Lisa - Gardner.-.Tobulas - Vyras .2017.LT PDF

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo
bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
ISBN 978-9955-13-716-0
Lisa Gardner
THE PERFECT HUSBAND
Bantam Books, New York, 2012
Copyright © 1998 by Lisa Gardner

© Vertimas į lietuvių kalbą, Margarita Vilpisauskaitėy2017
© UAB „Jotema“ 2017
Redaktorė Lina Čekauskaitė
Viršelio dailininkas Audrius Arlauskas
Maketavo Teresė Vasiliauskienė
SL 250. 12 sp. LUžsak. Nr. 50702. Tiražas 2000 egz.

UAB „Jotema“, Algirdo g. 54,50157 Kaunas
Tel. 8 37 337695, ei. p.: info@jotema.lt
www.jotema.lt
Spausdino UAB „ScandBook“, Gamyklos g. 23, 96155 Gargždai
Padėka
Rašytojai savo užsiėmimą linkę vertinti kaip vienišiaus profesi

ją. Tačiau iš tiesų prie knygos rašymo prisideda daugybė žmonių, ir
aš jaučiuosi skolinga keletui iš jų. Norėčiau išreikšti didžiausią padė
ką visiems, kurie padėjo man šiame procese, įskaitant:
Jacką Stapletoną, Bristolio apygardos generalinio prokuroro
pavaduotoją, noriai ir kantriai atsakinėjusį į begalę klausimų apie
tarpjurisdikcinius tyrimus ir suėmimus.
Steveą Belangerį, Mepataisos namų pareigūną, atskleidusį tiek
smulkmenų apie gyvenimą sustiprinto režimo kalėjime, jog supra
tau, kad niekada nenorėčiau ten patekti.
Chrissą Fussą, koledžo laikų draugą ir artimą bičiulį, jis ne tik
pasidalijo patirtimi apie orientavimosi sportą ir Nepriklausomybės
karo vaidinimus, bet ir leido man pažaisti su šautuvais.
Aaroną Kechleyų ir Valerie Weber, du Viljamso koledžo absol
ventus, kurie tiek daug pripasakojo apie jaukų bei žavų Viljamstau-
ną, kad paprasčiausiai neatsispyriau pagundai romane panaudoti jį
kaip žmogžudysčių vietą.
Ir visiems likusiems policijos pareigūnams, FTB agentams ir
kitiems pataisos namų darbuotojams, mielai sutikusiems atsakyti į
mano klausimus, bet prašiusiems jų vardų neviešinti.
Šie žmonės pasidalijo su manimi savo žiniomis. Kai kuriais
atvejais pasinaudojau kūrybine laisve. Ir klaidos, žinoma, yra tik
mano vienos.
Galiausiai noriu padėkoti savo agentei Damarisei Rowland,
tikinčiai mano talentu stipriau už mane pačią; Nitai Taublib, suti-
6 LISA GARDNE R • TOBULAS VYRAS
kušiai surizikuoti su šia knyga; Bethai de Guzman, kurios akylas re

dagavimas įpūtė rankraščiui gyvybės; savo šeimai ir draugėms Hea
ther, Dollyėi, Michelei, Terryei, Loriei ir Betsy’ei už jų paramą bei
nuolatinį aprūpinimą šokoladu; ir savo sužadėtiniui Anthonyui Ru-
ddyui, kuris viskuo dalijasi su manimi, žadėdamas nuostabią ateitį.
Mano dėkingumui nepakaktų žodžių.
Prologas
Jis viską suprato vos pirmą kartą ją išvydęs. Stebėjo, kaip ore
švysčioja jos raudoni ir balti sirgalės kutai. Matė, kaip ilgos auksi
nės plaukų sruogos vilnija mėlyname vasaros dangaus fone. Įsiminė
spindinčią baltą šypseną, kai ji šūkavo sirgalių skanduotes, striksė
dama su kitomis merginomis po šviežiai nupjautą futbolo aikštę.
Kadaise jis jautė alkį, bet dabar, žiūrėdamas į ją, jautėsi sotus. Kadai
se jautė viduje tuštumą, o dabar, stebėdamas ją, vos galėjo suturėti
kylančius jausmus.
Apie ją jis žinojo viską. Žinojo, kad jos tėvai yra labai gerbiami
Viljamstaune, o tai buvo išskirtinis atvejis akademinių pasiekimų
neturintiems žmonėms šioje humanitarinių mokslų bendruomenė
je. Žinojo, kad jos šeima kilusi iš geros vokiečių giminės: keturios
kartos šviesiaodžių blondinų vadovavo vietinei parduotuvei „Pas
Metjusą“, jos pragyveno visą savo amžių nenukeliavusios toliau nei
per keturis kvartalus nuo savo gimimo vietos. Beveik visi iš jų mirė
ramiai miegodami, išskyrus Teresos proprosenelį, kuris, būdamas
septyniasdešimt penkerių, mirtinai apsinuodijo dūmais, kai stengėsi
išvaryti arklius iš liepsnojančio kaimyno tvarto.
Jis žinojo, kad kiekvieną popietę, po sirgalių užsiėmimų, Teresa
skuba namo padėti tėvams parduotuvėje. Ant lentynėlių dėliodavo
importinius alyvuogių aliejus, makaronus su špinatų ir muskatų rie
šutų padažu ir vietinės gamybos klevo lapo formos saldainius iš kle
vų sirupo. Rugsėjo pabaigoje ir spalio pradžioje, kai Viljamstauną
užplūsdavo minia žmonių, aikčiojančių iš pasigėrėjimo auksinėmis
kalvomis ir raudonu pomiškiu, Teresai buvo leidžiama turistams
8 LISA GARDNER • TOBULAS VYRAS
pjaustyti Vermonto sūrį ir šviežias pienines karameles. Tačiau sezo

nui pasibaigus jai tekdavo vėl sugrįžti prie ruošos darbų —dulkių
valymo nuo mėlynai languotų lentynėlių, šimtamečių medinių grin
dų šlavimo ir nelakuotų pušinių staliukų šveitimo. Šias pareigas ji
pradėjo eiti būdama dvylikos ir nuolat klausydavosi, kaip tėvas bent
dešimt kartų kiekvieną popietę pakartodavo, jog ji niekada neįgis
tiek proto, kad galėtų užsiimti kuo nors daugiau.
Teresa niekada nesiginčijo. Tik stipriau susiverždavo savo rau
donai languotą prijuostę, palenkdavo šviesiaplaukę galvą ir toliau
šluodavo grindis.
Tarp savo bendraklasių, kurių iš viso mokėsi beveik šimtas,
ji buvo populiari: draugiška, bet ne per daug mėgstanti bendrauti,
patraukli, bet santūri. Kol kitos Greiloko kalno vidurinės septynio
likmetės atsiduodavo nevaldomiems pagarsėjusio gynėjo grabalio
jimams arba uždraustoms pigaus alaus vilionėms, Teresa kiekvieną
penktadienį ir šeštadienį dešimtą jau būdavo namie.
Ji labai, labai punktuali, taip jam sakė Teresos motina. Ruošė
namų darbus kaip pridera, eidavo į bažnyčią, vykdydavo savo parei
gas. Jokių šlaistymųsi su sugėrovais ar narkomanais, tik jau ne Tere
sa. Ji niekada neperžengdavo ribos.
Ponia Metjus kadaise greičiausiai irgi buvo tokia pat graži kaip
jos dukra, bet tie metai jau nepastebimai prabėgo. Dabar ji buvo
nervinga moteris blyškiai mėlynomis akimis, šviesiais plaukais ir
sudribusiu kūnu. Ji taip stipriai susirišdavo plaukus, jog net patem
pdavo akių kampučius, ir žegnodavosi bent kartą per dvi minutes,
stumdama tarp pirštų rožinio karoliukus. Tokias kaip ji jis paži
nojo. Melsdavosi Dievui, kad apsaugotų nuo visokio pikto. Džiau
gėsi pasiekusi tokį amžių, kai iš jos nebebuvo reikalaujama sekso.
Ir penktadienio vakarais, kai ponas Metjusas išgerdavo visą butelį
„Wild Turkey“ ir imdavo jas su Teresa daužyti, ji manydavo, kad jos
to nusipelnė, nes Ieva davė Adomui obuolį, ir dėl to moterys yra
baudžiamos iki šių dienų.
LISA GARDNE R • TOBULAS VYRAS 9
Penkiasdešimtmetis ponas Metjusas taip pat buvo beveik toks,

kokio jis ir tikėjosi. Plieno pilkumo plaukai kirpti ežiuku. Rūstus
veidas. Tvirtas liemuo. Stambios rankos, išsipūtusios it penkiasde
šimties kilogramų miltų maišai ir trisdešimties kilogramų limonado
sirupo bakai. Jis vaikštinėjo po ankštą parduotuvėlę lyg imperatorius
po savo valdas. Kol šeima plūkdavosi, Metjusas mėgdavo persisverti
per prekystalį ir šnekėti su pirkėjais apie krentančias pieno kainas
arba vertimosi smulkiu verslu pavojus. Po savo lova laikė užtaisytą
ginklą, o automobilyje —šautuvą. Kartą per metus nušaudavo vieną
elnią legaliai ir, pasak vietinių gandų, vieną patiesdavo nelegaliai,
vien norėdamas įrodyti, kad gali tai padaryti.
Niekas negalėjo jam paaiškinti, kaip gyventi, vadovauti par
duotuvei ar elgtis su savo šeima. Jis buvo tikras kietakaktis, įtarus
šunsnukis, bukas kaip bato aulas.
Praleidęs vos porą popiečių parduotuvėje, stebėdamas tėvą,
motiną ir dukrą, Džimas išsiaiškino viską, ką norėjo žinoti. Tėvams
niekada nebūtų pavykę prasimušti į elitą, bet jie neturėjo jokių ge
netinių defektų nei veido tiku. O jų dukra, jų graži, tyli, paklusni
dukra, buvo visiškai tobula.
Džimas atsidarė mašinos dureles ir išlipo. Jis buvo pasiruošęs.
Virš galvos skaisčiai mėlynavo pavasarinis dangus. Priešais
stūkstančios Berkšyro kalvos suteikė ryškiai žalią foną Greiloko
kalno vidurinei mokyklai. Žemiau lyg žalias stalas driekėsi slėnis,
ant kurio buvo pabarstyta raudonų klojimų ir juodmargių karvių.
Jis įkvėpė aitrų pušų, šviežiai nupjautos žolės ir tolimų pieno ūkių
kvapą. Klausėsi sirgalių dainų. „Pirmyn, kovok, nugalėk, pirmyn,
kovok, nugalėk.“ Stebėjo, kaip Teresa į dangų mėto ilgas ir liaunas
savo kojas.
—Mes iš Greiloko, kas gali būt geriau? Jei nesigirdi, šauksime
garsiau!
Jis šyptelėjo ir išlindo į ryškiai tvieskiančią pavasario saulutę.
Pagavo Teresos žvilgsnį, kai jos lankstus kūnas darė špagatus, o ran-
kos pergalingai sviedė į orą kutus. Ji iškart, negalvodama, atsakė jam

šypsena.
Jis nusiėmė akinius nuo saulės. Ji išpūtė akis. Jis žavingai išsi
šiepė, ir ji, gražiai nuraudusi, galiausiai nusuko akis šalin. Kitos sir-
galės su atviru pavydu dairėsi čia į ją, čia į jį. Kelios iš jų patraukliai
papūtė lūpas, o viena greitai bręstanti rusvaplaukė atkišo pūpsančias
krūtis, pavėluotai bandydama nukreipti jo dėmesį.
Jis nė sekundės nenuleido akių nuo Teresos. Ji buvo išrinktoji.
Jis truputį pasisuko, ir saulės spindulys atsimušė į policininko
ženklelį, prisegtą prie jo jaunos, raumeningos krūtinės. Už trisde
šimties metrų, už vielinės tvoros, stovinčios Teresos žvilgsnis nu
krypo į ženklelį. Jis pastebėjo iškart sukilusį jos susijaudinimą, vidi
nį nepasitikėjimą. Tada jos nuostabių rudų akių žvilgsnis pakilo į jo
veidą, ieškodamos akių.
Tą akimirką jis suprato, kad ji priklauso jam. Jis užfiksavo se
kundę, kai atsargumas apleido jos žvilgsnį, užleisdamas vietą trapiai,
baikščiai vilčiai.
Jį užplūdo neįsivaizduojamos galios jausmas.
Galvoje jis girdėjo tėvo balsą, tylų ir raminantį, kaip kad buvo
pradžioje, kol viskas nevirto pragaru. Jo tėvas pasakojo pasakėčią:
kartą vėžlys ir skorpionas pamatė, jog artėja potvynis. Bijodamas,
bet norėdamas padaryti gerą darbą, vėžlys pasakė skorpionui, kad
nuplukdytų jį iki kranto per neramius vandenis, jei šis mirtinas pa
daras pažadėtų jam neįgelti. Skorpionas davė vėžliui žodį ir užsili
po jam ant kiauto. Jie ėmė plaukti, vėžlys galingai dirbo trumpomis
stipriomis kojomis, iš visų jėgų stengdamasis pasiekti krantą. Juos
skalavo bangos, traukdamos atgalios. Vėžlys vis plaukė ir plaukė,
mėgino veržtis pirmyn, nors bangos bloškė atgal. Bangavimas vis
stiprėjo. Vėžlys pavargo. Netrukus net ir lengvas skorpionas ėmė
slėgti jį kaip sunki grandinė, tempianti į dugną. Tačiau vėžlys ne
prašė skorpiono nušokti jam nuo nugaros. Jis yrėsi dar smarkiau,
kol galiausiai tolumoje pasimatė krantas. Atrodė, kad jiems pavyks

jį pasiekti.
Ir tada skorpionas jam įgėlė. Paprasčiausiai ėmė ir suleido
nuodingą geluonį giliai į vėžlio odą. Priblokštas nuostabos vėžlys
atsigręžė, o nuodai degino jam kraują, akimirksniu paversdami jo
kojas švino gabalais. Jie nebegalėjo judėti. Jie abu ėmė skęsti. Pasku
tinę minutę vargšas vėžlys, kuris per burną ir šnerves jau sėmė sūrų
vandenį, sušuko:
—Dėl ko taip padarei? Juk pražudei mus abu!
O skorpionas paprasčiausiai atsakė:
—Nes tokia mano prigimtis.
Džimui šis pasakojimas patiko. Jis jį suprato. Jo prigimtis buvo
tokia pati. Jis visą laiką žinojo, kad yra geresnis, protingesnis, grei
tesnis, šaltesnis už visus likusius.
Jis gaudavo viską, ko panorėdavo.
Dabar jis šypsojosi gražiai septyniolikametei Teresai Metjus. Jis
parodė jai Berkšyro apygardos policininko ženklelį, dėl kurio tiek
daug dirbo. O ranka meiliai glostė prie diržo kabančią lazdą.
Žiūrėk į mane, Teresa. Žiūrėk į savo būsimą vyrą.
Iš pradžių viskas buvo taip paprasta.
Iš pradžių...
Pirmas
Po penkerių metų
Džordis buvo girtas.

Lauke iki baltumo įkaitusi dykumos saulė plieskė tiesiai virš
galvos, balino kaulus ir džiovino kalvas. Didžiosios karnegijos mau
dėsi karčio bangose, o joms po kojomis augantys pelynai merdėjo
nuo perkaitimo. Visame Nogalese žmonės slapstėsi užtamsintuose
kambariuose, vedžiojo po nuogas krūtines ledo kubelius ir keikė
Dievą, perkėlusį rugpjūčio apokalipsę į rugsėjį.
Tačiau jis to nepastebėjo.
Vėsiosios žalios oazės viduryje, savo rančos stiliaus namuose,
Džordis gulėjo išsitiesęs ant nugaros, dešine ranka apkabinęs besi
šypsančios moters ir gražaus berniuko nuotrauką sidabriniuose rė
meliuose. Kairėje rankoje laikė tuščią tekilos butelį.
Virš galvos besisukantis ventiliatorius pūtė į kambarį kondi
cionuoto oro srovę. Po nugara indėniško rašto kilimas gėrė jo pra
kaitą. Kambarys buvo tvarkingas ir skoningai dekoruotas, apstatytas
pintais baldais ir tvirtomis aukštosiomis jukomis.
Į šias detales po pirmosios dienos, praleistos geriant vien tik
tekilą, jis nebekreipė dėmesio. Kiekvienas jūrų pėstininkas žinojo,
kad daugiadienės buvo tikras menas, o Džordis laikė save pirmuoju
tekilos Mikelandželu. Pirmasis stikliukas nutvilkė gerklės gleivinę.
Antrasis nudegino pirmojo skonį. Išgėręs pusę butelio, nė vienas
padorus vyras nė nemirktelėdavo jausdamas, kaip pigi, aitri tekila
MS A G ARDNE R • TOBULAS VYRAS 13
svilina jo stemplę, teka į skrandį ir anksčiau ar vėliau išeina iš kūno

per vidurius.
Į pirmos dienos pabaigą Džordį visai apleido sveika nuovoka.
Palubės ventiliatorius tapo priešistoriniu paukščiu, pinta sofa —ty
kančiu tigru. Kiečiausias, pikčiausias jūrų pėstininkas ėmė nežmo
niškai kikenti. Užsimerkus viskas aplinkui imdavo pykinamai suktis,
tad pirmąją naktį jis praleido atplėšęs vokus pirštais, ištisas valandas
stebeilydamasis į lubas.
Tačiau dabar jau ketvirtą dieną iš eilės gėrė gryną tekilą, tad
tiek protas, tiek kūnas jo nebeklausė. Iš pradžių dingo jo veidas. Jis
sėdėjo prie savo baseino, gurkšnodamas puikią „Cuervo Gold“, ir
staiga suprato, kad nebejaučia nosies. Bandė surasti pirštais —be
šansų. Nosis dingo. Po valandos prapuolė ir skruostai. Nei badan
čios barzdos, nei kandaus prakaito. Jis nebeturėjo skruostų. Galiau
siai, ne taip jau ir seniai, neteko lūpų. Pabandė prasižioti, bet jų jau
nebebuvo. Nebėra lūpų.
Dėl to gerti pasidarė velnioniškai sunku, o jam dar buvo likusi
visa rimto gėrimo para.
Jis lėtai persivertė ant šono, suvokdamas, kad tebeturi rankas ir
marinuotų smegenų likučius. Stipriai užsimerkė, ir prieš akis iškilo
migloti vaizdai. Kadaise jis buvo plaukimo bei šaudymo kapsuliniu
šautuvu čempionas. Prisiminė malonų chloro kvapą ir juodo rie
šutmedžio ginklo svorį. Jis buvo jūrų pėstininkas su „nenugludintu
talentu, gausiu potencialu“, tačiau vėliau jo buvo paprašyta palikti
pajėgas.
Pabuvęs jūrų pėstininku, pradėjo eiti samdomo kareivio tar
nybą, ir jos metu darydavo dalykus, apie kuriuos niekam negalėjo
pasakoti, antraip tektų klausytojus nužudyti. Kitas vaizdas sušmėža
vo ne taip aiškiai, buvo miglotas, akivaizdu, kad net ir po keturių
tekilos gėrimo dienų jis galėjo įskaudinti. Džordis buvo sugrįžęs į
valstijas. Greta jo stovėjo Reičelė. Jis —jos vyras. Nuleidęs akis žvel
gė į stovintį berniuką, kuris gniaužė jo ranką. Jis buvo tėvas.
O dabar jis girtas.

Atvykęs tarnas Fredis iš Džordžio rankų ištraukė įrėmintą
portretą ir padėjo į seifą, kur nuotrauka gulės iki kito rugsėjo.
—Kaip laikotės, sere?
-A.
Į kambarį įropojo jo iguana, vilkdama per raudonomis plyte
lėmis klotas grindis beveik pusantro metro uodegą. Tekila klykė:
„Pavojaus signalas! Puola Godzila!“ Tačiau sveikoji proto dalis su
kuždėjo pro išdžiūvusias, nejautrias lūpas:
—Kliukai, varyk iš čia. Aš rimtai.
Kliukas pabrėžtinai jį ignoravo ir klestelėjo savo putliu kūnu
ant saulės ruoželio, besiveržiančio pro medines žaliuzes, kur taisėsi
pagulėti. Džordžiui patiko Kliukas.
—Vandens, sere? —kantriai pasiteiravo Fredis.
—Kelinta šiandien diena?
—Trylikta, sere.
—Tada duok man dar vieną margaritą.
Tolumoje suskambo telefonas. Jį išgirdęs Džordis suniurzgė, o
kai telefonas įžūliai suskambėjo dar kartą, jis, trokšdamas pabėgti,
per kančias nuropojo į kiemą.
Saulė akimirksniu smogė it plaktukas. Vyras svirduliuodamas
atsistojo ir iš įpročio prisimerkė, iš jo kūno porų lėtai sunkėsi gryna
tekila.
Sausas karštis —taip jam sakė, kai atsikraustė į Arizoną. Aišku,
karšta, bet karštis sausas. Nesąmonės. Penkiasdešimt laipsnių Cel
sijaus yra penkiasdešimt laipsnių Celsijaus. Nė vienas sveiko proto
žmogus negyvena tokioje temperatūroje.
Jis džiunglėse buvo praleidęs tiek daug laiko, kad sugebėjo
apsimesti, jog nepastebi oda srūvančio prakaito ar aitraus savo
kūno tvaiko. Išmoko iš dalies užblokuoti šiuos pojūčius. O visa
kita traukė į savo plaučius. Dabar džiunglės gyveno jo viduje.
Kartais, kai prisimindavo Virdžinijos plantacijas ir stalo gale sė-
dintį savo tėvą, apsirengusį Specialiosios paskirties pajėgų karių

uniforma, susikišusį kelnes į žvilgančius kerzinius batus, vilkintį
marškinius, kurių išlygintos klostės atrodė aštrios lyg skustuvai, su
ant krūtinės besipuikuojančiais kaspinais, jo kraujyje pasigirsdavo
džiunglių būgnai.
Tada Džordis nusijuokdavo. Tai buvo vienintelė vertinga pa
moka, kurią išmoko iš tėvo. Moterys verkia. Vyrai juokiasi. Verks
niai aimanuoja. Vyrai juokiasi. Ištižėliai skundžiasi. Vyrai juokiasi.
Kai Meriona paskambinusi jam pranešė, jog pulkininkas mirš
ta nuo prostatos vėžio, jis ėmė taip smarkiai juoktis, kad paleido iš
rankų ragelį.
Kieme pasirodė asketiškasis Fredis, vilkintis kruopščiai išly
gintu lininiu kostiumu.
—Telefonas, sere.
—Ar vis dar trylikta?
—Taip, sere.
—Tada pasakyk, kad atšoktų.
Fredis nesijudino:
—Skambina Vincentas, sere. Jaupenktą kartą. Sako, kad svarbu.
Džordis šleptelėjo prie baseino ir nuleido pirštų galiukus į van
denį. Didžiąją gyvenimo dalį jis svajojo turėti štai tokį baseiną. Iš
dalies jis jo nekentė.
—Sere?
—Vincentas visada mano, kad tai svarbu.
—Jis atsisako padėti ragelį, sere.
Fredis padėjo telefoną prie baseino. Jo paniekinamas purkšte-
lėjimas bylojo, ką mano apie Vincentą. Džordis atsigulė ant nugaros.
Panašu, kad nei Fredis, nei telefonas neketino trauktis.
Jis nenoromis pakėlė ragelį.
—Vincentai, aš jau išėjęs į pensiją.
—Negali būti, seni.
Griaudintis Vincento balsas privertė Džordį griebtis už kaktos.
— Turiu tau egzempliorių, vertą dėmesio, Dilonai. Visiškai

tavo skonio.
—Šiandien trylikta.
—Tik vienoje pasaulio pusėje.
—Į skambučius neatsakinėju iki keturioliktos, o į taviškius —
išvis niekada. Aš išėjęs į pensiją.
—Dilonai, tu tik palauk, kol išgirsi apie pinigus...
—Man nereikia pinigų.
—Visiems reikia pinigų.
—Man nereikia pinigų. Man nereikia verslo. Manęs tai nebe
kečia. Ate.
—Ei, ei, ei! Palauk! Nagi, Džordi. Bent išklausyk manęs, dėl
senų laikų. Klausyk, susipažinau su tokia moterimi. Ji išties pui
kiai...
—Gerai dulkinasi?
—Ne tai norėjau...
—Greičiausiai blondinė. Tu visada lydydavaisi dėl blondinių.
—- Džordi, drauguži, nebūk toks bjaurybė. Nebūčiau tau skam
binęs dėl eilinio atvejo —žinau, kad esi išėjęs į pensiją. Tačiau tai
moteriai reikalinga pagalba. Ta prasme, tikrai reikalinga pagalba.
—Rimtai? Čiupk telefonų knygą, susirask moterų krizių cent
ro numerį ir surink jį. Jei kas nors atsilieps, pranešk. Galbūt kurią
dieną ir pats jiems paskambinsiu. Ate.
—Džordi...
—Man nerūpi.
Džordis padėjo ragelį. Fredis tebestovėjo greta. Jo viršutine
lūpa nuriedėjo prakaito lašas. Džordis papurtė galvą.
—Ko tu taip nerimavai? —papriekaištavo jis tarnui. —Kad
pasakysiu „taip“? Kad viską atiduosiu dėl trisdešimties sekundžių
adrenalino antplūdžio? Fredi, o aš galvojau, kad mes gerai vienas
kitą pažįstame.
—Atnešiu jums dar vieną margaritą, sere.
—Taip, Fredi. Mudu puikiai vienas kitą suprantame.

Džordis nuleido galvą ant kaitrai atsparių kiemo grindų. Saulė
kaitino jo vokus, kol jis pamatė raudonų venų zigzagus po oda.
Vėl pasirodė Fredis, nešinas stikline druskuotu kraštu, kurią
pastatė šalia Džordžio galvos.
—Fredi? —kreipėsi Džordis.
—Taip, sere?
—Jei leisi man prisiskambinti dar kartą, aš tave atleisiu.
—Taip, sere.
—Net jei skambintų pats pulkininkas, Fredi. Ar supratai?
—Žinoma, sere.
—Puiku.
Fredis staigiai apsisuko ir išėjo, Džordis nesivargino jo stebėti.
Jis panėrė į baseiną su visais drabužiais. Nusileido į patį dugną.
Nesipriešino, jam niekada nereikėjo priešintis vandeniui. Nuo pat
pradžių Meriona sugebėjo išdarinėti ką nori ant arklio, o Džordis —
vandenyje.
Jo pėdos palietė dugną. Atsimerkęs apžvelgė savo karaliją: rau
donų atsikišusių akmenų baseino kraštai ir dugnas, kuris atrodė lyg
nuklotas safyrais.
Kutenimas prasidėjo gerklės gilumoje — instinktyvus noras
kvėpuoti. Su juo irgi nekovojo. Jis priėmė jį. Poreikį, paniką, baimę.
Po vandeniu galėjo susitaikyti su bet kuo. Po vandeniu jam pasaulis
pagaliau įgijo prasmę.
Mintyse skaičiavo sekundes, o kutulys gerklėje pradėjo smaug
ti. Nesipriešink, nesipriešink. Nuramink deginimą. Jis peržengė dvie
jų minučių ribą. Kadaise jam išeidavo išbūti ir keturias, bet ne šian
dien.
Dvi minutės keturiasdešimt penkios sekundės. Ir viskas. Jis
šovė į viršų. Išnėrė iš vandens grobuoniškai trokšdamas oro, vienu
ypu įkvėpdamas net keturis gurkšnius. Džinsai ir marškinėliai buvo
prisiklijavę prie odos, galvoje dundėjo būgnai.
18 MS A GARDNE R • TOBULAS VYRAS
Mintyse tebesisuko prisiminimai, Reičelė ir Tedis. Besijuo

kiantys. Besišypsantys. Klykiantys. Mirštantys.
Kiekvienais metais jis rengdavo daugiadienes išgertuves. Pen
kias dienas prisimindavo tai, ko negalėjo pamiršti.
Penkios dienos per jį besiritančios tamsos, kuri it rūkas slopi
no šviesą.
Po sekundės Džordis ėmė plaukti. Tada dar truputį paplaukio
jo. Viršuje oras buvo sausas, o kai dangų užliejo kraujo raudonis,
ėmė čirpti svirpliai.
—Ar jūs gyvas?

—E?
Džordis netvirtai pakėlė galvą. Jis buvo apalpęs kieme veidu
žemyn. Prie odos lipo kažkas šalta. Šlapi drabužiai.
—Pone Dilonai? Pone Dilonai?
Jis prisimerkė, nes vyzdžiai atsisakė bendradarbiauti. Kažkodėl
viskas atrodė raudonai raudonai, tamsiai ir bjauriai. Pasistengė su
fokusuoti žvilgsnį dar stipriau. Priešais pasirodė moters siluetas. Jos
plaukai buvo juodi ir priminė elvišką peruką. Jis įrėmė kaktą žemėn.
—Ar jums viskas gerai?
—Tai visada buvo svarstytinas klausimas, —vyras nesivargino
vėl pakelti akių. —Ponia, aš neketinu pirkti „Avon“ produktų anei
skautų sausainiukų. Kita vertus, jei turite pasiūlyti „Cuervo Gold“,
paimčiau porą dėžių.
—Aš neprekiauju „Avon“ gaminiais.
—Nepasisekė.
Greičiausiai jis miršta. Nesijautė taip prastai nuo pirmosios
dienos Vest Pointe.
—Pone Dilonai...
—Eikit lauk.
—Negaliu.
— Atsistokite, apsisukite šimto aštuoniasdešimties laipsnių

kampu ir žiūrėkite, kad nesusitrenktumėte šiknos į užsidarančius
vartus.
—Pone Dilonai... prašau, tik išklausykite mane.
Galiausiai jis įsmeigė į ją apsiblausus} žvilgsnį. Moteris sėdė
jo algarobo fone ant šezlongo krašto lyg išsekęs tupintis balandis.
Jauna. Siaubinga šukuosena. Ir dar siaubingiau nudažyti plaukai.
Stengėsi atrodyti atsainiai, bet jos balti keliai drebėjo. Jis suniurzgė.
—Ponia, jūs gerokai persistengėte.
—Aš... jie... aš...
Ji tvirtai atsistojo ir atmetė pečius. Veidas atrodė ryžtingas, bet
visa kita gadino šį įspūdį. Pernelyg baltas kostiumėlis buvo susiga
rankščiavęs ir prastai krito. Pastaruoju metu ji buvo netekusi daug
svorio, o juodi ratilai apie akis bylojo toli gražu ne apie pačius sal
džiausius sapnus.
—Pone Dilonai...
—Fredi! —iš visų jėgų sušuko jis. —Fredi!
Moters lūpos susičiaupė.
—Jis išėjo, —po akimirkos ištarė ji ir ėmė metodiškai lupinėti
savo dešiniojo nykščio nagą.
—Išėjo? —suvaitojo Džordis dar kartą ir papurtė savo šlapius
plaukus. Visur tiško vanduo, o keli lašeliai nusileido net ant jos šil
kinio kostiumėlio, bet moteris nė nekrustelėjo. Jis perbraukė delnu
plaukus, patraukdamas ilgas sruogas sau nuo akių, ir dar kartą pa
žvelgė į nepageidaujamą viešnią.
Ji laikėsi apgalvoto atstumo. Ne per toli, kad pademonstruotų
drąsą, bet ir ne per arti, kad išlaikytų padorumą. Moters laikysena
atrodė gerai subalansuota ir pasiruošusi veiksmui: stovėjo plačiai
pražergtomis kojomis, vieną pėdą pastačiusi į priekį, atstačiusi krū
tinę, nuleidusi rankas. Jį apėmė dėj&vu jausmas, lyg turėtų ką nors
apie ją žinoti. Tačiau intuicija greitai apleido, ir jis neketino jos vai
kytis.
—Jūsų draugas išėjo, —pasakė moteris. —Mačiau, kaip sėda

į sedaną ir išvažiuoja.
-Hm.
Jis nenoriai atsisėdo. Pasaulis ėmė suktis, bet staiga sustojo. Tu
rint omenyje faktą, kad šiuo metu devyniasdešimt procentų jo krau
jo sudaro tekila, jo regėjimas buvo išties pernelyg geras. Kiek laiko
išbuvo be sąmonės? Kiek alkoholio išprakaitavo per savo poras? Jis
per greitai pradėjo blaivytis.
Džordis nusiplėšė marškinėlius ir nušveitė ant grindų. Tada
pirštai nusileido atsegti džinsų.
—Aš noriu jus pasamdyti.
Moters balse pasigirdo nežymus virptelėjimas.
Nusimovęs limpančius džinsus, Džordis numetė juos ant žemės.
—Jau geriau, —metė jis.
—Aš... aš nežinau, ar taip dera, —pratarė moteris.
Džordis rūsčiai į ją atsisuko, įsirėmęs rankas į klubus. Stovėda
mas pliku užpakaliu, pažvelgė jai tiesiai į akis svarstydamas, kodėl ji
dar nesusiprotėjo iš čia išsinešdinti.
— Ponia, ar ši vila jums panaši į vienuolyną? Tai privati re
zidencija, o aš esu tas žvėris, kuris čia vadovauja. Tad staigiai neš-
dinkitės iš mano akiračio arba panaudokite savo burną naudinges-
niems dalykams.
Pašaipiai šyptelėjęs, jis nuėjo šalin. Ant stalelio prie baseino
rado Fredžio paliktą margaritą. Ledukai jau buvo ištirpę, tačiau jam
buvo tas pats. Vienu mauku užsivertė pusę kokteilio.
—Mane atsiuntė Vincentas, —už nugaros sukuždėjo moteris.
—Tas kalės vaikas, —be jokios emocijos nutęsė Džordis. —
Teks išbraukti jį iš savo kalėdinių sveikinimų sąrašo. —Jis išmaukė
likusią margaritą. —Skaičiuoju iki penkių. Jei iki tol neiškeliausi,
tepadeda tau Dievas.
—Gal malonėsite manęs bent išklausyti?
—Vienas.
—Aš jums sumokėsiu.

-D u.
—Vincentas nesakė, kad esate kiaulė girtuoklis!
—Trys.
—Man reikia profesionalo!
Jis atsisuko susikryžiavęs rankas ant krūtinės, nieko nesakan
čiu veidu:
—Keturi.
Moters veidas išraudo. Kūną užvaldė frustracija, smakras paki
lo į viršų, akys ėmė žibėti. Sekundę ji pasirodė išties graži.
—Niekur aš neisiu! —surėkė įsibrovėlė. —Po velnių, aš ne
turiu kur eiti. Jei bent sekundę nustotum gailėjęsis savęs ir paklau
sytum...
—Penki.
—Niekur neisiu. Negaliu.
—Kaip nori.
Džordis gūžtelėjo. Pastatė tuščią kokteilio stiklinę ant staliuko.
Tada nuogas lyg ką tik gimęs puolė ją visu aštuoniasdešimt kilogra
mų sveriančiu raumeningu kūnu.
Antras
Jos viršutinę lūpą išmušė prakaitas. Akys ėmė pavojingai žvil

gėti. Žvilgsnis lakstė nuo vieno krašto į kitą. Paskui moteris įgrūdo
ranką į savo rankinę.
Džordis pašoko ir metėsi ant jos visu svoriu. Jie nugriuvo su
trenksmu, iš rankinės pabiro turinys, ir per lauko plyteles nučiuožė
jos sidabrinės spalvos ginklas. Ji spardėsi kaip asilas, mėgindama iš
draskyti jam akis savo nulūžinėjusiais nagais.
Vyras prispaudė jos riešą prie žemės. Gulėdamas ant viršaus,
bandė suvaržyti jos judesius, kartu saugodamas jautresnes savo ana
tomijos dalis nuo jos nerimstančių kojų. Ji sugriebė jį už plaukų ir
timptelėjo.
—Šūdas! —riktelėjo jis.
Džordis krestelėjęs išsilaisvino iš jos rankos ir sugniaužęs pri
trėškė riešą prie žemės.
Moteris krūptelėjo, bet jos akys ir toliau liepsnojo. Jis buvo di
desnis nei ji, stipresnis ir kur kas kietesnis. Ji niekur nepaspruks, ir
jie abu tai suprato.
Ji paskutinį kartą bergždžiai pamėgino išsilaisvinti.
—Nagi, —pašaipiai kurstė jis. —Pamėgink dar kartą. Nejau
gi manai, kad staiga imsiu ir apsigalvojęs tave paleisiu? Pasižiūrėk į
mane, brangute. Pasakydamas mano vardą, Vincentas tau nepadarė
jokios paslaugos. Atrodau kaip velnias ir esu velnias. Šįkart genai
nusprendė suderinti išorę su vidumi.
—Aš turiu pinigų, —sušvokštė ji.
—Man tas pat.
LISA GARDNER • TOBULAS VYRAS 23
—Šimtą tūkstančių dolerių.

—Aha, mieloji. Taip pigiai manęs neįpirksi.
—Keista, o tu nepanašus į brangininką.
Išgirdęs jos kandžią pastabą, Džordis kilstelėjo antakį. Moteris
jau nebebandė ištrūkti, vadinasi, nebuvo tokia naivi. Jis neskubėda
mas atidžiai apžiūrėjo nekviestą viešnią. Tokiu atstumu matėsi, kad
ji gerokai nusivariusi. Nugarinė kaklo dalis buvo baltesnė už priekį,
lyg dar visai neseniai ją būtų dengę ilgi plaukai, kuriuos vėliau pa
siglemžė negailestingos žirklės. Matinių juodų plaukų šaknys buvo
šviesios. O nagai rodėsi neblogai apdailinti tarka. Moteris atrodė su
nykusi, lyg serganti anemija. Dėl Dievo meilės, greičiausiai jai ant
nugaros buvo ištatuiruotas taikinys.
—Mergyt, nejaugi neturi geresnių užsiėmimų, nei muštis su
manim?
—Greičiausiai, —ryžtingai atsakė ji, —tačiau juk reikia nuo
ko nors pradėti.
Ji smogė jam koja. Džordis pasitraukė ir spėjo laiku sustabdyti
smūgį. Jau buvo pergalingai besišiepiąs, kai ji suleido dantis jam į
dilbį.
Jis išbalo. Ant kaklo išpampo venos ir per visą kūną perėjo aštrus
giluminis skausmas, nes ji savo smulkiais dantimis pataikė į nervą.
Jo viduje sukilo baisus pirmykštis pyktis. Poreikis atsimokėti
tuo pačiu. Poreikis suteikti tokį pat skausmą, kokį patyrė jis. Savo
venose pajuto dundančius džiunglių būgnus ir staiga išgirdo tėvo
batus, dunksinčius per medines grindis. Dar smarkiau suspaudė jos
riešą. Moteris suaimanavo.
—Po velnių!
Džordis išlaisvino savo ranką. Ant tamsių gyvaplaukių telkė
si kraujo lašeliai, ir tai jį siutino dar labiau. Sugniaužęs kumščius,
aptemusiomis akimis ir vos tramdydamas pyktį sunkiai pakilo ant
kojų. Valdykis, valdykis. Jis nekentė vyrų, mušančių moteris. Valdy
kis, valdykis.
24 LISA G ARDNE R • TOBULAS VYRAS
Sidabrinis pusiau automatinis dvidešimt antro kalibro Valteris,

iškritęs iš jos rankinės, dabar gulėjo penkiolika centimetrų nuo jo
pėdos. Vyras nuspyrė jį į baseiną. To neužteko. Jei jau susinervinda
vo, niekas negalėdavo nuraminti.
—Kokį velnią čia sugalvojai? —suriaumojo jis.
Moteris tebegulėjo ant plytelių, užkilęs iki šlaunų jos sijonas ati
dengė lieknas kojas, kurioms verkiant reikėjo sporto. Riešą laikė pri
spaudusi prie krūtinės. Akivaizdu, kad skaudėjo, bet ji nė necyptelėjo.
Jis dar kartą susikeikė ir ėmė svarstyti galimybę nerti į baseiną.
Verkiant reikėjo išgerti.
—Nė negalvok užpulti jūrų pėstininko, —nuožmiai suniurnė
jo. —Koks kvailys sugalvotų pulti treniruotą profesionalą?
—Tu ketinai pulti mane, —galiausiai sukuždėjo ji.
Prisispaudė riešą arčiau, ir ant blyškios odos ėmė ryškėti rau
donas jo delno antspaudas, kuris vyrui kėlė gėdą.
—Ketinau tave iš čia išnešti!
Moteris nieko neatsakė.
Džordis bedė į ją pirštu:
— Čia yra mano namai! Tu negali veržtis į svetimus namus
nekviesta, neprašyta ir... ir...
—Netreniruota? —užbaigė ji.
—Būtent!
Ji nesiginčijo. Paprasčiausiai bandė atsistoti ant kojų. Atsisto
jusi truputį susvirduliavo. Panašu, kad pati to nepastebėjo, nes ly
ginosi sijoną ir dangstėsi švarku, lyg būtų galėjusi taip apsisaugoti.
—Žinau, tu manęs čia nepageidauji. Vincentas bandė tau pri
siskambinti, bet tavęs vis nebūdavo namie. Ir aš... aš nebegalėjau il
giau laukti, tad susižinojau tavo adresą ir... na, tiesiog atvykau čia.
—Apsiimk mane treniruoti, —atžariai mestelėjo ji. — Pri
imk mane treniruotėms, tik tiek teprašau. Vieno mėnesio tavo laiko.
Duosiu šimtą tūkstančių dolerių, o tu mane išmokysi visko, ką žinai.
—Kokio velnio?
—Vienas mėnuo, prašau tik tiek. Tau nereikės išvykti iš vilos,

nereikės nieko daryti, tik gulinėti ir aiškinti man, ką daryti. Esu sti
presnė, nei atrodau. Greitai mokausi. Neaimanuoju.
—Kas tu esi?
Ji sudvejojo:
—Te... Emmmm... Andžela.
—Te-em-Andžela? Aha. Na, tai vien dėl įdomumo noriu suži
noti, kam tokiai laimingai namų šeimininkei kaip tu prireikė treni
ruočių, Te-em-Andžela?
—Man... Mane persekioja.
—O kaipgi. Kas?
—Kas ką?
—Kas tave persekioja?
Ji nutilo. Jis papurtė galvą:
—Tau ne samdomo kareivio reikia, o psichologo.
—Vyras, —sušnabždėjo ji.
—Eik tu?
— Mano... — Rodėsi, kad ji svarsto, kiek jam atskleisti. —
Mano sutuoktinis. Buvęs sutuoktinis. Juk žinai, kaip būna.
Moteris kalbėjo pernelyg greitai. Dirstelėjo į jį įsitikinti, ar ja
patikėjo.
Džordis dar kartą papurtė galvą, šįkart iš pasišlykštėjimo:
—Sukorei tokį kelią vien dėl buitinio konflikto? Poniute, jei
susiradai tokį žmogų kaip aš, geriau jau tave persekiotų bent pusė
Medeljino kartelio. Jėzau Kristau. Išsiimk apribojimo orderį ir palik
mane ramybėje.
Ji pavargusiai šyptelėjo:
—Nejaugi rimtai manai, kad pabaisa išsigąstų popiergalio?
—Tai geriau nei profesionalo paslaugos. Kaipjūs susipažinote,
gal sutikai Vincą „Tupperware“ vakarėlyje? Tu apžiūrinėji dėžutes,
kuriose maistas išlieka šviežias, o jis bando susišaudyti pasenusių
pasileidėlių kontaktus...
—Mus supažindino. Bendras draugas, kuris supranta, jog man

reikalinga rimta pagalba.
—Rimta pagalba? —paniekinamai ištarė jis. —Per daug pri
sižiūrėjai filmų per televiziją. Keliauk pas Nogaleso policiją. Nupai
šysiu tau žemėlapį.
—Policija jį ir paleido iš akių, —tyliai ištarė moteris. —Todėl
dabar kreipiuosi į tave.
Džordis papurtė galvą. Stengėsi atrodyti rūstus. Ji liko stovėti
ir kažkodėl jos šlykštus baltas kostiumėlis teikė jai kilnumo, o prie
pilvo spaudžiamas sužalotas riešas —didybės. Ir pirmą kartą savo
gyvenime Džordis nežinojo, ką pasakyti.
Naktis nuščiuvo, buvo girdėti tik baseino kraštus teliūskuojan
tis vanduo ir ilgesingas svirplių čirpimas. Jai už nugaros algarobą
suvirpino viliojantis brizas, o po kojomis nuo kiemo žibinto subliz
go baltos plytelės. Purpuro juodumo naktis buvo šilta ir apgaulingai
švelni.
—Džordi, —sukuždėjo ji, —ar tu išgelbėjai našlaičius Gva
temaloje?
-Ką?
Jo širdis ėmė plakti smarkiau.
—Vincentas papasakojo man apie našlaičius. Ar tai buvo tavo
darbas? Ar tikrai?
—Ne, ne. Jau dėl šito man neversk kaltės.
Tačiau jo neigimas buvo išsakytas pernelyg ryžtingai, ir jie abu
tai suprato.
—Vienas mėnuo, —pakartojo ji. —Vienas mėnuo intensyvių
treniruočių. Savigyna, šaudymas, vengimas, persekiojimas...
— Žmonių kiekio kontroliavimas, žvalgybos informacijos
kaupimas. Pasala ir pasalos atpažinimas. Šaudymas ir atsišaudymas.
Evakuacija ir vengimas, infiltracija ir įsiskverbimas. Visos specialių
jų karinių pajėgų gėrybės...
—Taip.
—Ne! Tu nesupranti. Manai, kad žudymo mašinos sukuria

mos pernakt? Manai, kad Rembo išdygo iš žemės? Tokios koncen
tracijos mokslas trunka metų metus. Ir tada prireikia dešimtmečių,
kad išmoktum nebesukti sau galvos ir ginklo taikiklyje aptikęs žmo
gų nedvejodamas paspaustum gaiduką, lyg tas žmogus tebūtų arbū
zas, į kurį mokeisi šaudyti.
Jos veidas perbalo. Atrodė, kad jai bloga.
—Taip, tu esi tikra, tvirta žudymo mašina. Nešdinkis iš čia ir
niekada nebesugrįžk.
—Aš... aš... aš atiduosiu tau save.
Ką?
—Visam mėnesiui atiduosiu tau savo kūną.
—Chiąuita*, geriau jau būtum apsistojusi ties pinigais.
Ji nusišypsojo apgailestaujančiu, nuolankiu, viską suprantan
čiu veidu. Jam dar nespėjus jos sulaikyti, moteris puolė ant kelių.
—Maldauju, —ištarė pamaldžiai tiesdama rankas.
—Oi, dėl Dievo meilės!
Džordis perėjo kiemą, suėmė ją už pečių ir ėmė purtyti, lyg
tokiu būdu mėgindamas įkrėsti proto.
—Prašau, —paprastai ištarė ji. —Prašau.
Jis pravėrė burną. Bandė rėkti, mėgino šiurkščiai ką nors atrėž
ti. Po velnių, šią akimirką jam užtektų ir sugriežti dantimis. Tačiau
negalėjo pratarti nė žodžio. Tiek netašyto gyvenimo metų, ir vis tiek
paprastutis žodis „prašau“ sugebėjo jį sutrikdyti.
—Po paraliais, dabar rugsėjo trylikta, ir aš esu blaivas. Gal kas
nors galėtų atnešti man išgerti?
Ji nuolankiai žengė į priekį, bet susiūbavo it pakabinta džiūti
paklodė, ir jos keliai ėmė linkti.
—Gana. Į lovą, —sukomandavo Džordis velniškai įtūžęs. —
Tiesiog išsirink kambarį, bet kurį kambarį su lova, ir atsigulk. Man
* Pupytė (isp.)
liko dar pora tekilos gėrimo valandų, ir aš nenoriu tavęs matyti, kol
neišauš keturioliktoji, nebent atneši man butelį užsidengusi bambą
citrinos skiltele ir pasibarsčiusi krūtis druska, —jis parodė į stikli
nes stumdomąsias duris. —Lauk iš mano akių!
Moteris paklusniai žengtelėjo pirmyn ir pavojingai susverdėjo.
Jis neturėjo iš ko rinktis. Bambėdamas keiksmažodžius, paėmė
ją į glėbį. Ji įsitempė, ėmė gniaužti kumščius lyg ketindama gintis,
bet nuovargis ją pergalėjo. Subliūško vyro rankose it balionas, iš
kurio ką tik buvo išleistas oras. Jis jautė jos šonkaulius, smulkius it
paukštelio. Užuodė jos kvapą —ryškų nuovargio ir baimės derinį
bei šiltesnį, paslaptingą aromatą. Tada suprato —tai buvo vaikiška
pudra. Ji kvepėjo vaikiška pudra.
Jis vos jos nepaleido.
Jis nenorėjo nieko žinoti. Priešinosi bet kokiam žinojimui.
Fredžio dėka artimiausias miegamasis buvo švarus ir tvarkin
gas. Džordis be ceremonijų numetė ją ant dvigulės lovos.
—Ar turi daiktų? —paklausė.
—Vieną krepšį.
-Kur?
—Svetainėje.
—Fredis jį atneš. Mašiną pasistatei priekyje?
—Atvykau taksi.
—Pasivadinai išgalvotu Andželos vardu?
—Taip. Ir sumokėjau grynaisiais.
Jis suniurnėjo:
—Neblogai.
—Mokausi, —atvirai pripažino ji. —Mokausi.
—Na, tada išmok miegoti. Tai irgi geras įgūdis.
Ji linktelėjo, bet nesumerkė savo rudų akių:
—Ar tu alkoholikas?
—Kartais.
—O kitais kartais?
—Baptistas. Eik miegoti.

