BESSEL VAN DER KOLK

KŪNAS MENA VISKĄ

KAIP IŠGYDYTI KŪNO, PROTO
IR SIELOS TRAUMAS

LIŪTAI NE AVYS
Vilnius, 2020
 Versta iš Bessel van der Kolk.
Body Keeps The Score.

Vertė Diana Urbonė

Redagavo Jolita Giedraitienė
Maketavo Rūta Atie ir R.Z.
Viršelį adaptavo Antanas Toliušis

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos
Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

© Bessel van der Kolk

ISBN 978-609-8254-30-3 © Leidykla „Liūtai ne avys“, 2020
 1

„Trauma, kurią sukėlė vaikystėje patirta nepriežiūra, lytinė

prievarta ar smurtas artimoje aplinkoje, taip pat karo baisumai,
žaloja mūsų kūnus, – sako Besselis van der Kolkas knygoje
„Kūnas mena viską: kaip išgydyti kūno, proto ir sielos traumas“. [...]
Van der Kolko 30 metų darbo patirtis įtikinamai parodo, kad
traumos yra viena iš opiausių Vakarų visuomenės sveikatos
apsaugos problemų. [...] Knygoje pateikiama daug mokslinių žinių
ir pasakojimų apie žmones, todėl ji tiesiog prikausto skaitytoją. [...]
Jo pacientų kova ir tvirtybė nepaprastai jaudina.“
- Shaoni Bhattacharya, New Scientist

„Karo veiksmų zonos gali būti gerokai arčiau, negu galvojate,

– tą gali patvirtinti 25 proc. JAV gyventojų, užaugusių alkoholikų
šeimose. Be to, psichiatras Besselis van der Kolkas teigia, kad
sunkios traumos „užsikoduoja vidaus organuose“, tada reikia
ypatingų būdų, padėsiančių žmonėms išsivaduoti nuo pykčio ir
bejėgiškumo. Autoriaus pasakojime, kuriame gausu per
dešimtmečius atrastų išvadų ir atliktų atvejo tyrimų, nuosekliai
parodoma traumų gydymo evoliucija – nuo XX amžiaus aštuntojo
dešimtmečio cheminės „sunkiosios artilerijos“ iki nervinio
grįžtamojo ryšio, dėmesingo įsisąmoninimo ir kitokių įmantrių
metodų.“
– Nature

„Šioje knygoje pateikiamas neįtikėtinas kiekis informacijos

apie beveik kiekvieną traumos potyrių aspektą, tyrimus,
intervencijas ir teorijas, [...] akivaizdžiai juntamas holistinis
požiūris. Knygos pavadinimas leidžia spėti, kad joje bus
pasakojama, kaip kūne įsirėžia ir išlieka traumų pėdsakai. Tačiau
knyga atskleidžia gerokai daugiau: joje gilinamasi į tai, kokią įtaką
smegenims padaro pribloškiantys trauminiai įvykiai, pateikiami
skyriai apie neuromokslą, kuriuose aprašyti paties autoriaus ir jo
 2

kolegų atlikti tyrimai. Be to, knygoje tiriamos nepalankių, vaikystėje

patirtų prieraišumo modelių, smurto prieš vaikus ir įsisenėjusio bei
ilgalaikio smurto pasekmės. [...] Ši knyga – tai tikra informacijos
„aukso gysla“.“
– European Journal of Psychotraumatology

„Dr. van der Kolkas (...) parašė įtraukiančią ir įkvepiančią

knygą apie traumas ir jų pasekmes. Pasitelkęs šiuolaikinį
neuromokslą, jis parodo, kad trauma fiziškai veikia smegenis ir
kūną, keldama nerimą, pyktį ir negebėjimą susikaupti. Traumas
patyrę žmonės susiduria su atminties, pasitikėjimo ir santykių
užmezgimo problemomis. Jie praranda kontrolę. Nors žinių
reportažuose ir diskusijose daugiausia dėmesio skiriama karo
veteranams, bet kenčia ne tik jie – kenčia ir vaikai, prieš kuriuos
smurtaujama, kenčia smurto artimoje aplinkoje bei smurtinių
nusikaltimų aukos. Naudojant tradicinių terapinių metodų ir
alternatyvaus gydymo būdų, pavyzdžiui, EMDR, jogą, nervinį
grįžtamąjį ryšį ir teatrą, derinį ligoniai gali susigrąžinti kūno kontrolę
ir perprogramuoti smegenis taip, kad galėtų iš esmės pertvarkyti
savo gyvenimą. Autorius iliustruoja šį procesą konkrečiais atvejais,
taip pat pateikia bibliografijos sąrašą ir išsamias pastabas. Ši
populiariai parašyta knyga įkvepia vilties ir kenčiantiems nuo
traumų žmonėms, ir jais besirūpinantiems. Puiki knyga visiems
bibliotekų fondams.“
- Medicininės literatūros bibliotekų asociacija, Abonementų ryšių skyrius

„[...] Nuostabi nauja knyga, kurią turėtų perskaityti ir įsigyti

kiekvienas, bent truputį susidūręs su traumomis. [...] Gražiai,
įtikinamai ir įtraukiančiai parašyta, nepaprastai plačiai apžvelgianti
medicininius, psichologinius ir mišrius arba alternatyvius metodus,
pasižyminti nepaprastu dėmesiu ligoniui ir holistiniu požiūriu į kūno
ir proto visumą [...]. Tėra vos vienas kitas praktikuojantis gydytojas,
kuris nesugeba iš šios knygos išmokti naudingų pamokų ir
 3

patobulėti, taip pat ją skaitydamas ir studijuodamas pasisemti

įkvėpimo.“
- Henry Strick van Linschoten, Europos Traumų ir disociacijos draugijos
informacinis biuletenis

„Psichologinė trauma gali ištikti bet kurį žmogų, ne tik karius,

pabėgėlius ar išžaginimo aukas. [...] Ši svarbi ir naudinga knyga
suteikia prasmę kančiai ir pasiūlo būdus, kaip išgyti.“
– Booklist

„[...] Nepaprastai plati tematika. Šis vertingas darbas (...)

įkvepia vilties milijonams traumas išgyvenusių aukų ir jų šeimų,
ieškantiems efektyvaus gydymo ir išsivadavimo iš nuolatinio
traumos keliamo skausmo.“
- Library Journal (geriausių atsiliepimų apžvalga)

„Dr. van der Kolko šedevras vienija beribį mokslininko

smalsumą, žinovo erudiciją ir tiesos kalbėtojo aistrą.“
- gydytoja Judith Herman, Harvardo medicinos mokyklos psichiatrijos
mokslų klinikinė profesorė, knygos Trauma and Recovery autorė

„Nepaprastai patraukliai ir suprantamai parašyta knyga, kurios

autorius – vienas iš kvalifikuočiausių šalies gydytojų, dirbančių
emocinių traumų srityje. „Kūnas mena viską: kaip išgydyti kūno,
proto ir sielos traumas“ padeda mums suprasti, kaip gyvenimo
patirtys, bėgant laikui, atsispindi mūsų kūno funkcijose ir jų
sutrikimuose.“
- gydytojas emeritas Vincent J. Felitti, Kaiser Permanente San Diego
padalinio profilaktinės medicinos skyriaus vadovas, vienas iš pagrindinių
ACE tyrimo tyrėjų

„Ši įkvepianti knyga, kurioje organiškai persipina klinikiniai

stebėjimai, neuromokslas, istorinė analizė, menas ir asmeninis
pasakojimas – tai dr. van der Kolko parašytas patikimas vadovas
apie traumos pasekmes ir išgijimo būdus. Knyga kupina išminties,
žmogiškumo, užuojautos, mokslinių įžvalgų, surinktų iš klinikinės
 4

praktikos, mokslinių tyrimų potrauminio streso srityje ir erudicijos.

Tai privaloma knyga psichikos sveikatos specialistams ir kitiems
sveikatos apsaugos darbuotojams, išgyvenusiems traumas
žmonėms, jų mylimiesiems ir visiems, ieškantiems klinikinių,
socialinių ar politinių sprendimų, kaip išsivaduoti iš uždaro traumų
ir smurto rato mūsų visuomenėje.“
- dr. Rachel Yehuda, Ph. D., psichiatrijos ir neuromokslo profesorė,
Sinajaus kalno medicinos mokyklos (Niujorke) Potrauminio streso tyrimų
skyriaus direktorė

„Atimančios žadą tematikos ir masto knyga „Kūnas mena

viską: kaip išgydyti kūno, proto ir sielos traumas“ – reikšmingas
vieno geriausių traumų tyrimo ir gydymo pradininkų darbas. Šioje
svarbioje knygoje sujungiamas besivystantis traumų tyrimų
neuromokslas, kylanti terapinių gydymo būdų, pirmiausia gydančių
kūną, banga bei tradicinės proto ir kūno praktikos, kurios visos
kartu sukuria gerokai daugiau, negu vien tik palengvina
simptomus, ir susieja mus su mūsų gyvybine energija bei buvimu
čia ir dabar.“
- dr. Peter A. Levine, knygos In an Unspoken Voice: How the Body Releases
Trauma and Restores Goodness autorius

„Knygoje „Kūnas mena viską: kaip išgydyti kūno, proto ir sielos

traumas“ stebime drąsią autoriaus kelionę į paralelinius
disociatyvinius pasaulius: traumas išgyvenusių žmonių pasaulį ir
turinčių palengvinti šių žmonių gyvenimą medicininių bei
psichologinių disciplinų pasaulį. Šioje nepaprastai įdomioje
knygoje sužinome, kad nors mūsų protas desperatiškai bando
nustumti traumą užmarštin, kūnas laiko mus įkalinęs praeityje
bežodėmis emocijomis ir jausmais. Šie vidiniai atsiskyrimai
baigiasi socialinių santykių pertrūkiais, nulemiančiais baisias
pasekmes santuokoms, šeimoms ir draugams. Aprašydamas
gydymo būdus ir strategijas, padėjusias jo pacientams iš naujo
susieti savo mintis su kūnais, van der Kolkas suteikia vilties.
 5

Užverčiame knygą supratę, kad tik išsiugdę savivoką ir įgavę vidinį

saugumo jausmą mes kaip rūšis galėsime visa krūtine įkvėpti
gyvenimo pilnatvės.“
- dr. Stephen W. Porges, Šiaurės Karolinos universiteto Čapel
Hilyje psichiatrijos mokslų profesorius, knygos The Polyvagal
Theory: Neurophysiological Foundations of Emotions, Attachment,
Communication, and Self-Regulation autorius

„Ši išskirtinė knyga taps šiuolaikinės psichiatrijos minties

klasika. Gniuždančių potyrių pasekmes galima teisingai suprasti tik
tarpusavyje suderinus ir sujungus kelias iš esmės skirtingas,
nepalyginamas mokslo sritis, pavyzdžiui, neuromokslą, raidos
psichopatologiją ir tarpasmeninę neurobiologiją – knygoje ši
užduotis atlikta nepriekaištingai. Nėra jokio kito veikalo
potrauminio streso tema, kuris būtų taip kruopščiai išgvildenęs
svarbiausius šių mokslo sričių aspektus, papildęs juos tokiais
išsamiais istoriniais ir klinikiniais duomenimis ir užbaigęs
novatoriškais gydymo būdais. Šio unikalaus, bet populiariai
parašyto darbo matymo aiškumas ir išminties gilumas tiesiog
stebina. Knygą privalo perskaityti kiekvienas, besidomintis
potrauminio streso koncepcija ir gydymu bei įtakos visuomenei
mastu.“
– Alexander McFarlane, garbės vardo medicinos ir chirurgijos gydytojas,
Australijos ir Naujosios Zelandijos psichiatrų Karališkojo koledžo narys
gydytojas, Adelaidės universiteto (Pietų Australijoje) Potrauminio streso
tyrimų centro direktorius

„Tai – puiki knyga, tiesiog aukštasis pilotažas. Nepaprastai

empatiška, įžvalgi ir užjaučianti perspektyva suteikia vilties dar
labiau humanizuoti traumas išgyvenusių žmonių gydymą, gerokai
praplėsti savireguliacijos gydomųjų praktikų ir terapinių galimybių
spektrą bei skatinti kūrybiškesnį mąstymą ir tyrimus, susijusius su
traumomis ir efektyviu jų gydymu. „Kūnas mena viską: kaip išgydyti
kūno, proto ir sielos traumas“, ir van der Kolko gebėjimas
pademonstruoti tai įtikinamai aprašant kitų darbus, savo paties
 6

novatorišką kelią ir patirtį šioje besivystančioje srityje, su kuria

kartu tobulėjo ir jis pats, ir svarbiausia – jo atrasti būdai, kaip
meistriškai dirbti su žmonėmis siekiant dėmesingo įsisąmoninimo
savo kūno atžvilgiu, pasitelkiant tam tikslui jogą, judėjimą ir teatrą,
yra nuostabus bei sveikintinas tyro oro gurkšnis ir terapijos
pasaulyje atsivėrusi galimybė.“
- Jon Kabat-Zinn, Masačiusetso universiteto Medicinos mokyklos
medicinos mokslų profesorius emeritas, knygos Full Catastrophe Living
autorius

„Ši knyga - puikus neuromokslininko, labiausiai susijusio su

šiuolaikine revoliucija psichikos sveikatos srityje, pasiekimas,
leidžiantis pripažinti, kad daugybė psichikos problemų yra traumų
pasekmės. Rašantis taip įtikinamai, tarsi būtų puikus romanų
rašytojas, van der Kolkas pasakoja savo neįtikėtiną kelionę,
atvedusią į atradimą, kuris sudrebino nusistovėjusią psichiatrijos
išmintį. Knygos paįvairinimas tokiu pasakojimu yra aiškus ir
suprantamas: skaitytojui pateikiami traumų neurobiologijos
aprašymai, paaiškinama apie tradicinių traumos gydymo būdų
neefektyvumą, pristatomi būdai, leidžiantys žemiau kognityvinio
suvokimo kenčiantiems ligoniams gydyti tas kūno dalis, kurios liko
užšalusios praeityje tarsi lede. Viskas gyvai iliustruojama kvapą
gniaužiančiomis tikromis istorijomis ir pagrindžiama įtikinamais
tyrimais. Tai takoskyrą simbolizuojanti knyga, nusversianti
psichiatrijos ir apskritai kultūros svarstykles link pripažinimo, kokią
įtaką mums visiems daro tragiški įvykiai ir mūsų pastangos neigti
jų pasekmes."
- Richard Schwartz, Vidinių šeimos sistemų terapijos kūrėjas

„Kūnas mena viską: kaip išgydyti kūno, proto ir sielos traumas“

– jaudinanti, suprantamai parašyta knyga, papildyta nepaprastai
įdomiomis tikromis istorijomis, todėl nuo jos tiesiog neįmanoma
atsiplėšti. Van der Kolkas, žymus traumų gydymo impresarijus,
 7

kurio profesinė veikla susijusi su įvairiausių traumų specialistų ir

gydytojų praktikų subūrimu draugėn, įgyvendinant jų idėjas ir
pačiam reikšmingai prie to prisidedant, knygoje pasakoja apie, be
abejonės, svarbiausius laimėjimus psichikos sveikatos srityje per
pastaruosius trisdešimt metų. Žinome, kad psichologinė trauma
suardo smegenis. Šioje knygoje matome, kaip psichologinė
trauma suardo ryšius ne tik smegenų viduje, bet ir ryšius tarp proto
ir kūno, sužinome apie jaudinančius naujus metodus, kurie padeda
žmonėms, patyrusiems pačias sunkiausias traumų formas, pradėti
gyvenimą iš naujo.“
- Norman Doidge, knygos Save keičiančios smegenys (The Brain That
Changes Itself) autorius

„Kartkartėmis atsiranda knyga, kuri iš esmės pakeičia mūsų

požiūrį į pasaulį. Besselio van der Kolko knyga kaip tik tokia.
Autoriaus darbas platus ir išsamus, bet jis taip puikiai pasakoja šią
istoriją, kad skaitytojas tiesiog negali atsiplėšti nuo knygos
puslapių. Bent jau aš tikrai negalėjau. Trumpiau tariant, puikus
darbas.“
- Stephen Cope, Kripalu nepaprasto gyvenimo būdo instituto steigėjas ir
direktorius, knygos Yoga and the Quest for the True Self autorius

„Niekas neprilygsta Besseliui van der Kolkui gebėjimu

apibendrinti stulbinančius pasiekimus psichologinių traumų srityje
per pastaruosius kelis dešimtmečius. Iš dalies dėl šio darbo dabar
visuotinai pripažįstama, kad psichologinės traumos – nuo
nuolatinio smurto prieš vaikus ir jų nepriežiūros iki karo traumų ir
stichinių nelaimių – yra pagrindinė asmeninio, socialinio ir
kultūrinio žlugimo priežastis. Šiame meistriškai aiškiai parašytame
ir įtraukiančiame, aukštajam pilotažui prilygstančiame darbe van
der Kolkas pasiima mus – ar mes būtume specialistai, ar plačioji
visuomenė – į asmeninę kelionę ir parodo, ko išmoko iš savo
tyrimų, iš savo kolegų ir studentų, o svarbiausia – iš savo pacientų.
 8

Trumpiau tariant, „Kūnas mena viską: kaip išgydyti kūno, proto ir

sielos traumas“ yra nuostabi knyga.“
- dr. Onno van der Hart, Utrechto universitetas, Nyderlandai, knygos
The Haunted Self: Structural Dissociation and the Treatment of Chronic
Traumatization pagrindinis autorius

„Kūnas mena viską: kaip išgydyti kūno, proto ir sielos traumas“

akcentuoja naujas ir geresnes nuodingo streso gydymo terapijas,
pagrįstas išsamiomis žiniomis apie traumos poveikį smegenų ir
prieraišumo sistemų vystymuisi. Šiame veikale pateikiamas
jaudinantis apibendrinimas apie tai, kas šiuo metu žinoma apie
traumų įtaką žmonėms ir visuomenei, at skleidžiamas senų ir naujų
metodų gydomasis potencialas, kurio tikslas – padėti
traumuotiems vaikams ir suaugusiesiems mėgautis šia akimirka.“
- Jessica Stern, policijos konsultantė terorizmo klausimais, knygos Denial:
A Memoir of Terror autorė

„Tai knyga, leisianti geriau suprasti traumų pasekmes. Ją

parašė vienas šios srities iniciatorių. Tai reta knyga, kurioje
naujausios neuromokslo žinios susijungia su traumas patyrusių
žmonių išmintimi ir samprata apie traumų potyrius ir prasmę. Kaip
ir autorius, knyga yra išmintinga ir užjaučianti, kartais gana
provokuojanti, bet nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio įdomi.“
- gydytojas Glenn N. Saxe, Arnoldo Saimono vardo profesorius, Vaikų ir
paauglių psichiatrijos departamento pirmininkas, Niujorko universiteto
Medicinos mokyklos Vaikų tyrimų centro direktorius

„Nuostabi plataus spektro terapinių gydymo būdų analizė

atskleidžia skaitytojams, kaip prisiimti atsakomybę už gydymo
procesą, įgauti saugumo jausmą ir išsikapstyti iš kančių painiavos.“
- dr. Francine Shapiro, EMDR terapijos kūrėjas, Psichinių tyrimų instituto
emeritas, vyriausiasis mokslinių tyrimų darbuotojas, knygos Getting Past
Your Past autorius

„Aš esu prieraišumo tyrėjas ir žinau, kad maži vaikai yra

psichobiologinės būtybės. Jie – kūno ir smegenų pusiausvyra.
 9

Nemokėdami kalbos ar simbolių, mažyliai naudoja savo

individualias biologines sistemas, kad įprasmintų save daiktų ir
žmonių pasaulio atžvilgiu. Van der Kolkas parodo, kad tos pačios
sistemos veikia toliau bet kuriame amžiuje, o trauminiai
išgyvenimai, ypač įsisenėję nemalonūs įspūdžiai, patirti
ankstyvosios raidos laikotarpiu, sukelia psichinę tuštumą.
Atsižvelgdamas į tokį aiškinimą, jis pateikia įžvalgas ir
rekomendacijas traumas išgyvenusias žmonėms, tyrėjams ir
praktikuojantiems gydytojams. Besselis van der Kolkas gali sutelkti
dėmesį į kūną ir traumas, tačiau kokią jis turi turėti įžvalgą, kad
parašytų tokią knygą...“
- Ed Tronick, nusipelnęs Masačiusetso universiteto Bostone profesorius,
knygos Neurobehavior and Social Emotional Development of Infants and
Young Children autorius

„Kūnas mena viską: kaip išgydyti kūno, proto ir sielos traumas“

iškalbingai parodo, kaip gniuždantys gyvenimo potyriai veikia
smegenų vystymąsi, protą ir suvokimą apie savo kūną – visus
aspektus, kurie yra tarpusavyje glaudžiai persipynę. Dėl to
atsirandančios gyvenimo „duobės“ labai paveikia žmogaus
gebėjimą mylėti ir dirbti. Šis darbas, gausiai iliustruotas klinikinių
atvejų pavyzdžiais, papildytais novatoriškais moksliniais tyrimais,
pateikia mums visiškai kitokią sampratą apie traumas, kuri
neišvengiamai susijusi su naujų, „perprogramuojančių“ smegenis
ir padedančių traumuotiems žmonėms iš naujo integruotis į
dabartį, terapinių gydymo metodų tyrimais. Ši knyga taps puikiu
sveikimo vadovu traumas išgyvenusiems žmonėms ir visam laikui
pakeis psichologų bei psichiatrų požiūrį į traumas ir jų gydymą.“
- gydytoja, dr. Ruth A. Lanius, Harris-Woodman vardo psichikos ir kūno
katedros profesorė, psichiatrijos profesorė ir direktorė PTSS tyrimų
klausimais Vakarų Ontarijo universitete, knygos The Impact of Early Life
Trauma on Health and Disease autorė
 10

„Kalbėdamas apie traumos pasekmių sampratą ir gebėjimą

toliau augti nepaisant gniuždančių gyvenimo potyrių, Besselis van
der Kolkas, norėdamas padėti pasveikti, nuveda mus išsamiomis
žiniomis, klinikine drąsa ir kūrybinėmis strategijomis pagrįstu keliu.
„Kūnas mena viską: kaip išgydyti kūno, proto ir sielos traumas“ –
naujausiais mokslo pasiekimais paremtas pasiūlymas plačiajam
skaitytojų ratui pamąstyti apie sudėtingas traumų pasekmes, ir
plataus spektro moksliškai pagrįstų metodų vadovas, mokantis ne
tik sumažinti kančias, bet ir peržengti paprasto išlikimo ribą -
pajusti gyvenimo pilnatvę.“
- gydytojas Daniel J. Siegel, Kalifornijos universiteto (Los Andžele)
Medicinos mokyklos klinikinis profesorius, knygų Brainstorm: The Power
and Purpose of the Teenage Brain; Mindsight: The New Science of Personal
Transformation; ir The Developing Mind: How Relationships and the Brain
Interact to Shape Who We Are autorius

„Šioje puikioje knygoje Besselis van der Kolkas kartu su

skaitytoju leidžiasi į nuostabią kelionę, kurioje gausu kvapą
gniaužiančių pasakojimų apie pacientų kovą su traumomis, kurias
talentingas pasakotojas paprastai ir suprantamai pasakoja
skaitytojams, pasitelkdamas istoriją, mokslinius tyrimus ir
neuromokslo žinias. Susipažįstame su 40 metų trukusiomis
ryžtingomis autoriaus pastangomis perprasti traumų mechanizmą
ir jas gydyti bei šias pastangas vainikavusiais rezultatais, kurie
atvėrė naujus horizontus ir metė iššūkį dabartiniam psichiatrijos ir
psichoterapijos status quo. Knyga „Kūnas mena viską: kaip
išgydyti kūno, proto ir sielos traumas“ padeda įžvalgiai vertinti ir
pajusti sekinančias traumų pasekmes, o jaudinantys naujoviškų
gydymo metodų aprašymai įkvepia vilties ateičiai. Šią nepaprastą
knygą, be jokios abejonės, privalo perskaityti ne tik
psichoterapeutai, bet ir visi, norintys suprasti, užkirsti kelią ar
išsigydyti baisias traumų sukeltas kančias.“
- dr. Pat Ogden, sensomotorikos psichoterapijos instituto įkūrėja ir direktorė
švietimo klausimais, knygos Sensorimotor Psychotherapy:
 11

Interventions for Trauma and Attachment autorė

„Tai nepaprastai išsamių žinių ir didžiulio nuoširdumo

pripildytas šedevras, viena iš protingiausių ir naudingiausių mano
skaitytų knygų apie traumas. Dr. van der Kolkas pateikia puikią
sintezę, sudarytą iš klinikinių atvejų, neuromokslo žinių, galingų
priemonių ir rūpestingo žmogiškumo, pasiūlydamas daugybei nuo
traumų kenčiančių žmonių visiškai naują jų gydymo lygmenį.“
- Jack Kornfied, knygos A Path with Heart autorius

„Kūnas mena viską: kaip išgydyti kūno, proto ir sielos traumas“

meistriškai suderina mokslą ir žmogiškumą, kad galėtų
suprantamai paaiškinti, kaip trauma paveikia visą žmogaus
asmenybę. Besselis van der Kolkas padeda nuodugniai suprasti
traumos potyrių skausmą ir chaosą. Jo rekomenduojami gydymo
būdai gydo kūną ir sielą, sugrąžina viltį ir galimybę vėl džiaugtis
gyvenimu. Skaitytojai bus nepaprastai dėkingi šiai knygai už jos
išmintį.“
- dr. Alicia Lieberman, Kalifornijos universiteto (San Franciske) medicinos
psichologijos profesorė, San Francisko valstybinės ligoninės Vaikų traumų
tyrimų projekto direktorė, knygos The Emotional Life of the Toddler autorė
 12

Skiriu savo pacientams, kurie didvyriškai nešė savųjų

traumų naštą ir buvo mano vadovėlis.
 13

PROLOGAS
AKISTATA SU TRAUMA

orint sužinoti, kas yra trauma, nereikia būti kariu, vykti į

N pabėgėlių stovyklą Sirijoje ar į Kongą. Traumas patiriame
mes, mūsų draugai, šeimos nariai ar kaimynai. Ligų kontrolės ir
prevencijos centro atlikti tyrimai parodė, kad vienas iš penkių
amerikiečių vaikystėje buvo lytiškai išnaudojamas (tvirkinamas),
vieną iš keturių kuris nors iš tėvų mušė taip, kad ant kūno liko
žymių, o vienoje iš trijų porų patiriamas fizinis smurtas.
Ketvirtadalis mūsų užaugo su alkoholikais giminaičiais, o vienas iš
aštuonių regėjo, kaip buvo mušama jo motina.
Mes, žmonės, priklausome nepaprastai atsparių būtybių
rūšiai. Nuo neatmenamų laikų mes pakildavome lyg feniksai iš
pelenų po negailestingų karų, nesuskaičiuojamų katastrofų ir
nelaimių (gamtinių ir sukeltų pačių žmonių), po smurto ir
išdavysčių, nutikusių mūsų pačių gyvenime. Tačiau visos patirtos
traumos palieka pėdsakus, kurie gali būti didžiulio masto – mūsų
istorijoje ir kultūroje – arba mažesnio – arčiau mūsų namų, palietę
mūsų šeimas, ir tada šios tamsios paslaptys patyliukais
perduodamos iš kartos į kartą. Traumos taip pat palieka pėdsakus
mūsų galvoje ir emocijose, paveikia mūsų gebėjimą džiaugtis,
mėgautis intymumu, ir turi įtakos netgi mūsų biologijai bei imuninei
sistemai.
Trauma paveikia ne tik tuos, kurie ją patiria tiesiogiai, – jos
poveikį pajunta ir aplinkiniai. Grįžę namo iš mūšių kariai gali
 14

išgąsdinti savo šeimas įniršiu ir bejausmiškumu. Vyrų, patiriančių

potrauminį stresą, žmonos dažniausiai suserga depresija, o
depresija sergančių motinų vaikams gresia pavojus augti
išgyvenant nesaugumo ir nerimo jausmą. Vaikams, kurie
vaikystėje patyrė smurtą šeimoje, suaugus yra kur kas sunkiau
užmegzti tvirtus, pasitikėjimu pagrįstus santykius.
Iš esmės trauma yra nepakenčiama ir netoleruotina. Daug
išžaginimo aukų, mūšiuose kovojusių karių ir tvirkintų vaikų tampa
tokie prislėgti, galvodami, ką jiems teko išgyventi, kad bando
išstumti šiuos prisiminimus iš galvos, mėgindami elgtis taip, tarsi
nieko nebūtų įvykę, ir judėti pirmyn. Reikia neapsakomai didžiulės
energijos gyventi toliau, nešiojant prisiminimus apie patirtą terorą
ir jaučiant gėdą dėl visiško silpnumo ir pažeidžiamumo.
Nors visi mes norime kuo greičiau pamiršti traumas, smegenų
daliai, atsakingai už mūsų išlikimą (esančiai giliai po mūsų
racionaliai mąstančia smegenų dalimi), nelabai gerai sekasi
atmesti ir užmiršti tokius įvykius. Net ir praėjus nemažai laiko po
traumos, ši smegenų dalis, pajutusi mažiausią pavojaus signalą,
gali vėl atgyti ir mobilizuoti sunerimusių smegenų neuronų
grandinę bei išskirti milžinišką kiekį streso hormonų. Kyla
nemalonių emocijų, atsiranda stiprių fizinių pojūčių, lydimų
impulsyvių ir agresyvių veiksmų. Šios potrauminės reakcijos
atrodo nesuvokiamos ir neįveikiamos. Išgyvenusieji traumas
jaučiasi bejėgiai, negalintys kontroliuoti situacijos, ir dažnai
pradeda baimintis, kad yra sužlugdyti iki pat sielos gelmių, kad
jiems niekada nebepavyks atsitiesti.
Atsimenu, pirmą kartą pajutau norą studijuoti mediciną
būdamas vasaros stovykloje, kai man buvo maždaug keturiolika
metų. Mano pusbrolis Maiklas visą naktį man aiškino labai painius
dalykus apie tai, kaip dirba inkstai, kaip jie išskiria nereikalingas
organizmui medžiagas ir pakartotinai įsisavina chemines
 15

medžiagas, padedančias palaikyti sistemos pusiausvyrą. Mane

tiesiog užbūrė jo pasakojimas apie stebuklingą organizmo
funkcionavimo būdą. Vėliau, kiekviename mano medicininio
mokymosi etape, nepriklausomai nuo to, ką studijavau – chirurgiją,
kardiologiją ar pediatriją, – aiškiai supratau, kad pagrindinis
išgijimo veiksnys – supratimas apie tai, kaip veikia žmogaus
organizmas. Tačiau, pradėjęs rotaciją psichoterapijos srityje,
buvau apstulbintas kontrasto tarp neįtikėtinai sudėtingo proto ir
būdų, kuriais mes, žmonės, esame susieti tarpusavyje, ir to, kaip
mažai psichoterapeutai žino apie jų pačių gydomų problemų kilmę.
Ar bus įmanoma vieną dieną sužinoti apie smegenis, protą ir meilę
tiek pat, kiek žinome apie kitas mūsų organizmą sudarančias
sistemas?
Akivaizdu, kad esame dar labai toli nuo tokio išsamaus
supratimo, tačiau atsiradusios trys naujos mokslo šakos sukėlė
perversmą žinių apie psichologinių traumų, smurto ir ignoravimo
padarinius srityje. Šios naujos mokslo šakos – tai neuromokslas,
tiriantis, kaip smegenys palaiko protinius procesus; raidos
psichopatologija, tirianti neigiamų išgyvenimų įtaką proto ir
smegenų vystymusi; ir tarpasmeninė neurobiologija, tirianti, kaip
mūsų elgesys veikia aplinkinių žmonių emocijas, biologiją ir
mąstyseną bei požiūrius.
Šių naujųjų mokslo šakų atlikti tyrimai parodė, kad traumos
sukelia faktinius fiziologinius pokyčius, įskaitant panikos ir baimės
sistemos pakartotinį sutikrinimą smegenyse, streso hormonų
suaktyvėjimą ir sistemos, kuri atskiria aktualią informaciją nuo
neaktualios, pasikeitimus. Dabar mes žinome, kad traumos sukelia
pavojų tai smegenų daliai, kuri kelia žmogui fizinį, kūnišką jausmą,
jog jis yra gyvas. Šie pokyčiai paaiškina, kodėl traumų paveikti
žmonės tampa ypač budrūs grėsmei, ir tokia spontaniška būsena
tampa neatskiriama jų kasdienio gyvenimo dalimi. Šie pokyčiai taip
 16

pat padeda mums suprasti, kodėl patyrę traumas žmonės taip

dažnai „lipa ant to paties grėblio“ ir niekaip nepasimoko iš savo
patirties. Dabar mums aišku, kad jų elgesys – ne moralinių
nesėkmių rezultatas ir ne valios trūkumas ar blogo charakterio
ženklas. Tokį elgesį nulemia faktiniai smegenų pakitimai.
Šis didžiulis žinių postūmis apie pagrindinius procesus, kurie
slypi po tuo, ką vadiname trauma, atvėrė naujas galimybes
palengvinti ar net pašalinti padarytą žalą. Dabar galime sukurti
būdus ir metodus, naudojančius natūralų neuroplastiškumą, kad
padėtų patyrusiems traumą šiandien gyventi visavertį gyvenimą ir
judėti pirmyn. Yra trys pagrindiniai būdai, kaip tą padaryti: 1)
dedukcinis, „iš viršaus žemyn“ (nuo bendrų dalykų prie
smulkmenų) – kalbantis, (pakartotinai) užmezgant ryšius su kitais,
leidžiant patiems sužinoti ir suprasti, kas su mumis vyksta, galvoje
„sukantis“ prisiminimams apie traumą; 2) vartojant vaistus, kurie
nuslopina neteisingas baimės ir panikos reakcijas, arba naudojant
kitokias technologijas, kurios pakeičia būdą, kaip smegenys tvarko
informaciją, ir 3) „iš apačios aukštyn“ (nuo smulkmenų prie bendrų
dalykų) – leidžiant kūnui patirti tai, kas giliai ir instinktyviai
paneigiant bejėgiškumą, įniršį arba sunaikinant traumos
pasekmes. Kuris būdas geriausias konkrečiam traumą patyrusiam
žmogui – empirinis klausimas. Daugumai žmonių, su kuriais
dirbau, reikia šių būdų derinio.
Tai - mano gyvenimo darbas. Mano pastangas palaikė
Traumų centro, kurį įkūriau prieš trisdešimt metų, kolegos ir
studentai. Kartu mes išgydėme tūkstančius traumas išgyvenusių
vaikų ir suaugusiųjų: tokių, kurie vaikystėje buvo išnaudojami, kurie
tapo stichinių nelaimių, karų, nelaimingų atsitikimų ir prekybos
žmonėmis aukomis, kurie patyrė artimųjų ir nepažįstamų žmonių
smurtą. Mes daug metų laikomės tradicijos kuo giliau kalbėtis su
savo pacientais savaitiniuose pagalbos grupės susirinkimuose ir
 17

atidžiai sekti, kaip konkrečius žmones veikia skirtingos pagalbos

formos.
Mūsų pagrindinė misija visada buvo pasirūpinti vaikais ir
suaugusiaisiais, kurie atvyko pas mus pagalbos, tačiau nuo pat
pradžių mes nusprendėme atsidėti moksliniams tyrimams -
nagrinėti potrauminio streso padarinius skirtingoms žmonių
grupėms ir nustatyti, kokia pagalba ir gydymas kam padeda. Mūsų
mokslinius tyrimus finansiškai remia Nacionalinis psichikos
sveikatos institutas, Nacionalinis papildomos ir alternatyvios
medicinos centras, Ligų kontrolės centrai ir daug privačių fondų,
kurie skiria subsidijas tyrimams, siekiant išsiaiškinti įvairiausių
pagalbos ir gydymo formų, pradedant vaistais ir baigiant pokalbio
terapija, joga, akių judesių de sensibilizacijos ir perdirbimo terapija,
teatru ir nerviniu grįžtamuoju ryšiu, veiksmingumą.
Problema štai tokia: kaip žmonės gali perimti buvusios
traumos likučių kontrolę ir vėl tapti savo laivo „kapitonais“? Čia
padeda kalbėjimas, supratimas ir žmogiškieji ryšiai, o vaistai gali
nuslopinti ypač aktyvias baimės ir panikos sistemas. Bet taip pat
pamatysime, kad praeities pėdsakus gali pakeisti fiziniai potyriai,
kurie tiesiogiai paneigia bejėgiškumą, įniršį ir sunaikina tai, kas yra
traumos dalis, taip sugrąžindami žmogui savitvardą. Aš neturiu
pagrindinio gydymo būdo, nes nėra vienintelio metodo, tinkančio
visiems, tačiau praktikuoju visas pagalbos ir gydymo formas,
kurias aprašiau šioje knygoje. Kiekviena jų gali paskatinti vertingus
pokyčius, priklausomai nuo konkrečios problemos pobūdžio ir
žmogaus būdo.
Parašiau šią knygą norėdamas, kad ji pasitarnautų ir kaip
vadovas, ir kaip kvietimas – kvietimas skirti kuo daugiau dėmesio
akistatai su potraumine tikrove, išsiaiškinti, kaip geriausia gydyti
traumas, ir pasiryžti patiems, kaip visuomenei, naudotis visomis
turimomis priemonėmis, kad jų išvengtume.
 18

PIRMOJI DALIS
TRAUMŲ ATSINAUJINIMAS
 19

1 SKYRIUS
VIETNAMO KARO VETERANŲ PAMOKOS

Toks, koks esu šiandien, tapau būdamas dvylikos vieną šaltą

apsiniaukusią 1975 metų žiemos dieną. Visa tai buvo labai seniai,
tačiau dažnai apie praeitį kalbama neteisingai. Dabar, žiūrėdamas
atgal, suprantu, kad pastaruosius dvidešimt šešerius metus
vogčiomis vis žvilgčiojau į apleistą skersgatvį.
Khaled Hosseini. Bėgantis paskui aitvarą

Daugelio žmonių gyvenimo upė, regis, plaukia tolygia tėkme,

o manasis daug kartų stojo ir vėl pradėdavo tekėti iš naujo. Tai –
traumos padariniai. Trauma sutrikdo šią tėkmę. Bet taip tiesiog
nutinka, o gyvenimas tęsiasi. Niekas jūsų tam neparuoš.
Jessica Stern. Denial: A Memoir of Terror

1 978-ųjų antradienis po Liepos ketvirtosios savaitgalio buvo

pirmoji mano, etatinio psichoterapeuto, darbo diena Veteranų
reikalų administracijos klinikoje. Naujajame kabinete ant sienos
kabindamas savo mėgstamo dailininko Breigelio paveikslo „Aklieji“
reprodukciją, išgirdau bruzdesį koridoriaus gale esančiame
priimamajame. Po akimirkos pro kabineto duris įvirto stambus,
netvarkingai atrodantis vyras, vilkintis nešvarų trijų dalių kostiumą
ir po pažastimi pasibrukęs Soldier of Fortune žurnalo numerį. Jis
buvo toks susijaudinęs ir taip akivaizdžiai pagiringas, kad aš
 20

nustebau, ko šiam nerangiam milžinui reikia mūsų klinikoje.

Pasiūliau jam atsisėsti ir paklausiau, kuo galėčiau padėti.
Jo vardas buvo Tomas. Prieš dešimt metų jis tarnavo
Vietname, buvo jūrų pėstininkas. Šventinį savaitgalį jis praleido
užsidaręs savojoje Bostono advokatų kontoroje, gerdamas ir
peržiūrinėdamas senas nuotraukas, užuot leidęs laiką su šeima.
Jis jau žinojo, kad triukšmas, fejerverkai, karštis ir iškyla jo sesers
namo galiniame kieme, tankios ankstyvos vasaros lapijos fone –
viskas, kas priminė Vietnamą, – išvarys jį iš proto. Būdamas
prislėgtas, jis bijojo rodytis savo šeimai, nes su žmona ir dviem
nedideliais berniukais imdavo elgtis lyg monstras. Vyrą taip
suerzindavo vaikų keliamas triukšmas, kad jis verčiau sprukdavo
iš namų, kad nepadarytų jiems ko nors blogo. Tomas
nusiramindavo tik nusigėręs iki užsimiršimo arba pavojingai
didžiuliu greičiu lėkdamas savuoju „Harley-Davidson“ motociklu.
Naktį nebūdavo lengviau – jo miegą nuolat pertraukdavo
košmarai apie pasalą Vietname, ryžių lauke, į kurią pakliuvę žuvo
arba buvo sužeisti visi jo būrio kariai. Taip pat Tomą kankino
baisūs prisiminimai apie negyvus vietnamiečius vaikus. Košmarai
būdavo tokie siaubingi, kad Tomas bijojo užmigti, todėl dažniausiai
visą naktį nesumerkdavo akių ir gerdavo. Ryte žmona rasdavo jį
„nulūžusį“ ant svetainės sofos ir kartu su berniukais vaikščiodavo
ant pirštų galų, jiems prieš mokyklą ruošdama pusryčius.
Pasakodamas savo istoriją, Tomas paminėjo, kad 1965
metais baigė aukštąją mokyklą ir buvo išrinktas absolventu,
sakančiu atsisveikinimo kalbą. Iškart baigęs, nelaužydamas
šeimos karinės tarnybos tradicijų, jis įsirašė į jūrų pėstininkų
sąrašą. Jo tėtis Antrojo pasaulinio karo metu tarnavo generolo
Patono armijoje, todėl Tomas neturėjo net menkiausios minties,
kad galėtų nepateisinti tėvo lūkesčių. Po pagrindinių mokymų
sportiškas, protingas ir turintis akivaizdžių lyderio savybių Tomas
 21

jautėsi galingas ir pasiruošęs veikti – tapo komandos,

pasiruošusios daryti bet ką, nariu. Vietname jis greitai tapo būrio
vadovu, atsakingu už aštuonis kitus jūrų pėstininkus. Išlikti gyvam
kapanojantis purve, kai esi apšaudomas iš automatų, prilygsta
stebuklui, todėl tokioje situacijoje žmonės linkę didžiuotis savimi ir
komandos draugais.
Baigiantis tarnybos laikui, Tomas buvo garbingai atleistas iš
kariuomenės. Viskas, ko jis troško – kuo greičiau pamiršti
Vietnamą. Išoriškai jis tą ir padarė. Pasinaudodamas G. I. Bilio
lengvatomis [programos, sukurtos padėti JAV karo veteranams],
įstojo į koledžą, baigė teisės mokyklą, vedė koledžo laikų mylimąją
ir susilaukė dviejų sūnų. Tomą slėgė tai, kad jam buvo labai sunku
pajusti tikrą meilę savo žmonai, nors jos laiškai beprotiškame
džiunglių pasaulyje padėjo jam išgyventi. Tomas stengėsi gyventi
normalų gyvenimą, tikėdamasis, kad gyvenimo „imitavimas“ leis
jam tapti ankstesniuoju Tomu. Dabar jis vertėsi advokato praktika,
turėjo iš pažiūros idealią šeimą, bet jautė, kad yra nenormalus.
Viduje jautėsi miręs.
Nors Tomas buvo pirmasis mano gydytojo praktikoje sutiktas
karo veteranas, daug jo gyvenimo istorijos aspektų man pasirodė
pažįstami. Užaugau pokario Olandijoje, žaisdamas
subombarduotuose pastatuose, o mano tėvas buvo atviras nacių,
išsiuntusių jį į internuotųjų asmenų stovyklą, priešininkas. Tėvas
niekada nepasakojo apie karo išgyvenimus, bet pamenu, kaip
mane, tada dar mažą berniuką, priblokšdavo jo baisaus įniršio
protrūkiai. Kaipgi vyras, kurį girdėdavau kas rytą tylutėliai
nusileidžiant laiptais melstis ir skaityti Biblijos, kai kiti šeimos nariai
miegodavo, galėjo būti tokio baisaus būdo? Kaip žmogus,
pasišventęs gyvenime siekti socialinio teisingumo, galėjo turėti
savyje tiek pykčio? Tokiu pat nesuprantamu elgesiu pasižymėjo ir
mano dėdė, kuris buvo patekęs į japonų nelaisvę olandų rytų
 22

Indijoje (dabartinėje Indonezijoje) ir, paverstas vergu darbininku,

išsiųstas į Birmą, kur plušo įžymiojo tilto per Kvajaus upę
statybose. Jis taip pat retai užsimindavo apie karą ir taip pat dažnai
patirdavo nekontroliuojamo įsiūčio atakas.
Klausydamas Tomo, galvojau, ar mano dėdė ir tėvas taip pat
regėjo košmarus ir išgyveno baisius atsiminimus, jeigu lygiai taip
pat, kaip ir Tomas, jautėsi atskirti nuo mylimų žmonių ir gyvenime
nepajėgė patirti tikro džiaugsmo. Kažkur labai giliai pasąmonėje
glūdėjo ir mano paties atsiminimai apie dažnai išsigandusią
motiną, kartais užsimindavusią apie vaikystėje patirtą traumą, kuri,
kaip dabar galvoju, dažnai joje prabusdavo. Ji turėjo bauginantį
įprotį nualpti, kai paklausdavau jos apie vaikystę, o po to man
priekaištaudavo, kodėl ją taip sujaudinau.
Pamatęs mano akivaizdų susidomėjimą, Tomas atsisėdo ir
ėmė guostis, koks išsigandęs ir sumišęs jaučiasi. Jis bijojo, kad
taps toks pats, kaip jo tėvas, kuris visada būdavo piktas ir beveik
nesikalbėjo su vaikais, išskyrus akimirkas, kai norėdavo palyginti
juos (ne jų naudai) su savo kovos draugais, kurie žuvo Ardėnų
mūšyje maždaug per 1944 metų Kalėdas.
Baigiantis Tomo vizito laikui, padariau tai, ką paprastai daro
visi gydytojai: visą dėmesį sutelkiau į vieną Tomo pasakojimo dalį,
kuri man pasirodė suprantama – į jo naktinius košmarus. Kai buvau
medicinos studentas, dirbau miego laboratorijoje, stebėjau žmonių
miego ir sapnų ciklus bei padėjau kitiems parašyti kelis straipsnius
apie košmarus. Taip pat dalyvavau atliekant keletą ankstyvųjų
tyrimų apie psichoaktyvių vaistų, kuriuos pacientai buvo tik pradėję
vartoti nuo 1970-ųjų, teigiamą poveikį. Taigi, nors man trūko tikrojo
suvokimo apie Tomo problemų mastą, košmarai buvo tai, nuo ko
galėjau pradėti, todėl, entuziastingai tikėdamas geresniu gyvenimu
padedant cheminėms medžiagoms, išrašiau jam vaistų, kurie,
mūsų žiniomis, veiksmingai mažina košmarų atsiradimo tikimybę
 23

ir jų sunkumą. Kito apsilankymo datą Tomui paskyriau po dviejų

savaičių.
Kai Tomas vėl atėjo pas mane, nekantriai paklausiau, kaip
suveikė mano paskirtieji vaistai. Jis atsakė, kad negėrė jokių
tablečių. Sunkiai slėpdamas susierzinimą, paklausiau, kodėl. „Aš
supratau, kad jeigu gersiu tabletes ir mano košmarai dings, taip aš
atstumsiu savo draugus, vadinasi, jų mirtys bus veltui, – atsakė jis.
– Aš turiu būti gyvas paminklas Vietname žuvusiems draugams.“
Apstulbau. Tomo ištikimybė mirusiesiems neleido jam gyventi
jo paties gyvenimo – taip, kaip jo tėvo atsidavimas draugams
neleido gyventi ir tėvui. Tėvo ir sūnaus išgyvenimai kovos lauke
pavertė jų likusius gyvenimo metus beverčiais. Kodėl taip atsitiko
ir ką būtų galima pakeisti? Tą rytą aš supratau, kad visą likusį savo
profesinį gyvenimą tikriausiai mėginsiu išnarplioti su traumomis
susijusias paslaptis. Kokiu būdu siaubingi išgyvenimai beviltiškai
įkalina žmones praeityje? Kas vyksta žmonių mintyse ir
smegenyse, kad jie lieka „įšaldyti“ tarsi lede, įkliuvę į spąstus,
pastatytus toje vietoje, iš kurios jie deperatiškai trokšta pabėgti?
Kodėl šio vyro karas nesibaigė 1969-ųjų vasario mėnesį, kai tėvai
jį apsikabino Bostono Logano tarptautiniame oro uoste po ilgo
skrydžio iš Danango?
Tomo poreikis gyventi savo gyvenimą būnant tarsi paminklu
draugams pakuždėjo man, kad jo būsena buvo gerokai
sudėtingesnė, negu šiaip blogi atsiminimai, pažeista smegenų
chemija arba pakeistos baimės grandinės smegenyse. Iki
nelemtos pasalos ryžių lauke Tomas buvo atsidavęs ir ištikimas
draugas, besimėgavęs gyvenimu, turėjęs daug interesų ir
mėgstamų dalykų. Vieną baisią akimirką trauma viską apvertė
aukštyn kojomis.
 24

Dirbdamas Veteranų reikalų administracijos klinikoje, sutikau

daug vyrų, kurių reakcija buvo panaši. Susidūrę su menkiausiu
nusivylimu, mūsų veteranai dažnai akimirksniu įniršdavo. Gipso
kartono sienos klinikos pacientų bendro susibūrimo vietose buvo
pažymėtos duobėmis, likusiomis nuo jų smūgių kumščiais, o
apsaugos vyrukai nuolat turėjo darbo, saugodami su pretenzijomis
dirbančius agentus ir registratores nuo įtūžusių veteranų. Žinoma,
jų elgesys mus gąsdino, bet mane jis ir domino.
Namuose mes abu su žmona sprendėme panašias problemas
su savo mažosiomis atžalomis, kurias nuolat ištikdavo
susierzinimo priepuoliai, kai liepdavome valgyti špinatus arba
apsimauti šiltas kojines. Kažkodėl tada aš visiškai nesijaudinau dėl
nesubrendusio savo vaikų elgesio, bet labai išgyvenau dėl to, kas
vyksta su karo veteranais (išskyrus, žinoma, jų dydį, kuris reiškė,
kad jie gali pridaryti gerokai daugiau žalos negu du manieji pypliai
namuose). Taip buvo dėl to, kad užtikrintai žinojau, jog mano
vaikai, tinkamai prižiūrimi, po truputį išmoks susitvarkyti su
frustracijomis ir nusivylimais, bet labai skeptiškai žiūrėjau į savo
gebėjimą pagelbėti veteranams iš naujo įgyti savikontrolės ir
savireguliacijos įgūdžių, kuriuos jie prarado karo metu.
Deja, mano psichiatrijos vadovėliuose nebuvo parašyta, kaip
susitvarkyti su tais iššūkiais, kuriuos mums pateikė Tomas ir jo
draugai veteranai. Nuėjau į medicininės literatūros biblioteką
paieškoti knygų apie karo sukeltą neurozę, kontūziją, mūšio
nuovargį, kitus dalykus ar diagnozes, kas galėtų padėti dirbant su
šiais pacientais. Mano nuostabai, Veteranų reikalų administracijos
biblioteka neturėjo nė vienos knygos apie kurią nors iš paminėtų
būklių. Nors praėjo penkeri metai, kai iš Vietnamo išvyko
paskutinis Amerikos karys, karo traumų klausimas buvo niekam
neįdomus. Pagaliau Harvardo medicinos mokyklos Countway
bibliotekoje radau knygą Karo traumų sukeltos neurozės (The
 25

Traumatic Neuroses of War), kurią 1941 metais išleido psichiatras

Abramas Kardineris. Knyga, kurioje buvo aprašyti Kardinerio atlikti
Pirmojo pasaulinio karo veteranų stebėjimai, buvo išleista
nujaučiant, kad Antrojo pasaulinio karo aukomis bus daugybė
kontūzytų karių.
Kardineris aprašė tą patį reiškinį, kokį ir pats išvydau savo
akimis: po karo jo pacientus apėmė tuštumos jausmas, jie tapo
išsekę ir atsiskyrę, nors iki tol jiems viskas sekėsi puikiai. Tai, ką
Kardineris tuo metu vadino „potrauminėmis (traumų sukeltomis)
neurozėmis“, dabar mes vadiname potrauminio streso sutrikimu
(PTSS). Kardineris pastebėjo, kad kenčiantiems nuo potrauminių
neurozių ilgainiui išsivysto lėtinio budrumo ir jautrumo grėsmei
būsena. Mano dėmesį ypač patraukė jo apibendrinimas:
„Neurozės branduolys yra fizioneurozė“. Kitaip tariant, potrauminis
stresas nėra „viskas, kas yra tik žmogaus galvoje“, kaip galvoja kai
kurie, – šis sutrikimas yra fiziologinio pobūdžio. Kardineris jau tada
suprato, kad simptomus nulemia viso kūno atsakas į pirminę
traumą.
Kardinerio išvados patvirtino mano paties pastebėjimus, ir tai
mane padrąsino, tačiau suteikė nedaug informacijos, kaip padėti
karo veteranams. Trūko literatūros šia tema. Tai buvo didelė kliūtis,
tačiau mano nuostabus mokytojas, dėstytojas Elvinas Semradas
mokė mus skeptiškai žiūrėti į vadovėlius. Jis sakė, kad turime tik
vieną tikrą vadovėlį – savo pacientus. Galime pasitikėti tik tuo, ką
išmokstame iš jų ir iš savo pačių patirties. Skamba labai paprastai,
bet Semradas, paskatinęs mus pasikliauti savižina, įspėjo, koks iš
tikrųjų sunkus šis procesas, nes žmonės yra nepralenkiami
svaičiojimo ir tiesos nepripažinimo „ekspertai“. Pamenu jo
pasakytus žodžius: „Didžiausi mūsų kančių šaltiniai – tai melas,
kurį įkalbame patys sau.“ Dirbdamas Veteranų reikalų
administracijos klinikoje, netrukus supratau, kokia skausminga ir
 26

nepakeliama gali būti akistata su tikrove. Tai buvo tikra teisybė ir

apie mano pacientus, ir apie mane patį.
Mes iš tikrųjų nenorime žinoti, ką tenka išgyventi kariams
mūšyje. Mes iš tikrųjų nenorime žinoti, kiek vaikų mūsų
visuomenėje patiria prievartą ir išnaudojimą, arba kiek porų - o yra
visiškai aišku, kad beveik trečdalis, – kažkuriuo santykių momentu
susiduria su smurtu. Mes norime galvoti apie šeimas kaip apie
saugaus prieglobsčio saleles šiame beširdžiame pasaulyje ir
įsivaizduoti, kad mūsų šalyje gyvena apsišvietę, civilizuoti žmonės.
Esame linkę tikėti, kad žiaurumo apraiškos galimos tik tokiose
atokiose vietovėse kaip Darfūras ar Kongas. Stebėtojams gana
sunku savo akimis regėti skausmą. Tad ar keista, kad išgyvenę
traumas žmonės negali ramiai prisiminti patirto siaubo ir todėl
dažnai griebiasi narkotikų, alkoholio ar ima žaloti save, norėdami
užblokuoti nepakeliamą situacijos suvokimą?
Tomas ir jo draugai veteranai tapo mano pirmaisiais
mokytojais, kai ėmiausi ieškoti atsakymo į klausimą, kaip
triuškinantys įvykiai sudaužo gyvenimą į šipulius, ir kaip padėti
tokiems žmonėms vėl gyventi visavertį gyvenimą.

TRAUMA IR SAVOJO ,,AŠ“ PRARADIMAS

Mano pirmasis tyrimas, kurį atlikau Veteranų reikalų

administracijos klinikoje, prasidėjo nuo pacientams sistemiškai
užduodamų klausimų, kas nutiko Vietname. Norėjau žinoti, kas
pastūmėjo juos už ribos, ir kodėl kai kuriuos žmones tie
išgyvenimai sugniuždė, o kiti sugebėjo gyventi toliau? Didžioji dalis
mano kalbintų vyrų teigė, kad iškeliavo į karą būdami tam gerai
pasiruošę, suartinti griežtų pagrindinių mokymų ir bendro
pavojaus. Jie rodė vieni kitiems šeimų ir mylimų merginų
 27

nuotraukas, taikstėsi su vienas kito ydomis. Jie buvo pasirengę

rizikuoti savo gyvybėmis dėl draugų. Daugelis patikėjo savo
geriausiam draugui tamsiausias paslaptis, o kai kurių draugystė
tapo tokia artima, kad įgavo dalijimosi marškinėliais ir kojinėmis
formą.
Daugelio vyrų draugystė buvo panaši į Tomo ir Alekso
draugystę. Vos atvykęs į šalį, pirmąją dieną Tomas sutiko Aleksą,
italą iš Moldeno miesto, Masačiusetso valstijos, ir vyrukai iškart
tapo artimais draugais. Jie kartu vairavo džipą, klausėsi tos pačios
muzikos ir apsikeisdami skaitė savo namiškių laiškus. Jie kartu
pasigerdavo ir sekiodavo paskui tas pačias vietnamietes iš baro.
Praėjus maždaug trims mėnesiams, vieną vakarą prieš pat
saulėlydį Tomas vedė savo karių būrį per ryžių lauką į sargybą.
Staiga iš lauką juosiančios žalios džiunglių sienos pasipylė serija
automato šūvių, išguldžiusių vieną po kito šalia Tomo ėjusius
vyrus. Apimtas siaubo, Tomas bejėgiškai žiūrėjo, kaip per kelias
sekundes žuvo ar buvo sužeisti visi jo būrio vyrai. Vieno vaizdo jis
nepamirš niekada: ryžių lauke kniūbsčio gulinčio Alekso pakaušis,
į viršų iškeltos jo pėdos... Tomas pratrūko raudoti, sakydamas: „Jis
buvo mano vienintelis tikras draugas, kokį kada nors esu turėjęs...“
Tą naktį siaubas nesiliovė: Tomo ausyse tebeaidėjo vyrų riksmai,
o akyse tebestovėjo krentančių į vandenį kūnų vaizdas. Bet kokie
garsai, kvapai ar vaizdai, primenantys pasalą (pavyzdžiui,
fejerverkų pokšėjimas Liepos 4-ąją), sukeldavo jam paralyžių,
išgąstį ir įsiūtį – lygiai tokį patį, kaip ir tada, kai sraigtasparnis jį
išgabeno iš ryžių lauko.
Tomo atsiminimai apie tai, kas įvyko vėliau, buvo galbūt dar
blogesni už nuolat pasikartojančius atsiminimus apie pasalą. Galiu
nesunkiai įsivaizduoti, kaip Tomo įniršis dėl draugo žūties nulėmė
tolesnius baisius įvykius. Prireikė ilgų mėnesių, kol jis įveikė
paralyžiuojančią gėdą ir pagaliau ryžosi viską papasakoti man.
 28

Nuo neatmenamų laikų veteranai, kaip Achilas Homero Iliadoje,

reaguodavo į draugų mirtį baisiais keršto veiksmais. Kitą dieną po
pasalos Tomas nulėkė į gretimą kaimą ir išliejo visą savo įtūžį
nužudydamas vietnamiečių šeimos vaikus, nušaudamas nekaltą
valstietį ir išžagindamas vietnamietę moterį. Po to jam tapo
nebeįmanoma sugrįžti namo ir gyventi taip, tarsi nieko nenutikę.
Kaip galima pažvelgti mylimajai į akis ir pasakyti, kad brutaliai
išžaginai tokią kaip ji moterį, arba besidžiaugiančia širdimi stebėti,
kaip tavo sūnus žengia pirmuosius žingsnius, kai prisimeni savo
rankomis nužudytą vaiką? Tomas išgyveno Alekso mirtį taip, lyg
būtų amžiams sunaikinta kažkuri jo dalis – ta, kuri buvo gera,
garbinga ir verta pasitikėjimo. Trauma, neatsižvelgiant į tai, ar
padaryta jums, ar jūsų padaryta sau pačiam, beveik visada
komplikuoja intymius santykius. Kaip po to, kai patyrėte kažką
siaubingo, galite išmokti vėl pasitikėti savimi ar kuo nors kitu?
Arba, atvirkščiai, kaip galite mėgautis intymiais santykiais, jeigu
patyrėte brutalų smurtą?
Tomas ir toliau sąžiningai lankėsi pas mane klinikoje paskirtu
laiku, taigi aš jam tapau gelbėjimosi ratu – tėvu, kurio jis niekada
neturėjo, „Aleksu“, kuris išliko gyvas pasalos pragare. Reikia
nežmoniško pasitikėjimo ir drąsos leisti sau pačiam viską
prisiminti. Vienas sunkiausių dalykų traumas patyrusiems
žmonėms – jausti gėdą dėl to, kaip jie elgėsi trauminio epizodo
metu, nesvarbu, ar toks elgesys buvo nulemtas objektyvių
aplinkybių (kai įvykdomas žiaurus išpuolis), ar ne (kai vaikas
mėgina permaldauti savo skriaudiką ar jam įsiteikti). Vienas
pirmųjų žmonių, aprašiusių šį reiškinį, buvo Sarah Haley, kurios
darbo kabinetas buvo šalia manojo Veteranų reikalų
administracijos klinikoje. Straipsnyje „Kai pacientas kalba apie
žiaurumus“, kuris iš esmės paskatino potrauminio streso sutrikimo
(PTSS) diagnozės gimimą, ji analizavo praktiškai nepakeliamą
 29

naštą – kalbėtis (ir klausytis) apie siaubingus veiksmus, kurių

dažniausiai griebiasi karo išgyvenimų paveikti kariai. Pakankamai
sunku stoti į akistatą su kitų sukelta kančia, bet daugeliui traumą
patyrusių žmonių giliai viduje ramybės neduoda gėda, kurią jie
jaučia dėl savo paties veiksmų arba neveikimo tam tikromis
aplinkybėmis. Jie nekenčia savęs už tai, kokie išsigandę,
priklausomi, susijaudinę ar įniršę tada buvo.
Su panašiu reiškiniu susidūriau ir vėlesniais metais,
domėdamasis išnaudojamais vaikais: didžiąją dalį kankino
skausminga gėda dėl veiksmų, kurių jie buvo priversti griebtis, kad
išliktų gyvi ir palaikytų ryšį su juos skriaudusiu žmogumi.
Tai buvo visiška tiesa tuo atveju, jeigu skriaudikas buvo
artimas vaikui žmogus – dažniausiai tas, nuo kurio vaikas yra
priklausomas. Rezultatas gali klaidinti, nes tampa neaišku, ar
kalbame apie auką, ar apie noriai tą darantį dalyvį, o tai savo
ruožtu kelia maišatį, kalbant apie skirtumą tarp meilės ir teroro,
skausmo ir malonumo. Šią dilemą dar aptarsime.

APATIJA

Turbūt blogiausias iš Tomo simptomų – emocinė apatija. Jis

nežmoniškomis pastangomis mėgino mylėti savo šeimą, bet
nejuto jiems jokių gilesnių jausmų. Jis jautėsi emociškai nutolęs
nuo visų, tarsi jo širdis būtų ledinė, o pats gyventų už stiklinės
sienos. Šis emocinis sąstingis buvo apėmęs ir jį patį. Nejuto nieko,
išskyrus momentinius įsiūčio priepuolius ir savo gėdą. Tomas
papasakojo, kaip sunkiai atpažino savo veidą, kai pažvelgė į
veidrodį norėdamas nusiskusti. Girdėdamas save, aiškinantį
teisme bylos argumentus, jis tarsi matydavo save iš šalies ir
stebėdavosi, kaip šis panašiai į jį atrodantis ir šnekantis vyras
 30

gebėjo taip įtikinamai kalbėti. Laimėjęs bylą, jis apsimesdavo, kad

džiaugiasi, o pralošęs apsimesdavo, kad numatė tokią bylos baigtį
ir būdavo susitaikęs su pralaimėjimu dar iki jam įvykstant.
Nepaisant sėkmingai besiklostančios advokato praktikos, Tomas
jautėsi lyg „plaukiotų“ kosmose, nematydamas nei tikslo, nei
krypties.
Vienintelis dalykas, kuris retkarčiais palengvindavo jo betikslį
egzistavimą, buvo aktyvus įsitraukimas į bylas. Mūsų gydymo
laikotarpiu Tomas turėjo ginti banditą, kuriam buvo pateikti
kaltinimai žmogžudyste. Šio teismo proceso metu jis buvo visiškai
pasinėręs į strategijos, kaip laimėti bylą, parengimą, todėl turėjo
daugybę progų nemiegoti naktimis ir užsiimti tuo, kas jį iš tikrųjų
nepaprastai jaudino. Jo žodžiais tariant, tai buvo panašu į buvimą
kariu – jis jautėsi kaip niekada gyvybingas, ir daugiau niekas
pasaulyje nerūpėjo. Tą akimirką, kai Tomas laimėjo bylą, jo
energija ir tikslo siekiamybė išgaravo. Sugrįžo naktiniai košmarai ir
įsiūčio priepuoliai – ir sugrįžo taip suaktyvėję, kad Tomas turėjo
išsikraustyti į motelį, kad nesužalotų savo žmonos ar vaikų. Vis
dėlto būti vienam irgi buvo baisu, nes karo demonai sugrįžo su
nežmoniška jėga. Tomas stengėsi kažkuo užsiimti, dirbo,
svaiginosi alkoholiu ir narkotikais – darė bet ką, kad tik išvengtų
akistatos su savaisiais demonais.
Jis toliau vartydavo žurnalą Soldier of Fortune ir svajojo apie
sugrįžimą į kariuomenę – norėjo tarnauti ten, kur vyko vienas iš
daugelio vietinių karų, tuo metu įsiplieskusių Afrikoje. Tą pavasarį
jis išsitraukė savo „Harley“ ir Kancamango greitkeliu nurūko į
Naująjį Hempšyrą. Virpesys, greitis ir lėkimo pavojus padėjo Tomui
suimti save į rankas, tad jis galėjo palikti motelio kambarį ir sugrįžti
pas šeimą.
 31

SUVOKIMO PERTVARKYMAS

Kitas tyrimas, kurį atlikau Veteranų reikalų administracijos

klinikoje, prasidėjo analizuojant košmarus, o baigėsi mėginant
išsiaiškinti, kaip trauma pakeičia žmonių suvokimą ir vaizduotę.
Pirmuoju mano tyrimo apie košmarus dalyviu tapo Bilas, buvęs
sanitaras, prieš dešimtmetį Vietname prisižiūrėjęs baisių vaizdų.
Grįžęs iš kariuomenės, jis įstojo į kunigų seminariją ir buvo
paskirtas į savo pirmąją parapiją – Bostono priemiestyje esančią
Kongregacijos bažnyčią. Viskas klostėsi palyginti neblogai tol, kol
jie su žmona susilaukė pirmojo vaiko. Netrukus po vaikelio gimimo
Bilo žmona, medicinos sesuo, grįžo į darbą, o jis liko namuose,
planuodamas kartą per savaitę sakyti pamokslą, vykdyti kitas
pareigas parapijoje ir prižiūrėti naujagimį. Deja, pirmąją dieną, kai
Bilas liko vienas su kūdikiu ir šis pradėjo verkti, vyrą staiga užplūdo
nepakeliami Vietname mirštančių vaikų vaizdai.
Bilui teko skubiai skambinti žmonai, kad ši grįžtų namo, o jis,
apimtas panikos, atvyko į Veteranų reikalų administracijos kliniką.
Vyras pasakė, kad nuolat girdi verkiančius kūdikius ir mato
apdegusių ir kruvinų vaikų veidų vaizdinius. Mano kolegos
gydytojai pagalvojo, kad Bilas, be abejonės, yra psichiškai
nesveikas, nes to meto vadovėliuose buvo parašyta, kad girdimos
ir matomos haliucinacijos yra paranoidinės šizofrenijos simptomai.
Tie patys vadovėliai, įvardiję šią diagnozę, taip pat nurodė
priežastį: Bilo psichozę tikriausiai sukėlė pojūtis, kurį gimęs kūdikis
perkėlė į žmonos meilę ir švelnumą.
Tą dieną atvykęs į klinikos priimamąjį pamačiau Bilą apsuptą
susirūpinusių gydytojų, kurie ruošėsi suleisti jam stiprių
neuroleptinių vaistų ir nugabenti į rakinamą palatą. Jie apibūdino
Bilo simptomus ir paklausė, ką aš apie tai galvoju. Kadangi
anksčiau dirbau specializuotame skyriuje, kuriame buvo gydomi
 32

šizofrenija sergantys žmonės, Bilo situacija mane sudomino.

Tačiau diagnozė buvo abejotina. Paklausiau Bilo, ar galėtume
pasikalbėti dviese, ir kai išgirdau jo pasakojimą, nesąmoningai
pakartojau tai, ką 1895 metais apie traumą sakė Sigmundas
Freudas: „Man atrodo, šis žmogus kenčia nuo atsiminimų.“
Pažadėjau Bilui pamėginti padėti, ir, pasiūlęs vaistų jo panikai
nuraminti, paklausiau, ar jis sutiktų sugrįžti po kelių dienų ir
sudalyvauti mano tyrime apie košmarus. Jis sutiko.
Į šį tyrimą įėjo Roršacho testas, kurį turėjo atlikti tyrimo
dalyviai. Kitaip negu testai, reikalaujantys atsakymų į tiesius,
nesudėtingus klausimus, atsakymų į Roršacho testą beveik
neįmanoma sufalsifikuoti. Tai leidžia unikaliu būdu stebėti, kaip
žmonės mintyse piešia vaizdą iš visiškai bereikšmio objekto –
rašalo dėmės. Kadangi žmonės yra kuriančios ir prasmės
ieškančios būtybės, jos yra linkusios iš beformių rašalo dėmių
sukurti kažką panašaus į vaizdą ar pasakojimą – panašiai, kaip
darome gulėdami pievoje nuostabią vasaros dieną ir mėgindami
įžiūrėti įvairiausius vaizdus aukštai plaukiančiuose debesyse. Tai,
ką žmonės įžiūri rašalo dėmėse, gali mums suteikti labai daug
informacijos apie tai, kaip dirba jų protas.
Pažvelgęs į antrąją Roršacho testo kortelę, Bilas su siaubu
suriko: „Tai tas vaikas, kurį mano akyse susprogdino Vietname!
Viduryje matyti suanglėjusi mėsa, žaizdos, o iš visur plūsta
kraujas.“ Sunkus kvėpavimas, ant kaktos pasirodę prakaito lašeliai
rodė, kad Bilą vėl apėmė panika – panašiai kaip tada, kai jis pirmą
kartą pasirodė Veteranų reikalų administracijos klinikoje. Nors
buvau ne kartą girdėjęs, kaip veteranai apibūdina savo
atsiminimus, tai buvo pirmas kartas, kai savo akimis mačiau, kas
tai yra iš tikrųjų. Tą akimirką mano kabinete Bilas aiškiai matė tuos
pačius vaizdus, užuodė tuos pačius kvapus ir jautė tuos pačius
fizinius pojūčius kaip ir pirminio įvykio metu. Praėjus dešimčiai
 33

metų nuo tos akimirkos, kai laikė ant rankų sprogimo sužalotą
mirštantį vaiką, Bilas dar kartą išgyveno traumą, reaguodamas į
paprastą rašalo dėmę.
Pirmą kartą kabinete pamatęs, kaip atrodo atgiję Bilo
atsiminimai, supratau, kokia agonija nuolat aplanko veteranus,
kuriuos mėginau gydyti. Šis supratimas padėjo man dar kartą
pripažinti, kaip svarbu buvo rasti sprendimą. Pats trauminis įvykis,
kad ir koks baisus būtų, turėjo pradžią, vidurį ir pabaigą, bet dabar
pamačiau, kad atsiminimai apie jį gali būti dar baisesni.
Neįmanoma nuspėti, kada jie vėl užpuls, ir neįmanoma pasakyti,
kada visa tai baigsis. Man prireikė daugelio metų, kol išmokau
efektyviai gydyti atsiminimus, ir Bilas šiame procese buvo vienas
iš svarbiausių mano mentorių.
Kai padalijome Roršacho testo korteles kitiems dvidešimt
vienam veteranui, reakcija buvo labai panaši: šešiolika jų, vos
pamatę antrąją kortelę, sureagavo taip, kaip reagavo į karo
traumą. Antroji Roršacho testo kortelė yra pirmoji kortelė su
spalvomis, todėl atsakomoji reakcija dažnai sukelia vadinamąjį
spalvų šoką. Veteranai apibūdindavo šią kortelę maždaug taip:
„Tai mano draugo Džimo žarnos, kai mina jį perplėšė per pusę.“
Arba: „Tai mano draugo Denio kaklas, kai mina nutraukė jam
galvą, mums valgant pietus.“ Nė vienas tyrimo dalyvis nepaminėjo
šokančių vienuolių, plazdančių drugelių, vyrų ant motociklų ar
kitokių paprastų, o kartais mįslingų vaizdų.
Nors didžioji dalis veteranų labai nusivylė savo įžiūrėtais
vaizdais, likusių penkių reakcija kėlė daugiau nerimo: jie neįžiūrėjo
nieko. „Ten nieko nėra, – pareiškė vienas, – tik rašalo bala.“
Žinoma, jie buvo teisūs, bet normali žmogaus reakcija į
nevienareikšmišką objektą pasireiškia tuo, kad žmogus pasitelkia
vaizduotę, stengdamasis kažką jame pamatyti.
 34

Šis Roršacho testas mums parodė, kad traumuoti žmonės yra

linkę perkelti savo traumą į juos supančią aplinką, todėl jiems
sudėtinga iššifruoti tai, kas vyksta šalia. Jie atsiduria tarsi šalia
tikrovės. Taip pat sužinojome, kad trauma paveikia vaizduotę.
Nieko rašalo dėmėse neįžiūrėję penki vyrai buvo praradę gebėjimą
leisti savo protui „žaisti“. Tačiau buvo kiti šešiolika vyrų, kurie,
įžiūrėdami rašalo dėmėse praeities epizodus, nepademonstravo
jokio protinio lankstumo, kuris yra skiriamasis vaizduotės ženklas.
Jie ir toliau suko tą pačią ritę, žiūrėdami seną filmą.
Vaizduotė nepaprastai svarbi mūsų gyvenimo kokybei. Ji
leidžia ištrūkti iš nuobodžios kasdienės rutinos, svajojant apie
keliones, maistą, seksą, įsimylėjimą ar galutinį sprendimą
neklausiant kitų nuomonės – visus dalykus, kurie daro gyvenimą
įdomų. Vaizduotė suteikia mums progą numatyti naujas galimybes
– ji yra svarbiausia „paleidimo aikštelė“, be kurios neišsipildytų
mūsų svajonės. Vaizduotė įžiebia kūrybines galias, išvaduoja iš
nuobodulio, sumažina skausmą, sustiprina malonumą ir paįvairina
mūsų intymiausius santykius. Kai žmonės prieš savo valią nuolat
tempiami atgal į praeitį – ten, kur paskutinį kartą išgyveno stiprų
emocinį sukrėtimą, jų vaizduotė nustoja veikusi, o protas netenka
lankstumo. Be vaizduotės nėra vilties, nėra šansų numatyti
geresnę ateitį, nėra kur eiti ir ko siekti.
Roršacho testas taip pat mums parodė, kad patyrę traumas
žmonės į pasaulį žiūri visiškai kitaip negu kiti. Daugeliui mūsų
einantis gatve vyras yra tiesiog kažkur žingsniuojantis žmogus.
Tačiau išžaginimo aukai šis žmogus gali pasirodyti panašus į tokį,
kuris kėsinasi pulti ir išprievartauti, todėl ją gali apimti panika.
Griežta mokytoja gali kelti nerimą eiliniam vaikui, bet vaikui, kurį
muša patėvis, ji gali reikšti kankintoją ir išprovokuoti įsiūčio
priepuolį arba priversti išsigandusį vaiką gūžtis kampe.
 35

ĮSTRIGĘ TRAUMOJE

Mūsų kliniką užplūdo psichoterapeuto pagalbos ieškantys

veteranai. Kadangi mums labai trūko kvalifikuotų gydytojų,
daugiausia, kuo galėjome jiems padėti, tai užregistruoti į ilgą eilę,
net jeigu jie ir toliau terorizavo save pačius ir savo šeimas. Gavome
informacijos, kad smarkiai išaugo veteranų areštų dėl smurtinių
nusižengimų ir triukšmingų peštynių padauginus alkoholio
skaičius, taip pat kėlė nerimą savižudybės. Gavau leidimą suburti
jaunų Vietnamo karo veteranų grupę, kuri taptų tarsi „pagalbine
saugykla“, kol galėsime pradėti tikrąjį terapinį gydymą.
Grupės, į kurią pakvietėme buvusius jūrų pėstininkus,
įvadiniame užsiėmime pirmasis vyras sausai pareiškė: „Aš nenoriu
kalbėti apie karą“. Atsakiau, kad grupės nariai gali kalbėtis apie ką
tik panorėję. Po pusvalandį trukusios kankinančios tylos vienas
veteranas galiausiai prabilo apie tai, kaip sudužo jo sraigtasparnis.
Mano didelei nuostabai, kiti veteranai akimirksniu atgijo ir ėmė
vienas per kitą pasakoti apie savo patirtas traumas. Visi jie sugrįžo
į grupės užsiėmimus kitą ir dar kitą savaitę. Grupėje jie rado
rezonansą ir prasmę tuose dalykuose, kurie anksčiau kėlė vien tik
teroro ir tuštumos pojūčius. Vyrai pajuto atgimusį draugystės
jausmą, kuris buvo gyvybiškai svarbus jų karo etape. Jie
primygtinai reikalavo, kad būčiau šios naujai įkurtos grupuotės
nariu ir gimtadienio proga man padovanojo jūrų pėstininkų
kapitono uniformą. Žvelgiant atgal, šis gestas leido nuspėti dalį
problemos: esi ten arba niekur – arba priklausai grupuotei, arba esi
niekas. Po traumos pasaulis aiškiai pasidalija į tuos, kurie žino tavo
problemą, ir tuos, kurie nežino. Žmonėmis, kurie nepasidalijo su
kitais savo trauminiais išgyvenimais, negalima pasitikėti, nes jie
jūsų nesupras. Liūdna, bet dažniausiai taip kalbama apie
sutuoktinius, vaikus ir bendradarbius.
 36

Vėliau ėmiausi vadovauti dar vienai grupei – šį kartą tai buvo

Patono armijos veteranai, jau įpusėję aštuntąją dešimtį ir pagal
amžių tinkantys man į tėvus. Susitikdavome pirmadienio rytais,
aštuntą valandą. Bostone žiemos pūgos kartais paralyžiuoja visą
viešojo transporto sistemą, bet, mano didžiam nustebimui, jie netgi
per pūgas visi iki vieno atvykdavo į užsiėmimus. Keli iš jų
klampodavo į kliniką net kelias mylias, siaučiant pūgai. Kalėdoms
jie padovanojo man Antrojo pasaulinio karo metų rankinį laikrodį.
Taip pat, kaip ir maniškės jūrų pėstininkų grupės atveju, negalėjau
būti jų gydytojas tol, kol jie nepriėmė manęs į savo būrį.
Po truputį judant į priekį, išryškėjo grupinės terapijos ribos. Jas
pamačiau, paraginęs vyrus kalbėti apie problemas, su kuriomis jie
susiduria kasdieniame gyvenime: kokie jų santykiai su žmonomis,
vaikais, merginomis ir šeima; kaip jiems sekasi bendrauti su savo
viršininkais ir jausti pasitenkinimą savo darbu; ką jie galvoja apie
didžiuliais kiekiais vartojamus alkoholinius gėrimus. Dažniausiai
šiuos klausimus jie praleisdavo negirdomis arba nenorėjo atsakyti
į juos, ir vietoje to dar kartą smulkiai papasakodavo, kaip Hurtgeno
miške suvarė durklą vokiečių kariui į širdį, arba kaip Vietnamo
džiunglėse buvo numuštas jų sraigtasparnis.
Nepaisant to, ar trauma įvyko prieš dešimt, ar daugiau negu
prieš keturiasdešimt metų, mano pacientai negalėjo užpildyti
spragos tarp išgyventų karo potyrių ir dabartinio gyvenimo.
Kažkodėl pats įvykis, kuris sukėlė jiems tiek skausmo, tapo
vieninteliu prasmės šaltiniu. Jie jautėsi gyvenantys visavertį
gyvenimą tik tada, kai iš naujo prisimindavo savo skaudžią praeitį.
 37

POTRAUMINIO STRESO DIAGNOZĖ

Šiais pirmaisiais Veteranų reikalų administracijos klinikos veiklos

metais savo pacientams nustatėme daug įvairiausių diagnozių –
alkoholizmą, piktnaudžiavimą vaistais ar narkotikais, depresiją,
nuotaikos sutrikimus, net šizofreniją – ir mėginome taikyti visus
mūsų vadovėliuose aprašytus gydymo būdus. Vis dėlto, nepaisant
pastangų, buvo aišku, kad mums pavyko nuveikti labai mažai.
Mūsų skirti stiprūs vaistai dažnai nugramzdindavo vyrus į tokį rūką,
kad jie imdavo sunkiai judėti ir mąstyti. Kai paragindavome juos
kalbėtis apie smulkiausias trauminio įvykio detales, mes dažnai
netyčia sužadindavome galingą atsiminimų sprogimą, o ne
padėdavome išspręsti problemą. Daug veteranų atsisakė gydymo,
kadangi mes ne tik nesugebėjome jiems padėti, bet kartais net
pablogindavome jų būklę.
Lūžis įvyko 1980-aisiais, kai Vietnamo karo veteranų grupei,
padedant Niujorko psichoanalitikams Chaimui Shatanui ir Robertui
J. Liftonui, pavyko įtikinti Amerikos psichoanalitikų asociaciją
įteisinti naują diagnozę – potrauminio streso sutrikimą (PTSS),
reiškiantį simptomų, kuriuos didesniu ar mažesniu mastu turėjo visi
mūsų veteranai, kompleksą. Sistemiškai nustatant simptomus ir
grupuojant juos į sutrikimą, galiausiai buvo sugalvota, kaip
pavadinti žmonių, kuriuos kankina siaubas ir bejėgiškumas,
būseną. Klinikoje įdiegus tam tikrą koncepcinę struktūrą, buvo
paruošta bazė, leidusi iš esmės pakeisti supratimą apie mūsų
pacientus ir nulėmusi mokslinių tyrimų antplūdį bei sustiprinusi
pastangas ieškoti efektyvesnių gydymo metodų.
Įkvėptas šios naujos diagnozės atvertų galimybių, pasiūliau
atlikti tyrimą apie karo veteranų trauminių atsiminimų biologiją. Ar
patiriančiųjų PTSS atsiminimai yra kitokie negu kitų žmonių?
Daugeliui žmonių atsiminimai, susiję su nemaloniu įvykiu, po
 38

truputį blėsta arba virsta kažkuo malonesniu. Tačiau daugumai

mūsų pacientų nepavyko pradėti žiūrėti į savo praeitį kaip į labai
seniai nutikusią istoriją.
Rašte, kuriame buvo pranešama apie atsisakymą skirti klinikai
papildomą finansavimą, įžanginė eilutė skelbė: „Nėra jokių
įrodymų, kad PTSS yra tiesiogiai susijęs su Veteranų reikalų
administracijos klinikos misija. Žinoma, nuo to laiko klinikos misija
buvo peržiūrėta ir susieta su PTSS ir smegenų pažeidimais, o
dabar traumas patyrusiems karo veteranams skiriama nemažai
resursų taikant „faktais pagrįstą gydymą“. Tačiau tuo metu viskas
buvo kitaip, todėl aš, nebenorėdamas dirbti organizacijoje, kurios
požiūris į tikrovę taip smarkiai skyrėsi nuo manojo, įteikiau
atsistatydinimo prašymą. 1982 metais pradėjau dirbti
Masačiusetso psichikos sveikatos centre, Harvardo universiteto
klinikinėje ligoninėje – toje pačioje, kurioje kadaise mokiausi ir
ruošiausi tapti psichoterapeutu. Mano naujosios pareigos buvo
dėstyti visiškai naują studijų dalyką – psichofarmakologiją (vaistų,
skirtų psichikos ligoms lengvinti, skyrimą).
Naujajame darbe beveik kasdien susidurdavau su
problemomis, kurias, kaip galvojau, palikau Veteranų reikalų
administracijos klinikoje. Įgyta patirtis su karo veteranais padarė
mane tokį jautrų traumos poveikiui, kad dabar visiškai kitaip ėmiau
klausytis, ką man pasakoja depresijos ir nerimo apimti pacientai
apie priekabiavimą ir smurtą šeimoje. Ypač nustebau sužinojęs,
kiek daug pacienčių moterų buvo lytiškai išnaudojamos vaikystėje.
Tai buvo visiškai nesuprantama, nes to meto tradiciniuose
vadovėliuose būdavo teigiama, kad kraujomaiša (incestas)
Jungtinėse Amerikos Valstijose yra ypač retas reiškinys,
pasitaikantis maždaug vienai moteriai iš milijono. Žinodamas, kad
šalyje gyvena apie šimtą milijonų moterų, aš stebėjausi, kaip
 39

maždaug pusė jų – keturiasdešimt septynios – surado kelią į mano

kabinetą, kuris buvo ligoninės pusrūsyje.
Toliau vadovėlyje teigiama: „Beveik aišku, kad tėvo ir dukters
kraujomaiša nėra sunkios tolesnės psichopatologijos šaltinis.“
Mano pacientės, patyrusios kraujomaišos atvejus, kaip tik
išgyveno „tolesnę psichopatologiją“: jos buvo prislėgtos,
sumišusios ir dažnai griebdavosi savęs žalojimo veiksmų,
pavyzdžiui, pjaustėsi skustuvo ašmenimis. Vadovėlis praktiškai
pritarė kraujomaišai, nes aiškino, kad „tokie kraujomaišos veiksmai
sumažina subjekto galimybę susirgti psichoze ir leidžia geriau
prisitaikyti prie išorinio pasaulio.“ Bet, kaip pasirodė iš tikrųjų,
kraujomaišos padariniai moterų gerovei yra sukrečiantys ir
niokojantys.
Daugeliu aspektų šie pacientai nelabai skyrėsi nuo veteranų,
kuriuos neseniai palikau Paramos karo veteranams klinikoje. Jie
taip pat kentėjo nuo košmarų ir atsiminimų antplūdžių. Jie taip pat
kartkartėmis patirdavo baisaus įsiūčio priepuolius ir ilgus emocinio
„išsijungimo“ laikotarpius. Didžiajai jų daliai buvo labai sunku
bendrauti su kitais žmonėmis ir palaikyti prasmingus santykius.
Kaip sužinojome dabar, karas – ne vienintelė katastrofa,
griaunanti žmonių gyvenimus. Nors tikėtina, kad iš karių,
tarnavusių karo veiksmų zonose, maždaug ketvirtadalis susidurs
su sunkiomis potrauminėmis problemomis, tačiau smurtinį
nusikaltimą kažkuriuo gyvenimo momentu patiria didžioji dalis
amerikiečių, o tikslesnės ataskaitos parodė, kad dvylika milijonų
moterų Jungtinėse Amerikos Valstijose yra tapusios išžaginimo
aukomis. Daugiau negu pusė visų išžaginimo aukų buvo
jaunesnės negu penkiolikos metų mergaitės. Daugeliui žmonių
karas prasideda namuose: kiekvienais metais maždaug trys
milijonai vaikų Jungtinėse Amerikos Valstijose tampa išnaudojimo
ir ignoravimo aukomis. Milijonas šių atvejų yra tokie rimti, kad
 40

vietos vaikų teisių apsaugos tarnybos arba teismai turėtų imtis

veiksmų. Kitaip tariant, kiekvienam kariui, tarnaujančiam kitoje
šalyje, karo veiksmų zonoje, tenka dešimt vaikų, kuriems gresia
pavojus jų pačių namuose. Tai ypač tragiška situacija, nes
augantiems vaikams labai sunku atsigauti, kai teroro ir skausmo
šaltinis yra ne priešo kariai, o savi globėjai.

NAUJAS SUPRATIMAS

Nuo tada, kai susipažinau su Tomu, per tris dešimtmečius

sužinojau nepaprastai daug informacijos ne tik apie traumos
poveikį ir pasireiškimo formas, bet ir apie būdus padėti traumas
patyrusiems žmonėms sugrįžti į normalų gyvenimą. Nuo 1990-ųjų,
pradėjus naudoti smegenovaizdos priemones, ėmė aiškėti, kas iš
tikrųjų dedasi traumas išgyvenusių žmonių smegenyse. Ši
aplinkybė tapo labai svarbi, norint suprasti traumos padarytus
pažeidimus, ir padėjo mums sukurti visiškai naujas gydymo
perspektyvas.
Pradėjome suprasti, kokią įtaką patirti nepamirštami siaubingi
išgyvenimai daro mūsų giliausiems pojūčiams ir mūsų santykiui su
fizine tikrove – mūsų asmenybės pagrindui. Sužinojome, kad
trauma – tai ne šiaip įvykis, nutikęs kažkada praeityje; tai
pėdsakas, kurį šie išgyvenimai paliko mąstyme, smegenyse ir
kūne. Šis pėdsakas turi besitęsiantį pasekmių „šleifą“, nulemiantį,
kaip žmogaus organizmui pavyksta išlikti gyvam dabartyje.
Trauma iš pagrindų pertvarko būdą, kaip protas ir smegenys
suvokia tikrovę. Ji pakeičia ne tik mūsų mąstyseną – kaip ir apie
ką mąstome, bet ir apskritai mūsų gebėjimą mąstyti. Pamatėme,
kad padėti aukoms surasti žodžius, kuriais būtų galima apibūdinti
tai, kas joms nutiko, yra labai prasminga, bet vien to dažniausiai
 41

nepakanka. Istorijos papasakojimas nebūtinai pakeis „nuolatinio

budėjimo režime“ esančio kūno, pasiruošusio bet kuriuo momentu
būti užpulto ar patirti smurtą, savaimines fizines ir hormonines
reakcijas. Tam, kad įvyktų tikri pokyčiai, kūnas turi žinoti, kad
pavojus praėjo, ir gyventi dabarties tikrovėje. Mūsų supratimo, kas
yra trauma, paieškos galiausiai pakeitė suvokimą ne tik apie proto
struktūrą, bet ir apie procesus, kuriais jis gydomas.
 42

2 SKYRIUS
VISIŠKAI KITOKS SUVOKIMAS APIE
PROTĄ IR SMEGENIS

Kuo didesnės abejonės, tuo prasmingesnis prabudimas, kuo

menkesnės abejonės, tuo nykesnis prabudimas. Neabejosi –
neprabusi.
- C. C. Chang. The Practice of Zen

Gyveni tą trumputę laiko atkarpą, kuri priklauso tau, bet ši

laiko atkarpa yra ne tik tavasis gyvenimas – tai visuma visų kitų
gyvenimų, kurie vyksta kartu su tavuoju... Tai, kas esi, yra istorijos
išraiška.
- Robert Penn Warren. World Enough and Time

aigiantis XX amžiaus septintajam dešimtmečiui, užbaigęs

B pirmuosius studijų metus medicinos mokykloje, pasiėmiau
akademines atostogas ir atsitiktinai tapau esminių medicinos
požiūrio į psichines kančias pokyčių liudininku. Įsidarbinau šiltoje
vietelėje – Masačiusetso Psichikos sveikatos centro (MPSC)
Mokslinių tyrimų skyriaus budėtoju ir buvau atsakingas už
rekreacinės veiklos pacientams organizavimą. MPSC daug metų
buvo laikoma viena iš geriausių psichiatrinių ligoninių šalyje –
tikras brangakmenis Harvardo medicinos mokyklos švietėjiškos
veiklos karūnoje. Mano skyriaus mokslinių tyrimų tikslas buvo
 43

nustatyti, kuris būdas – psichoterapija ar medikamentinis gydymas

– geriausiai tiktų gydyti jauniems žmonėms, patyrusiems pirmąjį
psichinį sutrikimą, diagnozuotą kaip šizofrenija.
Freudo psichoanalizės atšaka – žodinė psichoterapija –
tebebuvo pagrindinis psichikos ligų gydymo būdas MPSC. Tačiau
XX amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje grupė prancūzų
mokslininkų atrado naują cheminį junginį chlorpromaziną
(parduodamą firminiu „Torazino“ pavadinimu), kuris galėjo
nuraminti ligonius – jie tapdavo mažiau susijaudinę ir ne taip
atitrūkę nuo tikrovės. Tai įkvėpė vilties, kad galima sukurti vaistus,
kurie gydytų sunkias psichines problemas, pavyzdžiui, depresiją,
paniką, nerimą, maniją (nenormalų potraukį), taip pat kontroliuotų
kai kuriuos labiausiai trikdančius šizofrenijos simptomus.
Dirbdamas skyriuje, neturėjau jokių įgaliojimų, susijusių su
skyriuje atliekamais moksliniais tyrimais, ir nežinojau, koks
gydymas buvo skiriamas pacientams. Šie pacientai buvo
panašaus amžiaus kaip ir aš – koledžo studentai iš Harvardo,
Masačiusetso technologijos universiteto ir Bostono universiteto.
Keli jų mėgino nusižudyti, kiti pjaustėsi peiliais ar skustuvo
ašmenimis, dar keletas užpuolė savo kambario draugus ar
nenuspėjamu elgesiu terorizavo tėvus ar draugus. Mano darbas
buvo įtraukti juos į įprastinę koledžo studentų veiklą, pavyzdžiui,
eiti pietauti į vietos piceriją, stovyklauti netoliese esančiame miške,
eiti į Red Sox varžybas ir plaukioti Čarlzo upe.
Būdamas naujokas šioje mokslo srityje, sėdėjau skyriaus
susitikimuose lyg užhipnotizuotas, sutelkęs visą dėmesį į
pacientus ir mėgindamas iššifruoti jų nerišlią kalbą bei logiką. Taip
pat turėjau išmokti suvaldyti netikėtus jų emocijų protrūkius ir
pasibaisėtinus abstinencijos priepuolius. Vieną rytą radau
pacientę, lyg statula stovinčią miegamajame su viena ranka,
pakelta gynybiniame judesyje, iš siaubo suakmenėjusiu veidu.
 44

Tokioje padėtyje ji nejudėdama išstovėjo ne mažiau kaip dvylika

valandų. Gydytojai pasakė man šios būsenos pavadinimą –
katatonija, bet netgi vadovėliuose, kuriuos puoliau skaityti
ieškodamas daugiau informacijos, nebuvo parašyta, ką tokiu
atveju daryti. Viską teko palikti savieigai.

TRAUMA PRIEŠ AUŠRĄ

Skyriuje praleidau daug naktų ir savaitgalių, taigi pamačiau tokių

dalykų, kokių niekada nematė trumpai apsilankydavę gydytojai.
Negalėdami užmigti, tvirtai įsisupę į chalatus pacientai
atsliūkindavo į silpnai apšviestą medicinos seselių postą
pasikalbėti. Nakties ramybė, regis, padėdavo atsiverti, ir jie imdavo
pasakoti man istorijas, kaip buvo mušami, puolami grasinant
smurtu ar tvirkinami, ir dažniausiai tą darė jų tėvai, kartais –
giminaičiai, klasės draugai ar kaimynai. Jie dalijosi atsiminimais,
kaip bejėgiai ir išsigandę guli naktį lovoje ir girdi, kaip tėvas ar
draugas muša motiną, girdi, kaip tėvai šaukia vienas ant kito
grasindami baisiausiais dalykais, girdi lūžtančių baldų garsą. Kiti
pasakojo apie tėvą, girtą grįžusį namo, kaip girdėjo jo žingsnius
prieškambaryje, kaip laukė, kol jis įeis į kambarį, ištemps iš lovos
ir nubaus už kažkokius įsivaizduojamus nusižengimus. Keletas
moterų prisiminė, kaip gulėjo bijodamos net krustelėti ir laukdamos
neišvengiamo - kada ateis brolis ar tėvas ir pradės jas tvirkinti.
Per rytines vizitacijas jauni gydytojai pristatydavo pacientų
atvejus savo vadovams – tai ritualas, kurį buvo leidžiama tylomis
stebėti skyriaus budėtojams. Gydytojai labai retai užsimindavo
apie naktimis išgirstus atvejus. Vis dėlto daugelis vėlesnių tyrimų
patvirtino šių naktinių išpažinčių svarbą: dabar mes žinome, kad
daugiau negu pusė žmonių, ieškančių psichoterapeuto pagalbos,
vaikystėje buvo užpulti grasinant smurtu, atstumti, palikti ar net
 45

išžaginti, arba savo akimis matė smurtą savo šeimose. Bet šie
išgyvenimai per vizitacijas būdavo neaktualūs ir neaptarinėjami.
Mane dažnai stebindavo, kaip šaltakraujiškai būdavo
diskutuojama apie pacientų simptomus ir kiek daug laiko buvo
skiriama mėginant suvaldyti jų mintis apie savižudybę ir savęs
žalojimą, užuot pamėginus suprasti galimas jų sielvarto, nevilties
ir bejėgiškumo priežastis. Taip pat mane labai nustebino, kiek
mažai dėmesio buvo skiriama jų laimėjimams ir troškimams, tam,
kas jiems rūpėjo, ką jie mylėjo ir ko nekentė, kas juos motyvavo ir
įtraukė, kas laikė ir kas leido jiems pajusti taiką ir ramybę, – jų
gyvenimo ekologijai.
Praėjus keleriems metams, aš, jau būdamas jaunas
gydytojas, susidūriau su ypač ryškiu veikiančio medicinos modelio
pavyzdžiu. Tuo metu neoficialiai papildomai dirbau Katalikų
ligoninėje – atlikinėjau moterų, kurioms buvo skirtas depresijos
gydymas elektrošoku, medicininę apžiūrą. Būdamas smalsus
atvykėlis nukreipiau savo žvilgsnį nuo jų ligų istorijų ir pasiteiravau
apie realius gyvenimus. Daugelis jų pasipasakojo apie
skausmingas santuokas, sunkaus būdo vaikus ir kaltę dėl abortų.
Kalbėdamos jos aiškiai nušvisdavo ir dažnai padėkodavo vien tik
už tai, kad jas išklausiau. Kai kurios nusistebėdavo, ar joms tikrai
būtinas elektrošokas po to, kai nuo jų krūtinės tarsi akmuo nusirito.
Šių susitikimų pabaigoje mane visada apimdavo liūdesys žinant,
kad gydymas, kuris bus paskirtas kitą rytą, ištrins visus
atsiminimus apie mūsų pokalbį. Tame darbe ilgai neužsilaikiau.
Dirbdamas MPSC, poilsio dienomis dažnai traukdavau į
Countway medicinos biblioteką, norėdamas daugiau sužinoti apie
ligonius, kuriems norėjau padėti. Vieną šeštadienio popietę radau
traktatą, kuris tebėra garbinamas ir šiandien: Eugeno Bleulerio
1911 metų vadovėlis Dementia Praecox. Bleulerio pastebėjimai
buvo tiesiog užburiantys:
 46

„Iš šizofreninių kūno haliucinacijų seksualinio pobūdžio

haliucinacijos yra dažniausiai pasitaikančios ir svarbiausios. Šie
pacientai patiria visas įmanomas normalaus ir nenormalaus lytinio
pasitenkinimo, pasireiškiančio ekstaze ir džiaugsmu, formas,
tačiau kur kas dažniau galima pamatyti nešvankaus ir
pasišlykštėjimą keliančio pobūdžio veiksmus, lydimus beribės
fantazijos. Pacientai vyrai išleidžia spermą, ir tada stimuliuojamos
skausmingos erekcijos. Pacientės moterys prievartaujamos ir
žalojamos pačiais siaubingiausiais būdais... Nepaisant simbolinės
daugelio tokių haliucinacijų prasmės, didžioji dalis jų prilygsta
realiems pojūčiams.“
Perskaitęs tai, nustebau: mūsų pacientai matė haliucinacijas
– gydytojai nuolat klausinėdavo apie jas ir užsirašydavo,
pažymėdami, jog tai yra ženklai, rodantys ligonio sutrikimo laipsnį.
Bet jeigu tos istorijos, kurias girdėjau priešaušrio valandomis, buvo
neišgalvotos, ar galėtų būti taip, kad šios „haliucinacijos“ iš tiesų
tebuvo fragmentiški tikrų išgyvenimų atsiminimai? Ar haliucinacijos
buvo nesveikų smegenų prasimanymas? Ar žmonės gali susikurti
fizinius pojūčius, kurių niekada nėra patyrę? Ar tarp kūrybiškumo
ir patologinės vaizduotės buvo išlikusi aiški riba, ar ne? O tarp
atminties ir vaizduotės? Į šiuos klausimus neturiu atsakymų ir
šiandien, bet moksliniai tyrimai parodė, kad žmonės, kurie buvo
išnaudojami vaikystėje, dažnai junta tam tikrus pojūčius
(pavyzdžiui, pilvo skausmus), neturinčius jokios aiškios fizinės
priežasties; jie girdi balsus, įspėjančius apie pavojų arba
kaltinančius juos padarius siaubingus nusikaltimus.
Nebuvo nė menkiausių abejonių, kad dauguma mano
skyriaus pacientų buvo patyrę smurtą, pasižymėjo neįprastu ir
save žalojančiu elgesiu, ypač kai jautėsi sužlugdyti, nusivylę,
atstumti ar nesuprasti. Juos ištikdavo pykčio priepuoliai, jie imdavo
svaidytis lėkštėmis, puldavo daužyti langus ir pjaustydavosi stiklo
 47

šukėmis. Tuo metu niekaip negalėjau suprasti, kodėl, išgirdę

paprastą prašymą („Leisk išvalyti tau iš plaukų tą lipnų gumulą“),
jie sureaguodavo įniršiu ar siaubinga baime. Paprastai laikiausi
patyrusių slaugių nurodymų, kurios pranešdavo, kada atsitraukti, o
jei tai nepadėdavo – kada sutramdyti pacientą. Būdavau
nustebintas ir išgąsdintas to pasitenkinimo, kurį kartais jausdavau
pargriovęs ligonį ant grindų, kad slaugė galėtų suleisti injekciją
vaistų, ir po truputį ėmiau suprasti, kokia didelė mūsų profesinio
mokymo dalis buvo skirta tam, kad mokėtume suvaldyti situaciją
atsidūrę akis į akį su bauginančia ir sudėtinga tikrove.
Silvija buvo žavi devyniolikmetė Bostono universiteto
studentė, kuri dažniausiai sėdėjo vieniša palatos kampe,
žvelgdama mirtinai išsigandusiomis akimis ir daugiausia tylėdama,
tačiau jos reputacija – įžymaus Bostono mafijozo mergina – buvo
apgaubusi ją paslapties aura. Po to, kai ilgiau kaip savaitę atsisakė
valgyti ir jos svoris pradėjo sparčiai kristi, gydytojai nusprendė
maitinti ją prievarta. Mes trise laikėme ją, dar vienas įstūmė jai į
gerklę guminį maitinimo vamzdelį, o slaugė į Silvijos skrandį supylė
skystų maistingųjų medžiagų. Vėliau, per vidurnakčio išpažintį,
Silvija nedrąsiai pasipasakojo apie tai, kaip vaikystėje ją lytiškai
išnaudojo brolis ir dėdė. Tada supratau, kad mūsų „rūpinimosi ja“
pademonstravimas turėjo priminti jai grupinį išprievartavimą. Šis ir
kiti panašūs atvejai padėjo man suformuluoti savo studentams štai
tokią taisyklę: jeigu darote pacientui tai, ko nedarytumėte savo
draugams ar vaikams, pagalvokite, ar nesąmoningai neatkartojate
traumos iš paciento praeities.
Būdamas rekreacinės veiklos vadovu, pastebėjau ir kitokių
dalykų: būdami grupėje pacientai atrodė labai vangūs ir fiziškai
nekoordinuoti. Kai išsiruošdavome stovyklauti, daugelis jų
stovėdavo ir bejėgiškai žiūrėdavo, kaip aš statau palapines. Kartą
Čarlzo upėje mes vos neapsivertėme su valtimi, nes jie susimetė į
 48

vieną krūvą, nesugebėdami suvokti, jog turi pakeisti padėtį, kad

valtis išlaikytų pusiausvyrą. Tinklinio varžybose darbuotojai nuolat
pasirodydavo kaip geriau koordinuoti žaidėjai negu pacientai. Kita
jų bendra savybė buvo ta, kad net ir pats laisviausias pokalbis
atrodė nenatūralus – jame nebuvo nuoširdžių gestų ir veido
išraiškų, būdingų draugų bendravimui. Šių pastebėjimų svarbą
supratau tik tada, kai susipažinau su kūno ženklų specialistais,
psichoterapeutais Peteriu Levinu ir Pate Ogden. Kituose skyriuose
išsamiai papasakosiu apie tai, kaip trauma tūno žmonių kūnuose.

KAIP SUTEIKTI PRASMĖS KANČIOMS

Praleidęs metus Mokslinių tyrimų skyriuje, baigiau medicinos

mokyklą ir, būdamas naujai „iškeptas“ medicinos mokslų daktaras,
sugrįžau į MPSC, norėdamas tapti psichoterapeutu ir baigti
atitinkamą programą. Kai buvau į ją priimtas, be galo
apsidžiaugiau. Čia mokėsi daug garsių psichiatrų, pavyzdžiui,
Ericas Kandelis, kuris vėliau pelnė Nobelio premiją fiziologijos ir
medicinos srityje. Kol čia mokiausi, Allanas Hobsonas ligoninės
rūsyje esančioje laboratorijoje atrado smegenų ląsteles,
atsakingas už sapnų sukūrimą; taip pat MPSC buvo atlikti pirmieji
tyrimai apie cheminį depresijos pagrindimą. Tačiau dauguma
mūsų, rezidentų, didžiausią trauką jautėme ligoniams. Su jais
praleisdavome po šešias valandas per dieną, tada susitikdavome
grupėje su vyriausiaisiais psichoterapeutais ir dalydavomės savo
pastebėjimais, užduodavome klausimus ir varžydavomės, kuris
sugalvosime sąmojingiausias replikas.
Mūsų nuostabus mokytojas Elvinas Semradas aktyviai ragino
mus pirmaisiais studijų metais neskaityti jokių psichiatrijos
vadovėlių (ši intelektinė „badavimo dieta“ tikriausiai turėjo įtakos
tam, kad vėliau didžioji mūsų dalis tapo tikrais knygų „rijikais“ ir
 49

produktyviais rašytojais). Semradas nenorėjo, kad mūsų tikrovės

suvokimą užtemdytų psichiatrinių diagnozių pseudotikroviškumas.
Kartą, pamenu, paklausiau jo: „Kaip pavadintumėte šį ligonį –
šizofrenišku ar šizoafektiniu?“ Jis patylėjo, mąsliai galvodamas
pasitrynė smakrą. „Manau, pavadinčiau jį Maiklu Makintairu“, –
toks buvo jo atsakymas.
Semradas mokė mus, kad dauguma žmonių kančių yra
susijusios su meile ir netektimis, ir kad psichoterapeuto darbas –
padėti žmonėms „priimti, patirti ir ištverti“ gyvenimo tikrovę su
visais jos malonumais ir skauduliais. „Didžiausi mūsų kančių
šaltiniai – tai melas, kurį įkalbame patys sau“, – sakė jis,
ragindamas mus būti sąžiningus sau patiems dėl kiekvieno mūsų
patirties aspekto. Jis dažnai sakydavo, kad žmonės niekada
netaps geresni, jeigu nežinos to, ką žino, ir nejus to, ką jaučia.
Atsimenu, kaip nustebau išgirdęs šio žymaus Harvardo
profesoriaus prisipažinimą, kaip jam malonu jausti žmonos
užpakalį prie savo kūno, kai jis atsigula vakare miegoti.
Atskleisdamas tokius paprastus ir žmogiškus savo paties
poreikius, jis padėjo suprasti, kokie svarbūs šie poreikiai mūsų
gyvenime. Jeigu jais nepasirūpiname, gyvenimas virsta skurdžiu
egzistavimu, nesvarbu, kokios didingos būtų mūsų mintys ir
praktiniai laimėjimai. Gijimas, sakė jis, priklauso nuo empirinių
(patirtinių) žinių: gali būti visiškai atsakingas už savo gyvenimą tik
tada, jeigu gali priimti savo kūno tikrovę visais intuityviais jos
aspektais.
Tačiau mūsų profesija judėjo kita kryptimi. 1968 metais
leidinyje American Journal of Psychiatry buvo paskelbti skyriaus,
kuriame aš dirbau budėtoju, tyrimo rezultatai. Jie vienareikšmiškai
parodė, kad šizofrenija sergančių ligonių, kurie gavo vien tik
vaistus, gydymo rezultatai buvo geresni negu tų, kurie tris kartus
per savaitę kalbėdavosi su geriausiais Bostono psichoterapeutais.
 50

Šis tyrimas buvo vienas iš daugelio esminių įvykių kelyje, kuris po

truputį pakeitė medicinos ir psichiatrijos požiūrį į psichologines
problemas: nuo be galo nepastovių išsireiškimų apie
nepakeliamus jausmus ir santykius iki galvos smegenų ligos
modelio, reiškiančio abstrakčius „sutrikimus“.
Būdą, kaip medicina traktuoja žmonių kančias, visada
nulemdavo konkrečiu metu egzistavusios technologijos. Iki
Šviečiamojo amžiaus žmonių elgesio nukrypimai buvo priskiriami
Dievui, nuodėmei, magijai, raganoms ir velnių dvasioms. Tik XIX
amžiuje Prancūzijos ir Vokietijos mokslininkai pradėjo tyrinėti
elgesį kaip prisitaikymą prie pasaulio sudėtingumo. Atsirado nauja
paradigma: pyktis, aistra, išdidumas, gobšumas, šykštumas ir
tingumas bei visos kitos problemos, kurias mes, žmonės, visada
stengėmės įveikti, buvo pavadintos „sutrikimais“, kuriuos galima
ištaisyti, paskyrus atitinkamų cheminių medžiagų. Daugelis
psichoterapeutų pajuto palengvėjimą ir labai apsidžiaugė tapę
„tikrais mokslininkais“ – tokiais, kaip ir jų medicinos mokyklos
klasės draugai, kurie turėjo laboratorijas, brangią įrangą, atlikinėjo
bandymus su gyvūnais ir darė sudėtingus diagnostinius tyrimus,
atidėjo į šalį painias ir neaiškias tokių filosofų kaip Freudas ir
Jungas teorijas. Pagrindinis psichiatrijos vadovėlis pažengė taip
toli, kad jame buvo teigiama, jog „dabar psichinės ligos priežastimi
laikoma galvos smegenų anomalija – cheminis disbalansas.
Kartu su kolegomis entuziastingai pasitikome farmakologinę
revoliuciją. 1973 metais tapau pirmuoju vyriausiuoju
psichofarmakologijos rezidentu MPSC. Taip pat tikriausiai buvau
pirmasis psichoterapeutas Bostone, paskyręs ličio ligoniui,
sergančiam maniakine-depresine psichoze (buvau skaitęs apie
Johno Cade’o darbą su ličiu Australijoje ir gavau ligoninės komiteto
leidimą jį išbandyti). Gydant ličiu moterį, kuriai liga pasireikšdavo
kiekvieną gegužės mėnesį trisdešimt penkerius metus iš eilės ir
 51

baigdavosi kiekvieną lapkritį ūmia depresija su polinkiu į

savižudybę, pavyko sustabdyti šį ciklą ir išlaikyti stabilią padėtį
trejus metus, kol ją prižiūrėjau. Taip pat dalyvavau pirmojoje JAV
mokslinių tyrimų grupėje, kuri bandė neuroleptinio poveikio
medikamentu „Clozariliu“ gydyti lėtinėmis psichikos ligomis
sergančius ligonius, ilgus metus praleidusius senų, protiškai
nesveikų žmonių prieglaudų tamsiausiuose kambarėliuose. Kai
kurios jų reakcijos į vaistus buvo stebuklingos: žmonės, didžiąją
dalį gyvenimo praleidę užrakinti savo baisioje tikrovėje, dabar
galėjo sugrįžti į savo šeimas ir benduomenes. Tamsoje ir neviltyje
įstrigę ligoniai pradėjo reaguoti į žmogiškojo ryšio grožį ir darbo bei
pramogų džiaugsmą. Šie nuostabūs rezultatai įkvėpė optimizmo,
kad mums galiausiai pavyks įveikti žmonių kančias.
Neuroleptinio (antipsichozinio) poveikio vaistai buvo svarbus
veiksnys mažinant žmonių, leidusių laiką Jungtinių Amerikos
Valstijų psichiatrijos ligoninėse, skaičių nuo daugiau kaip 500 000
(1955 m.) iki mažiau nei 100 000 (1996 m.). Šiandien žmonės,
kurie neturėjo supratimo apie pasaulį iki šių gydymo būdų
atsiradimo, tokio pokyčio negali net įsivaizduoti. Būdamas pirmojo
kurso medicinos studentas, apsilankiau Kankaki valstybinėje
ligoninėje (Ilinojaus valstijoje) ir išvydau, kaip galingas skyriaus
budėtojas vandeniu iš žarnos laisto dešimtis nešvarių, nuogų,
nesuvokiančių situacijos ligonių didelėje ir visiškai tuščioje
patalpoje, kurioje įrengti latakai nuotekoms nubėgti. Dabar šis
vaizdas, kurį prisimenu, man primena košmarą, o ne tai, ką
pamačiau savo akimis. Pirmasis darbas, kurį gavau 1974 m.
baigęs rezidentūrą, – priešpaskutinio direktoriaus pareigos
kadaise gerą vardą turėjusioje Bostono valstybinėje ligoninėje. Čia
anksčiau gydėsi tūkstančiai pacientų, ligoninės teritorija driekėsi
šimtus akrų, joje stovėjo daugybė pastatų, tarp kurių buvo
šiltnamių, sodų ir dirbtuvių, tačiau dauguma jų dabar virtę
 52

griuvėsiais. Mano vadovavimo laikotarpiu ligoniai buvo po truputį

integruoti į „bendruomenę“ – tai bendrinė sąvoka, reiškusi
anonimines prieglaudas ir slaugos namus, kuriuose dauguma
ligonių ir baigė savo gyvenimą (ironiška, bet ligoninė buvo įsteigta
kaip „prieglauda“, tačiau ilgainiui šis žodis įgavo kitokią prasmę –
„psichinių ligonių prieglauda“; iš tikrųjų joje įsikūrė globojama
bendruomenė, kurioje visi žinojo kiekvieno ligonio vardą ir jo
keistenybes). 1979-aisiais, netrukus po to, kai aš išvykau dirbti į
Veteranų reikalų administracijos kliniką, Bostono valstybinės
ligoninės vartai užsidarė visam laikui, ir ji virto vaiduoklių miestu.
Dirbdamas Bostono valstybinėje ligoninėje, toliau tęsiau
darbą MSPC psichofarmakologijos laboratorijoje, kuri visą dėmesį
skyrė kitai mokslinių tyrimų krypčiai. Septintajame dešimtmetyje
Nacionalinio sveikatos instituto mokslininkai pradėjo kurti
metodus, kaip izoliuoti ir įvertinti hormonus ir neuromediatorius
(neurosiuntiklius) kraujyje ir smegenyse. Neuromediatoriai – tai
cheminiai informatoriai, gabenantys informaciją iš neurono į
neuroną ir taip leidžiantys mums efektyviai bendrauti su pasauliu.
Tuo metu, kai mokslininkai galiausiai surado įrodymų, kad
nenormalus norepinefrino kiekis yra susijęs su depresija, o
dopamino – su šizofrenija, blykstelėjo viltis, kad galbūt sukursime
vaistus, kurie veiktų tam tikras galvos smegenų anomalijas. Deja,
šiai vilčiai nebuvo lemta išsipildyti iki galo, bet mūsų pastangos
įvertinti, kaip vaistai veikia psichikos sutrikimo simptomus, nulėmė
kitą svarbų profesijos pokytį. Mokslininkų poreikis turėti tikslų ir
sistemišką būdą, kuriuo jie galėtų pranešti apie savo išvadas, leido
sukurti vadinamuosius mokslinių tyrimų diagnostinius rodiklius.
Prie jų sukūrimo prisidėjau ir aš – kuklus mokslinių tyrimų
asistentas. Netrukus šie rodikliai tapo pirmosios sistemos,
leidusios diagnozuoti psichiatrines problemas, veikimo pagrindu.
Tai buvo Amerikos psichiatrų asociacijos Psichikos sutrikimų
 53

diagnostinis ir statistinis vadovas, dažniausiai vadinamas

„psichiatrijos biblija“. 1980 m. išleisto šio vadovo trečiojo leidimo
pratarmė buvo gana kukli, joje buvo pripažinta, kad ši diagnostikos
sistema netiksli – ir tokia netiksli, kad neturėtų būti naudojama
teismo medicinos srityje ar draudimo bendrovių veikloje. Kaip
pamatysime, šis kuklumas gyvavo nepaprastai trumpai.

NEIŠVENGIAMAS ŠOKAS

Kadangi man nedavė ramybės daugybė klausimų apie potrauminį

stresą, supratau, kad dalį atsakymų galėtų pateikti naujai
besiformuojanti neuromokslo sritis, todėl ėmiau lankytis Amerikos
neuropsichofarmakologijos kolegijos (ANPFK) posėdžiuose. 1984
metais ANPFK pasiūlė daug viliojančių paskaitų apie vaistų
kūrimą, tačiau likus vos kelioms valandoms iki mano suplanuoto
skrydžio atgal į Bostoną išgirdau Steveno Maierio iš Kolorado
universiteto, bendradarbiavusio su Martinu Seligmanu iš
Pensilvanijos universiteto, pristatymą. Jo tema – gyvūnų išmoktas
bejėgiškumas. Maieris ir Seligmanas daug kartų taikė skausmingą
elektrošoką šunims, įkalintiems užrakintuose narvuose. Tokią
būseną jie pavadino „neišvengiamu šoku“. Kadangi mėgau šunis,
niekada nebūčiau ryžęsis pats atlikti tokio tyrimo, bet man buvo
įdomu, kaip toks žiaurumas paveikia gyvūnus.
Surengę kelis elektrošoko seansus, tyrėjai atidarė narvo duris
ir tada vėl sukėlė šoką šunims. Grupė kontrolinių šunų, kurie
nebuvo iki tol patyrę šoko, iškart spruko lauk, bet tie šunys, kurie
anksčiau buvo patyrę neišvengiamą šoką, net nemėgino sprukti,
nors narvo durys buvo plačiai atvertos – jie tiesiog gulėjo narve,
inkšdami ir tuštindamiesi. Vien tik galimybė pasprukti nebūtinai
privers traumuotus gyvūnus ar žmones pasukti link laisvės. Kaip
Maierio ir Seligmano šunys, daug traumuotų žmonių tiesiog
 54

pasiduoda. Užuot pasirinkę eksperimentavimo su naujomis

galimybėmis riziką, jie lieka įstrigę pažįstamoje baimėje.
Maierio pranešimas patraukė mano dėmesį. Tai, ką jie padarė
tiems vargšams šunims, buvo lygiai tas pats, kas atsitiko mano
traumuotiems pacientams žmonėms. Jie taip pat patyrė kažkieno
(ar kažkokį) poveikį, padariusį didžiulę žalą – tokią, kad jiems
nebebuvo kaip pabėgti. Žaibiškai mintyse prisiminiau gydytus
pacientus. Beveik visi jie buvo kaip nors įkalinti ir nepajėgė imtis
veiksmų, kurie atitolintų tai, kas neišvengiama. Jų kovos ir bėgimo
reakcija buvo apribota, tad viskas baigėsi arba didžiuliu
susijaudinimu, arba žlugimu.
Maieris ir Seligmanas taip pat nustatė, kad traumuoti šunys
išskyrė gerokai daugiau streso hormonų negu įprastai. Tai
patvirtino mūsų spėjimus apie biologinį potrauminio streso
pagrindimą. Grupė jaunų mokslininkų, tarp kurių buvo Steve'as
Southwickas ir Johnas Krystalas iš Jeilio universiteto, Ariehas
Shalevas iš Jeruzalės Hadasos medicinos mokyklos, Frankas
Putnamas iš Nacionalinio psichikos sveikatos instituto ir vėliau –
Rogeris Pitmanas iš Harvardo, – visi jie nustatė, kad traumą
išgyvenę žmonės išskiria didžiulį kiekį streso hormono dar ilgai po
to, kai realus pavojus jau būna praėjęs, o Rachelė Yehuda iš
Sinajaus kalno ligoninės Niujorke pristatė mums iš pirmo žvilgsnio
paradoksalias išvadas, kad potrauminio streso metu streso
hormono kortizolio kiekis yra nedidelis. Jos atradimas ėmė įgauti
prasmę tik tada, kai jos tyrimas parodė, jog kortizolis užbaigia
stresinę reakciją, pasiųsdamas signalą, kad situacija jau saugi, bet
potrauminio streso metu organizmo išskiriami streso hormonai,
praėjus pavojui, nesugrįžta į pradinį lygi.
Idealiu atveju mūsų streso hormonų sistema į pavojų reaguoja
žaibiškai ir po to greitai sugrįžta į pradinę būseną. Potrauminį
stresą patiriantiems ligoniams streso hormonų sistema neveikia
 55

taip, kaip turėtų. Net ir praėjus pavojui, signalai „kovok, bėk,

nejudėk“ nenutrūksta ir, kaip matėme šunų atveju, stresas
neatslūgsta. Vietoje to organizme toliau išsiskiria streso hormonai,
keliantys susijaudinimą ir paniką, o per ilgą laiką pažeidžiantys
sveikatą.
Tą dieną nebespėjau į savo lėktuvą, nes man žūtbūt reikėjo
pasikalbėti su Stevenu Maieriu. Jo seminare išgirdau užuominų ne
tik apie pirmines savo pacientų problemas, bet ir apie galimus jų
sprendimo būdus. Pavyzdžiui, Maieris su Seligmanu nustatė, kad
vienintelis būdas išmokyti traumuotus šunis išvengti elektrošoko
atidarius narvo duris, buvo toks: keletą kartų ištempti juos iš narvo,
kad jie fiziškai pajustų, kaip gali išsigelbėti. Ėmiau galvoti, kaip
galėtume padėti mano pacientams, kurie galvoja tik apie tai, jog
negali niekaip apsiginti? Ar jiems taip pat reikia fizinių potyrių, kad
sugrįžtų intuityvus kontrolės jausmas? O kas, jeigu juos
išmokytume fiziškai pajudėti ir taip ištrūkti iš galimai pavojingos
situacijos, primenančios juos įkalinusią ir paralyžiavusią traumą?
Kaip papasakosiu šios knygos penktojoje dalyje apie gydymo
metodus, tai buvo viena iš mano vėliau padarytų išvadų.
Vėlesni tyrimai su gyvūnais – pelėmis, žiurkėmis, katėmis,
beždžionėmis ir drambliais – pateikė dar įdomesnių duomenų.
Pavyzdžiui, kai tyrėjai paleisdavo garsų ir įkyrų garsą, užaugintos
šiltame lizde ir turėjusios gausybę maisto pelės iškart sprukdavo į
namus. Bet į namus lėkdavo ir kita pelių grupė, užauginta
triukšmingame lizde su skurdžiomis maisto atsargomis, nors prieš
tai pelės būdavo laikomos gerokai mielesnėje aplinkoje.
Išgąsdinti gyvūnai grįžta į namus – nesvarbu, ar jų namai
saugūs, ar keliantys pavojų. Pagalvojau apie savo pacientus iš
juos skriaudusių šeimų, kurie nuolat sugrįždavo ten, kad vėl būtų
skriaudžiami. Ar patyrę traumą žmonės yra pasmerkti ieškoti
išsigelbėjimo tik jiems gerai pažįstamoje aplinkoje? Jeigu taip, tai
 56

kodėl? Ar įmanoma padėti jiems prisirišti prie saugių ir malonių

vietų bei veiklų?

PRIKLAUSOMYBĖ NUO TRAUMŲ: MALONUMO

SKAUSMAS IR SKAUSMO MALONUMAS

Vienas iš dalykų, labiausiai nustebinusių mus su kolega Marku

Greenbergu, kai dirbome su Vietnamo karo veteranų terapijos
grupėmis, buvo tas, kad, nepaisant siaubo ir sielvarto jausmų,
daugelis tų žmonių, išsikalbėję apie sraigtasparnių sudužimus ir
mirštančius kovos draugus, atrodė, sugebės sugrįžti į įprastines
gyvenimo vėžes [buvęs New York Times korespondentas Chrisas
Hedgesas, aprašęs daug žiaurių konfliktų, pavadino savo knygą
Karas – tai jėga, kuri suteikia mums prasmę (angl. War Is a Force
That Gives Us Meaning)]. Regis, daugelis traumas išgyvenusių
žmonių ieško tokių potyrių, kurie didžiajai daliai mūsų pasirodytų
atstumiantys, o ligoniai, jeigu jie nebūna pikti, nepatiria prievartos
ar nedalyvauja kokioje nors pavojingoje veikloje, dažniausiai
skundžiasi neaiškiu tuštumos ir nuobodulio jausmu.
Mano pacientė šešiolikmetė Džulija buvo brutaliai išžaginta
viešbučio kambaryje, grasinant nukreiptu ginklu. Netrukus Džulija
susidėjo su smurtaujančiu suteneriu, kuris pavertė ją prostitute. Jis
nuolat ją mušdavo. Už vertimąsi prostitucija mergina ne kartą buvo
atsidūrusi už grotų, bet visada sugrįždavo atgal pas savąjį sutenerį.
Galiausiai įsikišo merginos seneliai ir sumokėjo už intensyvią
anūkės reabilitacijos programą. Sėkmingai baigusi gydymo kursą
ligoninės stacionare, Džulija pradėjo dirbti registratore ir mokytis
vietos koledže. Ji parašė kursinį darbą iš sociologijos apie iš
prostitucijos išlaisvinančias galimybes, apie kurias perskaitė kelių
garsių prostitučių atsiminimuose. Mergina po truputį apleido kitus
dalykus. Nesusiklostė ir trumpi santykiai su kurso draugu: kaip
 57

sakė ji pati, jis buvo iki koktumo nuobodus, be to, ją atstumiančiai

veikė jo mūvimos šortų tipo trumpikės. Tada ji metro susipažino su
narkomanu, kuris pirmiausia ją sumušė, o tada ėmė persekioti.
Galiausiai po to, kai buvo dar kelis kartus smarkiai sumušta,
Džulija surado savyje jėgų vėl kreiptis pagalbos dėl gydymo.
Freudas turėjo terminą tokioms trauminėms rekonstrukcijoms:
„priverstinis noras pakartoti“. Jis ir daug jo pasekėjų tikėjo, kad
rekonstrukcijos yra nesąmoningas mėginimas perimti
skausmingos situacijos kontrolę, ilgainiui jos gali išugdyti
meistriškumą ir ryžtą. Ši teorija neturi įrodymų – pakartojimai
baigiasi tik skausmu ir neapykanta sau. Iš tikrųjų dažnas traumos
atgijimas terapijoje gali netgi sustiprinti nuolatinį rūpestį ir
susitelkimą ties įkyria idėja.
Mes su Marku Greenbergu nusprendėme daugiau sužinoti
apie traukos veiksnius (dar vadinamus atraktoriais) – dalykus,
kurie mus traukia, motyvuoja ir įkvepia gyvybės pojūtį. Paprastai
traukos veiksniais laikomi tokie dalykai, kurie verčia mus jaustis
geriau. Tai kodėl tada tiek daug žmonių traukia pavojingos ar
skausmingos situacijos? Mes suradome tyrimą, kuriame buvo
paaiškinta, kaip veiksmai, sukeliantys baimę ar skausmą, vėliau
gali tapti kvapą gniaužiančiais potyriais. Praėjusio amžiaus
aštuntajame dešimtmetyje Richardas Solomonas iš Pensilvanijos
universiteto pademonstravo, kad kūnas išmoksta prisitaikyti prie
visų rūšių dirgiklių. Mus gali „užkabinti“ pramoginiai „narkotikai“,
nes jie akimirksniu priverčia mus pasijusti nepaprastai gerai, bet
tokie užsiėmimai kaip vaikščiojimas į pirtį, maratono bėgimas ar
šokimas su parašiutu, kurie iš pradžių gali pasirodyti nemalonūs ar
net baisūs, galiausiai suteiks nepaprastai daug džiaugsmo. Šie
laipsniški prisitaikymo prie situacijos signalai rodo, kad organizme
susiformavo naujas cheminių medžiagų balansas. Todėl
suprantama, kodėl, pavyzdžiui, maratono bėgikai, privertę savo
 58

organizmus „įjungti antrąjį kvėpavimą“, pajunta adrenalino

antplūdį.
Šiuo atveju, kaip ir esant priklausomybei nuo vaistų ar
narkotikų, mes pradedame trokšti tam tikros veiklos, o kai jos nėra
– patiriame kažką panašaus į abstinenciją. Ilgainiui žmonėms
tampa neramu ne dėl pačios veiklos, o dėl abstinencijos skausmo.
Ši teorija paaiškina, kodėl yra žmonių, kurie prašo kitų žmonių už
pinigus juos mušti, arba kurie degina savo kūną cigaretėmis, arba
kodėl traukia tik juos žalojantys žmonės. Baimė ir antipatija
kažkokiu iškreiptu būdu gali virsti malonumu.
Solomonas iškėlė hipotezę, kad neįtikėtinose jo aprašytose
priklausomybėse veikia endorfinai – į morfinus panašios cheminės
medžiagos, kurias smegenys išskiria reaguodamos į stresą.
Prisiminiau apie šią teoriją, bibliotekoje aptikęs 1946 metais
publikuotą straipsnį, pavadintą Sužeistų mūšyje vyrų skausmas
(angl. Pain in Men Wounded in Battle). Pastebėjęs, kad 75 proc.
Italijos fronte sunkiai sužeistų karių neprašė morfino, chirurgas
Henry K. Beecheris spėjo, kad „stiprios emocijos gali blokuoti
skausmą“.
Ar Beecherio pastebėjimai tiko žmonėms, patiriantiems
potrauminį stresą? Markas Greenbergas, Rogeris Pitmanas,
Scottas Orras ir aš nusprendėme paklausti aštuonių Vietnamo
karo veteranų, ar jie nenorėtų atlikti standartino skausmo testo,
žiūrėdami scenas iš įvairių filmų. Pirmiausia parodėme ištrauką iš
Oliverio Stone'o filmo Būrys (angl. Platoon, 1986 m.), pagarsėjusio
žiauriomis scenomis. Kol vyrai žiūrėjo ištrauką, mes matavome,
kiek laiko jie pajėgs išlaikyti savo dešiniąsias rankas kibire ledinio
vandens. Tada pakartojome tą patį eksperimentą
pademonstruodami ištrauką iš taikaus (ir seniai užmiršto) filmo.
Septyni iš aštuonių veteranų išlaikė savo rankas iki kaulų
geliančiame vandenyje 30 proc. ilgiau, žiūrėdami Būrį. Tada
 59

apskaičiavome, kad sukeltos analgezijos (skausmo numalšinimo)

laipsnis, žiūrint penkiolikos minučių trukmės ištrauką iš karinio
filmo, prilygo 8 miligramų morfino injekcijai – maždaug tokiai pačiai
dozei, kokia suleidžiama žmogui skubios medicininės pagalbos
skyriuje, norint nuslopinti milžinišką skausmą krūtinėje.
Mes nusprendėme, kad Beecherio spėjimas apie tai, jog
„stiprios emocijos gali blokuoti skausmą“ buvo ne kas kita, kaip
smegenyse pasigaminusių panašių į morfiną medžiagų išsiskyrimo
rezultatas. Vadinasi, daugeliui traumuotų žmonių pakartotinis
streso poveikis gali panašiai palengvinti nerimą. Tai buvo įdomus
eksperimentas, bet jis iki galo nepaaiškino, kodėl Džulija nuolat
sugrįždavo pas savo smurtautoją sutenerį.

SMEGENŲ NURAMINIMAS

1985-aisiais ANPFK susirinkimas paskatino dalyvius mąstyti dar

intensyviau negu ankstesnių metų posėdis. Karališkojo koledžo
profesorius Jeffrey'is Gray’us kalbėjo apie migdolinį kūną –
smegenų ląstelių sankaupą, nulemiančią, ar garsą, vaizdą arba
fizinį pojūtį smegenys suvoks kaip grėsmę. Gray’aus duomenys
parodė, kad migdolinio kūno jautrumas bent jau iš dalies priklauso
nuo neuromediatoriaus serotonino kiekio toje smegenų dalyje.
Gyvūnai, kurių serotonino kiekis buvo mažas, ypač jautriai reagavo
į streso stimulus (pavyzdžiui, didelį garsą), o štai didesnis kiekis
serotonino prislopino jų baimės sistemą, todėl jie reagavo į galimą
pavojų ne taip agresyviai arba ne atsisakymu pajudėti iš vietos.
Tada man į galvą toptelėjo štai tokia svarbi išvada: mano
pacientai visada „sprogdavo“ reaguodami į smulkias provokacijas,
o menkiausias atstūmimas juos tiesiog priblokšdavo. Mane
sužavėjo galimas serotonino vaidmuo potrauminio streso atveju.
 60

Kiti tyrėjai parodė, kad dominuojančių beždžionių patinų

smegenyse buvo gerokai didesnis kiekis serotonino negu
žemesnės „kastos“ gyvūnų smegenyse, bet šis kiekis sumažėjo,
kai jiems nebuvo leista užmegzti akių kontakto su beždžionėmis,
kurioms šie patinai kadaise vadovavo. Ir priešingai, žemesnės
„kastos“ beždžionės, kurioms buvo duota serotonino papildų,
išsiskyrė iš bandos ir tapo lyderėmis. Socialinė aplinka sąveikauja
su smegenų chemine sudėtimi. Beždžionę nustūmus į žemesnę
padėtį hierarchinėje struktūroje, jos serotonino kiekis sumažėja,
tačiau chemiškai sustiprinant serotoniną, buvusių „pavaldinių“
padėtis pakilo.
Pasekmės, kurias patyrė traumuoti žmonės, buvo
akivaizdžios. Kaip ir Gray’aus gyvūnai su mažu serotonino kiekiu,
jie buvo ypač budrūs, ir jų socialiniai gebėjimai dažniausiai būdavo
susilpnėję. Jeigu mes sugalvotume, kokiu būdu padidinti
serotonino kiekį smegenyse, galbūt mums pavyktų vienu metu
išspręsti abi problemas. Tame pačiame 1985 m. susirinkime
sužinojau, kad vaistų bendrovės kuria du naujus produktus, kurie
veiktų būtent tokiu būdu, tačiau kol nieko neturėjome, išbandžiau
organinio maisto parduotuvėse pardavinėjamą papildą L-
triptofaną, kuris yra serotonino cheminis pirmtakas organizme
(rezultatas nuvylė). Vienas iš tiriamųjų vaistų taip ir nepasirodė
rinkoje. Kitas – fluoksetinas, žinomas firminiu „Prozaco“
pavadinimu, tapo vienas iš sėkmingiausių kada nors sukurtų
psichotropinių vaistų.
1988 metų vasario 8 dieną, pirmadienį, rinkoje pasirodė vaistų
bendrovės „Eli Lilly“ sukurtas „Prozacas“. Pirmoji pacientė, kurią
pamačiau tą dieną, buvo jauna moteris, išgyvenusi baisią,
prievarta paženklintą vaikystę, ir dabar kovojanti su bulimija –
didžiąją dalį savo gyvenimo ji praleido persivalgydama ir viską
išvemdama. Išrašiau jai receptą šiems naujutėliams vaistams.
 61

Ketvirtadienį sugrįžusi pas mane ji pasakė: „Kelios pastarosios

dienos buvo visiškai kitokios: valgiau, kai išalkdavau, o likusį laiką
ramiai dirbau mokykloje. Tai buvo vienas iš labiausiai jaudinančių
pareiškimų, kokį esu išgirdęs savo kabinete.
Penktadienį sutikau kitą pacientę, kuriai pirmadienį buvau
išrašęs „Prozaco“. Dviejų mokyklinio amžiaus vaikų mamą kankino
lėtinė depresija, lydima savigraužos, kad ji bloga mama ir žmona,
ir didžiulio jaudulio dėl reikalavimų, kuriuos kėlė blogai su ja
vaikystėje besielgę tėvai. Keturias dienas pavartojusi „Prozaco“, ji
paklausė manęs, ar galėtų praleisti vizitą, kuris buvo numatytas
kitą pirmadienį, Prezidento dieną. „Žinote, aš niekada nebuvau
pasiėmusi vaikų paslidinėti“, – paaiškino. „Visada juos pasiima
mano vyras, ir jie visi tą dieną išvažiuoja. Būtų puiku sugrąžinti
jiems prisiminimus, kai smagiai leisdavome laiką visi kartu."
Tai buvo pacientė, kuriai visada reikėdavo kaip reikiant kovoti
už kiekvieną išgyventą dieną. Išleidęs ją pro duris, paskambinau
pažįstamam bendrovės „Eli Lilly“ darbuotojui ir pasakiau: „Jūs
turite vaistus, kurie padeda žmonėms gyventi dabartyje, o ne tūnoti
užsirakinus praeityje. Bendrovė skyrė man nedidelę stipendiją, kad
atlikčiau tyrimą, kaip „Prozacas“ veikia PTSS. Šis tyrimas, kuriame
dalyvavo 64 žmonės (22 moterys ir 42 vyrai), buvo pirmasis šių
naujos vaistų grupės potrauminiam stresui gydyti poveikio tyrimas.
Mūsų Traumų klinikos komanda į tyrimą pakvietė 33 žmones ne iš
veteranų, o mano buvę bendradarbiai, buvę kolegos Veteranų
reikalų administracijos klinikoje pakvietė 31 karo veteraną.
Aštuonias savaites pusė kiekvienos grupės dalyvių gaudavo
„Prozaco“, o kita pusę – placebo. Tyrimas buvo aklas: nei mes, nei
dalyviai nežinojo, ką vartoja, kad mūsų išankstinės nuomonės
neturėtų jokios įtakos vertinimams.
Visiems tyrimo dalyviams šiek tiek pagerėjo – net ir tiems,
kurie gaudavo placebo. Absoliuti dauguma klinikinių tyrimų
 62

atskleidė reikšmingą placebo poveikį. Žmonės, kurie sukaupė visą

drąsą ir pasiryžo dalyvauti tyrime, už kurį jiems nėra mokama,
kuriame jie nuolat badomi adatomis ir turi tik 50:50 tikimybę, kad
gaus veikliojo vaisto, o ne placebo, tikrai nori išspręsti savo
problemą. Galbūt jų atlygis yra tik jiems skirtas dėmesys, galimybė
atsakyti į klausimus, kaip jie jaučiasi ir ką galvoja. Bet galbūt
mamos bučiniai, kurie nuramina vaiką, kuris nusibrozdino, taip pat
yra „tiesiog“ placebas.
Traumų klinikos pacientams „Prozacas“ veikė nepalyginamai
geriau už placebą. Jie geriau miegojo, geriau kontroliavo savo
emocijas ir mažiau galvojo apie praeitį negu tie, kurie gavo cukraus
tabletes. Keista, bet „Prozacas“ visiškai neveikė visų Veteranų
reikalų administracijos klinikos pacientų – jų potrauminio streso
simptomai išliko tokie patys. Šiuos rezultatus patvirtino daug
vėlesnių farmakologinių tyrimų su karo veteranais: nors keletas jų
pademonstravo pagerėjimą, absoliuti dauguma nepajuto jokios
naudos. Aš niekaip negalėjau šito suprasti ir paaiškinti, ir man yra
nepriimtinas populiariausias paaiškinimas, kad pensijos ar
neįgalumo išmokos neleidžia žmonėms tapti geresniems. Juk
migdolinis kūnas nieko nežino apie pensijas – jis tik aptinka pavojų.
Vis dėlto tokie vaistai kaip „Prozacas“, ir susiję vaistai,
pavyzdžiui, „Zoloftas“, „Celexa“, „Cymbalta“ ir „Paxilis“ pasirodė
esantys nepaprastai svarbūs gydant su traumomis susijusius
sutrikimus. „Prozaco“ tyrime naudojome Roršacho testą, kuriuo
stebėjome, kaip traumuoti žmonės suvokia savo aplinką. Šie
duomenys mums padėjo išsiaiškinti, kaip veikia minėta vaistų
grupė (oficialiai vadinama selektyviaisiais serotonino reabsorbcijos
inhibitoriais, arba SSRI). Prieš „Prozaco“ vartojimą šių ligonių
emocijos kontroliavo jų reakcijas. Pavyzdžiui, galvoju apie olandę
pacientę (ji nedalyvavo prozako tyrime), kuri atvyko pas mane
norėdama išsigydyti vaikystėje padarytą išžaginimo traumą, ir kuri,
 63

vos išgirdusi mano olandišką akcentą, buvo įsitikinusi, kad ją

išžaginsiu. „Prozacas“ situaciją pakeitė iš esmės: jis suteikė PTSS
sergantiems ligoniams perspektyvos pojūtį ir padėjo jiems ryžtingai
perimti savo impulsų kontrolę. Jeffrey'is Gray'us buvo teisus:
padidėjus serotonino kiekiui, daugelis mano pacientų tapo ramesni
ir ne taip ūmiai reagavo į situaciją.

FARMAKOLOGIJOS TRIUMFAS

Farmakologija neilgai trukus padarė perversmą psichiatrijoje.

Vaistai leido gydytojams pajusti didesnį veiksmingumą ir įdavė
jiems į rankas puikų įrankį šalia pokalbio terapijos. Vaistai taip pat
generavo pajamas ir pelną. Subsidijos, kurias gaudavome iš
farmacijos pramonės, užtikrino mums galimybę dirbti modernia,
sudėtinga įranga aprūpintose laboratorijose, kuriose triūsė
energingi absolventai. Psichiatrijos skyriai, kurie visais laikais buvo
įkurdinti ligoninių rūsiuose, pradėjo kilti aukštyn – tiek vietos, tiek
prestižo prasme.
Vienas šių pokyčių simbolis atsirado ir MPSC, kai praėjusio
amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje ligoninės plaukimo
baseinas buvo užbetonuotas ir ši vieta paversta laboratorija, o
vidaus krepšinio aikštelė buvo padalyta į naujos gydymo klinikos
kambarėlius. Dešimtmečius gydytojai ir pacientai demokratiškai
dalijosi taškymosi baseine ir kamuolių perdavimo aikštelėje
džiaugsmais. Dirbdamas skyriaus budėtoju, esu praleidęs
daugybę valandų sporto salėje su pacientais. Tai buvo vienintelė
vieta, kurioje mes visi galėjome atgauti puikią fizinę savijautą – tai
buvo tarsi sala kančių vandenyne, kuriame „plaukiodavome“
kiekvieną dieną. Dabar ji tapo vieta, kurioje turėjo būti
„remontuojami“ pacientai.
 64

Vaistų revoliucija, kurios pradžia buvo tiek daug žadanti,

galiausiai pasibaigė pridarydama ne ką mažiau žalos. Žiniasklaida,
visuomenė ir patys medikai išpopuliarino teoriją, kad psichinę ligą
pirmiausia sukelia cheminių medžiagų disbalansas smegenyse,
kurį galima sureguliuoti tam tikrais vaistais. Vaistai daug kur
pakeitė terapiją ir padėjo ligoniams nuslopinti problemas,
nespręsdami jas sukėlusių, pirminių priežasčių. Antidepresantai
gali pakeisti pasaulį, pagelbėdami žmonėms kasdieniame
gyvenime, ir iškilus dilemai, ar praryti padedančią užmigti tabletę,
ar kas vakarą nusigerti iki stuporo būsenos, kad būtų įmanoma
bent kelias valandas nusnūsti, nekyla abejonių, ką rinktis.
Žmonėms, kuriuos išvargino savarankiškos pastangos
subalansuoti gyvenimą jogos užsiėmimuose, treniruotėse ar
tiesiog viską ištverti, vaistai gali būti tikras išsigelbėjimas. SSRI gali
labai pagelbėti išgyvenusiems traumas žmonėms išsivaduoti iš
savo emocijų, bet šie vaistai turėtų būti papildoma gydymo
priemonė, taikoma bendrame gydymo procese.
Atlikęs nemažai tyrimų su vaistais potrauminiam stresui
gydyti, supratau, kad psichiką veikiantys vaistai turi rimtą trūkumą
– jie gali atitraukti dėmesį nuo pirminių problemų sprendimo.
Smegenų ligos modelis perima iš žmonių jų paties likimo kontrolę
ir užkrauna gydytojams bei draudimo bendrovėms atsakomybę už
pacientų problemų sprendimą.
Per pastaruosius tris dešimtmečius psichiką veikiantys vaistai
tapo pagrindiniu mūsų kultūros ramsčiu, tačiau su abejones
keliančiomis pasekmėmis. Štai kad ir antidepresantai. Jeigu jie
būtų tokie veiksmingi, kaip mums buvo kalbama nuo pat pradžių,
dabar depresija būtų menkiausias ir mažiausiai galvos skausmo
keliantis visuomenės klausimas. Antidepresantų vartojimas ir
toliau auga, o į ligonines priimamų pacientų, sergančių depresija,
skaičius nesumažėjo nė per nago juodymą. Nuo depresijos
 65

gydomų žmonių skaičius per du pastaruosius dešimtmečius

išaugo tris kartus. Vienas iš dešimties amerikiečių šiandien vartoja
antidepresantus.
Naujajai neuroleptinių (antipsichozinių) vaistų kartai
priklausantys vaistai, pavyzdžiui, „Abilify“, „Risperdalis“, „Zyprexa“
ir „Seroquelis“ – perkamiausi Jungtinėse Amerikos Valstijose.
2012 metais žmonės išleido 1 526 228 000 dolerių „Abilify“ –
daugiau negu bet kuriam kitam vaistui. Trečioje vietoje buvo
„Cymbalta“ – šio antidepresanto parduota už daugiau kaip
milijardą dolerių, nors jis niekada nebuvo laikomas geresniu už
senesnės kartos antidepresantus, pavyzdžiui, „Prozacą“, kurį
dabar pakeitė gerokai pigesni generiniai vaistai. Valstybinė
nemokamos medicininės pagalbos nepasiturintiems gyventojams
programa „Medicaid“ neuroleptiniams vaistams (antipsichotikams)
išleidžia daugiau lėšų negu bet kuriai kitai vaistų grupei. 2008
metais (kai jau buvo gauti išsamūs duomenys) ši programa
neuroleptikams skyrė 3,6 mlrd. dolerių, kai 1999 m. - 1,65 mlrd.
dolerių. Nuo 1999 iki 2008 metų jaunesnių kaip 20 metų žmonių,
gaunančių „Medicaid“ skiriamus neuroleptinius vaistus, skaičius
patrigubėjo. 2013 metų lapkričio 4 dieną bendrovė „Johnson &
Johnson“ sutiko sumokėti daugiau negu 2,2 mlrd. dolerių baudų,
paskirtų baudžiamosiose ir civilinėse bylose, kad būtų išvengta
tolesnių kaltinimų, netinkamai reklamavus neuroleptiką
„Risperdalį“ vyresnio amžiaus žmonėms, vaikams ir žmonėms su
vystymosi sutrikimais. Tačiau kažkodėl niekas nepareikalavo
atsakomybės iš gydytojų, kurie šiuos vaistus paskyrė.
Šiuo metu Jungtinėse Amerikos Valstijose pusė milijono vaikų
vartoja neuroleptinius vaistus. Vaikų iš nepasiturinčių šeimų, kurie
vartoja tokius vaistus, skaičius yra net keturis kartus didesnis už
privačiai apdraustų vaikų skaičių. Šie vaistai dažniausiai skiriami
tam, kad patyrę prievartą ir ignoravimą vaikai taptų paklusnesni ir
 66

sukalbamesni. 2008 metais per programą „Medicaid“ neuroleptikų

buvo skirta 19 045 jaunesniems kaip penkerių metų vaikams.
Vieno tyrimo metu, remiantis „Medicaid“ duomenimis iš trylikos
valstijų, buvo nustatyta, kad neuroleptikus vartojo 12,4 proc.
globojamų vaikų, palyginti su 1,4 proc. vaikų, įtrauktų į „Medicaid“
programą. Vartodami šiuos vaistus, vaikai tampa lengviau
suvaldomi ir ne tokie agresyvūs, tačiau vaistai veikia jų motyvaciją,
laisvumą ir smalsumą – tas savybes, kurios būtinos auginant veiklų
ir sąmoningą visuomenės narį. Šiuos vaistus vartojantiems
vaikams taip pat gresia nutukimo ir diabeto pavojus. Be to, vis
daugėja vaistų perdozavimo atvejų, kai vienu metu vartojami
psichiką veikiantys ir skausmą malšinantys vaistai.
Kadangi vaistai - višta, dedanti „auksinius“ kiaušinius,
didžiausi medicinos žurnalai labai retai publikuoja tyrimus apie
nemedikamentinį psichikos sveikatos problemų gydymo būdą.
Specialistai, užsiimantys tokiu gydymu, paprastai priskiriami
„alternatyviems“ variantams. Nemedikamentinio gydymo tyrimai
retai finansuojami, išskyrus atvejus, kai taikomos vadinamosios
rankinės procedūros (protokolai), kurių metu ligoniai ir
psichoterapeutai atlieka išsamiai aprašytus žingsnius, leidžiančius
šiek tiek pakoreguoti konkretaus paciento poreikius. Šiuolaikinė
medicina tvirtai tiki, kad geresnis gyvenimas galimas tik padedant
chemijai, todėl faktas, kad iš tikrųjų įmanoma pakeisti savo
fiziologiją ir vidinę pusiausvyrą kitomis negu vaistai priemonėmis,
dažniausiai nuleidžiamas negirdomis.

PRISITAIKYMAS AR LIGA?

