Versta iš:

Laurent Gounelle
Le jour où j’ai appris à vivre
Kero, Paris, 2014

Šį kūrinį, esantį bibliotekose,

mokymo ir mokslo įstaigų
bibliotekose, muziejuose arba
archyvuose, be kūrinio autoriaus ar
kito šio kūrinio autorių teisių
subjekto leidimo ir be autorinio
atlyginimo draudžiama mokslinių
tyrimų ar asmeninių studijų tikslais
atgaminti, viešai skelbti ar padaryti
viešai prieinamą kompiuterių
tinklais tam skirtuose terminaluose
tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-01-2352-2

© Kero, 2014
© Viršelio nuotrauka, Christophe
Dessaigne / „Trevillion Images“
© Vertimas į lietuvių kalbą, Lina
Perkauskytė, 2016
© Leidykla „Alma littera“, 2016

Iš prancūzų kalbos vertė Lina

Perkauskytė
Redaktorė Vita Dalmantaitė
Korektorė Ramutė Prapiestienė
Viršelio dailininkė Deimantė
Rybakovienė
E. knygą maketavo Zita Pikturnienė
Charlottei ir Léonie
„Kas moka valdyti save,
tas galingesnis ir už
pasaulio valdovą.“
BUDA

„Žmogus savo būtį

suvokia tik ribinėse
situacijose.“
KARLAS JASPERSAS
 1

Išrauti blogį su šaknimis.

Pro vonios kambario langą
antrame aukšte, įprastais
judesiais braukydamas per
smakrą barzdaskute,
Džonatanas žvelgė į dobilus,
nenumaldomai besiveržiančius į
jo pievelę. Jau tris mėnesius jis
nuomojosi rausvą nameliuką
gražioje San Fransisko
gatvelėje. Vargšė pievelė,
nugeltinta negailestingos liepos
mėnesio saulės, atrodė,
netrukus kapituliuos.
Klopiralidas nepadeda. Mėnesio
pradžioje buvo išpurkštas visas
kanistras, bet jokios naudos.
Reikia viską išrauti, dobilas po
dobilo, pagalvojo Džonatanas,
monotoniškai burzgiant
skutimosi mašinėlei. Jis stengėsi
kuo geriau prižiūrėti už namo
pietinėje pusėje plytintį sodą:
jame žaisdavo jo dukra Klojė,
atvykstanti kas antrą savaitgalį.
 Baigdamas skustis
Džonatanas išmaniajame
telefone peržiūrėjo elektroninį
paštą. Keli klientų prašymai,
vienas skundas, perkelti darbo
pietūs, buhalterijos mėnesio
ataskaita, telefono operatoriaus
komercinis pasiūlymas ir
keletas naujienlaiškių. Grįžęs
prie veidrodžio, paėmė teptuką,
buteliuką rudų dažų ir atsargiai
ištepė pirmuosius žilus plaukus.
Kai tau trisdešimt šešeri, dar
per anksti taikstytis su bėgančio
laiko pėdsakais.
Džonatanas skubiai susiruošė,
nenorėdamas pavėluoti į
kasdienį susitikimą aikštės
kavinėje: prieš penkerius metus
įkūrę nedidelę draudimo
bendrovę, trys partneriai kasryt
trumpam susibėgdavo terasoje
išgerti kavos. Viena iš
bendrasavininkių buvo Andžela,
jo buvusi širdies draugė: nors
juodu neseniai išsiskyrė, tai
nepakeitė to, regis, amžino
ritualo.
Jų bendrovė vienintelė mieste
teikė paslaugas smulkiesiems
regiono verslininkams. Iš
pradžių sekėsi sunkiai, bet
dabar, pradėjus dirbti stabiliai,
visi partneriai ir jų asistentė kas
mėnesį gaudavo algą, nors ir
nedidelę. Bendrovei pavyko
įsitvirtinti, prieš akis vėrėsi
daug žadančios augimo
perspektyvos. Žinoma, nebuvo
galima nė akimirkos
atsipalaiduoti, ir kartais
Džonatanas pasijusdavo netekęs
jėgų. Tačiau jis ir toliau tikėjo,
kad viskas įmanoma ir kad
žmogų sustabdyti gali tik jo
paties nubrėžtos ribos.
Džonatanas nulipo laiptais ir
nužingsniavo prie vartų. Oras
maloniai dvelkė vasaros rūku.
Namą nuo gatvės skiriantis
sodelis buvo ne geresnės būklės
nei sodas už namo. Kadangi čia
buvo šiaurinė pusė, viešpatavo
samanos.
Pašto dėžutėje Džonatano
laukė keletas laiškų. Jis atplėšė
banko pranešimą. Automobilio
remontas įklampino į skolą.
Reikia kuo greičiau papildyti
sąskaitą. Antras laiškas buvo
nuo telefono operatoriaus. Be
abejo, dar viena sąskaita...
– Labas rytas!
Su juo sveikinosi kaimynas,
irgi atėjęs pasiimti pašto. Jis
visada atrodydavo ramus ir
patenkintas, – tikras laimės
kūdikis. Džonatanas pasistengė
nutaisyti tokią pat išraišką.
Į kojas miauksėdamas ėmė
trintis katinas. Pasilenkęs
Džonatanas jį paglostė. Katiną
laikė senutė, gyvenanti greta
nedideliame daugiabutyje.
Murklys dažnai užsukdavo į
Džonatano sodą – dideliam
Klojės džiaugsmui.
Katinas žingsniavo šaligatviu
pirma Džonatano. Priėjęs
daugiabučio duris miauktelėjo,
žiūrėdamas į Džonataną. Šis
stumtelėjo duris, katinas smuko
vidun, bet ir toliau nenuleido
nuo jo akių.
 – Nori, kad palydėčiau, ką?
Žinai, aš skubu, – tarė
Džonatanas spausdamas lifto
mygtuką. – Nagi, eikš!
Bet katinas ir toliau stovėjo
prie lifto, tyliai miauksėdamas.
– Žinau, tau labiau patinka
laiptai... Bet aš neturiu laiko.
Na, eikš gi...
Katinas sumirksėjo, bet nė
nekrustelėjo. Džonatanas
atsiduso:
– To jau per daug...
Jis čiupo katiną į glėbį ir
užkopė laiptais į ketvirtą
aukštą. Paskambino į duris ir
nieko nelaukęs nukurnėjo
žemyn.
– A, štai ir tu, peštuk! –
pasigirdo senutės balsas.
Džonatanas perėjo dar
snaudžiančią gatvelę, dešinėje
įsuko į prekybinę gatvę ir
pasiekė nedidelę aikštę, kurioje
turėjo susitikti su kolegomis. Jis
prisiminė vakarykštę
demonstraciją, kurioje dalyvavo.
Protestuoti prieš Amazonės
miškų naikinimą susirinko
keletas šimtų žmonių, pavyko
atkreipti vietos spaudos dėmesį.
Vis šis tas. Eidamas pro sporto
parduotuvės vitriną, Džonatanas
žvilgtelėjo į sportinius batelius,
kurie jau senokai jį masino.
Nuostabūs, tačiau beprotiškai
brangūs. Kiek toliau nosį
pakuteno viliojantis karštų
pyragėlių kvapas, sklindantis
pro austriškos kepyklėlės
ventiliacijos angas, sumaniai
įtaisytas fasadinėje pusėje. Buvo
besusigundąs, bet paspartino
žingsnį. Per daug cholesterolio.
Iš visų dalykų, su kuriais
kasdien tenka kovoti, sunkiausia
atsispirti daugybei per dieną
sužadinamų troškimų...
Šen bei ten miegojo į
antklodes įsisupę benamiai.
Meksikietis bakalėjininkas jau
dirbo, taip pat ir spaudos
pardavėjas, o kiek toliau –
puertorikietis kirpėjas.
Džonatanas prasilenkė su
keliais užsigalvojusiais
pažįstamais, skubančiais į
darbą. Po valandos gyvenimas
čia ims virte virti.
Mišenas – seniausias San
Fransisko rajonas. Ten tikra
maišalynė: senstelėję Viktorijos
stiliaus namai glaudžiasi prie
bedvasių dangoraižių, o šie
stiebiasi greta senų apskretusių
daugiabučių. Senoviniai
pastelinių spalvų namai stovi
šalia agresyviais grafičiais
apipaišytų pastatų. Rajone
daugybė bendruomenių, kurios
gyvena kaimynystėje, bet
tarpusavyje nebendrauja. Čia
išgirsi pačių įvairiausių kalbų –
kinų, ispanų, graikų, arabų ar
rusų. Kiekvienas gyvena savame
pasaulėlyje, nekvaršindamas
galvos dėl kitų.
Atkišęs ranką, prisiartino
elgeta. Džonatanas akimirką
sudvejojo, paskui patraukė
toliau, vengdamas jo žvilgsnio.
Visų nesušelpsi.
Jo partneris Maiklas jau
sėdėjo kavinės terasoje. Tai
buvo elegantiškas ketvirtą
dešimtį perkopęs vyriškis
žavinga šypsena, berte beriantis
žodžius ir trykštantis tokia
energija, kad kildavo įtarimas –
gal jis prijungtas prie galingų
baterijų, o gal tiesiog
prisipumpavęs amfetamino?
Maiklas vilkėjo smėlio spalvos
kostiumą ir baltus marškinius,
ryšėjo oranžinį megztą šilko
kaklaraištį. Buvo užsisakęs
didelį puodelį kavos ir morkų
pyrago, – galėjai pamanyti, kad
šį pasirinko norėdamas
priderinti prie kaklaraiščio.
Terasa užėmė nemenką dalį
šaligatvio – pakankamai didelę,
kad užmirštum apie
automobilius, zujančius už
dideliuose mediniuose
vazonuose susodintų krūmų,
kurie nebūtų padarę gėdos net
kokios nors pilies oranžerijai.
Pinti staliukai ir kėdės dar
labiau stiprino įspūdį, kad esi ne
mieste, o kur kitur.
– Kaip sekasi gerai? –
entuziastingai šūktelėjo
Maiklas. Beveik kaip Džimas
Keris filme „Kaukė“.
– O tu? – kaip įprastai
paklausė Džonatanas.
 Iš kišenės išsitraukęs
antibakterinio skysčio
buteliuką, jis ant pirštų
užvarvino keletą lašų ir
energingai išsitrynė rankas.
Maiklas žvelgė į jį linksmai
šypsodamasis:
– Kuo puikiausiai! Ko imsi?
Šiandienos pyragas tiesiog
nuo​stabus.
– Tai dabar pusryčiams valgai
pyragą?
– Laikausi naujos dietos: iš
ryto šiek tiek cukraus, kad
įsivažiuočiau, o vėliau per
dieną – nė trupinėlio.
– Gerai, tegul bus pyragas.
 Maiklas pamojo padavėjui ir
pateikė užsakymą.
Iš trijų partnerių Maiklas
geriausiai išmanė visas darbo
subtilybes, ir Džonatanas dažnai
juo žavėdavosi. Jis pavydėjo
matydamas, kaip lengvai
Maiklas įtikina klientą.
Lankantis pas potencialius
klientus, Džonatanui teko
stebėti neįtikėtinų scenų –
Maiklas sugebėdavo savo pusėn
palenkti net ir didžiausius
užsispyrėlius. Džonatanui irgi
neblogai sekėsi, nes ilgai
studijavo ir mokėsi taikyti
pardavimo metodus, tačiau jam
tekdavo kaip reikiant
pasistengti, o Maiklui viskas
ėjosi lengvai: jis kaip penkis
pirštus išmanė visus būdus, kaip
įtikinti klientus pasirašyti naujas
sutartis, pasirinkti naujas
paslaugas, vis labiau sustiprinti
savo apsaugą ir netgi, patiems
nė neįtariant, keletą kartų
apsidrausti nuo tos pačios
rizikos... Šioje srityje, kartą
partneriams pareiškė Maiklas,
svarbiausia – baimė, pagrindinė
draudimo agento sąjungininkė.
Ji šmėsteli verslininko
žvilgsnyje, vos užsiminus apie
kokią nelaimę, vagystę ar teisinį
ginčą. Iš pradžių vos juntama,
tačiau klastinga, netrukus ji
įsiskverbia į jo mintis ir
galiausiai ima valdyti jo
sprendimus. Ką tuomet reiškia
metinės įmokos, palyginti su
nuostoliais, jei įvyks katastrofa
ar įpykęs vartotojas paduos į
teismą? Kuo niūresnės
perspektyvos, tuo pigesnis
atrodo draudimas...
Džonatanas buvo sąžiningas
žmogus ir kartais jausdavo
šiokią tokią kaltę. Tačiau tokius
metodus taikė visi konkurentai,
tad jų atsisakius būtų buvę
blogiau tik jam pačiam. Šito
beširdžio pasaulio taisyklės yra
tokios, kokios yra, kartodavo jis
sau. Geriau su jomis susitaikyti
ir suktis kaip išmanai, jei nenori
papildyti visuomenės atstumtųjų
gretų...
– Žinai, – tarė Maiklas, –
pastaruoju metu daug mąsčiau
apie tavo padėtį.
– Mano padėtį?
Maiklas linktelėjo. Jo šiltas
žvilgsnis buvo kupinas
užuojautos.
– Kuo daugiau judu stebiu, tuo
tvirčiau manau, kad kasdien
dirbti su savo buvusiąja – tau
tikras pragaras.
 Netikėtai užkluptas
Džonatanas nieko neatsakė, tik
pažvelgė į partnerį.
– Jūs tik skaudinate vienas
kitą. Tai neprotinga.
Džonatanas vis dar nepajėgė
atgauti žado.
– Taip tęstis negali.
Džonatanas nuleido akis.
Maiklas į jį žvelgė kone švelniai.
– Todėl geriau užbėgti už
akių...
Jis į burną įsidėjo gabalėlį
morkų pyrago.
– Ilgai svarsčiau apie šią
problemą – ir taip, ir anaip, ir
galiausiai noriu tau kai ką
pasiūlyti.
– Pasiūlyti?
– Taip.
Džonatanas tylėjo.
– Tai štai: neatsakyk man
tuojau pat, viską ramiai
apgalvok.
Džonatanas įdėmiai pažvelgė į
Maiklą.
– Aš pasirengęs, – tarė šis, –
nupirkti tavo akcijas, jei
nuspręsi pasitraukti.
– Mano... bendrovės dalį?
– Taip, ne pyrago gi.
Džonatanas neteko žado. Jam
niekada nebuvo kilusi mintis
palikti bendrovę, kurią jie visi
drauge sukūrė. Įmonei jis
atidavė tiek širdies ir jėgų, kad
ji tapo... galima sakyti, jo paties
dalimi. Jis pajuto, kaip
suspaudžia krūtinę. Palikti
bendrovę – vadinasi, atplėšti
save nuo to, kas svarbiausia jo
gyvenime. Vėl pradėti nuo nulio.
Viską kurti iš naujo...
Kavinės viduje ant sienos
kabantis televizorius rodė
Ostiną Fišerį – teniso čempioną,
skinantį vieną pergalę po kitos.
Prieš keletą savaičių laimėjęs
Vimbldono turnyrą, dabar jis
atvyko į Flušing Medou Koronos
parką dalyvauti atvirajame JAV
teniso čempionate ir yra
laikomas pagrindiniu favoritu.
Džonatanas susimąstęs stebėjo
ekrane šmėsčiojančius vaizdus.
Pardavęs savo akcijas Maiklui,
turėtų atsisakyti ir slaptos
svajonės – pralenkti partnerį ir
tapti agentu, galinčiu pasigirti
geriausiais prekybos
rezultatais.
– Man teks imti paskolą, –
toliau kalbėjo Maiklas. – Bus
nelengva, bet turbūt taip
geriausia mums visiems.
– Labas visiems.
 Andžela atsisėdo prie jų
staliuko ir garsiai atsiduso,
rodydama, kad yra suirzusi,
tačiau lūpose žaidė šypsenėlė.
Džonatanas pažinojo ją kaip
nuluptą.
– Kaip sekasi gerai? –
šūktelėjo Maiklas.
– Tavo dukra atsisakė valytis
dantis, – Andžela smakru
mostelėjo į Džonataną. – Aš,
žinoma, nenusileidau. Barėmės
dešimt minučių... Galiausiai
nuvykus į mokyklą, durys buvo
uždarytos. Ji turėjo skambinti
sargui, o šis ją aprėkė. Taip jai
ir reikia.
 – Puodelį silpnos kavos kaip
visada? – paklausė Maiklas,
nepaliaudamas šypsotis.
– Ne, dvigubos, – Andžela vėl
atsiduso.
Maiklas pateikė užsakymą.
Andžela pažvelgė į Džonataną ir
rūgščiai nusišypsojo:
– O tu atrodai ramus.
Atsipalaidavęs...
Džonatanas jos žodžius
nuleido negirdomis. Andžela
pirštais persibraukė pečius
siekiančius šviesiai rudus
plaukus.
– Priekaištavai man, – tarė
ji, – kad labiau rūpinuosi savo
gėlėmis nei dukra, bet...
– Niekada taip nesakiau, –
nesutiko Džonatanas. Jo balsas
skambėjo lyg jau pralaimėjusio
žmogaus.
– Bet, matai, mano gėlės
nesivolioja ant žemės
žviegdamos.
Džonatanas sulaikė šypseną ir
nieko neatsakęs išgėrė savo
kavą. Juodu išsiskyrė prieš tris
mėnesius, bet ji nesiliovė jam
priekaištavusi kaip anksčiau.
Staiga jis pajuto – keista, bet
jam tai patinka. Apima jausmas,
kad jų santykiai, nepaisant
visko, ir toliau tęsiasi. Tą
akimirką Džonatanas suvokė, ko
niekada nedrįso prisipažinti –
giliai širdyje jam rusena viltis,
kad jie vėl bus kartu. Pardavęs
savo akcijas Maiklui, tą viltį
galutinai užgesintų, nes
kasdieniai susitikimai su
Andžela baigtųsi.
Palikęs partnerius terasoje,
Džonatanas išskubėjo į savo
pirmąjį susitikimą. Potencialių
klientų, kuriuos reikėjo
aplankyti, sąrašas buvo ilgas.
Laukia sunki diena, bet jau tuoj
savaitgalis. Galės kaip reikiant
atsipūsti.
 Džonatanas nė nenujautė, kad
po dviejų dienų jo gyvenimas
pasikeis visiems laikams.
 2

Veidas iš profilio, kiek

perkreiptas. Jis atsistoja,
trumpai atsisveikina ir
apsisukęs nueina.

Galinga Nikon akis sekė

Džonataną, kol šis dingo iš
terasos. Vaizdas pasidarė
neryškus. Rajanas išjungė
kamerą, atsitiesė ir praskleidęs
juodas užuolaidas, dengiančias
jo langą trečiame aukšte,
pažvelgė į tolstantį vyriškį.
Rajano daugiabutis stovėjo
kitoje aikštės pusėje.
– Visiškai nesugeba atsikirsti:
jam lipa ant galvos, o jis nieko
nesako... Gana juokinga, bet
nelabai įdomu. Tarkim... Dešimt
balų iš dvidešimties, ne
daugiau, – sumurmėjo sau į
barzdą.
Rajanas nusišluostė į džinsus
sudrėkusias rankas ir,
timptelėjęs juodų marškinėlių
kraštą, nuo kaktos nusibraukė
prakaitą. Juoda spalva netepli,
tuo ji ir gera. Žvalgydamasis po
kavinės terasą, jis pastebėjo dvi
gana elegantiškas moteris.
Vieną jų pažinojo, nes jau porą
trejetą kartų buvo ją filmavęs,
nors ir bergždžiai. Nukreipė į
jas kamerą su naujuoju
paraboliniu ryškaus
kryptingumo mikrofonu.
Užsidėjus ausines, moterų
balsai suskambo nepaprastai
aiškiai. Rajanas nesigailėjo
įsigijęs tokį daiktą: būdamas už
daugiau nei aštuoniasdešimties
metrų, girdėjo jas taip gerai, lyg
būtų sėdėjęs prie jų staliuko.
 – Taip, tai tiesa, – tarė viena. –
Patikėk. Bet aš buvau jas
suplanavusi iš anksto.
Mažiausiai prieš pusę metų. Ir,
aišku, viską užsakiau. Lėktuvą,
viešbutį... Viršūnė!
– Tikrai nesmagu, – palingavo
galva kita. – Ar buvai
apsidraudusi nuo anuliavimo?
– Žinoma! Juk jis man tą patį
buvo iškrėtęs prieš trejus
metus. Dabar aš atsargi.
– Tavim dėta keisčiau įmonę.
Su tokiu gyvenimo aprašymu
nesunkiai įsidarbinsi kur tik
nori. O štai mano padėtis
keblesnė...
 Rajanas dar kurį laiką
filmavo, bet nieko įdomaus
nebeišgirdo. Praeitą savaitę jis
pastebėjo, kad pro miegamojo
langą kitoje pastato pusėje
matyti jaunos moters sodas – už
devyniasdešimt keturių metrų.
Toloka, bet su dukart
priartinančiu telekonverteriu
turėtų būti įmanoma, jeigu tik
bus ką filmuoti. Trečiame
aukšte esantis Rajano butas
neabejotinai buvo puikioje
vietoje. Daugiabutis stovėjo prie
aikštės, kaip tik ties kampu, iš
kur buvo matyti kavinės terasa,
o už jo driekėsi gyvenamųjų
namų ir daugiabučių sodai,
kuriuose dažnai būdavo
keliamos pasigėrėtinos šeiminės
scenos. Keletas jų įveikė
lemiamą 12/20 ribą, – tiek balų
surinkusias istorijas Rajanas
publikuodavo savo tinklaraštyje.
Jis gurkštelėjo kokakolos ir
apžvelgė terasą. Pastebėjęs
nepažįstamą porelę –
besiginčijančius maždaug
penkiasdešimtmetį vyrą ir
moterį, nukreipė į juos kamerą.
– Kai su tavim kalbu, – dėstė
moteris, – man toks įspūdis, kad
šnekuosi su vaškine statula.
 Rajanas priartino vyro veidą:
šis atrodė susikrimtęs ir
paskendęs mintyse.
– Bet vaškas, – toliau
prikaišiojo moteris, – bent jau
minkštėja saulėje. O tavęs
niekas nesuminkština, lieki
šaltut šaltutėlis. Kaip kokia
marmurinė statula. Taip,
marmurinė. Kaip antkapis. Tu
tylus lyg kapo akmuo. Nesugebi
bendrauti...
Išgirdus šiuos žodžius, Rajaną
staiga užplūdo neapykanta. Jis
išjungė kamerą.
Nesugebi bendrauti. Tokį
priekaištą jis girdėjo nuo pat tų
laikų, kai gavęs inžinieriaus
diplomą pradėjo gyventi
savarankiškai. Dar ir dabar,
praėjus septyneriems metams,
šis priekaištas skamba galvoje.
Jam vėl prieš akis iškilo
naivuolis personalo vadovas,
saldžiu balsu dėstantis savo
garsiąją idiotišką teoriją. Anot
jo, esama kelių rūšių
intelekto, – nors tikrai ne jam
apie tai kalbėti. – Racionalusis
intelektas nėra vienintelis. Ne
mažiau svarbus ir emocinis
intelektas.
Emocinis intelektas... Ko tik
neprigalvojama kvailiams
paguosti... Kodėl ne raumenų,
virškinimo ar tuštinimosi
intelektas? Tiesa tokia: jis buvo
atleistas dėl to, kad nesižemino
kaip kiti iki idiotų lygio ir netarė
jiems nė žodžio. O kaip tik to iš
jo buvo tikimasi. Kvailių
pasaulyje idiotų kalbą įvaldę
žmonės – karaliai. Berklio ar
Stanfordo universitetuose
reikėtų dėstyti ne
programavimo kalbas „C“ ar
„Visual Basic“, o idiotų kalbą.
Beje, tas pats ir politikoje:
išrenkami tie, kurie žmonėms
pliurpia nesąmones, kurias šie
nori girdėti. Kuo kvailiau, tuo
geriau.
Rajanas giliai įkvėpė,
stengdamasis nusiraminti. Tik
insulto jam ir betrūko. Tada
idiotai švęstų pergalę.
Kiekvieną sykį, kai prisimindavo
savo karjeros pradžią, būdavo
tas pats. Vėl išgyvendavo
atrankos pokalbius, kuriuose
teko dalyvauti atleistam iš
darbo. Ten jį kankindavo,
stengdamiesi sužinoti, dėl kokių
priežasčių jis taip anksti paliko
buvusią įmonę. Per tuos
žeminančius pokalbius jam
užduodavo asmeninius, netgi
intymius klausimus. Ką bendra
mano pomėgiai turi su darbu? –
knietėdavo jiems surikti. – Koks
jūsų sumautas reikalas, ar aš
turiu širdies draugę, ar ne?
Reikėjo jiems pasakyti, iškart
juos pasiųsti kuo toliau ir jokiu
būdu nesutikti dalyvauti tuose
kvailuose vaidmenų
žaidimuose... Ir dar amžinai tos
pačios paskubomis
suformuluotos išvados,
juokingos, apgailėtinos:
atkreipti dėmesį į tarpusavio
santykius... bus sunku dirbti
komandoje... nesugeba
bendrauti.
 Rajanas ištrynė paskutinį
vaizdo įrašą.
Dabar jis turi tenkintis eilinio
programuotojo darbu, už kurį
gauna skatikus. Vienintelis
pliusas tas, kad gali dirbti
namie. Darbas visu etatu, o jis
apsisuka per pusdienį.
Paniuręs Rajanas nugėrė tris
gurkšnius kokakolos ir atsigręžė
į kompiuterio ekraną. Jo
paskutinis įrašas sulaukė šimto
septyniasdešimt šešių patiktukų
ir dvylikos komentarų. Jis
nufilmavo tipą, kuris keturis
kartus keitė užsakymą, o paskui
prislėgtas žiaumojo savo
mėsainį ir draugui prisipažino,
kad vis dėlto būtų norėjęs
dešrainio. Grynų gryniausias
kaimo liurbis. Mirk iš juoko.
Jo tinklaraštyje „Mineapolio
kronikos“ buvo daugybė panašių
scenų. Iš reklaminių juostų
nubyrėdavo vienas kitas doleris.
Vis šis tas. Iš pradžių tinklaraštį
norėjo pavadinti „Idiotų
gyvenimas“, bet paskui
nusprendė paminėti nuo San
Fransisko nutolusį miestą.
Filmuodavo stambiu planu, tad
vietų atpažinti neįmanoma.
Griebėsi tokios apgaulės, kad
niekas nesikabinėtų.
Kalifornijos įstatymai griežti:
norint filmuoti viešoje vietoje,
būtinas išankstinis visų toje
vietoje esančių žmonių
sutikimas. O Vidurio Vakarų
glūdumoje įsikūrusiame
Mineapolyje galėjai filmuoti ką
tik panorėjęs.
Taip Rajanas linksmindavosi
drauge su keletu ištikimų savo
svetainės lankytojų. Kadangi
visuomenė sukurta idiotų ir
idiotams, galvojo jis, geriau iš to
pasijuokti nei verkšlenti ir
įsivaryti opą. Dažnai
filmuodamas rajono gyventojus,
jis jau žinojo jų vardus ir jų
istorijų nuotrupas. Didžioji dalis
buvo nevertos dėmesio, perdėm
banalios ir lėkštos, bet kartais
tos banalybės būdavo tokios
kvailos, kad pavykdavo kaip
reikiant pasismaginti.
Vėl gurkštelėjęs kokakolos,
Rajanas ėmėsi dviejų merginų,
sėdinčių prie didelių garuojančių
arbatos puodelių. Viena turėjo
netrukus ištekėti ir draugei
dėstė ateities planus.
Girdėdamas, kaip naiviai mąsto
būsimoji nuotaka, Rajanas
nesulaikė šypsenos. Toji
mergužėlė turi potencialo. Jis
nureguliavo kamerą. Nustačius
f8 objektyvo diafragmą,
ryškumo gylis buvo
pakankamas. Aštrumas – taip
pat: puikiai matyti dirbtinės
blakstienos ir kremu užtepti
inkštirai.
– Mes su Bobu viskuo
dalijamės, – kalbėjo ji.
– Tau pasisekė, – atitarė
kita. – O mano Kevinas visada
sugalvoja kokią nors priežastį ir
nenukrausto stalo. Ir skalbinių
neišdžiausto. Kaip tai mane
nervina!
– Taip, suprantu. O mes su
Bobu dalijamės ir pareigomis, ir
darbais – viskuo. Net ir išlaidas
pasiskirstome po lygiai. Viskas
labai aišku.
– Čia geras dalykas. O pas
mus – jokių taisyklių...
– Štai, pavyzdžiui, pirksim
butą, ir Bobas man pasakė:
„Išlaidas geriausia pasidalyti:
butą pirksim mano vardu, ir aš
mokėsiu visas įmokas. Viskuo
pasirūpinsiu. O mokesčiai,
sąskaitos, maistas ir atostogos –
iš tavo pinigų.“ Jis paskaičiavo,
kad išeina tokia pat suma, taigi
viskas teisinga ir mums nėra dėl
ko ginčytis.
– Bet... Jei vieną dieną
išsiskirsite... Jam liks butas, o
tau... nieko?
– Ai, tu iškart pradedi... Jis –
mano gyvenimo vyras, greitai
tuoksimės, o tu galvoji apie
skyrybas.
– Bet...
– Tu išvis netiki meile...
Rajanas prikando lūpą. Dar
kurį laiką filmavo – gal išgirs
dar ką nors įdomaus, paskui
išjungė kamerą. Ir pratrūko
kvatotis:
– Na štai, gražuole! Laimėjai
bilietą į Mineapolį!
 3

Išsisklaidžius rūkui virš San

Fransisko įlankos, tolumoje
staiga išryškėjo vandens
mėlynės supama Alkatrazo sala.
Šiltas vėjas maloniai kvepėjo
jūra, buvo girdėti, kaip į pririštų
burlaivių stiebus plakasi lynai.
Džonatanas kuo giliau įkvėpė.
Jam patiko šis metas vasaros
dienomis, kai rytinė migla
išsisklaido lyg mostelėjus burtų
lazdele, užleisdama vietą
skaisčiai saulei, kurios prieš
keletą akimirkų nė nebuvo
matyti.
Jis retai vaikštinėdavo
krantinėmis sekmadieniais – jo
nuomone, čia pernelyg daug
turistų, – tačiau tądien jį nežinia
kodėl čia traukė. Tiesa,
savaitgalių be dukters jis
nekentė: jų susitikimų laikas
buvo griežtai nustatytas, ir kas
antrą savaitgalį jis jausdavosi be
galo vienišas. Tačiau įprato
išeiti pasivaikščioti nedažnai
organizuojamomis
„Sekmadienio gatvių“ dienomis:
dalis miesto tapdavo pėsčiųjų
zona, gatvės pagaliau priklausė
vaikštinėjantiems žmonėms ir
dviratininkams.
Rytas prasidėjo sunkiai: jam
teko rankomis išrauti dobilus
sode už namo, o sodelį iš gatvės
pusės išpurkšti geležies
sulfatu – samanoms išnaikinti.

Ant molo aplink Džonataną

šurmuliavo nerūpestingai ir
džiugiai nusiteikę žmonės.
Vaikai šokinėjo, juokėsi, laižė
milžiniškus ledų rutuliukus,
varvančius per vaflinius
ragelius. Jodo prisotintą jūros
vėjelio aromatą vietomis
nustelbdavo karštų vaflių ar
spurgų kvapas, sklindantis iš
greta įsikūrusių kioskelių.
Pokalbių nuotrupos liejosi į
džiaugsmingą klegesį.
Praeivių srautas Džonataną
tartum savaime nunešė į molo
pakraštį, iš kur buvo matyti ant
plūduriuojančių plaustų
susigrūdę ruoniai. Jau buvo
matęs juos šimtus kartų, bet vis
tiek eidamas pro šalį
nesusilaikydavo nežvilgtelėjęs.
Blizgantys ruoniai tįsojo
prisispaudę vienas prie kito, –
panašiai prie tvorelės grumdėsi
ir juos pamatyti besistengiantys
suplukę turistai. Į spoksančius
žmones ruoniai nekreipė nė
menkiausio dėmesio.
Džonatanas nejučia ėmė
svarstyti, kas būtų atsakingas,
jei baliustrada neatlaikytų
spaudimo ir smalsuoliai
nugarmėtų į šaltą Ramiojo
vandenyno gelmę. Ją pagaminusi
įmonė? Ją pastačiusi bendrovė?
O gal 39-ojo molo valdytojai,
kurie šią vietą pavertė minias
žmonių traukiančia prekybos
zona? Nuo tada, kai pradėjo
pardavinėti draudimo polisus
regiono verslininkams, jo
galvoje nuolat sukdavosi tokie
klausimai. Tikra profesinė liga.
Džonatanas ėmė toliau
žingsniuoti krantine. Kartais
visai greta prašvilpdavo koks
jaunas riedutininkas. Grupelė
džiazo muzikantų spindinčiais
variniais pučiamaisiais grojo
žinomą Sidnio Bešė melodiją.
Kiek toliau kokių
šešiasdešimties metų vyras
nervingai tapšnojo sau per
kišenes.
– Jos nebėra! – tarė jis. –
Nebėra!
 – Ko? – paklausė greta stovinti
moteris su dideliais akiniais. –
Apie ką tu kalbi?
– Apie savo piniginę! Ji dingo!
– Turbūt palikai viešbutyje.
Pastaruoju metu viską
pamiršti...
– Ne, aš ją turėjau... Esu
tikras... Aš... Ak, štai ji!
Užpakalinėje kišenėje, – vyriškis
patapšnojo kairiąją užpakalinę
kelnių kišenę.
– Visai nebeturi galvos,
drauguži...
Žiūrėdamas į senų sutuoktinių
porą, Džonatanas susigraudino.
Vargu ar jis kada nors džiaugsis
tokiais santykiais. Juodu su
Andžela buvo drauge
septynerius metus. Kai jinai jį
paliko, neteisingai apkaltinusi
neištikimybe, jį ištiko šokas, o
vėliau užplūdo neviltis, vienatvė
ir ilgesys.
Dzingtelėjęs dviračio
skambutis Džonataną pažadino
iš susimąstymo.
Gatves, kuriose buvo
uždraustas automobilių eismas,
patenkinti užkariavo pėstieji ir
dviratininkai. Kapituliavę
šviesoforai tik beviltiškai
mirkčiojo. Pamažu minia vis
tirštėjo, gatvėse knibždėjo
žmonių, jų gera nuotaika sklido
net į atokiausius miesto
kampelius. Retsykiais
Džonatanas užmesdavo akį į
mobilųjį telefoną – gal atėjo
elektroninis laiškas ar SMS
žinutė. Kartais verslininkai savo
administracines problemas
spręsdavo ir sekmadieniais:
tada išsiųsdavo jam laišką. Nors
toks bendravimas su klientais
kai kada imdavo erzinti,
Džonatanas jausdavosi ne toks
vienišas. Daug reikalų – geras
būdas negalvoti apie savo
bėdas, kartojo sau. Nors ir nėra
laimingas, tai bent jau užsiėmęs.
 Džonatanas ramiai žingsniavo,
tik staiga jo dėmesį patraukė
būrys smagiai šokančių žmonių.
Viena moteris energingai judėjo
pagal ritmišką muziką,
sklindančią iš garsiakalbių, o
drauge su ja – ir koks geras
šimtas žmonių.
– Ji talentinga, tiesa? – tyliai
tarstelėjo pagyvenusi moteris,
dėvinti rausvą skrybėlę plačiais
kraštais. – Tai Babetė, ji
prancūzė. Būna čia per
kiekvieną „Sekmadienio gatvių“
renginį, ir kaskart prie jos
prisideda vis daugiau žmonių.
Kiek energijos...
 Džonatanas irgi turėjo
prancūziškų šaknų – iš motinos
pusės. Jis gimė Burgundijoje ir
dalį vaikystės praleido viename
Kliunizua regiono kaimelyje. Jo
tėvas, grynakraujis kalifornietis,
Prancūzijoje mokėsi
vyndarystės paslapčių – dirbo
vienoje garsioje pilyje. Ten ir
sutiko savo būsimą žmoną. Po
kelerių metų šeima persikėlė į
Monterėjaus apygardą į pietus
nuo San Fransisko, – ten jie
įsigijo žlungantį vynuogyną. Per
dešimtį sunkaus darbo metų
vynuogynas pamažu atsigavo, o
jų vynas įgijo neblogą
reputaciją. Tačiau vieną kovo
dieną praūžęs tornadas visiškai
sunaikino vynuogienojus.
Menkai apdraustas ūkis buvo
pasmerktas bankrutuoti. Po šios
nelaimės jo tėvas taip ir
nebeatsitiesė.
Džiūgaujantiems šokėjams
puikiai sekėsi derinti judesius.
Atrodė, juos vienija kažin kokia
jėga. Džonataną pagavo noras
prie jų prisidėti, įsilieti į būrį ir
ištirpti pagautam uždegančio
muzikos ritmo. Jis kiek
padvejojo, lyg kažko
drovėdamasis, paskui
užsimerkė, jausdamas, kaip
kūnas virpa nuo mušamųjų
dūžių. Jau buvo beeinąs šokėjų
link, tik kažkas sugriebė jam už
rankos. Džonatanas žengtelėjo
atgal ir atsimerkė. Priešais jį
stovėjo jauna moteris ir laibais
rusvais pirštais švelniai spaudė
jam ranką. Čigonė. Jos liaunas
kūnas kone skendėjo tamsių
drabužių klostėse.
– Išbursiu tau ateitį.
Ji žvelgė į Džonataną
gražiomis juodomis akimis.
Moters žvilgsnis buvo įdėmus,
gilus ir rimtas, bet
geranoriškas. Pro juos iš abiejų
pusių plaukė praeiviai. Ji
pažvelgė į jo delną. Švelniais
šiltais pirštais lėtai, lyg
glamonėdama, spustelėjo ir
praskėtė jo pirštus. Nuo tokio
geidulingo prisilietimo
Džonatanas sutriko. Čigonė
pasilenkė prie jo delno.
Džonatanas stovėjo
nejudėdamas, kone jausdamas
malonumą dėl to priverstinio
artumo ir, žinoma, netverdamas
smalsumu, ką jinai jam pasakys.
Ramybe dvelkiantis čigonės
veidas buvo taisyklingų bruožų,
jį dabino lengvai riestos ilgos
blakstienos, o stori juodi plaukai
buvo dailiai supinti į kasą.
Staiga moteris suraukė
antakius, kaktoje susimetė
raukšlės. Persimainiusiu veidu ji
lėtai pakėlė galvą. Džonatanas
sugavo visiškai pasikeitusį jos
žvilgsnį, ir jam kraujas sustingo
gyslose. Čigonė atrodė
nustėrusi, nepaprastai sukrėsta.
– Kas yra?
Ji papurtė galvą ir tylėdama
paleido jo ranką.
– Ką pamatei?
Nutaisiusi neįskaitomą veidą,
moteris nuleido akis ir
atsitraukė. Džonatanas jautėsi
lyg nesavas.
– Ką? Kas yra? Pasakyk!
 Čigonė žiūrėjo tiesiai priešais
save, jos lūpos vos pastebimai
virpėjo:
– Tu... Tu...
– Taip?
– Tu...
Staiga ji apsisuko ir puolė
bėgti.
– Palauk manęs, Liza! – iš
praeivių būrio nuaidėjo stiprus
balsas.
Tai buvo kita čigonė, kur kas
stambesnė. Tačiau Liza bėgo
toliau, vikriai lyg katė
nardydama tarp žmonių.
Džonatanas puolė jai iš paskos,
bet tą akimirką kelią pastojo
dviratis, paskui dar vienas. Jam
prieš nosį pravažiavo visa
šeimyna, tarp dviračių nebuvo
nė menkiausio tarpelio.
Džonatanas netvėrė savo
kailyje, bet stengėsi žvilgsniu
sekti čigonę: jį baugino mintis,
kad gali pamesti ją iš akių. Dar
kiek, ir jį apims panika. Žūtbūt
reikia ją pasivyti, jis būtinai turi
sužinoti.
Vos tik kelias buvo laisvas,
Džonatanas puolė vytis čigonę.
Ši buvo jau toli, tik retkarčiais
sušmėžuodavo tarp daugybės
kūnų ir veidų. Džonatanui jau
atrodė, kad liks nieko nepešęs...
Bet nenorėjo prarasti vilties.
Reikia ją pasivyti, būtinai reikia.
Jis skuodė kiek įkabindamas,
alkūnėmis skynėsi kelią it koks
pamišėlis. Praeiviai piktinosi,
bet jis net neatsisuko, tik lėkė,
įsmeigęs akis į neryškų siluetą,
bijodamas, kad šis nedingtų.
Vieną akimirką jam pasirodė,
kad pavyko priartėti, ir puolė
bėgti dar smarkiau. Staiga
kažkoks stipruolis smarkiai
bloškė jį atgal:
– Ei! Dar ką nors
pargriausite!
Džonatanas nieko neatsakė ir
pasilenkęs nėrė tarp dviejų
japonų turistų. Atsitiesė tik už
kelių metrų. Kur jinai? Kur? Jis
karštligiškai dairėsi po minią.
Kažkas jį stumtelėjo, atsiprašė.
Džonatanas toliau akimis naršė
po žmonių jūrą. Greičiau! Ūmai
dešinėje šmėstelėjo ilga juoda
kasa. Jis iš visų jėgų puolė į tą
pusę, ištiesęs ranką, kad būtų
lengviau prasmukti tarp žmonių.
Ėmė šūkauti, skindamasis kelią.
Ar negali jie pasitraukti, po
galais!
Staiga Džonatanas išvydo
moters profilį – tai tikrai ji!
Metėsi į jos pusę, skuodė, nardė
tarp žmonių ir galiausiai
priartėjo. Puolęs į priekį,
sugriebė jai už rankos.
Čigonė staigiai atsisuko ir
įsmeigė į jį veriantį žvilgsnį.
Džonatanas vos gaudė kvapą;
moteris, regis, taip pat buvo
uždususi. Jai ant kaktos spindėjo
prakaito lašeliai, akys atrodė
dar juodesnės. Jos šnervės
virpčiojo sulig kiekvienu
įkvėpimu.
– Pasakyk! Turiu teisę žinoti!
Čigonė ir toliau į jį spoksojo,
nelygiai kvėpuodama, bet kietai
suspaustų lūpų nepravėrė.
– Noriu žinoti, ką pamatei!
Pasakyk man!
 Džonatanas tvirtai ją laikė.
Juos vis užkliudydavo praeiviai,
kuriems juodu buvo užtvėrę
kelią. Tačiau jaunoji moteris nė
nemirktelėjo. Džonatanas
nebeišmanė, ko griebtis.
– Sakyk, kiek nori, ir kalbėk!
Ji tylėjo. Apimtas nevilties, jis
stipriai suspaudė jai ranką. Nuo
skausmo jos akys kiek
padūmavo, bet ji ir toliau žvelgė
į jį tylėdama, bežadė.
Džonatanas sugniaužė dar
smarkiau. Moters lūpos vis tiek
liko surakintos...
Nusivylęs Džonatanas
suprato, kad ji niekada
neprabils. Juodu įdėmiai žvelgė
vienas į kitą, bet niekas
nesikeitė. Galiausiai jis paleido
jos ranką. Keista, bet moteris
nė nekrustelėjo ir toliau stovėjo
priešais jį. Džonatanas jautėsi
visiškai sutrikęs:
– Prašau...
Čigonė nenuleido nuo jo akių.
Priešais juos prasiverdavo, o
paskui užsiverdavo abipus
tekantis praeivių srautas.
Džonatanas ir toliau į ją žvelgė,
bet nieko nebeprašė. Beje,
nieko ir nebesitikėjo. Po kiek
laiko čigonė lėtai, lyg
apgailestaudama, prabilo:
 – Tu greitai mirsi.
Tada apsisuko ir dingo
minioje.
 4

Ne kasdien sužinai apie savo

mirtį. Čigonės pranašystė,
nuskambėjusi kaip galutinis
nuosprendis, Džonataną
sukrėtė. Gera nuotaika
spinduliuojančių praeivių būryje
jis pasijuto vienišas ir
priblokštas.
 Vakare Džonatanas pamažu
atgavo blaivų protą. Iki šiol jis
nė menkiausio dėmesio
nekreipdavo nei į ateities
pranašautojas, nei į
ekstrasenses, būrėjas kortomis
ar astrologus. Beje, visi tokio
plauko veikėjai jam atrodė
vienodi: piktnaudžiaudami
nelaimėlių patiklumu, išvilioja iš
jų pinigus. Tačiau jis,
Džonatanas Koulas, baigė
mokslus ir mano esąs gana
protingas. Juk tik kvailys gali
tikėti tokiais pliurpalais!
Svarbiausia – nesileisti
išmušamam iš vėžių.
 Svarbiausia – nesileisti
išmušamam iš vėžių, jau dvi
dienas be perstojo kartojo sau
Džonatanas. Bet argumentai,
kuriais jis save ramino, turėjo
vieną trūkumą, – čigonė
nepranašavo jam ateities
finansiniais sumetimais: juk
nubėgo šalin nieko
nereikalaudama...
Reikia mesti tai iš galvos. Vos
pajutęs sėlinančią baimę,
Džonatanas stengdavosi
nukreipti dėmesį kur nors kitur:
išmaniajame telefone skaitydavo
žinias arba peržiūrinėdavo
elektroninius laiškus. Nukreipti
mintis neblogai sekdavosi ir
svajojant apie ateities planus.
Pavyzdžiui, apie
persikraustymą. Kai tik jo
rezultatai leis pakelti algą,
išsinuomos erdvesnį namą, kad
pas jį atvažiavusi Klojė turėtų
savo kambarį. Jau iki gyvo kaulo
įgriso kaskart išskleisti ir
suskleisti svetainės sofą-lovą.
Paskui galėtų pasikeisti
automobilį – šiek tiek save
pamalonintų...
Trečią rytą Džonatanas
atsikėlė skaudančia galva: gana
stipriai maudė viename taške.
Vos po kelių sekundžių
karštligiškų pastangų suprasti,
kas nutiko, prisiminė čigonę.
Užplūdo nerimas... ir sugniaužė
širdį. Po pusvalandžio
Džonatanas griebė telefoną:
– Norėčiau užsirašyti pas
daktarą Sterną.
– Luktelkit, pažiūrėsiu jo
darbotvarkę, – atsakė
moteriškas balsas,
profesionalus ir bejausmis.
– Tai... skubu.
Suskambo pianinu atliekama
sentimentali, saldi melodija.
Džonatanas kantriai laukė, o
nerimas vis stiprėjo. Galvoje it
pašėlusios sukosi mintys. Jau
regėjo save ligoninėje po
smegenų operacijos. Beje, ar
tokiais atvejais jo draudimas
galioja?
– Nepadėkite ragelio, turiu
atsakyti į kitą skambutį.
Ir vėl tie patys iki koktumo
saldūs pianino garsai.
Pro atvirą langą Džonatanas
girdėjo, kaip šūkauja Garis,
keksiukų pardavėjas. Pagalbinė
jo kepyklėlės patalpa išėjo į
kvadratinę pievelę, kuri driekėsi
iki Džonatano sodo vidiniame
kieme. Per mokyklines
atostogas Gario vaikai ten
leisdavo didžiumą laiko, ir jis
rėkdavo ant jų menkiausia
proga. Vargšeliams kliūdavo dėl
mažiausių niekų. Tiesą sakant,
neatrodė, kad prekyba klestėtų;
nors keksiukai buvo skanūs,
klientų užsukdavo nedaug, ir
mėnesio pabaigoje jam turėdavo
būti nelengva...
Pianinas vis nesiliovė
skambėjęs. Staiga Džonatanas
atsitokėjo. Juk jam ir anksčiau
ne kartą yra skaudėję galvą, tad
kodėl šį sykį taip panikuoja? Jis
pajuto, kaip sukilo pyktis, ir
padėjo ragelį. Dėl visko kalta ta
nelemta čigonė! Jei nebūtų
prišnekėjusi visokių nesąmonių,
dabar jis taip nesijaudintų!
Džonatanas tūžo. Pyko ir ant
jos, ir ant savęs, kad nejučia
pasidavė jos įtakai. Kaip ji drįso
tvirtinti tokį dalyką? Kokią teisę
ji turi? Ką išvis apie tai žino?
Ką? O jeigu jam tikrai lemta
mirti, kada tai įvyks? Juk tik tai
ir yra svarbu, tiesa?
Džonatanas išėjo iš namų
papusryčiauti. Reikia pravėdinti
galvą, nors iki susitikimo su
partneriais liko nedaug laiko.
Lauke dar buvo vėsu. Jis giliai
įkvėpė. Tai vienas iš paskutinių
dalykų, už kuriuos dar nereikia
mokėti šioje žemėje. Bet vieną
dieną mus apmokestins ir už
orą, pavyzdžiui, kai kils
būtinybė jį valyti. Džonatanas
buvo patenkintas, kad pasirašė
internetinę peticiją, kurioje
reikalaujama uždrausti
labiausiai aplinką teršiančius
automobilius.
Kad būtų greičiau, užsuko pas
Garį. Žengdamas pro duris
užuodė šviežiai skrudintų kavos
pupelių aromatą. Viduje buvo
gana nyku – kampe sėdėjo tik
vienas klientas, – tačiau
keksiukai buvo gardūs, nors ir
mažoki, turint omeny jų kainą.
 Garis tylėdamas priėjo ir vos
girdimai sumurmėjo: „Labas
rytas.“ Virš jo kiek primerktų
mažų akių vešliai žėlė juodi
amžinai suraukti antakiai, o
burną slėpė barzda, dėl to jis
panėšėjo į storą meškiną. Jis
priėmė Džonatano užsakymą
kaip visada netaręs nė žodžio ir
nė nešyptelėjęs. Čia visur
viešpatavo šykštumas.
Ant raudonų plytų sienos
aukštai pakabintas televizorius
rodė CNN žurnalistės interviu
su teniso čempionu Ostinu
Fišeriu. Jeigu jis laimėtų
turnyrą, pasiektų absoliutų
rekordą – būtų laimėjęs
daugiausia „Didžiojo kirčio“
turnyrų. Tad įtampa išties
didelė, aiškino žurnalistė
kandoku tonu. Juolab kad
Ostinui Fišeriui dar niekuomet
nėra pavykę laimėti atvirojo JAV
teniso čempionato, o kietoji
kortų danga jam neparanki,
priminė ji, klastingai durdama į
skaudamą vietą.
Džonatanas įsižiūrėjo į
kovingą čempiono veidą: dabar
per visą ekraną buvo rodomas
tenisininkas su Nike logotipu
ant drabužių. Jis tuojau atpažino
kartojamus paskutinio
pergalingo mačo vaizdus. Retai
besišypsantis Fišeris
smūgiuodavo tvirtai, tiksliai ir
atrodė negailestingas. Galbūt
kaip tik dėl to teniso gerbėjai jo
nemėgo, nors žaisdamas jis
pranokdavo pats save.
Kramtydamas keksiuką,
Džonatanas staiga susigriebė,
kad nustojo skaudėti galvą.
Baigęs pusryčiauti, jis jau
buvo apsisprendęs. Suras tą
čigonę ir pareikalaus
pasiaiškinti. Nėra nieko blogiau
nei netikrumas ir abejonės. Jų
valdomas protas beviltiškai
bando rasti trūkstamus
atsakymus. Jis neketina visą
gyvenimą lyg išprotėjęs sukti
galvą ar gyventi apimtas
nepagrįstos baimės. Kitą
savaitgalį jis žinos daugiau.
Džonatanas apmokėjo
sąskaitą ir perskaičiavo grąžą.
Praeitą kartą jo vos neapmovė:
vietoj dešimties dolerių Garis
grąžino penkis. Džonatanas
abejojo, ar pardavėjas to
nepadarė tyčia.
Likusios savaitės dienos
prabėgo be rūpesčių.
Džonatanas atsidėjęs dirbo,
kasdien stengdamasis pasiekti
savo ir partnerių iškeltus
tikslus. Jo sėkmė užčiauptų
burną Maiklui, – vieną dieną šis
springdamas juokais pareiškė:
„Jei būčiau klientas, tavo
fizionomija pasitikėjimo man
neįkvėptų.“ Džonatanas dažnai
prisimindavo tą frazę, vėl
regėdavo tą sceną, vis
galvodavo apie ją, ir jį
užplūsdavo troškimas
atsirevanšuoti. Be atvangos
dirbant, įveikti Maiklą turi būti
įmanoma.