Ji burbtelėjo:
—Žinau, dėl ko išgelbėjai vaikus.
—Taip, žinoma. Labanaktis.
—Nes ilgėjaisi savo šeimos.
Džordis staigiai stabtelėjo kambario vidury ir suvirpėjo. Rei-
čelė ir Tedis ir auksinės dienos su baltomis tvoromis bei keturių durų
sedanais.
Tačiau, savaime suprantama, ji klydo — šeimą jis sukūrė po
našlaičių. Tačiau šie žodžiai taip smigo į širdį:
—Nežinai, ką kalbi.
—Turiu kalbėti, —ji atsiduso ir užsimerkė. —Man ir mano
dukrai reikia tavęs. Tu esi vienintelė mums likusi viltis.
—Šūdas, —pakartojo Džordis ir tiesiu taikymu nudrožė ga
mintis margaritos.
Vidurnaktis. Kai kurie barai Nogaleso centre dar tik atsidari-

nėjo. Džordis neretai tokią valandą patraukdavo iš namų, apsiren
gęs džinsus ir medvilninius marškinius, prisikišęs į kišenę pinigų,
desperatiškai trokšdamas alaus. Namo parlinguodavo apie trečią
ketvirtą, išlenkęs kokius dvylika alaus butelių ir vesdamasis už pa
rankės moterį. Tai kartodavosi kone kiekvieną naktį.
Kiekjis galėjo prisiminti, tai buvo pirmas kartas, kai jo namuo
se miegojo moteris, turinti nuosavą lagaminą. Pirmas kartas, kai jo
namuose buvo moteris, ir ji nemiegojo Džordžio lovoje. Ne, pats
Džordis gulėjo kniūbsčias svetainėje, o draugiją jam palaikė iguana.
Namas buvo tylus, ramus, beveik sustingęs. Tačiau vyriškis ži
nojo, kad viskas pasikeitė. Buvo sugriautas trejų metų senumo reži
mas. Šiuo metu nurodymai jam buvo aiškūs.
Jis išlindo iš tamsaus koridoriaus. Mėnesiena buvo užliejusi
svetainę sidabrine šviesa. Viename kampe spindėjo geltona terariu-
mo lemputė, apšviečianti iguaną ir basas Džordžio kojas. Nė vienas

iš jų nesujudėjo.
Vyras apsisuko ir atsargiai patraukė koridoriumi link studijos.
Pakėlė telefono ragelį nesukeldamas jokio garso, nes treniravosi tam
ne vienerius metus. Iš atminties surinko numerį ir priglaudė burną
prie ragelio, kad prislopintų balsą.
—Čia yra moteris, —pasakė jis, kai kitame laido gale kažkas
atsiliepė.
—Moteris?
—Ją atsiuntė Vincentas.
—Po velnių.
Stojo ilga pauzė.
—Kuo ji vardu?
—Andžela, žinau tik tiek. Tai nėra tikrasis jos vardas.
—Akivaizdu. Kokie bendri jos bruožai?
— Įpusėjusi trečią dešimtmetį, metro šešiasdešimties, ketu
riasdešimt penkių kilogramų svorio, rudos akys, šviesi oda, natūrali
plaukų spalva —šviesi.
—Ginkluota?
—Turi dvidešimt antro kalibro pusiau automatinį Valterį.
—•Hm. Vaikų žaidimai. Asmens tapatybės dokumentas yra?
—Jokio.
—Turi kas nors būti.
—Nieko nėra, —patvirtino jis. —Patikrinau jos lagaminą:
pamušalą, plaukų lako balionėlį, plaukų šepetį, batų padus, viską.
Pilna grynųjų, bet tapatybės dokumento nėra. Ji kalba su akcentu.
Tik negaliu pasakyti kokiu. Galbūt šiaurietišku. Bostono.
—Profesionalė?
—Nemanau. Nepanašu, kad ji daug ką žinotų.
—Žinant, su kokia kompanija Džordis susideda, galima spėti,
kad ji bus kirviu užkapojusi savo vyrą ir vaikus.
—Ką man dabar daryti?
Desperatiškas atodūsis:
—Vadinasi, jis vėl ėmėsi darbo?
—Jukji čia, ar ne?
—Einajis velniop. Nesvarbu, aš viskuo pasirūpinsiu. Tu tiesiog
lauk.
—Gerai.
—Teisingai padarei, kad paskambinai.
—Ačiū. Kaip... kaip jis laikosi?
Stojo ilga tyla.
—Jis miršta. Jam siaubingai skauda. Jis nori žinoti, kodėl šalia
nėra jo sūnaus.
Ar manęs jis nepasigenda?
— Ne, bet nesijaudink. Manęs jis taip pat nepasigenda. Jam
visą laiką rūpėjo tik Džordis.
—Žinoma.
Jo balsas, kaip ir pridera, buvo kupinas gailesčio. Kadaise jis
buvo atsidavęs tarnauti rūsčiam žmogui. Jo ištikimybė nė karto ne
susvyravo, tiesiog bėgant metams jis priprato prie šios vietos.
—Paskambinsiu, jei kas nors pasikeis.
—Būtinai.
—Labanaktis.
—Taip. Labanaktis.
Jis atsargiai padėjo ragelį. Nors ir nebebuvo prasmės. Palubėje
užsidegė lempa.
Jis lėtai atsigręžė. Džordis rėmėsi į durų staktą. Jis stovėjo susi
kryžiavęs rankas ant krūtinės. Įdėmios akys buvo pasruvusios krau
ju.
—Fredi, manau atėjo laikas pasikalbėti.
Trečias
Tesą Viljams prabudo taip, kaip buvo įpratusi: lėtai, po trupu

tį, kad sugrįžtų į tikrovę neišsiduodama aplinkiniams. Pirmiausia
pakirdo jos klausa, bandydama sugauti greta alsuojančio žmogaus
kvėpavimą. Tada atgijo oda, ieškodama prie nugaros prisišliejusio
ilgo karšto vyro kūno. Galiausiai, kai ausys neaptiko jokio garso ir
oda bylojo, kad lovoje ji guli viena, atsimerkė akys, kurios automa
tiškai nukrypo į spintą ir medinę kėdę, kuria vidurnaktį užrėmė
kambario duris.
Kėdė tebebuvo savo vietoje. Ji pagaliau iškvėpė sulaikytą orą ir
atsisėdo. Tuščias kambarys jau buvo užlietas ryto saulės, o nedegtų
plytų sienos atrodė auksinės ir linksmos. Buvo karšta. Marškinėliai
prilipo prie nugaros, tačiau galbūt ji prakaitavo dėl košmarų, kurie
niekad neapleido. Kadaise jai patikdavo rytmečiai. Dabar rytais bū
davo sunku, bet dar sunkiau būdavo naktimis, kai gulėdavo lovoje
ir, norėdama užmigti, stengdavosi priversti akis liautis budėjus ir
ieškojus šešėlių.
Tau pavyko, pasakė ji sau. Tau iš tikrųjų pavyko.
Pastaruosius porą metų ji nuolat bėgo, spausdama savo ketur
metės dukters delniuką ir bandydama įtikinti Samantą, kad viskas
bus gerai. Ji kaitaliojo išgalvotus vardus it puošnius aksesuarus ir
naujus adresus kaip atsargines dalis. Tačiau pabėgti taip ir nepavyko.
Naktį sėdėdavo ant savo dukters lovos krašto, glostydavo auksinius
Samantos plaukus ir paklaikusiomis akimis stebėdavo spintos duris.
Ji žinojo, kokios pabaisos slepiasi spintoje. Matė jų nusikaltimų
vietų nuotraukas. Prieš tris savaites iš sustiprinto režimo kalėjimo
paspruko jos asmeninė pabaisa, per nepilnas dvi minutes mirtinai

sumušęs du apsauginius.
Tesą paskambino leitenantui Lensui Difordui. Jis susisiekė su
Vincu. Mechanizmas buvo užvestas. Tesą Viljams saugiai paslėpė
Samantą, o tada iškeliavo kuo toliau. Paskui —ir dar toliau.
Pirmiausia ji sėdo į traukinį, kuris ją vežė per Naująją Angliją
ir jos banguojančius laukus bei pramoninius metalinių konstrukcijų
sektorius. Po to įlipo į lėktuvą ir pakilo nuo žemės, bandydama viską
pamiršti, ir skrido taip toli, jog palikusi rudenį sugrįžo į vasarą.
Leidimasis Finikse priminė išsilaipinimą mėnulio krateryje:
viskas buvo raudona ir dulkėta, tik tolumoje kilo mėlyni kalnai. Tesą
niekada nebuvo mačiusi palmių, o čia gatves supo palmių alėjos. Jai
niekad nebuvo tekę regėti kaktusų, o čia jie gviešėsi žemę lyg besi
veržianti kariuomenė.
Autobusu ji nusigavo į nepažįstamos vietovės gilumą. Raudoni
kalnai pranyko, saulė kepino pašėlusiai. Miestų pavadinimų ženklus
pakeitė ženklai
Valstijos kalėjimo teritorija.

Nestokite stabdantiems pakeleiviams.
Raudona ir ruda spalvos pamažu blanko, o autobusas išsiver

žė į saulės įkaitintus gintaro atspalvius bei išdegintą žalumą. Kalnai
nebesekė iš paskos kaip geraširdžiai senoliai. Šioje keistoje ir nuož
mioje pietų Arizonos dykynėje net ir kalnai buvo alinami —juos
metodiškai naikino kalnakasių sunkvežimiai ir buldozeriai.
Tokioje vietovėje rodėsi, kad atsisukęs išties gali išvysti kau
bojų susišaudymą. Tokioje vietovėje driežai atrodė nuostabūs, o
kojotai —mieli. Tokioje vietovėje miršta šiltnamio rožės ir keroja
kaktusai.
Ji buvo tobula.
Tesą atsikėlė iš lovos. Judėjo iš lėto. Dešinioji koja buvo sustin-
gusi ir skaudėjo, dantytą randą varstė fantominis skausmas. Kairy

sis riešas, apie kurį matėsi ryškiai purpurinės mėlynės, pulsavo. Ji
suprato, kad tai nieko rimto —tėvas ją buvo daug ko išmokęs apie
kaulų lūžius. Žinant esamą jos gyvenimo situaciją, sumuštas riešas
turėjo kelti mažiausiai rūpesčių.
Ji nukreipė dėmesį į lovą.
Negalvodama standžiai apkamšė kraštus ir kareiviškai preci
ziškai išlygino užtiesalą.
Noriu, kad numesta moneta atšoktų nuo paklotos lovos pavir
šiaus, Teresa. Jaunystė — tai ne pasiteisinimas aplaidumui. Turi visų
laikų stengtis tobulėti.
Ji susiprato atlenkinėjanti apkloto, užtiesto ant lengvos antklo
dės, kraštą ir suleido nagus sau į delną. Sąmoningai nuplėšė apklotą
nuo lovos ir nutrenkė jį ant grindų.
—Šįryt aš neklosiu lovos, —pareiškė tuščiam kambariui. —
Nusprendžiau jos nekloti.
Daugiau ji nebesitvarkys, nebeplaus indų ir nebešveis grindų. Į
atmintį buvo per daug giliai įsirėžęs amoniako kvapas, kai trindavo
langus, rankenas ir laiptų turėklus. Tas aitrus kvapas jai rodėsi ma
lonus, bylojantis apie tikrą švarą.
Tai mano namai, irjie ne tik atrodo švarūs, bet ir kvepia švara.
Vieną kartą, kai savarankiškai nusprendė nuvalyti amoniaku
langų rėmus, Džimas netgi pasakė jai komplimentą. Tesą tiesiog nu
švito —tuo metu buvo ištekėjusi jau vienerius metus, aštuntą mė
nesį nėščia ir kaip naminis šuniukas laukdavo šykštaus pagyrimo.
Vėliau leitenantas Difordas jai paaiškino, kad amoniakas buvo
viena iš nedaugelio medžiagų, kuri pašalina nuo paviršių pirštų at
spaudus.
Dabar nuo amoniako kvapo Teresą imdavo pykinti.
Jos žvilgsnis vėl nukrypo į lovą, į sulamdytą patalynę, numes
tas ant grindų sukritusias antklodes. Akimirką užvaldė nenumal
domas impulsas, poreikis pakloti lovą —ir pakloti tinkamai, nes
ji turėjo tobulėti, visą laiką turi stengtis tobulėti. Viršutinę lūpą iš
mušė prakaitas. Ji sugniaužė kumščius, kad nepultų rinkti išmėtytų
antklodžių.
—Nepasiduok. Jis sujaukė tavo protą, Tesą, bet tai jau praeity.
Tu priklausai sau pačiai ir tu esi tvirta. Tu laimėjai, po paraliais. Tu
laimėjau
Šie žodžiai nenuramino. Ji priėjo prie komodos, ketindama iš
siimti iš rankinės ginklą. Ir tik paskutinę sekundę prisiminė, kad
dvidešimt antro kalibro pistoletas iškrito kieme.
Dabar jis buvo pas Džordį Diloną.
Tesą suakmenėjo. Privalėjo atgauti savo ginklą. Ji valgė su gink
lu, miegojo su ginklu, vaikščiojo su ginklu. Ji negalėjo būti beginklė.
Negalinti apsiginti, pažeidžiama, silpna.
O, Dieve. Jos kvėpavimas sutankėjo, pilve pajuto sunkumą, o
galva ėmė suktis. Ji pasiekė panikos priepuolio ribą, pajuto drebulį
ir suprato, kad arba tuoj suras tvirtą pagrindą po kojomis, arba ners
į bedugnę.
Kvėpuok, Tesą, kvėpuok. Tačiau malonus dykumos oras vis
flirtavo su jos plaučiais. Ji pasilenkė ir atsiklaupusi per prievartą
įkvėpė oro gurkšnį, o tada užsimerkė.
—Gal galiu palydėti tave namo?

Ji buvo apstulbinta.
—Manęs klausiate?
Ji prisispaudė vadovėlius arčiau savo Greiloko mokyklos megz
tinio. Negalėjo patikėti, kad policininkas kreipiasi į ją. Nebuvo ii tų
merginų, kurias užkalbina simpatiški vyrukai.
—Ne, — švelniai nusišaipėjis, —kalbuosi su žole.
Jis atsitraukė nuo medžio, irjo platėjanti šypsena išryškino duo
butes skruostuose. Visos jos bendraklasės kalbėjo apie tas duobutes,
svajojo apiejas.
—Tu esi Teresa Metjus, tiesa?

Tesą kvailai linktelėjo. Jai reikėjo eiti. Žinojo, kad jai reikia eiti.
Jau ir taip vėlavo į parduotuvę, irjos tėvas netoleravo vėlavimo.
Teresa liko stovėti, žiūrėdama į patrauklų jauno vyro veidą. Jis
atrodė toks stiprus. Vyras iš teisėsaugos. Doras vyras? Staiga ji neju
čia užsigalvojo. Ojeigu viską tau papasakočiau, ar išgelbėtum mane?
Gal kas nors mane išgelbėtų?
—Ką gi, Teresa Metjus, aš esu pareigūnas Beketas. Džimas Be
ketas.
— Žinau, —ji nuleido akis į žolę. — Visi žino, kasjūs toks.
— Gal galėčiau palydėti tave namo, Teresa Viljams? Ar suteik
tum man tokią malonę?
Ji vis dar dvejojo, iš nuostabos negalėdama pratarti nė žodžio.
Tėvas ją užmuštų. Tik pasileidusios merginos, blogos merginos leis
davosi lydimos vyrų namo. Tačiau nenorėjo pavaryti Džimo Beketo
šalin. Ji nežinojo, ką daryti.
Jis pasilenkė ir mirktelėjo jai. Jo mėlynos akys buvo tokios
vaiskios, tokios ramios. Tokios patikimos.
—Nagi, Teresa. Aš esupolicininkas. Kuo tu gali pasitikėti, jei ne
manimi?
—Aš nugalėjau, —ji sumurmėjo prisispaudusi prie kelių. —

Aš nugalėjau, po paraliais!
Tačiau Teresai norėjosi verkti. Ji nugalėjo, bet ta pergalė buvo
bergždžia, o kaina —per didelė. Jis elgėsi su ja taip, kaip niekam ne
derėtų elgtis. Jis atėmė iš jos tai, kas jai buvo gyvybiškai būtina. Net
ir dabar jis buvo jos galvoje.
Vieną dieną, labai greitai, jis ją nugalabys. Pažadėjo išlupti jos
besidaužančią širdį, o Džimas savo žodį visada tesėdavo.
Ji prisivertė pakelti galvą. Giliai įkvėpė. Prie šlaunų taip smar
kiai prispaudė kumščius, kad net oda susiraukšlėjo.
—Kovok, Tesą. Daugiau tau nieko nebeliko.

Atsitraukė nuo komodos ir priėjo prie savo lagamino, kurį į
kambarį buvo paslaugiai atnešęs Fredis. Ji pateko čia, tai buvo pir
moji plano dalis. Toliau privalėjo įkalbinti Džordį sutikti ją treni
ruoti. Miglotai prisiminė užsiminusi jam apie savo dukrą. Tai buvo
klaida. Niekada nepasakok daugiau, negu reikia, niekada neatskleisk
tiesos, jei pakanka melo.
Galbūt Džordis to neprisimins. Jis neatrodė pakankamai blai
vas. Vincentas galėjo ją perspėti apie jo gėrimą.
Apie Džordį ji beveik nieko nežinojo. Vincas sakė, kad Džordis
yra iš tų žmonių, kurie gali daryti, ką panorėję, bet buvo panašu, kad
jis nenori beveik nieko. Jis augo turtingoje, aukšto statuso šeimoje
Virdžinijoje, mokėsi Vest Pointe, bet dėl nežinomų priežasčių iš ten
išėjo ir tapo jūrų pėstininku. Tada metė tarnybą ir ėmėsi dirbti vie
nas, netrukus pelnydamas bebaimio, balansuojančio ties beprotybės
riba, reputaciją. Būdamas samdomu kareiviu, vykdydavo neįmano
mus dalykus, o visa kita jam nekėlė susidomėjimo. Nekentė politi
kos ir mylėjo moteris. Fanatiškai laikėsi duoto žodžio ir abejingai
žiūrėjo į visa kita.
Prieš penkerius metus Džordis ėmė ir be jokio paaiškinimo
paliko samdinio darbą. Sugrįžo į Virdžiniją kaip sūnus palaidūnas
ir po nesuvokiamų įvykių virtinės vedė, įsivaikino sūnų ir įsikūrė
priemiestyje, lyg visą gyvenimą būtų buvęs batų pardavėju. Vėliau
šešiolikametis su nauju „Camaro“ ir šviežutėliu vairuotojo pažymė
jimu nužudė Džordžio žmoną ir sūnų, atsitrenkęs į juos kaktomuša.
Ir Džordis išnyko Arizonoje.
Ji nesitikėjo, kad jis geria. Ji nesitikėjo, kad jis tebeatrodys toks
stiprus. Įsivaizdavo jį kaip pagyvenusį vyriškį, galbūt priaugusį porą
kilogramų ant liemens, vyrą, kuris kadaise buvęs pačiame gražume
jau pradeda prarasti formą. Tačiau nuo jo trenkė tekila. Jo kūnas
buvo raumeningas ir tvirtas. Jisjudėjo greitai, be jokio vargo parver
tė ją ant žemės. Jo plaukai buvo juodi, dengė galvą, rankas, krūtinę.
Džimas neturėjo plaukų nei ant galvos, nei ant kūno. Jis buvo
glotnus it marmuras. Kaip plaukikas, galvodavo ji, ir tik vėliau su
prato, kokia buvo naivi. Džimo prisilietimas visada buvo šaltas ir
sausas, rodėsi, kad toks tobulas žmogus niekada neprakaituoja. Pir
mą sykį išgirdusi jį besišlapinantį, Tesą truputį nustebo, nes susidarė
įspūdis, jog tokios biologinės funkcijos buvo ne jo lygio.
Džimas buvo tobulas kaip manekenas. Jei tik ji būtų labiau įsi
gilinusi į šią mintį.
Ji būtų pasirinkusi Džordį Diloną. Kadaise jis išgelbėjo našlai
čius. Jis buvo vedęs ir turėjo vaiką. Jis naikino bet ką už pinigus.
Jos poreikiams jo užteks.
Ojei Džordžio Dilono pagalbajai kainuos per daug?
Tesąjau žinojo atsakymą —ji atiduos ne vienerius metus, ban
dydama sumokėti šią kainą.
Kadaise ji svajojo apie princą ant balto žirgo. Žmogų, kuris jos
nemuštų. Žmogų, kuris ją priglaustų ir pasakytų, kad jai pagaliau
niekas negresia.
Dabar prisiminė, kaip jos pirštas tvirčiau paspaudė gaiduką.
Gaiduko spustelėjimas, gaiduko atšokimas, ginklo riaumojimas,
spengimas ausyse.
Aitrus parako tvaikas ir kimus Džimo klyksmas. Jo krentan
čio kūno dunkstelėjimas. Pirmykštis į kilimą besigeriančio kraujo
kvapas.
Ji prisiminė visus šiuos dalykus.
Ir žinojo, kad gali padaryti bet ką.
Ketvirtas
Džordis pabudo brėkštant aušrai. Nors ir nenorėjo. Dievas

mato, į pensiją išėjusiam žmogui keltis su saule buvo išties kvaila,
bet praleidus tiek metų kariuomenėje šis įprotis jau buvo įaugęs į
kraują. Šeštą nulis nulis kareivis atsikelia. Šeštą penkiolika kareivis
atlieka lengvą mankštą. Šeštą trisdešimt jūrų pėstininkas nuplaukia
penkiasdešimt ratų, tada nusimaudo po dušu. Septintą nulis nulis
į pensiją išėjęs vyras atsikemša alaus butelį svetainės vidury ir ima
svarstyti, kokio velnio jam keltis šeštą nulis nulis.
Dabar buvo rugsėjo keturioliktoji, kelios minutės po devintos.
Jis išgyveno dar vienerius metus, pagiriotas, dehidratavęs ir neapsi-
kenčiantis savame kailyje. Daugiau jokios tekilos. Džordis ją pakeitė
alumi.
Maukė jau trečią butelį, kai Rozalita atvyko kasmečiam ap
sivalymui po daugiadienių. Gimusi vienuolikos vaikų šeimoje,
Rozalita pasinaudojo savo išlikimo instinktais ir tapo viena iš ge
riausių kekšių Nogalese. Džordis susipažino su ja pirmąją savaitę
atsikėlęs į Nogalesą —pakabino ją įprastu būdu. Bėgant metams,
jų santykiai išsivystė į kažką, ko nė vienas iš jų nedrįso įvardy
ti. Kaip kekšė, Rozalita neturėjo jokios moralės ir gėdos, bet kaip
verslo moteris ji laikėsi geležinės etikos ir buvo agresyvi it tigras.
Ji priklausė nedidelei grupelei žmonių, kuriuos Džordis gerbė, ir
dar mažesnei saujelei asmenų, kuriais pasitikėjo. Galbūt jiedu tapo
draugais.
Rozalita apsižergė jo kelius, buvo apsirengusi raudonu perre
gimu sijonu ir plonais baltais marškinėliais, surištais po pilnomis
krūtimis. Džordis viena ranka apsivijo jos klubą. Ji to nepastebėjo.

Visą savo dėmesį buvo sutelkusi į jo veidą.
Ji uždengė jo nuogą krūtinę senu žaliu rankšluosčiu. Dabar
plakė putas mažame dubenėlyje dešinėje pusėje ir gausiai tepėjomis
Džordžiui veidą. Rozalita buvo įsitikinusi, kad vyrus reikia skusti
senoviškai —su skustuvu ir velniškais kėslais.
Jis pakankamai gerbė jos temperamentą, tad sėdėjo visiškai ne
judėdamas.
Džordis stebėjo, kaip pasaulį aptraukia šilta, minkšta migla,
kuri per pastaruosius kelerius metus jam tapo puikiai pažįstama, bet
net tada, net tada jis pajuto, kai ji įėjo į kambarį.
Jos basų tylių žingsnių nesigirdėjo ant medinių grindų, bet
apie pasirodymą pranešė jos kvapas. Kai Džordis buvo šešerių,
tėvas išmokė jį vėdinti drabužius, praustis bekvapiu muilu, ska
lauti burną peroksidu, kad jo, tykančio iš už nugaros, neužuostų
elnias. Tuo metu šiuos mokymus jis priėmė su didžiausia pagarba.
Jo tėvas, tiesus it mietas, liesas it kartis, kietas it plienas, sūnaus
akyse buvo visagalis — tai buvo vienintelis pažįstamas žmogus,
sugebantis nudėti raguotą elnią vienu šūviu. Pulkininkas turėjo
savo talentų.
Rozalita pastebėjo tarpduryje lūkuriuojančią Andželą. Jos pirš
tai iš karto susmigo jam į smakrą.
—Hijo de puta*\ —spjovė ji.
Džordis jai nežymiai gūžtelėjo ir pakėlė prie putomis išteptų
lūpų „Corona“ butelį.
— Andžela, Rozalita. Rozalita, Andžela. Andžela yra mūsų
prašmatnaus kurorto pagyvenusiems žmonėms viešnia. O Rozali
ta... kaip mums tave pavadinti? Gal įvairiapusiškų pramogų verslo
atstove?
Jis dirstelėjo į Andželą:
* Šunsnukis (isp.).
—Kiekvienais metais, rugsėjo keturioliktą, Rozalita mane su

tvarko. Gali pavadinti tai programa lojaliems klientams.
Andžela akivaizdžiai nejaukiai linktelėjo, akimis lakstydama
tai prie jo, tai prie Rozalitos. Kambaryje įsitvyrojo aiškiai juntama
įtampa.
—Malonu susipažinti, —pagaliau ištarė Andžela kaip visada
mandagiu tonu.
Rozalita sustingo, tada ėmė šieptis. O paskui pratrūko juok
tis. Ji pakartojo tuos žodžius Džordžiui ispaniškai ir dar smarkiau
nusikvatojo. Paprastai moterys kekšėms nesakydavo „Malonu susi
pažinti“. Tik geros mergaitės jaustų pareigą ištarti tokius žodžius, o
šiuo gyvenimo tarpsniu Rozalita jau žinojo, kad gerų mergaičių jai
nėra ko baimintis.
Ji pasiėmė skustuvą, atlošė Džordžio galvą ir ištempė kaklą.
Spindinčiomis tamsiomis akimis prispaudė geležtės briauną prie jo
žandikaulio linijos ir lėtai ėmė braukti žemyn.
Andžela nervingai kvėptelėjo.
—Kol kas ji manęs negali nužudyti, —kasdieniškai prašneko
Džordis. —Esu vienas iš nedaugelio vyrų, kuris gali jai sumokėti
tiek, kiek yra verta.
Keturi ryžtingi brūkštelėjimai, ir jo kaklas buvo švarus. Rozali
ta palenkė vyro galvą ant šono ir sutelkė visą dėmesį į skruostą.
Andžela pagaliau įžengė į kambarį: ji vilkėjo senus baltus
marškinėlius be rankovių ir apirusius chaki spalvos šortus, kurie
greičiausiai kadaise jai tiko. Dabar šortai vos laikėsi ant klubų. Die
nos šviesoje jos grubiai nudažyti, siaubingai iškarpyti plaukai atrodė
dar blogiau —lyg būtų užsidėjusi prastą peruką. Džordį jie neapsa
komai erzino be jokios aiškios priežasties.
—Kaip tavo riešas? —riktelėjo jis, išgąsdindamas tiek Andže-
lą, tiek Rozalitą.
—Mano riešas? A, a, tas. Gerai. Liko tik nedidelė mėlynė.
—Turiu ledo. Uždėsime ant jo.
—Ne, nebūtina. Net nepatinę.

Ji judėjo palei kambario kraštą ant pirštų galų, nugara j sieną.
Kol jis dairėsi, svarstydamas, kuo čia užsiėmus, kad pasijustų geriau,
Andžela atidžiai išstudijavo visus galimus išėjimus. Kažkas buvo ją
šio to išmokęs.
Jos žvilgsnis apsistojo ties iguana, ir moters antakiai susiraukė.
—Tikra, —tarė jis.
-Ką?
—Iguana. Jo vardas Kliukas. Jis gyvas.
—A, —Andžela patyrinėjo Kliuką keletą sekundžių. Gyvūnas
nejudėjo.
—Kur Fredis? —pasidomėjo ji.
—Daviau jam laisvadienį.
—Davei jam laisvadienį?
—Aha.
—Tad čia daugiau nieko nėra?
—Rozalitai greičiausiai nepatiktų būti vadinamai niekuo.
—Bet ji čia negyvena, tiesa?
—Nea.
—Tad šiandien čia būsi tik tu?
Andžela akivaizdžiai nervinosi. Jos atsipalaidavęs kūnas staiga
įsitempė. Kojos plačiai pražergtos, pečiai atmesti atgal, klubai pa
sukti pusiausvyrai išlaikyti. Visai kaip vakar, dingtelėjo jam.
Staiga Džordis viską suprato.
—Policininkė.
Ji suakmenėjo.
—Aha. Dar vakar pastebėjau —tu stovi kaip faras. Kojos pla
čiai, krūtinė į priekį, kad išlaikytum pusiausvyrą. Kairioji koja pa
statyta truputį toliau, kad nebūtų taip paprasta pasiekti ginklo dėklą.
Moteris atrodė įvaryta į kampą.
Jis suraukė antakius, dar labiau palenkdamas galvą, kad Roza
litai būtų patogiau tvarkyti skruostą.
—Tačiau tu nesi farė. Nemoki net ginklo nulaikyti.

—Aš nesu farė, —burbtelėjo ji.
—Tai kas gi tu esi, Andžela? Ir kaip ten tavo dukra?
—Kokia dukra? —ji sucypė falcetu.
—Oi, liaukis. Visiškai nemoki meluoti.
Ji įtemptai šyptelėjo:
—Tada turėsi mane to išmokyti.
—Idiotas, —įsiterpė Rozalita. Pasičiupusi rankšluostį, ji nu
trynė nuo Džordžio veido skutimosi putų likučius truputį stipriau,
nei būtų reikėję. —Hombres y mujeres? Bah. Perritos y gatitas*.
Dar kartą papurčiusi galvą, prispaudė delną prie Džordžio krū
tinės ir jau ketino stotis jam nuo kelių. Jis sugriebė Rozalitos riešą.
—Palauk.
Džordis pasuko jos putnų kūną ant savo kelių taip, kad moters
platūs klubai prisiglaustų prie jo kirkšnių. Andžela visiškai sustingo,
lyg tikėdamasi naujo pobūdžio užsipuolimo.
—Tik pažiūrėk į ją, —tarė rodydamas į Andželą. —Tik pa
žiūrėk į tą šukuoseną, Rozalita. Negalime jai leisti šitaip vaikštinėti.
Rozalita pašaipiai nužvelgė Andželą nuo galvos iki kojų. Aki
vaizdu, kad ji nepadarė įspūdžio.
—Rozalita, daugiau nebegaliu kentėti. Su tokia šukuosena be
lieka prisisegti prie palto „bėglio“ etiketę. Gal gali ją pataisyti dėl
manęs? Įskaitysime tai kaip mano pirmąjį gerą darbą per dešimt
metų.
—Tu labai malonus, —sumurmėjo Andžela.
Džordis nenuleido nuo Rozalitos akių:
—■Žinoma, aš sumokėsiu.
Užmokestis buvo stebuklingas žodis. Iš pradžių Rozalita už
siprašė dvidešimties, bet pasitenkino ir dešimtine. Džordis paėmė
pinigus iš itin skeptiškai nusiteikusios Andželos, tikindamas, kad
* Vyrai ir moterys? Pf. Šuniukai ir kačiukai. (Isp.)

Rozalita tikrai nepagadins to, kas jau padaryta. Netrukus Roza-

lita pasodino Andželą į Džordžio kėdę ir apklojo pečius žaliuoju
rankšluosčiu. Kol trinko Andželai galvą ir pradėjo įgudusiais jude
siais čiakšėti žirklėmis, Džordis įsitaisė ant sofos krašto ir atsikimšo
dar vieną alaus butelį, nepaisydamas nepritariamai surauktų Andže-
los antakių. Dabar jis matė jos riešą, padėtą ant kelių. Ant jo buvo
didelė mėlynė.
Tai dabarjau muši ir moteris, Džordi. Ir kaip žemai darplanuoji
kristi?
Nejaukioje savo svetainės tyloje jis nežinojo, kaip atsakyti į šį
klausimą. Džordis niekada nelaikė savęs puikiu, netgi geru žmo
gumi. Tačiau turėjo keletą principų, ir šie jį ramino. Nemeluok ir
neapsimetinėk. Neskriausk silpnesnių už save žmonių —pasaulyje
pakanka šunsnukių, kurie to nusipelno. Niekada, jokiais būdais ne
skriausk moterų.
Jei Reičelė dabar jį matytų, jai būtų gėda.
Jis nuėjo prie stiklinių stumdomųjų durų ir stebėjo, kaip saulė
žaidžia raibuliuojančiame baseino paviršiuje.
—Terminė*! —pareiškė Rozalita.
Džordis nenoriai atsisuko įvertinti naujosios Andželos šukuo
senos. Jis suakmenėjo, iš nuostabos nerasdamas žodžių.
Rozalita nukirpo didžiąją dalį Andželos plaukų. Dabar įman
triai iškarpytos sruogos krito jai už ausų ir palei kaklą, o virš akių at
sirado kirpčiukai. Su šia trumpų plaukų šukuosena ji turėjo panėšėti
į paauglį berniuką, tačiau berniukai neturėjo tokių aukštų skruosti
kaulių, tokių mažų nosyčių ir tokių putlių lūpų. Paaugliai berniukai
neturėjo didžiulių begalinio rudumo akių, apsuptų tankiomis, švel
niomis blakstienomis.
—Jėzau Kristau, —burbtelėjo jis. —Jėzau Kristau švenčiau
sias.
* Baigta (isp.).
Jis žengė į priekį. Net ir tada pajuto pilve besirangančią įtampą.

