Paryžietiškos romantikos gūsis... Žavu.

ĮTUPI,L MAGAZIMH

Širdį sušildanti meilės istorija... [„Paryžius

vienam''] tirpsta burnoje it prancūziškas pyragai­
tis. Ji privers jus nusišypsoti, gal net ir atsidusti.
Tarytum Jojo Moyes būtų išvykusi atostogų ir
pasiėmusi mus kartu. Į Paryžių. Amour!
USATODAY

Jojo Moyes šiame apsakymų rinkinyje atsiskleidžia

kaip puiki, šelmiška plunksnos meistrė. Čiaji vėl
pasitelkia sąmojį bei žavesį, kuriuo pulsuoja „Aš
prieš tave" bei kiti populiarūs autorės romanai.
Pagrindinė apysaka persmelkta paryžietiška
romantika, o turiningi apsakymai su netikėtomis
žaviomis pabaigomis perteikia santuokos džiaugs­
mus ir vargus.
PEOPLE

Žavinga apysaka... bei kerintys apsakymai — su

šia knygafantastiškai praleisite savaitgalį.
C’. OOP HOLESHKEEPIXG

Šie apsakymai tikri gardėsiai; skaitydami juos

—

galite mėgautis Jojo Moyes talentu, pasakotojos

charizma ir grakščiu rašymo stiliumi, be to,
išbandyti naują autorės kūrybosformą, paįvairintą
vienu kitu nustebti priversiančiu posūkiu.
KIRKUS REVIEWS

„Paryžius vienam ir kitos istorijos" tai svajingo

—

eskapizmo pavyzdys, su šia knyga galima susiran-

gyti ant sofos ir įveikti ją per savaitgalį.
MIAMI HERALD

Ryškūs, drąsūs, sąmojingi ir originalūs apsakymai

yra Jojo Moyes kūrybos klasika.
PUBLISHERS W E E K L Y
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno
Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-9955-13-700-9

Jojo Moyes
PARIS FORONEAND OTHER STORIES
A Pamela Dorman Book / Viking, New York, 2016

Copyright © 2016 by Jojos Mojo Limited

©Vertimas į lietuvių kalbą, Sandra Siaurodinė, 2017
©UAB „Jotema“, 2017
Redaktorė Renata Buinickienė
Viršelio dailininkė Vilūne Grigaitė
Viršelio fotografija iš www.shutterstock.com
Maketavo Elvyra Laipanova

SL 250. 7,75 sp. 1. Užsak. Nr. 171465. Tiražas 2500 egz.

UAB „Jotema“, Algirdo g. 54, 50157 Kaunas
Tel. 337695, ei. paštas: info@jotema.lt
http://www.jotema.lt
Spausdino „Standartų Spaustuvė“, Dariaus ir Girėno g. 39,02189 Vilnius
Skiriu savo motinai Ližei Sanders
Turinys

Paryžius vienam 7
Tarp žinučių 139
Popietinė meilė 153
Žvirblis rankoje 165
Krokodilo odos bateliai 181
Rankas aukštyn 193
Pernykštis paltas 207
Trylika dienų su Džonu K. 219
Kalėdinis sąrašas 235
Paryžius vienam
 1

Ant plastikinės kėdės stotyje sėdinti Nelė trūkteli

krepšį arčiau ir aštuoniasdešimt devintą kartą pažvelgia
į laikrodį ant sienos. Paskui jos žvilgsnį patraukia į šonus
prasiskyrusios durys. Į išvykimo salę įžengia dar viena šei­
ma, aiškiai išsiruošusi į disneilendą: vežimėlis, klykiantys
vaikai ir per ilgai bluosto nesudėję tėvai.
Pastarąjį pusvalandį Nelės širdis neramiai daužosi,
krūtinę užgulęs šleikštulys.
— Jis ateis. Ateis. Dar spės, — sumurma panosėje
mergina.
—Po dešimties minučių traukinys į Paryžių numeris
9051 išvyksta iš antrojo perono. Keleivius prašome eiti į
peroną. Nepamirškite pasiimti bagažo.
Nelė kramto lūpas, dar kartą parašo trumpąją žinutę.
Jau penktą.

Kur tu? Traukinys tuoj išvažiuos!

Išvažiavusi iš namų jau nusiuntė savo vaikinui dvi ži­

nutes, primindama, kad jie susitinka stotyje. Nesulaukda-

9
 P a r y ž iu s v i e n a m ir ki tos i stori j os

ma atsakymo Nelė ramino save, kad žinutės neatėjo, nes

ji važiavo metro traukiniu. Arba jis. Tada nusiunčia trečią
žinutę, ketvirtą. Bestovint salėje Nelės rankoje suvirpa te­
lefonas ir jai bemaž pakerta kelius iš palengvėjimo.

Persiprašau, mažule. Užtrukau darbe. Nespėsiu.

Tarsi jie būtų susitarę susitikti išlenkti po taurelę. Ne­

galėdama patikėti savo akimis Nelė spokso į telefoną.

Nespėsi į šitą traukinį? Man palaukti?

Po kelių sekundžių atskrieja atsakymas:

Ne, važiuok. Bandysiu spėti į kitą.

Nelė per daug sukrėsta, kad pyktų. Ji stovi kaip įbesta

ir, kol aplinkiniai keliasi nuo kėdžių ir velkasi paltus, su-
spaudinėja:

Tai kur susitiksime?

Vaikinas neatsako. Užtrukau darbe. Banglenčių ir nar­

dymo reikmenų parduotuvės pardavėjas. Dabar lapkritis.
Kuo jis taip užsiėmęs?
Nelė įdėmiai apsidairo —gal tai tik pokštas. Gal jis
įvirs pro duris su šypsena nuo ausies iki ausies ir prisipa­
žins tik norėjęs ją paerzinti (jam truputį per daug patinka
erzinti Nelę). Tada paims už rankos, pakštelės į skruostą
vėjyje nužvarbusiomis lūpomis ir pasakys maždaug taip:

10
 Pa ry ž i us v i e n a m

„Juk nepatikėjai, kad praleisiu tokią progą, ką? Tavo pir­

mąją kelionę į Paryžių?“
Stiklinės durys nė nekrusteli.
—Ponia? Jums reikia eiti į peroną, —taria „Eurostar“
kontrolierius ir paima iš Nelės bilietą.
Akimirką ji sudvejoja —ar jis atvažiuos? —bet ne­
trukus atsiduria minioje, paskui save tempdama nediduką
lagaminą su ratukais. Nelė stabteli ir parašo:

Tada susitikime viešbutyje.

Ji leidžiasi eskalatoriumi, kai milžiniškas traukinys

atidunda į stotį.

—Kaip suprasti, nevažiuoji? Viskas seniausiai supla­

nuota.
Merginos kaip kasmet vyksta į Braitoną. Jau šešerius
metus iš eilės pirmąjį lapkričio savaitgalį jos visos —Nelė,
Magda, Triša ir Sju —susigrūda į seną Sju geldą arba į
Magdos darbinę mašiną ir patraukia į pajūrį. Pabėga nuo
kasdienio gyvenimo, išmaino jį į du vakarus, paskandintus
alkoholyje bernvakarius švenčiančių vaikinų draugijoje, ir
pagirių kamuojamus rytus su karštais pusryčiais nušiuru­
siame viešbutuke, pavadintame „Žėrinčios jūros“ užeiga,
kurio fasadas sueižėjęs ir išblukęs, o interjeras persisunkęs
dešimtmečių senumo alkoholio ir pigaus losjono po sku­
timosi tvaiku.
Kasmetei kelionei nesutrukdė nė du kūdikiai, viene-
rios skyrybos ir juostinė pūslelinė (tiesiog pirmąjį vakarą

n
 Pa ry ži us v i e n a m ir ki tos i stori j os

teko puotauti Magdos viešbučio kambaryje). Nė viena iš

merginų nieku gyvu nepraleisdavo šios kelionės.
—Na, Pitas pakvietė mane į Paryžių.
—Pitas vežasi tave į Paryžių? —Magda išsprogino
akis, tarsi Nelė būtų pareiškusi, kad mokosi rusų kalbos. —
Mūsų pažįstamas Pitas?
—Jis negali patikėti, kad nesu ten buvusi.
—Kartą važiavau į Paryžių su klase. Pasiklydau Luvre,
o svečių namuose kažkas įgrūdo mano sportbatį į klozetą.
—Aš glamžiausi su prancūziuku, nes jis buvo labai
panašus į Holės Beri vaikiną. Vėliau paaiškėjo, kad jis vo­
kietis.
—Ilgaplaukis Pitas? Taviškis Pitas? Nenoriu būti bjau­
ri, tik maniau, kad jis...
—Mulkis, —atskubėjo į pagalbą Sju.
—Asilas.
—Lopas.
—Aiškiai klydome. Pasirodo, jis vienas iš tų, kurie ve­
žasi Nelę romantiškam savaitgaliui į Paryžių. O tai... ką ir
besakyti. Jėga. Gaila tik, kad tą patį ilgąjį savaitgalį, kuris
yra mūsų savaitgalis.
— Na, kadangi įsigijome bilietus... buvo sunku... —
sulemeno Nelė ir mostelėjo, vildamasi, kad draugės nepa­
klaus, kas pirko bilietus. (Tai buvo vienintelis savaitgalis
prieš Kalėdas, kai dar galiojo nuolaida.)
Nelė kelionę suplanavo taip pat kruopščiai, kaip tvar­
kydavo biuro dokumentus. Internete surado vietas, kurias
verta aplankyti, išnaršė „TripAdvisor“ kelionių tinklalapį,
ieškodama geriausių nebrangių viešbučių, visus juos pa­
pildomai patikrino „Google“ paieškos sistemoje, o rezul­
tatus surašė į lentelę.

12
 Pa ry ž i us v i e n a m

Nelė išsirinko viešbutuką šalia Rivoli gatvės —„šva­

rus, draugiškas personalas, labai romantiška atmosfera“ —
ir rezervavo dvivietį verslo klasės numerį dviem paroms,
įsivaizdavo save kartu su Pitu, apsikabinusius prancūziš­
ko viešbučio lovoje, žvelgiančius pro langą į Eifelio bokštą,
pusryčiams skanaujančius kruasanus su kava kokioje nors
kavinukėje, kurioje sėdės susikibę už rankų. Nelės vaizduo­
tė peno sėmėsi iš nuotraukų, nes ji net nenumanė, ką veikti
savaitgalį Paryžiuje, išskyrus akivaizdžiausius dalykus.
Dvidešimt šešerių Nelė Saimons nė sykio gyvenime
nebuvo išvykusi visam savaitgaliui su vaikinu, išskyrus tą
kartą, kai su Endriumi Dinsmoru išsiruošė į kalnus. Endrius
pasiūlė pernakvoti savo „Mini Cooper“, o ryte Nelė pabudo
taip sustirusi, kad pusdienį negalėjo pajudinti kaklo.
Nelės motina Lilijana visiems, kas netingėjo klausytis,
mėgo pasakoti, kad jos dukra „ne nuotykių mėgėja“. Ji taip
pat ne „mėgėja keliauti“, ne ta, „kuri papirktų savo grožiu“,
ir retkarčiais, kai manydavo, kad Nelė jos negirdi, ne „ne­
kalta mergaičiukė“.
Tai ir blogiausia augant mažame miestelyje — visi
įsivaizduoja žiną, kas tu per paukštis. Nelė buvo protinga
mergina. Tylenė. Ta, kuri kruopščiai viską suplanuos, ku­
rios galima paprašyti palaistyti gėles, prižiūrėti vaikus. Ir
ta, kuri nepabėgs su svetimu vyru.
Ne, mama. Iš tiesų aš ta, pamanė Nelė, atsispausdinu­
si bilietus ir įkišusi juos į aplanką su svarbia informacija,
kuri išvažiuoja savaitgaliui į Paryžių.
Artėjant svarbiajai dienai, Nelė su malonumu lygtarp
kitko užsimindavo apie laukiančią kelionę. „Reikia pati­
krinti, ar pasas galioja“, —pasakė ji, atsisveikindama su
motina po sekmadienio pietų. Nelė įsigijo naujus apati-

13
 Pa ry ži us v i e n a m ir ki tos i stori j os

nius, nusiskuto kojas, nusilakavo kojų nagus ryškiai rau­

donai (paprastai rinkdavosi permatomą laką). „Nepamirš­
kit, kad penktadienį išvažiuoju, —priminė kolegoms. —
Na, žinot. Į Paryžių.“
—Kaip tau pasisekė, —choru atsiliepė merginos iš
buhalterijos skyriaus.
—Man pavydas bambą graužia, —prisipažino Triša,
kuri nemėgo Pito per plauką mažiau už visas kitas.

Nelė įsėda į traukinį ir pasideda krepšį, spėliodama, ar

labai Trišą graužtų pavydas, jei pamatytų ją dabar: mergi­
ną, sėdinčią šalia tuščios vietos, vykstančią į Paryžių ir nė
nenumanančią, ar jos vaikinas išvis pasirodys.
 2

Paryžiaus Šiaurės stotyje knibždėte knibžda žmonių.

Nelė išeina pro perono vartus ir sustoja kaip įbesta mi­
nios apsupty; žmonės stumdosi ir brukasi, jų lagaminai su
ratukais trankosi jai į blauzdas. Būreliai treningais vilkin­
čių jaunuolių niūriai dėbso iš pašalių, ir Nelė staiga prisi­
mena, kad Šiaurės stotis yra Prancūzijos kišenvagių rojus.
Prispaudusi rankinę prie šono ji nedrąsiai žingteli į vieną
pusę, į kitą, trumpam pasimetusi tarp stiklinių kioskų ir,
rodos, niekur nevedančių eskalatorių.
Per garsiakalbį nuaidi trigarsis ir stoties pranešėjas
kažką pasako prancūziškai, Nelė ničnieko nesupranta. Ap­
linkiniai žvaliai žingsniuoja, tarsi žinotų, kur eina. Lauke
tamsu, krūtinę ima veržti aštrėjanti panika. Aš svetimame
mieste ir net nesuprantu vietinės kalbos. Tada jos akys už­
kliūva už kabančio ženklo: t a k si.
Prie jo driekiasi penkiasdešimties žmonių eilė, bet
Nelei nė motais. Pasiraususi krepšyje išsitraukia atsispaus­
dintą viešbučio lankstinuką, jį ir ištiesia vairuotojui, ga­
liausiai sulaukusi savo eilės.

15
 Pa ry ž i us v i e n a m ir ki tos i stori j os

—Į„Bonne Ville“viešbutį, —ištaria. —S’il vousplait. *

Vairuotojas persisukęs pažvelgia į ją, tarsi nesuprastų
nė žodžio.
—Į „Bonne Ville“ viešbutį, —pakartoja Nelė, steng­
damasi išgauti prancūzišką skambesį (praktikavosi namie
prieš veidrodį). Pabando dar kartą: —„Bonne Ville“.
Taksi vairuotojas žiūri bereikšmiu žvilgsniu, paskui
pagriebia lapą iš jos rankų ir įsmeigia į jį akis.
—A! „Hdtel Bonne Ville“\ —ištaria jis ir užverčia akis
į dangų. Įgrūda lapą atgal Nelei į rankas ir įsuka į automo­
bilių pilną gatvę.
Nelė atsilošia ir giliai atsidūsta.
Ką gi... sveika atvykusi į Paryžių.

Spūsčių sulėtinta kelionė trunka dvidešimt ilgų, bran­

gių minučių. Nelė stebeilija pro langą į judrias gatves, kir­
pyklas ir manikiūro salonus, pašnibždomis skaitydama
prancūziškų nuorodų lenteles.
Į miesto padangę stiebiasi elegantiški pilki pastatai,
tamsioje žiemos naktyje žiba kavinukės. Paryžius, ding­
teli Nelei, ir ją netikėtai perlieja jaudulio banga, staiga ji
pajunta, kad viskas bus gerai. Vėliau atvažiuos Pitas. Nelė
lauks jo viešbutyje, o ryt abu tik pasijuoks iš to, kaip jai
buvo neramu keliauti vienai. Pitas nuolat kartoja, kad Nelė
per daug jaudinasi.
„Atsipalaiduok, pupa“,—pasakytų jis. Pitas dėl nieko
nesuka galvos. Jis apkeliavo visą pasaulį su kuprine ant pe­
čių ir iki šiol nešiojasi pasą kišenėje „dėl viso pikto“. Pitas

* Prašau (pranc.)

16
 Pa r y ž i u s v i e n a m

pasakojo, kad kai Laose atsidūrė priešais šautuvo vamzdį,

paprasčiausiai atsipalaidavo. „Kokia prasmė nervintis. Jie
būtų mane nupylę arba ne. Nieko negalėjau pakeisti. —
Pitas linktelėjo. —Vėliau kartu su tais vyrukais išlenkėme
po bokalą.“
Kitą kartą Kenijoje jis plaukė nediduku keltu, ir tas vi­
dury upės apvirto. „Mes tiesiog nupjovėme virves keltui iš
šonų ir plūduriavome įsitvėrę jų, kol sulaukėme pagalbos.
Tada irgi pernelyg nesijaudinau —kol nesužinojau, kad
upėje gyvena krokodilai.“
Kartais Nelė spėliodavo, kodėl įdegęs, šilto ir šalto
matęs Pitas (net jei merginos ir prunkšdavo, klausydamos
jo nuotykių) pasirinko ją. Juk ji nei puošeiva, nei pašėlusi.
Tiesą sakant, vargiai kada buvo koją iškėlusi iš savo rajono.
Kartą Pitas užsiminė mėgstąs Nelę dėl to, kad ši nekvarši­
na jam smegenų. „Kitos merginos nuolat zyzia, —jis pa­
vaizdavo, kaip jos neva amsi į ausį. —Tu... na, su tavimi
galima atsipalaiduoti.“
Kartais Nelei dingtelėdavo, kad Pitas apie ją kalba
kaip apie pigią sofą, bet, matyt, neverta per daug apie tai
galvoti.
Paryžius.
Nelė nuleidžia taksi langą ir įsiklauso į judrių gatvių
gausmą, užuodžia kvepalų, kavos ir dūmų dvelksmą, jos
plaukus pakedena pro langą įsisukęs vėjo gūsis. Viskas
taip, kaip ji ir įsivaizdavo. Aukšti namai su ilgais langais ir
nedideliais balkonais, nematyti jokių biurų kvartalų. Re­
gis, prie kiekvieno gatvės kampo yra po kavinukę su apva­
liais stalais ir kėdėmis lauke. Taksi važiuojant gilyn į mies­
tą moterys atrodo vis stilingesnės, susitikę žmonės stabteli
ant šaligatvio ir sveikindamiesi pasibučiuoja į skruostus.
 Pa ry ž i us v i e n a m ir ki tos i stori j os

As tikrai čia, pamano Nelė. Staiga ji apsidžiaugia, kad

turės kelias valandas atsišviežinti prieš Pitui atvažiuojant.
Bent kartą Nelei nesinori būti naivia vištele.
Tapsiu paryžiete, pažada sau Nelė ir patogiau atsilošia.

Viešbutis įsikūręs siauroje gatvelėje šalia pagrindinio

bulvaro. Nelė atskaičiuoja tiek eurų, kiek rodo taksi skai­
tiklis, ir ištiesia juos vairuotojui. Šis pinigų nepaima, bet
pasipučia tarsi įžeistas, mosteli į Nelės lagaminą bagažinėje,
ima vaipytis ir skeryčiotis.
—Dovanokite, nesuprantu, —prisipažįsta Nelė.
—La valise!* —surinka vairuotojas ir sutrata pran­
cūziška greitakalbe, bet Nelė nieko nesupranta.
—Kelionių gide rašoma, kad kelionė daugiausia gali
kainuoti trisdešimt eurų. Aš pasitikrinau.
Dar daugiau riksmų ir mostagavimo rankomis. Po
pauzės Nelė linkteli, tarsi būtų ką nors supratusi, ir sune­
rimusi įgrūda vyrui į rankas dar dešimt eurų. Jis paima
pinigus, papurto galvą ir trinkteli lagaminą ant šaligatvio.
Taksi nuvažiuoja, o Nelė lieka stovėti, spėliodama, ar ją ką
tik apiplėšė.
Vis dėlto viešbutis atrodo geras. Be to, ji čia. Paryžiu­
je! Nelė nusprendžia neleisti, kad kas nors sugadintų jai
nuotaiką. Ji įžengia pro duris ir atsiduria siaurame vesti­
biulyje, persmelktame bičių vaško aromatu, sumišusiu su
kažkokiu kvapu, kuris, nusprendžia Nelė, yra nenusakomai
prancūziškas. Sienos apkaltos medžio plokštėmis, krėslai
seni, bet elegantiški. Visos durų rankenos —žalvarinės. Ji

* Lagaminas (pranc.)
 Pa ry ž i us v i e n a m

jau spėlioja, ką pamanys Pitas. Neblogai, ištars jis ir linktels.

Visai neblogai, pupa.
—Laba diena, —nervingai pasisveikina Nelė ir, ne­
žinodama, kaip pasakyti prancūziškai, priduria: —Parlez
anglais? Aš rezervavau kambarį.
Už jos atsistoja iš paskos įėjusi moteris ir šniokštuo­
dama knisasi krepšyje, ieškodama rezervacijos lapelio.
—Aš taip pat rezervavau kambarį.
Moteris trinkteli savo lapą ant stalo šalia. Nelė žingteli
į šalį, stengdamasi nekreipti dėmesio į prie šono prilipusią
nepažįstamąją.
—Fe, ne kelionė, o košmaras. Košmaras. —Ji ameri­
kietė. —Eismas Paryžiuje —tikra tragedija.
Viešbučio registratorė įžengusi į penktą dešimtį, trum­
pi juodi jos plaukai dailiai pakirpti Luizos Bruks stiliumi.
Suraukusi kaktą ji žvilgteli į priešais stovinčias moteris.
—Jūs abi rezervavote po kambarį?
Registratorė palinksta į priekį ir įdėmiai peržiūri pa­
dėtus lapus. Paskui stumteli juos savininkėms.
—Turiu likusį tik vieną kambarį. Viešbutis pilnas.
—To negali būti. Jūs patvirtinote rezervaciją. —Ame­
rikietė stumteli lapą atgal. —Rezervavau kambarį praėju­
sią savaitę.
—Aš taip pat, —įsiterpia Nelė. —Rezervavau prieš
dvi savaites. Pati pažiūrėkite į datą lape.
Moterys įsmeigia akis viena į kitą, staiga supratusios,
kad tapo varžovėmis.
—Apgailestauju. Nežinau, kaip jūs abi galėjote rezer­
vuoti po kambarį. Mes turime tik vieną laisvą numerį, —
paklausius prancūzės gali pamanyti, kad viešnios pačios
kaltos dėl susiklosčiusios padėties.

19
 Pa ry ž i us v i e n a m ir ki tos i stori j os

— Ką gi, tada turite surasti mums kitą kambarį, —

pareiškia amerikietė. —Privalote suteikti mums paslaugą.
Štai, prašau, rezervacijos —juodu ant balto.
Prancūzė kilsteli nepriekaištingai išpešiotą antakį.
—Madame. Negaliu duoti jums to, ko neturiu. Yra
vienas numeris su dviem lovomis. Galiu vienai iš jūsų grą­
žinti pinigus, bet dviejų kambarių neturiu.
—Aš negaliu niekur kitur apsistoti. Turiu su kai kuo
čia susitikti, —sako Nelė. —Jis nežinos, kur aš.
—Aš niekur neisiu. —Amerikietė sukryžiuoja rankas
ant krūtinės. —Ką tik lėktuvu įveikiau devynis su puse
tūkstančio kilometrų ir netrukus turiu dalyvauti vakarie­
nėje. Neturiu laiko ieškotis kito viešbučio.
—Jūs galite apsistoti tame pačiame kambaryje. Abiem
pritaikyčiau po penkiasdešimties procentų nuolaidą.
—Dalytis kambariu su nepažįstamąja? Jūs tikriausiai
juokaujate, —pykteli amerikietė.
—Tokiu atveju patariu jums pasiieškoti kito viešbu­
čio, —šaltai atkerta registratorė ir nusigręžia atsiliepti te­
lefonu.
Nelė ir amerikietė spokso viena į kitą. Amerikietė iš­
taria:
—Aš ką tik atskridau iš Čikagos.
Nelė sako:
—Aš pirmą kartą Paryžiuje. Nežinau, kur ieškoti kito
viešbučio.
Nė viena nejuda. Galiausiai Nelė prabyla:
—Klausykite, čia atvažiuos mano vaikinas. Galėtume
abi nusinešti lagaminus į kambarį, o kai atvažiuos mano
draugas, paprašysiu, kad surastų mums kitą viešbutį. Jis
Paryžių pažįsta geriau už mane.

20
 Pa ry ž i us v i e n a m

Amerikietė lėtai nužvelgia Nelę nuo galvos iki kojų,

tarsi mėgindama apsispręsti, ar ja galima pasitikėti.
—Aš nesidalinsiu kambariu su jumis abiem.
Nelė atlaiko jos žvilgsnį:
—Patikėkite manimi, tikrai ne taip įsivaizduoju sma­
gų savaitgalį kitoje šalyje.
—Matyt, neturime iš ko rinktis, —galiausiai nusileidžia
moteris. —Negaliu patikėti, kad apsistosiu kartu su jumis.
Jos informuoja registratorę ką nusprendusios; Nelės
manymu, amerikietė kalba pernelyg irzliai, turint omeny­
je, kad Nelė jai ką tik, galima sakyti, atidavė numerį.
—Kai ši ponia išvažiuos, norėsiu gauti tą penkiasde­
šimties procentų nuolaidą, —aiškina amerikietė. —Jums
derėtų pasigėdyti. Ten, iš kur aš kilusi, toks aptarnavimas
jums gerokai atsirūgtų.
Nelė bando prisiminti, ar kada buvo patekusi į nejau­
kesnę padėtį nei dabar —įkliuvusi tarp abejingos prancū­
zės ir pasipiktinimu kunkuliuojančios amerikietės. Bando
įsivaizduoti, ką darytų Pitas. Jis pasijuoktų ir nepamestų
galvos. Pito gebėjimas pasijuokti iš gyvenimo yra vienas iš
labiausiai Nelę žavinčių jo bruožų. Viskas gerai, guodžia ji
save. Vėliau jie abu iš visko tik pasijuoks.
Moterys pasiima kambario raktą ir kartu pakyla
ankštu liftu į ketvirtą aukštą. Nelė seka amerikietei iš pas­
kos. Pravėrusios duris jos išvysta kambarį mansardoje su
dviem lovomis.
—O, —ištaria amerikietė. —Nėra vonios. Kaip blo­
gai, kad nėra vonios. O ir kambarys toks mažas.
Nelė numeta krepšį ant grindų. Ji atsisėda ant lovos
galo, parašo Pitui žinutę apie tai, kas nutiko, ir paprašo jo
surasti kitą viešbutį.

21
 Pa r y ž i u s v i e n a m ir ki tos i stori j os

Palauksiu tavęs čia. Jei gali, parašyk, ar spėsi

atvažiuoti iki vakarienės? Praalkau.

Jau aštunta vakaro.

Pitas neatsako. Nelė spėlioja, gal jis važiuoja eurotu-
neliu —jei taip, turėtų atvykti maždaug po pusantros va­
landos. Ji sėdi, netardama nė žodžio, kol amerikietė piktai
pūškuodama ant lovos atidaro lagaminą, pasiima visas pa­
kabas ir susikabina drabužius.
—Atkeliavote darbo reikalais? —paklausia Nelė, kai
tyla ima pernelyg slėgti.
—Laukia du susitikimai. Vienas šįvakar, o paskui —
laisvadienis. Visą šį mėnesį neturėjau laisvos dienos, —
amerikietė kalba taip, lyg Nelė būtų dėl to kalta. —O rytoj
turiu atsidurti kitame Paryžiaus gale. Ką gi. Man metas
eiti. Teks pasitikėti jumis, kad neliesite mano daiktų.
Nelė įbeda į ją akis.
—Neliesiu jūsų daiktų.
—Nenoriu pasirodyti nemandagi. Tiesiog nesu pra­
tusi dalytis kambariu su nepažįstamais žmonėmis. Kai at­
važiuos jūsų vaikinas, būtų malonu, jei raktą paliktumėte
apačioje, registratūroje.
Nelė stengiasi užgniaužti pyktį.
—Taip ir padarysiu, —pažada ji, paima savo užrašų
knygelę ir apsimeta ją skaitanti; amerikietė dirsteli per petį
ir išeina iš kambario. Kaip tik tą akimirką pypteli mobilu­
sis telefonas. Nelė bemat jį pačiumpa.

Atleisk, pupa. Neatvažiuosiu. Gerai praleisk laiką.

 3

Ant stogo įsitaisęs Fabianas timpteli vilnonę kepurę

ant akių ir prisidega dar vieną cigaretę. Jis nuolat čia rūko,
jei tik nujaučia, kad Sandrina gali netikėtai grįžti namo. Ji
nemėgo cigarečių kvapo: jei Fabianas užsitraukdavo dūmą
kambaryje, Sandrina suraukdavo nosį ir papriekaištauda­
vo, kad butas dvokia. Nors stogo atbraila siaura, ant jos
užtenka vietos aukštaūgiui vyrui, puodeliui kavos ir 332
ranka prirašytiems lapams. Vasarą Fabianas kartais čia
snūsteli, kasdien pamojuoja paauglėms dvynukėms, gyve­
nančioms kitapus aikštės. Jos sėdi ant plokščio savo namo
stogo, klausosi muzikos ir rūko, pasislėpusios nuo tėvų
akių.
Centriniame Paryžiuje apstu tokių vietelių. Jei neturi
sodo ar nediduko balkono, susirandi kokią kitą vietą lauke.
Fabianas paima pieštuką ir pradeda braukyti žodžius.
Jis jau pusmetį redaguoja savo rankraštį, eilutės išmargin­
tos pastabomis ir taisymais. Kaskart, skaitydamas savo ro­
maną, randa dar daugiau kliaudų.
Veikėjai lėkšti, dialogai dirbtini. Filipas, jo draugas,
sako, kad reikia judėti į priekį, rankraštį atspausdinti ir

• 23
 Pa ry ž i us v i e n a m ir ki tos i stori j os

atiduoti susidomėjusiam agentui. Tačiau pažvelgęs į savo

darbą Fabianas kaskart pamato tik daugiau priežasčių nie­
kam nerodyti knygos.
Ji dar nebaigta.
Sandrina sakė, kad Fabianas nenori atiduoti knygos,
nes kol kūrinys pas jį, tol gali apsigaudinėti, turėti vilties. Ji
prikalbėjo ir daug žiauresnių dalykų.
Fabianas dirsteli į laikrodį, žino, kad iki pamainos
pradžios liko valanda. Paskui išgirsta viduje skambantį
mobilųjį. Po šimts! Iškoneveikia save už tai, kad pamiršo
įsikišti telefoną į kišenę prieš išlįsdamas ant stogo. Jis at­
sargiai pastato kavą ant lapų šūsnies, kad vėjas šių nenu­
pūstų, ir apsisuka, ketindamas įsikabaroti į butą per langą.
Vėliau nė pats nesuvokia, kas nutinka. Dešinė koja pa­
slysta ant stalo, ant kurio paprastai nulipa grįždamas, kai­
rioji švysteli atgal, o jis pats stengiasi išsilaikyti nenuvirtęs.
Fabianas koja —milžiniška gremėzdiška pėda, kaip pasa­
kytų Sandrina —nuspiria puodelį ir lapus nuo atbrailos.
Atsisuka kaip tik laiku, kad išgirstų, kaip puodelis ištykšta
ant grindinio, ir pamatytų, kaip 332 kruopščiai suredaguo­
ti lapai nuskrenda į temstančią padangę.
Fabianas mato, kaip lapus pagauna vėjo šuoras ir jie it
balti balandžiai nusklendžia į Paryžiaus gatves.

24
 4

Nelė valandą pratįsojo ant lovos, bet taip ir nesugalvo­

jo, ką daryti. Pitas į Paryžių neatvažiuos. Iš tikrųjų neatva­
žiuos. Ji atkeliavo į Prancūzijos sostinę su naujais apatiniais
ir raudonai nusidažiusi kojų nagus, o Pitas pakišo jai kiaulę.
Pirmąsias dešimt minučių Nelė stebeilijo į žinutę —
džiugų palinkėjimą gerai praleisti laiką —ir laukė tęsinio.
Tačiau tęsinio nėra.
Ji guli ant lovos su telefonu rankoje ir spokso į sieną.
Nelė suvokia, jog giliai širdyje visada nujautė, kad taip gali
nutikti. Ji įsmeigia akis į telefoną, išjungia ir vėl įjungia jo
ekraną, tikrindama, ar nesapnuoja.
Nelė žino tiesą. Veikiausiai žinojo ir vakar, kai Pitas
neatsiliepė į skambučius. Gal net ir praėjusią savaitę, kai
jos pasiūlymai, ką galėtų nuveikti Paryžiuje, sulaukdavo
atsako: gerai, kaip nori arba nežinau.
Blogiausia ne tai, kad Pitas —nepatikimas vaikinas:
tiesą sakant, jis gan dažnai prapuldavo nė nepaaiškinęs
Nelei, kur išsiruošė. Jei atvirai, Pitas net nepakvietė Nelės
į Paryžių. Jiedu paprasčiausiai kalbėjosi apie aplankytus

25
 Pa ry ž i us v i e n a m ir ki tos i stori j os

miestus, ir Nelė prisipažino niekada nebuvusi Paryžiuje, o

jis lyg tarp kitko mestelėjo:
—Rimtai? Paryžius —jėga. Tau ten patiktų.
Po dviejų dienų Nelė išlindo iš salės, baigusi mėne­
sinį rizikos vertinimo pagrindų pristatymą potencialiems
diplomuotiems specialistams („Rizikos vertinimas orga­
nizacijoms yra gyvybiškai svarbus, mat padeda suvokti ir
suvaldyti rizikas, išvengti sunkumų ir tinkamai išnaudoti
progas! Tikiuosi, jums patiks ekskursija po fabriką, tik pa­
sisaugokite veikiančių įrenginių!“) ir vestibiulyje rado su­
muštinių vežimėlį. Sumuštinių pardavėja atvažiavo dešim­
čia minučių anksčiau. Nelė peržvelgė asortimentą, mintyse
pasvėrė visus už ir prieš ir galiausiai išsirinko suvožtinį su
lašiša ir kreminiu sūriu, nors buvo antradienis, o ji šią sa­
vaitės dieną niekada nepirkdavo lašišos su kreminiu sūriu.
—Velniai nematė. Juk šią savaitę mums išmokėtos
premijos, ar ne? Paūžkime, — Nelė linksmai kreipėsi į
Karlą, stumiančią sumuštinių vežimėlį.
Paskui ji nužingsniavo į biuro virtuvę, tik stabtelėjo
prie durų įsipilti vandens iš automato, o laukdama, kol pri­
bėgs stiklinė, netyčia nugirdo dviejų bendradarbių pokalbį
už sienos.
—Aš savo premiją išleisiu kelionei į Barseloną. Nuo
pat vestuvių žadu nusivežti ten žmoną, —balsas panašus į
Džimio iš logistikos skyriaus.
—Šėrė pirks prabangią rankinę. Ta mergina iššvaistys
premiją per dvi dienas.
—Leslė atsidės pinigus mašinai. O Nelė?
—Nelė tikrai nekeliaus į Barseloną.
Abu pašnekovai nusijuokė. Nelė sustingo su plastiki­
ne stikline prie lūpų.

26
 Pa ry ž i us v i e n a m

—Nelė pasidės pinigus į taupomąją sąskaitą. Prieš tai

gal pasiskaičiuos, ar verta. Jai prireikia pusvalandžio, kad
išsirinktų sumuštinį.
— Gal pirkti ruginės duonos suvožtinį su kumpiu?
Betgi šiandien antradienis, o ruginę duoną su kumpiu pa­
prastai valgau penktadieniais. Gal paimsiu suvožtinį su
kreminiu sūriu. Pirmadieniais paprastai valgau kreminį
sūrį. Et, velniai nematė, paūžkim! —vyrai vėl nusikvato­
jo, nevykusiai mėgdžiodami Nelės balsą. Ji pažvelgė į savo
suvožtinį.
—Dievaži, toji mergina nė karto nėra pasielgusi im­
pulsyviai.
Nelė įveikė tik pusę suvožtinio; nors ir labai mėgo la­
šišą su kreminiu sūriu, šįkart maistas vėlėsi burnoje.

Tą vakarą Nelė nuvažiavo pas mamą. Ilgai išsisuki­

nėjusi Lilijana galiausiai pripažino, kad namas per didelis
vienam žmogui, ir sutiko persikraustyti, bet iškrapštyti ją
iš namo, kuriame išgyveno dvidešimt penkerius metus, iš
dalies prilygo bandymui išlupti sraigę iš kiauto. Nelė atva­
žiuodavo dukart per savaitę, peržiūrėdavo saugotinų daik­
tų, drabužių arba dokumentų prikrautas dėžes, sugrūstas į
aukščiausias lentynas senajame name, ir stengdavosi įkal­
bėti motiną nors šį tą išmesti. Dažniausiai Nelė valandą
įtikinėdavo mamą, kad šiaudinis asiliukas, kurį ji parsivežė
iš atostogų Maljorkoje 1983 metais, niekam nereikalingas,
bet vakare, išlindusi iš vonios kambario, pastebėdavo, kad
motina slapčia parsinešė suvenyrą į laisvą kambarį. Kraus­
tymasis užtruks. Tą vakarą buvo atvirukų ir kūdikių dra­
bužėlių eilė. Lilijana, paskendusi prisiminimuose, paimda-

27
 Pa r y ž i u s v i e n a m ir ki tos i stori j os

vo kiekvieną drabužėlį ir garsiai paspėliodavo, ar jų „vieną

dieną dar prireiks“.
—Ak, kaip gražiai atrodei su šia suknyte, net ir tavo
keliai negadino vaizdo. Jei jau apie tai prakalbom... pameni
Doną Džekson iš manikiūro salono? Jos dukra Šerilė už­
siregistravo interneto pažinčių svetainėje. Žodžiu, ji nuėjo
į pasimatymą su vyru iš interneto, o kai užsuko pas jį į
namus, pamatė lentynas, pilnas knygų apie žudikus ma­
niakus.
—Jisvienas išjų? —paklausė Nelė, brukdama kandžių
suėstus vaikiškus megztukus į maišą, kol motina nemato.
—Vienas iš ko?
—Žudikų maniakų?
—Iš kur man žinoti?
—Mama, ar Šerilė grįžo namo?
Lilijana sulankstė suknelę ir padėjo ją į „dar praver­
siančių“ drabužių krūvą šone.
— O kaipgi. Šerilė papasakojo Donai, kad tas vyras
užsimanė, jog ji užsidėtų kaukę ar pūkuotą uodegą, ar kaž­
ką panašaus, todėl Šerilė jį išbirbino.
—Išgarbino, mama. Išgarbino.
— Koks skirtumas? Žodžiu, džiaugiuosi, kad tu —
protinga mergina ir be reikalo nerizikuoji. Tiesa, ar minė­
jau, kad ponia Hogan klausė, gal galėtum pašerti jos katę,
kol pati bus išvykusi?
—Gerai.
— Nes aš jau būsiu išsikrausčiusi. O ponia Hogan
sakė, kad jai reikia patikimo žmogaus.
Nelė ilgam įsistebeilijo į šortukus savo rankose, kol
galų gale gerokai per šiurkščiai įgrūdo juos į maišą.
Kitą rytą pagrindiniu vestibiuliu žingsniuodama į

28
 Pa ry ž i us v i e n a m

biurą ji stabtelėjo prie kelionių, agentūros. Iškaba vitrinoje

skelbė: ypatingas v ien o s d ie n o s pasiūlym as — d u b i ­
lietai UŽ VIENO KAINĄ — TRYS NAKTYS ŠVIESŲ MIESTE
Pa ryžiuje . Nespėjusi dorai nė susivokti, Nelė įėjo į vidų ir
nusipirko du bilietus. Kitą vakarą, grįžusi su Pitu į jo butą,
įteikė jam bilietus, iškaitusi iš gėdos ir pasitenkinimo.
—Tu nupirkai ką? —Nelė atsiminė, kad įkaušęs Pi­
tas lėtai sumirksėjo, lyg negalėtų patikėti savo ausimis. —
Man bilietą į Paryžių?
—Mums, —pataisė Nelė, kol Pitas grabinėjo jos sukne­
lės sagas. —Bilietus į Paryžių ilgajamsavaitgaliui. Pamaniau,
bus... smagu. Na, žinai, turėtume pasilinksminti iš širdies!
Toji mergina nė karto nėra pasielgusi impulsyviai.
— Peržiūrėjau viešbučius, suradau tinkamą Rivoli
gatvėje. Jis įvertintas trimis žvaigždutėmis, bet paslaugų
kokybės įvertinimas siekia devyniasdešimt keturis pro­
centus, viešbutis įsikūręs nepavojingame kvartale, kitaip
tariant, reikia tik saugoti krepšius, todėl įsigysiu...
—Nupirkai man bilietą į Paryžių! — Pitas papurtė
galvą, vieną akį paslėpė užkritę plaukai. Paskui jis pridū­
rė: —Gerai, pupa. Kodėl gi ne? Čia tai geras.
Nelė neprisiminė, ką dar Pitas pasakė, nes jie suvirto
į jo lovą.
Dabar teks grįžti į Angliją ir pasakyti Magdai, Trišai
bei Sju, kad jos buvo teisios. Pitas būtent toks, kaip drau­
gės ir sakė. Ji pasielgė kaip kvaiša ir išmetė pinigus. Veltui
praleido merginų kelionę į Braitoną.
Nelė stipriai užsimerkia ir guli, kol pajunta, kad at­
slūgsta noras verkti, tada atsisėda. Žvilgteli į lagaminą. Spė­
lioja, kur rasti taksi ir ar galima pasikeisti traukinio bilietą.

29
 Pa ry ž i us v i e n a m ir ki tos i stori j os

Ojei nuvažiavus į stotį kontrolieriai irgi neįleis į traukinį?

Nelė svarsto, gal paprašyti registratorės paskambinti į „Eu-
rostar“ bendrovę, bet bijo ledinio moters žvilgsnio. Ji net
nenumano, ko griebtis. Paryžius merginai staiga pasirodo
milžiniškas, nepažįstamas ir nedraugiškas miestas už mili­
jono kilometrų nuo namų.
Vėl supypsi telefonas. Nelė jį pačiumpa, širdis ima pa­
šėlusiai daužytis. Vis dėlto jis atvažiuoja! Viskas bus gerai!
Tačiau rašo Magda.

Ar smagu, ištvirkėle?

Nelė sumirkčioja ir staiga pasijunta siaubingai iš­

siilgusi saviškių. Ji taip norėtų būti Magdos viešbučio
kambaryje, pasidėti plastikinę pigaus šampano taurę ant
kriauklės ir susigrumti dėl vietos prie veidrodžio dažantis.
Anglija atsilieka viena valanda. Merginos dabar ruošiasi
į kelionę, nauji drabužiai sprūsta iš lagaminų ant kilimo,
muzika griaudi taip, kad netrukus kaimynai ims skųstis.
Nelei dingteli, kad kaip gyva nesijautė tokia vieniša.

Viskas liuks, ačiū. Pasilinksminkit!

Ji lėtai suspaudo mygtukus, paspaudžia nuorodą

„siųsti“ ir sulaukia švilptelėjimo, pranešančio, kad žinutė
perskriejo Lamanšo sąsiaurį. Tada Nelė išjungia telefoną,
kad daugiau nereikėtų meluoti.

Nelė išstudijuoja „Eurostar“ traukinių tvarkaraštį, išsi­

traukia užrašų knygelę iš krepšio ir sudaro turimų pasirin-

30
 Pa ry ž i us v i e n a m

kimų sąrašą. Dabar be penkiolikos devynios. Net jei nuva­

žiuotų į stotį, vargu ar rastų traukinį, kuris parvežtų ją į An­
gliją laiku, kad spėtų grįžti namo. Šiąnakt teks nakvoti čia.
Negailestingoje vonios veidrodžio šviesoje Nelė at­
rodo pavargusi ir nepatenkinta, akys ašarotos, blakstienų
tušas nubėgęs. Kaip iš akies traukta mergina, kuri viena
atkeliavo į Paryžių tam, kad ją apkvailintų nepatikimas
vaikinas. Nelė įsiremia į kriauklę, drebėdama giliai įkvepia
ir pabando mąstyti logiškai.
Ji susiras ko nors užkąsti, pamiegos ir tada jausis ge­
riau. Rytoj pirmu traukiniu grįš namo. Tikėjosi ne to, bet
vis šioks toks planas, o turėdama planą visada jaučiasi
tvirčiau.
Nelė užveria duris, užrakina jas ir nusileidžia į apačią.
Stengiasi apsimesti nerūpestinga, pasitikinčia savimi mote­
rimi, kuri dažnai atsiduria nepažįstamuose miestuose.
—Chm. Gal turite meniu? Kambaryje jo neradau, —
kreipiasi į registratorę.
—Meniu? Mademoiselle, jūs esate kulinarinėje pasau­
lio sostinėje. Pas mus maisto į kambarį užsisakyti negalima.
—Ką gi, gal žinote kokią mielą vietelę, kur galėčiau
užkąsti?
Registratorė pažvelgia į Nelę.
—Norėtumėte vakarieniauti restorane?
—Arba kavinėje. Bet kur. Kur galėčiau nueiti pėsčio­
mis. A, ir dar... jei grįš ana ponia, gal galite pasakyti jai, kad
šiąnakt nakvosiu čia?
Prancūzė vos regimai kilsteli antakį, Nelė įsivaizduo­
ja, kokios mintys sukasi jos galvoje: „Vadinasi, tavo vaiki­
nas taip ir nepasirodė, blanki pelyte iš Anglijos? Neverta
stebėtis.“

31
 P a ry ž i us v i e n a m ir ki tos i stori j os

—Eikite į Cafė dės Bastides, —ištaria registratorė ir

ištiesia nedidelį turistinį žemėlapį. —Išėjusi iš viešbučio
pasukite į dešinę, kavinę pamatysite kairiau, už dviejų gat­
vių. Ji labai gera. Tinkama vieta, —prancūzė padaro pau­
zę, —vakarieniauti vienai.
—Ačiū.
— Paskambinsiu Mišeliui ir paprašysiu rezervuoti
jums staliuką. Kuo jūs vardu?
—Nelė.
—Nelė, —registratorės lūpose jos vardas suskamba it
ligos pavadinimas.
Liepsnojančiais skruostais Nelė čiumpa žemėlapį, įsi­
kiša jį į rankinę ir žvaliai iškulniuoja iš vestibiulio.

Kavinėje pilna žmonių: lauke prie apvalių stalų vos

telpa porelės arba susibūrusios kompanijos, pečiais remia­
si storais paltais apsivilkę bičiuliai, kurie rūko, geria ir ple­
pa, įsmeigę akis į judrią gatvę. Nelė stabteli, žvilgteli į iška­
bą viršuje ir trumpam suabejoja, ar tikrai pajėgs sėdėti čia
viena. Gal verčiau užsukti į prekybos centrą ir nusipirkti
sumuštinį. Taip, veikiausiai taip būtų saugiau. Tarpdury­
je įsitaisiusio augaloto barzdočiaus žvilgsnis užkliūva už
Nelės.
—Anglė? Taip? —vyriškio balsas nuaidi virš stalų.
Nelė krūpteli.
—Jūs NELĖ? Stalas vienam?
Į ją atsigręžia saujelė žmonių. Nelė svarsto, ar įmano­
ma akimirksniu mirti iš gėdos.
—A, taip, —sumurma, nunarinusi galvą.
Barzdočius pamoja Nelei užeiti į vidų, nuveda prie

32
 Pa ry ž i us v i e n a m

staliuko su kėde kampe šalia lango, ji užlenda už stalo ir

atsisėda. Langai aprasoję iš vidaus, prie aplinkinių stalų
sėdi į šeštą dešimtį įžengusios pasidabinusios moterys,
šūkčiojančios Nelei nesuprantama kalba, įsimylėjėliai, ry­
jantys vieni kitus akimis virš vyno taurių. Nelė drovisi, tar­
si jai ant krūtinės kabotų ženklas: „Gailėkitės manęs, esu
be poros.“ Ji žvilgteli į lentą, ant kurios surašytas meniu,
ir keliskart mintyse pakartoja nepažįstamus žodžius, kad
mokėtų ištarti juos garsiai.
—Bonsoir. —Plikai nusiskutęs padavėjas su ilga balta
prijuoste pastato ant stalo priešais Nelę vandens ąsotėlį. —
Quest-ce....
—Je voudrais le steakfrites, s’ii vous plait*, —skubiai
išberia Nelė. Šis patiekalas —kepsnys su keptomis bulvė­
mis —nemažai kainuoja, bet jai atrodo, kad tik šį pavadi­
nimą sugebės ištarti.
Padavėjas nežymiai linkteli ir dirsteli sau per petį, lyg
kažkas jį blaškytų.
— Kepsnį? O ką gersite, panele? — nepriekaištinga
anglų kalba pasiteirauja jis. —Taurę vyno?
Nelė ketino užsisakyti kokakolos, bet dabar sukužda:
—Taip, ačiū.
—Bon, —patvirtina padavėjas.
Po minutėlės jis grįžta nešinas krepšeliu su duona ir
vyno ąsočiu. Padeda maistą ir gėrimą ant stalo, tarsi ne­
matytų ničnieko keista, kad mergina sėdi kavinėje viena
penktadienio vakarą, ir dingsta.
Nelė abejoja, ar yra kada mačiusi moterį vieną resto­
rane, išskyrus tą kartą, kai važiavo komandiruotėn į Korbį:

* Norėčiau kepsnio su keptomis bulvėmis (pranc.).