Penktadienį Džonatanas
staiga susiprotėjo, kad turės
prižiūrėti Kloję, tad savaitgalį
negalės nuvykti pas čigonę.
Negali būti nė kalbos, kad
vestųsi dukrą kartu... Ir vis
dėlto jis nepajėgia ilgiau laukti.
Jam būtina ją pamatyti, su ja
pasikalbėti. Jis neturi drąsos
kankintis dar vieną savaitę.
Galiausiai jis griebė telefoną.
– Andžela, tai aš, Džonatanas.
Kitame laido gale buvo tylu.
– Alio? – tarė jis.
– Klausau, Džonatanai...
– Aš turiu... šiokį tokį
rūpestį... Aš...
– Leisk, atspėsiu: šį savaitgalį
tu užsiėmęs?
– Ne, bet... Na, taip...
 – Eik tiesiai prie reikalo,
Džonatanai. Turiu darbo.
Manęs laukia gėlės...
– Aš tik norėčiau sekmadienį
Kloję parvežti anksčiau nei
sutarta.
Tyla. Kitame laido gale
pasigirdo atodūsis.
Džonatanas nieko nebeprašė.

Atėjo savaitgalis. Septynmetė

Klojė mažąjį namelį kaip visada
užliejo gera nuotaika.
Šeštadienį juodu nuvyko į
Stinsono paplūdimį. Naktį pūtė
gana stiprus vėjas, ir didesnės
nei įprastai bangos dužo ant
smėlio, taškydamos sūrumu
dvelkiančius purslus. Mergaitė
visą rytą žaidė paplūdimyje:
smėlyje rausė duobę, statė pilis
ir – tai jai patiko labiausiai –
lakstė po vandenį, šokinėdama
per atsiritančias bangas.
– Tėti! Ateik žaisti!
– Vėliau, mieloji...
Stebėdamas ją akies
krašteliu, Džonatanas
atsakinėjo į klientų
elektroninius laiškus. Jei
prisikauptų neatsakytų laiškų,
padėtis taptų nevaldoma.
– Nagi, tėti...
Galiausiai Klojei pavyko
nutempti jį prie vandens. Ji
spiegdama pakibo jam ant kaklo
ir aptaškė klaikiai šaltu
vandeniu. Mergaitės kvatojimas
nustelbė Džonatano
prieštaravimus.
Atėjus pietų metui, juodu
įsitaisė Parkside Cafe terasoje,
aukštos pušies šešėlyje. Nuo
medžio sklido saulėje įšilusių
spyglių aromatas. Paskui Klojė
puolė į žaidimų aikštelę
priešais.
– Eikš su manim! –
maldaujamai paprašė ji.
– Eik viena, aš į tave žiūrėsiu.
Džonatanas atsisėdo ant
suolo, pavydėdamas dukrai
gyvenimo džiaugsmo ir
nerūpestingumo. Jis stebėjo,
kaip ji žaidžia, ir stengėsi
džiaugtis šia akimirka. Tačiau
kaip atsipalaiduoti, kai ramybės
neduoda begalė darbų, o tu
žinai, kad jie kaupiasi, kol čia
sėdi sau ir nieko neveiki? Sąžinę
graužė vis šmėstelinčios mintys
apie tai, ką reikia nuveikti:
sutvarkyti rūsį, nukopijuoti ir
išsaugoti tūkstančius nuotraukų,
kol jų nepradangino koks
gedimas, nuvažiuoti į prekybos
centrą – nepamiršti nusipirkti
popierinių rankšluosčių, – per
vasarą perdažyti langines, kol
šios dar nesupuvo, nuplauti
mašiną, palaistyti sodą ir,
žinoma, išrauti dobilus, vos tik
šie ataugs. Och... Ir dar, kad
tave kur – atsakyti tetai
Mardžei, savo naujienas
išdėsčiusiai dailiame ranka
rašytame laiške, kokių dabar
niekas neberašo. Jau mėnuo,
kaip jį gavo... Kokia gėda...
Staiga Džonatanas prisiminė
čigones. Įsivaizdavo, kaip jos
darbuojasi priešais 39-ąjį molą.
Dar visą savaitę laukti...
Žiaurus išbandymas.
– Nagi, tėti...
 Džonatanas papurtė galvą ir
prisiversdamas nusišypsojo.
Kaipgi galėtų žaisti su dukra,
kai turi tiek rūpesčių? Tačiau
Klojė nepasidavė. Mergaitė
pribėgo prie Džonatano:
– Tada papasakok man kokią
nors istoriją!
– Na, gerai.
– Taip! Taip! Puiku!
Ji puolė jam ant kaklo.
– Taigi... Tai istorija...
Tą akimirką suskambo
telefonas. Potencialaus kliento,
su kuriuo jis jau dvi dienas
bandė susisiekti, numeris.
 – Mieloji... luktelėk, tai
svarbus skambutis. Ir jokiu
būdu netriukšmauk... ššš!
Kitą dieną juodu išvyko
pasivažinėti dviračiais
vandenyno pakrante. Pasiekę
Lombardo vartus, pasuko į
vakarus, apdairiai nusigręžę
nuo to nelemto molo. Įsukę į
Presidijaus promenadą, važiavo
tarp dailių pakrantės namų ir
aukštų spygliuočių, kurie aiškiai
išsiskyrė dangaus fone. Dvelkė
malonus jūros kvapas. Kiek akys
užmatė, plytėjo vaiskiai mėlynas
vandenynas, vos raibuliuojantis
nuo vėjo. Kartais šmėkštelėdavo
grakštus Aukso Vartų tilto
siluetas, – sakytum koks šelmis
dailininkas būtų nutaręs
pasismaginti ir oranžiniu
potėpiu užtvėręs įlanką. Klojė
visu greičiu mynė dviratuką –
laiminga, kupina užkrečiamo
džiaugsmo, plačiai
šypsodamasi, – žiūrint į ją
Džonatanui salo širdis. Jam net
pavyko užmiršti tą pasibaisėtiną
pranašystę. Bet po vieno iš
daugybės kelio posūkių
netikėtai išniro Valstybinės
kapinės, ir išvydus tūkstančius
baltų kryžių, kuriais buvo
nusėtos kalvos, jo nuotaika
staiga subjuro ir nebepagerėjo
iki pat išvykos pabaigos.
Džonatanas parvežė Kloję
motinai įprastu metu, nė
minutės anksčiau. Kaip
visuomet, nusišypsojo dukrai,
norėdamas nuslėpti kaskart
nusmelkiantį išsiskyrimo
skausmą. Palaukė, kol geltono
namelio durys užsidarė, ir
skubiai nuvažiavo. 19 valandų 1
minutė. Ką gali žinoti. Be abejo,
ant molo nebebus nei turistų –
jie jau pakeliui į viešbučius, nei
mėgėjų pasivaikščioti
sekmadieniais – šie jau traukia
namo. Bet pamėginti verta. Kai
imiesi veikti, nuslopsta nerimas.
Džonatanas stengėsi atsispirti
pagundai viršyti leistiną greitį –
tikrai neturi jokio noro mokėti
baudą, – paskui geras penkiolika
minučių nervingai suko ratus po
uosto rajoną, kol rado kur
pastatyti automobilį. Sugniaužta
širdimi puolė bėgti molo link. Jį
kaustė baimė, ir kuo labiau
artėjo prie molo, tuo mažiau jo
klausė kojos. Priešingai, nei
tikėjosi, ten dar knibždėjo
žmonių, panorusių pasivaikščioti
šį malonų vakarą. Džonatanas
užlipo ant suolo ir keletą kartų
apsidairė į visas puses. Čigonių
nė kvapo. Jis perėjo aikštę,
žvilgsniu naršydamas po minią,
dairydamasis ilgų juodų plaukų,
stebeilydamasis į veidus. Nieko.
Perėjo visą molą, paskui kita
krantine grįžo atgal. Buvo
įsitempęs, budrus. Veltui.
Pamažu užplūdo nusivylimas.
Džonatanas prisiartino prie ledų
vežimėlio.
– Ko pageidausite? – paklausė
maždaug penkiasdešimties metų
pardavėjas matine oda ir juodais
it derva plaukais. Tiesūs
netvarkingai nukirpti plaukai
krito jam ant akių.
 – Tik noriu paklausti: ar
šiandien matėte čigones?
Žinote, tas, kurios buria iš
delno...
Vyriškis prisimerkė.
– Ko jums iš jų reikia? – įtariai
pasiteiravo.
– Viena jų man... išpranašavo
ateitį, ir norėčiau sužinoti
daugiau... Tik norėčiau... dar
kartą išsiburti. Ar pažįstate jas?
Akimirką vyriškis tylėdamas
žvelgė į Džonataną.
– Šią popietę jos buvo čia.
Nežinau, kur jos dabar.
– Ar jos ateina kiekvieną
savaitgalį?
 – Dienotvarkės joms
nesudarinėju. Ponia, kokių jums
ledų?
Džonatanas keletą akimirkų
žvalgėsi po minią, paskui
nenoromis ėmė pėdinti
automobilio link. Dar sykį
pamėgins kitą savaitgalį. Tačiau
širdies gilumoje nebetikėjo, kad
jam pasiseks. Jautė, kad teks
išmokti su tuo susitaikyti,
pamiršti tą kvailą pranašystę, –
juk ji nieko nereiškia. Jeigu iš
delno linijų būtų galima sužinoti
apie savo gyvenimą,
mokslininkai jau seniai tai būtų
išsiaiškinę, ar ne? Verčiau
tuojau pat mesti iš galvos tas
kvailystes ir atversti naują
puslapį.
Staiga Džonatanas prisiminė
universiteto laikų bičiulį Džoną:
apsiginklavęs švytuokle, šis
išpranašavo jam... sūnų.
Džonatanas nesusilaikęs
šyptelėjo ir kaip tik tuomet
išvydo ją – vos už kelių žingsnių.
Ne tą moterį, kuri būrė jam iš
rankos, o kitą, stambesnę ir
vyresnę, kuri sprunkančią
draugę pavadino Liza.
Džonatanas staigiai metėsi prie
jos.
 – Kur jūsų draugė? Noriu ją
pamatyti!
Čigonė neišsigando ir griežtai
pažvelgė į jį.
– Ko nori? – šiurkščiai
paklausė. – Mano seserį jau
matei. Ko dar tau reikia?
Nelaukdama atsakymo, ji
staiga paėmė jo ranką ir išskėtė
pirštus. Džonatanas įsitempė,
bet nesipriešino.
– Liza tau jau sakė, – tarė
čigonė, šiurkščiai stumdama
šalin jo ranką. – Tu greitai
mirsi. Tai įrašyta tavo delne.
– Kokią teisę turite tvirtinti
tokius dalykus? Įteigti tai
žmonėms – kaip šitaip galima!
– Jei nenori to girdėti, kam
grįžai?
– Ir kada gi turėčiau mirti, ką?
Kada?
Čigonė paniekinamai jį
nužvelgė. Jos akyse nebuvo nė
kruopelės užuojautos.
– Jau turėtum būti miręs.
Manyk, kad esi laimės kūdikis.
Bet šių metų pabaigos
nesulauksi. O dabar palik mus
ramybėje.
Išgirdęs tokius žiaurius
žodžius, Džonatanas liko stovėti
lyg įbestas. Visiškai apstulbęs,
jis žvelgė į tolstančią čigonę.
 5

Keletą dienų po šio įvykio

Džonatanas jautėsi itin prastai.
Jam atrodė, lyg kas būtų
trenkęs per galvą. Iš pradžių
pirmąja čigone jis pernelyg
netikėjo, bet dabar pradėjo jos
žodžius vertinti rimtai. Žinoma,
jam labai nepatiko jos sesuo, toji
nemaloni bjauriai besielgianti
moteriškė, bet baisiausia – jis
jautė, kad, nepaisant visko, ji
kalbėjo... nuoširdžiai. Nė kiek
jo neužjautė, nė truputėlio
negailėjo, tačiau buvo...
nuoširdi. Žiaurus,
nuginkluojantis, triuškinantis
atvirumas.
Žinoma, galima būti
nuoširdžiam ir vis dėlto klysti,
būti neteisiam net ir
neabejojant savimi. Bet vis
tiek... Džonatanas niekaip
negalėjo atgauti žado, jautėsi
visiškai priblokštas. Jam atrodė,
kad žemė slysta iš po kojų ir jo
gyvenimas tuoj žlugs. Iki šiol
jam niekada nerūpėjo, kiek laiko
gyvens, o dabar mąstė apie savo
gyvenimo pabaigą, ir ši mintis
buvo... nepriimtina,
nepakeliama.
Džonatanas pamėgino grįžti į
senas vėžes. Prisivertė rytais
keltis įprastu metu, šiaip ne taip
vykdė savo pareigas: ėjo į darbą
ir sprendė kasdienio gyvenimo
rūpesčius. Tačiau čigonių
pranašystė niekaip nėjo iš
galvos, ir jis vis svarstė, ar jos
nebuvo teisios.
Visą savaitę Džonatanas
jautėsi lyg apdujęs, bet
galiausiai susigriebė ir pasiryžo
susitikti su daktaru Sternu. Jis
paprašė atlikti išsamią apžiūrą:
kraujo tyrimus, rentgenoskopiją,
kompiuterinę ir magnetinio
rezonanso tomografiją – visut
viską. Gydytojas išrašė siuntimą
ir abejingai pridūrė: neaptikus
nė vieno simptomo, draudimas
tyrimų neapmokės. Džonatanui
buvo pateikta septynių
tūkstančių aštuonių šimtų
dolerių išankstinė sąskaita, ir
nuo jos jam atėmė žadą.
Jis tai išgyveno kaip didžiulę
neteisybę. Jei būtų turtingas,
galėtų ramiai pasidaryti tyrimus
ir, esant reikalui, laiku pradėti
gydytis. Bėgo dienos, o
Džonataną vis graužė
apmaudas, kol galiausiai jis į
viską numojo ranka. Juk
medicininiai tyrimai iš esmės
nereikalingi, argi ne taip? Jeigu
jau lemta mirti, jis vis tiek mirs.
Likimo nepergudrausi. Juk
Kotrynos Mediči istorija tai
patvirtina, tiesa? Karalienės
astrologas Kozimas Rudžjeris jai
išpranašavo, kad ji mirsianti
prie Sen Žermeno. Ji visą
gyvenimą rūpestingai vengė
vietovių šiuo vardu, net įsakė
sustabdyti Tiuilri rūmų statybą,
mat šie buvo pernelyg arti
Šv. Germano1 Oseriečio
bažnyčios. Tačiau vieną dieną
Kotryna Mediči susirgo – taip
sunkiai, kad pas ją buvo
nusiųstas kunigas. Merdėdama
ji pasisuko į jį ir, sukaupusi
paskutines jėgas, paklausė, kuo
jis vardu. Kunigas švelniai,
raminamai atsakė: Žiuljenas de
Sen Žermenas. Buvusios
Prancūzijos karalienės akys
išsiplėtė iš siaubo, ir ji išleido
paskutinę dvasią.
Džonataną slėgė nuovargis.
Jis jautėsi lyg skrendantis
paukštis švininiais sparnais. Bet
ir toliau kabinosi į įprastą
gyvenimą, nors demonstruoti
šypseną, kaip reikalavo jo
profesija ir vyro, tėvo ar
kaimyno vaidmuo, darėsi vis
sunkiau. Susitikimai, derybos,
prieštaravimai, parašai,
transporto spūstys, nepasiekti
tikslai, taip, gerbiamasis
potencialus kliente, ne,
gerbiamasis kliente, o kur dar
pirkiniai, skalbiniai, indai, namų
ruoša, šiukšlės, sąskaitos,
peticijos... Jis vėl įsitraukė į
kasdienę kovą; tik gyvenimas
prarado žavesį, kurį galėjo
turėti, – žavesį, apie kurį jis
anksčiau nė nesusimąstydavo ir
tik jo netekęs pradėjo vertinti.
Gyvenimo vertę suvokiame tik
tuomet, kai jam iškyla grėsmė.
Dabar Džonatano nė
akimirkos neapleido mirties
nuojauta, patyliukais
įsiskverbusi į jo gyvenimą. Jį
kankino baimė, kuri nesidavė
nuslopinama; maža to, jam iš
galvos išgaravo visi planai,
kuriems anksčiau skirdavo daug
dėmesio: kai nusivildavo
dabartimi, paprastai guosdavosi
svajonėmis apie malonius
dalykėlius – kitų metų atostogas,
naują baldą, automobilį ar
batus, kuriuos nusipirks, kokį
nors susitikimą, o užvis
labiausiai – apie tą dieną, kai
pagaliau galės įsikelti į didesnį
namą. Jam atrodė, kad kažkas
staiga atėmė visą ateitį, į kurią
ligi šiol kabinosi. Ateitis išnyko.
Liko tik tai, ką jau turėjo – niūri
ir rūpesčių kupina dabartis be
vilties, kad kada nors bus
geriau.
Vieną rytą, keldamasis į
darbą, Džonatanas suvokė, kad
toliau taip gyventi nebegali.
Širdis į nieką nebelinksta,
niekas nebemiela. Nebėra jėgų
lipti iš lovos. Apimtas vidinės
sumaišties, jis net pradėjo
abejoti ankstesniu savo
gyvenimo būdu. Kokia prasmė
šitaip gyventi? Kur link tai veda?
Vien tik dirbi, grumiesi su
sunkumais, lauki savaitgalio,
kad galėtum parduotuvėse
patenkinti kai kuriuos
troškimus, kuriuos visuomenė
sugebėjo tau sužadinti, o tada
trumpam pajunti šiokį tokį
pasitenkinimą. Ir vėl dirbi, kad
galėtum kitą savaitgalį viską
pradėti iš naujo. Toks
gyvenimas – tik sekinančių
pastangų ir tuščių, trumpalaikių
malonumų kaita, argi ne taip?
 Slapta Džonatano svajonė
pranokti save ir tapti geresniu
draudimo agentu už Maiklą
dabar nebeturėjo jokios
prasmės. Ji atrodė juokinga,
nieko verta. O ar pats jo darbas
turi prasmę? Stengtis sudaryti
vis daugiau sutarčių... Galų gale
kas iš to? Reikia padaryti
pertrauką, sustabdyti tą
beprotišką bėgimą ratu ir į
viską pažvelgti iš šono.
Nuspręsti, kaip nori gyventi
toliau. Jeigu jam išties lemta
mirti iki metų pabaigos, ką
norėtų patirti paskutiniais
mėnesiais?
 Džonatanas susitiko su
partneriais ir paaiškino, kad dėl
asmeninių priežasčių turi
padaryti pertrauką. Dėl to, kad
jo nebus, finansiškai jie
nenukentės: pajamos
kiekvienam būdavo
paskirstomos pagal pasirašytų
sutarčių skaičių. Pradėtomis
bylomis rūpinsis asistentė.
– Ar ilgai tavęs nebus? –
pasiteiravo Maiklas.
Džonatanas giliai įkvėpė.
Neturėjo nė menkiausio
supratimo.
– Tiek, kiek reikės...
Andžela tylėjo.
 Tą dieną Maiklas jį draugiškai
palydėjo iki kabineto durų.
– Taip ir maniau, kad kažkas
negerai, – tylesniu balsu tarė
jis. – Klausyk, neskubėk ir
pagalvok apie mano pasiūlymą.
Grįžęs namo Džonatanas į
kelioninį krepšį susimetė
būtiniausius daiktus, sėdo į savo
seną baltą ševroletą ir 101-uoju
greitkeliu nurūko tiesiai į pietus.
Išsisklaidžius įprastam rytmečio
rūkui, skaisčiai mėlynas dangus
jam atrodė bekraštis.

1
Germano vardas prancūzų k.
atitinka Žermeną (vert. past.).
 6

„Netrukus matysite mūsų

specialiąją korespondentę Evą
Kempbel, ji dabar Flušing
Medou Koronos parke.“
„Taip, Toni. Tik pamanykite –
Ostinas Fišeris ką tik laimėjo
pirmąjį atvirojo JAV teniso
čempionato turą. Jis lengvai
įveikė simpatiškąjį australą
Džeremį Teilorą, kuris pasaulio
reitingų lentelėje užima
keturiasdešimt trečią vietą.
Nepriekaištingas mačas, trukęs
tris setus: 6 : 2, 6 : 4, 6 : 3.
Ostinas stovi šalia manęs...“
– Tu ką, per visus pietus taip
ir spoksosi į televizorių? –
paklausė Andžela.
Juodu buvo įsitaisę aikštės
kavinės terasoje, prie plačiai
atvertos stiklinės sienos.
Maiklas nenuleido akių nuo
viduje ant sienos kabančio
televizoriaus.
– Lažinamės, jis laimės
turnyrą.
 – Nuostabu, – sarkastiškai,
kaip mokėjo tik ji, nusišaipė
Andžela.
– Tik pagalvok – jis pasiektų
„Didžiojo kirčio“ turnyrų
rekordą, jis...
– Tai pakeis mano gyvenimą.
Sulig šiais žodžiais ji paėmė iš
jo lėkštės mėsainį ir atsikando
didelį kąsnį.
– Pripažink, tai vis dėlto būtų
neįtikė...
Kramtydama pilna burna,
Andžela jį nutraukė:
– Klojė nustos mane žadinti
naktimis, nebesapnuos
košmarų...
 – Baik...
– Klientai nesiderėdami
pasirašinės sutartis...
Maiklas prunkštelėjo iš juoko.
– Andžela...
– Ne ne, žiūrėk toliau. Manęs
nėra...
– Klausyk, tas televizorius –
tiesiai man po akimis, nepajėgiu
atsispirti...
– Šiaip ar taip, tau puikiai
sekasi atsispirti norui
pasikalbėti su moterimi, kuri
sėdi priešais tave.
Maiklas nusijuokė:
– Tikiuosi, netapsiu nauju
atpirkimo ožiu, ant kurio tu
išliesi savo blogą nuotaiką...
Andžela irgi nusišypsojo.
Maiklas papildė vyno taures.
– Kaip manai, Džonatanas grįš
ar viską mes? – paklausė ji.
– Aišku, kad grįš.
Andžela suraukė antakius.
– Praeitą kartą manei
priešingai...
– Taip... Bet dabar manau,
kad jis atsigaus ir vėl imsis
darbo. Matai, kuo daugiau apie
tai galvoju, tuo labiau man
atrodo, kad jis iš tų, kurie
nepasiduoda. Taip, jis – šios
įmonės bendrasavininkis visam
gyvenimui.
 – Nusprendei sugadinti man
nuotaiką ir paskui priekaištauti,
kad esu prastai nusiteikusi?
Maiklas nusišypsojo.
– Ne, bet... manau, kad tu
gaišti laiką, puoselėdama
tuščias viltis. Bergždžias
reikalas.
– Tu tikrai nori sugadinti man
pietus?
– Akivaizdu, kad judviejų
padėtis nepakenčiama...
Andžela atsiduso ir vėl
atsikando mėsainio.
– Kokie bailiai tie vyrai...
– Tik nereikia apibendrinti...
 – Nesugeba prisiimti
atsakomybės...
– Vis dėlto apie Džonataną
negalima taip sakyti.
Andžela gūžtelėjo pečiais.
– Kai vieną dieną grįžau namo
ir aptikau jį su kažkokia mergše
nuogomis krūtimis... Niekaip
neatspėsi, ką jis tada pasakė.
– Ir ką gi?
– „Tai ne tai, ką tu manai... Tai
tik nauja auklė... Na, kandidatė
į aukles...“
Maiklas užgniaužė šypseną.
– Turbūt buvai šokiruota.
– Paklausiau jo, gal ruošiasi
tikrinti, kaip ji žindo. Mūsų
septynmetę dukterį.
Maiklas nusikvatojo. Andžela
atsikando dar kąsnį ir pradėjo
kramtyti, žvelgdama kažkur į
tolį.
– Žinai ką? – tarė Maiklas.
– Ką?
Jis įkvėpė.
– Tiesą sakant, tavim dėtas
išeičiau iš darbo. Ir visiems
laikams užversčiau tą puslapį.
– Na ir dienelė! Džiaugiuosi,
kad čia atėjau...
– Tik pasakiau savo
nuomonę...
– Nė už ką! Girdi?
– Aš tik šiaip pasakiau...
 – Maža to, kad turiu viena
auginti Kloję, dar ir darbo man
reikėtų ieškotis – ir dar tokiais
laikais... Dar ko!
– Suprantu tavo reakciją, bet
turėtum galvoti apie savo pačios
interesus, o ne vien paisyti
Džonatano.
– Ne visuomet vien tik aš turiu
aukotis...
Maiklas gurkštelėjo vyno.
– Klausyk, neskubėk ir viską
apgalvok. Jei apsigalvosi,
pasakyk man. Galbūt turėsiu tau
pasiūlymą.

Vaizdas kameroje vis tolo.

Pasirodė visos terasos
panorama, ir Rajanas išjungė
kamerą. Visa tai neprilygo tam,
ką jam pavyko nufilmuoti pro
savo miegamojo langą prieš
keletą dienų: Džonatanas
keturiomis ropinėjo po sodą ir
po vieną rovė visus dobilus,
užuot apipurškęs herbicidais
kaip visi. Tai buvo taip kvaila,
kad Rajanas juokėsi vienas pats.
Vaizdo siužetas sulaukė
pasisekimo. Šimtas keturiolika
patiktukų ir septyniolika
komentarų.
Rajanas gurkštelėjo
kokakolos. Terasoje jis
pastebėjo du vaikinus, šie gyvai
šnekučiavosi. Rajanas nukreipė
į juos parabolinį mikrofoną ir
sureguliavo garso lygį. O tada
paspaudė įrašymo mygtuką.
 7

101-asis greitkelis apie

dvidešimt kilometrų vingiavo
palei San Fransisko įlanką,
paskui driekėsi toliau nuo
kranto, o po maždaug dviejų
valandų, netoli Monterėjaus, vėl
priartėjo prie vandenyno.
Važiuojant toliau į pietus,
augalija darėsi vis vešlesnė, o
pušys, kurių čia augo
daugiausia, kvepėjo
atostogomis.
Saulė buvo dar aukštai
danguje, kai senasis Džonatano
ševroletas įsuko į kiparisais ir
bugenvilijomis apsodintą alėją.
Už posūkio išniro dailus baltas
jo tetos namas – žavus, bet ne
įmantrus, apsuptas žalumos.
Džonatanas išjungė variklį ir
atidarė dureles. Saldus rožių
kvapas jį akimirką grąžino
trisdešimt metų atgal. Jam buvo
šešeri, jo šeima buvo ką tik
grįžusi iš Prancūzijos, ir jie
pirmą kartą atvažiavo į svečius
pas tetą Mardžę. Išlipusį iš
automobilio Džonataną
apsvaigino sumišęs rožių,
raganių ir sausmedžių kvapas:
šią vietą gaubė dangiškas
aromatas, tarytum kokia fėja
ant namo ir sodo būtų pažėrusi
saują stebuklingų miltelių. Po
trijų dešimtmečių tos pačios
gėlės skleidė tą patį aromatą.
Džonatanas pasuko namo link.
Po kojomis sugirgždėjo žvyras.
Žemiau, už kokio šimto metrų,
sakytum snaudė sodriai mėlynas
vandenynas, jo beveik neslėpė
aukštų šimtamečių pušų šakos,
išsikraipiusios nuo daugel žiemų
šėlusių vėjų. Ant lauko laiptų
pasirodė teta Mardžė,
šypsodamasi lygiai taip pat, kaip
ir prieš trisdešimt metų, kai
pirmąsyk išvydo Džonataną. Jos
akyse lygiai taip pat spindėjo
džiaugsmas, gyvybingumas ir
net, galima sakyti, šelmiškumas,
paprastai nebūdingas tokio
amžiaus žmonėms.
Mardžės gyvenimas buvo
nepaprastas. Ji turėjo tris vyrus
ir mažiausiai tiek pat profesijų.
Archeologė pagal specialybę,
netrukus ji pradėjo tyrinėti
pirmųjų planetos gyventojų
kaukoles (žmonės jai patiko
labiau už akmenis) ir šį darbą
dirbo daugiau nei dvidešimt
metų. Bet vieną dieną pareiškė,
kad gyvieji įdomesni už
mirusiuosius, ir vėl pradėjo
studijuoti – šįkart biologiją.
Keletą metų pradirbusi
laboratorijoje, įkūrė savo vardo
fondą, – Džonatanas taip
niekada ir nesuprato, kokia jo
veikla. Kažkokie teritorijų,
kurias mokslas paprastai
palieka nuošalyje, tyrinėjimai.
Dabar Mardžė jau apie dešimt
metų buvo pensijoje, bet vis tiek
ėjo fondo garbės pirmininkės
pareigas. Džonatanas įtarė, kad
naujo puslapio savo gyvenime
teta taip ir neatvertė: ji ir toliau
bendravo su mokslininkais.
– Tavo kambarys paruoštas, –
tarė Mardžė. – Gali pasilikti
tiek, kiek norėsi!
Juodu apsikabino.
– Ilgai iš tavęs negirdėjau
jokių žinių, – pasakė ji. –
Padariau išvadą, kad rūpesčių
neturi.
– Mardže!
Ji nusijuokė. Teta neklydo, ir
Džonatanui širdį dilgtelėjo
kaltės jausmas: kai Mardžė
nebūdavo jam reikalinga, jis
išties retai ją aplankydavo, nors
ir nuoširdžiai mylėjo. Kai gyveni
pašėlusiu tempu, kartais
pamiršti mylimus žmones.
– Tiesą sakant, – tarė
Džonatanas, – praeitą mėnesį
gavau tavo laišką. Norėjau
atsakyti, bet neturėjau laiko...
– Džiaugiuosi, kad atvažiavai;
teisingai, tau reikia atostogų. Jei
galvoje vien tik darbas, galima
sukvailėti.
Džonatanas įsikūrė jam
skirtoje vietoje – gražiame kiek
pritroškusiame kambaryje
antrame namo aukšte, baltomis
sienomis ir apstatytą
pastelinėmis spalvomis
nudažytais senais baldais. Visur
kabojo paveikslai, graviūros ir
senos nuotraukos su Indijos,
Egipto ar Vidurinių Rytų
vaizdais: tose vietose teta
kadaise vykdė archeologinius
kasinėjimus. Ant naktinio
staliuko gulėjo Karlo Jasperso
knyga. Džonatanas priėjo prie
lango ir jį atidarė. Vyriai tyliai
sugirgždėjo. Kambarį užplūdo
kvapnus sodo oras ir jį apgaubė.
Vaizdas pro langą buvo
nuostabus: už vešlaus sodo be
galo be krašto driekėsi vandens
mėlynė. Džonatanas persisvėrė
per langą ir keliskart į plaučius
giliai įtraukė vandenyno oro.
Miesto triukšmas ir tarša jam
atrodė toli, labai toli, kaip ir
darbo keliama įtampa.
Kitą rytą Džonatanas
nemaloniai nustebo – jo
automobilis ir vėl sugedo. Jis
iškart susierzino, kone supyko:
negi ir čia nemalonumai
nesiliaus? Negi iki pat savo
dienų galo jis turės nuolat su
kuo nors kovoti? Ar toks ir yra
jo likimas?
– Ar ir po dvidešimties metų
apie jį galvosi? – matydama,
koks jis susikrimtęs, kiek
pašaipiai paklausė Mardžė.
 – Apie ką?
– Apie šitą gedimą.
– Na... ne, žinoma. O ką?
– Tada tuojau pat užmiršk, –
šelmiškai tarstelėjo ji.
Džonatanas sutrikęs pažvelgė
į ją. Mardžė stovėjo greta
dailios sodo kampe pastatytos
stelos ir šalia jos atrodė labai
gležna. Iš tikrųjų tai buvo kopija
stelos, kurią savo karjeros
pradžioje ji atrado Arabijoje.
Nuostabiai iškaltame akmenyje
buvo įrėžti įrašai aramėjų
kalba.
– Tik nesakyk, – tarė
Mardžė, – kad kažkoks metalo
laužas gali valdyti tavo
nuotaiką.
– Apmaudžiausia, kad teks vėl
skambinti meistrui, sakyti, kad
blogai suremontavo, turėsiu
skųstis, derėtis, galbūt
grasinti... Man jau atsibodo dėl
visko kovoti.
Mardžė ėmė juoktis.
– Nematau nieko juokinga.
– Dar ir kaip, vargšeli tu
mano!
– Kas?
– Tu toks panašus į mano
pirmąjį vyrą! Jis irgi manė, kad
gyvenimas – tai nuolatinė kova,
kad kiekvieną akimirką reikia
priešintis. Mano amžinai gera
nuotaika jį varė iš proto. Jis
mane laikė laimės kūdikiu,
kuriam šypsosi likimas, o štai jis
turėjęs kasdien kovoti su
nemalonumais, vis krintančiais
jam ant galvos. Ir tik į gyvenimo
pabaigą jis suvokė, kad
dauguma rūpesčių buvo jo
pasaulėžiūros padarinys, o ne
priežastis...
Mardžė nužingsniavo į namą,
o sutrikęs Džonatanas mąstė
apie jos žodžius, – šie jam
atrodė ne itin protingi.
– O kol kas, – riktelėjo teta iš
virtuvės, – imk mano seną
mašiną, jai bus į naudą kiek
daugiau pavažinėti. Naudojuosi
ja tik kartą per savaitę, kai
važiuoju apsipirkti, ji turbūt
mirtinai nuobodžiauja.
– Ar tavo draudimas tai
leidžia?
– Nesijaudink!
Siaubingai girgždėdamos
atsivėrė garažo durys ir
pasklido vos juntamas pelėsių
kvapas. Senas Triumph
kabrioletas veikiausiai buvo
pagamintas aštuntajame
dešimtmetyje. Automobilis buvo
tamsiai raudonas, su
pablukusios juodos spalvos
stogu. Kostelėjęs variklis gana
lengvai užsivedė, pasigirdo
duslus burzgimas. Džonatanas
nuleido stogą ir užsidėjo akinius
nuo saulės.
Po kelių minučių jis jau skriejo
tuščiais Big Suro keliukais tarp
žaliuojančių kalnų, kurių
dantytas reljefas smego į
vandenyną. Pakrantės oras
skaniai kvepėjo, o saulė, atrodė,
švies amžinai. Ištrūkus iš
įtemptos kasdienybės,
Džonataną staiga užplūdo noras
džiaugtis kiekviena gyvenimo
akimirka. Jeigu jam iš tiesų
lemta mirti jaunam, tuomet jis
turi mėgautis kiekviena minute,
o ne tempti kasdienybės naštą
skųsdamasis likimu. O jei tikrai
dera vien tik naudotis gyvenimo
teikiamais malonumais, tada jis
neabejotinai pasirinko puikią
vietą. Jis davė sau vienintelį
priesaką: džiaugtis kiekviena
akimirka ir niekuomet negalvoti
apie mirtį.
Po savaitės Džonatanas jau
žinojo daugumą žavingų
pakrantės restoranėlių. Per tas
dienas jis nardė gaiviame
žmonių užmirštų įlankėlių
vandenyje, grožėjosi
žvaigždėmis snūduriuodamas
ant smėlio, su Mardže skanavo
pyragaičių, kurių receptą ji
pavydžiai saugojo, žingsniavo
vandenyno pakrante,
klausydamasis žuvėdrų riksmų,
šoko naktinio klubo terasoje po
atviru dangumi, leidosi į
vienadienį flirtą ir kas vakarą su
šardonė vyno taure rankoje
stebėjo, kaip leidžiasi saulė.
Žinoma, Džonatanas vis tiek
naudojosi internetu.
Elektroniniai laiškai ir žinios
laikraščių tinklalapiuose buvo
tokia neatsiejama jo gyvenimo
dalis, kad jis nė nemėgino be jų
apsieiti. Jis atsakydavo į kai
kuriuos klientų klausimus, kitus
persiųsdavo asistentei. Ir
kasdien sekdavo visas
naujienas.
Džonatanas lepinosi poilsiu,
maloniu gyvenimu be rūpesčių ir
tingiai leido dienas. Tačiau po
kurio laiko giliai širdyje pajuto
neaiškią tuštumą. Tinginiauti,
žinoma, buvo smagu, bet tikro
pasitenkinimo, pilnatvės jis
nejautė. Vienus malonumus
keitė kiti, bet jie teikė vis
mažiau džiaugsmo, todėl reikėjo
ieškoti vis naujų smagumų.
Džonatanas pradėjo suprasti,
kodėl saldus gyvenimas taip
lengvai pastūmėja kai kuriuos
turtuolių vaikus vartoti stiprius
narkotikus.
Buvo ir kita bėda – laikas.
Kasdien laikas skriejo vis
greičiau. Nors per dieną ne
kažin ką tenuveikdavo,
Džonatanui atrodė, kad ji
prabėgo akimirksniu. Jis
pradėjo suprasti, kad ši
viešnagė greitai baigsis, kaip ir
jo gyvenimas. Džonatanas
norėjo rasti būdą, kaip
sustabdyti laiką. Vaikystėje
paprasčiausia popietė jam
rodėsi ilga, labai ilga. O suaugus
gyvenimas švilpė visu greičiu;
kiekvieni metai atrodė
trumpesni už ankstesnius. Beje,
tai jam sakė ir bičiulis fizikas:
pagal tai, kaip suvokiame
dalykus, savo gyvenimą
įpusėjame sulaukę šešiolikos
metų.
 8

Nors galva duok į sieną – vien

tik banalybės, net nejuokingos.
Atlenkiamas aliuminio
skardinės dangtelis garsiai
spragtelėjo ir tarkštelėjo, kai
Rajanas jį visai nuplėšė.
Kokakola liejosi į stiklinę,
pripildydama ją per kraštus
lipančių burbuliuojančių putų.
Rajanas nedelsdamas pakėlė ją
prie lūpų. Gerai pažįstamas
kvapas. Sproginėjant
burbuliukams, maži lašeliai
kuteno jam odą. Jis nugėrė tris
gurkšnius ir pastatė stiklinę.
Pakreipęs petį, nusišluostė lūpas
į juodų marškinėlių rankovę.
Jau dvi dienos, kaip jis nieko
nepaskelbė savo tinklaraštyje.
Jautėsi lyg išbadėjęs tigras.
Perėjo svetainę, įžengė į
miegamąjį ir susimąstęs
pažvelgė pro langą. Palei gatvę
ir lygiagrečiai einantį prospektą
besirikiuojančių namų soduose
retai išvysdavai ką nors
įdomaus.
Buvo matyti vienintelis
žmogus – tasai Garis: kaip ir
kiekvieną rytą, skaitinėjo gautą
paštą, įsitaisęs ant žolės
baltame plastikiniame lauko
krėsle. Mirtinai nuobodus
reginys. Perskaitęs laišką,
keksiukų pardavėjas kaskart
gūžtelėdavo pečiais. Išties
galima užmigti...
Kituose soduose – nieko.
Ničnieko ir artimiausiuose
namuose, į kurių vidų jis galėjo
šnairomis dirstelėti pro langus.
Suirzęs Rajanas grįžo į svetainę
ir staigiai sustojo – jam kilo
viena mintis. Kvaili gali būti ne
tik žodžiai ar pavieniai
veiksmai. Kvailas gali būti ir
nuolatinis elgesys. Juoką sukels
kartojimasis. Taip, tikrai: tas
paniurėlis Garis ir jo idiotiškas
liūdesys vis dėlto komiški. Jei tik
pavyktų apie jį sukurti serialą...
Jei internautai kasdien
nekantrautų pamatyti, ar Garis
gūžtelės pečiais, būtų
nepaprastai juokinga.
Rajanas grįžo į miegamąjį ir
nukreipė kamerą į vyriškį.
Priartino vaizdą. Nors buvo už
devyniasdešimt dviejų metrų,
per parabolinį mikrofoną iškart
išgirdo plėšiamo voko
šnarėjimą. Tikras technikos
stebuklas. Stambiu planu
filmuojamas Garis ištraukė
laišką ir suraukė antakius.
Perskaitė jį ir, be abejo,
gūžtelėjo pečiais. Rajanas
prapliupo juoktis. Na, žinoma!
Garis – tikras keistuolis! Kuo
tikriausias! Tereikia apie jį
sukurti filmą...
Savaime aišku, jis rizikuoja
labiau nei filmuodamas grupę
žmonių viešoje vietoje. Bet
tikimybė, kad koks nors
Mineapolio internautas pažįsta
nevykėlį iš San Fransisko, lygi
nuliui. Be to, jis ėmėsi
atsargumo priemonių.
Tinklaraštis įkurdintas
nevietiniame serveryje. Norint
iki jo prisikasti, reikėtų nustatyti
ir apeiti keletą tarpinių
serverių. Niekas nesivargintų
dėl tokių niekų.
Po penkiolikos minučių
Rajanas spustelėjo „Enter“, ir
tinklaraštyje atsirado Gario
atvaizdas. Rajanas užrašė
pavadinimą: „Mulkių
gyvenimas – 1 serija“. Jis
neabejojo: serialas bus ilgas.
 9