—Tai... tai jau pradžia, —Andžela ir pati buvo priblokšta tokio
pokyčio, žiūrėdama į kompaktinį veidrodėlį.
Rozalita išskubėjo nešina muiluoto vandens vonele, palikda
ma juos kambaryje dviese. Stojo nejauki tyla. Andžela ėmė krutinti
pirštus ant kelių.
—Nori patarimo? —nei iš šio, nei iš to tarė Džordis. —Kirpi
mas nemokamas.
—Tai čia jau būtų antras geras darbas per vieną dieną? Ma
niau, jau įvykdei metų normą.
—Pričiupai mane silpnumo akimirką. Na, tai nori patarimo
ar ne?
—Gerai.
—Persidažyk plaukus, —be užuolankų pasakė jis. —Tai viena
iš maskavimosi gudrybių —sugalvok, kaip galėtum dar labiau pa
brėžti savo bruožus, kad nebebūtum panaši tikrąją į save. Patarčiau
rinktis tamsią rudą arba kaštoninę spalvą, ką nors, kas tiktų prie na
tūralios tavo veido spalvos. Tada atrodysi kitaip, bet subtiliai kitaip.
Dabar maskuotė per daug akivaizdi.
—A.
—Tad štai kaip padarom. Nueik į parduotuvę, įsigyk plaukų
dažų ir po pusvalandžio būsi pasiruošusi.
—Dėkoju.
Jis nusivaipė:
—Ne toks jau ir geras tas patarimas.
—Džordi, aš dėl vakar. Noriu su tavimi pasikalbėti, ar tu...
—Alkana? —jis atsisuko į ją. —Tau reikia daugiau valgyti.
Galiu išvirti avižinės košės.
Ji padvejojo, akivaizdžiai laukdama, kol bus sugrįžta prie pir
mosios temos.
—Tai jau būtų trečias geras darbas, —pastebėjo.
—Gali versti kaltę mano auklėjimui. Bent jau aš taip darau.
46 U S A GARDNE R • TOBULAS VYRAS
—Manau, pusryčiai būtų ne pro šalį, —Andžela linktelėjo į

tuščią alaus butelį, kurį jis laikė rankoje, —Atrodo, kad tu jau pa
pusryčiavai.
—Aha.
—Ar tu visada tiek geri?
—Tik iki tam tikro lygio.
—Vincas nesakė, kad esi alkoholikas.
—Aš nesu alkoholikas. Pasipūtusi abstinente.
Džordis patapšnojo buteliu šlaunį. Ji kalbėjo su akcentu. Šiau
rietišku akcentu. Išsilavinusi. Kas atginė pervargusią, neprivalgiu-
sią ir akivaizdžiai įbaugintą išsilavinusią šiaurietę iki pat Meksikos
sienos?
Jo žvilgsnis nuslydo į jos šlaunis.
Šūdas.
Vyriškis žengtelėjo prie jos. Andžela sustingo. Tai nebuvo
svarbu.
Jis artėjo prie jos, net jai atsilošus ir bandant sulįsti į krėslą.
Moters akys buvo kupinos baimės. Džordis nekreipė dėmesio į jos
išgąstį ir, ištiesęs ranką, perbraukė pirštu per baisų randą, bjauro-
jantį jos blyškią šlaunį. Platus. Blizgantis. Daugybė besirangančių
atšakų, bylojančių apie lūžusį kaulą, praplėšusį odą.
—Čia jo darbas?
Tyla.
—Po velnių, ar čia jo darbas?
Ji išsižiojo, bet nepajėgė nieko ištarti, tad tik spoksojo į jį.
—Kas, po paraliais, tu esi, Andžela?
—Moteris, kuriai reikalinga pagalba.
—Tavo vyras iš tiesų buvo toks žiaurus?
—Ne, —trumpai atsakė ji. —Jis buvo kur kas žiauresnis.
Džordis nusigręžė. Jį ir vėl apėmė pyktis. Tai nuolatinė jo bėda.
Jis per greitai įtūžta, bet nesugeba nieko pakeisti į gera. Valdykis,
valdykis. Ne tavo problemos, ne tavo reikalas.
Tačiau negalėjo žiūrėti į randą ant jos šlaunies. Randas primi

nė dalykus, kuriuos pastaruosius keletą metų Džordis taip atkakliai
stengėsi pamiršti. Ir jis kurstė surasti jos buvusį vyrą ir suvaryti
kumštį jam į veidą.
Džordis prisivertė nusiraminti ir gurkštelėjo alaus. Nepratarė
nė žodžio, kol neįsitikino, kad visiškai susitvardė.
—Išvirsiu avižinės košės.
—Dėkoju.
—Brangioji, tu jos dar neragavai.
Andžela nusekė jam iš paskos į virtuvę. Virtuve Džordis di

džiavosi —jos įrengimu rūpinosi Reičelė. Jis daug ką žinojo apie ba
seinus ir per kelis pastaruosius metus tapo neblogu kraštovaizdžio
specialistu. Tačiau apie dekoravimą neką teišmanė. Jūros pėstinin
kui net apsinuoginusios merginos plakatas virš lovos buvo puošni
detalė.
Reičelė iš prigimties turėjo akį, tad rūpinosi namų įrengimu,
kuriuos ketino pasistatyti Montanoje —ten dangus atrodė beribis,
ir jie būtų amžinai jautęsi laisvi. Jis ketino pagilinti žinias apie žir
gus. Ji galvojo studijuoti interjero dizainą. Galbūt jiedu būtų susi
laukę antro vaiko, padovanoję Tedžiui sesutę —žaidimų draugę. Ir
Tedis su savo sesute būtų auginami tinkamai, kad vėliau gyvenime
netektų pabusti naktimis dėl iškylančių baisių prisiminimų.
Tos svajonės išsisklaidė. Džordžiui beliko tik Reičelės virtu
vė —erdvus vėsus kambarys su raudonų plytelių grindimis ir mels
vo kiaušinio lukšto spalvos stalu. Didelę viryklę puošė pakabinta
aitriųjų Chalapos paprikų pynė. Ant vielinės kabyklos, pritvirtintos
prie lubų, kabojo didžiulė žalvarinių puodų kolekcija. Džordis sudė
jo juos taip, kaip, jo galva, juos būtų išdėliojusi Reičelė, nes kiekvie
ną naktį, kai jiedu atsiguldavo į lovą ir imdavo kaip vaikai svajoti, ji
gyvai pasakodavo, kaip atrodys jų virtuvė.
—Graži virtuvė, —iš už nugaros pasakė Andžela. —Ar dažnai

gamini?
—Visiškai negaminu.
Jis nuėjo prie stiklinių durų, kurias Rozalita paliko truputį pra
viras. Į vidų lyg pabaisa su čiuptuvais veržėsi karštis. Džordis uždarė
duris.
—Nerakinsi?
—Ką rakinti?
—Duris.
—Ne.
Stojo trumpa pauzė. Jis žiūrinėjo puodus ir keptuves, svarsty
damas, kurį paimti. Negamino jau labai seniai —tai buvo Fredžio
pareiga.
—Ar rakini paradines duris?
—Nea.
—Gal... gal aš galiu jas užrakinti?
Džordis pažvelgė į ją. Moteris stovėjo prie medinio stalo, grą
žydama rankas ir įsistebeilijusi į stiklines duris.
—Mieloji, čia Nogalesas, Nogaleso pakraštys. Čia dėl nieko
nereikia jaudintis.
—Prašau.
Jamtikrai nepatiko, kaip puikiai ji moka vartoti šį žodį.
—Tu bijai? —tiesiai paklausė Džordis.
Andžela nesivargino to neigti.
—Manai, jis atsekė tave iki čia? Tas tavo baisusis buvęs vyras?
—Tai įmanoma. Jis tai labai labai gerai sugeba.
—Sakei, kad mokėjai grynaisiais, prisistatei išgalvotu vardu.
—Taip.
—Tada viskas gerai.
Jis nusisuko į viryklę, tačiau girdėjo, kaip jam už nugaros ji su
juda, tada išgirdo spragtelint stiklinių durų spyną. Tiek to. Neketino
Andželai pasakoti apie nedidelį arsenalą, kurį laikė seife, ir tą faktą,
kad net mirtinai prisigėręs sugebėdavo pataikyti į Linkolno galvą

ant penso monetos iš šimto aštuoniasdešimties metrų atstumo. Jei
jau ji taip smarkiai norėjo užrakinti duris, jis nesiruošė ginčytis.
Džordis užvirė vandenį. Atsidaręs avižinių dribsnių dėžutę,
ėmė svarstyti, kiekgi jų reikėtų įberti. Supylė pusę ir pamanė „dide
lio čia daikto“. Jei jau sugeba elgtis su sprogmenimis, turėtų susido
roti ir su avižine koše.
—Paprastai žmonės atseikėja, —sugrįžusi į virtuvę, pakomen
tavo Andžela.
—Man patinka rizika.
—Aš noriu atgauti savo ginklą.
— Dvidešimt antro kalibro vandens pistoletuką? Geriau jau
įsitaisytum laidynę.
—Tai mano ginklas.
Džordis susierzino. Daugybė žmonių manė, kad ginklai pade
da. Jie nepadeda. Jis tai žinojo. Su ginklu mokėjo išdarinėti bet ką,
bet visi jo mylimi žmonės buvo sunaikinti. Ginklai niekam nepadėjo.
—Pirmiausia pabaikime reikalus su pusryčiais.
Jis išdrėbė avižų košę į du dubenėlius. Jos konsistencija pri
minė molį. Pabarstė košę razinomis, kad jie gautų daugiau geležies,
ir pripylė dvi stiklines pieno. Andžela žiūrėjo į avižinę košę kaip į
nepažįstamą gyvybės formą.
— Valgyk, — paragino. — Kieti vyrukai niekada neatsisako
maistingo valgio. Po velnių, jei būtume lauke, būčiau pabarstęs ją
vabzdžiais. Turbūt žinai, kad jie sudaryti beveik vien iš baltymų.
—Nežinojau, —prisipažino Andžela ir galiausiai atsargiai pa
kabinusi pirmąjį šaukštą susikišo jį į burną. Ji užsimerkė. Priminė
mažą vaiką, ir Džordis, pajutęs aštrų, geliantį dilgtelėjimą, suprato ir
vėl galvojantis apie Tedį.
—Fui, —ištarė ji.
— Sakiau, kad nesu virėjas, —jis vienu ypu susikimšo tris
šaukštus. —Nekramtyk. Taip lengviau praryti.
Andžela atrodė pakraupusi. Pastūmė dubenėlį šalin. Jis tuoj

pat pristūmė jį atgal.
—Valgyk, —paliepė. —Prieš tai kalbėdamas nejuokavau —
kareiviai valgo viską, kas jiems duodama. O tau, Rembo, reikalinga
geležis, tad liaukis svajojusi apie kambarių aptarnavimą.
Akimirką rodėsi, kad ji paprieštaraus. Bet Andžela staiga čiupo
šaukštą ir nužvelgė avižų košę lyg viršūnę, į kurią reikia įkopti.
—Aš sugebėsiu, —ji puolė valgyti.
—Čia tik avižų košė, Andžela, ne pasaulio pabaiga.
Ji suvalgė visą dubenėlį ir nurinko indus netarusi nė žodžio.
Tada ėmė įgudusiai juos plauti, kaip žmogus, visą gyvenimą atlie
kantis namų ruošos darbus.
Džordis nebuvo pratęs, kad namuose būtų dar kas nors, ne
skaitant Fredžio ir Rozalitos. Jis jautėsi nepatogiai, o blogiausia —
drovėjosi. Prie jo prisėlino Virdžinijos etiketas ir patapšnojo per
petį. Jam reikėtų apsivilkti marškinius. Jam reikėtų apsiauti batus.
Jam reikėtų pristumti gražiai jaunai damai kėdę, pasiūlyti jai limo
nado, pakomentuoti jos grožį ir pakalbėti apie orą.
—Kodėl persikėlei į Arizoną? —paklausė Andžela.
Ji triukšmingai dėliojo iššluostytas lėkštes prie kriauklės. Atro
dė, kad mėlynė ant riešo nė kiek netrukdo.
—Čia įstatymai nereikalauja dėvėti šalmą.
—A.
Ji nebežinojo, ką daugiau pasakyti. Jis taip pat jau seniai nebe
žinojo, ką kalbėti. Mintyse ėmė skaičiuoti sekundes. Kai suskaičiavo
iki šešių, ji užsuko vandenį ir įrėmė į jį užsispyrusį žvilgsnį.
—Aš nesiruošiu išeiti, —pareiškė. —Man reikalinga tavo pa
galba. Anksčiau ar vėliau tu tai suprasi.
—Nesiruošiu nieko suprasti. Meluoji ir neraudonuoji.
Ji suspaudė lūpas:
—■Tu nenori išgirsti tiesos. Pažįstu tokius vyrus kaip tu. Tu
nenori veltis. Manai, kad laimingai gyveni savigailos vakuume.
—Savigaila —tai štai kur mano bėda? Visų pirma, tai gėrimas,
o ne savigaila. Ar daug žiūri „Opros šou“?
—Įsivaizduoji, kad bus geriau, jei daugiau niekada niekuo ne
besirūpinsi.
—Gal gali įrodyti, kad bus priešingai?
—■Man nereikia tavo rūpesčio, pone Dilonai. Nesiekiu tau rū
pėti nė... per kojos piršto nago juodymą. Tik noriu, kad sutiktum
mane treniruoti.
—Nori, kad būčiau tavo liokajumi, —pataisė jis. —Nori, kad
klausyčiausi tavo melų, daryčiau, ką tu nori, ir niekad neuždavi-
nėčiau jokių klausimų. Žinau, kaip būna. Man irgi yra tekę žiūrėti
„Oprą“.
Džordis atsistūmė su kėde ir pakilęs išlindo iš nišos. Praėjo pro
stalą. Ir vis artėjo, o jo akys virto siaurais tamsiais plyšeliais. Matė
pravirą jos burną, bet iš jos neišsprūdo joks prieštaraujantis žodis.
Ji žengtelėjo atgal, tačiau atsirėmė į virtuvės kriauklę. Nebeturėjo
daugiau kur trauktis.
Jis prispaudė ją prie stalviršio. Andželos kvėpavimas padaž
nėjo, bet ji nepasidavė. Maištingai atkišusi smakrą, pakėlė į jį akis.
Jis prisiglaudė prie jos, priplodamas jos krūtis savo nuoga krūtine,
spausdamasis savo kūnu prie josios, kad ji suvoktų jo galią. Palenkė
galvą tiek, kad ji skruostu pajustų jo šnopavimą, o ji sulaikė kvėpa
vimą, mėgindama palaikyti tarp jų atstumą.
—Aš netikiu tavimi, —grėsmingai, bet tyliai ištarė. —Neti
kiu, kad moteris palieka savo dukrą ir nusitrenkia per visą šalį pas
samdomą karį vien dėl to, kad buvęs vyras ją persekioja. Ir man ne
patinka, kai man meluojama ir manimi naudojamasi.
Jis atsirėmė rankomis į stalviršį.
—Kodėl gi moteris negali nusisamdyti treniruoto profesiona
lo? —ji nervingai lyžtelėjo lūpas, tada susigriebė ir nuožmiai pridū
rė: —Vyrai, vaikinai, tėvai nuolatos žudo moteris.
—Pasisamdyk apsauginį.
52 LISA GA R D N E R • TOBULAS VYRAS
—Aš nenoriu apsauginio! Noriu išmokti muštis. Noriu išmok

ti apsaugoti savo dukrą. Man taip įgriso slapstytis vejamai baimės.
Tu, —ji dūrė pirštu jam į krūtinę, —tu tikriausiai visiškai nesu
pranti, ką reiškia jaustis pažeidžiamai ar įbaugintai. Tačiau aš su
prantu. Ir man ta savijauta atsibodo. Noriu susigrąžinti gyvenimą.
Ji pačiupo vieną porcelianinį dubenėlį ir sudaužė jį į kriauklę.
Iškėlusi dantytą šukę, pamojavo ja it peiliu:
—Kadaise gal ir buvau kvaila. Gal ir galvojau, kad jei tik būsiu
pakankamai paklusni, pakankamai gera, pakankamai miela, liksiu
saugi. Ką gi, daugiau nebesu nei paklusni, nei miela. Tad nekiršink
manęs, pone Dilonai. Nė neįsivaizduoji, ką aš sugebu.
Ji įrėmė šukę jam į krūtinę su tokia jėga, kad ši paliko brūkš
nį. Briauna prisiglaudė prie zigzago formos rando, negailestingai
bjaurojančio vyro krūtinę. Šį randą jam paliko žmogus, garsėjantis
karštu būdu, mikliomis rankomis ir absoliučia sąžinės stoka. Dabar
Džordis žiūrėjo Andželai į akis, bandydamas įžvelgti, ar ir ji turi šias
savybes.
Jam neatrodė, kad ji pasižymėtų miklumu. Nei įgūdžiu. Tačiau
jos akyse įžiūrėjo kai ką geresnio —šaltakraujiškumą.
—Jėzau, o tu pavojinga moteris.
—Mokausi.
Orą perskrodė garsas, kuris apstulbino juos abu. Aštrus spiegi
mas. Sirenos. Kaukiančios sirenos artėjo link jo namų. Jis žengtelėjo
atgal.
Pirma šovusi mintis buvo Meriona, bet tada Džordis atkreipė
dėmesį į savo viešnią. Ji suakmenėjo. Ir atrodė persigandusi. Dėl ko
policininkai galėjo kelti baimę moteriai, bėgančiai nuo savo vyro?
Tada jis suprato, visiškai įsitikino, kad juo pasinaudojo.
—Ką tu padarei?
—Nieko. Visiškai nieko, —sumurmėjo ji.
Kaukiančios sirenos artėjo. Trys mašinos, primetė jis. Trys po
licijos automobiliai įvažiavo į jo kiemą drumsti ramybės.
U S A GARDNE R • TOBULAS VYRAS 53
—Ko tu taip bijai? Ką slepi?

Andželos akyse šmėstelėjo abejonė. Ji pamėgino ištrūkti, bet
Džordis stipriai ją laikė.
— Paleisk mane. Aš nieko nepadariau. Tiesiog nenoriu, kad
kas nors sužinotų, jog esu čia. Ypač policija.
—Taip bijai, Andžela?
—Tai nesaugu. Jis turi pažinčių...
—/fs? Žinoma, Andžela, tas visagalis jis. Tas paslaptingas vy
ras, kuris galbūt tave persekioja, kuris galbūt sužalojo tau koją ir
kuris galbūt net neegzistuoja. Man jau įgriso tas;7s, Andžela. Jei nori
mano pagalbos, turėsi nevaikiškai pasistengti.
—Aš nemeluoju! Jis nori mane nužudyti. Ne, jis nori, kad kuo
baisiau kankinčiausi. Aš mačiau tas nuotraukas. Mačiau, ką jis pa
darė...
Ji nutilo. Paskui įsiuto ir ėmė siaubingai jį daužyti. Mėgino
įsmeigti šukę jam į petį, bet jis atrėmė smūgį, išmušdamas savadarbį
ginklą jai iš rankos.
—Paleisk mane, —klykė Andžela.
Sirenos cypdamos sustojo jo kieme.
—O, Dieve, —sukuždėjo ji. —Galbūt jis mane jau surado.
Džordis suspaudė jos pečius, tačiau šįkart nebesijautė toks už
tikrintas. Moters baimė buvo per daug nuoširdi, panika —perne
lyg tikroviška. Juto, kaip ima kilti drebulys, besirangantis jos liaunu
kūnu.
—Kalbėk su manimi, Andžela, pasakyk man tiesą. Nagi.
—Jis buvo faras! Negi nesupranti? Jis buvo faras!
Džordis iš nuostabos atsitraukė, automatiškai ją paleisdamas.
Buvo šokiruotas, bet negalėjo pasakyti kodėl. Nebuvo jokios taisy
klės, teigiančios, kad policininkai turi būti tik geri vyrukai, lygiai
kaip ir nebuvo jokios garantijos, jog gerbtini kariuomenės pulki
ninkai vietoje hobio neužsiiminėja savo šeimos narių kankinimu.
Andžela pasitraukė į virtuvės vidurį. Ji rankomis buvo apsivi

jusi savo liekną liemenį:
—Man reikia atgauti savo ginklą, atiduok jį.
—Negaliu.
—Oi, na ko gi tu bijai? Nejaugi manai, kad mėginsiu prasiskin
ti kelią su žaisliniu šautuvėliu?
—Ginklas tau nepadės.
—Jis vienintelis yra padėjęs, —ji it apsvaigusi apsuko ratą. —
Aš iškeliauju. Sakyk jiems, ką nori. Nesileisiu, kad jie čia mane pa
matytų. Maniau, konfidencialumas tavo profesijoje šį tą reiškia.
—Palauk...
—Neturiu laiko, —ji nesustojo.
Jie abu išgirdo, kaip atsidaro ir užsitrenkia kelios pirmųjų au
tomobilių durelės.
Andžela neatsisuko. Po kelių akimirkų jis išgirdo, kaip užsida
ro jos kambario durys ir skląstis įšauna į skylutę. Įsivaizdavo, kaip
mažoji Andžela apverčia lovą ir pasislepia už jos kaip paskutinis ka
rys kovos lauke.
Virtuvėje Džordis liko vienas ir pasijuto sutrikęs, nes rodėsi,
kad viskas išsprūdo iš rankų. O kas, jei iš tiesų atvyko tas jos buvęs
vyras? Kamšiomis dienomis jis buvo pasirengęs? Kaipjis galėjo likti
nuošalėje?
Tada išgirdo balsą per portatyvinį megafoną. Jo pečiai atsipa
laidavo. Lūpos persikreipė. Tai nebuvo baisusis, garsusis Džimas.
Tai tebuvo jo sesuo, kurią čia pagalbon prisikvietė Fredis.
Jis atmetė pečius ir pasiruošė tikrai kovai. Žmogus, sakantis,
kad kraujas —ne vanduo, nepažinojo Dilonų.
Penktas
Per savo gyvenimą Meriona Margareta Makalister tebuvo

įvykdžiusi dvi nuodėmes. Pirmoji —ji gimė antru vaiku. Antroji —
ji gimė mergaite.
Laikui bėgant ji iš visų jėgų stengėsi šias nuodėmes išpirkti.
Vyrų persirengimo kambario atmosfera persmelktame FTB ji nu
šluostė nosį visiems savo kolegoms šaudymo, kovos ir mąstymo sri
tyse. Dėl šviesių garbanų buvo praminta Ledo žmogumi. Ir jai ši
pravardė patiko.
Tačiau prieš dvi savaites jos pasaulis ėmė byrėti į gabalus.
Jai buvo ką tik suėję trisdešimt ketveri, bet jos ir vėl nepaaukš
tino su dingstimi, neva dar yra per jauna. Viljamas Volkeris, kuris
gavo tas pareigas, buvo tik trisdešimt šešerių metų amžiaus ir dul
kino direktoriaus pavaduotojo dukrą. Merionos tėvas merdėjo nuo
prostatos vėžio, ir tokia mirtis ištikdavo ne iš karto, o vyras, su ku
riuo santuokoje išgyveno dešimt metų, paliko ją dėl dvidešimt dvejų
metų kokteilių padavėjos.
O vakar vakare jai paskambino Fredis. Džordis kaip visada su
galvodavo ką nors pačiu laiku.
Meriona pamojo Nogaleso policijai atsitraukti ir prie namo
priėjo viena. Vilkėjo savo mėgstamiausią tamsiai mėlyną kostiumėlį
su kelnėmis. Jis atrodė elegantiškai ir itin dalykiškai. Ir su šiuo kos
tiumėliu Arizonoje buvo per karšta. Kol dulkėtas oras graužė akis, ji
kontempliavo prie šonkaulių prigludusio ginklo vėsą.
—Labas rytas, Meriona, —nutęsė Džordis. Jis prisišliejo prie
56 LISA GARDNE R * TOBULAS VYRAS
durų staktos, pusnuogis ir susivėlęs, lyg būtų pričiuptas besidulki-

nantis. —Kaip malonu, kad aplankei.
—Gavome pranešimą apie name esantį įsibrovėlį. Atvykau pa
tikrinti.
—Tiesiai iš Vašingtono?
— Ko tik nepadarysi dėl savo vyresniojo brolio. —Meriona
nusišypsojo su apsimestiniu meilumu ir apsidžiaugė pastebėjusi,
kad jos kandi pastaba pataikė į taikinį. —Traukis iš kelio, Džordi.
Pareigūnai apžiūrės tavo namus.
—Nemanau.
—Džordanai Terensai...
—Fredis paskambino tau iš miesto?
Jis pakeitė pozą, susikryžiavo kulkšnis ir dar patogiau įsitaisė.
Iš Fredžio Meriona girdėjo, kad jis daug gėrė. Tikėjosi, alkoholis bus
palikęs padarinių, bet tą šunsnukį Džordį visą laiką lydėjo sėkmė.
Net ir svaigalai nenusėdo riebalais jam ant pilvo ir nepakeitė lie
mens. Jis tebebuvo lieknas ir raumeningas vyras —toks, kokį ir pri
siminė. Vaikinas, laimėjęs visus plaukimo apdovanojimus. Sūnus,
kurio taiklus šaudymas kėlė pasididžiavimą tėvui. Meriona norėjo
jį pasmaugti.
—Fredis užpildė pareiškimą, —sausai atsakė ji.
—A, o aš jau maniau, kad mudu pradėjome suprasti vienas
kitą.
—Ką turi omeny?
Džordis ėmė itin demonstratyviai apžiūrinėti savo nagus.
—Žinau, kad jis tau paskambina, Meriona. Žinau, kad jis tėčio
šnipelis. Jūs abu taip baiminatės, jog vieną dieną aš taip prisigersiu,
kad išklosiu tiesą. Nesijaudink, jau kurį laiką apie ją kalbu, bet nie
kam tai nerūpi.
—Nesuprantu, ką tu kai...
—Aš jį išprašiau. Liepiau Fredžiui pasiimti kelias dienas atos-
togų —maniau, kad mano lankytojas nepageidauja publikos. Na, o
LIS A GARDNE R • TOBULAS VYRAS 57
man pačiam... —Džordis gūžtelėjo. —Fredis gamina puikią marga-

ritą. Žinoma, dabar turėsiu iš naujo apsvarstyti jo grįžimo galimy
bes. Pranešti policijai apie įsibrovėlį —gana sumanu. Manau, jis kur
kas sumanesnis, nei mums abiem atrodo.
—Vadinasi, įsibrovėlis yra! Pasitrauk.
—Ne.
—Po velnių, Džordi, žinau, kad viduje yra moteris. O ką tu iš
tiesų apie ją žinai? Prisimink savo praeitį...
—Nekišk čia mano praeities.
—Mes apieškosime tavo namus, Džordi. Noriu, kad ta moteris
išsinešdintų.
—Ar turi kratos orderį?
—Aišku, kad ne. Atvykome gavę pranešimą apie įsibrovėlį...
—O aš tau sakau, kaip šios nuosavybės savininkas, kad jokio
įsibrovėlio nėra. Tad susirink savo mėlynus žmogeliukus ir pasiieš
kokite kito vakarėlio.
—Tu užsispyręs, girtas kalės v...
—Meriona, tu taip ir neišmokai gražiai bendrauti.
—Džordi, kaip tavo sesuo...
—Tu manęs gėdijiesi, tau gėda, kad esu tavo šeimos narys, ir
kai būna tikrai gera nuotaika, svajoji, kad būčiau miręs. Aš tai žinau,
Meriona. Šie atviri pasisakymai apie šeiminius santykius man visada
sukelia švelnius ir šiltus jausmus.
— Tepadeda tau Dievas, Džordi, jei tavo valdose rasiu bent
žaislinį ginklą...
—Čia Arizona. Ginklų įstatymai ne tokie griežti. Tuo ši valstija
man ir patinka.
—Aš esu čia, nes noriu tau padėti, Džordi...
— Ne, Meriona, nenori. Tu tebevykdai tėčio nurodymus, ir
mes abu tai žinome, —staiga jo balsas sušvelnėjo. —Kodėl tu nie
kada neužsuki paprasčiausiai pasisvečiuoti, Mere Bere? Kodėl su ta
vimi reikia nuolat kariauti?
Merioną ėmė dusinti iki pat kaklo kylančios kostiumėlio sagos,

ir porą akimirkų ją apėmė nevaldomas įsiūtis.
Džordis atsitraukė nuo staktos.
—Siųsk farus lauk. Tėčiui niekad nepatiko, kai svetimi žmonės
imdavo kišti nosis į šeimos reikalus. Ar jis jau miręs?
—Ne.
—Gaila. Ką gi, buvo malonu su tavimi pasišnekučiuoti. Reikė
tų dažniau taip susitikti.
—Aš niekur neisiu.
—Atleisk, Meriona. Juk žinai, kad tu man rūpi, tiesiog turiu
labai stiprią alergiją federaliniams agentams. Ne, bijau, kad savo val
dose griežtai taikau „jokių farų, jokių FTB agentų“ politiką.
—Tu esi visiškas šunsnukis!
—Anksčiau aš irgi taip manydavau, bet dabar, atvirai kalbant,
man atrodo, kad manyje tiesiog per daug pulkininko. Kaip gaila.
Nepriekaištinga Džordžio šypsena bylojo, kad jis niekur nesi
trauks. Jis visą laiką buvo užsispyręs kaip asilas. Tačiau ji taip pat
mokėjo užsispirti. Ir ji turėjo nurodymų. Gavo juos tiesiogiai iš pa
ties pulkininko.
—Gerai. Paliksiu ženklelį prie durų.
—O savo apšildančią grupę? —Džordis linktelėjo policininkų
link.
—Jei tu mus įtikinsi, kad viduje nėra įsibrovėlio, išsiųsiu juos
lauk.
—Oi, įsibrovėlis tikrai yra viduje. Bet manau, kad mėlynai ap
sirengusiems berniukams vis tiek derėtų išvykti.
Jis nusišypsojo. Tada sugrįžo į vidų ir uždarė duris.
Meriona liko stovėti kepinančioje saulėje su trimis valstijos pa
truliais, laukiančiais jos nurodymų. Ji norėjo šaukti ir keiktis, bet
labiausiai norėjo pamiršti pažintį su savo vyru.
—Keliaukite namo, —pasakė ji patruliams. —Aš suvaldysiu
padėtį.
Tada pasibeldė į brolio namų duris ir pasiruošė antram

raundui.
Tesą sėdėjo ant kambario grindų, prispaudusi ausį prie durų.

Ji buvo užsirakinusi, bet iš patirties žinojo, kad spyna labai silpna.
Taip ir nesusigrąžino savo ginklo, bet nenumanė, ką darytų, net jei jį
turėtų. Buvo gyvybiškai svarbu niekam neatskleisti, kad ji čia, bet ar
norėdama išsaugoti savo tapatybę paslaptyje ji būtų pasiryžusi nu
šauti FTB agentę?
Kai susivokė svarstanti galimybę tik sužeisti tą moterį, suprato
atsidūrusi desperatiškoje padėtyje.
Teresa klausėsi pokalbio namo prieangyje. Dabar girdėjo mo
ters balsą aidintį koridoriumi, vedančiu į svetainę.
—Gerai, Džordi, kur ji?
—Ji trumpam išėjo. Susidariau įspūdį, kad policija jai ne prie
širdies.
—Rimtai? Nejaugi tau tai nieko nesako, mielas broliuk?
—Tik tiek, kad ji kurį laiką gyveno Los Andžele.
—Liaukis, Džordi. Jei Ližė Borden būtų gyva, ji kreiptųsi pa
galbos į tave.
Tesą būtų įsižeidusi dėl komentaro, bet negalėjo — daugybė
laikraščių praminė ją Frankenšteino žmona. Bulvariniai leidiniai
net pristatė jos tariamą biografiją pavadinimu
Tai ir ištekėjau už žudiko su kirviu.
Vakarinių laidų vedėjai taip pat nešykštėjo kandžių komen

tarų.
Jai nepatiko galvoti apie Džimą. Ji norėjo tikslių atsakymų, ži
noti viską iš anksto. O to jai trūko. Net ir prabėgus keleriems me
tams, vaizdiniai jos galvoje buvo padriki ir migloti. Spauda galėjo
pateikti jos istoriją kuo tvarkingiausiai. Tačiau ji buvo patyrusi viską

iš tiesų, ir tiesa jai nesuteikė tokios prabangos.
Džimas Beketas buvo patrauklus. Jis buvo stiprus. Jis buvo itin
aukštai vertinamas policijos pareigūnas ir vienišas žmogus, likęs
našlaičiu dar vaikystėje. Jo motina buvo silpna ir pasiligojusi, taip jis
pats pasakojo. Mamos sveikata pakriko, kai jam buvo aštuoneri, o
tėvas žuvo automobilio avarijoje, skubėdamas pas ją. Neturėdamas
daugiau jokių giminaičių, atsidūrė pas globėjus. Spėjo prisirišti prie
tos šeimos, bet ir vėl ištiko tragedija. Kai Džimui buvo keturiolika,
jo patėvis žuvo per nelaimingą atsitikimą medžioklėje. Pamotė išsi
kovojo teisę jį auginti, bet pralaimėjo kovą su krūties vėžiu, kai jis
studijavo koledže. Džimas Beketas liko vienas kaip pirštas, tačiau
vieną dieną jis išvydo ją.
Per ketvirtą jų pasimatymą, kai jiedu sėdėjo ant sūpynių Tesos
tėvo namo verandoje, Džimas suėmė merginos ranką.
—Teresa, —liūdnai ištarė jis. —Žinau, kaip tavo tėvas elgiasi
su tavimi ir tavo motina. Suprantu, kaip tu turėtum bijoti. Bet tu ne
besi viena. Myliu tave, mažute. Mudu panašūs. Abu nieko neturime.
Tačiau nuo šiol amžinai būsime kartu. Daugiau niekas niekada tavęs
nebeskriaus.
Ji patikėjo. Tą vakarą ji pravirko, o jis supo ją, prisispaudęs prie
krūtinės, ir Tesą galvojo: „Pagaliau atjojo mano princas ant balto
žirgo.“
Po pusės metų ji tapo Džimo nuotaka ištaigingiausiose Vil-
jamstaune matytose vestuvėse. Tesą išsikėlė iš tėvų namų ir stebėjo,
kaip Džimas pakabina išdidintą jų vestuvių nuotrauką virš naujųjų
namų židinio. Tai buvo pirmasis dalykas, kurį pamatydavo žmogus,
įžengęs į Beketų namus: didžiulę žvilgančią nuotrauką, kurioje įam
žinta gražiausia Viljamstauno šviesiaplaukių pora. Žmonės praminė
juos Kenu ir Barbe.
Per jųdviejų medaus mėnesį Džimas pasisodino Teresą ir pa
aiškino, kad jai teks laikytis tam tikrų taisyklių. Dabar ji buvo žmo-
na. Policijos pareigūno žmona. Taisyklės paprastos. Kai eina su juo,

privalo laikytis dviejų žingsnių atstumo iš paskos. Jei ką nors ketina
pirkti, visada turi atsiklausti jo leidimo. Gali dėvėti tik tuos drabu
žius, kuriuos jis parenka. Namuose reikės palaikyti nepriekaištingą
tvarką, o kepsnį jam paruošti su krauju. Niekada negali abejoti juo
ar jo dienotvarke.
Teresa linktelėjo. Ji buvo sutrikusi, bet pažadėjo pasistengti. Ji
buvo aštuoniolikmetė nuotaka, tad norėjo būti tobula.
Ji pridarė klaidų.
Antrąją naktį po grįžimo iš jų medaus mėnesio Džimas sude
gino jos vestuvinę suknelę, nes ji neatsiklaususi nupirko atvirukų.
Teresa maldavo to nedaryti, tad jis sudegino ir jos nuometą. Ji ne
turėjo teisės abejoti jo sprendimais. Ji turi nepamiršti juo neabe
joti.
Jai sunkiai sekėsi tai įsidėmėti. Jai sunkiai sekėsi prisitaiky
ti. Per kelias pirmąsias savaites didžioji dalis jos asmeninių daiktų
žuvo ugnyje. Sirgalių uniforma. Vaikystės apklotėlis. Bendraklasių
nuotraukų albumas. Įvairovės dėlei Džimas sukarpė Tesos vaikystės
meškiuką gabaliukais, o tada sudegino, nes laiku nebuvo patiekta
vakarienė. Džimas sakė, kad tikriausiai ji kvaila, jei leidžia sau ne
tekti šitiek daiktų, tad ji ėmė stengtis dar smarkiau.
Teresa nenorėjo apvilti vienintelio žmogaus, kuris sakėsi ją
mylįs. Ir jis jos nemušė. Kartais rėkdavo. Buvo griežtas, sakydavo,
kad ji kvaila, bet nė karto nebuvo pakėlęs prieš ją rankos.
Ji už tai buvo tokia dėkinga.
Ji mokėsi. Nebeliko daiktų, kuriuos jis galėtų naikinti. Tada
Tesą suprato, kad laukiasi, ir gyvenimas aprimo. Džimas negalėjo
sulaukti, kada taps tėčiu. Kai ji pagimdė Sėmę, Džimas atvyko į ligo
ninę su nesuvokiamai brangiu perlų vėriniu. Sakė, kad ji graži. Kad
ji yra šaunuolė.
Ir ji galvojo, kad viskas bus gerai.
Po poros mėnesių Džimas pareiškė, kad atėjo laikas susilaukti
antro vaiko. Teresa sėdėjo prie vakarienės stalo, maitino Samantą ir

buvo tokia išvargusi, kad vos galėjo praplėšti akis. Ji padarė klaidą.
Pamiršo taisykles ir pasakė ne, jai nepavyks susitvarkyti su dviem
vaikais ir palaikyti namuose tobulą, nepriekaištingą švarą. Džimis
nutilo. Padėjo šakutę. Ir įsmeigė į ją skaisčiai mėlynas akis:
—Sakai, nesusitvarkysi, Teresa? Ar nori nuskriausti Samantą?
Ar tai man nori pasakyti? Nori sumušti mano vaiką? Žinau, kad to
kia tavo prigimtis.
Ji pravirko. Sakė ne, niekada nesugalvotų taip pasielgti. Matė,
kad jis ja netiki. Vėliau tą pačią savaitę ji atliko pirmą baisaus nepa
klusnumo aktą: nusipirko gaubtuką ir paslėpė jį po vonios kriaukle.
Kai kitą savaitę jį išsitraukė, aptiko ant jo dailiai padėtą smeigtuką.
Už jos nepermaldaujamu veidu stovėjo Džimas. Teresa daugiau ne
begalėjo to pakelti. Ji jau du su puse mėnesio normaliai nemiegojo.
Buvo pervargusi, išsekusi ir persigandusi, kad nebus gera motina.
Ji pradėjo kūkčioti. Džimas galiausiai pajudėjo. Ji susigūžė, bet jis
ją apsikabino. Glostė plaukus, pirmą kartą per kelis mėnesius švel
niai ją liesdamas, ir kartojo, kad viskas bus gerai, kad jis jai padės.
Paguldė ant vonios kambario grindų. Pakėlė sijoną. Ir paėmė ją taip
gulinčią, o ji buvo tokia išsunkta ir šokiruota, jai taip skaudėjo, kad
nesugebėjo nė pajudėti.
Paskui jai pranešė, kad šį kartą nori berniuko. Berniuko, kurį,
jo tėvo garbei, pavadins Brajanu.
Džimas užtrukdavo darbe vis ilgiau, o sugrįžęs namo elgdavosi
vis žiauriau. Kad ir ką ji darydavo, niekada neįtikdavo. Ji buvo siau
binga žmona, bloga motina. Ji buvo visiška kvailė, ir turėtų dėkoti
jam, kad sutiko ją vesti. Patrauklus, žavingas, visų gerbiamas vyras
galėjo susirasti ir geresnę.
Vieną dieną Džimas pasisodino ją svetainėje ir pasakė, kad iš
eina. Kurį laiką jo nebus. Galbūt sugrįš. Gal ir ne. Dar neapsispren
dė. Bet kad ir kas nutiktų, jai jokiu būdu negalima eiti į rūsį.
—Į rūsį? Ko man eiti į tą rūsį?
—Nes aš tau pasakiau ten neiti, tad dabar tu imsi apie tai gal
voti. Ir galvosi apie tai, vos tik aš išeisiu. „Kas tam rūsyje yra? Kodėl
man negalima eiti į rūsį? Ką jis slepia rūsyje?“ Pasėjau tavo prote
dvejonę, ir tu negalėsi nusiraminti, kol nenueisi į rūsį. Puikiai tave
pažįstu, Teresa. Galiu tave valdyti.
—Ne. Aš neisiu į rūsį. Neisiu.
Tačiau vos tik jis išėjo, jos akys nukrypo į rūsio duris. Ji uždėjo
ranką ant rankenos. Pasuko ją. Atidarė duris ir pažvelgė į tamsą...
Tesą staigiai nutraukė toliau kylančius prisiminimus. Suspaudė
pirštais smilkinius, jausdama burnoje tulžies skonį.
Būdavo dienų, kai ji sugebėdavo prisiminti įvykius objektyviai.
Galėjo žiūrėti iš šalies, analizuoti scenas, lyg jos būtų įvykusios kito
žmogaus gyvenime. O būdavo dienų, kai negalėdavo. Dabar ji susi
telkė į kvėpavimą ir Arizonos saulės šilumą.
Koridoriaus gale Meriona ir Džordis tęsė ginčą.
—Jis miršta, Džordi. Tai ne kokia nors sukta apgaulė, —ner
vingai kalbėjo sesuo. —Mūsų tėvas miršta.
—Mūsų tėvas? Nemanau. Atidaviau tau jį, kai buvai keturioli
kos. Žaidėme pokerį, kiek prisimenu, ir aš tave neblogai aplošinėjau.
Tu ėmei isterikuoti. Aš pasakiau: gerai, kokio dalyko tu iš tikrųjų
norėtum...
—Eik šikt, Džordanai Terensai.
—... ir tu pasakei, kad nori „tėčio“ sau vienai. Tad atidaviau tau
jį visą, nuo galvos iki kojų. Iki šios dienos manau, kad tau tai buvo
nenusisekęs sandėris. O gal, Meriona, tu ir tai pamiršai?
—Nieko aš nepamiršau, Džordi. Tiesiog stengiuosi prisiminti
geresnius laikus.
Stojo ilga pauzė, tada Meriona pridūrė:
—Viskas dėl jos, ar ne?
Dar viena pauzė.
—Ji turėjo vardą, Meriona. Ji buvo žmogus.
—Ji buvo manipuliuojanti prostitutė ir melagė, pasinaudojusi
tėčiu silpnumo akimirką. Jis buvo ką tik išėjęs į pensiją, jautė silpny
bę... moters rodomam dėmesiui.
—Mamai patiks tokia analizė.
—Mamai trūksta daugiau varžtelių negu sudužusiam laikro
džiui.
—Pagaliau mūsų nuomonės sutampa bent dėl vieno dalyko.
—Esmė ta, kad tėtis padarė klaidą...
—Klaidą? Jis užstatė vaiką septyniolikmetei merginai. Mūsų
tėvas —pedofilas.
—Jis ja rūpinosi.
—Tu tai vadini rūpinimusi?
Džordžio balsas pritilo ir nuo jo Tesai ant sprando pasišiaušė
plaukai. Meriona ne iš karto sugalvojo, ką atsakyt, bet galiausiai at
šovė gana kandžiai:
—A, taip, teisingai. Tėtis yra pats blogio įsikūnijimas. Po vel
nių, tikriausiai jis nušovė Kenedį.
—Neatmesčiau tokios galimybės. Ar atidžiai peržiūrėjai jo nu
žudymo įrašus?
— Suauk, Džordi. Tėčiui dabar tavęs reikia, nors ir nežinia
kam. Galbūt jis tau nepatinka, galbūt judu daugiau niekada nepa
žvelgsite vienas kitam į akis, bet, dėl Dievo meilės, juk jis tau davė
gyvybę. Jis suteikė tau pastogę. Jis užaugino tave ir davė tau visko,
ko tik užsinorėdavai —sportinį automobilį, Vest Pointą, pažintis su
karininkais, priedangą — viską gavai.
— Tu vis dar jauti nuoskaudą, ar ne, Meriona? — tyliai pa
klausė Džordis. —Nors sunkiai pavadintum Rodžerį nusmurgusiu
paguodos prizu.
—Rodžeris mane paliko, Džordi. Bet dėkui, kad paklausei.
—Ką? —brolis atrodė nuoširdžiai nustebęs, galbūt net pri
blokštas. —Meriona, atleisk. Prisiekiu tau, aš nenorėjau...
—Neatvykau čia tavo paguodos. Jei dar kartą ištarsi tuos žo
džius, be superklijų nebesusiklijuosi savo veido. Ne, daugiau nieko
nebesakyk. Man atsibodo šie pokalbiai —jie niekad niekur nenuve

da. Pasiliksiu septynias dienas, Džordi. Per septynias dienas turėsi
išvysti šviesą. O tada nusiplausiu rankas nuo visos šitos nesąmonės.
—Mere Bere...
—Nevadink manęs taip! Ir pranešk savo „svečiui“, kad jei pri
čiupsiu bent vieną iš jūsų užsiimantį kokia nors nelegalia veikla, su
imsiu abu. Supratai?
—Neprivalai rėkti, kad įtikintum, jog esi tokia rūpestinga.
—Oi, eik ir nusimegzk sau sveikinimo atviruką.
Tesą išgirdo per medines grindis garsiai nukaukšinčius kulniu
kus. Greiti, nuožmūs žingsniai artėjo, ir Tesą sulaikė kvapą. Tačiau
garsas nutolo. Meriona nudrožė į galinį miegamąjį, kur savo atvyki
mą patvirtino smarkiai trenkdama durimis.
Tesą iškvėpė. Jos kūnas suglebo, atsirėmęs į duris. Viskas gerai.
Šita Meriona buvo FTB agentė, bet taip pat ir Džordžio sesuo, kuri
čia atvyko dėl visiškai su Tesą nesusijusių priežasčių.
Ji buvo saugi, niekas nežinojo, kur ji yra, ir ji tebebuvo Arizo
noje.
Daugiau tverti ji nebegalėjo. Buvo dar tik popietė, bet jos per
vargęs kūnas reikalavo poilsio. Tesą įsiropštė į lovą, užsitraukė ap
klotą ant galvos ir su malonumu paniro į snaudulį.
Šeštas
Rūsyje buvo šalta. Ji juto skersvėjį, bet negalėjo nustatyti, iš kur

