriu, kad mane mylėtum, - šitaip meluodamas,
suspaudžiau jos kitą spenelį. Niekad nespaudžiau taip
žiauriai.
- O. Dieve.
- Sa, - nukandau pusę žodžio, nes jos susijaudinimas
po šio prisilietimo buvo kaip pati gyvybė. - Stokis.
Padėjau jai pakilti ant kojų. Jos palaidinė kabėjo krei
vai, ir liemenėlė spaudė krūtis žemyn.
- Gerai jautiesi?
- Taip, - ji pradėjo taisytis palaidinę, bet aš sulaikiau
jos rankas.
- Ne. Tegul būna. Nuleisk kelnes iki kelių.
Ji sunkiai nurijo seiles. Pataikiau į skaudžią vietą. Ga
lėjau dabar pat viską mesti. Pamiršti sandorį. Pasakyti,
kad atiduodu jai butą, net jeigu ji dabar išeis.
-Tęsk, - ištariau. - Arba sakyk binoklis. Tada galėsime
kovoti teisme.
Palaižiau vieną savo pirštą, o kitą įgrūdau jai į burną.
Ji čiulpė neprašyta. Dieve brangiausias. Visus tuos metus.
Ilgiausia virtinė, tūkstantis praleistų progų.
186
- Tavo speneliai tokie standūs, - perbraukiau šlapiais

nykščiais per juos ir įgnybau. Jos akys prisimerkė. - Nie
kad tavęs tokios nemačiau. Tu nori baigti.
Buvo rizikinga pasiduoti, bet tikėjau, kad ji nori patir
ti orgazmą taip pat, kaip ir aš norėjau.
- Pasitikėk manimi.
Pasitikėk, kad nelaikau tavo finansinės padėties kaip
kardo virš tavo galvos mainais į seksą.
Ei, juk mes visi naudojamės tuo, ką turime.
—Jokio sekso, —pasakiau. - Mano varpa nesiskverbs
į tave. Tu patirsi orgazmą. Po to, kai jį patirsi, aš tau
perrašysiu turtą, kurio prašai.
Ji atsisegė kelnių sagą.
Diana Barnes išėjo manęs pasitikti. Ji ėmė viską, ką
buvau nuo jos paslėpęs ir atsivėrė tam. Nusitraukė kel
nes.
Apsukau kėdę ir atsisėdau. Ji sunkiai galėjo vaikščio
ti kelnėms kabant ant šlaunų, tai ir buvo esmė, taigi aš
jai padėjau prieiti prie manęs. Jos veidas buvo atviras ir
romus. Ji laukė, kol pasakysiu, ką daryti toliau.
—Pasilenk per juosmenį ir atsipalaiduok, brangioji.
Paguldžiau ją sau ant kelių suglaudęs kojas, kad tu
rėtų kur padėti galvą. Jos užpakalis buvo baltas ir aps
kritas, minkštas ir paruoštas. Prispaudžiau jos rankas
jai prie strėnų ir suėmiau riešus pirštais, kad ji negalėtų
187
CD REISS
pajudėti. Kita ranka perbraukiau per jos sudrėkusį grio

velį. Įkišau jai du pirštus, radęs nervų kamuolį jos sie
noje.
Ji sudejavo.
Mano varpa trynėsi jai į pilvą. Norėjau išsilieti ant jos.
Paženklinti jos nugarą ir jos rausvą užpakalį.
Ištraukiau pirštus, ratu apvedžiau jos klitorį, tada plo
jau per abu jos obuoliukus pliaukšt pliaukšt. Ji sucypė.
Sudejavo. Jos šlaunų užpakalinė dalis įsitempė.
Vėl įkišau jai pirštus. Ji buvo pastėrusi, įsitempusi ir...
—Adamai!
Nespėjau pliaukštelėti, kai ji suriko mano vardą, mano
ranka nusileido - plumpt.
—Nustok!
Sustingau.
—Binoklis! Paleisk mane.
Paleidau jos riešus. Ji atsistojo, bet kelnės ją varžė, ir
kai bandžiau jai padėti, staigiai trūktelėjo šalin, prarado
pusiausvyrą, griuvo. Bandė laikytis už kėdės, bet kėdė ap
virto kartu su ja.
Stovėdama keturpėsčia, su kojinaitėmis, pusiau paki
lusia ir nutraukta liemenėle ji atrodė velniškai juokinga.
Bet aš nesijuokiau. Seksas buvo juokingas, o BDSM rei
kėjo atitinkamo humoro jausmo. Tačiau jai nebuvo juo
kinga. Taigi aš sutramdžiau juoką ir puoliau jai padėti.
188
- Ne! - ji mane nustūmė.

- Negali taip nustebti dėl pliaukštelėjimo.
Ji pasilenkė ir užsitraukė kelnes. Prakeikimas. Po vel
nių, šūdas ir prakeikimas.
- Nenustebau. Bet... - sėdėdama ant žemės ji pasitaisė
liemenėlę.
-Bet?
Mano balse skambėjo nusivylimas. Aš buvau sugrą
žintas atgal iš paties maloniausio laisvojo kritimo. Turė
jau prisiminti, kad aš čia dominantas. Turėjau rūpintis ne
tik jos kūnu, bet ir jausmais.
Ji atsistojo ir užsisegė užtrauktuką. Palaidinės sagos
buvo ištraukytos. Ji susisiautę palaidinę ant savo dailaus
kūno.
Iš gilaus nusivylimo atsidusau.
- Išeinu, - ji žengtelėjo atgal ieškodama palto. - Ne
sek paskui mane.
- Diana, aš atsiprašau.
- Neatsiprašinėk. Tiesiog... Aš tau paskambinsiu. Dėl
šito. Ruošiuosi tau paskambinti dėl šito. Greitai.
Ji užsimetė paltą ant rankos ir pravėrė duris tik tiek,
kiek jai reikėjo iš čia pasprukti, tada užtrenkė sau už nu
garos taip smarkiai, kad suskambo varpelis. Jos mėlynasis
šalikas su siuvinėtais paukščiukais išslydo iš palto kišenės
ir įstrigo tarpduryje. Nuėjau link jo.
189
CD REISS
Vos atsidūriau ten, išgirdau, kaip spynoje trakštelėjo

raktas. Atidariau duris ir pasilenkiau paimti šaliko. Diana
stovėjo prie durų ir laukė. Perlenkiau šaliką perpus, apsu
kau jai apie kaklą ir užkišau.
- Ačiū, - padėkojo ji.
- Man patinka tavimi rūpintis.
Ji, daugiau netarusi nė žodžio, nuėjo koridoriumi.
38 skyrius
Naktis.
Svirpliai.
Jos veidas tamsoje.
Pagalvė vėsina mano skruostą.
Vėjyje barška žaliuzės.
Jos akys spindi iš mėnulio.
Mūsų kojos susipynusios drauge.
Kaip mesją pavadinsime?
Tu dar net nesilauki.
Bet lauksiuosi.
Bandai užbėgti sau už akių.
Lenora.
Ne.
Tai mano močiutės vardas.
Ar tavopromočiutė skaitė daug Po kūrinių?
CD REISS
Galbūt.
Nori, kad būrys varnų sukiotųsi aplinkpastatą?
Man įžnybia į ranką.
As virš jos.
Jos burna prasiveria tamsoje.
Svirpliai girdi jos dejonę.
Pasiūlau vardą.
Man patinka Olivija.
Tai beveik spalva.
O berniukas galės būti Oliveris.
Drėgni bučiniai. Oda sopanti, bet pasiruošusi.
Mano kūnas sutramdo jos kūną.
Ji šnibžda.
Prašau, dar.
39 skyrius
ESAMASIS LAIKAS
Priglaudžiau ausį prie durų. Atvažiavo liftas. Įsivaizda

vau, kaip Diana lipa į jį vos pliaukštelėta per užpakalį su
palaužtu išdidumu.
Tai pabaiga. Šaunus mėginimas.
Susipakavau ką galėdamas kraustymuisi į Miurėj Hilą.
Likusius drabužius. Tualetinius reikmenis, kurių kasdien
nenaudoju. Mūsų vestuvių albumą. Perverčiau jį. Mes
nesurengėme vestuvinio priėmimo. Tik vakarėlį po kelių
mėnesių. Velniop tą vakarėlį. Velniop Lafajeto viešbutį.
Velniop pirmą ir paskutinį šokius. Velniop jos motinos
baltą suknelę. Velniop perkeptą žuvį ir jos pusseseres iš
Minesotos, kurioms aš nepatikau.
Velniop juos visus. Velniop mane. Velniop mano
kvailą sprendimą parodyti jai, kas aš esu. Velniop mano
tvinkčiojančius kiaušus ir jos saugų žodį. Velniop mano
193
CD REISS
planą nustoti ją mylėjus. Tai negalėjo suveikti be jos. Tie

siog mylėsiu ją amžinai. Ji visada bus moteris, kurios ves
tuvinės suknelės šleifas vilkosi Penktąja aveniu.
Aš pasmerktas.
Butas buvo jos. Ji bandė. Aš bandžiau. Aš susimoviau.
Norėjau ryte pasirašyti perdavimo dokumentus ir užbaig
ti visa tai.
Palikau antį ir lėkštes namų tvarkytojai. Pradėjau
raštelį, kad keisis gyventojai. Surašiau, kokias bandeles
Diana mėgsta, kaip išdėlioti daugiau pagalvių ant lovos,
raštelį, kad jai išėjus portjeros būtų užtrauktos, o žaliuzės
atidarytos.
Suzvimbė mano telefonas. Maniau, kad tai vakarinės
pakrantės spaustuvininkas, bet parašė Diana.
„Nesiruošiu tau skambinti."
„Negaliu taip pasakyti."
„Prašau, prisiek, kad šito niekam nerodysi. Net jei
gu vieną dieną vestum mielą nuolankią merginą ir
norėtum pasijuokti iš savo buvusios žmonos, pra
šau nerodyk jai šios žinutės."
„Tu neprivalai man nieko aiškinti. Aš suprantu."
„Nesupranti."
„Ir aš nesiruošiu vėl vesti."
„Ruošiesi.Tu nusipelnei moters, kuri tave mylėtų."
194
„Artai ir norėjai man pasakyti?"

//Ne."
„Neatsakinėk, kol nepasakysiu, kad baigiau."
„Gerai."
„Čia atsakymas."
(...)
(...)
Telefonas suskambo man bežiūrint į judančius taške
lius, kurie reiškė, kad ji rašo man atsakymą. Ekrane iškilo
jos vardas.
- Kas vyksta? - paklausiau, tada išgirdau kitame ryšio
gale gatvės garsus. - Tu juk nevairuoji, ar ne?
- Vis dar automobilyje. Negaliu rašyti. Ir negaliu žiū
rėti į tave.
- Aš kai ką nusprendžiau, - kalbėjau pastumdamas
šalin raštelį namų tvarkytojai. - Aš nesigailiu. Elgiausi su
tavim labai švelniai. Patikrinau tave. Vis dar esu tavo vy
ras - ne pašalinis. Nejaučiu kaltės nė kruopelytės, taigi jei
tu ruošiesi daug apie tai kalbėti, nė negalvok.
- Taip.
Ir viskas. Liko tik gatvės garsai ir automobilio grotu
vas. Internetinis įrašas. Ji mėgo internetinius įrašus. Vel
niop internetinius įrašus.
- Gali atsikraustyti rytoj, - pasakiau. - Nuestra casa
dabar su casa*.
* Mūsų namai - tamstos namai (isp.)
195
CD REISS
Giliai įkvėpusi ji atsiliepė:

- Šitaip negalima. Mudu peržengiame ribas. Man rei
kėjo daug valios pastangų tave palikti, ir štai mudu užsi
imame seksu. Netaisyk manęs. Tai seksas. Ir aš visai atvi
ra. Aš leidžiu tokius dalykus... Valdau daugiamilijoninę
kompaniją. Išgelbėjau ją nuo negailestingo likvidavimo.
- Ištekėdama už likvidatoriaus.
Tai buvo melas ir nesąmonės. Čiupau paltą bei raktus
ir išėjau pro duris.
- Leisk man pabaigti. Nereikia manęs plekšnoti kaip
vaiko. Daugiau neklausysiu nurodymų, nei tavo, nei
kitų. Aš lygi tau. Žinau, kad visa tai tiesa, ir tikėjau, kad
tu taip pat žinai.
Ji ilgam nutilo. Radijas numirė. Ji tikriausiai išjungė.
Linktelėjau durininkui ir išėjau į šaltą sausakimšą gatvę.
- Ar galiu į tai atsakyti?
Neturėjau supratimo, kur jos automobilis, bet mūsų
požeminėje aikštelėje jos nepasiektų signalas. Įrengtų sto
vėjimo vietų buvo tiek nedaug, kad tikriausiai rasiu ją per
dvi minutes. Turėjau atsarginį jaguaro raktą. Paspaudžiau
užrakto mygtuką. Šviesos įsižiebs man esant netoliese. Ji
ne šiame kvartale. Nuėjau į rytus.
- Ne, negali. Nes tai ne dėl tavęs, ne dėl to, kuo tu tiki
ar ką galvoji. Turiu išmesti tai iš galvos. Turiu priminti sau
žinanti, kad visa tai tiesa. Taip sakydama aš turiu paklaus
ti savęs, kas, po velnių, nutiko viršuje. Buvau paskendusi
196
s.ivo mintyse. Galvojau, kaip šitai kvaila ir koks tu pami

gs, o man reikėjo grįžti atgal, susikrauti daiktus į bagaži
nę ir paskambinti vakarinės pakrantės spaustuvininkams
iki darbo pabaigos, - ji krenkštelėjo.
Paspaudžiau automobilio raktą. Nėra automobilio.
- Tada mane pabučiavai. Kvailas nedorėli, tu visad
mokėjai bučiuotis. Ir nebežinau, kas nutiko. Viską pa
miršau. Leidau tau mane užvaldyti. Nė vienas nevaldo
manęs, Adamai. Nė vienas.
Pasitryniau akis. Pirmą kartą pagalvojau, kad viskas
per daug sudėtinga. Reikėjo suvirškinti tai, jog mano gy
venimo meilė metė mane palikdama raštelį ant virtuvės
stalo, bet nepajėgiau. Priversti ją man atsiduoti buvo tik
nukrypimas nuo to, ką aš turėjau daryti. Užlipti ant jos,
po velnių.
- Nežinau, ko tu nori.
- Noriu savo šeimos kompanijos. Visų leidybos teisių.
Visų akcijų. Visiško įmonės valdymo. Noriu, kad tu su
Tyrimų irplėtros specialistais išsinešdintumėte be kovos.
- Kalbant griežtai verslo lygmenyje, taip niekad ne
būtų nutikę.
-Visos skolos ir paskolos bus dovanotos. Visos valdos
ir turtas grįžta man. Taip pat ir pastatas Brumo gatvėje.
- Ar žinai, ko prašai? Aš praskolinau Tyrimų irplėtros
įmonę, kad padengčiau jūsų leidyklos skolas.
- Trisdešimt dienų. Štai kaina.
197
CD REISS
Žinojau, kad taip bus. Žinojau, kad ji sieks geriausio.

O jeigu aš jai viską atiduočiau ir dingčiau? Tai priverstų
mane bankrutuoti. Išgyvenčiau, bet tai būtų prastas san
dėris. Aš taip nedirbdavau. Žaidžiau, kad laimėčiau.
Jeigu aš ruošiausi įrašyti pastaruosius penkerius metus
į nuostolių stulpelį ir vėl atkurti savo valdas, nebūčiau to
daręs sudaužyta širdimi.
-Trisdešimt dienų, - pakartojo ji, - tada viskas. Jokio
sekso daugiau niekada.
Norėjau paprieštarauti, kad būčiau laimingas nega
lėdamas daugiau niekada jos paliesti, bet ji nenutilo ir
nesulėtino tempo. Jos balsas pasikeitė. Ji grįžo į dabartį.
Tapo tikresnė.
- Baigta. Jokių ginčų. Daugiau jokių sandėrių. Jokių
smulkmenų ar banalybių. Tikriausiai niekad nebenorėsiu
tavęs matyti.
Ją išgirdęs, staigiai atsisukau. Ji buvo tiesiai už manęs,
ėjo į šiaurę Krosbio gatve.
Mes išjungėme ryšį. Vėjas svilino jos skruostus, ir jai
kvėpuojant iš burnos kilo garų debesėlis. Jos smakras
buvo kiek pakeltas, ir ji visai nepriminė nuolankiosios.
- Turi būti pasirinkimas, - pasakiau suvokdamas, kad
prieštarauju, kaip ir tada, kai prieštaraudamas bandyda
vau gauti, ko noriu. - Duosiu tau sutartį. Ji teisiškai neį
pareigojanti, bet labai aiškiai apibūdina mūsų vaidmenis
ir tai, ko tikimasi iš tavęs. Tą dokumentą sunku skaityti.
198
Ipasiruošk. Gali išbraukti tris dalykus. Jie gali būti

bendro pobūdžio, bet jeigu bus per daug bendro, aš juos
ji mesiu.
Ji išrietė antakius.
- Mes derėsimės dėl sekso?
- Tai ne dėl sekso. Galiu tavęs visą tą laiką nė nepa-
Iicsti. Tai dėl galios ir pasitikėjimo. Tokios taisyklės. Jokių
ginčų. Tu dalyvauji kaip nuolankioji. Geras dominantas
gerbia ribas. Jeigu pasitiki manimi, darysi tai, ką tau
liepsiu nuo pirmos iki trisdešimtos dienos. Išeisi su visa
nuosavybe, kurią mes valdome kartu, ir šiek tiek geriau
suvoksi save nei anksčiau.
Nes tu nuolanki, mažoji medžiotoja.
Jai už nugaros taksi riedėjo važiuojamosios dalies pa
kraščiu, ratu ant bortelio traiškė ledą ir taškė ant šaligat
vio šaltą, purviną ižą.
Paėmiau ją už alkūnės ir patraukiau iš kelio. Tykštanti
masė praskriejo pro ją, nors aš sušlapau kelnes iki kelių.
Net po šito judesio mudu nenuleidome akių vienas nuo
kito tirdami, klausdami, jausdami klausimus, kurių ne-
drįsome užduoti.
- Atsiųsk sutartį, - paprašė ji.
- Reikia, kad tu sutiktum iš principo.
- Iš principo sutinku. Aš išsigandusi, bet iš principo
sutinku.
- Paliksiu ant stalo virtuvėje.
199
CD REISS
Ji linktelėjo.
—Leisk palydėti tave iki automobilio.
Ji pasuko į pietus. Likau jai iš dešinės, taigi būčiau ap
taškytas, jei pravažiuotų kitas taksi. Nė negalvojau, kodėl
aš toje pusėje, tiesiog ten ėjau. Mudu nesikalbėjome. Pri
siminiau stebėjęsis, kaip mes eisime su vaikišku vežimėliu
gatve tą vakarą, kai veš šiukšles, kai netgi dviej\\Michelin
žvaigždučių viešbutis Krosbio gatvėje prikrauna šiukšlių
maišų. Teko matyti porų, kurių vežimėlių ratai apsisuk
davo plastikiniais maišeliais. Kai kurie juokėsi. Kitiems
tekdavo praktiškai iškelti vaiką ir išpainioti vežimėlį. Nu
sprendėme pirkti nedidelę nešyklę, kuri leistų kūdikiui
ilsėtis ant motinos krūtinės. Kūdikiui su stuburu, kuris
gali sėdėti. Ne taip, kaip mūsų mažylė.
Kitoje akmeninio grindinio pusėje išvydome jaguarą.
- Ačiū, - padėkojo ji. - Kad mane palydėjai.
Žengiau per gatvę.
- Dar nebaigiau. Aš užbaigėjas. Eikš.
Ji sekė iš paskos, ir aš atidariau dureles vairuotojo pu
sėje.
Ji pastatė koją ant krašto, bet sustingo prieš atsisėsda
ma vidun.
- Visą kelią klausiau savęs, ar tavimi pasitikiu.
—Ar atsakei?
—Taip. Mane kamuoja prieštaringi jausmai dėl tavęs ir
šio sandėrio. Manau, jog tai neįprasta, bet tau tikriausiai
200
lo reikia, ir pasprukti iš šios santuokos nesibylinėjant

metų metus yra šaunu.
- Gerai.
Ji įlipo į automobilį, ir aš uždariau dureles. Man ei
nant į šalį, ji nuleido langą.
- Aš sudarysiu sąrašą, ko tikiuosi pasibaigus trisdešim
ti'iai dienų, - pasakė. - Tai gali būti tavo sutarties priedas.
- Priedas prie neįvykdomos sutarties nėra įvykdomas.
- Gal aš tavęs ir nemyliu, bet tavimi pasitikiu.
Pasitraukiau iš gatvės, kol manęs neparmušė auto
mobilis. Vėl tai dariau. Pradėjau iš naujo. Atgavau tai,
kas buvau. Pakilios nuotaikos šulas ant baimės pagrindo.
Arba priešingai. Nebegalėjau atskirti šių dviejų dalykų,
nes bijojau ne to, kas turi nutikti, o to, kas esu.
40 skyrius
BOTASIS LAIKAS
Mes —Čarlis, Stefanas ir aš —nusprendėme, kad pa

grindiniame name Montoke, pirmajame aukšte, nebus
jokių įrankių nei mantos. Kiekvienas turėjome savo
kambarį viršuje, - ten tvarkėmės, kaip mums patiko, - ir
po prijungtą kambarėlį savo nuolankiosioms. Šeši miega
mieji, penki vonios kambariai. Apačioje turėjome biblio
teką, svetainę, treniruoklių salę ir kambarį, kurį vadino
me vandenyno kambariu, nes jis išėjo į galinį kiemą ir
trumpą akmenuotą paplūdimį. Virtuvė, valgomasis, dar
bo kambarys. Viskas, ko mums reikėjo. Siek tiek kilno
jamų įrankių spintose ir paslėptų kablių, bet plika akimi
žiūrint pirmasis aukštas atrodė toks pat nuobodus, kokį
jums parodytų bet kuris nekilnojamojo turto agentas.
Mes galėjome padalyti pirmąjį aukštą į kelis kam
barius atverdami arba užverdami stumdomąsias duris.
202
Svilinant vasaros karščiui, tuos visus metus, kai mes šau

niai sutarėme, pagrindinis namas buvo pikantiškų vaka
rėlių centras.
Ne sezono metu, nuo rugsėjo iki kovo pradžios, ga
lėjau pusę dienos dirbti kontoroje ir grįžti į Montoką
mažiau negu per dvi valandas, pabūti ten iki antros su
nuolankiąja, kuri maldaudavo ją prilupti, ir grįžti į darbą,
kol ji miegodavo.
Laikiausi šios dienotvarkės su Serena dvi savaites. Bet
antrąjį mūsų sekmadienį viskas pasikeitė. Mudu buvo
me galiniame namelyje, kur nuo lubų kabojo kabliai ir
prie sienų buvo pritaisytos grandinės. Tai buvo aštuonių
šimtų kvadratinių pėdų studija, į kurią vedė akmenimis
grįstas takelis už pagrindinio namo. Pagrindinis kamba
rys buvo pilnas kablių, kryžių, spintų, plakimo suoliukų.
Kartais aš visas trisdešimt dienų nė nepaimdavau
į rankas botago arba spynos. Kartais, jeigu nuolankioji
būdavo teisi ir aš laikydavausi žaidimo taisyklių, man te
reikėjo laiko ir tinkamai ištartų žodžių.
Bet jeigu aš norėjau prirakinti Serenos riešus prie sie
nos taip, kad ji pasilenktų pražergtomis kojomis, užpaka
liu į viršų, turėjau naudotis studija.
- Ji nuostabi, - pasakė Stefanas žvelgdamas per vien
pusį veidrodį.
Aš verčiau ją laukti. Ji nekentė laukti, bet laukimas
laikė ją ant peilio ašmenų.
203
CD REISS
—Tikrai.
Paėmiau nuo sienos minkštą mentelę. Nenorėjau jos
smarkiai mušti. Tada būtų reikėję laukti, kol ji pasveiks,
kad galėčiau paliesti, ir peržengti ribas su Serena nebuvo
taip smagu, kaip laikyti ją arti ribos. Ji per daug troško
peržengti savo pačios ribas.
- Tu ja dalijiesi? - paklausė Stefanas sėdėdamas ant
kėdės priešais veidrodinį langą, ištiesęs kojas ir trindamas
smakrą. Jis buvo metro devyniasdešimt trijų. Šiaurietis.
Tamsiai mėlynos akys, didelė nosis, kuria naudodavosi
savo tikslams pasiekti, ir giedra šypsena, kuri slėpė velniš
ką ir nepermaldaujamą sadizmą.
Džiaugiausi, jog ji nenori būti skolinama. Nenorėjau,
kad jis prie jos prisiliestų. Be jokios priežasties. Tiesiog
norėjau jos sau visas trisdešimt dienų.
- Ji tai išbraukė.
Jis pamojavo ranka. Buvo išvykęs kelioms dienoms
susitikti su architektu, kad paverstų studiją atskiru vieno
kambario butu su virtuve, o jis galėtų ten gyventi ir tapyti
nesezono mėnesiais.
—Turi peržengti ribas, Adamai. Jos čia tam, kad būtų
peržengiamos. Negali leisti joms gadinti malonumą.
—Ačiū už patarimą, —baigiau su jojiko botagėliu.
Šiurkštokas įnagis, palyginti su mano rankomis, bet šiek
tiek įvairumo visiems tik į naudą.
- Ji vis dar nekalta?
204
- Taip pat nekalta, kaip ir dieną, kai gimė, - žengiau

prie durų.
- Zinai, ką aš būčiau padaręs?
-Tu?
- Tą pirmą dieną...
- Būtum nurengęs ją stebint keliems tavo draugams,
pastatęs ant grindų dirbtinę varpą ir privertęs ją atsisėsti,
kad visi matytų, kaip ji kraujuoja. Tada kiekvienas iš jų
ją išdulkintų. Tu išdulkintum ją analiniu būdu tą patį
vakarą reabilitacijai.
Jis nužvelgė mane šypsodamasis ta plačia švediška šyp
sena.
- Kažkas panašaus.
- Aš taip nedarau.
- Jai būtų patikę, - Stefanas vėl pasisuko į veidrodį. -
Prisimintų, kol gyva. Bet ji norėjo tavęs. Dvi savaitės, ir
vis dar nekalta. Blogai.
Patraukiau svertą lango šone ir langinės užsivėrė.
- Rūpinkis savo reikalais.
Užtrenkiau duris sau už nugaros ir grįžau atgal. Penki
žingsniai per nukritusius lapus iki studijos durų. Penki
žingsniai šaltame rugsėjo ore. Sau už nugaros girdėjau
vandenyną, tarsi sugedusią kylančių ir krintančių bangų
šniokštimo plokštelę.
Stefanas, Čarlis ir aš nusipirkome šį namą kartu
ir naudojomės juo draugiškai. Mes juokaudavome ir
205
CD REISS
puikiai sutardavome. Mudu su Stefanu turėjome šiokių

tokių skirtumų, kuriuos užglaistėme. Beveik. Jis rado šią
nuosavybę, o aš susigundžiau, bet juo nepasitikėjau.
Jeigu jis atimdavo nuolankiosios nekaltybę tokiu
būdu, kaip pasakojo, arba dėl kokios nors priežasties
įtraukdavo kokią sceną į savo repertuarą, pirmiausia ap
tardavo tai su nuolankiąja. Jeigu jis peržengdavo savo
nuolankiosios komforto zonos ribas, jis įspėdavo ją, kad
peržengs ribas scenos metu. Jis paisė taisyklių.
Bet vis tiek mane užknisdavo.
- Labas vakaras, - pasakiau įžengdamas į studiją.
- Labas vakaras, šeimininke, —atsiliepė Serena; plau
kai buvo užkritę jai ant veido.
- Kaip tau sekasi? - mačiau drėgmę, blizgančią jai tarp
kojų.
- Puikiai, šeimininke.
- Ar tau patinka laukti?
- Ne, šeimininke.
- Neteisingai, - pliaukštelėjau jai botagu. —Tau patin
ka viskas, kas teikia malonumo man.
- Taip, šeimininke.
Jos atsakymas buvo kažkoks mechaniškas. Per daug
repetuotas. Tai netiko. Galbūt Stefanas teisus. Galbūt aš
per ilgai leidau jai išlaikyti nekaltybę. Leidau sau apkvaiš-
ti nuo jos išvaizdos ir skaistybės. Ji nebuvo kalta; aš buvau
kaltas. Aš niekad neturėjau būti kaltas.
206
Numečiau botagą. Nenorėjau būti Stefanas, tai tam

tikra prasme irgi bylojo apie mane. Aš brutaliai elgiausi
su ja tą vakarą kurdamas planus, kaip priblokšti ją kitą
dieną.
41 skyrius
ESAMASIS LAIKAS
Dianos sąlygos atėjo man belaukiant Carlio. Jam pri

klausė maža parduotuvėlė per pusę aukšto sename drabu
žių fabrike Trisdešimt aštuntojoje gatvėje. Ji neturėjo pa
vadinimo. Tik storas medines duris, vyruką užsakymams
priimti ir kambarius su visokiais keistais daiktais, kuriuos
tik iškrypėlis galėtų įsivaizduoti. Vien rinktinės prekės.
Viskas velniškai brangu. Ir jeigu turėjai pinigų, buvo ver
ta juos čia išleisti.
Jos sąlygos atėjo elektroniniu paštu.
1) Plaksi mane tik rankomis.
2) Aš neroposiu keturpėsčia ir nevadinsiu tavęs ponu.
Nebūsiu žeminama.
3) Neužkimši man burnos. Aš visada noriu kalbėti.
Per daug nekonkretu. Aiškus atvejis, kai nuolankioji
peržengia ribas.
208
Pirma. Nuolankioji negalėjo išbraukti tokio milžiniš

ko skaičiaus įrankių. Ji galėjo sakyti jokio daužymo men
telearbajokio medžio, bet prašyti manęs naudotis tik savo
rankomis buvo nepriimtina.
Antra. Pažeminimas buvo per daug subjektyvu ir ne
nuspėjama. Kišti pirštus jai į burną buvo sandėrio dalis,
bet jeigu ji pasijus dėl to pažeminta, aš liksiu kaltas. Ro
pojimas ir dominanto vadinimas pagarbiais žodžiais buvo
du visiškai skirtingi dalykai, bet jie abu rodė nuolanku
mo esmę. Tiek išbraukusi ji neleido man dominuoti, o to
reikėjo, kad būtų verta apskritai šitai daryti.
Trečia. Neužkimšti burnos atrodė priimtina. Bet užti
krinti, kad ji visada galės kalbėti? Kaip, jeigu mano varpa
bus jos gerklėje?
Buvau sudaręs su ja sandėrių ir anksčiau. Sis sąrašas
neturėtų manęs nustebinti. Tada aš supratau, ko trūksta.
Analinis seksas. Dalijimasis. Filmavimas. Trankymas
kumščiais. Daugybė būdų suteikti skausmą, kurie buvo
sąraše, bet aš jų nenaudodavau, nes buvo nuobodu. Kaip
dėl tikro sekso? Nebūčiau nustebęs, jeigu ji būtų visiškai
tą išbraukusi, bet neišbraukė.
- Labas, bičiuli, - Čarlis įėjo į laukiamąjį su dviem
žemomis taurėmis škotiško viskio.
Jis atsisėdo ant pilkšvai žalio brokato krėslo, derėju
sio prie sofos, ant kurios sėdėjau aš. Ilgas žemas skalūno
209
CD REISS
stalas stovėjo greta sofos. Dvi sienos be langų buvo nu

kabinėtos juodai baltomis meninėmis nuotraukomis, ku
riose vyrai ir moterys aiškiai juto priklausomybės kančias
ir ekstazę.
Jis ištiesė man taurę škotiško ir mudu susidaužėme.
- Kokie vėjai tave atpūtė?
Gurkštelėjęs viskio leidau svilinančiamkarščiui degin
ti gerklę.
- Neturiu nieko Montoko name, ir pasiimu jį mėne
siui. Daviau Sidabrinei sąrašą.
- Šaunuolis. Pagrindinis namas, tiesa? Stefanas užė
męs studiją.
Jam pasisekė paversti namelį savo dailės studija ir
bausmės kamera su virtuve ir savita galia. Aš nedalyvavau
tame gyvenime, o Čarlis puikiai jautėsi pagrindiniame
name, taigi mes jam leidome.
- Pagrindinis namas puikiai tiks. Jis vienas?
Čarlis nusijuokė pats sau ir pritraukė krėslą prie ma
nęs pasiremdamas lazdele.
- Jam jų reikia labiau, negu joms reikia jo.
- Kas nors turėtų jam tai pasakyti.
- Kokia prasmė?
Sriūbtelėjau viskio.
- Taigi ten Serena ar kuri kita?
- Manau, jiedu stengiasi vėl įžiebti seną aistrą.
210
Dominantė Sidabrinė įėjo nešina medine dėže. Ji to

bulai laikė pusiausvyrą avėdama batus aukštomis platfor
momis, buvo apsitempusi siauras juodas kelnes.
- Adamai! - sušuko mane pamačiusi. - Nepatikėjau
net išvydusi tavo vardą prie sąrašo.
Ji pastatė dėžę ant stalo, apkabino mane ir pabučiavo
į abu skruostus. Mes atsisėdome ir Sidabrinė padėjo ran
kas ant dėžės.
- Nebuvau tikra, kad tai tu, bet atnešiau tavo mėgsta
mus daiktus.
Jos šypsena buvo geidulinga, bet netiko flirtui. Mudu
žaidėme toje pačioje pozicijoje. Tai buvo supratimo šyp
sena.
Čarlis atsilošė krėsle ir gurkštelėjo iš savo taurės.
- Ar galiu leistis į prisiminimus?
- Gali, - sutikau.
Sidabrinė atidarė dėžę.
- Dabar turime dar kelis daiktus, kuriuos surinkau
galiniame kambaryje, bet norėjau pirmiausia ištraukti
šituos.
Ji padėjo ant stalo beržinę mentelę su trimis skylė
mis. Juostele apsiūtą rudą jojiko botagą. Porą priderintų
spenelių spaustukų; negalėjau įsivaizduoti, kad naudosiu
juos Dianai, dar ne...
- Mentelė dabar siauresnė, ir dar mes turime vieną be
skylių, su atvirkščiai išpjaustinėtu žodžiu ŠLIUNDRA...
21 1
CD REISS
-Ne.
- Prisiminiau, - ji vėl nusišypsojo, išimdama iš dėžės
juodą lazdą. - Ne tavo daiktas. Dar mes turime guminius
botagus. Sis vientisas, kad nesulūžtų, o rankenos pusė irgi
palieka gražią žymę.
Pasilenkiau į priekį baksnodamas pirštų galiukus, o ji
ištraukė rotango lazdeles ir daugiau mentelių, įvairiausių
dydžių ir spalvų. Nepasakiau nieko. Sidabrinė buvo rami.
Bet ar Diana nustėrs? Reikia vertinti šiuos daiktus jos
akimis. Ji naršė internete ir buvo mačiusi aibes tokių, bet
jeigu atsineščiau šiuos ir norėčiau panaudoti su ja, buvau
tikras, išsigąstų. Labiausiai nenorėjau jos išgąsdinti.
- Ar atnešti pančius? - paklausė Sidabrinė.
- Taip, prašyčiau.
Ji paliko įrankius ant stalo ir išėjo pro duris į galinį
kambarį. Žinojau, kaip naudoti viską, ką ji man atnešė.
Žinojau, kaip mušti per odą jos nesužeidžiant. Trenkda
vau stipriai, tiksliai, saugiai. Priversdavau jas maldauti
daugiau, nes užtikrindavau, kad kuo daugiau skausmo
jos patirs, tuo daugiau malonumo pajus paskui. Galiau
siai viskas buvo dėl malonumo ir laisvės. Bet viskas, kas
ant stalo, Dianos buvo išbraukta. Ar aš priimsiu jos sąly
gas? Ar nutrinsiu jos liniją smėlyje ir nubrėšiu savąją?
- Ką atsiveši? - paklausė Čarlis. - Jeigu aš ją pažįstu,
padėsiu tau išsirinkti.
212
—Dianą, —pasakiau taip tyliai, kad pats vos išgir

dau.
Kadangi Čarlis neatsakė, pažvelgiau į jį. Jo akys
buvo kiek išplėstos ir burna prasižiojusi tiek, kad rody-
tų, jog yra priblokštas.
—Dianą, - pasakiau visu balsu. —Savo žmoną.
—Tu mane kvailini. Tą pačią moterį, kuri paliko tau
raštelį ant stalo?
—Ji sutiko. Matė sutartį.
—Pala, pala, pala. Tą sutartį. Tą šabloną? Su grupi
niu išprievartavimu ir elektros šoku?
—Taip.
Jis palietė pirštu savo lazdelę, pasuko ją laikrodžio
rodyklės kryptimi, tada prieš laikrodžio rodyklę, lyg
gręžtų skylę grindyse.
—Ar tu bent įsivaizduoji, ką darai?
—Esu tai daręs ir anksčiau, Čarli.
—O. Esi daręs ir anksčiau, ar ne? Ir kaip tau pavyko
ją prikalbinti daryti tai su vyru, kurį ji nori palikti?
Pastačiau taurę ant stalo.
—Ar galima dar vieną?
Jis įtariamai pažvelgė į mane. Palietė savo telefoną.
Po akimirkos vyrukas nunešė tuščią taurę ir pastatė
naują su gėrimu. Dar prieš jam uždarant duris aš mak
telėjau gėrimą ir vėl trinktelėjau stiklą ant stalo.
213
CD REISS
Sidabrinė negrįžo. Čarlis valdė visą operaciją šiuo te

lefonu. Vienu spustelėjimu jis galėjo pasikviesti tuziną
šokančių merginų.
Pakėliau mentelę su trimis skylėmis. Skylės sumažin
davo oro pasipriešinimą, taigi mentelė judėdavo greičiau,
plodavo smarkiau, ugdė nuolankiosios atsparumą skaus
mui ir gebėjimą prisitaikyti prie ribinės būsenos. Pirmą
kartą trenkus, skaudėdavo. Jeigu suteikdavai joms emo
cinį komfortą ir penkiolika minučių trunkantį orgazmą,
jos atnešdavo mentelę tau dantyse ir antrą kartą savo
noru nusilenkdavo jos kietam bučiniui.
Atsilošiau jausdamas, kaip mentelė balansuoja man
ant rankos. Valdymo įrankis. Sukurtas tam, kad padėtų
atrišti susiraizgiusį mazgą to pasaulio, kurio negalėjau
kontroliuoti. Tos laiko atkarpos saugiose erdvėse, kur
moteris atsiduodavo man ir aš atsiduodavau jai. Jausminį
ryšį praleisdavau. Tai nebuvo meilė. Niekad nebuvo mei
lė, bet tai buvo gilu ir apčiuopiama, beveik dvasinis ryšys,
kuriuo dominantas ir nuolankioji galėdavo susisieti.
- Aš valdau didžiąją jos kompanijos dalį, - paaiški
nau. - Išgelbėjau ją. Jeigu ji nori kompaniją susigrąžinti...
- Ne, —nutraukė Čarlis. —Jokiu būdu.
Jis nutraukė mano prisiminimus apie tą valdžios po
jūtį. Grąžino į pasaulį, kuriame aš turėjau būti atsakingas
visuomenei už savo veiksmus.
214
- Jokiu būdu, ką?

- Ji ne tokioje padėtyje, kad sutiktų, bičiuli.
- Patikėk manimi, ji geba perskaityti ir suprasti su
tartį.
Čarlis pasidėjo alkūnes ant kelių, labiau pasilenkda
mas į dešinę negu į kairę. Žinau, kad skaudėdavo, kai jis
taip pasilenkdavo.
-Ji tavęs nepažįsta. Įkalinsi ją Long Ailando iškyšulyje
audrų sezono metu ir būsi pats su keliais tuzinais mente
lių, kurias vėl pradėsi naudoti? Ką tu sugalvojai? Atker
šyti?
- Tai ne kerštas.
- Tu gali ją rimtai įskaudinti, - Čarlis užmynė savo
lazdelę. - To jau per daug. Jeigu ji nebus treniruojama
lėtai ir nesutiks savo noru, tu gali palaužti jos protą. Ar
šito nori?
- Nedarysiu nieko, ko ji negalėtų pakelti.
- Ar esi kada praleidęs daugiau nei kelias valandas su
nuolankiąja, kuri nebūtų treniruota ir geranoriška?
-Ji geranoriška.
-Ji. Nėra. Tokia. Ji negali aiškiai sutikti.
-Ji turi sutartį.
- Tu pasisavinai jos gyvenimo darbą.
- Pasisavinau? Ji laiko mane įkaitu. Laiko mano sielą
savo rankose. Man rūpi ne kompanija, rūpi ji. Ji yra
215
CD REISS
mano gyvenimas, ar supranti? Ar esi kada mylėjęs mo

terį? Ar esi naktį laikęs ją tvirtai ir negalėjęs užmigti
galvodamas, kad jai nutiks kažkas blogo? Ar esi kada
kūręs ateitį su moterimi? Ar esi galvojęs apie kiekvieną
rytojų, kiekvienus metus, kiekvieną dešimtmetį su ja?
Svajojęs, kaip senatvėje laikysi ją už rankos? Aš galiu
gyventi tik tada, jei mano gyvenime yra ji. Galiu kvė
puoti tik tada, jei ji šalia. Atidaviau jai savo suknistą
sielą, o ji išmetė. Prieš daug mėnesių, galbūt ir metų. Ji
nusprendė mane išmesti. Ji ruošėsi šioms skyryboms, ir
aš netekau pagrindo po kojomis. Aš nepatyręs. Nieko
neturiu. Negaliu gintis. Ir ką man daryti? —atsistojau ir
užsimečiau ant pečių paltą. —Tai ne dėl pinigų. Ne dėl
leidybinės kompanijos. Ne dėl manęs. Jei to nepadary
siu, neturėsiu progos atsigauti. Aš pražuvęs.
Jis neatsistojo, bet žiūrėjo į mane iš apačios, vis su
kiodamas savo lazdelę.
- Ne, tu nepražuvęs. Nedaryk šito. Tu išgyvensi. Ti
krai.
- Padarysiu. Būsiu Montoke jau šeštadienį, - žen
giau durų link, ir visai prieš man išeinant Čarlis vėl pra
bilo.
—Turbūt geriau sulaukti, kol Serena dings iš ten, -
pamokė jis. —Venk nebūtinų emocinių komplikacijų.
—Nejaučiu jokių komplikacijų dėl Serenos.
216
- Bet Diana gali jausti pamačiusi tavo paskutinę nuo

lankiąją šiame name. Ji tikrai bus pažeidžiama.
Čarlis buvo teisus, bet jo sprendimas netikęs. Viskas
gali pasikeisti per savaitę ar kelias dienas. Turėjau paimti
I)ianą dabar. Šią akimirką.
- Padėkok Sidabrinei už mane. Atsiųsiu sąrašą, ką
man pristatyti.
Dar Čarliui nespėjus atsakyti išėjau, žengiau ilgą
žingsnį pro registratorių į koridorių; ačiū Dievui, ten lau
kė liftas.
Elgiausi blogai. Savo gyvenimo meilę laikiau instru
mentu. Naudojausi ja prieš ją pačią. Laikysiu ją įkaite,
kol ji išlaisvins mano širdį.
Aš tai žinojau. Čarlis žinojo. Galbūt žinojo ir Diana.
Viltis, kad ji priims mano pasiūlymą ir planą, kuris
prie jo priklausė, leido man nepalūžti. Bijojau palūžti net
labiau, negu gyventi vienas. Dvasinis chaosas, išnykusi
savivoka, tik skausmas, - negalėčiau to ištverti. Tai atrodė
nesuvokiama. Reikėjo vengti bet kokia kaina visiškai pa
nirti į skausmą, kuris kunkuliavo manyje. Bedugnė buvo
per gili. Aš turėjau ją peršokti.
Man išėjus į gatvę, krito šlapdriba. Įsirėmiau nugara
į pastatą ir paliečiau šaltą savo telefono stiklą.
„Priimu tavo sąlygas."
Ji tuojau atsakė.
CD REISS
„Turiu dar vieną."

Žinoma, ji turėjo.
„Gali pasirinkti tik tris."
„Jokių išmatų, ar kaip jūs ten vadinate.
Nenoriu jokių šūdų nei šlapimo."
Nusišypsojau. Dieve, aš mylėjau ją. Bet ji buvo kaip
rakštis.
„Ne mano stilius."
„Neįsivaizduoji, kaip man palengvėjo."
„Susitikime su Loidu. Mes galime jam perduoti lei

dyklą mėnesiui laiko, kol ji atgaus prekinę išvaizdą.
Jeigu reikės, galėsime rytais dirbti iš ten."
Panirau į kasdienių minčių, kasdienių pokalbių, įpras
to verslo malonumus. Vėl tai pajusti. Jeigu tai būtų įvykę
prieš mėnesį...
Jai atsakyti prireikė nemažai laiko.
„Diana?"
„Mes valdome leidyklą kaip lygūs partneriai. Kai
dirbame, tu man ne viršininkas."
Tai, kas buvo akivaizdu man, nebuvo akivaizdu jai.
Nežinojau, ar ji sugebės atskirti darbo laiką nuo žaidimų
laiko; ir, po teisybei, nežinojau, ar aš pats tai sugebėsiu.
„Niekaip kitaip ir neįsivaizduoju."
218
Tai buvo pats sąžiningiausias mano gyvenime atsaky

mas moteriai ir sau pačiam. Norėjau, kad ji būtų šalia
manęs kaip partnerė. Tai ir buvo bedugnė, kurios nenu
mačiau iš anksto.
Išsikviečiau taksi į Tyrimų irplėtros kontorą, o tada rei
kėjo apgalvoti, į kokią skylę aš įkritau.
42 skyrius
Nekilnojamojo turto agentė atsiprašiusi išėjo, kad

mudu su Diana galėtume pasikalbėti. Mes stovėjome
kelių pėdų atstumu vienas nuo kito. Medinės grindys
buvo ką tik nublizgintos, baltos sienos atspindėjo saulės
spindulius, kurie plieskė pro milžiniškus langus. Krosbio
gatve judėjo mašinos, dvidešimčia aukštų žemiau mūsų
padangos trinksėjo akmeniniu grindiniu. Balsas nuo
šaligatvio. Antrasis irgi sveikinasi. Banguojantis baltojo
triukšmo šnaresys už kelių kvartalų.
- Ką galvoji? - paklausė ji; balsas aidėjo nuo tuščių
sienų.
- Jis labai didelis.
- Manai, kad mes galime jį užpildyti?
Savo daiktais. Savo gyvenimu. Savo prisiminimais.
Savo vaikais.
220
- Taip.
Ji nusišypsojo ir pažvelgė į aukštas lubas.
—Aš tokia laiminga.
- Kodėl gi? - apkabinau ją per juosmenį ir prisitrau
kiau arčiau.
Jos akys šviesiame kambaryje atrodė blausios ir tyros.
Jos lūpos atspindėjo visą šilumą ir išraiškingumą. Ji ne
galėtų meluoti.
- Nori ilgos istorijos ar trumpos istorijos? Pasirink il-
Apkabinau ją dar smarkiau.

—Kam trumpa, jei galiu išgirsti ilgą?
—Su tavimi aš laiminga, - kalbėjo ji. - Negaliu patikė
ti, kad kadaise norėjau ištekėti už kito.
—To vyruko?
- To vyruko. Jis - tai ne tu, ir aš turėjau tą žinoti.
Tik tu. Visada tu. Tu leidi man jaustis mylimai visą laiką.
Net kai darau nesąmones. Net kai man kyla tikrai bloga
mintis, tu skiri jai visą dėmesį ir sprendi su manimi. Lyg
žinotum, kad ten yra kruopelytė gėrio, ir norėtum ją su
rasti. Ar galiu tau pasakyti dar kai ką? Kartais žiūrėdama
į tave netikiu, kad mane išsirinkai. Tu toks išmintingas. Ir
dėmesingas. Ir patrauklus. Labai patrauklus. Atleisk, bet
aš tave myliu, - ji vėl užsimerkė ir sušuko į lubas. - Aš
myliu tave, Adamai Steinbekai!
221
CD REISS
Nusijuokiau. Ji džiugino mane, pripildė mane, paky

lėjo mane.
Ji suėmė delnais man skruostus, kad pažvelgčiau giliai
jai į akis.
- Prižadėk, kad niekad manęs nepaliksi.
- Prižadu. Bet jeigu tikrai nori, kad aš prižadėčiau...
- Ką? - įtariai paklausė ji.
- Mums tikriausiai reiktų susituokti.
Jos lūpos prasižiojo, akys išsiplėtė iš nuostabos.
- Susituokime! - ji tai pasakė, lyg būčiau pasiūlęs
plaukti laivu į kruizą.
- Turiu gauti žiedą.
- Padarykime tai dabar!
- Dabar?
- Dabar! Pasikviesk keletą draugų, kurie bus mūsų
santuokos liudininkai. Eime į rotušę. Dabar pat!
- Pala, pala. Argi tu nenori pasiruošti? - ranka apibrė
žiau ratą ore, lyg bandyčiau ištraukti visus daiktus, reika
lingus pasiruošti. - Tu žinai. Puokštė? Vakarėlis? Tu ateini
į bažnyčią su balta suknele?
- Spintoje turiu savo motinos suknelę. Galiu grįž
ti namo ir ją pasiimti. Gėlių galime gauti ant kampo.
O Adamai, padarykime tai dabar, tai atrodo taip teisinga!
Nelaukime visų pasiruošimų. Nepradėkime rūpintis vi
rėjais ir fotografais. Nekenčiu ceremonijų. Mane apima
222
jumpa vos apie tai pagalvojus. Tiesiog sėskime į taksi ir

v.i/.iuokime susituokti.
Jos entuziazmas persidavė man. Ji buvo šviesa, gyvybė,
magija. Viskas.
Ko nebūčiau dėl jos padaręs, kai ji davė man tiek daug?
Būčiau ją vedęs tą pačią akimirką. Taip ir padariau.
43 skyrius
ESAMASIS LAIKAS
Montoko name buvo du samdyti darbuotojai: Tjeris,

kuris vairavo ilgą juodą limuziną, ir jo žmona Vila, kuri
valydavo ir gamindavo valgį kam nors viešint didžiajame
name. Jiedu gyveno trečiajame pastate rytiniame kom
plekso kampe, rūpinosi remontu, priežiūra ir nesistebėjo
tuo, ką mato.
Tjeris atvarė limuziną šeštadienį, penktą valandą ryto.
Buvo tamsu, ir ore kunkuliavo dienos galimybės. Kai jis
man atidarė galines dureles, mudu paspaudėme vienas
kitam ranką, ir jis man pasakė labai džiaugiąsis, kad aš
grįžau. Tai buvo daugiausia, ką jis galėjo pasakyti. Jis nu
vairavo iš Miurėj Hilo iki Soho, Krosbio gatvės, kurioje
laukė Diana su durininku ir —suskaičiavau - keturiais
nedideliais lagaminais, vienu dideliu ir vienu tualetinių
reikmenų rinkiniu.
224
- Užneškite juos atgal į viršų, - pasakiau durininkui.

I)aviau jam dešimt dolerių už paslaugą.
- Kodėl? —paklausė Diana, kai jis ėmėsi lagaminų. —
Man reikia...
- Nieko tau nereikia. Aš duosiu viską, ko tau reikia,
o ko neduosiu, tau neprireiks. Galvok apie tai, kaip apie
atostogas nuo brandaus gyvenimo.
- Man atrodo visai priešingai.
Ištiesiau ranką.
- Kad ir kaip būtų. Man reikės paimti tavo telefoną.
Ji nejudėjo. Parodžiau į jos dešinę palto kišenę, tada
ištiesiau ton pusėn delną.
- Kas, jeigu paskambins iš darbo? - paklausė ji.
- Jie paskambins man, ir jeigu tai svarbu, mudu abu
gesinsime gaisrą.
Ji vis delsė.
- Gerai, paklausyk, - tariau. - Kai tu būsi ten, tu būsi
mano. Tavo laikas, tavo nuobodulys, tavo atsiskyrimas -
mano įrankiai. Jeigu tu rašysi draugams žinutes arba
skaitysi naujienas, tu nebūsi su manimi. Man reikia, kad
būtum su manimi.
- Kas, jeigu atsiras darbo?
- Atvežiau iš kontoros tavo nešiojamąjį kompiuterį.
Ji išsitraukė telefoną, bandydama pasverti jo svarbą
savo rankoje.
- Tai mane gąsdina.
225
CD REISS
- Nebandau tavęs išgąsdinti. Bet tu sakei, kad manimi

pasitiki. Jei taip, nėra reikalo bijoti.
Ji vos vos ištiesė ranką, lyg norėdama ją atitraukti at
gal. Paėmiau telefoną ir įsidėjau į kišenę.
- Gerai, - vos nepasakiau gera mergaitė, bet susilai
kiau. Mes tebebuvome pasaulyje, kur tai atrodė globė
jiška.
- Noriu pasiimti dienoraštį.
Pagalvojau apie tai tik akimirką. Galėjau atkirsti ją
nuo pasaulio, bet ne nuo savų minčių.
- Taip. Gerai.
-Jis viršutiniame krepšyje.
Atsegiau užtrauktuką, ir dienoraštis raudonu odiniu
viršeliu tuoj išlindo į paviršių, lyg būtų nekantravęs ding
ti iš krepšio. Ištiesiau jai. Ji prispaudė dienoraštį prie krū
tinės.
Parodžiau ranka į atviras užpakalines automobilio du
reles.
- Gal sėskime?
Jos plaukai nuslydo nuo veido jai bežiūrint į nune
šamus lagaminus ir vėl užkrito ant paraudusių skruostų
pažvelgus į galinę limuzino sėdynę.
- Kai aš būsiu ten, - paklausė ji, - juk viskas pasikeis,
ar ne?
- Tu norėjai pasikeisti.
- Turbūt.
226
Nutilau ir leidau jai žiūrėti į pražiotus limuzino nasrus

svarstydamas, ar ji leisis praryjama.
Ji leidosi. Mano Diana pritūpė ir paėmė mane už ran
kos, kad padėčiau jai įsėsti. Įsėdau tuoj po jos ir leidau
Tjeriui uždaryti duris. Išorinis pasaulis nuslopo.
Automobilis trūktelėjo į priekį. Diana sėdėjo priešais
mane suglaudusi kelius ir pasidėjusi ant jų rankas, stebė
dama mus skiriančią tuštumą. Jos vestuvinis žiedas buvo
ten, kur ir priklauso. Norėjau tikėti, kad ji jį užsimovė
apsigalvojusi manęs nepalikti, bet paskui nebenorėjau to.
Jeigu viskas baigta, tebūnie viskas baigta. Atsiimsiu savo
trisdešimtį dienų ir pasitrauksiu. Netroškau žvalgytis atgal.
Bet viena - rytojus, kita - dabartis.
- Diana?
-Ką?
- Gražiai atrodai.
- Ačiū.
- Kaip jautiesi?
- Išsigandusi.
-Ačiū, kad man pasakei. Turėtum visad sąžiningai at
sakyti, net jeigu man tai nepatiks.
Mokau savo žmoną, kaip su manimi kalbėti. Ar čia
dėl ironijos, ar dėl teisingumo?
- Gal nori ko nors paklausti? - tęsiau. Stengiausi, kad
mano kaip dominanto balsas skambėtų natūraliai. Pir
miausia reikėjo tai prisiminti, bet užtruko neilgai.
227
CD REISS
- Dabar negaliu sugalvoti.