– O gal norėtum
pasivaikščioti?
– Pasivaikščioti?
– Taip, čia visur daug takelių.
Niekas jais nebevaikštinėja, bet,
žinai, ten labai gražu.
Ten išties buvo labai gražu, ir
Džonatanas stebėdamasis, lyg
matytų pirmą kartą, žvalgėsi po
vietoves, kurias visą savaitę
naršė Triumph kabrioletu.
Lekiant dideliu greičiu, pojūčiai
aštresni, tačiau jausmai
skurdesni.
Augalija buvo įspūdinga, vešli
ir kvapni. Šlaitai vietomis buvo
apaugę ryškiai žaliais krūmais,
o pro krūmokšnius ir tankius
sąžalynus kartais sušmėžuodavo
laukinės orchidėjos. Kitur
stiebėsi spygliuočiai, metantys
vėsų šešėlį. Arčiau vandenyno
kilo sekvojos bėgančių metų
išskaptuotais rusvais kamienais.
Džonatano pasivaikščiojimus
lydėjo visokiausių paukščių
balsai, o vieną popietę jis net
išvydo kondorą, didingai
sklandantį danguje.
Vietovės buvo kalvotos:
smagiai nusileidus nuo vieno
kalnelio, tekdavo sunkiai
pūškuoti į kitą – ir taip be
perstojo. Tačiau užkopus ant
kalvos atsiverdavo vis kitoks
vaizdas, o kai kurių tarpeklių
tolumoje tyvuliavo vandenynas.
Kraštovaizdis nuolat mainėsi,
ir Džonatanas nesiliovė juo
žavėjęsis. Sunkiai užkopus ant
kalvos, ta pati panorama atrodė
kur kas didingesnė nei
paprasčiausiai užvažiavus
automobiliu. Gal užplūsdavo
išdidumas dėl atlikto žygdarbio?
O gal gamta savo grožį
atskleisdavo tik tiems, kurie už
jį sumokėdavo tinkamą kainą?
Nors Džonatanas mėgavosi
pilnatvės pojūčiu, vieną dieną
patyrė ir šiokį tokį sukrėtimą:
išsiruošęs į ilgą pasivaikščiojimą
pamatė, kad jo mobilusis
telefonas... neprisijungęs prie
tinklo! Iš pradžių tas neaiškus
jausmas, kad nutrūko kažin koks
ryšys, kad jo niekas nebesieja su
kitais, trikdė ir net kėlė nerimą,
todėl Džonatanas ant kiekvienos
kalvos vis išsitraukdavo telefoną
ir beviltiškai tiesdavo jį į dangų,
lyg stengdamasis gauti žinutę iš
visatos. Tarytum Mozė, iškėlęs
savo lazdą. Veltui.
Iš pradžių Džonatanas jautėsi
vienišas, atskirtas nuo pasaulio,
bet galiausiai suprato, kad
niekada nebuvo taip stipriai
susietas. Tik nebe su
žiniasklaida, kuri jam
atrinkdavo pačias blogiausias
pasaulio naujienas, ir ne su
žinutėmis ar elektroniniais
laiškais, kuriuos pažįstami jam
siųsdavo bet kuriuo paros metu,
norėdami priminti apie save ir
sau patiems įrodyti, kad kiti jų
dar nepamiršo. Ne, Džonatanas
jautė visai ką kita, ir tas
jausmas buvo visiškai naujas: jis
buvo susietas su savimi pačiu,
su savo kūnu, jausmais, vidiniu
pasauliu, ir sykiu – kad ir kaip
būtų keista – su Žeme, visais
augalais ir gyvūnais. Jis
žingsniavo, ir sulig kiekviena
valanda toji tauri ugnis –
anksčiau neįsižiebusi arba taip
ilgai vos smilkusi, kad jis apie ją
pamiršo, – jo širdyje liepsnojo
vis kaitriau.
Džonatano džiaugsmas
kasdien vis augo. Kadaise jį
kamavęs kartėlis ir slogi
nuotaika visiškai išnyko.
Pasivaikščiojimai jį pamažu
pripildė iki tol nepažinto
dėkingumo. Dėkingumo pasaulio
grožiui, gyvenimui, kuris
pagaliau suteikė džiaugsmo ir
ramybės, apie kuriuos anksčiau
nė nenutuokė. Jis buvo įpratęs
niurzgėti dėl visų savo gyvenimo
sunkumų, o dabar troško
dėkoti – nė pats nežinodamas
kam. Norėjo pasiųsti padėką į
visatą, kaip kai kurie meta
butelius į jūrą. Padėką už tai,
kad yra gyvas, kad kvėpuoja,
mato, jaučia, girdi. Čigonių
pranašystės jam neberūpėjo.
Šią akimirką jis buvo gyvas, ir
tik tai buvo svarbu.
Teta Mardžė apie tai turėjo
savo nuomonę ir vieną vakarą
sode ją išdėstė. Juodu sėdėjo
dailiuose pintuose foteliuose su
minkštomis pagalvėlėmis.
Mardžė kaip įprastai buvo
paruošusi garuojantį
arbatinuką, į kurį buvo
įvarvinusi šaukštelį medaus ir
šliukštelėjusi... degtinės.
– Gamta mums grąžina tai, ką
iš mūsų atėmė visuomenė.
– Ką būtent?
– Mūsų pilnatvę.
 – Ėėė... gal galėtum
paaiškinti?
– Mums būdinga pilnatvė ir
būdami gamtoje tai jaučiame
visa širdimi. O visuomenė mums
sukuria stygių. Ji sugeba mus
įtikinti, kad iki visiškos laimės
mums kažko trūksta. Ji draudžia
mums būti patenkintiems tuo, ką
turime ir kas esame. Be
per​stojo mus tikina, kad ko nors
stokojame.
Džonatano širdyje tetos
žodžiai sukėlė ypatingą atgarsį.
Jos minima pilnatvė išties buvo
kaip tik tai, ką jis pajuto
būdamas gamtoje. Ta būsena
neturėjo nieko bendra su
nuoboduliu ir nusivylimu, kurie
užplūdo baigiantis pirmajai
malonumų kupinai savaitei. Šia
mintimi Džonatanas pasidalijo
su Mardže.
– O, tai visai kas kita! –
pašaipiai nusišypsojo ji. – Tą
savaitę tu pasidavei nuodėmei!
– Įžūloka man už tai
priekaištauti: ant stalo stovi
degtinės butelis, pati turėjai tris
vyrus...
Ji nusikvatojo:
– Mielas sūnėne, aš niekada
nesakiau, kad daryti nuodėmes
yra blogai!
 – Tada nebesuprantu tavęs...
– Jei mokėtum aramėjų kalbą,
suprastum...
– Kaip negerai: mokykloje
mokiausi prancūzų ir ispanų.
Mardžė nusišypsojo ir į
puodelius vėl pripylė arbatos.
– Mūsų dvasininkai iš tikrųjų
ilgai stengėsi mums įvaryti
kaltės jausmą, tarsi nuodėmė
būtų siaubingas moralinis
nusižengimas... O viskas tik dėl
paprasčiausios vertimo
klaidos...
– Vertimo klaidos?
– Taip, originalus žodis, kurį
vartojo Jėzus ir kuris buvo
išverstas kaip „nuodėmė“, –
khtahayn. Jis veikiau reiškia
„klaidą“ – kai tai, ką darai,
neatitinka tikslo. Lygiai taip pat
kalbėdamas apie tai, kas
negerai, Jėzus vartojo žodį
bisha, kuris greičiau reiškia
„netinkamas“. Žodžiu, darydami
nuodėmes žmonės nebūtinai
kuria blogį, bet veikiau
apsirinka ir tolsta nuo tikslo.
– Nuo tikslo?.. Nuo kokio
tikslo?
– O, tai pats svarbiausias
klausimas... – tarė Mardžė, į
puodelius pildama arbatos. –
Krikščionys, žydai ir
musulmonai tau, ko gero,
atsakys „rasti Dievą“, budistai –
„pasiekti nušvitimą“, hinduistai –
„pasiekti išsilaisvinimą“, o kiti –
„rasti laimę“... Bet iš esmės tai
turbūt beveik tas pats. Kaip
rašoma Indijos Vedose: „Tiesa
viena, bet daug vardų, kuriais ją
vadina išminčiai.“
– Rasti laimę... – mąsliai
pakartojo Džonatanas.
Jis gurkštelėjo arbatos. Ši
buvo maloniai šilta ir kvapni.
Pamažu temo. Tolumoje
vandenyno paviršiuje
atsispindėjo paskutiniai dienos
gaisai, nudažę dangų rausvais ir
oranžiniais atspalviais.
Neįprastai nuščiuvęs sodas
dvelkė ramybe. Rodės, net
paukščiai tylomis gėrisi šios
akimirkos grožiu.
– Vadinasi, sakai, kad savaitę
dykinėdamas ėjau ne ta linkme
ir tolau nuo tikslo, taip?
– Taip. Ir pats tai pajutai.
Beje, tai gali pajusti visi: mus
traukia lengvai pasiekiami
malonumai, tačiau, kad ir kas tai
būtų – mėgavimasis maistu,
kūniški džiaugsmai ar tiesiog
vakaras priešais televizorių
perjunginėjant kanalus, – tai
patyrę jaučiamės kiek nusivylę,
sutinki? Net susierziname, kad
tas malonumas nesuteikė mums
tikro pasitenkinimo. Visiems jau
yra tekę tai pajusti. XVII
amžiuje tai puikiai aprašė
Spinoza.
– Jeigu tai aprašė Spinoza...
– Vėlgi – čia nėra nieko bloga,
tik taip nerasi, ko ieškai, – ko
mes visi daugiau ar mažiau
sąmoningai ieškome.
Susimąstęs Džonatanas keletą
akimirkų tylėjo.
– Ir... kaip tu tai
paaiškintum? – galiausiai
pratarė.
Mardžė įkvėpė.
 – Tą malonumų kupiną savaitę
tu išoriniame pasaulyje ieškojai,
kas tam tikra prasme galėtų tau
suteikti laimės, tiesa?
Restoranuose, naktiniuose
klubuose, parduotuvėse, dar kur
nors.
– Taip.
– Matai, tu niekada nerasi
laimės išoriniame pasaulyje.
Gali visą gyvenimą vaikytis
pačių įvairiausių dalykų, bet
jeigu ieškai ne ten, kur reikia,
liksi nieko nepešęs. Čia tas pats,
kas ieškoti Nefertitės kapo
Amerikoje.
– Hm...
 – Ir kuo daugiau išorinių
malonumų patirsi, tuo labiau
įpratinsi savo smegenis gręžtis į
išorinį pasaulį ir kaip tik ten
ieškoti pasitenkinimo šaltinių. Iš
tikrųjų mūsų smegenys bet
kuriomis aplinkybėmis mus
skatina daryti tai, kas, jų
manymu, mums geriausia. Bėda
ta, kad priimdamos sprendimus
jos remiasi ankstesne mūsų
patirtimi. Jei tavo smegenys
pažins daugiausia išorinius
pasitenkinimo šaltinius, jos vis
labiau tave stums į išorinį
pasaulį.
 Džonatanas pritariamai
linktelėjo.
– Turbūt kaip tik dėl to
dvasininkai ilgai ragino
tikinčiuosius atsisakyti
malonumų.
– Taip, nors kartais tai mums
įvarydavo kaltės jausmą. Taip
laimės irgi nepasieksi... Verčiau
džiaugtis malonumais, kuriuos
sau leidi patirti! Jeigu jau
neatsispiri pagundai, geriau ja
mėgautis!
Džonatanas susimąstęs
nusišypsojo.
– Bėda ta, kad tie malonumai
mane traukia, – tarė jis. –
Kalbant išties sąžiningai, dirbu
ir dėl jų. Kad galėčiau sumokėti
už tai, ką maga patirti. Kad
patenkinčiau kai kuriuos savo
troškimus.
– Taip, numanau. Kaip ir
dauguma mūsų. O kadangi tai
nesuteikia mums visiškos
laimės, vos patenkinę vieną
troškimą, puolame geisti ko
nors nauja, apie ką anksčiau nė
negalvojome. Ir galiausiai
imame nuolatos vaikytis vieno
malonumo po kito.
– Gal ir taip.
Mardžė gurkštelėjo arbatos.
 – Šį reiškinį puikiai suprato
budistai. Jie mano, kad mūsų
troškimai – viena iš mūsų kančių
priežasčių.
– Išsilaisvinti iš troškimų...
– Taip.
– Aha. Teoriją suprantu, bet
nesu tikras, kad sugebėčiau
įgyvendinti šią idėją praktiškai.
– Kodėl gi?
– Man atrodo, kad kaip tik
troškimai man suteikia jėgų
gyventi.
– Suteikia jėgų gyventi?
– Žinoma. Jei nieko
nebetrokšiu, nežinau, kas mane
įkvėps gyventi. Juk tai vis dėlto
varomoji jėga, tiesa? Kaip tik
tai, kad trokštu įvairių dalykų,
man suteikia energijos kovoti.
Jei sugebėčiau, kaip tu sakai,
išsilaisvinti iš troškimų,
atsivertų... tarsi didelė tuštuma.
Matai, kai įsivaizduoju save
tokį – ramų, nieko neveikiantį,
nes nieko nebenoriu, tokia
būsena man atrodo... ne itin
džiugi, juk taip? Šiek tiek
slegianti.
Mardžė nusišypsojo.
– O mielasis, taip kalbi todėl,
kad mūsų visuomenė tau davė
pajusti tik trumpalaikių
malonumų, kurie patiriami
tenkinant troškimus; ji
nesuteikė tau progos išgyventi
tikrojo džiaugsmo – to, kuris
kyla iš vidaus.
– Gal ir taip...
– Kai tėvai norėdavo tave
nudžiuginti, ką jie darydavo?
– Na... Nežinau,
padovanodavo kokią nors
dovaną...
– Kokią dovaną?
– Kaip suprasti?
– Kaip jie ją pasirinkdavo?
– Nežinau... Spėju, mėgindavo
išsiaiškinti, kokio žaislo noriu.
Mardžė supratingai palingavo
galva.
 – Taip. Kokio žaislo nori... O
ką jie tau duodavo per
gimtadienį?
– Žinoma, dovaną.
– O per Kalėdas?
– Na, taip – dovanų.
Mardžė palinko į priekį ir vėl
įpylė arbatos.
– Matai, bėda ta, kad tavo
tėvai nuoširdžiai troško suteikti
tau džiaugsmo ir, spėju, tu tai
jutai. Jie veikiausiai norėjo, kad
būtum laimingas.
– Be abejo.
– Jie nesuvokė šitaip mokantys
tave, kad tapti laimingam galima
tik ką nors gaunant iš išorės ir
tenkinant savo troškimus.
– Suprantu...
– Bet tai visiška netiesa. Kuo
dažniau pasitenkinimo ieškosi
išoriniame pasaulyje, tuo
stipriau jausi, kad kažko stokoji.
Kuo labiau pataikausi savo
troškimams, tuo mažiau būsi
patenkintas.
Džonatanas lėtai linktelėjo.
– Matai, tai tapo kultūriniu
dalyku, – toliau kalbėjo
Mar​džė. – Tai jau mūsų savastis.
Mes pasidarėme nuo to
priklausomi. Galiausiai nutinka
tai, apie ką pasakojai prieš porą
minučių: kaip sakei, troškimai
tau suteikia jėgų gyventi. Ar
suvoki? Matai, kaip smarkiai
mes nuo jų priklausomi? O
paskui dėl jų plėšomės darbe,
nenutuokdami, kad mums
nereikia viso to, ko vaikomės...
Džonatanas susimąstęs žvelgė
į tolį. Vandens paviršiumi lėtai
slydo burlaivis.
– Ką gi, visa tai labai gerai,
tačiau kaip man kovoti su savo
troškimais? Nieko negaliu
padaryti, jeigu jie užplūsta...
– Su savo troškimais jokiu
būdu nereikia kovoti!
– Nieko nebesuprantu.
 – Jei kovoji su savo troškimais,
vadinasi, viena tavo dalis ko
nors nori, o kita – su tuo noru
kovoja.
– Teisingai.
– Tai tarsi tavo vidinė kova...
su savimi pačiu.
– Galima ir taip pasakyti.
– Tai štai, iš to nieko neišeis!
Beje, kaip tik dėl to dažniausiai
nepavyksta laikytis dietos.
Supranti, kovojant pačiam su
savimi, viena nekelia abejonių –
kuris nors iš mūsų pralaimės!
Džonatanas nustebęs
pažvelgė į tetą.
– Tai ką daryti?
 Mardžė papurtė galvą.
– Tiesą sakant, nemanau, kad
galima pašalinti mūsų
pasąmonėje įsišaknijusius
dalykus, kad ir kas tai būtų –
troškimai ar kas nors kita. Jei
kartkartėmis nepaprastai
užsigeidi pyragaičių ar bulvių
traškučių, pamėgink, kad
gudrus, pašalinti tą troškimą.
Linkiu sėkmės!
– Nė nesakyk...
– Iš mūsų nieko negalima
pašalinti. Galima tik pridėti.
– Pridėti?
– Taip, pridėti dalykų, kurie
stipresni už mūsų troškimus,
kurie juos pranoks ir suteiks
mums dvasinio peno, apšvies
mus taip, kad juos užmiršime.
Paprasčiausiai užmiršime. Tada
mūsų troškimai patys išgaruos.
Tiesiog išnyks.
– Ir... kokie gi tie dalykai?
– Tokie, kurie leidžia mums
išreikšti, kas esame iš tikrųjų ir
kam esame sukurti. Tie dalykai
mums teikia pasitenkinimo,
džiaugsmo, kylančio iš pačių
mūsų sielos gelmių.
Keletą akimirkų Džonatanas
tylėdamas žvelgė į Mardžę.
– Ir... kaip man tai surasti?
 Mardžė palinko prie jo ir lyg
atskleisdama paslaptį
sukuždėjo:
– Ieškok viduje.
Džonatanas nenuleido nuo jos
akių, o pašnibždėti žodžiai
aidėjo jo širdies gelmėse. Jis
giliai įkvėpė. Laikas, atrodo,
sustojo, o nuščiuvusiame sode
net ir augalai sulaikė
kvėpavimą.
– O kad galėtum tai daryti, –
tarė Mardžė, – turi skirti erdvės
ir laiko vien tik sau. Leisti
dalykams iškilti iš gelmių... Turi
išmokti suprasti žinutes, kurias
tau siunčia širdis ir kūnas...
 Mardžės žodžiai, rodos,
sklandė švelniame vakaro ore
po žibančiomis žvaigždėmis. Ji
šypsojosi, o jos gražios akys
spindėjo, apsuptos daugybės
dailių raukšlelių, vagojančių
turiningo, patirčių kupino
gyvenimo paženklintą veidą.
– Nesu tikras, kad gaunu
tokias, kaip tu sakai, žinutes,
bet ir nemanau, kad jas
slopinu...
– Mūsų laikais, patys to
nesuvokdami, mes visi daugiau
ar mažiau tai darome.
Džonatanas neatrodė visiškai
įtikintas.
 – Ar kartais jautiesi
pavargęs? – paklausė Mardžė.
– Kaip ir visi.
– Kai esame pavargę, kūnas
reikalauja poilsio, o smegenys –
miego. O ką mes jiems
duodame? Puodelį kavos!
Džonatanas lėtai linktelėjo,
prisimindamas, ką maukdavo
darbe, kad nepristigtų jėgų...
– Ar kartais jautiesi
prislėgtas? – pasiteiravo
Mardžė.
Džonatanas atsiduso.
– Taip, žinoma, pasitaiko.
– Ir ką tokiu atveju darai?
 – Ką darau? Na... nežinau... O
ką?
– Prisimink paskutinį kartą,
kai tai nutiko.
– Paskutinį kartą... Gerai, tai
buvo...
– Tai ne mano reikalas. Tik
pasakyk, ką darei, kai pasijutai
prislėgtas?
– Labai paprasta: sušveičiau
keturis šokolado gabaliukus!
Ėėė... ne... aštuonis.
– Ir pasijutai geriau?
– Nelabai, tačiau tuo metu tai
man suteikė bent kiek
malonumo. Vis šis tas.
– O ką darei paskui?
 – Manau, įsijungiau
televizorių.
– Matai, visąlaik toks pat
elgesio modelis. Vidines
problemas stengiamės išspręsti
išoriniais dalykais: šokoladu –
tai išorinio pasaulio teikiamas
malonumas, ir televizoriumi –
tai irgi iš iš​orės plūstantis
informacijos bei emocijų
srautas.
– Ar tai rimta, daktare?
Mardžė sukikeno:
– Kaip sakė netoliese gyvenęs
Paulius Vaclavikas, beviltiška,
bet ne rimta!
– Nuraminai...
 – Na, tai turbūt geriau nei ryti
tabletes, nors ir vaistai atitinka
tą patį modelį! Beje, esu tikra,
kad susirgęs tu pirmiausia...
Džonatanas atsakė
apsimestinai liūdnu tonu:
– Išgeriu vaistų.
Mardžė nusijuokė ir vėl
įsipylė arbatos.
– Patikėk, daugumos mūsų
sunkumų sprendimas slypi
viduje.
– Suprantu.
– Tai viena didžiųjų mūsų
laikmečio iliuzijų. Mes vis
mažiau klausome savo širdies.
Beje, kartais net nelabai
suprantame, ko norime iš
gyvenimo. Be to, kasdienybėje
esame linkę prarasti tikrąjį
save, nes stengiamės atitikti ne
savo, o visuomenės primestas
normas.
– Normas?
– Taip, normas arba
taisykles – vadink, kaip nori.
Elgesio, nuomonės ir ypač
skonio taisykles. Kartais man
atrodo, kad mėgstame ne tai, ką
mums tyliai sufleruoja širdis, o
tai, ką esame verčiami mėgti. Ar
tikrai patys išsirenkame savo
drabužius, telefonus, gėrimus ar
filmus, kuriuos žiūrime?
 – Taip, bet, žinai, mūsų laikais
tai neišvengiama. Mes visi
glaudžiai susiję vieni su kitais,
todėl vieni kitiems darome
įtaką. Čia nieko bloga.
– Ne, žinoma, čia nieko bloga.
Bet jeigu jau prakalbome apie
tarpusavio sąsajas, vis dėlto
reikia būti pakankamai
susijusiam ir su savimi pačiu,
kad išties gyventum savo
gyvenimą, o ne kitų.
Džonatanas prisiminė savo
ilgus pasivaikščiojimus po Big
Suro gamtą ir tą labai stiprų, iki
tol niekados nepatirtą jausmą –
kad jis tikrai yra savimi.
 – Kad išties gyventum savo
gyvenimą, – toliau kalbėjo
Mardžė, – būtina klausytis, kas
sklinda iš pačių tavo širdies
gelmių. Girdėti, ką tau kužda
siela. O mūsų siela – tarsi
angelas, šnabždantis tokiu
švelniu, tyliu balseliu, kad reikia
įtempti ausis. Negi ją išgirsi per
nesiliaujantį šurmulį? Negi
kreipsi į ją dėmesį, kai tavo
protas nuolat užimtas šimtais
išorinių dalykų?
– Gal ne šimtais...
– Pagalvok apie visą tą
informaciją, kuri mums be
perstojo kemšama, apie visus
tuos dirgiklius.
– Leisk, atspėsiu: dabar tu
pasmerksi televiziją, internetą,
socialinius tinklus, vaizdo
žaidimus, elektroninius laiškus
mobiliajame telefone,
trumpąsias žinutes...
– Aš nieko nesmerkiu, visi tie
dalykai labai naudingi, jei tik esi
pakankamai budrus ir neįkliūni į
spąstus. Ar žinai, kodėl
tampame nuo jų priklausomi?
– Ne.
– Nes jie sužadina jausmus.
Matai, kai tave užplūsta
emocijos, jauti, kad gyveni.
Todėl jų norisi kaskart vis
daugiau. Kaip tik dėl to žmonės
nuolat prisijungę prie visų tų
socialinių tinklų. Vos tik
gauname kokią žinutę,
pajuntame emociją. Mums
pranešama apie kokią nors
grėsmę? Emocija. Kas nors apie
mane galvoja? Emocija. Šalį
nusiaubė audra? Emocija.
Vėlgi – čia nieko bloga, tačiau
būdami be paliovos įsitraukę į
tai, kas ateina iš išorės,
prarandame ryšį su savimi
pačiu. Kuo labiau mus jaudina
išoriniai dalykai, tuo menkiau
sugebame jausmus sužadinti iš
vidaus savo pačių mintimis,
veiksmais ir išgyvenimais.
Tarytum gyventume
amerikietiškais kalneliais
skriejančio traukinio vagonėlyje,
mėtomi jame visą dieną, ir
nežinotume, nei kas tą traukinį
vairuoja, nei kur jis mus veža.
Susimąstęs Džonatanas lėtai
linktelėjo.
– Žinai, – kalbėjo Mardžė, –
sėklai nelengva sudygti žemėje,
kurią alina išvešėjusi augalija.
Reikia šiek tiek erdvės, kad
šviesa mus pasiektų.
Džonatano žvilgsnis klaidžiojo
po sodą. Virš vandenyno kilo
mėnuo, sodas skendėjo įstabioje
prieblandoje. Tarsi žvelgtum į
nespalvotą atviruką.
Mardžė vėl prabilo:
– Jei neturime laiko klausytis
savo sielos, priimti tai, kas kyla
iš mūsų širdies gelmių, tuomet
nevisiškai save pažįstame. O kai
savęs nepažįstame...
Ji nutilo ir ramiai atsikando
imbierinio sausainio.
– Kas?
– Kai savęs nepažįstame,
leidžiame iliuzijoms valdyti savo
gyvenimą.
Džonatanas pakėlė į ją akis.
– Iliuzijoms?
 – Taip, mes visi turime iliuzijų
apie gyvenimą, kurios mus
stumia viena ar kita kryptimi.
Širdies gilumoje mūsų sąmonė
žino, kad tai nėra tikrovė ir kad
žengiame klaidingu keliu. Bet jei
neklausome savo širdies,
leidžiame iliuzijoms apdumti
mums akis ir iš mūsų atimti
tikrąją laisvę. Galime tapti savo
iliuzijų vergais...
– Ne visai suprantu.
Mardžė nugėrė keletą
gurkšnių arbatos.
– Turėčiau pateikti
pavyzdžių... Štai, paimkime
mano vyrus, pavyzdžiui.
 – Teisybė, turėjai jų ne
vieną...
– Kai myli, neskaičiuoji! Mano
pirmasis vyras buvo
charizmatiškas žmogus ir mėgo
valdžią. Jis laikėsi iliuzijos, kad
žmonės neverti pasitikėjimo ir
kad jam būtina viskam
vadovauti ir viską tikrinti. Kad ir
kaip klostydavosi reikalai, jis lyg
apsėstas stengdavosi
kontroliuoti padėtį ir ypač...
aplinkinius žmones! Tačiau
gyvenimas mūsų vaizduotės
įkvėptą nerimą paverčia
tikrove. Visko bijantys žmonės
užsitraukia kančią, tie, kurie
baiminasi blogai pasirodyti,
patiria nesėkmę, o tiems, kurie
bijo būti atstumti, galiausiai tai
ir nutinka. Kas dėl pasitikėjimo
stokos nori viską kontroliuoti,
nekontroliuoja nieko:
kontroliuosi savo žmoną – ji tave
apgaus. Kontroliuosi savo
vaikus – jie ims maištauti.
Kontroliuosi savo tautą – ji
sukels revoliuciją.
– Todėl jį ir palikai?
– Jis nenorėjo, kad vykčiau į
ekspedicijas Egipte. Tarsi
būčiau galėjusi įsimylėti
mumiją...
 Marždė pamirkė sausainį į
arbatą ir pasigardžiuodama jo
atsikando.
– O tavo antrasis vyras?
– Jis buvo visai kitoks. Laikėsi
iliuzijos, kad yra protingesnis už
visus. Todėl į kitus žvelgė šiek
tiek iš aukšto. Klausydavosi jų
truputį atsiribojęs, lyg
bjaurėdamasis jų
pasakojamomis nesąmonėmis. O
apie jo panieką atvirai
reiškiamiems jausmams aš nė
nešnekėsiu... Jis tik šaltai
įterpdavo vieną kitą žodį,
norėdamas parodyti pašnekovui,
kad šis kalba ne itin racionaliai.
Nereikia nė sakyti, kad
praradome daug draugų...
– Bet kodėl sakai, kad jo
protingumas buvo iliuzija?
– Iliuzija buvo jo įsitikinimas,
kad jis protingesnis už kitus. Jei
veikia vien tik tavo intelektas,
dar nereiškia, kad esi
protingesnis.
– Veikia vien tik intelektas?
– Taip. Neskaitysiu tau
biologijos paskaitos, bet,
kalbant paprastai, turime trejas
smegenis...
– Andžela abejojo, ar aš išvis
turiu smegenis, o pasirodo –
turiu trejas!
 – Tiksliau, mūsų smegenys turi
tris sluoksnius, ir kiekvienas jų
vieniems išsivystęs daugiau,
kitiems – mažiau. Turime
archajiškas smegenis, kurias
prieš keturis šimtus milijonų
metų – taigi gerokai iki
atsirandant priešistoriniam
žmogui – paveldėjome iš savo
reptilinių protėvių. Kaip tik
šiame smegenų sluoksnyje kyla
primityvūs kovos refleksai:
siekiame išlikti, giname savo
teritoriją, būname agresyvūs.
Kai kurių žmonių archajiškos
smegenys išsivysčiusios labiau
nei kitų: tokiems lengva aktyviai
veikti ir reaguoti. Paprastai jie
mėgsta valdžią, pinigus, seksą...
– Mūsų politikai!
Mardžė nusikvatojo.
– O kiti sluoksniai? – paklausė
Džonatanas.
– Dėl limbinės sistemos
jaučiame savo bei kitų emocijas
ir galime ugdyti gebėjimą
bendrauti. Ji išsivystė atsiradus
pirmiesiems žinduoliams: šie
turėjo rūpintis savo mažyliais,
nesugebančiais išgyventi be
suaugusiųjų pagalbos. Ir
galiausiai – naujoji žievė, kurioje
glūdi visa, ką galima vadinti
intelektu: loginis mąstymas,
gebėjimas kurti sąvokas ir taip
toliau.
– Suprantu...
– Gyvenime geriausia pasiekti
visų trejų smegenų
pusiausvyrą, – tuomet nesunku
ir veikti, ir jausti, ir abstrakčiai
mąstyti.
– Vadinasi, tavo antrasis vyras
turėjo gerai išsivysčiusią naująją
smegenų žievę...
– Galima sakyti ir taip. Tačiau,
kaip minėjau, protingumas – tai
ne vien intelektas. Protingas
žmogus vienodai naudojasi
visais smegenų sluoksniais. O
emocinėje sferoje mano vyrui
sekėsi prastai. Jis nepažino
savęs ir nesuprasdavo kitų. Jis
niekada neklausydavo savo
širdies, troškimų, nesuvokdavo
savo jausmų. O ką ir kalbėti
apie manuosius...
– Ar po skyrybų jūs ir toliau
bendravote?
– Sužinojau, kad galiausiai jis
susirgo Alzheimerio liga.
Blogiau ir būti negali – jis visada
manė, kad jo protas veikia
nepriekaištingai...
– Vargšelis...
– Jis labai greitai užmiršo, kad
serga...
Mardžė gurkštelėjo arbatos.
 – O mano trečiasis vyras buvo
dar kitoks. Jis laimę siejo su
savo statusu. Tai turbūt pati
didžiausia iliuzija... Iš pradžių
aš juo žavėjausi: jo asmenybė
darė įspūdį. Bet vieną dieną
supratau, kad jis vaikosi visko,
kas gali pagerinti jo įvaizdį ir
daryti jį svarbiu žmogumi. Nuo
titulų, automobilio markės ir
namo išvaizdos iki elegantiškų
drabužių ar į pokalbį įterpiamų
šmaikščių pastabėlių. Jis
rūpestingai atsirinkdavo net ir
su kuo bendrauti, – kad tik jo
paties vertė padidėtų. Jis nieko
nedarė iš širdies, viską diktavo
poreikis būti pripažintam.
Manau, galiausiai jis ėmė daryti
įspūdį ir pats sau, nors vis tiek
nesijautė laimingas: pripažinimo
vaikėsi vis labiau, tarsi niekaip
negalėdamas prilygti
trokštamam įvaizdžiui. Turbūt
siekė jaustis saugus,
kompensuoti puikiai slepiamą
savigarbos stoką... Kai panorau
pakeisti profesiją ir tapti
biologe, jis iš visų jėgų bandė
man sukliudyti: būti vedusiam
archeologę – aukšta klasė. O
biologė niekam neįdomi.
Džonatanas nesusilaikęs
nusijuokė.
 – Jis mirė partrenktas
automobilio, – abejingai
tarstelėjo Mardžė.
– Koks siaubas!
– Visai ne! Priešingai!
– Kaip gali taip sakyti?
– Jį suvažinėjo rolsroisas, kai
jis įkaušęs ėjo iš pobūvio pilyje.
Jam tai – svajonių mirtis!
Įsivaizduok, jeigu jį būtų
partrenkęs koks mopedas
priemiestyje...
– Mardže...
– Jo testamentas buvo
įvykdytas kuo tiksliausiai:
įspūdingos laidotuvės, kuriose
dalyvavo visa vietinė grietinėlė,
Mocarto Requiem su orkestru
ir keliais chorais ir kapas,
didingesnis už paties Ronaldo
Reigano. Visi buvo priblokšti. Aš
ne per labiausiai. Supranti,
palyginti su Tutanchamonu, jis
vis dėlto buvo smulki žuvelė...
 10

Vyriškis giliai įkvėpė ir keletą

kartų žvilgtelėjo į golfo
kamuoliuką, paskui – į taką.
Tada pakrutino pečius: sakytum
gūžtelėjo ir šiek tiek atlošė.
Maiklas sulaikė juoką.
Kiekvieną sykį, kai Džonas
Deilas rengdavosi smūgiuoti
kamuoliuką, jį ištikdavo tas
nervinis tikas. Juokingiau ir būti
negali.
Pasigirdo duslus smūgis, ir
kamuoliukas aukštai pakilo, ore
brėždamas didelę kreivę, o
paskui nukrito ir kiek pariedėjęs
sustojo.
– Visai neblogai, – tarė
Maiklas, pritariamai
šypsodamasis. – Gražus smūgis.
Abu vyrai ėmė žingsniuoti.
Išsisklaidžius rytmečio rūkui,
suspindusi saulė skaisčia šviesa
užliejo Aukso Vartų parko golfo
aikštyną. Skaniai kvepėjo
šviežiai nupjauta žole. Tolumoje
nerimo vandenynas: juo ritosi
putotos bangos.
– Na, tai kaip sekasi su
partneriais?
– Reikalai juda į priekį, –
atsakė Maiklas. – Aš ramus.
– Jau tris mėnesius tai
kartojate, bet nieko nevyksta...
– Juk įspėjau, kad tai truks
ilgai. Ši bendrovė, galima
sakyti, – jų kūdikis. O savo vaiko
taip lengvai neatsisakysi.
– Už pinigus, kuriuos esu
pasirengęs sumokėti, kūdikių jie
galės prisidirbti kiek tik
panorėję!
– Jiems tai nelabai berūpi...
 Džonas Deilas sustojo ir
pažvelgė į Maiklą.
– O jeigu aš pats su jais
pasikalbėčiau?
– Jokiu būdu! Aš žinau, kaip
prie jų prieiti. Dirbu su jais jau
penktus metus...
– Tai kam šitiek tempti? Turint
omeny, kiek siūlau, man regis,
bet ką būtų lengva įtikinti.
– Kai veikia emocijos, pinigai
gali ne viską. Jie niekada
neparduos svetimam žmogui. Be
manęs čia neapsieisim. Aš juos
nuolat spaudžiu, bet tai užima
laiko. Be pastangų nieko
neturėsi.
 Džonas Deilas abejodamas
susiraukė.
– Pasitikėkite manimi, –
pridūrė Maiklas. – Mes einame
teisingu keliu.
Juodu toliau žingsniavo
ridenimo aikštelės link.
Tolumoje skriejo daugybė
burlaivių: nors vandenynas
bangavo, žmonės išplaukė
pasidžiaugti vėju. Bangos juos
turbūt gerokai vėtė.
Maiklas giliai įkvėpė. Žinojo,
kad nebegalės dar ilgai šitaip
užkalbinėti Džonui dantų.
Norėdamas išlošti viską, gali
viską prarasti. Na, bet nieko...
jis tikrai nežada tenkintis pelnu,
kurį gaus pardavęs savo akcijas,
ir leisti partneriams uždirbti
tiek pat, nors jie ničnieko
nenuveikė, netgi nedalyvavo
derybose. Beje, taip net geriau.
Jų pajamos tokios mažos, kad
juodu tegalėtų už vieną akciją
užsiprašyti keturių penkių šimtų
dolerių, o Džonas ketina už
kiekvieną akciją suploti po du
tūkstančius.

***

„...šioje milžiniškoje pieninėje,

Denai, matome šimtus viena
prie kitos išrikiuotų karvių. Čia
taip maža vietos, kad jos negali
apsisukti. Kažin ar jos gali
miegoti gulėdamos. O labiausiai
sukrečia padariniai, kuriuos
patiria uždarytos karvės. Sunku
patikėti, tačiau joms užaugo
nagos, nes gyvuliai neturi
galimybės jų nudilinti. Sakytum
didžiuliai išsiklaipę ir susisukioję
nagai. Atrodo gana baisiai, taip
sakant, ir, matote, Denai, žiūrint
į šias karves, norom nenorom
kyla mintis, jog tuomet, kai
nustos duoti pieno ir iškeliaus į
skerdyklą, kad taptų žlėgtainiu
mūsų lėkštėse, jos pajus
palengvėjimą.“
 „Dėkojame Tifanei, mūsų
specialiajai korespondentei, kuri
šiuo metu yra fermoje prie
Denverio, Kolorado valstijoje.
Aplinkosaugos naujienos: jas
tiesiogiai iš Kataro sostinės
Dohos mums praneša Džeremis
Stensonas. Džeremi, svarstyti
klimato atšilimo klausimų
susirinko šimto
devyniasdešimties šalių
atstovai. Ar pagaliau buvo
priimta bendra rezoliucija?“
„Laba diena, Denai. Atstovas
spaudai ką tik išėjo iš spaudos
konferencijos. Čia, Dohoje, visų
šalių atstovai susipažino su
ekspertų išvadomis. Beveik visi
mokslininkai priėjo prie panašių
išvadų: geriausiu atveju iki
amžiaus pabaigos klimatas
atšils mažiausiai keturiais
laipsniais Celsijaus. Mums,
šilumą mėgstantiems piliečiams,
Denai, keturi laipsniai gali
atrodyti nedaug, tačiau, kaip
priminė Prancūzijos delegacijos
mokslininkai, praeityje būta
laikų, kai planetos temperatūra
buvo keturiais laipsniais
žemesnė už dabartinę. Ir žinote,
Denai, tuomet buvo
ledynmetis... Taip, išgirdote
teisingai – iš tikrųjų keturi
laipsniai Celsijaus planetos
mastu yra didžiulis skirtumas, ir
mokslininkai prognozuoja, kad
amžiaus pabaigoje dėl tų
papildomų keturių laipsnių
Europoje ištirps visi Alpių
ledynai. Tai reiškia, kad
dideliame Prancūzijos Ronos
slėnyje nebeliks nė lašelio
vandens, o Provansas virs
dykuma. Atrodo, toks ateities
vaizdas visiems padarė įspūdį,
bet vis dėlto, Denai,
konferencija jau baigiasi, o taip
ir nebuvo priimta jokio
sprendimo. Valstybių vadovai
tiesiog susitarė vėl susitikti po
dvejų metų Paryžiuje aptarti
galimų priemonių ir...“
Džonatanas išjungė radiją ir
vėl atsisėdo į pintą krėslą. Pro
atvirą savo kambario langą
antrame namo aukšte jis
pažvelgė į vandenyną ir giliai
įkvėpė. Ieškok viduje, sakė
Mardžė. Jis atsiduso. Nelengva
rasti laimę savo viduje, kai
gyveni pasaulyje, kuriam rūpi
išorė. Sunku negalvoti apie tai,
kas nesiseka.
Džonatanas pamėgino išguiti
iš galvos tas nelinksmas
naujienas. Kodėl visuomenė
vystosi tokia bloga linkme? Jis
jautėsi piktas ir sykiu bejėgis.
Reikėjo žinias išklausyti iki galo.
Gal žurnalistas būtų užsiminęs
apie kokią internetinę peticiją,
kurią galima pasirašyti, ar apie
rengiamą demonstraciją. Reikės
panaršyti po internetą.
Ieškok viduje. Džonatanas
trumpam užsimerkė,
bandydamas nuraminti savo
protą. Atsimerkęs išvydo blyškų
mėnulį žydrame rytmečio
danguje. Mėnuo... Andžela...
Ilgi vasaros vakarai, kuriuos
juodu leisdavo sode prieš
gimstant Klojei. Jie ilgas
valandas kalbėdavosi po
žvaigždėmis, svajodami apie
geresnį pasaulį. Andžela...
Sunku prisipažinti, bet jis jos
ilgisi. Nepaisydamas
susikaupusios nuoskaudos, kad
ji taip neteisingai nutraukė jų
santykius, apipylusi nepagrįstais
priekaištais. Ką jis galėjo
padaryti, susidūręs su aukle
nimfomane? Bet Andžela
nenorėjo nieko girdėti.
Nepalenkiama, ištikima pati
sau. Tokia kaip ir anksčiau, kai
priekaištaudavo, kad jis
pernelyg daug dirba ir
nepakankamai dalyvauja šeimos
gyvenime. Aš tau nesvarbi,
drįsdavo tvirtinti.
Nesuvokdama, kad visa tai jis
darė dėl jos. Dėl jos ir Klojės.
Džonatanas atsistojo ir iš
švarko kišenės išsitraukė
piniginę. Jau daug metų
nežiūrėjo į tą nuotrauką. Bet
žinojo, kad ji kažkur ten nukišta.
Pagaliau ją rado – kaip
ironiška – tarp savo draudimo
dokumentų. Džonatanas paėmė
fotografiją ir pajuto, kaip
suspaudė širdį. Tuo metu jis
darydavo tik nespalvotas
Andželos nuotraukas. Jos
tikresnės. Labiau jaudinančios.
Šioje nuotraukoje Andžela
dėvėjo baltų nėrinių liemenėlę.
Fotoaparatas buvo įamžinęs
žavią veido išraišką: ji šypsojosi,
vaizduodama supykusią –
nenorėjo būti fotografuojama
neapsirengusi. Antakiai
suraukti, o akys juokiasi: jai
buvo neįmanoma atsispirti.
Staiga pasigirdo beldimas į
duris, ir laikydama nedidelį
padėklą įėjo teta Mardžė.
Džonatanas vogčiomis paslėpė
fotografiją rankovėje.
– Kava į namus!
– Mardže, tu nuostabi.
Ant padėklo stovėjo dailus
porceliano kavinukas, du
puodeliai ir grafinas viskio.
Akivaizdu, kavą gers ir ji.
Priėjusi prie nedidelio staliuko
greta lango, Mardžė buvo
bededanti padėklą, bet netyčia
kryptelėjo ranką ir vos jo
neapvertė. Džonatanas mikliai
ištiesė ranką, norėdamas jį
prilaikyti. Nuotrauka išslydo iš
rankovės ir nukrito ant žemės.
Jis skubiai ją pakėlė ir jau
žiojosi pasakyti ką nors, kas
nukreiptų dėmesį, bet teta labai
švelniai prabilo:
– Tu dar neatvertei naujo
puslapio, tiesa?
 Džonatanas nieko neatsakė.
Išpilsčiusi kavą, vieną puodelį
Mardžė padavė sūnėnui.
– Imk, mielasis.
Džonatanas paėmė garuojantį
puodelį. Kava skleidė gardų
aromatą.
– O jeigu pasipasakotum jai,
kaip jautiesi? – tyliai tarė
Mardžė.
Džonatanas kiek įsitempė ir
keletą akimirkų tylėjo.
Galiausiai prabilo:
– Bergždžias reikalas. Mes
jau daug kalbėjomės. Iš kailio
nėriausi, mėgindamas įrodyti,
kad jos priekaištai nepagrįsti.
Veltui.
– Nesiūlau pasiaiškinti, tiesiog
pasakyk, ką jauti.
– Tai juk vienas ir tas pats,
argi ne?
Mardžė atsiduso:
– Mano mielas Džonatanai,
nors ir nemažai metų gyvenote
drauge, moterų tu nepažįsti...
Džonatanas nustebęs
pažvelgė į ją.
– Moteriai nerūpi tavo
racionalūs argumentai,
aiškinantys padėtį. Paaiškinimai,
vien paaiškinimai... Tarsi
reikėtų bet kuria kaina būti
teisiam. O, vyrai nieko
nesupranta... Ji nori pajusti, kad
tu ją myli, kad myli tik ją...
– Bet juk nelogiška, jei...
– Poros santykiuose logika
nesvarbi! Čia svarbiausia
jausmai, o ne matematika!
Džonatanas ilgai tylėjo. Ne, jis
neįsivaizduoja, kaip galėtų vėl
apie tai kalbėti su Andžela. Ji
tikrai gali jį atstumti. O jis visai
nenori apsijuokti. Jokiu būdu.
Reikia skubiai keisti temą.
– Per radiją girdėjau
šokiruojantį reportažą. Apie
karvių auginimą boksuose.
Tikras skandalas.
 – A...
Džonatanas atsisėdo į krėslą
ir atsilošė.
– Sunku rasti vidinę ramybę
gyvenant egoistiškame ir
žiauriame pasaulyje, su kuriuo
tenka nuolat kovoti.
Mardžė prisėdo ant palangės
ir įsmeigė akis į sūnėną, o
paskui žvilgsnį nukreipė į tolį
pro langą.
– Tai tiesa, – galiausiai
pratarė. – Mane tokios žinios
irgi liūdina.
Ūkanota rytmečio šviesa jos
veidą gaubė švelnia aureole –
blyškia kaip išblukusios jos
suknelės spalvos. Jos dailios
raukšlelės sakytum pratęsė
subtilų suskeldėjusių lango dažų
raštą.
– Ir vis dėlto, – toliau kalbėjo
ji, – piktintis dalykais, kurių
negalime pakeisti, – tiesus
kelias į depresiją, sutinki?
Šie žodžiai Džonataną
užgavo, – tarsi būtų veidrodyje
išvydęs nemalonią tikrovę. Jis
tylėdamas pažvelgė į tetą.
Teisybė, tokiais atvejais jis
jaučiasi visiškai bejėgis ir tai
graužia jam širdį.
– Bet juk kas nors turi sukilti
prieš visuomenės nukrypimus!
Negalima sudėjus rankas
verkšlenti dėl to, kas vyksta, ir
toliau sau gyventi lyg niekur
nieko.
Mardžė užjaučiamai pažvelgė
į jį.
– Ketvirtame praeito amžiaus
dešimtmetyje vienas
protestantų teologas
išpopuliarino labai įžvalgią
maldą. Vieni teigia, kad jis
perfrazavo Marką Aurelijų. Kiti
tvirtina, kad maldą sukūrė
Pranciškus Asyžietis, bet tai
nesvarbu.
– Ir kokia tai malda?
 – „Suteik man drąsos pakeisti
tai, ką galiu pakeisti, ramybės
susitaikyti su tuo, ko negaliu
pakeisti, ir išminties atskirti
viena nuo kito.“
Džonatanas keletą akimirkų
įdėmiai žiūrėjo į ją.
– Ką gi, o aš negaliu sėdėti
sudėjęs rankas. Gyvenimas turi
gerėti, o ne eiti blogyn.
– Puikiai suprantu, bet ką nori
padaryti? Ir, beje, ką darai?
Džonatanas pakėlė į tetą akis.
– Aš visam tam priešinuosi.
Pasisakau prieš, kai tik galiu.
Kovoju...
 Minutėlę patylėjęs, jis vėl
atsilošė krėsle ir pridūrė:
– Bet kartais klausiu savęs,
kokia iš to nauda...
– Turbūt jokios.
– Dėkui, tu man pakėlei
nuotaiką.
Mardžė giliai įkvėpė.
– Kovodamas žmogus dažnai
sustiprina tai, su kuo kovoja.
Džonatanas suraukė antakius.
– Rasi šiai minčiai
prieštaraujančių pavyzdžių, –
tarė Mar​džė, – bet vis dėlto tai
tiesa – beveik visose srityse.
– Nelabai suprantu kodėl.
 Mardžė vėl įpylė kavos. Ši vis
dar buvo tokia pat garuojanti ir
kvapni.
– Taip yra dėl vienos esminės
priežasties, tačiau būtų geriau,
kad pats tai suprastum per
vieną eksperimentą...
– Eksperimentą?
– Reikės suorganizuoti per
savo fondą.
– Maniau, kad prieš dešimt
metų išėjai į pensiją.
Atsakydama Mardžė tik
šyptelėjo.
– O kol kas, – tarė ji, – jei nori,
galiu pateikti keletą pavyzdžių.
Kad ir iš santykių srities.
Įsivaizduok – kas nors išsako
mintį, kuri tau atrodo visiškai
klaidinga, net šokiruojanti.
– Gerai.
– Jei pulsi jam prieštarauti ir
išpeiksi tą jo mintį, kas nutiks?
Tu įžeisi tą žmogų ir priversi jį
ginti savo požiūrį, kad kiti
nepalaikytų jo kvailiu. Jis aiškiai
išdėstys savo poziciją ir
nebegalės jos keisti. Taigi,
kovodamas su jo idėja, tu ją
sustiprinai...
– Žvelgiant šitaip...
– XVIII amžiaus Prancūzijoje
senojo režimo monarchija
kovojo su Apšvietos filosofais
juos cenzūruodama, ir tai tik
sustiprino judėjimą, kuris
galiausiai baigėsi 1789 metų
revoliucija.
Džonatanas linktelėjo galvą.
– XX amžiaus pradžioje
Rusijoje, – toliau dėstė
Mardžė, – caro policija
persekiojo visus protestuotojus:
ir socialistus, ir liberalus. Dėl to
nepasitenkinimas tik didėjo, kol
1917 metais juo pasinaudojo
komunistai.
– Nežinojau.
– Pateiksiu dar įtikinamesnį
pavyzdį, – tarė Mardžė
stodamasi, – bet tu sėdėk, einu
atsinešti skaičių.
– Nesivargink, nereikia...
– Reikia, reikia.
Teta išėjo iš kambario, o po
kelių minučių grįžo rankoje
laikydama popieriaus lapą.
– Prisimeni, 2002 metais
Amerikos vadovybė pradėjo
vadinamąjį karą su terorizmu.
Tais metais, JAV Valstybės
departamento duomenimis,
pasaulyje įvyko 198 teroristiniai
išpuoliai, per kuriuos žuvo 725
žmonės. Po dešimties metų
įnirtingos didelio masto kovos,
kuriai buvo išleista daugybė
lėšų, Amerikos vadovybė
pateikė 2012 metų statistiką:
6771 teroristinis išpuolis ir
daugiau nei 11 000 žuvusiųjų.
– Nieko sau...
– Žinai, tas pats yra ir su
sveikata. Gal kada nors apie tai
pasikalbėsime. Šiandien
biologijos pamokos tau
neskaitysiu!
– Visa tai skamba labai
gražiai, tačiau ne su viskuo
galima sutikti. Individualistinis
ir vartotojiškas modelis, dėl
kurio visi tampa nelaimingi,
išplito beveik visame pasaulyje,
net visiškai kitokios kultūros
kraštuose. Jis vyrauja visur.
Mane tai piktina.
– Kaip tik dėl to, kad šis
modelis vyrauja visur, jis
savaime žlugs. Istorija
patvirtina ir šį teiginį.
Napoleonui pavyko užkariauti
pusę Europos, tiesa? Tačiau kai
jis neteko valdžios, Prancūzijos
teritorija buvo mažesnė nei jam
atėjus į valdžią... Prisimink
Romos ir Šventąją Romos
imperiją, Osmanų, kolonijines
imperijas, Sovietų Sąjungą...
Visos valstybės, siekusios
viešpatauti, subyrėjo.
 Džonatanas nesijautė visiškai
įtikintas, nors Mardžės žodžiai
skambėjo raminamai. Jis
pažvelgė pro langą. Rūkas lėtai
sklaidėsi. Tarp delnų suspaudęs
karštą puodelį, Džonatanas
gurkštelėjo kavos. Ši buvo
stipraus skonio, teikianti jėgų.
Po kūną sklindanti šiluma
malšino jo pyktį. Iš susimąstymo
jį pažadino švelnus Mardžės
balsas:
– Patikėk manimi, kovoti nėra
prasmės. Kaip prieš du
tūkstančius penkis šimtus metų
sakė Laodzi, „užuot keikus
tamsą, geriau uždegti žvakę“.
 – Uždegti žvakę, – nepatikliai
pakartojo Džonatanas, mąsliai
žvelgdamas pro langą.
Mėnulis buvo dingęs – išnyko
skaisčiame danguje,
išsisklaidžius rūkui. Mardžė
toliau kalbėjo nepaprastai
ramiu, kone tyru balsu:
– Kartais kitų savybės, kurių
nekenčiame, būdingos ir mums,
tik nenorime to pripažinti.
Džonataną šie žodžiai užgavo.
Nors Mardžės tonas buvo labai
geranoriškas, kritikos ji
negailėjo. Žinoma, jis ne visada
būna teisus, bet dabar, tiesą
sakant, jam neaišku, kuo jis
prisideda prie visuomenės bėdų.
Na taip, darbe jis elgiasi gal ir
nevisiškai sąžiningai, bet juk
taip elgiasi visi. Niekas nėra
tobulas. Jis nemano, kad jam
būtų galima prikišti ką nors
rimta. Jei visi būtų tokie kaip jis,
Žemėje būtų tikras rojus.
Mardžė pasilenkė arčiau ir
pažvelgusi žibančiomis, kone
besišypsančiomis akimis
sušnibždėjo lyg atskleisdama
paslaptį:
– Ieškok dieviškumo savyje, o
ne velnio kituose.
Truputį įsižeidęs Džonatanas
keletą sekundžių spoksojo į ją.
 – Dievo savyje? Maniau, kad
mūsų sielos gelmėse glūdi
nuodėmė...
– Tai turbūt blogiausia iš visų
interpretacijų, kokią tik buvo
galima sugalvoti. Kai
susimąstau, kokią žalą ji padarė
žmonėms... Dar ir šiandien
juntame jos padarinius...
– Bet juk Adomas ir Ieva
nepakluso, – ironiškai
nusišypsojo Džonatanas.
Mardžė jam irgi atsakė
šypsena.
– Nori išgirsti, ką manau? Jei
Dievas tikrai yra, jis norėjo, kad
Ieva atsikąstų obuolio!
 – Biblijoje sakoma, kad jis tai
uždraudė...
– Taip, kad paskatintų ją jo
paragauti! Nepaklusdama Ieva
įvykdė pirmąjį pasaulyje laisvės
aktą. Tai ne prigimtinė
nuodėmė, o prigimtinė laisvė!
– Tu gal jau kiek perlenki
lazdą...
Mardžė nutaisė įsižeidusią
miną.
– Kaip tikintieji gali bent
akimirką manyti, kad Dievas
nesugebėjo sukurti tobulos
būtybės, visuomet vykdančios Jo
valią? Jeigu Jis būtų norėjęs, kad
Ieva klausytų, ji būtų paklususi.
Ne, patikėk – Dievas troško, kad
žmogus būtų laisvas!
Sulig šiais žodžiais Mardžė
paėmė viskio butelį ir į savo
kavos puodelį įvarvino keletą
lašų. Džonatanas pažvelgė į ją.
Ta moteris – išties neeilinė
asmenybė. Jis pavydėjo jai
neišsenkančio optimizmo.
– Gerai, vadinasi, mano sielos
gelmėse slypi dieviškumas... Ir
kaip man... jį rasti?
Mardžė plačiai nusišypsojo.
– Spėk.
– Pasakyk...
– Į šį klausimą jau atsakiau.
 – A, tu man ir vėl sakysi:
„Ieškok viduje“, taip?
– Tu greitai mokaisi.
– Bet iš šių žodžių neaišku, ką
reikia daryti. Beje, ką reiškia
„dieviškumas manyje“?
Mardžė pažvelgė į jį
spindinčiomis, gerumu
spinduliuojančiomis akimis.
– Atrasti dieviškumą – tai
pasiekti aukštesnį sąmonės lygį.
– Oho... Pripažink, skamba
gana miglotai.
– Vieną dieną tau viskas bus
labai aišku.
– Hmmm...
 – Ir galbūt ta diena arčiau, nei
tu manai...
– Ir... ką man duos tas, kaip tu
sakai, aukštesnis sąmonės lygis?
– Pameni, vakar kalbėdamiesi
apie nuodėmę sakėme, kad kai
kurie dalykai mus gramzdina
žemyn: trumpam pajuntame
pasitenkinimą, o paskui –
didžiulę tuštumą.
– Taip.
– O šiuo atveju veikiau
priešingai: kai mums neberūpi
tiesiog vaikytis malonumų, kai
mūsų veiksmus ir žodžius
diktuoja sąmonė, o ne vien
troškimas gauti asmeninės
naudos, jaučiamės pakylėti
kažko... kas už mus didingesnis.
Taip nutinka ir tuomet, kai
suvokiame savo misiją,
atrandame sritį, kurioje galime
save realizuoti, net jeigu tai
nesusiję su mūsų darbu. Tada
suprantame, kad tai gerokai
pranoksta visa, ką mums gali
suteikti vienadienis troškimų
tenkinimas.
– Savo misiją... Tu jau krypsti
į mistiką.
Teta nusišypsojo.
– Manau, kiekvienas iš tiesų
turime savo likimą ir būtų gaila
su juo prasilenkti.
 Džonatanas ėmė juoktis:
– Negi tikrai manai, kad
Žemėje vaikšto septyni
milijardai demiurgų...
– Nesakiau, kad misija turi
būti didinga... Ji gali būti gana
kukli, bet, žinai, kartais
gyvenime svarbiausi iš pažiūros
nereikšmingi dalykai. Mes linkę
manyti, kad istorijos tėkmę lėmė
didieji lyderiai. Iš tikrųjų ne
visai taip. Kiekvienas žmogus
turi įtakos aplinkai savo
veiksmais, žodžiais, mąstysena
ir emocijomis, ir ta įtaka sklinda
kaip raibuliai vandens
paviršiumi. Neišvengiamai.
Žinai, niekas nėra neutralu.
Kiekvienas mūsų daro poveikį
pasauliui. O suvokę savo misiją,
turime atlikti vaidmenį, teikiantį
naudos žmonijai, gyvoms
būtybėms, visatai.
– Atlikti vaidmenį...
– Kaip tik dėl to kiekvienas
turime savitų talentų, nors
dažniausiai tie talentai glūdi
sielos gelmėse ir laukia, kol bus
atrasti ir puoselėjami. Beje,
atskleisti savo talentą – tai irgi
vienas iš būdų suprasti savo
misiją.
Džonatanas vyptelėjo.
 – Tuomet mano talentai glūdi
labai giliai.
Jis įsipylė kavos.
– Daugumos manymu, jie
privalo daryti tai, ką darė
visada – net ir tada, kai tai
neteikia džiaugsmo. Jie
neįsiklauso į savo gelminius
troškimus, nes yra įsitikinę, kad
iš to nebūtų jokios naudos. Nors
iš tikrųjų kaip tik priešingai. Ne
visuomenės įteigti paviršutiniški
norai, o gelminiai mūsų
troškimai ir yra tas kelias,
kuriuo reikia eiti, norint įvykdyti
savo misiją.
– Kelias?
 – Taip. Per tuos troškimus su
mumis bendrauja mūsų siela, ji
rodo tinkamą kelią. Mus tyliai
kviečia likimas...
Mardžė nugėrė keletą
gurkšnių ir kalbėjo toliau:
– Savo kelią išvystame
išsisklaidžius iliuzijoms, kurios
mus kreipia klaidinga kryptimi,
ir pabudus sąmonei. Ir, žinai,
kas keisčiausia gyvenime? Visa,
kas mums nutinka, – ir geri, ir
blogi dalykai, ir džiaugsmai, ir
dramos, – įvyksta dėl vieno
slapto tikslo – pažadinti mūsų
sąmonę, nes tik taip iš tikrųjų
tampame savimi.
 Džonatanas giliai įkvėpė. Pro
pravirą langą vidun sklido
vandenyno oras, pritvinkęs sodo
medžių, krūmų ir gėlių aromato.
– Man atrodo, atrasti savo,
kaip tu sakai, gelminius
troškimus – sunku... Po
paskutinio mūsų pokalbio daug
mąsčiau apie tai, kas galėtų būti
aukščiau už mano norus. Ilgai
sukau galvą. Bet veltui.
Mardžė geranoriškai
nusišypsojo.
– Klausyk savo širdies, o ne
galvos.
Džonatanas ėmė juoktis:
 – Klausyk savo širdies...
Keista girdėti tokius nuvalkiotus
beprasmius žodžius iš biologės
lūpų.
– Žinau, intelektualai šaiposi
iš plačiai vartojamų posakių.
Tačiau jie klysta! Paprasti
žmonės dažnai būna
išmintingesni už elito atstovus,
kurie laiko save aukštesniais už
visus.
– Gal ir taip, bet šiuo atveju...
Pripažink, „klausyti savo
širdies“ ne kažin ką reiškia.
– Nieko panašaus: sprendžia
kaip tik širdis. Mūsų visuomenė
taip stipriai įsikalė mintį, esą
viskas vyksta galvoje, kad
tapome atsieti nuo kitų kūno
dalių. Vertinamos tik smegenys,
nes jose yra neuronų. Tiesiog
juokinga! Tuo labiau kad
neuronų esama ir širdyje, tik
niekas apie tai nekalba. Beje,
taip pat ir žarnyne...
– Tu juokauji?
– Tavo širdyje yra apie
keturiasdešimt tūkstančių
neuronų, o žarnyne – penki
šimtai milijonų. Abu šie organai
turi atskirą gerai išsivysčiusią
nervų sistemą.
– Nieko sau!
 – Teisingi sprendimai kyla iš
širdies arba iš žarnų. Bet ne iš
galvos. Beje, tai gerai suprato
senovės egiptiečiai.
– A, nors tu biologė, bet
neužmiršai ir archeologijos...
– Prieš mumifikuodami
faraoną, egiptiečiai iš jo kūno
pašalindavo visus vidaus
organus. Pasilikdavo tik tuos,
kurie buvo svarbūs: juos
rūpestingai konservuodavo
prabangiuose induose ir
laidodavo kartu su mumija.
Būdavo išsaugoma širdis ir
žarnos.
Patylėjusi Mardžė pridūrė:
 – Smegenis jie išmesdavo į
šiukšlyną.
 11

Sureguliavęs ryškumą,
Rajanas nukreipė objektyvą į
Garį. Įsitaisęs sename nuo
saulės kiek pageltusiame
plastikiniame krėsle, šis
suraukęs antakius atplėšinėjo
laiškus. Netoliese vaikai spardė
kamuolį.
 Rajanas kantriai laukė.
Gūžtelėjimo pečiais vis nebuvo.
Staiga Garis loštelėjo ir kiek
prisimerkęs įsispoksojo sau į
ranką. Rajanas priartino vaizdą.
Gariui nuo piršto varvėjo
keletas kraujo lašų.
Liurbis. Įsipjauti atplėšiant
voką!
– Baikit tas savo nesąmones! –
riktelėjo Garis vaikams.
Rajanas tučtuojau ėmė
filmuoti plačiu kampu. Po galais,
neatkreipė dėmesio į
vaikigalius: šie ką tik įsviedė
kamuolį į gėlyną.
 – Jūs kvailiai, ar ką? – šaukė iš
pykčio išraudęs Garis. – Kiek
kartų jums sakiau neliesti gėlių!
Protas kaip ožkų!
Akivaizdžiai sutrikę vaikai
keletą akimirkų stovėjo lyg
įbesti, tada paėmė kamuolį ir
grįžo į namą. Garis papurtė
galvą, paskui išlankstė laišką ir
ėmė čiulpti įpjautą pirštą.
Rajanas vėl priartino vaizdą.
Garis skaitė suraukęs antakius,
sukiodamas stambią galvą.
Stebėdamas jį pro kamerą,
Rajanas nesulaikė šypsenos.
O paskui – pagaliau! – taip
ilgai lauktas gūžtelėjimas
pečiais.
Rajanas piktdžiugiškai
sukikeno. Šiandien jis tikrai
turės ką paskelbti tinklaraštyje.