Smegenų ligos modelis yra „skylėtas“ – jis neapima šių keturių

pagrindinių tiesų: 1) Mūsų gebėjimas sunaikinti vienas kitą yra
lygiavertis mūsų gebėjimui išgydyti vienas kitą. Santykių ir
 67

bendrystės atkūrimas – svarbiausia geros savijautos atkūrimo

sąlyga. 2) Kalba suteikia mums galios pasikeisti patiems ir pakeisti
kitus, pasakojant apie savo išgyvenimus, padedant apibrėžti, ką
žinome, ir surandant bendruosius prasmės principus. 3) Mes
gebame patys reguliuoti savo fiziologiją, įskaitant kelias
vadinamąsias nesąmoningas kūno ir smegenų funkcijas, kurios
vyksta mums kvėpuojant, judant ir liečiant. 4) Mes galime pakeisti
socialinę padėtį ir sukurti aplinką, kurioje vaikai ir suaugusieji
galėtų jaustis saugūs ir mėgautis gyvenimu.
Ignoruodami šiuos esmingiausius žmogaus prigimties
aspektus, mes atimame iš žmonių būdus, kaip išsigydyti traumą ir
atkurti savąją autonomiją. Būdami ligoniais, o ne kažkieno
sveikimo proceso dalyviais, kenčiantys žmonės atsiskiria nuo savo
bendruomenės ir atitolsta nuo savo pačių esybės. Matydamas
ribotas gydymo vaistais galimybes, pradėjau galvoti, kaip
galėtume surasti natūralesnių būdų padėti žmonėms įveikti
potraumines reakcijas.
 68

3 SKYRIUS
ŽVILGSNIS Į SMEGENIS:
NEUROMOKSLO REVOLIUCIJA

Jeigu galėtume pro kaukolę pažvelgti į sąmoningai mąstančio

žmogaus smegenis, ir jeigu optimalaus jaudrumo vieta švytėtų,
pamatytume ant smegenų paviršiaus šokinėjančią ryškią dėmelę
su nuostabiais, banguojančiais pakraščiais, kurios dydis ir forma
nuolat kistų, ir kurią suptų sodresnė ar šviesesnė tamsa, slepianti
likusią pusrutulio dalį.
- Ivan Pavlov

Žiūrėdami daug ką pastebite.

– Yogi Berra

raėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje novatoriški

P smegenovaizdos metodai atvėrė dar neregėtas galimybes,
leidžiančias suprasti, kaip smegenys apdoroja informaciją.
Gigantiškos, daugybę milijonų dolerių kainavusios mašinos, kurių
veikimas pagrįstas fizika ir kompiuterinėmis technologijomis,
akimirksniu pavertė neuromokslą viena populiariausių mokslinių
tyrimų sričių. Pozitronų emisijos tomografija (PET) ir vėliau
atsiradusi funkcinio magnetinio rezonanso tomografija (fMRT)
leido mokslininkams savo akimis pamatyti, kaip veikia įvairios
smegenų dalys, žmonėms užsiimant tam tikra veikla arba
 69

prisiminus praeities įvykius. Pirmą kartą galėjome matyti, kaip

smegenys apdoroja atminimus, pojūčius ir emocijas, ir pradėti
braižyti minčių ir sąmonės grandines. Ankstesnė smegenų
cheminių medžiagų, pavyzdžiui, serotonino ar norepinefrino, kiekio
nustatymo technologija leido pažvelgti mokslininkams į tai, kas
skatina, t. y. „užkuria“, nervų sistemos veiklą – panašiai, kaip
mėginant suprasti automobilio variklio veikimą tiriant benziną.
Smegenovaizda leido pažvelgti į variklio vidų, o tai savo ruožtu
pakeitė mūsų supratimą apie traumą.
Harvardo medicinos mokykla buvo ir yra neuromokslo
revoliucijos vėliavnešys. 1994 metais jaunas psichoterapeutas
Scottas Rauchas buvo paskirtas pirmuoju Masačiusetso
bendrosios praktikos ligoninės neurovaizdinimo laboratorijos
direktoriumi. Apgalvojęs aktualiausius klausimus, į kuriuos galėtų
atsakyti ši naujoji technologija, ir perskaitęs keletą mano
straipsnių, Skotas paklausė manęs, ar galėtume ištyrinėti, kas
vyksta žmonių, kuriuos užplūsta atsiminimai, smegenyse.
Ką tik buvau baigęs tyrimą apie tai, kaip žmonės atsimena
traumą (apie jį plačiau papasakosiu 12 skyriuje). Šio tyrimo metu
dalyviai ne kartą minėjo, kaip nemalonu būdavo pajusti staigiai
užplūstančius vaizdus, jausmus ir garsus iš praeities. Kai keli
žmonės man pasakė, kad norėtų sužinoti, kokius triukus su jais
krečia smegenys šių antplūdžių metu, aštuonių paklausiau, gal
norėtų sugrįžti į kliniką ir ramiai pagulėti skenerio viduje (tai būtų
visiškai naujas dalykas, apie kurį jiems išsamiai papasakojau), kol
mes atkursime juos persekiojančių skausmingų įvykių sceną.
Mano didžiam nustebimui, visi aštuoni sutiko, o didžioji dalis
išreiškė viltį, kad tai, ką sužinosime iš jų kančios, galbūt padės
kitiems.
Mano mokslinio tyrimo asistentė Rita Fisler, dirbusi su mumis
iki įstojimo į Harvardo medicinos mokyklą, pasisodinusi kiekvieną
 70

eksperimento dalyvį, smulkiai papasakojo scenarijų, kaip žingsnis

po žingsnio bus atkuriama jų trauma. Mes sąmoningai stengėmės
atrinkti tik atskirus jų potyrių fragmentus – konkrečius vaizdus,
garsus ir jausmus, bet ne visą istoriją, nes būtent taip patiriama
trauma. Rita taip pat paprašė dalyvių apibūdinti sceną, kur jie
jautėsi saugūs ir nepraradę savikontrolės. Viena dalyvė
papasakojo apie savo rytinę tvarką, kitas žmogus apibūdino, kaip
sėdi sodybos verandoje, Vermonte, ir žvelgia į kalvas.
Panaudosime šį scenarijų antrajame skenavimo seanse,
sukurdami pradinį matavimų tašką.
Kai pacientai patikrino scenarijų tikslumą (perskaitė juos
tylomis, nes tai sukelia mažiau jaudulio, negu klausymas ar
kalbėjimas), Rita garsiai perskaitė ir įrašė scenarijų, kuris bus
įjungtas, kai dalyviai gulės skeneryje. Štai tipiškas scenarijus:
Jums – šešeri metai. Ruošiatės gultis. Girdite, kaip mama ir
tėtis šaukia vienas ant kito. Jus užvaldo išgąstis, toks stiprus, kad
net suskausta pilvą. Jūs su jaunesniuoju broliu ir sese susigūžę
tupite laiptų viršuje. Pažvelgęs pro laiptų turėklus, matote, kaip
tėtis laiko užlaužęs mamos rankas, o ji stengiasi išsilaisvinti. Mama
verkia, spjaudosi ir šnypščia lyg gyvūnas. Karštis plūsteli jums į
veidą, ir pajuntate, kaip karščio banga nuvilnija per visą kūną. Kai
mama pagaliau išsivaduoja, ji nubėga į svetainę ir sudaužo labai
brangią porcelianinę vazą. Šaukiate tėvams, kad jie liautųsi, bet jie
nekreipia į jus dėmesio. Mama užbėga laiptais į viršų, ir netrukus
išgirstate, kaip ji sudaužo televizorių. Jūsų mažieji brolis ir sesė
mėgina slėptis spintoje. Jūsų širdis daužosi lyg paklaikusi, ir jūs
visas tirtate tarsi epušės lapas.
Pirmojo seanso metu paaiškinome, kokią funkciją atliks
radioaktyvus deguonis, kuriuo dalyviai kvėpuos: kai kuri nors
smegenų dalis taps daugiau ar mažiau metaboliškai aktyvi, jos
sunaudojamas deguonies kiekis akimirksniu pasikeis, ir skeneris
 71

tai užfiksuos. Procedūros metu stebėsime dalyvių kraujospūdį ir

širdies ritmą, kad galėtume šiuos fiziologinius ženklus palyginti su
smegenų veikla.
Po kelių dienų dalyviai atvyko į neurovaizdinimo laboratoriją.
Pirmoji į skenerį gulusi savanorė buvo Marša – keturiasdešimtmetė
mokytoja iš Bostono priemiesčio. Jos scenarijus buvo apie tai, kaip
vieną dieną, prieš trylika metų, ji pasiėmė penkiametę dukterį
Melisą iš dienos stovyklos. Joms išvažiavus į gatvę, Marša išgirdo
pypsėjimą, pranešantį, kad blogai užsegtas Melisos saugos diržas.
Marša ištiesė ranką, norėdama pareguliuoti diržą, ir nepastebėjo,
kaip pervažiavo per raudoną šviesoforo signalą. Į jų automobilio
dešinę pusę rėžėsi kitas automobilis. Dukra žuvo vietoje.
Greitosios pagalbos automobilyje, vežančiame į ligoninę, Marša
neteko ir septynių mėnesių kūdikio, kurį nešiojo įsčiose.
Per naktį Marša iš linksmos, kompanijų sielos moters virto
neramia ir prislėgta būtybe, kiekviename žingsnyje kaltinančia
save. Ji perėjo dirbti į mokyklos administraciją, nes nebegalėjo
tiesiogiai dirbti su vaikais – kaip ir daugeliui tėvų, kurie neteko savo
vaikų, jų linksmas juokas tapo galingu sprogdikliu. Net ir
slėpdamasi už dokumentų, Marša vos ištverdavo dieną.
Milžiniškomis valios pastangomis ji dieną ir naktį stengėsi suvaldyti
savo jausmus.
Stovėjau šalia skenerio, kuriame gulėjo Marša, ir monitoriuje
stebėjau jos fiziologines reakcijas. Tą pačią akimirką, kai įjungėme
scenarijaus garso įrašą, jos širdis ėmė daužytis, kraujospūdis
pašoko. Tiesiog girdėdamas scenarijų, jos kūnas įjungė tas pačias
fiziologines reakcijas, kaip ir prieš trylika metų įvykusio nelaimingo
atsitikimo metu. Kai scenarijaus įrašas baigėsi ir Maršos širdies
ritmas bei kraujospūdis normalizavosi, įjungėme antrojo
scenarijaus garso įrašą: Marša keliasi iš lovos ir valosi dantis. Šį
kartą širdies ritmas ir kraujospūdis nepakito.
 72

Traumos atvaizdavimas smegenyse. Šviesios dėmelės (A) limbinėje

sistemoje ir (B) vizualinis korteksas rodo padidėjusį aktyvumą.
Paveikslėlyje (C) smegenų kalbos centras (Broka laukelis) rodo pastebimai
sumažėjusį aktyvumą.

Pakilusi iš skenerio, Marša atrodė sugniuždyta, išsekusi ir

sukaustyta siaubo. Jos kvėpavimas buvo padažnėjęs, akys
išsiplėtusios, ji pati susitraukusi ir susikūprinusi – pažeidžiamesnio
ir bejėgiškesnio žmogaus nebuvau matęs. Mėginome ją guosti, bet
pagalvojau, kad ir ką jai sakytume, niekas neprilygs jos patirto
sielvarto kainai.
Kai aštuoni dalyviai baigė procedūrą, Scottas Rauchas ėmėsi
darbo: su kolegomis matematikais ir statistikais jie pamėgino
sudaryti sudėtinius vaizdus, lygindami atsiminimų sužadintą ir
neutralios būsenos smegenų vaizdą. Po kelių savaičių jis atsiuntė
man rezultatus, kuriuos matote aukščiau esančiuose
paveikslėliuose. Priklijavau šias nuotraukas virtuvėje ant šaldytuvo
ir kelis ateinančius mėnesius kas vakarą į jas žiūrėdavau. Man
rodėsi, kad būtent taip jautėsi pirmieji astronomai, per teleskopą
spoksodami į naują žvaigždyną.
 73

Skenerio nuotraukoje buvo nežinomų taškelių ir spalvų, bet

didžiausia sužadinta smegenų sritis – didelė raudona dėmė
smegenų dešiniajame apatiniame centre, kuri vadinama limbine
dalimi, arba emocinėmis smegenimis, – nekėlė nuostabos. Buvo
gerai žinoma, kad intensyvios emocijos sužadina limbinę sistemą
– konkrečiai tą sritį, kuri vadinama migdoliniu kūnu. Mes
priklausome nuo migdolinio kūno, nes jis įspėja apie gresiantį
pavojų, kad spėtume atitinkamai sureaguoti. Mūsų tyrimas aiškiai
parodė, kad, kai patyrę traumas žmonės vėl pamato vaizdus,
išgirsta garsus ar prisimena mintis, susijusias su tam tikrais
išgyvenimais, migdolinis kūnas reaguoja su panika – nors, Maršos
atveju, nuo baisiųjų įvykių praėjo trylika metų. Šio baimės centro
„įjungimas“ išprovokuoja pliūpsnį streso hormonų ir nervinių
impulsų, kurie pakelia kraujospūdį, priverčia dažniau plakti širdį ir
paspartina deguonies įsisavinimą – paruošia kūną kovoti arba
bėgti. Prie Maršos rankų pritvirtinti monitoriai užfiksavo šio
paklaikusio susijaudinimo fiziologinę būseną, nors Marša nė
sekundei nebuvo pamiršusi, kad ramiai guli skenerio viduje.

BEŽADIS SIAUBAS

Daugiausia klausimų mums kėlė balta dėmė kairiosios kaktinės

skilties žievėje, vadinamajame Broka laukelyje. Šiuo atveju
spalvos pasikeitimas reiškė, kad toje smegenų dalyje įvyko
reikšmingas veiklos prislopinimas. Broka laukelis yra vienas iš
smegenų kalbos centrų, kuris dažniausiai paveikiamas ištikus
insultui, nutrūkus tos dalies aprūpinimui krauju. Jeigu Broka
laukelis nustotų funkcionavęs, mes negalėtume perteikti žodžiais
savo minčių ir jausmų. Skenerio nuotraukos rodė, kad, plūstelėjus
atsiminimų bangai, Broka laukelis tarsi „išsijungdavo“. Kitaip
tariant, mes turėjome vaizdinį įrodymą, kad traumos padariniai
 74

nebūtinai turi skirtis nuo fizinių pažeidimų, pavyzdžiui, insulto,

padarinių, o gali ir iš dalies sutapti.
Visos traumos yra iki žodinės. Šekspyras pavaizdavo šią
bežadžio siaubo būseną Makbete, kai atrandamas nužudyto
karaliaus kūnas: „O, siaubas, siaubas, siaubas! Jam išreikšti
liežuvis ir širdis per daug silpni... Žodžių trūksta man. Pasižiūrėkit
patys... ir tada kalbėkite.“ Ekstremaliomis sąlygomis žmonės gali
nešvankiai keiktis, šauktis savo motinų, rėkti apimti siaubo ar
tiesiog tylėti netekę žado. Užpuolimų ir nelaimių aukos tylėdamos
ir tarsi suakmenėjusios sėdi greitosios medicinos pagalbos
priimamuosiuose, traumuoti vaikai „praryja liežuvius“ ir atsisako
kalbėti. Kovojančių karių fotografai užfiksuoja vyrus giliai
įkritusiomis akimis, kurie sėdi nepratardami nė žodžio ir žvelgia į
niekur.
Netgi po daugelio metų išgyvenusiems traumas žmonėms
dažnai būna nepaprastai sunku papasakoti, kas nutiko. Jų kūnai iš
naujo pajunta siaubą, įniršį ir bejėgiškumą, taip pat norą kovoti
arba bėgti, bet šių jausmų beveik neįmanoma išreikšti. Traumai
būdinga tai, kad ji priartina mus prie supratingumo ribos ir dėl mūsų
išgyvenimų ar įsivaizduojamos praeities atima kalbos dovaną.
Tai nereiškia, kad žmonės negali kalbėti apie juos ištikusią
tragediją. Anksčiau ar vėliau didžioji dalis išgyvenusiųjų, kaip 1
skyriuje aprašyti karo veteranai, sugalvoja tai, ką dauguma jų
vadina „priedangos istorija“, skirtą aplinkinių smalsumui patenkinti,
kurioje pateikia tam tikrus paaiškinimus apie savo simptomus ir
elgesį. Deja, šiuose pasakojimuose retai atsispindi vidinė
išgyventų potyrių tiesa. Nepaprastai sunku sudėlioti žmogaus
potrauminius išgyvenimus į nuoseklų pasakojimą, kuris turėtų
pradžią, vidurį ir pabaigą. Net daug matęs reporteris – įžymusis
televizijos transliacijų bendrovės „Columbia Broadcasting System“
(CBS) korespondentas Edas Murrow nepajėgė nupasakoti tų
 75

baisumų, kuriuos pamatė, kai 1945 metais buvo išlaisvinta

Buchenvaldo nacių koncentracijos stovykla: „Meldžiuosi, kad
patikėtumėte tuo, ką papasakojau. Pranešiau apie tai, ką mačiau
ir girdėjau, bet tik dalį. Didžiajai daliai nupasakoti aš neturiu
žodžių.“
Kai žodžiai beverčiai, įsimenantys vaizdai užfiksuoja tai, kas
įvyko, ir sugrįžta košmarų bei atsiminimų pavidalu. Priešingai
prislopintam Broka laukeliui, mūsų dalyvių smegenyse įsižiebė kita
sritis – Brodmano laukeliai (19 zona). Tai sritis vizualiniame
kortekse, kuri registruoja vaizdus, kai jie pirmą kartą patenka į
smegenis. Labai nustebome išvydę suaktyvėjusią smegenų veiklą
šioje srityje, praėjus daug laiko po pirminių traumos potyrių. Esant
įprastinėms sąlygoms, neapdoroti vaizdai, užregistruoti 19 zonoje,
iškart išsisklaido po kitas smegenų sritis, kurios aiškinasi pamatytų
vaizdų prasmę. Ir vėl mes matome smegenų sritį, kuri sužadinama
iš naujo, tarsi tikros traumos atveju.
Kaip matysime 12 skyriuje, kuriame bus kalbama apie atmintį,
kiti neapdoroti jutiminiai traumos fragmentai, tokie kaip garsai,
kvapai ir fiziniai pojūčiai, taip pat yra užfiksuojami atskirai nuo
paties įvykio. Panašūs pojūčiai dažniausiai sukelia atsiminimus,
kurie vėl sugrįžta į sąmonę, ir, kaip paaiškėja, praėjęs laikas jų
visiškai nepakeičia.

POKYČIAI TIK VIENOJE SMEGENŲ PUSĖJE

Skenerio nuotraukos taip pat atskleidė, kad užplūdusių atsiminimų

metu tiriamųjų smegenys „įsižiebė“ tik vienoje pusėje. Šiandien yra
daugybė mokslinės ir populiariosios literatūros apie kairiojo ir
dešiniojo smegenų pusrutulio skirtumus. Praėjusio amžiaus
dešimtojo dešimtmečio pradžioje esu girdėjęs, kad kai kurie
 76

žmonės skirsto pasaulį į dvi dalis – į kairiuosius „pusrutulininkus“

(racionaliai ir logiškai mąstančius žmones) ir į dešiniuosius
„pusrutulininkus“ (intuityvius, meniškos sielos žmones), bet tada
nekreipiau dėmesio į šią mintį. Vis dėlto mūsų skenerio nuotraukos
aiškiai parodė, kad praeities traumos vaizdai sužadino dešinįjį
smegenų pusrutulį ir nuslopino kairįjį.
Dabar mes žinome, kad du smegenų pusrutuliai kalba
skirtingomis kalbomis. Dešinysis yra intuityvus, emocingas,
regimasis, erdvinis ir reaguojantis į lytėjimą, kairysis – reaguojantis
į kalbą, nuoseklus ir analitinis. Jeigu kairysis pusrutulis organizuoja
kalbėjimą, tai dešinysis mėgaujasi potyriais ir išgyvenimais. Jis
bendrauja per veido išraišką ir kūno kalbą, taip pat išreikšdamas
meilės ir liūdesio garsus dainavimu, keiksmais, verkimu, šokimu ar
pamėgdžiojimu. Dešinysis pusrutulis įsčiose išsivysto pirmiausia ir
yra neverbalinio bendravimo būdo tarp motinos ir vaisiaus
tarpininkas. Mes žinome, kad kairysis pusrutulis imasi darbo, kai
vaikai pradeda suprasti kalbą ir mokosi kalbėti. Jie gali įvardyti
daiktus, juos lyginti, suprasti jų tarpusavio ryšį ir pradėti pasakoti
kitiems apie savo unikalius, subjektyvius potyrius.
Kairysis ir dešinysis pusrutuliai taip pat visiškai skirtingais
būdais apdoroja praeities atspaudus. Kairysis pusrutulis atsimena
įvykių faktus, statistiką ir žodžių visumą. Būtent jis padeda mums
išreikšti savo išgyvenimus ir sudėlioti juos atitinkama tvarka.
Dešinysis pusrutulis saugo atsiminimus apie garsus, prisilietimus,
kvapus ir jų sukeliamas emocijas. Jis automatiškai reaguoja į
balsus, veido bruožus, gestus ir vietas – į viską, kas matyta
praeityje. Tai, ką jis prisimena, atrodo tarsi intuityvi tiesa – taip,
kaip viskas ir yra (reali tikrovė). Net kai vardijame mylimosios
dorybes draugui, mūsų jausmai sukirba stipriau, nes jos veidas
primena tetulę, kurią labai mylėjome būdami ketverių metų.
 77

Įprastinėmis sąlygomis abu smegenų pusrutuliai kartu dirba

daugiau ar mažiau sklandžiai. Tai pasakytina net apie tuos
žmones, kurie, taip sakant, labiau vertina vieną kurį nors pusrutulį.
Tačiau „išjungti“ vieną ar kitą pusrutulį, net ir laikinai, arba visiškai
izoliuoti vieną pusrutulį nuo kito (kaip kartais nutikdavo pirmųjų
smegenų operacijų metu) neįmanoma ir negalima.
Kairiojo pusrutulio „išjungimas“ tiesiogiai veikia gebėjimą
sudėlioti išgyvenimus į loginę seką ir perteikti žodžiais mūsų
kintančius jausmus ir suvokimus (Broka laukelis, kuris atsiminimų
metu nuslopsta, yra kairiajame pusrutulyje). Neturėdami sekos,
mes negalime identifikuoti priežasties ir rezultato, suvokti ilgalaikių
savo veiksmų pasekmių ar kurti nuoseklių planų ateičiai. Labai
prislėgti žmonės kartais sako, kad jie „netenka proto“. Kalbant
techninėmis sąvokomis, jie praranda vykdomąsias funkcijas.
Kai kas nors traumuotiems žmonėms primena praeitį, jų
dešinysis smegenų pusrutulis sureaguoja taip, tarsi traumuojantis
įvykis vyktų dabar. Bet kadangi jų kairysis pusrutulis veikia ne itin
gerai, jie gali nesuvokti, kad iš naujo išgyvena praeities įvykius –
jie tiesiog yra įsiutę, įsibaiminę, įtūžę, susigėdę ar suakmenėję iš
siaubo. Praėjus emocijų audrai, jie gali pradėti ieškoti, kam dėl to
išsakyti priekaištus. Jie taip pasielgė, nes jūs pavėlavote dešimt
minučių, arba jūs prisvilinote bulves, arba jūs „niekada manęs
nesiklausote“. Žinoma, kartkartėmis taip pasielgia dauguma mūsų,
bet nusiraminę galime suprasti savo klaidą. Trauma sutrikdo šį
supratimą - po tam tikro laikotarpio mūsų tyrimas atskleidė, kodėl
taip yra.
 78

ĮSTRIGĘ BŪSENOJE „KOVOK ARBA BĖK“

Galiausiai ėmėme suprasti, kas atsitiko Maršai skeneryje. Praėjus

trylikai metų po ją ištikusios tragedijos mes sužadinome pojūčius –
nelaimingo atsitikimo garsus ir vaizdus, kurie slypėjo giliai jos
atmintyje. Kai šie pojūčiai išplaukė į paviršių, jie „įjungė“ pavojaus
sistemą, kuri privertė Maršą sureaguoti taip, tarsi ji vėl būtų
ligoninėje, kur išgirsta žinią apie dukters mirtį. Trylikos metų
laikotarpio tarsi nebūta. Padažnėjęs pulsas ir aukštas kraujospūdis
parodė, kad ją apėmusi baisi panika.
Adrenalinas – vienas iš hormonų, atliekantis labai svarbų
vaidmenį, kai mes, susidūrę su pavojumi, norime kovoti arba
sprukti. Padidėjęs adrenalino kiekis privertė daužytis mūsų dalyvių
širdis ir sukėlė kraujospūdį, kai šie klausėsi pasakojimų apie savo
išgyventas traumas. Įprastinėmis sąlygomis žmonių reakcija į
grėsmę pasireiškia laikinu streso hormonų kiekio padidėjimu. Vos
tik pavojus praeina, hormonai išsisklaido ir kūno būsena
normalizuojasi. Tačiau patyrusių traumas žmonių organizmas
reaguoja priešingai: streso hormonams „nuslūgti“ reikia gerokai
daugiau laiko, o reakcija į palyginti švelnų streso dirgiklį įvyksta
akimirksniu ir yra neproporcinga, nes streso hormonų kiekis šokteli
iki aukščiausio lygio. Nuolat padidėjęs streso hormonų kiekis
sukelia tokias problemas kaip atminties ir dėmesio sutrikimai,
dirglumas, miego sutrikimas. Taip pat jis turi įtakos daugeliui
ilgalaikių sveikatos problemų, atsižvelgiant į tai, kuri žmogaus kūno
(organizmo) sistema yra pažeidžiamiausia.
Dabar žinome, kad galima ir kitokia reakcija į pavojų, kurios
mūsų skeneriai dar nesugeba išmatuoti. Yra žmonių, kurie
griebiasi atmetimo (neigimo) taktikos: jų kūnai užfiksuoja pavojų,
bet sąmonė veikia taip, tarsi nieko neįvyko. Tačiau, nors protas ir
gali išmokti ignoruoti emocinės smegenų dalies siunčiamus
 79

pranešimus, panikos signalai nesiliauja. Emocinė smegenų dalis

dirba toliau, streso hormonai toliau siunčia signalus raumenims,
kad šie įsitemptų, pasiruošdami kovai, arba sustingtų kolapso
būsenoje. Fizinis poveikis organams nemažėja, kol galiausiai šie
įsakmiai praneša apie savo ligą. Vaistai, narkotikai ir alkoholis taip
pat gali laikinai prislopinti ar išdildyti nepakeliamus pojūčius ir
jausmus. Bet kūnas mena viską.
Galime paaiškinti, kas nutiko Maršai skeneryje, iš kelių
skirtingų perspektyvų, kurių kiekviena yra reikšminga gydymo
prasme. Galime susikoncentruoti ties neurocheminiais ir
fiziologiniais sutrikimais, kurie buvo daugiau negu akivaizdūs, ir
nesunkiai įrodyti, kad Marša kenčia nuo biocheminio disbalanso,
kuris sužadinamas iš naujo kaskart, kai ji prisimena savo dukters
mirtį. Tada galime ieškoti vaistų ar jų derinio, kurie nuslopintų
reakciją ar – būtų geriausia – atkurtų cheminę pusiausvyrą.
Remdamiesi mūsų skenavimo procedūros rezultatais, kai kurie
mano kolegos Masačiusetso bendrosios praktikos ligoninėje
pradėjo tyrinėti vaistus, kurie galėtų sušvelninti žmonių reakciją į
padidėjusio adrenalino pasekmes.
Taip pat galime neabejotinai teigti, kad Marša yra ypač jautri
savo praeities atsiminimams, ir kad geriausias gydymo būdas būtų
kokia nors jautrumo susilpninimo forma. Kelis kartus pakartojus
traumos detales psichoterapeutui, Maršos biologinės reakcijos gali
būti nuslopintos tiek, kad ji tik supras ir atsimins, jog „tas buvo tada,
o šitas vyksta dabar“, užuot vėl išgyvenusi savo praeities
atsiminimus.
Šimtą ar daugiau metų kiekviename psichologijos ir
psichoterapijos vadovėlyje buvo patariama, kad tam tikras
kalbėjimo apie kankinančius jausmus būdas gali padėti numalšinti
skausmą. Tačiau, kaip matėme, tą padaryti trukdo pats traumos
potyris. Nesvarbu, kiek turime įžvalgos ir supratimo, racionalios
 80

smegenys iš esmės nesugeba kalbėti emocinėms smegenims

apie tai, ko nėra jų pačių tikrovėje. Aš nepaliauju stebėtis, kaip
sunku žmonėms, perėjusiems tikrą pragarą, kad galėtų perteikti
savo išgyvenimų esmę. Jiems nepalyginamai lengviau kalbėti apie
tai, kas su jais atsitiko – papasakoti istoriją apie represijas ir kerštą,
– negu pastebėti, pajausti ir išreikšti žodžiais savo vidinių potyrių
tikrovę.
Mūsų skenerio nuotraukos parodė, kaip atkakliai žmonėse
tūnojo baimė, ir kaip lengvai ją galima sužadinti įvairiausiais
kasdienės veiklos aspektais. Jie neintegravo savo išgyvenimų į
tolesnio gyvenimo tėkmę. Jie tebebuvo įstrigę „ten“ ir nežinojo,
kaip būti „čia“ – kaip mėgautis dabartimi.
Praėjus trejiems metams po mūsų tyrimo, Marša atvyko pas
mane kaip pacientė. Man pavyko sėkmingai išgydyti ją taikant akių
judesių desensibilizacijos ir perdirbimo (angl. Eye movement
desensitization and reprocessing, sutr. EMDR) terapiją. Bet apie
tai – 15 skyriuje.
 81

ANTROJI DALIS
TRAUMĄ PATIRIA NE
KAS KITAS, O JŪSŲ
SMEGENYS
 82

4 SKYRIUS
GELBĖKITĖS IR SPRUKITE, KAS GALITE:
IŠLIKIMO ANATOMIJA

Kol nebuvo smegenų, tol visatoje nebuvo nei spalvų, nei

garso, taip pat nebuvo jokių skonių ir kvapų, ir tikriausiai nebuvo
prasmės, ir jokių jausmų ar emocijų. Kol nebuvo smegenų, visatoje
taipogi nebuvo skausmo ir nerimo.
- Roger Sperry

2001 metų rugsėjo 11 dieną penkiametis Noamas Solas pro savo

pirmos klasės langus išvydo, kaip į Pasaulio prekybos centrą
rėžėsi pirmasis keleivinis lėktuvas. Noamo mokykla buvo vos už
puskilometrio nuo pastato, PS 234 gatvėje. Kartu su klasės
draugais ir mokytoja jis nulėkė laiptais žemyn į fojė, kur subėgo jų
tėvai, vos prieš kelias minutes palikę vaikus mokykloje. Noamas
su jaunesniuoju broliuku ir tėčiu buvo trys iš tūkstančių žmonių,
kurie tą rytą puolė gelbėtis, bėgdami per nuolaužas, pelenus ir
dūmus, apgaubusius žemutinįjį Manheteną.
Po dešimties dienų aplankiau šią šeimą – savo draugus, ir tą
vakarą kartu su berniuko tėvais išėjome pasivaikščioti po klaikią
tamsą, tvyrančią dar teberūkstančioje duobėje, kurios vietoje
stovėjo pirmasis dangoraižis. Ėjome pro gelbėjimo komandas,
kurios dirbo ištisomis paromis, pasišviesdamos galingais
 83

prožektoriais. Kai grįžome namo, Noamas dar nemiegojo. Jis

parodė man piešinį, kurį nupiešė rugsėjo 12 dieną, 9 valandą ryto.
Piešinyje buvo pavaizduota tai, ką berniukas matė prieš dieną: į
pastatą smingantis lėktuvas, ugnies kamuolys, gaisrininkai ir pro
dangoraižio langus šokantys žmonės. Bet piešinio apačioje jis
nupiešė kažką nežinomo - juodą apskritimą pastato papėdėje.
Nesumojau, kas tai galėtų būti, todėl paklausiau Noamo, kas ten.
„Batutas“, – atsakė jis. „Ką čia veikia batutas?“ Noamas paaiškino:
„Kitą kartą, kai žmonėms reikės šokti pro langus, jie nušoks
saugiai.“ Aš apstulbau: šis penkiametis berniukas, vos prieš
dvidešimt keturias valandas savo akimis regėjęs neapsakomą
chaosą ir katastrofą, nupiešė šį piešinį pasitelkęs savo vaizduotę,
kuri padėjo jam „apdoroti“ tai, ką matė, ir toliau pasinėrė į savo
gyvenimą.
Noamui pasisekė. Jo šeima nenukentėjo, jis užaugo apsuptas
meilės ir suprato, kad tragedija, kurią jam teko kadaise išvysti, jau
baigėsi. Ištikus nelaimei maži vaikai paprastai perima signalus iš
savo tėvų. Jeigu šie išlieka ramūs ir rūpinasi vaikų poreikiais, vaikai
siaubingas nelaimes išgyvena nepatirdami rimtų psichologinių
traumų.
Noamo patirtis parodo du svarbiausius prisitaikančios
reakcijos į grėsmę aspektus, kurie būtini žmonių išlikimui. Tuo
metu, kai įvyko nelaimė, berniukas galėjo sureaguoti aktyviais
veiksmais – jis puolė bėgti tolyn nuo tragedijos vietos, taip
tapdamas savo paties išsigelbėjimo tarpininku. Ir kai jis pasiekė
saugius namus, panikos ir baimės varpai jo smegenyse nutilo. Taip
protas išsilaisvino, leisdamas jam šiek tiek apgalvoti, kas atsitiko,
ir netgi sugalvoti kūrybinę alternatyvą tam, ką matė, – batutą,
padedantį išsaugoti gyvybes.
 84

Penkerių metų Noamo piešinys, kurį jis nupiešė po rugsėjo 11-ąją

pamatytos Pasaulio prekybos centro atakos. Jis atkūrė vaizdą, kuris
persekiojo daugybę išgyvenusių žmonių – žmones, šokančius pro langus
ir taip bandančius išsigelbėti iš pragaro, - bet papildė jį gyvybę gelbstinčiu
daiktu – batutu šalia griūvančio pastato.

Taip protas išsilaisvino, leisdamas jam šiek tiek apgalvoti, kas

atsitiko, ir netgi sugalvoti kūrybinę alternatyvą tam, ką matė, –
batutą, padedantį išsaugoti gyvybes.
Priešingai negu Noamas, traumas išgyvenę žmonės įstringa,
sustoja laike ir nebejuda pirmyn, nes negali integruoti naujų potyrių
į savo gyvenimą. Buvo didelis postūmis, kai Patono armijos
veteranai Kalėdoms padovanojo man Antrojo pasaulinio karo
laikrodį, bet šis liūdnas suvenyras reiškė metus, kada sustojo jų
 85

gyvenimai, - 1944-uosius. Traumuoto žmogaus gyvenimas atrodo

taip, tarsi trauma tebesitęstų ir šiandien - niekas nepasikeitę, o
kiekvieną naują įvykį ar įspūdį paženklina praeities šešėlis.
Po traumos į pasaulį reaguojama su kitokia nervų sistema.
Išgyvenęs traumą žmogus daugiausia energijos skiria vidiniam
chaosui slopinti, sumokėdamas už tai savo spontaniško gyvenimo
kainą. Šios pastangos išlaikyti tiesiog neištveriamų fiziologinių
reakcijų kontrolę gali baigtis daugybe fizinių simptomų, tokių kaip
fibromialgija, lėtinis nuovargis ir kitos autoimuninės ligos. Štai
kodėl gydant traumą svarbu gydyti visą organizmą, kūną, protą ir
smegenis.

PASIRUOŠIMAS IŠGYVENTI

Piešinys parodo viso kūno reakciją į pavojų.

Kai „įsijungia“ smegenų pavojaus signalo sistema, ji automatiškai
sužadina iš anksto užprogramuotus fizinius pabėgimo planus,
slypinčius seniausiose žmogaus smegenų srityse. Kaip ir kitų
gyvūnų atveju, nervai ir cheminės medžiagos, sudarantys
pagrindinę nervų struktūrą, yra tiesiogiai susieti su mūsų kūnu.
Kontrolę perėmusios senosios smegenys iš dalies „išjungia“
aukštesniąsias smegenis – mūsų sąmoningą protą, ir paragina
kūną bėgti, slėptis, kovoti ar, esant reikalui, tarsi suakmenėti. Kai
iki galo suvokiame situaciją, kurioje atsidūrėme, mūsų kūnas jau
gali judėti. Jeigu reakcija „kovok, bėk, nejudėk“ yra teisinga ir mes
pasprunkame nuo pavojaus, tada susigrąžiname savo vidinę
pusiausvyrą ir po truputį „atgauname kvapą“. Jeigu dėl tam tikrų
priežasčių normali reakcija neįmanoma, pavyzdžiui, žmonės
laikomi prispausti, įkalinti ar kitaip suvaržyti fiziškai ir negali imtis
aktyvių veiksmų – tebūnie tai karo veiksmų zona, automobilio
 86

avarija, smurtas artimoje aplinkoje ar išžaginimas, smegenys ir

toliau išskiria streso chemines medžiagas, o smegenų elektros
grandinės „kibirkščiuoja“ veltui.

Trauma paveikia visa žmogaus organizmą – kūną, protą ir smegenis.

Potrauminio streso metu kūnas toliau ginasi nuo grėsmės, kuri likusi kažkur
praeityje. Išsigydyti potrauminį stresą reiškia sugebėti nutraukti šią
besitęsiančią kūno mobilizaciją prieš stresą ir atkurti viso organizmo būklę,
kokia ji būna saugioje aplinkoje.

Kai išgyventas įvykis nugrimzta į praeitį ir praeina nemažai

laiko, smegenys gali ir toliau siųsti kūnui signalus sprukti nuo
pavojaus, kurio jau seniai nebeliko. Dar 1889-aisiais, kai prancūzų
psichologas Pierre'as Janet paskelbė pirmąjį mokslinį pranešimą
apie potrauminį stresą, buvo pripažinta, kad išgyvenusieji traumas
 87

yra linkę „tęsti veiksmą ar, tiksliau pasakius, (tuščiai) bandyti daryti
tai, ką pradėjo daryti, kai viskas įvyko“. Gebėjimas judėti į priekį ir
daryti kažką, kas padėtų apsisaugoti, – labai svarbus veiksnys,
nulemsiantis, ar baisūs išgyvenimai paliks gilius randus, ar ne.
Šiame skyriuje pamėginsiu išsamiai papasakoti, kaip
smegenys reaguoja į traumą. Kuo daugiau neuromokslas sužino
apie smegenis, tuo labiau mums tampa aišku, kad tai yra
milžiniškas tarpusavyje sujungtų dalių tinklas, sutvarkytas taip, kad
padėtų mums išgyventi ir džiaugtis gyvenimu. Būtina žinoti, kaip
šios dalys veikia kartu, jeigu norime suprasti, kokį poveikį trauma
turi kiekvienai žmogaus organizmo daliai. Be to, šios žinios gali
tapti nepakeičiamu vadovu sprendžiant potrauminio streso
klausimus.

SMEGENYS IŠ APAČIOS Į VIRŠŲ

Svarbiausias smegenų darbas – užtikrinti mūsų išlikimą net ir

pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis. Visa kita – antraeiliai
dalykai. Tam smegenys turi: 1) generuoti vidinius signalus,
fiksuojančius, ko reikia mūsų kūnui, pavyzdžiui: maisto, poilsio,
apsaugos, sekso ir prieglobsčio; 2) sukurti pasaulio žemėlapį,
kuriame galėtų parodyti mums, kur nukeliauti, norint patenkinti
visus šiuos poreikius; 3) generuoti reikiamą energiją ir veiksmus,
kad nuvestų mus ten; 4) įspėti apie kelyje tykančius pavojus ir
atsiveriančias galimybes; ir 5) pakoreguoti mūsų veiksmus,
atsižvelgiant į tą akimirką atsiradusius reikalavimus. Kadangi mes,
žmonės, esame žinduoliai, būtybės, kurios gali išgyventi ir gyvuoti
tik grupėmis, visi šie imperatyvai reikalauja koordinavimo ir
bendradarbiavimo. Kai nesuveikia mūsų vidiniai signalai,
žemėlapiai nenuveda ten, kur mums reikia, kai mes neįstengiame
pajudėti, kai mūsų veiksmai neatitinka poreikių ar kai žlunga
 88

santykiai, atsiranda psichologinių problemų. Kiekviena struktūrinė

smegenų dalis, apie kurią kalbėsiu, atlieka tam tikrą vaidmenį,
susijusį su šiomis svarbiausiomis funkcijomis. Kaip pamatysime,
trauma gali pažeisti bet kurią iš šių struktūrų.

Ryžtingų veiksmų ir priverstinio nejudumo palyginimas. Ryžtingi

veiksmai („kovok ar bėk“ rezultatas) užbaigia pavojų. Priverstinis
nejudumas reiškia, kad kūnas išlieka neišvengiamo šoko ir suvokto
bejėgiškumo būsenoje. Susidūrę su pavojumi, žmonės akimirksniu
pradeda išskirti streso hormonus, kurie suaktyvina pasipriešinimą ir norą
sprukti. Smegenys ir kūnas yra užprogramuoti bėgti namo, kur saugu ir kur
nuslūgs streso hormonai. Šių surištų žmonių, evakuojamų toli nuo namų
po uragano Katrina, streso hormonų kiekis tebėra padidėjęs ir veikia prieš
išgyvenusiuosius, palaikydamas nuolatinę baimę, depresiją, įniršį ir fizinę
negalią.

Mūsų racionalios, protingos, kognityvinės (pažinimo)

smegenys - jauniausia smegenų dalis, užimanti tik apie 30 proc.
vietos kaukolės viduje. Protingosioms smegenims pirmiausia rūpi
pasaulis, esantis už mūsų: suprasti, kaip veikia daiktai ir žmonės,
išsiaiškinti, kaip pasiekti užsibrėžtus tikslus, kontroliuoti laiką ir
surikiuoti į seką mūsų veiksmus. Žemiau protingų smegenų glūdi
dvi smegenų dalys, evoliuciškai senesnės ir tam tikra prasme
atskirtos, kurios atsako už visa kita: mūsų kūno fiziologinių funkcijų
registravimą ir kontroliavimą, patogumo, saugumo, pavojaus,
 89

alkio, nuovargio, troškimo, ilgesio, džiaugsmo, malonumo ir

skausmo identifikavimą.
Smegenys „sukonstruotos“ iš apačios į viršų. Jos vystosi
sluoksnelis po sluoksnelio vaisiaus galvytėje, motinos įsčiose, taip,
kaip ir evoliucijos metu. Pati primityviausia smegenų dalis – ta, kuri
jau veikia mums gimus, yra senovės gyvūnų smegenys, dažnai
vadinamos roplių smegenimis. Jos yra smegenų kamiene, iškart
virš tos vietos, kur mūsų stuburo smegenys įeina į kaukolę. Roplių
smegenys atsako už visus dalykus, kuriuos pajėgia daryti
naujagimiai: valgyti, miegoti, atsibusti, verkti, kvėpuoti, justi
temperatūrą, alkį, drėgmę ir skausmą, šalinti iš organizmo toksinus
šlapinantis ir tuštinantis. Smegenų kamienas ir pogumburis (dar
vadinamas hipotalamu, apatinė tarpinių smegenų dalis) kartu
kontroliuoja kūno energijos lygį. Jie koordinuoja širdies ir plaučių,
taip pat endokrininės ir imuninės sistemos darbą, užtikrindami
santykinai stabilią šių pagrindinių gyvybę palaikančių sistemų
vidinę pusiausvyrą, kuri vadinama homeostaze.
Kvėpavimas, valgymas, miegojimas, tuštinimasis ir
šlapinimasis yra tokios elementarios funkcijos, kad jų reikšmė
dažniausiai pamirštama, kalbant apie proto ir elgsenos
sudėtingumą. Tačiau jeigu sutrinka jūsų miegas, nedirba
žarnynas, visuomet jaučiatės alkanas arba prisilietimai verčia jus
rėkti (taip dažnai būna su traumuotais vaikais ir suaugusiaisiais),
išsiderina visas organizmas. Neįtikėtina, kiek daug psichologinių
problemų yra susiję su miego sutrikimais, apetitu, lytėjimu,
virškinimu ir sužadinimu. Norint efektyviai išgydyti traumą, reikia
išspręsti problemas, susijusias su šiomis pagrindinėmis,
organizmo veiklą palaikančiomis funkcijomis.
Iš karto virš roplių smegenų yra limbinė sistema. Ji dar žinoma
kaip žinduolių smegenys, nes ją turi visi gyvūnai, kurie gyvena
grupėmis ir augina savo jauniklius. Ši smegenų dalis pradeda
 90

vystytis kūdikiui gimus. Tai emocijų buveinė, pavojaus tikrintojas,

teisėjas, sprendžiantis, kas yra malonu, o kas bauginančio,
arbitras, atrenkantis, kas svarbu, o kas nesvarbu išlikimo tikslais.
Taip pat čia įsikūręs centrinis kontrolės punktas, padedantis
susidoroti su iššūkiais, kaip gyventi mūsų sudėtinguose
socialiniuose tinkluose.
Limbinė sistema formuojasi reaguodama į patirtį ir yra
neatsiejama nuo kūdikio genetinės struktūros bei įgimto
temperamento (kaip visi tėvai, turintys daugiau negu vieną vaiką,
greitai pastebi, kad kūdikiai nuo gimimo skiriasi savo reakcijų į
panašius įvykius intensyvumu ir pobūdžiu). Viskas, kas nutinka
kūdikiui, turi įtakos emociniam ir subjektyviajam pasaulio
žemėlapiui, kurį „piešia“ jo besivystančios smegenys. Kaip aiškina
mano kolega Bruce'as Perry, smegenys susiformuoja
„priklausomai nuo naudojimosi jomis dažnumo“). Tai kitais
žodžiais apibūdinamas neuroplastiškumas – santykinai naujas
atradimas, kuris nustatė, kad neuronai „kartu aktyvuojasi ir kartu
tarpusavyje susijungia jungtimis“. Kai ši grandinė dažnai įsijungia,
tokia būsena gali tapti numatytąja būsena – dažniausiai
pasitaikančia reakcija. Jeigu jaučiatės saugus ir mylimas, jūsų
smegenys prisitaiko tyrinėti, žaisti ir bendradarbiauti; jeigu
jaučiatės išsigandęs ir nepageidaujamas – jos išmoksta tvarkytis
su baimės ir atstūmimo jausmais.
Kūdikystėje ir vaikystėje mes pažįstame pasaulį judėdami,
čiupinėdami ir šliaužiodami, pamatę, kas nutinka, kai verkiame,
šypsomės ar priešinamės. Nuolat eksperimentuojame su aplinka
– kaip mūsų bendravimas keičia tai, ką jaučia mūsų kūnai? Ateikite
į dvejų metukų Kimberlės gimtadienio vakarėlį ir pastebėkite, kaip
mažylė su jumis bendrauja, žaidžia, flirtuoja – tam net nereikia
žodžių. Šie ankstyvieji tyrinėjimai formuoja limbines struktūras,
skirtas emocijoms ir atminčiai, tačiau šias struktūras taip pat gali
 91

reikšmingai pakeisti vėlesni potyriai: į gerąją pusę – artima

draugystė ar nuostabi pirmoji meilė, o į blogąją – žiaurus
užpuolimas, negailestingos patyčios ar ignoravimas.
Roplių smegenys ir limbinė sistema kartu sudaro tai, ką šioje
knygoje vadinu „emocinėmis smegenimis“. Emocinės smegenys
glūdi pačiame centrinės nervų sistemos viduryje, o pagrindinė jų
užduotis – žiūrėti jūsų gerovės. Pastebėjusios pavojų ar ypatingą
galimybę, pavyzdžiui, perspektyvų partnerį, jos praneša apie tai
jums, išmesdamos čiurkšlę hormonų. Atsiradę vidiniai pojūčiai
(nuo lengvo susirūpinimo iki krūtinę kaustančios panikos) trikdo tai,
į ką šiuo metu yra susikoncentravęs jūsų protas, ir priverčia jus –
fizine ir psichologine prasme – judėti visiškai kita kryptimi. Net ir
vos juntami, šie pojūčiai daro milžinišką įtaką mūsų menkiems ir
labai svarbiems sprendimams, kuriuos priimame gyvenime: ką
renkamės valgyti, kur ir su kuo mėgstame miegoti, kokia muzika
mums patinka, ar mieliau kapstomės sode, ar dainuojame chore,
kokius draugus renkamės ir kuo bjaurimės.
Emocinių smegenų ląstelių struktūra ir biocheminiai procesai
yra paprastesni negu mūsų protingųjų, racionaliųjų smegenų –
neokortekso, ir jos vertina gaunamą informaciją bendresniu mastu.
Dėl to jums gali šauti į galvą apytikriais panašumais pagrįstos
išvados; o štai racionaliosios smegenys išrūšiuoja informaciją,
naudodamos sudėtingą variantų rinkinį (vadovėlyje pateikiamas
pavyzdys apie baimę, kuri apima pamačius gyvatę, o po to jūs
suprantate, kad tai viso labo spirale susuktas storas lynas).
Emocinės smegenys sužadina iš anksto užprogramuotus
pabėgimo planus, tokius kaip reakcijos „kovok arba bėk“. Šios
raumenų ir fiziologinės reakcijos yra savaiminės, jos priverčia kūną
veikti (judėti) mums net neplanuojant ir negalvojant apie tai, ir
kuriam laikui nuslopina mūsų sąmoningas, racionalias mąstymo
 92

galias, kurios įsijungia vėliau – dažniausiai tada, kai pavojus jau

būna praėjęs.
Galiausiai pasiekiame viršutinį smegenų sluoksnį –
neokorteksą. Jį turi ir kiti žinduoliai, bet žmonių neokorteksas
gerokai plonesnis. Antraisiais gyvenimo metais pradeda
nepaprastai sparčiai vystytis kaktinės smegenų skiltys,
sudarančios didžiąją dalį neokortekso. Senovės filosofai
septynerių metų vaiko amžių vadino „samprotavimo amžiumi“.
Mums pirmoji klasė reiškia įžangą į būsimus dalykus. Tai
gyvenimas, kurį reguliuoja kaktinių smegenų skilčių veikla: ramiai
sėdėti, kontroliuoti šlapimo laikymą, gebėti naudotis žodžiais, o ne
veiksmais, suprasti abstrakčias ir simbolines mintis, planuoti veiklą
rytojui, gerai sutarti su mokytojais ir klasės draugais.
Kaktinės skiltys atsako už tas mūsų savybes, kurios skiria mus
nuo gyvūnų pasaulio. Jos leidžia mums kalbėti ir abstrakčiai
mąstyti, suvokti ir įsisavinti didžiulį kiekį informacijos bei suteikti jai
reikšmę. Nepaisant susižavėjimų dėl šimpanzių ir bengališkųjų
makakų kalbinių gebėjimų, tik žmonės moka naudotis žodžiais ir
simboliais, kurių reikia kolektyviniam, dvasiniam ir istoriniam
kontekstui, formuojančiam mūsų gyvenimus.
Kaktinės smegenų skiltys leidžia mums planuoti ir apgalvoti,
įsivaizduoti ir įgyvendinti ateities planus. Jos padeda mums
numatyti, kas atsitiks, jeigu pasielgsime vienaip (pavyzdžiui,
pretenduosime į naują darbą) arba nepasielgsime kitaip
(nesumokėsime nuomos mokesčio). Jos suteikia galimybę rinktis
ir yra mūsų nuostabios kūrybos pagrindas. Žmonių su kaktinėmis
skiltimis kartos, dirbdamos ranka rankon, sukūrė kultūrą, kuri
atvedė mus nuo medinių valtelių, arkliais traukiamų karietų ir
popierinių laiškų prie lėktuvų, hibridinių automobilių ir elektroninių
laiškų. Tie žmonės taip pat pastatė mums Noamo gelbėjimosi
batutą.
 93

VIENAS KITO ATSPINDYS: TARPASMENINĖ

NEUROBIOLOGIJA

Norėdami geriau suprasti, kas yra trauma, turime atkreipti dėmesį

į vieną svarbią aplinkybę, kad kaktinės smegenų skiltys yra
empatijos – mūsų gebėjimo „įsijausti“ į kitą žmogų – buveinė. 1994
metais buvo padarytas vienas iš sensacingiausių šiuolaikinio
neuromoklso atradimų, kurio metu grupė Italijos mokslininkų
laimingai susiklosčius aplinkybėms smegenų žievėje aptiko
ypatingų ląstelių – veidrodinių neuronų. Mokslininkai pritvirtino
elektrodus prie atskirų neuronų, esančių beždžionės premotorinėje
smegenų srityje, ir nustatė kompiuterį, kad jis stebėtų, kurie
neuronai „užsidega“ (suaktyvėja), kai beždžionė paima riešutą ar
bananą. Vienu momentu bandytojas, dėdamas maisto granules į
dėžę, žvilgtelėjo į kompiuterį. Beždžionės smegenų ląstelės „degė“
toje vietoje, kur buvo išdėstyti motorikos komandos neuronai.
Tačiau beždžionė neėdė ir nejudėjo. Ji žiūrėjo į tyrėją, o jos
smegenys netiesiogiai atspindėjo tyrėjo veiksmus.
Pasaulyje buvo atlikta daugybė kitų eksperimentų, ir greitai
paaiškėjo, kad veidrodiniai neuronai atskleidė daug anksčiau
nepaaiškinamų proto aspektų, pavyzdžiui, empatiją, imitavimą,
sinchroniškumą ir netgi kalbos vystymąsi. Vienas rašytojas
palygino veidrodinius neuronus su „nervų Wi-Fi signalu“, – mes
priimame ne tik kito žmogaus judesius, bet ir jo emocinę būseną
bei ketinimus. Kai žmonės susiderina, jie panašiais būdais stovi ar
sėdi, panašiu tonu skamba jų balsai. Bet mūsų veidrodiniai
neuronai taip pat reiškia, kad tampame pažeidžiami kitų
negatyvumo – su įtūžiu reaguojame į kitų pyktį arba jaučiamės
išsekinti jų depresijos. Apie veidrodinius neuronus dar pakalbėsiu
vėliau, nes trauma beveik visada yra susijusi su tuo, kas
nematoma, neatspindima ir į ką neatsižvelgiama. Gydymas turi iš
 94

naujo sužadinti žmogaus gebėjimą saugiai atspindėti kitus ir būti

atspindimam kitų, tačiau nesileisti būti užvaldytam kitų žmonių
neigiamų emocijų.
Visi, dirbę su žmonėmis pažeistomis smegenimis arba
rūpinęsi silpnaprotyste sergančiais tėvais, pamatė ir suprato, kad
tinkamai funkcionuojančios kaktinės smegenų skiltys yra
nepaprastai svarbios, norint palaikyti darnius santykius su mūsų
draugais žmonėmis. Suvokti, kad kiti žmonės galvoja ir jaučia
kitaip negu mes – didžiulis raidos žingsnis dvimečiams ir
trimečiams vaikams. Jie mokosi suprasti kitų motyvus, todėl gali
prisitaikyti ir saugiai leisti laiką grupėse, kurių nariai pasižymi
skirtingu suvokimu, lūkesčiais ir vertybėmis. Neturėdami lanksčių,
aktyvių kaktinių skilčių, žmonės pasidaro įpročių vergais, o jų
santykiai tampa paviršutiniški ir nuobodūs. Išradingumas ir
novatoriškumas, atradimai ir nuostaba – visa tai jiems yra svetima.
Mūsų kaktinės skiltys taip pat gali (kartais, bet ne visada)
sulaikyti nuo dalykų, kuriuos padarius mums pasidarytų gėda arba
kurie įžeistų kitus. Mes neturime valgyti kaskart pajutę alkį,
neturime bučiuoti bet ko, kas sužadina mūsų jausmus, arba išsilieti
kiekvieną sykį, kai supykstame. Bet būtent ties šia impulso ir
priimtino elgesio riba prasideda beveik visos mūsų problemos. Kuo
intensyviau iš emocinių smegenų sklinda intuityvus, sensorinis
signalas, tuo mažiau pastangų reikia protingosioms smegenims jį
nuslopinti.
 95

Trivienės (sudarytos iš trijų dalių) smegenys. Smegenys vystosi iš

apačios į viršų. Roplių smegenys vystosi gimdoje ir atsako už pagrindines
gyvybines funkcijas. Jos visą mūsų gyvenimą išlieka ypač jautrios pavojui.
Limbinė sistema iš esmės susiformuoja per pirmuosius gyvenimo metus, o
toliau vystosi priklausomai nuo naudojimosi jomis dažnumo (pagal principą
„naudok arba prarasi“). Trauma gali labai paveikti limbinės sistemos
funkcionavimą vėlesniame gyvenime. Prieškaktinė žievė susiformuoja
vėliausiai; ją taip pat paveikia trauma, įskaitant ir tai, kad ši smegenų dalis
praranda gebėjimą „atsijoti“ nesusijusią informaciją. Smegenys tampa labai
pažeidžiamos, jeigu nebesugeba laiku sureaguoti į iškilusį pavojų.

PAVOJAUS IDENTIFIKAVIMAS: „VIRĖJAS“ IR ,,DŪMŲ

DETEKTORIUS“

Pavojus – įprastinė gyvenimo dalis, o smegenys atsako už jo

aptikimą ir mūsų reakcijos organizavimą. Sensorinė informacija
apie išorinį pasaulį gaunama naudojantis akimis, nosimi, ausimis
ir per odą. Šie pojūčiai „sueina“ į gumburą – vietą limbinės
 96

sistemos viduje, kuris veikia tarsi „virėjas“ smegenyse. Gumburas

sujungia visus mūsų suvoktus signalus į gerai išmaišytą
autobiografinę sriubą – integruotą, nuoseklų potyrį, išreiškiantį „tai,
kas vyksta su manimi“. Tada pojūčiai išsiunčiami dviem kryptimis:
žemyn, į migdolinį kūną – du mažus migdolo formos darinius,
glūdinčius giliau limbinėse, pasąmonės smegenyse, ir aukštyn, į
kaktines skiltis, kur jie pasiekia mūsų sąmonę. Neuromokslininkas
Josephas LeDoux kelią link migdolinio kūno vadina „vietinės
reikšmės keliu“, kuris yra neįtikėtinai greitas, o kelią į kaktinių
skilčių žievę – „pagrindiniu keliu“, kurį nepaprastai grėsmingi
išgyvenimai pailgina keliomis milisekundėmis. Tačiau gumburo
veikla apdorojant informaciją gali sutrikti. Reginiai, garsai, kvapai
ir palytėjimai užkoduojami kaip pavieniai, atskiri fragmentai, todėl
įprastinė atminties veikla suvokiant informaciją sušlubuoja. Laikas
sustoja, ir atrodo, kad esamas pavojus truks amžinai.
Migdolinio kūno, kurį aš vadinu smegenų „dūmų detektoriumi“,
pagrindinė funkcija – identifikuoti, ar įeinantis signalas atitinka
mūsų tikslą išlikti gyviems. Šią funkciją jis atlieka labai greitai ir
automatiškai, o jam atsakomuoju ryšiu padeda hipokampas –
netoliese esantis darinys, kuris susieja naujus signalus su praeities
potyriais. Jeigu migdolinis kūnas pajunta pavojų, pavyzdžiui,
galimą susidūrimą su artėjančia transporto priemone, žmogų
gatvėje, kuris atrodo bauginančiai, jis žaibiškai pasiunčia žinutę
pogumburiui ir smegenų kamienui, pasitelkdamas į pagalbą streso
hormonų sistemą ir autonominę nervų sistemą (ANS), kad šios
suorganizuotų viso kūno atsaką į pavojų. Kadangi migdolinis
kūnas iš gumburo gautą informaciją apdoroja greičiau, negu tą
padaro kaktinės skiltys, jis nusprendžia, ar įeinanti informacija
reiškia grėsmę mūsų išgyvenimui dar iki tol, kol mes sąmoningai
suvokiame apie artėjantį pavojų. Kai galiausiai suprantame, kas
vyksta, mūsų kūnas jau gali judėti.
 97

Emocinės smegenys pirmosios pradeda aiškintis gaunamą

informaciją. Juntamoji informacija apie aplinką ir kūno būseną, kurią
gauna akys, ausys, taip pat palytėjimai, taktiliniai pojūčiai ir kt. sueina į
gumburą, kuriame yra apdorojami, ir tada perduodami migdoliniam kūnui,
kad jis nustatytų informacijos emocinį reikšmingumą. Viskas vyksta
žaibiškai. Nustatęs pavojų, migdolinis kūnas siunčia žinią pogumburiui, kad
šis išskirtų streso hormonus, gindamasis nuo pavojaus. Neuromokslininkas
Josephas LeDoux tai vadina „vietinės reikšmės keliu“. Antrasis kelias nervų
sistemoje – „pagrindinis kelias“ – eina nuo gumburo per hipokampą ir
priekinę juostinę smegenų žievę į prieškaktinę smegenų žievę – į
protingąsias smegenis, kuriose informacija apdorojama sąmoningai ir
gerokai išsamiau. Šis kelias yra keliomis mikrosekundėmis ilgesnis. Jeigu
migdolinis kūnas analizuoja pavojų ypač intensyviai, ir (arba) aukštesniųjų
smegenų sričių filtravimo sistema per silpna, kaip dažnai būna PTSS
atveju, žmonės praranda savaiminių reakcijų kontrolę esant kritiškai
padėčiai – tai pasireiškia užsitęsusiu išgąsčiu ar agresyviu emocijų
protrūkiu.
 98

Migdolinio kūno pavojaus signalai sužadina galingų streso

hormonų, tarp jų kortizolio ir adrenalino, išsiskyrimą, todėl
padažnėja širdies ritmas, padidėja kraujospūdis, pagreitėja
kvėpavimas – mes pasiruošiame kovoti arba sprukti tolyn. Praėjus
pavojui, kūnas pakankamai greitai sugrįžta į normalią būseną. Bet
jeigu užkertamas kelias atsigavimui, kūnas supranta tai kaip
signalą gintis pačiam, todėl žmonės pasijunta susijaudinę ir
sužadinti.

REAKCIJOS Į STRESĄ KONTROLIAVIMAS:

SARGYBOS BOKŠTAS

Jeigu migdolinis kūnas – „dūmų detektorius“ smegenyse, tai

kaktinės smegenų skiltys, konkrečiai – medialinė prieškaktinė
smegenų žievė, esanti tiesiai virš mūsų akių, – yra „sargybos
bokštas“, leidžiantis iš aukštai pažvelgti į situaciją. Ar tas dūmų
kvapas, kurį užuodžiate, yra ženklas, kad jūsų namai dega, ir jums
reikia kuo greičiau bėgti lauk, ar tiesiog prisvilo jūsų kepsnys?
Migdolinis kūnas apie tai nesprendžia – jis tiesiog paruošia jus
kovoti arba sprukti dar iki tol, kol kaktinės skiltys gauna progą viską
pasverti ir apgalvoti. Kol nesate pernelyg susirūpinęs, jūsų
kaktinės skiltys gali atkurti pusiausvyrą, padėdamos suprasti, kad
pavojaus signalas yra netikras, ir nutraukti stresinę reakciją.
Paprastai prieškaktinės smegenų žievės savybės, susijusios
su vykdomųjų funkcijų atlikimu, leidžia žmonėms stebėti, kas
vyksta, numatyti, kas bus, jeigu jie imsis tam tikrų veiksmų, ir priimti
sąmoningą sprendimą. Gebėjimas ramiai ir objektyviai „sukinėtis“
šalia savo minčių, jausmų ir emocijų (savybė, kurią šioje knygoje
vadinu sutelktimi į išgyvenamą potyrį) ir neskubus atsakas leidžia
vykdančiosioms smegenims nuslopinti, organizuoti ir moduliuoti
 99

emocinėse smegenyse glūdinčias, iš anksto užprogramuotas

savaimines reakcijas.
Šis gebėjimas yra nepaprastai svarbus palaikant mūsų
santykius su kitais žmonėmis. Kol mūsų kaktinės smegenų skiltys
dirba tinkamai, tikėtina, kad nuotaikos nesugadins kaskart
vėluojantis atnešti užsakymą padavėjas ar mus gaišinantis
draudimo bendrovės agentas (mūsų „sargybos bokštas“ taip pat
sako, kad kitų žmonių pyktis ir grėsmės yra jų emocinės būklės
funkcija). Kai ši sistema sugenda, mes tampame lyg sąlyginio
reflekso paveikti gyvūnai: įsijungia „kovok arba bėk“ režimas.
PTSS atveju labai pasikeičia lemiama pusiausvyra tarp
migdolinio kūno („dūmų detektoriaus“) ir medialinės prieškaktinės
smegenų žievės („sargybos bokšto“), todėl tampa gerokai sunkiau
valdyti emocijas ir impulsus. Emociškai sujaudintų žmonių
smegenovaizdos tyrimai parodo, kad stipri baimė, liūdesys ir pyktis
suaktyvina požievines smegenų sritis, susijusias su emocijomis, ir
gerokai susilpnina įvairių kaktinių skilčių zonų, konkrečiai –
medialinės prieškaktinės smegenų žievės, veiklą. Kai taip nutinka,
kaktinių skilčių slopinimo funkcijos nusilpsta, ir žmonėms pradeda
„važiuoti stogas“. Jie gali krūpčioti nuo stipresnio garso, įtūžti dėl
smulkių nesėkmių ar suakmenėti juos palietus.
Ar efektyviai susitvarkysite su stresu, priklauso nuo to, ar
pavyks pasiekti pusiausvyrą tarp „dūmų detektoriaus“ ir „sargybos
bokšto“. Norintiems sėkmingai susitvarkyti su savo emocijomis
smegenys siūlo du variantus: išmokti reguliuoti jas iš viršaus
žemyn arba iš apačios aukštyn.
 100

Iš viršaus žemyn arba iš apačios aukštyn. Dariniai, esantys emocinėse

smegenyse, nusprendžia, ar mūsų suvokiama informacija yra pavojinga, ar
ne. Yra du būdai pakeisti pavojaus aptikimo sistemą: iš viršaus žemyn,
moduliuojant pranešimus, kuriuos siunčia medialinė prieškaktinė smegenų
žievė (ne šiaip prieškaktinė smegenų žievė), arba iš apačios aukštyn, per
roplių smegenis, panaudojant kvėpavimo, judėjimo ir lytėjimo funkcijas.

Žinoti, kuo skiriasi reguliavimas iš viršaus žemyn ir iš apačios

aukštyn, yra būtina, jeigu norime suprasti, kas yra potrauminis
stresas, ir jį gydyti. Reguliavimas iš viršaus žemyn susijęs su
„sargybos bokšto“ gebėjimo stebėti jūsų kūno pojūčius stiprinimu.
Čia gali padėti dėmesingo įsisąmoninimo meditacija ir joga.
Reguliavimas iš apačios aukštyn susijęs su pakartotiniu
autonominės nervų sistemos sutikrinimu (kuris, kaip mes matėme,
 101

kyla smegenų kamiene). Autonominę nervų sistemą pasiekiame

kvėpuodami, judėdami ar lytėdami. Kvėpavimas – viena iš kelių
organizmo funkcijų, kurias mes valdome ir sąmoningai, ir
nesąmoningai. Šios knygos penktojoje dalyje plačiau pakalbėsime
apie konkrečius būdus, kaip pagerinti reguliavimą iš viršaus žemyn
ir iš apačios aukštyn.

RAITELIS IR ŽIRGAS

Dabar noriu pabrėžti, kad emocijos neprieštarauja protui. Mūsų

emocijos suteikia prasmę potyriams. Tokiu būdu jos yra proto
pagrindas. Mūsų pačių patirtis yra pusiausvyros tarp mūsų
protingųjų ir emocinių smegenų produktas. Kai šios dvi sistemos
subalansuotos, mes „jaučiamės savimi“. O kai mūsų išlikimas
pastatytas ant kortos, šios sistemos gali funkcionuoti santykinai
savarankiškai.
Jeigu, tarkime, vairuojate automobilį, plepate su draugu ir
staiga akies krašteliu pamatote artėjantį sunkvežimį, jūs iškart
nutylate, paspaudžiate stabdžius ir užgulate vairą, kad kuo
greičiau išsuktumėte iš pavojingo kelio. Jeigu jūsų instinktyvūs
veiksmai išgelbsti jus nuo susidūrimo, galėsite tęsti pokalbį nuo
ten, kur baigėte. Ar pajėgsite tai padaryti, daugiausia priklauso nuo
to, ar greitai jūsų instinktyvias reakcijas susilpnins atsiradusi
grėsmė.
Neuromokslininkas Paulas MacLeanas, kuris sugalvojo mano
čia panaudotą trijų dalių smegenų aprašymą, santykį tarp protingų
ir emocinių smegenų palygino su santykiu tarp daugiau ar mažiau
įgudusio raitelio ir jo nepaklusnaus žirgo. Kol ramus oras ir lygus
kelias, raitelis gali jaustis visiškai kontroliuojantis savo žirgą. Bet
netikėti kitų gyvūnų garsai ar grėsmės gali išprovokuoti žirgą
 102

pasileisti šuoliais – tada raiteliui teks melstis, kad jis išliktų gyvas.
Panašiai elgiasi ir žmonės: pajutę, kad jų gyvybė pakibo ant
plauko, arba kai juos užvaldo įniršis, ilgesys, baimė ar lytiniai
troškimai, jie nebesiklauso proto balso, ir tada su jais yra
beprasmiška ginčytis. Kai tik limbinė sistema nusprendžia, kad ji
susidūrė su gyvybės ar mirties klausimu, keliai tarp kaktinių
smegenų skilčių ir limbinės sistemos tampa praktiškai
nepastebimi.
Psichologai mėgina pagelbėti žmonėms valdyti savo elgesį,
pasinaudojant įžvalga ir supratimu. Tačiau neuromokslo tyrimai
rodo, kad supratimo trūkumai nulemia vos keletą psichologinių
problemų – didžioji dalis jų atsiranda darant spaudimą gilesnėms
smegenų sritims, kurios skatina mūsų suvokimą ir dėmesį. Kai
emocinėse smegenyse suskamba pavojaus skambutis,
pranešantis, kad atsidūrėte pavojuje, jokios įžvalgos jo nenutildys.
Man tai primena komediją, kurioje septynis kartus teistas
recidyvistas pykčio valdymo programos metu negali atsidžiaugti
išmoktos metodikos privalumais: „Ji puiki ir nuostabiai veikia tol,
kol aš kaip reikiant supykstu.“
Kai mūsų emocinės ir protingosios smegenys nesutaria (kai
esame labai supykę ant mylimojo, išgąsdinti kažko, nuo ko esame
priklausomi, ar labai geidžiame nepasiekiamo žmogaus),
prasideda „virvės traukimo“ varžybos. Jos vyksta vidinių potyrių
„stadione“ – jūsų žarnyne, širdyje, plaučiuose, ir baigiasi fiziniu
diskomfortu bei psichologine kančia. 6 skyriuje aptarsiu, kaip
smegenys ir vidaus organai sąveikauja tarpusavyje, esant
saugioms arba pavojingoms sąlygoms, – tai labai svarbu, norint
suprasti daugelį fizinio traumos pasireiškimo formų.
Šį skyrių noriu užbaigti panagrinėdamas dar dvi skenerio
padarytas smegenų nuotraukas, kuriose atvaizduotos kelios
pagrindinės potrauminio streso savybės: nepavaldus laikui
 103

atgijimas, iš naujo išgyvenami vaizdai, garsai ir emocijos bei

disociacija.

STENO IR UTĖS TRAUMUOTOS SMEGENYS

Gražų 1999-ųjų rugsėjo rytą Stenas ir Utė Lorensai, į ketvirtą

dešimtį įžengusių specialistų pora, išvažiavo automobiliu iš savo
namų Londone, Ontarijo valstijoje, į Detroitą, į verslo susitikimą.
Įpusėję kelionę, jie įvažiavo į tirštą rūko sieną, kuri akimirksniu
užtvėrė kelią ir sumažino matomumą iki nulio. Stenas iškart
nuspaudė stabdžius, norėdamas pasitraukti į autostrados kelkraštį
ir praleisti į priekį didžiulį sunkvežimį, važiavusi iš paskos, bet
aštuoniolikos ratų milžinas kliudė jų automobilio bagažinę. Iš
paskos važiavusios mašinos rėžėsi į juos, o toliau – viena į kitą.
Žmonės, kurie ištrūko iš sumaitotų mašinų ir bandė gelbėtis
bėgdami iš avarijos vietos, pateko po kitų automobilių ratais. Ausį
rėžiantys smūgiai nesiliovė – kiekvienas iš nugaros juntamas
smūgis Stenui ir Utei galėjo būti mirtinas. Jie buvo įkalinti tryliktoje
mašinoje, užspaustoje aštuoniasdešimt septynių automobilių
krūvoje. Tai buvo baisiausia kelių eismo avarija Kanados istorijoje.
Tada stojo mirtina tyla. Stenas pamėgino atidaryti automobilio
duris ir langus, bet aštuoniolikos ratų vilkikas, kliudęs jų
automobilio bagažinę, buvo įstrigęs priešais juos. Staiga kažkas
netoliese pradėjo daužyti automobilio stogą. Pasigirdo mergaitės
riksmas: „Ištraukite mane iš čia, aš degu!“ Deja, automobilis,
kuriame sėdėjo mergaitė, jau buvo apimtas liepsnų. Mergaitė žuvo
Steno ir Utės akyse. Staiga Stenas pamatė, kaip ant jų mašinos
gaubto užšoko vilkiko vairuotojas su gesintuvu rankose. Jis
išdaužė automobilio langą, ir Stenas pro angą išsiropštė lauk.
Apsisukęs pagelbėti žmonai, jis pamatė, kad Utė sėdi
suakmenėjusi ir į nieką nereaguoja. Stenas su vairuotoju iškėlė ją,
 104

nunešė į greitosios pagalbos automobilį ir visi nuvyko į ligoninę.

Nepaisant kelių įdrėskimų, jie fiziškai nenukentėjo.
Grįžę namo, tą naktį nei Stenas, nei Utė nenorėjo miego.
Jiems atrodė, kad jeigu jie užmigs, abu numirs. Jie buvo išvargę ir
nervingi – tokia būsena apibūdinama žodžiais „ant ribos“. Tą ir
daugelį kitų naktų po šios jie išgėrė nesuskaičiuojamą kiekį vyno,
kad nuslopintų savo baimę. Prieš jų akis nesustodami plaukė
baisūs vaizdai, o protas nesiliovė uždavinėjęs nesibaigiančių
klausimų: o jeigu jie būtų išvažiavę anksčiau? O jeigu nebūtų
sustoję įsipilti dujų? Po trijų mėnesių jie kreipėsi pagalbos į Vakarų
Ontarijo universiteto psichoterapeutę Ruthą Lanius.
Dr. Lanius, kuri prieš kelerius metus buvo mano studentė
Traumų centre, pasakė, kad prieš pradėdama gydymą nori
apžiūrėti jų smegenis fMRT skeneriu (tomografu). Šis skeneris
matuoja nervinę veiklą, stebėdamas kraujotakos pokyčius
smegenyse, bet, kitaip negu pozitronų emisijos tomografija (PET),
neskleidžia spinduliuotės. Dr. Lanius smegenovaizdai panaudojo
tą patį scenarijų metodą, kokį mes naudojome Harvarde,
fiksuodama vaizdus, garsus, kvapus ir kitus pojūčius, kuriuos jautė
Stenas ir Utė, būdami užspausti automobilyje.
Pirmasis tyrimą atliko Stenas. Jį iškart užplūdo atsiminimai –
taip pat kaip ir Maršą mūsų Harvardo tyrime. Jis pakilo nuo
skenerio išpiltas prakaito, širdis beprotiškai daužėsi, o
kraujospūdis buvo pašokęs į neregėtas aukštumas. „Aš jaučiausi
taip pat kaip per avariją“, – pasakė. „Net neabejojau, kad mirsiu,
bet nieko negalėjau padaryti, kad išsigelbėčiau.“ Užuot atsiminęs
avariją kaip kažką, kas atsitiko prieš tris mėnesius, Stenas ją
išgyveno iš naujo.
 105

DISOCIACIJA IR ĮVYKIŲ IŠGYVENIMAS IŠ NAUJO

Disociacija yra traumos esmė. Pribloškiantys išgyvenimai

suskaidomi fragmentais, o tada visos su trauma susijusios
emocijos, garsai, vaizdai, mintys ir fiziniai pojūčiai pradeda
egzistuoti savarankiškai. Sensoriniai atminties fragmentai
įsibrauna į dabartį ir ten tiesiogine prasme atgyja. Kol trauma
neįveikta, kūne toliau cirkuliuoja streso hormonai, kuriuos,
norėdamas apsisaugoti, išskiria organizmas, ir nuolat kartojami
gynybiniai judesiai bei emocinės reakcijos. Tačiau kitaip negu
Stenas, daugelis žmonių gali nežinoti apie ryšį tarp nuolat
besikartojančių „beprotiškų“ jausmų bei reakcijų ir trauminių įvykių.
Jie neturi jokio supratimo, kodėl reaguoja į kažkokias erzinančias
smulkmenas taip, tarsi tai būtų pasaulio pabaiga.
Atsiminimai ir įvykių išgyvenimas iš naujo kažkuria prasme yra
netgi blogiau negu pati trauma. Trauminis įvykis turi pradžią ir
pabaigą – kažkuriuo momentu jis pasibaigia. Bet žmones,
kenčiančius nuo potrauminio streso, atsiminimai gali užplūsti bet
kuriuo metu, kai jie būna atsibudę arba miega. Niekaip neįmanoma
sužinoti, kada jie plūstels vėl ir kiek truks. Žmonės, kenčiantys nuo
atsiminimų, dažniausiai susidėlioja savo gyvenimus bandydami
apsisaugoti nuo jų. Jie lyg apsėsti vaikšto į sporto salę ir kilnoja
svarmenis (bet mato, kad nuo to netampa stipresni), naikina save
narkotikais arba mėgina patirti apgaulingą kontrolės pojūtį
ekstremaliose ir pavojingose situacijose (pavyzdžiui, dalyvaudami
motociklų lenktynėse, šokdami prisirišę su virve arba dirbdami
greitosios pagalbos vairuotojais). Nuolatinė kova su nematomais
demonais vargina, todėl žmonės tampa prislėgti, išsekinti ir
pavargę.
Jeigu traumos fragmentai kartojasi, streso hormonai įrėžia
šiuos atsiminimus dar giliau. Paprastai kasdieniai įvykiai vis
 106

mažiau traukia žmogaus dėmesį. Nesugebėdamas įsigilinti, kas

vyksta už jų, jis nebegali gyventi visaverčio gyvenimo, vis sunkiau
pajunta paprasto gyvenimo džiaugsmus ir sunkumus, sudėtingiau
susikoncentruoja į vykdomas užduotis. Nesidžiaugdamas
dabartiniu gyvenimu, žmogus išlieka įkalintas praeityje.
Sužadintos reakcijos tampa matomos įvairiausiais būdais.
Veteranai gali sureaguoti į menkiausią signalą, pavyzdžiui,
užvažiavę ant kelio nelygumo ar matydami gatvėje žaidžiančius
vaikus, – tarsi jie būtų karo zonoje. Jie iškart išsigąsta, o tada
įsiunta arba apstulbsta. Žmonės, vaikystėje patyrę lytinį
išnaudojimą, gali nuslopinti savo seksualumą ir pajusti didžiulę
gėdą, kai juos sujaudina pojūčiai ar vaizdai, primenantys jų patirtą
priekabiavimą, net jeigu šie pojūčiai – natūralūs malonumai, susiję
su konkrečiomis kūno dalimis. Jeigu išgyvenusieji traumą verčiami
aptarinėti savo išgyvenimus, vienam jų gali padidėti kraujospūdis,
o kitam prasidėti migreniniai galvos skausmai. Gali būti tokių, kurie
emociškai užsidarys savyje ir nejus jokių akivaizdžių pokyčių.
Tačiau laboratorijoje mes be problemų užfiksuojame jų
besidaužančias širdis ir po kūnus klajojančius streso hormonus.
Šios reakcijos yra nelogiškos ir iš esmės nepasiduoda žmonių
kontrolei. Intensyvūs ir sunkiai suvaldomi potraukiai bei emocijos
veda žmones iš proto ir verčia jaustis taip, tarsi jie nepriklausytų
žmonių rasei. Būdami visiškai apatiški savo vaikų gimtadienio
vakarėliuose ar nejusdami jokių emocijų dėl mylimų žmonių
mirties, šie nelaimingieji jaučiasi lyg pabaisos. Dėl to
dominuojančiu jausmu tampa gėda, o pagrindiniu rūpesčiu – tiesos
slėpimas.
Šie žmonės dažniausiai nežino apie savo susvetimėjimo
priežastis. Būtent čia pradeda veikti terapija – išeities taške po
truputį pradedamos justi traumos sukeltos emocijos, t. y. ugdomas
žmogaus gebėjimas stebėti save patį realiuoju laiku. Tačiau
 107

svarbiausias aspektas yra tas, kad pasikeitė pavojaus suvokimo

sistema, esanti smegenyse, ir žmonių fizines reakcijas diktuoja
praeities pėdsakai.
Trauma, kuri prasidėjo „kažkur ten“, dabar vyksta jų nuosavo
kūno kovos lauke, ir dažniausiai nesant jokio loginio ryšio tarp to,
kas įvyko tada, ir kas vyksta dabar viduje. Iššūkis – ne kaip išmokti
susitaikyti su baisiais dalykais, kurie įvyko kadaise; iššūkis – kaip
išmokti valdyti savo vidinius pojūčius ir emocijas. Pajutimas,
įvardijimas ir identifikavimas to, kas vyksta viduje, – pirmasis
žingsnis į išgijimą.

KAI ,,DŪMŲ DETEKTORIUS“ VEIKIA PERNELYG

AKTYVIAI

Steno smegenų tomografinė nuotrauka rodo, kaip veikia jį užplūdę

atsiminimai. Būtent taip smegenyse atrodo atgijusi trauma:
apatiniame dešiniajame kampe šviesiai „deganti“ sritis, žemiau
kairėje pusėje – „užgesusi“ sritis ir keturios simetriškai aplink
centrą išsidėsčiusios baltos „skylės“ (tikriausiai iš Harvardo tyrimo,
apie kurį kalbėjome 3 skyriuje, atpažinsite „Šviečiantį“ migdolinį
kūną ir „užtemusias“ kairės pusės smegenis). Steno migdolinis
kūnas neskiria praeities nuo dabarties. Jis veikia taip, tarsi
skeneryje būtų įvykusi automobilio avarija, sužadindamas galingus
streso hormonus ir nervų sistemos reakcijas. Dėl pastarųjų Steną
išpylė prakaitas ir apėmė drebulys, širdis ėmė daužytis lyg pašėlusi
ir pakilo kraujospūdis: tai visiškai normalios ir galimai gyvybę
gelbstinčios reakcijos, kai į tavo automobilį įsirėžia sunkvežimis.
Žinoma, svarbu turėti veiksmingą dūmų detektorių – juk
nenorite, kad plieskiantis gaisras užkluptų jus netikėtai. Bet jeigu
kaskart, užuodę dūmus, nepaprastai susijaudinsite, bus negerai.
 108

Taip, jums reikia pastebėti, jeigu kas nors nepritaria jums, tačiau
jeigu jūsų migdolinis kūnas „perlenks lazdą“, galite pradėti
chroniškai baimintis, kad žmonės jūsų nemėgsta, arba jums gali
atrodyti, kad jie rezga planus, kaip jums pakenkti.

Atsiminimų vaizdas smegenyse atliekant fMRT. Atkreipkite dėmesį į tai,

kad dešiniojoje pusėje yra gerokai daugiau aktyvių sričių negu kairiojoje.
 109

KAI „LAIKININKAS“ PAMIRŠTA LAIKĄ

Po nelaimės Stenas ir Utė tapo labai jautrūs ir dirglūs. Tikriausiai

taip nutiko dėl to, kad jų prieškaktinė smegenų žievė stengėsi
išlaikyti kontrolę streso akivaizdoje. Steno atsiminimai paskatino
gerokai ekstremalesnę reakciją.
Dvi baltos sritys smegenų priekyje (nuotraukos viršuje) - tai
dešinės ir kairės pusės dorsolateralinė prieškaktinė smegenų
žievė. Kai šios sritys „išjungiamos“, žmonės praranda laiko pojūtį
ir „užstringa“ akimirkoje, laiko prasme nebesuvokdami praeities,
dabarties ar ateities.
Su psichiniu traumos apdorojimu yra susijusios dvi smegenų
sistemos: viena analizuoja emocinį intensyvumą, kita – kontekstą.
Emocinį intensyvumą nustato „dūmų detektorius“ – migdolinis
kūnas, ir jo atsvaras – „sargybos bokštas“ – medialinė prieškaktinė
smegenų žievė. Kontekstą ir prasmę nustato sistema, kurią sudaro
dorsolateralinė prieškaktinė smegenų žievė ir hipokampas.
Dorsolateralinė prieškaktinė smegenų žievė yra priekinių smegenų
šone, o medialinė prieškaktinė smegenų žievė – viduryje.
Vidurinėje smegenų linijoje esantys dariniai analizuoja jūsų
vidinius potyrius, o šonuose esantys dariniai – jūsų santykį su
aplinka.
Dorsolateralinė prieškaktinė smegenų žievė parodo, kaip
mūsų dabartinė patirtis siejasi su praeitimi ir kokią įtaką ji gali turėti
ateičiai, taigi apie ją reikėtų galvoti kaip apie smegenų „laikininką“
(laikrodį). Žinojimas, kad viskas, kas nutiktų, turi pabaigą ir
anksčiau ar vėliau pasibaigs, suteikia jėgų ištverti daugiau ar
mažiau visus išgyvenimus. Teisingas ir priešingas teiginys:
situacija tampa nepakeliama, jeigu ji atrodo begalinė. Daugelis
mūsų iš savo liūdnos patirties žino, kad baisų sielvartą dažniausiai
lydi jausmas, jog ši bloga būsena tęsis amžinai, ir kad mes niekada
 110

neįveiksime praradimo skausmo. Trauma yra aukščiausio lygio

potyris, apibūdinamas žodžiais „tai truks amžinai“.
Steno smegenų nuotrauka parodo, kodėl žmonės atsigauna
nuo traumos tik tada, kai trauminio įvykio metu „išjungtos“
smegenų sritys (o būtent todėl šį įvykį smegenys pirmiausia
užfiksavo kaip traumą) vėl iki galo „įsijungia“. Terapinio gydymo
metu reikia lankytis praeityje tol, kol, kalbant biologiniais terminais,
žmonės tvirtai įaugs į dabartį ir jausis kuo ramesni, saugesni ir kuo
tvirčiau stovintys ant žemės („tvirtai stovėti ant žemės“ reiškia
jausti ant kėdės padėtą savo užpakalį, matyti pro langą
besiveržiančią šviesą, jausti tempimą blauzdose ir girdėti, kaip
vėjas už lango šiurena medžio lapus). Būdami įsitvirtinę dabartyje,
jūs, prisiminę traumą, suprasite, kad baisių įvykių vieta – praeityje.
Kad taip atsitiktų, smegenų „sargybos bokštas“, „virėjas“ ir
„laikininkas“ turi veikti nepriekaištingai. Terapija nepadės, kol
žmonės bus tempiami atgal į praeitį.

KAI „IŠSIJUNGIA“ GUMBURAS

Vėl pažvelkite į Steno atsiminimų nuotrauką. Pamatysite dar dvi

baltas „skyles“ apatinėje smegenų pusėje. Tai jo dešinysis ir
kairysis gumburas – dariniai, kurie „užtemo“ atsiminimų bangos
metu, kaip ir pirminės traumos akimirką. Kaip jau minėjau,
gumburas atlieka „virėjo“ vaidmenį – jis yra ryšio retransliatorius,
gaudantis pojūčius, kurie ateina per ausis, akis, odą, ir sudedantis
juos į „sriubą“ – mūsų autobiografinę atmintį. Gumburo
funkcionavimo sutrikimas paaiškina, kodėl žmogus traumą
prisimena pirmiausia ne kaip istoriją, pasakojimą, kuris turi pradžią,
vidurį ir pabaigą, bet kaip pavienius, nesusijusius jutiminius
pėdsakus: vaizdus, garsus ir fizinius pojūčius, kuriuos lydi stiprios
emocijos – dažniausiai siaubas ir bejėgiškumo jausmas.
 111

Įprastinėmis aplinkybėmis gumburas taip pat atlieka filtro arba

„sargo“ funkciją. Dėl to jis yra pagrindinis dėmesio, koncentracijos
ir naujo mokymosi – visko, kam trauma kelia pavojų, – darinys. Kai
jūs sėdite ir skaitote šią knygą, galbūt fone girdite muziką arba
gatvėje ūžiančias mašinas, o gal jaučiate maudžiantį alkio jausmą
skrandyje, kuris praneša, kad laikas užkąsti. Jeigu gebate
nesiblaškydami toliau skaityti, vadinasi, jūsų gumburas padeda
jums atskirti juntamą informaciją, kuri yra jums aktuali, nuo tos, į
kurią galite ramiai nekreipti dėmesio. 19 skyriuje, skirtame
nerviniam grįžtamajam ryšiui aptarti, papasakosiu apie keletą
testų, kuriuos naudojame norėdami nustatyti, ar gerai veikia ši
apsaugos sistema, taip pat apie tai, kokiais būdais galima ją
sustiprinti.
Žmonių, sergančių PTSS, „šliuzo vartai“ yra plačiai atverti.
Neturėdami filtro, jie nuolat patiria jutiminę perkrovą. Stengdamiesi
susidoroti su ja, jie mėgina „išsijungti“ ir susiaurina savo regėjimo
lauką bei tampa pernelyg susikoncentravę. Jeigu negali „išsijungti“
natūraliai, jie gali pradėti vartoti narkotikus ar alkoholį, kad šie
padėtų užblokuoti pasaulį. Situacijos tragiškumas tas, kad
„išsijungimo“ kaina apima ir džiaugsmo bei malonumo šaltinių
išfiltravimą.

DEPERSONALIZACIJA: ATSISKYRIMAS NUO SAVĘS

Dabar pažvelkime, ką skeneryje išgyveno Utė. Ne visi žmonės į

traumą reaguoja vienodai, bet šiuo atveju skirtumas ypač
stulbinantis, nes Utė sėdėjo sutraiškytoje mašinoje šalia Steno. Ji
sureagavo į traumos scenarijų tiesiog apmirdama: jos protas
užgeso, ir beveik kiekviena smegenų sritis rodė gerokai
sumažėjusį aktyvumą. Jos pulsas nepadažnėjo, o kraujospūdis
 112

nepadidėjo. Į klausimą, ką jautė skenavimo proceso metu, ji

atsakė: „Jaučiau tai, ką ir per avariją, – nejaučiau nieko.“
Kalbant medicininiais terminais, Utės reakcija vadinasi
depersonalizacija. Visi, kurie dirba su traumuotais vyrais,
moterimis ar vaikais, anksčiau ar vėliau susiduria su jų tuščiais
žvilgsniais ir išsiblaškiusiais protais – išorine biologinio sąstingio
reakcijos išraiška. Depersonalizacija – tai vienas iš stambiausių
traumos sukeltos disociacijos simptomų. Stano atsiminimai buvo
susiję su jo nesėkmingomis pastangomis ištrūkti iš sumaitoto
automobilio – visi atsieti, fragmentiški pojūčiai ir emocijos, apie
kurias užsiminė scenarijus, atidundėjo į dabartį. Tačiau Utė, užuot
mėginusi ištrūkti, atsiejo savo baimę ir nejuto nieko.
Depersonalizacijos atvejus savo kabinete regiu nuolat, kai
pacientai abejingai pasakoja baisias istorijas. Iš kambario
išgaruoja visa energija, ir man reikia milžiniškų pastangų dėmesiui
palaikyti. Bedvasis pacientas priverčia dirbti gerokai sunkiau,
norint išlaikyti terapijos veikimą, ir aš ne kartą mintyse meldžiau,
kad ta valanda praeitų kuo greičiau.
Pamatęs Utės smegenų nuotrauką, pradėjau „užgesusiems“
pacientams taikyti visiškai kitokį metodą. Akivaizdu, kad tada, kai
išsijungusi beveik kiekviena smegenų sritis, jie negali mąstyti, giliai
jausti, atsiminti ar suvokti, kas vyksta. Tradicinė pokalbių terapija
tokiomis aplinkybėmis visiškai nepadeda.
Utės atveju buvo galima atspėti, kodėl jos reakcija buvo visiškai
kitokia negu Steno. Ji naudojosi tokia išlikimo strategija, kokios jos
smegenys išmoko dar vaikystėje, susidūrus su griežtu motinos
auklėjimu. Utės tėvas mirė, kai jai buvo devyneri. Nuo tada jos
motina tapo pikta, pagiežinga ir ją nuolat žemindavo. Kažkuriuo
momentu Utė suprato, kad tą akimirką, kai motina ant jos
šaukdavo, ji turėjo „užtemdyti“ savo protą. Po trisdešimt penkerių
 113

metų, kai Utė atsidūrė įkalinta sulamdytoje mašinoje, jos

smegenys savaime įsijungė į tą patį išlikimo režimą – ji prisivertė
išnykti.

Užgesimas (disociacija), rodantis reakciją į priminimą apie buvusią

traumą. Šiuo atveju beveik visų smegenų sričių aktyvumas yra gerokai
sumažėjęs, todėl sutrinka mąstymas, dėmesio sutelkimas ir orientacija.

Tokiems žmonėms kaip Utė iššūkis – tapti budriems ir

susidomėjusiems. Tai sunki, bet neišvengiama užduotis, jeigu jie
nori susigrąžinti savo gyvenimus (Utė susigrąžino savąjį – ji parašė
knygą apie savo išgyvenimus ir ėmė leisti populiarų žurnalą Mental
Fitness). Štai čia tampa labai svarbus „iš apačios į viršų“ požiūris į
terapiją. Tikslas – pakeisti paciento fiziologiją, jo ar jos santykį su
 114

fiziniais pojūčiais. Traumų centre mes dirbame su tokiais

pagrindiniais rodikliais kaip pulsas ir kvėpavimo modeliai.
Padedame pacientams sužadinti ir pastebėti fizinius pojūčius,
tapšnodami per akupresūros taškus (vad. taškinis masažas).
Kitiems žmonėms puikių rezultatų duoda ritminė terapija:
paplūdimio kamuolio mėtymas, šokinėjimas ant pilateso kamuolio,
grojimas mušamaisiais instrumentais ar šokis pagal muziką.
Emocinis sąstingis, arba apatija, – kita medalio pusė, kalbant
apie PTSS. Daugelis neišgijusių traumos aukų pradeda taip, kaip
Stenas, – nuo sprogdinančių atsiminimų bangų, o vėliau gyvenime
tampa visiškai apatiški viskam, kas vyksta aplinkui. Nors
pakartotinis traumos išgyvenimas yra dramatiškas, gąsdinantis ir
galimai savižudiškas veiksmas, bet atsiribojimas nuo gyvenimo
ilgainiui gali būti dar žalingesnis. Tai ypač didelė problema, kalbant
apie traumuotus vaikus. Rodantys savo emocijas vaikai sulaukia
dėmesio, o apatiški, bejausmiai, „užgesę“ vaikai niekam nekelia
problemų ir yra paliekami likimo valiai, po truputį prarasdami savo
ateitį.

KAIP IŠMOKTI GYVENTI ČIA IR DABAR

Traumos gydymo iššūkis – ne tik susitvarkyti su praeitimi, bet netgi

daugiau – pagerinti kasdienių potyrių kokybę. Viena priežastis, dėl
ko su trauma susiję atsiminimai dominuoja PTSS atvejais, yra ta,
kad žmogui nepaprastai sunku pasijusti iš tiesų gyvu čia ir dabar.
Jeigu negalite visa širdimi ir protu būti čia, tada keliaujate į tas
vietas, kuriose jautėtės esąs gyvas, net jeigu tos vietos kupinos
siaubo ir sielvarto.
Daug potrauminio streso gydymo metodų orientuojasi į
pacientų jautrumo praeičiai sumažinimą tikintis, kad pakartotinis
 115

poveikis jų traumoms numalšins emocinius protrūkius ir atsiminimų

bangas. Esu įsitikinęs, kad tokie metodai yra pagrįsti klaidingu
supratimu apie tai, kas vyksta trauminio streso metu. Mes visi
privalome padėti pacientams gyventi visavertį ir saugų gyvenimą
čia ir dabar. Norėdami tai padaryti, turime atgaivinti tas smegenų
sritis ar darinius, kuriuos pribloškiantis traumos poveikis nuslopino
ar apskritai „išjungė“. Jautrumo sumažinimas gal ir gali susilpninti
jūsų reakcijas, bet jeigu jūs negalėsite džiaugtis tokiais
paprasčiausiais kasdieniais dalykais kaip pasivaikščiojimas,
maisto gaminimas ar žaidimas su savo vaikais, gyvenimas praeis
pro šalį.
 116

5 SKYRIUS
KŪNO IR SMEGENŲ RYŠIAI

Gyvenimas – tai ritmas. Mes vibruojame, mūsų širdys varinėja

kraują. Mes esame ritmo mašina - štai kas mes tokie.
- Mickey Heart

872 metais, jau baigdamas savo profesinę veiklą, Charlesas

1 Darwinas paskelbė veikalą Žmogaus ir gyvūnų emocijų
išraiška (angl. The Expression of the Emotions in Man and
Animals). Iki šiol visos svarbiausios mokslinės diskusijos apie
Darwino teorijas buvo susijusios su jo darbais Rūšių atsiradimas
(angl. On the Origin of Species) (1859 m.) ir Žmogaus nusileidimas
(angl. The Descent of Man) (1871 m.). Tačiau Žmogaus ir gyvūnų
emocijų išraiška pasirodė esantis nepaprastai išsamus veikalas,
parodantis emocinio gyvenimo pagrindus, kuriame pateikiama
daugybė pastebėjimų ir epizodų, sukauptų dešimtmečius trukusio
tyrimo metu, taip pat asmeninio pobūdžio pasakojimai apie
Darwino vaikus ir naminius gyvūnus. Ši knyga tapo išskirtiniu įvykiu
knygų iliustracijų srityje, nes buvo viena iš pirmųjų knygų,
iliustruotų nuotraukomis (fotografija buvo sąlyginai nauja
technologija ir, kaip ir dauguma mokslininkų, Darwinas norėjo
pasinaudoti naujausiais technologiniais būdais savo mintims
išsakyti). Ši knyga spausdinama ir šiandien – skaitytojams
 117

siūlomas puikus leidimas, kuriam įžangą ir komentarus parašė

šiuolaikinis emocijų tyrimo srities pionierius Paulas Ekmanas.
Darwinas pradeda savo pasakojimą atkreipdamas dėmesį į
fizinę sandarą, bendrą visiems žinduoliams, tarp jų ir žmonėms –
plaučius, inkstus, smegenis, virškinimo sistemą ir lytinius organus
– visus organus, kurie palaiko ir pratęsia gyvybę. Nors daug
mokslininkų šiandien apkaltintų Darwiną antropomorfizmu,
Darwinas solidarizuojasi su gyvūnų gynėjais, pareikšdamas:
„Žmogus ir aukštesnieji gyvūnai [...] [taip pat] turi bendrų instinktų.
Visi turi tokius pačius jausmus, intuiciją, pojūčius, stiprius
potraukius, švelnumą ir jausmus, ir netgi sudėtingesnius jausmus,
pavyzdžiui, pavydą, įtarimą, mėgdžiojimą, dėkingumą ir
didžiadvasiškumą“. Jis pastebi, kad mes, žmonės, turime kai
kuriuos fizinius gyvūnų emocijų požymius. Pojūtis, kai iš baimės
ant sprando pasišiaušia plaukai, arba noras „iššiepti“ dantis labai
įpykus – tai ilgo evoliucinio proceso liekanos.
Darwino manymu, žinduolių emocijų priežastys glūdi
biologijoje: emocijos yra nepakeičiamas motyvacijos pradėti veikti
šaltinis. Emocijos (iš lotynų kalbos emovere - judėjimas, veikimas)
suteikia formą ir kryptį viskam, ką mes darome, ir pirmiausia jos
išreiškiamos veido ir kūno raumenų „kalba“. Šie veido ir fiziniai
judesiai praneša kitiems apie mūsų dvasinę būseną ir ketinimus:
piktos išraiškos ir grėsmingos pozos įspėja, kad geriau pasitraukti.
Liūdesys pritraukia rūpestį, globą ir dėmesį. Baimė rodo
bejėgiškumą arba praneša mums apie pavojų.
Mes instinktyviai mėginame perprasti dinamiką tarp dviejų
žmonių tiesiog pagal jų rodomą įtampą ar atsipalaidavimą, jų
pozas ir balso intonaciją, jų besikeičiančias veido išraiškas.
Pasižiūrėkite filmą jums nesuprantama kalba, ir vis tiek galėsite
nuspėti santykių tarp veikėjų kokybę. Dažnai tokiu pat būdu galime
perprasti ir kitus žinduolius (beždžiones, šunis, arklius).
 118

„Kai žmogus pašiepia kitą ar šiurkščiai kažką atrėžia, ar pasirodęs iltinis

dantis – lygiai toks pats, kaip žvėries iltis, yra skirtas jo pašnekovui?“ –
Charlesas Darwinas, 1872 m.

Toliau Darwinas pastebi, kad pagrindinis emocijų tikslas –

sužadinti judėjimą, kuris atkurs organizmo saugumą ir fizinę
pusiausvyrą. Štai ką jis rašo apie būsenos, kurią šiandien
vadiname PTSS, kilmę:
Elgesys, kuriuo stengiamasi išvengti pavojaus ar nuo jo
pabėgti, aiškiai pasikeitė: dabar kiekvienas organizmas ėmė
konkuruoti, kuriam geriau pavyks išlikti. Tačiau pernelyg užsitęsęs
mėginimo pabėgti nuo pavojaus ar jo išvengti veiksmas reiškia,
kad gyvūnas atsiduria nepalankioje padėtyje, kai kalbame apie
sėkmingą rūšių išsaugojimą, kuris reikalauja, kad gyvūnai
daugintųsi; o dauginimasis savo ruožtu priklauso nuo maitinimosi,
pastogės susiradimo ir poravimosi veiksmų – visko, kas yra
pavojaus vengimo ir pabėgimo nuo jo atvirkštiniai dydžiai.
Kitaip tariant, jeigu organizmas „įstringa“ išlikimo režime, visa
jo energija skiriama kovai su nematomais priešais. Tada jau
nebelieka vietos jausmams puoselėti, rūpintis ir mylėti. Mums,
žmonėms, tai reiškia, kad tol, kol protas ginasi nuo nematomų
užpuolikų, tol mūsų glaudžiausiems ryšiams gresia pavojus – ir ne
 119

tik jiems, bet ir mūsų gebėjimui įsivaizduoti, planuoti, žaisti, mokytis

ir atkreipti dėmesį į kitų žmonių poreikius.
Darwinas taip pat rašė apie kūno ir smegenų ryšius, kuriuos
tebetyrinėjame ir šiandien. Intensyvios emocijos susijusios ne tik
su protu, bet ir su viduriais bei širdimi: „Širdis, viduriai ir smegenys
artimai bendrauja per pneumogastrinį nervą – svarbiausią nervą,
susijusį su emocijų išreiškimu ir valdymu, kurį turi ir gyvūnai, ir
žmonės. Kai protas stipriai susijaudinęs, jis iškart paveikia vidaus
organų būklę, taigi susijaudinimo metu bus juntama stipri
tarpusavio sąveika ir reakcija tarp šių dviejų svarbiausių kūno
organų.“
Pirmą kartą pamatęs šią pastraipą, perskaičiau ją dar kartą,
jausdamas augantį jaudulį. Juk sukrečiančias emocijas mes
išgyvename taip, tarsi viskas viduje būtų sukaustyta, o širdis plyštų
iš skausmo. Tol, kol emocijos fiksuojamos pirmiausia galvoje, tol
pavyksta išlaikyti kontrolę, bet jausmas, kurį sukelia užgulta krūtinė
ar smūgis į paširdžius, yra nepakeliamas. Padarytume viską, kad
šie vidiniai pojūčiai išnyktų – nesvarbu, ar reikėtų desperatiškai
kabintis į kitą žmogų, ar nuslopinti jautrumą narkotikais arba
alkoholiu, ar prispausti prie odos peilį, kad nenumalšinamos
emocijos virstų apčiuopiamais pojūčiais. Kiek psichikos problemų,
pradedant priklausomybe nuo narkotikų ar vaistų ir baigiant save
žalojančiais veiksmais, sukelia pastangos įveikti mūsų emocijų
keliamą fizinį skausmą? Jeigu Darwinas buvo teisus, norint surasti
sprendimą, reikia surasti būdus, kaip padėti žmonėms pertvarkyti
savo vidinę sensorinę terpę.
Vakarų mokslas iki šiol, galima sakyti, nekreipė dėmesio į šį
dvipusį ryšį tarp kūno ir proto, nors daugelyje kitų pasaulio šalių jis
ilgą laiką buvo tradicinių gydymo metodikų pagrindas, ypač Indijoje
ir Kinijoje. Šiandien jis keičia mūsų supratimą apie traumą ir
išgijimą.
 120

LANGAS Į NERVŲ SISTEMĄ

Visus mažyčius ženklus, kuriuos instinktyviai užfiksuojame

kalbėdamiesi – raumenų virptelėjimą ir įtampą kito žmogaus veide,
akių judesius ir vyzdžių išsiplėtimą, balso tono aukštį ir kalbėjimo
greitį, taip pat mūsų vidinės terpės pokyčius – seilių išsiskyrimą,
rijimą, kvėpavimą ir širdies ritmą, – jungia viena reguliavimo
sistema. Viską sukuria sinchronija tarp dviejų autonominių nervų
sistemos (ANS) atšakų: simpatinės nervų sistemos, kuri veikia
tarsi kūno akceleratorius, ir parasimpatinės nervų sistemos, kuri
atlieka jos stabdžių funkciją. Tai yra tie „atvirkštiniai dydžiai“, apie
kuriuos kalbėjo Darwinas. Veikdamos kartu, jos atlieka labai
svarbų vaidmenį kontroliuodamos kūno energijos srautą: viena –
pasiruošusi išeikvoti, kita – išsaugoti.
Simpatinė nervų sistema (SNS) atsako už emocinį
susijaudinimą, įskaitant „kovok arba bėk“ reakciją (Darwinas ją
vadina „pabėgimu nuo pavojaus ar jo išvengimu“). Beveik prieš du
tūkstančius metų romėnų gydytojas terapeutas Galenas ją
pavadino „simpatine“, nes pastebėjo, kad ji veikia su emocijomis
(sympathos). SNS varo kraują į raumenis, kad kūnas kuo greičiau
suveiktų, iš dalies sužadindama adrenalino liaukas, kad šios
išskirtų adrenaliną, paspartinsiantį pulsą ir padidinsiantį
kraujospūdį.
Antroji ANS atšaka yra parasimpatinė („nukreipta prieš
emocijas“) nervų sistema (PNS), palaikanti tokias savisaugos
funkcijas kaip virškinimas ir žaizdų gijimas. Ji sužadina
acetilcholino išsiskyrimą, kuris sustabdo susijaudinimą,
sulėtindamas širdies plakimą, atpalaiduodamas raumenis ir
sugrąžindamas kvėpavimą į įprastą režimą. Kaip pastebėjo
Darwinas, „maitinimosi, pastogės susiradimo ir poravimosi
veiksmai“ priklauso nuo PNS.
 121

Jūs pats galite labai paprastai išbandyti, kaip veikia šios abi
sistemos. Kai giliai įkvepiate, įjungiate SNS. Išsiskyrusio
adrenalino pliūpsnis priverčia greičiau plakti jūsų širdį – dabar
aišku, kodėl daugelis sportininkų prieš varžybas kelis kartus
trumpai, giliai įkvepia. Iškvėpimas įjungia PNS, kuri sulėtina širdies
plakimą. Jeigu lankote jogos ar meditacijos užsiėmimus,
instruktorius tikriausiai paragins jus skirti ypatingą dėmesį
iškvėpimui, nes gilūs, ilgi įkvėpimai padeda jums nusiraminti.
Kvėpuodami mes nuolat tai paspartiname, tai sulėtiname širdies
plakimą, ir būtent dėl to intervalas tarp dviejų paskesnių širdies
dūžių niekada nebūna tiksliai toks pats. Šios sistemos lankstumą
iliustruoja rodiklis, kuris vadinasi širdies ritmo kaita (ŠRK). Geroji
ŠRK – kuo didesnis nepastovumas, tuo geriau – vadinasi, jūsų
emocinio susijaudinimo sistemos stabdžiai ir akceleratorius veikia
nepriekaištingai ir subalansuotai. Įgijus priemonę ŠRK matuoti,
mums pavyko pasiekti puikių laimėjimų, taigi 16 skyriuje
papasakosiu, kaip galima panaudoti ŠRK potrauminio streso
sutrikimui gydyti.

NERVINIS MEILĖS KODAS?

1994 metais Stephenas Porgesas, kuris tuo metu, kai pradėjome

ŠRK tyrimus, dirbo Merilando universiteto tyrėju, o dabar dirba
Šiaurės Karolinos universitete, pristatė daugiašakio nervo klajoklio
teoriją, pagrįstą Darwino pastebėjimais ir papildytą 140 metų
laikotarpio moksliniais atradimais apie šias pirmąsias įžvalgas
(daugiašakis nervas klajoklis – tai Darwino aprašyto
pneumogastrinio nervo – nervo klajoklio – atšakos, kurios
išsišakojusios į daugelį organų, įskaitant smegenis, plaučius, širdį,
skrandį ir žarnyną). Daugiašakio nervo klajoklio teorija leido mums
giliau suprasti saugumo ir pavojaus biologiją, remiantis vos
 122

apčiuopiama sąveika tarp mūsų kūnų intuityvių pojūčių ir mus

supančių žmonių balsų bei veidų. Ši teorija paaiškino, kodėl
malonus veidas ar raminantis balso tonas gali neatpažįstamai
pakeisti mūsų pajautimo būdą. Ji atskleidė, kodėl žinojimas, kad
mus mato ir girdi mums gyvenime svarbūs žmonės, gali priversti
jaustis ramiai ir saugiai, ir kodėl tada, kai mus ignoruoja ar
nepastebi, mes galime pratrūkti pykčiu arba išgyventi psichinį
kolapsą. Teorija padėjo suprasti, kodėl kryptingas, palankus
nusiteikimas kito atžvilgiu gali ištraukti mus iš neorganizuotos ir
kupinos baimių būsenos.
Trumpiau tariant, Porgeso teorija privertė mus pažvelgti toliau
negu „kovok arba bėk“ padariniai ir socialinius santykius padaryti
mūsų supratimo apie traumą alfa ir omega. Ši teorija taip pat
pasiūlė naujus gydymo metodus, kuriuose pagrindinis dėmesys
buvo skiriamas tam, kaip stiprinti kūno sistemos gebėjimą
reguliuoti emocinį susijaudinimą.
Žmonės stulbinančiai jaučia net pačius menkiausius šalia
esančių žmonių (ir gyvūnų) emocinius svyravimus. Vos kilstelėtas
antakis, raukšlelės apie akis, lūpų išlenkimas ir kaklo palinkimo
kampas praneša mums, ar pašnekovas jaučiasi patogiai, ar įtariai,
ar jis atsipalaidavęs, ar išsigandęs. Mūsų veidrodiniai neuronai
fiksuoja savo vidinius potyrius, o kūnai viduje prisitaiko prie to, ką
mes pastebime. Lygiai taip pat mūsų veido raumenys pasako
kitiems, ar esame ramūs, ar susijaudinę, ar mūsų širdis daužosi,
ar plaka įprastu ritmu, taip pat ar mes pasiruošę pulti juos, ar
sprukti į šalį. Iš kito žmogaus gavę žinią „Tu su manimi saugus“,
mes atsipalaiduojame. Jeigu mūsų santykiai sėkmingi, pažvelgę į
kitų veidus ir akis, mes jaučiamės lepinami, palaikomi ir atsigavę.
Mūsų kultūra moko mus orientuotis į asmeninį unikalumą,
tačiau, žvelgiant giliau, vargiai ar būtų galima laikyti mus
individualiais organizmais. Mūsų smegenys sudėliotos taip, kad
 123

padėtų gyventi kaip genties nariams. Esame tos genties dalis, net
kai būname patys savimi, klausomės muzikos (kurią sukūrė kiti
žmonės), stebime per televiziją krepšinio rungtynes (kai žaidėjai
bėga ir pašoka, įsitempia mūsų pačių raumenys) arba ruošdami
pardavimo rodiklių skaičiuoklę posėdžiui (numatydami savo
viršininko reakcijas). Didžioji dalis mūsų energijos yra skirta
bendrauti su kitais.
Jeigu pažvelgsime plačiau, o ne tik į konkrečių simptomų,
kurie sukelia patvirtintas psichiatrines diagnozes, sąrašą,
pamatysime, kad beveik visos psichinės kančios yra susijusios
arba su sunkumais užmezgant veiksmingus ir pasitenkinimą
teikiančius santykius, arba su sunkumais reguliuojant emocinį
susijaudinimą (kaip tuo atveju, kai žmogus supyksta, užsisklendžia
savyje, pernelyg susijaudina ar visiškai sutrinka). Dažniausiai tai
būna abiejų derinys. Standartinės medicinos pastangos pamėginti
atrasti tinkamus vaistus, kuriais būtų galima išgydyti konkretų
„sutrikimą“, paprastai nukreipia mūsų dėmesį kitur ir neleidžia
pamatyti, kaip egzistuojančios problemos trikdo mūsų, genties
narių, gyvenimą.

SAUGUMAS IR TARPUSAVIO SĄVEIKA

Prieš keletą metų išgirdau, kaip žymus Harvardo vaikų

psichologijos profesorius emeritas Jerome'as Kaganas pasakė
Dalai Lamai, kad kiekvienam žiaurumo veiksmui šiame pasaulyje
lyg atoveiksmis egzistuoja šimtai mažyčių geranoriškumo išraiškų,
gerų darbų bei ryšių. Jo išvada: „Būti geranoriškam, o ne
piktavališkam, tikėtina, yra nuoširdi mūsų rūšies savybė.“
Galėjimas jaustis saugiai su kitais žmonėmis yra turbūt vienintelis
svarbiausias psichikos sveikatos aspektas: saugūs ryšiai turi
didžiulės įtakos prasmingam ir pasitenkinimą teikiančiam
 124

gyvenimui. Daugybė tyrimų visame pasaulyje, aiškinantis reakciją

į nelaimes ir katastrofas, parodė, kad socialinė parama yra
galingiausia apsauga nuo naikinančio streso ir traumos poveikio.
Socialinė parama – tai ne tas pats, kas paprasčiausias
buvimas tarp kitų. Svarbiausias dalykas yra tarpusavio sąveika,
arba abipusiškumas. Vadinasi, žinome, jog aplinkiniai mus
teisingai girdi ir mato, ir jaučiame, kad esame kažkieno mintyse ir
širdyje. Kad mūsų fiziologinės funkcijos nurimtų, išgytų ar augtų,
mums reikalingas intuityvus saugumo jausmas. Joks gydytojas
neišrašys recepto draugystei ir meilei, nes šios vertybės –
sudėtingos ir sunkiai užsitarnaujamos. Jums nereikia turėti su
traumomis susijusios patirties, kad nepažįstamų žmonių vakarėlyje
jaustumėtės drovus ar net apimtas panikos, tačiau trauma gali
paversti visą pasaulį ateivių sambūriu.
Daug traumuotų žmonių pastebi, kad nuolat nepataiko „koja
kojon“ su juos supančiais žmonėmis. Kai kurie atranda ramybę
grupėse, kuriose kartu su panašią patirtį turinčiaisiais vėl ir vėl
pasakoja apie kovas, kuriose dalyvavo, išlieja skausmą, sukeltą
išžaginimo ar kankinimo traumų. Visą dėmesį sutelkus į kitų
išgyventas traumų istorijas, deginantis atsiskyrimo jausmas šiek
tiek atslūgsta, tačiau dažniausiai tam tenka paaukoti savo
individualius skirtumus, nes nariai gali pritapti tik tuo atveju, jeigu
paklūsta bendroms elgesio normoms.
Atsiskyręs ir atsidūręs siauro rato aukų grupėje, žmogus
pradeda žiūrėti į kitus geriausiu atveju kaip į pašaliečius, o
blogiausiu – kaip į keliančius pavojų žmones, ir tai galiausiai
baigiasi dar didesniu susvetimėjimu. Gaujos, kraštutinės politinės
partijos ir religinės sektos gali suteikti paguodos, bet vargu ar
prisidės prie psichikos lankstumo, kurio reikia norint atvirai priimti
gyvenimo pasiūlymus. Be to, jos negali išlaisvinti savo narių iš
 125

patirtų traumų. Sėkmingi ir efektyvūs žmonės sugeba suprasti kitų

individualius skirtumus ir įvertinti žmogiškumą.
Per pastaruosius du dešimtmečius plačiai paplito nuomonė,
kad jeigu suaugusieji ar vaikai yra pernelyg baikštūs ar užsisklendę
savyje ir negali priimti paguodos iš žmonių, jiems gali padėti ryšiai
su kitais žinduoliais. Draugystė su šunimis, žirgais ir netgi delfinais
yra ne tokia sudėtinga ir garantuoja reikiamą saugumo jausmą. Kai
kurios traumuotų pacientų grupės dabar ypač aktyviai gydomos
pasitelkiant šunis ir žirgus.

TRYS SAUGUMO LYGIAI

Po traumos į pasaulį reaguojama su kitokia nervų sistema, kuri

visiškai kitaip suvokia riziką ir saugumą. Porgesas sugalvojo
terminą „(neuro)suvokimas“, kuriuo apibūdinamas gebėjimas
įvertinti santykinį pavojų ir saugumą konkretaus žmogaus
aplinkoje. Kai mėginame padėti žmonėms, kurių (neuro)suvokimas
pažeistas, sunkiausia surasti būdą jų fiziologijai atkurti, kad jų
išlikimo mechanizmai nustotų veikę prieš juos pačius. Vadinasi,
turime padėti jiems tinkamai sureaguoti į pavojų ir, dar daugiau,
atkurti gebėjimą pajusti saugumą, atsipalaidavimą ir teisingą
tarpusavio sąveiką.
Man teko labai smulkiai išklausinėti ir gydyti šešis žmones,
kurie išgyveno lėktuvų katastrofas. Du iš jų sakė, kad avarijos metu
prarado sąmonę. Nors jie nenukentėjo fiziškai, bet buvo
sugniuždyti psichologiškai. Du keleivius apėmė panika, ir tokios
paklaikusios būsenos jie išliko dar kurį laiką pradėjus gydymą.
Likusieji du išliko ramūs, nepraradę blaivaus proto, ir padėjo
evakuoti bendrakeleivius iš degančių lėktuvo nuolaužų. Panašių
reakcijų sulaukiau iš patyrusiųjų išžaginimus, automobilių avarijas
 126

ir kankinimus. Pirmesniame skyriuje matėme visiškai skirtingas

Steno ir Utės reakcijas į pakartotinai išgyvenamą katastrofą
greitkelyje, kurią jie patyrė būdami šalia vienas kito. Kaip paaiškinti
tokį žmonių reakcijų į traumą spektrą, kai vieni nepraranda šalto
proto, o kiti tampa sugniuždyti ar paklaikę?
Atsakymą pateikia Porgeso teorija: autonominė nervų sistema
reguliuoja tris pagrindines fiziologines būkles. Saugumo lygis
lemia, kuri iš jų tam tikru metu bus sužadinta. Vos pajutę grėsmę,
mes instinktyviai siekiame pirmojo lygio – socializacijos. Iš
aplinkinių tikimės pagalbos, paramos ir paguodos. Jeigu niekas
neateina į pagalbą arba mes akimirksniu atsiduriame pavojuje,
organizmas persiorientuoja į gerokai primityvesnį būdą išlikti:
„kovok arba bėk“. Mes arba kertame atgal užpuolikui, arba lekiame
į saugią vietą. O jeigu tai nepavyksta (mes negalime pasprukti,
esame prispausti ar įkalinti), organizmas stengiasi apsisaugoti
„išsijungdamas“ ir naudodamas kuo mažiau energijos. Mes
apmirštame, arba atsiduriame kolapso būsenoje.
Laikas pakalbėti apie daugiašakį nervą klajoklį. Trumpai
apibūdinsiu jo anatomiją, nes jis svarbus norint suprasti, kaip
žmonės susitvarko su trauma. Socializacijos sistema priklauso nuo
nervų, kurių galūnės išsišakojusios smegenų kamieno reguliavimo
centruose, pirmiausia nuo nervo klajoklio (kuris dar žinomas kaip
dešimtasis kaukolės nervas), kartu su besiribojančiais nervais,
kurie priverčia veikti veido, gerklės, vidurinės ausies, balso stygų
arba gerklų raumenis. Kai „paradui vadovauja“ pilvinis nervo
klajoklio kompleksas (PNK), mes šypsomės, kai mums šypsosi kiti,
linksime galvomis, kai norime išreikšti pritarimą, ir susiraukiame,
kai išgirstame draugus pasakojant apie savo nesėkmes. PNK taip
pat siunčia signalus į mūsų širdį ir plaučius, sulėtindamas širdies
ritmą ir pagilindamas kvėpavimą. Dėl to mes jaučiamės ramūs ir
atsipalaidavę, susikaupę arba maloniai susijaudinę.
 127

Daugiašakis nervas klajoklis. Nervas klajoklis (kurį Darwinas vadino

pneumogastriniu nervu) fiksuoja širdies dūžius ir „drugelių pilve“ pojūtį. Kai
žmogus sunerimsta, jo gerklė išdžiūsta, balsas pasidaro įtemptas, širdis
ima plakti greičiau, kvėpavimas padažnėja ir tampa paviršutiniškas.

Bet kokia grėsmė mūsų saugumui ar socialiniams ryšiams

sukelia pokyčius PNK dirginamose vietose. Kai nutinka kažkas
blogo, mes automatiškai parodome savo nusiminimą ir nerimą
veido išraiška bei balso intonacija, šie pokyčiai reiškia, kad
kviečiame aplinkinius mums padėti. Nesulaukę pagalbos,
 128

jaučiame didėjančią grėsmę, į kurią sureaguoja senosios limbinės

smegenys. Kontrolę perima simpatinė nervų sistema: ji paruošia
raumenis, širdį ir plaučius veiksmui „kovok arba bėk“. Mūsų kalba
pagreitėja, balsas pasidaro rėksmingesnis, širdis ima dažniau
plakti. Jeigu kambaryje yra šuo, jis pradės blaškytis ir urgzti,
užuosdamas suaktyvėjusį mūsų prakaito liaukų darbą.
Galiausiai, jeigu nėra išeities ir mes nieko negalime padaryti,
kad išvengtume to, kas neišvengiama, įsijungia paskutinė,
aukščiausio pavojaus signalo sistema – dorsalinis nervo klajoklio
kompleksas (DNK). Ši sistema veikia žemyn nuo diafragmos į
skrandį, inkstus ir žarnyną, nepaprastai sulėtindama metabolizmą
visame kūne. Širdis „nusirita į kulnus“, mes negalime kvėpuoti,
žarnyno veikla sustoja arba jis nevalingai išsituština. Tai yra
taškas, kuriame „atsijungiame“, patiriame kolapsą ir apmirštame iš
baimės.

Trys reakcijos į grėsmę

1. Socializacija: susijaudinusi beždžionė demonstruoja pavojaus signalą ir
prašo pagalbos. Veikia pilvinis nervo klajoklio kompleksas.
2. „Kovok arba bėk“: iššiepti dantys, veide matomas pyktis ir baimė. Veikia
simpatinė nervų sistema.
3. Kolapsas: kūnas išduoda pasidavimą ir atsitraukimą. Veikia dorsalinis
klajoklio nervo kompleksas.
 129

,,KOVOK ARBA BĖK“ PALYGINIMAS SU KOLAPSU

Kaip matėme Steno ir Utės smegenų kompiuterinėse nuotraukose,

trauma išreiškiama ne tik reakcija „kovok arba bėk“, bet taip pat
užsisklendimo savyje būsena, kai žmogus nebepajėgia egzistuoti
čia ir dabar. Kiekvienas reakcijos tipas yra susijęs su skirtingu
smegenų veiklos lygiu – su žinduolių „kovok arba bėk“ sistema,
kuri atlieka apsaugos funkciją ir neleidžia mums užsisklęsti savyje,
arba su roplių smegenimis, kurios sukelia kolapso būseną. Kuo
skiriasi šios dvi sistemos, galite pamatyti bet kurioje naminių
gyvūnų parduotuvėje. Kačiukai, šuniukai, pelės ir žiurkėnai
nepaliaujamai žaidžia, o kai pavargsta, jie visi kartu susiburia į
krūvą ir ilsisi. Gyvatės ir driežai, priešingai, nejudėdami guli narvo
kampe ir visiškai nereaguoja į aplinką. Toks nejudumo tipas,
sugeneruotas roplių smegenyse, yra būdingas daugeliui kadaise
traumas išgyvenusių žmonių – priešingai negu žinduolių panika ir
pyktis, dėl kurio pastaruoju metu vis daugiau išgyvenusiųjų
traumas išsigąsta patys ir išgąsdina kitus.
Beveik kiekvienas žinome, koks yra tas „kovok arba bėk“
jausmas: staigi grėsmė išprovokuoja stiprų impulsą judėti ir pulti.
Pavojus „išjungia“ mūsų socializacijos sistemą, susilpnina
reagavimą į žmogaus balsą ir sustiprina jautrumą bauginantiems
garsams. Tačiau yra daug žmonių, kuriems panika ir įsiūtis sukelia
priešingą reakciją: jie tarsi „išsijungia“ ir tampa pasauliui nebegyvi.
„Kovok arba bėk“ būsenos sužadinimas jau suteikia jiems
energijos. Štai kodėl tiek daug nuskriaustų ir traumuotų žmonių
tiesiog atgyja tikro pavojaus akivaizdoje, tačiau būna vangūs ir
apatiški sudėtingesnėse, bet objektyviai saugiose situacijose,
pavyzdžiui, gimtadienio vakarėliuose ar per šeimos pietus.
Kai kova arba pabėgimas negelbsti nuo pavojaus, griebiamės
paskutinės priemonės – „įjungiame“ roplių smegenis, kurios yra
 130

aukščiausio pavojaus signalo sistema. Ši sistema dažniausiai

suveikia tada, kai esame fiziškai sukaustyti, pavyzdžiui, užpuolikas
mus laiko prispaudęs, arba vaikas negali pasprukti nuo globėjo,
kurio labai bijo. Kolapsą ir nusišalinimo funkciją valdo DNK -
evoliucijos požiūriu seniausia parasimpatinės nervų sistemos
dalis, kuri yra susijusi su tokiais virškinimo sutrikimo simptomais
kaip viduriavimas ir pykinimas. Ji taip pat sulėtina širdį ir skatina
paviršutinišką kvėpavimą. Kai tik ši sistema perima kontrolę, kiti
žmonės, o ir mes patys, nustoja egzistavę. Pajautimo funkcija
nebeveikia, todėl mes netgi nesuvokiame fizinio skausmo.

KAIP MES TAPOME ŽMONĖMIS

Įžymiojoje Porgeso teorijoje sakoma, kad PNK atsirado žinduolių

kūnuose tam, kad prisitaikytų prie vis sudėtingesniu tampančio
socialinio gyvenimo. Visi žinduoliai, įskaitant ir žmones, buriasi
kartu, kad galėtų poruotis, auginti jauniklius, gintis nuo bendrų
priešų ir koordinuoti medžioklę bei maisto atsargų kaupimą. Kuo
efektyviau PNK sinchronizuoja simpatinės ir parasimpatinės nervų
sistemos veiklą, tuo geriau kiekvieno individo fiziologija
suderinama su kitų genties individų fiziologija.
Įsivaizduodami tokį PNK veikimo mechanizmą, galime geriau
suprasti, kaip tėvai natūraliai padeda vaikų savireguliacijai.
Naujagimiai nėra labai socialūs: didžiąją laiko dalį jie miega ir
prabunda tik tada, kai nori valgyti arba yra šlapi. Pamaitinti jie kurį
laiką neramiai žvalgosi aplink arba įdėmiai kažką apžiūrinėja,
tačiau greitai vėl užmiega, laikydamiesi savo vidinių ritmų.
Ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu jie praktiškai bejėgiai prieš
besikeičiančius simpatinės ir parasimpatinės nervų sistemos
„potvynius ir atoslūgius“, o viskam vadovauja roplių smegenys.
 131

Tačiau, bėgant laikui, žiūrėdami į juos meiliai guguojame,

šypsomės, „kvaksime“ ir taip besivystančiame PNK stimuliuojame
sinchronizaciją: toks mūsų elgesys padeda suderinti kūdikių
emocinio susijaudinimo sistemas su juos supančia aplinka. PNK
kontroliuoja žindymą, rijimą, veido išraiškas ir gerklų sukuriamus
garsus. Kai visos šios kūdikio funkcijos stimuliuojamos, jas lydi
malonumo ir saugumo jausmas, kuris padeda sukurti pagrindą
visam būsimam socialiniam elgesiui. Kadaise mano draugas Edas
Tronickas pasakė, kad smegenys yra kultūrinis organas - jas
formuoja patirtis.
Puikiai sutarti su kitais mūsų rūšies atstovais, padedant PNK,
– nepaprastai malonus jausmas. Šis jausmas prasideda kaip
suderintas mamos ir vaiko žaidimas, toliau tęsiasi puikių krepšinio
rungtynių ritmuose, sinchroniškuose tango judesiuose, chorinio
dainavimo harmonijoje, džiazo kompozicijoje ar kamerinės
muzikos kūrinyje – visa tai skatina gilų malonumo ir bendrumo
jausmą.
Kai ši sistema žlunga, galime kalbėti apie traumą: kai
maldaujate palikti jus gyvą, bet užpuolikas nekreipia į tai dėmesio;
kai esate išsigandęs vaikas, kuris guli lovoje ir girdi, kaip rėkia jūsų
motina, kai ją muša jos gyvenimo draugas; kai matote savo bičiulį,
prispaustą metalo gabalo, kurio niekaip neįstengiate pakelti; kai
norite nustumti į šoną jus tvirkinantį kunigą, bet bijote, kad būsite
nubaustas. Negalėjimas net pajudėti – pirminė daugelio traumų
priežastis. Kai taip nutinka, regis, kontrolę perima DNK: jūsų širdis
pradeda plakti lėčiau, kvėpavimas tampa paviršutiniškas ir jūs,
tarsi zombis, prarandate ryšį su savimi ir aplinka. Atsiskiriate nuo
visko, alpstate ir patiriate kolapsą.
 132

GINTI AR ATSIPALAIDUOTI?

Stephenas Porgesas padėjo man suprasti, kad natūrali žinduolių

būsena – visada išlikti šiek tiek budriam. Tačiau tam, kad jaustume
emocinį artumą su kitu žmogumi, privalome kartais laikinai
deaktyvuoti savo gynybinę sistemą. Norėdamos žaisti, poruotis ir
auklėti jaunimą, smegenys turi išjungti savo natūralų budrumą.
Daugelis traumuotų individų yra pernelyg budrūs, todėl negali
mėgautis paprastais, gyvenimo teikiamais džiaugsmais, o štai kita
dalis žmonių yra pernelyg apatiški ir nereaguoja į naujus potyrius
arba nepastebi tikro pavojaus ženklų. Kai sutrinka smegenų „dūmų
detektorių“ veikimas, žmonės nebėga, nors turėtų stengtis
pasprukti, ar nekovoja, nors turėtų gintis. Garsus tyrimas ACE
(angl. Adverse Childhood Experiences, liet. Nepalankios vaikystės
patirtys), apie kurį plačiau papasakosiu 9 skyriuje, parodė, kad
moterys, kurios vaikystėje buvo išnaudojamos ir ignoruojamos,
vėliau, kai suaugo, septynis kartus dažniau buvo prievartaujamos.
Moterys, kurios, būdamos mergaitės, matė, kaip jų motinas
skriausdavo partneriai, turi gerokai didesnę tikimybę tapti smurto
artimoje aplinkoje aukomis.
Daugelis žmonių jaučiasi saugūs tol, kol gali apriboti savo
socialinį kontaktą paviršutiniškais pokalbiais, bet faktinis fizinis
kontaktas jiems gali sukelti stiprias reakcijas. Tačiau, kaip pastebi
Porgesas, norint pasiekti ypatingo intymumo lygį – stipriai
apsikabinti, kartu miegoti ir mėgautis seksu, – reikia leisti žmogui
patirti nejudrumo būseną be baimės. Traumuotiems žmonėms
ypač sudėtinga atskirti, kada jie tikrai saugūs, ir gebėti įjungti savo
gynybines funkcijas vos atsidūrus pavojuje. Tam reikia patirties,
kuri atkurtų fizinio saugumo pojūtį. Prie šio klausimo mes daug
kartų grįšime tolesniuose skyriuose.
 133

NAUJAS POŽIŪRIS Į GYDYMĄ

Jeigu mums aišku, kad traumuoti vaikai ir suaugusieji „įstringa“

„kovok arba bėk“ būsenoje arba ilgam užsisklendžia savyje, galbūt
yra būdas, kaip galėtume deaktyvuoti tuos gynybinius manevrus,
kurie kadaise padėjo jiems išgyventi?
Yra talentingų žmonių, dirbančių su traumą išgyvenusiais
pacientais, kurie intuityviai žino, kaip tą padaryti. Štai Steve'as
Grossas Traumų centre išbandė žaidimų programą. Jis dažnai
vaikščiodavo aplink kliniką su ryškiu paplūdimio kamuoliu ir,
priimamajame pamatęs piktą ar apatišką vaiką, jam plačiai
nusišypsodavo. Retai kuris jam atsakydavo tuo pačiu. Truputį
vėliau jis sugrįždavo ir „netyčia“ numesdavo kamuolį netoli tos
vietos, kur sėdėjo vaikas. Pasilenkęs paimti kamuolio, Steve'as
lengvai stumteldavo jį link vaiko, o šis neryžtingai pastumdavo jį
atgal. Po truputį Steve'ui pavykdavo išprovokuoti vaikus pasimėtyti
kamuoliu, tad neilgai trukus ir Steve'o, ir vaikų veiduose šviesdavo
šypsenos.
Pradėjęs nuo paprastų, ritmiškai suderintų judesių, Steve'as
sukūrė mažą, saugią vietą, kurioje vėl pradėjo rastis socializacijos
sistema. Lygiai taip pat sunkias traumas išgyvenę žmonės galėtų
sulaukti geresnių rezultatų tiesiog padėdami sustatyti kėdes prieš
susirinkimą ar prisijungdami prie kitų, barbenančių muzikos ritmą į
kėdes, užuot sėdėję ant tų pačių kėdžių ir aptarinėję savo
gyvenimo nesėkmes.
Viena yra aišku: šaukimas ant žmogaus, kuris jau
nebekontroliuoja savo emocijų, gali baigtis sutrikdyta
savireguliacija. Taip, kaip jūsų šuo gūžiasi, jeigu ant jo šaukiate, ir
vizgina uodega, kai kalbate aukštu, dainingu balsu, mes, žmonės,
reaguojame į šaižius balsus su baime, pykčiu ar užsisklendimu
savyje, o į žaismingą toną – atvirumu ir atsipalaidavimu. Mes
 134

tiesiog nesugebame susilaikyti nesureagavę į šiuos saugumo ar

pavojaus indikatorius.
Gaila, bet mūsų mokymo sistema, kaip ir daugelis metodų,
kurie atvirai deklaruoja gydantys traumą, užuot pasitelkusi
kognityvinius protinius gebėjimus, yra linkusi aplenkti šią su
emocijomis ir dėmesio koncentravimu susijusią sistemą.
Nepaisant įrodytos pykčio, baimės ir nerimo įtakos gebėjimui
samprotauti, daug mokymo programų, prieš mėgindamos
paskatinti naujus mąstymo būdus, ir toliau ignoruoja poreikį
sužadinti smegenų saugos sistemą. Iš mokyklinių užsiėmimų
tvarkaraščio paskutiniai brauktini turėtų būti tokie dalykai kaip
choras, fizinis lavinimas, pertraukos ir kiti užsiėmimai, susiję su
judėjimu, žaidimu ir džiaugsmingomis akimirkomis. Kai vaikai
nusiteikę priešiškai, pasiruošę gintis, apatiški ar įpykę, svarbu
suprasti, kad toks „blogas elgesys“ tikriausiai atkartoja veiksmų
modelius, kurie atsirado bandant išsigelbėti iš rimtų pavojų, nors
jie nepaprastai liūdina arba atstumia.
Porgeso darbas turėjo didelės įtakos mums kartu su Traumų
centro kolegomis pasirenkant išnaudotų vaikų ir traumuotų
suaugusiųjų gydymo būdą. Tiesa ta, kad mes būtume sukūrę
terapinę jogos programą moterims, jeigu būtų paaiškėję, kad joga
neabejotinai padeda nuraminti moteris ir užmegzti ryšį su jų
atsiskyrusiais kūnais. Taip pat veikiausiai būtume eksperimentavę
su teatro programa Bostono miesto mokyklose, su karatė
programa išžaginimo aukoms, vadinama tiksliniu užpuolimo
modeliu, su žaidimo metodikomis ir kūno pajutimo būdais –
sensoriniu stimuliavimu, kurį dabar naudoja išgyvenusieji traumas
visame pasaulyje (visa tai ir dar daugiau aptarsiu 5 dalyje).
Bet daugiašakio nervo klajoklio teorija padėjo mums suprasti
ir paaiškinti, kodėl taip puikiai veikė visos absoliučiai kitokios,
netradicinės metodikos. Ji leido mums sąmoningai suderinti
 135

metodą „iš viršaus žemyn“ (sužadinant socializaciją) su metodu „iš

apačios aukštyn“ (nuraminant fizinę įtampą kūne). Tapome
atviresni kitų ilgaamžių, nemedicininių požiūrių į sveikatą
vertybėms, kurios ilgą laiką buvo praktikuojamos kitose, ne Vakarų
šalių, medicinose, pradedant kvėpavimo pratimais (pranajama) bei
monotonišku dainavimu ir baigiant karo menais, pavyzdžiui,
čigongu, būgnų mušamu ritmu ir grupiniu dainavimu bei šokiais.
Viskas priklauso nuo tarpusavio ritmų, intuityvaus suvokimo ir
bendravimo balso bei veido išraiškų, kurios padeda išeiti iš „kovok
arba bėk“ būsenos, pertvarkyti pavojaus suvokimą ir sustiprinti
gebėjimą užmegzti bei palaikyti santykius.
Kūnas mena viską: jeigu atsiminimai apie traumą įsirėžę giliai
viduje ir pasireiškia kaip širdį draskančios ir skrandį surakinančios
emocijos, autoimuninės sistemos sutrikimai, skeleto, raumenų
problemos, ir jeigu proto, smegenų ir vidaus organų ryšys yra
lengviausias kelias emocijoms sureguliuoti, tuomet mūsų
prielaidos apie terapinį gydymą turi iš esmės keistis.
 136

6 SKYRIUS
PRARASDAMI SAVO KŪNĄ,
PRARANDAME SAVE

Būkite kantrūs, galvodami apie savo širdyje neišspręstus

dalykus, ir pamėginkite pamėgti pačius klausimus... Išgyvenkite
juos dabar. Galbūt po truputį, nepastebimai ateis ta diena, kai
sužinosite atsakymą.
Raineris Marija Rilkė. Laiškai jaunam poetui

erė įėjo į mano kabinetą nuleistais pečiais, smakras beveik lietė

Š krūtinę. Mums dar nepradėjus kalbėtis, mačiau, kad jos kūnas
atspindi žvilgsnio į pasaulį baimę. Taip pat pastebėjau, kad jos
ilgos rankovės vos vos dengia ant dilbių esančius šašus.
Atsisėdusi ji šaižiu monotonišku balsu ištarė, kad nuolat draskosi
rankų ir krūtinės odą, kol ši pradeda kraujuoti.
Šerė papasakojo, kad jos mama buvo įsteigusi prieglaudos
namus, ir jų namuose susigrūdę glausdavosi ne mažiau kaip
penkiolika nepažįstamų, agresyvių, išsigandusių ir gąsdinančių
vaikų, kurie dingdavo taip pat netikėtai, kaip ir atsirasdavo. Šerė
užaugo besirūpindama šiais laikinais gyventojais, jausdama, kad
namuose nėra vietos jai ir jos poreikiams. „Žinau, kad buvau
nelaukiama“, – pasakė ji man. „Nežinau, kada pirmą kartą
supratau, bet apgalvojusi tai, ką man kalbėjo mama, pastebėjau
 137

tam tikrus ženklus. Ji man sakė: „Žinai, man atrodo, tau ne vieta
mūsų šeimoje. Turbūt jie sumaišė kūdikius.“ Šiuos žodžius ji
ištardavo su šypsena veide. Žinoma, žmonės gi dažnai apsimeta
juokaujantys, kai sako ką nors rimto.“
Per daugelį metų mūsų tyrimų komanda ne kartą įsitikino, kad
ilgalaikis emocinis smurtas ir ignoravimas gali būti toks pats
žudantis, kaip ir fizinis smurtas ar lytinis priekabiavimas. Šerė
pasirodė esanti gyvas šių išvadų pavyzdys: būti nematomam,
negirdimam ir neturėti nieko, kas suteiktų saugumo jausmą, yra
baisus dalykas bet kokiame amžiuje, bet ypač baisus mažiems
vaikams, kurie tebeieško savo vietos pasaulyje.
Šerė baigė koledžą, tuo metu dirbo nuobodų kanceliarinį
darbą, gyveno viena su savo katėmis ir neturėjo nė vieno artimo
draugo. Paklausta apie vyrus, atsakė, kad vieninteliai jos
„santykiai“ buvo su vyru, kuris pagrobė ją, dar koledžo studentę,
kai ji atostogavo Floridoje. Jis laikė ją nelaisvėje ir penkias dienas
iš eilės žagino. Šerė atsimena, kaip beveik visą laiką pragulėjo
susirietusi, siaubingai išsigandusi ir apmirusi, kol galiausiai
suvokė, kad reikia bėgti. Jai pavyko pasprukti tiesiog išėjus pro
duris, kol smurtautojas buvo vonioje. Šerė puolė skambinti motinai,
ketindama paprašyti pagalbos, tačiau ši neatsiliepė. Pagaliau
merginai namo grįžti padėjo smurto artimoje aplinkoje prieglaudos
darbuotojai.
Šerė pasakė pradėjusi draskytis odą, nes šis įprotis padėjo jai
bent truputį išsivaduoti iš apatijos. Fiziniai pojūčiai leido suprasti,
kad ji gyva, bet ją užplūdo didžiulis gėdos jausmas, nes mergina
suprato, kad tapo priklausoma nuo šių veiksmų, tačiau negalėjo
sustoti. Iki manęs ji konsultavosi su daugeliu psichikos sveikatos
specialistų, kurie kaskart puldavo ją klausinėti apie „savižudišką
elgesį“. Vienas psichoterapeutas atsisakė gydyti Šerę tol, kol ji
prižadės daugiau nežaloti savęs, ir priverstinai paguldė ją į
 138

ligoninę. Tačiau iš savo patyrimo žinau, kad pacientai, kurie

pjaustosi ar draskosi odą, kaip Šerė, retai kada ryžtasi savižudybei
– jie vieninteliu jiems žinomu būdu tiesiog mėgina pasijusti geriau.
Daugeliui žmonių sunku tai suprasti. Kaip jau minėjau
pirmesniame skyriuje, populiariausia reakcija į baimę – ieškoti
patinkančių ir patikimų žmonių, kad jie mums padėtų ir suteiktų
drąsos judėti toliau. Taip pat galime nusiraminti užsiimdami fizine
veikla, pavyzdžiui, važiuodami dviračiu arba eidami į sporto klubą.
Pradėjome suprasti apie šiuos savo jausmų reguliavimo būdus nuo
tos akimirkos, kai kažkas mus pamaitino, kai buvome alkani,
užklojo, kai buvome sušalę, ar priglaudę glostė mūsų galvą, kai
buvome sužeisti ar išsigandę.
Bet jeigu niekas niekada nepažvelgė į jus kupinomis meilės
akimis, jeigu niekieno veido nenušvietė plati šypsena vos išvydus
jus, jeigu niekas neatskubėjo jums į pagalbą (o vietoj to pasakė
„Nežliumbk, nes kai įkrėsiu tau, dar ne taip verksi“), tada jums
reikia atrasti kitus būdus, kaip pasirūpinti savimi. Tikėtina, kad
pamėginsite eksperimentuoti su bet kuo, kas suteiktų tam tikrą
palengvėjimą – narkotikais, alkoholiu, persivalgymu ar
pjaustymusi.
Nors Šerė visada pareigingai atvykdavo pas mane paskirtu
laiku ir labai nuoširdžiai atsakinėjo į mano klausimus, jutau, kad
tarp mūsų neužsimezgė gyvas ryšys, be kurio neįmanomas
terapijos efektyvumas. Sunerimęs dėl Šerės apatijos ir įtampos,
pasiūliau jai nuvykti pas Lizą - masažo terapeutę, su kuria dirbau
anksčiau. Pirmojo vizito metu Liza paguldė Šerę ant masažo stalo,
tada nuėjo prie kojūgalio ir švelniai suėmė Šerės pėdas. Gulėdama
užmerktomis akimis, mergina staiga puolė į paniką: „Kur jūs?“ Ji
kažkokiu būdu pametė Lizą iš savo suvokimo lauko, nors ši buvo
čia pat ir laikė rankas ant Šerės pėdų.
 139

Šerė buvo viena iš pirmųjų pacientų, parodžiusių man, koks

ekstremalus gali būti atsiskyrimas nuo kūno, kurį patiria tiek daug
traumas ir ignoravimą išgyvenusių žmonių. Supratau, kad
sutelktos į supratimą ir įžvalgas mano profesinės žinios iš esmės
nėra orientuotos į gyvo, kvėpuojančio kūno, kuris yra mūsų
savasties pagrindas, svarbą. Šerė žinojo, kad odos draskymasis
yra destruktyvus dalykas ir kad jis susijęs su motinos
demonstruotu ignoravimu jos atžvilgiu, bet net ir supratus, kur slypi
impulso šaltinis, Šerei nepavyko jo suvaldyti.

KAI PRARANDAME SAVO KŪNĄ

Vos sužinojęs apie tai, nepaprastai nustebau pamatęs, kiek daug

mano pacientų pasakė, kad nejunta tam tikrų savo kūno vietų.
Kartais paprašydavau užsimerkti ir pasakyti, ką įdėjau į jų ištiestas
rankas. Ar tai būdavo automobilio rakteliai, ar dvidešimt penkių
centų moneta, ar konservų atidarytuvas, jie dažniausiai
neatspėdavo, ką laiko rankose, - sensoriniai pojūčiai tiesiog
neveikė.
Papasakojau apie tai savo draugui Alexanderiui McFarlane’ui
iš Australijos. Jis taip pat buvo pastebėjęs šį reiškinį. Savo
laboratorijoje Adelaidėje jis mėgino rasti atsakymą į klausimą: kaip
mes, net nepažvelgę, žinome, kad laikome rankose automobilio
raktelius? Norint atpažinti daiktą delne, reikia pajusti jo formą,
svorį, temperatūrą, tekstūrą ir padėtį. Kiekvienas iš šių skirtingų
jutiminių potyrių yra perduodamas į skirtingą smegenų dalį, o
smegenys po to turi integruoti visus potyrius į vieną suvokimą.
McFarlane'as pamatė, kad žmonėms, kenčiantiems nuo PTSS,
dažnai sunku sugeneruoti bendrą vaizdą.
 140

Kai mūsų pojūčiai prislopsta, mes nebegalime visko aiškiai

suvokti. Straipsnyje „Kas yra emocija?“ (1884) Amerikos
psichologijos tėvas Williamas Jamesas aprašė neįtikėtiną atvejį
apie „sensorinį nejautrumą“, kurį nustatė pasikalbėjęs su viena
moterimi. Ji pasakojo: „Aš neturiu jokių žmogiškų pojūčių. Mane
supa viskas, kas gali suteikti laimingą ir malonų gyvenimą, bet aš
noriu gebėti pati mėgautis ir jausti... Kiekvienas mano pojūtis,
kiekviena mano savasties dalelė, regis, yra atskirta nuo manęs ir
nebegali suteikti man jokių jausmų; atrodo, kad šis negalėjimas
atsiranda dėl tuštumos, kurią jaučiu galvoje, ir dėl sumažėjusio
viso mano kūno paviršiaus jautrumo, nes, atrodo, niekada iš tikrųjų
nepasiekiu daiktų, kuriuos bandau paliesti. Visa tai būtų nevertas
dėmesio dalykas, tačiau jo rezultatas yra bauginantis – jis neleidžia
man patirti kitokio pobūdžio jausmų ir malonumų, nors aš noriu ir
trokštu jų. Dėl to mano gyvenimas virsta nesuprantama kankyne.“
Tokia reakcija į traumą suponuoja svarbų klausimą: kaip
traumas išgyvenę žmonės gali išmokti sujungti paprastus
jutiminius potyrius į visumą, kad galėtų gyventi natūralioje jausmų
tėkmėje, jaustųsi saugūs savo kūne ir jaustų visas kūno dalis?

KAIP MES SUPRANTAME, KAD ESAME GYVI?