33
 Pa r y ž i u s v i e n a m ir ki tos i stori j os

vietiniame restorane į knygą įsikniaubusi vieniša moteris,

įsitaisiusi šalia moterų tualeto, vietoj pagrindinio patiekalo
sušveitė dvi porcijas deserto. Ten, iš kur Nelė kilusi, mer­
ginos eina valgyti grupelėmis, dažniausiai renkasi troškinį
su kariu po audringos nakties. Vyresnės moterys kartais
vienos nuvažiuoja pažaisti bingo arba į šeimos susibūrimą.
Tačiau moterys neina šiaip sau į kavinę pavalgyti vienos.
Nelė apsidairo, kramtydama traškios prancūziškos
duonelės riekę, ir mato, kad ji ne vienintelė vakarieniauja
viena. Moteris kitapus lango, su raudonojo vyno ąsočiu ant
stalo, traukia cigaretę ir stebi pro šalį skubančius paryžie­
čius. Vyras kampe, įnikęs į laikraštį, energingai kiloja šakutę
prie burnos. Kita moteris, apykaklę pasistačiusi ilgaplaukė
su švarple, plepa su padavėju. Niekas į juos nekreipia dėme­
sio. Nelė šiek tiek atsipalaiduoja ir nusivynioja šaliką.
Vynas gardus. Ji gurkšteli ir pajunta, kaip per dieną
susikaupusi įtampa ima slūgti. Gurkšteli dar kartą. Pada­
vėjas atneša apskrudusį, garuojantį kepsnį, bet kai Nelė
atsipjauna gabalėlį, viduje matyti kraujas. Ji svarsto, gal
grąžinti patiekalą, bet nenori kelti triukšmo, tik ne čia, kur
reikėtų aiškintis prancūziškai.
Be to, Nelei skanu. Bulvės traškios, karštos ir pakeptos
iki aukso spalvos, šviežių daržovių salotos dieviškos. Tai­
gi viską suvalgo ir nusistebi, iš kur toks apetitas. Sugrįžęs
padavėjas nusišypso, pastebėjęs, kad viešnia patenkinta, jis
pamato ją tarsi pirmą sykį.
—Skanu, a?
—Be galo, —patvirtina Nelė. —Ačiū... a, merei.
Jis linkteli ir papildo jos taurę. Netikėtai Nelę nutvilko
malonumas. Ji ištiesia ranką į vyną, bet netyčia užkliudo
taurę ir pusę jos turinio išverčia ant padavėjo prijuostės ir

34
 Pa ry ž i us v i e n a m

batų. Persisvėrusi per stalą Nelė įsistebeilija į tamsiai rau­

donas dėmes.
—Labai atsiprašau! —Ji staigiai prisidengia ranko­
mis lūpas.
Padavėjas sunkiai atsidūsta ir nusivalo pašluoste.
—Nieko. Nieko baisaus.
—Labai atsiprašau. Ak, aš...
—Tikrai. Nieko tokio. Tokia jau ši diena.
Jis vos vos šypteli, tarsi norėdamas pasakyti, kad ją
supranta, ir pradingsta.
Nelė jaučia, kad jos skruostai liepsnoja raudoniu, tad
išsitraukia iš rankinės užrašų knygelę, kad turėtų ko nusi­
tverti. Staigiai perverčia lapus, kuriuose pasižymėjo lan­
kytinas vietas Paryžiuje, ir įsmeigia akis į tuščią lapą, kol
nelieka abejonių, kad niekas į ją nežiūri.
„Gyvenk šia akimirka“, —parašo į tuščią lapą ir du­
kart pabraukia. Šį posakį kadaise perskaitė žurnale.
Nelė pakelia akis į laikrodį. Be penkiolikos dešimt. Liko
tik apie 39 600 nelemtų akimirkų, pamano ji, o tada galės
įsėsti į atgalinį traukinį ir apsimesti niekur nekeliavusi.

Kai Nelė grįžta į viešbutį, prancūzė vis dar sėdi už

stalo registratūroje. O kaipgi. Ji pastumia raktą per stalą
Nelės pusėn.
—Kita ponia dar negrįžo, —praneša. Moteris kalba
su stipriu prancūzišku akcentu. —Jei grįš iki baigsis mano
pamaina, pasakysiu jai, kad jūs —kambaryje.
Nelė sumurma „ačiū“ ir patraukia į viršų.
Įsmunka į dušą, stengdamasi nusiplauti visus dienos
nusivylimus. Galiausiai pusę vienuoliktos įsiropščia į lovą

35
 Pa ry ž i us v i e n a m ir ki tos i stori j os

ir permeta akimis vieną iš prancūziškų žurnalų, kuriuos

rado padėtus ant naktinio stalelio. Daugumos žodžių Nelė
nesupranta, tačiau savo knygos ji neatsivežė. Nesitikėjo tu­
rėsianti laiko skaityti.
Galų gale vienuoliktą vakaro Nelė išjungia šviesą ir
guli tamsoje, klausydamasi siauromis gatvelėmis prašvil­
piančių mopedų ir namo grįžtančių prancūzų pašnekesių
bei juoko pliūpsnių. Jaučiasi, lyg būtų neįleista į milžinišką
vakarėlį.
Nelės akys paplūsta ašaromis, ji svarsto, gal paskam­
binti draugėms ir papasakoti, kas nutiko. Vis dėlto jaučiasi
nepasiruošusi užuojautai. Neleidžia sau pagalvoti nei apie
Pitą, nei apie tai, kad jis aiškiai ją metė. Stengiasi neįsi­
vaizduoti motinos išraiškos, kai papasakos, kaip iš tiesų
praleido romantišką savaitgalį užsienyje.
Atsiveria durys. Įsižiebia šviesa.
—Negaliu patikėti. —Kambaryje stovi nuo alkoho­
lio įraudusi amerikietė su didžiuliu violetiniu šalių ant pe­
čių. —Maniau, būsite jau išsikrausčiusi.
—Ir aš taip maniau, —atitaria Nelė ir trukteli antklo­
dę virš galvos. —Gal galėtumėte išjungti šviesą.
—Manęs niekas neįspėjo, kad jūs vis dar čia.
—Na, aš čia.
Nelė išgirsta, kaip dunksteli ant stalo numesta ranki­
nė, sutarška pakabai spintoje.
—Man nejauku nakvoti viename kambaryje su nepa­
žįstama moterimi.
—Patikėkite manimi, aš irgi nesirinkčiau jūsų į porą
šiai nakčiai.
Nelė slepiasi po antklode, kol moteris krapštosi, vaikš­
tinėja į vonios kambarį ir atgal. Girdi, kaip už pernelyg

36
 Pa ry ž i us v i e n a m

plonų sienų amerikietė valosi dantis, gargaliuoja ir nulei­

džia vandenį klozete. Nelė bando įsivaizduoti esanti visai
kitur. Galbūt Braitone, kur viena iš jos draugių šlitinėja,
stengdamasi surasti lovą.
—Neverta slėpti, man tai nepatinka, —burbteli mo­
teris.
—Tai nakvokite kur nors kitur, —atrėžia Nelė. —Nes
aš turiu lygiai tokią pat teisę į šį kambarį kaip ir jūs. Netgi
didesnę, jei atkreipsite dėmesį į rezervacijos datas.
—Kam toks atžarumas, —suirzta amerikietė.
—O kodėl jūs bandote priversti mane pasijusti dar
bjauriau, nei jau jaučiuosi.
—Mieloji, aš nekalta, kad jūsų vaikinas nepasirodė.
—O aš nekalta, kad viešbučio personalas rezervavo
mums tą patį kambarį.
Stoja ilga tyla. Nelė pamano, kad per šiurkščiai atsi­
kirto. Juk kvaila dviem moterims peštis tokiame ankštame
kambarėlyje. Mūsų padėtis vienodai nemaloni, pamano ji.
Ir stengiasi surasti kokį draugišką žodį kambariokei.
Tamsą perskrodžia amerikietės balsas:
—Beje, kad žinotumėte: visus vertingus daiktus su­
dedu į seifą. Be to, aš mokiausi savigynos.
—O aš vardu Žoržas Pompidu, —sumurma Nelė.
Ji pakelia akis į dangų tamsoje ir laukia, kol spragtelės
mygtukas ir užges šviesa.
—Jeigu ką, —pasigirsta balsas tamsoje, —labai keis­
tas vardas.

Nelė nuvargusi ir mažumėlę nusiminusi, bet miegas

ją tarytum erzina, niekaip neateina —priartėja, o paskui

37
 Pa ry ž i us v i e n a m ir ki tos i stori jos

neria į šoną it drovus įsimylėjėlis. Ji bando atsipalaiduoti,

nuraminti mintis, bet apie vidurnaktį balsas mintyse tvir­
tai rėžia: „Ne. Pamiršk apie miegą, panelyte.“
Jos smegenys sukasi ir plakasi tarsi skalbimo mašina ir
lyg nešvarius skalbinius išspjauna į paviršių niūrias mintis.
Ar Nelė per daug troško būti su Pitu? Ar ji nepakankamai
šauni? Gal jį atgrasė Nelės sudarytas prancūziškų meno
galerijų sąrašas su išvardytais jų privalumais ir trūkumais
(kelionės laikas lyginant su tikėtinu eilės ilgiu)?
Ar Nelė per daug nuobodi, kad ją kas nors pamiltų?
Naktis slenka lėtai, tarsi nenoromis. Nelė guli tamso­
je ir stengiasi nekreipti dėmesio į gretimoje lovoje knar­
kiančią nepažįstamąją. Ji pabando pasirąžyti, nusižiovauti,
apsiversti ant kito šono. Giliai kvėpuoja, atpalaiduoja visą
kūną ir įsivaizduoja, kaip užrakina slegiančias mintis į
skrynelę, o raktą išmeta.
Apie trečią valandą ryto susitaiko su mintimi, kad
greičiausiai nesudės bluosto iki aušros. Atsikelia, tyliai nu-
stypina prie lango ir per sprindį atitraukia užuolaidą.
Blizga gatvės žibintų nutvieksti stogai. Šaligatvį drė­
kina tyli dulksna. Suglaudusi galvas porelė lėtai traukia
namo, murmėdami kažką vienas kitam į ausį.
„Ši kelionė turėjo būti nuostabi“, —šmėkšteli Nelei.
Amerikietė suknarkia garsiau. Ji sušnarpščia, su-
krenkščia lyg springdama ir po trumpos, kankinančios
pauzės vėl užknarkia. Nelė išsitraukia iš lagamino ausų
kištukus (dėl visa ko įsidėjo dvi poras) ir lenda atgal į lovą.
„Mažiau nei po aštuonių valandų būsiu namie“, —pama­
no ji ir įsitvėrusi šios guodžiančios minties galiausiai pa­
nyra į sapną.
 5

Kavinėje Fabianas sėdi prie pusaukštės sienelės, ski­

riančios virtuvę nuo restorano salės, ir stebi, kaip Emilis
šveičia milžiniškas plienines kepimo skardas, o virtuvės
šefo padėjėjas Renė tyliai darbuojasi greta. Fabianas gurkš­
noja didelį puodelį kavos, jo pečiai nusvirę. Laikrodis rodo
be penkiolikos pirmą.
—Parašysi kitą knygą. Dar geresnę, —guodžia Emilis.
—Į tą knygą sudėjau visą širdį. O dabar viskas pra­
žuvo.
— Liaukis. Juk vadini save rašytoju —tavo galvoje
tikrai daugiau nei viena knyga. Antraip būsi labai alkanas
rašytojas. O kitą kartą taisyk tekstą kompiuteryje, gerai?
Tada galėsi paprasčiausiai atsispausdinti kitą kopiją.
Fabianas surado 183 iš daugiau nei 300 vėjo išblašky­
tų lapų. Kai kuriuose žodžiai išskydę nuo purvo ir lietaus,
kiti sutrypti —ant jų matyti batų žymės. Likusieji pradin­
go Paryžiaus naktyje. Apėjęs aplinkines gatves Fabianas
pastebėjo vieną kitą lapą, sklandantį ore arba teliūskuo­
jantį nuotekose, o praeiviai į juos nė nežvilgtelėjo. Maty­
damas lauke besimėtančius savo žodžius, visų žvilgsniams

39
 Pa r y ž i u s v i e n a m ir ki tos i stori j os

atskleistas slapčiausias mintis, Fabianas pasijuto lyg stovė­

tų vidury gatvės visiškai nuogas.
—Aš tikras kvailys, Emili. Sandrina tiek kartų man
sakė nesinešti darbo ant stogo...
— O ne. Tik neužsivesk apie Sandriną. Prašau! —
Emilis išleidžia iš kriauklės riebaluotą vandenį ir prileidžia
švaraus. —Jei vėl kalbėsime apie Sandriną, man prireiks
brendžio.
—Tu jau išmaukei visą brendį, —primena Renė.
—Ką man daryti?
— Paklausyk savo didvyrio, rašytojo Samuelio Be­
keto, patarimo: „Pabandyk dar kartą. Susimauk dar kartą.
Susimauk geriau.“
Emilis pakelia akis, tamsi jo oda žvilga nuo prakaito
ir garų.
—Kalbu ne tik apie knygą. Tau reikia vėl išeiti į mies­
tą. Susipažinti su moterimis. Išlenkti vieną kitą taurę, tru­
putį pašokti... Surinkti medžiagos kitai knygai!
—Aš ją skaityčiau, —pažada Renė.
—Matai, —toliau kalba Emilis. —Renė perskaitys
tavo knygą. Ojis skaito tik pornografiją!
—Žodžių neskaitau, —atremia Renė.
—Mes žinom, Renė, —nuramina Emilis.
—Nežinau. Aš nenusiteikęs, —atsiliepia Fabianas.
—Tai nusiteik! —Emilis spinduliuoja šilumą it radia­
torius. —Dabar bent jau turi priežastį iškelti koją iš namų,
a? Eik, pagyvenk. Pagalvok apie ką nors kitą.
Jis baigia šveisti paskutinę kepimo skardą. Įkiša ją
prie kitų ir užsimeta pašluostę ant peties.
—Ką gi. Rytoj vakare dirbs Oliveris, ar ne? Taigi, tu ir
aš. Abu eisime išgerti alaus. Ką pasakysi?

40
 Pa ry ži us v i e n a m

—Nežinau...
—O ką daugiau veiksi? Leisi vakarą savo ankštame
bute? Monsieur Holandas, mūsų prezidentas, per televi­
zorių paaiškins tau, kad pinigų nėra. Tavo tuščias butas
išduos, kad nėra ir moters.
—Emili, tai manęs neguodžia.
—Bandau atverti tau akis! Aš tavo draugas! Vardiju
tau milijonus priežasčių išeiti į miestą su manimi. Nagi,
bus smagu. Susirasime blogų mergaičių. Įkliūsime polici­
ninkams.
Fabianas pabaigia kavą ir ištiesia puodelį Emiliui, šis
įmerkia jį į kriauklę.
—Nagi. Privalai gyventi, kad turėtum apie ką rašyti.
—Gal, —nesiginčija Fabianas. —Aš dar pagalvosiu.
Emilis papurto galvą, o Fabianas atiduoda pagarbą ir
išeina.
 6

Nelępažadina beldimas į duris. Išpradžių girdi tik toli­

mą garsą, paskui beldimas pagarsėja, ir ji užsispaudžia ausis
pagalve. Išgirsta sakant: „Kambarinė.“
Kambarinė.
Nelė pasikelia ant alkūnių, sumirksi, ausyse tyliai
spengia, akimirką ji nesusigaudo, kur esanti. Įsistebeilija
į nematytą lovą, paskui į tapetus. Girdėti negarsus beldi­
mas. Nelė išsitraukia ausų kištukus. Staiga beldimas tampa
kurtinantis.
Mergina prieina prie durų ir praveria jas, trindamasi
akis.
—Kas čia?
Kambarinės uniforma vilkinti moteris atsiprašo ir at­
sitraukia.
—Ah. Je reviendrai. *
Nelė nė žodžio nesupranta, todėl tik linkteli ir leidžia
durims užsiverti. Jaučiasi lyg pervažiuota. Dirsteli į ameri­
kietę, bet lova tuščia, lovatiesė sujaukta, o praviros spintos
durys apnuogina tuščių pakabų eilę. Supanikavusi Nelė
* Grįšiu vėliau (pranc.).

42
 Pa ry ž i us v i e n a m

permeta akimis kambarį, ieškodama savo lagamino, bet jis

niekur nedingo.
Nežinojo, kad amerikietė ketina anksti išeiti, bet jai
palengvėja, kad nebereikės matyti to pikto išraudusio vei­
do. Dabar galės ramiai nusiprausti po dušu ir...
Nelė žvilgteli į telefoną. Jau penkiolika po vienuoliktos.
Negali būti.
Ji įsijungia televizorių ir ima spaudinėti pultelį, kol
suranda žinių kanalą.
Išties po vienuoliktos penkiolika.
Miegai staiga išsilaksto, Nelė puola rinktis daiktus,
meta juos į lagaminą, užsitempia drabužius. Pačiupusi
raktą ir bilietus, nubilda laiptais žemyn. Prancūzė sėdi už
stalo, atrodo lygiai taip pat nepriekaištingai kaip ir vakar.
Nelė pasigaili, kad neskyrė minutėlės susišukuoti.
—Labas rytas, mademoiselle.
— Labas rytas. Gal galėtumėte... gal... Žodžiu, man
reikia pasikeisti „Eurostar“ bilietą.
—Norėtumėte, kad paskambinčiau į „Eurostar“?
—Taip, prašyčiau. Man reikia grįžti namo šiandien.
Atsirado skubių reikalų... krizė šeimoje.
Registratorė nė nemirkteli.
—Suprantama.
Ji paima bilietą, surenka numerį ir prabyla greitakalbe
prancūziškai. Nelė pirštais persibraukia plaukus ir pasitri­
na mieguistas akis.
—Vietų yra tik penktos valandos traukinyje. Ar jums
tiks?
—Daugiau nieko nėra?
—Buvokelios vietos traukiniuose, kurie išvažiavo anks­
ti ryte, dabar vietų yra likusių tik penktos valandos reise.
43
 Pa ry ž i us v i e n a m ir ki tos i stori j os

Nelė keikia save už tai, kad pramiegojo.

—Tiks.
—Jums teks įsigyti naują bilietą.
Nelė įsmeigia akis į prancūzės ištiestą bilietą. Ant jo
aiškiai užrašyta: n e k e ič ia m a s .
—Naują bilietą? Kiek jis kainuos?
Prancūzė kažką ištaria į ragelį, paskui pridengia jį
ranka:
—Šimtą septyniasdešimt aštuonis eurus. Norite re­
zervuoti bilietą?
Šimtą septyniasdešimt aštuonis eurus. Apie šimtą ketu­
riasdešimt svarų.
—A... žinote, ką? Aš... man reikia pagalvoti.
Nelė paima bilietą iš prancūzės rankų, bet nedrįsta
pakelti į ją akių. Jaučiasi visiška kvaiša. Be abejo, pigus bi­
lietas nekeičiamas.
—Labai jums ačiū.
Ji nuskuba pasislėpti savo kambaryje, nekreipdama
dėmesio į įkandin šaukiančią registratorę.

Nelė atsisėda ant lovos krašto ir tyliai nusikeikia. Tai­

gi, arba gali pakloti pusės savaitės algą už kelionę namo,
arba teks vienai stumti labiausiai nevykusį romantišką sa­
vaitgalį pasaulyje. Gali slėptis mansardoje ir žiūrėti pran­
cūzišką televiziją, nesuprasdama nė žodžio. Gali viena sė­
dėti kavinėje, stengdamasi nevėpsoti į laimingas poreles.
Ji nusprendžia išsivirti kavos, bet kambaryje nėra vir­
dulio.
— Dėl Dievo meilės, — garsiai sudejuoja. Nelė nu­
sprendžia nekenčianti Paryžiaus.
44
 Pa ry ži us v i e n a m

Štai tada ir pastebi pravirą voką ant grindų po lova; iš

voko kažkas kyšo. Mergina pasilenkia ir pakelia jį. Voke —
du bilietai į menininkės, apie kurią Nelė viena ausimi yra
girdėjusi, parodą. Tikriausiai tie bilietai amerikietės. Nelė
padeda juos ant stalo. Vėliau nuspręs, ką su jais daryti. Kol
kas reikia pasidažyti, susišukuoti, o tada —būtinai gauti
kavos.

Kai Nelė išlenda į dienos šviesą, jos nuotaika pasitai­

so. Mergina žingsniuoja, kol pamato širdžiai mielą kavi­
nę, užeina ir užsisako puodelį latės ir kruasaną. Atsisėda
prie stalo lauke ir tvirčiau susisiaučia paltą, keli kiti lauke
sėdintys žmonės taip pat šiltai apsimuturiavę. Ji paglosto
greta sėdinčios pagyvenusios moters šunelį; moters šalis
sumegztas tiksliai it japoniškas origamis. Nelė šį tą nufoto­
grafuoja. Prancūzas kilsteli jai skrybėlę, ir mergina nenu­
laiko šypsenos.
Kava gardi, prancūziškas ragelis tirpsta burnoje. Nelė
užsirašo kavinės pavadinimą į užrašų knygelę, jei panorėtų
čia sugrįžti. Palieka arbatpinigių ir lėtai pareina į viešbutį,
galvodama, kad yra tekę ir prasčiau pusryčiauti. Kitapus
gatvės — rankinių parduotuvė, Nelė spokso į elegantiš­
kas, kruopščiai pasiūtas vienetines rankines vitrinoje, jų
fantastiškus pastelinius atspalvius. Parduotuvė primena
filmavimo aikštelę. Ji stabteli, išgirdusi violončelės garsus,
užverčia galvą ir žvilgsniu suranda pravirą balkono langą,
pro kurį sklinda muzika. Nelė klausosi ir trumpam prisė­
da ant laiptelio. Nieko gražesnio gyvenime nėra girdėjusi.
Muzika nutyla, į balkoną išlenda mergaitė su violončele ir

45
 Pa ry ž i us v i e n a m ir ki tos i stori j os

pažvelgia žemyn. Staiga susigėdusi Nelė atsistoja ir nueina,

paskendusi savo mintyse.
Ji neapsisprendžia, ką daryti. Slenka koja už kojos,
ginčydamasi su savimi, keverzodama į užrašų knygelę
priežastis, dėl ko reiktų ir nereiktų važiuoti penktos valan­
dos traukiniu. Jei įsėstų į tą traukinį, spėtų į paskutinį reisą
į Braitoną ir nustebintų drauges. Galėtų išgelbėti savaitgalį.
Galėtų prisisiurbti iki žemės graibymo, išlieti širdį, ir mer­
ginos ja pasirūpintų. Tam ir reikalingos draugės.
Tačiau vien nuo minties, kad išleis dar pusantro šimto
svarų ir taip sumautam savaitgaliui, Nelei užgula širdį. Be
to, nenori pirmą kartą viešėdama Paryžiuje kuo skubiau
sprukti iš čia paspaudusi uodegą. Nenori atsiminti pirmo­
jo apsilankymo Paryžiuje kaip savaitgalio, kai ją metė vai­
kinas ir ji išskubėjo namo net nepamačiusi Eifelio bokšto.
Nelė grįžta į viešbutį vis dar susimąsčiusi, todėl tai,
ką nešiojasi kišenėje, prisimena tik kyštelėjusi į ją ranką
ieškodama rakto. Išsitraukia amerikietės bilietus.
—Atleiskite? —Nelė kreipiasi į registratorę. —Gal
žinote, kur moteris, apsistojusi mano numeryje? Keturias­
dešimt antrajame kambaryje?
Prancūzė sklaido pluoštą dokumentų.
—Ji išsiregistravo anksti ryte. Regis... netikėta krizė
šeimoje. —Registratorės mina neįskaitoma. —Panašu, kad
šį savaitgalį nestinga nenumatytų įvykių.
— Amerikietė kambaryje paliko bilietus. Į parodą.
Nežinau, ką su jais daryti. —Nelė ištiesia bilietus ir regis­
tratorė įdėmiai juos apžiūri.
—Toji moteris išvažiavo tiesiai į oro uostą... Ak, regis,
šie bilietai į labai populiarią parodą. Vakar vakare apie ją

46
 Pa ry ž i us v i e n a m

pranešė per žinias. Žmonės valandų valandas laukia eilėje,

norėdami pamatyti menininkės darbus.
Nelė vėl pažvelgia į bilietus.
—Aš eičiau į parodą, mademoiselle. —Registratorė
jai nusišypso. —Jei galite... Jei jūsų šeimos reikalai galėtų
palaukti.
Nelė spokso į bilietus.
—Gal ir nueisiu.
—Mademoiselle?
Nelė atsigręžia į registratorę.
—Jei liksite, neimsime iš jūsų pinigų už kambarį. No­
rėtume atsilyginti už sukeltus nepatogumus, —prancūzė
vėl nusišypso, šįsyk tarsi atsiprašydama.
—O, ačiū, —nustebusi padėkoja Nelė.
Ji apsisprendžia. Juk liko ne taip ir daug laiko.
 7

Fabianas sėdi ant stogo su marškinėliais ir pižami­

nėmis kelnėmis ir galvoja, šalia pasistatęs tuščią puodelį.
Jis pažvelgia į nedidelę Sandrinos nuotrauką rankoje. Kai
pasidaro per šalta sėdėti lauke, įsiropščia į vidų —šįkart
atsargiai —ir apsidairo po butą. Sandrina teisi. Čia tikras
šiukšlynas. Jis čiumpa šiukšliadėžę ir ima tvarkytis.
Po valandos nedidelis butas bent šiek tiek pasikeičia:
purvini drabužiai sugrūsti į skalbinių pintinę, seni laikraš­
čiai sukrauti šalia durų, kol bus išnešti į perdirbimo kontei­
nerį, išplauti skalbiniai tvarkingai sudėti į džiovyklę. Viskas
savo vietose. Fabianas nusiprausęs, nusiskutęs ir apsirengęs.
Dabar niekas nesutrukdys rašyti. Jis padeda kruopščiai su­
numeruotus išgelbėtus lapus šalia nešiojamojo kompiute­
rio ir patiesina viršutinįjį. Įbeda į jį akis.
Laikas eina. Kai kuriuos lapus Fabianas perskaito iš
naujo, po to padeda juos į vietą. Paima vieną, kurį laiką
atidžiai skaito, nuleidžia pirštus ant klaviatūros. Patikrina
telefoną. Pažvelgia pro langą į pilkus stogus. Nueina į tu­
aletą. Vėl įsmeigia akis į klaviatūrą. Galiausiai pasižiūri į
laikrodį, atsistoja ir čiumpa striukę.

48
 Pa ry ži us v i e n a m

Prie kioskelio, žvelgiančio į Dievo Motinos katedrą,

niekas nelaukia. Fabianas sustabdo mopedą, nusitraukia
šalmą ir trumpam įsistebeilija į Seną: žvilgsniu nulydi van­
deniu slystantį milžinišką turistinį laivą, talpinantį būrius
vaizdais besigėrinčių keleivių, kurie šūkauja ir fotografuo­
ja pro didžiulius langus. Mažoji „Paryžiaus rožė“, teturinti
tik kelias medines sėdynes, tuščia kantriai laukia prieplau­
koje. Fabianas nuima nuo mopedo bagažinės paketą ir pri­
eina prie kiosko, kuriame ant taburetės sėdi tėvas ir skaito
laikraštį.
—Su lašiša. —Jis ištiesia tėvui paketą. —Emilis liepė
ilgai nelaikyti.
Klemensas pabučiuoja sūnų į abu skruostus, išvynioja
pyrago gabalą, atsikanda ir pasigardžiuodamas kramto.
—Neblogai. Pasakyk jam, kad kitą kartą dėtų mažiau
krapų. Mes ne rusai. O tešla gera.
—Nėra žmonių?
—Viskas per tą naują didelį laivą. Jis surenka visus
turistus.
Kurį laiką tėvas su sūnumi žvelgia į vandenį. Paupiu
artėja porelė, bet likus keliems žingsniams iki kiosko su-
dvejoja, netrukus apsigalvoja ir nueina šalin. Fabianas pa­
sikaso kulkšnį.
—Jei nereikia pagalbos, gal nuvažiuosiu į Fridos Kalo
parodą.
—Tikiesi sutikti ten Sandriną?
Fabianas papurto galvą.
—Ne! Man patinka Frida Kalo.

49
 Pa ry ž i us v i e n a m ir ki tos i stori jos

—Kurgi ne, —atsiliepia Klemensas, neatitraukdamas

akių nuo vandens. —Daugiau apie nieką ir nekalbi.
—Sandrina sakė, kad aš nieko rimto nedarau. Aš tik...
noriu jai parodyti, kad galiu domėtis kultūriniu gyvenimu.
Galiu pasikeisti. Be to, aš susitvarkiau butą.
Stoja trumpa tyla. Fabianas sutrikęs stebi, kaip tėvas
pliaukši per kišenes, tarsi ko ieškotų.
—Ieškojau tau medalio, —galiausiai paaiškina Kle­
mensas.
Fabianas atsistoja ir kreivai šypteli.
—Grįšiu apie ketvirtą, papa. Gal popiet prireiks pa­
galbos.
Klemensas pabaigia lašišos pyrago likučius. Jis
kruopščiai sulanksto popierių ir nusišluosto burną. Kita
ranka patapšnoja sūnui per petį.
—Sūnau, —ištaria Klemensas, kai Fabianas pasisuka
eiti. —Pamiršk ją. Nežiūrėk į viską taip rimtai, gerai?

Sandrina visada sako, kad jis keliasi per vėlai. Atsisto­

jęs į eilės galą, pažymėtą lentelėmis: liko laukti v a l a n ­
d ą , liko lauk ti d v i v a l a n d a s , Fabianas mintyse save

niukteli, kad neatvažiavo anksčiau, kaip iš pat pradžių ir

planavo.
Maždaug prieš keturiasdešimt penkias minutes jis
smagiai atsistojo į eilės galą, tikėdamasis, kad ši greitai
ištirps. Tačiau per tą laiką pasistūmėjo tik tris metrus į
priekį. Popietė žvarbi ir giedra, Fabianui darosi šalta. Jis
tvirčiau užsimaukšlina vilnonę kepurę ir paspardo žemę,
šildydamas kojas.

50
 Pa ry ž i us v i e n a m

Galėtų išeiti iš eilės ir patraukti savais keliais, grįž­

ti padėti tėvui, kaip ir žadėjo. Galėtų grįžti namo ir baig­
ti tvarkyti butą. Įpilti daugiau tepalo į mopedo variklį ir
patikrinti padangas. Arba užpildyti dokumentus, kuriuos
atidėlioja jau ištisus mėnesius. Tačiau niekas kitas iš eilės
dar neišėjo, todėl neina ir Fabianas.
Jis timpteli kepurę ant ausų ir pagalvoja, kad likęs sto­
vėti gal pasijus geriau. Šiandien bus bent kažką pasiekęs. Ne­
pasiduos, nors Sandrina kaltindavo jį nuolat pasiduodant.
Be abejo, tai niekaip nesusiję su tuo, jog Frida Kalo —
mėgstamiausia Sandrinos dailininkė. Fabianas pasistato
apykaklę ir įsivaizduoja, kaip netikėtai susiduria su San­
drina bare. „A, tiesa, —lyg tarp kitko ištartų jis. —Kaip
tik buvau nuėjęs į Diego Riveros ir Fridos Kalo parodą.“
Sandrina nustebtų, gal net apsidžiaugtų. Galbūt Fabianas
nupirks parodos katalogą ir padovanos jį Sandrinai.
Vos apie tai pagalvojęs Fabianas išsyk supranta, kad
nieko neišdegs. Sandrina nė už ką nesiartins prie baro, ku­
riame dirba Fabianas. Ji vengė tos kavinės nuo pat jų išsis­
kyrimo. Ką jis išvis čia veikia?
Fabianas pakelia akis ir pamato merginą, lėtai žings­
niuojančią ilgos eilės galo link, iš po užmaukšlintos kepu­
rės vos vos kyšo kirpčiukai. Jos veidas apsiniaukia iš nu­
sivylimo, kaip ir visų naujai atėjusių ir pamačiusių, kokio
ilgio eilėje teks stypsoti.
Ji stabteli prie moters, stovinčios už kelių žmonių nuo
Fabiano. Rankoje laiko du popierėlius.
—Atleiskite? Ar kalbate angliškai? Ar čia eilė į Fridos
Kalo parodą?
Mergina ne pirmoji to klausia. Moteris gūžteli ir kaž-

51
 Pa ry ž i us v i e n a m ir ki tos i stori j os

ką atsako ispaniškai. Fabianas pamato, ką mergina laiko

rankoje, ir žingteli į priekį.
—Juk jūs turite bilietus, —aiškina jis. —Jums nerei­
kia laukti šioje eilėje. —Fabianas parodo į eilės pradžią. —
Žiūrėkite, jei jūs su bilietu, jūsų eilė štai ten.
—O, —Nelė nusišypso. —Ačiū. Iškart palengvėjo!
Staiga Fabianas ją atpažįsta.
—Jūs vakar buvote užėjusi į Cafė dės Bastides?
Ji mažumėlę sutrinka. Paskui pirštais prisidengia lūpas.
—A, jūs tas padavėjas. Aš apipyliau jus vynu. Labai
atsiprašau.
—De rieti, —atsako Fabianas. —Nieko tokio.
—Vis tiek atsiprašau. Ir... ačiū.
Nelė pasisuka eiti, bet vėl atsigręžia, įdėmiai pažvelgia
į Fabianą ir dirsteli į abipus jo laukiančius žmones. Rodos,
mergina kažką galvoja.
—Jūs ko nors laukiate? —pasiteirauja ji.
—Ne.
—Gal... gal norite bilieto? Turiu du.
—Jums jo nereikia?
—Man juos... padovanojo. Antrasis man nereikalingas.
Fabianas spokso į merginą ir laukia paaiškinimo, bet
Nelė neištaria daugiau nė žodžio. Jis paima ištiestą bilietą.
—Ačiū!
—Tai mažiausia, ką galiu padaryti.
Jie patraukia iki trumpos eilės prie durų, kur tikrina­
mi bilietai. Fabianas nenulaiko šypsenos dėl taip netikėtai
pasisukusių įvykių. Nelė žvilgteli į vyrą ir taip pat nusišyp­
so. Fabianas pastebi, kad jos ausys išrausta.
—Taigi, —prabyla jis. —Atvažiavote paatostogauti?

52
 Pa ry ž i us v i e n a m

—Tik savaitgaliui, —paaiškina Nelė. —Tiesiog... už­

simaniau išvykti.
Fabianas pakreipia galvą.
— Tai gerai. Taip imti ir išvykti. Labai, —jis ieško
žodžio, —impulsif.
Nelė papurto galvą.
—Jūs... kasdien dirbate restorane?
—Dažniausiai. Aš noriu tapti rašytoju. —Vyras nu­
delbia akis ir paspiria akmenėlį. —Bet, rodos, visą gyveni­
mą liksiu padavėju.
— O ne, — staiga Nelės balsas suskamba garsiai ir
tvirtai. —Neabejoju, kad pasieksite, ko norite. Tiek daug
visko vyksta prieš jūsų akis —kalbu apie žmonių gyve­
nimus, tai, ką matote restorane. Esu tikra, kad jūsų galva
pilna minčių.
Fabianas gūžteli.
—Tai... svajonė. Nesu tikras, ar labai gera.
Jie jau priėjo prie durų, apsauginis nusiveda Nelę prie
stalo ir patikrina jos rankinę. Fabianas mato, kad mergina
sutrinka, ir nežino, ar derėtų jos laukti.
Jis stovi, bet Nelė pakelia ranką ir mosteli lyg atsisvei­
kindama.
—Ką gi, —ištaria ji. —Tikiuosi, paroda jums patiks.
Fabianas susigrūda rankas giliau į kišenes ir linkteli.
—Sudie.
Merginos plaukai rusvo atspalvio, nosis nusėta straz­
danomis. Nelė vėl nusišypso, jos akių kampučiuose įsirėžia
smagios raukšlelės, tarsi matytų kažką juokinga, ko nie­
kas daugiau nepastebi. Fabianas susigriebia net nežinąs jos
vardo. Nespėja paklausti, nes mergina nusileidžia laiptais
ir dingsta minioje.
53
 Pa ry ž i us v i e n a m ir ki tos i stori jos

Ilgus mėnesius Fabianas buvo užstrigęs rutinoje, ne­

pajėgė galvoti apie nieką kitą, išskyrus Sandriną. Visi ba­
rai, į kuriuos užsuka, primena jam vietas, aplankytas kartu
su ja. Visos išgirstos dainos primena buvusią merginą, jos
viršutinės lūpos linkį, plaukų aromatą. Tarsi visą tą laiką
būtų gyvenęs su vaiduokliu.
Tačiau dabar, įėjus į paveikslų galeriją, Fabianui kažin
kas nutinka. Didžiulės spalvingos Diego Riveros drobės ir
maži, kančia persmelkti Riveros mylimosios Fridos Kalo
autoportretai užvaldo jo jausmus. Fabianas beveik ne­
pastebi minių, besigrūdančių priešais paveikslus.
Jis stabteli priešais tobulą nediduką paveikslą, kuriame
dailininkė atvaizdavo savo stuburą kaip suskilusią koloną.
Jos akyse spindintis sielvartas prikausto Fabiano žvilgsnį.
Tai yra kančia, pamano jis. Atsiminęs, kiek laiko niūroja
dėl Sandrinos, susigėsta ir pajunta, kad nuolaidžiavo savo
silpnybėms. Fabianas nujaučia, kad jo ir Sandrinos roma­
nas neprilygsta legendinei Diego ir Fridos meilės istorijai.
Nejučia jis vėl ir vėl grįžta, sustoja priešais jau maty­
tus paveikslus, skaito apie poros gyvenimą, jų bendrą ais­
trą menui, darbininkų teisėms ir vienas kitam. Fabianas
pasijunta išalkęs ko nors didesnio, geresnio ir prasminges-
nio. Jis nori gyventi kaip šie žmonės: nori rašyti geriau,
tęsti pradėtą darbą. Privalo tęsti.
Fabianas staiga užsimano grįžti namo ir parašyti ką
nors šviežio, naujo ir tikroviško kaip tie paveikslai. Užvis
labiausiai trokšta rašyti. Bet ką?
Tada pamato ją, stovinčią priešais merginą su sulūžu­
sia kolona vietoj stuburo, įsistebeilijusią į paveiksle nuta­
pytosios dideles, liūdnas akis. Dešinėje rankoje Nelė spau-

54
 P a ryži us v i e n a m

džia tamsiai mėlyną kepurę. Fabianui stebint jos skruostu

nusirita ašara. Nelė kilsteli kairę ranką ir, nenuleisdama
akių nuo paveikslo, delnu nusibraukia ašarą. Staiga ji atsi­
gręžia, galbūt pajutusi Fabiano žvilgsnį, ir jų akys susitin­
ka. Nė nespėjęs suvokti, ką daro, Fabianas žengia žingsnį
į priekį.
—Aš taip ir... taip ir nespėjau paklausti, —prabyla
jis. —Gal norėtum išgerti kavos?
 8

Ketvirtą popiet Cafe Cheval Bleu nėra kur nosies įkiš­

ti, bet padavėja suranda Fabianui stalą viduje. Nelę aplan­
ko jausmas, kad jis —vienas iš tų vyrų, kuriems visada
surandamas geras stalas viduje. Fabianas užsisako nedidelį
juodos kavos puodelį, Nelė ištaria „man to paties“, nes ne­
nori, kad jis išgirstų jos baisų prancūzišką akcentą.
Trumpam stoja nejauki tyla.
—Gera paroda, tiesa?
—Paprastai aš neverkiu, žiūrėdama į paveikslus, —
prisipažįsta Nelė. —Dabar, sėdėdama kavinėje, jaučiuosi
kvailokai.
—Ne. Ne, tai buvo jaudinantis vaizdas. O dar tos mi­
nios žmonių, nuotraukos...
Fabianas užveda kalbą apie parodą. Jis sako girdėjęs
apie dailininkės darbus, bet nesitikėjęs, kad kūriniai jį taip
sujaudins.
—Jaučiu čia, supranti? —Fabianas trinkteli sau į krū­
tinę. —Labai... išraiškingi darbai.
—Tikrai, —pritaria Nelė.
Nė viena jos draugė šitaip nekalba, prisipažįsta sau.

56
 Pa ry ž i us v i e n a m

Merginos kalba apie tai, ką Tesą vilkėjo darbe, arba apie

populiariausią muilo operą, arba kas nusilakė iki žemės
graibymo praėjusį savaitgalį.
—Mes taip pat apie tai kalbame. Bet... nežinau... ro­
dos... paroda mane įkvėpė. Noriu rašyti taip, kaip jie tapė.
Ar supranti? Noriu, kad žmogus perskaitytų mano knygą
ir pasijustų... bouf!
Nelė nepajėgia nulaikyti šypsenos.
—Tau tai kelia juoką? —Merginos šypsena užgauna
Fabianui širdį.
—O ne. Mane prajuokino tik tas bouf.
—Bouf?
— Angliškai tai nieko nereiškia. Paprasčiausiai...
aš... —Nelė papurto galvą. —Juokingas žodis ir tiek. Bouf
Fabianas akimirką žvelgia į ją, paskui garsiai nusikva­
toja:
—Bouf!
Ledai pralaužti. Padavėja atneša kavos, Nelė išmaišo
du šaukštelius cukraus, kad gerdama kavą nesiraukytų.
Fabianas nugurkia savąją dviem gurkšniais.
—Na, ir kaip tau patinka Paryžius, Nele iš Anglijos?
Ar tu čia pirmą kartą?
—Man patinka Paryžius. Tiek, kiek jo mačiau. Aš ne­
aplankiau jokių žymių vietų, nemačiau nei Eifelio bokšto,
nei Dievo Motinos katedros, nei to tilto, ant kurio įsimylė­
jėliai kabina spyneles. Vargu ar man užteks tam laiko.
—Tu dar grįši. Visi sugrįžta. Ką veiksi šįvakar?
— Nežinau. Gal susirasiu, kur pavakarieniauti. Gal
tiesiog drybsosiu viešbučio lovoje, —Nelė nusijuokia. —
O tu dirbsi restorane?
—Ne. Šįvakar nedirbu.

57
 Pa ry ž i us v i e n a m ir ki tos i stori j os

Ji stengiasi neišsiduoti nusiminusi.

Fabianas žvilgteli į laikrodį.
— Merde! Pažadėjau nuvažiuoti padėti tėčiui. Man
metas. — Jis pakelia akis. — Šįvakar susitiksiu bare su
draugais. Būtų labai smagu, jei prisidėtum, jeigu tik nori.
—Ak, tu labai malonus, bet...
—Bet kas? —Atviras Fabiano veidas spindi džiaugs­
mu. —Negali Paryžiuje vakaroti viešbučio kambaryje.
—Nieko. Aš nepražūsiu.
Nelės ausyse suskamba motinos balsas: „Tu nei iš šio,
nei iš to neitum į pasimatymą su nepažįstamuoju. “Nežinia,
kas jis per vienas. Vyro galva nuskusta plikai.
—Nele, būk gera, leisk pavaišinti tave gėrimu. Papras­
čiausiai atsidėkoti už bilietą.
—Nežinau...
—Laikyk tai paryžietišku papročiu.
Fabiano šypsenai nėra lygių. Nelė sudvejoja:
—Ar tas baras toli?
—Čia visur arti. —Vyras nusijuokia. —Tu Paryžiuje!
—Gerai. Kur susitiksime?
—Atvažiuosiu tavęs paimti. Kur tavo viešbutis?
Nelė paaiškina, kur ją rasti, ir paklausia:
—Kur mes eisime?
—Kur naktis mus nuves. Juk tu esi impulsyvioji mer­
gina iš Anglijos!
Fabianas kilsteli piršus prie kaktos ir išeina iš kavinės,
koja užveda mopedą ir nurūksta gatve tolyn.

Nelė sugrįžta į savo numerį, vis dar pakylėta po po­

pietės nuotykio. Prieš akis šmėkščioja paveikslai meno ga-

58
 Pa ry ž i us v i e n a m

lerijoje, didelės Fabiano rankos, laikančios mažytį kavos

puodelį, liūdnos smulkutės moters paveiksle akys. Ji mato
plačius, atvirus parkus, nusidriekusius palei Seną, ir už jų
tekančią upę. Girdi prasiveriančių ir užsidarančių metro
traukinių durų šnypštimą. Jaučiasi taip, lyg viduje visa
kunkuliuotų. Nelė jaučiasi kaip knygos veikėja.
Ji palenda po dušu ir išsiplauna plaukus. Peržiūri tuos
kelis drabužius, kuriuos atsivežė į Paryžių —Pitas ne iš tų,
kurie mėgsta puoštis, —ir spėlioja, ar jie pakankamai pary-
žietiški. Vietiniai žmonės tokie stilingi, visi rengiasi skirtin­
gai. Aišku viena: niekas nesirengia taip, kaip jaunos anglės.
Nelė nusileidžia į registratūrą. Registratorė, sutelkusi
dėmesį į lapą su skaičiais, pakelia galvą ir švysteli plaukais,
žvilgančiais kaip veislinio ponio uodega.
—Atsiprašau? Gal žinote, kur galėčiau nusipirkti gra­
žių drabužių? Prancūziško stiliaus?
Prieš atsakydama registratorė sekundėlę patyli.
—Prancūziško stiliaus?
—Šįvakar galbūt su kai kuo susitiksiu, norėčiau atro­
dyti šiek tiek... panašesnė į prancūzę.
Registratorė padeda rašiklį.
—Norite atrodyti kaip prancūzė.
—Arba tiesiog neišsiskirti iš kitų?
—Kodėl nenorite išsiskirti iš kitų?
Nelė įkvepia, pritildo balsą:
—Aš tik... Paklausykite, mano drabužiai visiškai ne­
tinkami, suprantate? Jūs net neįsivaizduojate, ką reiškia būti
ne prancūze elegantiškų prancūzaičių apsuptyje. Paryžiuje.
Registratorė akimirką pasvarsto, paskui palinksta virš
stalo ir nužvelgia Nelės aprangą. Vėl atsisėda tiesiai, brūkš­
teli kelis žodžius ant lapelio ir ištiesia šį merginai.

59
 Pa ry ž i us v i e n a m ir ki tos i stori j os

—Čia netoli, paėjėkite Archyvų gatve. Pasakykite, kad

jus atsiuntė Mariana.
Nelė įbeda akis į lapelį.
—Ačiū! Jūs Mariana?
Registratorė kilsteli antakį.
Nelė pasuka prie durų. Pakelia ranką.
—Aišku! Ačiū... Mariana.

Po dvidešimties minučių Nelė stovi priešais veidrodį

su laisvai krentančiu nertiniu ir plonais aptemptais džinsais.
Pardavėja — moteris meniškai sutaršytais plaukais,
pasipuošusi gausybe tarškančių apyrankių —užmeta šalį
jai ant kaklo ir suriša mazgą, kuris Nelei atrodo nepaaiški­
namai prancūziškas. Parduotuvėje dvelkia figomis ir san-
talais.
—Trės chic, mademoiselle, —pagiria pardavėja.
—Ar aš panaši... į paryžietę?
—Tarsi iš paties Monmartro, mademoiselle, —patvir­
tina pardavėja įtartinai rimtu veidu.
Nelei gal ir kiltų įtarimas, kad moteris iš jos juokia­
si, tik nepanašu, kad tokios moterys mokėtų juoktis. Nuo
juoko greičiausiai atsirastų raukšlių.
Nelė giliai įkvepia.
—Ką gi, panašu, kad šiuos drabužius galėsiu dėvėti ir
vėliau. —Ji net suvirpa iš jaudulio. —Su nertiniu galėčiau
vaikščioti į darbą... Gerai, imu!
Nelė atsistoja prie kasos, išsitraukia pinigus ir stengia­
si negalvoti, kiek daug išleis, bet jos žvilgsnį patraukia vi­
trinoje besipuikuojanti suknelė —septintojo dešimtmečio
stiliaus absurdiškai skaisčios žalios spalvos vasarinė suknu-

60
 Pa ry ž i us v i e n a m

tė, išmarginta ananasais. Pastebėjo ją eidama pro šalį šįryt:

lengvas reljefinis šilkas subtiliai mirgėjo, apšviestasblankios
paryžietiškos saulės. Ši suknelė priminė Nelei senąsias Ho­
livudo kino žvaigždes.
—Man labai patinka ta suknelė, —ištaria ji.
—Ji jums labai tiktų prie veido ir plaukų. Norite pa­
simatuoti?
—O ne, —atsisako Nelė. —Ji visai ne mano...
Po penkių minučių Nelė stypso priešais veidrodį vil­
kėdama žalia suknele. Vargiai atpažįsta pati save. Suknelė
ją pakeičia: išryškina plaukų spalvą, pabrėžia juosmenį.
Dabar Nelė atrodo rafinuotesnė.
Pardavėja timpteli suknelės kraštus ir nutaiso tipiš­
ką prancūzišką pritarimo išraišką —nuleidžia suspaustų
lūpų kampučius.
—Tobulai tinka. Magnifiąue!
Nelė spokso į naująją Nelę veidrodyje. Rodos, ji net
stovi kitaip.
—Norėtumėte pirkti? Suknelė paskutinė —gal net
galėčiau nuleisti kainą...
Nelė žvilgteli į etiketę ir atsipeikėja.
—Ech, kur aš ją vilkėsiu. Paprastai perku tokius dra­
bužius, kuriuos galiu dėvėti įvairiomis progomis. Ojei šios
suknelės kainą padalyčiau iš kartų, kiekją apsivilksiu, būtų
apie... trisdešimt svarų už kartą. Ne. Negalėčiau.
—Nejaugi niekada nedarote ko nors šiaip sau, vien
dėl to, kad pasijustumėte laiminga? — pardavėja gūžte­
li. —Mademoiselle, jums reikia ilgiau pagyventi Paryžiuje.
*

61
 Pa ry ž i us v i e n a m ir ki tos i stori jos

Po dvidešimties minučių Nelė jau stovi savo nume­

ryje su pirkinių maišu. Ji užsitempia prigludusius juodus
džinsus, apsiauna vakarinius batelius ir apsivelka laisvai
krentantį megztinį. Pažvelgia į numestą ant lovos pran­
cūzišką žurnalą, pasklaido jį, atsiverčia reikiamą puslapį,
atremia žurnalą į veidrodį ir susišukuoja bei pasidažo akis
kaip prancūzų modelis. Po to Nelė įdėmiai įsižiūri į savo
atvaizdą ir apsvaigusi iš laimės nusišypso.
Ji Paryžiuje, vilki paryžietiškus drabužius ir ruošiasi į
pasimatymą su prancūzu, su kuriuo susipažino meno ga­
lerijoje!
Nelė sumezga plaukus į netvarkingą kuodą, pasidažo
lūpas, klesteli ant lovos ir nusijuokia.