***

Burlaivių lynai linksmai

pliaukšėdami plakėsi į stiebus,
silp​no vėjelio gūsiai nešė
vandenyno kvapus ir šiokią tokią
gaivą kepinant popiečio saulei.
Ieškok savyje dieviškumo.
Lengva pasakyti... Įsitaisęs
vienos Monterėjaus uosto
kavinės terasoje, Džonatanas
jau dvi valandas suko galvą ir
nervinosi, bet veltui – jam
niekas nepaaiškėjo. Retsykiais
jo dėmesį patraukdavo praeiviai
ir jų pokalbių nuotrupos. Turbūt
tie žmonės tokie pat kaip jis, bet
vis dėlto esama vieno didelio
skirtumo: jie atrodo
nerūpestingi, o jis – jau nebe.
Šių metų pabaigos nesulauksi.
Šaltas antrosios čigonės balsas
vis dar aidėjo jo širdyje.
Džonatanas pažvelgė į
vandenyną, vildamasis
numalšinti kylantį nerimą. Jis
nenorėjo, kad vėl apimtų slogi
nuotaika, ta letargo būsena,
kurios nusikratyti įmanoma tik
nežmoniškomis pastangomis, –
tuomet jautiesi it vabalas,
įkalintas bokale tokiomis
lygiomis sienelėmis, kad
kiekvienąsyk pabandęs
išsiropšti lauk neišvengiamai
slysti žemyn.
Ieškok viduje.
Nelengva žvelgti vidun, kai
bijai ten susidurti su nerimu.
Per televizorių, kabantį ant
sienos kavinės viduje, buvo
rodomi nuostabūs iš
sraigtasparnio nufilmuoto miško
vaizdai. Džonatanas vos girdėjo
žurnalisto balsą. „Amazonės
miškai, – kalbėjo jis, – naikinami
neįtikėtinu greičiu: per dieną
iškertama tūkstantis šeši šimtai
hektarų. Tai atitinka tūkstančio
penkių šimtų futbolo aikščių
plotą.“ Paskui pradėjo rodyti
seną indėną, stovintį prie įėjimo
į San Fransisko gamtos istorijos
muziejų, kuriame, kaip sakė
žurnalistė, šiuo metu vyksta
labai įdomi pa​roda apie
Amazoniją. Ilgi indėno plaukai
buvo surišti į uodegą, o veidas
spinduliavo ramybe, nors ir
sumišusia su liūdesiu. Jis atrodė
ramiai susitaikęs su likimu.
Džonatanas giliai atsiduso.
Kaip galima būti laimingam, kai
visas pasaulis kankinasi? Kaip
rasti jėgų išsikapstyti, kai
Žemėje plinta blogis? Kovoti
nėra prasmės, sakė teta
Mardžė.
Senojo indėno balsas buvo
ramus ir tvirtas. Nors jis
kalbėjo apie nerimą keliančius
dalykus, jo balse nebuvo girdėti
jokio priešiškumo, jokios
neapykantos. „Kai nukirsite
paskutinį medį, – sakė jis, – ir
sužvejosite paskutinę žuvį,
suprasite, kad pinigai
nevalgomi.“
 12

– Prašom duoti pirštą.

– Atleiskit, ką?
– Smilių, prašyčiau.
Džonatanas atkišo ranką
jaunai moteriai balta palaidine.
Ši jam ant smiliaus atsargiai
užmovė platų lankstų antpirštį,
panašų į aliuminiu pamuštos
pirštinės pirštą, nuo kurio
driekėsi ilgas plonas elektros
laidas, už keleto metrų
sujungtas su kompiuteriu ant
stalo. Už moters ant sienos
kabojo milžiniškas ekranas.
– Štai jūs ir prisijungęs, – tarė
ji.
Jos balsas buvo švelnus ir
malonus, bet skambėjo
santūrokai, grynai
profesionaliai. Ji atsisėdo prie
stalo ir ėmė tarškinti klaviatūra.
Džonatanas žvilgtelėjo į kitus
tris žmones, sėdinčius greta jo
ant puslankiu sustatytų kėdžių.
Trisdešimties trisdešimt
penkerių metų trumpaplaukė
brunetė, regis, rūpestingai
besistengianti išvengti kitų
žvilgsnio, paskui maždaug
šešiasdešimtmetė nuolat
besišypsanti moteris, ryškokai
pasidažiusi ir laku kvepiančiais
sušiauštais šviesiais plaukais, –
įėjusi ji šiltai su kiekvienu
pasisveikino, – ir galiausiai į
studentą panašus jaunuolis,
nesiskutęs, susitaršiusiais
plaukais, vis žvilgčiojantis į
mokslininkės iškirptę. Pro baltą
susiaučiamą moters palaidinę iš
tikrųjų šiek tiek buvo matyti
dailios krūtys.
 Gana erdvus kabinetas
baltomis sienomis ir nieko
neišsiskiriančiu interjeru
skendėjo švelnioje, šiltoje
šviesoje. Tetos Mardžės fondas
buvo įsikūręs žemyninėje
Monterėjaus dalyje. Pastatas
labai paprastas, pasislėpęs tarp
medžių menkai gyvenamame
rajone.
– Kreivė, kurią matote
ekrane, rodo jūsų odos laidumą
ir jo svyravimus realiuoju laiku.
Linija ėjo nevisiškai
horizontaliai: ji nestipriai ir
lėtai, tačiau nereguliariai
bangavo. Visai nepanašu į
tobulą elektrokardiogramos
sinusoidę.
– Laidumas kinta priklausomai
nuo jūsų odos drėgnumo,
trumpai tariant, nuo to, kiek
prakaituojate. Prakaito liaukas,
taip pat arterinį kraujo
spaudimą ir širdies ritmą
kontroliuoja jūsų simpatinė
nervų sistema.
– Aišku.
– Jūsų vidinė būsena,
emocijos, įtampa daro įtaką
šiems fi​zio​loginiams rodikliams:
jie bet kada gali pasikeisti.
– Suprantu.
 Operatorė prijungė ir kitų
dalyvių smilius. Dabar
milžiniškame ekrane buvo
matyti keturios skirtingų spalvų
kreivės, visos bangavo
nevienodai. Džonatano linija
buvo mėlyna. Ryškiai geltona
jaunosios brunetės kreivė buvo
pati plokščiausia iš visų keturių.
Žalia jaunuolio kreivė nestipriai
svyravo. Raudona
šešiasdešimtmetės linija
bangavo gana netolygiai ir kur
kas smarkiau nei kitos, todėl
nuolat jas kirsdavo.
– Kaip matote, – tarė
mokslininkė, – mes visi skirtingi,
mūsų fiziologija nevienoda ir visi
skirtingai reaguojame į tą pačią
situaciją.
Ji žengtelėjo atgal keletą
žingsnių.
– Dabar jūsų paprašysiu
galvoti apie įvairius dalykus.
Pirmiausia prisiminkite
paskutinį kartą, kai patyrėte
didelį stresą...
Raudona kreivė kone iškart
šovė į viršų.
Džonatanas užsimerkė. Prieš
akis iškilo čigonės vaizdas. Jis
pažvelgė į ekraną. Jo mėlyna
linija buvo kaip reikiant pakilusi.
Jaunuolio kreivė tik vos
paaukštėjo, o geltonoji tebebuvo
tokia pat plokščia.
Operatorė priėjo prie dalyvių
ir kreipėsi į tamsiaplaukę
moterį:
– Neprisimenate jokios
įtemptos situacijos?
Ši tik paslaptingai šyptelėjo,
geltona kreivė nė nekrustelėjo.
Mokslininkė žengė prie
jaunuolio.
– Ar studentiškas gyvenimas
pastaruoju metu didelio nerimo
nesukėlė? – linksmai šyptelėjusi
tarė jam.
Tą akimirką jai iš rankų
iškrito rašiklis. Moteriai
lenkiantis jo paimti, pro
palaidinę dar labiau pasimatė
krūtys. Žalia kreivė šovė į viršų,
jaunuolis išraudo kaip vėžys. O
ta mašina jautri. Džonatanas
sulaikė šypseną. Gal rašiklis
nukrito neatsitiktinai?
Brunetė žvilgtelėjo į laikrodį.
Džonatanas pagalvojo: kažin,
kiek pinigų bandomieji triušiai
gauna už tokius bandymus?
– O dabar atliksime
atsipalaidavimo pratimą, –
pranešė operatorė.
Dalyviai įsitaisė patogiau.
– Kvėpuokite giliai, ramiai...
Štai taip... Vis lėčiau ir lėčiau...
Taip... Gerai... Kaskart
iškvėpdami vis labiau
atpalaiduokite kūną...
Džonatanas įsmeigė akis į
ekraną. Dauguma kreivių lėtai
bangavo: raudonoji smarkiau
nei kitos, geltona – gerokai
menkiau. Jo ir studento linijos
keletą kartų susikirto.
Mokslininkės balsas juos
nardino į įvairias būsenas:
atsipalaidavimą ir įtampą,
ramybę ir nerimą, ir kiekviena
kreivė, rodės, gyvena
savarankišką gyvenimą
nepaisydama kitų. Paskui
moteris dalyvių paprašė žiūrėti
vieni kitiems į akis. Jie taip ir
padarė: paeiliui žvelgė vienas į
kitą. Į šį žaidimą įsitraukė net ir
brunetė, – Džonatanas pajuto,
kad ji nebe tokia abejinga kaip
iš pradžių.
– Žvelkite vienas į kitą...
geranoriškai, – tarė operatorė
švelniu maloniu balsu, – ir
pasistenkite pajusti, kas jus
visus sieja...
Eksperimento dalyviai ėmė
šypsotis – iš pradžių kiek
varžydamiesi, paskui vis
laisviau. Kaip neįprasta iš
tikrųjų žvelgti į kokį nors
žmogų. Didžiumą laiko
Džonatanas žmonėms į akis
nežiūrėdavo arba trumpai
žvilgtelėdavo ir paskui jų
nebematydavo: dairydavosi
aplinkui, apie ką nors
mąstydamas arba sutelkęs
dėmesį į pokalbį. O dabar jis
žvelgė šiems žmonėms į akis,
neturėdamas jokio kito tikslo –
tik juos matyti, ir jam atrodė,
kad šiek tiek praskleidžia
uždangą į jų vidinį pasaulį,
suvokia jų gyvenimą, įžvelgia jų
esybę. Taip, būtent taip – jį
apėmė trikdantis jausmas, kad
jis mato, kas jie yra. Jie
nebebuvo nepažįstamieji, kokių
daugybę kasdien sutinki darbe
ar parduotuvėje, nekreipdamas į
juos dėmesio.
Keista, bet kreivės ekrane
dabar buvo labai arti viena
kitos, tarsi tuoj susilies.
Neįtikėtina. Kaip tai įmanoma?
Kaip paprastas akių kontaktas
gali suvienodinti žmonių
fiziologiją? Džonatanas negalėjo
patikėti savo akimis. Tą
akimirką jo mėlyna kreivė ėmė
šokčioti – ji atspindėjo jo
nuostabą. Šyptelėjęs
Džonatanas nutarė toliau
vykdyti eksperimentą: vėl
sutelkė dėmesį į aplinkinius ir
drauge su jais išgyveno vienybės
jausmą.
Savotišką bendrumą su kitais.
Po kiek laiko jis vėl metė
žvilgsnį į ekraną. Visos kreivės
buvo susiliejusios į vieną.
 13

– Ostinai Fišeri, jūs užtikrintai

laimėjote antrąjį atvirojo JAV
teniso čempionato turnyrą. Kaip
esate nusiteikęs šiandien, prieš
pat susitikimą su kitu varžovu?
Tenisininkas nusišypsojo.
Žurnalistai visada nori žinoti,
kas dedasi jo širdyje.
 – Dar tik pati pradžia, visko
gali nutikti, turiu likti
susikaupęs.
– Žinome, kad šita danga jums
neparanki. Bet jei vis dėlto
laimėtumėte šias varžybas,
taptumėte čempionu, laimėjusiu
daugiausia „Didžiojo kirčio“
turnyrų. Ar tai jums kelia
įtampą?
– Stengiuosi išlaikyti šaltą
protą. Turnyras laimimas mačas
po mačo.
Žurnalistė atrodė nusivylusi
atsakymu. Suprantama. Ji nori,
kad jis atsigultų ant kušetės ir
išlietų visas savo paslaptis.
 – Kaip paaiškintumėte
atotrūkį tarp savo stulbinamos
sėkmės ir, sakykim... nelabai
mėgstamo žaidėjo įvaizdžio?
Nelabai mėgstamas. Ji
atsimoka jam už santūrumą.
Ostinas stengėsi ir toliau lyg
niekur nieko šypsotis.
– Tokie dalykai man nerūpi.
Žaidžiu tenisą – ir taip turiu ką
veikti...
– Kai kurių teigimu, jūs gana
šaltas, kitiems abejingas
žmogus. Kaip manote, ar jūsų
santykiai su gerbėjais
pasistūmėjo teigiama linkme?
Ostinas stengėsi šypsotis.
 Abejingas... Tu žinai, ką man
teko ir vis dar tenka ištverti,
girdint tas paskalas. Jei
nedemonstruoji savo kančios,
dar nereiškia, kad nieko nejauti.
– Gandų nesiklausau. Dirbu,
daug dirbu ir atkakliai siekiu
savo tikslo.
Jis žvilgtelėjo į kairėje tolėliau
sėdintį Voreną, savo trenerį. Šis
pritariamai mirktelėjo. Ostinas
grįžo į drabužinę, paskui jį
nusekė Vorenas ir du trys
fotografai.
Kiekvieną sykį, kai sulaukdavo
tokių kandžių klausimų, kai jam
primindavo apie publikos
nemeilę, jį vėl užplūsdavo
neaiškus, bet gerai pažįstamas
keistas jausmas, užgimęs dar
vaikystėje, kai tėvo veide
matydavo šmėstelint panieką.
Sakytum jis būtų nematomomis
gijomis supančiotas su
skausminga praeitimi: stengėsi
ją užmiršti, bet klastingos
pastabos vėl apie ją primindavo.
Praeitis nekviesta įsiverždavo į
dabartį.
Ostinas atsisakė pozuoti
fotografams ir uždarė
drabužinės duris.
– Kada pradedam? – paklausė.
 – Po keturių minučių, – atsakė
Vorenas.
– Puiku, – tarė Ostinas.
Jis kovos iki galo ir laimės šį
turnyrą. Kai pasieks rekordą,
visi į jį žiūrės kitaip. Taip ir bus.

***

Big Suras.
Žaliuojančios kalvos. Vėjo
ūžavimas krūmuose. Aukštos
sekvojos rusvais kamienais ir
tamsiais spygliais. Sakingų
spygliuočių aromatas. Trumpam
atsiveriantis vandenyno
vaizdas...
 Džonatanas žingsniavo jau
daugiau nei valandą. Išėjęs iš
instituto pajuto gamtos
šauksmą. Negalėjo grįžti namo,
lyg nieko nebūtų nutikę. Turėjo
pasivaikščioti – vienas – ir
susivokti.
Vaikščiojant laikas teka
lėčiau. Gyvendami kultūroje,
kurioje reikia viską gauti ir į
viską reaguoti tuojau pat,
nebemokame nieko patirti
dabartyje. Vaikščiodami vėl
pajuntame gamtos, pasaulio,
visatos tempą. Gyvenimo ritmą.
Vėl užmezgame ryšį su savimi.
 Oras šią gražią popietę buvo
švelnus, ir Džonatanas jautėsi
gerai, pakylėtai. Jį vėl užliejo
dėkingumo jausmas, kuris buvo
užplūdęs per ankstesnius
pasivaikščiojimus. Jautėsi
dėkingas gyvenimui, pasaulio
grožiui, vėjo dvelksmui ir
šviesai – tokiai nuostabiai, kai
saulė leidžiasi lėtai lyg
atlikdama reveransą.
Jo seni rūpesčiai jam atrodė
toli toli, kaip ir jo ankstesni
neišsipildę troškimai, jausmas,
kad kažko trūksta,
nepasitenkinimas. Šiandien
svarbus tik pojūtis, kad jis
gyvas. Kiek dar gyvens, nežinia,
tačiau kol kas jis vis dar gyvas ir
jaučiasi be galo už tai dėkingas.
Danguje pasirodė kondoras.
Džonatanas ilgai akimis sekė jo
tylų skrydį, kol paukštis dingo už
kalvų.
Visi žmonės susiję.
Ši mintis be perstojo sukosi jo
galvoje. Mes visi skirtingi, sakė
operatorė, bet kažkas mus
sieja. Nematomas, bet tikrai
egzistuojantis ryšys, kurį
apčiuopti galima tik jo ieškant,
siekiant jį atskleisti ir
sužadinti...
 Po eksperimento Džonatanas
pasiliko šnektelėti su
mokslininke. Ji papasakojo, kad
moterys gali patirti ir kitokią
fiziologinę mus siejančios
sąsajos raišką. Kai moterys
gyvena kartu, pavyzdžiui,
bendruomenėje, po kelių
mėnesių suvienodėja jų
menstruacijų ciklas: mėnesinės
joms prasideda lygiai tuo pačiu
metu.
Virš tarpeklio vėl pasirodė
kondoras ir nusklendė
vandenyno link.
Visi žmonės susiję.
 Iki šiol Džonatanas jautėsi
kone vienui vienas pasaulyje –
tegalėjo tik plėšytis iš visų jėgų,
stengdamasis išsikapstyti.
Plėšytis... plėšytis ir kovoti.
Ką tik patirtas eksperimentas
jam atskleidė kai ką didingo,
esminio, verčiančio į viską
pažvelgti kitaip – ir į varžymąsi
su Maiklu, ir į dviprasmiškus
santykius su klientais, kuriems
jis bruka nereikalingas
paslaugas, ir į konfliktiškus
santykius su Andžela... Visas
ligšiolinis jo gyvenimas buvo
pagrįstas klaida, neteisingu
požiūriu į gyvenimą. Dabar jis
suvokė tiesą, kuri aidėjo pačiose
sielos gelmėse.
Kadangi mes visi susiję,
kovodami su kitais, kovojame su
savimi pačiu.
 14

Maiklas įžengė į daugiabutį,

paskambino vaizdo telefonspyne
ir ėmė laukti, plačiai išsišiepęs į
kamerą. Elektrinė spyna šaižiai
suzvimbė. Maiklas pastūmė
duris, perėjo vestibiulį ir
iškvietė liftą. Paskutinis
aukštas.
 Spustelėjus skambutį
nepasigirdo jokio garso, tad jis
keletą kartų pabeldė. Po kelių
akimirkų durys prasivėrė ir
tarpduryje pasirodė Samantos
veidas.
– Kaip sekasi gerai? – plačiai
šypsodamasis paklausė Maiklas.
Mergina abejingai jį nužvelgė,
pasidairė po laiptinę ir
apsisukusi dingo. Maiklas
stumtelėjo duris ir žengė į
prieškambarį. Nusekė paskui
Samantą į svetainę – baltoje
šviesoje skendintį erdvų
kambarį. Pro didžiules stiklines
sienas buvo matyti San
Fransisko daugiabučiai, – jie,
rodės, plūduriuoja rūke,
besikėsinančiame juos praryti.
Mergina atsisėdo ant sofos
alkūnramsčio ir sukryžiavo
kojas. Ji dėvėjo trumpą sijoną ir
baltus marškinius. Užsagstytus
iki pat viršaus. Gaila.
– Man reikia tavo paslaugų, –
tarė Maiklas.
Ji žiūrėjo į jį nieko
nesakydama.
– Vakarienė mieste su vienu
potencialiu mano klientu. Ir
galbūt kai kas daugiau.
Mergina pažvelgė jam į akis,
vis taip pat abejingai.
 – Kas jis toks?
– Tu amžinai nori viską žinoti.
Koks skirtumas?
– Noriu žinoti, kas jis.
Maiklas ėmė žingsniuoti palei
stiklinę sieną.
– Smulkiųjų prekybininkų
asociacijos pirmininkas. Man tai
stambi žuvis.
– Vedęs?
Maiklas papurtė galvą.
– Arba pats tai užmiršo, –
pridūrė juokdamasis.
Jis prisiartino prie merginos iš
už nugaros ir uždėjo rankas jai
ant krūtų. Ši staigiai truktelėjusi
jį atstūmė.
 – Juk čia nieko bloga, –
paprieštaravo Maiklas.
– Aš ne savitarnos aparatas.
– Retsykiais galėtum man būti
malonesnė... Juk vis dėlto esu
geras klientas...
– Kaip tik todėl. Kainą žinai.
– Kaip visuomet sakau savo
partneriams, klientus reikia
gerbti.
– Tiekėjus taip pat.
– Savo klientams aš dosnus.
Rūpinuosi jais...
– Kiekvienas turi savo
prekybos politiką.
Maiklas iš širdies nusikvatojo.
 – Kokia bus programa? –
nepatikliai paklausė Samanta.
– Jau sakiau: vakarienė, o
tęsinys – kur panorėsi.
– Jokių sumautų nesąmonių,
gerai?
– Ne ne...
– Pavyzdžiui, vaidinti auklę
apsirengus kaip mergaitei ir
laukti, kol užklups žmonelė ir ją
ištiks apopleksijos priepuolis...
Maiklas nusišypsojo ir uždėjo
ranką jai ant peties.
– Pažadu. O dabar parodyk
man savo gražiąsias krūtis...
 15

– Tavo pievelė išties nuostabi!

– Taip manai?
Mardžė ir Džonatanas ėjo per
sodą, lėtai leisdamiesi prie
vandenyno. Oras tebebuvo
švelnus, nors saulė švietė jau
gana aukštai. Maloniai kvepėjo
sausmedžiais ir šviežiai
nupjauta žole.
 – Maniškėje želia vien dobilai.
Išbandžiau viską. Niekas
neveikia. Todėl raunu juos
rankomis, bet jie vis tiek
atauga. Gal gali man ką nors
patarti?
Mardžė ėmė kikenti:
– Koks tu juokingas.
Džonatanas sustojo.
– Juk negaliu sėdėti sudėjęs
rankas ir leisti jiems plisti.
Mardžė šypsodamasi
žingsniavo toliau.
– Kodėl?
Džonatanas ją pasivijo.
– Kodėl? Bet... juk tai
akivaizdu, argi ne?
 – Ne.
Mardžei taip patiko griauti
išankstines nuostatas, kad ji
mielai apsimesdavo kvailele vien
tam, kad pasismagintų,
matydama, kaip žmogus ima
abejoti savo nuomone.
– Taip negražu, pievelė atrodo
neestetiškai. Visi tai žino.
– Visi? O tu iš kur žinai?
– Iš kur aš žinau? Iš kur žinau,
kad tai negražu? Na... žinau, ir
tiek. Tai nediskutuotina, toks
mano skonis.
Mardžė šelmiškai nusišypsojo.
– Esi tuo tikras?
 Džonatanas išsižiojo iš
nuostabos. Ką atsakyti į tokius
žodžius? Vis taip pat
šypsodamasi Mardžė žingsniavo
toliau, žvalgydamasi po savo
nuostabų sodą.
– Prisiminiau vieną istoriją, –
tarė ji, – tikrą istoriją, kurią
pasakojo Robertas, draugas iš
Santa Kruzo. Vieną dieną jam
kilo klausimas, kodėl žmona,
ruošdama kalakutą Padėkos
dienai, visada nupjauna jo galą
ir tik tada kiša į orkaitę. Ji
nurėždavo užpakalinę kalakuto
dalį, – jam tai atrodė keista. „Jis
gaminamas kaip tik šitaip“, –
atsakė žmona. – „Gerai, bet
kodėl?“ Robertas jautėsi
suintriguotas, norėjo sužinoti
daugiau. „Taip jau yra. Beje,
mano mama kalakutą visada
ruošė šitaip.“ Bet vyras
neatstojo, todėl galiausiai ji
nusprendė paskambinti motinai
ir paėmė telefoną. „Mama,
prisimeni, kai ruoši kalakutą
Padėkos dienai, kodėl nupjauni
jam užpakalį?“ Mama
nedvejodama atsakė: „Toks
receptas.“ Dukra vis tiek prašė
paaiškinti, bet norimo atsakymo
neišgirdo. Jos motina ėmė
gintis: „Tiesiog taip daroma,
mane šitaip išmokė mano pačios
mama.“ Tuomet dukra
paskambino senelei ir uždavė jai
tą patį klausimą: kodėl prieš
kepant tą nelemtą kalakutą
reikia jam nupjauti užpakalinę
dalį? „Aš visada taip dariau“, –
atsakė senelė. „O kodėl?“ – „Po
galais! Mano orkaitė buvo per
maža, visas kalakutas netilpo!“
Džonatanas prapliupo juoktis.
– Seniau, – paaiškino
Mardžė, – pačiose gražiausiose
pievelėse visada augo dobilai.
Žinai, taip buvo visame
pasaulyje. Beje,
pardavinėjamuose vejos sėklų
maišeliuose visuomet būdavo
dobilų sėklų. Pievelė be dobilų
buvo neįsivaizduojamas dalykas!
Tai dėl jų veja žaliuodavo ir kai
sausa. Be to, dobilai iš oro
pasisavina azotą ir perduoda jį
žemei, todėl veja natūraliai
patręšiama. Ko daugiau norėti?
Vėliau, šeštajame praeito
amžiaus dešimtmetyje,
tarptautinės chemijos įmonės
sukūrė herbicidus, naikinančius
vejoje augančias piktžoles. Tik
bėda, kad herbicidai naikino ir
visų mėgstamus dobilus. Todėl
to jų mėšlo niekas nepirko. Tada
jie nusprendė griebti jautį už
ragų: investavo milijonus dolerių
į komunikacijos kampanijas ir
ėmė skleisti žinią, kad dobilai –
tai piktžolė...
– Tu juokauji?
– Galiausiai reklama žmones
įtikino. Į dobilus jie ėmė žiūrėti
kitaip, paskui panoro jų
atsikratyti. Taigi tarptautinės
įmonės vienu šūviu nušovė du
zuikius: žmonės pradėjo pirkti
ne tik tuos jų sumautus
herbicidus, bet ir turėjo įsigyti
trąšų, nes žolei ėmė stigti
azoto...
Džonatanas liūdnai palingavo
galva. Mardžė nusišypsojo, jos
akyse šokinėjo šelmiški
žiburėliai.
– Dobilai gražūs, – tarė ji. –
Pavasarį jie net pražysta baltais
žiedeliais.
Ir tylesniu balsu pridūrė, lyg
atskleisdama paslaptį:
– Toks gyvenimas: nė
neįtariame, kad tai, kas mums
atrodo problema, kartais iš
tikrųjų yra... sprendimas!
Juodu toliau lėtai žingsniavo
palei nuostabiai kvepiančius
rožių krūmus ir raganių
gyvatvores. Žemiau skaisčiai
mėlyno vandenyno fone aiškiai
išsiskyrė išsikraipę šimtamečių
pušų kamienai. Nebuvo nė
menkiausio vėjelio ir galėjai
pamanyti, kad augalai skuba
pasinaudoti proga ir paskleisti
savo aromatą, tarytum
žinodami, kad vėjas jo nenuneš.
– Ir, kaip sakėme vakar, –
pridūrė Mardžė, – kovoti nėra
prasmės. Mes visi susiję.
– Ėėė... jei galiu įsiterpti –
kalbėjome apie žmones, o ne
apie augalus!
– Augalai – gyvos būtybės.
– Taip, bet... vis dėlto esama
tam tikrų ribų. Juk nepradėsi
manęs tikinti, kad esu susijęs su
savo pievelės dobilais!
 Mardžė ramiai nusišypsojo.
– Kas žino... Ar teko girdėti,
kas devintajame praeito
amžiaus dešimtmetyje nutiko
didžiosioms kudu Pietų Afrikoje?
– Tiesą sakant, ne! – nusijuokė
Džonatanas.
– Tai nutiko Transvalio
provincijos savanoje. Ir aš ten
buvau prieš beveik trisdešimt
metų...
Mardžė kiek patylėjo, paskui
iš lėto prabilo, tarytum žodžiai
būtų kilę kartu su prisiminimais,
išnyrančiais iš atminties.
– Dar ir dabar prisimenu
raudonus saulėtekius plačiose
lygumose ir šiltą vėjo dvelksmą,
nešantį laukinių gyvūnų kvapą.
Tose lygumose buvo daugybė
rezervatų, kur gyveno didžiosios
kudu – antilopės ilgais susuktais
ragais. Paprastai jos mito
akacijų lapais. O medžiai tam
nesipriešino...
Džonatanas prapliupo juoktis:
– Tai kad jie neturėjo
pasirinkimo!
Mardžė paslaptingai
nusišypsojo.
– Vieną dieną rezervatuose
antilopės nežinia kodėl ėmė
kristi viena po kitos. Jų
neužpuolė plėšrūnai, jos nebuvo
sužeistos. Mūsų biologų
komanda užtruko dvejus metus,
kol išsiaiškino priežastį. Ir tai,
ką galiausiai atskleidėme,
smarkiai pakeitė mano
pasaulėžiūrą...
Džonatanas suraukė antakius.
– Iki tol akacijos nesipriešino,
nes žinojo, kad antilopės
nuskabys vieną kitą lapelį ir
nueis sau. Tačiau tą vasarą
rezervatuose antilopių smarkiai
padaugėjo. Jos pradėjo ėsti kur
kas daugiau lapų nei įprastai.
Tuomet medžiai ėmėsi veikti:
padidino taninų kiekį lapuose,
kad šie taptų kartesni ir
atbaidytų antilopes.
Džonatanas nepatikliai
žvilgtelėjo į tetą. Nekreipdama į
jį dėmesio, Mardžė kalbėjo
toliau:
– Bet alkanos antilopės ir
toliau krimto lapus, todėl
medžiams iškilo grėsmė.
Kiek patylėjusi ji vėl prabilo:
– Todėl jie užnuodijo savo
syvus. Jų paprastai valgomi
lapai tapo... mirtinai nuodingi.
Pasibaisėjęs Džonatanas
pažvelgė į tetą.
– Bet įstabiausia ne tai, – tarė
Mardžė. – Akacijos perdavė
žinią viena kitai. Jos įspėjo ir
tolimesnes kaimynes, kas joms
gresia, jeigu leis ėsti savo lapus
kaip įprastai. Taip, išgirdai
mane teisingai: medžiai
bendravo tarpusavyje, todėl
nuodus pradėjo gaminti visos
akacijos.
Keletą akimirkų patylėjęs
Džonatanas tarė:
– Kur įrodymai? Galbūt
kiekviena akacija, susidūrusi su
ta pačia bėda, pati rado tokį pat
sprendimą.
Mardžė prisimerkė ir lėtai
papurtė galvą.
 – Visos to regiono akacijos
užnuodijo savo lapus... taip pat
ir tos, kurios augo už rezervato
ribų, vadinasi, nesusidūrė su
antilopėmis. Jos neturėjo jokių
priežasčių šitaip elgtis... nebent
būtų gavusios žinią.
Džonatanas pajuto, kaip per
nugarą nubėgo šiurpuliukai.
Tvirtinimas, kad medžiai geba
kalbėtis, skambėjo lyg iš
mokslinės fantastikos knygų.
Mintis, kad tai gali vykti iš
tikrųjų, kėlė nerimą.
– Ar žinoma, kaip jos tai daro?
– Turime keletą versijų, bet
nė viena dar nepatvirtinta. Yra
žinoma, kad jos keičiasi chemine
informacija per šaknis, bet buvo
įrodyta, kad akacijos vien tuo
neapsiriboja.
– Papasakok.
– Augalas sugeba atpažinti
savo kaimynus, augančius aplink
jį. Jeigu tai tos pačios šeimos
augalai, jis ima lėčiau auginti
savo šaknis, kad kaimynai
turėtų užtektinai vietos vystytis.
Bet jei greta auga svetimas
augalas, šaknys ima plėstis visu
greičiu, siekdamos užimti
teritoriją. Mokslininkai atliko
tokį eksperimentą: ant žemės,
apsėtos ankštinių pipirų
sėklomis, jie padėjo tuščią,
nepermatomą, sandarią dėžutę
ir išmatavo šaknų augimą. Po
kiek laiko bandymą vėl
pakartojo, tik šįkart į dėžutę
įdėjo pankolį. Pankolis žinomas
kaip ankštinių pipirų priešas: į
žemę ir į orą jis skleidžia
chemines medžiagas,
trukdančias pipirams vystytis.
Taigi į nepermatomą ir visiškai
sandarią dėžutę buvo įdėtas
pankolis, o dėžutė pastatyta ant
žemės. Augalai tikrai negalėjo
bendrauti cheminiais signalais.
Vis dėlto buvo nustatyta, kad
ankštinių pipirų šaknys ėmė
augti sparčiau, – paprastai taip
elgiasi augalas, savo teritorijoje
pastebėjęs įsibrovėlį. Vadinasi,
ankštiniams pipirams pavyko
sužinoti, kad greta jų atsidūrė
pankolis, tačiau kaip? Paslaptis.
– Neįtikėtina.
Džonatano žvilgsnis klaidžiojo
kvapniais sausmedžiais, rožių
krūmais, raganėmis, medeliais,
didingai sustingusiomis
aukštomis pušimis. Nuo šiol jis į
juos žvelgs kitaip.
– Tau sunku patikėti, nes apie
šiuos įvykius niekada nebuvai
girdėjęs, bet niekas nesistebi
dalykais, kurie vyksta šalia
mūsų kiekvieną dieną...
Džonatanas suraukė antakius.
– Apie ką tu kalbi?
– Pavyzdžiui, ar kada nors tau
kilo klausimas, kaip paukščiai
gali skristi išsidėstę V raidės
forma?
– O kas čia nuostabaus?
– Ar žinai, kad jie moka visi
drauge staiga pakeisti kryptį,
neatsitrenkdami vienas į kitą?
Nors skrenda labai arti vienas
kito.
– Spėju, kad jie atkartoja tą,
kuris skrenda voros priekyje.
Paukščiai turbūt seka vienas
kitu, jie nepaprastai budrūs,
susikaupę, iškart reaguoja...
Šypsodamasi Mardžė papurtė
galvą.
– Reiškinio tai nepaaiškina.
Mokslininkai apskaičiavo, per
kiek laiko paukščiai pakeičia
kryptį, kai jų vedlys padaro
posūkį. Tai įvyksta greičiau,
negu nervinis impulsas iš akies
nukeliauja į smegenis, o iš
smegenų – į sparnus.
Nustebęs Džonatanas
tylėdamas pažvelgė į tetą.
– Tokia pat paslaptis gaubia ir
žuvis, kurios plaukioja guotais, –
pridūrė Mardžė. – Mokslininkai
atskleidė nepaprastų dalykų:
žuvims uždengus akis matiniu
stiklu, kad per eksperimentą jos
nieko nematytų, jos vis tiek
lieka savo vietoje ir su guotu
juda visiškai koordinuotai.
– Galbūt judėdamos žuvys
vandenyje kelia bangas ar
sroves, kurias visos jaučia...
– Tyrėjai taip ir spėjo. Tada
tiriamoms žuvims jie perpjovė
šoninės linijos nervus ties
žiaunomis, tačiau tos žuvys ir
toliau plaukiojo sinchroniškai su
kitomis.
– Tai iš tikrųjų stulbina...
 – Taip pat neaišku, kaip pašto
balandžiai grįžta namo, paleisti
už kelių šimtų kilometrų visiškai
nežinomoje vietoje, – tuomet jie
turi lėkti keliu, kuriuo anksčiau
niekada neskrido.
– Kaip ir migruojantys
paukščiai...
– Teisingai. Buvo manoma,
kad keliauti paukščiukus išmoko
tėvai. Tada mokslininkai vos
gimusius paukščiukus atskyrė
nuo tėvų. Kai paaugę paukšteliai
jau galėjo migruoti, tyrėjai juos
paleido. Paukščiai šovė aukštyn
į dangų ir instinktyviai perskridę
pusę planetos nusileido tiksliai
ten, kur buvo keliomis
savaitėmis anksčiau išlėkę jų
tėvai...
Susimąstęs Džonatanas keletą
minučių tylėjo. Tolumoje buvo
matyti būrys laivelių
raudonomis burėmis. Tikriausiai
buriavimo mokyklos mokiniai.
Kadangi vėjo nebuvo, jachtos
beveik nejudėjo, tik siūbavo
vietoje, švelniai skalaujamos
bangelių.
– Ką nori pasakyti? –
galiausiai paklausė.
– Garsus Kembridžo
universiteto biologas Rupertas
Šeldreikas iškėlė hipotezę, kad
esama kažko, kas tarpusavyje
sieja gyvas būtybes – ir ne tik
žmones. Jis tai pavadino
morfiniu lauku.
Džonatanas vyptelėjo.
– Teko girdėti apie magnetinį
lauką, apie gravitacinį... Apie
morfinį – niekada.
– Tai tarsi nematoma matrica.
Galima sakyti, erdvė, gaubianti
tarpusavyje bendraujančias
gyvas būtybes ir leidžianti joms
nuolatos išlaikyti ryšį. Tos
sąsajos nesusilpnina nei laikas,
nei atstumas.
– Nei atstumas?
– Taip.
 – Skamba gana beprotiškai.
Galiu suprasti, kad skleidžiame
bangas ar kažką tokio, ką
suvokia kiti, ir dėl to esame su
jais susiję, bet jei nukeliausiu į
kitą pasaulio kraštą,
neįsivaizduoju, kaip tos bangos
gali ir toliau veikti.
Mardžė papurtė galvą.
– Tas ir yra – tai ne bangos.
Tai ne elektrinis ar magnetinis
laukas, – šis tolstant iš tikrųjų
silpnėja. Ko gero, kaip tik tai ir
stulbina: manoma, kad tas ryšys
yra kitokio pobūdžio, kitokio
lygmens, – tarsi būtume
tarpusavyje susiję kitoje, nei
laikui, nei erdvei nepavaldžioje
plotmėje. Atrodo, kartkartėmis
prisijungdami prie tos plotmės,
išsyk sužinome joje glūdinčią ir
mus siejančią informaciją.
– Tiesiog neįtikėtina, net
darosi baugu...
– Kartoju, ši hipotezė dar nėra
įrodyta moksliškai, bet turi
rimtą pagrindą: tokie
mokslininkai kaip Šeldreikas
atliko stulbinamų eksperimentų
ir gavo šiokių tokių įrodymų.
Atrodo, jais galima paaiškinti
reiškinius, apie kuriuos ką tik
kalbėjome, ir dar daugelį kitų.
– Pavyzdžiui?
 – Ar kada nors buvo, kad
staiga imtum galvoti apie
žmogų, su kuriuo jau seniai
nebendravai, galbūt jis gyvena
labai toli, kitoje šalyje, – ir po
minutės tas žmogus tau
paskambina? Arba girdi
skambantį telefoną ir atspėji,
kas skambina?
Džonatanas pajuto, kaip per
nugarą nubėgo šiurpuliukai.
Keletą kartų jam taip buvo
nutikę. Bet jis manė, kad tai tik
atsitiktinumas.
– Morfiniu lauku taip pat
galima paaiškinti, kodėl žmonės
pajunta į juos įsmeigtą žvilgsnį,
nors sėdi nugara į žiūrintįjį ir
užrištomis akimis.
– Tikrai?
– Institute buvo atliktas
eksperimentas su daugiau nei
devyniais šimtais žmonių.
Rezultatai nekelia abejonių: šį
gebėjimą turintys žmonės 73
procentais atvejų teisingai
atspėja, kai į juos kas nors žiūri.
– Oho...
– Neužmirškime ir naminių
gyvūnų, kurie, pavyzdžiui, iš
anksto žino, kada jų šeimininkas
grįš namo, ir likus kelioms
minutėms lekia prie durų jo
pasitikti. Šeldreikas labai
išsamiai tyrinėjo šį reiškinį. Jis
atskleidė, kad tokio šunų ir
kačių elgesio negalima aiškinti
nei tuo, kad šeimininkas visada
grįžta įprastu laiku (jo prašymu
šeimininkai parsirasdavo
kaskart skirtingu laiku), nei tuo,
kad gyvūnai atpažįsta jo
automobilio ar autobuso
triukšmą (per eksperimentus
šeimininkai parvykdavo vis
kitokiomis transporto
priemonėmis), nei tuo, kad
gyvūnai turi labai jautrią uoslę
(šeimininkai važiuodavo
nelaidžiais automobiliais).
 Džonatanas lėtai linktelėjo.
Apie tokius dalykus jis jau buvo
girdėjęs iš draugų, bet niekada
rimtai jų nevertino.
– Tokie tyrimai taip pat leidžia
geriau suprasti, kodėl tiek daug
gyvūnų spėjo išvengti garsiojo
cunamio, 2004 metais
nusiaubusio Pietų Azijos
pakrantes, nors nebuvo jokio
penkiomis juslėmis suvokiamo
ženklo, kuris būtų leidęs jį
nuspėti. Kaip tik taip pasielgė
Šri Lankos drambliai. Likus
valandai iki visa naikinančio
potvynio, jie pasitraukė į
žemyno gilumą ir į aukštumas.
Vienoje Tailando turizmo
stovykloje, kur turistai jodinėja
ant dramblių, šie anksti rytą
ėmė keistai trimituoti, paskui
nebeklausė prižiūrėtojų. Po kiek
laiko jie nusitraukė grandines ir
nudundėjo į kalvas. Keletas
paskui juos nusekusių žmonių
išsigelbėjo. Panašiai elgėsi ir
daugelis kitų gyvūnų. Antai Šri
Lankos Jalos nacionaliniame
parke bangos nušlavė tris
kilometrus sausumos, bet žuvo
tik žmonės – nebuvo aptikta nė
vieno gyvūno lavono.
– O tada kaip paaiškintum,
kodėl žuvo žmonės, jeigu ir mus
gaubia tas tavo minimas laukas?
Mardžė atsiduso.
– Į žmonių gyvenimą
įsiveržusios technologijos
kartais išties nepaprastai
naudingos, tačiau jos pablogino
kai kuriuos mūsų gebėjimus.
Visi pastebėjo: kai, norėdami
prisiminti, ką turime atlikti,
pradėjome naudotis
elektroniniais darbo
kalendoriais, suprastėjo mūsų
atmintis.
– Tai jau tikrai...
– Arba nuo tada, kai
naudojame GPS navigacijos
sistemą, pamažu prarandame
gebėjimą orientuotis.
– Gal ir taip, bet aš verčiau
naudosiuos GPS, nei galuosiuosi
ieškodamas kelio.
– Kalbėjome apie 2004 metų
cunamį. Tuomet besiartinantį
pavojų pajuto ir kai kurios
vadinamosios pirmykštės
gentys: jos irgi dar prieš
smogiant cunamiui pasitraukė į
aukštumas, o vadinamieji
evoliucionavę žmonės nieko
nepastebėjo ir žuvo.
– Nežinojau.
– Taip nutiko vietiniams
Andamanų ir Nikobarų salų
gyventojams. Tose prie pat
žemės drebėjimo epicentro
esančiose salose žuvo apie
septynis tūkstančius žmonių, o
sentinelų, ongų, andamanų,
šompenų gentys stebuklingai
išliko. Džirkatango saloje visi du
šimtai penkiasdešimt senosios
džaravų genties atstovų dar
gerokai prieš atūžiant bangoms
pasitraukė į salos gilumą ir
dešimt dienų maitinosi kokosų
riešutais. Pietinėje Surino saloje
du šimtai mokenų genties
žmonių – visi, išskyrus vieną
neįgalų berniuką, – taip pat
nusigavo į saugią vietą gerokai
prieš katastrofą. Išgirdę
klausimą, kaip sužinojo apie
besiartinančią nelaimę, jie
atrodė nustebę, tarsi atsakymas
būtų akivaizdus. „Mes tik
klausėmės gamtos“, – paaiškino
jie.
Džonatanas nusišypsojo.
– Viktoras Hugo sakė: „Gamta
mums kalba, bet nemokame jos
klausytis.“
Mardžė pritariamai linktelėjo.
– Beje, pirmykščiai žmonės
moka stulbinamų dalykų. Jie
tikrai geba prisijungti prie
paslaptingo, mums neprieinamo
informacijos šaltinio.
 – Ką turi omeny?
– Amazonės indėnai geba
surasti medį arba augalą, kuris
išgydys ligonį. Bet viename
Amazonės miškų hektare įvairių
medžių rūšių daugiau nei visoje
Europoje. Ir kalbu vien apie
medžius, o augalų ten auga
daugiau nei aštuoniasdešimt
tūkstančių skirtingų rūšių. Ir kai
indėnų paklausi, kaip jie
nusprendžia, kuris augalas
išgydys ligonį, jie atsako, kad tai
jiems praneša patys augalai.
Džonatanas sulaikė šypseną.
– Jų šamanai įeina į transą ir
būdami pakitusios sąmonės
būsenos užmezga ryšį, kaip jie
patys sako, su augalų dvasia.
Atrodo, transas jiems padeda
prisijungti prie...
– ...morfinio lauko.
– Teisingai. Arba dar vienas
nepaprastas pavyzdys: per
daugelį šimtmečių indėnai
ištobulino įvairius kurarės
receptus. Šiuos nuodus vietiniai
naudoja medžioklėje, nes jie
išsyk suparalyžiuoja aukos
galūnes. Kurarę tyrinėje Vakarų
mokslininkai išsiaiškino, kad kai
kurie receptai labai sudėtingi,
juos sudaro iš įvairių augalų
išgautos medžiagos, ir visos jos
nepaprastai svarbios. Jei trūktų
bent vienos sudedamosios dalies
arba jei pasikeistų bent vienos
medžiagos kiekis, nuodai taptų
neveiksmingi. Kaip indėnai
sugebėjo sukurti receptą? Jie
neturi nei knygų, nei
laboratorijų, nei instrumentų.
Jie juk neraštingi.
– Galbūt daug sykių bandė ir
mokėsi iš klaidų?
– Ne. Tai gali pavykti, jei
mėginti išsiaiškinti dvi tris
sudedamąsias dalis iš keleto
dešimčių ar šimtų, bet septynių
aštuonių medžiagų kombinacija
iš aštuoniasdešimties
tūkstančių – tai keli milijonai
galimų variantų. Niekas
nepajėgus bandyti milijonus
kartų.
Džonatano žvilgsnis klaidžiojo
po sodą, kuriame augo šimtai
medžių, medelių, krūmų, gėlių,
žolių. Keista įsivaizduoti, kad
kas nors mus sieja.
– Ar žinai, – tarė jis, – kad
šiurkščiai mindai šimtus žolės
stiebelių?
Marždė smagiai nusijuokė:
– Tikra tiesa – supratę, kad
viskas susiję, imame naujai
vertinti savo santykius su mus
supančia gyvybe, – ji
susižavėjusi apžvelgė savo sodo
augaliją. – Neabejotina, kad
mes sukurti gyventi drauge.
Beje, keletas tyrimų atskleidė
gana iškalbingų dalykų.
– Pavyzdžiui?
– Mokslininkai įrodė, kad
tiesiog vaikščiojant po mišką
stiprėja mūsų imunitetas.
Džonatanas prisiminė savo
pasivaikščiojimus po laukinę Big
Suro gamtą. Tuomet jam būna
taip gera...
– Kitais tyrimais įrodyta, –
aiškino Mardžė, – kad
darbuotojams, kurių
kabinetuose žaliuoja augalai, 30
procentų rečiau skauda galvą,
20 procentų rečiau kamuoja
nuovargis ir 20 procentų rečiau
skauda gerklę. Tokie pat
rezultatai gaunami ir tuomet,
kai šalia mūsų būna gyvūnai.
Pavyzdžiui, yra žinoma, kad
infarktą patyrusiam žmogui
tikimybė išgyventi dar metus 23
procentais didesnė, jeigu jis
namie laiko šunį.
– Per tave tuoj pasijusiu
kaltas: Klojė visada prašė
augintinio. Andžela
neprieštaravo, bet aš nesutikau.
Mardžė nusišypsojo.
 – Žmogus – bendraujanti
būtybė. Jis bendrauja su kitais
žmonėmis, su gyvūnais ir
augalais. Mes gyvename tik dėl
santykių. Beje, taip tvirtinti
leidžia eksperimentas, kurį XIII
amžiuje atliko Šventosios
Romos imperijos valdovas
Frydrichas II.
– Niekada neteko girdėti.
– Tas žmogus laisvai kalbėjo
šešiomis ar septyniomis
kalbomis. Jam rūpėjo, kokia yra
„Dievo kalba“ – ta, kuria iš
prigimties kalbėtume, jei
nebūtume mokomi jokios kitos
kalbos. Todėl jis atliko
eksperimentą, kurio, laimė,
šiandien niekas nebedrįstų
pakartoti.
– Ką jis padarė?
– Jis nuo motinų atskyrė
keletą naujagimių ir atidavė juos
žindyvėms, gavusioms specialius
nurodymus. Šioms buvo liepta
kūdikius maitinti, girdyti, keisti
vystyklus, kad vaikai būtų
švarūs, žodžiu, tenkinti visus jų
fiziologinius poreikius. Tačiau
jos neturėjo teisės jų myluoti, su
jais žaisti ir, svarbiausia, su jais
kalbėtis.
– Ir kokia kalba jie pradėjo
kalbėti?
 – Šito niekas taip ir
nesužinojo.
– Kodėl gi?
– Visi kūdikiai mirė, nors visi
jų fiziologiniai poreikiai buvo
tenkinami. Jie tik negalėjo
bendrauti.
Pasibjaurėjęs Džonatanas
palingavo galva.
– Tai siaubinga.
– Santykiai – mūsų gyvenimo
esmė, Džonatanai.
Šie Mardžės žodžiai, regis,
pakibo ore. Dabar saulė kaip
reikiant spigino, ir Džonatanas
žinojo, kad teta netrukus pasuks
namo. Vandenyne padvelkė
vėjelis, ir visi laiveliai vėl
pajudėjo.
Santykiai – mūsų gyvenimo
esmė. Pastaruoju metu
Džonatanas daugiausia
bendravo su klientais. Bet ar
išties galima kalbėti apie
santykius, jei iš žmonių ko nors
tikiesi? Jei nesakai visos tiesos,
norėdamas iš jų išgauti parašą?
Et, ne kažin kas...
– Kai kurie mano, kad gali
gyventi nuo nieko
nepriklausydami. Jie įsitikinę,
kad jų laimė priklauso tik nuo jų
pačių. Tai didžiulė iliuzija.
 Mardžė palinko prie
Džonatano ir kaip įprastai
šelmiškai nusišypsojo.
– Tavo kūne gyvena penki
šimtai mikroorganizmų rūšių.
– O aš jaučiausi toks
vienišas...
– Tavo žarnyne gyvena šimtas
tūkstančių milijardų bakterijų.
– Liaukis, tai šlykštu!
– Tavyje gyvuojančių bakterijų
šimtąkart daugiau nei ląstelių
tavo kūne.
– Nutilk, man jau kyla noras
pulti prie antibiotikų!
Mardžė nusišypsojo.
 – Kartais mums reikia tų,
kuriuos laikome savo priešais.
– Ką dar tu man pasakysi?
– Tos bakterijos saugo tave
nuo pavojingų organizmų, kurie
galėtų tave rimtai susargdinti.
Užmušęs jas antibiotikais,
taptum labai pažeidžiamas. Be
to...
– Ką?
– Dar vienas dalykas, – šiek
tiek paslaptingai tarė ji.
Džonatanas suraukė antakius.
– Tavo žarnyne gyvenančios
bakterijos gamina nemenką
kiekį serotonino. Jei ne jos, tau
jo trūktų.
 – O kas tas serotoninas?
Mardžė keletą akimirkų
žvelgė į Džonataną, didindama
įtampą.
– Hormonas, dėl kurio jautiesi
laimingas.
 16