Daugelis ankstyvųjų smegenovaizdos tyrimų su traumas

išgyvenusiais žmonėmis buvo tokie, kokius matėme 3 skyriuje:
daugiausia dėmesio buvo skiriama subjektų reakcijai į konkrečius
traumą primenančius veiksnius. Tada, 2004-aisiais, mano kolegė
Rutha Lanius, kuri skenavo Steno ir Utės Lorencų smegenis, iškėlė
naują klausimą: kas atsitinka išgyvenusiųjų traumą smegenyse,
kai jie nebegalvoja apie praeitį? Jos tyrimai apie tuščia eiga
dirbančias smegenis, vadinamąjį „numatytosios būsenos tinklą“
 141

(NBT), atvėrė visiškai naują lapą mėginant suprasti, kaip trauma

paveikia savimonę, konkrečiau – sensorinę savimonę.
Dr. Lanius pakvietė šešiolika „normalių“ kanadiečių, kurie
turėjo tiesiog pagulėti smegenų skeneryje, apie nieką konkrečiai
negalvodami. Tai nelengva užduotis: jeigu mes nemiegame, mūsų
smegenys dirba. Tačiau ji paprašė dalyvių sutelkti visą dėmesį į
kvėpavimą ir pasistengti kuo labiau „išvalyti“ protą. Tada ji
pakartojo tą patį eksperimentą su aštuoniolika žmonių, kurie
vaikystėje ilgą laiką buvo smarkiai skriaudžiami.
Ką veikia jūsų smegenys, kai jūs apie nieką konkrečiai
negalvojate? Paaiškėjo, kad jūs nukreipiate dėmesį į save:
numatytoji būsena sužadina smegenų sritis, kurios dirba išvien,
kurdamos „savojo aš“ jausmą.
Kai Rutha peržiūrėjo „normalių“ dalyvių skenerio nuotraukas,
ji pamatė sužadintas NBT sritis, kurias buvo aprašę ankstesni
tyrėjai. Pavadinčiau tai savimonės mohauku [Mohaukai - labai
karinga, viena iš irokėzų sąjungai priklausiusių indėnų genčių]. Su
mūsų savimone yra susijusios viduriniosios linijos smegenų
struktūros, pradedant dešinėje pusėje virš akių, toliau keliaujant
per smegenų centrą į pakaušį. Didžiausia šviesi sritis pakaušinėje
smegenų dalyje yra galinė juostinė smegenų žievė, sukurianti fizinį
jausmą, kur mes esame – tai tarsi mūsų vidinis GPS. Ji tvirtai
susieta su medialine prieškaktine žieve (MPKŽ) – „sargybos
bokštu“, kurį aptariau 4 skyriuje (šios sąsajos skenerio
nuotraukose nematyti, nes fMRT negali jos nustatyti). Ji taip pat
susijusi su smegenų sritimis, kurios registruoja iš likusios kūno
dalies ateinančius pojūčius: sala, kuri pertransliuoja signalus iš
vidaus organų į emocinius centrus, momeninėmis skiltimis,
apibendrinančiomis jutiminę informaciją, ir priekine juostine žieve,
kuri koordinuoja emocijas ir mąstymą. Be visų šių smegenų sričių
nebūtų sąmonės ir suvokimo.
 142

„Savojo aš“ nustatymas. Savimonės mohaukas. Prasideda nuo

smegenų priekio (dešinėje pusėje). Jį sudaro žiedinė prieškaktinė žievė,
medialinė prieškaktinė žievė, priekinė juostinė žievė, galinė juostinė žievė
ir sala. Žmonių, kadaise išgyvenusių traumas, smegenyse šių sričių
aktyvumas gerokai sumažėjęs, todėl smegenims sunku registruoti vidines
būsenas ir vertinti, ar gaunama informacija yra aktuali šiam žmogui.
 143

Kontrastas su aštuoniolikos sergančių lėtiniu PTSS ir

gyvenime patyrusių baisias traumas žmonių skenerio
nuotraukomis buvo stulbinantis. Smegenys nerodė beveik jokio
aktyvumo savastį jaučiančiose srityse: MPŽK, priekinė juostinė
žievė, momeninė žievė apskritai neužsižiebė. Vienintelė sritis, kuri
rodė šiokį tokį aktyvumą, buvo galinė juostinė žievė, atsakinga už
bazinį orientavimąsi erdvėje.
Tokie rezultatai turėjo vienintelį paaiškinimą: reaguodami į
pačią traumą ir mėgindami įveikti vėliau atsiradusią baimę, šie
pacientai išmoko „išjungti“ tas smegenų sritis, kurios perduoda
vidinius jausmus ir emocijas, lydinčias ir apibrėžiančias baimę ir
siaubą. Vis dėlto kasdieniame gyvenime tos pačios smegenų sritys
atsako už viso spektro emocijų ir pojūčių, sudarančių mūsų
savimonės pagrindą, kas mes tokie, suvokimą ir viso to
registravimą. Tai, ką matėme čia, buvo tragiškas prisitaikymas:
mėgindami nuslopinti baisius pojūčius, šie žmonės atbukino
gebėjimą jausti gyvenimo pilnatvę.
Dingęs medialinės prieškaktinės žievės aktyvumas paaiškina,
kodėl tiek daug traumuotų žmonių praranda tikslo ir krypties
jausmą. Kaskart nustebdavau, kai pacientai paklausdavo manęs
patarimo dėl pačių paprasčiausių dalykų, bet dažniausiai jo
netaikydavo. Dabar suprantu, kad jų pačių vidinė tikrovė buvo
sutrikdyta. Kaip šie žmonės gali priimti sprendimus ar įgyvendinti
kokį nors veiksmų planą, jeigu jie nesugeba suprasti, ko nori, ar,
tiksliau, ką mėgina pasakyti jų kūne gimstantys pojūčiai – visų
emocijų pagrindas?
Vaikystėje traumas išgyvenusių žmonių savimonės
neturėjimas kartais būna toks aiškus, kad jie nesugeba atpažinti
savęs veidrodyje. Smegenų nuotraukos rodo, kad tai nėra
paprasčiausio neatidumo rezultatas: struktūros, kurios atsako už
 144

savęs pažinimą, gali būti išvestos iš rikiuotės kartu su struktūromis,

kurios susijusios su savais potyriais.
Kai Rutha Lanius parodė man tyrimą, prisiminiau frazę iš savo
klasikinio aukštojo išsilavinimo. Sakoma, kad matematikas
Archimedas, mokydamas apie sverto jėgą, pasakė: „Duokite man
atramos tašką, ir aš pajudinsiu pasaulį.“ Arba kaip apie tai pasakė
garsus XX amžiaus gydytojas neuropatologas Moshé
Feldenkraisas: „Negali daryti to, ko nori, kol nesužinosi, ką darai.“
Išvados aiškios: norėdami jaustis čia ir dabar, turite žinoti, kur
esate, ir suvokti, kas su jumis vyksta. Jeigu savęs pajautimo
sistema sugenda, turime rasti būdų jai sureguliuoti iš naujo.

SAVĘS PAJUTIMO SISTEMA

Buvo nuostabu matyti, kiek daug Šerei davė masažo terapija. Ji

tapo labiau atsipalaidavusi ir drąsesnė kasdieniame gyvenime,
taip pat ėmė laisviau ir atviriau bendrauti su manimi. Ji sąžiningai
įsitraukė į terapinį gydymą ir domėjosi savo elgesiu, mintimis bei
jausmais. Ji nustojo draskytis odą, o kai atėjo vasara, ėmė leisti
vakarus sėdėdama atvirame prieangyje ir plepėdama su
kaimynais. Ji netgi pradėjo giedoti bažnyčios chore – tai buvo puiki
grupinės sinchronijos pajutimo priemonė.
Būtent tuo metu nedideliame inovatyvių mokslinių tyrimų
centre „Think tank“, kurį įkūrė Harvardo psichologijos
departamento vadovas Danas Schacteris, susitikau Antonio
Damasio. Damasio ne viename moksliniame straipsnyje ir savo
knygose aiškino apie santykius tarp kūno būsenų, emocijų ir
išlikimo. Neurologą, kuris gydė šimtus žmonių su įvairiausiais
smegenų pažeidimais, sužavėjo ir patraukė sąmoningumo ir
smegenų sričių, be kurių neįmanoma suprasti, ką žmogus jaučia,
 145

identifikavimo klausimai. Jis visą savo mokslinę veiklą paskyrė

tyrinėjimams, kas atsako už mūsų „savojo aš“ potyrius. Mano
nuomone, knyga The Feeling of What Happens (liet. Jausmas apie
tai, kas nutinka) yra jo svarbiausia knyga, kurią perskaičius man
tarsi atsivėrė akys. Damasio pradeda nurodydamas didelį skirtumą
tarp mūsų savasties jausmo ir mūsų kūnų jutiminio gyvenimo. Jis
poetiškai aiškina, kad „kartais naudojame savo protą ne atrasti
faktams, bet jiems paslėpti...” Vienas iš dalykų, ką ši priedanga
slepia ypač veiksmingai, yra kūnas – mūsų pačių kūnas. Turiu
galvoje jo vidų. Tarsi šydas, užmestas ant odos, kad apsaugotų jos
kuklumą, priedanga dalinai išima iš proto vidines kūno būsenas –
tas, iš kurių susideda gyvenimo tėkmė, kūnui kiekvieną dieną
klaidžiojant gyvenimo kelionėje.
Toliau jis aprašo, kaip ši „priedanga“ gali pasitarnauti mums,
sudarydama sąlygas dalyvauti sprendžiant neatidėliotinas išorinio
pasaulio problemas. Tačiau tai turi savo kainą: „Regis, ji neleidžia
mums pajusti to, ką mes vadiname savastimi, – galimų šaknų ir
prigimties.“ Remdamasis šimtmečio senumo Williamo Jameso
darbu, Damasio įrodinėja, kad mūsų savimonės pagrindą sudaro
fiziniai pojūčiai, kurie perduoda vidines kūno būsenas:
Pirmapradžiai jausmai perteikia tiesioginius, žmogaus gyvo
kūno patiriamus išgyvenimus, kurie yra bežodžiai, nepagražinti ir
susiję su ne kuo kitu, o grynu egzistavimu. Šie pirmapradžiai
jausmai įvairiausiais aspektais atspindi dabartinę kūno būseną [...]
ir visą spektrą – nuo malonumo iki skausmo. Tikėtina, kad šie
jausmai atsiranda smegenų kamiene, o ne smegenų žievėje. Visi
emocijų pajautimai – tai sudėtingos muzikinės pirmapradžių
jausmų variacijos.
Mūsų jutiminis pasaulis susiformuoja dar iki gimimo. Gimdoje
jaučiame, kaip vaisiaus vandenys glosto mūsų odą, girdime
silpnus tekančio kraujo ir virškinamojo trakto garsus, judame ir
 146

ritinėjamės pagal mamos judesius. Gimus fiziniai pojūčiai nulemia

mūsų santykį su savimi ir aplinka. Pradedame savo būtį nuo
drėgmės, alkio, sotumo ir mieguistumo pojūčių. Nesuprantamų
garsų ir vaizdų kakofonija užgriūva dar nepaliestą mūsų nervų
sistemą. Net po to, kai tampame sąmoningi ir išmokstame kalbėti,
mūsų fizinė jutiminė sistema generuoja labai svarbų grįžtamąjį ryšį
apie kiekvienos minutės būseną. Jos nuolatinis gaudesys
perduoda informaciją apie mūsų vidaus organų ir veido raumenų,
liemens, galūnių pokyčius, pranešdamas apie skausmą ir
komfortą, taip pat apie tokius akstinus kaip alkis ir lytinis
susijaudinimas. Viskas, kas vyksta aplink mus, veikia mūsų fizinius
pojūčius. Pamatę pažįstamą, išgirdę tam tikrus garsus – muzikos
kūrinį, sireną, pajutę temperatūros pasikeitimą, mes pakeičiame
savo dėmesio sutelkimą ir, net nesuvokdami to, planuojame
tolesnes mintis ir veiksmus.
Kaip matėme, smegenų darbas – nuolat stebėti ir vertinti, kas
vyksta mumyse ir aplink mus. Šiuos vertinimus perduoda
cheminiai pranešimai per kraujotakos sistemą ir elektriniai
pranešimai per nervų sistemą, sukeldami vos juntamus arba,
priešingai, didžiulius pasikeitimus visame kūne ir smegenyse. Šie
pokyčiai dažniausiai vyksta nesąmoningai ir nesuvokiant:
požievinės smegenų sritys nepaprastai veiksmingai reguliuoja
mūsų kvėpavimą, širdies ritmą, virškinimą, hormonų išsiskyrimą ir
imuninę sistemą. Vis dėlto šios sistemos gali sutrikti, jeigu mus
užklumpa pavojus ar netgi jo nuojauta. Tai paaiškina faktą, kodėl
mokslininkai nustatė, kad traumuoti žmonės turi daug įvairiausių
fizinių problemų.
Mūsų sąmoningasis „aš“ taip pat atlieka svarbų vaidmenį
užtikrinant vidinę pusiausvyrą: kad mūsų kūnai išliktų saugūs,
turime užregistruoti fizinius pojūčius ir atitinkamai į juos reaguoti.
Pajutę, kad mums šalta, velkamės megztinį; išalkę ar užsisvajoję
 147

suprantame, kad sumažėjo cukraus kiekis kraujyje, todėl ieškome

kažko užkąsti; pajutę spaudimą šlapimo pūslėje, bėgame į tualetą.
Damasio pabrėžia, kad visi smegenų dariniai, registruojantys
foninius jutimus, yra išsidėstę netoli sričių, kurios kontroliuoja
pagrindines gyvybines funkcijas: kvėpavimą, apetitą, tuštinimąsi ir
miego bei atsibudimo ciklus. „Taip yra todėl, kad emocijų ir
dėmesio rodymo padariniai yra tiesiogiai susiję su svarbiausia
gyvybės valdymo individo viduje veikla. Neįmanoma valdyti
gyvybės ir išlaikyti homeostatinės pusiausvyros neturint duomenų
apie dabartinę individo kūno būseną.“ Damasio šias gyvybiškai
svarbias smegenų sritis vadina „pradine savastimi“, nes jos sukuria
„bežodį žinojimą“, kuris yra mūsų sąmoningos savasties jausmo
pagrindas.

„SAVASIS AŠ“ PAVOJUJE

2000-aisiais Damasio su kolegomis žymiausiame pasaulio

moksliniame leidinyje Science paskelbė straipsnį, kuriame buvo
aprašyta, kad pakartotinis stiprių neigiamų emocijų išgyvenimas
sukelia reikšmingus pokyčius smegenų srityse, į kurias atkeliauja
nervų signalai iš raumenų, žarnyno ir odos – iš tų zonų, kurios yra
svarbiausios reguliuojant pagrindines fizines funkcijas. Autorių
grupės pateiktos smegenų nuotraukos parodė, kad praeities
emocinių įvykių prisiminimai priverčia mus iš tikrųjų dar kartą
išgyventi vidinius pojūčius, kuriuos jautėme pirminio įvykio metu.
Kiekviena emocijų rūšis sukūrė vien tik jai būdingą modelį,
besiskiriantį nuo kitų. Pavyzdžiui, tam tikra smegenų kamieno dalis
buvo „aktyvi jaučiant liūdesį ir pyktį, bet ne laimę ar baimę“. Visos
šios smegenų sritys yra žemiau limbinės sistemos, kuriai
tradiciškai priskiriamos emocijos, tačiau mes pripažįstame jų
vaidmenį kaskart ištardami kurią nors iš šių frazių, reiškiančių
 148

stiprių emocijų ir kūno sąsają: „Man nuo tavęs bloga“, „Mano oda
pašiurpo, tai pamačius“, „Aš netekau žado“, „Mano širdis nusirito į
kulnus“, „Nuo jo man plaukai pasišiaušė“.
Kai žmonės susiduria su sunaikinimo grėsme, sukeliančia
didžiulį baimės jausmą, lydimą intensyvaus psichologinio
susijaudinimo, stipriai sužadinama pradinė savasties sistema,
glūdinti smegenų kamiene ir limbinėje sistemoje. Iš naujo
išgyvenantiems traumos potyrius žmonėms niekas nebesvarbu: jie
yra atsidūrę tarp gyvenimo ir mirties, o tokia būsena skatina baimę
ar aklą įniršį. Protas ir kūnas yra nuolatinio pasirengimo būsenoje,
tarsi jiems grėstų neišvengiamas pavojus. Šie žmonės krūpčioja
nuo menkiausio triukšmo ir jaučiasi sugniuždyti menkiausių
susierzinimų. Jų miegas nuolat trikdomas, o maistas dažniausiai
neteikia jokio jutiminio malonumo. Galiausiai tokia situacija gali
paskatinti pabandyti nuslopinti šiuos jausmus sąstingiu ir
atsiskyrimu.
Kaip žmonėms pavyksta atgauti kontrolę, kai jų gyvuliškos
smegenys, siekdamos išlikti gyvos, „užstringa“ kovos būsenoje?
Jeigu mūsų savijauta priklauso nuo to, kas vyksta kažkur giliai
mūsų gyvuliškose smegenyse, ir jeigu mūsų kūno pojūčiams
„diriguoja“ požievinės (pasąmonės) smegenų sritys, kokiu mastu
mes galime jas faktiškai kontroliuoti?

VEIKSNUMAS - SAVOJO GYVENIMO TURĖJIMAS

Veiksnumas, arba gebėjimas savarankiškai veikti, – techninis

terminas, apibūdinantis jausmą, reiškiantį atsakomybę už savo
gyvenimą: žinojimą, kur esi; suvokimą, kad gali pareikšti savo
nuomonę apie tai, kas vyksta; supratimą, kad gali kažkiek paveikti
susiklosčiusias aplinkybes. Veteranai, kurie savo kumščiais
 149

paženklino gipskartonio sieną klinikoje, viso labo mėgino apginti

savo veiksnumą – sukelti kažkokias pasekmes. Tačiau galiausiai
jie visai prarado savikontrolę, ir daugelis šių kadaise savimi
pasitikinčių vyrų tapo įkalinti įsiūčio pagautų veiksmų ir nejudrumo
cikle.
Veiksnumas prasideda nuo to, ką mokslininkai vadina
interocepcija (vidaus recepcija ar jutimu) – nuo mūsų suvokimo
apie subtilius sensorinius, pagrįstus fiziniais pojūčiais jausmus:
kuo geriau tai suvokiame, tuo daugiau turime galimybių kontroliuoti
savo gyvenimą. Žinojimas, ką jaučiame, yra pirmasis žingsnis
norint sužinoti, kodėl mes taip jaučiamės. Jeigu žinome apie
nuolatinius pokyčius, kurie vyksta mūsų viduje ir išorinėje
aplinkoje, galime sutelkti jėgas ir juos suvaldyti. Bet mes
negalėsime to padaryti tol, kol mūsų „sargybos bokštas“ –
medialinė prieškaktinė smegenų žievė – neišmoks stebėti, kas
vyksta mūsų viduje. Štai kodėl, gydant traumas, labai svarbu taikyti
sutelkties į išgyvenamą potyrį praktiką, kuri stiprina medialinę
prieškaktinę smegenų žievę.
Pažiūrėjęs nuostabų filmą Migruojantys paukščiai (angl.
March of the Penguins), pagalvojau apie kai kuriuos savo
pacientus. Pingvinai stoiški ir mieli paukščiai, tad nepaprastai
liūdna, kad nuo neatmenamų laikų jie krypuoja daugiau kaip šimtą
kilometrų nuo jūros, gilyn į sausumą, įveikdami neapsakomus
sunkumus, kad pasiektų savo poravimosi vietas, praranda
daugybę gyvybingų kiaušinių ir tada, išsekę nuo bado, vargais
negalais grįžta atgal prie jūros. Jeigu pingvinai turėtų mūsų
kaktines skiltis, jie pasinaudotų savo mažais plaukmenimis ir
pasistatytų iglu (Iglu - eskimų žiemos būstas, statomas iš suslėgto
sniego ar ledo blokų.), sukurtų geresnę darbo pasidalijimo sistemą
ir pertvarkytų maisto atsargas. Daug mano pacientų išgyveno
traumas tik pasitelkę nežmonišką drąsą ir atkaklumą, bet jie vėl
 150

susiduria su tomis pačiomis problemomis. Trauma „išjungė“ jų

vidinį kompasą ir pavogė vaizduotę, be kurios neįmanoma sukurti
kažką geresnio.
Neuromokslas, tyrinėjantis „savąjį aš“ ir veiksnumą, patvirtina
somatinės terapijos rūšis, kurias sukūrė mano draugai Peteris
Levine'as ir Patė Ogden. Plačiau apie jas ir apie kitus
sensomotorinius metodus papasakosiu penktojoje dalyje, tačiau,
trumpai tariant, jų tikslas yra trejopas:
• išgauti traumos užblokuotą ir „įšaldytą“ jutiminę informaciją;
• padėti pacientams susidraugauti su energija (o ne nuslopinti
ją), kurią spinduliuoja vidiniai potyriai;
• užbaigti fizinius savisaugos veiksmus, kuriems buvo
sukliudyta, kai pacientai pakliuvo į spąstus, buvo fiziškai
suvaržyti ar sustingo iš baimės.
Mūsų žarnyno pojūčiai praneša apie tai, kas yra saugu,
gyvybiškai būtina ar kelia grėsmę, net jeigu ir negalime tiksliai
paaiškinti, ką tiksliai jaučiame. Mūsų jutiminė vidinė aplinka nuolat
siunčia subtilius pranešimus apie organizmo poreikius. Žarnyno
pojūčiai taip pat padeda įvertinti, kas vyksta aplink mus. Jie įspėja,
kad besiartinantis vaikinas kelia šiurpą, bet taip pat praneša, kad
kambaryje, orientuotame į vakarų pusę ir apsuptame žydinčių
viendienių, mus apima ramybė ir giedruma. Jeigu jūsų ryšys su
vidiniais pojūčiais nekelia problemų, t. y., jeigu jūs galite šiais
pojūčiais pasitikėti, žinodami, kad jie suteikia jums tikslios
informacijos, tuomet jūs jausitės atsakingas už savo kūną,
jausmus ir savąjį „aš“.
Tačiau patyrę traumas žmonės savo kūne nuolat jaučiasi
nesaugiai: praeitis gyva, ji tūno ten, pavirtusi maudžiančiu vidiniu
diskomfortu. Šių žmonių kūnus nepertraukiamai atakuoja vidiniai
įspėjamieji ženklai, ir, norėdami kontroliuoti šiuos procesus, tokie
 151

žmonės meistriškai išmoksta nekreipti dėmesio į žarnyno pojūčius

ir neigti viską, kas dedasi jų viduje. Jie išmoksta slėptis nuo pačių
savęs.
Kuo labiau jie stengiasi nustumti į šalį ir ignoruoti vidinius
įspėjamuosius ženklus, tuo didesnė tikimybė, kad pastarieji perims
kontrolę, sukeldami sumišimą, painiavą ir gėdą. Žmonės, kurie
negali laiku pastebėti, kas vyksta viduje, tampa pažeidžiami ta
prasme, kad į bet kokį jutiminį pokytį reaguoja užsisklęsdami
savyje arba puldami į paniką – jie išsiugdo pačios baimės baimę.
Dabar jau mes žinome, kad panikos simptomai iš esmės
neišnyksta todėl, kad individai išsiugdo fizinių pojūčių, kurie
asocijuojasi su panikos priepuoliais, baimę. Panikos priepuolį gali
sukelti kažkas, kas žmogui atrodo nelogiška ir neprotinga, bet
pojūčio baimė įvaro visą kūną į kritinę padėtį. „Mirtinai išsigandau“
ir „Iš baimės net suakmenėjau“ (kolapsas ir emocinis sąstingis) –
šie posakiai labai tiksliai apibūdina baimę ir traumą. Šie pojūčiai –
vidinis traumos pagrindas. Baimės išgyvenimai atsiranda iš
primityvių reakcijų į grėsmę, kai žmogus kažkokiu būdu nebegalėjo
pabėgti. Žmonių gyvenimai bus laikomi įkaitais tol, kol pasikeis šie
vidiniai potyriai.
Kaina už kūno pranešimų ignoravimą ar iškraipymą yra tokia,
kad neįmanoma nustatyti, kas jums iš tiesų yra pavojinga ar
žalinga. Deja, ne ką geriau ir tai, jog neįmanoma nustatyti, kas
saugu ar naudinga. Savireguliacija priklauso nuo to, ar draugiški
jūsų santykiai su kūnu. Nesant jų, turite pasikliauti išoriniu
reguliavimu – vaistais, narkotikais, pavyzdžiui, alkoholiu, nuolatiniu
raminimu arba privalomu paklusimu kitų norams.
Daugelis mano pacientų reaguoja į stresą ne pastebėdami ir
įvardydami jį, bet patirdami migreninius galvos skausmus ar
astmos priepuolius. Štai pas ligonius ateinanti vidutinio amžiaus
 152

medicinos sesuo Sendė papasakojo man, kad, būdama maža,

jautėsi vieniša ir įbauginta, neprižiūrima savo alkoholikų tėvų. Šią
bėdą ji išsprendė demonstruodama nuolankumą visiems, nuo ko
būdavo priklausoma (įskaitant ir mane, savo psichoterapeutą). Vos
tik jos vyras leptelėdavo grubesnę pastabą, ją ištikdavo astmos
priepuolis. Kartą, kai ji pastebėjo, kad nebegali kvėpuoti, jau buvo
per vėlu griebtis nebeveiksmingo inhaliatoriaus – Sendė buvo
skubiai nugabenta į greitosios pagalbos skyrių.
Slopindami savo vidinį pagalbos šauksmą, nesustabdome
streso hormonų veiklos, sutelkiančios visą kūną kovai. Nors Sendė
išmoko nekreipti dėmesio į savo santykių problemas ir užblokuoti
fizinio streso signalus, jie pasireiškė tokiais simptomais, į kuriuos ji
jau nebegalėjo nekreipti dėmesio. Jos terapiniame gydyme
daugiausia dėmesio buvo skiriama ryšiui tarp fizinių pojūčių ir
emocijų identifikuoti. Be to, aš paraginau ją užsirašyti į kikbokso
treniruotes. Per trejus metus, kol buvo mano pacientė, jai nė karto
neprireikė greitosios pagalbos skyriaus paslaugų.
Somatiniai simptomai, neturintys nustatytų aiškių fizinių
priežasčių, reiškiasi ir traumas išgyvenusiems vaikams, ir
suaugusiesiems. Šie simptomai – tai lėtinis nugaros ir kaklo
skausmas, fibromialgija, migrena, virškinimo problemos,
spazminės gaubtinės žarnos ar dirgliosios žarnos sindromas,
lėtinis nuovargis ir kai kurios astmos formos. Traumuoti vaikai
penkiasdešimt kartų dažniau serga astma negu nepatyrę traumų
jų bendraamžiai. Tyrimai parodė, kad daug vaikų ir suaugusiųjų,
kurių astmos priepuoliai baigėsi mirtimi, iki priepuolių nežinojo, kad
turi kvėpavimo sutrikimų.
 153

ALEKSITIMIJA: KAI NĖRA ŽODŽIŲ JAUSMAMS

APIBŪDINTI

Aš turėjau našlę tetą, kurios gyvenime netrūko skausmingų traumų

ir kuri mūsų vaikams tapo garbės močiute. Ji dažnai lankydavosi
pas mus, ir kiekvienas jos apsilankymas būdavo pripildytas
kažkokios intensyvios veiklos – užuolaidų kabinimo, virtuvės
lentynų pertvarkymo, drabužių vaikams siuvimo, bet labai mažai
žodžių. Teta visada būdavo paslaugi, bet mums buvo sunku
suprasti, ką ji pati mėgo. Kartą vienos tokios kelių dienų viešnagės
metu, maloniai tarpusavyje pajuokavus ir išsakius nemažai
mandagumo pareiškimų, mūsų pokalbis nejaukiai sustojo. Man
teko gerokai pasukti galvą, kuo užpildyti ilgas tylos minutes.
Paskutinę viešnagės dieną aš nuvežiau tetą į oro uostą.
Atsisveikindama ji ilgai laikė mane glėbyje, o jos veidu ritosi
ašaros. Be jokios ironijos ji pasiskundė, kad tai dėl šalto vėjo,
siaučiančio Logano tarptautiniame oro uoste. Jos kūnas išdavė
liūdesį, kurio neužregistravo jos protas – ji atsisveikino su jauna
šeima, savo artimiausiais gyvais giminaičiais.
Psichoterapeutai šį reiškinį vadina aleksitimija - graikišku
žodžiu, reiškiančiu žodžių nebuvimą jausmams įvardyti. Daugelis
traumuotų vaikų ir suaugusiųjų paprasčiausiai negali apibūdinti, ką
jie jaučia, nes negali identifikuoti, ką reiškia jų fiziniai pojūčiai. Jie
atrodo supykę, bet neigia esantys pikti; jie gali atrodyti išsigandę,
bet sako, kad viskas gerai. Nesugebėdami suprasti, kas vyksta jų
kūnuose, jie nesuvokia poreikių, patiria sunkumų rūpindamiesi
savimi – ar tai būtų tinkamo maisto kiekio suvalgymas tinkamu
metu, ar miegas atsižvelgiant į organizmo poreikį.
Kaip ir mano teta, aleksitimikai pakeičia veiksmo kalbą
emocijų kalba. Dauguma žmonių į klausimą „Kaip pasijusite,
pamatę į jus 130 kilometrų per valandą greičiu atlekiantį
 154

sunkvežimį?“ atsakys „Labai išsigąsiu“ arba „Apmirsiu iš baimės“.

Aleksitimikas gali atsakyti taip: „Kaip aš pasijusiu? Nežinau...
Pasitrauksiu iš kelio.“ Šie žmonės yra linkę registruoti emocijas
kaip fizines problemas, o ne kaip signalus, pranešančius, kad
jiems į kažką reikėtų atkreipti dėmesį. Vietoj pykčio ar liūdesio
jausmo jie jaučia raumenų skausmą, žarnyno veiklos sutrikimus ar
kitokius simptomus, kurių priežasties neįmanoma nustatyti. Apie
tris ketvirtadalius pacientų, sergančių nervine anoreksija, ir
daugiau negu pusę visų pacientų, sergančių bulimija, glumina jų
emociniai pojūčiai, kuriuos jiems labai sunku apibūdinti. Kai tyrėjai
parodė aleksitimikams piktų ar nelaimingų žmonių veidus, jie
negalėjo suprasti, ką pastarieji jautė.
Vienas iš pirmųjų žmonių, supažindinusių mane su
aleksitimija, buvo psichoterapeutas Henry Krystalas, kuris dirbo su
daugiau kaip tūkstančiu holokausto aukų, mėgindamas perprasti
masinę psichinę traumą. Pats išgyvenęs koncentracijos stovyklos
siaubą, Krystalas nustatė, kad didžioji dalis jo pacientų sėkmingai
dirba įvairiose profesinėse srityse, tačiau jų asmeniniai santykiai
yra šalti ir niūrūs. Slopindami savo jausmus, jie gali užsiimti verslu,
tačiau moka už tai didelę kainą. Jie išmoko užgniaužti
kunkuliuojančias savo emocijas ir galiausiai nebesupranta, ką iš
tiesų jaučia. Vos keli jų susidomėjo terapija.
Vakarų Ontarijo universiteto mokslininkas Paulas Frewenas
tomografu ištyrė daug žmonių, sergančių PTSS, kurie kentėjo nuo
aleksitimijos. Vienas iš dalyvių pasakė: „Nežinau, ką jaučiu, –
atrodo, kad mano kūnas ir galva nesusieti... Gyvenu tarsi tunelyje,
rūke, ir nesvarbu, kas nutiktų, mano reakcija tokia pati – apatija,
niekas... Guli putų vonioje, bet jautiesi lyg sudegęs ar išžagintas.
Smegenys nieko nejaučia.“ Frewenas ir jo kolegė Ruhta Lanius
nustatė, kad kuo labiau žmonės buvo atitrūkę nuo savo jausmų,
tuo silpniau veikė jų smegenų sritys, susijusios su savęs pajutimu.
 155

Kadangi traumuotiems žmonėms dažnai būna sudėtinga justi,

kas vyksta jų kūnuose, jiems trūksta diferencijuotos reakcijos į
frustraciją. Jie reaguoja į stresą lyg apduję arba priešingai, su
didžiuliu pykčiu. Kad ir koks būtų jų atsakas, dažniausiai jie negali
pasakyti, kas jiems kelia nerimą. Įrodyta, kad šis negebėjimas
jausti savo kūno signalų nulemia jų savisaugos trūkumą ir aukštą
reviktimizacijos laipsnį, taip pat nemažus sunkumus norint pajusti
malonumą, geidulingumą ir suvokti prasmę.
Turintys aleksitimijos sutrikimą žmonės gali tikėtis pagerėjimo
tik išmokę atpažinti santykį tarp savo fizinių pojūčių ir emocijų –
lygiai kaip nematantys spalvų žmonės gali įžengti į spalvų pasaulį
išmokę skirti ir pajusti pilkos spalvos atspalvius. Jie, kaip mano teta
ir Henry Krystalo pacientai, regis, priėmė nesąmoningą sprendimą,
kad geriau jau nuolat lankytis pas gydytojus ir gydytis neišgydomus
negalavimus, negu padaryti skausmingą darbą – iškviesti į akistatą
praeities demonus.

DEPERSONALIZACIJA

Nusileidę savęs užmiršimo laiptais, vienu laipteliu žemiau

randame depersonalizaciją - savęs suvokimo praradimą. 4 skyriuje
parodyta Utės smegenų tomografinė nuotrauka - tokia tuščia ir
bereikšmė – puikiai iliustruoja depersonalizacijos esmę.
Depersonalizacija po trauminių įvykių pasitaiko labai dažnai. Kartą
vėlai vakare, parke, netoli namų, mane užpuolė plėšikai. Aš
sklandžiau virš įvykio vietos, mačiau save gulintį sniege su
nedidele žaizda galvoje ir apsuptą trijų paauglių, kurių rankose
blyksėjo peiliai. Sugebėjau atriboti durtinių žaizdų ant savo rankų
skausmą ir nejutau nė menkiausios baimės, ramiai prašydamas jų
sugrąžinti mano tuščią piniginę.
 156

Man neišsivystė potrauminio streso sutrikimas, bet manau,

kad taip nutiko iš dalies todėl, jog man buvo nepaprastai įdomu
pačiam savo kailiu patirti viską, ką taip intensyviai tyrinėjau kituose,
ir iš dalies todėl, kad klydau, jog galėsiu savo užpuolikus labai
lengvai nupiešti ir parodyti policijai. Žinoma, policija jų taip niekada
ir nepagavo, bet mano keršto fantazija pamalonino mane
pasitenkinimą teikiančiu veiksnumo jausmu.
Išgyvenusieji traumas nėra tokie „laimės kūdikiai“ kaip aš – jie
jaučiasi atskirti nuo savo kūnų. Vieną ypač gerą depersonalizacijos
aprašymą pateikia vokiečių psichoanalitikas Paulas Schilderis,
rašęs Berlyne 1928-aisiais: „Depersonalizuotam individui pasaulis
atrodo svetimas, keistas, nesavas, panašus į sapną. Daiktai
pasirodo kartais keistai sumažėję, kartais plokšti. Garsai, regis,
ataidi iš kažkur toli... Panašiai pasikeičia ir emocijos. Pacientai
skundžiasi, kad negali pajusti nei skausmo, nei malonumo... Jie
tapo svetimi sau patiems.”
Mane sužavėjo žinia apie tai, kad grupei Ženevos universiteto
neuromokslininkų pavyko sukurti panašius nekūniškus potyrius,
silpna elektros srove sudirginus tam tikrą smegenų zoną –
smilkinio ir momens siūlę. Viena pacientė pasijuto taip, lyg kybotų
palubėje ir žvelgtų į savo kūną; kita pacientė pajuto klaikų jausmą,
kad kažkas stovi už jos. Šis tyrimas patvirtina mūsų pacientų
žodžius, kad savastis gali atsiskirti nuo kūno ir, lyg vaiduoklis,
egzistuoti savarankiškai. Panašius bandymus atliko Lanius ir
Frewenas bei grupė tyrėjų iš Nyderlandų Groningeno universiteto.
jie tomografu nuskenavo žmonių, sugebėjusių atsieti savo baimę,
smegenis ir nustatė, kad tuo metu, kai jie prisimindavo įvykį, jų
smegenų baimės centrai paprasčiausiai „išsijungdavo“.
 157

KAIP SUSIDRAUGAUTI SU KŪNU

Traumos aukos neišgis tol, kol neperpras ir nesusidraugaus su

savo kūno pojūčiais. Išgąstis reiškia, kad jūs gyvenate kūne, kuris
visada pasiruošęs reaguoti. Pikti žmonės gyvena piktuose
kūnuose. Vaikai, kurie kadaise buvo išnaudojami, yra įsitempę ir
pasiruošę gintis, kol suranda būdą, kaip atsipalaiduoti ir jaustis
saugiai. Norėdami pasikeisti, žmonės turi suprasti savo pojūčius ir
tai, kaip jų kūnas sąveikauja su aplinkiniu pasauliu. Fizinė savivoka
– pirmasis žingsnis paleidžiant praeities žiaurumus.
Kaip žmonės gali atsiverti ir ištyrinėti savo vidinį pojūčių ir
emocijų pasaulį? Savo praktikoje šį procesą pradėjau padėdamas
pacientams pirmiausia pastebėti, o tada apibūdinti jutimus savame
kūne - ne emocijas, kaip, pavyzdžiui, pyktį, nerimą ar baimę, bet
fizinius pojūčius, kurie slypi po emocijomis: spaudimą, karštį,
raumenų tempimą, dilgčiojimą, pasidavimą, tuštumos jausmą ir
pan. Taip pat tyrinėjau, kaip identifikuoti pojūčius, susijusius su
atsipalaidavimu ar malonumu. Padėjau pacientams suvokti savo
kvėpavimo, gestų ir judesių niuansus, paprašiau jų atkreipti dėmesį
į vos pastebimus kūno būsenos pokyčius, pavyzdžiui, spaudimą ir
įtampą krūtinėje arba maudimą pilve, jiems kalbant apie neigiamus
įvykius, kurie, jų teigimu, gyventi netrukdo.
Pojūčių pastebėjimas pirmą kartą gali sukelti šiek tiek nerimo,
taip pat gali pagreitinti atsiminimus, kai žmonės susiriesdavo į
kamuoliuką ar užimdavo gynybinę padėtį. Tai yra somatinės
„nesuvirškintos“ traumos rekonstrukcijos, kurios, tikėtina, atspindi
situaciją, buvusią traumos metu. Tą akimirką pacientą gali užplūsti
vaizdai ir fiziniai pojūčiai, todėl psichoterapeutas turi žinoti būdus,
kaip sustabdyti pojūčių ir emocijų srautus, neleidžiant jiems dar
kartą sutraumuoti pacientų, šiems susidūrus su praeitimi (baimės
sukeltas reakcijas dažniausiai puikiai moka nuraminti mokytojai,
 158

slaugės ir policininkai, nes dauguma jų beveik kasdien susiduria

su savitvardą prarandančiais ar skausmingai sutrikdytais
žmonėmis).
Deja, užuot išmokius žmones įgūdžių, kaip susitvarkyti su
tokiomis stresą keliančiomis fizinėmis reakcijomis, jiems labai
dažnai išrašomi tokie vaistai kaip „Abilify“, „Zypreksa“ ir
„Serokvelis“. Aišku, vaistai tik prislopina pojūčius ir nedaro nieko,
kad ši problema būtų išspręsta arba kad iš nuodijančių agentų jie
taptų sąjungininkais.
Natūraliausias būdas žmonėms nusiraminti, kai jie būna
susijaudinę, nuliūdę ir prislėgti, – atsiremti į kitą žmogų. Tai reiškia,
kad pacientai, kurie patyrė fizinę ar seksualinę prievartą, susiduria
su dilema: jie nepaprastai trokšta prisilietimų, tačiau paniškai bijo
kūniško sąlyčio. Protą reikia perauklėti, kad jis pajustų fizinius
pojūčius, o kūnui – padėti toleruoti prisilietimus ir mėgautis jų
malonumu. Individai, kuriems trūksta emocinio suvokimo,
pasipraktikavę gali išmokti susieti savo fizinius pojūčius su
psichologiniais įvykiais, o tada jau gali po truputį susikurti naują
ryšį su savimi pačiais.

RYŠYS SU SAVIMI - RYŠYS SU KITAIS

Šį skyrių baigsiu pasakojimu apie vieną paskutinį tyrimą, rodantį,

kokia yra kūno praradimo kaina. Kai Rutha Lanius ir jos tyrimų
grupė nuskenavo tuščios eigos smegenis, tyrėjai ėmė narplioti kitą
kasdienio gyvenimo klausimą: kas nutinka ilgalaikes traumas
išgyvenusių žmonių smegenyse, kai jie pažvelgia į akis?
Daugelis pacientų, ateinančių į mano kabinetą, negali žiūrėti į
akis. Aš iškart suprantu, kad jie nepaprastai jaudinasi negalėdami
pakelti akių ir atremti mano įdėmaus žvilgsnio. Visada paaiškėja,
 159

kad jie jaučiasi bjauriai ir negali susitaikyti su tuo, kad aš

pamatysiu, kokie jie nepakenčiami. Man niekada neatėjo į galvą
mintis, kad šis stiprus gėdos jausmas galėtų atsispindėti kaip
nenormali smegenų veikla. Rutha Lanius dar kartą parodė, kad
protas ir kūnas yra neatskiriami – kas nutinka vienam, iškart
užregistruoja kitas.
Rutha pirko brangų prietaisą, kuris skeneryje gulinčiam
žmogui sukuria vaizdo veikėją (šiuo atveju atvaizdas šiek tiek
priminė aktorių Richardą Gere'ą). Veikėjas gali pasirodyti tiesiai
priešais tiriamąjį (kaktomuša, žiūrėdamas tiesiai tiriamajam į akis)
arba 45 laipsnių kampu nukreiptu žvilgsniu. Tokiu būdu tapo
įmanoma palyginti tiesioginio ir nukreipto akių kontakto poveikį
smegenų veiklai.
Įspūdingiausias skirtumas tarp normalių tiriamųjų ir ilgalaikes
traumas patyrusių žmonių buvo prieškaktinės smegenų žievės
suaktyvėjimas reaguojant į tiesioginį žvilgsnį. Prieškaktinė
smegenų žievė paprastai padeda mums įvertinti link mūsų artėjantį
žmogų, o mūsų veidrodiniai neuronai padeda perprasti jo
ketinimus. Tačiau kenčiantiems nuo potrauminio streso žmonėms
nepavyko sužadinti jokios kaktinės skilties srities, vadinasi, jie
neparodė jokio susidomėjimo nepažįstamuoju. Jų reakcija stipriai
sužadino primityviąsias sritis, glūdinčias giliai emocinėse
smegenyse, kurios žinomos kaip periakveduktalinė pilkoji
medžiaga. Šios sritys generuoja išgąstį, pernelyg didelį budrumą,
susigūžimą ir kitas savisaugos funkcijas. Nė viena smegenų,
susijusių su socializacija, sritis nerodė nė menkiausio aktyvumo.
Reaguodamas į tai, kad į jį buvo žiūrima, organizmas tiesiog perėjo
į išlikimo režimą.
Ką tai reiškia, kalbant apie tokių žmonių gebėjimą įsigyti
draugų ir gerai sutarti su kitais? Ką tai reiškia, kalbant apie jų
terapiją? Ar gali žmonės, kenčiantys nuo potrauminio streso ir giliai
 160

slepiantys savo baimes, besąlygiškai pasitikėti psichoterapeutu?

Tam, kad santykiai būtų nuoširdūs, sąžiningi, reikia gebėti priimti
kitus kaip atskirus individus, kurių kiekvienas turi savo motyvų ir
ketinimų. Nors turite gebėti pakovoti už save, bet taip pat turite
pripažinti, kad kiti žmonės turi savo dienotvarkes. Trauma gali visa
tai nuspalvinti niūriomis spalvomis ir aptraukti migla.
 161

TREČIOJI DALIS
VAIKŲ PSICHIKA
 162

7 SKYRIUS
KAIP PAGAUTI TOKĮ PATĮ BANGOS ILGĮ:
PRIERAIŠUMAS IR EMOCINIS
NUSITEIKIMAS

Atsparumo šaknis [...] maitina jausmas, kuris gimsta žinant,

kad tave supranta mylintis, prisiderinęs ir susitvardantis žmogus, ir
kad esi jo mintyse bei širdyje.
- Diana Fosha

asačiusetso Psichikos sveikatos centro Vaikų klinikoje

M gydėsi daugybė neramių ir kitiems nerimą keliančių vaikų. Jie
elgėsi lyg laukiniai sutvėrimai: nenustygo vietoje, mušdavosi su
kitais vaikais, o kartais – ir su klinikos darbuotojais. Jie galėjo vieną
akimirką pribėgti prie jūsų, apsikabinti, bet po akimirkos išsigandę
sprukti tolyn. Kai kurie vaikai turėjo neįveikiamą potraukį
masturbuotis, kiti daužė daiktus, spardė gyvūnus ir keldavo
skausmą patys sau. Jie nepaprastai troško meilės ir švelnumo, bet
jų širdelės buvo pripildytos pykčio ir įžūlumo. Mergaitės buvo
nepaprastai nuolankios. Ar nusiteikę priešiškai, ar prieraišiai, nė
vienas iš jų nepanašėjo į tokį, kuris galėtų elgtis taip, kaip įprasta
jų amžiaus vaikui. Buvo ir tokių, kuriems niekaip nepavyko
išsiugdyti savasties jausmo - jie netgi negalėjo atpažinti savęs
veidrodyje.
 163

Tuo metu aš beveik nieko neišmaniau apie vaikus, jeigu

neminėtume to, ko mane išmokė du mano ikimokyklinukai. Bet
pasisekė, kad turėjau bendradarbę Niną Fish-Murray, kuri
studijavo Ženevoje su Jeanu Piaget ir augino penkis vaikus. Piaget
grindė savo kuriamas vaikų vystymosi teorijas atidžiai stebėdamas
vaikus, pradėdamas nuo savųjų, o Nina šia dvasia užkrėtė
besikuriantį Masačiusetso Psichikos sveikatos centro Traumų
centrą.
Nina buvo ištekėjusi už buvusio Harvardo psichologijos
departamento vedėjo Henry Murray - vieno iš asmenybių teorijos
pradininkų. Ji aktyviai bendradarbiavo su visais žemesnės
grandies fakulteto nariais, kurie pritarė jos interesams. Niną
sudomino mano pasakojimai apie kovų veteranus, nes priminė
tuos problemiškus vaikus, su kuriais ji dirbo Bostono valstybinėse
mokyklose. Įtakinga Ninos padėtis ir asmeninis žavesys atvėrė
mums kelią į Vaikų kliniką, kuriai vadovavo traumomis ne itin
domėjęsi vaikų psichoterapeutai.
Be kitų nuopelnų, Henry Murray'us išgarsėjo sukūręs plačiai
naudojamą Teminės apercepcijos testą (TAT). TAT yra
vadinamasis projekcinis testas, kuriame naudojamas kortelių
rinkinys, padedantis atskleisti, kaip žmonių vidinė tikrovė formuoja
jų požiūrį į pasaulį. Kitaip negu Roršacho kortelės, kurias
naudojome veteranams, TAT kortelės vaizduoja tikroviškus, bet
nevienareikšmiškus ir net truputį bauginančius vaizdus: vyras ir
moteris, liūdnai žvelgiantys kažkur tolyn pro vienas kito petį,
berniukas, žiūrintis į sulaužytą smuiką... Tiriamieji paprašomi
papasakoti istorijas pagal tai, kas pavaizduota nuotraukoje, kas
nutiko prieš tai ir kas nutiks vėliau. Daugeliu atvejų jų
samprotavimai greitai atskleidžia juos užvaldžiusias problemas.
Mes su Nina nusprendėme sukurti kortelių rinkinį specialiai
vaikams, panaudodami paveikslėlius, iškirptus iš klinikos
 164

priimamajame buvusių žurnalų. Pirmajame mūsų tyrime lyginome

dvylika šešių-vienuolikos metų vaikų, gydomų Vaikų klinikoje, su
grupe vaikų iš artimiausių mokyklų, kurie labiausiai atitiko pirmąją
grupę pagal amžių, rasę, protinius gebėjimus ir šeimos sudėtį.
Pagrindinis skirtumas tarp mūsų pacientų ir mokinių – smurtas, kurį
mūsų ligoniukai patyrė savo šeimose. Tarp mūsų pacientų buvo
berniukas, kurio kūnas nusėtas mėlynėmis, paliktomis nuolatinio
motinos mušimo; buvo mergaitė, kurios tėvas ją tvirkino, kai jai
buvo ketveri; du berniukai, kurie būdavo dažnai pririšami prie
kėdės ir plakami; taip pat mergaitė, kuri, būdama penkerių, matė,
kaip jos mamą (prostitutę) išžagino, supjaustė į gabalus, sudegino
ir liekanas sumetė į automobilio bagažinę. Motinos sąvadautojas
buvo įtariamas lytiškai išnaudojęs ir mergaitę.
Kontrolinės grupės vaikai taip pat gyveno skurde, varganame
Bostono rajone, kuriame nuolat susidurdavo su sukrečiančiu
smurtu. Kol vyko tyrimas, vienas berniukas mokykloje apipylė
benzinu klasės draugą ir jį padegė. Kitas berniukas, eidamas į
mokyklą su tėčiu ir draugu, pateko į susišaudymą. Berniukas buvo
sužeistas į kirkšnį, o jo draugas žuvo. Turint galvoje tokį aukštą
smurto pasireiškimo lygį, ar tai reiškia, kad jų reakcijos į korteles
bus kitokios negu klinikoje gydomų vaikų?
Vienoje iš mūsų kortelių buvo pavaizduota šeimyninė scena:
du besišypsantys vaikai žiūri, kaip tėtis remontuoja mašiną.
Kiekvienas vaikas, pažvelgęs į kortelę, pakomentavo, kad po
automobiliu gulinčiam žmogui gresia pavojus. Jeigu kontrolinės
mokinukų grupės vaikai pasakojo istorijas su geromis pabaigomis
– kad automobilis bus sutaisytas ir tėtis su vaikais galbūt važiuos į
Makdonaldą, tai traumuoti vaikai pasakojo siaubingas istorijas.
Viena mergaitė pasakė, kad paveikslėlyje pavaizduota maža
mergaitė tuoj plaktuku suskaldys tėčio galvą. Devynerių metų
berniukas, patyręs sunkią fizinę prievartą, sukurpė sudėtingą
 165

istoriją apie tai, kaip paveikslėlyje pavaizduotas berniukas nuspyrė

kėliklį, automobilis prispaudė ir sutraiškė tėvo kūną, o jo kraujas
pasklido po visą garažą.

Pasakodami savo sugalvotas istorijas, mūsų klinikos pacientai

labai susijaudindavo ir netgi prarasdavo savitvardą. Prieš
parodydami jiems kitą paveikslėlį, turėdavome padaryti pertrauką,
duoti jiems atsigerti vandens ir leisti šiek tiek pasivaikščioti. Mums
kėlė tam tikrą nuostabą faktas, kad beveik visiems jiems buvo
diagnozuotas dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromas
(DTHS), todėl dauguma jų vartojo gydytojų paskirtą „Ritaliną“,
tačiau iš tiesų neatrodė, kad vaistas šiuo atveju būtų slopinęs jų
susijaudinimą.
 166

Patyrę smurtą vaikai panašiai sureagavo į iš pažiūros nekaltą

nėščios moters silueto lange atvaizdą. Kai parodėme šį paveikslėlį
septynerių metų mergaitei, kuri, būdama ketverių, patyrė lytinę
prievartą, ji ėmė kalbėti apie vyrų varpas ir moterų makštis bei
nuolat uždavinėjo Ninai maždaug tokius klausimus: „Su kiek
žmonių tu dulkinaisi?“ Panašiai, kaip keletas kitų tyrime
dalyvaujančių lytiškai išnaudotų mergaičių, ji taip karštligiškai
domėjosi šia tema, kad mums teko stabdyti eksperimentą.
Septynerių mergaitė iš kontrolinės mokyklinukų grupės apgaubė
paveikslą ilgesio aura: ji sugalvojo istoriją apie jauną našlę, liūdnai
žvelgiančią per langą ir besiilginčią savo vyro. Tačiau istorijos
pabaigoje panelė sutinka mylintį vyrą, kuris bus puikus tėtis jos
kūdikiui.
Rodydami vaikams kortelę po kortelės, mes pamatėme, kad,
nepaisant nuolatinio budrumo būsenos laukiant pavojų ir
nemalonumų, nepatyrę smurto mokiniai dar nebuvo praradę
tikėjimo pasaulio gerumu – jie galėjo sugalvoti būdus, kaip
išsikapstyti iš blogos situacijos. Atrodė, kad jie jaučiasi saugūs
savo šeimose. Jie jautė bent vieno iš tėvų meilę, kuri nulėmė
esminį skirtumą – degantį vaikų norą eiti į mokyklą ir mokytis.
O štai klinikos vaikų reakcijos kėlė nerimą. Patys nekalčiausi
vaizdai jiems sukeldavo stiprius pavojaus, agresijos, lytinio
susijaudinimo ir baimės jausmus. Mes neatrinkome nuotraukų,
turinčių tam tikrą paslėptą prasmę, kurią galėtų nuspėti jautrūs
žmonės, – mes atrinkome ir rodėme įprastus kasdienio gyvenimo
vaizdus. Tačiau turėjome atsidusę konstatuoti, kad smurtą
patyrusiems vaikams visas pasaulis kupinas dirgiklių. Tol, kol jie
įsivaizduos tik pražūtingas pasekmes, atsirandančias iš sąlyginai
nepavojingų situacijų, tol į kambarį įėjęs nepažįstamas žmogus,
ekrane ar reklaminių skelbimų lentoje pasirodęs paprastas vaizdas
 167

bus suvokiamas kaip katastrofos pranašas. Šia prasme keistas

Vaikų klinikoje gydomų vaikų elgesys buvo dėsningas.

Mano nuostabai, klinikos darbuotojų diskusijose iš esmės

nebuvo užsimenama apie baisius vaikų tikro gyvenimo potyrius ir
šių slogių traumų įtaką jų jausmams, mąstymui ir savireguliacijai.
Vietoje to, jų ligų istorijų puslapiai mirgėjo diagnozių pavadinimais:
piktiems ir maištaujantiems vaikams – „elgesio sutrikimas“ arba
„prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas“, o beveik visiems buvo
diagnozuotas „bipolinis sutrikimas“. DTHS buvo beveik visų
mažųjų pacientų „gretutinė“ diagnozė. Ar ši diagnozių „puokštė“
slėpė pirminę traumą?
Dabar mes susidūrėme su dviem didžiuliais iššūkiais.
Pirmasis – sužinoti, ar kitokia normalių vaikų pasaulėžiūra galėtų
nulemti jų psichologinį atsparumą ir, žvelgiant giliau, išsiaiškinti,
kaip kiekvienas vaikas susikuria savo pasaulio žemėlapį. Kitas
 168

klausimas buvo ne mažiau svarbus: ar įmanoma padėti brutalią

prievartą patyrusių vaikų protui ir smegenims perbraižyti savo
vidinius žemėlapius ir į ateities perspektyvą įtraukti pasitikėjimo ir
tikėjimo jausmą?

VYRAI BE MOTINŲ

Kartą keli aukštuomenei priklausantys anglai, kurie vaikystėje

buvo atskirti nuo savo šeimų ir išsiųsti mokytis į internatą, kuriame
užaugo griežtomis sąlygomis tarp tos pačios lyties asmenų,
pradėjo mokslinį tyrimą apie gyvybiškai svarbų ryšį tarp kūdikių ir
jų motinų. Pirmą kartą nuvykęs į žymiąją Londono Tavistoko
kliniką, ant sienos prie pagrindinių laiptų pamačiau kabančias
kelias nespalvotas fotografijas, kuriose įamžinti šie puikūs XX
amžiaus psichoterapeutai: Johnas Bowlby, Wilfredas Bionas,
Harry Guntripas, Ronaldas Fairbairnas ir Donaldas Winnicottas.
Kiekvienas jų savaip analizavo, kaip ankstyvieji gyvenimo potyriai
virsta mūsų vėlesnių ryšių su žmonėmis prototipais ir kaip
kiekviena bendravimo su globėjais minutė sukuria patį intymiausią
„savojo aš“ pojūtį.
Mokslininkai tyrinėjo tai, kas jiems kėlė daugiausia klausimų,
todėl tapo ekspertais tokiose srityse, kurias kiti laikė savaime
suprantamomis (arba, kaip kartą pasakė man prieraišumo teorijos
tyrinėtoja Beatricė Beebe, „dauguma tyrimų yra savęs paieškos“).
Šie vyrai, kurie tyrinėjo motinų vaidmenį vaikų gyvenime, patys
buvo išsiųsti į internatą, būdami pažeidžiamiausio amžiaus – nuo
šešerių iki dešimties, kai dar daug metų turėjo mėgautis motinų
globa, o ne vienut vienutėliai susidurti su rūsčia pasaulio tikrove.
Bowlby pats man pasakė, kad tokie gyvenimo ir mokymosi
internate įspūdžiai tikriausiai įkvėpė George'ą Orwellą parašyti
romaną 1984, kuris puikiai atspindi, kaip žmonės gali būti priversti
 169

paaukoti viską, kas brangu ir šventa, įskaitant ir „savojo aš“ pojūtį,

dėl to, kad kas nors juos mylėtų ir pripažintų autoritetu.
Kadangi Bowlby buvo artimas Murray draugas, jam
besilankant Harvarde man pavyko pasikalbėti apie jo darbą. Jis
gimė aristokratų šeimoje (tėvas buvo karaliaus šeimynos
chirurgas), Didžiosios Britanijos mokslo šventovėse mokėsi
psichologijos, medicinos ir psichoanalizės. Baigęs Kembridžo
universitetą, jis dirbo su jaunais nusikaltėliais berniukais Londono
Ist Ende – nusikalstamumu garsėjusiame rajone, kuris beveik
visas buvo sugriautas aviacijos antskrydžio metu. Antrojo
pasaulinio karo metais tarnaudamas kariuomenėje ir po karo jis
stebėjo karo evakuacijų ir grupinių vaikų darželių, kuriuose vaikai
būdavo atskirti nuo savo šeimų, įtaką vaikų elgesiui. Taip pat jis
tyrinėjo hospitalizavimo įtaką, parodydamas, kad net trumpi
atskyrimai (tada tėvams nebuvo leidžiama būti su vaikais per naktį)
vaikams sukeldavo kančią. Baigiantis dvidešimtojo amžiaus
penktajam dešimtmečiui, Bowlby ryžtingai pareiškė, kad sutrikęs
vaikų elgesys yra ne infantilių seksualinių fantazijų vaisius, o
tiesioginis atsakas į tikrojo gyvenimo potyrius – neigimą, brutalumą
ir atskirtį, ir britų psichoanalitikų bendruomenėje tapo persona non
grata. Tačiau tai mokslininko neišgąsdino, ir visą savo likusį
gyvenimą jis paskyrė tam, kas dabar vadinama prieraišumo teorija.

TVIRTAS PAGRINDAS

Ateidami į šį pasaulį, mes rėkiame, pranešdami apie savo

atsiradimą. Kažkas tuoj pat puola mumis rūpintis: nuprausia,
suvysto ir pripildo mūsų mažus pilvelius maisto. Nuostabiausia
akimirka yra ta, kai mūsų mama pasiguldo mus ant pilvo ar
krūtinės, kad mudviejų oda pajustų nepaprastai malonų sąlytį. Mes
esame absoliučiai socialinės būtybės: mūsų gyvenimo prasmė –
 170

surasti savo vietą žmonių bendruomenėje. Man patinka įžymiojo

prancūzų psichoterapeuto Pierre'o Janet posakis: „Kiekvienas
gyvenimas – meno kūrinys, sukurtas panaudojant visas įmanomas
priemones."
Augdami mes po truputį išmokstame pasirūpinti savimi – ir
fiziškai, ir emociškai, bet pirmąsias rūpinimosi savimi pamokas
gauname iš to, kaip rūpinosi mumis. Savireguliacijos įgūdžio
įvaldymas daugiausia priklauso nuo to, ar darni mūsų ankstyvoji
sąveika su globėjais. Vaikams, kurių tėvai yra paguodos ir tvirtybės
šaltiniai, gyvenime nepaprastai pasisekė – jie turi buferį,
apsaugantį nuo blogiausio, ką jiems gali iškrėsti likimas.
Johnas Bowlby suprato, kad vaikus traukia balsai ir veidai, ir
kad jie ypač jautrūs veido išraiškai, povyzai, balso tonui,
fiziologiniams pokyčiams, judėjimo tempui ir pradiniam veiksmui.
Jis žiūrėjo į šį įgimtą gebėjimą kaip į evoliucijos rezultatą, kuris
gyvybiškai svarbus bejėgių būtybių išgyvenimui. Vaikai taip pat yra
užprogramuoti išsirinkti vieną konkretų suaugusį žmogų
(daugiausia kelis), su kuriais vystosi jų natūrali bendravimo
sistema. Taip sukuriamas pirminis prieraišumo ryšys. Kuo
atsakingiau suaugęs žmogus elgiasi su vaiku, tuo stipresnis
prieraišumas, ir tuo didesnė tikimybė, kad vaikas išsiugdys sveikus
reakcijos į aplinkinius žmones būdus.
Bowlby dažnai lankydavosi Londono Regento parke, kuriame
nuolat stebėdavo vaikų ir jų mamų bendravimą. Kol mama ramiai
sėdėdavo ant suolelio ir megzdavo ar skaitydavo laikraštį, vaikas
lakstydavo netoliese, tyrinėdamas aplinką ir retkarčiais
atsisukdamas pasižiūrėti, ar mama jį stebi. Tačiau kai prie mamos
stabtelėdavo kaimynė ir nukreipdavo jos dėmesį naujausiomis
paskalomis, vaikas iškart atbėgdavo atgal prie mamos ir
atsistodavo šalia, norėdamas įsitikinti, ar mama jo nepamiršo.
Kūdikiai ir maži vaikai, pastebėję, kad jų mamos neskiria jiems
 171

reikiamo dėmesio, pradeda nervintis. Kai mamos dingsta iš

akiračio, jie gali pravirkti, ir niekam nepavyks jų nuraminti tol, kol
jie vėl išvys mamą – tada jie nusiramins ir žais toliau.
Bowlby prieraišumą laikė tvirtu pagrindu, nuo kurio atsispyręs
vaikas iškeliauja į pasaulį. Pastarųjų penkių dešimtmečių tyrimai
neabejotinai įrodė, kad saugus prieglobstis skatina savikliovą ir
įteigia užuojautos bei noro pagelbėti kitiems nelaimėje jausmą.
Vienas iš prieraišumo ryšio aspektų – glaudus apsikeitimas
vertybėmis – išmoko vaikus suprasti, kad kiti žmonės turi jausmus
ir protą, kad žmonės ir panašūs i juos, ir skirtingi. Kitaip tariant,
vaikai „sinchronizuojasi“ su savo aplinka ir aplink esančiais
žmonėmis, išsiugdo savimonę, empatiją, impulsų kontrolę, savęs
motyvaciją – visas tas savybes, kurios leidžia tapti aktyviais ir
naudingais platesnės socialinės kultūros nariais. Šių savybių
nepaprastai trūko mūsų Vaikų klinikos pacientams.

PALANKAUS EMOCINIO NUSITEIKIMO ŠOKIS

Vaikai prisiriša prie bet ko, kas atlieka jų pirminio globėjo funkcijas.
Tačiau šio prieraišumo pobūdis – saugus jis ar ne – turi didžiulės
reikšmės visam vaiko gyvenimui. Saugus prieraišumas
sukuriamas tada, kai vaiko globojimas apima ir emocinį
nusiteikimą. Palankus emocinis nusiteikimas gimsta pačiuose
subtiliausiuose fiziniuose sąveikos tarp kūdikių ir jų globėjų
lygmenyse ir suteikia kūdikiams jausmą, kad jais pasirūpinta ir jų
poreikiai suprasti. Edinburge dirbantis prieraišumo teorijos
tyrinėtojas Colwynas Trevarthenas sako štai ką: „Smegenys
koordinuoja ritmiškus kūno judesius ir vadovauja jiems, kad kūnas
veiktų panašiai su kitų žmonių smegenimis. Kūdikiai girdi ir mokosi
muzikalumo iš savo motinos kalbos dar iki gimimo.“
 172

4 skyriuje aprašiau, kaip buvo atrasti veidrodiniai neuronai -

tarpsmegeninės sąsajos, nulemiančios mūsų gebėjimą atjausti ir
išgyventi dėl kitų (empatiją). Veidrodiniai neuronai pradeda veikti
vos gimus kūdikiui. Kai Oregono universiteto tyrėjas Andrew
Meltzoffas suspausdavo lūpas ar iškišdavo liežuvį prieš šešias
valandas gimusiems kūdikiams, šie iškart atspindėdavo jo
veiksmus (naujagimiai gali sufokusuoti žvilgsnį tik į daiktus ar
žmones, esančius 20–30 centimetrų atstumu, t. y. pakankamai arti,
kad matytų juos ant rankų laikantį žmogų). Mėgdžiojimas yra mūsų
pagrindinis socialinis įgūdis. Jis garantuoja, kad mes savaime
perimsime ir atspindėsime savo tėvų, mokytojų ir bendraamžių
elgesį.
Daugelis tėvų taip spontaniškai susisaisto su savo vaikais,
kad tikriausiai nežino, kaip vystosi palankus emocinis
nusiteikimas. Tačiau gavęs pakvietimą iš savo draugo,
prieraišumo teorijos tyrinėtojo Edo Tronicko, supratau, kad turėsiu
progą stebėti šį procesą iš arčiau. Harvardo Žmogaus vystymosi
laboratorijoje per vienpusį veidrodį stebėjau, kaip motina žaidžia
su savo dviejų mėnesių kūdikiu, kuris patogiai gulėjo atremtas
kūdikių sėdynėje, veidu į motiną.
Jie gugavo vienas su kitu ir puikiai leido laiką, kol mama
sugalvojo pasilenkti ir prikišti nosį prie kūdikio veiduko. Šis,
džiaugsmingai reaguodamas, pačiupo ją už plaukų ir trūktelėjo.
Apstulbusi motina aiktelėjo iš skausmo, nubloškė kūdikio rankytes,
o jos veidą iškreipė pyktis. Kūdikis paleido mamos plaukus, ir jie
atšlijo vienas nuo kito. Abiem džiaugsmo šaltinis virto
nepasitenkinimo šaltiniu. Akivaizdžiai išsigandęs kūdikis
rankytėmis pamėgino prisidengti veiduką, kad nematytų piktos
mamos vaizdo. Tada mama, pamačiusi, kad kūdikis susijaudino ir
nuliūdo, vėl sutelkė į jį visą dėmesį, ėmė kalbinti raminančiais
garsais, mėgindama ištaisyti situaciją. Kūdikis vis dar dangstėsi
 173

rankomis veiduką, tačiau troškimas bendrauti netruko nugalėti. Jis

ėmė žvilgčioti, ar jau praėjo pavojus. Mamos veide pyktį pakeitė
susirūpinimas. Ji pasilenkė prie vaiko ir pradėjo kutenti jam pilvuką.
Kūdikis iškėlė rankytes ir ėmė palaimingai juoktis. Sugrįžo
harmonija. Kūdikis ir mama vėl buvo palankiai nusiteikę vienas kito
atžvilgiu. Visas šis epizodas, sudarytas iš džiaugsmo, ryšių
nutrūkimo, atkūrimo ir naujos džiaugsmo bangos, truko šiek tiek
trumpiau nei dvylika sekundžių.
Tronickas ir kiti tyrėjai parodė, kad jeigu kūdikiai ir jų globėjai
dera emociniu lygmeniu, jie taip pat dera ir fiziškai. Kūdikiai negali
reguliuoti savo pačių emocinių būklių, jau nekalbant apie emocijų
veikiamus širdies ritmo, hormonų kiekio ir nervų sistemos veiklos
pokyčius. Kai kūdikis ir jo globėjas yra „ant vienos bangos“,
džiaugsmo pojūtį ir ryšį atspindi stabilus širdies ritmas ir
kvėpavimas, taip pat mažas streso hormonų kiekis. Kūdikio kūnelis
yra ramus; ramios ir emocijos. Tą akimirką, kai ši darna suardoma,
- o taip nutinka gana dažnai įprastinės dienos tėkmėje, – pakinta ir
visi šie fiziologiniai veiksniai. Galima pasakyti, kad pusiausvyra
atkuriama tada, kada nurimsta fiziologinės funkcijos.
Mes raminame naujagimius, bet tėvai greitai pradeda mokyti
vaikus susitaikyti su aukštesniais emocinio susijaudinimo lygiais.
Šią pareigą dažniausiai turi atlikti tėčiai (kartą girdėjau psichologą
Johną Gotmaną sakant, kad „mamos glosto, o tėčiai kumščiuoja“).
Išmokti susitvarkyti su emociniu susijaudinimu – pagrindinis
gyvenimo įgūdis. Tėvai turi padėti susitvarkyti su tuo kūdikiams, kol
jie nemoka to padaryti patys. Jeigu pilvelyje jaučiamas alkis ir
kūdikis pravirksta, motina pasiūlo krūtį arba buteliuką. Jeigu
kūdikis išsigąsta, kas nors paima jį ant rankų ir pasupa, kol vaikas
nusiramina. Jeigu žarnynas išsituština, kas nors nuplauna ir
nusausina užpakaliuką. Stiprių pojūčių susiejimas su saugumu,
 174

komfortu ir meistriškumu – tai savireguliacijos, savęs nuraminimo

ir saviauklos pagrindas. Knygoje prie šios temos dar grįšiu.
Saugus prieraišumas kartu su kompetencijos ugdymu sukuria
vidinį kontrolės lokusą – pagrindinį veiksnį, kuris nulemia gebėjimą
gyvenime sveikai įveikti stresą. Saugus prieraišumas reiškia, kad
vaikai žino, kada ir kokiomis aplinkybėmis jausis gerai; jie
supranta, kas verčia juos (ir kitus) jaustis blogai, ir išsiugdo
veiksnumo jausmą, t. y. žino, kad jų veiksmai gali pakeisti jų
savijautą ir aplinkinių reakciją. Saugus prieraišumas taip pat
reiškia, kad vaikai žino, kuo skiriasi situacijos, kurias jie gali
kontroliuoti, nuo tų, kada jiems patiems reikia pagalbos. Jie žino,
kad, atsidūrę sunkioje padėtyje, gali imtis aktyvių veiksmų. Ir
priešingai, vaikai, kurie gyvenime patyrė smurtą ir buvo
ignoruojami šeimoje, žino, jog jų baimė, prašymai ir verksmai
visiškai neveikia jų globėjų. Jokiais žodžiais ar veiksmais
neįmanoma sustabdyti smūgių arba sulaukti dėmesio ar pagalbos.
Iš tikrųjų tai reiškia, kad vėliau gyvenime susidūrę su iššūkiais jie
skatinami pasiduoti.

KAIP TAPTI ,,TIKRAM“

Bowlby amžininkas, pediatras ir psichoanalitikas Donaldas

Winnicottas yra šiuolaikinių palankaus nusiteikimo tyrimų tėvas.
Minutę trunkančius motinų ir vaikų stebėjimus jis pradėjo nuo to,
kaip motinos laiko savo kūdikius. Jis teigė, kad šis fizinis ryšys
padeda pagrindą kūdikio „savojo aš“ jausmui, o kartu su juo – ir
visą gyvenimą trunkančiam tapatumo (identiteto) jausmui. Tai,
kaip motina laiko savo kūdikį, nulemia „gebėjimą justi kūną kaip
vietą, kurioje gyvena dvasia (psichika)“. Šis intuityvus ir kinestetinis
jausmas, apibūdinantis požiūrį į mūsų kūną, ir sudaro pagrindą
tam, ką mes jaučiame kaip „tikrą“.
 175

Winnicottas galvojo, kad absoliuti dauguma motinų yra

pakankamai gerai emociškai nusiteikusios savo kūdikių atžvilgiu –
juk nereikia kažkokių ypatingų gebėjimų norint būti tuo, ką jis
pavadino „pakankamai gera motina“. Bet reikalai gali pakrypti į
blogąją pusę, jeigu motinos nesugeba įsiklausyti į kūdikių
fiziologinius ypatumus. Jeigu motina nejaučia kūdikio impulsų ir
poreikių, „kūdikis mokosi tapti motinos supratimu apie tai, kas yra
kūdikis“. Priverstas nekreipti dėmesio į vidinius pojūčius ir
mėgindamas prisitaikyti prie globėjo poreikių, vaikas suvokia, kad
čia „kažkas negerai“. Vaikai, kurie nejaučia fizinio suderinamumo,
tampa pažeidžiami, nes nuslopina tiesioginį grįžtamąjį ryšį, kuris
atkeliauja iš jų kūnų – malonumo, tikslo ir krypties buveinės.
Nuo tada, kai buvo paskelbtos Bowlby ir Winnicotto idėjos,
visame pasaulyje daug metų buvo atliekami prieraišumo tyrimai,
parodę, kad absoliučios daugumos vaikų prieraišumas yra saugus.
Jiems augant, patikimas ir jautrus globėjų dėmesys neleis įsikeroti
baimei ir nerimui. Jeigu šių vaikų gyvenime nenutiks koks nors
siaubingas įvykis – trauma, kuri visiškai išderins savireguliacinę
sistemą, jie visą gyvenimą išlaikys tai, kas yra svarbiausia, –
emocinį saugumą. Saugus prieraišumas taip pat suformuoja vaikų
santykių modelį. Jie perpranta, ką jaučia kiti, ir greitai išmoksta
atskirti žaidimą nuo tikrovės; taip pat jie išsiugdo gerą uoslę
apgaulingoms situacijoms ar pavojingiems žmonėms. Saugaus
prieraišumo sąlygomis augantys vaikai paprastai tampa mielais
žaidimų draugais ir patiria daugybę teigiamos savirodos įspūdžių
su bendraamžiais. Išmokę įsiklausyti į kitus žmones, jie nesunkiai
pastebi menkiausius balso ir veido pokyčius ir iškart pakoreguoja
savo elgesį. Jie mokosi gyventi pagal bendrą pasaulio supratimą ir
dažniausiai tampa puikiais bendruomenės nariais.
Deja, šią aukštyn kylančią spiralę gali apversti smurtas ir
ignoravimas. Smurtą patyrę vaikai dažnai itin jautriai reaguoja į
 176

balso ir veido pokyčius, ir dažniausiai juose įžiūri grėsmę, o ne

signalus pagauti „vieną bangą“. Viskonsino universiteto
mokslininkas dr. Sethas Pollakas grupei normalių aštuonmečių
vaikų parodė keletą veidų nuotraukų ir palygino jų reakcijas su to
paties amžiaus vaikais, vaikystėje patyrusiais smurtą. Žvelgdami į
šį išraiškų nuo piktos iki liūdnos spektrą, skriaudas patyrę vaikai
pernelyg jautriai reagavo į menkiausius pykčio požymius.

Tai viena iš priežasčių, kodėl smurtą patyrę vaikai taip lengvai

puola gintis arba išsigąsta. Įsivaizduokite, ką reiškia skintis kelią
per minią mokinių mokyklos koridoriuje, mėginant įsivaizduoti,
kuris gali tave užpulti. Tikėtina, kad tokių vaikų, kurie pernelyg
jautriai reaguoja į bendraamžių agresiją, kurie nesupranta kitų
vaikų poreikių, kurie lengvai užsisklendžia savyje arba nesugeba
suvaldyti savo impulsų, visi vengs - jie liks nuošalyje, kai bus
organizuojami vakarėliai su nakvyne arba žaidimų popietės pas
draugus. Ilgainiui šie vaikai gali išmokti paslėpti savo baimę
užsidėdami „kietuolio“ kaukę. Arba gali vis daugiau laiko praleisti
vieni, žiūrėdami televizorių ar žaisdami kompiuterinius žaidimus,
taip dar labiau apleisdami tarpasmeninių įgūdžių ugdymą ir
emocinę savireguliaciją.
Prieraišumo poreikis nesilpnėja. Daugelis žmonių tiesiog
negali nebendrauti vieni su kitais. Žmonės, negalintys bendrauti
darbe, draugystės ryšiais ar šeimomis, paprastai randa kitų būdų,
kaip tai padaryti, pavyzdžiui, per ligas, ieškinius ar šeimos kivirčus.
 177

Viskas tinka, kad tik nereikėtų išgyventi to šlykštaus jausmo, kad

esi atstumtas ir niekam nereikalingas.
Prieš keletą metų Kūčių vakarą buvau iškviestas į Safolko
grafystės kalėjimą apklausti keturiolikmečio berniuko. Džeką
sulaikė už įsilaužimą į kaimynų namą, kai šie buvo išvykę
atostogauti. Suveikus apsauginei signalizacijai, policija berniuką
aptiko svetainėje.
Pirmasis klausimas, kurį uždaviau Džekui, buvo apie tai, ko jis
lauks Kalėdų dieną aplankant jį kalėjime. Jis atsakė: „Nieko. Aš
niekam neįdomus.” Vėliau paaiškėjo, kad jis ir anksčiau ne kartą
buvo sugautas laužiantis į svetimus namus. Jis pažinojo
policininkus, o šie pažinojo jį. Berniukas su džiaugsmo gaidele
balse papasakojo, kad kai policininkai pamatė jį stovintį vidury
svetainės, kažkuris jų šūktelėjo: „O Dieve, čia gi Džekas, šitas
mažas šunsnukis!“ Kažkas jį atpažino – kažkas žinojo jo vardą.
Kiek vėliau Džekas prisipažino: „Žinai, vien dėl to buvo verta taip
pasielgti...” Vaikai padarys bet ką, kad tik juos pastebėtų ir
užmegztų ryšį.

GYVENIMAS SU TĖVAIS, KURIUOS TURITE

Vaikai turi biologinį prieraišumo instinktą – kito pasirinkimo nėra.

Priklausomai nuo to, ar tėvai arba globėjai yra mylintys ir
rūpestingi, ar nutolę, nejautrūs, atstumiantys ar smurtaujantys,
vaikai išsiugdys tokį streso įveikimo būdą, kuris bus pagrįstas jų
pastangomis pasiekti, kad būtų patenkinti nors kai kurie jų
poreikiai.
Dabar turime patikimų būdų įvertinti ir identifikuoti šiuos streso
įveikimo būdus, ir už tai galime dėkoti dviem amerikiečių
mokslininkėms – Mary Ainsworth ir Mary Main bei jų kolegoms,
 178

kurie daug metų tūkstančius valandų stebėjo motinų ir kūdikių

poras. Remdamasi šiais tyrimais, Ainsworth sukūrė tyrimo įrankį,
pavadintą Keista situacija (angl. Strange Situation), kuris stebi,
kaip kūdikiai reaguoja į laikiną atskyrimą nuo motinos. Kaip buvo
pastebėjęs Bowlby, saugaus prieraišumo sąlygomis augantys
kūdikiai sunerimsta, kai motinos juos palieka, ir parodo savo
džiaugsmą jai sugrįžus, o pro trumpo pasitikrinimo, ar viskas
tvarkoje, jie nusiramina ir tęsia žaidimą.
Tačiau kūdikių, kuriuos su motinomis sieja nesaugus
prieraišumas, situacija yra gerokai sudėtingesnė. Jeigu pirmasis
globėjas nereaguoja į kūdikį ar jį atstumia, šis išmoksta įveikti
nerimą dviem skirtingais būdais. Tyrinėtojai pastebėjo, kad vieni
vaikai atrodė nuolat nuliūdę ir reikalaujantys daug dėmesio iš
motinų, kiti – pasyvūs ir užsisklendę savyje. Abiejose grupėse
kontaktas su motinomis vaikų nenuramino – jie nenudžiugo ir
nebetęsė žaidimo, kaip yra saugaus prieraišumo atveju.
Pakalbėkime apie vieną modelį, kuris vadinasi „nekontaktinis
prieraišumas“. Kūdikis, regis, jaučiasi ramiai – jis neverkia, kai
motina išeina, ir nekreipia dėmesio, kai ji sugrįžta. Bet tai nereiškia,
kad jie nieko nejaučia. Iš tiesų, nuolat padažnėjęs širdies ritmas
rodo, kad jie yra nuolatinėje stipresnio sujaudinimo būsenoje. Mes
su kolegomis šį modelį vadiname „elgesiu, bet ne jausmu“.
Daugeliui nekontaktuojančių kūdikių motinų, atrodo, nepatinka
liesti savo vaikus. Joms sunku glausti ir nešioti kūdikius, jos
nebendrauja su jais nei veido išraiškomis, nei balsu, kad sukurtų
abipusį ritmą.
Kitas modelis, vadinamas „neramiu“ arba „dvejopu“
prieraišumu, yra toks, kai kūdikiai nuolat atkreipia dėmesį į save
verkimu, šaukimu, įsikibimu į mamas ar spiegimu. Tai yra
„jausmas, bet ne elgesys“. Šie vaikai, regis, nusprendė, kad kol
nesurengs spektaklio, niekas į juos neatkreips dėmesio. Jie
 179

nepaprastai nuliūsta, jeigu nežino, kur yra jų mama, bet jos

sugrįžimas jų pernelyg nedžiugina. Ir nors atrodo, kad jiems
nelabai patinka motinos draugija, jie išlieka abejingi arba piktai
sutelkia dėmesį į ją netgi tokiose situacijose, kuriose kiti vaikai
mieliau žaistų.
Prieraišumo tyrinėtojai galvoja, kad šios trys „organizuoto“
prieraišumo taktikos (saugi, nekontaktinė ir nerami) yra
veiksmingos, nes jos padeda vaikams išsireikalauti geriausią
priežiūrą, kokią gali suteikti konkretus globėjas. Vaikai, matantys ir
jaučiantys pastovų priežiūros modelį – net jeigu jis paženklintas
emociniu atstumu ar nejautrumu, – gali prisitaikyti, kad išlaikytų
ryšį. Tačiau tai nereiškia, kad nėra problemų: prieraišumo modeliai
dažnai tęsiasi ir suaugusiųjų gyvenime. Nerimastingi kūdikiai
dažniausiai užauga nerimastingais suaugusiaisiais, o
nekontaktiniai kūdikiai – suaugusiaisiais, kurie atitrūkę nuo savų ir
kitų žmonių jausmų (kaip šiuo atveju: „Nematau nieko blogo, jeigu
gerai jam įkrėsiu. Mane irgi mušdavo, todėl aš pasiekiau gyvenime
tai, kas esu dabar“). Mokykloje nekontaktiniai vaikai dažniausiai
priekabiauja ir užgaulioja kitus vaikus, o nerimastingi vaikai
dažniausiai tampa jų aukomis. Tačiau įvykiai retai kada rutuliojasi
tarsi linijinis grafikas – gyvenime gali nutikti daugybė dalykų, kurie
gali pakeisti tokius rezultatus.
Atėjo laikas pakalbėti apie dar vieną grupę, kuri yra ne taip
stabiliai prisitaikiusi – tai grupė, kurią sudaro didžioji dalis vaikų,
kuriuos mes gydome, ir nemaža dalis suaugusiųjų, kuriuos
matome psichiatrijos klinikose. Maždaug prieš dvidešimt metų
Mary Main su kolegomis Berklyje ėmėsi identifikuoti grupę vaikų
(maždaug 15 proc. jų tirtų vaikų), kurie, akivaizdu, negalėjo
suprasti, kaip bendrauti su savo globėjais. Esminis dalykas čia
buvo tai, kad globėjai vaikams buvo nerimo arba baimės šaltiniai.
 180

Vaikams šioje situacijoje nebuvo į ką kreiptis paramos ir

paguodos. Jie susidūrė su neišsprendžiama dilema: jiems motinos
yra gyvybiškai reikalingos, kad išgyventų, bet kartu jos yra jų
baimės šaltinis. Vaikai „negali nei bandyti užmegzti kontaktų (saugi
ir dvejopa taktika), nei nukreipti [savo] dėmesio (nekontaktinė
taktika), nei sprukti“. Jeigu stebite tokius vaikus vaikų darželyje ar
prieraišumo tyrimų laboratorijoje, matote, kaip jie nužvelgia į
kambarį įeinančius tėvus ir greitai nusisuka. Nesugebėdami
apsispręsti, ar siekti artumo, ar vengti tėvų, jie gali linguoti atsirėmę
ant rankų arba atsiklaupę, atrodyti lyg pasinėrę į transo būseną,
sustingti iškeltomis į viršų rankomis arba atsikelti, pasisveikinti su
tėvais ir kristi ant žemės. Nežinodami, kuris žmogus yra saugus ar
kuo apskritai galėtų pasikliauti, šie vaikai gali tapti nepaprastai
prieraišūs svetimiems žmonėms arba gali nepasitikėti niekuo.
Main šį modelį pavadino „dezorganizuotu prieraišumu“.
Dezorganizuotas prieraišumas – tai „išgąstis be išeities.“

KAI VIDUJE VISKAS IŠSIDERINA

Sąžiningi ir dori tėvai dažnai sunerimsta, sužinoję apie prieraišumo

tyrimus, būgštaudami, kad jų atsitiktinės kantrybės pasibaigimo
akimirkos ar įprastiniai emocinio nusiteikimo liapsusai gali padaryti
nepataisomą žalą jų vaikams. Realiame gyvenime neįmanoma
išvengti nesusipratimų, netinkamų reakcijų ir bendravimo klaidų.
Kadangi mamos ir tėčiai nepastebi signalų, užuominų ar
paprasčiausiai yra užimti kitais reikalais, vaikai dažniausiai
paliekami su savo žaislais, kad ieškotų būdų, kaip nusiraminti
patiems. Tai nesukelia jokių problemų, jeigu neperžengiamos
ribos. Vaikai turi išmokti tvarkytis su nusivylimais ir nesėkmėmis.
Jeigu globėjai „pakankamai geri“, vaikai sužino, kad pažeistus
 181

ryšius galima atkurti. Esminis dalykas tas, ar jie galės įsisąmoninti

jausmą, kad su tėvais ar kitais globėjais jie yra visiškai saugūs.
Atlikus prieraišumo modelių tyrimą ir ištyrus daugiau kaip du
tūkstančius kūdikių iš „normalios“ vidurinės klasės šeimų aplinkos,
buvo nustatyta, kad 62 proc. šių kūdikių auga saugaus prieraišumo
sąlygomis, 15 proc. – nekontaktinio prieraišumo sąlygomis, 9 proc.
– neramaus (dar vadinamo dvejopo) prieraišumo sąlygomis ir 15
proc. – dezorganizuoto prieraišumo sąlygomis. Įdomu tai, kad šis
didelis tyrimas parodė, jog vaikų lytis ir pagrindinės temperamento
savybės beveik neturi įtakos prieraišumo modeliui. Pavyzdžiui,
„sunkaus“ temperamento vaikai nėra linkę išsiugdyti
dezorganizuoto prieraišumo modelio – šį modelį dažniau išsiugdo
žemesnėms socioekonominėms grupėms priklausantys vaikai,
kurių tėvai dažnai patiria rimtų emocinių sukrėtimų dėl nestabilios
ekonominės ir šeiminės padėties.
Vaikai, kurie nesijautė saugūs kūdikystėje, paaugę susiduria
su sunkumais, kai tenka kontroliuoti savo nuotaikas ir emocines
reakcijas. Iki pradėdami lankyti darželį, daug dezorganizuotų vaikų
tampa arba agresyvūs, arba užsisvajoję ir atitrūkę nuo tikrovės.
Jeigu niekas nesikeičia, jiems toliau vystosi ne viena, o visas
spektras psichiatrinių problemų. Jie taip pat patiria daugiau
fiziologinio streso, tokio kaip padažnėjęs širdies ritmas, širdies
ritmo kaita, streso hormonų reakcijos ir susilpnėję imuniniai
veiksniai. Ar šis biologinis išsiderinimas automatiškai
normalizuojasi, kai vaikas užauga ir subręsta, arba kai atsiduria
saugioje aplinkoje? Kiek mums žinoma, ne.
Tėvų smurtas – ne vienintelė dezorganizuoto prieraišumo
priežastis: tėvai, kuriuos persekioja kadaise pačių patirtos
traumos, pavyzdžiui, smurtas artimoje aplinkoje arba išžaginimas,
arba ką tik išgyventa tėvų ar brolių, seserų mirtis, taip pat gali būti
pernelyg emociškai nestabilūs, kad paguostų ir apsaugotų savo
 182

vaikus. Nors visiems tėvams reikia įvairios pagalbos, kurią jie gali
gauti, kad užaugintų saugius vaikus, traumuotiems tėvams reikia
pagalbos, kad galėtų įsiklausyti į savo vaikų poreikius.
Globėjai dažnai nesupranta, kad nėra „ant vienos bangos“ su
vaikais. Puikiai prisimenu vaizdajuostę, kurią man parodė Beatrice
Beebe. Joje buvo nufilmuota jauna mama, žaidžianti su savo trijų
mėnesių kūdikiu. Viskas vyko sklandžiai, kol kūdikis neatsistūmė
nuo mamos ir nepasuko galvytės į šoną, taip parodydamas, kad
nori pertraukėlės. Bet mama šio signalo nesuprato. Ji ėmė dar
intensyviau su juo bendrauti, kišdama veidą artyn ir garsiau
kalbėdama. Kai kūdikis dar labiau atšlijo, ji toliau jį šokdino ir
baksnojo. Galiausiai jis pradėjo spiegti. Tada mama paguldė jį ir
nusiminusi pasitraukė į šalį. Buvo akivaizdu, kad ji jaučiasi
siaubingai, tačiau ji tiesiog nepastebėjo tam tikrų signalų. Lengva
įsivaizduoti, kad toks besikartojantis neįsiklausymas ir
nesusiderinimas gali baigtis visišku ryšio nutrūkimu (bet kas, kas
augino pilvo dieglių kamuojamą ar hiperaktyvų kūdikį, žino, kaip
greitai užvaldo panika, kai, atrodo, niekas nebepadeda). Kai
motinai nuolat nepavyksta nuraminti kūdikio ir užmegzti
džiaugsmingo ryšio bei veidų kontakto, ji pradeda į kūdikį žiūrėti
kaip į sunkų vaiką, kuris verčia ją jaustis nevykėle. Motina
pasiduoda ir nebemėgina raminti vaiko.
Praktikoje labai sunku atskirti problemas, kurias sukelia
dezorganizuotas prieraišumas, nuo tų, kurios atsiranda dėl
traumos, – jos dažniausiai būna susijusios. Mano kolegė Rachelė
Yehuda tyrinėjo PTSS mastą tarp suaugusių niujorkiečių, kurie
buvo užpulti arba išžaginti. Tie, kurių motinos išliko gyvos per
holokaustą ir sirgo PTSS, daug labiau rizikavo, kad jiems po savųjų
trauminių potyrių atsiras rimtų psichologinių problemų.
Logiškiausias paaiškinimas toks: jų auklėjimas suformavo
pažeidžiamą fiziologiją, apsunkinusią galimybę atgauti
 183

pusiausvyrą po patirto smurto. Jehuda nustatė panašų

pažeidžiamumo mastą, tirdama vaikus, kurių tada dar nėščios
mamos nelemtą 2001-ųjų rugsėjo 11 dieną buvo Pasaulio
prekybos centre.
Panašiai vaikų reakcijas į skausmingus įvykius daugiausia
nulemia tai, ar jų tėvai linkę panikuoti, ar sugeba išlikti ramūs.
Mano buvęs studentas, dabartinis Niujorko universiteto Vaikų ir
paauglių psichiatrijos departamento vadovas Glennas Saxe'as
parodė, kad hospitalizavus vaikus dėl sunkių nudegimų, PTSS
vystymąsi buvo galima prognozuoti pagal tai, ar saugiai jie jautėsi
su savo motinomis. Jų prieraišumo prie motinų saugumas
nulemdavo morfino kiekį skausmui malšinti – kuo saugesnis buvo
prieraišumas, tuo mažiau jiems reikėjo nuskausminamųjų.
Kitas kolega Claude'as Chemtobas, vadovaujantis Niujorko
Langono medicinos centro vykdomai Šeimos traumų mokslinių
tyrimų programai, ištyrė 112 Niujorko vaikų, kurie savo akimis
regėjo teroristines rugsėjo 11 dienos atakas. Vaikams, kurių
motinoms buvo diagnozuotas PTSS ar depresija, paskesnio
stebėjimo laikotarpiu kaip atsakas į rugsėjo įvykius išsivystė šešis
kartus daugiau rimtų emocinių problemų ir buvo nustatyta
vienuolika kartų daugiau stipraus agresyvumo atvejų. Vaikai, kurių
tėčiai sirgo PTSS, taip pat turėjo tam tikrų elgesio problemų, bet
Chemtobas nustatė, kad šis poveikis buvo netiesioginis ir
perduotas per motiną (gyventi su ūmiu, užsidariusiu arba
išsigandusiu sutuoktiniu beveik prilygsta didžiulei psichologinei
naštai, įskaitant depresiją, kuri užkraunama kitam sutuoktiniui).
Jeigu neturite vidinio saugumo jausmo, bus sunku atskirti
saugumą ir pavojų. Jeigu jaučiate nuolatinę apatiją, galimai
pavojingos situacijos gali priversti jus „atgyti“. Jeigu nusprendėte,
kad tikriausiai esate baisus žmogus (nes dėl kokių dar priežasčių
jūsų tėvai taip elgėsi su jumis?), tada laukiate baisaus elgesio iš
 184

kitų žmonių. Jūs tikriausiai nusipelnėte šito, todėl vis tiek nieko
nebepakeisite. Šitaip galvodami apie save išsiderinę žmonės
užsiprogramuoja nuolankiai priimti gyvenime patirtų traumų
pasekmes.

ILGALAIKIAI DEZORGANIZUOTO PRIERAIŠUMO

PADARINIAI

Devintojo dešimtmečio pradžioje mano kolegė Karlena Lyons-

Ruth, Harvardo universitete dirbanti prieraišumo teorijos tyrėja, į
vaizdajuostę pradėjo įrašinėti motinų ir jų kūdikių intymaus
bendravimo (akis į akį) valandėles, kai kūdikiams buvo šeši,
dvylika ir aštuoniolika mėnesių. Po to ji įrašė bendravimą, kai
vaikams buvo penkeri metai, ir tada dar kartą, kai jie buvo
septynerių arba aštuonerių metų. Visi buvo iš didelės rizikos
šeimų: 100 proc. atitiko federalinius skurdo kriterijus, o beveik pusė
motinų buvo vienišos mamos.
Dezorganizuotas prieraišumas pasireiškė dviem skirtingais
būdais: viena grupė motinų atrodė esančios pernelyg užimtos
savais reikalais, kad užsiimtų su kūdikiais. Jos dažnai elgėsi
agresyviai ir nedraugiškai; elgesys keitėsi nuo kūdikių atstūmimo
iki tikėjimosi, kad kūdikiai atitiks jų poreikius. Kita grupė motinų
atrodė bejėgės ir baikščios. Jos dažnai sukurdavo malonių ir trapių
būtybių įvaizdį, bet nemokėjo kaip suaugusios moterys bendrauti
su savo vaikais. Atrodė norinčios, kad vaikai jas nuramintų, o ne
atvirkščiai. Kurį laiką nesimačiusios, jos nepuldavo sveikintis su
vaikais ir nepaimdavo jų ant rankų, kai šie būdavo neramūs ar
verkdavo. Neatrodė, kad šios motinos tai daro specialiai – jos
tiesiog nežinojo, kaip prisiderinti prie savo vaikų, įsiklausyti į juos,
kaip reaguoti į jų siunčiamus signalus, todėl nesugebėjo jų
nuraminti. Paaiškėjo, kad nedraugiškos ar agresyvios motinos
 185

vaikystėje buvo patyrusios fizinį smurtą ir (arba) matė smurtą

artimoje aplinkoje, o bejėgės, nesavarankiškos motinos buvo
patyrusios lytinę prievartą ar netekusios tėvų (bet jos nebuvo
mačiusios fizinio smurto).
Niekada ir niekaip nesuprasiu, kodėl tėvai nusprendžia
smurtauti prieš savo vaikus. Juk užauginti sveikas atžalas – mūsų
žmogiškojo tikslo ir prasmės pagrindas. Kas gali pastūmėti tėvus
sąmoningai skaudinti arba ignoruoti savo vaikus? Karlenos tyrimas
pateikė man vieną atsakymą: žiūrėdamas jos nufilmuotą
medžiagą, mačiau, kaip vaikai tampa vis sunkiau nuraminami, vis
labiau paniurę, užsidarę arba nutolę nuo neprisiderinusių motinų.
Tuo pačiu metu motinos vis labiau suirzdavo, nusivildavo, jautėsi
sugniuždytos ir bejėgės bendraudamos su vaikais. Jeigu mama
ateina pas vaiką ne kaip jo partnerė, susiderinusi su juo „viena
banga“, o kaip suirzusi, įpykusi, tolima ir svetima moteris, vadinasi,
taip paruošiama „scena“ vėlesniam smurtui.
Praėjus aštuoniolikai metų, kai šiems vaikams buvo maždaug
po dvidešimt, Lyons-Ruth atliko paskesnį tyrimą, norėdama
išsiaiškinti, kaip jiems sekasi įveikti stresines situacijas.
Aštuoniolikos mėnesių mažyliai, turint omeny, kad jų emocinis
bendravimas su motinomis jau buvo gerokai pažeistas, užaugę
tapo jaunuoliais, pasižyminčiais nestabiliu „savojo aš“ pojūčiu,
impulsyvumu ir polinkiu žalotis (įskaitant pernelyg didelį
išlaidavimą, palaidą lytinį gyvenimą, piktnaudžiavimą narkotinėmis
medžiagomis, nutrūktgalvišką vairavimą ir besaikį valgymą),
neadekvačiu ir stipriu pykčiu bei pasikartojančiais suicidiniais
veiksmais.
Karlena ir jos kolegos tikėjosi, kad nedraugiškas ar agresyvus
elgesys iš motinų pusės bus ženklas, stipriausiai prognozuojantis
jų suaugusių vaikų psichinį nestabilumą, bet paaiškėjo, kad yra
priešingai. Emocinis pasitraukimas turėjo esminį ir ilgalaikį poveikį.
 186

Emocinis atstumas ir apsikeitimas vaidmenimis (kai motinos

tikėjosi, jog vaikai rūpinsis jomis) buvo aiškiai susieti su šių
jaunuolių agresyviu elgesiu savo ir kitų atžvilgiu.

DISOCIACIJA: ŽINOTI IR NEŽINOTI

Lyons-Ruth ypač domino disociacijos reiškinys – kai žmogus

jaučiasi pasimetęs, priblokštas, paliktas ir atskirtas nuo pasaulio,
taip pat mato save niekieno nemylimą, tuščią, bejėgį, įkalintą ir
prislėgtą. Ji nustatė „sensacingą ir netikėtą“ ryšį tarp motinos
pasitraukimo ir neįsiklausymo į kūdikio poreikius pirmaisiais
dvejais gyvenimo metais ir jauno žmogaus disociacijos simptomų.
Lyons-Ruth daro išvadą, kad kūdikiams, kurių motinos iš tiesų jų
nemato ir negirdi, gresia didelis pavojus užaugti paaugliais, kurie
patys nesugebės matyti ir girdėti kitų. Saugaus ryšio sąlygomis
auginami kūdikiai išmoksta pranešti motinoms ne tik apie savo
nusivylimus ir liūdesį, bet ir apie užsimezgančią savastį – savo
interesus, prioritetus ir tikslus. Jautrus ir palaikantis atsakas
apsaugo kūdikius (ir suaugusiuosius) nuo ekstremalių išgąstingo
jaudulio lygių. Bet jeigu globėjai ignoruoja jūsų poreikius arba
piktinasi pačiu jūsų egzistavimu, išmokstate nujausti atstūmimą ir
atsitraukimą. Stresą įveikiate taip, kaip galite, užblokuodami savo
motinos priešiškumą ar ignoravimą ir elgdamiesi taip, tarsi jums tai
visai nesvarbu, tačiau jūsų kūnas vis tiek išlieka nepaprastai
budrus ir įsitempęs, pasiruošęs atremti smūgius, netektis ar
atstūmimą. Disociacija vienu metu reiškia ir žinojimą, ir nežinojimą.
Bowlby rašė: „Ko negalima pranešti [...] motinai, negalima
pranešti ir sau pačiam“ Jeigu negalite ištverti to, ką žinote ar
jaučiate, vienintelė išeitis – neigimas ir disociacija. Turbūt
labiausiai niokojanti ilgalaikė šio užsisklendimo pasekmė yra ta,
kad viduje nesijaučiate tikras – tai tokia būsena, kokios yra Vaikų
 187

klinikoje gydomi vaikai, ir kokios būna į Traumų centrą atvykstantys

vaikai ir suaugusieji. Jeigu nesijaučiate esąs „tikras“, tada jau
niekas gyvenime nebesvarbu, ir tada jau nebeįmanoma
apsisaugoti nuo pavojaus. Arba galite griebtis ekstremalių pojūčių,
kad kažką pajustumėte – netgi mėginti pjaustytis skutimosi
peiliukais ar pulti kumščiais nepažįstamus žmones. Karlenos
tyrimas parodė, kad disociacija išsiugdoma anksti: vėlesni smurto
ar kitokių traumų atvejai neturi įtakos jaunų suaugusių žmonių
disociacijos simptomams. Smurtas ir traumos turi įtakos daugeliui
kitų problemų, bet ne lėtinei disociacijai ar agresijai, nukreiptai
prieš save. Esminis dalykas – šie pacientai nežinojo, kaip jaustis
saugiems. Saugumo stoka ankstyvųjų globos santykių metu
nulemia pažeistą vidinės tikrovės jausmą, pernelyg didelį įsikibimą
į kitus žmones ir save žalojantį elgesį. Skurdas, vieniša tėvystė
arba motinos psichinių sutrikimų simptomai neprognozavo jokių
disociacijos simptomų. Tai nereiškia, kad vaikų patiriamas smurtas
yra nesvarbus – tai reiškia, kad norint užkirsti kelią psichinės
sveikatos problemoms, ypač svarbi ankstyvosios globos kokybė,
nepriklausomai nuo kitų traumų. Dėl to gydymo metu turi būti
„ištrinti“ ne tik konkrečių trauminių įvykių pėdsakai, bet ir
pasekmės, atsiradusios dėl neatspindėjimo, neįsiklausymo ir
nepakankamo rūpinimosi bei meilės, – disociacija ir
savireguliacijos praradimas.

KAIP ATKURTI SINCHRONIJĄ

Ankstyvojo prieraišumo modeliai sukuria vidinius žemėlapius,

kurie suplanuoja mūsų santykius visam gyvenimui ne tik ta
prasme, ko tikimės iš kitų, bet ir ta, kiek komforto ir malonumo
galime patirti kartu su jais. Abejoju, ar poetas Edwardas Estlinas
Cummingsas (dar žinomas kaip e. e. cummings) būtų parašęs šias
 188

džiaugsmingas eilutes: „man patinka manasis kūnas, kai jis yra

kartu su tavuoju... geriau raumenims ir ramiau nervams“, jeigu jo
ankstyvieji prisiminimai būtų susiję su suakmenėjusiais veidais ir
priešiškais žvilgsniais. Mūsų santykių žemėlapiai yra numanomi,
išraižyti emocinėse smegenyse ir nėra apgręžiami vien todėl, kad
jūs suprantate, iš kur jie atsirado. Galbūt nujaučiate, kad jūsų
intymumo baimė kažkaip susijusi su jūsų motinos depresija po
gimdymo ar su faktu, kad, būdama mergaitė, ji buvo tvirkinama,
bet vien tai nepadės jums susikurti laimingų ir pasitikėjimu pagrįstų
santykių su kitais.
Vis dėlto šis supratimas gali pagelbėti jums pradėti analizuoti
kitus būdus santykiams užmegzti – ir jūsų paties labui, ir tam, kad
neperduotumėte nesaugaus prieraišumo modelio savo vaikams.
Penktojoje dalyje papasakosiu apie keletą gydymo būdų, kuriais
gydomos pažeistos emocinio nusiteikimo sistemos, mokantis
atpažinti biologinius ritmus ir tarpusavio sąveiką. Buvimas „ant
vienos bangos“ su savimi ir kitais reikalauja kūniškų pojūčių –
regėjimo, girdėjimo, lytėjimo ir pusiausvyros – visumos. Jeigu taip
nenutiko kūdikystėje ir ankstyvojoje vaikystėje, tai reiškia, kad labai
tikėtina, jog atsiras vėlesnių sensorinės visumos problemų (į kurias
veda toli gražu ne vieninteliai traumos ir ignoravimo keliai).
Buvimas „ant vienos bangos“ reiškia rezonavimą per žmones
jungiančius garsus ir judesius, kurie atsispindi tokiuose
kasdieniuose sensoriniuose ritmuose kaip valgio gaminimas ir
namų tvarkymas, ėjimas kartu miegoti ir kėlimasis. Būti „ant vienos
bangos“ gali reikšti apsikeitimą juokingomis veido mimikomis,
apsikabinimus, laiku ir vietoje parodytą džiaugsmą ar išsakytą
nepritarimą, pasimėtymą kamuoliu ar dainavimą kartu. Mes
Traumų centre konsultuojamiems tėvams sukūrėme programas
apie ryšį ir emocinį nusiteikimą, bet mano pacientai papasakojo
apie daugybę kitų būdų, kaip „pagauti vieną bangą“, pradedant
 189

choriniu dainavimu, pramoginiais šokiais ir baigiant prisijungimu

prie krepšinio komandų, džiazo grupių ir kamerinės muzikos
orkestrų. Visa tai ugdo emocinio nusiteikimo jausmą ir leidžia
pajusti bendruomeniškumo malonumą.
 190

8 SKYRIUS
ĮSTRIGĘ SANTYKIUOSE: SMURTO IR
IGNORAVIMO KAINA

„Kelionė naktine jūra“ – tai kelionė į jūsų pačių dalis, kurios yra
atskirtos, išsižadėtos, nežinomos, nenorimos, išmestos ir
ištremtos į įvairiausius požeminius sąmonės pasaulius... Šios
kelionės tikslas – susijungti su savimi. Toks sugrįžimas namo gali
būti netikėtai skausmingas, net žiaurus. Kad galėtume pasiryžti tai
padaryti, pirmiausia privalome pažadėti, kad nieko neištremsime.
- Stephen Cope

erilina buvo aukšta, sportiška, įpusėjusi ketvirtąją dešimtį

M moteris, kuri kaimyniniame mieste dirbo operacinės
medicinos seserimi. Ji papasakojo, kad prieš kelis mėnesius savo
sporto klube susipažino ir pradėjo žaisti tenisą su Bostone
dirbančiu gaisrininku Maiklu. Merilina pabrėžė, kad paprastai
laikosi atokiau nuo vyrų, tačiau žingsnis po žingsnio Maiklas pelnė
jos pasitikėjimą. Netrukus ji ėmė sutikti po varžybų kur nors
kavinėje sukirsti po picą. Jie kalbėdavosi apie tenisą, filmus, savo
sūnėnus ir dukterėčias – pokalbiai nebuvo pernelyg asmeniški.
Maiklui aiškiai patiko Merilinos draugija, bet ji sau pasakė, kad jis
jos iš tikrųjų nepažįsta.
 191

Vieną rugpjūčio šeštadienio vakarą, po teniso ir picos ji

pakvietė Maiklą nakčiai į savo butą. Tą jausmą, kai jie liko vieni,
Merilina apibūdino kaip „nerimastingą ir nerealų“. Ji prisiminė, kad
prašė jo neskubėti, bet beveik nesuprato, kas įvyko vėliau. Išgėrę
kelias taures vyno ir dar kartą pasižiūrėję kelias serialo įstatymas
ir tvarka serijas, jie abu sumigo ant nepaklotos lovos. Maždaug
antrą valandą nakties, kai Maiklas per miegus apsivertė ant kito
šono ir Merilina pajuto, kaip jo kūnas prisilietė prie jos, ją ištiko
pykčio priepuolis. Ji kumščiais puolė Maiklą, ėmė jį draskyti ir
kandžioti šaukdama „Niekšas, niekšas!“
Akimirksniu išsibudinęs Maiklas čiupo savo daiktus ir išlėkė iš
buto. Likusi viena, Merilina ilgai sėdėjo lovoje apstulbusi ir galvojo
apie tai, kas ką tik atsitiko. Ji jautėsi nepaprastai pažeminta ir
nekentė savęs už tai, ką padarė. Dabar kreipėsi pagalbos į mane,
kad padėčiau jai susitvarkyti su vyrų baime ir nepaaiškinamais
įsiūčio priepuoliais.
Dirbdamas su karo veteranais, išmokau išklausyti tokias
skausmingas istorijas, kaip Merilinos, nemėgindamas iškart šokti
spręsti problemos. Terapija dažniausiai prasideda kartu su tam
tikru nepaaiškinamu elgesiu, pavyzdžiui, kai vidury nakties
užpuolate savo vaikiną, kai pajuntate baimę, kažkam pažvelgus į
akis, kai atsitokėję pamatote, jog plūstate kraujais, nes susiraižėte
ranką stiklo dužena, arba kai sąmoningai išsivemiate po kiekvieno
pavalgymo. Reikia laiko ir kantrybės, kol atsiskleis už šių simptomų
slypinti tikrovė.

BAIMĖ IR APATIJA

Kalbėdama Merilina pasakė, kad Maiklas buvo pirmasis vyras, kurį

ji pakvietė į namus po daugiau kaip penkerių metų pertraukos,
 192

tačiau tai buvo ne pirmas kartas, kai ji prarado savikontrolę,

leisdama naktį su vyru. Ji keliskart pakartojo, kad pasilikusi viena
su vyru pasijusdavo įsitempusi ir tarsi apdujusi. Ji prisipažino, kad
buvo dar keli kartai, kai atsipeikėdavo savo bute, susigūžusi
kampe, negalėdama aiškiai prisiminti, kas nutiko.
Merilina taip pat man pasakė, kad jaučiasi taip, lyg apsimestų
ir vaizduotų, jog gyvena. Išskyrus tas valandas, kai klube žaisdavo
tenisą arba būdavo darbo vietoje, operacinėje, ji dažniausiai
jausdavosi viskam apatiška. Prieš keletą metų mergina pajuto, kad
gali išblaškyti apatiją, pjaustydamasi skutimosi peiliuku, tačiau
labai išsigando pamačiusi, kad norint sulaukti tikro palengvėjimo
jai reikia pjaustytis vis giliau ir dažniau. Ji pamėgino vartoti alkoholį,
tačiau prisiminė savo alkoholiką tėvą ir ėmė bjaurėtis savimi. Vietoj
to, ji puolė karštligiškai, fanatiškai žaisti tenisą, išnaudodama
kiekvieną laisvą minutę. Tada pajusdavo, kad tikrai gyvena.
Kai paklausiau Merilinos apie praeitį, ji atsakė spėjanti, kad
„neabejotinai turėjo“ laimingą vaikystę, tačiau beveik nieko
neprisimena iki savo dvyliktojo gimtadienio. Ji sakė, kad buvo
nedrąsi paauglė, tačiau viskas pasikeitė po smurtinio konflikto su
alkoholiku tėvu, kai jai buvo šešiolika metų. Tada Merilina pabėgo
iš namų. Jai pavyko įstoti į municipalinį koledžą, kurį baigusi
nusprendė siekti medicinos sesers išsilavinimo. Tėvai jai visiškai
nepadėjo. Merilinai buvo gėda, kad tuo sunkiu laikotarpiu ji gyveno,
su kuo papuolė, kaip pati sakė, „ieškodama meilės visiškai ne ten,
kur reikėjo“. Kaip dažnai darydavau su naujais pacientais,
paprašiau Merilinos nupiešti savo šeimos portretą. Pamatęs jos
piešinį (jis pateiktas žemiau), nusprendžiau, kad su Merilina turiu
judėti labai lėtai. Merginos piešinys parodė, kad ji aiškiai slepia
kažkokius baisius prisiminimus, bet neleidžia pačiai sau
prisipažinti, ką šis piešinys reiškia. Ji nupiešė iš baimės paklaikusį
vaiką, uždarytą tarsi kažkokiame narve, kurį gąsdino ne tik trys
 193

košmariškos būtybės (viena be akių), bet ir didžiulė erekcijos

būsenos varpa, besibraunanti į vaiko erdvę. Ir ši moteris sakė, kad
„neabejotinai turėjo“ laimingą vaikystę...

Poetas W. H. Audenas rašė:

Tiesa, kaip meilė ir miegas, piktinasi pernelyg intensyviais
metodais.
Vadinu tai Audeno taisykle. Taigi, laikydamasis jos, aš
sąmoningai nespaudžiau Merilinos papasakoti man viską, ką ji
atsiminė. Iš tiesų, aš žinojau, kad man nėra svarbu labai smulkiai
žinoti apie pacientų traumas. Svarbu, kad patys pacientai išmoktų
toleruoti tai, ką jie jaučia, ir žinoti tai, ką jie žino. Tai gali trukti
savaites ar net metus. Nusprendžiau pradėti gydyti Meriliną
pakvietęs ją prisijungti prie suburtos terapijos grupės, kurioje ji
 194

rastų paramą ir supratimą, prieš išvysdama savo nepasitikėjimo,

gėdos ir pykčio šaltinį.
Kaip ir tikėjausi, į pirmąjį grupės susirinkimą Merilina atėjo
išsigandusi, atrodydama beveik taip pat, kaip ta mergaitė šeimos
portrete. Ji buvo užsisklendusi savyje ir su niekuo nebendravo.
Šitą grupę jai parinkau todėl, kad jos nariai visada geranoriškai
padėdavo ir priimdavo naujus narius, kurie pernelyg bijo kalbėtis.
Jie iš savo patirties žinojo, kad paslapčių atskleidimas –
laipsniškas procesas. Bet šį kartą jie mane nustebino, uždavę
daug nekorektiškų klausimų apie Merilinos meilės reikalus, apie
kuriuos priminiau jai užpultos mažos mergaitės piešiniu. Beveik
pagalvojau, kad Merilina netyčia atsidūrė tokioje grupėje, kurioje
bus priversta pakartoti trauminius praeities išgyvenimus. Įsikišau ir
padėjau jai nustatyti tam tikras pokalbių ribas. Netrukus mergina
ėmė apsiprasti grupėje.
Po trijų mėnesių Merilina grupės dalyviams prasitarė, kad,
eidama šaligatviu iš metropoliteno link mano klinikos, keletą kartų
suklupo ir pargriuvo. Ji susirūpino, kad silpsta regėjimas, nes taip
pat nepastebėdavo ir neatmušdavo daug teniso kamuoliukų. Vėl
pagalvojau apie jos nupieštą paklaikusį vaiką didžiulėmis, baimės
kupinomis akimis. Ar tai buvo kokia nors „konversijos reakcija“, kai
pacientai išreiškia savo konfliktus prarasdami tam tikros kūno
dalies funkciją? Daugelis karių abiejuose pasauliniuose karuose
patyrė paralyžių, kurio nesukėlė jokie fiziniai sužeidimai, o aš pats
Meksikoje ir Indijoje mačiau „isterinio aklumo“ atvejų.
Kol kas, būdamas gydytoju, neatlikęs išsamesnių vertinimų
negalėjau teigti, ar susilpnėjusio Merilinos regėjimo priežastis slypi
jos galvoje. Išsiunčiau ją pas savo kolegas į Masačiusetso akių ir
ausų ligoninę ir paprašiau labai kruopščiai ją ištirti. Po kelių
savaičių atėjo tyrimų rezultatai. Merilinai nustatė raudonąją vilkligę
- autoimuninę tinklainės ligą, kuri silpnino jos regėjimą. Ją reikėjo
 195

skubiai gydyti. Buvau priblokštas: Merilina buvo trečiasis žmogus

tais metais, kurį įtariau išgyvenus kraujomaišos istoriją ir kuriam
buvo diagnozuota autoimuninė liga – tokia liga, kurios metu
organizmas puola pats save.
Pasirūpinęs, kad Merilinai būtų suteikta tinkama medicininė
pagalba, kreipiausi konsultacijos į du savo kolegas, dirbančius
Masačiusetso bendrosios praktikos ligoninėje, psichoterapeutus
Scottą Wilsoną ir Richardą Kradliną. Jie vadovavo ligoninės
imunologijos laboratorijai. Papasakojau Merilinos istoriją,
parodžiau jos nupieštą piešinį ir paprašiau bendradarbiauti
atliekant tyrimą. Jie sutiko ir skyrė daug savo laiko bei lėšų
išsamiam klinikiniam imunologijos tyrimui atlikti. Tyrimui
pakvietėme dvylika moterų, išgyvenusių kraujomaišos atvejus,
kurios nevartojo jokių vaistų, ir dvylika moterų, kurios niekada
gyvenime nebuvo patyrusios jokių traumų ir taip pat nevartojo
vaistų – beje, pastarąją tiriamųjų grupę buvo stebėtinai sunku
surinkti. (Merilina tyrime nedalyvavo, nes paprastai neprašome
mūsų klinikos pacientų būti mūsų mokslinių tyrimų dalyviais.)
Kai tyrimas buvo baigtas ir išnagrinėti duomenys, Richardas
pranešė, kad moterų, patyrusių kraujomaišos traumą, grupėje
nustatytas ląstelių CD45RA ir CD45RO santykio nukrypimas,
palyginti su sveikųjų moterų grupe. CD45 ląstelės yra imuninės
sistemos „atminties ląstelės“. Kai kurias jų, vadinamas RA
ląstelėmis, sužadina buvęs toksinų poveikis. Jos greitai reaguoja į
aplinkos grėsmes, su kuriomis susidūrė anksčiau. Priešingai, RO
ląstelės yra laikomos rezerve ir laukia naujų iššūkių. Jų paskirtis –
susidoroti su tomis grėsmėmis, su kuriomis kūnas dar nebuvo
susidūręs. RA ir RO ląstelių santykis – tai pusiausvyra tarp ląstelių,
kurios atpažįsta žinomus toksinus, ir ląstelių, kurios laukia naujos
informacijos, galinčios jas sužadinti. Pasirengusių kovai RA
ląstelių skaičius pacienčių su kraujomaišos istorijomis organizme
 196

yra didesnis už normalų, todėl imuninė sistema tampa pernelyg

jautri pavojams: ji linkusi „įjungti“ gynybą tada, kai to visiškai
nereikia, net jei tai reiškia, kad puolamos savojo organizmo
ląstelės.
Mūsų tyrimas parodė, kad kraujomaišos aukų kūnai kažkur
giliai viduje nepajėgia atskirti pavojingos situacijos nuo saugios.
Tai reiškia, kad buvusios traumos pėdsakai nesusideda vien tik iš
iškreiptai suvokiamos informacijos, gaunamos iš išorės –
organizmas ir pats nesupranta, kaip jaustis saugiam. Praeitis
įsirėžusi ne tik į šių žmonių protus ir neteisingą nekaltų situacijų
suvokimą (kai Merilina puolė Maiklą, nes šis atsitiktinai per miegus
prisilietė prie jos), bet ir į pačią jų esmę – į jų kūno saugumą.

SUPLĖŠYTAS PASAULIO ŽEMĖLAPIS

Kaip žmonės sužino, kas yra saugu, o kas ne, kas yra viduje, o kas
išorėje, kam reikėtų atsispirti, o ką drąsiai ir saugiai priimti?
Geriausias būdas, kaip galime suprasti vaikų patirto smurto ir
ignoravimo įtaką – tai įsiklausyti, ko mus gali išmokyti tokie žmonės
kaip Merilina. Vienas dalykas, ką supratau, geriau pažinęs
Meriliną, – kad ji turėjo savo unikalų požiūrį į pasaulio
funkcionavimą.
Būdami vaikai, gyvenimo kelią pradedame nuo savo visatos
centro, kuriame į viską, kas vyksta, žiūrime per egocentriškumo
prizmę. Jeigu mūsų tėvai ir seneliai nepaliauja kartoję, kad esame
mieliausi sutvėrimai pasaulyje, mes neginčijame jų nuomonės –
privalome būtent tokie ir būti. Ir nesvarbu, ką sužinotume apie
save, giliai širdyje visada nešiosimės tą jausmą, kad mes – tiesiog
nuostabūs. Ir todėl vėliau, sutikę kažką, kas su mumis elgsis
blogai, mes nepaprastai įsižeisime. Jausmas nekoks – jis bus
 197

nepažįstamas, jis neprimins namų. Bet jeigu vaikystėje mes

patiriame smurtą ar esame ignoruojami, arba užaugame šeimoje,
kurioje į lytiškumą žiūrima su pasibjaurėjimu, mūsų vidiniuose
žemėlapiuose įrašoma visai kita žinutė. Mūsų savasties jausmas
paženklinamas panieka ir pažeminimu, ir tada mes esame labiau
linkę manyti, kad „jis (arba ji) turi mano numerį“, ir
neprieštaraujame, jeigu su mumis elgiamasi blogai.
Merilinos praeitis suformavo jos požiūrį į visų tipų santykius. Ji
buvo įsitikinusi, kad vyrams absoliučiai nerūpi kitų žmonių jausmai,
ir kad jiems visada viskas sekasi. Moterimis taip pat negalima
pasitikėti. Jos per silpnos pakovoti už save; be to, jos sutiktų
parduoti savo kūną, kad tik užkariautų tą vyrą, kuris jomis
pasirūpintų. Jeigu pakliuvai į bėdą, jos nepajudins nė mažojo
pirštelio, kad tau padėtų. Šią pasaulėžiūrą aiškiai išreiškė ir
Merilinos santykiai su bendradarbiais: ji įtariai žiūrėjo į kiekvieno
maloniai besielgiančio kolegos ketinimus ir puldavo bartis dėl
menkiausių slaugos taisyklių pažeidimų. Ji buvo blogio sėkla,
absoliučiai toksiškas žmogus, kuri padarydavo viską, kad šalia jos
esantiems žmonėms nesisektų.
Kai pirmą kartą susidūriau su tokiais pacientais kaip Merilina,
mėginau užginčyti jų mąstymą ir padėti pažvelgti į pasaulį
pozityviau bei lanksčiau. Bet vieną dieną moteris, vardu Ketė,
atvėrė man akis. Kai viena grupės narė pavėlavo į susirinkimą, nes
sugedo jos automobilis, Ketė iškart ėmė kaltinti save: „Praėjusią
savaitę mačiau, kokia išklerusi buvo tavo mašina... Žinau, kad
turėjau pasisiūlyti tave pavežti.” Jos savikritika išaugo iki tiek, kad
vos po kelių minučių ji bandė prisiimti atsakomybę už tai, kad
vaikystėje buvo lytiškai išnaudojama: „Aš dėl visko kalta. Man buvo
septyneri, ir aš mylėjau savo tėtį. Norėjau, kad jis mylėtų mane, ir
dariau viską, ką jis liepė. Tai mano kaltė.“ Neištvėręs įsikišau,
norėdamas ją nuraminti, ir pasakiau: „Klausyk, tu buvai viso labo
 198

maža mergaitė... Tai tavo tėtis atsako už tai, kad nebūtų

peržengtos ribos.” Ketė atsisuko į mane. „Besseli, aš žinau, kaip
tau svarbu būti geru psichoterapeutu, taigi išgirdusi tavo kvailus
komentarus, kaip šį, dažniausiai esu tau nepaprastai dėkinga“, –
pasakė ji. „Nereikia pamiršti, kad išgyvenau kraujomaišą – mane
vertė pasirūpinti suaugusių ir niekam tikusių vyrų poreikiais. Bet po
dvejų metų aš jau pakankamai pasitikiu tavimi, todėl nebijau
pasakyti, kad šie tavo komentarai verčia mane jaustis siaubingai.
Taip, tai tiesa: aš instinktyviai kaltinu save dėl visko, kas blogo
nutiko žmonėms, kurie buvo šalia manęs. Žinau, kad tai nelogiška,
ir jaučiuosi tikra kvailė, kad man taip atrodo, bet taip yra. Kai tu
mėgini įkalbėti mane būti protingesnę, aš jaučiuosi dar vienišesnė
ir atskirta – ir tai tik sustiprina jausmą, kad visame pasaulyje niekas
niekada nesupras, ką reiškia būti manimi.”
Nuoširdžiai padėkojau jai už tokį grįžtamąjį ryšį ir nuo to laiko
stengiausi nesakyti pacientams, kad jie neturėtų jaustis taip, kaip
jaučiasi. Ketė parodė, kad mano atsakomybė gerokai didesnė: aš
turiu padėti šiems žmonėms pertvarkyti jų vidinį pasaulio žemėlapį.
Kaip pasakojau ankstesniajame skyriuje, prieraišumo
tyrinėtojai parodė, kad mūsų pirmieji globėjai ne tik mus maitina,
rengia ir guodžia, kai mums blogai, – jie suformuoja būdą, kaip
mūsų greitai augančios smegenys suvokia tikrovę. Mūsų santykiai
su globėjais perteikia, kas yra saugu ir kas pavojinga: kuo galime
pasitikėti, o kas mus nuskriaus, ką mums reikia padaryti, kad būtų
patenkinti mūsų poreikiai. Ši informacija įrašyta į mūsų smegenų
schemų, grandinių pagrindą ir yra mūsų mąstymo apie save ir
aplinkinį pasaulį modelis. Bėgant laikui, šie vidiniai žemėlapiai
išlieka nepaprastai stabilūs.
Tačiau tai nereiškia, kad patirtis negali pakeisti mūsų
žemėlapių. Stipria meile paremti santykiai, ypač paauglystės
laikotarpiu, kai smegenys vėl išgyvena eksponentinių pokyčių
 199

metą, iš tikrųjų gali mus pakeisti. Tą patį gali padaryti ir kūdikio

gimimas, nes mūsų kūdikiai dažniausiai išmoko mus mylėti.
Suaugusieji, kurie, būdami vaikai, patyrė smurtą ar ignoravimą, vis
dar gali išmokti intymumo ir tarpusavio pasitikėjimo grožio, arba
patirti gilių dvasinių potyrių, kurie atvers jiems kelią į platesnį
pasaulį. Ir priešingai, suaugusiųjų išžaginimo ar užpuolimo atvejai
gali taip suteršti nesuteptus, švarius vaikystės žemėlapius, kad visi
keliai pasisuks link baimės ar nevilties. Šios reakcijos yra
nepagrįstos logika, todėl jų neįmanoma pakeisti tiesiog
pergalvojant nelogiškus įsitikinimus. Mūsų pasaulio žemėlapiai
užkoduoti emocinėse smegenyse, ir jas pakeisti – reiškia
pertvarkyti centrinės nervų sistemos dalį. Tai bus šios knygos
dalies apie gydymą tema.
Nepaisant to, mokymasis atpažinti nelogiškas mintis ir
elgseną gali būti naudingas pirmasis žingsnis. Tokie žmonės kaip
Merilina dažnai pamato, kad jų prielaidos yra ne tokios, kaip jų
draugų. Jiems pasiseks, jeigu jų draugai ir kolegos žodžiais, o ne
veiksmais papasakos, kad jų nepasitikėjimas ir neapykanta sau
nepaprastai apsunkina bendrą darbą. Bet taip nutinka nedažnai, ir
Merilinos patirtis buvo tipiška: kai ji užpuolė Maiklą, šiam buvo
visiškai neįdomu sužinoti tokio Merilinos elgesio priežastis, taigi ji
prarado ir draugą, ir mėgstamą teniso partnerį. Būtent šiuo
momentu tokie gudrūs ir drąsūs žmonės kaip Merilina, kurie
nepasiduoda pasikartojantiems pralaimėjimams ir sugeba išlaikyti
savo smalsumą ir ryžtą, pradeda ieškoti pagalbos.
Iš esmės racionaliosios smegenys gali būti viršesnės už
emocines tol, kol mus užvaldo mūsų baimės (pavyzdžiui, jūsų
baimė, kad jus, vairuojantį automobilį, sustabdys policija, gali
akimirksniu virsti padėka, kai policininkas jus įspėja apie priekyje
įvykusią avariją). Bet tą akimirką, kai jaučiamės įkalinti, įsiutę ar
atstumti, mes rizikuojame „įsijungti“ senuosius žemėlapius,
 200

vadovaudamiesi jų nurodymais. Pokyčiai prasideda tada, kai

išmokstame „valdyti“ emocines smegenis. Tai reiškia, kad
išmokstame pastebėti ir ištverti draskančius širdį ir surakinančius
skrandį pojūčius, kurie smegenyse registruoja sielvartą ir
pažeminimą. Tik išmokę ištverti tai, kas vyksta mūsų viduje,
galėsime ne sunaikinti, o pradėti susidraugauti su emocijomis,
kurios neleidžia kisti mūsų žemėlapiams.

KAIP IŠMOKTI ATSIMINTI

Maždaug metus Merilinos grupėje besilankanti kita jos narė Merė

paprašė leidimo papasakoti apie tai, kas nutiko, kai ji buvo trylikos
metų paauglė. Merė dirbo kalėjimo prižiūrėtoja ir užmezgė
sadomazochistinius santykius su kita moterimi. Ji norėjo, kad
grupė žinotų jos istoriją, tikėdamasi, jog grupės nariai taps
pakantesni kraštutinėms jos reakcijoms, pavyzdžiui, polinkiui
užsisklęsti savyje ar audringai reakcijai į menkiausią provokaciją.
Sunkiai rinkdama žodžius, Merė papasakojo, kad kai jai buvo
trylika metų, vieną vakarą ją išžagino vyresnysis brolis su draugų
kompanija. Merė pastojo. Jos motina namuose, tiesiog ant virtuvės
stalo atliko jai abortą. Grupė labai jautriai sureagavo į Merės istoriją
ir guodė ją, kai ši pasikūkčiodama verkė. Mane iki sielos gelmių
sujaudino grupės narių empatija: jie guodė Merę taip, kaip norėjo
būti guodžiami patys, kai pirmą kartą susidūrė su traumomis.
Pasibaigus laikui, Merilina paprašė kelių minučių, norėdama
papasakoti, ką ji išgyveno šio išpažinties seanso metu. Grupė
sutiko. Merilina pasakė štai ką: „Girdėdama šią istoriją, galvoju, o
kas, jeigu aš lytiškai išnaudojau pati save?“ Iš netikėtumo man
atvipo žandikaulis. Remdamasis jos šeimos piešiniu, aš visada
spėjau, kad ji žinojo ar bent jau nujautė, kad taip ir yra. Į Maiklą ji
 201

sureagavo lyg kraujomaišos auka, ir nuolat elgėsi taip, tarsi

pasaulis būtų siaubinga vieta.
Nors ji nupiešė mergaitę, kuri buvo tvirkinama, tačiau ji arba
jos kognityvinis, žodinis „aš“ neturėjo jokio supratimo, kas iš tikrųjų
atsitiko. Jos imuninė sistema, jos raumenys ir jos baimės sistema
– visas kūnas viską atsiminė, bet jos sąmonėje trūko įvykio, kuris
paaiškintų, kas nutiko. Ji išgyveno traumą, bet neturėjo jos siužeto.
Kaip pamatysime 12 skyriuje, trauminiai atsiminimai labai skiriasi
nuo įprastinių, nes yra susiję su daug proto lygių ir smegenų
sluoksnių.
Sujaudinta Merės pasakojimo ir paskatinta vėlesnių naktinių
košmarų, Merilina su manimi pradėjo individualius terapinius
užsiėmimus, kurių metu ėmė tvarkytis su savo praeitimi.
Pirmiausia ją užplūsdavo stipri, tiesiog ore tvyranti baimė. Keletą
savaičių ji mėgino viską mesti, bet kai pamatė, jog nebegali miegoti
ir turi prašyti laisvadienių darbe, tęsė mūsų seansus toliau. Vėliau
man pasakė: „Man vienintelis kriterijus suvokti, ar situacija žalinga,
yra jausmas, kad jeigu aš neišsikapstysiu, ji mane pribaigs.“
Pradėjau mokyti Meriliną nusiraminimo metodų, pavyzdžiui,
sutelkti dėmesį į gilų kvėpavimą – įkvėpti, iškvėpti, įkvėpti, iškvėpti,
ir taip šešis kartus per minutę, tuo pačiu metu sekant kūne
kvėpavimo sukeliamus pojūčius. Kartu derinome tapšnojimą per
akupresūros taškus (taškinį masažą) – tai padėjo Merilinai
suvaldyti pernelyg didelį nerimą. Taip pat mokėmės susitelkti į
išgyvenamą potyrį – jį dėmesingai įsisąmoninti. Išmokusi palaikyti
gyvą protą ir tuo pat metu leisdama savo kūnui pajausti tai, ko taip
bijojo, Merilina netrukus galėjo atsitraukti ir stebėti savo potyrius iš
šalies, o ne leistis užvaldoma jausmų. Kadaise ji mėgino nuslopinti
ar sunaikinti šiuos jausmus alkoholiu ir sportu, bet dabar ėmė
jaustis pakankamai saugi, kad galėtų prisiminti, kas nutiko, kai ji
buvo dar maža mergaitė. Perėmusi fizinių pojūčių kontrolę į savo
 202

rankas, ėmė justi skirtumą tarp dabarties ir praeities: dabar, jeigu

ji pajustų kažkieno kojos brūkštelėjimą naktį, galėtų atpažinti, kad
tai Maiklo – simpatiško teniso partnerio, kurį ji pakvietė į namus,
koja. Ši koja nepriklauso niekam kitam, ir jos prisilietimas nereiškia,
kad kažkas kėsinasi ją išžaginti. Prisilietimas leidžia jai suprasti –
iki galo fiziškai suprasti, - kad ji yra trisdešimt ketverių metų
moteris, o ne maža mergaitė.
Kai Merilina galiausiai pradėjo prisiminti kažką iš vaikystės,
pirmiausia, kas išplaukė iš jos atminties, tai tapetai, kuriais buvo
išklijuotas jos vaikystės miegamasis. Ji suprato, kad būtent ten ji
buvo sutelkusi visą dėmesį, kai tėvas ją išžagino. Jai buvo
aštuoneri. Tėvo lytinė prievarta išgąsdino Meriliną taip, kad ji
nepajėgė ištverti to, kas įvyko, kitaip, kaip tik išstumti viską iš savo
atminties saugyklos. Galų gale, juk jai toliau reikėjo gyventi su šiuo
vyru, savo smurtaujančiu tėvu. Merilina prisiminė, kaip puolė pas
mamą, kad ši ją apgintų, tačiau kai pribėgusi pamėgino pasislėpti
sijono klostėse, mama tik šaltai ją apkabino. Kartais motina
tylėdavo, kartais verkdavo ar piktai plūsdavo Meriliną, kad ši „taip
supykdė tėtuką“. Išsigandęs vaikas neturėjo nieko, kas apgintų,
kas pasiūlytų stabilumą ar prieglaudą.
Rolandas Summitas savo klasikiniame moksliniame darbe
Vaiko prisitaikymo prie lytinio išnaudojimo sindromas (The Child
Sexual Abuse Accommodation Syndrome) rašė: „Pradžia,
įbauginimas, stigmatizacija, izoliacija, bejėgiškumas ir savęs
kaltinimas priklauso nuo bauginančios vaiko lytinės prievartos
tikrovės. Visi vaiko mėginimai atskleisti paslaptį atsimuš į
suaugusiųjų tylos ir netikėjimo sąmokslą. „Nesijaudink dėl tokių
dalykų, mūsų šeimoje taip negali nutikti...” „Nesąmonė, kaip tau
galėjo ateiti į galvą toks baisus dalykas?“ „Niekada daugiau nedrįsk
man sakyti ko nors panašaus!“ Eilinis vaikas niekada daugiau
neklausia ir niekada daugiau nepasakoja.
 203

Dirbu šį darbą jau keturiasdešimt metų, bet vis tiek kartais,

išgirdęs pacientų pasakojimus apie vaikystę, nejučiomis ištariu:
„Taip negali būti ...“ Jie dažniausiai irgi, kaip ir aš, negali tuo patikėti
– kaip tėvai gali sukelti savo vaikams tokias kančias ir įvaryti šitokį
siaubą? Dalis jų toliau atkakliai tvirtina, kad tokius įvykius
išsigalvojo, arba kad jie gerokai perdėti. Visi jie išgyvena gėdą dėl
to, kas jiems atsitiko, ir kaltina save, nes giliai širdyje yra tvirtai
įsitikinę, jog šie siaubingi dalykai nutiko todėl, kad jie yra baisūs
žmonės.
Dabar Merilina pradėjo analizuoti, kokiu būdu bejėgis vaikas
išmoko užsisklęsti savyje ir paklusti viskam, ko iš jos buvo
prašoma. Jai pavyko tą padaryti priverčiant save išnykti: tą
akimirką, kai koridoriuje išgirsdavo tėvo žingsnius, artėjančius link
jos miegamojo, ji „įkišdavo galvą į debesis“. Kita mano pacientė,
kuri taip pat buvo išgyvenusi panašius įvykius, nupiešė piešinį,
kuris vaizduoja, kaip šis procesas veikia. Kai jos tėvas pradėdavo
ją liesti, ji priversdavo save pradingti: ji pakildavo į palubes ir iš ten
žiūrėdavo į kitą mažą mergaitę, gulinčią lovoje. Ji džiaugėsi, kad
ten buvo ne ji, o kažkokia kita mergaitė, kurią tvirkino jos tėvas.
Žvelgdamas į šias galvas, kurias nuo kūnų skyrė tirštas lyg
pienas rūkas, aš praregėjau: staiga suvokiau, kad būtent taip
atrodo disociacijos potyris, kuris toks dažnas tarp kraujomaišos
aukų. Vėliau ir pati Merilina suprato, kad, jau būdama suaugusi, ji
ir toliau sklandydavo palubėje, vos tik atsidurdavo lytiškai jautrioje
situacijoje. Tuo laikotarpiu, kai ji buvo lytiškai aktyvesnė, partneris
retkarčiais pasakydavo, kokia ji puiki lovoje, ir kad jis vos atpažįsta
tą pačią Meriliną – ji net kalba kitaip... Dažniausiai mergina
neatsimindavo, kas nutiko, bet kartais ji tapdavo pikta ir agresyvi.
Neturėjo jokio supratimo apie tai, kad iš tikrųjų buvo seksuali, todėl
po truputį nustojo susitikinėti su vyrais – iki Maiklo.
 204

KAI NEKENČIATE SAVO NAMŲ

Vaikai neturi galimybės pasirinkti tėvų. Jie taip pat negali suprasti,
kad tėvai gali būti tiesiog pernelyg prislėgti, įpykę ar atitrūkę, kad
aukotų savo gyvenimą vaikams, arba kad tėvų elgesys turi mažai
ką bendro su jais. Vaikai neturi kitos išeities, kaip tik susidėlioti
savo pasaulį taip, kad išgyventų tokiose šeimose, kokias turi. Kitaip
negu suaugusieji, vaikai neturi galių kreiptis pagalbos – tėvai yra
jų galia. Vaikai negali išsinuomoti buto ar persikraustyti pas kažką
– jų išlikimas tvirtai susietas su jų globėjais.
Nors ir nesusidūrę su atvira grėsme, vaikai jaučia, kad jeigu
mokytojams papasakos apie tai, kad namuose yra mušami ir
tvirkinami, jie sulauks bausmės. Todėl jie sutelkia visą savo
energiją tam, kad nebegalvotų apie tai, kas įvyko, nejaustų baimės
ir panikos likučių savo kūnuose. Kadangi jie negali ištverti žinojimo,
 205

ką patyrė, taip pat negali suprasti, kad su šiais potyriais yra susijęs
jų pyktis, baimė ar kolapsas. Jie nekalba – gyvena ir tvarkosi su
savo jausmais, būdami supykę, užsisklendę savyje, paklusnūs ar,
priešingai, maištaujantys.
Vaikai taip pat užprogramuoti būti iš esmės ištikimi savo
globėjams, nors šie ir smurtauja prieš vaikus. Baimė sustiprina
prieraišumo poreikį, nors paguodos šaltinis tampa baimės šaltiniu.
Man niekada neteko matyti jaunesnio kaip dešimties metų vaiko,
kuris kankinamas namuose (tą rodo sulaužyti kaulai ir nudeginta
oda), bet kuris, jeigu turėtų galimybę, pasirinktų vaikų namus, o ne
pasiliktų namuose su šeima. Aišku, prisirišimas prie smurtautojo
vaikystėje nėra išskirtinis dalykas. Įkaitai sumoka išpirkas savo
pagrobėjams, pareiškia norą su jais susituokti arba turi su jais
lytinių santykių. Smurto artimoje aplinkoje aukos dažnai slepia
savo skriaudėjus. Teisėjai man dažnai skundžiasi, kokie pažeminti
jie jaučiasi, kai, mėgindami apsaugoti smurto artimoje aplinkoje
aukas, išduoda skriaudikams draudžiančius artintis prie aukų
orderius, o po to sužino, kad daugelis nukentėjusiųjų slapta leido
savo smurtaujantiems partneriams sugrįžti.
Merilinai prireikė daug laiko, kol ji galiausiai buvo pasiruošusi
kalbėtis apie savo išnaudojimą. Ji nebuvo pasirengusi paminti
savo ištikimybės šeimai – giliai širdyje jautė, kad jai reikia šeimos,
kad ši apsaugotų ją nuo jos pačios baimių. Šios ištikimybės kaina
– tai nepakeliami vienatvės, nevilties ir neišvengiamo pykčio dėl
savo bejėgiškumo jausmai. Pyktis niekur nedingsta – jis atsisuka
prieš jūsų savastį, įgaudamas depresijos, neapykantos sau ir
savęs žalojimo formą. Viena mano pacientė pasakė: „Tai panašu į
jausmą, kai nekenti savo namų, savo virtuvės, puodų ir keptuvių,
savo lovos, kėdžių, stalo ir kilimėlių. Joks daiktas neatrodo saugus,
o mažiausiai saugus atrodo jūsų paties kūnas.
 206

Pagrindinis iššūkis – mokytis pasitikėti. Viena iš mano

pacienčių, mokytoja, kurią senelis nuolat žagindavo, kai jai nebuvo
nė šešerių metukų, atsiuntė man tokį elektroninį laišką:
„Važiuodama namo po mūsų susitikimo dėl terapijos, pradėjau
galvoti apie pavojų atsiverti jums, o kai įvažiavau į 124 kelią,
supratau, kad sulaužiau taisyklę neprisirišti prie jūsų ir prie savo
mokinių.“
Per kitą mūsų susitikimą ji pasakė, kad kai mokėsi koledže, ją
išžagino laboratorijos instruktorius. Paklausiau, ar ji kreipėsi
pagalbos ir ar parašė skundą dėl jo veiksmų. „Aš neprisiverčiau
pereiti į kitą gatvės pusę, į kliniką, – atsakė. – Man nepaprastai
reikėjo pagalbos, bet pradėjusi jos ieškoti, labai aiškiai pajutau, kad
man bus dar skaudžiau. Ir taip iš tiesų galėjo nutikti. O aš juk
turėjau slėpti tai, kas man atsitiko, nuo tėvų ir nuo visų kitų.“
Kai parašiau, kad man kelia nerimą tai, kas su ja vyksta, ji
parašė dar vieną elektroninį laišką: „Mėginu priminti sau, kad
nepadariau nieko, dėl ko nusipelnyčiau tokio elgesio. Nepamenu,
ar kada nors kas nors yra kažkaip ypatingai pažvelgęs į mane ir
pasakęs, kad aš esu jam svarbi. Lyg didžiausios brangenybės
laikausi įsikibusi šios minties, kad esu verta, jog kažkam rūpėčiau,
o tas kažkas būtų žmogus, kurį gerbčiau, ir kuris suprastų, kaip
sunkiai aš dabar kovoju.“
Norėdami sužinoti, kas esame – turėti savo asmens tapatumą,
– mes privalome žinoti (ar bent jau jausti, kad žinome), kas yra ir
kas buvo „tikra“. Privalome stebėti, ką matome aplink, ir teisingai
viską pavadinti; taip pat turime gebėti pasitikėti savo atsiminimais
ir gebėti atskirti juos nuo savo vaizduotės. Nesugebėjimas to
padaryti – ženklas, kurį psichoanalitikas Williamas Niederlansas
pavadino „sielos žudiku“. Ištrinti žinojimą ir praktikuoti neigimą
dažniausiai yra esminė išlikimo sąlyga, bet ji turi savo kainą: jūs
nebesusigaudote, kas esate, ką jaučiate ir kuo galite pasitikėti.
 207

PAKARTOTINIS TRAUMOS IŠGYVENIMAS

Vienas atsiminimas iš Merilinos vaikystės aplankė ją sapne: ji

pajuto, kad dūsta ir nebegali kvėpuoti. Jos rankos buvo surištos
baltu virtuviniu rankšluosčiu, ir tada kažkas už apvynioto aplink
kaklą rankšluosčio pakėlė ją aukštyn, kad ji nebesiektų kojomis
žemės. Ji prabudo apimta panikos, galvodama, kad tuoj mirs. Šis
sapnas man priminė košmarus, apie kuriuos pasakojo karo
veteranai: jie matė nepaprastai aiškius veidų ir kūno dalių vaizdus,
kuriuos regėjo kovų metu. Sapnai buvo tokie bauginantys, kad
vyrai stengėsi neužmigti naktimis. Tik snūduriuodami dieną, kuri
nekėlė asociacijų su naktinėmis pasalomis, jie jautėsi pusiau
saugūs.
Šiame terapinio gydymo etape Meriliną pakartotinai užplūdo
vaizdai ir pojūčiai, susiję su dusinančiu sapnu. Ji prisiminė, kaip
sėdėjo virtuvėje, kai jai buvo ketveri, užtinusiomis akimis,
skaudančiu kaklu ir kruvina nosimi, o tėvas ir brolis juokėsi iš jos,
vadindami „kvaila, kvaila mergiote“. Vieną dieną Merilina pasakė:
„Kai vakar vakare valiausi dantis, mane užvaldė blaškymosi ir
daužymosi jausmas. Jaučiausi lyg iš vandens ištraukta žuvis, kuri
spurdėjo ir nevalingai žiopčiojo, gaudydama orą. Valydama dantis,
aš užsikūkčiojau ir pradėjau dusti. Panika kilo krūtine aukštyn,
sumišusi su blaškymosi pojūčiu. Turėjau įtempti visas jėgas, kad,
pasilenkusi virš kriauklės, nepradėčiau rėkti „NENENENENE!!!““ Ji
nuslinko į lovą ir užmigo, bet visą naktį tiksliai kas dvi valandas
atsibusdavo.
Trauma nėra tarsi pasakojimas, kuris turi įprastinę pradžią,
vidurį ir pabaigą. 11 ir 12 skyriuose išsamiai papasakosiu, kad iš
pradžių atsiminimai sugrįžta, kaip nutiko ir Merilinai: juose
atsispindi potyrių fragmentai, pavieniai vaizdai, garsai ir kūno
pojūčiai, kurie iš pradžių turi baimės ir panikos atspalvį. Kai
 208

Merilina buvo vaikas, ji neturėjo galimybės išsakyti to nenusakomo

siaubo, bet ir tai nebūtų padėję, nes niekas jos nesiklausė.
Kaip daugelis kitų, vaikystėje išgyvenusių smurtą, Merilina
iliustruoja gyvenimo jėgos galią, troškimą gyventi ir valdyti savo
gyvenimą, energiją, kuri neutralizuoja naikinantį traumos poveikį.
Aš po truputį supratau, kad vienintelis dalykas, kuris gali padėti
išgydyti traumą, – tai pagarbi baimė, kuri lydi begalinį troškimą
išgyventi. Tik ji leido mano pacientams ištverti skriaudas, smurtą,
patyčias ir išgyventi tamsiausias sielos naktis, kurios visada būna
kelyje į išgijimą.
 209

9 SKYRIUS
KĄ TAI TURI BENDRO SU MEILE?

Pradžia, įbauginimas, stigmatizacija, izoliacija, bejėgiškumas

ir savęs kaltinimas priklauso nuo bauginančios vaiko lytinės
prievartos tikrovės. Visi vaiko mėginimai atskleisti paslaptį atsimuš
į suaugusiųjų tylos ir netikėjimo sąmokslą. „Nesijaudink dėl tokių
dalykų, mūsų šeimoje taip negali nutikti...” „Nesąmonė, kaip tau
galėjo ateiti į galvą toks baisus dalykas?“ „Niekada daugiau nedrįsk
man sakyti ko nors panašaus!“ Eilinis vaikas niekada daugiau
neklausia ir niekada daugiau nepasakoja.
Roland Summit, The Child Sexual Abuse Accommodation Syndrome

aip mums reikėtų dėliotis savo mąstymą, bendraujant su

K tokiais individais kaip Merilina, Merė ir Ketė, ir kaip galėtume
jiems padėti? Nuo to, kaip apibrėšime jų problemas, savo
diagnozę, priklausys mūsų požiūris į jų globą. Psichoterapija
gydant tokius pacientus paprastai nustatomos penkios ar šešios
tarpusavyje nesusijusios diagnozės. Jeigu jų gydytojai atkreips
dėmesį į nuotaikų svyravimus, jiems bus pripažintas bipolinis
sutrikimas ir paskirtas litis arba valproatas. Jeigu specialistams
didžiausią įspūdį padarys jų neviltis, bus pasakyta, kad jie kenčia
nuo sunkios depresijos, ir paskirti antidepresantai. Jeigu
gydytojams pasirodys vertas dėmesio jų neramumas ir dėmesio
trūkumas, jiems gali diagnozuoti DTHS ir skirti „Ritaliną“ ar kitus
 210

stimuliatorius. Ir jeigu nutiks taip, kad klinikos personalas paciento

medicininėje kortelėje surašys traumos istoriją, o pacientas
savanoriškai papildys ją atitinkama informacija, jam bus nustatytas
PTSS. Nė viena iš šių diagnozių nebus visiškai klaidinga, bet nė
viena tiksliai neatspindės, kas yra šie pacientai ir nuo ko jie kenčia.
Psichiatrija, kaip siauros specializacijos medicinos šaka,
siekia apibrėžti psichikos ligas taip tiksliai, kaip, tarkime, kasos vėžį
arba plaučių streptokokinę infekciją. Tačiau, atsižvelgiant į tai,
kokios sudėtingos yra proto, smegenų ir žmogiškojo prieraišumo
sistemos, mes net nepriartėjome prie užsibrėžto tikslumo.
Suprasti, kas su žmonėmis yra „blogai“, šiuo metu yra labiau
praktikuojančio gydytojo mąstysenos klausimas (ir tai, už ką
sumokės draudimo bendrovės), bet ne patikimų, objektyvių faktų
sritis.
1980 metais buvo pirmą kartą rimtai pabandyta sukurti
sisteminį psichiatrinių diagnozių vadovą, išleidžiant trečiąjį
Psichikos sutrikimų diagnostinio ir statistinio vadovo (angl.
Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders, DSM-III)
leidimą. Šiame leidinyje buvo pateiktas oficialus visų psichikos ligų,
kurias pripažino Amerikos psichiatrų asociacija (APA), sąrašas.
DSM-III preambulė aiškiai įspėjo, jog šios ligų kategorijos yra
nepakankamai tikslios, kad jomis galėtų naudotis teismo
medicinos ekspertai ar draudimo bendrovės. Nežiūrint to, leidinys
tapo milžiniškos galios instrumentu: draudimo bendrovės,
spręsdamos kompensacijų klausimus, reikalavo DSM diagnozių;
visų mokslinių tyrimų finansavimas iki šiol remiasi DSM
diagnozėmis; pagal DSM kategorijas parengtos akademinės
programos. DSM apibūdinimai greitai paplito ir platesnėje
kultūroje. Milijonai žmonių žino, kad Tonis Soprano kentėjo nuo
panikos priepuolių ir depresijos, o Kerė Metison iš serialo Tėvynė
(Homeland) sirgo bipoliniu sutrikimu. Šis vadovas tapo virtualiąja
 211

pramonės šaka, kuri uždirbo Amerikos psichiatrų asociacijai

gerokai daugiau negu 100 mln. JAV dolerių. Klausimas yra toks:
ar šis vadovas buvo bent kiek naudingas pacientams, kuriems jis
ir buvo skirtas?
Psichiatrinė diagnozė turi rimtų pasekmių: ji nulemia gydymą,
o neteisingas gydymas gali baigtis pražūtingai. Be to,
diagnozuotos ligos etiketė tarsi prilimpa prie žmonių visam
likusiam gyvenimui ir daro reikšmingą įtaką jų savivokai. Turėjau
daugybę pacientų, kurie sakė man, kad „yra“ bipoliniai arba ribiniai,
arba kad „turi“ PTSS, tarsi jie būtų nuteisti iki gyvos galvos kalėti
požeminiame kalėjime kaip grafas Montekristas.
Nė viena iš šių diagnozių neatsižvelgia į nepaprastus
gebėjimus, kuriuos išsiugdo daug mūsų pacientų, arba į kūrybinę
energiją, kurią pacientai sutelkė tam, kad išgyventų. Pernelyg
dažnai diagnozė yra paprasčiausias simptomų suskaičiavimo
rezultatas, kuris reiškia, kad į tokius pacientus kaip Merilina, Ketė
ir Merė, greičiausiai bus žiūrima kaip į savikontrolę praradusias
moteris, kurias reikia „sureguliuoti“.
Žodynas diagnozę apibrėžia taip: “a) veiksmas ar procesas,
kurio metu identifikuojamas ar nustatomas ligos arba pažeidimo
pobūdis ir priežastis, vertinant ligonio istoriją, ištiriant jį ir peržiūrint
laboratorinius duomenis; b) nuomonė, išplaukianti iš tokio
vertinimo.“ Šiame ir kitame skyriuje pakalbėsiu apie skirtumus tarp
oficialių diagnozių ir tai, nuo ko iš tikrųjų kenčia mūsų pacientai;
taip pat papasakosiu, kaip mes su kolegomis mėginome pakeisti
pacientų, turinčių įsisenėjusias traumų istorijas, sutrikimų
diagnozavimo būdą.
 212

KAIP RAŠOMA PACIENTO TRAUMOS ISTORIJA

1985-aisiais pradėjau bendradarbiauti su psichoterapeute Juditha

Herman, kuri neseniai išleido savo pirmąją knygą „Tėvo ir dukters
kraujomaiša“ (Father-Daughter Incest). Mes abu dirbome
Kembridžo ligoninėje (vienoje iš Harvardo mokymo bazės
ligoninių) ir abu domėjomės, kokią įtaką traumos padaro mūsų
pacientų gyvenimui. Pradėjome reguliariai susitikinėti ir lyginti savo
pastebėjimus. Buvome nustebę, kiek daug mūsų pacientų,
kuriems diagnozuotas ribinis asmenybės sutrikimas (RAS),
papasakojo vaikystėje išgyventas siaubo istorijas. RAS pasižymi
kibiais, bet labai nestabiliais santykiais su kitais, kraštutiniais
nuotaikų svyravimais ir save naikinančiu elgesiu, įskaitant savęs
luošinimą ir daugkartinius mėginimus nusižudyti. Norėdami
išsiaiškinti, ar tarp RAS ir vaikystės traumų yra ryšys, sukūrėme
oficialų mokslinį tyrimą ir pateikėme finansavimo paraišką
Nacionaliniam sveikatos institutui. Paraiška buvo atmesta.
Ši nesėkmė neatgrasė mūsų nuo planų. Nusprendėme su
Juditha finansuoti tyrimą patys. Prie mūsų prisijungė Kembridžo
ligoninės mokslinių tyrimų direktorius Chrisas Perry, kuriam
Nacionalinis psichikos sveikatos institutas skyrė lėšų Kembridžo
ligoninės pacientų, kuriems nustatytas RAS ir kitos gretutinės
diagnozės, vadinamieji asmenybės sutrikimai, tyrimams. Chrisas
turėjo sukaupęs vertingų duomenų apie šiuos pacientus, tačiau
niekada neklausinėjo jų apie vaikystėje patirtą smurtą ir
ignoravimą. Ir nors jis neslėpė skepticizmo dėl mūsų pasiūlymo, jis
mums mielai surado apklausiamus 55 ligonius iš ligoninės
ambulatorinių ligonių skyriaus ir sutiko palyginti mūsų išvadas su
sukauptos savosios didžiulės duomenų bazės dokumentais.
Pirmasis klausimas, kuris iškilo mums su Juditha, buvo toks:
„Kaip rašoma traumos istorija?“ Juk negalima paklausti paciento
 213

tiesiai šviesiai: „Ar, būdamas vaikas, buvote tvirkinamas?“ arba „Ar

jūsų tėvas jus mušdavo?“ Kiek pacientų visiškai nepažįstamam
žmogui patikės tokią jautrią informaciją? Turėdami galvoje, kad
žmonės apskritai gėdijasi savo patirtų traumų, sukūrėme pokalbio
įrankį – Traumų prielaidų klausimyną (TPK). Apklausos pradžioje
žmogui užduodami keli paprasti klausimai: Kur jūs gyvenate, su
kuo gyvenate? Kas apmoka sąskaitas, gamina maistą ir tvarko
namus? Po truputi žmogus priartėja prie atviresnių klausimų: Kuo
pasitikite kasdieniame gyvenime? (Pavyzdžiui, kai susergate, kas
superka maisto produktus ir nuveža jus pas gydytoją?) Su kuo
kalbatės, kai jums liūdna ir neramu? (Kitaip tariant, kas jums
suteikia emocinę ir praktinę pagalbą?) Kai kurie pacientai pateikė
stulbinančius atsakymus į šį klausimą: „mano šuo“ arba „mano
psichoterapeutas", arba „niekas“.
Tada klausimyne pateikėme panašių klausimų apie jų
vaikystę: Kas gyveno su jumis namuose? Kiek kartų jums teko
kraustytis iš vienos vietos į kitą? Kas pirmiausia jumis rūpinosi, kai
gimėte? Daug pacientų nurodė, kad jiems teko daug kartų
kraustytis iš vienų namų į kitus, todėl jie turėjo vidury mokslo metų
keisti mokyklas. Keli nurodė, kad jų pirmieji globėjai pateko į
kalėjimą, į psichiatrijos ligoninę arba išėjo tarnauti į kariuomenę.
Kiti keliavo iš vienų vaikų namų į kitus arba gyveno su vis kitais
giminaičiais.
Kita klausimyno dalis buvo skirta vaikystės santykiams su
kitais žmonėmis: Kas šeimoje jus mylėjo? Kas su jumis elgėsi kaip
su ypatingu žmogumi? Po to sekė labai svarbus klausimas – toks,
kuris, mano žiniomis, niekada nebuvo užduotas jokiame
moksliniame tyrime: Ar jūsų gyvenime buvo žmogus, su kuriuo
augdamas jautėtės saugiai? Vienas iš keturių mūsų apklaustųjų
negalėjo prisiminti nė vieno, su kuriuo augdamas būtų jautęsis
saugiai. Savo darbiniuose dokumentuose varnele pažymėjome
 214

atsakymą „Tokio žmogaus nebuvo“ ir nieko nekomentavome, bet

buvome apstulbę. Įsivaizduokite, kad esate vaikas ir, neturėdamas
jokio saugumo šaltinio, keliaujate į pasaulį visiškai neapsaugotas
ir nematomas.
Tolesni klausimai buvo tokie: Kas nustatinėjo namie taisykles
ir versdavo laikytis drausmės? Kaip drausmindavo vaikus –
kalbant, barant, plakant, mušant, kažkur uždarant? Kaip tėvai
spręsdavo savo nesutarimus? Tada jau atsiverdavo „šliuzo vartai“,
ir daugelis pacientų neverčiami išsipasakodavo apie savo
vaikystę. Viena moteris savo akimis matė, kaip buvo išžaginta jos
mažoji sesutė, kita sakė, kad jos pirmoji lytinė patirtis buvo su savo
seneliu, kai jai buvo aštuoneri. Vyrai ir moterys pasakojo, kaip
gulėdavo naktį atmerktomis akimis ir girdėdavo, kaip daužomi
baldai ir rėkia tėvai; jaunas vyriškis papasakojo, kaip nusileido į
virtuvę ir rado motiną, gulinčią kraujo klane. Kiti pasakojo, kaip jų
niekas nepasiėmė iš pradinės mokyklos arba kaip jie grįžę rasdavo
tuščius namus ir praleisdavo naktį vienui vieni. Viena moteris,
dirbusi virėja, išmoko gaminti savo šeimai maistą po to, kai mama
buvo nuteista laisvės atėmimo bausme už narkotikus. Kitai buvo
devyneri, kai jos girta motina piko metu keturių juostų greitkelyje
nesuvaldė automobilio, tada mergaitė griebė vairą ir kažkokiu
stebuklingu būdu mašiną ištiesino.
Mūsų pacientai neturėjo galimybės pabėgti ar ištrūkti – jie
neturėjo į ką kreiptis ir kur pasislėpti. Ir vis dėlto jie turėjo kažkaip
suvaldyti savo baimę ir neviltį. Tikriausiai jie kitą rytą nuėjo į
mokyklą ir apsimetė, kad viskas gerai. Mudu su Juditha
supratome, kad RAS grupės problemos - disociacija,
desperatiškas įsikibimas į tuos, kurie galėtų suteikti pagalbą, –
prasidėjo nuo mėginimų kažkokiais būdais įveikti nenugalimas
emocijas ir neišvengiamą žiaurumą.
 215

Atlikę apklausas, mes su Juditha turėjome užkoduoti jų

atsakymus, tai yra išversti juos į skaičių kalbą, kad kompiuteris
galėtų juos išanalizuoti, ir tada Chrisas Perry palygino juos su
išsamia informacija apie šiuos pacientus, kuri buvo saugoma
Harvardo pagrindiniame kompiuteryje. Balandžio mėnesį, vieną
šeštadienio rytą jis paliko mums pranešimą, prašydamas atvykti
pas jį į darbą. Ten pamatėme didžiulę krūvą spausdintos
medžiagos, ant kurios viršaus Chrisas uždėjo Gary Larsono
karikatūrą, vaizduojančią grupę mokslininkų, tyrinėjančių delfinus
ir laužančių galvą dėl „tų keistų bla bla bla garsų“. Duomenys jį
įtikino, kad, kol nesuprasime traumos ir smurto kalbos, tol iš tiesų
nesuprasime RAS.
Vėliau „Amerikos psichiatrijos žurnale“ (American Journal of
Psychiatry) paskelbėme, kad 81 proc. pacientų, kuriems
Kembridžo ligoninėje buvo diagnozuotas RAS, papasakojo apie
vaikystėje išgyventas žiaurias išnaudojimo, smurto ir (arba)
ignoravimo patirtis; absoliuti dauguma pacientų patyrė smurtą
būdami jaunesni kaip septynerių metų amžiaus. Ši išvada buvo
ypač svarbi, nes ji leido daryti prielaidą, kad smurto poveikis
priklauso, bent jau iš dalies, nuo vaiko amžiaus, kada jis prasidėjo.
Vėlesnis Martino Teicherio tyrimas, atliktas Maklyno ligoninėje,
parodė, kad skirtingos smurto formos turėjo skirtingą reikšmę
įvairioms smegenų sritims įvairiose jų vystymosi stadijose. Ir nors
daug tyrimų, atliktų po mūsiškio, tik pakartoja mūsų išvadas, aš
tebegaunu peržiūrėti mokslinius straipsnius, kuriuose sakoma, jog
„spėjama, kad ribiniai pacientai galbūt vaikystėje patyrė
psichologinių traumų“. Nuo kada moksliškai įrodytas faktas tapo
spėjimu?
Mūsų tyrimas neabejotinai patvirtino Johno Bowlby išvadas.
 216

Kai vaikai iki širdies gelmių jaučiasi pikti ar kalti, arba kai yra
nuolat gąsdinami ar paliekami, jie nuoširdžiai susigyvena su šiais
jausmais, nes tokia jų patirtis. Kai, pavyzdžiui, vaikai bijo būti
atstumti ir palikti, tai nėra atoveikis jų vidiniams savižudybės
akstinams – greičiau taip yra todėl, kad jie buvo apleisti fiziškai ar
psichologiškai, arba buvo nuolat gąsdinami, kad bus apleisti. Jeigu
vaikus yra užvaldęs pyktis, to priežastis – atstūmimas ar žiaurus
elgesys. Kai vaikai išgyvena stiprų vidinį konfliktą, susijusį su jų
pykčio jausmais, taip yra todėl, kad šiuos jausmus išreikšti galbūt
draudžiama ar net pavojinga.
Bowlby pastebėjo, kad, kai vaikai turi išsižadėti galingų,
kadaise išgyventų potyrių, tada atsiranda rimtų problemų, tokių
kaip „nuolatinis nepasitikėjimas kitais žmonėmis, smalsumo
slopinimas, nepasitikėjimas savo paties pojūčiais ir polinkis viską
matyti netikroviškai“. Kaip pamatysime toliau, šios problemos turi
rimtų pasekmių gydymo procesui.
Mūsų tyrimas praplėtė mąstymą už konkrečių siaubingų įvykių
poveikio ribų, privertė negalvoti vien tik apie PTSS diagnozę, bet
pažvelgti į ilgalaikius paniekinimo ir ignoravimo globos santykiuose
padarinius. Jis iškėlė dar vieną svarbų klausimą: koks terapinis
gydymas būtų veiksmingas smurtą išgyvenusiems žmonėms, o
ypač tiems, kurie jaučia nuolatinį polinkį į savižudybę ir tyčia žaloja
save?