Po dvidešimties minučių ji tebesėdi ant lovos ir spok­

so į tuštumą.
Ji Paryžiuje, vilki paryžietiškus drabužius ir ruošiasi į pa­
simatymą suprancūzu, su kuriuo susipažino meno galerijoje.
Jai galvoje pasimaišė.
Nieko kvailesnio gyvenime nėra iškrėtusi.
Tai dar kvailiau, nei nupirkti bilietą į Paryžių vyrui,
kuris kartą yra leptelėjęs, kad nežino, ar Nelės veidas pana­
šesnis į arklio snukį, ar į bandelę su razinomis.
Nelė atsidurs antraštėse arba, dar blogiau, trumpųjų
žinių rubrikoje, tarp naujienų, kurios nėra tokios svarbios,
kad nusipelnytų vietos antraštėje.

PARYŽIUJE RASTA NEGYVA MERGINA,

NESULAUKUSI SAVO VAIKINO
„Perspėjau ją nesusitikinėti su
nepažįstamaisiais“, — teigia motina.

62
 Pa r y ž i u s v i e n a m

Nelė spitrijasi į save veidrodyje. Ką ji padarė?

Mergina pagriebia raktą, įsispiria į batus ir bėgte nusi­
leidžia siaurais laiptais į registratūrą. Mariana savo vietoje,
Nelė palaukia, kol ši baigia pokalbį telefonu, tada palinksta
ir tyliai ištaria:
—Jei pas mane ateis vyras, ar galite pasakyti jam, kad
sunegalavau?
Prancūzė susiraukia.
—Ne dėl šeiminių reikalų?
—Ne. Aš... man... suskaudo pilvą.
—Suskaudo pilvą. Apgailestauju, mademoiselle. Kaip
tas vyras atrodo?
—Labai trumpais plaukais. Jis važinėja mopedu. Aiš­
ku, ne po viešbutį. Aš... Jis aukštas. Jo gražios akys.
—Gražios akys.
—Klausykite, jis —vienintelis vyras, galintis ateiti čia
ieškoti manęs.
Registratorė linkteli, lyg pripažindama, kad Nelės žo­
džiuose yra tiesos.
—Aš... Šįvakar jis nori vestis mane į miestą, o tai... ne
pats geriausias sumanymas.
—Taigi... Tas vyras jums nepatinka?
—O ne, jis labai mielas. Tik... aš jo beveik nepažįstu.
—Bet... kaip jūs susipažinsite, jei neisite su juo?
—Aš nepažįstu to vyro taip gerai, kad eičiau su juo
į kažin kokį barą svetimame mieste. Veikiausiai kartu su
kitais man nepažįstamais žmonėmis.
—Labai jau daug nepažįstamųjų.
—Būtent.
—Taigi šįvakar liksite savo numeryje.

63
 P a ry ži us v i e n a m ir ki tos i stori jos

—Taip. Ne. Nežinau, —Nelė pati girdi, kad vapa kaip

kvailutė.
Mariana lėtai nužvelgia ją nuo galvos iki kojų.
—Labai gražiai pasipuošėte.
—O, ačiū.
—Kaip gaila, kad suskaudo pilvą. Ką gi, —registra­
torė nusišypso ir vėl įsmeigia akis į dokumentus. —Gal
kitą kartą.

Nelė sėdi kambaryje ir spokso prancūzišką televiziją.

Vienas vyras kalbina kitą. Vienas jų energingai purto galvą,
jo pagurklis lėtai banguoja. Nelė dažnai žvilgčioja į laikrodį,
kurio rodyklės neskubėdamos artėja prie aštuntos valandos.
Sugurgia pilvas. Prisimena, kad Fabianas minėjo falafelių
kioskelį žydų kvartale. Spėlioja, koks jausmas lėkti ant už­
pakalinės mopedo sėdynės.
Nelė išsitraukia užrašų knygelę ir pačiumpa viešbučio
rašiklį, gulintį ant naktinio stalelio. Ji užrašo:

PRIEŽASTYS, KODĖL TINKAMAI ELGIUOSI,

ŠĮVAKARLIKDAMAVIEŠBUTYJE

1. Jis gali būti žudikas, aukas užkapojantis

kirviu.
2. Veikiausiai jis norės užsiimti seksu.
3. Gali būti, kad tinka ir pirmas, ir antras
punktai.
4. Galiu atsidurti nepažįstamoje Paryžiaus
dalyje.
5. Man gali tekti kalbėtis su taksistais.

64
 Pa ry ž i us v i e n a m

6. Gali būti sudėtinga vėlyvą naktį sugrįžti į

viešbutį.
7. Mano drabužiai kvailai atrodo.
8. Turėsiu apsimesti impulsyvia.
9. Turėsiu kalbėti prancūziškai ir valgyti
prancūzišką maistą prancūzų akivaizdoje.
10. Jei anksti atsigulsiu, nesunkiai anksti
atsikelsiu ir spėsiu į traukinį namo.

Ji sėdi ir kurį laiką dėbso į kruopštų sąrašą. Paskui

kitoje lapo pusėje užrašo:
1. Aš esu Paryžiuje.
Nelė dar kurį laiką nenuleidžia akių nuo sąrašo. Kai
laikrodis išmuša aštuntą, įsigrūda užrašų knygelę į krepšį,
pagriebia paltą ir nubilda siaurais laiptais į registratūrą.
Fabianas jau ten, atsirėmęs į stalą kalbasi su registrato­
re; vos tik jį pastebi, Nelės skruostus nudažo raudonis. Ar­
tėdama prie jų besidaužančia širdimi ji stengiasi sukurpti
pasiaiškinimą. Kad ir ką pasakytų, viskas nuskambės kvai­
lai. Fabianas supras, kad Nelė bijojo eiti su juo į miestą.
—A, mademoiselle. Kaip tik sakiau jūsų draugui, kad
galite užtrukti kelias minutes, —prabyla Mariana.
—Jau pasirengusi? —Fabianas šypsosi.
Nelė neatsimena, kada pastarąjį kartą kas nors taip
džiaugėsi ją matydamas, išskyrus pusseserės šunį, rodžiusį
nepadorų dėmesį jos kojai.
—Mademoiselle, jei grįšite po vidurnakčio, prie para­
dinių durų reikės suvesti šį kodą. —Registratorė paduoda
Nelei nedidelę kortelę. Kai ši paima, Mariana tyliai pridu­
ria: —Labai džiaugiuosi, kad nebeskauda pilvo.

65
 Pa r y ž i u s v i e n a m ir ki tos i stori jos

— Nesveikuoji? — pasiteirauja Fabianas, tiesdamas

atsarginį šalmą.
Vakaras Paryžiuje giedras ir žvarbus. Nelė dar nieka­
da nevažiavo mopedu. Prisimena skaičiusi statistiką, kiek
motociklininkų žūsta avarijose. Tačiau šalmas jau pūpso
ant galvos, Fabianas palinksta į priekį ir mostu paragina
sėstis jam už nugaros.
—Jau atsisėdau, —sako Nelė.
Meldžiu, neleisk man žūti, pamano ji.
—Gerai! Pirmiau išgersime, paskui gal pavalgysime,
bet visų pirmiausia aprodysime tau Paryžių, taip?
Nelė apsiveja rankomis Fabianą per juosmenį, ir nedi­
dukas mopedas strykteli į naktį. Ji suspinga ir jie nurūksta.
 9

Fabianas švilpia Rivoli gatve, šmurkščioja tarp auto­

mobilių ir jaučia, kaip kaskart padidinus greitį mergina
tvirčiau suspaudžia jo liemenį. Sustojęs prie šviesoforo pa­
klausia:
—Viskas gerai? —jo balsas iš po šalmo skamba dusliai.
Nelė šypsosi, jos nosies galiukas paraudęs.
—Taip! —patvirtina ji, ir Fabianas susigriebia taip
pat besišypsantis.
Sandrina, sėdėdama ant mopedo, visada žvelgdavo į
jį abejingai, tarsi vos tvardytųsi neišsakiusi, ką galvoja apie
jo vairavimą. Jaunoji anglė spygauja ir kvatoja, jos plaukus
taršo vėjas, o kartais, kai Fabianas pasvyra, apvažiuodamas
iš šoninės gatvelės išlindusį automobilį, ji šūkteli: „O Die­
ve, Dieve, Dieve!“
Fabianas veža Nelę žmonių pilnomis alėjomis, atokio­
mis gatvėmis, kerta Tumelės tiltą, pervažiuoja Šv. Liudviko
salą, kad ji pamatytų apačioje mirguliuojančią upę. Jie ap­
važiuoja Arkivyskupijos tiltą, kad Nelė pasigėrėtų vakare
apšviesta Dievo Motinos katedra, kurios šešėliuose sken­
dinčios chimeros stebeilija žemyn nuo gotikinių bokštų.

67
 Pa r y ž i u s v i e n a m ir ki tos i stori j os

Tada, Nelei nespėjus nė atsikvėpti, jie vėl leidžiasi į

kelią, važiuoja Eliziejaus Laukų prospektu, nardo tarp ma­
šinų ir pypsi į gatvę įžengusiems pėstiesiems. Netrukus
Fabianas sumažina greitį ir beda pirštu aukštyn —Nelė
pamato Triumfo arką. Važiuodamas po arka jis pajunta,
kaip Nelė mažumėlę atšlyja. Fabianas pakelia į viršų nykš­
tį, Nelė atsako tuo pačiu.
Jis nurūksta per tiltą ir pasuka gatve palei upę. Fabia­
nas laviruoja tarp autobusų ir taksi, nekreipdamas dėme­
sio į pypsėjimą, kol išvysta norimą vietą. Vyras prilėtina ir
galiausiai sustabdo prie šaligatvio. Ryškiai apšviesti turis­
tiniai laiveliai lėtai plaukia pasroviui, palei upę rikiuojasi
prekystaliai, nukrauti Eifelio bokšto formos raktų paka­
bučiais ir cukraus vata. O štai ir jis. Bokštas išnyra jiems
virš galvos, milijonai geležinių detalių stiebiasi į dangaus
begalybę.
Nelė paleidžia Fabiano striukę ir atsargiai nulipa nuo
mopedo, tarsi baimindamasi, kad po kelionės nepakirstų
kojų. Ji nusitraukia šalmą. Fabianas pastebi, kad Nelė nesi­
vargina pasitaisyti šukuosenos, kaip būtų dariusi Sandri-
na. Visas merginos dėmesys sutelktas kitur: išsižiojusi iš
nuostabos Nelė stebeilija į viršų.
Fabianas taip pat nusiima šalmą ir užsikvempia ant
mopedo vairo.
— Prašau! Dabar galėsi pasigirti, kad pamatei visas
gražiausias Paryžiaus vietas per... dvidešimt dvi minutes.
Nelė atsigręžia ir žibančiomis akimis pažvelgia į Fa-
bianą.
—Tai buvo pats baisiausias ir neabejotinai nuosta­
biausias nuotykis mano gyvenime, —išpyškina ji.
Vyras nusijuokia.

68
 Pa ry ž i us v i e n a m

—Čia Eifelio bokštas!

—Nori pakilti į viršų? Veikiausiai teks palaukti eilėje.
Nelė akimirką pasvarsto.
—Šiandien eilių jau pakaks. Dabar labiausiai norė­
čiau išgerti ko nors stipresnio.
—Ko?
—Vyno! —atsako Nelė ir vėl apžergia mopedą. —
Taurę vyno!
Fabianas pajunta, kaip mergina apglėbia jį per juos­
menį, tada užveda variklį ir vėl išlekia į naktį.

Braitono gatvelėse verda gyvenimas, mergvakarius

švenčiančias merginas lydi ausį rėžiantis švilpimas, jas
įdėmiai nužiūrinėja išsidabinę jaunuoliai alkoholio dar
neaptemdytomis akimis. Magda, Triša ir Sju žygiuoja gre­
ta, versdamos aplinkinius trauktis nuo šaligatvio, ir ieško
baro, kuriame, kaip girdėjo Magda, siūlomos nuolaidos iš­
skirtinai merginų kompanijoms.
— Kad mane kur, —nusikeikia Magda, pagraibiusi
ranka rankinėje. —Palikau telefoną.
—Viešbutyje jam bus saugiau, —nuramina Triša. —
Tu vėl nusitašysi ir jį pamesi.
—Ojei su kuo nors susipažinsiu? Kur įsivesiu numerį?
—Paprašysi, kad užrašytų numerį tau ant... Pitas?
—Ant ko?
—Pitas? Pitas Velšas?
Trys merginos sustoja ir įsmeigia akis į susivėlusią
žmogystą, stovinčią šalia „Undinės rankos“ baro. Vyrukas
sumirksi, nieko nesuprasdamas.
Nors ir sutrikusi, Magda ryžtingai prisiartina.

69
 Pa ry ž i us v i e n a m ir ki tos i stori j os

—Ką tu čia?.. Argi neturėtum būti Paryžiuje?

Pitas pasikaso pakaušį. Pasiteisinimų lavina greičiau­
siai paskendo suvartoto alkoholio kiekyje.
—A. Dėl to. Taip. Na, nepavyko išsiprašyti iš darbo.
Merginos susižvalgo ir atsimena, kur esančios.
—O kur Nelė? —klausia Sju. —O Dieve. Kur Nelė?

Nelė suspausta galinėje „Bar Noir“ kabinoje kažkur

Paryžiaus centre, ji jau seniai liovėsi spėlioti kur. Kažkas
buvo užsiminęs apie maistą, bet jį, regis, visi pamiršo. Nelė
atsipalaidavo kartu su Emiliu, Renė ir Emilio raudonplau­
ke drauge, kurios vardo Fabianas niekaip negali prisiminti.
Kiek anksčiau ji nusiėmė kepurę ir nusivilko paltą; Nelė
juokiasi, o plaukai plaikstosi jai aplink veidą. Dėl Nelės visi
kalba angliškai, bet Emilis vis bando išmokyti ją keiktis
prancūziškai. Ant stalo rikiuojasi daugybė butelių, o muzi­
ka plyšauja taip garsiai, kad visiems tenka rėkti.
—Merde! — aiškina Emilis. —Reikia ir susiraukti.
Merde!
—Merde! —Nelė iškelia rankas į viršų kaip Emilis
ir vėl prapliumpa kvatoti. —Aš negaliu atkartoti akcento.
—Šiūdas.
— Šiūdas, — pakartoja Nelė, mėgdžiodama žemą
Emilio balsą. —Šitą moku.
—Tu keikiesi ne iš širdies. Maniau, visos anglės kei­
kiasi ne prasčiau už jūreivius, ar ne taip?
—Bouf. —atsako Nelė ir atsigręžia į Fabianą.
—Bouf? —pakartoja Emilis.
—Bouf, —atliepia Renė.
—Dar gėrimų! —šūkteli Emilis.

70
 Pa ry ži us v i e n a m

Fabianas susizgrimba stebintis Nelę. Ji ne tokia gra­

žuolė kaip Sandrina, bet nuo jos veido sunku atitraukti
akis, žiū: juokdamasi suraukia nosį. Atrodo prasikaltusi,
lyg darytų kažin ką nederamo. Nelės šypsena plati, o dan­
tys balti ir vaikiškai smulkūs.
Jų žvilgsniai sekundėlę susitinka, Fabianas mergi­
nos akyse išvysta klausimą ir atsakymą. Žvilgsnis byloja:
su Emiliu smagu, bet abu žinome, kad šis vakaras skirtas
mums. Fabianas nusuka akis, jam sugniaužia skrandį. Jis
nueina prie baro ir užsako visiems dar po taurelę.
—Pagaliau susiradai kitą? —teiraujasi už baro plu­
šantis Fredis.
—Ji tik draugė. Atvažiavo iš Anglijos.
—Kaip pasakysi, —nesiginčija Fredis, rikiuodamas
taureles ant baro. Jis net neklausia, ką jie gers. Dabar šešta­
dienio vakaras. —Beje, aš ją mačiau.
—Sandriną?
—Taip. Ji sakė radusi naują darbą. Atrodo, įsidarbino
kažkokioje dizaino studijoje.
Fabianui nudiegia širdį, kad Sandrinos gyvenime įvy­
ko toks svarbus dalykas, o jis nieko apie tai nežino.
—Gerai, —tęsia Fredis, vengdamas Fabiano žvilgsnio,
—kad gyveni toliau.
Iš to vienintelio sakinio Fabianas supranta, kad San­
drina susirado kitą vaikiną. Gerai, kad gyveni toliau.
Nešant gėrimus prie stalo Fabianui nušvinta protas.
Išgirdus naujieną jam širdį nutvilkė nemalonus jausmas,
bet ne skausmas. Nebesvarbu. Metas Sandriną paleisti.
—Maniau, atneši vyno. —Nelė išpučia akis, kai Fa­
bianas atneša taureles.

71
 Pa ry ži us v i e n a m ir ki tos i stori j os

—Metas tekilai, —paaiškina jis. —Tik po vieną. Tie­

siog... šiaip.
—Nes tu Paryžiuje, o dabar —šeštadienio vakaras, —
priduria Emilis. —Išvis, argi reikia priežasties išgerti tekilos?
Fabianas mato, kad Nelės veide švysteli abejonė. Mer­
gina kilsteli smakrą.
—Tebūnie, —sutinka ji. Sučiulpia žaliosios citrinos
griežinėlį, užsiverčia taurelę, stipriai užsimerkia ir nusi­
purto. —O Dieve.
—Dabar jau žinome, kad šeštadienio vakaras, —pa­
reiškia Emilis. —Pašėlkime! Eisime dar kur nors?
Fabianas norėtų. Jis jaučiasi atgijęs, tikras nutrūktgal­
vis: nori iki pat paryčių žiūrėti, kaip Nelė juokiasi. Nori eiti
į klubą ir šokti, uždėjęs ranką ant prakaituotos nugaros,
nepaleisdamas jos žvilgsnio. Fabianas turi tinkamą paska­
tą nemiegoti iki pat paryčių, semdamasis jėgų iš alkoholio,
linksmybių ir Paryžiaus gatvių. Jis nori šildytis spinduliuo­
se vilties, kurią atneša nauja pažintis, žmogus, matantis ta­
vyje tik geriausius, o ne blogiausius bruožus.
—Žinoma, jei tik Nelė nori.
—Nelė, —pakartoja Renė. —Koks čia vardas? Ar tai
įprastas angliškas vardas?
—Tai pats baisiausias vardas, —prisipažįsta Nelė. —
Mama pavadino mane vienos iš Čarlzo Dikenso knygų
veikėjos garbei.
—Galėjo būti ir blogiau. Galėjai gauti —kuo ji var­
du? —ponios Havišam vardą.
—Mersės Peksnif.
—Fanės Dorit.
Visi kvatoja.
Nelė kikena, ranka prisidengdama burną.

72
 Pa ry ži us v i e n a m

—Iš kur tiek daug žinote apie Dikensą?

—Mes kartu studijavome. Anglų literatūrą. Fabianas
nuolat skaito —tikras siaubas. Tenka susipykti, kad jį kur
nors ištemptume. — Emilis kilsteli taurelę. — Jis tarsi...
kaip jūs sakote? Atsiskyrėlis. Fabianas —atsiskyrėlis. Neį­
sivaizduoju, kaip tu jį šįvakar išsiviliojai į miestą, bet labai
džiaugiuosi. Salut!
—Salut! —pakartoja Nelė, paskui kyšteli ranką į ki­
šenę, išsitraukia telefoną ir pažvelgia į ekraną.
Sukrėsta ji prisikiša telefoną arčiau akių —nori įsiti­
kinti, ar teisingai perskaitė.

Tau viskas gerai?????

Rašo Triša.
—Ar viskas gerai? —klausia Fabianas, mat Nelė tyli.
—Taip, —atsako ji. —Tiesiog draugė kvailioja. Na...
Kur eisime?

Pusė trečios ryto. Fabianas šiąnakt išgėrė daugiau nei

per ištisas savaites. Nuo juoko jam sopa šonus. „Zedel“
baras sausakimšas. Pasigirsta viena iš mėgstamiausių Fa-
biano dainų: jis nuolat jos klausydavosi tvarkydamas res­
toraną, kol galiausiai šefas uždraudė groti. Emilis, apimtas
pašėlusios vakarėlio nuotaikos, strykteli ant baro, pradeda
šokti ir, bedęs sau į krūtinę, išsišiepia apačioje stovintiems
žmonėms. Nuvilnija pritarimo šūksniai.
Fabianas pajunta Nelės pirštus ant peties ir paima ją
už rankos. Ji juokiasi, merginos plaukai sudrėkę nuo pra­
kaito, kelios sruogos prilipusios prie veido. Prieš kurį laiką

73
 Pa ry ž i us v i e n a m ir ki tos i stori j os

Nelė nusimetė paltą, Fabianas nujaučia, kad jie gali jo ne­

berasti. Jie šoka jau valandų valandas.
Rankų miško užkelta raudonplaukė užsiropščia ant
baro šalia Emilio ir taip pat ima šokti. Jie kartu krato pe­
čius ir vis trūkteli alaus iš butelio. Barmenas atsitraukia
ir stebi šokėjus, vis patraukdamas taurę nuo slystelėjusios
kojos. „Zedel“ baras ne pirmą ir ne paskutinį kartą tampa
šokių aikštele.
Nelė bando kažką pasakyti Fabianui.
Jis palenkia galvą, kad geriau girdėtų, ir užuodžia vos
juntamą jos aromatą.
—Kaip gyva nesu šokusi ant baro, —sako mergina.
—Neteko? Pirmyn! —paragina Fabianas.
Ji nusijuokia ir papurto galvą, Fabianas žvelgia mergi­
nai tiesiai į akis. Tarsi kažką atsiminusi Nelė uždeda ranką
ant peties ir jis padeda jai užlipti: štai ji, išsitiesia virš Fa-
biano ir staiga ima šokti. Emilis saliutuoja Nelei buteliu,
mergina nieko nebemato, užsimiršta šokio ritme, užsimer­
kia ir švysčioja plaukais. Ji nusibraukia prakaitą nuo veido
ir trūkteli alaus iš butelio. Prie šokėjų ant baro prisideda
dar du, paskui dar trys žmonės.
Fabianas nesusigundo. Jis nori tik stovėti prie baro,
jausti kūnu vibruojantį ritmą, būti minios dalimi, stebėti
Nelę, mėgautis jos malonumu ir žinoti, kad pats prie to
prisidėjo.
Nelė atsimerkia ir veidų jūroje žvilgsniu ieško Fabia-
no. Suradusi jį nusišypso, ir vaikiną apima jausmas, kurį
manėsi jau pamiršęs.
Jis laimingas.
*

74
 Pa ry ž i us v i e n a m

Ketvirta ryto, o gal penkta. Nelei jau seniai nebesvar­

bu. Ji žingsniuoja šalia Fabiano tylia gatve, slydinėdama
ant grindinio; blauzdas maudžia nuo šokių. Nelė suvirpa,
Fabianas sulėtina žingsnį, nusivelka striukę ir apgobia ja
merginos pečius.
—Rytoj paskambinsiu į „Zedel“, —pažada jis, —pa­
klausiu, gal kas nors rado tavo paltą.
—Nesuk galvos, —atsiliepia Nelė, mėgaudamasi Fa­
biano striukės svoriu ant pečių ir nuo jos sklindančiu vos
juntamu vyrišku kvapu. —Vis tiek paltas buvo senas. Po
šimts. Jo kišenėje liko kodas.
—Kodas?
—Nuo viešbučio durų. Negalėsiu įeiti.
Nežiūrėdamas į Nelę Fabianas pasiūlo:
—Na... galėtum... pernakvoti mano bute, —jis kalba
nerūpestingai, tarsi tai būtų įprasčiausias dalykas.
—Ne, —paskuba atsisakyti Nelė. —Tu labai mielas,
bet...
—Bet...
—Aš tavęs nepažįstu. Vis tiek ačiū.
Fabianas pažvelgia į laikrodį.
—Ką gi... viešbutis atsidarys po valandos ir keturias­
dešimties minučių. Galime susirasti visą naktį veikiančią
kavinę. Arba galime pasivaikščioti. Arba...
Nelė laukia, kol Fabianas galvoja. Staiga jis nusišypso
ir ištiesia ranką, vos akies mirksnį padvejojusi Nelė į ją
įsikimba, ir jiedu patraukia gatve.

Tą akimirką, kai Fabianas ima leistis šlaitu, vedančiu

į prieplauką, Nelės drąsa trumpam išgaruoja. Dar žings-

75
 Pa ry ž i us v i e n a m ir ki tos i stori j os

nis ir ji tikrai atsidurs pamokomo straipsnio antraštėje,

svarsto Nelė, stebeilydama į rašalo juodumo upės vande­
nis, medžių metamus šešėlius ir beviltiškai tuščią krantinę
apačioje. Vis dėlto kažkas —galbūt anglams į kraują įaugęs
poreikis neįžeisti ir nekelti triukšmo, net jei dėl to ir ne
laiku padėtum galvą —stumia Nelę į priekį. Fabianas prie­
kyje leidžiasi lengvu žingsniu, kaip žmogus, vaikščiojęs čia
jau milijonus kartų. Visai nepanašu į žudiko maniako eise­
ną, šmėkšteli Nelei, atsargiai besileidžiančiai šlaitu. Aišku,
ji net neįsivaizduoja, kaip vaikšto žudikai maniakai. Tie­
siog ne taip. Fabianas atsisuka, mosteli jai sekti iš paskos
ir netrukus sustoja prie medinio laivelio su keliavietėmis
sėdynėmis, pririšto prie milžiniško geležinio žiedo. Nelė
prilėtina žvilgsnį ir įbeda akis į laivelį.
—Kieno jis?
—Mano tėvo. Jis plukdo turistus Sena.
Fabianas ištiesia ranką, Nelė paima ją ir įlipa į laivelį.
Jis mostu pakviečia merginą prisėsti ir ištraukia iš dėžės
vilnonį apklotą. Paduoda jį Nelei, palaukia, kol ši apsiklos-
to kelius, užveda variklį ir jie išplaukia. Laivas tyliai pukšė­
damas kasasi prieš srovę į upės vidurį.
Laivelis skrodžia tamsų upės vandenį; Nelė pakelia
akis ir žvelgia į tylias Paryžiaus gatves bei gatvės žibintų
atspindžius vandenyje, ir jai atrodo, kad sapnuoja. Negali
būti, kad ji, Nelė, plaukia Paryžiaus upe su nepažįstamuoju
vidury nakties. Vis dėlto jau nebijo, kaip tik jaučiasi pa­
kylėta, iš laimės jai svaigsta galva. Fabianas pažvelgia į ją,
matyt, pajutęs, kad Nelė šypsosi, ir duoda ženklą atsistoti.
Vaikinas perduoda jai vairalazdę. Mergina suima ją ir pa­
junta, kaip laivelis skrodžia upės vandenį.

76
 Pa ry ž i us v i e n a m

— Kur mes plaukiame? — paklausia Nelė, bet aki­

mirksniu supranta, kad jai tai nė kiek nerūpi.
—Tu tik vairuok, —atsako Fabianas. —Noriu kai ką
parodyti.
Jie tyliai pukši prieš srovę. Abipus upės Paryžius nu­
tviekstas šviesų, ausį glosto iš toli atsklindantys garsai, tar­
si Fabianas su Nele būtų visiškai vieni miesto centre, tam­
siame, žibančiame burbule.
—Taigi, —prabyla Fabianas. —Turime dvi valandas
viskam išsiaiškinti. Klausk manęs bet ko. Ko tik nori.
—O Dieve. Nežinau, net ko paklausti. Na... kas tau
labiausiai patiko vaikystėje?
—Vaikystėje? Futbolas. Galiuišvardyti visus Paryžiaus
„Saint-Germain“ klubo žaidėjus: Kasagrandė, Aldžerino,
Sisė, Anelka...
—Užteks, —sustabdo Nelė, mat jai staiga pasirodo,
kad aukščiausia futbolo lyga gali nuslopinti romantišką
paryžietišką nuotaiką. —Kitas klausimas... kas buvo pir­
moji mergina, kurią įsimylėjai?
—Lengva, —tvirtai atsako Fabianas. —Nensė Delevin.
—Gražus vardas. Kaip ji atrodė?
—Ji turėjo ilgus, tamsius, garbanotus plaukus. Comme
ęa. —Vyras pasuka pirštus prie veido, vaizduodamas gar­
banas. — Taip pat didžiules tamsias akis. Labai gražiai
juokėsi. Ji pabėgo su mano draugu Žerardu. To ir reikėjo
tikėtis, — priduria Fabianas, pamatęs, kad Nelė nusimi­
nė. —Jis turėjo geresnį...
Vyras be žodžių pavaizduoja šokinėjimą aukštyn že­
myn. Nelė išpučia akis.
—Kaip tas žodis... batutą? Mums buvo septyneri. Štai,
šiek tiek pasuk į šoną. Šioje vietoje stipri srovė.

77
 Pa ry ž i us v i e n a m ir ki tos i stori j os

Fabianas suima Nelės ranką ant vairalazdės jiems

plaukiant po tiltu. Nelė jaučia, koks šiltas jo delnas, ir sten­
giasi neišsiduoti, kad šiluma nudažė ir jos skruostus.
—O pastaruoju metu nieko nebuvo? —klausia ji.
—Buvo. Dvejus metus gyvenau su Sandrina. Ji išsi­
kraustė prieš tris mėnesius.
—Kas nutiko?
Fabianas gūžteli.
—Ko nenutiko? Aš neradau geresnio darbo, nepabai­
giau knygos ir netapau kitu Sartru. Nesubrendau, nepasi­
keičiau, neišnaudojau savo potencialo...
—Kol kas! —Nelė nesusilaiko ir jį nutraukia. Kai Fa­
bianas atsigręžia, ji priduria: —Kodėl tokie dalykai turi
būti įsprausti į laiko rėmus? Juk turi gerą darbą, dirbi su
žmonėmis, kurie tau patinka, rašai knygą. Ei, tu pats vie­
nas vaikštai į parodas! Juk nedrybsai kiaurą parą lovoje su
apatiniais.
—Gal ir buvo toks metas, kai drybsojau.
Nelė gūžteli:
—Ką gi. Iš esmės tai pirmoji taisyklė skyrybų vadovė­
lyje: „Padrybsok su apatiniais gailėdamasis savęs.“
—Kokia antroji taisyklė? —šypsosi Fabianas.
—Prisidaryk gėdos; trečia —praleisk vakarą su vi­
siškai netinkamu žmogumi, ketvirta, suprask, kad tau vėl
smagu gyventi, ir, penkta, vos tik suprasi, kad tau nereikia
jokių santykių —bum! Štai ir prašom, pasirodys panelė
Tobulybė.
Fabianas palinksta virš vairalazdės.
—Įdomu. Ar būtini visi etapai?
—Manau, taip, —atsiliepia Nelė. —Na, vieną arba du
galima praleisti.

78
 P a ry ž i us v i e n a m

—Aš jau prisidariau gėdos. —Jis šypsosi, bet neketi­

na pasakoti plačiau.
— Nagi, —paragina Nelė. — Gali man papasakoti.
Juk aš gyvenu kitoje šalyje. Mes daugiau nepasimatysime.
Fabianas nutaiso rūgščią miną.
—Ką gi... po to, kai Sandrina išėjo, ištisas savaites su-
kiodavausi aplink jos biurą tokiu veidu...
Fabiano veidą perkreipia grimasa, kuriai peršasi vie­
nintelis apibūdinimas: „prancūziškas liūdesys“.
—Maniau, jeigu ji mane pastebės, iš naujo įsimylės.
Nelė tramdo juoką.
—Kurgi ne. Kuri mergina atsispirtų tokiam veideliui.
Atleisk. Iš tikrųjų aš nesijuokiu.
—Tu teisi, iš tiesų juokinga, —nepyksta Fabianas. —
Spėju, man buvo savotiškai pasimaišęs protas.
—Romantiškas proto aptemimas. Galvą guldau, kad
prancūzams tai visai pritinka. —Nelė susimąsto. —Aišku,
jei tik neįtaisei jos automobilyje sekimo įtaiso ar ko nors
panašaus.
—Nele, dabar aš kai ko paklausiu.
Nelė laukia. Fabianas atitraukė ranką, jai trūksta jo
prisilietimo.
—Tik ne apie santykius, —paprašo Nelė. —Aš ne
šiaip sau esu išsiskyrimo pradžiamokslio žinovė.
—Gerai, tada... papasakok... apie patį nuostabiausią
įvykį savo gyvenime.
—Nuostabiausią? Ak, tikiuosi, kad jis dar neįvyko.
—Tada patį baisiausią.
Štai ir atėjo ta akimirka. Nelė pajunta, kaip staiga at­
vėso oras.
—Tu nenorėtum to žinoti.

79
 P a ry ži us v i e n a m ir ki tos i stori j os

—Nenori pasakoti?
Mergina jaučia, kad Fabianas žiūri į ją, bet stovi, įbe­
dusi akis į priekį, ir tvirtai gniaužia vairalazdę.
—Tiesiog tai... Nežinau. Ką gi. Diena, kai žuvo tėtis. Jį
partrenkęs vairuotojas pabėgo. Man buvo dvylika.
Nelė jau įsigudrino pasakoti apie tą dieną taip, tarsi
viskas būtų nutikę kam nors kitam. Jos net balsas nerūpes­
tingas, tarsi avarija tebūtų visiškai nereikšmingas faktas.
Tarsi ji nebūtų sutrupinusi jųdviejų su motina gyvenimų
į milijonus šukių it nukritęs meteoritas, ilgus metus svi­
linantis žemę radioaktyviais spinduliais. Pastaruoju metu
Nelė apie tai retai kam pasakoja. Nėra prasmės —tokia
žinia tik išmuša iš vėžių pokalbį ir priverčia žmones pa­
žvelgti į ją kitomis akimis. Nelei šmėsteli pasiklydusi min­
tis, kad Pitui taip ir nepapasakojo.
—Tėvas bėgiojo —paprastai jis bėgiodavo triskart
per savaitę, o penktadieniais, nubėgęs savo distanciją, už­
sukdavo į kavinę ant kampo ir sukirsdavo sočius pusry­
čius; mama nuolat kartodavo, kad pusryčiai nubraukia visą
jo triūsą. Žodžiu, tėtis ėjo per gatvę, o pikapo vairuotojas
lėkė per raudoną šviesą, taigi trijose vietose sulaužė jam
stuburą. Tądien tėčiui sukako keturiasdešimt dveji. Mes su
mama laukėme jo kavinėje, norėjome padaryti staigmeną.
Vis dar prisimenu, kaip sėdėjau baisiai išalkusi, stengiausi
nežvilgčioti į meniu ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl
tėtis dar neatėjo.
Būk geras, tik neleptelk kvailystės, mintyse meldžia
Nelė. Tik nepakreipk galvos arba nepulk pasakoti kokios
nors įkvepiančios istorijos iš kaimyno gyvenimo.
Stoja tyla, po kurio laiko Fabiano balsas tyliai nu­
grimzta vandenyje:

80
 Pa ry ž i us v i e n a m

—Baisu. Man labai gaila.

—Mamos gyvenimas po avarijos sugriuvo. Ji beveik
niekur neina iš namų. Stengiuosi įkalbėti ją persikraustyti,
nes tas namas mamai gerokai per didelis, bet ji niekaip
negali ryžtis.
—O tu pasukai kita kryptimi.
Nelė atsigręžia į Fabianą.
—Atsiprašau?
—Tu nusprendei... kaip ten sakoma... išlenkti gyveni­
mo taurę iki dugno?
Ji nuryja seiles.
—A. Taip. Fabianai, turėčiau...
Tačiau Fabiano dėmesį patraukia objektas priekyje.
—Palauk. Reikia prilėtinti.
Nelė negauna progos pratęsti kalbos, nes jis, sumaži­
nęs greitį, kažką rodo. Trumpam pamiršusi, ką ketino sa­
kyti, ji pažvelgia, kur rodo Fabianas.
—Kas čia?
—Menų tiltas. Matai auksą? Tai meilės spynos. Pameni?
Nelė pakėlusi akis įsistebeilija į spyneles, taip tankiai
sukabintas ant tilto turėklų, kad šie atrodo išsipūtę ir bliz­
gantys. Šitiek meilės. Šitiek svajonių. Ji trumpam susimąs­
to, kiek iš tų porų vis dar drauge, kiek jų laimingos, kiek
išsiskyrė ar mirė. Nelė jaučia, kad Fabianas ją stebi. Staiga
jai užgula širdį.
—Aš taip pat ketinau pakabinti spynelę ant tilto. Tai
buvo viena iš mano staigmenų. Kol mes... kol būsiu čia.
Staiga Nelės krepšys ima sverti petį. Mergina kyšteli
ranką į vidų ir, suradusi spynelę, pasideda ją šalia ant suo­
lo, atidžiai įsižiūri.

81
 Pa ry ži us v i e n a m ir ki tos i stori j os

—Žinai, ką? Niekam tikusi mintis. Važiuodama trau­

kiniu į Paryžių skaičiau straipsnį, kad gausybė žmonių
kabina spynas ant to sumauto tilto, dėl to jis netrukus su­
byrės. Juk tikslas visai priešingas? Mano galva, tai tikra
nesąmonė. — Nelė pati nustemba, kad jos tonas darosi
piktesnis ir aukštesnis. —Paprasčiausiai sunaikini tai, ką
myli, užkrovęs per didelį svorį. Ar ne? Žmonės, kurie kabi­
na spynas, yra tikri kvaišos.
Kol jie lėtai plaukia po tiltu, Fabianas pažvelgia į vir­
šų. Paskui vėl baksteli pirštu.
—Rodos, maniškė kažkur... čia. —Jis gūžteli. —Tu
teisi. Tai tik paprastas metalo gabalas. Jis nieko nereiš­
kia. —Vaikinas dirsteli į laikrodį. —Alors... jau beveik šeš­
ta ryto. Reikia grįžti.

Po pusvalandžio Fabianas su Nele stovi priešais vieš­

butį. Išaušo žvarbus rytas, šviesoje abiem šiek tiek nejauku.
Nelė nusimeta nuo pečių Fabiano striukę ir iškart pa­
sigenda jos teiktos šilumos.
—Dėl tos spynelės, —prabyla ji, tiesdama striukę. —
Tai ilga istorija, bet nenorėjau pasakyti, kad tu tik...
Fabianas ją nutraukia.
—De rieti*. Mano mergina visą laiką kartodavo, kad
mano galva prikimšta svajonių. Ji buvo teisi.
—Tavo mergina?
—Buvusi mergina.
Nelei telieka nusišypsoti.

* Nieko tokio (pranc.).

82
 Pa ry ži us v i e n a m

—Šiuo metu ir mano galva prikimšta to paties. Jau­

čiuosi... lyg būčiau įkritusi į kito žmogaus gyvenimą. Ačiū
tau, Fabianai. Buvo nuostabi naktis. Ir rytas.
—Tai aš turėčiau dėkoti, Nele.
Jis žengė žingsnį arčiau. Jaunuoliai stovi vienas prie­
šais kitą, juos teskiria keli centimetrai. Netikėtai išdygęs
durininkas triukšmingai atrakina duris ir nutempia jų lai­
kiklį per šaligatvį.
—Bonjour, mademoiselle!
Nelės telefonas suvibruoja. Ji žvilgteli žemyn.

Paskambink.

Žinutė nuo Magdos.

—Ar viskas gerai? —teiraujasi Fabianas.
Nelė įsigrūda telefoną į užpakalinę kišenę.
—Taip... viskas gerai.
Kerai išsisklaido. Nelė dirsteli per petį. Tolimoje sme­
genų kertelėje sukirba klausimas, kodėl Magda rašo jai to­
kią ankstyvą valandą.
—Verčiau pamiegok, —švelniai prataria Fabianas.
Jo smakras papilkėjo nuo prasikalusių šerių, bet vyras
nusiteikęs smagiai. Nelė spėlioja, ar tik ji nepanaši į liūdną
kumelę, ir susigėdusi pasitrina nosį.
—Nele?
-Ką?
—Gal norėtum... Ta prasme... praturtinti paryžietišką
patirtį ir pavakarieniauti su manimi šįvakar?
Nelė nusišypso.
—Labai norėčiau.
—Tada užvažiuosiu pas tave septintą.

83
 Pa r y ž i u s v i e n a m ir ki tos i stori j os

Nelė stebi, kaip Fabianas apžergia mopedą. Paskui su

šypsena veide patraukia pro praviras duris į viešbutį.

Jau ištisas keturiasdešimt penkias minutes Pitas kra­

tosi suspaustas tarp Trišos ir Sju ant užpakalinės Magdos
automobilio sėdynės. Jis beveik išblaivėjo po to, kai jėga
buvo ištemptas iš aludės ir atvesdintas į mašiną; iki auto­
mobilio dvidešimt minučių teko pėdinti pajūriu, bet Pitas
nedrįso nė cyptelėti, baimindamasis trijų pernelyg blaivių
moterų rūstybės.
—Nieko panašaus nesu net girdėjusi, o, patikėkit ma­
nim, aš turėjau daugybę niekam tikusių vaikinų. Galima
sakyti, aš — netikėlių vaikinų karalienė, —pabrėždama
savo žodžius Magda trinkteli per vairą ir netyčia nukreipia
automobilį į vidurinę juostą.
—Juk žinai, kaip Nelė dėl visko jaudinasi. Ji net nesė­
da į vėlyvą traukinį, iš anksto nepatikrinusi, kuriose stote­
lėse jis stoja.
Magda pasisuka ant sėdynės ir pažvelgia per petį.
—Palikai ją ir leidai vienai keliauti į Paryžių? Ką tu
sau galvojai!
— Aš neprašiau, kad ji mane vežtųsi į Paryžių, —
burbteli Pitas.
—Tada reikėjo atsisakyti! —pratrūksta jo kairėje sė­
dinti Sju. —Paprasčiausiai pasakyti: „Ne, Nele, nenoriu su
tavimi važiuoti į Paryžių.“ Nieko sudėtinga.
Pitas dirsteli per šoninį langą.
—Merginos, kur mane vežate?
—Užsičiaupk, Pitai, —atkerta Triša. —Tu neturi tei­
sės kalbėti.

84
 Pa ry ž i us v i e n a m

—Aš nesu blogiukas, —suinkščia Pitas.

—Fe, —atsiliepia Triša. —Vėl ta šimtą sykių girdėta
pasaka „aš nesu blogiukas“. Negaliu pakęsti, tie verkšle­
nimai mane siutina. Kiek kartų esi girdėjusi pasakėlę „aš
nesu blogiukas“, Sju?
—Apie milijardą, —atsako Sju, sukryžiuodama ran­
kas ant krūtinės. —Paprastai po to, kai jie permiega su
mano pažįstama. Arba nugvelbia mano vokiškas dešreles.
—Kaip gyvas nesu nušvilpęs vokiškos dešrelės, —su­
murma Pitas.
—Tavo mergina nupirko jums bilietus į Paryžių. Tu
nesugebėjai nuvažiuoti į stotį. Vietoj to patraukei ošti su
vaikinais į Braitoną. Kaip, tavo manymu, reikėtų pasielgti,
kad taptum blogiuku?
—Gal nugalabyti kačiuką ar ką? —viltingai ištaria
Pitas.
Magda kietai sučiaupia lūpas ir įsuka į lėtesnio eismo
juostą.
—Kačiuko nugalabijimas toli gražu neprilygsta tam,
ką iškrėtei tu, Pitai.
—Jis net žemiau už vokiškas dešreles, —pritaria Sju.
Pitas pastebi Gatviko oro uosto ženklą.
—Taigi... kur mes iš tikrųjų važiuojam?
Magda ir Sju susižvalgo veidrodėlyje.

Nelė pabunda po pirmos penkiolika. Jau pietų metas.

Apsiblaususi sumirkčioja, skaniai pasirąžo ir tik tada atsi­
mena, kur esanti. Keista, bet nedidukas viešbučio nume­
ris viršutiniame aukšte jau atrodo jaukus ir savas; naujieji
paryžietiški pirkiniai tvarkingai sukabinti spintoje, makia-

85
 Pa ry ži us v i e n a m ir ki tos i stori j os

žo reikmenys dar nuo vakar išbarstyti ant lentynos. Nelė

lėtai išlipa iš lovos, pro langą atsklinda neįprasti miesto
garsai, ir staiga, nepaisant miego trūkumo, ji pasijunta lyg
ant sparnų, tarsi kas būtų mostelėjęs burtų lazdele. „Po pir­
mos penkiolika“, —pamano Nelė ir gūžteli, kaip jai atro­
do, prancūziška maniera. Turi kelias valandas pasimėgauti
Paryžiumi viena, o tada paskutinį vakarą praleis kartu su
Fabianu. Nelė dainuodama įlipa į dušo kabiną ir nusijuo­
kia, kai iš čiaupo sekundėlę šliūkšteli šaltas vanduo.

Nelei atrodo, kad perėjo visą Paryžių. Ji žingsniuoja

per sunumeruotus kvartalus, pasisukioja po maisto prekių
turgelį, apžiūri žvilgančius vaisius, lyg ir pažįstamus, lyg ir
ne, prekeivio paraginta paima slyvą, o paskui įsigyja ir visą
jų maišelį —tai bus jos pusryčiai ir pietūs. Nelė prisėda
ant suolelio prie Senos, stebėdama pro šalį plaukiančius
turistinius laivus, suvalgo tris slyvas; mintyse ji vėl ran­
kose laiko vairalazdę ir žvelgia į mėnesienos nutviekstą
upę. Pasispaudžia maišelį po pažasčia ir, lyg nieko nebūtų
įprastesnio, įsėda į metro traukinį —važiuoja į brocante,
rekomenduotą viename iš kelionės gidų. Leidžia sau va­
landą paklaidžioti tarp sendaikčiais nukrautų prekystalių,
kiloja daikčiukus, kuriuos kažkas kadaise mėgo, mintyse
paskaičiuoja anglišką kainą ir vėl padeda į vietą. Vaikštinė­
jant po miestą, kuriame nieko nepažįsta, Nelės nosį kutena
gatvėje kepamo maisto aromatai, o ausyse skamba nesu­
prantama kalba; ją perlieja netikėtas jausmas. Nelė jaučiasi
savo vietoje, gyva.
Ji patraukia į viešbutį; mergaitė vėl griežia violon­
čele —girdėti žemas, nuostabus skambesys. Nelė stabteli

86
 Pa ry ž i us v i e n a m

po praviru langu, paskui prisėda ant šaligatvio paklausyti,

nekreipdama dėmesio į smalsius praeivių žvilgsnius. Šį­
kart, kai muzika nutyla, Nelė nesusilaikiusi atsistoja ir ima
ploti, katutės skardžiai nuaidi gatve. Mergaitė išlenda į bal­
koną ir nustebusi žvilgteli žemyn, Nelė užverčia galvą ir
jai nusišypso. Po sekundėlės mergaitė atsako jai šypsena ir
nusilenkia. Iki pat viešbučio Nelės ausyse skamba muzika.

Darbuotoja, sėdinti prie stalo oro uoste, spokso į tris

moteris, apsupusias išsitaršiusį vyrą.
Magda raminamai nusišypso.
—Šitas džentelmenas pageidautų įsigyti bilietą į Pary­
žių. Jei galima, artimiausiu reisu.
Darbuotoja žvilgteli į kompiuterio ekraną.
—Žinoma, pone. Yra... vieta „British Airways“ lėktu­
ve, kuris išskris į Šarlio de Golio oro uostą po valandos ir
dešimties minučių.
—Jis paims bilietą, —greitai įsiterpia Magda. —Sa­
kykite, kiek kainuos?
—Į vieną pusę? Kainuos... šimtą keturiasdešimt aš­
tuonis svarus.
—Gal jūs tyčiojatės, —Pitas prabyla pirmą kartą nuo
tada, kai įžengė į oro uosto pastatą.
—Krapštykpiniginę, Pitai,—Magdos tonas leidžia su­
prasti, kad ginčytis neverta.
Oro uosto darbuotojai darosi išties neramu. Magda
atidaro Pito piniginę ir ima skaičiuoti pinigus, dėdama
juos ant stalo šalia Pito paso.
—Šimtas dešimt svarų —visi mano savaitgaliui skirti
pinigai, —užprotestuoja Pitas.

87
 P a ry ž i us v i e n a m ir ki tos i stori jos

Magda įkiša ranką į savo rankinę.

—Štai, turiu dvidešimtinę. Be to, jam prireiks grynųjų
nuvažiuoti iki Paryžiaus. Merginos?
Magda lukteli, kol draugės išsitraukia pinigines ir ati­
džiai atskaičiuoja reikiamą pinigų sumą. Tarnautoja lėtai
prisitraukia pinigus, nenuleisdama akių nuo Pito.
—Pone, —ištaria ji, —ar jūs... norite skristi?
—Taip, nori, —patvirtina Magda.
—Tai absurdas, —burbteli Pitas ir paniuręs gunkso.
Rodos, tarnautojai tai jau įgriso.
—Nežinau, ar galiu parduoti bilietą, jei džentelmenas
keliauja ne savo noru.
Stoja trumpa tyla. Merginos persimeta žvilgsniais. Už
jų ima rikiuotis eilė.
—Et, tiesiog paaiškink jai, Magda, —paragina Sju.
Magda palinksta prie darbuotojos.
— Panele. Ponia iš oro bendrovės. Mūsų geriausia
draugė Nelė keliaudama labai nervinasi.
—Ji dėl visko nervinasi, —priduria Triša.
—Taigi, Nelė nerimauja dėl visko, —sutinka Mag­
da. —Dėl naujų vietų, užsienio šalies išpuolių, nuo aukštų
pastatų krentančių daiktų ir panašiai. Žodžiu, šį savait­
galį Nelė su šiuo džentelmenu turėjo keliauti į Paryžių.
Mūsų draugei tai didžiulis iššūkis. Milžiniškas. Bėda ta,
kad šis džentelmenas nusprendė neateiti į stotį, vietoj to
jis išvažiavo į Braitoną paošti su savo padugnėmis drau­
geliais. Taigi mūsų geraširdė draugė dabar visiškai viena
svetimame mieste. Veikiausiai Nelė bijo net koją iškelti iš
viešbučio, nes prancūziškai nemoka nė žodžio, ir jaučiasi
didžiausia kvaiša šioje žemėje. Todėl mes pamanėme, kad
būtų neblogai, jei Pitas įsėstų į jūsų lėktuvą ir padovanotų

88
 Pa ry ž i us v i e n a m

savo merginai romantišką parą Paryžiuje. Gal jis ir spyrio­

jasi, bet mūsų prievarta grįsta tik gerais norais. —Magda
per žingsnį atsitraukia. —Grįsta meile.
Trumpam stoja tyla. Darbuotoja registracijos poste
kurį laiką žvelgia į priešais stovintį ketvertuką.
—Gerai, —galiausiai ištaria ji. —Kviečiu apsaugą.
—Baikit! —sušunka Magda ir kilsteli rankas. —Jūs
rimtai?
Pitas trumpam pasipučia iš pasitenkinimo.
Darbuotoja priglaudžia prie ausies ragelį ir surenka
numerį. Ji pažvelgia į Pitą.
—Taip. Bus geriausia, jei apsauga palydės jūsų drau­
gą į lėktuvą ir įsitikins, kad jis tikrai įliptų. —Darbuotoja
ištaria į ragelį: —Vienuoliktas stalas. Gal galite atsiųsti ap­
sauginį?
Ji baigia pildyti bilietą ir ištiesia jį Pitui kartu su pasu.
Prisiartina nesišypsantis apsauginis.
—Reikia įsitikinti, kad šis džentelmenas saugiai pa­
siektų penkiasdešimt šeštuosius vartus. Prašau, pone, jūsų
bilietas.
Kai Pitas nusisuka, darbuotoja sumurma:
—Mulkis.