Ostinas Fišeris sumirksėjo ir

švelniai papurtė galvą,
stengdamasis nuginti
prisiminimus. Reikia sutelkti
dėmesį į dabarties akimirką.
Praeitis nebeegzistuoja. Nėra
prasmės nuolat apie ją galvoti.
Jis paėmė teniso kamuoliuką ir jį
suspaudė, sutelkęs dėmesį į
gniaužimo pojūtį. Pojūtis – tai
dabartis, vien tik dabartis. Vis
dėlto po kelių akimirkų jam
prieš akis vėl iškilo danų žaidėjo
vaizdas, o ausyse vėl suskambo
kiek sniaukrojantis jo balsas ir
nemalonus tonas, kuriuo jis
kalbėjo duodamas interviu
CNN.
Ostinas Fišeris – ne kas kita
kaip mašina, pergalių mašina.
Pavydas. Tik pavydas tą
nevykusį sportininką pastūmėjo
kalbėti tokias šlykštybes.
Susikaupk, tu – profesionalas.
Per savo karjerą jam ne kartą
teko girdėti nemalonių
komentarų. Tokios žaidimo
taisyklės, ir jis sugebėdavo į tai
pernelyg nekreipti dėmesio.
Žinoma, dažnai susierzindavo ir
net supykdavo, bet šįkart viskas
buvo kitaip. Jis dar niekada
nesijautė taip užgautas. Kodėl
dabar? Kodėl? Kodėl per
turnyrą, po kurio jis turi tapti
sporto legenda?
Bejausmė pergalių mašina, –
štai kur glūdi jo stiprybė.
Kaip galima taip neteisingai
kalbėti? Nepripažinti, kiek daug
jis dirba, kiek metų treniravosi,
atkakliai triūsė neturėdamas nei
laisvo laiko, nei pramogų.
Lengva ranka nubraukti visas
pastangas...
Tą akimirką į šviesoje
skendintį kambarį įžengė
Vorenas. Turnyrui išnuomotos
vilos svetainė buvo stiklinėmis
sienomis, pro jas matėsi
baseinas. Išvydus tenisininką,
Voreno šypsena dingo.
– Kas nors negerai?
– Nieko, viskas gerai. Jokių
problemų, – visiškai susivaldęs
atsakė Ostinas.
Vorenas minutėlę žvelgė į
Ostiną, paskui atsisėdo ant sofos
alkūnramsčio priešais
sportininką.
 – Tai dėl... to danų žaidėjo,
taip?
Keletą akimirkų Ostinas
sėdėjo sustingęs, galiausiai
susiraukęs linktelėjo. Geriau
Vorenui atskleisti savo silpnąją
vietą. Jei pradėsi ką nors slėpti
nuo trenerio, geruoju nesibaigs.
– Stengiuosi išmesti iš galvos
ir jo veidą, ir jo žodžius, bet
negaliu liautis apie juos
galvojęs.
Vorenas prisimerkė.
– Ir kaip tada jautiesi?
Akimirką Ostinas stengėsi
suvokti savo jausmus.
 – Jaučiu, kad tai neteisinga,
man liūdna, negaliu liautis apie
tai galvojęs. Žodžiu, jaučiuosi
išmuštas iš vėžių.
– Paprastai tu veikiau
supyksti, – susirūpino Vorenas.
– Paprastai tokius dalykus
kalba žurnalistai, – štai tada
supykstu. Bet šįkart tai toks pat
žaidėjas kaip ir aš, ir nežinia
kodėl man liūdna. Tai mane
žeidžia.
Kiek patylėjęs Vorenas
atsistojo.
– Po poros minučių iš to
pasijuoksi. Anksčiau, kai dar
sukausi verslo pasaulyje, man
teko daug dirbti su tokiomis
problemomis. Aplinkybės
kitokios, bet modelis toks pat.
Ten žmonės krimtosi dėl
neteisingų viršininko priekaištų
ar piktų pastabų, kurias rėždavo
ambicingi kolegos.
Jis paėmė grafiną nuo
žurnalinio staliuko.
– Nori vandens?
Ostinas linktelėjo. Abiem
įpylęs vandens, Vorenas atkišo
stiklinę tenisininkui.
– Sakei, kad negali liautis
galvojęs apie jo veidą ir žodžius.
Kokiu pavidalu jie tau iškyla?
Papasakok daugiau.
 – Kokiu pavidalu? Na... Kaip
čia pasakius... Matau jo veidą
tokį, kokį rodė per televizorių...
– Kokiu atstumu jį matai?
– Kaip suprasti? Jis iškyla
mano galvoje, nėra jokio
atstumo...
– Taip, bet jei turėtum tą
veidą, kurį įsivaizduoji,
patalpinti erdvėje, kur jis
tuomet būtų?
Ostinas susikaupė. Nelengva
pasakyti, kokioje vietoje yra
prisiminimas...
– Sakyčiau... už trijų metrų
priešais mane.
– Kokio dydžio tas vaizdas?
 Ostinas akimirką pagalvojo,
stengdamasis prisiminti danų
tenisininko veidą.
– Gal kokio kvadratinio metro.
– Spalvotas ar nespalvotas?
Ryškus ar išsklidęs?
– Spalvotas, ryškus. Į akis
krinta girtuokliui būdingas
at​spalvis.
– Tas vaizdas sustingęs ar
juda?
– Tai filmas. Iš tikrųjų aš
mintimis vis žiūriu jo interviu.
– Gerai. O balsas? Apibūdink,
kokį balsą girdi.
– Balsas stiprus, nors ir
sniaukrojantis. Be perstojo
girdžiu jo kaltinimus.
– Gerai. Dabar tą vaizdą šiek
tiek nutolink, tarkim, kad jis
būtų už keturių ar penkių
metrų.
– Kam?
– Keisdamas to prisiminimo
pavidalą, pakeisi ir savo
jausmus jo atžvilgiu. Nutolink
vaizdą, kad jis atsidurtų už
keturių ar penkių metrų.
Pažvelgęs į mintyse regimą
gestikuliuojantį žaidėją, Ostinas
ėmė vaizduotis, kad šis tolsta.
Jis linktelėjo galvą.
– Labai gerai, – tarė
Vorenas. – Dabar palengva
sumažink jį. Sumažink per pusę.
– Gerai.
– Dabar ištrink spalvas,
padaryk vaizdą blyškesnį,
blankesnį, beveik nespalvotą.
Keisdamas vaizdą, Ostinas
nusišypsojo.
– Labai gerai, – pasakė
Vorenas. – Kaip pasikeitė tavo
jausmai?
– Jaučiuosi labiau atsiribojęs.
– Puiku. O dabar imsimės jo
balso. Tegul jis ir toliau kalba,
bet vis lėčiau ir lėčiau,
tęsdamas žodžius apsnūdusiu,
storu balsu, kuris liejasi lyg
klampūs klijai. Ir jis vis dar
kalba tą patį.
Ostinas susikaupė ir netrukus
pradėjo kikenti.
– O dabar, – tarė Vorenas, –
pridėk foninę muzikėlę, kuri
skambėtų jam kalbant. Ar
tebegirdi, ką jis sako?
– Taip.
– Pridėk... cirko melodiją!
Tokią, kokią kartais girdime, –
linksmą, kiek juokingą,
klounišką, groteskišką. Girdi ją
kartu su to tipo balsu, jis ir
toliau šneka tąsiu lyg ištirpęs
zefyras balsu.
 Įsivaizduodamas tokį filmuką,
Ostinas prapliupo juoktis. Danų
tenisininkas atrodė lyg visiškai
nusitašęs kaimo liurbis.
Ooostinas Fiiišeris –
maaašiiinaaa.
Aidint foninei muzikai, jo
kalbos skambėjo nepaprastai
juokingai.
– O dabar pradėk iš naujo, –
nurodė Vorenas. – Persuk tą
filmą dar kartą, iš pradžių į
priekį, paskui atgal.
– Atgal?
– Taip, tarytum senųjų kino
filmų demonstruotojas atsuktų
kino juostą. Scena vyksta
atbuline eiga.
Ostinas susikaupė. Nelengva.
– Persuk į priekį su cirko
muzika ir visais tais
išsidirbinėjimais.
Ostinas atsipalaidavo. Danų
žaidėjo vaizdas jo visiškai
nebetrikdė. Jis klausėsi jo kalbų
tyliai kikendamas.
– Nuo dabar, – tarė Vorenas, –
kiekvieną sykį, kai vėl prisiminsi
tą žaidėją, jį lydės štai toks
fonas.
Ostinas nusišypsojo. Jis tarė
sau, kad tokį metodą taikys ir
prisiminęs vaikystėje nuolat
girdėtus tėvo priekaištus, kurie
ir dabar kartais iškildavo iš
nebūties ir imdavo aidėti
ausyse.
Bet ne dabar. Jokiu būdu.
Vėliau. Kai laimės turnyrą.
 17

Dzingt!
Skambtelėjo sudaužiamos
krištolo taurės. Kavinės terasa
skendėjo saulės šviesoje.
– Į sveikatą! – plačiai
šypsodamasis palinkėjo
Džonatanas.
– Į sveikatą, – sumurmėjo
Maiklas ir Andžela.
 Maiklas atrodė
nepatenkintas. Jo veidas
persimainė, kai Džonatanas
pranešė: ne, nors jis ir parvyko į
San Fransiską, kol kas dar
neketina grįžti į darbą.
– Gerai atrodai, – Andželos
balse suskambo pavydo
gaidelė. – Nebeprisimenu, koks
kvailys pareiškė: „Darbas –
sveikata.“
Pastarąsias dvi dienas
Džonatanas jautėsi pakylėtas.
Pokalbiai su Mardže jį įkvėpė,
grąžino troškimą gyventi. Dabar
į pasaulį jis žvelgė kitaip, o
gyvenimas atrodė lyg
paslaptingas, nepakartojamas,
nepaprastas nuotykis. Žinoma,
Džonatanas nežinojo, kiek truks
tokia būsena, tačiau džiaugėsi
kiekviena stebuklinga akimirka.
Vos tik jo akys sutikdavo kito
žmogaus žvilgsnį arba
užkliūdavo už kokios gėlės,
žaliuojančio augalo ar paukščio,
jam norėjosi šypsotis.
– Atrodo, tau jau geriau, –
priekaištingai tarė Maiklas.
– Taip, jaučiuosi gerai.
Maiklas nugėrė gurkšnelį.
– Nuo tada, kai išvykai,
bendrovės augimas smarkiai
sulėtėjo, – pareiškė jis.
 Džonatanas šypsodamasis
žiūrėjo į partnerius. Jo žvilgsnis
klaidžiojo nuo Maiklo prie
Andželos. Jų veido bruožai,
išraiška, akys, menkiausi
nuotaikos pokyčiai bylojo apie
juos pačius, apie jų gyvenimą,
baimes ir viltis. Stebėdamas jų
bruožus, Džonatanas matė
vaikus, kuriais kadaise buvo šie
suaugę žmonės, vaikus, kurie
gyveno, subrendo, patobulėjo,
bet vis tiek yra Maiklo ir
Andželos dalis. Taip žvelgdamas
į partnerius, Džonatanas jiems
jautė švelnumą. Suvokė, kad
retai turėjo progą iš tikrųjų štai
šitaip į juos žiūrėti. Mūsų
žvilgsnis dažnai slysta
žmonėmis, nepastebėdamas
smulkmenų, nekreipdamas į juos
dėmesio.
– Smagu jus matyti, –
džiaugsmingai tarė Džonatanas.
Maiklas ir Andžela šnairomis
žvilgtelėjo į jį. Pirmasis tylą
nutraukė Maiklas:
– Kada ketini grįžti į darbą?
Bet svajingai nusiteikęs
Džonatanas nekreipė į jį
dėmesio.
– Gyvenimas yra...
Maiklas ir Andžela akies
krašteliu stebėjo Džonataną,
laukdami, kol jis užbaigs sakinį.
– ...gražus. Gyvenimas yra
gražus.
Andžela atsikando ridikėlio.
– Ar tau kyla ir kitų gilių
minčių kaip ši?
– Gyvenimas gražus, o mes to
nesuvokiame. Pažvelk į ridikėlį,
kurį valgai. Argi tai ne
stebuklas? Ne, bet... tu išties į jį
pažvelk... Jis vertas, kad prieš jį
sukrimsdami pasigėrėtume jo
grožiu, kad... padėkotume jam
už tai, kad dovanoja mums save.
Partneriai spoksojo į jį su
keista, nenusakoma veido
išraiška. Džonatanas giliai
įkvėpė ir bejėgiškai gūžtelėjo
pečiais, rodydamas, kad
nepajėgia perteikti savo jausmų.
– Aš tik manau, kad...
gyvenimas fantastiškas ir, kad ir
ką sakytų žmonės, kad ir kokia
krizė būtų, gyvename
nuostabiais laikais.
– Taip šneki todėl, kad tau
dabar atostogos, – tarė Andžela.
– Ne, tik pagalvokite, kai į
viską pažvelgi iš šalies – vien
tai, kad galime va šitaip sėdėti,
kur norime, ir pasirinkti, ką
valgyti, juk tai neįtikėtina, argi
ne taip?
– Kas tau darosi?
 – Ne, bet... jei pažvelgsime į
žmonijos istoriją, galimybė
gyventi taikioje šalyje, laisvai
judėti, valgyti, ką nori ir ką
išsirenki tiesiog spragtelėjęs
pirštais, – tai išskirtinis dalykas!
Mums tai atrodo savaime
suprantama, bet iš tikrųjų tai
neįtikėtina prabanga!
Maiklas ir Andžela nustojo
kramtę. Jie susirūpinę spoksojo į
Džonataną.
– Šįryt maudydamasis po
dušu, – toliau dėstė
Džonatanas, – tariau sau, kad
pakanka atsukti čiaupą, ir bėga
vanduo! Suprantate? Tai irgi
neįtikėtina! Atsuku čiaupą, ir
turiu vandens. Noriu šalto?
Bėga šaltas. Noriu karšto? Ir
ant manęs teka karštas vanduo.
Ar bent kiek suvokiate? O jei
pernelyg tamsu, paspaudžiu
mygtuką, ir įsižiebia šviesa!
– Prieš tai reikėtų nusausinti
rankas, – mestelėjo Maiklas.
– Ar galite patikėti? Trumpas
spustelėjimas pirštu, ir užsidega
šviesa! Turėtume džiūgauti
kiekvieną kartą! Man šalta –
paspaudžiu kitą mygtuką, ir
mano namas šyla. Kai
susimąstai, tiesiog netelpa
galvoje, tiesa?
 Abu partneriai įdėmiai į jį
žiūrėjo: Maiklas – suraukęs
antakius, Andžela – išplėtusi
akis.
– Ko apsirūkei? – paklausė
Maiklas.
– Ir aš norėčiau žinoti, –
pavydžiu balsu pritarė Andžela.
Džonatanas nusišypsojo,
nugėrė keletą gurkšnelių ir
tylėdamas ėmė valgyti
daržoves.
– Pažvelkite! – staiga tarė jis.
Maiklas ir Andžela palinko
prie žalių daržovių, kurios buvo
patiektos su sūrio padažu kaip
užkandis. Džonatanas laikė
brokolio žiedynėlį.
– Apžiūrėkite iš arčiau.
– Ką? – paklausė Andžela. –
Kirminas?
– Pažvelkite į šį stebuklą.
Kiekvienas žiedynėlis išsišakoja
į mažesnius lygiai tokius pat
žiedynėlius, o žiūrint iš arti
matyti, kad šiuos sudaro dar
mažesni tokios pat formos
žiedynėliai. Brokolis – tai
fraktalas. Kiekviena dalis panaši
į visumą. Tai primena mintį, kad
kiekvienas mūsų sukurtas pagal
visos žmonijos atvaizdą arba
kad visa visata telpa saujoje
žemės.
– Nuostabu, – niūriai
burbtelėjo Andžela.
– Kai valgome, gyvybė minta
gyvybe. Galiausiai gyvybėje
slypi gyvybė.
Maiklas suraukė antakius.
Andžela prisimerkė.
– Beje, sužinojau neįtikėtiną
dalyką, – toliau kalbėjo
Džonatanas. – Mūsų žarnyne
gyvena milijardai bakterijų ir...
– Mes – vaikščiojantys
septiniai rezervuarai, –
mestelėjo Maiklas.
Andžela išsiviepė.
 – Ir žinote ką? – toliau aiškino
Džonatanas. – Kaip tik jos
gamina laimės hormoną
serotoniną. Neįtikėtina, ką?
Gerai jaučiamės kaip tik dėl
bakterijų!
Andžela atsiduso.
– Ką nori pasakyti? Kad iš
tikrųjų mus laimingus daro tie,
nuo kurių mus verčia vemti?
Pamirkiusi ridikėlį į padažą, ji
pridūrė:
– Gal išties turėjau pasikviesti
anytą gyventi kartu su mumis...
 18

„Tikėtina, kad pasiekę tam

tikrą stadiją peržengsime
negrįžtamumo ribą, ir tuomet
klimato atšilimas sukels
nekontroliuojamų padarinių.“
„Pavyzdžiui?“
Mokslininkas nervingai
atsikrenkštė, – jis akivaizdžiai
jaudinosi. Rajanas nusišypsojo.
Tas tipas drįsta visus mokyti,
nors pats nė per televizorių
kalbėti nesugeba.
„Kylant temperatūrai
ašigaliuose tirpsta ledynai.
Tirpstant ledui gali išsiskirti
jame esantis metanas. O tas kol
kas dar įkalintas metanas – tai
šiltnamio efektą sukeliančios
dujos...“
„Norite pasakyti, kad tuomet
procesas įgis nevaldomą
pagreitį?“
Svečias linktelėjo.
„Ir kas tada nutiks?“
Rajanas išjungė televizorių.
Nusibodo klausytis tų
nesąmonių. Jis priėjo prie
miegamojo lango. Soduose
nieko nematyti. Anksti rytą
tenai nufilmavo keturioliktą
Gario gūžtelėjimą pečiais, – tų
serijų dabar jau laukia visas
būrys ištikimų žiūrovų. Rajanas
grįžo į svetainę ir pažvelgė pro
juodas užuolaidas. Prie staliuko
sėdėjo Maiklas ir Andžela.
Įjungęs parabolinį mikrofoną,
Rajanas pradėjo filmuoti.
– Neįtikėtina, kaip pasikeitė
Džonatanas nuo judviejų
išsi​skyrimo. Ramus,
atsipalaidavęs, optimistiškas...
 – Dėkui, malonu girdėti, –
įsižeidė Andžela.
– Na ir, aišku, truputį
kuoktelėjęs...
Maiklas paėmė ridikėlį ir
iškėlė sau prieš akis.
– O ridikėli, gamtos stebukle!
Dėkoju tau, kad man atsiduodi,
leidi, kad tave valgyčiau, dėl
manęs aukoji savo gyvybę.
Gyvybė minta gyvybe, o
žmogus – ridikėliais!
Nutaisęs įkvėptą veidą, jis
atsikando ridikėlio ir
užsimerkęs ėmė ceremoningai
kramtyti. Andžela nusijuokė:
 – Visa tai labai žavu, bet vis
dėlto reikėtų, kad jis grįžtų į
darbą. Bendrovės pajamos
nebegali ir toliau būti tokios
kaip dabar.
Staiga susirūpinęs Maiklas
linktelėjo.
– Tai kada man parduosi savo
akcijas, kad nebereikėtų
kankintis, matant iš laimės
spinduliuojantį savo buvusįjį?
– Nesitikėk.
– Tu apsigalvosi.
– Pinigų už parduotas akcijas
man nepakaktų kitai įmonei
įkurti, apie tai negalėčiau nė
pasvajoti.
 Nuolat besimainantis
nenustygstančio Maiklo veidas
sustingo. Rajanas pagalvojo:
grobuonis aptiko pašnekovės
silpnąją vietą. Jis šiek tiek
priartino vaizdą.
– Jei nori, gali laimėti ir
antrąjį aukso puodą – tada
galėsi įkurti naują įmonę.
Andžela pakėlė akis.
– Kaip?
– Prašyk Džonatano ne
alimentų kas mėnesį, o
kapitalo – kad per vieną kartą
išmokėtų stambią sumą.
Andžela gūžtelėjo pečiais.
 – O paskui nieko
nebegaučiau? Tai būtų
beprotybė, Klojei tik
septyneri...
– Priešingai, taip saugiau:
dabar Džonatanas toks keistas,
kad geriau žvirblis rankoje negu
briedis girioje. Ką gausi, tą ir
turėsi.
Tai išgirdusi Andžela, regis,
susimąstė. Suraukusi antakius ji
toliau valgė tylėdama.
– Šiaip ar taip, – po kiek laiko
prabilo ji, – jis nesutiks. Neturi
santaupų. Jam tai neįmanoma.
Rajanas priartino Maiklo
veidą. Galėjai nujausti, kad jis
slepia pergalingą šypseną.
– Jis ką nors sugalvos, –
mįslingai tarė Maiklas. – Kai
žmogui reikia pinigų, jis visada
randa išeitį.
Vyptelėjęs Rajanas apžvelgė
visą terasą. Prie kito staliuko
pastebėjęs dvi
besišnekučiuojančias merginas,
nukreipė į jas kamerą.
– Mirk iš juoko, – tarė brunetė
pusilgiais plaukais, užsidėjusi
akinius vėžlio kiauto spalvos
rėmeliais. – Beje, ar girdėjai
apie tą rusvaplaukį iš
buhalterijos? Jį atleido. Gaila,
tas vaikinas buvo toks mielas.
 – Kas toks?
– Juk žinai, tas vyrukas, kuris
rūpinasi klientų sąskaitomis.
Retkarčiais jį matydavome
valgykloje, dažniausiai sėdėdavo
prie lango.
– A, dabar jau žinau.
– Tas vaikinas nepaprastai
mielas.
– Visai ne, jis visiškas kvailys.
– Ne, jis nuostabus, aš tau
sakau.
– Nieko panašaus, neseniai
užėjau pas jį dėl vieno kliento,
kuriam nebuvo sumokėta. Jis
atsisakė peržiūrėti to kliento
bylą, nes neturėjo jo numerio.
Man teko grįžti į savo kabinetą.
Tai va, matai?
– Tikrai?
– Taip. Ir dar vieną kartą man
jo prireikė. Įeinu į jo kabinetą,
jis kalba telefonu. Norėjau tik
paklausti vieno dalyko, o turėjau
laukti, kol jis baigs kalbėti.
Manai, jis bent trumpam
nutraukė pokalbį, bent
paklausė, ko aš noriu? Ne, nė
velnio! Tas tipas – tikras
asilas...
Tamsiaplaukė vyptelėjo.
– Taip, – galiausiai pratarė ji. –
Tu teisi, jis kvailys.
 Rajanas nusikvatojo ir išjungė
kamerą. Ką gi... 12 iš 20. Verta
parodyti.
Stebėdamas šią sceną,
Rajanas prisiminė skaitęs apie
vieną psichologijos tyrėjų
eksperimentą. Mokslininkai
subūrė grupę aktorių ir
paaiškino, ką jie turi daryti.
Tada į kambarį, kuriame buvo
aktoriai, įeidavo savanoris –
koks nors žmogelis, sutikęs būti
bandomuoju triušiu, kad šiek
tiek papildytų savo kišenes. Jis
manydavo, kad aktoriai – tokie
pat bandomieji triušiai kaip ir
jis, ir visi pradėdavo
šnekučiuotis, laukdami, kol
prasidės eksperimentas, mat
jiems būdavo pranešama, kad
mokslininkai vėluoja. Iš tikrųjų
žmogus nė neįtardavo, kad
eksperimentas jau vyksta.
Tuomet kuris nors aktorius
pasakydavo ką nors absurdiška,
o žmogus, žinoma, su juo
nesutikdavo. Aktorius išties
leptelėdavo visišką nesąmonę,
be to, buvo akivaizdu, kad
išsakyta mintis kiek prieštarauja
žmogelio vertybėms. Bet paskui
vienas po kito savo nuomonę
imdavo reikšti ir kiti aktoriai, –
ir visi pritardavo pirmajam. Jie
visi sutikdavo su išsakyta
mintimi ir tvirtindavo, kad tai
tiesa.
Po kiek laiko bandomojo
triušio įsitikinimai akivaizdžiai
susvyruodavo. Jis dvejodavo,
apniktas abejonių, kol galiausiai
irgi imdavo pritarti.
Eksperimento pabaigoje žmogus
būdavo tvirtai įsitikinęs, kad
girdėjo tiesą.
 19

Klojė netvėrė džiaugsmu.

Buvo smagu į ją žiūrėti.
Pagaliau Džonatanas išpildė
savo pažadą nusivesti ją į
Gamtos istorijos muziejų. Jis
pastatė savo baltą neseniai
suremontuotą ševroletą, ir
juodu nužingsniavo prie durų.
Buvo gera savo delne jausti jos
mažą rankutę.
Dangus buvo žydras, rytmečio
rūko nelikę nė pėdsako, o dar
vėsus oras dvelkė žydinčiais
krūmais, augančiais palei kelią į
muziejų. Buvo girdėti įvairių
kalbų nuotrupos: į muziejų
grupelėmis plūdo turistai.
Viduje buvo rodoma įspūdinga
paroda apie Amazoniją.
Milžiniškame šiltnamyje buvo
atkurtas drėgnasis atogrąžų
miškas su maždaug penkiolikos
metrų aukščio medžiais, nuo
kurių karojo susipynusios lianos,
su įvairiausiais vešliais krūmais
ir tankiai sužėlusiais augalais.
Šviesa buvo prislopinta, –
tokioje prieblandoje skendi ir
tikras atogrąžų miškas.
Šiltnamyje buvo neįtikėtinai
drėgna, šiltame ir drėgname ore
tvyrojo stiprus nepažįstamų
egzotinių augalų aromatas.
Paveiksluose buvo aiškinama,
kad Amazonės miškuose gyvuoja
nepaprastai daug įvairiausių
augalų rūšių ir kad dauguma
pasaulio farmacijos įmonių ten
siunčia darbuotojus tyrinėti
augalų, iš kurių kada nors bus
kuriami vaistai. Kartais vaistų
gamintojai paslapčia tariasi su
šamanais ir semiasi iš jų žinių.
Plakatuose buvo primenama,
kokią grėsmę miškui kelia jo
eksploatavimas ir kaip sparčiai
naikinami miškai. Džonatanui
sugniaužė širdį.
Po parodos juodu nuėjo į
didžiąją evoliucijos salę. Vos
įžengusi Klojė šūktelėjo.
Priešais ją dunksojo milžiniški
dinozauro griaučiai. Jo nasrai
buvo pražioti, neįtikėtinai
dideliame žandikaulyje styrojo
grėsmingi dantys. Vien tas
žandikaulis buvo didesnis už
Kloję! Jie iš visų pusių apžiūrėjo
milžiniškus griaučius, tačiau
Džonatano mintys klaidžiojo
kitur: jis tebegalvojo apie
Amazonės miškus ir jiems
gresiantį pavojų.
Civilizuotas žmogus jau
pažeidė biologinę pievų ir laukų
pusiausvyrą: per keletą
dešimtmečių vietos, kuriose
kadaise knibždėte knibždėjo
tūkstančiai įvairiausių vabzdžių
ir gyvūnų, dėl intensyvios
žemdirbystės ir pesticidų
naudojimo virto negyvomis
plynėmis: šimtus tūkstančių
hektarų, kiek tik užmatai, plyti
kurios nors vienos rūšies javai.
Beveik visos kitos gyvybės
formos ten išnaikintos. Bekraštė
tuštuma. Džonatanas jautė –
Amazonės miškų sunaikinti
negalima. Reikia liautis. Tai
būtų pernelyg didelė klaida.
Klojė nenuleido akių nuo
milžiniškų griaučių. Netoliese
stoviniavo grupė lankytojų su
stipriu britišku akcentu
kalbančia gide. „Prieš
išnykdami, – aiškino ši, –
dinozaurai buvo tapę
vyraujančia mūsų planetos
rūšimi ir dominavo visose
ekosistemose. Nebebuvo jiems
pavojingų plėšrūnų, jie
viešpatavo žemėje, vandenyje ir
ore. Jų valioje atsidūrė visi
gyvūnai, visi augalai, visi
medžiai: dinozaurai galėjo
sunaikinti visas kitas būtybes ir
šia galia nesivaržydami
naudojosi...“
Džonatanas šyptelėjo
prisiminęs, ką kalbėjo Mardžė:
pasaulio istorija rodo, sakė ji,
kad visi, norėję viešpatauti,
žlugo.
„Savo karaliavimo
pabaigoje, – toliau kalbėjo anglų
gidė, – dinozaurai darėsi vis
didesni ir storesni. Nebuvo jokių
ženklų, kad jie staiga išnyks:
nors keliamos įvairios versijos,
jų žūtis ir šiandien lieka
paslaptis.“
– Tėti, aš alkana!
– Ar alkį tau sužadino
dinozaurai, mieloji?
– Nebegaliu, labai noriu
valgyti!
Išėję iš muziejaus, juodu
nužingsniavo į greitojo maisto
restoraną netoliese.
Džonatanas dukrai nupirko
didelį dešrainį, o sau –
milžinišką mėsainį. Abu
nusprendė juos suvalgyti
vaikščiodami po parką.
– Patinka?
 – Skanu! – tarė Klojė. – O
padažas – gardžiausias
pasaulyje!
Buvo taip miela žiūrėti, kaip
Klojė vargais negalais bando
apžioti pernelyg didelį
sumuštinį. Nors mergaitei jau
septyneri, ji dar nebuvo išaugusi
kai kurių kūdikystės bruožų:
tebeturėjo dailius putlius
skruostukus, kuriuose šypsantis
atsirasdavo duobutės. Kokia
laimė būti su ja, žiūrėti, kaip ji
smaguriauja! Džonatanas
gailėjosi prabėgusių metų:
pernelyg daug dėmesio skyrė
darbui ir per mažai – šeimai.
Andžela buvo teisi jam dėl to
priekaištaudama. Jis niekada
nenorėjo to pripažinti, visuomet
gynėsi, kad tiek daug dirba dėl
jų. Dėl jų ateities. Tai buvo
tiesa, tačiau dabarties antrą
kartą neišgyvensi. Prarastos
akimirkos – prarastos visiems
laikams. Laimė, dabar jis tai
supranta. Klojė dar vaikas, ir jis
pasiryžęs džiaugtis jųdviejų
bendravimu, net jei matytis su
dukra tegali kas antrą
savaitgalį. Nuo šiol savo
mobilųjį telefoną, elektroninius
laiškus, žinutes ir naujienų
programėles paliks namie.
 – Ar tavo mėsainis skanus? –
pasiteiravo Klojė.
– Visai nieko ir...
Ant suolo už keleto metrų
sėdėjo kažkoks vyras. Kur
Džonatanas buvo jį sutikęs? Ir
kuo jis vardu?.. Jų žvilgsniai
susitiko, bet vyriškis nepratarė
nė žodžio.
Na, taip, žinoma!
– Anądien mačiau jus per
televizorių, – Džonatanas priėjo
arčiau. – Rodė reportažą apie
Amazonijai skirtą parodą.
Vyras šypsodamasis linktelėjo.
Tai buvo apie mišką kalbėjęs
indėnas. Kaip keista gyvai
išvysti nepažįstamą žmogų, kurį
prieš kelias dienas matei per
televizorių.
– Jūsų žodžiai tuomet mane
sujaudino, – prisipažino
Džonatanas. – Siaubinga, kad
naikinamas toks miškas, ir vien
dėl pinigų.
Indėnas tylėdamas linktelėjo.
– Kitos šalys, – toliau kalbėjo
Džonatanas, – turėtų spausti
brazilus, kad jie liautųsi taip
elgęsi.
Keletą akimirkų indėnas
įdėmiai į jį žiūrėjo.
– Tai tik žodžiai, – galiausiai
mįslingai tarė jis kone atlaidžiu
tonu.
Džonatanas suraukė antakius.
Indėnas ir toliau ramiai į jį
žvelgė geraširdišku žvilgsniu.
– Ką būtent... jūs norite
pasakyti?
Švelniame indėno balse
nebuvo girdėti jokios
nuoskaudos, nors jis kalbėjo
apie savo protėvių žemėse
vykstančią dramą.
– Brazilai kerta mišką, kad
galėtų apsėti sojų laukus ir šerti
galvijus.
– Taip, žinau.
Indėnas ilgai tylėjo
žiūrėdamas į Džonataną tokiu
šiltu žvilgsniu, kad šis net
sutriko. Galiausiai vyriškis vis
taip pat ramiai ir švelniai
paklausė:
– Ar žinote, kam skirti tie
galvijai?
Džonatanui prireikė kelių
sekundžių, kad suprastų. Ir
tuomet jis sustingo. Nurijo
seiles. Ranka, kurioje laikė
mėsainį, sudrėko. Jis pajuto, kad
rausta.
Taip Džonatanas ir stovėjo
keletą akimirkų, trukusių visą
amžinybę, priešais orų ir
stebėtinos atjautos kupiną
žmogų, o šis žvelgė į jį gerumu
spinduliuojančiomis akimis.
 20

Pasaulis – tai mūsų

individualių poelgių rezultatas.
Keistis pačiam – vienintelis
kelias į geresnį pasaulį.
Į geresnį pasaulį, kuriame
gera gyventi.

Šios mintys be perstojo sukosi

Džonatano galvoje. Jis vartėsi
lovoje, niekaip negalėdamas
užmigti. Gėda, kurią pajuto
kalbėdamasis su indėnu, ir
užplūdęs kaltės jausmas jam
atvėrė akis: jis suvokė tai, kas
dabar atrodė neabejotina tiesa.
Tik keisdamasis pats Gandis
sugebėjo pakeisti Indijos
istoriją, nors niekada nedirbo
jokioje vyriausybėje. Jis visada
vaizduojamas ramus, pasitikintis
savimi, įsisupęs į kuklų baltos
medvilnės dotį, besikratantis
bet kokio garbės titulo. Bet juk
jaunystėje jis buvo liguistai
drovus ir, trokšdamas anglų
pripažinimo, dėvėjo trijų dalių
kostiumą. Kaip tik dėl to, kad
tobulėjo dvasiškai, kad virto
ramybe spinduliuojančiu, geru,
teisingu, ego neturinčiu
žmogumi, Gandis tapo
galingesnis už visą Britų
imperiją, jos armiją ir
institucijas.
Lygiai taip pat, išgyvenęs
tikrą dvasinį virsmą, kalėjimo
kameroje uždarytas Mandela
pakeitė Pietų Afrikos
Respublikos istoriją. Dažnas
užmiršta, kad iš pradžių
Mandela pasisakė už ginkluotą
kovą, – dėl to jis ir buvo
įkalintas. Tačiau kalėjime tas
žmogus nepaprastai pasikeitė.
Jis ne tik tapo taikiu pacifistu,
bet ir sugebėjo atleisti savo
priešams, kalintojams,
neteisėtai laikiusiems jį
nelaisvėje dvidešimt septynerius
ilgus metus. Ir kaip tik todėl,
kad jis pats sugebėjo atleisti,
šalis tas neįtikėtinas permainas
išgyveno gana taikiai.
Galiausiai Džonatanas
užsnūdo ir naktį susapnavo
keistą sapną...

Jis skrenda per debesis,

paskui pakyla aukščiau ir
nepaprasto mėlynumo danguje
sklando virš baltų pūkų jūros.
Paskui skrieja virš Rusijos ir
mato Leniną su gatvėje
besibūriuojančiais
revoliucionieriais. Jie
entuziastingai skanduoja:
Mes norime lygybės šalyje!
Užslenka juodi debesys. Kai
jie pagaliau išsisklaido,
Džonatanas išvysta daugybę
visur gulinčių lavonų. Vėl
atslenka debesys ir staiga stoja
naktis. Džonatanas plūduriuoja
nesvarumo būsenoje, jis lėtai
sukasi danguje. Po juo slenka
debesys, virš jo – juodas dangus.
Paskui horizonte pasirodo blausi
balta šviesa. Iš apačios į
Džonataną stiebiasi paauksuotų
Sankt Peterburgo cerkvių
varpinių smailės. Aplinkui
stūkso šiuolaikiški
daugiaaukščiai. Gatvėmis zuja
automobiliai.
Dangoraižio viršūnėje sėdi
Leninas. Jis gūžteli pečiais ir
prabyla, tačiau Džonatanas
žino, kad skamba Mardžės
balsas:
Ir visa tai baigėsi tuo, kad
šalyje kerojo didžiausia
pasaulyje nelygybė, o šiandien
joje klesti laukinis kapitalizmas.
Ima pūsti labai stiprus vėjas.
Džonatanas nepajėgia priešintis
ir vartydamasis tarp debesų
visu greičiu skrieja į rytus.
Dabar jis lekia virš Kinijos ir
žemai apačioje pamato santūriai
besišypsantį Mao, – šis skelbia
savo naująją ekonominę
politiką:
Didysis šuolis mums leis
smarkiai padidinti žemės ūkio
produkcijos kiekį.
Ima kauptis juodi debesys. Iš
tuštumos atsklinda Mardžės
balsas:
Per kitus trejus metus
Kinijoje iš bado mirs trisdešimt
milijonų žmonių...
 Tamsą išvaiko orą
skrodžiantys žaibai. Debesys
išsisklaido.
Džonatanas skrieja virš
Prancūzijos: jis atpažįsta
vaikystėje taip mylėtą
Burgundiją. Kalvotuose
laukuose jaučiai traukia arklus.
Už girios atsiveria Paryžius –
karietos, fiakrai, arklius
vadeliojančių berniukų šūksniai
purvinose ir dvokiančiose
siaurose gatvėse. Leidžiasi
saulė, savo šviesa
nuauksindama stogus. Jakobinų
klube kalbą sako Robespjeras.
Nuoširdus idealistas.
 Panaikinti valdančiosios
klasės privilegijas...
O paskui – giljotina,
krintančios galvos, tekantis
kraujas, aitrus kvapas. Gatves
užtvindo klampus raudonas
skystis, jis liejasi į prospektus.
Visas Paryžius nusidažo
raudonai. Santarvės aikštėje
Robespjeras žiūri į tekantį
kraują. Pro šalį važiuoja
motociklų lydimas sedanas.
Kraujo jūra prasiskiria po
dideliais motociklų ratais.
Robespjeras ploja. Automobilyje
sėdintis žmogus nuoširdžiai
kartoja:
 Aš tarnauju piliečiams.
Motociklai ir sedanas kyla
Karališkąja gatve.
Aš tarnauju piliečiams.
Kortežas pasuka į kairę ir
įvažiuoja į Sent Onorė kvartalą.
Aš tarnauju piliečiams.
Kortežas pravažiuoja
Eliziejaus rūmų vartus. Iš
sedano išlipa vyriškis.
Aš tarnauju piliečiams.
Jo laukia raudonas kilimas.
Respublikinės gvardijos kariai
juodomis uniformomis su aukso
spalvos detalėmis ir raudonomis
plunksnomis puoštais šalmais
stovi garbės sargyboje. Vyriškis
žingsniuoja kilimu, įžengia į
rūmus, pereina medinėmis
paauksuotomis plokštėmis ir
šilkiniais gobelenais išdabintas
sales, prisiartina prie laiptų.
Patarnautojai išsyk atsistoja
stovėsena „ramiai“. Someljė
baltomis pirštinėmis nusilenkia,
rodydamas geriausių vynų
butelius. Virėjas padaro
reveransą ir atkiša milžinišką
sidabrinį padėklą, nukrautą
gardžiausiais skanėstais.
Vyriškis lipa laiptais.
Viršuje jam uoliai lankstosi
būrys patarėjų. Kažkokia aktorė
nusimeta drabužius ir nuogu
kūnu ima trintis į atsikišusį vyro
pilvą. Tarnai jam atidaro duris ir
lenkiasi, kai jis eina pro šalį.
Vyriškis sustoja prie savo
kabineto durų. Gausybėje
paauksavimų atsispindi šviesa.
Jis atsigręžia, nužvelgia visus
tarnus, patarėjus, sargybinius,
virėjus ir suvokia:
Piliečiai tarnauja man.
Tą akimirką jo galva ima
didėti, didėti, didėti. Ji prisipildo
oro, pučiasi kaip balionas,
klaiposi, pasidaro beformė,
užima jau pusę didžiulio
kabineto. Tada jis ima žiopčioti
išpampusiomis lyg storos žuvies
lūpomis ir pradeda pūsti vėją,
pučia ir pučia.
Artyn pripuola žurnalistas ir
prezidentui prie burnos prikiša
rausvą plastikinį mikrofoną,
kurio platėjantis galas baigiasi
muiluotame vandenyje
pamirkytu žiedu. Ima kilti
burbulai, jų randasi kaskart vis
daugiau, be galo be krašto.
O vyriškis ir toliau didėja, kol
staiga pratisai švilpdamos iš jo
išsiveržia dujos. Tuomet jis
pradeda bliūkšti it pradurtas
balionas, o triukšmingai
besiveržiančios dujos jį išmeta į
orą. Jis ima skraidyti po
kabinetą ir galiausiai išlekia pro
atvirą langą. Vyriškis
vartydamasis skrenda per
Eliziejaus rūmų kiemą ir
pralekia virš raudono kilimo, –
kaip tik tuo metu juo žingsniuoja
kitas žmogus, be perstojo
kartodamas:
Aš tarnauju piliečiams.
Tą akimirką anapus Senos
upės išsyk subliūkšta daugybė
deputatų išsipūtusiomis
galvomis ir su švilpesiu išlekia
pro Nacionalinės Asamblėjos
langus. Triukšmingai praskrieję
Sen Žermeno kvartalą, jie
pasiekia Liuksemburgo sodą.
Siurbte įsiurbti pro Senato
langus, deputatai pamažu
nusileidžia į didingus raudono
aksomo fotelius, suglemba juose
lyg supliuškusios guminės
marionetės ir garsiai bezdėdami
bematant užmiega.
 21

Garis ranka persibraukė

barzdą. Keista, kad ji vis dar
juoda, juk po žmonos mirties jis
neišbrenda iš nemalonumų.
– Tyliau, vaikai! – pro virtuvės
langelį riktelėjo kieme
šūkaujantiems vaikams. –
Visiems gadinat nervus!
 Tie vaikigaliai nepakenčiami.
Visą vasarą praleisti kieme ir
sodelyje, dydžiu sulig virtuvinė
šluostė, – tai tiesiog
nepakeliama. Kodėl jiems duoda
tiek atostogų? Aišku, kad
panervintų tėvus! Kad tik jie kuo
greičiau užaugtų ir galėtų dirbti
per vasarą, – tada turės kuo
užsiimti. Bet tai bus dar
negreitai...
Beje, jeigu jam nereikėtų šerti
vaikų, jau seniai būtų uždaręs
savo kepyklėlę. Būtų dirbęs ką
nors kita. Ramų, tylų darbą,
svarbiausia – be klientų.
Klientai – tai tikras košmaras.
Patys nežino, ko nori,
nemandagūs, amžinai
nepatenkinti. Keksiukai
pernelyg sukepę, pernelyg maži,
per saldūs, per karšti, neiškepę,
per dideli, nepakankamai karšti,
pernelyg riebūs, nepakankamai
saldūs, per brangūs... Dar yra
tokių, kurie nuolat skuba ir kelia
tokią įtampą, kad nė keksiukų
tešla nebeiškyla. Arba
priešingai – pasakoja savo
gyvenimą, nors iškaboje nėra
parašyta „psichologas“ arba
„kunigas“.
Lauke vaikai šūkavo iš visų
plaučių. Jo tėvas nebūtų to
pakentęs. Jam jau seniai būtų
kliuvę į kailį. Garis griebė torto
mentelę ir pabarbeno į langelį.
Lauke stojo tyla.
Žmonės nėra paslaugūs.
Anądien jam nesisekė suskleisti
kepyklėlės stogelio: nedaug
trūko, vėjas būtų jį nuplėšęs.
Plūkėsi vienas pats,
grumdamasis su
besiplaikstančiu audeklu.
Šaligatviu pro šalį žingsniavo
žmonės. Manot, kas nors
padėjo? Nė velnio! Kiekvienas
žiūri tik savęs, o į kitus
nusispjaut.
 Atsidarė durys ir vidun įžengė
gražiai apsirengusi moteris –
tokios paprastai skundžiasi, kad
keksiukai „per riebūs“.
– Laba diena, atleiskite, gal
galėtumėte pasmulkinti
dvidešimt dolerių? Turiu
sumokėti už automobilio
stovėjimą...
Garis ją nužvelgė ir papurtė
galvą.
– Neturiu.
Juk iškaboje nėra parašyta
„bankininkas“. Reikia išsyk
tvirtai atsakyti, antraip jie
pradeda piktnaudžiauti, eina ir
eina visą dieną, kol galiausiai
lieki kvailio vietoje vien su
banknotais kasoje.
Garis iš orkaitės ištraukė
skardą su garuojančiais
kvapniais keksiukais.
– Dar dešimt sekundžių, –
suniurnėjo, – ir per ją būčiau
prideginęs keksiukus.
Į parduotuvę užėjo apie
trisdešimties metų vyras.
Besišypsantis. Vadinasi,
įtartinas. Garis suraukė
antakius.
– Laba diena, – džiaugsmingai
pasisveikino vyriškis, lyg būtų
atvykęs į draugų vakarėlį.
 Garis linktelėjo ir tylėdamas
laukė.
– Džekas Merfis, – vyras
atkišo vizitinę kortelę.
Garis pašnairavo į kortelę,
bet nepaėmė. „Džekas Merfis,
vadybininkas, The Chocolate
Diamand Factory“.
– Ko jums iš manęs reikia?
Vyriškio šypsena sustingo, –
ko gero, jo sąžinė nėra visiškai
švari.
– Nieko nieko, – šoko gintis
jis, įtartinai stengdamasis
šypsotis toliau. – Užsukau tik
pasikalbėti su jumis.
 Garis įsistebeilijo į jį. Vyriškis
nutaisė nuoširdžią veido
išraišką.
– Aš nenusiteikęs.
Vyras užsikosėjo ir sutrikęs
ėmė apsimestinai juoktis.
Žmones reikia truputį
supurtyti, – tik taip sužinosi, kas
jų galvoje. Nagi, klok atvirai.
– Mano įmonė gamina
šokolado gabaliukus
profesionaliems kepėjams labai
patraukliomis kainomis ir
norėjau sužinoti, ar...
– Turiu viską, ko man reikia.
– Bet...
 – Ne, ačiū, man nieko
nereikia.
– O ar nenorėtumėte, kad
kartu paskaičiuotume, kiek jūs
galėtumėte sutaupyti?
Garis atsiduso. Ne, jis nenori.
Todėl be žodžių įsistebeilijo
vyriškiui į akis. Taip ir spoksojo į
jį tylėdamas. Tai jo
mėgstamiausia taktika. Tyla.
Kai paprieštarauji, tie vaikinai
viskam turi iš anksto paruoštą
atsakymą, moka jį atmintinai.
Todėl geriausia – tylėti. Tuomet
jie neranda už ko užsikabinti. Ir
viskas einasi kaip per sviestą.
 Vyriškis vėl kostelėjo, tada
pažvelgė į laikrodį.
– Ką gi... turbūt jau eisiu.
Teisingai. Eik, eik.
– Viso gero, – tarė vyriškis
eidamas durų link.
Garis linktelėjo. Lauke vėl
pradėjo šūkauti vaikai. Vos
užsidariusios durys vėl atsivėrė
ir įėjo naujas klientas. Iš tokių,
kuriems keksiukai būna
„pernelyg sukepę“. Jam iš
paskos įžengė ir antras.
Pažįstamas veidas. Jaunas
draudimo agentas, retsykiais
užsukantis papusryčiauti. Prieš
keletą mėnesių mėgino parduoti
draudimą. „Kad būtumėte
apsaugotas nuo problemų“, –
paaiškino. Apsaugotas nuo
problemų. Tarsi tai būtų
įmanoma. Arba jis mane laiko
mulkiu, arba pats nieko
nesupranta.
Kai nuolat skęsti bėdose, to
nebevadini problemomis. Vadini
tai gyvenimu. Jei viskas gerai,
kyla įtarimų. Tuomet galvoje
ima mirksėti raudona lemputė ir
dingteli mintis: iškilo problema.
 22

6 : 3; 6 : 2; 5 : 3.
Ostino eilė paduoti
kamuoliuką šviesiaplaukiam
švedui. Dar vienas geimas, ir jis
laimės mačą, užsitikrins vietą
aštuntfinalyje. Ostinas tris
kartus pamušinėjo kamuoliuką į
žemę, pažvelgė į teniso kortą,
paskui vėl padaužė tris kartus.
Išmetė kamuoliuką į orą, plačiai
užsimojo ir... pajuto ūmų
skausmą petyje.
Jis paleido kamuoliuką, šis
nukrito ant žemės. Susirūpinęs
kaire ranka pasitrynė petį,
spustelėjo, mėgindamas
suprasti, kodėl jį nudiegė, bet
skausmas buvo dingęs. Lėtai į
visus puses pajudino petį,
lengvai pamasažavo. Ne, nieko.
Turbūt neteisingai kryptelėjo
ranką, ir tiek.
Vėl paėmė kamuoliuką. Trys
smūgiai į žemę, trumpas
žvilgsnis į kortą, vėl trys
smūgiai. Kamuoliukui išlėkus į
orą, užsimojo ir stipriai trenkė.
Petį pervėrė skausmas.
Ostinas sustingo ir nė
nebandė atmušti atskriejančio
kamuoliuko.
0 : 15, tarė teisėjas. Publika
ėmė ploti.
Tiek to. Reikia saugoti petį –
pralaimės šį geimą, o prieš
pradėdamas naują paprašys
gydytojo pagalbos.
Šįkart Ostinas padavė
kamuoliuką trumpuoju smūgiu,
kaip senais gerais laikais
kartais darydavo Maiklas
Čangas. Priešininkas to visiškai
nesitikėjo ir sugebėjo atmušti
tik paskutinę akimirką, – jam
teko bėgti beveik iki pat tinklo.
Ostinas atliko žvakę ir pelnė
tašką.
15 A, tarė teisėjas.
Tačiau kiti trumpieji smūgiai
švedo nebenustebino. Jam
neprireikė nė penkių minučių
geimui laimėti.
Plojimai, pasigirdę Ostinui
žingsniuojant prie savo kėdės,
jam priminė, kad net ir
gimtojoje šalyje žiūrovai jo
nepalaiko. Kadangi žurnalistai
nuolat jį vaizduodavo kaip
nejautrų žmogų, publika nuo jo
nusigręžė. Prie jo pripuolė
gydytojas ir pradėjo klausyti
stetoskopu. Diagnozės ilgai
laukti neteko: ūmus antdyglinio
raumens tendinitas. Gydytojas
nedelsdamas iš krepšio
išsitraukė šaldomojo purškalo
flakoną ir apipurškė skaudamą
petį. Ostinas pajuto, kaip ledinės
dujos sklinda jo oda,
padengdamos ją baltu šerkšnu.
– Įtempk ranką, – paprašė
gydytojas. – Kaip jautiesi?
– Šiaip sau.
Trijų minučių pertrauka jau
beveik baigėsi. Reikia žaisti
toliau. Bet kaip? Ostinas
negalėjo patikėti, susitaikyti su
tuo, kas vyksta. Negali būti, kad
jo svajonė taip kvailai žlugs. Jo
gyvenimo turnyras, jo rekordas,
legendinė pergalė... Viskas
šuniui ant uodegos dėl
tendinito... Negali būti, jis
turbūt sapnuoja. Dabar naktis,
ir jis sapnuoja. Pasakykite man,
kad tai sapnas...
– Laikas.
Reikia sukaupti jėgas ir kovoti
iki galo, kaip visuomet
darydavo. Nepasiduoti. Laikytis
iš paskutiniųjų. Juk jis puikiai tai
sugeba.
Ostinas nuėjo į korto galą.
Švedas rengėsi paduoti
kamuoliuką. Jo laikysena buvo
nežymiai pasikeitusi: to turbūt
nepastebėjo nė vienas žiūrovas,
tačiau Ostinas tai įžvelgė jo
akyse ir judesiuose. Permaina
buvo subtili, bet esminė: švedas
patikėjo savo pergale. Tai buvo
justi, matyti. Ir Ostinas žinojo,
ką tai reiškia. Dauguma
tenisininkų vien nuo minties, kad
teks susigrumti su žaidėju,
vienuolika mėnesių iš eilės
nepralaimėjusiu nė vieno mačo,
imdavo nerimauti ar bent jau
mažiau pasitikėti savo jėgomis.
Žvelgdamas į varžovą
aikštelėje, Ostinas iš jo akių
matydavo, kad žaidėjas nėra
visiškai tikras dėl savo pergalės,
o jis pats nė akimirkos ja
neabejodavo.
Kitoje korto pusėje berniukas
jo priešininkui numetė du
kamuoliukus.
Pirmą kartą per daugelį metų
padėtis gali pasikeisti. Ostinas
baiminosi, kad skausmas gali vėl
grįžti ir jam sukliudyti. O ta
baimė ir silpna dvejonė, pamažu
besiskverbianti į protą, gali
pridaryti rimtų nemalonumų.
Ostinas iš patirties puikiai
žinojo: jeigu vienas tenisininkas
pasitiki savimi, o kitas – abejoja,
mačo galima ir nebežaisti: jo
pabaiga iš anksto aiški.
Tą akimirką vienas žiūrovas
pamėgino riktelėti, bet tik
kimiai sugargaliavo. Pasigirdo
aplinkinių juokas, ir Ostinas
trumpam pasukęs galvą
žvilgtelėjo į tribūnas, –
paprastai jis to niekada
nedarydavo, nes būdavo labai
susikaupęs. Visiškai netikėtai
išvydo žurnalistę, kuri paskutinį
kartą ėmė iš jo interviu ir
vadino jį šaltu bei abejingu
žmogumi. Tai, ką įžvelgė jos
akyse, Ostiną labai užgavo:
žurnalistė šypsojosi. Ji šypsojosi
matydama, kad jis negaluoja.
Moteris, apkaltinusi jį
nejautrumu, dabar džiūgauja dėl
to, kad... jam skauda.
Tokia neteisybė Ostiną
sukrėtė ir įžeidė. Jį užplūdo
pyktis. Aklas, galingas įsiūtis,
užliejęs visą jo kūną, pripildė
plaučius oro ir įžiebė troškimą
atsirevanšuoti. Jis pajuto, kaip
rankos raumenys įsitempia, jėgų
padvigubėja, o jį patį apima
įkarštis.
Ostinas įsmeigė akis į
priešininką ir iš jo akių suprato,
kad šis pastebėjo permainą.
Pastebėjo ir žino.
 Žino, kad nebeturi nė
menkiausios galimybės laimėti.
 23