- Bandysime labai lėtai.
- Gerai, - ji krenkštelėjo.
- Tavo saugus žodis binoklis, ar ne?
- Taip.
- Kai norėsiu patikrinti, ar viskas gerai, paklausiu,
koks tavo vardas. Tu atsakysi Diana. Tavo amžius, tavo
adresas. Jeigu ilgai neatsakysi arba kalbėsi netiesą, aš bau
siuos daryti tai, ką darau, arba sulėtinsiu.
- Perskaičiau tai sutartyje.
Ji žengė įtemptu lynu. Įtampa supo ją kaip šarvai.
Man paprastai patikdavo, kai nuolankioji jaučiasi nepa
togiai, bet šį kartą buvo kitaip. Pajutau norą padėti jai
atsipalaiduoti.
- Nusimauk batus, - pasakiau.
Sekundėlę ji paraudo, nusigręžė, tada ėmė lėtai min
džikuoti pėdomis, kol jos išniro iš vakarinių batelių. Ji
sulenkė kojų pirštus savo juodose pėdkelnėse taip, lyg jie
būtų nervinę. Mes išvažiavome į greitkelį, padangos try
nėsi į asfalto siūles, brūkšt brūkšt. Nė vieno automobilio.
Jei panorės eismo dievai, būsime ten po kelių valandų.
Pliaukštelėjau sau per kelį.
- Dešinę koją.
Ji pakėlė koją, aš paėmiau ją už Achilo sausgyslės ir
pasidėjau sau ant kelio. Tekėjo saulė, ir juodas dangus
dažėsi mėlynai.
228
Perbraukiau nykščiu per jos padą, matinis kojinių

nailonas prilietus buvo sausas. Traukdamas ties pirštais,
paspaudžiau medžiagą priešinga kryptimi, ištempiau ją
į kūgį, o tada kairiąja ranka patempiau mezginį, kol jis
plyšo.
Ji aiktelėjo, kai suplėšiau jos pėdkelnes iki kelių. Jau
ruošėsi pravirkti. Manė, kad pasidarysiu labai šiurkštus
dar prieš mums pasiekiant Long Ailandą.
- Sa, —pasakiau braukdamas abiem nykščiais per jos
padą. - Tai pėdų masažas. Dėl nieko nesirūpink.
Ji prunkštelėjo; bet kuriai kitai nuolankiajai tai galėjo
baigtis randais. Bet ji tai padarė atsilošusi ir atpalaidavusi
pečius.
- Dėl ko labiausiai nerimauji? - masažavau pėdą nuo
švelniosios lanko dalies į išorę vis labiau spausdamas.
Man smarkiau paspaudus ji šiek tiek susigūžė, bet
neištraukė kojos. Mano žmonai labai patiko gilusis rau
menų masažas. Ji lankydavosi pas seną korėjietį, kurio
plaštaka buvo lėkštės dydžio, o dilbis toks platus kaip
portugališkos duonos kepalas.
- Dėl visko, - atsakė ji.
- Skausmo?
- Taip.
- Nepatogumo.
- Taip.
229
CD REISS
- Kad vėl reikės su manimi užsiimti seksu? Kuris... -

norėjau jai priminti, kad jokio sekso gali ir nebūti, bet ji
neleido man ištarti nė žodžio.
- Ne tik dėl šito. Labiau dėl... - ji išsiviepė, o tada
atsipalaidavo, kai suspaudžiau jos pado pagalvėlę. - Bjau
rybių.
- Bjaurybių?
- Matyti dalykus, kurių nenoriu matyti. Būti kažkuo,
kuo būdama nesijaučiu gerai, —jos veidas pasikeitė ste
bint mano ranką ant jos pėdos. - Bijau, kad imsiu tavęs
bijoti.
Suspaudžiau ir ištempiau kiekvieną jos kojos piršte
lį. Sis mažas paršelis buvo mano. Sis mažas paršelis irgi
mano. Sis mažas paršelis gavo pylos. Sis mažas paršelis
turi mentelę. Sis mažas paršelis šaukė taip, taip, taip iki
pat namų.
Ji manęs nebijojo. Dar ne. Gali išsigąsti. Jeigu viskas
vyks pagal planą, man tai neberūpės.
Bet mums važiuojant limuzinu į Montoką aš nenorė
jau, kad ji bijotų. Bagažinėje turėjau dėžę daiktų, kurie
buvo išrinkti dėl savo nebaugios išvaizdos.
Padėjau žmonos koją ant grindų ir švelniai pakėliau
antrąją, pasidėdamas ant to paties kelio. Suplėšiau kojinę
ir, kadangi antrą kartą jį nebeišsigando, pati iškišo koją
pro skylę. Pėdos dalis atitrūko, ir aš numečiau ją šalin.
230
Tą koją masažavau taip pat, gal kiek smarkiau. Ji atsi

palaidavo.
- Paskutinį kartą masažavau tau pėdas ligoninėje.
- Taip, - jos balsas nebuvo garsesnis už kvėpavimą,
akys tebebuvo nuleistos į rankas, sudėtas ant kelių, lyg ji
instinktyviai būtų žinojusi, ką daryti, ir tik laukusi tam
leidimo.
- Prieš mudviem prarandant Oliviją, —suspaudžiau
jos pėdą abiem delnais, sulenkiau, tada vėl suspaudžiau.
- Lenorą. Ir mudu jos nepraradome, —tęsė Diana. -
Mudu jos atsikratėme.
- Ji nebūtų išgyvenusi. Būtų pratempusi savaitę ken
tėdama nežmonišką skausmą.
Mano žmona tai žinojo. Mudu apie tai kalbėjomės. Ji
praverkė savaitę, tada staiga nustojo, lyg jos ašaros būtų
išsekusios. Stengėsi pasijusti geriau, lyg tai būtų projek
tas, kurį reikia užbaigti.
Jai labai nesisekė užbaigti reikalus.
- Rūpintis tavimi tuo laiku buvo vienas iš maloniau
sių mano užsiėmimų, - kalbėjau toliau. - Tu leidai man
tave maudyti, tave ginti, tave slaugyti. Nesidžiaugiau,
kad praradome mažylę. Bet galėdamas tau padėti buvau
labai labai laimingas.
- Aš niekad... - greitosiomis išpyškino ji, bet nutilo
ir kalbėjo jau švelnesniu tonu. —Visą tą laiką... Jaučiausi
kaip niekad vieniša.
231
CD REISS
Ir štai tau, Niujorke... Siurprizas.

Tuo laiku, kai aš jaučiausi itin artimas jai, ji jautėsi
kaip niekad vieniša.
Nuėmiau jos koją sau nuo kelių.
-Ar atidžiai perskaitei sutartį? Kitką, be sąrašo? Noriu
įsitikinti, ar tu žinai, ko iš tavęs tikimasi.
- Perskaičiau.
- Kai aš įeinu į kambarį, ką tu darai?
Ji užsikirto. Nurijo seiles. Tarsi nugrimzdo į savo min
tis.
- Prisistatau tau?
- Tai ne klausimas.
Diana vos vos linktelėjo. Jos kumščiai buvo taip su
spausti, kad krumpliai pabalo.
- Tu atneši man daiktą, su kuriuo tave dulkinsiu.
- Adamai...
- Nereikės vadinti manęs ponu, nes tu išbraukei tai.
Bet tu daugiau nesikreipsi į mane vardu. Tai privilegija,
kurios nusipelnoma. Tu pradėsi nuo nulio. Įlipau į šį au
tomobilį po tavęs, o tu nieko man nepateikei. Bent jau
turėjai būti atsiklaupusi ir išsižiojusi.
Jos veidas buvo burokinis nuo įniršio. Norėjau, kad
taptų purpurinis.
- Sakiau, kad galbūt nedulkinsiu tavęs, bet tai ne
reiškia, kad neprisiliesiu, ir tai nereiškia, kad tu turi tap
ti neprieinama. Tai nepriklauso nuo tavęs. Tai visiškai
232
priklauso nuo manęs, - pasilenkiau į priekį. Ji atrodė taip,

lyg būtų norėjusi pradingti odinėje sėdynėje. - Ir leisk
tave užtikrinti, jeigu aš kaip nors liksiu nepatenkintas,
mudu bylinėsimės metų metus, kol tu gausi mano dalį.
- Kas tau pasidarė? - sušnibždėjo ji.
- Klaupkis.
Ji nejudėjo.
Parodžiau į grindis.
- Kaip tu manei, kas tai, Diana? Manei, aš tave švelniai
kartą padulkinsiu ir paleisiu? Net pamačiusi šią sutartį?
Ji išsižiojo, bet nepratarė nė žodžio.
Pasilenkiau į priekį.
Suėmiau jos žandikaulį.
Ranka nusileidau jai ant sprando.
Nulenkiau galvą.
Suėmiau plaukus į saują.
Ji sucypė.
Rankomis čiupo man už dilbių, kai traukiau ją į prie
kį.
Ir žemyn.
Kol ji atsidūrė ant grindų. Klūpėjo, bet aš nepaleidau,
lenkiau jos galvą atgal, kad matyčiau jos išsigandusio vei
do poras.
- Štai kam tu pasirašei. Gali bet kada apsigalvoti.
Jos akys užsimerkė. Nurijo seiles taip sunkiai, kad aš
išgirdau.
233
CD REISS
-Tu esi mano nuolankioji. Klūpėsi man prie kojų.

Paleidau ją ir atsilošiau.
Maniau, kad teks apsisukti ir grįžti. Kai ji atsiklau
pė suplėšytomis pėdkelnėmis žiūrėdama, kaip pro langą
šmėsčioja medžiai, maniau, kad ji tuoj ištars binoklis. Be
veik norėjau, kad taip nutiktų.
Bet ji krito į priekį, sudėjo priešais rankas, kaktą įrėmė
į kilimėlį. Jos užpakalis nebuvo pakeltas, bet ji klūpėjo
plikais kojų pirštais įsirėmusi į grindis.
Aš nesiruošiau tempti visą mėnesį. Nuolankumas pa
vertė ją sąžininga, ir akivaizdu, kad aš nebuvau pasirengęs
jos sąžiningumui. Galbūt po trisdešimties dienų aš pajėg
siu klausytis, kokia vieniša ji jautėsi su manimi. Galbūt
užsiauginsiu storą kiautą jos atžvilgiu, arba mudu sukur
sime emocinį ryšį, kurį aš vertinsiu, o ji ne.
Ji paduos mane į teismą. Aš prakišiu, nes nusivežiau
ją į nuošalų namą Montoke, kad galėčiau valdyti. Sutar
tis ir jos sutikimas teisme bus nepriimtinas. Viskas grius.
Mano gyvenimas taps katastrofa.
Bet aš baigsiu su ja. Negalėjau įsivaizduoti tos dienos,
kai nustosiu ją mylėjęs, ypač kai ji klūpo man prie kojų.
Plikas pasitenkinimas tuo, ramybė, teisė seksualiai valdy
ti šią moterį pagal kontroliuojamą programą veikė geriau
už visus narkotikus.
Verta. Tikrai verta.
44 skyrius
ESAMASIS LAIKAS: PIRMOJI DIENA
Praleidusi penkiolika minučių man prie kojų, ji pa

dėjo skruostą man ant bato. Pasilenkiau ir paglosčiau jos
plaukus. Mudu buvome tokioje pozoje, kai automobilis
pasuko į privatų keliuką kitame Long Ailando gale ir su
stojo prie namo vartų.
Diana pažvelgė aukštyn.
- Gali atsisėsti, - leidau, kol ji nenusprendė to pati.
Tjeris rinko skaičių seką klaviatūroje, o tuo metu Dia
na spoksojo į mane sėdėdama priešais. Negalėjau pasaky
ti - ji įniršusi ar susidomėjusi.
- Na, ir kaip? - paklausiau.
-Truputį snustelėjau.
Vartai atsivėrė, ir automobilis trūktelėjo į priekį.
- Ar buvai išsigandusi?
235
CD REISS
Vos vos suraukti antakiai. Suspaustos lūpos. Ji neži

nojo, kaip pasinaudoti šiuo pokyčiu, o aš nesirengiau jai
aiškinti.
- Stebėdama visa tai netikėjau, kad tu gali būti toks.
Kai nuėjau į Rūsį, netikėjau. Tik ne tu. Tik ne mano vy
ras.
Automobilis apvažiavo ratu ir sustojo ties priekiniais
laiptais. Dviaukštis namas buvo pastatytas devyniolikto
šimtmečio pabaigoje. Storos medinės sijos, švinuotas sti
klas, visur verandos.
- O dabar?
- Dabar tikiu, - ji apsiavė batelius ant basų kojų.
Kol ji kalbėjo, aš stebėjau langą jai už nugaros. Du
žmonės atėjo keliuku iš studijos. Žinojau, kas jie.
- Geriau nelipk iš automobilio.
Stefanas ir Serena sustojo priekinių laiptų papėdėje.
Jiedu buvo visiškai apsirengę, su paltais ir auliniais batais.
Serena buvo su antkakliu, nuo kurio karojo pavadėlis.
Stefanas trūktelėjo pavadėlį ir Serena krito ant kelių.
Diana atsisuko, kai grandinė trinktelėjo į grindinį, juos
pamačius veide atsispindėjo šokas.
Tjeris atidarė duris. Į mus plūstelėjo šaltis. Serenos fi
gūra kniūbsčia ant šaltos žemės. Veidas paslėptas. Plaukai
išsidraikę.
- Tjeris gali dabar pat parvežti tave namo, - pasakiau
keldamas koją per limuzino dureles. Tikėjausi, kad ji liks
236
galinėje sėdynėje ir grįš atgal į miestą. Girdėjau, kaip už

namo dūžta vandenyno bangos.
- Adamai, - tarė Stefanas, ištiesdamas ranką.
Išlipau iš automobilio ir ją paspaudžiau. Jis trūktelėjo
grandinę ir Serena pažvelgė į viršų.
Nežinojau, ar Serenos veidas paskatins Dianą išlipti iš
automobilio, ar tai, jog bus ir kitų žmonių, leis jai nusira
minti. Bet lėtai, bėgiodama akimis tarp Serenos, Stefano
ir manęs, ji išlipo laukan pro dureles.
- Ką mes čia turime? - paklausė Stefanas.
- Tai mano žmona, - paaiškinau.
Jos kojinės buvo suplėšytos, paltas atsagstytas.
- Gerai, kaip suprantu, mes išbraukėme dalijimąsi? -
kreipėsi į ją Stefanas. Nenorėjau, kad jis su ja kalbėtųsi.
Jokiu būdu. Bet jis akimis rijo tai, kas priklausė man.
Girdėjau, kaip už nugaros Tjeris iškrauna mano įran
gos dėžę. Norėjau, kad paskubėtų.
- Žiūrėk savo išbraukymų, - atkirtau.
- Vadinasi, ne, - vienas jo lūpų kamputis piktdžiugiš
kai pakilo. —Mes irgi ne.
- Judu studijoje? - pasiteiravau.
- Taip.
- Gerai. Ten ir pasilikite.
Jis trūktelėjo Serenos pavadėlį ir pažvelgė mano gra
žiajai žmonai į akis.
- Užsukite į svečius bet kada.
237
CD REISS
- Viso, Stefanai, - atšoviau. - Ir Serena.

Nuostabi nuolankioji nepakėlė akių nuo žemės ir lai
kė rankas prie šonų.
Stefanas mostelėjo mums ir pasuko šoniniu keliuku,
tempdamas iš paskos savo pupytę.
- Sek paskui mane, - apsisukau ir užlipau laiptais.
Paprastai uždėdavau ranką Dianai ant pečių ir leisdavau
jai eiti priekyje manęs, bet reikalai pasikeitė. Dabar jos
reikalas būti man prie kojų.
Ar nekeista, kad abu variantai atrodė teisingi? Kad
Montoke aš galėjau vestis ją už savęs kaip vergę, o mieste
aš eidavau jai iš paskos?
Tai atrodė beprotiška ir keista.
Kai ji buvo viduje, aš uždariau duris, šaltis ir vėjas din
go. Tylą drumstė tik senelio laikrodžio tiksėjimas.
Aš žiūrėjau jai į akis. Ji apžvelgė viską aplink, viską
sugerdama j save. Stiklines sienas, atvirus kambarius, me
dines grindis, išdidintas aktų nuotraukas. Vila buvo pali
kusi gėlių koridoriuje ant staliuko.
- Mes vieni šiame name, išskyrus daiktus. Tjeris ir
Vila gyvena rytiniame namuke, —parodžiau kažkur į ry
tus. —Tjeris neįeis nepasiprašęs, o Vila ateina gaminti
valgį ir valyti. Niekas, ką jie pamatys, jų nenustebins,
bet mes dirbsime, kai jų nebus. Studija vakarinėje pusė
je dabar priklauso Stefanui ir Serenai, kuriuos tu ką tik
sutikai. Jiems nėra jokios priežasties lankytis didžiajame
238
name, jeigu nepakviesime, o tu į studiją visai nekelk ko

jos. Supratai?
- Taip.
Nuvilkau jos paltą, atrišau šaliką, įkišau jai į kišenę ir
pakabinau viską prieškambario spintoje. Laiptai į antrą
aukštą buvo šalia priekinio fojė, o kabineto durys - kitoje
pusėje. Ji apžiūrėjo galinę namo dalį, pro kurios aukš
tus medžiu įrėmintus langus buvo matyti vandenynas.
Ji sukryžiavo rankas žvelgdama į horizontą, kur slypėjo
didžiausios jos baimės.
- Klausimų bus? - pasiteiravau.
- Ar tu pakviesi juos? Sereną ir Stefaną?
- Galbūt.
- Pietų?
- Kam tik panorėsiu, - stovėjau priešais ją uždengda
mas vaizdą. - Tavo kambarys viršuje. Jis su raudonomis
durimis ir yra prijungtas prie manojo. Viskas, ko tau rei
kia, bus ten.
- Pala. Mes nemiegosime toje pačioje lovoje?
- Ne. Netgi tame pačiame kambaryje. Tai tavo erdvė.
Ten yra tau drabužių. Jeigu aš tau nieko neišrinksiu, gali
vilkėti ką panorėjusi. Į lovą vilkis baltus naktinius, ne
bent aš liepčiau kitaip. Išeini iš kambario pavalgyti ir kai
man tavęs prireiks, bet jeigu nepatarnauji man, gali eiti
kur panorėjusi, išskyrus studiją. Jeigu pamatysi mane,
prisistatyk.
239
CD REISS
- Patarnauti tau?
- Galim vadinti, kaip tu panorėsi.
Aš visą laiką taip darydavau. Buvau atsivežęs tuziną
nuolankiųjų trisdešimties dienų įkalinimui, jos paprastai
būdavo susijaudinusios ir virpėdavo. Paprastai jos imda
vo čiulpti mano varpą dar prieš išgirdusios, kur bus jų
kambarys.
- Ar galiu paklausti? - tarė ji.
- Gali.
- Neišbraukiau punkto, kad tu manim dalysiesi.
-Tai ne klausimas. Tai teiginys.
- Neišbraukiau jo, nes nemaniau, kad tu kam nors
kitam leisi užsiimti seksu su manimi.
- Kokia strategija!
- Ar aš klydau?
- Tu galėjai klysti.
Jos veidas persikreipė. Ji apsiskaičiavo. Nenorėjau jos
įskaudinti ir tikrai nenorėjau ja dalytis su kitais, bet ji tu
rėjo paisyti taisyklių. Turėjo jas įvykdyti šimtu procentų,
jeigu tai suveiks.
Paklausiau savęs, ar man patinka ją skaudinti, ir tuo
pat metu atsakiau taip ir ne. Tada paklausiau savęs, ar
bandau ją išgąsdinti, ir atsakymas buvo toks pat. Mano
atsakymai buvo susipynę vienas su kitu.
- Eik į savo kambarį ir persirenk. Ten yra laikrodis.
Žadintuvas nustatytas penktai valandai popiet. Būk laip
tų apačioje jam dar skambant.
240
Ji nesujudėjo.
Jokio atsakymo. Paėmiau pluoštą laiškų nuo šoninio
stalelio, peržiūrėjau ir išėjau iš kambario. Ji vis dar neju
dėjo.
- Ar nori važiuoti namo? Neklausinėsiu tavęs ištisai.
Tai priklauso nuo tavęs. Arba aš galiu susierzinti ir viską
atšaukti.
Ji užlipo laiptais nuleidusi galvą, išraiška buvo rami.
Jai einant nužvelgiau jos užpakalį. Neištvers nė savaitės.
Tačiau ji tik atrodė išsigandusi, kai aš buvau per daug
atžarus.
Kuo labiau aš priėmiau tai, kas esu - kas buvau iš es
mės, tuo daugiau mačiau nuolankumo ženklų. Nuleistas
žvilgsnis, nejudrios rankos, dėmesys man kalbant domi
nanto balsu.
Perverčiau laiškus, apibėgau namo kampus ir pašalius
lyg katinas, tikrinantis teritoriją. Nesilankiau čia metų
metus, bet mokėjau už priežiūrą kaip ir kiti du dalinin
kai. Nedaug kas pasikeitė. Atrodė kaip normalus namas.
Tamsia mediena mušta biblioteka su rietuvėmis knygų
kietais viršeliais. Fortepijonas kampe. Rytietiškas kilimas.
Paslėpti kabliai grindyse ir lubose. Sofa ir ilgas stalas, iš
einantis į vandenyną atvirame kambaryje. Televizoriaus
kambarys su kaimiškais baldais. Ir virėjams įrengta virtu
vė su pjaustymo stalu, šešių skylių virykle, griliu. Kai čia
241
CD REISS
viešėdavo daugiau nei šimtas žmonių, ji išties praversda

vo; ir ne tik maistui gaminti.
Visa galinė namo dalis ribojosi su prieplauka, kuri
baigėsi uolėtame paplūdimyje, trisdešimt pėdų nuo po
tvynio linijos. Išėjau į šaltį ir pažvelgiau į vandenį. Tu
rėjau tokią nuolankiąją, kuri sakė, jog vandenynas ir jos
dominantas vienoje vietoje verčia ją jaustis be galo maža
ir bejėge. Ji apibūdino tai kaip patį tyriausią džiaugsmą
būti po juo, be galo mažyte visatoje, tačiau branginama
taip, lyg būtų pats brangiausias daiktas pasaulyje.
Kalbėjo apie tą jausmą šiek tiek klaidžiojančiu žvilgs
niu, lyg vėl būtų apsvaigusi.
Mane pasiekė niurnėjimas, atneštas vėjo, nepažįsta
mas ir belytis. Jis sklido iš studijos. Nuėjau į kitą prie
plaukos galą.
Studijos pastatas buvo nudažytas baltai. Nedailios du
rys išėjo į pagrindinio namo pusę, jų viršuje buvo langai.
Šone dar vienos durys, mažas priebutėlis žvelgė į vande
nyną.
Tarp pagrindinio namo ir studijos driekėsi apsnigtos
žolės plotas.
Ten, už trisdešimties pėdų, šaltuose saulės spinduliuo
se maudėsi nuolatiniai studijos gyventojai. Serena nuo
ga sėdyne, pasilenkusi virš milžiniško lovio, viena nuo
ga koja įsirėmusi į kraštą, su vienu batu, ant kulkšnių
242
nutrauktomis kelnėmis. Stefanas už jos, tratina ją taip,

lyg norėtų užmušti.
Pažvelgiau į viršų. Virš manęs turėklai. Siauras balko
nas ties Dianos kambariu buvo tiesiai virš manęs ir išėjo
j studiją. Ji stovėjo ten, plokščia, neryški figūra kambario
tamsoje.
Ji stebėjo iš savo kambario. Priebučio kraštas nebuvo
daug išsikišęs į priekį, tad ji galėjo ir nepamatyti, jog aš
stoviu apačioje. Nemačiau jos aiškiai tokiu kampu, bet ji
žiūrėjo, ir Stefanas tai žinojo. Dėl jos ir vyko šis pasiro
dymas.
Stefanas uždėjo ranką Serenai ant gerklės taip, lyg
būtų norėjęs užlaužti galvą. Merginos veidas paraudo.
Mačiau tai netgi iš labai toli. Būdama su manimi, ji iš
braukė smaugimą. Ar kas nors peržengė šią ribą? O gal
tai pirmas kartas?
Vėl žvilgtelėjau aukštyn į Dianos langą. Ji vis dar ten.
Vėjas atnešdavo Stefano niurnėjimus, jau greitesnius ir
intensyvesnius. Kai dar kartą pažiūrėjau į Stefaną ir Se
leną, jo ranka buvo dingusi nuo jos gerklės, ir mergina
buvo taip išsižiojusi, lyg gaudytų visą atmosferos orą.
Patikrinau Dianą. Vis dar ten. Vos įžiūrimas šešėlis
prie lango rėmo. Jeigu ji ir matė mane, apsimetė nema
tanti.
Serena sulojo:
- Prašau!
243
CD REISS
Stefanas kažką suniurzgė, negalėjau to suprasti, ir Se-

renos nugara išsilenkė nuo orgazmo. Jis čiupo jos užpaka
lį abiem rankomis, skverbėsi stipriai ir greitai. Jis įsitem
pė, tada atsipalaidavo.
Kai vėl pažvelgiau į viršų, mano žmona nuo lango
buvo dingusi.
Nustebčiau, jeigu ji ateitų pietų ir nepaprašytų vežti
jos namo.
45 skyrius
Studija buvo matoma iš kabineto. Saulė nutvieskė

giedrą mėlyną dangų, pakankamai sušildydama orą, kad
po truputį ištirptų paskutinis užsilikęs sniego plotelis kie
me tarp pagrindinio namo ir nedidelės studijos, kurioje
gyveno Stefanas su Serena. Apie vienuoliktą valandą pro
baltas pusnis išlindo sausos žolės kuokštai ir purvo gur
vuoliai.
Neprisipažinau sau, kad stebiu studiją, net gaudy
damas menkiausią ten pasirodžiusį judesį nešiojamojo
kompiuterio ekrane. Dianos kambarys buvo tiesiai virš
manęs. Laikiau jį niekuo neišsiskiriantį, su balta pataly
ne ir šviesaus medžio baldais. Duris tarp mūsų kambarių
palikau atviras, kad ji matytų mano lovą, aukštesnę nuo
stulpų ir sijų, kurias galėjai panaudoti virvėms ir grandi
nėms tvirtinti.
245
CD REISS
Ji nepastebėtų lovos rėmo galimybių; matytų tik mė

lynai žalius užtiesalus, meno kūrinius ant sienų, persiš
ką kilimą. Pastebėtų, kaip gerai dekoras atspindi mūsų
vietas šiuose santykiuose. Daugumą nuolankiųjų subtili
užuomina sujaudindavo. Dianai tai atrodytų įžeidimas.
Netgi paklodės vertė mane galvoti, kad per daug sku
bu.
Sukūriau šimtą planų, kaip sujaudinti jos kūną ir pro
tą per pietus, pradedant nuo atvirų pokalbių ir baigiant
svajonėmis, kurioms nelemta išsipildyti, tada visus atme
čiau. Privertęs ją atvažiuoti jaučiau, kokia tuščia mano
sėkmė. Vis dar reikėjo tiek daug nuveikti, o aš negalėjau
apsispręsti.
Tikriausiai todėl, kad nežinojau, ko pats noriu.
Maniau, kad žinau, bet negalėjau visiškai tam atsi
duoti. Emociškai vis dar sėdėjau apsižergęs du pasaulius.
Mano tapatybės buvo prieštaringos, ir pasikeitimas įvyko
per greitai. Ar aš tebuvau puselė galingos poros? Domi
nantas su nuolankiąja žmona, kuri jo nemyli? Ar vien
gungis dominantas, turintis nepasotinamą apetitą? Nė
vienas iš jų? Koks nors trečias bevardis baisūnas?
Galėjau tik įsivaizduoti, kaip visa tai atrodo mano
žmonai. Tik kai viskas baigsis, ji galės grįžti prie ankstes
nės savasties. Aš nepajėgsiu.
Po vienuolikos penkiolika vienos iš nedailių durų pra
sivėrė. Išėjo Stefanas, užsimaukšlinęs vilnonę skrybėlę ir
246
įsispyręs į storos odos batus. Serena laukė tarpduryje vi

siškai apsirengusi, tamsiai oranžiniais polo marškinėliais
ir rudomis kelnėmis. Į jos klubą buvo atremta siaura me
dinė dėžė. Mačiau, kaip Stefanas gabena savo darbus, ten
buvo paveikslai. Atsistojau ir apėjau stalą nė neapsimes-
damas, jog dirbu.
Žiūrėjau, kaip jis prie durų privažiavo su savo pikapu.
Išlipo. Pabučiavo Sereną į skruostą imdamas dėžę. Ji nu
ėjo į studiją ir atnešė kitą, kai jis grįžo - ištiesė jam. Jis
skubėjo perimti iš Serenos svorį ir pamojo jai pirštu. Ji
nebespėjo toli nueiti su trečiąja dėže, kai jis perėmė.
Jam užtrenkus automobilio galą, Serena atsiklaupė
tiesiai į sutižusį sniegą. Pabučiavo jo plaštaką, tada delną.
Stefanas paglostė jai galvą ir pakėlė ją, nusivedė į studiją
ir užsidarė duris.
Kai po kelių minučių jis išvažiavo, negalėjau pamiršti,
kad Stefanas spaudė ranka Serenai kaklą, kol jai pritrū
ko kvapo. Tai buvo sudėtinga riba. Tačiau scena, kurios
liudininku ką tik tapau, buvo tokia pat šilta bei normali,
kaip bet kuri kita tarp dominanto ir jo nuolankiosios.
Sukūriau problemą ten, kur jos nebuvo. Serenos ri
bos pasislinko. Stefanas darė tai, ką jis mėgo. Serena buvo
suaugusi. Ji žinojo, kaip tai vyksta. Jis davė tai, ko jai
reikėjo.
Nei Stefanui, nei Serenai nereikėjo remonto. Jo rei
kėjo Adamui Steinbekui, einančiam nuolydžiu į mažą
247
CD REISS
namelį vakarinėje komplekso pusėje; po jo išeiginiais ba

tais girgždėjo senas sniegas, o sūri vandenyno migla šalo
jo plaukuose.
Vyrukas su savo gyvenimo meile bando išlošti laiko,
kad jo nepaliktų. Vyrukas, kuris galėjo priversti ją praleis
ti kartu trisdešimt dienų tik mainais į visa, kas jai brangu.
Šitą reikėjo pakeisti.
Nors tai buvo tiesa, nesivaržiau pabelsti į šonines du
ris. Jas nudažė po to, kai lankiausi šiuose namuose pa
skutinį kartą. Šviesi matinė raudona sudarė kontrastą su
gaivia balta, kuria buvo nudažytas durų apvadas. Per sti
klą nuslinko šešėlis ir po akimirkos Serena atidarė duris.
- Labas, - pasakė praverdama duris vos aštuntadaliu.
- Labas, - atsiliepiau. - Atleisk, kad trukdau.
- Nieko tokio.
- Spėju, kad tau neleidžiama atidaryti durų nei man,
nei kam kitam.
- Nežinojau, kad jūs būsite čia. Turiu galvoj, tu ir tavo
žmona.
Tarsi mudu su Diana sietų kažkas daugiau negu vien
žodinis susitarimas. Lyg mūsų santuoka būtų tikresnė nei
trisdešimčiai dienų atidėta egzekucija.
- Ar įleisi mane į vidų?
Prašiausi bėdos. Buvęs dominantas braunasi į namus
nepasikalbėjęs su dabartiniu dominantu? Blogas tonas.
Mes buvome dominantai ir valdėme situacijas. Mes
248
dalijomės nuolankiosiomis ir laikėme savo jausmus po

devyniais užraktais. Bet mes žinojome tokią daugybę
būdų mindyti vienas kitam kojas. Mes galėjome išleisti
žvėrį iš narvo paprastu paslydimu kur kas greičiau negu
sąmoningai pažeisdami erdvę.
Serena pasitraukė nuo durų ir atidarė jas plačiau. Ji
žinojo, ką daro. Visai įmanoma, kad aš perėjau sniegą iš
eiginiais batais dėl deramos priežasties.
Prieš peržengdamas slenkstį, atsigręžiau atgal į pagrin
dinį namą, pažvelgiau į antrą aukštą, kur anksčiau stovėjo
Diana. Jos ten nebebuvo.
46 skyrius
Praėjus dviem dienoms nuo tada, kai liepiau Stefanui

rūpintis savo reikalais, jis išsinešdino. Serena nematė jo
namuose. Jo reputacija buvo ne šiaip sau, ir aš nenorėjau,
kad ji nervintųsi. Norėjau, kad jaustųsi kaip niekad saugi.
Palaukiau dar vieną dieną. Leidau jai pasveikti, bet ne
visiškai. Iš miesto atvežiau suknelę ir liepiau apsivilkti per
pietus. Parūpinau gėlių. Vila paruošė pietus ir padengė
stalą dviem. Viskas spindėjo. Staltiesė buvo baltutėlė,
o taurės —beveik permatomos.
Nusileidusi laiptais ji atsiklaupė arba bandė tai pada
ryti.
- Stokis, - pasakiau, kol ji visiškai nenugriuvo.
Ištiesiau jai ranką. Ji buvo pasimetusi, bet ranką paė
mė.
-Tai tavo vakaras, —sušnibždėjau. - Lyggimtadienis...
250
- Nežinau, ką turite galvoje, šeimininke.

- Šįvakar aš Adamas.
Ji nervingai šyptelėjo, sekundėlę žvilgtelėjo man į akis
ir vėl nuleido jas žemyn.
- Gerai, Adamai.
- Atrodo, jautiesi nesmagiai.
- Nesuprantu. Štai ir viskas.
-Tu atėjai pas mane prarasti nekaltybės, Serena. Prii
mu tai, kaip man atrodo tinkama.
Ji vos vos linktelėjo. Norėjo kažką sakyti, bet nutilo.
- Tęsk, - leidau.
- Man neramu dėl tavęs, - pareiškė ji.
- Kodėl?
- Nežinau, ko tikėtis.
Nuolankioji visada žino, ko tikėtis, žinoma, neperžen
giant tam tikrų ribų. Reikėjo išgirsti jos pasakymo esmę.
Kai ištraukiau kėdę jai atsisėsti, priartėjau prie jos ribos.
Kai išjungiau dominanto balsą, tyrinėjau jos galimybes.
Tą vakarą nesupratau, bet turėjau neapdairiai suklupti
ant savo paties raudonos linijos.
47 skyrius
Sulaukęs pasirinkimo tada, kai jis atsirado, nemaniau,

kad galėsiu atskirti vieną pasirinkimą nuo kito. Kai paly
dėjau Sereną į jos butą Žemutiniame Istsaide, pabučiavau
ją į skruostą ir padėkojau, išėjimas neatrodė pasirinkimas.
Tai buvo natūralu, kaip perbraukti paskutinę t ir padėti
tašką ant paskutinės z. Vykdžiau projektą su pradžia ir
pabaiga, ir pabaiga atėjo tiksliai, kaip numatyta.
Po penkerių metų studijoje, kai erdvė girgždėjo nuo
praeities likučių, o Serena buvo apsitempusi polo marški
nėlius, stebėjausi šiuo pasirinkimu. Jeigu būčiau pasirin
kęs likti su ja, jeigu būčiau atidavęs dalelę savo širdies, ar
būčiau galėjęs po savaitės atiduoti visą širdį Dianai?
Jeigu būčiau pasirinkęs Sereną ir davęs jai laiko tiek,
kiek norėjo, kaip aš būčiau jautęsis Dianai su tėvu įėjus
į konferencijų salę?
252
Purčiausi minties, kaip lengvai galėjau neįsimylėti

Dianos. Kaip mano turtingas gyvenimas su ja galėjo būti
paralelinė tikrovė. Vienas iš milijono negyventų gyveni
mų. Gyvenimas, sukurtas, kai mano galva buvo tuščia
ryte sūpuojantis metro, arba per paskutines penkias var
ginančias minutes ant bėgtakio. Kaip, nusprendus baigti
su Serena, įsižiebė mano esamo gyvenimo liepsna.
- Šįryt tave mačiau, - pasakiau, kai Serena uždarė du
ris man už nugaros. Smulkiau neaiškinau. Ji žinojo, kad
kalbu ne apie sceną prieš namelį, šalia automobilio.
Nuo betoninių grindų iki pat penkiolikos pėdų aukš
čio lubų studija buvo išdažyta akinamai baltai. Joje tvy
rojo daugiau nei dvidešimt septynių laipsnių šiluma net
pačiame žiemos viduryje. Tai absoliučiai neišvengiama,
kai gyventojai visą laiką nuogi.
- Taip. Matei, - Serena perbraukė pirštais per baltą
spintelę. Virtuvė buvo dalis didesnio kambario, išdažyta
baltai ir apstatyta chromuotais baldais. - Ar tau ko nors
įpilti?
- Vandens. Ačiū.
Ji paėmė stiklinę ir nuėjo prie kriauklės. Niekad nebu
vo šelmė ar perdėtai seksuali. Neflirtuodavo. Niekad. Kai
kuriems iš mūsų tai atrodė labai patrauklu.
Diana flirtuodavo. Aš akimirksniu sulyginau ir taip
pat greitai supratau, kad jos negrabumas flirtuojant ir
buvo žavesio dalis.
253
CD REISS
Žengiau kelis žingsnius į pagrindinį kambarį. Stefa-

no darbas buvo dailus, tikslus ir raiškus. Apdangalai nuo
lietaus nuleisti. Dažai uždengti. Darbinę kriauklę galėjai
naudoti operacinėje. Atsisėdau ant raudonos kėdės, kuri
atrodė lyg durtinė žaizda baltoje erdvėje.
- Iš šios studijos niekad nesuprastum, koks jis buvo
produktyvus, - pasakiau.
- Manau, švara yra meno dalis.
- Kiek paveikslų jis šiandien išsivežė į miestą?
- Septynis. Surengė parodą Brume, - Serena atnešė sti
klinę ir stovėjo priešais mane.
- Sėskis, - leidau.
- Atsiprašau. Aš nenorėjau surengti tau pasirodymo,
bet nenorėjau ir saugiai praslysti.
Galva mostelėjau link sofos, tada iš lagaminėlio išsi
traukiau padėklą ir pastačiau vandenį ant stiklinio staliu
ko. Ji sėdėjo suspaudusi kojas, rankas pasidėjusi tarp kelių.
- Man tai kas, - nuraminau.
- Bet tavo žmona. Diana.
Serena. Užsiminė apie Dianą. Vadina ją mano žmona.
Mano gyvenimo statinyje nėra buvę koridoriaus tarp šių
dviejų moterų. Dabar atsirado magistralė.
-Ji didelė mergaitė.
- Ji visa tai matė.
Kambaryje buvo taip šilta, kad mano stiklinė apraso
jo. Vienas rasos karoliukas lėtai nuriedėjo žemyn. Sustojo
254
debesuotoje ir šaltoje niekieno žemėje. Stefanas norėjo,

kad mano žmona pamatytų, kaip jis talžo ir smaugia Se
leną. Kraujas mušė man į veidą. Lašelis ant stiklinės šiek
liek nukrypo į kairę. Vėl sustojo. Nusprendžiau dėl šito
nebesijaudinti.
- Aš neklausiu tavo dominanto. Aš klausiu tavęs, -
atitraukiau dėmesį nuo stiklinės ir pažvelgiau į jos dideles
rudas elnės akis. - Ar gerai jautiesi?
- Žinoma. Kodėl klausi?
- Gal aš klystu, bet taip nėra, jis užspaudė tau kvėpa
vimo takus. Ant tavo kaklo mėlynės. Žaidimas su kvėpa
vimu tave išgąsdino. Tai tavo pirmoji raudona linija.
- Tai buvo prieš penkerius metus.
- Mūsų įprastinės baimės nesikeičia.
Ji suspaudė lūpas.
- Mano įprastinė baimė buvo ta, kad joks vyras ne
mylės manęs tokios, kokia esu. Zinai, mes jau daug metų
kartu. Jis myli mane.
Ji atrodė įžūli ir griežta, lyg kviestų mane susieti mu
dviejų praeitį su jos baimėmis. Nebūčiau to daręs. Jeigu
aš jos nemylėjau, vadinasi, taip nebuvo skirta. Nebuvo
jokių paralelinių tikrovių. Jokių svajonėse sukurtų bega
linių pasaulių kiekvienam galimam sprendimui.
Ji nutraukė akių kontaktą ir pažvelgė sau į kelius.
Nuėjau pasiimti stiklinės. Lašelis, kurį sekiau, nusileido
dar centimetru žemiau, susijungė su kitu lašeliu ir abu
255
CD REISS
nuriedėjo iki stiklinės dugno viena linija, kaip ir turėjo

būti.
- Kaip suprantu, dabar to neišbrauki, - išgėriau van
denį ir pastačiau stiklinę atgal ant padėklo. - Arba, kaip
suprantu, Stefanas žino, ką daro.
- Džiaugiuosi, kad tau tai priimtina.
Tai buvo šifras, slepiantis man nerūpi, ar tau taipriim
tina. Ji nebuvo labai subtili.
- Nepyk. Arba pyk. Tau spręsti, kaip tu jautiesi. Tik
žinok, jeigu tau kada viso šito pasidarytų per daug, nors
nepasidarys, bet jeigu taip atsitiktų, gali ateiti pas mane.
- O jeigu tau viso šitopasidarytųper daugi
Ji manęs neužsipuolė. Neprivertė gintis. Jos balse buvo
girdėti tiek gailesčio, kad mane pervėrė kiaurai.
Tai, ką maniau paslėpęs, visad buvo matoma.
Tai, ką maniau valdąs, niekad nepriklausė man.
Ji buvo kur kas nuovokesnė ir geriau valdė situaciją,
negu galėjau pripažinti.
Nurijau šimtus atsakymų, nes jie visi kilo mano ger
klėje ir susiraizgė į kamuolį vienas kitą nustelbiančių
troškimų. Troškimo apsimesti, kad nesuprantu, apie ką
ji kalba. Troškimo patvirtinti tai, ką ji turi galvoje. Troš
kimo jai pasakyti, kad viso šito man jau per daug, kaip ir
buvo tada.
Aš atėjau į studiją Serenos apginti, o ji viską apver
tė aukštyn kojomis ištarusi vos kelis žodžius. Karštis irgi
256
dirbo savo darbą, jis spaudė mane, kol mano plaučiai ne
begalėjo išsiplėsti. Rasos lašeliai ant mano stiklinės rie
dėjo žemyn vertikaliomis linijomis, kurios priminė ka
lėjimo grotas, kol du, trys, dešimt lašelių susiliedavo ir...
Beldimas į nedailias duris.
Spaudimas dingo, lyg atsivėrus vožtuvui.
Serena norėjo atsikelti, bet aš padėjau ranką jai ant
peties ir perėjau per studiją prie didžiųjų durų. Ne sezono
metu sala buvo lyg išmirusi, Stefanas nesibelstų, o Diana
nepėdintų per kiemą susitikti su Serena. Galėjo būti Vila
arbaTjeris. Arba kas nors iš kitos viaduko pusės, pastebė
jęs, jog Stefanas paliko savo gražiąją merginą vieną.
Per penkias minutes, kurias praleidau studijoje, vi
siškai sutemo, todėl man atidarius duris į šviesų baltą
kambarį Diana prisimerkė. Nuoširdžiai nustebo mane
išvydusi.
Taigi, kad nepėdintų per kiemą.
- O. Adamai. Labas. Aš...
- Į šį pastatą tau negalima.
Ji sumirksėjo nuo šviesos. Į studiją įsiveržė šaltas oro
gūsis.
Serena plačiai atidarė duris, taigi stovėjo tarpduryje su
manimi.
- Užeikite! Lauke šalta!
Serena ir Diana tame pačiame kambaryje. Ne papras
tame, o galiniame Montoko komplekso name. Bet kurią
257
CD REISS
kitą dieną būčiau galėjęs atlaikyti šį dviejų savo pasaulių su

sidūrimą, bet ne šiandien. Mano galimybės valdyti jausmus
jau buvo išgaravusios situacijoje, kurią privalėjau kontro
liuoti.
- Ne, - pasakiau Serenai, tada mano dėmesys nukrypo
į Dianą, ji drebėjo. - Mes grįžtame atgal.
Mano žmonos akys svaidė žaibus. Kas aš toks, kad liep
čiau jai grįžti atgal?
- Ačiū už vandenį, - padėkojau. - Perduok linkėjimus
Stefanui.
- Žinoma. - Serena atsitraukė, ir aš žengiau pro duris
tiesiai į siaurą plyšį šaltoje sniego košėje.
Mano batai permirko. Paėmiau Dianą už parankės, pa
skutinį sykį pamojavau Serenai ir parvedžiau savo žmoną
į namus platėjančiu geltonos šviesos pluoštu, kuris krito pro
atviras duris. Kai jis susiaurėjo ir dingo barkštelėjus uždaro
moms durims, Diana atsitraukė ir pažvelgė man į akis.
- Ką tai reiškia?
- Tau negalima ten būti, - atsakiau.
- Kodėl negalima?
- Ar galiu pirmiau paklausti, ko iš viso ten ėjai?
Ji sukryžiavo rankas. Jos kvapas stingo ore baltais ledo gur-
vuolėliais, kuriuos išnešiojo nuo vandenyno atskriejęs vėjas.
- Na. Tu juk matei, - ji ranka parodė į galinį namą, kur
Stefanas dulkino Sereną taip, kad visi matytų. Taigi Diana
žinojo, kad aš buvau priebutyje, apačioje.
258
- Mačiau.
- Norėjau pažiūrėti, ar ji gerai jaučiasi.
Stengiausi sulaikyti šypseną. Mudu pajutome tą patį
impulsą. Bet jos impulsas atsirado iš nežinojimo.
- Taigi tu žinai, kad ne tavo valia domėtis, ką jai daro
jos dominantas.
- O kieno valia?
Iš tiesų, niekieno.
- Mano. Todėl ir buvau ten.
Ji šyptelėjo ir nusigręžė vis dar sukryžiavusi rankas, be
veik juokdamasi. Plaukai nuslydo jai nuo veido ir atiden
gė jos aukštą kaktą. Jau ilgą laiką nepastebėdavau, kokia
ji aukšta ir kokia graži jos plaukų linija.
- Nesuprantu šio tavo pasaulio.
- Kaip tai?
- Nežinojau, kad tu esi ten, bet kai tave pamačiau,
maniau, jog tu nuėjai ten su ja pasidulkinti.
- Aš vis dar tavo vyras.
Ji gūžtelėjo pečiais. Ar pavydi? Negalėjai pasakyti. Ji ti
kėjo, kad esujai ištikimas, ir aš niekad nebuvau jos išdavęs.
Ar keičiantis taisyklėms aš tuoj pamatysiu kitą jos pusę?
- Supratau, kad ji daro tai, ko aš nedarau, —Diana
leido vėjui kedenti jos plaukus į šoną. —Tai, ko tau reikia.
- Eikš į vidų, - pakviečiau. - Vila paruošė mums va
karienę, esu tikras, kad jau šalta.
259
CD REISS
Palydėjau ją atgal į namą, galiniais laiptais į val

gomąjį. Vila iš tikrųjų buvo paruošusi vakarienę. Du
apskriti sidabriniai prikaistuviai spragsėjo, stalas buvo
padengtas dviem. Paėmiau žmonos paltą, nusivilkau
pats nekreipdamas dėmesio į šlapias sušalusias kojas. Iš
traukiau jai kėdę. Ji atsisėdo trindama sušalusias rankas
sau į šlaunis.
Pakėlęs pirmojo patiekalo indo dangtį, radau pomi
dorų sriubą.
Įpyliau kelis samčius jai į dubenį ir atsistojau tiesiai už
jos, stovėjau tyliai daug ilgiau nei įprasta ir malonu.
- Šiąnakt, - pasakiau. - Mes pradėsime.
- Gerai.
Girdėjau, kaip jos balsas traška nuo įtampos lyg kiau
šinio lukštas.
- Valgyk sriubą.
- Ar tu nevalgysi?
- Ne. Išskėsk kojas ir ištiesk jas sėdėdama.
Jos kūnas lėtai persimainė, ji išskėtė kojas.
-Tavo kulkšnys turi būti plačiau už kėdės kojas, o ke
liai sėdynės kampuose. Nurodymai tikslūs, kad žinočiau,
jog manęs klausaisi. Dabar. Valgyk.
Trumpam nutilusi, ji pasidėjo ant kelių servetėlę. Pa
kėlė šaukštą ir pradėjo valgyti. Ant nugaros praskyriau
jos plaukus, kad matyčiau kaklą, ir perbėgau pirštais per
visą jo ilgį.
260
- Žinau, apie ką galvoji, - pasakiau. - Nori paklaus

ti, kaip reikėtų laikyti šaukštą. Ne todėl, kad tau rūpi ar
norėtum padaryti man malonumą, bet kad įvertintum,
koks kvailas esu. Atsakysiu šitaip: baigiantis mūsų laikui
čia, tu gali neatsiduoti savo širdimi, bet suprasi, ką tai
reiškia. Ir suprasi mane.
Sekundėlę leidau jai valgyti ramiai, o tada kalbėjau
toliau:
- Žinau, tu manai, jog tai nesvarbu. Galbūt nesvarbu
tau. Bet man svarbu. Galbūt tu suprasi, kodėl nustojai
mane mylėjusi, ir galbūt aš su tuo susitaikysiu.
Jos lėkštėje sriubos beveik nebeliko. Diana valgydavo
greitai. Visada pavalgydavo pirma. Tai nebuvo varžybos.
Ji nelenktyniavo. Ji turėdavo pradėti ir iškart pabaigti.
Taip ji griebdavosi visko. Jeigu nebaigdavo prieš nusibos
tam, nebaigdavo apskritai.
- Kas, jei nesusitaikysi? - paklausė ji.
- Nesusitaikysiu? Neatrodo, kad turėčiau iš ko rinktis.
Ji padėjo šaukštą ir nusišluostė lūpas.
- Galėtum, jei permiegotum su ta mergina.
Trūktelėjau jos kėdę nuo stalo, kėdė garsiai girgžtelėjo.
-Ji nėra prostitutė.
Diana norėjo atsigręžti į mane, bet aš greitai suėmiau
jos veidą delnais.
- Aš neginu jos garbės. Aiškinu, kaip tai veikia. Ji pri
klauso Stefanui. Negaliu jos dulkinti be jo leidimo, ir vis
261
CD REISS
tiek to nedaryčiau. Sakiau tai anksčiau ir sakysiu tol, kol

tu tai suprasi. As vedęs. Myliu savo žmoną, net jeigu ji
nemyli manęs, - perbraukiau ranka jos kaklą, taip pri
versdamas ją žiūrėti į priekį. - Atsisek palaidinę.
Delnu jaučiau, kaip ji sunkiai nurijo seiles; tada jos
ranka nuslydo prie palaidinės sagų ir visas jas atsagstė.
- Tau negalima ten eiti be manęs, - paaiškinau. -
Stefanas nori tave išdulkinti. Pirma, tu graži. Antra, tu
mano. Trečia, tu nepriklausai mūsų pasauliui. Jam pa
tinka tyrumas. Jam patinka pasipriešinimas. Jam patinka
rodyti žmonėms, kaip ką nors išniekina.
Patraukiau jos liemenėlę virš krūtų, leisdamas joms
išsprūsti. Diana aiktelėjo.
Paleidau ją ir pasitraukiau šalin, vis dar jai už nugaros.
- Tau puikiai sekasi.
- Ačiū, tikriausiai.
- Nori paklausti, o kas dabar?
- Panašiai.
- Aš leisiu tau sužinoti, - palaukiau, kol ji pajus savo
nuogumą ir mano buvimą jai už nugaros. Leisiu jai įsi
vaizduoti, ką ruošiuosi daryti. —Žiūrėk tiesiai į priekį.
Ji nusisuko nuo manęs ir žiūrėjo priešais save. Žino
jau, kad akies krašteliu ji mane mato, bet netikrino, ką aš
darau. Norėjo elgtis tinkamai. Gal taip ji stengėsi įveikti
savo ribas, galbūt tai ją seksualiai sujaudino. Dar negalė
jau pasakyti.
262
- Stokis.
Ji atsistojo, aš likau jai už nugaros. Jos rankos, nuleis
tos prie šonų, drebėjo.
Niekaip kitaip negalėjai sužinoti, ar ji seksualiai susi
jaudinusi, tik iš jos laikysenos, kvapo, raudonio ant jos
strėnų, kuris leidosi iki pat užpakalio. Ji galėjo ir nesu
prasti, kodėl jai šis žaidimas patinka net labiau negu man,
bet suprato.
- Nusimauk kelnes.
- Adamai?
- Tu ištarei mano vardą.
Ilga pauzė. Ji nė nenumanė, kokia šventa mano kan
trybė.
Užuot atsakiusi, ji atsisegė sagą. Užtrauktuką. Užkišo
nykščius už kelnių juosmens ir nusmaukė jas iki pusės
šlaunų.
- Pasilenk per juosmenį. Padėk alkūnes ant stalo.
Jos pečiai pakilo: ji giliai įkvėpė, tada pasilenkė.
- Mano pasaulyje, - aiškinau, - eidama per kiemą
į kito dominanto erdvę be leidimo nusipelnytum mano
diržo. Tau skaudėtų, bet tu patirtum pasitenkinimą. Jaus
tumeisi gerai žinodama, kad aš už tai atsakingas. Jaustum
pasitenkinimą žinodama, kad aš buvau čia ir atleidau tave
nuo atsakomybės.
Uždėjau ranką jai ant užpakalio ir lėtai nubraukiau iki
šlaunies.
263
CD REISS
- Ar būtų vyras, ar moteris, kuo nuolankusis protin

gesnis ir labiau išsilavinęs, tuo labiau jiems reikia prisi
minti savo pirminį potraukį būti valdomiems ir tuo sun
kiau juos palaužti.
Perkėliau ranką ant kitos jos šlaunies ir perbraukiau
į viršų kita puse.
- Pliaukštelėsiu tau šešis kartus. Ar supranti?
- Adamai... - ji suprato vėl ištarusi mano vardą, taigi
nusprendžiau jos dėl to nebausti. - Prisimeni paskutinį
kartą. Kada pliaukštelėjai man paskutinį kartą?
-Ką?
- Antrą kartą? Aš... - ji giliai įkvėpė. - Aš patyriau
orgazmą.
Žinoma. Tas standumas jos viduje. Tas nugaros su-
stangrėjimas. Prisimindamas tą vakarą aš turėjau žinoti,
kad ji patyrė savaiminį orgazmą.
Džiaugiausi, kad ji negali manęs matyti, nes mano
veidas būtų išdavęs pakilią nuotaiką. Tą mėnesį galėjau
priversti ją mėgautis. Tai nebuvo jai kankynė. Ji buvo ne
tik seksualiai susijaudinusi, ji buvo tikrai, iš tiesų, nedvi
prasmiškai nuolankioji.
Daug geriau, nei aš tikėjausi.
- Tikriausiai taip nutiko, nes buvai nustebusi, - pa
sakiau stengdamasis užgniaužti emocijas savo balse. —
Neatrodo, kad vėl taip nutiks. Bet ačiū, kad įspėjai, nes
šįvakar tu orgazmo nepatirsi.
264
Paspaudžiau jos strėnas žemyn, kad užpakalis pakiltų.