SAVĘS ŽALOJIMAS

Kai dar mokiausi, tris naktis iš eilės, maždaug 3 valandą

pasigirsdavo skambutis, kuris išversdavo mane iš lovos: buvau
kviečiamas atvykti ir susiūti moteriai pjautines žaizdas kakle, kurias
ji pasidarydavo pačiupusi bet kokį aštresnį daiktą. Ši moteris man
 217

pasakė (netgi su triumfo gaidele balse), kad pjaustydamasi jaučiasi

nepalyginamai geriau. Nuo tada aš pradėjau klausinėti savęs,
kodėl. Kodėl vieni žmonės įveikia liūdesį sužaisdami tris teniso
setus arba išgerdami stiklą stipraus martinio, o kiti pjaustosi rankas
skutimosi peiliukais? Mūsų tyrimas parodė, kad vaikystė,
paženklinta lytine ir fizine prievarta, yra labai tikėtinas požymis, kad
užaugęs žmogus ne kartą mėgins žudytis ir pjaustytis. Aš vis
galvojau, ar jų mintys apie savižudybę gimė tada, kai jie buvo labai
jauni, ir ar jie rado paguodą planuodami savo išsigelbėjimą tikintis
numirti ar susižaloti... Ar savęs žalojimas prasideda kaip
desperatiškas mėginimas pajusti tam tikrą kontrolės jausmą?
Chriso Perry duomenų bazėje vėliau buvo sukaupta
informacija apie visus pacientus, kurie buvo gydomi ligoninės
ambulatorinių ligonių skyriuje, įskaitant pranešimus apie jų
savižudišką ir save žalojantį elgesį. Po trejus terapinio gydymo
metus maždaug dviem trečdaliams pacientų pastebimai pagerėjo.
Dabar reikėjo išsiaiškinti, kuriems grupės nariams terapija padėjo,
o kurie ir toliau jautė polinkį žudytis ar žalotis. Palyginę dabartinį
pacientų elgesį su mūsų apklausomis, kurias atlikome
panaudodami TPK, išvydome keletą atsakymų. Pacientai, kurie ir
toliau demonstravo polinkį žalotis, buvo minėję mums, kad
neatsimena nieko, nė vieno žmogaus, su kuriuo vaikystėje būtų
jautęsi saugiai; jie sakė, kad buvo apleisti, vežiojami iš vienos
vietos į kitą ir praktiškai palikti likimo valiai.
Padariau išvadą, kad jeigu jumyse gyvena malonūs
atsiminimai apie tai, kad kadaise, labai seniai su kažkuo jautėtės
saugus ir mylimas, šios ankstyvosios meilės pėdsakai gali atgimti
darniuose santykiuose, jums suaugus. Šie santykiai gali
užsimegzti kasdieniame gyvenime arba geros terapijos metu.
Tačiau jeigu jumyse tokių šiltų atsiminimų nėra, į žmogiškąjį
gerumą reaguojantys smegenų receptoriai gali tiesiog nustoti
 218

vystytis. Ir kaip tada žmonės gali išmokti nusiraminti ir tvirtai stovėti

ant žemės? Vėlgi tokia būsena turi didelės įtakos terapiniam
gydymui. Sugrįšiu prie šio klausimo penktojoje dalyje apie gydymą.

DIAGNOZĖS GALIA

Mūsų tyrimas taip pat patvirtino, kad šie traumuoti žmonės

pakankamai skiriasi nuo kovojusių karių ir nelaimingų atsitikimų
aukų, kuriems buvo sukurta PTSS diagnozė. Tokie žmonės kaip
Merilina ir Ketė, taip pat mūsų su Juditha tyrime dalyvavę pacientai
ir Masačusetso Psichikos sveikatos centro ambulatorinio gydymo
skyriaus vaikai, apie kuriuos rašiau 7 skyriuje, nebūtinai atsimena
savo traumas (vienas iš kriterijų, būtinas diagnozuojant PTSS) ar
bent jau nėra kamuojami konkrečių atsiminimų apie savo smurtą,
tačiau jie ir toliau elgiasi taip, tarsi jiems grėstų pavojus. Vieną
ekstremalų poelgį keičia kitas, jiems sunku susikaupti atliekant
užduotis, jie toliau be perstojo puldinėja save ir kitus. Tam tikru
mastu jų problemos sutampa su grįžusių iš mūšių karių
problemomis, tačiau kartu jos labai skiriasi ta prasme, kad
vaikystėje patirtos traumos šiems žmonėms neleido išsiugdyti tam
tikrų psichinių gebėjimų, kuriuos turėjo suaugę kariai iki tol, kol
nepatyrė traumų.
Supratusi tai, mūsų grupė nusprendė susitikti su Robertu
Spitzeriu, kuris vadovavo DSM-III parengiamiesiems darbams ir
kaip tik dabar peržiūrinėjo šį leidinį. Jis atidžiai mus išklausė ir
pasakė, kad jam tai primena situaciją, kai gydytojai, visą gyvenimą
gydę tam tikrų pacientų grupes, įgijo neįkainojamos patirties,
leidžiančios suvokti, kas gi jiems kelia nerimą. Jis pasiūlė atlikti
tyrimą natūraliomis sąlygomis, kuris leistų palyginti skirtingų
traumuotų individų grupių problemas. Spitzeris paskyrė mane
atsakingu už projektą. Pirmiausia parengėme vertinimo skalę, kuri
 219

apėmė visus skirtingus traumų simptomus, paminėtus mokslinėje

literatūroje, ir tada apklausėme 525 suaugusius ligonius penkiuose
taškuose, išdėstytuose visoje šalyje, kad galėtumėme pamatyti, ar
konkrečios gyventojų grupės kenčia nuo daugybės skirtingų
problemų. Mūsų tiriamieji pasidalijo į tris grupes: tie, kurie
vaikystėje patyrė globėjų fizinę ar lytinę prievartą, dabartinės
smurto artimoje aplinkoje aukos, ir žmonės, kurie neseniai
susidūrė su stichine nelaime.
Šios grupės aiškiai skyrėsi tarpusavyje, o ypač skirtingi buvo
priešingi spektro galai: smurto prieš vaikus aukos ir suaugusieji,
išgyvenę stichines nelaimes. Suaugusiesiems, kurie vaikystėje
patyrė smurtą, dažnai būdavo sunku susikaupti, jie skųsdavosi,
kad nuolat neranda sau vietos, o širdyje be perstojo virė
neapykanta sau. Jiems būdavo neišpasakytai keblu užmegzti
intymius santykius: dažniausiai blaškėsi nuo beatodairiškų, ypač
rizikingų ir neteikiančių pasitenkinimo lytinių santykių iki visiško
lytinio „išsijungimo“. Negana to, jų atsiminimai buvo pažymėti
didžiulėmis spragomis, šie žmonės dažnai griebdavosi savęs
naikinimo veiksmų ir turėjo nemažai sveikatos problemų. Šie
simptomai buvo santykinai reti tarp išgyvenusiųjų stichines
nelaimes.
Kiekviena svarbesnė diagnozė, įtraukta į DSM, turėjo sukurtą
darbo grupę, kuriai buvo pavesta siūlyti pataisas naujajam,
ketvirtajam, vadovo leidimui. Mūsiškei DSM-IV PTSS darbo grupei
aš pateikiau tyrimo natūraliomis sąlygomis rezultatus. Devyniolika
prieš du jos narius balsavo už tai, kad būtų sukurta nauja traumos
diagnozė tarpasmenines traumas patyrusioms aukoms:
„Ekstremalaus streso sukelti sutrikimai, išsamiau
nekonkretizuojami“, arba trumpiau „Kompleksinis PTSS“. Visi
nekantriai laukėme naujojo DSM-IV, kuris pasirodė 1994 m.
gegužę. Tačiau, mūsų didžiulei nuostabai, mūsų darbo grupės
 220

absoliučia balsų dauguma patvirtintos diagnozės galutiniame

vadovo variante nebuvo. Ne vienam iš mūsų apie tai nebuvo
pranešta.
Toks mūsų siūlymo atmetimas reiškė tragišką baigtį. Vadinasi,
dideliam pacientų skaičiui yra neteisingai nustatomos diagnozės,
o gydytojai ir tyrėjai jiems negali parengti moksliškai pagrįsto
gydymo būdo. Juk negalima sugalvoti gydymo būdo būklei, kurios
tiesiog nėra. Dabar, neturėdami diagnozės, psichoterapeutai
susiduria su rimta dilema: kaip jiems gydyti žmones, kurie stengiasi
suvaldyti neigiamas smurto, išdavystės ir atstūmimo pasekmes, o
gydytojai priversti diagnozuoti jiems depresiją, patologinę paniką,
bipolinį sutrikimą ar ribinį asmenybės sutrikimą, nors tai visiškai
neatitinka to, su kuo jie susiduria?
Globėjų smurto ir ignoravimo pasekmės yra nepalyginamai
dažnesnės ir sudėtingesnės negu uraganų ar eismo įvykių
pasekmės. Tačiau sprendimų priėmėjai, sprendžiantys apie mūsų
ligų diagnozavimo sistemą, nusprendė nepripažinti šių įrodymų. Iki
šios dienos, praėjus dvidešimčiai metų ir dienos šviesą išvydus dar
keturiems DSM leidimams, nei šis diagnozių vadovas, nei visa juo
grįsta sistema nekreipia dėmesio į vaikų patirtą smurtą ir
ignoravimą – lygiai taip pat, kaip nekreipė dėmesio į sudėtingą karo
veteranų būklę, kol 1980 metais buvo sukurta PTSS diagnozė.

PASLĖPTA EPIDEMIJA

Kaip įmanoma paversti naujagimį su visomis daug žadančiomis ir

beribėmis galimybėmis trisdešimtmečiu benamiu girtuokliu? Kaip
ir daugelio atradimų, padarytų visiškai atsitiktinai, atveju, vidaus
ligų gydytojas Vincentas Felitti atsakymą į šį klausimą rado taip pat
visiškai atsitiktinai.
 221

1985 metais Felitti buvo sveikatos priežiūros įstaigų tinklo

„Kaiser Permanente“ Prevencinės medicinos departamento San
Diege vadovas. Šis departamentas tuo metu vykdė didžiausią
pasaulyje sveikatos patikrinimų programą. Felitti taip pat vadovavo
nutukimo gydymo klinikai, kurioje buvo taikoma metodika,
vadinama „papildytu absoliučiuoju badavimu“, leidžianti numesti
neįtikėtinai daug svorio be chirurginio įsikišimo. Vieną dieną į jo
kabinetą įžengė 28 metų slaugės padėjėja. Felitti sutiko su jos
teiginiu, kad nutukimas – jos pagrindinė problema, ir įtraukė
merginą į programą. Per 51 savaitę jos svoris nuo 185 kg nukrito
iki 60 kg.
Tačiau kai Felitti pamatė merginą po kelių mėnesių, ji buvo
priaugusi gerokai daugiau svorio, negu, Felitti manymu, biologiškai
įmanoma per tokį trumpą laiką. Kas atsitiko? Paaiškėjo, kad
naujasis gracingas merginos kūnas patraukė bendradarbio
dėmesį. Vyrukas ėmė flirtuoti su ja ir tada pasiūlė pasimylėti.
Mergina grįžo namo ir pradėjo nesustodama valgyti. Ji kimšo
maistą visą dieną ir naktį, lunatikuodama. Kai Felitti pamėgino
iškvosti merginą, kas išprovokavo tokią ekstremalią jos reakciją, ji
papasakojo ilgą kraujomaišos su savo seneliu istoriją.
Tai buvo tik antras kraujomaišos atvejis, su kuriuo Felitti
susidūrė per savo dvidešimt trejus medicinos praktikos metus, o
po dešimties dienų jis išgirdo dar vieną panašią istoriją. Su savo
komanda pradėjęs aiškintis išsamiau, jis buvo priblokštas, kai
sužinojo, jog didžioji dalis jo patologiškai nutukusių pacientų
vaikystėje patyrė lytinę prievartą. Tyrėjai taip pat atskleidė
daugybę kitų problemų šeimose.
1990-aisiais Felitti nuvyko į Atlantą, į Šiaurės Amerikos
nutukimo tyrimų asociacijos posėdį, ketindamas pristatyti
duomenis, kuriuos jo komanda surinko pirmą kartą apklaususi 286
pacientus. Jį apstulbino nemaloni kai kurių specialistų reakcija:
 222

kodėl jis patikėjo tokiais pacientais? Ar jis suprato, kad jie galėjo
išsigalvoti bet kokius paaiškinimus apie savo nenusisekusį
gyvenimą? Tačiau Ligų kontrolės ir prevencijos centro (LKPC)
epidemiologas patarė Felitti atlikti gerokai didesnės apimties
tyrimą, įtraukiant eilinius gyventojus, ir pakvietė ji į LKPC susitikti
su nedidele tyrėjų grupe. Šio susitikimo rezultatas – didžiulis
tyrimas apie Nepalankias vaikystės patirtis (angl. Adverse
Childhood Experiences, dabar žinomas kaip ACE tyrimas), kurį
atliko LKPC kartu su sveikatos priežiūros įstaigų tinklu „Kaiser
Permanente“. Pagrindiniai tyrėjai buvo gydytojai Robertas Anda ir
Vincentas Felitti.
Daugiau kaip 50 000 „Kaiser Permanente“ pacientų, atvykę į
Prevencinės medicinos departamentą išsamiai pasitikrinti kaip
kasmet, užpildė didelį klausimyną. Felitti ir Anda daugiau negu
metus kūrė dešimt naujų klausimų, apimančių kruopščiai
apibrėžtas nepalankių vaikystės patirčių kategorijas, įskaitant
fizinę ir lytinę prievartą, fizinį ir emocinį ignoravimą, taip pat šeimos
asocialumo aspektus, pavyzdžiui, išsiskyrusius, psichiškai
nesveikus, nuo vaistų ar narkotikų priklausomus arba kalinčius
tėvus. Tada tyrėjai pasiteiravo 25000 pacientų, ar jie norėtų pateikti
informaciją apie savo vaikystės įvykius. 17421 sutiko. Jų
atsakymai buvo sulyginti su išsamiais duomenimis apie sveikatos
būklę, kuriuos „Kaiser Permanente“ ligoninės turėjo sukaupusios
apie visus savo pacientus.
ACE tyrimas atskleidė, kad traumų atvejai vaikystės ir
paauglystės metu yra kur kas dažnesni, negu manyta. Tyrimo
dalyviai (respondentai) daugiausia buvo baltieji, viduriniosios
klasės, vidutinio amžiaus, išsilavinę ir pakankamai finansiškai
apsirūpinę, kad galėtų įsigyti gerą sveikatos draudimą, žmonės,
bet tik trečdalis jų nurodė nepatyrę jokių nepalankių vaikystės
išgyvenimų.
 223

• Vienas iš dešimties respondentų teigiamai atsakė į

klausimą „Ar kuris nors iš tėvų arba kitas suaugęs
žmogus namuose dažnai ar labai dažnai jus keikdavo,
įžeidinėdavo ar žemindavo?“
• Daugiau kaip ketvirtadalis respondentų teigiamai atsakė į
klausimus „Ar kuris nors iš tėvų dažnai ar labai dažnai jus
stumdydavo, pačiupęs supurtydavo, pliaukštelėdavo per
veidą arba kažką į jus sviesdavo?“ ir „Ar kuris nors iš tėvų
dažnai ar labai dažnai jus mušdavo taip stipriai, kad
likdavo žymės, arba jus sužeisdavo?“ Kitaip tariant,
panašu, kad daugiau kaip ketvirtadalis JAV gyventojų ne
kartą vaikystėje patyrė fizinį smurtą.
• Į klausimus „Ar suaugęs žmogus arba žmogus, vyresnis
už jus ne mažiau kaip 5 metais, yra vertęs jus seksualiai
liesti jų kūną?“ ir „Ar suaugęs žmogus arba žmogus,
vyresnis už jus ne mažiau kaip 5 metais, yra mėginęs
suartėti su jumis oraliniu, analiniu ar vaginaliniu būdu?“
28 proc. moterų ir 16 proc. vyrų atsakė teigiamai.
• Vienas iš aštuonių žmonių teigiamai atsakė į klausimus
„Ar, būdamas vaikas, esate matęs, kaip jūsų motina
kartais, dažnai ar labai dažnai buvo stumdoma, pačiupus
supurtoma, jai pliaukštelima per veidą arba kažkas į ją
sviedžiama?“ ir „Ar, būdamas vaikas, esate matęs, kaip
jūsų motina kartais, dažnai ar labai dažnai buvo
spardoma, kandžiojama, daužoma kumščiais ar kokiu
nors kietu daiktu?“

Kiekvienas teigiamas atsakymas buvo skaičiuojamas kaip

vienas taškas, taigi galima surinkti ACE taškų suma buvo nuo nulio
iki dešimt. Pavyzdžiui, respondentas, kuris vaikystėje girdėjo
dažnas žodines patyčias, turėjo alkoholikę motiną ir kurio tėvai
 224

buvo išsiskyrę, surinko tris taškus. Iš dviejų trečdalių respondentų,

nurodžiusių apie nepalankias patirtis, 87 proc. surinko du ir
daugiau taškų. Vienas iš šešių respondentų surinko keturis ir
daugiau ACE taškų.
Trumpiau tariant, Felitti ir jo komanda nustatė, kad nepalankūs
išgyvenimai yra susiję, nors jie dažniausiai tiriami atskirai.
Paprastai žmonės neauga tokioje šeimoje, kurioje vienas brolis
sėdi kalėjime, bet visa kita šeimoje einasi lyg sviestu patepta. Jie
negyvena tokiose šeimose, kuriose motina nuolat mušama, bet
vaikams trūksta tik paukščių pieno. Smurto atvejai niekada nebūna
pavieniai. Ir kiekvienas nurodytas papildomas nepalankus potyris
didina tolesnę žalą.
Felitti ir jo komanda nustatė, kad vaikystės traumos padariniai
pirmiausia atsiskleidžia mokykloje. Daugiau negu pusė surinkusių
keturis ir daugiau ACE taškų nurodė turėję mokymosi ar elgesio
problemų, palyginti su 3 proc. tų, kurie surinko nulį ACE taškų.
Bręsdami vaikai, deja, „neišauga“ ankstesnių potyrių padarinių.
Felitti pastebi, kad „trauminiai potyriai dažnai pasimeta laike ir
paslepiami po baimės, slaptumo ir socialinių draudimų
skraistėmis“, bet tyrimas parodė, kad traumos atsiliepia suaugusių
žmonių gyvenimui. Pavyzdžiui, surinkusieji daug ACE taškų, kaip
paaiškėjo, darbe nevengia pravaikštų, susiduria su finansinėmis
problemomis ir visą gyvenimą yra priversti tenkintis mažesnėmis
pajamomis.
Kalbant apie asmenines nesėkmes, rezultatai čia buvo
pribloškiantys. Didėjant ACE taškų sumai, nepaprastai išauga
suaugusių žmonių distimijos (sustiprėjusio ir užsitęsusio liūdesio)
atvejų skaičius. Surinkusiųjų keturis ir daugiau ACE taškų grupėje
distimijos paplitimas siekė 66 proc. tarp moterų ir 35 proc. tarp
vyrų, palyginti su bendru 12 proc. rodikliu surinkusiųjų nulį ACE
taškų grupėje. Tikėtina, kad atitinkamai augo antidepresantų ar
 225

skausmą malšinančių vaistų (analgetikų) vartojimas. Kaip pabrėžė

Felitti, galbūt šiandien mes gydome išgyvenimus, patirtus prieš
penkiasdešimt metų, ir šio gydymo kaina vis auga. Antidepresantai
ir analgetikai sudaro didelę dalį mūsų sparčiai augančių
nacionalinės sveikatos priežiūros išlaidų. (Ironiška, bet tyrimas
parodė, kad sergantys depresija ligoniai, kurie gyvenime neturėjo
smurtinių ar ignoravimo įvykių istorijos, į antidepresantus reaguoja
nepalyginamai geriau negu ligoniai, išgyvenę tokias liūdnas ir
baisias istorijas.)
Sąmoningi bandymai nusižudyti auga proporcingai su ACE
taškais. Nuo nulio iki šešių taškų intervale mėginimų nusižudyti
tikimybė padidėja 5000 proc. Kuo labiau atsiskyręs ir
neapsaugotas jaučiasi žmogus, tuo labiau mirtis jam atrodo
vienintelis išsigelbėjimas. Žiniasklaidos priemonės praneša apie
tai, jog aplinkosauginės problemos 30 proc. padidina riziką susirgti
kai kurių rūšių vėžiu, ir tai tampa pagrindine dienos naujiena, tačiau
kažkodėl niekas nemato gerokai baisesnių skaičių.
Tyrimo dalyviams, atliekant pradinį jų sveikatos patikrinimą,
buvo užduotas klausimas „Ar kada nors manėte esąs alkoholikas?“
Žmonės, kurių ACE taškų suma buvo keturi, pripažino esantys
alkoholikai septynis kartus dažniau negu suaugusieji, surinkę nulį
taškų. Proporcingai auga leidžiamų (injekcinių) vaistų vartojimas:
surinkusių šešis ir daugiau ACE taškų grupėje intraveninių vaistų
vartojimas buvo 4600 proc. didesnis negu nulio taškų grupėje.
Tyrimo metu moterys buvo klausiamos apie išžaginimų
atvejus sulaukus pilnametystės. Moterų, kurios surinko nulį ACE
taškų, grupėje išžaginimų atvejai siekė 5 proc., o grupėje,
surinkusioje keturis ir daugiau taškų – 33 proc. Kodėl vaikystėje
patyrusioms smurtą ar ignoravimą mergaitėms gresia tokia didelė
tikimybė, kad vėliau gyvenime jos bus išžagintos? Atsakymų į šį
klausimą reikia ieškoti platesniame kontekste. Pavyzdžiui, daug
 226

tyrimų parodė, kad mergaitėms, kurios matė smurtą artimoje

aplinkoje, kyla gerokai didesnis pavojus pačioms užmegzti
smurtinius santykius, o štai berniukams, kurie regėjo smurtą
artimoje aplinkoje, rizika, kad jie ateityje patys skriaus savo
partneres, išauga net septynis kartus. Daugiau negu 12 proc.
tyrimo dalyvių matė mušamas savo motinas.
Į pernelyg rizikingo elgesio, kurį prognozuoja ACE taškai,
sąrašą įeina rūkymas, nutukimas, nepageidaujami nėštumai, daug
lytinių partnerių ir lytiniu būdu perduodamos ligos. Galiausiai buvo
nustatyta pribloškianti didelių sveikatos problemų daroma žala:
surinkusiems šešis ir daugiau ACE taškų grėsė 15 proc. ar didesnė
tikimybė negu surinkusiems nulį taškų, kad jie šiuo metu serga
kažkuria viena iš dešimties pagrindinių ligų, kurios Jungtinėse
Amerikos Valstijose oficialiai pripažintos mirtinomis, įskaitant lėtinę
obstrukcinę plaučių ligą, išeminę širdies ligą ir kepenų
nepakankamumą. Jiems grėsė du kartus didesnė tikimybė susirgti
vėžiu ir keturis kartus – emfizema. Nuolatinis, nesibaigiantis
stresas organizmui daro didelę žalą.

KAI PROBLEMOS IŠ TIESŲ YRA NE PROBLEMOS, O

SPRENDIMAI

Praėjus dvylikai metų po pirminio gydymo, Felitti vėl pamatė

moterį, kurios dramatiškas svorio numetimo ir sugrįžimo atvejis
paskatino jį imtis savojo tyrimo. Ji papasakojo, kad po to atliko
skrandžio operaciją, tačiau, numetusi 44 kilogramus, ji puolė
žudytis. Merginai prireikė penkių gydymo kursų psichiatrinėje
ligoninėje ir trijų elektrošoko seansų šiam polinkiui suvaldyti. Felitti
pabrėžia, kad nutukimas, kuris laikomas didžiausia visuomenės
sveikatos problema, iš tiesų gali būti asmeninis sprendimas
daugeliui žmonių. Pagalvokite apie pasekmes: jeigu suklysite
 227

kažkam pasiūlę sprendimą problemai spręsti, šis žmogus ne tik

negaus tinkamo gydymo, kaip dažnai atsitinka priklausomybių
gydymo programose, bet gali kilti ir kitų problemų.
Viena moteris, išžaginimo auka, pasakė Felitti: „Nutukimas –
pamiršta problema, o man to ir reikia.“ Svoris gali apsaugoti ir
vyrus. Felitti prisimena du vyrus, dirbusius prižiūrėtojais valstijos
kalėjime, kurie dalyvavo jo nutukimo gydymo programoje. Vyrai
akimirksniu priaugo visą numestą svorį, nes jautėsi nepalyginamai
saugiau, būdami stambiausi vyrukai tame kalėjimo korpuse. Kitas
pacientas vyras daug svorio priaugo po savo tėvų skyrybų, kai
persikraustė gyventi pas smurtaujantį alkoholiką senelį. Jis
paaiškino: „Aš valgiau ne todėl, kad buvau alkanas. Vieta prie stalo
buvo ta mano vieta, kurioje jaučiausi saugiai. Nuo pat vaikų
darželio laikų buvau nuolat mušamas. Kai tapau storas, mušimas
liovėsi.“
ACE tyrimo grupė apibendrino: „Nors visi supranta, kad tai
kenkia sveikatai, bet kiekviena prisitaikymo forma (pavyzdžiui,
rūkymas, gėrimas, narkotikai, nutukimas) yra dalykas, kurio labai
sunku atsikratyti. Iš esmės nesvarstomas variantas, kad daugelis
rizikos veiksnių, keliančių pavojų sveikatai ilgalaikėje
perspektyvoje, gali būti žmogui naudingi tam tikrą trumpą laiką.
Mes nuolat girdime pacientus kalbant apie šių „pavojų sveikatai“
naudą.
Mintis, kad problema yra sprendimas, nors daugelį ir trikdo,
bet iš tiesų visiškai atitinka faktą, jog biologinėse sistemose nuo
seno kartu egzistuoja priešingos jėgos... Mūsų matoma
egzistuojanti problema dažniausiai tėra tikrosios problemos žymė,
o pastaroji glūdi palaidota laike, paslėpta po pacientų gėda,
slaptumu, kartais amnezija ir – labai dažnai – po gydytojo
diskomfortu.“
 228

SMURTAS PRIEŠ VAIKUS - DIDŽIAUSIA ŠALYJE

VISUOMENĖS SVEIKATOS PROBLEMA

Kai pirmą kartą išgirdau Robertą Andą pristatant ACE tyrimo

rezultatus, jis negalėjo sulaikyti ašarų. Dirbdamas LKPC, jis dirbo
keliose su didele rizika susijusiose srityse, įskaitant tabako
mokslinius tyrimus bei širdies ir kraujagyslių ligas. Bet savo
kompiuteryje išvydęs pirmuosius ACE tyrimo rezultatus, jis
suprato, kad tyrėjai užkliudė sunkiausią ir brangiausią visuomenės
sveikatos klausimą Jungtinėse Amerikos Valstijose – smurtą prieš
vaikus. Anda apskaičiavo, kad bendros išlaidos viršijo išlaidas
vėžiui ar širdies ligoms gydyti, ir kad įveikus smurto prieš vaikus
problemą Amerikoje, bendras depresijos rodiklis sumažėtų
daugiau kaip per pusę, alkoholizmas – dviem trečdaliais, o
savižudybės, intraveninių narkotikų vartojimas ir smurtas artimoje
aplinkoje – trimis ketvirtadaliais. Išsprendus šią problemą, iš
esmės pagerėtų darbo našumas ir nepaprastai sumažėtų laisvės
atėmimo bausmės poreikio mastai.
Kai 1964 metais buvo paskelbta Sveikatos priežiūros tarnybos
viršininko valdybos ataskaita apie rūkymą ir sveikatą, prasidėjo
dešimtmečius trukusi teisinė ir medicininė kampanija, pakeitusi
milijonų žmonių kasdienį gyvenimą ir ilgalaikes sveikatos
perspektyvas. Suaugusių amerikiečių rūkalių skaičius sumažėjo
nuo 42 proc. 1965 metais iki 19 proc. 2010 metais; apskaičiuota,
kad nuo 1975 iki 2000-ųjų pavyko išvengti maždaug 800 000
mirčių nuo plaučių vėžio.
Deja, ACE tyrimas tokio sujudimo nesukėlė. Nors pasaulyje
toliau atliekami įvairūs tyrimai ir rašomi moksliniai darbai, bet tokių
vaikų kaip Merilina, ambulatorinio gydymo klinikos mažųjų
pacientų, taip pat psichiatrinių ligoninių, išbarstytų visoje šalyje,
pacientų kasdienė tikrovė iš esmės nepasikeitė. Tik dabar jie
 229

gauna didesnes dozes psichotropinių medžiagų, kurios paverčia

juos paklusnesniais, tačiau susilpnina gebėjimą pajusti malonumą
ir smalsumą, emociškai bei intelektualiai augti, tobulėti ir tapti
naudingais visuomenės nariais.
 230

10 SKYRIUS
RAIDOS LAIKOTARPIU PATIRTOS
TRAUMOS - PASLĖPTA EPIDEMIJA

Nuomonė, kad nepalankios ankstyvosios vaikystės patirtys

baigiasi esminiais raidos sutrikimais, yra labiau klinikinis intuityvus
spėjimas, negu moksliniais tyrimais įrodytas faktas. Nėra jokių
pagrįstų įrodymų apie raidos sutrikimus, kurie būtų priežastiniu
ryšiu susiję su kurio nors tipo traumos sindromu.
Iš Amerikos psichiatrų asociacijos pareiškimo, kuriuo atmesta Sutrikimo dėl
raidos laikotarpiu patirtų traumų diagnozė,
2011 m. gegužė

Moksliniai tyrimai, kurie analizavo blogo elgimosi su vaikais jų

ankstyvajame amžiuje padarinius, rodo ką kita: blogas elgimasis
su vaikais turi ilgalaikę ir didžiulę įtaką smegenų vystymuisi. Mūsų
smegenis suformuoja ne kas kita, o ankstyvieji išgyvenimai.
Blogas elgimasis su vaikais – tai kaltas, kuris formuoja smegenis,
kad šios kovotų su nesantaika ir vaidais, tačiau palieka jose gilias
ir neužgyjančias žaizdas. Vaikystėje patirto smurto neįmanoma
„pergudrauti“ ar „peršokti“. Tai blogis, kurį reikia pripažinti ir nebijoti
stoti su juo akistaton, jeigu norime kažkaip paveikti nevaldomą
smurto šioje šalyje ciklą.
- dr. Martin Teicher, gydytojas. Scientific American
 231

ra tūkstančiai vaikų, tokių kaip šie, apie kuriuos netrukus

Y papasakosiu, kuriems skiriami neįsivaizduojami kiekiai
materialinių išteklių, tačiau dažniausiai be jokios apčiuopiamos
naudos. Jų kelias baigiasi kalėjimuose, jie užpildo pašalpas
gaunančiųjų sąrašus ir būriuojasi mūsų poliklinikose. Didžiajai
visuomenės daliai jie – tik sausa statistika. Tūkstančiai mokytojų,
lygtinio nuteisimo sistemos pareigūnų, socialinių darbuotojų,
teisėjų ir psichikos sveikatos specialistų triūsia diena dienon, ranka
rankon, mėgindami jiems padėti, o mokesčių mokėtojai apmoka
sąskaitas.
Antonis buvo vos dvejų su puse, kai atsidūrė mūsų Traumų
centre, į kurį atsiuntė vaikų priežiūros centras, nes jo darbuotojai
nepajėgė susitvarkyti su nuolatiniu berniuko kandžiojimusi ir
stumdymusi, protestais prieš miegą ir nepaliaujamu verkimu,
galvytės daužymu ir lingavimu. Jis nesijautė saugus nė su vienu
centro darbuotoju, o būsena svyravo tarp prislėgto kolapso ir pikto,
atviro neklusnumo.
Kai susitikome su Antoniu ir jo motina, vaikas neramiai įsikibo
į ją, slėpdamas savo veiduką, o ji nuolat kartojo: „Nagi, vaike,
nesielk taip...“ Išgirdęs kažkur koridoriuje durų trinktelėjimą, jis
išsigando ir dar labiau įsikniaubė į mamos glėbį. Kai ji atstūmė
vaiką, šis atsisėdo kampe ir pradėjo daužyti galvą. „Jis taip daro,
norėdamas paerzinti mane“, – numojo ranka mama. Paprašyta
papasakoti apie save, ji papasakojo, kad tėvai ją paliko, todėl teko
glaustis pas vis kitus giminaičius, kurie ją mušė, ignoravo, o kai jai
suėjo trylika, pradėjo lytiškai išnaudoti. Paauglė pastojo nuo girto
draugo, kuris ją paliko vos išgirdęs, kad mergina nėščia. Ji
mestelėjo, kad Antonis yra kaip ir jo tėvas – niekam tikęs. Ji
iškentėjo daugybę smurtinių kivirčų su vėlesniais draugais, bet
buvo tikra, kad Antonis vidurnaktį ar paryčiais negalėdavo jų
matyti.
 232

Jeigu Antonis būtų apžiūrėtas ligoninėje, jam tikriausiai būtų

diagnozuota „puokštė“ įvairiausių psichinių sutrikimų: depresija,
prieštaraujantis nepaklusnus elgesys, nerimas, reaktyvusis
prieraišumo sutrikimas, DTHS ir PTSS. Deja, nė viena iš šių
diagnozių nepaaiškino, kas su berniuku ne taip – kodėl jis kažko
mirtinai bijojo ir kovojo už savo gyvybę, nepasitikėdamas motina ir
jos pagalba.
Dar ten buvo Marija, penkiolikametė lotynų amerikietė, viena
iš daugiau kaip pusės milijono Jungtinių Amerikos Valstijų vaikų,
užaugusių globos namuose ir dalyvavusių psichiatrinio gydymo
programose. Marija kenčia nuo antsvorio ir yra agresyvi. Nuo
aštuonerių metų gyvenusi daugiau kaip dvidešimtyje įvairiausių
laikinojo apgyvendinimo vietų, ji jau spėjo patirti lytinį, fizinį ir
emocinį smurtą. Kartu su ja atkeliavusi krūva medicinos kortelių
liudijo, kad ji yra uždara, kerštinga, ūmi, neatsargi ir žalojanti save,
su kraštutiniais nuotaikų svyravimais ir akimirksniu supykstanti. Ji
apibūdina save kaip „šiukšlę, bevertę, atstumtą“.
Po daugelio mėginimų nusižudyti Marija buvo apgyvendinta
vienoje iš mūsų psichiatrinių ligoninių. Iš pradžių ji buvo užsidariusi
savyje ir, vos žmonėms pernelyg priartėjus, tapdavo agresyvi.
Nepasiteisinus keliems būdams rasti dialogą, ji buvo įtraukta į žirgų
terapijos programą. Ten ji kasdien prižiūrėjo savo žirgą ir pramoko
nesudėtingos dresūros metodų. Po dvejų metų susitikau Mariją
mokyklos baigimo iškilmėse. Ji įstojo į koledžą, nusiteikusi ketverių
metų studijoms. Kai paklausiau, kas jai labiausiai padėjo, ji atsakė:
„Žirgas, kurį prižiūrėjau.“ Mergina papasakojo, kad pirmiausia
pradėjo jaustis saugi su savo žirgu: jis kasdien buvo ten, kantriai
jos laukdamas ir akivaizdžiai džiaugdamasis, vos ją išvydęs. Ji
ėmė jausti vidinį ryšį su šia būtybe ir pradėjo kalbėtis su juo lyg su
draugu. Po truputį ji ėmė bendrauti su kitais programoje
dalyvaujančiais vaikais ir galiausiai su savo konsultantu.
 233

Virdžinija – trylikametė įvaikinta baltaodė mergaitė. Ją paėmė

iš biologinės motinos, kuri piktnaudžiavo narkotikais. Kai jos
pirmoji įmotė susirgo ir mirė, mergaitė keliavo iš vienų globos namų
į kitus, kol galiausiai vėl buvo įvaikinta. Virdžiniją suviliodavo bet
kuris jos akiratyje pasirodęs vyras; ji papasakojo apie lytinę ir fizinę
prievartą, kurią patyrė iš įvairiausių auklių bei laikinų globėjų. Ji
pateko į mūsų psichiatrinio gydymo programą po to, kai trylika
kartų pateko į ligoninę dėl krizinių atvejų, nes mėgino nusižudyti.
Klinikos darbuotojai apibūdino ją kaip atsiskyrusią,
kontroliuojančią, ūmią, seksualizuotą, įkyrią, kerštingą ir
įsimylėjusią pačią save. Virdžinija save apibūdino kaip bjaurią,
šlykščią, ir pasakė, kad geriau jau būtų mirusi. Jos medicininėje
kortelėje buvo įrašytas bipolinis sutrikimas, protarpinis kontrolės
praradimo sindromas, reaktyvusis prieraišumo sutrikimas,
dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromas (DTHS),
prieštaraujantis nepaklusnus elgesys ir psichoaktyviųjų medžiagų
vartojimo sukeltas sutrikimas. Bet kokia Virdžinija yra iš tiesų? Kaip
mes galime padėti jai susigrąžinti gyvenimą?
Galime tikėtis išspręsti šių vaikų problemas tik tada, jeigu
teisingai nustatysime, kas su jais vyksta, ir padarysime daugiau,
negu tik sukursime naujus vaistus, padedančius suvaldyti juos,
arba mėginsime surasti „tą“ geną, kuris atsakingas už jų „ligą“.
Iššūkis – surasti būdus, kaip jiems padėti gyventi prasmingai, o
jeigu tai pavyktų – sutaupyti šimtus milijonų mokesčių mokėtojų
pinigų. Šis procesas prasideda nuo akistatos su faktais.

BLOGI GENAI?

Esant tokioms aštrioms ir gilioms problemoms bei tokiems

problemiškiems tėvams, visas bėdas turėtume suversti blogiems
genams. Technologijos visuomet sukuria naujų mokslinių tyrimų
 234

krypčių, ir vos tik tapo įmanoma atlikti genetinius tyrimus,

psichoterapeutai pažadėjo ieškoti genetinių psichikos ligų
priežasčių. Ypač tikėtinas atrodė genetinių sąsajų suradimas
šizofrenijos atveju. Ši sunkios ir gluminančios formos psichikos
liga, kuri yra pakankamai dažna (ja serga maždaug 1 proc.
gyventojų) – vienintelė, kuri aiškiai „cirkuliuoja“ šeimose. Tačiau ir
po trisdešimties metų bei milijonus dolerių kainavusių mokslinių
tyrimų mums taip ir nepavyko rasti atitinkamų genetinių šizofrenijos
struktūrų – beje, kaip ir bet kurios kitos psichinės ligos. Kai kurie
mano kolegos atkakliai dirbo, norėdami atrasti genetinius
veiksnius, kurie nulemia žmogaus polinkį išsiugdyti potrauminį
stresą. Šios paieškos tęsiasi, bet kol kas negalime pasigirti jokiais
rimtais rezultatais.
Naujausi tyrimai nugramzdino užmarštin primityvią idėją, kad
tam tikro geno „turėjimas“ sukuria tam tikrą rezultatą. Paaiškėjo,
kad ne vienas, o daug genų veikia išvien, nulemdami vieną
rezultatą. Nustatyta netgi svarbesnė aplinkybė: genai nėra fiksuoti,
ir gyvenimo įvykiai gali sužadinti biocheminius signalus, kurie
genus „įjungia“ arba „išjungia“, prijungdami prie geno išorės metilo
grupes – anglies ir vandenilio atomų grupeles (šis procesas
vadinasi metiliacija). Tokiu būdu genas tampa daugiau ar mažiau
jautrus kūno siunčiamiems signalams. Nors gyvenimo įvykiai gali
pakeisti genų elgesį, pastarieji nekeičia savo pagrindinės
struktūros. Tačiau metiliacijos modelius galima perduoti
palikuoniams – šis reiškinys vadinamas epigenetika. Taigi dar
kartą sakau, kad kūnas mena viską, išsaugodamas informaciją
giliausiuose organizmo sluoksniuose.
Vieną iš labiausiai cituojamų epigenetikos eksperimentų atliko
Makgilio universiteto tyrinėtojas Michaelas Meaney, kuris tyrinėja
naujagimius žiurkiukus ir jų motinas. Jis nustatė, kad laikas, kiek
motina žiurkė laižys ir prižiūrės savo žiurkiukus pirmąsias dvylika
 235

valandų po gimimo, turi įtakos naujagimių smegenų cheminėms

medžiagoms, reaguojančioms į stresą, ir pakeičia daugiau kaip
tūkstančio genų struktūrą. Žiurkiukai, kuriuos motina stipriai ir
nuolat laižė, yra drąsesni ir streso metu gamina mažiau streso
hormonų negu žiurkiukai, kurių motinos buvo ne tokios
dėmesingos. Jie taip pat greičiau atsigaudavo po streso – šią apie
šaltakraujiškumą liudijančią savybę po to žiurkės turi visą
gyvenimą. Tokių žiurkiukų hipokampe (pagrindiniame mokymosi ir
atminties centre) išsivysto stipresni ryšiai, todėl jiems geriau sekasi
išsiugdyti labai svarbų graužikams įprotį – susirasti kelią per
labirintą.
Taip pat mes tik pradedame sužinoti, kad stresiniai
išgyvenimai turi įtakos žmonių genų pasireiškimams. Vaikai, kurių
nėščios motinos buvo įkalintos nešildomuose namuose
užsitęsusios pūgos Kvebeke metu, patyrė reikšmingų epigenetinių
pokyčių, palyginti su tais vaikais, kurių motinų namuose šildymas
buvo atnaujintas per dieną. Makgilio tyrėjas Moshė Szyfas
palygino šimtų Jungtinės Karalystės vaikų, gimusių priešingose
socialinių privilegijų pusėse, epigenetinius profilius ir abiejose
grupėse įvertino smurto prieš vaikus padarinius. Socialinės
padėties skirtumai buvo susiję su aiškiai skirtingais epigenetiniais
profiliais, tačiau patyrę smurtą vaikai abiejose grupėse turėjo vieną
ir tą pačią 73 genų modifikaciją. Pasak Szyfo, „didelius pokyčius
mūsų kūnuose gali sukelti ne tik cheminės medžiagos ir toksinai,
bet ir būdas, kaip socialinis pasaulis kalbasi su genetiškai
užprogramuotu pasauliu“.
 236

BEŽDŽIONĖS PATEIKIA ATSAKYMUS Į AMŽINĄ

KLAUSIMĄ APIE PRIGIMTIES IR AUKLĖJIMO SANTYKĮ

Vienas iš aiškiausių būdų suprasti, kokią įtaką tėvystės kokybė ir

aplinka daro genų pasireiškimui, aprašytas Nacionalinio
lyginamosios etologijos sveikatos laboratorijos instituto vadovo
Stepheno Suomi darbe. Daugiau negu keturiasdešimt metų Suomi
tyrinėjo rezuso – beždžionės, kuri turi 95 proc. tokių pačių kaip
žmogus genų, asmenybės perdavimą iš vienos kartos į kitą.
Daugiau už jas genų turi tik šimpanzės ir mažosios šimpanzės
(bonobai). Kaip ir žmonės, rezusai gyvena didelėmis socialinėmis
grupėmis, susaistytos sudėtingais giminystės ryšiais ir padėties
santykiais, ir tik tie nariai, kurie gali susiderinti (sinchronizuoti) savo
elgesį su būrio poreikiais, gali išlikti ir mėgautis gyvenimu.
Rezusai turi tokius pat kaip žmonių prieraišumo modelius. Jų
vaikai yra priklausomi nuo intymaus fizinio kontakto su motinomis
ir, kaip Bowlby pastebėjo stebėdamas žmones, jie vystosi
tyrinėdami savo reakcijas į aplinką ir skuosdami atgal į motinų
glėbį, kai išsigąsta arba pasimeta. Tapę savarankiškesni, jie
žaidžia su bendraamžiais, ir tai yra jų pagrindinis mokymosi, kaip
sugyventi kartu, būdas.
Suomi nustatė du asmenybių tipus, kurie nuolat kėlė
problemų: tai suirzusios, neramios beždžionės, kurios tampa
baikščios, užsidariusios ir nusiminusios netgi tokiose situacijose,
kai kitos beždžionės žaistų ir toliau tyrinėtų aplinką, ir ypač
agresyvios beždžionės, kurios kelia tiek rūpesčių kitoms, kad
dažniausiai jų vengiama, jos mušamos ar nužudomos. Abu tipai
biologiškai skiriasi nuo bendraamžių. Pirmosiomis gyvenimo
savaitėmis jų organizmuose aptinkami sujaudinimo lygio, streso
hormonų ir smegenų cheminių medžiagų, pavyzdžiui, serotonino,
metabolizmo sutrikimai, o beždžionėms bręstant, nesikeičia nei jų
 237

biologija, nei elgsena. Suomi nustatė platų spektrą veiksmų,

kuriems daro įtaką genai. Pavyzdžiui, suirzusios beždžionės (taip
klasifikuojamos pagal šešių mėnesių duomenis apie elgesį ir didelį
kiekį kortizolio), kai joms sueis ketveri metai, eksperimentinių
situacijų metu išgers daugiau alkoholio už kitas. Genetiškai
agresyvios beždžionės taip pat piktnaudžiauja alkoholiu, bet jos
smaginasi tol, kol „atsijungia“, o štai suirzėlės, regis, geria tam, kad
nusiramintų.
Socialinė aplinka neabejotinai daro didelę įtaką elgsenai ir
biologijai. Suirzusios, nerimastingos patelės neįsitraukia į
žaidimus, todėl joms dažnai trūksta socialinės pagalbos gimdymo
metu; gresia didelė rizika, kad jos paliks ar ims skriausti savo
pirmagimius. Bet kai šios patelės priklauso stabiliai socialinei
grupei, jos dažniausiai tampa rūpestingomis motinomis,
dėmesingai prižiūrinčiomis savo mažylius. Tam tikromis sąlygomis
nerimastinga mama gali suteikti daugiau apsaugos. Kita vertus,
agresyvios motinos neturi jokių socialinių pranašumų: jos baudžia
savo vaikus, nuolat juos muša, spardo ir kandžioja. Jeigu vaikai
išgyvena, motinos dažniausiai neleidžia jiems užmegzti draugiškų
santykių su savo bendraamžiais.
Realiame gyvenime neįmanoma pasakyti, ar agresyvus
žmonių elgesys arba susierzinimas yra tėvų genų rezultatas, ar
vaikas buvo augintas agresyvios motinos, – o gal taip yra dėl šių
abiejų veiksnių. Bet beždžionių laboratorijoje galima naujagimius
beždžioniukus, turinčius pažeidžiamus genus, paimti iš biologinių
motinų ir atiduoti auginti palaikančioms motinoms arba leisti žaisti
grupėse su bendraamžiais.
Jaunos beždžionės, kurios buvo paimtos iš motinų iškart po
gimimo ir užaugintos tik su savo bendraamžiais, nepaprastai
prisiriša prie jų. Jos desperatiškai įsikimba viena į kitą ir
nebeatsiskiria tiek, kad sveikai domėtųsi aplinka ir žaistų. Smulkūs
 238

žaidimėliai, kurie tarp jų vyksta, yra nepakankamai sudėtingi ir

neugdo vaizduotės, kaip normalių beždžionių atveju. Užaugusios
šios beždžionės taps irzlios: išsigąs nežinomose situacijose,
nerodys pakankamai smalsumo kitose. Nepaisant genetinių
polinkių, su bendraamžiais augintų beždžionių reakcija į nedidelį
stresą bus labai audringa: reaguojant į didelį triukšmą, jų kortizolio
kiekis padidės gerokai daugiau negu beždžionių, kurias augino
motinos. Jų serotonino metabolizmas yra dar nenormalesnis negu
beždžionių, kurios genetiškai linkusios į agresiją, bet kurias augino
motinos. Peršasi išvada, kad bent jau beždžionių atveju aišku, jog
ankstyvieji išgyvenimai daro tokią pačią įtaką biologijai, kaip ir
paveldimumas.
Beždžionės ir žmonės turi du to paties serotonino geno
variantus (žinomus kaip trumpojo ir ilgojo serotonino transporterio
geno atmaina). Žmonių atveju trumpojo geno atmaina siejama su
impulsyvumu, agresija, pojūčių ieškojimu, mėginimais žudytis ir
sunkia depresija. Suomi parodė, kad bent jau beždžionių atveju
aplinka turi įtakos tam, kaip šis genas veiks elgesį. Beždžionės su
trumpojo geno atmaina, kurias užaugino normali motina, elgėsi
normaliai, normalus buvo ir jų serotonino metabolizmas. Tos,
kurios užaugo su bendraamžiais, tapo agresyviomis
rizikuotojomis. Panašiai Naujosios Zelandijos tyrėjas Alecas Roy
nustatė, kad žmonės, turintys trumpesnio geno atmainą, dažniau
serga depresija, negu turintieji ilgojo geno atmainą, tačiau tai
pasitvirtina tik tuo atveju, jeigu jų gyvenime buvo smurto ar
ignoravimo potyrių. Išvada aiški: vaikams, kuriems pasisekė, nes
jie turi atidžius ir dėmesingus tėvus, ši su genais susijusi problema
negresia.
Suomi darbas įrodo viską, ką mes sužinojome iš žmonių
prieraišumo modelius tyrinėjančių kolegų ir iš savo pačių klinikinių
tyrimų: saugūs ir globėjiški ankstyvieji santykiai yra labai svarbūs,
 239

norint apsaugoti vaikus nuo ilgalaikių problemų. Be to, netgi

turintys problemiškus genus tėvai gali perduoti šią apsaugą kitai
kartai, jeigu jiems bus suteikta tinkama pagalba.

NACIONALINIS VAIKŲ, PATIRIANČIŲ POTRAUMINĮ

STRESĄ, TINKLAS

Beveik kiekviena medicininė liga, nuo vėžio iki pigmentinio retinito,

turi savo palaikymo grupes, kurios reklamuoja ir skatina konkrečių
sveikatos būklių tyrimus ir gydymą. Bet iki 2001-ųjų, kai Kongreso
aktu buvo įsteigtas Nacionalinis vaikų, patiriančių potrauminį
stresą, tinklas, nebuvo jokios kompetentingos organizacijos, kuri
specializuotųsi traumuotų vaikų mokslinių tyrimų ir gydymo srityje.
1998 m. man paskambino Adamas Cummingsas iš Nathano
Cummingso fondo ir pranešė, kad juos domina tyrimai apie traumų
padarinių įtaką mokymuisi. Pasakiau jiems, kad nors šia tema yra
atlikta keletas gerų darbų, tačiau nėra tokios instancijos, kuri galėtų
įgyvendinti jau padarytus atradimus. Apie psichinę, biologinę ar
moralinę traumuotų vaikų raidą sistemiškai nėra mokomi nei vaikų
tarnybų darbuotojai, nei gydytojai pediatrai, nei aukštąsias
mokyklas baigę psichologai, nei socialiniai darbuotojai.
Su Adamu sutarėme, kad reikia šią problemą spręsti.
Maždaug po aštuonių mėnesių sukvietėme pareigūnų ir specialistų
grupę, kurioje buvo JAV Sveikatos ir socialinių reikalų
departamento bei JAV teisingumo departamento atstovai,
senatoriaus Tedo Kennedy patarėjas sveikatos klausimais bei
grupė mano kolegų, besispecializuojančių vaikystės traumų tyrimų
srityje. Mes visi žinojome pagrindinius dalykus apie tai, kaip
traumos paveikia proto ir smegenų vystymąsi, taip pat apie tai, kad
vaikystėje patirtos traumos iš esmės skiriasi nuo potrauminio
 240

streso, kurį patiria visiškai subrendę suaugusieji. Grupė nutarė,

kad norint plačiai paviešinti vaikystės traumų klausimą, reikia turėti
nacionalinę organizaciją, kuri skatintų tyrimus dėl vaikystės traumų
poveikio ir šviestų mokytojus, teisėjus, ministrus, globėjus,
gydytojus, lygtinio paleidimo pareigūnus, slauges bei psichikos
sveikatos specialistus – visus, besirūpinančius smurtą ir traumas
patyrusių vaikų problemomis.
Vienas mūsų darbo grupės narys Billas Harrisas daug metų
dirbo su vaikų klausimus reglamentuojančiais teisės aktais, taigi jis
nuvyko į darbą su senatoriaus Kennedy darbuotojais, kurie ėmėsi
veiksmų perkelti mūsų idėjas į įstatymus. Triuškinančia dviejų
partijų parama Senatas paskelbė bilį, įsteigiantį Nacionalinį vaikų,
patiriančių potrauminį stresą, tinklą (NVPST), kuris nuo 2001 metų
iš 17 vietų jungiančios bendradarbiavimo organizacijos išaugo į
daugiau kaip 150 centrų visoje šalyje turinti tinklą. NVPST, kuriam
vadovauja Diuko universiteto ir Kalifornijos universiteto
koordinaciniai centrai, jungia universitetus, ligonines, genčių
skyrius [Mokykla ar bendruomenės koledžas, kurį valdo indėnų
gentis, grupė ar tauta, įskaitant Aliaskos kaimus], priklausomų
asmenų reabilitacijos programas, psichikos sveikatos klinikas ir
aukštąsias mokyklas. Kiekvienas šis taškas savo ruožtu
bendradarbiauja su vietos mokyklomis, ligoninėmis, socialinės
pagalbos skyriais, benamių prieglaudomis, nepilnamečių justicijos
programomis, smurto artimoje aplinkoje aukų prieglaudomis – iš
viso priskaičiuojama daugiau kaip 8300 susijusių partnerių.
Po to, kai buvo įsteigtas ir pradėjo veikti NVPST, ėmėmės
priemonių surinkti tikslesnius duomenis apie traumuotus vaikus
kiekviename šalies regione. Mano kolega iš Traumų centro
Jozephas Spinazzola atliko tyrimą, kurio metu išanalizavo beveik
dviejų tūkstančių vaikų ir paauglių dokumentus, gautus iš visų
tinklo skyrių. Netrukus pasitvirtino tai, ką ir įtarėme: absoliuti
 241

dauguma vaikų užaugo labai asocialiose šeimose. Daugiau negu

pusė jų buvo patyrę emocinį smurtą ir (arba) turėjo globėjus, kurie
nesugebėjo pasirūpinti vaiko poreikiais. Beveik 50 proc. buvo
laikinai netekę globėjų, nes šie buvo laisvės atėmimo įstaigose,
gydymo programose ar išvykę atlikti karo tarnybos, todėl vaikus
augino svetimi žmonės, kiti globėjai ar tolimi giminaičiai. Maždaug
pusė vaikų nurodė savo akimis regėję smurtą artimoje aplinkoje, o
ketvirtis buvo lytinės ir (arba) fizinės prievartos aukos. Kitaip
tariant, šio tyrimo vaikai ir paaugliai buvo veidrodžiai, atspindintys
vidutinio amžiaus, viduriniosios klasės „Kaiser Permanente“
ligoninių pacientus, kurie surinko daugiausia ACE taškų ir buvo
Vincento Felitti tyrimo apie „Nepalankias vaikystės patirtis“ tikslinė
grupė.

DIAGNOZĖS GALIA

XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje nebuvo būdo klasifikuoti

įvairiausiems simptomams, kuriuos juto tūkstančiai sugrįžusių
Vietnamo karo veteranų. Kaip matėme pirmuosiuose šios knygos
skyriuose, tokia situacija vertė gydytojus improvizuoti parenkant
pacientams gydymo būdą ir neleido sistemiškai tyrinėti, kokie
gydymo metodai būtų iš tikrųjų veiksmingi. PTSS diagnozė, kurią
1980 metais įtvirtino DSM-III, atvėrė kelią platiems moksliniams
tyrimams, ir, kaip paaiškėjo vėliau, pasirodė tinkama ne tik kovų
veteranams, bet ir žmonėms, patyrusiems įvairiausius trauminius
įvykius, pavyzdžiui, išžaginimą, užpuolimą ar kelių eismo avarijas.
Puikus pavyzdys, iliustruojantis didžiulę konkrečios diagnozės
galią, yra faktas, kad 2007–2010 metais Gynybos departamentas
išleido daugiau kaip 2,7 mlrd. JAV dolerių kovų veteranų PTSS
gydymui ir tyrimams, o štai vien 2009 metais Veteranų reikalų
 242

departamentas išleido 24,5 mln. JAV dolerių PTSS vidaus

tyrimams.
DSM pateiktas PTSS apibrėžimas yra gana nesudėtingas:
asmuo patiria žiaurų įvykį, kuris „susijęs su faktine ar gresiančia
mirtimi arba sunkiu sužalojimu, arba su grėsme savo ar kitų fizinei
neliečiamybei“, sukelia „intensyvią baimę, bejėgiškumą ar siaubą“
ir vėliau pasireiškia įvairiausiais būdais: įkyriais ir
nepageidaujamais įvykio atgijimo pojūčiais (atsiminimais, blogais
sapnais, pojūčiais, primenančiais patį įvykį), nuolatiniu ir
nepakeliamu vengimu (žmonių, vietų, minčių ar jausmų, susijusių
su trauma, kartais lydimų amnezijos – kai pamirštami svarbūs
traumos momentai) bei padidėjusiu jaudrumu (nemiga, per dideliu
budrumu ar irzlumu). Šis apibrėžimas nupiešia labai aiškią
siužetinę liniją: žmogų staiga ir netikėtai sumaitoja žiaurus įvykis,
ir jis jau niekada nebebus toks, koks buvo. Trauma gali praeiti,
baigtis, bet nuolat besisukančios smegenys ir persitvarkiusi nervų
sistema ją „groja“ ir „groja“ iš naujo.
Kaip šis apibrėžimas tinka mūsų matytiems vaikams? Po
vienkartinio trauminio incidento – šuns įkandimo, avarijos ar
pamačius susišaudymą mokykloje – vaikams iš tikrųjų gali atsirasti
pagrindiniai PTSS simptomai, panašūs į suaugusiųjų, nors jie
gyvena saugiuose ir globėjiškuose namuose. Dabar, nustačius
PTSS diagnozę, šias problemas galime gana veiksmingai išgydyti.
Tais atvejais, kai kalbame apie susirūpinusius vaikus,
patyrusius smurtą ir ignoravimą, kuriuos matome klinikose,
mokyklose, ligoninėse, policijos nuovadose, jų elgesio trauminės
priežastys ne tokios akivaizdžios dar ir todėl, kad jie net klausiami
retai kalba apie tai, kad buvo mušti, palikti, pamiršti ar tvirkinti. 82
proc. traumuotų vaikų, priklausančių Nacionaliniam vaikų,
patiriančių potrauminį stresą, tinklui, PTSS diagnozės netinka.
Kadangi jie dažnai būna užsisklendę savyje, įtarūs ar agresyvūs,
 243

šiuo metu jiems nustatytos pseudomokslinės diagnozės,

pavyzdžiui, „prieštaraujantis nepaklusnus elgesys“, kuris reiškia,
kad „šis vaikis manęs nekenčia ir nepanorės daryti nieko, ką jam
liepsiu“, arba „ūmus nuotaikos svyravimų sutrikimas“, reiškiantis
ne ką kita, bet pykčio priepuolius. Turėdami daug problemų, šie
vaikai ilgainiui sukaupia daugybę diagnozių. Kol įžengia į trečiąją
dešimtį, daugelis pacientų jau turi keturias, penkias, šešias ar
daugiau šių įspūdingai skambančių, bet bereikšmių etikečių. Jeigu
jie apskritai gydomi, jiems brukama bet kas, kas būna tuo metu
madinga: vaistai, elgsenos modifikavimo kursai ar poveikio
terapija. Šios priemonės retai kada padeda, o dažniau pridaro dar
daugiau žalos.
Kadangi NVPST gydė vis daugiau vaikų, pasidarė aišku, kad
mums reikia diagnozės, kuri atspindėtų visą jų potyrių tikrovę.
Pradėjome nuo beveik dvidešimties tūkstančių vaikų, gydytų
įvairiose tinklo vietose, duomenų bazės ir surinkome visus, kokius
tik radome, mokslinius straipsnius apie smurtą patyrusius ir
apleistus vaikus. Juos „atsijojome“ iki 130 ypač aktualių tyrimų,
kuriuose buvo surinkti duomenys apie daugiau negu šimtą
tūkstančių vaikų ir paauglių visame pasaulyje. Du kartus per metus
susirinkdavo pagrindinė darbo grupė, sudaryta iš dvylikos gydytojų
ir (arba) mokslininkų, besispecializuojančių vaikystės traumų
srityje. Po ketverių metų darbo ji parengė siūlymą dėl atitinkamos
diagnozės, kurią nusprendėme pavadinti „Sutrikimu dėl raidos
laikotarpiu patirtų traumų“.
Suformulavę išvadas, nustatėme tradicinį tokio ligonio
portretą: (1) stipraus ir gilaus sutrikimo modelis, (2) problemos su
dėmesiu ir susikaupimu ir (3) sunkumai sutariant su savimi ir kitais.
Šių vaikų nuotaikos ir jausmai akimirksniu keitėsi iš vieno
kraštutinumo į kitą – nuo pykčio priepuolių ir panikos iki apatijos,
nuobodulio ir disociacijos. Kai jie nusimindavo (o taip nutikdavo
 244

didžiąją laiko dalį), jie negalėdavo nei nusiraminti, nei nusakyti to,
ką jaučia.
Biologinė sistema, kuri nuolat pumpuoja streso hormonus,
kad galėtų įveikti tikras ar tariamas grėsmes, sukelia fizinių
problemų: miego sutrikimus, galvos skausmus, nepaaiškinamą
skausmą, padidėjusį jautrumą prisilietimui ar garsui. Kai vaikai
būna tokie susijaudinę arba užsisklendę savyje, jie nebegali
sukaupti dėmesio ir susikoncentruoti. Norėdami sumažinti įtampą,
jie įninka masturbuotis, linguoti arba griebiasi save žalojančių
veiksmų (kandžiojasi, pjaustosi, degina ir muša save, raunasi
plaukus, iki kraujo draskosi odą). Taip pat atsiranda sunkumų su
kalbos apdorojimu ir smulkiosios motorikos koordinacija. Visą savo
energiją skiria savikontrolei, todėl dažnai nesugeba atkreipti
dėmesio į dalykus, kurie nėra tiesiogiai susiję su išlikimu,
pavyzdžiui, į pamokų ruošimą, o būdami pernelyg susijaudinę, jie
lengvai išsiblaško.
Kadangi buvo dažnai ignoruojami ar palikti, šie vaikai pernelyg
įsikimba ir reikalauja daugiau dėmesio netgi iš juos skriaudusių
žmonių. Buvę nuolat mušami, tvirkinami ir kitaip žeminami, jie
nepajėgia pasipriešinti, o save sąžiningai laiko silpnais ir niekam
tikusiais bei nuoširdžiai bjaurisi savimi. Argi keista, kad jie niekuo
nepasitiki? Galiausiai, kai jautiesi absoliučiai nepakenčiamas ir
pernelyg audringai reaguoji į menkiausius nesklandumus, sunku
susirasti draugų.
Paskelbėme pirmuosius straipsnius apie savo išvadas,
sukūrėme patvirtintą vertinimo skalę ir surinkome duomenis apie
350 vaikų ir jų tėvus arba globėjus, norėdami pagrįsti, kad ši viena
diagnozė Sutrikimas dėl raidos laikotarpiu patirtų traumų atspindi
visą spektrą to, kas su šiais vaikais yra blogai. Kitokia situacija
leistų mums suteikti vaikams vieną vienintelę diagnozę vietoje
 245

daugelio etikečių ir neabejotinai nustatytų jų problemų kilmę,

nurodant traumos ir pažeisto prieraišumo derinį.
2009 metų vasario mėnesį Amerikos psichiatrų asociacijai
pateikėme siūlomą naująją diagnozę Sutrikimas dėl raidos
laikotarpiu patirtų traumų, lydraštyje nurodę štai šią informaciją:

Vaikams, kurie auga ir vystosi užsitęsusio pavojaus, blogo

elgimosi ir sutrikusios globos sistemos aplinkoje, esamos
diagnostikos sistemos atlieka „meškos paslaugą“, nes tik
akcentuoja elgesio kontrolę, bet nepripažįsta tarpasmeninių
traumų. Vaikystės traumų, kurias vaikai patyrė dėl globėjų smurto
ar ignoravimo, pasekmių tyrimai įrodo, kad egzistuoja lėtinės ir
ūmios problemos, susijusios su emocijų reguliavimu, impulsyvumo
kontrole, dėmesiu ir pažinimu, disociacija, tarpasmeniniais
santykiais, savuoju „aš“ ir santykių modeliais. Neturint tikslios
diagnozės, atspindinčios konkrečios traumos faktą, tokiems
vaikams šiuo metu diagnozuojamos vidutiniškai 3-8 gretutinės
ligos. Ši besitęsianti praktika, kai traumuotiems vaikams taikomos
kelios skirtingos gretutinių ligų diagnozės, jiems sukelia sunkias
pasekmes: nepaisoma ekonomiškumo principo, sumenkinamas
etimologinis skaidrumas, kyla grėsmė, kad gydymas ir intervencija
nukryps į smulkius vaiko psichopatologijos aspektus, užuot
skatinus gydytojus imtis išsamaus gydymo metodo.
Netrukus po to, kai pateikėme savo siūlymą, apie sutrikimus
dėl raidos laikotarpiu patirtų traumų kalbėjau Vašingtone
vykusiame visos šalies psichikos sveikatos specialistų įgaliotinių
susitikime. Jie pasiūlė paremti mūsų iniciatyvą ir laišku kreiptis į
Amerikos psichologijos asociaciją (APA). Laiško pradžioje buvo
nurodyta, kad Nacionalinė valstybinių psichikos sveikatos
programų direktorių asociacija kasmet skiria 29,5 milijardo JAV
 246

dolerių 6,1 milijono žmonių, o pabaigoje pateikta išvada:

„Raginame APA vaikų raidos laikotarpiu patirtas traumas įtraukti į
savo prioritetinių sričių sąrašą, siekiant išsiaiškinti ir geriau
apibūdinti tokių traumų priežastinį ryšį, klinikines pasekmes ir
akcentuoti didžiulę būtinybę atsižvelgti į šias traumas tiriant
ligonius.
Buvau visiškai tikras, kad šis laiškas paskatins APA rimtai
pažiūrėti į mūsų siūlymą, tačiau, praėjus keliems mėnesiams po
siūlymo pateikimo, PPS nacionalinio centro vykdomasis
direktorius ir atitinkamo DSM pakomitečio pirmininkas Matthew
Friedmanas laiške pranešė, kad mūsų siūloma Sutrikimo dėl
raidos laikotarpiu patirtų traumų diagnozė tikriausiai nebus įtraukta
į penktąjį DSM leidimą. Toks sprendimas buvo priimtas nutarus,
kad nėra poreikio patvirtinti naują diagnozę, kuri užpildytų
„trūkstamo diagnozavimo nišą“. Milijonas vaikų, kasmet
Jungtinėse Amerikos Valstijose patiriančių smurtą ir ignoravimą,
yra „diagnozavimo niša“?
Toliau laiške buvo rašoma: „Nuomonė, kad nepalankios
ankstyvosios vaikystės patirtys baigiasi esminiais raidos
sutrikimais, yra labiau klinikinis intuityvus spėjimas negu
moksliniais tyrimais įrodytas faktas. Šis teiginys yra populiarus ir
dažnai kartojamas, bet negali būti pagrįstas perspektyviniais
tyrimais. Tai buvo netiesa: mes į savo siūlymą buvome įtraukę
keletą perspektyvinių tyrimų. Pažvelkime į bent du iš jų.

KAIP SANTYKIAI FORMUOJA VAIKŲ RAIDĄ.

Pradėjęs 1975-aisiais, Alanas Sroufe su kolegomis beveik

trisdešimt metų stebėjo 180 vaikų ir jų šeimas – tiek truko
Minesotos išilginis rizikos ir prisitaikymo tyrimas (svarbiausia šio
 247

tyrimo savybė – kad tie patys žmonės būtų ištirti, jų psichinė

būsena būtų analizuojama ir užregistruota tam tikruose gyvenimo
etapuose). Tuo metu, kai prasidėjo šis tyrimas, virė karštos
diskusijos apie prigimties ir auklėjimo santykį bei temperamento ir
aplinkos santykį žmogaus vystymosi kontekste, taigi tyrimas turėjo
atsakyti į šiuos klausimus. Traumos dar nebuvo populiari tema,
todėl vaikų patirtas smurtas ir ignoravimas nebuvo pagrindinis šio
tyrimo objektas – bent jau iš pradžių, kol paaiškėjo, kad šios vaikų
patirtys turi didžiulę reikšmę suaugusių žmonių gyvenimo kokybei.
Dirbdami su vietos sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų
skyriais, tyrėjai pakvietė į tyrimą baltųjų rasės moteris, pirmą kartą
tapusias motinomis, kurių pajamos buvo tokios nedidelės, kad jos
turėjo teisę iš valstybės gauti socialinę paramą, tačiau skyrėsi jų
gyvenimo aplinkybės ir motinoms teikiamos paramos rūšys bei
lygiai. Tyrimas prasidėjo likus trims mėnesiams iki gimstant
vaikams ir tęsėsi, jiems gimus, dar trisdešimt metų, kol šie tapo
pilnamečiai ir suaugę. Tyrimo metu pagal poreikį buvo vertinami
visi svarbiausi jų gyvenimo aspektai ir reikšmingos aplinkybės.
Tyrėjai ieškojo atsakymų į kelis pagrindinius klausimus: kaip vaikai
išmoksta sutelkti dėmesį, tuo pačiu metu reguliuodami savo
susijaudinimą (t. y. išvengdami pernelyg didelio ar pernelyg mažo
susijaudinimo) ir suvaldydami savo impulsus? Kada ir kokios
paramos jiems reikia?
Išsamiai pasikalbėjus ir patikrinus būsimus tėvus, tyrimas
galiausiai įgavo pagreitį naujagimių skyriuje, kuriame tyrėjai
stebėjo naujagimius ir kalbėjosi su juos prižiūrinčiomis slaugėmis.
Po gimimo praėjus septynioms ir dešimčiai dienų, jie aplankė
naujagimius namuose. Kol vaikai pradėjo eiti į pirmąją klasę, tyrėjai
penkiolika kartų kruopščiai įvertino juos ir jų tėvus. Po to vaikai
buvo reguliariai apklausiami ir tikrinami iki 28 metų amžiaus, toliau
fiksuojant informaciją apie motinas ir mokytojus.
 248

Sroufe su kolegomis nustatė, kad globos kokybė ir biologiniai

veiksniai labai glaudžiai susiję. Nuostabu matyti, kaip Minesotos
rezultatai atkartoja (tik nepalyginamai sudėtingiau) tai, ką primatų
laboratorijoje nustatė Stephenas Suomi. Nieko nėra amžino ir
nekintamo. Nei motinos asmenybė, nei vaiko neurologiniai
nukrypimai gimimo metu, nei jo intelekto koeficientas IQ, nei
temperamentas, įskaitant aktyvumo laipsnį ir reagavimą į stresą,
nerodo, ar paauglystėje jis įgis rimtų elgesio problemų. Tačiau
pagrindinis klausimas buvo tėvų ir vaikų santykių pobūdis: kaip
tėvai žiūrėjo į savo vaikus ir kaip su jais elgėsi. Analogiškai Suomi
stebėtų beždžionių atveju, pažeidžiamų kūdikių ir nelanksčių
globėjų derinys pavertė vaikus kibiais ir įsitempusiais. Nejautrus,
įžūlus ir atgrasus tėvų elgesys, trukęs bent šešis mėnesius,
nulėmė vaikų hiperaktyvumą bei dėmesio problemas vaikų
darželyje ir už jo ribų.
Pagrindinį dėmesį sutelkdamas į daugelį vaiko raidos aspektų,
ypač į santykius su globėjais, mokytojais ir bendraamžiais, Sroufe
su kolegomis nustatė, kad globėjai gali ne tik padėti vaikams
suvaldyti emocinį susijaudinimą, kad jis neperžengtų ribų, bet ir
pagelbėti jiems išsiugdyti gebėjimą reguliuoti į šį susijaudinimą.
Vaikai, kurie buvo nuolat verčiami pernelyg jaudintis ir jaustis
sutrikę, neišsiugdė tinkamai sureguliuotų slopinimo bei sužadinimo
smegenų sistemų ir užaugo tikėdamiesi, kad vos nutiks kažkas
trikdančio, jie praras savitvardą. Tai buvo pažeidžiami žmonės,
pusei kurių vėlyvoje paauglystėje diagnozuotos psichikos
sveikatos problemos. Modeliai buvo labai aiškūs: vaikai, kurie
augo nuoseklios, stabilios globos sąlygomis, tapo geros
savireguliacijos pavyzdžiais, o chaotiška tėvų globa nulėmė
nuolatinį fiziologinį vaikų jaudinimąsi. Neprognozuojamų tėvų
vaikai dažnai reikalaudavo dėmesio ir ypač sunerimdavo, susidūrę
su nedideliais iššūkiais. Nuolatinio susijaudinimo būsena virto
 249

lėtiniu nerimu. Nuolat ieškodami patikinimo žaisdami ir tyrinėdami,

šie vaikai užaugo nervingi ir nedrąsūs, nelinkę rizikuoti.
Ankstyvas ignoravimas iš tėvų pusės ar šiurkštus elgesys
nulėmė elgesio problemas mokykloje ir nuspėjamus bendravimo
su bendraamžiais sunkumus. Šiems vaikams buvo svetimas
empatijos jausmas kitų žmonių nelaimėms. Susidarė užburtas
ratas: jų nuolatinis susijaudinimas kartu su paguodos iš tėvų pusės
trūkumu suformavo destruktyvų, prieštaringą ir agresyvų elgesį.
Agresyviai ir destruktyviai besielgiantys vaikai yra nemėgstami ir
išprovokuoja ne tik globėjų, bet ir mokytojų, ir bendraamžių
atstūmimo bei baudimo reakcijas.
Taip pat Sroufe sužinojo daug įdomių dalykų apie psichinį
atsparumą – sugebėjimą atsigauti po nelaimės. Dažniausiai
svarbiausias rodiklis, leidžiantis spėti, kaip tiriamieji susitvarkys su
neišvengiamais gyvenimo nusivylimais, buvo saugumo lygis su
pirmuoju globėju pirmaisiais dvejais gyvenimo metais. Sroufe
neoficialiai man pasakė, kad, jo manymu, apie suaugusio
žmogaus psichinį atsparumą galima spėti pagal tai, kaip meiliai
motinos vertino savo dvimečius vaikus.

ILGALAIKIAI KRAUJOMAIŠOS PADARINIAI

1986 metais Nacionalinio psichikos sveikatos instituto tyrėjas

Frankas Putnamas ir jo bendradarbė Penelope Trickett ėmėsi
pirmojo išilginio tyrimo apie lytinės prievartos įtaką moterų raidai.
Kol pasirodė šio tyrimo rezultatai, mūsų žinios apie kraujomaišos
padarinius rėmėsi vien tik vaikų pranešimais, kurie neseniai
atskleidė savo patirtas prievartos istorijas, ir suaugusiųjų
rekonstruotais metus ar net dešimtmečius siekiančiais
atsiminimais bei apibūdinimais, kokį poveikį jiems turėjo
 250

kraujomaišos santykiai. Nė vienas tyrimas nestebėjo mergaičių,

kol jos tapo subrendusiomis moterimis, siekiant nustatyti, kaip
lytinė prievarta galėjo paveikti jų mokymąsi mokykloje, santykius
su bendraamžiais, savivoką ir vėlesnį romantinių santykių
laikotarpį. Putnamas ir Trickett taip pat stebėjo, kaip, bėgant laikui,
kinta tiriamųjų streso hormonai, reprodukciniai hormonai, imuninė
veikla ir kiti fiziologiniai rodikliai. Taip pat jie tyrinėjo galimus
apsauginius veiksnius, tokius kaip intelektualumas ir šeimos bei
bendraamžių pagalba.
Tyrėjai nepaprastai kruopščiai atrinko 84 merginas, kurias
rekomendavo Kolumbijos apygardos Socialinių paslaugų
departamentas, patvirtindamas, kad kiekviena jų patyrė šeimos
nario lytinę prievartą. Mergaičių duomenys buvo palyginti su 82
kitos grupės mergaičių duomenimis – tokio paties amžiaus, rasės,
socialinės ir ekonominės padėties bei šeimos sudėties, tačiau
nepatyrusių smurto. Vidutinis amžius tyrimo pradžioje buvo 11
metų. Per kitus dvidešimt metų šios abi mergaičių grupės buvo
atidžiai įvertintos šešis kartus: kartą per metus pirmaisiais trejais
metais ir po to dar kartą, kai jos buvo 18, 19 ir 25 metų.
Pirmuosiuose įvertinimuose dalyvavo mergaičių motinos, o
paskutiniuosiuose – jų pačių vaikai. Neįtikėtinai didelė dalis
mergaičių, dabar jau suaugusių moterų, – net 96 proc. – išbuvo
tyrime nuo pat jo pradžios.
Rezultatai nekėlė nė menkiausios abejonės: palyginti su to
paties amžiaus, rasės ir socialinės padėties mergaitėmis, lytinę
prievartą patyrusios mergaitės kentėjo nuo didžiulio spektro
absoliučiai neigiamų padarinių, įskaitant pažinimo sutrikimus,
depresiją, disociacijos simptomus, sudėtingą lytinę raidą, aukšto
laipsnio nutukimą bei savęs luošinimą. Jos būdavo išbraukiamos
iš aukštųjų mokyklų studentų sąrašų dažniau negu kontrolinės
grupės merginos, turėjo daugiau rimtų ligų ir dažniau naudojosi
 251

sveikatos priežiūros sistemos resursais. Jų streso hormonų

reakcijos buvo sutrikusios, jos pradėjo anksčiau lytiškai bręsti ir
turėjo keletą įvairių, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, nesusijusių
psichinių diagnozių.
Tolesni tyrimai atskleidė daug informacijos apie tai, kaip
vystosi patirto smurto padariniai. Pavyzdžiui, kiekvieno vertinimo
metu abiejų grupių mergaičių buvo prašoma papasakoti, koks
blogiausias dalykas joms nutiko praėjusiais metais. Tyrėjai
stebėdavo, kaip jos nuliūsdavo, pasakodamos savo istorijas, ir
matuodavo jų fiziologinius rodiklius. Pirmojo vertinimo metu visos
mergaitės sureagavo nerimastingai. Po trejų metų, atsakydamos į
tą patį klausimą, nepatyrusios smurto mergaitės vėl parodė nerimo
ženklus, o patyrusios smurtą užsisklendė savyje ir tapo apatiškos.
Jų biologija sutapo su matomomis reakcijomis: per pirmąjį
vertinimą visų mergaičių streso hormono kortizolio kiekis buvo
padidėjęs; po trejų metų, smurtą patyrusioms mergaitėms
pasakojant apie blogiausią praėjusių metų nutikimą, kortizolio
kiekis sumažėjo. Bėgant laikui, kūnas prisitaikė prie lėtinės
traumos. Viena iš apatijos pasekmių – mokytojai, draugai ir kiti
nepastebi, kad mergaitei kažkas blogai, o ir ji pati gali to
nepastebėti. Būdama viskam abejinga, ji nereaguoja į nerimą taip,
kaip reikėtų, pavyzdžiui, imdamasi apsauginių priemonių.
Putnamo tyrimas taip pat parodė visur esančius, ilgalaikius
kraujomaišos padarinius draugystei ir partnerystei. Prieš
prasidedant lytiniam brendimui nepatyrusios smurto mergaitės
paprastai turi keletą draugių, taip pat vieną berniuką, kuris atlieka
tarsi šnipo vaidmenį, pranešdamas joms, kokie keisti sutvėrimai
yra tie berniukai. Mergaitėms tapus paauglėmis, jų ryšys su
berniukais po truputį stiprėja. Smurtą patyrusios mergaitės prieš
lytinio brendimo pradžią, priešingai, dažniausiai neturi artimų
draugų – nei mergaičių, nei berniukų, tačiau paauglystė joms
 252

atneša daug chaotiškų ir dažniausiai traumuojančių ryšių su

berniukais.
Esminis skirtumas – draugų neturėjimas pradinėje mokykloje.
Šiandien mes žinome, kokios negailestingos gali būti trečiokės,
ketvirtokės ir penktokės. Tai sudėtingas ir sukrečiantis laikas, kai
draugai gali staiga tapti priešais, o nusišalinus ar įvykus išdavystei
nutrūksta visos draugus siejusios gijos. Bet yra ir geroji pusė: kai
mergaitės pereina į vidurines klases (6-9 klasės), dauguma jų jau
būna įvaldžiusios visą kompleksą socialinių įgūdžių, įskaitant
gebėjimą identifikuoti, ką jaučia, derėtis santykiuose su kitais,
apsimesti, kad joms patinka žmonės, kurie iš tiesų nepatinka, ir
taip toliau. Didžioji dalis šių mergaičių jau būna sumezgusios gana
stabilų mergaičių paramos tinklą, kuris tampa jų nerimą keliančių
klausimų aiškinimosi komanda. Kai jos po truputį įžengia į lytinių
santykių ir pasimatymų pasaulį, šie santykiai tampa joms užuovėja
apmąstymams, apkalboms ir diskusijoms, ką visa tai reiškia.
Lytiškai išnaudotų mergaičių raida yra visiškai kitokia. Jos
neturi nė vienos lyties draugų, nes niekuo nepasitiki; jos nekenčia
savęs, jų biologija veikia prieš jas, priversdama reaguoti pernelyg
jautriai arba visiškai abejingai. Jos negali laikytis tokių žaidimų
taisyklių, kuriuose žaidžiami normalaus pavydo skatinami įstojimo
ir iškritimo žaidimai, o žaidėjai turi gebėti suvaldyti stresą. Kiti
vaikai dažniausiai nenori prasidėti su jomis – šios mergaitės yra
tiesiog per sunkiai suprantamos.
Bet čia nemalonumai tik prasideda. Pažemintos, atsiskyrusios
mergaitės su kraujomaišos istorijomis lytiškai subręsta pusantrų
metų anksčiau negu nepatyrusios prievartos jų bendraamžės.
Lytinė prievarta pagreitina jų biologinius laikrodžius ir lytinių
hormonų išsiskyrimą. Ankstyvojoje lytinio brendimo stadijoje šios
mergaitės turi nuo trijų iki penkių kartų didesnį testosterono ir
 253

androstenediono (hormono, kurstančio lytinį potraukį) kiekį negu

kontrolinės grupės mergaitės.
Putnamo ir Trickett tyrimo rezultatai skelbiami ir toliau, bet jie
jau sukūrė neįkainojamą „kelių žemėlapį“ gydytojams,
mėginantiems gydyti lytiškai išnaudotas mergaites. Pavyzdžiui,
Traumų centre vienas iš gydytojų pirmadienį pranešė, kad
savaitgalį vėl buvo išžaginta pacientė, vardu Aiša. Šeštadienį
penktą valandą ryto ji pabėgo iš savo grupės į namus ir nusigavo į
Bostoną, ten, kur rinkdavosi narkomanai, parūkė marihuanos,
pavartojo kitokių narkotikų, tada automobiliu išvažiavo su grupe
vaikinų. Sekmadienį penktą valandą ryto jie visi ją išžagino. Kaip ir
daugybė mūsų matytų paauglių, Aiša negali aiškiai pasakyti, ko ji
nori ar ko jai reikia, ir negali sugalvoti, kaip galėtų apsiginti. Vietoje
to, ji gyvena veiksmo pasaulyje. Čia nepadės mėginimas paaiškinti
jos elgesį vartojant sąvokas „auka“ ir „nusikaltėlis“, lygiai kaip ir
nepadės tokios etiketės kaip „depresija“, „prieštaringas ir įžūlus
elgesys“, „besikaitaliojančių priepuolių sutrikimas“, „bipolinis
sutrikimas“ ar bet kuris kitas variantas, kurį galime rasti
diagnozavimo vadovuose. Putnamo darbas padėjo mums
suprasti, kaip Aiša žvelgia į pasaulį – kodėl ji negali mums
pasakyti, kas su ja vyksta, kodėl ji tokia impulsyvi ir neieško būdų,
kaip apsisaugoti, kodėl ji mato mus kaip bauginančius ir įžūlius, o
ne kaip galinčius padėti jai žmones.

DSM-V - PATS TIKRIAUSIAS „DIAGNOZIŲ“

ŠVEDIŠKAS STALAS

2013 metų gegužės mėnesį išleistame penktajame 945 puslapių

DSM leidime (DSM-V) buvo aprašyta maždaug trys šimtai
sveikatos sutrikimų. Tai pats tikriausias švediškas stalas su
išdėliotomis etiketėmis, kurias galima pritaikyti problemoms,
 254

susijusioms su sunkiomis ankstyvojo gyvenimo laikotarpio

traumomis. Tarp šių etikečių galima rasti keletą naujų diagnozių,
pavyzdžiui, trikdančio nuotaikos reguliavimo sutrikimas,
nesavižudiškas savęs žalojimas, besikaitaliojančių priepuolių
sutrikimas, išsiderinusios socializacijos sutrikimas ir trikdančių
impulsų kontrolės sutrikimas.
XIX amžiaus pabaigoje gydytojai klasifikavo ligas pagal jų
išorinį pasireiškimą, pavyzdžiui, karščiavimą ir spuogus, ir tai
nebuvo nepagrįsta, atsižvelgiant į tai, kad jie beveik už nieko
daugiau negalėjo užsikabinti. Viskas pasikeitė, kai mokslininkai
Louis Pasteuras ir Robertas Kochas atrado, kad daugelį ligų
sukelia plika akimi nematomos bakterijos. Medicina ėmė keistis,
stengdamasi atrasti būdų, kaip atsikratyti šių organizmų, užuot
tiesiog gydžiusi jų sukeltus pūlinius ir karščiavimą. Pasirodęs
DSM-V psichiatriją neabejotinai sugrąžino į XIX amžiaus pradžios
medicinos praktiką. Nepaisant fakto, kad mes žinome apie
daugelio problemų, kurias identifikuoja šis vadovas, kilmę, jame
pateikiamos „diagnozės“ aprašomos pagal paviršutiniškus,
išorinius reiškinius, visiškai nekreipiant dėmesio į pirmines
priežastis.
Dar prieš pasirodant DSM-V, „Amerikos psichiatrijos žurnalas“
(American Journal of Psychiatry) paskelbė įvairių naujų diagnozių
kontrolinių patikrinimų rezultatus, kurie parodė, kad DSM iš esmės
trūksta to, kas mokslo pasaulyje vadinama „patikimumu“ –
gebėjimo sukurti nuoseklius, atkartojamus rezultatus. Kitaip
tariant, jam trūksta mokslinio pagrįstumo. Keista, bet
nepakankamas patikimumas ir pagrįstumas nesutrukdė nustatytu
laiku išleisti DSM-V, nepaisant beveik vieningos nuomonės apie
tai, kad jis visiškai nepatobulino buvusios diagnozavimo sistemos.
Ar šios naujos diagnozavimo sistemos atsiradimo priežastis yra
faktas, kad APA uždirbo 100 milijonų JAV dolerių iš DSM-IV ir
 255

panašią sumą planuoja uždirbti iš DSM-V (nes visi psichikos

sveikatos gydytojai, daugelis advokatų ir kitų specialistų privalės
įsigyti šį naujausią leidimą)?
Ligų diagnozavimo patikimumas nėra abstraktus reikalas:
jeigu gydytojai nesutaria, kas jaudina jų pacientus, jie negalės
pasiūlyti tinkamo gydymo. Kai nėra ryšio tarp diagnozės ir gydymo,
klaidingai apibūdintas ligonis pasmerktas tapti klaidingai gydomu
ligoniu. Juk nenorėtumėte, kad jums pašalintų apendicitą, kai jūs
kenčiate nuo inkstų akmenligės; lygiai taip pat nenorėtumėte, kad
kažkas apibūdintų jus kaip „prieštaringą“, kai iš tiesų jūsų elgesį
nulemia noras apsisaugoti nuo tikro pavojaus.
2011 m. birželį Britanijos psichologijos draugija pateikė APA
skundą, kad psichologinės kančios šaltiniai DSM-V buvo apibūdinti
kaip „slypintys individų viduje“, bet liko nepastebėtos „nekeliančios
abejonių socialinės daugelio tokių problemų priežastys“. Šis
pareiškimas įpylė žibalo į Amerikos specialistų protesto, kuriame
dalyvavo Amerikos psichologijos asociacijos ir Amerikos
konsultavimo asociacijos vadovai, bangą. Kodėl santykiai ar
socialinės sąlygos lieka už borto? Jeigu kreiptumėte dėmesį tik į
pakenktą biologiją ir blogus genus, laikydami juos psichikos
problemų priežastimis, ir ignoruotumėte atstūmimą, palikimą,
smurtą ir netektį, atsidurtumėte tokiuose pačiuose akligatviuose,
kokiuose atsidūrė ankstesnės kartos, dėl visko kaltindamos tik
blogas motinas.
Labiausiai pribloškiantį prieštaravimą dėl DSM-V pateikė
Nacionalinis psichikos sveikatos institutas (NPSI), kuris Amerikoje
finansuoja didžiąją dalį psichoterapinių tyrimų. 2013 metų
balandžio mėnesį, likus kelioms savaitėms iki oficialios DSM-V
pasirodymo dienos, NPSI direktorius Thomas Inselis pranešė, kad
jo įstaiga nebegali toliau remti DSM aprašytų „simptomais paremtų
diagnozių“. Vietoje to institutas finansavimą skirs tam, kas
 256

vadinama Tyrimų sričių kriterijais (TSK), kad galėtų sukurti bazę

tyrimams, apimsiantiems dabartines diagnozavimo kategorijas.
Pavyzdžiui, viena iš NPSI sričių yra „Susijaudinimo ir (arba)
moduliavimo sistemos (susijaudinimas, paros ritmai, miegas ir
būdravimas)“, kuri daugeliui pacientų kelia įvairaus sunkumo
problemų.
Kaip ir DSM-V, TSK bazė suvokia psichikos ligas vien tik kaip
smegenų veiklos sutrikimus. Tai reiškia, kad ateityje bus
finansuojami tyrimai, analizuojantys smegenų grandines „ir kitas
neurobiologines priemones“, slypinčias psichinių problemų
gilumoje. Inselis tai laiko pirmuoju žingsniu kelyje į tam tikrą
„tiksliąją mediciną, kuri pakeitė vėžio diagnozę ir gydymą“. Deja,
psichikos ligos visiškai nepanašios į vėžį: žmonės yra socialiniai
padarai, ir psichikos problemos reiškia negalėjimą sutarti su kitais
žmonėmis, negalėjimą būti tokiam, kaip visi, jausmą, kad esi
niekam nereikalingas ir apskritai, negalėjimą pagauti tokio pačio
bangos ilgio.
Viskas, kas sudaro mus – mūsų smegenys, protas ir kūnai, –
yra skirta bendradarbiauti socialinėse sistemose. Tai galingiausia
mūsų išlikimo strategija, raktas į mūsų, kaip rūšies, sėkmę, ir
būtent tai, o ne kažką kita, pažeidžia absoliuti dauguma psichikos
kančių formų. Kaip matėme antrojoje dalyje, norint suprasti
žmogaus kančias, labai svarbu žinoti apie nervines jungtis
smegenyse ir kūne, taip pat svarbu nepamiršti mūsų žmogiškosios
prigimties pagrindo - santykių ir bendravimo, kuris formuoja mūsų
protą ir smegenis, kai esame jauni, ir suteikia esmę bei prasmę
mūsų visam gyvenimui.
Žmonės, gyvenime patyrę smurtą, ignoravimą ar didžiulę
netektį, išliks paslaptingi ir iš esmės nepagydyti, jeigu nepaisysime
Alano Sroufe perspėjimo: „Norint iki galo suprasti, kaip mes
tapome tuo, kuo esame, t. y. kokia sudėtinga ir laipsniška buvo
 257

mūsų orientacijų, gebėjimų ir elgsenos evoliucija laiko atžvilgiu,

nepakanka turėti vien tik sudedamųjų dalių sąrašą, kad ir kokios
svarbios jos būtų. Mums reikia suprasti vystymosi procesą, kaip
visi šie veiksniai nuolat veikia kartu bėgant laikui.“
Eiliniai psichikos sveikatos apsaugos darbuotojai – didžiulį
darbo krūvį turintys ir menkai apmokami socialiniai darbuotojai bei
psichoterapeutai, – atrodo, irgi sutinka su mūsų nuomone.
Netrukus, kai APA atmetė siūlymą įtraukti Sutrikimo dėl raidos
laikotarpiu patirtų traumų diagnozę į DSM, tūkstančiai gydytojų iš
visos šalies pervedė Traumų centrui nedideles pinigų sumas,
norėdami padėti mums atlikti didžiulį mokslinį tyrimą (vadinamąjį
tyrimą natūraliomis sąlygomis), skatindami toliau tirti sutrikimus dėl
raidos laikotarpiu patirtų traumų. Ši parama leido mums per
pastaruosius penkerius metus penkiose skirtingose tinklo vietose
pasikalbėti su šimtais vaikų, jų tėvų, globėjų ir psichikos sveikatos
darbuotojų, panaudojus moksliškai parengtas pokalbio priemones.
Jau paskelbti pirmieji šio tyrimo rezultatai, o dar daugiau jų
pasirodys, kai ši knyga bus ruošiama spaudai.

KOKIA NAUDA IŠ SUTRIKIMO DĖL RAIDOS

LAIKOTARPIU PATIRTŲ TRAUMŲ DIAGNOZĖS?

Viena, ji sukoncentruos tyrimus ir gydymą (jau nekalbant apie

finansavimą) ties centriniais principais, kurie slypi tokiuose
nepastoviuose traumuotų vaikų ir suaugusiųjų simptomuose kaip
biologinis ir emocinis išsireguliavimas, neužsimezgęs ar
sužlugdytas prieraišumas, susikaupimo ir užduočių atlikimo
problemos bei iš esmės ydingas aiškaus asmens tapatumo
(savasties) ir veiksnumo pojūtis. Šie klausimai išeina už konkrečios
diagnozavimo kategorijos ribų ir apima beveik visas kategorijas,
bet gydymas, kuris nesprendžia šių problemų pirmiausia ir iš
 258

esmės, yra pasmerktas nesėkmei. Mūsų pagrindinis iššūkis –

pritaikyti neuroplastiškumo, smegenų grandinių lankstumo
pamokas, perprogramuoti žmonių smegenis ir pertvarkyti protus,
kuriuos dabar pats gyvenimas užprogramavo taip, kad į kitus
žmones žiūrima kaip į pavojų, o į save - kaip į bejėges būtybes.
Socialinė parama yra biologinė būtinybė, o ne galimybė, ir ši
tikrovė turėtų būti visos prevencijos ir gydymo atrama. Pripažinti
esminius traumos ir netekčių padarinius vaikų raidai nebūtinai turi
reikšti priekaištus tėvams. Galime manyti, kad tėvai daro viską, ką
gali, bet visiems tėvams reikia pagalbos auklėjant savo vaikus.
Beveik visos išsivysčiusios šalys, išskyrus Jungtines Amerikos
Valstijas, tą pripažįsta ir teikia šeimoms tam tikros formos
garantuojamą pagalbą. 2000 m. Nobelio premijos ekonomikos
srityje laimėtojas Jamesas Heckmanas parodė, kad kokybiškos
ankstyvosios vaikystės programos, kuriose dalyvauja tėvai ir
kurios ugdo pagrindinius socialiai nuskriaustų vaikų įgūdžius,
atsiperka su kaupu, nes duoda geresnių rezultatų.
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje psichologas Davidas Oldsas
dirbo Baltimorės dienos priežiūros centre, į kurį rinkdavosi
ikimokyklinio amžiaus vaikai. Daug ikimokyklinukų ateidavo iš
namų palaužti skurdo, priblokšti smurto artimoje aplinkoje ir
piktnaudžiavimo narkotikais atvejų. Supratęs, kad norint pagerinti
vaikų sąlygas namuose, nepakanka vien tik spręsti vaikų
problemas mokykloje, Oldsas pradėjo lankymosi namuose
programą, kurios metu profesionalios medicinos seserys
padėdavo motinoms sudaryti saugią ir stimuliuojančią aplinką savo
vaikams ir tuomet pradėti galvoti apie geresnę ateitį. Po
dvidešimties metų motinų, kurias lankė šios medicinos seserys,
vaikai buvo ne tik sveikesni, bet, anot jų pačių pranešimų, patyrė
mažiau smurto ar ignoravimo negu panašios grupės vaikai, kurių
motinų niekas nelankė. Šiems vaikams pavyko sėkmingiau baigti
 259

mokyklą, išvengti kalėjimo ir susirasti gerai apmokamus darbus.

Ekonomistai apskaičiavo, kad kiekvienas doleris, investuotas į
kokybiškus apsilankymus namuose, dienos priežiūrą ir
ikimokyklinio ugdymo programas, sukuria septynis sutaupytus
dolerius socialinių išmokų, sveikatos priežiūros ir narkomanų
gydymui skirtuose biudžetuose, įkalinimo išlaidų eilutėse, taip pat
generuoja didesnį pajamų mokestį, sumokamą nuo didesnio darbo
užmokesčio.
Kai vykstu dėstyti į Europą, į mane dažnai kreipiasi
Skandinavijos šalių, Jungtinės Karalystės, Vokietijos ar
Nyderlandų sveikatos apsaugos ministerijų pareigūnai, prašydami
bent pusdieniui užsukti pas juos ir pasidalyti naujausia informacija
apie tyrimus, susijusius su traumuotų vaikų, paauglių ir jų šeimų
gydymu. Tas pats pasakytina ir apie mano kolegas. Šios šalys jau
prisiėmė įsipareigojimus visuotinės sveikatos apsaugos srityje,
užtikrindamos garantuotą minimalų darbo užmokestį, apmokamas
motinystės ir tėvystės atostogas abiem tėvams, gimus vaikui, ir
kokybišką vaiko priežiūros sistemą visoms dirbančioms motinoms.
Ar toks požiūris į visuomenės sveikatą turi reikšmės faktui, kad
laisvės atėmimo rodiklis Norvegijoje yra 71 / 100 000 gyventojų,
Nyderlanduose – 81 / 100 000 gyventojų, o JAV – 781 / 100 000
gyventojų, nusikalstamumo lygis šiose šalyse yra gerokai
žemesnis negu pas mus, ir išlaidos sveikatos priežiūrai skiriasi
maždaug per pusę? 70 proc. Kalifornijos kalinių yra užaugę vaikų
namuose ar kitose globos įstaigose. Jungtinės Amerikos Valstijos
per metus laisvės atėmimu nubaustiems žmonėms išleidžia 84
mlrd. JAV dolerių, t. y. maždaug 44000 JAV dolerių vienam kaliniui,
o Šiaurės Europos šalys – mažytę šios sumos dalelę. Vietoje to,
jos investuoja į pagalbą tėvams auginti vaikus saugioje ir
įprastinėje aplinkoje. Šių šalių gyventojų akademinių (mokymosi)
 260

gebėjimų testų rezultatai ir nusikalstamumo rodikliai, regis,

atspindi tokių investicijų sėkmę.
 261

KETVIRTOJI DALIS
TRAUMŲ PĖDSAKAI
 262

11 SKYRIUS
PASLAPČIŲ ATSKLEIDIMAS: TRAUMINĖS
ATMINTIES PROBLEMA

Nuostabu, kad visi atsiminimai, kurie mus aplanko, turi dvi

ypatybes. Jie visuomet alsuoja tyla, tai yra ryškiausia jų ypatybė, ir
net tuomet, kai tikrovėje ne visai taip buvo, jie vis tiek dvelkia tyla.
Tai begarsės vizijos, kurios kalba su tavimi žvilgsniais ir gestais,
be žodynų ir tylėdamos, o jų tylėjimas yra toks sukrečiantis, jog
verčia mane timptelėti savo rankovę ir tvirčiau suspausti šautuvą,
kad nepasiduočiau vilionei ištirpti šioje tyloje, kurioje mano kūnas
norėtų išsiplėtoti ir lengvai išnykti, susiliejęs su tomis tyliomis
galiomis, kurių nesiekia mūsų tikrovė.
- Erich Maria Remarque. Vakarų fronte nieko naujo

002-ųjų pavasarį manęs paprašė apžiūrėti jauną vyriškį, kuris

2 pareiškė, kad jį, tada dar vaiką ir paauglį, lytiškai išnaudojo
katalikų kunigas Paulas Shanley, tarnavęs Masačiusetso valstijos
Niutono parapijoje. Šis dvidešimt penkerių metų jaunuolis, regis,
buvo pamiršęs apie patirtą prievartą, tačiau išgirdo, kad šiuo metu
vyksta tyrimas, kurio metu kunigui pateikti įtarimai tvirkinus mažus
berniukus. Man iškilo klausimas: jeigu vaikinas daugiau negu
dešimtmetį buvo iš pirmo žvilgsnio sėkmingai „išstūmęs“ iš
 263

atminties prievartą, ar jo atsiminimai yra įtikimi, ir ar aš esu

pasiruošęs paliudyti šį faktą teisėjui?
Remdamasis savo pastabomis apie originalią bylą,
papasakosiu, ką man pasakė šis jaunuolis, kurį pavadinsiu
Džulianu (nežiūrint to, kad jo tikrasis vardas buvo paskelbtas
viešai, aš naudosiu pseudonimą, nes tikiuosi, jog ilgainiui vaikinas
atgavo bent dalį privatumo ir ramybės).
Jo pavyzdys iliustruoja trauminės atminties sudėtingumą.
Nesibaigiančios diskusijos apie tėvo Shanley bylą taip pat yra
būdingi aistroms, kurios užvirdavo nagrinėjant tokius klausimus
dar nuo tada, kai psichoterapeutai XIX amžiaus paskutiniais
dešimtmečiais pirmą kartą apibūdino neįprastą trauminės
atminties pobūdį.

KAI UŽPLŪSTA DAUGYBĖ POJŪČIŲ IR VAIZDŲ

Džulianas dirbo karo policininku karinių oro pajėgų bazėje. 2001

m. vasario 11 d. jis, kaip ir kiekvieną dieną, kalbėjosi telefonu su
savo mergina Reičele. Mergina užsiminė rytą perskaičiusi
pagrindinį dienos straipsnį Boston Globe laikraštyje: kunigas,
vardu Shanley, įtariamas vaikų tvirkinimu. Ar Džulianas nėra jai
pasakojęs apie tėvą Shanley, kuris buvo jo parapijos kunigas, kai
Džulianas dar gyveno Niutone? „Ar jis tau ką nors padarė?“ –
paklausė ji. Džuliano atmintyje tėvas Shanley pirmiausia iškilo kaip
malonus žmogus, kuris labai jį palaikė po tėvų skyrybų. Bet,
kalbėdamas toliau, Džulianas pajuto, kaip stiprėja panika. Staiga
jis išvydo Shanley siluetą tarpduryje, ištiesusį rankas į priekį ir
žiūrintį į besišlapinantį Džulianą. Susijaudinęs Džulianas ištarė
Reičelei: „Turiu eiti“. Jis paskambino savo skrydžių vadui. Šis atėjo
su pirmuoju seržantu, ir visi trys nuskubėjo pas bazės kapelioną.
 264

Džulianas prisimena, kaip pasakė kapelionui: „Ar žinote, kas

vyksta Bostone? Aš taip pat tą patyriau.“ Tą akimirką, kai išgirdo
save tariant šiuos žodžius, jis jau nė kiek neabejojo, kad Shanley
jį tvirkino, nors ir neatsiminė detalių, kaip viskas vyko. Džulianas
nepaprastai susigėdo savo emocijų, nes visada buvo stiprus
vaikis, visas emocijas ir įvykius laikantis savyje.
Tą naktį jis sėdėjo ant lovos krašto, panarinęs galvą ir
galvodamas, kad netenka proto, išsigandęs, kad užsisklęs savyje.
Visą kitą savaitę jo protą toliau tvindė įvairūs vaizdai, ir Džulianas
ne juokais išsigando, kad visiškai palūš. Jis pagalvojo, kad reikėtų
pasiimti peilį ir smeigti į koją, kad sustabdytų vaizdų srautą galvoje.
Tada prasidėjo panikos priepuoliai su traukuliais, kuriuos
Džulianas pavadino „epilepsijos priepuoliais“. Jis iki kraujo
draskėsi kūną. Nuolat jautė karštį, prakaitą ir jaudulį. Tarp panikos
priepuolių jis jautėsi „tarsi zombis“. Džulianas stebėjo save iš
šalies, tarsi tai, kas buvo, vyko ne su juo, o su kitu žmogumi.
Balandžio mėnesį jis buvo atleistas iš kariuomenės
administracine tvarka. Jam pritrūko vos dešimties dienų iki teisės
gauti visas išmokas.
Kai maždaug po metų Džulianas įžengė į mano kabinetą,
pamačiau simpatišką, raumeningą vyruką, kuris atrodė prislėgtas
ir sugniuždytas. Jis man iškart pasakė, kad jautėsi baisiai,
priverstas palikti tarnybą karinėse oro pajėgose. Vaikinas svajojo
šioje organizacijoje padaryti karjerą ir visada sulaukdavo tik
aukščiausių įvertinimų. Jam patiko iššūkiai ir komandinis darbas, o
dabar labai trūko karinio gyvenimo būdo.
Džulianas gimė Bostono priemiestyje, šeimoje buvo antras iš
penkių vaikų. Kai Džulianui buvo maždaug šešeri, tėvas paliko
šeimą, nes nebeištvėrė gyvenimo su emociškai nestabilia vaikų
motina. Džulianas su tėvu sutarė gana gerai, bet kartais
 265

papriekaištauja tėvui, kad šis pernelyg daug dirbo, jog galėtų

išlaikyti šeimą, ir už tai, kad atidavė sūnų nestabilios motinos
globai. Nei jo tėvams, nei broliams ir seserims niekada nebuvo
teikiama psichologinė ar psichoterapinė pagalba, taip pat niekas iš
jų šeimos neturėjo problemų su narkotikais.
Vyresnėse klasėse Džulianas buvo populiarus sportininkas.
Nors turėjo daug draugų, gerdamas ir linksmindamasis su kitais
jautėsi nejaukiai ir slėpė, kad yra iš nepasiturinčios šeimos.
Prisipažino, kad dabar jam gėda, jog naudojosi savo populiarumu
ir fiziniu patrauklumu, lengvai įsiviliodamas į lovą daugelį merginų.
Džulianas paminėjo, kad norėtų paskambinti kelioms ir atsiprašyti
už savo elgesį.
Jis prisiminė, kad visada nekentė savo kūno. Vyresnėse
klasėse vartojo steroidus, kad užsiaugintų daugiau raumenų
masės, ir beveik kasdien rūkė marihuaną. Baigęs vidurinę
mokyklą, nestojo į koledžą ir beveik metus praktiškai nesirodė
namuose, nes nebegalėjo pakęsti gyvenimo kartu su motina. Tada
užsirašė į karinę tarnybą, norėdamas susigrąžinti gyvenimą „į
vėžes“.
Džulianas sutiko tėvą Shanley, kai, būdamas šešerių,
parapijos bažnyčioje lankė katekizmo pamokas. Jis prisiminė, kaip
tėvas Shanley išsivesdavo jį iš klasės atlikti išpažintį. Kunigas retai
vilkėdavo sutaną, Džulianas prisimena, kad jis mūvėdavo tamsiai
mėlynas velvetines kelnes. Jie eidavo į didelį kambarį, kur vienas
priešais kitą stovėjo du krėslai, buvo ir suolelis priklaupti. Krėslai
buvo uždengti raudona medžiaga, o ant suolelio buvo padėta
raudona velvetinė pagalvėlė. Jie žaisdavo kortomis „karą“, kuris
vėliau virto pokerio žaidimu nusirengiant. Tada jis prisiminė, kaip
stovi kambaryje prieš veidrodį, o tėvas Shanley liepia jam
pasilenkti ir įkiša pirštą į jo išangę. Džulianas nemano, kad Shanley
 266

kada nors buvo įsiskverbęs į jį varpa, bet yra įsitikinęs, kad kunigas
ne vieną kartą kišo jam pirštus.
Išskyrus tai, jo atsiminimai buvo pakankamai nenuoseklūs ir
fragmentiški. Džuliano atmintyje šmėkščiojo Shanley veidas ir
pavienių įvykių vaizdai: Shanley stovi vonios kambario tarpduryje;
Shanley parpuola ant kelių ir liežuviu judina „tai“. Džulianas
nepamena, kiek metų jam buvo, kai visa tai nutiko. Atsiminė, kad
kunigas pasakojo jam, kaip atlikti oralinį lytinį aktą, bet jis
neprisimena, ar iš tiesų tą darė. Prisiminė, kaip dalijo lankstinukus
bažnyčioje, tada tėvas Shanley sėdėjo šalia jo klaupte,
glostydamas Džulianą viena ranka, o kita laikydamas jo ranką ant
savęs. Jis pamena, kad kai paaugo, tėvas Shanley nutaikęs progą
prisėsdavo šalia ir glamonėdavo jo varpą. Džulianui tai nepatiko,
bet jis nežinojo, ką daryti, kad viskas liautųsi. Baigęs pasakoti, jis
pasakė: „Tėvas Shanley buvo arčiausiai Dievo esantis dalykas
mano gyvenamajame rajone.“
Be šių atsiminimų nuotrupų, aiškiai atgimė ir pradėjo „groti“
vaikino lytinio išnaudojimo pėdsakai. Kartais, kai jis mylėdavosi su
savo mergina, kunigo vaizdas iššokdavo jo galvoje ir, kaip
Džulianas pasakė, jam „pavažiuodavo stogas“. Savaitę iki mūsų
pokalbio jo mergina įkišo pirštą jam į burną ir žaismingai pasakė:
„Oralinis buvo puikus“. Džulianas pašoko ir užrėkė: „Jeigu dar
kartą šitaip pasakysi, aš, po velnių, tave užmušiu!“ Tada išsigandę
abu pradėjo verkti. Po to Džulianą ištiko vienas iš tų „epilepsijos
priepuolių“, jis susirietė į vaisiaus pozą, drebėdamas ir
verkšlendamas lyg kūdikis. Pasakodamas visa tai man, vaikinas
atrodė nepaprastai mažas ir labai išsigandęs.
Džuliano jausmai keitėsi nuo užuojautos garbaus amžiaus
vyriškiui, kokiu tapo tėvas Shanley, iki primityvaus noro „nusivesti
jį kur nors į kambarį ir nudėti“. Džulianas ne kartą kartojo, kokią
gėdą jis jautė, kaip sunku jam buvo suprasti, kad jis negali
 267

apsiginti: „Niekas manęs nedulkins, privalau tau tai pasakyti!“ Jis

įsivaizdavo esąs didelis, tvirtas Džulianas.
Kaip mums suvokti tokią istoriją kaip Džuliano, kai metų
metais tariamą užmarštį lydi fragmentiniai, nerimą keliantys
vaizdai, neįtikėtini fiziniai simptomai ir staigios įvykių
rekonstrukcijos? Mano, psichoterapeuto, gydančio žmones su
įsisenėjusiomis traumomis, svarbiausias rūpestis – ne tiksliai
nustatyti, kas jiems atsitiko, bet padėti ištverti juntamus pojūčius,
emocijas ir reakcijas, kad šios nuolat jų nepasiglemžtų. Vos tik
šmėkšteli priekaištavimo tema, pagrindinis klausimas, kurį
dažniausiai reikia išspręsti, – tai priekaištavimas sau: būtina
suvokti, kad trauma įvyko ne dėl jų kaltės, kad traumos nesukėlė
kokie nors jų trūkumai, ir kad niekas nenusipelnė to, kas atsitiko
jiems.
Kai susiduriame su teisminėmis bylomis, pirmiausia reikia
kalbėti apie kaltės faktą, pagrįstą priimtinais įrodymais. Anksčiau
man teko tirti dvylika žmonių, kurie vaikystėje, katalikiškoje
našlaičių prieglaudoje Berlingtone, Vermonto valstijoje, patyrė
sadistinį smurtą. Jie sujudo (kartu su daugeliu kitų pareiškėjų) po
daugiau negu keturių dešimtmečių, ir nors aukos nebendravo
tarpusavyje iki pirmojo skundo surašymo, jų atsiminimai apie
smurtą buvo stulbinančiai panašūs: jie nurodė tuos pačius vardus
ir konkrečius smurto veiksmus, kuriuos atliko kiekviena vienuolė ar
kunigas – tuose pačiuose kambariuose, su tais pačiais baldais, ir
taip, tarsi tai būtų tos pačios dienotvarkės dalis. Didžioji
nukentėjusiųjų dalis vėliau sutiko su Vermonto vyskupijos
pasiūlyta taikos sutartimi.
Kol byla neperduodama į teismą, teisėjas organizuoja
vadinamąjį Dauberto standarto posėdį, jame nustato įrodymų,
kurie bus pateikti teisėjų kolegijai ar prisiekusiesiems, vertinimo
kriterijus. 1996 metų byloje man pavyko įtikinti Bostono federalinės
 268

apygardos teismo teisėją, kad traumuotiems žmonėms yra įprasta

prarasti visus atsiminimus, susijusius su aptariamu įvykiu, ir
gerokai vėliau susigrąžinti tik nuotrupas. Tas pats standartas buvo
taikomas ir Džuliano byloje. Nors mano ataskaita jo advokatui yra
konfidenciali, ji buvo pagrįsta dešimtmečiais trunkančiomis
klinikinėmis patirtimis ir trauminės atminties tyrimais, įskaitant kai
kurių šiuolaikinės psichiatrijos pradininkų darbus.

KUO SKIRIASI NORMALI IR TRAUMINĖ ATMINTIS

Visi žinome, kokia nepastovi yra atmintis: mūsų istorijos keičiasi,

yra nuolat peržiūrimos ir atnaujinamos. Kai mes su broliais ir
seserimis kalbamės apie vaikystės nutikimus, atrodo, lyg būtume
užaugę skirtingose šeimose – tiek daug mūsų atsiminimų
nesutampa. Tokie autobiografiniai atsiminimai nėra tikslūs tikrovės
atspindžiai – tai istorijos, kurias pasakojame tam, kad perduotume
savo asmeninę išgyvenimų versiją.
Neįtikėtiną žmogaus proto sugebėjimą perrašyti atmintį
parodo Granto suaugusiųjų vystymosi tyrimas, kurio metu buvo
sistemiškai stebima daugiau kaip dviejų šimtų Harvardo vyrų
psichinė ir fizinė sveikata, pradedant 1939–1944 metais, kai vyrai
buvo šio universiteto studentai, iki šių dienų. Žinoma, tyrimo
autoriai negalėjo numatyti, kad daugumą tyrimo dalyvių likimas
nublokš kovoti Antrojo pasaulinio karo frontuose, tačiau dabar
galime stebėti karo laikotarpio prisiminimus. Vyrai buvo išsamiai
apklausti apie karo išgyvenimus 1945-1946 metais ir tada 1989–
1990 metais. Praėjus keturiems su puse dešimtmečio, dauguma
jų labai skirtingai įvertino savo pasakojimus, užfiksuotus iškart po
karo įrašytuose pokalbiuose: bėgant laikui, įvykiai ištrynė didelį jų
siaubą. Ir priešingai, tie, kurie buvo traumuoti ir vėliau susirgo
 269

PTSS, savo įvertinimo nekeitė: jų atsiminimai išliko iš esmės

nepakitę keturiasdešimt penkerius metus pasibaigus karui.
Ar prisimename konkretų įvykį ir ar tiksliai viską pamename,
labai priklauso nuo to, kiek mums asmeniškai svarbus buvo tas
įvykis, ir kokius jausmus tuo metu išgyvenome. Pagrindinis
veiksnys – mūsų susijaudinimo laipsnis. Visi turime atsiminimų,
susijusių su tam tikrais žmonėmis, dainomis, kvapais ir vietomis,
kurie išlieka mūsų širdyje labai ilgai. Daugelis saugome tikslius
atsiminimus apie tai, kur buvome ir ką matėme antradienį, 2001
metų rugsėjo 11-ąją, bet tik menka mūsų saujelė prisimintų kažką
konkretaus, ką veikė ir jautė rugsėjo 10 dieną.
Dauguma kasdienių įspūdžių ir patirčių pralekia pro mus ir
akimirksniu nugarma į užmarštį. Įprastinėmis dienomis, vakare
grįžus į namus, nelabai yra apie ką kalbėti. Protas dirba pagal
schemas ar žemėlapius, todėl nenumatytas įvykis, netelpantis į
įprastinio, nusistovėjusio modelio rėmus, dažniausiai patraukia
mūsų dėmesį. Jeigu mus paaukština arba draugas praneša įdomių
naujienų, mes bent jau kuriam laikui užfiksuojame tos akimirkos
detales. Geriausiai prisimename apmaudą ir įžeidimus, nes
adrenalinas, kurį išskiriame, kad apsigintume nuo galimos
grėsmės ir pavojų, įrėžia šiuos įvykius į mūsų protą. Net ir išnykus
replikos turiniui, mūsų antipatija repliką pasakiusiam žmogui
dažniausiai išlieka.
Jeigu nutinka kas nors siaubingo, pavyzdžiui, savo akimis
pamatote, kaip vaikas ar draugas sužalojamas avarijoje, šis įvykis
intensyvių ir labai tikslių atsiminimų forma atmintyje išliks ilgam.
Jamesas McGaugh ir jo kolegos įrodė, kad kuo daugiau adrenalino
išskiriama, tuo tikslesnė bus žmogaus atmintis. Bet tai tiesa tik tam
tikra prasme. Susidūrusi su siaubu – o ypač su „neišvengiamo
šoko“ siaubu – ši sistema yra sunaikinama ir tiesiog „išsijungia“.
 270

Aišku, mes negalime stebėti, kas vyksta trauminio potyrio

akimirką, bet galime rekonstruoti traumą laboratorijoje, kaip
darėme smegenų skenavimo atvejais, aprašytais 3 ir 4 skyriuose.
Kai iš naujo sužadinami atsiminimų apie originalius garsus,
vaizdus ir pojūčius pėdsakai, „išsijungia“ kaktinės smegenų skiltys,
įskaitant, kaip matėme, smegenų sritį, atsakingą už jausmų
išreiškimą žodžiais, sritį, kuri sukuria mūsų vietos susivokimą laike,
ir gumburą, kuris fiksuoja neapdorotus gaunamų pojūčių
duomenis. Šią akimirką kontrolę perima emocinės smegenys,
kurios nepavaldžios sąmonei ir negali bendrauti žodžiais. Kitoks,
pakitęs emocinių smegenų (limbinės sistemos ir smegenų
kamieno) darbas pasireiškia emocinio sujaudinimo, kūno
fiziologijos ir raumenų veiklos pokyčiais. Įprastinėmis sąlygomis
šios dvi atminties sistemos – racionalioji ir emocinė – dirba išvien,
sukurdamos vieningą atsaką, tačiau didžiulis jaudulys ne tik
pakeičia pusiausvyrą tarp jų, bet ir atjungia kitas smegenų sritis,
be kurių neįmanomas tinkamas gaunamos informacijos
saugojimas ir integravimas, t. y. hipokampą ir gumburą. Dėl to
trauminių patirčių pėdsakai sudėliojami ne į nuoseklius loginius
pasakojimus, bet išsibarsto lyg sensorinės ir emocinės vaizdų,
garsų ir fizinių pojūčių nuotrupos. Džulianas regėjo vyriškį
ištiestomis rankomis, klauptą, laiptus, pokerio kortas, privertusias
juos nusirenginėti. Jis jautė pojūčius savo varpoje ir panišką
baimės jausmą. Bet visų šių detalių nesiejo jokia istorija arba jos
buvo labai mažai.

TRAUMOS PASLAPČIŲ ATSKLEIDIMAS

XIX amžiaus pabaigoje, medicinai pirmą kartą pradėjus

sistemiškai tyrinėti psichikos problemas, vienas iš pagrindinių
diskusinių klausimų buvo trauminės atminties prigimtis.
 271

Prancūzijoje ir Anglijoje pasirodė įspūdingas skaičius straipsnių

apie sindromą, žinomą kaip „geležinkelio stuburas“, –
psichologines geležinkelio avarijų pasekmes, susijusias su
atminties praradimu.
Tačiau didžiausia pažanga buvo padaryta tiriant isteriją –
psichinį sutrikimą, pasižymintį emociniais proveržiais, imlumu
įtaigai ir traukuliais bei raumenų paralyžiumi, kurio negalima
paaiškinti paprasta anatomija. Kadaise laikyta nestabilių ar
apsimetančių sergančiomis moterų bėda (pavadinimas kilęs iš
graikiško žodžio „įsčios“), dabar isterija tapo langu į proto ir kūno
paslaptis. Kai kurie įžymūs neurologijos ir psichiatrijos pradininkai,
pavyzdžiui, Jeanas Martinas Charcot, Pierre'as Janet ir Sigmund
Freudas siejami su atradimu, kad giluminė isterijos priežastis yra
trauma, ypač vaikystėje patirtos lytinės prievartos trauma. Šie
pirmieji tyrinėtojai į su traumomis susijusius atsiminimus žiūrėjo
kaip į „patogenines paslaptis“, ar „psichinius parazitus“, nes kad ir
kiek kenčiantieji norėjo pamiršti viską, kas atsitiko, jų atsiminimai
vertė sąmoningai to nepamiršti, įkalindami nuolat atsinaujinančio
egzistencinio siaubo dabartyje.
Isterija buvo ypač domimasi Prancūzijoje. Kaip dažniausiai
būna, tokie susidomėjimai gimsta atitinkamo laikotarpio politinėje
aplinkoje. Neurologijos tėvu laikomas Jeanas Martinas Charcot ir
jo mokiniai, pavyzdžiui, Gillesas de la Tourette'as, kurie paskolino
savo pavardes daugeliui neurologinių ligų [Tureto sindromas –
lėtinė banguojančios eigos liga, pasireiškianti judesių ir balsiniais
tikais bei elgesio ir emociniais sutrikimais. Šį sindromą dažnai lydi
dėmesio, mokymosi, aktyvumo, obsesniai-kompulsiniai sutriki-
mai.], taip pat buvo aktyvūs politikai. Kai imperatorius Napoleonas
III 1870 metais atsižadėjo sosto, įsiplieskė kova tarp monarchistų
(senojo ordino, remiamo dvasininkijos) ir jaunos, vos
apsiplunksnavusios Prancūzijos Respublikos gynėjų, kurie tikėjo
 272

mokslu ir pasaulietine demokratija. Charcot tikėjo, kad moterys bus

svarbus veiksnys šioje kovoje, ir jo isterijos tyrimas „pasiūlė
mokslinį paaiškinimą tokiems reiškiniams kaip demoniško
apsėdimo būsenos, raganavimas, egzorcizmas ir religinė
ekstazė“.
Charcot atliko kruopščius tyrimus, norėdamas nustatyti
fiziologinį ir neurologinį isterijos santykį tarp vyrų ir moterų, ir visi
šie tyrimai atskleidė materializuotą atmintį bei kalbos trūkumą.
Pavyzdžiui, 1889 metais jis paskelbė apie paciento, vardu
Lelogas, atvejį: po avarijos su arklio traukiamu vežimu šio
žmogaus kojos liko paralyžiuotos. Nors Lelogas nugriuvo ant
žemės ir prarado sąmonę, jo kojos nebuvo sužeistos, ir nebuvo
jokių neurologinių ženklų, kurie rodytų fizinę paralyžiaus priežastį.
Charcot nustatė, kad prieš prarasdamas sąmonę Lelogas pamatė
link jo artėjančius vežimo ratus, todėl buvo šventai įsitikinęs, kad jį
pervažiuos. Charcot pastebėjo, kad „pacientas... nieko
neatsimena... Į klausimus, susijusius su ta akimirka, jis neatsako.
Jis nežino nieko arba beveik nieko.“ Kaip daugelis kitų Salpetrijero
ligoninės pacientų, Lelogo kūnas fiziškai parodė išgyvenimus:
vietoje atsiminimų apie avariją jam paralyžiavo kojas.
Bet man tikrasis šios istorijos didvyris yra Pierre'as Janet, kuris
padėjo Charcot Salpetriero ligoninėje įrengti mokslinių tyrimų
laboratoriją isterijos tyrimams atlikti. 1889 metais, tais pačiais, kai
buvo pastatytas Eifelio bokštas, Janet išleido pirmąjį knygos
apimties mokslinį pranešimą apie potrauminį stresą L‘automatisme
psychologique. Janet spėjo, kad to, ką dabar vadiname PTSS,
priežastys – „stiprių, smarkių, karštų emocijų“ potyriai, t. y.
intensyvus emocinis susijaudinimas. Šiame traktate buvo
aiškinama, kad išgyvenę trauminius įvykius žmonės nesąmoningai
kartoja tam tikrus veiksmus, emocijas ir pojūčius, susijusius su
trauma. Ir kitaip, negu Charcot, kuriam pirmiausia rūpėjo įvertinti ir
 273

dokumentuose užfiksuoti pacientų fizinius simptomus, Janet

valandų valandas kalbėjosi su jais ir mėgino suprasti, kas vyksta
jų galvose. Be to, priešingai, negu Charcot, kurio tyrimuose
daugiausia dėmesio buvo skiriama isterijos reiškiniui suprasti,
Janet buvo pirmasis ir svarbiausias gydytojas, turėjęs tikslą gydyti
savo pacientus. Štai kodėl aš išsamiai nagrinėjau jo klinikinių
atvejų aprašymus ir kodėl jis tapo vienu iš svarbiausių mano
mokytojų.

Jeanas Martinas Charcot pasakoja apie isterija sergantį pacientą.