Labas, Džonatanai,
rašau tau šį laiškelį, nes
noriu pasakyti, kad
galvojau apie mūsų
paskutinį pokalbį kavinės
terasoje. Žinai, kad esu
atviras, ir kalbėsiu tiesiai:
mano manymu, akivaizdu,
kad grįžti į darbą tu nenori.
Tu man pasirodei puikios
formos, optimistiškas, geros
nuotaikos, kur kas geriau
nusiteikęs nei tuomet, kai
dirbai bendrovėje. Galbūt ši
profesija išties ne tau, ir
būtų geriau, kad dirbtum
ką nors kita.
Tai išspręstų ir problemą
su Andžela. Pripažink, ne
itin normalu ir toliau
kasdien matytis.
Jei su manimi sutinki,
geriau veikti iškart nei
stengtis išlaikyti padėtį,
kuri niekam nemaloni.
 Tad štai: jau buvau
užsiminęs, kad nupirkčiau
tavo akcijas. Tiesiog
mestelėjau tokį pasiūlymą,
o dabar, manau, geriau tau
parašyti ir aiškiai išdėstyti,
kokias sąlygas siūlau.
Pasidomėjau:
atsižvelgiant į mūsų
apyvartą, maržą, pelną ir
dar nestabilią bendrovės
padėtį, jos vertė neviršija
450 000 dolerių. Tau
priklauso trečdalis akcijų.
Taigi siūlau tau 150 000
dolerių, – tai visai nemenka
 sumelė. Tokie pinigai bet
kur nesimėto.
Man atrodo, kad tai
geriausia išeitis mums
visiems, ypač tau ir
Andželai.
Na štai, pagalvok ir kuo
greičiau man atsakyk. Šiek
tiek užtruks, kol advokatas
paruoš visus popierius.
Ciao bello,
Maiklas

Džonatanas išjungė mobilųjį

telefoną ir įsikišo į kišenę.
Teisybė, Maiklas jau buvo
pateikęs tokį pasiūlymą, tačiau
buvo keista matyti jį išdėstytą
raštu ir dar su skaičiais. Tarsi
šis reikalas būtų užfiksuotas, o
jo perspektyva – jau
tikroviškesnė. Džonatanui
suspaudė širdį. Žinoma, šiame
darbe jam nepatinka daugybė
dalykų, bet gavęs tokį tvirtą
pasiūlymą jis suvokė, kad dar
nepasirengęs visko mesti. Tą
bendrovę jis su partneriais
sukūrė nuo nulio. Tai šiek tiek ir
jo kūdikis. Taip, juodu su
Andžela išsiskyrė ir tai išties
kelia keblumų, bet buvusioji jau
ir taip pasiliko jų vaiką –
tikrąjį, – tad jis nesirengia
netekti dar ir šio.
 Džonatanas stumtelėjo Gario
kepyklėlės duris. Jį pasitiko
šviežiai skrudintos kavos
aromatas, sumišęs su šiltų
spurgų kvapu.
– Laba diena, – pasisveikino
Džonatanas.
Atsakydamas Garis kažką
neaiškiai suniurnėjo.
– Prašyčiau vieną paprastą
keksiuką ir vieną su razinomis.
– Valgysit vietoje?
– Išsinešti.
– Du doleriai trisdešimt penki
centai, – tarė Garis, kišdamas
keksiukus į baltus popierinius
maišelius.
 Džonatanas padavė dešimties
dolerių banknotą. Tą akimirką
suskambo telefonas ir Garis
pakėlė ragelį, tuo pačiu metu
atiduodamas grąžą.
– Kas yra? – paklausė jis
nepatenkintu balsu. – Ką? Kas?
Ant prekystalio Garis padėjo
septyniolika dolerių
šešiasdešimt penkis centus.
– Man nieko nereikia, –
suniurzgė jis. – Ne, nieko.
Bambėdamas sau į barzdą,
Garis padėjo ragelį. Slėpdamas
patenkintą šypseną, Džonatanas
susižėrė pinigus į kišenę. Nors
kartą pardavėjas apsiriko jo
naudai, šiandien jam sėkminga
diena.
– Geros dienos, – tarė
nusisukdamas.
– Geros, – sumurmėjo Garis.
Džonatanui žingsniuojant durų
link, ką tik patirtą pasitenkinimą
netikėtai pakeitė keistas
jausmas. Neįprastas, naujas
jausmas. Džonatanas sustojo ir
net negalvodamas, tarsi
paklusdamas kažin kokiam
instinktui, pasuko atgal.
– Kas nors negerai? – suraukė
antakius Garis.
– Atidavėte man dešimčia
dolerių per daug.
 Džonatanas padėjo banknotą
ant prekystalio. Netardamas nė
žodžio, Garis jį paėmė ir įdėjo į
kasos aparatą. Vėl pasukęs
atgal, Džonatanas išėjo į gatvę
ir giliai įkvėpė gryno oro. Staiga
pasijuto nepaprastai gerai,
pakylėtai, užplūdo
pasididžiavimas savimi. Kaip
paprasta ir vis dėlto nuostabu
žinoti, kad esi geras žmogus. Be
galo malonus jausmas. Dangus
jam atrodė itin mėlynas, saulė –
ypač skaisti. Pro šalį einanti
moteris jam nusišypsojo.
Jis nužingsniavo į kavinės
terasą ir įsitaisė tarp gausių
klientų. Ten sėdėjo keletas
nuolatinių, iš matymo pažįstamų
lankytojų, buvo ir šiaip
užsukusių praeivių bei turistų.
Kitame terasos gale vieniša
moteris niūriai spoksojo priešais
save.
Džonatanas užsisakė didelį
puodelį kavos. Šalia jo
juokdamiesi šnekučiavosi
jaunuoliai. Kiek toliau sėdinti
vieniša moteris atrodė
prislėgta. Matydamas, kaip
smarkiai tos nepažįstamosios
nuotaika skiriasi nuo jo paties,
Džonatanas pasijuto nejaukiai.
Jis nusuko žvilgsnį ir ėmė
stebėti greta įsitaisiusius
jaunuolius. Buvo smagu matyti,
kokie jie džiugūs ir
nerūpestingi. Kiekvienas
spinduliavo optimizmu,
lengvumu, entuziazmu.
Jam atnešė garuojančios
kavos. Laukdamas, kol ji atvės,
ėmė valgyti keksiuką.
Skanumėlis. Kaip toks
nemalonus žmogus kaip Garis
sugeba kepti tokius gardžius
keksiukus?
Jaunuoliai šalimais ir toliau
smagiai šnekučiavosi.
Džonatanui buvo maloni jų
skleidžiama gera nuotaika. Bet
po kiek laiko jo žvilgsnis nejučia
vėl nukrypo į vienišą moterį.
Niekaip nesisekė išmesti jos iš
galvos. Ji tebesėdėjo tokia pat
niūri. Džonatanas ilgai ją
stebėjo. Staiga jam dingtelėjo
viena mintis ir jis pamojo
padavėjai. Ši avėjo keistus
baltus sportbačius su auliukais,
suvarstytus raudonais
raišteliais. Kai ji priėjo,
Džonatanas ėmė tyliai kalbėti.
Padavėjai teko pasilenkti, kad jį
išgirstų.
– Ar matote štai ten, terasos
kampe, sėdinčią moterį?
 – Ką tokią? Tą brunetę
pusilgiais plaukais?
Padavėja kalbėjo su ausį
rėžiančiu teksasietišku akcentu.
– Taip. Nuneškite jai kavos ir
pasakykite, kad ją vaišina
žmogus, pageidaujantis likti
nežinomas. Ir įrašykite į mano
sąskaitą.
– Oi, nežinau, ar turiu teisę...
– Visi turi teisę padaryti ką
nors gera, – tvirtai atsakė jis.
Padavėja linktelėjo, ir
Džonatanui parūpo, kas ją
įtikino – jo žodžiai ar
pasitikėjimas savimi. Po kelių
minučių jis išvydo, kaip padavėja
priėjo prie tamsiaplaukės
moters ir jai ant staliuko padėjo
kavos puodelį. Ši papurtė galvą,
abi trumpai šnektelėjo. Tuomet
moteris apsidairė aplinkui.
Džonatanas įsispoksojo į savo
kavą ir atsikando keksiuko.
Akies krašteliu pastebėjo baltus
sportbačius raudonais
raišteliais: jie priartėjo ir praėjo
pro šalį. Luktelėjęs gerą minutę,
Džonatanas gurkštelėjo kavos, –
tai buvo proga pakelti galvą ir
žvilgtelėti norima kryptimi.
Moteris sėdėjo kaip sėdėjusi,
tik dabar jos lūpose žaidė
šypsenėlė, o akyse švietė
žiburiukai. Džonataną vėl
užplūdo tas stiprus jausmas,
kurį pajuto išeidamas iš Gario
kepyklėlės. Jis buvo toks
malonus ir Džonatanas būtų
atidavęs viską, kad tik galėtų
nuolat jį jausti.
Dabar jis prisiminė, kad prieš
daugelį metų dažnai jausdavosi
panašiai. Taip buvo jo karjeros
pradžioje, kai pradėjo dirbti
draudimo agentu. Džonatanas
suteikdavo žmonėms galimybę
apsisaugoti nuo sunkių likimo
smūgių, esant reikalui gauti
šiokią tokią paramą, – tai leido
jiems ramiai gyventi. Dabar jis
prisiminė, kiek džiaugsmo jam
teikė toks darbas. Iš pradžių.
Tik iš pradžių. Paskui
džiaugsmas pamažu ėmė blėsti,
kol galiausiai visiškai išnyko:
įsisukęs į profesinių
reikalavimų, konkuravimo su
Maiklu ir didėjančių asmeninių
poreikių karuselę, jis ėmė
paisyti vien savo interesų.
Visi tie dalykai jį palengva,
pačiam to nesuvokiant,
sugadino: dabar jis dirbo
daugiausia siekdamas rezultatų,
o ne vykdydamas misiją, dėl
kurios pasirinko tokį kelią. Jo
motyvacijos šaltiniu tapo
dalykai, kurie vis labiau
prikaustė jo dėmesį. Jis buvo lyg
automobilis su įmontuotu antru
varikliu: šis palengva perima
pirmojo darbą, ir tuomet
automobilio laukia remonto
dirbtuvės. Galiausiai taip
elgdamasis jis susipainiojo, o
tyriausias ir paprasčiausias
jausmas – džiaugsmas, kylantis
tuomet, kai elgiesi pagal savo
vertybes ir klausai širdies, –
išblėso.
– Dar ko nors? – ant staliuko
dėdama antrą sąskaitą,
paklausė padavėja.
 Džonatanas pakėlė į ją akis ir
nusišypsojo.
– Nieko, ačiū.
Jis žvelgė, kaip ji nueina, po
ranka pasikišusi valgiaraštį.
Dabar jis žino, kaip nori
nugyventi jam likusį laiką. Žino,
ką nori jausti ir kaip tai pasiekti.
 24

Reimondas stumtelėjo baro

„Pas Stelą“ duris ir atsisėdo prie
baro. Padavėjas nieko neklausęs
atnešė jam alaus. Šia privilegija
Reimondas šiek tiek didžiavosi
ir labai ją vertino.
Ant susitaršiusių žilstelėjusių
šviesių plaukų Reimondas buvo
užsimaukšlinęs raudoną
beisbolo kepuraitę,
paryškinančią jo veido raudonį.
Jis – vyriausias akredituotas
atvirojo JAV teniso čempionato
operatorius. Jau keturiasdešimt
vieni metai, kaip dirba. Na, ne
visai, nes pradėjo kaip
mikrofoninės gervės
operatorius. Bet anais laikais
taip ir būdavo: treji metai darbo
su mikrofonine gerve
stengiantis perprasti amatą,
stebint operatorių – kaip jis
dirba, ką daro, kad žmogus, iš
kurio imamas interviu,
nesijaudintų ir nekreiptų į jį
dėmesio, ir taip toliau, ir
panašiai. Be to, taip
užsiaugindavai raumenis. Tik
atrodo, kad tai paprasta: gervė
nesunki, bet kai ištiesęs ranką
ramiai ją laikai penkiolika
minučių, bicepsai kaista labiau
nei šiuolaikiniams jaunuoliams,
kurie sporto salėje pūškuoja
prie treniruoklių, kad
ištreniruotų torsą. O norint
dirbti tokį amatą reikėjo turėti
stiprias rankas. Mat kamera
tais laikais sverdavo daugiau už
alaus statinę.
– Sveikas, Rei, kaip einasi?
– Neblogai.
 Pro šalį praėjo Rodžeris
Federeris, apsuptas trenerio ir
dviejų atstovų spaudai.
Reimondui nebuvo nieko
maloniau nei girdėti, kad
žaidėjas į jį kreipiasi vardu. Tai
reiškė, kad jo patirtis ir svarba
pripažįstamos. Mat dėl žaidėjų
jis nerdavosi iš kailio –
filmuodavo juos geriausiu
kampu, iš geriausios pusės,
paslėpdavo trūkumus, ieškodavo
gražiausio apšvietimo,
įamžindavo išraišką, dėl kurios
jie atrodydavo gražūs, stiprūs,
žmogiški. Tai tikras menas, ir
daugelis tenisininkų jam už tai
buvo dėkingi, nors ir ne visai
suprasdavo, kaip jis dėl jų
stengiasi. Jis ne toks kaip jauni,
ką tik mokslus baigę
operatoriai. Tiems į galvą
prikemšama daugybė visokių
miglotų teorijų, bet amato jie
neišmokomi. Jie net nebūna
rankose turėję kameros, bet vos
pradėję dirbti jau laiko save
stenliais kubrikais.
Nusiėmęs kepuraitę
Reimondas pasikasė pakaušį,
tada vėl ją užsidėjo. Toji
raudona beisbolo kepuraitė
buvo jo pasididžiavimas.
Pradėjo ją dėvėti prieš
trisdešimt vienus metus ir nuo
tada su ja nebesiskyrė. Juk
neišmesi kepuraitės, kurią tau
padovanojo Džimis Konorsas.
Taip, pats Džimis Konorsas.
Reimondas filmavo jo interviu
po laimėto mačo. Konorsas buvo
puikios nuotaikos,
atsakinėdamas į klausimus
juokavo, o paskui staiga
nusitraukė nuo galvos kepuraitę
ir užmaukšlino ją Reimondui –
tiesiog taip, nė neįspėjęs. Ir
nudrožė į drabužinę. Iš
džiaugsmo Reimondas net
apsiverkė.
 Jis gurkštelėjo alaus. Kiek
šiltų akimirkų išgyventa turnyro
užkulisiuose... Savo karjeros jis
nekeistų į jokią kitą pasaulyje.
Jis labai mėgo savo darbą, taip
pat mylėjo žaidėjus, žurnalistus,
darbuotojus, net ir kamuoliukus
renkančius berniukus –
matydavo, kaip jie jaudinasi,
susidūrę su teniso žvaigždėmis.
Staiga įėjo Vorenas, Ostino
Fišerio treneris. Linktelėjęs
buvusiam Federerio treneriui,
jis atsistojo tolėliau prie baro ir
užsisakė kavos. Vorenas buvo
gana šaltas tipas, truputį
paslaptingas, apie
penkiasdešimties metų,
tamsiomis akimis ir juodais
tvarkingai apkirptais plaukais.
Reimondas ne per labiausiai jį
mėgo. Na, bet juk kiekvienas –
savita asmenybė.
Baras „Pas Stelą“ buvo
žaidėjų, darbuotojų ir žurnalistų
priebėga. Vieta, kur visi gali
atsipalaiduoti, nes „Pas Stelą“
niekas neįrašinėja ir nefilmuoja.
Tai nerašytas susitarimas. Visi
aparatai išjungti. Ir jokių
žiūrovų. Tik profesionalai.
Vidun įėjo konkuruojančio
kanalo žurnalistas Čakas Vinsas
su savo asistente, dailia
blondine putliomis širdelės
formos lūpomis. Jam nespėjus
žengti nė trijų žingsnių, Vorenas
kviesdamas pamojo ranka.
Čakas prisiartino prie jo.
– Ostinas labai nepatenkintas
jūsų paskutiniu interviu, –
lediniu tonu tarė Vorenas. – Aš
taip pat: pernelyg jį spaudėte.
Vis dėlto reikėtų labiau jį
vertinti. Juk jis – pirmoji
pasaulio raketė, Čakai. Labiau
pasistenkite.
Čakas Vinsas priverstinai
šyptelėjo ir iškėlęs galvą
nužingsniavo toliau, taip nieko ir
neatsakęs.
 Reimondas negalėjo patikėti
savo akimis. Kaip profesionalus
treneris gali taip netikusiai
bendrauti su žurnalistais? Žerti
tokius priekaištus – tai beveik
savižudybė. Jis keletą akimirkų
žiūrėjo į trenerį: šis lyg niekur
nieko gurkšnojo savo kavą.
Akivaizdu, jis nieko nenutuokia.
Nesuvokia. Reikia jam pasakyti,
kad nebedarytų tokių klaidų.
Nes Ostinas už tai atsiims, aišku
kaip dieną. Žurnalistai
nemėgsta, kai jiems nurodinėja,
ką jie turi daryti. Čakas duos tai
suprasti per kitą interviu: šis
bus dar nuožmesnis nei
praeitas. Tai jau tikrai. Vargšas
Ostinas... Jam jau ir taip
nesiseka bendrauti su spaudos
atstovais. Reikia jam padėti.
Reimondas sulaukė palankios
akimirkos: Vorenas pasuko
galvą į jo pusę. Tuomet griebė
jautį už ragų:
– Tai ne mano reikalas, bet
tai, ką jūs pasakėte
žurnalistui, – geriausias būdas
įsigyti priešą. Tikrai. Tie
vaikinai savo laisvę brangina
taip pat, kaip aš savo kamerą.
Jei manote, kad jie nuo jūsų
atsikabins – tai ne mano
reikalas, bet poveikis bus
priešingas. Sakau tai,
linkėdamas gero ir jums, ir ypač
Ostinui...
Vorenas jo klausėsi,
nerodydamas nė menkiausios
emocijos.
– Jūs teisus, – tarė jis. – Tai ne
jūsų reikalas.
 25

Džonatanas akimis perbėgo

valgiaraštį. Jau seniai nebuvo
pie​tavęs su partneriais.
Retkarčiais Maiklas jį kažkaip
keistai nužvelgdavo. Galėjai
suprasti, kad partneris jį stebi.
Matyt, bando suprasti, kaip jis
reagavo gavęs jo laišką.
 – Ar turite ekologiškų
patiekalų? – pasiteiravo
Džonatanas padavėjo.
– Deja, ne.
– Gerai, tuomet imsiu... ėėė...
daržovių asorti.
– Vaivorykštinio karoso filė, –
tarė Andžela.
– Didkepsnį, – užsisakė
Maiklas.
– Kaip iškepti?
– Su krauju.
Padavėjas nuėjo.
– Tik nesakyk, kad perėjai
prie ekologiško maisto! –
nusistebėjo Maiklas.
– Taip.
 – Kiekvieną dieną?
Džonatanas linktelėjo.
– Tikrai? – Maiklas springo iš
juoko. – O kainas matei? Tai
tiesiog apiplėšimas!
– Man neteks mokėti
brangiau, jei kreipsiuosi į
smulkiųjų ūkininkų asociaciją.
Jie tiesiogiai pardavinėja savo
produkciją. Be to, kadangi tai
vietiniai produktai, jų nereikia
toli vežti, taigi mažiau teršiamas
oras.
Maiklas užvertė akis į viršų.
– Bet kam tau, po velnių,
maitintis ekologiškai?
 Džonatanas sudvejojo. Kokia
prasmė ką nors sakyti? Su
išankstinėmis nuostatomis
nepakovosi... O Maiklas
atsakymo nė nelaukė.
– Smulkieji ūkininkai – puiku,
bet gausi ne viską. Jie tau duos
tik vaisių ir daržovių, ir tai ne
kiekvieną sezoną. Ir mėsos
neturėsi: negi manai, kad jie
baladosis į tą tavo asociaciją su
savo veršeliais ir ėriukais?
Viskas reglamentuota, yra
oficialios skerdyklos, veterinarų
kontrolė, platinimo tinklai.
– Šiaip ar taip, aš nei
veršienos, nei ėrienos
nebevalgau.
Iš nuostabos Maiklas pritilo.
– Kodėl?
– Nusprendžiau nebevalgyti
vaikų.
Aperityvą gurkšnojanti
Andžela vos neužspringo.
Maiklas ėmė juoktis:
– O jautienos?
– Taip pat nusprendžiau
valgyti mažiau jautienos, kad
būtų išsaugoti Amazonės miškai.
Tai kompensuos didesnę
ekologiškos mėsos kainą
parduotuvėse.
– Bet kas tau užėjo?
 Džonatanas irgi gurkštelėjo
aperityvo.
– Sakykim, prisiminiau Bosiuė
žodžius.
– Bosiuė?
– Tai XVII amžiaus
Burgundijos rašytojas. Juk žinai,
kad vaikystę praleidau
Burgundijoje...
– Ir ką gi sakė tas tavo
burgundas?
– „Dievas juokiasi iš žmonių,
kurie rauda dėl padarinių, o jų
priežastimis džiaugiasi.“
– Po galais, kokia gili mintis.
– Iš tikrųjų... nusprendžiau
mažiau niurzgėti dėl visuomenės
blogybių, bet prisiimti savo dalį
atsakomybės. Suvokiau, kad
man svarbiau gyventi santarvėje
su savimi pačiu, o ne
pamokslauti kitiems.
– Vadinasi, ketini maitintis
ekologiškai...
– Taip, ketinu... Nebenoriu
užmerkti akių ir ignoruoti
tiesos. Valgyti gyvūnus gal ir
normalu, bet norėčiau, kad jie
pirmiausia turėtų gyvenimą.
Normalų gyvenimą lauke su
bent šiek tiek laisvės. Be to,
man atsibodo ryti hormonus,
antibiotikus, pesticidus,
genetiškai modifikuotus
organizmus... Noriu valgyti
maistą, o ne chemiją.
Keletą minučių abu partneriai
spoksojo į Džonataną taip, tarsi
šis būtų atskleidęs, kad yra
transseksualas, o jo tikrasis
vardas – Rozana arba Pamela.
– Noriu mirti sava mirtimi, o
ne nuo bjaurasties, kurią esu
verčiamas valgyti, – pridūrė
Džonatanas.
Maiklas ir Andžela nepatikliai
į jį dėbsojo.
– Manai, – prabilo Andžela, –
kad gyvensi ilgiau, jei
atsisakysi... visų dalykų, kuriuos
mėgai anksčiau?
 – Nežinau, ar jis gyvens
ilgiau, – pertraukė ją Maiklas. –
Bet aišku viena – gyvenimas jam
atrodys labai ilgas!
Ir prapliupo nepaliaujamai
juoktis.
– Žinai, – tarė Andžela
Maiklui, – o jis gal visai teisus.
Džonatanas pakėlė į ją akis.
Po jų išsiskyrimo tai pirmas
kartas, kai ji pritaria jo
žodžiams. Staiga jis prisiminė,
ką sakė Mardžė. Ji kiekvieną
sykį ragino pasikalbėti su
Andžela. Tik ar jam pakaks
drąsos?
 Padavėjas atnešė patiekalus.
Maiklas puolė prie savo
didkepsnio. Džonatanas
akimirką luktelėjo.
– Nusprendžiau grįžti į
darbą, – staiga pareiškė jis.
Šakute pasmeigęs mėsos
gabalėlį, Maiklas kėlė jį prie
burnos. Staiga sustingo ir liko
sėdėti išsižiojęs.
Gal jis pakeitė nuomonę apie
jautieną?
 26

– Pone Džonatanai Koulai!

– Laba diena, pone Čaterdži.
Kaip gyvuojate?
– Neblogai, neblogai. Jau
senokai jūsų nemačiau.
Ponas Čaterdži miesto centre
turėjo ūkinių prekių parduotuvę.
Ji buvo įsikūrusi seno, gerokai
nutriušusio daugiabučio
pirmame aukšte: patalpos buvo
didelės, su daugybe užkampių.
Netvarkingai riogsojo, regis, be
jokios logikos suverstos
įvairiausių rūšių ir spalvų
prekės. Jų buvo visur, sukabintų
ant lubų ir ant sienų, sukrautų
dėžėse į lubas siekiančias
stirtas, – tarpai tarp jų buvo
tokie siauri, kad norint praeiti
reikėjo kone lįste pralįsti. Ore
sklandė silpnas smilkalų
aromatas – vienintelis ženklas,
kad savininkas kilęs iš
Pakistano.
– Peržiūrėjau visas jūsų
sutartis.
 – Leiskite, atspėsiu: norite
man parduoti dar vieną.
Džonatanas ėmė juoktis:
– Beveik priešingai.
Pastebėjau, kad kai kuriomis
sutartimis esate apdraustas nuo
tos pačios rizikos. Žodžiu, už tą
pačią apsaugą mokate keletą
kartų. Todėl viską sutvarkiau ir
dabar per mėnesį sutaupysite
aštuoniasdešimt devynis
dolerius.
– Gera naujiena!
– Taip ir pamaniau, kad
apsidžiaugsite.
– Ir... dar kas nors?
– Ką turite minty?
 – Ar siūlote man dar ką nors
įsigyti?
– Ne.
– Bet juk neatėjote vien tam...
kad tai pasakytumėte, man
regis.
– Ėėė... taip. Sakau,
patikrinau – dabar, man atrodo,
viskas gerai.
Ponas Čaterdži nustebęs
pažvelgė į Džonataną.
– Ką gi... Gal norėtumėte
puodelio masala arbatos?

Kitos savaitės dienos prabėgo

kuo puikiausiai. Džonatanas vėl
džiaugėsi darbu kaip karjeros
pradžioje. Jis lankėsi pas
klien​tus, perrašydavo sutartis
atsižvelgdamas į jų tikruosius
poreikius ir esant reikalui
patardavo įsigyti kitokią
apsaugą. Jis vėl jautėsi
pakylėtas ir energingas. Darbas
vėl įgijo prasmę. Jo misija, jo
vaidmuo teikė jam didžiulį
pasitenkinimą.
Penktadienį į kavinės terasą
atėjo tik Džonatanas ir Andžela.
Kiek toliau toje pačioje gatvės
pusėje, ant šaligatvio padėjęs
išverstą beisbolo kepuraitę,
senas saksofonininkas
neužtikrintai liurlino žinomas
džiazo melodijas.
 – Maiklas neateis, – tarė
Andžela. – Turėjo skubiai išvykti
pas klientą, ką tik man atsiuntė
žinutę.
Juodu užsisakė kavos.
Sėdėdamas vien tik su Andžela,
Džonatanas kone drovėjosi: jau
spėjo nuo to atprasti. Jį draskė
prieštaringi jausmai: nuo
sutrikimo iki neaiškaus
džiaugsmo. Andžela atrodė kur
kas ramesnė nei jis. Arba bent
jau sumaniai slėpė savo
sumišimą.
Džonatanui ausyse vis
skambėjo Mardžės balsas,
raginantis pasikalbėti su
Andžela, atskleisti, kas guli ant
širdies. Prisipažink jai, ką jauti.
Kuo primygtiniau skambėjo
Mardžės patarimai, tuo
santūresnis darėsi Džonatanas.
Saksofonas skardžiai
sužviegė, bet muzikantas
nesustodamas grojo toliau.
Andžela palaikė pokalbį, bet
Džonatanui atrodė, kad ji vengia
jo žvilgsnio. Ji papasakojo, kas
naujo įvyko bendrovėje, kol jo
nebuvo, o paskui, kai ši tema
buvo išsemta, pradėjo
komentuoti aktualijas, kandžiai
juokaudama, – jos humoro
jausmas Džonatanui labai
patiko. Protarpiais jis klausėsi
jos net negirdėdamas, ką ji
sako, paprasčiausiai džiaugėsi
pokalbiu, mėgavosi saldžia
iliuzija, kad juodu vėl drauge.
Ir vieną akimirką jam
pasirodė, kad kažkas pasikeitė:
regis, Andželai irgi malonu su
juo šnekučiuotis, jai irgi patinka
būti su juo tik dviese. Tai buvo
vos pastebima – tarsi akys kiek
labiau nušvito, lūpose ėmė žaisti
šypsenėlė. Tuomet Mardžės
balsas tapo atkaklesnis,
įsakmesnis, nebeatremiamas.
Dabar arba niekada.
 Džonatanas nenuleido akių
nuo Andželos, jausdamas, kaip jį
užplūsta pasitikėjimas savimi,
drąsa, kurios iki šiol jam taip
stigo. Andžela ir toliau kalbėjo –
dabar iš tikrųjų šypsodamasi. Jis
nesapnuoja: ji tikrai šypsosi ir
vis dažniau žvelgia į jį...
– Andžela...
Ji neišgirdo. Toliau
šypsodamasi kalbėjo, –
Džonatanas dievino tą nuostabią
šypseną. Vinguriuodamas
dainingą Čarlio Parkerio
melodiją, saksofonininkas, regis,
rado tinkamą harmoniją.
– Andžela...
 Ji pakėlė akis, nutilo ir
įsistebeilijo į jį. Švelniai
žvelgiančios akys, regis, kažko
laukė. Drąsino jį kalbėti.
Džonatanui norėjosi, kad ši
intensyvi akimirka truktų
amžinai, kad Andžela visados
šitaip žvelgtų jam į akis.
– Andžela... Norėjau tau
pasakyti... Tu buvai teisi... kai
anksčiau priekaištavai, kad per
mažai dėmesio skiriu šeimai...
Klojei... ir panašiai... Neseniai
tai supratau ir... norėjau tau
pasakyti.
Ji nieko neatsakė, tik
tylėdama žiūrėjo į jį.
Džonatanas kalbėjo toliau:
– Taip pat suvokiau, kad
anksčiau galbūt nemokėjau tau
parodyti arba... pasakyti... kad
tave myliu. Kvaila, bet maniau,
kad tu ir taip žinai, todėl nėra
reikalo to sakyti.
Andžela tylėdama klausėsi.
– Taip pat norėčiau, kad...
žinotum, – tarė Džonatanas, –
kad mano jausmai tau...
nepasikeitė. Ir... manau,
negalima leisti, kad vienas
nesusipratimas sugriautų
santykius... kurie man tebėra
labai brangūs.
 Jis nutilo. Andžela nenuleido
nuo jo akių, bet šypsena buvo
dingusi, žvilgsnis tapo
santūresnis, šaltesnis, o veidas
neįskaitomas. Ji ilgai žvelgė į jį
tylėdama, netardama nė žodžio,
niekaip nereaguodama. Paskui
atsikrenkštė.
– Turiu eiti.
Ji atsistojo, įsimetė mobilųjį
telefoną į rankinuką, užsikabino
šį ant peties ir išnyko į darbą
skubančių praeivių sraute.
Sutrikęs Džonatanas ilgai
žvelgė į minią nepažįstamų
žmonių, sparčiai žingsniuojančių
tvarkyti kasdienių reikalų.
Staiga pasijuto tuščias, bejėgis,
nebeįstengiantis nieko galvoti.
Netekęs vilties. Bedvasis
saksofono garsas aidėjo jo
galvoje. Nenutrūkstamas
praeivių srautas plaukė jam
prieš akis, bet jis nieko
nematė, – kaip vanduo, kuris
teka lapais, bet jų nesušlapina.
Džonatanas ilgai taip sėdėjo,
ir iš stingulio jį pažadino tik
sąskaitą ant staliuko padėjusi
padavėja. Jis automatiškai
išsitraukė piniginę ir atsiskaitė.
Paskui išsiėmė telefoną, surinko
numerį ir ėmė laukti. Telefono
signalui antrino saksofono
garsai.
– Maiklai, čia aš, Džonatanas.
Prieš kalbėdamas toliau jis
įkvėpė.
– Viską apmąsčiau.
Nusprendžiau priimti tavo
pasiūlymą. Įspėk advokatą, kad
ruoštų popierius. Kuo greičiau,
tuo geriau.
 27

„Ostinas Fišeris, ką tik

įspūdingai laimėjęs mačą prieš
australą Gėjų Harisoną,
užsitikrino vietą pusfinalyje.
Atrodo, jo trauma – tik slogus
prisiminimas, nors petys vis dar
sutvarstytas. Primenu rezultatą:
6 : 4; 7 : 5; 6 : 4. Žiūrovai
atrodo kiek nusivylę:
simpatiškasis australas
sugebėjo užkariauti jų širdis
ir...“
Maiklas patenkintas išjungė
televizorių. Dar viena priežastis
pakelti šampano taurę! Nuo
tada, kai išgirdo Džonatano
sprendimą, jis jaučiasi kaip ant
sparnų. Kai įsigis partnerio
akcijas, jam priklausys du
trečdaliai bendrovės, ir jis
iškart juos perparduos pirkėjui
už apvalią sumelę. Ir viskas bus
baigta. O tada – atostogos,
poilsis, gulinėjimas paplūdimyje,
gražios merginos...
 Maiklui kilo viena mintis. Jis
čiupo telefoną.
– Samanta? Čia Maiklas.
Noriu susitikti šį vakarą.
– O kam? Aš užsiėmusi.
– Kaip tai kam – reikia švęsti!
Kodėl tu užsiėmusi?
Tyla.
– Atspėk.
– Tai ne bėda: viską atšauk!
– Aš laikausi duoto pažado, tai
reputacijos klausimas. Mano
klientai reiklūs.
Maiklas sukikeno:
– Sumokėsiu dvigubai.

***
 Skusdamasis Džonatanas
žvalgėsi pro atidarytą vonios
kambario langą. Priešais sode
šūkaudami žaidė Gario vaikai.
Po kiek laiko išėjo jų tėvas.
– Kokias čia nesąmones vėl
išdarinėjate? – riktelėjo jis.
– Bet, tėti... mes nieko
nedarome, mes tik žaidžiame!
Eikš, pažiūrėk, kaip mums
išeina!
– Jums ką, galvoj negerai?
Manot, neturiu ką daugiau
veikti? Jūs man žiūrėkit! Kad
daugiau nebegirdėčiau, ar
aišku?
 Vaikai liūdnai linktelėjo. Garis
grįžo į kepyklėlę, nė
nepastebėjęs jų nusiminimo.
Vien jau mamos mirtis jiems
buvo žiaurus smūgis. O turint
tokį tėvą, neverta tikėtis bent
kiek švelnumo...
Džonatanas pagalvojo apie
Kloję, paskui apie Andželą.
Maiklas nuo pat pradžių buvo
teisus. Nenormalu ir toliau
matytis. Jam jau seniai reikėjo
atversti naują puslapį, susirasti
naują darbą. Taip būtų lengviau
užmiršęs Andželą ir pradėjęs
naują gyvenimą. Tačiau jis žino:
neverta apgailestauti dėl
praeities. Toks jau gyvenimas –
kupinas klaidų, ir tos klaidos, ko
gero, reikalingos, turbūt jos vis
tiek mus ko nors išmoko. Reikia
priimti. Mardžės filosofija
pagaliau tampa vis
suprantamesnė... Sugebėjimas
priimti – tai gyvenimo menas.
Žinoma, gaila mesti darbą
kaip tik tuomet, kai šis vėl įgijo
prasmę, bet ir šiuo atveju reikia
pasitikėti gyvenimu. Jis pernelyg
trumpas, kad verkšlentum dėl
nusivylimų, – Džonatanas tai
supranta geriau nei kas nors
kitas. Gyvenimas – tai nuolatinis
judėjimas, viskas be perstojo
keičiasi, ir priešindamasis
permainoms tik užsitrauksi
nelaimę. Kaip tik pasitikėjimas
gyvenimu leidžia žengti pirmyn,
vėl pakilti ir galų gale vertinti
tai, kas nutiko. Jis nežino, ką
darys toliau, bet dar turi laiko:
popierizmas truks daugelį
savaičių. Džonatanas nusprendė
tęsti savo misiją iki paskutinės
dienos ir kiek įmanoma
išsaugoti tą įkvėpimą, kurį
pastaruoju metu jautė
dirbdamas taip, kaip jam atrodė
geriausia.
Gario kepyklėlėje nusipirkęs
porą keksiukų, Džonatanas
įsitaisė kavinės terasoje ir
pasigardžiuodamas juos
suvalgė, užgerdamas dideliu
puodeliu arbatos. Jis skersomis
žiūrėjo viduje ant sienos kabantį
televizorių: viena psichologė
aiškino, kad kartais žmonės
kenčia dėl savo tolimų protėvių
emocinio šaltumo, nors šių
niekada nė nepažinojo. Kai
vaikui labai stinga švelnumo ir
jis jaučiasi nemylimas,
nesąmoningai saugodamasis jis
gali atsiriboti nuo savo paties
jausmų. Džonatanas nejučia
prisiminė Garį. O suaugęs,
kalbėjo psichologė, jis pats
greičiausiai bus itin šaltas su
savo vaikais. Dėl to kentėti gali
net kelios kartos...
– Pakaks tų paistalų! –
suniurzgė prie baro stovintis
klientas. – Gal gali perjungti
kanalą?
Barmenas spustelėjo pultelį, ir
ekrane pasirodė ryžtingas
Ostino Fišerio veidas.
Džonatanas nusišypsojo, išvydęs
savo buvusį dievaitį: šis jam
priminė, kaip anksčiau jis
varžėsi su Maiklu. Jis niekada
nebus toks geras pardavėjas
kaip Maiklas, – dabar tuo
neabejoja. Ir tai nieko baisaus,
nes jis jau žino, kad tai ne jo
misija.
Po kelių minučių Džonatanas
terasoje pastebėjo senučiuką,
kuris atrodė labai prislėgtas.
Keletą akimirkų jį stebėjo, o
tada nežymiai pamojo
padavėjai.
 28

Reimondas padėjo kamerą ant

kėdės ir atsargiai pajudino petį,
ant kurio laikė kamerą,
stengdamasis jį atpalaiduoti. Ką
tik nufilmavo, kaip Ostinas
Fišeris eina į drabužinę prieš
ketvirtfinalio mačą. Tas
Fišeris – kietas vyrukas. Net ir
sužeistas, jis toliau skina
pergales, nors sklinda kalbos,
kad jam labai skauda. O dar
toks karštis...
Operatoriai grūdosi tamsioje,
nevėdintoje salėje, po kurią į
visas puses raizgėsi kabeliai.
Atsidaręs alaus, Reimondas į
rankovę nusišluostė kaktą ir
vienu mauku nugėrė pusę
skardinės. Jis pastebėjo pro šalį
einantį Voreną ir nusisuko. Jokio
noro sveikintis su tokiu
nemaloniu tipu. Ir dar
nedėkingu.
– Luktelėkit!
Vorenui einant pro drabužinės
duris, jį sustabdė plačiai
besišypsanti jauna moteris, –
Reimondas jos nepažinojo.
Turbūt nauja darbuotoja.
Treneris atsigręžė.
– Klara Spenser iš CNN, –
džiugiai prisistatė ji. – Esu
neoficiali Ostino gerbėjų klubo
prezidentė!
Netardamas nė žodžio,
Vorenas šaltai ją nužvelgė.
– Labai noriu vieną minutę
pakalbinti Ostiną ir padėti
nusiteikti mačui. Tik vieną
minutę.
Vorenas metė į ją ledinį
žvilgsnį.
– Negali būti nė kalbos.
 – Bet...
– Tik ne prieš mačą, –
nusisukdamas tarė jis.
– Gerai, tada tuoj po mačo ir...
– Vėliau bus matyti.
Ir Vorenas dingo drabužinėje.
Reimondas negalėjo patikėti
savo akimis. Kaip treneris gali
šitaip elgtis su žurnaliste, ypač
su ta, kuri tvirtina esanti jo
auklėtinio gerbėja? Neįtikėtina.
Tuo labiau kad dauguma
žurnalistų Ostino nemėgsta. O
čia atsirado nors viena, kuri
linki jam sėkmės... Tai
nenormalu. Tai ne mano
reikalas, bet Ostinui jis tik
kenkia, tai jau tikrai.

***

Maiklas ant rašomojo stalo

numetė buhalterinę apskaitą
tvarkančios firmos ataskaitą su
apytikrėmis praeito mėnesio
suvestinėmis. Paniuręs atsilošė
fotelyje. Pro pravirą langą
sklido prospektu zujančių
automobilių triukšmas: burzgė
motorai, pypsėjo signalai, cypė
stabdžiai, girdėjosi garsinių
šviesoforų akliesiems
tiksėjimas. Apakintas nuo
priešais stūksančio
daugiaaukščio langų
atsispindinčios šviesos, Maiklas
atsistojo nuleisti užuolaidos, bet
sena metalinė rankenėlė
užstrigo ir nė krust.
Susinervinęs Maiklas vėl
sudribo fotelyje ir atsiduso.
Pirkėjui šių suvestinių rodyti
negalima. Pernelyg rizikinga,
kol sutartis dar neparengta.
Tiek to, geriau ją pasirašyti
pora mėnesių vėliau ir pateikti
viso ketvirčio suvestines. Su
sąlyga, kad reikalai netrukus
pasitaisys. Ir ne šiaip sau, o
gerokai. Jis paėmė telefoną.
– Džonatanai, čia aš.
 – Sveikas, Maiklai, kaip
laikaisi?
– Blogai. Ką tik peržiūrėjau
ataskaitą ir mėnesio suvestines.
Prasti popieriai. Ir ne truputį.
Tai katastrofa. Ir žinai ką?
Buhalteris pasakė labai aiškiai:
viskas per tave, tiksliau, per
tavo klientus.
Kitame ragelio gale stojo tyla.
Maiklas atsiduso ir staiga
pratrūko:
– Bet kas čia, po velnių,
vyksta?!
Vėl tyla.
– Nežinau, aš...
 – Bet tai rimta, ar supranti?
Grįžai į darbą prieš septynias
savaites, ir nuo tada mes
ritamės žemyn, žemyn, žemyn.
Ko prikrėtei? Net kai tavęs
nebuvo, uždirbdavom daugiau!
Ką ten išdarinėji?
– Klausyk... Aš tikrai pradėjau
kitaip dirbti ir... Na... Gali būti,
kad tai neigiamai atsiliepia
pajamoms ir...
– Tu ką, šaipaisi? Jau mėnuo,
kaip rengiami dokumentai, kad
galėčiau iš tavęs nupirkti
akcijas, o tuo metu ponaitis sau
drąsiai eksperimentuoja! Nori
nuskandinti bendrovę? Kas čia
per nesąmonės?
– Man labai gaila, Maiklai,
aš...
– Ką tu sau galvoji? Kad
pirksiu iš tavęs akcijas, kurios
nieko nebevertos?
Tyla.
– Maiklai... Aš sutrikęs, aš...
– Klausyk, nežinau, ką tu
darai, nežinau, kokie dabar tavo
darbo metodai, ir nenoriu to
žinoti. Tik noriu, kad pradėtum
dirbti kaip anksčiau, kol
nupirksiu iš tavęs akcijas. Ir
stenkis dvigubai smarkiau, kad
kompensuotum prarastas
pajamas. Laikas spaudžia.
Vėl tyla.
– Girdi mane?
– Maiklai, klausyk... Tai
neįmanoma.
– Kaip tai neįmanoma?
– Nebenoriu dirbti kaip
anksčiau... Bet aš girdžiu, ką
man sakai, suprantu tavo
požiūrį, suprantu, kad tau tai
nepatinka...
– Per švelniai pasakyta!
– Viską suprantu, bet...
Nenoriu išduoti savo vertybių.
Aš...
 – Kokias čia nesąmones man
pliauški?
– Klausyk... Kartoju, suprantu,
kad tau tai nepatinka, ir... Jei
tau nebeapsimoka pirkti mano
akcijų, aš neprieštarauju...
Apstulbęs Maiklas nutilo.
– Jei nori, – pasiūlė
Džonatanas, – viską stabdom.
Maiklas numetė ragelį. Jis
buvo išraudęs iš įtūžio. Per tą
suskį Džonataną viskas nueis
šuniui ant uodegos...

***

Spintelėje – nė vienos
šokolado plytelės.
 Kai Andžela gyveno su
Džonatanu, jis rūpinosi, kad jos
šokolado atsargos neišsektų.
Kartais jis mėgdavo pajuokauti:
sakydavo, kad šokoladas
baigėsi, o kai ji patikėjusi
imdavo panikuoti, lyg koks
burtininkas ištraukdavo gerai
paslėptą plytelę ir prapliupdavo
juoktis matydamas, kaip jai
palengvėjo.
Džonatanas... Prisiminus
paskutinį jų susitikimą, jos
nuotaika subjuro. Užklupta iš
netyčių ji turbūt pasielgė
netinkamai – tiesiog pabėgo.
Žinoma, nebuvo pasirengusi
išgirsti to, ką jis sakė, tačiau
jam vis dėlto užteko drąsos
žengti tokį žingsnį. Ji jautėsi
nedėkinga, neteisi.
Andžela nervingai atidarė
gretimą spintelę – o gal vis
dėlto?
Nieko.
Ji prikando lūpą. Kiek
patrypčiojusi virtuvėje,
karštligiškai puolė varstyti kitų
spintelių. Tikrai ras, ką
užkrimsti, kas numalšins
šokolado troškimą. Kokį
saldumyną, ką nors, bet ką...
Nieko.
 Gerai, nėra ko nervintis, šiaip
ar taip, ji be šokolado neištvers,
gerai tai žino. Andžela kyštelėjo
galvą į Klojės kambarį ir
palaukė, kol akys pripras prie
tamsos. Dukra prasižiojusi
saldžiai miegojo, rankose
suspaudusi savo pliušinį paršelį.
Kokia ji miela. Andžela atsargiai
uždarė duris, paėmė rankinuką,
raktus, ant pirštų galų ištykino
iš buto ir tyliai užrakino duris.
Jei paskubės, apsisuks per
penkias minutes, – dukrytei
nieko nenutiks.
Naktis buvo švelni ir šilta.
Andžela paspartino žingsnį
prospekto link. Nuo netoliese
esančio Doloreso parko sklido
švelnus medžių aromatas.
Mašinų gaudesys dabar priminė
tik tolimą ūžesį. Ant kampo
buvo įsikūrusi vienam indui
priklausanti kulinarijos
parduotuvė, ji dirbo iki
vidurnakčio. Priėjusi
parduotuvę, Andžela buvo
bežengianti vidun, tik staiga jos
dėmesį patraukė BMW
automobilis, skersai sustojęs
priešais Fenzy restorano
patarnautoją, statantį klientų
automobilius. Iš jo išlipo jauna
moteris dvimetrinėmis kojomis,
dėvinti nepaprastai trumpą
suknelę ir avinti batelius
aukštais plonais kulnais.
Apstulbusi Andžela atpažino
auklę, kurią nuogomis krūtimis
užklupo namie su Džonatanu.
Dabar džinsus ir sportbačius
buvo pakeitusi juoda vakarinė
suknelė.
Andželą vėl nusmelkė toks pat
skausmas, koks užplūdo
anąkart, – tarsi nuodai, kurie
akimirksniu pasklinda po visą
kūną, širdį, galvą ir
negailestingai sukausto. Paskui
užliejo nuostaba: kaip auklė gali
turėti BMW?
 Nepajėgdama pajudėti iš
vietos, Andžela matė, kaip
mergina užtikrintai
nužingsniavo prie patarnautojo
ir nė nežvilgtelėjusi numetė jam
raktelius, o tada pasuko prie
vyro, kuris lūkuriavo prie
restorano keistai į ją
žiūrėdamas. Jis buvo mažiausiai
trigubai už ją vyresnis.
– Samanta? – paklausė jis
dvejodamas.
Atsakydama ji pakštelėjo jam į
lūpas. Trumpai šnektelėję, juodu
įžengė į restoraną.
Andžela pajuto, kaip ją užlieja
pasibjaurėjimas ir pyktis. Maža
to, kad Džonatanas ją išdavė, –
jis ją apgavo su iškviečiama
prostitute!
 29

Laukdamas tramvajaus,
Džonatanas spaudė puokštelę
gėlių. Jis ir nekantravo, ir
baiminosi. Buvo įsitaisęs geroje
vietoje – ant suoliuko netoli
kavinės terasos, vos už kelių
metrų nuo stotelės.
Popietė ėjo į pabaigą, darbo
diena jau buvo pasibaigusi.
Džonatanas jautėsi patenkintas:
peržiūrėjo keletą sutarčių,
vaisingai pabendravo su
klientais, sudarė naujų sutarčių,
labiau atitinkančių jų poreikius.
Tokia veikla jam patinka.
Šnerves kuteno gėlių
aromatas, tarsi miesto centre,
tarp zujančių automobilių, būtų
viešpatavusi gamta. Švelni
besileidžiančios saulės šviesa
atsispindėjo nuo vienas po kito
lekiančių geltonų taksi.
Tolumoje pasirodė tramvajus.
Džonatanas pasikartojo savo
planą: pasirinkti septintą iš
tramvajaus išlipsiantį žmogų.
Septintą. Jam buvo smalsu, kas
tai bus... O jeigu vyras? Tai
pagalvojęs Džonatanas
nusišypsojo. Ar jis išdrįs įteikti
puokštę vyrui? O jei susidurs su
kokiu smarkuoliu, kuris vožtelės
kumščiu tiesiai į veidą? Vienas
pats sėdėdamas ant suolo,
Džonatanas prunkštelėjo iš
juoko, ir kažkoks praeivis
neramiai į jį žvilgtelėjo.
Raudonas tramvajus
dundėdamas priartėjo, netrukus
sucypė bėgius liečiantys
metaliniai stabdžiai ir
skambtelėjo sustojimą
skelbiantis varpelis. Džonatanas
pajuto, kaip iš jaudulio šokteli
širdis.
Durys atsidarė ir beveik vienu
metu išlipo keletas žmonių.
Džonatanas atidžiai į juos
žiūrėjo. Drauge su jauna
moterimi išlipo paauglys, o
paskui jį – aukštas pareigas
einantis vyras. Trys. Senučiukas
ir mergaitė, greičiausiai
mokinė: keturi, penki. Šeši –
sena žilaplaukė moteris,
besiramsčiuojanti juoda lazda
ir... daugiau nė vieno žmogaus.
Džonatanas laukė, įsmeigęs akis
į tramvajaus duris. Šios jau buvo
beužsidarančios, tik staiga
laipteliais skubiai nulipo ir
išbėgo moteris. Vidutinio
amžiaus, paprastos išvaizdos, ji
niekuo neišsiskyrė iš kitų.
Žengė gana sparčiai, lyg iš
darbo būtų skubėjusi namo.
Susimąsčiusi, kiek suraukusi
antakius, ji, regis, tebegalvojo
apie dienos reikalus.
Džonatanas atsistojo, palaukė,
kol ji prieis, tada žengė žingsnį į
šalį, užtverdamas jai kelią, ir
atkišo puokštę. Moteris
krūptelėjo ir vos neatšoko atgal.
– Čia jums, – plačiai
šypsodamasis tarė Džonatanas.
 Ir įbruko jai į rankas gėles.
Džonatanas išvydo, kaip moters
veide skleidžiasi nuostaba, ir
nieko nelaukdamas išnyko namo
skubančių praeivių minioje.

***

Mirk iš juoko. Na ir kvailys.

Bando kabinti kažkokią
baidyklę, mėto pinigus – perka
gėles – ir nė nebando užbaigti
vakaro intymiau! Movė šalin
netaręs nė žodelio, net vardo
nepasisakęs! Visiškas mulkis.
Rajanas negalėjo patikėti savo
sėkme. Tas Džonatanas – tikra
vidutinybė – ir toliau krečia
nesąmones: kuo tolyn, tuo
kvailyn. Jau ir ankstesnis įrašas,
kuriame jis nepažįstamai
moteriai užsakė kavos, bet
nedrįso jai prisistatyti, buvo
juokingas. Filmukas
tinklaraštyje labai išpopuliarėjo:
šimtas aštuoniasdešimt devyni
patiktukai ir dvidešimt septyni
komentarai. Rekordas. Pačiu
laiku, nes susidomėjimas serialu
apie Gario gūžčiojimą pečiais
ima slūgti.
Vyras spėriai sumontavo
filmuką – iškirpo pirmąsias įrašo
sekundes: ten nieko įdomaus.
Tačiau paliko pabaigą, kur
aiškiai matyti: moteris dar
labiau apstulbo, kai
nepažįstamasis spruko šalin.
Tegul žmonės pamato, kaip ji
šypsojosi, kaip staiga nušvito jos
veidas, – visi įsitikins, kad
Džonatanas praleido puikią
progą.
Rajanas paskelbė vaizdo įrašą
tinklaraštyje ir į puslapį įkėlė
reklaminių juostų. Be įprastų,
siūlančių IQ testus, jis dar įdėjo
keletą naujų, reklamuojančių
pasimatymų klubus, ir vieną
internetinės prekybos gėlėmis
reklamjuostę. Paskui ėmė
nekantriai laukti pirmųjų
atsiliepimų... Ilgai laukti neteko.
Koks asilas!!!
Lankė viliojimo kursus, bet ne
viską suprato.
Iškalbos meistras!
Kvailys.
Kretinas!
Nuo šiol Rajanas visą dėmesį
skirs Džonatanui: filmuos jį, vos
tik šis įkels koją į terasą, o prie
miegamojo lango pastatys antrą
kamerą, nukreiptą į sodą už jo
namo. Nenori praleisti nė vieno
to asilo žygdarbio: visi jo
poelgiai – kvailumo viršūnė.