jis sklinda. Šviesa buvo blausi —palubėje vos spingsėjoplika lemputė,
tik pailginanti šešėlius. Po kojomis juto suplūktą žemę. Kas ten stovi,
atremtas į kampą? Kastuvas, pjūklas, plaktukas. Sodininko žirklės ir
du grėbliai. Arjai kada teko matyti, kad Džimas naudotųsi bent vienu
iš šių įrankių? Čia buvo ir beisbolo lazda. Ilga auksinė beisbolo lazda.
Ji manė, kadjis laiko savo lazdas paltų spintoje. Kodėlji rūsyje? Į rūsį
jie beveik neidavo.
Užuodė šviežiai išraustą žemę ir pasisuko kvapo pusėn. Gali
niame kampe pastebėjo žemių krūvelę, forma primenančią šviežiai
supiltą kapą.
Ne. Ne, ne, ne.
Jos burną uždengė delnas.
Ji suklykė. Ji klykė, bet klyksmas, atsimušęs nuo rankos, slinko
gerkle atgal. Ji kaip pašėlusi muistėsi ir rangėsi, bet buvo prispausta
prie kūno. Dieve Švenčiausiasis, padėk man.
Stori pirštai smigo įjos žandikaulį ir atsuko galvą į vietą.
—Maniau, kad tu čia neisi, Teresa. Maniau, kad pažadėjai čia
neiti.
Ji bejėgiškai suvaitojo. Ji įkliuvo į spąstus. Dabarjis padarys jai
ką nors siaubinga.
Pajuto, kaip už nugarosjudajo ranka. Akis uždengėjuodas šalis,
užtemdydamas šviesą, atskirdamas ją nuo visko.
Teresa suaimanavo iš siaubo.
LIS A GARDNE R • TOBULAS VYRAS 67
Jis aprišo jos burną susuktu pagalvės užvalkalu,>kurio audinys

prispaudė liežuvį ir įsirėžė į jautrius lūpų kampučius it žirgo žąslai.
Jisją paleido, irji sudribo ant grindų.
—Sakiau tau čia neiti, bet tu turėjai patikrinti, ar ne, Teresa?
Privalėjai išsiaiškinti. Nėra ko smalsauti, jei nenori sužinoti atsakymų.
Jis pastatė ją ant kojų ir nutempė per suplūktas grindis. Aitrus
kvapas pasidarė dar aštresnis. Žemės kvapas ir dar kažkas, kažkoks
aštrus aromatas. Žalioji citrina. Šviežia žalioji citrina, kurios kvapu
bandomas užmaskuoti pūvančių lavonų kvapas. Ji sužiaukčiojo, nors
burną dengė užvalkalas.
—Teisingai. Tu stovi ant kapo krašto. Vienas stumtelėjimas, ir
nukrisi tiesiai į jį. Tiesiai į kapą. Nori sužinoti, ką ten rasi?
Jis stumtelėjoją į tuščią erdvę, irji surėkė. Paskui vėl prisitraukė
prie savęs ir tyliai nusijuokė į ausį:
—Dar ne dabar. Leisk tau aprodyti visa kita.
Jis sugriebė jos ranką, tiesdamas ją, stengdamasis, kad ji kažką
paliestų. Ji maldavo, betjos žodžius ir kūkčiojimą slopino užvalkalas.
Jis tuoj privers ją kažką paliesti. Kažką, ko liesti ji nenorėjo.
Jos ranka buvo sugrūsta į stiklainį. Ji pirštais užčiuopė apvalias,
standžias ir gličiasformas.
—Akių obuoliai, — sukuždėjo jis. —Surinkau visų savo buvu
sių žmonų akis.
Jis ištraukėjos ranką ir įgrūdo kažkur kitur. Plaukai. Ilgi irglot
nūs su šiurpiai drėgnais galiukais.
— Taippat nuskalpavau jas, — sušnypštėjis.
Jis dar kartą ištraukėjos ranką ir sukišo sugniaužtą kumštį kitur.
Į kažkokius gliaumėtus, tižius ir susinarpliojusius daiktus. Jie lipojai
prie pirštų, sukosi apiejuos.
— Žarnos. Daug, daug žarnų.
—O čia, mažute, mano pagrindinis laimėjimas. Jos širdis. Šilta,
pulsuojanti širdis.
Teresos ranka buvo priversta suimti mėsos gabalą. Jopirštai ap

sivijojos kaklą. Jis ėmė spausti vis smarkiau, vis smarkiau, vis smar
kiau, ojo kvėpavimasjai prie ausies išpasitenkinimo vis greitėjo.
— Tu nė neįsivaizduoji, kas aš esu, Teresa. Visiškai neįsivaiz
duoji.
Ir kai jai prieš akis ėmė ryškėti dėmės, kai prieš pat ją atsivėrė
bedugnė, į kurią ji galėjo įkristi bet kurią akimirką ir daugiau nebe
galvoti, jo pirštai atsileido, irjos plaučiai godžiai prisipildė deguonies.
Tesai nuo akių buvo nutrauktas raištis. Ji žiūrėjo žemyn, į krau
ją, didžiulę kraujo balą. Ji atsisuko, nes iš baimės nebegalėjo bėgti.
Ji aiškiai pamatėjo veidą. Jo klastingą, šaltą veidą.
Džordis Dilonas patenkintai šypsodamasis iš viršaus žiūrėjo į ją
angliųjuodumo akimis.
Tesą staigiai prabudo, iš lūpų jau buvo besiveržiąs klyksmas, o

krūtinėje smarkiai daužėsi širdis. Ii sugniaužė prie gerklės kumštį,
gaudydama orą. Prakaitas ritosi skruostais it ašaros.
Palūkėjusi pašoko nuo svetimos lovos ir užsidegė visas įmano
mas šviesas. Kambaryje lempų beveik nebuvo. Jai reikėjo daugiau
šviesos, kur kas daugiau šviesos, kuri išsklaidytų pakampėse tykan
čius šešėlius.
Susiprato stovinti priešais spintos duris, kurios buvo saugiai
užremtos kėde. Atidaryk tasprakeiktas duris. Įsitikink, kadjo nebėra,
kad tu laimėjai, tu laimėjai.
Staiga piktai surikusi ji nuspyrė kėdę šalin, čiupo už rankenos
ir atplėšė duris.
—Nagi, kur tu, šunsnuki?
Į ją žiūrėjo tik tuščios pakabos. Tesą giliai įkvėpė, tada įkvėpė
dar kartą, kol kūną krečiantis drebulys galiausiai liovėsi.
Tu esi Arizonoje. Tu saugi. Tavo rankos nekruvinos.
LISA G ARDNE R • TOBULAS VYRAS 69
Tai buvo karvės širdis. Karvės širdis, makaronai aliejuje, šilko

gijos ir nuluptos vynuogės. Daiktai iš pirmaklasių siaubų namelio.
—Apsidairyk, Teresa, —tarė Džimas, uždegdamas rūsyje švie
są. —Pasižiūrėk į dalykus, kurie tave taip gąsdina. Jei esi pasiryžusi
tikėti, kad nuluptos vynuogės yra akių obuoliai, nenuostabu, kad
žiūrėdama į mane įžvelgi pabaisą.
Ji susmuko ant grindų.
Jis pritūpė, ką jų akys būtų viename lygyje:
—Prašiau tavęs neiti į rūsį, bet tu atėjai. Vadinasi, esi įsitiki
nusi, kad aš darau kažką bloga. Kodėl taip prastai galvoji apie savo
vyrą, Teresa? Kodėl tu taip smarkiai pasiryžusi manęs bijoti?
Ji nesugebėjo rasti atsakymo.
—Žinai, ką aš manau? Manau, kad tavo labai menkas pasiti
kėjimas savimi, Teresa. Manau, kad tavo smurtaujantis tėvas išmo
kė laikyti save niekuo. O dabar turi patrauklų, žavingą, apdovanotą
policininką, kuris tave myli, bet vis tiek negali tuo patikėti, ar ne?
Užuot priėmusi doro vyro meilę, tu svarstai, kas su juo ne taip. Tu
negali susitaikyti su mintimi, kad gal man viskas gerai. Patariu tau
mažiau galvoti apie mano problemas, Teresa, ir skirti daugiau laiko
svarstant savąsias.
Jis paliko ją rūsyje.
Ji liko sėdėti ant grindų ir iš tiesų ėmė svarstyti, dėl ko abejoja
savo tobulu vyru.
Džimas išties turėjo tokių sugebėjimų.
Tada ją užplūdo kiti prisiminimai, kiti vaizdiniai. Džimo ran
kos, apsivijusios jos gerklę, spaudžiančios, atsileidžiančios, gla
monėjančios, raminančios, smaugiančios. J viršų kylanti beisbolo
lazda, mėnesienoje primenanti burtų lazdelę. Ji švilpdama leidžiasi
žemyn. Triuškindama jos šlaunį...
Tesą pribėgo prie durų, atsirakino jas ir vos spėjo į vonią, kur
ėmė baisiai vemti.
—Ar dėl to kalti mano žodžiai? —tarpduryje pasirodė Džordis.
Tesą smarkiai užmerkė akis. Tebelaikė apsikabinusi kriauklę,

jos rankos drebėjo, kojos virpėjo. Burnoje juto tulžį. Ir kur kas ai
tresnį nevilties skonį.
—Prašau, išeik, —sukuždėjo ji.
—Atleisk, bet nė vienas Virdžinijoje gimęs vyras nepajėgtų at
sitraukti nuo vemiančios moters. Gali laikyti tai mūsų pietietišku
žavesiu.
Ji išgirdo jo basas pėdas šlepsint per vonios grindų plyteles ir
jam artėjant pajuto stiprėjantį chloro kvapą. Džordis prisispaudė
prie jos savo kūnu. Ji įsitempė, o iš krūtinės išsiveržė prieštaraujan
tis urgztelėjimas.
Jis tarė:
— Tiesiog atsuksiu vandenį. Jo skonis primena surūdijusį
vamzdį, kuriuo jis pas mus atkeliauja iš paties Kolorado, bet, kiek
žinau iš patirties, jis skanesnis už vėmalus.
Vyras atsitraukė. Atsidususi Teresa apsiprausė vandeniu veidą
ir kaklą, leisdama jam tekėti per burną. Jo skonis iš tiesų atsidavė
metalu ir rūdimis.
—Geriau? —netrukus pasiteiravo jis.
Ji užsuko čiaupą ir atsigręžė. Jis vilkėjo tik maudymosi šortus,
kurie buvo gerokai nusmukę ir atidengė šviesesnę, saulės nepaliestą
odos juostą. Nuo juodų plaukų per pečius ir plokščią pilvą tekėjo
vanduo.
Džordis pakėlė pusiau nugertą alaus butelį ir, žiūrėdamas jai
tiesiai į akis, išmaukė jį iki dugno.
—Imk.
-Ką?
—Rankšluostį, chiąuita. Atrodai nekaip.
Tik paskui ji pastebėjo, kad rankoje jis laiko rankšluostį. At
sargiai jį paėmė. Nors Džordis nieko ir nepadarė, ji vis tiek bijojo.
Iš patirties žinojo, kad vyrai —ypač raumeningi vyrai —yra tikra
grėsmė moterims. Pagalvojusi apie tėvą, iškart įsivaizduodavo, kaip
jis išpurtusiu raudonu it burokas veidu kelia stambų savo kumštį.

Pagalvojusi apie savo vyrą, iškart prisimindavo, kaip jis, degindamas
jos vestuvinę suknelę, atsako jai bejausmiu, šaltakraujišku mėlynų
akių žvilgsniu.
Tačiau Džordis turėjo rimtų rekomendacijų. Savaime supran
tama, samdomi kariai nežudo savo klientų. Juk tai kenktų verslui.
Nejaugi policininkai pultų žudyti mokesčių mokėtojus? Tai irgi
kenktų verslui.
Džordžio namuose Teresa praleido keturiasdešimt aštuonias
valandas, ir per jas nekilo jokių incidentų. Jis sumaitino jai pus
ryčius. Apgynė nuo policijos. Jei būtų turėjęs kokių nors polinkių
smurtauti, būtų juos pastebėjusi.
Aišku, pastebėti Džimo polinkį į smurtą jai prireikė dvejų
metų.
Ji pakėlė rankas ir pasitrynė kaktą. Norėjo priklausyti sau pa
čiai, norėjo pasitikėti savimi. Net praėjus pustrečių metų nuo Džimo
pasodinimo už grotų ji nebuvo tikra, ar jai pavyko to pasiekti. Ji
įstrigo kažkur tarp senosios Teresos Beket ir naujosios Tesos Vil-
jams.
—Sunki naktelė laidos šeimininkėms vedėjai?
—Vis tas mezgimas išvirkščiomis akimis neduoda ramybės, —
burbtelėjo ji. —Sapnuoju košmarus, kad pametu akį.
—Rimtai? O aš sapnuoju, kad sprogdinu bažnyčias. Išeik į lau
ką, vėsus oras kūnui į naudą.
Džordis apsisuko, ir Tesą suprato, jog jis kviečia ją sekti iš pas
kos. Pažvelgė žemyn į savo kojas, kurių nedengė jos purpuriniai
Viljamso koledžo marškinėliai. Paprastai ji nesekiodavo pusnuogių
vyrų, vilkėdama vien marškinėlius. Jos motina turėjo tvirtą nuomo
nę apie moteris, demonstruojančias pernelyg daug kūno. Taip da
rydavo tik blogos moterys, ir jos keliaudavo tiesiai į pragarą, kur
kiekvieną naktį velniai išdarinėdavo su jomis siaubingus dalykus,
bausdami už paleistuvystę.
Mintis, kad ji gali būti paleistuvė, pasirodė tokia absurdiška,

jog Tesą šyptelėjo. Ji niekada nebuvofemmefatale, niekada nekurstė
paslėptų aistrų. Buvo pareiginga, sutrikusi žmona. Dabar tapo išsi
gandusia, išsekusia motina. Visi ženklai rodė, kad Džordžiui ji buvo
ne patrauklesnė už judantį skeletą. Ir jai tai tiko. Ji tik norėjo, kad jis
išmokytų naudotis pusiau automatiniais ginklais.
Tesą nusekė jį į kiemą, kur, pajutusi nakties vėsą, suvirpėjo.
Džordis to, atrodo, nepastebėjo. Jis sudribo į vieną iš kėdžių ir pa
siėmė auksinį portsigarą. Ant stiklinio staliuko stovėjo šešių alaus
butelių pakuotė.
Ji apsikabino rankomis liemenį, pakeldama galvą į sodriai mė
lyną dangų, pribarstytą žvaigždžių. Šiuo metu Viljamstaune naktys
turėjo būti vėsios ir giedros, o ore jaustis ryškus, priplėkęs džiūvan
čių lapų ir senstančių pušų kvapas ir nuo Berkšyro kalvų atklysti
gaivus vėjo gūsis. Jai parūpo, ką dabar veikia jos dukra. Tikriausiai
greitai užmigo, apkamšyta lovoje su savo rausvais flaneliniais nakti
nukais ir mėgstamiausia kalbančia lėle. Jei užsimerktų, kone užuos
tų „No More Tears“ šampūno ir vaikiškos pudros kvapus.
Mažute, aš myliu tave.
—Tai klauseisi už durų? —paklausė Džordis.
—Taip.
Džordis atsidarė ploną portsigarą, iškratė vieną cigaretę ir pri
sidegė.
—Bjaurus įprotis. Nori cigaretės?
Jis ištiesė portsigarą, tada prisitraukė jį atgal.
—Pala, buvau pamiršęs. Tu vos paeini, tad cigarečių negausi.
Jis iškvėpdamas atsilošė ir susikryžiavo kulkšnis.
—Nežinojau, kad tu rūkai.
—Mečiau.
—Tad vidury nakties išėjai nusipirkti cigarečių, kad ir vėl pra
dėtum rūkyti?
—Nea. Pasivogiau iš Merionos. Ojuk tai aš išmokiau ją rūkyti,
žinai, —jo lūpos persikreipė. —Bent jau aš taip prisimenu. Turė

tum pasiklausti, ką prisimena ji.
—Panašu, meile vienas kitam nedegat.
—Niekada nebuvau istorinių revizionistų šalininkas.
Tesą neutraliu balsu paklausė:
—Oji iš tikrųjų yra FTB agentė?
—Taip, —jo krūtinė trumpam išsipūtė. —Ir dar kokia.
—Girdėjau, ji žadėjo pagyventi čia savaitę.
—Tiesa. Tad jei esi apgavikė, nesakyk jai. Ji tave supakuos.
—Ir tu jai leistum taip pasielgti?
—Jei būtum apgavikė, taip.
—Gerai, —sutiko Tesą. —Apgalvojai visas galimybes. Jei lik
siu, turiu būti teisiškai nepriekaištinga. Jei ryte išvyksiu, ką gi, ap
saugosiu tave nuo galimų rūpesčių.
—Neapsigauk manydama, jog jei esu gražus, tai esu ir visiškai
kvailas.
Ji linktelėjo ir vėl pažvelgė į dangų. Jai buvo šalta. Norėjo su
grįžti į vidų ir eiti miegoti. Ją gąsdino košmarai, nuo kurių nepavyks
pasislėpti.
—Vienas mėnuo treniruočių, —staiga pratarė Džordis. —Pa
sirašau.
—Žinau.
—Tik jau nesipūsk. Pradėsime rytoj iš pat ryto, šeštą nulis nu
lis. Fiziniai pratimai, savigyna, naudojimasis smulkiais ginklais ir
kiti dalykai. Sunaikinsiu tavo niekingą pavidalą ir sukursiu iš tavęs
naują moterį.
—Gerai.
—Ar nori sužinoti, dėl ko persigalvojau?
—Nesvarbu.
—Svarbu, Andžela. Man svarbu, —jis rankos mostu parodė
vilą, sodą, baseiną. —Man tai nepriklauso. Ne visai. Už kiekvieną
šių valdų kvadratinį metrą, už kiekvieną akmenėlį, kiekvieną kaktų-
74 LI SA GARDNER • TOBULAS VYRAS
są sumokėjo mano tėvas. Gali sakyti, kad vis dar gyvenu iš pašalpos.
Galiują turėti, galiu taip gyventi amžinai su dviem sąlygom. Pirmoji
tavęs neliečia. O antroji yra pažadas, kad nebesiimsiu „to verslo“. Jei
apsiimu tave treniruoti, viso šito netenku. Manai, kad turėčiau taip
padaryti dėl tavęs, Andžela?
—Ne, —nuoširdžiai atsakė ji.
—Tada mūsų nuomonės sutampa. Darau tai dėl savęs. Nes aš
to noriu. Nes mane kankina didžiausias pasaulyje našlaičio pavydas.
Jis pasičiupo alų, atsistojo nuo kėdės ir patraukė jos link.
Tesą juto nuo jo sklindančią įtampą. Jis nebuvo žmogus, žai
džiantis pagal taisykles —greičiausiai jam iš tiesų yra tekę sprog
dinti bažnyčias. Jame tūnojo pyktis ir niūrios nuotaikos, kurių ji
nesuprato. Jis buvo nenuspėjamas, šiurkštokas. Jis mokėjo judėti be
garso. Ir po marmurinio Džimo fasado atrodė neįtikimai tikras. Jei
tu šiam vyrui nepatiktum, jis tikrai nepultų nuodyti tavo šuns ar
deginti tavo garažo. Jis tau viską išrėžtų tiesiai šviesiai. Tiesiog pra
neštų. Jei jis sužinotų, kad tėvas muša dukterį, nepastatytų sandėlio
kopėčių taip, kad jos krisdamos sulaužytų tėvui koją. Jis prie jo pri
eitų ir žiebtų kumščiu į veidą.
Džordis atsistojo taip arti, kad ji juto nuo jo cigaretės sklindan
čią šilumą.
—Tau jis sapnuojasi, Andžela?
—Kartais.
—Kada paskutinį kartą miegojai visą naktį?
—Aš... aš nežinau.
—O pasigaminai sau normalaus valgio?
—Seniai.
—Tada nustok taip elgusis.
Jis perbraukė pirštu jai per dilbį. Ji krūptelėjo, ir jis papurtė
galvą.
—Iš tavęs nieko neliko, Andžela. Tu visiškai save apleidai. Teli
ko kaulai ir ratilai po akimis. Stipresnis vėjas tave nupūstų.
—Man sunku, —atsakė ji. —Mes... mes visą laiką slapstėmės.

Yra problemų...
—Sunku. Turi išmokti atsiriboti. Nuo šios akimirkos turi at
siskirti. Jei esi išsigandusi, vis tiek miegi. Kankina nerimas, valgyk
vaisius ir daržoves. Prisiaugink mėsos ant tų kaulų, tada pakalbė
sime apie raumenis. Ir liaukis lupinėjusi nagus. Jei nežiūrėsi į savo
kūną rimtai, kaip į jį žiūrės kiti?
—Iš tavęs keista išgirsti tokį patarimą.
—Aš tik aiškinu, pats tuo nesivadovauju.
Džordžio pirštai sustojo ant jos rankos. Pirštų pagalvėlės buvo
šiurkščios ir šiltos. Jis vedžiojo neaiškią figūrą, kurią ji juto net kojų
pirštų galiukais. Ji atsitraukė.
—Tau tai nepatinka?
—Aš... aš nežinau.
Jis susijuokė:
—Melagė.
—Man reikia mokytojo, o ne dar vienos klaidos.
—A, tai štai kaip tu matai vyrus.
Jis patapšnojo alaus buteliu sau dilbį, tada pakėlė jį ir išmaukė
didelį gurkšnį.
—Pradėsime baseine. Pabandysime pagerinti tavo formą nie
kam nepadarydami žalos.
—Aš nesu gera plaukikė.
—Maniau, sakei, jog neverkšleni.
Ji niekinamai iškėlė smakrą, ir jis nusijuokė:
—Visai nieko. Turi charakterį.
—Tai jau taip, —burbtelėjo ji. —Turiu smarvės.
Jis dar kartą sukikeno, ir jo žvilgsnis smalsiai nuslydo jos
skruostu. Paskui pakėlė cigaretę. Šios galas jam traukiant raudonai
sužaižaravo. Jis kelias sekundes sulaikė dūmus.
Ji nejučia ėmė stebėti nedidelę O, išsprūdusią pro jo ūsiukais
apžėlusias lūpas. Įsistebeilijo į ilgų šilkinių tamsių plaukų sruogas,
siekiančias raktikaulius. Virš jo užsidegė verandos žibintas. Norėjo

paliesti jo odą ir įsitikinti, ar ji išties tokia šilta kaip ir atrodo.
Ji staigiai nuleido akis žemyn dėl savo netikėtos reakcijos.
—Bijai? —kimiu visažiniškų balsu tyliai paklausė jis.
—Ne, —staigiai atsakė Tesą.
—Drebini kinkas. O aš dar net nieko nepadariau. Kol kas.
—Aš nebijau!
Tačiau ji bijojo, ir jie abu tai žinojo. Ji jautėsi nepatogiai, jos
mintys susijaukė. Ar ji gali, ar negali juo pasitikėti? Ar jai bėgti, ar
vaidinti kietą? Ar žengti į priekį, ar atgal? Ją kamavo abejonės.
Ji apsisprendė. Kol užteko drąsos, griebė butelį ir išplėšė jam
iš rankos. Priėjusi prie baltų akmenukų lysvės, skiriančios kaktusų
darželį, išpylė alų.
—Viskas. Aš tave pasamdžiau. Noriu, kad būtum blaivas.
—Girtas jūrų pėstininkas šaudo taikliau, —atrėžė jis surim
tėjęs.
—Ką gi, Džordi, tu nebesi jūrų pėstininkas.
—Labai klysti, Andžela. Labai klysti.
Jis priėjo prie jos.
Ji nesitraukė iš vietos.
—Pyksti? —iš aukšto tarė ji. —Jau spėjai pasiilgti alaus?
—Ne alaus. Sekso.
Jis ištiesė ranką taip staigiai, kad ji nespėjo sureaguoti. Delnu
suėmė jos galvą, pirštais masažuodamas odą.
—Tu vis dar nepajudėjai. Galbūt nori mane pabučiuoti. Jei pa
darytum tokį pavojingą dalyką, gal pasijustum stipri?
Jis pasilenkė virš jos. Iš taip arti ji matė gyvulišką jo akių žvil
gesį, įžiūrėjo vienos paros barzdos šerius.
Veido plaukai. Tikri veido plaukai, tokie pat kaip ir ant krūti
nės. Jis nė neįsivaizdavo, ką jie jai reiškia. Nesuvokė, ką jai reiškia
vyro, kuris toli gražu nėra šaltas, artumas.
—Nagi, Andžela, pabučiuok mane. Pademonstruosiu tau tre

čią sritį, kurią esu labai labai gerai įvaldęs.
Jis pasilenkė arčiau, bet nepalietė jos lūpų. Abu žinojo, kad jis
to nepadarys. Jis norėjo, kad tai padarytų ji.
Ji pakėlė ranką ir atsargiai, dvejodama palietė dygius barzdos
šerius. Jie buvo švelnesni, nei ji įsivaizdavo. Švelniai badė pirštų ga
liukus. Jis sulaikė kvėpavimą. Ji —taip pat. Ji perbraukė jo žandikau
lį, per jo tvirtą, kietą liniją. Jo pirštai įsipynė į jos plaukus.
—Dėl Dievo meilės, nejaugi nemoki pabučiuoti vyro? —jis
trūktelėjo ją artyn.
Ir ji trenkė jam kumščiu į petį.
Paskui suniurzgė, labiau iš nuostabos nei iš skausmo, ir atsi
traukė.
—Juk taip turėčiau elgtis, ar ne? —tvirtai pareiškė. —Turiu
nepasiduoti. Tad ir nepasidaviau. Ir kol esu čia... —ji ištraukė jam iš
burnos cigaretę. —Nemėgstu, kai rūkoma.
—Per vėlu. Galėjai pabėgti, Andžela, pasitraukti nuo scenos,
kai turėjai galimybę.
Jis lengvai ją sugavo ir prisitraukė prie savęs. Ji ką tik stovėjo
prie kaktusų sodelio, o dabar jau spaudėsi prie degančio kūno: jos
kojas apglėbė raumeningos šlaunys, o liemenį gniaužė tvirtos ran
kos. Jau žiojosi prieštarauti, bet jis tik pasinaudojo proga ir įsisiurbė
jai į lūpas.
Jis nebuvo nei drovus, nei gudrus. Jo karštas tabako skonio
liežuvis giliai įsiskverbė vidun. Paskui užtvindė ją, glostė, slysčiojo
tarp dantų ir provokavo. Ji ėmė rangytis jo glėbyje. Jo bučinys darėsi
vis gilesnis ir sodresnis, ne skausmingas, bet nepermaldaujamas, kol
galiausiai ji pajuto kažką sujudant pilve.
Ji norėjo sutirpti. Troško įsikibti pirštais į jo pečius ir nepaleisti.
Šaižiai klykdama Tesą ėmė daužyti jo krūtinę. Jis ją paleido.
—Šunsnukis!
—Visiškai teisingai. Ir aš tave perspėjau.
Ji nusivalė burną atžagaria ranka. Jautėsi įskaudinta ir išniekin

ta. Norėjo negyvai jį sumušti.
Jis nei žengė artyn, nei atsitraukė. Paprasčiausiai stovėjo vieto
je, ją provokuodamas. Ji nebūtų galėjusi jo nugalėti. Jis buvo stipres
nis —vyrai visuomet būdavo stipresni, —o ji dar nemokėjo kautis.
Jai ėmė perštėti akis. Po velnių, jinai apsiverks.
—Neverk, —tarė jis.
—Palik mane ramybėje.
—Nagi, Andžela, juk kol kas tau taip puikiai sekėsi. Tik jau
dabar nepasiduok.
—Tu pasipūtėliškas kalės...
—Jau geriau. Toks požiūris padės tau išgyventi, Andžela. Ne
prarask jo. O dabar eik į lovą.
—O tu pats? —atšovė ji. —Liksi čia, nekreipdamas dėmesio į
savo paties patarimą?
—Greičiausiai.
Ji palenkė galvą ant šono ir nužvelgė jį.
—Aišku, —paprastai tarė. —Tavo sesuo čia praleido dar tik
dvylika valandų, o tu jau byri į šipulius.
—Užsičiaupk, Andžela.
—Kodėl? Nes tu gali jaukti man protą, o aš tau negaliu? Galbūt
nesu labai stipri ir, ko gero, prastai šaudau, bet sugebu pridėti du
prie dviejų. Tavo ir tavo sesers nuomonės dėl tėvo nesutampa. At
rodo, kad tu nori palaikyti su ja santykius. O ji, rodosi, pasiruošusi
sudeginti tave ant laužo. Ar kol kas bent kiek pataikau?
—Eik į lovą, —perspėjo jis.
—Tik jau ne dabar, kai taip šypsosi sėkmė. Tai ką ten tas tavo
tėvas padarė?
—O ko jis nepadarė? Labanakt.
—Ar jis tave mušė? Tokius dalykus aš išmanau.
—Tėvas tave mušė?
—Nuolatos, —sausai ištarė ji. —Ir vis dar jo už tai nekenčiu.
—Hm... Matai, mano manymu, taip neapkęsti yra sveika. Me-

riona nesutinka. Ji sako, kad mūsų tėvas buvo tik mažumėlę griež
tokas.
—Tačiau tau taip neatrodo?
Jis suniurzgė:
—Pulkininkas laikė vaikų auginimą kruvinu sportu.
Džordis priėjo prie staliuko, prisidegė dar vieną cigaretę ir
įtraukė. Jo rankos nežymiai virpėjo.
—Keliauk, Andžela. Tu ir be mano suknistos šeimos turi dėl
ko jaudintis.
Ji nejudėjo. Tarp jų atsirado ryšys, ir jai jis buvo svarbus.
—O ta moteris?
—Kokia moteris?
—Ta prostitutė, kuri pagimdė tavo tėvo vaiką.
—Ohoho, tu tikrai klauseisi už durų.
—Taip, —begėdiškai pripažino ji.
Džordis rūkė toliau, ir ji manė, kad jis nieko neatsakys. Bet kai
cigaretė sudegė iki pat galo, tarė:
—Mano tėvo meiluže tapo septyniolikmetė prostitutė. Jampa
tiko tokie dalykai. Ji pastojo. Tad pulkininkas išspyrė ją lauk. Ji sto
vėjo ant slenksčio ir maldavo grąžinti jos drabužius. Jis liepė liokajui
paleisti šunis. Ji išėjo.
—Ir viskas?
—Aišku, kad ne. Tada ta mergina sugalvojo nueiti pas Merio-
ną. Pinigų sau ji nenorėjo, tik vaikui.
—Bet Meriona...
—Ją atstūmė. Visas Merionos gyvenimas sudarytas iš atrinktų
prisiminimų. Tėtis jai yra pats brangiausias. Viskas, ką jis daro, yra
gerai, antraip visata nustotų egzistuoti. Jei tėtis sako, kad ta mergina
yra meluojanti kekšė, kurios jis gyvenime nematęs akyse, vadinasi,
ta mergina yra meluojanti kekšė, kurios jis gyvenime nematęs akyse.
—Tad ji atėjo pas tave?
Džordis kilstelėjo antakį:

—Nori pasakyti, kad tu dar nesupratai?
Ji papurtė galvą.
—Ta mergina buvo vardu Reičelė. O jos sūnus, mano įbrolis,
buvo Tedis.
—A, —tarė ji išputusi akis, pagaliau viską supratusi.
—Taigi, —švelniai ištarė Džordis. —Aš ją vedžiau. Ir ji tapo
geriausiu dalyku mano gyvenime.
Džordis numetė cigaretę ant žemės ir sutrynė ją kulnu. Pašai
piai atidavė Tesai pagarbą, o ji vis dar nesugalvojo, ką atsakyti.
—Pamiegok. Šeštą nulis nulis prie baseino. Ir nesimaišyk Me-
rionai po akimis, Andže. Tujai nepatinki, o Meriona moka suvalgyti
žmogų ir išsikrapštyti dantis jo kaulais. Mes ja labai didžiuojamės.
Džordis paliko Tesą kiemelyje, besiklausančią vandens teške
nimo į baseino sienas, kai kažkur tolumoje į mėnulį sukaukė kojo
tas, bet atsako nesulaukė.
Septintas
Tai yra Džimo Beketo interviu numeris vienas, kurį atlieka

specialusis agentas Pirsas Kvinsis, padedamas leitenanto Lenso Di-
fordo iš Masačūsetso nusikaltimų prevencijos ir kontrolės padali
nio. Vieta —Masačūsetso pataisos įstaiga Ceder Junction, Volpole.
Data —1995 m. lapkričio 11d. Džimas Beketas įkalintas jau beveik
tris mėnesius. Gavus jo sutikimą, šis interviu yra įrašinėjamas į gar
so ir vaizdo juostas. Ar turite klausimų?
BEKETAS: Kvinsis? Kaip tas koroneris iš televizijos serialo?

KVINSIS: Teismo medikas.
BEKETAS: Ar vaikystėje žiūrėjote tą serialą? Ar jis buvo jūsų mėgsta
miausias?
k v in s is : Teko kelis kartus matyti.
BEKETAS: Kas buvo jūsų tėvas?
KVINSIS: Jis buvo santechnikas.
BEKETAS: Ne taip įdomu, kaip būti koroneriu. Suprantu, ką norite
pasakyti.
DlFORDAS: Baik malt šūdą, Beketai. Nesusirinkome čia žiūrėti, kaip
tu analizuoji FTB. Kvinsis tik skaitė apie tave, o aš tave pažįstu. Ne
pamiršk to.
BEKETAS: Leitenantas Difordas kaip visada žavingas. Kai dirbau po
licininku, man labiausiai patikdavo rašyti ataskaitas tokiems debi-

lams kaip tu. Rimtiems policijos leitenantams, dėl kurių patirties ir
gatvės gyvenimo išmanymo naktimis visi turėtų jaustis saugūs, kai
tuo tarpu jų pačių vyrai stabdo mielas blondines ir po to sukapoja

jas gabalais. Ar nekankina nemiga, leitenante?
DIFORDAS: Eik velniop...
KVINSIS: Gerai, eikime prie reikalo. Leitenantas Difordas teisus —
asmeniškai jūsų nepažįstu, Džimai, tačiau viską apie jus žinau. Taip
pat mačiau, kokias bylas buvote išsitraukęs iš mūsų Pagalbinio
tyrimų padalinio, tad žinau, kad jums žinomos psichologinių žu
dikų maniakų portretų kūrimo technikos. Kaip jau kalbėjome, šis
interviu duodamas savanoriškai. Mainais už tai nieko negausite,
nebent pokytį savo, kaip aš įsivaizduoju, itin nuobodžioje Volpolo
dienotvarkėje. Gal norėtumėte cigaretės ar dar ko nors?
BEKETAS: Aš nerūkau. Mano kūnas yra mano šventovė.
d if o r d a s : Jėzau Kristau...
BEKETAS: Noriu pamatyti savo portretą.
KVINSIS: Nesiruošiame nieko rodyti, Džimai.
BEKETAS: Bijote, kad jį paneigsiu, pastebėsiu visas klaidas? O gal
nuogąstaujate, kad vieną dieną pasinaudosiu juo savo naudai?

KVINSIS: Jūsų intelekto koeficientas yra 145. Neatmetu tokios gali
mybės, Džimai.
BEKETAS: Juokiasi. Ne toks jau jūs ir prastas, specialusis agente Kvin-
si. Pradedate man patikti.

DIFORDAS: Po velnių, gal judu baigsite savo meilės prisipažinimus ir
pagaliau eisim prie reikalo?

BEKETAS: Pala. Supratau. Judu žaidžiate gerą ir blogą policininkus.
Romus, rafinuotas FTB agentas ir prasčiokas, beraštis gatvės

patrulis. Ar jau spėjau paminėti, kad FTB ir vietinės teisėsaugos
institucijos nuo 1975 metų nepagimdė nė vienos originalios
idėjos?
DIFORDAS: O galbūt, Beketai, mes tiesiog esame savimi.
KVINSIS: Džimai, norėčiau pradėti paprašydamas apibūdinti save
savo paties žodžiais. Jei sudarinėtumėte savo portretą, ką paminė

tumėte?
BEKETAS: Nesutinku, Kvinsi. Jūs čia profesionalas, jūs ir pradėkit.

Pasakysiu, jei kur bus šilta.
Pauzė.
KVINSIS: Gerai. FTB į bylos tyrimą įsitraukė aptikusi trečiąjį lavoną
už Klintono ribų, Masačūsetse. Vėliau buvo nustatyta, tad tai buvo

šeštoji auka, tačiau tuo metu ją buvo galima palyginti tik su dar
dviem nusikaltimo vietomis. Auka —dvidešimt trejų metų motina
kokteilių padavėja, grįžtanti iš darbo namo. Jos mašina rasta pasta
tyta nuošalaus keliuko pakraštyje —langai uždaryti, durys užra
kintos. Viduje daiktų dėklas atidarytas, rakteliai įkišti į spynelę, o
rankinė padėta ant keleivio sėdynės. Jos drabužiai, ant kurių matėsi
greta esančio miško nešvarumų, tvarkingai sulankstyti ir padėti į
bagažinę. Nepastebėta jokių kovos požymių.
Už penkių šimtų metrų nuo automobilio, griovyje, rastas
kūnas. Auka išrengta nuogai, paguldyta veidu į viršų, kojos ir ran
kos —išskėstos. Į jos vaginą įkišta medžio šaka. Kūnas akivaizdžiai
paliktas taip, kad jo vaizdas sukrėstų. Auka buvo sadistiškai kanki
nama ir seksualiai prievartaujama. Tikslią mirties priežastį nusta
tyti buvo sunku. Aukos pėdkelnės buvo apsuktos jai apie kaklą ir
panaudotos smaugti. Be to, aukos galva siaubingai sudaužyta buku
daiktu, kuris, kaip vėliau nustatė, buvo ta pati medžio šaka, įkišta į
jos vaginą.
Mėlynės po aukos krūtimis, sėdmenimis ir vidinėse šlaunų
pusėse liudijo, kad nenustatytas asmuo praleido nemažai laiko
ją kankindamas, prieš nužudydamas. Sprendžiant iš gausaus po
mirtinio sudarkymo ir tikslios lavono pozos, galima spėti, kad po
nužudymo nusikaltėlis su auka praleido dar valandą. Nenustatytas
asmuo taip pat pasirūpino nusikaltimo vietos sutvarkymu. Nerasta
jokių pirštų atspaudų, jokių plaukų, jokių sėklos mėginių nei audi
nių skiaučių. Ant aukos rankų aptikta gynybos žymių, bylojančių
apie pasipriešinimą, tačiau ji buvo staigiai pažabota. Moters pana
gėse neradome jokių odos ląstelių ar kraujo pėdsakų.
84 LISA G A R D N E R • TOBULAS VYRAS
Darėme prielaidą, kad nežinomas asmuo pasinaudojo kaž

kokia įtikinama apgaule, kad išviliotų moterį iš jos automobilio.
Tada jis primetė jai savo valią, kankino, prievartavo ir nužudė su
ypatingu įtūžiu. Paskui paguldė kūną tam tikra poza ir toliau liejo
pyktį, badydamas lavoną, tada sugrįžo prie jos automobilio, sudėjo
į bagažinę drabužius ir užrakino mašinos dureles.
Dėmesį patraukė keli šio nusikaltimo aspektai. Visų pirma,
faktas, kad nežinomas asmuo išviliojo auką iš saugaus jos auto
mobilio prieglobsčio, o ne staigiai užpuolė ją iš pasalų. Dėl to ga
lima daryti išvadą, kad nežinomas asmuo atrodė kaip pavojaus ir
abejonių nekeliantis žmogus, turintis gerai išlavintus bendravimo
įgūdžius. Laikas, praleistas su auka, bylojo, kad nenustatytas asmuo
jautėsi patogiai ir pasitikėjo savo jėgomis atlikti šį nusikaltimą ir
pasišalinti iš jo vietos. Laboratoriniai tyrimai atskleidė, kad moters
vaginoje esama spermicido ir latekso pėdsakų, todėl labai tikėtina,
kad žudikas, prievartaudamas auką, naudojosi prezervatyvu, kurį
iš nusikaltimo vietos pašalino. Panašu, kad nežinomas asmuo jau
buvo įgudęs keliauti su „žudymo reikmenimis“, į kuriuos įeina
tokie daiktai kaip prezervatyvai, pirštinės, galbūt maskuotės —vis
kas, ko gali prireikti užpuolimui. Galiausiai smurto ir žiaurumo
intensyvumas drauge su siaubingu pomirtiniu išniekinimu liudijo,
jog šis vyras jaučia moterims neapsakomą neapykantą.
Turime reikalų su psichopatu.
BEKETAS: Prašau tęsti, pagaliau darosi įdomu.
KVINSIS: Nenustatytas asmuo greičiausiai yra nuo dvidešimt šešerių
iki keturiasdešimt ketverių metų amžiaus baltaodis vyras. Am

žių nusakyti gana sunku, bet turint omenyje įmantrų nužudymo
ir kūno sudarkymo būdą galima spėti, kad žmogžudiškas įtūžis
kaupėsi jau kurį laiką. Nenustatytas asmuo šlifavo ir tobulino savo
techniką. Pasinaudojimas apgaule leido įtarti išankstinį pasiruo
šimą ir nusikaltimo planavimą, kuris būdingas patirtį turinčiam
žmogui, tad manome, kad jam greičiausiai gali būti trisdešimt
LISA GARDNE R • TOBULAS V Y RAS 85
Irisdešimt penkeri metai. Mūsų manymu, jis išoriškai žavus ir

charizmatiškas. Aukštesnio nei vidutinis intelekto, mokantis ben
drauti, geras darbuotojas ir vedęs arba užmezgęs tvirtus santykius.
Jis turi būti geros fizinės formos, auksinių rankų ir greičiausiai
dirbantis mačo tipo darbą. Jis vairuoja vidurinės klasės tamsų
sedaną, galbūt seną policijos automobilį. Yra tarnavęs armijoje,
bet joje nepritapo dėl savo egocentriškos asmenybės ir aroganci
jos —buvo pašalintas dėl greičiausiai amoralaus elgesio. Tikėtina,
kad anksčiau yra teistas dėl užpuolimo ir / arba lengvų seksualinio
pobūdžio nusižengimų. Galimi vairavimo išgėrus atvejai. Be to,
smaugimo pobūdis lygiai toks pats, koks aptinkamas prievarta
vimo kalėjime atvejais, dėl to galima manyti, kad šis žmogus yra
sėdėjęs kalėjime.
Akivaizdu, kad jis save laiko rafinuotu žudiku. Visos trys
moterys buvo jaunos, gražios šviesiaplaukės. Be to, visos trys buvo
rizikingos aukos —jos ne prostitutės ar striptizo šokėjos, bet mo
tinos, dukros ir koledžo studentės, turinčios šeimas, kurios gali
spausti policiją atlikti tolesnį tyrimą. Žudikas greičiausiai ilgą laiką
kantriai važinėjo aplink, ieškodamas tinkamos moters tinkamu
metu...
BEKETAS: Ar j i s d i s c i p l i n u o t a s ?
KVINSIS: Na, jei galima vadinti žudiką maniaką disciplinuotu.
BEKETAS: Tai disciplina, Kvinsi, patikėkite manimi. Kai noras žudyti
toks stiprus, prireikia valios ir jėgų išlaukti tinkamo momento.