Charcot pertvarkė Salpetrijerą (Salpêtrière) - senutėlę Paryžiaus
skurdžiams skirtą prieglaudą – ir pavertė ją modernia ligonine. Atkreipkite
dėmesį į pacientės kūno padėtį. (Dailininkas Andre Brouillet)
 274

AMNEZIJA, DISOCIACIJA IR REKONSTRUKCIJA

Janet pirmasis nurodė skirtumą tarp „pasakojamosios atminties“ –

žmonių pasakojamų istorijų apie traumas – ir pačios trauminės
atminties. Vienas iš jo tyrinėtų atvejų buvo Irenos atvejis. Irena
buvo jauna moteris, atsidūrusi ligoninėje, kai nuo tuberkuliozės
mirė jos motina. Mergina daug mėnesių slaugė motiną ir dirbo
mieste, kad išlaikytų savo alkoholiką tėvą ir sumokėtų už motinos
sveikatos priežiūros paslaugas. Kai motina galiausiai užgeso,
išsekusi nuo streso ir miego trūkumo Irena keletą valandų mėgino
gaivinti jos kūną, šaukdama motiną ir bandydama prievarta sukišti
jai į gerklę vaistus. Kažkuriuo momentu motinos kūnas be gyvybės
ženklų nudribo nuo lovos ant žemės, o šalia gulėjo iki sąmonės
netekimo girtutėlis tėvas. Netgi tada, kai atvykusi teta ėmė ruošti
kūną laidotuvėms, Irena neigė faktą, kad motina mirė. Ją reikėjo
įkalbėti dalyvauti laidotuvėse, ir ji visos ceremonijos metu juokėsi.
Po kelių savaičių ją atvežė į Salpetrijerą, ir jos atveju susidomėjo
Janet.
Be savo motinos mirties amnezijos, Irena kentėjo dar nuo
vieno simptomo: keletą kartų per savaitę ji, tarsi apimta transo
būsenos, įsistebeilydavo į tuščią lovą, nekreipdama dėmesio į tai,
kas vyksta aplinkui, ir pradėdavo rūpintis įsivaizduojamu žmogumi.
Ji tiksliai atgamindavo savo motinos mirties detales, bet jų
neprisimindavo.
Traumuoti žmonės vienu metu prisimena pernelyg mažai ir
pernelyg daug. Iš vienos pusės, Irena neturėjo sąmoningos
atminties apie savo motinos mirtį – ji negalėjo papasakoti, kas
atsitiko. Kita vertus, ji buvo priversta fiziškai suvaidinti motinos
mirtį. Janet terminas „automatizmas“ perteikia priverstinį,
nesąmoningą jos veiksmų pobūdį.
 275

Janet gydė Ireną keletą mėnesių, daugiausia taikydamas

hipnozę. Gydymo pabaigoje jis vėl paklausė merginos apie mamos
mirtį. Irena pradėjo verkti ir pasakė: „Nepriminkite man tų baisių
dalykų... Mano mama mirė, o tėvas buvo visiškai girtas, kaip
visada. Turėjau visą naktį rūpintis jos mirusiu kūnu. Puoliau daryti
daugybę kvailų dalykų, kad ją atgaivinčiau... Ryte aš praradau
nuovoką.“ Irena ne tik sugebėjo papasakoti istoriją – ji atsiminė
savo emocijas: „Jaučiausi labai liūdna ir palikta.“ Dabar Janet
pavadino jos atmintį „pilnutine“, nes atsiminimus lydėjo atitinkami
jausmai.
Janet pastebėjo esminius skirtumus tarp įprastos ir trauminės
atminties. Trauminius atsiminimus sukelia tam tikri aktyvatoriai.
Džuliano atveju tai buvo jo gundantys merginos komentarai, Irenos
atveju – lova. Kai sužadinamas vienas trauminio išgyvenimo
elementas, tikėtina, kad automatiškai bus sužadinti ir kiti.
Trauminė atmintis nėra kondensuota: Irenai prireikė trijų
keturių valandų visai istorijai rekonstruoti, tačiau ji sugebėjo
mažiau negu per minutę papasakoti, kas atsitiko. Trauminis
patvirtinimas neatlieka jokios funkcijos. Ir priešingai, įprastinė
atmintis yra prisitaikanti: mūsų istorijos yra lanksčios ir gali būti
kaitaliojamos, atsižvelgiant į aplinkybes. Įprastinė atmintis yra iš
esmės sociali. Tai reiškia, kad mes pasakojame istoriją turėdami
tam tikrą tikslą: Irenos atveju – gauti gydytojo pagalbą ir paguodą,
Džuliano atveju – pasitelkti mane prisijungti prie jo teisybės ir
keršto paieškų. Bet trauminė atmintis neatlieka jokios socialinės
funkcijos: Džuliano įtūžis reaguojant į merginos pastabą buvo
visiškai nereikalingas. Praeities įvykių atkūrimas – tai įstrigęs laike
ir nesikeičiantis procesas, kuris visada reiškia vienišus,
žeminančius ir atitolinančius potyrius.
Janet sugalvojo terminą „disociacija“, norėdamas apibūdinti
tai, ką matė tirdamas savo pacientus: atskilusius ir atmintyje
 276

likusius traumos pėdsakus bei jų izoliaciją. Taip pat jis spėjo, kad
šie su traumomis susiję atsiminimai yra didžiulė našta žmonėms.
Vėliau jis rašė, kad kai ligoniai atsieja savo trauminius
išgyvenimus, jie „tampa pririšti prie nenugalimos kliūties“:
„[...]negalėdami integruoti savo trauminių potyrių, jie dažniausiai
praranda gebėjimą suvokti ir naujus potyrius. Tarsi jų asmenybė
būtų sustojusi tam tikrame taške ir nebegali aprėpti jokių naujų
elementų, pasipildydama jais arba juos suvokdama.“ Jis spėjo, kad
kol žmonės nesužinos apie atskilusius elementus ir neintegruos jų
į savo istoriją, kuri nutiko praeityje, bet dabar jau baigėsi, tol jie po
truputį degraduos asmeninėse ir profesinėse srityse. Šis reiškinys
dabar jau neabejotinai įrodytas šiuolaikiniais tyrimais.
Janet atrado, kad nors žmonėms įprasta kaitalioti ir iškraipyti
atsiminimus, sergantys PTSS nesugeba praeityje palikti faktinio
įvykio, šių atsiminimų šaltinio. Disociacija neleidžia integruoti
traumos į nuolat kintančias autobiografinės atminties talpyklas,
taip iš esmės sukurdama dvigubos atminties sistemą. Normali
atmintis sudėtingo asociacijos proceso metu sujungia kiekvieno
potyrio elementus į nenutrūkstantį nuosavos patirties srautą. Šis
procesas primena tankų, bet lankstų tinklą, kuriame kiekvienas
elementas daro vos pastebimą įtaką daugeliui kitų elementų. Bet
Džuliano atveju traumos pojūčiai, mintys ir emocijos buvo saugomi
atskirai, tapę sustingusiais, sunkiai suvokiamais fragmentais.
Jeigu su PTSS susijusi problema yra disociacija, tai gydymo tikslas
bus asociacija – integruoti atskilusius traumos elementus į tolesnio
gyvenimo istoriją taip, kad smegenys galėtų atpažinti, jog „tai buvo
tada, o tai yra dabar“.
 277

ŽODINĖS PSICHOTERAPIJOS ATSIRADIMAS

Psichoanalizė gimė Salpetrijero palatose. 1885 metais į Paryžių

atvyko Freudas, kuris ketino dirbti su Charcot. Vėliau Freudas savo
pirmagimį sūnų pastarojo garbei pavadino Jeanu Martinu. 1893
metais Freudas kartu su savo Vienos mentoriumi Josefu Breueriu
citavo Charcot ir Janet mintis puikiame veikale apie isterijos
priežastis. Jie paskelbė, kad „isterikai daugiausia kenčia nuo
atsiminimų“, ir pastebėjo, kad šie atsiminimai nepriklauso nuo
normalių atsiminimų „susidėvėjimo“, bet „gyvuoja labai ilgai ir
išlieka stulbinamai švieži“. Be to, traumuoti žmonės negali
kontroliuoti jų atsiradimo momento: „Mes turime [...] paminėti kitą
neįprastą faktą [...], kad šių atsiminimų, kitaip, negu kitų atsiminimų
apie praeitį, ligoniai negali valdyti. Priešingai, šie potyriai
neegzistuoja ligonių atmintyje, kai pastarieji būna normalios
psichinės būklės, arba egzistuoja nepaprastai glaustoje formoje“
(citatoje kursyvu pateiktas tekstas priklauso Breueriui ir Freudui).
Breueris ir Freudas manė, kad su traumomis susiję
atsiminimai pralaimėjo įprastinei sąmonei dėl to, kad „aplinkybės
neleido kilti reakcijai“, arba jie prasidėjo tokių „ypač sukaustančių
emocijų, kaip baimė“, metu. 1896 metais Freudas drąsiai pareiškė,
kad „suaugęs žmogus suvedžioja vaiką – ir tai visada yra
pagrindinė isterijos priežastis“. Tada, susidūręs su savo surinktais
įrodymais, liudijančiais epideminį smurto geriausiose Vienos
šeimose mastą – tokį didžiulį, kuris, kaip pastebėjo Freudas,
neaplenkė ir jo paties tėvo, jis ėmė skubiai trauktis atgal.
Psichoanalizė ėmė labiau akcentuoti nesąmoningus troškimus ir
fantazijas, nors Freudas retkarčiais paminėdavo, kad ir toliau
pripažįsta lytinės prievartos tikrovę. Susidūręs su karių
neurozėmis, kurias sukėlė Pirmojo pasaulinio karo siaubas,
Freudas dar kartą patvirtino, kad centrinis traumos elementas yra
 278

žodinė atmintis, ir kad jeigu žmogus neprisimena, jis tikriausiai

apsimes viską prisimenąs: „[...] jis atgamina tai ne kaip
atsiminimus, bet kaip veiksmą; jis kartoja šį veiksmą, bet, aišku, to
nežino, ir galiausiai mes suprantame, kad būtent tai yra jo
atsiminimo būdas.“
Breuerio ir Freudo 1893 metų veikalo palikimas, išlikęs iki
dabar, yra tai, ką mes vadiname žodine psichoterapija: „[...]
Buvome nepaprastai nustebę, kai pirmiausia pamatėme, jog
kiekvieno žmogaus isterikos simptomai dingo iškart ir visam laikui
po to, kai mums pavyko ištraukti į dienos šviesą ligą
išprovokavusio įvykio atsiminimus ir sužadinti jo lydimąsias
emocijas, ir kai pacientas kuo smulkiau papasakojo apie tą įvykį ir
visas emocijas išsakė žodžiais (kursyvas originaliame tekste).
Atsiminimai be emocijų beveik visada yra nerezultatyvūs.
Jie aiškina, kad tol, kol egzistuoja „energetinė reakcija“ į
trauminį įvykį, emocija „ir toliau lieka susieta su atmintimi“, todėl jos
neįmanoma pamiršti. Reakciją gali „iškrauti“ veiksmas – „nuo
ašarų iki keršto veiksmų“. „Bet kalbos funkcija – pakeisti veiksmą,
todėl, jos padedama, emocija gali būti beveik taip pat sėkmingai
nuslopinta.“ Autoriai daro išvadą, kad „dabar visi supras, kaip gali
būti, kad ši psichoterapinė procedūra, kurią aprašėme šiuose
puslapiuose, turi gydomąjį poveikį. Tai – varomosios jėgos [...], kuri
pirmajame etape [t. y. traumos metu] nebuvo slopinama, pabaiga,
nes smaugiančios emocijos pagaliau išsiveržia žodžiais, kurie
tampa asociatyvia korekcija, padedančia įsilieti į normalų
suvokimą.“
Nepaisant to, kad šiandien psichoanalizė išgyvena nuosmukį,
žodinė psichoterapija sėkmingai išgyveno, ir psichologai vieningai
sutaria, kad labai smulkiai išpasakojus traumos istoriją, žmonėms
gali pavykti ją pamiršti. Tai yra ir pagrindinė kognityvinės elgesio
 279

terapijos (KET), kuri šiandien visame pasaulyje dėstoma

baigiamuosiuose psichologijos kursuose, prielaida.
Nors diagnozių etiketės pasikeitė, mes ir toliau matome
ligonius, panašius į tuos, apie kuriuos rašė Charcot, Janet ir
Freudas. 1986 metais kartu su kolegomis aprašėme atvejį apie
moterį – Bostono „Cocoanut Grove“ naktinio klubo cigarečių
pardavėją, kuri dirbo klube 1942 metais tą dieną, kai jis sudegė.
Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje ji kasmet
rekonstruodavo savo pabėgimą Newbury gatvėje, esančioje už
kelių kvartalų nuo pirminės gaisro vietos. Galiausiai moteris buvo
hospitalizuota ir jai diagnozuota šizofrenija bei bipolinis sutrikimas.
1989 metais rašiau apie Vietnamo karo veteraną, kuris kasmet
tikslią draugo mirties dieną inscenizuodavo „ginkluotą apiplėšimą“.
Jis įkišdavo pirštą į kelnių kišenę, imituodamas, kad ten yra
pistoletas, ir liepdavo krautuvininkui ištuštinti kasos aparatą,
duodamas marias laiko paspausti slaptą signalizacijos mygtuką ir
pranešti apie apiplėšimą policijai. Šis nesąmoningas noras įvykdyti
„savižudybę policininko rankomis“ pasibaigė, kai teisėjas nukreipė
veteraną pas mane gydyti. Kai mes išsprendėme jo kaltės dėl
draugo mirties klausimą, traumos rekonstrukcijos baigėsi.
Tokie incidentai verčia užduoti svarbiausią klausimą: kaip
gydytojai, policijos pareigūnai ar socialiniai darbuotojai gali
atpažinti, kad žmogus kenčia nuo potrauminio streso, jeigu jis
kartoja trauminį įvykį, bet jo neatsimena? Kaip patys ligoniai gali
identifikuoti savo elgesio šaltinį? Jeigu jų istorija niekam nežinoma,
jie bus laikomi puskvailiais arba nubausti lyg nusikaltėliai, užuot
padėjus jiems susitaikyti su praeitimi.
 280

TRAUMINĖ ATMINTIS TEISMO PROCESE

Mažiausiai dvi dešimtys vyrų pareiškė, kad Paulas Shanley juos

tvirkino. Daug jų sudarė civilines taikos sutartis su Bostono
arkivyskupija. Džulianas buvo vienintelė auka Shanley byloje,
iškviesta liudyti į teismą. 2005 metų vasario mėnesį buvęs kunigas
buvo pripažintas dvigubai kaltu už vaiko išžaginimą ir dvigubai
kaltu už vaiko užpuolimą ir sumušimą. Jis buvo nuteistas dvylikai
ir penkiolikai metų kalėjimo.
2007 metais Shanley advokatas Robertas F. Shaw
jaunesnysis pateikė prašymą surengti naują teismo procesą,
užginčydamas kaltinimus Shanley kaip neva pažeidžiančius
teisingumą. Shaw mėgino įrodyti, kad „išstumti atsiminimai“ nėra
priimtini mokslinėje visuomenėje, kad kaltinimai jo ginamajam
buvo pagrįsti „pseudomokslu“ ir kad prieš teismo procesą nebuvo
surinkta pakankamai įrodymų apie mokslinį „išstumtų atsiminimų“
pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismo teisėjas šį skundą
atmetė, bet po dvejų metų jį priėmė Masačusetso valstijos
Aukščiausiasis Teismas.
Beveik šimtas žymiausių Jungtinių Amerikos Valstijų ir
aštuonių užsienio šalių psichoterapeutų ir psichologų pasirašė
amicus curiae pareiškimą, kuriame nurodyta, jog nėra įrodymų
apie „išstumtos atminties“ egzistavimą, todėl ji neturėtų būti
laikoma įrodymu byloje. Tačiau 2010 m. sausio 10 d. teismas
vienbalsiai patvirtino kaltinimus Shanley, konstatuodamas štai ką:
„Apibendrinant pastebėtina, kad teisėjo išvada, jog mokslinių
bandymų nebuvimas nepaneigia teorijos, kad žmogus gali patirti
disociatyvią amneziją, buvo pagrįsta bylos dokumentais [...].
Pripažinus eksperto parodymus apie disociatyvią amneziją,
diskrecija nebuvo pažeista.“
 281

Kitame skyriuje plačiau pakalbėsiu apie atmintį ir užmiršimą,

taip pat apie tai, kaip dar Freudo laikais užvirusi diskusija dėl
išstumtos atminties nerimsta ir šiandien.
 282

12 SKYRIUS
NEPAKELIAMAS PRISIMINIMO
SUNKUMAS

Mūsų kūnai – tekstai, kuriuose surašyti atsiminimai, taigi

kažką prisiminti reiškia ne ką kita, kaip persikūnyti.
- Katie Cannon

okslinis susidomėjimas traumomis per pastaruosius 150

M metų nepaprastai kito. Charcot mirtis 1893-aisiais ir Freudo
nuomonės pasikeitimas, kad giluminėmis psichinių kančių
priežastimis yra vidiniai konfliktai, gynyba ir instinktai, – tik dalis
priežasčių, kodėl oficialioji medicina prarado domėjimąsi šia tema.
Greitai išpopuliarėjo psichoanalizė. 1911 metais Bostono
psichoterapeutas Mortonas Prince'as, studijavęs kartu su Williamu
Jamesu ir Pierre’u Janet, pareiškė, kad visi, besidomintys traumų
padariniais, yra tarsi „moliuskai, užlieti Bostono uoste kylančio
potvynio“.
Bet šis neigiamas požiūris tęsėsi vos keletą metų, nes 1914
metais įsiplieskęs Pirmasis pasaulinis karas vėl supriešino
mediciną ir psichologiją, kai iš karo mūšių sugrįžę šimtai tūkstančių
vyrų skųsdavosi keistais psichologiniais simptomais,
nepaaiškinamomis sveikatos būklėmis ir atminties praradimais.
Atsiradus naujajai judančių vaizdų technologijai, tapo įmanoma
 283

šiuos karius nufilmuoti, ir šiandien YouTube galime pamatyti jų

neįprastas fizines pozas, keistus žodinius posakius, siaubingas
veido išraiškas ir tikus – fizinę, kūnišką traumos išraišką, „atmintį,
kuri vienu metu įrėžta ir į protą, kaip vidiniai vaizdai ir žodžiai, ir į
kūną“.
Karo pradžioje britai sugalvojo diagnozę „kontūzija“, kuri kovų
veteranams suteikė teisę į gydymą ir neįgalumo pensiją.
Alternatyvi, panaši diagnozė buvo „neurastenija“, kuria susirgęs
negaudavo nei gydymo, nei pensijos. Kokia diagnozė bus
nustatyta kariui, priklausė tik nuo gydančio gydytojo orientacijos.
Vienu metu Vakarų fronte tarnavo daugiau negu milijonas
britų karių. 1916 m. liepos 1 d., pirmosiomis Somos mūšio
valandomis britų armija neteko 57 470 kareivių, iš kurių 19 240
žuvo. Tai buvo kruviniausia diena šalies istorijoje. Istorikas Johnas
Keeganas apie jų vadą, feldmaršalą Douglasą Haigą, kurio
paminklas šiandien stovi Vaithole, Londone, kadaise buvusiame
Britų imperijos centre, sako štai ką: „Jo viešame elgesyje ir
asmeniniuose dienoraščiuose nėra ir nebuvo įmanoma įžvelgti
susirūpinimo žmonių kančiomis.“ Somo mūšyje jis „pasiuntė britų
jaunimo žiedus į mirtį ir suluošinimą“.
Karui įsibėgėjus, kontūzijos atvejai pastebimai silpnino karinių
pajėgų efektyvumą. Susidūręs su dilema, ar rimtai žiūrėti į savo
karių kančias, ar siekti pergalės prieš vokiečius, britų Generalinis
štabas 1917 m. birželį išleido Generolo įsakymą Nr. 2384, kuriame
buvo nurodyta: „Jokiomis aplinkybėmis ir jokiais būdais, nei žodžiu,
nei raštu, jokiuose pulko dokumentuose ar pranešimuose apie
aukas, jokiuose ligoninių ar kituose medicininiuose dokumentuose
nevartoti pasakymo „kontūzija“. Visiems kariams, turintiems
psichinių problemų, buvo rašoma viena diagnozė – „NYDN“ (angl.
Not Yet Diagnosed, Nervous, liet. Diagnozė dar nenustatyta,
nervingas). 1917 metų lapkričio mėnesį Generalinis štabas neleido
 284

Charlesui Samueliui Mayersui, vadovavusiam keturioms lauko

ligoninėms, į kurias buvo gabenami sužeisti kariai, pateikti leidiniui
British Medical Journal straipsnio apie kontūziją. Vokiečiai buvo
dar žiauresni ir kontūziją gydė kaip žmogaus charakterio ydą,
naudodami tam įvairius skausmingus gydymo būdus, įskaitant
elektrošoką.
1922 m. britų vyriausybė išleido Sautboro pranešimą, kurio
tikslas – užkirsti kelią kontūzijos diagnozei visuose būsimuose
karuose ir daugiau nebeleisti aukoms reikalauti kompensacijų. Ji
pasiūlė išbraukti kontūziją iš visų oficialių terminijų ir primygtinai
pareikalavo daugiau nepriskirti šių atvejų „mūšio aukoms, išskyrus
tokiomis laikomą susirgimą ar ligą“. Oficiali nuomonė buvo tokia,
kad gerai parengti kariai, kuriems tinkamai vadovaujama, neturi
kentėti nuo kontūzijos, o kariai, kuriems nutiko priešingai, yra
nedrausmingi ir užsispyrę. Kol politinės aistros apie kontūzijos
teisėtumą virė dar keletą metų, iš mokslinės literatūros dingo
straipsniai apie tai, kaip geriausiai gydyti šiuos atvejus.
Jungtinėse Amerikos Valstijose karo veteranų likimas taip pat
buvo kupinas problemų. 1918 metais, sugrįžę namo iš Prancūzijos
ir Flandrijos mūšio laukų, jie buvo sutikti kaip tautos didvyriai – taip,
kaip šiandien sutinkami kariai, sugrįžę iš Irako ir Afganistano. 1924
m. Kongresas kiekvienam skyrė premiją – po 1,25 JAV dolerio už
kiekvieną užjūryje ištarnautą dieną, tačiau pinigų išmokėjimas
buvo atidėtas iki 1945 metų.
1932-aisiais, kai įpusėjo tautą užgriuvusi Didžioji depresija,
gegužės mėnesį maždaug penkiolika tūkstančių bedarbių ir
bepinigių karo veteranų įsirengė stovyklavietę Vašingtono
Nacionalinėje alėjoje (angl. National Mall) ir pareikalavo nedelsiant
išmokėti jiems žadėtas premijas. Deja, Senatui nepavyko priimti
bilio dėl išmokų datos pakeitimo – balsavo šešiasdešimt du
senatoriai prieš aštuoniolika. Po mėnesio prezidentas Hooveris
 285

įsakė kariuomenei išvaikyti veteranus iš stovyklavietės. Pėstininkų

štabo vadas generolas Douglasas MacArthuras vadovavo
kariams, kuriuos atlydėjo šeši tankai. Majoras Dwightas D.
Eisenhoweris palaikė ryšius su Vašingtono policija, o majoras
George'as Pattonas buvo atsakingas už kavaleriją. Durtuvais ir
ašarinėmis dujomis ginkluoti kariai puolė veteranų minią. Kitą rytą
Nacionalinėje alėjoje nebuvo nė gyvos dvasios, o stovyklavietė
skendėjo liepsnose. Veteranai niekada neatgavo savo pensijų.
Kai politikai ir medicina atsuko nugaras namo grįžusiems
kariams, karo siaubas buvo įamžintas literatūroje ir mene. Romane
Vakarų fronte nieko naujo, kuriame vokiečių rašytojas Erichas
Maria Remarque’as aprašo priekinės fronto linijos karių
išgyvenimus, pagrindinis veikėjas Polas (Paulius) Baumeris kalba
visos kartos vardu: „Mes [...] sugrįšime pavargę, sugniužę,
išdegusiomis širdimis, netekę šaknų ir vilties. Mes jau
nebegalėsime niekur prigyti. Mūsų niekas ir nesupras. [...] Mes
esame nereikalingi patys sau, mes eisime senyn, vieni iš mūsų
prisitaikys prie gyvenimo, kiti nusilenks likimui, o daugelis neras
sau vietos; metai prabėgs, ir pagaliau mes žūsime.“ Pasirodęs
1929 metais, šis romanas akimirksniu tapo tarptautiniu bestseleriu
ir buvo išverstas į 25 kalbas. 1930 metais pagal šį romaną sukurtas
Holivudo filmas laimėjo Akademijos prizą už geriausią filmą.
Vis dėlto po kelerių metų atėjus į valdžią Hitleriui, Vakarų
fronte nieko naujo buvo viena iš pirmųjų knygų „degeneratų“, kurią
naciai viešai sudegino aikštėje priešais Humboldtų universitetą
Berlyne. Akivaizdus žinojimas apie niokojančius karo padarinius
sukėlė grėsmę nacių žingsniui į kitą beprotybės ratą.
Traumos pasekmių neigimas gali pakenkti visuomenės
socialinėms struktūroms. Nenoras pripažinti karo padarytą žalą ir
nepakantumas „silpnumui“ turėjo didelės reikšmės fašizmo ir
militarizmo suklestėjimui visame pasaulyje ketvirtajame
 286

dešimtmetyje. Grobikiškos Versalio sutarties nuostatos dėl karo

nuostolių atlyginimo pažemino ir taip jau apsigėdinusią Vokietiją.
Savo ruožtu Vokietijos visuomenė labai kietaširdiškai elgėsi su
savo traumuotais karo veteranais, laikydama juos nevisaverčiais
sutvėrimais. Įsigalėjus nacių režimui, ši bejėgių žmonių
pažeminimų lavina paruošė dirvą neregėto masto žmonių teisių
sutrypimui. Moralinis stipriųjų pasiteisinimas nugalint
silpnesniuosius – štai priežastis, nulėmusi vėliau kilusį karą.

NAUJASIS TRAUMOS VEIDAS

Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas paskatino Charlesą Samuelį

Mayersą ir amerikiečių psichoterapeutą Abramą Kardinerį
paskelbti pranešimą apie jų atliktą darbą su Pirmojo pasaulinio
karo kariais ir veteranais. Pranešimai Shell Shock in France 1914-
1918 (liet. Kontūzija Prancūzijoje 1914-1918 m.) (1940 m.) ir The
Traumatic Neuroses of War (liet. Karo traumų sukeltos neurozės)
(1941 m.) tapo pagrindiniais vadovais psichoterapeutams,
gydžiusiems naujojo karinio konflikto metu „karo neurozėmis“
susirgusius karius. JAV karinių pajėgų mobilizavimas krašto
gynybai buvo įspūdingas, o šį įsipareigojimą atspindėjo pasiekimai
pirminės psichoterapijos srityje. Ir vėlgi, YouTube atveria tiesioginį
langą į praeitį: Holivudo režisieriaus Johno Hustono dokumentinis
filmas Let There Be Light (liet. Tebūnie šviesa) (1946 m.) parodo
tuo metu vyravusį karo sukeltų neurozių gydymo metodą –
hipnozę.
Hustono filme, kurį jis sukūrė tarnaudamas Pėstininkų ryšio
korpuse, gydytojai tebėra patriarchališki, o ligoniai - išgąsdinti jauni
vyrai, tačiau jų traumos atrodo kitaip: jeigu Pirmojo pasaulinio karo
kariai tiko iškreiptais veidais mosikuoja rankomis ir suparalyžiuoti
patiria kolapsą, kita karių karta yra kitokia – ji kalba ir gūžiasi iš
 287

baimės. Jų kūnai dar viską atsimena: skrandžiai spazmuoja, širdys

daužosi it pašėlusios ir juos apima panika. Bet trauma ne tik
paveikė jų kūnus. Hipnozės sukelta transo būsena leido rasti
žodžius išsakyti tiems dalykams, kuriuos jie bijojo prisiminti: jų
siaubą, jų – išlikusių gyvų – kaltės jausmą ir jų prieštaringą
lojalumo jausmą. Mane taip pat nustebino, kad šie kariai, kaip man
pasirodė, gerokai stipriau slopino savo pyktį ir priešiškumą negu
tie jaunesni veteranai, su kuriais man teko dirbti. Kultūra formuoja
potrauminio streso pasireiškimo formą.
Feministė teoretikė Germaine'a Greer rašė apie savo tėvo,
sirgusio PTSS, gydymą po Antrojo pasaulinio karo: „Kai (karo
gydytojai) apžiūrėjo nuo rimtų sutrikimų kenčiančius vyrus, jie
beveik vienareikšmiai konstatavo, kad pirminės sutrikimų
priežastys glūdi ikikariniuose išgyvenimuose. Deja, sergantys vyrai
nebuvo aukščiausios klasės kovinė žaliava... Kariuomenė teigia,
kad ne karas susargdina vyrus, bet kad ligoti vyrai negali kariauti.“
Atrodo, gydytojai nepadarė jos tėvui nieko gero, bet Greer
pastangos iš esmės spręsti tėvo kančios problemą neabejotinai
paskatino ją imtis tyrimų dėl lytinio dominavimo, pasireiškiančio
visomis bjauriomis išžaginimo, kraujomaišos ir smurto artimoje
aplinkoje formomis.
Dirbdamas Pagalbos karo veteranų klinikoje, niekaip
negalėjau suprasti, kodėl absoliuti dauguma ligonių, kuriuos
matėme psichiatrijos skyriuje, buvo jauni, neseniai atleisti iš
karinės tarnybos Vietnamo karo veteranai, o štai klinikos
koridoriuose ir liftuose, vedančiuose į sveikatos priežiūros skyrius,
būriavosi daugybė senukų. Smalsaudamas 1983 metais atlikau
Antrojo pasaulinio karo veteranų apklausą sveikatos priežiūros
klinikose. Didžioji dalis jų surinko pakankamai taškų vertinimo
skalėse, kad būtų galima diagnozuoti PTSS, tačiau jų gydymas
orientavosi daugiau į medicininio, o ne psichinio pobūdžio
 288

nusiskundimus. Šie veteranai išliedavo savo sielvartą ne tiek per

skrandžio spazmus ar skausmus krūtinėje, kiek per naktinius
košmarus ir įtūžio priepuolius, kurie, mano tyrimų duomenimis, taip
pat juos kankino. Gydytojai nulemia, kaip jų pacientai išreikš savo
kančią: jeigu pacientas skundžiasi baisias košmarais, o jo
gydytojas paskiria krūtinės rentgenogramą, pacientas supranta,
kad jam bus suteikta geresnė priežiūra, jeigu jis orientuosis į savo
fizines problemas. Kaip ir mano giminaičiai, kurie kovojo arba buvo
paimti į nelaisvę Antrojo pasaulinio karo metu, daugelis šių vyrų
buvo nepaprastai uždari ir laikė savo išgyvenimus giliai savyje.
Jaučiau, kad nei gydytojai, nei jų pacientai nenorėjo dar kartą
išgyventi karo siaubo.
Vis dėlto kariuomenės ir civiliams lyderiams Antrasis
pasaulinis karas davė daug svarbių pamokų, kurių ankstesnė karta
nesugebėjo išmokti. Sutriuškinusios nacistinę Vokietiją ir imperinę
Japoniją, Jungtinės Amerikos Valstijos padėjo atkurti Europą,
pasitelkdamos Maršalo planą, kuris paklojo sąlyginės taikos
ekonominį pagrindą ateinančiam penkiasdešimtmečiui. Namuose
G. I. Bilis sudarė sąlygas milijonams veteranų gauti išsilavinimą ir
nekilnojamojo turto hipotekas, todėl pagerėjo bendroji ekonominė
gerovė ir susikūrė universali, išsilavinusi vidurinioji klasė.
Ginkluotosios pajėgos įvedė tautą į rasinės integracijos ir galimybių
erą. Veteranų reikalų administracija visoje šalyje įkūrė įstaigų
tinklą, kuriame veteranams teikiamos sveikatos priežiūros
paslaugos. Tačiau, nežiūrint tokio šilto dėmesio sugrįžusiems
veteranams, psichologiniai karo randai liko nepripažinti, o traumų
sukeltos neurozės apskritai dingo iš oficialios psichiatrijos
terminijos. Paskutinis mokslinis darbas apie karo traumas pasirodė
1947 metais.
 289

VĖL ATRASTOS TRAUMOS

Kaip jau esu minėjęs, pradėjęs dirbti su Vietnamo karo veteranais,

Veteranų reikalų administracijos bibliotekoje neradau nė vienos
knygos apie karo traumas, tačiau Vietnamo karas inspiravo
daugybę tyrimų, paskatino mokslo organizacijų kūrimąsi ir traumos
diagnozės (PTSS) įtraukimą į profesionaliąją literatūrą. Tuo pat
metu traumomis nepaprastai domėjosi ir plačioji visuomenė.
1974 metais Freedmano ir Kaplano Comprehensive Textbook
of Psychiatry (liet. Išsamus psichiatrijos vadovėlis) buvo teigiama,
kad „kraujomaiša – nepaprastai retas atvejis, pasitaikantis ne
dažniau kaip vienam iš 1,1 milijono žmonių“. Negana to, kaip
matėme 2 skyriuje, šis autoritetingas vadovėlis savo puslapiuose
ėmė liaupsinti galimą kraujomaišos naudą: „Tokie kraujomaišos
veiksmai sumažina subjekto galimybę susirgti psichoze ir leidžia
geriau prisitaikyti prie išorinio pasaulio... Didžioji dauguma
subjektų jautėsi lyg niekur nieko.“
Kokie klaidinantys buvo šie teiginiai, pamatėme tada, kai
augantis feministinis judėjimas kartu su grįžusiais karo veteranais,
pradėjusiais suvokti savo traumas, paskatino atsiliepti dešimtis
tūkstančių vaikystėje patirtos lytinės prievartos, smurto artimoje
aplinkoje ir išžaginimo aukų. Ėmėsi burtis sąmoningumą
skatinančios grupės, išgyvenusiųjų traumas grupės, o daugelis
populiarių knygų, tokių kaip The Courage to Heal (liet. Drąsa išgyti)
(1988 m.), kuri tapo perkamiausia savipagalbos knyga
kraujomaišos aukoms, ir Judithos Herman Trauma and Recovery
(liet. Trauma ir išgijimas) (1992 m.), labai išsamiai aprašė visus
gydymo ir išgijimo etapus.
Perspėtas istorijos, pradėjau domėtis, ar tik mes neartėjame
link dar vienos priešiškos reakcijos bangos, kokia buvo 1895, 1917
ir 1947 metais, kai niekas nenorėjo pripažinti traumų sužalotos
 290

tikrovės. Tai atrodė visiškai įmanoma, nes dešimtojo dešimtmečio

pradžioje daugelyje populiariausių Amerikos laikraščių ir žurnalų
pradėjo rastis straipsnių apie vadinamąjį atminties apgaulės
sindromą, kuriuose psichikos ligoniai, tikėtina, išsigalvodavo
painius melagingus atsiminimus apie lytinę prievartą, kurie, jų
tvirtinimu, nedavė jiems ramybės daug metų iki pasveikimo.
Šiuose straipsniuose kėlė nuostabą tai, kaip užtikrintai buvo
teigiama, kad nėra jokių įrodymų, jog žmonės prisimena traumą
kitaip negu kitus, įprastinius įvykius. Puikiai prisimenu skambutį iš
vieno gerai žinomo Londono savaitraščio. Žurnalistas man
pranešė, kad kitame numeryje jie planuoja publikuoti straipsnį apie
trauminę atmintį, ir pasiteiravo, galbūt galėčiau pakomentuoti šią
temą. Entuziastingai ėmiau pasakoti viską, ką šia tema žinojau.
Pirmiausia pasakiau, kad trauminių įvykių atminties praradimo
tema Anglijoje pirmą kartą buvo nagrinėjama gerokai prieš
šimtmetį. Paminėjau Johno Erico Erichseno ir Frederico Myerso
darbus tyrinėjant geležinkelio avarijas XIX amžiaus septintajame ir
aštuntajame dešimtmečiuose, taip pat išsamų W. H. R. Riverso
atminties problemų tyrimą, atliktą pasitelkiant Pirmojo pasaulinio
karo karius, ir pasiūliau žvilgtelėti į straipsnį, išspausdintą žurnale
Lancet 1944 metais, kuriame buvo aprašyti visos britų
kariuomenės gelbėjimo operacijos iš Diunkerko pakrantės 1940-
aisiais pasekmės. Daugiau kaip 10 proc. po evakuacijos tirtų karių
prarado atmintį. Kitą savaitę žurnale pasirodęs straipsnis
skaitytojams skelbė, kad nėra jokių įrodymų, jog žmonės dėl
trauminių įvykių kartais praranda dalį ar visą atmintį.
Uždelstų prisiminimų apie traumą klausimas nesulaukė
prieštaringų nuomonių tuo metu, kai Myersas ir Kardineris pirmą
kartą aprašė šį reiškinį savo knygose apie Pirmojo pasaulinio karo
sukeltas neurozes, tuo metu, kai buvo pastebėta, kad po
Diunkerko gelbėjimo operacijos daug karių prarado atmintį, arba
 291

tuo metu, kai aš parašiau apie Vietnamo karo veteranus ir iš gaisro

naktiniame klube „Cocoanut Grove“ išsigelbėjusią cigarečių
pardavėją. Tačiau aštuntajame dešimtmetyje ir devintojo
pradžioje, kai panašios problemos pastebėtos moterų ir vaikų
istorijose, susijusiose su smurtu artimoje aplinkoje, aukų
pastangos ieškoti teisingumo ir nubausti įtariamus skriaudikus
perkėlė šį klausimą iš mokslo į politikos ir teisės sritį. Savo ruožtu
tokia situacija paveikė katalikų bažnyčią drebinusių pedofilijos
skandalų nagrinėjimą Jungtinėse Amerikos Valstijose, o vėliau –
Europoje ir Australijoje, kai teismų salėse vienas su kitu susirėmė
atminties ekspertai.
Bažnyčios naudai parodymus duodantys ekspertai pareiškė,
kad vaikystėje patirtos lytinės prievartos atsiminimai mažų
mažiausiai yra nepatikimi, ir kad tariamų aukų pareikšti ieškiniai
greičiausiai yra pagrįsti klaidingais atsiminimais, kuriuos į jų atmintį
„implantavo“ psichoterapeutai, o šie buvo pernelyg užjaučiantys,
patiklūs arba verčiami savų profesinių motyvų. Šiuo laikotarpiu
ištyriau daugiau kaip penkiasdešimt suaugusiųjų, kurie, kaip
Džulianas, atsiminė, kad juos tvirkino kunigai. Maždaug pusė jų
ieškinių buvo atmesta.

MOKSLAS APIE IŠSTUMTĄ ATMINTĮ

Iš tikrųjų yra šimtai mokslinių publikacijų, skelbiančių per daugiau

kaip šimtmetį surinktą informaciją apie tai, kaip gali būti išstumti
prisiminimai apie traumą, ir kaip jie gali vėl iš kažkur atsirasti po
kelių, keliolikos ar net keliasdešimties metų. Apie atminties
praradimą kalbėjo žmonės, patyrę stichines nelaimes, avarijas,
karo traumas, pagrobimus, kankinimus, koncentracijos stovyklų
siaubą ir fizinę bei lytinę prievartą. Visiškas atminties praradimas
dažniausiai pasitaiko vaikystėje patirtos lytinės prievartos atveju –
 292

nuo 19 iki 28 proc. Šis klausimas nėra iš diskusinių: dar 1980-

aisiais DSM-III pripažino, kad egzistuoja toks reiškinys kaip
atminties apie trauminius įvykius praradimas, kuriam tinka
diagnozavimo kriterijai, taikytini disociatyviai amnezijai:
„negebėjimas atsiminti svarbios asmeninės informacijos, paprastai
potrauminio ar stresinio pobūdžio, kuri yra pernelyg didelio masto,
kad būtų galima paaiškinti įprastu užmaršumu“. Pirmą kartą
oficialiai patvirtinus šią diagnozę, atminties praradimas tapo PTSS
kriterijų dalimi.
Vieną įdomiausių išstumtos atminties tyrimų atliko dr. Linda
Meyer Williams, pradėjusi jį aštuntojo dešimtmečio pradžioje, dar
būdama Pensilvanijos universiteto paskutiniojo kurso studentė.
Williams apklausė 206 mergaites nuo dešimties iki dvylikos metų
amžiaus, kurios po lytinės prievartos buvo atvežtos į ligoninės
greitosios medicininės pagalbos skyrių. Ligoninės medicininiuose
dokumentuose liko jų laboratorinių tyrimų rezultatai, užfiksuoti
pokalbiai su vaikais ir jų tėvais. Po septyniolikos metų Williams
pavyko surasti 136 vaikus, dabar suaugusias moteris, ir su jomis
išsamiai pasikalbėti. Daugiau negu trečdalis moterų (38 proc.)
neprisiminė smurto, kuris buvo užfiksuotas jų medicininėse
kortelėse, ir tik penkiolika moterų (12 proc.) pasakė, kad jų niekas
neprievartavo, kai jos buvo vaikai. Daugiau negu du trečdaliai (68
proc.) pranešė apie kitus vaikystėje patirtus lytinės prievartos
atvejus. Smurtą dažniausiai būdavo pamiršusios tos moterys,
kurios įvykio metu buvo jaunesnės, ir tos, kurias tvirkino jų
pažįstami asmenys.
Šio tyrimo metu taip pat analizuotas atgautos atminties
patikimumas. Viena iš dešimties moterų (16 proc. tų, kurios
prisiminė apie smurtą) pripažino, kad jos, praėjus kažkiek laiko,
viską pamiršo, bet vėliau prisiminė, kas įvyko. Palyginti su
moterimis, kurios visada prisiminė savo tvirkinimą, anksčiau apie
 293

tai pamiršusios moterys smurtinio akto metu buvo jaunesnės ir

negavo pagalbos iš savo motinų. Williams taip pat nustatė, kad
sugrįžę atsiminimai buvo maždaug tokie pat tikslūs, kaip ir tie, kurie
niekada nebuvo išsitrynę: visos moterys tiksliai prisiminė
pagrindinius incidento faktus, tačiau nė viena jų papasakota
praeities istorija tiksliai nesutapo su smulkmenomis, kurios buvo
užfiksuotos jų medicininėje kortelėje.
Williams išvadas pagrindžia dabartiniai neuromokslo srities
tyrimai, kurie parodo, kad uždelsti prisiminimai į atminties talpyklą
dažniausiai sugrįžta šiek tiek pasikeitę. Kol atmintis nepasiekiama,
protas negali jos pakeisti. Bet vos tik pradedama pasakoti istorija,
o ypač jeigu pasakojama ne vieną kartą, ji pasikeičia – pats
pasakojimo veiksmas pakeičia jo turinį. Protui nebelieka nieko kito,
kaip tik suteikti prasmę tam, apie ką jis žino; o ta prasmė, kurią
suteikiame savo gyvenimui, keičia tai, kaip ir ką mes atsimename.
Atsižvelgiant į neginčijamus įrodymus, kad traumą galima
pamiršti ir po kelių ar keliolikos metų vėl ją prisiminti, kodėl beveik
šimtas gerbiamų atmintį tyrinėjančių mokslininkų iš kelių skirtingų
šalių mūru stojo apeliacinio skundo iniciatorių pusėn, norėdami
paneigti tėvui Shanley pateiktus kaltinimus, tvirtindami, jog
„išstumta atmintis“ pagrįsta „pseudomokslu“? Kadangi atminties
praradimas ir uždelsti trauminių potyrių prisiminimai niekada
nebuvo užfiksuoti laboratorijoje, kai kurie kognityviniai mokslininkai
puolė kategoriškai neigti tokio reiškinio egzistavimą arba teigti, kad
iš naujo sugrįžę su traumomis susiję atsiminimai negali būti tikslūs.
Vis dėlto tai, su kuo susiduria gydytojai greitosios pagalbos
skyriuose, psichiatrinių ligoninių palatose ir mūšių laukuose,
neabejotinai skiriasi nuo to, ką mokslininkai stebi savo saugiose ir
tvarkingai veikiančiose laboratorijose.
Pagalvokite, pavyzdžiui, apie eksperimentą, kuris žinomas
pavadinimu „pasimetęs prekybos centre“. Moksliniai tyrimai
 294

parodė, kad sąlyginai nesunku „implantuoti“ įvykių, kurių nebuvo,

atsiminimus, pavyzdžiui, žmogus vaikystėje pasimetė prekybos
centre. Maždaug 25 proc. šių tyrimų dalyvių vėliau „prisiminė“, kad
jie buvo išsigandę ir netgi nurodė trūkstamas detales. Tačiau tokie
atsiminimai nėra susiję su vidine baime, kurią iš tiesų patirtų
pasimetęs vaikas.
Kita tyrimų kryptis dokumentais patvirtino įvykį mačiusių
liudininkų parodymų nepatikimumą. Tyrimo dalyviams buvo
parodytas nufilmuotas gatve važiuojantis automobilis, tada jų
paklausė, ar jie matė sustojimo ženklą („Stop“) arba šviesoforo
signalą. Vaikų galima paprašyti prisiminti, ką vilkėjo į jų klasę
užsukęs lankytojas. Kiti eksperimentai su įvykį mačiusiais
liudininkais parodė, kad klausimai, kurie buvo jiems užduoti, galėjo
pakeisti tai, ką jie laikė prisiminimais. Šie tyrimai buvo vertingi ta
prasme, kad leido suabejoti kai kuria policijos ir teismų taikoma
praktika, tačiau beveik neturėjo nieko bendro su traumine
atmintimi.
Pagrindinė problema yra tokia: laboratorijoje vykstančių įvykių
negalima laikyti nutinkančiais tomis pačiomis sąlygomis, kuriomis
atsiranda su traumomis susiję atsiminimai. Baimė ir bejėgiškumas,
susiję su PTSS, paprastai tokiomis sąlygomis negali atsirasti de
novo (iš naujo). Galime tyrinėti esamų traumų padarinius
laboratorijoje, skaitydami įvykių scenarijų ir sužadindami
atsiminimus, tačiau tokiais būdais originalaus traumos pėdsako
smegenyse palikti neįmanoma. Dr. Rodgeris Pitmanas Harvarde
atliko tyrimą, kurio metu koledžo studentams pademonstravo filmą
Faces of Death (liet. Mirties veidai), kuriame rodomi tikri smurtinės
mirties ir egzekucijų kadrai. Šis dabar praktiškai visur uždraustas
filmas yra absoliučiai ekstremalus reginys, kurio plačiajai
auditorijai tikriausiai neleistų žiūrėti jokia peržiūros komisija, tačiau
Pitmano savanoriams jis neturėjo tokio poveikio, dėl kurio atsirastų
 295

PTSS simptomų. Jeigu norite tyrinėti trauminę atmintį, turite tyrinėti

tuos žmones, kurie iš tikrųjų patyrė traumą.
Įdomu tai, kad aprimus liudytojų parodymų teisme azartui,
sumažėjus šių parodymų naudai bei tikslingumui, liovėsi ir
„moksliniai“ ginčai. Gydytojai toliau liko spręsti problemų, susijusių
su trauminės atminties nuotrupomis.

NORMALIOS IR TRAUMINĖS ATMINTIES SANTYKIS

1994 metais kartu su Masačiusetso bendrosios praktikos ligoninės

kolegomis nutarėme imtis sisteminio tyrimo, kuris leistų palyginti,
kaip žmonės prisimena savo geruosius ir baisiuosius potyrius.
Vietos laikraščiuose, savitarnos skalbyklose ir studentų sąjungos
būstinės skelbimų lentose paskelbėme tokio pobūdžio skelbimus:
„Ar jums yra nutikę kažkas baisaus, ko niekaip negalite pamiršti?
Paskambinkite telefonu 727-5500, ir mes jums sumokėsime 10
JAV dolerių už dalyvavimą šiame tyrime.“ Į šį pirmąjį skelbimą
atsiliepė septyniasdešimt šeši savanoriai. Susipažinę artimiau,
uždavėme jiems pirmąjį klausimą: „Ar galite papasakoti kokį nors
gyvenimo įvykį, kurį, kaip manote, prisiminsite visą laiką, bet kuris
nėra trauminis?“ Vienas dalyvis entuziastingai pasakė: „Diena, kai
gimė mano dukra“, kiti paminėjo vestuvių dieną, su komanda
laimėtų rungtynių dieną arba prisiminė mokyklos išleistuvių
ceremoniją, kurioje, būdamas geriausias mokyklos moksleivis,
sakė atsisveikinimo kalbą.
Tada paprašėme pašnekovų sutelkti dėmesį į tam tikras
jautrias tų įvykių detales, pavyzdžiui, „Ar esate kur nors netikėtai
pamatę ryškų vaizdą, kaip jūsų vyras atrodė vestuvių dieną?“
Visais atvejais atsakymai buvo neigiami. „O ką jums priminė jūsų
vyro kūnas vestuvių naktį?“ (uždavę šį klausimą, sulaukėme keistų
 296

žvilgsnių). Tęsėme toliau: „Ar kada nors esate labai aiškiai ir tiksliai
prisiminę, ką jūs, tas geriausias absolventas, kalbėjote mokyklos
išleistuvių ceremonijoje?“ „Ar jums kada nors kyla intensyvių
pojūčių, prisiminus savo pirmojo vaiko gimimą?“ Visi atsakymai
buvo neigiami.
Po to paklausėme apie traumas, kurios ir paskatino
savanorius ateiti į šį tyrimą. Daugiausia tai buvo išžaginimai. Mūsų
užduoti klausimai „Ar kada nors netikėtai prisiminėte, kaip kvepėjo
jūsų žagintojas?“ ir „Ar kada nors pajutote tuos pačius fizinius
pojūčius, kuriuos jutote, kai jus žagino?“ sukėlė tikrą emocingų
atsakymų audrą: „Būtent todėl nebegaliu vaikščioti į vakarėlius,
nes vos pajuntu nuo ko nors sklindantį alkoholio tvaiką, pasijuntu
taip, lyg vėl būčiau žaginama...“ arba „Nebegaliu mylėtis su savo
vyru, nes tam tikri jo prisilietimai man sukelia jausmą, lyg mane
žagintų.“
Buvo du dideli skirtumai tarp to, ką žmonės kalbėjo apie
teigiamus ir neigiamus atsiminimus keliančius potyrius: 1)
atsiminimų struktūrizacija (dėlionė) ir 2) žmonių fizinė reakcija į
juos. Vestuvės, vaikų gimimas ir mokyklos baigimo ceremonijos
prisiminti kaip praeities įvykiai, istorijos, turinčios pradžią, vidurį ir
pabaigą. Niekas iš tyrimo dalyvių nepaminėjo, kad gyvenime buvo
tokių laikotarpių, kuomet šie įvykiai buvo visiškai užmiršti.
Ir priešingai, su traumomis susiję atsiminimai buvo padriki.
Mūsų tiriamieji kai kurias detales prisiminė pernelyg aiškiai (pvz.,
nuo žagintojo sklindantis tvaikas, gili kirstinė žaizda negyvo vaiko
kaktoje), bet negalėjo prisiminti įvykių eiliškumo ar kitų labai
svarbių detalių (pvz., kas buvo pirmasis į pagalbą atskubėjęs
žmogus, kas juos nugabeno į ligoninę – greitoji medicinos pagalba
ar policija).
 297

Taip pat paklausėme dalyvių, kaip jie prisiminė traumą trimis

laiko momentais: iš karto po įvykio; kai jiems didžiausią nerimą
kėlė simptomai; praėjus savaitei po tyrimo. Visi mūsų traumas
patyrę dalyviai pasakė, kad iš karto po įvykio niekam negalėjo
tiksliai papasakoti, kas nutiko (toks atsakymas neturėtų nustebinti
dirbančiųjų greitosios medicinos pagalbos skyriuose arba
ekipažuose: žmonės, paimti iš avarijų vietų, kuriose žuvo vaikas ar
draugas, sėdi suakmenėję iš siaubo ir neprataria nė žodžio).
Beveik visi išgyveno pasikartojančias atsiminimų bangas: juos
užplūsdavo vaizdai, garsai, pojūčiai ir emocijos. Bėgant laikui,
atsiminimus papildė netgi dar jautresnės detalės ir pojūčiai, bet
dauguma dalyvių po truputį pradėjo juos perprasti. Jie ėmė „žinoti“,
kas atsitiko, ir sugebėdavo papasakoti kitiems žmonėms tokias
istorijas, kokias mes vadiname „traumos atmintimi“.
Po truputį vaizdai ir atsiminimų bangos retėjo, tačiau
didžiausias pagerėjimas buvo tas, kad dalyvis jau gebėjo surinkti į
vieną visumą detales ir atkurti įvykio eigą. Mūsų tyrimo metu 85
proc. dalyvių gebėjo papasakoti rišlią istoriją, turinčią pradžią,
vidurį ir pabaigą. Vos keli neprisiminė svarbių detalių.
Pastebėjome, kad penkių, kurie paminėjo, jog patyrė prievartą
būdami vaikai, pasakojimai buvo labiausiai fragmentuoti – jų
atsiminimai išplaukdavo vaizdų, fizinių pojūčių ir stiprių emocijų
pavidalu.
Iš esmės mūsų tyrimas patvirtino, kad egzistuoja dviguba
atminties sistema, apie kurią Salpetrijere daugiau nei prieš šimtą
metų rašė Janet ir jo kolegos: su traumomis susiję atsiminimai
visiškai skiriasi nuo istorijų, kurias pasakojame apie praeitį. Jie yra
disociatyvūs: įvairiausi pojūčiai, įsirėžę į smegenis traumos
akimirką, deramai nesugula į istoriją, į autobiografinį pasakojimą.
Galbūt svarbiausia išvada, kurią padarėme atlikę tyrimą, buvo
ši: prisiminti traumą su visais jos susijusiais poveikiais nebūtinai
 298

reiškia, kaip skelbė 1893-aisiais Breueris ir Freudas, kad pavyks

ją išspręsti. Mūsų tyrimas neįrodė, kad kalbėjimas gali pakeisti
veiksmą. Dauguma mūsų tyrimo dalyvių galėjo papasakoti rišlią
istoriją ir išgyventi su šia istorija susijusį skausmą, tačiau jiems ir
toliau nedavė ramybės nepakeliami vaizdai ir fiziniai pojūčiai.
Šiuolaikinio ekspozicinio gydymo, pagrindinio kognityvinės
elgesio terapijos elemento, tyrimai davė panašius nuviliančius
rezultatus: dauguma šiuo metodu gydytų ligonių, praėjus trims
mėnesiams po gydymo, ir toliau juto rimtus PTSS simptomus. Kaip
matysime toliau, atrasti žodžiai, padedantys apibūdinti tai, kas
jums nutiko, gali nulemti pokyčius, bet jie ne visada sustabdo
atsiminimų bangas ar pagerina susikaupimą, skatina domėjimąsi
viskuo, kas vyksta jūsų gyvenime, ar sumažina per didelį jautrumą
nusivylimams ir suvoktiems sužalojimams.

IŠGYVENUSIŲJŲ TRAUMAS IŠKLAUSYMAS

Niekas nenori prisiminti traumos. Šia prasme visuomenė niekuo

nesiskiria nuo pačių aukų. Visi mes norime gyventi saugiame,
valdomame ir nuspėjamame pasaulyje, tačiau aukos primena, kad
taip būna ne visada. Norėdami suprasti traumą, turime įveikti savąjį
nenorą susidurti su tąja tikrove ir išdrįsti išklausyti išgyvenusiųjų
traumas pasakojimus.
Lawrence'as Langeris knygoje Holocaust Testimonies: The
Ruins of Memory (liet. Liudijimai apie Holokaustą: atminties
liekanos) (1991 m.) rašo apie savo darbą Jeilio universiteto
Fortunoff vaizdo medžiagos apie holokaustą archyve: „Klausant
pasakojimų apie Holokausto patirtis, ima dėliotis įrodymų mozaika,
kuri nuolat pranyksta neišmatuojamuose neužbaigtumo
sluoksniuose. Grumiamės su neužbaigtais pasakojimais,
 299

pripildytais neužbaigtų intervalų, su kuriais susiduria drebančiu

balsu kalbantis liudytojas, dažnai nutylantis baimės pripildytoje
tyloje, užplūstas nepakeliamų ir kibių atsiminimų. Vienas iš
liudytojų pasakė: „Jeigu jūsų ten nebuvo, sunku apibūdinti ir
papasakoti, kaip ten viskas vyko. Kai žmonės gyvena veikiami
streso, yra viena, bet kai tu bandai perteikti viską tam, kuris net
neįsivaizduoja, kad esama tokio lygio žvėriškumo, tai prilygsta
fantazavimui.“
Kita auka, išgyvenusi siaubingus potyrius, Charlotte Delbo,
apibūdina savo dvigubą egzistavimą po Aušvico: „Tas „aš“, kuris
buvo stovykloje, – tai ne aš, tai ne tas žmogus, kuris sėdi priešais
jus. Ne, tai pernelyg neįtikima. Ir viskas, kas nutiko tam kitam „aš“,
tam iš Aušvico, dabar nesusiję su manimi, manimi, tai manęs
nejaudina, nedomina – tokia skirtinga yra gilioji atmintis ir įprastinė
atmintis... Neatskyrusi jų, aš nebūčiau sugebėjusi grįžti į
gyvenimą.“ Ji komentuoja, kad net žodžiai turi dvigubą prasmę:
„Priešingu atveju kas nors [iš stovyklos], kas savaitėmis kentė
troškulį, niekada nesugebėtų pasakyti: „Noriu gerti. Pasidarykime
puodelį arbatos.“ Troškulys [po karo] vėl tapo dažnai vartojamu
žodžiu. Kita vertus, jeigu aš galvočiau apie tą troškulį, kokį jaučiau
Birkenau (Aušvico naikinimo stovykloje), matyčiau save tokią,
kokia buvau tada, – išsikamavusią, praradusią bet kokią viltį, vos
paeinančią.“
Langeris padaro įsimenančią išvadą: „Kas gali surasti tinkamą
kapą tokiai sugadintai proto mozaikai, į kurį ramiai sugultų jos
duženos? Gyvenimas tęsiasi, bet judant vienu metu dviem
žemiškomis kryptimis, ateitis nesugebės ištrūkti iš pripildytos
sielvarto atminties gniaužtų.“
Traumos esmė ta, kad ji yra didžiulė, neįtikima ir nepakeliama.
Kiekvienas ligonis reikalauja, kad laikinai sustabdytume savo
supratimą apie tai, kas yra normalu, ir suvoktume, jog turime
 300

reikalą su dviguba tikrove – santykinai saugios ir nuspėjamos

dabarties tikrove, kuri egzistuoja šalia pragaištingos, visur
esančios praeities.

NENSĖS ISTORIJA

Nedaug ligonių išreiškė šį dvilypumą žodžiais taip ryškiai, kaip

Nensė – Vidurio vakarų ligoninės slaugos reikalų vadovė, kuri kelis
kartus atvyko pas mane į konsultaciją. Netrukus po trečiojo vaiko
gimimo Nensei buvo atlikta įprastinė ambulatorinė operacija –
laparoskopijos būdu perrišti kiaušintakiai, juos prideginant. Tačiau
moteriai buvo suleista per mažai anestetiko, ji prabudo vos
prasidėjus operacijai ir tokios būsenos išliko beveik iki pat
operacijos pabaigos, kartais nugrimzdama į tai, ką ji pavadino
„lengvu miegu“ arba „sapnu“, ir kartais suvokdama savo situacijos
siaubą. Ji negalėjo pranešti apie tai operacinės personalui judesiu
arba garsu, nes jai buvo suleista įprastos raumenis
atpalaiduojančios medžiagos, kad raumenys operacijos metu
nesusitraukinėtų.
Manoma, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose kasmet tam
tikro lygio „anesteziologinį sąmoningumą“ patiria maždaug 30 000
operuojamų ligonių, ir man teko anksčiau duoti parodymus kelių
tokių žmonių, kuriuos šis įvykis traumavo, vardu. Bet Nensė
nepanoro duoti į teismą savo chirurgo ar anesteziologo. Ji visą
dėmesį skyrė tam, kad „išvilktų“ savo traumos tikrovę į sąmonę ir
galėtų išsivaduoti iš traumos kišimosi į jos kasdienį gyvenimą.
Noriu užbaigti šį skyrių keliomis ištraukomis iš nuostabių
elektroninių laiškų, kuriuose ji aprašo varginančią kelionę į išgijimą.
Iš pradžių Nensė nesuprato, kas jai nutiko. „Kai grįžome
namo, dar buvau apsvaigusi, tada ėmiausi įprastų namų ruošos
 301

darbų, tačiau iš tikrųjų nejutau, kad būčiau buvusi gyva ar tikra. Tą

naktį negalėjau užmigti. Kitą ir dar kitą dieną pratūnojau savo
mažame, atskirtame pasaulėlyje. Negalėjau naudoti plaukų
džiovintuvo, skrudintuvo, dujinės viryklės – nieko, kas įkaisdavo.
Negalėjau susikoncentruoti į tai, ką žmonės man sakė ar darė. Aš
tiesiog nekreipiau į juos dėmesio. Nerimas stiprėjo. Miegojau vis
mažiau ir mažiau. Žinojau, kad elgiuosi keistai, ir mėginau suprasti,
kas mane taip gąsdina.
Ketvirtąją naktį po operacijos, apie 3 valandą nakties, ėmiau
suvokti, kad sapnas, kuriame gyvenau visą tą laiką, yra susijęs su
pokalbiais, kuriuos girdėjau operacinėje. Staiga pasijutau vėl
atsidūrusi operacinėje ir galėjau justi savo suparalyžiuotą ir
deginamą kūną. Mane apėmė baimė ir siaubas.“ Nuo tos
akimirkos, Nensės teigimu, į jos gyvenimą plūstelėjo atsiminimų
bangos.
„Atrodė, lyg kas būtų iš lėto stumtelėjęs duris ir leidęs
įsibrovėliui įeiti. Smalsumas kovojo su nenoru žinoti, kas atsitiko.
Mane toliau vargino nelogiškos baimės. Mirtinai bijojau miegoti,
nepaprastai išsigąsdavau išvydusi mėlyną spalvą. Mano vyrui,
deja, teko pagrindinis mano liguistos būsenos smūgis. Išliedavau
ant jo visą pyktį, nors iš tikrųjų to nenorėjau. Miegodavau po 2–3
valandas, o mano dienos būdavo pripildytos atsiminimų valandų.
Buvau pernelyg budri, įsitempusi, gąsdinama savo pačios minčių
ir norėjau nuo jų pabėgti. Per 3 savaites netekau 10 kilogramų.
Sulaukdavau komplimentų, kaip puikiai atrodau.
Pradėjau galvoti apie mirtį. Susidariau labai iškreiptą požiūrį į
savo gyvenimą, kuriame visi mano pasiekimai atrodė menkučiai ir
nereikšmingi, o nesėkmės – padidintos. Skaudinau savo vyrą ir
pamačiau, kad negaliu nuo savo pačios pykčio apsaugoti vaikų.
 302

Praėjus trims savaitėms po operacijos, grįžau į darbą ligoninėje.

Lifte pirmą kartą susidūriau su kažkokiu gydytoju, kuris vilkėjo
operacinės drabužiais. Norėjau iškart išlipti, bet, žinoma, neišlipau.
Tada pajutau nepaaiškinamą norą pulti ir kumščiais apdaužyti šią
būtybę, bet valios pastangomis susivaldžiau. Šis epizodas
sužadino vis intensyvesnes atsiminimų bangas, baimę ir
disociaciją. Važiuodama iš darbo namo, visą kelią verkiau. Nuo
tada tapau žmonių šalinimosi eksperte. Nekėliau kojos į liftą, nėjau
į ligoninės valgyklą, iš tolo aplenkdavau aukštus, kuriuose
įsikūrusios operacinės."
Po truputį Nensė išmoko sudėti į visumą savo atsiminimus ir
susidaryti suprantamą, nors ir žiaurų, savo operacijos vaizdą. Ji
prisiminė operacinės personalo raminimus ir trumpą miego
laikotarpį, kai suveikė anestetikai. Tada atsiminė, kaip po truputį
ėmė busti.
„Visi operacinės darbuotojai šaipėsi iš vienos slaugės
romano. Jų juokas sutapo su pirmuoju chirurginiu pjūviu. Pajutau
skalpelio dūrį, tada daromą pjūvį ir šilto kraujo srovę, tekančią per
odą. Desperatiškai mėginau pajudėti, kalbėti, bet kūnas neklausė.
Nesupratau, kas vyksta. Pajutau gilesnį skausmą, kai, veikiami
tempimo, prasiskyrė raumens sluoksniai. Žinojau, kad neturiu šito
jausti.“
Toliau Nensė prisimena kažką „rausiantis“ jos pilvo ertmėje, ir
suprato, kad gydytojas įstatė laparoskopijos prietaisus. Ji pajuto,
kaip prietaisas sugnybo kairįjį kiaušintakį. „Staiga mane nudegino
stiprus, svilinantis skausmas. Mėginau ištrūkti, bet termokauterio [
medicininis prietaisas audiniams prideginti] galiukas persekiojo
mane, be perstojo degindamas. Neįmanoma žodžiais nupasakoti
šito siaubo. Skausmas buvo ne toks, kokį jau buvau ne kartą
gyvenime patyrusi, pavyzdžiui, lūžus kaului ar natūraliai gimdant.
Šis žvėriškas skausmas, iš pradžių nepaprastai stiprus, nesilpo, o
 303

prietaisas negailestingai, iš lėto degino kiaušintakį. Kūną rėžiančio

skalpelio skausmas nublanksta prieš šį monstrišką pojūtį.
Staiga deginantis metalo galiukas palietė dešinįjį kiaušintakį.
Kai vėl išgirdau personalo juoką, trumpam praradau nuovoką, kur
esu. Man pasirodė, kad esu kankinimų kameroje, ir niekaip negaliu
suprasti, kodėl jie kankina mane neklausinėdami jokios
informacijos... Mano pasaulis susitraukė į mažytę erdvę aplink
operacinės stalą. Nebuvo laiko pojūčio – nei praeities, nei ateities.
Buvo tik skausmas, baimė ir siaubas. Pasijutau atskirta nuo visos
žmonijos, vienui viena, nepaisant to, kad mane operacinėje supo
žmonės. Erdvė virš manęs užsivėrė.
Agonija privertė mano kūną šiek tiek sujudėti. Išgirdau, kaip
anestezijos slaugytoja pasakė anesteziologui, kad aš „lengva“. Jis
nurodė suleisti daugiau vaistų ir tyliai pridūrė: „Nebūtina šito rašyti
į medicininę kortelę.“ Tai paskutinis dalykas, ką prisimenu.“
Vėlesniuose elektroniniuose laiškuose Nensė iš visų jėgų
stengėsi suvokti egzistencinę traumos tikrovę.
„Noriu papasakoti, į ką panašus atsiminimų antplūdis.
Įsivaizduokite, kad laikas yra sulankstytas ar iškraipytas taip, jog
praeitis ir dabartis susilieja, o aš esu fiziškai atsidūrusi praeityje.
Su pirmine trauma susiję simboliai, kokie mieli ir geri jie būtų
tikrovėje, užteršiami taip, kad tampa nekenčiamais objektais, kurių
bijome, ir kuriuos, jeigu įmanoma, sunaikintume, o jeigu
neįmanoma – vengtume kaip įmanydami. Pavyzdžiui, bet kokios
formos metalas – žaislas, lygintuvas, plaukų garbanojimo žnyplės
– tampa panašus į kankinimo įrankius. Kaskart pamačiusi žmogų,
vilkintį operacinės drabužiais, pasijusdavau atsiribojusi,
suglumusi, fiziškai nesveika ir kartais sąmoningai pikta.
Mano santuoka iš lėto byrėjo – vyras man reiškė tuos
beširdžius besijuokiančius žmones (operacinės personalą), kurie
 304

sukėlė visus šiuos baisus potyrius. Egzistavau dviguboje formoje.

Visur prasismelkianti apatija verčia susigūžti po antklode, ir tik
mažo vaiko prisilietimas ištraukia mane atgal į pasaulį. Akimirkai
atgyju ir tampu gyvenimo dalimi, o ne jo stebėtoja.
Keisčiausia, kad darbe man sekasi puikiai, ir aš nuolat
sulaukiu teigiamų atsiliepimų. Gyvenimas tęsiasi,
demonstruodamas savo veidmainystę.
Šis dvigubas egzistavimas yra labai keistas. Jis man
nusibosta. Tačiau negaliu numoti ranka į gyvenimą, negaliu
apgaudinėti savęs, manydama, kad jeigu nekreipsiu dėmesio į
pabaisą, ji pasitrauks. Daug kartų galvojau, kad prisiminiau viską,
kas susiję su mano operacija, ir kaskart atrasdavau kažką naujo.
Iš tų 45 mano gyvenimo minučių tebėra daugybė dar
nežinomų nuotrupų. Mano atsiminimai vis dar neužbaigti ir
fragmentiški, bet jau negalvoju, kad turiu žinoti viską tam, kad
suprasčiau, kas įvyko.
Kai baimė nurimsta, suprantu, kad galiu ją įveikti, tačiau dalis
manęs tuo abejoja. Praeities trauka labai stipri. Tai tamsioji mano
gyvenimo pusė, kurioje aš turiu kartkartėmis pabūti. Pastangos gali
padėti sužinoti, kad aš išgyvenau – aiškiai laimėjau pakartotinę
kovą dėl išgyvenimo, tačiau dar negaliu kontroliuoti savojo
gyvenimo.“
Pirmasis požymis, kad Nensė sveiksta, buvo jos noras
pasidaryti kitą, sudėtingesnę operaciją. Ji pasirinko Bostono
ligoninę ir paprašė chirurgų bei anesteziologo prieš operaciją
pasikalbėti su ja apie buvusią patirtį. Taip pat ji paprašė, kad man
būtų leista būti operacinėje per operaciją. Po daugelio metų
pertraukos apsivilkau operacinės personalo drabužius ir buvau
šalia Nensės, kai jai buvo leidžiami anestetikai. Šį kartą ji atsibudo
jausdamasi saugi.
 305

Po dvejų metų parašiau Nensei ir paprašiau sutikimo šiame

knygos skyriuje panaudoti jos pasakojimą apie anesteziologinį
sąmoningumą. Atsakyme ji papasakojo paskutines naujienas apie
savo išgijimą: „Labai norėčiau pasakyti, kad ta operacija, kurios
metu jūs maloniai sutikote pabūti šalia manęs, užbaigė mano
kančias. Deja, taip neįvyko. Maždaug po šešių mėnesių priėmiau
du sprendimus, kurie pasirodė esantys labai įžvalgūs. Vietoje
kognityvinės elgesio terapijos gydytojo pasirinkau
psichodinamikos specialistą psichoterapeutą ir pradėjau lankyti
Pilateso mankštą.
Paskutinį terapijos mėnesį paklausiau savo psichoterapeuto,
kodėl jis nebandė gydyti manęs, kaip kiti gydytojai, kuriems
nepavyko. Jis pasakė, kad, atsižvelgdamas į tai, ką sugebėjau
nuveikti su savo vaikais ir profesinėje veikloje, nusprendė, kad
turėjau pakankamai jėgų ir tvirtybės pasveikti pati. Jam tereikėjo
sukurti mane palaikančią aplinką. Kiekvieną savaitę tam skirta
valanda virto mano išsigelbėjimu, kuomet galėjau atskleisti savo
paslaptį, kas mane taip sužalojo, ir rekonstruoti savo pačios –
visos, o ne suskaidytos, taikingos, o ne iškankintos, – pojūtį.
Pilatesas padėjo man atrasti stipresnį fizinį pagrindą, taip pat
moterų bendruomenę, kuri noriai mane priėmė ir suteikė socialinę
paramą, kurios trūko gyvenime po traumos. Šis svarbiausių
stiprinamų dalykų – psichologinių, socialinių ir fizinių – derinys
sukūrė asmeninio saugumo ir kontrolės jausmą, nustumdamas
giliai į praeitį atsiminimus ir leisdamas atsirasti dabarčiai ir ateičiai.“
 306

PENKTOJI DALIS
KELIAI Į PASVEIKIMĄ
 307

13 SKYRIUS
TRAUMOS IŠSIGYDYMAS:
KAIP VĖL PRIKLAUSYTI SAU PAČIAM

Man nereikia terapijos, kuri man parodo, kad esu beprotis.

Man reikia terapijos, kuri kas savaitę pateiktų man tą vienintelį
atsakymą. Ir kai kalbu apie terapiją, žinau, ką galvoja kiti: kad
būtent per ją aš tapau savanaudis ir įsimylėjau savo
psichoterapeutę. Bet jūs neįsivaizduojate, kaip aš pamilau ir visus
kitus, kai galiausiai gavau progą išsipasakoti apie save.
- Dar Williams. What Do You Hear in These Sounds

iesą sakant, niekas negali „išgydyti“ karo, smurto, išžaginimo,

T tvirkinimo ar bet kurio kito baisaus įvykio. Laiko nepasuksi
atgal ir neištrinsi to, kas buvo. Tačiau ką galima įveikti – tai traumos
pėdsakus, kurie liko ant jūsų kūno, įsirėžė į protą ir sielą. Kalbu
apie tuos gniuždančius pojūčius krūtinėje, kuriuos galbūt vadinate
nerimu ar depresija, tą baimę, kad prarasite kontrolę, tą nuolatinį
įsitempimą laukiant pavojaus ar atstūmimo, tą neapykantą sau,
košmarus ir atsiminimų bangas, tą rūką, kuris neleidžia susikaupti
darbui ir visiškai atsiduoti tam, kuo užsiimate, tą negalėjimą iki galo
atverti savo širdies kitam žmogui.
Trauma atima iš jūsų jausmą, kad esate atsakingas už save,
– šį reiškinį tolesniuose skyriuose aš vadinsiu vadovavimu sau.
 308

Pasveikimo iššūkis – iš naujo pasiekti, kad kūnas ir protas, t. y. jūs

pats, priklausytumėte sau pačiam. Tai reiškia laisvę žinoti, ką žinai,
ir jausti, ką jauti, nepatiriant didžiulio nerimo, pykčio, gėdos jausmo
ar kolapso. Daugeliui žmonių toks iššūkis yra susijęs su šiais
tikslais: 1) rasti būdą, kaip tapti ramiam ir susikaupusiam; 2)
išmokti išlaikyti tą ramybę reaguojant į vaizdus, mintis, garsus ar
fizinius pojūčius, primenančius praeitį; 3) rasti būdą, kaip gyventi
čia ir dabar ir bendrauti su aplinkiniais; 4) neturėti paslapčių nuo
savęs, įskaitant paslaptis apie būdus, kurių griebėtės tam, kad
išgyventumėte.
Šie tikslai – tai ne žingsniai, kuriuos turite žengti tam tikra seka
vieną po kito. Jie iš dalies sutampa ir, priklausomai nuo individualių
aplinkybių, vieni gali būti sudėtingesni už kitus. Tolesniuose
skyriuose papasakosiu apie konkrečius būdus ar metodus jiems
pasiekti. Stengiausi rašyti taip, kad skyriai būtų naudingi ir
išgyvenusiems traumas, ir juos gydantiems psichoterapeutams.
Naudingos informacijos ras ir jaučiantys laikiną stresą. Kiekvieną
iš aprašytųjų metodų plačiai naudojau savo pacientams gydyti,
išbandžiau juos ir pats. Kai kuriems žmonėms pagerėja
pasinaudojus vos vienu iš šių metodų, tačiau daugumai padeda
skirtingi metodai, taikomi įvairiuose jų išgijimo etapuose.
Esu moksliškai ištyręs daugelį gydymo būdų, kuriuos čia
aprašiau, ir tyrimų išvadas paskelbiau moksliniuose žurnaluose.
Šiame skyriuje supažindinsiu jus su pagrindiniais principais,
peržvelgsiu, kas laukia ateityje, ir trumpai pakomentuosiu tuos
metodus, kurių tolesniuose skyriuose nenagrinėsiu išsamiau.
 309

NAUJAS DĖMESYS IŠGIJIMUI

Kai kalbame apie traumą, dažniausiai pradedame nuo istorijos

arba klausimų „Kas nutiko kare?“, „Ar jus kada nors tvirkino?“, „O
dabar aš jums papasakosiu apie tą avariją ar apie tai, kaip mane
išžagino...“ arba „Ar jūsų šeimoje kas nors turėjo problemų su
alkoholiu?“ Tačiau trauma – daugiau negu kadaise nutikusi istorija.
Emocijos ir fiziniai pojūčiai, įsirėžę traumos akimirką, šiandien
įgauna ne atsiminimų, o griaunamojo fizinio atoveiksmio formą.
Norėdami atgauti savikontrolę, turite iš naujo pergalvoti
traumą, nes anksčiau ar vėliau teks susidurti su tuo, kas jums
atsitiko, bet tik tuomet, kai jausitės saugus, trauma jūsų
nesutraumuos pakartotinai. Pirmoji ir svarbiausia užduotis –
surasti būdus, kaip suvaldyti didžiulį nerimą, kurį kelia su praeitimi
susiję pojūčiai ir emocijos.
Kaip rašiau ankstesnėse šios knygos dalyse, potrauminių
reakcijų varikliai slypi emocinėse smegenyse. Priešingai
racionaliosioms smegenims, kurios išreiškia save mintimis,
emocinės smegenys save išreiškia fizinėmis reakcijomis:
skrandžio spazmais, besidaužančia širdimi, padažnėjusiu ir negiliu
kvėpavimu, sielvarto jausmu, kalbėjimu suirzusiu ar spiegiančiu
balsu, taip pat ypatingais kūno judesiais, kurie rodo kolapsą,
griežtumą, įtūžį ar negalėjimą apsiginti.
Kodėl negalime būti tiesiog protingi? Ar čia padėtų
supratimas? Racionalios, vykdančiosios smegenys gali puikiai
padėti suprasti, iš kur kyla jausmai (kaip šiuo atveju: „Prisiartinus
prie vaikino, mane apėmė baimė, nes tėvas mane tvirkino“ arba
„Man sunku rodyti meilę savo sūnui, nes jaučiu kaltę dėl to, kad
Irake nužudžiau vaiką“). Tačiau racionalios smegenys negali
panaikinti emocijų, pojūčių ar minčių (tokių kaip gyvenimas, nuolat
jaučiant nedidelį pavojų arba įsivaizduojant, kad esi absoliučiai
 310

baisus žmogus, nors blaiviu protu suvoki, kad negalima kaltinti

savęs dėl to, jog tave išžagino). Supratimas, kodėl tu jautiesi
būtent taip, nepakeičia to, kaip tu jautiesi, bet jis gali sulaikyti jus
nuo pasidavimo audringoms reakcijoms (pavyzdžiui, užpulti savo
viršininką, kuris jums primena nusikaltėlį, išsiskirti su mylimuoju
vos pirmą kartą susiginčijus arba pulti į nepažįstamojo glėbį). Visgi
kuo labiau esame išsekinti, tuo labiau mūsų racionalios smegenys
slepiasi už mūsų emocijų.

LIMBINĖS SISTEMOS TERAPIJA

Pagrindinis dalykas, sprendžiant potrauminio streso problemą, –

atkurti teisingą balansą tarp racionalių ir emocinių smegenų, kad
galėtume pajusti, jog esame atsakingi už savo reakcijas ir už savo
elgesį gyvenime. Jeigu esame pernelyg didelio arba pernelyg
mažo susijaudinimo būsenoje, atsiduriame už „pakantumo zonos“
– už optimalaus gyvavimo ribų. Tampame dirglūs ir sutrikę, mūsų
filtrai nustoja veikę – mus trikdo garsai ir šviesos, į mintis braunasi
nepageidaujami vaizdai iš praeities, ir tada mus apima panika arba
įtūžis. Jeigu užsisklendžiame savyje, jaučiame kūno ir proto
apatiją, o mąstymas tampa vangus, todėl mums būna sunku
atsiplėšti nuo kėdės.
Būdami pernelyg susijaudinę arba užsisklendę savyje,
žmonės negali pasimokyti iš savo potyrių. Net jeigu jiems pavyksta
susivaldyti, jie tampa tokie susierzinę ir neramūs (anoniminiai
alkoholikai šią būseną vadina „nervus kutenančiu blaivumu“), kad
niekaip neišvengia nelankstumo, užsispyrimo ir liūdesio. Išsigydyti
traumą reiškia atkurti vykdomąsias funkcijas ir kartu su jomis –
pasitikėjimą savimi, žaismingumą ir kūrybiškumą.
 311

Prieiga prie emocinių smegenų. Racionalioji, analitinė smegenų dalis,

esanti dorsolateralinės prieškaktinės smegenų žievės centre, neturi
tiesioginio ryšio su emocinėmis smegenimis, kuriose likę daugiausia
traumos pėdsakų, tačiau tokį ryšį turi medialinė prieškaktinė smegenų
žievė – savimonės centras. Iliustravo Licia Sky.

Jeigu norite pakeisti potraumines reakcijas, turite „prisikasti“

iki emocinių smegenų ir atlikti „limbinės sistemos terapiją“. Tai
reiškia, kad turite sutaisyti sugedusias pavojaus signalo sistemas
ir atkurti emocines smegenis, kad jos dirbtų savo įprastinį darbą, t.
y. būtų tylus foninis veiksnys, kuris rūpinasi pagrindinėmis
gyvybinėmis jūsų organizmo funkcijomis, užtikrinančiomis, kad jūs
pavalgysite, pamiegosite, bendrausite su intymiais partneriais,
apsaugosite savo vaikus ir ginsitės nuo pavojaus.
Neuromokslininkas Josepfas LeDoux kartu su kolegomis
parodė, kad vienintelis būdas, kaip galime sąmoningai palytėti
emocines smegenis, – tai pasinaudoti savimone, t. y. sužadinti
 312

medialinę prieškaktinę smegenų žievę – tą dalį smegenų, kuri

pastebi, kas vyksta mūsų viduje, ir leidžia mums jausti tai, ką
jaučiame (techninis šio reiškinio pavadinimas „interocepcija“ –
lotyniškai tai reiškia „žvelgimas į vidų“). Didžioji dalis mūsų
sąmoningų smegenų koncentruojasi į išorinį pasaulį – stengiasi
sutarti su kitais ir planuoja ateitį. Tačiau tai nepadeda mums valdyti
savęs. Neuromoksliniai tyrimai parodė, kad vienintelis būdas
pakeisti tai, ką jaučiame, – tai suvokti savo vidinius potyrius ir
išmokti susidraugauti su tuo, kas vyksta mumyse.

KAIP SUSIDRAUGAUTI SU EMOCINĖMIS SMEGENIMIS

1. KAIP SUSITVARKYTI SU PER DIDELIU JAUDULIU

Pastaraisiais dešimtmečiais oficialioji psichiatrija daugiausia

dėmesio skyrė vaistams, kurie pakeistų tai, ką jaučiame, ir toks
požiūris tapo visuotinai pripažintu būdu įveikti per didelį arba per
mažą jaudulį. Vaistus šiame skyriuje aptarsiu vėliau, o pirmiausia
noriu pabrėžti tai, kad turime daugybę įgimtų įgūdžių, kurie gali
padėti mums išlaikyti pusiausvyrą. 5 skyriuje matėme, kaip kūnas
užfiksuoja mūsų emocijas. Maždaug 80 proc. nervo klajoklio (kuris
jungia smegenis su daugeliu vidaus organų) skaidulų yra
įcentrinės, t. y. jos driekiasi iš kūno į smegenis. Tai reiškia, kad
galime lygiai taip pat, kaip kvėpuojame, giedame ar judame,
tiesiogiai treniruoti ir savo sujaudinimo sistemą. Šis principas nuo
neatmenamų laikų buvo naudojamas tokiose šalyse kaip Kinija ir
Indija, ir visose man žinomose religinėse praktikose, tačiau
oficialioji kultūra įtariai žiūri į jį kaip į „alternatyvą“.
Mūsų su kolegomis atliktų tyrimų, kuriuos rėmė Nacionalinis
sveikatos institutas, rezultatai parodė, kad dešimt savaičių jogos
užsiėmimų reikšmingai susilpnino PTSS simptomus ligoniams,
 313

kuriems nepadėjo jokie vaistai ar joks kitas gydymas (apie jogą

pakalbėsiu 16 skyriuje). Nervinis grįžtamasis ryšys (19 skyriaus
tema) taip pat gali būti ypač veiksmingas vaikams ir
suaugusiesiems, kurie yra tokie susijaudinę ar užsisklendę savyje,
kad nesugeba susikaupti ir susidėlioti prioritetų.
Išmokti ramiai kvėpuoti ir išlikti santykinio fizinio
atsipalaidavimo būsenoje, net prisimenant skausmingus ir baisius
įvykius, – svarbiausias įrankis norintiems pasveikti. Sąmoningai
giliai kelis kartus įkvėpę, pastebėsite parasimpatinės nervų
sistemos sužadintą jaudulio slopinimo poveikį (apie tai aiškinau 5
skyriuje). Kuo labiau koncentruositės į savo kvėpavimą, tuo bus
geriau, ypač jeigu išlaikysite dėmesį iki paskutinės iškvėpimo
sekundės ir tada akimirką luktelėsite prieš įkvėpdami vėl.
Kvėpuodami toliau, stebėkite, kaip oras juda į jūsų plaučius ir iš jų,
ir galvokite apie kūną maitinantį deguonį, kuris prisotina jūsų kūno
audinius energijos, kad jaustumėtės gyvybingi ir aktyvūs. 16
skyriuje papasakosiu apie moksliškai įrodytą šių paprastų pratimų
poveikį visam kūnui.
Kadangi emocinis reguliavimas yra pagrindinis klausimas,
kalbant apie traumos ir ignoravimo padarinių suvaldymą, vaizdas
iš esmės pagerėtų, jeigu mokytojai, kariuomenės seržantai,
globėjai ir psichikos sveikatos specialistai būtų išsamiai apmokyti
emocinio reguliavimo metodų. Dabar tą dažniausiai moka pradinių
klasių mokytojai ir vaikų darželių auklėtojai, kurie dirba su dar
nesubrendusiomis vaikų smegenimis ir kasdien susiduria su
impulsyviu elgesiu. Jie yra tikri šios srities profesionalai.
Oficialiosios vakarietiškos psichiatrijos ir psichologijos
gydymo tradicijos beveik neskyrė dėmesio savivaldos aspektui.
Priešingai vakarietiškai priklausomybei nuo vaistų ir žodinės
terapijos, kitos tradicijos, kurių laikosi visas pasaulis, propaguoja
dėmesingą įsisąmoninimą, judėjimą, ritmiką ir veiksmą. Joga
 314

Indijoje, tai či ir čigongas Kinijoje ir ritmiškas mušamųjų

dundėjimas Afrikoje – tik keli tokių tradicijų pavyzdžiai. Japonijos ir
Korėjos pusiasalio kultūros pagimdė kovų menus, kurie
orientuojasi į tikslingo judėjimo ugdymą ir pažeistus traumuotų
žmonių gebėjimus: tai aikido, dziudo, tekvondo, kendo ir
džiudžitsu, taip pat iš Brazilijos kilusi kapueira. Šios kovų
metodikos yra susijusios su fiziniu judėjimu, kvėpavimu ir
meditacija. Be jogos, keletas šių populiarių ne vakarietiškų gydymo
tradicijų buvo sistemingai tyrinėjamos, norint išsiaiškinti
tinkamumą PTSS gydyti.

2. BE DĖMESINGO ĮSISĄMONINIMO NEBUS SIELOS

RAMYBĖS

Išgijimo esmė – savimonė. Svarbiausios frazės traumų terapijoje

yra šios: „Atkreipkite dėmesį į tai, kad...“ ir „Kas bus toliau?“
Traumuoti žmonės priversti gyventi su, regis, nepakeliamais
pojūčiais: jie jaučiasi sužlugdyti ir kenčia nuo ypač varginančių
simptomų, kurie pasireiškia skrandžio spazmais ar spaudimu
krūtinėje. Deja, mėgindami kažkaip išvengti šių pojūčių savo
kūnuose, tik padidiname tikimybę, kad jie mus įveiks.
Sąmoningumas savo kūno atžvilgiu sujungia mus su vidiniu
pasauliu – mūsų organizmo aplinka. Vos pastebėję susierzinimą,
nervingumą ar nerimą, galime pakoreguoti savo požiūrį ir atrasti
naujas galimybes, o ne tik savaimines, nuolatines reakcijas.
Susitelkimas į išgyvenamą potyrį leidžia pajusti laikiną mūsų
jausmų ir suvokimų pobūdį. Sutelkę visą dėmesį į kūno pojūčius,
galime atpažinti emocijų atoslūgį ir tėkmę bei prireikus sustiprinti
jų kontrolę.
Išgyvenę traumas žmonės dažnai bijo jausmų. Dabar jų
priešas – ne nusikaltėlis (kuris, tikėkimės, nesisukioja šalia, kad vėl
 315

nuskriaustų savo auką), bet jų pačių fiziniai pojūčiai. Baimė, kad

jus užvaldys nemalonūs pojūčiai, nuolat kausto kūną ir verčia
„išsijungti“ protą. Nors trauma – praeities dalykas, emocinės
smegenys ir toliau generuoja pojūčius, kurie verčia auką bijoti ir
jaustis bejėgę. Nenuostabu, kad tiek daug išgyvenusių traumas
žmonių yra išsiugdę neįveikiamą potraukį valgyti ir gerti, bijo
mylėtis ir vengia daugelio socialinių veiklų. Jų jutiminis pasaulis
kupinas apribojimų.
Norėdami pasikeisti, turite atsiverti vidiniams potyriams.
Pirmasis žingsnis – leiskite savo protui susikoncentruoti ties jūsų
pojūčiais ir stebėkite, kaip, priešingai nepraeinančiam, visur
esančiam traumos potyriui, fiziniai potyriai yra trumpalaikiai ir
reaguojantys į menkiausius kūno padėties pokyčius, kvėpavimo
pasikeitimus ir mąstymo permainas. Vos tik atkreipsite dėmesį į
fizinius pojūčius, kitas žingsnis bus juos įvardyti, pavyzdžiui, „Kai
jaučiu nerimą, man nepaprastai suspaudžia krūtinę.“ Tada galėsiu
pasakyti pacientui: „Susikoncentruokite ties tuo pojūčiu ir
stebėkite, kaip jis keičiasi, kai giliai iškvepiate, arba kai
patapšnojate sau krūtinę žemiau raktikaulio, arba kai leidžiate sau
pravirkti.“ Dėmesingo įsisąmoninimo praktikavimas nuramina
simpatinę nervų sistemą, todėl dažniausiai jums nebetenka patirti
būsenos „kovok arba bėk“. Išmokti stebėti ir toleruoti savo fizines
reakcijas – būtinoji sąlyga, jeigu norite saugiai „persijoti“ savo
praeitį. Jeigu negalite pakęsti to, ką jaučiate dabar, tai atvėrę langą
į praeitį tik sukelsite sielvartą ir pakartotinai sutraumuosite savo
ateitį.
Mes pajėgūs ištverti nemažai nepatogumų tol, kol sąmoningai
pripažįstame faktą, jog kūno jauduliai nuolat kinta. Vieną akimirką
jums suspaudžia krūtinę, bet kai giliai įkvepiate ir iškvepiate, tas
jausmas sušvelnėja, ir tuomet galite pajusti kažką kita, pavyzdžiui,
tempimą petyje. Dabar galite pradėti tyrinėti, kas įvyksta, kai
 316

įkvepiate dar giliau ir pastebite, kaip išsiplečia jūsų krūtinės ląsta.

Kai pasijusite ramiau ir jums pasidarys smalsu, sugrįšite prie
pojūčio savo petyje. Nenustebkite, jeigu atmintyje netikėtai iškils
kokios nors detalės, kad jūsų petys irgi yra kažkaip susijęs su
išgyvenimais.
Tolesnis žingsnis – stebėti minčių ir fizinių pojūčių tarpusavio
ryšį. Kaip konkrečios mintys užfiksuojamos jūsų kūne? (Ar tokios
mintys, kaip „mano tėtis mane myli“ ir „mano mergina mane paliko“
sukuria skirtingus pojūčius?) Žinant, kaip jūsų kūnas sudėlioja
konkrečias emocijas ar atsiminimus, atsiranda galimybė išlaisvinti
pojūčius ir impulsus, kuriuos kadaise užblokavote, norėdami
išgyventi. 20 skyriuje, skirtame teatro naudai, aš išsamiau
papasakosiu, kaip tai veikia.
Jonas Kabat-Zinnas, vienas iš proto ir kūno medicinos
pradininkų, 1979 metais Masačiusetso universiteto medicinos
centre sukūrė dėmesingu įsisąmoninimu pagrįstą streso mažinimo
programą, ir šis jo metodas buvo nuodugniai tyrinėjamas daugiau
negu tris dešimtmečius. Dėmesingą įsisąmoninimą jis apibūdina
taip: „Vienas būdas galvoti apie šį transformacijos procesą – tai
galvoti apie dėmesingą įsisąmoninimą kaip apie lęšį, kuris surenka
išsklaidytą ir reaktyviąją jūsų proto energiją ir sufokusuoja ją į vieną
energijos šaltinį, skirtą gyventi, spręsti problemas, pasveikti.
Įrodyta, kad dėmesingas įsisąmoninimas teigiamai veikia
daugelį psichiatrinių, psichosomatinių ir su stresu susijusių
simptomų, įskaitant depresiją ir lėtinį skausmą. Jis teigiamai veikia
fizinę sveikatą, be kita ko, pagerindamas imuninės sistemos
atsaką, kraujospūdį ir kortizolio kiekį kraujyje. Taip pat įrodyta, kad
jis sužadina smegenų sritis, susijusias su emociniu reguliavimu, ir
nulemia pokyčius smegenų srityse, susijusiose su kūno pajautimu
ir baime. Mano Harvardo kolegės Britta Holzel ir Sara Lazar
nustatė, kad dėmesingo įsisąmoninimo praktikavimas netgi
 317

sulėtina smegenų „dūmų detektoriaus“ – migdolinio kūno – veiklą,

taip sušvelnindamas reagavimą į galimus dirgiklius.

3. SANTYKIAI

Ne vienas tyrimas rodo, kad palankus paramos tinklas sukuria

pačią galingiausią apsaugą nuo traumų poveikio. Saugumas ir
baimė – nesuderinami dalykai. Kai mes bijome, niekas nenuramina
taip, kaip to, kuriuo pasitikime, raminantis balsas ar tvirtas
apkabinimas. Išsigandę suaugusieji reaguoja į tokias pačias
nuraminimo formas, kaip ir išsigandę vaikai: švelnus apkabinimas
ir sūpavimas, patikinimas, kad kažkas didesnis ir stipresnis viskuo
pasirūpins, todėl galite ramiai eiti miegoti. Norint pasveikti, protas,
kūnas ir smegenys turi įsitikinti, kad saugu pamiršti apie pavojų.
Taip nutinka tik tada, kai intuityviai jaučiatės esąs saugus ir
leidžiate susieti šį saugumo jausmą su atsiminimais apie praeityje
patirtą bejėgiškumą.
Po sunkios traumos, tokios kaip užpuolimas, nelaimingas
atsitikimas ar stichinė nelaimė, aukoms reikia, kad šalia būtų artimi
žmonės, pažįstami veidai ir balsai. Joms reikia fizinio kontakto,
maisto, saugios vietos ir laiko išsimiegoti. Labai svarbu bendrauti
su mylimais žmonėmis, kad ir kur jie būtų, arti ar toli, ir kuo greičiau
saugioje vietoje susitikti su šeima ir draugais. Mūsų prieraišumo
gijos – tvirčiausia apsauga nuo pavojų. Pavyzdžiui, vaikai, kurie
atskiriami nuo tėvų po trauminių įvykių, patiria rimtus ilgalaikius
neigiamus atskyrimo padarinius. Antrojo pasaulinio karo metu
Anglijoje atlikti tyrimai parodė, kad Londone gyvenusių vaikų, kurie
aviacijos antskrydžių metu buvo išsiųsti į kaimo vietoves,
apsaugant juos nuo vokiečių bombardavimo atakų, tolesnis
gyvenimas klojosi nepalyginamai blogiau, negu tų vaikų, kurie liko
 318

su tėvais ir ištvėrė naktis bombų slėptuvėse, gąsdinančius

sugriautų pastatų ir žuvusių žmonių vaizdus.
Traumuotų žmonių pasveikimo procesas neatsiejamas nuo
santykių – nuo šeimos, nuo mylimų žmonių, anoniminių alkoholikų
susitikimų, veteranų organizacijų, religinių bendruomenių ar
profesionalių psichoterapeutų. Šių santykių vaidmuo – suteikti
fizinį ir emocinį saugumą, įskaitant saugumą nuo tokių jausmų kaip
gėda, įspėjimas ar pasmerkimas, ir ugdyti drąsą, kuri leistų ištverti
tą nemalonią tikrovę, nebijant pažvelgti jai „į akis“, ir su ja
susidoroti.
Kaip jau matėme, didžiosios dalies mūsų smegenų grandinių
sistemos tikslas – sutarti su kitais. Traumos išsigydymas reiškia
(pakartotinį) ryšio su draugais užmezgimą. Štai kodėl trauma, kuri
nutinka santykių viduje, gerokai sunkiau išgydoma, negu trauma,
kurią sukelia eismo įvykių avarijos ar stichinės nelaimės. Mūsų
visuomenėje moteris ir vaikus dažniausiai sutraumuoja jų tėvai ar
gyvenimo partneriai. Smurtavimas prieš vaikus, jų tvirkinimas ir
smurtas artimoje aplinkoje patiriami iš žmonių, kurie turėtų juos
mylėti. Tokia situacija sugriauna svarbiausią apsaugą nuo
sutraumavimo – apsaugą, kurią turėtų suteikti jūsų mylimų žmonių
rankos ir širdys.
Jeigu žmonės, į kuriuos jūs natūraliai atsigręžiate tikėdamiesi
globos ir apsaugos, jus gąsdina ir atstumia, išmokstate užsisklęsti
savyje ir ignoruoti savo jausmus. Kaip matėme trečiojoje dalyje, kai
globėjai nuo jūsų nusisuka, jūs turite rasti alternatyvių būdų, kaip
įveikti baimę, pyktį ar nusivylimą. Paliktas vienas su savo baime,
jūs susikuriate kitą problemų „puokštę“: disociaciją, nusivylimą,
žalingus įpročius, nuolatinį panikos jausmą ir santykius, kurie
pažymėti susvetimėjimu, atsiskyrimu ir pykčio protrūkiais. Ligoniai,
išgyvenę tokias istorijas retai susieja tai, kas atsitiko su jais prieš
 319

daugelį metų, su tuo, ką jie jaučia dabar ir kaip elgiasi. Viskas

atrodo tiesiog sunkiai suvaldoma.
Palengvėjimo nebus tol, kol jie nesugebės susitaikyti su tuo,
kas atsitiko, ir neatpažins tų nematomų demonų, su kuriais jie
kovoja. Prisiminkite, pavyzdžiui, pedofilų tvirkintus vyrus, apie
kuriuos pasakojau 11 skyriuje. Jie nuolat vaikščiojo į sporto klubą,
vartojo anabolinius steroidus ir buvo stiprūs kaip jaučiai. Tačiau
mūsų pokalbių metu jie dažnai elgėsi lyg išsigandę vaikai. Juose
giliai slypintys sužeisti ir įskaudinti berniukai vis dar jautėsi
bejėgiai.
Nors žmonių bendravimas ir nusiteikimas vienas kito atžvilgiu
yra neišsenkamas fiziologinės savireguliacijos šaltinis, artumo
pažadas dažnai sužadina baimę būti įskaudintam, išduotam ir
paliktam. Čia svarbų vaidmenį vaidina gėda: „Tu sužinosi, koks
blogas ir bjaurus aš esu, ir, vos iš arčiau pažinęs, mane paliksi.“
Neišgydyta trauma gali nepaprastai pakenkti santykiams. Jeigu
jūsų širdis dar neatsigavusi dėl to, kad jus nuskriaudė kažkas, ką
jūs mylėjote, tikriausiai būsite atsargus, kad vėl nenukentėtumėte,
ir bijosite atsiverti kažkam kitam. Iš tiesų galite nesąmoningai
mėginti įskaudinti juos dar iki tol, kol jiems pasitaikys proga
įskaudinti jus.
Tai kelia rimtą pavojų išgijimui. Vos tik supratę, kad
potrauminės reakcijos ima reikštis kaip pastangos išgelbėti savo
gyvybę, jūs galite sukaupti drąsą ir išgirsti savo vidinę muziką (arba
kakofoniją), tačiau tam jums reikės pagalbos. Turite surasti ką
nors, kuo pakankamai pasitikėtumėte ir leistumėtės jo lydimi, ką
nors, kas galėtų saugiai suvaldyti jūsų jausmus ir padėtų įsiklausyti
į skausmingus pranešimus, kuriuos perduoda jūsų emocinės
smegenys. Jums reikia vedlio, nebijančio jūsų baimės ir galinčio
sulaikyti juodžiausią jūsų pyktį, o tai užtikrintų jūsų visumą, kol jūs
tyrinėjate išgyvenimų, kuriuos taip ilgai turėjote laikyti paslėptus
 320

nuo savęs, fragmentus. Daugeliui traumuotų žmonių reikia

ramsčio ir daug treniruočių, kad pavyktų tai padaryti.

Kaip pasirinkti gerą psichoterapeutą

Kompetentingo traumų psichiatro-psichoterapeuto užsiėmimai

susideda iš mokymo apie traumos, prievartos ir ignoravimo poveikį
ir įvairių būdų įvaldymo, kurie gali padėti: 1) stabilizuoti ir nuraminti
pacientus, 2) giliai praeityje palikti atsiminimus apie traumą ir
pakartotinį jos išgyvenimą ir 3) iš naujo sukurti ryšį su savo
draugais. Idealiu atveju psichoterapeutas turėtų būti savo paciento
– aukos, nukentėjusios nuo traumos, – pusėje, kad ir kokią terapiją
jis taikytų.
Nors iš psichoterapeutų pusės yra nepriimta ir neetiška
atskleisti pacientams asmeninio pobūdžio detales, tačiau visiškai
logiška ir suprantama, jeigu pasiteirausite, kokios konkrečios
terapijos rūšį jie yra įvaldę, kur įgijo profesinių įgūdžių ir ar jiems
patiems asmeniškai padėjo terapija, kurią jie siūlo jums.
Nėra kokio nors vieno „pageidautino“ traumos gydymo būdo,
ir psichoterapeutas, kuris perša savo metodą kaip vienintelį
atsakymą į jūsų problemas, gali kelti įtarimą, kad jis tėra viso labo
ideologas fantazuotojas, o ne suinteresuotas jūsų pagijimu
specialistas. Nė vienas psichoterapeutas negali būti susipažinęs
su visais efektyviais gydymo būdais ir, be savo siūlomų variantų,
turi noriai priimti ir jūsų tyrinėjimo pasirinkimus. Jis privalo būti
atviras, kad galėtų mokytis iš jūsų. Lytis, rasė ir biografijos
duomenys svarbūs tik tada, jeigu jie trukdo pacientui pasijusti
saugiam ir suprastam.
Ar iš esmės esate patenkintas savo psichoterapeutu? Ar jis
jaučiasi sėdintis savo kėdėje, kai bendrauja su jumis? Saugumo
 321

pojūtis – būtina sąlyga, jeigu norite akis į akį susiremti su savo

baimėmis ir nerimu. Griežtas, greitas kritikuoti, karštakošis ar
grubus specialistas privers jus išsigąsti, pasijusti atstumtu ir
pažemintu, o tai tikrai nepadės išspręsti su potrauminiu stresu
susijusių problemų. Gali būti minučių, kai jūsų širdyje sukils seni
jausmai, ir tada jums pasirodys, kad psichoterapeutas primena
kažką, kas kadaise jus nuskriaudė ar pažemino. Laimei, šias kliūtis
galite įveikti kartu, nes iš savo praktikos žinau, kad pacientams
pagerėja tik tada, kai jie išsiugdo gilius teigiamus jausmus savo
psichoterapeutams. Ir nemanau, kad galite augti ir keistis, nebent
jaučiate, kad darote tam tikrą įtaką jus gydančiam žmogui.
Pagrindinis klausimas yra toks: ar jaučiate, kad jūsų
psichoterapeutui nuoširdžiai rūpi išsiaiškinti, kas jūs per žmogus ir
ko reikia jums, o ne kažkokiam bendriniam „PTSS ligoniui“? Ar jūs
– tik kažkokio ligų diagnozavimo klausimyno simptomų sąrašas, ar
visgi jūsų psichoterapeutas skiria laiko, norėdamas suprasti, kodėl
jūs darote tai, ką darote, ir galvojate tai, ką galvojate? Terapija yra
bendradarbiavimo procesas – abipusis savęs ir jūsų tyrinėjimas.
Ligoniai, kurie vaikystėje patyrė siaubingus savo globėjų
poelgius, dažniausiai su niekuo nesijaučia saugūs. Aš dažnai
teiraujuosi pacientų, ar jie gali prisiminti bent vieną žmogų, šalia
kurio jie jautėsi saugūs, kai augo. Daugelis jų giliai širdyje saugo
atsiminimus apie tą vienintelį mokytoją, kaimyną, pardavėją,
trenerį ar dvasininką, kurie kadaise jiems parodė savo dėmesį,
rūpestį, ir šie atsiminimai dažnai pastūmėja žmogų mokytis, kaip iš
naujo užmegzti santykius. Mes esame vilčių teikianti rūšis. Darbas
su trauma - ne kas kita, o prisiminimas, kaip mes išgyvenome, nors
iš tikrųjų tai yra prisiminimas apie palaužtą, sužeistą save.
Taip pat prašau, kad pacientai įsivaizduotų, kokie jie buvo,
būdami nekaltais vaikais, – mylimi, drąsūs... Visi jie galvoja, kad
 322

buvo tokie, ir prisimena kai kuriuos vaizdus apie tai, kokie jie turėjo
būti, kol jų kažkas nenuskriaudė.
Bet yra žmonių, kurie neatsimena nieko, su kuo būtų jautęsi
saugūs. Jie sako, kad bendravimas su žirgais ir šunimis gali būti
gerokai saugesnis negu bendravimas su žmonėmis. Šį principą
pastaruoju metu labai veiksmingai naudoja daug terapinių
programų įvairiausiose vietose, pavyzdžiui, kalėjimuose,
psichiatrinio gydymo programose ir veteranų reabilitacijos
centruose. Pirmojo Van der Kolko centro baigiamosios klasės
moksleivė Dženiferė, kuri, tada dar uždara keturiolikmetė, buvo
įtraukta į programą dėl nevaldomo elgesio, per baigimo ceremoniją
pasakė, kad tik atsakomybė už žirgo priežiūrą buvo svarbiausias
pirmasis jos žingsnis. Vis stiprėjantis ryšys su žirgu padėjo jai
pasijusti pakankamai saugiai, kad ryžtųsi bendrauti su centro
darbuotojais, o vėliau – skirti visą dėmesį mokslui, išlaikyti
akademinių žinių įvertinimo testą ir įstoti į koledžą.

4. KOLEKTYVINIAI RITMAI IR SINCHRONIJA

Nuo pat gimimo akimirkos mūsų santykiai įgauna atliepiančių

veidų, gestų ir prisilietimų formą. Kaip matėme 7 skyriuje, visa tai
yra prieraišumo pagrindas. Trauma sugriauna suderintą fizinę
sinchroniją: įėję į PTSS klinikos priimamąjį, pagal suakmenėjusius
veidus ir bejėgius (bet kartu ir neramius) kūnus iškart galite atskirti
ligonius nuo darbuotojų. Gaila, bet daugelis psichoterapeutų
nekreipia dėmesio į šiuos fizinius signalus, o orientuojasi tik į
pacientų žodžius.
Gydančią bendruomenės jėgą, išreikštą muzika ir ritmais,
labai aiškiai pajutau 1997-ųjų pavasarį, kai dirbau Tiesos ir
susitaikymo komisijoje Pietų Afrikoje. Kai kuriose mūsų
aplankytose vietose tebesitęsė baisus smurtas. Vieną dieną
 323

Johanesburgo apygardoje įsikūrusios klinikos kieme prisijungiau

prie išžaginimo aukų grupės. Kažkur toliau girdėjosi švilpiančių
kulkų garsai, virš aptvertos teritorijos sienų kilo dūmų debesys, ore
tvyrojo ašarinių dujų kvapas. Vėliau sužinojome, kad ten buvo
nušauta keturiasdešimt žmonių.
Nors ir buvau užsienio šalyje, bauginančioje aplinkoje, tačiau
man ši grupė buvo puikiai pažįstama: moterys sėdėjo
susigūžusios, liūdnos ir sustingusios – kaip daugybė kitų
išžaginimo terapijos grupių dalyvių, kurias regėjau Bostone.
Pajutau tą patį bejėgiškumo jausmą ir, apsuptas šių palaužtų
žmonių, pats pasijutau psichologiškai palaužtas. Tada viena iš
moterų pradėjo niūniuoti melodiją, švelniai linguodama pirmyn ir
atgal. Po truputį išryškėjo ritmas, viena po kitos prisijungė kitos
moterys. Netrukus visa grupė dainavo, judėjo ir sukilo šokiui.
Tai buvo neįtikėtinas pasikeitimas: žmonės vėl atgijo
gyvenimui, jų veidai nušvito, kūnus užliejo energija. Pasižadėjau
pritaikyti tai, ką pamačiau, ir ištyrinėti, kaip ritmai, giedojimas ir
judėjimas gali padėti išgydyti traumą.
Plačiau tai aptarsiu 20 skyriuje, kuriame pasakosiu apie teatrą
ir parodysiu, kaip jaunų žmonių grupės, tarp jų nepilnamečiai
pažeidėjai ir socialinės rizikos šeimų vaikai, po truputį mokosi dirbti
kartu ir priklausyti vieni nuo kitų, tarsi Šekspyro laikų fechtuotojai
arba operečių rašytojai ir atlikėjai. Įvairūs pacientai man minėjo,
kaip nepaprastai jiems padėjo chorinis dainavimas, aikido, tango
šokiai ir kikboksingas, ir aš nepaprastai džiaugiuosi galėdamas
perduoti jų rekomendacijas kitiems savo pacientams.
Dar vieną rimtą pamoką apie ritmą ir gydymą išmokau tada,
kai Traumų centro gydytojų paprašė išgydyti penkerių metų nebylę
mergaitę Jing Mee, įvaikintą iš Kinijos našlaičių prieglaudos. Po
kelių mėnesių nesėkmingų pastangų užmegzti su ja kontaktą
 324

mano kolegės Deborah Rozelle ir Liza Warner suprato, kad

neveikia jos ritminė ryšio užmezgimo sistema – mergaitė negalėjo
rezonuoti (atsiliepti) į aplink ją esančių žmonių balsus ir veidus.
Tuomet gydytojos ėmėsi sensomotorinės terapijos.
Sensorinės integracijos klinika, esanti Votertaune,
Masačiusetso valstijoje, primena stebuklingą, pastato viduje
esančią žaidimų aikštelę, kurioje įrengta nesuskaičiuojama
daugybė sūpynių, baseinėlių ir kubilų su įvairiaspalviais
kamuoliukais, į kuriuos galima panerti visu ūgiu, balansavimo
buomų, šliaužiojimo trasų, padarytų iš plastmasinių vamzdžių, ir
kopėčių, kuriomis užlipęs atsiduri ant pakylos, nuo kurios galima
šokti ant minkštų putplasčio kilimėlių. Klinikos darbuotojai
panardino Jing Mee į baseinėlį su plastmasiniais kamuoliukais, kad
ji pajustų, kaip šie liečiasi su jos oda. Tada pasodino mergaitę ant
sūpynių, po to padėjo jai šliaužioti uždengę sunkiomis
antklodėmis. Po šešių savaičių joje kažkas pasikeitė – Jing pradėjo
kalbėti.
Stulbinantis Jing Mee būklės pagerėjimas įkvėpė mus įkurti
tokią pačią sensorinės integracijos kliniką Traumų centre, kurią
dabar naudojame ir mūsų psichiatrinio gydymo programoms. Kol
kas neištyrėme, kaip sensorinė integracija veikia traumuotus
suaugusius žmones, tačiau aš į savo seminarus nuolat įtraukiu
sensorinės integracijos potyrių ir šokių.
Mokymasis, kaip teigiamai nusiteikti vienas kito atžvilgiu,
leidžia tėvams (ir jų vaikams) intuityviai pajusti abipusį ryšį. Mano
kolegos Traumų centre sukūrė tėvų ir vaikų tarpusavio sąveikos
terapiją – interaktyvią terapiją, kuri skatina šį pojūtį ir yra vadinama
sensorinio motorinio sujaudinimo reguliavimo gydymu.
Kai kartu žaidžiame, jaučiame, kad esame fiziškai teigiamai
nusiteikę kito atžvilgiu, patiriame bendrumą ir džiaugsmą.
 325

Improvizaciniai pratimai (pavyzdžiui, tokie, kokie pateikti čia:

http://learnimprov.com/) kartu yra ir nuostabus būdas padėti
žmonėms užmegzti džiaugsmu ir tyrinėjimu pagrįstą ryšį. Tą
akimirką, kai grupės žmonių niūrius veidus nušviečia šypsenos ir
pasigirsta jų kikenimas, tampa aišku: sielvarto užkeikimas įveiktas.

5. FIZINIS KONTAKTAS

Oficialūs traumų gydymo metodai skiria nepakankamai dėmesio

padėti įbaugintiems žmonėms saugiai susigyventi su savais
pojūčiais ir emocijomis. Vis plačiau naudojami tokie vaistai kaip
serotonino reabsorbcijos inhibitoriai „Risperidonas“ ir „Seroquelis“,
kurie padeda žmonėms susitvarkyti savo jutiminį pasaulį. Vis dėlto
natūraliausias būdas mums, žmonėms, nusiraminti – tai lietimas,
apkabinimas ir sūpavimas. Šis fizinis kontaktas padeda sumažinti
per didelį susijaudinimą, kontroliuoti situaciją ir suteikia mums
neliečiamumo bei saugumo jausmą.
Daugelis terapinių praktikų draudžia paprasčiausią įrankį, kurį
visi turime nusiraminimui pasiekti, – lietimą. Tačiau visiškas
išgijimas neįmanomas, jeigu savo oda nejaučiate saugumo. Todėl
aš skatinu savo pacientus imtis kūnui skirtos terapijos – ar tai būtų
terapinis masažas, Feldenkraizo metodas, ar parasimpatinės
nervų sistemos terapija (kraniosakralinė terapija).
Kartą paklausiau savo mėgstamos kūno terapijos specialistės
Licios Sky, kaip ji dirba su traumuotais žmonėmis. Štai kelios
ištraukos iš jos pasakojimo:
„Niekada nepradedu kūno terapijos užsiėmimo prieš tai
neužmezgusi asmeninio kontakto. Aš nesidomiu traumuoto
žmogaus istorija, neklausinėju jo, kas nutiko. Aš tik tikrinu, kurioje
savo kūno vietoje jis yra šią akimirką. Klausiu, ar yra kas nors, į ką
turėčiau atkreipti dėmesį. Tuo metu aš vertinu jo laikyseną, ar jis
 326

žiūri man į akis, ar atrodo įsitempęs, ar atsipalaidavęs, ar užmezga

su manimi ryšį, ar ne.

Rembrantas (Rembrandt van Rijn). Kristus, gydantis ligonį. Visuotinai

atpažįstami paguodos gestai atspindi gydomąją rūpestingo prisilietimo
galią.

Pirmasis sprendimas, kurį priimu, – ar jis jaučiasi saugus

gulėdamas veidu aukštyn, ar veidu žemyn. Jeigu nepažįstu
žmogaus, pradedu terapiją jam gulint veidu į viršų. Labai atsargiai
elgiuosi su apranga: pacientas gali likti apsirengęs tiek, kad
jaustųsi saugiai. Šias svarbias ribas reikia nusistatyti pačioje
pradžioje.
Tada paliečiu pacientą pirmą kartą ir užmezgu tvirtą, saugų
ryšį. Nieko stipraus ir smarkaus. Nieko pernelyg greito.
Prisilietimas yra lėtas, pacientui lengva jį sekti, jis vos ritmiškas. Jo
stiprumas – kaip rankos paspaudimo, ne daugiau. Pirmoji kūno
 327

vieta, kurią paliečiu – tai delnas ir dilbis, nes tai yra saugiausios
vietos liesti, jomis žmogus gali atsakyti tuo pačiu.
Reikia aptikti paciento pasipriešinimo tašką - vietą, kurioje
jaučiama didžiausia įtampa, bet jame panaudoti atitinkamą kiekį
energijos. Taip atpalaiduosime sustingimą ir įtampą. Negalima
dvejoti, nes dvejonė reiškia nepakankamą pasitikėjimą savimi.
Lėtas judesys, atsargus prisiderinimas prie paciento – visai kas
kita negu dvejojimas. Į pacientus reikia žiūrėti su nepaprastu
pasitikėjimu ir empatija, leisti prisilietimo jėgai atsverti tą įtampą,
kuri slypi jų kūnuose.“
Ką duoda kūno terapija žmogui? Licia atsako: „Taip, kaip
būnate ištroškę gerti, galite būti ištroškę prisilietimų. Nepaprastai
malonu jausti, kad tai priima konfidencialiai, nuoširdžiai, tvirtai,
švelniai, atsakingai. Rūpestingas prisilietimas ir judesys suteikia
pagrindą po kojomis ir leidžia žmonėms atrasti tuos įtampos
taškus, kuriuos taip ilgai laikė užslėpę, kad net ir pamiršo apie juos.
Kai jus paliečia, paliestoji kūno dalis nubunda.
Kūnas, kurio viduje glūdi supainioti jausmai, yra fiziškai
suvaržytas. Žmonių pečiai įsitempę, įtempti ir veido raumenys.
Jiems reikia nežmoniškų pastangų sulaikyti ašaras, aimanas ar
kokį nors judesį, kuris išduotų jų vidinę būseną. Kai fizinė įtampa
atpalaiduojama, galima paleisti ir jausmus. Judėjimas padeda
pagilinti kvėpavimą, o kai kūnas atsipalaiduoja, pasigirsta
ekspresyvūs garsai. Kūnas tampa laisvesnis – jis laisviau
kvėpuoja, atsigauna. Prisilietimu galima gyventi kūne, kuris,
reaguodamas į paskatinimą, gali išsijudinti.
Įbaugintiems žmonėms reikia patirti tą jausmą, kad jų kūnai
yra erdvėje ir nėra varžomi jokių ribų. Tvirtas ir padrąsinantis
prisilietimas leidžia jiems žinoti, kur yra šios ribos: kas už jų, kur
baigiasi jų kūniška erdvė. Jie supranta, kad neturi nuolat jaudintis
 328

dėl to, kur ir kas jie yra. Jie pamato, kad kūnas – tvirta ir vientisa
masė, ir kad jiems nereikia nuolat atidžiai jo sekti. Prisilietimas
leidžia žinoti, kad jie yra saugūs.“

6. VEIKSMAI, KURIŲ REIKIA IMTIS

Kūnas į ekstremalius išgyvenimus reaguoja išskirdamas

streso hormonus, kurie dažnai kaltinami dėl vėliau atsiradusių
negalavimų ir ligų. Tačiau streso hormonų paskirtis – suteikti
mums jėgų ir ištvermės neįprastomis sąlygomis. Žmonės, kurie
aktyviai daro kažką, susidūrę su nelaime - gelbsti mylimus ar
nepažįstamus žmones, kartu su medikų komanda gabena juos į
ligoninę, stato palapines ar gamina maistą – naudoja savo streso
hormonus pagal paskirtį, todėl jiems kyla mažesnis pavojus būti
sutraumuotiems (nežiūrint to, kiekvienas turi palūžimo tašką, ir
netgi puikiai pasiruošusį žmogų gali priblokšti nelaimės mastas).
Bejėgiai ir negalintys pajudėti žmonės negali panaudoti streso
hormonų savo pačių gynybos tikslams. Kai taip nutinka, jų
hormonai vis dar plūsta organizmo viduje, bet jie negali imtis tų
veiksmų, kurių turėtų imtis. Organizmo gynybinių funkcijų
sužadinimo modeliai, kurie turėjo paskatinti pavojaus įveikimą, po
truputį atsisuka prieš patį organizmą ir pradeda žadinti „kovok arba
bėk“ ir apmirimo reakcijas. Tam, kad organizmas vėl pradėtų
tinkamai funkcionuoti, šis nenutrūkstamas pavojaus atsakas turi
liautis. Kūnas turi sugrįžti į pradinę saugumo ir atsipalaidavimo
būseną, kurioje jis galės mobilizuotis ir pradės kažką daryti,
reaguodamas į tikrąjį pavojų.
Norėdami išspręsti šią problemą, mano draugai Peteris
Levine'as ir Patė Ogden sukūrė galingas į kūną orientuotas
terapijas – sensomotorinę psichoterapiją ir somatinį išgyvenimą.
Šie gydymo metodai pagrįsti tuo, kad praeities įvykiai pasitraukia į
 329

šešėlį, bet verčia tyrinėti fizinius pojūčius ir aptikti kūne likusių

praeities traumos pėdsakų vietą ir formą. Prieš pradedant išsamiai
tyrinėti pačią traumą, pacientams padedama sukaupti vidinės
drąsos ir jėgų, užtikrinančių saugią prieigą prie pojūčių ir emocijų,
kurios sukrėtė juos traumos metu. Šį procesą Peteris Levine'as
vadina švytuokle - švelniu judėjimu pirmyn ir atgal, pasiekiant
vidinius pojūčius ir su trauma susijusius atsiminimus. Tokiu būdu
pacientai po truputį išplečia traumos toleravimo lauką.
Sužinoję apie traumos sukeltus fizinius potyrius, žmonės
dažniausiai suvokia, kad egzistuoja galingi fiziniai impulsai – tokie
kaip smūgiavimas, pastūmimas ar pabėgimas, kurie susiformavo
traumos akimirką, bet buvo nuslopinti, siekiant išgyventi. Šiuos
impulsus galima įžiūrėti tokiuose vos pastebimuose kūno
judesiuose kaip sukinėjimasis, pasisukimas ar atsilošimas atgal.
Sustiprinant šiuos judesius ir eksperimentuojant su jų pakeitimo
būdais, pradedamas neužbaigtų, su trauma susijusių „veiksmų
tendencijų“ proceso užbaigimas, kuris gali ilgainiui išspręsti
traumos problemą. Somatinės terapijos gali padėti pacientams
persikelti į dabartį, įsitikinus, kad toks persikėlimas yra saugus.
Malonumas, kurį pajuntate, ėmęsi efektyvių veiksmų, atgaivina
veiksnumo jausmą ir įžiebia pasididžiavimą, kad sugebate aktyviai
gintis ir apsisaugoti pats.
Dar 1893 metais pirmasis įžymus traumų tyrinėtojas Pierre'as
Janet rašė apie „užbaigto veiksmo malonumą“. Aš nuolat stebiu šį
malonumą, praktikuodamas sensomotorinę psichoterapiją ir
somatinį išgyvenimą: pacientai, fiziškai pajutę, kaip jie būtų jautęsi,
jeigu būtų kovoję arba pabėgę, atsipalaiduoja, nusišypso ir taip
išreiškia užbaigtumo jausmą.
Kai žmonės yra verčiami pasiduoti žlugdančiai jėgai, kaip
būna didžiajai daliai smurtą patiriančių vaikų, moterų, įstrigusių
smurto artimoje aplinkoje spąstuose, ir kalinčių vyrų bei moterų, jie
 330

dažniausiai nuolankiai susitaiko su likimu. Geriausias būdas

nugalėti įsišaknijusius pasidavimo modelius – tai atkurti fizinį
gebėjimą įsitraukti į tai, kas vyksta, ir gintis. Vienas iš mano
mėgstamiausių, į kūną orientuotų būdų sukurti veiksmingą „kovok
arba bėk“ reakciją – mūsų centro parengta tikslinio užpuolimo
modelio programa, kurioje imitacinio užpuolimo metu moterys (ir
vis daugiau vyrų) mokomi lemiamą akimirką aktyviai kovoti. Ši
programa buvo pradėta įgyvendinti 1971 metais Ouklande,
Kalifornijos valstijoje, kai buvo išžaginta moteris, turinti penkto
lygio juodą karatė diržą. Stebėdamiesi, kaip tai galėjo atsitikti tokiai
moteriai, kuri galėtų plikomis rankomis bet kam nusukti sprandą,
jos draugai nusprendė, kad baimė suparalyžiavo visus jos
gebėjimus. Kalbant šios knygos terminais, aukos vykdančiosios
funkcijos – jos kaktinės skiltys – „išsijungė“, ir moteris tiesiog
apmirė. Tikslinio užpuolimo modelio programa moko moteris, daug
kartų kartojant veiksmą, „perjungti“ lemiamu momentu atsiradusią
„suakmenėjimo“ reakciją ir išmokti paversti baimę teigiama kovos
energija.
Šią programą lankė viena iš mano pacienčių, koledžo
studentė, kuri išgyveno negailestingą, prievartos kupiną vaikystę.
Kai pirmą kartą susitikome, ji buvo visiškai sugniuždyta, apimta
depresijos ir nepaprastai nuolanki būtybė. Po trijų mėnesių,
baigimo ceremonijos metu, ji pademonstravo išmoktus įgūdžius,
sėkmingai įveikusi ją užpuolusį milžiniško ūgio vyrą, kuris netrukus
gulėjo susirietęs ant žemės (apsaugotas nuo jos smūgių storu
apsauginiu kostiumu). Ji drąsiai žvelgė jam į akis, karatė poza
iškeltomis rankomis ir ramiai bei aiškiai sušukusi „Ne!“
Praėjo visai nedaug laiko, ir ši mergina po vidurnakčio ėjo
namo iš bibliotekos. Staiga iš krūmų iššoko trys vyrai ir suriko: „Ei,
kale, atiduok pinigus!“ Vėliau ji man papasakojo, kad tą pačią
akimirką ji atsistojo į tokią pačią karate pozą ir drąsiai sušuko:
 331

„Nagi, vyrukai, kaip nekantriai laukiau šios akimirkos! Kuris

pirmasis norite pasigalynėti su manim?“ Ir vyrukai dėjo į kojas.
Jeigu būsite susigūžęs ir bijosite apsižvalgyti aplink, lengvai tapsite
kitų žmonių sadizmo auka, bet jeigu eisite iškėlę galvą ir
transliuosite žinią, kad „geriau su manimi neprasidėkite“,
greičiausiai jūsų niekas neužkabins.

SU TRAUMA SUSIJUSIŲ ATSIMINIMŲ INTEGRAVIMAS

Žmonės negalės užmiršti su trauma susijusių įvykių tol, kol

nesusitaikys su tuo, kas atsitiko, ir nepradės pažinti tų nematomų
demonų, su kuriais kovoja. Tradicinė psichoterapija daugiausia
dėmesio skiria pasakojimui, kuris paaiškina, kodėl žmogus jaučiasi
taip ar kitaip, arba, kaip 1914 metais sakė Sigmundas Freudas
knygoje Remembering Repeating and Working Through: „Kol
ligonis išgyvena [traumą] kaip tikrą ir aktualų įvykį, mums reikia
atlikti terapinę užduotį, kuri iš esmės yra ligonio sugrąžinimas atgal
per praeities prizmę.“ Pasakoti istorijas yra labai svarbu, nes be
istorijų atmintis apmiršta, sustingsta, o be atminties neįmanoma
įsivaizduoti, kad viskas galėtų būti kitaip. Tačiau, kaip matėme
ketvirtojoje dalyje, pasipasakojimas apie trauminį įvykį nereiškia,
kad pavyks pamiršti blogus prisiminimus.
Tam yra priežastis. Kai žmonės atsimena eilinį įvykį, jie
neatgaivina su juo susijusių fizinių pojūčių, emocijų, kvapų ar
garsų. O štai prisimindami traumas, žmonės, priešingai, išgyvena
potyrius: juos užvaldo praeities sensoriniai ar emociniai elementai.
4 skyriuje aprašytų eismo avariją patyrusių Steno ir Uvės Lorencų
smegenų tomografinės nuotraukos parodo, kaip tai nutinka. Kai
Stenas prisiminė baisią avariją, jo smegenyse „išsijungė“ dvi
pagrindinės zonos: ta, kuri užtikrina laiko ir perspektyvos pojūtį ir
praneša, kad „tai įvyko tada, o dabar aš esu saugus“, ir kita zona,
 332

kuri integruoja traumos vaizdus, garsus ir pojūčius į vieną

nuoseklią istoriją. Kai šios smegenų sritys nuslopsta, jūs
išgyvenate kažką, kas nėra įvykis, turintis pradžią, vidurį ir
pabaigą, bet matote ir jaučiate atskirus pojūčių, vaizdų ir emocijų
fragmentus.
Traumą galima sėkmingai apdoroti tik tuo atveju, jeigu visos
šios smegenų struktūros išlieka „įjungtos“. Steno atveju, akių
judesių desensibilizacijos ir perdirbimo (angl. Eye movement
desensitization and reprocessing, sutr. EMDR) terapija leido jam
prisiliesti prie avarijos atsiminimų nesibaiminant, kad šie jį sukrės.
Jeigu smegenų sritys, kurių neaktyvumas sukelia atsiminimų
bangas, išlieka aktyvios atsimenant, kas atsitiko, žmonės gali
integruoti savo atsiminimus apie traumą kaip praeities mozaikos
dalelę.
Utės disociacija (kaip atsimenate, ji visiškai „išsijungė“) kitaip
apsunkino išgijimą. Aktyvumo nerodė nė viena iš smegenų
struktūrų, be kurių neįsivaizduojamas dabarties veiksmas, taigi
susitvarkyti su trauma buvo paprasčiausiai neįmanoma. Integracija
ir problemos išsprendimas taps neįmanomomis užduotimis, jeigu
smegenys neišliks budrios ir nereaguos į dabartį. Utei reikėjo
padėti praplėsti traumos toleravimo lauką ir tik po to imtis įveikti
PTSS simptomus.
Nuo XIX amžiaus pabaigos – Pierre'o Janet ir Sigmundo
Freudo laikų, iki pat Antrojo pasaulinio karo ir pokario metų
populiariausias traumų gydymo būdas buvo hipnozė. YouTube vis
dar galima pažiūrėti puikaus Holivudo režisieriaus Johno Hustono
dokumentinį filmą Let There Be Light (liet. Tebūnie šviesa),
kuriame rodoma, kaip vyrai hipnotizuojami, tikintis išgydyti „karo
neurozę“. Meilė hipnozei baigėsi XX amžiaus dešimtojo
dešimtmečio pradžioje, ir šiuo metu nėra naujų tyrimų, įrodančių
hipnozės efektyvumą gydant PTSS. Tačiau hipnozė gali sukelti
 333

santykinai ramią būseną, iš kurios ligoniai gali stebėti savo

trauminius išgyvenimus, išvengdami sukrečiančio jų poveikio.
Kadangi gebėjimas ramiai stebėti save yra labai svarbus su trauma
susijusių atsiminimų integravimo proceso veiksnys, tikėtina, kad
hipnozė kažkokia forma atgims vėl.

KOGNITYVINĖ ELGESIO TERAPIJA (KET)

Didžioji dalis psichoterapeutų mokomi kognityvinės elgesio

terapijos. KET pirmiausia atsirado norint išgydyti tokias fobijas kaip
vorų, lėktuvų ar aukščio baimė, padėti ligoniams palyginti
nelogiškas baimes su nežalinga tikrove. Ligoniai po truputį
desensibilizuojami (mažinamas jų jautrumas) savo nelogiškų
baimių atžvilgiu, iššaukiant jų galvoje tai, ko jie labiausiai bijo,
naudojant jų pasakojimus ir vaizdinius („galimi vaizdiniai pavojai“),
arba jiems sukeliamos tikroviškos (tačiau iš tikrųjų saugios),
nerimą sukeliančios situacijos („galimi pavojai natūraliomis
sąlygomis“), arba jie dalyvauja virtualios tikrovės, kompiuteriu
sumodeliuotose scenose, pavyzdžiui, su mūšiais susijusio PTSS
atveju verda kovos Faludžos gatvėse.
Kognityvinės elgesio terapijos idėja ta, kad kai ligoniai dažnai
veikiami tam tikrų dirgiklių, kurie nesukelia blogų pasekmių, jie
pamažu tampa ne tokie prislėgti, o blogi atsiminimai susiejami su
„korekcine“ informacija, kad jie yra saugūs. KET taip pat mėgina
padėti ligoniams nugalėti vengimo polinkį, kuris reiškia, kad „aš
nenoriu apie tai kalbėti. Atrodo, viskas paprasta, bet matėme, kaip
atgyjanti trauma iš naujo sužadina smegenų pavojaus sistemą ir
„išjungia“ svarbiausias smegenų sritis, be kurių neįmanomas
praeities integravimas, ir tampa labiau tikėtina, kad ligoniai dar
kartą išgyvens traumą, bet ne ją įveiks.
 334

Pailgintas poveikis, arba „tvindymas“, buvo tyrinėjamas

gerokai išsamiau negu kuris nors kitas PTSS gydymas. Ligonių
buvo prašoma „sutelkti visą dėmesį į trauminę medžiagą ir [...]
neblaškyti savęs kitomis mintimis ar veiksmais“. Tyrimas parodė,
kad reikia iki šimto minučių „tvindymo“ (kuriame intensyviai ir
nepertraukiamai naudojami nerimą sukeliantys dirgikliai), kol
pagaliau bus užfiksuotas nerimo sumažėjimas. Tokia
ekstremalaus poveikio priemonė kartais padeda įveikti baimę ir
nerimą, tačiau nėra įrodyta, kad ji padėtų esant kaltės jausmui ar
kitoms sudėtingoms emocijoms.
Priešingai negu efektyvumas nelogiškų baimių, pavyzdžiui,
vorų, atveju, KET nėra tokia veiksminga traumuotų žmonių
atžvilgiu, o ypač tų žmonių, kurie patyrė smurtą vaikystėje. Tik
maždaug vienam iš trijų dalyvių su PTSS, dalyvavusių tyrimuose
iki galo, sveikatos būklė šiek tiek pagerėjo. Tie, kurie užbaigė
gydymo kursą taikant KET, paprastai jaučia mažiau PTSS
simptomų, bet jie labai retai išgyja iki galo: didžioji dalis ir toliau
patiria nemenkų sveikatos, darbo ar psichikos problemų.
Didžiausio paskelbto KET ir PTSS tyrimo metu daugiau kaip
trečdalis ligonių nutraukė gydymą, likusieji patyrė nemažai
nepalankių reakcijų. Dauguma dalyvavusių tyrime moterų, praėjus
trims mėnesiams nuo tyrimo pradžios, ir toliau kentėjo nuo tokio
pat intensyvumo PTSS, ir tik 15 proc. nebejuto stiprių PTSS
simptomų. Išsami visų mokslinių KET tyrimų analizė rodo, kad ji
veiksminga tiek, kiek ir palaikomąja terapija pagrįsti santykiai.
Blogiausių gydymo poveikiu rezultatų pasiekė psichologiškai
sužlugdyti ligoniai – tie, kurie pasidavė.
Sutraumuotas žmogus – ne tik įstrigęs praeityje. Ne ką
mažesnė problema ta, kad jis negyvena visaverčio gyvenimo čia ir
dabar. Viena gydymo poveikiu forma yra virtualios tikrovės
terapija, kurios metu kovų veteranai būna užsidėję aukštųjų
 335

technologijų akinius, leidžiančius toliau tęsti Faludžos mūšį itin

tikroviškoje aplinkoje. Kiek man yra žinoma, JAV jūrų pėstininkai
tuose mūšiuose puikiai pasirodė, bet problema ta, kad jiems
nepakeliamai sunku būti namuose. Naujausi tyrimai, kuriuose
dalyvavo Australijos kovų veteranai, parodė, kad jų smegenys
„perprogramuotos“ taip, kad nuolat reaguotų į pavojus, bet į jų
reagavimo lauką patenka ir menkiausios kasdienio gyvenimo
detalės. (Daugiau apie tai sužinosite 19 skyriuje apie nervinį
grįžtamąjį ryšį.) Labiau negu virtualia tikrove paremtos terapijos
traumuotiems ligoniams reikia „realiu pasauliu“ paremtos terapijos,
kuri padėtų jiems jaustis lygiai taip pat užtikrintai ir tikroviškai
vaikščiojant po vietos prekybos centrą ar žaidžiant su savo vaikais,
kaip jie jautėsi Bagdado gatvėse.
Ligoniams pakartotinis traumos išgyvenimas gali padėti tik tuo
atveju, jeigu jų nesugniuždo. Puikus pavyzdys – dešimtojo
dešimtmečio pradžioje mano kolegos Rogerio Pitmano atliktas
tyrimas, kuriame dalyvavo Vietnamo karo veteranai. Tuo metu kas
savaitę lankiausi Rogerio laboratorijoje, nes tyrėme smegenų
opiatų poveikį PTSS, apie kurį rašiau 2 skyriuje. Rogeris rodė man
gydymo seansų vaizdo įrašus, ir mes aptardavome tai, ką matėme.
Jis su kolegomis ragindavo veteranus nuolat pasakoti
smulkiausias išgyvenimų Vietname detales. Kadangi daugelį
tiriamųjų po atsiminimų antplūdžio apimdavo panikos priepuoliai ir
po gydymo seansų dažniausiai išlikdavo baimės jausmas, tyrėjai
buvo priversti stabdyti tyrimą. Dalis tyrimo dalyvių nebegrįžo jo
tęsti, o tie, kurie liko, nugrimzdo į dar gilesnę depresiją, tapo
agresyvesni ir įsibaiminę. Kai kurie vyrai paūmėjusius simptomus
mėgino įveikti didesniu alkoholio kiekiu, kuris pažadino jų norą
smurtauti ir žeminti kitus, todėl jų šeimoms teko kviesti policiją ir
gabenti vyrus į ligoninę.
 336

JAUTRUMO SUMAŽINIMAS

Per pastaruosius dvidešimt metų psichologijos studentai buvo

mokomi daugiausia tokio gydymo metodo, kuris iš esmės yra tam
tikra sisteminio jautrumo sumažinimo forma: padėti ligoniams ne
taip jautriai reaguoti į kai kurias emocijas ir pojūčius. Bet ar toks
tikslas yra teisingas? Galbūt problema yra ne jautrumo
sumažinimas, o integracija – tinkamos žmogaus gyvenimo
„lentynėlės“, į kurią būtų galima padėti trauminį įvykį, suradimas.
Jautrumo sumažinimo tema man asocijuojasi su mažu,
maždaug penkerių metų berniuku, kurį neseniai mačiau netoli savo
namų. Jo nerangus, grubus tėvas visa gerkle šaukė ant berniuko,
kai šis riedėjo triratuku mano gatve. Berniukas visiškai nekreipė
dėmesio, o mano širdis iš pykčio, rodės, sprogs krūtinėje – pajutau
nenumaldomą norą gerai papurtyti šį tėtušį. Kiek brutalumo
prireikė, kol toks mažas vaikis tapo visiškai abejingas tėvo
žiaurumui? Berniuko abejingumas tėvo rėkimui – tai pailginto
poveikio rezultatas, bet man buvo įdomu, kokia šio rezultato kaina?
Taip, mes galime vartoti vaistus, kurie atbukina mūsų emocijas,
arba galime išmokti sumažinti savo jautrumą. Būdami medicinos
studentais, mes išmokome neprarasti analitinių gebėjimų, kai
staiga mums prireikė gydyti vaikus su trečiojo laipsnio nudegimais.
Tačiau, kaip įrodė Čikagos universiteto neuromokslininkas Jean'as
Decety, jautrumo sau patiems ar kitų žmonių skausmui
sumažinimas nulemia bendrą emocinio jautrumo sumažėjimą.
2010 metais paskelbta ataskaita apie 49.425 Irako ir
Afganistano kovų veteranus, kuriems buvo naujai diagnozuotas
PTSS ir kurie kreipėsi pagalbos į Veteranų reikalų administraciją,
parodė, kad vos vienas iš dešimties užbaigė rekomenduojamą
gydymo kursą46. Kaip ir Pitmano Vietnamo veteranų atveju,
pritaikytas gydymas poveikiu jiems nepasiteisino. Mes galime tik
 337

tada „suvirškinti“ žiaurius išgyvenimus, jeigu jie „nesuvirškina“

mūsų. O tai reiškia, kad būtini kiti gydymo metodai.

NARKOTIKAI, UŽTIKRINANTYS SAUGIĄ PRIEIGĄ PRIE

TRAUMOS?

Būdamas medicinos studentu, 1966-ųjų vasarą dirbau su Leideno

universiteto Nyderlanduose profesoriumi Janu Bastiaansu, kuris
pagarsėjo darbu apie Holokausto aukų gydymą vartojant LSD
[haliucinogeninis narkotikas]. Jis paskelbė, kad pasiekė puikių
rezultatų, bet kolegos, patikrinę archyvus, rado labai mažai
duomenų, pagrindžiančių jo teiginius. Galimybėmis
psichotropinėmis medžiagomis gydyti traumas nebuvo domėtasi
iki pat 2000-ųjų, kol Michaelis Mithoeferis ir jo kolegos Pietų
Karolinoje gavo Maisto ir vaistų administracijos (FDA) leidimą
atlikti eksperimentą su amfetaminų grupės narkotiku MDMA
(metilendioksimetamfetaminu), arba ekstaziu. MDMA, daug metų
vartojamas kaip pramogų narkotikas, 1985 m. buvo priskirtas
kontroliuojamų medžiagų grupei. Mes tiksliai nežinome, kaip veikia
MDMA, kaip, beje, ir „Prozacas“ bei kitos psichotropinės
medžiagos, bet žinome, kad jis sumažina daugelio svarbių
hormonų, pavyzdžiui, oksitocino, vazopresino, kortizolio ir
prokaltino, koncentracijas. MDMA yra tinkamiausia priemonė
traumoms gydyti, nes sustiprina žmonių savivoką ir savimonę;
žmonės dažnai praneša apie juos užplūdusią gailiaširdiškumo
kupiną energiją, kurią lydi smalsumo, aiškumo, pasitikėjimo,
kūrybiškumo ir bendrumo jausmas. Mithoeferis su kolegomis
ieškojo vaisto, kuris sustiprintų psichoterapijos veiksmingumą, ir
susidomėjo MDMA, nes jis sumažina baimę, bejėgiškumą ir
apatiją, taip pat padeda prisiliesti prie vidinių išgyvenimų. Jie
galvojo, kad MDMA gali padėti ligoniams išlaikyti toleravimo lauko
 338

ribas, kad šie galėtų iš naujo išgyventi trauminius atsiminimus

nepatirdami didžiulio fiziologinio ir emocinio susijaudinimo.
Pirminiai bandomieji tyrimai patvirtino lūkesčius. Pirmasis
tyrimas, kuriame dalyvavo kovų veteranai, gaisrininkai ir
policininkai, sergantys PTSS, davė teigiamų rezultatų. Į kitą tyrimą
buvo pakviesta dvidešimt užpuolimo aukų, kurioms ankstesnės
terapijos formos pasirodė neveiksmingos. Dvylikai jų buvo
duodama MDMA, o aštuonioms – neveiklus placebas. Tada,
patogiai įsitaisę kambaryje (sėdėdami ar gulėdami), jie dalyvavo
dviejuose aštuonių valandų trukmės psichoterapijos seansuose,
kuriuose daugiausia buvo naudojama vidinė sisteminė šeimos
terapija (VSŠ), apie kurią papasakosiu šios knygos 17 skyriuje. Po
dviejų mėnesių konstatuota, kad 83 proc. ligonių, gydytų MDMA ir
psichoterapijos seansais, pasveiko visiškai, o placebo grupėje
tokių buvo tik 25 proc. Nė vienas ligonis nepranešė apie
nepalankias reakcijas. Įdomiausia tai, kad praėjus daugiau kaip
metams po tyrimo, jo dalyviai patvirtino, kad gydymo poveikis
išliko.
Gebėdami stebėti traumą iš ramios, atidžios būsenos, kurią
VSŠ vadina „savastimi“ (apie šią sąvoką plačiau pakalbėsiu 17
skyriuje), protas ir smegenys gali integruoti traumą į bendrą
gyvenimo kontekstą. Tai labai skiriasi nuo tradicinių jautrumo
sumažinimo metodikų, kurių tikslas – atbukinti žmogaus reakciją į
praeities siaubą. Čia mes kalbame apie asociaciją (susiejimą) ir
integraciją – kad baisus, praeityje jus pribloškęs įvykis atmintyje
liktų tik kažkuo, kas nutiko labai seniai, ir ne daugiau.
Vis dėlto psichodelinės medžiagos yra galingos priemonės,
turinčios prieštaringą praeitį. Nerūpestingai jas skiriant ir
nesilaikant gydymo apribojimų, galima lengvai prie jų priprasti ir
imti piktnaudžiauti. Reikia tikėtis, kad MDMA netaps dar vienu
stebuklingu vaistu, išleistu iš Pandoros skrynios.
 339

O KAIP REIKALAI SU VAISTAIS?

Norėdami įveikti potrauminį stresą, žmonės visada vartojo

kažkokias jį lengvinančias priemones. Kiekviena kultūra, kiekviena
karta turi savo mėgstamus dalykus: džiną, degtinę, alų ar viskį;
hašišą, marihuaną ar kanapes; kokainą; opiatus, pavyzdžiui,
oksikontiną; raminamuosius vaistus, pavyzdžiui, „Valiumą“,
„Xanaxą“ ar „Klonopiną“. Kai žmones apėmusi neviltis, jie ryšis
viskam, kad jaustųsi ramesni ir galėtų labiau kontroliuoti situaciją.
Oficialioji psichiatrija laikosi šios tradicijos. Per pastarąjį
dešimtmetį Gynybos departamentas ir Veteranų reikalų
administracija kartu išleido daugiau kaip 4,5 mlrd. JAV dolerių
antidepresantams, neuroleptikams ir nerimą slopinantiems
vaistams. 2010 metų birželio mėnesį pasirodžiusi Gynybos
departamento Farmakoekonomikos centro, esančio Fort Sem
Hjustone, San Antonijuje, vidaus ataskaita parodė, kad 213972,
arba 20 proc. 1,1 milijono tarnaujančių karių išliko gyvi tik todėl,
kad vartojo kažkuriuos psichotropinius vaistus: antidepresantus,
neuroleptikus, sedatyvinius-hipnotinius vaistus ar kitokias
kontroliuojamas medžiagas.
Vis dėlto vaistai negali „išgydyti“ traumos – jie gali tik
nuslopinti sutrikdytos fiziologijos pasireiškimus. Ir jie neišmoko
ilgalaikių savireguliacijos pamokų. Jie gali padėti kontroliuoti
jausmus ir elgesį, bet žmogus už tai brangiai sumoka, nes šie
vaistai veikia blokuodami chemines sistemas, kurios reguliuoja
reagavimą į aplinką, motyvaciją, skausmą ir malonumą. Kai kurie
mano kolegos bando išlikti optimistiški. Dalyvauju susitikimuose,
juose rimti mokslininkai diskutuoja apie mistinės stebuklingos
piliulės, kuri stebuklingai atitaisytų smegenų baimės grandines,
paieškas (tarsi potrauminis stresas būtų susijęs tik su viena
 340

paprasta smegenų grandine...). Aš taip pat pacientams nuolat

skiriu vaistų.
PTSS gydyti buvo naudojama beveik kiekviena psichotropinių
medžiagų grupė. Geriausiai ištyrinėti serotonino reabsorbcijos
inhibitoriai (SRI), pavyzdžiui, „Prozacas“, Zoloftas, „Effexoras“ ir
„Paxilis“. Jie gali sumažinti jausmų intensyvumą ir palengvinti
gyvenimo kontrolę. SRI vartojantys ligoniai dažnai būna ramesni ir
išlaiko savikontrolę, o būnant ramesniam, lengviau pereiti
psichoterapinį gydymo kursą. Kitus ligonius SRI tarsi atbukina – jie
jaučiasi lyg „prarandantys pusiausvyrą“. Žiūriu į tai kaip į empirinį
klausimą: žiūrėkime, kas iš tikrųjų veikia, - o tai gali nuspręsti tik
pats ligonis. Kita vertus, jeigu vieni SRI neveikia, verta pamėginti
kitus, nes jų visų poveikis šiek tiek skiriasi. Įdomu tai, kad SRI
plačiai naudojami depresijai gydyti, bet tyrimo metu, kai lyginome
„Prozaco“ ir akių judesių desensibilizacijos ir perdirbimo (EMDR)
terapijos efektyvumą ligoniams, sergantiems PTSS, iš kurių
daugelį kamavo ir depresija, EMDR pasirodė esanti efektyvesnė
antidepresinė priemonė negu „Prozacas“. Prie šios temos sugrįšiu
15 skyriuje.
Vaistai, kurie veikia autonominę nervų sistemą, pavyzdžiui,
propranololis arba klonidinas, gali padėti sumažinti padidėjusį
susijaudinimą ir reagavimą į stresą. Ši vaistų grupė blokuoja fizinį
adrenalino poveikį, kuris sužadina susijaudinimą, todėl sumažina
košmarus, nemigą ir reakciją į traumos dirgiklius. Blokuojant
adrenaliną, galima išlaikyti nuolat dirbančias racionalias smegenis
ir rinktis iš kelių variantų: „Ar aš iš tikrųjų noriu taip padaryti?“ Nuo
tada, kai įtraukiau į savo praktiką dėmesingą įsisąmoninimą ir jogą,
skiriu šiuos vaistus pacientams vis rečiau, išskyrus tuos atvejus,
kai jiems reikia padėti ramiai išsimiegoti.
Traumuoti ligoniai paprastai mėgsta raminamuosius vaistus
(trankviliantus) – benzodiazepinus, pavyzdžiui, „Klonopiną“,
 341

„Valiumą“, „Xanaxą“ ir „Ativaną“. Daugeliu atžvilgių jie veikia

panašiai kaip alkoholis – nuramina ir priverčia žmones dėl nieko
nesukti galvos. (Klientus, vartojančius benzodiazepinus, ypač
mėgsta kazino savininkai, nes pralošę jie niekada nenusimena ir
lošia toliau). Tačiau, kaip ir alkoholis, benzodiazepinai susilpnina
„stabdžius“, kurie neleidžia mums kalbėti skaudinančių dalykų
mylimiems žmonėms. Daugelis civilių gydytojų nenoriai išrašo
šiuos vaistus, nes jie gali lengvai sukelti priklausomybę, taip pat
sutrikdyti traumos apdorojimo procesą. Ilgą laiką juos vartoję
ligoniai dažniausiai patiria abstinencijos priepuolius, todėl
pasimeta ir pradeda jaudintis, dėl to paūmėja jų potrauminiai
simptomai.
Aš kartais išrašau savo pacientams nedideles dozes
benzodiazepinų, kurias jie gali vartoti, kai prireikia, tačiau dėl mažų
dozių negali jų vartoti kasdien. Jie turi pasirinkti, kada vartoti šias
vertingas atsargas, o aš prašau, kad jie pildytų dienoraštį ir rašytų,
kas nutiko, kad jie nusprendė praryti tabletę. Taip mes galime
aptarti konkrečius atvejus, sukėlusius tokias situacijas.
Keli tyrimai parodė, kad antispazminiai vaistai ir nuotaikos
reguliatoriai (normotimikai), pavyzdžiui, litis ar valproatas, gali
daryti lengvą teigiamą poveikį, padėdami suvaldyti pernelyg didelį
susijaudinimą ir paniką. Prieštaringiausi ir daugiausia diskusijų
keliantys vaistai yra vadinamieji antrosios kartos neuroleptikai
(antipsichotikai), tokie kaip „Risperdalis“ ir „Seroquelis“, kurių
Jungtinėse Amerikos Valstijose parduodama daugiausia (2008 m.
– už 14,6 mlrd. JAV dol.). Nedidelės jų dozės gali padėti nuraminti
kovų veteranus ir moteris, sergančias PTSS, kurį sukėlė vaikystėje
patirtas smurtas. Šių vaistų vartojimas kartais yra pagrįstas ir
pateisinamas, pavyzdžiui, kai ligoniai visiškai praranda kontrolę ir
negali miegoti, arba kai neveikia kiti gydymo būdai. Tačiau svarbu
nepamiršti, kad šie vaistai veikia blokuodami dopamino sistemą –
 342

smegenų atlygio sistemą, kuri veikia ir kaip malonumo bei

motyvacijos variklis.
Tokie neuroleptikai kaip „Risperdalis“, „Abilify“ ar „Seroquelis“
gali gerokai prislopinti emocines smegenis, todėl ligoniai taps ne
tokie baikštūs ar pikti, tačiau vaistai taip pat gali sutrikdyti gebėjimą
pajusti subtilius malonumo, pavojaus ar pasitenkinimo signalus.
Šie vaistai skatina nutukimą, padidina diabeto atsiradimo tikimybę
ir padaro ligonius fiziškai neveiklius, o tai savo ruožtu gali
paskatinti jų susvetimėjimo jausmą. Juos plačiai naudoja
patyrusiems prievartą vaikams gydyti, kuriems neteisingai
diagnozuotas bipolinis ar nuotaikų sutrikimais. Dabar Amerikoje
daugiau negu pusė milijono vaikų ir paauglių vartoja neuroleptikus,
kurie galbūt ir nuramina juos, bet ir trukdo išmokti atitinkamų to
amžiaus grupės vaikų įgūdžių ir užmegzti draugystę su kitais
vaikais. Neseniai Kolumbijos universiteto tyrimas parodė, kad nuo
2000 iki 2007 metų privačiu sveikatos draudimu apdraustiems 2–
5 metų vaikams neuroleptikų išrašymo atvejų padaugėjo du kartus.
Tik 40 proc. jų buvo tinkamai įvertinta psichinė sveikata.
Kol neteko licencijos, farmacijos bendrovė „Johnson &
Johnson“ vaikų psichoterapeutų priimamuosiuose dalydavo LEGO
kaladėles, kuriose buvo įspaustas žodis „Risperdal“. Neuroleptiniai
vaistai vaikams iš nepasiturinčių šeimų skiriami keturis kartus
dažniau negu privačiai apdraustiems vaikams. Vos per vienus
metus Valstybinės nemokamos medicininės pagalbos
nepasiturintiems gyventojams programos „Medicaid“ Teksaso
skyrius Texas Medicaid išleido 96 milijonus JAV dolerių
neuroleptiniams vaistams, skirtiems vaikams ir paaugliams,
įskaitant tris neidentifikuotus kūdikius, kuriems šie vaistai buvo
paskirti dar iki pirmojo gimtadienio. Nėra atliktų tyrimų, kaip
psichotropiniai vaistai veikia besivystančias smegenis. Disociacija,
 343

savęs luošinimas, fragmentiški atsiminimai ir amnezija iš esmės

nepasiduoda nė vieniems iš šių vaistų.
„Prozaco“ tyrimas, apie kurį kalbėjau 2 skyriuje, buvo
pirmasis, parodęs, kad traumuoti civiliai gyventojai reaguoja į
vaistus nepalyginamai geriau negu kovų veteranai. Vėliau
panašius neatitikimus patvirtino ir kiti tyrimai. Atsižvelgiant į tai,
kelia susirūpinimą faktas, kad Gynybos departamentas ir Veteranų
reikalų administracija skiria neįsivaizduojamą kiekį vaistų kariams
ir sugrįžusiems karo veteranams, dažnai net nepasiūlydami kitos
terapijos formos. 2001–2011 metais „Seroqueliui“ ir „Risperdaliui“
Veteranų reikalų administracija išleido apie 1,5 mlrd. JAV dolerių,
o Gynybos departamentas per tą patį laikotarpį – apie 90 mln. JAV
dolerių, nors 2001 metais paskelbtas mokslinis straipsnis teigė,
kad „Risperdalis“ buvo ne ką efektyvesnis už placebą, gydant
PTSS. Panašiai 2001–2012 metais Veteranų reikalų administracija
išleido 72,1 mln. JAV dolerių, o Gynybos departamentas – 44,1
mln. JAV dolerių benzodiazepinams – vaistams, kuriuos gydytojai
paprastai vengia skirti civiliams gyventojams, sergantiems PSTT,
nes jie kelia priklausomybės atsiradimo pavojų ir nėra labai
veiksmingi gydant PTSS simptomus.