Jos suglaustos rankos vis dar drebėjo.
- Delnus ant stalo, - sukomandavau. Ji padėjo rankas
delnais žemyn. - Ir mane pamačiusi tu neprisistatei. Dar
du už tai.
Būčiau sukūręs dar šimtą pažeidimų, jeigu būčiau pa
manęs, kad ji gali pakęsti pliką užpakalį. Sudaviau per jį,
o mano pirštai bėgo jos grioveliu ir klostėmis.
- Kada tu sudrėkai? - paklausiau. - Kai nusitraukei
palaidinę ar kai liepiau tau pasilenkti?
Ji nusigręžė žemyn, į stalą.
- Kai palietei mano kaklą.
Paėmiau į saują jos plaukus ir patempiau, kol Dianos
akys ėmė žvelgti tiesiai į priekį. Ji suspiegė.
Du kartus stipriai užplojau jai per užpakalį ir ji vėl
suspiegė.
- Ša, - pasakiau. - Daugiau nė garso.
Įkišau jai du pirštus. Permirkę. Vėl patempiau ją už
plaukų ir greitai plojau per užpakalį dar keturis kartus.
Jos oda sušilo.
- Kiek suskaičiavai? - paklausiau.
- Šešis.
Dar du stiprūs pliaukštelėjimai vienoje pusėje. Ta
spalva. Idealiai rausva. Mano varpa išsirietė.
Įkišau jai tris pirštus, rinkdamas syvus, slysdamas prie
jos išangės.
265
CD REISS
Jos žandai įsitempė ir išangė tapo kietu vientisu raume

nim
- Ne, - pasakė.
- Negali sakyti ne. Gali ištarti saugų žodį.
- Prašau.
Jos balsas sklido iš pilvo gelmių ir lūpas pasiekdavo vos
girdimas, lyg būtų užgriuvęs visas pasaulis. Sustingau. Buvau
toks nejudrus, kad rodėsi, jog mano kraujas nustojo tekėti.
Ojeigu tau viso šito tapsper daug:?
Pasiekiau savo ribą. Buvau pamiršęs, kad ją turiu. Ir vėl.
Sumirksėjau, iškvėpiau, mano kraujas vėl ėmė tekėti gys
lomis. Padėjau rankas jai ant klubų ir pabučiavau jos strėnas.
Aš vis dar sumautai tave myliu,
- Eik į viršų, - pasakiau. - Suteiksiu tau reabilitaciją ir
apklostysiu.
Ji atsistojo, atrodė suglumusi, plaukai sutaršyti, raudona
žymė ant kaktos, kur buvo ją įrėmusi į stalą.
Vis dar. Aš tave tebemyliu.
Tepadeda man Dievas.
- Ir viskas? - paklausė ji.
- Jokių kiaušų čiulpimo ir lateksinių triko šį vakarą,
brangioji.
Ji užsitraukė kelnes ir išsilygino drabužius degdama pa
sipriešinimo įkarščiu. Ji norėjo patirti orgazmą, labai norė
jo. Išsižiojo, lyg norėdama kalbėti, užsičiaupė ir pažvelgė
į mane.
266
- Nagi? - paraginau jai dar nepradėjus, kad ir kas tai

būtų.
Ji apsisuko ant kulno ir išskubėjo iš virtuvės. Sustojo.
- Adamai.
- Tiesiog eik į viršų.
- Ar tu gerai jautiesi?
Ji neturėjo manęs šito klausti. Man reikėjo išlaikyti se
nąsias taisykles. Reikėjo jų taip, kaip reikia pinigų banke
ir stogo virš galvos.
- Kodėl klausi?
- Tu kažkoks nesavas.
- Tu irgi.
Ji prikando dantimis abi lūpas ir giliai alsavo.
Nežinau, ką tikėjausi išgirsti, bet ji nieko nepasakė.
Ne žodžiais. Lėtai apsisuko ir užlipo į viršų.
Tikėjausi, kad ji pasakys ką nors, kas išlaisvintų mane
nuo tos skaistyklos, kurią pats sau paruošiau. Binoklis. Aš
išeisiu. Aš bendradarbiausiu. Aš tave myliu.
Stovėdamas tarp virtuvės ir svetainės, žiūrėdamas,
kaip jos kojos lipa laiptais ir dingsta viršuje, žinojau, kad
iš visų galimų atsakymų aš tave myliu yra labiausiai gei
džiamas ir mažiausiai tikėtinas.
48 skyrius
Buvau jai skolingas reabilitaciją. Iš tiesų jai to nerei

kėjo. Astuoniems smūgiams, net jei būčiau kirtęs iš pe
ties, nebūtų prireikę rimtos slaugos. Bet reikėjo parodyti
nusistovėjusią praktiką, kad man padauginus skausmo
žinotų, kas jos laukia.
Stovėjau tolimajame savo kabineto pakraštyje ir žvel
giau į vakarinį namą. Nedegiau šviesos. Kambarį apšvietė
tik boluojantis mėnulis ir Stefano automobilio priekiniai
žibintai, kai jis privažiavo keliuku.
Techniškai kalbant, daviau Dianai pakankamai laiko
nusirengti, o tada laiką padvigubinau. Nenorėjau užlipti
laiptais ir susidurti su ja. Norėjau tarp studijos ir savęs
stebėti tuščią erdvę.
Stefanas išlipo iš automobilio nešinas paketu, drėgnas
oras nuslopino užtrenkiamų durelių garsą. Salo, tad jis
268
skubiai nuėjo į vidų. Šviesos studijoje plykstelėjo ir iš

blausiai geltonų tapo labai ryškios. Langai nedailiose du
ryse buvo labai aukštai, taigi nemačiau, kas ten dedasi.
Jeigu nueičiau ten dabar, Stefanas paprašytų manęs
išdulkinti Sereną. Jis tikriausiai to reikalautų ir taip vers
tų mane atsisakyti. Ji būtų ideali nuolankioji man, tyliai
priimtų visas mano sąlygas. Dianai nerūpėtų. Aš būčiau
nutolęs vienu žingsniu toliau, o ji būtų vienu žingsniu
arčiau laisvės.
Buvau lyg išbadėjęs žmogus, kuriam pasiūlė pilną bu
fetą maisto, o aš tenorėjau trupinių, kuriuos siūlė mano
žmona.
Labiau jausdamas nei girdėdamas judesius, aš apsisu
kau. Tarpduryje stovėjo Diana. Pasislėpęs šešėlyje, pro
permatomą baltą audinį naktinių, kuriuos buvau jai pali
kęs, mačiau jos kūno formas, pažįstamus linkius.
Ji turėjo būti viršuje ir laukti reabilitacijos. Turėjo ne
siginčydama padaryti vienintelį dalyką, kurio prašiau.
Vienintelį sumautą dalyką! Ji nebuvo man skolinga ir štai
ką man davė.
- Ką tu darai? - pratrukau aš.
- Norėjau pasakyti, kad jaučiuosi gerai. Reabilitacija
neprivaloma.
Papurčiau galvą ir vėl nusisukau į langą. Blogiausia
nuolankioji, kokia gali būti.
- Aj*tu ją mylėjai? - paklausė Diana.
269
CD REISS
-Ne.
- Ar tu tikras?
Nusisukdamas nuo lango bandžiau įžiūrėti jos lūpas,
bet buvo tamsu ir jaučiausi visiškai vienas.
- Kodėl klausi?
Sukryžiavusi rankas ant krūtinės, basomis kojomis ji
žengė du žingsnius į kambarį.
- Manau, tu ne visada žinai, ką jauti. Manau, kad
jausmai priverčia tave jaustis nepatogiai.
- Manęs analizuoti nereikia, dėkoju.
- Kodėl tu žiūri į jos langą?
- Nes ką tik grįžo Stefanas.
Tamsoje, kur buvo matyti tik jos siluetas, nutviekstas
melsvos mėnesienos, ji pakeitė pozą, nuleido rankas, at
palaidavo klubus.
- Ir ką?
- Serena labai tikra dėl to, ko jai reikia, ir ji žino, kad
jis peržengia ribas. Niekas su juo neprasideda to nežino
damas. Bet ji žinojo, kad aš ribų neperžengiu, ir prieš
penkerius metus pasiprašė manęs. Taigi? - parodžiau lan
gą ir pastatą už jo. - Aš tiesiog noriu žiūrėti.
- Kiek ilgai jiedu kartu?
- Pakankamai ilgai, kad tai nebūtų mano reikalas, -
nusijuokiau pats sau. —Pakankamai ilgai, kad jiedu nusi
bostų vienas kitam, Čarlio žodžiais tariant.
Ne taip ilgai, kaip mudu su tavimi, irjiemsjau atsibo
do. Ką tai sako apie mus?
270
- Tu geras žmogus.
Ji melavo, kad mane nuramintų. Bet aš buvau atsparus
kaitinimams dėl teisuoliškumo, ypač iš moters, kuriai me
luodamas jaučiau tokį skausmą.
- Nepainiok manęs su tuo vyru, kuris sakiausi tau esąs.
- Nesuprantu tavęs. Nesuprantu viso šito. Kodėl tau
reikia valdyti moteris? Ne, aš to nesuprantu. Nė to, kodėl
kam nors priimtina kelti skausmą. Bet kai stumtelėjimas
tampa postūmiu, Adamai, tu visad elgiesi taip, kaip yra
teisinga, o ne taip, kaip lengva.
- Tu nežinai, apie ką kalbi. Ypač kai turim omeny šią
merginą, - vėl parodžiau į Serenos langą ir lyg įvykus ste
buklui šviesos užgeso, o mudu su Diana panirome į mė
nesieną.
Jos tylėjimas nebuvo erdvė. Ji nelaukė, kol aš pabaig
siu. Negalvojo, ką pasakyti toliau. Savo tylėjimu ji kaltino
mane, kad esu geras žmogus, o aš nenorėjau stovėti tam
soje ir nesigindamas klausytis šio tylaus kaltinimo.
- Ją treniravo Čarlis, ir ji atėjo pas mane trisdešimčiai
dienų, kad prarastų nekaltybę. Jai buvo devyniolika. No
riu, kad tai prisimintum, kai pasakosiu tau šią istoriją.
Tyla. Žvarbus žiemos vėjas lauke. Mano akys prisitaikė
prie menko apšvietimo, tad mačiau jos veido ovalą, krūtų
formą iš po naktinių. Kaip man grafiškai pateikti tiesą,
kas įvyko? Nes ji išgirs būtent taip. Ją turėjo iš koto išvers
ti mintis, kad palieka gerą vyrą su iškrypėliškais įpročiais.
271
CD REISS
—Po dviejų savaičių, - pasakojau, —nusprendžiau,

kad jau laikas. Išdulkinau viską, ką ji turėjo, neliesda
mas jos nekaltybės. Ji norėjo, kad tai padaryčiau. Mal
davo. O aš žiūrėjau ir galvojau, kokia ji jaunutė. Kodėl
šis vienas dalykas turėtų ją skaudinti? Jos pirmasis kar
tas turėtų būti malonus. Ji turėtų žinoti tą jausmą prieš
pradėdama savo kaip nuolankiosios gyvenimą, nes kai
ji visiškai priklausys mūsų pasauliui, kelio atgal nebe
bus.
Atsistojau už kėdės sparnuotu atlošu.
—Sėskis.
Diana atsisėdo suglaudusi kulkšnis ir padėjo rankas
ant kelių. Atsisėdau ant sofos priešais ją. Žinoma, tai
buvo delsimo taktika, ir tik tada, kai ji atsisėdo ramiai
ir klausėsi taip, kaip tik manoji Diana galėjo klausytis,
aš tęsiau pasakojimą.
—Užsakiau paruošti vakarienę. Valgomajame turė
jau žvakių, grojo muzika. Atnešiau jai suknelę. Ji atrodė
susinervinusi, taigi padariau viską, kad atsipalaiduotų.
Šnekinau ir panašiai. Pabučiavau ją ir užnešiau laiptais
į viršų. Švelniai prisiliečiau. Ji atrodė sutrikusi. Bet aš
maniau, kad supras. Ir tada, kai įkišau ranką jai tarp
kojų, ji buvo visiškai sausa. Nė kiek nesusijaudinusi.
—Juokauji.
Nusišypsojau. Su Diana buvo lengva. Visada sudrė
kusi. Visada pasirengusi.
272
- Nejuokauju. Taigi aš lioviausi ir paklausiau, ko ji

norėtų.
Kaip man apibūdinti, ko Serena norėjo? Pasakyti tei
sybę ar sušvelninti? Pažvelgiau į žmoną ieškodamas atsa
kymo, bet jos išraiška buvo neaiški.
- Prireikė dviejų valandų, bet ji pagaliau papasako
jo savo svajonę, kaip įsivaizdavusi savo pirmąjį kartą. Ji
norėjo kovoti. Norėjo prievartos. Norėjo žinoti, kad yra
žmogus, kuriuo ji pasitiki, o tada pamiršti tą pasitikėji
mą. Jos fantazijose tai turėjo būti staigmena, ir kuo labiau
ji priešinsis, tuo labiau turėjo skaudėti. Ji norėjo visiškai
priešingo dalyko, negu aš buvau suplanavęs.
- Ji norėjo būti išprievartauta? - Dianos balsas buvo
bespalvis, lyg ji būtų rinkusis tarp šlykštynės ir tuštumos.
Arba norėjusi užgniaužti šoką, kurį patyrė.
- Ne, - paprieštaravau, - tai buvo šalių susitarimas.
Bet tiesa, tai būtų atrodę kaip išprievartavimas. Supla
nuota, bet staigmena. Surežisuota, bet improvizuojama.
Jai reikėjo suvaidinti saugiu būdu. Viskas, išskyrus bai
mę. Ji nenorėjo būti išgąsdinta. Žinau, tai nelogiška...
- Logiška.
Dabar turėjau nustebti aš. Mano Dianai visad pavyk
davo įrodyti, kad ji tobula, ir aš geidžiau jos kaip niekad.
Tu žinojau Tu visadžinojau kadji nuolanku
Galbūt žinojau. Bet niekad nesitikėjau, kad ji pripa
žins tai supratusi net apie kitą žmogų.
273
CD REISS
Pasilenkiau į priekį, nes kitą dalį galėjau pasakoti tik

pašnibždom.
- Važiuojant į vakarus, link parduotuvės Breikfron-
to kelyje, yra tiltas per upelį. Varteliuose yra nedidelė
skylė, pro kurią galima pralįsti ir patekti apačion. Tai
trumpiausias kelias. Sakiau jai: jeigu eisi į parduotuvę,
niekad neik tuo keliu. Eik ilguoju. Ten pavojinga. Bet po
to vakaro, kai ji buvo sausa, aš ją siųsdavau į parduotuvę
kasdien ir duodavau tam neįmanomai mažai laiko. Jeigu
ji negrįždavo laiku, būdavo nubausta. Ji turėjo naudotis
trumpiausiu keliu. Stebėjau ją. Žinojau, kad ji saugi nuo
visų, išskyrus mane.
- Dvidešimt aštuntą dieną po to, kai ji atvyko į Mon-
toką, aš tai padariau. Mes turėjome žodį, kurį aš ištar
čiau, tuziną atsargumo priemonių. Ji turėjo kovoti iš visų
jėgų, o aš turėjau ją paimti. Taigi padariau viską, apie
ką kalbėjome. Noriu, kad įsivaizduotum pačius nepado
riausius, pačius žiauriausius santykius. Kiekvieną savo
baimę.
Nutilau, nes šių santykių nebuvo galima apsakyti
keliais sakiniais. Purvas. Sudužęs stiklas. Plyštanti me
džiaga. Kraujas. Įbrėžimai. Jos kumštis man prie veido.
Garsas, kaip aš ploju jai į veidą, spaudžiu ją prie purvino
betono. Ji buvo nuoga, odą margino mėlynės, nes buvo
tempiama žeme. Ji spjovė į mane, o aš spjoviau atgal. Va
dinau ją kekše. Įspraudžiau varpą į jos ankštą mergaitišką
274
skylutę iki pat pagrindo vienu skausmingu stumtelėji

mu. Ji šaukė po manimi, spjaudėsi ir ašarojo. Kai ji suri
ko, aš įgrūdau savo purviną kumštį jai į burną. Keturiais
pirštais žemyn spaudžiau ir klausiau, ar jai patinka dary
ti, kaip šliundros daro. Pasakiau jai, kokia ji ankšta.
Tą dieną atsipalaidavau. Susitaikiau su savo prievarta.
Tikrinau jos ribas. Kai ji patyrė orgazmą, pliaukštelėjau
jai, jos orgazmas vis tęsėsi.
Jai užbaigti prireikė dešimties minučių, man prireikė
vienuolikos.
Pagal susitarimą aš turėjau ją ten palikti ir grįžti iš
kitos pusės.
Po to galėjau ja pasirūpinti. Turėjau antklodžių ir sul
tinio. Raminamos muzikos ir parengtą kalbą. Pasiekęs
kalvos viršūnę, atsisukau į ją, gulinčią nuogą ant betono.
Palikau ją ten. Aš buvau gyvulys.
Norėjau verkti, bet negalėjau. Norėjau atsiprašyti, bet
nebuvo ko gailėtis. Jai reikėjo, kad aš būčiau stiprus, o aš
jaučiausi taip, lyg man tuoj sutrupės kaulai.
—Puoselėjau jai jausmus, - pripažinti tai Dianai buvo
beveik taip pat sunku, kaip pripažinti sau. - Štai todėl
bandžiau jos pirmąjį kartą padaryti malonų. Nesuvokiau
to, kol nepažvelgiau atgal ir nesužinojau, kad šie jausmai
mirė. Pasirūpinau ja, kaip buvau prižadėjęs, bet aš buvau
nebe tas. Ji padėkojo man ir pasakė, kad buvo nuostabu,
bet aš daugiau nebenorėjau jos matyti.
275
CD REISS
Atsilošiau, nes šnibždėti baigiau. Ji jau nebemylėjo

manęs su pašėlusiu abejingumu. Dabar neabejojau, kad
ji su tokia pat jėga nekenčia manęs.
- Štai vyras, kurį tu laikei tokiu geru žmogumi, - pa
sakiau patenkintas, kad amžiams ją atstūmiau.
Ji lėtai papurtė galvą, veide mačiau tik kaltinimą ir nu
sivylimą. Iškart pasigailėjau papasakojęs jai apie Sereną,
tada apsidžiaugiau. Aš tikslingai atstūmiau ją nuo savęs.
Bent jau dabar galėjau vertinti skyrybas kaip kažką, prie
ko ir aš buvau prisidėjęs. Aš nebuvau verkšlenanti auka.
Ne. Aš vėl valdžiau savo gyvenimą.
Geras ėjimas, Steinbekai.
- Ir kitą savaitę tu sutikai mane? - paklausė ji.
- Taip.
Ji sunėrė rankas ir baksnojo nykščiais, atitrūkusi nuo
čia, giliai savo mintyse. Jos akys susiaurėjo, lūpos įsitem
pė, lyg būtų sprendusi matematikos uždavinį.
Ar aš ką tik daviau jai ginklą į rankas mūsų skyrybų
procese? Nebuvau to numatęs.
Galbūt jau laikas man būti nubaustam už tai, kaip at
ėmiau Serenai nekaltybę.
- Eik į viršų, - ramiai pasakiau. Ji galop pažvelgė
į mane. - Gulkis į lovą. Ateik pusryčių septintą. Gausi
po smūgį už kiekvieną minutę, kiek pavėluosi ar ateisi
per anksti. Ir kitą kartą, kai tave bausiu, nebebūsiu toks
švelnus kaip šiąnakt.
276
Ji pakilo ir pasuko prie durų, braukdama pirštu per

pagražinimus. Sustojo prieš peržengdama slenkstį. Žiojo
si kažką pasakyti, bet aš to nenorėjau. Tenorėjau išgirsti,
kad ji vėl mane myli, bet niekas iš tos istorijos, kurią pa
pasakojau, man meilės nepelnys.
- Neversk manęs pakartoti, - tariau.
Ji išėjo. Girdėjau tolstančius jos žingsnius girgždan
čiais laiptais. Mačiau jos miegamojo šviesą atsispindint
paskutiniuose sniego likučiuose kieme. Šviesa užgeso,
ir vėl stojo juoda naktis. Laukiau jausdamas, koks gilus
mano atsiribojimas. Kai supratau, kad jame paskęsiu, nu
ėjau gulti.
Papasakojęs šią istoriją pirmą kartą, išvydau save Dia
nos akimis ir nejaučiau nieko, tik pasibjaurėjimą.
49 skyrius
BŪTASIS LAIKAS
Stefanas norėjo visko, ką turėjau aš. Kai nusipirkau

mersedesą, jis nusipirko brangesnį. Kai mudu su Čarliu
pradėjome kalbą, kad reikėtų įsigyti nekilnojamojo turto,
paskirto slaptiems žaidimams, Stefanas stebuklingai pasi
rodė su nuosavybe, kurios jis norėjo, bet vienas negalėjo
sau leisti.
Mes susitikome virš nuolankiosios kūno, kol aš šioje
scenoje dar buvau naujokas. Ji buvo viena iš jo moterų.
Jis niekad man nepasakė, kuo ji vardu, taigi galėjai pagal
voti, kad ji nieko nereiškia.
Ką gi, aš buvau jaunas ir kvailas.
Man patikdavo suteikti moterims orgazmą. Kai mote
rys dėl manęs tirpdavo, jausdavausi kaip niekada domi
nuojantis. Jeigu galėdavau priversti jas baigti šešis kartus
per naktį, taip ir padarydavau. Jeigu pavykdavo išspausti
278
septintą, irgi padarydavau. Man skausmo esmė buvo ma

lonumas.
Bevardė nuolankioji buvo Rūsyje, už durų, skiriančių
viešo dulkinimosi salę nuo privačių patalpų. Buvau gavęs
kvietimą. Susitikau Stefaną ir porą kitų, dominantus ir
nuolankiąsias. Po pusvalandžio nuolankiosios buvo nuo
gos, pririštos, priluptos ir palenktos. Stefano varpa šios be
vardės nuolankiosios burnoje. Ji gulėjo ant nugaros žemyn
galva, keliai buvo pririšti prie dviejųstulpų. Jos krūtis buvo
išraižiusios perlų baltumo linijos. Pastebėjau ją pusvalan
džiu anksčiau, negu tai prasidėjo. Ji buvo susijaudinusi.
Norėjo, kad išsipildytų fantazijos. Grupinis išdulkinimas.
Prieš įeidamas į tą kambarį skaičiau taisykles. Nebuvo
nieko parašyta apie tai, kaip nesuteikti joms orgazmo.
Taigi aš ją išdulkinau. Dar aiškinausi, kas man patinka
ir kas nepatinka. Man dar nebuvo nusibodęs anonimiš
kumas. Dar nesinervinau dėl to, kaip šitai nerūpestinga.
Aš ją išdulkinau ir leidau dukart patirti orgazmą.
Pirmojo karto Stefanas nepastebėjo, nes rūpinosi savo
paties besispjaudančia varpa. Antrą kartą jis pažiūrėjo
į mane taip, lyg būčiau ant jo pagalvės padėjęs šiukšlių.
Ji buvo Stefano. Jam priklausė jos malonumas. Ne man.
Man tik buvo leidžiama ją pažeminti. Dėl šito ji sutiko
čia ateiti ir šitą Stefanas sutiko jai duoti.
Šios taisyklės man negaliojo. Sužinojau, kad ne kie
kviena lazdelė tinka į kiekvieną skylutę.
279
CD REISS
Taip sakant.
Stefanas nesužinojo... Nieko.
- Jis jaučiasi apkvailintas, bičiuli, - kalbėjo Čarlis,
čiupinėdamas paprastą gipsinę plokštę naujoje žaislų par
duotuvėje. Toje pačioje, kurią aš aplankysiu po kelerių
metų išrinkti daiktų Dianai.
- Jeigu jis nori šlapinimosi varžybų, mes galim iš ti
krųjų surengti.
- Nėra reikalo. Judu abu šlapinatės skirtingomis kryp
timis. Bet nuo šiol šlapinkitės tolyn vienas nuo kito.
Jis perlenkė pritaikęs šią metaforą, bet esmę supratau:
nelįsk prie Stefano. Aš bandžiau. Kitus kelerius metus
praleidau bandydamas ir susimaudamas. Jis ėjo ten, kur
ėjau aš, vijosi mane kaip iškrypęs dominuojantis šuo, o aš
tiesiog dariau tai, ką privalėjau daryti, ir nesižvalgiau at
gal, kol jis neprimindavo mano uodegos.
50 skyrius
ESAMASIS LAIKAS: ANTROJI DIENA
Atsikėliau pusę šešių ir pažiūrėjau, ar Diana dar mie

ga. Nemaniau, kad pajėgsiu į ją žiūrėti. Nešiojamajame
kompiuteryje palikau jai žinutę. Ji turėjo atsakyti į kelis
elektroninius laiškus ir peržiūrėti kelis kandidatų Žakui
pakeisti gyvenimo aprašymus. Nors mes negalėjome teik
ti pasiūlymų ar vykdyti sutarties sąlygų būdami čia, aš
žinojau, kad ji nori pradėti apie tai galvoti.
Nebuvau sudėjęs akių, man reikėjo gryno oro, kad,
po velnių, išsibudinčiau. Užsirišau sportbačių raištelius ir
išėjau pabėgioti.
Kai bėgau pašalusiomis Montoko gatvėmis, tebebuvo
tamsu. Pasukau iš kelio į kairę ir nubėgau link parduo
tuvės. Beveik pusantro kilometro. Trys kartai pirmyn ir
atgal buvo geras atstumas. Mano nosis atšalo, rankos su
stingo kumščiuose. Sukant antrą ratą dangaus pilkuma
281
CD REISS
pašviesėjo, o galvoje buvo visiškai tuščia, kol atsirišo

mano šlapias sportbačių raištelis.
Pritūpiau jo užsirišti. Kai vėl pažvelgiau aukštyn, su
pratau, kur esu. Prie viaduko. Plieno pilkumo upelis
čiurleno palei intaką. Buvo šalčiau negu tą spalio va
karą, kai aš neišprievartavau Serenos, bet jaučiausi, lyg
būčiau tai padaręs. Negalėjau atitraukti akių nuo tos
vietos, ir mano džiugią tuštumą užpildė jau pažįstami
klausimai.
Koks žmogus taip daro?
Kokiam žmogui tai teikia malonumą?
Neišgirdau, kaip už manęs lėtai privažiavo automo
bilis.
—Kamuojiesi, Steinbekai? —nuo kelio atsklido Stefa-
no balsas. Jis pasilenkė pro langą vairuotojo pusėje. - Ar
pasiduodi?
—Zinai, kaip sakydavo mano senelis? - baigiau rišti
ir atsistojau.
—Apšviesk, šeimininke.
—Jeigu neturi ko malonaus pasakyti, tikriausiai tave
reikia išdulkinti.
Jis metė man butelį vandens. Pagavau. Pagalvojau,
gal užnuodytas. Vis tiek išgėriau. Stefanas išlipo iš au
tomobilio.
—Aš tau nepatinku, - jis sukryžiavo rankas ir at
sirėmė į automobilį. Vilkėjo žalią dvigubo mezgimo
282
megztinį ir avėjo mechanikų aulinukus, kurių apatinė

dalis buvo juoda ir šlapia.
- Koks skirtumas? Aš neprivalau tavęs dulkinti.
- Mes mėnesį būsime tame pačiame name.
-Tu lik savo pusėje, o aš liksiu savojoje, - baigiau ger
ti vandenį ir numečiau tuščią butelį atgal Stefanui.
Jis sugavo butelį ir įmetė į automobilį.
- Nebent tau prireiktų paklausti mano nuolankiosios,
ar ji gerai jaučiasi. Tada užeik. Padaryk tai, kai manęs
nėra.
- Nesiruošiu atsiprašyti. Tu čia rengi spektaklius.
- Atsiprašyti nebūtina, - jis numojo ranka, lyg būtų
norėjęs, kad pamirščiau, ką jis taip stengėsi man primin
ti. - Bet tau rūpi. Matai? Tu tai įrodei.
- Man rūpi. Ir puiku. Man reikia užbaigti savo treni
ruotę.
- Kitą savaitę vykstu į miestą. Daugiausia kelioms die
noms. Dėl manęs gali ateiti aplankyti Serenos.
- Esu tikras, jai viskas bus gerai.
Stefanas atidarė automobilio dureles.
-Ji gera mergaitė, bet jai reikia žinoti, kad kas nors ja
rūpinasi.
- Gerai, - aš jau žiūrėjau pirmyn į kelią, pasirengęs
baigti treniruotę.
- Jeigu tu ją išdulkinsi...
Staigiai atsisukau į jį.
283
CD REISS
-As vedęs. As...

- Nesvarbu. Tai leidžiama. Bet jos orgazmai priklauso
man. Nepersistenk.
Diskusija buvo baigta, todėl pradėjau leistis asfaltu že
myn. Jis pralenkė mane pakeliui į parduotuvę.
Jis leistų man dulkinti jo nuolankiąją neleisdamas jai
tuo mėgautis. Kokia nesąmonė. Įdomu, ar jis mokys Še
rėną man pasisiūlyti? Lyg man kiltų pagunda. Lyg sutikęs
patrauklią moterį neturėčiau kito pasirinkimo, kaip tik iš
duoti savo žmoną.
Vis dėlto Stefanas nedarė nieko blogo. Toks buvo pa
saulis, į kurį aš vėl pakliuvau. Jis buvo žmogus, kuris paisė
taisyklių. Nuolatinis bendravimas. Atvirumas. Priėmimas
neteisiant. Monogamija nebūtina. Tai aš gyvenau pagal ne
normalias nuobodaus sekso, valdomo monogamijos, taisy
kles.
Norėjau susigrąžinti senąsias taisykles, bet negalėjau.
Niekad nebuvau toks sutrikęs svarstydamas, ko noriu gy
venime.
Norėjau Dianos, norėjau padaryti viską, kad ji grįžtų, bet
galbūt suklydau. Mes nebuvome vieni. Serena ir Stefanas
buvo laukiniai, ir jiedu buvo per arti mūsų. Per daug įstrigę
ties tuo mąstymu, kuris ir man kadaise nebuvo svetimas.
Negalėjau kontroliuoti, kąjie daro ar sako. Jie galėjo nuteik
ti mano žmoną prieš mane arba sugundyti ją dalykais, kurių
aš nenorėjau. Jiedu galėjo ją išgąsdinti vien būdami šalia.
284
Buvau numatęs visas galimybes tam atvejui, jei rizika

nebus didesnė už naudą. Eksperimento Montoke atveju
rizika buvo per didelė, kad į ją nekreiptum dėmesio.
Grįžau namo pusę septynių rimtai svarstydamas įso
dinti Dianą į automobilį ir išsiųsti namo. Tvarkyti skyry
bų formalumus taip, kaip tai daro suaugę žmonės.
Skyrybos.
Priėmiau jų galimybę ir iškart atmečiau. Aš niekad ra
miai neatsisėsiu ir netvarkysiu skyrybų formalumų taip,
kaip daro suaugusieji. Puikiai pažinojau save. Ne, kol
mano širdis plaka jai. Ne, kol ji gyvena šiame pasaulyje.
Bet galbūt yra kitas planas. Jeigu mudviem pavyko
tiek daug pasiekti, galbūt aš ją įtikinsiu, kad yra kitas bū
das. Grįžti namo. Į Niujorką. Vėl gyventi drauge. Prisi
minti senas taisykles ir tada...
Dar daugiau to paties.
Įėjau į dušą visiškai įsitikinęs, kad Montokas buvo ge
ras pasirinkimas, ir lygiai tiek pat tikras, kad padariau
milžinišką klaidą.
Likusią dienos dalį praleidau pasislėpęs, uždaręs mažą
sias kabineto duris ir spoksodamas į kompiuterio ekraną.
Sakiau sau, kad mano nusišalinimas - tai mano Dianos
užvaldymo dalis, bet dalelė manęs žinojo geriau.
Gėdijausi dėl to, ką jai papasakojau. Nenorėjau pa
žvelgti į akis.
51 skyrius
Pietūs mano pilve apkarto. Ištisus mėnesius bandėme

rezervuoti salę „Metropolyje“ kompanijos sukakčiai pa
minėti, o visas maistas buvo žievės ir tulžies skonio. Nu
mečiau raktus ant lentynos, o rankinę - į krėslą.
Pamiršk tai.
Niekad nesijaučiau toks tolimas savo žmonai. Vi
sai kaip svetimas žmogus. Pacientas gavo mėlyną kodą.
Mūsų santuoka gulėjo reanimacijoje prijungta prie ma
šinos, kuri vieną kartą ilgai pyptelėjo ir ekrane nubrėžė
ištisinę žalią liniją.
Pakaks.
Marijau pakaks.
Priekinės durys atsivėrė man dar nespėjus įsipilti sti
klinės vandens. Maniau, ji liks iki pabaigos.
- Adamai, - Diana uždarė duris. Jos kojinės akis buvo
nubėgusi. Tai pabrėžė blauzdos formą.
286
Kažkur giliai širdyje plokštės trynėsi viena į kitą, ir

šokas grąžino mane į gyvenimą.
Pažvelgiau į savo laikrodį.
- Ar apmokėjai sąskaitą? Maniau, nori tešloje keptų
vaisių.
- Keitė turi kortelę. Kas nutiko?
- Aš išėjau, - pasirėmiau į stalą ir išgėriau vandenį.
Jaučiau atsėlinant malonų galvos skausmą. Nenorėjau
kautis. Ji neturi žinoti, kad aš nusiminęs.
- Nes? - ji pasidėjo rankinuką ant stalo, prisigretino
prie manęs, paėmė stiklinę ir pastatė ant stalo. Įmantrus
paukščių raštas ant jos raudono satino palaidinės sujudė
jo ir atrodė, tarsi būrys pakilo skristi.
- Reikėjo šį tą sutvarkyti Evai, tad nenorėjau to įtrauk
ti į pietus. Ar visi baigė dalytis savo pakilia nuotaika ir
kritikuoti visuomenę?
Užsičiaupk. Tiesiog užkimšk sumautu kamščiu.
- Kai tu išėjai, balionas subliūško.
Jos rankos man po švarku. Apglėbia mane. Jos lūpos
ant mano lūpų. Mano kaulai buvo trapūs kaip porcelia
nas, o raumenys kieti tarsi akmenys. Plaučiai susitraukė
iki kumščių dydžio. Vienintelė varpa susijaudino. Likusi
mano dalis kovojo su gėda ir įsiūčiu.
Viena ranka ji ištraukė diržą iš kilpų. Kita perbraukė
man per kelnes.
- Maniau, grįžai namo anksčiau, kad nusineštum
mane į lovą.
287
CD REISS
Žinoma.
Bet ne. As nustūmiau jos ranką šalin.
- Žakas neišėjo kartu su tavimi?
Ji žengtelėjo atgal taip, lyg būčiau apipiltas rūgštimi.
-Ką?
- Judu taip žiūrite vienas į kitą...
- Negaliu net...
- Mane nuo to pykina, - suniurnėjau. Norėjau ją nu
stumti. Norėjau patraukti velniop sau iš akių.
-Jis nežiūri į mane, Adamai. Sis pavydas labai keistas.
- Velniop, nežiūri, - apsisukau ir priėjau prie kriau
klės. - Velniop ir tave.
- Mane ką?
Išploviau stiklinę.
- Mane ką? - ji spaudė pabrėždama antrąjį žodį.
Padėjau stiklinę į lentyną.
- Tave. Štai ir viskas.
Atsitraukiau nuo stalo ir priėjau prie durų, pasičiupau
švarką, raktus, savo sumautą išdidumą ir rūpestingai už
dariau duris sau už nugaros.
Valandų valandas vaikštinėjau po miestą. Kai grįžau, ji
buvo pabudusi, gulėjo lovoje su knyga ant kelių, virš jos
degė lempa.
Ji užvertė knygą.
- Ar gerai jautiesi?
Klaupkis ant kelių. Rankas sudėk už nugaros. Štai taip.
288
- Puikiai. Aš tik susirūpinęs. Nemanau...

Išsižiok. Paspausk liežuvį žemyn, kad galėčiau dulkinti
tavo veidą.
- Nemanau, kad tu nori Žako, bet jis žiūri į tave taip,
lyg tu būtum...
Tu tokia graži, kai esi surišta. Galiu valdyti tave vienu
piršteliu.
- Deivė, ir tai neduoda man ramybės. Tiesiog sumau
tai neduoda ramybės. Man baisu palikti tą vyruką be
priežiūros.
- Jis neįeina į mano radaro zoną. - Pasakė taip, lyg
būčiau netekęs proto manydamas, kad ji nors piršteliu jį
paliestų.
Aš tikėjau ja. Visad ja tikėjau, bet man reikėjo paslėpti
tai, kas iš tiesų dėjosi mano galvoje.
Atsiduok man ir leisiu taupatirti orgazmą.
Neįmanomos fantazijos. Laikiau jas prispaustas, suriš
tas, užrakintas, leisdavau joms įkvėpti oro tik tada, kai jas
dulkindavau.
Atsiduok man ir būsi laiminga.
Niekad negalvojau jų pademonstruoti, nes tada ji su
žinotų, koks aš pabaisa.
Atsiduok man ir mudu valdysimepasaulį.
Būčiau miręs, kad tik nereikėtų jai papasakoti.
52 skyrius
ESAMASIS LAIKAS: KETVIRTOJI DIENA
Diana jautėsi vis patogiau, o aš vis labiau tolau nuo

jos. Papasakojęs, kas nutiko su Serena, aš tarsi išsijungiau.
Sakydavau jai, kur dėti rankas ir kojas. Duodavau jai len
gvai įvykdomas užduotis. Kišdavau pirštus jai į burną ir
taisiau jos laikyseną, bet mano širdyje nebebuvo kur in-
tensyvėti. Ji žinojo apie mane. Žinojo, ką padariau. Žino
jo, kaip gėdijausi.
Buvau išsijungęs ir anksčiau, bet šį kartą aš žinojau,
kad tai vyksta. Galite vadinti tai pažanga.
Ką tik įžengiau pro duris pabėgiojęs. Diana sėdėjo ant
laiptų susidėjusi rankas ant kelių. Vilkėjo trumpą juodą
suknelę, kurią rado spintoje. Viskas šiuose namuose darė
jos kūną prieinamą, ši suknelė taip pat. Ji suspaudė ke
lius, bet aš mačiau nėrinius tarp kojų.
- Ką darai? - paklausiau.
290
- Laukiu tavęs. Norėjau pasikalbėti.

- Apie ką? - įsirėmiau nugara į duris ir atrišau savo
Slapius raištelius.
Kol rišau raištelius, ji stebėjo mane sukabindama ir
,11 kabindama pirštus.
- Mes nebuvome tiek daug laiko praleidę be sekso

nuo pirmojo karto, - pasakė.
- O kas skaičiuoja? - nusitraukiau dešinį sportbatį ir
iišau kairįjį.
- Ar norėtum? - ji pasikėlė sijoną, parodydama nė
rinių keliaraištį, kurį užsirišo dėl manęs. Ji buvo švariai
nusiskutusi ir sukryžiavo kojas tik norėdama pasislėpti.
Nusitraukiau ir kitą sportbatį.
- Kai norėsiu tavo kūno, aš jį pasiimsiu.
Jos veide pasirodė įniršis. Ji nesuprato žaidimo. Intui
tyviai nejautė, kaip reikėtų teisingai elgtis, ir nenorėjo čia
būti.
Buvau suprakaitavęs ir atsipalaidavęs, man prieš akis
buvo odos plotas ir lytinės lūpos, paslėptos tarp sukry
žiuotų kojų. Mano varpa kelnėse įsitempė ir maldavo ją
.upalaiduoti.
Ji ėmė traukti žemyn sijoną. Paėmiau už krašto, už
vieno jos riešo, ir vėl jį pakėliau.
Primyniau jos kojos pirštą savuoju.
- Pražerk kojas.
Ji prasižergė. Akiplėšiškas susijaudinimas pakeitė įnir
šio pliūpsnį.
291
CD REISS
- Kaip tu manai, kodėl tavęs neišdulkinau?

- Dėl to, ką pasakojai man aną vakarą, - atsakė ji,
o mano nugara ir rankos sustingo. - Manau, tu jaudinie
si, kad aš...
- Klysti, - nutildžiau ją. Nenorėjau girdėti, kaip ji pa
sakys, ką, mano manymu, galvojo.
Juokinga. Ji nė velnio nenumanė, apie ką aš galvoju. Ji
nenumanė, dėl ko aš jaudinuosi, ir kaip nuolankiajai jai
nė velnio neturėjo tai rūpėti. Man nereikėjo jai pasakoti.
Dalelė manęs norėjo ją atstumti papasakojusi apie Sere-
nos pirmąjį kartą, bet kita dalelė negalėjo ištverti vilčių
žlugimo.
- Rankas ant turėklų, —sukomandavau. —Pasilenk per
juosmenį. Užpakalį į viršų.
Sumišusi ji nusimetė sijoną.
Prie apatinės laiptų pakopos pagrindo buvo spiralinis
medinis stulpas, prijungtas prie šiek tiek papuošto tu
rėklo. Kadangi aš nepakeičiau savo nurodymo ir nieko
nepridėjau, ji lėtai apsisuko ir padarė tiksliai taip, kaip
liepiau. Padėjo ant jo rankas.
Pyktis, pradėjęs kunkuliuoti manyje, nurimo. Ne to
dėl, kad ji padarė tinkamai. Nepadarė. Ji būtų galėjusi
vairuoti autobusą. Bet aš atsidūriau ten, kur galėjau val
dyti padėtį.
Padėjau rankas jai ant juosmens ir patraukiau at
gal, kol jos rankos išsitiesė. Spyriu pražergiau jos kojas.
292
Spaudžiau jos strėnas žemyn, kol užpakalis pakilo ir sijo

nas nuslydo tiek, kad tarpkojyje galėjau matyti jos apati
nių žymes.
- Taigi, - paklausiau. - Tu nori dulkintis?
- Taip.
-Ar tu masturbuojiesi naktimis?
- Tai neteikia malonumo. Ne iki galo.
Pakėliau jos sijoną į viršų ir patraukiau šalin sudrėku
sias kelnaites. Dieve mano. Tos lūpos. Toks grožis. Galė
jau užuosti visą jos lyties puokštę.
- Parodyk man, ką darai, - raginau. Kai ji užtruko,
paraginau. - Nagi. Leisk man pamatyti.
Jos ranka nuslydo nuo turėklo ir įlindo tarp kojų.
- Ar galiu iš pradžių kai ką pasakyti?
Ėjau aplink ją, kol mudu stojome akis į akį.
- Gali.
Jos akys buvo didžiulės ir tyros. Lūpos aiškiai tarė kie
kvieną skiemenį gromuluodamos taip, lyg jis būtų nepa
prastai skanus.
- Tu esi ištvirkęs.
Ji nebuvo pasibjaurėjusi. Buvo susijaudinusi. Ir nė
akimirkos nelaukė, kol aš atsiliepsiu į jos komentarą. Jos
vokai suklapsėjo. Lūpos prasižiojo. Skruostai nuraudo.
Norėjau matyti, kaip jos pirštai slysta grioveliu, bet ta
išraiška pasakė viską. Ji buvo visiškai atsidavusi geismui.
Pasilenkiau arčiau jos veido.
293
CD REISS
- Žiūrėk į mane, —sušnibždėjau. Ji atsimerkė, pa

rodė grimasą, atsipalaidavo. —Dar tavęs nepaėmiau to
dėl, kad kitą sykį tu turėsi pati man atsiduoti. Paskui
lyginsi kiekvieną vyrą, kuris tave dulkins, su manimi,
kai pirmą kartą tave valdžiau. Kiekvieną vyruką, kurį
parsivedi namo nakčiai. Kiekvieną vyrą, su kuriuo eini
į pasimatymą. Kiekvieną, kuris, tavo manymu, galės
būti daugiau negu tik vienos nakties nuotykis. Tu ly
ginsi kiekvieną pasidulkinimą su tuo pirmuoju kartu,
kai visiškai atsidavei, ir kiekvienas iš jų atrodys nepa
kankamas.
Jos kvėpavimas tapo negilus ir kūnas žemiau juos
mens ėmė trūkčioti. Pirštai suspaudė turėklą.
—Turi būti pasiruošusi. Turi to nusipelnyti. Aš turiu
būti tikras, kad noriu tau tai duoti, —suėmiau ją už
smakro. —Žiūrėk į mane. Atsimerk. Gerai.
Iš jos gerklės išsiveržė spragsėjimas. Puikiai ją paži
nojau. Mudu derinomės vienas prie kito nemažai metų.
Ji tuoj patirs orgazmą. Laikydamas jos smakrą rankose,
nebegalėjau atsispirti. Nė sekundei. Pabučiavau ją, o ji
sudejavo nuo orgazmo man į burną. Liežuviu bandžiau
pajusti, kokio skonio jos siela. Jos kūno kampelius ir
plyšelius, kieta ir minkšta, lygumus ir šiurkštumus jaus
damas, kaip jos gerklė virpa nuo atsipalaidavimo.
Ji pažinojo mane. Žinojo, kad žala, padaryta Serenai,
suniokojo mane iš vidaus. Žinojo, kad papasakojęs apie
294
tai aš tarsi išsijungiau, net jeigu bandžiau įteigti sau kitą

versiją.
Pasitraukiau kelis centimetrus į šoną palikdamas savo
seiles ant jos veido ir savo skonį ant jos lūpų. Turėsiu šias
lūpas dar kelias savaites. Galėsiu mėgautis jomis kiek pa
norėjęs ir nesijaudinti dėl mūsų ateities.
- Ir tikrai, - pasakiau. - Tu teisi. Tai dėl to, ką pada
riau čia būdamas paskutinį kartą.
Ji atsistojo tiesiai. Sijonas nusprūdo žemyn, o jos deši
nė ranka blizgėjo ir buvo šlapia.
- Kodėl tu tiesiog nepasakei šito?
Paėmiau ją už dešinio riešo ir priglaudžiau jos pirštą
sau prie lūpų. Svariai jį nučiulpiau, ragaudamas jos. Ji
atrodė taip pat baikščiai susijaudinusi, kaip tada, kai pa
sakė, kad aš ištvirkęs. Paleidau jos riešą.
- Ateik pusryčių, - pakviečiau. —Tiesiog pasėdėkime.
Perėjau per namus iki pusryčių stalo. Ji nutipeno pas
kui mane, nusimazgojo rankas ir atsisėdo greta. Karštieji
patiekalai buvo patiekti. Kava paruošta. Dekoracijos iš
dėliotos. Įdėjau jai į lėkštę kiaušinienės su bulvėmis.
- Valgyk, - pasakiau.
Mano žmona galėjo išsinešti maistą. Būtų galėjusi
dramblį praryti, bet paėmė truputėlį kiaušinienės ir užsi
dėjo ant vienintelio skrebučio.
- Ir viskas? —paklausiau, kai ji atsisėdo.
- Taip, o ką?
295
CD REISS
Įprastai būčiau gūžtelėjęs pečiais ir pasakęs: Nieko, bet

nesijaučiau įprastai. Jaučiausi kaip vyras, kuris pažinojo
moterį geriau, negu turėjo tam teisę, ir jaučiau poreikį ja
rūpintis.
- Nes dabar pusryčiai, o tu visada rytais būni išbadė
jusi.
Ji gūžtelėjo ir pastūmė savo kiaušinienę.
- Buvo smagu, —pasakė, nors balse negalėjai justi nė
kruopelytės smagumo.
-Jeigu jautiesi labai nelaiminga, - raginau, - pasakyk.
- Aš taip nesakiau.
Ji buvo taip sakiusi. Savo raštelyje ir man į veidą. Ti
kėjau ja, bet nesupratau šito iki pusryčių Montoke. Ne
buvau matęs jos liūdesio gelmių iki to ryto, kai liepiau
tenkintis pirštu, bet nedulkinau jos.
- Sakei, - įsipyliau pieno į kavą, kad turėčiau sekun
dėlę laiko pagalvoti, bet jai ši sekundė truko per ilgai.
- Aš nežinau, ką daryti. Pastaruosius kelis mėnesius
tikėjausi, jeigu duosiu tau pakankamai užuominų, tu su
prasi ir pasakysi: Taip, aš noriu užbaigti šią santuoką, bet
tu taip nepadarei. O aš maniau, kad aiškus išsiskyrimas
yra geriausia. Tada šitai... - ji apvedė ranka tą sceną, ku
rioje buvome mes. —Atvykau čia dėl leidyklos. Pripažįstu
tai. Bet dalelė manęs galvojo, kad jeigu atvažiuosiu, tau
bus lengviau išsiskirti. Svarsčiau: Kas blogogali nutikti?
- Ar buvo blogai?
296
- Ne. Ne visai. As matau... - ji nutilo ir pažvelgė tolyn

| vandenyną. - As matau prašymą. Tu mane ten pabučia
vai ir...
Ji įsidėjo į burną kąsnį kiaušinienės, antakiai susirau-
kė, lyg galvotų, ką pasakyti.
- Tu nebučiavai manęs šitaip visus penkerius metus.
Turiu galvoj, niekada. O tada prisimenu visus tuos kar
tus, kai atrodei taip nutolęs. Tą laiką, kai mes atostoga
vome Ohajuje. Visą laiką kalbėjomės apie darbą, o kai
kartu gulėjome lovoje, tai nebuvo... Kažko trūko. Ar tu
buvai čia? Siame name?
- Taip.
Ji linktelėjo pati sau.
- Ar tu buvai su kita? Savo mintyse?
- Taip.
Ji sumirksėjo. Nukrito ašara. Tada kita. Nenorėjau
jos skaudinti, bet negalėjau meluoti. Mes buvome tai
įveikę.
- Tai negalėjai būti tu, - paaiškinau. - Ar supranti?
- Suprantu. Tikrai. Tu papasakojai man tą istoriją, ir
viskas stojo į vietas. Tu myli mane. Bet kodėl? Nes mudu
šauni komanda ir aš niekad neprašysiu manęs išprievar
tauti? Aš saugi. Gali pasiimti tą savo pusę ir apsimesti,
kad ji neegzistuoja. Padėk ją ten, kur ji nebegalėtų tavęs
skaudinti. Bet visą tą laiką ji daužo duris norėdama iš
sivaduoti, ir ji suėdė mus. Suėdė mus gyvus. Adamai,
297
CD REISS
nebėra mūsų. Niekad nebuvo mūsų. As mylėjau vyrą,

kuris neegzistavo, o tu mylėjai mane, nes aš negyvenau
tavo pasaulyje.
Ji užsidengė veidą servetėle, ir aš apsidžiaugiau. Neno
rėjau, kad ji skaitytų mano mintis. Visas šitas projektas
buvo klaida. Nors ir nebuvau tikras dėl to anksčiau, įsi
tikinau dabar.
Bet aš nemokėjau pasiduoti. Net pasakęs sau, kad ne
bus sunku atsivežti Dianą į Montoką, tikėjau, kad turi
būti koks nors būdas ją susigrąžinti.
Diana nebuvo verksnė, bet tyliai kūkčiojo sau į ser
vetėlę. Atsistojau ir uždėjau rankas jai ant pečių. Ji mane
nustūmė.
- Baik, - pasakiau. - Mes įveiksime tai kartu.
- Ne, neįveiksime. Aš niekad tau nemelavau. Aš nuo
širdžiai tave mylėjau.
Ji išsivyniojo iš savo kėdės, atsistojo ir pabėgo beveik
akimirksniu. Pagavau ją už trijų žingsnių ir trūktelėjau
į save.
- Paleisk!
- Ne. Paklausyk.
- Nenoriu klausytis, - jos veidas ir burna buvo išmar
ginti seilių ir ašarų. Aš spaudžiau ją ir dabar gavau kaip
tik tai, ko prisiprašiau. Teisybę. - Man gaila, kad tu jai
taip padarei, man gaila, kad jai tas patiko. Man gaila, kad
tu jauteisi dėl to sumautai. Aš būčiau tau padėjusi. Jeigu
298
m tiesiog būtum manim pasitikėjęs, aš būčiau tau padė

jusi.
Negalėjau to pakelti. Ji buvo teisi. Teisingas kiekvienas
Jodis. Aš reikalavau iš jos pasitikėjimo, kurio pats niekad
j,ii nesuteikiau. Užuot ją paleidęs, aš prisitraukiau ją ar
čiau ir uždariau savo glėbyje. Žinojau, kad tai paskutinis
kartas. Žinojau, kad išėję iš virtuvės mudu pasikeisime.
Aš buvau šios santuokos ir skyrybų architektas. Aš bu
vau katalizatorius. Ji padarė tik tai, ką priverčiau padary
ti, o tada prisiėmė kaltę.
- Lengva tau dabar sakyti, kad būtum man padėju
si, - suspaudžiau jos pečius.
- Būčiau.
Pirmadienio ryto vadovavimas. Visiška nesąmonė, bet
ji tikėjo tuo; tai buvo svarbiausia.
- Kai kuriomis naktimis, kai aš miegu šalia tavęs, ar tu
save lieti? - paklausiau.
-Taip, - atsiduso ji.
- Žinau, - švelniai sušnibždėjau jai į ausį. - Aš ne
visada miegu. Jaučiu, kaip tu judini pirštų galus. Jaučiu,
kaip tu stengiesi gulėti ramiai. Jaučiu, kaip įsitempia tavo
raumenys.
Ji sunkiai nurijo seiles.
- Aš nesuteikiu to, ko tau reikia. Tai šiandien pasi
keis. Žinau, kaip tu jaudiniesi dėl to. Žinau, tau to reikia.
Leisk tau kai ką pasakyti, mano žmona. Kitas dvidešimt
299
CD REISS
šešias dienas man priklausys kiekvienas tavo orgazmas.