Pro pravirą virtuvėlės langą sklinda stiprus priesko­

ninių žolelių aromatas. Kol Fabianas su Klemensu gamina,
trindamiesi šonais, Emilis išstumia stalą su ratukais ir kėdes
pro stiklines duris į nedidukę, akmenimis grįstą aikštelę.
—Emili, tik ne tas kėdes. Ar neturi patogesnių? —Fa­
bianas neįprastai jaudinasi, jis visas išraudęs nuo pastangų.
—Šitos puikiai tiks, —atkerta Emilis.

89
 Pa ry ž i us v i e n a m ir ki tos i stori j os

—Tiesa, dar antis. Papa, juk nepamiršai pagaminti ma­

rinato, ką?
Emilis susižvalgo su Fabiano tėvu.
Klemensas prieina prie šaldytuvo.
—To betrūko, mano sūnus įsivaizduoja galįs mokyti
mane, kaip kepti antį. Aišku, kad paruošiau marinatą.
—Aš tik noriu, kad vakarienė būtų ypatinga, —paaiš­
kina Fabianas ir atsidaręs ima raustis stalčiuje. —Tobula
tradicinė prancūziška vakarienė. Gal papuoškime medžius
lemputėmis? Emili, ar dar turi tas kalėdines lemputes? Bal­
tas, ne spalvotas.
—Jos dėžėje po laiptais, —atsako draugas.
Emilis su Klemensu žvilgsniu nulydi išeinantį Fabianą.
Po minutėlės šis pasirodo nešinas susivijusiomis lemputė­
mis ir nenustygsta lyg apsėstas. Vyras išeina į lauką ir ima
kabinti lemputes ant šakų, svyrančių virš stalo, paskui pasi-
lypėja ant stalo, kad pasiektų aukštesnes šakas. Vėliau pers­
tata stalą ir kėdes, apžiūri iš įvairių kampų, kol galiausiai
lieka patenkintas. Tada dėl viso pikto perstato dar kartą.
Klemensas ramiai stebi sūnų.
—Visa tai dėl moters, kurią buvo sutikęs du kartus, —
sumurma jis.
—Nepulk jo, Klemensai, —primena Emilis, tiesda­
mas senukui kelias česnako skilteles. —Pats žinai, ką tai
reiškia...
Jie atsigręžia vienas į kitą.
—Sudie, Sandrina! —Klemensas susimąsto, paskui
nusiplėšia prijuostę. —Tiesą sakant, užsuksiu į poissonne-
rie ir nupirksiu austrių.
Emilis su naujai įsižiebusia energija smulkina daržoves.

90
 Pa ry ž i us v i e n a m

—Puiki mintis. Aš iškepsiu prancūzišką obuolių py­

ragą su kalvadosu.

Nelei pravėrus drabužių parduotuvėlės duris, šios

linksmai sužvanga.
—Bonjour! —pasisveikina ji. —Man reikia suknelės.
Tos, su ananasais.
Pardavėja išsyk prisimena merginą.
—Mademoiselle, —lėtai ištaria ji, —kaina nepasikei­
tė. Suknelė kainuos —kaip ten sakėte? —trisdešimt svarų
už apsivilkimą.
Nelė užveria duris sau už nugaros. Ji visa švyti, burno­
je dar jaučia prinokusių slyvų skonį.
—Na, pagalvojau apie tai, ką sakėte. Kartais papras­
čiausiai reikia elgtis taip, kaip norisi, ar ne?
Pardavėja išlenda iš už prekystalio, Nelei nespėjus nė
žingsnio žengti.
—Tada, panele, turite nusipirkti ir derančius apatinius...

Po valandos su trupučiu Nelė nusileidžia mediniais

„Hotel Bonne Ville“laiptais, grožėdamasi žalia, ananasais
išmarginta suknele, lengvai besiplaikstančia aplink kojas
sulig kiekvienu žingsniu. Ji stabteli apačioje, patikrina, ar
rankinėje turi viską, ko reikia, ir pakėlusi akis sugauna
Marianos žvilgsnį. Registratorė kilsteli smakrą ir pritaria­
mai linkteli.
—Labai gražiai atrodote, mademoiselle.
Nelė prieina prie jos ir kaip kokia sąmokslininkė
pasvyra virš stalo.

91
 P a ryži us v i e n a m ir ki tos i stori j os

—Nusipirkau ir apatinius. Kitus du mėnesius krimsiu

tik duoną su sūriu.
Mariana sulygina lapus ir nusišypso:
—Vadinasi, širdy tapote tikra paryžiete. Sveikinu.
Nelė išeina į lauką kaip tik tada, kai Fabianas priva­
žiuoja mopedu. Jis sustoja ir kurį laiką tik žiūri į merginą,
o Nelė leidžiasi ryjama akimis, nes jaučia, kokį įspūdį jam
daro. Vaikinas ištiesia jai bare paliktą paltą, Nelė paima.
Paskui dirsteli į jo batus —tamsiai mėlynus, zomšinius ir
nenusakomai prancūziškus.
—Kokie gražūs batai!
—Ką tik nusipirkau.
—Šiandien?
—Negalėjau autis darbinių batų.
Nelė kaltai susiraukia.
—Nes aš apipyliau juos vynu?
Fabianas žiūri taip, tarsi ji ničnieko nesuprastų.
—Ne! Todėl, kad vakarieniauju su angle Paryžiuje.
Jis žiūri į Nelę, kol ši nusišypso, tada nulipa nuo mo­
pedo, nuleidžia atraminę kojelę ir ištiesia ranką.
—Šįvakar eisime pėsčiomis. Čia netoli. Gerai?

Rudens vakarą Paryžius tyliai šurmuliuoja. Nelė neša­

si paltą rankoje, nors lauke šiek tiek per vėsu suknelei su
ananasais, bet merginai ji be galo patinka, be to, nujaučia,
kad taip pasielgtų ir paryžietė. Jiedu eina neskubėdami, lyg
turėtų marias laiko; stabteli apžiūrėti vitrinų, rodo vienas
kitam nuostabaus grožio mūro raižinius virš galvų. Minu­
tėlę Nelė užsigeidžia užkonservuoti šį vakarą ir šį jausmą.
—Žinai, —prabylaji, —galvojau apievakarykštę naktį.

92
 Pa ry ži us v i e n a m

—Ir aš, —atsiliepia Fabianas.

Nelė pažvelgia į jį.
Fabianas kyšteli ranką į kišenę ir ištraukia spynelę.
—Tu ją palikai. Laive.
Nelė užmeta akį į spynelę ir trūkteli pečiais.
—Išmesk ją. Vis tiek nebeliko prasmės, ar ne?
Mergina pasilenkia paglostyti pro šalį tapenančio
šuns, todėl nemato, kad Fabianas įsimeta spynelę į kišenę.
—Apie ką gi tu galvojai? —pasiteirauja jis.
—Apie tavo tėtį ir jo laivą. —Nelė atsitiesia. —Pama­
niau, jam neverta konkuruoti su dideliais turistiniais lai­
vais, o reiktų pasiūlyti kitokią paslaugą. Tuo užsiimti galė­
tumėte abu. Pavyzdžiui, rengti individualias ekskursijas po
Paryžių įsimylėjėliams. Galėtumėte reklamuotis internete,
parodyti žmonėms tas vietas, kurias parodei man, papa­
sakoti miesto istoriją. Gal dar pasiūlyti gardaus maisto ir
šampano? Būtų pasakiška. Net mudu praėjusią naktį... Tai
buvo labai... —ji nutyla nebaigusi sakinio.
—Tau pasirodė romantiška?
Staiga Nelė pasijunta kvailai.
—Ne tai turėjau omenyje...
Jie žingsniuoja nežiūrėdami vienas į kitą, abu vėl pa­
sijunta keistai sutrikę.
—Gerai sugalvojai, Nele, —galiausiai sako Fabianas,
galbūt norėdamas nutraukti tylą. —Pasakysiu tėvui. Gal ir
galima ką nors suderinti su restoranu.
—Jums reikia sukurti labai gerą tinklalapį, kad galėtų
registruotis žmonės iš kitų šalių. Juk Paryžius —romantiš­
kas miestas? Galėtumėte puikiai save išreklamuoti, —Nelė
susigriebia labai daug šnekanti, nors jai tai nebūdinga; ji
kalba vis garsiau ir eidama mostaguoja rankomis.

93
 Pa ry ži us v i e n a m ir ki tos i stori j os

—Išskirtinės ekskursijos, — susimąsto Fabianas. —

Man patinka. Nele, paklausius tavęs... viskas atrodo įma­
noma. O, atėjome! Gerai, dabar užsimerk. Įsikibk man į
ranką...
Fabianas sustoja akmenimis grįstos nedidukės aikštės
kampe. Nelė užsimerkia, bet tuoj pat atplėšia akis, nes su­
dūzgia rankinė. Ji apsimeta negirdinti, bet Fabianas mos­
teli į rankinę ir ragina perskaityti žinutę. Jis nenori, kad
šią akimirką kas nors trikdytų. Nelė atsiprašomai šypteli ir
išsitraukia telefoną.
Priblokšta dėbso į ekraną.
—Ar viskas gerai? —po minutėlės pasiteirauja Fa­
bianas.
—Taip, —patvirtina ji ir kilsteli ranką prie veido. —
Tiesą sakant... —pratęsia, —ne. Rodos, man reikia eiti.
Labai atsiprašau.
—Eiti? —pakartoja Fabianas. —Nele, negali išeiti!
Vakaras tik prasideda!
Mergina atrodo sukrėsta.
—Aš... labai atsiprašau. Kai kas nutiko...
Nelė sugraibo rankinę ir paltą.
—Dovanok. Taip jau nutiko... pas mane kai kas atva­
žiavo. Man reikia...
Fabianas pažvelgia į Nelę ir viską išskaito jos veide.
—Tu turi vaikiną.
—Lyg ir taip, —Nelė prikanda lūpą.
Fabianą pritrenkia jį užplūdęs nusivylimas.
—Jis atvažiavo į viešbutį.
—Tave parlydėti?
—O ne. Pati rasiu kelią.

94
 Paryži us v i e n a m

Kurį laiką abu stovi kaip paralyžiuoti. Paskui Fabianas

pakelia ranką ir parodo:
—Aišku. Eik iki ana tos bažnyčios, tada pasuk į kairę
ir atsidursi reikiamoje gatvėje.
Nelė neprisiverčia pažvelgti į Fabianą. Galiausiai ji vis
dėlto pakelia akis.
— Aš labai atsiprašau, — ištaria mergina. — Man
buvo labai gera. Ačiū.
Vyras gūžteli.
—De rien.
—Niekis, —išverčia Nelė.
Tačiau tai nebuvo niekis. Fabianas suvokia, kad nega­
li paprašyti Nelės telefono numerio. Ne dabar. Jis kilsteli
ranką; Nelė dar kartą pažvelgia į jį. Paskui, kone nenorom,
nusigręžia ir nutolsta gatve: iki bažnyčios mergina pusiau
eina, pusiau bėga, rankinė šokinėja jai prie šono.
Fabianas nulydi Nelę žvilgsniu, nusigręžia ir pasuka
už kampo. Kiemelyje Emilis, apsitaisęs padavėjo uniforma,
stovi prie staliuko, padengto dviem žmonėms. Ledo kibi­
rėlyje vėsta šampanas. Medyje virš jo žybčioja švieselės.
— Pagaliau! —ištaria Emilis. —Jau pamaniau, kad
nebeateisit! Greičiau! Antis sudžius. —Jis pažvelgia Fabia-
nui per petį. —Ką? Kur ji?
—Nelei reikėjo išeiti.
—Bet... kur? Ar sakei jai, kad viską paruošėme...
Fabianas klesteli ant vienos iš kėdžių. Po akimirkos
pasilenkia ir užpučia ant stalo degančią žvakę. Emilis stebi
draugą, paskui užsimeta rankšluostėlį ant peties ir išsitrau­
kia antrą kėdę.
—Gerai. Tu ir aš. Mudu traukiame į klubą.
—Aš nenusiteikęs.

95
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

—Tada tu gersi, o aš šoksiu. O paskui galėsi grįžti

namo ir parašyti piktą ir tūžmingą veikalą apie permai­
ningą anglių būdą.
Fabianas pažvelgia į Emilį ir atsidūsta, pripažindamas
pralaimėjimą. Emilis kilsteli pirštą.
—Pirmiausia sudėsiu maistą į šaldytuvą. Vėliau su-
valgysime. Baik, nežiūrėk į mane taip! Kilogramas anties
kainuoja šešis eurus penkiasdešimt centų! —Bičiulis pa­
kelia kėdę, ketindamas įnešti ją į vidų. —Negana to, nors
ir nemalonu pripažinti, bet tavo tėvo gamintas marinatas
labai skanus.
 10

Jis laukia registratūroje. Sėdi išsižergęs, atmetęs ran­

kas ant sofos, o pamatęs Nelę nė neatsistoja.
—Pupa!
Nelė suakmenėja. Ji dirsteli į Marianą, bet ši pabrėžti­
nai įsmeigusi akis į kažkokius dokumentus.
—Staigmena!
—Ką tu čia veiki?
—Pamaniau, kad savaitgalį Paryžiuje galime paversti
į naktį Paryžiuje. Vis tiek tinka, ar ne?
Nelė stovi viešbučio vestibiulio viduryje.
—Juk sakei, kad neatvažiuosi.
—Žinai mane —visada gali laukti netikėtumų. Ne­
galėjau palikti tavęs vienos čia, su tomis sūrį ėdančiomis
kapituliavusiomis beždžionėmis!
Nelė jaučiasi, lyg žiūrėtų į nepažįstamą žmogų. Ilgi
Pito plaukai nušiurę, anksčiau jai taip patikę nutrinti jo
džinsai ir marškinėliai elegantiškame viešbutyje atrodo
kaip neskoningi, nudėvėti skudurai.
Liaukis, sudraudžia save Nelė. Pitas sukorė tokį kelią.
Pasielgė taip, kaip ji ir norėjo. Tai turi kažką reikšti.

97
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

—Puikiai atrodai. Graži suknelė! Ar pasisveikinsi?

Nelė žingteli į priekį ir pabučiuoja Pitą. Jis atsiduoda
tabaku.
—Dovanok. Aš tik... šiek tiek priblokšta.
—Su manimi nepanuobodžiausi, a? Ką gi, gal numes­
kim mano skudurus numeryje ir nusipirkim išgerti? Arba
galėtume praleisti vakarą viršuje, užsisakyti maisto į kam­
barį?
Pitas išsišiepia ir krusteli antakį. Nelė akies krašteliu
stebi registratorę. Ji žiūri į Pitą lyg į svečio ištrėkštą bjau­
rastį ant grindų vestibiulyje.
Jis nenusiskuto, dingteli Nelei. Pitas net nenusiskuto.
— Šiame viešbutyje negalima užsisakyti maisto į
kambarį. Čia galima tik papusryčiauti.
—Ką?
—Maisto nesiūlo. Šiame viešbutyje.
—Visuose viešbučiuose siūlomas maistas, —atkerta
Pitas. —Kas čia per skylė?
Nelė nedrįsta pažvelgti į Marianą.
—Na, o čia maisto nesiūlo. Nes... kodėl turėtum val­
gyti viešbutyje, juk esi Paryžiuje?
Pitas gūžteli ir pakyla nuo sofos.
—Gerai. Nesvarbu.
Štai tada Nelė pastebi jo kojas.
—Kas yra? —Pitas paseka jos žvilgsnį.
—Tu net nepersiavei. —Jis susiraukia, o Nelė varo
toliau: —Atkeliavai į Paryžių romantiškam savaitgaliui. Su
paplūdimio šlepetėmis.
Vyrukas suirzta:
—Ką, nori pasakyti, kad manęs neaptarnaus kokiame

98
 Paryži us v i en a m

nors prašmatniame prancūziškame restorane vien dėl to,

kad aviu paplūdimio šlepetes?
Nelė pasistengia atplėšti žvilgsnį nuo jo kojų.
—Kas tau darosi, Nele? Viešpatie, tikrai ne tokio su­
tikimo tikėjausi.
Ji bando susiimti. Įkvepia ir šypteli.
—Ką gi, —pabando kalbėti taikiai. —Tu teisus. Ge­
rai, kad esi čia. Lipkime į viršų.
Jie patraukia per vestibiulį. Paskui Nelė stabteli ir su­
simąsto. Pitas atsigręžia jau ne juokais suirzęs.
—Tik vienas dalykas, —ištaria Nelė. —Aš tik... noriu
paklausti... kodėl visgi atvažiavai? Juk sakei, kad nepavyks
ištrūkti iš darbo. Aiškiai parašei, kad neatvažiuosi.
—Na... nenorėjau palikti tavęs čia vienos. Žinau, kaip
dėl visko nerimauji. Ypač kai planai pasikeičia ir panašiai.
—Bet tai nesutrukdė tau palikti manęs vienos penk­
tadienio vakarą. Vakar taip pat.
Pitas sutrinka.
—Na taip. Yra kaip yra.
Ilgam įsivyrauja tyla.
—O kaip yra?
Jis pasikrapšto pakaušį ir žavingai nusišypso.
—Klausyk, ar būtina dabar apie tai kalbėti? Aš ką tik
išlipau iš lėktuvo. Keliaukim į viršų, griūkim į lovą, pas­
kui aplankysime žymiausias Paryžiaus vietas. Tinka? Nagi,
pupa. Paklojau krūvą pinigų už bilietą. Pasismaginkim.
Nelė spokso į Pitą, šis ištiesia ranką. Ji bemaž nenoro­
mis paduoda jam numerio raktą, vyrukas apsisuka ir ima
kopti mediniais laiptais, užsimetęs ant nugaros kelionmaišį.
—Mademoiselle.

99
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

Apdujusi Nelė atsigręžia. Ji visai pamiršo apie regis­

tratorę.
—Jums kai kas paliko žinutę.
—Fabianas? —Nelei nepavyksta apsimesti abejingai.
—Ne, moteris. Ji paskambino, kai buvote išėjusi.
Registratorė ištiesia perlenktą firminį viešbučio blanką.

ATVAŽIUOJA PITAS. IŠKARŠĖM JAM KAILĮ. ATLEISK,

NIEKO NEŽINOJOM. TIKIUOSI, LIKUSĮ SAVAITGALIO
LAIKĄ PRALEISIT SMAGIAI. TRIŠA XXX

Nelė stebeilija į lapą, po kurio laiko pažvelgia į laip­

tus, o paskui atsigręžia į registratorę. Jai pasirodo, kad girdi
Pito žingsnius ant laiptų, tad mikliai susigrūda raštelį giliai
į kišenę.
—Mariana? Gal galit pasakyti, kur galėčiau rasti tak­
si? —paklausia ji.
—Mielai, —atsako registratorė.

Nelė kišenėje turi keturiasdešimt eurų, dvidešimt jų

numeta vairuotojui ir iššoka iš automobilio, nelaukdama
grąžos.
Prastai apšviestame bare juoduoja masė žmonių ir
butelių. Nelė skinasi pro juos kelią, žvilgsniu ieško pažįs­
tamų veidų, į nosį tvoskia prakaito smarvė ir kvepalų aro­
matas. Už stalo, prie kurio jie sėdėjo, mato nepažįstamus
žmones. Fabiano nė ženklo.
Nelė užlipa į viršų, kur šiek tiek ramiau ir baro lan­
kytojai plepa, susėdę ant sofų, tačiau Fabiano ten taip pat

100
 Paryži us v i e n a m

nėra. Ji prasibrauna pro žmones ir nusileidžia prie baro

apačioje, kur pirko gėrimus.
—Atsiprašau! —Nelei tenka palaukti, kol sugauna
barmeno žvilgsnį. —Sveiki! Pamenate mano draugą, kuris
čia buvo? Gal jį matėt?
Barmenas prisimerkęs pažiūri į ją, paskui linkteli lyg
atsiminęs.
—Fabianą?
—Taip. Taip!
Suprantama, visi jį pažįsta.
—Jis išėjo.
Nelės širdį prislegia akmuo. Jie prasilenkė. Viskas.
Barmenas palinksta virš baro ir papildo kažkieno taurę.
—Merde, —tyliai nusikeikia Nelė. Iš nevilties krūti­
nėje atsiveria tuštuma.
Barmenas prieina prie jos nešinas taurele.
—Gali patikrinti „Laukinę katę“. Paprastai Fabianas
su Emiliu nusibaigia ten.
—„Laukinė katė“? Kur tas baras?
—Gatvė vadinasi Džentelmenų... —jo balsą užgožia
juoko pliūpsnis, barmenas pasisuka ir palinksta prie kito
kliento.
Nelė išbėga į gatvę ir sustabdo taksi.
—Labai skubu! —išpyškina.
Azijietis vairuotojas žvilgteli į veidrodėlį ir laukia nu­
rodymo.
—„Laukinės katės“ baras, — sako Nelė. —Atrodo,
Džentelmenų gatvėje. Prašau, pasakykit, kad žinot tą barą.
Vairuotojas pasisuka sėdynėje.
—Quoi?
—„Laukinė katė“. Toks baras. Klubas. Laukinė. Katė.

101
 Paryži us v i e n a m ir kitos istorijos

Nelė kalba pakeltu tonu. Vairuotojas papurto galvą.

Mergina užsidengia veidą delnais ir susimąsto. Paskui ji
nuleidžia langą ir šūkteli dviem jaunuoliams, stoviniuo­
jantiems prie baro.
—Atleiskite! Ar žinote „Laukinę katę“? Tokį barą?
Vienas vaikinas palinksi ir kilsteli smakrą.
—Nori mus ten nuvežti?
Nelė įdėmiai pažvelgia nepažįstamiesiems į veidus —
apgirtusius, smagius, atvirus —ir apsisprendžia.
—Aišku, jei tik žinot, kur važiuoti. Kur tas baras?
—Mes parodysim!
Jaunuoliai įšoka į taksi, girtai šypsosi ir tiesia rankas
pažindintis. Ji atsisako pasiūlymo įsitaisyti žemesniajam
ant kelių ir pasivaišina antrojo siūlomais mėtiniais saldai­
niais. Vaikinai spaudžia Nelę iš abiejų šonų, ji užuodžia al­
koholio ir cigarečių tvaiką.
—Geras klubas. Esi apie jį girdėjusi?
Pirmasis jai atsakęs jaunuolis palinksta arčiau ir džiu­
giai pakrato Nelei ranką.
—Ne, —atsako ji.
Vaikinas paaiškina taksistui, kaip nuvažiuoti į barą, o
Nelė atsilošia, viena tarp nepažįstamų vyrų, ir laukia, kuo
viskas baigsis.
 11

—Dar po vieną. Liaukis, juk vos įsismaginom.

Emilis trinkteli Fabianui per petį.
—Aš nenusiteikęs.
—Na ir kas, kadji turi vaikiną. Taipjau būna! Baik, ne­
verta šitaip nusiminti. Tą merginą pažinojai tik dvi dienas.
—Galima sakyti, išvis nepažinojai, —pritaria Renė.
Fabianas neatsako, tik užsiverčia butelį alaus.
—Tu per daug rimtai į viską žiūri, supranti? Kita ver­
tus, tai reiškia, kad pamiršai Sandriną. O tai gerai! Be to,
esi išvaizdus vyras...
—Labai išvaizdus, —sutinka Renė.
Fabianas kilsteli antakį.
—Kas yra? —užprotestuoja Emilis. —Ar negaliu gro­
žėtis vyriškomis linijomis? Fabianai! Bičiuli! Jei būčiau mo­
teris, rankų nuo tavęs neatplėščiau. Gyvenčiauvien su Fabia-
no vardu lūpose. Užsimerkusi matyčiau Fabiano veidą. Kas?
—Persistengei, —paaiškina Renė.
—Aišku. Moterų laimė, aš prijaučiu kitai stovyklai.
Nagi, liaukis! Eime, surasime kitų merginų! Dabar bent jau
galime vengti ne vienos, o kelių.

103
 Paryži us vi en a m ir kitos istorijos

—Ačiū, Emili, bet pabaigsiu alų ir važiuosiu namo.

Ryt į darbą. Pats žinai.
Emilis gūžteli, pakelia butelį ir nusigręžia į merginą,
su kuria anksčiau plepėjo.
Anksčiau ar vėliau tai turėjo nutikti. Fabianas stebi,
kaip Emilis kvatoja su raudonplauke. Emiliui ji jau seniai
krito į akį, tik draugas dar nežino, ar patinka jai. Vis dėlto
Emilis nenukabina nosies; jis lyg šunytis nustriksi prie kito
užsiėmimo. Ei! Pasismaginkim!
Nekritikuok, mintyse subara save Fabianas. Vis ge­
riau, nei skęsti nevilty, kaip tu.
Fabianas prisibijo ateities, laukiančių ilgų vakarų na­
muose. Krapštysis su knyga, nors nėra tikras, ar verta su
ja krapštytis. Skęs nusivylime dėl to, kad Nelė ėmė ir pra­
dingo. Mintyse dalins sau niuksus už tai, jog patikėjo, kad
gali kažkas susiklostyti. Jis negali kaltinti Nelės —juk net
nepaklausė, ar ji turi vaikiną. Be abejo, tokia mergina turi
draugą.
Fabiano nuotaika dar labiau subjūra, jis supranta, kad
metas namo. Nenori gadinti vakaro savo draugams. Pa­
tapšnoja Emiliui per petį, kitiems linkteli atsisveikindamas
ir užsimaukšlina ant ausų kepurę. Fabianas išeina iš baro
ir apžergia mopedą, spėliodamas, ar derėtų vairuoti šitiek
išgėrus.
Jis užvedą mopedą ir išsuka į gatvę.

Gatvės gale Fabianas stabteli pasitaisyti striukės ir iš­

girsta duslų žvangtelėjimą. Dirstelėjęs žemyn pastebi, kad
iš kišenės iškrito Nelės spynelė. Vyras pakelia ją nuo žemės,
įdėmiai apžiūri ir nuvalo purvą nuo žalvarinio paviršiaus.

104
 Paryži us v i enam

Prie tvorelės stovi šiukšlių dėžė, jis svarsto, gal spynelę iš­
mesti. Staiga išgirsta švilpesį.
Kažkas sušvilpia dar kartą.
Jis atsigręžia. Emilis stovi ant šaligatvio šalia pulko
baro lankytojų. Jis į kažką rodo ir moja draugui sugrįžti.
Fabianas atpažįsta tą galvos kryptelėjimą, jos stovė­
seną, pakėlus vieną kulną, pastebi šalia Emilio šmėstelin­
čius žalios suknelės padurkus. Akimirką pasėdi ant mope­
do. Paskui plačiai nusišypso, apsigręžia ir parvažiuoja pas
Nelę.
—Taigi, —ištaria Emilis, kol Fabianas su Nele spokso
vienas į kitą. —Ar tai reiškia, kad anties man neklius?
 12

Jie eina susikibę už rankų tuščiomis gatvėmis, pro

meno galerijas ir didžiulius senus pastatus. Penkiolika
minučių po trečios ryto. Nuo šokių Nelei maudžia kojas,
ausyse vis dar skamba muzika, bet jai atrodo, kad dar nie­
kada gyvenime nesijautė tokia pilna jėgų.
Iš „Laukinės katės“ baro jie išėjo mažumėlę svirdu­
liuodami, apgirtę nuo vakaro, alaus, tekilos ir gyvenimo,
bet per pastarąjį pusvalandį ji prasiblaivė.
—Nele, aš nežinau, kur mes einame.
Jai nė motais. Nelė galėtų taip eiti visą gyvenimą.
—Aš negaliu grįžti į viešbutį. Gali būti, kad Pitas vis
dar ten.
Fabianas kumšteli Nelei į šoną.
—Juk dalijaisi kambariu su amerikiete. Gal jis ne toks
ir blogas.
—Verčiau jau gyvensiu kartu su amerikiete. Net jei ji
ir knarkia.
Nelė Fabianui papasakojo viską. Iš pradžių atrodė,
kad jis mielai užvožtų Pitui į marmūzę. Ji kiek susigėdo
supratusi, kad Fabiano pyktis maloniai paglostė širdį.

106
 Paryži us vi en a m

—Dabar man jau pagailo Pito, —prisipažįsta Fabia-

nas. —Jis atskrido į patį Paryžių ieškoti tavęs, o tu pabėgi
su sūrį ėdančia kapituliavusia beždžione.
Nelė išsišiepia.
—Man visai negaila. Argi ne baisu?
—Akivaizdu, kad tu esi labai žiauri moteris.
Ji prisiglaudžia prie Fabiano.
—Ak, koks siaubas.
Jis apglėbia merginą per pečius.
—Nele, neabejoju, kad atsisakysi, bet pasiūlysiu dar
kartą —gali pernakvoti pas mane. Jei nori.
Staiga Nelės ausyse suskamba motinos balsas: Eitum į
nepažįstamo vyro namus? Paryžiuje?
—Mielai, bet aš su tavim nemiegosiu. Taip, tu nuos­
tabus, bet...
Žodžiai pakimba nakties ore.
—Bet tu manęs nepažįsti. O mes abu atsidūrėme ne­
tinkamame tavo išsiskyrimų išgyvenimo lentelės skirsnyje.
Nelė sugniaužia popiergalį su viešbučio kodu kišenėje.
—Tai ar galiu? Eiti pas tave?
—Juk tai tavo paryžietiškas savaitgalis, Nele.
Fabianas sako, kad iki jo namų dešimt minučių kelio.
Nelė net nenumano, kas bus toliau.
Tai neįtikimai jaudina.

Fabianas gyvena siauro daugiabučio, kurio langai at­

siveria į kiemą, viršuje. Šviesiais akmenimis grįsti laiptai
kvepia senu medžiu ir laku. Abu lipa tyliai. Fabianas per­
spėjo Nelę, kad kaimyniniuose butuose gyvena garbaus

107
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

amžiaus moterys. Jei tik jis subrazda po dešimtos vakaro,

kitą rytą vos praaušus kaimynas pasibeldžia į duris pasi­
skųsti. Fabianas sako dėl to nepykstantis. Jo butas pigus,
nes savininkas tingi atnaujinti. „Sandrina negalėjo šito
buto pakęsti,“ —priduria jis.
Jie užlipa į patį viršų ir Nelė pasiryžta.
—Fabianai? Juk tu neturi knygų apie žudikus ma­
niakus?
Vaikinas atrakina duris ir įleidžia ją į vidų. Nelė susto­
ja ant slenksčio ir apsidairo.
Fabiano butas —tai didelis kambarys su milžinišku
langu, pro kurį atsiveria vaizdas į stogus. Stalas nukrautas
popierių kalnais, virš jo kabo senovinis veidrodis. Grindys
medinės. Gal kadaise jos ir buvo dažytos, bet dabar atrodo
blyškios ir bespalvės. Viename kambario gale stovi lova,
prie sienos glaudžiasi sofutė, o trečia siena nukabinėta iš
žurnalų iškirptomis nuotraukomis.
—A, —tarsteli Fabianas, pasekęs Nelės žvilgsnį. —
Suklijavaujas ant sienos dar studijų metais. Vėliau tingėjau
nukabinti.
Viskas —stalas, kėdės, nuotraukos —keista ir įdomu.
Nelė apeina kambarį, apžiūri pliušinę varną, kėpsan-
čią ant lentynos, darbo patalpoms skirtą šviestuvą palubė­
je, akmenėlių kolekciją prie vonios kambario durų. Tele­
vizorius —maža dėžutė, pagaminta prieš dvidešimt metų.
Ant židinio atbrailos rikiuojasi šešios taurės, šalia sukrauta
nevienodų lėkščių stirta.
Fabianas ranka persibraukia plaukus.
—Čia vis dar netvarka. Nesitikėjau...
—Čia nuostabu. Pasakiška.
—Pasakiška?

108
 Paryži us v i en a m

— Paprasčiausiai... man patinka, kaip tu sudėlioji

daiktus. Atrodo, kad jie visi slepia kažkokią istoriją.
Fabianas sutrikęs sumirksi, tarsi pirmą kartą pamatęs
savo namus kitomis akimis.
— Minutėlę atsiprašysiu, — prabyla jis. — Man tik
reikia... —Fabianas mosteli vonios kambario pusėn.
Veikiausiai tai į gera. Nelei jūra iki kelių, ji pati savęs
neatpažįsta. Mergina išsineria iš palto, pasitaiso suknelę ir
ima lėtai sukiotis po kambarį, galiausiai sustoja prie lan­
go ir pažvelgia pro jį. Tamsūs, mėnulio apšviesti Paryžiaus
stogai jai kažką žada.
Mergina dirsteli į krūvą lapų, kuriuose atspausdintos
eilutės išmargintos ranka rašytomis pastabomis. Kai kurie
lapai purvini, su batų pėdsakais. Ji paima vieną lapą ir ima
ieškoti pažįstamų žodžių.
Kai Fabianas galiausiai išlenda iš vonios kambario,
Nelė laiko ketvirtą lapą ir krūvoje ieško penktojo.
—Išversk, —paprašo ji.
—Ne. Čia nieko gero. Nenoriu to skaityti...
—Tik šituos lapus. Prašau. Tada galėsiu pasigirti: „Kai
lankiausi Paryžiuje, tikras rašytojas skaitė man savo kūri­
nį.“ Tai bus mano paryžietiško nuotykio dalis.
Fabianas pažvelgia į Nelę, lyg nepajėgtų jai atsakyti. Ji
nutaiso kiek įmanydama įtaigesnę maldaujamą miną.
—Dar niekam nerodžiau šitos knygos.
Nelė patapšnoja delnu sofą šalia savęs.
—Gal jau laikas.
Fabianas prieina prie lango ir jį atidaro.
—Ką gi, tada eime. Tavo paryžietiškas nuotykis įvyks
ant paryžietiško stogo.

109
 Paryži us v i e n a m ir kitos istorijos

—Nori, kad sėdėčiau ant stogo! —Nelė dirsteli pro

langą, bet Fabianas jau ropščiasi lauk. —Gerai!

Nelė su Fabianu įsitaisę ant stogo atbrailos. Šalia jų

stovi pusiau nugertas vyno butelis. Fabianas skaito, kart­
kartėmis stabteldamas, nes verčia į anglų kalbą. Nelė sėdi,
padėjusi galvą jam ant peties.
—Nes ji jau žinojo, kad tai būtų jųdviejų santykių pa­
baiga. Širdies gilumoje mergina žinojo tai nuo pat pradžių,
lygiai kaip užsispyrėlis nekreipia dėmesio į piktžolę, kol ši
neužgožia šviesos.
—Negali sustoti, —Fabianui baigus skaityti paprieš­
tarauja Nelė.
—Kiti lapai dingo. Kaip ir sakiau —nieko gero.
—Tu negali sustoti. Privalai prisiminti, ką buvai para­
šęs, ką pakeitei pamestuose lapuose, ir nusiųsti knygą lei­
dėjui. Čia puikus romanas. Tu privalai tapti rašytoju. Tiks­
liau, jau esi rašytojas, tik dar neišleidai nė vienos knygos.
Fabianas papurto galvą.
— Tikrai esi. Knyga... nuostabi. Veikiausiai dėl to...
kaip tu aprašai moterį. Jos jausmus ir pasaulį jos akimis.
Aš įžvelgiau joje save. Toji moteris...
Fabianas nustebęs pažvelgia į Nelę. Pati dorai nesu­
prasdama, ką daro, mergina palinksta prie jo, suima veidą
delnais ir pabučiuoja. Ji Paryžiuje, nepažįstamo vyro bute,
ir dar nė karto gyvenime nesijautė saugesnė. Fabianas ją
apglėbia ir prisitraukia prie krūtinės.
—Tu... magnifiąue, Nele.
—Viskas, ką sakai, skamba gražiau, nes kalbi prancū-

110
 Paryži us v i en a m

ziškai. Galbūt nuo šiol iki gyvenimo pabaigos kalbėsiu su

netikru prancūzišku akcentu.
Fabianas įpila abiem po taurę vyno; jie sėdi, žiūri vie­
nas kitam į akis ir šypsosi. Kalbasi apie darbą ir tėvus, jų
keliai liečiasi, abu sėdi surėmę pečius. Fabianas prisipa­
žįsta, kad šis vakaras išvadavo jį nuo Sandrinos. Nelė pa­
sakoja apie Pitą, sukikena pagalvojusi, kaip jis priėjo prie
kambario durų ir atsigręžęs pamatė, kad Nelės nėra. Jie
įsivaizduoja, kaip į numerį grįžta amerikietė ir randa ten
Pitą, abu netveria juoku.
—Ožinai... kai Sandrina išėjo, laikiau save pasmerktu.
Vakar, kai šokome, supratau, kad buvau tik sutrikęs. Kažką
jaučiau, bet klaidingai įtikėjau, jog jaučiuosi nelaimingas.
Nelė suneria pirštus su Fabiano pirštais.
—Šį savaitgalį, kai Pitas neatvažiavo, troškau numirti.
Maniau, visi mane badys pirštais iki pat Kalėdų. Žiū, čia
Nelė, mergina, kurią paliko ant ledo Šviesų mieste.
—O dabar? —tyliai klausia Fabianas.
—Jaučiuosi taip... —atsiliepia Nelė, pirštu braukyda­
ma jo delną, —lyg būčiau įsimylėjusi visą miestą.
Kiek vėliau Fabianas padeda jai sugrįžti pro langą.
Nelė nueina į vonios kambarį ir įsistebeilija į save veidro­
dyje. Ji papilkėjusi iš nuovargio, plaukai susitaršę, ma-
kiažas nusitrynęs. Ir vis dėlto ji švyti ir trykšta šelmišku
džiaugsmu.
Nelė grįžta į kambarį, kur Fabianas skaito jos užrašų
knygelę.
Ji sustoja.
—Ką tu darai?
—Kas čia? —jis parodo sąrašą.

m
 Paryži us vi en a m ir kitos istorijos

PRIEŽASTYS, KODĖLTINKAMAI ELGIUOSI,

ŠĮVAKARLIKDAMA VIEŠBUTYJE

—Ar aš žudikas, užkapojantis aukas kirviu? Galiu pa­

norėti su tavimi mylėtis?
Fabianas juokiasi, bet atrodo šiek tiek sukrėstas.
—O Dieve. Tu neturėjai jo pamatyti.
Nelė išrausta iki pat plaukų šaknų.
—Užrašų knygelė iškrito iš tavo krepšio. Norėjau tik
įdėti ją atgal. „Turėsiu apsimesti impulsyvia“.
Fabianas nustebęs pakelia akis į Nelę. Ją užlieja gėda.
—Na gerai, aš ne tokia, kokia mane laikai. Bent jau
anksčiau tokia nebuvau. Nesu impulsyvi. Šįvakar nedaug
trūko, kad nebūčiau pasirodžiusi, nes bijau net pagalvoti
apie taksistus. Leidau tau manyti, kad esu kitokia. Aš... at­
siprašau.
Fabianas skaito sąrašą, paskui vėl pakelia akis. Jis
tramdo juoką.
—Kas sako, kad tu ne tokia?
Nelė laukia.
—Ar ant baro šoko kita mergina? Kas vaikėsi mane
po Paryžių taksi kartu su nepažįstamais vyrais? Kas paliko
vaikiną viešbutyje, net nepasakiusi, kur išeina?
—Buvusį vaikiną, —pataiso ji.
Fabianas ištiesia ranką, Nelė ją paima. Nesipriešina,
kai jis prisitraukia ją prie savęs. Nelė įsitaiso Fabianui ant
kelių ir įdėmiai pažvelgia į gražų, malonų veidą.
—Manau, tu esi būtent tokia moteris, Nele iš Angli­
jos. Esi tokia, kokia nori būti.
Lauke jau aušta. Jie vėl pasibučiuoja, bučinys užsitęsia
visą amžinybę, Nelė gerai nežino kiek. Ji suvokia vis dėlto

112
 Paryži us v i en a m

dar neišsiblaiviusi. Jų lūpas skiria vos keli milimetrai, Nelė

pirštų galiukais glosto Fabiano veidą.
—Tai buvo geriausia naktis mano gyvenime, —tyliai
prataria ji. —Jaučiuosi... lyg ką tik atsibudusi.
—Aš taip pat.
Jie vėl pasibučiuoja.
—Vis dėlto mums reikėtų liautis, —šnabžda Fabia-
nas. —Stengiuosi išlikti džentelmenu ir nepamiršti, ką sa­
kei. Nenoriu, kad palaikytum mane žudiku, galabijančiu
aukas kirviu, arba sekso maniaku. Arba...
Nelė suneria pirštus su Fabiano pirštais.
—Per vėlu, —sako ji ir nusitempia vaikiną nuo sofos.
 13

Dar prieš pramerkdamas akis Fabianas žino, kad

kažkas pasikeitė. Kažkas nustūmė nuo krūtinės akmenį,
slėgdavusį jį kasryt atsibudus. Fabianas sumirksi, jo bur­
na perdžiūvusi; jis pasikelia, pasiremia alkūne. Visi daiktai
savo vietose, bet jį neabejotinai kamuoja pagirios. Steng­
damasis prasklaidyti galvoje tvyrantį rūką, išgirsta duše
kliokiantį vandenį.
Pro pagirias mintyse prasisunkia praėjusi naktis.
Fabianas minutėlę padeda galvą ant pagalvės ir leidžia
įvykiams pamažu susirikiuoti mintyse. Jis prisimena ant
baro šokančią merginą, ilgą pasivaikščiojimą Paryžiaus
gatvėmis, jos glėbyje praleistą aušrą. Prisimena juoką, už­
rašų knygelę, švelnią jos šypseną ir koją, užmestą ant jo
šlaunies.
Fabianas sunkiai pakyla, užsitempia džinsus ir pirmą
po ranka pasipainiojusį megztinį. Jis prieina prie cafetiėre,
pripila jį vandens ir nubėga laiptais į kepyklėlę apačioje
nupirkti prancūziškų ragelių. Sugrįžęs atidaro duris, o Nelė
kaip tik tuo metu išlenda iš vonios kambario su vakarykš­
te žalia suknele, drėgni plaukai krenta ant pečių. Akimirką
abu sustingsta.

114
 Paryži us v i en a m

—Labas rytas, —pasisveikina Fabianas.

—Bonjour, —atsiliepia Nelė.
Regis, ji stebi, kaip Fabianas sureaguos. Jis nusišypso,
Nelė atsako tokia pat plačia šypsena.
—Man reikia grįžti į viešbutį, kad spėčiau į traukinį.
Jau... gana vėlu.
Fabianas žvilgteli į laikrodį.
—Tiesa. Oman reikia į darbą. Bet dar turi laiko išger­
ti kavos? Nupirkau ragelių. Negali išvažiuoti iš Paryžiaus
neišgėrusi pusryčiams kavos su rageliais.
—Jei tu turi, rasiu ir aš.
Išblėsus praėjusios nakties artumui abu jaučiasi šiek
tiek nejaukiai. Nelė su Fabianu užsiropščia ant lovos ir įsi­
taiso ant užtiesalo; abu apsirengę, sėdi gana arti kaip drau­
gai, bet ne per arti, kad kiltų kitokių minčių. Nelė gurkšteli
kavos ir užsimerkia.
—Kaip gardu, —prataria ji.
— Šįryt viskas bus gardu, — atsiliepia Fabianas, jie
susižvalgo.
Jis godžiai valgo, jau seniai nesijautė toks alkanas,
bet netrukus pastebi sudorojęs daugiau nei pusę ragelių
ir pristabdo save, pasiūlo prancūzišką ragelį Nelei, tačiau
ši mostelėjusi atsisako. Už lango skamba bažnyčios varpai,
kiauksi šuniukas.
—Galvojau, —kramtydamas prabyla Fabianas, —ir
sugalvojau, apie ką bus kita istorija. Apie merginą, sudari-
nėjančią sąrašus.
—Ak, aš apie tai nerašyčiau. — Nelė pašnairuoja į
jį. —Kas tuo patikės?
—Bus gera istorija. Toji mergina nuostabi, tik truputį
per daug atsargi. Jai reikia viską pasverti. Apsvarstyti...

115
 Paryži us v i e n a m ir kitos istorijos

—Už ir prieš. Privalumus ir trūkumus.

—Už ir prieš. Man patinka šita frazė.
—O kas jai nutiks?
—To dar nežinau. Kažkas išmuš ją iš vėžių ir privers
pamiršti įpročius.
—Bouf! —šūkteli Nelė.
Fabianas išsišiepia ir nusilaižo trupinius nuo pirštų.
—Taip. Bouf.
—Turėsi paversti ją gražuole.
—Man nereikia versti jos gražuole. Ji ir yra gražuolė.
—Be to, ji turi būti labai seksuali.
—Tuo nesuabejotum pamatęs, kaip ji šoka ant baro.
Jis įdeda Nelei į burną ragelio gabalėlį ir po sekundė­
lės jiedu pasibučiuoja. Po to pasibučiuoja dar kartą. Staiga
rageliai, darbas ir traukinys išdulka iš galvos.

Po kiek laiko Fabianas sustoja priešais viešbutį už Ri-

voli gatvės. Aplink stebėtinai tuščia. Pro šalį praeina keli
turistai, užvertę galvas, jie fotografuoja pastatus. Fabianas
vėluoja į darbą, bet pirmadienio rytą restorane sėdės tik
keli nuolatiniai klientai, užsukę su šunimis pasklaidyti
laikraščių, arba turistai, tempiantys laiką iki išvykimo.
Vėliau prigužės lankytojų ir apie ketvirtą popiet restorane
neliks laisvos vietos.
Fabianas pajunta, kaip Nelė paleidžia jo juosmenį. Ji
nulipa nuo mopedo ir atsistoja šalia. Mergina nusitraukia
šalmą, ištiesia jį Fabianui, pasitaiso plaukus ir stovi, apsi­
siautusi paltuku, su susiglamžiusia žalia suknele.
Mergina atrodo pavargusi ir išsitaršiusi, Fabianui no­
risi ją apkabinti.
116
 Paryži us v i en a m

—Ar tikrai nenori, kad nuvežčiau į stotį? Tikrai nusi­

gausi pati? Pameni, į kurią metro stotelę sakiau eiti?
—Tu jau vėluoji į darbą. Rasiu tą stotelę.
Nelė su Fabianu žvelgia vienas į kitą. Ji mindžikuoja,
rankose tabaluoja rankinė. Fabianas nebežino, ką nori pa­
sakyti. Jis nusiima šalmą ir pasitrina galvą.
—Ką gi, —ištaria Nelė.
Fabianas laukia.
—Verčiau pasiimsiu lagaminą. Jei jis dar ten.
Nelė apsuka rankinės dirželį ant rankos.
—Ar susitvarkysi? Su Pitu? Nenori, kad eičiau kartu?
—O, sujuo tikrai susitvarkysiu.
Nelė suraukia nosį, tarsi Pitas ničnieko nereikštų. Fa­
bianas panūsta pakštelėti į tą nosį.
Jis nesusilaiko.
—Taigi... Nele išAnglijos. Ar mes dar... pasikalbėsime?
—Nežinau, Fabianai iš Paryžiaus. Mes beveik nieko
nežinome vienas apie kitą. Galbūt mūsų niekas nesieja. O
ir gyvename skirtingose šalyse.
—Tiesa.
—Be to, Paryžiuje praleidome dvi nuostabias naktis.
Būtų gaila jas sugadinti.
—Irgi tiesa.
—Negana to, esi užsiėmęs žmogus. Turi darbą ir tau
dar reikia parašyti knygą. Juk žinai, kad privalai ją para­
šyti ir gan greitai. Man labai rūpi sužinoti, kas nutiks tai
merginai.
Nelės veidas atrodo pasikeitęs, bet pokytis vos apčiuo­
piamas. Ji atrodo atsipalaidavusi, laiminga ir pasitikinti sa­
vimi. Fabianas spėlioja, kaip tai galėjo nutikti per dvi paras.
Gaila, kad nesusizgrimba, ką pasakyti. Fabianas spirteli į ša-

117
 Paryži us v i e n a m ir kitos istorijos

ligatvio kraštą, stebėdamasis savimi: kaip žmogus, besipui­

kuojantis puikia iškalba, nesugeba surasti nė vieno žodelio.
Nelė dirsteli per petį į viešbutį.
—A, tiesa. —Ji kyšteli ranką į rankinę, ištraukia užra­
šų knygelę ir ištiesia ją Fabianui. —Imk. Pravers tyrimui.
Vargu ar man jos dar prireiks.
Fabianas pažiūri į užrašų knygelę ir atsargiai įsikiša ją
į vidinę striukės kišenę. Nelė palinksta prie jo ir dar kartą
pabučiuoja, priglaudusi delną prie skruosto.
—Sudie, Fabianai, —atsisveikina ir atsitraukia.
—Sudie, Nele.
Jie žvelgiavienas į kitą, stovėdami ant tuščio šaligatvio,
ir galiausiai, kai ilgiau stovėti nebegali, Fabianas užsimau­
na šalmą. Suriaumoja mopedo variklis, jis pamoja ir nuva­
žiuoja Rivoli gatvės link.
 14

Nelė įeina į viešbutį su šypsena veide. Registratorė,

kaip visada, stovi už spindinčio stalo. Nelė spėlioja, ar toji
moteris turi namus, ar miega čia pat, atsistojusi už stalo,
kaip žirafa. Susigriebia, kad turėtų gėdytis grįžusi ryte vil­
kėdama vakarykštę suknelę, bet pajėgia tik šypsotis.
—Labas rytas, mademoiselle.
—Labas rytas.
—Tikiuosi, gerai praleidote vakarą?
—O taip, —patvirtina Nelė. —Ačiū. Paryžius toks...
čia daug smagiau, nei galėjau įsivaizduoti.
Prancūzė linkteli pati sau ir šypteli Nelei.
—Labai džiaugiuosi tai girdėdama.
Nelė giliai įkvepia ir žvilgteli į laiptus. Štai ta akimirka,
kurios šiek tiek baiminasi. Nors ir drąsiai patikino Fabianą
nebijanti, Nelė netrokšta klausytis Pito kaltinimų arba pa­
tirti jo įtūžį. Garsiai nieko nesakė, bet mintyse spėliojo, ar
tik Pitas nebus aplamdęs jos lagamino. Jis neatrodė vienas
iš tų vaikinų, kuriems iš pykčio aptemsta protas, bet ką gali
žinoti. Nelė stovi, kaupdama drąsą pakilti į keturiasdešimt
antrąjį numerį.