IŠGIJIMO KELIAS - GYVENIMO KELIAS

Pirmajame knygos skyriuje pasakojau jums apie savo pacientą

Bilą, kurį sutikau daugiau kaip prieš trisdešimt metų Veteranų
reikalų administracijos klinikoje. Bilas tapo vienu iš ilgamečių mano
pacientų ir mokytojų, o mūsų santykiai atspindi ir mano evoliucijos
gydant traumas istoriją.
Bilas 1967–1971 metais tarnavo karo gydytoju Vietname, o
sugrįžęs mėgino panaudoti kariuomenėje įgytus įgūdžius
 344

dirbdamas vietos ligoninės nudegimų skyriuje. Sunkių ligonių

gydymas ir slauga sekino, jis greitai supykdavo ir tapo labai
nervingas, tačiau jam ir į galvą neatėjo mintis, kad šios problemos
susijusios su tuo, ką jis patyrė Vietname. Juk tada dar neegzistavo
PTSS diagnozė, o airių darbo klasės vaikinai Bostone
nevaikščiodavo į psichologų ar psichoterapeutų konsultacijas. Bilo
naktiniai košmarai ir nemiga šiek tiek aprimo, kai jis metė darbą
ligoninėje ir įstojo į dvasinę seminariją, norėdamas tapti pastoriumi.
Vyras kreipėsi pagalbos tik po to, kai 1978-aisiais gimė jo pirmasis
sūnus.
Kūdikio verksmas sukėlė Bilui nesiliaujančius atsiminimų
antplūdžius, kuriuose jis matė, girdėjo ir užuodė apdegusius ir
suluošintus vaikus Vietname. Jis nebekontroliavo savęs, kai kurie
mano kolegos Veteranų reikalų administracijos klinikoje norėjo
paguldyti jį į ligoninę gydyti, nes pagalvojo, kad jį ištiko psichozės
priepuolis. Tačiau kai pradėjome dirbti kartu ir Bilas su manimi
pasijuto saugiau, jis po truputį atsivėrė ir papasakojo, ką regėjo
Vietname. Pradėjo ištverti savo jausmus, neleisdamas jiems jo
sugniuždyti. Tokiu būdu jis iš naujo sutelkė dėmesį į rūpinimąsi
šeima ir baigė pastoriaus mokymus. Po dvejų metų jau dirbo
pastoriumi savo parapijoje, ir mes supratome, kad darbą atlikome.
Nuo tada nebendravau su Bilu, tačiau vieną dieną – lygiai tą
pačią dieną, kai sutikau jį prieš aštuoniolika metų, – sulaukiau jo
skambučio. Bilas išgyveno lygiai tokius pačius simptomus, kokius
juto gimus kūdikiui – atsiminimus, baisius košmarus, jausmą, kad
baigia išprotėti. Sūnui ką tik suėjo aštuoniolika, ir Bilas palydėjo jį
užsiregistruoti į šauktinių kariuomenę – į tą patį karinį dalinį, iš kurio
Bilas buvo išsiųstas į Vietnamą. Tuo metu aš jau gerokai daugiau
žinojau apie potrauminio streso gydymą, taigi mes su Bilu įveikėme
konkrečius atsiminimus, ką jis matė, girdėjo ar užuodė būdamas
Vietname – su visomis tomis detalėmis, kurių prisiminimas jį
 345

išgąsdino, kai mes susitikome pirmą kartą. Dabar jau galėjome

integruoti tuos atsiminimus pritaikydami EMDR terapiją, ir jie tapo
kadaise nutikusiomis istorijomis, o ne transporto priemonėmis,
akimirksniu nugabenančiomis Bilą į Vietnamo pragarą. Kai Bilas
pasijuto stabiliau, jis panoro įveikti savo vaikystės demonus –
brutalų auklėjimą ir kaltės jausmą, kad išvykdamas į Vietnamą
paliko savo šizofreniką jaunesnįjį brolį kentėti smurtinius tėvo
išpuolius.
Kita svarbi tema, kuriai skyrėme laiko, – tai kasdienis
skausmas, su kuriuo Bilas susidurdavo kaip pastorius, kai reikėjo
laidoti automobilio avarijoje žuvusius paauglius, jo paties
pakrikštytus vos prieš keletą metų, arba guosti savo sutuoktas
poras, kurios kreipėsi į jį ištikus krizei dėl smurto artimoje aplinkoje.
Bilas ėmėsi organizuoti paramos grupę savo kolegoms
dvasininkams, susiduriantiems su panašiomis traumomis, ir
netrukus tapo svarbiu žmogumi savo bendruomenėje.
Trečiasis Bilo gydymo kursas prasidėjo po penkerių metų, kai,
būdamas 53 metų, jis susirgo rimta nervų liga. Kai kuriose kūno
dalyse jis staiga pajusdavo epizodinį paralyžių ir jau ėmė susitaikyti
su ta mintimi, kad likusį gyvenimą praleis neįgaliojo vežimėlyje.
Pagalvojau, kad taip galėjo nutikti dėl išsėtinės sklerozės, bet Bilo
neurologai neaptiko jokių konkrečių pakitimų ir pasakė, esą jo
būklė neišgydoma. Bilas sakė, kad yra nepaprastai dėkingas savo
žmonai už palaikymą. Ji jau buvo sutarusi dėl rampos įrengimo
įvažiuoti į namą pro virtuvę, kad Bilas galėtų judėti neįgaliojo
vežimėlyje.
Atsižvelgdamas į niūrias Bilo prognozes, aš paraginau jį rasti
būdą susitaikyti ir susidraugauti su sielvartą keliančiais jausmais
kūne, taip, kaip jis išmoko ištverti ir gyventi su pačiais
skausmingiausiai karo atsiminimais. Pasiūliau jam pasikonsultuoti
su kūno terapijos specialistu, kuris supažindino mane su
 346

Feldenkraizo metodu, kai švelniais rankų prisilietimais pertvarkomi

fiziniai pojūčiai ir raumenų judesiai. Kai vėl susitikome su Bilu
pasikalbėti, kaip jam sekasi, jis labai džiaugėsi pagerėjusiu kūno
kontrolės pojūčiu. Užsiminiau jam, kad neseniai ėmiau praktikuoti
jogą ir kad mes ką tik pradėjome jogos programą Traumų centre.
Pakviečiau jį išbandyti jogą kaip dar vieną gydomąją priemonę.
Bilas surado vietos Bikramo jogos užsiėmimus – karštoje
patalpoje atliekamus intensyvius pratimus, paprastai skirtus
jauniems ir energingiems žmonėms. Bilui jie patiko, nors
užsiėmimų metu jo kūno dalys kartais neišlaikydavo krūvio.
Nepaisant fizinės negalios, jis atrado kūniško malonumo ir
kontrolės jausmą, kokio dar niekada nebuvo jautęs.
Bilo psichologinis gydymas padėjo jam nustumti giliai į praeitį
baisius Vietnamo išgyvenimus. Dabar, susidraugavus su savo
kūnu, jam pavyko neprarasti fizinės kontrolės. Jis nusprendė tapti
sertifikuotu jogos instruktoriumi ir vietos kariniame dalinyje ėmėsi
mokyti jogos veteranus, sugrįžtančius iš Irako ir Afganistano.
Šiandien, praėjus dešimčiai metų, Bilas gyvena visavertį ir
prasmingą gyvenimą su savo vaikais ir anūkais, dirba su
veteranais ir pastoriauja savo bažnyčioje. Į savo fizinius
apribojimus jis žiūri kaip į menką nepatogumą. Iki šios dienos jis
vedė jogos užsiėmimus daugiau kaip 1300 sugrįžusių kovų
veteranų. Vyras reguliariai patiria staigų silpnumą galūnėse, todėl
turi prisėsti arba prigulti, tačiau šie epizodai neužgožia jo būties –
kaip ir jo atsiminimai apie vaikystę ar Vietnamą. Jie –
tebesitęsiančio ir besikeičiančio Bilo gyvenimo istorijos dalis.
 347

14 SKYRIUS
KALBA: STEBUKLAS IR TIRONIŠKUMAS

Akių skausmingų savo nedangstyk Ir nekliudyki sielvartui

prabilti: Susikrimtimo kupina širdis nuo paslėptos kančios greičiau
palūžta.
William Shakespeare. Makbetas

Vargu ar galime tai numatyti. Šešėlis gali slėpti geriausia, ko

gyvenime nepatyrėme. Lįskite į rūsį, lipkite į pastogę, rauskitės
atliekų dėžėje. Raskite ten aukso. Suraskite gyvūną, kuriam
nedavė maisto ir vandens. Tai jūs! Pamirštas, ištremtas gyvūnas,
trokštantis dėmesio – tai jūsų paties dalis.
- Marion Woodman (citata iš Stephen Cope
The Great Work of Your Life)

001 metų rugsėjo mėnesį kelios organizacijos, įskaitant

2 Nacionalinį sveikatos institutą, farmacijos bendrovę „Pfizer“ ir
bendrovės „New York Times“ fondą, subūrė specialistų ir ekspertų
grupes, kurios rekomenduotų geriausią gydymą Pasaulio
prekybos centro atakų paveiktiems žmonėms. Kadangi didžioji
dalis plačiai naudojamų traumos intervencijų niekada nebuvo
kruopščiai įvertintos atsitiktinėse bendruomenėse (priešingai negu
ligoniai, ieškantys psichoterapinės pagalbos), galvojau, kad tai bus
puiki proga palyginti kelių skirtingų metodų efektyvumą. Mano
 348

kolegų nuomonė šiuo klausimu buvo konservatyvesnė, ir po ilgų

svarstymų grupės rekomendavo tik dvi gydymo formas:
psichoanalitinės krypties terapiją ir kognityvinę elgesio terapiją.
Kodėl analitinė pokalbio terapija? Kadangi Manhatanas yra viena
iš paskutinių Freudo psichoanalizės tvirtovių, būtų blogas
sumanymas iš šio projekto išbraukti nemažą būrį vietos psichikos
sveikatos specialistų. O kodėl KET? Elgesio gydymą galima
suskaidyti į konkrečius žingsnius ir pagal vadovėlius „aprašyti“
vienodais protokolais, tad tokį gydymo būdą labai mėgo moksliniai
darbuotojai – kita grupė, kurios irgi nebuvo galima pamiršti.
Patvirtinę rekomendacijas, sėdėjome ir laukėme, kada gi
niujorkiečiai plūstels į psichoterapeutų kabinetus. Beveik niekas
nepasirodė.
Dr. Spenceris Ethas, tuo metu vadovavęs dabar jau
nebeegzistuojančiai Šv. Vincento ligoninei Grenič Vilidže,
susidomėjo, kurgi nukentėjėliai kreipėsi pagalbos, todėl 2002 metų
pradžioje kartu su keliais medicinos studentais apklausė 225
žmones, kuriems pavyko pabėgti iš bokštų dvynių. Į klausimą, kas
labiausiai padėjo įveikti išgyventų įvykių padarinius, jie nurodė
akupunktūrą, masažą, jogą ir EMDR (tokia eilės tvarka). Masažas
buvo ypač populiarus tarp gelbėtojų. Etho apklausos rezultatai
rodė, kad naudingiausios intervencijos buvo tos, kurios orientavosi
į traumos sukeltų fizinių sunkumų palengvinimą. Nukentėjusiųjų
pasirinkimo ir ekspertų rekomendacijų skirtumas buvo neįtikėtinas.
Aišku, mes nežinome, kiek išgyvenusių tos dienos siaubą vėliau
ieškojo tradiciškesnių gydymo būdų, bet akivaizdus
nesusidomėjimas pokalbio terapija kelia pagrindinį klausimą: o kas
čia gero kalbėti apie savo traumą?
 349

TIESA, KURIOS NEĮMANOMA IŠSAKYTI

Psichoterapeutai puoselėja amžiną viltį, kad pokalbiais galima

išgydyti bet kokią traumą. Šis įsitikinimas gimė dar 1893 metais,
kai Freudas (ir jo mentorius Breueris) rašė, kad trauma „dingsta
iškart ir visam laikui, jeigu mums pasiseka išvilkti į dienos šviesą
atsiminimus apie traumą sukėlusį įvykį bei sužadinti jo lydimąjį
poveikį, ir jeigu pacientas kuo smulkiau apibūdina tą įvykį ir į
žodžius sudeda visą savo jaudulį“.
Deja, tai nėra taip paprasta: trauminių įvykių praktiškai
neįmanoma nusakyti žodžiais. Tai pasakytina apie mus visus, o ne
tik apie žmones, kurie kenčia nuo PTSS. Pirminiai rugsėjo 11-osios
pėdsakai buvo ne istorijos, o vaizdai: gatve bėgantys paklaikę
žmonės purvinais nuo pelenų veidais, lėktuvas, smingantis į
Pasaulio prekybos centro pirmąjį bokštą, tolimi taškeliai – pro
langus šokantys žmonės, susikabinę už rankų. Šie vaizdai sukosi
ir sukosi galvose ir televizorių ekranuose, kol galiausiai meras
Giulianis ir žiniasklaidos priemonės padėjo visiems mums susikurti
pasakojimą, kuriuo galėtume dalytis vieni su kitais.
Knygoje Seven Pillars of Wisdom (liet. Septynios išminties
kolonos) T. E. Lawrence'as taip aprašė savo karo įspūdžius: „Ten
pamatėme, kad kančios buvo per aštrios, sielvartas per gilus,
ekstazės per stiprios, kad mūsų ribotos savastys viską užfiksuotų.
Emocijoms pasiekus tokias aukštumas, protas užsiblokavo,
atmintis išbalo, kol aplinkybės vėl įgavo pilką ir įprastą spalvą“.
Nors trauma mus pribloškia, kelias iš šios aklavietės yra grįstas
rūpestingai sudėliotais žodžiais – žingsnis po žingsnio, kol bus
galima parodyti visą istoriją.
 350

KAIP SULAUŽYTI TYLĄ

Pirmųjų akcijų, turėjusių pranešti žmonėms apie ŽIV pavojų,

aktyvistai sukūrė galingą šūkį: „Tyla = Mirtis“. Tylėjimas apie
traumą taip pat veda į mirtį – sielos mirtį. Tyla sustiprina niūrią
traumos atskirtį. Gebėjimas kitam žmogui pasakyti, kad „mane
išžagino“, arba „mane mušdavo mano vyras“, arba „mano tėvai
vadino tai drausme, bet tai buvo smurtas“, arba „nedariau šito nuo
tada, kai grįžau iš Irako“, yra ženklas, kad gali prasidėti išgijimo
procesas.
Galime manyti, kad tylint mums pavyks suvaldyti sielvartą,
baimę arba gėdą, tačiau prabilę įgysime galimybę rinktis iš įvairių
kontrolės rūšių. Kai Pradžios knygoje Adomas tapo atsakingu už
gyvūnų karalystę, pirmas dalykas, ką jis padarė, – davė vardą
kiekvienai gyvai būtybei.
Jeigu buvote įskaudintas ar nuskriaustas, turite pripažinti ir
įvardyti, kas jums atsitiko. Žinau tai iš savo asmeninės patirties: kol
neradau vietos, kurioje galėčiau suprasti tą pojūtį, kai mano tėvas
užrakindavo mane namo rūsyje už įvairius trimečio vaiko
padarytus nusižengimus, jaučiau nuolatinį susirūpinimą dėl to, kad
buvau ištremtas ir apleistas. Tik prabilęs apie tai, ką jautė tas
mažas berniukas, ir sugebėjęs jam atleisti už tai, kad buvo toks
išsigandęs ir nuolankus, aš pradėjau mėgautis savo paties
draugija. Jausmas, kad tave išklausė ir suprato, keičia mūsų
fiziologiją: sugebėjus išreikšti žodžiais sudėtingą jausmą ir
išvydus, kad mūsų jausmus suprato kitas, suaktyvėja limbinių
smegenų veikla ir tarsi užsižiebia „aha akimirkos“ lemputė. Ir
priešingai, tyla ir nesupratimas užmuša dvasią. Arba, kaip
įsimintinai apie tai pasakė Johnas Bowlby: „Ko negali papasakoti
motinai, negali papasakoti sau pačiam.“
 351

Jeigu slepiate nuo savęs faktą, kad jus, kai buvote mažas,
tvirkino dėdė, jūs galite labai jautriai reaguoti į dirgiklius – tarsi
gyvūnas, išgirdęs perkūniją ir visu kūnu sureaguodamas į
hormonus, skelbiančius „pavojų“. Be kalbos ir konteksto jūsų
suvokimas gali apsiriboti tik žinia „Man baisu“. Bet jeigu pasiryšite
išlaikyti kontrolę, tikėtina, išvengsite žmonių ir dalykų, kurie net ir
miglotai primins jūsų traumą. Taip pat gali svyruoti jūsų nuotaika,
iš nuslopintos ar sunerimusios virsti ūmia ar užvaldyta pykčio
priepuolių – ir jūs nežinosite, kodėl taip yra.
Kol saugosite paslaptis ir slėpsite informaciją, tol kariausite
didžiulį karą su pačiu savimi. Stipriausių jausmų slėpimas
reikalauja milžiniškos energijos, silpnina motyvaciją siekti
prasmingų tikslų ir priverčia jausti nuobodulį bei užsisklęsti savyje.
O tuo metu jūsų organizme toliau kunkuliuoja streso hormonai,
sukeldami galvos, raumenų skausmus, problemas su žarnynu ar
lytinėmis funkcijomis – ir nelogišką jūsų elgesį, kuris gali sudaryti
keblumų jums pačiam ir įžeisti, įskaudinti šalia jūsų esančius
žmones. Tik nustatę šių reakcijų šaltinį, galėsite pradėti naudoti
savo jausmus kaip signalus, pranešančius apie problemas,
kurioms reikia skubaus dėmesio.
Vidinės tikrovės ignoravimas taip pat sunaikina jūsų savasties
jausmą, tapatumą, identitetą bei tikslą. Klinikinė psichologė Edna
Foa su kolegomis parengė Potrauminių pažintinių gebėjimų
aprašą, kuris turėjo padėti įvertinti, ką ligoniai galvoja apie save.
PTSS simptomus dažniausiai išreiškė tokie teiginiai kaip „Viduje
jaučiuosi miręs“, „Niekada nebesugebėsiu patirti normalių
emocijų“, „Visam laikui pasikeičiau į blogąją pusę“, „Jaučiuosi lyg
būčiau daiktas, o ne žmogus“, „Nematau ateities“ ir „Jaučiuosi taip,
lyg nebepažinočiau savęs“.
Svarbiausias dalykas – leisti sau žinoti tai, ką žinote. Tam
reikia neįsivaizduojamos drąsos. Knygoje What It Is Like to Go to
 352

War (liet. Ką tai reiškia vykti į karą) Vietnamo karo veteranas

Karlas Marlantesas supriešina atsiminimus apie tarnybą
prestižiniame, aukščiausio kovinio lygio jūrų pėstininkų dalinyje ir
baisų skilimą, atsiradusį savyje:
Ilgus metus nežinojau, kad turiu gydyti tą skilimą, ir neatsirado
nė vieno, kuris, man grįžus namo, parodytų tai... Kodėl maniau,
kad mano viduje – tik vienas žmogus?.. Ten slypi mano dalis, kuriai
tiesiog labai patinka luošinti, žudyti ir kankinti. Bet ši mano dalis –
ne visas aš. Aš turiu kitų savybių, kurios yra visiškai priešingos ir
kuriomis aš didžiuojuosi. Taigi ar aš žudikas? Ne, bet dalis manęs
yra žudikė. Ar aš kankintojas? Ne, bet dalis manęs yra kankintoja.
Ar man pasidaro baisu ir liūdna, kai perskaitau laikraštyje apie
smurtą patiriantį vaiką? Taip. Bet ar mane tai žavi?
Marlantesas pasakoja, kad jo kelias į išgijimą pareikalavo
gebėjimo pasakyti tiesą, net jeigu ta tiesa buvo žiauriai
skausminga.
Nesant kažkokios bendros, svarbiausios prasmės,
pagrindžiančios kentėjimą, reikia nuolat pateisinti mirtį, žlugimą ir
liūdesį. Bendros prasmės nebuvimas skatina išlaužtas iš piršto
istorijas, melą, kuriuo užpildoma ta prasmės spraga.
Niekada nesugebėjau kam nors papasakoti, kas vyksta
manyje. Todėl ilgus metus laikiau nustūmęs visus tuos vaizdus kuo
toliau ir giliau. Pradėjau iš naujo integruoti atskilusią savo potyrių
dalį tik tada, kai ėmiau iš tikrųjų įsivaizduoti, jog vaikas yra vaikas
– galbūt tai mano vaikas. Ir tada mane užplūdo tas gniuždantis
liūdesys – ir gijimas. Liūdesio, įniršio ar visų paminėtų jausmų
integravimas į veiksmą turėtų būti standartinė visų karių, kurie
žudė akis į akį, veikimo procedūra. Tam nereikia kažkokio
sudėtingo psichologinio pasirengimo. Tiesiog reikia sudaryti
grupes, kurioms vadovautų pažįstamas būrio ar dalinio žmogus,
 353

prieš tai kelias dienas pabuvęs vadovavimo grupei mokymuose, ir

padrąsinti žmones kalbėti.
Sugebėjimas pažvelgti į savo baimę ir pasidalyti ja su kitais
gali padėti iš naujo įžiebti jausmą, kad esate žmonių rasės
atstovas. Kai mano gydyti Vietnamo karo veteranai prisijungė prie
terapijos grupės, kurioje galėjo pasipasakoti vieni kitiems apie tuos
žiaurumus, kuriuos matė ir patys įvykdė, netrukus jie pradėjo po
truputį atverti širdis ir savo merginoms.

SAVĘS ATRADIMO STEBUKLAS

Atrasti save kalbant – tai visada nušvitimas, nors rasti žodžius,

apibūdinančius jūsų vidinę tikrovę, gali būti kankinantis procesas.
Štai kodėl man pasirodė nepaprastai įkvepiantis Helenos Keller
pasakojimas apie tai, kaip ji „gimė kalboje“.
Kai Helenai buvo devyniolika mėnesių ir ji tik pradėjo kalbėti,
virusinė infekcija pasiglemžė jos regėjimą ir klausą. Tapusi kurčia,
akla ir nebyle, nuostabi energinga mergaitė virto sulaukėjusia ir
atsiskyrusia būtybe. Po penkerių beviltiškų metų Helenos šeima iš
Bostono į Alabamos kaimiškąją vietovę pasikvietė pusiau aklą
mokytoją Annę Sulivan, kad ši mokytų Heleną privačiai. Annė
iškart ėmė mokyti mergaitę rankų abėcėlės, raidė po raidės
tardama į jos delniuką žodžius. Jai prireikė dešimties savaičių
bandant užmegzti ryšį su šiuo laukiniu vaiku, kol galiausiai įvyko
lūžis. Tai nutiko akimirką, kai Annė į vieną Helenos delną ištarė
žodį „vanduo“, o kitą jos ranką laikė po vandeniu, srūvančiu iš
vandens kolonėlės.
Vėliau Helena prisiminė šį momentą savo knygoje The Story
of My Life (liet. Mano gyvenimo istorija): „Vanduo! Šis žodis
apstulbino mano sielą, ir ji prabudo, kupina ryto dvasios... Iki tol
 354

mano protas buvo lyg užtemdytas kambarys, laukdamas žodžių,

kurie įeis ir uždegs šviesą, - o ta šviesa buvo mintis. Tą dieną
išmokau nepaprastai daug žodžių.“
Išmokusi daiktų pavadinimus, mergaitė galėjo ne tik susikurti
vidines nematomų ir negirdimų ją supančios fizinės tikrovės
objektų projekcijas, bet ir atrasti save: po šešių mėnesių ji pradėjo
vartoti pirmąjį asmenį – „aš“.
Helenos istorija man primena skriaudžiamus, maištaujančius,
užsispyrusius, nemokančius bendrauti vaikus, kuriuos nuolat
sutinkame savo psichiatrinio gydymo programose. Kol įgavo kalbą,
Helena buvo sumišusi ir egocentriška – žvelgdama atgal, ji vadina
tą būtybę „vaiduokliu“. Ir iš tiesų, mūsų vaikai programose
atsiranda lyg vaiduokliai, kol pagaliau pradeda suprasti, kas jie
tokie, ir pasijunta pakankamai saugūs, kad galėtų papasakoti, kas
su jais vyksta.
Vėlesnėje knygoje The World I Live In (liet. Pasaulis, kuriame
gyvenu) Keller vėl aprašė savo gimimą savastyje: „Kol neturėjau
savo mokytojos, nežinojau, kad esu. Gyvenau pasaulyje, kuris net
nebuvo pasaulis... Neturėjau nei valios, nei proto... Galiu viską
prisiminti, bet ne todėl, kad taip buvo, o todėl, kad mano atmintis
taktilinė. Ji leidžia man prisiminti, kad galvodama aš niekada
nesuraukdavau kaktos.“
„Taktiliniai“ Helenos atsiminimai - atsiminimai, paremti
lytėjimu, – yra tokie, kuriais neįmanoma pasidalyti. Bet kalba
atvėrė jai galimybę įsilieti į bendruomenę. Kai, būdama aštuonerių,
Helena su Anne nuėjo į Perkinso institutą akliesiems Bostone
(kuriame mokėsi Annė Sulivan), ji pirmą kartą galėjo pabendrauti
su kitais vaikais. „Dieve, kokia laimė! – rašė ji. – Laisvai kalbėti su
kitais vaikais! Jaustis namuose, nuostabiame pasaulyje!"
 355

Kalbos atradimas, kurį patyrė Helena, padedama Annės

Sulivan, parodo terapinių santykių esmę – surasti žodžius ten, kur
jų anksčiau nebuvo, ir, pasinaudojant jais, sugebėti pasidalyti savo
didžiausiu skausmu ir giliausiais jausmais su kitais žmonėmis. Tai
vienas reikšmingiausių, kokį tik galime patirti, išgyvenimų, ir šis
rezonansas, kurio bangomis gali atsklisti ir pasigirsti iki šiol
neištarti žodžiai, yra svarbiausias dalykas gydant traumos sukeltą
atskirtį, ypač jeigu kiti žmonės mūsų gyvenime nekreipė į mus
dėmesio ar buvo atsitvėrę nuo mūsų tylos siena. Visapusiškas
bendravimas yra visiškai priešingas dalykas traumos nulemtam
atsiskyrimui.

PAŽĮSTATE SAVE AR TIK PASAKOJATE SAVO

ISTORIJĄ? MŪSŲ DVIGUBA SUVOKIMO SISTEMA

Visi, kurie pasirenka pokalbio terapiją, beveik tą pačią akimirką

susiduria su ribotomis kalbos galimybėmis. Taip nutiko ir su mano
paties psichoanalize. Nors kalbu lengvai ir galiu pasakoti
įdomiausias istorijas, greitai supratau, kaip sunku užfiksuoti savo
giliausius jausmus ir kartu papasakoti apie juos kažkam kitam.
Prisilietęs prie intymiausių, skausmingiausių ar painiausių
gyvenimo akimirkų, dažnai suvokdavau, kad susidūriau su
pasirinkimu: turėjau arba susitelkti ties senųjų įvykių atgaivinimu
mintyse ir leisti pajusti tai, ką jutau tada, seniai, arba logiškai ir
nuosekliai išdėstyti savo psichoanalitikui, kas man paaiškėjo. Kai
pasirinkau pastarąjį variantą, greitai praradau ryšį su savimi ir
ėmiau orientuotis į jo nuomonę apie tai, ką pasakojau. Menkiausios
abejonės ar pasmerkimo šešėlis priversdavo mane užsisklęsti
savyje, ir aš nukreipdavau savo dėmesį, kad sulaukčiau jo
pritarimo.
 356

Nuo to laiko neuromoksliniai tyrimai parodė, kad mums

būdingos dvi skirtingos savimonės formos: viena, kuri seka savastį
laike, ir kita, kuri registruoja savastį dabartiniu momentu. Pirmoji
savastis – mūsų autobiografinis „aš“ – sujungia mūsų išgyvenimus
į vieną nuoseklią istoriją. Šios sistemos pagrindas – kalba. Kai
kalbant pasikeičia perspektyvinis žvilgsnis, ar kai įtraukiame naujų
detalių, mūsų pasakojimai keičiasi.
Kita sistema – kasminutinė savimonė – pirmiausia remiasi
fiziniais pojūčiais, tačiau jeigu mes jaučiamės saugūs ir mūsų
niekas neskubina, mes taip pat galime rasti žodžių šiems
potyriams išsakyti. Šie du žinojimo būdai yra išsidėstę skirtingose
smegenų dalyse, kurios iš esmės atskirtos viena nuo kitos. Tik
savimonei skirta sistema, esanti medialinėje prieškaktinėje
smegenų žievėje, gali pakeisti emocines smegenis.
Veteranų grupėse, kurioms teko vadovauti, kartais
pastebėdavau, jog šios dvi sistemos dirba išvien. Kariai pasakojo
baisias mirties ir naikinimo istorijas, bet pastebėdavau, kad jų
kūnai dažnai tuo pačiu metu spinduliuodavo pasididžiavimo ir
bendrumo jausmą. Panašiai daug pacientų pasakoja apie
laimingas šeimas, kuriose jie užaugo, tačiau jų kūnai susitraukę, o
balse girdimas nerimas. Viena sistema sukurpia istoriją „plačiajam
vartojimui“, ir jeigu mes ją pasakosime pakankamai dažnai,
tikriausiai patikėsime, kad joje sudėta visa teisybė. Tačiau kita
sistema registruoja visiškai kitokią tiesą – kaip mes jaučiame
situaciją giliai viduje. Būtent šią antrąją sistemą reikia pasiekti, su
ja susidraugauti ir susitaikyti.
Visai neseniai savo klinikinėje ligoninėje kartu su grupe
psichiatrijos rezidentų apklausėme smilkinine epilepsija sergančią
jauną moterį, kuri buvo stebima po mėginimo nusižudyti.
Rezidentai uždavė jai standartinius klausimus apie ligos
simptomus, vartojamus vaistus, pasiteiravo, kiek jai buvo metų, kai
 357

nustatė šią diagnozę, kodėl mėgino nusižudyti ir kt. Moteris

atsakinėjo monotonišku, ramiu balsu: jai buvo penkeri, kai
diagnozavo ligą; ji neteko darbo; žinojo, kad apsimeta, jog viską
gali, o iš tikrųjų jautėsi niekam tikusi. Tada kažkodėl vienas iš
rezidentų paklausė, ar ji nebuvo lytiškai išnaudojama. Šis
klausimas mane nustebino, nes pagal viską neatrodė, kad moteris
turėtų problemų su intymiąja gyvenimo puse ar lytiškumu, todėl
nutariau, kad gydytojas tikriausiai taip tenkina asmeninį smalsumą.
Vis dėlto mūsų pacientės istorija nepaaiškino, kodėl ji palūžo
netekusi darbo. Tada paklausiau jos, kaip turėjo jaustis ta penkerių
metų mergaitė, išgirdusi, kad kažkas negerai su jos smegenimis.
Šis klausimas privertė pacientę suklusti, nes ji neturėjo parengto
atsakymo į šį klausimą. Prislopintu balsu ji pasakė, kad blogiausia
diagnozės dalis buvo ta, jog jos atsižadėjo tėvas: „Jis matė tik
nesveiką vaiką, ir nieko daugiau.“ Ji paminėjo, kad niekas jos
nepalaikė, todėl jai teko kapanotis savomis jėgomis.
Tada paklausiau, ką ji jaučia galvodama apie tą mažą
mergaitę, kuriai ką tik diagnozuota epilepsija, ir kuri viena palikta
likimo valiai. Užuot ėmusi verkšlenti dėl savo vienišumo ar lieti
pyktį dėl nesuteiktos pagalbos, ji išrėžė: „Ji buvo kvaila, verksnė ir
priklausoma mergiotė. Jai reikėjo parodyti, ką sugeba, ir nustoti
verkšlenti.“ Šį jausmų protrūkį akivaizdžiai išprovokavo ta jos dalis,
kuri iš visų jėgų stengėsi nuslėpti kančią, ir aš pripažinau, kad
būtent ši dalis tikriausiai tada padėjo mano pacientei išgyventi.
Paprašiau jos leisti tai išsigandusiai, paliktai mergaitei pasakyti, ką
reiškia būti visiškai vienai, kai jos ligą dar labiau apsunkino šeimos
atstūmimas. Moteris prapliupo raudoti ir ilgai tylėjo. Galiausiai ji
ištarė: „Ne, ji nenusipelnė šito. Jai reikėjo pagalbos, kažkas turėjo
ja rūpintis.“ Tada ji susitvardė ir pasididžiuodama papasakojo man
apie savo pasiekimus – kiek daug jai pavyko gyvenime pasiekti,
 358

nepaisant to kad neturėjo jokios paramos. Pagaliau viešai rodoma

istorija ir vidiniai išgyvenimai susiliejo į vieną.

KŪNAS - TAI TILTAS

Traumų istorijos sumažina traumos atskirtį ir paaiškina, kodėl

žmonės taip kenčia. Jos leidžia gydytojams diagnozuoti įvairius
sutrikimus, kad būtų galima išspręsti tokias problemas kaip
nemiga, įniršis, košmarai ar apatija. Istorijos taip pat duoda
žmonėms taikinį priekaištams. Priekaištavimas – universali
savybė, kuri padeda žmonėms pasijusti gerai, jeigu jie jaučiasi
blogai, arba, kaip sakydavo mano senas mokytojas Elvinas
Semradas, „Neapykanta priverčia pasaulį suktis.“ Bet istorijos
užgožia svarbesnį klausimą – kad trauma iš esmės pakeičia
žmones, ir kad jie iš tiesų jau nebebūna „savimi“.
Nepaprastai sunku išsakyti žodžiais tą jausmą, kai nebesi
savimi. Kalba atsirado pirmiausia tam, kad būtų galima „pakalbėti
apie kažką išorišką“, o ne apie vidinius jausmus, vidinį pasaulį.
(Vėlgi, smegenų kalbos centras yra nutolęs nuo savasties
išgyvenimo centro taip toli, kiek tai įmanoma geografiškai.)
Daugumai mūsų geriau sekasi kalbėti apie kitus, o ne apie save.
Kartą girdėjau, kaip Harvardo psichologas Jerome'as Kaganas
apie tai pasakė: „Užduotį apibūdinti asmeniškiausius potyrius
galima sulyginti su noru pasilenkus virš gilaus šulinio išgraibyti iš
jo mažytes trapias krištolo figūrėles, mūvint storas odines
kumštines pirštines.“
Žodžių neapčiuopiamumą galime įveikti užsiimdami
savistabos sistema, kuri veikia atsižvelgdama į kūno ženklus ir
kalba pasitelkdama pojūčius, balso tembrą ir kūno įtempimą.
Gebėjimas suvokti intuityvius, vidinius pojūčius – emocinio
 359

supratimo pagrindas. Jeigu pacientas pasakoja man, kad jam buvo

aštuoneri, kai tėvas paliko šeimą, man norisi jį sustabdyti ir
paprašyti įsiklausyti į save: kas vyksta jo viduje, kai jis pasakoja
apie berniuką, kuris niekada daugiau nematė savo tėvo? Kur jo
kūnas visa tai registruoja? Sužadinus vidaus mechanizmo
pojūčius ir įsiklausius į savo sielvartą – pasukus interoceptiniais
keliais link savo slapčiausių sielos kampelių – situacija ima keistis.

RAŠYMAS SAU

Yra ir kitų būdų prisiliesti prie savo vidinio jausmų pasaulio. Vienas
iš efektyviausių – rašymas. Dauguma mūsų esame išlieję savo
širdis piktuose, kaltinančiuose, graudžiuose ar liūdnuose
laiškuose, kai žmonės mus išdavė ar atstūmė. Po to pasijutome
geriau, nors tų laiškų niekada neišsiuntėme. Kai rašote sau, jums
nereikia jaudintis, ką pagalvos kiti, – jūs tiesiog klausotės savų
minčių ir leidžiate joms laisvai lietis. Vėliau, kai pakartotinai
perskaitote tai, ką parašėte, dažnai pamatote, kad surašėte
stulbinančiai teisingus dalykus.
Mes, aktyvūs visuomenės nariai, turime išlikti šaltakraujiški
bendraudami kasdien ir, atlikdami pavestas užduotis, nustumti į
antrą planą savo jausmus. Kai kalbame su kuo nors, su kuo
nesijaučiame absoliučiai saugūs, mūsų socialinis „redaktorius“
pašoka iki aukščiausio kovinės parengties lygio, o apsauga
užsiima gynybinę padėtį. Rašant viskas yra kitaip. Jeigu
paprašysite „redaktoriaus“ kurį laiką palikti jus vieną, aplankys
tokios mintys, kad net nenutuokėte, jog galite tokių turėti. Dabar
laisvai galite nugrimzti į tam tikrą transo būseną, kurioje jūsų
rašiklis (ar klaviatūra) perteikia viską, kas kunkuliuoja jūsų viduje.
Galite sujungti savo smegenų savistabos ir pasakojamąsias dalis
nesijaudindami apie tai, kokio priėmimo sulauksite.
 360

Praktikoje, kuri vadinama laisvuoju rašymu, galite naudoti bet

kokį dalyką, kuris bus jūsų asmeninis Roršacho testas, padėsiantis
įžengti į asociacijų jūrą. Pažvelgę į daiktą prieš save, tiesiog
parašykite pirmąjį dalyką, kuris šaus jums į galvą, o tada rašykite
toliau nesustodami, neskaitydami iš naujo ir nieko neišbraukdami.
Medinis šaukštas ant virtuvės stalo gali sukelti prisiminimus, kaip
su močiute virdavote uogienę, arba kaip jus vaikystėje juo
mušdavo. Iš kartos į kartą perduodamas arbatinukas gali nunešti
jus į toliausius atminties užkaborius ir priminti apie prarastus
mylimus žmones arba apie šeimos atostogas, kurios buvo meilės
ir barnių mišinys. Netrukus iškils vaizdas, tada atsiminimas, o tada
pastraipa, kurią užrašysite. Viskas, kas atsiras popieriuje, bus
asociacijų, kurios yra tik jūsų ir niekieno kito, išraiška.
Mano pacientai dažnai atsineša rašytinių ir pieštinių
fragmentų apie atsiminimus, kurių jie dar nepasirengę aptarti.
Garsiai perskaitytas turinys tikriausiai juos sukrėstų, tačiau jie nori,
kad žinočiau, su kuo jie galynėjasi. Sakau jiems, kad nepaprastai
vertinu drąsą leisti patiems tyrinėti iki šiol buvusias paslėptas savo
puses ir patikėti jas man. Šie nedrąsūs informaciniai duomenys
reguliuoja mano gydymo planą – pavyzdžiui, padeda man
nuspręsti, ar į mūsų dabartinius užsiėmimus papildomai įtraukti
somatinį apdorojimą, nervinį grįžtamąjį ryšį arba EMRD.
Mano žiniomis, pirmasis sisteminis testas apie kalbos galią
palengvinant traumą buvo atliktas 1986-aisias, kai Jamesas
Pennebakeris Teksaso universitete, Ostine, savo įžanginės
psichologijos paskaitas pavertė eksperimentine laboratorija.
Pennebakeris pradėjo kalbėti apie sveiką pagarbą slopinimo
svarbai, dalykų pasilaikymui sau, į tai žiūrėdamas kaip į civilizacijos
„klijus“. Tačiau jis manė, kad žmonės brangiai sumoka už tai, jog
mėgina nuslopinti žinojimą apie pagrindinę problemą.
 361

Jis pradėjo nuo to, kad paprašė kiekvieno studento

identifikuoti itin asmenišką potyrį, kuris jiems atrodė keliantis didelį
stresą ar traumuojantis. Tada jis padalijo kursą į tris grupes: viena
grupė rašė apie tai, kas vyko jų gyvenime šiuo metu, kita rašė apie
trauminio ar stresinio įvykio detales, trečioji grupė smulkiai
nupasakojo potyrio detales, savo jausmus ir emocijas bei
apibūdino, kokį poveikį, jų manymu, šis įvykis turėjo jų gyvenimui.
Visi studentai nesustodami rašė penkiolika minučių keturias
dienas iš eilės, sėdėdami po vieną mažoje kabinoje, psichologijos
fakultete.
Studentai į šį tyrimą žiūrėjo labai rimtai. Daugelis atskleidė
paslaptis, kurių iki tol niekam nebuvo pasakoję. Rašydami jie
dažnai verkė, ir daugelis jų kurso asistentams prisipažino, kad šie
potyriai privertė juos susirūpinti. Iš 200 dalyvių 65 parašė apie
vaikystėje patirtas traumas. Nors dažniausia tema buvo šeimos
nario mirtis, 22 proc. moterų ir 10 proc. vyrų parašė apie lytinio
pobūdžio traumas, patirtas iki savo septynioliktojo gimtadienio.
Tyrėjai pasiteiravo studentų apie jų sveikatą ir buvo nustebę,
kaip dažnai studentai pasakojo istorijas, susijusias su didesnėmis
ar mažesnėmis sveikatos problemomis: vėžiu, aukštu
kraujospūdžiu, opomis, gripu, galvos ir ausų skausmu. Tie, kurie
rašė apie trauminę lytinę patirtį vaikystėje, praėjusiais metais buvo
hospitalizuoti vidutiniškai 1,7 dienos – beveik du kartus ilgiau negu
kiti.
Tada komanda palygino studentų apsilankymų sveikatos
priežiūros centre skaičių mėnesį iki tyrimo su skaičiumi mėnesį po
tyrimo. Buvo akivaizdu, kad labiausiai pasisekė tai grupei, kuri rašė
apie potyrio detales, savo jausmus ir emocijas: jų apsilankymų pas
gydytojus skaičius sumažėjo 50 proc., palyginti su kitomis dviem
grupėmis. Slapčiausių minčių ir jausmų, susijusių su traumomis,
 362

išliejimas popieriuje pagerino jų nuotaiką, požiūris į gyvenimą tapo

optimistiškesnis, pagerėjo jų fizinė sveikata.
Patys studentai, prašyti įvertinti tyrimą, atkreipė į dėmesį į tai,
kad tyrimas padėjo geriau suprasti save: „Tyrimas padėjo man
susimąstyti, ką jaučiau visą tą laiką. Anksčiau nepagalvojau, kokią
įtaką jis man padarė.“ „Turėjau apgalvoti praeities įvykius ir
nuspręsti, ką darysiu toliau. Neabejotinas eksperimento rezultatas
– tai sielos ramybė. Sprendimas raštu išsipasakoti apie emocijas
ir jausmus padėjo suprasti, kaip jaučiausi ir kodėl.“
Vėlesniame tyrime Pennebakeris paprašė pusę grupės, kurią
sudarė 72 studentai, įrašyti į kasetinį magnetofoną pasakojimus
apie įvykius, kurie jų gyvenime sukėlė didžiausias traumas. Kita
grupės pusė aptarinėjo likusios dienos planus. Tyrėjai stebėjo
darančių įrašus studentų fiziologines reakcijas: kraujospūdį, širdies
ritmą, raumenų įtempimą ir rankos temperatūrą. Šio tyrimo
poveikis buvo panašus: tie, kurie leido sau pajusti emocijas, pajuto
reikšmingus fiziologinius pokyčius – ir trumpalaikius, ir ilgalaikius.
Jų išpažinčių metu kraujospūdis pakildavo, širdies ritmas
padažnėdavo ir suintensyvėdavo kitos autonominės funkcijos,
tačiau vėliau susijaudinimas nuslūgdavo, koks ir buvo iki tyrimo.
Kraujospūdžio sumažėjimas buvo jaučiamas šešias savaites po
eksperimento pabaigos.
Dabar plačiai pripažįstama, kad stresą sukeliantys potyriai,
pavyzdžiui, skyrybos, baigiamieji egzaminai ar vienatvė, daro
neigiamą įtaką imuninei sistemai, tačiau Pennebakerio tyrimo
metu tai buvo labai kontraversiška mintis. Remdamasi jo
protokolais, tyrėjų grupė Ohajo valstybinio universiteto Medicinos
koledže palygino dvi studentų grupes, kurie rašė arba apie
asmenines traumas, arba kažkokia paviršutiniška tema. Ir vėlgi,
tie, kurie rašė apie asmenines traumas, mažiau kartų lankėsi
studentų sveikatos priežiūros centre, o jų pagerėjusi sveikata buvo
 363

susijusi su pagerėjusia imunine veikla, tai parodė T limfocitų

(natūralių ląstelių žudikių) veikla ir kiti imuniniai kraujo žymenys.
Šis poveikis buvo aiškiausias iškart po eksperimento, tačiau jį buvo
galima aptikti ir po šešių savaičių. Rašymo eksperimentai visame
pasaulyje, kuriuose dalyvavo pradinių mokyklų mokiniai, slaugos
namų gyventojai, medicinos studentai, griežtojo režimo pataisos
namų gyventojai, ligoniai artrito iškraipytais pirštais, neseniai
pagimdžiusios mamos, išžaginimų aukos, neabejotinai parodė,
kad raštu išsipasakojus apie liūdnus ir slegiančius įvykius,
pagerėja fizinė ir psichinė sveikata.
Mano dėmesį patraukė dar vienas Pennebakerio tyrimo
aspektas: kai tyrimo dalyviai kalbėjo apie intymius ar sudėtingus
dalykus, jie dažniausiai pakeisdavo balso toną ir kalbėjimo stilių.
Skirtumai buvo tokie pastebimi, kad Pennebakeris pagalvojo, ar tik
nebus sumaišęs įrašytų kasečių. Pavyzdžiui, viena moteris
pasakojo apie savo dienos planus vaikišku, aukštu balsu, tačiau
po kelių minučių ji prisipažino, kad iš atidaryto kasos aparato
pavogė šimtą dolerių. Akimirksniu jos balsas pritilo ir įgavo gerokai
žemesnį tembrą – atrodė, kad dabar kalba visai kitas žmogus.
Emocinės būsenos pasikeitimus atspindi ir žmogaus rašysena. Kai
dalyviai pakeitė temą, jų rašysena pasikeitė iš kursyvinės į blokinę
(atskiras, nesujungtas tarpusavyje raides) ir tada vėl į kursyvinę;
taip pat raidės skyrėsi pagal pakrypimo laipsnį ir rašiklio spaudimą.
Tokie pokyčiai klinikinėje praktikoje vadinami „pakeitimu“. Jie
dažnai pastebimi traumas išgyvenusių žmonių elgesyje. Pereidami
nuo vienos temos prie kitos, žmonės sužadina visiškai skirtingas
emocines ir fiziologines būsenas. Pakeitimus akivaizdžiai rodo ne
tik pastebimai skirtingos balso intonacijos, bet ir skirtingos veido
išraiškos bei kūno judesiai. Yra ligonių, kurie, regis, pakeičia savo
asmenybės tapatumą, iš nedrąsių virsdami galingais ir
agresyviais, arba iš nuolankių – atvirai viliojančiais. Kai jie rašo
 364

apie savo giliausias baimes, jų rašysena tampa panaši į vaiko raštą

ir primityvi.
 365

Jeigu į tokių visiškai skirtingų būsenų ligonius bus žiūrima kaip

į apsimetėlius, arba jiems bus liepiama nustoti demonstravus savo
nenuspėjamai erzinančias puses, jie greičiausiai užsisklęs savyje.
Galbūt jie toliau ieškos pagalbos, tačiau šitaip nutildyti jie savo
širdgėlą išreikš ne žodžiais, bet veiksmais: mėgins žudytis, susirgs
depresija ar demonstruos pykčio priepuolius. Kaip matysime 17
skyriuje, jiems gali pagerėti tik tada, jeigu jie abu su
psichoterapeutu supras tuos vaidmenis, kuriuos šios skirtingos
būsenos atliko jų išgyvenimo istorijoje.

MENAS, MUZIKA IR ŠOKIS

Pasaulyje yra tūkstančiai meno, muzikos ir šokio terapiją taikančių

psichoterapeutų, kuriems puikiai sekasi dirbti su smurtą
patyrusiais vaikais, PTSS kenčiančiais kariais, kraujomaišos
aukomis, pabėgėliais ir kankinimus išgyvenusiais žmonėmis, ir
daugybė jų pranešimų patvirtina raiškiųjų terapijų veiksmingumą.
Tačiau kol kas mes labai mažai žinome apie tai, kaip jos veikia ar
kokius konkrečius potrauminio streso aspektus jos sprendžia.
Norint atlikti mokslinį tyrimą, pagrindžiantį šių terapijų mokslinę
naudą, reikėtų nepaprastai didelių logistinių ir finansinių išteklių.
Visose pasaulio kultūrose menas, muzika ir šokis naudojami
traumoms gydyti tikriausiai todėl, kad jie leidžia apeiti tuštumą, kuri
atsiranda, kai visus žodžius pasiglemžia baimė. Vieną iš
nedaugelio tyrimų, lyginančių neverbalinę meninę išraišką su
rašymu, atliko jau minėtas Jamesas Pennebakeris ir San
Francisko šokio ir judesio terapeutė, psichiatrė Annė Krantz.
Trečdalis grupės, kurią sudarė 64 studentai, dalyvių buvo paprašyti
atskleisti asmeninius trauminius potyrius per išraiškingus kūno
judesius, skiriant tam ne mažiau kaip dešimt minučių per dieną, tris
dienas iš eilės, ir per kitas dešimt minučių apie tai parašyti. Kita
 366

grupė šoko, bet nerašė apie trauminius potyrius, o trečioji grupė

atliko įprastinius pratimus pagal programą. Per tris kitus mėnesius
visų grupių dalyviai pranešė, kad pasijuto laimingesni ir sveikesni.
Tačiau tik raiškiojo judesio grupė, kuri dar ir parašė apie savo
šokį, iš tikrųjų tai įrodė, pademonstruodami geresnę fizinę sveikatą
ir pagerėjusius mokymosi rezultatus (pažymių vidurkį). (Tyrimo
metu nebuvo vertinami konkretūs PTSS simptomai.) Pennebakeris
ir Krantz konstatavo: „Vien tik išreikšti traumą nepakanka.
Sveikatai būtina, kad potyriai būtų išversti į kalbą.“ Vis dėlto kol kas
mes nežinome, ar ši išvada – kad kalba yra pagrindinė išgijimo
sąlyga – visada yra teisinga. Rašymo tyrimai, kurių metu buvo
orientuojamasi į PTSS simptomus (priešingai bendrajai sveikatos
būklei), nuvylė. Kai kalbėjomės apie tai su Pennebakeriu, jis mane
įspėjo, jog didžioji dalis rašymo tyrimų su PTSS ligoniais buvo
atliekami grupėse, kuriose dalyviai galėjo pasipasakoti savo
istorijas vieni kitiems. Jis pakartojo tai, ką aš minėjau anksčiau –
kad rašymo tikslas yra rašyti sau, leisti sau žinoti, ko visą laiką
stengėtės išvengti.

KALBOS RIBOS

Trauma pribloškia ne tik kalbėtojus, bet ir klausytojus. Paulas

Fusselis savo meistriškame tyrime apie Pirmąjį pasaulinį karą –
knygoje The Great War in Modern Memory (liet. Didysis karas
šiuolaikinėje atmintyje) – puikiai apibūdina tylos zoną, kurią sukuria
trauma:
Viena iš pagrindinių karo problemų [...] yra priešprieša tarp
įvykių ir įmanomos pavartoti kalbos (arba atitinkamų minčių) tiems
įvykiams nupasakoti... Logiškai galvojant, nėra priežasties, kodėl
anglų kalba negalėtų puikiai perteikti visų karo veiksmų: joje
 367

daugybė tokių žodžių kaip kraujas, baimė, agonija, beprotybė,

mėšlas, žiaurumas, žmogžudystė, išdavystė, skausmas ir
apgaulingas pranešimas, taip pat frazių kaip sprogimo nutrauktos
kojos, žarnos, besiveržiančios lauk pro mėginančias jas prilaikyti
rankas, rėkimas visą naktį, mirtinas nukraujavimas iš tiesiosios
žarnos, ir taip toliau [...]. Problema buvo ne tiek „kalba“, kiek
manieros ir optimizmas. Tikroji priežastis [kodėl kariai nustojo
kalbėti] yra ta, kad kariai pamatė, jog niekam neįdomios blogos
naujienos, apie kurias jiems tenka pranešti. Kuris klausytojas
norės būti sukrėstas iki sielos gelmių, jeigu jis neprivalo to patirti?
Mes padarėme taip, kad neapsakoma žodžiais virto
neįsivaizduojama: iš tikrųjų tai reiškia baisu.
Kalbėjimas apie skausmingus įvykius nebūtinai suartina
žmones – dažnai nutinka priešingai. Šeimos ir organizacijos gali
atstumti narius, kurie viešai skalbia nešvarius apatinius; draugai ir
šeima gali netekti kantrybės gyvendami su žmonėmis, kurie
amžinai „įstrigę“ savo sielvarte ar skriaudose. Būtent todėl traumų
aukos dažnai užsisklendžia savyje, o jų istorijos tampa atmintinai
išmoktais pasakojimais, suredaguotais taip, kad, gink Dieve,
nesukeltų atmetimo reakcijos.
Surasti saugią vietą traumos skausmui išreikšti – didžiulis
iššūkis ir problema. Būtent todėl tokios svarbios yra įvairios
nukentėjusių žmonių paramos grupės, pavyzdžiui, Anoniminių
alkoholikų, Suaugusių alkoholikų vaikų, Narkomanų anonimų ir
kitokios. Suradus atliepiančią bendruomenę, kurioje gali išsakyti
savo tiesą, tampa įmanoma pasveikti. Tai dar viena priežastis,
kodėl traumas išgyvenusiems žmonėms reikalinga profesionalių
psichoterapeutų, specialiai apmokytų išklausyti kraują
stingdančius pasakojimus, pagalba. Prisimenu, kaip pirmą kartą
kovų veteranas papasakojo man apie Vietname nužudytą vaiką.
Tą pačią akimirką prieš mano akis iškilo prisiminimai, kai buvau
 368

maždaug septynerių metų ir tėvas papasakojo, kad nacių kariai

mirtinai uždaužė kaimynų vaiką kieme priešais namą, nes šis
neparodė jiems pagarbos. Mano reakcija į veterano išpažintį buvo
neadekvati ir nepakeliama, todėl teko nutraukti užsiėmimą. Štai
kodėl psichoterapeutai turi būti atlikę savo „namų darbus“ –
prisitaikę intensyvią terapiją sau patiems, kad galėtų susitvardyti ir
išlikti emociškai stabilūs savo pacientų akivaizdoje, net jeigu jų
pacientų istorijos sukelia pykčio ar pasibjaurėjimo jausmus.
Kitokia problema yra tada, kai traumos aukos tiesiogine
žodžio prasme praranda kalbos dovaną – kai „išsijungia“
smegenyse esanti kalbos sritis. Mačiau šį „išsijungimo“ procesą
teismų salėse, daugelyje su emigracija susijusių bylų, taip pat
masinių žudynių Ruandoje kaltininko byloje. Paprašytos duoti
parodymus apie tai, ką išgyveno, aukos dažnai taip susijaudina,
kad vos pajėgia ištarti žodį, arba jas užvaldo tokia panika, kad jos
nebegali aiškiai nupasakoti, kas joms nutiko. Jų parodymai dažnai
atmetami, nes yra pernelyg chaotiški, painūs ir fragmentiški, todėl
negali būti laikomi patikimais.
Kiti mėgina smulkiai nupasakoti savo istoriją taip, kad
nesukeltų blogų pojūčių, todėl jie gali pasirodyti kaip
išsisukinėjantys ir nepatikimi liudytojai. Teko regėti dešimtis
pralaimėtų ginčų, nes prieglobsčio ieškotojai nesugebėjo aiškiai ir
suprantamai pagrįsti savo bėgimo priežasčių. Taip pat pažįstu
nemažai veteranų, kurių reikalavimus Veteranų reikalų
administracija atmetė, nes jie nesugebėjo tiksliai papasakoti, kas
jiems atsitiko.
Sumaištis ir nebylumas – psichoterapeutų kabinetų
kasdienybė: mes esame beveik tikri, kad mūsų pacientai palūš,
jeigu versime juos pasakoti visas baisių istorijų detales. Dėl šios
priežasties mes, kalbant mano draugo Peterio Levino sugalvotu
terminu, išmokome lyg švytuoklę „išsiūbuoti“ mūsų požiūrį į
 369

traumą. Mes nevengiame akistatos su detalėmis, bet mokome

savo pacientus, kaip saugiai kyštelėti į vandenį vieną kojos pirštą
ir tada jį ištraukti, taip po truputį artėjant prie tiesos.
Mes pradėjome nuo vidinių „saugumo salelių“ sukūrimo kūno
viduje. Tai reiškia, kad padedame pacientams identifikuoti kūno
dalis, pozas ar judesius, kurios suteikia pagrindą, kai jie pasijunta
užstrigę, išsigandę ar įpykę. Šios kūno dalys paprastai yra ten, kur
nepasiekia nervo klajoklio galūnės, pernešančios panikos žinutes
į krūtinę, pilvo ertmę ir gerklę, todėl yra traumos integravimo
pagalbininkės. Aš galiu pacientės paklausti, ar viskas gerai su jos
rankomis, ir jeigu ji atsako teigiamai, tada paprašau pajudinti jas,
atkreipiant dėmesį į jų lengvumą, šilumą ir lankstumą. Vėliau, jeigu
pamatysiu įsitempusią jos krūtinę ir beveik sustojusį kvėpavimą,
galiu ją sustabdyti ir paprašyti visą dėmesį sutelkti į rankas, jas
pajudinti, kad pacientė pasijustų tarsi atsiskyrusi nuo traumos.
Arba galiu paprašyti jos susikoncentruoti į kvėpavimą ir stebėti,
kaip ji gali jį keisti, arba paprašyti jos sulig kiekvienu įkvėpimu
pakelti rankas aukštyn ir nuleisti žemyn – tai čigongo judesys.
Kai kuriems pacientams puikus ramstis yra akupresūros taškų
tapšnojimas (taškinis masažas). Paprašau pacientų pajusti savo
kūno svorį ant kėdės arba tvirtai įremti pėdas į grindis. Galiu
paprašyti paciento, kuris grimzta į tylą, pažiūrėti, kas atsitiks, jeigu
jis atsisės tiesiai. Yra pacientų, kurie patys atranda savo „saugumo
saleles“ – jie pradeda suvokti, kad gali susikurti tokius kūno
pojūčius, kurie atsvertų kontrolės praradimo jausmą. Taip
sukuriama vieta susitvarkyti su trauma: „Švytuojant“ tarp tyrinėjimo
ir saugumo būsenų, tarp kalbos ir kūno, tarp atsiminimų apie praeitį
ir jausmo, kad esi gyvas čia ir dabar.
 370

KAIP SUSITVARKYTI SU TIKROVE

Susitvarkymas su atsiminimais apie traumą – tai tik gydymo

pradžia. Daug tyrimų parodė, kad sergantys PTSS žmonės turi
bendresnio pobūdžio problemų, susijusių su susikaupimu ir naujos
informacijos išmokimu. Alexanderis McFarlane'as atliko paprastą
bandymą: jis paprašė grupę žmonių per vieną minutę išvardyti kuo
daugiau žodžių, prasidedančių raide B. Sveiki dalyviai išvardijo
maždaug penkiolika žodžių, o štai sergantys PTSS – vos tris
keturis. Sveiki dalyviai sudvejodavo išvydę gąsdinančius žodžius,
pavyzdžiui, „kraujas“, „žaizda“ ar „išžaginimas“, PTSS kenčiantys
dalyviai taip sureaguodavo į paprastus žodžius, tarkime, „vilna“,
„ledai“ ir „dviratis“.
Praėjus tam tikram laikui, didžioji dalis PTSS sergančių ligonių
nebeskiria tiek daug laiko praeičiai – dabar jų problema yra
išgyventi šią dieną. Traumuoti ligoniai, kurie iš tikrųjų prisideda prie
mokymosi, verslo, medicinos ar meno sričių, ir kurie sėkmingai
augina savo vaikus, skiria nepalyginamai daugiau energijos
kasdieniams gyvenimo darbams, negu paprasti mirtingieji.
Dar vieni kalbos spąstai yra iliuzija, kad mūsų mąstymą galima
lengvai pakoreguoti, jeigu jis „nepagauna prasmės“. Kognityvinės
elgesio terapijos „pažinimo“ pusė pagrindinį dėmesį skiria tokiam
„disfunkciniam mąstymui“ pakeisti. Tai reiškia, kad reikia pakeisti
emocijų reguliavimo iš viršaus žemyn būdą, kur psichoterapeutai
meta iššūkį arba „peržiūri“ neigiamus žinojimo aspektus,
pavyzdžiui, „Palyginkime jūsų jausmus, kuriais išreiškiate
priekaištus dėl savo išžaginimo, su objektyviais šio reikalo faktais“,
arba „Palyginkime jūsų baimę vairuoti su statistika apie šiandieninį
kelių saugumą.“
Čia prisiminiau vieną beveik pamišusią moterį, kuri kartą atėjo
į mūsų kliniką prašydama pagalbos prižiūrint jos dviejų mėnesių
 371

kūdikį, nes šis buvo „labai savanaudis“. Ar jai padėtų informacinis

lapelis su vaiko vystymosi duomenimis arba paaiškinimas apie
altruizmo idėją? Tikriausiai ne, kol ji neprisilies prie savo pačios
išsigandusių, apleistų pusių – tų pusių, kurias užvaldė jos baimė
tapti priklausomai nuo kūdikio.
Nekyla nė menkiausios abejonės dėl to, kad traumuotų
žmonių galvose sukasi iracionalios, nelogiškos mintys: „Buvau
kalta, kad buvau tokia seksuali“, „Kiti vyrukai neišsigando – jie tikri
vyrai“, „Nereikėjo būti tokiai naiviai ir eiti ta gatve.“ Šias mintis
geriausiai gydyti kaip kognityvinius atsiminimus – nebesiginčyti su
jais daugiau, negu ginčytumėtės su kuo nors, kas vizualiai
prisimena baisią avariją. Jie – trauminių įvykių likučiai, mintys,
kurios kilo traumos akimirką ar iškart po jos, ir kurios stresinėmis
sąlygomis atgimsta iš naujo. Geriausias jų gydymo būdas –
EMDR, kito skyriaus tema.

KAIP TAPTI KAŽKUO

Pasikeitusios smegenys – priežastis, dėl ko žmonės palūžta,

pasakodami savo istorijas, ir dėl ko juos užplūsta kognityviniai
atsiminimai. Kaip pastebėjo Freudas ir Breueris, trauma nėra
tiesiog simptomus atpalaiduojantis tarpininkas. Tiksliau sakant,
„psichinė trauma, ar, tiksliau, atsiminimai apie ją, veikia tarsi
svetimkūnis, kuris ilgą laiką po atsiradimo gali būti ir toliau
laikomas tarpininku, tebedarančiu savo darbą.“ Kaip rakštis
sukelia infekciją, taip kūnas panašiai reaguoja į šį svetimkūnį, ir ši
reakcija tampa didesnė problema negu pats svetimkūnis.
Šiuolaikinis neuromokslas tvirtai palaiko Freudo nuomonę,
kad dauguma mūsų sąmoningų minčių yra racionalus instinktų,
refleksų, motyvų ir giliai glūdinčių atsiminimų antplūdžio, iškylančio
 372

iš pasąmonės, paaiškinimas. Kaip matėme, trauma trikdo tinkamą

smegenų sričių, kurios valdo ir supranta potyrius, veiklą. Tvirtas
savasties jausmas – toks, kuris leidžia žmogui užtikrintai pareikšti,
kad „būtent tą aš jaučiu ir apie tai galvoju“ ir „štai kas vyksta su
manimi“ – priklauso nuo sveikos ir dinamiškos šių sričių sąveikos.
Beveik kiekvienas traumas patyrusių ligonių smegenovaizdos
tyrimas nustato nenormalią smegenų salelės veiklą. Ši smegenų
dalis sujungia į visumą ir suvokia išorės organų, įskaitant
raumenis, sąnarius ir pusiausvyros (proprioceptinę) sistemą,
siunčiamus signalus, kad galėtų sukurti įsikūnijimo pojūtį. Salelė
gali perduoti signalus į migdolinį kūną, kuris sužadina „kovok arba
bėk“ reakcijas. Tam nereikia jokio kognityvinio signalo ar
sąmoningos atpažinties, kad kažkas vyksta ne taip, – jūs tiesiog
jaučiatės nervingas, balansuojantis „ant ribos“ ir nepajėgiate
susikaupti arba, dar blogiau, jaučiate neišvengiamą pražūtį. Šie
stiprūs jausmai gimsta giliai smegenyse ir nepasiduoda nei logikai,
nei supratimui.
Kai kūniški pojūčiai yra nuolat puolami, bet sąmoningai
atskiriami, jų ištakose gimsta aleksitimija – negalėjimas pajusti ir
išsakyti, kas su jumis vyksta. Tik jusdami ryšį su savo kūnu, viduje
susijungdami su savuoju „aš“, atgausite pojūtį, kas esate,
susigrąžinsite savo prioritetus ir vertybes. Aleksitimija, disociacija
ir užsisklendimas savyje yra susiję su tomis smegenų struktūromis,
kurios leidžia mums susikaupti, žinoti, ką jaučiame, ir imtis veiksmų
apginti save. Kai šios struktūros patiria neišvengiamą šoką, tai gali
baigtis sumišimu ir susijaudinimu, arba gali įvykti emocinis
atsiskyrimas, labai dažnai lydimas nekūniškų potyrių – jausmo,
tarsi stebėtumėte save iš šalies, iš labai toli. Kitaip tariant, trauma
priverčia žmones jaustis arba kažkuo kitu, arba niekuo. Norint
įveikti traumą, jums reikia pagalbos, kad susigrąžintumėte ryšį su
savo kūnu, su savastimi.
 373

Nekyla nė menkiausios abejonės dėl to, kad čia svarbiausia

yra kalba: mūsų savasties pojūtis priklauso nuo gebėjimo
susidėlioti savo atsiminimus į vieną nuoseklią visumą. Tam reikia
nepriekaištingai veikiančių jungčių tarp sąmoningų smegenų ir
kūno savasties sistemos – jungčių, kurias trauma dažniausiai
pažeidžia. Visą istoriją bus galima papasakoti tik sutvarkius šias
struktūras ir paklojus pamatą. Tik tada, kai niekas taps kažkuo.
 374

15 SKYRIUS
KAIP ATSISVEIKINTI SU PRAEITIMI:
EMDR

Ar tai buvo regėjimas, ar prabudimo sapnas? Muzika nutilo; –

Ar aš prabudęs, ar dar miegu?
- John Keats

ieną dieną pas mane konsultuotis atvyko Deividas, vidutinio

V amžiaus samdomas darbuotojas, dėl kurio smurtinio įniršio
atakų namai virto pragaru. Per pirmąją konsultaciją Deividas
papasakojo, kas nutiko vieną vasarą, kai jam buvo dvidešimt treji.
Jis dirbo gelbėtoju. Vieną popietę baseine jis pamatė grupę
paauglių, kurie šėlo ir gėrė alų. Deividas juos įspėjo, kad alų gerti
draudžiama. Atsakydami į jo pastabą, vaikiai puolė Deividą, ir
vienas jų sudaužyta alaus butelio šuke iškabino Deividui kairiąją
akį. Nors praėjo trisdešimt metų, Deividą vis dar lankė košmarai ir
atsiminimai apie šį baisų dūrį. Jis negailėjo kritikos savo paaugliui
sūnui ir dažnai šaukdavo ant jo net už menkiausią prasižengimą;
be to, jam niekaip nepavykdavo parodyti šiltų jausmų žmonai.
Kažkuria prasme jam atrodė, kad tragiška akies netektis suteikė
teisę skaudinti kitus žmones, tačiau jis ir nekentė to pikto, kerštingo
žmogaus, į kurį pavirto. Deividas pastebėjo, kad jo pastangos
 375

kontroliuoti pyktį vertė jį būti nuolat įsitempusį, todėl galvojo, kad

baimė prarasti kontrolę atėmė iš jo gebėjimą mylėti ir draugauti.
Per kitą apsilankymą supažindinau Deividą su procedūra, kuri
vadinasi akių judesių desensibilizacija ir perdirbimas (angl. Eye
movement desensitization and reprocessing, sutr. EMDR).
Paprašiau Deividą prisiminti užpuolimo detales, vaizdus, garsus,
kuriuos jis girdėjo, ir mintis, kurios sukosi jo galvoje. „Tiesiog
leiskite šioms akimirkoms sugrįžti.“
Tada paprašiau jo sekti mano smilių ir ėmiau lėtai jį judinti
pirmyn ir atgal maždaug 30 centimetrų atstumu nuo dešiniosios
akies. Vos po kelių sekundžių išvydau pyktį, kurį akimirksniu
pakeitė baimė, lydima ryškių skausmo pojūčių, į skruostus
plūstelėjusio kraujo ir suvokimo, kad jis negali matyti. Kai Deividas
apibūdino šiuos pojūčius, padrąsinau jį atitinkamais garsais ir
toliau judinau pirštą pirmyn ir atgal. Kas kelias minutes sustodavau
ir prašydavau Deivido giliai įkvėpti. Tada paklausiau, kokios mintys
dabar sukasi jo galvoje. Tai buvo muštynės, į kurias Deividas
įsivėlė mokykloje. Paprašiau susikoncentruoti į šį atsiminimą. Iškilo
kiti, regis, visiškai atsitiktiniai atsiminimai: visur ieškojimas
priešininkų, noras su jais susidoroti, įsivėlimas į peštynes bare...
Kaskart, kai Deividas prašnekdavo apie naują atsiminimą ar pojūtį,
aš paragindavau jį atkreipti dėmesį į tuo metu besisukančias
galvoje mintis ir toliau judinau pirštą.
Apsilankymo pabaigoje jis atrodė ramesnis; buvo akivaizdu,
kad jam palengvėjo. Jis pasakė man, kad atsiminimai apie dūrį į
akį prarado intensyvumą – tai buvo kažkas nemalonaus, kas nutiko
labai seniai. „Tai iš tikrųjų žiauru, – pagalvojęs ištarė jis. – Dėl to
ilgus metus buvau netekęs pusiausvyros ir pasimetęs, bet vistiek
stebiuosi, kokį puikų gyvenimą sugebėjau susikurti.“
 376

Mūsų trečiasis susitikimas, įvykęs dar po savaitės, buvo

skirtas traumos pasekmėms: kaip Deividas turėjo metų metus
vartoti narkotikus ir alkoholį, kad susitvarkytų su savo pykčiu.
Mums pakartojus EMDR epizodus, Deivido atmintyje iškilo dar
daugiau atsiminimų. Jis prisiminė, kaip kalbėjosi su pažįstamu
kalėjimo prižiūrėtoju apie tai, kad jo užpuolikas kalėjime buvo
nužudytas, ir kaip ši naujiena pakeitė Deivido nuomonę. Šio
sprendimo prisiminimas buvo iš esmės išlaisvinantis: Deividas
pagaliau išvydo, koks jis yra pabaisa, vos pajėgiantis suvaldyti
save, bet suvokimas, kad atsisakė keršto, leido jam pajusti ryšį su
rūpestinga ir kilniaširde savo paties puse.
Po to jis spontaniškai suvokė, kad su savo sūnumi elgiasi
valdomas tų emocijų, kurias jautė savo paaugliams užpuolikams.
Kai mūsų užsiėmimas baigėsi, jis paklausė, ar negalėčiau susitikti
su sūnumi ir jo šeima, kad jis galėtų papasakoti sūnui, kas atsitiko,
ir paprašyti jo atleidimo. Mūsų penktojo ir paskutiniojo užsiėmimo
metu jis pasakė, kad pradėjo geriau miegoti, ir pasidžiaugė, kad
pirmą kartą gyvenime pajuto vidinę ramybę. Po metų Deividas
paskambino ir papasakojo, kad ne tik suartėjo su žmona ir jie abu
ėmė užsiiminėti joga, bet pradėjo dažniau juoktis bei atrado ir
pajuto tikrą malonumą užsiimdamas sodininkyste ir medžio
darbais.

KAIP AŠ SUŽINOJAU APIE EMDR

Mano patirtis su Deividu – viena iš daugelio per pastaruosius du

dešimtmečius, kai EMDR padėjo giliai į praeitį nustumti
skausmingus atgijusius traumos potyrius. Su šiuo metodu mane
supažindino energinga jauna psichologė Megė, kuri vieną savojo
namo pusę buvo atidavusi lytiškai išnaudotoms merginoms. Megė
nuolat susidurdavo su iššūkiais ir įsiveldavo į konfliktus beveik su
 377

visais, išskyrus tas trylikos ir keturiolikos metų mergaites, kuriomis

rūpinosi. Ji svaiginosi narkotikais, bendravo su pavojingais ir
dažnai smurtaujančiais vaikinais, dažnai kivirčydavosi su savo
viršininkais ir keliavo iš vienos vietos į kitą, nes negalėdavo pakęsti
savo kambario draugų (kaip ir jie jos). Niekaip nesupratau, kaip jai
pavyko susiimti, susikaupti ir įgyti psichologijos mokslų daktarės
laipsnį vienoje puikiai vertinamoje aukštojoje mokykloje.
Megė buvo nukreipta į mano vadovaujamą panašias
problemas patiriančių moterų terapijos grupę. Per pokalbį ji
pasakė, kad ją du kartus išžagino tėvas: pirmą kartą – kai jai buvo
penkeri, kitą kartą – septyneri metai. Buvo įsitikinusi, kad tai jos
kaltė. Megė paaiškino, kad taip mylėjo savo tėtį ir turėjo būti tokia
viliojanti, kad jis tiesiog neatsispyrė. Klausydamasis jos, galvojau:
„Ji negali kaltinti savo tėvo, bet kaltina visus kitus“, įskaitant
ankstesnius psichoterapeutus, kad šie nepadėjo jai pasijusti
geriau. Kaip ir daugumos traumas išgyvenusių žmonių, jos žodžiai
pasakojo vienokią istoriją, o veiksmai bylojo apie visai ką kita,
atkartodami įvairius traumos aspektus.
Ir štai vieną dieną Megė atėjo į grupę nekantraudama
pasidalyti puikiais praėjusio savaitgalio įspūdžiais iš specialistams
skirtų EMDR mokymų. Tuo metu apie EMDR buvau girdėjęs tik
tiek, kad tai nauja gydymo mada, kai psichoterapeutai mojuoja
pirštais priešais pacientų akis. Mums su kolegomis mokslininkais
EMDR pasirodė dar viena eilinė idée fixe, kurios nuolat kamuoja
psichiatriją, ir buvau įsitikinęs, kad savaitgalio potyriai bus dar
viena Megės nesėkmė.
Megė papasakojo, kad EMDR užsiėmimo metu ji aiškiai
prisiminė, kaip tėvas ją išžagino, kai jai buvo septyneri metai –
Megė prisiminė tai iš savo vaikiško kūno. Ji galėjo fiziškai jausti,
kokia mažytė buvo: juto milžinišką tėvo kūną, užgulusį ją iš viršaus,
ir užuodė alkoholio tvaiką iš burnos. Ir vis dėlto, pasak Megės, net
 378

ir iš naujo išgyvenusi tą baisų įvykį, ji jau sugebėjo pažvelgti į jį

savo, dvidešimt devynerių metų moters, akimis. Megė apsipylė
ašaromis: „Aš buvau tokia maža mergaitė. Kaip didžiulis vyras
galėjo taip pasielgti su maža mergaite?“ Ji kurį laiką verkė ir tada
ištarė: „Dabar viskas baigta. Žinau, kas man nutiko. Tai ne mano
kaltė. Aš buvau maža mergaitė ir nieko negalėjau padaryti, kad jis
manęs netvirkintų.“
Buvau apstulbęs. Aš ilgą laiką ieškojau būdo, kaip padėti
žmonėms iš naujo aplankyti trauminę praeitį, bet taip, kad jie
nebūtų traumuojami dar kartą. Regis, Megė patyrė kažką
panašaus į labai tikroviškų atsiminimų antplūdį, bet jie jos
nesugniuždė. Ar EMDR gali leisti žmonėms saugiai prisiliesti prie
traumos pėdsakų? Ar šis gydymo būdas gali transformuoti tuos
pėdsakus į atsiminimus apie kadaise nutikusius įvykius?
Megė nuėjo į dar kelis EMDR užsiėmimus ir liko mūsų grupėje
pakankamai ilgai – tiek, kad buvo tiesiog neįmanoma nepastebėti,
kaip ji pasikeitė. Ji tapo ne tokia pikta, bet išsaugojo kandų humoro
jausmą, kuris man nepaprastai patiko. Po kelių mėnesių ji
užmezgė santykius su tokio tipo vyriškiu, kokie jos anksčiau
visiškai nežavėjo. Ji išėjo iš grupės paskelbusi, kad įveikė savo
traumą, o aš nutariau, kad atėjo laikas išmokti EMDR terapijos.

EMDR: PIRMIEJI REZULTATAI

Kaip ir daugelis mokslo atradimų, EMDR atsirado atsitiktinai. Vieną

1978 metų dieną psichologė Francina Shapiro vaikštinėjo po
parką, pasinėrusi į skausmingus prisiminimus, ir staiga pastebėjo,
kad greiti akių judesiai pastebimai sumažino nemalonius pojūčius.
Kaip iš tokio trumpučio nutikimo galėjo išsivystyti pagrindinė
gydymo metodika? Kaip galėjo nutikti, kad anksčiau niekas
 379

nepastebėjo tokio paprasto reiškinio? Iš pradžių skeptiškai

nusiteikusi savo įspūdžių atžvilgiu, Francina keletą metų
eksperimentavo ir tyrė tai, ką pastebėjo, po truputį kurdama
standartizuotą procedūrą, kurią būtų galima išbandyti
kontroliuojamų tyrimų metu.
Atvykau į pirmuosius EMDR mokymus norėdamas ir pats
susitvarkyti su tam tikromis traumomis. Prieš kelias savaites
jėzuitas kunigas, kuris buvo mano skyriaus Masačiusetso
bendrosios praktikos ligoninėje vadovas, staiga uždarė Traumų
kliniką, palikdamas mus vienus grumtis dėl naujos vietos ir ieškoti
naujų lėšų, kad galėtume gydyti ligonius, mokyti studentus ir atlikti
mokslinius tyrimus. Maždaug tuo pačiu metu iš Nacionalinio
sveikatos instituto buvo atleistas mano draugas Frankas
Putnamas, vykdęs ilgalaikį lytinę prievartą patyrusių mergaičių
tyrimą, apie kurį rašiau 10 skyriuje, o žymiausias šalies disociacijos
specialistas Rickas Kluftas neteko savo skyriaus Pensilvanijos
ligoninės institute. Galbūt visa tai buvo tiesiog sutapimai, bet
jaučiau, kad mano pasaulis tapo puolimo objektu.
Mano sielvartas dėl Traumų klinikos pasirodė esąs geras
testas, leidęs išbandyti EMDR. Kol sekiojau akimis savo partnerio
pirštą, mano smegenis užplūdo greitai besikeičiantys, migloti
vaikystės vaizdai: emocingi šeimos pokalbiai prie pietų stalo,
konfliktai su mokyklos draugais per pertraukas, akmenėlių
mėtymas į pašiūrės langus kartu su vyresniuoju broliu. Tai buvo
ryškūs, plaukiantys, „hipnopompiniai“ vaizdai – tokie, kokius
matome snūduriuodami sekmadienio rytą ir pamirštame tą pačią
akimirką, kai visiškai prabundame.
Po maždaug pusvalandžio kartu su apmokomu kolega
pakartotinai išvydome epizodą, kuriame mano viršininkas man
sako, kad uždaro mano kliniką. Dabar jaučiausi susitaikęs su
situacija: „Gerai, įvyko kaip įvyko, metas judėti į priekį.“ Niekada
 380

nesigręžiojau atgal. Klinika vėliau atsikūrė ir nuo to laiko klesti. Ar

man EMDR buvo vienintelė priemonė atsisveikinti su savo pykčiu
ir sielvartu? Žinoma, niekada nesužinosiu, kaip yra iš tiesų, bet
mano kelionė mintyse nuo nesusijusių vaikystės epizodų iki
epizodų, kuriuos reikėjo palikti praeityje, buvo visiškai nepanaši į
man žinomus pokalbio terapijos potyrius.
Kai atėjo mano eilė vadovauti EMDR, tapo dar įdomiau. Mes
pasikeitėme skirtingomis grupėmis, ir mano naujasis kolega
studentas, kurio anksčiau nebuvau sutikęs, pasakė, kad norėtų
susidoroti su keletu skausmingų vaikystės įvykių, susijusių su jo
tėvu, tačiau nenori apie tai kalbėti. Niekada iki tol nebuvau dirbęs
su kažkieno trauma, nežinodamas „istorijos“, todėl jo atsisakymas
papasakoti, kas nutiko, mane suerzino ir suglumino. Kai judinau
pirštus priešais jo akis, jis atrodė labai sunerimęs ir sielvartaujantis
– jis pradėjo raudoti, jo kvėpavimas tapo greitas ir paviršutiniškas.
Tačiau kaskart, kai užduodavau jam klausimus, kaip nustatyta
procedūros atlikimo tvarkoje, jis atsisakydavo pasakyti, kokios
mintys dabar sukasi jo galvoje.
Pasibaigus mūsų keturiasdešimt penkių minučių trukmės
užsiėmimui, pirmieji žodžiai, kuriuos ištarė mano kolega, buvo apie
tai, kad jam buvo taip nemalonu bendrauti su manimi, jog jis
niekada nenukreips pas mane jokio ligonio. Kita vertus, jis
pažymėjo, kad EMDR seansas išsprendė jo tėvo smurto problemą.
Nors aš buvau skeptiškas ir įtariau, kad jo nemandagumas mano
atžvilgiu atsirado dėl neaiškių jausmų savo tėvui, vaikino išvaizda
nekėlė abejonių, kad jam gerokai palengvėjo.
Kreipiausi į savo EMDR instruktorių Geraldą Puką ir
pasiguodžiau, kad jaučiuosi visiškai išmuštas iš vėžių. Tam
studentui aš aiškiai nepatikau, ir nors EMDR sesijos metu atrodė,
kad sielvartauja kaip reikiant, bet štai jis pasakė, kad ta ilgalaikė
 381

kančia baigėsi. Kaip aš galėjau žinoti, kokią kančią jis įveikė arba
ne, jeigu jis nepanoro sesijos metu man pasakyti, kas nutiko?
Geraldas nusišypsojo ir paklausė manęs, galbūt aš tapau
psichikos sveikatos specialistu ne šiaip sau, o norėdamas išspręsti
tam tikras asmenines problemas? Aš patvirtinau, kad dauguma
mane pažįstančių žmonių galvoja, kad būtent taip ir yra. Tada jis
paklausė, ar man atrodo prasminga, kad žmonės pasakoja man
savo traumų istorijas. Aš patvirtinau, kad taip. Tada jis pasakė:
„Žinai, Besseli, galbūt tau reikėtų išmokti valdyti savo vojeristinius
polinkius. Jeigu tau taip rūpi išgirsti traumų istorijas, tuomet keliauk
į barą, tėkšk ant stalo porą dolerių ir pasakyk savo kaimynui:
„Nupirksiu tau išgerti, jeigu papasakosi man savo traumos istoriją.“
Bet tau iš tikrųjų reikia žinoti skirtumą tarp savojo noro išgirsti
istorijas ir tavo paciento vidinio gijimo proceso.“ Įsidėmėjau šį
Geraldo perspėjimą ir nuo to laiko mėgdavau jį kartoti savo
studentams.
Kai baigiau EMDR mokymus, mane užvaldė trys dalykai, kurie
žavi iki šiol:

• EMDR atlaisvina kažką prote ar smegenyse ir suteikia

žmonėms greitą prieigą prie apytiksliai susietų praeities
atsiminimų ir vaizdų. Tai, regis, padeda jiems sudėlioti
trauminę patirtį į platesnį kontekstą ar perspektyvą.
• Žmonės gali sugebėti pasveikti nuo traumos ir nekalbėdami
apie ją. EMDR leidžia jiems stebėti savo išgyvenimus nauju
būdu, be žodinio dialogo su kitu žmogumi.
• EMDR gali padėti, net jeigu paciento ir psichoterapeuto
nesieja tarpusavio pasitikėjimo santykiai. Tai skamba ypač
paradoksaliai, nes trauma, suprantama, retai palieka žmones
su atvira ir pasitikinčia širdimi.
 382

Nuo to laiko jau daug metų vedu EMDR seansus pacientams,

kalbantiems svahilių, mandarinų ir bretonų kalbomis, visomis
kitomis kalbomis, kuriomis galiu pasakyti tik pagrindinę EMDR
frazę „Atkreipkite į tai dėmesį“. (Aš visada turiu vertėją, bet
pirmiausia tam, kad paaiškinčiau proceso žingsnius.) Kadangi
EMDR procedūros metu pacientams nereikia kalbėti apie
nepakeliamus įvykius ar aiškinti psichoterapeutui, kodėl jie tokie
prislėgti, jie gali visą dėmesį sukoncentruoti į savo vidinius
potyrius. O rezultatai kartais būna stulbinantys.

EMDR TYRINĖJIMAS

Traumų kliniką išgelbėjo Masačiusetso psichikos sveikatos

departamento vadovas, kuris stebėjo mūsų darbą su vaikais ir
dabar paprašė imtis organizuoti bendruomeninę reagavimo į
traumas komandą Bostono zonoje. To pakako, kad galėtume imtis
vykdyti savo pagrindinę veiklą, o viskuo kitu pasirūpino energingi
darbuotojai, kuriems patiko tai, kuo mes užsiimame, įskaitant ką tik
atrastą EMDR galią, padedančią išgydyti kai kuriuos ligonius,
kuriems negalėjome padėti anksčiau.
Kartu su kolegomis ėmėme rodyti vieni kitiems savo EMDR
terapinių užsiėmimų su PTSS ligoniais vaizdo įrašus, kuriuose
buvo akivaizdžiai pastebimas neįtikėtinas kassavaitinis
pagerėjimas. Tada, panaudodami standartinę PTSS kriterijų skalę,
pradėjome oficialiai registruoti pacientų pažangą. Taip pat kartu su
jauna smegenovaizdos specialiste Elizabetha Matthew iš
Naujosios Anglijos diakonijos ligoninės suorganizavome dvylikos
pacientų smegenų tomografiją iki ir po gydymo. Jau po trijų EMDR
užsiėmimų aštuonių iš dvylikos pacientų smegenys rodė
sumažėjusį PTSS taškų skaičių. Jų tomografijų nuotraukose buvo
aiškiai matyti prieškaktinės smegenų žievės suaktyvėjimas,
 383

atsiradęs po gydymo, taip pat gerokai aktyvesnė priekinė juostinė

smegenų žievė ir bazinis branduolys. Šiuos pokyčius galėjo sukelti
visiškai kitoks prisilietimas prie traumos.
Vienas vyriškis mums papasakojo: „Aš atsimenu viską taip,
tarsi tai būtų tikri atsiminimai, tačiau gerokai tolimesni. Aš paprastai
nugrimztu į juos, o šį kartą plūduriavau paviršiuje. Jaučiau, kad
kontroliuoju situaciją.“ Kita pacientė, moteris, apibūdino pojūčius
taip: „Anksčiau aš jaučiau kiekvieną atsiminimų žingsnelį. Dabar
tai yra tarsi visuma, o ne fragmentai, taigi galiu sėkmingiau ją
valdyti.“ Trauma prarado savo spontaniškumą ir tapo istorija apie
kažką, kas nutiko kadaise.
Vėliau mums pavyko gauti lėšų iš Nacionalinio psichikos
sveikatos instituto, todėl galėjome atlikti tyrimą bei palyginti EMDR
ir standartinių „Prozaco“ arba placebo dozių efektyvumą. Iš 88
mūsų tyrimo dalyvių 30 buvo gydomi EMDR terapija, 28 –
„Prozacu“, likusieji gavo cukraus tabletes. Kaip dažnai būna,
placebo efektas davė gerą rezultatą. Po aštuonių savaičių šioje
grupėje 42 proc. dalyvių pajuto pagerėjimą. Šis rezultatas buvo
geresnis už daugelį kitų gydymo metodų, kurie buvo reklamuojami
kaip „pagrįsti įrodymais“.
„Prozacu“ gydytos grupės rezultatai buvo šiek tiek geresni už
placebo, bet labai nežymiai. Toks rezultatas yra įprastinis atlikus
daugelio PTSS vaistų tyrimus: paprastai ką tik pasirodę vaistai
pagerina 30-42 proc. dalyvių sveikatos būklę, o tolesnio vaistų
veikimo metu šis rodiklis padidėja dar 5–15 proc. Tačiau EMDR
terapija gydytų ligonių rezultatai pranoko ir „Prozacu“, ir placebu
gydytos grupės rezultatus: po aštuonių EMDR užsiėmimų vienas
ligonis iš keturių išgijo visiškai (jo PTSS taškai sumažėjo iki
absoliučiai nereikšmingo lygio), palyginti su vienu iš dešimties
„Prozacu“ gydytų pacientų. Tačiau tikrasis skirtumas išryškėjo po
tam tikro laiko: kai kalbėjomės su tyrimo dalyviais po aštuonių
 384

mėnesių, 60 proc. gydytų EMDR ligonių surinko tiek taškų, kad

tapo aišku, jog jie visiškai pasveiko. Kaip pasakė įžymus
psichoterapeutas Miltonas Ericksonas, kai jau išspiri rąstą, upė
pradeda tekėti. Kai jau žmonės pradėjo integruoti savo
atsiminimus apie traumą, jų būklė iškart ėmė gerėti. Priešingai, visi
„Prozaco“ grupės dalyviai, nebegaudami vaistų, atkrito.
Šis tyrimas buvo labai svarbus, nes parodė, kad tokia
kryptinga, į traumas orientuota PTSS terapija kaip EMDR gali būti
nepalyginamai veiksmingesnė už vaistus. Kiti tyrimai patvirtino,
kad jeigu ligoniai vartoja „Prozacą“ ar kitus atitinkamus vaistus,
pavyzdžiui, „Celexą“, „Paxilį“ ir „Zoloftą“, jų PTSS dažnai pagerėja,
bet tik tiek laiko, kiek jie vartoja vaistus. Todėl ilgalaikėje
perspektyvoje gydymas vaistas tampa gerokai brangesnis.
(Įdomu, kad, nepaisant to, jog „Prozacas“ tebėra pagrindinis
antidepresantas, mūsų tyrimas parodė, kad EMDR pagal surinktus
taškus labiau sumažina depresiją negu šio antidepresanto
vartojimas.)
Dar viena svarbi mūsų tyrimo išvada: suaugusieji, patyrę
traumas vaikystėje, į EMDR reagavo visiškai kitaip negu ligoniai,
traumas patyrę jau būdami suaugę. Po aštuonių savaičių beveik
pusė pastarųjų grupės, kurie buvo gydyti EMDR terapija, surinko
tiek taškų, kad buvo akivaizdu, jog jie visiškai pasveiko, o štai
patyrusiųjų vaikystės traumas grupėje reikšmingą pagerėjimą
parodė tik 9 proc. dalyvių. Po aštuonių mėnesių traumuotų
suaugusiųjų grupėje išgijimo rodiklis siekė 73 proc., o išgyvenusių
vaikystės traumas grupėje – 25 proc. Ši grupė nežymiai, bet geriau
reagavo į „Prozacą“.
Rezultatai dar kartą patvirtino išvadas, kurias pateikiau 9
skyriuje: įsisenėjusios vaikystės skriaudos nulemia visiškai kitokius
psichinius ir biologinius prisitaikymo aspektus, palyginti su
pavieniais trauminiais įvykiais, nutikusiais suaugusio žmogaus
 385

gyvenime. EMDR yra galingas gydymo metodas, bet jis nebūtinai

išgydys išdavystės ir atstūmimo padarinius, susijusius su
vaikystėje patirta fizine ar lytine prievarta. Aštuonių savaičių bet
kokios terapijos vargu ar pakanka, norint išgydyti įsisenėjusios
traumos palikimą.
Nuo 2014-ųjų mūsų EMDR tyrimo rezultatai buvo geriausi iš
visų kada nors paskelbtų tyrimų, kuriuose dalyvavo žmonės,
susirgę PTSS dėl traumos, patirtos jau suaugus. Bet nežiūrint šių
rezultatų ir dešimčių kitų tyrimų, daugelis mano kolegų ir toliau
išlieka skeptiškai nusiteikę EMDR atžvilgiu – galbūt todėl, kad tai
atrodo pernelyg neįtikima, kad būtų tiesa, pernelyg paprasta, kad
būtų taip galinga. Be jokios abejonės, galiu suprasti tokį skepcizmą
- EMDR yra nepaprasta procedūra. Įdomu tai, kad pirmajame
rimtame moksliniame tyrime, kuriame EMDR buvo naudojama
PTSS sergantiems kovų veteranams, iš šios terapijos buvo
praktiškai nesitikima jokių rezultatų, todėl ji buvo įtraukta į tyrimą
tik kaip kontrolinė sąlyga, norint palyginti ją su biologiniu
grįžtamuoju ryšiu papildyta atsipalaidavimo terapija. Tyrėjai buvo
nepaprastai nustebę, kai dvylika EMDR seansų pasirodė esantis
efektyviausias gydymo metodas. Nuo tada EMDR tapo vienu iš
PTSS gydymo metodų, kurį aprobavo Veteranų reikalų
departamentas.

AR EMDR YRA POVEIKIO TERAPIJOS FORMA?

Kai kurie psichologai spėja, kad EMDR iš tikrųjų sumažina žmonių

jautrumą trauminei medžiagai, o tai yra panašu į poveikio terapiją.
Tiksliau sakant, ji sujungia į visumą (integruoja) trauminę
medžiagą. Kaip parodė mūsų tyrimas, po EMDR žmonės galvojo
apie traumą kaip apie nuoseklų praeities įvykį, užuot patirdami
pojūčius ir regėdami vaizdus, atskirtus nuo konteksto.
 386

Atsiminimai nuolat keičiasi. Tą pačią akimirką, kai atsiminimas

nugula į atmintį, jis pereina ilgą integracijos ir pakartotinio
supratimo procesą, kuris savaime įvyksta galvoje, be jokių
sąmoningų pastangų. Užbaigus procesą, potyris susijungia į
visumą su kitais gyvenimo įvykiais ir nustoja egzistavęs
savarankiškai. Kaip matėme, sergant PTSS, šis procesas sutrinka,
ir atminimas lieka „užstrigęs“ – chaotiškas ir „nesuvirškintas“.
Deja, labai mažai psichologų yra mokomi suprasti, kaip
smegenyse veikia atminimų apdorojimo sistema. Ši profesinio
rengimo spraga gali nulemti neteisingus gydymo metodus.
Priešingai negu fobijos (tokios kaip vorų fobija, pagrįsta konkrečia
nelogiška baime), potrauminis stresas yra centrinės nervų
sistemos esminio pertvarkymo rezultatas, pagrįstas tuo, kad
žmogus patyrė faktinę sunaikinimo grėsmę (arba matė, kaip buvo
sunaikintas kitas žmogus), tai pertvarko savivoką (žmogus
pasijunta bejėgis) ir tikrovės supratimą (visas pasaulis virsta
pavojinga vieta).
Poveikio terapijos metu ligoniai iš pradžių nepaprastai
susijaudina. Po to, kai jie iš naujo išgyvena trauminius potyrius, jų
širdies ritmas padažnėja, padidėja kraujospūdis, į kraują pliūpteli
streso hormonų. Bet jeigu jiems pavyksta laikytis gydymo režimo
ir toliau pakartotinai išgyventi traumą, jie po truputį išmoksta
mažiau reaguoti ir ne taip aiškiai skaidyti prisimintus įvykius. Dėl to
jie surenka mažiau taškų vertinant PTSS kriterijus. Tačiau, kiek
mums yra žinoma, paprasčiausiai paveikus žmogų sena trauma,
šis atsiminimas neįsilies į bendrą jo gyvenimo kontekstą ir vargu ar
sugrąžins jam iki traumos buvusį džiaugsmingą bendravimą su
kitais žmonėmis ir mėgavimąsi užsiėmimais, kurie anksčiau teikė
džiaugsmo.
Priešingai, EMDR, kaip ir kiti gydymo būdai, kuriuos aptarsiu
tolesniuose skyriuose (vidinės šeimos sistemos, joga, nervinis
 387

grįžtamasis ryšys, psichomotorinė terapija ir teatras), pagrindinį

dėmesį skiria ne tik traumos sužadintiems intensyviems
atsiminimams reguliuoti, bet ir veiksnumo pojūčiui, susidomėjimui
ir ryžtui atkurti, prieš tai susigrąžinus kūną ir protą.

TRAUMOS APDOROJIMAS EMDR TERAPIJA

Ketė – dvidešimt vienų metų vietos universiteto studentė. Kai

pirmą kartą susitikome, ji atrodė nepaprastai įsibaiminusi. Mergina
lankė psichoterapijos užsiėmimus pas vieną psichoterapeutą,
kuriuo pasitikėjo ir jautėsi suprasta, tačiau jiems kartu nepavyko
pasiekti nė menkiausios pažangos. Po trečiojo mėginimo
nusižudyti universiteto sveikatos priežiūros tarnyba atsiuntė Ketę
pas mane, tikėdamiesi, kad naujoji metodika, apie kurią jiems
pasakojau, Ketei padės.
Kaip keletas mano gydytų traumas išgyvenusių pacientų, Ketė
galėjo visiškai atsiduoti studijoms: kai ji skaitė knygą ar rašė
mokslinį darbą, atsiribodavo nuo visko ir visų. Todėl buvo gera
studentė, nors ir neturinti nė menkiausio supratimo apie tai, kaip
mylėti save, jau nekalbant apie artimą draugą.
Ketė man papasakojo, kad jos tėvas daug metų išnaudojo ją
vaikų prostitucijai, ir aš iškart pagalvojau, kad EMDR šiuo atveju
tiktų tik kaip papildoma terapija. Tačiau Ketė pasirodė esanti tikra
EMDR virtuozė ir visiškai pasveiko po aštuonių užsiėmimų – tai
buvo trumpiausias laikas mano praktikoje, kai EMDR buvo taikyta
pacientui, vaikystėje patyrusiam žiaurų smurtą. Šie užsiėmimai
vyko prieš penkiolika metų, bet mes neseniai susitikome su Kete
pasikalbėti apie teigiamus ir neigiamus jos sumanymo įsivaikinti
trečiąjį vaiką aspektus. Ji atrodė nuostabiai: protinga, linksma,
 388

besimėgaujanti savo šeima ir darbu. Ketė dirbo vaikų raidos

profesoriaus asistente.
Noriu pasidalyti su jumis savo pastebėjimais apie Ketės
ketvirtąjį EMDR terapijos užsiėmimą – ne tik tam, kad parodyčiau,
kas paprastai nutinka jo metu, bet ir atskleisčiau, kaip veikia
žmogaus protas, integruodamas trauminį potyrį. To negali
pamatuoti nei smegenų tomografija, nei kraujo tyrimas, nei
vertinimo skalė. Netgi vaizdo įrašas gali atskleisti tik menką dalelę
to, kaip EMDR atpalaiduoja proto gelmėse slypinčią lakios
vaizduotės galią.
Ketė sėdėjo kėdėje, pasilenkusi 45 laipsnių kampu link manęs
taip, kad mus skirtų maždaug metras. Paprašiau, kad prisimintų ką
nors ypač skausmingo – ką ji girdėjo, matė ar juto įvykio metu
(mano užrašuose nepažymėta, ar ji man papasakojo apie tokius
atsiminimus, bet tikriausiai ne, jeigu nieko neužsirašiau).
Tada paklausiau, ar ją jau aplankė atsiminimai, ir, kai ji atsakė
teigiamai, paprašiau, kad įvertintų jų tikroviškumą skalėje nuo
vieno iki dešimt. Ji įvertino devynetu. Tada paprašiau jos akimis
sekti mano judantį pirštą. Kartkartėmis, maždaug po 25 akių
judesių pasakydavau: „Giliai įkvėpk“ ir paklausdavau: „Ką jauti?“
arba „Ką prisimeni?“ Ketė pasakydavo, apie ką ji tą akimirką
galvojo. Kai tik jos balso tonas, veido išraiška, kūno judesiai ar
kvėpavimas parodydavo, kad Ketė išgyvena emociškai sunkų
momentą, pasakydavau „Atkreipk į tai dėmesį“ ir pradėdavau kitą
akių judesių seriją, kurios metu ji nekalbėdavo. Be šių kelių ištartų
frazių aš visas 45 minutes tylėjau.
Štai apie kokias asociacijas prakalbo Ketė po pirmosios akių
judesių serijos: „Supratau, kad mano randai atsirado tada, kai jis
surišo man už nugaros rankas. Dar vienas randas reiškia mano
priklausomybę jam – štai [ji parodo pirštu] įkandimo žymės.“ Ji
 389

atrodė priblokšta, bet stulbinančiai ramiai tęsė toliau: „Atsimenu,

kaip mane svaigindavo benzinu – tada jis fotografavo mane
fotoaparatu „Polaroid“ – ir panardindavo į vandenį. Mane išžagino
keliese... tėvas ir du jo draugai, pririšę prie stalo... prisimenu, kaip
mane žagino su Budweiser buteliais."
Pajutau, kaip man surakino skrandį, bet nieko nekomentavau
ir neprašiau, kad Ketė užgniaužtų savyje šiuos atsiminimus. Po
maždaug trisdešimties judesių pirmyn ir atgal aš sustojau, nes
pamačiau, kad mergina šypsosi. Kai paklausiau, apie ką ji galvoja,
ji atsakė: „Aš lankiau karate pamokas – tai buvo puiku! Aš jiems
parodžiau, ką sugebu! Pamačiau, kaip jie atsitraukia nuo manęs.
Pradėjau jam šaukti: „Ar nematai, kad man skauda? Aš ne tavo
mergina!““ Pasakiau Ketei: „Lik čia“, ir pradėjau kitą judesių seriją.
Kai baigiau, Ketė ėmė kalbėti: „Matau dvi Ketes – viena protinga,
graži maža mergaitė... ir ta maža kekšytė. Visos tos moterys,
kurios nepasirūpino savimi arba manimi, arba savo vyrais, paliko
man visus juos aptarnauti.“ Kitos judesių serijos metu ji ėmė
raudoti, ir kai sustojome, pasakė man: „Mačiau, kokia mažytė
buvau, – tai buvo mažos mergaitės paniekinimas. Tai nebuvo
mano kaltė.“ Linktelėjau ir tariau: „Teisingai. Lik čia.“ Kita judesių
serija baigėsi Ketės žodžiais: „Įsivaizduoju savo gyvenimą dabar:
didžioji Ketė laiko mažąją Ketę ir sako jai: „Dabar tu saugi...“
Pritariamai linktelėjau jai ir tęsiau toliau.
Plaukė vis nauji vaizdai: „Matau, kaip buldozeris sulygina su
žemėmis namą, kuriame užaugau. Viskas baigta!“ Tada Ketė
pakeitė temą: „Galvoju, kaip man patiko Džefris [vienos iš klasių,
kurioje ji mokėsi, berniukas]... Galvoju, kad jis tikriausiai nenorės
su manimi bendrauti. Galvoju, kad šito neištversiu... Niekada
anksčiau nebuvau kieno nors mergina, ir nežinau, kas tai yra.“
Paklausiau Ketės, ką, jos manymu, ji turėjo žinoti, ir pradėjau kitą
judesių seriją. „Dabar yra žmogus, kuris tiesiog nori būti su manimi,
 390

– tai labai paprasta. Nežinau, kaip būti tiesiog savimi, bendraujant

su vyrais. Esu tarsi suakmenėjusi.“
Sekdama mano pirštą, Ketė pradėjo verkti. Kai sustojau, ji
prapliupo: „Matau save ir Džefrį sėdinčius kavinukėje. Pro duris
įeina mano tėvas. Jis pradeda iš visų jėgų šaukti ant mūsų,
mojuodamas kirviu. Jis rėkia: „Juk sakiau, kad priklausai tik man!“
Parbloškia mane ant stalo ir išžagina, tada pačiumpa ir išžagina
Džefrį...“ Dabar Ketė raudojo balsu. „Kaip gali būti atvira su kuo
nors, kai matai vaizdus, kuriuose tavo tėvas žagina tave ir tada
žagina jus abu?“ Norėjau paguosti Kete, bet žinojau, kad gerokai
svarbiau išlaikyti judančias asociacijas. Paprašiau Ketės sutelkti
dėmesį į tai, ką ji jautė kūne: „Jaučiau tai savo dilbiais, pečiais ir
dešiniąja krūtinės puse. Tiesiog norėjau, kad mane laikytų.“ Toliau
tęsėme EMDR, o kai baigėme, Ketei, regis, palengvėjo. „Girdėjau
Džefrį sakant, kad nesijaudinčiau, kad jis buvo siųstas čia, kad
pasirūpintų manimi. Ir kad aš nepadariau nieko blogo, ir kad jis nori
būti su manimi dėl manęs pačios.“ Aš vėl paklausiau, ką ji junta
kūne. „Jaučiuosi iš tiesų ramiai. Šiek tiek virpu – panašiai būna, kai
atrandate naujus raumenis. Kažkoks palengvėjimas. Džefris jau
viską žino. Jaučiuosi gyva ir jaučiu, kad viskas baigėsi. Bet bijau,
kad mano tėvas turi kitą mažą mergaitę, todėl man nepaprastai
liūdna. Noriu ją išgelbėti.“
Mums tęsiant, trauma sugrįžo su kitokiomis mintimis ir
vaizdais: „Man reikia išsivemti... Mane pykina daugybė kvapų:
pigus odekolonas, alkoholis, vėmalai...“ Po kelių minučių Ketė
apsipylė ašaromis: „Dabar tikrai jaučiu čia savo mamą. Atrodo, ji
nori, kad jai atleisčiau. Aš jaučiu, kad tas pats nutiko ir jai – ji nuolat
manęs atsiprašinėja. Ji sako man, kad taip buvo ir jai – tai buvo
mano senelis. Taip pat ji sako, kad mano močiutė nepaprastai
apgailestauja, kad jos nėra čia ir ji negali manęs apginti“. Aš nuolat
 391

prašiau Ketės giliai kvėpuoti ir laikytis, kad ir kokios mintys

užplūstų.
Pabaigus kitą judesių seriją, Ketė pasakė: „Man regis, viskas
baigta. Jaučiau, kaip mane, dabartinio amžiaus, laikė močiutė ir
kalbėjo, kad jai nepaprastai gaila, jog ištekėjo už mano senelio.
Kad ji ir mano mama užtikrina, jog viskas baigiasi čia ir dabar“. Po
dar vienos iš paskutinių EMDR judesių serijos Ketė šypsojosi:
„Matau, kaip išstumiu tėvą iš kavinukės, o Džefris užrakina duris.
Jis stovi lauke. Galima matyti jį pro langą – visi iš jo tyčiojasi.“
Padedama EMDR Ketė sugebėjo integruoti savo traumos
atsiminimus ir pasitelkti vaizduotę, kad nustumtų juos į toliausią
atminties kertelę, kur jie ramiai ilsėsis visą likusį gyvenimą. Ketė
pagaliau suprato, kad viskas baigta, ir pasijuto savo padėties
šeimininke. Jai pavyko pasiekti tokį rezultatą su minimaliomis
mano pastangomis ir nediskutuojant apie jos išgyvenimų detales
(niekada neabejojau dėl jų tikslumo: jos išgyvenimai buvo tikri jai,
o mano darbas buvo padėti susitvarkyti su jais čia ir dabar). EMDR
terapija kažką išlaisvino jos mintyse ir smegenyse, sužadindama
naujus vaizdus, jausmus ir mintis. Atrodė, tarsi sukilo visa jos
gyvenimo jėga, kurdama naujas ateities galimybes.
Kaip matėme, trauminiai atsiminimai egzistuoja kaip pavieniai
susiskaidę, nemodifikuoti vaizdai, pojūčiai ir jausmai. Mano
manymu, nuostabiausia EMDR savybė yra jos akivaizdus
gebėjimas su pirmine atmintimi sužadinti virtines visiškai
neprašytų ir iš pažiūros nesusijusių pojūčių, emocijų, vaizdų ir
minčių. Toks senos informacijos perdėliojimas į naujas „pakuotes“
galbūt kaip tik ir yra tas būdas, kuriuo mes integruojame
įprastinius, su traumomis nesusijusius kasdienius potyrius.
 392

SĄSAJOS SU MIEGU TYRINĖJIMAS

Netrukus po to, kai sužinojau apie EMDR, mane pakvietė

papasakoti apie savo darbą Masačiusetso Psichikos sveikatos
centro Miego laboratorijoje, kuriai vadovavo Alanas Hobsonas.
Hobsonas (kartu su savo mokytoju Michaeliu Jouvet) išgarsėjo
atradęs smegenų sritį, kurioje gimsta sapnai, o vienas iš jo
mokslinių tyrimų asistentų Robertas Stickgoldas kaip tik buvo
bepradedąs tyrinėti sapnų veikimą. Parodžiau grupei vaizdo įrašą,
kuriame nufilmuota ligonė, po baisios automobilio avarijos trylika
metų kentėjusi sunkios formos PTSS, ir kuri vos po dviejų EMDR
užsiėmimų iš bejėgės, panikuojančios aukos virto pasitikinčia,
ryžtinga moterimi. Robis buvo sužavėtas.
Po kelių savaičių viena Stickgoldo šeimos draugė neteko
mylimos katės. Moterį apėmė tokia gili depresija, kad ją teko
paguldyti į ligoninę. Ligonę apžiūrėjęs psichiatras konstatavo, kad
katės mirtis sužadino užsilikusius atsiminimus apie moters motinos
mirtį, kai jai buvo dvylika metų. Pacientė buvo nukreipta pas Rogerį
Solomoną – įžymų EMDR terapeutą, kuris sėkmingai ją pagydė.
Po to ji paskambino Stickgoldui ir pasakė: „Robi, tu turi tai ištirti.
Tai labai keista – kažkas vyksta su tavo smegenimis, bet ne su
protu.“
Netrukus žurnale Dreaming pasirodė straipsnis, kuriame buvo
teigiama, kad EMDR terapija yra susijusi su greitais akių judesiais
(angl. Rapid eyes movement, sutr. REM) - miego faze, kurios metu
žmogus sapnuoja. Tyrimais jau buvo įrodyta, kad miegas, ir ypač
ta jo fazė, kurios metu sapnuojama, atlieka svarbų vaidmenį
reguliuojant nuotaiką. Kaip buvo rašoma straipsnyje, REM metu
akys greitai juda pirmyn ir atgal – kaip ir EMDR metu. Pailginus
REM miego fazės laiką, susilpnėja depresija, o kuo trumpesnė
REM fazė, tuo neramesni ir irzlesni mes tampame.
 393

Deja, PTSS yra susijęs su neramiu miegu, o savigyda su

alkoholiu ar narkotikais sutrikdo REM miego fazę. Kai dirbau
Veteranų reikalų administracijoje, kartu su kolegomis matėme, kad
kenčiantys nuo PTSS veteranai dažnai prabunda, vos nugrimzdę į
REM miego fazę – tikriausiai todėl, kad sapnų metu sužadinami
traumų fragmentai. Kiti tyrėjai taip pat pastebėjo šį reiškinį, tačiau
galvojo, kad jis nesusijęs su supratimu apie PTSS.
Šiandien mes žinome, kad ir gilus miegas, ir REM miego fazė
atlieka labai svarbų vaidmenį nustatant, kaip, laikui bėgant,
keičiasi atsiminimai. Miegančios smegenys performuoja atmintį,
išryškindamos emociniu požiūriu aktualios informacijos pėdsakus
ir padėdamos nustumti tolyn neaktualią informaciją. Atlikęs kelis
nesudėtingus tyrimus, Stickgoldas su kolegomis įrodė, kad
miegančios smegenys gali suvokti netgi iš pažiūros neaktualią
informaciją, kol mes prabudę neintegruosime jos į platesnę
atminties sistemą.
Sapnai mėnesių mėnesius ir net metus atkartoja, iš naujo
sudėlioja ir savaip integruoja senų atsiminimų nuotrupas. Jie
nuolat atnaujina slaptą tikrovę, kuri lemia, į ką atkeips dėmesį
mūsų prabudę protai. Ir galbūt artimiausias EMDR dalykas yra tas,
kad REM miego fazės metu mes sužadiname tolimiausias
asociacijas, kurių nepasiektume ne REM miego metu ar būdami
atsibudę. Pavyzdžiui, kai tyrimo dalyviai pažadinami iš ne REM
miego fazės ir jiems duodamas su žodžiais susijęs testas, jie
pateikia standartinius atsakymus: karšta ar šalta, kieta ar minkšta
ir pan. Pažadinti iš REM miego fazės, jie pateikia neįprastas
sąsajas, pavyzdžiui, vagis ar neteisingas. Po REM miego fazės jie
lengviau išsprendžia paprastas anagramas. Tolimų asociacijų
sužadinimas paaiškina, kodėl sapnai būna tokie keisti ir
nesuprantami.
 394

Stickgoldas, Hobsonas ir jų kolegos tokiu būdu nustatė, kad

sapnai padeda sukurti naują ryšį tarp akivaizdžiai nesusijusių
atsiminimų. Naujų sąsajų matymas – svarbiausia kūrybiškumo
savybė; kaip matėme, tai labai svarbi gijimo sąlyga. Negebėjimas
iš naujo sujungti į visumą potyrių – vienas iš esminių PTSS bruožų.
Noamas 4 skyriuje galėjo įsivaizduoti trampliną, kuris išgelbėtų
būsimas terorizmo aukas, bet traumuoti žmonės yra „įstrigę“
įsišaknijusiose asociacijose: bet kas, dėvintis turbaną, mėgins
mane nužudyti; bet kuris vyras, kuriam pasirodysiu patraukli, norės
mane išžaginti.
Galiausiai Stickgoldas nurodo aiškią sąsają tarp EMDR ir
sapnų apdorojimo, kuris vyksta sapnuojant: „Jeigu abipusė EMDR
stimuliacija gali pakeisti smegenų būklę panašiai, kaip tai vyksta
REM miego fazės metu, tuomet turime puikų įrodymą, kad EMDR
galėtų pasinaudoti nuo miego priklausančiais procesais, kurie,
jeigu žmogus serga PTSS, gali būti užblokuoti ar neveiksmingi,
kad sudarytų sąlygas efektyviai apdoroti atsiminimus ir išspręstų
traumos problemą.“ Pagrindinė EMDR frazė – nurodymas
„Laikykite šį vaizdą mintyse ir tiesiog žiūrėkite, kaip mano pirštas
juda pirmyn ir atgal“ – gali labai sėkmingai atkurti tai, kas vyksta
sapnuojančiose smegenyse. Kai ši knyga rengiama spaudai, mes
su Rutha Lanius tyrinėjame, kaip reaguoja smegenys abiem
atvejais – prisimindamos trauminį įvykį ir paprastą potyrį, iki
trūkčiojančių akių judesių, tiriamajam gulint fMRI skeneryje. Sekite
naujienas.

ASOCIACIJA IR INTEGRACIJA

Kitaip negu tradicinis gydymas poveikiu, EMDR labai mažai laiko

skiria pirminės traumos pakartotinei peržiūrai. Pati trauma,
žinoma, yra atspirties taškas, tačiau visas dėmesys skiriamas
 395

asociatyviniam procesui stimuliuoti ir atverti. Kaip parodė mūsų

„Prozaco“ ir EMDR tyrimas, vaistai gali išblukinti baimės vaizdus ir
pojūčius, bet jie išlieka įsirėžę į protą ir kūną. Kitaip negu dalyviai,
kuriems pagerėjo vartojant „Prozacą“ – kurių atsiminimai buvo
paprasčiausiai išblukinti, neintegruoti, kaip praeityje nutikęs įvykis,
ir tebekėlė didelį nerimą, – tie, kuriems buvo taikyta EMDR terapija,
nebejuto jokių ryškių traumos pėdsakų. Jiems trauma tapo
istoriniu, kadaise nutikusiu baisiu įvykiu. Kaip pasakė vienas mano
pacientas, atsainiai mosteldamas ranka: „Viskas baigta.“
Nors mes tiksliai nežinome, kaip veikia EMDR, tas pats
pasakytina ir apie „Prozacą“. Veikia serotoninas, tačiau kol kas
nėra aišku, ar jo kiekis didėja, ar mažėja, kuriose smegenų
ląstelėse tai vyksta, ir kodėl žmonės pradeda mažiau bijoti. Lygiai
taip pat mes nežinome, kodėl nepaprastai palengvėja pasikalbėjus
su patikimu draugu, – ir mane stebina, kodėl tiek nedaug žmonių
trokšta išsiaiškinti šį klausimą.
Gydytojai praktikai turi tik vieną prievolę: padaryti viską, kad
padėtų savo pacientams pasijusti geriau. Dėl to gydomoji praktika
visada buvo eksperimentų „mūšio laukas“. Kai kurie eksperimentai
žlugo, kai kurie pavyko, o kai kurie, kaip EMDR, dialektinio elgesio
terapija ir vidinių šeimos sistemų terapija, toliau keičia terapijos
taikymo būdus. Šių gydymo būdų pripažinimas užtrunka
dešimtmečius; be to, jam trukdo tai, kad mokslinių tyrimų parama
paprastai skiriama tiems metodams, kurie jau įrodė savo veikimą.
Šioje vietoje visada pasiguodžiu prisiminęs penicilino istoriją: nuo
1928-ųjų, kai Alexanderis Flemingas atrado šios medžiagos
antibiotines savybes, iki 1965-ųjų, kol galiausiai buvo išaiškintas jo
veikimo mechanizmas, praėjo beveik keturi dešimtmečiai.
 396

16 SKYRIUS
KAIP IŠMOKTI APSIGYVENTI SAVO
KŪNE: JOGA

Iš naujo pajutę intuityvų ryšį su savo kūno poreikiais,

atrandame visiškai naują gebėjimą – šiltai pamilti save.
Išgyvename naują kokybiško rūpinimosi savimi realybę, kuri
nukreipia mūsų dėmesį į sveikatą, mitybą, energiją, laiko valdymą.
Šis pagerintas rūpinimasis savimi atsiranda spontaniškai ir
natūraliai, o ne kaip atsakas į „reikia“. Mes gebame patirti
momentinį ir tikrą malonumą rūpindamiesi savimi.
- Stephen Cope. Yoga and the Quest for the True Self

ai pirmą kartą išvydau Aną, ji sėdėjo susmukusi kėdėje, mano

K priimamajame, mūvėjo išblukusius džinsus ir violetinės
spalvos Jimmy Cliff marškinėlius trumpomis rankovėmis. Mačiau,
kaip dreba jos kojos. Kai pakviečiau užeiti į kabinetą, ji net
nepakėlė žvilgsnio nuo grindų. Apie Aną žinojau labai nedaug: kad
jai 47 metai ir kad ji mokė specialiųjų poreikių vaikus. Jos kūnas
rėkte rėkė apie didžiulę baimę užmegzti pokalbį – net pateikti
standartinę informaciją apie savo namų adresą ar draudimo planą.
Taip bijantys žmonės negali galvoti atvirai, ir menkiausias
reikalavimas ką nors padaryti privers juos dar labiau užsisklęsti
 397

savyje. Jeigu neatstosite nuo jų, jie tiesiog pabėgs, ir daugiau

niekada jų nepamatysite.
Ana nedrąsiai įėjo į mano kabinetą ir sustojo lyg įbesta. Ji vos
kvėpavo ir atrodė lyg sušaldytas paukštis. Žinojau, kad mums
nepavyks nieko padaryti, jei nepadėsiu jai nusiraminti. Atsitraukęs
maždaug du metrus ir patikrinęs, ar laisvas takas link durų, aš
švelniai paraginau ją keletą kartų šiek tiek giliau įkvėpti. Kvėpavau
kartu su ja ir paprašiau daryti kaip aš, ramiai pakeldamas rankas į
viršų, kai ji įkvėpė, ir nuleisdamas, kai ji iškvėpė. Tai buvo čigongo
metodika, kurios išmokė vienas iš mano studentų kinų. Ji lyg
vogčiomis kartojo mano judesius, o akys tebebuvo įsmeigtos į
grindis. Taip mes kvėpavome maždaug pusvalandį. Kartkartėmis
aš ramiai paprašydavau jos atkreipti dėmesį, kaip jos pėdos
remiasi į grindis, o krūtinė sulig kiekvienu įkvėpimu išsiplečia ir
susitraukia. Po truputį Anos kvėpavimas darėsi lėtesnis ir gilesnis,
veido išraiška sušvelnėjo, nugara šiek tiek išsitiesė, ir ji nedrąsiai
pakėlė akis maždaug ties mano Adomo obuoliu. Pajutau už
stingdančios baimės besislepiantį žmogų. Galiausiai ji šiek tiek
atsipalaidavo ir netgi šyptelėjo man, tarsi pripažindama, kad abu
buvome vienoje patalpoje. Pasiūliau šioje vietoje baigti, nes jau
pakankamai daug pareikalavau iš jos, ir paklausiau, ar ji norėtų vėl
ateiti po savaitės. Ji linktelėjo galva ir sumurmėjo: „Jūs tikrai
keistas.“
Susipažinęs su Ana, iš jos surašytų pastebėjimų ir piešinių
padariau išvadą, kad ji, būdama maža, patyrė baisų smurtą iš
abiejų tėvų – ir motinos, ir tėvo. Visa istorija išaiškėjo ne iš karto, o
pamažu, kai Ana po truputį išmoko prisiminti kadaise nutikusius
dalykus taip, kad jie nesukeltų jai nevaldomo nerimo.
Sužinojau, kad Ana nepaprastai talentingai ir kruopščiai dirbo
su specialiųjų poreikių vaikais (mūsų klinikoje išmėginau kelias jos
metodikas, kurias ji papasakojo taikanti su vaikais, ir įsitikinau, kad
 398

jos neįtikėtinai veiksmingos). Ji galėjo nesustodama kalbėti apie

vaikus, kuriuos mokė, tačiau iškart nutildavo, kai pakeisdavome
pokalbio temą apie jos santykius su suaugusiais žmonėmis. Žinau,
kad Ana buvo ištekėjusi, bet apie vyrą ji beveik neužsiminė.
Prisipažino, kad dažnai mėgindavo išspręsti nesutarimus ir
konfliktus, priversdama savo protą „išnykti“. Nevilties akimirkomis
Ana skutimosi peiliuku pjaustėsi rankas ir krūtis. Ji daug metų
mėgino įvairias terapijos rūšis ir išbandė daugybę skirtingų vaistų,
tačiau jie menkai tepadėjo susitvarkyti su baisios praeities
pėdsakais. Ana gydėsi ne vienoje psichiatrinėje ligoninėje,
norėdama išmokti kontroliuoti savęs žalojimo elgesį, bet vėlgi
apčiuopiamos naudos negavo.
Ana pajėgė tik užsiminti, ką ji jautė ir galvojo iki tol, kol tapo
tokia uždara ir apatiška, tad pirmuosius mūsų terapijos
užsiėmimus visą dėmesį skyrėme fiziologiniam chaosui jos viduje
nuraminti. Naudojome visas metodikas, kokias buvau išmokęs per
daug metų, pavyzdžiui, kvėpavimą, orientuojantis į iškvėpimą,
kuris sužadina atpalaiduojančią parasimpatinę nervų sistemą. Taip
pat išmokiau ją pirštais tam tikra tvarka tapšnoti akupresūros
taškus įvairiose kūno dalyse – ši praktika dažnai vadinama
Emocinės laisvės technika (ELT), kuri, kaip įrodyta, padeda
ligoniams išlikti traumos toleravimo lauko ribose ir dažnai teigiamai
veikia PTSS simptomus.

NEIŠVENGIAMO ŠOKO LIEKANOS

Kadangi dabar galime identifikuoti smegenų grandines,

dalyvaujančias pavojaus atpažinimo sistemoje, daugiau ar mažiau
žinome, kas vyko Anos smegenyse, kai ji pirmąją dieną sėdėjo
mano priimamajame: jos „dūmų detektorius“ – migdolinis kūnas –
buvo perprogramuotas taip, kad suvoktų tam tikras situacijas kaip
 399

pavojingas gyvybei, ir siuntė skubius signalus išlikimo smegenims:

kovoti, bėgti arba apmirti. Visas šias reakcijas Ana išgyveno vienu
metu – ji iš pažiūros atrodė susijaudinusi, bet protas buvo
„išjungtas“.
Kaip matėme, sutrikusios pavojaus atpažinimo sistemos gali
pasireikšti įvairiais būdais, ir jeigu jūsų „dūmų detektorius“
sugenda, negalite pasitikėti savo suvokiamų pojūčių tikslumu.
Pavyzdžiui, kai pelniau Anos pasitikėjimą, ji ėmė laukti mūsų
susitikimų, tačiau į mano kabinetą įeidavo apimta panikos. Vieną
dieną ją aplankė atsiminimai apie tai, kaip ji apsidžiaugia, nes
netrukus namo grįš jos tėvas, tačiau vėliau tą vakarą jis ją tvirkino.
Ji pirmą kartą suprato, kad jos protas savaime susieja džiaugsmą
ir susijaudinimą, matant jai patinkantį žmogų, su tvirkinimo baime.
Maži vaikai ypač gerai įvaldo fragmentinius potyrius, taigi
natūrali Anos meilė tėvui ir baimė, kad patirs jo smurtą, tūnojo
atskirose sąmonės būsenose. Jau būdama suaugusi, Ana
priekaištavo sau dėl to, ką jai teko patirti, nes galvojo, kad mylinti
maža mergaitė, kokia ji kadaise buvo, vadovavo savo tėvui – kitaip
tariant, kad ji pati išprovokavo savo tvirkinimą. Jos racionalus
protas sakė, kad tai nesąmonė, bet toks įsitikinimas kilo iš
emocinių, išlikimo smegenų gilumos, iš pagrindinės limbinės
sistemos struktūros. Niekas nepasikeis, kol ji nepasijus
pakankamai saugi savo kūne, atidžiai nepažvelgs į buvusius
įvykius ir nesuvoks, ką toji maža mergaitė jautė ir kaip ji elgėsi
skriaudžiama.

VIDINIS APMIRIMAS

Vienas iš būdų, kuriais kūnas saugo atsiminimus apie savo

bejėgiškumą, yra raumenų tempimas arba atskirties jausmas
 400

traumos paveiktose kūno vietose: galvoje, nugaroje ir galūnėse –

nelaimingus atsitikimus išgyvenusiems žmonėms, makštyje ir
tiesiojoje žarnoje – lytinės prievartos aukoms. Daugelio traumas
išgyvenusių žmonių gyvenimai pradeda suktis aplink
nepageidaujamus jutiminius potyrius ir norą juos neutralizuoti,
todėl didžioji dalis mano praktikoje matytų žmonių tapo tikrais tokio
savęs apmarinimo specialistais. Jie gali nutukti arba tapti
anoreksikais, tapti priklausomi nuo mankštos arba darbo. Ne
mažiau kaip pusė visų traumuotų žmonių bando nuslopinti savo
nepakenčiamą vidinį pasaulį vaistais arba alkoholiu. Kita apmirimo
pusė – pojūčių ieškojimas. Vieni pjaustosi kūną, kad įveiktų
apmirimą, kiti išmėgina šuolius su virve ar ypač rizikingus
užsiėmimus, pavyzdžiui, prostituciją ir lošimus. Bet kuris iš šių
gyvenimo būdų gali generuoti klaidingą ir paradoksalų kontrolės
jausmą.
Kai žmonės nuolat būna pikti ar išsigandę, pastovi įtampa
raumenyse sukelia spazmus, nugaros skausmą, migreninius
galvos skausmus, fibromialgiją ir kitas lėtinio skausmo rūšis. Jie
gali apsilankyti pas daugelį specialistų, atlikti išsamius
diagnostinius tyrimus, gauti krūvą receptų vaistams, iš kurių galbūt
kurie nors suteiks laikiną palengvėjimą, bet nė vienas jų
nesutvarkys pirminės problemos. Šių žmonių diagnozės atspindi jų
tikrovę, į kurią niekas nežiūri kaip į pastangų susidoroti su trauma
simptomą.
Pirmuosius dvejus terapijos su Ana metus visą dėmesį skyriau
tam, kad padėčiau jai susitaikyti su fiziniais pojūčiais, kad ir kokie
jie būtų, – tiesiog pojūčiais, juntamais čia ir dabar, turinčiais
pradžią, vidurį ir pabaigą. Stengiausi padėti pakankamai ilgai išlikti
ramiai, kad ji be išankstinių nuostatų pastebėtų, ką jaučia, galėtų į
tuos spontaniškus, nekviestus vaizdus ir jausmus žiūrėti kaip į
 401

baisios praeities liekanas, o ne kaip į nesibaigiančias šiandieninio

gyvenimo grėsmes.
Tokie pacientai kaip Ana nuolat kelia mums iššūkius ieškoti
naujų būdų, kaip padėti žmonėms reguliuoti savo susijaudinimą ir
kontroliuoti savo fiziologiją. Būtent taip mes su Traumų centro
kolegomis atradome jogą.

KAIP MES ATRADOME KELIĄ Į JOGĄ: REGULIAVIMAS

IŠ APAČIOS AUKŠTYN

Mūsų susidomėjimas joga prasidėjo 1998 metais, kai su Jimu

Hopperiu pirmą kartą išgirdome apie naują biologinį žymenį –
širdies ritmo kintamumą (ŠRK), kuris, kaip neseniai paaiškėjo, yra
geras rodiklis, apibūdinantis autonominės nervų sistemos darbą.
Jeigu pamenate, 5 skyriuje pasakojau, kad autonominė nervų
sistema yra pati primityviausia mūsų smegenų išlikimo sistema,
kurios dvi atšakos reguliuoja susijaudinimo funkciją visame kūne.
Apytikriai kalbant, simpatinė nervų sistema (SNS) naudoja tokias
chemines medžiagas kaip adrenalinas kūnui ir smegenims
sužadinti, kad šie pradėtų veikti, o štai parasimpatinė nervų
sistema (PNS) naudoja acetilcholiną, kuris padeda reguliuoti
pagrindines organizmo funkcijas – virškinimą, žaizdų gijimą, miegą
ir sapnų ciklus. Kai esame puikios būklės, šios dvi sistemos dirba
išvien, padėdamos išlaikyti mūsų optimalų santykį su aplinka ir
savimi.
Širdies ritmo kintamumas matuoja santykinį balansą tarp
simpatinės ir parasimpatinės nervų sistemos. Įkvėpdami
stimuliuojame SNS, todėl širdies ritmas padažnėja. Iškvėpdami
stimuliuojame PNS, kuri sulėtina padažnėjusį širdies ritmą. Sveiki
žmonės įkvepia ir iškvepia taip, kad širdies ritmas svyruoja stabiliai
 402

ir ritmiškai. Geras širdies ritmo kintamumas yra pagrindinis geros

savijautos rodiklis.
Kodėl ŠRK toks svarbus? Kai mūsų autonominė nervų
sistema gerai subalansuota, mes galime protingai ir racionaliai
kontroliuoti savo reakciją į nedideles nesėkmes ir nusivylimus,
gebėdami ramiai įvertinti, kas vyksta, kai jaučiamės įžeisti ar
atstumti. Veiksminga sujaudinimo moduliacija leidžia mums
kontroliuoti savo impulsus ir emocijas: kol gebame valdytis ir
išliekame ramūs, tol galime rinktis, kaip mums sureaguoti. Žmonės
su silpnai sumoduliuota autonomine nervų sistema lengvai
praranda savikontrolę – tiek psichinę, tiek fizinę. Kadangi
autonominė nervų sistema sužadina ir kūną, ir smegenis, prastas
ŠRK, t. y. kai širdies ritmo pokyčiai neatitinka kvėpavimo,
neigiamai veikia ne tik mąstymą ir jausmus, bet ir kūno reakcijas į
stresą. Tokie žmonės lengviau suserga įvairiausiomis fizinėmis
ligomis, pavyzdžiui, širdies nepakankamumu ar vėžiu, kurias lydi
psichikos problemos, pavyzdžiui, depresija ar PTSS.
Norėdami išnagrinėti šį klausimą išsamiau, įsigijome ŠRK
matuojantį aparatą ir per krūtinę savo tiriamuosius, kurie sirgo arba
nesirgo PTSS, apjuosėme specialiomis juostomis, norėdami
išmatuoti jų kvėpavimo gilumą ir ritmą, o prie ausies lezgelio
pritvirtinome mažyčius monitorius, stebinčius jų pulsą. Kai
patikrinome apie 60 dalyvių, tapo aišku, kad kenčiančių nuo PTSS
žmonių ŠRK labai žemas. Kitaip tariant, PTSS atveju simpatinė ir
parasimpatinė nervų sistema nesusiderina tarpusavyje. Tai reiškė
naują painios traumos istorijos posūkį: mes patvirtinome, kad dar
viena smegenų reguliavimo sistema nefunkcionuoja taip, kaip
turėtų. Nesugebėjimas išlaikyti šios sistemos pusiausvyros – taip
galima paaiškinti, kodėl traumuoti žmonės, kaip, pavyzdžiui, Ana,
taip audringai reaguoja į palyginti nedidelį stresą. Biologinės
 403

sistemos, kurių paskirtis – padėti mums įveikti gyvenimo kaprizus,

su šiuo iššūkiu nesusitvarko.
Kitas mūsų mokslinis klausimas buvo toks: ar yra būdų, kaip
žmonės galėtų pagerinti savo ŠRK? Buvau asmeniškai
suinteresuotas tai išsiaiškinti, nes pamačiau, kad mano paties ŠRK
toli gražu nebuvo toks geras, kad užtikrintų ilgalaikę fizinę sveikatą.
Internete radome informaciją apie tyrimus, kad ŠRK gerokai
pagerina maratono bėgimas. Gaila, bet man iš to buvo mažai
naudos, nes nei aš, nei mano tėvai nebuvome tinkamiausi
kandidatai dalyvauti Bostono maratone. Google taip pat pateikė 17
000 jogos interneto svetainių, kuriose buvo skelbiama, kad joga
pagerina ŠRK, bet niekur neradome tai įrodančių tyrimų. Galbūt
jogai ir buvo sugalvoję nuostabų metodą padėti žmogui surasti
vidinę pusiausvyrą ir sveikatą, bet tada, 1998-aisiais, nebuvo vertų
dėmesio darbų, kurie pagrįstų jogų teiginius panaudojant Vakarų
tradicinės medicinos priemones.
Vis dėlto nuo to laiko moksliniais metodais buvo patvirtinta,
kad, pakeitus žmogaus kvėpavimo būdą, galima išspręsti
problemas, susijusias su pykčiu, depresija ir nerimu, ir kad joga
gali turėti teigiamos įtakos tokiam plačiam sveikatos problemų
spektrui kaip aukštas kraujospūdis, padidėjęs streso hormonų
išsiskyrimas, astma ir apatinės nugaros dalies skausmas. Tačiau
nė vienas psichiatrijos žurnalas nebuvo paskelbęs nė vieno
mokslinio tyrimo, kaip joga veikia PTSS, kol 2014 metais pasirodė
mūsų darbas.
Iškart po to, kelias dienas ieškojęs mūsų internete, pro
Traumų centro duris įžengė ilgakojis jogos mokytojas Davidas
Emersonas. Jis pasakė, kad sugalvojo modifikuotą hatha jogos
formą, kuri padėtų įveikti PTSS, ir kad jis veda pamokas karo
veteranams vietos veteranų centre bei moterims Bostono zonos
išžaginimų krizių centre. Gal mes norėtume dirbti su juo? Davido
 404

apsilankymas išaugo į labai intensyvią jogos programą, o dar

vėliau Nacionalinis sveikatos institutas mums skyrė pirmąją
subsidiją, kad ištirtume jogos poveikį PTSS. Davido darbas turėjo
reikšmingos įtakos ir mano paties įprastinei jogos praktikai. Ėmiau
dažnai vesti užsiėmimus Kripalu jogos centre, įsikūrusiame
Berkšyro kalvose, vakarų Masačiusetse (ilgainiui pagerėjo ir mano
paties ŠRK).
Nusprendę ištirti jogos galimybes pagerinti ŠRK, į problemą
pažvelgėme labai plačiai. Galėjome paprasčiausiai pasinaudoti
keliais nebrangiais rankiniais prietaisais, kurie moko žmones
sulėtinti kvėpavimą ir sinchronizuoti jį su širdies ritmu, taip
gautume suderinto širdies ritmo ir kvėpavimo rezultatą, parodytą
pirmajame paveikslėlyje. Šiandien yra daugybė programėlių,
kurios gali padėti pagerinti ŠRK naudojantis išmaniuoju telefonu.
Mūsų klinikoje yra vietų, kuriose pacientai gali treniruoti savo ŠRK,
o aš raginu visus savo pacientus, kurie dėl vienokių ar kitokių
priežasčių negali užsiiminėti joga, karo menais ar čigongu,
savarankiškai treniruotis namuose.

KAIP MES TYRINĖJOME JOGĄ

Mūsų sprendimas tyrinėti jogą leido giliau pažvelgti į traumos

poveikį kūnui. Pirmieji eksperimentinės jogos užsiėmimai įvyko
patalpoje, kurią geranoriškai suteikė šalia esanti dailininkų studija.
Davidas Emersonas su kolegėmis Dana Moore ir Jodi Carey sutiko
pabūti savanoriais jogos instruktoriais, o mano tyrėjų komanda
išsiaiškino, kaip geriausiai galėtume išmatuoti jogos poveikį
fiziologinei žmogaus veiklai. Pridėjome skrajučių kaimyniniuose
prekybos centruose ir savitarnos skalbyklose, reklamuodami jogos
užsiėmimus, ir pasikalbėjome su dešimtimis mums paskambinusių
žmonių. Galiausiai atrinkome 37 moteris, kurios buvo išgyvenusios
 405

Tinkamai sureguliuoto žmogaus širdies ritmo kintamumas (SRK).

Kylančios ir besileidžiančios linijos rodo kvėpavimą – šiuo atveju tai yra lėti,
reguliarūs įkvėpimai ir iškvėpimai. Pilka sritis rodo širdies ritmo svyravimus.
Kai šis žmogus įkvepia, širdies ritmas padažnėja, kai iškvepia – sulėtėja.
Šis ŠRK modelis rodo puikią fizinę sveikatą.

Reakcija į susijaudinimą, liūdesį. Kai žmogus prisimena liūdną

išgyvenimą, jo kvėpavimas padažnėja ir tampa netolygus. Toks pat
pasidaro ir širdies ritmas. Širdies ir kvėpavimo ritmai nebesutampa. Tai
normali reakcija.

ŠRK esant PTSS. Kvėpavimas greitas ir paviršutiniškas. Širdies ritmas

lėtas ir nesuderintas su kvėpavimu. Tai tipiškas užsisklendusio savyje
žmogaus, sergančio lėtiniu PTSS, modelis.

Sergantis PTSS žmogus pakartotinai išgyvena prisiminimus apie

traumą. Iš pradžių kvėpavimas yra apsunkintas ir gilus – būdingas panikai.
Širdies ritmas nesutampa su kvėpavimu. Vėliau kvėpavimas tampa
greitesnis ir paviršutiniškas, o širdies ritmas sulėtėja – tai rodo, kad žmogus
„išsijungia“.
 406

sunkias traumas ir jau daug metų be pastebimų rezultatų bandė

įvairias terapijos formas. Pusė savanorių buvo atsitiktine tvarka
atrinktos į jogos grupę, o kitoms buvo taikomas tradicinis psichikos
sveikatos gydymo būdas – dialektinė elgsenos terapija (DIT),
mokanti žmones dėmesingo įsisąmoninimo principo, padedančio
išlikti ramiems ir neprarasti kontrolės. Galiausiai pasitelkėme į
pagalbą Masačiusetso technologijos universiteto inžinierių, kuris
sukonstravo sudėtingą kompiuterį, galintį vienu metu matuoti ŠRK
aštuoniems žmonėms (kiekvienoje tyrimo grupėje buvo daug
užsiėmimų, kiekviename – ne daugiau kaip po aštuonis dalyvius).
Nors joga pastebimai sumažino mūsų dalyvių, sergančių PTSS,
susijaudinimo problemas ir reikšmingai pagerino santykį su savo
kūnu („dabar aš rūpinuosi savo kūnu“, „aš įsiklausau į savo kūno
poreikius“), aštuonias savaites taikoma DIT nepadarė jokios įtakos
jų susijaudinimo lygiui ar PTSS simptomams. Taigi mūsų
susidomėjimo joga tikslas po truputį keitėsi: iš siekio sužinoti, ar
joga gali pakeisti ŠRK (tai ji tikrai gali), jis virto siekiu padėti
traumuotiems žmonėms išmokti patogiai gyventi savo
iškankintuose kūnuose.
Vėliau pradėjome siūlyti jogos programą jūrų pėstininkams
Kemp Ledžiune (jūrų pėstininkų bazė, karinis mokomasis centras
Džeksonvilyje, Šiaurės Karolinos valstijoje) ir sėkmingai dirbome
su įvairiomis kitomis programomis, padedančiomis įtraukti į jogos
užsiėmimus nuo PTSS kenčiančius kovų veteranus. Nors mes
neturime oficialių tyrimų duomenų apie veteranus, regis, joga jiems
buvo ne mažiau efektyvi negu moterims mūsų tyrimuose.
Visos jogos programos yra sudarytos iš kvėpavimo pratimų
(pranajama), tempimų arba pozų (asanų) ir meditacijos. Skirtingos
jogos mokyklos akcentuoja skirtingus intensyvumo ir susikaupimo
lygius šių pagrindinių komponentų ribose. Pavyzdžiui, vis kitoks
kvėpavimo greitis ir gilumas, burnos, šnervių ir gerklės naudojimas
 407

duoda skirtingus rezultatus, o kai kurios metodikos neįtikėtinai

stipriai veikia energiją. Mūsų užsiėmimuose viskas vyko gerokai
paprasčiau. Daugelis mūsų pacienčių beveik nieko nežinojo apie
kvėpavimą, todėl išmokti susikoncentruoti į įkvėpimą ir iškvėpimą,
pastebėti, ar kvėpavimas greitas, ar lėtas, suskaičiuoti įkvėpimus
tam tikrose pozose jau buvo didelis pasiekimas.
Po truputį plėtėme jogos programą, įtraukdami tam tikrą
skaičių klasikinių pozų. Svarbiausia, ką akcentavome, – ne
reikalauti dalyvių padaryti pozas „teisingai“, bet padėti pastebėti,
kurie raumenys dirba skirtingu metu. Veiksmų seka turi padėti
sukurti ritmą tarp įtempimo ir atpalaidavimo – kažką tokio, ką,
tikimės, pradės justi savo kasdieniame gyvenime.
Mes nemokome pacienčių medituoti, tačiau ugdome
dėmesingą įsisąmoninimą, skatindami jas stebėti, kas vyksta
skirtingose kūno dalyse, kai pozą pakeičia kita poza. Tyrimų metu
matome, kaip sunku traumuotiems žmonėms visiškai
atsipalaiduoti ir pasijusti fiziškai saugiems savo kūnuose.
Dalyvėms ant rankų uždėję mažyčius monitorius, matuojame jų
ŠRK šavasanos metu – tai yra poza, atliekama daugelio
užsiėmimų pabaigoje, kai dalyvės guli ant nugaros, atvertusios
delnus į viršų, atpalaiduotomis rankomis ir kojomis. Tačiau vietoje
apsipalaidavimo mes užfiksavome nepaprastai aukštą raumenų
aktyvumą, užgožusį aiškų signalą. Užuot ramiai ilsėjęsi, mūsų
dalyvių raumenys dažnai toliau tęsia pasiruošimą kovai su
nematomais priešais. Didžiausiu iššūkiu kelyje į pasveikimą nuo
traumos tebelieka gebėjimas pasiekti visiško atsipalaidavimo ir
saugaus pasidavimo būseną.
 408

KAIP IŠMOKTI SAVIREGULIACIJOS

Pamatę bandomojo tyrimo sėkmę, Traumų centre patvirtinome

terapinę jogos programą. Galvojau, kad tai gali būti galimybė Anai
išsiugdyti glaudesnius santykius su savo kūnu, todėl paskatinau ją
išbandyti šią programą. Pirmasis užsiėmimas buvo sunkus. Vien
tik korekciniai instruktoriaus prisilietimai Anai buvo tokie baisūs,
kad ji grįžo namo ir ėmė pjaustyti save – jos neteisingai veikianti
pavojaus aptikimo sistema net švelniausią nugaros palytėjimą
priėmė kaip užpuolimą. Vis dėlto Ana suprato, kad joga gali
pasiūlyti jai išsilaisvinimo iš to begalinio pavojaus jausmo, kurį ji
jautė savo kūne, būdą. Mano padrąsinta, po savaitės ji sugrįžo.
Anai visada buvo lengviau rašyti apie savo potyrius negu
kalbėti. Po antrojo užsiėmimo ji man parašė: „Aš nežinau visų
priežasčių, kodėl joga mane taip gąsdina, bet žinau, kad ji man bus
neįtikėtinas išgijimo šaltinis, ir todėl dirbu su savimi, kad tai
išmėginčiau. Joga – kažkas, kas žvelgia į vidų, o ne išorėn, ir
įsiklauso į mano kūną, o didžioji dalis mano išlikimo strategijos
buvo pritaikyta niekada nedaryti tokių dalykų. Kai šiandien ėjau į
užsiėmimą, mano širdis daužėsi lyg pašėlusi, ir dalis manęs tikrai
norėjo apsisukti ir grįžti atgal, bet aš tiesiog dėjau vieną pėdą po
kitos, kol atsidūriau prie durų ir įėjau. Po užsiėmimo grįžau namo
ir miegojau keturias valandas. Šią savaitę mėginau užsiimti joga
namie ir mintyse išgirdau žodžius: „Tavo kūnas turi ką pasakyti“ Į
tai atsakiau: „Aš pamėginsiu ir įsiklausysiu.““
Dar po kelių dienų Ana parašė: „Keletas minčių, kurios atėjo
man į galvą per šios dienos jogos užsiėmimą ir po jo. Supratau,
kaip esu atsiskyrusi nuo savo kūno, kai jį pjaustau. Darydama
jogos pozas, pastebėjau, kad mano žandikaulis ir visa kūno dalis
nuo ten, kur baigiasi kojos, iki bambos yra įtempta; ši įtampa laiko
skausmą ir atsiminimus. Kartais klausdavote manęs, kurioje
 409

vietoje viską jaučiu, bet aš net negalėdavau mėginti įsivaizduoti tų

dalykų buvimo vietos, bet šiandien aš labai aiškiai pajutau tas
vietas – ir panorau nepastebimai pravirkti.“
Kitą mėnesį mes abu atostogavome. Paprašiau Anos tuo
metu palaikyti ryšį, ir ji man parašė: „Užsiėmiau joga pati,
kambaryje, pro kurį matyti ežeras. Toliau skaitau knygą, kurią man
paskolinote [tai buvo Stepheno Cope'o nuostabioji knyga Yoga
and the Quest for the True Self (liet. Joga ir tikrojo savęs
ieškojimas)]. Iš tiesų, pagalvoju, kiek daug atsisakiau,
neįsiklausydama į savo kūną, kuris yra tokia svarbi mano dalis.
Vakar, užsiimdama joga, galvojau, kad leisiu savo kūnui
papasakoti tą istoriją, kurią jis nori man papasakoti, bet klubus
atveriančiose pozose pajutau didelį skausmą ir liūdesį. Nemanau,
kad mano protas įstengs man priminti tuos tikroviškus vaizdus tol,
kol esu ne namuose, ir tai yra gerai. Dabar galvoju, kokia
nesubalansuota buvau ir kaip smarkiai stengiausi paneigti praeitį,
kuri yra mano tikrosios „aš“ dalis. Aš tiek daug galiu išmokti, jeigu
esu tam atvira... Tada man nebereikės kiekvieną dieną ir kiekvieną
minutę kovoti su savimi.“
Viena iš sunkiausiai Anos toleruojamų jogos padėčių buvo
poza, dažnai vadinama „Laimingu kūdikiu“ (angl. Happy Baby):
žmogus guli ant nugaros, keliai sulenkti ir pritraukti prie krūtinės,
žmogus laikosi nusitvėręs kojų pirštų, o padai nukreipti į lubas.
Tokia padėtis plačiai atveria dubenį, taigi suprantama, kodėl jų
metu išžaginimų aukos pasijunta ypač pažeidžiamos ir nesaugios.
Tačiau tol, kol „Laimingas kūdikis“ (ar kita į jį panaši kūno padėtis)
kels didelę paniką, tol bus sunku atrasti intymumą. Išmokti ramiai
priimti „Laimingo kūdikio“ pozą mūsų jogos užsiėmimuose –
iššūkis daugeliui pacienčių.
 410

Kassavaitinių jogos užsiėmimų poveikis. Po dvidešimties savaičių

jogos, kuria užsiiminėjo įsisenėjusias traumas turinčios moterys,
suaktyvėjo svarbiausios jų smegenų struktūros, susijusios su
savireguliacija: smegenų salelė ir medialinė prieškaktinė smegenų žievė.