Jeigu aš nesimėgausiu tavo malonumu, tu jo nepatirsi.
Ji palietė mano pirštus, ir aš vėl padėjau jos ranką jai
ant kelių.
- Galiu tau kai ką pasakyti? - paklausė ji.
- Taip.
- Tu tikrai patrauklus, kai vaidini bosą.
- Ir tik dabar šitą sakai.
Jos pečiai sutrūkčiojo nuo tylaus juoko.
- Šįvakar mes vėl susirinksime dirbti, - pabučiavau jos
sprandą įkvėpdamas orchidėjų ir apelsinų aromato.
- Man reikia pasivaikščioti, - atsiliepė ji. - Vienai, jei
neprieštarauji.
- Parduotuvė atidaryta nuo dešimtos iki dviejų. Neik
trumpuoju keliu.
Ji atsistojo.
- Taigi šįvakar.
- Lygiai septintą. Žieminiai drabužiai spintoje, stal
čiuose.
Ji žengė žingsnį, tada sustojo.
- Šįvakar?
- O ką?
- Aš labai lauksiu.
Ji paspruko, o aš stovėjau apstulbęs.
53 skyrius
Diana žinojo, kaip nueiti iki parduotuvės, nes pakeliui

nebuvo jokių posūkių, bet aš vis tiek ją sekiau. Miestelis
žiemą buvo lyg išmiręs. Nuolatiniai gyventojai garsėjo
savo pomėgiu medžioti ir girtuokliauti. Aš buvau miesto
berniokas, tad nepasitikėjau mylių myliomis vienumos ir
tuščiais pastatais.
Ji sunkiai klampojo dviejų juostų važiuojamosios da
lies pakraščiu, nusikamavusi nuo Manhatano tempo. Lyg
jai būtų reikėję suspėti į susitikimą ar nepavėluoti į trau
kinį. Virš horizonto tvenkėsi audros debesys, tamsiai pil
ki prarydavo šviesesnius. Bus lengva ir žavu. Truputėliu
sniego glazūros papuošta romantika.
Ji sustojo prie požeminės perėjos pasižiūrėti, kur aš pa
ėmiau Sereną prieš penkerius metus.
301
CD REISS
Ką ji galvojo? Kas dėjosi jos mintyse? Ar iš tiesų ne

kentė manęs, kad melavau dėl to, ar veiksmas pats savai
me buvo atstumiantis? Gal ir taip, ir taip?
Ji žengė tolyn nuo užtvaros ir ledinės tėkmės, kai stai
ga privažiavo automobilis. Dar prieš jį pamatydamas iš
girdau, kaip sutraška ledas ir riaumoja variklis. Stefano
automobilis. Priekaištavau sau galvojąs, kad jis sustos,
o tada nustebau, kai tikrai sustojo.
Tas nevidonas!
Jis šnekučiavosi su Diana.
Negalėjau suprasti, ką jiedu kalbasi, nes trukdė me
džių juosta, bet ji juokėsi iš kažko, ką jis pasakė. Iš jo
lūpų išskriejo dar kažkoks šlamštas, ir per galinio vaizdo
veidrodėlį pamačiau, kad jis šypsosi. Linksmina ją. Už
buria ją.
A, velniop visa tai.
Po velnių, ne.
Aš trepenau per gatvę. Lyg jausdamas mano apsis
prendimą, Stefanas atsisveikino ir nuvažiavo. Likau pui
kiai matomas kelio vidury, niekas nuo Dianos akių neuž
dengė, kad aš seku jai iš paskos.
- Ką tu darai? —sušuko ji.
- Seku tave. Čia nesaugu.
- Tada kodėl išleidai mane vieną?
-Tu pati norėjai. Klausyk. Čia... - aš pažvelgiau tolyn
į kelią. Stefanas buvo tik taškelis tolumoje. - Nesikalbėk
su juo. Štai ir viskas.
302
- Kodėl?
- Nes aš taip pasakiau.
Ji sugrūdo rankas į kišenes, pažiūrėjo į parduotuvę,
tada atgal į namą. Nejudėjo.
- Arba tu įsileisk mane vidun, arba neleisk. Arba pa
pasakok man apie šį kitokį gyvenimą, arba nepasakok.
Negali pasirinkti abiejų kelių.
- O jeigu įsileisiu? Kas tada? Stebuklingas pagijimas ir
džiaugsminga santuoka? Ar tu šitą pažadi?
Ji iškvėpė ilgą prieštaravimų debesį. Įleisk ir neįleisk.
Geismas ir pasibjaurėjimas. Mintys ir jausmai. Taip ir ne.
Nenorėjau, kad ji atsakytų. Abu variantai man suteik
tų skausmo.
Ne, aš nebenoriu mūsų santuokos.
Taip, aš jos tikrai noriu.
Vienas variantas buvo peilis, kitas —viltis, kuria aš ne
tikėjau, nemaniau, kad tai nugalėtų jos smalsumą.
- Eikš, - pasakiau linkteldamas parduotuvės pusėn. -
Man reikia nupirkti dujų generatoriui. Per audrą visada
dingsta elektra.
- Manau, aš kaip tik susiruošiau atgal.
Leidau jai manyti, kad atgal eina viena, bet sekiau no
rėdamas įsitikinti, kad jai nieko nenutiks.
54 skyrius
Pagavau Stefaną prie studijos. Buvau nusprendęs su

juo elgtis nerūpestingai, bet griežtai, ir, lyg tyčia, prara
dau savo sumautą savitvardą.
- Nelįsk prie mano žmonos.
- Ramiau, bičiuli.
- Nesikalbėk su ja, - tęsiau. - Nesišypsok jai. Neban
dyk jos užburti savo suknistais skandinaviškais kerais.
- Aš siūliausi ją pavėžėti.
- Pasitrauk. Salin.
- Tu pamiršai. Praėjo penkeri metai ir tu pamiršai,
kad mes saugome vienas kitą ir savo nuolankiąsias. Mes
esame bendruomenė. Štai kodėl tu eini pas Sereną pasi
žiūrėti, kaip ji, ir aš nešoku tau į akis. Aš dėkingas. Žinau,
tu įsitikinsi, kad jai viskas gerai.
Pasitikėti šituo šiknium, kuris meta bendruomenės
kortą ir vos po kelių sakinių įgyja pranašumą. Nenorėjau,
304
kad ją paliestų tokia logika. Būtent tokia logika privedė

prie dalijimosi nuolankiosiomis, leido tikrinti jų pakan
tumą skausmui, sudarė situacijas, kurias galėjai ištaisyti
tik nesąmoningomis sutartimis.
Jai šito nenorėjau. Nenorėjau šito ir mudviem.
- Jau nebesvarbu, - pasakiau. - Aš išsiunčiu ją namo.
- Kada?
- Rytoj.
-Jei sutvarkys automobilį, aš galiu ją nuvežti.
- Kas jam atsitiko?
- Radiatorius. Štai ką aš sakiau tavo žmonai. Kad ga
liu ją pavežti link namų tiek, kiek temps mano automo
bilis. Iš tiesų netoli, bet pakankamai.
Štai kodėl ji juokėsi. Jiedu juokavo apie automobilį.
Bet jis vis dėlto bandė ją sužavėti, ir buvau tikras, kad
norėjo išdulkinti.
Ji jokiu būdu negali važiuoti su juo visą kelią iki mies
to. Stefanas buvo geras. Labai geras. Nuo minties apie
Dianą su kitu man užvirė kraujas. Mintis, kad ji gali būti
su Stefanu, prie įniršio pridėjo baimės.
- Pasirūpinsiu, kad Tjeris ją rytoj nuvežtų.
Jis gūžtelėjo pečiais. Per daug lengvai sureagavo. Jo
šypsena buvo persmelkta pasipūtimo, lyg visas mano at
sargumas būtų nieko vertas.
Lauke buvo šalta ir mirtinai tylu. Dangų dengė
plunksniniai debesys su krištolo mėlynumo skylutėmis.
305
CD REISS
Netrukus pasnigs. Reikėjo grįžti į namą ir pasakyti Dia

nai, kad ji išvažiuoja, o ji tikrai paklaus kodėl.
Nesiruošiau meluoti. Melų jau buvau atsikandęs.
Ji sėdėjo bibliotekoje su knyga, basas kojas parietusi
po savimi. Blausi šviesa nuo lango atsispindėjo jos palai
duose plaukuose.
- Labas, - pasakiau įėjęs. Ji pažvelgė į mane.
- Ką skaitai?
- Steinbeką, suprantama.
- Tikrai? - atsisėdau ant sofos ranktūrio šalia jos.
- Ieškojau knygų saugykloje, svarsčiau, ar reikalai
būtų susiklostę kitaip, jei būčiau pasikeitusi pavardę. Ar
būtų sunkiau tave palikti? Ar aš nebuvau iš tiesų atsida
vusi? Ir tada suradau štai ką.
Ji laikė pakėlusi viršelį, kol perskaičiau pavadinimą:
Kelionės su Sarle.
- Kelionė yra kaip santuoka, —pacitavau. —Ypatin
gas būdas suklysti - galvoti, kad gali tai valdyti.
- Jis buvo vedęs tris kartus, —ji užvertė knygą.
- Tai nereiškia, kad jis suklydo. Taigi, —palenkiau
galvą į priekį, padėjau rankas ant kelių. Tai sakydamas
negalėjau žiūrėti jai į akis. Kai pažvelgdavau, norėjau
jos. Turėjau būti stipresnis už savo geismą. Stipresnis už
meilę.
- Tau reikia grįžti namo.
-Ką?
306
Ar ji tik nustebusi? Ar balse suskambo nusivylimas? Ir

ar šis nusivylimas dėl to, kad lengva ranka atiduoda kom
paniją? Ar dėl to, kad aš pasiduodu?
- Kodėl?
- Aš jaučiuosi geriau. Jaučiu, kad daug kas tarp mūsų
paaiškėjo.
Ji atrodė susimąsčiusi. Galėjau nuspėti jos tolesnius
klausimus. Ar ji galės lengvai išsisukti dėl kompanijos? Ar
aš dirbsiu su ja? Ar ji vis dar gaus butą viršutiniame aukš
te? Bet nė vieno tokio klausimo neišgirdau.
- Ačiū tau, aš... - ji susizgribusi nutilo. —Kada mes
išvažiuojame?
-Tu. Tu išvažiuoji. Tjeris tave ryt parveš.
Ji vos vos papurtė galvą, lyg būtų prieštaravusi, bet ne
norėjusi to pasakyti.
- Tu nutrauki mūsų sutartį? Nepraėjo nė savaitė. Tu
pasilieki, o aš išvažiuoju?
- Man reikia laiko, Diana.
Ji sukryžiavo rankas ir, rodės, amžiams paskendo min
tyse.
- Kalbėk, - leidau.
- Aš išvažiuoju rytoj. Stefanas penktadienį. Tu pasi
lieki. Tai reiškia, kad būsi namuose vienas su ja? - ji bedė
pirštu kažkur studijos pusėn.
- Taip.
- Aišku. Ne, - ji atsistojo, suplojo rankomis lyg purty
dama nuo jų dulkes, užvertė knygą ir patapšnojo ją delnu.
307
CD REISS
- Aišku, kas ne?

- Si moteris taip baisiai tave išdulkino, kad tu vedei
visiškai sau netinkamą moterį. Ji surengė cirko numerį su
tavimi. O dabar, žiūrėk, aš nesistengiu tau pasakyti, kaip
jautiesi, bet tu pažeidžiamas. Žinau, ką prašydama skyry
bų padariau tau, net jeigu tu to neparodai. Tu lyg atvira
žaizda. Velniškai patrauklus, bet įskaudintas. Tu pasiruo
šęs vėl su ja susidėti, ir ji tave nutemps ten pat, kur jau
buvai, —ji nutrenkė knygą į vietą. - Taigi ne. Aš grįšiu su
tavimi, kai tu būsi pasiruošęs grįžti.
Nežinau, ką atskleidė mano išraiška. Šoką. Netikėji
mą. Neigimą. Įsižeidimą. Nebandžiau paslėpti nė vienos
reakcijos, nes jos visos iškilo tuo pačiu metu vienodai pa
matuotos.
- Pala, —pakėliau ranką. —Ar tu pavyduliauji?
- Ne. Žinoma, ne.
-Tu nori pasilikti ir įsitikinti, kad aš su ja nemiegu.
- Tavo paties labui.
- Mano paties labui? - prie savo jausmų dar pridėjau
nusivylimą. Kaip aš prakišau dar vieną pokalbį?
- Aš nesistengiu atimti iš tavęs vyriškumo, - tarė ji be
menkiausios ironijos.
Neįmanoma. Ji buvo nepakeliama. Ar ji visad buvo
tokia rakštis?
- Ačiū už tai. Tu sumautas brangakmenis. Aš atsive
žiau tave čia, o tu čia netinki. Nenori čia būti. Nesistengi
308
padėti man atgauti pagrindo po kojomis, ir atvirai sa

kant, aš tavęs nekaltinu. Niekad nesijaučiau taip pasime
tęs savo mintyse, kaip sudarydamas šią sutartį, —padėjau
rankas ant kėdės ranktūrių ir pasilenkiau į ją. Man rei
kėjo apimti visą jos regėjimo lauką. - Tu pažįsti mane.
Aš visada užbaigiu reikalus, net jei pabaiga nemaloni. Tai
pirmas reikalas mano gyvenime, kurį norėjau mesti. Ar
negali gerbti tokio mano pasirinkimo?
- Aš pasilieku.
Ji pasiliko tam, kad kankintų mane. Kad parodytų vi
sus plikus mano nervus. Kad ištrauktų šitą kaulų neturin
čią pusgyvę menkystą į dienos šviesą.
Ką gi, kankynė bus abipusė.
- Pasilik. Bet tu pasirenki būti mano namuose. Su
tartis lieka galioti. Tu mano nuolankioji. Tu atsiklaupsi,
kai liepsiu atsiklaupti, ir pasilenksi, kai liepsiu pasilenkti.
Tavo kūnas sukurtas tam, kad galėčiau jį dulkinti visur,
kur tilps mano varpa. Tu nepatiri malonumo, kurio aš
neleidžiu, ir malonumas ateina su skausmu. Ar supranti?
Sukūriau kalbą specialiai tam, kad ją atbaidyčiau.
Tačiau, užuot išsigandusi, ji sunkiai nurijo seiles ir iš
tarė vieną žodį.
- Puiku.
- Susitiksime septintą.
55 skyrius
Užsisakyti salę „Metropolyje“buvo taip pat sunku, kaip

surasti nekaltą mergaitę kekšyne, stovėjimo vietą miesto
centre, sąžiningą bankininką - pasirinkite savo analogiją.
Mūsų gamybos direktorė Džordžeta sugebėjo gauti
mums stalą leidyklos atgaivinimo trejų metų sukakties
proga.
Pradėjau vakarą lengva širdimi prie apskrito aštuonvie-
čio stalo. Aš, Diana, Džordžeta su vyru, Loidas, Žakas,
Keitė. Mes turėjome būti dėkingi už daug ką. Kompanija
nežengė vandeniu. Ji plaukiojo ryklių apsupta dėl to, ką
mudu su Diana buvome padarę. Ji atsisėdo priešais mane
apsivilkusi ryškiai raudoną atlaso palaidinę su įmantriu
paukščių raštu. Jai judant, paukščiai mojavo sparnais.
Negalėjau nuleisti nuo jos akių įsivaizduodamas, kaip tie
paukščiai atrodytų jai klūpant.
310
Pavakarieniavę išgėrėme kelis butelius vyno, per gar

siai juokėmės ir per daug atviraširdiškai skundėmės skau
džiu leidybos likimu. Kaip geros knygos būdavo palai
dojamos, o prastos parduodamos kaip karšti pyragėliai
badaujantiesiems.
- Jeigu jau prakalbom, - kalbėjo Žakas, įsipildamas
dar vieną taurę. —Knygos, Kurių Nevalia Minėti.
- Išnaudojimo išaukštinimas, —suvebleno Džordžeta.
Žakas bandė pripildyti mano taurę, bet uždengiau ją
delnu.
- Žinot, ką padarytų mano žmona, jeigu aš liepčiau
jai atsiklaupti ir čiulpti mano varpą? - Džordžetos vyras
(Nikas? Nedas?) parodė nykščiu į savo žmoną.
- Duotų tau penkis dolerius sumokėti prostitutei? -
atsakė ji, ir visas stalas prapliupo juokais.
Bandžiau nusišypsoti.
Keitė pakėlė ranką.
- Aš jas skaičiau!
Nuvilnijo nustebimo šūksniai ooo ir aaa.
- Karštos. Jos buvo karštos, - ji vėdinosi mojuodama
servetėle.
- Kaip jausmas, kad esi primušta, gali sujaudinti sek
sualiai? - Džordžeta paklausė taip, lyg būtų reporterė nu
sikaltimo vietoje.
- Nes jis žiūri į tavo sėdynę ir, žinot... Kitas kūno vie
tas. Tu visiškai pažeidžiama. Tik tu ir tas vyrukas, o tu jo
311
CD REISS
nematai. Įtampa. Laukimas. Ir dūris labiau primena... Jis

pažadina jausmus. Galiu jausti daugiau, - ji paraudo ir
atsilošė savo kėdėje. Priglaudė prie lūpų taurę. - Mudu
su Franku atlikome nedidelį eksperimentą.
Šį nepatogumą nutraukė juokas ir plepalai apie Kny
gas, Kurių Nevalia Minėti.
- Jis buvo persekiotojas.
- Šiurpu.
- Abiem šalims susitarus.
- Bet kam? - Diana prabilo pirmą sykį nuo pokalbio
pradžios. —Kam apie tai skaityti? Kam įsileisti tai į savo
protą? Mes praleidome šimtą metų kovodamos už lygias
teises, o mums vis dar moka mažiau nei vyrams. Ir dabar
mes turėtume leistis mušamos miegamajame? Kaip mes
galime ko nors pasiekti, kai sakome, kad išnaudojimas -
tiesioginis fizinis išnaudojimas —sujaudina seksualiai?
Kad tai ne tik priimtina, bet ir geidžiama?
Ar ji klausė stalo, ar savęs pačios?
Nežinau, ko tikėjausi iš savo santuokos. Norėjau, kad
ji man nusilenktų, ir kartu bijojau, kad ji gali tai padary
ti. Norėjau išvagoti jos kūną randais, priversti ją klykti ir
maldauti. Norėjau, kad ji trokštų man suteikti malonu
mą, atsiduotų man kūnu ir siela.
Jeigu ji man visa tai atiduotų, padaryčiau, kaip ir su
kiekviena kita nuolankiąja. Išmesčiau ją. Per daug mylė
jau Dianą, kad taip pasielgčiau.
312
Tačiau, net ir suprasdamas tiesą, negalėjau palikti jos

klausimo neatsakyto.
Pasilenkiau į ją tiksliai žinodamas, ko noriu. Man rei
kėjo, kad ji mane išgirstų. Reikėjo, kad ji žinotų: net jei
aš niekad jai nepapasakosiu, kodėl ši diskusija buvo as
meninio pobūdžio man, ji sužinos, kad aš tikėjau tuo,
ką sakau.
- Tu nesupranti šito, nes esi ištekėjusi už manęs, bet
daugumos moterų seksualinis gyvenimas yra nepatenki
namas, - man tikriausiai pavyko neparodyti nusivylimo,
nes beveik visi prie stalo nusijuokė ir ėmė šūkauti. - Dau
gumai moterų svajonė, kad jos vyras iš tiesų rūpintųsi
jos patiriamu malonumu, deja, taip ir lieka svajone. Taigi
turime galvoje romaną apie vyrą, kuris tave myli, tavęs
geidžia, viską dėl tavęs atiduotų... Ir svarbiausia - iškelia
tavo poreikius aukščiau savųjų. Manau, šioks toks pa-
plekšnojimas šiomis aplinkybėmis gali sujaudinti seksu
aliai.
- Dabar pasilenk! - sušuko Džordžetos vyras ir visi
nusižvengė, išskyrus mane ir Dianą.
Mus skyrė stalas. Ji turėjo atsakymą. Laukė, kol visi
nutils.
Nenorėjau jo išgirsti. Negalėjau girdėti. Nežinojau, ar
labiau nekenčiu savo žmonos, ar savęs paties.
Apsimetęs, kad man skambina, atsiprašiau nuo stalo.
Susiradau taksi ir parvažiavau namo.
56 skyrius
- Labas.
Jos balsas atsklido man iš už nugaros tuoj po septynių.
Pro langą mačiau, kaip studijoje įsižiebė šviesos; jame at
sispindėjo ir Dianos atvaizdas tarpduryje.
- Tu neklūpi ant kelių, - pasakiau neatsisukdamas.
- Tiesiog norėjau sužinoti, ar man ruošti mudviem
vakarienę.
Nebuvau valgęs net pietų, bet neatsiliepiau. Nenorė
jau atsiliepti, kol ji padarys tai, ką turėjo padaryti. Visa
scena turėjo pasisukti dešimčia laipsnių. Ji turėjo išvykti.
Turėjo maldauti mane išleisti ją iš šio namo.
- Adamai?
- Trečią kartą ištarei mano vardą, —neįsivaizduojamai
greitai surinkau visišką nesąmonę nešiojamajame kom
piuteryje. - Dabar gali nusirengti ir klauptis. Vėl pavė
luok ir pravirksi man dar neatsikėlus nuo šios kėdės.
314
Ir vėl ji mane nustebino.

Puolė ant kelių netardama nė žodžio, iškėlusi savo
raudonąjį dienoraštį, kurio puslapis buvo pažymėtas
juostele.
Apsisukau kėdėje. Ji nenusirengė, ir aš turėjau tai pasa
kyti, bet negalėjau atplėšti akių nuo jos palenktos galvos.
—Nori, kad ką nors čia perskaityčiau?
- Taip.
Paėmiau dienoraštį, perbėgau pirštais puslapius ir
atverčiau. Perverčiau tuzinus puslapių, kurie buvo pilni
klausimų, ir apsistojau ten, kur buvo pažymėta juostele.
Ten tebuvo vienas klausimas, išspausdintas per puslapio
vidurį.
Kas, jeigu man taipatiks?
Užverčiau dienoraštį. Pabarbenau per minkštą viršelį
krumpliais. Greitai. Tokiu greičiu, kaip plakė mano šir
dis. Ji buvo atvira šitam. Tai nebuvo vien auka ar malonė;
tai buvo kelias į savęs atradimą.
Pajutau naują hormoną savo gyslose. Tokį pat galingą
kaip adrenalinas, tik šiuo atveju nereikėjo nei kovoti, nei
skristi lėktuvu. Galia buvo panašesnė į pripažink ir pri
imk. Pulsuojantis troškimas pakliūti į šią ypatingą bėdą.
Nujautimas spaudė mane pasiruošęs sugniuždyti.
Ir vis dėlto aš norėjau, kad ji išvyktų. Ir pasiliktų. Ir iš
vyktų. Padaryti buvimą čia nepakeliamą, kad ji pabėgtų,
kaip visada darydavo.
315
CD REISS
Užverčiau dienoraštį.
- Nusirenk drabužius. Striptizo nešok. Tiesiog nusi
renk nuogai.
Vėl atsisėdau nugara į ją ir apsimečiau dirbąs. Mano
pirštai virpėjo. Mano širdis jautėsi kaip žadintuvas, nu
statytas aliarmui, kuris tuoj tuoj suskambės. Buvau užpil
dęs jos spintą drabužių, kuriuos lengvai galėjau nuvilkti,
apatinių su juostelėmis ir kabliukais. Ji nusitraukė per
galvą marškinėlius. Išsilaisvino iš liemenėlės. Iš sijono.
- Keliaraiščius palik, - pasakiau nežiūrėdamas į ją.
Ji baigė rengtis ir stovėjo tiesiai, beveik nuoga. Atsisu
kau. Tik tada ji prisiminė, kad reikia atsiklaupti.
Kas toliau?
Padaryk, kadji trokštų išvykti.
Užtrenkiau nešiojamąjį kompiuterį ir atsistojau prie
šais ją.
- Rankas už nugaros.
Ji taip ir padarė, didelės sudužusio stiklo spalvos akys
nukrypo į manąsias. Blakstienos juodos kaip melas. Lū
pos raudonos ir putlios, šiek tiek pravertos.
Bėk šalin, medžiotoja.
Buvau sustandėjęs, o mano varpą nuo jos lūpų teskyrė
vienas colis ir du sluoksniai medžiagos.
Ji pažvelgė viršun į mane ir išsižiojo. Darė tai, ko, jos
manymu, aš tikėjausi. Norėjau. Troškau. Ir ji buvo tei
si. Ji įteikė man savo nuolankumo dovaną, kaip pati tai
316
suprato. Šįvakar. Dabar. Galbūt paskutinį kartą. Man tai

nerūpėjo.
Dėkingumo pliūpsnis suskaldė mano susijaudinimą
į gabalėlius ir iš tų gabalėlių sukūrė pagrindą autoritetui,
kurio man reikėjo.
Apgalvotai, vien tikslingais judesiais aš atsisegiau dir
žą, nusimoviau kelnes ir išsitraukiau varpą. Padėjau ant
apatinės jos lūpos. Ji iškišo liežuvį ir palietė vietą, kur
galvutė perėjo į pagrindą. Siekė jo. Sučiupau ją už riešo.
- Išsižiok.
Ji prasižiojo kiek daugiau.
Šiurkščiai paėmiau ją už smakro, spausdamas gilyn
skruostus.
- Kuo tu vardu?
- Diana, - sukuždėjo man į pirštus.
Perbraukiau varpos galiuku jos apatinę lūpą, bet neį-
kišau vidun. Ištisas dienas buvau praleidęs be sekso, taigi
neilgai truko, kad jos burnoje patirčiau orgazmą.
Jos akys buvo stipriai užmerktos, o nosis suraukta.
- Nuryk.
Ji papurtė galvą.
- Nagi.
Ji užsičiaupė ir nurijo. Perbraukiau nykščiu jai per
smakrą paimdamas paskutinį baltą lašelį. Įkišau nykštį
jai į burną. Po akimirkos ji švariai nučiulpė. Po velnių,
ji buvo karšta. Net priešindamasi buvo karšta. Netrukus
turėjau vėl sustandėti.
317
CD REISS
- Dabar, - pasakiau segdamasis kelnes. - Eik ant sofos ii

pasilenk virš jos per juosmenį.
Ji norėjo kalbėti, bet aš pridėjau pirštą sau prie lūpų. Ne
troškau, kadji ką nors sakytų. Ji neištemps dar vienos dienos,
o aš geidžiau mėgautis kiekviena akimirka, kol ji pratrūks.
Ji atsistojo, nuėjo prie sofos galo ir pasilenkė per juos
menį.
Spyriu pražergiau jos kojas. Koks vaizdas! Koks grožis!
Dulkinau šitą skylutę jau penkerius metus ir niekad neįver
tinau, kokia ji nuostabi.
Paėmiau jos kairę ranką ir padėjau jai ant užpakalio.
- Išskleisk. Parodyk man, kad galėčiau rinktis.
- Pala...
- Sa, - paėmiau jos kitą ranką ir jos pirštais praskleidžiau
užpakalį ir šlaunis. Gražu. Rausva ir blizga. - Paklausiu,
o tada patikrinsiu. Ar tu sudrėkusi?
- Taip.
Be jokių įžangų įkišau į ją du pirštus.
Taip. Sudrėkusi.
- Ar nori patirti orgazmą?
- Taip.
-Taip, ką? Ar šitaip tave tėvai auklėjo?
- Taip, prašau.
Perbraukiau pirštu per jos raukšlę.
- Kada tu sudrėkai? Kai aš patyriau orgazmą? Kai nu
sirengei?
318
Ir trečias pirštas dingo jos gelmėse. Ji dejavo ir stūmėsi

j mane.
- Kai atsistojai priešais mane.
Tą akimirką, kai stovėjau priešais ją, perėmiau fizinį
valdymą. Nesitikėjau tokio atsakymo ir, slėpdamas savo
sumišimą, perbraukiau jai per klitorį.
Nesugebėjau mylėti nuolankiosios. O gal sugebėjau?
Atsidūriau už jos siekdamas priversti ją patirti or
gazmą, o tada imtis jos antros skylutės ilgam. Norėjau
nukreipti jos troškimą padaryti man malonumą prieš ją
pačią. Žinojau, jeigu imsiuosi tos ankštos, nekaltos sky
lutės, ji išvyks. Aš sunaikinsiu visą jos palankumo grožį ir
nuteiksiu ją prieš jį.
Spaudžiau ją visais keturiais pirštais, ji judino klubus
drauge su manimi, kol aš tryniau, tada spaudžiau, tada
vėl tryniau jos sustandėjusį klitorį, kol pagaliau ji iškėlė
užpakalį, o galva panardino tarp pagalvėlių. Sulėtinau,
pratęsdamas jos orgazmą, kol ji baigė.
Mano pirštai buvo permirkę. Galėjau sudrėkinti jos
išangę jos pačios syvais ir dulkinti, kol ji maldaus išleisti
ją namo. Mano varpa buvo pasirengusi.
Pridėjau šlapią pirštą jai prie išangės, pakankamai
spausdamas. Ji neleido.
- Prašau, —švelniai pasakė. —Žinau, kad šito neiš
braukiau...
- Ša.
319
CD REISS
Sukau pirštą aplink. Galėčiau tai padaryti suteikda

mas tik šiek tiek skausmo. Jos kančia būtų tik emocinė, ir
tada ji važiuotų namo.
- Ką tu darysi, jei aš nenusileisiu? - paklausiau sudrė
kindamas pirštą labiau ir vėl įkišdamas.
- Nežinau.
Vienas pirštas. Spaudimas. Ratai. Spaudimas. Ratai. Ji
atsipalaidavo.
- Ar tu išvyktum?
-Taip, - atsiliepė ji, kai pradėjau labiau spausti. - Ne.
Galbūt. Aš...
Ji nepabaigė.
-Ką?
- Aš pasitikiu tavimi.
Maniau, kad Diana tuoj pasielgs nesąžiningai savo
arba mano atžvilgiu, bet ji visad kalbėdavo tiesą (kaip ji
tai suprasdavo), net jeigu vienas iš mūsų likdavo įskau
dintas. Galbūt jau laikas nors vienam iš mūsų tapti sąži
ningam.
Paspaudžiau vidun, pirštas slydo jos syvais. Vienas
pirštas iki pat galo.
Kiekviena moteris turi savo balsį. Dianos buvo O. Sis
garsas sklido kaip tęsiama dejonė, prasidėjusi, kai mano
pirštas įlindo vidun, ir aidėjusi, kol aš nebegalėjau pasiek
ti toliau.
Mano varpa sutvinkčiojo.
320
- Ar pasitiki manimi? - klausiau ištraukdamas pirštą.

-Taip, bet...
Du pirštai, iki pat galo.
Ji spyriojosi. Suėmiau saują jos plaukų ir patraukiau
galvą atgal, kad ji galėtų mane matyti.
- Jeigu pasitiki manim, nebus jokių bet.
- Gerai. Taip.
- Koks tai jausmas? Kai nustoji dėl to nervintis, koks
jausmas?
Jos lūpomis perbėgo šypsena.
- Iš tikrųjų geras.
Štai ir Diana. Vis dar nutrūktgalvė ir reikalaujanti.
Dar tik naujokė, bet kažkas joje pasidavė, ir visam kūnui
tai patiko. Aš to nesitikėjau, bet žinojau, kad taip nutiks.
Abiejose rankose laikiau po tikrovę ir bandžiau pasverti
priešpriešą. Dabar reikia ją subalansuoti ir išbalansuoti
tuo pačiu metu.
Šitą aš galėjau padaryti. Tai buvo mano žaidimas.
Velniop Stefaną, mudu pasiliekame.
Pabučiavau jos strėnas ir ištraukiau pirštus.
- Nusiprauskime ir užvalgykime ko nors, medžiotoja.
Mudu valgėme vakarienę, klausėmės radijo, alsavome
tuo pačiu oru, kol reikėjo gulti. Apkamšiau ją ir pabučia
vau į skruostą.
- Pasilik, - sušnibždėjo ji, o jos akys lėtai merkėsi.
- Ne šiąnakt. Gerai išsimiegok. Tau to prireiks.
321
CD REISS
Apgalvojau likusią savaitės dalį, mintyse perbėgdamas

dienas ir valandas.
Vieninteliai dalykai, kurie galėjo trukdyti, buvo dar
bas ir porelė studijoje. Dar savaitė švelnių prisilietimų.
Patogumas. Pasitikėjimo kūrimas. Ji sakė, kad manimi
pasitiki, bet nė nežinojo, ką tai reiškia.
Turėjau ką veikti, užuot gailėjęsis savęs. Dianos nuo
lankumas padėjo man užmiršti jos išdavystę.
Langai virpėjo nuo vėjo, tuk tuk tuk beldė į juos krin
tantis sniegas, o dangus spindėjo blausiai oranžine šviesa,
kaip būna žiemos naktimis.
Norėjau, kad ji išvyktų.
Norėjau, kad pasiliktų.
Norėjau jos pagal savo sąlygas.
Norėjau bet kokiomis sąlygomis.
Norėjau būti išgydytas nuo meilės ligos.
Norėjau būti išgydytas nuo troškimo.
Diana
57 skyrius
ESAMASIS LAIKAS: SEPTINTOJI DIENA
Kiek taijau trunka?

Savaitę. Jis taip ir nemiegojo šalia manęs. Nebuvo įėjęs
į mane.
Ar tai tiesa?
Mudu neturėjome sueities, ir septintąją naktį niekas
nepasikeis.
Kąjis stengiasi įrodyti?Kad asjo geidžiu?
Geidžiau ir negeidžiau tuo pat metu.
Ar aspabaisa?
Rašiau savo dienoraštyje klausimus, bet jie netiko prie
esmės. Žinau, ką jis bando padaryti. Mane išbalansuoti.
Priversti mane kreipti dėmesį. Rodydamas dėmesį man.
Adamas išėjo, vėtra daužėsi į langus, o aš vis dar jau
čiau gomuriu jo silpnai karstelėjusią sėklą. Jis ką tik pa
ėmė mano burną lyg savo nuosavybę, aiškindamas, kaip
suteikti jam malonumą.
325
CD REISS
Užuot suirzusi, aš buvau dėkinga. Jeigu ruošiatės vy

rui pačiulpti, tai tikriausiai jam patiks.
Ar jis labai nustebs, jeigu as pritaikysiu šį naują įgūdį
kitam vyrui?
Išreikšdavau save klausimais nuo to laiko, kai koledže
lankiau dienoraščio pamokas. Jaučiausi taip, lyg mažiau
kalbėčiau tuštumai ir labiau reikalaučiau, kad tuštuma
užsipildytų pati. Taip pat dienoraštis man neleido tin
giniauti. Kartais aš žinodavau ir atsakymus, bet tai, kad
užrašydavau klausimus, reiškė, kad niekad nelaikiau atsa
kymų savaime suprantamais.
Ko tu nori?Ar trokštijo?
Jo ne. Vis dar ne. Jo kūno? To, kuriuo jis tik retkar
čiais naudodavosi, kad mane paliestų? To, kuris nedulki
no manęs nuo pat Manhatano? Tik suteikdavo orgazmus,
kurie buvo galingi, bet kažkaip priversdavo mane dar la
biau jo trokšti?
Net kai mudu sėdėdavome kartu, kalbėdamiesi apie
leidyklą, aš jo troškau. Net kai mes pasirašinėjome algala
pius skirtingose stalo pusėse, įtampa jo pirštuose jam lai
kant rašiklį, gyslos ant jo plaštakų, kaip jos judėjo į mane
ir iš manęs...
Ką tujauti?
Vis dar jaučiausi kaip pabaisa. Nebuvau lengvabūdė,
bejausmė, beširdė kalė, bet jeigu paklaustumėt manęs: Ar
tu geras žmogus?, atsakyčiau: Ne.
326
Ištekėjau jauna, nes jauna įsimylėjau. Ištekėjau už vyro

tvirtu žandikauliu ir širdimi, kurioje turėjau tilpti. Nepa
jėgiau atsispirti ir, prisipažįstu, giliai mintyse sakiau sau:
Tujauna, jeigu privalai išsipirkti, issipirk, gyvenimas tuo
nesibaigs.
Taigi galbūt aš buvau pabaisa.
Jis tiesiog taip atitolo. Saukiau jį, ir jo kūnas atėjo pas
mane. Fiziškai jis pasirodė. Bet vidinis jis? Buvo kažkur
kitur.
Nereikėjo apsimetinėti, kad suprantu jį arba save pa
čią, arba kodėl už jo ištekėjau nepaisydama fakto, kad
mylėjau jį. Mylėjau taip stipriai, kad kai nustojau mylėju
si, man rodės, lyg būčiau praradusi ranką ar koją. Nemy
lėti buvo skaudu. Neišėjau susirasti kito. Išėjau todėl, kad
jis ten buvo kiekvieną dieną ir priminė man, jog netekau
kažko, ką labai branginau. Būčiau susitvarkiusi su tuštu
ma savo gyvenime, jeigu jis nebūtų šalia ir nesakytų: Pa
žiūrėk į šią tuštumą, kokiaji gili, kokiaplati, kokia tuščia.
Žiūrėk, kaippuikiaijoje telpa mūsų širdys.
Mane slėgė kaltė ir gėda. Negalėjau pažvelgti jam
į akis, nes jis nematė tuštumos. Negalvojo, kad ten tuš
tuma. Manė, jog tai... Nežinojau, kas, jo manymu, tai
buvo. Jis net nematė to kaip tuštumos. Visai nematė. Tie
siog sukūrė tai.
Man reikėjo ištrūkti. Aš tik bijojau skyrybų. Pabaigti
man sekasi sunkiai. Bijojau, kad jeigu jis reikalą užtemps,
aš pasiduosiu ir neteksiu visko, ką būtų verta turėti.
CD REISS
Jis pasiūlė neįmanomą dalyką. Pigų pasivažinėjim;|.

Netikėtą kritimą į širdies formos tuštumą. Aš būčiau pa
sveikusi anksčiau, beveik iš karto pradėjusi gyvenimą, ku
rio nepajėgiau įsivaizduoti, ir mano rizika nebūtų trukusi
ilgiau negu mėnesį.
Reikėtų su juo užsiimti seksu. Tikriausiai daug sek
so. Galėjau tai padaryti. Nebūčiau už jo ištekėjusi, jeigu
nebūtų patikęs jo kūnas. Bet aš nenorėjau, kad vežtųsi
į Montoką turėdamas planą mane susigrąžinti. Norėjau
aiškiai jam pasakyti, kad jei jis bandys mane priversti vėl
jį įsimylėti, jam teks anuliuoti pasiūlymą.
Turėjau atrodyti kaip didžiausia miestelio kalė, bet aš
jau skaudinau jį. Jeigu dar pabloginčiau padėtį būdama
nesąžininga, nebegalėčiau tverti savame kailyje.
Ar tai reiškia: Rūpinuosi tavimi, bet nemyliu tavęs?Ar
tai kitas būdaspasakyti: Nebemyliu tavęs, bet skaudinda
ma tave jaučiuosi sumautai?
Kodėl tu viską nukreipi į save?
Mano psichoterapeute Regina visada stengdavosi ma
ne paskatinti nekaltindama, bet kai papasakojau jai apie
klubą, ji be baimės tai išvyniojo.
- Galbūt tu žinojai, - kalbėjo ji žioruodama pasitenki
nimu, lyg Adamo prisipažinimai būtų buvę jos pergalė. -
Galbūt tu visada žinojai, kad jis ne toks, koks sakėsi esąs.
Niekad nepasakojau jai, kad patyriau orgazmą, kai
jis man užplojo, ar kad talžymas Rūsyje, už stiklo, mane
328
sujaudino seksualiai. Aš šitą paneigiau. Pasakiau, kad tai

šlykštu. Pasakiau išties įsitikinusi, kad tai panaikino de
šimtmečius trukusią moterų pažangą ir įteisino smurtą
namuose.
Kai tik nusprendžiau aplankyti savo melagį vyrą name,
kurį jis nesigyrė turįs, nebegalėjau pažvelgti jai į akis.
Sakiau sau, kad viskas nutiko pernelyg greitai, bet at
šaukiau mūsų paskutinį susitikimą prieš išvyką pasakiusi,
kad išvažiuoju atostogų. Faktas, kad nenorėjau Reginai
pasakoti apie šį pasiūlymą. Nenorėjau sakyti, kad man
smalsu ir kad pasitikiu savo vyru. Jis melavo. Jis slėpė nuo
manęs namą ir didelę dalį savo praeities. Jis apsimetinėjo
kitokiu žmogumi, negu buvo, ir aš negalėjau jam to at
leisti. Niekada. Jeigu kada ir buvo galimybė mudviem vėl
susieiti, jo melas tai sugriovė.
Bet mano kūnas pasitikėjo juo.
Beprotiška.
Aš esu beprotė.
Ar tu kada nors suaugsi?
Padėjau delną ant popieriaus ir uždengiau visus klau
simus. Paprastai klausdavau apie aplinkinį pasaulį, bet
pastarųjų kelių mėnesių įrašai buvo pilni klausimų, kas
aš esu ir ko noriu. Keturiuose puslapiuose tebuvo vienas
klausimas.
Ko tu nori?
Praėjusią naktį. Virtuvėje. Klūpojau vidury kam
bario nuoga, tik permatomi naktinukai dengė mano
329
CD REISS
sustandėjusius spenelius. Pro langą girdėjosi, kaip vande

nynas amžinai graužia krantą.
Jo kojos priartėjo. Jis buvo su visais drabužiais, o as
praktiškai nuoga. Jis stovėjo taip arti, kad galėjau užuosti
jo odekoloną ir cheminės valyklos minkstiklio dvelksmą
nuo jo kostiumo. Nuo erekcijos jam įsitempė kelnės. Tie
siai prieš mane kaip užtaisytas pistoletas.
Kodėl tai maneseksualiaijaudina?Arjis nestovi ramiai?
Bet taip arti ir taip ilgai. Laukimas. Nežinomybė. Nu
stojau rašyti ties ta vieta, kur jis išsitraukė varpą. Visad ja
žavėjausi, bet tai nebuvo tiesiog mano vyro lytis. Tai buvo
valdymo įrankis.
Mano valdymo įrankis.
Mano lytis išbrinko tai prisiminus, nustojau rašyti,
ranka gulėjo ant puslapio kaip jūrų žvaigždė. Aną vaka
rą jis neleido prie savęs prisiliesti. Mano rankos buvo už
nugaros, viena ranka čiuopiau kitos alkūnę. Paaiškinęs,
kaip suteikti jam malonumą, kaip paspausti liežuvį že
myn, kaip išsižioti ir neužsičiaupti jam esant viduje, kaip
tai pasiimti užuot davus, jis išsiliejo man į gerklę.
Ar noriy kadjis tavim naudotųsi? Įžeidinėtų tave? Ar
nori, kad tavo kūnas tau nebepriklausytų?
Kai pagalvojau, kad jis naudojosi mano burna norėda
mas išsilieti, pasiutau. Žinoma. Aš kur kas geresnė, bet,
Dieve mano... Aš buvau susijaudinusi seksualiai.
Ko tu nori?
58 skyrius
Kai mirė mano mama, maniau, kad tėtis išsikraustys iš

jų buto Parko aveniu. Butas buvo per brangus ir per dide
lis. Kiekvienas tapeto plotelis, kiekvienas giliai paslėptas
dulkių šluostukas, kiekvienas apmušalo ar užuolaidos lo
pinėlis priminė ją.
Kovojau su juo, mėginau gražiuoju įkalbėti, mosavau
kumščiu. Jis turėjo išsikraustyti. Pradėti naują gyvenimą.
Užuot taip padarius, jį apėmė tokia depresija, kad aš turė
jau mesti koledžą ir šešis mėnesius valdyti verslą, o paskui
ir visai perimti.
Bet kai mudu su Adamu atsikratėme kūdikio, nes
jis būtų gyvenęs vos kelias dienas kęsdamas nežmoniš
ką skausmą, aš džiaugiausi, kad tėtis butą tebeturi. Man
reikėjo pažįstamos aplinkos. Pirmą dieną grįžusi į darbą
išbuvau tik dvi valandas ir pasakiau, kad einu namo. Ne
patikslinau, kur konkrečiai.
331
CD REISS
- Ko tu nori? - paklausė tėtis, nukaisdamas švilpiami

arbatinuką.
- Noriu normalaus kūdikio. Ir noriu nustoti kraujuoti.
Buvau susigūžusi ant kėdės ir apglėbusi kelius. Man
maudė ašarų latakėlius, nes jie nebuvo nustoję dirbti nė
penkias minutes. Dirbo visą dieną.
- Ne, turiu galvoje, kokios arbatos nori?
- Ramunėlių.
Tėtis iš spintelės paėmė dėžutę. Kai grįžau apsiašaroju
si, buvo vėl užsidėjęs savo deguonies kaukę. Žinojau, kad
jis dėl manęs jaudinasi, bet nežinojau, ką daryti. Man jo
reikėjo.
- Ar paskambinai Adamui? - paklausė jis pildamas ar
batą.
-Jis mane susiras.
Susirado. Anksčiau ar vėliau. Kai ištraukė nosį iš aps
kaitos knygų. Kai suprato, jog aš nebūsiu mūsų Soho
bute, nes mudu pradėjome kalbėtis apie mažylę ant so
fos, sėdėjome balkone rinkdamiesi iš mokyklų sąrašo ir
rinkome jai vardą klausydamiesi automobilių burzgimo
pro langą. Ir todėl, jog aš norėjau, kad jis ateitų manęs
pasiimti, po perkūnėliais! Nežinojau, kodėl, ir man nerei
kėjo to aiškinti. Reikėjo, kad jis įjotų į kambarį ant žirgo
ir užsikeltų mane negavęs nurodymų, kokios spalvos turi
būti arklys ir kaip turi spindėti jo šarvai. Jis turėjo pats
suprasti.
332
- Tau reikėtų pasitikrinti, - tarė tėtis statydamas arba

tinuką ant stalo priešais mane. - Gal turi tą pačią bėdą
kaip ir tavo mama.
- Neturiu. Jie mane ištyrė. Kol kas nieko.
Jis atsisėdo ir prisitraukė savo deguonies balioną ar
čiau kėdės.
- Tada gali vėl pabandyti.
Linktelėjau į karštą gėrimą.
- Galiu.
Gilbertas, tėčio padėjėjas, namų šeimininkas, lioka
jus ir visa kita darantis, įkišo galvą į kambarį nuo galinių
laiptų.
- Ponas Steinbekas, - pasakė ir atidarė duris. Tėtis nu
siėmė kaukę. Nenorėjo prieš mano vyrą atrodyti silpnas.
Adamas stovėjo tarpdury žiūrėdamas į mane. Nusivy
limas? Gailestis? Buvau per daug apakinta liūdesio, kad
suprasčiau, kas dedasi jo mintyse. Bet jo šarvai spindėjo,
o atjojo dailiu baltu eržilu.
Jis paėmė mane ant rankų ir nunešė prie sofos laiky
damas glėbyje, kol verkiau. Jis pasakė, kad tai ne mano
kaltė. Taip neturėjo atsitikti. Jis kalbėjo daug, tačiau žo
džiai nereiškė nieko.
Sofa stovėjo prie lango, pro kurį buvo matyti Parko
aveniu. Ten nieko nebuvo. Tik pastatas kitoje gatvės pu
sėje, daugiakampio formos nakties dangus, vos įžiūrimas
mūsų, sėdinčių ant sofos, atspindys. Bet jis žiūrėjo pro
333
CD REISS
langą. Ne į mane. Jis nušluostė man ašaras. Ir kai jo ran

ka pavargo laikyti mano petį, jis abejingai patapšnojo ja,
lyg ramindamas vaiką, kuris ką tik išmetė iš rankų ledų
porciją.
Nustojau verkti.
Jis pasakė Ša.
Žiūrėjo į mane.
Glostė mano petį, lyg aš būčiau šuniukas.
Ir tai man buvo pabaigos pradžia.
59 skyrius
ESAMASIS LAIKAS: AŠTUNTOJI DIENA
Stefanas stovėjo priešais viryklę, ant kurios šnypštė

arbatinukas. Serena sėdėjo ant spintelės šalavijo atspal
vio žaliais polo marškinėliais ir sijonu, pakeltu iki juos
mens. Iš po jos ant spintelės kyšojo arbatos rankšluostėlio
kampai. Kojos buvo plačiai pražergtos, viena užmesta ant
kriauklės pakraščio, kita —ant virtuvinės spintelės su kitu
arbatos rankšluostėliu po kulnu.
Ji vieną ranką buvo pasidėjusi po savimi, kad išlaikytų
pusiausvyrą. Kita buvo jai tarp kojų.
Sustojau kaip įbesta. Negalėjau ten įeiti.
Jiedu grįžo praėjusį vakarą. Nuo judesių šešėliuojanti
šviesa mane trumpam pažadino.
- Manau, užvirė, - tarė ji.
- Dar nešvilpia, katyte.
Ji sucypė. Mačiau, ką jie žaidžia. Ji negalėjo patirti
orgazmo, kol nesušvilps arbatinukas tik todėl, kad taip
335
CD REISS
liepė jos šeimininkas. Scena buvo sukrečiantis ir tikriau

siai pats seksualiausias dalykas, kurį buvau kada nors ma
čiusi. Žengiau pusę žingsnio atgal. Nenorėjau sutrukdyti
to, kas vyksta, bet negalėjau tiesiog nueiti. Įtampa mane
sulaikė. Turėjau sužinoti, ar jai pavyks. Norėjau, kad pa
vyktų.
- Leisk man sumažinti liepsną, - žaismingai pasakė Ste-
fanas sukdamas rankenėlę, kad sumažintų kaitrą. Nepake
liamai lėtai paėmė du puodelius ir pastatė juos ant stalo.
- Prašau, - atsiliepė mergina. - Man reikia sulėtinti
tempą.
- Nebūk kvaila. Tu gali jį atlaikyti.
- Manau, kad švilpukas sulūžo.
Jis ištraukė du arbatos pakelius iš dėžutės ir nuleido juos
į puodelius.
- Nesulūžo. Nori juodosios arbatos ar jazminų?
-J-J-Ja...
- Nedrįsk patirti orgazmo.
Jo nurodymas buvo toks tvirtas ir toks tiesioginis, kad
aš tikriausiai būčiau paklususi. Puodukai paruošti, jis sto
vėjo priešais ją ir žiūrėjo, kaip ji žaidžia su savimi.
Arbatinukas sušvilpė.
Serena atsilošė ant spintelės, o jos užpakalis nuslydo
nuo stalo, ji prasižiojo ir išsiliejo sau ant rankos. Ji nešaukė,
neišleido nė garso, bet išsižiojusi atrodė taip, lyg stengtųsi
prarėkti arbatinuko švilpimą.
336
Kai ji vėl atsisėdo ant arbatos rankšluostėlio, Stefanas

išjungė viryklę.
- Žinojau, kad tau pavyks, —tarė pildamas arbatą.
Ji nušoko nuo stalo.
- Ačiū.
Jis pažvelgė į ją išdidžiai ir šiltai, statydamas puodelius
ant mažo bambukinio padėkliuko.
- Nusimazgok rankas ir susitikim sporto salėje.
Kai jis išėjo pro galines duris, aš žengiau j šešėlius.
- Mačiau tave, - kalbėjo Serena trindama rankas po
čiaupu. —Diana. Nieko čia ypatingo.
Šūdas. Mano apvalkalas sueižėjo ir nukrito. Buvau
sudrėkusi nuo to, ką pamačiau, ir mano susijaudinimo
objektas tai matė.
Žengiau j virtuvę.
- Aš palaikiau tave.
Ji užsuko čiaupą ir nusišluostė rankas.
-Jis kaskart vis apsunkina. Kartais aš tyčia per greitai
patiriu orgazmą.
- Kodėl?
-Jis mane baudžia, - ji permetė plaukus per petį.
- Kaip?
Ji šiek tiek kilstelėjo sijoną. Ant švelnios odos matėsi
gyjantys skersiniai randai. Ji perbraukė pirštu vieną per
visą ilgį, tada paleido sijoną.
Tą vakarą, grįžusi iš Rūsio, įlindau į internetą penkio
likai minučių, o tada netekau savitvardos ir užtrenkiau
337
CD REISS
nešiojamąjį kompiuterį. Buvau mačiusi daužymo lazda

žymes nuotraukose, o dabar priešais mane išdygo gyvas
pavyzdys.
Kai nuėjau į Rūsį ir pamačiau nuotraukas, daug galvo
jau. Mano vyras buvo to pasaulio dalis, taigi norėjau su
prasti. Bet jaučiau tik liūdesį ir pyktį. Kai po to pamačiau
Adamą, prie sąrašo dar pridėjau išdavystę. Ir dabar, stovė
dama priešais Sereną, turėjau viso to atsikratyti. Negalėjau
paleisti gyvos, alsuojančios moters, kuri tokiu atveju aiš
kiai turėjo ir savo nuomonę. Man buvo smalsu.
- Tu nesupranti, - pasakė ji pusiau teigdama, pusiau
klausdama.
- Ne, nesuprantu. Norėčiau suprasti.
Ji pasirėmė ant virtuvės stalo ir padėjo rankas už savęs
ant krašto. Ar ji nori patogiau įsitaisyti, ar ruošiasi smū
giui?
- Ko tu nesupranti?
Nesupratau savęs. Nesupratau, kodėl leidau Adamui
naudotis mano burna kaip spermos saugykla, ir nesupra
tau, kodėl man tai patiko.
- Skausmas. Bausmė. Degradacija.
Ji pakreipė galvą į vieną pusę, papūtė savo ir taip pu
tlias, lyg bičių sugeltas lūpas ir nutilo lyg paskendusi min
tyse.
- Mano motina norėjo, kad tapčiau advokate. Taip sun
kiai dirbo. Ji turėjo tris vaikus, o aš buvauprotingiausia. Aš
338
turėjau lankyti privačią mokyklą, tad ji surinko užtektinai

pinigų, kad išsiųstų vieną iš mūsų j koledžą. Tai buvau aš.
Turėjau vykti. Turėjau atskirą kambarį, kad galėčiau moky
tis. Kai susimaudavau, ji nešaukdavo ant manęs ir nebaus
davo. Ne. Ji sakydavo, kad viskas gerai, ir tikėjo, kad išsitai
sysiu tuos aštuonis su pliusu kitą semestrą, kad tas įlenkimas
automobilyje - nieko tokio. Bet ji visus imdavo už gerklės,
netekdavo savitvardos ir rėkdavo ant vieno mano brolio, kai
šis pasielgdavo kvailai. Manau, ji bijojo manęs.
Ji perbraukė pirštu per stalo kraštą, atrodė susimąsčiusi.
- Ir kai mama susirgo, mane užgriuvo visi rūpesčiai.
Maniau, kad palūšiu, kol susiradau Čarlį. Ar buvai jį suti
kusi? Ar jis tebeturi tą seną lazdelę, kurią naudodavo?
- Australas?
Ji linktelėjo.
-Jis buvo atėjęs į mūsų vestuves.
- Jis buvo mano pirmasis dominantas. Kai pirmą kar
tą jis liepė man pasilenkti ant jo stalo ir nusimauti kelnes,
man taip palengvėjo. Žinojau padarysianti, ką jis liepia,
kad ir kas tai būtų. Nesvarbu, kaip skaudėtų. Atrodė, lyg
visą gyvenimą buvau sukaustyta grandinėmis, o dabar išsi
laisvinau. - Ji pažiūrėjo į mane, ranka nusprūdo nuo sta
lo. —Ar dabar supranti?
Ji buvo tokia pažeidžiama, kad nenorėjau jos pribaigti.
Norėjau ją pakelti, bet buvo sunku pakelti ką nors kitą,
kai pati esi tempiama žemyn.
339
CD REISS
- Nepažįstu tavo tėvų. Nepažįstu nė tavęs. Bet tai

skamba kaip istorija, kurią pasakoji sau, kad turėtum
priežastį leisti vyrams tave skaudinti.
Ji vos pastebimai šyptelėjo ir bandė tai paslėpti.
- Sakoma, kad mazochistai ir nuolankiosios turi kito
kias smegenis. Mūsų prievartos centrai persipina su malo
numų centrais. Jeigu taip ir yra, kam šitą neigti? Aš galiu
pasakoti sau istoriją, tas tiesa. Bet jeigu aš nuo pradžių
buvau taip sukurta, ši istorija vis dar teisinga.
Ar seksualinis susijaudinimas, kai jis mušė mane arba
išsiliejo ant manęs, rodė, kad mano smegenys kitokios?
- Draugavau su keliais dominantais, - pasakojo Sere
na. - Moterimis ir vyrais. Tavo vyras gali suteikti skausmo
daugiau negu bet kuris iš jų.
Jis nesuteikė man skausmo. Keli mostelėjimai ir šiek
tiek pančių. Bet aš dariau tai, kas man buvo liepta. Pir
mąją savaitę jis norėjo tik valdyti, ir aš maniau, kad tuo ir
pasibaigs. Leidau sau pamiršti skausmo dalį.
- O Stefanas? - paklausiau.
Ji pritilo ir pradėjo šnibždėti.
- Mes drauge jau daug metų.
- Serena.
Stefano balsas buvo įtemptas ir daugiaprasmis, pastrai
pos dydžio sakinys tilpo į vieną žodį.
Ji krito ant kelių, tada keturpėsčia, kakta liesdama grin
dų plyteles ir pakėlusi užpakalį. Aš pasitraukiau atbula.
340
- Tai mano kaltė, - pasakiau. - As ją užlaikiau.