Tačiau iš kur jums žinoti. Abejoju, ar per visą savo gyvenimą esate
pajutęs bent vieną stiprų, aistringą impulsą. O kaipgi trofėjai?
KVINSIS: Paprastai žudikai maniakai renka trofėjus. Vien žiūrint į
nusikaltimo vietą, sunku nustatyti, ar kas nors buvo paimta. Galbūt

nežinomas asmuo pasiėmė aukos žiedą, kurį vėliau padovanojo
žmonai, kad, kiekvieną kartą į ją pasižiūrėjęs, patirtų niekingą jau
dulį. O galbūt plaukų sruogą. Tačiau jis kažką pasiima, idant vėliau
galėtų vėl iš naujo išgyventi savo nusikaltimą.
BEKETAS: Matote, čia jūs klystate. Aš nieko neėmiau. Kam man

daiktas, siejantis su žmogžudyste? Bandis, Kemperis laikė save
protingais, bet iš tiesų jie tebuvo žvėrys, nuožmūs, laukiniai žvėrys,
vergaujantys savo alkiui. Aš nesu vergas, Kvinsi. Aš kontroliavau
savo impulsus. Laikiausi sistemos.
k v in s is : Sistemos?
BEKETAS: Taip jos ir neišsiaiškinote, ar ne?
KVINSIS: Holivudui patinka sistemos. Mėnulio ciklai, numerologija,
astrologija —jie beveik niekad neturi nieko bendra su nusikalti

mais.
BEKETAS: Visiškai su tuo sutinku.
k v in s is : Tad ką turite omenyje, sakydamas „sistema“?
BEKETAS: Čia jūs turėtumėte būti ekspertas, agente. Jūs ir išsiaiškin
kite.
Pauzė.
KVINSIS: O ar lankydavote savo aukų kapus?
BEKETAS: Niekada.
KVINSIS: Niekada nelankėte jų kapų? Nei pamaldų už mirusįjį, nei
tylaus paminėjimo, nieko?

BEKETAS: Svarbiausia yra disciplina.
k v in s is : O kaip dėl grįžimo į nusikaltimo vietą? Galėjote apsimesti
ten atvykusiu policijos pareigūnu.

BEKETAS: Esu Berkšyro apygardos policininkas. Ką man veikti Klin
tono, Masačūsetso valstijos, nusikaltimo vietoje? Dar kartą karto

ju —svarbiausia yra disciplina. Aš nejuokauju, agente.
DIFORDAS: Paistalai. Tu jauti kaifą apsimetinėdamas, Beketai. Jei
būtum toks sušiktai protingas, toks sušiktai disciplinuotas, toks su

sivaldantis, šiuo metu nesėdėtum kalėjime.
BEKETAS: O tu niekada negalvojai laikytis dietos, Difordai? Tik pasi
žiūrėk į save. Pastaruoju metu kemši tikrai per daug spurgų.

DIFORDAS: Grįžai Teresos, Beketai, lygiai kaip ji ir sakė. Protingas
žmogus būtų išvykęs iš miesto, bet tik ne tu. Negalėjai pamiršti to,
ką ji padarė. Tuo metu nebuvai toks jau disciplinuotas, ar ne, su-

bingalvi?
BEKETAS: O kurgi buvai tu pats, Difordai? Kai suėmiau rankomis
savo dailios žmonos kaklą ir ėmiau ją smaugti, ketindamas atimti

gyvybę iš jos besiblaškančio kūno, kur tada buvo jos policijos ap
sauga? Ko nepajudinai savo tingios, riebios subinės?
KVINSIS: Ponai...
BEKETAS: Agentas teisus. Šis svaidymasis mandagybėmis neprisidės
prie mokslo progreso. Tačiau turiu pripažinti, kad man tai nepada
rė įspūdžio, agente Kvinsi. Kol kas atrodo, lyg cituotumėte vadovėlį.
Nagi, specialusis agente. Nustebinkit mane.
Pauzė.
KVINSIS: Pirmoji jūsų žmogžudystė nebuvo planuota.
BEKETAS: Elementaru. Koks gi žudikas susiplanuoja pirmąją žmog
žudystę? Turi potraukį ir staiga, per milisekundę, suvoki, kad

pasitaikė palanki proga. Arba imiesi veiksmų, arba nesiimi. Tuo ir
skiriasi vyrai nuo berniukų. Aš nuo tavęs.
KVINSIS: Sustabdei ją už greičio viršijimą. Visiškai rimtai ketinai
išrašyti baudos kvitą. Tuo metu ėjai tarnybą. Pertrauk mane, jei
klystu, Džimai. Tada pamatai ją. Ji yra šviesiaplaukė gražuolė, pa
tikliai sėdinti savo mašinoje, pasiruošusi paduoti tau vairuotojo
pažymėjimą ir automobilio registracijos liudijimą. Jau kurį laiką
jautei spaudimą. Gėrei...
BEKETAS: Aš n e g e r i u .
KVINSIS: Bet patyrei stresą, didesnį nei įprastai. Supranti, kad aplin
kui daugiau nieko nėra, kelias tuščias, o ši graži moteris žiūri į tave
ir apgailestaujamai šypsosi.
BEKETAS: Ji troško manęs.
KVINSIS: Pasielgei neapdairiai, ar ne, Džimai? Manei, kad svarbiau
sia susivaldyti, bet tu nebegalėjai tvardytis. Atsidavei instinktui ir

atsitokėjai jau išprievartavęs ir nužudęs moterį, už kurios automo
bilio buvai pasistatęs savo puikiai identifikuojamą policijos mašiną.
88
l‘JSA GARDNE R • TOBULAS VYRAS
BEKETAS: Aš nesUpanik.a v a u .
KVINSIS: Tavo
Uniforma suplyšo, ar ne? Jos kūne palikai savo sėklos,
tad tave galėjo atsekti pagal DNR. Greičiausiai žmonės matė, kaip
tu ją sustabdei R, dab>r daryti!
BEKETAS: Savaime
suprantama, išrašiau jai baudą.
KVINSIS: Taip, tai buvo sumanu. Įsėdai į savo automobilį, užpildei
protokolą ir pranešei, kad toliau eini pareigas. Paslėpei savo poli
cijos automobilį, tada sugr|žai į nusikaltimo vietą. Aprengei auką,
perkėlei ją į automobilį ir užklojai apklotu iš savo bagažinės, kad
atrodytų, jog ji mįega. Tau reikėjo paslėpti jos kūną, bet per toli
nuvažiuoti negalį, nes kaipgi sugrįši? Tada įstūmei jos automobilį į
greta esantį ežerą, įjodamas, kad vanduo atliks savo juodą darbą
vietoje tavęs. Jei tik ji išbus vandenyje keturias, penkias dienas... Iš
skenduolio sunku surinkti įkalčius.
BEKETAS: Y p a č p r a b ė g u s m e t a m s .
KVINSIS: Tau labai pasisekė, ar ne? Moteris paskelbiama dingusia

be žinios, tavo Vadovai išsikviečia tave apklausai, nes tu išrašei jai
baudos kvitą. Išlieki ramus kaip belgas, visi popieriai tinkamai už
pildyti...
BEKETAS:Jau sakiau, kad dalį smagumo sudarė ataskaitos visiškai
bukiems pareigūnamS) kurie ničnieko neįtarė.
DIFORDAS: Kalės
vaike, juk galiausiai tave sugavome!
BEKETAS: Suradę dešimt lavonų... apie kuriuos jūs žinote. Bet, Kvinsi,
aš vis tiek nesu sužavėtas. Pirmoji žmogžudystė nebuvo planuota.
Kūnas paskandintas ežere, siekiant sunaikinti įkalčius. Viskas logiš
ka. Papasakok ką nors nerealaus. Papasakok man ką nors, nuo ko
man pašiurptų sprandas.
KVINSIS: Tą naktį, k a į nužudei savo pirmąją auką, Liusę Edvards,
tavo žmona buvo ligoninėje, nes gimdė dukrą. Štai šio streso tu ne
galėjai pakelti, Dįįmai gavo dukters gimimo.
Pauzė.
BEKETAS: Per daug lengva. Turite datą ant kvito, tad žinote, kurią
dieną ji dingo.
KVINSIS: Tai dar nereiškia, kad ji buvo nužudyta tą pačią dieną, kai
paskutinį kartą buvo matyta gyva. Juk žinai —neįmanoma nusta

tyti tikslios mirties datos, kai lavonas metus išbuvo vandenyje.
BEKETAS: Vis tiek čia logika.
KVINSIS: Ne, tai statistinė tikimybė, Džimai. Visi žudikai turi akstinu
tampantį įvykį. Neorganizuotiems žudikams tai paprastai būna

darbo netekimas arba didesnis konfliktas su motina. Organizuo
tiems žudikams, tokiems kaip tu, tokiu įvykiu labai gali tapti duk
ters gimimas. Naujo šeimos nario atsiradimas, finansinis krūvis,
ypač policininkui, kuris ir taip dirba vos sudurdamas galą su galu.
Tavo Achilo kulnas yra tavo arogancija, Džimai. Nori manyti, kad
esi unikalus. Nori įsivaizduoti, kad esi geriausias, bet iš tikrųjų esi
toks pats, kaip ir visi kiti. Ir galime sukurti tavo psichologinį por
tretą lygiai taip pat, kaip sukūrėme ir kitų, remdamiesi jų pavyz
džiais.
Pauzė.
BEKETAS: Tada jums nereikia su manimi šnekėtis, ar ne?
KVINSIS: Mus domina ne atsakymai į klausimą „kas?“, Džimai. Mus
domina „kodėl?“ Nužudei dešimt šviesiaplaukių, mylinčių, rūpes

tingų moterų. Kas gali priversti žmogų taip pasielgti?
BEKETAS: Turi galvoje, stebėti, kaip moteris maldauja jos nežudyti,
nusukti jai sprandą ir tada važiuoti į ligoninę pamatyti savo nauja

gimės dukters? Žinai, tai buvo puiki naktis. Ar esate matęs mano
dukrą Samantą? Ji labai graži mergaitė, be to, ir protinga. Pasakyk
jam, Difordai. Tu pažįsti Sėmę. Sėmė yra geriausias dalykas mano
gyvenime.
DlFORDAS: Ir jei pasaulyje egzistuoja bent lašelis teisybės, ji niekada
nesužinos, kas tu toks, Beketai. Teresa pasakė, kad tu miręs. Ji net

nupirko antkapį. Turi rausvos spalvos antkapį, Beketai. Ką manai?
BEKETAS: Koks jūs pagiežingas, leitenante.
KVINSIS: Džimai, kodėl nužudei tas moteris?

BEKETAS: Jos buvo moralės nepaisančios bedievės kekšės, kurios nu
sipelnė mirti.
DIFORDAS: Jis meluoja. Nė kiek netiki Dievu.
BEKETAS: Juokiasi. Įvairovės dėlei reikia pripažinti, kad Difordas tei
sus. Bet man taip atsibodo pasiteisinimas, kad mama mane mokė
eiti ant puoduko, įrėmusi ginklą į kaktą.
KVINSIS: Ar tu nekentei savo motinos?
BEKETAS: Kurios motinos? Įvaikinusios ar biologinės? Nors apskri
tai, nesvarbu. Nė viena iš jų nebuvo verta neapykantos.

KVINSIS: Girdėjau, kad susirašinėjai su Edvardu Kemperiu III.
BEKETAS: Žinoma. Edas stambus vyrukas. Dviejų metrų dešimties
centimetrų ūgio ir šimto keturiasdešimties kilogramų svorio. Vel

niškai didelis psichopatas. Kiekvieną dieną čia sportuoju. Iškeliu
štangą tris kartus po penkiasdešimt. [Beketas atsiraitoja rankovę ir
palanksto prieš kamerą ranką.] Įspūdinga, ką? Tačiau iki Edo man
dar toli.
KVINSIS: Edo intelekto koeficientas taip pat 145, ar žinojai?
BEKETAS: Jis tikras Renesanso žmogus.
KVINSIS: Jis taip pat nužudė dešimt žmonių. Ar dėl to ir nusprendei
jam parašyti? Tačiau jo aukos jam buvo gana artimos —jo seneliai,
motina ir geriausia jos draugė...
BEKETAS: Aha, Edas buvo truputį persiskaitęs Froido. Tik ir kalba,
kaip nekenčia savo motinos. Dėl Dievo meilės, jis užpuolė ją su

plaktuku, nupjovė galvą ir išprievartavo lavoną. Laikas judėti to
liau. Ar girdėjote apie gerklas?
KVINSIS: Skaičiau interviu pastabas.
BEKETAS: Negi tai nebuvo ironiška? Vargšas į lovą besišlapinantis
traumuotas Edas grūda savo motinos gerklas į atliekų smulkintuvą

lyg atlikdamas paskutinį simbolinį aktą, o smulkintuvas užsikerta
ir spjauna jam kruvinas balso stygas atgal. Edas pasakė: „Net ir
mirusi ji ant manęs loja. Niekaip negaliu jos užčiaupti!“ Tai viena iš
mėgstamiausių mano istorijų.
k v in s is : Ar motina ant tavęs rėkdavo? Ar buvo reikli?
BEKETAS: Mane pagimdžiusi motina buvo silpna, apgailėtina hipo-
chondrikė, kurios galvoje nė karto neužgimė jokia protinga mintis.

Pakračiusi kojas paprasčiausiai išpildė savo pačios pranašystes.
KVINSIS: O tėvas?
BEKETAS: Tėvas buvo geras žmogus, neveikite jo čia.
KVINSIS: Ar dabar jis tavęs gėdytųsi, Džimai?
BEKETAS: Dėl ko?
KVINSIS: Manau, gėdytųsi, Džimai. Manau, tu tai žinai. Manau, Dže-
nė Tomson užgavo tavo širdies stygą.

BEKETAS: Kas tokia?
DIFORDAS: Po velnių, puikiai žinai, apie ką jis kalba, Beketai. Mažoji
Dženė Tomson. Septyniolikmetė iš Enfildo. Mergina, kuriai tu nu

pjovei galvą.
KVINSIS: Daugiau nė vienai aukai nenupjovei galvos, Džimai. Tik
jai. Taip pat leidai jai apsirengti po to, kai išprievartavai. Manau, ji
tave sugėdino. Manau, ji tau pasakė, kad važiavo namo, aplankiusi
ligoninėje gulintį tėvą. Kad jam jos reikėjo, kad ji buvo vieninte
lis dalykas, dėl kurio jis kabinosi į gyvenimą. Kad jį labai mylėjo.
Tačiau ji pamatė tavo veidą. Turėjai ją nužudyti. Taip ir padarei,
bet nepajutai pasitenkinimo kaip kad kitais kartais. Kitoms au
koms galėjai žiūrėti į akis, bet tik ne Dženei. Ji buvo pasmaugta iš
už nugaros, bet net ir tada nesijautei gerai. Tave apėmė nerimas ir
pyktis, nes tau nepatiko nerimas. Tad nupjovei jai galvą —klasiki
nis nuasmeninimo gestas. Paslėpei ją po lapų krūva, negalėdamas
į ją žiūrėti. Paslėpei jos kūną, nepalikai nepridengto, kaip kad kitų
aukų. Tačiau vis tebejutai gėdą, ar ne, Džimai? Kiekvieną kartą apie
ją pagalvojęs pajunti gėdą.
BEKETAS: Ne.
DIFORDAS: Muistaisi kėdėje, Džimai. Nebeatrodo, kad jautiesi patogiai.

BEKETAS: Nutirpo koja.

DIFOROAS: Aišku, Džimai.
BEKETAS: Aplankiau Dženės tėvą ligoninėje.
KVINSIS: Ką?
BEKETAS: Seselės taip nieko ir nesuprato, ar ne? Nuvykau į ligoninę.
Norėjau įsitikinti, ar jos tėvas tikrai ten guli, ar jis išties miršta. Ne
gali pasitikėti moters žodžiais, ypač po to, kai esi ją paturėjęs. Jos
sakys bet ką, galvodamos, kaip taip išsigelbės. Tad patikrinau.
Radau jį deguonies palapinėje, intensyviosios priežiūros pa
latoje, pone Kvinsi. Lankytojai pas jį nebuvo leidžiami, bet aš pasa
kiau seselėms, kad dalyvauju jo dukters bylos tyrime ir turiu jam
gerų žinių. Jos, žinoma, mane įleido. Jaunos seselės. Viena buvo
itin graži, bet brunetė.
Pasilenkiau, kol veidu prisispaudžiau prie deguonies palapi
nės. Ir papasakojau jam, kokia graži buvo jo dukra ir kaip nuos
tabiai ji klykė. Papasakojau, kad ji maldavo jos nežudyti ir meldė
Dievo pagalbos, bet Dievas jai nepadėjo. Ji priklausė man, ir aš ją
pasiėmiau. Kitą dieną jis mirė.
Norite sužinoti, kodėl toks esu, pone Kvinsi? Jei nori mane
perprasti, pamiršk taip jūsų visų mėgstamą tiradą apie neapykantą
mamai, šlapinimąsi į lovą, gyvūnų kankinimą ir padeginėjimus.
Viskas kur kas paprasčiau. Pasaulyje egzistuoja galia, ir ji esu aš.
Tai galia būti vienam su moterimi, besiklausant jos maldavi
mų nežudyti. Tai galia stebėti, kaip ji puola ant kelių ir maldauja
Dievo įsikišti. Bet jis neapsireiškia. Ji yra mano. Esu stipriausias,
esu geriausias. Anksčiau nesupratau nacių pareigūnų ir ką jie darė
holokausto metu —gerbiau jų discipliną, bet ne visai juos įkirtau.
O dabar suprantu. Tarp savo pirštų jutau tuksintį pulsą ir spau
džiau. Ir tai pats geriausias jausmas pasaulyje.
DIFORDAS: Tu nesveikas, Beketai. Tu esi sušiktas ligonis.
BEKETAS: Susitaikyk su tuo, Difordai. Juk tik dėl tokių vyrukų kaip
aš tu turi darbą. Prieš man pasirodant, buvai tik niekam nežinomas

provincijos apygardos leitenantas. Buvau geriausias tavo karjeros

epizodas. Turėtum mane mėgti.
KVINSIS: Džimai...
DIFORDAS: Tu klysti, Beketai. Tu nesi pats galingiausias žmogus pa
saulyje. Jis yra Teresa.

BEKETAS: Ką?
DIFORDAS: Girdėjai, ką pasakiau. Kas tau prikirpo uodegą, kas pa
sodino tave į kalėjimą? Pripažink, vedei mielą aštuoniolikmetę

merginą, kurią tikėjaisi kontroliuoti, manipuliuoti ir terorizuoti,
kiek tik širdis geis. Tačiau, užuot vykdžiusi tavo komandas, ji per
prato tave. Perkando tave, nugalėjo tave. Ji įveikė visagalį Džimą
Beketą.
BEKETAS: Teresa yra silpna, kvaila moteris, kuri negalėjo pasipriešin
ti net savo tėvui. Tereikėdavo pakelti balsą, ir ji jau bėgdavo slėptis

į kampą.
DIFORDAS: Ji dokumentavo tavo veiklą knygutėje. Susižymėjo visus
tuos kartus, kai tu sakeisi esantis tarnyboje, nors taip nebuvo. Visus
kartus, kai grįžai namo išgražintas nepaaiškinamais įbrėžimais ir
mėlynėmis.
BEKETAS: Ji buvo pavydi žmona.
DIFORDAS: Ji sekė tavo odometro skaičius. Kaupė prieš tave įkalčius
savo knygelėje, kurią paslapčia pildė kasnakt, kol surinko pakan

kamai medžiagos, kad paskambintų policijai. Ir tu niekad nieko
neįtarei.
BEKETAS: Teresa nėra tokia gudri!
DIFORDAS: Ji tave įdavė, Džimai. Tu ją terorizavai, tu ją traumavai.
Sudeginai visus jos daiktus, kasdieną kartojai, kad ji nieko verta,

bet visgi ji tau pasipriešino.
BEKETAS: Aš priverčiau ją už tai sumokėti. Dabar su kiekvienu žings
niu ji galvoja apie mane.

DIFORDAS: O tu, kiekvieną kartą išgirdęs kameros durų trinktelėji
mą, galvoji apie ją.

94 i ISA GARDNER • TOBULAS VYRAS
Pauzė.
KVINSIS: Paskutinis klausimas, Džimai...
BEKETAS: Ar žinai, apie ką aš svajoju, Difordai? Ar žinai, apie ką
galvoju kiekvieną naktį? Svajoju apie dieną, kai vėl išvysiu savo
žmoną. Įsivaizduoju, kaip mano rankos nusliuogia ant jos kaklo, o
ji daužosi kumščiais man į krūtinę. Mąstau, kaip prismaugiu ją iki
sąmonės netekimo. O tada, kol ji guli, bejėgiškai į mane žiūrėdama,
aš pasiimu buką šveicarišką peiliuką ir vieną po kito nukapoju jai
pirštus. Tada ausis. Tada nosį. O tada išlupu jos besidaužančią širdį.
Kada nors aš tai padarysiu, Difordai. Ir po to atsiųsiu tau ją paštu.
Leitenantas Ričardas Hulihanas užlipo ant susirinkimų salės

pakylos ir išjungė projektorių. Po šio signalo vėl įsižiebė šviesos, ir
šešiasdešimt penki policijos pareigūnai bei federaliniai agentai ėmė
mirkčioti kaip apuokai. Tokio dydžio pajėgų Masačūsetsas dar ne
buvo matęs. Truputį mažesnės buvo sutelktos prieš pustrečių metų,
ir jų tikslas buvo tas pats —sučiupti buvusį policijos pareigūną ir
žudiką maniaką Džimą Beketą.
—Žinote, su kuo turime reikalą, —be jokių įžangų tarė leite
nantas Hulihanas. —Džimas Beketas visada didžiavosi savo išskir
tiniu intelektu ir praeitą savaitę vėl pademonstravo, ką sugeba. De
vintą ryto du pataisos namų pareigūnai palydėjo Beketą iš dešimtojo
korpuso Volpole į bendros paskirties kambarį, kur jis buvo užsirašęs
atlikti teisinį tyrimą. Pataisos namų pareigūnai elgėsi pagal protoko
lą: Beketo rankas jie surakino antrankiais už nugaros, jo kojos buvo
supančiotos, jie visą laiką buvo su juo. Tačiau jam kažkaip pavyko
išsilaisvinti iš antrankių, —manome, jis pasigamino savadarbį vis
raktį, —ir vos tik jiems įėjus į bendros paskirties kambarį Beketas
užpuolė pareigūnus. Jis plikomis rankomis per dvi minutes sugebė
jo mirtinai juos sumušti. Vienam pareigūnui pavyko paskelbti pa
vojaus signalą per savo raciją. Kai po devyniasdešimties sekundžių
LISA GA R D N E R * TOBULAS VYRAS 95
į kambarį nusileido Volpolo apsaugos pareigūnai, jie rado Beketo

rankų ir kojų antrankius ant grindų ir du negyvus vyrus —vienas iš
jų buvo be uniformos ir racijos. Iš karto buvo uždaryti visi korpu
sai, vadovaujantis leitenantas paskelbė pavojaus signalą, ir visu pa
jėgumu prasidėjo paieška. Beketas, persirengęs apsaugininku, per šį
laiką kažkokiu būdu sugebėjo patekti į centrinio valdymo patalpas.
Nors viskas buvo matoma iš išorės, jis atjungė leitenantą ir seržantą,
vadovaujančius valdymui, susirado visraktį ir atrakino sistemą, at
verdamas visas kameras ir korpusų duris.
—Tada kalėjime prasidėjo sukilimas, o Beketas tiesiog išėjo
lauk, persirengęs pataisos namų darbuotoju. Jo buvo pasigesta tik
po aštuonių valandų.
—Aštuonių valandų pranašumas. Nuo to laiko jo niekas ne
matė.
— Aš jums nemeluosiu, žmonės. Ateinančios savaitės bus
sudėtingiausios jūsų karjeroje. Volpolo VPAS [Vidinio perimetro
apsaugos sistemos] komanda keturiasdešimt aštuonias valandas
vykdė paiešką aplinkinėje teritorijoje. Jie kreipėsi pagalbos į miesto,
apygardos ir valstijos policiją. Nacionalinė gvardija prisijungė prie
Džimo Beketo paieškos. Nieko. Paskui į pagalbą atėjo Bėglių paieš
kos operatyvinė grupė. Per pastarąją savaitę jie peršukavo rajonus,
kuriuose anksčiau gyveno Beketas, išklausinėjo jo buvusius kole
gas ir apvertė valstiją aukštyn kojom. Išskyrus savo buvusią žmoną,
šeimos jis neturi, nepalaiko ryšio su jokia bendruomene ir jokiais
draugais. Kompiuterizuotoje kriminalinėje bazėje paskelbtas na
cionalinis orderis jį sučiupti, bet rezultatų jokių. Trumpai tariant,
Bėglių paieškos operatyvinė grupė nerado jokių pėdsakų, tad reika
lą perimame mes.
— Dirbsite sunkiau nei anksčiau, jausdami tokį spaudimą,
kurio anksčiau nesate patyrę. Šią bylą stebi gubernatorius. Valstijos
policijos pulkininkas bus kasdien apie ją informuojamas. Kai kurie
jau esate tai patyrę anksčiau. Kai kurie iš jūsų buvote Dvidešimt
antrosios operatyvinės grupės nariais. Ši grupė prieš pustrečių metų

buvo surinkta taip pat Džimui Beketui sugauti. Tą kartą jam pavy
ko išlikti nesučiuptam pusę metų, kol galiausiai pasirodė namuose,
kuriuos mes turėjome saugoti. Tą naktį Teresa Beket vos nemirė,
ir tai, žmonės, yra mūsų kaltė. Šiame kambaryje esame subūrę tris
operatyvines grupes, kurios dirbs tris aštuonių valandų pamainas.
Tik negalvokite, kad jūsų pamainai pasibaigus galite paprasčiausiai
keliauti namo. Ši byla yra pagrindinė naujiena žiniasklaidoje —šiuo
metu per dieną gaunama du tūkstančiai skambučių į karštąją liniją.
Niekur neinate, kol per jūsų pamainą surinktos versijos neįregis
truojamos, tinkamai nesuklasifikuojamos ir netęsiamos taip, kaip
nurodyta. Penktadienio vakarą Beketas bus parodytas laidoje „Ieš-
komiausi Amerikos nusikaltėliai“, be to, atsivežėme nemažai sava
norių, kurie padės dirbti karštąja telefono linija. Jis taip pat įtrauktas
į ieškomiausių nusikaltėlių sąrašą FTB tinklalapyje —federaliniai
agentai pasidalins bet kokiomis kilusiomis versijomis.
—Taip, tai bus ilgas, varginantis ir sunkus darbas. Taip, žemai
smuks moralė ir jausis didelė įtampa. Tačiau mes tai padarysime,
žmonės. Beketas kadaise taip pat buvo policininkas. Pasinaudojęs
savo ženkleliu, jis išviliodavo jaunas moteris iš automobilių ir jas
nužudydavo. Jis yra užpuolęs kelis kolegas pareigūnus, jis žiauriai
nužudė du kalėjimo apsaugininkus. Tai yra, be jokios abejonės, pati
asmeniškiausią ir svarbiausia byla.
Leitenantas Hulihanas žengtelėjo atgal, laukdamas, kol jo žo
džiai bus įsisąmoninti. Kai pareigūnai pasviro į priekį, norėdami
išgirsti, kas bus toliau, koks yra šio šunsnukio sugavimo planas, jis
vėl prabilo:
—Remiantis mūsų duomenimis, Beketas veikė keturiose vals
tijose. Tos kitos valstijos taip pat subūrė mažesnes operatyvines gru
pes, kurių darbas bus koordinuotas su mūsiškėmis. Iš Niujorko yra
atvykęs leitenantas Ričardsonas —prašau atsistoti. Iš Vermonto —
leitenantas Čažetas, o iš Konektikuto —leitenantas Bertelis. Jei šie
vyrai ar jų įgaliotiniai jums paskambins, stenkitės iš visų jėgų jiems

padėti. Jie su malonumu atsakys tuo pačiu.
—Didžioji tarpjurisdikcinio tyrimo dalis bus koordinuojama
per SNSP [Smurtinių nusikaltėlių sulaikymo programą]. Šią sistemą
valdo FTB, ir ji skirta rinkti, sugretinti ir analizuoti visus įmanomus
tyrimo duomenis, naudojantis kompiuteriu ir komunikacinėmis
technologijomis. Jei Beketas apsireikštų kitoje valstijoje, kompiute
ris atpažintų į sistemą valstijos įvestą jo nusikaltimo braižą ir tuojau
pat mus informuotų bei perspėtų valstijos pareigūnus. Jūsų vadovai
yra apmokyti dirbti su šia sistema ir jie jums padės. Svarbiausias
dalykas čia yra tas, kad aptikę kokią nors versiją nesėdėkite ir nelau
kite. Tuojau pat praneškite apie ją savo vadovui. Greitis ypač svarbu.
—Be ANSP, FTB dar suteiks pagalbą ir kuriant psichologinį
portretą. Šiandien su mumis yra specialusis agentas Kvinsis, kurį ką
tik matėte vaizdo įraše, kalbinantį Džimą Beketą. Jis mums papasa
kos, ko turėtume ieškoti. Agente.
Leitenantas Hulihanas nulipo nuo pakylos. Niekas nė ne
krustelėjo. Policijos susitikimai kartais būna triukšmingi renginiai,
paįvairinami juodu humoru arba geraširdiškais juokeliais. Bet tik ne
šįryt. Visi pareigūnai sėdėjo tyliai, abiem pėdomis atsirėmę į žemę, į
priekį nukreiptomis akimis. Visų veiduose atsispindėjo reikalo rim
tumas ir kiekvieno kaktoje matėsi naujos raukšlės.
Ant pakylos užlipo agentas Kvinsis. Jis visiškai suprato prie
šais jį sėdinčius pareigūnus: prieš baigdamas kriminologijos dok
torantūrą ir dar neprisijungęs prie Palaikomojo tyrimo skyriaus, jis
taip pat dirbo žmogžudysčių skyriuje —iš pradžių Čikagoje, po to
Niujorke. Dabar vienu metu jam tekdavo dirbti daugiau nei su šim
tu bylų, du šimtus dienų per metus keliauti, kad galėtų sudarinėti
nenustatytų asmenų psichologinius portretus ir dalyvauti sugautų
nenustatytų asmenų kvotose. Jo darbas buvo kupinas streso. Vie
nas netikslus patarimas, ir visas tyrimas bus nukreiptas klaidinga
linkme, o tai nusineš dar ne vieną gyvybę. Tai buvo sunkus darbas,
reikalaujantis aštuoniasdešimties valandų per savaitę ir ne vieno

tūkstančio kilometrų kelionių. Net ir grįžęs į Kvantiką, jis būdavo
uždaromas į belangį kabinetą šešiasdešimt pėdų po žeme, dešimt
kartų giliau, nei užkasami numirėliai, sakydavo žmonės.
Toks darbas palieka pėdsakų kiekvieno gyvenime. Iš pradžių
jo žmona ėmė skųstis dėl kelionių. Tada —dėl darbo valandų. Po to
vieną šeštadienį jis pabrėžtinai sėdėjo namuose, o ji bepjaustydama
morkas įsipjovė pirštą. Moteris įžengė į svetainę atkišusi smilių ir,
atrodė, tuoj tuoj apalps. Kvinsis dirstelėjo į kruviną ranką ir perpjau
tą pirštą ir prisiminė Damerio nusikaltimo vietą, žudiką Vampyrą,
Kemperio aukas, paskui išgirdo save, Dieve padėk jam, tariant:
„Brangioji, juk tu tik įsipjovei/*
Praeitą savaitę jį pasiekė skyrybų dokumentai.
Tačiau Kvinsis niekaip negalėjo apleisti savo darbo. Duodamas
interviu Džimas Beketas klydo — FTB agentai puikiai žinojo, ką
reiškia aistra, nenugalimas potraukis ir kompulsija.
Kvinsis pradėjo tokiais žodžiais:
—Džimas Beketas yra gryniausias psichopatas. Dauguma jūsų
greičiausiai manote, jog žinote, ką tai reiškia. Mano pareiga jums
pranešti, kad taip nėra. Pamirškite, ką teko skaityti laikraščiuose.
Pamirškite, ką teko matyti filmuose. Pasakysiu, ko turėtumėte ieš
koti, ir paprašysiu sutelkti į tai visą savo dėmesį. Mes pažįstame šį
žmogų. Pažinojome jį nuo pat pirmosios jo aukos ir tada, kai praėjus
pusei metų po pirmojo dingimo jis sugrįžo nužudyti savo žmonos.
Žinome, koks jis buvo kalėjime, ir žinome, koks jis yra dabar. Dirb
dami išvien, mes jį sučiupsime.
—Beketas yra tikras maskavimosi meistras. Dėl savo aukšto
intelekto ir įgimto žavesio jis sugeba pritapti beveik bet kokioje situ
acijoje. Prieš pustrečių metų sugebėjo šešis mėnesius slapstytis nuo
didžiausios Naujosios Anglijos istorijoje vykdomos žmogaus paieš
kos. Šiuo metu svarbiausia tai, kad jūs pamirštumėte, kaip jis atro
do. Nuo dabar Beketas tampa nenustatytu asmeniu. Ir kaip bet kurį
LISA GARDNE R TOBULAS VYRAS 99
kitą nenustatytą asmenį mes galime jį sugauti, neturėdami fizinio

aprašymo. Galime jį sugauti, nes žinome, koks jis yra. To šis asmuo
negali pakeisti.
— Gerai. Mūsų nenustatytas asmuo yra trisdešimt šešerių
metų psichopatas. Tai reiškia, kad jis moka puikiai atsiriboti. Vie
na vertus, jis visiškai suvokia bendruomenės standartus ir normas.
Žino, kaip pritapti, kaip būti sėkmingam ir kaip patikti žmonėms.
Jis žavus, mėgstantis bendrauti ir pasitikintis savimi. Kita vertus,
jis mano esąs už visuomenės normų ir jaučiasi viršesnis už visus
kitus. Jis neturi nė menkiausio kaltės, atgailos ar pareigos jausmo.
Jis lengvai meluoja ir liguistai rūpinasi savo išvaizda. Jo libido labai
galingas, ir nors deklaruoja panieką moterims, nuo jų priklauso jo
tapatybė ir pasitikėjimas savimi. Jis negali pakęsti vienatvės. Jis pri
valo turėti bent vieną moterį palydovę.
—Gal ir atrodo, kad informacijos nedaug, bet išties ji aprė
pia daugybę sričių, ties kuriomis reikia padirbėti. Visų pirma, tai ne
toks asmuo, kuris pultų slėptis. Jam svarbu draugija, seksas ir ben
dravimas, o tai reiškia, kad jis sukasi kažkur tarp mūsų. Galbūt jis
yra vyrukas, kuris šiuo metu ieško apsaugininko darbo nedideliame
Vermonto koledže arba Konetikuto susisiekimo ministerijoje. Jis
rinksis mačo tipo maskuotes —ieškokite ugniagesio, statybininko,
apsaugos darbuotojo, kaubojaus ir 1.1. Jis lengvai meluoja, vadinasi,
anksčiau ar vėliau paslys ir išsiduos.
—Antra, jis tikras materialistas, maniakiškai besirūpinantis
savo įvaizdžiu. Prieš tai jam pavyko įsigyti tobulus namus, tobulus
drabužius ir tobulą mašiną suklastotų kredito kortelių ir vagysčių
keliu. Šiuo metu jis taip pat pasinaudos šiais įgūdžiais —greičiau
siai vogs mašinas, pinigines ir panašiai. Prisiminkite, Bandis pirmą
kartą buvo sulaikytas įtariant dėl automobilio ir kredito kortelių
vagysčių. Jei gausite pranešimą apie automobilio nuvarymą, į kurį
įsivėlęs vidutinio amžiaus baltaodis arba daili blondinė, imkitės
veiksmų.
—Trečia, žinome, kad Beketas negali apsieiti be moterų. Bū

damas kalėjime jis susidėjo su jaunute šviesiaplauke gerbėja, var
du Šelė Zein, iš Volpolo rajono. Nuo kalėjimo sukilimo dienos jos
niekas nematė. Labai tikėtina, kad ji yra jo bendrininkė. Savo ap
lankuose rasite Beketo jai siųstų laiškų kopijas. Didžioji dalis yra
eilinė kalėjimo pornografija, bet Šelės buto krata nenuėjo veltui.
Jei atsiversite aplankus ant jūsų stalų ties skyriumi „Galimi netikri
vardai“...
— Sudarėme šį sąrašą, remdamiesi pastarųjų dviejų savaičių
Šelės veikla Volpole. Anot jos skambučių registro, ji skambino į
keletą medicinos reikmenų parduotuvių, valstijos kelių transporto
inspekciją ir įvairius valstijos metrikacijos biurus. Manome, Šelė pa
dėjo Beketui susikurti naują tapatybę, ieškodama informacijos apie
naujo gimimo liudijimo išsiėmimą. Pirma galimybė, žinoma, yra
įsigyti tuščią formą iš medicinos reikmenų parduotuvės ir suklastoti
daktaro parašą bei apygardos antspaudą. Su tokiu suklastotu doku
mentu greičiausiai pavyktų gauti vairuotojo pažymėjimą bei socia
linio draudimo numerį.
— Tačiau galiausiai Beketui teks išvykti iš šalies, o teikiant
paraišką pasui gauti patikrinamas gimimo liudijimas. Tie, kuriems
teko dirbti su klastotėmis, jau žinote, kad tėra vienas patikimas bū
das gauti „tikrą“ gimimo liudijimą. Einate į vietinę biblioteką ir mi-
krokortose peržiūrite nekrologus, kol aptinkate asmenį, gimusį tais
pačiais metais kaip ir jūs, bet mirusį kitoje apygardoje ar valstijoje
prieš kelerius metus. Kol apygardos nesugretina gimimo ir mirties
liudijimų, gimimo liudijimas bus įsegtas byloje. Tiesiog paprašote
apygardos atsiųsti to liudijimo kopiją ir prisiimate jo tapatybę.
Žinoma, bibliotekininkas paliudijo, kad Šelė keturias dienas
peržiūrinėjo senų laikraščių mikrokortas. Patikrinę tuos pačius
laikraščius, aptikome tik keturis vardus, atitinkančius Džimo Beke
to kriterijus: Lorensas Tolbertas, Skotas Hana, Albertas Makdugalas
ir Todas Džonsonas. Perspėjome pašto poskyrį, kad praneštų mums,
LISA GARDNE R * TOBULAS VYRAS 101
jei kas nors, prisidengęs šiais vardais, paduos paraišką pasui gauti.
Didelė tikimybė, kad Beketui anksčiau ar vėliau prireiks to paso. O
kai tik prireiks, mes jį ir pričiupsim.
Gale pakilo ranka:
—Kodėl esate toks tikras, kad jis norės išvykti iš šalies?
—Geras klausimas. Jis kaip tik siejasi su paskutine nenustaty
to asmens silpnybe —jo buvusia žmona Teresa Viljams. Kaip kad
girdėjote įraše, Teresa atliko pagrindinį vaidmenį sugaunant Džimą
Beketą ir nustatant jo tapatybę. Už tai jis niekad jai neatleido. Kas
dien kalėjime rašydavo laiškus, kuriuose tiksliai apibūdindavo, kaip
ruošiasi ją nužudyti.
—Galbūt šiuo metu Naujosios Anglijos moterys yra persigan-
dusios ir puola rakinti duris, bet, atvirai kalbant, jos yra visiškai sau
gios. Beketas, be abejo, dar ką nors nužudys. Greičiausiai pirmąja
jo auka taps Šelė Zein, kai nebebus jam naudinga. Bet tikrasis jo
taikinys, jo pagrindinis tikslas yra Teresa.
—Jis ją nužudys. Jis susiras jų dukrą Samantą, kurią, panašu,
nuoširdžiai myli. Ir tada pasipustys padus. SNSP padeda mums sekti
didžiąją dalį Amerikos ir Europos. Džimas tai žino. Žinodami, kaip
jis žavisi naciais, spėjame, kad Beketas patrauks į Braziliją arba Ar
gentiną.
Pakilo kita ranka:
—Kuri operatyvinė grupė stebi Teresą Viljams?
Vadukai susižvalgė. Specialusis agentas Kvinsis užleido pakylą
leitenantui Hulihanui.
—Panelė Viljams nusprendė atsisakyti policijos apsaugos.
-Ką?
Kilo sambrūzdis. Leitenantas Hulihanas iškėlė ranką, kad visus
nuramintų. Jis pats sureagavo lygiai taip pat, kai paskambinęs Difor-
das išdėstė jam šį absurdišką planą.
—Teresa supranta, kad jai gresia pavojus. Ir nusprendė, kad
bus geriausia, jei ji bus viena.
—Ją turi stebėti bent keli federalai. Jis gali ją susirasti, ir niekas
nė nesuuostų.
—Žmonės, jos buvimo vieta atskleidžiama tik tiems, kuriems
būtinąją žinoti, o šiame kambaryje tokių nėra.
Vėl girdėjosi niurnėjimas.
—O kaipgi jos dukra?
—Ją saugo paskirti globėjai. Nė vienam iš jūsų nereikėtų dėl
to jaudintis.
Šurmulys dar labiau sustiprėjo. Policininkams itin nepatikda
vo, kai kas nors nuo jų būdavo slepiama.
—O kaip ta Beketo minėta sistema?
—Bandome ją perprasti. Daugiau klausimų bus?
Kai kurie papurtė galvas. Kiti persimetė dviprasmiškais
žvilgsniais. Pašaliniam stebėtojui pasirodytų, kad juos jau kamuoja
stresas.
Leitenantas Hulihanas trenkė į pakylą kumščiu:
—Žmonės, gana.
Pro pagrindines duris lauk išvirto saujelė policininkų mėlyno

mis uniformomis. Jie išskubėjo į ryškią rudens saulėkaitą mirksė
dami, kad prisitaikytų prie dienos šviesos. Kai kurie ėjo poromis,
kiti —nedidelėmis grupelėmis. Visi judėjo greitai, nes šie vyrai ir
moterys turėjo krūvą darbo.
Už kvartalo kampo vienas vyriškis atsiskyrė nuo grupės, kas
dieniškai atsisveikindamas pamojo ranka ir pradingo šalutinėje
gatvelėje, lyg ten būtų pasistatęs savo tarnybinį automobilį.
Tačiau į mašiną jis nelipo.
Perėjo vieną kvartalą, tada kitą. Paskui apsisuko ir, įsitikinęs,
kad niekas jo neseka, pradingo miške. Jis nusivilko uniformą, po ku
ria buvo apsirengęs oranžinius darbininko drabužius. Iš po akmens
išsitraukė iš anksto ten paslėptą šalmą. Šelė pasirūpino uniformo-
mis, žinoma, laikydamasi jo nurodymų. Ji puikiai atliko tą savo už