KAIP GERIAU PAŽINTI SAVE: INTEROCEPCIJOS

UGDYMAS

Viena iš aiškiausių šiuolaikinio neuromokslo pamokų yra ta, kad

mūsų savasties jausmas gyvybiškai svarbiu ryšiu tvirtai susietas
su kūnu. Nepažinosime savęs iki galo tol, kol negalėsime jausti ir
suprasti savo fizinių pojūčių, – mes turime registruoti šiuos
pojūčius ir pagal juos veikti, jeigu norime saugiai judėti gyvenimo
keliu. Apmirimas, apatija (ar priešingas veiksmas – aštrių pojūčių
ieškojimas) galbūt ir gali palengvinti gyvenimo toleravimo laipsnį,
bet už tai teks brangiai sumokėti: prarasite suvokimą, kas vyksta
 411

jūsų kūno viduje, o kartu su juo – jausmą, kad gyvenate visavertį,

kupiną pojūčių gyvenimą.
6 skyriuje pasakojau apie aleksitimiją – techninį terminą,
reiškiantį, kad žmogus nepajėgia identifikuoti, kas vyksta jo viduje.
Kenčiantys nuo aleksitimijos žmonės paprastai jaučiasi fiziškai
nepatogiai, bet negali tiksliai apibūdinti problemos. Dažniausiai jie
skundžiasi neaiškiais ir varginančiais fiziniais pojūčiais, kurių
gydytojai negali diagnozuoti. Be to, jie negali ir patys išsiaiškinti,
ką jaučia konkrečioje situacijoje ar kas verčia juos jaustis geriau
arba blogiau. Tai apatijos, kuri neleidžia jiems nujausti įprastų kūno
poreikių ir ramiai bei protingai į juos sureaguoti, pasekmė. Tuo pat
metu ji prislopina kasdienius sensorinius džiaugsmus, pavyzdžiui,
muziką, prisilietimus, šviesą, kurie suteikia gyvenimui prasmės.
Joga pasirodė esanti puikus būdas (pakartotinai) užmegzti ryšį su
vidiniu pasauliu, o per šį ryšį – rūpestingą, mylintį, jautrų santykį su
savimi.
Jeigu nesuprasite, ko reikia jūsų kūnui, negalėsite juo
pasirūpinti. Jeigu nejaučiate alkio, negalite pasimaitinti. Jeigu
painiojate nerimą su alkiu, galite suvalgyti per daug. O jeigu
nejuntate sotumo, valgote toliau. Štai kodėl taip svarbu ugdyti
sensorinį suvokimą, jeigu kalbame apie traumos išgydymą.
Daugelis tradicinių terapijų menkina arba ignoruoja akimirkos
pokyčius, kurie vyksta mūsų vidiniame jutiminiame pasaulyje.
Tačiau šiuose pokyčiuose slypi organizmo reakcijų esmė –
emocinės būsenos, kurios įrėžtos į kūno cheminį profilį, į vidaus
organus, į susitraukiančius skersaruožius veido, gerklės, liemens
ir galūnių raumenis. Traumuoti žmonės turi žinoti, kad jie gali
ištverti savo pojūčius, susidraugauti su savo vidiniais išgyvenimais
ir išsiugdyti naujus veiksmų modelius.
Atlikdami jogos judesius jūs visą dėmesį sutelkiate į
kvėpavimą ir kas akimirką besikeičiančius pojūčius. Pradedate
 412

justi ryšį tarp savo emocijų ir kūno – pavyzdžiui, kaip nerimas dėl
vienos ar kitos pozos iš tikrųjų išmuša jus iš vėžių. Pradedate
eksperimentuoti, mėgindamas pakeisti tai, kaip jaučiatės. Ar giliai
įkvėpus dings ta įtampa petyje? Ar, susikoncentravę į iškvėpimus,
pajusite ramybę?
Paprasčiausias stebėjimas, ką jaučiate, ugdo emocinį
reguliavimą ir padeda sustabdyti mėginimus nepaisyti to, kas
vyksta jūsų viduje. Aš dažnai sakau savo mokiniams, kad dvi
svarbiausios frazės terapijoje, kaip ir jogoje, yra „Atkreipkite į tai
dėmesį“ ir „Kas bus toliau?“ Kai pradedate žiūrėti į savo kūną su
smalsumu, o ne su baime, viskas pasikeičia.
Kūno suvokimas taip pat pakeičia laiko pojūtį. Trauma verčia
jus jaustis taip, lyg būtumėte amžinai įstrigę bejėgiškoje siaubo
būsenoje. Joga jums parodo, kad pojūčiai sukyla iki aukščiausio
taško ir tada krenta. Pavyzdžiui, jeigu jogos instruktorius paragina
jus padaryti ypač sudėtingą pozą, jūs pirmiausia pajusite
bejėgiškumo ar pasipriešinimo jausmą, sakantį, kad neištversite
tos pozos sukeltų jausmų. Geras jogos mokytojas padrąsins jus,
liepdamas tiesiog atkreipti dėmesį į tempimą ir nustatydamas jūsų
pojūčio laiką pagal kvėpavimą: „Išbūsime šioje padėtyje dešimt
įkvėpimų.“ Šitaip jūs žinosite diskomfortiško pojūčio pabaigą ir
stiprinsite savo gebėjimą susidoroti su fiziniu ir emociniu krūviu.
Suvokimas, kad visi potyriai yra laikini, pakeičia jūsų žvilgsnį į
save.
Nenoriu pasakyti, kad iš naujo atradę interocepciją, nepatirsite
nusivylimo. Kas nutinka, kai jūsų krūtinėje gimę nauji jausmai
pasirodo yra pyktis, baimė arba nerimas? Mūsų pirmajame jogos
tyrime 50 proc. dalyvių paliko tyrimą – tai buvo didžiausias
iškritusių dalyvių skaičius mūsų darytuose tyrimuose. Pasikalbėję
su pasitraukusiomis dalyvėmis, sužinojome, kad joms jogos
programa pasirodė pernelyg intensyvi: bet kuri poza, susijusi su
 413

dubeniu, joms sukeldavo didelę paniką ar netgi iššaukdavo

atsiminimus apie lytinę prievartą. Stiprūs fiziniai pojūčiai išlaisvino
praeities demonus, kurie nepaprastai kruopščiai kontroliuojami
pasitelkiant apatiją ir nekreipiant dėmesio. Tada mes supratome,
kad turime judėti labai iš lėto, sraigės žingsniu, ir tai atsipirko: iš
mūsų naujausio tyrimo pasitraukė tik vienas iš trisdešimt keturių
dalyvių.

JOGA IR SAVIMONĖS NEUROMOKSLAS

Per pastaruosius keletą metų smegenų tyrėjai, pavyzdžiui, mano

kolegės Sara Lazar ir Britta Hölzel iš Harvardo įrodė, kad intensyvi
meditacija turi teigiamą poveikį būtent toms smegenų sritims,
kurios labai svarbios fiziologinei savireguliacijai. Mūsų naujausias
jogos tyrimas, kuriame dalyvavo šešios moterys, patyrusios
ankstyvosios vaikystės traumas, taip pat parodė pirmuosius
požymius, kad dvidešimt savaičių jogos užsiėmimų suaktyvino
pagrindinę savimonės sistemą – smegenų salelę ir medialinę
prieškaktinę smegenų žievę (žr. 6 skyrių). Šis tyrimas dar
reikalauja daug darbo, tačiau jis atveria naujas perspektyvas, kaip
veiksmai, susiję su mūsų kūno pojūčių stebėjimu ir
susidraugavimu, gali nulemti reikšmingus proto ir smegenų
pokyčius, kurie savo ruožtu gali išgydyti traumą.
Po kiekvieno jogos tyrimo klausėme dalyvių, kokį poveikį jiems
padarė užsiėmimai. Mes niekada neminėjome smegenų salelės ar
interocepcijos. Iš tikrųjų mes minimaliai palaikydavome diskusiją ir
aiškinimus, kad dalyviai galėtų susikoncentruoti ties savo vidumi.
Jų atsakymai buvo maždaug tokie:
„Mano emocijos tapo stipresnės ir galingesnės. Galbūt todėl,
kad dabar galiu jas pažinti.“
 414

„Aš galiu aiškiau išreikšti savo jausmus, nes geriau juos

atpažįstu. Jaučiu juos savo kūne, atpažįstu ir reaguoju.“
„Dabar matau variantus, daug galimų variantų. Galiu spręsti,
galiu rinktis savo gyvenimą, man nebereikia kartoti ar rodyti kaip
vaikui.“
„Sugebėjau judinti savo kūną ir būti savo kūne, saugioje vietoje...
ir neįskaudinau savęs, ir manęs niekas neįskaudino.“

MOKYMASIS BENDRAUTI

Žmonės, jausdamiesi saugūs savo kūne, pradeda versti į kalbą

atminimus, kurie jiems anksčiau kėlė nerimą. Ana, visus metus tris
kartus per savaitę užsiiminėjusi joga, jau galėjo nepalyginamai
laisviau kalbėtis su manimi apie tai, kas jai nutiko. Tas jai beveik
prilygo stebuklui. Kartą, kai ji netyčia išpylė stiklinę su vandeniu,
aš atsistojau nuo kėdės, priėjau prie jos su „Kleenex“ servetėlių
dėžute rankoje ir pasakiau: „Leisk, aš nuvalysiu.“ Šie mano žodžiai
sukėlė trumpą, bet stiprią panikos reakciją. Tačiau Ana greitai
susitvardė ir paaiškino, kodėl šie žodžiai taip stipriai ją paveikė:
taip sakydavo jos tėvas, baigęs ją žaginti.
Po šio pokalbio Ana man parašė: „Ar pastebėjai, kad aš
pajėgiau ištarti šiuos žodžius balsu? Man nereikėjo visko užrašyti,
kad papasakočiau tau, kas atsitiko. Nepraradau pasitikėjimo
tavimi, nors tavo ištarti žodžiai privertė mane supanikuoti.
Supratau, kad žodžiai tiesiog buvo dirgiklis. Tai nėra baisūs
žodžiai, kurių niekas neturi teisės sakyti.“
Ana toliau lanko jogą ir rašo man savo įspūdžius: „Šiandien
buvau rytiniuose jogos užsiėmimuose, kurie vyko naujoje jogos
studijoje. Mokytoja kalbėjo apie kvėpavimą iki įmanomos ribos ir
tada apie tos ribos pastebėjimą. Ji pasakė, kad jeigu mes
 415

pastebime savo kvėpavimą, vadinasi, esame čia ir dabar, nes

negalime kvėpuoti nei ateityje, nei praeityje. Po tokio pokalbio
šitoks kvėpavimas mane nepaprastai sužavėjo – pasijutau tarsi
gavusi dovaną. Bet kai kurios pozos man tebekelia sunkumų. Dvi
iš jų buvo šiandien: viena – kojos pakeltos lyg varlės, kita – kai
reikia nepaprastai giliai kvėpuoti dubeniu. Pajutau
beprasidedančią paniką, ypač toje kvėpavimo pozoje, tarsi: O ne,
tai ta mano kūno dalis, kurios nenoriu jausti... Bet kažkaip
sugebėjau susitvardyti ir tariau sau: atkreipk dėmesį į tai, kad ši
tavo kūno dalis saugo potyrius, ir tada paleisk šias mintis. Tu
neprivalai būti čia, bet neprivalai ir visko mesti – tiesiog pasinaudok
tuo kaip informacija. Nežinau, ar kada nors anksčiau gebėjau šitai
daryti taip sąmoningai. Norom nenorom ėmiau galvoti, kad jeigu
atkreipsiu į tai dėmesį nebūdama tokia išsigandusi, man bus
lengviau tikėti savimi.“
Kitoje žinutėje Ana aprašė pokyčius savo gyvenime: „Po
truputį išmokau tiesiog laikyti jausmus, neleisdama jiems manęs
užvaldyti. Gyvenimas tapo labiau suvaldomas: aš geriau
prisiderinu prie savo dienos ir labiau įsijaučiu į dabartį. Pradėjau
geriau toleruoti fizinius prisilietimus. Kartu su vyru apsikabinę
lovoje žiūrime mėgstamus filmus... tai milžiniškas žingsnis. Visa tai
man padėjo galiausiai pajusti su juo intymų ryšį.“
 416

17 SKYRIUS
KAIP SUDĖLIOTI ŠIPULIUS Į VISUMĄ:
VADOVAVIMAS SAU

Žmogaus prigimtis – tarsi svečių namai. Kas rytą atvyksta vis

kitas netikėtas svečias – džiaugsmas, depresija, menkumas,
kažkoks akimirkos suvokimas... Visus juos pasveikink ir užimk. Su
kiekvienu svečiu elkis garbingai. Tamsios mintys, gėda, blogis –
pasitik juos prie durų su šypsena ir pakviesk į vidų. Būk dėkingas
visiems, kurie apsilanko, nes kiekvienas jų buvo atsiųstas iš
anapus, kad kažko tave išmokytų.
– Rumi

Žmogus turi tiek socialinių savasčių, kiek yra jį pripažįstančių

individų.
- William James. The Principles of Psychology

ai nutiko mano profesinės veiklos pradžioje. Maždaug tris

T mėnesius kas savaitę pas mane į psichoterapinius
užsiėmimus vaikščiojo Merė – drovi, vieniša ir psichologiškai
palūžusi jauna moteris, kuri mėgino įveikti ankstyvoje vaikystėje
patirtos baisios prievartos padarinius. Vieną dieną, atidaręs savo
priimamojo duris, išvydau Merę, vilkinčią provokuojantį trumputį
sijonuką, liepsnojančia raudona spalva nudažytais plaukais.
Vienoje rankoje ji laikė kavos puodelį, o veide matėsi piktdžiugiška
 417

šypsena. „Jūs turbūt esate daktaras van der Kolkas, – tarė ji. –
Mano vardas Džeinė, ir aš atėjau jus įspėti, kad netikėtumėte nė
vienu žodžiu, ką jums sako Merė. Ar galiu užeiti ir papasakoti apie
ją?“ Buvau apstulbęs, bet, laimei, susitvardžiau ir neįžiebiau
konflikto, o kaip tik leidau jai išsikalbėti. Mūsų pokalbio metu
susipažinau ne tik su Džeine, bet ir su nuskriausta maža mergaite,
ir piktu paaugliu. Tai buvo ilgo ir rezultatyvaus gydymo pradžia.
Merė buvo mano pirmasis susidūrimas su disociatyviu
tapatybės sutrikimu (DTS), kuris tuo metu buvo vadinamas kelių
asmenybių sutrikimu. DTS, pasireiškiantis vidiniu asmenybės
skilimu ir skirtingų tapatybių atsiradimu, yra dramatiškas, kaip ir jo
simptomai, tačiau atspindi tik kraštutinę psichinio gyvenimo
spektro ribą. Jausmas, kad mumyse gyvena nuolat tarpusavyje
kovojantys impulsai ar dalys, būdingas mums visiems, bet ypač –
traumuotiems žmonėms, kurie turi griebtis kraštutinių priemonių,
norėdami išgyventi. Šių dalių ištyrimas ir galbūt susidraugavimas
su jomis – svarbi gijimo proceso dalis.

BAISIAM LAIKUI REIKIA ŽŪTBŪTINIŲ PRIEMONIŲ

Visi žinome, kas atsitinka, kai jaučiamės pažeminti: tada visą savo
energiją skiriame gynybai bei įvairiausioms, kokioms tik galime,
išlikimo strategijoms kurti. Galime slopinti savo jausmus, galime
įniršę planuoti keršyti. Arba galime nuspręsti tapti tokiais galingais
ir sėkmingais, kad niekam nepavyktų dar kartą mūsų įskaudinti.
Daug elgsenos modelių, kurie priskiriami psichinėms problemoms,
įskaitant tam tikras manijas, neįveikiamus potraukius ir panikos
priepuolius, taip pat ir dauguma savęs žalojimo veiksmų gimė
pirmiausia siekiant apsiginti pačiam. Prisitaikymas prie traumos
taip sutrikdo gyvybines funkcijas, kad sveikatos priežiūros
specialistai ir patys ligoniai dažnai pradeda manyti, kad visiškai
 418

pasveikti – neįmanomas dalykas. Žiūrėdami į šiuos simptomus

kaip į nuolatinę negalią, susiauriname gydymo tikslą tik iki tinkamų
vaistų parinkimo, o tai gali baigtis ilgalaike, visą gyvenimą
trunkančia priklausomybe – taip išgyvenusieji traumas prilyginami
inkstų ligomis sergantiems ligoniams, kuriems reikalinga dializė.
Gerokai produktyviau į agresiją ar depresiją, aroganciją ar
pasyvumą žvelgti kaip į išmoktą elgseną: ilgainiui ligonis pradeda
tikėti, kad jis galės išgyventi tik jeigu bus tvirtas, nematomas arba
nesantis, arba kad bus saugiau pasiduoti. Taip pat ir atsiminimai
apie traumą, kurie nuolat braunasi į gyvenimą, kol nenustumiami
giliai ilsėtis: prisitaikymo prie traumos būsena tęsiasi tol, kol
žmogaus organizmas pasijunta saugus ir integruoja į visumą visas
savo dalis (arba puses), kurios tebėra įstrigusios kovos arba
apsisaugojimo nuo traumos etape.
Kiekvienas mano sutiktas traumą išgyvenęs pacientas yra
savaip tvirtas, ir visos jų istorijos tiesiog įkvepia ir stulbina, koks
ištvermingas gali būti žmogus. Žinodamas, kiek daug energijos
reikalauja pats išgyvenimo veiksmas, aš nesistebiu ta kaina, kurią
jiems tenka už tai sumokėti, – meilių ryšių su savo kūnu, protu ir
siela nebuvimu.
Bet kokia kova reikalauja aukų. Daugeliui vaikų yra saugiau
nekęsti savęs negu rizikuoti santykiais su savo globėjais, rodant
pyktį ar bėgant iš namų. Todėl smurtą patiriantys vaikai paprastai
užauga tikėdami, kad yra visiškai neverti meilės – tai vienintelis
būdas, kaip jų jauni protai gali paaiškinti, kodėl su jais buvo taip
blogai elgiamasi. Jie išgyvena neigdami, ignoruodami ir atskirdami
nuo savęs didžiulius tikrovės gabalus: jie užmiršta smurtą,
nuslopina savo pyktį ar neviltį, apmarina fizinius pojūčius. Jeigu
vaikystėje patyrėte smurtą, tikriausiai jumyse gyvena vaiką
primenanti dalelė, kuri „užšalusi“ laike ir tvirtai laikosi tos savęs
neapykantos ir neigimo. Daugelis suaugusiųjų, išgyvenusių
 419

baisius įvykius, įkliūna į tuos pačius „spąstus“. Stiprių jausmų

nustūmimas į šalį pasiteisina tik kurį laiką. Jis gali padėti išsaugoti
jums orumą ir nepriklausomybę, gali padėti išlaikyti dėmesį
atliekant svarbias užduotis, pavyzdžiui, gelbstint draugą,
rūpinantis savo vaikais ar remontuojant namus.
Problemos atsiranda vėliau. Po to, kai buvo susprogdintas
draugas, karys gali sugrįžti į civilinį gyvenimą ir mėginti išstumti
šiuos potyrius iš savo galvos. Apsauginė jo dalis žino, kaip gerai
atlikti užduotis darbe ir kaip sutarti su kolegomis. Bet jis gali nuolat
pratrūkti pykti ant savo merginos arba apmirti ir tapti visiškai
abejingas, o jos prisilietimų malonumas ir užsimiršimas gali
išprovokuoti kontrolės praradimą... Jis tikriausiai ir nesužinos, kad
jo protas automatiškai sieja pasyvų užsimiršimą su paralyžiumi,
kurį jis pajuto žuvus draugui. Taigi kitas apsauginis žingsnis
sukuria apgaulingą scenarijų: jis supyksta ir, neturėdamas nė
menkiausio supratimo, kas sukėlė šį pyktį, galvoja, kad taip nutiko
dėl kažko, ką padarė mergina. Žinoma, jeigu jis ir toliau išsilies ant
jos (ir kitų, vėlesnių merginų), jis taps vis didesniu atsiskyrėliu.
Tačiau galbūt jis niekada nesupras, kad traumuotą jo pusę
sužadina nuolankumas, o kita jo pusė – piktas vadovas – imasi
apsaugos priemonių tai pažeidžiamai daliai apsaugoti. Terapija
gali padėti šioms pusėms atsisakyti savo kraštutinių įsitikinimų –
štai kaip ji gelbsti žmonių gyvenimus.
Kaip matėme 13 skyriuje, pagrindinė užduotis, gydant traumą,
yra išmokti gyventi su praeities atsiminimais, kad šiandien, dabar
jie jūsų negniuždytų. Tačiau daug traumas išgyvenusių žmonių,
įskaitant ir tuos, kuriems gerai ar net puikiai sekasi tam tikrose
gyvenimo srityse, susiduria su kitu, netgi didesniu iššūkiu –
pertvarkyti smegenų ir proto sistemą, kuri pasirengusi susidoroti
su blogiausiais gyvenimo variantais. Lygiai kaip turime dar kartą
išgyventi trauminius atsiminimus, jeigu norime juos integruoti, taip
 420

turime prisiliesti prie tų savo pusių, kurios išugdė gynybinius

įpročius, padėjusius mums išgyventi.

PROTAS - TARSI MOZAIKA

Visi mes turime kažkokių pusių (arba galime jas vadinti dalimis).
Štai dabar viena mano puselė norėtų pasnausti, o kita nori rašyti
toliau. Viena mano pusė, vis dar jausdamasi įžeista užgaulaus
elektroninio laiško, nori spustelėti „Atsakyti“ ir greitai surinkti kandų
ir žeminantį atsakymą, o kita pusė nenori nieko apie tai girdėti.
Dauguma mane pažįstančių žmonių matė mano stiprias,
nuoširdžias ir irzlias puses, o kai kuriems netgi teko susidurti su
tuo mažu urzgiančiu šuneliu, gyvenančiu manyje. Mano vaikai
prisimena, kaip vyko atostogauti su mano žaismingomis ir į riziką
linkusiomis pusėmis.
Kai rytą įžengiate į darbo kabinetą ir pamatote virš savo
vadovo galvos susitvenkusius audros debesis, jau žinote, kas jūsų
laukia. Ta piktoji pusė turi jai būdingą balso toną, žodyną ir
laikyseną – viskas vyksta visiškai kitaip negu vakar, kai rodėte
vieni kitiems vaikų nuotraukas. Pusės – tai ne tik jausmai, bet ir
skirtingi egzistavimo būdai, su savo įsitikinimais, darbotvarkėmis ir
vaidmenimis bendroje mūsų gyvenimų ekologijoje.
Kaip mums pavyks sutarti su savimi pačiais, daugiausia
priklauso nuo mūsų vidinių vadovavimo įgūdžių – kaip mokėsime
įsiklausyti į savo skirtingas puses, užtikrinsime, kad jos jaustų
mūsų rūpinimąsi, ir neleisime viena kitai kenkti. Pusės dažniausiai
įsivaizduoja esančios absoliučios, nors iš tikrųjų jos tėra tik vienas
elementas sudėtingoje minčių, emocijų ir pojūčių plejadoje. Jeigu
Margaretė vidury ginčo pradeda šaukti „Aš tavęs nekenčiu!“, Džo
greičiausiai pagalvos, kad ji jo nekenčia, – ir tą akimirką Margaretė
 421

turbūt sutiks, kad taip ir yra. Bet iš tiesų tik dalis jos yra pikta – ir ta
dalis laikinai užtemdo jos kilnius ir švelnius jausmus, kurie turbūt
sugrįš, kai ji pamatys priblokštą Džo veidą.
Kiekviena didesnė psichologijos mokykla pripažįsta, kad
žmonės turi papildomų asmenybių, ir suteikia joms skirtingus
vardus. 1890 metais Williamas Jamesas rašė: „Reikia pripažinti,
kad [...] visa įmanoma sąmonė gali būti suskaidyta į dalis, kurios
egzistuoja kartu, bet viena kitą ignoruoja, tačiau dalijasi
tarpusavyje žinių objektais.“ Karlas Jungas rašė: „Psichika yra
savireguliacijos sistema, kuri išlaiko savo pusiausvyrą taip, kaip ją
išlaiko kūnas“, „Natūrali žmogaus psichikos būsena – tai visų jos
sudedamųjų dalių, kurios visos elgiasi priešingai, stumdymasis“ ir
„Šių priešingybių sutaikinimas – didelė problema. Priešininkas čia
yra ne kas kitas, o „kitas aš.““
Šiuolaikinis neuromokslas pripažino šią proto ypatybę tam
tikros bendruomenės rūšimi. Michaelis Gazzaniga, kuris atliko
novatorišką suskaidytų smegenų tyrimą, padarė išvadą, kad protą
sudaro pusiau savarankiški funkcionuojantys moduliai, kurių
kiekvienas atlieka konkretų vaidmenį. Savo knygoje The Social
Brain (liet. Bendruomeninės smegenys) (1985 m.) jis rašė štai ką:
„O ką tada reiškia mintis, kad savastis nėra susivienijusi būtybė, ir
kad mumyse gali egzistuoti kelios sąmoningumo sritys? [...] Iš
mūsų [suskaidytų smegenų] tyrimų išplaukia nauja mintis, kad
tikrąja to žodžio prasme egzistuoja kelios savastys – kelios
asmenybės, ir jos nebūtinai viduje bendrauja viena su kita.“
Masačiusetso technologijos instituto mokslininkas, dirbtinio
intelekto pradininkas Marvinas Minsky teigė: „Legenda apie
vienintelę savastį gali tik nukreipti mus nuo šio tyrimo tikslo [...]
Būtų logiškiau galvoti, kad jūsų smegenyse egzistuoja skirtingų
protų bendruomenė. Skirtingi protai gali veikti kartu, lyg šeimos
 422

nariai, padėdami vienas kitam, tačiau kiekvienas turi savąją patirtį,

apie kurią kiti nežino."
Psichoterapeutai, kurie yra parengti žiūrėti į žmones kaip į
sudėtingas žmogiškąsias būtybes, turinčias daug savybių ir
galimybių, gali padėti jiems ištirti savąją vidinių pusių sistemą ir
pasirūpinti pažeistomis pusėmis. Yra keli tokio gydymo būdai,
įskaitant struktūrinės disociacijos modelį, kurį sukūrė mano olandai
kolegos Onno van der Hartas ir Ellertas Nijenhuisas bei Atlantoje
dirbanti Kathy Steel, ir kuris plačiai naudojamas Europoje.
Jungtinėse Amerikos Valstijose jį praktikuoja Richardas Kluftas.
Praėjus dvidešimčiai metų nuo to laiko, kai dirbau su Mere,
sutikau vidinės sisteminės šeimos terapijos (VSŠ) kūrėją Richardą
Schwartzą. Būtent jo darbuose minima Minskio „šeimos“ metafora
man pasirodė nepaprastai įdomi ir pagimdė mintį apie sistemišką
būdą, kaip dirbti su po traumomis atsiskyrusiomis asmenybės
pusėmis (arba dalimis). VSŠ pagrindas – mintis, kad kiekvieno
mūsų protas yra tarsi šeima, kurioje jos nariai yra skirtingos
brandos, jaudrumo, išminties ir skausmo lygio. Šios dalys sudaro
tinklą arba sistemą, kurioje bet kurios dalies pokyčiai daro įtaką
kitoms pusėms.
VSŠ modelis padėjo man suprasti, kad disociacija atsiranda
dėsningai, kaip nenutrūkstamo proceso rezultatas. Traumos metu
sumaitojama savasties sistema, ir jos pusės tampa priešiškos
viena kitai – prasideda jų kova. Neapykanta sau gyvuoja (ir kovoja)
greta puikybės, meilus dėmesys – greta neapykantos, apatija ir
pasyvumas – greta pykčio ir agresijos. Šios ekstremalios pusės
neša traumos naštą.
VSŠ terapijoje pusė yra laikoma ne šiaip perduodanti
emocinės būsenos ar tradicinės minties modelį – ji laikoma
skirtinga protine sistema su savo istorija, gebėjimais, poreikiais ir
 423

pasaulėžiūra. Trauma pripildo dalis įsitikinimų ir emocijų, kurios jas

užvaldo ir iškreipia natūraliai vertingą būseną. Pavyzdžiui, visi mes
turime vaikišką ir linksmąją pusę. Kai mus nuskriaudžia, šios pusės
pažeidžiamos labiausiai. Jos apmiršta, kenčia skausmą, baimę ir
skriaudos išdavystę. Ši našta apnuodija puses – tas mūsų dalis,
kurias turime bet kokia kaina neigti. Kadangi šios dalys užrakintos
giliai viduje, VSŠ vadina jas ištremtosiomis dalimis.
Tuo metu kitos dalys imasi saugoti vidinę šeimą nuo ištremtųjų
dalių. Šie sargai laiko atokiau nuodingąsias dalis, tačiau taip
darydami jie naudoja kažkiek agresoriaus energijos. Svarbūs ir
siekiantys tobulumo vadovai gali užtikrinti, kad neprisiartinsime nė
prie vieno žmogaus, arba paskatinti mus būti nepailstančius ir
produktyvius. Kita grupė sargų, kuriuos VSŠ vadina ugniagesiais,
yra reaguotojai į pavojų, kurie, vos pajutę sužadintą ištremtąją
emociją, pradeda aktyviai veikti.
Kiekviena atsiskyrusi dalis saugo skirtingus atsiminimus,
įsitikinimus ir fizinius pojūčius. Vienos saugo gėdą, kitos – įniršį,
dar kitos – malonumą ir jaudulį; yra ir tokių, kurios išgyvena
siaubingą vienatvę arba apgailėtiną nuolankumą. Visa tai yra
skriaudos, prievartos ir smurto atgarsiai. Svarbu žinoti, kad visos
šios dalys atlieka tam tikrą funkciją – saugo savastį nuo siaubingos
sunaikinimo baimės.
Vaikams, kurie išlieja savo skausmą, užuot nuslopinę jį giliai
viduje, dažnai diagnozuojamas prieštaraujantis nepaklusnus
elgesys, prieraišumo sutrikimas arba elgesio sutrikimas. Bet šios
etiketės ignoruoja faktą, kad įniršis ir užsidarymas savyje yra tik
didžiulio ledkalnio, sulipinto iš milžiniškų desperatiškų pastangų
išgyventi, viršūnė. Mėginimas kontroliuoti vaiko elgesį,
nesprendžiant pirminės problemos – smurto, – nulemia tokius
gydymo metodus, kurie geriausiu atveju yra neveiksmingi, o
blogiausiu – žalingi. Kai vaikai užauga, jų dalys (pusės) nesugeba
 424

spontaniškai susijungti į nuoseklią asmenybę, o toliau egzistuoja

santykinai savarankiškai.
„Iškritusios“ iš visumos dalys gali visiškai nežinoti apie kitas
sistemos dalis. Dauguma vyrų, kuriuos tyriau aiškindamasis, kaip
ankstyvoje vaikystėje juos tvirkino katalikų bažnyčios kunigai,
vartojo anabolinius steroidus ir leido sporto klube neproporcingai
daug laiko, kilnodami svarmenis. Šie maniakai kultūristai gyveno
vyriškoje prakaito, futbolo ir alaus kultūroje, kruopščiai slėpdami
savo silpnumą ir baimę. Tik pelnęs jų pasitikėjimą, aš pamačiau
viduje tūnančius išsigandusius vaikus.
Ligoniams taip pat gali nepatikti tos „iškritusios“ iš visumos
dalys – piktos, naikinančios ar pavojingos. Tačiau VSŠ siūlo
sistemą, kuri padeda jas suprasti, ir, tai labai svarbu, kalbėti apie
jas neįžvelgiant psichikos ligų simptomų. Pripažinę, kad kiekviena
dalis (pusė) yra įstrigusi su praeities našta, ir atsižvelgę į jos
funkciją visos sistemos kontekste, pajusite gerokai mažesnę
grėsmę ar kankinimąsi.
Schwartzas teigia, kad „jeigu sutinkame su pagrindine
mintimi, jog visi žmonės iš prigimties stengiasi rūpintis savo
sveikata, vadinasi, pripažįstame, kad įsisenėjusios problemos
reiškia, jog kažkas pastoja jiems kelią link vidinių resursų.
Suprasdami tai, psichoterapeutai turi bendradarbiauti ir padėti, o
ne mokyti, prieštarauti ar užpildyti jūsų psichikos spragas.“
Pirmasis šio bendradarbiavimo žingsnis – įtikinti vidinę sistemą,
kad visos dalys yra pageidaujamos ir laukiamos, ir kad absoliučiai
visos – net savižudiškos ar naikinančios – atsirado siekiant
apsaugoti savasties sistemą, nesvarbu, kad šią akimirką jos,
atrodo, kelia pastarajai grėsmę.
 425

VADOVAVIMAS SAU

VSŠ pripažįsta, kad dėmesingas, apgalvotas vadovavimas sau yra

traumos išsigydymo pagrindas. Dėmesingumas ne tik leidžia su
užuojauta ir smalsumu ištirti savo vidinę aplinką, bet ir gali aktyviai
nukreipti mus teisinga savipagalbos linkme. Visos sistemos –
šeimos, organizacijos ar tautos – gali veikti efektyviai tik tuomet,
jeigu joms bus aiškiai ir kompetentingai vadovaujama. Vidinė
šeima šia prasme yra tokia pati: reikia atsižvelgti į visus mūsų
savasties aspektus. Vidinis vadovas turi išmintingai paskirstyti
esamus resursus ir matyti visas dalis (puses) apimančią visumą.
Štai kaip tą aiškina Richardas Schwartzas:
Prievartos aukų vidinė sistema skiriasi nuo smurto
nepatyrusių žmonių vidinės sistemos tuo, kad neturi efektyvaus
vadovo, kuris taikytų radikalias taisykles, pagal kurias dalys
funkcionuotų, ir neturi nuolatinės pusiausvyros ar harmonijos.
Paprastai šios dalys veikia vadovaudamosi pasenusiomis
prielaidomis ir įsitikinimais, kuriuos pagimdė vaikystėje išgyventa
prievarta, tikėdamos tuo, kad, pavyzdžiui, vis dar tebėra pavojinga
atskleisti paslaptį apie tai, ką teko iškęsti vaikystėje.
Kas atsitinka, kai savastis daugiau nebeatsako už tai, kas
vysta? VSŠ vadina tai „suliejimu“: tai tokia būsena, kai savastis
susilieja su dalimi (puse), pavyzdžiui, „Noriu nusižudyti“ arba
„Nekenčiu tavęs“. Atkreipkite dėmesį, kuo tai skiriasi nuo „Dalis
manęs nori, kad būčiau nebegyvas“ arba „Kai tu taip darai, dalis
manęs susijaudina, ir man kyla noras tave nudėti.“
Schwartzas pateikia dvi tezes, kurios išplečia dėmesingo
įsisąmoninimo koncepciją iki aktyvaus vadovavimo lygio. Pirmoji
tezė teigia, kad ši savastis neturi būti puoselėjama ar ugdoma. Po
išgyvenusiųjų traumas žmonių apsauginių pusių paviršiumi slypi
 426

nesugadinta esmė, pasitikinti savimi, smalsi ir rami savastis –

savastis, kurią įvairūs saugotojai apsaugojo nuo sunaikinimo ir
užtikrino išlikimą. Kai šie saugotojai patikės, jog jau saugu
atsiskirti, spontaniškai gims savastis, o pusės (dalys) galės įsijungti
į gijimo procesą.
Antroji tezė skelbia, kad užuot buvusi pasyvia stebėtoja, ši
rūpestinga savastis gali padėti pertvarkyti vidinę sistemą ir
bendrauti su pusėmis (dalimis) taip, kad padėtų joms patikėti, jog
viduje yra kažkas, kas gali susitvarkyti su situacija. Ir vėlgi
neuromoksliniai tyrimai rodo, kad tai nėra šiaip sau metafora.
Dėmesingas įsisąmoninimas suaktyvina medialinės prieškaktinės
smegenų žievės veiklą ir susilpnina tokių sktruktūrų kaip migdolinis
kūnas, kuris „įjungia“ mūsų emocines reakcijas, veiklą. Tokiu būdu
mes galime labiau kontroliuoti emocines smegenis.
VSŠ tikslas – ne vien tik ryšio tarp psichoterapeuto ir bejėgio
paciento užmezgimas: ji orientuojasi į vidinio ryšio tarp savasties ir
įvairių apsaugančiųjų dalių stiprinimą. Šio gydymo modelio
ypatumas tas, kad savastis ne tik mato ar pasyviai stebi, kaip yra
kai kuriose meditavimo tradicijose, bet atlieka aktyvų vadovo
vaidmenį. Savastis – lyg orkestro dirigentas, padedantis visoms
pusėms (dalims) veikti harmoningai ir sugroti simfoniją, o ne
kakofoniją.

KAIP GERIAU PAŽINTI VIDINĘ ERDVĘ

Psichoterapeuto užduotis – padėti pacientams išskirstyti šią

painiavą į atskirus subjektus, kad jie galėtų pasakyti: „Šita mano
pusė – tarsi mažas vaikas, o kita mano pusė – labiau subrendusi,
bet jaučiasi lyg auka.“ Daugelis šių pusių (dalių) jiems gali
nepatikti, bet identifikavę jas, jie mažiau gąsdinsis ar kankinsis.
 427

Kitas žingsnis – paskatinti pacientus paprasčiausiai paprašyti

kiekvienos apsaugančios pusės, vos jai pasirodžius, kuriam laikui
„atsitraukti“, kad galėtume pamatyti, ką ji saugo. Kai taip bus
daroma dar ir dar kartą, pusės pradės atsiskirti nuo savasties ir
padarys vietos dėmesingai savistabai.
Ligoniai mokosi sulaikyti savo baimę, įniršį ar pasibjaurėjimą
ir pereiti į smalsumo bei savianalizės būseną. Iš stabilios savasties
perspektyvos jie gali pradėti konstruktyvius dialogus su savo
pusėmis (dalimis). Ligoniai paprašomi nurodyti pusę, susijusią su
konkrečia problema, pavyzdžiui, kada jie jaučiasi beverčiai,
atstumti arba apsėsti kerštingų minčių. Kai savęs paklausia „Kas
manyje šitaip jaučiasi?“, jiems prieš akis gali iškilti kažkoks
vaizdas. Galbūt prislėgtoji pusė atrodo kaip paliktas vaikas ar
senstantis vyras, o gal nepaprastai susijaudinusi slaugė,
besirūpinanti sužeistuoju; kerštingoji pusė gali pasirodyti jūrų
pėstininko ar gatvės šutvės nario pavidalu.
Tada psichoterapeutas klausia: „Ką jūs jaučiate tai (liūdnajai,
kerštingajai, įbaugintajai) pusei?“ Tokiu būdu paruošiama dirva
sąmoningai savistabai, atskiriant „jus“ iš aptariamos pusės. Jeigu
ligonio atsakymas nuskamba labai radikaliai, pavyzdžiui, „Aš jos
nekenčiu“, psichoterapeutas žino, kad yra dar viena apsauginė
pusė, susiliejusi su savastimi. Jis paprašo: „Pažiūrėkime, ar ta
pusė, kuri jos nekenčia, negalėtų atsitraukti atgal.“ Po to
apsauginei pusei dažniausiai dėkojama už jos budrumą ir
patikinama, kad ji prireikus gali bet kada sugrįžti į pirminę padėtį.
Jeigu apsauginė pusė nori, kitas klausimas yra: „Ką dabar jaučiate
(anksčiau atstumtai) pusei?“ Pacientas turėtų atsakyti ką nors
tokio: „Man keista, kodėl ji tokia (liūdna, kerštinga ir pan.).“ Taip
sudaromos sąlygos geriau pažinti tą pusę, pavyzdžiui, paklausiant,
kokio ji amžiaus ir kaip atsitiko, kad ji ėmė jaustis būtent taip.
 428

Kai pacientas atskleidžia pakankamą savasties dalį, toks

dialogas pradeda vystytis spontaniškai. Šią akimirką
psichoterapeutas privalo atsitraukti ir tiesiog stebėti kitas puses
(dalis), kurios gali sutrukdyti šiam procesui, arba kartais jautriai
pakomentuoti ar užduoti tokius klausimus: „Ką apie tai sakote tai
pusei?“, „Kur dabar norėtumėte nuvykti?“ ar „Koks būtų kitas
teisingas žingsnis?“, ir taip pat universalųjį savasties atskleidimo
klausimą „Ką dabar jaučiate tai pusei?“

SUBYRĖJĘS Į ŠIPULIUS GYVENIMAS

Džoana atvyko pas mane norėdama, kad padėčiau jai suvaldyti

nekontroliuojamus pykčio priepuolius ir nugalėti kaltės jausmą dėl
daugybės meilės ryšių. Naujausias jos užmegztas slaptas
romanas buvo su teniso treneriu. Kaip ji man sakė per pirmąjį
susitikimą, „per dešimt minučių aš iš žadą atimančios, savimi
pasitikinčios moters virstu verkšlenančiu vaiku arba įniršusia kale,
arba negailestingai viską valgančia mašina... Neturiu jokio
supratimo, kuri iš jų aš iš tikrųjų esu.“
Iki šios pokalbio minutės Džoana jau spėjo sukritikuoti dėmes
ant mano kabineto sienų, išklerusius baldus ir netvarkingą stalą.
Puolimas buvo jos geriausia gynyba. Ji ir vėl ruošėsi įsižeisti – aš
tikriausiai nepateisinsiu jos lūkesčių, kaip ir daugelis kitų žmonių
jos gyvenime. Džoana žinojo, jog tam, kad terapija būtų
veiksminga, jai reikia tapti pažeidžiamai, taigi jai reikėjo išsiaiškinti,
ar aš pakęsiu jos pyktį, baimę ir liūdesį. Supratau, kad vienintelis
kelias atremti jos gynybinį mechanizmą – parodyti nepaprastą
susidomėjimą jos gyvenimo detalėmis, išreikšti palaikymą, kad ji
nepabūgo surizikuoti ir pasikalbėti su manimi, ir priimti tas puses,
kurių ji labiausiai gėdijosi.
 429

Paklausiau Džoanos, ar ji pastebėjo tą savo pusę, kuri mėgsta

kritikuoti. Ji pripažino, kad ją turi. Tada paklausiau, kaip ji jaučiasi
šios kritikos atžvilgiu. Šis pagrindinis klausimas paskatino
atsiskyrimą nuo tos pusės ir leido Džoanai prisiliesti prie savasties.
Ji atsakė, kad nekenčia kritikos, nes ši primena jai motiną. Kai
paklausiau, ką ta kritikuojanti pusė gali saugoti, Džoanos pyktis
atlėgo, ji tapo smalsesnė bei įžvalgesnė: „Man įdomu, kodėl jai
būtina vadinti mane tokiais pačiais vardais, kokiais mane vadino
motina, ar net blogesniais.“ Ji papasakojo, kad augdama bijojo
mamos, ir kad jai nuolat atrodė, jog niekada nieko nepadarys gerai.
Akivaizdu, kad kritika buvo vadovas – ji ne tik saugojo Džoaną nuo
manęs, bet ir mėgino užbėgti už akių jos motinos kritikai.
Per kelias kitas savaites Džoana papasakojo, kad ją lytiškai
išnaudojo motinos draugas. Tada ji mokėsi pirmoje ar antroje
klasėje. Ji galvojo, kad yra „sužlugdyta“ intymiems santykiams. Ir
nors buvo reikli ir kritiška savo vyro atžvilgiu, kuriam nejautė jokio
lytinio potraukio, ji aistringai ir beatodairiškai nerdavo į atsitiktinių
meilės romanų sūkurius. Tačiau šie romanai visada pasibaigdavo
panašiai: besimylėdama su partneriu, Džoana staiga kažko
išsigąsdavo ir susiriesdavo į kamuoliuką, verkšlendama lyg maža
mergaitė. Šios scenos ją suglumindavo ir sukeldavo
pasišlykštėjimo jausmą. Po to Džoana nebegalėdavo net žvilgtelėti
į meilužio pusę.
Kaip ir Merilina, apie kurią pasakojau 8 skyriuje, Džoana
pasakė man, kad tvirkinimo metu išmoko išnykti, plūduriuodama
virš įvykio vietos, tarsi tai vyktų ne su ja, o su kita mergaite.
Išstūmusi tvirkinimo epizodus iš savo minčių, Džoana galėjo
gyventi įprastinį mokyklinį gyvenimą, kuris neįsivaizduojamas be
vakarėlių su nakvyne, draugių ir komandinio sporto. Problemos
prasidėjo paauglystėje, kai Džoana išsiugdė frigidišką panieką
gražiai su ja besielgiantiems berniukams ir išbandė atsitiktinius
 430

lytinius santykius, kurie sukėlė jai pažeminimo ir gėdos jausmą.

Moteris sakė, kad bulimija jai buvo tai, kas kitiems yra orgazmas,
o lytiniai santykiai su savo vyru prilygo tam, ką kitiems reiškia
vėmimas. Kadangi konkretūs atsiminimai apie tai, kaip ji buvo
skriaudžiama, buvo atskirti (disocijuoti), ji juos atkurdavo
nesąmoningai.
Aš net nebandžiau aiškinti Džoanai, kodėl ji jautėsi tokia pikta,
kalta ar užsisklendusi savyje – ji ir taip galvojo apie save kaip apie
sugadintą prekę. Terapijos, kaip ir atminties apdorojimo atveju,
svarbiausias yra švytuoklės principas – laipsniškas metodas, apie
kurį pasakojau 13 skyriuje. Kad Džoana galėtų susitvarkyti su savo
sielvartu ir skausmu, mums reikėjo pasitelkti jos pačios jėgą ir
savimeilę, kurios leistų jai pasveikti.
Tai reiškė, kad visą dėmesį reikia skirti jos vidiniams
resursams, o aš turėjau priminti sau, kad negaliu jai suteikti tos
meilės ir rūpinimosi, kurio ji negavo vaikystėje. Jeigu jūs, būdamas
psichoterapeutas, mokytojas ar mentorius, mėginate užpildyti
ankstyvos vaikystės ar paauglystės spragas, atsiradusias dėl
jausmų trūkumo, žinokite, kad jūsų veiksmai prieštarauja faktui,
kad esate ne tas žmogus, veikiate ne tuo laiku ir ne toje vietoje.
Terapija turėjo orientuotis į Džoanos ryšį su kitomis jos pusėmis
(dalimis), o ne su manimi.

SUSIPAŽINKITE SU VADOVAIS

Įsibėgėjus Džoanos gydymui, identifikavome daug įvairių jos pusių

(dalių), kurios buvo atsakingos už jos elgesį įvairiais gyvenimo
laikotarpiais: tai ir agresyvi vaikiška pusė, kuri sukeldavo pykčio
priepuolius, ir palaido elgesio paauglės pusė, ir savižudiška pusė,
įkyrus vadovas, pamaiviškas moralizuotojas, ir taip toliau. Kaip
 431

įprastai, pirmiausia pamatome vadovus. Jų darbas – užkirsti kelią

pažeminimui ir atstūmimui bei palaikyti tvarką ir saugumą Džoanos
viduje. Kai kurie vadovai gali būti agresyvūs, kaip, pavyzdžiui,
Džoanos kritika, kiti – perfekcionistai ir santūrūs, besistengiantys
neatkreipti į save pernelyg daug dėmesio. Jie gali liepti mums
apsimesti, kad nematome, kas vyksta, ir išlaikyti mūsų pasyvumą,
kad išvengtume rizikos. Vidiniai vadovai taip pat kontroliuoja, kokiu
mastu mes galime pasiekti emocijas, kad jos nesugniuždytų
savasties sistemos.
Reikia nepaprastai daug energijos, kad pajėgtume kontroliuoti
sistemą. Vienintelė koketiška frazė gali vienu metu sužadinti kelias
puses: vieną, kuri smarkiai lytiškai susijaudina, antrą, kuri kupina
pasibjaurėjimo savimi, ir trečią, kuri mėgina nusiraminti
pjaustydama save. Kiti vadovai burba įkyrias ar išblaškančias
mintis arba apskritai neigia tikrovę. Bet į kiekvieną pusę reikėtų
žiūrėti kaip į vidinį saugotoją, kuris palaiko svarbią gynybinę
poziciją. Vadovai neša didžiulę atsakomybės naštą ir dažniausiai
turi galybę problemų.
Kai kurie vadovai yra nepaprastai kompetentingi. Daug mano
pacientų eina atsakingas pareigas, dirba aukštos kvalifikacijos
reikalaujančius darbus ir gali būti nepaprastai dėmesingi tėvai.
Džoanos kritikuojantis vadovas neabejotinai prisidėjo prie jos,
oftalmologės, profesinės sėkmės. Turėjau daugybę pacientų –
puikių mokytojų ar sveikatos priežiūros specialistų. Jų kolegos
galbūt jautė šiokį tokį šių žmonių santūrumą ar užsisklendimą, bet
jie tikriausiai būtų apstulbę, jeigu sužinotų, kad jų pavyzdingi
bendradarbiai luošina save, turi valgymo sutrikimų ar praktikuoja
netradicinius lytinius santykius.
Po truputį Džoana pradėjo suprasti, kad yra normalu vienu
metu išgyventi prieštaringus jausmus ar mintis, ir tai jai suteikė
daugiau pasitikėjimo savimi imantis naujų užduočių. Užuot
 432

galvojusi, kad neapykanta suėdė jos visą esybę, dabar ji žinojo,

kad neapykanta buvo paralyžiavusi tik dalį jos. Tačiau neigiamas
įvertinimas darbe išmušė Džoaną iš vėžių: ji ėmė keikti save, kad
nesugebėjo apsiginti, o tada pasijuto silpna ir bejėgė. Kai
paprašiau jos įžvelgti, kurioje jos kūno dalyje slypi bejėgiškoji pusė
ir ką Džoana jaučia jai dabar, ji ėmė priešintis, sakydama, kad
negali pakęsti tos verkšlenančios, nekompetentingos mergiščios,
kuri privertė ją drovėtis ir niekinti save. Spėjau, kad ši Džoanos
pusė laikė savyje didžiąją patirto smurto dalį, todėl nusprendžiau
šią akimirką nedaryti spaudimo. Ji išėjo iš mano kabineto
užsisklendusi savyje ir nusiminusi.
Kitą dieną ji iššlavė šaldytuvą ir po to kelias valandas vėmė.
Sugrįžusi į mano kabinetą, pasakė, kad norėjo nusižudyti, ir labai
nustebo, išvydusi mano nuoširdų susidomėjimą ir neišgirdusi
pasmerkimo nei už bulimiją, nei už mėginimą nusižudyti. Kai
paklausiau, kurios jos pusės dalyvavo tame procese, vėl sugrįžusi
kritika burbtelėjo: „Ji yra bjauri.“ Kai Džoana paprašė
kritikuojančios pusės atsitraukti, kita pusė prasitarė: „Niekas
manęs nebemylės“, o šiuos žodžius vėl palydėjo kritika, šį kartą
išsakyta man, kad geriausias būdas jai padėti – nekreipti dėmesio
į visą tą triukšmą ir padidinti vaistų dozę.
Akivaizdu, kad norėdami apsaugoti sužeistas dalis, šie
vadovai nesąmoningai darė Džoanai meškos paslaugą. Todėl
klausinėjau juos toliau, kas, jų manymu, atsitiktų, jeigu jie
atsitrauktų atgal. Džoana atsakė: „Žmonės ims nekęsti manęs...
liksiu visiškai vieniša ir atsidursiu gatvėje.“ Toliau sekė atsiminimai:
jos motina kadaise pasakė, kad jeigu Džoana neklausys, ją atiduos
įvaikinti kitai šeimai, ir ji niekada nebepamatys savo sesučių bei
šuns. Kai paklausiau, ką ji viduje jaučia tai išgąsdintai mergaitei,
Džoana pravirko ir pasakė, kad išgyvena dėl jos. Jos savastis
sugrįžo. Buvau įsitikinęs, kad nuraminome visą sistemą. Tačiau
 433

netrukus paaiškėjo, kad šis mūsų užsiėmimas pernelyg paskubino

įvykius.

KAIP UŽGESINTI LIEPSNĄ

Kitą savaitę Džoana paskirtu laiku į užsiėmimą neatėjo. Mes

sužadinome jos ištremtąsias dalis, todėl ėmė siautėti ugniagesiai.
Kaip Džoana papasakojo vėliau, kai mes pasikalbėjome apie jos
baimę būti atiduotai įvaikinti kitai šeimai, tą vakarą jai atrodė, kad
tuoj sprogs. Džoana nuėjo į barą ir pasičiupo pirmą pasitaikiusį
vaikiną. Sugrįžo namo vėlai, girta, susitaršiusi, atsisakė kalbėtis su
savo vyru ir užmigo darbo kabinete. Kitą rytą ji elgėsi lyg niekur
nieko.
Ugniagesiai padarys viską, kad užgesintų emocinį skausmą.
Vykdydami užduotį saugoti užrakintas ištremtąsias dalis, jie veikia
priešingai, negu veikia vadovai: pastarieji rūpinasi, kad viskas būtų
kontroliuojama, o ugniagesiai yra pasirengę sugriauti namus, kad
tik užgesintų ugnį. Kova tarp sunerimusių vadovų ir
nekontroliuojamų ugniagesių tęsis tol, kol ištremtosioms dalims,
kurioms tenka visa traumos našta, bus leista sugrįžti namo ir jomis
bus pasirūpinta..
Visi, kurie turi reikalų su traumas išgyvenusiais žmonėmis,
susidurs su šiais ugniagesiais. Man teko sutikti ugniagesius,
kuriuos nuolat traukia apsipirkinėti, gerti, žaisti kompiuterinius
žaidimus, kurie impulsyviai užmezga meilės romanus arba kurie
turi neįveikiamą potraukį sportuoti. Atstumiantis susidūrimas gali
nuslopinti nuskriausto vaiko baimę ir gėdą tik porai valandų.
Svarbu atsiminti, kad iš esmės ugniagesiai irgi desperatiškai
mėgina apsaugoti sistemą. Kitaip negu vadovai, kurie paprastai
paviršutiniškai bendradarbiauja terapijos metu, ugniagesiai savęs
 434

nevaržo: jie svaidosi įžeidinėjimais ir veržiasi iš kambario lauk.

Ugniagesiai yra pašėlę, ir jeigu paklausite jų, kas nutiks, jeigu jie
nebedarys savo darbo, pamatysite, kad jie aklai tiki, jog ištremtieji
jausmai sužlugdys visą savasties sistemą. Jie visiškai nesuvokia,
kad yra geresnių būdų fiziniam ir emociniam saugumui užtikrinti, ir
net jeigu toks elgesys kaip persivalgymas ar pjaustymasis liaujasi,
ugniagesiai dažnai randa kitų savęs žalojimo būdų. Šie ciklai
baigsis tik tada, kai savastis sugebės prisiimti atsakomybę už
save, o sistema pasijus saugi.

NUODINGUMO NAŠTA

Ištremtosios dalys yra nuodingų sistemos atliekų sąvartynas.

Kadangi jos saugo su trauma susijusius atsiminimus, pojūčius,
įsitikinimus ir emocijas, jas paleisti yra pavojinga. Jose slypi tokie
išgyvenimai kaip „O Dieve, man galas“ – neišvengiamo šoko
esmė, o su jais – baimė, kolapsas ir prisitaikymas. Ištremtosios
dalys gali atsiskleisti kaip gniuždantys fiziniai pojūčiai ar kraštutinis
apmirimas, apatija, ir jos užgauna tiek vadovų sveiką protą, tiek
ugniagesių demonstratyvų drąsumą.
Kaip ir daugelis kraujomaišos traumą išgyvenusių vaikų,
Džoana nekentė savo ištremtųjų dalių, ir ypač tos mažos
mergaitės, kuri atsakydavo į savo skriaudėjo lytinius poreikius, to
išgąsdinto vaiko, kuris vienas verkė savo lovelėje. Kai ištremtosios
dalys sujaudina vadovus, jos mus užvaldo – tada mes tampame
paliktu, silpnu, nemylimu ir apleistu vaiku. Savastis susilieja su
ištremtosiomis dalimis, užtemdydama bet kokią galimą mūsų
gyvenimo alternatyvą. Tada, kaip pabrėžia Schwartzas, „mes
matome save ir pasaulį jų akimis ir tikime, kad tai yra pasaulis.
Tokioje būsenoje mums net nešauna į galvą mintis, kad tapome
užvaldyti.“
 435

Vis dėlto ištremtųjų dalių laikymas po devyniais užraktais

naikina ne tik atsiminimus ir emocijas, bet ir jas saugančias dalis –
tas, kurias trauma sužalojo labiausiai. Pasak Schwartzo,
„paprastai tai yra jūsų jautriausios, kūrybiškiausios, mėgstančios
intymumą, žaismingos ir nekaltos dalys. Ištremdami jas tada, kai
jos sužalojamos, baudžiate dvigubai – jų pirminį sužalojimą papildo
nuoskauda dėl jūsų atstūmimo.“ Džoana pamatė, kad ištremtųjų
dalių laikymas paslaptyje ir neapykantoje nulėmė jos gyvenimą,
kuriame neliko vietos intymumui ir tikram džiaugsmui.

KAIP ATRAKINTI PRAEITĮ

Praėjus keliems Džoanos gydymo mėnesiams, mes vėl

prisilietėme prie ištremtos mergaitės, kuri įkūnijo Džoanos
tvirkinimo pažeminimą, maišatį ir gėdą. Iki to laiko ji ėmė
pakankamai manimi pasitikėti ir užsiaugino pakankamai stiprų
savasties jausmą, kad galėtų ištverti savęs, kaip vaiko, stebėjimą
kartu su seniai palaidotais baimės, susijaudinimo, pasidavimo ir
bendrininkavimo jausmais. Šio proceso metu ji nebuvo labai kalbi,
o mano pagrindinė užduotis buvo išlaikyti ją ramaus savęs
stebėjimo būsenoje. Moteris daug kartų norėjo ištrūkti, apimta
pasišlykštėjimo ir siaubo, palikusi šį nemalonų vaiką vieną su jos
sielvartu. Tokiomis akimirkomis prašydavau jos saugotojų
atsitraukti atgal, kad ji galėtų toliau klausyti, ką ši maža mergaitė
nori jai pranešti.
Galiausiai, mano padrąsinta, Džoana galėjo įsiveržti į įvykio
vietą ir pasiimti mergaitę su savimi į saugią aplinką. Ji griežtai
pasakė skriaudėjui, kad daugiau niekada neleis jam prisiartinti prie
jos. Užuot neigusi mergaitę, Džoana ėmėsi aktyvaus vaidmens,
siekdama ją išlaisvinti. Kaip ir EMDR atveju, traumos sprendimo
būdą nulėmė jos gebėjimas pasiekti savo vaizduotę ir perdaryti
 436

tuos epizodus, kuriuose ji kadaise apmirė. Bejėgišką pasyvumą

pakeitė ryžtingas savasties vadovaujamas veikimas.
Kai Džoana pradėjo pati valdyti savo impulsus ir poelgius,
suprato, kokie tušti yra jos santykiai su vyru Brajanu, ir ėmė
primygtinai reikalauti pokyčių. Pasiūliau jai pakviesti Brajaną ir
pasikalbėti visiems kartu. Džoana dalyvavo aštuoniuose
bendruose užsiėmimuose, o po to Brajanas atvykdavo pas mane
individualiai.
Schwartzas pastebi, kad VSŠ gali padėti šeimos nariams
patarti, paauklėti vieniems kitus, kai jie išmoksta stebėti, kaip vieno
žmogaus pusės veikia su kito žmogaus pusėmis. Mačiau tai savo
akimis, stebėdamas Džoaną ir Brajaną. Iš pradžių Brajanas netgi
didžiavosi, kad šitiek laiko taikstėsi su Džoanos elgesiu. Jausmas,
kad buvo jai reikalingas, net neleido Brajanui pagalvoti apie
skyrybas. Tačiau dabar, kai Džoana norėjo daugiau intymumo, jis
jautėsi spaudžiamas ir nevisavertis. Taip Brajanas atskleidė
apimtą panikos pusę, kuri ištrynė jausmus ir pastatė jų vietoje
sieną.
Po truputį Brajanas man papasakojo apie tai, kaip jis užaugo
alkoholikų šeimoje, kurioje toks elgesys kaip Džoanos buvo
įprastas ir iš esmės ignoruojamas. Niūrų šeimos gyvenimą
pertraukdavo nuolatiniai tėvo vizitai į detoksikacijos centrus ir ilgi
motinos gulėjimo ligoninėse laikotarpiai dėl depresijos ir mėginimo
žudytis. Kai paklausiau jo panikuojančios pusės, kas nutiktų, jeigu
ji leistų Brajanui išgyventi bet kokius jausmus, jis atskleidė bijantis,
kad jo nesutriuškintų skausmas – jo vaikystės skausmas kartu su
jo santykių su Džoana skausmu.
Per kitas savaites pasirodė kitos dalys. Pirmasis buvo
saugotojas, kuris bijojo moterų ir buvo pasiryžęs niekada neleisti
Brajanui pasiduoti jų manipuliacijoms. Tada išvydome stiprią
 437

rūpintojo pusę, kuri rūpinosi motina ir jaunesniais broliais bei

seserimis. Ši pusė leido Brajanui jausti savivertę ir tikslą, taip pat
žinojo būdą, kaip susidoroti su savąja baime. Pagaliau Brajanas
buvo pasiruošęs susitikti su savo ištremtąja dalimi – išsigandusiu,
praktiškai neturinčiu motinos vaiku, kuris neturėjo nieko, kas juo
pasirūpintų.
Ši istorija – tai labai trumpas ilgo tyrimo variantas. Jame buvo
daug aplinkkelių, ypač kai kartkartėmis vėl išnirdavo Džoanos
kritika. Bet iš pat pradžių VSŠ padėjo Džoanai ir Brajanui išgirsti
vienam kitą ir save iš objektyvios, smalsios ir užjaučiančios
savasties perspektyvos. Jie nebebuvo užrakinti praeityje, ir prieš
juos atsivėrė visas spektras naujų galimybių.

SAVIGAILOS GALIA: VSŠ PADEDA GYDYTI

REUMATOIDINĮ ARTRITĄ

Nancy Shadick dirba reumatologe Bostono Brigamo ir moterų

ligoninėje. Ji atlieka medicininius reumatoidinio artrito (RA) tyrimus
ir kartu nepaprastai domisi savo pacientų asmeniniais potyriais
sergant šia liga. Richardo Schwartzo organizuotame seminare
sužinojusi apie VSS, ji nusprendė įtraukti šią terapiją į
psichosocialinės intervencijos tyrimą, kuriame dalyvavo RA
sergantys žmonės.
RA yra autoimuninė liga, kuri lemia uždegimo keliamas ligas
visame kūne. Sergantys RA jaučia lėtinius skausmus, jų fizinės
galimybės tampa ribotos. Vaistai gali sulėtinti ligos progresavimą
ir šiek tiek sumažinti skausmą, tačiau liga yra nepagydoma.
Kenčiantys nuo RA gali susirgti depresija, justi nuolatinį nerimą,
atskirtį ir bendrą gyvenimo kokybės pablogėjimą. Stebėjau šį
 438

tyrimą su ypatingu susidomėjimu, nes mane ypač domino sąsaja

tarp traumos ir autoimuninės ligos.
Dirbdama su vyriausiąja VSŠ psichoterapeute Nancy Sowell,
daktarė Shadick parengė devynių mėnesių trukmės atsitiktinių
imčių tyrimą, kuriame vienai RA ligonių grupei buvo duodami
grupiniai ir individualūs nurodymai panaudojant VSŠ, o kontrolinė
grupė gaudavo reguliarius laiškus ir sulaukdavo telefono
skambučių, susijusių su ligos simptomais ir jų kontroliavimu. Abiem
grupėms ir toliau buvo tęsiamas medikamentinis gydymas, juos
periodiškai apžiūrėdavo reumatologai, nežinantys, kuriai tyrimo
grupei ligoniai priklauso.
VSŠ grupės tikslas buvo išmokyti ligonius susitaikyti ir suprasti
savo neišvengiamą baimę, beviltiškumą ir pyktį bei žiūrėti į šiuos
jausmus kaip į savo „vidinės šeimos“ narius. Grupės dalyviai
išmoko vidinio dialogo įgūdžių, kurie leido jiems atpažinti skausmą,
jį lydinčias mintis ir jausmus, ir tada žvelgti į šias vidines būsenas
su susidomėjimu ir užuojauta.
Netrukus išaiškėjo pagrindinė problema. Kaip ir absoliuti
dauguma išgyvenusiųjų traumas, RA ligoniai buvo aleksitimikai.
Kaip vėliau man pasakė Nancy Sowell, jie niekada nesiskundė
skausmais ar ribotomis fizinėmis galimybėmis, kol jų galutinai
nepalauždavo nerimas. Paklausti, kaip jaučiasi, jie beveik visada
atsakydavo: „Man viskas gerai.“ Jų stoiškosios pusės aiškiai
padėjo jiems susitvarkyti su liga, bet vadovai taip pat laikė juos
neigimo būsenoje. Kai kurie jų „išjungė“ kūniškus pojūčius ir
emocijas tiek, kad negalėjo efektyviai bendradarbiauti su savo
gydytojais.
Norėdami išjudinti situaciją iš mirties taško, grupės vadovai
ryžtingai pristatė ligoniams VSŠ dalis, perstatydami baldus ir
rekvizitus, kad galėtų atvaizduoti vadovus, ištremtąsias dalis ir
 439

ugniagesius. Per kitas kelias savaites grupės nariai ėmė kalbėti

apie vadovus, kurie liepė jiems „laikytis vyriškai“, nes nė vienas vis
tiek nenorėjo girdėti apie savo skausmą. Tada, kai jie paprašė
stoiškąsias dalis atsitraukti atgal, jie ėmė pripažinti savo piktąją
pusę, kuri norėjo rėkti ir kelti sumaištį, pusę, kuri norėjo, kad jie
visą laiką gulėtų lovoje, ir ištremtąją dalį, kuri jautėsi bevertė, nes
jai nebuvo leidžiama kalbėti. Paaiškėjo, kad, būdami vaikais,
beveik visi jie iš esmės nebuvo matomi ir girdimi – saugumas
reiškė, kad jų norai buvo laikomi po devyniais užraktais.
Individuali VSŠ terapija padėjo ligoniams pritaikyti dalių kalbą
kasdienėms problemoms spręsti. Pavyzdžiui, viena moteris jautėsi
atsidūrusi aklavietėje dėl konfliktų darbe, nes jos vadovaujančioji
dalis primygtinai reikalavo dirbti viršvalandžius, kol galiausiai tai
sukėlė RA paūmėjimą. Psichoterapeuto padedama, moteris
suprato, kad ji gali rūpintis savo poreikiais neprovokuodama ligos.
Dvi grupės – VSŠ ir kontrolinė, per devynių mėnesių tyrimo
laikotarpį buvo vertinamos tris kartus, ir tada dar kartą po metų. Po
devynių mėnesių VSŠ grupė pademonstravo gerokai aukštesnius
pačių įsivertintus rodiklius, pavyzdžiui, sąnarių skausmo, fizinio
pajėgumo, savigailos ir bendro pobūdžio skausmo, palyginti su
švietėjiškas paslaugas gavusia grupe. Taip pat VSŠ grupės
rodikliai buvo geresni depresijos ir pasitikėjimo savimi atveju. Šios
grupės skausmo suvokimo ir depresyvių simptomų rezultatai išliko
ir po metų, nors objektyvūs medicininiai testai jau neberodė
reikšmingų skausmo ar veiklos rodiklių pagerėjimo. Kitaip tariant,
labiausiai pasikeitė ligonio gebėjimas gyventi su savo liga.
Išvadose Shadick ir Sowell pabrėžė, kad svarbiausias veiksnys –
VSŠ dėmesys savigailai.
Tai ne pirmasis tyrimas, kuriuo buvo norima pademonstruoti,
kad psichologinės intervencijos gali padėti RA ligoniams.
Kognityvinės elgesio terapijos ir dėmesingu įsisąmoninimu
 440

pagrįstos praktikos taip pat parodė teigiamą įtaką skausmui,

sąnarių uždegimui, fiziniam neįgalumui ir depresijai. Tačiau nė
vienas tyrimas neuždavė pagrindinio klausimo: ar geriau
funkcionuojanti imuninė sistema reiškia padidėjusį psichologinį
saugumą ir ramybę?

IŠTREMTO VAIKO IŠLAISVINIMAS

Piteris vadovavo onkologinių paslaugų tarnybai prestižiniame

universitetiniame medicinos centre, kuris buvo vertinamas kaip
vienas geriausių šalyje. Kai jis atsisėdo mano kabinete,
demonstruodamas puikią fizinę formą, nes reguliariai žaidė sieninį,
jo pasitikėjimas savimi peržengė visas ribas ir virto arogancija. Nė
iš tolo nebuvo panašu, kad šį vyrą kamuotų PTSS. Jis pasakė, kad
tiesiog norėtų sužinoti, kaip padėti savo žmonai būti „ne tokiai
jautriai“. Ji pagąsdino, kad paliks vyrą, jeigu šis nenustos, kaip ji
pareiškė, elgtis beširdiškai. Piteris patikino mane, kad jos
suvokimas iškreiptas, nes jis neturi jokių problemų ir visada
empatiškai elgiasi su sergančiais žmonėmis.
Jam patiko kalbėti apie savo darbą, ir jis didžiavosi tuo, kad
rezidentai ir draugai nuožmiai konkuravo, norėdami pakliūti į jo
vadovaujamą tarnybą, taip pat didžiavosi girdimomis apkalbomis,
kad darbuotojai jo bijo. Piteris apibūdino save kaip nepaprastai
sąžiningą, tikrą mokslininką, žmogų, kuriam svarbūs tik faktai, ir
kuris – jis reikšmingai pažvelgė į mane – negali pakęsti kvailių. Jis
laikėsi aukštų standartų, bet ne aukštesnių, negu taikė sau, ir
patikino mane, kad jam nereikia niekieno meilės – tik pagarbos.
Taip pat Piteris pasakė man, kad jo psichiatrinė rotacija
medicinos mokykloje parodė, jog psichiatrai vis dar užsiiminėja
raganyste, ir kad jam užteko vieno porų terapijos praktinio
 441

užsiėmimo, kad tuo įsitikintų. Jis išreiškė panieką žmonėms, kurie

dėl savo problemų kaltina savo tėvus ar visuomenę. Ir nors
vaikystėje jam teko patirti tam tikrą skriaudą, jis buvo pasiryžęs
niekada negalvoti apie save kaip apie auką.
Nors Piterio tvirtumas ir meilė tikslumui patiko, mano galvoje
įkyriai kirbėjo klausimas, ar šiuo atveju neaptiksime to, ką esu
matęs jau daug kartų: kad apsėsti valdžios vidiniai vadovai
dažniausiai atlieka tvirtovės, už kurios aukštų sienų slepiasi
bejėgiškumo jausmas, vaidmenį.
Kai paklausiau apie jo šeimą, Piteris papasakojo, kad jo tėvas
turėjo gamybos įmonę. Jis išgyveno Holokaustą, todėl buvo
žiaurus ir griežtas, tačiau turėjo ir švelniąją bei sentimentaliąją
pusę, kuri siejo tėvą su Piteriu ir įkvėpė jį tapti gydytoju.
Pasakodamas apie savo motiną, Piteris pirmą kartą suvokė, kad ji
pakeitė nuobodžius namų ūkio darbus nuoširdžia globa, bet Piteris
neigė, kad tai jį jaudino. Berniukas praėjo eiti į mokyklą ir mokėsi
vienais dešimtukais. Jis prisiekė, kad susikurs gyvenimą, kuriame
nebus atstūmimo ir pažeminimo, bet, ironiška, jis kiekvieną dieną
susidurdavo su mirtimi ir atstūmimu – mirtimi onkologinių ligonių
palatoje ir nuolatine kova dėl savo mokslinių tyrimų finansavimo ir
rezultatų paskelbimo.
Per kitą susitikimą prie mūsų prisijungė Piterio žmona. Ji
papasakojo, kad vyras ją nuolat kritikuoja – jos skonį drabužiams,
vaikų auginimo metodus, skaitymo įpročius, protą, draugus... Jis
būdavo retas svečias namuose ir niekada emociškai
nepalaikydavo žmonos. Kadangi jis turėjo daugybę svarbių
pareigų ir buvo nepaprastai ūmus, jo šeima visada šokinėdavo
aplink jį ant pirštų galiukų. Jeigu vyras iš esmės nepasikeis, ji buvo
apsisprendusi palikti jį ir pradėti naują gyvenimą. Būtent tą
akimirką pirmą kartą pamačiau aiškiai sunerimusį Piterį. Jis
patikino mane ir žmoną, jog nori, kad viskas būtų gerai.
 442

Per kitą mūsų užsiėmimą paprašiau Piterį atsipalaiduoti,

užsimerkti, sutelkti visą dėmesį į savo vidų ir paklausti tos
kritikuojančios dalies – tos, kurią identifikavo jo žmona, – kas gali
nutikti tokio, ko ji bijo, jeigu Piteris liausis negailestingai teisėjauti
kitiems. Po maždaug trisdešimties sekundžių jis pasakė, kad
jaučiasi kvailai, kalbėdamasis pats su savimi. Jis nenorėjo
išbandyti kažkokio naujojo amžiaus triuko – jis atėjo pas mane
ieškodamas „empiriškai patikrintos terapijos“. Patikinau jį, kad,
kaip ir jis, aš esu didelis empiriškai patikrintų terapijų šalininkas, ir
kad ši terapija – viena jų. Jis patylėjo maždaug minutę ir tada
sušnibždėjo: „Mane įskaudins.“ Paraginau paklausti to vidinio
kritiko, ką tai reiškia. Užmerktomis akimis jis atsakė: „Jeigu
kritikuosi kitus, jie nedrįs įskaudinti tavęs.“ Ir dar: „Jeigu esi tobulas,
niekas negali tavęs kritikuoti.“ Paprašiau jo, kad padėkotų savo
kritikui, jog saugo jį nuo įskaudinimo ir pažeminimo, ir Piteris vėl
nutilo. Mačiau, kaip jo pečiai atsipalaidavo, o kvėpavimas tapo
lėtesnis ir gilesnis.
Toliau jis man papasakojo, kad žinojo apie tai, jog jo
pasipūtimas trukdo santykiams su kolegomis ir studentais. Jis
jautėsi vienišas ir niekinamas darbuotojų susirinkimuose,
negalėdavo atsipalaiduoti ligoninės darbuotojų vakarėliuose. Kai
paklausiau jo, ar nenorėtų pakeisti to, kaip ta jo piktoji pusė
gąsdina žmones, jis pasakė, kad norėtų. Tada paklausiau, kurioje
kūno vietoje ši pikčiurna tūno, ir Piteris bakstelėjo į krūtinės vidurį.
Išlaikydamas jo dėmesį, nukreiptą į vidų, paklausiau, ką jis jaučia
šiai daliai. Jis atsakė, kad ji privertė jį išsigąsti.
Tada paprašiau visą dėmesį sutelkti į šią dalį ir stebėti, ką jis
jaučia jai dabar. Piteris pasakė, kad jam įdomu sužinoti apie ją
daugiau. Paklausiau, kiek metų jam tada buvo. Jis atsakė, kad
maždaug septyneri. Paprašiau, kad lieptų kritikui parodyti, ką jis
saugo. Po ilgos tylos, vis dar užmerktomis akimis, Piteris pasakė,
 443

kad stebėjo epizodą ir savo vaikystės. Jo tėvas mušė mažą

berniuką – jį, o jis pats buvo pasitraukęs į šoną ir galvojo, koks
kvailas tas vaikis, kad savo tėtį išprovokavo taip elgtis. Kai
paklausiau Piterio, ką jis jaučia tam mažam skriaudžiamam
berniukui, jis atsakė, kad jo nekenčia. Jis – silpnavalis ir verksnys.
Parodęs šiek tiek nepaklusnumo valdingiems savo tėvo auklėjimo
būdams, jis neišvengiamai kapituliuodavo ir verkšlendavo
prižadėdamas, kad bus geras berniukas. Jis neturėjo nei valios,
nei azarto. Paprašiau kritiko malonėti atsitraukti atgal, kad
galėtume matyti, kas vyksta su berniuku. Kritikas sureagavo visa
jėga ir išvadino jį tokiais žodžiais kaip „lepšis, ištižėlis, lepūnėlis,
mamos sūnelis“. Vėl paprašiau Piterio liepti kritikui pasitraukti ir
leisti kalbėti berniukui. Piteris iškart „išsijungė“ ir nutraukė
užsiėmimą, sakydamas, kad daugiau nekels kojos į mano
kabinetą.
Vis dėlto kitą savaitę jis sugrįžo. Kaip ir buvo sakiusi, žmona
nuėjo pas advokatą ir pradėjo skyrybų procesą. Jis buvo
priblokštas ir jau nebeatrodė kaip tas puikiai sudėtas gydytojas,
kurį pažinojau ir kurio daugeliu atžvilgiu bijojau. Susidūręs su
šeimos praradimu, jis nepaprastai sutriko, bet jį guodė mintis, kad
jeigu viskas pakryps pačia blogiausia kryptimi, jis galės perimti
gyvenimą į savo rankas.
Mes vėl nukeliavome į Piterio sielos gelmes ir identifikavome
tą jo dalį, kuri labai bijojo būti apleista, atstumta. Kai Piteris buvo
dėmesingoje savasties būsenoje, paraginau jį paprašyti
išsigandusio berniuko parodyti tą naštą, kurią jis nešė. Vėlgi pirmoji
Piterio reakcija buvo pasibjaurėjimas berniuko silpnumu, bet kai
paprašiau tą pusę pasitraukti atgal, jis išvydo save, mažą berniuką,
tėvų namuose, vieną savo kambaryje rėkiantį iš baimės. Piteris
stebėjo šį epizodą kelias minutes, didžiąją jo dalį tyliai verkdamas.
Paklausiau, ar berniukas jam pasakė viską, ką jis norėtų žinoti. Ne,
 444

dar buvo kitų epizodų, pavyzdžiui, kai jis bėga prie durų
norėdamas apsikabinti tėvą, bet gauna antausį, kad neklausė
mamos.
Kartkartėmis Piteris pertraukdavo užsiėmimą paaiškindamas,
kodėl jo tėvai negalėjo elgtis geriau, nes jie išgyveno Holokaustą,
ir taip toliau, ir panašiai. Aš vėl pasiūliau jam surasti apsaugines
dalis, kurios pertraukė skaudžią berniuko išpažintį, ir laikinai
išprašyti jas į kitą kambarį. Kaskart jam pavykdavo vėl sugrįžti prie
savo sielvarto.
Paprašiau, kad Piteris pasakytų berniukui, jog jis galiausiai
suprato, kokia bloga ši gyvenimo patirtis. Jis ilgai sėdėjo
paskendęs liūdnoje tyloje. Tada paprašiau parodyti berniukui, kad
jis juo rūpinasi. Po šiokių tokių įkalbinėjimų jis apkabino berniuką.
Buvau nustebęs, kad šis iš pažiūros griežtas ir bejausmis vyras
puikiai žinojo, kaip juo pasirūpinti.
Šiek tiek palaukęs, paraginau Piterį sugrįžti į epizodą ir
pasiimti berniuką su savimi. Piterio vaizduotė iškart sukūrė
epizodą, kaip jis, suaugęs vyriškis, susiremia su savo tėvu ir jam
sako: „Jeigu dar kartą bent pirštu paliesi tą berniuką, aš ateisiu ir
tave nudėsiu.“ Tada vaizduotėje jis išsiveža berniuką į nuostabų
jam žinomą kempingą, kuriame vaikas žaidžia ir išdykauja su
poniais, o Piteris jį prižiūri.
Mūsų darbas tuo nesibaigė. Kai žmona atsiėmė skyrybų
pareiškimą, kai kurie senieji Piterio įpročiai sugrįžo, ir mums
tekdavo kartkartėmis aplankyti tą atskirtąjį berniuką, kad
įsitikintume, jog pasirūpinta sužeistomis Piterio dalimis, ypač kai jis
pasijusdavo įskaudintas kažko, kas įvyko namuose arba darbe. Šį
etapą VSŠ vadina „naštos nuėmimu“ – tai atitinka ištremtųjų dalių
slaugymą, kol jos pasveiks. Kaskart po naujo naštos nuėmimo
veiksmo kadaise buvęs piktas ir kandus Piterio kritikas vis labiau
 445

atsipalaiduodavo ir po truputį virsdavo labiau mentoriumi negu

teisėju. O tada Piteris ėmėsi pertvarkyti savo santykius su šeima ir
kolegomis. Liovėsi galvos skausmai, kuriuos sukeldavo įtampa.
Vieną dieną Piteris man pasakė, kad visą savo suaugusio
žmogaus gyvenimą jis praleido mėgindamas paleisti savo praeitį,
ir, kaip ironiška, pažymėjo jis, kad, norėdamas ją paleisti, jis turėjo
prie jos priartėti.
 446

18 SKYRIUS
KAIP UŽPILDYTI TUŠTUMĄ:
STRUKTŪRŲ KŪRIMAS

Didžiausias mano kartos atradimas – kad žmonės gali keisti

savo gyvenimus, keisdami savo požiūrius.
- William James

Esmė ne ta, kad matome kažką skirtingą, bet ta, kad

kiekvienas matome skirtingai. Tarsi erdvinis matymo veiksmas
būtų pakeistas nauja dimensija.
– Carl Jung

V ienas dalykas yra apdoroti traumos atsiminimus, bet visai kitas

– pasipriešinti vidinei tuštumai, toms sielos žaizdoms, kurios
atsiveria dėl to, kad jūsų nenorėjo, nematė ir neleido kalbėti tiesos.
Jeigu jūsų tėvų veidai niekada nenušvisdavo, pažvelgus į jus, labai
sunku suprasti, ką reiškia būti mylimam ir branginamam. Jeigu
atėjote iš nesuprantamo pasaulio, pripildyto paslapčių ir baimės,
beveik neįmanoma rasti žodžių, kurie padėtų išreikšti tai, ką jums
teko ištverti. Jeigu užaugote nenorimas ir ignoruojamas,
susidursite su didžiuliu iššūkiu siekdami išsiugdyti vidinį
subjektyvumo ir savivertės jausmą.
Mokslinis tyrimas, kurį atlikome kartu su Judy Herman ir
Chrisu Perry (žr. 9 skyrių), parodė, kad žmonės, kurie jautėsi
 447

nepageidaujami vaikystėje, ir kurie neprisiminė, kad augdami būtų

jautęsi saugūs su kuo nors, negavo visos naudos iš tradicinės
psichoterapijos tikriausiai todėl, kad negalėjo sužadinti nė
menkiausių senų užuominų, kad jie būtų kam nors rūpėję.
Mačiau tai dirbdamas net su ryžtingiausiais ir puikiai
žinančiais, ko siekia, pacientais. Nežiūrint didžiulių pastangų
terapinių užsiėmimų metu ir jų asmeninių bei profesinių pasiekimų,
jie negalėjo ištrinti niokojančių pėdsakų apie motiną, kuri buvo
pernelyg prislėgta, kad juos pastebėtų, arba tėvą, kuris elgėsi su
jais taip, lyg būtų norėjęs, kad jie apskritai nebūtų gimę. Buvo
aišku, kad šių žmonių gyvenimas iš esmės pasikeis tik tada, kai jie
galės pertvarkyti šiuos slaptuosius žemėlapius. Bet kaip tą
padaryti? Kaip galėtume padėti žmonėms instinktyviai susipažinti
su tais jausmais, kurių labai trūko jų ankstyvajame gyvenime?
1994 metais, kai dalyvavau Jungtinių Amerikos Valstijų kūno
psichoterapijos asociacijos steigiamojoje konferencijoje, kuri vyko
nedideliame koledže Beverlyje, įsikūrusiame akmenuotoje
Masačiusetso pakrantėje, mano galvoje šmėkštelėjo galimas
atsakymas. Ironiška, bet konferencijoje turėjau atstovauti
oficialiajai psichiatrijai ir kalbėti apie smegenovaizdos naudojimą
psichikos būsenoms atvaizduoti. Tačiau vos įžengęs į fojė, kurioje
dalyviai rinkosi puodelio rytinės kavos, supratau, kad tai buvo
kitokia auditorija negu ta, kuri rinkdavosi į mano įprastinius
psichofarmakologijos ar psichoterapijos renginius. Jų tarpusavio
bendravimo būdas, laikysenos ir gestai, spinduliuojanti energija ir
susidomėjimas – viskas reiškė tam tikrą fizinės tarpusavio
sąveikos formą, kuri sudaro nusiteikimo vienas kito atžvilgiu
pagrindą.
Netrukus užmezgiau pokalbį su Albertu Pesso, kresnu
buvusiu šokių grupės Martha Graham Dance Company šokėju,
kuris tuo metu jau buvo įžengęs į aštuntąją dešimtį. Iš po vešlių
 448

antakių žvelgė gerumas ir pasitikėjimas. Jis man pasakė, kad rado

būdą, kaip pakeisti žmonių santykius savo esmės, somatinės
savasties kryptimi. Nors jo entuziazmas buvo užkrečiantis, aš
buvau nusiteikęs skeptiškai ir paklausiau, ar jis esąs tikras, kad
sugebės pakeisti migdolinio kūno „parametrus“? Išgirdęs, kad dar
niekas moksliškai nepatikrino šio metodo, jis išliko ramus ir
patikino mane, kad galėtų tą padaryti.
Pesso kaip tik rengėsi organizuoti praktinį užsiėmimą „PBSP
psichomotorinė terapija“), tad pakvietė mane dalyvauti. Tai buvo
visai kitoks grupinis darbas, negu buvau matęs iki tol. Pesso
pasistatė žemą kėdę ir atsisėdo priešais moterį, vardu Nensė,
kurią jis vadino „pagrindine veikėja“. Kiti dalyviai susėdo ant
pagalvių aplink juos. Tada jis paprašė Nensę kalbėti apie tai, kas
jai kelia nerimą, kartais išnaudodamas jos pauzes, kad galėtų
„paliudyti“, ką mato, pavyzdžiui, „liudytojas mato, kokia esi
prislėgta, kai kalbi apie savo tėvą, palikusį šeimą“. Buvau
nepaprastai nustebintas, kaip atidžiai jis sekė menkiausius kūno
pozos, veido išraiškos, balso ir žvilgsnio pokyčius – neverbalines
emocijų išraiškas (psichomotorinėje terapijoje tai vadinama
„mikrostebėjimu“).
Kaskart, kai Pesso ištardavo savuosius „liudytojo žodžius“,
Nensės veidas ir kūnas šiek tiek atsipalaiduodavo – ji
nusiramindavo dėl to, kad ją matė ir pripažino. Ramūs Pesso
žodžiai, regis, skatino ją nebijoti tęsti ir žvelgti vis giliau. Kai Nensė
pravirko, Pesso pasakė, kad niekas negalėtų pakelti tokio
skausmo kaip ji, ir paklausė, ar ji nenori, kad kas nors atsisėstų
šalia (jis pavadino šį žmogų „kontaktiniu“). Nensė linktelėjo ir,
atidžiai apžvelgusi visus sėdinčiuosius kambaryje, parodė į
malonios išvaizdos vidutinio amžiaus moterį. Pesso paklausė
Nensės, kur šiai moteriai atsisėsti. „Štai čia“, – tarė Nensė ir
parodė šalia jos iš dešinės padėtą pagalvėlę.
 449

Buvau sužavėtas. Žmonės apdoroja erdvinius ryšius

dešiniuoju smegenų pusrutuliu, o mūsų smegenovaizdos tyrimai
parodė, kad traumų pėdsakai taip pat glūdi daugiausia
dešiniajame pusrutulyje (žr. 3 skyrių). Rūpestį, nepritarimą ir
abejingumą pirmiausia išduoda veido išraiška, balso tonas ir
fiziniai judesiai. Kaip parodė naujausi tyrimai, iki 90 proc. žmonių
bendravimo vyksta neverbaline forma, dešiniojo pusrutulio srityje,
ir būtent čia pirmiausia turėjo atsispindėti Pesso darbas. Kai
praktinis užsiėmimas įsibėgėjo, negalėjau atsistebėti matydamas,
kaip kontaktinio žmogaus buvimas šalia padėjo Nensei ištverti
atgaivintus skausmingus išgyvenimus.
Bet keisčiausia buvo tai, kaip Pesso sukūrė gyvus paveikslus
– arba, kaip jis pats pavadino, pagrindinės veikėjos praeities
„struktūras“. Atsiradus siužetinėms linijoms, grupės dalyviai buvo
paprašyti suvaidinti svarbius pagrindinės veikėjos gyvenimo
žmones – tėvus ir kitus šeimos narius, ir vidinis pasaulis ėmė įgauti
trimatės erdvės formą. Grupės nariai taip pat buvo paprašyti
suvaidinti idealius tėvus, apie kuriuos svajotų kiekvienas vaikas –
kurie palaikytų, mylėtų ir saugotų, t. y. darytų tai, ko vaikams trūko
svarbiausiais gyvenimo momentais. Pagrindiniai veikėjai tapo
savo pačių pjesių režisieriais, kurdami aplink save praeitį, kurios
niekada neturėjo, ir po tokiu vaizduotės nupieštų scenarijų jiems
aiškiai palengvėjo – ir fiziškai, ir psichologiškai. Ar galėtų šis
būdas, praėjus dešimtmečiams po pirminio proto ir smegenų
susiformavimo proceso, šalia baimės ir atstūmimo įskiepyti
saugumo ir paguodos jausmus?
Suintriguotas Pesso darbo perspektyvos, entuziastingai
priėmiau kvietimą apsilankyti pas jį ūkininko sodyboje, stovinčioje
ant kalno viršūnės pietiniame Naujajame Hempšyre. Kai
papietavome seno ąžuolo paunksmėje, Alas pasiūlė man
eksperimentą – studija virtusioje daržinėje, iškaltoje raudonomis
 450

lentelėmis, susikurti savo gyvenimo struktūras. Keletą metų dirbau

psichoanalizės srityje, todėl čia nesitikėjau jokių reikšmingesnių
atradimų. Buvau sėslus žmogus, geras specialistas, įžengęs į
ketvirtąją dešimtį vyras, turėjau savo šeimą ir apie savo tėvus
galvojau kaip apie du senyvo amžiaus žmones, kurie mėgino
susikurti sau padorią senatvę. Tikrai negalvojau, kad jie tebedarė
man didelę įtaką.
Kadangi su mumis nebuvo kitų žmonių, kurie galėtų atlikti
konkrečius vaidmenis, Alas iš pradžių paprašė manęs išsirinkti
daiktą ar baldą, kuris simbolizuotų mano tėvą. Pasirinkau didžiulę
juodos odos sofą ir paprašiau Alo pastumti ją maždaug pustrečio
metro nuo manęs, šiek tiek į kairę. Tada jis paklausė, ar
nenorėčiau kambaryje įkurdinti motinos, ir aš pasirinkau sunkią,
maždaug sofos aukščio lempą. Dar po kelių minučių patalpoje
atsirado svarbių mano gyvenime žmonių: mano geriausias
draugas – nedidelė „Kleenex“ servetėlių dėžutė man iš dešinės,
mano žmona – maža pagalvėlė šalia jo, du mano vaikai – dar dvi
mažos pagalvėlės.
Įpusėjus eksperimentui, jau galėjau studijoje stebėti savo
vidinės erdvės projekciją: du gremėzdiški, tamsūs ir gąsdinantys
daiktai, simbolizuojantys mano tėvus, ir komplektas mažyčių
daiktų, simbolizuojančių mano žmoną, vaikus ir draugus. Buvau
priblokštas: aš pakartotinai sukūriau intuityvų savo tėvų – griežtų
kalvinistų [Kalvinizmas - viena pagrindinių protestantizmo krypčių,
pavadinta pagal pradininko J. Kalvino pavardę. Ši tikėjimo kryptis
ypač akcentuoja predestinacijos doktriną, pagal kurią Dievas iš
anksto pasirenka, kurie žmonės pateks į dangų, o kurie – į pragarą.
Pagrindinės kalvinistų vertybės – pamaldus gyvenimas,
visuomeninė padėtis ir savo darbu užgyventas turtas] – vaizdą,
koks jis buvo, kai buvau mažas berniukas. Krūtinėje jutau įtampą;
esu tikras, dar didesnė įtampa buvo juntama mano balse.
 451

Negalėjau paneigti to, ką atskleidė mano erdvinio orientavimosi

smegenys. Ši struktūra leido man prieš akis išvysti savo slaptąjį
pasaulio žemėlapį.
Kai pasakiau Alui, ką aš ką tik pamačiau, jis linktelėjo ir
paklausė, ar leisčiau jam pakeisti perspektyvą. Pajutau, kaip mano
mintis vėl ima užvaldyti skepticizmas. Tačiau Alas man patiko, be
to, buvo smalsu iki galo sužinoti, kokį metodą jis naudoja, todėl
sekundėlę padvejojęs sutikau. Tada jis įsitaisė tarp manęs ir sofos
bei lempos taip, kad aš, žvelgdamas tiesiai, jų nematyčiau. Staiga
pajutau didelį palengvėjimą kūne – įtampa krūtinėje atslūgo,
kvėpavimas atsipalaidavo. Tą akimirką nutariau tapti Pesso
mokiniu.

VIDINIŲ ŽEMĖLAPIŲ RESTRUKTŪRIZAVIMAS

Jūsų vidinio pasaulio projektavimas trimatėje struktūros erdvėje

leidžia pamatyti, kas vyksta jūsų proto teatre, ir parodo gerokai
aiškesnį jūsų reakcijų į žmones ir praeities įvykius vaizdą. Svarbių
jūsų gyvenimo žmonių prototipai, kuriuos pasitelksite struktūrai
suformuoti, gali nustebinti netikėtais atsiminimais, mintimis ir
emocijomis. Galite eksperimentuoti, tarsi stumdydami figūras
išorinėje šachmatų lentoje, kurią susikūrėte, ir stebėti, kokį poveikį
tai daro jums.
Nors struktūrose girdimi dialogai, psichomotorinė terapija
neaiškina ir niekaip neinterpretuoja praeities. Vietoje to galite
pajusti, ką jautėte tada, išvysti, ką matėte, ir pasakyti, ko
negalėjote pasakyti, kai viskas iš tiesų nutiko. Tarsi sugrįžtumėte į
savo gyvenimo filmą ir perrašytumėte lemiamus epizodus. Jūs
galite liepti vaidmenų atlikėjams padaryti tai, ko jie kažkada
nepadarė, pavyzdžiui, sulaikyti tėvą, kad jis nemuštų jūsų mamos.
 452

Šie gyvi paveikslai gali sužadinti galingas emocijas. Pavyzdžiui,

jeigu pastatote savo „tikrąją motiną“ į kampą, kuriame ji gūžiasi iš
baimės, galite pajusti stiprų norą ją apginti – ir suprantate, kaip
bejėgiškai jautėtės pats, būdamas vaikas. Bet jeigu po to sukursite
idealią motiną, kuri pasipriešina jūsų tėvui ir žino, kaip neįsipainioti
į smurtinius santykius, jus užplūs vidinis palengvėjimas – jūs
pajusite nusimetęs tą senos kaltės ir bejėgiškumo naštą. Arba
galbūt susiremsite su broliu, kuris smurtavo prieš jus, kai buvote
vaikas, ir tada susikursite idealaus brolio, kuris gina jus ir tampa
jūsų siektinu pavyzdžiu, vaizdą.
Režisieriaus psichoterapeuto ir kitų grupės narių darbas –
suteikti pagrindiniams veikėjams reikiamą paramą, kai šie rausiasi
tuose dalykuose, prie kurių bijojo prisiliesti būdami vieni. Grupės
saugumas leidžia jums pastebėti dalykus, kuriuos buvote paslėpęs
nuo savęs – paprastai tai yra dalykai, kurių labiausiai gėdijatės. Kai
jums daugiau nebereikia slėptis, struktūra leidžia jums išlieti gėdą
ten, kur jai priklauso būti – ant tiesiai prieš jus esančių figūrų, kurios
simbolizuoja tuos, kurie jus skaudino ir vertė pajusti bejėgiškumą,
kai buvote vaikas.
Saugumo jausmas reiškia, kad galite sakyti savo tėvui (ar,
tiksliau, jo prototipui) dalykus, kuriuos norėjote pasakyti, būdamas
penkerių metų amžiaus. Prototipui galite pasiguosti apie savo
prislėgtą ir išgąsdintą motiną, kaip baisiai jūs jautėtės,
negalėdamas jai padėti. Galite eksperimentuoti su nuotoliu ir
artumu, taip išsiaiškindamas, kas atsitinka, kai stumdote
prototipus. Būdamas aktyviu dalyviu, galite pasinerti į epizodą taip,
kaip niekada nepavyks, kai tiesiog pasakojate istoriją. Ir kadangi
esate atsakingas už savo išgyvenimų tikrumą, jums draugiją
palaiko liudytojas, kuris perduoda jūsų laikysenos, veido išraiškos
ir balso tembro pokyčius.
 453

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad pakartotinis fizinis

praeities išgyvenimas čia ir dabar, perdarant jį į saugią ir patikimą
„talpyklą“, gali būti pakankamai galingas ir sukurti naujus,
papildomus atsiminimus, imituojant augimo laikotarpio potyrius
darnioje, švelnioje aplinkoje, kuri apsaugo jus nuo nepalankaus
poveikio. Struktūros neištrina blogų atsiminimų – šie atsiminimai
net nėra neutralizuojami, kaip EMDR atveju. Vietoje to struktūra
pasiūlo naujus variantus – alternatyvinę atmintį, kurioje
patenkinami mūsų pagrindiniai žmogiški poreikiai ir išpildomi
meilės bei apsaugos lūkesčiai.

PAKARTOTINĖ PRAEITIES PEŽIŪRA

Jums leidus, pateiksiu pavyzdį iš neseniai vykusio praktinio

užsiėmimo, kuriame teko vadovauti. Seminaras vyko Esaleno
institute, Didžiojo Suro rajone, Kalifornijoje.
Marija buvo liekna, sportiška, penktą dešimtį įpusėjusi
filipinietė. Pirmąsias dvi užsiėmimo dienas, skirtas ilgalaikėms
traumų pasekmėms nagrinėti ir savireguliacijos būdams mokytis, ji
buvo labai maloni ir paslaugi. Tačiau dabar, sėdėdama ant
pagalvėlės maždaug porą metrų nuo manęs, ji atrodė išsigandusi
ir sugniuždyta. Mintyse nusistebėjau, kad ji savanoriškai atliko
pagrindinės veikėjos vaidmenį tikriausiai tik norėdama pamaloninti
savo draugę, atlydėjusią ją į seminarą.
Pirmiausia paraginau atkreipti dėmesį, kas vyksta jos viduje,
ir papasakoti viską, kas tuo metu ateis į galvą. Po ilgos tylos ji
pratarė: „Tiesą sakant, savo kūne aš nieko nejaučiu, o mano
galvoje – visiškai tuščia...“ Atliepdamas į jos vidinę įtampą,
atsakiau: „Liudytojas mato, kokia esi susirūpinusi, kad tavo galvoje
visiškai tuščia... ir nejauti nieko po to, kai savanoriškai sutikai
 454

sudalyvauti kuriant struktūrą. Tai tiesa?“ Ji atsakė „Taip“, ir jos

balse pajutau šiokį tokį palengvėjimą.
„Liudytojas“ įsijungia į struktūrą pačioje pradžioje ir atlieka
pripažįstančio, nekritikuojančio ir nesmerkiančio stebėtojo
vaidmenį, prisijungdamas prie pagrindinio veikėjo ir perteikdamas
jo emocinę būseną bei atkreipdamas dėmesį į kontekstą, kuriame
ši būsena atsirado (kaip aš paminėjau Marijos „savanorišką
sutikimą sudalyvauti kuriant struktūrą“). Jausmas, kad tave girdi ir
mato, – saugumo jausmo prielaida, kuri yra būtina tyrinėjant
pavojingą traumų ir atstūmimo teritoriją. Smegenovaizdos tyrimas
parodė, kad kai žmonės girdi patvirtinimus, atspindinčius jų vidinę
būseną, akimirksniu „įsižiebia“ jų dešinysis migdolinis kūnas, taip
tarsi pabrėždamas atspindžio tikslumą.
Padrąsinau Mariją ir toliau išlaikyti sutelktą dėmesį į
kvėpavimą (tai buvo vienas iš pratimų, kuriuos darėme kartu) bei
stebėti pojūčius kūne. Po dar vienos ilgos pauzės ji nenoriai
prakalbo: „Kad ir ką daryčiau, mane visada lydi baimės jausmas.
Nėra taip, kad kažko bijočiau, bet aš visą laiką turiu prisiversti
kažką daryti. Man tikrai labai sunku būti čia.“ Atsiliepiau į jos
žodžius: „Liudytojas mato, kaip nemaloniai jautiesi prisiversdama
būti čia.“ Marija linktelėjo ir šiek tiek ištiesė nugarą, taip
patvirtindama, kad pajuto, jog buvo suprasta. Ji tęsė: „Užaugau
galvodama, kad mano šeima normali. Bet visada bijojau tėčio.
Niekada nejutau, kad jam rūpėčiau. Jis nėra manęs mušęs taip
stipriai, kaip mušė mano seseris ir brolius, bet vistiek jaučiu iki
kaulų smegenų persmelkiantį baimės jausmą.“ Patvirtinau, kad
liudytojas mato jos išgąstį, kalbant apie tėvą, ir tada pakviečiau
išsirinkti grupės narį, kuris simbolizuotų šį baimę keliantį veikėją.
Marija peržvelgė salę ir išsirinko Skotą – mandagų vaizdo
siužetų prodiuserį, gyvybingą ir palaikantį grupės narį. Skotas
susipažino su savo scenarijumi, pakartodamas savo vaidmens
 455

apibūdinimą: „Esu skiriamas tavo tikruoju tėvu, kuris baugino tave,

kai buvai maža mergaitė“ (Atkreipkite dėmesį, kad tai nėra
improvizacija – kalbame apie tiksliai suvaidintą dialogą ir
nurodymus, kuriuos pateikia liudytojas ir pagrindinis veikėjas).
Tada paklausiau Marijos, kur ji norėtų pastatyti tėvą. Moteris
nurodė Skotui atsistoti maždaug už trijų su puse metro, šiek tiek į
dešinę, ir nusisukti nuo jos. Pradėjome kurti gyvą paveikslą.
Kaskart, vadovaudamas struktūros kūrimui, negaliu atsistebėti,
kokios tikslios būna dešiniojo smegenų pusrutulio sukurtos
išorinės projekcijos. Pagrindiniai veikėjai visada tiksliai žino, kur jų
struktūrose turi būti išdėstyti įvairūs veikėjai.
Man nuolat kelia nuostabą tai, kaip pagrindinio veikėjo
praeityje svarbių žmonių prototipai beveik akimirksniu įsilieja į
virtualiąją realybę: juos įkūnijantys žmonės, regis, iš tiesų tampa
žmonėmis, su kuriais kadaise susidūrė pagrindinis veikėjas – ir ne
tik pagrindinis veikėjas, bet dažnai ir kiti dalyviai. Padrąsinau
Mariją įdėmiai, neskubant įsižiūrėti į tikrąjį tėvą. Ji žvelgė į jį,
stovintį ten, ir visi matėme, kaip keitėsi jos emocijos: baimę pakeitė
didžiulė užuojauta ir gailestis jam. Moteris su ašaromis akyse
pasakojo, koks sunkus buvo tėvo gyvenimas: kaip Antrojo
pasaulinio karo metais, būdamas vaikas, jis regėjo žmones
nukirstomis galvomis, kaip buvo verčiamas valgyti supuvusią žuvį,
kurioje kirbėjo šimtai lervų... Struktūros sukuria vieną iš esminių
sąlygų, būtinų reikšmingam terapiniam pokyčiui – panašią į transą
būseną, kurioje daugialypės tikrovės – praeitis ir dabartis – gali
egzistuoti viena greta kitos, o jūs, būdamas suaugęs, jaučiatės lyg
vaikas ir išliejate savo pyktį ar baimę tariamam jūsų skriaudikui,
tačiau puikiai suvokiate, kad kalbate su Skotu, kuris nė iš tolo
nepanašus į jūsų tėvą, ir vienu metu išgyvenate daugybę emocijų,
kurias vaikai jaučia savo tėvams – ištikimybę, švelnumą, pyktį ir
ilgesį.
 456

Marija pradėjo pasakoti apie judviejų su tėvu santykius, kai ji

buvo maža mergaitė, o aš toliau perdavinėjau jos jausmų išraiškas.
Ji pasakė, kad tėvas žiauriai elgėsi su jos mama. Jis nuolat
kritikuodavo jos maistą, jos kūną, jos tvarkymąsi namuose, o
Marija visada bijojo dėl mamos, kai tėvas ją plūsdavo. Motina,
pasak Marijos, buvo mylinti ir šilta – be jos Marija nebūtų
išgyvenusi. Ji visada guosdavo dukrą, kai tėvas ją aprėkdavo, bet
ji nepadarė nieko, kad apsaugotų savo vaikus nuo tėvo pykčio.
„Man atrodo, kad mama pati nepaprastai jo bijojo. Jaučiu, kad ji
neapsaugojo mūsų, nes pati jautėsi lyg spąstuose.“
Šią akimirką užsiminiau, kad laikas pakviesti į salę Marijos
motiną. Marija vėl apžvelgė grupę ir nusišypsojusi paprašė
Kristinos, skandinaviškos išvaizdos moters šviesiais plaukais,
suvaidinti tikrąją motiną. Kristina ištarė oficialius struktūros
žodžius: „Esu skiriama būti tavo tikrąja motina, kuri buvo šilta ir
mylinti, ir be kurios tu nebūtum išgyvenusi, bet kuri nesugebėjo
apsaugoti tavęs nuo smurtaujančio tėvo.“ Marija pasisodino ją
šalia savęs ant pagalvėlės, iš dešinės, gerokai arčiau, negu
stovėjo jos tikrasis tėvas.
Padrąsinau Mariją pažiūrėti į Kristiną ir paklausiau: „Taigi, kas
atsitinka, kai žiūri į ją?“ Marija piktai atrėžė: „Nieko.“ „Liudytojas
mato tavo staigų pyktį pažvelgus į savo tikrąją mamą ir piktą
atsakymą, kad nieko nejauti“, – pastebėjau aš. Po ilgos pauzės
paklausiau dar kartą: „Taigi, kas vyksta dabar?“ Marija atrodė dar
labiau prislėgta ir pakartojo: „Nieko.“ Tada paklausiau: „Gal nori
savo mamai ką nors pasakyti?“ Galiausiai Marija ištarė „Žinau,
padarei viską, ką galėjai“ ir po kelių akimirkų pridūrė: „Norėjau, kad
apsaugotum mane...“ Kai ji tyliai pravirko, paklausiau: „Kas vyksta
tavo viduje?“ „Mėginu užgniaužti viską krūtinėje, atrodo, širdis labai
smarkiai daužosi“, – atsakė Marija. „Mano liūdesys iškeliauja pas
mamą; liūdesys dėl to, kad ji buvo tokia bejėgė, negalėjo
 457

pasipriešinti tėvui ir apsaugoti mūsų. Ji tiesiog užsisklendė savyje,

apsimesdama, kad viskas gerai – jai turbūt taip ir atrodė, o mane
šiandien tai labai siutina. Noriu pasakyti jai: „Mama, matydama
tavo atsaką tėčiui, kai jis kabinėjasi ir žemina... matydama tavo
pasibjaurėjimo iškreiptą veidą, nesuprantu, kodėl tu nepasakai jam
„Atsiknisk"... Tu nemoki kovoti – tu esi lengvai įveikiama
priešininkė, dalis tavęs yra negera ir negyva. Aš net nežinau, ką
noriu tau pasakyti. Noriu, kad būtum kitokia – viskas, ką tu darai,
yra blogai, ir viskas, su kuo tu sutinki, yra blogai..““ Aš įsiterpiau:
„Liudytojas mato, kokia nuožmi ir pikta pasidarei, norėdama, kad
tavo motina pasipriešintų tavo tėčiui.“ Marija papasakojo apie tai,
kaip ji norėjo, kad mama pabėgtų kartu su vaikais ir išgelbėtų juos
nuo siaubūno tėvo.
Tada pasiūliau pasikviesti kitą grupės narį, kuris suvaidintų
idealią motiną. Marija, apžvelgusi grupę, išsirinko psichoterapeutę
ir kovos menų meistrę Eleną, pakvietė ją atsisėsti dešinėje pusėje,
tarp jos ir tikrosios motinos, ir paprašė, kad Elena ją apsikabintų.
Paklausiau: „Ką norėtum, kad idealioji motina pasakytų tavo
tėčiui?“ „Noriu, kad ji pasakytų štai ką: „Jeigu ir toliau taip kalbėsi,
aš paliksiu tave ir pasiimsiu vaikus“, – atsakė Marija. Elena jai
paantrino: „Nesėdėsime čia ir neklausysime viso šito tavo mėšlo.“
Vėl kreipiausi į Mariją: „Kas vyksta dabar?“ Ji atsakė: „Man tai
patinka. Jaučiu nedidelį spaudimą galvoje. Mano kvėpavimas
laisvas. Dabar mano kūne vyksta vos pastebimas energetinis
šokis. Malonu.“ Pasakiau: „Liudytojas mato, kaip džiaugiasi tavo
širdis, kai išgirdai savo motiną sakančią, kad daugiau
nebesitaikstys su šituo tėvo mėšlu, ir kad pasiims tave iš čia, kad
daugiau šito nematytum. Marija pradėjo kūkčioti ir pratarė: „Aš juk
galėjau būti saugi, laiminga maža mergaitė...“ Akies krašteliu
mačiau, kaip tyliai verkė dar keli grupės nariai – galimybė augti
 458

jaučiantis saugiems ir laimingiems aiškiai sutapo su jų pačių

lūkesčiais.
Kai emocijos nuslūgo, užsiminiau, kad galbūt atėjo laikas
pakviesti idealų Marijos tėvą. Aiškiai mačiau susižavėjimą Marijos
akyse, kai ji žvalgėsi po grupę, įsivaizduodama savo idealų tėvą.
Galiausiai ji pasirinko Denį. Daviau jam scenarijų, ir jis švelniai
ištarė: „Esu skiriamas būti tavo idealiu tėčiu, kuris mylėjo ir rūpinosi
tavimi, kuris tavęs niekada nebaugino.“ Marija paliepė sėstis jam
šalia, iš kairės pusės, ir jos veidą nušvietė džiugi šypsena. „Mano
sveiki ir protingi mama ir tėtis!“, – sušuko ji. Aš patariau: „Leisk sau
pajusti tą džiaugsmą, kai žvelgi į savo idealų tėtį, kuris rūpinosi
tavimi.“ Marija pravirkusi ištarė: „Kaip nuostabu...“ ir apsikabino
Denį, šypsodamasi jam pro ašaras. „Prisimenu tas tikrai mielas
akimirkas su savo tėčiu – štai koks tai jausmas. Norėčiau, kad šalia
manęs būtų ir mama.“ Abu idealūs tėvai, švelniai atsakydami,
apsikabino Mariją. Kelioms akimirkoms palikau juos vienus, kad
galėtų iki galo suvokti šį potyrį.
Baigėme Deno žodžiais: „Jeigu tada būčiau buvęs tavo
idealus tėtis, būčiau štai taip mylėjęs tave ir nesielgčiau žiauriai“, o
Elena pridūrė: „O jeigu aš būčiau buvusi tavo ideali mama, būčiau
pakovojusi už tave ir save, būčiau saugojusi ir neleidusi tavęs
skriausti.“ Visi veikėjai išsakė paskutinius teiginius, sugrąžinančius
juos iš atliktų vaidmenų į tikrovę, ir struktūrą baigėme būdami
savimi.

KAIP PERRAŠYTI SCENARIJŲ

Niekas neužauga idealiomis sąlygomis, net jeigu žinotume, kokios

yra tos idealios sąlygos. Kaip sakė mano a. a. draugas Davidas
Servanas-Schreiberis, kiekvienas gyvenimas savaip sudėtingas.
 459

Bet visi mes žinome, kad norint tapti savimi pasitikinčiais ir ne iš

kelmo spirtais suaugusiais žmonėmis, tiesiog yra būtina užaugti su
stabiliais ir veiksniais tėvais, su tokiais tėvais, kurie žavėtųsi savo
vaikais, jų pasiekimais ir tyrinėjimais, su tokiais tėvais, kurie padėtų
vaikams susitvarkyti su kasdiene veikla, ir kurie būtų sektinas
pavyzdys, kaip rūpintis savimi ir sutarti su kitais žmonėmis.
Nesklandumai kurioje nors iš šių sričių dažniausiai pasireiškia
vėliau gyvenime. Vaikai, į kuriuos niekas nekreipė dėmesio ar
nuolat žemino, nežinos, kas yra savigarba. Vaikai, kuriems nebuvo
leidžiama pasireikšti, suaugę tikriausiai turės problemų kovodami
už save, o dauguma suaugusiųjų, kurie vaikystėje patyrė smurtą,
nešios savyje giliai paslėptą pyktį, kuriam nuslėpti prireiks didžiulės
energijos.
Žinoma, nukentės ir santykiai. Kuo anksčiau mes patyrėme
skausmą ir emocijų trūkumą, tuo labiau mes interpretuosime kitų
žmonių veiksmus taip, tarsi jie būtų nukreipti prieš mus, ir tuo
blogiau mes suprasime jų pastangas, neužtikrintumą ir problemas.
Jeigu nepajėgiame suprasti jų gyvenimo sudėtingumo, visuose jų
veiksmuose įžiūrėsime ketinimus mus įskaudinti ir nuvilti.
Skyriuose apie traumos biologiją matėme, kaip trauma ir
atstūmimas atskiria žmones nuo jų kūno kaip malonumų ir
paguodos šaltinio, arba tampa jų pačių dalimi, kuriai reikia dėmesio
ir rūpinimosi. Jeigu negalime pasikliauti savo kūnu, kad
praneštume apie saugumą arba įspėtume apie pavojų, bet
jaučiame nuolatinį jaudulį dėl kirbančių fizinių pojūčių, mes
prarandame gebėjimą savo kūne – ir platesne prasme pasaulyje –
jaustis lyg namuose. Tol, kol tokių žmonių pasaulio žemėlapis bus
pagrįstas trauma, prievarta ir nepriežiūra, tol tokie žmonės ieškos
trumpiausių kelių į užsimiršimą. Nujausdami, kad bus atstumti,
išjuokti ir nesulauks trokštamų jausmų, jie nebenori išmėginti naujų
variantų, jau būdami tikri, kad patirs nesėkmę. Ši
 460

eksperimentavimo stoka įkalina žmones baimės, atskirties ir

nepritekliaus matricoje, kurioje neįmanoma mėgautis įvairiais
potyriais, galinčiais pakeisti esminį požiūrį į pasaulį.
Tai – viena iš priežasčių, paaiškinančių, kodėl tokie vertingi
yra griežtai struktūrizuoti psichomotorinės terapijos potyriai.
Dalyviai gali saugiai projektuoti savo vidinę tikrovę į erdvę, kurioje
susirinkę tikri žmonės, ir tyrinėti praeities kakofoniją bei netvarką.
Šiuos tyrinėjimus vainikuoja konkretūs supratimo ir nušvitimo
(„aha!“) momentai: „Taip, būtent taip viskas ir buvo. Būtent su tuo
man teko susitvarkyti. O va taip viskas būtų tada buvę ir atrodę,
jeigu aš būčiau buvęs mylimas ir saugomas... Panašioje į transo
būseną struktūrizuotoje talpykloje įgyta jutiminė patirtis, kad,
būdamas trejų metų, buvai branginamas ir saugomas, leidžia
žmonėms iš naujo perrašyti vidinių išgyvenimų scenarijų maždaug
taip: „Galiu spontaniškai bendrauti su kitais žmonėmis,
nebijodamas, kad mane atstums ar įskaudins.“
Struktūros pasitelkia neįtikėtiną vaizduotės galią ir perdaro
vidines istorijas, kurios vairuoja ir riboja mūsų gyvenimą ir veiklą
pasaulyje. Sulaukus tinkamos pagalbos, paslaptys, kurias kadaise
atrodė pernelyg pavojinga atskleisti, dabar gali būti atskleistos ne
tik psichoterapeutui ar kunigui per išpažintį, bet (mūsų vaizduotėje)
ir mus įskaudinusiems bei išdavusiems žmonėms.
Trimatis struktūros pobūdis pertvarko giliai paslėptą ir
gąsdinantį turinį į matomą, konkrečią tikrovę. Šia prasme
struktūros šiek tiek primena VSŠ, kurią nagrinėjome praeitame
skyriuje. VSŠ iškviečia atskirtąsias dalis, kurias susikūrėte
norėdamas išlikti gyvas, ir leidžia jums identifikuoti bei pasikalbėti
su jomis, kad galėtų susiformuoti nepažeista jūsų savastis.
Struktūra, priešingai, sukuria trimatį vaizdą apie tai, su kokiais
žmonėmis ir potyriais kadaise susidūrėte, ir suteikia jums galimybę
susikurti kitokią pabaigą.
 461

Daugelis žmonių nesiryžta liesti praeities skausmo ir

nusivylimo – tai nežada nieko gero ir gali sugrąžinti nepakeliamus
išgyvenimus. Bet kai jų emocijos tampa atspindimos ir
paliudijamos, gimsta nauja tikrovė. Tikslus atspindėjimas sukelia
visiškai kitokius jausmus negu ignoravimas, kritika ir pažeminimas.
Jis leidžia jums jausti tai, ką jaučiate, ir žinoti tai, ką žinote, – o tai
yra viena iš pagrindinių išgijimo sąlygų.
Traumos verčia žmones interpretuoti dabartį vien tik
nesikeičiančios praeities kontekste. Struktūros metu iš naujo
sukurti epizodai galbūt ir tiksliai neatspindi to, kas atsitiko (o galbūt
ir atspindi), tačiau jie simbolizuoja jūsų vidinio pasaulio struktūrą –
jūsų vidinį pasaulį ir slaptas taisykles, pagal kurias gyvenate.

KAIP IŠDRĮSTI PASAKYTI TIESĄ

Neseniai vadovavau dar vienai struktūros kūrimo grupei, kurioje

dalyvavo Markas – dvidešimt šešerių metų vaikinas. Kai Markui
buvo trylika metų, jis netyčia nugirdo, kaip tėvas telefonu užsiima
seksu su Marko teta – mamos seserimi. Markas pasimetė, jam
pasidarė gėda; jis pasijuto įžeistas, išduotas ir kurį laiką negalėjo
atsipeikėti nuo šios žinios. Bet, pamėginęs pasikalbėti su tėvu, jis
susidūrė su įniršiu ir neigimu: tėvas pasakė, kad viskas tebuvo
Marko nepadorios vaizduotės vaisius, ir apkaltino jį mėginimu
išardyti šeimą. Markas niekada nepasakė šito mamai, tačiau
šeimos paslaptys ir veidmainystė apnuodijo net menkiausius
šeimos gyvenimo aspektus ir įskiepijo Markui visur prasismelkiantį
jausmą, kad niekuo negalima pasitikėti. Po pamokų atsiskyrėliškos
paauglystės dienas leido gretimų kiemų krepšinio aikštelėse arba
savo kambaryje, žiūrėdamas televizorių. Kai jam buvo dvidešimt
vieneri, mama mirė nuo širdies smūgio, o tėvas vedė Marko tetą.
Markas nebuvo pakviestas nei į laidotuves, nei į vestuves.
 462

Tokios paslaptys virsta vidiniais nuodais – tikrove, kurios

neleidžiate pripažinti nei sau, nei kitiems, tačiau kuri vis dėlto
tampa jūsų gyvenimo šablonu. Kai Markas atėjo į grupę, nieko
nežinojau apie jo gyvenimo istoriją, bet jis išsiskyrė iš kitų dalyvių
savo emociniu šaltumu. Per pirmąjį pokalbį, įvykusį registracijos
metu, jis prisipažino, kad jaučiasi atskirtas nuo visų tirštu rūku. Man
buvo šiek tiek neramu, ką rasime, pradėję žvalgytis už
sustingusios ir bejausmės Marko išorės.
Kai pakviečiau Marką pasikalbėti apie jo šeimą, jis pasakė vos
kelis žodžius ir, atrodo, dar labiau užsisklendė savyje. Padrąsinau
jį, pasiūlydamas išsirinkti „kontaktinį žmogų“, kuris jį palaikytų. Jis
pasirinko žilaplaukį grupės narį Ričardą ir pasisodino jį ant
pagalvėlės šalia savęs, liesdamas jo petį. Tada, pradėjęs pasakoti
savo istoriją, jis pasikvietė Džo, simbolizuojantį jo tikrąjį tėvą, ir
liepė jam sėstis per tris metrus nuo jo, o Karolinai, kuri simbolizavo
jo mamą, liepė susigūžti kampe ir užsidengti veidą. Tada Markas
paprašė Amandos pabūti jo teta ir liepė jai iššaukiančia poza
stovėti vienoje pusėje, sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis –
tokia laikysena turėjo simbolizuoti visas gudrias ir negailestingas,
vyrų besivaikančias moteris.
Sukūręs šį gyvą paveikslą, Markas sėdėjo tiesus ir žvelgė į jį
plačiai atmerktomis akimis. Rūkas aiškiai išsisklaidė. Aš tariau:
„Liudytojas mato, koks apstulbintas ir išsigandęs esi,
suprasdamas, su kuo tau teko susidurti.“ Markas pritariamai
linktelėjo ir kurį laiką niūriai tylėjo. Tada, pažvelgęs į savo „tėvą“,
iškošė: „Tu, šunsnuki, veidmaini, tu sugriovei mano gyvenimą.“
Paraginau Marką išsakyti viską, ką jis norėjo kadaise pasakyti savo
tėvui, bet negalėjo. Pasipylė ilgas kaltinimų sąrašas. Nurodžiau
„tėvui“ sureaguoti fiziškai, tarsi jis būtų sulaukęs smūgių, o Markas
pamatytų, kad jo smūgiai pasiekė tikslą. Nenustebau, kai Markas
spontaniškai atsakė, jog visada bijojo, kad jo pyktis vieną dieną
 463

taps nebevaldomas, ir kad ši baimė neleido jam pakovoti už save

mokykloje, darbe ir kituose santykiuose.
Kai Markas baigė akistatą su „tėvu“, paklausiau, ar jis
nenorėtų, kad Ričardas atliktų naują vaidmenį – pabūtų idealiu
tėvu. Liepiau Ričardui žiūrėti Markui tiesiai į akis ir sakyti: „Jeigu
tada būčiau buvęs tavo idealus tėvas, būčiau paklausęs tavęs ir
nebūčiau apkaltinęs nešvankia vaizduote.“ Kai Ričardas pakartojo
šiuos žodžius, Markas pradėjo drebėti. „O Dieve, gyvenimas būtų
buvęs visiškai kitoks, jeigu aš būčiau galėjęs pasitikėti savo tėvu ir
kalbėtis su juo apie tai, kas vyksta. Aš būčiau turėjęs tėvą.“ Liepiau
Ričardui kalbėti toliau: „Jeigu tada būčiau buvęs tavo idealus
tėvas, būčiau supratęs tavo pyktį, o tu būtum turėjęs tėvą, kuriuo
būtum galėjęs pasitikėti.“ Markui aiškiai palengvėjo. Jis ištarė, kad
dabar jaučiasi nepalyginamai geriau.
Tada Markas kreipėsi į jo tetą pakeitusią veikėją. Grupė
apstulbo, kai jis paleido visą tiradą užgaulių žodžių: „Tu, pasileidusi
kekše, tu išdavike... Tu išdavei savo seserį ir sugriovei jos
gyvenimą. Tu išardei mūsų šeimą!“ Išrėkęs šiuos žodžius, Markas
ėmė kūkčioti. Jis prisipažino, kad visada įtariai žiūri į moteris,
kurios parodo susidomėjimą juo. Likusi struktūros dalis truko
pusvalandį, per kurį mes iš lėto paruošėme aplinką, kad Markas
galėtų susikurti dvi naujas moteris – idealią tetą, kuri neišdavė
savo sesers, bet padėjo išlaikyti atsiskyrusią imigrantų šeimą, ir
idealią motiną, kuriai pavyko išlaikyti savo vyro susidomėjimą ir
atsidavimą, ir kurios neištiko širdies smūgis. Markas užbaigė
struktūrą ramiai stebėdamas savo sukurtą epizodą, o jo veide
švietė patenkinta šypsena.
Likusį praktinio užsiėmimo laiką Markas buvo atviras ir
naudingas grupės narys. Po trijų mėnesių jis man parašė
elektroninį laišką, kuriame džiaugėsi, kad šis įvykis pakeitė jo
gyvenimą. Jis neseniai įsikūrė namuose su pirmąja savo gyvenime
 464

mergina, ir nors jie keletą kartų karštai ginčijosi apie naujus planus,
jam pavyko sutikti su jos nuomone, nepuolant gintis, nesigriebiant
savo ankstesnio pykčio ar baimės, ir negalvojant, kad ši mergina
tiesiog nori apvynioti jį aplink pirštą. Jis buvo sužavėtas, kad puikiai
jaučiasi ir tada, kai nesutinka su ja, ir kad gali pakovoti už save.
Galiausiai Markas paprašė manęs parekomenduoti
psichoterapeutą jo bendruomenėje, kuris galėtų padėti susitvarkyti
su tais didžiuliais pokyčiais, vykstančiais jo gyvenime, ir, laimei, aš
turėjau tokį kolegą.

SKAUSMINGŲ ATSIMINIMŲ PRIEŠNUODŽIAI

Kaip ir tikslinio užpuolimo modelio programa, apie kurią kalbėjau

13 skyriuje, struktūros psichomotorinėje terapijoje suteikia
galimybę susimodeliuoti virtualius atsiminimus, kurie egzistuoja
šalia skausmingų praeities potyrių ir sukuria jausminį įspūdį, kad
esate matomas, jumis rūpinamasi ir jums padeda. Šie naujieji
atsiminimai gali tapti atsiminimų apie skausmą ir išdavystę
priešnuodžiais. Norėdami pasikeisti, žmonės turi intuityviai
susipažinti su tikrove, kuri tiesiogiai prieštarauja statiškiems
jausmams apie suakmenėjusią ar panikos apimtą traumos savastį
ir pakeisti juos pojūčiais, kurie pagrįsti saugumu, priklausymu sau,
džiaugsmu ir ryšiu. Kaip matėme skyriuje apie EMDR, viena iš
sapnavimo funkcijų – sukurti asociacijas, kuriose gniuždantys
dienos įvykiai persipina su likusiu žmogaus gyvenimu. Kitaip negu
mūsų sapnai, psichomotorinės struktūros vis dar paklūsta fizikos
dėsniams, bet jos irgi gali „pervynioti“ praeitį.
Žinoma, mes niekada nepakeisime to, kas atsitiko, tačiau
galime sukurti naujus emocinius scenarijus, kurie būtų
pakankamai intensyvūs ir tikroviški, kad sušvelnintų kai kuriuos
senus įvykius ir pasipriešintų jiems. Gydantys gyvi struktūrų
 465

paveikslai sukuria neįtikėtinus potyrius: dalyviai džiaugsmingai

sutinkami pasaulyje, kuriame žmonės jais žavisi, juos saugo,
patenkina jų poreikius ir sukuria aplinką, kurioje jie jaučiasi lyg
namuose.
 466

19 SKYRIUS
SMEGENŲ PERPROGRAMAVIMAS:
NERVINIS GRĮŽTAMASIS RYŠYS

Ar tai tiesa, o gal man prisisapnavo, kad elektra pavertė

materialųjį pasaulį didžiuliu nervu, skleidžiančiu vibracijas
tūkstančio mylių per bežadę laiko akimirką greičiu?
- Nathaniel Hawthorne

Gebėjimas savo noru dar ir dar kartą susigrąžinti klaidžiojantį

dėmesį pirmiausia yra susijęs su apsisprendimu, charakteriu ir
valia.
- William James

aigęs pirmąjį medicinos mokyklos kursą, vasarą ne visai darbo

B dienai įsidarbinau mokslinių tyrimų asistentu Ernesto
Hartmanno miego laboratorijoje, įsikūrusioje Bostono valstybinėje
ligoninėje. Mano darbas buvo paruošti ir stebėti tyrimų dalyvius bei
analizuoti jų EEG - elektroencefalogramų, arba smegenų bangų, –
kreivių brėžinius. Dalyviai pasirodydavo vakare. Aš turėdavau
apraizgyti jų pakaušius komplektais laidų, kitą elektrodų komplektą
pritvirtinti aplink akis – jie turėjo fiksuoti greitus akių judesius,
atsirandančius sapnuojant. Tada turėjau nuvesti dalyvius į
miegamuosius, palinkėti jiems labos nakties ir įjungti poligrafą –
griozdišką prietaisą su 32 rašikliais, kurie atvaizduodavo jų
 467

smegenų veiklą ant nesibaigiančios popieriaus juostos,

besivyniojančios iš didžiulio ritinio.
Nors mūsų tyrimo dalyviai greitai užmigdavo, neuronai jų
smegenyse nenurimdavo nė akimirkai, ir poligrafas visą naktį
fiksuodavo siautulingą jų tarpusavio bendravimą. Aš ramiai
įsitaisydavau ir imdavau gilintis į praėjusios nakties EEG,
kartkartėmis sustodamas ir pasiklausydamas per radiją
transliuojamų beisbolo varžybų rezultatų, arba per vidinio ryšio
sistemą pažadindamas dalyvius, kai poligrafas parodydavo REM
miego fazę. Turėdavau paklausti, ką jie sapnavo, ir užrašyti jų
pasakojimus, ryte padėdavau užpildyti klausimyną apie miego
kokybę ir išlydėdavau juos savais keliais.
Šiomis tyliomis naktimis Hartmanno laboratorijoje gimė
dokumentai, kuriuose buvo užfiksuota daug duomenų apie REM
miegą ir kurie tapo pagrindiniais šaltiniais, padėjusiais geriau
suprasti miego procesus. Be šių duomenų nebūtų tų nepaprastai
svarbių atradimų, apie kuriuos pasakojau 15 skyriuje. Tačiau kol
kas užsitęsusios viltys, kad EEG padės geriau suprasti, kaip
elektrinė smegenų veikla prisideda prie psichikos problemų, iš
esmės lieka neįgyvendintos.

ELEKTROS GRANDINIŲ SMEGENYSE FIKSAVIMAS

Prieš prasidedant farmakologinei revoliucijai, vyravo nuomonė,

kad smegenų veikla priklauso ir nuo cheminių, ir nuo elektros
signalų. Netrukus suklestėjusi farmakologija keliems
dešimtmečiams beveik visiškai išdildė susidomėjimą smegenų
elektrofiziologija.
Pirmąjį smegenų elektrinės veiklos įrašą 1924 metais padarė
vokiečių psichiatras Hansas Bergeris. Iš pradžių šią naująją
 468

technologiją gydytojai priėmė skeptiškai ir netgi su panieka, bet po

truputį elektroencefalografija tapo nepakeičiama ligonių, sergančių
epilepsija, traukulių aktyvumo diagnozavimo priemone. Bergeris
atrado, kad skirtingi smegenų bangų modeliai atspindi skirtingą
protinę veiklą (pavyzdžiui, mėginant išspręsti matematikos
uždavinį, buvo užfiksuoti sprogimai vidutinio greičio dažnių
juostoje, vadinamoje beta). Jis vylėsi, kad ilgainiui mokslas
sugebės susieti tarpusavyje skirtingas psichikos problemas su tam
tikrais EEG nukrypimais nuo normos. Šią viltį pakurstė 1938
metais pasirodę pirmieji pranešimai apie „elgesio problemų
turinčių vaikų“ smegenų EEG modelius. Didžiosios dalies šių
hiperaktyvių ir ūmaus būdo vaikų kaktinėse skiltyse užfiksuotos
bangos, kurios buvo lėtesnės už normalias bangas. Nuo to laiko
šis atradimas buvo pakartotas daugybę kartų, o 2013 metais
Maisto ir vaistų administracija prieškaktinės skilties veiklą su
lėtomis bangomis pripažino ir įtvirtino kaip dėmesio trūkumo ir
hiperaktyvumo sindromo (DTHS) biologinį žymenį. Lėta kaktinės
skilties elektrinė veikla paaiškina, kodėl tokiems vaikams sunku
atlikti vykdomąsias funkcijas: jų racionalios smegenys
nepakankamai kontroliuoja emocines smegenis, o taip būna ir tuo
atveju, kai prievarta ir trauma pernelyg suaktyvina emocinius
centrus pavojaus atžvilgiu ir „įjungia“ „kovok arba bėk“ būseną.
Savo profesinės veiklos pradžioje aš taip pat tikėjausi, kad
EEG padės geriau diagnozuoti ligas, ir 1980–1990 metų
laikotarpiu siunčiau daug savo pacientų pasidaryti EEG, kad
galėčiau nustatyti, ar kartais jų emocinio nestabilumo priežastys
neslypi neurologinėse anomalijose. Ataskaitos dažniausiai
grįždavo su įrašyta fraze: „Nespecifinė smilkininės skilties
anomalija.“ Tai man beveik nieko nesakė, ir kadangi tuo metu
vienintelis būdas, kaip galėjome pakeisti šiuos neaiškius smegenų
veiklos modelius, buvo vaistai, kurie turėjo didesnį pašalinį poveikį,
 469

negu duodavo naudos, aš atsisakiau praktikos daryti pacientų

EGG.
2000-aisiais dėmesį patraukė mano draugo Alexanderio
McFarlane'o ir jo kolegų (mokslininkų-tyrėjų, dirbančių Adelaidėje,
Australijoje) tyrimas, kurio metu buvo užfiksuotas aiškus
informacijos apdorojimo skirtumas tarp traumuotų tyrimo dalyvių ir
„normalių“ australų grupės. Tyrėjai naudojo standartizuotą testą,
vadinamą „nepritampančių daiktų paradigma“, kai dalyviai prašomi
nurodyti daiktą, kuris netinka kitaip susijusių daiktų grupėje
(pavyzdžiui, trimitas stalų ir kėdžių grupėje). Nė vienas iš daiktų
(vaizdų) nebuvo susijęs su traumomis.
„Normalioje“ grupėje svarbiausios smegenų dalys dirbo kartu,
sukurdamos nuoseklų modelį, sudarytą iš filtravimo, susitelkimo ir
analizės (žr. žemiau pateiktą kairįjį paveikslėlį).

Normali ir PTSS ligonių smegenų veikla. Dėmesio modeliai. Praėjus

milisekundėms po to, kai smegenims pateikiami įvedamieji duomenys, jos
pradeda analizuoti gaunamos informacijos prasmę. Sinchronizuoto
modelio atveju dirba visos smegenų sritys (kairėje), o PTSS atveju
smegenų bangos koordinuojamos silpniau; tokios smegenys sunkiau
išfiltruoja nesusijusią informaciją ir joms sunkiau susikaupti ties atliekama
užduotimi.

O traumuotų dalyvių smegenų bangos buvo prasčiau

koordinuojamos, jų nepavyko sujungti į nuoseklų modelį.
Konkrečiai kalbant, jų smegenys negeneravo tokio smegenų
 470

bangų modelio, kuris padeda žmonėms sutelkti dėmesį į užduotį,

išfiltruojant nesusijusią su ja informaciją (į viršų kylanti kreivė,
pažymėta N200). Be to, buvo menkai išryškėjusi pagrindinė
smegenų konfigūracija, kuri apdoroja informaciją (žemyn einanti
smailė, P300). Bangų gylis rodo, kaip mes gebame įsisavinti ir
analizuoti naujus duomenis. Šis tyrimas atskleidė naujų rezultatų
apie tai, kaip traumas išgyvenę žmonės apdoroja kitą, su
traumomis nesusijusią informaciją. Tokie rezultatai padėjo geriau
suprasti, kaip vyksta kasdienis informacijos apdorojimo procesas,
o šie smegenų bangų modeliai padeda paaiškinti, kodėl tiek daug
išgyvenusių traumas žmonių negali pasimokyti iš savo patirties ir
visiškai pasinerti į kasdienio gyvenimo veiklas. Jų smegenys
nemoka kaip reikiant susikaupti ties tuo, kas vyksta čia ir dabar.
Sandy McFarlane'o tyrimas man priminė Pierre'o Janet
žodžius, kuriuos jis pasakė 1889 metais: „Potrauminis stresas – tai
liga, kuri neleidžia mėgautis gyvenimo pilnatve čia ir dabar.“ Po
kelerių metų, pamatęs filmą Išminuotojų būrys (angl. The Hurt
Locker), kuriame buvo parodyti karių Irake išgyvenimai, aš iškart
prisiminiau Sandy tyrimą: kol šie žmonės kovojo su ekstremaliu
stresu, tol jie viską darė nepaprastai tiksliai ir susikaupę, tačiau,
sugrįžę į eilinių žmonių gyvenimą, jie nepajėgdavo atlikti
paprasčiausių veiksmų prekybos centre, ir tai juos varė iš proto. Ir
dabar matome nerimą keliančią statistiką, kuri rodo, kiek daug
sugrįžusių kovų veteranų įstojo į koledžus pasinaudodami G. I.
Bilio programa, tačiau taip ir neįgijo išsilavinimo, nes nebaigė
studijų (kai kuriais vertinimais, šis rodiklis siekia daugiau kaip 80
proc.). Be abejo, tokiems prastiems rezultatams įtakos turi
moksliškai įrodytos susikaupimo ir dėmesio stokos problemos.
McFarlane'o tyrimas atskleidė galimą susikaupimo ir dėmesio
stokos sergant PTSS mechanizmą bei metė naują iššūkį: ar yra
koks nors būdas pakeisti šiuos sutrikusius smegenų bangų
 471

modelius? Praėjo septyneri metai nuo tada, kai aš sužinojau, kad

tokie būdai yra.
2007 metais konferencijoje apie vaikų prieraišumo sutrikimus
susipažinau su Seberna Fisher, kuri anksčiau dirbo paauglių su
sunkiais sutrikimais psichiatrinės ligoninės klinikinių programų
direktore. Ji pasakė, kad maždaug dešimt metų savo privačioje
gydymo praktikoje naudoja nervinį grįžtamąjį ryšį, ir parodė
dešimtmečio vaiko piešinius prieš ir po gydymo. Šį berniuką
kamavo tokie sunkūs pykčio priepuoliai, mokymosi ir bendros
saviorganizacinės problemos, kad jis negalėjo mokytis mokykloje.
Jo pirmasis šeimos portretas (žr. paveikslėlį žemiau),
nupieštas iki gydymo, prilygo trejų metų vaiko išsivystymo lygiui.
Nepraėjus nė penkioms savaitėms, po dvidešimties nervinio
grįžtamojo ryšio užsiėmimų, berniuko pykčio priepuoliai sumažėjo,
o piešinys parodė reikšmingą pagerėjimą – jis tapo įmantresnis.
Po dešimties savaičių ir dar dvidešimties užsiėmimų jo piešinys
tapo dar sudėtingesnis, o elgesys normalizavosi.
Niekada nebuvau susidūręs su gydymu, kuris per tokį trumpą
laiką šitaip reikšmingai pakeistų smegenų funkcionavimą. Todėl
kai Seberna pasiūlė man praktiškai pademonstruoti nervinį
grįžtamąjį ryšį, nedvejodamas sutikau.
 472

Nuo žmogeliukų iš pagaliukų iki aiškiai išreikštų žmonių atvaizdų. Po

keturių mėnesių nervinio grįžtamojo ryšio terapijos dešimtmečio berniuko
šeimos priešiniai atitinka šešiamečio protinio išsivystymo lygį.
 473

KAIP PAMATYTI SMEGENŲ SIMFONIJĄ

Savo kabinete Nortamptone, Masačiusetso valstijoje, Seberna

parodė nervinio grįžtamojo ryšio stebėjimui skirtą įrangą – du
stacionarius kompiuterius ir mažą stiprintuvą, taip pat pristatė kai
kuriuos savo surinktus duomenis. Tada ji pritvirtino vieną elektrodą
prie mano kaukolės, o kitą – prie mano dešiniosios ausies.
Netrukus prieš mane stovinčio kompiuterio monitoriuje pasirodė
smegenų bangų eilutės – tokios pat, kokias prieš tris dešimtmečius
mačiau brėžiant miego laboratorijos poligrafą. Mažas nešiojamasis
Sebernos kompiuteris galėjo aptikti, įrašyti ir ekrane
pademonstruoti mano smegenų elektrinę simfoniją gerokai
greičiau ir tiksliau, negu tą galėjo padaryti tikriausiai milijono
dolerių vertės įranga Hartmanno laboratorijoje.
Seberna paaiškino, kad grįžtamasis ryšys yra lyg smegenų
atliekamų funkcijų veidrodis – jis atspindi galvoje sūkuriuojančių
srovių ir skersinių srovių virpėjimus ir ritmus. Nervinis grįžtamasis
ryšys paragina smegenis sugeneruoti daugiau vieno ir mažiau kito
dažnio virpesių, taip sukurdamas naujus pozityvius modelius, kurie
sustiprina natūralų smegenų daugiakomponentiškumą ir jų polinkį
į savireguliaciją. „Iš tikrųjų, – pasakė Seberna, – mes galime
išlaisvinti įgimtas, bet įstrigusias pulsacines smegenų savybes ir
leisti išsivystyti naujoms.“
Seberna pareguliavo kai kuriuos parametrus, nustatydama
„pozityvumo ir slopinimo dažnius“, ir paaiškino, kad grįžtamasis
ryšys turi sustiprinti pasirinktuosius smegenų bangų modelius ir
nuslopinti kitus. Dabar stebėjau kažką panašaus į vaizdo žaidimą,
kuriame mačiau tris įvairių spalvų kosminius laivus. Kompiuteris
pypsėjo, kosminiai laivai judėjo chaotiškai. Pastebėjau, kad tada,
kai mirktelėdavau akimis, jie stabtelėdavo, o kai ramiai spoksojau
į ekraną, jie imdavo darniai judėti kartu, lydimi tvarkingų, tolygių
 474

pypsėjimų. Seberna pasiūlė man pamėginti padaryti taip, kad

žalias kosminis laivas aplenktų kitus. Pasilenkiau į priekį,
bandydamas susikoncentruoti, bet kuo labiau stengiausi, tuo
labiau žalias kosminis laivas atsiliko nuo kitų. Ji nusišypsojo ir
pasakė, kad bus geriau, jeigu tiesiog atsipalaiduosiu ir leisiu
smegenims įsisavinti kompiuterio generuojamą grįžtamąjį ryšį.
Taigi patogiai atsilošiau, ir netrukus kompiuterio garsai tapo
tolygesni, o žaliasis kosminis laivas pradėjo lenkti kitus. Jaučiausi
ramus ir susikaupęs, o mano kosminis laivas artėjo pergalės link.
Nervinis grįžtamasis ryšis kažkuo primena kito žmogaus veido
stebėjimą kalbantis. Jeigu matote šypseną ar lengvą linktelėjimą,
jūs tai suvokiate kaip pritarimą ir toliau pasakojate savo istoriją ar
dėstote savąją nuomonę. Bet jeigu jūsų pašnekovas, atrodo,
nuobodžiauja ar nukreipia žvilgsnį kitur, suprantate, kad laikas
pokalbį baigti arba keisti temą. Nervinio grįžtamojo ryšio atveju
pritarimas – tai pypsėjimas ar judesys ekrane vietoje šypsenos, o
slopinimas yra gerokai neutralesnis už piktą žvilgsnį – tai tiesiog
nepageidaujamas modelis.
Po to Seberna parodė kitą nervinio grįžtamojo ryšio ypatybę –
gebėjimą stebėti elektros grandinių schemas konkrečiose
smegenų srityse. Ji perkėlė elektrodus nuo mano smilkinių ant
kairiojo antakio, ir aš pasijutau įžvalgus ir susikaupęs. Ji pasakė,
kad apdovanojo beta bangomis kaktinės skilties žievę, atsakingą
už mano budrumą. Kai ji perkėlė elektrodus ant viršugalvio,
pasijutau labiau atskirtas nuo kompiuterio vaizdų ir geriau
suvokiantis savo kūno pojūčius. Po to Seberna parodė man
suvestinį grafiką, kuris užfiksavo, kaip keitėsi mano smegenų
bangos, kai pajusdavau nežymius psichinės būklės ir fizinių
pojūčių pokyčius.
Kaip nervinis grįžtamasis ryšys gali padėti gydyti traumas?
Seberna atsakė į šį klausimą štai taip: „Tikimės, kad nervinis
 475

grįžtamasis ryšys padės įsiterpti į elektros grandinių schemas,

kurios skatina ir palaiko baimės būseną bei tokias reakcijas kaip
baimė, gėda ir įniršis. Traumą apibrėžia pasikartojantys tų
grandinių impulsų pliūpsniai.“ Ligoniams reikia padėti pakeisti
įprastinius smegenų modelius, kuriuos sukūrė trauma ir jos
pasekmės. Kai baimės modeliai ilsisi, smegenys ne taip pasiduoda
savaiminėms reakcijoms į stresą ir geba geriau susikaupti ties
įprastiniais įvykiais. Pagaliau stresas nėra neatskiriama pačių
įvykių dalis – tai veiksmas, kuriuo mes žymime įvykius ir į juos
reaguojame. Nervinis grįžtamasis ryšys paprasčiausiai stabilizuoja
smegenis ir sustiprina jų psichinį atsparumą, o mes galime
susikurti daugiau reagavimo variantų.

NERVINIO GRĮŽTAMOJO RYŠIO GIMIMAS

2007 metais nervinis grįžtamasis ryšys nebuvo nauja technologija.

Dar XX amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje Čikagos
universiteto psichologijos profesorius Joe Kamiya, kuris tyrė
vidinės percepcijos reiškinį, pamatė, kad žmonės, pasinaudodami
grįžtamuoju ryšiu, gali išmokti pasakyti, kada jie sugeneruoja alfa
bangas, kurios siejamos su atsipalaidavimu (kai kuriems tyrimo
dalyviams prireikė vos keturių dienų absoliučiam tikslumui
pasiekti). Tuo metu jis pademonstravo, kad dalyviai, reaguodami į
paprasčiausią garsinį signalą, gali patys savo noru pasiekti alfa
būseną.
1968 metais populiariame žurnale Psychology Today
pasirodė straipsnis apie Kamiya darbą, kuris išpopuliarino mintį
apie tai, kad išmokus patiems generuoti alfa bangas, galima
sumažinti stresą ir su juo susijusius susirgimus.
 476

Pirmąjį mokslinį darbą apie tai, kad nervinis grįžtamasis ryšys

gali turėti įtakos patologinėms ligoms, Kalifornijos universitete
parengė Barry Stermanas. Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso
administracija paprašė Stermaną ištirti raketų degalų –
monometilhidrazino (MMH), kuris, kaip buvo žinoma, sukelia
haliucinacijas, pykinimą ir traukulius, – nuodingumą. Stermanas
prieš tai išdresavo keletą kačių, kad jos pačios mokėtų susikurti
konkretų EEG dažnį, vadinamą sensomotoriniu ritmu (katėms ši
būdravimo ir susikaupimo būsena asocijavosi su ėdalo laukimu).
Jis nustatė, kad nors įprastinės laboratorinės katės, paveiktos
MMH, patyrė traukulius, bet katės, kurios gavo nervinį atsakomąjį
ryšį, traukulių nepatyrė. Dresūra kažkaip stabilizavo jų smegenis.
1971 metais Stermanas prie nervinio grįžtamojo ryšio
prietaiso pasodino pirmąjį tiriamą žmogų – Merę Ferbenks. Ji nuo
aštuonerių metų sirgo epilepsija, ir priepuoliai ją ištikdavo du ar
daugiau kartų per mėnesį. Merė buvo treniruojama du kartus per
savaitę po valandą, ir po trijų mėnesių, galima sakyti, traukuliai jos
nebekamavo. Netrukus Stermanas gavo Nacionalinio sveikatos
instituto finansavimą išsamesniems tyrimams atlikti. 1978 metais
žurnale Epilepsia buvo paskelbti išties stulbinantys rezultatai.
Šis eksperimentų ir didžiulio optimizmo apie žmogaus proto
galimybes laikotarpis baigėsi aštuntojo dešimtmečio viduryje kartu
su naujai atrastais psichotropiniais vaistais. Psichiatrija ir smegenų
mokslas pasirinko cheminį proto ir smegenų gydymo modelį, o kiti
gydymo metodai buvo nukišti į apatinius stalčius.
Nuo tada nervinio grįžtamojo ryšio sritis vystėsi su pertrūkiais.
Didžioji dalis mokslinių darbų buvo atlikta Europoje, Rusijoje ir
Australijoje. Nors šiuo metu Jungtinėse Amerikos Valstijose yra
apie dešimt tūkstančių gydytojų, kurie praktikuoja nervinio
grįžtamojo ryšio taikymą, šiai praktikai nepavyko gauti pakankamai
lėšų moksliniams tyrimams, kurie leistų pripažinti ją visame
 477

pasaulyje. Viena iš priežasčių gali būti ta, kad yra kelios

konkuruojančios nervinio grįžtamojo ryšio sistemos, kita priežastis
– ribotos komercinės galimybės. Draudimas padengia tik labai
nedidelę dalį paraiškų, todėl nervinis grįžtamasis ryšys yra brangi
praktika klientams, o ją praktikuojantys gydytojai negali gauti
pakankamai lėšų išsamesniems tyrimams atlikti.

NUO BENAMIŲ PRIEGLAUDOS IKI SLAUGYTOJOS

DARBO

Seberna suorganizavo man pokalbius su trimis savo pacientais.

Visi man papasakojo nepaprastas istorijas, bet klausydamasis
dvidešimt septynerių Lizos, kuri studijavo slaugos mokslus
gretimame koledže, pajutau, kad iš tiesų suvokiu stulbinančias šio
gydymo būdo galimybes. Liza pasižymėjo didžiausiu atsparumo
koeficientu, kokį gali turėti žmonės: ji buvo patraukli – bendraujanti,
smalsi ir akivaizdžiai protinga; ji žvelgė pašnekovams tiesiai į akis
ir troško pasidalyti su kitais, ką sužinojo apie save. Bet geriausia
jos savybė buvo ta, kad ji, kaip ir daugelis man žinomų traumas
išgyvenusių žmonių, turėjo ironišką humoro jausmą ir gebėjimą
subtiliai priimti žmogiškąjį kvailumą.
Atsižvelgiant į tai, ką sužinojau apie jos gyvenimą, buvo
stebuklas matyti ją tokią ramią ir susitvardžiusią. Daug metų Liza
praleido internatuose ir psichiatrinėse ligoninėse, ją puikiai
pažinojo vakarų Masačusetso skubios medicinos pagalbos skyrių
darbuotojai – mergaitę nuolat atveždavo greitosios pagalbos
automobiliai ir perduodavo į gydytojų rankas leisgyvę nuo vaistų
perdozavimo arba plūstančią kraujais iš pačios pasidarytų žaizdų.
Savo pasakojimą ji pradėjo taip: „Visada pavydėjau vaikams,
kurie žinojo, kas gali nutikti, kai jų tėvai prisigeria. Jie bent jau gali
 478

nuspėti būsimą sumaištį. Mano namuose nebuvo jokio modelio.