- Tikrai? - išsišiepė Stefanas įeidamas į kambarį. -
Maniau, ji ieško dingsties būti nubausta.
Jis padėjo koją ant Serenos pakelto užpakalio ir šiek
tiek stumtelėjo.
- Ar tai tiesa, katyte?
- Tai mano kaltė, - atsiliepė ji į grindis, jam koja
stumdant pirmyn ir atgal.
- Ar ji jus linksmino? - paklausė manęs Stefanas.
- Mes kalbėjomės. Štai ir viskas.
- Apie ką?
Jo laikysena buvo švelniai grėsminga. Man tai nepa
tiko. Įspėjimas buvo labai seksualus, lyg pažadas kažko,
kuo jis skatino mane mėgautis. Jo ego mane atbaidė la
biau negu jo laikysenos grėsmė. Tai įžeidė Adamą, bet aš
negalėjau jo užsipulti, nes iš tiesų jis nepasakė nieko, ką
būčiau galėjusi panaudoti prieš jį.
-Ji gali pasakyti, jeigu nori, - tariau iškėlusi galvą. - Ji
didelė mergaitė.
- Tikrai. Norėjau nusivesti ją į sporto salę ir apdova
noti, bet dabar reikės nubausti.
Ar užsiminimas apie bausmę išlaisvino Sereną nuo
virtuvės grindų? Ar jos grandinės buvo sutraukytos? Ar
įtampa atsileido? Ar ji iš tiesų norėjo būti nubausta?
- Ką ruošiatės daryti?
Jis nužvelgė savo nuolankiąją.
341
CD REISS
- Kaip manai, katyte? Ką aš darysiu?

- Viską, kas jums patinka, - atsakė ji.
- Kodėl jums tai patinka? - paprieštaravau. Geriau
nebūčiau klaususi, bet mano smalsumas paėmė viršų.
- Pasaulis yra pakvaišęs, ponia Steinbek. Išskyrus tada,
kai ji po manimi. Ji išgydo pasaulį. Tiesa, katyte?
- Taip, šeimininke.
- Tada eime, - jis žengė atgal, duodamas Serenai vietos
apsisukti ir nuropoti iki durų. Stefanas linktelėjo man. -
Buvo malonu. Linkėjimai vyrui.
Likau viena virtuvėje, drebėjau.
Štai ką tu darai atsidūręs akis į akį su savo baimėmis,
ir šios baimės tave įtraukia lyg šiltas kokonas, ataustas
erškėčių dygliais.
60 skyrius
ESAMASIS LAIKAS: DEŠIMTOJI DIENA
Kur Adamas? Kąjis darys šiandien?Kiek man patinka

turėtijį savo burnoje?
Sustingau rašydama žodį patinka.
Niekad savo dienoraščiuose nieko neišbraukdavau,
bet šį kartą žodžių viršuje parašiau as ištversiu.
Dienos ir naktys ėjo gana maloniai. Leidau jam įsaki
nėti lovoje, ir tai buvo malonu. Mes keletą dienų atidir
bome taip, kaip visada dirbdavome išvykę. Iš tiesų dirbti
reikėjo labai nedaug, nes buvome atidėję visus naujus
verslo reikalus trisdešimčiai dienų.
D.,
Pardavimo specialistai nori žinoti, kodėl jie negali
siekti didesnio pelno?Loidas vis kalba apie dabarti
nępadėtį. Jie visi kalba: jūs skiriatės, o as manau...
343
CD REISS
Jokiu būdu. Tiesa?Tai beprotiška! Mieliejiygalgalite

mane apšviesti?Jie varo mane išproto!!!
Keitės elektroninis laiškas buvo išsiųstas antrą valandą

ryto. Ji sėdėjo prie savo stalo iki vėlumos, ir man reikia
į laišką atsakyti. Mes tikėjomės, kad taip nutiks, ir buvo
me parengę pranešimą. Tai buvo neįpareigojantis atsaky
mas, bet jo pakako, kad visi porai savaičių nutiltų.
Adamas buvo lauke, vilkėjo megztinį, kad apsisaugotų
nuo šalčio, ir kalbėjosi su Stefanu.
Nenorėjau jam trukdyti. Taip sau pasakiau. Negalė
jau jo trukdyti sakydama, kad paruoštas pranešimas tėra
milžiniška mėšlo krūva. Nesvarbu, kiek aš mėgavausi
šiuo mėnesiu, negalėjau grįžti pas jį. Negalėjau pas tokį,
koks jis buvo. Nebegalėjau pamilti Manhatano Adamo,
o Montoko Adamas dings po dviejų su puse savaitės.
Ir velniop jį dėl to.
K,
Mudu skiriamės. Draugiškai, bet mums reikia išsiaiš
kinti kelis dalykus. Nepanikuok. Niekam nepasakok.
Tegul gandai bent kol kas lieka gandais. Grįšiu po
kelių savaičių.
Adamas ir Stefanas paspaudė vienas kitam rankas ir

atsisveikino.
344
Paspaudžiau Siųsti ir užtrenkiau nešiojamąjį kompiu

terį.
Kodėl tu tai slepi?
Nes pasakyti Keitei, jog mes skiriamės, buvo ne mano
jėgoms. Tai reikėjo padaryti mumsy ir aš vis tiek būčiau
taip padariusi.
Laukujės durys atsivėrė. Batus šalin.
Jis pasirodė kabineto tarpduryje šalčio paliestais skruos
tais ir ausimis.
- Stefanas savaitei išvyksta į miestą. Padėsiu jiems su
sipakuoti daiktus.
* * *
Norėjau padėti krauti dėžes, bet vyrai nuvijo mane ša

lin, taigi mudvi su Serena stovėjome prie nedailių durų.
Ant viryklės kunkuliavo karšta arbata. Adamas buvo pa
siraitojęs megztinio rankoves iki alkūnių, taigi jam pakė
lus savąją dėžės pusę pamačiau įtemptus ir pūpsančius jo
bicepsus.
- Čia bus šalta, jei durys liks atidarytos, - pasakiau.
Serena nupurtė sniegą nuo savo aukštakulnių su kai
liu.
- Ir krosnis kažkaip keistai veikia. Užtruks amžinybę,
kol sušilsime.
- Šiaip ar taip, judu būsite mieste.
- Aš lieku čia.
345
CD REISS
Nežinau, koks buvo mano veidas. Galbūt klausė ko

dėl arba išdavė šiokį tokį šoką, kurio nejaučiau. Vis dėlto
nesvarbu, ką bylojo mano išraiška - jos atsakymas būtų
buvęs toks pat.
- Visą savaitę?
- Rudenį buvau labai užsiėmusi. Man reikia pailsėti.
Reikia vandenyno. Manhatanas man kelia įtampą. Beje,
mano šeimininkas sakė, kad Adamas manimi pasirūpins,
kol jo nebus.
Stefanas užtrenkė automobilio bagažinę.
Galbūt mano akys išsiplėtė nuo šūvį primenančio gar
so, o ne nuo to, kad nugara suledėjo. Nes kai ji pasakė
pasirūpins, jos balse atsispindėjo svaiginanti paveikslų ir
kvapų gelmė, o išraiška - bėgiojančios akys ir prikąsta
lūpa - išdavė daugiau nei tik galvos paglostymą. Jo ran
kas ant jos. Jo lūpas. Jos akis, žvelgiančias į jį iš apačios,
ir jo kūną, prisispaudusį prie jos kūno, nuogą, mylintį,
šiurkštų ir aistringą.
Arjis negali daryti kopanorėjęs?Argi tujo nepalikai?
Jaučiau Adamą prie savęs daug geriau nei mačiau, nes
tegalėjau matyti Serenos akis, lyties atspindį jose, laukia
mą pasitenkinimą. Kai jo žemiškas kvapas sumišo su jos
patenkinta šypsena, aš ėmiau panikuoti.
Pasitikau prieinantį Adamą.
- Keitė klausia, ar mudu skiriamės.
Jis pakreipė galvą į mane, tada linktelėjo.
346
- Ar išsiuntei jai pranešimą?

- Parašiau.
- Parašei ką? - jis pakėlė antakį.
- Kad tai draugiška. Parašiau, kad skyrybos draugiš
kos.
Jo veidas liko nebylus. Tik tas laikas, kol jis buvo su
stingęs, parodė, kad slepia nuo manęs savo mintis. Pama
niau, kad nieko tokio. Tai buvo mano naujiena lygiai tiek
pat, kiek ir jo; jeigu aš norėjau papasakoti savo sekretorei,
galėjau tai padaryti.
Tai neatlaikė kritikos netgi mano pačios mintyse.
Adamas nusimovė pirštinę po vieną pirštą. Negalėjau
pasakyti, kiek jo veide buvo skausmo, o kiek pykčio.
- Mudu taip nesitarėme.
- Žinau, bet...
- Eik prie automobilio. Padėk ant jo rankas.
Serena pamojo Stefanui. Kažką sušnibždėjo jam į ausį.
- Liepiau jai niekam nepasakoti, - pasakiau ginda
masi, o porelė stovėjo prie stumdomų durų ir spoksojo
į mudu.
Adamo balsas nepasikeitė.
- Pasilenk per juosmenį. Kojas pražerk.
Jis nusimovė pirštinę ir pradėjo mautis antrą. Aš neju
dėjau. Nusimovęs pirštinę jis mane visą nužvelgė. Praėjo
kelios valandos ir dienos. Aš nepajudėjau link automo
bilio.
347
CD REISS
- Įdomu, kiek dar kartų tu pažeisi mūsų sutartis, - jis

įsikišo pirštines kišenėn. - Pirma, mes nekalbame apie
skyrybas, kol nežinome, kam atiteks kompanija. Tai pa
veiks mūsų santykius su pardavėjais ir pirkėjais. Antra, tu
darysi tiksliai tai, ką aš liepiu, trisdešimt dienų, arba aš
elgsiuosi su tavim kaip su konkurente.
Mano gerklę sugniaužė kaltės kamuolys. Jeigu jis no
rėjo padaryti skyrybas dešimt kartų sudėtingesnes, mano
impulsyvumas su Keite ką tik padarė jas dešimt kartų
labiau įmanomas. Atrodžiau kaip melagė, neverta pasiti
kėjimo. Negalima tikėtis, kad išpildysiu kokios nors su
tarties sąlygas.
Nužvelgiau Sereną su Stefanu, kurie vis dar spoksojo.
- Padėk rankas ant automobilio. Pasilenk per juosme
nį. Kojas pražerk.
Nuėjau prie automobilio, mano širdis daužėsi. Delnai
prakaitavo net tokiame šaltyje.
Man už nugaros jis kalbėjo:
- Atsisek užtrauktuką. Ir nepražerk kojų taip plačiai,
kad negalėčiau nutraukti tau džinsų.
Jis ruošėsi mane nubausti.
Jis ruošėsi nubausti mane žmonėms stebint.
Buvau seksualiai susijaudinusi, ir tuo pat metu mane
pykino.
Atsisukusi į automobilį, per drabužius siekiau kelnių
užtrauktuko. Jaučiau, kaip jie spokso. Girdėjau, kaip
348
prieina arčiau. Mano speneliai sustandėjo. Širdis atrodė

mažytė ir susitraukusi, ir vis dar traukėsi į save. Mano
kvapas kilo tirštais baltais debesėliais.
Adamas priėjo ir mane apsižergė. Negalėjau į jį net
pažvelgti. Mano kūnas sustiro iš baimės.
Jis lėtai iškvėpė.
- Lipk į viršų. Tuojau pat.
Aš nubėgau.
61 skyrius
Užlipau į viršų, pakeliui segdamasi kelnes, ir negalė

jau įeiti į savo kambarį. Stovėjau tarpdury ir nepajėgiau.
Tiesiog nepajėgiau.
Kambario paprastumas žeidė mane. Ir tai, kad jis ne
buvo mano. Niekas jame neatspindėjo manęs ar mano
asmenybės. Tai galėjo būti bet kokios moters kambarys.
Tą patį galima pasakyti apie namą. Ne mano.
Tą patį apie mano vyrą, kad ir kas jis buvo. Ne mano.
Jis nebebuvo vyras, už kurio aš ištekėjau. Tas vyras lėtai
išbluko atmintyje. Man jo trūko, ir tuo pačiu metu aš
nebenorėjau jo matyti, daugiau niekada.
Sėdėjau koridoriuje nugara atsirėmusi į sieną tarp mu
dviejų kambarių. Adamas užlipo laiptais po kelių minu
čių su dviempuodukais vienoje rankoje ir dubeniu kitoje.
Padėjo vieną puodelį prie manęs ir atsisėdo kitoje ko
ridoriaus pusėje.
350
- Tu šiknius, - pasakiau, jam dar nespėjus įsitaisyti.

- Nesiginčysiu.
- Ar aš pakliuvau į bėdą dėl to, kad neinu į kambarį? -
mano balsas nenuskambėjo taip sarkastiškai, kaip norė
jau. Arbata buvo šilta ir tamsiai gintarinė. Gurkštelėjau.
Plikinamai karšta ir jo pasaldinta taip, kaip aš mėgdavau.
Galbūt jis nėra šimtu procentų svetimas. Bent jau kal
bant apie arbatą.
- Pasakiau: į viršų, - jis pasikniso dubenyje ir ištraukė
graikinį riešutą.
- Riešutai? Tu atnešei dubenį riešutų?
- Mudu nevalgėme pietų, ir tai viskas, ką galėjau pa
čiupti. Nori vieno?
- Žinoma.
Jis sutraiškė riešutą tarp delnų suspausdamas tik tiek,
kad riešuto forma išliktų, o pats branduolys būtų pasie
kiamas. Garsas priminė man, kaip prieš daug metų buvau
nėščia ir jis maitino mane graikinių riešutų branduoliais
tiesiai iš kevalo.
- Kas ten nutiko? - paklausiau.
- Aš netekau savitvardos.
Jis metė man sutraiškytą riešutą. Nurankiojau keva
lo gabalėlius, kol pasiekiau branduolį, ir sukroviau juos
į mažą krūvelę šalia savęs.
- Kodėl sustojai?
- Dėl tavo veido. Tu nebuvai pasirengusi. Kai tą pa
mačiau, žinojau, kad peržengiau ribą. Tada supratau, kad
351
CD REISS
iš tiesų turiu tavęs atsiprašyti, —mažu rankiniu spragtuku

jis sutraiškė lazdyno riešutą. - Verslas yra verslas. Manau,
pranešti Keitei buvo neįtikėtinai kvaila, bet tai verslas.
Nudeginti tavo sėdynę už tai būtų buvę nesuprantama.
Paskutinė riešuto dalis buvo įstrigusi tarp kevalo pert
varėlių. Sulaužiau jas ir paėmiau branduolio likutį. Tikrai
buvau alkana.
- Ar gali sutraiškyti man dar vieną?
Jis pasirausė dubenyje ir ištraukė graikinį riešutą.
- Manai, tai buvo kvaila? - paklausiau. - Kodėl?
- Nes pirmiausia, - jis sutraiškė kevalą savo delne
į smulkiausius gabalėlius, —prieš paskelbiant apie skyry
bas visuomenei, judu su Loidu turite įgyti pasitikėjimą,
kad nebankrutuosite be manęs.
Šio riešuto nebuvo galima permesti per koridorių. Lai
kydamas ant delno, kad neišbertų, Adamas pakilo ir atsi
sėdo prie manęs. Ištiesiau ranką, o jis man įmetė riešutą.
- Juokinga, - tariau rakinėdama skanumyną. Nė vie
na dalis nebuvo įstrigusi ankštose ertmėse, taigi greit jį
sutvarkiau. Adamas sutraiškė man dar vieną, vėl sulaužy
damas pertvarėles. - Maniau, kad pasakysi ką kita.
- Neįsivaizduoju.
- Maniau, sakysi, kad nori pažiūrėti, kaip susiklostys
šis mėnuo.
-Jis susiklostys, - Adamas ištiesė delną. Paėmiau iš jo
riešutą. - Turi pasiruošti vėl visiškai perimti kompaniją.
352
S A N T U O K O S ŽAI DIMAI
Riešutas man užstrigo gerklėje ir prireikė ypatingų pa

stangų, kad jį nuryčiau. Vis dar buvau sutrikusi ir šiek
tiek pykau, bet sakydamas, kad tikėjosi atiduoti man lei
dyklą, jis pasakė ir tikėjęsis, jog mes įveiksime trisdešimt
dienų ir išsiskirsime garbingai. Tiksliai to norėjau ir aš.
Tiesa?
Tu visai pametei galvą. Dabar kaip niekad turėtum
trokštijį palikti.
Atsikračiusi šios minties, likau patenkinta. Ne todėl,
kad gavau, ko norėjau, bet kad jis tikėjo, jog man pavyks.
Troškau jo pripažinimo kaip niekad. Taigi kaip vaikas
prašiau jo.
- Jaučiu, kad susimoviau, - pasakiau.
- Visai ne.
Žvelgiau jam į veidą stebėdama jo profilį koridoriaus
lange. Žandikaulis judėjo jam kramtant, o Adomo obuo
lys nusileisdavo ryjant.
- Lažinuosi, kad Serena būtų priėmusi bausmę, net
jeigu tai būtų verslas, - tikėjausi, jog šis teiginys atrodys
kaip padrikas murmėjimas, bet viduje jaučiausi apgailė
tina.
- Ji būtų sužlugdžiusį verslą tik tam, kad būtų nu
bausta. Ten, lauke, aš pamačiau, kad tu nori padaryti tai,
ką liepsiu, nesvarbu ką.
- Jeigu tu nebūtum sustojęs, ką būtum daręs?
Jis pažvelgė man į akis ir paėmė mane už rankos.
353
CD REISS
- Tu nori žinoti?
-Taip, - žodis įstrigo man gerklėje.
- Būčiau nutraukęs tau kelnes lauke jiems stebint.
Būčiau privertęs tave pasirinkti tarp dvidešimties smūgių
ranka arba dešimties diržu.
Jo balsas sklido trimis matmenimis ir sugrąžino mane
į sceną. Šaltis. Stebinčios akys. Noras prieš savo pačios
valią vykdyti jo paliepimą.
- Tavo ranka. Išbraukiau viską, išskyrus tavo ranką.
- Dvidešimt trunka ilgiau. Jie spoksotų į tave ilgiau.
Stebėtų, kaip baudžiu tave lyg vaiką. Matytų tavo skaus
mą ir tai, kaip jis tau patinka, - jis perbraukė lūpomis
man per skruostą. - Per tuos dvidešimt kirčių jie supras
tų, kad tu viską padarytum dėl manęs. Dešimt kirčių tau
per užpakalį ir dešimt per šlaunų viršutinę dalį. Tada aš
priversčiau tave patirti orgazmą.
Supratau, kad judinu klubus, nes mano klitoris trynė
si į džinsus. Pirštai įsirėmė į grindis, lyg būčiau galėjusi
jas pajudinti.
Ir vis dėlto jis kalbėjo toliau.
- Rankos vis dar ant automobilio. Sėdynė pakelta
į šaltį. Baigęs įkiščiau tau pirštą. Tu patirtum orgazmą dėl
manęs, ir jie pamatytų, kam priklausai. Taigi. Dvidešimt
rankomis ar dešimt diržu?
- Rankomis. Vis dar rankomis.
Ir norėjau to, ir nenorėjau. Liudininkai padėjo man
susijaudinti, ir tuo pačiu metu išgąsdino mane, nes
354
nebuvau tikra, ką jie darys. Bet galėjau pasitikėti Adamu.

Pasiųsdamas mane laiptais į viršų, jis pelnė daugiau pasi
tikėjimo, negu maniau galinti suteikti.
- Atsisek kelnių priekį, - pasakė jis tuo balsu. Balsu,
kuriam nebuvo galimybės prieštarauti.
- Kas man darosi? - paklausiau labiau savęs negu jo.
Nė vienas iš mūsų negalėjo atsakyti.
- Nusitrauk kelnes iki šlaunų, ir klaupkis keturpėsčia.
Aš tave nubausiu vien todėl, kad to noriu.
Atsisegiau kelnes ir išriečiau nugarą lanku, kad jas
nusitraukčiau. Tada pasisukau į vieną pusę, kad galėčiau
atsiklaupti keturpėsčia ant koridoriaus grindų.
Jis mane nubaus. Visas mano kūnas meldė jo kiečiau
sio prisilietimo.
Būdamas už manęs, jis perbraukė pirštais mano grio
velį, tarp mano raukšlių ir įkišo man du pirštus. Neatrodė
panašu į bausmę.
- Ar tu buvai sudrėkusi, kai užlipai čia?
- Taip.
Laisvąja ranka jis patraukė mano klitorio viršūnėlę ša
lin, tada bakstelėjo jautrią pilną nervų odą drėgna savo
ranka.
- Ar nori patirti orgazmą šiame koridoriuje?
- Taip.
- Nedaryk to. Kol aš pasakysiu.
Jis perbraukė pirštais per jautriausias mano vietas,
lėtai spausdamas ir suteikdamas malonumą. Nuleidau
355
CD REISS
galvą giliai alsuodama, o kai sudejavau, jis žinojo, kad

tuoj užbaigsiu ir sulėtino tempą.
- Ar galiu patirti?
- Ar gali patirti ką?
- Prašau. Prašau, leisk man patirti orgazmą.
- Ne, —jis patraukė ranką. —Tai tavo bausmė.
Vieną kartą plojo man per užpakalį ir atsistojo.
- Užkrimskime ko nors. Mirštu iš bado.
Pasistūmiau rankomis ir atsikėliau.
- Negali manęs taip palikti.
- Galiu. Ne visos bausmės yra skausmas. O už tai, kad
pasakei Keitei, turi būti nubausta.
Jis ištiesė ranką ir padėjo man atsistoti. Paėmiau ją,
atsistojau ant kojų.
- Man tai nepatinka, - užsitraukiau kelnes.
- Ir neturi patikti.
Jis pabučiavo mane į skruostą ir nulipo žemyn švil
paudamas.
Man nereikėjo pasakoti Keitei. Tai buvo momentinis
proto užtemimas, tačiau jis švilpavo, lyg tai būtų nesvar
bu.
Lyg būtų žinojęs - ne, ne vien žinojęs. Lyg būtų pri
ėmęs ir susitaikęs su faktu, jog leidykla daugiau jam ne
bepriklausys. Lyg ruoštųsi perduoti ją man, kai mudu
baigsime.
Kodėl tu nešokinėji iš džiaugsmo?
62 skyrius
Jis buvo visiškai apsirengęs, stovėjo palinkęs virš ma

nęs mano dulksvos lovos gale erekcijos ištemptomis kel
nėmis ir šypsojosi. Po graikinių riešutų koridoriuje, pietų
virtuvėje, pokaičio ir nuobodžios vakarienės jis liepė man
apsivilkti naktinius. Pastarąsias kelias valandas praleidau
ant sofos žiūrėdama filmą, padėjusi galvą jam ant kelių.
Atrodė normalu, bet taip nebuvo. Kai tik bandydavau
suglausti kojas, jis jas praskėsdavo, lyg būtų norėjęs leisti
man patirti orgazmą, o tada neleisdavo. Nebūčiau galėju
si papasakoti nieko, kas vyko filme. Tegalėjau galvoti tik
apie seksą.
Kai filmas baigėsi, Adamas liepė man lipti į viršų ir
ruoštis gulti, tada stebėjo, kaip valausi dantis ir šukuo-
juosi plaukus. Jis privertė mane palikti duris pravertas,
kai sėdėjau tualete, ir stengėsi pamatyti, kaip nusiplaunu
357
CD REISS
rankas. Buvo išėjęs tik atsinešti medinę dėžę, tokio dy

džio, kaip suoliukas kojoms. Pastatė ją po miegamojo
langu ir liepė man nusivilkti naktinius. Tikrai žinojau,
kad jis ruošiasi atpalaiduoti pulsuojančią įtampą man
tarp kojų, bet klydau.
Ant lovos, jam palinkus virš manęs, mano nuogumas
tapo mano būties visuma. Jaučiau kiekvieną kvadratinį
savo odos centimetrą. Jo akys lakstė zigzagais po mane,
tarsi palikdamos išdegusias juostas. Mano kūną išmar
gino deginančios jo suvokimo linijos. Jis pažadino er
dvę tarp mano kojų. Tą pritvinkusį kraujo nepatenkintą
tvinkčiojimą, kuris meldė būti numalšintas.
Ilgą laiką Adamas nieko nesakė. Bent jau žodžiais.
Paėmė kažką iš dėžės po langu, uždarė ją ir vėl atsisuko
į mane: jo rankose kabėjo juodos juostos.
Suglaudžiau kojas.
Gracingai, su tiksliai apskaičiuotu tempu, kuris buvo
ne automatinis (lyg gaudant nuo stalo riedantį apelsiną),
o iš anksto nustatytas, jas praskėtė.
Kas buvo šis vyras? Sis pasitikintis, nurodinėjantis vy
ras, kuriam visiškai nerūpėjo, ko noriu aš arba ką mes
buvome įpratę daryti? Kas buvo šis vyras, ši būtybė? Ir
kokie jo ketinimai?
Adamas atsisėdo lovos gale ir perbraukė ranka per vi
dinę mano šlaunies pusę.
Iš kietos masės aš tapau pulsuojančia energija.
358
- Pribaik mane, - sudejavau.

- Diana, - atsakė jis, - tu niekad nieko gyvenime ne
baigdavai, ir pastaruosius penkerius metus aš vis leisda
vau tau išsisukti.
Jo ranka nuslydo ant mano kitos šlaunies nesustojusi,
ir aš buvau tikra, kad mano lyties gravitacinė trauka ga
lėtų įtraukti jį vidun iki alkūnės patiriant orgazmą, nuo
kurio visata susprogtų, bet jis švelniai pridėjo pirštus man
prie odos ir patapšnojo ją.
Sucypiau. Niekad nebuvau buvusi taip arti orgazmo
tokį ilgą laiką.
- Aš galiu baigti. Aš noriu baigti, - atrodė, lyg mal
daučiau, nes taip ir buvo.
- Mes turime skirtingus baigti apibrėžimus, ir taviškis
nesiskaito. Tik ne šiame name.
Jam nuėmus ranką nuo manęs, kūnas trūktelėjo ar
čiau jo.
- Ką tu nori pasakyti - aš nesiskaitau? - paprieštara
vau. -Tai...
- Nekalbėk, - jis atsistojo ir pažvelgė į mane. - Arba
tikrai užkimšiu tau burną.
Jis puikiai žinojo, kad buvau tai išbraukusi. Ar gali
būti, kad išbraukus dalykas tampa pasirenkamas po kurio
laiko? Ar tai išbandymas? Atidžiai perskaičiau sutartį, bet
gal pražiopsojau?
- Bet...
359
CD REISS
Prarijau savo žodžius. Jo žvilgsnis į mano suglaustus

kelius mane nutildė, ir as vėl prasiskėčiau. Ne todėl, kad
bijojau užkimštos burnos, bet todėl, jog nenorėjau, kad
jis to trokštų. Norėjau elgtis teisingai. Užbaigti šį reika
lą, kaip nori jis, nesvarbu, kokia susijaudinimo psichozė
mane buvo apėmusi.
- Tu ruošeisi pasakyti kažką apie nesiskaitymą? - pa
klausė jis.
Aš linktelėjau.
- Tai žeidžia tavo jausmus. Tai tave įžeidė. Tiesa?
Vėl linktelėjau.
—Tai žaidimas. Miegamojo žaidimas. Montoko žaidi
mas. Mes penkerius metus buvome verslo partneriai. Ar
aš kada priverčiau tave jaustis taip, lyg tu nesiskaitytum?
Mano atsakymas buvo per daug akivaizdus mudviem
abiem, bet jis laukė, kad atsakyčiau, vyniodamas apie
pirštą juostas, kol aš nuoga išsitiesiau prieš jį. Nejaučiau
grėsmės. Jeigu galėjau išknisti vienintelę akimirką, kai jis
nelaikė manęs lygia sau, galėjau tai paminėti.
-Ne.
—Jeigu šio žaidimo tau per daug, atsisakyk jo, —Ada-
mas stovėjo palinkęs virš manęs trykšdamas ta ramybe,
kuri tvyrojo kambaryje. - Bet tu žinai, kad aš neversčiau
tavęs daryti to, ko nenori daryti. Tiesa?
Galėjau atsakyti teigiamai. Arba neigiamai. Bū
čiau galėjusi tęsti pokalbį arba įsižeisti, arba - atvirai
360
sakant - susijaudinusi per žingsnį nuo orgazmo, verkti

ir maldauti. Bet mano balsas būtų pernelyg garsus. Net
šnibždesys būtų pervėręs šią akimirką ir atskyręs geismą
nuo laiko.
Jis paklausė, apie ką aš galvoju. Norėjau, kad atsaky
mas būtų daugiau nei paprastas ir mažiau nei sudėtingas,
nes mesdamas man į veidą mano žodžius Adamas pri
verstų mane pamatyti ne tik tai, ko noriu, bet ir tai, ko
man reikia.
Aš pasidaviau, bet ne iš tikrųjų. Nemečiau balto rankš
luosčio ir neatsistatydinau. Nenorėjau sakyti: Pamiršk, aš
dingstu. Norėjau pasakyti: Pamiršk, aš lieku.
Taigi tik plačiau išskėčiau kojas.
Jis pasilenkė virš manęs, erzindamas juostomis rankoje.
- Tu nori patirti orgazmą. Suprantu. Tau atrodo, kad
tai užbaigimas, - jis švelniai sučiupo mano dešinę ran
ką. - Taip nėra. Ne man. Man tu užbaigsi, kai pasakysiu.
Priežastis nesvarbi. Ir atrodys, kad tai despotiška. Taip
nėra.
Jis siektelėjo mano kairiojo riešo. Jo kūnas tarsi kie
ta masė pakibo virš manęs ir neleido nieko matyti. Lyg
kosminis laivas, besileidžiantis virš Manhatano, uždengęs
visą dangų. Nuleidau rankas, ir kraujas vėl ėmė tekėti,
nors vis dar kaitino mano klitorį.
- P... - pirmas nuolankaus prašymo garsas. Taip pra
sideda Prašau. Bet aš nebaigiau. Nenorėjau beverčio
361
CD REISS
orgazmo. Norėjau padaryti tai, ko jis trokšta, pamaty

ti, kaip toli jis nueis. Pasitikėjau juo. Pasitikėjau tuo, k;\
buvo sumanęs. Tai nebus sukrečianti pabaiga, bet kažkas
visiškai kito.
Jis prikišo savo veidą taip arti manęs, kad galėtume
pasibučiuoti.
- Kiek tau metų?
Neatrodė, kad jis darytų ką nors šiurkštaus, kad patei
sintų saugumo klausimus, bet aš atsakiau.
- Dvidešimt aštuoneri.
- Kur tu gyveni?
Kur aš gyvenu? Jis buvo klausęs to anksčiau, ir aš vis
dar nežinojau atsakymo.
- Šioje lovoje, Montoke, apsnigtame namuky.
- Ar tu nekenti savo vyro?
- Niekad nejaučiau jam neapykantos.
- Pajusi.
Jis atsisėdo tiesiai, jo akys tarp mano kojų šildė labiau
negu pirštai. Padėjo rankas abipus mano lytinių lūpų,
spaudė nykščiais mano sėdynės raumenis ir odą, pirštais
viršutinę mano šlaunų dalį, spaudė mane atsiverti. Mano
kojos pasisuko į išorę iki nepatogumo.
Galbūt dabar. Galbūt dabar jis paleis mane.
Liesdamas mane daugiau negu reikėjo, bet ne ten, kur
aš noriu, jis padėjo mano dešinę ranką ant dešinės šlau
nies ir nusitraukė nuo peties vieną juostą.
362
- Sulaikysiu tavo orgazmą iki, - jis gūžtelėjo pečiais, -

bent iki rytojaus.
- Rytojaus?
Jis griežtai dėbtelėjo į mane ir pririšo riešą prie šlau
nies. Nailoninis audinys įsirėžė į odą netoli mano lyties,
labai arti, bet nepakankamai. Jis perėjo į kitą lovos pusę
pririšti mano kairiojo riešo prie šlaunies.
- Aš galiu patirti orgazmą abu kartus, —nežinojau
nė ko prašau. Prieš sekundę norėjau priimti viską, ką jis
duos. Tai buvo prieš pasakant bent iki rytojaus.
- Orgazmai būna nevienodi, - jo rankos dirbo tiksliai
kaip verslininko, net kai mano kūnas troško jo intymaus
prisilietimo.
Jis atsistojo. Aš pasirangiau ir supratau, ką jis pada
rė. Riešai pririšti prie šlaunų, pražergtos kojos, už lango
įsisiautėjanti audra. Norėjau kartu jį prakeikti ir suteikti
jam malonumą.
Adamas stovėjo lovos kojūgalyje sukryžiavęs rankas,
truputį pražergęs kojas, per jo kelnes matėsi erekcija.
- Negaliu taip miegoti, - pasakiau. Bet norėjau pasa
kyti - ir tai skriejo mano mintyse, —kad matau jo varpą
ir kaip puikiai jis viską kontroliuoja.
Jis pasilenkė per juosmenį, sučiupo mane už kulkšnių
ir patraukė į priekį, kol mano galva atsidūrė ant pagalvės.
- Taip, gali. Gali miegoti ant nugaros arba apsi
versti. Palaikysiu šilumą čia, jeigu nusprūstų antklodė.
363
CD REISS
Gali miegoti žinodama, kad darai tiksliai tai, ką aš tau

liepiu.
- Kodėl tu taip elgiesi?
- Nes galiu.
Tikėjausi, kad klausimas susilauks atkirčio, bet jis mė
gavosi atsakymu. Tai buvo akivaizdu.
-Tikėjausi, kad bus kitaip.
Ar jis nusišypsojo todėl, kad nustebino mane, ar todėl,
kad pergudravo dėl mano pačios lūkesčių?
-Tu kūrybinga asmenybė, - kalbėjo. - Pati sugalvosi,
kaip išsilaisvinti. Kai sugalvosi, galėsi pasirinkti, daryti tai
ar ne.
Jis keliu įsirėmė į lovą, tada kumščiu suspaudė čiužinį.
Lenkėsi į priekį, kol jo alsavimas ataušino mano syvus.
Sudejavau, kai jo lūpos surado mano klitorį. Lengvas
bučinys. Tai buvo dejonė tikintis, kad jis apsigalvos. Jo
akys pažvelgė į manąsias, ir jis vėl pabučiavo, šįkart lė
čiau, tada pabučiavo ten, kur lytinės lūpos pereina į šlau
nį, netoli tos vietos, kur dirgino juosta, stebėdamas, kaip
sureaguosiu.
Pakreipiau klubus į jį, bet jis atsitraukė. Veidas, kumš
tis, keliai - ir pagaliau vėl stovėjo lovos kojūgalyje. Sukry
žiuotomis rankomis ir erekcijos ištemptomis kelnėmis; jo
žvilgsnis buvo įbestas į mane.
- Ar galiu tavęs paklausti? - tariau.
- Taip.
364
-Tu žinai, ko as noriu, dar nespėjus man to pasakyti.

Atrodo, lyg skaitytum mano mintis.
- Pažįstu tave. Tu mano žmona.
- Kodėl tu anksčiau nežinojai, ko as noriu? Kai man
tavęs reikėjo?
Jis sustingo, suspaudė lūpas.
- Kada taip?
- Po Lenoros.
-Turi galvoj Olivijos?
- Kai tu atėjai į mano tėvo namus ir nunešei mane
ant sofos. Tu buvai už tūkstančio mylių. Tu kalbėjai lyg
telefonu.
Ar nors kruopelė jo valdžios man ištirpo? Ar atitrūko
nuo jo? Nors trupinėlis? Ar aš pralaužiau jo šarvus?
- Aš buvau išsigandęs, - jis pateikė faktą neprarasda
mas savo dominavimo. Neprasivėrė nė plyšelis.
-Ko?
- Kad negaliu valdyti situacijos. Kad susimoviau. Bi
jojau tavęs. Visko. Aš atsisakiau vienintelio dalyko, ku
ris daro mane bebaimį. Norėjau būti toks, kokį tu nori
mane matyti, bet, kaip jau žinome, aš negaliu toks būti.
Jis pakėlė antklodę.
- Būk gera, - užmetė ant manęs. - Jeigu manęs pri
reiks, būsiu kitame kambaryje. Priešingu atveju grįšiu
ryte.
Jis išjungė šviesą ir uždarė duris.
365
CD REISS
Net nepagalvojau, kad jis ko nors bijotų, ir jeigu būtų

man papasakojęs tai anksčiau už istoriją, kaip atėmė Še
rėnai nekaltybę, nebūčiau juo patikėjusi.
Galbūt tai buvo mano klaida.
63 skyrius
Snaigės krito sausomis kekėmis tarsi plunksnos. Kai

kurios grakščiai nusileisdavo ant langų ir pavirsdavo aša
romis. Nuslydau į sapną lyg viena iš šių kekių ant karštos
keptuvės, tirštėdama ir sušildama ten, kur mano vyras
braukė balta plunksnele man per griovelį, ir balta mano
orgazmo šviesa įsižiebė, bet išliko blausi. Net sapne mano
riešai buvo pririšti prie šlaunų, ir aš spyriausi į juos.
Pabudau nuo šviesos iš lauko.
Judesio jutikliai prie studijos buvo įsijungę. Miega
majame nebuvo laikrodžio, bet, mano spėjimu, praėjo
valanda. Kankynė tarp mano kojų šiek tiek sumažėjo, tad
likau vien su grynu troškuliu. Geismas susigūžė kampu
tyje, bet buvo pasirengęs šokti atgalios.
Kodėl įsižiebė šviesa? Paukštis? Katė? Per daug sniego?
Ar Serena eina per kiemą dulkintis su mano vyru?
367
CD REISS
Dalis manęs juo pasitikėjo. Antra vertus, šio žaidimo

taisyklės mane nuolat stebino. Maniau, kad valdydamas
mėnesį laiko jis nuolat mane dulkins. Tikėjausi tiesiog
išjungti savo mąstymą ir jausmus.
Sąraše buvau palikusi dalijimąsi, nes jis manimi nesi-
dalytų.
O ką, jeigu tai reiškia, jog ir aš juo dalysiuosi?
Tai man neturėjo rūpėti. Aš buvau jį palikusi. Buvau
išsiuntusi paketą su laišku, kuris gulėjo ant virtuvės stalo.
Nuolat jį tikinau, jog niekad nebegrįšiu. Kad aš jo nemy
liu ir jo negeidžiu.
Taigi turiu susitaikyti su tuo, kad ji ateis čia, leisti savo
vyrui bučiuoti ir liesti ją, ir...
Praėjo akimirka nuo tada, kai įsižiebė šviesa, kol aš
supratau, jog negaliu su tuo susitaikyti. Ne. Jokiu būdu.
Palauk. Sustok. Jeigu negali su tuo susitaikyti, tau terei
kia likti ištekėjusiai, ir tada visas sis vargas bus veltui.
Tikrai. Aš puikiai jaučiuosi. Labai puikiai. Tik norėjau
žinoti. Norėjau pamatyti, ar tai ji ateina per kiemą. Tu
rėjau žinoti. Mano smalsumas buvo gyvas padaras, kurį
reikėjo šerti.
Išsirangiau iš po antklodės, nuleidau koją ant grindų
ir trūktelėjusi atsistojau. Buvo sunku išlaikyti pusiausvy
rą be rankų, buvau pusiau susilenkusi, negrakšti, nesusi
vokiau savyje, bet padėjau kelį ant suoliuko prie lango ir
pažiūrėjau į lauką.
368
Serena nėjo dulkintis su mano vyru. Ji netgi nesiartino

prie pagrindinio namo.
Ji buvo savo suknistame tarpduryje, bet priešais stovė
jo Adamas ir su ja šnekučiavosi. Jis perėjo per kiemą. Jinai
pasitraukė jam iš kelio, ir jis įėjo į studiją. Ji uždarė duris.
Mano širdį užplūdo sekinantis įniršis. Teisėtas, kartus,
bejėgiškas įniršis.
Priglaudžiau kaktą prie šalto stiklo. Mano veidas per
sikreipė, raumenys įsitempė, aš netekau kvapo. Pravirkau.
Šviesa lauke užgeso.
Ar tu nesiprašei šito?Ar nenorėjai nuojo išsilaisvinti?Ko
dėl nesidžiaugi?
Tik ne šitaip. Norėjau, kad būtų lengviau, ir kartu ži
nojau, jog kuo lengviau man, tuo sunkiau Adamui. Lyg
skausmas būtų buvęs vieno laimėjimas, o kito pralaimėji
mas. Lyg nebūtų buvę daugiau ką veikti.
Mano veidas buvo traiškanotas ir šlapias. Negalėjau
nusišluostyti nei nosies, nei skruostų. Trūktelėjau juostas,
bet jos nebuvo lengvai nuimamos. Jos buvo sukurtos tam,
kad patirčiau jo galią.
Koljis dulkina nuolankiąją.
Velniop jį. Velniop Sereną. Velniop visą šį sandėrį. Aš
nebuvau tam sukurta. Iki šiol man patiko šitas šlamštas,
bet jis peržengė ribą. Visas ribas. Jis turėjo būti kitame
kambaryje, kol aš surišta. Sakė, kad ten bus, bet užuot
buvęs išlėkė duoti jai tai, ko nenorėjo duoti man.
369
CD REISS
Kai pagalvojau, kad jiedu dulkinasi, mano kūną už

plūdo nekantrus ir nepatenkintas susijaudinimas. As ne
galėjau mąstyti. Negalėjau net pykti, nes tenorėjau būti
išlaisvinta.
Mano akys prisitaikė prie apšvietimo, tad apžvelgiau
kambarį. Lovos kojūgalyje buvo neaukštai įtaisytas stry
pas tarp dviejų aukštesnių stulpų. Tiks.
Užmečiau ant jo koją, vos nenugriuvau, kol vienu ke
liu įsirėmiau į čiužinį, o tuo metu bandžiau išlaikyti svorį
koja ant grindų. Atsirėmiau petimi į stulpą ir nuleidau
savo sudrėkusią lytį ant lygaus kojūgalio medžio.
Košiau per dantis orą. Gerai. Viskas gerai. Trynima
sis sukūrė įtampą, kurią reikėjo atpalaiduoti ir kurią aš
galėjau valdyti. Judinau klubus ant medžio paviršiaus,
paslysdama centimetrą į vieną pusę, tada į kitą, o stulpas
įsirėždavo man į petį, kai stumdavausi link jo.
Dulkinau kojūgalį kaip žvėris, greitai pirmyn ir atgal,
turėdama tik vieną tikslą.
Pagaliau.
Medis įšilo, kai kraštelis virš mano klitorio trynėsi pir
myn ir atgal, nukreipdamas kraują man tarp kojų; kli
toris sukietėjo. Aš užsimerkiau ir prasižiojau. Jojau ant
lovos, kol mano nugara išsilenkė ir aš tęsiamai, piktai su
niurnėjau.
Nes velniop jį, kad suteikia orgazmą jai, o ne man. Ir
velniop jį, kad liečia ją ir myli ją vis dar būdamas vedęs
370
mane. Ir velniop jį, kad pririšo riešus man prie šlaunų ir

nebūna ten, kur sakė būsiąs. Ir galiausiai velniop mane,
kad jį palikau ir tikėjausi, jog jis nesidulkins su gražia ir
prieinama moterimi.
Velniop mane ir mano nesugebėjimą jo mylėti.
64 skyrius
Mano mama sakydavo, kad aš geriausia dukra pasau

lyje. Paauglystę praleidau pasakodama žmonėms, kad ji
padarė mane tuo vyru, kuriuo tapau užaugusi. Jie juok
davosi, o ji vaidindavo susinervinusią. Juokiausi dėl to,
kol ji tapo pernelyg ligota pykti ar veikti ką kita. Paskuti
nį mėnesį tegalėjo tik kvėpuoti. Po trijų mėnesių sumau
tų prognozių vis tiek nustebau, kai vėžys ją įveikė.
Nėjau į laidotuves. Negalėjau pakęsti, kad būrys Niu
jorko šviesulių pasakos man, kaip jiems gaila. Kaip nar
siai ji laikiusis ir kokia nuostabi menų globėja ji buvo.
Negalėjau pakelti dar vienos istorijos apie jos sąmojin
gumą ir protą arba girdėti, kaip kitas draugas (kurį vos
pažinojau) klausia manęs, ar man ko nereikia.
Man reikėjo, kad mama sugrįžtų. Man buvo dvide
šimt. Buvau suaugusi visiems tikslams bei uždaviniams ir
kartu vaikas, kuriam reikėjo motinos.
372
Taigi vietoj laidotuvių nuėjau į Metropoliteną. Norė

jau savo mamos, taigi žiūrinėjau meno kūrinius. Mano
širdyje ji juose gyveno.
Kai man buvo dvylika, ji nusivedė mane pirkti lie
menėlių į Blumingdeilą. Buvau drovi ir sumišusi, bet
jos dalykiškas elgesys ir meilės kupinas prisilietimas
mano bundančio seksualumo tikrovę darė pakeliamą.
Su mažu rudu maišeliu, pilnu A dydžio kaušelių, ji nu
sivedė mane į ypatingą parodą Frick galerijoje. Penkto
sios aveniu dvare buvo daugybė didingų senųjų meistrų
paveikslų iš privačios kolekcijos. Mama kurį laiką buvo
muziejaus tarybos narė, kol neišdavė kiekviena moteriš
ka kūno dalis.
Liemenėlių dieną Frick galerijoje buvo eksponuoja
mi impresionistų darbai, įkvėpti senųjų meistrų ar kitų.
Paplepėjome, o tada ji sustabdė mane priešais ypatingą
paveikslą ir papasakojo apie vyrus. Nebuvau pasirengusi
to išgirsti, bet įsidėmėjau.
Jos laidotuvių dieną nėjau į Frick. Nuėjau į Metro
politeną pamatyti to paties paveikslo. Tą vasarą buvau
pastebėjusi, kad jis paskolintas iš Mušte de Orsayyir kaž
kaip kvailai užsisvajojau, kad mama pasitaisys ir mudvi
jį dar pamatysime. Tačiau ji mirė.
Gydytojai turėjo man pasakyti, kad susilaukusi vai
kų išsioperuočiau gimdą, kiaušides ir gimdos kaklelį. Jie
apsiribojo rekomenduodami profilaktinę mastektomiją.
373
CD REISS
Kodėl moteriškos dalys tokios kaprizingos?Kodėl mes ne

susergame rankos vėžiu?Nosies, akių vėžiu?Kodėl moterišku
mas tiek daug mūsų nužudo?
Liemenėlių diena.
Laidotuvių diena.
Jas skiria aštuoneri metai, ir vis dėlto jos susipynusios
kaip palaidi galai siuvinių dėžutėje.
Liemenėlių dieną Manė paveikslas Pusryčiai ant žolės
buvo turbūt pirmasis mano pamatytas metapaveikslas. Du
visiškai apsirengę vyrai sėdi ant žolės ir mėgaujasi pikniku
su nuoga moterimi. Už jų kita moteris vilki permatomą
baltą suknelę. Šviesa ir proporcijos pasakoja istoriją in
telektiniame lygmenyje. Tai paveikslas, vaizduojantis pa
veikslą, kuriame menininkas ir jo draugas žengia ant dro
bės aptarti vaizdinio, kaip nuogos moterys maudosi.
- Ką manai apie šitą? - tada paklausė mama, pasuk
dama riešą į paveikslą. Jis buvo vienas iš daugelio, ir aš
nenumaniau, kodėl ji sustojo priešais.
- Neįprastas apšvietimas, - pasakiau suspausdama savo
maišą Adydžio kaušelių.
Ji kilstelėjo antakį.
- Kaip tai priverčia tave jaustis?
Nuoga moteris ranka pasiekiama dviemapsirengusiems
vyrams? Viena jos pėda tarp prieky esančio vyro kojų, pati
labai arti už jos esančio vyro. Ji žvelgė į žiūrovą kviesdama
padaryti išvadas. Ji nesijautė nepatogiai - aš jaučiausi.
374
- Puikiai, - atsiliepiau. Man buvo dvylika.