119
 Paryži us v i e n a m ir kitos istorijos

—Ar galėčiau kuo nors padėti, mademoiselle?

Nelė pasuka galvą ir nusišypso.
—A, ne. Aš tik... turiu užlipti į numerį ir pasikalbėti
su draugu. Jis gali... būti šiek tiek supykęs, kad neįtraukiau
jo į savo vakaro planus.
—Tokiu atveju labai apgailestauju, bet jo čia nėra.
—Nėra?
— Tokios viešbučio taisyklės. Jums išėjus supratau,
kad kambariu negali naudotis asmuo, kuris jo neužsakė.
Numeris rezervuotas jūsų vardu, taigi Luisui teko papra­
šyti svečio išeiti.
—Luisui?
Registratorė linkteli durininko, primenančio dvi ver­
tikalias, atlošais suglaustas sofas, pusėn. Luisas stumia la­
gaminų prikrautą vežimėlį. Išgirdęs savo vardą, jis kilsteli
pirštus prie kaktos.
—Vadinasi, mano draugas nenakvojo mano kamba­
ryje?
—Ne. Mes išsiuntėme jį į jaunimo svečių namus šalia
Bastilijos. Deja, jis nelabai apsidžiaugė.
—O! —Nelė ranka prisidengia burną. Ji tramdo juoką.
—Atsiprašau, mademoiselle, jei jums tai sukels rūpes­
čių. Tačiau jo vardo nebuvo rezervacijos blanke, vyrukas
atvyko ne kartu su jumis, todėl, kai jūs išėjote... Tai saugu­
mo klausimas. —Nelė pastebi, kad registratorės lūpos taip
pat virpčioja. —Tokia viešbučio taisyklė.
—Viešbučio taisyklė. O kaipgi. Labai svarbu laikytis
viešbučio taisyklių, —sutinka Nelė. —Ką gi. Chm. Labai
jums ačiū.
—Štai jūsų raktas, —registratorė ištiesia jį Nelei.
—Ačiū.

120
 Paryži us v i en a m

—Tikiuosi, viešnagė pas mus patiko.

—Nepaprastai. —Nelė stovi priešais registratorę ir
bando užgniaužti ją užplūdusį norą apglėbti prancūzę. —
Aš jums labai dėkinga. Niekada nepamiršiu šios kelionės.
—Labai malonu girdėti, mademoiselle, —atsako re­
gistratorė ir galiausiai įsmeigia akis į dokumentus.

Nelė lėtai kyla laiptais. Ji ką tik įsijungė telefoną, tad

viena po kitos pypsi plūstančios žinutės, paskutinėse mir­
guliuoja didžiosios raidės ir šauktukai. Daugumą žinučių
Nelė ištrina vos permetusi akimis. Neverta gadintis geros
nuotaikos.
Paskutinę žinutę dešimtą ryto atsiuntė Magda.

Ar viskas gerai? Mes labai laukiame naujienų. Vakar

vakare Pitas atsiuntė Trišai labai keistą žinutę,
nesuprantam, kas dedasi.

Nelė stabteli priešais keturiasdešimt antrąjį numerį su

raktu rankoje ir klausosi, kaip Paryžiuje gaudžia varpo dū­
žiai, o apačioje, registratūroje, kalbasi prancūzai. Ji įtraukia
į plaučius lako ir kavos aromato bei savo lengvai pradvi-
susių drabužių kvapo. Akimirką pastovėjus atsipeikėja ir
plačiai nusišypso. Ji atrašo:

Tai buvo pats geriausias savaitgalis GYVENIME.

 Po šešių mėnesių

Lilijana mūvi naująsias fuksijų spalvos sportines tam-

pres, vienas iš savo mėgstamiausių. Motina krypuoja taku
kaip apkūnokas flamingas, jos veidą puošia žavi šypsena.
Pradėjusi lankyti sporto klubą gatvės kampe šalia naujų­
jų namų, Lilijana įsitaisė įvairiausios sportinės aprangos.
Triskart per savaitę, važiuodama į darbą, Nelė įsisodina
motiną ir pavežėją —vieną dieną į vandens aerobiką, kitą
į tempimo ir atsipalaidavimo užsiėmimus, o trečiąją —į
bokso treniruotę.
Lilijana prieina prie Nelės mašinos ir kilsteli plastiki­
nį indą.
— Atleisk, pamiršau gėrimų laikiklį. Ar žinai, kad
šiandien bus kikbokso treniruotė?
—Puiku! —atsiliepia Nelė, iki galo dar neapsipratusi
su naująja motinos versija.
— Kas galėjo pamanyti, kad man taip seksis smū­
giuoti? —ištaria Lilijana ir užsisega saugos diržą. —Luką
žada, jei patobulėsiu, pradėti mane mokyti tailandietiško
bokso —o tada tikrai skaudės. —Ji atsigręžia į dukterį. —
Taigi. Ar nusipirkai bilietus į Paryžių?

122
 Paryži us v i e n a m

—Ne. Ei, ar minėjau, kad mane kviečia į pokalbį dėl

paaukštinimo? — Nelė išvairuoja į pagrindinę gatvę. —
Laikyk špygas, —ji ima vardyti naujųjų pareigų privalu­
mus, bet Lilijana nesiklauso.
—Nesuprantu, kodėl negrįžti, —mama papurto gal­
vą. —Juk gyveni tik kartą.
—Kalba moteris, kurios vos neištikdavo širdies smū­
gis, kol iki pašto nuvažiuodavau dviračiu.
Lilijana atverčia skydelį su veidrodėliu keleivio pusėje
ir papučia lūpas, žvelgdama į savo atvaizdą.
—Širdele, norėti, kad žmogus būtų saugus, ir norėti,
kad jis išvis nieko nedarytų, —du skirtingi dalykai.
Nelė parodo posūkį ir pasuka į kairę.
—Aš daug ką veikiu. Be to, kartais gera atsiminti vis­
ką taip, kaip buvo. Tai buvo trys tobulos dienos Paryžiuje.
Nuostabios, romantiškos dienos. Jei grįžčiau atgal...
— Šitaip galvodama daugiau gyvenime nepasibarš­
kinsi.
Nelė staigiai numina stabdžius. Ji pasisuka ir įbeda
žvilgsnį į motiną.
— Kas yra? — atremia Lilijana. — Seksą išgalvo­
jo ne tavo karta. Tu jauna! Tau dar niekas nenukarę! Vis
dar telpi į mažiausio dydžio apatinius! O ponas prancū­
zas, sprendžiant iš tavo pasakojimo, puikus vyras. Šiaip ar
taip, geresnis už tą padraiką Pitą Velšą. —Ji minutėlę susi­
mąsto. —Nepamiršk, kad vienas iš Šerilėš sutiktų trenktų
žudikų maniakų taip pat kalbėjo protingiau už Pitą Velšą.
Klausyk, sustabdei visą eismą —reiktų važiuoti.
Jos atvažiuoja prie sporto salės, Nelė sustoja automo­
bilių aikštelėje šalia salės durų ir palaukia, kol motina išsi­
trauks sportinį krepšį iš po sėdynės.

123
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

—Šįvakar paskambinsiu, —pažada dukra.

—Pagalvok apie tai, ką sakiau.
Lilijana išlipa iš automobilio, bet vėl pasilenkia prie
Nelės pro atviras dureles. Jos išraiška staiga sušvelnėja, vei­
das spinduliuoja rimtį.
—Nele, kai ką tau pasakysiu. Žinau, po tėčio mirties
aš tarsi užmigau žiemos miegu. Paprasčiausiai, net neži­
nau, įstrigau... o paskui, nespėjus nė susivokti, tai tampa
įpročiu. Prieš pusmetį grįžai iš Paryžiaus tokia pasikeitusi,
tokia švytinti ir trykštanti gyvybe, kad pamaniau: „O Die­
ve. Tokia proga pasitaiko tik kartą.“ Tik kartą! Širdele, ne­
būk tokia kaip aš. Neiššvaistyk dešimties gyvenimo metų
nerimaudama dėl to, kas gali nutikti. Nė vienas negali sau
leisti švaistyti laiko...
Nelės akys staiga paplūsta ašaromis, o Lilijana priduria:
—Be to, tavo kiaušidės neveiks amžinai. Čia tas pat,
kaip prekybos centre įsigyti persikų, kurie turėtų sunokti
namuose. Vieną akimirką jie dar kieti, o kitą —jau patižę
ir tinkami tik išmesti. Gal ir apie tai pagalvok, kai svars­
tysi...
—Aš jau važiuoju, mama, —nutraukia ją Nelė.
—Pagalvok, širdele! Myliu tave! —šūkteli Lilijana ir
užveria keleivio dureles.

Antradieniais Nelė susitinka su merginomis papietau­

ti parke. Vėsoka, nes dar tik gegužės pradžia, bet draugėms
patinka susėsti prie didelio stalo ir paspartinti pavasario
atėjimą kertant sumuštinius lauke.
—Ar šįvakar vis dar einam į „Teksaso grilį“? —klau­
sia Magda.

124
 Paryži us v i en a m

Ją kamuoja pagirios, todėl pastumia sumuštinį su

kiaušiniu į šoną ir mįslingai seka žvilgsniu raumeningą
vaikiną, vedžiojantį šunį.
—Nežinau, —atsiliepia Nelė. —Pamaniau, gal galė­
tume nuveikti ką nors kita.
—Bet šiandien juk antradienis, —primena draugė.
—Na ir kas? Ar žinot, kad šiandien arenoje nemoka­
mas koncertas?
—Koncertas?
—Gros kažkoks austrų orkestras. Už dyką. Pirmiausia
galėtume užsukti ten, o paskui kur nors prisėsti ir išgerti
alaus? Būtų smagu nuveikti ką nors kita. Truputį praplėsti
horizontą!
Magda susižvalgo su Sju.
—Na... gerai, —sutinka Magda ir pasistato apykaklę.
—Tačiau antradieniais „Teksaso grilyje“ dvi porcijos
šonkauliukų tik už vienos kainą, —primena Sju.
—Tikrai, be to, su gardžiu barbekiu padažu, —pri­
taria Triša.
—Ech, —tarsteli Magda ir pažvelgia per petį, ar eilė
prie kavinukės dar neišnyko. —Verčiau nueisime į kon­
certą kitą kartą.

Kiek vėliau tą pačią popietę, kol Nelė prie kopijuoklio

ruošia dalijamąją medžiagą popietiniam pristatymui, pro
šalį praeina šefas. Jis sulėtina žingsnį ir linkteli.
— Nele, oficialiai dar nieko negaliu pasakyti, bet
penktadienį turėtume šį tą pranešti, —tai taręs, viršinin­
kas patapšnoja sau per nosį. —Visoms organizacijoms bū­
tinas stabilumas, o mes visi sutariame, kad tu —saugiau-

125
 Paryži us v i e n a m ir kitos istorijos

sias žmogus, padėsiantis atsverti... mažiau nuspėjamus

elementus, supranti?
—Ačiū, pone, —padėkoja Nelė.
— Tai didžiulė atsakomybė, — sako jis ir pasitem­
pia. —Spėju, tau prireiks laiko pasverti visus už ir prieš.
Šie žodžiai perveria Nelę it žaibas. Ji spokso į šefą. Jis
ištiesia ranką, Nelė ją spusteli ir viršininkas apsisukęs nu­
eina.
Nelei staiga ima gausti galva, dalijamosios medžiagos
lapai, kuriuos spaudė rankoje, geibiai nusvyra.
Po kelių minučių ji jau sėdi prie savo stalo. Slapčia
metusi žvilgsnį per petį, atsidaro interneto naršyklę ir
suveda raktažodžius: PARYŽIUS EKSKURSIJOS LAIVU. Nelė
bėga akimis per sąrašą, kol randa, ko ieško: „LA ROSE DE
PARIS“ EKSKURSIJOS LAIVU. Ji palinksta į priekį, spusteli
nuorodą ir įsistebeilija į atsidariusį tinklalapį.
„Tegul kelionė į Šviesų miestą tampa jūsų meilės sim­
boliu. Pasimėgaukitejaukia ekskursija dviem plaukiojant ro­
mantiškiausia pasaulio upe. Pasiūlysimejums iškylą su aukš­
čiausios klasės maistu ir šampanu bei aprūdysimegražiausias
Paryžiaus vietas —jums tereikia pasiimti vienas kitą!“—
švyti tekstas nespalvotame fone. Šalia esančioje nuotrauko­
je —Fabianas, apglėbęs besišypsantį tėvą per pečius. Nelė
nusišypso ir kurį laiką ilgesingai žiūri į nuotrauką.
REZERVUOJAME VIETAS RUGSĖJUI! DĖL DIDELIO SUSIDO­
MĖJIMO VIETŲ SKAIČIUS RIBOTAS.
Nelė krūpteli, nes jai už nugaros išdygsta pono Nilso-
no sekretorė.
—Jie tavęs laukia, Nele, —praneša ji. —Kaip miela.
Planuoji atostogas?

126
 Paryži us v i en a m

Nelė stovi priešais ekraną, kuriame švyti „Power­

Point“ skaidrės, ji tuojau baigs savo kalbą. Priešais ją sėdi
dvidešimt du studijas baigę jauni žmonės, dauguma įdė­
miai ją stebi ir tik retkarčiais nuleidžia akis į telefonus.
—Taigi, apibendrindama pasakysiu, kad rizikos ver­
tinimas organizacijoms yra gyvybiškai svarbus, mat pade­
da suvokti ir suvaldyti rizikas, išvengti sunkumų ir tinka­
mai išnaudoti progas... Ačiū už man skirtą laiką. Smagios
ekskursijos po fabriką!
Dirbtinai šypsodamasi Nelė pakyla, lyg ketintų išeiti.
Sustoti priverčia viltingi jaunuolių veidai, juose šviečiantis
naivumas ir pakyrėjusi kalba, kurią sako kas mėnesį jau
ketverius su puse metų. Nelė iškelia pirštą.
—Norėčiau perfrazuoti: be abejo, smagiai praleiski­
te laiką fabrike, jei jums čia patinka. Supraskite, esate la­
bai jauni. Turėtumėte rimtai pagalvoti, ar šis kelias tikrai
jums tinka. Juk yra daugybė pasirinkimų, išties labai daug.
Ar tikrai norite pradėti kopti karjeros laiptais, sulaukę...
kiek jums, dvidešimt vieneri, dvidešimt dveji? Būti darbe
tiksliai pusę devintos, palikti striukę ant kėdės atlošo, kai
išbėgsite atsigerti kavos ir užkrimsti tų pačių sumautų su­
muštinių kiekvieną mielą dieną? Sumuštinių su kumpiu!
Su kreminiu sūriu! O jei net nemėgstate kreminio sūrio?
Argi neturėtumėte šokti ant baro, avėti nepadorių aukšta­
kulnių dar nelankytose vietose ir ragauti maistą, nuo kurio
krato šiurpas? —Nelė permeta žvilgsniu patalpą. —Kas iš
čia esančių yra šokęs ant baro, ką?
Studentai apsidairo, nedrąsiai pakyla dvi rankos.
—Šaunuoliai! —Nelė jiems paploja. —Pagalvokite,

127
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

ar tikrai norite geriausius savo gyvenimo metus praleisti

dėliodami varneles ant krūvos reikalavimus atitinkančių
plastikinių gaminių? Ar tikrai?
Ji žiūri į priblokštus veidus. Paskui apsigręžia, pastebi
poną Nilsoną, prasižiojusį iš nuostabos, ir susiima.
—Jei taip, tada puiku! Prieš išeidami užpildykite pa­
raišką dėl darbo! Ir... nepamirškite užsidėti apsauginių
šalmų!
Nelė išskuba iš salės, galvoje mintys veja viena kitą. Jai
prisiartinus, šalia stalo stovintys kolegos nuščiūva.
—Nele, girdėjome, kad tave paaukštino. Sveikiname.
—Paaukštino, —patvirtina Nelė, rinkdama nuo stalo
daiktus. —Bet aš atsisakysiu.
—Kodėl? —klausia Robas. —Nes pareigose neįvar­
dyti „sveikata ir saugumas“?
—Ne. Nelei reikia labai kruopščiai viską apgalvoti.
Vyrai nusikvatoja, tarsi nieko juokingesnio nebūtų
girdėję per visą savo gyvenimą. Nelė palaukia, kol jie nu­
rims.
—Tiesą sakant, —ištaria ji, —nusprendžiau pabėgti į
Paryžių ir mylėtis iki proto aptemimo su padavėju, su ku­
riuo ten susipažinau. Kaip ir anąkart, kai lankiausi Paryžiu­
je. Geros dienos, džentelmenai!
Nelė lipšniai nusišypso, priglaudžia dėžę su daiktais
prie krūtinės ir pusiau bėgte nuskuba prie išėjimo, spaus­
dama prie smakro mobilųjį telefoną.
—Mama? —sako Nelė. —Gavusi žinutę atvažiuok
į kelionių agentūrą, lauksiu tavęs ten. Į kelionių agentūrą
priešais mano biurą.
*

128
 Paryži us v i en a m

Klemensas su Fabianu nuima nuo mopedo bagažinės

iškylų krepšį, nuneša į laivą ir atsargiai pastato priekyje.
—Nupirkai rožių? —Fabianas kreipiasi į tėvą.
—Nupirkau, —patvirtina šis, tikrindamas, ar gelbė­
jimosi liemenės savo vietoje. —Tik nežinau, ar šiandien
reiktų merkti rožes.
—Kodėl? O, sumuštiniai labai gardžiai kvepia. Šau­
nuolis, tėti.
—Emilis juos sutepė. Regis, šiandien plukdysime les-
bietes. Pamaniau, kad rožės gali būti pernelyg tradiciškos.
Gal jos norėtų ko nors... modernesnio.
—Lesbietiškų rožių? —Fabianas susigūžia, nes tėvas
švysteli liemenę jam virš galvos.
—Šaipykis kiek lenda, Fabianai, —atkerta Klemen­
sas. —Svarbiausia yra smulkmenos.
—Tėti, čia „Rose de Paris“ ekskursija. Rožės būtinos.
Gerai, jau eisiu. Pasimatysime ketvirtą. Linkiu, kad viskas
praeitų sklandžiai!
Susimąstęs Klemensas stebi, kaip sūnus apžergia mo­
pedą.
—Lesbietiškos rožės, —sumurma jis panosėje. —Iš
kur aš jų trauksiu?

Nelė su motina traukia link kioskelio, prie kurio pri­

rištas „La Rose de Paris“. Nelė žiūri į telefoną, bet netrukus
pakelia akis ir nusišypso.
—Štai tas laivas! Argi ne gražus?
—Ak, —aikteli Lilijana. —Labai mielas.
Moterims žingsniuojant prieplauka, Klemensas išlen­
da pasitikti ir artėja, ištiesęs ranką.
129
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

— Mesdames? Laba diena. Aš esu Klemensas Tibo.

Sveikinu atvykusias į mūsų laivą. Tikiuosi, smagiai leidžia­
te laiką Paryžiuje?
Vyras padeda Lilijanai įlipti į laivelį, paskui ištiesia
ranką Nelei, kuri stebeilija į kioską.
— Šiandien aprodysime jums gražiausias Paryžiaus
vietas. Šitaip šviečiant saulei įsimylėsite mūsų miestą ir ne­
benorėsite išvažiuoti namo. Gal galėčiau pasiūlyti po taurę
šampano?
Nelė susiraukia, mat motina iki ketvirtos ryto gėrė su
durininku Luisu, bet Lilijana su malonumu priima pasiū­
lymą.
—O, ačiū, man jau patinka!
Nelė apsidairo. Motina paima taurę, o ji lieka stovė­
ti ir stebi prieplauka vaikštinėjančius žmones, ieškodama
pažįstamo veido.
—Gal galėčiau padėti, mademoiselle?—teiraujasi Ne­
lės pašonėje išdygęs Klemensas.
—Ne, —atsako Nelė. —Aš tik... Jūsų tinklalapyje pa­
rašyta... argi jūs dirbate ne dviese?
—A, jūs kalbate apie mano sūnų. Šiandien jis nedirba.
Užtikrinu, aš visą gyvenimą rodau žmonėms gražiausius
Paryžiaus vaizdus, tad jūs nenusivilsite. Prašau...
Klemensas ištiesia jai taurę ir Nelė pabando išspausti
šypseną. Jis pasilenkia ir perdėtai galantiškai įteikia Lilija­
nai rožę. Šioji pakelia žiedą, pauosto ir pagiria.
—Jums patinka rožės? —klausia Klemensas.
—Be abejo! —patvirtina Lilijana. —O kam jos ne­
patinka?
—Ak... Niekada negali būti tikras. Džiaugiuosi, kad
viskas gerai. Jei abi patogiai įsitaisėte, plauksime.
130
 Paryži us v i enam

Nelė su motina klausosi Klemenso pasakojimų apie

vietas Senos pakrantėje, pro kurias jie plaukia, jis užsime­
na apie paruoštus valgius ir pastebi, kad upė neįprastai
rami. Lilijana išmaukia dar dvi taures šampano ir ima vis
dažniau krizenti. Nelė apsimeta klausanti, bet jos dėme­
sys vis nuklysta į krantą, lyg jo veidas dar galėtų švystelėti
žmonių minioje. Lilijana palinksta prie dukros.
—Galėtum nueiti į tą kavinę. Tikriausiai jis ten.
—Gal, —atsako Nelė, nudelbusi akis į skreitą.
—Gal? Dabar jau negali sprukti.
Nelė gurkšteli iš savo taurės.
—Mama, jis taip ir nepaskambino. Veikiausiai jau su­
sirado kitą merginą. O gal susitaikė su buvusiąja.
—Tada pasisveikinsi ir pasakysi, kad smagu jį vėl ma­
tyti, o paskui susirasi kitą seksualų padavėją ir pasibarš­
kinsi, — motina nusikvatoja, išvydusi šoką dukters vei­
de. —Liaukis, širdele, juk čia Paryžius. Jei tave nuo namų
skiria daugiau nei pusantro šimto kilometrų, nesvarbu, ką
iškrėsi. O! Šampanas trenkė man į galvą.

Po pusvalandžio motina tyliai knarkia, padėjusi galvą

Nelei ant peties. Klemenso laiveliui plaukiant palei Dievo
Motinos katedrą, Nelė ilgesingai žvelgia į upę.
—O tūkstantis devyni šimtai trisdešimt pirmais me­
tais moteris nusišovė meilužio pistoletu katedroje prie al­
toriaus... —Klemensas atsigręžia. —Ar jūsų draugė gerai
jaučiasi?
—Niekis, mama tik perdegė iš jaudulio. Ji vis dar mo­
kosi gyventi visu tempu.
—Jūsų motina?

131
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

—Taip. Pažadėjau jai ekskursiją jūsų laiveliu. Ilga is­

torija.
Klemensas pakreipia galvą.
—Panele, įdėmiai klausau.
Nelė sudvejoja, neapsispręsdama, kiek jam pasakoti.
Dabar viskas,kas nutiko, atrodo mažumėlę absurdiška: ilga­
sis savaitgalis, neblėstantis susižavėjimas Fabianu ir tai, jog
jai keliasdešimt kartų per dieną tekdavo tramdyti save, kad
nenusiųstų elektroninės užklausos į Fabiano ir jo tėvo tin-
klalapį, vien norėdama patikrinti, ar sulauks atsakymo. Tos
trys, kadaise Paryžiuje praleistos dienos Nelei ėmė panėšėti
į sapną, tarsi būtų jas įsivaizdavusi.
— Suprantate, — prabyla Nelė, nes Klemensas aki­
vaizdžiai laukia paaiškinimo, — buvau čia prieš pusę
metų. Plaukiau šiuo laiveliu. Aš lyg ir įsimylėjau... Ech, kai
pasakai garsiai, skamba kvailai. Tačiau tai buvo vienas iš tų
savaitgalių... kurie paprasčiausiai tave pakeičia.
Klemensas spokso į Nelę. Ji spėlioja, ar atrodo taip pat
kvailai, kaip jaučiasi.
—Mademoiselle, priminkite savo vardą?
—Nelė.
—Žinoma. Nele, gal... minutėlę atsiprašysiu, gerai?
Ji atsisėda, o Klemensas nuskuba į laivelio priekį ir
išsitraukia telefoną. Nelė jaučiasi tikra paikšė, kad jam pra­
sitarė. Ji pasisuka į motiną, kuri vis dar knarkia prasižioju­
si, atsirėmusi į pagalvėles ant suolo, ir švelniai papurto už
peties. Nieko.
—Mama? Mama? Pabusk. Ekskursija tuoj baigsis.
—Baigsis? —pakartoja šalia išdygęs Klemensas. —
Kas jums sakė, kad baigsis? Mes apsuksime dar vieną ratą!
—Tačiau jūsų tinklalapyje rašoma...

132
 Paryži us v i en a m

—Ten rašoma, kad jūs Paryžiuje! Šiandien per graži

diena vaikštinėti gatvėmis. Ar aš jums jau rodžiau Naująjį
tiltą? Turėtumėte pamatyti jį iš arti...

Baigęs darbą kavinukėje dės Bastides gatvėje Fabianas

nusiriša prijuostę, bet vos tik ją pakabina, supypsi telefo­
nas. Jis pažvelgia į ekraną ir papurto galvą.
— Tu tikrai išjungsi telefoną visam savaitgaliui? —
klausia Emilis, vilkdamasis marškinėlius.
—Tik taip galėsiu pabaigti knygą. Redaktorius nori
gauti pataisymus pirmadienį.
Emilis užsimeta švarius marškinius ir akinamai nusi­
šypso moteriai, stabtelėjusiai priešais restorano langus ir
sustingusiai prieš pusnuogį vyrą. Moteris atsako šypsena,
papurto galvą ir nueina savais keliais.
— O kai pirmadienį atiduosi rankraštį, trauksime į
pietus, ar ne?
— Taip! Visiškai nebenoriu spoksoti į kompiuterio
ekraną.
Vėl skimbteli telefonas Fabiano kišenėje.
—Neperskaitysi žinučių?
—Čia tik tėtis. Vėl nerimauja dėl smulkmenų, pavyz­
džiui, kokios gėlės tinkamiausios homoseksualams ir pa­
našiai.
Emilis paploja draugui per petį.
—Ką gi, seni. Sėkmės. Pasimatysime kitoje pusėje!
Jie broliškai apsikabina, Emilis atsitraukia ir pažvelgia
į Fabianą.
— Ei, mulki. Didžiuojuosi tavimi! Mano geriausias
draugas išleis knygą!

133
 Paryži us v i e n a m ir kitos istorijos

Fabianas nulydi Emilį žvilgsniu, vėl suskamba tele­

fonas. Jis atsidūsta ir nusprendžia nekreipti dėmesio, bet
telefonas supypsi dar tris, keturis, penkis kartus. Suirzęs
Fabianas jį pakelia ir įsistebeilija į ekranėlį. Paskui nuskuo-
džia prie mopedo.

Klemensas taip įnirtingai trata su stipriu prancūzišku

akcentu, kad Nelė beveik nieko nesupranta. Ji sutrikusi ir,
atvirai sakant, netgi sunerimusi. Jiejau du kartus apiplaukė
maršrutą, bet nepanašu, kad Klemensas ketintų prisišvar­
tuoti. Lilijana toliau snaudžia dukters pašonėje.
—O dabar artėjame prie Menų tilto. Pamatysite, kad
daugybė spynelių buvo pašalintos, nes...
—Pone Tibo? —Nelė pasilenkia ir prabyla garsiau,
kad variklio gausmas neužgožtų jos balso. —Jūs labai ma­
lonus, bet jau pasakojote apie spyneles, kai plaukėme pro
čia pirmąjį kartą.
—O ar išvardijau politikus, susijusius su šiuo spren­
dimu? Tai labai svarbi istorijos dalis.
Klemensas elgiasi keistai, it apimtas manijos. Pirmą
kartą Nelė pasijunta išties nejaukiai.
—Klausykite, norėčiau parvesti mamą į viešbutį. Jai
reikia kavos.
Klemensas parsiropščia pas damas.
—Aš turiu kavos! Gal dar paskanausite pyragaičių?
Tuoj atnešiu. Žinote, Paryžiuje dirba geriausi konditeriai
visame...
Vos tik Nelei dingteli, kad reiktų pasidairyti gelbėji­
mo valties, orą perskrodžia švilpimas. Ji pakelia akis: neįti­
kima, ant tilto stovi Fabianas.

134
 Paryži us v i en a m

—Ačiū Dievui, —vos girdimai ištaria senukas ir at­

sisėda.
—Nele? —sušunka Fabianas.
Jis smarkiai moja, ranka brėždamas puslankį ore.
—Fabianai? —Nelė pakelia ranką prie kaktos.
Kol Klemensas nuvairuoja „La Rose de Paris“ prie
tako, Fabianas nubėga nuo tilto ir ilgomis kojomis bemat
įveikia juos skiriantį atstumą. Jis mikliai peršoka tvorelę, o
kai laivelis sustoja, strykteli ant denio ir atsistoja priešais
Nelę.
Klemensas pažvelgia į savo sūnų, kurio veide šviečia
plati, atlapaširdė šypsena.
—Užplikysiu madame kavos, —tyliai ištaria jis.
Nelė žiūri Fabianui į akis. Štai vyras, kuris klajojo po
jos sapnus, sėdėjo priešais, glaudė prie savęs ir juokėsi kar­
tu su ja. Vis dėlto Fabianas visai kitoks. Jie mikčiodami pa­
sisveikina ir vypso kaip kvailiai.
—Čia tikrai tu!
—Tikrai aš.
— Nieko sau... negalėjau patikėti, kai tėvas pasakė.
Klausyk... kai ką atvežiau tau parodyti, —kalbėdamas Fa­
bianas kyšteli ranką į striukę ir išsitraukia įrištą rankraštį
mažumėlę atspurusiais lapais.
Nelė paima jį ir perskaito pavadinimą.
—„Un week-end d Paris“.Savaitgalis Paryžiuje.
—Knyga bus išleista ir angliškai. Ne tik prancūziškai.
Turiu leidėją, agentą —viską, ko reikia. Jie nori ir antros
knygos.
Nelė girdi pasididžiavimo gaidą Fabiano balse, ji
sklaido lapus ir stebisi puikiai sudėliotais žodžiais.

135
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

—Tai knyga apie... merginą, kuri atsiduria viena Pary­

žiuje. Bet neilgam.
—O čia... —Nelė pažvelgia į atverstą puslapį.
—Už ir prieš.
Nelė linkteli pati sau.
—Jėga.
Galiausiai ji užverčia rankraštį.
—Taigi... Kaip tu laikaisi? Ar... mateisi su Sandrina?
Fabianas linkteli. Nelė stengiasi neišsiduoti nusivylu­
si. Be abejo, jis matėsi su Sandrina. Kas galėtų palikti tokį
vyrą kaip Fabianas?
—Prieš kelias savaites ji buvo užsukusi pas mane pa­
siimti apyrankės. Negalėjo patikėti tuo, kaip pasikeičiau —
na, žinai, parašiau knygą, susikūriau interneto tinklalapį...
Fabianas įsistebeilija į kojas.
—Aš pažiūrėjau į ją ir pajutau tik... sunkumą. Mane
prislėgė viskas, ko ji iš manęs tikėjosi. Kaip tos spynelės,
pameni? Tada supratau, Nele, kad kai tu atvažiavai, įvyko...
Jis pakelia akis ir jų žvilgsniai susitinka.
—Bouf? —pertaria Nelė.
Nenuleisdamas nuo jos akių, vyrukas ima tapšnoti
sau per kišenes.
— Žiū... žiūrėk, — sako jis, —noriu tau dar kai ką
parodyti.
Nelė dirsteli į motiną, įsitaisiusią ant suolo, —ši ga­
liausiai ima budintis, pasitrina akis ir sumirkčioja nuo
šviesos.
—Kas čia darosi? —apsiblaususi išlemena Lilijana.
—Mano sūnus atsiminė turįs cojones*.

* Kiaušiniai (isp.).

136
 Paryži us v i enam

—Ar mes ir juos suvalgėme? —sumurma Lilijana. —

Po pašteto aš truputį atsijungiau.
Fabianas iš vidinės kišenės išsitraukia bilietą ir ištiesia
Nelei. Mergina jį apžiūri ir netenka amo, supratusi, ką laiko
rankoje.
—Ketinai atvažiuoti į Angliją?
—Norėjau tave nustebinti. Įrodyti, kad tapau žmo­
gumi, kuris kažką daro. Dabar aš užbaigiu ką pradėjęs. Be
to, norėjau pasakyti, kad man jau iki kaklo tų etapų. Nele,
suprantu, kad mes beveik nepažįstame vienas kito, ir ne­
pamiršau, kad sakei, jog tai viską sugadintų, bet... Aš tiek
daug apie tave galvojau... Supranti, aš nelaikau tavęs klaida.
Galbūt tu —geriausias dalykas, nutikęs mano gyvenime.
Fabianas ištiesia ranką, Nelė ją paima. Akimirką žvel­
gia į jų susipynusius pirštus, tramdydama šypseną, nors
ir norisi šypsotis nuo ausies iki ausies. Paskui Nelė pasi­
duoda, staiga abu nevikriai žingteli artyn ir apsikabina. Po
to apsikabina dar kartą, tik šįkart prisiglaudžia ilgesniam
laikui. Galiausiai pasibučiuoja, nes, tiesą sakant, nebegali
atplėšti rankų vienas nuo kito. Nelė su Fabianu bučiuoja­
si, kol jai nustoja rūpėti, kas juodu mato, ji pamiršta kvė­
puoti, paskęsta bučinyje ir junta, kaip jos asmenybės ribos
blunka, ją persmelkia Paryžiaus garsai, Fabiano glamonės,
dangus ir ore sklandantys aromatai. Jie bučiuojasi tol, kol
Nelės motina ima reikšmingai krenkšti.
—Taigi, —ištaria Nelė, kai jie nenorom paleidžia vie­
nas kitą. ■—Tavoji knyga... tu man apie ją taip ir nepapasa­
kojai. Kaip ji baigiasi?
Fabianas atsisėda šalia Nelės.
—Žinai, mano galva, geriausios yra tos istorijos, ku­
rių pabaigą nulemia patys veikėjai. Ypač impulsyvieji.

137
 Paryži us v i e n a m ir kitos istorijos

Nelė pakelia galvą ir pažvelgia į spyneles, žibančias

ant tilto, paskui į savo motiną, geriančią kavą su ponu
Tibo. Ji apsisuka ir įsižiūri į priekyje plytinčią Seną, švel­
niai mirguliuojančią tirštėjančioje prieblandoje.
—Ką gi, —taria Nelė. —Man visuomet patiko istori­
jos su laiminga pabaiga...
Tarp žinučių
 m

—Turiu bėdą, —pasakė vyras.

— Pas mus visi ateina su bėdomis, — nenustebo
Frenkas.
Vyras nugurkė seiles.
—Dėl moters.
—Dažniausiai taip ir būna, —sutiko Frenkas.
—Ji... ji sako, kad mes užmezgėme romaną, —paaiš­
kino vyras.
Frenkas atsilošė ant kėdės ir suglaudė pirštų galiukus.
Jis pamėgo šį gestą, kai jo buvusi sekretorė pagyrė, kad
surėmęs pirštus viršininkas atrodo protingai.
—Taigi. Paprastai jos taip ir sako.
Sėdėjau kampe ir žvilgčiojau tai į kavą, tai į vyrą, steng­
damasi apsispręsti, kuris iš jų tamsesnio atspalvio. Jo ne­
verta net lyginti su „Werthers Original“ karamelėmis, net
ir „Tikrųjų namų šeimininkių“ dalyvės ne tokios įdegusios.
Taip atrodo tik žmonės dieninės televizijos eteryje. Štai tada
ir supratau, kas jis per vienas.
—Aš nesuku jokio romano, kad mane kur! —buvęs
„Pabudome ir kelkimės!“ laidos vedėjas Deklanas Trevisas

141
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

pažvelgė iš pradžių į Frenką, paskui į mane. —Garbės žo­

dis. Nemeluoju.
Frenkas linktelėjo. Šioje vietoje jis paprastai taip ir
elgdavosi. Galvos linktelėjimu išreikšdavo pritarimą, po­
draug leisdamas suprasti, kad tiesa nėra svarbiausia. Žmo­
nės kreipdavosi į „Frenko Digerio ir partnerių“kontorą tik
tuo atveju, jei turėdavo ką slėpti.
—Ko gi jūs norite iš mūsų, pone Trevisai?
—Klausykite, aš esu šeimos žmogus, mano reputa­
cijos garantas — padoraus žmogaus įvaizdis. Šiuo metu
mano karjera kabo ant plauko. Tuo tarpu jūs užsiimate da­
lykais, susijusiais su reputacija. Taigi, man reikia, kad viską
sutvarkytumėte. Negaliu leisti, kad tokia žinia pakliūtų į
laikraščius.
Frenkas lėtai atsisuko į mane ir kilstelėjo antakį.
— Laikraščiai jums rūpesčių nepridarys, — patiki­
nau aš.
—Belą —mūsų moksliuke. Dovanokite, skaitmeni­
nių projektų vadovė, —paaiškino Frenkas.
—Šiais laikais reputacija kuriama internete. Jus gali
nužudyti tūkstantis pikselių —tai visiškai naujas pasaulis.
Deklanas Trevisas žioptelėjo iš nuostabos. Atėjęs į
biurą jis palaikė mane sekretore.
—Ką gi, pone Trevisai, —ištariau ir atsiverčiau ne­
šiojamąjį kompiuterį. —Papasakokite viską, ką žinote apie
tą moterį. Duokite man jos elektroninio pašto adresą, var­
dinkite „Twitter“, „Facebook“ „Snapchat“, „WhatsApp“ ir
visų kitų interneto tinklų profilius.
Trevisas spoksojo į mane taip, lyg būčiau prabilusi
lenkiškai. Nieko nauja.

142
 T arp ž i n u č i ų

Pasak kliento, viskas prasidėjo prieš kelias savaites. Jo

paauglys sūnus, kuriam, Treviso žodžiais tariant, patinka
krapštytis prie kompiuterio, iš neturėjimo ką veikti suve­
dė tėvo vardą į „Google“ paieškos sistemą ir aptiko jauną
moterį, turinčią daug ką pasakyti. „Twitter“ tinkle ji buvo
pasivadinusi @Blondinė_Beka. Profilio nuotrauką atstojo
paveikslėlis, vaizduojantis mėlynas akis ir peroksidines
garbanas, bet aiškios moters nuotraukos iškapstyti nepa­
vyko. Aš peržiūrėjau jos žinutes.

Deklanas Trevisas —ne šeimos žmogus, kokiu

dedasi.

Dvejus metus buvau Deklano Treviso meilužė. Kodėl

niekas manimi netiki?

Jis mėgsta apsimesti šeimos žmogumi, bet išties yra

nešvankus, apsimelavęs sekso maniakas. Trevisas
pasinaudojo manimi ir sugriovė man gyvenimą.

—Ką manai? —Frenkas prisigretino iš už nugaros ir

įsmeigė akis į kompiuterio ekraną.
Suraukiau kaktą.
—Sunku ką nors pasakyti, nežinant tikrojo jos vardo.
Susisieksiu su šia moterimi, gal pavyks išsiaiškinti, kas čia
dedasi. Paskui sugalvosiu, kaip ją sukompromituoti.
Frenkas prisimerkė ir nubraukė bulvių traškučių tru­
pinius nuo ekrano.
—Ar mums atrodo, kad ji sako tiesą?

143
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

Įsmeigiau akis į @Blondinė_Beka „Twitter“ žinutes. Ji

ryžtinga moteris.
—Nesu tikra, ar jis nemeluoja.

Sukūriau naują „Twitter“ profilį ir pasivadinau Alekse

Kerington*.Tai mano mėgstamiausias slapyvardis: tie,kurie
mirksta socialiniuose tinkluose, yra per jauni žinoti, kas ji
tokia. Vėliau nusiunčiau žinutę:
Kodėl kas nors turėtų tavimi patikėti?

Po kelių minučių sulaukiau atsakymo:

Kodėl turėčiau meluoti? Jau dvejus metus jis

nesirodo televizijos ekrane, be to, mažiausiai
dvidešimčia metų vyresnis už mane!

Jos žodžiuose buvo tiesos.

O ką visa tai reiškia? — atspausdinau žinutę. — Parūpo
pasigirti intymiais santykiais? Kodėl paprasčiausiai neparduodi
savo istorijos geltonajai spaudai? Užkaltum mažiausiai dvide­
šimt gabalų.
Man nereikia pinigų, —atsakė moteris. —Aš tik noriu pa­
viešinti teisybę. Trevisas mane suvedžiojo, pažadėjo, kad būsi­
me kartu, o paskui metė. Jis —melagis. Jis...
Jai pritrūko raidžių klaviatūroje, vis dėlto esmę aš pa­
gavau.

* Amerikietiško TV serialo „Dinastija“veikėja, klastinga ir manipuliuoti mėgs­

tanti moteris.

144
 T arp ž i n u č i ų

@Blondinė_Beka turėjo trylika tūkstančių sekėjų. Pa­

tikrinau analitinius duomenis: per penkias dienas jų pa­
daugėjo nuo šešių tūkstančių.
—Nieko gero, —pranešiau Frenkui. —Ji nenori pinigų.
—Jos visos nori pinigų, —nepatikėjo jis.
—Šita nenori. Pasakiau jai, kad galėtų užkalti dvide­
šimt gabalų, bet nesusidomėjo.
Frenkas tyliai nusikeikė sau po nosimi.
— Vadinasi, susidūrėme su nevaldoma moteriške.
Pamėgink jos atsikratyti. Jei nepavyks, imkis griežtesnių
priemonių.

Popiet paskambino Trevisas. Jis sulaukė skambučių iš

dviejų bulvarinių laikraštpalaikių, žurnalistai kvotė jį apie
pasklidusius gandus. Laikraščiai dievino „Twitter“ tinklą:
niekada nepristigsi naujienų, jei gali pranešti apie Kerės
Katonos ir raudonplaukės iš realybės šou „Pagaminta Čel-
syje“ rietenas, tilpusias į 140 ženklų. Žurnalistams tereikėjo
antraštės: m įslė : ar d ek lanas trevisas turėjo r o m a ­
n ą ?, kad sukurptų penkių šimtų žodžių vedamąjį straipsnį
ir gautų dingstį papuošti jį realybės šou žvaigždės nuotrau­
ka su užtušuotu veidu.
—Jie apsigyveno priešais mano duris! —suriko Tre­
visas į ragelį. —Žmona kraustosi iš proto. Vaikai su mani­
mi nebekalba. Agentas sako, kad ši istorija žlugdo derybas
su ITV2. Turite ko nors imtis.
— Mes paskelbsime pranešimą, — prabilau rami­
namu tonu. —Viską paneigsime ir pagrasinsime teismu
visiems, kurie teigia priešingai. Antra, jau sukūrėme jūsų
„Twitter“ paskyrą. Joje skelbsime teigiamas žinutes, kelsi-

145
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

me jūsų šeimos nuotraukas. Be to, netrukus išsiaiškinsime,

kas toji Beka. Bet, pone Trevisai... —aš sudvejojau. Buvo
nesunku, mat ką tik praplėšiau kumpio skonio kukurūzi­
nių traškučių pakelį ir iš jo plūstelėjo svaiginantis kvapas.
-Ką?
—Ar tikrai viską mums papasakojote? Jei nepasaky­
site, kaip viskas yra iš tiesų, negalėsime už jus kovoti.
Trevisas suprunkštė kaip arklys:
—Sakaujums tiesą, aš net nenumanau, kas ta moteris
ir kodėl ji bando sugriauti mano gyvenimą.

Nežinau, kodėl juo nepatikėjau. Merginų, pasakojan­

čių savo meilės nuotykius, tikrai netrūko: paprastai priau­
gintais plaukais, jos avėdavo striptizo šokėjų batelius ir
taip trokšdavo dėmesio, kad dėl dviejų savaičių šlovės, ke­
lių nuotraukų ant gyvenimo būdo žurnalo viršelio ir vie­
tos realybės šou būtų permiegojusios su visa „Manchester
United“ komanda. Vis dėlto @Blondinė_Beka atrodė kito­
kia. Man dar neteko susidurti su žmogumi, kuriam rūpėtų
„tiesa“. Tai mane sunervino.
Vakare Beka jau turėjo dvidešimt aštuonis tūkstan­
čius sekėjų.
Aš nusiunčiau jai asmeninę žinutę. Parašiau:
Aš — Deklano draugė. Netikiu, kad jis su tavimi miegojo.
Jis geras žmogus.
Jis nori, kad visi taip manytų. Turiu įrodymų, —atsakė mo­
teris.
Aš laukiau.
Ant kairiojo sėdmens jis turi ateivio galvos formos randą.

146
 T arp ž i n u č i ų

Kai pranešiau Deklanui šią smulkmeną, jo veide neli­

ko nė lašo kraujo.
—Tą žinoti galėjo bet kas, —springdamas išbėrė vy­
ras. —Gal prasitarė mano masažuotoja arba salono dar­
buotoja, nupurškusi mane įdegio kremu.
Kai pasakiau dar vieną moters paminėtą skiriamąjį
bruožą, Frenko antakiai šovė iki pat plaukų šaknų ir jis
pratarė, kad dar per ankstyvas metas tokioms kalboms,
„ačiū, Belą“, paskui išsivedė poną Trevisą išlenkti po taurę
ir atsigauti.

Deklanas Trevisas tapo „Frenko Digerio ir partne­

rių“ košmaru. Kitą dieną du laikraščiai paskelbė naujieną
apie jo romaną. T elevizijos v e id a s g in a si dram oje dėl
r o m a n o — skelbė viena antraštė, šalia švietė: pa n iu r u si

žm o n a išein a iš n a m ų . Kita tik uždavė klausimą: su s it e ­

pęs d e k l a n a s ? ir iliustravo jį rinktinėmis nuotraukomis

iš jo rytinės televizijos laidos.

Daugumoje jų figūravo merginos su bikiniais.
—Turime keturiasdešimt aštuonias valandas, kol is­
torijos nepasigavo rimti laikraščiai, —kasydamasis galvą
pasakė Frenkas.
Jie išspausdins straipsnius „Kodėl vyrams šiais laikais
taip sunku likti ištikimiems?“ ir jais prisidengę atkartos
geltonojoje spaudoje paviešintas nešvankias smulkmenas.
Tuo tarpu Trevisas buvo per plauką nuo infarkto ir „Va­
lium“ tabletes rijo kaip saldainius. Jo agentas skambino
po keliolika kartų per dieną. @Blondinė_Beka turėjo pen­
kiasdešimt keturis tūkstančius sekėjų. Dvi dienas sugaišau

147
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

kurdama netikras „Twitter“ paskyras, kad jai paprieštarau­

čiau. Frenkas piktai dėbtelėjo į mane.
—Nepaprastoji padėtis, —ištarė jis.
—Ar jis sumokės? —pasidomėjau.
—Dabar tikrai sumokės, —užtikrino viršininkas.
Surinkau Bazo numerį.
—Reikia, kad susektumpaskyros vartotoją, —sukuž­
dėjau. —Kaip visada.
Po trijų valandų Bazas man atskambino ir aš brūkšte­
lėjau adresą į užrašų knygelę. Paskui atsilošiau ir įsispok­
sojau į savo parašytus žodžius.

Tąpopietę Bekabuvo prisijungusi. Įsėdau į automobilį

ir įsijungiau „Twitter“ programėlę telefone.
Sveika, Beka, — išsiunčiau žinutę.
Ar dabar manimi tiki? — atrašė ji.
Taip. Tikiu, kad miegojai su Deklanu Trevisu. Gal galėtume
plačiau apie tai pakalbėti?
Aš jau sakiau, kad nenoriu duoti interviu laikraščiams. Man
nerūpi, ką jie rašo.
Kalbu ne apie laikraščius, — parašiau. — Ateik prie maši­
nos. Sustojau priešais tavo namus.