***
 Džonatanas pastūmė Gario
kepyklėlės duris. Jį bematant
apgaubė karštų keksiukų
kvapas. Kitame kepyklėlės gale
už gelsva šviesa nutvieksto
prekystalio kiurksojo kaip
visuomet prastai nusiteikęs
Garis. Džonatanas nežinojo, ką
išgyveno pardavėjas, kad tapo
tokiu žmogumi. Gal patyrė
daugybę skaudžių smūgių ir
nebesugeba jausti jokių šviesių
jausmų? Gal daug kartų buvo
apgautas ir išduotas, todėl
nebetiki žmonių nuoširdumu?
– Laba diena! – šypsodamasis
pasisveikino Džonatanas. – Kaip
šiandien laikotės?
– Laba, – sumurmėjo Garis.
– Norėčiau vieno keksiuko su
razinomis. Išsinešti.
Garis paėmė vieną keksiuką ir
suvyniojo.
– Jūsų keksiukai labai skanūs.
Tikrai – bravo, jūs puikus
kepėjas.
Suraukęs vešlius juodus
antakius, Garis nepakeldamas
galvos dirstelėjo į jį iš padilbų.
– Vienas doleris trisdešimt
penki.
Vis dar šypsodamasis
Džonatanas padėjo pinigus ant
prekystalio. Garis juos paėmė
netardamas nė žodžio.
– Viso labo, geros jums
dienos! – džiugiai atsisveikino
Džonatanas, bet jokio atsakymo
nesulaukė.
Jis išėjo iš kepyklėlės. Kiek
gerų išgyvenimų reikia šiam
žmogui, kad jis pradėtų į pasaulį
žvelgti kitaip? Džonatanui kilo
viena mintis. Jis nuėjo į savo
kliento pakistaniečio ūkinių
prekių parduotuvę ir nusipirko
baltą popierinę staltiesę. Grįžęs
namo, čiupo telefoną ir
paskambino Gariui.
 – Laba diena, – truputį
pakeitęs balsą tarė jis. –
Norėčiau pateikti užsakymą. Po
pusvalandžio man reikia
penkiasdešimties keksiukų su
razinomis.
– Penkiasdešimties keksiukų?
– Taip.
– Bet jūs tikrai juos imsite,
taip? Nebus problemų? Nes per
dieną penkiasdešimties
keksiukų aš neparduodu.
– Žinoma, galite manimi
pasitikėti.
Tyla.
– Pasakykit savo vardą.
 Akimirką pasvarstęs,
Džonatanas atsakė:
– Robinsas. Po pusvalandžio.
Į kišenę įsikišęs sulenkiamą
peilį ir flomasterį, Džonatanas
pasiėmė žibintuvėlį ir nulipo į
rūsį. Ten buvo tamsu ir drėgna,
trenkė pelėsiais. Pasirausęs
tarp senų dulkėtų rakandų, rado
ko ieškojęs, – porą senų medinių
stovų. Dar pastvėrė nedidelę
plokštę ir išėjo.
Keletą minučių pasisukiojęs
netoli Gario kepyklėlės,
Džonatanas pastebėjo riedlente
besivažinėjantį berniuką.
 – Ei, vyruti, ar nori per tris
minutes uždirbti du dolerius?
Vaikas nusišypsojo.
– Žiūrint, ką reikės daryti. Ką
nors sunkaus?
– Visai ne: užeisi į šitą
parduotuvę, pasakysi, kad atėjai
paimti Robinso užsakymo, ir
pardavėjui paduosi šį banknotą.
Išeisi, atiduosi man maišelį, ir
du doleriai – tavo! Vieni niekai,
tiesa?
Berniukas papurtė galvą:
– Dviejų dolerių per mažai...
– Juokauji? Du doleriai per tris
minutes, – per valandą būtų
keturiasdešimt dolerių! Tiek
uždirba vadovai, vyruti!
– Trys doleriai.
– Bet... juk darbelis labai
paprastas, net nepavargsi!
– Tai ko tada pats nedarai?
– Na...
– Trys doleriai.
Džonatanas prapliupo juoktis:
– O tu gyvenime nepražūsi!
Po poros minučių Džonatanas
jau dėliojo į keturias dalis
supjaustytus keksiukus ant
staltiese apdengto savadarbio
staliuko, pastatyto greta Gario
kepyklėlės vitrinos. Garis tikrai
jo nematys: tas žmogelis
niekada nekiša nosies į gatvę.
Išsitraukęs storą rausvą
flomasterį, Džonatanas ant
baltos staltiesės nupiešė didelę
širdelę, o jos viduje kaip
mokėdamas gražiau užrašė:
„Vaišina Garis“.
 30

Minus dvidešimt procentų.

Šito Džonatanas nenumatė.
Bet, šiaip ar taip, tai logiška.
Kintamoji jo atlyginimo dalis
tiesiogiai priklauso nuo gautų
pajamų. Pajamos krinta –
mažėja ir atlyginimas.
Neįmanoma turėti visko.
 Tiek to. Negali būti nė kalbos,
kad jis vėl pradėtų dirbti kaip
anksčiau. Dabar tai jam
nebeturi jokios prasmės, be to,
pernelyg malonu jaustis
sąžiningam, doram, teikiančiam
naudos kitiems. Jis pernelyg
didžiuojasi, kad yra geras
žmogus. Nebeįmanoma pasukti
atgal, kai sugaišai tiek metų
stengdamasis suprasti tai, kas
dabar atrodo akivaizdu: gerovė
kyla iš gerovės. Tau gera būti –
štai kur slypi raktas. Žinai, kas
esi, iš tikrųjų – kiekvieną
akimirką – toks esi ir nesutinki
būti kuo nors kitu.
 Bala nematė tų pinigų. Šiaip
ar taip, dabar jis dirba ne dėl jų.
Kaip ir, ko gero, visi, kuriems
nebeilgai liko gyventi. Tik
faraonai savo turtus
nusinešdavo į aną pasaulį. O
mes, eiliniai žmogeliai, artėjant
paskutinei dienai suvokiame,
kad tai, kam gyvenime skyrėme
tiek daug dėmesio, staiga tapo
visiškai nebereikalinga: nei
naudos, nei pagalbos.
Vis dėlto Džonatanas turėjo
spręsti labai konkrečią ir
banalią problemą: reikėjo
apmokėti nuomą ir sąskaitas. O
čia galėjo kilti šiokių tokių
sunkumų. Susimąstęs
Džonatanas tyrinėjo banko
sąskaitos išrašą ir ilgą išlaidų
sąrašą. Jokių abejonių – teks
gyventi kukliau, nors jis ir taip
pinigais nesišvaisto. Taip pat
teks atsisakyti anoniminių
dovanų. Kava, gėlės, keksiukai –
vis dėlto susidaro nemenka
sumelė. Gaila... Buvo taip
smagu, taip malonu... Kadangi
visi susiję, darydamas gera
kitiems, jis darė gera ir sau...
Teks sugalvoti, kaip ir toliau
daryti gera – tik kitaip, kitokiu
būdu, kad jo banko sąskaita
pernelyg nenukentėtų...
 ***

– Skanūs tie jūsų kepiniai!..

Jūs tikras šaunuolis!
Garis nužvelgė klientą. Gerai
apsirengęs maždaug
keturiasdešimties metų vyrukas.
Šito tipo jis dar nėra regėjęs.
Tikrai ne nuolatinis klientas.
– Duokite tris, ne, keturis, –
tarė vyras.
Garis tylėdamas suvyniojo
keksiukus ir paėmė pinigus.
– Puiku, – tarė tipas. – Gero
vakaro ir dar kartą ačiū!
Kepėjas nulydėjo jį akimis ligi
pat durų. Kas gi, po galais,
visiems darosi nuo pat ryto? Kas
jiems užėjo? Visi kažkokie
keisti, įtartini. Kažkas čia ne
taip. Be to, kodėl jų tiek daug?
Dar niekada neturėjo tiek
klientų per vieną dieną.
Niekada. Jis vos spėjo kepti
vieną skardą po kitos.
Staiga Garis susigriebė, kad
lauke šūkauja vaikai. Vaikai
kieme – kaip keksiukai
orkaitėje: tik nusisuk penkioms
minutėms, ir jau bėda.
– Ar tai jūs – Garis?
Jis pakėlė akis. Prie jo artinosi
dievaži keistai išsišiepusi
nepažįstama moteris, o tokios
skrybėlės jis dar nebuvo matęs.
Ko gi šitai reikia?
– Jūsų pyragėliai labai gardūs!
Akimirką Garis stebeilijosi į
ją. Kalba aukštu balsu lyg kokia
operos dainininkė. Tokias
kartais rodo per televizorių:
spiegia taip, tarsi jas kas
smaugtų.
– Čia ne pyragėliai, o
keksiukai...
– Duokite du, prašyčiau. Jie
tokie skanūs, tokie minkšti, jūs
geriausias iš kepėjų,
puikiausias! Nuostabiausias! O,
dievinu tuos pyragėlius!
 Jos sustabdyti buvo
neįmanoma. Paėmusi maišelį,
moteriškė išėjo aikčiodama iš
susižavėjimo ir spygčiodama –
kaip moterys, filmuose
patiriančios orgazmą. Filmuose,
nes tikrame gyvenime taip
nebūna.
– O pone, kokios skanios jūsų
bandelės. Kiek jos kainuoja?
Šiandien pas jį eina vieni
keistuoliai.
– Čia ne bandelės, o
keksiukai. Paprasti – vienas
doleris, visi kiti – doleris
trisdešimt penki.
 – Gerai, paimsiu paprastą. Ne,
bet rimtai, nerealu, nuoširdžiai
sakau – žiauriai skanu.
Garis suraukė antakius.
Pagalvojo apie savo vaikus.
Reikia truputį griežčiau juos
auklėti, kad, ginkdie, netaptų
tokie kaip šis tipas.
– Dar kartą ačiū, pone!
Tiesiog puikūs jūsų... na šitie.
– Labas vakaras, aš skubu, –
tarė jauna moteris. – Ar galite
duoti man porą išsinešti? Su
šokolado gabaliukais.
Garis tylėdamas suvyniojo
keksiukus.
 – Puikiai sugalvojote.
Paprastai praeinu pro šalį ir
neužsuku...
Vyras žvelgė jai pavymui, kol
ji išėjo pro duris. Keista,
šiandien visi jam šypsosi, jį giria.
Lyg būtų susitarę iš jo
pasišaipyti.
Vis dėlto tą vakarą, kai Garis
rengėsi gulti po ilgos
varginančios darbo dienos, jo
lūpas nežinia kodėl iškreipė
šypsenėlė. Turbūt visų tų
žmonių kuoktelėjimas persidavė
ir jam.
 31

Džonatanas nužvelgė savo

verslo partnerį. Pastaruoju
metu Maiklas kažkoks kitoks,
nebe taip džiugiai su juo
bendrauja, nors humoro jausmo
neprarado. Turbūt vis dar
pyksta, kad jis ėmė dirbti nebe
taip našiai. Bet juk Maiklo alga
nuo to nenukentėjo: kiekvieno
komisiniai priklauso nuo jo
paties rezultatų.
Vis dėlto Džonatanas Maiklą
suprato. Verslo partneriai – kaip
sutuoktiniai: jei vienas keičiasi,
o kitas – ne, netrukus gyventi
drauge pasidaro sunku. Savaime
suprantama, Džonatanas
pagalvojo apie Andželą. Nuo
tada, kai jis išliejo jai širdį, o
jinai jį pažemino, juodu
rūpestingai vengė vienas kito.
Nuo šiol jis kas antrą rytą geria
kavą su Maiklu. Tai tarytum
nebylus, nerašytas susitarimas.
Tą rytą kavinė buvo
sausakimša.
 – Vyras smėlio spalvos polo
marškinėliais, kuris sėdi su
raudonai apsirengusia
mergina, – mūsų klientas, – tyliai
tarė Džonatanas.
Maiklas žvilgtelėjo į vyriškį.
– Tikiuosi, apdraudei jį nuo
gaisro.
– Kodėl?
– Pažįstu jo merginą.
– Na ir?
– Ta pupytė – tikra ugnis.
Džonatanas nusišypsojo.
– Nors ne, tiesą sakant,
neverta, – pridūrė Maiklas. –
Kur tik ji eina – pasipila
pranešimai apie gamtos
katastrofas.
– Nutilk, Maiklai, –
juokdamasis paprieštaravo
Džonatanas.
– Beje, jeigu jau prakalbome
apie katastrofas, ar matei, kaip
apsirengęs gale dešinėje
sėdintis tipas?
Džonatanas žvilgtelėjo
nurodyta kryptimi.
– Jis atrodo... išskirtinai,
originaliai...
– Na, jei norėjo išsiskirti iš
kitų, jam tai pavyko, – nusijuokė
Maiklas.
Prie jų priėjo padavėja.
 – Laba diena, ko šiandieną
pageidaušite? – kiek
švepluodama paklausė ji.
– Du kavos, – paprašė
Džonatanas.
Maiklas žvelgė į nueinančią
padavėją.
– Tuojau jumš atnešiu, –
pamėgdžiojo jis.
– Nutilk...
Džonatanas jau anksčiau buvo
pastebėjęs: kai Maiklui
nesisekdavo, jo humoras
darydavosi kandus.
– Ar šiemet bent kiek
atostogausi? – pasiteiravo jis.
Maiklas papurtė galvą.
 – Kas nors juk turi dirbti.
Džonatanas nieko neatsakė.
Jiems prieš akis kažkoks
vairuotojas mėgino lygiagrečiai
pastatyti automobilį.
– Ojojoi... teks
paprakaituoti, – pakomentavo
Maiklas. – Žinai ką, daryk kaip
aš: abu žiūrėkime ir juokimės, –
kertu lažybų, jam nepavyks ir jis
nuvažiuos kur nors kitur.
– Maiklai...
– Nagi, daugybę kartų taip
dariau, nors mirk iš juoko!
Vairuotojui nelabai sekasi, tu imi
spoksoti, ir tuomet jam visai
nebesiseka!
 – Nenoriu taip elgtis.
– Pajuokauti juk galima.
Prisiminiau dar vieną pokštą.
Bet kad pavyktų, prie stalo
terasoje turi sėdėti trys ar
keturi žmonės. Pastebėję artyn
einančią moterį su
aukštakulniais, visi suraukę
antakius ima spoksoti jai į kojas,
tarsi kas nors būtų negerai. Ir
žinai ką?
– Ne.
– Devynis kartus iš dešimties
ji klupteli!
Ir Maiklas prapliupo visa
gerkle kvatotis:
– Prisiekiu, baisiai juokinga!
 Džonatanas nusišypsojo.
– Na, taip... Kai trokšti išvysti
nesėkmę, ją ir prišauki.
Maiklas jo neišgirdo.
– Vis dėlto blogiausi
vairuotojai – seniai. Kadangi jie
nebepasuka kaklo, važiuodami
atgal neatsigręžia, net prieš
darydami posūkį nepažiūri į
šoną. Kažin, kodėl jie nesėdi
senelių namuose?
Padavėja padėjo kavos
puodelius.
Džonatanas keletą akimirkų
žiūrėjo į Maiklą, paskui palinko
prie jo ir tyliai tarė:
 – Kai man surakina sprandą,
aš irgi nepasuku kaklo.
– Kaip negerai.
Džonatanas toliau tyliai
kalbėjo, lyg atskleisdamas
paslaptį:
– Kartais, kai lygiagrečiai
statau mašiną, viską darau lyg
atbulom rankom ir man
nepavyksta. Taip pat retsykiais
kalbėdamas tarsi nukandu
žodžius, ir žmonės nesupranta,
ką sakau. Iš tikrųjų... turiu
daugybę trūkumų: dažnai bijau,
nesu drąsuolis. Be to, tarpais
abejoju savimi ir nesu itin
energingas. Aš...
 – Kodėl man tai sakai? –
nutraukė Maiklas, akivaizdžiai
sutrikęs dėl tokios išpažinties.
– Prisipažinsiu vieną dalyką:
nesu perfekcionistas. Nemėgstu
visko tobulinti iki smulkmenų ir,
beje, kai koks nors darbas man
nepatinka, kasdien atidėlioju,
kol galiausiai tai tampa
problema. Taigi užtrunku
triskart ilgiau, nei būčiau
užtrukęs, jei būčiau jo ėmęsis
tuojau pat. Bet nieko negaliu
sau padaryti. Kvaila, tiesa? Be
to, nesu itin kantrus, lengvai
susierzinu. Pavyzdžiui, kai Klojė
krečia kvailystes, apšaukiu ją, o
paskui pykstu pats ant savęs. Ir
dar aš...
– Bet... kodėl tu man visa tai
pasakoji?
– Man taip pat nesiseka...
– Tu turi ir gerų bruožų...
Staiga Džonatanas nutilo ir
ramiai atsitiesė.
– Taip, – tarė jis plačiai
šypsodamasis, – aš turiu ir gerų
bruožų.

***

Praplėšęs akis, Rajanas

pažvelgė į žadintuvą.
Velnias. Devynios. Kodėl jis
nepabudo anksčiau? Pašoko,
nubėgo prie svetainės lango ir
praskleidė juodas užuolaidas.
Tikrai bus praleidęs Džonatano
pasisėdėjimą terasoje. Jau ir
vakar jo nematė...
Rajanas apžvelgė užimtus
staliukus. Staiga pastebėjo
Džonataną, vieną stovintį prie
stalo priešais padavėją,
akivaizdžiai besirengiantį išeiti.
Velniai rautų! Rajanas puolė
prie aparatūros, viską
akimirksniu įjungė ir užsidėjo
ausines.
– Taip pat norėjau jums kai ką
pasakyti, – tarė Džonatanas
padavėjai.
 Rajanas priartino jų veidus.
– Jūsų labai graži šypsena,
labai malonu į ją žiūrėti. Iš pat
ryto praskaidrina nuotaiką.
Padavėja plačiai nusišypsojo ir
raustelėjo. Džonatanas išėjo iš
terasos.
 32

Sekmadienis. Rajanas
nervingai žvilgtelėjo pro juodas
užuolaidas. Terasoje vien
turistai. Jo tinklaraščio herojus
savaitgaliais čia pasirodydavo
retai.
Atidaręs kokakolos skardinę,
Rajanas skubiai prikišo ją prie
lūpų. Jam patiko gerti
pirmosiomis sekundėmis, kai
šnerves kutena sproginėjančių
burbuliukų purslai. Jis
siurbtelėjo keletą gaivių
gurkšnių.
Tinklaraščio populiarumas vis
auga, – šito jis niekada
nesitikėjo. Na, bent jau ne
tokios sėkmės. Dabar nuolatinių
sekėjų tūkstančiai, ir jų skaičius
kasdien didėja. Štai kuo geras
internetas: pradėti sunku, bet
jei įsivažiuoji, toliau einasi kaip
iš pypkės. Žinia ima plisti iš lūpų
į lūpas. Norėdami pralinksminti
draugus, žmonės persiunčia
nuorodą visiems, įtrauktiems į jų
adresatų sąrašą. Jei draugams
patinka, jie daro tą patį, –
tuomet peržiūrų skaičiaus
kreivė šauna aukštyn ir greitai
gali tapti eksponentine. Daili
kreivė – tokios labai mėgstamos
inžinierių mokyklose.
Rajanas užsidėjo ausines ir
ėmė klausytis, kas kalbama prie
kiekvieno stalo.
Nėra nieko nuobodžiau už
turistų pokalbius. Deja, jokių
kvailysčių, tik nuobodūs
plepalai. Nė kiek nejuokinga.
Nusivylęs Rajanas nupėdino į
miegamąjį ir žvilgtelėjo pro
langą. Tolumoje pastebėjęs
Džonataną, skubiai įjungė į jo
sodą nukreiptą kamerą. Išsyk
suprato, kad kažkas vyksta:
Džonatanas keistai dairėsi
aplinkui. Labai nenatūralus
elgesys. Tuo geriau. Rajanas
patikrino ryškumą, garsą ir
sureguliavo kadravimą.
Džonatanas įlindo į sodo pašiūrę
ir netrukus išstūmė žoliapjovę.
Po velnių. Gaila.
Vis dėlto, skatinamas kažin
kokios nuojautos, Rajanas ir
toliau filmavo. Pėdindamas į
sodo gilumą, Džonatanas vėl
keletą kartų apsidairė. Apsukęs
žoliapjovę, jis praskleidė
krūmus, kurie sudarė gyvatvorę,
skiriančią jo ir kaimyno sodus. O
tas kaimynas – ne kas kitas kaip
buvęs tinklaraščio herojus
Garis. Džonatanas vargais
negalais prasibrovė į Gario
sodą.

Ką gi jis ketina veikti su

žoliapjove to seno kvailio sode?
Pasigirdo burzgimas. Jei
draudimo agentas prisiduria
prie algos šienaudamas kaimynų
sodus, vadinasi, kad ir ką rašytų
laikraščiai, krizė dar nesibaigė.

***
 Jei kiekvienas mūsų suvoktų,
kokia didelė jo vertė, pasikeistų
visas pasaulis. Tačiau gyvename
visuomenėje, kurioje nepriimta
žmonėms sakyti, ką gero apie
juos galvojame. Labai varžomės
ir nedrįstame to atskleisti:
kiekvienas teigiamą nuomonę
tyliai pasilaiko sau – tarsi
sėklas, kurios sudžiūva
pamirštos kišenėje, nors buvo
galima jas pasėti ir patikėti
vėjui, žemei ir lietui. Galbūt
kaip tik dėl to žmonės neįpratę
girdėti šiltų žodžių, ir sunku
kam nors pasakyti nuoširdų
komplimentą: būsite neteisingai
suprastas arba apkaltintas
klastingais ketinimais. O jeigu
jums netikėtai pasiseks ir
žmogus jūsų nuoširdumu
nesuabejos, tuomet jis visomis
išgalėmis stengsis sumenkinti
giriamą savybę: po jo kuklumu
slypi drovėjimasis priimti tokią
neįprastą dovaną.
Džonatanas šią problemą
sprendė itin veiksmingai:
pasakydavo komplimentą ir
dingdavo. Tik palaukdavo, kol
išvys nuostabą,
besiskleidžiančią šypseną ar
nušvintančias akis, ir
pranykdavo, padovanojęs laimės
spindulėlį. Jam tai teikė daug
džiaugsmo ir jis labai mėgo taip
elgtis.
Kadangi savo „aukų“
Džonatanas nepažinojo, dažnai
sukdavo galvą, kokį
komplimentą pasakyti. Tačiau
nuolat lankydamasis kavinės
terasoje išlavino nuojautą ir
išmoko į ją įsiklausyti. Iš tiesų
labai smagu stebėti
nepažįstamą žmogų ir mėginti
atspėti, kokios jo gerosios
savybės, – tiesiog taip,
intuityviai. Žiūri į jį keletą
akimirkų ir stengiesi pajusti,
koks jo gyvenimo būdas,
vertybės, dorybės, stipriosios
pusės. Tai visiškai subjektyvu,
nėmaž neracionalu ir nė kiek
nepagrįsta. O paskui sugalvoji,
kaip tą žmogų užkalbinti, ir
dažniausiai su džiaugsmu
įsitikini, kad buvai teisus.
Tačiau tą dieną jo patirtis
menkai tegelbėjo: užkalbintas
septintas iš tramvajaus išlipęs
keleivis pasirodė esąs žaliūkas,
išvaizda panašus į naktinių
klubų apsaugininką.
– Laba diena, – šypsodamasis
tarė Džonatanas. – Norėčiau
jums pasakyti...
 Vyras piktai jį nužvelgė.
Atrodė, dar kiek – ir ims skalyti.
Džonatanui net kvapą
užtraukė, – staiga dingo jo
gebėjimas įžvelgti kokią nors
gerą pašnekovo savybę.
– Tik norėjau pasakyti...
Ėėė... jums pasakyti...
Greičiau, gerą savybę, bet
kokią... Nagi, ką gero gali turėti
šitas tipas?..
– Ką?! – agresyviai paklausė
šis.
Jis žvelgė vis pikčiau, ir
Džonataną tai tik dar labiau
trikdė. Paprasčiausia būtų
mestelėti kokį nors banalų
komplimentą, tačiau jis buvo sau
prisiekęs visuomet kalbėti
nuoširdžiai.
– Ko jums iš manęs reikia? –
vyro balsas skambėjo vis
primygtiniau.
Jis žengė žingsnį artyn.
– Tiesą sakant, aš... nieko! Aš
nieko nenoriu jums pasakyti.
Ničnieko.
Kiek paspoksojęs vyriškis
nukėblino, niūriai žvilgčiodamas
į Džonataną.
Laimė, vėliau likimas
Džonatanui buvo palankus. Kitą
kartą iš tramvajaus išlipo plačiai
besišypsanti senučiukė, ir
Džonatanas išsyk įžvelgė
daugybę puikių jos savybių.

***

Tą rytą Garis, vienoje rankoje

nešinas laiškais, kitoje – kava,
kaip kiekvieną dieną išėjo iš
namo, ketindamas įsitaisyti ant
žolės baltame plastikiniame
lauko krėsle. Bet vos žengęs
keletą žingsnių sustojo,
išsižiojęs iš nuostabos.
Jo sodas, paprastai apžėlęs
aukšta, vietomis vaikų ištrypta
žole, dabar buvo kuo puikiausiai
nušienautas. Garis pasitrynė
akis.
 – Kas gi čia dedasi, dėl Dievo
meilės?
Ne, jis nesapnuoja. KAŽKAS
nušienavo JO pievelę. O gal jam
nežinant tai padarė vaikai? Ne,
tai neįmanoma, jie visą
sekmadienį praleido drauge su
juo namie, už daugiau nei
dešimties kilometrų. Net ir sėdę
ant dviračių jie nebūtų suspėję
taip greitai apsisukti. Gario
žvilgsnis klaidžiojo po
nepriekaištingai nupjautą veją.
Jis lėtai papurtė galvą. Kas gi
pastaruoju metu vyksta jo
gyvenime?
 Pagaliau Garis atsisėdo ir
ėmėsi šios dienos laiškų. Vaizdo
stebėjimo kamerų reklama.
Telefono sąskaita. Nuoma.
Šviečiančių iškabų reklama. Ir
nedidelis smėlio spalvos vokas
su ranka užrašytu ir pabrauktu
vardu: „Gariui“. Vyras suraukė
antakius. Kvepia nemalonumais.
Turbūt koks nors kaimynas
skundžiasi kieme
triukšmaujančiais vaikais arba
kam nors nepatinka riebalų
kvapas.
Į plyšelį įbrukęs storą pirštą,
Garis atplėšė voką. Viduje –
paprastas popieriaus lapas, irgi
smėlio spalvos. Išėmė jį ir
išlankstė. Per patį lapo vidurį
ranka buvo užrašyta:

Tavo proseneliai mylėjo tavo

senelius, bet nemokėjo jiems to
pasakyti.

Garis kilstelėjo antakius,

keletą kartų perskaitė sakinį ir
apvertė lapą, o paskui ir voką.
Jokio užrašo. Nejučia jis lėtai
apsidairė, nužvelgdamas
aplinkinius namus ir
daugiabučius.
– Kas čia per nesąmonės?
Tada gūžtelėjo pečiais ir
paėmė kitą laišką. Jo miltų
tiekėjas pranešė, kad kaina
didėja 2,3 procento.
Business as usual.2

2 Nieko nauja (angl.).

 33

Nesėkmingai bandęs flirtuoti

su baidyklėmis, dabar jis taikosi
į lengviau pasiekiamas aukas.

Taip nekaltai buvo pavadinti

tinklaraštyje skelbiami vaizdo
įrašai, visi vienas už kitą
juokingesni. Viename buvo
matyti, kaip Džonatanas gatvėje
sustabdė mažiausiai
aštuoniasdešimties metų senę ir
ėmė jai žerti pagyras.

Viliojimo pamoka nr. 9

Šiame įraše Džonatanas ant

šaligatvio laukė, kol prie jo
prisiartins iš tramvajaus išlipę
keleiviai. Jo akyse galėjai
įžvelgti lyg ir vilties kibirkštėlę.
Paskui jis pasuko prie stambaus
žaliūko žudiko veidu – tikro
vyriškumo įsikūnijimo – ir tada
nutiko neįtikėtinas dalykas:
Džonatanas jį užkalbino.
Apgailėtinai lemendamas bandė
jį suvilioti ir buvo atstumtas.
 Tinklaraštis lūžte lūžo nuo vis
gausesnių komentarų.
Internautai juokėsi ir šaipėsi iš
Džonatano, drabstė jį purvais.
Liejosi įžeidimai, pylėsi pikti
komentarai, o Rajanas
džiūgavo. Ilgai stengęsis, kad jo
filmukai apie mulkius taptų
žinomi, dabar jis turėjo visai
kitokią užduotį – nepaleisti iš
rankų sėkmės. Jo svetainėje
kasdien lankėsi vis daugiau
žmonių, nuolat reikėjo naujų
vaizdo įrašų. Laimė, jo garsusis
mulkis produktyvus – be
per​stojo krečia nesąmones.

***
 Džonatanas skutosi, vis
žvilgčiodamas į Gario sodą.
Kepėjas rėkė ant savo vargšų
vaikų, nors neatrodė, kad šie
būtų pridirbę ką nors bloga.
Ieškodamas skutimosi
mašinėlės įkroviklio,
Džonatanas aptiko dažus,
kuriais anksčiau slėpė
pirmuosius žilus plaukus.
Šyptelėjęs buteliuką išmetė į
nedidelę vonios kambario
šiukšlinę. Vos tik paėmė
įkroviklį, nuaidėjo stipriai
spaudžiamas durų skambutis.
Skubiai nulipęs siaurais dažytais
mediniais laiptais, Džonatanas
atidarė duris. Už jų stovėjo
kostiumuotas vyras su
kaklaraiščiu. Džonatanui po
nosimi jis pakišo metalinę
kortelę su savo nuotrauka.
– Džeimsas Gordonas, teismo
antstolis.
Ir padavė laišką.
– Tai oficialus Kalifornijos
banko pranešimas. Kaip
matysite, turite dvi savaites
kredito perviršiui grąžinti,
antraip man teks inventorizuoti
jūsų turtą.
Džonatanas neteko žado.
– Prašom pasirašyti čia, –
antstolis atkišo gavimo raštą ir
tušinuką.

***

Savo pašto dėžutėje išvydęs

nedidelį smėlio spalvos voką,
Garis vos nekrūptelėjo, bet
susitvardė. Tą rytą tai buvo
vienintelis laiškas. Pro langą
mestelėjęs įdėmų žvilgsnį į
prospektą, jis atsiduso. Eidamas
per parduotuvę, prie stalo
pusryčiaujantiems vaikams
mestelėjo:
– Greičiau baikit valgyti, tuoj
atidarysim!
Jis išėjo į kiemą ir paskui save
rūpestingai uždarė duris. Paskui
atplėšė voką ir ištraukė
perlenktą lapą. Toks pat švelnus
smėlio spalvos popierius, kaip ir
praeitą kartą.

Tavo seneliai mylėjo tavo

tėvus, bet nemokėjo jiems to
pasakyti.

Garis ilgai spoksojo į šį sakinį,

mechaniškai perskaitė jį keletą
kartų. Dėl Dievo meilės, ko
kažkas iš jo nori? Kas, po velnių,
jam rašinėja tokius dalykus? Kas
gi pastaruoju metu dedasi jo
gyvenime?

***
 Reimondui lyg akmeniu
prislėgė širdį. Jo neįleido „Pas
Stelą“. Laisvų vietų nėra. Ir
barmenas išdrįso tai pasakyti
jam – senbuviui, kuris beveik
keturiasdešimt metų trynė baro
kėdes! Šitaip jį įžeidė pirmą
kartą. Nuo pažeminimo degė
veidas, iš įsiūčio visas drebėjo.
Norėjosi verkti.
Iki širdies gelmių įsižeidęs
Reimondas nukiūtino į tolimesnį,
teniso komplekso pakraštyje
įsikūrusį barą. Elito atstovai į
tokį nė kojos nekeltų.
Reimondui atrodė, kad krepšyje
tempia ne savo kamerą, o dviejų
tonų akmenį. Pastūmęs duris,
žengė vidun ir nenusiėmęs
akinių nuo saulės įsitaisė prie
baro.
– Bud alaus.
Gėrė tol, kol alkoholis pamažu
ištirpdė jo gėdą. Tada giliai
atsiduso ir šiek tiek
atsipalaidavo. Pagaliau atsisuko
ir apžvelgė salę. Ir sustingo kaip
įbestas.
Vorenas, Ostino treneris,
pietavo kartu su pagrindinio jo
priešininko Džeko Volšo rėmėju.
Volšas – vienintelis, galintis iš
Ostino paveržti nugalėtojo
titulą. Jo pikčiausias priešas.
Reimondas negalėjo patikėti
savo akimis. Tai ne mano
reikalas, bet čia kažkas ne taip.
Turbūt neatsitiktinai tuodu
atslinko į šį barą: buvo tikri, kad
čia nieko nesutiks. Ką gi...
Dabar viskas aišku.
Vorenas papirktas.
 34

Naktis gaubė San Fransiską

paslaptinga prietema. Iš savo
namelio terasos ant kalvos
viršūnės Andžela regėjo
tolumoje mirguliuojančius
miesto žiburius. Pastarosiomis
dienomis mėnulis sudilo tiek,
kad pasidarė plonas it Ariadnės
siūlas, o dangus buvo sėte
nusėtas žvaigždėmis.
Klojė kietai miegojo, o
Andželai šįvakar nieko
nesinorėjo. Nei pažiūrėti filmo
per televizorių, nei atsiversti
kokios knygos. Nieko
negalvodama ji pradėjo tikrinti
elektroninį paštą.
Nieko ypatinga. Retsykiais jai
parašydavo Julija, seniai matyta
mokyklos laikų draugė,
susiradusi ją feisbuke. Šįvakar
jos atsiųstas laiškas net nebuvo
skirtas jai asmeniškai: Andžela
tebuvo viena iš daugelio
adresatų.
 LOL!3
www.mineapoliokronikos.com/i
Bučiuoju, Julija
Dar viena nuoroda į kokį nors
labai ar nelabai linksmą ir
turbūt žemo lygio filmuką, –
Julija tokių kartais atsiųsdavo.
Bet tiek to, šį vakarą jai truputį
liūdna, todėl šiek tiek pasijuokti
ne pro šalį.
Andžela spustelėjo nuorodą.
Pasirodė pranešimas apie
klaidą. Turbūt Julija bus blogai
nukopijavusi nuorodą. Andžela
suvedė pagrindinį tinklalapio
pavadinimą, ir atsidarė pradinis
svetainės puslapis.
 Vaizdo įrašai dėmesį
patraukiančiais pavadinimais,
rodančiais, kad žiūrovai išvys
komiškų scenų. Andžela
spustelėjo pirmąjį įrašą:
filmukas buvo gana trumpas ir
labai juokingas. Tuomet
peržiūrėjo dar keletą kitų, gana
smagių, nors pašaipūs
pavadinimai jai nelabai patiko.
Žiūrint vieną iš įrašų, ją staiga
apėmė keistas, nepaaiškinamas
jausmas. Užplūdo kažkoks
neaiškus nerimas, nors
nufilmuota scena buvo visai
nereikšminga: prie staliuko
šnekučiavosi du vyrukai, vienas
aiškino, kad valgo savo sodo
gėles. Tas jausmas buvo toks
keistas, kad Andžela nusprendė
įrašą peržiūrėti dar kartą,
vildamasi suprasti, kas ją taip
sutrikdė. Nieko nepastebėjo,
bet tas neįprastas jausmas jos
neapleido.
Andželai norėjosi kuo greičiau
išeiti iš šios svetainės, bet vis
dėlto kažkas ją laikė, nežinia
kodėl spyrė žiūrėti toliau. Todėl
ji ir toliau spaudinėjo įrašus ir
peržiūrėjo keletą visai linksmų
įrašų. „Oskaro“ už tokį humorą
niekas neduotų, bet vis tiek
smagu. Ji atsipalaidavo ir
pervertė keletą puslapių:
kiekviename pasirodydavo nauja
juokingai samprotaujanti arba
komiškai besielgianti auka.
Andžela nė pati nepajuto, kaip
riktelėjo, kai per visą ekraną
pasirodė Džonatano veidas.
Kodėl gi jį rodo tokiame
tinklaraštyje?! „Mineapolio
kronikos“... Su Vidurio Vakarais
jo niekas nesieja. Andželą išsyk
apėmė smalsumas: kokią gi
kvailystę jis iškrėtė, kad
nusipelnė vietos šioje
svetainėje? Nekantraudama
sužinoti, ji skubiai spustelėjo
įrašą.
 Po pievelę keturiomis
ropinėjančio ir dobilą po dobilo
raunančio Džonatano vaizdas ją
ir prajuokino, ir nustebino: kaip,
po galais, įmanoma šitaip jį
nufilmuoti jo paties namuose, jo
sode!!! Jeigu bet kas gali
filmuoti savo kaimynus ir skelbti
šitame tinklalapyje, tada nieko
gero...
Lankytojų komentarai buvo
piktai pašaipūs. Na, bet
internete tai neišvengiama... Vis
dėlto neįtikėtina, kad
Džonatanas rodomas čia, šitame
tinklaraštyje, nufilmuotas jam to
nežinant! Andžela negalėjo
atsitokėti. Ir koks sutapimas,
kad Julija jai atsiuntė šią
nuorodą: juk ji niekada nebuvo
sutikusi jos buvusiojo, vadinasi,
negalėjo jo atpažinti. Beje, taip
gal ir geriau...
Andžela spustelėjo langelį
„Tęsinys“, ir atsivertė kitas
puslapis. Dar vienas vaizdo
įrašas apie Džonataną! Ji išvydo,
kaip Džonatanas paslapčia
pavaišino kava kažkokią moterį.
Tinklaraščio lankytojai šaipėsi iš
nevykusių vilionių, bet Andžela
tučtuojau suprato, kad jie
klysta. Ji galėtų prisiekti: ta
moteris – ne jos buvusiojo
skonio. Be to, jis būtų flirtavęs
ne šitaip, – ji pakankamai gerai
jį pažįsta.
Buvo daugybė kitų įrašų.
Internautų išjuokiamas
Džonatanas slapčia vis ką nors
kam nors dovanodavo. Matant,
kaip visi sutartinai puola
Džonataną, Andželai kone
norėjosi jį apginti. Kuo daugiau
filmukų ji žiūrėjo, tuo labiau jai
aiškėjo, kas galėjo pastūmėti
Džonataną tokiam elgesiui. Jo
kilniaširdiškumas taip smarkiai
skyrėsi nuo pašaipų, kuriomis
buvo palydėti jo poelgiai...
 Komentarai liete liejosi –
niekinantys, žeminantys,
pasibjaurėtini. Skaitant tuos
šlykščius atsiliepimus, Andželos
žvilgsnis apniuko ir akyse
pamažu ėmė kauptis ašaros.
Paskui ėjo įrašai, kuriuose
Džonatanas sakė visokių
komplimentų nepažįstamiems
žmonėms ir dingdavo lyg niekur
nieko, nelaukdamas padėkos. Jo
elgesys buvo visiškai
nesavanaudiškas. Buvo matyti,
kaip žmonių veiduose pražysta
šypsenos. Ir kai iš džiugesio
žibančiomis akimis jie toliau
keliaudavo savais reikalais,
galėjai nujausti – jų diena bus
linksmesnė.
Andželos skruostais ritosi
ašaros. Ji vos pajėgė skaityti po
kiekvieno įrašo pasipilančią
įžeidimų laviną. Išvydusi, kaip
Džonatanas gatvėje kreipiasi į
labai dailią merginą ir be galo
nuoširdžiai jai sako: „Manau, jūs
labai graži“, Andžela įsitempė.
Mergina atsakė jam nuostabia
šypsena, bet Džonatanas dingo
minioje. Tuomet įrašas nutrūko,
ir ekrane liko sustingęs
merginos žvilgsnis, iš kurio buvo
aiškiai matyti, kad toji moteris
neliko abejinga ją užkalbinusiam
vyriškiui.
Po filmuko sekė bjaurūs
komentarai – itin kandūs,
nepaprastai pikti. Kadangi
mergina šįkart buvo graži, tie
sekso išsiilgę nevykėliai būtinai
turėjo ant Džonatano išlieti savo
pačių frustraciją. Jie negalėjo
jam atleisti, kad jis praleido
progą, kuri jiems patiems
niekada nebūtų pasitaikiusi.
Draskoma neaiškių sumišusių
jausmų, Andžela puolė taukšėti
klavišais: sugalvojo pirmą į
galvą šovusį slapyvardį ir rėkte
išrėkė, kas gulėjo ant širdies:
 Jūs nieko nesupratote, jis
nieko nevilioja, nesistengia
niekam patikti, jo poelgiai –
kilniaširdiški, altruistiški,
žmogiški. Džonatanas yra...
Susigriebusi ji ištrynė jo
vardą.
Šis žmogus – nepaprastai
geros širdies!
Netverdama iš pykčio,
ašarotomis akimis, Andžela
nukopijavo savo komentarą ir
įklijavo jį po kiekvienu vaizdo
įrašu, versdama puslapį po
puslapio. Paskui įniršusi išjungė
kompiuterį, pasirėmė galvą
rankomis ir pratrūko raudoti.
 Nors Džonatano išdavystė
nepaprastai įskaudino, ji suvokė,
kad jį tebemyli.

3 Labai juokinga! (Angl. santrumpa)

 35

– Maiklai?
– Taip.
– Tai aš, Andžela. Nelauk
manęs, į kavinę neateisiu. Ir į
darbą šiandien neisiu.
– Tu sergi?
– Ne...
Tyla.
– Nėra nuotaikos dirbti.
 Nėra nuotaikos. Ką gi...
– Na, tai... iki rytojaus.
Vėl tyla.
– Nežinau. Tiesą sakant...
manau, ne.
– Ką tai reiškia?
– Noriu šiek tiek stabtelėti...
Aš... Aš tau pranešiu, kada
grįšiu.
Maiklas padėjo ragelį. Nėra
nuotaikos, nėra nuotaikos...
Kurgi ne, ji irgi dings visam
mėnesiui, o grįžusi pradės
eksperimentuoti su naujais
darbo metodais, ir tada
pajamos nukris 20 procentų! Po
velnių, ir kam aš susidėjau su
tais dviem nevykėliais? Ir
neatrodo, kad man pavyks tais
tinginiais atsikratyti... Kas gi
norėtų pirkti trečdalį
skęstančios bendrovės akcijų?
Tik ne Džonas Deilas. Po šimts,
kai pagalvoju – buvau per
plaukelį nuo sėkmės. Mėšlas!
Į kabinetą įžengė asistentė.
– Atrodai blogai nusiteikęs, –
tarė ji.
Maiklas pakėlė akis.
– Tikiuosi, neateini man
pasakyti, kad nori šiek tiek
stabtelėti?
– Kaip suprasti?
 – Na, ar nenori pasiimti
mėnesio atostogų, kad galėtum
įsiklausyti į savo nuotaikas,
apmąstyti, kokia tavo darbo
prasmė, arba pasikasyti ausį
užpakaline letena?
– Ką tu čia šneki?
– Gera mergaitė. Tai ko
atėjai?
– Nieko, tik atnešiau iš
buhalterijos paskutinio mėnesio
ataskaitą.
– Jūs visi susimokėte man
sugadinti nuotaiką, ar ką?
Asistentė gūžtelėjo pečiais ir
išėjo. Maiklas atsivertė
ataskaitą. Bendros pajamos:
+ 3 %. Kas čia per nesąmonė?
Jis susirado Džonatano veiklą
analizuojančius puslapius.
Vidutinės pajamos iš vieno
kliento: – 19 %. Segmento
pajamos: + 17 %. Maiklas
griebė telefoną.
– Džonatanai, tai aš. Sakyk,
gal praeitą mėnesį sudarei
stambią sutartį?
– Ne.
– Tavo bendros pajamos auga,
nors pajamos iš kliento ir toliau
mažėja. Kas čia darosi?
– Bendros pajamos auga?
– Taip.
 – Susiradau naujų klientų,
smulkių. Turbūt dėl to.
– O jie tau iš dangaus krinta,
ar ką?
– Jie sakosi girdėję apie mane
iš pažįstamų. Turbūt sulaukiau
gerų atsiliepimų.
Maiklas padėjo ragelį.
Daugiau nei 3 procentai per
mėnesį – to jau seniai nėra
buvę. Susimąstęs jis ilgai
sėdėjo, paskui piktai trenkė per
stalą. Po velnių, nereikėjo man
sutikti, kai Džonatanas pasiūlė
nebeparduoti savo akcijų!

***
 „Neatremtas padavimas!“
„Geimas, setas ir mačas.“
Ostinas užsimerkė. Jis finale.
Ilgi plojimai, bet ne pernelyg
džiaugsmingi. Aišku, jie norėjo,
kad nugalėtų gražuolis ispanas.
Šiaip ar taip, kai po dviejų dienų
laimėsiu turnyrą, įeisiu į teniso
istoriją. Nori jie to ar ne. Tada
jie nebegalės manęs niekinti.
Jeigu jau nemyli, tai bent gerbs,
kaip gerbiami didvyriai. Taip ir
bus.
Priėjęs prie tinklo, Ostinas
paspaudė ranką varžovui,
paskui teisėjui ir nužingsniavo į
drabužinę. Akinamą šviesą
pakeitė prieblanda, tarsi būtų
įžengęs į tamsų tunelį, paskui
vėl įsižiebė šviesa – spigino
prožektoriai, o artyn bėgo
žurnalistai.
Atsakęs į keletą klausimų,
Ostinas nuėjo į savo ložę –
nejaukų nevėdintą kambarį
baltomis sienomis su dviem
kėdėmis, sofa ir žurnaliniu
staliuku, ant kurio stovėjo
pintinėlė vaisių ir keli vandens
buteliukai. Ant stalo prie sienos
buvo sukrautos gerbėjų
padovanotos gėlių puokštės.
– Šaunuolis, – tarė Vorenas. –
Palieku tave kelioms minutėms,
atsigaivink, o paskui aptarsim.
Ir dingo gretimame
kambaryje.
Ostinas atsisėdo, ir visa
įtampa nuslūgo. Staiga jį
užplūdo nuovargis. Gurkštelėjęs
vandens, nusišluostė veidą
minkštu levandomis kvepiančiu
rankšluosčiu ir užsimerkė. Jis
jaučia – laimės finalą. To nori ir
gaus.
Kai Ostinas atsimerkė,
priešais jį stovėjo keistas tipas –
apie šešiasdešimties metų vyras
raustelėjusiu veidu. Jis kažką
neaiškiai murmėjo. Turbūt koks
mikrofoninės gervės
operatorius, kuriam pavyko
prasmukti į jo ložę nepaisant
draudimų.
– Laba diena, – tarė vyras. –
Dvejojau, ar pas jus užeiti, bet
pagalvojau, kad privalau
pasakyti, kas man guli ant
širdies.
– Kas jūs? – nekantriai
paklausė Ostinas.
Jis neturi nė menkiausio noro
klausytis, kas kiekvienam
nepažįstamajam guli ant širdies.
– Aš operatorius... Jau daug
metų jus filmuoju...
Vyras atrodė kone įsižeidęs,
kad jo neatpažino. Kartais
žmonės išties būna keisti.
– Ko norite?
Slėpdamas sutrikimą, vyriškis
trypčiojo nuo vienos kojos ant
kitos lyg pas mokyklos
direktorių iškviestas mokinukas.
– Na, tai ne mano reikalas...
Manau, kad nuo jūsų slepiami...
rimti dalykai.
Ostinas suraukė antakius.
– Apie ką jūs kalbate?
Vyriškis ir toliau muistėsi.
– Na... jūsų treneris... Manau,
kad jis kenkia jums už nugaros.
– Ką turite omenyje?
– Kažin ar Džeko Volšo
rėmėjas jam nesumokėjo, kad
kaišiotų jums pagalius į ratus.
Ostinas keletą akimirkų į jį
stebeilijosi. Šis tipas atrodo
kvailas, bet nuoširdus.
– Jūsų kaltinimai rimti. Kuo
remdamasis tvirtinate tokius
dalykus?
Vyras kiek atsitraukė ir dar
labiau išraudo.
– Aš nieko neišsigalvoju... Tik
sakau, ką mačiau, ir viskas. Ir
sakau linkėdamas jums gero,
man pačiam iš to jokios
naudos...
– Ką tokio jūs matėte?
– Anądien jūsų treneris
pietavo kartu su Džeko rėmėju.
 – Tai nedraudžiama.
– Taip, bet tai ne viskas!
Anksčiau man teko matyti, kaip
jis piktai nuginė žurnalistę, kuri
norėjo apie jus tarti keletą šiltų
žodžių, ji jūsų gerbėja...
Ostinas sustingo.
– Be to, – toliau bėrė
operatorius, – girdėjau, kaip jis
kalbėjosi su kitu žurnalistu –
taip tikrai tik priešų galima
įsigyti. Prisiekiu, jis dirba ne
jums! Tai ne mano reikalas, bet
tik jis kaltas, kad žurnalistai
jūsų nemėgsta...
Ostinas apstulbęs klausėsi. O
jeigu tas tipas sako tiesą?
 – Ką gi, tuoj išsiaiškinsim.
Vorenai?
Vyras išplėtė akis ir ėmė
trauktis, purtydamas galvą ir vis
labiau rausdamas.
– Ne, bet... Nekvieskite jo...
Tai ne mano reikalas...
– Vorenai!
Operatorius apsigręžė.
– Pasilikite!
Jis atsisuko, visas drebantis ir
išraudęs.
Į kambarį įžengė Vorenas
prasikaltusiu veidu. Velniai
rautų, jį išvydęs pagalvojo
Ostinas. Tas tipas sakė tiesą.
 Prieš prabildamas Ostinas
ilgai žvelgė treneriui į akis.
Širdies gilumoje norėjo kuo
ilgiau atidėti tą akimirką, kai
viskas galbūt negrįžtamai
pasikeis.
– Ką gali atsakyti šiam ponui?
Vorenas stovėjo kaip įbestas
ir niūriai žiūrėjo į jį.
– Nieko, – šaltai atšovė, nė
nežvilgtelėjęs į savo skundiką.
Ostinas neteko žado. Jo
nepriekaištingai sutvarkytas,
puikiai sustyguotas pasaulis ėmė
griūti. Vyko kažkas
nesuprantama. Jis negalėjo
atplėšti akių nuo trenerio, o šis
ramiai atlaikė jo žvilgsnį.
– Galite eiti, – galiausiai tarė
operatoriui.
Šiam antrąkart kartoti
nereikėjo. Ložėje stojo slogi
tyla.
– Gal turėtum man
pasiaiškinti? – po kiek laiko
pratarė Ostinas.
Vorenas ramiai papurtė galvą.
– Mano užduotis – vesti tave į
pergalę. Visa kita – mano
reikalas.
Susiraukęs Ostinas lėtai
linktelėjo, o tada staiga
pratrūko:
 – Ką tik sužinojau, kad dirbi
Volšui, ir tai ne mano reikalas?
– Volšui aš nedirbu. Jo
rėmėjas – senas mano draugas.
– O tos kalbos apie
žurnalistus, kuriuos tu nuteiki
prieš mane, – kas čia per
nesąmonės?
– Vienintelė užduotis, kurią
man skyrei, – vesti tave į
pergalę.
– Bet... žurnalistai... Juk žinai,
kaip mane skaudina jų elgesys,
aš...
– Tokios užduoties tu man
neskyrei.
– Tai ne priežastis...
 – Viską, ką darau, darau
siekdamas vieno vienintelio
tikslo – tavo pergalės.
– Bet...
Staiga Ostinas suprato. Jis
suprato, ir tas suvokimas jį taip
sukrėtė, kad pasijuto, lyg būtų
gavęs antausį. Užgniaužęs
kvapą jis įdėmiai žvelgė į savo
trenerį. Jautė, kaip kraujas
muša jam į smilkinius, o kūnu
srūva prakaitas.
Paskui griebė krepšį, išbėgo iš
drabužinės ir sėdo į jo laukiantį
limuziną.
 36

Skaitydamas komentarą, kurį

vakarykštę dieną paskelbė
Žiži21, Rajanas prapliupo
juoktis. Kas čia per idiotė? Kaip
galima būti tokiai kvailai ir
nesąmonėse įžvelgti
žmogiškumą? Čia tai bent
pokštas! Arba įrodymas, kad
kvailumas – esminis žmonių
bruožas...
Rajanas toliau skaitė vis
gausesnius paskutinio įrašo
komentarus. Suirzo pamatęs,
kad tos kvaišos požiūrį palaiko
ir kiti internautai. Gaila, kad jie
neužsuka į terasą, – irgi būtų
puikios medžiagos nufilmuoti.
Turėtų ką skelbti tinklaraštyje.
Paskui jis pradėjo tikrinti
tinklaraščio puslapių
lankomumą. Nėra abejonių –
didžiausio pasisekimo sulaukė
filmukai apie Džonataną ir,
įdomus dalykas, vis daugiau
žmonių žiūri ir senesnius įrašus.
Akivaizdu, kad publikai tas
asilas patinka, jie nori daugiau.
Puiku. Jis duos jiems daugiau.
Smarkiai išaugo ir pajamos už
reklamą. Džonatanas – kvailys,
nešantis pelną.