- Ar tau įdomu, ką nuoga moteris veikia su dviem
apsirengusiais vyrais? Kaip manai, kokia to esmė?
- Manė buvo tik beatrandąs fotografiją, taigi...
- Dominavimas, - nutraukė ji, nusisukdama nuo ma
nęs į paveikslą. Ji susilaukė manęs jau būdama pagyvenu
si, ir trisdešimt procentų jos kietai surišto kuodo plaukų
buvo pražilę. - Tai rodo, kaip vyrai valdo moteris. Ji nusi
rengusi dėl jų, ir, suprantama, jų akimis žiūrint, ji puikiai
jaučiasi, nes tai deramas užsakymas Eduarui Manė. Tas
su kvaila skrybėle? Rodo savo draugui, kas jai tarp kojų.
Jiedu užvaldys ją, ir ji atsiduos savo nuogu kūnu jiems
abiem.
375
CD REISS
- Mama... - bandžiau ją nutildyti. Bijojau, kad kas

nors ją išgirs ir pamatys, ką aš galvoju. Nuogalė atsilošia
atgal ir prasižergia, o du vyrai stovi virš jos, spokso į jos
kūną ir svarsto, kaip geriau juo pasinaudoti.
-Ką?
- Ar gali kalbėti tyliau?
- Nesakau nieko, ko nebuvo pasakę istorikai. Štai kaip
vyrai priverčia jaustis moteris.
Šitaip? Lygjiems reiktų nusišlapinti, bet visiškai kitoje
vietoje? Aš pasijutau ištinusi ir slidi, troškau visiškai apsi
rengusių vyrų dėmesio, ir tai buvo siaubinga.
Esu buvusi seksualiai susijaudinusi ir anksčiau, ypač
kai radau tėčio pornografinius žurnalus po vonios stalčiu
mi. Plika oda, varpos ir pražiotos burnos. Moterys rau
donais smailiakulniais ir korsetais. Istorijos, iš kurių suži
nojau žodį pimpis ir išmokau tinkamai vartoti žodį lytis.
Žurnalai buvo labai gerai paslėpti, ir aš visad padėdavau
juos tiksliai taip, kaip buvau radusi, kol susimąsčiau, ar
tik jis nenori, kad juos surasčiau. Įdėjau kartą juos atgal
atvirkščiai. Kitą dieną jie dingo.
Vyrai, - pasakiau sau laidotuvių dieną po aštuonerių
metų.
Manė paveikslas vis dar mane jaudino, bet kartu ver
tė pykti. Su pykčiu buvo lengviau susitvarkyti. Jis turėjo
objektą. Negalėjau pykti ant savo mamos, nes ji sirgo ir
mirė, bet galėjau susijungti su ja per įniršį.
376
- Vyrai stengsis tave užvaldyti, - pasakė ji liemenėlių

dieną. —Jie mano, kad tai jų teisė. Jų privilegija. Jie pa
darys viską, kad sužlugdytų tave. Suplėšytų tave gabalais,
jei jiems leistum.
Žiūrėjau į medines Metropoliteno grindis ir prisimi
niau tą pačią sceną Frick galerijoje prieš aštuonerius me
tus. Girdėjau jos žodžius savo galvoje taip, lyg ji tebebūtų
gyva.
- Tai ne jų kaltė. Jie taip išauginti. Turi rasti stiprų
vyrą. Naudokis juo, kad pati taptum stipresnė, ir jeigu
jis tave mylės, jis norės būti išnaudojamas, kad tau būtų
geriau.
- Ar todėl tu ištekėjai už tėčio?
- Tavo tėtis drėbtas iš kitokio molio. Aš leidžiu jam
naudotis manimi, kad jam būtų geriau, nes myliu jį.
Dabar jis mano - iš kitokio molio. Turėjau būti stipri
dėl jo. Turėjau juo pasirūpinti ir užtikrinti, kad jis gyven
tų taip, kaip mano motina būtų norėjusi. Visa kita buvo
stiprybės ir moteriškumo praradimas.
65 skyrius
ESAMASIS LAIKAS: VIENUOLIKTOJI DIENA
Kažkuriuo metu užmigau. Nusiritau nuo kojūgalio

kaip nerangus vienos nakties nuotykis, kojomis užsitem
piau pūkinę antklodę ir laukiau, kol vėl įsižiebs judesio
jutiklių lempos, nors ir bandžiau paneigti, kad man rūpi.
Naujai iškritusio sniego baltumoje atsispindėjo saulė.
Šviesa buvo raibuliuojanti ir negailestinga.
—Labas rytas, —tarė Adamas pro duris, kurios jungė
mūsų kambarius; buvo visiškai apsirengęs: ilgomis laisvo
mis kelnėmis ir priekyje užsagstomais marškiniais.
Nusisukau. Negalėjau į jį žiūrėti. Žinoma, buvo atsi
palaidavęs.
Jis pakėlė pūkinę antklodę nuo žemės ir užmetė ant
kėdės. Tada praskėtė mano kojas ir patikrino mane, lyg
žiūrėtų, kas po gaubtu. Jo elgesys buvo žeminantis ir
gniuždantis.
378
Ir?..
Jaudinantis. Keistai. Po perkūnėliais!
- Labas rytas, - atsakiau. Nenorėjau, kad jis žinotų
mane supykus. Man neturėjo rūpėti, ir aš nesiruošiau su
teikti jam savo pavydo galios.
Jis perbraukė pirštais per paklodes, tikrindamas kam
pelį po kampelio. Pripažinsiu, man buvo smalsu, ką jis
daro, bet buvau per daug susierzinusi, kad klausčiau.
Adamas perėjo į kitą lovos pusę ir sustojo prie kojūga
lio. Palietė jo paviršių piršto galiuku. Stebėdamas mane,
įsikišo nykštį į burną, ištraukė pokštelėdamas lūpomis ir
perbraukė šlapiu nykščiu tą vietą, kur aš naktį jojau.
Vėl įsikišo nykštį į burną.
-Tu tebeturi skaniausią lytį, kokią esu ragavęs.
Turėjau susigėsti dėl to, kaip jis elgėsi su manimi. Dėl
to, kaip jis mane tikrino. Dėl to, ką leidau jam daryti su
savo kūnu. Bet mano gėda kilo tik iš vienos vietos. Aš su-
simoviau. Buvau silpna ir nuvyliau jį. Buvau sakiusi, kad
darysiu, ką jis lieps, trisdešimt dienų. Tai buvo sandėris,
ir aš sutikau jame dalyvauti mainais į lengvas skyrybas. Aš
netesėjau savo pažado. Ir vėl.
Jis atsisėdo gale lovos, iš akių tryško nusivylimas.
Taigi turėjau savo priežastį imtis sunkiosios artilerijos.
- Koks Serenos skonis?
Jis atsakė ne iš karto. Atrišo mano kairiąją pusę. Sulen
kiau ranką. Ištiesiau. Vėl sulenkiau.
379
CD REISS
- Kiek prisimenu, jos lyties skonis - kaip įprastinės

antradienio lyties.
- Antradienio lyties?
- Taip, —jis atsistojo ir perėjo į kitą lovos pusę. Buvo
tai padaręs tuziną kartų per pastarąsias dvidešimt keturias
valandas ir kaskart labiau mane žeisdavo.
- Įprastinės antradienio lyties. Nieko ypatingo. Tai ne
įbauginta rizikuojanti šeštadienio vakaro lytis, - jis atrišo
mano dešiniąją pusę. - Ne sekmadienį dieviškai garbina
ma lytis. Antradienio lytis.
Išlaisvinta atsisėdau ir pasitryniau riešus.
- O koks mano skonis?
- Kaip kojūgalio, - jis žengtelėjo atgal ir ištiesė ranką
link vonios. - Prileisk vonią. Grįšiu po keturių minučių
tavęs išprausti.
Jis išėjo. Nenusisuko supykęs ir neišsisukinėjo žadėda
mas ką nors velniška. Jis tiesiog... Išėjo.
Gėda, kad jis pagavo mane susimovusią, buvo didesnė
už visas kitas. Ne gėda dėl nuogumo, kad mane tikrina
kaip naminį gyvulį, ir ne pažeminimas, kad mane sek
sualiai sujaudino abu dalykai. Susimauti buvo didžiausia
gėda.
Paleidau vandenį į vonią tokį karštą, koks tik bėgo, ir
atsisėdau ant mažytės medinės kėdutės stebėdama, kaip
vandens kolona čiurlena apsupta garų. Negalėjau kvė
puoti. Nenorėjau verkti. Aš stipresnė.
380
Bet akivaizdu, kad stipresnė nebuvau. Nebežinojau nie

ko apie nieką. Nei apie savo vyrą, nei apie save. Ničnieko.
Kai Adamas grįžo, kambaryje tvyrojo tirštas rūkas, o aš
ėmiau žliumbti šlapiai ir garsiai. Jis susirietė priešais mane
ir padėjo rankas ant mano virpančių pečių.
- O Diana, - švelniai tarė traukdamas mane į save.
Negalėjau atsispirti. Norėjau, bet neatsispyriau, nes
kartu ir norėjau, ir nenorėjau. Svarsčiau apie abu troš
kimus, o tuo metu jis čiuožė vonios kraštu, kol atsisėdo
taip, kad mano nuogas kūnas išsitiesė skersai jo. Verkiau
garsiai, nes buvau sutrikusi. Jis mane trikdė. Aš pati save
trikdžiau. Mano jausmai ir troškimai lakstė zigzagais po
visą erdvę.
Verkiau ir verkiau. Mano vyras mane laikė apkabinęs
rankomis ir kojomis, o vonios čiaupas ūžė ir garavo. Ada
mas nieko nesakė ir nieko neklausė, tiesiog laikė ir sūpavo
mane.
Aš jam leidau. Neturėjau jėgų aiškintis. Leidau jam
mane raminti. Leidau jam nurodinėti. Leidau visiškai ap
glėbti mane. Verkiau, bet širdyje snūduriavau. Mano vertė
išsiliejo ašaromis. Kai jis pasilenkė į vonią užsukti vandens,
ilgėjausi jo rankų, bet man jų nebereikėjo.
- Pati galiu išsimaudyti, - atgalia ranka nusišluosčiau
ašaras.
- Žinau, - jis pasiraitojo rankoves. - Bet tai mano pre
rogatyva.
381
CD REISS
Kai rankovės buvo atraitotos iki alkūnių, jis ištiesė

ranką. Paėmiau ir leidau jam padėti įlipti į vonią. Kai pa
sinėriau ir išsitiesiau, mano oda ties vandens linija degė.
Adamas pamirkė vonioje plaušinę, nugręžė ją ir prispau
dė man prie veido.
- Kalbėk, - sukomandavo.
Jis neklausė, ar aš noriu kalbėti ir ar gerai jaučiuosi. Jis
tiesiog pasakė, ką daryti, ir keistai palengvėjo. Man nerei
kėjo rinktis, ar kalbėti intymiu tonu. Nereikėjo spręsti, ar
užkrauti jam šią naštą, ar vėl įlįsti į savo kiautą. Jis neliepė
pasakoti jam. Pašalino save iš lygties nurodydamas man
apie tai kalbėti ar su juo, ar su savimi, ar su keturiomis
sienomis.
- Negaliu sudėlioti iš eilės, - atsiliepiau.
- Pasakok, kaip išeina.
Aš giliai įkvėpiau ir ėmiau kalbėti, kol jis braukė mano
kūną plaušine.
- Ką dabar darai? Prausi mane taip, lyg būčiau šuniu
kas arba, tarkim, tavo automobilis. Gali mylėti tuos daik
tus, bet jie yra objektai. Ar supranti? Kaip tau taip gerai
sekasi? Aš nežinau... Nežinojau, kad tu toks. Ir aš siuntu
ant savęs, kad nesupratau to, ir siuntu dėl to, kad... Siun
tu ant savęs dėl to, kad tai mane seksualiai sujaudina. Vi
sos šios nesąmonės. Maniau, kad tiesiog tai pakęsiu, bet
visą laiką esu susijaudinusi. O vakar vakare aš geidžiau
tavęs. Labai geidžiau. Nenorėjau dulkintis su medienos
382
gabalu. Norėjau, kad tu mane išdulkintum, bet tu nuėjai

dulkinti Serenos. Ir tau to reikėjo. Tau reikėjo ją išdulkin
ti, nes aš tave palikau, ir kodėl tu turėtum man ką nors
duoti, kai aš viską iš tavęs atėmiau? Aš ją irgi išdulkinčiau.
Vėl pravirkau. Jis braukė plaušine per vidinę mano
šlaunų pusę.
- Aš daugiau nei daiktas, - žliumbiau. - Daugiau
negu vien tik turtas. Aš valdau daugiamilijoninę kom
paniją su savo vyru ir nesirūpinu pardavimais ar pelnu
dienų dienas. Kas aš dabar?
Atsilošiau vonioje ir leidau jam šveisti mano pėdas.
- Tu nuolankioji, - jis tai pateikė kaip faktą.
- Moterys iš prigimties nėra nuolankios.
- Dauguma nėra.
- Bet aš esu? Eik šikt!
- Tai ne įžeidimas. Tai ne feministinis teiginys. Tai
miegamojo terminas. Neigiau tai nuo pat tada, kai pama
čiau tave, nes nenorėjau, kad būtum nuolankioji. Nuo
lankiosios mane gąsdindavo. Tai tu man atvėrei akis. Kai
tai padariau, pirmą kartą tave išvydau. Tu esi nuolankio
ji, ir manyje tūnantis dominantas visada tai žinojo, - jis
švelniai nuleido mano pėdą į vandenį. - Tai nėra gėdinga
ir tai nereiškia, kad mudu nesiskirsim.
Čiaupas lašėjo. Mano oda dilgčiojo. Jo ranka perbrau
kė vandens paviršiumi palikdama už savęs raibuliuojan
čią V formą.
383
CD REISS
- Man sunku... - turėjau nutilti, nes mano gerklėje

susidarė lipnus gniutulas. Jis galėjo virsti rauda vos man
prabilus. - Būti čia, kol tu dulkiniesi su Serena. Nesakau,
kad kaltinu tave. Bet tai sunku.
Jo išraiška nepasikeitė. Jokio nustebimo. Jokio skubė
jimo nuraminti.
- Kodėl tai sunku?
- Tu mano vyras.
Užsidengiau rankomis lytį. Refleksas, kurio nesupra
tau, bet buvau bejėgė suvaldyti.
- Ir? - jis patraukė mano rankas.
- Nėra jokio ir. Neturėtų būti.
- Paaiškink pati sau. Garsiai, kad ir aš girdėčiau.
Žinau, ką jis norėjo išgirsti. Tiesą. Žodžiais. Tą dalį
manęs, kurią buvau nugrūdusi gilyn, nes ji buvo reakcin
ga ir nesubrendusi.
Negalėjau jam atsakyti.
- Aš pavydžiu, —sušnibždėjau.
- A, - jis vėl perbėgo pirštais per vandens paviršių, pa
sukdamas prie mano kelio ir žemyn mano koja. - Papasa
kok, kas verčia tave manyti, kad aš dulkinuos! su Serena.
- Vakar vakare įsižiebė šviesa, o vėliau nebeįsižiebė.
Nenorėjau jam sakyti, kad atsikėlusi pamačiau jį prie
durų. Norėjau, kad jis tai paneigtų. Pasakytų, kad ten
buvo katė arba paukštis. Sugalvotų, kaip išsisukti.
- Žinau, sakiau tau, kad būsiu gretimame kambary
je. Atsiprašau, kad išėjau. Nuėjau ten patikrinti, kaip ji.
384
Židinys senas. Jeigu jis nustoja šilti naktį, o jai nepatogu

ateiti čia, gali kilti bėdų.
- Tu ten buvai ilgą laiką.
Vandeniui vėstant, jis perbraukė man per koją, šįkart
su tikra meile, paskendęs mintyse.
- Mudu šiek tiek paplepėjome. Galbūt keturiasdešimt
penkias minutes. Ji vieniša, - Adamas pažvelgė į mane. -
Kaip ir tu buvai už manęs ištekėjusi.
-Jeigu ją pabučiuotum, ar pasakytum man?
-Ne.
-Ne?
Kodėl užlūžo mano balsas? Aš jo netgi nemylėjau.
Broviausi per tirštas mūsų santykių nuosėdas.
- Ne. Aš tave palikčiau, - jo ranka gulėjo vidinėje
šlaunų pusėje ir glostė mano centrą. - Nebeprisiliesčiau
prie tavęs.
Bet jis švelniai lietė mano kojas ir tai buvo jo atsaky
mas. Praleidau visą naktį sakydama sau, kad jis galėtų ją
išdulkinti vos panorėjęs, o jis man sako, kad to nedarė.
- Negarbinga iš mano pusės tempti tave dviem kryp
timis, - pasakiau.
- Negarbinga tai, kad Stefanas su Serena apskritai yra
čia. Negarbinga šaltas oras. Negarbinga, kad Stefanas iš
važiavęs į miestą. Galėčiau sudaryti ir didesnį sąrašą, jei
pridėčiau viską, ką esu padaręs, bet vanduo šąla.
Jis padėjo man išlipti iš vonios ir apsuko storu rankš
luosčiu.
385
CD REISS
- Ačiū, - padėkojau.
- As vis dar turiu tave nubausti, kad nepaklusai man.
Žiūrėjau į grindis susigėdusi ir susinervinusi tuo pačiu
metu.
- Kalbėk, - sukomandavo jis.
- Skamba siaubingai. Nepaklusau tau.
- Ar as esu tau kada įsakinėjęs prieš mums čia atvyks
tant?
-Ne.
- Miegamojo žaidimai. Štai kas čia yra. Bet jie rimti,
ir, kai žaidžiame teisingai, kiekvienas laimi, - jis paėmė
mane už smakro ir privertė pažvelgti jam į akis. - Aš ilgą
laiką nesijaučiau teisus. Man reikia nors šį kampelį savo
pasaulio turėti valdomą. Tu esi vienintelė didžioji mano
gyvenimo meilė, bet tau šito nereikia. Tau gali tai patikti,
bet tau to nereikia. Man reikia.
Linktelėjau, o jo ranka spaudė man smakrą.
- Dabar gali sprukti, išsidžiovinti, pasirūpinti savo rei
kalais. Būk apačioje su naktiniais, ten aš tave nubausiu.
Supratai?
- Taip.
Jis nuleido ranką ir pasuko lauk. Prie durų sustojo ir
atsigręžė.
- Tau gali tai patikti.
-Taip, - pakartojau. Beveik pasakiaupone, bet prarijau
šį žodį. Sutartyje numačiau, kad jo nevadinsiu nei ponu,
nei šeimininku. Nemaniau pasiduoti, jei liežuvis susipins.
66 skyrius
Kas, jeigu apsimesčiauyjog viskas gerai?Kas, jeigu liep

čiau sau rizikuoti viskuo?Neleisčiau šimtui metųfeminis
čių kovos man trukdyti?Tiesiogpamirščiau tai iki mėnesio
pabaigos?Kas, jeigu pasirinkčiau vaidinti šį vaidmenį su
viskuo, ką turiu? Dėl smagumo? Nes nebuvo taip blogai.
Nes man tai patiko. Nes as rizikavau daugiau laimėti nei
prarastu
Turiu pasirinkti tai labai laisvai ir sąmoningai. Ar ga
liu?
Ar galiu?
Parašiau didelį klaustuką sakinio gale ir nulipau laip
tais žemyn. Salia paprastų pusryčių - skrebučio ir vaisių-
buvo paliktas ranka rašytas raštelis.
Aš kabinete.
387
CD REISS
Valgiau priešais stiklinę sieną, žvelgdama į jūrą. Gali

nis kiemas ir paplūdimys buvo padengti nuobodžiai bal
tu sniegu. Norėjau išeiti ir jį sugadinti. Išpėduoti savo
vardą. Kartą mudvi su mama priešais savo namą pasta
tėme senę besmegenę, o durininkas uždėjo jai skrybėlę ir
paradinius antpečius, tik vėliau sužinojo, kad tai moteris.
Jis nusijuokė ir atsiėmė savo skrybėlę, lyg lytis nebūtų
leidusi jai atidaryti durų.
Štai aš valgau skrebutį ir svarstau, ar reikia atsiklaupti
įėjus į kabinetą.
{dėjau lėkštę į kriauklę, išploviau ir nuėjau į vakarinę
namo pusę. Adamas sėdėjo prie stalo. Prie jo buvo pasta
tyta kėdė. Ant atlošo užmestas chalatas.
Man priartėjus prie durų jis pažvelgė į viršų ir atsistojo
pakeldamas chalatą.
- Atsiprašau, - tarė. —Mes turime nutraukti sceną.
Užsimesk šitą.
- Ką tai reiškia?
Jis padėjo man įkišti rankas į rankoves. Užsirišau cha
lato diržą.
- Tai reiškia, kad mes turime dvi bėdas. Kurią įvar
dyti pirmiau? Tą, kur galime ką nors pakeisti, ar tą, kur
negalime?
- Tą, kur negalime. Šitaip užbaigsime reikalą.
- Gerai, - jis parodė įrašą telefone.
388
ĮSPĖJIMAS APIE BAISIĄAUDRĄ

Stiprūs vėjai ir daug kritulių.
Numatomi elektros ir ryšio sutrikimai Hiter Hilso valstybi
nioparko rytinėje dalyje.
Imkitės atsargumopriemonių.
- Gal mums reikia išvykti? Dėl saugumo? - paklau

siau tiesdama atgal telefoną.
- Reikėtų. Bet Tjeris ir Vila vakar automobiliu išvažia
vo į Kvinsą, ir jeigu aš jų paprašysiu grįžti mūsų paimti,
visi keturi įstrigsime čia.
- Penki. Serena penkta.
- Penki. Esame darę taip ir anksčiau. Viskas bus gerai.
-Tvarkoj. O kokia kita bėda?
- Dviejų mažmenininkų kainos.
Jis pasuko nešiojamąjį kompiuterį į mane, o aš pasi
lenkiau pažiūrėti. Vienas iš mūsų didžiausių mažmeni
ninkų atpigino tiražą, kitas pasekė jo pavyzdžiu.
- Mėšlas. Kiek mes praradome?
Adamas ištiesė mano telefoną.
- Kelis tūkstančius. Kurio tu nori imtis?
- Aš paskambinsiu Leikui, o tu Sondai.
- Gerai.
Jis atsisėdo ir prisitraukė kėdę arčiau manęs. Nesupra
tau kodėl, kol jis link manęs pastūmė nešiojamąjį kom
piuterį. Jis ruošė vietą man atsisėsti šalia jo.
389
CD REISS
- Adamai?
-Ką?
Ko aš norėjau iš jo? Negalėjau sudėlioti atsakymo. Jis
atsakė man lyg skaitydamas mano mintis, o veide nušvito
visažinio šypsena.
- Aš vis dar baudžiu... Sonda! Labas, mes tiesiog žiū
rėjome į šią kainą ir...
Jis tęsė kaip normalus žmogus. Nusipurčiau nuolan
kumą, kurį buvau prisiėmusi, ir kibau į telefoną. Galėsiu
pratęsti vėliau.
Tik po pusvalandžio supratau, kad ištariau jo vardą, ir
jis sureagavo ramiai.
67 skyrius
Apsivilkau savo mėgstamą palaidinę. Tą, su skrendan

čiais paukščiais. Gavome staliuką „Metropolyje“ kompa
nijos jubiliejui atšvęsti, tad norėjau atrodyti ypatingai.
Adamas, kaip visada, vilkėjo kostiumą: tamsiai mėly
ną su krakmolytais baltais marškiniais. Aukštas ir tiesus,
plačių pečių ir siauro juosmens, įsisegė platinines pirami
džių formos sąsagas. Jis tuo pačiu metu mane šnekino ir
nekreipė į mane dėmesio. Kažkas apie darbą. Bla bla bla.
Tai buvo svarbu, bet man nerūpėjo. Mačiau tik jo plaš
takas, kokios jos raumeningos ir plačios. Kaip sklandžiai
dirbo kiekvienas pirštas jam taisantis rankogalius.
Kai per kilpas perkišo diržą, mano keliai tapo lyg va-
tiniai. Mudu jau buvome kartu pakankamai ilgai, kad
miegamojo rutina nusistovėtų, bet ne tiek ilgai, kad ji
nusibostų.
391
CD REISS
Tą dieną norėjau kažko kitaip. Negalėjau išreikšti žo

džiais, bet jaučiau tai savo kaulų čiulpuose. Norėjau nu
silenkti taip, kaip niekad anksčiau nebuvau nusilenkusi.
Ne, aš norėjau, kad jis mane palenktų. Mintis, kaip jis
mane stumia žemyn, judina ir naudojasi manimi, pavertė
mano vidurius šilto skysčio kaupykla.
- Adamai? - mano balsas užlūžo. Mačiau tik jo rankas,
laikančias diržą.
-Ką?
Reikėjo pasakyti jam, ko noriu, bet nepajėgiau. Norė
jau, kad jis pasakytų, ko aš noriu, o tada pareikalautų šito.
Norėjau būti išlaisvinta nuo norų. Nuo sprendimų. Gei
džiau šių rankų ir patrauklios pabaisos, kurią slėpė diržas.
Nežinau, kas man užėjo, bet puoliau priešais jį ant ke-
lių.
Jis nesujudėjo. Nežiūrėjau į jį, nes nežinojau, ką daryti.
Būčiau galėjusi ištraukti jo varpą, bet tai būtų sugadinę
šios akimirkos žavesį.
Jis palietė mano skruostą. Aš pasisukau, tik vos vos,
pravėriau lūpas ir paėmiau į burną jo pirštus.
Su pribloškiamu valdingumu jis įkišo pirštus gilyn
man į gerklę, ir aš leidausi. Iki pat galo. Jis įkišo pirštus
lyg tikrindamas, kaip giliai galima grūsti. Stengiausi ne-
žiaukčioti, nes jeigu jis nori, kad priimčiau jo ranką, aš
tai padarysiu. Tiesiog tam, kad suteikčiau jam malonumą.
Kad įrodyčiau, kiek galiu jo priimti.
392
S A N T U O K O S ŽAIDIMAI
Pažvelgiau aukštyn į jį.

Jis buvo Adamas. Tas pats vyrukas, bet kitoks. Neran
du žodžių tam paaiškinti, bet žinau - jis išgirdo, ko aš
noriu. Jis ištraukė pirštus, ir aš ėmiau kvėpuoti.
Norėjau, kad jis išsitrauktų varpą. Norėjau, kad duotų
ją man. Nenorėjau rodyti jokios agresijos.
Taigi sudėjau rankas sau už nugaros. Žvelgiau į priekį
laukdama, kol jo rankos atsidurs mano regėjimo lauke ir
numaus kelnes.
Laukiau.
- Mums reikia eiti, - pasakė jis. - Galėsime pratęsti
vėliau.
Mano širdį sukaustė baimė. Klūpėjau prieš jį nuleidu
si akis, už nugaros sudėtomis rankomis.
Pažvelgiau aukštyn į jį. Mano regėjimo lauke jis buvo
per aukštas, milžiniškas tarpkojis, o veidas - lyg mažas
taškelis horizonte.
Uždėjau rankas sau ant klubų.
- Puiku.
Atsikėliau nuo žemės, ir mudu nuvažiavome vakarie
nės Sąjungos aikštėje tylėdami. Jis teisus. Mes neturėjo
me laiko greitam pačiulpimui. Vis dar jaučiau spaudimą
savo keliuose, jo pirštus, valdančius mano burną, kaip
mano krūtinė atsikišo į priekį, kai sunėriau rankas sau už
nugaros. Jis atmetė mano pozą. Nenorėjo šito iš manęs.
Džiaugiausi, kad mes lygiaverčiai visuose reikaluose, ir
393
CD REISS
apie tai pagalvojusi paėmiau jį už rankos, kuri ilsėjosi ant

pavarų svirties.
Kai nuvažiavome iki restorano, jaučiausi išsekusi.
Maniau, kad esu alkana arba ištroškusi. Net po pirmojo
patiekalo ir stiklinės vandens buvo nemalonu. Priskyriau
tai blogai dienai ir nesusiejau su nutrauktu geiduliu. Tai
nieko ypatingo. Įtempta dienotvarkė nutraukdavo malo
nų laiko praleidimą, ir tai nebuvo nauja.
Supykusi apsimoviau kitas kojines, nes keliuose liko
skylės. Tai jaudino labiau, negu galėjau prisipažinti, ir
šis susijaudinimas turėjo nemenką nusivylimo atspalvį,
kurio pripažinti negalėjau. Jis kankino ir stingdė, kol nu
važiavau vakarienės nepajėgdama net sau atskleisti tiesos.
Norėjau, kad mane valdytų. Norėjau atsiduoti, ir jis tai
sustabdė todėl, kad, jo žodžiais tariant, spaudė laikas.
Bet žinau, kad jis saugojo mane nuo blogiausių mano
impulsų, ir gėda, kad aš apskritai jų turiu, užčiaupė mano
lūpas. Kol nuvažiavome iki „Metropolio“ (mano many
mu, per anksti), dėkingumas ir nusivylimas sumišo į vie
ną jausmą ir nuotaika tapo neaiški, bespalvė.
Jeigu paplekšnojimas per nugarą ant mano tėvo sofos
buvo pabaigos pradžia, tai šį vakarą pabaiga įpusėjo.
68 skyrius
Kojinės buvo juodos ir siekė šlaunų vidurį. Nėrinių

viršuje buvo skaidraus silikono juostelė, kuri jas prilai
kydavo. Apsiavusi porą smailiakulnių batų, pažvelgiau
į save veidrodyje. Kojinės tarsi įrėmino mano trikampėlį,
ir kai pasisukau pažiūrėti, kaip atrodau iš nugaros, mano
sėdynė atrodė apvalesnė ir labiau viliojanti.
-Atsisuk, - liepė jis iš tarpdurio pamatęs, kaip žaviuo
si savo pačios kūnu.
Jis neprašė ir neklausė. Nepakėlė balso žodžio gale, lyg
tai reikštų klausimą. Nė nepasisveikino. Apsisukau, kad
jis galėtų pamatyti mane iš nugaros, tada iš šono ir galiau
siai iš priekio.
Iš to, kaip jis į mane žiūrėjo atsilošęs miegamojo tarp
duryje sukryžiuotomis rankomis, galėjau manyti, kad
aš pati patraukliausia jo visatoje. Ar per tuos penkerius
395
CD REISS
metus, kai esame kartu, jis kada nors žiūrėjo į mane ši
taip? Žiūrėjo lyg norėdamas mane gyvą suvalgyti, žiūrėjo
lyg trokšdamas manęs, bet dabar turėjo pranašumą, ir tas
pranašumas slopino mano pačios geismą atverdamas jį
lyg žaizdą.
- Vakar vakare, - jis pasitraukė iš tarpdurio. - Tu pasi
ėmei tai, kas buvo mano. Aš pasitikėjau tavimi, o tu dul
kinai kojūgalį.
Jis įėjo ir pakišo ranką po lempos gaubtu, paspaudė
vieną, du, tris kartus, kol apšvietimas tapo minimalus.
Tada atsistojo už manęs. Jaučiau, kad jis ten stebi, pla
nuoja. Ėjo aplink mane, stovėjo priešais mane ir virš ma
nęs. Jo tyla buvo kaip plėšrūno. Laikysena laukinė, bet
visiškai valdoma.
Nė neįsivaizdavau, už ko esu ištekėjusi. Ar buvau kvai
la ir naivi, ar įžvalgi?
-Tu sunkiai alsuoji, - jis atgalia ranka perbraukė man
per raktikaulį, krūtinę, sustandėjusį spenelį iki pilvo. Jo
elgesys nežadėjo nieko gero, bet tik tiek, kad leistų suvok
ti aplinką odos paviršiumi. - Rankas prie šonų. Kojas pe
čių plotyje. Nežiūrėk į mane, kol tau neliepsiu. Nesistenk
manęs paliesti, kol nepasakysiu.
Nuleidau žvilgsnį į jo batus. Nežiūrėti į jį reiškė, kad
aš nematysiu, ką jis daro, ir nežinosiu, ką jaučia. Tai kėlė
nerimą, o nežinomybė žadino jausmus. Aš paklusau. Jau
čiau, kaip juda oras. Sutelkiau daugiau dėmesio.
396
- Svarstau, kaip tave nubausti, nes negaliu naudoti

mentelių ar botago. Man pavargs rankos, kol įkrėsiu tau
tiek, kiek nusipelnei.
Stengiausi nesišypsoti. Prikandau lūpą. Suspaudžiau
abi lūpas. Galvojau apie kačiukus, kurie vidurdienį ban
do pereiti Penktąją aveniu.
Jis pasilenkė į mane. Atsispyriau potraukiui atsisukti ir
pažvelgti jam į akis.
- Nebus linksma, jei darysiu taip, kaip turėčiau da
ryti, —negalėčiau prisiekti, nes jo nemačiau, bet balsas
skambėjo taip, lyg jis pats šypsotųsi. - Smūgių neskai
čiuosime. Ne. Aš nustosiu tada, kai tavo sėdynė bus tin
kamai rausvo atspalvio ir kai tu atsiduosi taip, jog nustosi
manęs maldavusi, kad nebemuščiau.
Jis sugriebė mano užpakalį ir suspaudė. Nuostaba pri
vertė mane aiktelėti, ir tėkmė tarp mano kojų tapo tokia
greita, jog net skaudėjo.
- Tu taip labai nori patirti orgazmą, kad jį patirsi. Tu
jį jausi, kol orgazmai virs agonija. Tu maldausi skausmo.
Jis nustojo. Nesitikėjau, kad jau baigė, bet nusišalino.
Galvojau sutikti. Svarsčiau variantą Įtrauk mane, atme
čiau Kada pradėsim?ir prasižiojau ištarti trumputį Taip,
kai mums sutrukdė.
Vieną vakarą užtrukau kontoroje. Turėjo būti vienuo
likta valanda. Įėjo Adamas ir kažko manęs paklausė. Pa
šokau ir nustebusi supratau, kad miegojau sėdėdama.
397
CD REISS
Taip jaučiausi ir išgirdusi žingsnius koridoriuje. Jie ati

traukė mane nuo seksualinių pažadų fugos ir siautėjančių
hormonų. Pažvelgiau aukštyn į savo vyrą. Jo galva buvo
nukreipta į duris, o suspaustas žandikaulis sudarė aštrų
kampą su kaklu.
Jis šoko prie durų ir jas užstojo kaip tik tada, kai pasi
rodė Serena su žieminiu paltu, džinsais ir ilgaauliais batais.
Ji pažiūrėjo į mane, o aš nusigręžiau sustingusi iš baimės.
Mudviem prireikė vos sekundės vienai kitą apžiūrėti. Ji
su ilgaauliais ir žieminiu paltu. Aš nuoga ir nejudri, prie
šonų priglaustomis rankomis. Kai Stefanas tempė ją ke
liuku pririšęs prie pavadėlio, aš buvau pasišlykštėjusi ir iš
sigandusi. Ji buvo kaip žvėris. Vergė. Gabalas mėsos, kurį
reikia naudoti. O kokia buvau aš, stovinti kaip stulpas
vidury kambario tik su kojinėmis ir aukštakulniais, su
kaustyta ne virvių ar grandinių, bet vyro valios?
Tarp mūsų praskriejo supratimas. Ji žinojo, kodėl aš
neprisidengiau blausioje šviesoje. Nebuvo pasišlykštėju-
si manimi, kaip aš pasišlykštėjau ja. Mano gėda tebuvo
mano kūrinys. Per tą sekundės dalį, kai ji mane pamatė,
negalėjau paneigti, kad gėdijuosi, ir negalėjau jos kaltinti
dėl to.
Mano kūnas virto deginančia rausva kaitra.
Tuo pat metu jaučiausi susigėdusi ir saugi. Gėdą jau
čiau fiziškai, kaip svorį ant savo klubų. Tirpdančią šilumą.
Sustandėjusius spenelius.
—Ko? - sušuko Adamas dengdamas tarpdurį.
398
Ji nuleido akis.
Žiūrėk į jį. Tu, sumauta kale, žiūrėk į jį. Nenusileisk
jam.
- Atsiprašau, - tarė Serena, rankas nuleidusi prie
šonų. Jų padėtis mane neapsakomai siutino. Nebuvau
pavyduolė, ypač dėl vyro, kurį tuoj paliksiu, bet jos lai
kysena vertė mano kraują kunkuliuoti. Net jos balsas,
kuris nebuvo silpnas ar giedantis, tik nuolankus, vertė
mane jai užvožti. - Pro orlaidę sklinda šaltis.
Adamo pečiai nusileido pusę centimetro. Mano kū
nas sureagavo švelniai atsiremdamas ant vieno klubo.
Suspaudžiau kumščius.
- Palauk apačioje.
Ji apsisuko ir dingo.
Adamas nuėmė rankas nuo durų staktos ir atsisuko.
- Šiąnakt šals.
- Jai reikia pataisyti sumautą židinį, - atsiliepiau.
Jis trumpai sukikeno.
- Jos motina irgi buvo vienintelė moteris santechni
ke trijose valstijose. Tik pagalvok!
- Taip. Tik pagalvok.
Jis padėjo rankas ant mano bicepsų ir patraukė že
myn atgniauždamas mano pirštus, kad sukabintų su sa
vaisiais.
- Duok man minutėlę. Gali tekti pradėti iš naujo.
Jis apglėbė mane savo rankomis, o manąsias sunėrė
man už nugaros, kūnu spausdamasis vis glaudžiau.
399
CD REISS
- Židinys ne vienintelis daiktas, kurį teks pradėti iš

naujo, —subambėjau.
- Tu paprastai nebūni taip susidomėjusi savimi.
- Anksčiau niekad nebuvau sulaukusi tiek dėmesio.
Darausi savanaudė.
Mano komentaras turėjo būti juokingas, bet nebuvo.
Sakiau jam, kad jis neskyrė man pakankamai dėmesio,
kai buvome susituokę. Ir nors ne visai tai norėjau pasa
kyti ir būčiau paneigusi, jeigu jis paklaustų, tai buvo vie
nintelis būdas mano komentarui paaiškinti. Supratau šio
pasakymo griežtumą tik ištarusi paskutinį skiemenį.
- Gulkis ant lovos, - liepė jis man dar nesuskubus
atsiprašyti. Paleido mano rankas ir žengtelėjo atgal. -
Grįšiu po kelių minučių. Jeigu tavo pirštai ar kojūgalis
kvepės penktadienio lytimi, mes praleisime kankinamus
orgazmus ir pereisime tiesiai prie skausmo.
Kai aš užkėliau vieną koją ant lovos, o jis viena koja
žengė pro duris, pašaukiau jį:
- Adamai?
Jis sustojo ir atsigręžė į mane.
- O kas penktadienį?
- Dėkingumas.
-Ką?
- Dėkok Dievui, kad penktadienis.
Kvatojau taip garsiai, kad negirdėjau jo išeinant, bet
galiu prisiekti, kad jis irgi juokėsi.
69 skyrius
Praėjo dešimt minučių, kol išgirdau, kaip atsiveria ir

užsitrenkia galinės durys. Dešimt kankinančių minučių
nuo tada, kai įsižiebė lempa prie studijos, ir devynios nuo
tada, kai užgeso. Šešios minutės nuo tada, kai palindau
po antklode. Trys minutės nuo tada, kai išlindau iš lovos
ir pažvelgiau pro langą. Minutė nuo tada, kai apsimoviau
kelnes ir įsinėriau į megztinį.
Trisdešimt sekundžių nuo tada, kai atėjau iki prieki
nės koridoriaus spintos. Kai priėjau prie priekinio lango,
šaltas oras supo duris ir mano speneliai sustandėjo.
Priglaudžiau pirštus prie stiklo. Dangus tapo oranži
nis, žemai plaukiantys debesys buvo apšviesti iš apačios,
oras sunkus nuo šlapdribos ir sniego.
Laukti jo? Daryti, kaip liepė? Ar pasotinti laukinį,
plėšrūnišką savo smalsumo alkį?
401
CD REISS
Atrodė, kad vandenynas ošia garsiau nei visada, ir lūž

tančios bangos buvo panašesnės į aštriadančius nasrus,
pasiruošusius praryti mus gyvus.
Tai buvo daugiau nei smalsumas. Buvo nežmoniškai
šalta. Mirtinai šalta. Šaltis audroje, kuri žudo vaikus ir
senukus. Mano vyras paskirtas atsakingu už moterį, kuri
vaidina neišmanėlę siekdama naudos sau, ir nors aš bu
vau tikra, kad jis su ja susitvarkys, nieko blogo pasiūlyti
jam pagalbą. Neišmaniau nieko apie židinius, bet galė
čiau nuraminti Sereną, paduoti jam veržliaraktį, užvirinti
vandens... Bet ką. Bet ką, tik ne gulėti lovoje nieko ne
veikdama.
Mano paltas dvelkė Manhatanu, iš kišenės kyšojo ša
likas. Galuose buvo išsiuvinėti vanagai. Jis ištiesė man
šaliką prie lofto durų. Iškart neapsivilkau palto, tiesiog
stovėjau rankose laikydama skvernus.
Praradau viltį būti jo žmona, argi ne? Pamyniau savo
kaip partnerės vaidmenį. Atsisakiau teisių, privilegijų ir
pareigų. Kas, jei ten nueičiau? Pasinaudočiau savo pra
eities artimumu. Pakuždama jį ir vis tiek palikdama,
o kam? Apsimesti jo gyvenimo partnere buvo neteisinga,
neetiška ir beveik amoralu. Tikėjau, jog tai nėra papras
tas smalsumas. Man labai rūpėjo. Bet smalsumas sėdėjo
kambaryje sukryžiavęs rankas, trypė kojomis ir klausė: Ar
tu tikrayjog tai ne dėl manęs?Ar tu tikra?
402
Buvau sumautai tikra. Galėjau jo nebemylėti, bet nie

kad nežadėjau nustoti juo rūpintis.
Ir risdamasi batus pripažinau... Noriu savo orgazmų.
Kvailai šypsodamasi išslinkau iš tamsaus namo pro šo
nines duris.
70 skyrius
Buvo šalčiau ir drėgniau, negu atrodė įmanoma. Šla

pias sniegas krito ant žemėje esančio sausesnio sniego
sluoksnio ir iškart sustingdavo į kietą plutą. Einant mano
pėdos laužė ją ovalais. Šiltą dieną išvažiavusi iš Manhata-
no nepasiėmiau skrybėlaitės ar pirštinių, taigi apvyniojau
ausis šaliku ir pasikišau rankas po pažastimis.
Gerai, kad mažasis namelis buvo tuoj perėjus kiemą.
Daugiausia trisdešimt žingsnių. Išrangiau savo taką pagal
Adamo ir Serenos pėdsakus, statydama kojas į Adamo pa
liktas žymes sueižėjusiame lede. Vėjas svilino mano pliką
odą, o šlapdriba kapojo skruostus.
Sniegas jau baigė paslėpti pėdsakus. Skubėjau žengti
jais, bet per vėtrą sunkiai galėjau ką nors įžiūrėti.
Jis pasielgė teisingai grįždamas pas ją. Buvo geras žmo
gus.
404
Vejas mane apsuko ir nunešė prie studijos pastato

šono. Pro langą sklindančią šviesą išsklaidė ledo sluoks
nis. Ar čia buvo durys? Būčiau galėjusi prisiekti, kad čia
buvo šoninės durys, bet neradau nei siūlės, nei rankenos.
Tryniau apšalusį langą nejausdama nei šalto stiklo, nei
nieko kito. Galbūt apsirikusi palaikiau šviesos šilumą ti
kra šiluma. Bet karštis iš namo vidaus ištirpdė apšalusio
sluoksnio vidinę dalį tiek, kad sueižėjęs ledas nuslydo že
myn.
Prie lango. Greitai. Nes matysiu tik akimirką.
Adamas. Griežtai rodo ir kalba.
Paveikslas. Raudonas. Su žmogiškais ir nežmogiškais
pavidalais.
Serena, padėjusi rankas ant žemo staliuko. Kojos ant
žemės.
Ilga pjaustymo lenta Adamo rankoje.
Serena nuoga nuo juosmens iki kelių.
Pjaustymo lenta vietoj mentelės.
Nejaučiau šalčio, nes mane kaitino pyktis.
Mano kojos - ne kas kita, kaip sunkūs blokai; taigi
kai pasistengiau vieną pakelti, kad galėčiau įeiti į vidų ir
kažką pasmaugti, nejaučiau, kad ji nejuda. Visas mano
kūnas pasisuko norėdamas pajudėti, stumiamas inercijos,
ir aš nukritau ant šoninių laiptų turėklų.
Durys buvo per metrą nuo manęs, o aš jų nemačiau
per sniegą.
405
CD REISS
Man reikėjo tik prieiti prie jų, o aš nukritau. Pėda, dėl

kurios griuvau - ta, kuri prišalo vietoje, - atitirpo, ir aš
patyriau laisvąjį kritimą trenkdamasi plika galva į akme
ninius laiptus.
Kai iš akių pasipylė žiežirbos, uždaviau paskutinį klau
simą.
Ar tu mylijį?
71 skyrius
ATLIKTINIS LAIKAS
Nekvėpuok.
Girdi, kaip šūkauja naktinės paukštytės.
Jo veidas, mėlynai apšviestas gatvės šviesų.
Jo kojos šildo tavąsias.
Lengvas vėjelis judina žaliuzes.
Automobilio signalizacija už milijono kvartalų.
Jo ranka ant tavo skruosto.
Kaip mesją pavadinsime?
Tu dar nesi nėščia.
Bet būsiu.
Bandai užbėgti sau už akių.
Lenora.
Ne.
Tai mano močiutės vardas.
Ar tavoprosenelė skaitė daug Po kūrybos?
407
CD REISS
Tikriausiai.
Ar nori, kad būrys varnų suktųsi aplinkpastatą?
Tau nerūpi.
Tu nori susilaukti vaikų, kol tavo viduriai nepavir
to į vėžį.
Jis įžnyba tau į ranką.
Tau tai patinka.
Tau patinka, kai jis viršuje.
Tavo burna tamsoje atsipalaiduoja.
Naktinės paukštytės nutyla, ir jis vėl pradeda.
Man patinka Olivija.
Tai spalva*.
O berniukasgalės būti Oliveris.
Tu sutiksi su viskuo.
Jis vėl įsiskverbia į tave. Tau skauda.
Tau tai patinka.
Tu šnibždi.
Prašau dar.
* Angį. olive - alyvinė.

72 skyrius
ESAMASIS LAIKAS: DVYLIKTOJI DIENA
Kada būna meilė?Ar tada, kai tavo širdis ima smarkiau

plaktijį pamačius?Ar tadaykai tu užmiegijam antpeties?
Ar tada, kai sulankstaijį į dalist kadgalėtum įkišti į savo
keistosformos voką?
Ar tujį kada nors mylėjai?
Ar meilė taiykadjis išgelbėjo tavo šeimos kompaniją, ar
tai, kadjūsų kūnai susipindavo vidury nakties?
Ar tu jį mylėjai, kai pasakei sau, kad laikas jį mylėti
arbapalikti?Kai taujo reikėjo?Kai žinojai, kadjispadova
nos tau vaikųprieš išoperuojant tavo moteriškumą?
Kadajis tave mylėjo?
Kaijam buvopatogu?
Ar tujį mylėjai tik tada, kai tau buvopatogu?
Mano galvoje tvinkčiojo. Užuodžiau paklodes. Jau
čiau drėgną žmogišką šilumą aplink save. Girdėjau kvė
puojant.
409
CD REISS
Laikas tarsi susilankstė, kai praradau sąmonę.

Jis nesusilenkė perpus, aiškiai sujungdamas pradžią su
pabaiga. Susilenkė trigubas, kaip laiškas, praeitis tvirtai
įsitaisė ant dabarties ir susijungė, kad atitiktų mano jaus
mų sukrėtimą.
Jos balsas.
Jo.
Šiluma.
Juoduma.
Nuogumas.
Šviesa.
Jo sustandėjusi varpa liečia mane.
Jo rankos.
Jos kūkčiojimas.
Jo kvapas lėtai surado mane ir erzino, nes buvau tik
pusiau sąmoninga. Jo kvapas kaip mums gyvenant kartu.
Kai tikėjau, kad jį myliu, ir bijojau, kad niekad nemylė
jau.
Susilankstė kaip laiškas, paliktas ant virtuvinio stalo,
pasirašytas vieną dieną drebančia ranka ir savaitę iš bai
lumo laikytas stalčiuje. Kraštai išskleisti ir vėl sulankstyti
dešimt kartų, kol galop palikau laišką jam. Vyras, kuris
kvepėjo kaip žemė ir žolė joje. Jo rankos susilankstė kaip
laiškas apglėbdamos mane, tačiau be baimės ir pykčio,
kurį jaučiau lankstydama savo laišką.
Dieve mano, ką ašpadariau?
410
Pasakiau tai sapne, bet ne garsiai. Mokėjau tik suvesti

duomenis. Alsavimo garsas ir šlapdribos šnypštimas ant
langų. Lempos spindesys į mano užmerktas akis. Kraujo
skonis mano burnoje ir skausmas žaizdos, kur įsikandau
liežuvį.
Išskleisk mane kaip popieriaus lapą. Rašyk savo gyve
nimą ant manojo. Sulankstyk praeitį su dabartimi kaip
laišką. Aš esu tavo.
73 skyrius
ESAMASIS LAIKAS
Mano protas buvo pabudęs, bet kūnas kietai miegojo

ant šono. Adamo forma man už nugaros buvo dingusi,
o Serena šnibždėjo taip arti, kad jaučiau jos seilių miglą.
- Tu manęs negerbi. Manai, kad aš auka. Žiūri į mane
su gailesčiu. Bent jau žiūrėjai. Kai pamatei mane su Ste-
fanu, pririštą prie pavadėlio, tavo veidas tai išdavė. Matau
tą žvilgsnį visą laiką. Tai pasišlykštėjimas. Lyg būčiau šū
das, prilipęs tau prie bato. Lyg kažkas turėtų mane išgel
bėti, bet tu nesirengi to daryti.
- Juk žinai, kad uždirbu penkiolika tūkstančių dole
rių per dieną vien perėjusi podiumu, tiesa? Galiu uostyti
kokaino kiek panorėjusi. Galiu gerti absentą su princais
ir karaliais. Bet negeriu. Jeigu tai daryčiau, prarasčiau
savastį ir nebeturėčiau to, ką gaunu būdama vergė. Eik,
pasižiūrėk į žurnalo atvartą. Kai pamatysi mane, suprasi,
412
ką turiu galvoje. Man priklauso tas puslapis todėl, kad ir

aš kažkam priklausau.
Mano apatinė lūpa sutvinkčiojo, lyg ji būtų man pa
lietusi. Užuodžiau jos alsavimą sau ant veido. Jos balsas
buvo vos girdimas, bet mano sapnas sukosi aplink jį.
- Tu bijai. Bijai, kad aš atimu jį iš tavęs, arba bijai to,
kad esi tokia kaip aš. Arba ir to, ir to.
Ji patempė mano lūpą ir paleido, tada pabučiavo.
- Poniute, tu turėtum drebėti su savo sumautais batais.
Miegas prarijo jos žodžius, suvirškino ir pamiršo, su
kokiu niuansu jie buvo tarti; liko tik neaiškus diskom
fortas.
74 skyrius
Ruošiausi jam papasakoti vos atsikėlusi. Viską paaiš

kinti, galbūt vienu ilgu sakiniu. Kai grįžo budrumas,
mano rankos buvo šiltos ir sausos, o guzas ant galvos at
rodė labai sunkus. Paliečiau tą vietą, kur buvau susimu
šusi. Tvinkčiojimas aidėjo kaip dažnas taukšėjimas.
Ne.
Garsas sklido iš gretimo kambario.
Pasikėliau ant rankų vydama šalin miegą. Šėlo baisi
vėtra. Sniegas ir šlapdriba kapojo lietaus nuskalbtus lan
gus.
Paklodė buvo šilta abiejose mano pusėse, lyg būčiau
turėjusi kompanijos. Naktinė lempelė ant stalo nedaug te-
apšvietė savo blausiu geltonu spindesiu. Lempos gaubtai
buvo kvadratiniai su spalvoto stiklo kvadratais ir stačia
kampiais, tamsiai raudonais ir rudais. Adamo kambarys.
414
Greitas taukšėjimas, lydimas klyksmų ir šauksmų, skli

do iš mano kambario. Ir vyro balsas pro sieną. Mano vyro.
Visiškai išsibudinusi, atsisėdau tiesiai. Mano galva su
kosi aplink guzą ant kaktos. Pūkinė antklodė nuslydo ant
žemės. Aš buvau nuoga. Adamo lova aukštesnė nei mano,
su suoliuku gale ir aukštais stulpais, tarp kurių beveik vir
šuje tiesėsi strypai. Rėmas atrodė nepavojingas ir gana de
koratyvus, bet ant vertikalių stulpų buvo žymos, leidusios
reguliuoti strypo aukštį.
Apsivyniojau antklode ir tempiau ją paskui save eida
ma prie jungiamųjų durų. Man priėjus arčiau, balsai tapo
aiškesni.
- Pasakyk tai, - sukomandavo mano vyras.
- Atsiprašau, - sukūkčiojo Serena prieš pasigirstant
pliaukštelėjimui.
Durys į mano kambarį buvo praviros, ir nors mačiau
tik nedidelį plotelį to, kas vyko, man pakako, kad susida
ryčiau visą vaizdą.
Serena buvo padėjusi rankas ant mano lovos kojūgalio,
pasilenkusi per juosmenį, kojinaitėmis apmautos kojos
pražergtos. Jos švarkas buvo pakeltas iki pažastų, išskirti
nio dizaino džinsų kišenės aiškiai matomos.
Adamas stovėjo virš jos.
- Tu kai ką pamiršai.
Jis sudavė jai per užpakalį mentele. Taukšt Ji mūvėjo
džinsus, taigi trūko to paties garso, kurį girdėjau Rūsyje,
kai mentelė atsitrenkdavo į odą.
415
CD REISS
—Pone, - jos ašaros ir dejonės susiliejo. - Atsiprašau,

pone.
Taukšt.
—Kieno dar?
Taukšt:
- Dianos. Pasakysiu, kad atsiprašau Dianos.
Taukšt:
- Aš maniau, kad tu geresnė.
Taukšt. Taukšt. Taukšt.
Jis trenkė jai taip stipriai ir taip greitai, kad mano ger
klėje pasigirdo garsas, ir Adamas atsisuko su mentele ran
koje, ant jo antakio kabėjo prakaito lašelis. Mūsų akys
susitiko pro pravertų durų plyšį, ir kai jis paėmė jas už
krašto, nežinojau, ar trenks man į veidą. Tas vyras buvo
nuostabus. Vyras, kurį jis slėpė. Vyras, kuriuo stengėsi
nebūti visus tuos metus dėl manęs. Gryna galia. Gryna
kontrolė. Sumautas dievas.
Nesjis muša moterį?
Pati atsakiau į savo klausimą.
Nesjai to reikia, ojis yra dievas, kuris tai duoda.
Tokia tiesa prieštaravo viskam, kuo tikėjau.
Žengiau žingsnį atgal, nes pajutau kitą tiesą.
Aš pavydėjau Serenai. Jis suteikė jai ryšį, kurio aš
atsisakiau. Jos žemiausia savastis jam buvo matoma ir
maldavo tai ištaisyti. Ji pasitikėjo juo. Maniau, kad aš
juo pasitikiu, bet ne taip, kaip ji juo pasitikėjo. Ji buvo
416
nepagražintai ir skausmingai pažeidžiama, o kai daužė jos

užpakalį, taip jautėsi ir Adamas. Norėjau tokio intymu
mo. Norėjau atiduoti jam kiekvieną savo odos centime
trą, bet atsitveriau nuo jo.
Stovėdama koridoriuje, žiūrėdama, kaip kilnojasi jo
krūtinė su tais ankstais prakaituotais marškinėliais, aš vis
dar buvau susisupusi nuo jo į storą pūkinę antklodę.
Numečiau antklodę, leisdama baltam debesiui virsti
krūva prie mano kojų, ir atsistojau nuoga priešais jį.
- Stok į kampą ir galvok apie tai, ką esi padariusi, -
liepė jis Serenai žiūrėdamas į mane.
Vėl nušlepsėjau į jo kambarį.
Priėjusi vidurį, apsisukau ir pažvelgiau tarpdurin. Jis
jau buvo ten su savo nudėvėtais marškinėliais, aptem
piančiais krūtinę, ir sportinėmis kelnėmis, kurios neslėpė
jo susijaudinimo. Jo erekcija - ta, su kuria gyvenau kaip
su savaime suprantama penkerius metus, - dabar buvo
galinga užvaldymo ir patrauklaus skausmo grėsmė.
Kažkas manyje sumurkė. Turėjau klausimų, bet galė
jau patenkinti savo smalsumą ir vėliau. Jis uždarė duris.
Dviem žingsniais perėjo kambarį. Nesiekė manęs švel
niai, bet sučiupo saują plaukų ir patraukė mano galvą at
gal. Apžiūrėjo guzą ant mano kaktos.
- Viskas gerai, - pasakiau vienu atsikvėpimu tarsi
maldaudama jo užbaigti, ką pradėjo. - Paimk mane.
Jis metė mane ant lovos veidu žemyn.
417
CD REISS
- Parodyk man, - suniurnėjo.