Selė Trevis buvo viena tų šviesiaplaukių, kurios jau­

nystėje būna „geros nuotaikos ir energijos užtaisu“, vėliau
išgyvena „patrauklios“ moters tarpsnį, o dabar ją galima
būtų apibūdinti kaip „puikiai išsilaikiusią damą, kurios
slapčia geidžia golfo klubo prezidentas“. Moteris atidarė

148
 T arp ž i n u č i ų

mašinos dureles, luktelėjo, kol nuo keleivio sėdynės nu­

braukiau bulvių traškučių trupinius, ir įsėdo.
—Turėjau ką nors daryti, —ištarė ji ir prisidegusi
cigaretę išpūtė didelį, tobulai apvalų dūmų žiedą. Selės ma­
nikiūras buvo nepriekaištingas. —Deklanas jau per senas.
Pastarąjį pusmetį jam nieko nepasiūlė, išskyrus dalyvauti
laidoje „Gyvūnėliai bėdoje“ ir nusifotografuoti šventinėje
„Antėjos antikvariato“ reklamoje.
—Jis nežino, kad tai jūsų darbas?
—Aišku, nežino, —nuvargusiu balsu atsiliepė Selė. —
Jis bukas kaip bato aulas, telaimina jį Viešpats. Jei Deklanas
būtų žinojęs tiesą, būtų viską išpliurpęs jau prieš kelias sa­
vaites. Pamaniau, šitaip galėtume atkreipti į jį dėmesį, ir vėl
padaryti jį... įdomų. Na, žinai, žmonės vėl imtų apiejį kalbėti.
Aš gręžiau Selę žvilgsniu.
—Trevisas taip jaudinasi, tiesiog sienom lipa.
Ji prisimerkė.
—Žinau, laikai mane siaubinga žmona. Paklausyk —
ką tik kalbėjau su jo agentu. Vien tik šįryt mums pasiūlė
rubriką laidoje „Nešvarūs skalbiniai“ ir du išskirtinius po­
kalbius su„The Sundays“grupe. Užvis geriausia, kadjuo vėl
susidomėjo televizija. Deklanas dievina vesti ryto laidas.
Selė šyptelėjo.
—Ak, žinau, šiuo metu jis truputį sukrėstas, bet vai­
kams aš paaiškinsiu. Pamatęs rezultatą Deklanas be galo
apsidžiaugs.
Ji iškvėpė, išpūsdama dar vieną tobulą dūmų žiedą
pro langą.
—Be to, Belą, negaliu leisti, kad jis visą dieną painio-
tųsi man po kojomis. Deklanas varo mane iš proto.
Selė atsigręžė ir pažvelgė į mane.

149
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

—Ką? —paklausė.
Persmeigtas smailiu kulniuku sutreškėjo kukurūzų
traškutis.
—Gal ieškai darbo? —atsiliepiau.

Ketvirtą popiet jau sėdėjau biure. M3 greitkelis buvo

sausakimšas, bet man tai nerūpėjo. Garsiai pritariau kom­
paktiniam diskui, sutriauškiau du pakelius netikėtiems
atvejams laikomų marinuotų svogūnų užkandėlių ir ap­
svarsčiau subtilią nesibaigiančios meilės keliamą painiavą.
Dirbant mano darbą retai kada tekdavo apie tai susimąs­
tyti.
Per kitą pusvalandį mudvi su Sele Trevis viską apta­
rėme. Sutarėme, kad @Blondinė_Beka dings taip pat ne­
tikėtai, kaip ir pasirodė. Deklanas taip ir nesužinos, ko
nereikia sužinoti. Niekas negalės jam nieko prikišti, bet
menkutis santuokinės neištikimybės šešėlis nepakenks
jo įvaizdžiui namų šeimininkių akyse, kad ir kaip iškry­
pėliškai tai skambėtų. Negana to, kitame „OK!“ numeryje
nupirksime keturių lapų straipsnį d ek l a na s ir selė t r e -
VISAI: PO DVIDEŠIMTIES METŲ SANTUOKA STIPRESNĖ NEI
Žmonos skaitys straipsnį ir užjaus
k a d a n o r s a n k sč ia u .

Selę. Vyrai permes jį akimis ir juos nusmelks pavydas, kad

senas krienas dar šį tą sugeba. Paskambinau savo pažįsta­
mai, dirbančiai žurnale, —jie su mielu noru sutiko pagel­
bėti. Pinigų, gautų už straipsnį, per akis užteks užmokėti
„Frenko Digerio ir partnerių“ kontorai.
Nepasibeldusi nudrožiau tiesiai į Frenko kabinetą ir
klestelėjau ant odinės sofos.

150
 T arp ž i n u č i ų

—Gali pasakyti Deklanui, kad Beka nebekels rūpes­

čių. Jam tereikia patogiai įsitaisyti ir stebėti, kaip plaukia
darbo pasiūlymai.
Nutaisiusi dirbtinai atsainią miną sukryžiavau kojas
ant stiklinio kavos staliuko.
Tik po kelių minučių supratau, kad Frenkas neapsi­
džiaugė.
—Kas nutiko?
—Neklausei radijo, kad tave kur?
—Ne, —atsakiau. —Jis sugedo. O ką?
Frenkas susiėmė rankomis galvą.
—Negalėjau jo sustabdyti.
— Sustabdyti, kad nedarytų ko? — paklausiau. —
Frenkai, aš nieko nesuprantu. Kas nutiko?
—Nepajėgiau sulaikyti jo, kad neprabiltų viešai, —
pasibjaurėjęs Frenkas papurtė galvą. —Tu nuo pat pradžių
buvai teisi, Belą. Deklanas Trevisas ką tik pasirodė per te­
leviziją ir prisipažino apie trejus metus trunkantį romaną
su sumauta vizažiste.
Popietinė meilė
 Į numerį juos įleidžia lygiai antrą. Nė minutėle anks­
čiau. Tokios viešbučio taisyklės, paaiškina registratorė.
—Tiesą pasakius, numeris laisvas jau nuo vienuolik­
tos, bet, vadovų manymu, jei kartą padarysime išimtį... —
ji reikšmingai patapšnoja sau per nosį.
Sara linkteli. Jai nesunku palaukti —bent jau turėjo
laiko apsiprasti. Nesitikėjo šiandien atsidurti čia, keturių
žvaigždučių baroko stiliaus viešbutyje Safolko grafystės
gilumoje su nepriekaištingai prižiūrimomis pievelėmis ir
galiojančiomis aprangos taisyklėmis. Sara manė būsianti
namuose, rūšiuosianti mokyklines uniformas, rankiosianti
puspilnes priešpiečių dėžutes ir sportinės aprangos krep­
šius, galbūt užlėksianti į prekybos centrą. Įprasta savaitga­
lio rutina.
Tačiau iškart po pusryčių į virtuvę įsiveržė Dagas su
vaikais, lipančiais jam ant kulnų, ir dramatiškai paliepė
žmonai nusimauti gumines pirštines ir pasidažyti.
— Kodėl? — išsiblaškiusi pasiteiravo Sara. Iki visai
šutvei įvirstant, ji klausėsi radijo.

155
 Paryži us vi en a m ir kitos istorijos

—Nes nuvešime vaikus pas mano motiną, o paskui aš

tave pagrobsiu nakčiai.
Sara įbedė akis į vyrą.
—Jūsų vestuvių metinių proga, —pridūrė dukra.
—Mes viską žinojome, —pareiškė jaunėlis Setas. —
Tėtis parengė tau staigmeną.
Sara nusitraukė gumines pirštines.
—Mūsų metinės buvo prieš kelias savaites.
—Ką gi... smagių pavėluotų metinių.
Dagasją pabučiavo. Jamuž nugaros Setas ėmė žiaukčioti.
—O... kas pasirūpins šunimi? —paklausė Sara.
Vyro veide šmėstelėjo susierzinimas.
—Paliksimjam ėdalo. Juk išvažiuosime tik parai.
—Bet jis jausis vienišas. Pridergs namus.
—Tada nuvešime šunį pas mano motiną.
Dago motina negalėjo pakęsti šunų. Sara mintyse pa­
sižymėjo, kad Dženisei reikės nusiųsti gėlių ir atsiprašyti.
„Nenoriu išvažiuoti, —dingtelėjo jai. —Noriu sutvarky­
ti namus. Noriu, kad pataisytum vonios šviesos jungiklį,
kaip žadi jau du mėnesius.“Vis dėlto, kai dukra bedė pirš­
tu į nediduką lagaminą, Sara nutaisė dėkingą šypseną.
— Įdėjau tavo mėlynąją suknelę, — pasakė Temsi-
na. —Ir atlasinius aukštakulnius.
—Nagi, judinamės! —Dagas suplojo delnais lyg iš­
krikusios turistų grupelės vadovas. Automobilyje jis uždė­
jo delną žmonai ant kelio ir paklausė: —Viskas gerai?
—Kas tu toks? —atsiliepė Sara. —Ką padarei mano
vyrui?
Vaikai nusijuokė. Pas senelius jie žiūrės palydovinę
televiziją, o prieš vakarienę slapčia išlenks po burnelę mo­
čiutės chereso.

156
 P opi eti nė meilė

Pro kambario langus atsiveria vaizdas į ežerą. Čia sto­

vi plačiausia lova, kokią tik Sarai yra tekę matyti. Ji išsi­
blaškiusi pamano, kad galėjo atsivežti vaikus su šunimi ir
tai dar būtų likę vietos. Kambaryje yra arbatos ir kavos,
netgi dėžutė naminių sausainių. Dagas dukart tai pakar­
toja, tarsi norėdamas įteigti, koks nuostabus šis viešbutis.
Vyras tapšnoja per kišenes, ieškodamas smulkių, ir atsily­
gina patarnautojui, užnešusiam jų lagaminus, o kai durys
užsiveria ir jie lieka dviese, sutuoktinių žvilgsniai susiduria
tyloje.
—Taigi, —ištaria Dagas.
—Taigi.
—Ką dabar veiksime?
Sara su Dagu susituokę keturiolika metų. Kadaise toks
klausimas nebūtų nuskambėjęs. Kadaise, gal prieš trylika
metų, jie būtų slapčia popietę sugriuvę į lovą, atsitempę
ir lėkštes su skrebučiais, kurie galiausiai taip ir nepaliesti
būtų atšalę ant grindų. Pasprukus nuo visų dieną, kai likęs
pasaulis dirbdavo, apimdavo saldus nuodėmingas jausmas.
O dabar Sara spėlioja, ar dukra įdėjo jai kontaktinius
lęšius ir kada spės išplauti mokyklinę uniformą.
Sara stebi vyrą, besisukiojantį po kambarį, traukiantį
drabužius iš lagamino ir rūpestingai kabinantį kelnes ant
pakabų. Pastarąjį kartą jie mylėjosi prieš penkias savaites
ir dvi dienas. Tąsyk taip ir nepavyko užbaigti, nes kitame
koridoriaus gale Setas apsivėmė ir suriko, kad reikia per­
vilkti antklodę. Sara pamena, kad jai lyg ir palengvėjo, tarsi
gavus atleidimą nuo fizinio lavinimo pamokos mokykloje.

157
 Paryži us vi en a m ir kitos istorijos

—Gal nori pasivaikščioti? —klausia Dagas, stebeily-

damasis pro stiklines kambario duris. —Atrodo, čia gražu.
Jos vyras pasistengė, parodė, kad net praėjus šitiek lai­
ko sugeba būti dosnus, impulsyvus ir nenuspėjamas. Ar
neturėtų ir ji mažų mažiausiai atsilyginti tuo pačiu?
Sara prisėda ant lovos ir atsilošia, stengdamasi nesi­
gėdyti, mat panorėjus jos pozą būtų galima palaikyti vi­
liojančia.
—Galėtume... likti čia, —ištaria ji ir pakelia koją.
Susigriebia raustanti.
Dagas atsigręžia į žmoną.
—Puiki mintis. Išsinuomokime vaizdo diską, —pri­
taria jis. —Juos siūlo registratūroje. Mačiau, čia yra „Gyva­
tės lėktuve“ —jau seniai norėjau pažiūrėti tą filmą.

Po ketvirtos penkiolika; Sara tyso ant milžiniškos lo­

vos ir žiūri filmą apie gyvates lėktuve. Vyras guli šalia, kai
prajunka, sukruta jo kojinėmis apautos pėdos. Sara ste­
beilija pro langą į žydrą dangų. Kada jie taip atitolo? Ne
po vyriausio sūnaus gimimo. Ji prisiminė, kaip į namus
užsukusi medicinos seselė drąsiai jiems išrėžė kuo grei­
čiau pasimylėti. „Skubėkite į lovą, kai jis miega, —patarė
seselė pirmųjų tėvystės savaičių pribaigtiems jaunuoliams,
spoksantiems į ją išrūgų spalvos veidais. —Per popietės
miegelį. Pasidžiaukite vienas kitu.“ Sara su Dagu pažiūrėjo
į medicinos seserį, po to vienas į kitą, tarsi patvirtinda­
mi, kad moteriai išties pasimaišė. Kristi į lovą? Kai visas
butas apšnerkštas sauskelnėmis ir apdergtais kūdikio dra­
bužėliais? Kol iš garsiai neminimų Saros kūno vietų vis
dar nenuspėjamai teka skysčiai? Visgi jie taip ir padarė,

158
 P opi eti nė meilė

Sara supranta, kad tai buvo tiesiog nuostabu. Jiedu kikeno,

lyg išdykę vaikai, skrajojo padebesiais, nes turi sūnų, kurį
patys ir sukūrė.
—Kada ryt važiuosime namo?
—Ką?
Dagas atsiplėšia nuo ekrano.
—Ką tik atsiminiau, kad reikia paimti Seto smuiką
iš Tomasų. Jis paliko instrumentą pas juos penktadienį, o
pirmadienio rytą Setui smuiko pamoka.
—Ar būtina dabar apie tai galvoti? —irzliai atsiliepia
Dagas.
—Vis geriau, nei galvoti apie smauglius.
Sara nenusiskuto nei kojų, nei pažastų. Ji suvokia ne­
kenčianti staigmenų.
—Tau nepatinka filmas?
—Filmas kaip filmas.
Vyras įdėmiai pažvelgia žmonai į veidą.
—Taip ir žinojau. Norėjai žiūrėti filmą su KęiteVinslet.
—Ne... Man tik reikia viską apgalvoti, kad galėčiau
atsipalaiduoti.
Dagas prabyla perdėtai kantriai:
— Ar galėtum... penkioms... minutėms... pamiršti...
vaikus?
— Negali išplėšti manęs iš gyvenimo ir tikėtis, kad
apsimesiu, jog visi rūpesčiai dingo.
Vyras sustabdo vaizdo diską ir pasiremia alkūne.
—Kodėl? —paklausia jis. —Kodėl negali užsimiršti?
—Nes kažkas turi viską prisiminti, Dagai, ir dažniau­
siai tai būni ne tu.
Jis rūgščiai susiraukia.
—O, kaip miela...

159
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

—Aš tik konstatuoju faktą.

—Na ir ką aš turiu padaryti? —klausia Dagas. —Tu
aimanuoji, kad tavęs nevertinu, o kai galiausiai padarau
tai, ko sakei norinti, išsivežu tave į romantišką kelionę, už-
sipuoli mane ir pradedi sapalioti apie muzikos pamokas.
—Romantišką kelionę? Tavo nuomone, žiūrėti filmą
apie gyvates yra romantiška? Viešpatie, Dagai, nenorėčiau
pamatyti, ką sugalvotum ne romantiškai nusiteikęs.
Dagas spokso į žmoną, jis pirmą sykį pasijunta ne­
jaukiai.
—Gerai. Ir ką gi tu norėtum veikti?
—Pamaniau... —Sara atsidūsta ir ima knebinėti šilki­
nį lovos užtiesalą. —Man pasirodė...
Jis atidžiai stebi žmoną.
—Ak, tu pamanei, kad mes...
Ji užsiplieskia.
—Tavęs paklausius.atrodo, kad tikėjausi kažko keisto.
— Gerai, jei nori mylėtis, pasimylėkime. — Dagas
gūžteli. —Filmą pabaigsim žiūrėti vėliau.
—O, prabilo paskutinysis iš didžiųjų romantikų.
—Po šimts, Sara, o ką aš turėčiau sakyti?
—Nieko, —atrėžia supykusi Sara. —Nieko.
—A, tiesa. Juk aš niekada nepasakau to, ką reikia. Ir
nepadarau.
Dagas tarsi protestuodamas išjungia filmą ir jie sėdi
tyloje, klausosi iš toli atsklindančių viešbučio garsų, kart­
kartėmis pasigirstančių žingsnių koridoriuje, prislopinto
išnešamo padėklo su maistu tarškėjimo. Vogčiomis pašnai­
ravusi Sara pastebi, kaip vyro pilvas įsirėžęs į kelnių juos­
menį. Jis neperka dydžiu didesnių kelnių, nors akivaizdžiai
reiktų. Vaikai tėvui už nugaros vadina jį Keksiuku.

160
 P opi eti nė meilė

—Aštuntą mums rezervuotas stalas vakarienei, —ga­

liausiai ištaria Dagas. —Sako, kad maistas čia fantastiškas.
—Gerai.
—Paprašiau Tesos, kad įdėtų tavo mėlynąją suknelę.
Tą, kuri man patinka.
—Aš vos į ją beįlendu, —droviai atsiliepė Sara. —
Gal žinai, ar Tesą įdėjo dar ką nors?
Sara įtaria negalėsianti nė kąsnio praryti, antraip sukne­
lė iširs per siūles.
—Nežinau. Galėtume trumpam nusileisti į apačią, —
pasiūlo Dagas. —Kiek žinau, popiet čia siūlo gardžios ar­
batos. Galima jos išgerti pievutėje.
Sara papurto galvą, jai prieš akis iškyla pyragas su di­
džiuliu kalorijų užtaisu ir plikyti pyragaičiai, patiekti ant
servetėlių.
Plyštančios siūlės.
—Geriau nereikia, jei laukia soti vakarienė.
—Ką gi... —Dagas patapšnoja lovą ir nedrąsiai šyp­
teli. —Ar norėtum?..
Stoja ilga tyla.
Sara apsiglėbia kelius.
—Jei atvirai, nelabai. Ne dabar.
Vyras užverčia akis.
—Na, o ką norėtum veikti dabar?
—Nesivaipyk, —paprašo ji.
—Ar aš vaipausi?
—Dagai, jau daugybę metų tu pamiršti mano gimta­
dienį. Ir mūsų sukaktuves. Taip pat ir Valentino dieną. O
dabar, vieną kartą, padarai kažką gražaus, ir staiga viskas
turėtų susitvarkyti? Pažiūrime filmą gulėdami ant milži­
niškos lovos, ir aš turiu viską pamiršti?

161
 Paryži us vi en a m ir kitos istorijos

Staiga Dagas nuleidžia kojas kitoje lovos pusėje, jis

sėdi nugara į Sarą.
—Visada kas nors negerai. Aš niekad tau neįtinku.
Kas vakarą grįžtu namo, gaunu solidžią algą, padedu pri­
žiūrėti vaikus. Suorganizuoju romantišką išvyką, bet ne,
tau vis tiek negana.
—Aš dėkinga, —paprieštarauja Sara, —bet dabar
dienos metas. Man... nejauku. Jaučiuosi lyg... skubintume
įvykius.
—Bet mes juk neatostogausime dvi savaites! Ką man
daryti, Sara? Kad ir kiek nerčiausi iš kailio, tau vis netinka.
—Tik nedaryk iš manęs atpirkimo ožio, —pratrūks­
ta Sara. —Nekaltink manęs, kad aš nebe ta pati gundanti
moteris. Jeigu ką, atšalome abu.
— Puiku! — surinka Dagas. —Tiek to. Susipakuo­
kime savo sumautus daiktus ir grįžkime namo. Užeisiu į
tualetą, —užbaigia jis ir trinkteli durimis.
—Pamiršai kryžiažodį! —atšauna Sara ir nusviedžia
laikraštį vyrui įkandin.
Įsivyrauja tyla.
Ji žiūri į savo atvaizdą —į suirzusią, pavargusią mote­
riškę šviesiai mėlyna palaidine. Stebeilydama į save pama­
žėle ima įsivaizduoti visiškai kitokią moterį: išsitaršiusiais
plaukais, nepasotinamą, pasirengusią su malonumu pulti į
glėbį savo mylimajam, pasitaikius bent menkiausiai progai
numaldyti geidulį. Kartą kaimynė Kėtė prisipažino, kad
ji su vyru, išleidę vaikus į mokyklą, dažnai pasimėgauja
„greituku“. „Mudu jau sugebame apsisukti per šešias mi­
nutes, —pasakojo Kėtė, —Jis dar spėja į traukinį be dvi­
dešimt devynios.“
Sara spokso į save veidrodyje, paskui nedrąsiai pa-

162
 P o p i eti nė meilė

pučia lūpas ir išsyk pasijunta kvailai. Ji krūpteli, išgirdusi

beldimą į duris.
—Kambarių aptarnavimas.
Dagas negirdi atėjusio patarnautojo, nes vonios kam­
baryje šniokščia ventiliatorius. Sara atidaro duris, viešbu­
čio darbuotojas įstumia į kambarį vežimėlį su kibirėlyje
atšaldytu šampanu ir taurėmis.
—Ponui ir poniai Nikolsams, —praneša jis.
—O, —ištaria Sara, o patarnautojas, niūniuodamas pa­
nosėje, traukia šampano butelio kamštį. —Vaje, kaip... miela.
Ji nežino, kuo užsiimti, Įsistebeilija pro stiklines kam­
bario duris, kaip Dagas. Jaučiasi siaubingai, ją graužia kal­
tė. Galvoje šmėkšteli klausimas, ar derėtų paieškoti arbat­
pinigių.
—Puikus dalykas tie įmonių vakarėliai, tiesa? —sma­
giai pasiteirauja patarnautojas.
—Dovanokite?
— Kalbu apie nemokamas keliones. Jūs — ketvirta
pora iš „Tretiko-Džonsono“ įmonės šį savaitgalį. Jūsų vy­
ras dirba administracijoje, tiesa? Visi administracijos na­
riai gauna ir nemokamo šampano. Nujaučiu, kad kai kurie
mieliau rinktųsi piniginę premiją.
Minutėlę Sara tik spokso į patarnautoją, paskui paima
jo ištiestą taurę.
—Taip, —ištariaji, įbedusi akis į šampaną. —Tikriausiai.
—Šiaip ar taip, šampanas nepamaišys, ar ne? —Jis
kilsteli pirštus prie kaktos ir išeina. —Skanaus.

Kai Dagas galiausiai išlenda iš vonios kambario, Sara

sėdi ant lovos. Jis dirsteli į šampaną kibirėlyje, paskui į

163
 Paryži us vi en a m ir kitos istorijos

žmoną. Vyras atrodo prislėgtas, nugalėtas. Sara pagalvoja,

kaip sunkiai jis dirbo kelis pastaruosius mėnesius.
—Kas čia?
Ji minutėlę susimąsto.
—Ypatingas pasiūlymas, — galiausiai paaiškina. —
Regis, šampanas įtrauktas į numerio kainą.
Dagas linkteli nesiginčydamas, paskui pakelia į ją akis.
—Atsiprašau, —sumurma jis.
Sara pakelia taurę.
—Aš taip pat, —atsiliepia ji.
—Tu teisi. Visa tai šiek tiek...
Dago veide nuo nosies kone iki pat smakro įsirėžu­
sios naujos, gilios raukšlės.
— Dagai, nereikia, — Sara nusišypso. — Šampanas
niekada nemaišo, ar ne?
Jie susėda ant lovos vienas šalia kito. Palengva ištiesia
kojas, kol šios susiliečia. Dagas krypteli taurę ir sudaužia
su Saros taure. Burbuliukai nugarma jos gerkle kaip švini­
niai šratukai.
—Pagalvojau, kai grįšime, pataisysiu tą jungiklį vonios
kambaryje, —prabyla Dagas. —Neturėčiau ilgai užtrukti.
Sara trūkteli dar vieną didelį gurkšnį šampano ir už­
simerkia.
Ji girdi, kaip žmonės gurkšnoja arbatėlę pievoje, o ant
žvyrkelio sucypia padangos. Juoko bangos atvilnija iki pat
jų lango. Sara atsimerkia ir švelniai padeda galvą vyrui ant
peties.
Už dvidešimt minučių laikrodis išmuš penktą valan­
dą popiet.
—Žinai, —sako ji, —iki vakarienės dar turime kelias
valandas...
Žvirblis rankoje
 Važiuodami į vakarėlius jie nuolat ginčydavosi. Ji ne­
sugeba paprasčiausiai atsipalaiduoti, pastebėdavo Saimo-
nas, užvedęs automobilio variklį. Ne, tik ne tada, kai jie
pusvalandžiu vėluoja, atšaudavo Betė, taisydamasi plaukus
prieš atlenktą veidrodėlį keleivio vietoje.
Gal dėl to, kad jai amžinai išpuldavo sėdėti šalia nuo-
bodos. (Retkarčiais Betė nuimdavo laiką, kada šalia sėdin­
tis vyras paklaus, kuo ji užsiima; paskutinis rekordas —be
kelių minučių dvi valandos.) O gal dėl to, kad jai visada
tekdavo parvairuoti. (Šio klausimo jie net neaptarinėda-
vo: paprastai Betė paklausdavo „Kas vairuos?“, o Saimonas
pažvelgdavo į ją, nutaisęs komiškai persigandusį žvilgsnį,
ir prisipažindavo išlenkęs kelis bokalus.) Užvis blogiausia,
kad vakarėlis vyko palapinėje, o Betė tai prisiminė tik pra­
bėgus penkiolikai minučių po to, kai galiausiai išvažiavo iš
namų. Su pilkais atlasiniais aukštakulniais.
—Neprieštarausi, jei išgersiu? —paklausė Saimonas,
kai jie sustojo žvyru išpiltoje automobilių aikštelėje. —Jei
pameni, paskutinį kartą vairavau aš.

167
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

Krista Naitingeil* (Betė įtarė, kad ji pati susigalvo­

jo sau vardą), buvusi jų kaimynė, dirbo gyvenimo būdo
konsultante. Ji nerengdavo banalių vakarienių — Krista
organizuodavo susibūrimus nebenaudojamose gaisrinėse
arba žvakių nutviekstose bažnyčiose. Ji be paliovos domė­
josi naujais detoksikacijos metodais arba leisdavosi į ne­
mokamas keliones su turtingais klientais. Saimonas ragi­
no Betę paklausti Kristos, nuo ko pradėti („Tu moki visus
šokdinti“), tačiau Betei ne itin sekėsi užmegzti kontaktus.
Komplimentų žėrimas, podraug stengiantis nukniaukti
viešnios adresų knygelę, jai atsidavė išskaičiavimu.
—Oho, —nusistebėjo Saimonas, žvelgdamas į tam­
siai raudoną palapinę, nusidriekusią per visą Kristos pievą,
kuri nepadarytų gėdos ir maharadžai.
Palapinę juosiančios lysvės džiugino akį nuostabiais
žiedais, o šiltas vakaro oras buvo pritvinkęs jų aromato.
Nuo šakų tabalavo kiniški žibintai, jų švelniai raudona
šviesa liejosi su saulėlydžiu.
—Medžiaginės grindys, — netekusi vilties suinkštė
Betė.
—Baik, mieloji, pažiūrėkį šviesiąjąpusę. Čia taip gražu!
— Gražu, jei kulniukais kaip iešmais nesmaigstai
grindų.
—Tai persiauk.
—Prieš valandą šis patarimas gal ir būtų pravertęs.
—Galiu paskolinti savo batus.
—Šmaikštu.
—Bete! Kaip gražiai atrodai!
Krista neskubėdama artinosi prie jų per demblinę

* Lakštingala ( angį).

168
 Ž vi rbli s rankoje

dangą. Ji buvo viena iš tų moterų, kurioms savaime išeida­

vo sukinėtis tarp žmonių, surinkti informacijos nuotrupas
ir vėliau padalyti jas kruopščiai pasvertomis porcijomis —
it koks visuomeninis Robinas Hudas.
— Visi jau susirinko. Ne, nesijaudink! Nesuk gal­
vos! —Krista rankos mostu nutraukė Betės atsiprašymą.
Betė spoksojo į šeimininkės rūpesčių netemdomą kaktą
ir mintyse spėliojo, ar ši leidžiasi botoksą. —Šiaip ar taip,
maistas vėluoja. Eime, pavaišinsiu jus gėrimais.
—Aš tuo pasirūpinsiu. Fantastiškas vakarėlis, Krista.
Tu tik parodyk man, kur baras.
Saimonas pakštelėjo šeimininkei į skruostą ir pradin­
go. Betė pamanė, kad vyras prie baro praleis gerą pusva­
landį. Skanaus užkandžius.
Lauks, kol pragiedrės niūri žmonos nuotaika.
Krista nusivedė Betę į palapinę.
—Tu juk pažįsti Čizemus, ar ne? O Makarčius? Chm.
Žiūrėk, —ištarė ji, —tuoj supažindinsiu tave su Benu. Jis
dirba toje pačioje srityje kaip ir tu.
Vyras stovėjo tiesiai priešais Betę ir lėtai tiesė ranką
pasisveikinti.
—Tiesą sakant, —prabilo Benas, o Betės burna iš­
džiūvo taip, kad atrodė, jog tarp dantų grikši smėlis, —
mes jau pažįstami.
Ji pašnairavo vyro pusėn —Saimonas buvo įnikęs į
indiškų užkandžių dubenį.
—Taip.
Betė pažvelgė į Kristą, nugurkė seiles ir nutaisė šyp­
seną.
—Mes... anksčiau kartu dirbome.
Krista apsidžiaugė.

169
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

—Nejaugi? Koks sutapimas! Kuo užsiėmėte?

— Sudarinėdavome brošiūras. Aš rašydavau tekstą,
Benas pasirūpindavo apipavidalinimu.
—Kol Betė neišėjo.
—Taip. Kol aš neišėjau.
Benas su Bete sekundėlę įsistebeilijo vienas į kitą. Pa­
maniusi, kad jis atrodo lygiai taip pat, ne —geriau, kad
jį kur skradžiai, —Betė staiga pastebėjo jai besišypsančią
raudonplaukę.
Benas trumpam nudelbė akis.
—Čia mano žmona Liza.
—Sveikinu. —Betės veide išsyk nušvito šypsena. —
Kada susituokėte?
—Prieš pusantrų metų.
—Ilgai netrukai. Tai yra... kai dirbome kartu, buvai
nevedęs.
—Meilė trenkė kaip perkūnas, tiesa, mielasis?
Žmona uždėjo ranką Benui ant peties ir spustelėjo jo
apykaklę, subtiliai primindama, kieno šis vyras.
Benas linktelėjo.
—O taviškis? Ar tu...
—Ką? Ar aš vis dar su juo? —Betė atkirto aštriau,
nei norėjo.
Ji susijuokė, stengdamasi viską paversti pokštu.
—Ar atvažiavai su juo?
Betė atsitokėjo.
—Taip. O kaipgi! Jis ana ten, prie baro.
Vertinantis Beno žvilgsnis užtruko sekundėlę per ilgai.
—Vargu ar mes pažįstami.
—Ne, tikriausiai nebuvote susitikę.
Betė ant juosmens pajuto Kristos ranką.

170
 Ž vi rbli s rankoje

—Už kelių minučių sėsimės prie stalo. Atsiprašysiu,

nes noriu pažiūrėti, kaip sekasi kepti pakoras. Bete, tu juk
ne veganė? Esu tikra, kad kažkas minėjo esąs veganas, —
tam atvejui turime tofu kario.
—Buvo malonu pasimatyti, Bete, —Benas jau grę­
žėsi eiti.
—Ir man.
Prisiklijavusi šypseną Betė nužingsniavo per visą pa­
lapinę iki Saimono.

—Man įsiskaudėjo galvą.

Saimonas įsimetė į burną riešutą.
—Juk aš dar net kelnių nenusimoviau.
—Šmaikštuolis. Ar tikrai būtina čia likti? Mieliau jau
važiuočiau namo.
Betė apsižvalgė po sausakimšą palapinę. Sutemus ro­
žių ir šviežiai nupjautos žolės aromatai sumišo su indiš­
kų prieskonių dvelksmu. Vyras, sukryžiuotomis kojomis
įsitaisęs ant pagalvės kampe, virpino senoviškos sitaros
stygas, išgaudamas sodrius garsus. Betei šmėkštelėjo, kad
anglai nesugeba sėdėti ant grindų, jie ne tokie lankstūs. Ki­
toje palapinės pusėje vyras vyniojosi ant galvos servetėlę,
nevykusiai vaizduodamas turbaną, iš svetimos gėdos Betė
net nusipurtė.
—Man tikrai skauda galvą.
Saimonas nesustabdė barmeno, pildančio jo taurę.
—Tu tik pavargusi. Negalime išeiti net nepavalgę. —
Vyras spustelėjo žmoną prie savęs ir nužvelgė pašaipiu,
klausiamu žvilgsniu. —Pakentėk valandėlę kitą. Pavalgiusi
iškart pasijusi geriau.

171
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

Vieta Betei iš kairės buvo tuščia. Vos pastebėjusi

kruopščiai išraitytą vardą šalia lėkštės, suprato, kad to ir
reikėjo tikėtis.
—O, —ištarė Benas, pamatęs, kur sėdės.
—Taigi, —atsiliepė Betė. —Tau pasisekė.
—Mums abiem pasisekė.
Kodėl ji sutiko šįvakar važiuoti į vakarėlį? Galėjo ras­
ti šimtus priežasčių atsisakyti, pavyzdžiui, pasiteisinti, kad
turi panaršyti „Google“ ir surasti informacijos apie retą
ligą, o gal nunerti kilimėlį iš katės vilnos. Kaip Betė atsidū­
rė čia, per sprindį nuo vyro, mažiau nei prieš dvejus metus
apvertusio jos gyvenimą aukštyn kojomis?
Vyro, pavertusio nematomą, nevertinamą žmoną sek­
so deive, koketiška gražuole. Svetimautoja.
Betė ryžtingai nusigręžė į išraudusį vyrą dešinėje.
—Taigi, —prabilo ji, —kuo jūs užsiimate? Klokite
apie save viską. Nuo pradžių iki galo!
Dar nebaigusi pirmojo patiekalo Betė jau iki soties
buvo prisiklausiusi apie drėgmės izoliaciją, polimerinį tin­
ką ir vandens patekimą... Šiaip ar taip, dručkio ji klausėsi
tik puse ausies, nes visi jos pojūčiai buvo sutelkti į kairėje
sėdintį Beną, jo juoką ir pokalbį su stalo kaimyne.
Vėliau, po ilgų samprotavimų apie izoliacines mem­
branas ir dvigubas sienas, drėgmės izoliacijos konsultantas
Henris išspruko į sodą sutraukti cigaretės ir prie stalo pa­
liko juos dviese likimo valiai.
Kelias minutes Benas su Bete sėdėjo tyloje, įsmeigę
akis į puokštes.
—Smagus vakarėlis.

172
 Žvi rbli s rankoje

—Taigi.
—Gražiai atrodai, —pasakė Benas.
—Ačiū.
Kaip gaila, kad neapsivilko raudonosios suknelės. Ko­
dėl nepasipuošė?
—Dirbi? —pasiteiravo jis.
—Taip, nedidelėje rinkodaros bendrovėje centre. Otu?
—Aš tebedirbu „Farnsvorte“.
—Aišku.
Jie vėl nutilo; paaugliško amžiaus padavėja susidrovė­
jusi padavė jiems švarias lėkštes.
Betė įsipylė vyno.
—Sveikinu. Su santuoka.
—Ačiū. Aš to neplanavau.
—Tavęs paklausius atrodo, kad susituokei netyčia.
Ji trūktelėjo didelį gurkšnį vyno.
—Ne, tik, kaip ir sakiau, neplanuotai. Neketinau už­
megzti santykių. Dar ilgai.
—Ne. Juk tu ne iš tų, kurie skuba įsipareigoti, ar ne?
Betė nuraudo, pajutusi Beno žvilgsnį ant savo veido.
„Užsičiaupk, —sudrausmino save. —Juk Saimonas vos už
kelių žingsnių.“
Pritildęs balsą Benas sumurmėjo:
—Ar tikrai dabar aiškinsimės?
Betei giliai širdyje sukirbėjo nutrūktgalviškas jaus­
mas. Kiek kartų ji svajojo apie šį pokalbį? Kiek kartų re­
petavo, kaip išrėžia viską, kas neduoda ramybės? Kai jie
susėdo prie stalo, Betė bemaž tikėjosi, kad Benas papras­
čiausiai pakils ir išeis. Kaip jis galėjo sėdėti šalia, valgyti,
gerti ir elgtis tarsi niekur nieko?
—Bete, tikrai nori knaisiotis po praeitį?

173
 Paryži us vi en a m ir kitos istorijos

Betė kilstelėjo taurę. Krista kažką pasakojo, o jos vy­

ras juokėsi. Saimonas pažvelgė į žmoną ir mirktelėjo.
—Kodėl gi ne? —Ji pamojo vyrui. —Praėjo tik dveji
metai. Matyt, gana ilgai atidėliojome ginčą.
—Keista, —iškošė Benas, išspaudęs dirbtinę šypse­
ną. —Nepamenu, kad būtum taip pykusi.
— Pykusi? — sarkastiškai pakartojo Betė. — Ko gi
man pykti?
—Nežinau. Juolab, jei gerai pamenu, pati viską ir nu­
sprendei.
—Nusprendžiau?
Benas palinko šiek tiek arčiau.
—Nesusitikti su manimi? Net nepasikalbėti apie tai,
apie ką ketinome kalbėtis?
—Nesusitikti?—Betė atsigręžė ir pervėrė Beną žvilgs­
niu. —Ar kalbame apie tuos pačius santykius?
—Bete, širdele, gal paduotum vyną? —pokalbį nu­
traukė Kristos balsas.
Betė kilstelėjo butelį lyg laimėtą prizą.
—Žinoma, —nenatūraliai garsiai ištarė.
— Tądien, kai išėjai, —sušnypštė šalia sėdintis Be­
nas, —ketinai susitikti su manimi „Senės vištos“ užeigoje,
turėjome pasikalbėti apie ateitį. Tu taip ir neatėjai. Žinojau,
kad tau nelengva apsispręsti, bet... nei skambučio, nei pa­
aiškinimo? Nieko nenusipelniau?
—„Senės vištos“?
Vėl pasigirdo Kristos balsas:
—Gal dar paduotum ir baltąjį? Atleisk, mieloji, iš čia
nepasiekiu.
—Žinoma!
Betė palinko į priekį, tiesdama atvėsinto vyno butelį.

174
 Ž vi rbli s rankoje

—Tu grąžinai darbinį telefoną, tad žinojai, kad nega­

lėsiu paskambinti. Ką turėjau galvoti, kai nepasirodei? Tau
neatrodo, kad po visko, ką kartu patyrėme ir vienas kitam
pažadėjome, nusipelniau truputį daugiau?
Betė sukuždėjo:
—„Karieta ir arkliai“.Mes turėjome susitikti smuklėje
„Karieta ir arkliai“ ir tu neatėjai.
Jų žvilgsniai susitiko.
Tarp Beno ir Betės išdygo Liza. Betę apėmė miglotas
pasitenkinimas, pastebėjus, kad Benas vos vos krūptelėjo,
pajutęs žmonos ranką ant peties.
—Brangusis, ar patiko lęšių paštetas?
—Gardumėlis!
Šypsena Beno veide atrodė it prilipdyta.
—Taip ir žinojau, kad patiks. Krista žadėjo duoti re­
ceptą.
—Puiku!
Trumpam stojo nejauki tyla.
Liza ironiškai linktelėjo.
—Vis tas verslas, ką? Nieko tokio... galite toliau aptari­
nėti rinkodaros reikalus. Pabandysiu surasti damų kambarį.
—Jis štai ten. —Betė parodė už susibūrusių svečių
nugarų. —Name.
—„Karieta ir arkliai“? —pakartojo Benas, kai žmona
dingo iš akių.
Priešais Betę išdygo dubuo su ryžiais. Ji perdavė ry­
žius Benui, bet kai jųdviejų rankos susilietė, ją tarsi elektra
nutvilkė.
—Laukiau dvi valandas.
Jie žiūrėjo vienas į kitą. Akimirką palapinė išnyko.

175
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

Lietingą ketvirtadienį Betė vėl šniurkščiojo į rankovę tuš­

čioje užeigoje.
—Ar gerai nugirdau, kalbatės apie užeigas? —Henris
sugrįžo į savo vietą Betės dešinėje.
—Taip, —ji nurijo seiles. —Apie smuklę „Karieta ir
arkliai“.
—A, žinau ją. Aludė šalia žiedinio kelio? Ar ne ten
amžiais pilna žmonių?
Betė pažvelgė Benui į akis.
—Aiškiai ne tiek daug, kaip kai kuriems iš mūsų no­
rėtųsi.
— Gaila. Regis, daugybės čionykščių užeigų laukia
toks pat likimas. Viskas per tuos savininkus, kurie užsiplė-
šia lupikiškus mokesčius. Per juos visos aludės užsidarys.
Visi susėdo ir suvalgė pagrindinį patiekalą, regis, viš­
tienos krūtinėlę. Betė nežinojo, ką valgo.
Ji nebejautė skonio.
—Norėtum dar vyno?
Betė stebėjo Beno ranką, kai šis pylė jai vyno, ir prisi­
minė, kaip mėgo jo pirštus. Benas turėjo tobulas vyriškas
rankas su ilgais, tvirtais, bukais pirštais, mažumėlę įdegu­
sias, tarsi dirbtų lauke. Nuolat lygindavo Beno ir savo vyro
rankas pastarojo nenaudai ir pati savęs už tai nekentė.
—Nežinau, ką pasakyti, —kreipėsi į Betę Benas.
—Nėra ko sakyti. Tu vedęs, aš ištekėjusi. Mes gyve­
name toliau.
Kažkas švelniai prigludo prie Betės šlaunies, ją ištiko
šokas supratus, kad tai —Beno koja.
—Tikrai viską pamiršai? —tylūs Beno žodžiai per­
smelkė moters kūną kaip seisminiai virpesiai. —Tikrai?

176
 Žvi rbli s rankoje

Betė įveikė pusę šokoladinių putėsių porcijos, priešais

juos stovėjo tušti kavos puodeliai. Ji sukinėjo tarp pirštų
vyno taurę, stebėdama raudonplaukę Beno žmoną, įsitrau­
kusią į gyvą pašnekesį su būreliu svečių kitame ilgo stalo
gale. „Jos vietoje galėjau būti aš“, —dingtelėjo Betei.
—Visą šį laiką, —tyliai kalbėjo Benas, —maniau, kad
pasprukai tu, o tu tą patį galvojai apie mane.
Jo koja vis dar glaudėsi prie jos šlaunies. Betė nenorė­
jo galvoti, kaip jausis, kai Benas ją atitrauks.
— Nusprendžiau, kad tau pakyrėjo mano neryžtin­
gumas.
— Laukiau bemaž ištisus metus. Būčiau palaukęs ir
dar vienus.
—Tu to nesakei.
—Tikėjausi, kad neprireiks.
Betė sielvartavo dėl Beno, kai niekas nematė, slėp­
damasi nuo nieko neįtariančio sutuoktinio. Liejo ašaras
maudydamasi vonioje arba važiuodama mašina, apraudo­
jo tai, kas galėjo nutikti, verkė, graužiama kaltės dėl to, kas
nutiko. Tačiau net ir tada jautė neaiškų palengvėjimą, nes
sprendimas buvo priimtas. Betė nebuvo iš prigimties dvi­
veidė, per tą romaną nebepajėgė susikaupti nei darbe, nei
namuose, nei šeimoje. Be to, vargiai galėjo net pagalvoti,
kaip sudaužys Saimonui širdį.
Benas palinko prie jos, įsmeigęs akis į šokių aikštelę.
—Kaip manai, kaip viskas galėjo pasisukti?
Betė žvelgė tiesiai priešais save. Jos vyras šnekučiavosi
su Krista. Jie trumpam nutilo ir pasijuokė iš svečio, nusiri-
tusio nuo kėdės.
—Man atrodo, kad tokios spėlionės —tiesiausias ke­
lias į pamišimą.

177
 Paryži us vi en a m ir kitos istorijos

Benas tyliai sumurmėjo:

—Aš manau, kad dabar mes būtume kartu.
Betė užsimerkė.
—Tiesą sakant, žinau.
Ji atsigręžė ir pažvelgė į Beną. Jo akys buvo švelnios,
tiriančios ir bauginančios.
—Nė vienai nesu jautęs to, ką jaučiau tau, —pasakė
vyras.
Betę supantis pasaulis sustingo. Kraujas sparčiau
plūstelėjo gyslomis, sutvinksėjo širdis. Dvejų metų kaip
nebūta.
Paskui Betė pakėlė akis ir pastebėjo Lizą, sėdinčią ki­
tame stalo gale. Ši nusigręžė nuo svečių būrelio ir žiūrėjo
į juos: trumpam užsimiršusios moters veidas atrodė išse­
kintas nuolatinio būdravimo. Liza nesmagiai šyptelėjo Be-
tei ir nudelbė akis į stalą. Betė pasijuto raustanti.
„Taip. Jos vietoje galėjau būti aš.“
Betė pažvelgė į kvatojantį savo vyrą. Šis nieko nenu­
jautė. Niekuo nenusikalto. „Mums visai neblogai sekasi,
tiesa?“ —praėjusio sekmadienio vakarą paklausė Saimo-
nas. Skirtingai nei įprastai, uždavęs klausimą jis tiriamai
stebėjo žmonos veidą. Betė gurkštelėjo vyno ir sekundėlę
nė nekrustelėjo. Paskui atsistojo ir susirado ant žemės pa­
dėtą rankinę.
—Bete?
—Buvo malonu pasimatyti, Benai, —tarė ji.
Vyro veidu šmėstelėjęs šešėlis išdavė, kad jis nieko ne­
supranta.
—Tu taip ir nepasakei, kur dirbi, —išbėrė jis.
Drėgmės izoliavimo specialistas Henris sėdėjo neto­
liese ir linkčiojo į muzikos taktą.

178
 Žvirbli s rankoje

—Gal... kada nors papietautume kartu? Juk nespėjo­

me atsigriebti.
Betė dar kartą pažvelgė į Lizą. Trumpą mirksnį ji švel­
niai palietė Beno ranką.
—Vargu, —atsakė. —Juk mes abu gyvename toliau,
tiesa?
—Atleiskite, o ką, sakėte, jūs dirbate? —Betei nuei­
nant nuo stalo įkandin šūktelėjo Henris.

Saimonas stovėjo prie baro ir neskubėdamas krimto

likusius vieno kąsnio sumuštinukus. Jis ieškojo savo mėgs­
tamiausių, su anakardžiais. Suradęs ieškomą sumuštinį,
prieš įsimesdamas jį į burną kilstelėjo aukštyn it prizą.
Betė suvokė, kad nėra mačiusi, jog Saimonas nepataikytų.
—Važiuokime namo, —paprašė ji, uždedama ranką
vyrui ant peties.
—Vis dar jautiesi pavargusi?
—Tiesą sakant, pamaniau, galėtume anksčiau atsigulti.
—Anksčiau atsigulti? —Saimonas užmetė akį į laikro­
dį. —Penkiolika minučių po vidurnakčio?
—Ponuli, dovanotam arkliui... —pradėjo Betė.
—Nežiūrėsiu į dantis, pažadu.
Saimonas nusišypsojo ir padėjo jai apsirengti striukę.
Gal Betė tik įsivaizdavo, o ne pamatė, kaip vyras dirs­
telėjo per petį ton pusėn, kur ji sėdėjo, ir jo veidu šmėkš­
telėjo neįskaitoma mina. Vis dėlto Saimonas ją apglėbė,
prilaikydamas, kad kulniukai per giliai nesusmigtų į dem­
blinę dangą, ir Betė atsargiai išlaviravo tarp stalų —pala­
pinės durų ir namų link.

179
Krokodilo odos
bateliai
 Samantai vaduojantis iš maudymosi kostiumėlio į
persirengimo kambarį suguža mamytės pupytės. Ją ap­
supa laibos kaip šakaliai prisidažiusios gražuolės, garsiai
tauškiančios tarpusavyje, trinančios žvilgančias kojas pra­
bangiais kremais ir nekreipiančios į Samantą nė menkiau­
sio dėmesio.
Visos vilki madingą sportinę aprangą, jų plaukai ne­
priekaištingai sušukuoti ir jos turi laiko puodeliui kavos.
Samanta įsivaizduoja, kaip jų sutuoktiniai, vardu Rupas ar
Trisas, nerūpestingai švysteli vokus su dosniomis premijo­
mis ant Konrano virtuvinio stalo, stipriai apglėbia žmonas
ir daug negalvodami rezervuoja staliukus vakarienei res­
torane. Tokios moterys neturi sutuoktinių, slampinėjančių
su pižama iki vidurdienio ir susigūžiančių lyg į kampą už­
speistas žvėris kaskart, vos tik žmona užsimena, kad būtų
gerai dar kartą pabandyti paieškoti darbo.
Pastaruoju metu sporto klubas tapo prabanga, kurios
jie negali sau leisti, bet Samanta įsipareigojusi dar keturis
mėnesius mokėti už narystę, todėl Filas ragina išnaudoti

183
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

visas klubo siūlomas paslaugas. Anot jo, Samantai sportas

tik į naudą. Iš tiesų Filas nori pasakyti, kad jiems abiem
geriau, kai ji išvažiuoja iš namų ir palieka vyrą ramybėje.
— Mama, nepraleisk progos, — pataria dukra, su
prastai slepiamu siaubu nužiūrinėdama nykstančią Sa-
mantos taliją.
Samanta negali prisipažinti namiškiams, kaip neken­
čia sporto salės: ištreniruotų kūnų segregacijos, vos apsi-
plunksnavusių asmeninių trenerių kruopščiai slepiamos
paniekos ir tamsių pakampių, kuriose ji slapstosi kartu su
kitais dručkiais.
Samanta jau sulaukė to amžiaus, kai nemaloniausi da­
lykai — svoris, raukšlė tarp antakių, — prilimpa, o visa
kita, tarkim, garantuota darbo vieta, santuokinė laimė ir
svajonės, išbyra it smėlis tarp pirštų.
—Net neįsivaizduoji, kaip šiemet „Club Med“ užkėlė
kainas, —pasakoja viena iš gražuolių.
Daili moteris pasilenkusi rankšluosčiu sausina plau­
kus, už kurių dažymą paklojo nemenką sumą. Prašmatnios
nėriniuotos kelnaitės bemaž nedengia nepriekaištingai įde­
gusios sėdynės. Samantai tenka pasislinkti į šoną, kad nesu­
sidurtų su jos užpakaliu.
—Tikra tiesa! Norėjau užsakyti kelionę į Mauricijų
per Kalėdas, bet mūsų įprasta vila pabrango keturiasde-
šimčia procentų.
—Kur tai matyta.
„Taip, kur tai matyta, —pamano Samanta. — Kaip
jums nepasisekė.“ Ji prisimena namelį ant ratų, kurį Filas
įsigijo pernai, ketindamas suremontuoti. „Galėsime leis­
ti savaitgalius prie jūros“, —smagiai pažadėjo vyras, bet
įstengė pakeisti tik užpakalinį buferį. Filui praradus darbą,

184
 K rokodilo odos bateli ai

namelis ant ratų kėpso priešais jų namą tarsi įkyrus primi­

nimas, ko dar jie neteko.
Samanta užsitempia kelnaites, slėpdama išblyškusį,
dėmėtą kūną po rankšluosčiu. Šiandien jos laukia ketu­
ri susitikimai su potencialiais klientais. Po pusvalandžio
Samanta susitiks su Tedu ir Džoeliu iš „Print“ spaustuvės,
jie kartu trauks pas klientus ir pamėgins sulygti dėl nau­
dingo bendradarbiavimo bei pasirašyti ilgai rengtas sutar­
tis. „Mums reikia šitų klientų, —pasakė Tedas. —Kitaip
tariant, jei nesusitarsime, tai...“ —Jis nutaisė gaižią miną.
Taigi, jokio spaudimo.
—O pameni tą klaikų viešbutį Kanuose, kurį užsakė
Siuzana? Tą, kuriame neveikė pusė baseinų?
Jaunosios mamytės šaižiai kvatoja. Samanta tvirčiau
susisupa į rankšluostį ir patraukia į kampą išsidžiovinti
plaukų.
Jai sugrįžus pliuškės jau išėjusios, ore tvyro tik vos jun­
tamas prabangių kvepalų aromatas. Samanta su palengvė­
jimu atsidūsta ir susmunka ant drėgno medinio suoliuko.
Tik apsirengusi ir iš po suolo išsitraukusi savo mantą,
Samanta pamato, kad nors kuprinė atrodo lygiai taip pat,
kaip jos, bet priklauso ne jai. Šioje kuprinėje nėra patogių­
jų juodų aukštakulnių, pritaikytų kaukšėti šaligatviais ir
derėtis dėl sutarčių sąlygų. Jų vietoje —žadą gniaužiančių
raudonų krokodilo odos „Christian Louboutin“ basučių
pora.