***

Nėra.
Garis pervertė keliolika vokų,
kuriuos ką tik ištraukė iš pašto
dėžutės. Smėlio spalvos vokelio
tarp jų nebuvo. Bet juk tikrai
pastebėjo jį laiškanešio
rankose. Išvydus net širdį
nusmelkė.
 Garis vėl atidarė pašto dėžutę
ir įkišo ranką į siaurą plyšį. Ne
visada pravartu turėti stambias
rankas. Jis pagrabinėjo po
šaltos metalinės dėžutės vidų ir
staiga apčiuopė vokelį. Šis buvo
užstrigęs ties plyšiu po užlenktu
metalo lakštu, lyg būtų
nenorėjęs patekti adresatui į
rankas. Traukdamas voką,
Garis nusibrozdino ranką. Tas
laiškas priešinasi iš
paskutiniųjų. Įkišo jį į nedidelę
laiškų krūvelę, kurią tvirtai
spaudė kaire ranka, ir nė
nežvilgtelėjęs į pusryčiaujančius
vaikus perėjo per parduotuvę.
Išėjo į kiemą nė neišsiviręs
kavos – sulaužė savo įpročius –
ir įsitaisė plastikiniame krėsle.
Gariui buvo baisu. Jau turėjo
priprasti prie keistų dalykų,
kurių vis nutinka jo gyvenime.
Tačiau plėšiant voką jo rankos
drebėjo.

Tavo tėvai tave mylėjo, bet

nemokėjo tau to pasakyti.

Garis papurtė galvą. Tiesą

sakant, jis to ir tikėjosi.
Logiškas tęsinys. Jis atsiduso,
vėl skaitydamas šiuos žodžius –
dar ir dar kartą. Paskui, ir pats
nesuvokdamas kodėl, pravirko.
Atrodė, į paviršių kyla
nepažįstami, nesuprantami
dalykai. Nelyginant oro
burbulai, kurių kartais susidaro,
kai jis padaugina kepimo
miltelių į tešlą: jie kyla, kyla, kol
staiga visur sueižėja pluta.
Gariui prieš akis skriejo
padriki vaizdai. Jo žmona, – jis
niekada nesijautė mylimas, kol
ši dar buvo gyva. Jo vaikai –
niekada nerodantys jam šiltų
jausmų. Jo klientai – šalti,
nemalonūs, tik pastarosiomis
dienomis kiek kitokie. Ir stovas
ant šaligatvio su trupiniuotu
padėklu ir ant staltiesės
nupiešta didele širdimi –
„Vaišina Garis“.
Staiga – neįtikėtinas dalykas –
iškilo senesnis prisiminimas: jam
keturiolika metų, jis – kepėjo
mokinys. Berniūkštis, dar nė
barzda neželia, liesutis, nuo
galvos ligi kojų apsitaisęs
storais ir šiurkščiais baltos
medvilnės drabužiais. Trečia
valanda nakties, už lango –
tamsi naktis. Visur dulka miltai,
jie dengia žemę, odą, balina
plaukus. Karštos duonos
kvapas. Milžiniška krosnis su
spragsinčiomis malkomis. Kai ją
atidarydavo, atrodydavo,
priešais jį atsivėrė pragaro
vartai, o liepsnų kaitra
skaudžiai kaitindavo veidą.
Mokytojas jam atskleidė
kepėjų paslaptį: mielės, kaip ir
visa, kas gyva, niekam
nepaklūsta. Bet jos priklauso
nuo tavęs, kaip ir tu nuo jų. Jei
blogai jautiesi, esi prastos
nuotaikos arba neįdedi širdies į
tai, ką darai, jos neiškyla. Gali
nertis iš kailio, nieko nebus.
Gali valandų valandas minkyti
tešlą, keisti aplinkos
temperatūrą, didinti arba
mažinti drėgnumą, – niekas
nepadės. Bet jei esi laimingas,
jei mėgsti savo darbą, tuomet
tavo pilnatvė persiduos ir
mielėms, tada įvyks stebuklas.
Galiausiai Garis paliko savo
mokytoją ir ėmė naudoti
cheminius kepimo miltelius.
Prisiminimai nežinia kodėl kilo
ir maišėsi. Jo galvoje buvo tikra
netvarka: iš atminties plūdo
gyvenimo, praeities nuotrupos,
skausmai, apgailestavimai,
pažeminimai. Ir staiga toje
vaizdų, aidinčių balsų ir neaiškių
emocijų sumaištyje blykstelėjo
mintis, – ji vis aiškėjo tarsi senų
laikų fotografija, stebuklingai
įgyjanti kontūrus ant ryškale
mirkstančio popieriaus. Garis
suvokė viso savo gyvenimo
klaidą: vaikystėje jis buvo
įsitikinęs, kad žmonės – šalti ir
pikti. Vėliau suprato, kad esama
ir malonių, gerų, šiltų žmonių.
Tik greta jo tokių nėra. Jis
traukia vien nemalonius,
nepakenčiamus bambeklius.
Tokia jo karma, lemtis, našta,
kurią jam teks nešti visą
gyvenimą.
O dabar Garis suvokė, kad
žmonės nėra nei malonūs, nei
pikti, nei geri, nei blogi. Visi jie
turi visokių savybių. Ką jie
išreiškia, priklauso nuo to, ką
išreiškia jis: sakytum viena jų
dalis atliepia tam tikrą jo paties
dalį. Jų elgesys – tik jo paties
elgesio atspindys.
Kepėjas nusišluostė ašaras ir
dar ilgai sėdėjo kieme,
prisimindamas daugybę dalykų
ir nauju žvilgsniu vertindamas
savo gyvenimą. Paskui pašaukė
vaikus. Jokio atsakymo.
Šūktelėjo garsiau, ir jie pasirodė
tarpduryje. Išvydęs, kad vaikai
atrodo nusigandę, Garis
susigėdo. Jis mostu pakvietė
juos prieiti arčiau. Šie lėtai
prisiartino. Atslinkę prie pat jo,
sustojo lyg įbesti. Tuomet jis
apkabino juos per nugarą ir
prisitraukė prie savęs.
 37

Buvo vidurnaktis. Andžela

vartėsi lovoje, negalėdama
užmigti. Ji nepajėgė išmesti iš
galvos tos bjaurasties, kurios
prisiskaitė apie Džonataną tame
sumautame tinklaraštyje, ir
nesiliovė nervintis.
Galvok apie ką nors kita.
 Reikia nusiraminti, viską
užmiršti. Jei norės, galės apie
tai pagalvoti dieną, o dabar
reikia miegoti.
Galvok apie kokius nors
malonius, ramius, teigiamus
dalykus.
Andžela stengėsi įsivaizduoti
pievą, pilną įvairiaspalvių gėlių
ir žolėje šokuojančių zuikučių...
Na štai, gerai, tęsk ir greitai
užmigsi.
Gėlės... Staiga Andžela
prisiminė vaizdo įrašą apie
vyruką, pasakojantį, kad jis
valgo savo sodo gėles: žiūrint tą
filmuką, ją buvo apėmęs
kažkoks nemalonus jausmas.
Įrašas buvo ne apie Džonataną,
ten nerodė nieko ypatingo ar
šokiruojančio. Peržiūrėjo jį du
kartus, bet taip ir nesuprato,
kas ją taip sutrikdė.
Tai nenormalu. Tikrai turi būti
kokia nors priežastis, dėl ko ji
taip keistai pasijuto. Ji privalo
sužinoti. Kažkokia vidinė jėga ją
stūmė, įsakmiai ragino
išsiaiškinti. Sakytum intuicija,
nuojauta.
Miegok. Padarysi tai rytoj. O
dabar miegok. Galvok apie
gamtą, apie zuikučius...
 Andžela ėmė kvėpuoti lėtai ir
giliai, atsipalaidavo.
Ne. Iš to jokios naudos.
Dabar, kai galvoje sukasi mintis
apie tą vaizdo įrašą, ji
nebeužmigs – puikiai tai žino.
Verčiau jau šią problemą
išspręsti nedelsiant. Ilgai
neužtruks.
Andžela ištiesė ranką, įjungė
naktinę lempą ir atsikėlė.
Eidama koridoriumi, žvilgtelėjo į
Kloję. Ši miegojo neįtikėtina
poza, iš lovos iškišusi koją.
Nenorėdama jos pažadinti,
Andžela tyliai uždarė duris.
Nulipusi į svetainę įjungė
kompiuterį. Tamsiame
kambaryje sušvito blausi ekrano
šviesa. Andžela atsisėdo.
Nuogos šlaunys pašiurpo nuo
vėsaus oda aptraukto krėslo.
Ji vėl atsidarė tinklaraštį.
Norėtų pamatyti tą svetainę
sukūrusį niekšelį ir jam išrėžti
visa, ką apie jį galvoja. Nes tai
neabejotinai vyras. Moteris
niekada nepultų taip žemai ir
tokių dalykų nekurtų.
Andžela nesusilaikė ir
pirmiausia peržiūrėjo puslapius
su vaizdo įrašais apie
Džonataną. Dabar jai pritarė ir
daugiau komentatorių. Tai
išvydusi ji nudžiugo. Skaitydama
pastraipą po pastraipos, ji
suprato, kad žmonių,
smerkiančių tokias nepagrįstas
patyčias, yra daug, labai daug.
Vertė vieną puslapį po kito, o
komentarai vis nesibaigė.
Atrodo, pati to nenorėdama, ji
sukėlė protestų laviną, tarsi
žmonės būtų susitarę ir užplūdę
svetainę išreikšti savo
pasipiktinimo. Iš Džonatano
niekas nebesišaipė, – priešingai,
visi pripažino jo poelgių
kilniaširdiškumą. Ją apėmė
jausmas, kad pavyko
atsirevanšuoti, įvykdyti
teisingumą.
Andžela ėmė ieškoti reikiamo
filmuko, bet sekėsi sunkiai.
Šiame tinklaraštyje vaizdo
įrašai buvo pateikiami be jokios
logikos, tad ji vertė puslapį po
puslapio, bet veltui. Staiga
atpažino vaizdą ir susikaupusi
spustelėjo įrašą. Atidžiai
peržiūrėjo visą filmuką. Šis
truko vos trisdešimt ar
keturiasdešimt sekundžių, ir jam
baigiantis Andželą vėl apėmė
tas nepaaiškinamas trikdantis
jausmas. Nemaloni,
nesuprantama, nerimą kelianti
nuojauta.
O jeigu šiame įraše yra koks
itin greitai šmėstelintis vaizdas?
Kaip būna reklamose, į kurias
įterpiami paslėpti seksualinio
pobūdžio vaizdai, kad, patys to
nesuvokdami, atkreiptume į jas
dėmesį? Andžela nusprendė
peržiūrėti įrašą kadras po
kadro, spaudinėdama rodyklę
dešinėje.
Filmas lėtai judėjo į priekį –
nebylus ir trūkčiojantis.
Kiekviename kadre Andžela
įdėmiai apžiūrėdavo visus
matomus dalykus. Naktis buvo
vėsi: suvirpėjusi ji pasigailėjo,
kad neužsimetė kokio drabužio.
Staiga antrojo plano gilumoje
Andžela pastebėjo veidą ir išsyk
jį atpažino: tai buvo kavinės
padavėja. Ji buvo matoma
septyniuose kadruose iš eilės,
tačiau žiūrėdama filmuką
įprastu greičiu Andžela į ją
neatkreipė dėmesio. Ji toliau
kadras po kadro tyrinėjo įrašą.
Filmukas ėjo į pabaigą, o ji dar
ničnieko nepastebėjo. Juk vis
dėlto ne padavėja ją sutrikdė.
Ji gerai žino, kad
tinklaraštininkas filmuoja tą
pačią vietą, kurią ji atpažino
įrašuose apie Džonataną.
Staiga Andžela šūktelėjo.
Ekrano kampe, už vieno iš
veikėjų, buvo matyti nelabai
ryškus, bet vis tiek nesunkiai
atpažįstamas prostitutės
siluetas. O iš profilio – prie jos
palinkęs besišypsantis Maiklas.
Andžela nepajėgė atplėšti akių
nuo to iškalbingo kadro.
Greičiau, kada nufilmuota?
Vaizdo įrašas buvo publikuotas
balandžio 7 dieną.
Balandžio 7-ąją... Dienos, kai
ji užklupo tą pusnuogę mergšę
Džonatano draugijoje ir jį
paliko, išvakarėse. Andžela
prikando lūpą. Jai sugniaužė
širdį: tą dieną kaip tik Maiklas
ją ragino grįžti namo anksčiau
nei įprastai.
Tu pavargusi, pasakė jis, grįžk
namo, pasijusi geriau.

***

Rajanas apstulbęs papurtė

galvą. Komentarų kasdien vis
daugėjo, ir beveik visi
komentatoriai gynė Džonataną.
Išaugo ir tinklaraščio lankytojų
skaičius – žaibiškai, neįtikėtinai,
stulbinamai. Džonatano
šalininkai dalijosi informacija, it
pašėlę siuntinėjo vieni kitiems
nuorodas, kėlė tikrą sąmyšį.
Ritosi nebe pritarimo banga, o
cunamis.
Rajanui svaigo galva. Jis
daugybę mėnesių kūrė šį
tinklaraštį keliasdešimčiai
žmonių, kasdien vildamasis
pritraukti daugiau lankytojų, o
dabar padėtis tapo visiškai
nevaldoma. Žinoma, apmaudu,
kad jo bandymas paviešinti
kvailumą turėjo priešingą
poveikį, o pagrindinė
tinklaraščio tema
interpretuojama neteisingai,
tačiau nerimą kėlė ne tai. Bėda
buvo visai kita.
Išaugęs svetainės
populiarumas buvo bauginamas,
protu nesuvokiamas. Ir
nevaldomas. Tarytum į žygį
prieš jį būtų pakilusi visa kvailių
armija, užsimojusi ginti vieną iš
saviškių, o pakeliui prie jos būtų
jungęsi vis daugiau savanorių.
Rajanas pamėgino nusiraminti
analizuodamas skaičius. Tačiau
duomenys ramybės anaiptol
neįkvėpė. Per keletą dienų
tinklaraščio lankytojų skaičius
perkopė milijoną. Jei pratęsi
kreivę, nesunku įsivaizduoti, kad
savaitės pabaigoje jų bus trys
milijonai, gal net daugiau...
Rajanas vėl ėmė skaityti
komentarus. Norėjo suprasti,
kas vyksta.
Žmonės vieni per kitus
liaupsino Džonataną. Anot jų,
tas tipas – pavyzdinis kovotojas
su sistema, laisvas žmogus,
žengiantis nepramintu keliu,
individualistų šalyje gyvenantis
altruistas, teigiamas
maištininkas, išvengęs
kolektyvinės neurozės, vienišas
kovotojas... Visi jautėsi jam
artimi. Kairieji jį laikė
humanistu ir gyrė jo solidarumą
su kitais, dešinieji vertino jo
iniciatyvumą ir meilę artimui.
Ateistai sveikino jo pasaulietišką
kilniaširdiškumą. Krikščionys jo
poelgius laikė atsaku į Dievo
pašaukimą ir aukštino jo valią
atsispirti pagundai, pabrėždami
išskirtinį gebėjimą pasišalinti,
kai moteris įsmeigia į jį
geidulingą žvilgsnį. O budistai
tokiame elgesyje įžvelgė didžiai
gerbtiną neprisirišimą. Visi
dėstė savo nuomonę, savaip
aiškino ir analizavo. Visi
Džonatano poelgius
interpretavo pagal savo tikėjimą
ir vertybes. Žmonės su juo
tapatinosi, savinosi jo
asmenybę.
Rajanui buvo baisu. Dabar
atokioje jo smegenų kertelėje
be perstojo blykčiojo raudonas
aliarmo signalas: juk jo vaizdo
įrašai visiškai neteisėti!
Pažeidžiantys asmens
privatumą. Jei ne šią, tai kitą
dieną ar valandą kas nors
atpažins Džonataną ar kokią
kitą jo auką. Ir tą dieną jis
įklimps į mėšlą. Iki ausų.
 38

– Tas niekšas vos nesugadino

mums gyvenimo, o viskas, ką tu
siūlai, – parduoti jam savo
akcijas ir pasitraukti?!
Įsiutusi Andžela žingsniavo
pirmyn atgal Džonatano
svetainėje. Džonatanas sėdėjo
prie kompiuterio. Ekrane buvo
matyti Maiklas su prostitute.
Sužinojęs apie tinklaraštį ir
vaizdo įrašus, Džonatanas
reagavo keistokai. Pernelyg
nesipiktino, bet pakankamai
gerai jį pažinodama Andžela
nutuokė, kad jis priblokštas.
– Ant ko iš tikrųjų labiausiai
pyksti? – galiausiai tarė jis
nenormaliai ramiu balsu.
– Šią akimirką – ir ant jo už
tai, ką mums padarė, ir ant
tavęs, kad nori numoti į tai
ranka!
Džonatanas pažvelgė į ją.
– Tai viskas?
Andžela bejėgiškai nuleido
rankas.
 – Jei nori tai išgirsti, – staiga
tyliau prabilo ji, – pykstu ir ant
savęs, kad tuomet tavimi
nepatikėjau, bet tai ne
priežastis leisti Maiklui išsisukti
nuo bausmės!
Kiek patylėjęs Džonatanas
atsiduso.
– Niekada nereikia pasilikti su
tuo, kas mus skriaudžia.
Pasitraukti – pats
išmintingiausias sprendimas.
– Tačiau pasitraukti privalo
jis!!!
– Teisiškai nėra kaip jo
priversti.
 Pasibjaurėjusi Andžela
papurtė galvą.
– Pasitraukime, – paragino
Džonatanas. – Įkursime kitą
įmonę, galime tai padaryti,
mums pavyks. Pasitikėkime
gyvenimu.
Andžela pratrūko:
– Juk neparduosime jam savo
akcijų, – jis seniai tik to ir
laukia! Kaip tik dėl to jis
sukurpė savo planą. Vos
nesugriovė mūsų santykių, mūsų
šeimos, o tu nori įteikti jam
dovaną?!
– Šiaip ar taip, nelabai turime
iš ko rinktis. Nežinau, kam dar
galėtume jas parduoti. Pirkėjo
taip lengvai nerasi. Todėl jei
nenori ir toliau daug mėnesių
kasryt matytis su Maiklu...
– Mėšlas!
Džonatanas atsiduso.
– Palik jį ramybėje, jis nežino,
ką daro.
– Tikras šunsnukis!
– Manau, jis labiau vertas
gailesčio nei pavydo...
Nusiminusi Andžela papurtė
galvą.
– Nenoriu kovoti, – tarė
Džonatanas. – Nenoriu visą
likusį savo gyvenimą
konfliktuoti.
 Andžela suraukė antakius.
– Kodėl taip sakai? Juk
neprašau keršyti už mus ligi
gyvenimo pabaigos ir...
Į šį klausimą Džonatanas
neatsakė. Dabar ne laikas
pasakyti jai apie pranašystę.
– Pasitraukime, aš ką nors
sugalvosiu. Dar nežinau, ką, bet
pažadu – dėl savo nusikaltimų jis
pasigailės.

***

Po pusvalandžio Džonatanas ir
Andžela nuėjo į kavinės terasą
papietauti. Dar iš tolo pamatė
keistą žmonių sambūrį. Jiems
prisiartinus, kažkas staiga
riktelėjo: „Tai jis!“, ir visi
atsigręžė į Džonataną. Šis
apstulbęs sustingo, o prie jo
puolė būrelis žurnalistų ir
operatorių, laikančių kameras ir
mikrofonines gerves.

***

Kokią vertę turi pergalė

tokiomis aplinkybėmis?
Nuo vakarykštės dienos šis
klausimas be perstojo sukosi
ramybę praradusio Ostino
Fišerio galvoje. Paaiškėjusi
trenerio strategija jį pribloškė,
ir dabar jis nuolat galvojo apie
dalykus, apie kuriuos anksčiau
nė nesusimąstydavo.
Pažeminti jį, kad jis duotų
atkirtį, įžeisti savimeilę, kad jis
veržtųsi į pergalę... Štai kaip
viskas buvo, vadinasi.
Ostiną be paliovos kankino
vienas klausimas: ar be šito jis
būtų sugebėjęs prasimušti? Ar
būtų skynęs vieną pergalę po
kitos, jei niekas nebūtų draskęs
jo narciziškų žaizdų, žadinęs jo
praeities skausmo, skatinęs jo
troškimo atsirevanšuoti ir
liguisto poreikio aplinkiniams
įrodyti savo vertę?
 Kambario kampe stovintis
televizorius transliavo žinių
kanalą. Ekrane pasirodė
kažkokios įžymybės veidas.
Ostinas giliai įkvėpė,
stengdamasis išsklaidyti įtampą.
Ar sėkmė – vien neurotikų
privilegija? Ar tik turint sužalotą
ego įmanoma savyje rasti
nežmoniškos valios, būtinos
viršūnei pasiekti? Turint omeny,
kiek daug psichopatų aukštuose
valstybės ir stambių įmonių
valdžios sluoksniuose, išties gali
kilti toks klausimas...
Ostinas plačiai atvėrė stiklinę
sieną, kuri išėjo į jo terasos
baseiną. Kankinamos mintys
nedavė ramybės, ir jam stigo
oro, nors kelių kambarių
numeris, jam skirtas šiame
viešbutyje, buvo beprotiškai
didelis. Įtūžęs jis spyrė į
krištolinį grafiną ant žurnalinio
staliuko. Grafinas trenkėsi į
marmuro grindis ir sudužo į
šukes. Prabanga – tai
kompensacija už apgailėtiną
savivertę. Ostinas sunkiai
atsiduso. Reikia atsikvošėti ir
metafizinius klausimus palikti
vėlesniam laikui. Po finalo.
Jis atsuko mineralinio vandens
Perrier butelį ir gurkštelėjo
tiesiai iš jo, nekreipdamas
dėmesio į krištolinę taurę šalia.
Prie atviros sienos švelniai
bangavo silpno, tylaus vėjelio
siūbuojamos plonos užuolaidos.
Per televizorių buvo kartojamas
reportažas, kurį jis jau
probėgšmais matė prieš keletą
valandų: kažkoks tipas internete
iš pradžių buvo išjuoktas, o
paskui iškeltas į padanges.
Ostinas viena ausimi klausėsi jo
pamąstymų apie gyvenimą,
mūsų poelgių ir žodžių vertę,
varžymosi beprasmiškumą, apie
tai, kas mus sieja su kitais...
 „Man patinka, – kalbėjo
vyriškis žurnalistams, – būti
santarvėje su kitais ir su savimi
pačiu. Jaučiuosi gerai, kai savo
poelgiais išreiškiu, kas esu.“
Paskui jo paklausė, kodėl jis
taip elgiasi su nepažįstamais
žmonėmis.
„Gyvenimas – tai žaidimas, –
atsakė šis. – Todėl žaidžiu,
drįstu žaisti... – patylėjęs kiek
laiko pridūrė: – Darydamas gera
kitiems, darau gera sau.“
Išsakytos mintys Ostinui
atrodė labai tolimos, bet vis
dėlto sukėlė atgarsį jo širdyje:
jos keistai atliepė jo padėtį. Tie
žodžiai privertė suabejoti
aiškiai nubrėžta kryptimi, kurios
jis iki šiol laikėsi. Iki šiol... Mat
dabar jis jautėsi kaip kompasas,
po gamtos katastrofos
neberandantis šiaurės. Kodėl
jam buvo lemta tuos žodžius
išgirsti būtent šiandien,
išgyvenant tokią dramą? Kodėl
gyvenime būna tokių sutapimų,
sinchroniškų įvykių?
Išėjęs į terasą, Ostinas
nusimetė drabužius ir nėrė į
baseiną. Pajuto sukrečiantį,
gaivinantį šaltį. Panėręs
perplaukė baseiną ir iškišo
galvą iš vandens.
 Jis laimės tą mačą. Vienas
pats. Ko gero, bus vienintelis
žaidėjas pasaulyje, kuris
„Didžiojo kirčio“ finalui ruošis
be trenerio. Tačiau jis laimės.
Nugalės išreikšdamas, kas jis
yra, be nesveikų psichologinių
manipuliacijų. Jo pergalė bus iš
tikrųjų jo, vien tik jo.
 39

Santarvėje su kitais ir su
savimi pačiu.
Šie Džonatano žodžiai
leitmotyvu skambėjo visuose
interviu. Rajanas vis dar
negalėjo atsistebėti, kad jo auka
taip sudomino žiniasklaidą. Jis
skubiai ištrynė savo tinklaraštį,
bet iš to nebuvo jokios naudos.
Pernelyg ilgai uždelsė, ir
skrupulais nepasižymintys
internautai spėjo pavogti jo
vaizdo įrašus, – dabar juos buvo
galima rasti YouTube ir
gausybėje kitų svetainių. Tą
Džonatano frazę pasigavo daug
žmonių.
Prislėgtas, sugniaužta širdimi
Rajanas ištrynė tinklaraštį iš
Mineapolio serverių ir
kruopščiai panaikino savo
pėdsakus internete. Tai buvo
saugumo ir gyvybės klausimas.
Kaip negerai. Dabar jautėsi lyg
apiplėštas, netekęs vienintelio
džiaugsmo šaltinio.
Nuobodžiavo it koks politikas,
paliovęs regzti intrigas.
Visą įrangą paliko ten, kur ji
stovėjo, ir nebelietė jos, tarsi
ten būtų aptverta ir
užantspauduota nusikaltimo
vieta. Nebeveikiančios kameros
ant trikojų atrodė lyg milžiniškų
vabzdžių iškamšos.
Dabar Rajanas žiūrėjo
televizorių – ko gero, kaip ir visi
mulkiai, kuriuos jis filmavo.
Reikia sugalvoti ką nors nauja,
antraip jis ir pats taps į juos
panašus.

***
 Tą dieną rūkas ilgai
nesisklaidė, tarsi saulė būtų
nusprendusi visą dieną
tinginiauti. Skambtelėjo
varpelis, ir tramvajus sustojo.
Džonatanas išlipo. Drėgmės
pritvinkusiame ore tvyrojo
silp​nas vandenyno kvapas.
Džonatanas ėmė žingsniuoti
prospektu. Nors vasaros
atostogos jau baigėsi, mieste vis
tiek vaikštinėjo daugybė turistų,
besidžiaugiančių gražiu rudeniu.
Džonataną aplenkė tramvajus,
tyliai lekiantis šturmuoti kalvos.
Advokatas, kuris turėjo
patikslinti akcijų pardavimo
detales, buvo įsikūręs už keleto
šimtų metrų. Jeigu susitikimas
baigsis anksti, jis paskambins
Andželai. Galbūt ji galės
prisidėti ir juodu kur nors šiame
rajone išgers po taurę.
Džonatanas ramiai žingsniavo,
tik staiga kraujas jam sustingo
gyslose ir jis sustojo lyg įbestas:
priešais, vos už kelių metrų,
sėdėjo mirtį išbūrusi čigonė. Ta
jaunesnioji, kurios jam
nebepavyko vėl sutikti.
Užmerktomis akimis, atsirėmusi
į vieną iš prospekto pakraštyje
augančių medžių, ji, regis,
snaudė. Sutrikdytas užplūdusių
emocijų, Džonatanas priblokštas
stovėjo ir žiūrėjo į ją. Paskui
susigriebė ir tyliai priėjo. Ji
turbūt pajuto, kad kažkas stovi
šalia, nes netrukus atsimerkė.
Nepašoko iš vietos, nebandė
pabėgti kaip praeitą kartą.
Priešingai – toliau sau sėdėjo
atsirėmusi į medį ir žvelgė į
Džonataną, netardama nė
žodžio. Galiausiai Džonatanas
nutraukė tylą:
– Praeitą kartą visur tavęs
ieškojau...
Ji nieko neatsakė, tik toliau
žiūrėjo į jį didelėmis tamsiomis
akimis.
 – Norėjau pasikalbėti...
sužinoti daugiau.
Tyla.
– Galiausiai sutikau tavo
seserį... Ji man patvirtino... tavo
pranašystę.
Jaunoji čigonė nė
nemirktelėjo. Ji žvelgė rimtai,
bet Džonatanui pasirodė, kad
jos tamsiose akyse blykstelėjo
užuojautos kibirkštėlė.
Šaligatviu pro šalį skubėjo
žmonės, prospektu zujo
automobiliai, kartais
Džonatanui pro nugarą tyliai
prašvilpdavo tramvajus. Tačiau
visas tas bruzdesys atrodė toli,
kažkur kitur, tarytum juodu su
čigone būtų buvę savotiškame
nuo pasaulio atskirtame
burbule.
– Ar nori man ką nors
pasakyti? – galiausiai paklausė
Džonatanas, nė pats
nežinodamas, ko tikisi.
Čigonė ir toliau žvelgė į jį
tylėdama. Paskui prabilo, o jos
balse, regis, tebeaidėjo kadaise
ištartas nuosprendis:
– Paklausk savo tetos.
 40

Mačbolas.
Ostinas greitai nusišluostė
kakta tekantį prakaitą, kol šis
dar nespėjo pasiekti akių.
Laikykis. Tu laimėsi.
Stadione tvyrojo įtampa
nelyginant danguje prieš audrą,
kai jis būna toks sausas, kad,
rodos, aplink tave tuojau ims
šokinėti kibirkštėlės. Prieš
kiekvieną padavimą žiūrovai
tribūnose kosčiojo, lyg
mėgindami išsklaidyti jaudulį.
Netrukus bus keturios
valandos, kaip Ostinas žaidžia
korte kepinant saulei ir nėmaž
neatrodo pavargęs. Per
rungtynes jis niekuomet
nejaučia nuovargio. Visa savo
esybe siekia laimėti ir jaučia tik
viena – nenumaldomą pergalės
troškimą.
Finalas pasirodė sunkesnis,
nei Ostinas tikėjosi.
Nepaprastai įtemptas. Volšas
laimėjo du setus, jis irgi, ir
penktajame sete, abiem
laimėjus po šešis geimus, buvo
lygiosios. Prasidėjo lemiamas
geimas. Ostinas pirmavo 6 : 5,
bet paduoti kamuoliuką turėjo
Volšas. Jeigu jam nepavyks,
Ostinas laimės mačą, turnyrą ir
įžengs į teniso istoriją. O jei
Volšas laimės du taškus iš eilės,
taurė atiteks jam. Per savo
karjerą Ostinas dar niekada
nebuvo patekęs į tokią rizikingą
padėtį, kai viskas turi paaiškėti
pačią paskutinę akimirką, – tarsi
keturias valandas žaidėjai būtų
kovoję perniek.
 Volšas išmetė kamuoliuką į
orą ir iš visų jėgų smūgiavo.
– Tinklas! – suriko teisėjas.
– Klaida! – šūktelėjo jis, kai
kamuoliukas nukrito šiapus
tinklo.
Puiku.
Paėmęs naują kamuoliuką,
Volšas keletą kartų pamušinėjo
jį į žemę. Jo veidą trumpam
iškreipė nervinis tikas. Ostinas
pajuto, kad taškas bus jo. Volšas
išmetė kamuoliuką ir smūgiavo –
ne taip stipriai kaip praeitą
kartą.
– Klaida! – sustaugė teisėjas. –
Geimas, setas ir mačas, Ostinas
Fišeris!
Milžiniškame stadione suošė
plojimai, ir toliau viskas vyko
labai greitai. Perlipę užtvaras, į
kortą ėmė plūsti žmonės. Volšas
priėjo prie tinklo, norėdamas
pasveikinti savo priešininką. Bet
Ostinas stovėjo sustingęs. Jis nė
nekrustelėjo. Nes žinojo.
Ostinas žinojo, kad Volšas
klaidos nepadarė. Jo išmestas
kamuoliukas nusileido ant
linijos, ant išorinio linijos krašto.
Visiškai geras smūgis. Niekas to
nepastebėjo. Ko gero, tik jis
vienas ir matė. Tačiau jis žino.
Ir dabar jam iškilo siaubinga
dilema. Nieko nesakyti ir įžengti
į istoriją – tapti iškiliausiu visų
laikų čempionu. Arba pasakyti
tiesą ir vėl rizikuoti savo
pergale. Ir nuspręsti reikia
dabar, tučtuojau.
Turnyro darbuotojai jau
rengėsi statyti pakylą. Visi
žiūrėjo į jį stebėdamiesi, ko jis
stovi lyg įbestas. Ostino galvoje
pašėlusiai skriejo vaizdai ir
mintys.
– Ne! – staiga riktelėjo jis.
Stadionas išsyk nuščiuvo.
Žiūrovai visi lyg vienas sustingo,
tarytum Dievas būtų nuspaudęs
pauzės mygtuką. Ostinas priėjo
prie teisėjo. Šis žiūrėjo į jį
apstulbęs, kaip ir dvidešimt du
tūkstančiai žado netekusių
žiūrovų.
– Volšo smūgis buvo geras.
Stadionu nuvilnijo murmesys.
Teisėjas nusprendė peržiūrėti
vaizdo įrašą. Murmėjimas
darėsi vis garsesnis ir virto
tikru šurmuliu. Minia ūžė ir ošė,
kol teisėjas paėmė mikrofoną:
– Žaidimas tęsiamas. Kol kas
Ostinas Fišeris ir Džekas Volšas
sužaidė lygiosiomis, abu turi po
šešis taškus. Lemiamas
penktojo seto geimas.
 Žiūrovų tribūnose nuvilnijo
nuostaba, o Ostinas grįžo į savo
vietą korto gale. Jį užplūdo
neįprastas jausmas – jis
didžiavosi savimi, tačiau kitaip
nei visuomet. Žiūrovai ošte ošė,
ir teisėjui teko juos raminti.
Galų gale stojo tyla. Spengianti
tyla.
Ostinas pasirengė paduoti
kamuoliuką. Keletas žiūrovų
suriko. Jis išmetė kamuoliuką ir
smūgiavo. Po maždaug
trisdešimties sekundžių jo
varžovas laimėjo tašką.
– Volšas pirmauja 7 : 6, – iš
garsiakalbių nuaidėjo metalinis
balsas.
Ostinas susikaupė. Volšas
smūgiavo neįtikėtinai stipriai ir
laimėjo tašką: Ostinas net
nepalietė kamuoliuko.
Viskas baigta.
Skelbiamą žinią apie savo
priešininko pergalę Ostinas
sutiko labai ramiai – nė krislelio
širdgėlos, kurią anksčiau
jausdavo po pralaimėjimo. Jis
pasveikino varžovą, paskui
teisėją. Vėliau viskas vyko
sklandžiai, ir po kelių minučių jis
jau stovėjo ant pakylos. Jautėsi
ramus. Nors ir negavo patirti
saldaus adrenalino antplūdžio ir
nuostabaus visagalybės jausmo,
apimdavusio po pergalės,
suvokė, kad jo širdies gelmėse
gimsta naujas, tikras, intensyvus
išgyvenimas – savo tikrosios
vertės pajautimas.
Aidint garsiems plojimams,
Džekas Volšas pergalingai iškėlė
taurę. Ostinas, atsiimdamas
antrosios vietos prizą, pirmą
kartą per savo karjerą išvydo,
kaip žiūrovai stojasi ir jį
sveikina.
 41

Atrodė, kelias iš San

Fransisko į Monterėjų niekada
nesibaigs. Nors išgirdus čigonės
prisipažinimą Džonatanui be
galo palengvėjo, dabar jis gana
stipriai niršo ant tetos.
Tačiau kai jo senas baltas
ševroletas pasiekė privačią
valdą ir įsuko į kiparisais
apsodintą alėją, Džonatano
pyktis stebuklingai išgaravo,
tarsi šią vietą gaubianti gera
atmosfera būtų galėjusi
nuramdyti net ir labiausiai
įsiutusį slibiną.
Išlipęs iš automobilio
Džonatanas nužingsniavo prie
namo. Jam po kojų girgždėjo
žvyras. Gėlės žydėjo nebe taip
gausiai, vietoj rausvų raganių
mėlynavo astrai, o klevo lapai
jau dažėsi raudoniu. Tačiau oras
buvo toks pat – švelnus,
kvapnus, persmelktas laikui
nepavaldžios ramybės.
Nepasikeitė ir apačioje
ošiančios šimtametės pušys: jų
išsikraipę kamienai buvo aiškiai
matyti vis tokio pat sodriai
mėlyno vandenyno fone.
Ant lauko laiptų pasirodė
Mardžė. Jos veide kaip visuomet
spindėjo geraširdiška šypsena,
ir Džonatanas negalėjo
susilaikyti jos neapkabinęs. Teta
pasiūlė išgerti arbatos sode ir
įsitaisius patogiuose pintuose
krėsluose pasilepinti švelniu
popietės oru. Džonatanas laukė
tinkamos progos išklausinėti
tetą, bet niekaip nesugalvojo,
kaip pradėti kalbą.
 Ant žemo staliuko Mardžė
pastatė padėklą su dailiu
porcelianiniu servizu.
– Vadinasi, tu viską žinai,
tiesa? – po kiek laiko tiesiai
paklausė ji.
Taip netikėtai užkluptas
Džonatanas lėtai linktelėjo.
Mar​džė buvo iš tų žmonių, kurie
turi puikią intuiciją,
neprilygstamą nuojautą, todėl
nuo jų nieko neįmanoma
nuslėpti. Ji išpilstė garuojančią
arbatą į puodelius. Ore lėtai
pasklido bergamočių aromatas.
Nebuvo nė menkiausio
vėjelio. Vandenyno tolumoje
buvo matyti nejudantis
burlaivis – sakytum nupiešta
peizažo dalis. Atrodė, kad laikas
sustojo.
– Gyvenime labai svarbu
įsisąmoninti mirtį, – labai
švelniai tarė Mardžė.
Aplink juos ėmė suktis
geltonas drugelis, paskui nutūpė
ant sprigės, keletą kartų
sumosavo sparneliais ir
sustingo.
– Mūsų visuomenė neigia
mirtį, – Mardžė lėtai atsilošė
krėsle. – Elgiamės taip, tarsi ji
neegzistuotų. Net ir kalbėdami
apie ją, slepiamės už metaforų:
netekę seno dėdės, sakome, kad
jo nebeliko, kad jis iškeliavo,
mus paliko. Sakome, kad
išsiskyrėme su juo, tarsi
netrukus vėl su juo susitiksime
gatvėje ant kampo ar
parduotuvės saldumynų
skyriuje.
Džonatanas nusišypsojo.
– Neigiame viską, kas mus
priartina prie mirties, – toliau
kalbėjo Mardžė. – Rūpestingai
slepiame senatvės žymes, vos
tik jos išryškėja. Vertiname tik
jaunystę ir jos pranašumus, –
vien jie ir afišuojami, tartum
senti būtų gėdinga ar baisu. Net
filosofai darosi plastines
operacijas ir stengiasi atrodyti
jaunatviškai!
Nusijuokusi ji pridūrė:
– Tačiau kai žmonių paklausi,
ar jie laimingi, „taip“ atsako kur
kas daugiau šešiasdešimtmečių
nei dvidešimtmečių...
Teta pakėlė puodelį prie lūpų.
– Seniau kaime kiekvieną
savaitę visa šeima eidavo į
kapines aplankyti protėvių.
Žmonės mintimis į juos
kreipdavosi, su jais kalbėdavosi,
būdavo išsaugomas ryšys, mus
su jais kažkas siedavo. Kol
suaugusieji tvarkydavo kapus,
rūpindavosi gėlėmis, vaikai
žaisdavo kapinėse ir mirtį
savaime prisijaukindavo.
Mardžė gurkštelėjo arbatos,
Džonatanas irgi. Pajuto, kaip po
kūną pasklido maloni šiluma, ir
atsipalaidavo.
– Šiandien mirtis neigiama
visur, – vėl prabilo teta. – Štai
kodėl kai kurie lyg apsėsti
stengiasi peržengti įprastas
ribas – tiek kalbant apie
išvaizdą, finansinę padėtį,
statusą, tiek apie artimus
santykius ar valdžią... Kaip tik
dėl to mūsų laikais taip žavimasi
iškiliais sportininkais,
išplečiančiais kūno galimybes, ir
įžymybėmis, kurios savo kūryba
ar statusu kuria nemirtingumo
iliuziją...
Mardžė padėjo puodelį.
– Bet, žinai – paradoksalu,
tačiau savo ribų suvokimas
išlaisvina. Visiškai jas priėmę,
galime išsiskleisti, pažadinti
savo kūrybiškumą ir netgi
nuveikti didelių dalykų. O
kadangi pati didžiausia ir
neišvengiama riba – mirtis, iš
tikrųjų gyventi pradedame tą
dieną, kai suvokiame, jog kada
nors mirsime, ir visiškai su tuo
susitaikome.
 Drugelis linksmai nuskrido
nuo sprigės, ir gėlė lengvai
susiūbavo. Burlaivis vandenyno
tolumoje, regis, pagaliau
sulaukė vėjo ir pajudėjo iš
vietos.
Džonatanas nieko neatsakė.
Nors vis dar pyko ant tetos, kad
teko patirti tiek kančių dėl
melagingos pranašystės, širdies
gilumoje žinojo, kad tik įveikęs
mirties baimę pradėjo iš tikrųjų
vertinti gyvenimą – kaip niekada
anksčiau. Pagaliau jis suprato
sunkia liga sergančius žmones,
kurie kartais sakosi esą dėkingi
už juos ištikusią nelaimę.
 – Įsisąmoninę mirtį pajėgiame
išsilaisvinti iš savo iliuzijų, – tarė
Mardžė. – Staiga suvokiame,
kas iš tiesų turi vertę mūsų
gyvenime. Visa kita, kam iki tol
skirdavome savo dėmesį ir
energiją, tuomet tampa nebe
taip svarbu. Mūsų aklumui
ateina galas, mūsų iliuzijos
išsisklaido. Išdrįstame būti
savimi, išreikšti savo jausmus,
patirti tai, ką norime patirti.
Padėjusi arbatinuką, Mardžė
pridūrė:
– Gyvenimas geras tuomet,
kai esi pasirengęs mirti be
apgailestavimo.
 Džonatanas tylėdamas
linktelėjo.
– Be to, žinai, mirtis turbūt ne
tokia jau ir baisi. Kiekvienas
savaip ją įsivaizduoja, kiekvieno
tikėjimas savitas. Tačiau, net ir
nesigilinant į religines
interpretacijas, esama daugiau
priežasčių manyti, kad mirtis –
tai tik perėjimas į kitą būseną,
kitokią gyvenimo formą, užuot
tikėjus, kad tesame materija,
kuri galiausiai virs dulkėmis.
Net ir labiausiai užkietėję
materialistinio požiūrio į
gyvenimą šalininkai nesugeba
pateikti jokių įrodymų. Tačiau
žinome nesuskaičiuojamą
daugybę panašių liudijimų,
kuriais pasidalijo klinikinę mirtį
išgyvenę žmonės. Jie visi
pasakojo apie palaimą, meilę,
grožį, šviesą, – ir toji būsena
buvo tokia nuostabi, kad dabar
nė vienas jų mirties nebebijo.
– Tikrai, ir aš keletą skaičiau.
– Nemažai žmonių buvo
panirę į gilią komą, kai
smegenys beveik miršta.
Nepaaiškinamu būdu grįžę į
gyvenimą, tokie žmonės geba
tiksliai papasakoti, kas nutiko
greta jų, kai jie buvo ištikti
komos, ką kalbėjo lankytojai ar
gydytojai, kartais netgi kas
nutiko... kitoje palatoje.
Daugeliui chirurgų yra tekę
girdėti, kaip po operacijos
atsibudę pacientai labai tiksliai
apibūdina, ką darė ir kalbėjo
medikai per operaciją ir kokių
daiktų yra kitoje patalpoje, į
kurią jie niekada nebuvo įkėlę
kojos. Tai patyrė net ir kai kurie
mokslininkai... materialistai!
Neverta nė sakyti, kad vėliau jie
pakeitė savo nuomonę.
Mardžė nusijuokė ir pridūrė:
– Žinoma, iš šių patirčių
negalima daryti jokios išvados,
tačiau peršasi mintis, kad mūsų
siela, dažnai tapatinta su
smegenimis, nėra įkalinta mūsų
kūne, bet gali iš jo išsilaisvinti ir,
atėjus lemtingai dienai, visiškai
nuo jo atsiskirti.
Nuo šios minties Džonatanas
nusišypsojo: jam irgi norėjosi
tuo tikėti. Mardžė nutilo.
Pagarbios tylos gaubiamas
sodas atrodė lyg miegantis.
Staiga pragydo paukštis. Už
kelių metrų buvo nutūpęs
juodasis strazdas.
Netikėtai Džonatanui kilo
viena mintis. Jis atsigręžė į
Mardžę ir tarė:
 – Su ta čigone tu labai
rizikavai. Mano reakcija galėjo
būti siaubinga, galėjo blogai
baigtis...
Mardžės veidą nutvieskė plati
šypsena.
– Pakankamai gerai tave
pažįstu, mielasis, kad nuspėčiau,
kaip reaguosi. Be to, – pridūrė ji
tylesniu balsu, lyg išpažindama
nuodėmę ir žvelgdama
viliūgiškai žibančiomis akimis, –
buvau tikra, kad atvažiuosi pas
mane!
Džonatanas įsistebeilijo į savo
tetą: šios akyse šokinėjo
šelmiški žiburėliai, veidas
švytėjo. Ji išties neeilinė
asmenybė. Paskui jis apžvelgė
sodą ir nuostabų vaizdą iki pat
horizonto, kur vandenynas
susilieja su dangumi. Kylantis
vakarų vėjas priviliojo daugiau
burlaivių. Džonatanas giliai
įkvėpė. Jūros oras dvelkė
amžinybe.
 42

Prabėgo keletas savaičių, ir

po rudeniškos vėsos vėl atšilo:
stojo graži bobų vasara,
džiuginanti San Fransisko
gyventojų ir turistų širdis.
Persisotinęs ilgomis
popietėmis priešais televizorių,
Rajanas vėl grįžo prie kameros,
paslėptos už ilgų juodų
užuolaidų. Jis jau seniai
nebefilmavo, tik užsidėjęs
parabolinio mikrofono ausines
pro objektyvą stebėdavo
terasoje įsitaisiusius klientus ir
klausydavosi jų pokalbių. Nė
pats gerai nežinojo kodėl.
Atidaręs kokakolos skardinę,
Rajanas gurkštelėjo, nusišluostė
drėgnas rankas į marškinėlius ir
grįžo į savo postą.
Palei kavinę einančioje
gatvelėje prie sankryžos su
prospektu sustojo poršo
kabrioletas. Iš jo išlipo Maiklas.
Rajanas sekė jį akimis, paskui
nusišypsojo: per pastarąsias dvi
savaites, kai Maiklas turi tą
automobilį, jis pirmąkart,
žengęs keletą žingsnių,
neatsisuko žvilgtelėti į savo
bolidą. Atsisėdęs apsidairė,
tikrindamas, ar patraukė
aplinkinių dėmesį. Šiuo atžvilgiu
jis nepasikeitė.
Maiklas pamojo padavėjui.
Rajanas priartino vaizdą.
– Vieną kavos, – paprašė
vyriškis.
Padavėjas linktelėjęs nuėjo.
Maiklas vėl apžvelgė terasą, o
paskui įsmeigė akis kažin kur į
tolį ir beveik nemirksėdamas
žvelgė į tuštumą.
 Padavėjas atnešė kavos ir
nuėjo.
Jau keletą savaičių Maiklas
prie staliuko visuomet sėdėdavo
vienas. Ir kavą gerdavo vienas.
Rajaną tas vaizdas kažkodėl
trikdė. Tarytum pirmąkart
gyvenime būtų atjautęs kitą
žmogų, įsivaizdavęs save jo
vietoje ir supratęs jo vienatvę.
Jis nutolino vaizdą. Terasa buvo
beveik pilna. Daug turistų –
vieni panašūs į kaimo liurbius,
kiti irgi ne patys gudriausi.
Tuščias staliukas. Pastaruoju
metu, išvydus laisvą staliuką,
Rajanui beveik magėjo nusileisti
žemyn ir įsitaisyti prie jo – lyg
niekur nieko, tarp visų tų
žmonių. Gal nuolat į juos
spoksodamas jis ir pats
sukvailėjo.
Juoda dėmė dešinėje. Per
terasą žingsniavo kažkokia
prastai apsirengusi čigonė, pro
iškirptę veržėsi putlios krūtys. Ji
lėtai nardė tarp staliukų, paskui
sustojo priešais Maiklą ir paėmė
jo ranką. Rajanas priartino
vaizdą. Linksmai šypsodamasis
Maiklas nesipriešino. Kol čigonė
palinkusi tyrinėjo jo delną, jis
akimis rijo jos gilią iškirptę.
Čigonė paleido jo ranką,
atsitiesė, akimirką žvelgė į jį
tylėdama, tuomet dusliu balsu
tarė žodžius, kuriuos išgirdęs
Maiklas sustingo:
– Tu greitai mirsi.

***

Klojė sviedė kuprinę į

svetainės kampą.
– Ar turi namų darbų? –
pasiteiravo Džonatanas.
– Vėliau! – atšovė Klojė.
Ir nelaukdama atsakymo
puolė į sodą. Nubėgo prie
sūpynių, kurias tėvai įrengė
vakar, ir užsiropštė ant jų.
 – Spėk, ką nupirkau, – pro
atvirą langą pasigirdo Andželos
balsas.
– Neturiu supratimo, – atsakė
Džonatanas.
Klojė ėmė linguoti,
bandydama išjudinti tas
nelemtas sūpynes.
– Ar gali patikėti – dabar
Garis kepa duoną su mielėmis!
– Tikrai?
Pagaliau sūpynės pajudėjo.
Smarkiau!
– Paėmiau pusryčiams.
– Vargu ar iki pusryčių jos
liks...
 Klojei pavyko kaip reikiant
įsisupti. Buvo be galo smagu ir
labai kuteno paširdžius. Dar
smarkiau!
– Kloje! Tavo namų darbai!
– Palauk...
Juk turiu teisę truputį
pažaisti...
Ji suposi vis smarkiau ir
aukščiau.
Ligi dangaus!
Staiga ji nuslydo nuo lentos ir
pajuto, kad skrenda...
– Aaaaaaaaaaaa!
Smūgis buvo stiprus, ji krito
ant nugaros. Nebegalėjo
kvėpuoti, tarsi viduje kas būtų
užspausta, užstrigę, kažkas
negerai.
Mamos riksmas. Atskubantys
tėvai.
Pagaliau įkvėpiau... Vėl galiu
kvėpuoti... Och...
Klojė pajudino rankas, kojas ir
lėtai apsivertė ant pilvo.
– Mieloji! – Andžela puolė prie
dukters.
– Kur tau skauda? – labai
sunerimęs paklausė
Džonatanas.
Jie išsigandę.
– Viskas gerai, – verkdama
pratarė Klojė.
 Jai beveik neskaudėjo, bet
įsikniaubusi į žolę ji raudojo vis
smarkiau – ir pati nežinojo
kodėl.
Kaip man nesiseka...
Mama glaudė ją ir bučiavo.
– Viskas bus gerai, mieloji,
viskas bus gerai.
Staiga tiesiai sau prieš nosį
Klojė pro ašaras išvydo kai ką
neįtikėtina. Ji sumirksėjo,
stengdamasi geriau įžiūrėti.
Vadinasi, tokių iš tikrųjų
būna...
Ji ištiesė ranką, norėdama
paliesti. Žolėje netoliese, tiesiai
jai prieš akis, stiebėsi tikrų
tikriausias keturlapis dobilas.