Mano mamą išbalansuoti galėjo bet kas – pietų valgymas,
televizoriaus žiūrėjimas, grįžimas namo iš mokyklos,
apsirengimas... ir aš niekada nežinojau, ką ji padarys ar kaip puls
mane skaudinti. Tai buvo nenuspėjama."
Jos tėvas išėjo, kai Lizai buvo treji, palikęs mergaitę psichiškai
nestabilios motinos valiai. „Kankinimas“ tikrai nėra per stiprus
žodis, apibūdinantis Lizos patirtą smurtą. „Gyvenau mansardoje
įrengtame kambaryje, – pasakoja Liza. – Ten buvo kitas kambarys,
į kurį eidavau šlapintis ant kilimo, nes labai bijojau nusileisti į
apačią, į vonią. Nurengdavau nuo lėlių visus drabužėlius,
susmaigstydavau į jas pieštukus ir pastatydavau savo kambario
lange.“
Kai Lizai buvo dvylika, ji pabėgo iš namų. Policiją ją sulaikė ir
sugrąžino. Kai ji pabėgo dar kartą, į namus atvyko vaikų teisių
apsaugos tarnybos, ir kitus šešerius metus Liza praleido
psichiatrinėse ligoninėse, internatuose, globėjų šeimose ir gatvėje.
Ji niekur neišbūdavo ilgiau, nes buvo tokia disociatyvi ir
savižudiška, kad baugino visus ja pasirūpinti norinčius globėjus. Ji
žalodavo save arba laužydavo baldus, o po to neatsimindavo, ką
padarė, todėl buvo laikoma manipuliacine melage. Prisimindama
praeities įvykius, Liza man pasakė, kad tada tiesiog nemokėjo
žodžiais išsakyti, kas su ja vyksta.
Kai merginai suėjo aštuoniolika, ji tapo „per didelė“ vaikų teisių
apsaugos tarnyboms ir pradėjo savarankišką gyvenimą – viena, be
šeimos, išsilavinimo, pinigų ar įgūdžių. Netrukus ji pateko į
Sebernos rankas. Seberna buvo ką tik įsigijusi savo pirmąją
nervinio grįžtamojo ryšio įrangą ir atsiminė Lizą iš psichiatrinės
ligoninės laikų, kai ten dirbo. Ji visada jautė šiltus jausmus šiai
pasimetusiai mergaitei, todėl pakvietė ją išmėginti savo naująjį
„technikos stebuklą“.
 479

Seberna prisimena: „Kai pirmą kartą Liza pas mane atėjo,

buvo ruduo. Ji įėjo, žvilgsnis buvo tuščias, o rankose laikė moliūgą,
kurį visur nešiojosi. Tai nebuvo paprastas atvejis. Nebuvau tikra,
ar man pavyks kaip nors prisibelsti prie jos konstruktyvios
savasties.“ Lizai netiko nė viena pokalbio terapijos forma. Vos tik
Seberna paklausdavo Lizos apie kažką nemalonaus, mergina
iškart užsisklęsdavo savyje arba puldavo į paniką. Pasak Lizos,
„kaskart, kai mėgindavome kalbėtis apie tai, kas nutiko, kai augau,
aš palūždavau. Atsibusdavau su pjūviais ir nudegimais, ir
negalėdavau valgyti. Negalėdavau miegoti.“
Jos baimės jausmas tvyrojo visur. „Aš nuolat bijojau. Man
nepatiko prisilietimai. Visada buvau nervinga ir susierzinusi.
Negalėjau užsimerkti, jeigu šalia kas nors būdavo. Niekas negalėjo
įtikinti manęs, kad kai užsimerksiu, nepajusiu spyrio. Jūs jaučiatės
lyg beprotis. Jūs žinote, kad esate kambaryje su kažkuo, kuo
pasitikite, logiškai suprantate, kad jums nieko nenutiks, tačiau dar
yra likusi kita jūsų kūno dalis, ir jūs niekaip negalite atsipalaiduoti.
Jeigu kažkas mane apsikabindavo, aš tiesiog numirdavau.“ Liza
buvo įstrigusi neišvengiamo šoko būsenoje.
Liza prisiminė disociacijos potyrius, kai buvo maža mergaitė,
bet prasidėjus lytiniam brendimui reikalai pablogėjo:
„Atsibusdavau susipjausčiusi, o mokyklos draugai vadino mane
įvairiausiais vardais. Negalėjau turėti nuolatinio vaikino, nes
disociatyvumo būsenoje susitikinėdavau su kitais vaikinais ir po to
nieko neprisimindavau. Ištrindavau ir užmaskuodavau daugybę
dalykų, o matydavau tik kai kurias keistas situacijas." Kaip ir
dauguma sunkiai traumuotų žmonių, Liza neatpažindavo savęs
veidrodyje. Niekada anksčiau nebuvau girdėjęs, kad kas nors taip
aiškiai būtų apibūdinęs, ką reiškia neturėti stabilaus savasties
jausmo.
 480

Nebuvo nė vieno žmogaus, kuris galėtų patvirtinti jos tikrovę.

„Kai man buvo septyniolika ir gyvenau internate, skirtame ypač
probleminio elgesio paaugliams, labai smarkiai susipjausčiau
skardinės dangteliu. Mane nugabeno į skubios medicinos
pagalbos skyrių, bet aš niekaip nesugebėjau papasakoti gydytojui,
ką padariau, kad taip susipjaustyčiau, – aš nieko neprisiminiau.
Priimamojo gydytojas buvo įsitikinęs, kad disociatyvusis
asmenybės sutrikimas neegzistuoja... Daugybė žmonių, kaip nors
susijusių su psichikos sveikatos reikalais, pasakys jums, kad tai
neegzistuoja.“
Pirmas dalykas, ką padarė Liza, kai „išaugo“ iš savo
psichiatrinio gydymo programos, – atsisakė vaistų. „Tai nėra išeitis
visiems, – pripažino ji, – bet mano atveju tai buvo teisingas
sprendimas. Pažįstu žmonių, kuriems reikia vaistų, bet mano
atvejis buvo kitas. Atsisakiusi jų ir pradėjusi nervinio grįžtamojo
ryšio užsiėmimus, pasijutau nepalyginamai geriau.“
Pakvietusi Lizą į nervinio grįžtamojo ryšio seansą, Seberna
neturėjo nė menkiausio supratimo, ko tikėtis, nes Liza buvo pirmoji
disociatyvi pacientė, kuri turėjo išmėginti šią technologiją. Jos
susitikdavo du kartus per savaitę ir pradėjo nuo pozityvių,
nuoseklesnių modelių generavimo dešinėje smilkininėje smegenų
skiltyje, kurioje glūdi baimės centras. Po kelių savaičių Liza
pastebėjo, kad tarp žmonių nebesijaučia tokia įsitempusi ir
susikausčiusi, jai nebekėlė baimės namų rūsyje esanti skalbykla.
Tada įvyko dar didesnis persilaužimas: liovėsi disociatyvūs
išgyvenimai. Liza prisiminė: „Mano galvoje nuolat ūžė vos girdimi
pokalbiai. Bijojau, kad esu šizofrenikė. Po pusės metų nervinio
grįžtamojo ryšio seansų jie nutilo. Manau, aš integravausi. Viskas
tapo viena visuma.“
Kai Liza išsiugdė stabilesnį savasties jausmą, ji jau gebėjo
papasakoti apie savo potyrius: „Dabar galiu iš tiesų kalbėti apie
 481

tokius dalykus kaip mano vaikystė. Pirmą kartą man pavyko imtis
terapijos. Iki tol nemokėjau išlaikyti pakankamo atstumo ir
negalėjau nusiraminti. Kol dar tebesi ten, sunku kalbėti. Aš
nesugebėjau prisirišti taip, kaip reikėtų prisirišti, ir atsiverti taip,
kaip reikėtų atsiverti, kad su psichoterapeutu užmegzčiau tam
tikrus santykius.“ Tai buvo stulbinantis atradimas: tiek daug ligonių
ateina gydytis ir po to atsisako gydymo, nes nesugeba sukurti
prasmingo ryšio, kadangi jie vis dar „istrigę ten“. Žinoma, kai
žmonės sužino, kas esantys, jie tikriausiai negali matyti juos
supančių žmonių tikrovės.
Liza pasakojo toliau: „Prieraišumas buvo susijęs su didžiuliu
nerimu. Įeidavau į kabinetą ir stengdavausi įsiminti visus
įmanomus išėjimo kelius, menkiausias detales apie žmogų.
Desperatiškai stengiausi stebėti viską, kas galėtų mane įskaudinti.
Dabar žiūriu į žmones kitaip. Tai nėra susiję su jų atsiminimu iš
baimės. Kai nebijai, jog tave įskaudins, nuskriaus, gali žiūrėti į
žmones visiškai kitaip.“
Ši aiškiai ir suprantamai samprotaujanti mergina pakilo iš
nevilties ir chaoso gelmių su tokia minčių blaivumo ir susitelkimo
jėga, kokios dar nebuvau matęs. Tapo aišku, kad Traumų centre
turime išanalizuoti nervinio grįžtamojo ryšio galimybes.

NERVINIO GRĮŽTAMOJO RYŠIO TYRIMAI

Pirmiausia turėjome nuspręsti, kurias iš penkių skirtingų esamų

nervinio grįžtamojo ryšio sistemų pasirinkti, o tada rasti ilgą
savaitgalį, per kurį reikėjo išmokti vienoms ir kitoms sistemoms
taikomus principus ir praktiką. Aštuoni darbuotojai ir trys
instruktoriai paaukojo asmeninį laiką studijuodami painius EEG,
elektrodų ir kompiuterio generuojamo grįžtamojo ryšio reikalus.
 482

Antrąjį mokymų rytą, kai dirbau su savo kolega Maiklu, pritvirtinau

elektrodą dešinėje jo galvos pusėje, tiesiai virš sensomotorinės
smegenų juostos, ir paleidau pozityvią nuotaiką sukuriantį 11-14
hercų dažnį. Pasibaigus seansui, Maiklas paprašė minutės grupės
dėmesio ir pasakė, kad ką tik patyrė kažką neįprasto. Maiklas
visada jautėsi šiek tiek nervingas ir nesaugus šalia kitų žmonių,
netgi tokių kolegų kaip mes. Nors niekas, regis, nepastebėjo
(Maiklas šiaip ar taip buvo gerbiamas psichoterapeutas), jis
gyveno nešiodamas nuolatinį, graužiantį pavojaus jausmą. Dabar
šis jausmas dingo, ir Maiklas jautėsi saugus, atsipalaidavęs ir
atviras. Per ateinančius trejus metus Maiklas, šis kuklus ir santūrus
darbuotojas, nustebino grupę savo įžvalgomis ir nuomone. Jo
indėlis buvo vienas iš vertingiausių rengiant mūsų nervinio
grįžtamojo ryšio programą.
Padedant Taikomųjų ir gamtos mokslų fondui, pradėjome
savo pirmąjį tyrimą, jame dalyvavo septyniolika ligonių, kuriems
prieš tai nepadėjo kiti gydymo būdai. Veiksmus nukreipėme į
dešiniąją smilkininę smegenų zoną – tą vietą, kuri, kaip parodė
mūsų ankstesni smegenovaizdos tyrimai (aprašyti 3 skyriuje),
ypač sužadinama potrauminio streso metu. Tiriamiesiems
surengėme dvidešimt nervinio grįžtamojo ryšio užsiėmimų per
dešimt savaičių.
Kadangi dauguma mūsų pacientų kentėjo nuo aleksitimijos,
jiems buvo pakankamai sudėtinga apibūdinti reakciją į gydymą.
Bet už juos kalbėjo veiksmai: jie laiku atvykdavo į užsiėmimus,
nors tekdavo įveikti didžiausias pūgas. Nė vienas jų nenutraukė
užsiėmimų ciklo, ir pasibaigus dvidešimtajam užsiėmimui,
galėjome konstatuoti, kad matome ne tik pagerėjusį tiriamųjų
PTSS taškų rezultatą, bet jaukesnį jų tarpusavio bendravimą,
geresnę emocinę pusiausvyrą ir savimonę Mūsų pacientai tapo ne
tokie įpykę, geriau miegojo, jautėsi ramesni ir labiau susikaupę.
 483

Bet kokiu atveju, pačių žmonių surašytos ataskaitos gali būti

nepatikimos. Objektyvūs elgesio pokyčiai – nepalyginamai geresni
indikatoriai, leidžiantys spręsti apie gydymo veiksmingumą. Puikus
pavyzdys – mano pirmasis pacientas, kurį gydžiau nerviniu
grįžtamuoju ryšiu. Jis buvo savo srities profesionalas, vyras,
įžengęs į šeštąją dešimtį, kuris apibūdino save kaip
heteroseksualų, tačiau, pasijutęs atstumtas ar nesuprastas,
nesąmoningai ieškodavo homoseksualinio kontakto su
nepažįstamaisiais. Dėl to subyrėjo jo santuoka, o jis užsikrėtė ŽIV.
Vyras prarado viltį išmokti kontroliuoti savo elgesį. Ankstesnio
terapinio gydymo metu jis išsamiai papasakojo apie tai, kaip jį,
aštuonerių metų berniuką, lytiškai išnaudojo dėdė. Supratome, kad
jo nesąmoningas homoseksualių santykių siekis buvo susijęs su
šiuo smurtu, tačiau toks ryšio konstatavimas neinspiravo jokių vyro
elgesio pokyčių. Rezultatų nedavė ir daugiau negu metus trukęs
nuolatinis lankymasis pas kompetentingą psichoterapeutą.
Praėjus savaitei nuo mūsų užsiėmimo, kai treniravome jo
smegenis sugeneruoti lėtesnes bangas dešiniojoje smilkininėje
skiltyje, jis rimtai susipyko su savo naująja drauge, bet užuot, kaip
įprastai, patraukęs po barus ieškoti sekso, jis nusprendė važiuoti
žvejoti. Įvertinau šį jo atsaką kaip atsitiktinumą. Tačiau per kitas
dešimt savaičių, įklimpęs į audringus santykius su drauge, jis toliau
rasdavo paguodą žvejyboje; negana to, ėmėsi atstatinėti trobelę
prie ežero. Kai dėl mūsų visų atostogų turėjome praleisti tris
savaites nervinio grįžtamojo ryšio užsiėmimų, jo neįveikiamas
potraukis staiga sugrįžo, tarsi parodydamas, kad jo smegenys dar
neįsisavino naujojo modelio. Mokėmės dar šešis mėnesius, ir
dabar, praėjus ketveriems metams, šis vyras maždaug kas šešis
mėnesius ateina pas mane pasitikrinti. Jis nebejaučia jokio noro
užsiimti pavojingais seksualiniais nuotykiais.
 484

Kaip šio vyro smegenys išmoko rasti nusiraminimą žvejyboje,

o ne vaikydamosi atsitiktinių lytinių santykių? Kol kas mes šito
nežinome. Nervinis grįžtamasis ryšys pakeičia smegenų
komunikabilumo struktūrą, ir tada mintys pradeda kurti naujus
užsiėmimo modelius.

PAGRINDINIAI SMEGENŲ BANGŲ VEIKIMO

PRINCIPAI: NUO LĖTŲ IKI GREITŲ BANGŲ

Kiekviena EEG schemos eilutė vaizduoja vis kitos smegenų srities

veiklą: čia matome įvairių ritmų, kurie svyruoja nuo lėto iki greito,
mišinį. EGG sudaro išmatuotos įvairaus aukščio (amplitudė) ir ilgio
(dažnis) bangos. Dažnis apibūdina, kiek kartų per vieną sekundę
bangos forma padidėja (pakyla) ir sumažėja (nuslūgsta), tai
matuojamas hercais (Hz) arba ciklais per sekundę (cps).
Kiekvienas EEG esantis dažnis svarbus, jei norime suprasti ir
išgydyti traumą, o pagrindiniai principai santykinai nesudėtingi.

Elektroencefalograma (EEG). Nors PTSS neturi jam būdingų ypatumų,

daugelio traumas patyrusių žmonių kaktinėse skiltyse stebima aiškiai
suaktyvėjusi smegenų veikla, kaip ir šio paciento atveju (T3, T4, T5).
Nervinis grįžtamasis ryšys gali normalizuoti šiuos nenormalius smegenų
veiklos modelius ir padidinti emocinį stabilumą.
 485

Delta bangos yra léčiausio dažnio bangos (2–5 Hz) ir

dažniausiai matomos miegant. Tuo metu smegenys nedirba, o
protas nukreiptas į vidų. Jeigu žmonių smegenys generuoja per
daug lėto dažnio bangų, kai jie nemiega, tuomet jų mąstymas yra
miglotas, jiems sudėtinga būti nuovokiems ir vadovautis sveiku
protu, taip pat sunku kontroliuoti impulsus. 80 proc. vaikų, kuriems
diagnozuotas DTHS, ir daug žmonių su PTSS smegenų kaktinėse
skiltyse stebimos pernelyg lėto dažnio bangos.

SMEGENŲ BANGŲ IMPULSŲ PLIŪPSNIŲ RODIKLIS

PRIKLAUSO NUO MŪSŲ SUSIJAUDINIMO

Sapnai pagreitina smegenų bangas. Ties miego riba, toje

„hipnopompinėje“ snūduriavimo būsenoje, kokią aprašiau 15
skyriuje apie EMDR, vyrauja teta dažnių (5-8 Hz) bangos, kurios
 486

taip pat būdingos hipnozinio transo būsenoms. Teta bangos

sukuria proto pagrindą, kurio neriboja logika ar įprastiniai gyvenimo
poreikiai, ir tokiu būdu atveria galimybes kurti naujus ryšius ir
asociacijas. Vienas iš perspektyviausių PTSS gydymo EEG
nerviniu grįžtamuoju ryšiu būdų – alfa ir (arba) teta treniravimas –
yra pagrįstas teigiamų savybių atpalaiduoti „įšaldytas“ asociacijas
ir palengvinti naujų įgūdžių mokymąsi panaudojimu. Teta dažnio
bangų neigiamas aspektas – kad jos generuojamos ir tada, kai
mes prarandame savitvardą arba būname prislėgti.
Alfa bangos (8–12 Hz) sukelia taikos ir ramybės jausmą. Šias
bangas žino kiekvienas, kuris moka dėmesingo įsisąmoninimo
meditacijos meno. (Kartą vienas pacientas man pasakė, kad jam
nervinis grįžtamasis ryšys suveikė lyg „steroidų meditacija“.) Savo
praktikoje alfa treniravimą taikau dažniausiai norėdamas padėti
žmonėms, kurie yra pernelyg apatiški arba pernelyg susijaudinę,
kad pasiektų susikaupusio atsipalaidavimo būseną. Nacionalinis
Walterio Reedo karinis medicininis centras neseniai pristatė alfa
treniravimo prietaisus, skirtus gydyti kariams su PTSS, tačiau šiuo
metu, kai rašau šią knygą, rezultatų dar nėra.
Beta yra greičiausio dažnio (12–20 Hz) bangos. Smegenys,
kuriose vyrauja šio dažnio bangos, orientuojasi į išorinį pasaulį.
Beta leidžia mums išlaikyti susikaupimą, kai atliekame užduotį.
Tačiau aukšto dažnio beta bangos (daugiau kaip 20 Hz) yra
susijusios su jauduliu, nerimu ir kūno įtampa – iš esmės, kai mes
nuolat stebime aplinką, ar ten nėra pavojaus.

KAIP PADĖTI SMEGENIMS SUSIKAUPTI

Nervinio grįžtamojo ryšio treniravimas gali pagerinti kūrybiškumą,

sportinę kontrolę ir vidinį supratimą – netgi žmonėms, galintiems
 487

pasigirti aukštais laimėjimais. Kai pradėjome tyrinėti nervinį

grįžtamąjį ryšį, pamatėme, kad Sporto medicinos fakultetas buvo
vienintelis Bostono universiteto fakultetas, kuriam ši tema buvo
šiek tiek žinoma. Vienas iš mano pirmųjų smegenų fiziologijos
dėstytojų buvo sporto psichologas Lenas Zaichkowsky, kuris
netrukus iš Bostono išvyko į Kanadą nerviniu grįžtamuoju ryšiu
treniruoti Vankuverio Canucks [Vankuverio „Canucks“ (angl.
Vancouver Canucks) - NHL Vakarų konferencijos Šiaurės Vakarų
pogrupio ledo ritulio komanda iš Vankuverio, Kanados].
Nervinis grįžtamasis ryšys buvo išsamiau tyrinėtas norint
išsiaiškinti, kaip pagerinti veiklos našumą, o ne spręsti psichikos
problemas. Štai Italijoje futbolo klubo AC Milan treneris naudojo jį,
kad padėtų žaidėjams išlikti atsipalaidavusiems ir susikaupusiems,
kai šie peržiūrėdavo vaizdo medžiagą su savo klaidomis.
Sugriežtinta psichinė ir fiziologinė kontrolė atsipirko, kai keli
komandos žaidėjai buvo pakviesti į šalies rinktinę, kuri iškovojo
2006 m. Pasaulio taurę, ir kai pats AC Milan kitais metais laimėjo
Europos čempionatą. Nervinis grįžtamasis ryšys taip pat buvo
įtrauktas į mokslo ir technologijų komponentą, įeinantį į Own the
Podium – 117 mln. JAV dolerių vertės penkerių metų planą, skirtą
padėti Kanadai dominuoti 2010 m. žiemos olimpinėse žaidynėse
Vankuveryje. Kanados sportininkai laimėjo daugiausia aukso
medalių ir bendroje įskaitoje buvo treti.
Nustatyta, kad pagerėjo ir muzikinių kūrinių atlikimas.
Britanijos karališkojo muzikos koledžo ekspertų komisija (žiuri)
nustatė, kad studentai, kuriems Londono universiteto tyrėjas
Johnas Gruzelieris surengė dešimt nervinio grįžtamojo ryšio
užsiėmimų, 10 proc. geriau atliko muzikinį kūrinį, palyginti su
studentais, negavusiais nervinio grįžtamojo ryšio. Tokioje
konkurencingoje srityje šis rezultatas reiškia didžiulį skirtumą.
 488

Atsižvelgiant į tai, kad pagerina susikaupimą, dėmesį ir

koncentraciją, nenuostabu, kad nervinis grįžtamasis ryšys
sudomino specialistus, besidominčius dėmesio trūkumo ir
hiperaktyvumo sutrikimu (DTHS). Ne mažiau kaip 36 tyrimai įrodė,
kad nervinis grįžtamasis ryšys gali būti veiksmingas ir
nereikalaujantis daug laiko DTHS gydymo būdas – ir toks pat
veiksmingas kaip įprastiniai vaistai. Kai smegenys ištreniruojamos
kurti skirtingus elektrinio ryšio modelius, daugiau nebereikalingas
joks gydymas. Vaistai, priešingai, nepakeičia pagrindinės
smegenų veiklos ir veikia tik tol, kol ligonis juos vartoja.

KUR MANO SMEGENYSE SLYPI PROBLEMA?

Sudėtinga kompiuterizuota EEG analizė, vadinama kiekybine EEG

(EEG), gali atsekti smegenų bangų aktyvumą milisekundėmis, o
programinė įranga gali konvertuoti šią smegenų veiklos analizę į
spalvotą žemėlapį, kuriame pavaizduota, kurie dažniai
pagrindinėse smegenų srityse aukščiausi, ir kurie žemiausi. EEG
taip pat gali parodyti, kaip smegenų zonos bendrauja tarpusavyje
ar kartu dirba. Yra sukurtos kelios didelės EEG duomenų bazės,
kuriose sukaupti normalūs ir nenormalūs smegenų veiklos
modeliai, todėl galima palyginti paciento EEG su tūkstančių kitų
žmonių, turinčių panašių problemų, EEG. Ir paskutinis, ne mažiau
svarbus dalykas yra tas, kad, priešingai negu fMRT ir panašios
smegenovaizdos priemonės, EEG yra sąlyginai nebrangi
procedūra, kurią galima atlikti įvairiose vietose.
EEG pateikia įtikinamus įrodymus, pagrindžiančius abejotinas
dabartinių „Psichikos sutrikimų diagnostinio ir statistinio vadovo“
(DSM) diagnozuojamų kategorijų ribas. DSM pateikiami psichikos
susirgimų apibūdinimai nesuderinti su konkrečiais smegenų
veiklos modeliais. Daugeliui diagnozių būdingos psichikos būklės,
 489

pavyzdžiui, sumišimas, susijaudinimas ar atsiskyrimo nuo kūno

jausmas, yra susijusios su konkrečiais EEG modeliais. Bendrai
tariant, kuo daugiau problemų turi ligonis, tuo daugiau anomalijų
rodo jo EEG.
Mūsų pacientams labai naudinga, kai jie gali pamatyti
lokalizuotos elektrinės veiklos jų smegenyse modelius. Mes galime
parodyti jiems modelius, kurie paprastai būna „kalti“ dėl jų
susikaupimo problemų ar nepakankamos emocinės kontrolės.
Pacientai savo akimis pamato, kodėl reikia treniruoti skirtingas
smegenų sritis, kad jos išmoktų generuoti kitokio dažnio bangas ir
bendravimo modelius. Po šių paaiškinimų pacientai liaujasi kaltinę
patys save ir pradeda stengtis kontroliuoti savo elgesį ir mokytis
kitaip apdoroti informaciją.
Edas Hamlinas, kuris mokė mus iššifruoti ir suprasti EEG,
man neseniai parašė štai ką: „Daug žmonių pasiduoda
treniravimui, bet geriausiai ir greičiausiai sureaguoja tie, kurie
pamato, kaip grįžtamasis ryšys susijęs su kažkuo, ką jie daro.
Pavyzdžiui, jeigu aš mėginu padėti kažkam sustiprinti gebėjimą
būti čia ir dabar, aš matau, kaip jam sekasi. Tada iš tiesų teigiamų
aspektų būna vis daugiau. Ta patirtis, kad savo protu pakeitei
smegenų veiklą, yra tiesiog neįkainojama ir suteikia beprotiškų
jėgų.“

KAIP TRAUMA PAKEIČIA SMEGENŲ BANGAS?

Mūsų nervinio grįžtamojo ryšio laboratorijoje matėme žmones su

ilgomis potrauminio streso istorijomis, kurie tik iš dalies reagavo į
esamus gydymo būdus. Jų EEG rodė daug įvairiausių modelių.
Dažniausiai pastebėdavome padidėjusį aktyvumą dešiniojoje
smilkininėje skiltyje, kurioje glūdi smegenų baimės centras, kartu
 490

su per dideliu kaktinėje skiltyje generuojamų lėtų bangų aktyvumu.

Tai reiškia, kad pernelyg sujaudintos šių žmonių emocinės
smegenys užgožia jų psichinį, protinį gyvenimą. Mūsų tyrimai
parodė, kad nuraminus baimės centrą, sušvelnėja traumos
sukeltos problemos ir pagerėja vykdomųjų funkcijų atlikimas. Tą
atspindi ne tik reikšmingai sumažėjęs PTSS taškų rodiklis, bet ir
aiškesnis protas bei geresnis gebėjimas reguliuoti savo
susijaudinimo laipsnį reaguojant į santykinai nereikšmingas
provokacijas.
Yra tokių traumuotų ligonių, kurie pademonstruoja
hiperaktyvumo modelius tada, kai užsimerkia: nematydami to, kas
vyksta aplinkui, jie puola į paniką, ir jų smegenų bangos ima šėlti
visa jėga. Mes mokome juos susikurti labiau atsipalaidavusius
bangų modelius. O štai yra dar viena grupė pacientų, kurie
pernelyg audringai reaguoja į garsus ir šviesą – tai ženklas, kad
gumburui sunkiai sekasi išfiltruoti nereikalingą informaciją.
Tokiems pacientams mes stengiamės pakeisti bendravimo
modelius smegenų galinėje pusėje.
Kol mūsų centras orientuojasi į tai, kaip rasti optimalių gydymo
būdų įsisenėjusiam potrauminiam stresui gydyti, Alexanderis
McFarlane'as tyrinėja, kaip anksčiau buvusias normalias smegenis
veikia karinių operacijų sukelti potyriai. Australijos gynybos
ministerija paprašė Alexanderio tyrėjų grupės nustatyti, kokį
poveikį į Iraką ir Afganistaną išsiųstų karių psichinei ir biologinei
veiklai, įskaitant smegenų bangų modelius, turėjo karo aplinka.
Pradiniame etape McFarlane'as ir jo kolegos išmatavo 179 karių
EEG likus keturiems mėnesiams iki komandiruotės į karo teritoriją,
ir po keturių mėnesių, pasibaigus kiekvienai sėkmingai karinei
operacijai Artimuosiuose Rytuose.
Tyrėjai nustatė, kad bendras mūšiuose praleistų mėnesių
skaičius per trejus metus buvo susijęs su laipsnišku alfa bangų
 491

galingumo sumažėjimu galinėje smegenų pusėje. Ši smegenų

sritis, kuri stebi kūno būklę ir reguliuoja tokius pagrindinius
procesus kaip miegas ir alkis, paprastai generuoja daugiausia alfa
bangų į bet kurią smegenų zoną, ypač kai žmonės užsimerkia.
Kaip matėme, alfa bangos susijusios su atsipalaidavimu.
Sumažėjęs alfa bangų aktyvumas reiškia nuolatinę karių
susijaudinimo būseną. Tuo pačiu metu smegenų bangos
priekinėje smegenų dalyje, kur paprastai būna didelis beta bangų
aktyvumas, po kiekvienos karinės operacijos rodė laipsnišką
lėtėjimą, tačiau vis augo karių kaktinės skilties aktyvumas, kuris
panašus į vaikų, kenčiančių nuo DTHS, ir kuris trukdo atlikti
vykdomąsias funkcijas bei susikaupti.
Galutinis rezultatas toks, kad sujaudinimas, kuris turėtų
suteikti mums energijos, reikalingos kasdienėms užduotims atlikti,
jau nebepadeda kariams susikaupti vykdant įprastines užduotis.
Jis tiesiog paverčia karius nuolat susijaudinusiomis ir
sunerimusiomis būtybėmis. Šiame McFarlane'o tyrimo etape dar
per anksti žinoti, ar kuriems nors iš šių karių išsivystys PTSS, ir tik
laikas parodys, kokia apimtimi jų smegenys prisitaikys prie civilio
gyvenimo tempo.

NERVINIS GRĮŽTAMASIS RYŠYS IR MOKYMOSI

PROBLEMOS

Nuolatinis smurtas ir nesirūpinimas vaiku jo vaikystės laikotarpiu

sutrikdo teisingą jutiminės integracinės sistemos susiformavimą.
Kai kuriais atvejais tokia situacija nulemia mokymosi problemas,
pavyzdžiui, ydingas sąsajas tarp klausos ir žodžių apdorojimo
sistemų, prastą rankų ir akių koordinaciją. Kol šios problemos
„įšaldytos“ arba tik ruošiasi kažkada „sprogti“, tol sunku pamatyti,
kaip sudėtinga mūsų psichiatrinio gydymo programose
 492

dalyvaujantiems paaugliams apdoroti kasdienę informaciją. Tačiau

sėkmingai išgydžius jų elgsenos problemas, mokymosi problemos
pasimato kaip ant delno. Net jeigu šie traumuoti vaikai įstengs
ramiai nusėdėti ir susikaupti, daugeliui kažką nuveikti trukdys jų
menki mokymosi įgūdžiai.
Liza papasakojo, kaip trauma sutrikdė teisingą pagrindinių
informacijos apdorojimo funkcijų susiformavimą. Ji pasakė man,
kad visada kur nors keliaudama „pasiklysdavo“, ir prisiminė, kad
turėjo uždelstą klausą, todėl negalėjo tiksliai laikytis mokytojų
nurodymų. Ji pasakoja: „Įsivaizduokite, sėdite klasėje, įeina
mokytoja ir sako: „Labas rytas. Atsiverskite 272 puslapį ir
išspręskite uždavinius nuo pirmo iki penkto.“ Jei nors dalelę
sekundės pavėluosi, kils tokia painiava... būdavo neįmanoma
susikaupti.“
Nervinis grįžtamasis ryšys padėjo Lizai „pergudrauti“ šias
mokymosi problemas. „Aš išmokau stebėti daiktus, pavyzdžiui,
skaityti žemėlapius. Iškart pradėjus terapiją, buvo tas įsimintinas
laikas, kai važiavau iš Amhersto į Nortamptoną [mažiau negu 16
kilometrų] pas Seberną. Planavau, kad nuvyksiu persėsdama į
porą autobusų, o kelionė baigėsi tuo, kad apie 3 kilometrus ėjau
palei greitkelį pėsčiomis. Buvau tokia išsiblaškiusi, kad net
nesugebėjau pasižiūrėti autobusų eismo tvarkaraščio – aš
nesekiau laiko. Buvau pernelyg dirgli ir susinervinusi, todėl visą
laiką jaučiausi pavargusi. Negalėjau susikaupti ir išlaikyti dėmesio.
Tiesiog negalėjau priversti smegenų paklusti šiai komandai.“
Šie Lizos žodžiai puikiai išreiškia iššūkį smegenų ir proto
mokslui: kaip galime padėti žmonėms išmokti gebėti tvarkytis su
savo laiku ir vieta, atstumu ir santykiais – tai gebėjimai, kurie buvo
palaidoti kažkur giliai smegenyse per pirmuosius kelerius vaiko
gyvenimo metus, nes ankstyvosios traumos sutrikdė jų
formavimąsi? Kaip įrodyta, nei vaistai, nei tradiciniai terapijos
 493

būdai nesužadina neuroplastiškumo, būtino tam, kad šie gebėjimai

pradėtų veikti, pasibaigus pavojingiems laikotarpiams. Dabar atėjo
laikas ištirti, ar nervinis grįžtamasis ryšys gali padėti, kai nepadėjo
visos kitos intervencijos.

ALFA-TETA TRENIRAVIMAS

Alfa-teta treniravimas yra ypač patraukli nervinio grįžtamojo ryšio

procedūra, nes ji gali sukelti 15 skyriuje aptartas hipnotines
būsenas, kurios yra hipnozės metu patiriamo transo pagrindas. Kai
smegenyse vyrauja teta bangos, protas orientuojasi į vidinį
pasaulį, kuriame apstu laisvai plūduriuojančių vaizdų. Alfa bangos
smegenyse gali tarnauti lyg tiltas, jungiantis išorinį ir vidinį
pasaulius, ir atvirkščiai. Alfa-teta treniruočių metu šie dažniai
pakaitomis skatinami ir stiprinami.
PTSS atveju iššūkis yra atverti protą naujoms galimybėms,
kad šis nustotų žvelgti į dabartį kaip į nesibaigiantį pakartotinį
praeities išgyvenimą. Transo būsenos, kurių metu vyrauja teta
bangų aktyvumas, gali padėti atpalaiduoti sąlygines sąsajas tarp
konkrečių stimulų ir atsakų, pavyzdžiui, girdint garsius pokšėjimus,
kurie reiškia šūvius – mirties pranašus. Galima sukurti naują
asociaciją, kur tie patys pokšėjimai bus susieti su Liepos 4-osios
fejerverkais, stebimus baigiantis dienai, paplūdimyje su mylimais
žmonėmis.
Miglotų būsenų, kurias alfa-teta treniruotės gerokai
palengvina, metu trauminius įvykius galima saugiai išgyventi dar
kartą ir sukurti būtent tokias naujas asociacijas. Vieni ligoniai
praneša, kad mato neįprastus vaizdus ir (arba) juos aplanko gilios
mintys apie gyvenimą, kiti tiesiog tampa labiau atsipalaidavę ir ne
tokie rūstūs. Bet kuri būsena, kurioje žmonės gali saugiai išgyventi
 494

su baime ir bejėgiškumu susijusius vaizdus, jausmus ir emocijas,

tikėtina, sukurs naują potencialą ir atvers platesnę perspektyvą.
Ar gali alfa-teta bangos iš esmės pakeisti per didelio
susijaudinimo būsenos sugeneruotus modelius? Surinkti įrodymai
teikia vilčių. Fort Lione, Kolorado valstijoje, esančio Veteranų
reikalų administracijos Sveikatos priežiūros centro mokslininkai
Eugene'as Penistonas ir Paulas Kulkosky nerviniu grįžtamuoju
ryšiu gydė 29 Vietnamo karo veteranus, kurie nuo dvylikos iki
penkiolikos metų sirgo dėl karo išgyvenimų atsiradusiu PTSS.
Penkiolika vyrų atsitiktine tvarka buvo paskirti lankyti EGG alfa-teta
treniruotes, o keturiolikai likusių buvo skirta standartinė medicininė
priežiūra, įskaitant psichotropinius vaistus ir individualią bei
grupinę terapiją. Abiejų grupių dalyviai vidutiniškai daugiau kaip
penkis kartus pabuvojo ligoninėje dėl PTSS sukeltų problemų.
Nervinis grįžtamasis ryšys palengvina mokymosi procese
atsiradusias „prieblandos“ būsenas, sustiprindamas alfa ir teta
bangas. Vyrai gulėjo krėsluose, užmerktomis akimis, o
instruktorius mokė juos, kaip nervinio grįžtamojo ryšio garsai
galėtų sukelti gilaus atsipalaidavimo būseną. Kai vyrai priartėjo
prie transą primenančios alfa-teta būsenos, instruktorius jų
paprašė įsivaizduoti teigiamus dvasinius dalykus (pavyzdžiui, kad
jie yra rimti, protingi, ramūs vyrai, gyvena jaukiai ir laimingai).
Šis 1991 metais paskelbtas tyrimas atskleidė geriausius,
kokie buvo kada nors gauti, PTSS gydymo rezultatus. Nerviniu
grįžtamuoju ryšiu gydytoje grupėje reikšmingai susilpnėjo PTSS
simptomai, taip pat sumažėjo nusiskundimų dėl fizinės sveikatos,
depresijos, nerimo ir paranojos. Pasibaigus gydymo etapui,
veteranai ir jų šeimų nariai dar 30 mėnesių buvo kas mėnesį
klausinėjami apie savijautą. Tik trys iš penkiolikos veteranų, gydytų
nerviniu grįžtamuoju ryšiu, pranešė apie neramius atsiminimų
momentus ir košmarus. Visi trys perėjo dešimt papildomų
 495

stiprinamųjų seansų. Tik vienam prireikė sugrįžti į ligoninę toliau

gydytis. Keturiolika iš penkiolikos vartojo gerokai mažiau vaistų.
Priešingai, kitoje veteranų grupėje kontrolinio stebėjimo
laikotarpiu buvo nustatytas PTSS simptomų paūmėjimas, ir
visiems vyrams prireikė ne mažiau kaip dviejų tolesnių
hospitalizacijų. Dešimčiai iš šios grupės buvo padidintas vaistų
kiekis. Šį tyrimą pakartojo kiti tyrėjai, tačiau jis susilaukė neįtikėtinai
mažai dėmesio iš nerviniu grįžtamuoju ryšiu nesidominčios
visuomenės.

NERVINIS GRĮŽTAMASIS RYŠYS, PTSS IR ŽALINGI

ĮPROČIAI

Maždaug nuo trečdalio iki pusės sunkias traumas patyrusių

žmonių pradeda piktnaudžiauti priklausomybę sukeliančiomis
medžiagomis. Nuo Homero laikų kariai vartojo alkoholį malšindami
skausmą, nervingumą ir depresiją. Vienas iš naujausių tyrimų
parodė, kad pusė kelių eismo avarijų aukų turi problemų su
narkotinėmis medžiagomis arba alkoholiu. Alkoholiu
piktnaudžiaujantys žmonės tampa neatsargūs, taip padidindami
pakartotinų traumų tikimybę (nors ta aplinkybė, kad užpuolimo
metu žmogus buvo girtas, iš tiesų sumažina tikimybę, kad jam
vėliau išsivystys PTSS).
PTSS ir piktnaudžiavimą priklausomybę sukeliančiomis
medžiagomis sieja uždaras ratas: nors narkotikai ir alkoholis
laikinai palengvina traumos simptomus, nutraukus jų vartojimą,
jaudulys dar padidėja, todėl suintensyvėja košmarai, atsiminimų
bangos ir dirglumas. Yra tik du būdai šiam ydingam ratui pertraukti:
panaikinti PTSS simptomus tokiais būdais kaip EMDR, arba
išgydyti padidėjusį susijaudinimą, kurį sukelia ir PTSS, ir narkotikų
 496

ar alkoholio atsisakymas. Kartais gydytojas gali išrašyti tokių vaistų

kaip naltreksonas (naltrexone), kuris gali sumažinti padidėjusį
susijaudinimą, tačiau toks gydymas padeda labai retais atvejais.
Viena iš pirmųjų moterų, kurias treniravau nervinio grįžtamojo
ryšio užsiėmimuose, daug metų vartojo kokainą. Negana to, jos
vaikystė buvo baisi – ji buvo lytiškai išnaudojama ir po to palikta
likimo valiai. Buvau nepaprastai nustebęs, kai jos priklausomybė
kokainui dingo po pirmųjų dviejų užsiėmimų ir per paskesnius
penkerius stebėjimo metus negrįžo. Nemačiau nė vieno žmogaus,
kuris taip greitai išsigydytų sunkios formos priklausomybę nuo
narkotikų, todėl griebiausi mokslinės literatūros, ieškodamas
paaiškinimo. Didžioji dalis tyrimų šia tema buvo daryti daugiau kaip
prieš dvidešimt metų; dabar bent jau Jungtinėse Amerikos
Valstijose buvo paskelbta vos keli tyrimai apie nervinio grįžtamojo
ryšio naudojimą žalingiems įpročiams šalinti.
75-80 proc. ligonių, kurie pereina detoksikacijos ir gydymo nuo
alkoholizmo ir narkomanijos kursą, vėliau atkris. Šiai problemai
buvo skirtas kitas Penistono ir Kulkosky tyrimas apie kovų
veteranų, turinčių dvigubą – alkoholizmo ir PTSS – diagnozę,
treniravimo nerviniu grįžtamuoju ryšiu poveikį. Penkiolikai veteranų
buvo organizuotos alfa-teta treniruotės, o kontrolinei grupei
taikytas standartinis gydymas be nervinio grįžtamojo ryšio
treniruočių. Tyrimo dalyviai buvo trejus metus nuolat stebimi. Per
šį laikotarpį aštuoni nariai iš pirmosios grupės visiškai nustojo gerti,
vienas kartą pamėgino prisigerti, tačiau jam pasidarė labai blogai,
ir daugiau nebegėrė. Didžioji dalis šių vyrų tapo mažiau prislėgti.
Kaip apibūdino Penistonas, pokyčiai rodė, kad vyrai tapo
„širdingesni, protingesni, emociškai stabilesni, socialiai drąsesni,
labiau atsipalaidavę ir labiau patenkinti“. O visi tie, kuriems buvo
skirtas standartinis gydymas, per 18 mėnesių pakartotinai atsidūrė
ligoninėje.
 497

Nuo to laiko buvo paskelbta nemažai tyrimų apie nervinio

grįžtamojo ryšio poveikį žalingiems įpročiams, tačiau šį svarbų
nervinio grįžtamojo ryšio pritaikomumą būtina ištirti dar geriau,
norint išsiaiškinti jo galimybes ir ribas.

NERVINIO GRĮŽTAMOJO RYŠIO ATEITIS

Savo praktikoje naudoju nervinį grįžtamąjį ryšį pirmiausia tam, kad

padėčiau įveikti padidėjusio sujaudinimo, sumišimo ir susikaupimo
problemas žmonėms, patyrusiems traumas raidos laikotarpiu.
Tačiau ši terapija duoda puikių rezultatų daugeliu kitų atvejų ir
susirgimų, kurie nepatenka į šioje knygoje aptariamą sritį,
pavyzdžiui, sumažina dėl įtampos atsiradusį galvos skausmą,
pagerina kognityvines funkcijas po smegenų traumos, sumažina
nerimą ir panikos priepuolius, išmoko pagilinti meditacijos
būsenas, gydo autizmą, pagerina traukulių kontrolę, savireguliaciją
nuotaikų sutrikimų atveju ir kt. Nuo 2013 metų nervinis grįžtamasis
ryšys naudojamas septyniolikoje karo ir Veteranų reikalų
administracijos sveikatos priežiūros įstaigų PTSS gydyti, bet tik
dabar pradedami vertinti moksliniai dokumentai, pagrindžiantys jo
efektyvumą gydant dabartinius kovų veteranus. Bostono vaikų
ligoninės Klinikinės neurofiziologijos ir raidos neurofiziologijos
laboratorijų direktorius Frankas Duffy situaciją pakomentavo taip:
„Literatūra, kurioje nėra jokio neigiamo tyrimo, suponuoja išvadą,
kad nervinis grįžtamasis ryšys vaidina labai svarbų terapinį
vaidmenį daugelyje įvairiausių sričių. Mano nuomone, jeigu kuris
nors vaistas pademonstruotų tokį platų efektyvumo spektrą, jis
būtų visuotinai priimtas ir plačiai vartojamas.“
Lieka daug neatsakytų klausimų apie gydymo nerviniu
grįžtamuoju ryšiu tvarką ir procedūras, todėl mokslinė paradigma
po truputį krypsta ta linkme, kad reikalingi išsamesni šių klausimų
 498

tyrimai. 2010 metais Nacionalinio psichikos sveikatos instituto

(NPSI) direktorius Thomas Inselis žurnale Scientific American
paskelbė straipsnį „Ydingos elektros grandinės“, kuriame kvietė
sugrįžti prie proto ir smegenų supratimo, pagrįsto elektros ryšio
ritmų ir modelių sąvokomis: „Apie smegenų zonas, kurios veikia
kartu tam, kad galėtų atlikti normalius (ir nenormalius) protinius ir
(arba) psichinius veiksmus, galima galvoti kaip apie elektros
grandines – naujausi tyrimai rodo, kad daugelio psichinių
susirgimų priežastimi gali būti visos grandinės sutrikimas.“ Po trejų
metų Inselis pranešė, kad NPSI „perorientuoja savo mokslinius
tyrimus tolyn nuo DSM kategorijų“ ir vietoje to pagrindinį dėmesį
skiria „žmogaus konektomo sutrikimams.“
Kaip paaiškino Nacionalinio sveikatos instituto (kurio
padalinys yra NPSI) direktorius Francis Collinsas, „konektomas -
tai tarpusavio jungtimis neįtikėtinai kruopščiai sujungtas neuronų
(nervinių ląstelių) tinklas jūsų smegenyse. Kaip ir genomo,
mikrobiomo bei kitų nuostabių „-omų“ atvejais, pastangos
atvaizduoti konektomą ir iššifruoti per ji pereinančius signalus,
leidžiančius generuoti mintis, jausmus ir veiksmus, tapo įmanomos
tik atsiradus galingiems naujiems įrankiams ir technologijoms.“
Dabar vyksta konektomo išsamaus atvaizdavimo darbai, kuriems
vadovauja NPSI.
Kol laukiame šio mokslinio darbo rezultatų, noriu suteikti
baigiamąjį žodį Lizai – tai įveikusiai traumą merginai, kuri
supažindino mane su milžiniškomis nervinio grįžtamojo ryšio
galimybėmis. Kai paprašiau apibendrinti, ką jai davė gydymas, ji
atsakė: „Jis mane nuramino. Jis sustabdė disociacijos potyrius. Aš
galiu naudotis savo jausmais – nuo jų daugiau nebėgu. Nesu jų
įkaitė. Negaliu jų „įjungti“ ir „išjungti“, bet galiu juos nustumti į šalį.
Galbūt mane liūdina smurtas, kurį man teko išgyventi, bet aš galiu
jį nustumti į šoną. Galiu paskambinti draugei ir nekalbėti apie tai,
 499

jeigu nenoriu kalbėti... arba galiu daryti namų darbus, arba

tvarkytis namus. Dabar emocijos man kažką reiškia. Nesu visą
laiką sunerimusi, o kai esu sunerimusi, galiu apmąstyti, kodėl taip
yra. Jeigu nerimas kyla iš praeities, galiu jį ten ir rasti, arba galiu
pažvelgti, kaip jis siejasi su mano dabartiniu gyvenimu. Ir tai nėra
vien tik neigiamos emocijos, kaip pyktis ar nerimas – aš galiu
galvoti ir apie meilę, intymumą ar lytinį potraukį. Aš daugiau
nebesu nuolatinėje „kovok arba bėk“ būsenoje. Mano kraujospūdis
sumažėjo. Nesu fiziškai pasirengusi bet kurią akimirką sprukti arba
gintis nuo užpuolimo. Nervinis grįžtamasis ryšys leido man
užmegzti santykius. Nervinis grįžtamasis ryšys išlaisvino mane,
kad galėčiau gyventi savo gyvenimą taip, kaip noriu. Nesu
prisiminimų, kaip mane skriaudė ir ką man padarė, vergė.“
Praėjus ketveriems metams po mūsų susitikimo ir įrašyto
pokalbio, Liza beveik puikiais įvertinimais baigė slaugytojų
mokyklą ir dabar visu darbo krūviu dirba slaugytoja vietos
ligoninėje.
 500

20 SKYRIUS
SAVOJO BALSO IEŠKANT:
BENDRUOMENINIAI RITMAI IR
TEATRAS

Vaidyba – tai ne apsimetimas personažu, o personažo

atradimas savyje: jūs ir esate tas personažas, jūs tiesiog turite
surasti jį savyje – kad ir išplėstiniame variante.
- Tina Packer

inau, kad daugelį mokslininkų jų vaikų sveikatos problemos

Ž įkvėpė ieškoti naujų būdų, kaip perprasti protą, smegenis ir
terapiją. Mano paties sūnaus pasveikimas nuo paslaptingos ligos,
kurią mes, neturėdami geresnio pavadinimo, vadiname lėtinio
nuovargio sindromu, įtikino mane terapinėmis teatro galimybėmis.
Nikas didžiąją dalį septintos ir aštuntos klasės mokslo metų
praleido lovoje, išpurtęs nuo alergijų ir vaistų, ir tiesiog neturėjo
jėgų eiti į mokyklą. Mudu su mama matėme, kaip jis vis labiau
pradeda nekęsti savęs, tampa atsiskyrėliu vaiku, o mūsų
pastangos padėti jam buvo visiškai bevaisės. Kai mama pastebėjo,
jog Niko energija apie 17 valandą šiek tiek padidėja, mes
užrašėme jį į vakarinius improvizacijų teatro užsiėmimus, kuriuose
jis bent jau turėtų galimybę pabendrauti su kitais savo amžiaus
berniukais ir mergaitėmis. Jis prisijungė prie grupės, ėmėsi mokytis
 501

aktorinių gebėjimų ir netrukus gavo pirmąjį vaidmenį Vestsaido

istorijoje (angl. West Side Story). Sūnus turėjo suvaidinti kietą
vaikį, vardu Action, kuris visada pasiruošęs kovoti, ir vienam
padainuoti dainą Gee, Officer Krupke. Vieną dieną namuose
užklupau jį bevaikščiojantį pasipūtėliška eisena, tarsi mokytųsi
vaizduoti nepaprastai įtakingą žmogų. Gal taip mano sūnus ugdėsi
fizinį malonumo jausmą, įsivaizduodamas save kaip stiprų vyruką,
kuris užsitarnauja pagarbą?
Po to jis gavo Fonzo vaidmenį Laimingose dienose (angl.
Happy Days). Tai buvo lūžio momentas: pamatęs, kaip pakerėjo
mergaites ir sužavėjo visą publiką, sūnus pradėjo sveikti. Kitaip
negu keli psichoterapeutai, kurie kalbėjosi su juo tik apie tai, kaip
blogai jis jaučiasi, teatras davė jam progą giliai ir fiziškai pajusti, ką
reiškia būti kitu žmogumi, o ne tokiu, į kokį buvo virtęs –
nepajėgiančia mokytis, pernelyg jautria būtybe. Pasijutęs vertingu
grupės nariu, sūnus pajuto vidinį galios ir gebėjimo jausmą. Esu
įsitikinęs, kad teatre įkūnytas naujasis jo paties variantas nukreipė
Niką ta linkme, kad šiandien jis yra kūrybingas, mielas suaugęs
žmogus.
Veiksnumo jausmą, parodantį mūsų adekvatumą, nulemia
santykis su savo kūnu ir jo ritmais: atsibudimas ir miegas,
valgymas, sėdėjimas ir vaikščiojimas apibrėžia mūsų dienų
kontūrus. Norėdami surasti savąjį balsą, turime būti savo kūnuose
– kvėpuoti visa krūtine ir gebėti pajusti vidinius pojūčius. Tai –
priešinga disociacijai būsena, kai žmogus esti „ne kūne“ ir
prisiverčia tiesiog išnykti. Tai ir depresijai priešinga būsena, kai
žmogus sėdi sudribęs prieš ekraną, siūlantį pasyvias pramogas.
Vaidyba – savojo kūno panaudojimo tam, kad atsidurtumėte jums
gyvenime skirtoje vietoje, patirtis.
 502

KARO TEATRAS

Niko transformacija buvo ne pirmoji mano matyta ir įrodžiusi teatro

naudą. 1988 metais tebegydžiau tris sergančius PTSS kovų
veteranus, kuriuos sutikau vienoje Veteranų reikalų
administracijos klinikoje, ir kai staiga pamačiau pagerėjusią jų
būklę – daugiau gyvybinės energijos, optimizmo, pagerėjusius
šeimos santykius, – mintyse pasidžiaugiau savo, psichoterapeuto,
gerėjančiais įgūdžiais. Bet netrukus sužinojau, kad visi trys
veteranai prieš tai dalyvavo aktorinėje veikloje.
Sugalvoję atkreipti visuomenės dėmesį į sudėtingą benamių
veteranų padėtį, jie prikalbino netoliese gyvenantį dramaturgą
Davidą Mametą susitikti kartą per savaitę su veteranų grupe ir
sukurti scenarijų pagal jų papasakotus karo išgyvenimus. Išgirdęs
šį pasiūlymą, Mametas pakvietė Alą Pacino, Donaldą Sutherlandą
ir Michaelą J. Foxą į Bostoną, kur suorganizavo vakaro renginį,
pavadintą Karo etiudai (angl. Sketches of War). Šis renginys
padėjo surinkti lėšų, kurios buvo panaudotos pertvarkant Veteranų
reikalų administracijos kliniką, kurioje susitikau šiuos žmones, į
benamių veteranų prieglaudą. Stovėdami scenoje su
profesionaliais aktoriais, pasakodami atsiminimus apie karą ir
skaitydami savo eilėraščius, šie vyrai išgyveno nepalyginamai
didesnius transformacinius potyrius negu tie, kuriuos jiems būtų
suteikusi bet kuri terapija.
Nuo neatmenamų laikų žmonės naudojo bendruomeninius
ritualus, kurie padėdavo įveikti stipriausius ir baisiausius jausmus.
Antikinis graikų teatras – seniausias, kurio rašytiniai dokumentai
išlikę iki mūsų dienų, panašu, kad išaugo iš religinių apeigų, kurių
metu buvo šokama, dainuojama ir vaidinamos mitinės istorijos.
Penktajame amžiuje prieš mūsų erą teatras vaidino pagrindinį
 503

vaidmenį civilių gyvenime. Žiūrovai susėsdavo pusračiu aplink

sceną, taip galėdami matyti vieni kitų emocijas ir reakcijas.
Gali būti, kad graikų drama tarnavo ritualine reintegracijos
priemone saviems kovų veteranams. Tuo metu, kai Aischilas
parašė trilogiją „Orestėja“, Atėnai kariavo šešiais frontais.
Tragedijos siužetas pasakoja, kaip sugrįžusį iš karo karalių
Agamemnoną žmona Klitemnestra nužudo už tai, kad jis, prieš
išplaukdamas į Trojos karą, paaukojo jų dukterį. Karinė tarnyba
buvo privaloma kiekvienam suaugusiam Atėnų piliečiui, todėl
publiką, be jokios abejonės, sudarė kovų veteranai ir atostogų
parvykę tarnaujantys kariai. Aktoriai ir patys buvo piliečiai-kariai.
Sofoklis buvo generolas, kovęsis Atėnų karuose su persais, o
jo pjesę „Ajantas“, kuri baigiasi vieno iš didžiausių Trojos karo
didvyrių savižudybe, galima skaityti kaip vadovėlinį potrauminio
streso aprašymą. 2008 metais rašytojas ir režisierius Bryanas
Doerries surengė viešą „Ajanto“ skaitymą penkiems šimtams jūrų
pėstininkų San Diege ir buvo apstulbintas šio renginio atgarsių
(kaip ir daugelio mūsų, kurie dirbame su traumomis, Doerries
įkvėpimas buvo asmeninis. Koledže jis studijavo klasikinius
veikalus, o po to, kai neteko merginos, kuri sirgo cistine fibroze,
ėmė ieškoti paguodos graikų kūryboje). Po šio pirmojo projekto
gimė antrasis, pavadintas „Karo teatras“. JAV Gynybos
departamentui skyrus lėšų, ši 2500 metų senumo pjesė buvo
perskaityta ir suvaidinta daugiau negu du šimtus kartų čia ir
užsienyje, norint pagarsinti sudėtingą kovų veteranų padėtį ir
paskatinti dialogą bei supratimą jų šeimose ir bendraujant su
draugais.
„Karo teatro“ spektaklius papildė diskusijos su visuomene. Kai
žiniasklaida paskelbė apie 27 proc. padidėjusį kovų veteranų
savižudybių skaičių per pastaruosius trejus metus, dalyvavau
„Ajanto“ skaitymo renginyje Kembridže, Masačiusetso valstijoje.
 504

Šalia mikrofono išsirikiavo maždaug keturiasdešimties žmonių eilė

– Vietnamo karo veteranai, karių našlės, neseniai iš karo tarnybos
atleisti vyrai ir moterys, kuriems teko kariauti Irake ir Afganistane.
Daugelis jų citavo pjesės eilutes, kalbėdami apie nemigo naktis,
priklausomybę nuo narkotikų ar vaistų ir susvetimėjimą šeimose.
Atmosfera buvo įaudrinta, tvyrojo visuotinis jaudulys, o vėliau
žiūrovai būriavosi foje, vieni apsikabinę ir verkdami, kiti – pasinėrę
į nuoširdžius pokalbius.
Doerries vėliau pasakė: „Kiekvienas, kuris prisilietė prie
didžiulio skausmo, kančios ar mirties, lengvai supras graikų
dramas. Jos visos tik patvirtina veteranų pasakojimus.“

LAIKYTIS KARTU, KAI TO LABIAUSIAI REIKIA

Kolektyvinė veikla ir muzika sukuria platesnį mūsų gyvenimo

kontekstą, suteikia prasmę už mūsų individualaus likimo ribų.
Religinės apeigos visame pasaulyje neįsivaizduojamos be ritmiškų
judesių: nuo maldų prie Raudų sienos Jeruzalėje iki
dainuojamosios liturgijos (giesmių) ir gestų katalikų mišiose,
judesio meditacijos budistų ceremonijose ir pamaldžių, ritmiškų
musulmonų apeigų penkis kartus per dieną.
Muzika buvo pagrindinė judėjimo už pilietines teises
Jungtinėse Amerikos Valstijose jėga. Gyvenusieji tuo laikotarpiu,
niekada nepamirš žygiuotojų kolonų, susikibusių rankomis ir
dainuojančių We Shall Overcome (liet. Mes nugalėsime), ėjusių
tiesiai link policijos būrių, sutelktų jiems sustabdyti. Muzika
suvienija žmones, kurių kiekvienas atskirai galbūt ir bijo, bet kartu
jie tampa galingais savo pačių ir kitų gynėjais. Šokis, žygiavimas ir
dainavimas kartu su kalba yra unikalūs žmogiški būdai,
padedantys įdiegti vilties ir drąsos jausmą.
 505

1996 metais Pietų Afrikoje dalyvaudamas Tiesos ir

susitaikymo komisijos viešame posėdyje, kuriam vadovavo
arkivyskupas Desmondas Tutu, turėjau progos pamatyti tikrąją
bendruomeninių ritmų jėgą. Tuos įvykius lydėjo kolektyvinis
dainavimas ir šokiai. Liudytojai pasakojo apie nenusakomus
žiaurumus, kuriuos teko patirti jiems ir jų šeimoms. Kai jie
susijaudindavo, Tutu nutraukdavo jų parodymų procedūrą ir
imdavosi vadovauti publikai, kad ši melstųsi, dainuotų ir šoktų, kol
liudytojas liaudavosi raudojęs ir susitvardydavo. Tokiu būdu
dalyviai galėjo švytuoklės principu prisiliesti ir vėl atsitraukti nuo
išgyvenamo siaubo, po truputį surandant žodžius apibūdinti tam,
kas nutiko. Lenkiu galvą prieš Tutu ir kitą komisijos narį, kad jie
tokiu būdu išvengė galimos keršto orgijos, nes tai visiškai įprastas
dalykas, kai aukos galiausiai išsilaisvina.
Prieš keletą metų atradau puikaus istoriko Williamo H.
McNeillo knygą Keeping Together in Time (liet. Laikytis kartu, kai
to labiausiai reikia), kurią jis parašė baigdamas savo profesinę
veiklą. Nedidelės apimties knygoje analizuojamas istorinis šokio ir
karinio muštro vaidmuo sukuriant tai, ką McNeillas vadina „žmonių
suartinimu panaudojant raumenis“, ir naujai atskleidžiama teatro,
bendruomeninių šokių ir judesio svarba. Ši knyga padėjo man
išspręsti ilgai galvoje kirbėjusį galvosūkį. Užaugęs Nyderlanduose,
aš nuolat sukau galvą, kaip grupelė paprastų olandų valstiečių ir
žvejų sugebėjo išsivaduoti iš galingos Ispanijos imperijos gniaužtų.
Aštuoniasdešimties metų karas, kuris truko nuo XVI amžiaus
pabaigos iki XVII amžiaus vidurio, prasidėjo kaip serija partizaninių
veiksmų, ir atrodė, kad jiems nelemta išsirutulioti į kažką daugiau,
nes nedrausmingi, menką atlygį gaunantys kariai, vos išgirdę
muškietų salves, sprukdavo iš mūšio lauko.
Viskas pasikeitė, kai olandų maištininkams ėmė vadovauti
Orindžo princas Maurice'as. Nors jam buvo vos daugiau nei
 506

dvidešimt, jis buvo ką tik baigęs mokslus lotynų kalba, todėl

nesunkiai perskaitė 1500 metų senumo romėnų vadovėlius apie
karo taktiką. Jis sužinojo, kad romėnų generolas Likurgas romėnų
legionuose įvedė žygiavimą koja kojon, ir kad istorikas Plutarchas
padarė išvadą, kad būtent dėl to jie tapo nenugalimi: „Koks
didingas ir bauginantis vaizdas, kai jie darniai žygiuoja pagal fleitų
melodiją, jų eilės tiesios lyg styga, galvose nė menkiausio jaudulio,
veiduose nevirpa nė vienas raumenėlis – jie ramiai ir linksmai juda
su muzika į mirtiną mūšį.
Princas Maurice'as netvarkingoje kariuomenėje įvedė
žygiavimą glaustoje rikiuotėje, pritariant būgnams, fleitoms ir
trimitams. Šis kolektyvinis ritualas ne tik leido vyrams pajusti tikslo
ir solidarumo jausmą, bet ir palengvino sudėtingų manevrų
atlikimą. Žygiavimas glaustoje rikiuotėje netruko paplisti visoje
Europoje, o JAV karinės pajėgos iki šiol neriboja lėšų
žygiuojantiems karo orkestrams, nors fleitų ir būgnų garsai jau
seniai nebelydi karių į mūšį.
Neuromokslininkas Jaakas Pankseppas, gimęs Estijoje -
mažytėje šalyje prie Baltijos jūros, papasakojo man nuostabią
istoriją apie Estijos „Dainuojančią revoliuciją“. 1987 metų birželio
mėnesį, vieną iš tų nesibaigiančių nepaprastai šaltos vasaros
vakarų Talino dainų šventės žiūrovai susikibo rankomis ir pradėjo
dainuoti patriotines dainas, kurios sovietinės okupacijos
laikotarpiu, trunkančiu jau pusę amžiaus, buvo uždraustos. Šie
dainavimai susibūrus ir protestai tęsėsi visoje šalyje, kol 1988 metų
rugsėjo 11 dieną 300 000 žmonių – maždaug ketvirtadalis visų
Estijos gyventojų – susirinko padainuoti ir viešai pareikalauti
nepriklausomybės. 1991 metų rugpjūtį Estijos Kongresas paskelbė
apie Estijos valstybės atkūrimą, o kai sovietų tankai mėgino
sutrukdyti šiems procesams, susirinkę žmonės lyg gyvi skydai
savo kūnais gynė Talino radijo ir televizijos stotis. Kaip rašė
 507

laikraščio New York Times skyrelio redaktorius, „įsivaizduokite

epizodą Kasablankoje, kai prancūzų gynėjai dainuoja „Marselietę“,
nekreipdami dėmesio į vokiečius, o tada padauginkite šią jėgą iš
tūkstančių – ir tada tik pradėsite įsivaizduoti Dainuojančios
revoliucijos jėgą.“

TRAUMŲ GYDYMAS PASITELKIANT TEATRĄ

Keista, kad tėra tiek mažai mokslinių tyrimų apie tai, kaip
kolektyvinės apeigos veikia protą ir smegenis, ir kaip jos gali
užkirsti kelią traumai arba ją palengvinti. Vis dėlto per pastaruosius
dešimt metų turėjau progą stebėti ir analizuoti tris skirtingas
programas, skirtas traumoms gydyti pasitelkiant teatrą: Urban
Improv Bostone ir jos įkvėpta Trauma Drama programa Bostono
valstybinėse mokyklose bei mūsų psichiatrinėse ligoninėse,
Galimybių projektas Niujorke, vadovaujamas Paulo Griffino, ir
Shakespeare & Company teatro Lenokse, Masačiusetso valstijoje,
programa nepilnamečiams teisės pažeidėjams, kuri vadinasi
Shakespeare in the Courts (liet. Šekspyras teisme). Šiame skyriuje
išsamiau pakalbėsiu apie šias tris programų grupes, tačiau
Jungtinėse Amerikos Valstijose ir užsienyje yra daugybė puikių
terapinių programų, kurios leidžia plačiajai visuomenei išmėginti
teatrą gydant traumas ir jų pasekmes.
Nepaisant skirtumų, visas šias programas sieja tas pats
pagrindas: akistata su skausminga gyvenimo tikrove ir simboliška
transformacija pasitelkiant kolektyvinę veiklą. Meilė ir neapykanta,
agresija ir pasidavimas, lojalumas ir išdavystė – visa tai yra ir
teatro, ir traumos atributai. Mes, kaip kultūra, esame išmokyti
atsiskirti nuo tiesos apie tai, ką jaučiame. Pasak Shakespeare &
Company teatro charizmatiškosios įkūrėjos Tinos Packer, „aktorių
mokymasis vaidinti reiškia žmonių mokymą pasipriešinti šiai
 508

tendencijai – ne tik giliai jausti, bet ir kas akimirką perduoti tą

jausmą žiūrovams, kad jie jį pajustų ir neužsisklęstų nuo jo“.
Traumas patyrę žmonės labai bijo gilių jausmų. Bijo savo
emocijų, nes jos priverčia prarasti savikontrolę. Teatras, priešingai,
įkūnija emocijas, suteikdamas joms balsą, pasitelkdamas ritmiką,
mesdamas iššūkį įvairiausiems vaidmenims ir juos įkūnydamas.
Kaip matėme, traumos esmė – jausmas, kad esi pamirštas
Dievo, atskirtas nuo žmonių ir viso pasaulio. Teatras stoja
kolektyvinėn akistaton su žmogaus būseną atspindinčia tikrove.
Paulas Griffinas, kalbėdamas apie savo teatro programą, skirtą
šeimynose globojamiems vaikams, man pasakė: „Tragedijos
turinys teatre sukasi apie tai, kaip įveikti išdavystę, užpuolimą ir
sunaikinimą. Šiems vaikams daugiau negu aišku, ką patyrė Lyras,
Otelas, Makbetas ar Hamletas.“ Tina Packer sako taip: „Esmė –
naudoti absoliučiai visą kūną ir pasiekti, kad kiti kūnai atlieptų į jūsų
jausmus, emocijas bei mintis.“ Teatras suteikia galimybę
patyrusiesiems traumas susijungti vieniems su kitais, giliai
išgyvenant jų bendrą žmogišką prigimtį.
Traumuoti žmonės bijo konflikto. Jie bijo prarasti kontrolę ir
dar kartą atsidurti pralaimėjusioje pusėje. Konfliktas teatre yra alfa
ir omega – čia analizuojami vidiniai konfliktai, tarpasmeniniai
konfliktai, šeimos konfliktai, socialiniai konfliktai ir jų pasekmės.
Trauma – tai mėginimas užsimiršti, neparodant, koks išsigandęs,
įpykęs ar bejėgis esate. Teatras – tai ieškojimas būdų, kaip
pasakyti savo žiūrovams teisybę ir perteikti vertingas, bet
sudėtingas tiesas. Norint tai padaryti, reikia įveikti visas kliūtis, kad
atrastumėte savąją tiesą, reikia išsiaiškinti ir ištyrinėti savo vidinius
potyrius – kad jie atgimtų jūsų balse ir kūne, kai stovėsite ant
scenos.
 509

ĮSITRAUKIMAS Į VEIKLĄ TURI BŪTI SAUGUS

Šios teatro programos neskirtos karjeros siekiantiems aktoriams –

jos skirtos piktiems, išsigandusiems ir nesuvaldomiems
paaugliams arba užsidariusiems savyje, paskendusiems
alkoholyje, iškankintiems kovų veteranams. Atėję į repeticijas, jie
susmunka savo kėdėse, bijodami, kad kiti iškart pamatys, kokie jie
nevykėliai. Traumuoti paaugliai yra tarsi problemų mišrainė:
suvaržyti, nemokantys elgtis su kitais, nemokantys reikšti minčių,
nekoordinuoti ir neturintys tikslo. Jie pernelyg susijaudinę, kad
pastebėtų, kas vyksta šalia jų. Jie lengvai „užsiplieskia“ ir labiau
pasikliauja veiksmais, o ne žodžiais, išliedami savo jausmus.
Visi režisieriai, su kuriais man teko dirbti, sutinka, kad
paslaptis čia viena: reikia judėti labai iš lėto ir įtraukti juos į
aktorystę po truputį, žingsnelis po žingsnelio. Pirmasis iššūkis –
pasiekti, kad dalyviai tiesiog apskritai ateitų į repeticijų salę. Štai
ką man papasakojo Shakespeare in the Court režisierius Kevinas
Colemanas, kai kalbėjomės apie jo darbą su paaugliais:
„Pirmiausia paprašome jų atsistoti ir pasivaikščioti po salę. Tada
pradedame kurti pusiausvyrą erdvėje, kad jie nevaikščiotų be
tikslo, o galvotų apie kitus. Po truputį, šiek tiek pasakinėdami,
užduotį pasunkiname: reikia vaikščioti ant pirštų galų, ant kulnų
arba atbulomis. Kai į ką nors atsitrenki, reikia surikti ir nugriūti. Gal
po trisdešimties pasufleravimų jie jau vaikšto, mojuodami rankomis
ore, – atrodytų, kad atliekame viso kūno apšilimo pratimus, bet
viskas vyksta nuosekliai. Jeigu padarysime per didelį šuolį, jiems
viskas akimirksniu praras žavesį ir patrauklumą.
Reikia padaryti taip, kad jie saugiai pastebėtų vienas kitą. Kai
jų kūnai ima jaustis šiek tiek laisviau, duodu užuominą:
„Nežiūrėkite vienas kitam į akis – žiūrėkite į grindis.“ Dauguma jų
galvoja: „Puiku, aš juk nuolat šitaip darau“, o tada sakau: „O dabar
 510

pradėkite pastebėti žmones, kai praeinate pro juos, bet neleiskite

jiems matyti, kad į juos žiūrite.“ Tada: „O dabar pažvelkite jiems į
akis, bet tik sekundę...“ Ir tada: „Dabar nežiūrėkite į akis... dabar
žiūrėkite... dabar nežiūrėkite... dabar žiūrėkite ir nenuleiskite akių...
žiūrėkite per ilgai. Žinosite, kada bus per ilgai – arba panorėsite
pakviesti tą žmogų į pasimatymą, arba užvažiuoti jam į nosį. Štai
kada bus per ilgai.“
Įprastiniame gyvenime jie taip ilgai nežiūri žmonėms į akis, net
ir tam žmogui, su kuriuo kalbasi. Jie nežino, ar tas žmogus yra
saugus, ar ne. Taigi, ką darote – tai užtikrinate jų saugumą, kad jie
neišnyktų, pažiūrėję į akis kažkam, arba kai kažkas pasižiūri į juos.
Ir taip – žingsnelis po žingsnelio, po truputį...
Traumuoti paaugliai aiškiai nemoka elgtis su kitais žmonėmis.
Traumų centro vykdomoje Trauma Drama programoje naudojame
„veidrodinius“ pratimus, kurie padeda žmonėms prisiderinti
vieniems prie kitų. Jie pakelia į viršų dešinę ranką – jų partneris
„atspindi“ šį veiksmą; jie apsisuka – ir jų partneris atsakydamas
apsisuka. Jie pradeda stebėti, kaip keičiasi kūno judesiai ir veido
išraiškos, kaip jų natūralūs judesiai skiriasi nuo kitų žmonių
judesių, kokius jausmus jiems sukelia šie neįprasti judesiai ir veido
išraiškos. Atspindėjimas padeda jiems nebegalvoti, ką apie juos
mano kiti, ir intuityviai, o ne kognityviai padeda prisiderinti prie
kažkieno kito potyrių. Jeigu „veidrodiniai“ pratimai baigiasi
kikenimu – galite būti tikras, kad dalyviai jaučiasi saugiai.
Norėdami tapti tikrais partneriais, jie taip pat turi išmokti
pasitikėti vienas kitu. Pratimas, kai vienam žmogui užrišamos
akys, o kitas veda jį už rankos, mūsų vaikams ypač sudėtingas. Jie
dažnai bijo būti vedliais, kai tavimi pasitiki kažkas pažeidžiamas, ir
lygiai taip pat bijo būti užrištomis akimis ir leistis vedami. Iš pradžių
tai gali trukti vos dešimt ar dvidešimt sekundžių, bet mes po truputį,
nuosekliai dirbdami, pasiekiame penkių minučių trukmę. Po to kai
 511

kuriems reikia šiek tiek pabūti vieniems, nes šių ryšių pajutimas
jiems sukelia pernelyg daug emocijų.
Traumuoti vaikai ir veteranai, su kuriais dirbame, gėdijasi būti
matomi, bijo pripažinti, ką jie jaučia, ir laikosi atokiau vieni nuo kitų.
Režisieriaus, kaip ir psichoterapeuto, darbas – neskubinti įvykių,
kad aktoriai galėtų susikurti ryšį su savimi, su savo kūnais. Teatras
– tai unikalus būdas prisiliesti prie viso spektro jausmų ir fizinių
pojūčių, kurie ne tik leidžia pajusti įprastinę savojo kūno
„komplektaciją“, bet ir išbandyti alternatyvius būdus, kaip rasti
bendrą kalbą su gyvenimu.

URBAN IMPROV

Mano sūnui labai patiko teatro grupė, kurią jis lankė. Ši grupė
priklausė ilgametei Bostono meno organizacijai Urban Improv (UI).
Sūnus lankė grupės užsiėmimus mokydamasis gimnazijoje, o
vasarą, baigęs pirmąjį koledžo kursą, įsidarbino šioje
organizacijoje savanoriu. Tada jis sužinojo, kad UI smurto
prevencijos programai, kuri buvo vykdoma nuo 1992 metų vietos
mokyklose, organizuojant šimtus praktinių užsiėmimų, buvo skirta
lėšų efektyvumo tyrimui atlikti, ir kad organizacija ieško žmogaus,
galinčio vadovauti šiam tyrimui. Nikas parekomendavo
direktorėms Kippy Dewey ir Cissai Campion šiam darbui idealiai
tinkantį žmogų – savo tėtį. Mano džiaugsmui, jos sutiko.
Pradėjome lankytis mokyklose kartu su UI kelių meno sričių
atstovų grupe, kurią sudarė režisierius, keturi profesionalūs
aktoriai-pedagogai ir muzikantas. Urban Improv kuria pagal
scenarijų parengtus skečus, vaizduojančius problemas, su
kuriomis kiekvieną dieną susiduria moksleiviai: atskirtį nuo
bendraamžių grupių, pavydą, konkurenciją ir pyktį, šeimos
 512

kivirčus. Skečuose vyresniems mokiniams gvildenamos tokios

temos kaip pasimatymai, lytiniu keliu perduodamos ligos,
homofobija ir bendraamžių smurtas. Tipiškas parodomasis
epizodas yra toks: profesionalūs aktoriai vaidina grupę moksleivių,
kurie valgykloje pietauja ir nepriima į savo tarpą naujoko,
neleisdami jam sėstis prie bendro stalo. Kai įvykiai priartėja prie
veiksmų pasirinkimo momento – pavyzdžiui, naujokas kažkaip
reaguoja į mokinių pažeminimą, – režisierius sustabdo veiksmą. Į
sceną pakviečiamas kurios nors klasės mokinys, kuris pakeičia
vieną iš aktorių ir parodo, kaip jis (ar ji) elgtųsi tokioje situacijoje.
Tokie siužetai leidžia moksleiviams stebėti kasdienes problemas
iš tam tikro emocinio atstumo ir eksperimentuoti su įvairiais
sprendimų variantais: ar naujokas įsivels į konfliktą su jį
pažeminusiais moksleiviais, ar pasikalbės su draugu, ar kreipsis į
klasės auklėtoją, ar papasakos viską tėvams?
Po to pakviečiamas kitas savanoris. Jo paprašoma išmėginti
kitokį sprendimo variantą, kad visi mokiniai matytų, kaip gali
išsirutulioti įvykiai. Teatro rekvizitai ir kostiumai padeda dalyviams
išmėginti naujus vaidmenis bei sukuria žaismingą atmosferą.
Jiems padeda ir profesionalūs aktoriai. Po skečų surengtuose
pokalbiuose mokiniai atsakinėja į klausimus: „Ar šis epizodas buvo
panašus į tai, kas vyksta jūsų mokykloje, ar yra kitoks?“, „Kaip
užsitarnaujate reikiamą pagarbą?“ ir „Kaip sprendžiate problemas,
kurias sukelia jūsų skirtumai?.“ Šios diskusijos tampa gyvais
nuomonių apsikeitimais, nes dauguma moksleivių neprašomi
dalijasi savo mintimis ir idėjomis.
Mūsų Traumų centras vertino šią programą septyniolikoje
mokyklų, dviejų lygių klasėse. Klasės, kurios dalyvavo šioje UI
programoje, buvo lyginamos su kitomis, programoje
nedalyvavusiomis klasėmis. Vertindami ketvirtokų klases,
nustatėme reikšmingą teigiamą reakciją. Pagal standartizuotas
 513

vertinimo skales pykčiui, bendradarbiavimui ir savikontrolei vertinti

UI grupės mokiniai parodė gerokai mažiau barnių ir pykčio
protrūkių, labiau bendradarbiavo su bendraamžiais ir gynė savo
nuomonę, rodė daugiau dėmesingumo, paslaugumo ir veiklos
klasėje.
Mus labai nustebino tai, kad šie rezultatai visiškai nesutapo su
aštuntų klasių rezultatais. Kas tokio nutiko laikotarpiu nuo ketvirtos
iki aštuntos klasės, kad taip paveikė moksleivių atsakymus? Iš
pradžių vadovavomės tik savo asmeniniais įspūdžiais. Kai
lankėmės ketvirtokų klasėse, buvau priblokštas jų naivaus
nekaltumo ir troškimo dalyvauti užsiėmimuose. Aštuntokai,
priešingai, dažnai būdavo paniurę, užsidarę savyje ir pasirengę
gintis, o kaip grupė, regis, buvo visiškai praradusi spontaniškumą
ir entuziazmą. Lytinio brendimo pradžia neabejotinai buvo vienas
veiksnys, nulėmęs pasikeitimus, bet gal buvo ir kitų priežasčių?
Tačiau, paanalizavę išsamiau, išsiaiškinome, kad vyresni
vaikai patyrė dvigubai daugiau traumų negu jaunesnieji mokiniai:
kiekvienas šių tipinių Amerikos miestų mokyklų aštuntokas jau yra
regėjęs rimto smurto atvejų. Du trečdaliai jų savo akimis matė
penkis ar daugiau incidentų, susijusių su nudūrimais,
susišaudymais, žudynėmis ir smurtu artimoje aplinkoje. Mūsų
duomenimis, aštuntokai, kurie jau matę daug smurto, buvo gerokai
agresyvesni, negu tie mokiniai, kurie neturėjo tokių patirčių, ir
mūsų programa neturėjo jų elgesiui reikšmingesnės įtakos.
Traumų centro komanda nusprendė išsiaiškinti, ar įmanoma
pakeisti šią situaciją, pasitelkiant intensyvesnę ir ilgesnės trukmės
programą, kurioje pagrindinis dėmesys būtų skiriamas
komandiniam darbui ir emocijų reguliavimo pratimams.
Programoje planavome panaudoti scenarijus, kuriuose
atsispindėtų vaikų patirtos smurto formos. Keletą mėnesių mūsų
personalo žmonės, vadovaujami Jozepho Spinazzolos, kas
 514

savaitę susitikdavo su UI aktoriais ir kartu kūrė scenarijus. Šie

aktoriai išmokė mūsų psichologus improvizavimo, atspindėjimo ir
nepaprastai tikslaus fizinio prisitaikymo prie kitų žmonių įgūdžių,
tad šie netrukus galėjo įtikinamai pavaizduoti susigraudinimą,
pasipriešinimą, susigūžimą iš baimės ar kolapsą. Mes
paaiškinome aktoriams apie traumos dirgiklius, kaip atpažinti bei
susitvarkyti su iš naujo atgijusiomis traumomis.
2005 metų žiemą ir pavasarį išbandėme naują sukurtą
programą specializuotoje dieninėje mokykloje, kuri priklausė
Bostono valstybinių mokyklų tinklui ir Masačiusetso pataisos darbų
departamentui. Tai buvo mokykla su chaotiška aplinka, kurioje
mokiniai nuolat migravo iš mokyklos į kalėjimą ir atgal. Visi jie buvo
atvykę iš didelio nusikalstamumo gyvenamųjų rajonų ir buvo matę
siaubingų smurto ir prievartos atvejų. Dar nebuvau matęs tokių
agresyvių ir paniurusių paauglių grupės. Mes šiek tiek
praskaidrinome kasdienybę daugybei čia dirbančių vidurinių ir
vyresniųjų klasių mokytojų, kurie, sugalvoję mokiniams naujų
iššūkių, pirmiausia iš jų sulaukdavo keiksmų lavinos arba įžūlaus
atsisakymo ką nors daryti.
Mūsų grupė patyrė šoką pamačiusi, kad epizoduose, kuriuose
buvo vaizduojama, jog kažkas atsiduria fiziniame pavojuje,
moksleiviai visada būdavo agresorių pusėje. Kadangi jie negalėjo
pakęsti savyje jokio silpnumo, jie negalėjo jo matyti ir priimti
kituose. Galimoms aukoms jie demonstravo vien tik panieką.
Pavyzdžiui, skeče apie smurtą per pasimatymus jie šaukė:
„Užmušk šitą kalę, ji šito nusipelnė!“
Iš pradžių keli profesionalūs aktoriai norėjo viską mesti – jiems
buvo per daug sunku ir skausminga matyti, kokie blogi buvo šie
vaikai. Tačiau aktoriai ištvėrė, ir aš buvau sužavėtas matydamas,
kaip jie po truputį sudomino moksleivius vaidybiniais
eksperimentais ir naujais vaidmenimis, nors šie labai nenoriai
 515

reagavo į aktorių iniciatyvas. Baigiantis programos laikui,

sulaukėme netgi savanorių moksleivių, kurie panoro įkūnyti
vaidmenis, atskleidžiančius žmogaus pažeidžiamumą ar baimę.
Kai visi dalyviai gavo programos baigimo pažymėjimus, keletas jų
nedrąsiai įteikė aktoriams savo piešinius, išreiškiančius
dėkingumą. Šią akimirką buvo ir ašarų... tikriausiai būtumėte jų
pamatę ir mano akyse.
Deja, mūsų pastangos įtraukti Trauma Drama į Bostono
valstybinių mokyklų įprastinę aštuntų klasių mokymo programą
atsitrenkė į biurokratinio pasipriešinimo sieną. Nepaisant to, ši
programa gyvuoja kaip neatskiriama Teisingumo resursų instituto
rengiamų psichiatrinio gydymo programų dalis, o štai muzika,
teatras, menas ir sportas – laikui nepavaldūs būdai, padedantys
ugdyti gebėjimus ir kolektyvinius ryšius, iš mūsų mokyklų po truputį
dingsta.

GALIMYBIŲ PROJEKTAS

Paulo Griffino vadovaujamame Galimybių projekte, kuris

įgyvendinamas Niujorke, aktoriai neturi iš anksto paruoštų
scenarijų. Vietoje to jie devynis mėnesius susitinka tris valandas
per savaitę, rašo įprastinio ilgumo miuziklą ir atlieka jį kelių šimtų
žiūrovų auditorijai. Per dvidešimt gyvavimo metų Galimybių
projektas subūrė stabilią darbuotojų komandą ir susikūrė tvirtas
tradicijas. Kiekviena kūrybinė grupė yra sudaryta iš ką tik baigusių
programą dalyvių, kurie, padedami profesionalių aktorių, šokėjų ir
muzikantų, organizuoja scenarijų rašymą, kuria eskizus,
choreografiją ir repeticijas ateinančiai naujokų klasei. Šie neseniai
baigusieji programą yra stiprūs vaidmenų modeliai.
 516

Paulas man pasakė: „Pradėję lankyti programos pamokas,

dalyviai galvoja, kad negali nieko pakeisti; bet suburti tokios
programos kaip ši, jie įgyja patirties, kuri viską keičia būsimame jų
gyvenime.“
2010 metais Paulas pradėjo kurti naują programą, skirtą
šeimynose globojamiems jaunuoliams. Tai problematiška grupė:
praėjus penkeriems metams po globos pabaigos, maždaug 60
proc. jų bus nuteisti už nusikaltimus, 75 proc. gyvens iš valstybės
mokamų socialinių pašalpų ir tik 6 proc. bus baigę bent
municipalinį koledžą [dvejų metų mokymosi trukmės mokslo
institucija, į kurią įstojama iškart po vidurinės mokyklos ir kurią
baigus galima tęsti mokslą ketverių metų trukmės koledže arba eiti
dirbti pagal įgytą specialybę. Panašu į vadinamąjį technikumą.].
Traumų centras gydo daug šeimynose globojamų vaikų, bet
Griffinas privertė mane kitomis akimis pažvelgti į jų gyvenimus:
„Suprasti globą šeimynose – tai tas pats, kas žinoti viską apie
užsienio šalį. Jeigu tu nesi iš ten, tu nekalbi jų kalba. Globojamų
vaikų gyvenimas apvirtęs aukštyn kojomis.“ Saugumą ir meilę,
kurie kitiems vaikams yra savaime suprantami dalykai, šie vaikai
turi susikurti patys. Griffinas, sakydamas, kad jų „gyvenimas
apvirtęs aukštyn kojomis“, turi galvoje tai, kad jeigu su globojamais
vaikais elgiamasi meiliai ir didžiadvasiškai, jie dažniausiai nežino,
ką tokiu atveju daryti ar kaip reaguoti. Jiems geriau pažįstamas
grubumas, jie geriau supranta cinizmą.
Griffinas pabrėžia: „Šie vaikai buvo palikti, jų buvo atsisakyta,
todėl pasitikėjimas čia neįmanomas. Globojami vaikai puikiai
supranta – kadaise jie buvo palikti. Kol jie nepradės pasitikėti
tavimi, viskas, ką darysi, neturės jiems jokio poveikio.“ Už
globojamus vaikus atsako daugybė žmonių. Pavyzdžiui, jeigu nori
pakeisti mokyklą, jie turi susitarti su savo globėjais (šeimynoje),
mokyklos pareigūnais, globos institucija ir kartais turi gauti teisėjo
 517

leidimą. Tokia situacija nulemia jų politinį sąmoningumą, ir jie

išmoksta manipuliuoti bei naudotis žmonėmis.
Globos pasaulyje labai madingas žodis „pastovumas“. Čia
mėgstamas toks šūkis: „Vienas globėjiškas suaugusysis – tai ir
viskas, ko tau reikia.“ Tačiau paaugliams būdinga atitrūkti,
išsivaduoti iš suaugusiųjų, ir Griffinas pastebi, kad geriausia
pastovumo forma paaugliams – tai pastovios draugų grupės.
Būtent joms ir skiriama naujoji programa. Kitas madingas žodis –
„nepriklausomybė“, kurį Paulas priešpastato žodžiui „tarpusavio
priklausomybė“. Jis pabrėžia, kad „mes visi esame tarpusavyje
priklausomi. Mintis, kad paprašome jaunus žmones keliauti į
pasaulį visiškai vienus ir vadiname juos nepriklausomais, yra
beprotiška. Mes turime išmokyti juos tarpusavio priklausomybės, o
tai reiškia – išmokyti užmegzti ir puoselėti santykius.“
Paulas pamatė, kad šeimynose globojami jaunuoliai –
natūralūs aktoriai. Norėdami suvaidinti tragiškus vaidmenis, jūs
turite išreikšti emocijas ir sukurti tikrovę, kuri išsiveržia iš gilumos,
iš liūdesio ir sužalojimo emocijų. Globotiniai pažįsta tik tokias
emocijas, tik tokią tikrovę. Jiems kiekviena diena – gyvybės arba
mirties klausimas. Ilgainiui bendrininkavimas padeda vaikams tapti
svarbiais žmonėmis vienas kito gyvenime. Pirmasis programos
etapas – komandinio darbo ugdymas. Jau pirmojoje repeticijoje
įtvirtinami pagrindiniai principai: atsakomybė, atskaitingumas,
pagarba; grupėje skatinami prisirišimo ir švelnumo jausmai,
draudžiami lytiniai kontaktai. Tada paaugliai pradeda kartu
dainuoti ir judėti, išmoksta prisiderinti vienas prie kito.
Ateina eilė antrajam programos etapui – gyvenimo istorijų
pasakojimui. Dabar vaikai klausosi vienas kito, atrasdami bendrus
įspūdžius, įveikdami traumos sukeltą vienišumo ir atsiskyrimo
jausmą. Paulas pademonstravo man filmuotą medžiagą apie tai,
kaip viskas vyksta vienoje tokioje grupėje. Kai iš pradžių vaikai
 518

paprašomi prisistatyti ir ką nors pasakyti ar padaryti, jie sustingsta,

veidai tampa lyg akmeniniai, akys nuleistos – jie padarytų viską,
kad taptų nematomi.
Kai pradeda kalbėti, kai atranda balsą, kuriame patys yra
pagrindinė figūra, jie pradeda kurti savo spektaklį. Paulas iš karto
jiems paaiškina, kad tai, ką sukurs, priklausys nuo jų pačių: „Jeigu
galėtum parašyti miuziklą ar pjesę, apie ką ji būtų? Bausmę?
Kerštą? Išdavystę? Netektį? Tai tavo spektaklis, kurį turi parašyti
pats.“ Viskas, ką jie pasakoja, užrašoma, o kai kurie pradeda patys
užsirašinėti savo pasakojimus. Kai gimsta scenarijus, kūrybinė
grupė sudeda tikslius dalyvių žodžius į dainas ir dialogus. Grupės
dalyviai žino, kad jeigu jie įtikinamai įkūnys savo potyrius, kiti
žmonės jų klausysis. Jie išmoks jausti tai, ką jaučia, ir žinoti tai, ką
žino.
Prasidėjus repeticijoms, natūraliai pasikeičia akcentai.
Globojamų vaikų istorijos, kupinos skausmo, susvetimėjimo ir
baimės, jau nebėra dėmesio centre – dabar svarbiausia dilema,
„kaip man tapti geriausiu aktoriumi, dainininku, šokėju,
choreografu ar scenos apšvietėju“. Didžiausiu „galvos skausmu“
tampa gebėjimas gerai suvaidinti: juk meistriškumas, išmanymas
– geriausia gynyba nuo traumos sukelto bejėgiškumo.
Žinoma, šis teiginys tinka mums visiems. Kai nesiseka darbe,
kai sužlunga brangūs širdžiai projektai, kai kažkas jums brangus
palieka jus arba miršta, nedaug dalykų gali jums padėti taip, kaip
fizinė veikla ir susikaupimo reikalaujantys darbai. Miestų mokyklos
ir psichiatrinio gydymo programos dažnai apie tai pamiršta. Jie
nori, kad vaikai elgtųsi „normaliai“, tačiau neugdo jų gebėjimų,
kurie padėtų jiems taip jaustis.
Teatro programos taip pat moko suprasti priežastinį ryšį.
Globojamų vaikų gyvenimas visiškai nenuspėjamas. Bet kurią
 519

akimirką gali nutikti neįtikėtinų dalykų, pavyzdžiui, gali prabusti

jausmai, kurie privers vaiką apsipilti ašaromis, vaikas gali išvysti
areštuojamą ar nužudomą tėvą, vaikui gali tekti kraustytis iš vienų
namų į kitus, vaikas gali būti aprėktas už tuos dalykus, kurie
ankstesnėje jo buvimo vietoje buvo leidžiami. Teatro kūrinyje jie
tiesiai prieš akis mato savo sprendimų ir veiksmų pasekmes.
„Jeigu norite išugdyti jų kontrolės jausmą, turite duoti jiems galią
suvaldyti savo likimą, o ne jų vardu trukdyti“, – aiškina Paulas. „Jūs
negalite padėti, pakeisti ar išgelbėti šitų jaunų žmonių, su kuriais
dirbate. Viskas, ką galite padaryti – tai dirbti ranka rankon su jais,
padėti jiems suprasti savo viziją ir kartu su jais ją įgyvendinti. Taip
darydami, sugrąžinsite jiems kontrolę. Mes gydome traumas,
neužsimindami apie tai nė žodeliu."

NUTEISTI MOKYTIS ŠEKSPYRO EILIŲ

Paaugliams, kurie lanko Shakespeare in the Courts teatro

užsiėmimus, neleidžiama improvizuoti ar rašyti scenarijų apie savo
pačių gyvenimus. Visi jie yra „teismo nuosprendžiu pripažinti
kaltais“ dėl peštynių, girtavimo, vagysčių ir nusikaltimų
nuosavybei, o Berkšyro nepilnamečių teismo teisėjas nuteisė juos
šešioms savaitėms – keturioms popietėms per savaitę intensyvių
aktorystės studijų. Šekspyras šiems aktoriams – užsienio šalis.
Kaip sakė Kevinas Colemanas, susirinkę pirmą kartą – pikti, įtarūs
ir ištikti šoko, – jie buvo įsitikinę, kad geriau jau sėsti į kalėjimą.
Tačiau šie „nusikaltėliai“ turi mokytis Hamleto, Marko Antonijaus ar
Henrio V monologų, tada lipti į sceną ir suvaidinti sutrumpintą visos
Šekspyro pjesės variantą publikai, kurią sudaro šeima, draugai ir
nepilnamečių teisingumo sistemos atstovai.
Nerasdami žodžių savo kaprizingo auklėjimo pasekmėms
išreikšti, šie paaugliai išreiškia emocijas smurtu. Šekspyras kviečia
 520

kautis špagomis, kurios, kaip visi karo menai, suteikia galimybę

išlieti susikaupusią agresiją ir tokiu būdu išreikšti fizinę jėgą.
Svarbiausia, kad visi išliktų saugūs. Vaikai mėgsta fechtavimąsi,
bet norėdami nesužeisti kito, jie privalo tartis ir kalbėtis.
Šekspyras rašė permainų laikais, kai pasaulis žengė nuo
žodinio prie rašytinio bendravimo būdo, ir dauguma žmonių vis dar
pasirašinėjo padėdami kryžiuką. Šie vaikai susiduria su savo pačių
pereinamuoju laikotarpiu: daugelis jų sunkiai formuluoja sakinius,
o yra ir tokių, kurie apskritai beveik neskaito. Jeigu jie daugiausia
vartoja necenzūrinius žodžius, tai ne tam, kad pasirodytų esantys
„kieti“, bet todėl, kad jie neturi kitos kalbos, kuri padėtų išsakyti,
kas jie tokie ar ką jie jaučia. Atradę kalbos turtingumą ir galimybes,
jie dažniausiai intuityviai išgyvena džiaugsmą.
Pirmiausia aktoriai eilutė po eilutės mėgina suprasti, ką iš
tiesų kalba Šekspyras. Režisierius bruka į jų ausis žodį po žodžio
ir liepia padeklamuoti visą eilutę vienu įkvėpimu. Šio proceso
pradžioje dauguma vaikų vos pajėgia išlementi visą eilutę.
Pažanga labai lėta, nes kiekvienas aktorius lėtai įsisąmonina
žodžius. Kai balsas pasikeičia, reaguodamas į aktorių asociacijas,
žodžiai įgauna prasmę ir rezonansą. Idėja – įkvėpti aktorius pajusti
savo reakciją į žodžius ir taip atrasti savo vaidinamą personažą.
Vietoje „turiu nepamiršti savo teksto“ akcentuojama tai: „Ką šie
žodžiai reiškia man? Kokią įtaką aš darau savo draugams
aktoriams? Ir kas vyksta su manimi, kai aš girdžiu jų
deklamuojamas eiles?“
Tai gali būti gyvenimą keičiantis procesas. Įsitikinau tuo,
stebėdamas praktinius užsiėmimus Veteranų reikalų
administracijos Sveikatos priežiūros centre Bate, Niujorko
valstijoje, kuriems vadovavo Shakespeare & Company teatro
aktoriai. 59 metų Vietnamo karo veteranas Laris, kuris praėjusiais
metais dvidešimt septynis kartus pabuvojo ligoninėje detoksikacijai
 521

atlikti, pats pasisiūlė epizode iš Julijaus Cezario suvaidinti Brutą.

Prasidėjus repeticijai, jis paskubomis murmėjo savąsias eilutes.
Atrodo, jam buvo baisu, ką apie jį galvoja žmonės.

Tu nepamirški kovo idų. Argi

Ne teisingumo jausmas pastūmėjo
Atimt gyvybę Cezariui didžiam?
Kitaip – kas būtų niekšiškai įsmeigęs
Į jo krūtinę durklą?

Rodės, jam prireiks ne vienos valandos surepetuoti

monologui, kuris prasideda šiomis eilėmis. Iš pradžių Laris scenoje
stovėjo nuleistais pečiais, kartodamas žodžius, kuriuos režisierius
šnabždėjo jam į ausį: „Nepamirški – ko turi nepamiršti? Ar pamiršai
kažko per daug? Ar per mažai? Nepamirški. O ką norėtum
pamiršti? Ką reiškia nepamiršti?“ Lario balsas lūžinėjo, akys buvo
įsmeigtos į grindis, ant kaktos blizgėjo prakaito lašeliai.
Po trumpos pertraukėlės ir gurkšnio vandens darbas tęsėsi.
„Teisingumo jausmas – ar tau teko jį patirti? Ar tave šis jausmas
pastūmėjo kažką nužudyti? Ką teisingumas reiškia tau? Smūgis.
Ar esi kam nors smogęs? Ar tau yra kas nors smogęs? Koks
jausmas? Ką norėtum padaryti? Smeigti durklą. Ar esi kam nors
smeigęs? Ar esi pajutęs, kaip tau smeigė durklą į nugarą? Ar esi
pats smeigęs durklą kam nors į nugarą?“ Po šių žodžių Laris
išbėgo iš salės.
Kitą dieną jis sugrįžo, ir mes pradėjome vėl – Laris stovėjo ten,
suprakaitavęs, širdis daužėsi, galvoje sukosi milijonai asociacijų,
kurios galiausiai leido jam pajusti kiekvieną žodį ir išgyventi visas
jo deklamuojamas eiles.
Pasibaigus programos įgyvendinimo laikui, Laris pirmą kartą
per septynerius metus pradėjo dirbti ir, kiek girdėjau prieš pusę
 522

metų, tebedirba iki šiol. Gydantis traumą svarbiausia išmokti patirti

ir ištverti giliausias emocijas.
Shakespeare in the Courts repeticijose vartojama kalba
gerokai sudėtingesnė už besimokančių vaidinti dalyvių buitinę
kalbą. Kevinas Colemanas pastebi, kad jų kalboje gausybė
žodelyčių „Jaučiu...“ Jis tęsia: „Jeigu painiojate savo emocinius
potyrius su išankstinėmis nuomonėmis, jūsų darbas tampa
miglotas ir bereikšmis. Jeigu paklausite jų „Ką pajutai?“, jie iškart
atsakys: „Buvo gerai“ arba „Buvo blogai“. Ir viena, ir kita yra
išankstinės nuomonės. Taigi mes niekada epizodo pabaigoje
nesakome „Na, kaip tau viskas pasirodė?“, nes tada jie turi pradėti
kapstytis toje smegenų dalyje, kurioje gimsta išankstinės
nuomonės.“
Vietoje to Colemanas paklausia: „Ar pastebėjai kažkokius
ypatingus jausmus, kai vaidinai šį epizodą?“ Tokiu būdu aktoriai
mokosi įvardyti savo emocinius potyrius: „Supykau, kai jis šitaip
pasakė...“, „Išsigandau, kai jis pažvelgė į mane...“ Įkūnijimas ir
„įkalbėjimas“ padeda aktoriams suvokti, kad jie turi daug įvairiausių
emocijų. Kuo daugiau jie pastebi, tuo smalsesni tampa.
Prasidėjus repeticijoms, vaikai turi išmokti tiesiai stovėti ir
laisvai, natūraliai vaikščioti po sceną. Jie turi išmokti kalbėti taip,
kad juos girdėtų visose teatro vietose, o tai jau savaime yra didelis
iššūkis. Baigiamasis veiksmas – vaidinimas – reiškia akistatą su
bendruomene. Vaikai įžengia į sceną, jausdami visai kitokį
pažeidžiamumo, pavojaus ar saugumo lygį, ir pamato, kiek gali
pasitikėti savimi. Po truputį troškimas sėkmės, noras parodyti, ką
jie gali, nugali. Kevinas papasakojo man mergaitės, kuri Hamlete
vaidino Ofeliją, istoriją. Vieną dieną, vykstant vaidinimui, jis pamatė
ją laukiančią užkulisiuose, pasiruošusią žengti į sceną. Ji laikė prie
pilvo prispaustą šiukšlių dėžę. (Ji paaiškino, kad nepaprastai
jaudinasi, kad išsigandusi spruks lauk.) Mergaitė nuolat
 523

pabėgdavo iš globos namų ir iš Shakespeare in the Courts

užsiėmimų. Kadangi ši programa iš esmės nesuderinama su tuo,
kad iš jos vaikai būtų išmetami, policija ir mokytojai, atsakingi už
praleidinėjančių pamokas mokinių priežiūrą, nuolat sugrąžindavo
mergaitę į užsiėmimus. Galiausiai atėjo ta akimirka, kai ji suprato,
jog jos vaidmuo yra labai svarbus grupei, o galbūt ji pajuto tikrąją
savo potyrių vertę. Bent jau tą dieną, stovėdama užkulisiuose, ji
nusprendė niekur nebėgti.

TERAPIJA IR TEATRAS

Kartą girdėjau, kaip Tina Packer pilnai salei traumų specialistų

pareiškė: „Terapija ir teatras – tai dirbanti intuicija. Tai moksliniams
tyrinėjimams priešingi dalykai, nes mes, norėdami patikrinti
objektyvų prielaidų pagrįstumą, stengiamės peržengti savo
asmeninę patirtį, netgi peržengti savo pacientų patirtį. Terapijos
veiksmingumo sąlyga – gilus, subjektyvus rezonansas ir tas stiprus
tiesos ir teisingumo jausmas, kuris gyvena kūne." Vis dar tikiuosi,
kad ateis tokia diena, kai įrodysime, jog Tina klydo, ir suderinsime
mokslinių metodų griežtumą su įkūnytos intuicijos galia.
Vienas iš Shakespeare & Company teatro dėstytojų Edvardas
man papasakojo apie tai, kas jam, tada jaunam aktoriui, nutiko
Tinos Packer organizuojamuose modernaus mokymo
užsiėmimuose. Grupė visą rytą atliko pratimus, kurie turėjo padėti
atpalaiduoti liemens raumenis, kad natūraliai sulėtėtų kvėpavimas.
Edvardas pastebėjo, kad kaskart, kai perbraukdavo per vieną savo
šonkaulių dalį, jį užplūsdavo liūdesio banga. Treneris paklausė, ar
Edvardas toje vietoje nėra patyręs sužeidimų. Edvardas atsakė
neigiamai.
 524

Packer popietės pamokai jis ruošė kalbą iš Ričardo II, kurioje

karalius kviečiamas atsisakyti karūnos valdžią užgrobusio lordo
naudai. Vėliau Edvardas sakė, jog prisiminė, kad jo mama,
laukdamasi jo, susilaužė šonkaulius, ir jis visada siejo šį įvykį su
savo gimimu anksčiau laiko.
Jis prisiminė štai ką:
Kai papasakojau apie tai Tinai, ji pradėjo manęs klausinėti
apie mano pirmuosius kelis mėnesius. Pasakiau, kad neatsimenu,
kaip gulėjau inkubatoriuje, bet atsimenu, kaip vėliau mano
kvėpavimas sustodavo ir atsidurdavau ligoninėje, su deguonies
kauke. Atsimenu, kaip gulėdavau dėdės automobilyje, ir jis
lėkdavo per raudoną šviesoforo signalą, kad spėtų nuvežti mane į
greitosios medicininės pagalbos skyrių. Tai buvo panašu į staigios
kūdikių mirties sindromą, būnant trejų metų amžiaus. Tina toliau
klausinėjo mane, ir aš pradėjau iš tiesų jaudintis ir pykti, kad ji
nustūmė į šoną skydą, kuriuo buvau uždengęs visą tą skausmą.
Tada ji paklausė: „Ar labai skaudėjo, kai gydytojai susmaigstė į
tave visas tas adatas?“
Tą akimirką pradėjau rėkti. Mėginau išbėgti iš kambario, bet kiti du
aktoriai – tikrai drūti vyrukai – sulaikė mane. Jie vargais negalais
pasodino mane, visą drebantį kaip epušės lapas, į krėslą. Tada
Tina pasakė: „Tu esi tavo motina ir tu pasakysi šią kalbą. Tu esi
tavo motina ir tu ruošiesi gimdyti save. Ir tu sakai sau, kad tau
viskas pavyks. Tu nemirsi. Tu privalai įtikinti save. Privalai įtikinti tą
mažą naujagimį, kad tu nemirsi.“ Tai tapo mano Ričardo kalbos
tikslu. Kai pirmą kartą ruošiausi kalbai, pasakiau sau, kad noriu
teisingai įsijausti į vaidmenį – nėra taip, jog kažkas giliai manyje
veržiasi išsakyti šiuos žodžius. Kai pasakiau kalbą, tapo aišku, kad
mano kūdikis buvo tarsi Ričardas – aš nebuvau pasirengęs atiduoti
valdžios. Jausmas buvo toks, tarsi megatonos energijos ir įtampos
ką tik paliko mano kūną. Atsivėrė saviraiškos keliai, kuriuos buvo
 525

užblokavęs šis kūdikis, sulaikantis kvėpavimą ir bijantis, kad mirs.

Genialus Tinos sprendimas – priversti mane tapti mano motina,
sakančia, kad su manimi viskas bus gerai, beveik prilygo grįžimui
atgal ir istorijos pakeitimui. Patikinimas, kad vieną dieną jausiuosi
pakankamai saugus, jog galėčiau išreikšti savo skausmą, tapo
gražiausia mano gyvenimo dalimi. Tą vakarą patyriau pirmąjį
orgazmą kitų žmonių akivaizdoje. Žinojau, taip nutiko dėl to, kad
kažką paleidau – kažkokią įtampą, kausčiusią mano kūną, – ir
todėl galėjau pajusti tikrą gyvenimo palaimą.
 526

EPILOGAS
SPRENDIMAI, KURIUOS TEKS PRIIMTI

M ums visai nedaug tereikia, kad taptume traumas

pripažįstančia visuomene. Beveik kasdien mano kolegos
paskelbia dar vieną pranešimą apie tai, kaip traumos trikdo proto,
smegenų ir kūno veiklą. ACE tyrimas parodė, kad ankstyvajame
amžiuje patirtas smurtas ir prievarta žaloja žmonių sveikatą ir
socialinius gebėjimus, o štai Jamesas Heckmanas pelnė Nobelio
premiją už tai, kad atskleidė, kokias didžiules pinigų sumas galima
sutaupyti, jeigu būtų kuo anksčiau pasirūpinta vaikais iš skurdžių ir
problematiškų šeimų: juk tada daugiau jų baigtų mokyklas, mažiau
patektų į nusikaltimų suvestines, daugiau rastų darbą ir sėkmingai
dirbtų, vadinasi, šeimose ir visuomenėje sumažėtų smurto.
Visame pasaulyje sutinku žmonių, kurie labai rimtai žiūri į šiuos
duomenis ir nepailsdami kuria bei taiko naujas ir dar efektyvesnes
intervencines priemones – kalbu apie darbui atsidavusius
mokytojus, socialinius darbuotojus, gydytojus, psichoterapeutus,
slauges, filantropus, teatro režisierius, kalėjimų prižiūrėtojus,
policijos pareigūnus ar meditacijos pamokų mokytojus. Jeigu
atėjote su manimi iki šios „Kūnas mena viską: kaip išgydyti kūno,
proto ir sielos traumas“ vietos, taip pat tapote šios bendruomenės
dalimi.
Neurologijos mokslo pasiekimai leido mums geriau suprasti,
kaip trauma pakeičia smegenų vystymąsi, savireguliaciją ir
 527

gebėjimą susikaupti bei sutarti su kitais. Šiuolaikiniai sudėtingi

smegenovaizdos būdai nustatė smegenyse slypinčias PTSS
priežastis, todėl dabar mums aišku, kodėl traumuoti žmonės tampa
atsiskyrusiais, kodėl jiems kelia nerimą garsai ir šviesos, arba
kodėl jie, reaguodami į menkiausią provokaciją, gali tiesiog sprogti
arba užsisklęsti savyje. Sužinojome, kad visą gyvenimą trunkantys
potyriai pakeičia smegenų struktūrą ir darbą – ir netgi daro įtaką
genams, kuriuos perduodame savo vaikams. Supratus daugelį
pagrindinių procesų, nulemiančių potrauminį stresą, galima
parengti daug intervencinių priemonių, kurios priverstų atsigauti ir
vėl tinkamai funkcionuoti smegenų sritis, susijusias su
savireguliacija, savivoka ir dėmesiu. Mes ne tik žinome, kaip gydyti
traumas – vis dažniau mes mokame užkirsti joms kelią.
Ir visgi, pabuvojus dar vienose mišiose paaugliui, kuris žuvo
per susišaudymą Blu Hilio alėjoje Bostone, atminti, arba
perskaičius naujausias žinias apie apkarpytus mokyklų biudžetus
ir taip vos galą su galu suduriančiuose miestuose ir miesteliuose,
mane beveik apima neviltis. Atrodo, daugeliu požiūrių mes
regresuojame, įgyvendindami tokias priemones kaip Kongreso
sprendimu negailestingai panaikinti maisto talonai vaikams, kurių
tėvai bedarbiai arba nuteisti laisvės atėmimo bausme; kaip tam
tikruose visuomenės sluoksniuose inspiruojamas užsispyrėliškas
priešinimasis visuotinei sveikatos priežiūrai; kaip bukas
psichiatrijos atsisakymas susieti tarpusavyje psichines kančias ir
socialines sąlygas; kaip atsisakymas uždrausti parduoti ar turėti
ginklą tokiems žmonėms, kurių tikslas – nužudyti kuo daugiau
žmonių; ir kaip mūsų kantrybė tokiam reiškiniui, kad kalėjimuose
leistų laiką didžiulė mūsų šalies gyventojų dalis, absoliučiai
beprasmiškai nugyvenanti savo gyvenimą ir švaistanti mūsų lėšas.
Diskusijos apie PTSS ir toliau sukasi apie neseniai sugrįžusius
karius, teroristinių išpuolių aukas ar žmones, išgyvenusius po
 528

baisių avarijų. Tačiau traumos išlieka gerokai didesne visuomenės

sveikatos problema ir galbūt pačia didžiausia grėsme mūsų šalies
gerovei. Nuo 2001 metų nuo savo partnerių ar kitų šeimos narių
rankos žuvo gerokai daugiau amerikiečių negu Irako ir Afganistano
karuose. Amerikiečių moterų, kurios patiria smurtą artimoje
aplinkoje, yra du kartus daugiau negu sergančių krūties vėžiu.
Amerikos pediatrų akademijos vertinimu, šaunamieji ginklai
nužudo dvigubai daugiau vaikų negu vėžys. Visame Bostone
matau plakatus, reklamuojančius Džimio fondą, kuris padeda
vėžiu sergantiems vaikams, ir stebiu eitynes, raginančias skirti lėšų
krūties vėžio ir leukemijos moksliniams tyrimams, tačiau, regis,
gėdijamės ar nedrįstame visi bendromis jėgomis padėti vaikams ir
suaugusiesiems išmokti tvarkytis su baime, įniršiu ir kolapsu – iš
anksto žinomomis traumų pasekmėmis.
Kai skaitau pranešimus apie traumas ir jų gydymą, klausytojai
ir dalyviai kartais prašo manęs neliesti politikos ir apsiriboti vien tik
pokalbiais apie neuromokslą ir terapiją. Aš labai norėčiau atskirti
traumas nuo politikos, bet kol gyvensime neigimo aplinkoje ir
gydysime tik pačią traumą, nekreipdami dėmesio į jos priežastis,
tol būsime pasmerkti nesėkmei. Šiuolaikiniame pasaulyje jūsų
pašto indeksas netgi labiau negu jūsų genetinis kodas nulemia, ar
gyvensite saugiai ir sveikai. Žmonių pajamos, šeimos struktūra,
būstas, darbas ir galimybė gauti išsilavinimą turi įtakos ne tik
potrauminio streso atsiradimo rizikai, bet ir žmonių galimybėms
sulaukti efektyvios pagalbos jam įveikti. Skurdas, nedarbas,
prastos mokyklos, socialinė atskirtis, plačiai prieinama galimybė
įsigyti ginklų, neatitinkantis standartų būstas – visos šios
aplinkybės skatina traumų plitimą. Trauma gimdo tolesnę traumą
– nuskriausti žmonės skriaudžia kitus žmones.
Mano įstabiausia kolektyvinės traumos išgydymo patirtis yra
susijusi su Pietų Afrikos Tiesos ir susitaikymo komisijos darbu, kurį
 529

regėjau savo akimis. Šis darbas buvo pagrįstas pagrindiniu

vadovaujančiu principu, kuris vadinasi Ubuntu – zulų kalba šis
žodis reiškia dalijimąsi su kitais tuo, ką turi pats: „Mano
žmoniškumas – neatskiriama tavojo žmoniškumo dalis.“ Ubuntu
pripažįsta, kad tikras išgijimas neįmanomas nepripažinus mūsų
bendro žmoniškumo ir bendro likimo.
Mes iš prigimties esame socialinės būtybės – mūsų smegenys
sutvarkytos taip, kad skatintų bendrą darbą ir žaidimus. Trauma
sugriauna dalyvavimo socialinėje veikloje sistemą ir sutrikdo
gebėjimus bendradarbiauti, auklėti ir būti naudingu visuomenės
nariu. Šioje knygoje matėme, kiek daug psichinių problemų – nuo
priklausomybės vaistams iki save žalojančio elgesio – prasideda
nuo pastangų susitvarkyti su emocijomis, kurios tampa
nebepakeliamos, nes trūksta tinkamo žmogiškojo ryšio ir
pagalbos. Tačiau įstaigos, kurios dirba su traumuotais vaikais ir
suaugusiaisiais, dažniausiai apeina emocinio įsitraukimo sistemą,
kuri yra to, kas mes esame, pagrindas, ir vietoje to visą dėmesį
skiria siaurai sričiai – kaip ištaisyti „neteisingą mąstymą“ ir
nuslopinti nemalonias emocijas bei kamuojančius poelgius.
Žmonės gali išmokti kontroliuoti ir keisti savo elgesį, bet tik
tada, jeigu jie jaučiasi pakankamai saugiai, kad galėtų
eksperimentuoti su naujais sprendimais. Kūnas mena viską: jeigu
trauma užkoduota širdį draskančiuose ir skrandį surakinančiuose
pojūčiuose, tuomet mūsų pirmoji užduotis – padėti žmonėms
ištrūkti iš „kovok arba bėk“ būsenos, pertvarkyti jų pavojaus
suvokimą ir valdyti santykius. Kai kalbame apie traumuotus vaikus,
tos veiklos, kurios būtent ir padeda padaryti minėtus dalykus,
turėtų būti išbraukiamos iš pamokų tvarkaraščių pačios
paskutinės: tai choras, fizinis lavinimas, pertraukos ir bet kas, kas
susiję su judėjimu, žaidimais ir kitokia geras emocijas sukuriančia
veikla.
 530

Kaip jau matėme, mano paties profesija dažnai pagilina, o ne

palengvina šią problemą. Daugelis psichiatrų šiandien dirba į
konvejerį panašioje darbo aplinkoje: su pacientu jie bendrauja
penkiolika minučių, nors kažin, ar per tiek laiko įmanoma gerai
pažinti ligonį; tada pažeria krūvą receptų vaistams, kurie sumažins
skausmą, nerimą arba depresiją. Panašu, kad jų žinutė skamba
taip: „Leiskite mums jumis pasirūpinti; tiesiog paklusniai gerkite
šiuos vaistus ir sugrįžkite po trijų mėnesių - bet jokiais būdais
nevartokite alkoholio ar (neteisėtų) vaistų savoms problemoms
palengvinti.“ Toks trumpiausias gydymo kelias neleidžia išsiugdyti
gebėjimo padėti sau ir išmokti sau vadovauti. Vienas iš tragiškų
tokios tendencijos pavyzdžių yra visuotinai skiriami skausmą
malšinantys vaistai, kurie Jungtinėse Amerikos Valstijose nužudo
daugiau žmonių negu šaunamieji ginklai arba kelių eismo avarijos.
Vis augantis vaistų, skiriamų gydant šiuos sutrikimus,
vartojimas nesprendžia tikrųjų problemų: su kuo tie ligoniai mėgina
susidoroti? Kokios jų vidinės ar išorinės valios ir energijos
atsargos? Kaip jie gali nusiraminti? Ar jie užmezgę glaudžius ir
globėjiškus santykius su savo kūnu, ir ką jie daro, norėdami
išsiugdyti fizinį jėgos, gyvybiškos energijos ir atsipalaidavimo
jausmą? Ar jie įprastai bendrauja su kitais žmonėmis? Kas juos iš
tikrųjų pažįsta, myli ir rūpinasi? Kuo jie gali pasikliauti, kai jiems
pasidaro baisu, kai suserga jų vaikai arba jie patys? Ar jie yra
bendruomenės nariai, ar jie vaidina svarbius vaidmenis aplinkinių
žmonių gyvenime? Kokių konkrečių įgūdžių jiems reikia norint
susikaupti, atkreipti į kažką dėmesį ir priimti sprendimus? Kas
jiems gerai sekasi? Kaip galime padėti jiems pasijusti atsakingiems
už savo gyvenimą?
Norėčiau tikėti, kad vos tik mūsų visuomenė iš tikrųjų
susidomės vaikų poreikiais, visos socialinės paramos šeimoms
formos – politika, kuri šioje šalyje kol kas tebėra prieštaringa, – po
 531

truputį taps ne tik pageidautinos, bet ir įgyvendinamos. Negi nėra

jokio skirtumo, jeigu visi Amerikos vaikai galėtų eiti į kokybiškus
vaikų darželius, kuriuose tėvai galėtų saugiai palikti juos išeidami į
darbą ar mokyklą? Kaip atrodytų mūsų mokyklų sistema, jeigu visi
vaikai galėtų lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigas, tinkamai
aprūpintas kvalifikuotais darbuotojais, kuriose jie būtų mokomi
bendradarbiavimo, savireguliacijos, atkaklumo ir susikaupimo
(priešingai negu sutelkti dėmesį į tai, kaip kuo geriau išlaikyti testus
– o tai, greičiausiai, įvyks savaime, jeigu vaikams bus leidžiama
patenkinti savo natūralų smalsumą ir troškimą būti geriausiems,
nenuslopinant jų energijos beviltiškumu, baime ir padidėjusiu
susijaudinimu)?
Turiu šeimos nuotrauką, kurioje aš, penkerių metų, sėdžiu tarp
savo vyresnių (aišku, protingesnių) ir jaunesnių (aišku, labiau
priklausomų) brolių ir seserų. Nuotraukoje išdidžiai laikau medinį
žaislinį laivelį, o mano veide šviečia plati šypsena: „Matote, koks
esu nuostabus vaikis, ir kokį puikų laivelį turiu! Gal norite su
manimi pažaisti?“ Visiems mums, bet ypač vaikams, reikia tokio
pasitikėjimo savimi – pasitikėjimo, kuris leistų kitiems žinoti,
patikinti ir branginti mus. Be šito mes negalėsime išsiugdyti
veiksnumo jausmo, kuris mums pakuždėtų: „Štai tas dalykas, kuo
aš tikiu; štai tas dalykas, ką palaikau; štai tas dalykas, kam
pasišvęsiu.“ Tol, kol jausimės saugūs mus mylinčių žmonių širdyse
ir protuose, pajėgsime nuversti kalnus ir perplaukti vandenynus,
sugebėsime nemiegoti visą naktį, kad pabaigtume kažkokį
projektą. Vaikai ir suaugusieji pasiryžę padaryti viską tiems
žmonėms, kuriais jie pasitiki ir kurių nuomonę vertina.
Bet jeigu jaučiamės palikti, apleisti, atstumti, nereikalingi ar
nematomi, viskas praranda prasmę. Baimė nužudo smalsumą ir
žaismingumą. Norėdami, kad visuomenė būtų sveika, turime
auginti vaikus, kurie galėtų saugiai žaisti ir mokytis. Negali būti
 532

augimo be smalsumo, o prisitaikymo – be galimybės tyrinėti,

bandant ir klystant, kas jūs esate ir kas jums svarbu. Šiuo metu
daugiau kaip 50 proc. Head Start [JAV Sveikatos ir socialinių
reikalų departamento vykdoma programa, teikianti ikimokyklinio
ugdymo, sveikatos priežiūros, maitinimo ir tėvų socializavimo
paslaugas nepasiturinčių šeimų vaikams ir šeimoms. Programos
paslaugos ir lėšos skiriamos stabiliems santykiams šeimose kurti,
vaikų fizinei ir emocinei būklei stiprinti, sukurti aplinkai, kurioje būtų
ugdomi stiprūs kognityviniai įgūdžiai] paslaugas gaunančių vaikų
yra patyrę mažiausiai tris nepalankias vaikystės patirtis, panašias
į tas, kurios buvo įtrauktos į ACE tyrimą: tai laisvės atėmimo
bausme nubausti šeimos nariai, depresija, smurtas, prievarta,
piktnaudžiavimas narkotikais namuose, taip pat benamystės
laikotarpiai.
Žmonės, kurie jaučiasi saugiai ir prasmingai bendrauja su
kitais, iš esmės neturi priežasčių švaistyti savo gyvenimo
narkotikams ar bukai spoksoti į televizorių, taip pat jie nejaučia
poreikio farširuoti save angliavandeniais ar užpuldinėti savo
draugų – kitų žmonių. Bet jeigu viskas, ką daro, jiems neturi
prasmės, jie pasijunta lyg spąstuose – ir tada juos lengva suvilioti
tabletėmis, gaujų vadeivų kalbomis, kraštutinių religijų pažadais ar
smurtiniais politiniais judėjimais – viskuo ir visais, kas žada
palengvėjimą. Kaip parodė ACE tyrimas, smurtas prieš vaikus ir
nesirūpinimas jais yra vienintelė psichinių susirgimų priežastis,
kurios galima išvengti, vienintelė labiausiai paplitusi
piktnaudžiavimo narkotikais ir alkoholiu priežastis ir reikšmingas
veiksnys, prisidedantis prie tokių pagrindinių mirtingumo
priežasčių kaip diabetas, širdies ligos, vėžys, insultas ir
savižudybės.
Mes su kolegomis savo darbe pagrindinį dėmesį skiriame ten,
kur traumų poveikis didžiausias – vaikams ir paaugliams. Nuo
 533

tada, kai susivienijome ir 2001 metais įkūrėme Nacionalinį vaikų,

patiriančių potrauminį stresą, tinklą (NVPST), jis išaugo į bendrą
tinklą, jungiantį daugiau kaip 150 centrų visoje šalyje, kurių
kiekvienas yra parengęs programas mokykloms, nepilnamečių
justicijos sistemoms, vaikų gerovės tarnyboms, benamių
prieglaudoms, kariniams objektams ir globos namams.
Traumų centras yra vienas iš NVPST Gydymo metodų
rengimo ir vertinimo centrų. Kartu su kolegomis Joe Spinazzola ir
Margarete Blaustein parengėme kompleksines programas
vaikams ir paaugliams, kurias dabar įgyvendiname kartu su
kompetentingais kolegomis, traumų specialistais iš Hartfordo,
Čikagos, Hjustono, San Francisko, Ankoridžo, Los Andželo ir
Niujorko. Mūsų komanda kas dveji metai pasirenka konkretų šalies
regioną ir kreipiasi į vietos kontaktinius asmenis, kad šie padėtų
surasti veiklias, atviras ir patikimas vietos organizacijas, kurios
galiausiai taps naujais taškais taikant gydymą. Pavyzdžiui, vieną
laikotarpį (dvejus metus) dirbau su kolegomis Misuloje, Montanos
valstijoje, padėdamas rengti kultūriniu požiūriu jautrią traumų
gydymo programą, skirtą juodakojų genties indėnų rezervatams.
Didžiausia viltis traumuotiems, nuskriaustiems ir pamirštiems
vaikams – gauti gerą išsilavinimą mokyklose, kuriose juos mato ir
žino, kur jie išmoksta kontroliuoti save ir kur gali išsiugdyti
veiksnumo jausmą. Geriausiu atveju mokyklos gali veikti lyg
saugumo salelės chaotiškame pasaulyje. Jos gali parodyti
vaikams, kaip dirba jų kūnai ir protai, kaip jie gali suprasti savo
emocijas ir su jomis susitvarkyti. Mokyklos gali vaidinti svarbų
vaidmenį įskiepijant atsparumą, kuris būtinas norint įveikti
aplinkinių ar artimųjų traumas. Jeigu tėvai priversti dirbti dviejuose
darbuose, kad sudurtų galą su galu, arba jeigu jie pernelyg
pavargę, susijaudinę ar prislėgti, kad pastebėtų vaikų poreikius,
 534

mokyklos pagal nutylėjimą turi būti tos vietos, kuriose vaikai

mokomi vadovavimo sau įgūdžių ir vidinės kontrolės.
Kai mūsų komanda atvyksta į mokyklą, pirmutinė mokytojų
reakcija dažniausiai būna kažkas panašaus į „Jeigu norėčiau būti
socialinis darbuotojas, eičiau į socialinio darbo mokyklą. Bet aš
atėjau čia, kad būčiau mokytojas.“ Tačiau didžioji dalis jų iš savo
karčios patirties žino, kad neįmanoma mokyti, jeigu klasėje sėdi
daugybė mokinių, kurių pranešimo apie pavojų skambučiai nuolat
skamba. Dažnai net labiausiai atsidavę darbui mokytojai nusivilia
ir mokymo sistemos būna neefektyvios, nes daug vaikų yra
pernelyg sugniuždyti traumų, kad galėtų mokytis. Dėmesio
sutelkimas tik testų rezultatams gerinti neturės jokios reikšmės,
jeigu mokytojai negalės efektyviai išspręsti šių mokinių elgesio
problemų. Geroji žinia ta, kad pagrindinius su trauma susijusių
intervencijų principus galima įdiegti į praktines kasdienes
procedūras ir metodus, galinčius pakeisti visą mokyklos kultūrą.
Daugelis mokytojų, su kuriais dirbame, labai susidomi
sužinoję, kad nuskriausti ir pamiršti mokiniai yra linkę laikyti bet
kokį nukrypimą nuo įprastinės dienotvarkės pavojumi, ir kad jų
kraštutinės reakcijos dažniausiai yra potrauminio streso išraiška.
Vaikai, kurie laužo taisykles, vargu ar išgirs ir supras žodines
pastabas ar net pašalinimą iš pamokų, tai yra tą praktiką, kuri tarsi
epidemija paplito Amerikos mokyklose. Mokytojų darbo
perspektyva pradės keisis tada, kai jie supras, kad neramus šių
vaikų elgesys yra ne kas kita, o nesėkmingos pastangos
papasakoti apie savo širdgėlą arba išgyventi.
Gebėjimas jaustis saugiam su kitais žmonėmis labiau negu
bet kas kitas nulemia psichinę sveikatą: saugūs ryšiai –
svarbiausia prasmingo ir teikiančio pasitenkinimą gyvenimo
sąlyga. Svarbiausias uždavinys klasės aplinkoje yra abipusio ryšio
skatinimas: iš tikrųjų girdėti ir būti girdimam kitų, iš tikrųjų matyti ir
 535

būti matomam kitų. Visus mokyklos bendruomenės narius –

administracijos darbuotojus, direktorius, autobuso vairuotojus,
mokytojus ir valgyklos darbuotojus – mėginame išmokyti atpažinti
ir suprasti vaikų patirtų traumų padarinius ir visą dėmesį skirti jų
saugumui, nuspėjamumui ugdyti bei tam, kad jie jaustųsi žinomi ir
matomi. Mes pasirūpinsime, kad kas rytą su kiekvienu vaiku būtų
pasisveikinama kreipiantis į jį vardu, ir kad mokytojai visiems iki
vieno pažvelgtų į akis. Taip, kaip ir mūsų praktiniuose
užsiėmimuose, darbo grupėse ir teatro programose darbas visada
prasideda nuo registracijos: mes randame laiko pasidalyti tuo, kas
visiems tuo metu svarbiausia.
Daugelis vaikų, su kuriais dirbame, niekada negebėjo
sėkmingai bendrauti kalbėdami, nes jie priprato prie suaugusiųjų,
kurie nuolat rėkia, komanduoja, būna paniurę, pikti arba su
ausinėmis ausyse. Vienas iš pirmųjų žingsnių – padėti šių vaikų
mokytojams sugalvoti naujus būdus, kaip kalbėtis apie jausmus,
išsakyti lūkesčius ir prašyti pagalbos. Kai vaiką apima pykčio
priepuolis, užuot pradėjus šaukti „Gana!“ ar pastačius į kampą,
mokytojams rekomenduojama pastebėti ir įvardyti vaiko potyrius,
pavyzdžiui, „Matau, koks esi nusiminęs“, pasiūlyti kelis sprendimų
variantus, pavyzdžiui, „Gal norėtum pabūti saugioje vietoje arba
pasėdėti man ant kelių?“, taip pat padėti vaikui rasti žodžius
jausmams nusakyti ir pradėti atrasti savąjį balsą, pavyzdžiui,
paklausiant „Kas bus, kai po pamokų grįši namo?" Gali prireikti ne
mėnesio ir ne dviejų, kol vaikas supras, kad gali saugiai kalbėti
tiesą (kadangi tiesa niekada nebus visuotinai saugi), bet vaikams,
kaip ir suaugusiesiems, potyrio tiesos identifikavimas gydantis
traumą yra būtinas.
Daugelyje mokyklų įprasta bausti vaikus už pykčio, isterijos ar
agresyvumo priepuolius, išsiblaškymą pamokose – už viską, kas
dažniausiai yra potrauminio streso simptomai. Kai taip nutinka,
 536

mokykla vietoje saugaus prieglobsčio tampa dar vienu

traumuojančiu dirgikliu. Pykčio persunkti konfliktai ir bausmės
geriausiu atveju gali laikinai sustabdyti nepriimtiną vaiko elgesį, bet
kadangi jo priežastis – nenurimusi apie pavojų pranešanti sistema
ir kunkuliuojantys streso hormonai, kitos provokacijos metu jie gali
vėl „sprogti“.
Tokiose situacijose pirmasis žingsnis yra pripažinti, kad
vaikas yra nusiminęs. Tada mokytojas turėtų jį nuraminti, po to
išsiaiškinti priežastį ir aptarti galimus sprendimus. Pavyzdžiui,
jeigu pirmokas palūžta ir puola mušti savo mokytoją bei mėtyti
aplink esančius daiktus, rekomenduojame mokytojui nustatyti
aiškias ribas, švelniai su juo kalbantis maždaug taip: „Gal norėtum
susisukti į antklodę, kad būtų lengviau nusiraminti?“ (Vaikas
tikriausiai suriks „Ne!“, bet susigūš po antklode ir nusiramins.)
Labai svarbu – lūkesčių nuspėjamumas ir aiškumas, ne ką
svarbiau – nuoseklumas. Chaotiškoje aplinkoje užaugę vaikai
dažniausiai neturi supratimo, kaip žmonės gali efektyviai dirbti
kartu, todėl nenuoseklumas tik gilina sumaištį. Jautrūs traumoms
mokytojai greitai supranta, kad skambutis tėvams ir skundas dėl
nepaklusnaus vaiko gali baigtis vaiko sumušimu namuose ir
tolesniu jo traumavimu.
Mūsų tikslas visų šių pastangų kontekste – išversti smegenų
mokslą į kasdienės praktikos kalbą. Pavyzdžiui, norint nusiraminti
tiek, kad galėtume susigrąžinti savitvardą (suimti save į rankas),
reikia sužadinti tas smegenų sritis, kurios pastebi mūsų vidinius
pojūčius – tą savistabos „sargybos bokštą“, apie kurį kalbėjome 4
skyriuje. Taigi mokytojas gali pasakyti: „Galbūt kelis kartus giliai
įkvėpkime arba pasinaudokime kvėpavimo žvaigžde“ (tai yra
spalvinga kvėpuoti padedanti priemonė, padaryta iš dokumentams
skirto aplanko). Kitas variantas – pasodinti vaiką nuošaliau,
kampe, apsuktą stora antklode, ir uždėti jam ausines su
 537

raminančia muzika. Saugios vietos gali padėti vaikams

nusiraminti, sukūrus ten atitinkamus sensorinius pojūčius,
pavyzdžiui, paviršius su storu, šiurkščiu audiniu arba velvetu,
padėjus batų dėžučių su švelniais šepetėliais ir lanksčiais žaislais.
Kai vaikas vėl bus pasiruošęs kalbėtis, prieš jam prisijungiant prie
grupės padrąsinkite jį išsipasakoti, kas nutiko.
Maži vaikai, pavyzdžiui, trimečiai, gali pūsti muilo burbulus ir
pastebėti, kad, sulėtinus kvėpavimą iki šešių įkvėpimų per minutę
ir susikoncentravus į iškvėpimus, kai oro srovė išteka per jų
viršutinę lūpą, jie pasijus gerokai ramesni ir susikaupę. Mūsų jogos
mokytojų komanda dirba su beveik paaugliško amžiaus vaikais,
specialiai padėdami jiems „susidraugauti“ su savo kūnais ir įveikti
destruktyvius fizinius pojūčius. Mes žinome, kad viena iš
pagrindinių priežasčių, kodėl paaugliai įpranta vartoti narkotikus,
yra ta, kad jie negali ištverti fizinių pojūčių, pranešančių apie
baimę, įniršį ir bejėgiškumą.
Daugelį vaikų, kurie gyvena cikle tarp pašėlusio aktyvumo ir
nejudrumo, galima išmokyti savireguliacijos. Be skaitymo, rašymo
ir skaičiavimo, visi vaikai turi išmokti savimonės, savireguliacijos ir
bendravimo – tai turi būti jų pagrindinės mokymo programos dalis.
Taip, kaip mokome istorijos ir geografijos, turime mokyti vaikus,
kaip dirba jų smegenys ir kūnai. Norint kontroliuoti save, vaikams,
kaip ir suaugusiesiems, taip pat reikia susipažinti su savo vidiniu
pasauliu ir tiksliai pajusti, kas juos baugina, liūdina ar džiugina.
Emocinis intelektas prasideda nuo savo pačių jausmų
žymėjimo ir nusiteikimo aplinkinių žmonių emocijų atžvilgiu. Mes
pradedame labai paprastai – su veidrodžiais. Žiūrėdami į veidrodį,
vaikai suvokia, kaip jie atrodo būdami liūdni, pikti,
nuobodžiaujantys ar nusivylę. Tada mes jų klausiame: „Kaip
jautiesi, matydamas tokį veidą?“ Mes mokome juos, kaip veikia jų
smegenys, kam reikalingos emocijos, kur jos registruojamos jų
 538

kūne ir kaip jie gali perteikti savo jausmus aplinkiniams. Jie sužino,
kad veido raumenys teikia užuominas apie tai, ką jie jaučia, o tada
eksperimentuoja, kaip jų veido išraiškos veikia kitus žmones.
Mes taip pat stipriname smegenų „sargybos bokštą“,
mokydami vaikus atpažinti ir įvardyti savo fizinius pojūčius.
Pavyzdžiui, įtampa krūtinėje greičiausiai reiškia, kad jie nervinasi,
kai kvėpavimas tampa paviršutiniškas, jie jaučiasi sunerimę. Į ką
panašus pyktis ir ką jie gali padaryti, kad pakeistų šiuos pojūčius
savo kūne? Kas nutiks, jeigu jie giliai įkvėps arba kelias minutes
pašokinės per virvutę ar padaužys bokso kriaušę? Ar padeda
akupresūros taškų tapšnojimas (taškinis masažas)? Mes
stengiamės suteikti vaikams, mokytojams ir kitiems juos
prižiūrintiems žmonėms priemones, kurios padėtų išsiugdyti
atsakomybę už savo emocines reakcijas.
Skatindami tarpusavio sąveiką, mes naudojame kitus
atspindėjimo pratimus, kurie yra saugaus tarpasmeninio
bendravimo pagrindas. Vaikai mokosi pamėgdžioti vieni kitų veido
išraiškas, toliau jie mėgdžioja gestus ir garsus, o tada atsistoja ir
pradeda sinchroniškai judėti. Norėdami teisingai tą padaryti, jie turi
iš tikrųjų matyti ir girdėti vienas kitą. Tokie žaidimai, kaip Saimonas
sako (angl. Simon Says), sukelia daug prunkštimo ir kikenimo –
saugumo ir atsipalaidavimo ženklų. Kai paaugliai atsisako žaisti
šituos „kvailus žaidimus“, mes supratingai linktelime galva ir
paprašome jų parodyti mažiems vaikams, kuriems „reikia jų
pagalbos“, kokių nors žaidimų, taip užtikrindami bendrus
veiksmus.
Mokytojai ir vadovai žino, kad toks paprastas žaidimas kaip
mėginimas kuo ilgiau ore išlaikyti paplūdimio kamuolį padeda
grupėms tapti dėmesingesnėms, artimesnėms ir linksmesnėms.
Tai – pigios intervencinės priemonės. Kai kuriose mokyklose
vyresniojo amžiaus vaikams yra įrengtos 200 dolerių vertės
 539

neviršijančios darbo vietos, kuriose mokiniai gali žaisti

kompiuterinius žaidimus, padedančius jiems susikaupti ir pagerinti
širdies ritmo kintamumą (ŠRK) (apie kurį kalbėjome 16 skyriuje) –
taip pat, kaip mes darome savo klinikoje.
Vaikams, kaip ir suaugusiems, reikia patirti, kaip naudinga
dirbti išnaudojant visas savo galimybes. Atsparumas – veiksnumo
rezultatas: žinojimas, ką darai, gali pakeisti situaciją. Daugelis
mūsų atsimena, ką mums reiškė komandiniai žaidimai, dainavimas
mokyklos chore ar grojimas žygiuojančiame orkestre, ypač jeigu
turėjome trenerius ar vadovus, kurie mumis tikėjo, skatino siekti
pergalių ir mokė būti geresnius, negu įsivaizdavome patys.
Vaikams, apie kuriuos kalbame, reikia tokios patirties.
Lengvoji atletika, muzikavimas, šokiai ir teatro vaidinimai taip
pat padeda vystyti veiksnumą ir bendruomeniškumą. Šie
užsiėmimai įtraukia vaikus į naujus iššūkius ir neįprastus
vaidmenis. Nykiame poindustriniame Niu Inglando mieste mano
draugės Carolyna ir Eli Newberger moko iš Venesuelos kilusios
orkestrinės muzikos programos El Sistema. Keli mano studentai
pavojingiausiame pagal nusikalstamumo lygį Bostono rajone
vykdo užklasinę programą, kurios pagrindas – braziliškoji kapueira
[brazilų kovos meno forma, pasižyminti akrobatiniais elementais,
šuoliais į aukštį, trypimu kojomis bei gausiais šokio ir vaidybos
elementais, ji neatsiejama nuo muzikos], o mano kolegos Traumų
centre toliau tęsia Trauma Drama programą. Praėjusiais metais
tris savaites padėjau dviem berniukams paruošti epizodą iš
Julijaus Cezario. Mergaitiškas, drovus berniukas vaidino Brutą ir
turėjo sukaupti visas savo jėgas, kad galėtų sutramdyti Kasijų, kurį
vaidino klasės chuliganas. Pastarąjį reikėjo išmokyti vaidinti
morališkai sugadintą generolą, maldaujantį pasigailėti. Epizodą
pavyko suvaidinti tik tada, kai klasės padauža papasakojo apie
savo tėvo smurtą ir savo priesaiką niekam niekada nerodyti
 540

silpnumo (dauguma tokių vaikų patys buvo bauginami, ir jie

nekenčia vaikų, kurie primena jiems apie savo pačių
pažeidžiamumą). Na, o Brutas prabilo galingu balsu tik po to, kai
suprato, jog pats pavertė save nematomu, norėdamas įveikti
smurtą ir prievartą savo paties šeimoje.
Šios intensyvios kolektyvinės pastangos verčia vaikus
bendradarbiauti, ieškoti kompromisų ir nesiblaškyti atliekant
užduotis. Atmosfera dažnai įkaista, bet vaikai nepasiduoda, nes
nori užsitarnauti trenerių ar režisierių pagarbą ir nenori nuvilti visos
grupės – tai yra visi jausmai, priešingi pažeidžiamumui, kad prieš
tave gali būti panaudotas smurtas, priešingi atstūmimui ir traumos
sukeltai niūriai atskirčiai.
Veikia ir mūsų NVPST programos: vaikai tampa ramesni fizine
ir emocine prasme, ne tokie pikti ar užsidarę; jie geriau sutaria su
kitais, pagerėja jų pažangumas mokykloje; sumažėja dėmesio
trūkumo, hiperaktyvumo ir „prieštaraujančio neklusnumo“
problemos; tėvai praneša, kad vaikai pradėjo geriau miegoti. Su
jais ir šalia jų tebevyksta baisūs dalykai, bet jie jau sugeba apie tai
kalbėti: jie susikūrė pasitikėjimą ir sukaupė valios bei drąsos ieškoti
reikiamos pagalbos. Intervencijos bus sėkmingos, jeigu jos remsis
mūsų natūraliais bendradarbiavimo šaltiniais ir įgimtais atsakais į
saugumą, tarpusavio ryšį ir vaizduotę.
Traumos nuolat susiduria ne tik su mūsų trapumu ir žmogaus
nehumaniškumu kitam žmogui, bet ir su mūsų neįtikėtinu
atsparumu. Galėjau taip ilgai dirbti šį darbą todėl, kad jis traukė
mane tyrinėti mūsų džiaugsmo, kūrybiškumo, prasmės ir ryšio
šaltinius – visa tai, kas mūsų gyvenimą paverčia vertu gyventi.
Negaliu net įsivaizduoti, kaip aš būčiau įveikęs tai, ką patyrė
dauguma mano pacientų, ir jų simptomus laikau jų stiprybės dalimi,
nes tai yra būdai, kuriais jie išmoko išlikti gyvi. Ir, nepaisant visų
 541

kančių, daugelis jų tapo mylinčiais partneriais ir tėvais,

pavyzdiniais mokytojais, slaugėmis, mokslininkais ir menininkais.
Daugelis garsių socialinių pokyčių iniciatorių patys gyvenime
patyrė traumų. Iškart prisimenu Oprah Winfrey, taip pat Mayą
Angelou, Nelsoną Mandelą ir Elie Wiesel. Paskaitykite bet kurio
drąsaus, nestandartiškai mąstančio, toliaregio žmogaus gyvenimo
istoriją, ir atrasite joje įžvalgas bei aistrą, kurios gimė po įveikto
viską nusiaubusio gyvenimo laikotarpio.
Tas pats pasakytina ir apie visuomenę. Didžioji dalis mūsų
geriausių pasiekimų atsirado iš traumos potyrių: vergovės
panaikinimas – iš Pilietinio karo kančių, socialinis draudimas – kaip
atsakas į Didžiąją depresiją, G. I. Bilis, kuris sukūrė kažkada
nepaprastai gausią ir klestinčią mūsų viduriniąją klasę, – iš Antrojo
pasaulinio karo. Traumos šiuo metu yra opiausia mūsų
visuomenės sveikatos problema, ir mes žinome, kaip veiksmingai
į ją reaguoti. Atsižvelgdami į tai, turime nuspręsti, kaip pasielgsime.
 542

PADĖKA

i knyga – mano ilgamečio darbo rezultatas, vainikavęs tris

Š dešimties metų pastangas suprasti, kaip žmonės susitvarko su
trauminiais išgyvenimais, išlieka gyvi ir pasveiksta. I knygą sudėta
mano trisdešimt metų klinikinio darbo su traumuotais vyrais,
moterimis ir vaikais, daugybė diskusijų su kolegomis ir studentais,
dalyvavimas besivystančiame moksle apie tai, kaip protas,
smegenys ir kūnas susitvarko su gniuždančiais potyriais ir po jų
pasveiksta.
Leiskite pradėti nuo žmonių, kurie padėjo organizuoti šios
knygos pasirodymą ir ją išleisti. Mano redaktorė Toni Burbank, su
kuria per dvejus metus daug kartų kas savaitę kalbėdavomės apie
knygos tematiką, išdėstymą ir turinį, puikiai suprato, apie ką ši
knyga, ir jos supratinga nuomonė turėjo lemiamos reikšmės
knygos formai ir turiniui.
Mano leidybos agentė Brettnė Bloom suprato šio veikalo
svarbą, rado jam namus Viking leidykloje ir svarbiais momentais
suteikė didelę pagalbą. Labai naudingi buvo šios leidyklos
redaktoriaus Ricko Koto atsiliepimai ir redakcinio pobūdžio
konsultacijos.
Mano kolegos ir studentai Traumų centre sudarė visas
sąlygas kūrybiniam darbui, laboratoriniams tyrimams ir sukūrė
tikrą palaikomąją sistemą šiam veikalui. Jie taip pat visus tris
dešimtmečius nuolat primindavo apie rūsčią mūsų darbo tikrovę.
Deja, negaliu išvardyti jų visų... Josephas Spinazzola, Margaretė
Blaustein, Roslina Moor, Richardas Jacobsas, Liza Warner,
 543

Wendy d'Andrea, Jimas Hopperis, Franė Grossman, Alexas

Cookas, Marla Zucker, Kevinas Beckeris, Davidas Emersonas,
Steve'as Grossas, Dana Moor, Robertas Macy, Liza Rice-Smith,
Patty Levin, Nina Murray, Markas Gapenas, Carrie Pekor, Debbie
Korn ir Betta de Boer van der Kolk – be jų bendro indėlio nebūtų
buvę šios knygos. Ir, žinoma, Andy Pondas bei Susana Wayne iš
Teisingumo resursų instituto.
Mano svarbiausi partneriai ir vadovai, padėję man suprasti ir
tyrinėti potrauminį stresą, buvo Alexanderis McFarlane'as, Onno
van der Hart, Rutha Lanius ir Paulas Frewenas, Rachelė Yehuda,
Stephenas Porgesas, Glennas Saxe'as, Jaakas Pankseppas,
Janeta Osterman, Julianas Fordas, Bradas Stolbackas, Frankas
Putnamas, Bruce'as Perry, Juditha Herman, Robertas Pynoosas,
Bertholdas Gersonsas, Ellertas Nijenhuisas, Annettė Streeck-
Fisher, Marylena Cloitre, Danas Siegelis, Eli Newberger,
Vincentas Felitti, Robertas Anda ir Martinas Teicheris, taip pat
mano kolegos, kurie papasakojo apie prieraišumo esmę:
Edwardas Tronickas, Karlena Lyons-Ruth ir Beatrice Beeb.
Peteris Levine'as, Patė Ogden ir Alas Pesso dar 1994 metais
skaitė mano darbą apie kūno svarbą potrauminio streso atveju ir
tada pasiūlė man daugiau konsultacijų apie kūną. Vis dar
tebesimokau iš jų, o nuo to laiko šį mokymąsi papildė jogos ir
meditacijos mokytojai Stephenas Cope'as, Jonas Kabat-Zinnas ir
Jackas Kornfieldas.
Seberna Fisher pirmoji suteikė man žinių apie nervinį
grįžtamąjį ryšį, kurias vėliau papildė Edas Hamlinas ir Larry
Hirshbergas, Richardas Schwartzas papasakojo apie vidinių
šeimos sistemų (VŠS) terapiją ir padėjo parašyti knygos skyrių
apie VŠS. Kippy Dewey ir Cissa Campion supažindino su teatru,
Tina Packer mėgino išmokyti mane teatro terapijos subtilybių, o
 544

Andrew Borthwickas-Leslie papasakojo apie svarbias šios srities

smulkmenas.
Be Adamo Cummingso, Amy Sullivan ir Susanos Miller
neįkainojamos pagalbos daug šioje knygoje aprašytų projektų
nebūtų užbaigta.
Licia Sky sudarė man sąlygas susikaupti ties knygos rašymu
ir pateikė nepaprastai vertingų atsiliepimų apie kiekvieną skyrių;
taip pat ji savo meniniais gebėjimais neatlygintinai patobulino
daugelį iliustracijų ir padėjo man parašyti knygos dalis apie kūno
suvokimą ir medžiagą apie klinikinius atvejus. Mano ištikimoji
sekretorė Angela Lin suvaldė daugelį krizinių situacijų ir stengėsi,
kad laivas plauktų nemažindamas greičio. Edas ir Editha
Schonbergai dažnai suteikdavo prieglobstį nuo audros; Barry ir
Lorrie Goldensohnai buvo literatūros kritikai ir įkvepėjai; na, o
mano vaikai Hana ir Nicholas parodė, kad kiekviena nauja karta
gyvena pasaulyje, kuris visiškai skiriasi nuo ankstesnės kartos
pasaulio, ir kad kiekvienas gyvenimas yra unikalus – tai kūrybinis
jo savininko aktas, kurio negalima paaiškinti vien tik genetika,
aplinka ar kultūra.
Ir, galiausiai, mano pacientai, kuriems skiriu šią knygą –
norėčiau įrašyti čia kiekvieno jūsų vardą – ir kurie išmokė mane
beveik visko, ką žinau, nes jūs buvote mano tikrieji vadovėliai, ir
buvote įrodymas, kad egzistuoja gyvenimo jėga, kuri įkvepia ir
skatina mus, žmones, kurti prasmingą gyvenimą, nepaisant tų
kliūčių, su kuriomis susiduriame.