Jaunutė registratorė nė nemirkteli.

—Moteris, buvusi persirengimo kambaryje, išsinešė
mano kuprinę.

185
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

—Kuo ji vardu?
—Nežinau. Jos buvo trise, viena iš jų pasiėmė mano
kuprinę.
— Dovanokite, bet aš paprastai dirbu sporto klube
Hils Roudo gatvėje. Verčiau kreipkitės į darbuotoją, dir­
bantį čia visu etatu.
—Bet man jau reikia skubėti į susitikimus, juk nega­
liu eiti su sportbačiais.
Mergina lėtai nužvelgia Samantą nuo galvos iki kojų:
jos išraiška byloja, kad sportbačiai vargu ar bepagadins
klientės įvaizdį. Samanta užmeta akį į telefoną. Po pusva­
landžio ji jau turi būti pirmajame susitikime, tad atsidūsta,
pasiima kuprinę ir nudrožia į traukinių stotį.

Samanta negali eiti į susitikimą avėdama sportbačiais.

Kai pasiekia leidyklą, dėl to nelieka nė menkiausios abejo­
nės, mat šalia marmuru ir auksu puoštų biurų net Trampo
bokštas primena amišų buveinę. Tedas su Džoeliu taip pat
iškalbingai šnairuoja į jos pėdas.
— Bandome pritapti prie vietinių, a? — teiraujasi
Džoelis.
—Gal ir triko užsitempsi? —antrina Tedas. —O gal
ji ruošiasi derėtis laisvo stiliaus šokio ritmu. —Vyrukas
suplasnoja ištiestomis rankomis.
—Juokdariai.
Samanta padvejoja, nusikeikia, pasirausia kuprinėje ir
išsitraukia basutes. Jos tik puse dydžio per mažos. Netarusi
nė žodžio, vestibiulyje nusimauna sportbačius ir apsiauna
raudonąsias „Louboutin“ basutes. Atsistojus jai tenka įsi­
kibti Džoeliui į parankę, kad nesukluptų.

186
 K rokodilo odos bateli ai

—Oho. Šitos basutės... ne visai tavo stiliaus.

Samanta išsitiesia ir persmeigia Džoelį piktu žvilgsniu.
—Kodėl? Koks tas „mano“ stilius?
—Paprastas. Tau patinka paprasti, patogūs batai.
—Samanta, juk žinai, kas sakoma apie tokius bate­
lius, —Tedas kvailai vypso.
—Kas?
—Jie skirti ne tam, kad stovėtum.
Vyrai kumšteli vienas kitam ir sukrizena. „Puikumė­
lis, —pamano Samanta. —Vadinasi, į susitikimą eisiu at­
rodydama kaip mergina pagal iškvietimą.“
Išžengus iš lifto Samantai prireikia sukaupti visas jė­
gas, kad pereitų salę. Jaučiasi kvailai— atrodo, kad visų
žvilgsniai susmigę į ją, nes akivaizdu, jog ši vidutinio am­
žiaus moteris apsimeta tuo, kuo nėra. Visą susitikimą ji
pramikčioja ir dar klupteli išeidama. Nors Samantos pa­
lydovai nieko nesako, jie visi trys supranta, kad sutartis
nuplaukė. Kad ir kaip būtų, Samanta neturi iš ko rinktis.
Šias absurdiškas basutes teks avėti visą dieną.
—Nieko baisaus. Liko dar trys susitikimai, —gerašir­
diškai paguodžia Tedas.
Dėstydama spausdinimo paslaugų strategiją per an­
trąjį susitikimą, Samanta pastebi, kad generalinis direkto­
rius nesiklauso, o tik spokso į jos kojas. Sutrikusi vos nepa­
miršta, ką turėtų pasakyti, vis dėlto kalbėdama netrunka
susizgribti, kad direktoriaus mintys visai kitur.
—Kaip jums tokia kaina? —teiraujasi Samanta.
—Tinka! —atsiliepia direktorius, tarytum pažadin­
tas iš svajų. —Taip, tinka.
Pasinaudojusi trumpute proga, Samanta išsitraukia iš
lagaminėlio sutartį.

187
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

—Gal pasirašykime sutartį?

Direktorius vėl spokso į jos basutes. Samanta krypteli
pėdą, leisdama dirželiui nuslysti nuo kulno.
—Mielai, —atsiliepia jis.
Direktorius paima rašiklį, į jį nė nežvilgtelėjęs.
—Nieko nesakyk, —Samanta sustabdo Tedą, kai visi
džiūgaudami išeina pro duris.
—Nieko ir nesakau. Jei tau pavyks pasirašyti dar vie­
ną tokią sutartį, dėl manęs gali vaikščioti nors ir su šlepe­
tėmis.

Per kitą susitikimą Samanta pasirūpina, kad jos ko­

jos būtų matomos. Nors Džonas Edžmontas ir nespokso,
Samanta nujaučia, kad basutės privertė vyrą pažvelgti į ją
naujomis akimis. Keista, bet basutės ir pačią Samantą ver­
čia pažvelgti į save naujai. Ji spinduliuoja žavesį. Nenusilei­
džia dėl sąlygų. Pasirašo dar vieną sutartį.
Į ketvirtą susitikimą trijulė važiuoja taksi.
—Man nusispjaut, —nukerta Samanta. —Aš avėda­
ma tokias basutes nepaeinu, be to, nusipelniau.
Taigi, nors į susitikimus jie paprastai atskuba paknops­
tom ir suprakaitavę, šįsyk prie reikiamo biuro ji atvažiuo­
ja nė trupučio nesuplukusi. Išlipusi iš taksi Samanta susi­
griebia, kad stovi pasitempusi, todėl truputį nusivilia, kai
paaiškėja, jog M. Prais yra moteris. Dar po kelių minučių
pasidaro aišku, kad Mirjama Prais ne pirštu penėta. Dery­
bos užtrunka visą valandą. Jei jie pasirašys sutartį, pelno
marža bus kone nulinė. Padėtis atrodo beviltiška.
—Man reikia atsišviežinti, —ištaria Samanta.

188
 K rokodilo odos bateli ai

Moterų tualete ji pasilenkia virš kriauklės ir apsiš-

laksto veidą vandeniu. Pakelia galvą, apžiūri, ar nenubėgo
tušas, ir stebeilija į savo atvaizdą, svarstydama, ko griebtis.
Atsiveria durys, į vidų užeina Mirjama Prais. Moterys
mandagiai linkteli viena kitai, nusiplauna rankas. Mirjama
Prais dirsteli žemyn.
—O Dieve, kokios dailios basutės! —šūkteli ji.
— Tiesą pasakius, jos ne... — prabyla Samanta, bet
tuoj pat prikanda liežuvį ir nusišypso. —Argi ne puikios?
Mirjama beda į jas pirštu.
—Ar galėčiau apžiūrėti?
Samanta nusiauna basutę, Mirjama ją paima ir apžiū­
ri iš visų pusių.
—Čia „Louboutin“?
—Taip.
—Kartą keturias valandas išstovėjau eilėje prie „Lou­
boutin“ batelių. Tikra beprotė, ar ne?
—Visai ne, —paprieštarauja Samanta.
Mirjama Prais kone nenorom grąžina basutę.
—Gerų batų su niekuo nesupainiosi. Dukra manimi
netiki, bet apie žmogų daug galima pasakyti, pažvelgus į
jo avalynę.
—Lygiai tą patį kartoju savo dukrai! —išsprūsta Sa-
mantai, nespėjus nė susigriebti, ką kalba.
— Žinote, ką, man nepatinka taip derėtis. Gal kitą
savaitę turėtumėte laiko papietauti? Mudvi susitiktume ir
viską aptartume. Neabejoju, kad suderėtume dėl sąlygų.
—Būtų nuostabu, —sutinka Samanta.
Jai pavyksta išeiti iš moterų tualeto nė karto nesusver-
dėjus.

189
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

Namo Samanta grįžta po septintos vakaro. Dabar ji

avi sportbačius, todėl pro duris išeinanti dukra į motiną
pažvelgia pakeltais antakiais, tarsi ši būtų valkata.
—Mama, gyvename ne Niujorke. Keistai atrodai, lyg
būtum pametusi batelius.
—Aš juos ir pamečiau. —Samanta kyšteli galvą pro
svetainės duris. —Sveikas.
—Labas!
Filas kilsteli ranką. Ji taip ir žinojo: vyras drybso ant
sofos.
—Ar... paruošei ką nors vakarienei?
—Ne. Dovanok.
Filas nėra savanaudis, tiesiog atrodo, kad jis nebega­
li prisiversti ką nors padaryti, net ir pašildyti pupelių su
skrebučiais. Visų dienos laimėjimų džiaugsmas išgaruoja.
Samanta paruošia vakarienę, stengdamasi nepasiduoti sle­
giančiam liūdesiui, paskui, lyg kažką atsiminusi, įpila dvi
taures vyno.
— Nepatikėsi, kas man šiandien nutiko, — prabyla
ji, tiesdama taurę vyrui. Samanta papasakoja jam apie su­
keistus batelius.
—Parodyk.
Ji išeina į koridorių ir apsiauna basutes. Tada pasitem­
pia ir išdidžiai įžengia į svetainę.
—Oho. —Filo antakiai šauna kone iki plaukų šaknų.
—Ne tas žodis! Gyvenime nebūčiau pirkusi tokių ba­
sučių, su jomis neįmanoma paeiti. Antra vertus, šiandien
suderėjau dėl trijų užsakymų, o tų sutarčių mes nesitikėjo­
me pasirašyti. Manau, už viską reiktų padėkoti basutėms.
—Tikrai ne už viską, bet su jomis tavo kojos atrodo
it nulietos.

190
 K rokodilo odos bateli ai

Filas pasikelia ir atsisėda tiesiai. Samanta nusišypso.

—Ačiū.
—Tu tokių batelių niekad neavi.
—Tiesa, bet mano gyvenimas ne „Louboutin“ lygio.
—Be reikalo. Tu... fantastiškai atrodai.
Koks mielas tas Filas —jis taip džiaugiasi dėl žmonos,
bet atrodo toks pažeidžiamas. Ji prieina prie vyro, atsisėda
jam ant kelių ir suneria rankas ant sprando. Galbūt Sa-
mantai galvą apsuko vynas, nes neatsimena, kada paskuti­
nį kartą būtų taip prisiartinusi prie Filo. Jie žvelgia vienas
kitam į akis.
—Ar žinai, kas sakoma apie tokius batelius? —su­
murma Samanta.
Filas tik sumirksi.
—Jie skirti ne tam, kad stovėtum.

Šeštadienio rytą, kelios minutės po devintos, Samanta

jau sporto salėje. Atvažiavo ne tam, kad taškydamasi stum-
tųsi baseino takeliu ar prisisegtų prie vieno iš negailestin­
gųjų aparatų. Samantai maudžia kūną, bet tas maudulys
verčia ją rausti, nes primena patirtą malonumą. Taigi ji
atvažiavo grąžinti basučių.
Ji stabteli prie stiklinių durų, o prieš akis iškyla Filo
veidas, kai vyras pažadino ją su kavos puodeliu.
— Nusprendžiau šiandien pasikrapštyti su nameliu
ant ratų, —smagiai išbėrė jis. —Jei jau turiu laiko, nuveik­
siu ką nors naudinga.
Samanta pastebi moterį šalia registratorės stalo. Viena
iš mamyčių pupyčių, susirišusi plaukus į žvilgančią uode­
gą, plūsta sporto klubo darbuotoją. Ant stalo pūpso pažįs-

191
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

tama sportinė kuprinė. Samanta sudvejoja, širdį sugniau­

žia pažįstamas nevisavertiškumo jausmas.
Ji žvilgteli į kuprinę prie savo kojų. „Daugiau šitame
sporto klube nesirodys, —mintis švysteli staiga, bet Sa-
mantai nelieka nė menkiausios abejonės. Ji daugiau čia
neplaukios, neprakaituos ir nesislapstys pakampėse. Taigi
Samanta giliai įkvepia, nužirglioja į vidų ir padeda kuprinę
ant stalo priešais savininkę.
— Kitą kartą pažiūrėkite, ar tikrai pasiėmėte savo
krepšį, —mesteli ji, imdama savo kuprinę. —Net neįsi­
vaizduojate, kiek man visko teko pakeisti.
Tada apsigręžia ant kulno, o gražuolė ima lementi at­
siprašymo žodžius. Traukinių stotį Samanta pasiekia su
šypsena veide: premija kišenėje baigia pradeginti skylę, o
jai dar reikia nusipirkti labai nepatogias basutes.
Rankas aukštyn
 Detektyvas inspektorius Mileris pasigailėjo padaugi­
nęs marinuotų svogūnų. Jautė, kaip jie svilina skrandį. Jis
įsimetė į burną tabletę, mažinančią rūgštingumą, įdėmiai
stebėdamas priešais sėdinčią merginą mėlyna palaidinu­
ke. Patikima liudininkė —jokių reikalų su policija, ilgus
metus dirba toje pačioje vietoje, tebegyvena su tėvais. Vei­
kiausiai niekad ir neišsikraustys. Teisme ja visi patikėtų.
—Suprantate, ką mes šiandien čia veikiame?
—O taip.
Mergina sėdėjo sunėrusi rankas ant kelių ir žiūrėjo į jį
atviru, tiesiu žvilgsniu. Žinant, ką jai teko išgyventi, liudi­
ninkė buvo neįprastai rami.
—Nesijaudinate?
—Ne, jei mano liudijimas padės išlaikyti juos už grotų.
Detektyvas Mileris nenuleido akių nuo merginos.
—Gerai. Prieš einant į teismo salę, norėčiau, kad dar
kartą papasakotumėte, ką matėte. Taigi, jūs ruošėtės atsi­
daryti...
*

195
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

Alisa Hering sėdėjo ant grindų; sijonas buvo persisu­

kęs, maudė petį.
Už nugaros trinktelėjo durys, prislopindamos iš par­
duotuvės sklindančius riksmus. Pakėlusi akis Alisa išvydo
vyrą, užsimojusį beisbolo lazda.
Ji spoksojo į nepažįstamąjį.
—Nušausi mane?
—Užsičiaupk.
Aukšto, lieso vyro veidą slėpė tamsi kojinė. Ji atpažino
neryškų Rytų Europos akcentą.
—Nebūtina taip šiurkščiai kalbėti. Aš tik paklausiau.
—Prašau, tik nekrėsk kvailysčių.
—Užsimaukšlinai ant galvos pėdkelnes ir užsimojęs
lazda grasini neginkluotai moteriai, bet tau atrodo, kad čia
aš krečiu kvailystes?
Plėšikas palytėjo galvą.
—Čia ne pėdkelnės, o kojinė.
Jie krūptelėjo, išgirdę lūžtančių baldų traškėjimą. Jį
palydėjo prislopintas keiksmas.
—Ką gi, —ištarė Alisa. —Tai viską keičia.
Rytas prasidėjo įprastai. Kitaip tariant, tai buvo įpras­
tas rytas, kol žaliuzes rakinantį poną Vorbertoną apsupo
trys kaukėti plėšikai ir, įsiveržę į juvelyrinių dirbinių par­
duotuvę, įsakė Alisai bei parduotuvės savininkui gultis ant
grindų. Kur seifas? Atidaryk tą velnio seifą! Parduotuvėje
užvirė triukšmingas veiksmas, įsibrovėliai šmėkščiojo
prieš jos akis.
Alisa šoko prie signalizacijos mygtuko, bet dičkis su­
griebė ją už riešo ir skausmingai užlaužė ranką. Jis par­
klupdė Alisą ir įstūmė į pono Vorbertono kabinetą. Kris­
dama ji suirzo, nes tądien buvo pyragų diena.
196
 R a n k a s a ukš tyn

Penktadienio rytais ponas Vorbertonas dažnai pasiū­

lydavo užsukti į kepyklėlę, nors prabildavo tokiu tonu, tar­
si ši mintis jam pirmą kartą būtų šovusi į galvą. Buvo vieša
paslaptis, kad juvelyrinės savininkas, nors ir nenorėjo to
pripažinti, jautė silpnybę rageliams su kremu.
Alisa atsisėdo tiesiau ir nužvelgė.pagrobėją.
—Ginklą gali ir nuleisti. Nepanašu, kad aš tave įveik­
čiau.
—Nejudėsi iš vietos?
—Ne. Žiūrėk. Štai, sėdžiu ant grindų.
Plėšikas metė žvilgsnį į duris. Jis prabilo bemaž atsi­
prašomai:
—Ilgai neužtruks. Jiems reikia tik seifo raktų.
— Jiems prireiks PIN kodo. Iš pono Vorbertono jo
neišpeš.
—Jiems reikia raktų, toks sumanymas.
—Na, tai ne pats geriausias sumanymas.
Alisa atsargiai atsisėdo ir pasitrynė petį, plėšikas ne­
nuleido nuo jos akių. Jis atrodė kiek nustebęs, kad mergina
nebijo, —jei tik įmanoma įžiūrėti žmogaus išraišką pro 20
denįė kojinę.
—Man dar neteko dalyvauti apiplėšime... Tu ne toks,
kokio tikėjausi.
Plėšikas žvilgtelėjo į merginą. Jis nervingai trypčiojo.
—Kodėl? O ko tikėjaisi?
—Nežinau. Kita vertus, sunku pasakyti, koks tu, nes...
na, supranti, dėl tos kojinės ant galvos. Tau nekaršta?
Vyras sudvejojo.
—Truputėlį.
— Tu prakaituoji. Matyti ant marškinėlių. — Ali­
sa bakstelėjo į prakaito dėmes, plėšikas pasekė jos pirštą

197
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

žvilgsniu. — Matyt, dėl adrenalino — neabejoju, kad jis

ne juokais užverda, nusprendus įsilaužti į juvelyrinę par­
duotuvę. Galvą guldau, kad praėjusią naktį nemiegojai. Aš
tikrai nemiegočiau.
Ji stebėjo, kaip plėšikas ėmė žingsniuoti po kabinetą.
—Aš —Alisa, —galiausiai prisistatė mergina.
—Aš... Negaliu pasakyti savo vardo.
Ji gūžtelėjo.
—Juvelyrinių dirbinių parduotuvėje retai susipažįstu
su vyrais. Nebent jie perka dovanas žmonoms. Arba su­
žadėtuvių žiedus. Tai ne tinkamiausias laikas flirtuoti su
vyriškiu. —Alisa patylėjo ir pridūrė: —Patikėk manimi.
Vyras sustojo ir atsigręžė į ją.
—Ar tu... su manimi flirtuoji?
—Tik palaikau pokalbį. Juk vis tiek nėra ką daugiau
veikti? Nebent muštis, klykti arba niokoti kabinetą. —Abu
krūptelėjo, išgirdę dar vieną trenksmą už durų. —Regis,
tavo draugams visai neblogai sekasi.
Plėšikas abejodamas apsidairė.
—Manai, turėčiau suniokoti kabinetą?
— Veikiausiai tau reiktų išjungti vaizdo filmavimo
kamerą. Sakyčiau, tai plėšikų abėcėlė. Pirmasis puslapis
apiplėšimų vadovėlyje, jei tik toks būtų. Spėju, kad nėra.
Vyras pakėlė akis.
—Ji štai ten, —Alisa parodė apsaugos kamerą.
Plėšikas pasistiebė ir stipriai užsimojęs lazda nudau­
žė dėžutę nuo sienos. Alisa pasilenkė, saugodamasi į šalis
skriejančių nuolaužų. Ji nusipurtė stiklo šukelę nuo ran­
kovės.
—Nekenčiu kamerų. Man nuolat neramu, kad ponas
Vorbertonas pamatys mano kelnaites, jei netyčia kilstelėsiu

198
 R a n k a s aukštyn

sijoną. —Alisa įsistebeilijo į aistringos ispanės šokėjos pa­

veikslą ant sienos. —Žinai ką, galėtum trinktelėti ir per tą
paveikslą. Tavim dėta taip ir padaryčiau. Jei būčiau plėšikė.
—Klaikus paveikslas.
—Blogiau nebūna.
Pro kojinės tinklelį prasišvietė šypsena.
—Nori pati trinktelėti?
—O galima?
Plėšikas ištiesė Alisai beisbolo lazdą.
Ji pažvelgė į lazdą ir pakėlė akis į vyrą.
—Ar tikrai nori duoti man lazdą?
— Oi. Ne. —Jis atitraukė lazdą ir nuplėšė paveiks­
lą nuo sienos. Minutėlę plėšikas įdėmiai žvelgė į Alisą. —
Gali jį sutrypti, jei nori. Prašau. —Jis nusviedė paveikslą
ant grindų priešais merginą.
Alisa pakilo, luktelėjo sekundėlę, o paskui entuzias­
tingai ėmė trypti. Nulipusi nuo paveikslo ji nusišypsojo
plėšikui.
—Keistai malonus jausmas. Beveik suprantu, dėl ko
taip elgiesi.
—Paveikslas išties bjaurus, —pripažino vyras.
Alisa atsisėdo ant kėdės, kurį laiką jiedu patylėjo,
klausydamiesi už sienos traukomų stalčių tarškėjimo.
Išsiblaškiusi mergina paspyrė sugadintą drobę.
—Ar dažnai tuo užsiimi?
—Kuo?
—Juvelyrinių parduotuvių apiplėšinėjimu?
Plėšikas sudvejojo ir atsiduso:
—Šiandien pirmas kartas.
— O... Man dar neteko būti niekieno pirmu kartu.
Taigi... kaip tu čia atsidūrei?

199
 Paryžius v i e n a m ir kitos istorijos

Vyras atsisėdo priešais ją ir nuleido lazdą tarp kelių.

—Aš skolingas Dičkiui Kevui, tam aukštam vyrui.
Daug pinigų. Turėjau verslą, bet jis žlugo. Kaip kvailys pa­
siskolinau iš Dičkio Kevo, o jis pareiškė, kad tik taip galiu
atsimokėti.
—Kiek jis nori palūkanų?
—Pasiskolinau du tūkstančius prieš aštuonis mėne­
sius, dabar jis sako, kad esu skolingas dešimt.
Alisa susiraukė.
— Oi, negerai. Verčiau jau būtum išsiėmęs kredito
kortelę. Maniškės metinė palūkanų norma siekia šešiolika
procentų. Aišku, jei nedengsi palūkanų kas mėnesį. Ne­
patikėsi, kiek žmonių šitaip prisiverda košės. Imk, pažiū­
rėk —naudodamasis ir maniške kredito kortele užsidirbi
taškų. Žiūrėk.
Alisa išsitraukė iš kišenės kortelę, bet juos pertrau­
kė atsinaujinę bildesiai ir keiksmai. Susirūpinęs plėšikas
žvilgtelėjo į duris.
— Jei tavo draugai daužo prekystalius, žinok, jie iš
grūdinto stiklo, —pasakė Alisa. —Be to, gali negaišti lai­
ko papuošalams iš mažesnės vitrinos, nes ten daugiausia
dirbiniai iš cirkonio. Vadiname juos „Vertės matuokliais“.
—Vertės matuokliais?
— Suprantama, pirkėjams to nesakome. Sužadėtinis
buvo nupirkęs man žiedą. Labai didžiavausi, kol ponas
Vorbertonas visų akivaizdoje nepaskelbė, kad deimantas
netikras. Nuo tada bijau, kad manęs nepriskirtų cirkonio
lygio merginų kategorijai.
Plėšikas papurtė galvą.
—Koks siaubas. Ar tu vis dar su juo?

200
 R an ka s a ukš tyn

—O ne, —Alisa paniekinamai prunkštelėjo. —Gan

greitai supratau, kad negaliu gyventi su vyru, neturinčiu
knygų lentynos.
—Jis neturėjo knygų lentynos?
—Namuose —nė vienos. Net mažos lentynėlės tua­
lete žurnalams pasidėti.
—Šioje šalyje daug žmonių neskaito knygų.
—Jis neturėjo nė vienos knygos. Nei detektyvo, nei
Džefrio Arčerio romano. Ką tai sako apie žmogaus asme­
nybę? Iškart turėjau susivokti. Jis pabėgo su mergina iš nu­
kainotų sporto prekių parduotuvės, į „Instagram“ įkėlusią
šimtą trisdešimt keturias asmenukes papūstomis lūpomis.
Suskaičiavau. Kas per žmogus įkelia šimtą trisdešimt ketu­
rias savo nuotraukas į internetą? Negana to, visose nutai­
siusi „anties veidą“.
—„Anties veidą“?
—Na, žinai, kai moteris papučia lūpas, manydama,
jog tai seksualu, —Alisa maivydamasi atstatė lūpas, vyras
užgniaužė juoką. —Keista, bet man jo visai netrūksta. Tik
kartais apima liūdesys, kai pagalvoju...
—Ššš!
Riksmai staiga pagarsėjo. Kojinę ant galvos užsitem­
pęs vyras davė ženklą Alisai nejudėti ir iškišo galvą pro
duris. Ji išgirdo tylius, nekantrius balsus.
Plėšikas atsigręžė į merginą.
—Jienori sužinoti raktų dėžutės PINkodą. Toks planas.
—Jau sakiau, tą kodą žino tik ponas Vorbertonas.
Jis vėl išlindo pro duris, Alisa girdėjo prislopintus bal­
sus. Vyras atsigręžė.
—Dičkis Kevas liepė... tave nuskriausti. Kad tavo še­
fas pasakytų jiems kodą.

201
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

— Ponui Vorbertonui bus nusispjaut. Aš jam nela­

bai patinku. Sako, kad primenu buvusią žmoną. Verčiau
jau būtum sučiupęs Karą. Ji dirba antradieniais. Jai šefas
neabejotinai jaučia silpnybę: vaišina sausainiais, kai jam
atrodo, jog niekas nemato, —Alisa trumpam nutilo. —
Kara labai nusivils, kad pražiopsojo apiplėšimą. Jai patinka
žiupsnelis dramos.
Plėšikas užvėrė duris ir pritildė balsą:
— Gali sušukti? Kad atrodytų, jog tave skriaudžiu?
Gal tada kas nors nutiks.
Alisa gūžtelėjo.
— Jei tik padės. Nuoširdžiai abejoju, ar mintis apie
man kilusį pavojų bent kiek sujaudintų poną Vorbertoną.
—Tikrai. Pamėgink. Nenoriu tavęs...
Alisa atsiduso. Ji giliai įkvėpė, pažvelgė tiesiai pagro­
bėjui į akis ir suriko:
—Padėkite! Aaa! Skauda!
Plėšikas papurtė galvą, nubraukdamas jos pastangas.
—Ne. Nieko nebus.
— Na, aš juk nesitreniravau. Man niekad nesisekė
vaidinti. Mokyklos vaidinimuose visada būdavau trečiasis
medis. Arba tapydavau dekoracijas.
—Reikia, kad šauktum... lyg neatgautum kvapo. Per­
sigandusi.
Jis čiupo kėdę, nusviedė per visą kabinetą ir kilstelėjo
antakius, kai ši atsitrenkė į sieną.
—Bet aš nesu persigandusi, —sušnypštė Alisa. —Tu
tikrai atrodai grėsmingai, bet...
—Bet?
—Nujaučiu, kad manęs neskriausi.
Alisos žodžiai plėšiką sutrikdė.

202
 R a n k a s a ukš tyn

—Tu manęs nepažįsti. —Jis žengė žingsnį artyn ir

sustojo priešais Alisą; vyras buvo visa galva už ją aukš­
tesnis. —Galėčiau tave nuskriausti. Tikrai, —sulig šiais
žodžiais plėšikas užsimojo beisbolo lazda ir trenkė į kavos
aparatą taip stipriai, kad ant kilimo pažiro šalto rudo skys­
čio purslai ir šukės.
Alisa pažvelgė į nuolaužas.
—Oho. Tu visai įsijautei, ar ne?
—Ar išsigandai... Alisa?
—Aš... tikrai...
Vyras žingtelėjo dar arčiau, vis dar iškėlęs beisbolo
lazdą. Valandėlę jie žvelgė vienas kitam į akis. Paskui plėši­
kas paleido lazdą ir jie nieko nelaukdami pasibučiavo.
—Tu, —tyliai ištarė jis, atsiplėšęs nuo Alisos lūpų, —
tikrai nesi cirkonio lygio mergina.
—Dar nesu bučiavusi vyro per kojinę, —prisipažino
Alisa.
—Keistoka.
— Tikra tiesa. O jei aš tik... praplėščiau skylę... kad
lūpos galėtų susitikti...
Mergina nagais prakrapštę skylutę.
Kai jie šįkart liovėsi, plėšikas pakėlė rankas prie no­
sies. Skylė prairo ir apnuogino visą veidą, išskyrus akis.
—Viešpatie. Ką man dabar daryti?
— Tuoj, — pasakė Alisa, truktelėdama sijoną į vir­
šų. —Gali užsimauti maniškę.
Sukaustytas nuostabos vyras stebėjo, kaip ji nusimovė
vieną kojinę.
—Malonu matyti tavo veidą, —tarstelėjo Alisa, pakė­
lusi akis į plėšiką. —Atrodai... gražiai, pone...

203
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

—Tomašas. Mano vardas Tomašas. Tu taip pat gražiai

atrodai.
—Užmausiu tau ant galvos. Jei nori, —švelniu, lipš­
niu balsu pasiūlė ji.
Jiedu dar sykį pasibučiavo; bučinį nutraukė kojinė,
kurią Alisa atsargiai užmovė Tomašui ant galvos.
—Nieko nematau, —pasiskundė jis, kai Alisa atsi­
traukė.
— Žinau... Čia šimto denjė kojinė. Žiūrėk, truputė­
lį labiau patempsiu štai čia... Gal tada galėsi... —mergina
apėjo Tomašui už nugaros.
—Ką darai?
—Labai atsiprašau.
—Už ką?
—Už šitą.
Beisbolo lazda dusliai dunkstelėjo, atsitrenkdama To­
mašui į galvą.

— Taigi, — ištarė detektyvas inspektorius Mileris,

jiems žingsniuojant koridoriumi. —Ar jūs pasiruošusi at­
pažinti įtariamuosius?
—Taip, visiškai.
—Panele Hering. Ar matote vyrus, apiplėšusius jūsų
parduotuvę?
Alisa įsistebeilijo į už stiklo išrikiuotus vyrus, pirštais
tapšnodama per lūpas. Ji atsigręžė į detektyvą:
—Dovanokit, bet sunku pasakyti, nes jie be kojinių.
—Kojinių?
—Ant galvų. Be kojinių esu devyniasdešimt devy-

204
 R a n k a s a ukš tyn

niais procentais tikra, bet jei pamatyčiau juos su kojinė­

mis, neliktų abejonių.
Policininkai parūpino kojines. Alisa smaginosi.
— Be jokios abejonės, numeris pirmas, — pareiškė
ji. —Jis turėjo ginklą. Taip pat numeris trečias, tas atlė-
pausis. Tas užvožė ponui Vorbertonui. Atpažinčiau jį už­
merktomis akimis.
Inspektorius Mileris prisiartino.
—Dar kas nors?
Alisa stebeilijo pro langą.
—Chm. Ne.
Pareigūnai susižvalgė. Inspektorius Mileris įdėmiai
stebėjo Alisos veidą.
—Ar esate visiškai įsitikinusi? Jūsų viršininkui atro­
do, kad užpuolikai buvo trys.
—O ne, jie buvo tik du. Trečiasis vyras, užėjęs į par­
duotuvę, buvo klientas, kaip ir sakiau. Regis, jis užsuko ap­
žiūrėti sužadėtuvių žiedų. Mielas vaikinas. Užsienietis.
Milerio opa vėl ėmė svilinti skrandį.
—Ponas Vorbertonas įsitikinęs savo teisumu. Jis sako,
kad plėšikai atėjo trise.
Alisa pritildė balsą:
—Tačiau jam juk kaip reikiant trinktelėjo per galvą,
tiesa? Tarp mūsų kalbant, jis žlibas kaip kurmis. Vis per tą
spoksojimą į brangakmenius. —Mergina nusišypsojo. —
Ar jau galiu eiti?
Mileris pažiūrėjo į ją. Atsiduso.
—Gerai. Mes dar susisieksime.
*

205
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

—Pasiruošęs?
Jis nukėlė koją nuo kojos, pakilo nuo suoliuko parke,
išsitiesė visu ūgiu ir nusišypsojo.
—Gražiai atrodai, Alisa.
Ji kilstelėjo ranką prie plaukų.
—Ką tik nusifotografavau vietiniam laikraščiui. Pasi­
rodo, tapau vietinės reikšmės didvyre. „Mergina iš Veiver-
lio nutraukia apiplėšimą ir išgelbsti klientą“.
—Mane tikrai išgelbėjai.
Alisa pakėlė ranką ir pirštu perbraukė gumbą Toma-
šui ant pakaušio.
—Kaip tavo galva?
—Beveik nebeskauda. —Tomašas sugriebė jos pirš­
tus ir pabučiavo. —Kur eisime?
—Nežinau. Gal į biblioteką?
—Labai gerai, noriu parodyti tau vieną detektyvą. O
paskui pavaišinsiu tave... rageliu su kremu?
—Na štai, —atsiliepė Alisa Hering, įsikibusi Tomašui
į ranką, —geriau ir nesugalvosi.
Pernykštis paltas
 Palto pamušalas visiškai sudilo. Evė paima jo kraštelį
ir pirštu perbraukia atirusią siūlę, spėliodama, ar pavyktų
adata sukabinti plonytės, atspurusios medžiagos kraštus. Ji
apverčia paltą, apžiūri išdilusią vilną, blizgančius lopus ant
alkūnių ir supranta, kad adata čia nepadės.
Evė puikiai žino, ką norėtų įsigyti. Pro parduotuvės
vitriną ji praeina dukart per dieną, kaskart sulėtina žings­
nį vien tam, kad apžiūrėtų paltą. Jis tamsiai mėlynas, kaip
mėnesienos nutviekstas dangus, su sidabrine ėriuko vilnos
apykakle; paltas klasikinio kirpimo, tad neišeitų iš mados
keletą metų, vis dėlto jis kažkuo skiriasi nuo įprastų, par­
duotuvėse eilėmis kabančių paltų. Jis nuostabus.
Ir kainuoja šimtą aštuoniasdešimt penkis svarus.
Evė nunarina galvą ir praeina pro vitriną.
Dar ne per seniausiai būtų nusipirkusi tą paltą. Būtų
išsitraukusi jį per pietus, papozavusi merginoms iš Rinko-
daros skyriaus ir parsinešusi namo prabangiame pirkinių
krepšyje, jausdama, kaip jis maloniai dunksi į kojas sulig
kiekvienu žingsniu.

209
 Paryži us v i e n a m ir kitos istorijos

Vis dėlto prieš kelis mėnesius jie nė patys nepajuto,

kaip staiga tapo oficialiais pinigus skaičiuojančios žemes­
niosios viduriniosios klasės atstovais. Grego darbo laikas
buvo sutrumpintas trečdaliu, o savaitinės išlaidos maistui
padidėjo penkiolika procentų. Degalai tokie brangūs, kad
teko parduoti Evės automobilį, nuo šiol tris kilometrus iki
darbo ji įveikia pėsčiomis. Šildymo prabanga jų šeima pa­
simėgauja vieną valandą iš ryto ir dvi valandas vakarais.
Kredito įmokos už būstą, anksčiau nekėlusios jokių rūpes­
čių, pakibo virš galvos, virtusios grėsminga našta. Vakarais
Evė atsisėda prie virtuvės stalo ir įninka į skaičius; paaugles
dukras perspėja be reikalo neišlaidauti, kaip kadaise jos
motina perspėdavo ją nesusidėti su „nedorais vyrais“.
—Užteks, mieloji. Einam miegoti. —Gregas švelniai
spusteli jai pečius.
—Tvarkau sąskaitas.
—Jei taip, lįskim į lovą ir susiglauskim, kad būtų šil­
čiau. Galvoju tik apie sąskaitą už šilumą, —rimtai priduria
jis. —Garbės žodis. Aš visiškai nesimėgausiu.
Evė nevalingai šypteli. Gregas apglėbia žmoną.
—Eikš, gražuole. Viskas bus gerai. Išgyvenom ir sun­
kesnius laikus.
Evė žino, kad vyras teisus: jie bent jau turi darbus.
Tarp jų draugų yra tokių, kurie prisidengę trapiomis šyp­
senomis išsisuka nuo klausimų apie naują darbą, mestelė­
dami: „Na... šis tas šviečiasi.“ Dvi draugų šeimos pardavė
namus ir persikraustė į butus, teisindamiesi „šeiminėmis
priežastimis“. Evė pastebėjo, kad nemažai draugų išsi­
krausto ir net nepaskambina, lyg nepakeldami gėdos, kad
nebepajėgia išsilaikyti darbuose.
—Kaip laikosi tėtis?

210
 P ernykšti s paltas

— Neblogai. — Kiekvieną vakarą po darbo Gregas

keliauja pas netoliese gyvenantį tėvą ir nuveža jam šiltą
vakarienę. —Deja, mašina sugedo.
—Tik ne tai! —suaimanuoja Evė.
—Taigi. Regis, sugedo starteris. Klausyk, —priduria
Gregas, pamatęs žmonos miną. —Nepulk į paniką. Užsuk­
siu pas Maiką, gal jis turės nebrangių detalių.
Evė apie paltą neužsimena.

Rinkodaros skyriaus merginos nesuka galvos dėl

starterių arba sąskaitų už šildymą. Jos vis dar išgaruoja
per pietų pertrauką, o grįžusios traukia pirkinius, puikuo-
damosi jais it ryžtingos, godumo užvaldytos medžiotojos
savo trofėjais. Susirinkusios į darbą pirmadienio rytą ko­
legės pasakoja apie savaitgalio išvykas į Paryžių ar Lisabo­
ną, šios merginos kiekvieną savaitę pietauja picerijoje (Evė
atkakliai spiriasi, kad nieko nėra gardžiau už sumuštinius
su sūriu). Evė stengiasi neapmaudauti. Dvi rinkodaros
specialistės neturi vaikų, Felisitė ištekėjusi už vyro, uždir­
bančio trigubai daugiau už ją. „Aš turiu Gregą ir dukras,
—tvirtai ištaria sau Evė, —visi esame sveiki ir turime
stogą virš galvos, o tai jau gerokai daugiau, nei dauguma
galėtų pasigirti.“Vis dėlto kartais, kai Evė nugirsta koleges
kalbant apie Barseloną arba pamato puikuojantis dar vie­
na batelių pora, nejučia taip stipriai sukanda dantis, kad
net išsigąsta dėl nudilsiančio emalio.
—Man reikia naujo palto, —galų gale Evė pasako
Gregui. Netikėtai iš lūpų išsprūdę žodžiai nuskamba siel­
vartingai, tarsi būtų prisipažinusi apie neištikimybę.
—Juk pilna spinta paltų.

211
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

—Ne, šitą paltą vilkiu jau ketverius metus. Dar turiu

lietpaltį ir juodą paltą, kurį pirkau „eBay“, bet jo rankovė
suplyšo.
Gregas gūžteli.
—Na ir kas? Jei reikia palto, tai nusipirk.
—Bet tas, kuris man patinka, yra brangus.
—Ar labai?
Evė pasako kainą ir mato, kaip vyras pabąla. Gregui
atrodo, kad už plaukų kirpimą mokėti daugiau nei šešis
svarus jau yra beprotybės požymis. Blogiausia, kad visus
santuokos metus už šeimos sąskaitas atsakinga buvo Evė,
todėl vyro supratimas apie kainas liko devintojo dešimtme­
čio vidurio lygio.
—Ar tas paltas... firminis?
—Ne. Paprasčiausiai geras vilnonis paltas.
Gregas patyli.
—Reikės sumokėti už Keitės mokyklinę ekskursiją. Ir
mano starterį.
—Žinau. Nieko tokio, aš to palto nepirksiu.
Kitą rytą eidama į darbą Evė pereina į kitą gatvės
pusę, kad nematytų palto, tačiau jis tvirtai įsirėžė į smege­
nis. Paltas švysteli prieš akis kaskart, kai ji užčiuopia prai­
rusį pamušalą. Mato jį, kai Felisitė grįžta po pietų pertrau­
kos vilkėdama nauju paltu (raudonu, šilkiniu pamušalu).
Tam tikra prasme ši padėtis simbolizuoja visas pastaruoju
metu jų šeimą užgriuvusias bėdas.
—Nupirksim tau paltą, —šeštadienį patikina Gregas,
stebėdamas, kaip atsargiai žmona traukia ranką iš senojo
palto rankovės. —Neabejoju, kad rasi tokį, kuris tau patiks.
Jiedu sustoja priešais vitriną ir Evėbe žodžių pažvelgia
į vyrą. Gregas spusteli žmonai ranką. Jie užsuka į dar kelias

212
 P ernykšti s paltas

parduotuves ir galiausiai užeina į stilingą drabužių krautu­

vę, kurią labai mėgsta jos dukros: čia pilna „įdomių“ dra­
bužių, pardavėjos akivaizdžiai ne vyresnės nei devyniolikos
ir visos žiaumoja gumą, skamba kurtinanti muzika. Papras­
tai Gregas nepakenčia vaikščioti po parduotuves, bet šįkart
greičiausiai pajuto, kokia nusiminusi žmona, todėl yra nusi­
teikęs perdėm smagiai, nors jam tai ir nebūdinga. Panaršęs
tarp sukabintų drabužių, vyras pakelia tamsiai mėlynąpaltą
su dirbtinio kailio apykakle.
— Žiūrėk — toks pat, kaip tau patiko! O kainuoja
tik, —Gregas atidžiai pažiūri į etiketę, —dvidešimt devy­
nis svarus!
Evė leidžiasi apvelkama paltu ir pažvelgia į save vei­
drodyje.
Paltas truputėlį veržia per pažastis. Apykaklė atrodo
gražiai, bet Evė nujaučia, kad po kelių savaičių ji susivels ir
primins nusenusią katę. Paltas sukirptas taip, kad nutįsta ir
išsitempia ne ten, kur reikia. Audinio sudėtis —daugiausia
sintetika.
—Fantastiškai atrodai, —šypsosi Gregas.
Jis pasakytų, kad žmona atrodo fantastiškai, net jei ji
vilkėtų kalinių uniformą. Evei paltas atgrasus, mat žino,
kad kaskart jį apsivilkusi jaus nebylų sąžinės priekaištą:
„Tau keturiasdešimt treji, o tu dėvi pigų paltą iš paauglių
parduotuvės.“
—Pagalvosiu, —pažada Evė ir pakabina paltą ant pa­
kabo.

Pietų pertraukos tampa tikra kančia. Šiandien Rinko-

daros skyriaus kolegės urmu užsakinėja bilietus į atsikū-

213
 Paryži us v i e n a m ir kitos istorijos

rusią vaikinų grupę, kuri buvo populiari prieš penkiolika

metų. Susispietusios aplink ekraną jos tikrina vietas.
— Gal norėtum eiti kartu, Eve? Pasilinksminti su
merginomis? Nagi, einam, bus smagu!
Evė žvilgteli į kainą: septyniasdešimt penki svarai už
bilietą, o kur dar transporto išlaidos.
—Aš nenoriu, —ji nusišypso. —Man jie ir anuomet
ne itin patiko.
Be abejo, tai melas. Evė dievino tą grupę. Ji pardro-
žia namo, į paltą žvilgteli tik akies krašteliu. Jaučiasi kaip
maištaujantis vaikas. Eidama taku durų link Evė pastebi iš
po automobilio kyšančias Grego kojas.
—Ką čia veiki? Lyja.
—Nusprendžiau pabandyti pats suremontuoti auto­
mobilį. Sutaupyti kelis skatikus.
—Juk tu nieko nenusimanai apie automobilius.
—Parsisiunčiau nurodymus iš interneto. Maikas ža­
dėjo vėliau užmesti akį, patikrinti, ar viską gerai padariau.
Evė žvelgia į vyrą, jos širdis net apsunksta iš meilės.
Gregui niekad nestigo išradingumo.
—Buvai užsukęs pas tėtį?
—Taip. Nuvažiavau autobusu.
Evė įsispokso į permirkusias, patamsėjusias vyro kel­
nes ir atsidūsta.
—Patroškinsiu jam mėsos, kad turėtų, ką valgyti, jei
kelias dienas nenuvažiuotum.
—Tu tikras auksas.
Gregas tepaluotais pirštais pasiunčia žmonai oro bučinį.
Matyt, dukros pajunta, kad mama prislėgta, todėl per
vakarienę elgiasi it šilkinės. Gregas užsiėmęs, neatplėšia
akių nuo atspausdintų variklio vidurių schemų. Evė kramto

214
 P ernykšti s paltas

makaronus su sūriu ir tikina save, kad esą ir blogesnių da­

lykų, nei neišgalėti nusipirkti norimo palto. Prisimena mo­
tiną, ragindavusią ją „pagalvoti apie badaujančius Afrikos
vaikus“, kol Evė maištingai stumdydavo daržoves lėkštėje.
— Rytoj nusipirksiu tą paltą už dvidešimt devynis
svarus, jei tu neprieštarauji.
—Tu su juo gražiai atrodai.
Gregas pabučiuoja žmoną į kaktą. Iš vyro veido Evė
mato, kad jis supranta, koks atgrasus jai tas paltas. Kai
dukros pakyla nuo stalo, jis ištiesia ranką ir tyliai ištaria:
—Žinok, taip ilgai nesitęs.
Evė tikisi, kad viskas pasikeis taip, kaip jis norėtų.
Felisitė atsineša naują rankinę. Evė stengiasi nekreip­
ti dėmesio į atokiau kilusį bruzdesį, kai kolegė ištraukia
pirkinį iš dėžutės, išima iš medžiaginio apvalkalo ir iškelia
visoms pasigrožėti —tokia rankinė kainuoja mėnesio at­
lyginimą, o norint užsitarnauti privilegiją ją įsigyti reikia
užsirašyti į laukiančiųjų eilę. Evė dedasi įsigilinusi į sąskai­
tas, kad tik nereikėtų žiūrėti. Ji gėdijasi slapčia širdį ska­
laujančių pavydo bangų, kai girdi susižavėjimo kupinus
aikčiojimus. Evei rankinės net nepatinka, ji paprasčiausiai
pavydi Felisitei pinigų teikiamo saugumo, mat šioji nesuk­
dama galvos gali įsigyti tokį prabangų daiktą. Tuo tarpu
Evė turi gerai pagalvoti prieš pirkdama plastikinį maišelį.
Tuo viskas nesibaigia. Maira užsisakė naują sofą, ko­
legės aptarinėja artėjantį vakarą mieste. Felisitė pasideda
rankinę ant stalo ir juokauja, kad ši brangesnė jai už kūdikį.
Per pietų pertrauką Evė patraukia į drabužių parduo­
tuvę. Ji nežiūri, kur eina: žingsniuoja nunarinusi galvą ir
tikina save, kad tai viso labo tik paltas. Juk lėkšta tikėti,
kad drabužiai ką nors pasako apie žmogų, tiesa? Evė len-

215
 Paryži us vi en a m ir kitos istorijos

kia pirštus, mintyse vardydama savo džiaugsmus, kartoja

juos kaip mantrą. Paskui stabteli priešais nediduką butiką:
Evę sustabdo didžiulė raudona iškaba vitrinoje, išp a r d a ­
v im a s . Širdis netikėtai suspurda.
Evė jau viduje, jos širdis smarkiai plaka ir nesiklauso
silpno proto balselio.
—Sakykite, —kreipiasi ji į pardavėją, —kokia to mė­
lyno vilnonio palto kaina?
—Visų prekių vitrinoje kaina sumažinta pusiau, ponia.
Devyniasdešimt svarų. Taip, vis dar brangu, bet paltas
už pusę kainos. Juk tai kažką reiškia?
—Paimsiu dvyliktą dydį, —ištaria Evė, kol protas ne­
spėjo įsikišti.
Prie lentynų nuėjusi pardavėja grįžta Evei traukiant
iš krepšio kredito kortelę. „Tai nuostabus paltas, —taria ji
sau. —Vilkėsiu jį ne vienerius metus. Gregas supras.“
—Apgailestauju, ponia. Dvylikto dydžio nebeturime,
nupirko paskutinį.
-Ką?
—Man labai gaila.
Pakili Evės nuotaika supliūkšta. Ji įremia akis į lan­
gą ir įsimeta piniginę į krepšį. Išspaudžia nevilties kupiną
šypsenėlę.
—Nieko tokio. Gal taip ir geriau.
Į jaunatviškų drabužių parduotuvę Evė nenueina.
Verčiau jau vaikščios su pernykščiu paltu.

—Sveikutė.
Evei kabinant paltą, Gregas kyšteli galvą pro duris. Ji
užsimerkia, kai vyras ją pabučiuoja.