Siektelėjau užpakalio ir išskleidžiau skruostelius. Jis
ruošiasi mane išdulkinti. Pagaliau. Norėjau tik jo varpos.
Pajutau savyje jo pirštus. Tris, besistumiančius gilyn. Su
drebėjau.
- Kodėl tu žiūrėjai pro langą? - visas jo balso valdin
gumas buvo dingęs.
- Išdulkink mane.
Jis vėl patempė mane už plaukų.
- Aš įsakinėju.
- Taip, pone.
Aš nusileidau ir jis įsiskverbė į mano skylutę.
-Tu galėjai mirti. Jeigu nepažinočiau tavęs. Jeigu ne
būčiau žinojęs, kur ieškoti. Tu galėjai mirti.
Jis nelaukė atsakymo ir taranavo mane visu smar
kumu. Sušukau iš malonumo, kai jis skverbėsi į mane,
versdamas mane atsiverti. Nuėmiau rankas sau nuo už
pakalio ir sučiupau lovatiesę, o jis perkėlė jas, palenkė
taip, kad jos būtų tvirtai ir nepatogiai nukreiptos į viršų,
prispaudė man prie nugaros apėmęs mano riešus dviem
pirštais.
Negalėdama pajudėti, saugi, tačiau nepatogioje padė
tyje, kai jis kita ranka traukė mano galvą atgal, aš buvau
visiškai pasinėrusi į tą akimirką. Aš buvau jo. Mano vy
ras dulkino mane taip, kaip dar niekad nebuvo dulki
nęs. Mums draugaujant ir susituokus jis niekad nevaldė
418
manęs taip, kaip dabar. Pirmą kartą aš nesijaučiau my

lima - jaučiausi užvaldyta. Ir pirmą kartą iš jo šito troš
kau. Jis apvertė mane ant nugaros, pakėlė ir pražergė ko
jas, vėl įsiskverbė. Kai apglėbiau jį rankomis, jis ištrūko
ir prispaudė mano bicepsus prie lovos, verždamasis taip
stipriai ir taip giliai, kad man skaudėjo. Bet aš tik dar
plačiau prasižergiau, kad priimčiau jį iki pat galo.
Sušukau jo vardą. Padėkojau jam ir, kai jau buvau taip
arti, kad, rodėsi, sprogsiu, sugriežiau dantimis ir susitel
kiau į skausmą.
- Patirk orgazmą, - iškošė jis pro dantis. - Tu tokia
velniškai graži. Patirk.
Vėl padėkojau jam, o tada įsitempiau ir leidau orgaz
mui nuvilnyti kūnu. Galbūt sušukau. Galbūt tik prasi
žiojau. Buvau tikra, kad tuoj vėl prarasiu sąmonę.
Jis paleido mano rankas ir suėmė kojas žemiau kelių,
suglausdamas jas ir atverdamas mane. Jo varpa išslydo
iš manęs, o jis patrynė slidų mano griovelį, kur buvau
išbrinkusi ir plika. Tvenkėsi antras orgazmas. Bandžiau
pasiekti Adamą, bet mano rankos buvo po keliais. Jis ne
leido man pajudėti.
- Dieve. Dieve, aš...
Sį sakinį prarijo dar viena malonumo banga. Aš įsi
tempiau priešais jį, o jis laikė mano kūną ramiai ir braukė
savo kotu po mane.
- Baik, - aiktelėjau. - Prašau, baik. Skauda. Tai...
419
CD REISS
Patyriau orgazmą prieš užbaigdama sakinį, visiškai at

siduodama skausmui ir leisdama jam suktis apie malonu
mą. Mano riksmai ir mano ašaros atspindėjo abu.
Tik tada jis atsitraukė tiek, kad sučiuptų mane už ran
kų ir prispaustų prie grindų sukdamas mano atsipalaida
vusį, lankstų kūną, kol aš atsiklaupiau priešais jį.
Garbinau jį. Savo kūnu jaučiau maldą šeimininkui.
Štai ką reiškė atsiduoti. Užsimiršti. Leisti visam tavo
pasauliui suktis apie vienintelį dalyką. Jaučiausi mieguis
ta, bet gyva. Bekaulė ir ambicinga. Visi prieštaravimai
susiliejo į paprastą troškimą.
Suteikti jam malonumą.
Pakišau rankas po savimi, sučiupau savo skruostelius
ir praskyriau. Pasilenkiau per juosmenį ir nuleidau galvą
tarp jo kojų. Be išlygų ir pageidavimų pakėliau užpakalį,
kad parodyčiau jam, iš ko galės rinktis.
- Mano sumautas Dieve, —pasakė jis beveik su pagar
ba. Jo marškinėliai atsidūrė ant grindų, ir atgavęs autori
tetą jis sukomandavo:
- Išsitiesk. Pakelk rankas nuo grindų.
Trūktelėjau į viršų. Jis stovėjo priešais mane, varpa
akių aukštyje. Išsižiojau.
- Priimk ją, - liepė jis. - Taip, kaip tave mokiau.
Išsižiojau taip plačiai, kaip galėdama, iškišau liežuvį,
atvėriau gerklę.
- Gera mergaitė.
420
Jis sučiupo mano plaukus viena ranka, o kita padėjo

savo varpą man ant liežuvio galiuko.
Jutau savo skonį tik akimirką. Be įžangų ir bandomų
jų įsiskverbimų jis įbruko man savo daiktą gilyn į ger
klę. Nesuspaudžiau lūpų. Tiesiog laikiau burną pražiotą,
stengiausi nežiaukčioti, susitelkiau į jį ir jo malonumą.
- Taip, - pareiškė jis. - Burną laikyk pražiotą. Aš ją
išdulkinsiu.
Jis judino mane pagal savo ritmą. Man maudė žandi
kaulį, o plaučiams trūko oro. Jis spaudė mano galvą į save
ir traukė šalin, kaip jam patiko. Viską leidau. Tapau jo
įrankiu. Mes judėjome kartu, o jo tempas pasikeitė į šiek
tiek lėtesnį ir stipresnį. Žinojau, kad jis tuoj išsiverš, nes
pažinojau jį.
Jis sulaikė kvapą ir ištraukė varpą.
- Išsiliesiu tau į burną ir tu tai prarysi.
Pažvelgiau aukštyn į jį ir linktelėjau, tada jis laikė
mano galvą ir dulkino mano burną. Penki įsiskverbimai.
Įkvėpiau oro, o jis sugrūdo varpą man į gerklę. Pagrindas
pulsavo prie apatinės lūpos.
Net būdamas dominantas jis šypsojosi, kai patyrė or
gazmą.
75 skyrius
Bandydama atsistoti, beveik pargriuvau. Jis pagavo

mane ir nutempė iki lovos, pats įsitaisė virš manęs. Tik
šioje tyloje aš girdėjau, kaip kitoje durų pusėje rauda Se
rena.
Maniau, kad jo pirmieji žodžiai po šio baisaus pasi-
dulkinimo bus eilės apie meilę ir pasitenkinimą. Bet jos
balsas priminė man tai, kas privedė mus iki šio momen
to, ir jis atsiduso giliai apgailestaudamas dėl visko, kas
buvo blogai.
Jis baudė Sereną.
Jis buvo mano, ir teikė jai kažką, kas irgi buvo mano.
Ir aš leidau jam mane dulkinti.
Jėzau. Kas tau blogai?
Patraukiau nuo jo rankas ir nuleidau kojas. Jis tikriau
siai jautė, kad aš atsitraukiu, nes nusirito nuo manęs
422
trindamasis akis. Kai jo kūnas nebedengė manojo, jau

čiausi nuoga, bet Serenos kūkčiojimas buvo tarsi trečias
asmuo kambaryje.
- Kas nutiko? - paklausiau. - Už ką tu ją baudei?
-Ji kyla į dominantes iš nuolankiosios.
- Ką tai reiškia?
- Tai reiškia, kad aš susimoviau.
Jis atsistojo. Pasisukau, kad jį pamatyčiau. Dvi savaites
nebuvau mačiusi jo nuogo kūno, tad norėjau akimirką
tuo pasimėgauti, bet jis užsimovė sportines kelnes.
- Ar aš turėčiau būti įskaudinta? - paklausiau.
- O tu įskaudinta?
- Manau, taip.
Ar iš tikrųjų? Skausmas. Pasitenkinimas. Išdavystė.
Džiaugsmas. Šiluma. Mano jausmai buvo kaip dėžutė
dėlionės detalių. Jos turėjo tarpusavyje tikti, bet reikėjo
įdėti nemažai darbo, kad pamatytum visą paveikslą.
- Ar tu pripažįsti, kad aš tau rūpiu?
- Juokauji, Adamai Steinbekai?
- Taip. Ne. Žinoma, ne, - jis giliai įkvėpė ir atsisėdo
ant lovos galo. - Aš nesusitvardžiau. Serena sugadino ži
dinį, kad prisišauktų mane. Ir kai aš pagalvojau, kas galė
jo atsitikti tau, nesusitvardžiau.
- Prisišauktų tave? Kaip?
Jis nubraukė plaukus man nuo kaktos.
- Tu smarkiai susitrenkei. Ar skauda?
423
CD REISS
-Tik kai prisilieti, - nustūmiau jo ranką. - Ko ji nori

iš tavęs?
- Dėmesio. Jaudulio. Bausmės. Manau, būdo ištrūkti
iš santykių su Stefanu. Nesvarbu, - jis sekundėlę nutilo ir
pro duris pasigirdo jos verksmas. - Ji nori reabilitacijos.
Negaus.
Buvau mačiusi reabilitaciją tamsiame kambaryje su
langu, Rūsyje. Prisiminiau tą švelnumą ir intymumą tarp
dominanto ir nuolankiosios.
Nebuvau pavyduolė, bet jeigu jis būtų suteikęs jai re
abilitaciją, būčiau abiem nudyrusi kailį.
Galbūt vis dėlto buvau pavydi.
- Trisdešimt dienų, - pasakiau. - Tu mano trisdešimt
dienų.
Mudu ilgai žiūrėjome vienas į kitą. Viskas išnyko to
lumoje. Serenos garsai, šlapdribos barbenimas į stogą,
langų girgždesys. Neatitraukiau žvilgsnio nuo jo mėlynų
akių. Šios nuolankiųjų nesąmonės buvo net prieš dešimt
minučių.
- Diana? - tarė jis nenusigręždamas.
- Galbūt sutartyje pasakyta, kad tu gali dalytis mani
mi, bet aš tavęs nesidaliju.
- Ar žinai, kad tu kiaurai perveri žmones vien į juos
žiūrėdama?
-Ir?
424
Jo lūpos šyptelėjo vos žymia šypsena, kurios galėjau

ir nepastebėti, jei nebūčiau akylai sekusi, kaip keičiasi jo
veidas.
- Ir štai, - jis pasilenkė į priekį ir mane pabučiavo nu
stebindamas, nors buvo tiesiai prieš mane. —Ir man pa
tinka tie patys tavo bruožai, kurie patiko prieš mudviem
išsiskiriant.
Jis atsistojo.
- Pasirūpinkime verslu.
Jis atidarė duris į mano kambarį. Serena stovėjo kam
putyje arčiausiai durų ašarų išvagotu veidu.
- Stokis čia, - jis parodė tarpdurį.
Ji atsistojo tiksliai ten. Kojos buvo suglaustos. Ji buvo
panirusi į belytį nuolankumą.
- Ką turi pasakyti? - paklausė jis Serenos.
Ji pažvelgė į mane užtinusiomis raudonomis, tačiau
keistai patenkintomis akimis.
- Atsiprašau.
- Paaiškink, ką padarei.
- Sugadinau židinį.
- Galiu padaryti, kad nebebūtų taip linksma, Serena.
Ji giliai įkvėpė gokčiodama.
- Norėjau įsiterpti tarp jūsų ir šeimininko Adamo.
- Aš nesu tavo šeimininkas.
- Taip, pone, - atsakė ji. Sis kreipinys jaudino mane
labiau negu seimininkas, nes tai buvo mano žodžiai,
425
CD REISS
ištarti jam. - Mano šeimininkas išvykęs ir nėra kam ma

nęs nubausti. Adamas nebūtų to daręs, taigi aš daviau
jam dingstį.
-Jeigu Stefanas tai žino apie tave, - kalbėjau, - kodėl
jis taip ilgai negrįžta? Jis galėtų grįžti.
Abu pažiūrėjo į mane taip, lyg būtų žinoję kažką, ko
aš nežinau, ir būtų svarstę, ar man pavyks sudėlioti dėlio-
nę. Buvau rato užribyje. Visada buvau rato užribyje.
Norėjau būti rato viduje. Norėjau suprasti, ką jiedu
suprato. Norėjau visomis teisėmis dalyvauti slaptame
Adamo gyvenime. Norėjau, kad jis būtų mano tame gy
venime, jei įmanoma, nes mes niekad nebebūsime tokie,
kokie buvome.
Ir aš supratau, kad esu rato viduje. Aš išsikovojau čia
vietą.
- Stefanas žinojo, - pasakiau. - Jis tai žinojo ir nutarė
pažaisti su mumis.
- Su manimi, - atsiliepė Adamas, o Serena stovėjo
ten nepakeldama akių nuo grindų, nieko neneigdama. -
Sveika atvykusi į mano pasaulį, Diana.
76 skyrius
Mano ekrano šone pasirodė mažutė reklama. Manė

ekspozicija Metropolitene. Ten nėra buvę Manė ekspozi
cijos nuo tada, kai mirė mama. Paspaudžiau ant reklamos
norėdama pažiūrėti, kokie paveikslai eksponuojami, bet
pamačiau, kad tas, kurį noriu pamatyti, tebėra Paryžiuje.
Tada pradėjau ieškoti jo nuotraukos. Turėjau jį pamatyti.
427
CD REISS
Išdidinau paveikslą per visą ekraną. Norėjau (šliaužti

į jį. Suprasti. Gyventi juo.
428
Antklodė jai po užpakaliu. Ji tikriausiai juto akmenis

po antklode, spaudžiančius jai odą. Ar buvo šalta tiek,
kad jos speneliai sustandėtų? Pagal tai, kaip pakreipta jos
kairė koja, vyrai turėjo matyti jos lytį. Ar jie diskutuoja,
kiek ji sudrėkusi? Kuris paims ją pirmas? Ar vienas imsis
jos burnos, o kitas tuo metu...
- Parnešiau drabužius iš valyklos, - Keitė įėjo vilkda

ma iš paskos peršviečiamą plastikinį maišą.
Skubėjau uždaryti naršyklės langą, kol ji nepamatė.
- Gerai.
Atsikrenkščiau ir bandžiau prisiminti, ką dariau iki
pasirodant reklamai.
429
CD REISS
- Šįvakar į „Metropolį“ jums reikėtų apsivilkti štai

šitą, - ji pakėlė maišą ir parodė mano raudonąją palaidi
nę su paukščių raštu. Kai aš judėdavau, atrodydavo, kad
paukščiai skrenda.
- Gera mintis, - atsakiau, vis dar maldamasi kėdėje
dėl paveikslo. - Atsinešk kortelę. Mes tikriausiai anksti
išvažiuosime.
77 skyrius
Jis antrą kartą mane numaudė. Per penkerius santuo

kos metus jis vienintelį kartą maudė mane, kai kraujavau
po aborto. Be liūdesio dėl prarasto kūdikio, be ašarų dėl
ankstesnės vonios, jo rankos judėjo lėtai ir erotiškai. Jis
lietė kiekvieną mano slidžios odos centimetrą.
-Ji maldauja manęs ją mušti kaskart, kai ten nueinu.
Stefanas leido man ją dulkinti, bet ne mušti. Prisiviriau
su juo košės. Atlošk galvą.
Nukreipiau akis į lubas, o jis ant galvos užpylė van
dens. Buvo susimąstęs ir nutolęs, bet kitoks, negu atsiri
bojęs Manhatane. Nebuvo atsitvėręs siena. Savo mintyse
jis buvo ir pažeidžiamas, ir nurodinėjantis.
- Bet jis norėjo, kad taip darytum.
Jis padėjo rankas ant vonios krašto. Kol apsuko rankas
ir pasitrynė dešinį delną kairiuoju, nuo pirštų galiukų la
šėjo vanduo.
431
CD REISS
-Jis nori atverti duris... Dalykams. As noriu, kad tos

durys būtų užvertos.
- Kokiems dalykams?
- Dalykams, kurių aš nenoriu.
- Kokiems? Pasakyk man.
- Ne! - nukirto jis. Jo balsas turėjo daugiausia galios,
kai būdavo jausmingas ir stiprus.
Pakėliau kelius kaip išsigandęs vaikas ir nekenčiau sa
vęs už tai.
Jis kažką slepia. Vyras, neturintis paslapčių, taip ne
rėktų.
- Tu jos nedulkinai, ar ne?
Nekenčiau, kad reikia klausti. Prieš atvykdama į Mon-
toką niekad nebūčiau to klaususi.
Ne, ne prieš atvykdama į Montoką. Prieš palikdama
raštelį ant virtuvės stalo niekad nebūčiau uždavusi tokio
klausimo. Bet aš paleidau jo vadžias.
- Žinoma, ne, - jis padėjo šalin grafiną ir atsisėdo tie
siai ant kėdutės. - Ji nenori būti išdulkinta taip smarkiai,
kaip nori būti mušama. Gali atsisėsti.
Aš atsisėdau, o Adamas nutraukė nuo kabliuko rankš
luostį ir nusišluostė rankas, alkūnes pasidėjęs ant kelių.
- Ar žinai, ko mane išmokė ši išvyka?
Jis palaukė atsakymo; nuo vonios buvo sušlapęs marš
kinėlių priekį, o plyšelis tarp jo lūpų buvo tiesus ir atrodė
rimtai.
432
Apkabinau rankomis sulenktas kojas ir pasidėjau plaš

takas ant alkūnių.
- Neįsivaizduoju, kad būtum išmokęs ką nors, ko dar
nežinojai.
-Aš turiu ribas. Griežtas ribas. Bet nežinau, kokios jos,
o tada jau būna per vėlu. Ir aš tiesiog... Nepasiruošęs tam
vėl. Tų žmonių norui pasirodyti. Perdėtoms manieroms.
Matai, ką tai slepia? - Jis mostelėjo ranka į sieną už savęs,
rodydamas įsivaizduojamą Sereną. - Jis ja manipuliavo,
o ji pergudravo mane. Negaliu net jo kaltinti, juk tai taip
normalu. Man reikėjo tai numatyti. Reikėjo pamatyti iš
labai toli ir žaisti žaidimą užuot nėrus į jį stačia galva kaip
kvailiui.
Padėjau savo rankas ant jo rankų, leisdama vandeniui
lašėti ant jo kelnių.
- Tu ilgą laiką buvai nutolęs nuo šitų dalykų.
Paspaudžiau jo ranką. Jis atrodė įpykęs ir praradęs vil
tį, iš tūkstančio žodžių rinkosi vieną teisingą. Aš nuslydau
į vonios vidurį klaupdamasi ant kelių. Pasilenkiau link jo
ir perbraukiau jam per rankas savosiomis aukštyn.
-Tu susitvarkysi, - pasakiau taip tvirtai įsitikinusi, kaip
tik mokėjau. - Viskas sugrįš. Tu nuostabus, turiu galvoje...
Man reikėjo ypatingesnių žodžių. Svarbu pasakyti tiks
liai, kitaip jis pamanys, kad aš jį maustau.
- Tu leidi man pasijusti saugiai. Nešioju šį kūną visą
gyvenimą, ir tai reiškia lyg tampyti drauge atsakomybę.
433
CD REISS
Jis silpnas ir nori... tarsi magnetas sukurtas skausmui. Vy

rai žiūri į mane gatvėje... Ne tik į mane, į visas mus...
Moteris... Ir tai baisu. As visą laiką bijau. Nežinojau šito.
Maniau, kad paprastai žmogus taip jaučiasi. Kol atsivežei
mane čia ir aš nebijojau tau atiduoti savo kūno.
- Tai tu, Diana. Tu atrandi save. Neleisk svaiguliui už
temdyti tikrovės.
- Ne, - suspaudžiau jo bicepsus. - Aš noriu šio svai
gulio. Labai noriu, bet noriu ir tikrovės.
Jis papurtė galvą, trumpai spustelėjo vieną mano ran
ką ir siekė rankšluosčio.
- Stokis.
Aš atsistojau, o jis apvyniojo mane rankšluosčiu, pa
kišdamas vieną kampą po kitu, kol tapau panaši į koko
ną. Pasilenkiau, jis apkabino mane ir padėjo smakrą man
ant galvos. Mačiau dalelę jo išraiškos veidrodyje: netgi
žiūrint šiuo kampu jo išgyvenimai atrodė nuoširdūs ir
kunkuliuojantys.
78 skyrius
ESAMASIS LAIKAS: TRYLIKTOJI DIENA
Kai pabudau, Adamo lovoje nebuvo. Audra šėlo be

paliovos. Telefonas neveikė. Elektrą tiekė generatorius.
Sniego pripustė iki langų apačios. Jaučiausi apgaubta bal
ta ledinio vatino pagalve, apsaugota nuo likusio pasaulio.
Vėtrai nurimus, pasaulis tapo tylus ir šviesus.
Vidurdienį skaisčiai švietė saulė, ir priešais studiją su
stojo mėlynas santechniko vagonėlis.
Reikalai Niujorke nesiklostė. Žako išvykimas tarsi ati
darė penkių galonų statinę, pilną sliekų, ir jie visi bandė
iššliaužti lauk. Mes pasirinkome blogiausią laiką išvykti
iš kontoros.
- Tėčiui pablogėjo, - tarė Adamas per pusryčius, iš
tiesdamas man savo telefoną. - Jis nebegali dirbti.
Perskaičiau Keitės elektroninį laišką, kuriame buvo
išryškinti visi redagavimo, sąskaitų tvarkymo ir gamybos
435
CD REISS
sprendimai, tebegulintys ant jos stalo. Nė žodžio apie

skyrybas. Bet ji nerašytų Adamui apie mano paslydimą.
Ji parašytų man, o aš laiško negavau.
- Verslas kitoks negu prieš ketverius metus, - atsilie
piau. - Kaip manai, ar jie nori, kad grįžtume?
- O kaip tu manai?
- Ne. Taip. Nežinau. Aš noriu pabaigti. Mes turime
du laisvai samdomus darbuotojus, kuriems galime apmo
kėti skubos tvarka. Aš pati galiu sutvarkyti Salų kūrinį.
- Aš galiu sutvarkyti tas sąskaitas. Taip, tu pasirūpink
redagavimu, - jis pats sau linktelėjo susimąstęs, prikąsda-
mas apatinę lūpą. - Tu imk kabinetą. Ten tylu.
Jis vėl atsisuko į savo darbą ir išsiblaškęs kalbėjo:
- Kai saulė nusileis, tu vėl būsi mano.
Pasisukau išeiti, bet jis čiupo mane už rankos ir pa
traukė žemyn:
- O tau reikia pasisaugoti Serenos. Dabar supranti
kodėl.
- Taip, pone.
Jis prisitraukė mane suėmęs už sprando ir pabučiavo.
Nors mane palietė tik jo lūpos, jis pabučiavo visu kūnu.
Manhatane niekad taip nebučiuodavo.
79 skyrius
Pasikišau po pažastimi nešiojamąjį kompiuterį ir nu

ėjau į kabinetą pro biblioteką. Serena ten sėdėjo spar
nuotoje kėdėje, basas kojas parietusi po savimi, ir vartė
žurnalą. Man reikėjo laikytis atokiau nuo jos, bet buvo
taip smalsu, kad pasukau iš kelio ir nuėjau į biblioteką,
ten įsitaisiau grubiame mediniame krėsle, kuris priminė
man, kaip buvau susikrimtusi.
- Labas rytas, - pasisveikinau.
- Labas.
Atvėriau nešiojamąjį kompiuterį. Iš jo išslydo sulanks
tytas popieriaus lapelis.
- Kaip jautiesi? - paklausiau išlankstydama raštelį. —
Po vakarykščio?
Atsimink, kaip buvai susikrimtusi. —Adamas.
- Puikiai. O ką?
437
CD REISS
Įsikišau popierėlį į kišenę stengdamasi nesišypsoti.

Lyg būčiau galėjusi pamiršti, kas sukėlė skausmą.
Gūžtelėjau pečiais.
-Tiesiog teiraujuosi. Mergaitiškas solidarumas.
Ji atsakė ne iš karto. Tiesiog vartė žurnalą. Pradėjau
redaguoti, ir tada ji prabilo:
- Tu atrodei labai įsijautusi.
- Ir buvau.
- Iki jo turėjau kelis šeimininkus, —kalbėjo ji išsiblaš
kiusi, lyg apie orą. - Bet nė vieno panašaus į Adamą. Jis
turi tinkamą pusiausvyrą.
- Kokią?
- Žiaurumo ir užuojautos, - ji užvertė žurnalą. - Atsi
prašau dėl tavo kaktos. Turėjo būti smagiau.
Privėriau nešiojamąjį kompiuterį iki pusės. Siam po
kalbiui reikėjo mano dėmesio.
- Neturėjo. Mes neatvykome čia žaisti. Ne su tavimi.
- Adamas žino, kaip viskas vyksta. Jis tiksliai žinojo tą
minutę, kai paprašiau mane nubausti. Galėjo tiesiog tai
padaryti.
- Maniau, Stefanas nenori, kad Adamas tave baustų.
Ji gūžtelėjo pečiais.
- Taip jau nutinka.
Jos nuolankumas peržengė grynos agresijos ribas. Pra
dėjau svarstyti, ar prieš penkerius metus ji nebus palau
žusi Adamo tyčia.
438
- Kad ir kokį žaidimą žaidi, aš jo nenoriu.

- Kodėl ne? - jos tamsiai rudas akis rėmino ilgos kaip
musėkauto blakstienos, kurios mirksėdamos užfiksavo
mano netikrumą. - Tu gali susidoroti.
- Tau neįdomi aš. Tau rūpi Adamas. Mano vyras. At
siprašau, kad tu negalėjai būti su juo, bet jis myli mane.
Ji panarino galvą, ir kai jos veidas dingo man iš akių,
pamaniau, kad ji nusiminusi. Klydau. Kai ji pažvelgė
į viršų, pamačiau, kad slepia šypseną.
Žemas variklio gaudesys perskrodė mirtiną tylą ledi
niame išorės pasaulyje. Trinktelėjo automobilio durelės.
Pasigirdo balsai, slopinami langų ir sienų.
Serena atsistojo ir patraukė žemyn sijoną.
- Ne, jis tavęs nemyli.
- Manai, kad taip gerai jį pažįsti?
- Jis negali mylėti nuolankiosios. Kai tik palaužia, jis
jų nebenori. Sužinojau tai, ir man buvo sunku.
- Serena! - nuskardėjo balsas. Stefanas. - Ateik!
Serenos lūpos suglebo ir vokai sutrūkčiojo, bet prieš
apsisukdama ant baso kulno ir puldama link priekinių
durų ji aiktelėjo taip - negalėjau to paneigti, - lyg būtų
patyrusi mažytį orgazmą.
Turėjau pamatyti, ką ji darys išvydusi jį, taigi atsikė
liau ir nusekiau iš paskos.
Tarpduryje stovėjo Adamas. Beveik įsirėžiau į jį bėg
dama.
439
CD REISS
- Pasilik čia, - tarė jis, švelniai stumdamas mane at

gal. - Prašau.
- Kodėl?
- Tiesiog pasilik ir baik redaguoti. Ateisiu tavęs pa
imti.
Daugiau netardamas nė žodžio, jis užtrenkė tarpines
duris ir atskyrė mane nuo likusios namo dalies.
80 skyrius
Adamas ir Stefanas stovėjo tiksliai kiemo viduryje, pu

siaukelėje tarp abiejų namų, lyg jausdami, kad nebegrįš
į savo saugią erdvę. Jiedu kalbėjosi, bet pėdsakai sniege
rodė, kad jų kūnai sukasi vienas aplink kitą. Santechnikai
išvažiavo, bet jiedu vis dar kalbėjosi.
Žiūrėjau pro stiklines duris į verandą. Tas pačias duris,
prie kurių stovėjau, kai Stefanas dusino Sereną iki orgaz
mo.
Ji buvo palikusi mentelę. Nesuvokiau, kad mano ran
ka slysta ja, jaučiau lygius išlinkius, jos svorį savo rankoje,
jos šiltą glamonę.
Apie kąjiedu kalbasi?
Laukiau bibliotekoje, už užrakintų tarpinių durų,
kol nebegalėjau ištverti. Sprukau į virtuvę ir kažką su
valgiau. Namas buvo tuščias, ar bent jau taip maniau.
441
CD REISS
Serena stovėjo kabinete žiūrėdama, kaip Adamas kalbasi

su Stefanu.
- Apie ką jiedu kalbasi? - paklausiau.
- Apie mane. Apie mus.
- Kas tie mes?
- Adamas ir as.
- Nėra Adamo ir tavęs.
Ji taip ir neatsakė. Užlipau į viršų. Kaip tik tada radau
mentelę.
Pro plyšelį duryse stebėjau, kaip Adamas daužo Šerė
ną. Labai, tiesiog nuoširdžiai pavydėjau. Jis neprisilietė
prie jos odos. Nesuteikė jai malonumo ir negavo pats.
Tačiau pats veiksmas buvo labai seksualus. Intymus. Tas
skausmas. Tos emocijos. Jo įniršis. Jos gėda.
Nurijau seiles supratusi, kaip mano ranka švelniai
braukė per mentelės paviršių, lyg tai būtų meilužis. Prisi
minusi tą sceną, patapšnojau jos galu savo nosies galiuką,
tada prispaudžiau ją sau prie lūpų. Sustojau.
Pabučiavau ją. Palaiminimas. Supratimas. Užsimerku
si aš priėmiau šį įrankį į savo pasaulį.
Padėjau ją ant palangės.
Mentelė kėlė man baimę, o dabar...
Neturėjau progos šios minties užbaigti. Adamas ir Ste-
fanas pasuko atgal į namus. Žemiau prasivėrė durys ir
plevėsuodama plaukais išėjo Serena.
Adamas įėjo į namus. Girdėjau jo žingsnius apačioje.
Spintos duris. Jam lipant girgždančius laiptus.
442
Lauke Serena siekė Stefano. Jis nusisuko ir nuėjo į stu

diją. Ji sekė iš paskos. Porelei dingus už šoninių durų,
į kambarį įėjo Adamas.
- Kas vyksta? - paklausiau neatsisukdama.
Jaučiau, kaip jis alsuoja man į sprandą.
- Nieko.
Atsisukau.
- Nieko? Juk judu kalbėjotės dvi valandas.
- Nieko, dėl ko turėtum jaudintis.
Jis siektelėjo guzo ant mano galvos.
Nustūmiau jo ranką.
- Aš nuspręsiu, dėl ko turėčiau jaudintis. Ar jis ją nu
baus?
Ar atrodžiau pernelyg nekantraujanti? Ar mano balsas
skambėjo taip, lyg būčiau norėjusi tame dalyvauti?
Neatrodė, kad rūpinuosi dėl jos, tai jau tikrai. Prireikė
dviejų savaičių, kad tai pasikeistų.
Adamas prikando lūpas, pakreipė galvą į mane, lyg
būtų įtemptai galvojęs, ką pasakyti.
- Tu nesi šio pasaulio dalis. Niekada nebūsi. Toks pla
nas.
Sukryžiavau rankas. Siena tarp mūsų tapo storesnė ir
aukštesnė, nežinojau kodėl. Nežinojau, kas nutiko per tas
dvi valandas, kad jis atsiribojo.
- Ar jis niršo ant tavęs?
- Žinoma. Bet labiau rūpinosi ja.
443
CD REISS
- Rūpinosi?
- Kodėl tu mane tikrini? Kas nutiko?
- As? Kas nutiko? Tu ir aš, mudu buvome tokie artimi
aną naktį, o dabar tu išsijungęs. Tu slepi kažkokius daly
kus. Tai ir yra bėda, Adamai, visada buvo bėda. Tu turi
paslapčių nuo manęs.
- Ne, bėda buvo, kai tu palikai man raštelį ant virtu
vės stalo.
Dieve, norėjau trenkti jam į veidą. Aš išėjau. Ar ban
džiau tai padaryti. Jis sugriebė mane už rankos.
- Paleisk mane.
- Tu nori žinoti, apie ką mudu kalbėjomės?
Trūktelėjau ranką šalin.
- Jis norėjo mane nubausti per tave. Tada norėjo nu
bausti ją. Jis norėjo dalytis tavimi, kad mane nubaustų,
o tada daužyti tave mentele man stebint. Vėliau jis norė
jo, kad tu patarnautum jam, kol Serena stebi.
- Patarnaučiau jam?
- Vaje, tu tokia smalsutė, - jis ištarė taip, lyg tai būtų
moralinis žlugimas.
- Tu atsivežei mane čia, - buvau kieta kaip lenta, pirš
tu rodžiau į viršų ir suspaudusi žandikaulį košiau pro
dantis:
- Tu laikei mano gyvenimą man virš galvos. Tu kė
lei pavojų mano šeimos kompanijai. Tu įsisodinai mane
į automobilį - net nežinojau, kad jį turi, - ir atsivežei čia.
444
Visa tai jau pakankamai blogai, bet as pasirinkau tęsti,

nes pasitikiu tavimi ir galėjau laimėti daugiau, negu pra
laimėti. Iki dabar. O dabar viskas pasikeitė. Tu parodei
man dalykus, kurių niekad nesitikėjau išvysti. Tu mojavai
nauja mąstysena man prieš nosį, ir taip, man buvo smal
su. Bet dabar aš nesidomiu kitais žmonėmis. Nesidomiu
tavo slaptu gyvenimu. Domiuosi savimi. Domiuosi, ką
jaučiu, ir pirmą kartą galiu tai pripažinti. Man nereikia
bijoti, aš tokia laisva. Aš tokia...
Ištiesiau rankas į jį ir mėginau sučiupti tą jausmą. Vei
dą perštėjo nuo ašarų, bet aš jas užgniaužiau. Negalėjau
leisti, kad tai virstų verksmu ir guodimu.
—Nežinojau, kad taip jausiuosi. Nežinojau, kad ati
duodama save valdyti kitam pasijusiu, lyg aš galėčiau jį
valdyti. Aš bebaimė, bet tik todėl, kad Adamas Steinbe-
kas rodo man, kas esu. Kai tavęs nėra, nėra galimybės
pasinaudoti šia dabar atsivėrusia mano dalele. Tai atvira
žaizda. Kaskart tau užsisklendus ji kraujuoja. Vėl tampu
maža ir išsigandusi.
Sumirksėjau bandydama užspausti ašaras. Nenorėjau
pravirkti, taigi griežiau dantimis ir lėtai kvėpavau pro
nosį. Atsikrenkščiau. Bandžiau susitvardyti. Man reikėjo
baigti šitą pokalbį. Mums reikėjo.
Lyg supratęs, ko negalėjau pasakyti, jis nenušluostė
man skruostų ir neapkabino. Padėjo rankas sau ant klubų
445
CD REISS
ir pažvelgė žemyn. Tai nebuvo nuolankus gestas. Jis sutei

kė man erdvės susitvardyti nespoksodamas.
- Tu neišbraukei dalijimosi, —tarė jis. - Buvai teisi
sakydama, kad aš tavęs nesidalyčiau. Bet jis žino, kad tu
to neišbraukei, taigi bando įskaudinti mane spausdamas
dalytis. Net jeigu jis tavęs ir nepaliestų, jeigu tu atsiklaup
tum prieš jį trijų metrų atstumu, tai jau dalijimasis.
Pagaliau jis pakėlė akis.
- Jis negali priversti manęs dalytis ir negali priversti
tavęs. Bet aš peržengiau ribą su Serena. Sugadinsiu repu
taciją. Tai maža bendruomenė. Bet aš to nedarysiu.
- Net trijų metrų atstumu?
- Ne. Ir faktas, kad tu tai svarstai? Tai man nemalonu.
- Aš tik bandau šiek tiek palengvinti tau gyvenimą.
- Tai nuolankiosios kalbos, ir man jos nemalonios, -
jis paėmė mane už rankos. Sis mažas prisilietimas paska
tino mane atsiverti. Turėjau sulaikyti dar vieną raudą.
- Nes nuolankiosioms negalima kalbėti? - pasišiau
šiau pakankamai, kad tai padaryčiau.
- Nes ta nuolankioji esi tu.
Norėjau paklausti, ko kito jis tikėjosi atsivežęs mane
į Montoką, jei ne išlaisvinti mano viduje tūnojusią nuo
lankiąją, bet jis neatsakė iš esmės.
- Na, —atkirtau, —tai kalbėjo tavo žmona.
Kitoje kiemo pusėje trinktelėjo durys. Mudu su Ada-
mu sustingome išgirdę neaiškius balsus, tolimus vyro žo
džius ir švelnesnius moters šauksmus.
446
Adamas atsistojo tarp manęs ir lango. Nejudėjo.

- Dar vienas pasirodymas? - paklausiau.
- Galbūt. Bet ne toks, kaip tu manai. Nubausti mote
rį, kuriai patinka būti baudžiamai, gali tapti sunku.
Galėjau parodyti jam, kad juo pasitikiu, nesidomėda
ma, kas vyksta lauke, bet mano kūnas sureagavo į nežino
mybę taip, kaip visada. Žengiau link lango ir pažiūrėjau
pro Adamo petį. Jis užlindo už manęs ir mudu žiūrėjome
kartu.
Serena nubraukė sniego likučius nuo iškylos kėdės ir
užtiesė ant jos antklodę. Stefanas atsisėdo ir sukryžiavo
kojas. Ji nusilenkė jam ir nuėjo į kairiąją kiemo pusę, kur
sniegas buvo neliestas.
- Tai grynas atsidavimas, - pasakiau. - Ir ji nenori to
daryti.
- Nori.
-Ji nori tavęs.
- Patarnaudama jam vis dar jaučia pasitenkinimą.
Serena ėjo per šviežią sniegą palikdama pilkus pėdsa
kus plačioje baltoje paklodėje. Adamas priglaudė ranką
man prie nugaros. Ji ėjo tiesia linija, tada grįžo atgal ir
pašokinėjo, kad paliktų sutryptą vietą.
- Kodėl mentelė ant palangės? - sušnibždėjo jis man
į ausį.
- Serena paliko.
- Ant jos tavo lūpų žymės.
447
CD REISS
Pažvelgiau žemyn, į mentelę. Kampu krintančioje žie

mos šviesoje buvo matyti, kaip neryški O kerta medinio
paviršiaus spindesį. Galėjau paneigti, kad žymės mano,
bet kokia prasmė? Sis instrumentas buvo skirtas naudoti.
Jis giliai atsiduso man į sprandą. Negalėjau jo matyti,
taigi ir pasakyti, ar šis atodūsis reiškia susijaudinimą, ar
pyktį.
Serena kartą šoktelėjo padarydama tarpelį, vėl šoktelė
jo ir nužingsniavo linija, lygiagrečia su pirmąja. Nubėgo
atgal į pradžią ir padarė įstrižainę.
-Tai, ką tu padarei Serenai vakar vakare, - pasakiau. -
Norėjau, kad padarytum tai man.
- Kodėl?
Serena sniege baigė raidę Š.
AŠ
Aš buvau žiauriai sąžininga, kai jį palikau, bet ir pa
viršutiniška. Reikėjo pasakyti dar žiauresnę, dar sąžinin
gesnę tiesą.
- Man to reikia, - mano balsas užlūžo.
Adamas žengė pusę žingsnio atgal. Kai bandžiau ap
sisukti ir pažiūrėti jam į akis, jis sulaikė mane ir tyliai
stebėjo Sereną.
AŠ AT
-Tau to reikia? - paklausė jis.
- Taip. Negaliu paaiškinti, kodėl. Matydama, kaip tu
duodi tai jai... Aš pavydėjau, bet buvo dar kažkas. Žinau,
448
kad tu buvai piktas, bet as troškau būti ja. Norėjau būti

laisva.
AŠ ATS
Jis perbėgo pirštais man per nugarą.
- Noriu palaužti tave dabar pat. Niekad gyvenime
nesu geidęs nieko labiau. Šiuo metu aš nežinau, ar par
vežti tave namo ir apsimesti, kad tai niekad nebuvo įvy
kę, ar nusitempti tave giliau su savimi.
- Per vėlu apsimesti, jog nieko neįvyko.
Jo rankos glamonėjo mano užpakalį, pabėgdamos po
juo tarp mano kojų, užkišdamos pirštą man už kelnaičių.
AŠ ATSI
- Tai geriau suveikia, jei jau esi susijaudinusi.
Mano klitoris buvo išbrinkęs ir troško jo. Mano akys
užsimerkė, kai jis ten palietė. Jis ruošiasi man tai duoti.
Mano baimė buvo liepsna, deganti po mano troškimu.
- Taip, pone.
Jis įtraukė oro.
- Padėk rankas ant stiklo.
Aš pasilenkiau per juosmenį. Adamas palinko virš ma
nęs ir pakėlė mentelę man prieš akis.
- Pabučiuok ją dar kartą.
AŠ ATSIPRAŠAU
Pabučiavau medienos gabalą pagarbiai, leisdama lū
poms ant jo užsibūti. Tą plokštumą, kuri suteiks man
449
CD REISS
skausmo, užvaldys mane, privers būti mažesnę ir didesnę

nei kada nors anksčiau.
Adamas perbraukė ranka per mano užpakalį iki strė
nų ir paspaudė jas žemyn, o tuo metu palietė užpakalį
mentele.
- Į viršų, - sukomandavo.
Pakėliau užpakalį dėl jo. Pats veiksmas, kai pasiūliau
jam užvaldyti savo kūną, atpalaidavo mano raumenis ir
nuramino protą.
Kaip aš galėjau be šito gyventi?
AŠ ATSIPRAŠAUD
- Mudu tęsime, kol ji užbaigs tavo vardą. Pasiruošusi?
Linktelėjau. Mano kūnas atsiliepė ekstazės vibracijo
mis, kurios susipynė su lytinio pasitenkinimo garsu.
- Sakyk žodžius.
- Taip, pone.
Girdėjau, kaip sušvilpia oras, o tada pajutau skausmą,
daug stipresnį, nei įsivaizdavau. Aš surikau. Stefanas pa
žvelgė į viršų. Serena sustojo, ir mudviejų akys susitiko
pro stiklą. Stefanas suriko ant jos, tad tęsė.
Adamas užkišo pirštus už mano kelnaičių juosmens ir
nutraukė jas žemyn paliesdamas kulkšnis, taip nurodyda
mas, kad reikia išsižergti.
- Man nepatinka riksmai, bet suprantu, kad tu ti
kriausiai negali susilaikyti. Išsižiok.
Taip ir padariau. Jis įgrūdo kelnaites man į burną.
450
AŠ ATSIPRAŠAUDI
Stefanas vis dar žiūrėjo aukštyn į mus. Serena pažvelgė
aukštyn, kai galėjo atitraukti žvilgsnį nuo savo kojų. Ar ji
mato mane? Tikėjausi, kad taip. Norėjau, kad ji žinotų,
jog Adamas mane pasiima.
- Kuo tu vardu? - paklausė Adamas kirsdamas ir
plekšnodamas man per užpakalį.
- Ai-a-a.
Kitas smūgis pasiekė mane kaip litavimo lempa, suri
kau jausdama savo syvų skonį, susukdama kojas. Jis mane
ištiesino, patapšnojo ir vėl trenkė.
AŠ ATSIPRAŠAUDIA
Jis kirto seriją smūgių į mano užpakalį ir šlaunų vir
šų, pirma vienoje pusėje, tada kitoje ir abiejose. Liepsna
ant liepsnos. Jis akimirką liovėsi, kad mane paliestų, su
čiupdamas pliką odą. Sudejavau visa esybe, o jis vėl man
trenkė mentele.
Taip, aš verkiau. Mano veidas buvo slidus nuo ašarų.
Palengvėjimo ašarų. Priėmiau mintį, kad man kažko iš šio
pasaulio reikia. Kažkokio atsipalaidavimo, kurio troški
mas kaupėsi visą mano gyvenimą. Perkrovimo mygtuko.
Pradinės įkrovos. Vietos, kur man tereikėjo nusilenkti.
Aš buvau nuolankioji.
AŠ ATSIPRAŠAUDIAN
451
CD REISS
Mačiau, kaip Serena pabaigia raidę N, per fugą. Aš

skriejau, ir Adamas buvo ta virvė, kuri laikė mane prie
žemės savo valia ir skausmu.
AŠ ATSIPRAŠAU, DIANA
- Kuo tu vardu? - jo balsas perskrodė raminamą mano
atsidavimo miglą, perėjo per debesis, kad pabučiuotų
mane įvertindamas.
Šis svaigulys buvo nesusijęs su skausmu. Šis svaigulys
teikė malonumo jam. Šis svaigulys kilo iš mano pasirin
kimo atsisakyti savo pačios valios, eiti toliau, pakelti dau
giau, duoti daugiau.
Ištariau savo vardą.
Mano vardas buvo gurgėjimas gerklėje.
Mano vardas buvo vienintelis pratisas garsas.
Mano vardas buvo mano kūno forma, pasilenkusi prie
lango.
Kai Adamas pasilenkė prie mano veido užstodamas
langą, šviesa prislopo. Jo rankos laikė mano galvą.
-Tu taip nugrimzdusi nuolankiosios erdvėje, - pasakė
ištraukdamas kelnaites man iš burnos.
Tikėjausi, kad tai padarys jį laimingą, nes norėjau, kad
jis būtų laimingas, ir negalėjau valdyti tos svajonių būse
nos, į kurią buvau patekusi.
Jis paėmė mane už pažastų ir kelių, nunešė į lovą ir pa
guldė ant pilvo. Galėjau tik sekti jį akimis, kai jis atsinešė
452
daiktus iš vonios, patogiai paguldė mano kūną ir užklojo

antklode.
- Ar man gerai sekėsi? - paklausiau nustebusi, koks
kimus mano balsas.
Jis atsiklaupė šalia lovos, kad būtų mano akių aukš
tyje.
- Nerealiai. Tu nepalaužta, bet aš nesitikėjau, kad tu
prisiimsi tiek daug. Nesitikėjau nuolankiosios erdvės.
- Ar tai gerai?
Jis nušluostė ašaras, kurios, man nežinant, buvo ište
kėjusios.
-Tiesiog gulėk ramiai ir leisk man tavimi pasirūpinti.
Skausmą ant mano užpakalio perskyrė linija vėsaus
balzamo. Adamas tepė juo visur, kur man skaudėjo. Lėtai
įtrynė balzamą sudirgindamas mėlynes ir sukeldamas dar
vieną karštį. Jis pražergė mano kojas ir masažavo vidinę
šlaunų pusę. Aš iš nuolankiosios erdvės pamažu grįžau
į pažįstamą teritoriją.
Jis uždėjo rankas man ant klubų.
- Klaupkis ant kelių.
Adamas padėjo judėti, kol mano užpakalis buvo pa
keltas ir buvau visa matoma. Jis mane išskėtė. Leidausi
žemyn iš aukštybių, o skausmas nuo šio prisilietimo pri
vertė mane susiriesti. Kai jis pirštu perbraukė nubrozdin
tus raumenis, sucypiau.
Jis lengvai man pliaukštelėjo.
453
CD REISS
- Ša. Pasitikėk manimi.

Anksčiau, nei galėjau sutikti, jis apvedė liežuviu mano
skylutę ir suko aplink ją ratu. Aš visa degiau, buvau taip
arti, jog jam pradėjus čiulpti mano klitorį, sprogau. Bet
jis nesustojo. Dovanojo man orgazmą po orgazmo, kol
aš pabudau, ėmiau susivokti ir rėkiau nuo neapsakomo
malonumo.
Tariau tik paprasčiausius žodžius.
Gerai. Taip. Mano. Taip. Dar.
81 skyrius
ESAMASIS LAIKAS: KETURIOLIKTOJI DIENA
Po kelių valandų nuo tada, kai sugrąžino mane iš nuo

lankiosios erdvės, papasakojau jam apie Manė. Niekad
nebuvau apie jį niekam pasakojusi, ir kai Adamas susira
do paveikslą savo telefone, pasakė:
- Oho! Įdomu, kiek žmonių prabudo sąmonė pažvel
gus į šį daiktą.
Jis atnešė vakarienę į lovą ir aš užmigau jo glėbyje. Jis
netapšnojo man per petį ir nežiūrėjo tolyn. Buvo visiškai,
nedviprasmiškai dabartyje.
Pabudau auštant jausdama jo ranką sau ant skruosto.
Jo blakstienos trūkčiojo, o kūnas pakildavo ir nusileisda
vo jam alsuojant. Pasisukau ir pabučiavau jo delną judin
dama lūpas taip, kad šios tartų žodžius, kurių negalėjo
ištarti burna.
- Aš myliu tave.
455
CD REISS
Man patiko paklusti. Patiko nutilti dėl jo. Teikti jam

malonumą. Pasitikėti juo.
Išlipau iš lovos. Man skaudėjo visą kūną, sėdynė buvo
nusėta mėlynėmis. Skaudėjo, kai rengiausi ir lipau laip
tais, bet kartu priminė vakar patirtą malonumą.
Dangus buvo toks pat mėlynas kaip ir vandenynas,
šviesesnis ties horizontu. Gyvenau šiame name jau dvi
savaites ir nebuvau išėjusi į paplūdimį.
Mane kvietė vandenynas. Jaučiausi stipri, užtikrinta,
linksma vilkdamasi paltą ir rišdamasi šaliką su vanagais.
Pasakykjam, kadjį myli.
Ruošiausi jam pasakyti stovėdama tiesiai ir tvirtai.
Tada atsiklaupsiu, ir jis dulkins mane taip, lyg jam pri
klausyčiau.
Toks buvo planas.
Pravėriau galines duris ir išėjau laukan, durys už ma
nęs sucypė ir trinktelėjo. Jūra ošė garsiau, nei tikėjausi,
o sūrus jūros vėjas gairino mano skruostus. Perėjau medi
nį taką, jo baldus dengė glotnios sniego pusnys.
Lipdama mediniais laiptais ant apsnigtos žolės kau
piau drąsą jam pasakyti, kad jį myliu. Tada mes grįšime
į Manhataną ir...
Ir ką?Jeigu problemos niekur nedings? Jeigu mano su
sižavėjimas Adamu tuo ir pasibaigs? Susižavėjimas jaudu
liu ir nuotykiu? Kas, jeigu visos šitos nesąmonės pasikar
tos po savaitės arba metų, ir jis bus nutolęs kaip visada? Ar
456
aš galėčiau palikti jį du kartus? Ar galėčiau sukaupti drąsą?

Ir kiek man bus metų? Kiek aš būsiu priartėjusi prie tos
dienos, kai turėsiu patirti tai, ką patyrė mano motina?
Galinio kiemo žolė staigiai atsirėmė į vartelius. Už jų
buvo uolėtas paplūdimys. Jūra tyvuliavo. Linija, skirianti
šlapią krantą nuo sauso, sudarė į smailią bangą per dešimt
metrų nuo vartelių.
- Potvynis, - išgirdau balsą siautėjančiame vėjyje.
Pasukau galvą to garso kryptimi. Stefanas mėlynu jū
rininko paltu ir vilnone ruožuota kepure. Jo akys buvo
veriamai mėlynos, rankas laikė kišenėse.
- Paprastai taip nepriartėja. Man neramu.
Mano sprendimą išeiti už vartelių nugalėjo sveikas
protas.
- Esu tikra, kad esate apsidraudę nuo potvynio.
Uždėjau rankas ant vartelių viršaus, bet neatvėriau.
- Žinoma. Bet tai nesustabdys vandens, jei užplūs.
Mes jį sulaikome, o jis stumiasi į priekį. Quid pro quo.*
Net šypsodamasis jis glumino. Net tada, kai jo rankos
buvo sukištos į kišenes, kai jis kalbėjo kažką paprastai arba
filosofavo apie potvynius.
- Atsiprašau dėl to, kas įvyko, - išpyškinau. - Aš galiu
paaiškinti.
Jis papurtė galvą.
* Quid pro quo (kažkas už kažką - vert. past.).
457
CD REISS
- Nereikia. Jūs nieko blogo nepadarėte. As turėčiau

atsiprašyti. Myliu Sereną, bet ji moka pridaryti rūpesčių.
Jis pasirėmė ant vartelių ir pažvelgė į vandenyną.
- Ar matėte uolas paplūdimyje? Daugiausia sluoks
niuotos.
Jis įkišo ranką į kišenę ir išsitraukė saują smulkių
akmenukų. Ištiesė juos man.
Gerai jų nemačiau. Saulė ką tik pakilo virš horizonto.
Dar nebuvo visai prašvitę, bet vienas akmuo man pasiro
dė ypatingas. Atrodė kaip širdis. Ne iš popieriaus išlanks
tyta ir iškirpta, o kaip raumuo. Gyvas daiktas.
- Įdomu, - parodžiau tą akmenį; Stefanas nuritino jį
iki pirštų galiukų ir iškėlė. Jo rankos buvo miklios kaip
fokusininko.
- Taip, - entuziastingai sutiko jis. - Čia kvarcas.
Neypatingas, bet štai?
Jis parodė tai, kas tamsoje atrodė lyg vožtuvas, bet iš
tiesų buvo grubus sueižėjimas, kuris sukosi aplink glotnų
paviršių.
- Koralas iš Golfo srovės. Jis gali prisitvirtinti prie
uolų ir būti nuneštas į svetimus vandenis.
- Gražus.
Stefanas ištiesė jį man.
- Jis čia gyvena tik vieną vasarą. Tada miršta ir palieka
štai šitą. Paimkite.
Paėmiau ir įsidėjau į kišenę.
458
- Maniau, kad jis nenorės jūsų čia atsivežti, - kalbėjo

Stefanas.
- Ir pakeitėte nuomonę?
Jis nusijuokė pats sau vienas.
- Iš tiesų ne. Bet suprantu jo sutrikimą.
Susidėjo likusius akmenukus į kišenę.
- Aš netenku Serenos.
Nubraukė sniegą nuo vartelių viršaus.
- Kai palieku ją vieną gerbdamas jos erdvę, aš ją pra
randu. Kai prispaudžiu ją, jaučiu, kaip ji mane palieka.
Jeigu manyčiau, kad išvyka į priemiestį trisdešimčiai die
nų užsiimant nuobodžiu seksu sugrąžins ją man, aš pa
bandyčiau.
- Nuobodybė yra proto būsena.
- Touche*, - jis gailiai nusišypsojo. - Manau, niekas
netrunka amžinai.
- Atsiprašau.
Šaltais pirštais suspaudžiau akmenį. Užjaučiau jį taip,
kaip neužjaučiau Adamo jį skaudindama. Nebuvau nusi
teikusi prieš Stefaną.
- Pamačiau jus čia ir pagalvojau: Ai, pasikalbėk suja.
Ji supras Sereną, Pasakys tau, ką daryti.
Jis nusipurtė nuo kvailos savo paties minties.
- Beviltiškos nusivylusio žmogaus strategijos.
* Touche - muškietininkų posakis, reiškiantis Ginkitės!
459
CD REISS
Padėjau ranką jam ant peties.