duoties dalį.
Jis sukišo policininko uniformą į popierinį maišelį ir vėl įžengė
į civilizaciją. Jau buvo spėjęs meistriškai pakeisti savo veidą —tru
putį kamšalo šen, truputį patempimo ten, —todėl atrodė visiškai
kitaip. Po penkiolikos minučių kelio pėsčiomis priėjo motelį, kurio
kambaryje buvo užsiregistravusi Lola Geivitz.
—Brangioji, aš namie.
Švilpaudamas užrakino duris paskui save ir patikrino užuolai
das. Nesivargino degti šviesos. Nušveitęs popierinį maišelį ant pla
čios viengulės lovos, tamsoje patraukė į vonią.
Nuoga Šelė kabėjo duše.
Jos burna buvo užklijuota lipnia juosta. Ta pačia juosta buvo
apvynioti riešai ir kulkšnys. Nedidelis rankšluostėlis saugojo jos
švelnią kaklo odą nuo skalbinių virvės, kurią jis buvo apsukęs apie
kaklą. Kitas skalbinių virvės galas buvo pritvirtintas prie dušo gal
vutės —Šelės kūną nuo žemės skyrė dešimt centimetrų. Klasikinis
autoerotinio prisismaugimo pavyzdys. Būdamas policininku, žmo
gus išmoksta daugybę naudingų dalykų.
Kad nepasismaugtų ant skalbinių virvės, Šelė galėjo pasiekti
surištomis rankomis dušo galvutę ir prisitraukti. Arba pasiremti ko
jomis į vonios kraštą. Žinoma, tokiu atveju buvo rizika slystelėti ir
staigiai nusisukti sprandą.
Greičiausiai jos rankos pavargo, nes ji rėmėsi pėdomis į vonios
kraštą. Jam įėjus į vonią, ji nuvargusiai pakėlė galvą ir pro krentan
čias šviesias plaukų sruogas pažvelgė į jį tuščiomis akimis.
Jis pasižiūrėjo į jos pėdas. Apsivijo pirštais jos kulkšnis. Vienas
trūktelėjimas —tik tiek tereikėjo.
Ji iš siaubo užvertė akis.
—Ką pasakysi, Šele? Nori gyventi?
Ji kaip įmanydama įnirtingiau palinksėjo galva su skalbinių
virve ant kaklo.
—Policininkai spėja, kad nužudysiu tave, kai nebebūsi man

naudinga. Ar tu dar esi man naudinga?
Dar vienas stiprus linktelėjimas.
Jis pakėlė rankas ir atsargiai atlaisvino virvę. Ji susmuko vonio
je kaip pelų maišas. Jis trumpai ją nužvelgė, akimis sustodamas tik
prie šviesių plaukų, krentančių ant odos. Porą kartų perbraukė jos
plaukus ranka. Tada atsisagstė statybininko uniformą, leisdamas jai
nukristi ant grindų.
Šelė pasimuistė vonioje, suprasdama, ko iš jos norima. Ji pa
kėlė veidą, ir jis vienu staigiu judesiu nuplėšė jai nuo burnos lipnią
juostą.
— Šaunuolė. Nepamiršk, kad turi man būti naudinga, Šele.
Turi man būti naudinga.
Ji apžiojo jį burna. Jis pamažu atsipalaidavo, mėgaudamasis
beatodairišku čiulpimu. Toliau glostė jos šviesius plaukus, kuriuos
suėmęs keldavo į viršų ir vėl paleisdavo. Akimirką leido sau įsivaiz
duoti, kad priešais jį ant keturių stovi ne Šelė, o Teresa. Jo kvaila
žmona Teresa.
Jis niekada nevertė jos taip elgtis. Jis niekad nevertė jos daryti
dalykų, kuriuos vertė daryti kitas. Ji buvo jo žmona, jo vaiko motina.
Jis laikė ją kitokia. Dabar suprato klydęs.
Dabar svajojo, ką privers ją daryti, kai jiedu susitiks.
Jis užsimerkė ir rankomis suėmė Šelės-Teresos kaklą.
—Jau greitai, mažute. Jau greitai.
Aštuntas
Ji silpo jo akyse. Rankų mostai jau seniai nebesilaikė virš van

dens. Tik taškėsi į šalis, ir jis matė, kad jos smakras pradeda dre
bėti.
Dvidešimt ratų —štai kiek ji sugebėjo nuplaukti. Vos daugiau
nei tris šimtus penkiasdešimt metrų, kai jis galėjo nuplaukti daugiau
nei pustrečio kilometro. Jėzau, ji pateko į tikrą bėdą.
Džordis pradėjo ją treniruoti nuo laisvųjų pratimų. Ji nesuge
bėjo padaryti nė vieno atsispaudimo. Puiku. Daugelio moterų rankų
raumenys labai silpni, o Tesą buvo itin smulkaus sudėjimo. Tada jie
perėjo prie tempimosi. Ji buvo gana lanksti. Tvirtai atliko dvide
šimt atsilenkimų bei išgyveno dvidešimt šuoliukų su rankų mostais.
Džordis paliepė jai pereiti prie pritūpimų, ir ji vos neapvirto. Nei
rankų, nei kojų raumenų.
Tą moterį buvo net sunku pavadinti „prastos fizinės formos“. Ji
tiesiog neturėjo visiškai jokios raumenų masės. Ovien oda ir kaulais
nepakovosi.
—Dar vieną, —paliepė Džordis.
—Ne, —atsakė Andžela, bet iš nuovargio jos žodžiai nuskam
bėjo netvirtai.
Jis metė į ją rūstų žvilgsnį, ir ji tingiai apsuko dar vieną ratą.
—Ir tu vadini tai fiziniu pasirengimu? —užriko jis. Jamtetrū
ko tik švilpuko.
—Juk sakiau, nesu gera plaukikė.
—Eik tu. Be to, dar nemoki daryti nei atsispaudimų, nei pritū
pimų. Mieloji, kaip tau išvis pavyko išgyventi?
—Namų šeimininkėms nereikia būti Geležiniu žmogumi, —

atkirto ji.
O tai jau šis tas. Jei visa kita paves, galbūt jai pavyktų žodžiais
nublokšti baisųjį Džimą ant žemės.
Pasiekusi baseino galą, bėjo leidimo įsikibo į kraštą. Jos pečiai
virpėjo. Priglaudė skruostą prie plytelių lyg radusi pagalvę.
Andžela priminė nusikaltusį vaiką. Atrodė, kad kas nors turėtų
ją pakelti, apsikabinti ir, glostydamas plaukus, užmigdyti.
Džordis tuoj prie jos pripuolė:
—Žinai, kur tavo bėda?
—Ne, bet panašu, kad kiekvienas turi savo teoriją.
Jos lūpos pasipuošė ta perkreipta, paslaptinga visažiniška šyp
sena, kuri turėjo reikšti, kad ji turi omenyje savo vyrą ir visą lagami
ną paslapčių, kuriomis neketino dalytis.
—Tu per daug galvoji.
—Jau esu tai girdėjusi.
—Aš rimtai. Laikaisi įsikibusi sienelės ir mąstai: „Aš pavargu
si.“ Mąstai: „Man skauda kojas.“ Pasakyk, kad klystu, Andžela.
Pagaliauji atmerkė akis, apsuptas sulipusių nuo vandens blaks
tienų.
—Gerai, aš pavargusi. Man skauda kojas.
—Turi išmokti susitelkti.
—Susitelkti?
—Susitelkti. Ar esi kada užsiiminėjusi kokiu nors sportu?
—Sportu?
—Sportu, Andžela. Pavyzdžiui, futbolu, krepšiniu, ledo ritu
liu, plaukimu —bet kuo. Galime atsinešti žodyną, jei nori.
—Aš... aš buvau sirgalių komandoje.
—Na, ir kodėl gi man nepavyko atspėti?
—Tai nėra taip lengva, kaip kad visiems atrodo, — iš karto
atšovė ji. —Tam reikalingas neeilinis lankstumas ir disciplina. Ar
kada nors esi iškėlęs koją aukščiau už savo petį? Nemanau. Labai
stipriai treniruodavomės, ir dėl to žiauriai kentėjo keliai.
—Nesiginčiju. Tikriausiai reikia ir jėgos, tas piramidžių staty
mas ir panašiai.
—Taip. Tačiau aš buvau iš smulkesniųjų merginų. Buvau vir
šuje, ne apačioje.
—Ar teko bent kartą nukristi?
—Ne vieną.
—Ir vėl lipdavai į viršų?
—Visada.
—Kodėl?
—Nes taip reikėjo.
— Būtent. Vadinasi, tu apie tai negalvodavai. Nesakydavai:
„Man labai skauda.“ Arba: „Aš bijau.“ Arba: „Ji ir vėl mane numes.“
Tiesiog lipdavai į viršų, nes taip reikėjo.
—Taip reikia elgtis ir čia, Andžela. Plauki ir plauki apie nieką
negalvodama, nes taip reikia. Darai atsispaudimus, bėgioji ir nesi
liauji net pervargusi, nes taip reikia. Tada vieną dieną pastebėsi, kad
pavyko susitelkti, ir tu nebejauti nei savo kojų, nei savo rankų. Eg
zistuoji vien kaip judesys. Tai ir yra susitelkimas. Tada tu gali viską.
Ji atrodė priblokšta, pakerėta. Toks jos žvilgsnis vertė jį nepa
togiai jaustis. Džordis jai tiesiog išdėstė faktus, o ne atskleidė visatos
paslaptis.
Žmonės mano, kad kareiviai ir sportininkai yra šiurkštūs vyrai.
Tai netiesa. Daugybė jūros pėstininkų, paprastųjų ar specialiosios
paskirties pajėgų kareivių išvaizda primena buhalterius. Kai kurie
iš jų tokie menkučiai, kad galima pravardžiuoti juos Peliukais. Kiti
dvimetriniai ir liesi it kartys, tad sunkiai paeina, esant stipresniam
vėjui. Visas jų pajėgumas ne fizinis, bet psichologinis. Tai susikaupi
mas ir koncentracija. Susitelkimas, kurį įvaldžius įmanoma sutrauk
ti visatą iki vieno veiksmo, vieno judesio, vieno tikslo. Gali veidu
arti žemę pliaupiant lietui, nes sugebi negalvoti apie kuprinės svorį,
geliantį lietaus šaltį ar purvo skonį. Negalvoji apie tai, jog šiąnakt
miegojai tik dvi valandas, kad ryte nubėgai dvidešimt kilometrų ar
prieš minutę padarei du šimtus atsispaudimų ar du šimtus prisitrau
kimų. Galvoji tik apie pusmetrį, kurį dabar tau reikia įveikti, o po
to —apie kitą artimiausią pusmetrį. Pasaulis labai supaprastėja.
Ir tą akimirką gali padaryti bet ką.
Specialiųjų pajėgų eržilai —ne arnoldai švarcnegeriai. Jie bu
distų vienuoliai.
Buvę specialiosios paskirties jūros pajėgų pėstininkai, tokie
kaip Džordis, —tai žmonės, kurie suprato, kad susitelkimas negali
trukti amžinai. Anksčiau ar vėliau pratybos baigdavosi, kova baig
davosi, viskas baigdavosi, ir, gulėdamas ant savo gulto įtūžio slegia
mais pečiais ir atmintyje besimainančiais negailestingais prisimini
mais, suprasdavai, kad lieki tuo pačiu žmogumi, kuriuo visad buvai.
Ir tada įsipildavai išgerti.
—Apiplauksiu dar vieną ratą, —pasišovė Andžela.
Ji prisimerkė. Greičiausiai jo drąsinančios kalbos ją paveikė,
nes atrodė užsivedusi.
—■Taip ir padaryk.
Ji atsistūmė greičiau stipriai nei grakščiai. Neturėjo maudymo
si kostiumėlio, dėl to vilkėjo per didelius marškinėlius ir šortus. Me
džiagos perteklius didino pasipriešinimą ir greitai sulėtino tempą.
Bet vis tiek atkakliai yrėsi pirmyn.
J galą visiškai nusilpo, ir jam atrodė, kad jau teks ją ištempti,
pagriebus už pakarpos. Besiblaškančiomis rankomis spėjo įsikibti
baseino krašto, ir Džordis iš karto žengė prie jos.
—Nesusitelkiu, —sušvokštė ji. —Dieve, koks siaubas!
Jis atsisėdo ant krašto greta ir panardino kojas į vandenį:
—Nori, kad viskas būtų paprasta. Taip nebus.
—Oi, ir iš kurgi, tau, po velnių, žinoti? Tik pasižiūrėk į save! —
Andžela mostelėjo į jį ranka. —Tikriausiai rankomis gaudai barš
kuoles. Ar tau kada nors šitie dalykai buvo sunkūs? Ar labai sunkūs?
—Nelabai, —ramiai sutiko jis. —Aš tiesiog sutvertas tokiems

šūdams.
—Nekenčiu tavęs, —ji pasidėjo kaktą ant baseino krašto.
Džordis leido jai kelias minutes užsiimti savigaila. Kodėl gi ne?
Jų pasaulius skyrė tikra praraja. Pulkininkas buvo puikios formos
šunsnukis ir jis perleido savo genus vaikams. O Andžela, priešingai,
buvo smulkaus, menko sudėjimo, be jokios judesių koordinacijos.
Jai teko kovoti dėl kiekvieno baseino rato, kautis dėl kiekvieno šū
vio. Niekas nesakė, kad gyvenimas yra teisingas.
—Ta tavo dukra, ji iš tikrųjų egzistuoja?
Andžela iš karto įsitempė, dėl tojis palaikė tai teigiamu atsakymu.
—Tada galvok apie ją. Negalvok apie save, mąstyk apie ją.
—O kaip, tavo manymu, atsitrenkiau iki čia?
—Hm.
Jiedu sėdėjo tylėdami.
—Kiekjai metų?
—Ketveri, —ne iš karto atsakė ji. —Jai ketveri.
—Palikai ją saugioje vietoje?
—Saugesnės negali tikėtis.
—Hm.
—Gerai. Laikas dar vienam ratui.
Džordis nustebo:
—Chiąuita, tu ir taip jau gerai nusivariusi.
—Turiu mokytis. Jei esu silpna, tai privalau sustiprėti. Dar du
ratus, gerai?
—Tu užsispyrusi.
Ji atrodė sutrikusi:
—Aš nesu užsispyrusi.
—Aišku, kad esi. Juk sugebėjai čia atsibelsti, tiesa? Kaip kitaip
tai pavadinti?
—Desperacija, —atvirai atsakė ji.
Džordis papurtė galvą:
110 lisa Ga r d n e r • tobulas vyras
—Ne, patikėk Manimi, tu užsispyrusi.

—Tikrai? - ji atrodė patenkinta. - Aš užsispyrusi. Puiku.
Man tai pravers.
Ji atsistūmė nuo krašto, o jis liko sėdėti, mirksėdamas ir svars
tydamas, ar kada nors pavyks ją perprasti. Ta moteris turėjo charak
terį. Jis būtų norėjęs Su ja susipažinti anksčiau, kai gyvenimas dar
nebuvo jos nualinęs. Nujautė, kad kadaise ji buvo graži. Smulkutė,
besišypsanti moteris ilgais šviesiais plaukais.
Jėzau, Džordi. Baik.
Jamuž nugaros atsidarė stumdomosios durys.
—Tai kurgi paslaptingasis įsibrovėlis?
Džordis parodė į baseiną.
—Oi, dėl Dievo meilės, —žengdama per slenkstį, tarė Merio-
na. —Atrodo, kad ji skęsta.
—Ji tai vadina plaukimu šuniuku.
—Juokauji.
—Nea. Vis dar Uranai, kad ji yra besislapstanti nusikaltėlė?
Pagaliau Merionos veide pasimatė abejonė.
—Nežinau, —vengė tiesaus atsakymo ji. —Neatrodo ypatin
gai, bet žinant, su kuo tu paprastai leidi laiką...
—Oi, ačiū, Meriona. Kaip malonu iš tavo pusės.
Jie stebėjo, kaip Andžela pasiekia baseino kraštą ir per kančias
stengiasi grįžti atgal. Šis skausmingas procesas prailgo visiems.
Džordis papurtė gaJVą:
—Nemanau, kad užteks vieno mėnesio.
Andžela raudonu kaip burokas veidu pagaliau priartėjo prie
Džordžio su Meriona. Kol buvo pažindinamasi, ji laikėsi įsikibusi
baseino krašto. Abi moterys rodė tiek entuziazmo, kiek ir buvo gali
ma tikėtis tokioje situacijoje.
—Gali mane sutrumpįntai vadinti Liže, —tarė Andžela.
—Liže?
—Liže Borden.
—A, —Meriona droviai nuraudo. —Prisipažinsiu, atrodai ki

taip, nei tikėjausi.
—Aš nesu nusikaltėlė.
Andžela pamėgino išsiropšti iš baseino, bet nuvargusios ran
kos jos nebelaikė. Džordis pagriebė ją už peties ir ištraukė kaip
plunksnelę. Ji atsisuko į Merioną:
—Tiesą sakant, man anksčiau yra tekę dirbti su FTB.
—Kad ir kokios būtų tavo bėdos, esu tikra, kad galėsiu reko
menduoti gerą teisėsaugos instituciją...
—Ne, negalėsi. Jau esu visa tai perėjusi. Dirbau su visais. Ir esu
visiškai tikra, kad teisėsauga man padėti nebegali. Man reikalingas
toks žmogus kaip tavo brolis. Džordis man padės.
—Pala, pala, —Džordis žengtelėjo atgal, sumosuodamas ran
komis, lyg gintųsi. —Aš tik treniruoju tave!
—Būtent. Tokios pagalbos man ir reikia. Tad pasakyk man,
sensėjūUy ką daryti dabar?
Jis dirstelėjo į ją, paskui —į Merioną. Rodėsi, kad jo sesuo ar
šiai prieštarauja. Iš tiesų vienintelis ramus žmogus kiemelyje šiuo
metu buvo Andžela.
—Kuo tu vardu? —neatlyžo Meriona. —Jei neturi ko slėpti,
tai pasakysi ir savo vardą.
—Neturiu ko slėpti, bet savo vardo nesakysiu. Tai ne tavo rei
kalas. Be to, jei gerai prisimenu, tu sakei Džordžiui, kad apsistoji čia
kaip jo sesuo, o ne kaip agentė.
—Nekreipk į ją dėmesio, Andžela. Meriona negali susivaldyti.
—Bandau padėti, —pasiteisino ši.
—Tada ačiū, bet nereikia. O dabar, jei nesupyksite, turiu tik
mėnesį Džordžio laiko, o man dar reikia daug ką išmokti. Ar jau
atėjo laikas valgyti? Pagaminsiu avižinės košės. Džordį per daug pa
vojinga prileisti prie puodų.
Daugiau netarusi nė žodžio, ji nukulniavo į namus. Meriona
tyliai švokšdama iškvėpė sulaikytą orą.
—-Jėzau Kristau, Džordi, į ką tu įsivėlei?

Tiesiog mokau ją savigynos. Negi tai taip blogai?
—Jei mokai tu, tai nieko gero. Bet tiek to. Kol kas pasilaikysiu
savo nuomonę sau. Gal eik ir įsipilk dar vieną stiklą alaus.
—Negaliu.
—Negali?
Brolis metė į ją rūstų žvilgsnį:
—Pažadėjau mėnesį negerti.
Ji kilstelėjo antakį:
—Kaip pasakysi, Džordi.
—Po velnių, aš nesu alkoholikas!
—Kaip pasakysi, Džordi.
Ji meiliai nusišypsojo ir nuėjo šalin.
Džordis išspaudė Andželai stiklinę šviežių apelsinų sulčių, ir

tokiu būdu Merionai atsivėrė pirmoji galimybė. Ant aprasojusios
šalto gėrimo stiklinės pirštų atspaudų nelieka. Ant įkaitusio karšto
gėrimo puoduko —taip pat. Bet kambario temperatūros gėrimas
buvo tobulas. Ji atėjo į pusryčių pabaigą, mandagiai šnekučiuoda-
masi ir maloniai pasisiūlydama suplauti indus. Andželos stiklinę ir
šaukštą Meriona atidėjo į šalį. Vėliau, kai Džordis išsivedė Andželą
pasivaikščioti, išsitraukė savo pirštų atspaudų nuėmimo reikmenis
ir ėmėsi darbo. Nuėmusi vieną pilną nykščio ir porą smilių atspau
dų, ji paskambino į laboratoriją.
— Popiet Nogaleso policija faksu atsiųs jums kelis pirštų at
spaudus. Noriu, kad iš karto juos patikrintumėte. Paskambinkite
man čia, kai tik turėsite žinių. Kalbėkite tik su manimi. Ar suprato
me vienas kitą? Ne, ne, turiu keliauti į policiją —čia fakso aparato
neturiu. Nieko tokio. Jei tie farai iš visiško užkampio, jie sutiks
bendradarbiauti. Galime jais pasitikėti.
Devintas
Atėjo vakaras. Džordis, apsijuosęs prijuostę, stovėjo prie ke

pimo grotelių ir kepė vištos krūtinėles. Meriona gamino salotas,
maukdama alų tokiu greičiu, kad, rodėsi, nenori atsilikti nuo savo
brolio.
Tesą nieko negamino. Ji nieko nepadėjo daryti, ir atrodė, kad
Džordis su Meriona nebuvo prieš. Jai septynerius metus niekas ne
buvo gaminęs maisto. Tesą suvokė, kad nesugeba pamiršti. Pirštai
vis trūkčiojo prie šonų, o pilve kaupėsi nerimas. Per vakarienę ji
turėdavo atrodyti tobulai: pasidariusi šukuoseną, pasidažiusi, išsi
pusčiusi. Turėjo būti iš anksto pavalgydinusi Samantą, kad ši ra
miai sau žaistų savo lovelėje ir nekeltų rūpesčių ja besigėrinčiam
Džimui. Stalas privalėjo būti padengtas tam tikra tvarka, su de
gančiomis žvakėmis ir šviežiomis gėlėmis, šakutės iš kairės, de
sertiniai šaukšteliai viršuje, peilis ir šaukštas dešinėje. Jų namas
su trimis miegamaisiais turėjo būti nepriekaištingai švarus, senos
grindys kvepėti citrina ir vašku, o kilimai išsiurbti, be jokių besi
mėtančių vaiko žaislų.
Džimas pasirinko jų namus dėl nuostabiai drožinėtos židinio
ir langų apdailos. Kituose senuose namuose kuri nors karta pada
rydavo klaidą ir nudažydavo apvadus balta, kremine arba žalsva
spalvomis. Puiki sena mediena būdavo paprasčiausiai paslepiama
po dažų sluoksniu. Bet tik ne jų namuose. Džimas patikėjo jai tuos
originalius ąžuolinius apvadus kaip didžiausią brangenybę. Jie išgy
veno šimtą dvidešimt metų. Jie suteikė jų namams rafinuotumo ir
elegancijos, kurie buvo būtini policijos pareigūnui. Prižiūrėdama
namus, saugok, kad tik nieko nenutiktų židinio atbrailai, laiptų tu
rėklams ar durų staktoms.
Kai Samantai buvo vieneri, ji pagriebė mentelę, išteptą ma
karonų padažu. Džiaugsmingai ja mosuodama, iš karto apsitaškė
raudonais maistiniais dažais pati ir nutepliojo jais sienas bei ąžuo
linę palangę. Ant šimto dvidešimties metų senumo medienos už
tiško dvi dėmės, ir Teresai niekaip nesisekė jų pašalinti. Ji naudojo
ir valiklį, ir majonezą. Pastatė toje vietoje augalą, kad galėtų po juo
patiesti nertą servetėlę, ir tikėjosi, kad Džimas niekada nesužinos,
kad jai nepavyko įgyvendinti savo įsipareigojimo. Po poros savaičių
antrą valandą nakties jis išsitempė ją iš lovos. Nuvarė į virtuvę. Įdavė
švitrinio popieriaus ir beico. Ir iki pat septintos ryto, stovėdamas
rūsčiu veidu ir sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis, stebėjo, kaip
ji šveičia ir iš naujo beicuoja palangę. Viršuje pravirko Samanta.
Džimas vertė Teresą dirbti tol, kol jai įskaudo rankos, ėmė lipti
akių vokai, o viršuje dukra pradėjo kūkčiodama kartoti jos vardą.
Tesą suleido nagus į svetainės pagalvę, stengdamasi, kad ran
kos nedrebėtų. Tos dienos praėjo. Ji galėjo ilsėtis, jei tik norėjo. Ji
galėjo sėsti prie vakarienės stalo vilkėdama marškinėlius ir senus
šortus. Ji galėjo žaisti su savo dukra svetainėje, nesibaimindama dėl
po sofa besimėtančios lego kaladėlės, dėl kurios vėliaujai tektų atsa
kyti. Ji galėjo visiškai nebesidažyti. Galėjo tiesiog būti savimi.
Jei tik jai pavyktų suprasti, kas ji tokia yra.
Ji persivertė ant pilvo ir atsargiai ištempė nugarą. Visur skau
dėjo. Džordis privertė ją atlikti sunkias plaukimo ir svorių kilojimo
treniruotes. Pamanė, kad greičiausiai ji visgi turi raumenų, nes kau
lai negali taip skaudėti.
Džordis didžiąją pratimų dalį atlikinėjo drauge su ja. Jis tem
pėsi. Padarė penkiasdešimt atsispaudimų ir du šimtus atsilenkimų.
Tada prie sienos atsistojo ant galvos ir tol leido tiesias kojas žemyn,
kol pirštų galiukais pasiekė žemę. Aukštyn žemyn. Aukštyn žemyn.
Jai vien nuo žiūrėjimo suskaudo pilvą.
—Prieš eidama miegoti, išgerk porą tablečių nuo skausmo, —

stovėdamas prie grotelių, patarė Džordis. —Ryte padėkosi.
— Jei išgyvensiu iki ryto, — suniurnėjo. Tesą apsivertė ant
šono. Jai skaudėjo šonkaulių sritį. Nė nenutuokė, kad ir ten esama
raumenų.
—Maistas paruoštas. Valgyk. Po vakarienės prasieisime. Svar
bu, kad nesustabarėtum.
Ji atsakė:
—Arrrrh.
—Prisimink, jokių dejonių.
—Dėl Dievo meilės, Džordi. Įpilk tai moteriai taurę vyno ir
sulėtink tempą, kol dar jos nenugalabijai.
Tesą pažvelgė į Merioną pirma su nuostaba, tada su dėkingu
mu. Didžiąją dalį dienos Meriona praleido namuose. Tesą galėjo nu
statyti tikslią jos buvimo vietą, sekdama paskui cigaretės, kurios ji
nepaleisdavo iš dantų, kvapą. Dabar agentė buvo apsivilkusi dailias
linines kelnes ir klasikinę kreminės spalvos palaidinę klostuotomis
rankovėmis ir grakščiais rankogaliais. Plaukus susikėlusi į kuodelį,
ausyse įsisegusi auksinius žiedus ir susijuosusi odiniu diržu, taip pat
puoštu aukso detalėmis, todėl atrodė, kad jai labiau derėtų dalyvauti
aukštuomenės sodo vakarėlyje. Tačiau bendrą įspūdį gadino jos vei
das. Subtilūs bruožai buvo surakinti įdėmaus žvilgsnio: mėlynos akys
visą laiką griežtai ir įtariai primerktos. Žingsniai greiti ir ryžtingi, ir
rodėsi, kad ši moteris pervažiuos bet ką, kas drįs pastoti jai kelią.
Jei Meriona Makalister būtų susitikusi su Džimu Beketu, Tesą
nė kiek neabejojo, kad ji būtų pirmiausia paleidusi į jį kulką, o tik
tada uždavusi klausimus.
Jie valgė kiemelyje. Meriona patiekė salotas su lengvu aviečių
padažu. Džordis iškepė ant grotelių vištienos krūtinėles ir pagamino
ryžių ir pupelių garnyrą. Jai reikia baltymų, pasakė jis, ir įdrėbė į
lėkštę dar šaukštą ryžių ir pupelių mišinio.
Tesą sušveitė viską, netikėtai pajutusi milžinišką ir jai nebū-
dingą apetitą. Iš pradžių bandė subtiliai naudotis peiliu ir šakute.

Tada metė juos į šalį ir, pasekusi Džordžio pavyzdžiu, plėšė vištieną
ir dėjosi ją į burną pirštais.
—Ar Fredis sugrįš? —bekramtydama paklausė.
Džordis su Meriona susižvalgė.
—Ne, —atsakė Džordis, nė sekundę nenuleisdamas akių nuo
sesers.
Meriona tik gūžtelėjo. Ji valgė tik salotas ir pusę vištienos krū
tinėlės. Truputį su savimi pakovojusi, Tesą įsimetė antrąją pusę.
—Nepersistenk, —patarė Džordis.
—Moku valgyti.
Jis pakėlė antakį, bet užsičiaupė. Nepaisydamas savo paties
perspėjimų, pats suvalgė dvi krūtinėles ir tris ryžių su pupelėmis
porcijas. Įnirtingai kramtė, užsigerdamas maistą godžiais šaltos ar
batos gurkšniais.
Ir kartkartėmis jo žvilgsnis su sunkiai tramdomu goduliu nu
krypdavo į Merionos alų.
—Tad ko gi mes šiandien išmokome pabėgėlių rengimo sto
vykloje? —galiausiai pasidomėjo Meriona. Pavalgiusi ji atsilošė ir
prisidegė cigaretę.
—Plaukimo ir svarmenų kilojimo, —gyvai atsakė Tesą.
—Šaunuolė, —pagyrė Džordis.
Pokalbis nutilo. Prieblandoje jie klausėsi tolumoje čirpiančių
svirplių ir kartkartėmis apie kaktusą sudūzgiančių kolibrių.
—Ar tu plaukioji? —Merionos paklausė Tesą.
—Truputį.
—Ji jodinėja. Dresuoja žirgus. —Džordis pastūmė lėkštę nuo
savęs. Jo žvilgsnis apsistojo ties seserimi: —Ar bent jau dresavo, kai
buvo jaunesnė.
—Nustojau.
—Hm.
—Nemačiau jokio tikslo, —nukirto ji. —Realiame gyvenime
niekas žirgais nejodinėja. Šio įgūdžio nei panaudosi, nei parduosi.

Tiesą sakant, tai tebuvo laiko švaistymas.
—Taip manai? —neutraliai nutęsė Džordis.
Jis pirštais pajudino priešais stovinčią stiklinę, nubraukė nuo
šono aprasojimą ir pasukiojo ją, suėmęs už pagrindo.
—Stebėdavau, kaip tu jodinėji. Man atrodė, tau puikiai sekasi.
—Stebėjai, kaip aš jodinėju?
—Aha. Stebėjau. Niekaip nesuprasdavau, kaip tau taip pavyks-
ta. Tokiai smulkutei mergaitei suvaldyti manieže penkis šimtus pen
kiasdešimt kilogramų sveriantį gyvulį. Man atrodė, buvai artimesnė
žirgui, o ne mums.
—Niekada neteko matyti tavęs arenoje.
—Nenorėjau trukdyti.
—Hm, —Merionos myktelėjime pasigirdo gana aiški įtarumo
gaidelė.
Džordis atsisuko į Tesą:
—O kuo tu užsiėmei?
—Kas, aš?
—Įsivaizduoju, kad turėjai vaikystę, nebent paaiškėtų, kad vi
sos tos pasakos apie gandrus yra tiesa.
Klausimas išmušė ją iš vėžių. Ji nebuvo pratusi, kad kas nors ja
domėtųsi.
Priklausiau skautėms, —galiausiai atsakė. —Neturėjau jo
kio hobio ar panašiai. Po mokyklos dirbdavau. Mano tėvai turėjo
krautuvę su delikatesų skyreliu. Sūriai, karamelės, gurmaniški pro
duktai. Darbo netrūko.
—Tavo tėvai priklausė darbininkų klasei? —paklausė Merio-
na. —Tu iš Naujosios Anglijos, ar ne? Kalbi su šiaurietišku akcentu.
Buvo akivaizdu, kad ji stengiasi išgauti informaciją.
—Ramiai, mergyt, —švelniai įsiterpė Džordis. Jis puse lūpų
šyptelėjo Tesai: —Atleisk Merionai. Priešingai nei tau, mums vai
kystėje dirbti neteko —mūsų tėvas pasielgė protingai ir vedė tur-
tingą žmoną. Šiuo metu Meriona trūks plyš stengiasi pašalinti šią
stigmą, po truputį virsdama darboholike. Daugiau jos niekur nebe
galime pasikviesti. Ji pasiruošusi suimti bet kurį svečią už vengimą
mokėti mokesčius.
—Bent vienas iš mūsų turėjo ko nors pasiekti. Akivaizdu, kad
tau to padaryti nepavyko. —Meriona užgesino cigaretę ir išsitraukė
naują. Ji tarė Tesai: —Nori kai ką išgirsti apie savo didvyrį? Tuoj tau
papasakosiu.
—O ne, —ištarė Džordis.
—Septyniolikmetis Džordis. Jį traukia orientavimosi sportas.
Ar žinai, kas yra orientavimosi sportas?
Tesą papurtė galvą. Per stalą nusirito įtampos banga. Džordis
nejudėjo, bet jo veidas atrodė surimtėjęs.
—Orientavimosi sportas buvo sugalvotas Skandinavijoje per
vieną iš pasaulinių karų. Esmė tokia: tu gauni detalų topografinį vie
tos žemėlapį su trylika punktų...
—Vėliavėlių, —patikslino Džordis.
—Vėliavėlių, kurias reikia rasti. Turi kompasą, žemėlapį ir tau
duodamos trys valandos, per kurias turi surinkti kuo daugiau vėlia
vėlių. Gali būti labai sunku. Maršrutai suskirstyti pagal sudėtingu
mą, ir pačių sudėtingiausių —raudonųjų ir mėlynųjų trasų —keliai
nesutampa su miško takeliais: jų vėliavėlės pastatomos tiesiog miš
ke. Tenka brautis per tankmę, kopti į kalnus, kirsti sraunias upes.
Žmonės pasiklysta. Susižeidžia. Turi žinoti, ką darai.
—Aš žinojau, ką dariau, —įsiterpė Džordis. —Sugrįžau.
—Vos ne vos! —Meriona vėl atsisuko į Tesą. —Taigi, septy
niolikmetis Džordis jau yra pilnas arogancijos. Manai, kad dabar jis
yra nepakenčiamas! Reikėjo tau jį pažinoti tada.
—Buvau šventasis.
—Nusiramink. Šios varžybos, A klasės susitikimai, yra nepa
prastai svarbūs. Varžaisi savo amžiaus grupėse, o nugalėtojai apdo
vanojami prizais. Mūsų tėvas visada pasireikšdavo mėlynojoje, su-
dėtingiausioje, trasoje. Visada laimėdavo pirmos vietos prizą. Tada

pasirodė Džordis. Mėlynajai trasai jis buvo dar per jaunas. Jam sep
tyniolika, tad sudėtingiausia prieinama trasa yra raudonoji, ir jis ją
moka įveikti. Visi įsitikinę, kad Džordis joje nugalės, ir visi kalba,
kad tėvas laimės mėlynojoje, o sūnus —raudonojoje trasose. Pulki
ninkas jau ruošia prizams vietas ant židinio atbrailos.
Jos žandikaulis įsitempė, žvilgsnis paaštrėjo:
— Susitikimo rytas. Susitikimo rytas. Ar Džordis užsiregis
truoja raudonajai trasai? Ne. Jis užsiregistruoja mėlynajai. Septynio
likmetis vaikigalis registruojasi mėlynai.
—Raudonąją jau buvau perėjęs, —paaiškino Džordis. —No
rėjau ko nors naujo.
—Būtum laimėjęs!
—Trofėjai tėra pigūs metalo gabalai, ant kurių kaupiasi dulkės.
—Tai kas atsitiko? —norėjo sužinoti Tesą.
—Šitas mūsų Einšteinas, —tyliai suniurnėjo Meriona, —iš
bėga vilkėdamas savo orientavimosi uniformą. Po trijų valandų jo
niekur nesimato. Dar po dviejų valandų pradedamos rinkti paieškos
grupės, tik staiga, iš tankmės, pasigirsta didelis triukšmas. Traškesys
ir keiksmai. Motinos skuba uždengti vaikams ausis, ir staiga pasiro
do Džordis. Pusė veido apdraskyta, abi rankos nudaužytos, o kulkš
nis įtverta tarp šakų. Jis nukrito nuo kalno šlaito.
—Pasitaiko.
—Nebūtų pasitaikę, jei būtum pasirinkęs raudonąją trasą!
—Bet pasitaikė. Ir aš sugrįžau, —jis atsisuko į Tesą piktdžiu
giškai šypsodamasis. —Sukoriau tris kilometrus su sulaužyta kulkš
nimi. Kaip tau tokie cojones*?
—Panašiau į kvailumą, —panosėje sumurmėjo Meriona.
—Pulkininkui tai paliko įspūdį, —Džordžio balsas buvo ap
simestinai nekaltas, bet sesuo susiraukė. —Tokie dalykai tėčiui pa-
* Kiaušai (isp.).
tiko, —tęsė jis, rydamas akimis Merioną. —Pakantumas skausmui.

Kiaušų turėjimas. Vaikščiojimas nepaisant sulaužytų kaulų. Buvi
mas v-y-r-u.
Meriona ir toliau tylėjo. Tarp pirštų laikoma cigaretė suvirpėjo.
—O, žinai, jis klydo, —tarė Džordis. Pirštais jis sukiojo prie
šais stovinčią stiklinę: —Geriau būtų leidęs tau dalyvauti varžybose,
Meriona. Orientavimosi sporte, Pilietinio karo vaidinimuose. Išmo
kiau tave naudotis kompasu, ar pameni?
—Ne.
—O kapsulinį šautuvą? Stebėjai, kaip popietėmis droždavau
buožę iš juodojo riešutmedžio. Prisimeni, o gal užblokavai ir šiuos
prisiminimus? Ar visus juos pasmerkei užmarščiai?
Meriona priešiškai tylėjo.
—Aš prisimenu, —švelniai tarė Džordis. —Prisimenu, kaip
žiūrėjai, kai aš pasigaminau vamzdį ir spynas. Užtrukau visus metus,
kol išsidrožiau tą prakeiktą šautuvą, bet tu mane stebėjai kiekvieną
dieną. Prisimenu, kaip pabandei jį pakelti —greičiausiai tau buvo
dešimt ar vienuolika metų. Tačiau metro trisdešimties ilgio ginklas,
kurio priekis sveria penkis kilogramus, tau buvo per sunkus. Nega
lėjai pakelti vamzdžio galo nuo žemės. Tad užuot jį kėlusi tu sukišai
į vamzdį kamšalą ir šratą. Tada pakėliau ginklą prie liemens, kad ga
lėtum iki pusės atlaužti gaiduką, įdėti sprogstamąją kapsulę ir tada jį
atlaužti iki galo. Man beliko tik įsiremti jį į petį, nusitaikyti ir iššauti.
Ar prisimeni tai, Meriona? Ar tu išvis prisimeni bent vieną sušiktą
dalyką?
—Tu meluoji.
—Ką? Kam man apie tai meluoti?
—Nes toks jau tu esi, Džordi. Prisifantazuoji nesąmonių.
—Apie kapsulinius šautuvus?
—Negali pakelti tiesos. Negali pakeli minčių, kiek daug tėtis
tau davė, kaip mėgo tave ir kaip, nepaisant viso to, tu pasišikai.
Džordžio krumpliai pabalo. Tada staiga jis atsistūmė nuo stalo.
—Aišku, Meriona, viskas, —jis atsistojo ir ėmė rinkti lėkš

tes. —Viskas buvo taip, kaip tu įsivaizduoji, o vienintelis tėčio nu
sikaltimas tas, kad jis tave atstūmė. Tu tikrai moki visko pasiekti. Jei
būtum dalyvavusi orientavimosi varžybose, būtum laimėjusi prizą.
—Niekada to nesužinosime, ar ne?
—Ne, nebesužinosime. Bent jau turi prizų iš žirgų dresūros.
—Kam, po velnių, rūpi žirgų dresūra?
—Ji rūpėjo tau, Meriona.
Moteris pakilo. Ji nežiūrėjo į Džordį. Pačiupo lėkštes, sukelda
ma daugiau triukšmo, nei buvo būtina, ir nužingsniavo pro stiklines
duris.
Džordis liko žiūrėti į duris. Jis laikė pakėlęs dvi stiklines.
—Turi jai atleisti, —po sekundėlės tyliai ištarė. —Suja kartais
būna labai sudėtinga. —Staigiais ir kampuotais judesiais jis nurinko
likusias lėkštes: —Gal gali paduoti man dubenį?
—Padėsiu.
—Neprivalai —tikriausiai tau siaubingai viską skauda.
Jis nežiūrėjo į ją. Akys buvo įremtos į stalą, o balsas —šiurkš
tus. Tesą vis tiek matė, kaip jį apninka tamsa, sutraukdama kaklo
raumenis, suapvalindama pečius. Ant jo veido krito lauko žibinto
šviesa, bet ji nesugebėjo prasismelkti pro jo užsisklendusią išraišką.
Judėjo tik jo rankos, ilgi, nuospaudomis nuėję pirštai siekė, graibstė,
krovė. Grūdo, kėlė, tėškė, kurdami beviltiško pykčio staccato ritmą,
einantį per jį tiesiai į žemę.
—Išgerk vaistų nuo skausmo, —sausai pasakė Džordis. —Pa
ilsėk. Tau reikės dar velnioniškai daug padirbėti, Endže. Ir nebus
lengva.
—Gerai.
Ji nejudėjo.
—Keliauk į namus, Endže.
—Galiu ką nors panešti.
—Man nereikalinga pagalba.
Ji liko stovėti greta jo, pati nesuprasdama, ko nori ir dėl ko pa

siliko. Atidžiai žvelgė į jo veidą, ieškodama to, kas liko nepastebėta.
—Tu... tu su seserimi, jūs augote, užsiiminėdami tokiais daly
kais, ar ne?
—Kokiais dalykais?
Jis baigė rinkti lėkštes ir dubenėlius. Dabar ėmėsi stalo įrankių.
—Orientavimosi sportu ir Pilietinio karo vaidinimais. Žirgais
ir medžiokle. Plaukimu.
—Aš taip, bet Meriona — ne. Pulkininkas labiau domėjosi
savo sūnumi, nei dukra. Kurį laiką viskas buvo gerai. Tada aš per
daug pasenau ir pasidariau pernelyg užsispyręs, tad nustojau sky
nęs trofėjus ir man nusibodo šaudyti į Bembį. Ir galbūt pulkininkas,
būdamas mano draugijoje, nebenorėdavo patikėti man ginklo. Pul
kininkas buvo kvailys.
Tesą suvirpėjo.
—Baigėsi tėvo ir sūnaus išvykos, —pranešė Džordis. —Vieto
je to, ėmiau lankyti plaukimą ir tapau Virdžinijos valstijos čempio
nu pusantro kilometro plaukimo laisvu stiliumi rungtyje. Pulkinin
kas manė, kad plaukimas skirtas mėmėms. Man rodosi, jam kažkuo
nepatiko vyrai, besiskutantys kojas.
Džordis surinko stiklines.
—Kaip norėčiau visa tai mokėti, —švelniai ištarė Tesą. —No
rėčiau, kad mano šeima būtų užsiiminėjusi panašiais dalykais. Kad
būčiau turėjusi vyresnį brolį ar dėdę, ar šiaip ką nors, kas būtų mane
išmokęs naudotis ginklais, savigynos ir išlikimo įgūdžių. Netgi kaip
naudotis kompasu. Kaip būtų gerai, jei būčiau išmokusi tai anksčiau.
Džordis atsisuko į ją. Tesos akys buvo tuščios ir bedvasės:
—Taip, mudu su Meriona esame kieti. Tikri sumauti kietuoliai.
Jis nunešė indus į namus:
—Rytoj mokysimės šaudyti ginklais.
U S A GARDNER • TOBULAS VYRAS 123
Tesą užmigo, ir kaip visada sapnuose ją vėl susirado Džimas.