216
 P ernykšti s paltas

—Tu šlapia.
—Lyja.
—Reikėjo pasakyti, būčiau atvažiavęs paimti.
—Mašina važiuoja?
—Tam kartui. Maikas pagyrė, kad visai neblogai pa­
sidarbavau. Argi aš ne nuostabus?
—Pats nuostabiausias.
Minutėlę Evė stipriai apkabina vyrą, paskui patraukia
į jaukiai tvankią virtuvę. Viena iš dukrų kepė sausainius,
moteris įtraukia užsilikusio salsvo aromato. „Štai kas svar­
biausia“, —primena sau.
—Tiesa, ant stalo rasi kai ką, skirtą tau.
Evė dirsteli į stalą ir pastebi maišą. Ji įsmeigia žvilgsnį
į Gregą.
—Kas čia?
—Pasižiūrėk.
Evė kilsteli maišo kraštą ir pažvelgia į vidų. Sustingsta.
— Nepulk į paniką. Tai dovana nuo tėčio už visus
tavo valgius.
-Ką?
— Jis sako negalintis visą laiką valgyti tavo ruošto
maisto, nebent leistum kaip nors atsilyginti. Juk pažįsti
mano tėvą. Užsiminiau jam apie paltą, nepatikėsi, kaip tik
buvo paskelbtas išpardavimas. Užsukom per pietų per­
trauką ir nupirkom.
—Tavo tėtis nupirko man paltą?
—Tik nepradėk ašaroti. Aš jį išrinkau, tėtis sumokėjo.
Jis paskaičiavo, kad paltas vertas trisdešimties tavo pyragų
su mėsa ir dvidešimties apkepų. Pasak tėvo, žinant, kiek
jam padedi, tai visai nebrangu.

217
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

Gregas susižvalgo su dukromis. Evė prapliumpa juo­

ku, šluostydamasi iš akių byrančias ašaras.
—Baik, mama, —prabyla Letė. —Nesigraudink, juk
čia tik paltas.

Evė pėsčiomis traukia į darbą. Ji ateina per anksti, biu­

ras dar beveik tuščias. Felisitė užsidaro vonios kambaryje
pasidažyti, Evė niūniuodama švysteli suskaičiuotus rinko-
daros biudžetus ant kolegės stalo. Eidama pro šalį pastebi
iš firminės rankinės kyšančios ataskaitos kraštelį ir žingteli
žingsnį atgal, bandydama įžiūrėti, ar tai įmonės sąskaita.
Praėjusią savaitę vykusio susirinkimo metu darbuotojai
buvo griežtai įspėti neatidėliotinai užregistruoti visą finan­
sinę informaciją. Įsižiūrėjusi atidžiau Evė supranta, kad tai
asmeninis dokumentas —kredito kortelės išrašas. Ji paste­
bi galutinę sumą ir žiopteli.
Tai išties skaičius iš penkių skaitmenų.
—Eisi pietauti? —teiraujasi Felisitė. —Nusprendėme
išmėginti naują tailandiečių restoraną. Galėsi pasipuikuoti
nauju paltu!
Evė trumpam susimąsto, paskui iš krepšio išsitraukia
pietus.
—Ne šiandien, —atsisako ji, —bet vis tiek ačiū.
Kai kolegės išeina, Evė pasisuka ir rūpestingai patie-
sina ant kėdės atlošo kabantį paltą, išlygina jo apykaklę.
Keista, nors sumuštiniai su sūriu nėra mėgstamiausias
Evės valgis, šįkart atrodo, kad jie tirpsta burnoje.
Trylika dienų su
Džonu K.
 Ji kone praėjo pro šalį. Paskutinius keliasdešimt met­
rų Miranda žingsniavo daug negalvodama, ryžtingai nu­
siteikusi, mintyse tik kartais šmėkštelėdavo klausimas, ką
pagamins vakarienei. Namie baigėsi bulvės.
Žygiuojant šiuo maršrutu Mirandos jau beveik niekas
neblaškydavo. Kas vakarą grįžusi iš darbo ji apsiaudavo
sportinius batelius ir nupėdindavo daugiau nei kilometrą
pėsčiųjų taku palei parką, tuo tarpu Džefas, prilipęs prie
televizoriaus, stebėdavo įprastas futbolo rungtynes, kurių
„nevalia praleisti“ (šįvakar kroatai žaidė su kažkurios Af­
rikos šalies atstovais). Miranda išeidavo, kad nekibtų prie
sutuoktinio, ir įrodydavo sugebanti gyventi be jo. Žinoma,
jei tik jis pasivargindavo atplėšti akis nuo televizoriaus.
Todėl Miranda beveik neatkreipė dėmesio į vos girdi­
mą skambutį, nesąmoningai priskyrusi jį prie automobilių
signalų, sirenų ir kito įprasto miesto triukšmo. Vis dėlto,
kai skambutis čaižiai sučirškė visai šalia, Miranda dirste­
lėjo per petį ir, supratusi, kad aplink nieko nėra, prilėtino
žingsnį bei nusekė paskui garsą į krūmus. Ilgoje žolėje pa­
stebėjo kyšantį garso šaltinį —mobilųjį telefoną.

221
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

Miranda Luis pastovėjo, žiūrėdama į tuščią taką, paskui

pasilenkė ir pakėlė telefoną, lygiai tokio pat modelio kaip ir
josios. Kol susivokė, aparatas liovėsi skambėjęs. Besvarstant,
ar padėti telefoną matomesnėje vietoje, šis supypsėjo, pra­
nešdamas apie gautą žinutę. Siuntėjas „Džonas K.“.
Miranda apsižvalgė, apimta keisto jausmo, tartum sla­
pukautų. Paskui sumojo, kad žinutę galėjo parašyti tele­
fono savininkas, prašydamas radusiojo grąžinti jo daiktą,
tad, trumpai padvejojusi, visgi spustelėjo mygtuką:
Kur dingai saule? — perskaitė Miranda. —Jau 2 die­
nos!!!
Kurį laiką ji žiūrėjo į ekraną, paskui susiraukė, įsikišo
telefoną į kišenę ir nužingsniavo keliu. Kvaila būtų palikti
telefoną žolėje. Grįžusi namo sugalvos, ką su juo daryti.
Miranda, kaip mėgdavo priminti jos geriausia draugė
Šėrė, kadaise buvo tikra gražuolė. Jei kas nors kitas taip
pabrėžtų žodelį „kadaise“, Miranda gal ir įsižeistų, bet tą­
kart draugė pridūrė, kad prieš dvidešimt metų vaikinai jai
keliaklupsčiaudavo. Mirandos dukra Andrėja nusišaipė,
išgirdusi Šėrės žodžius, tarsi vien mintis, kad jos moti­
na kam nors atrodė bent šiek tiek patraukli, keltų juoką.
Tačiau Šėrė primygtinai laikėsi savo, nes ją siutino Džefo
abejingumas.
Kaskart, kartu su Miranda išsiruošusi į vakarinį pasi­
vaikščiojimą, Šėrė puldavo vardyti Džefo trūkumus, lygin­
dama jį su savuoju Ričardu. Ričardas nusimindavo, jei Šėrė
išeidavo į kitą kambarį. Ričardas kiekvieną penktadienį su­
rasdavo laiko pabūti dviese. Ričardas palikdavo jai meilės
raštelius ant pagalvės. „Todėl, kad jūs nesusilaukėt vaikų, tu
uždirbi daugiau už jį, be to, jam nepavyko prisiauginti plau­
kų“, — - mintijo Miranda, nors niekada neištarė to garsiai.

222
 T rylika d i e n ų su D žonu K.

Vis dėlto per pastaruosius pusantrų metų Šėrės žo­

džiai ėmė įgauti kitokią prasmę. Jei Miranda būtų atvira
sau, pripažintų, kad Džefas ėmė ją erzinti. Jis garsiai knark­
davo. Džefui amžiais reikėdavo priminti ištuštinti virtu­
vės šiukšliadėžę, nors šiukšlės jau virsdavo per kraštus. Jis
graudžiai ištardavo: „Pienas baigėsi!“, lyg pienelio fėja būtų
pamiršusi užsukti į jų namus, o juk Miranda darbe pra­
leisdavo ne mažiau laiko už jį. Ją erzino, kad šeštadienio
vakarais Džefo ranka it gyvatė šmurkštelėdavo po jos nak­
tiniais marškiniais —tai tapo tokia pat rutina kaip savait­
galinis automobilio plovimas, nors veikiausiai automobilį
Džefas mazgodavo jausmingiau.
Miranda žinojo, kad turėtų džiaugtis dvidešimt vie­
nerius metus trunkančia santuoka. Ji tikėjo, kad bemaž vi­
sas bėdas galima išspręsti sparčiai prasiėjus kilometrą kitą
ir pakvėpavus grynu oru. Jau devynis mėnesius Miranda
kasdien nužingsniuoja po keturis kilometrus.
Virtuvėje, pasistačiusi prieš save arbatos puodelį, Mi­
randa dar sykį trumpam susirėmė su sąžine ir vėl įjungė
žinutę.

Kur dingai saule? Jau 2 dienos!!!

Siaubinga skyryba nublanko prieš neviltį, dvelkiančią

iš trumpų žodžių. Miranda svarstė, gal reikėtų paskam­
binti Džonui K. ir paaiškinti, kas nutiko, pasakyti, kad ji
surado telefoną, tačiau žinutė buvo tokia asmeniška, jog
nesinorėjo kištis.
Mirandai dingtelėjo į galvą peržiūrėti telefone išsau­
gotus numerius. „Patikrinsiu numerius ir surasiu tą mo­
terį“, —pamanė ji. Iš adresatų sąrašo nebuvo jokios nau-

223
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

dos —Miranda ten aptiko tik Džono K. vardą. Pajuto įsi­

painiojusi į kažką keisto. „Nenoriu jam skambinti“, —stai­
ga šmėstelėjo jai. Šitas stiprus, nuoširdus jausmas išmušė
Mirandą iš vėžių: jautėsi taip, tarsi kažkas būtų įsiveržęs į
jos saugų namelį, jos užuovėją. Miranda nusprendė nuneš­
ti telefoną į policijos nuovadą, bet pastebėjo piktogramą
su užrašu „Kalendorius“. Į rytojaus skiltį buvo įrašyta „Pa­
skambinti kelionių agentui“. Po šiuo užrašu rikiavosi dar
vienas: „Kirpykla, „Alisteris Devonas“, 14 vai.“
Kirpyklą rasti nebuvo sunku, juolab kad pavadinimas
girdėtas; suradusi jį adresų ir telefonų knygoje, suprato, jog
ne kartą yra ėjusi pro šalį. Į akis nekrentantis, bet praban­
gus salonas buvo įsikūręs šiek tiek atokiau nuo pagrindi­
nės gatvės. Miranda paprašys registratorės pasiteirauti an­
trą valandą ateisiančios klientės, ar ši nepametė telefono.
Nutiko du dalykai, kurie privertė Mirandą susvyruoti.
Pirma, sėdėdama spūstyje įstrigusiame autobuse ji neturė­
jo ką veikti, todėl peržiūrėjo telefone išsaugotas nuotrau­
kas. Ten ir pamatė jį, Džoną K., —tamsiaplaukį, besišyp­
santį į puodelį ir pakėlusį akis itin asmenišką akimirką.
Miranda paieškojo, ar nėra daugiau žinučių. Suprantama,
vien tam, kad rastų siūlo galą. Bemaž visos žinutės buvo
gautos iš jo.

Nepyk negalėjau vakar paskambinti. Žm. prastai

nusiteikusi, matyt, ieško įkalčių. Visą naktį galvojau
apie tave.

Matau tave su ta suknele, mano Vilioke. Regiu, kaip ji

priglunda prie tavo kūno.

224
 T rylika d i e n ų su D žonu K.

Gal ištruktum ketv.? Pasakiau žm., kad dalyvausiu konfe­

rencijoje. Svajoju lūpomis priglusti prie tavo odos.
Ir dar kelios žinutės, kurias perskaičiusi Miranda Luis,
moteris, maniusi, jog gyvenime jos niekas nebenustebins,
įgrūdo telefoną į rankinę, melsdamasi, kad niekas nepaste­
bėtų iškaitusių skruostų.
Stovėdama laukiamajame, kur buvo girdėti tik gau­
sybės plaukų džiovintuvų ūžesys, Miranda ėmė gailėtis
atsibeldusi į kirpyklą, bet netrukus prie jos priėjo salono
darbuotoja.
—Ar jūs susitarusi? —pasiteiravo registratorė.
Moters žvilgantys baklažanų spalvos plaukai pūpsojo
susukti į įmantrius kuodus, o iš akių buvo matyti, kad Mi-
randos atsakymas jos visiškai nedomina.
—Ne, —atsakė Miranda. —Ar pas jus kas nors užsi­
registravęs antrai valandai?
—Jums pasisekė. Klientė pranešė, kad neateis. Kevi-
nas gali jus priimti. —Registratorė nusisuko. —Tuoj atne­
šiu jums skraistę.
Ji išėjo, palikusi Mirandą sėdėti ir spoksoti į savo at­
vaizdą veidrodyje: ten matė šiek tiek nustebusią moterį
su į akis dar nekrentančiu pagurkliu ir blankiais pilkšvais
plaukais, kurių nespėjo susišukuoti išlipusi iš autobuso.
—Laba diena.
Miranda aiktelėjo, kai už nugaros išdygo jaunuolis.
—Kuo galiu padėti? Tik patrumpinti?.
— Chm. Tiesą sakant, įvyko nesusipratimas. Aš tik
norėjau...
Tą akimirką skambtelėjo Mirandos telefonas, ji su­
murmėjo atsiprašymą ir, panaršiusi rankinėje, išsitrau-

225
 Paryži us v i e n a m ir kitos istorijos

kė aparatą. Spustelėjo mygtuką po užrašu „Žinutė“ ir net

krūptelėjo pamačiusi, kad laiko ne savo telefoną.

Galvojau apie praėjusį kartą. Nuo tavęs man užverda

kraujas.
—Ar viskas gerai? Mieloji, kalbėsiu nuoširdžiai. Šitas
stilius jums ne itin tinka. —Kirpėjas kilstelėjo nutįsusią
sruogą.
—Nejaugi.
Miranda spoksojo į žinutę, skirtą moteriai, turėjusiai
sėdėti šioje kėdėje. Nuo tavęs man užverda kraujas.
—Gal norit išbandyti kai ką kito? Atšviežinkime jūsų
įvaizdį? Ką manot?
Miranda sudvejojo.
—Gerai, —sutiko ji, žvelgdama į moterį veidrodyje.
Kiek žinojo, Džefui nuo jos kraujas neužvirdavo. Ret­
karčiais jis pagirdavo, kad žmona gražiai atrodo, bet vi­
suomet nuskambėdavo taip, lyg vyras sakytų tai, ką dera,
o ne ką galvoja. Džefo kraują įkaitindavo „Arsenai“ centro
puolėjas —gan dažnai jis suklupdavo priešais televizorių,
iš susijaudinimo daužydamas kilimą kumščiais.
— Pašėlkim? — pasiteiravo Kevinas, iškėlęs plaukų
šepetį.
Miranda atsiminė dukrą, kuri imdavo garsiai žiovau­
ti kaskart, kai Šėrė užsivesdavo pasakoti apie jųdviejų su
Miranda dvigubus pasimatymus paauglystėje. Prisiminė
Džefą, kuris net nesiteikia atplėšti akių nuo televizoriaus
ir žvilgtelėti į ją, grįžusią namo po darbo. „Labas, mažu­
te“,—pasisveikindavo vyras ir kilstelėdavo ranką. Ranką.
Lyg kokiam šuniui.

226
 T rylika d i e n ų su D žon u K.

—Štai ką pasakysiu, —ištarė Miranda. —Darykit su

mano plaukais tą patį, ką būtumėt daręs klientei, kuri tu­
rėjo ateiti antrą valandą.
Kevinas kilstelėjo antakį.
—O... gerai sugalvojot, —pritarė jis, aiškiai pakeitęs
nuomonę apie naująją klientę. —Bus labai įdomu.

Tą vakarą Miranda neišėjo pasivaikščioti. Ji įsitaisė

virtuvėje ir iš naujo perskaitė žinutes telefone, o kai atėjo
nauja žinutė, kaltai krūptelėjo ir metė žvilgsnį svetainės
pusėn. Išvydus siuntėjo vardą suspurdėjo širdis. Kiek pa­
dvejojusi Miranda perskaitė žinutę.
Man neramu. Jau per ilgai. Ištversiu (sunkiai!), jei nebenori
tęsti, bet turiu žinoti, ar tau viskas OK. XXX
Miranda stebeilijo į žodžius, kupinus meilės ir neri­
mo, į nedrąsų bandymą pajuokauti. Paskui pakėlė akis į
savo atvaizdą ir pažvelgė į naują, trumpesnę šukuoseną ir
rausvu atspalviu spindinčius plaukus —anot Kevino, tai
buvo jo geriausias darbas per visą savaitę.
Gal dėl to, kad nebepanėšėjo į save, gal jai buvo skau­
du matyti kenčiantį žmogų, o Džonas K. aiškiai kamavosi,
o gal dėl to, kad išlenkė kelias vyno taures, bet mažumėlę
virpančiais pirštais Miranda sumaigė atsakymą.
Viskas gerai, —parašė Miranda. —Tik negaliu dabar
kalbėti. Gale pridėjo X.
Paspaudė mygtuką „Siųsti“ ir liko sėdėti stipriai besi­
daužančia širdimi, nedrįsdama nė kvėptelėti, kol neatėjo
atsakymas.
Ačiū Dievui. Greičiau susitikim, Vilioke. Liūdžiu be tavęs. X
Nors ir banaloka, bet žinutė Mirandą prajuokino.

227
 Paryži us v i e n a m ir kitos istorijos

Vėliau, po to pirmojo vakaro, atsakinėti pasidarė len­

gviau. Džonas K. parašydavo jai keliskart per dieną, o Mi­
randa atsakydavo. Kartais darbe susizgribdavo galvojan­
ti, ką parašysianti Džonui K., o kolegės supratingu tonu
traukdavo ją per dantį dėl išraudusių skruostų ar išsiblaš­
kymo. Miranda nusišypsodavo ir neskubėdavo prieštarau­
ti. Kodėl turėtų prieštarauti, jei neprireiks nė pusvalan­
džio, kad Džonas K. atsiųstų aistringą žinutę, desperatiškai
melsdamas pasimatymo?
Kartą Miranda tyčia paliko telefoną ant stalo su atver­
ta žinute, mat žinojo, kad Klerė Trevelian neatsispirs ir ją
perskaitys, o vėliau turinį perpasakos visam rūkomajam.
„Gerai, —pamanė Miranda. —Tegul sau spėlioja.“ Mintis,
kad kartkartėmis dar gali nustebinti aplinkinius, glostė šir­
dį. Tegul kolegės mano, kad ji tapo kažkokio vyro aistros
objektu, jo aistringąja gundytoja. Mirandos akyse suspindo
kibirkštėlės, jos žingsniai pasidarė lengvesni, spyruokliuo­
jantys, be to, būtų galėjusi lažintis, kad pašto kurjeris prie
jos stalo užgaišdavo gerokai ilgiau nei anksčiau.
Jei Mirandai kartais ir dingtelėdavo, kad elgiasi ne­
deramai, tą mintį tuoj pat nugindavo šalin. Tai tik nekalta
fantazija. Džonas K. džiaugiasi. Džefas džiaugiasi. Ano­
ji moteris greičiausiai su juo kažkaip susisieks, ir viskas
baigsis. Miranda stengėsi negalvoti, kaip ji ilgėsis šio su­
sirašinėjimo, mat galėjo įsivaizduoti save, darančią tai, ką
pasakodavo Džonas K.
Prabėgus kone dviem savaitėm buvo akivaizdu, kad
Miranda ilgiau nebegali išsisukinėti. Prieš tai ji sumelavo,
kad sugedo mobilusis ir ji laukė naujo aparato, todėl kol
kas galėjo bendrauti tik žinutėmis. Tačiau Džono K. žinu­
čių tonas tapo primygtinis:

228
 T rylika d i e n ų su D žon u K.

Kodėl ne antr.? Iki kitos savaitės daugiau progų nebus.

„Anglų džentelmeno“ užeiga. Po taurelę per pietus.

Prašau!

Ką su manim išdarinėji?

Tai dar ne viskas. Džonas K. ėmė brautis ir į Miran-

dos gyvenimą. Įtariai nužiūrėjusi draugę, Šėrė pagyrė, kad
ji gražiai atrodo, ir tarstelėjo, jog Džefas, matyt, galiausiai
susiprato, nors iš jos tono galima buvo suprasti, kad drau­
gė tuo netiki. Tačiau žinutės, kuriomis keitėsi su Džonu K.,
dvelkė tokiu intymumu, kokio Miranda nebuvo pajutusi
su jokiu kitu vyru. Jiems abiem buvo būdingas toks pats
humoro jausmas, abu trumpiniais sugebėdavo išreikšti su­
dėtingiausius ir gryniausius jausmus. Miranda nepajėgė
pasakyti Džonui K. tiesos, bet išpažino savo viltis ir slap­
čiausius norus, papasakojo apie svajonę nukeliauti į Pietų
Ameriką.
Nuvešiu tave ten. Pasiilgau tavo balso, Vilioke, —parašė
Džonas K.
Tavąjį girdžiu sapnuose, —atsakė Miranda ir nuraudo
nuo savo įžūlumo.
Galų gale ji išsiuntė Džonui K. lemiamą žinutę:
Anglų džentelmenas. Ketvirtadienį, 20 vai.
Miranda pati nežinojo, kodėl taip pasielgė. Dalis jos,
senoji Miranda, suvokė, kad tai negali tęstis. Čia tik lai­
kinas pamišimas. Tačiau naujoji Miranda, nors ji sau to
niekada nepripažintų, Džoną K. ėmė laikyti savuoju Džo­
nu. Gal Miranda ir nebuvo toji, kuriai priklausė telefonas,
bet Džonui K. teks pripažinti, jog tarp jų užsimezgė ry-
229
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

šys. Moteris, su kuria bendravo pastarąsias trylika dienų,

jį jaudino, prajuokindavo, sujaukdavo mintis. Bent jau tiek
Džonas turės pripažinti, nes jo žinutės pakeitė Mirandą —
ji vėl atgijo.
Ketvirtadienio vakarą Miranda ilgai dažėsi, kaip pa­
auglė prieš pirmąjį pasimatymą.
—Kur išsiruošei? —pasiteiravo Džefas, pakėlęs akis
nuo televizoriaus. Jis truputėlį nustebo, nors Miranda vil­
kėjo ilgą paltą. —Gražiai atrodai. —Vyras nerangiai pa­
kilo nuo sofos. —Jau anksčiau norėjau pasakyti, kad man
patinka tavo šukuosena.
—A, štai apie ką tu, —nuraudo Miranda. —Išgersim
po taurę su Šere.
Apsivilk mėlynąją suknelę, —paprašė Džonas K.
Ji specialiai šiai progai nusipirko suknelę gilia iškirpte
ir nugaroje klostuotu sijonu.
—Smagiai pasėdėkit, —palinkėjo Džefas.
Vyras nusigręžė į televizorių ir patogiau įsitaisė ant
sofos, paimdamas nuotolinio valdymo pultelį.
Užeigoje Mirandos pasitikėjimas savimi trumpam
subliūško. Žingsniuodama į „Anglų džentelmeno“ užeigą
ji dukart vos neapsisuko, be to, taip ir nesugalvojo, ką pa­
sakys, jei sutiks kokį nors pažįstamą. Negana to, Miranda
per vėlai pastebėjo, kad ši užeiga ne iš tų, į kurias einama
pasipuošus, todėl sėdėjo apsivilkusi paltą. Vis dėlto išlen­
kusi pusę taurės vyno apsigalvojo ir nusimetė paltą nuo
pečių. Džono K. meilužė nesigėdytų viena gurkšnoti vyną,
pasipuošusi mėlyna suknia.
Mirandai besėdint prie jos prisigretino vyras ir pasi­
siūlė pavaišinti gėrimu. Ji krūptelėjo, bet, supratusi, kad tai
ne Džonas, atsisakė.

230
 T rylika d i e n ų su D žon u K.

—Aš kai ko laukiu, —paaiškino ji ir nudžiugo, paste­

bėjusi apgailestavimą nueinančio vyro akyse.
Džonas K. vėlavo beveik penkiolika minučių, todėl
Miranda išsitraukė telefoną. Parašys jam žinutę. Prieš pra­
dėdama kilstelėjo galvą ir pastebėjo prie jos staliuko sto­
vinčią moterį.
—Sveika, Vilioke, —pasisveikino ši.
Miranda tankiai sumirksėjo iš nuostabos. Priešais ją
stovėjo gan jauna šviesiaplaukė vilnoniu paltu. Moteris at­
rodė pavargusi, bet akys karštligiškai blizgėjo.
—Atleiskit? —atsiliepė Miranda.
—Juk tai tu, tiesa? Viliokė? Dieve, maniau, būsi jau­
nesnė, —balse pasigirdo pašaipi gaida.
Miranda padėjo telefoną.
—Dovanok, neprisistačiau. Aš —Vende. Vende Kris­
tian. Džono žmona?
Mirandai apmirė širdis.
—Juk žinojai, kad jis turi žmoną, ar ne? —Šviesiap­
laukė kilstelėjo tokį pat mobilųjį kaip ir Mirandos. —Kiek
matau, Džonas gan dažnai apie mane užsimindavo. One, —
Vende dramatiškai paaukštino toną. —Žinoma, nesupratai,
kad pastarąsias kelias dienas susirašinėjai ne su Džonu. Aš
paėmiau jo telefoną. Susirašinėjai su manim. Visas tas žinu­
tes parašiau aš.
—O Dieve, —tyliai aiktelėjo Miranda. —Klausyk,
įvyko...
—Nesusipratimas? O kaipgi. Šita moteris miega su
mano vyru, —skambiu, mažumėlę virpančiu balsu visai
užeigai paskelbė Vende. —O dabar nusprendė, kad tai tik
klaida. —Ji palinko virš stalo. —Tiesą pasakius, Vilioke,
ar kaip ten save vadini, tai aš padariau klaidą, ištekėdama

231
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

už vyro, kuriam atrodo, jog žmona ir du maži vaikai —ne

kliūtis ieškoti malonumų svetimame glėbyje.
Mirandą užgulė staiga aludėje stojusi tyla, į ją susmi­
go svilinantys lankytojų žvilgsniai. Vende Kristian paste­
bėjo, kokia Miranda priblokšta.
—Kvailele, nejaugi manei esanti jam pirmoji? Ką gi,
Vilioke, tiesą pasakius, tu —numeris keturi, ir tai tik jei
skaičiuosiu tas, apie kurias žinau.
Vaizdas Mirandos akyse ėmė keistai lietis. Ji laukė, kol
užeiga vėl ims įprastai šurmuliuoti, bet ir toliau tvyrojo
slegianti tyla. Galiausiai Miranda stvėrė paltą, rankinę ir
degančiais skruostais, nunarinusi galvą, kad nematytų kal­
tinančių žvilgsnių, nėrė pro Vendę ir išskubėjo pro duris.
Prieš užsitrenkiant durims už nugaros, ji spėjo išgirsti
telefono skambutį.

—Čia tu, mamuk? —Džefas kilstelėjo ranką, išgirdęs

pro svetainės duris įėjusią Mirandą.
Staiga ji pajuto dėkingumą televizoriui už trauką, ku­
riai neįmanoma atsispirti. Ausyse tebeskambėjo kartėliu
persunkti suirzusios žmonos priekaištai, vis dar virpėjo
rankos.
—Anksti sugrįžai.
Miranda giliai įkvėpė, įbedusi akis į pakaušį, kyšantį
virš sofos atlošo.
—Nusprendžiau, —lėtai ištarė ji, —kad visai neno­
riu niekur eiti.
Džefas dirstelėjo per petį.
—Ričardas apsidžiaugs. Jam juk nepatinka, kai Šėrė
išeina į miestą, tiesa? Baiminasi, kad ją kas nors pavogs.

232
 T rylika d i e n ų su D žonu K.

Miranda suakmenėjo.
-Otų?
—Ką —aš?
—Ar baiminiesi, kad mane kas nors pavogs?
Mirandą varstė šiurpuliukai, tarsi Džefo žodžiai, kad ir
ką jis pasakytų, būtų daug svarbesni, nei jis mano.
Džefas atsigręžė į žmoną ir nusišypsojo:
—Aišku, bijau. Gal pamiršai, kad buvai tikras saldai­
niukas?
—Buvau?
—Eikš, —pakvietė vyras. —Ateik, prisiglausk prie
manęs. Urugvajus su Kamerūnu žaidžia paskutines pen­
kias minutes.
Vyras ištiesė ranką; sekundėlę luktelėjusi, Miranda ją
paspaudė.
—Ateisiu po poros minučių, —pažadėjo ji. —Pir­
miau turiu šį tą padaryti.
Virtuvėje ji pasiėmė mobilųjį telefoną. Šįkart klavišus
spaudinėjo užtikrintai.
Brangus Džonai K., — parašė Miranda. — Žiedas ant
piršto svarbiau už skambučius telefonu. Verčiau jau supras­
tum. —Ji stabtelėjo, bet paskui pridūrė: —Saldainiukas.
Spustelėjusi „siųsti“, Miranda išjungė telefoną ir įgrū­
do jį į šiukšliadėžę. Ji atsiduso, nusispyrė batelius, užplikė
du puodelius arbatos ir nunešė juos į svetainę, kur urugva­
jiečiai ruošėsi mušti baudinį, po kurio Džefas atsidurs ant
žemės ir iš pasitenkinimo kumščiais plaks vilnonį kilimą.
Miranda atsisėdo ir įbedė akis į televizorių. Išsiblaškiusi
šyptelėjo vyrui, stengdamasi nekreipti dėmesio į vos girdi­
mai, bet įkyriai čirškiantį skambutį —į telefoną, skamban­
tį tolimoje jos smegenų kertelėje.
Kalėdinis sąrašas
 „Pink Fritillary“. Tik Deivido motina gali užsigeisti
niekam negirdėtų kvepalų. Krisė skersai išilgai išnaršė visą
Vestendą, bet visose parduotuvėse išgirsdavo: „Oi, ne. To­
kių kvepalų neturim. Pamėginkite...“
Skindamasi kelią per minią Krisė ima spėlioti, ar tik
Diana nebus tyčia taip pasielgusi. Vien tam, kad per Ka­
lėdas galėtų atsidusti: „Ak! Deividas sakė, kad padovano­
sit kvepalus. Tiek to... ir šitie... neblogi.“ Krisė nesuteiks
anytai tokio malonumo. Ji iriasi Oksfordo gatve, laviruoja
tarp žvilgančiais maišeliais apsikrovusių išvargusių pir­
kėjų; nardo į parduotuves, kol ima trinti batai, tuo tarpu
ausyse be paliovos cypauja kalėdinės dainelės „Varpeliai“
įrašas. Kada nors, pažada sau Krisė, ji atsimins, kad nevalia
atidėlioti dovanų pirkimo gruodžio dvidešimt trečiajai.
„Selfridge“ kvepalų skyriuje dar viena pardavėja gūž­
teli pečiais, nes kvepalų pavadinimas jai nieko nesako. Dar
kiek, ir Krisė apsiverks. Pradėjo lyti. Pirkinių maišai sveria
rankas, todėl ji pasielgia taip, kaip dar niekad nedarė —
užsuka į prašmatnų barą ir užsisako taurę vyno. Apimta
maištingos nuotaikos, keliais gurkšniais išgeria taurę ir

237
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

prieš išeidama palieka dosnių arbatpinigių, lyg tai būtų jos

kasdienybė.
* —Ką gi, —tarsteli Krisė, patraukdama prie durų. —
Paskutinis bandymas.
O tada pamato retą vaizdą šlapiose Londono gatvėse:
taksi su šviečiančiu plafonu. Krisė metasi nuo šaligatvio į
gatvę, taksi pasuka jos pusėn.
—A... Į „Liberty“, lyg ir.
Krisė nusviedžia maišus ant užpakalinės sėdynės ir
su dėkingumu nugrimzta į ją. Kad ir kiek kartų įsėstų į
Londono taksi, ant užpakalinės sėdynės ją visada apima
miglotas jausmas, tarsi būtų išgelbėta.
—„Lyg ir“?
—Man reikia ypatingų kvepalų. Ieškau jų anytai. „Li­
berty“ —mano paskutinė viltis.
Krisė veidrodėlyje mato tik besišypsančias vairuotojo
akis, pastebi, kad jo plaukai trumpai kirpti.
—Jūsų vyras negali padėti?
—Jis nevaikšto po parduotuves.
Taksistas kilsteli antakį. Tame puslankiu išsirietusia-
me antakyje slypi visas pasaulis. Paskui suzvimbia Krisės
telefonas.

Ar iškeitei man dolerių kelionei į Niujorką?

Jai teko grįžti namo ir pasiimti pasą, nes be jo banke

nebūtų išsikeitusi pinigų. Štai kodėl Krisė vėluoja.
Taip, —atrašė ji. Lukteli sekundėlę, bet atsakymo ne­
sulaukia.
—Ar jūs pats perkat dovanas? —pasiteiraujaji taksisto.

238
 K al ė d i ni s sąrašas

— Taip, labai mėgstu rinkti dovanas. Žinot, šiemet

dukra parsikraustė pas mus, nes laukiasi kūdikio... Taigi
stengiamės neišlaidauti.
—Ji liko viena? —vynas atrišo Krisei liežuvį. Tai viena
iš priežasčių, dėl ko Deividui nepatinka, kai žmona geria.
—Taip. Dukra turėjo vyresnį draugą, bet jis perspėjo
vaikų nenorįs. Kai ji pastojo, paaiškėjo, kad vyrukas ne­
juokavo. Namuose ankštoka, o ir pinigus tenka skaičiuoti,
bet... —Krisė girdi, kad vairuotojas kalba su šypsena, —
mums gera.
„Nenoriu vaikų, —Deividas pareiškė jai iš pat pra­
džių. —Niekada jų nenorėjau.“ Krisės ausis šie žodžiai pa­
siekė it pridusinti slopintuvu. Dalis jos tikėjo, kad Deividas
paprasčiausiai persigalvos.
—Dukrai pasisekė, kad turi jus.
—Ojūs turit vaikų?
—Ne, —atsiliepia Krisė. —Neturiu.
Taksi kantriai laukia šlapioje gatvėje, kol pajudės auto­
mobiliai. Iš parduotuvėlės, šalia kurios jie stovi, kurtinan­
čiu garsu užkriokia „Varpeliai“.Vairuotojas pakelia akis.
—Laukiat Kalėdų?
—Nelabai. Anyta nejaučia man simpatijos, o viešės
pas mus net dešimt dienų. Kartu su kitu sūnumi, kuris ne
kalba, o niurna ir kišenėje visada nešiojasi televizoriaus
nuotolinio valdymo pultelį. Veikiausiai didžiąją dalį laiko
slapstysiuosi virtuvėje.
—Nelabai smagu.
—Dovanokit, aš kaip Grinčas iš knygutės. Tiesą sa­
kant, išlenkiau taurę baltojo vyno, vadinasi, kalbu, kas ant
liežuvio galo.

239
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

—O paprastai taip nedarot? Nesakot, ką galvojat?

—Niekada. Taip daug saugiau, —Krisė užmaskuoja
žodžius džiugia šypsena, bet trumpam įsivyrauja skaus­
minga tyla. „Susiimk“, —subara save.
—Žinot, ką pasakysiu, —prabyla taksistas. —Mano
žmonos draugė dirba „Liberty“ parduotuvėje. Paskambin­
siu namo. Kaip vadinasi kvepalai?
Norom nenorom Krisė viską girdi. Vairuotojas kalba
tyliai ir šiltai. Prieš baigdamas pokalbį jis nusikvatoja. Jie
su Deividu vienas kito neprajuokina. Kažkodėl ši mintis
Krisę labiausiai nuliūdina.
—Meskit iš galvos „Liberty“. Žmona sako, kad mums
reikia į kvepalų parduotuvėlę už Kovent Gardeno turgaus.
Važiuojam ten?
Krisė palinksta į priekį.
—O taip, žinoma!
— Žmona žino tuos kvepalus. Sako, kad jie geri. Ir
brangūs, —vyras nusišypso kaip sąmokslininkas.
—Taip, tikrai Dianos skonio.
—Užtai pelnysite anytos malonę, tiesa? Atsargiai, tuoj
apsisuksiu.
Taksistas metasi į kitą gatvės pusę, Krisė nuslysta per
visą sėdynę ir nusijuokia. Vyras plačiai nusišypso.
—Labai mėgstu taip sukiotis. Vieną dieną mane tik­
rai pričiups.
—Ar mėgstate savo darbą?
Krisė atsisėda tiesiau.
— Be galo. Dažniausiai klientai būna geri žmonės...
Žinot, aš ne visiems stoju. Tik tiems, kurie atrodo padorūs.
—Vadinasi, aš atrodžiau padori? —Krisė vis dar juo­
kiasi.
240
 K al ė d i ni s sąrašas

—Atrodėt sunerimusi. Man suskausta širdį, kai pa­

matau susirūpinusią moterį.
Krisė išsyk supranta, apie ką jis kalba. Per kelerius
pastaruosius metus jos veide prigijo nerimo išraiška: su­
raukti antakiai, sučiauptos lūpos. „Kada virtau tokia mo­
terimi? —klausia ji savęs. —Kai šefas išėjo iš darbo, o į
jo vietą atsisėdo Negailestingasis Mingas. Kai vyras visus
vakarus ėmė leisti su nešiojamuoju kompiuteriu, plepėda­
mas su žmonėmis, kurių nepažįstu. Kai lioviausi žvilgčioti
į save parduotuvių vitrinose.“
—Aš jus įžeidžiau.
—Ne... tik gaila, kad taip atrodau. Susirūpinusi. Anks­
čiau tokia nebūdavau.
—Gal jums reikia atostogų.
—Oi, ne. Per atostogas turim pasikviesti Deivido mo­
tiną, anoks ten poilsis. Beje, Deividas dažnai išvyksta į ko­
mandiruotes užsienyje.
Vairuotojas kilsteli ranką, sveikindamasis su kitu tak­
sistu.
—Okur jūs keliautumėt? Jei galėtumėt nuvykti bet kur?
Krisė susimąsto.
—Mano geriausia draugė Moira gyvena Barselonoje.
Turi restoraną pačiame miesto centre. Ji —nuostabiausia
mano sutikta virėja. Tikriausiai skrisčiau į Barseloną, jau
daugybę metų nemačiau Moiros. Susirašinėjame elektro­
niniais laiškais, bet tai ne tas pat. Oi, dovanokit. Telefonas.
Pasikuitusi rankinėje ji išsitraukia mobilųjį ir pažvel­
gia į šviečiantį ekraną.

Nepamiršk sūrių parduotuvėlėje nupirkti mamos

mėgstamo pelėsinio sūrio.

241
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

Krisės nuotaika subjūra. Ji visai pamiršo sūrį.

—Ar viskas gerai? —po pauzės pasiteirauja vairuo­
tojas.
—Pamiršau nupirkti sūrio. Turėjau užsukti į parduo­
tuvėlę Marilebone, —jai nepavyksta užgniaužti nevilties.
—Turite trenktis iki pat Marilebono? Dėl sūrio?
—Anytai patinka tik vienos rūšies pelėsinis sūris.
—Po šimts. Tai poniutei nepaprasta įtikti, —nusiste­
bi taksistas. —Norit, kad apsisukčiau? Gatvės užkimštos
mašinomis.
Krisė atsidūsta. Prisitraukia maišus.
—Ne. Verčiau nuvažiuosiu metro. Ir taip jau pravaži­
nėjau daugiau, nei galiu sau leisti. Gal sustotumėt?
Vairuotojas pažvelgia į Krisės akis veidrodėlyje.
—Ne. Štai kaip padarysim: aš išjungsiu skaitiklį, —
kaip tarė, taip ir padarė.
—Negalit jo išjungti!
—Ką tik išjungiau. Kasmet kartą per metus aš jį iš­
jungiu. Jūs —šių metų laimingoji. Klausykit, užvažiuosim
kvepalų, paskui prasuksim pro sūrio parduotuvę ir tada iš­
leisiu jus stotelėje. Tai —kalėdinė dovanėlė... ak, nereikia...
norėjau, kad nusišypsotumėte.
Nutiko kai kas keisto: Krisės akys paplūdo ašaromis.
— Atleiskit, — atsiprašo ji, ranka braukdama per
skruostus. —Nežinau, kas man užėjo.
Taksistas raminamai nusišypso. Krisei pasidaro dar
graudžiau.
—Pirmiausia surasimkvepalus, tada pasijusite geriau.
Jis teisus dėl užkimštų gatvių. Jie laukia eilėse, nardo
į netikėtai atsiradusius tarpus šoninėse gatvelėse. Už auto­
mobilio lango Londonas pilkas, šlapias ir paniuręs. Krisei

242
 K al ė d i ni s sąrašas

pasisekė, kad sėdi šiltame taksi, apsaugota nuo bjaurios

darganos. Taksistas pasakoja apie žmoną, prisipažįsta, kad
mėgsta atsikelti su kūdikiu auštant, kad dukra galėtų pa­
miegoti: rytą pasitinka jiedu su mažyliu, nenuleidžiančiu
akučių nuo senelio. Kai vairuotojas nutyla, Krisė vargiai
beatsimena, dėl ko jie sustojo.
—Palauksiu čia, palikit maišus automobilyje, —pa­
siūlo jis.
Kvepalų parduotuvėlė —tikras kvapų rojus.
—Norėčiau „Pink Fritillary“, —paprašo Krisė ir, įbe­
dusi akis į vyro rašyseną, pagalvoja, kad toks kvapas per­
nelyg subtilus nuolat paniurusiai, gremėzdiškai moteriai.
—Deja, penkiasdešimties mililitrų flakonėliai baigė­
si, —praneša pardavėja ir nukelia flakoną iš lentynos sau
už nugaros. —Liko tik šimtas mililitrų. Be to, čia kvepalai,
o ne tualetinis vanduo. Ar tiks?
Kainuos dvigubai daugiau, nei Krisė planavo. Tačiau
ji įsivaizduoja Dianos veidą: „Ak! —šūktelėtų anyta, jos
lūpų kampučiai nusvirtų iki smakro. —Nupirkai pigų pa­
kaitalą! Tiek to. Kasdienai bus gerai...“
—Tiks, —patvirtina Krisė.
Galvą dėl išlaidų suks sausį. Pardavėja suvynioja kve­
palus į šešis rožinio dovanų popieriaus sluoksnius.
—Gavau! —šūkteli Krisė, ropšdamasi į taksi. —Ga­
vau tuos velnio kvepalus.
—Šaunuolė! —pagiria vairuotojas, tarsi ji būtų nu­
veikusi kažin ką nepaprasto. —Puiku. Dabar traukiam į
Marileboną.
Krisė persisveria per langelį, jiedu kalbasi visą kelią. Ji
papasakoja taksistui apie pasą ir dolerius, jis pakraipo gal­
vą. Krisė aiškina jam, kaip mėgo savo darbą, iki kol atėjo

243
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

naujasis viršininkas, kuriamji niekaip nesugeba įtikti. Apie

Deividą beveik nieko nesako, nes jaučiasi kaip išdavikė,
visgi liežuvį niežti. Krisė nori kam nors prisipažinti apie
savo vienatvę. Kartais jai atrodo, kad pražiopsojo kažin
ką svarbaus —tie Deivido naktinėjimai ir komandiruotės
gali kažką reikšti. Ji jaučiasi pavargusi ir sena kvaiša.
Štai jie jau ir privažiavo sūrių parduotuvę. Pro vitriną
matyti ištįsusi eilė, bet vairuotojas neprieštarauja palaukti.
Jis smagiai pasveikina Krisę, kai ši galiausiai išlenda nešina
sunkiu, dvokiančiu skritulio formos sūriu.
—Apsipirkot! —džiūgauja taksistas, tad ir Krisė ne­
gali nesidžiaugti.
Paskui supypsi jos telefonas.

Juk prašiau nupirkti „VVaitrose“ kalėdinio pudingo.

Nupirkai „Marks & Spencer“. Teko pačiam važiuoti į
„VVaitrose“, nes tu užtrukai, bet pudingų nebebuvo.
Nežinau, ką dabar darysim.

Krisei užima kvapą lyg nuo smūgio į paširdžius. Stai­

ga išvysta juos visus keturis, susėdusius prie stalo, girdi,
kaip Deividas atsiprašinėja savo šeimos už tai, kad žmona
nupirko „ne tą“ kalėdinį pudingą. Jos viduje kažkas nu­
trūksta.
—Aš neištversiu, —ištaria Krisė.
—Ko neištversit?
—Kalėdų. Negaliu sėdėti prie stalo su sūriu, netinka­
mu pudingu ir... jais visais. Negaliu... ir tiek.
Taksistas sustabdo automobilį. Krisė spokso į pirkinių
maišus.

244
 K al ė d i ni s sąrašas

— Ką aš išdarinėju? Jūs sakot nieko neturįs, bet iš

tikrųjų turit mylinčią šeimą. O aš turiu prabangų sūrį ir
tris žmones, kurie mane ne itin mėgsta.
Vairuotojas pasisuka sėdynėje. Jis jaunesnis, nei Kri-
sei atrodė.
—Kas gi jus stabdo?
—Aš ištekėjusi!
—Mano žiniomis, santuoka —tai susitarimas, o ne
nuosprendis. Kodėl jums nenuvykus pas draugę? Argi ji
neapsidžiaugtų jus pamačiusi?
—Moira būtų devintame danguje. Jos vyras taip pat.
Jie nuolat kviečia mane į svečius. Jie tokie... tokie... smagūs.
Taksistas kilsteli antakius. Jo akių kampučiuose susi­
metusios juoko raukšlelės.
—Negaliu taip imti... ir išvažiuoti.
—Rankinėje turite pasą. Pati sakėte.
Kažkas įsižiebia Krisės krūtinėje, kaip tas padegtas
brendžio šlakelis ant pudingo.
—Galėčiau nuvežti jus iki Kings Kroso geležinkelio
stoties. Sėstumėte į Pikadilio traukinį iki Hitrou oro uos­
to ir nusipirktumėte bilietą artimiausiu skrydžiu. Rimtai.
Gyvenimas per trumpas, kad praleistumėte jį šitaip susi­
rūpinusi.
Krisė įsivaizduoja Kalėdas, netemdomas Dianos ne­
pasitenkinimo. Regi nedraugišką vyro nugarą, girdi jo gir­
tą knarkimą.
—Jis man kaip gyvas neatleis. Tai būtų santuokos pa­
baiga.
Taksistas išsišiepia.
—Argi ne tragedija?
Jie spokso vienas į kitą.

245
 Paryži us v i en a m ir kitos istorijos

—Važiuokit, —staiga apsisprendžia Krisė.

—Tvirtai laikykitės.
Cypindamas padangas taksistas antrą kartą per die­
ną apsuka automobilį šimto aštuoniasdešimties laipsnių
kampu.
Visą kelią, važiuojant šalutinėmis gatvėmis, Krisės šir­
dis smarkiai plaka, o iš krūtinės pliūpsniais veržiasi juo­
kas. Moiros atsakymas greitas ir nedviprasmiškas: „TAIP!
ATSKRISK!!!“ Krisė įsivaizduoja viršininką, piktai dėbsantį
į laikrodį, kai ji nepasirodys darbe po kalėdinių atostogų.
Įsivaizduoja apstulbusią, savo ausimis netikinčią Dianą.
Paskui įsivaizduoja Barseloną, Moiros vyrą ir jo tvirtą ap­
kabinimą bei nuostabos kupiną juoką, kai visi Kalėdoms
sukviesti draugai susės už didžiulio stalo. Štai jie ir atva­
žiavo į Kings Kroso stotį. Taksistui stabdant, suspiegia pa­
dangos.
—Tikrai išskrisit?
—Tikrai. Ačiū...
—Rėjau, —prisistato vairuotojas ir pro langelį pa­
spaudžia Krisei ranką.
—Krisė, —atsako ji. Paskui susirenka pirkinių mai­
šus nuo sėdynės. —Oi, tie daiktai...
Staiga ji pakelia galvą.
—Imkit —padovanokit kvepalus žmonai. Paimkit ir
dovanų kuponus, bus jūsų dukrai.
—Neprivalot...
—Prašau, paimkit. Man būtų labai malonu.
Vairuotojas sudvejoja, bet, kratydamas galvą, visgi pa­
ima maišus.
—Ačiū. Jai labai patiks.
—Vargu ar norėsit pelėsinio sūrio?

246
 K al ė d i ni s s ąraš as

Rėjus susiraukia.
—Negaliu jo pakęsti.
—Ir aš.
Jie abu prajunka.
—Rėjau, jaučiuosi... lengvai kvaištelėjusi.
—Tai vadinama kalėdine dvasia, —nuramina jis. —
Jumis dėtas, aš tiesiog atsipalaiduočiau.
Krisė tekina pasileidžia į didžiąją laukimo salę, jos ko­
jos švytruoja kaip mergaičiukės. Stabteli prie šiukšliadėžės
ir ceremoningai išmeta sūrį; pakėlusi akis spėja pamatyti,
kaip taksistas saliutuoja jai viena ranka. Juokiasi ir Krisė,
skubanti per minią prie bilietų kasų, ir Rėjus, laviruojantis
tarp automobilių, kad įsilietų į lėtai judantį kalėdinį srautą.
Jojo Moyes knygos

Nakties muzika
Po tavęs
Nuotakų laivas
Šokanti su žirgais
Sidabrinė įlanka
Vienas plius vienas
Paskutinis mylimojo laiškas
Mergina, kurią palikai
Aš prieš tave
Jojo Moyes (Džodžo Mojęs) yra romaniste i:
žurnalistė. Prieš tapdama profesionalia rašytoja
ji dešimt metų dirbo Independent redakcijoje
Skaitytojai jau pamėgo lietuvių kalba išleistu;
romanus „Aš prieš tave", „Paskutinis mylimoje
laiškas", „Mergina, kurią palikai", „Vienas plius
vienas", „Šokanti su žirgais", „Sidabrinė įlanka"
„Po tavęs" „Nuotakų laivas" ir „Nakties muzika"