- Viskas bus gerai.
- Ateina viso jūsų skausmo ir malonumo savinin
kas, - atsiliepė Stefanas, mostelėdamas smakru už manęs.
Adamas dideliais žingsniais žengė galiniu taku. Buvo
apsivilkęs švariais marškiniais ir kelnėmis, bet batai buvo
neužrišti ir jis neapsivilko švarko.
- Neliepiau tau keltis iš lovos, —pasakė priėjęs.
- Anksčiau irgi neliepdavai.
Jo žvilgsnis glamžė mane kaip gabalėlį popieriaus, ant
kurio užrašyti neteisingi žodžiai. Daugybė būdų pasiųsti
vyrą kuo toliau užgniaužė man gerklę ir liko už dantų,
kai užsičiaupiau.
- Matau, kaip labai nori būti nubausta, - kalbėjo iš
keldamas vieną pirštą. Lėtai jį nuleido.
- Ant kelių.
Ant kelių? Jis nori, kad atsiklaupčiau matant Stefanui?
Dėl ko? Aš liečiau Stefano petį, bet tarp mūsų buvo var
teliai, ir svarbiausia - velniop jį.
- Medžiotoja. Nemaištauk prieš mane.
Jo tonas skambėjo ne Dianai, kuri pasiuntė jį labai
toli. Jis kalbėjo tiesiogiai tai mano daliai, kuriai reikėjo jo
kontrolės. Negalėjau apsimesti, kad jo balsas nėra fizinė
jėga, atsiliepianti į tą poreikį.
Priklaupiau ant apsnigtos žolės.
460
- Tokia graži žvelgiant šiuo kampu, - pasakė Stefanas.

Tas pats vyrukas, kuris ką tik kalbėjo su manimi netekęs
vilties, dabar balsu reiškė pažeminimą.
-Tikrai, - atsiliepė Adamas. Tada, pakeitęs toną, pra
bilo man.
- Ropok į namus ir lauk manęs savo kambaryje. Eik.
Norėjau pasakyti, kad neroposiu dėl jo. Būčiau pasa
kiusi tai išraiškingai, su visomis spalvomis: juoda, rau
dona ir balta. Bet kartu būčiau pasakiusi, kad jis negali
pliekti manęs mentele ir užkimšti man burnos. Taip pat
būčiau pasakiusi, kad nevadinsiu jo ponu.
Aš peršokau per savo pačios barjerus ir leidau jam per
šokti likusius.
Padėjau rankas ant šalto tako. Turėjau sustoti. Mano
širdis plakė per smarkiai ir mano lytis nedelsiant reikala
vo pasitenkinimo. Keturpėsčia prieš šiuodu vyrus aš vėl
atsidūriau ten, kur buvau vakar.
Tikriausiai per ilgai apie tai galvojau. Net ir žinodama,
kad padarysiu tiksliai, ko prašo Adamas, nesiskubinau.
Jis atsisegė diržą ir ištraukė jį iš kilpų vienu judesiu.
Stovėjo tiesiai prieš mane, tarpkoju į veidą ir sulenkė dir
žą perpus.
- Išsižiok.
Paklusau, ir dar nespėjus pasipilti mano sugalvotiems
įžeidimams, jis užkimšo burną diržu.
-Kąsk.
461
CD REISS
Stefanas niekinamai nusijuokė, lyg būtų dalyvavęs

kartu su Adamu šiame bandyme peržengti nuolankumo
ribas.
Man šalo keliai. Reikėjo apsispręsti, paklusti jam ar
ne.
Sukandau savo vyro diržo odą.
- Dabar. Ropok į vidų. Ir laikyk užpakalį iškėlusi. Su
sitiksime viršuje.
Jo tonas nebuvo šiurkštus, bet atskleidė, jog tikima
si paklusnumo. Jis manęs neprašė. Nebuvo nekantrus ar
perdėtai garsus.
Gyvenau su dievu visus tuos metus ir nežinojau.
Jis spragtelėjo pirštais ir aš atsiklaupiau keturpėsčia.
-Eik.
Mano kūnas metėsi paklusti, lyg vyro valia būtų gam
tos stichija. Pajudinau vieną ranką, tada vieną kelį. Po
manimi sutraškėjo plona sniego ir ledo pluta.
Protą užplūdo džiaugsmas. Gavau leidimą šitą daryti:
iš pradžių daviau pati sau, tada leido Adamas. Jo globa
padarė tai įmanoma. Jaučiau juos už savęs, stebinčius
mano negarbę, burnoje jaučiau diržo odos skonį. Mano
sėdynę vis dar maudė nuo mentelės. Mintis apie šio diržo
kirtį nekėlė baimės, bet pripildė viltingo laukimo.
Pasiekusi duris, turėjau atsistoti, kad jas atverčiau.
Atspindyje ant stiklo mačiau Adamą, tyliai stovintį vei
du į vandenyną pusiaukelėje tarp Stefano ir manęs. Jo
462
nugara buvo tvirta ir kieta kaip plytų siena. Pravėriau du

ris ir atsistojau.
Išsitraukiau iš burnos diržą. Tikriausiai man negalima
stovėti, o juo labiau - išsitraukti jo be leidimo.
Adamas tebestovėjo pražergtomis kojomis, rankas su
spaudęs į kumščius prie šonų. Stefanas irgi nejudėjo. Tik
potvynis pakilo.
Ką jis norėjo, kad padaryčiau?
Ką jam reikėjo, kad padaryčiau?
Jo kambarys buvo gale. Užbėgau laiptais. Galėjau būti
paklusni ir kartu pasotinti savo smalsumą, bet kol nu
bėgau iki jo kambario ir prispaudžiau nosį prie galinio
lango, jiedu buvo dingę.
82 skyrius
ESAMASIS LAIKAS: PENKIOLIKTOJI DIENA
Jis pasirodė man už nugaros, įsiveržė į kambarį kaip

saulės gravitacijos jėga. Suėmė mane už sprando ir pa
spaudė žemyn, kad atsiklaupčiau.
Prieš mėnesį nebūčiau galėjusi to pakęsti.
Nei prievartos, nei tokio elgesio.
Bet čia buvo Montokas.
Likau klūpoti nuleidusi galvą, rankas priglaudusi prie
šlaunų. Adamas stovėjo virš manęs, ant jo batų buvo pri
šalusio sniego, nuo kurio ant kietmedžio grindų nusidrie
kė tirpstantis latakėlis.
- Nesikalbėk su juo. Ypač kai manęs nėra šalia.
Vis dar klūpodama nuolankia poza atsakiau vieninte
liu įmanomu būdu.
-Juokauji?
- Aš juo nepasitikiu.
464
- Galbūt tau reikėtų pasitikėti manimi.

Nenuleidau akių nuo savo rankų. Mano poza prieš
taravo mano žodžiams, bet giliai širdyje jaučiausi įsitiki
nusi, kad Adamas geriau mane girdėtų, jeigu mes vis dar
žaistume.
- Pasitikiu, - atsakė jis.
- Tikrai?
Jis padėjo rankas man ant pečių ir perbraukė jomis
nugarą pakišdamas pirštus po pažastimis. Jis mane pakė
lė, ir mudu pažvelgėme vienas į kitą. Tos lūpos, tos akys,
tie šeriai ant smakro, nepaklūstantys geometrijos dės
niams. Negalėjau į jį žiūrėti. Atsisagsčiau paltą.
- Ne, - tarė jis. - Turbūt ne.
- Štai kaip užgiedojai, - numečiau savo paltą ant lo
vos ir atsisėdau į minkštą krėslą. Drebėjo keliai. - Mudu
su Stefanu tik šnekėjomės. Nieko svarbaus. Jis nesistengė
įsiterpti tarp mudviejų.
- Apie ką judu šnekėjotės?
- Apie uolas. Ir Sereną. Iš to, ką jis daro ir kaip elgiasi,
galėtum pagalvoti, kad jos nemyli. Bet myli.
Adamas atsisėdo ant lovos.
- Myli. Žinoma. To, ką tu matai, jiems ir reikia. Bet
tai nereiškia, kad jis nėra plėšrūnas.
- Susitvarkydavau ir su plėšrūnais.
-Taip. Galbūt. Kaip senoji Diana. Bet tu keitiesi. Ma
tau tai. Lygstebėčiau pražystančią gėlę. Tu tokia graži, kai
465
CD REISS
atsipalaiduoji. Bet išeini ir pasiimi šiuos pokyčius su savi

mi, ir aš nė sumauto dalyko negaliu pakeisti. Viskas, ką aš
gaunu, tai laikas čia. Dar dvi savaitės. Tada tu priklausysi
sau, ir bus dar tuzinai tokių vyrų. Pasitikėk manimi. Jie
dabar tarsi šešėlyje, ir kai būsi vieniša...
- Palauk...
- Man reikės tai pakęsti, bet aš negaliu žiūrėti. Ne čia.
- Zinai...
Likime kartu.
Susituokime.
Pradėkime iš naujo.
Negalėjau išsirinkti vieno varianto, žodžiai strigo ger
klėje.
- Man reikia laiko, - pasakė jis ir aš atsiribojau.
- Man reikia nuspręsti, ar mes baigsime šį reikalą.
- Ar pasakysi man?
Jis atsistojo.
- Techniškai taip. Bet jeigu mes išvyksime namo da
bar, nes aš tai nutrauksiu, tu gausi viską. Baigta.
-Tai jau prieš savaitę tapo nebe leidyklos klausimu.
- Man tai niekad nebuvo leidyklos klausimas.
Tiesa. Ar tai žinojau? Tai buvo dėl manęs. Dėl jo. Dėl
mūsų santuokos.
- Aš noriu pasilikti, - atsakiau.
- Žinau.
Jis išėjo ir uždarė duris.
83 skyrius
Jis paliko mane nežinomybėje. Nebuvo visiškai atvi

ras. Galėjau bet kada pratrūkti, o jis - atsitraukti. Kai
jis atsitraukdavo, tai padarydavau ir aš, tad nebegalėjau
tęsti. Jei jis pavirstų Manhatano Adamu, galėjo atsitik
ti milijonai sumautų dalykų, bet mintis grįžus pasirašyti
skyrybų dokumentus atrodė absurdiška.
Ko tu nori?
Žinojau, ko noriu. Apsirengiau, nusiprausiau po dušu
ir nubėgau laiptais žemyn jam pasakyti.
Ant virtuvės stalo buvo palikęs man raštelį.
Išvažiavau į miestą susitikti su Čarliu. Grįšiu iki va
karienės.
Puiku. Iš tiesų, tai man pravers. Įdėjau į skrudintuvą
duonos ir mintyse dėliojau raštelio tekstą.
467
CD REISS
Stefanas įėjo iš sporto salės.

- Labas. Kaip jaučiatės?
- Gerai. Iš tiesų puikiai.
Jis pasirėmė ant stalo sukryžiavęs rankas.
- Norėjau jūsų paklausti kai ko apie vakar.
- Klauskit.
Tikėjausi, kad jis neprašys manęs kalbėti apie Adamą.
Negalėjau kalbėti už jį. Ruošiausi pasakyti ką nors man
dagaus ta tema, bet suskambo Stefano telefonas.
Stefanas išsitraukė jį iš kišenės ir pasižiūrėjo į ekraną.
- Mano mama. Grįšiu vėliau.
- Pabelskite.
Jis atsiliepė ir pradėjo linksmą pokalbį tikriausiai ku
ria nors skandinavų kalba. Pamojavo ir išėjo pro galines
duris, per kiemą į studiją.
Pasirausiau bibliotekos stalčiuose ir radau bloknotą
su pieštuku. Pristūmiau sparnuotą kėdę prie drabužių
spintos ir pradėjau santykius taip pat, kaip buvau juos
užbaigusi.
BrangusAdamai,
Po visko, ką mudu kartupatyrėme, man nelengva tau
taipasakytu Taigi tiesiogišspjausiu.
Aš tave myliu.
Pro langą ryto dangus atrodė mėlynas kaip stiklas,

o mūsų laukė kelionė. Šimtą kartų perrašiau raštelį,
468
baigiau tik vėlyvą popietę, pietums pasibaigus. Jis iš

važiavo nuspręsti, ar pasilikti, ar baigti, bet aš žinojau,
ko noriu, ir turėjau tai pasakyti prieš jam ištariant savo
sprendimą. Dar prieš pranešdamas jį Adamas turi žinoti,
kad esu pasiryžusi likti.
Palikau raštelį ant virtuvės stalo. Po kelių akimirkų,
kai nusigręžiau nuo jo, keliuku atriedėjo ilgas juodas au
tomobilis.
Jis grįžo.
84 skyrius
BrangusAdamai,
taipasakyti. Taigi tiesiog išspjausiu.
Aš tave myliu.
Nemaniau, jog kada norspasakysiu tai vėl. Patikėk,
jei būčiau maniusi, kad mudu dar turime galimybę,
nebūčiau tau palikusi to kito raštelio. Bet tu pasiūlei
tą galimybę. Tu tai padarei. Parodei man savo vidų
ir mano vidų.
Nubėgau į viršų pamačiusi automobilį. Užsimečiau

vienus iš tų trumpų naktinukų, kurie jam patiko, ir nuė
jau į jo kambarį. Jis nueis į virtuvę manęs ieškoti. Įsipilk
stiklinę vandens. Pamatyk raštelį. Ateik į viršų.
Turėjo būti nuostabu. Nė trupučiuko nesigailėjau
jokio sumauto dalykėlio. Taip, aš jį palikau. Taip, man
470
prireikė daug drąsos. Taip, aš ruošiausi tai pakeisti, ir

taip, dėl to jaučiausi labai gerai.
Trinkt. Automobilio durelės.
Brūkšt. Krepšiai.
Taukšt. Priekinės durys.
Murmesys. Adamas kalbasi su Tjeriu.
Taukšt. Vėl priekinės durys.
Girgžt barkšt. Spintos durys atsiveria ir užsiveria.
Trakšt. Žingsniai ant laiptų.
Jis nėjo į virtuvę. Nuostabus, patrauklus, rūpes
tingas, valdantis vyras. Jis atėjo tiesiai pas mane. At
siklaupiau keturpėsčia, pasirėmiau alkūnėmis, pražer-
giau kojas ir pakėliau užpakalį. Jis turės dulkinti mane
be raštelio. Suras jį vėliau, bet aš norėjau, kad surastų
neįspėtas, taip, kaip rado pirmąjį raštelį. Simetrija lei
do man jaustis, lyg būčiau visiškai save atradusi.
Jis buvo koridoriuje. Galėjau girdėti jo balsą. Pir
miausia jis atidarė mano kambario duris. Ar jis ateis
koridoriumi, ar pro duris tarp mūsų kambarių? Nu
kreipiau žvilgsnį į duris tarp kambarių, parodydama
jam, iš ko gali rinktis. Patarnaudama jam.
Šios sekundės laukimo buvo gryniausias pasitenki
nimas. Niekad niekas man neatrodė taip gera.
Jis įėjo per tarpines duris. Sustojo. Supratau iš gar
so.
Mano širdis daužėsi.
471
CD REISS
Norėjau pažiūrėti į jį, kad žinočiau, ką galvoja, kaip

man atsistoti, kaip padaryti viską, ko jam reikia, taip,
kaip reikia.
- Puiku, - pasakė jis.
Valio!
Jis metė paltą ant lovos ir atsiklaupė už manęs. Kai
kirto man per užpakalį, suskaudo mėlynes, o kai perbėgo
pirštais per griovelį, palietė kiekvieną skaudulį, kurie di
dėjo jam išvykus.
- Viskas puiku, —jis perbraukė pirštais mano kūną iš
apačios į viršų ir susirangė virš manęs.
Susiplojau nuo jo svorio.
- Tu pasilieki?
- Jeigu tu nori.
Mane apėmė džiaugsmas. Jis rado raštelį ir žino, kad
aš noriu daugiau negu tik užbaigti dvi savaites. Dvi kruo
pelės džiaugsmo vienu metu.
- Ačiū, - atsakiau. - Ir ačiū Čarliui.
Jis švelniai šnibždėjo man į ausį:
- Mudu turime apie daug ką pasikalbėti, bet ne šįva
kar. Šįvakar tu palūši. Maldausi mane baigti.
- Nemaldausiu.
Jis nulipo nuo manęs ir atsistojo.
- Kraustykis ant lovos. Kojas į viršų.
Užsikoriau ant aukštos lovos ir atsiguliau ant nugaros,
pražergdama kojas dėl jo. Nuogalė Manė paveiksle žvelgė
472
tiesiai į žiūrovus ir skatino juos su ja prisivirti košės. Ruo

šėsi leisti tiems dviem vyrams daryti, ką jie nori, nesvar
bu, ar tai pateisinama, ar ne. Aš tapau ja.
- Koks tavo saugus žodis? - paklausė jis.
- Binoklis.
Jis paėmė vieną mano koją ir priglaudė lūpas prie
kulkšnies vidinės pusės. Ar kada bučinys buvo toks sek
sualus?
- Kodėl?
- Kai mama mirė, mudu su tėčiu ilgai vakarodavome
žaisdami Binoklį, nes negalėjome užmigti. Aš jausdavausi
saugi.
Jis padėjo mano kulkšnį ir patraukė žemyn horizon
talų strypą, įstumdamas jį į griovelį. Užkėlė mano koją
ant jo.
- Čia tu irgi saugi.
Adamas atidarė medinę dėžę ir išgirdau metalo dzing
telėjimą. Mano regos lauke jis pasirodė su sidabriniu
daiktu. Atrodė kaip tarpusavyje sujungti ir susilydę žie
dai, nublizginti iki švytėjimo.
- Duokš rankas.
Ištiesiau. Adamas įkišo mano rankas į žiedus, kur jos
susikryžiavo ties riešais, ir iškėlė man virš galvos.
Jis dingo man iš akių. Girdėjau, kaip nusirengia, sa
gos, diržo sagtis, kelnės... Nesiskubino, kol pagaliau atsi
stojo virš manęs tik su atsagstytais marškiniais.
473
CD REISS
- Atrodai išsigandusi, - tarė jis. —Ir susijaudinusi.

- Klausykis susijaudinimo.
Iš medinės dėžės jis ištraukė ilgą sidabrinę grandinę
taip lėtai, kad kiekvienas mažas žiedelis barškėjo į kraštą
ir aš galėjau gerai apžiūrėti į guma aptrauktus gnybtus jos
galuose.
- Čarlis mane įtikino, kad dėl visų tų nesąmonių, dėl
kurių aš nervinausi, nervintis neverta.
- Pavyzdžiui, kokių?
- Aš niekad nemylėjau moters, kurią palauždavau.
Negaliu šitaip pasielgti su tavimi. Negaliu paversti tavęs
kažkuo, kas tu nesi. Kažkuo, ko nemyliu.
Jis ištiesė pirštą ir staigiu judesiu pasuko grandinę, ji
švystelėjo ratu aplink, apsisukdama apie jo pirštą. Delne
suspaudęs gnybtus, jis nusimetė marškinius.
- Tai, ką jaučiu tau, - pasakė šveisdamas juos šalin, -
verta ginti. Nenoriu jaustis taip, kaip jaučiausi, kai tu iš
ėjai, bet dabar nenoriu to prarasti.
- Ir neprarasi.
Atsiklaupęs tarp mano pražergtų kojų, jis padėjo ran
kas ant mano krūtų ir nuslydo jomis žemyn, grandinės
tekstūra ant mano odos paliko pojūčio liniją.
- Niekad nemylėjau nuolankiosios. Niekad nenorė
jau mylėti moters, kuri yra to pasaulio dalis. Negalėjau
priprasti prie derybų, prie scenų. Tai atrodė vienkartinis
reikalas, ir tai man neleido nieko mylėti.
474
Rankomis perbraukė per šlaunų odą iš viršaus žemyn ir

atgal, paskui padėjo jas ant mano krūtų.
- Jeigu aš galiu tave mylėti, net jeigu tu manęs ir ne
myli...
- Bet aš...
- Ša. Leisk man baigti. Reikia pamatyti, ar tai įmano
ma. Atsakyk tik taip arba ne. Ar padarysi tai su manimi?
- Taip.
- Aš tau paliksiu viską, net jeigu atsakysi neigiamai.
Lengviausios skyrybos pasaulyje. Ar pasiliksi čia? Taip ar
ne?
- Taip.
Jis sužnybo mano spenelius ir patraukė. Nuo jo grandi
ne apvynioto piršto man suskaudo kairiąją pusę, o skaus
mas nuėjo iki pat sielos gelmių. Tada jis vėl nuleido rankas
žemyn, ir grandine apvyniotas pirštas surado mano klitorį.
- Taip, - pasakiau jam traukiant mažyčius sidabrinius
rutuliukus per mane, pirmyn ir atgal, kol pagaliau jis lėtai
įkišo man pirštą. Kiekviename kampelyje kilo nauja pojū
čių banga. Aš stumiausi į šiurkštumą ir slidumą, tada jis
lėtai ištraukė pirštą.
- Fantazijos, kurias patyriau per pastaruosius penkerius
metus, - kalbėjo jis nuvyniodamas grandinę. - Negalėjau
sau leisti įpainioti tave į jas.
Šlapia grandinė kabojo nuo jo pirštų galiukų. Ten
buvo trys gnybtai.
475
CD REISS
—Sunaikinti tave buvo svajonė, kurios bijojau.

Jis paėmė du gnybtus į vieną ranką. Sidabras. Juodos
gumos galiukais. Beveik tokio dydžio, kaip plaukų segtu
kai. Kita ranka jis trūktelėjo mano dešinį spenelį šiurkš
čiai, užtikrintai, lyg norėdamas gerai padaryti darbą.
Sugnybo jį. Tikriausiai pamatė grimasą, nes paėmęs
kitą spenelį ir timptelėjęs tarė:
- Dabar neskaudės. Tik palauk, - ir sugnybė.
Grandinė leidosi mano pilvu ir baigėsi trečiu gnybtu.
- O, - pasakiau. - O ne.
—Neversk užkimšti tau burnos.
Jis palenkė galvą tarp mano šlaunų ir pabučiavo klito
rį, o tada čiulptelėjo. Buvo taip gera. Adamas žinojo, kaip
sujautrinti klitorį staigiai pakštelint ir čiulptelint. Visada.
Beveik ištirpau tame jausme, kai jis žnybtelėjo gumbelį ir
suspaudė jį prie pagrindo.
Aš sucypiau ir suglaudžiau kojas.
- Pražerk kojas. Parodyk man.
Taip ir padariau, o jis vėl jas atvertė ir atidžiai apžiūrė
jo, kaip jam pavyko. Pažvelgė į mane.
—Paimsiu tavo užpakalį. Ne šįvakar. Bet prieš mums
grįžtant.
Jis laukė mano atsakymo. Tiksliau tariant, jis laukė,
kol aš atsisakysiu. Buvau taip nugrimzdusi į nuolanku
mą, kad negalėjau pasakyti Ne, ir kartu taip giliai savyje,
kad galėjau pasakyti Taip. Jis nusišypsojo lyg skaitydamas
476
mano mintis, ir perbraukė liežuviu per įtemptą odą virš

mano klitorio. Jaučiausi taip, lyg jis būtų suteikęs kažko
kį gilesnį malonumą. Malonumą, kuris visad buvo ten,
tarp odos ir membranos sluoksnių.
Sudejavau visa esybe.
-Tu pasiruošusi, medžiotoja? - jis vėl patraukė strypą
aukštyn, mano kojos pakibo ore.
- Taip.
Jis pridėjo varpą man prie skylutės ir giliai įsiskverbė.
Sustojo. Užsimerkė ir palenkė galvą.
- Atsiprašau. Turiu tai pasakyti, - jis uždėjo delną
man ant burnos ir kalbėjo į ausį. - Visad žinojau. Neno
rėjau to pripažinti, bet visada žinojau, jog tai tu. Tas ne
žmoniškai mane gąsdino, ir aš tai neigiau. Jaučiau poreikį
tave mylėti labiau, negu norėjau valdyti. Nė akimirkos
neabejok, kad aš pasirinkau tave mylėti.
Jis patraukė ranką ir trūktelėjo klubais. Kai mano kli
torio viršūnėlę tempė atgal gnybtas, kiekvienas įsiskver
bimas atrodė lyg sprogimas, lyg vaikas būtų susprogdinęs
visą dėžutę fejerverkų Liepos 4-ąją. Sproginėjimai ir pyk-
šėjimai vis tęsėsi, o kai jis išsitiesė įtempdamas grandinę,
kuri laikė mano spenelius ir klitorį, raketa iššovė. Tam
piau riešų įtvirtinimus.
- Neišsiliek, - pasakė jis skverbdamasis.
- Aš noriu.
- Nedaryk to.
47 7
CD REISS
Jis barškino mane spausdamas rankoje grandinę, pa

leisdamas, trūkčiodamas į vieną pusę, bet ne į kitą, kol aš
pamaniau, jog nebesusitvardysiu.
- Man reikia... - nukandau sakinį. Ruošiausi išsilieti,
patiks jam tai, ar ne.
- Nereikia.
Jis sužnybo vieną spenelio spaustuką, tada kitą, ir juos
nuėmė.
Spenelius nudegino nežmoniškas skausmas. Maniau,
kad krūtys tuoj sprogs, bet Adamas nusišypsojo, prikan
do apatinę lūpą ir dulkino mane dar intensyviau.
Skausmas nukėlė būtinybę išsilieti vienai minutei, bet
ji sugrįžo stipresnė nei bet kada anksčiau, lyg malonumas
būtų pernelyg ambicingas, kad leistų skausmui nugalėti.
Jis turėjo grįžti kietesnių, sunkesniu antplūdžiu.
Beveik neturėjau galimybės pasakyti jam, kaip arti
orgazmo esu. Jis žinojo. Jis išsitiesė ir praskleidė mano
lytines lūpas dviem pirštais.
Tas skausmas.
Tarp mano kojų.
- Ne! - sušukau.
- Nerėk.
- Prašau!
- Kvėpuok pro nosį. Žiūrėk į mane, kai aš atsidursiu
tavyje.
Jis nuėmė gnybtą. Buvau užsičiaupusi kaip spaustu
vai, įkvėpdavau ir iškvėpdavau pro nosį. Kraujas sugrįžo
478
S A N T U O K O S ŽAI DI MĄ
atgal, degindamas mane ugnimi ir skausmu. Buvau be

veik apakusi, kai mano vyras įgrūdo į mane varpą ir ėmė
skverbtis lėčiau, garsiai dejuodamas.
Skausmas išnyko palikdamas daugiau vietos malonu
mui, skubančiam mane užvaldyti.
—Išsiliek, Diana. Išsiliek.
Sustingau po juo, išsilenkiau lanku, spaudžiau jį gi
liau. Saukiau ir išsiliejau taip smarkiai, kad nebejaučiau
antrankių, įsirėžusių man į odą; tai tęsėsi taip ilgai - ma
niau, kad netenku proto.
***
Valandos. Jis dulkino mane ištisas valandas. Surišo

mane, pasiėmė malonumą ir skausmą. Jis valdė mane.
Paliko mane ties orgazmo riba dvidešimt minučių, o tuo
laiku spaudė mano galvą žemyn ir kišo pirštus man į iš
angę. Jaučiausi taip gerai, jog maldavau jo įkišti varpą.
Jis to nedarė, o aš verkiau, nes nebeturėjau jokios va
lios ir jokių troškimų.
Jis palaužė mane - buvau tokia nesava, kad nesupra
tau to, kol jis nuėjo žemyn atsinešti vandens.
Jis mane palaužė, ir aš jį tebemylėjau.
85 skyrius
BrangusAdamai,
taipasakyti. Taigi tiesiog išspjausiu.
As tave myliu.
Nemaniau, jog kada norspasakysiu tai vėl. Patikėk,
jei būčiau maniusi, kad mudu dar turime galimybę,
nebūčiau tau palikusi to kito raštelio. Bet tu pasiūlei
tą galimybę. Tu tai padarei. Parodei man savo vidų
ir mano vidų.
Dieve mano. Mespraradome tiek daug laiko.
Pakeiskime tai. Grįžkime namo ir pabandykime is
naujo. Aš būsiu viskas, ko tau reikia, o tu būsi viskas,
ko man reikėjo šito nežinant. Mes vėl atgaivinsime
kompaniją. Būsimepartneriai taryboje, o miegama
jame tu liepsi man atsiklaupti kada panorėjęs. Būsi
mano Šeimininkas.
480
Tu laimėjai. Ašpralaimėjau, bet ir laimėjau. Aš vėl

tavo.
Myliu tave labiau nei bet kada.
TavoMažoji Medžiotoja.
Tikriausiai buvau užmigusi, nes buvo ketvirta valan

da ryto, o Adamo dar nebuvo lovoje. Aš vis dar buvau
nerangi, susierzinusi, jaučiau skausmą, buvau lyg tešla,
kurią suminkė, bet neiškepė.
Ar jis rado raštelį?
Nežinau, kiek laiko jis išbuvo apačioje, bet jeigu nuėjo
į virtuvę vandens, turėjo pamatyti.
Ką jis pagalvojo?
Ar rašė man atsakymą?
Užsimečiau naktinius ir pirštų galais nulipau žemyn.
Jo nebuvo nei bibliotekoje, nei virtuvėje. Radau jį tam
siame kabinete prie lango, žvelgiantį į tamsą tarp didžiojo
namo ir studijos. Buvo su apsmukusiomis pižamos kel
nėmis, kurios kabojo žemai ant juosmens, kaip tik po
duobutėmis ant abiejų jo strėnų. Jo pečiai raibuliavo nuo
įsitempusių raumenų.
Įėjau. Grindys sugirgždėjo. Jis apsidairė. Kai uždėjau
rankas jam ant nugaros, apsisuko ir atsigręžė į mane.
- Labas, aš svarsčiau, kas tau nutiko, - tariau. - Pali
kau tau raštelį.
Jis iškėlė ranką. Raštelis buvo joje, sulankstytas trigu
bai, praeitis virš dabarties.
481
CD REISS
Jeigu perskaitė, neatrodė labai patenkintas. Galbūt ne

patikėjo arba suprato neteisingai. Galbūt aš buvau netei
singai supratusi. Bet staiga aš praradau pusiausvyrą. Man
reikėjo jo. Aš blaškiausi nė nežinodama kodėl. Takusis
smėlis ar vanduo. Greitai nukristi ar lėtai nuplūduriuoti.
Viskas šiame pasaulyje apsivertė aukštyn kojomis, ir rei
kėjo, kad jis man parodytų, kuria kryptimi veikia mūsų
bendra trauka.
- Kalbėk su manimi, - paprašiau.
- Žinau, tu galvojai, jog aš atsivežiau tave čia, kad vėl
mane pamiltum.
- Aš myliu tave.
Jis taip giliai atsiduso, kad jo pečiai pakilo ir krūtinė
išsipūtė.
- Padariau kažką tikrai niekšiško. Atvažiavau čia su
tavimi tavęs palaužti, kad nustočiau mylėjęs. Tada būčiau
galėjęs tave lengvai paleisti. Štai kodėl laukiau. Nežino
jau, kas būsiu, jei tavęs nebemylėsiu. Reikėjo atsikratyti
šios minties. Prireikė dviejų savaičių.
Nesupratau jo. Jis mylėjo mane, bet nenorėjo mylėti?
Ar tikrai? Jaučiausi sutrikusi.
- Ar skaitei raštelį?
-Taip, - jis numetė jį ant stalo, lyg tai būtų sutartis su
neišbrauktais punktais. - Perskaičiau. Ir tai manęs nenu
stebino. Žinojau tai. Tu mylėjai mane, o aš mylėjau tave.
- Kodėl tu vis kalbi būtuoju laiku?
482
Jis nustūmė mano raštelį į šoną ir pakėlė po juo buvu

sią popieriaus skiautelę. Įsikišo tarp rodomojo bei didžio
jo pirštų ir ištiesė man.
- Buvo ant stalo.
Atvirukas. Atverčiau jį.
D.
Mudviem reikiapasikalbėti.
S.
- Gerai. Ir ką?
- Šiandien nusprendžiau, kad galiu tai padaryti. Tu
esi nuolankioji. Įrodei tai vakar, ir aš vis dar tave mylė
jau. Man nepavyko nustoti tave mylėti, o aš nekenčiu
susimauti. Bet aš galėčiau gauti kai ką geresnio. Tave.
Galėčiau gyventi be melo, ir tu būtum mano. Galėtum
neįmanomus dalykus paversti įmanomais.
- Tu mane erzini. Kaip tai susiję su mano rašteliu?
- Jeigu nepertraukinėsi, sužinosi.
Atvėsau. Jo tonas nebuvo valdantis tikintis paklusnu
mo, bet nurodinėjantis savo nusivylimu. Klūpojau ant
kelių. Ropojau. Siūliau jam savo kūną kaip objektą, skir
tą naudoti, bet jis niekad nevertė manęs jaustis niekam
tikusia.
Namie jis nebūtų pasiekęs manęs. Bet tame kabine
te, ankstyvo ryto tamsoje, aš buvau praverta, palaužta,
483
CD REISS
pažeidžiama. Jis paėmė mano šarvus, rūpestingai atsegė,

nuėmė ir paslėpė. Jam ištarus tą bevertę frazę tuo balso
tonu, aš negalėjau išklausyti neįsižeidusi.
—Tęsk, —pasakiau nesistengdama sulaikyti besitven-
kiančių ašarų.
- Šis raštelis. Žinau, kad tu nesidulkini su Stefanu.
Bet jis leidžia manyti, kad su tavimi galima plepėti. Tai jo
sąžinės reikalas. Tu nepadarei nieko blogo. Nieko čia ypa
tinga, bet tai parodė man, kad tu perėjai į pasaulį, kurį aš
palikau, ir tada aš tiesiog pasikeičiau.
Jis spragtelėjo pirštais.
- Štai taip.
Jis pasidėjo raštelį ant delno pagalvėlės ir susimąstė.
—Jeigu aš būčiau norėjęs įleisti tave į šį pasaulį, būčiau
atsivežęs tave kartu. Būčiau pradėjęs šiek tiek iškrypėliš
kai ir palaužęs tave iki mūsų pirmųjų metinių. Bet aš to
nenoriu. Nenorėjau tada ir nenoriu dabar.
—Tu nustojai mane mylėjęs? Dėl raštelio?
- Ne dėl raštelio. Jaučiu tau meilę, ne tokią, kokia
buvo ir niekad nebebus, bet joje yra ta kruopelytė ma
nęs, kurios aš nenoriu atsisakyti. Nesiruošiu sunaikinti
vienintelės moters, kurią kada nors mylėjau. Štai todėl aš
tave paleidžiu.
Kokia buvo mano išraiška? Praverta burna purčiau
galvą, akys prisimerkė, antakiai pasikėlė - turėjau atro
dyti įspūdingai.
484
- Negali taip pasielgti, - atkirtau.

- Privalau.
- Privertei tave mylėti, o dabar...
- Tu niekad nesakei, kad nenori skirtis. Nežinojau to,
o paskui buvo per vėlu.
-Tu ką tik... Valandas... Mes tai darėme ištisas valan
das. Ar nemylėjai manęs visą tą laiką?
Jo griežtą išraišką nušvietė mažytė šypsena.
- Tu buvai nuostabi.
- Nustok! - surikau. - Dabar pat. Pasakyk, kad aš
tavo!
Spaudžiau kiek galėdama, bet jis negriuvo.
- Tu myli mane! Tu mano. Ar supranti? Tu sumau
tas savininkiškas šikniau. Tu kaip rakštis. Nedorėli, tu esi
mano ir myli mane!
Jis suėmė rankomis mano veidą ir pasilenkė, kad ga
lėčiau aiškiai jį matyti. Aš nusigręžiau, bet jis pasikreipė
taip, kad mačiau tik jį, ir lėtai purtė galvą.
- Man labai gaila, - tepasakė.
- Eik velniop, - suburbėjau.
Ne. Mudu įėjome į šį kambarį kaip vyras ir žmona.
Dominantas ir nuolankioji. Verslo partneriai ir draugai.
Jeigu išeisime iš čia kaip kas nors kitas, mes visad būsime
kas nors kitas. Buvusieji. Buvę partneriai. Buvę sutuokti
niai. Buvę buvę buvę...
Kai tik išeisime iš kambario, kelio atgal nebebus.
485
CD REISS
Žengiau vieną žingsnį arčiau jo ir atsiklaupiau. As ka

riavau. Jis neliepė man klauptis, aš tai padariau.
- Diana. Nedaryk to.
Pasilenkiau per juosmenį, prispaudžiau delnus ir nosį
prie grindų.
- Štai ko tu norėjai, —suburbėjau į grindis. —Paimk
mane šitaip.
- Ar tu manai, jog aš puoliau į šią balą, kad priversčiau
tave nusižeminti? Jeigu man būtų reikėję nuolankiosios
mėnesiui, tiesiog būčiau vieną pasiėmęs, o tu būtum ga
vusi skyrybas.
Jis žengė link manęs, o aš repečkojau, kad atsirasčiau
priešais jį. Puoliau ant kelių ir vėl padėjau veidą ir delnus
ant grindų.
- Vakar vakare, - murmėjau į kutais papuoštą kilimo
kraštą, - kas įvyko vakar vakare?
- Kelkis.
Nejudėjau.
- Atrodė kaip meilė, - pasakiau.
- Diana, tu neprivalai nusižeminti.
- Aš pasitikėjau tavimi. Tikėjau, kad tai tikra.
- Kelkis!
- Eik šikt! Pasakyk man! Ar tai buvo tikra?
Jis suėmė mane už rankų ir pakėlė į viršų. Jo ranko
se buvau atsipalaidavusi, bet jis nepasidavė sunkumui ir
sveikam protui.
486
- Tai buvo labai tikra, bet aš supratau, kaip tai svaigi

na. Turėti šiame pasaulyje kažką, ką myliu. Ar nesupran
ti? Visai nustočiau tave mylėjęs.
- Nenustotum, - atsakiau. - Tu myli mane. Nežinau,
kodėl tai darai. Nežinau, koks tai žaidimas... Bet tu myli
mane.
Jis mane paleido, o aš stovėjau virpančiais keliais.
- Rytoj Tjeris parveš tave namo. Aš užpildysiu doku
mentus. Mes skiriamės. Taip geriau.
- Eik šikt, - pasakiau. - Tu myli mane.
Vėl kritau ant kelių. Man užėmė kvapą, širdis daužėsi,
įtampa ir suknista savijauta viduje bei išorėje.
Jis paglostė man galvą palikdamas ant grindų ir nuėjo
į viršų.
86 skyrius
ESAMASIS LAIKAS
Jis dingo už durų. Vila buvo supakavusi mano daik

tus. Už mano lango Stefanas ir Serena pakrovė jo sumau
tą pikapą ir išvažiavo.
Viena atsisėdau gialinėje limuzino sėdynėje. Tjeris ne
klausė, kur mes važiuojam.
Aš važiuoju namo.
87 skyrius
ESAMASIS LAIKAS
Ta diena, kai mano gyvenimas pasikeitė, skyrėsi nuo

kitų. As atsiklaupiau ir buvau paminta. Maldavau ir bu
vau atstumta. Nusižeminau, bet niekas manęs nevaldė.
Limuzine buvo tylu. Pietinėje valstijoje padangos ne-
skleidė jokio garso. Langai buvo užverti, nes pūtė vėjas.
Mano kūkčiojimas buvo tylus, kaip ir tada, kai jis dar
nebuvo išmokęs manęs verkti.
Tą dieną, kai viskas pasikeitė, aš jaučiausi kitaip. Rei
kėjo dirbti. Reikėjo gyventi. Mokėti sąskaitas. Įkeisti ne
kilnojamąjį turtą. Bet visi mano darbai atrodė svetimi ir
beprasmiški. Ar aš kada nors juos atlikdavau? Ar jie kada
nors buvo reikšmingi?
Tą rytą, kai mano gyvenimas pasikeitė, aš sėdėjau li
muzino gale spoksodama į mažą audinio skiautelę, kuri
489
CD REISS
gulėjo kamputyje kaip žaizda. Man prireikė penkiolikos

minučių, kad apsispręsčiau ją paimti.
Tai buvo gabalėlis kojinės, kurią Adamas nuplėšė nuo
manęs masažuodamas mano pėdas prieš milijoną metų,
kai mylėjo mane.
Jaučiau virš savęs pakibusią grėsmę. Jausmą viduje,
kad esu sužlugdyta. Negalėjau patikėti išgijimu. Tik ne
aš. Nes aš nebuvau auka. Tai buvo mano kaltė.
Viskas mano kaltė. Aš buvau tingi ir kupina baimės.
Palikau jį ir sakiau sau, kad esu drąsi, bet iš tiesų buvau
bailė.
Ir jeigu mano skausmas buvo mano kaltė, aš turėjau
prisiimti už ją atsakomybę. Reikėjo išpirkti ją. Žinoma,
turėjau pasitaisyti ir pati, bet šiam vyrui, kurį mylėjau,
irgi reikėjo pagalbos. Sugniaužiau kojinę rankoje.
Jis neturėjopasirinkimo.
Kodėl.?
Jis liepėjuo pasitikėti.
Kodėl?
Jispasakė man, kad saugosavo meilę.
Kodėl kodėl kodėl?
Kažkaip nesusiėjo galai.
Jisgali mylėti nuolankiąją. Gali ir myli.
Pirmą kartą susitaikiau su savimi, net ir kentėdama,
nes atsiduoti - tai suprasti savo saulę ir šešėlius. Atsi
duoti - tai žinoti, kad tavo vieta ne visada būna kur, bet
490
kartais kada. Atsiduoti - tai priimti savo galias ir susitai

kyti su mintimi, kad tavo vieta yra tarp dabar ir amžinai.
Atsiduoti - tai pasirinkti. Medžioti. Vytis. Nuspręsti.
Atsiduoti - tai užvaldyti.
Adamas buvo mano.
Aš jį pasirinkau.
Buvau numetusi jį šalin ir galėjau vėl jį pasirinkti. Ga
lėjau tai užbaigti. Galėjau laikytis to, ko norėjau, kas aš
buvau.
Mūsų sutartyje buvo likusios dvi savaitės.
Jos buvo mano, jis irgi.
LAUKITE TĘSINIO...
Padėka
Ilgai galvojau apie šią knygą. Daugiau nei prieš metus,
sėdėdama priekinėje savo automobilio sėdynėje Starbucks
stovėjimo aikštelėje, pradėjau rašyti istoriją su Lorena
Bleikli (Lauren Blakely). Praėjo tiek daug dienų, ir isto
rija tapo visiškai kitokia, bet nepradėjusi rašyti su Lorena
apskritai niekad nebūčiau pradėjusi rašyti.
Taigi, pirmiausia ačiū Lorenai, kad tada buvo su ma
nimi.
Įteikiau Santuokos žaidim us Merei Kamings (Mary
Cummings) bare prie baseino Havajuose. (Iš tiesų istorija
nebuvo tokia žavinga. Bet argi neskamba maloniai? Pa
daviau istoriją bare p rie baseino Havajuose. Iš šio sakinio
tiesiog žyra blizgučiai.) Dar pateikiau jai knygos leidimo

koncepciją.
Taip jau pasisekė, kad ji jau buvo paruošusi man leidi
mo koncepciją, tiksliai tokią pačią. Mudvi sukibome lyg
dvi dėlionės detalės. Merė ir Ever A fte r buvo pavyzdiniai
493
CD REISS
leidėjai. Palaikantys, neįkyrūs, konstruktyvūs ir bendra

darbiaujantys. Pagarba jai, Teilorui (Taylor), Sarai (Sa
rah) ir visai Diversion komandai.
Mano vyras padėjo man tiesiog būdamas savimi ir
palaikydamas savo tyla, kol dirbau. Vaikams atrodo, kad
aš nuolat dirbu. Iš tiesų, skiriu jiems valandas laiko per
dieną. Jie godūs, ir myliu juos už tai.
Džoana ir Diana Li (Joanne ir Diana Lee) skaitė anks
tyvąsias korektūras ir padėjo paversti pirmąją dueto dalį
kažkuo (tikėtinai) gražaus ir rišlaus. Lorelina Peidž (Lau-
relin Paige) nėjo gulti iki ketvirtos ryto, kol perskaitė pir
mąjį juodraštį. Ji turėjo milijonus kitų reikalų, bet atidėjo
juos, ir dar kartą vėl tai padarė, kai išbraukiau pabaigą ir
pakeičiau ją tokia, kokią perskaitėte. Jeigu norite žinoti,
koks buvo pirminis pabaigos variantas, turite palaukti,
kol aš numirsiu. Eimi Voks (AmyVox), Betani (Bethany),
Džena (Jenn) - nuostabesnės padėjėjos, nei nusipelniau.
Keisė Koks (Cassie Cox), mano nepailstanti redaktorė,
skubėjo sutvarkyti rankraštį, kad galėtume spausdinti. Že
mai lenkiuosi, nes ji surado tikrai ne vieną klaidą. Kaip vi
sada, liko mano balsas, tik gramatika tapo taisyklingesnė.
Mano Camorradamos ir vienas pone, ačiū už jūsų
paramą. Jūs pataikėte į tą laikotarpį, kai aš kuriam laikui
turėjau atsisakyti socialinių tinklų. Dėkoju.
* Taip vadinama Neapolio mafija, šiuo atveju tai atspindi komandą,

komandinį darbą - red. past.
494
Džiną Siska (Jean Siska) skaito šitą ir kitas mano kny

gas, kad atrodytų, jog išmanau teisę.
Dženisei ir Kendisei (Janice and Candace) —(oro bu
činys) ačiū už greitai perskaitytas korektūras.
Džena (Jenn). Neturiu žodžių. Vejas mano sparnams ir
visos tos gašlios nesąmonės, kurios priverčia mane nutilti.
Jūs.
Taip, jūs.
Tinklaraštininkai. Gerbėjai. Rėmėjai. Paslaugų teikė
jai. Patarėjai.
Užmirštu jus.
Atsiprašau.
CD Reiss
SANTUOKOS ŽAIDIMAI
Iš anglų kalbos vertė Rozita Znamenskaitė

Redagavo Jolita Giedraitienė
Tekstą tvarkė Aušra Tamošiūnienė
Viršelį pritaikė Agnė Sinkevičiūtė
31 sp. 1. Tiražas 2 000 egz.

Išleido BALTO
Utenos g. 41 B, LT-08217 Vilnius
Spausdino UAB BALTO print, 2017

Santuokos Žaidimai CD. Reiss 2017

Uploaded by

Document Information

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Santuokos Žaidimai CD. Reiss 2017

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

Versta iš: CD REISS

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama

Copyright © 2016 by Flip City Media Inc.

Už jūsų dalijimąsi mintimis, supratimą,

Rytas, kai mano gyvenimas apsivertė aukštyn ko­

Tą rytą, kai mano gyvenimas pasikeitė, ėmiau sudari­

- Jokios giminystės, - atsakiau. - Niekad nesu buvęs

Stumtelėjau jai aplanką su McNeill-Barnes kompani­

Ji spragtelėjo rašiklį ir grįžo prie savo minčių.

Laiškas buvo dviejų puslapių. Nepajėgiau jo skaityti.

Paskambinau jai. Neatsakė. Balso pašto dėžutė pilna.

Atsiprašyk dėl visko.

Diana. Diana Maknil-Barns. Kaip man ją užvaldyti?

tu kada ją surišdavai, ir taip toliau, ir panašiai?“ Jis sako:

- Toliau mokėk Rūsio sąskaitas, - pamokė jis ir

Nebegaliu būti tavo žmona. Tu geras žmogus. Tu geras

Mes pradėjome taisyti McNeill-Barnes Publishing pa­

- Pone Steinbekai, - mane vijosi Dianos adminis-

Gaila tave išleisti, bet nemėginsiu tavęs sulaikyti.

Jis kvailai išsišiepė.

Vyras renkasi drabužius tam tikrai vietai ir progai.

ui p, (arsi visi jos išlinkimai puikiai įsikomponuotų į pa­

iš savo komandos. Tiesiog leidau jam bręsti norėdamas

|miincsti. Ji neims to, ką aš duosiu. Niekad man nepatai-

Ne. Jūs per daug patrauklus, kad būtumėte vienišas.

- Ar jūs bandote mane sugundyti prieš užbaigdama

Pėda atsirėmiau į jos blauzdą ir praskėčiau kelius. Ji

Jūsųkasdien ant stalo, nesvarbu, kaip gundomai tai skam­

Manau, tai aptemdė mano sveikąprotą.

Taip kietai sugniaužiau raštelį, kad net rašalas sutraš­

i i.msvnrte prasidės sumautas karnavalas ant grindinio

Ji vėl persikraustė pas tėvą. Jis gyveno bute su trimis

(lilbertas atidarė duris apsivilkęs savo įprastinį kostiu­

Ji ištiesė į mane rankas kaip vaikas. Tokiomis akimir­

nirko daugiau, tik kelias savaites nepakeliamų skausmų,

Tada, kai sprendimą priėmėme, aš nebuvau dėl jo nu­

Viena mano dalelė nori tiesiogatleisti tau. Bet taip ne­

„Artai dėl kūdikio?"

„Negali manęs tiesiog ignoruoti."

Robas pamatė mane dar nepriartėjusį prie aksominės

esi arba labai gera veidmainė, arba ta pati nuoširdi

Nekaltybę praradau būdamas penkiolikos ant suoliu­

motina Airinė, pamačiusi manyje kažką tokio, ko Bleira

Imilo Leksingtone nuomos sutartis baigėsi, ir aš nuspren­

šito. Gali paruosti skylutę pirštais, jeigu reikia. Tikėk ma­

Kaskart norėdama tave palikti jausdavausi dvejopai.

Man ne itin patikdavo veiksmas klube, netgi kai jame

galima daryti klube, už jo sienų jau būtų laikoma užpuo­

Ii draugiškai paplekšnojo per nugarą. Henris pasiūlė man

Čarlis buvo valdovas, nepanašus į kitus. Negalėdamas

Atėjo diena, kai kruvini suvynioti popieriaus gabalėliai

- Parodyk jiems, gangstere, - nusijuokė Žakas.

|mįduoti nuosavybę plėsti gamyklai, mūsų miestui reikia

- Štai, - Diana ištiesė jai lapą. - Bendruomenės inicia­

Sis „imperialistas“ yra šauniausias vyras, su kuriuo

Ji atsitraukė dūsaudama, lūpos buvo paraudusios:

Buvau nustebęs. Štai ir viskas. Atrodė, kad tu nori...

- Ir tu nežinojai, bičiuli? Nė neįtarei? Baik. Joks nuti­

- Žinai, kas nutiko, kai buvau pašautas? Su mano

Ne. Asją myliu.

- Pagrindinis namas ištuštėjo. Surenk aukcioną ir su

Serena atrodė stulbinamai. Lyg ilgakotė rožė su nu­

pilkas, ir vandenyno vėjyje buvo justi pirmasis šaltukas.

išsilavinusi jauna moteris, kuri mėgo būti paimta skaus­

Rytas, kai mano gyvenimas apsivertė aukštyn ko

Tą rytą, kai mano gyvenimas pasikeitė, ėmiau sudari

Stumtelėjau jai aplanką su McNeill-Barnes kompani

Mes pradėjome taisyti McNeill-Barnes Publishing pa

ui p, (arsi visi jos išlinkimai puikiai įsikomponuotų į pa

Jūsųkasdien ant stalo, nesvarbu, kaip gundomai tai skam

Taip kietai sugniaužiau raštelį, kad net rašalas sutraš

(lilbertas atidarė duris apsivilkęs savo įprastinį kostiu

Ji ištiesė į mane rankas kaip vaikas. Tokiomis akimir

Tada, kai sprendimą priėmėme, aš nebuvau dėl jo nu

Viena mano dalelė nori tiesiogatleisti tau. Bet taip ne

Nekaltybę praradau būdamas penkiolikos ant suoliu

Imilo Leksingtone nuomos sutartis baigėsi, ir aš nuspren

šito. Gali paruosti skylutę pirštais, jeigu reikia. Tikėk ma

galima daryti klube, už jo sienų jau būtų laikoma užpuo

- Štai, - Diana ištiesė jai lapą. - Bendruomenės inicia

- Ir tu nežinojai, bičiuli? Nė neįtarei? Baik. Joks nuti

Serena atrodė stulbinamai. Lyg ilgakotė rožė su nu

išsilavinusi jauna moteris, kuri mėgo būti paimta skaus

Matydamas jos vardą savo telefono ekrane turėjau ner

Riversaide vos pastačiau savo jaguarą. Jis sustojo maž

Labas vakaras, pone, - atsiliepė tas. Stambus vyru

Tyrimų ir plėtros kabinetai buvo miesto vidury, stikli

Tyrimų ir plėtros įmonė dirbo daugmaž savarankiš

Ji nemūvėjo vestuvinio žiedo. Bandė tai paslėpti už