Nakties prietemoje ji vėl atsidūrė Viljamstaune, lovoje, užsiklojusi
iki smakro.
Jis išlįs iš spintos, pamanė ji. Mama jai sakė, kad pabaisų ne
būna, bet mama jai melavo, nes nenorėjo tikėti, kad egzistuoja tokie
žmonės kaip Džimas Beketas.
Jis išlįs iš spintos. Bėk, Tesą, bėk.
Tačiau ji nepajėgė bėgti. Neturėjo raumenų. Ji buvo beformis
gniutulas, silpna, beginklė pūkinė pagalvė.
Tolumoje išgirdo vaiko verksmą. Suprato, kad turi pajudėti.
Turi apsaugoti Sėmę. Turi apsaugoti Sėmę.
Buvo per vėlu. Jos spintos durys prasivėrė, ir jis įžengė į kamba
rį šypsodamasis ir švytėdamas, laikydamas rankoje beisbolo lazdą.
—-Ar pasiilgai manęs, Teresa? Aš tai tavęs pasiilgau.
Ji suvaitojo. Jautė gerklėje kylantį maldavimo gumulą ir supra
to, kad mirs. Samanta nustojo verkusi, galbūt pajuto pavojų. Prašau,
tegu tik ji tyli. Jei ji tylės pakankamai ilgai...
Džimas atsirėmė į sieną ir patapšnojo beisbolo lazda sau į
kulkšnį:
—Kur Sėmė?
—Jos nebėra, —sukuždėjo ji. Neverk, Seme. Neverk.
—Pasakyk man. Aš esu jos tėvas. Turiu teisę. —Jis pakėlė laz
dą ir žengė lovos link. —Aš tave užmušiu Teresa. Samanta priklau
sys tik man vienam, ir tu su savo bejėgiškumu niekaip neužkirsi tam
kelio.
Lazda pakilo, ji suaimanavo ir sustingo, žiūrėdama, kaip lazda
ore brėžia arką.
Namuose buvo tylu, jos dukra tylėjo. Nebeverkė.
—Svarbiausia disciplina, —sukuždėjo Džimas, ir lazda švilp
dama pasileido žemyn.
Tesą pabudo, persigandusi, rankomis siekianti telefono. Ji no
rėjo paskambinti Difordui ir išgirsti Samantos balsą. Gulėdama lo-
voje, besikilojančia krūtine ir prakaitu srūvančiais skruostais, pirš

tais konvulsiškai gniaužė ragelį.
Ji iš lėto atleido pirštus. Skambinti į dukters globėjo namus
buvo pavojinga, buvo pavojinga imtis bet kokių veiksmų, kurie su
sietų ją su dukra. Jei iš tiesų nori ją apsaugoti, pasakė Difordas, ne
silaikyk jos įsikibusi.
Tad Tesą ir nelaikė. Apsikabino savo mergaitę, pabučiavo į ma
loniai kvepiantį jos viršugalvį ir paleido.
O dabar ji gulėjo susisukusi lovoje, spausdama prie savęs pa
galvę lyg savo dukrą ir ilgėdamasi vaikiškos pudros kvapo. Šeštą
ryto Masačūsetso laiku. Sėmė jau po truputį bunda iš snaudulio. Ar
globėjo namuose ji gerai miegojo, o gal jai prisisapnavo košmaras,
kaip kad kartais pasitaikydavo? Kai taip atsitikdavo, Tesą įsitaisyda
vo lovoje šalia jos ir kuždėdavo į ausį pasaką apie Pelenę, apsivijusi
savo dukrą rankomis ir uosdama jos plaukus, kvepiančius „John-
sons&Johnsons No More Tears“ šampūnu. Abi praleisdavo dviese
visą naktį, o ryte Sėmė, kaip ir bet kuris vaikas, vėl šypsodavosi ir
trykšdavo laime.
Tesą norėjo duoti savo dukrai daugiau, o ne tik bėgioti iš vieno
miesto į kitą ir gyventi baimėje. Ji troško, kad Semanta išaugtų tikė
dama savo jėgomis ir protu. Ji norėjo, kad dukra žinotų, jog yra graži
ir mylima, nes pati Tesą iš savo tėvų niekada negirdėjo tokių žodžių.
Ji troško, kad Sėmė būtų laiminga, ir nuo šios minties ją it vil
nonis užklotas apgaubė stingdanti tamsa. Ji nežinojo, kaip dovanoti
džiaugsmą. Ji nebuvo įsitikinusi, ką reiškia būti gera mama. Ji netu
rėjo pavyzdžių, kuriais galėtų sekti.
Ketvirta ryto. Drebėdama ir virpėdama, jausdama vienos kojos
tvinkčiojimą, ji išsliuogė iš lovos. Išvydo Džimą, išlendantį iš spin
tos, ir išgirdo, kaip beisbolo lazda suknežina jai koją.
Aš užmušiu tave, Teresa. Sėmė priklausys man.
Tesą nutipeno į lauką. Nežinodama, ko griebtis, ji pasekė Džor-
džio pavyzdžiu. Įšoko į baseiną ir ėmė plaukti.
Edita Mager didžiavosi savo sodu. Ji visą gyvenimą nugyveno

viena, taip ir nesuradusi To Vienintelio, ir sulaukusi keturiasdešim
ties suvokė, kad liks bevaike senmerge, ir nieko čia nebepadarysi.
Užtai ji įsivaikino savo sodą —kiekviena gėlė, kiekvienas stiebelis ir
lapelis tapo jai neįkainojamai brangūs.
Ji kasdien darbavosi lauke, nuo pavasario iki rudens. Visame
savo kvartale, kurį sudarė šešios siaurutės gatvelės, Editos Mager
kiemas buvo laikomas gražiausiu, ir netgi ta nauja pora, atsikėlusi
į kampinį namą, neleido į jį įsmukti savo dideliam stambiam labra
dorui.
Dabar ji irgi buvo lauke —ruošė lysves žiemai. Paprastai vė
lyvas ruduo Lenokse, Masačūsetso valstijoje, būdavo labai gražus:
medžiai nusidažydavo sodria aukso spalva, dangus tapdavo neįti
kimai vaiskiai žydras. Bet šiais metais netikėtai užklupo šalčiai. Per
žinias jau perspėjo dėl šalnų, ir net užsispyrėliai, prisiekę nepradėti
šildymo sezono iki lapkričio pirmos, ėmė abejoti savo sprendimu.
Edita dar nebuvo apsisprendusi, ar jau jungti šildymą, bet ji stengėsi
sutvarkyti sodą. Visą laiką mėgdavo pasiruošti iš anksto, dėl to iš
savo banko kasininkės darbo išėjo į pensiją šešiasdešimties, užuot
vergavusi iki šešiasdešimt penkerių, kaip kad daugelis kitų. Ši popie
tė idealiai tiko darbui sode: jos kieme augančio klevo lapai mirgėjo
begale aukso atspalvių, kuriuos dar labiau sutirštino besileidžianti
saulė. Tada Edita giliai įkvėpė ir užuodė stiprius džiūstančių lapų,
derlingos žemės ir prieskoninių žolelių aromatus. Kai kurie žmonės
dirbdavo sode iš ryto, bet Edita visada rinkdavosi sutemas.
Vakar ji sužinojo, kad mylima kaimynė, ponia Marta Olson,
pagaliau sugrįžta iš Floridos. Išgirdusi, kad iš Volpolo kalėjimo ką
tik pabėgo tas baisusis žudikas maniakas —Džimas Beketas, štai
kuo jis buvo vardu, —Edita labai laukė Martos sugrįžtant. Rodėsi,
kad jau nebesaugu gyventi šalia tuščio namo.
Kiekvieną naktį, rakindama savo vienaukščio namo su dviem

miegamaisiais duris, Edita kartodavo sau, kad jai nėra dėl ko jau
dintis. Ji gyveno mažoje, ramioje bendruomenėje. Lenokso centre
puikavosi seni, gražūs Viktorijos laikų namai, kadaise buvę Bostono
elito vasarnamiai. Edita Varton* pagarsino šį miestą, jo pakraštyje
pasistatydama rūmus. Greta esantys Tangelvudo koncertų rūmai
džiugino Bostono simfonijos orkestro klausytoją, besimėgaujantį
tiek puikia muzika, tiek motinos gamtos didybe, besidriekiančia ža
luma ir nuostabiais kalnų vaizdais. Dėl Tanglvudo ir Vartono rūmų
Lenoksas saulėtais vasaros mėnesiais ir nuostabaus rudens metu su
laukdavo nemažai turistų.
Bet dabar, užėjus netikėtiems šalčiams, Lenokse įsivyravo ra
mus ir lėtas žiemos ritmas. Nuo to laiko, kai prieš keletą metų Džo-
hanesų vyriausiasis sūnus susilaužė ranką automobilių avarijoje,
Editos Mager bendruomenėje neįvyko joks rimtesnis įvykis.
Tačiau kartkartėmis Editą apimdavo keista nuojauta. Nedaž
nai —pastarąjį kartą tokia nuojauta buvo aplankiusi prieš kelerius
metus. Tačiau dabar ir vėl ją apniko, ir kartais naktį moteris gulė
davo lovoje ir tiesiog klausydavosi savo kvėpavimo. Ji ėmė dažniau
gręžiotis per petį, lyg tikėdamasi išvysti ką nors siaubinga.
Jos propromočiutė Mager turėjo vadinamąją aiškiaregystės
dovaną. Edita tokiais dalykais netikėjo. Ji tikėjo tik žeme, motinos
gamtos galia ir savo sodo grožiu.
Todėl dabar, pakėlusi akis ir prie seno ąžuolo išvydusi efeme
rišką liesos šviesiaplaukės merginos kruvinu veidu atvaizdą, Edita
papurtė galvą ir tarė:
—Nesielk taip su manimi.
Vizija mandagiai pranyko.
Edita sugrįžo į namus ir užsikaitė puodelį stiprios juodosios
arbatos.
* Edith Wharton — rašytoja, „Nekaltybės amžiaus“ autorė.

Dešimtas
—Nestovėk ten.
—Kodėl?
Džordis čiupo ją už rankos ir prisitraukė prie savęs.
—Nes čia šokinėjanti čiola.
Tesą pasižiūrėjo į drūtą, pūku apėjusį kaktusą, tada nukreipė
žvilgsnį į jo ilgus, įdegusius pirštus, kurie vis dar stipriai gniaužė jos
žastą:
—Tai kas?
Jis papurtė galvą, vienos rankos pirštais masažuodamasis
smilkinius. Akys buvo pasruvusios krauju, o skruostai apžėlę tan
kia barzda. Įvairumo dėlei Džordis susirišo savo juodus plaukus į
uodegėlę, apsivilko nunešiotus marškinėlius ir apsiavė sandalais.
Tačiau tai buvo vienintelės jo mandagumo apraiškos. Jis ištvėrė be
alkoholio dvidešimt keturias valandas ir šiuo metu buvo piktas kaip
velnias:
—Šokinėjanti čiola, Tesą. Matai tuos smulkius, pūkuotus ka
bliukus? Patikėk, kai tos glochidijos užšoks tau ant rankos ir įsikibs
į odą, tikrai nebeatrodys tokios smulkios ir pūkuotos.
—Bet juk čia tik augalas!
Taip pasakiusi ji vis dėlto įtariai nužvelgė kaktusą ir žengtelėjo
arčiau Džordžio.
—Tai ypač talentingas augalas.
Jis paleido jos ranką ir atsitraukė. Buvo išties nekalbus.
O ji, priešingai, — nusiteikusi optimistiškai. Tesai nerūpėjo,
kiek avižinės košės Džordis jai sumaitino ar kiek ratų apie baseiną ji
nuplaukė —ji niekada nepajėgs varžytis su vyriška galia.
Tačiau ginklas...
Kai Džordis iš dėžutės ištraukė mažą sidabrinį pusiau automa
tinį pistoletą, Tesą linktelėjo. Ji ketino tapti šaudymo meistre. Tai ir
bus jos pranašumas. Džimas gali būti stipresnis ir greitesnis už ją,
bet net ir visagalis Džimas Beketas nepajėgs aplenkti kulkos.
Karštoje, dulkančioje Nogaleso dykumoje Tesą ketino tapti an
truoju Džeimsu Bondu —gauti leidimą žudyti.
Ir ji stovės kambario prieblandoje, stebėdama, kaip iš spintos
it tikra pabaisa, kurios niekas nenorėjo įsivaizduoti, išlenda Dži
mas. Dabar ji nebesislėps. Nedrebės. Nemaldaus palikti jos gyvos
ir nesibaimins dėl savo dukros. Ji stovės didingai išsitiesusi, šaltu ir
susikaupusiu veidu kaip Meriona. Nutaikys į jį dvidešimt antrojo
kalibro pistoletą ir pamatys, kaip staiga Džimas sustingsta, išbąla ir
suvokia, kad situacija nebe jo rankose.
—Gal galiu jį palaikyti? —tyliai paprašė Tesą.
Džordis pakėlė ginklą, bet sustingo išvydęs, kaip blizga jos
akys.
—Tai ne žaisliukas, —-griežtai pasakė.
—Tikiuosi.
—Laikyk saugiklį pakeltą, niekad neliesk pirštu gaiduko, kol
nesiruoši šauti, ir niekada, net juokais, nesitaikyk į žmogų. Tokios
tad taisyklės.
—Taip, sere.
Džordis palingavo galvą:
—Tu tiesiog nesupranti. Tiesiog...
—Ar taikinys ten?
Ji nusisuko nuo jo ir pajuto gyslose verdantį svaiginantį adre
naliną. Maždaug už šešių metrų nuo jos, tarp gelsvų Arizonos dul
kių, pūpsojo du dideli šieno briketai. Raudoni su baltu taikinių
žiedai iš kraštų buvo pritvirtinti prie jų storimis vinimis. Taikiniai
nebuvo taip toli. Jie buvo gero dydžio. Ji manė, kad tikrai pataikys.
Džordis nieko nesakė, bet Tesą juto, kaip jis žiūri į ją, padavęs
I.ISA GARDNE R • TOBULAS VYRAS 129
pistoletą. Ji ištiesė ginklą ir pamėgino susirasti taikiklį. Prieš tai jai

buvo tekę kelis kartus laikyti ginklą. Iš vieno net iššovė. Pataikė į
žmogų.
Ji žinojo daugiau, nei Džordis įtarė. Ir jai tai patiko.
—Kada galiu nuleisti saugiklį?
—Nuleisti saugiklį? A —tu neįsikišusi ausų kištukų ir neuž
sidėjusi akių apsaugos. B —ginklas neužtaisytas. C —kur išmokai
tokios siaubingos stovėsenos?
Vyro šiurkštūs žodžiai prigesino euforiją, bet Tesą linktelėjo. Ji
atėjo mokytis. Jis ją išmokys.
Džordis padavė ausų kištukus ir apsauginius akinius, įsikišo
šovinių dėžutę į kišenę ir apsivijo ją savo kūnu.
—Štai, va šitaip.
Jo rankos suėmė Tesos rankas, ištiesė jas, pakėlė ir pataisė ran
kenos suėmimą. Jo kirkšnys iš abiejų pusių apglėbė jos klubus, o
karštos šlaunys prisiglaudė prie jos kojų. Prie jos kairiojo sėdmens
prisispaudė kažkas kieto ir tvirto. Šovinių dėžutė, pamanė ji. Ir pilve
pajuto tuštumą.
Džordis taisė jos rankas ir kojas, lygji būtų manekenas.
—Pradėsime nuo Viverio stovėsenos, nes tada ginklas laiko
mas abiem rankomis, todėl jį lengviau kontroliuoti, o kūno pasu
kimas neleidžia priešininkui taip lengvai į tave pataikyti. Pasisuk
šonu, pastatyk kojas plačiau, kad būtų lengviau išlaikyti pusiausvy
rą. Dabar ištiesk dešinę ranką į taikinį, o kairiąja suimk ją taip, kad
galėtum saugiai pritraukti ginklą prie krūtinės. Štai šitaip. Pažvelk
išilgai vamzdžio. Neprisimerk. Prisižiūrėjai per daug „Purvinojo
Hario“ filmų.
Jis pasitraukė. Ji vos nenukrito.
—Ką matai, Andžela?
—Šieną?
—Negali būti. Išsirink bet kurį apskritimą.
—Patį apskritimo centrą, —nuožmiai ištarė ji.
Tačiau padarė klaidą ir sujudėjusi prarado stovėseną. Džordis

nekantriai padėjo jai atsistoti iš naujo.
—Nuleisk pečius, ištiesk rankas. Įsprausk pistoleto rankeną į
šakumą tarp nykščio ir smiliaus. Tvirtai suimk. Dabar matai griovelį
priekyje?
Ji linktelėjo.
—Tai priekinė taikiklio dalis. Tau reikia jį sulyginti su prieki
niu išsikišimu. Tada nukreipk ginklą į taikinį taip, kad centras būtų
virš pat išsikišimo, kaip pilnatis. Supratai?
Ji energingai linktelėjo:
—Ar galiu pakelti saugiklį?
— Gerai. Iš pradžių pašaudysim be šovinių, kad priprastum
nuspausti gaiduką.
—Aišku.
Gaiduką jai pavyko nuspausti tik iš ketvirto karto.
— Gerai, —sausai ištarė Džordis. —Laikai dvidešimt antro
kalibro pusiau automatinį „Walther“ pistoletą —tokį patį, kaip kad
nešiojiesi pati. Tai nėra galingas ar itin tikslus ginklas, bet jis nedi
delis, lengvai paslepiamas ir sunkiai aptinkamas. Jei šausi iš arti, tik
rai pataikysi. Vadinasi, tau reikia, kad užpuolikas prisiartintų, tada
taikykis jam į krūtinę, kuri yra didžiausia kūno dalis, o pradėjusi
šaudyti nesustok. Kepštelėti ką nors dvidešimt antro kalibro kulka
tai lyg įdrėksti liūtui —paprasčiausiai įsiutinsi jį ir tiek.
—Nuraminai.
—Sulygiuok taikiklius. Susirask taikinį. Giliai įkvėpk, lėtai iš
kvėpk, oro likutį sulaikyk plaučiuose ir tada tolygiai paspausk gai
duką. Gerai. Šauk.
Ji spustelėjo gaiduką. Spaudimas buvo ilgas. Tesos rankos at
šoko į viršų, alkūnės sustingo, bet gaidukas sugrįžo į vietą lengviau,
nei ji tikėjosi. Jo mechanizmas, negavęs kulkos, bukai spragtelėjo
tyloje. Ji ėmė entuziastingiau jį maigyti, staigiai judindama smilių,
nes to ir reikėjo šaudant dvigubo veiksmo ginklu.
—Sveikinu, —pranešė jai Džordis. —Ką tik pataikei į debesį.

Jis pamokė Tesą užsipildyti apkabą, tada pademonstravo, kaip
ginklas atsidaro, kai iššaunama paskutinė kulka. Paspaudus mygtu
ką, senoji apkaba iššokdavo, ir moteris galėjo įkišti jos vietoje naują.
Paprasta. Lengva. Sugebėtų net kvailys. Ginklo apkaboje buvo šešios
kulkos, dar viena lizde, tad viskamsutvarkyti buvo skirti septyni šūviai.
Teresa įsikišo ausų kištukus, užsidėjo akinius ir nukreipė užtai
sytą ginklą į pasiaukojamai stovinčius šieno briketus. Iššovė, o tada
pašoko kaip išgąsdintas kiškis.
—Paaiškinsiu tau dar tiksliau, —nutęsė greta stovintis Džor
dis. —Prieš spausdama gaiduką atsimerk.
—Aš buvau atsimerkusi.
—Aha. Bandyk dar kartą. Skiltuvas jau atlaužtas po pirmojo
paspaudimo, tad nereikės per stipriai spausti. Prisimink, kad spaus
dama gaiduką turi sulaikyti kvėpavimą. Priešingu atveju tavo ranka
įkvepiant oro automatiškai pašoka į viršų, o iškvepiant nusileidžia
žemyn. Stenkis sumažinti savo judesio amplitudę. Jei padės, gali vie
toje taikinio įsivaizduoti mano galvą.
Džordis meiliai nusišypsojo.
Ji nuspaudė gaiduką šešis kartus. Pagaliau pataikė į briketą.
Taikinys išliko nepaliestas.
—Mažute, nemaniau, kad tau rūpiu.
—Užsičiaupk.
Ji nebesijautė pasitikinti savimi, džiūgaujanti ar pasiruošusi
kovai. Kaip įmanoma prašauti visus septynis kartus?
Bandė galvoti apie susitelkimą. Mėgino įsivaizduoti savo duk
rą. Prisiminė tą naktį rūsyje, kai ranka laikė karvės širdį, galvodama,
kad tai tikra širdis, tikra žmogaus širdis.
Tesą susvyravo.
Džordis pagavo ją už alkūnės.
—Galbūt nori pabandyti rytoj? —tyliai pasiūlė jis.
—Ne. Ne, privalau to išmokti.
—Kad išmokti šaudyti ginklu nėra toks jau didelis daiktas.

Ji susitvardė:
—Man tai —vienintelė išeitis.
Jis truputį patylėjo. Tada gūžtelėjo:
—Kaip sau nori. Aš tesu mokytojas.
Džordžio ranka nuslydo nuo jos alkūnės. Teresa liko stovėti
viena. Jis įgrūdo į pistoletą naują apkabą ir padavė jai.
Tesą iššovė pirmąją kulką. Gaiduką nuspaudė netvirtai ir vi
siškai nepataikė į briketą. Įtūžusi ir apimta nevilties nuleido ginklą
žemiau ir kerštingai nuspaudė dar kartą. Galiausiai pataikė į briketo
kampą, o po to —ir dar kartą.
Nuaidėjo dar keturi šūviai, kiekvienas iš jų vargino vis labiau,
bet raudoni ratilai taip ir liko nepaliesti.
Apkaba ištuštėjo. Tesai spengė ausyse. Ji spaudė gaiduką tol,
kol Džordis ištraukė pistoletą jai iš rankų. Jos veidas buvo papilkėjęs,
akys —išdžiūvusios. Negalėjo į jį žiūrėti. Buvo įbedusi akis į šieno
briketus ir niekaip negalėjo suprasti, kaip ji taip susimovė.
Ir ką gi tu darysi, Teresa?Trenksi, sumuši, nušausi? Abu žinome,
kad nesi tokia kieta. Negalėjai pasipriešinti net savo tėvui. Negalėjai ap
ginti savo motinos. Esi niekas, Teresa. Visiškai niekas, irpriklausai man.
Baik, baik, baik. Ji norėjo, kad jis nelįstų jai į galvą!
—Andžela, —griežtai ištarė Džordis, —tu per daug galvoji.
—Prisiekiu, kad negalvoju!
—Susitelk. Užblokuok visas galvoje besisukančias mintis. Tie
siog užblokuok.
—Nemoku susitelkti!
Džordis papurtė galvą ir staiga piktai pasakė:
—Ar tikrai to nori, Andžela? Ar esi rimtai nusiteikusi? Pa
miršk tą ginklą, geriau suauk. Esi kieta, man teko tuo įsitikinti. Bet
tavo kietumas pasireiškia tavo ištverme, o to negana. Lažinuosi, kad
kai tas Džimas tau trenkė, tu nesipriešinai. Lažinuosi, kad kai pajun
ti grėsmę, tik susisuki į kamuoliuką ir stengiesi išgyventi.
—Ir gerai, jei išgyvenimas yra tavo tikslas. Tačiau tu kreipei

si į mane. Sakei norinti nuveikti daugiau, nei vien laukti ir kentėti.
Norėjai kovoti. Tad ir mokykis kovoti. Liaukis užsimerkti ir plačiai
atverk akis. Liaukis krūpčioti nuo trenksmo ir atsidenk ausis. Ne
svarbu, ko tave mokė mama, bet silpnieji nepaveldės žemės. Ji atiteks
žmonėms, kurie nubėgs reikiamą atstumą ir liks stovėti ant kojų.
—Tokiems kaip tu, —pagiežingai ištarė ji.
—Manai, kad aš stoviu? Chiąuita, nepakankamai atidžiai žiūri.
Džordis vienu vikriu judesiu ištraukė tuščią apkabą ir pakeitė
ją nauja. Ištiesė ranką. Trumpai dirstelėjo —jam tereikėjo vos už
mesti akį. Tada atsisuko veidu į ją ir nuspaudė gaiduką. Ji krūptelėjo
nuo pokšėjimo, bet jis —ne. Jis vis spaudė, bam, bam, bam, bam,
kaip tikras vyras. Apkaba ištuštėjo.
Ranka nusviro prie šono.
Raudono apskritimo centro nebeliko.
—Dieve mano, —sukuždėjo ji.
Jis įspraudė ginklą Tesai į ranką.
—Baik krūpčioti ir šokinėti. Susikoncentruok. Galbūt tau rei
kia išmokti neapykantos. Bent jau man tai padeda.
—Gerai, —atsakė ji.
Neapkęsti Teresa mokėjo. Ji nekentė savo tėvo, kai kiekvieną
kartą supykęs jis pakeldavo ranką. Nekentė Džimo, nes tikėjo, kad
jis ją išgelbės, o iš tiesų nutempė į dar baisesnį pragarą, nei galėjo
įsivaizduoti jos tėvas. Ir nekentė savęs už tai, kad leido abiem jiems
save skriausti, nes jai prireikė dvidešimt ketverių metų, kad supras-
tų, jog turi kovoti, o kovoti ji ligi šiol nepajėgė.
Tesą atsistojo pradine poza. Įsivaizduok Džimą, galvojo ji.
Įsivaizduok policijos nuotraukas. Prisimink kiekvieną jo padarytą
smulkmeną.
Ji sužiaugčiojo. Ir ėmė šaudyti. Skruostais ritosi ašaros.
Esi akla, esi kvaila. Nematei, koksjis yra iš tiesų. Neužkirtaijam
kelio iš anksto.
Bet supratau tai anksčiau už kitus! Galiausiai užkirtau jam ke

lią. Kovojau su juo, po velnių.
Per vėlai, nepakankamai gerai. Kaip galėjai jam leisti taip save
išnaudoti?
Buvau dar mergaitė, sutrikusi mergaitė, ir kaip tik dėl to jis
mane išsirinko. Nes suprato, kaip aš noriu būti mylima, kaip man
reikia būti mylimai.
Jis suprato, kad esi silpna. Suprato, kad esi nuolaidi. Ir tu jo ne-
apvylei.
Džordis išplėšė ginklą jai iš rankų.
—Liaukis! —sušuko jis. —Ką čia išdarinėji?
Tesą staigiai sumirksėjo. Ausyse gaudė nuo gausybės šūvių.
Prie skruostų lipo raudonos dulkės. Pažvelgė į jį. Paskui į šieno bri
ketus. Nuo jų viršaus šienas buvo išlakstęs į visas šalis —jai galiau
siai pavyko pora šūvių kliudyti baltą taikinio žiedą. Raudoni žiedai
išliko nepaliesti.
— Nesuteiki dėmesio, — tūžo Džordis. — Spaudai gaiduką
kaip Purvinasis Haris, bet galvoji apie kažką kita. Tai tikra šventva
gystė, ponia. Pati gryniausia šventvagystė!
—Aš stengiuosi, po velnių!
Ji buvo persiutusi, ne dėl jo, bet jis buvo arčiausiai, dėl to jam ir
kliuvo. Ji bedė pirštu Džordžiui į krūtinę:
— Pasamdžiau tave mane mokyti, po velnių. Jei jau esi toks
gudrus, tai išmokyk mane šaudyti šituo daiktu.
—Gerai, —atžariai tarė jis. —Gerai.
Džordis žengė prie jos be preliudijos. Tesą prisiplojo prie jo
kūno, jos pečiai prasmego jo krūtinėje, klubai —jo kirkšnyse, šlau
nys —jo šlaunyse. Jis pasidėjo smakrą jai ant peties, ir ji pajuto
kaklu jo alsavimą.
—Nukreipk, —įsakė.
Ji pakėlė ginklą.
—Nusitaikyk.
Ji numatė taikinį.
—Pasakiau, nusitaikyk, Andžela! Ką tu bandai nušauti? Žemę?
Dangų? Kaktusą? Dviejų šieno briketų tau negana?
—Aš ir taikausi!
—Pažvelk išilgai vamzdžio, moterie. Įsivaizduok savo vyrą, —
sumurmėjo jai į ausį Džordis. —Įsivaizduok vietoje taikinio centro
jo veidą, mažute. Ir atsilygink jam už viską, ką tau padarė.
Jos kūnas įsitempė. Ji ištiesė rankas ir prisimerkė. Staiga pasiju
to labai rami ir labai atšiauri. Nusitaikė į taikinį, tvirčiau suėmė pis
toletą ir, pajutusi pergalingą adrenalino antplūdį, nuspaudė gaiduką.
Kulka taip smarkiai prasilenkė su taikiniu, kad sugrįžti į Arizo
ną jai pavyktų nebent traukiniu.
Ji stovėjo priblokšta ir apimta apmaudo.
—Šūdas, —ištarė Džordis, tada papurtė galvą ir patraukė pe
čius. —Rytoj pabandysime dar kartą, Andžela. Turi dar tris su puse
savaitės.
Ji dar kartą pasižiūrėjo į taikinį, paskui —į ginklą. Jis ją išda
vė. Ginklas turėjo tapti jos pranašumu. Jei nemokės šaudyti, kaip ji
laimės? Jei nesugebės geriau muštis, greičiau bėgti ir taikliau šaudyti
už Džimą, kaip ji nugalės?
—Tačiau kartą jau esu į jį pataikiusi.
—Šovei į savo vyrą?
—Pataikiau į jį. Į petį. Tiesiai į petį, —ji apstulbusi papurtė
galvą. —Tuo metu jis judėjo. Galbūt pats palindo po kulka.
—Šovei į savo vyrą? —Džordžio antakiai susimetė į vientisą
tamsią liniją.
—Oką man reikėjo daryti? Leistisjo užmušamai beisbolo lazda?
— Ką?
Ji jau nebekreipė į jį dėmesio. Numetė ginklą ant žemės.
Džordis sučiupo jos riešą:
—Nedaryk taip. Ginklas —ne žaisliukas. Jei būtų buvęs užtai
sytas, būtum nušovusi mus abu.
—Tai pagaliau bent būčiau į ką nors pataikiusi!

— Neliek pykčio ant ginklo ir ant manęs, Andžela. Tokiems
dalykams išmokti prireiks laiko. Ar manei, kad už pinigus nusipirksi
snaiperio pažymėjimą?
—Tu nesupranti! —sušuko ji. Tesos žvilgsnis nukrypo į Džor-
džio pirštus, laikančius jos liauną riešą. Šie pirštai galėjo suknežinti
jai kaulus, lygiai kaip Džimo rankos, kai gniaužė jos kaklą: —Tu
nežinai, tu nesupranti, ką jis yra padaręs.
Jos balsas užlūžo:
—Melavau tau, Džordi, melavau.
Jis įsitempė:
—Melagiai man nepa...
—Maniau, pakaks vien to, kad tu mane mokysi. Tačiau paž
velkime tiesai į akis —trijų su puse savaičių neužteks. Turi man
padėti, —sukuždėjo ji. —Turi...
—Neaiškink man, ką turiu daryti.
Jis paleido jos riešą. Vienu judesiu nusibraukė ją lyg prikibusią
šokinėjančią čiolą.
—Tu nesupra...
—Užsikišk!
Tada Tesą suprato, kad klydo. Ji manė, kad jis abejingas, bet
buvo visiškai priešingai. Jo veidas persikreipė, jis prie šonų sugniau
žė kumščius. Viduje virė pyktis ir įtūžis, ir dar kažkokia galinga
emocija, kurios nebuvo įmanoma įvardyti. Džordžiui iš prigimties
buvo kažko įlieta, ir dabar ši savybė užvaldė jį iš vidaus.
Jis žengė porą žingsnių į priekį, o ji gūždamasi atsitraukė.
—Kas toms moterims darosi? Ar gali man pasakyti, Andže
la? Ateini pas mane, įsiverži į mano gyvenimą, o aš, po velnių, lei
džiu pasilikti. Pasakysiu tau, kas aš esu ir ką galiu duoti. Galbūt esu
šiurkštus, galbūt esu netašytas. Galbūt taip noriu alaus, kad prabun
du vidury nakties išpiltas prakaito. Bet nepaliečiau nė vieno butelio,
mažute. Pasakiau, ką galiu duoti, tu išdėstei, ką norėtum gauti, ir

sudarėm sandėrį. O dabar nori keisti taisykles?
—Staiga tu užsimanai gauti daugiau, ir aš tampu šunsnukiu,
nes daugiau tau neduodu? Ponia, man jau yra tekę skintis vietą tarp
didvyrių, bet laurų vainikas man netinka. Žinau, kad netinka. To
žaidimo jau nebežaisiu. Ar girdi? Nebežaisiu!
Jo plaukai išsilaisvino iš gumytės ir ėmė plaikstytis apie veidą.
Tesą jautė jo karštą alsavimą ant savo kaklo ir jo tvirtą kūną sau už
nugaros.
Ji pasakė:
—Melagis.
Džordis suakmenėjo kaip žaibo nutrenktas:
-K ą ?
Buvo diena, ir virš jų plytėjo mėlynas dangus be jokio debe
sėlio —toks mėlynas, koks būna tik dykumoje. Tačiau jis privertė
ją nukreipti dėmesį į apačią —stovėjo greta, paniuręs, rūstus, grės
mingas, ir Tesai teko nudelbti akis žemyn.
Ji pakėlė smakrą. Jei jau nesugeba šaudyti, tai bent pademons
truos aštrų liežuvį.
—Gali kalbėti, ką nori, bet aš apie tave žinau daugiau, nei tu
manai. Nesi toks atšiaurus, kaip apsimeti. Tavo sesuo tau labai rūpi.
Akivaizdu, kad mylėjai savo žmoną ir sūnų.
—O, nuostabios rekomendacijos. Mano sesuo manęs neken
čia, o žmona su sūnumi yra mirę.
—Palauk, —Tesą ištiesė įjį rankas. Džordis nustūmė jas žemyn.
—Maniau, kad tu niekuo nepasitiki, Andžela? Atrodo, sakei,
kad pati savimi pasirūpinsi!
Jo žodžiai skaudžiai įgėlė:
—Nesu tokia stipri, kaip maniau.
—Išmok būti stipresnė.
Jis atidarė ginklo dėtuvę, įspaudė į ją ginklą, susibėrė tuščias
gilzes ir nuėjo šalin.
Vienuoliktas
—Sunki diena darbe, brangusis? —su pašaipiu lipšnumu pa

klausė Meriona, kai Džordis patraukė atgal link baseino.
—Moterys yra viso blogio šaknys, —suniurzgė jis, tada įvirto
į namus, įmetė ginklo dėtuvę į seifą ir jį užrakino. Pasirūpinęs šia
smulkmena, žengė per svetainę, segdamasis džinsų užtrauktuką.
Džordis stipriai stumtelėjo stumdomąsias duris beveik tuo pa
čiu metu, kai tai ketino padaryti Andžela. Jie abu sustingo. Jis pir
masis rūsčiai prabilo:
—Rozalita nudažys tau plaukus. Trečią. Eik papietauti.
—Bailys, —atsakė ji ir praeidama pro šalį užkabino jį pečiu.
Džordis truputį pastovėjo kaip įbestas, gniaužydamas rankų
pirštus.
—Įsimylėjėlių kivirčas? —nekorektiškai pasiteiravo Meriona
ir užsivertė didelį gurkšnį šalto kaip ledas alaus. Jo alaus. Vieno iš jo
mėgstamiausių rūšių.
—Šūdas.
Vienu trūktelėjimu jis per galvą nusivilko marškinėlius. Pora
spyrių, ir nušveitė džinsus ant kiemo plytelių. Vilkėdamas vien
trumpikes, patraukė tiesiai prie baseino. Užsiropštė ant žemiausio
tramplino ir atsistojo bėgiko poza.
—Darysi bombą?
—Žiūrėk ir mokykis, sesute.
Jis nudardėjo tramplinu kaip energijos užtaisas ir pašoko stai
giai it žaibas. Bum, bum, bum, opa... praskrodė orą it sakalas. Lais
vas, besvoris, grakštus. Eina visi velniop.
Paniro j skaisčiai mėlyną baseino vandenį tiksliai it strėlė iki

pat dugno.
Ir minia ima šėlti.
Džordis iškilo ne iš karto. Yrėsi palei nuostabiai gražias mė
lynas plyteles, pakibęs it raja ir jausdamas, kaip ima degti plaučiai.
Apsivertė ant nugaros, iš paskutiniųjų stengdamasis išlikti dugne,
mėgaudamasis deguonies stoką patiriančiu kūnu.
Semperfidelis*, mažute. Jei jau tampi jūrų pėstininku, lieki juo
visam gyvenimui.
Dieve, kartais jis ilgėdavosi tų dienų, kai tekdavo bristi šaltu
vandeniu greta kito hidrografinių tyrimų komandos nario. Jie išsi
rinkdavo neužmatomą atkarpą, susirasdavo pakrantę ir paslėpdavo
laivą. Tada, vadovaujant dviem vaikinams, išleisdavo į vandeny
ną trijų šimtų metrų fluorescencinę virvę ir kas dvidešimt penkis
metrus paleisdavo po du pėstininkus, kurie, brisdami per vandenį,
analizuodavo vandenyno dugno nuolydį ir konsistenciją, rinkdavo
informaciją. Vėliau ji bus panaudota pakrantės kampanijai. Visai
medžiagai surinkti gali prireikti aštuonių valandų. Aštuonių tam
sios tylos valandų, brendant per vandenį ir jaučiant, kaip nutirpsta
kojos. Per aštuonias valandas žmonės atlikdavo pagrindines biolo
gines funkcijas. Naujokai imdavo gėdytis. Seniai šiltą šlapimo srovę,
staiga atkeliaujančią šaltu vandeniu, paprasčiausiai priimdavo kaip
tam tikrą brolybės ženklą, atvirumą, dėl kurio komandos narys tau
tampa artimesnis nei žmona, motina ar sesuo. Moterims to nepaaiš
kinsi. Jos to paprasčiausiai nesuprastų.
Būdamas jūrų pėstininku tapdavai kažko dalimi, prisidėdavai
prie kažko kilnaus. Jam teko dirbti su vaikinais, šauniais vaikinais,
darančiais šaunius dalykus ir niekada neatsikalbinėjančiais. Atpa
žindavo juos iš akių, nes ir pats turėjo tokią pačią liepsnelę. Žinojo,
kaip įsitempę būna jų žandikauliai, kokį užsispyrimą jiems įkvepia
* Amžinai ištikimas {lot.) — Amerikos jūrų pėstininkų moto.

valia. Jie sėdėdavo lėktuvuose, pasiruošę vidurnaktį šokti į paskir

tas zonas, kurių nesimato, ir niekas nei vartodavo, nei skųsdavosi.
Jie dalindavosi savo baime tyliai, per užrasojusius akinius. Išgirdę
komandą, visi kaip vienas atsistodavo, išsirikiuodavo eilute ir kiek
vienas spirdavo priešais stovinčiam į užpakalį, taip duodamas uni
versalų signalą: „Šok, ir telydi tave Dievas.“
Jam tai patiko. Manė, kad pagaliau atrado savo pašaukimą,
savo vietą po saule. Tačiau net ir jūrų pėstininkai turi paklusti įsaky
mams, ir kai jam pirmą kartą teko susidurti su veidmainiu buku vir
šesniu pareigūnu, mušančiu savo žmoną, Džordis neišlaikė. Bandė
tvardytis. Bandė. Tačiau tada prisimindavo Merę Bėrę ir kiekvieną
naktį, kai išgirsdavo koridoriumi dunksinčius tėvo kerzus, traukian
čius į jos kambarį. Ir visus tuos kartus, kai mėgindavo kam nors pa
pasakoti, kas dėdavosi jų namuose naktimis, ir kiekvieną kartą, kai
pulkininkas jį prilupdavo už „bjaurių, siaubingų gandų skleidimą“.
Tau nepatinka kažkas, ką aš darau, berniuk?Kovok kaip vyras,
ateik ir trenk man, jei tik sugebėsi. Tačiau nesugalvok skleisti melo,
berniuk. Taip kovoja tik mėmės, bejėgiai mamyčiukai.
Vieną vakarą jam vadovaujantis pareigūnas pakėlė ranką
trenkti savo žmonai, ir Džordis neištvėrė. Jis kone mirtinai sumu
šė tą vyrą ir būtų daužęs jį toliau. Būtų sutrynęs į miltus jo galvą
ir spardęs kūną, kol tebūtų likusi vien šlapia vieta. Jį turėjo atplėš
ti keturi vaikinai. O pareigūno žmona išvadino Džordį gyvuliu ir
pripuolė prie savo sudaužyto vyro, apsivydama rankomis kaklą ir
glausdama prie jo krūtinės savo pamuštą akį.
Tuo Džordžio Dilono kaip jūrų pėstininko karjera baigėsi.
Pagaliau jis išvydo tai, ką ir tikėjosi pamatyti —per baseino
kraštą žiūrinčią Merioną.
Atsispyrė nuo dugno ir kaip raketa šovė į viršų. Išniro su van
dens pliūpsniu, purtydamas galvą it labradoras ir aptaškydamas se
serį.
—Neblogas šuoliukas! —iškvėpė jis ir vėl papurtė galvą.
—Oi, dėl Dievo meilės. —Meriona atsitraukė ir piktindamasi

pasižiūrėjo į jį. Tada nužvelgė savo vandeniu aptaškytą šilko palaidi
nę: —Tik pažiūrėk, ką pridirbai, Džordi! Jėzau, atrodo, lyg tau būtų
šešeri ar panašiai.
—Atsipūsk, Meriona. Nori paplaukioti, o gal agentai tokie kie
ti, kad neplaukioja?
Jis per trisdešimt sekundžių pasiekė savo tikslą. Meriona buvo
nuspėjama kaip prisukama lėlė. Galėjo paprasčiausiai vaikščioti su
ženklu „Ego —spauskite čia, jei pageidaujate geriausių rezultatų“.
—Jau plaukti tai aš sugebu, —ji švystelėjo ore savo kaulėtu
pirštu: —Savižudybės.
—Savižudybės? Nežinau, Meriona. Gana rimta kaip moteriai.
Džordis laikėsi vandens paviršiuje, šypsodamasis savo sesutei.
—Oi, tu už tai sumokėsi, Džordi. Kas pirmas pasiduos, tas pra
laimės.
Ji čiupo už apačios savo marškinius ir, didžiai jo nuostabai,
juos nusivilko. Jam pavyko seserį įsiutinti ir užvesti. Galėjo dėl to
graužtis, bet jukji buvo suaugęs žmogus: prieš priimdama iššūkį, tu
rėjo gerai apsvarstyti. Žaidžiant „savižudybes“ reikėdavo perplauk
ti baseiną išilgai, išlipti ant kranto, padaryti penkis atsispaudimus,
nerti atgal ir kartoti viską nuo pradžių. Tam reikėjo gerai išvystytų
viršutinės kūno dalies raumenų, todėl vyrai čia turėjo ryškų prana
šumą. O Meriona niekad gyvenime nepripažintų tokio dalyko.
Tik jau ne tobuloji, ambicingoji Meriona.
Jos lininiai šortai susmuko ant kiemo plytelių. Džordis sužino
jo, kad net jo sesers apatiniai buvo dalykiški: praktiška rausva laik-
ros liemenėlė ir kelnaitės, atidengiančios mažiau nei maudymosi
kostiumas. Galbūt Rodžeriui nusibodo tokie nykūs apatiniai? Net
Džordis nebuvo toks savidestruktyvus, kad užduotų sesei šį klau
simą.
Jis priplaukė prie baseino krašto, prisitraukė ir išlipo.
—Pasiruošusi?
Merionos akys taip spindėjo, o smakras buvo taip pakeltas, jog

buvo aišku, kad pasiruošusi —ne tas žodis. Ji pasiruošusi išspardyti
jam subinę. Jo sesuo taip pat palaikė formą. Jos kūne nesimatė nė
trupučio riebalų, o akyse —nė kruopelytės silpnumo.
Jis laukė jų varžybų.
—Pirmyn.
Jiedu sinchroniškai pašoko ir nėrė į vandenį kaip pora ruonių.
Džordis pirmasis pasiekė kitą kraštą, bet tik todėl, kad buvo už
ją aukštesnis. Tačiaujis užtruko truputį ilgiau, nes iš vandens reikėjo
ištraukti visą savo šimto aštuoniasdešimties centimetrų kūną. Pora
žingsnių į priekį, ir jis puolė ant išskėstų delnų. Suprato, kad greta jo
tą patį daro Meriona. Vienas, du, trys, keturi, penki.
Pakylam ir vėl į vandenį.
Džordis juto adrenaliną, juto energiją ir tuo džiaugėsi.
Pirmieji dešimt kartų buvo lengvi. Paskui plaučiai pradėjo deg
ti, o judesiai darėsi guminiai, lyg sulėtintam filme. Girdėjo sunkų
Merionos kvėpavimą, kai ji puldavo daryti atsispaudimų. Tačiau
galbūt jis girdėjo tik savo paties alsavimą.
Kildami į viršų jie abu truputį susvirduliavo, atsitrenkė vienas į
kitą, tada kvailai ir sutrikusiai susižvalgė ir vėl šoko į baseiną.
Po penkiolikos ratų nei Džordis, nei Meriona tikrai nebeprimi
nė ruonių. Nebepriminė nė jūrų vėplių. Greičiau panėšėjo į užkimš
tus butelius, plūduriuojančius vandenyje ir desperatiškai siekiančius
kranto. Rodėsi, kad jo plaučius apniko raudonų geliančių skruzdžių
armija, o bicepsai virto pervirtais spagečiais. Darydama atsispaudi
mus Meriona priminė vėjo blaškomą vigvamą.
Tačiau ji nepasidavė. Tik ne Meriona.
Nepasidavė ir jis. Tik jau ne Džordis.
Jis nusprendė, kad tarp jų esama kur kas daugiau panašumų,
nei abu buvo linkę pripažinti. Abudu buvo neapsakomai kvaili,
silpni, bjaurūs vaikai, kurie visa savo esybe spyrėsi įrodyti, jog yra
priešingai.
Eik velniop, pulkininke, sere.

Jis pabandė išsiropšti dvidešimtąjį kartą. Ranka nuslydo, ir
Džordis tekštelėjo atgal į vandenį. Meriona vis dar buvo vandeny.
Atrodė, kad ji labiau pliaukši per kraštą, o ne bando išlipti.
—Niekada neištarsi tų žodžių, ar ne? —sušvokštė jis.
—Išgraužk.
—Kaip negražiai kalbi, Meriona.
—Išgraužk.
Ji paskutinį sykį metėsi pirmyn: jai pavyko užsikabaroti ant
kiemo plytelių ir prisiploti pilvu it negyvai žuviai. Džordžiui nebuvo
kitos išeities, tik sekti iš paskos.
—Galim pasakyti kartu, —tarė jis.
—Jeinoripasiduotitaiirpasiduok! —vienu įkvėpimu išbėrė ji.
—Ane? Tada pasižiūrėkime, kaip tu padarysi atsispaudimus,
Pokahonta.
Mergina užsimerkė, suniurzgė, bet nei pajudėjo, nei pasidavė.
Džordis nusprendė, kad ir jis ne blogesnis. Užsiropštė greta jos ir
palaimingai prigludo prie tvirto, šilto kiemelio pagrindo.
Nejučia, per deguonies stokos miglą, pagalvojo, kad taip gerai
nesijautė jau keletą dienų. Jis jautėsi it tekantis auksas.
Kitą rytą save keiks, kita vertus, jis rytais keikdavo save dėl ne
suskaičiuojamos daugybės dalykų, padarytų iš vakaro. Nuo „savi
žudybių“ bent jau nebus pagirių ar neteks bijoti, kad kas nors įrems
ginklą į kaktą.
Meriona sujudėjo. Įsirėmė delnais į žemę ir pasiruošė kelti savo
virpantį kūną.
—Tiesiog negali nusileisti, ar ne? —nuoširdžiai stebėjosi jis.
—Ne.
Ji sugriežė dantimis ir užsispyrėliškai urgztelėjusi pakėlė kūną
viršun. Moters rankos drebėjo kaip lapai. Tada lėtai ir taip skaus
mingai, kad ją stebinčiam Džordžiui teko sukąsti dantis, nusileido
ant žemės ir nosimi palietė paviršių. Net ir būdama puikios formos.
—Vienas, —pergalingai ištarė ji.

Tad Džordis buvo priverstas išsitiesti ir padaryti dar penkis at
sispaudimus.
Et, tiek to, filosofiškai pagalvojo. Anksčiau ar vėliau vienas iš
jų grius negyvas.
Po valandos jie abu pasliki tysojo ant šezlongų. Nejudėdami.

Nekalbėdami. Paprasčiausiai gulėjo —ir gulėjimas rodėsi kaip sun
kus darbas.
Pro stumdomąsias duris Džordis matė, kaip virš sėdinčios An-
dželos pasilenkusi Rozalita masažuoja jos trumpai kirptus plaukus
putomis. Andžela persirengė senais chaki spalvos šortais ir baltais
berankoviais marškinėliais. Iš savo vietos jis puikiai matė jos kojas,
šlaunis, pereinančias į apvalius kelius, nuo kurių prasidėjo liaunos
blauzdos, nusmailėjančios j dailias nuogas kulkšnis.
Jam visada patiko nuogos kulkšnys. Nepridengtos kulkšnys ir
basos kojos. Pėdos galėjo būti neįtikimai seksualios, ypač smulkios,
dailios pėdutės su raudonais nagučiais.
Reičelė lakuodavosi kojų nagus. Kartais, jei Džordis būdavo
labai geras, leisdavo jamjuos nulakuoti. Prisiminė šeštadienio vaka
rus, kai ji atsiguldavo ant pūkine antklode užtiestos jų lovos ir įrem
davo savo baltą pėdutę į jo tamsią krūtinę. Reičelė atsipalaiduodavo,
imdavo kalbėti, juoktis, kikenti iš nereikšmingų dalykų, ojos šviesūs
plaukai pasklisdavo į šalis lyg aureolė. Jo darbas buvo kruopščiai pa
dengti raudonu laku jos kojų nagučius ir mėgautis jos laimės garsais.
Šeštadienio vakarai jam visą laiką patikdavo.
O po jų ateidavo sekmadienio rytai, kai pas juos į lovą įsiropš-
davo Tedis, ir Džordis galiausiai suprasdavo, dėl ko žmonės mėgsta
talko pudros kvapą.
Šūdas.
Jis nenorėjo galvoti apie tuos dalykus.
Visada su tuo susidurdavo. Jamtrūko kantrybės su blogais pri

siminimais ir stiprybės —su gerais.
—Nori pasikalbėti apie Rodžerį? *—iš niekur nieko paklausė
jis Merionos.
-Ne.
—Maniau, judviejų santuoka puiki, supranti, neskaitant fakto,
kad jis buvo tėčio parinktas pakalikas ir pats savaime neturėjo jokių
tą atperkančių savybių.
—Nejaugi ką tik nesakiau, kad nenoriu apie jį kalbėti?
—Taip, bet juk mes abu žinome, kad esu kalės vaikas.
Sesuo paniekinamai prunkštelėjo ir abu nuniro į tylą.
—Jis paliko mane, —pagaliau ištarė bejausmiu balsu. —Su
sirado kažkokią jauną kokteilių padavėją ir nusprendė, kad ji yra jo
gyvenimo meilė.
—Šunsnukis.
—Aha. Galima sakyti, tu buvai teisus, Džordi.
Jis linktelėjo, bet nieko nepasakė. Nebuvo toks bejausmis, kad
galėtų taip pasielgti, tik jau ne su išdidžiąja Meriona, kuri, jis būtų
galėjęs prisiekti, iš tikrųjų mylėjo leitenantą pulkininką Rodžerį
Makalisterį.
— Užjaučiu, — švelniai ištarė Džordis. — Aš... kai Reičelė
mirė... Labai sunku. Žinau, kad sunku.
Akimirką patylėjusi, ji atsisuko į brolį:
—Aš nekenčiu jo, Džordi. Net neįsivaizduoji, kaip nekenčiu jo
už tai, kad mane išdavė.
Jis norėjo suimti jos ranką. Bet bijojo, kad jei taip padarys, ji
sulaužys jam riešą.
—Tau geriau be jo, —tarė, bet žodžiams trūko tvirtumo. —
Rodžeris nebuvo tau pakankamai stiprus, Meriona. Tau reikia tikro
vyro, o ne kažkokio kariuomenės biurokrato. Tai žemiausia gyvybės
forma.
Ji ir toliau žvelgė į dangų:
—Galbūt.
—Ar padavei dokumentus skyryboms?
—Turėčiau. Tačiau tai pribaigtų tėtį. Jis jau ir taip širsta ant
manęs ir Rodžerio, kad nepadovanojomjam anūkų.
Džordis įskaitė, kąji sako tarp eilučių. Pyko ant jos ir Rodžerio?
Jis abejojo. Galėjo lažintis, kad pulkininkas reguliariai pasikviesda
vo Merioną į savo kambarį ir aprėkdavo, kad ji netikusi žmona, ne
paklusni duktė ir, kaip moteris, absoliuti nevykėlė, nes nesugebėjo
pastoti. Taip, pulkininkas greičiausiai buvo įdūkęs iš pykčio, kad ne
gali sugadinti dar vieno gyvenimo.
— Tėtis jau miršta, tad aš ryžčiausi skyryboms, — prabilo
Džordis. —Jei per jas mirs greičiau, ką gi, yra krūva žmonių, kurie
tau už tai net sumokėtų. Žinoma, aš būčiau pats pirmas šiame sąra
še, aišku, jei turėčiau pinigų. Visų jų netekau.
Ji nepritariamai suspaudė lūpas, bet nevystė pulkininko temos.
— Manau, Andžela yra apsimetėlė, —pasakė ji, apleisdama
tradicinius kovos laukus dėl naujos teritorijos. —Meluoja ir nerau
donuoja.
—Eik tu, Šerloke.
—O aš maniau, Džordi, kad tu negali pakęsti melagių. Ma
niau, tavo iškreiptas moralės kodeksas netoleruoja tokio elgesio.
Jis gūžtelėjo:
—Senstu, Meriona. Pasaulis mane priveikė.
Jis dirstelėjo į moterį, apie kurią buvo kalbama: jos pečiai buvo
apdengti senu rankšluosčiu ir ji užsimerkusi laukė, kol išsimarinuos
jos plaukai. Prisiminė, kaip ji daužė jo krūtinę tomis mažomis ran
kutėmis, kuriomis dabar laikėsi įsikibusi į ranktūrius.
Ji protinga, išdidi, užsispyrusi.
Ji šovė į savo vyrą. Jis bandė ją užmušti beisbolo lazda.
—Noriu sužinoti, kas ji tokia, —pasakė Džordis. —Ar gali
man padėti, Meriona?
Stojo ilga tyla.
—Ką turi omeny? —atsargiai pasiteiravo sesuo.

—Turiu money, kad aišku, jog ji meluoja, ir Andžela nėra jos
tikrasis vardas. Paprastai aš tokių reikalų nesiimčiau. Kenkia verslui.
Bet dabar noriu žinoti. Noriu sužinoti, kas ji per viena, kas buvo jos
vyras ir kokį velnią jis padarė.
—Esi tuo tikras?
—Taip.
—Tu rimtai?
—Taip.
—Aš jau pradėjau.
—Ką?
—Nuėmiaujos pirštų atspaudus, —ramiai pasakė Meriona. —
Faksu nusiunčiau juos ištirti į nacionalinę duomenų bazę. Praėjo jau
dvidešimt keturios valandos. Bet kurią minutę man gali paskambin
ti ir tiksliai pranešti, kas ji tokia.
Jo burna prasivėrė ir užsivėrė kelis kartus. Džordis norėjo su
pykti, bet nerado jėgų. O ko jis dar tikėjosi, leisdamas savo seseriai
čia apsistoti? Išdidžiai, ambicingai, užsispyrusiai Merionai?
Ir jis norėjo sužinoti atsakymą.
—Papasakosi man, ką sužinosi, —tyliai paliepė, —ir niekam
daugiau. Jei ji ką nors padarė, Meriona, jei ji pakliuvo į bėdą, tu ne
susitvarkysi...
—Dar ir kaip. Esu federalinė agentė...
—Ne! Tu esi mano sesuo. Apsistojai čia kaip mano sesuo —
noriu, kad ja ir liktum. Dar penkias dienas, Meriona, nejaugi per
daug prašau? Penkias dienas, prašau, pabūk mano sese. Aš nieko
prieš būti tavo broliu. Pasistengsiu nepadaryti tau gėdos.
Ji tylėjo. Buvo priblokšta. Jis tai jautė. Bent kartą Meriona ne
galėjo pasigirti visiška savitvarda.
—Gerai, —sutiko ji. Rodėsi, kad šis atsakymas nustebino ne
vien jį, bet ir ją pačią. —Pranešiu tau, ką pavyks sužinoti, Džordi. Ir
galėsi daryti su ta žinia, ką nori. Penkias dienas.
—Ačiū. Nuoširdžiai dėkoju.

Stumdomosios durys atsivėrė. Į lauką droviai įžengė Andžela.
Jos plauk ai buvo ištrinkti ir išdžiovinti džiovintuvu, nors galiukai
dar atrodė šlapi. Ji persibraukė delnu per savo trumpą šukuoseną,
tada susikryžiavo ant krūtinės rankas.
—Na? Ką manai? —paklausė.
Ji atrodė nuostabiai. Besileidžianti saulė žaidė sodriai ruduo
se plaukuose, suteikdama jiems liepsnojantį atspalvį. Veidas atrodė
blyškus ir dailus, o akys —begalinio gilumo. Jam rodėsi, kad ji nė
kiek nepanėšėjo į moterį, kuria buvo prieš porą valandų.
Ir tai jį gąsdino.
—Tau tinka, —tarė Džordis.
—Taip ir turi atrodyti maskuotė, ar ne? Ji turi tikti.
—Greitai mokaisi.
—Tiesa, —patikino ji. —Todėl nesijaudink dėl manęs ir mano
nedidelių išpuolių, Džordi. Aš tapsiu kieta. Ir išmoksiu šaudyti!
Meriona papurtė galvą.
—Tu dar pasigailėsi, Džordi, —panosėje sumurmėjo ji. —Tu
dar pasigailėsi.
Vakarienę kiemelyje gaubė tyla. Džordis ant grotelių kepė

kardžuvę. Andžela su Meriona suvalgė ją be komentarų. Prarijus
paskutinį kąsnį, Andžela pakilo, nurinko stalą ir dingo virtuvėje.
Meriona prisidegė cigaretę. Džordis žiūrėjo į žvaigždes trokš
damas, kad jo gerklė nebūtų tokia perdžiūvusi. Jautė, kaip prakaitas
išmuša viršutinę lūpą, pečius, rankas. Kartojo sau, kad taip yra dėl
karščio, bet tai buvo melas. Jis norėjo alaus. Stebėjo Merionos alų ir
troško jo kaip žmogus, pasiklydęs dykumoje.
Susitelk, liepė pats sau. Pasistenk susitelkti.
Tačiau šaižiai suskambo telefonas, ir jo susitelkimas nuėjo per
niek.
Meriona sekundę pažiūrėjo į brolį, tada atsistojo atsiliepti. Jis

liko sėdėti vienas su cikadomis, nenuleisdamas akių nuo alaus.
Tik vieną gurkšnį, gal du.
Davei žodį.
Oi, Dieve, juk čia tik alus. Negi vyrui gerti alų toksjau nusikalti
mas? Vyrams išvis nereikia klausytis moterų, jos tik įveliajuos į bėdą.
Nebūsi alkoholiku.
Alaus gėrimas po vakarienės nėra alkoholizmas — tai mėga
vimasis alumi. Tik vienu bokalu. Būdamas tarnyboje, visą laiką
gėriau, visi gėrėme. Ar tai trukdė mūsų darbui? Visą laiką buvome
pasirengę dirbti. Gėrimas padeda atsipalaiduoti. Jėzau, kaip noriu
atsipalaiduoti.
Susitelk.
Eik velniop, Džordi. Juk žinai, kad esi melagis, žinai, kad susi
telkti neįmanoma. Susitelki tik tada, kada iš tikrųjų dalyvauji kovoje,
kai ore švilpia kulkos, o ausyse ūžia adrenalinas. Tik tada, kai tave
kažkas nori nužudyti, gali nusiraminti, gali susikaupti ir atrasti vidi
nę ašį. Ir tai yra tiesiogparadoksalu.
Ranka pakilo pati. Jopirštai apglėbė šalto, drėgno butelio apačią.
Dieve, kaip jį troškino. Pirštai drebėjo. Jis norėjo, jis norėjo, jis
norėjo.
Stumdomosios durys su trenksmu užsidarė, ir Džordis susigė
dęs pasikišo ranką po šlaunimi.
Kiemelyje stovėjo Meriona, apsupta auksinės šviesos. Šis vaiz
dinys nukėlė jį į ankstesnius laikus. Sesuo stovi jo lovūgalyje, apsi
rengusi ilgais baltais naktiniais marškiniais, jos ilgi šviesūs plaukai
krenta ant nugaros, ji grąžo rankas. Meriona maldauja ją išgelbėti, o
tuo tarpu pulkininkas tranko užrakintas duris, reikalaudamas, kad
vaikai jį įsileistų.
Džordis ieško, kur galėtų paslėpti savo seserį. Pulkininkas nu
ima duris nuo vyrių.
Jis prikando apatinę lūpą, kad užgniaužtų prisiminimus.
150 LI SA GARDNE R * TOBULAS VYRAS
Ji žengė pirmyn, vieną, du žingsnius. Pamažu pasimatė jos vei

das. Meriona buvo netipiškai išbalusi.
— Andželos virtuvėje nėra, — sukuždėjo ji. — Jos nėra na
muose.
Džordis kvailai linktelėjo.
—Skambino iš Informacijos poskyrio. Aš žinau, kas ji tokia,
Džordi. Ir, Dieve mano, tikriausiai susimoviau. Tikriausiai žiauriai,
žiauriai susimoviau.
Dvyliktas
Leitenantas Lensas Difordas ėmė senti. Ir pastaruoju metu jis

tą labai sąmoningai suvokė. Plaukai gerokai praretėjo, o rytais tapo
sunkiau atsikelti. Nuo kavos pradėjo skaudėti skrandį, ir jis ėmė
rimtai svarstyti, ar nereikėtų atsisakyti spurgų bei šonkauliukų.
Oras pradėjo šalti, ir nemiga ėmė kankinti dar smarkiau.
Iš tiesų jis nebuvo toks senas: šiais laikais penkiasdešimtmetį
sunku pavadinti kaip viena koja stovintį grabe. Tarnybos palikti ne
planavo tol, kol nesulauks šešiasdešimties. Buvo geras leitenantas,
padorus policininkas, gerbiamas žmogus. Kadaise galvojo, kad visą
gyvenimą tirs žmogžudystes ir padės Hamdeno apygardos proku
ratūrai sudarinėti jų bylas, o galiausiai, išėjęs į pensiją, persikels į
Floridą aplankyti pavasarinių beisbolo stovyklų.
Tada Ispviče buvo rasta mergina sudaužyta galva ir apie kaklą
apsuktom pėdkelnėm. Po aštuonių mėnesių jie aptiko kitą merginą
Klintone bei sulaukė skambučių iš Vermonto prokuroro, kuris no
rėjo sulyginti saviškes nusikaltimo vietas su žmogžudystėmis Midl-
beryje ir Beningtone.
Galima sakyti, kad per naktį iš smulkios bylos tyrėjo Difordas
virto vienos iš didžiausio rezonanso sulaukusių Masačūsetso bylų
pareigūnu. Galiausiai jis vienu pirštų spragtelėjimu sugebėdavo su
telkti nesuvokiamo dydžio pajėgas —nuo apygardos iki valstijos ir
FTB žmonių. Visi norėjo padėti sugauti žmogų, greičiausiai nužu
džiusį keturias moteris trijose valstijose. Tačiau vėliau buvo rasta ir
penkta, ir šešta, ir dešimta auka.
Per tą laiką Difordas paseno. Visą parą dirbo šešios operatyvi-
nės grupės —per visą valstijos istoriją vienam tyrimui nebuvo su
telkta tiek daug žmonių.
Berniukai, mes susidūrėme su baisiausiu serijiniu žudiku, siau
tėjančiu Naujojoje Anglijoje nuo pat Alberto De Salvos, nuteisto
1967-aisiais. Žinote, kiek klaidų jis padarė? Nė vienos.
Specialusis agentas Kvinsis paskyrė juos stebėti kapines ir šer
menis, tačiau veltui. Jie susitarė su laikraščių redaktoriais nesiliauti
spausdinti straipsnių apie aukas ir tokiu būdu neleisti jų vardams ir
tragedijoms nugrimzti į visuomenės užmarštį. Galbūt tas vyrukas
susisieks su artimuoju jam pasigirti. Galbūt tas vyrukas iš tikrųjų
buvo barmenas policininkų mėgstamoje užeigoje, kur kamantinė
davo apie tyrimo detales. Jie tyrė šią bylą tiksliai pagal vadovėlį, bet
vis daugiau šviesiaplaukių dukrų, žmonų, motinų sėsdavo prie ma
šinos vairo ir nebegrįždavo.
Tada vieną vakarą Difordas sulaukė skambučio, tačiau ne į
karštąją liniją, o į namus. Moters balsas buvo toks prislopintas, kad
jis vos galėjo suprasti žodžius.
—Manau, kad žinau, ko jūs ieškote, —be įžangos sukuždėjo ji.
Difordui prieš akis iškilo moters, bailiai susigūžusios spintoje
ir ranka pridengusios telefoną, vaizdinys.
—Ponia?
—Ar tiesa, kad jis naudojasi buku mediniu daiktu? Ar tai ga
lėtų būti beisbolo lazda?
Difordas tvirčiau suspaudė ragelį.
—Tai įmanoma, ponia, —atsargiai ištarė. —Gal norite para
šyti pareiškimą? Gal galite atvykti į nuovadą?
—Ne. Ne, ne, absoliučiai ne. Jis mane užmuštų. Aš tai žinau.
Jos balsas pakilo per vieną oktavą ir tada ji nutilo. Difordas
klausėsi, kaip moteris bando susikaupti giliai kvėpuodama.
—Žinau, kas jis toks, —tarė ji. —Tai vienintelis paaiškinimas.
Tos lazdos, jo pykčiai, visos tos nepaaiškintos valandos... Jo žvilgs
nis, kurį kartais pastebiu. Tiesiog nenorėjau tikėti... —jos balsas už-
lūžo. —Pažadėkite, kad apsaugosite mano dukrą. Prašau, pažadėki

te man. Tada pasakysiu jums viską.
—Ponia?
—Tas žmogus, žudikas, kurio ieškote, —jis yra vienas iš jūsų.
Difordas pajuto, kaip nušiurpsta nugara, ir suprato, kad jie jį
sugavo. Hamdeno apygardos prokuroras įsitraukė į bylą Berkšyro
apygardos prokuroro reikalavimu tą pačią minutę, vos tik Berkšyro
apygardos komanda pradėjo įtarinėti, kad čia gali būti įsivėlęs Berk
šyro apygardos pareigūnas.
Kitą rytą Difordas susitarė su Berkšyro apygardos prokuroru,
kad jie visai popietei parūpintų Džimui Beketui darbo. Tada Difor
das aplankė Beketo žmoną.
Difordui Teresa Beket patiko. Jis nesuprato dėl ko. Buvo pasi
ruošęs jos nekęsti, ją menkinti. Jei jos kaltinimai pasitvirtins, ji taps
Frankenšteino nuotaka. Kokia moteris gali ištekėti už žudiko? Ir ko
kios policijos pajėgos galėjo priimti jį į darbą?
Galbūt įtakos turėjo tai, kaip Teresa priešais juos sėdėjo, tokia
jauna ir išsigandusi, bet atsakinėjo į kiekvieną klausimą. Ogalbūt tai,
kaip ji spaudė prie kaklo savo dvejų metukų dukrą, kai ši pravirk
davo, švelniai ją supdama ir nepaliaujamai kartodama, kad viskas
bus gerai. O galbūt tai, kaip ji patikėjo jiems savo gyvybę. Kiekviena
menkutė, iškankinta smulkmenėlė ir jos atviras veidas, kartojantis
jiems, kad ji nori pasielgti teisingai, turi pasielgti teisingai.
Tą pirmąją savaitę jie privertė ją visiškai apsinuoginti. Kiek
vieną popietę susitikdavo iš anksto sutartose vietose ir imdavo po
kaulelį narstyti jų santuoką. Kiek laiko ji pažinojo Beketą? Iš kur jis
buvo kilęs? Ką ji žinojo apie jo šeimą? Koks buvo sutuoktinis, koks
tėvas? Ar buvo linkęs į smurtą? Ar kada nors mėgino ją smaugti? O
kaip seksas? Kaip dažnai juo užsiimdavo? Kokiomis pozomis? Ar
būdavo sadomazochistinių elementų, smaugimo, analinio sekso?
Pornografijos?
Ir ji atsakinėjo. Kartais negalėdavo pažvelgti jiems į akis. Kar-
154 MS A GARDNE R • TOBULAS VYRAS
tais jos skruostais tyliai imdavo ristis ašaros, tačiau ji pasakojo viską,
ko jie klausinėjo, ir netgi dar daugiau. Ji šešis mėnesius žymėjosi jo
odometro duomenis. Užsirašinėjo, kada jis išeidavo į darbą, kada
grįždavo namo, ir aprašydavo bet kokius neaiškius įdrėskimus ar
mėlynes ant jo kūno.
Teresa atskleidė jiems, kad iš tikrųjų Džimas Beketas nešiojo
peruką. Netrukus po jų vestuvių jis nusiskuto galvą, krūtinę, rankas,
kojas, gaktos plaukus, viską. Liko visiškai beplaukis, lyg marmuro
skulptūra. Toks nusikaltėlis po savęs nepaliktų jokių plaukų mėginių
policijos tyrimams.
Papasakojo jiems, kad jis buvo šaltas, arogantiškas, be jokios
sąžinės graužaties. Buvo iš tų žmonių, kurie slapta nunuodytų kai
mynų šunį, nes šis kakoja ant jo pievutės. Ji pasakojo, kad jis buvo
negailestingas, ir viskas visada būdavo taip, kaip jis pasakydavo. Be
ketas buvo iš tų žmonių, kurie instinktyviai žinojo, kaip kankinti
kitą dar net nepakėlus kumščio.
Kiekvieną popietę, užvertę savo užrašų knygeles, jie sakydavo
Teresai, kad jiems reikalinga konkretesnė informacija, kurią galėtų
panaudoti prieš Beketą, ir dar vienam vakarui palikdavo ją vieną su
savo vyru.
Septintąją dieną atrodė, kad jiems jau gana, bet greičiausiai
taip pasirodė ir Beketui. Jie taip ir neišsiaiškino, kas kam ką pasakė,
bet per savo pietų pertrauką Beketas įžengė į sumuštinių užkandinę,
sekamas dviejų agentų, ir daugiau nebepasirodė. Jis taip paprastai
ėmė ir dingo nuo žemės paviršiaus.
Jie ėmėsi reikalo iš peties.
Difordas iki šiol prisiminė, kaip atrodė Teresos veidas, kaip
išsipūtė jos akys, kaip ji susvirduliavo tą popietę, kai jai atidarius
duris namus užplūdo tyrėjai. Visi jie turėjo baltus deguonies ba
lionus su kaukėmis, kuriuos pasiskolino iš gaisrininkų padalinio,
ištisinius laboratorinius kombinezonus bei galvos apdangalus, kad
neužterštų nusikaltimo vietos. Priminė padarus iš nevykusio fan-
tastinio filmo: apkrauti įranga ir šiurpiai šiugždėdami, jie skverbė

si į jos namus.
Samanta ėmė verkti, tad Teresa pasikvietė savo mamą, kad ši
ją išsivežtų.
Tada atsisėdusi ant sofos stebėjo, kaip vyrai ardo jos medines
grindis, lupa virtuvės plyteles, kai kuriose vietose kasa rūsio grindis
ir skaldo cementą tarp židinio akmenų. Specialiu siurbliu, suren
kančių plaukų ir dulkių daleles, jie nusiurbė visus paviršius. Maiše
liai buvo išsiųsti tirti Masačūsetso policijos teismo laboratorijai.
Iš kilimo iškirpti lopai taip pat išsiųsti tyrimams. Kaip ir virtuvės
plytelės. Vėliau policijos teismo laboratorija teigė, kad dar niekada
nebuvo tekę kepti tiek ataskaitų apie kūdikių seiles ir išspjautus per
sikus. Viename žemės lopinėlyje iš rūsio buvo rastas maždaug metų
senumo galvijo kraujas.
Tada jie atsinešė lempas. Penkių šimtų vatų kvarco lempą, kuri
padėdavo pastebėti nematomus plaukus ir siūlelius. Ultravioletinės
spinduliuotės lempą su šimto dvidešimt penkių vatų mėlyna lem
pute, fluorescencine šviesa nušviečiančia plaukus, siūlelius ir kūno
skysčius. Melsvai žalsvą „luma“ lempą, taip pat išryškinančią plau
kus, siūlelius, kūno skysčius ir pirštų atspaudus. Galiausiai atsitem
pė nešiojamas lazerines ir infraraudonąsias lempas. Vietiniams pa
reigūnams su tokiais žaisliukais niekada nebuvo tekę dirbti, nes šiai
įrangai įsigyti neužteko lėšų, o dabar ją pradėjo siūlyti kitos valsti
jos, kitos institucijos ir FTB.
Pusė valstijos policijos operatyvinės grupės apžiūrėjo kiek
vieną akmenį ir šakelę, ieškodami nesugaunamo Džimo Beketo,
o kita pusė tuo tarpu išrinkinėjo jo namus, bandydami rasti nusi
kaltimų įkalčių. Pirmasis radinys buvo šešių mėnesių kontracep
tinių tablečių kursas, užkištas už palėpės izoliacijos, už dėžutės su
užrašu
SENI SAMANTOS DRABUŽIAI, DU MĖN.

156 LISA GARDNKK • TOBULAS VYRAS
—Jos mano, —prisipažino Teresa, Jos žvilgsnis apsistojo ties

Difordu: —Įsigijau klinikoje Nort Adamse. Jis norėjo antro vaiko.
Aš negalėjau... tiesiog negalėjau. —Ir negalvodama pridūrė. —Pra
šau, nesakykite Džimui. Jūs net neįsivaizduojate, ką jis gali padaryti.
Tada, supratusi savo pačios žodžius, susmuko ant sofos. Vienas
iš pareigūnų, traumą patyrusių nukentėjusiųjų ekspertas, prisėdo
šalia ir apsikabino ją per pečius.
Pagrindinio koridoriaus spintoje jie rado prezervatyvų pakuo
tę. Teresa teigė, kad Džimas niekada jais nesinaudojo, dėl to jie buvo
nusiųsti tyrimams į laboratoriją, kur jų lateksas bus palygintas su
mėginiais, paimtais iš aukų kūnų. Jie taip pat aptiko penkias beisbo
lo lazdas ir čekį dar tuzinui tokių lazdų. Vėliau, ištyrus židinio pele
nus, buvo nustatyta, kad šie sudaryti iš medienos, kuri naudojama
tokioms lazdoms gaminti, taip pat buvo aptikta cheminių junginių,
būdingų jas dengiančiam lakui.
Pareigūnai surado keturis mėgintuvėlius su iš anksto pamatuo
tomis mėlyno skysčio dozėmis, kuris, kaip vėliau buvo ištirta, buvo
migdomasis „Halcion“, bei „Farmakologijos žinyną“ —tikrą medi
kamentų, jų gamintojų, savybių ir šalutinių efektų bibliją.
Palėpėje už išimamos lentos rado užkištą elektrošoką ir guminį
plaktuką. Tačiaujiems nepavykto apčiuopti jokių tiesioginių įkalčių,
siejančių Džimą Beketą su aukomis. Nei trofėjų, kuriuos taip mėg
davo serijiniai žudikai, nei kraujo ar plaukų pėdsakų.
Bet jie rado bylų, kurių Beketas reikalavo iš Kvantiko ruošybos
poskyrio, kopijas. Bylose buvo pateikti kelių serijinių žudikų psi
chologiniai portretai bei interviu su jais. Beketas juos perskaitė ir
pasiryškino įvairias vietas, greta pasižymėdamas tokius komentarus
k a ip PIRMOJI JO KLAIDA, ANTROJI JO KLAIDA, NEAPDAIRU.
Pačiame gale aptiko vienintelį komentarą: Sv a r b ia u s ia — d i s
c ip l in a .
Savaitė virto pusmečiu, o Džimo Beketo nesimatė nė pėdsako.

Difordas pakilo nuo sofos. Pažvelgęs pro saugomo namo langą,
kitoje gatvės pusėje jis pamatė nežymėtą policijos automobilį, iš ku

rio buvo stebimas namas. Patikrino priekines duris, o tada, prisimi
nęs, kas įvyko vieną tamsią nepamirštamą naktį, kai Džimas Beketas
ėmėsi keršto, leitenantas Difordas patikrino dar ir spintą.
Viskas atrodė gerai.
Jis perėjo nedidelio namo koridoriumi ir atsidarė paskutinio
miegamojo duris. Samanta Beket miegojo užlieta mėnesienos, o jos
veidas, apsuptas nuostabių auksinių plaukų, atrodė ramus ir švelnus.
Difordas atsirėmė į durų staktą ir tiesiog žiūrėjo į ją.
Mergaitė atrodė neįtikimai smulkutė. Vis dar verkė savo ma
mytės. O kartais —net ir tėvelio. Bet tikriausiai jos gyslomis teka
Teresos kraujas, nes net būdama keturmetė ji elgėsi kaip tikras ka
reivis.
Beveik kiekvieną popietę ta mergaitė laimėdavo, su juo žaisda
ma domino.
Difordas atsiduso. Jis jautėsi senas, bet galbūt dabar kaip tik
tam ir buvo laikas.
—Dieve, Teresa. Tikiuosi, tu žinai, ką darai, —burbtelėjo Di
fordas.
Jis apkamšė antklodę po Samantos smakru, tada galiausiai už
darė duris.
—Aš pavedžiau tavo mamą, —pripažino tamsaus koridoriaus
tyloje. —Tačiau tavęs, vaikeli, aš nepavesiu. Prisiekiu, nepavesiu.
Jis atsisėdo svetainėje įsijungęs šviesą ir ant kelio pasidėjęs re
volverį.
Vis dar nepajėgė sumerkti akių.
Praeitą savaitę žiniasklaidos atstovai paklausė Difordo, kaip
nerimaujantys piliečiai galėtų pasirūpinti savo saugumu, pabėgus
liūdnai pagarsėjusiam Džimui Beketui.
Jam į galvą šovė vienintelis atsakymas:
—Užsirakinkite spintas.
Tryliktas
Kai Andžela nepasirodė net praslinkus porai minučių po sep

tintos, Džordis sunerimo. Pusę aštuntos jis liovėsi spoksojęs į palu
bės ventiliatorių ir užsimovė džinsus.
Kirbėjo tik viena, bet gera mintis. Lauke buvo vėsu. Į dykumą
pamažu atkeliavo ruduo, atnešdamas palengvėjimą. Iš dangaus pa
sitraukė saulė ir dabar kilo vaškinis ir išblyškęs mėnulis. Jo šviesa it
sustingusius karius gaubė karnegijas.
Dykumoje nebuvo tylu. Joje dūzgė ir pulsavo tylus, ritmingas
svirplių choras, šiurpiai ūžtelėdavo sausas vėjas, o apie karnegijas
tyliai plazdeno koloradiniai tamsiauodegiai geniai. Kažkur tolumoje
graudžiai sukaukė vienišas kojotas.
Džordis išlindo iš savo oazės su baseinu ir patraukė šaudyklos
link. Gal jis ir užrakino savo dvidešimt antrojo kalibro ginklą, bet
Andžela saviškį jau buvo atsiėmusi.
Pastebėjo ją iš dešimties metrų atstumo, ir jo žingsniai sulėtė
jo. Nešūktelėjo, nes nenorėjo išgąsdinti ginkluotos moters. O paskui
nešūktelėjo, nes paprasčiausiai nesugalvojo, ką pasakyti.
Stovėjo mėnesienoje ir stebėjo, kaip ji taikosi neužtaisytu gink
lu į šieno briketus ir spaudo gaiduką. Dar ir dar kartą. Otada atsisto
jo kitaip ir vėl nusitaikė, vis bandė skirtingas stovėsenas, treniruoda-
masi judėti ir šaudyti.
Dar ir dar kartą.
Matė, kaip dreba jos rankos. Žinojo, kad jos pirštai suram
bėjo ir nebeklauso, bet ji nesiliovė. Buvo apšvietusi taikinius į
juos nukreiptu prožektoriumi ir rodėsi, kad nenori veltui švaistyti
šviesos. Pakėlė ginklą, nukreipė jį į taikinį ir dar sykį nuspaudė

gaiduką.
Ir jis matė, kad tą pačią sekundę, kai spaudė gaiduką, ji nu
leisdavo ginklo priekį žemyn, tad net ir manydama, kad į ką nors
pataikė, iš tikrųjų ji tik šaudė į žemę.
Tesą sugrįžo namo gerokai vėliau, kai nebesugebėjo sugniaužti

pirštų, o rankų raumenyse susimetė skausmingi mazgai. Jai skaudė
jo delną, skaudėjo bicepsą. Viską skaudėjo. Tačiau ji stengėsi.
Ji išėjo į kiemą. Ir vos pridėjusi ranką prie stumdomųjų durų
suprato, kad yra ne viena.
Apsisuko, glausdama tuščią ginklą prie plikos šlaunies, ir pa
žvelgė į naktį.
Ji jo nematė. Ji jį pajuto.
Džordis glostė ją žvilgsniu. Tesą juto, kaip jis paliečia jos veidą,
tada lėtai slenka žemyn, glamonėdamas nuo pulso virpantį kaklą,
krūtis, pilvą, klubus. Jis pakilo į viršų ir apsistojo ties jos lūpomis.
Tamsoje užsidegė raudonas degtukas. Džordis pakėlė jį prie
lūpų, delnu prisidengdamas iš priekio ir taip akimirką apšviesdamas
savo žandikaulį. Giliai įtraukė, kol sužėravo cigaretės galiukas. Tada
dviem staigiais rankos mostais užgesino.
Tarp jų ir vėl stojo tamsa, bet ji nebuvo rami, o pritvinkusi pa
mažu kaistančio pulso. Ji juto tvinkčiojantį ritmą savo kraujyje. Juto
nuožmią laukinę jo žvilgsnio trauką. Jos lūpos prasiskyrė.
Tesą žengė į priekį.
—Turime pasikalbėti. —Džordis iškėlė ranką ir numetė šešių
alaus butelių pakuotę ant stalo. —Jie skirti tau, Teresa Beket. Pradėk
gerti. Ir viską man papasakok.
—Jie niekur jo nerado. Man sakė, kad jį stebi ir visą laiką žino,
ką jis veikia, kad aš saugi. Bet vieną dieną jis įėjo į sumuštinių par
duotuvę, ir daugiau jo niekas nebematė. Specialusis agentas Kvinsis
nuspėjo, kad Džimas sugrįš. Anksčiau ar vėliau jis sugrįš manęs nu
žudyti.
Jūs jį įdavėte, ponia Beket, o to jis nesitikėjo. Tokiam žmogui
kaip jis, tai —didelis smūgis. Dabar savo ego, savo savastį jis galės
atgauti vieninteliu būdu —jus nužudydamas. Jis sugrįš. Ir ilgai ne
truks.
—Priverčiaujuos slapstyti Samantą. Negalvojome, kad Džimas
galėtų ją nuskriausti —panašu, kad jis nuoširdžiai ją dievina, —bet
negalėjome sau leisti rizikuoti. Pasilikau name, viena naktis keitė
kitą. Laukiau. Šešis mėnesius.
Kiekvieną naktį ji gulėdavo lovoje užsitempusi antklodę iki
smakro, ištempusi ausis, išputusi akis, su nuolat gerklėje besidau
žančia širdimi. Iki mėsų nusikramtė nagus. Šokčiodavo išgirdusi
menkiausią krepštelėjimą. Užmiršo, ką reiškia gyventi, ką reiškia
jausti. O nuo kalnų atsirito žiema ir uždengė Viljamstauną sniegu.
—Visur jo ieškojo, nors neturėjo jokių versijų. Apie praeitį jis
kalbėdavo retai, o tyrėjams pavyko iškapstyti tik labai nedaug. Jo
šeima buvo mirusi, globėjai taip pat. Visi jo draugai buvo policinin
kai, bet ir juos galima greičiau laikyti pažįstamais. Rodėsi, kad jis ne
turi kur prisiglausti, bet sugebėjo visiškai dingti, lyg niekad nebūtų
egzistavęs. Jau buvau ėmusi abejoti, ar tik jis nebuvo koks nors bai
sus vaiduoklis. Manau, policininkai ėmė galvoti tą patį. Iš pradžių
mano namą saugojo dešimt žmonių. Tačiau netrukus viena savaitė
peraugo į du mėnesius. Tada —keturis mėnesius. Galiausiai —še
šis. Aplinkui liko sukiotis tik du policininkai civiliais drabužiais. Ir
staiga pasirodė Džimas.
*
Ant stogo girdėjosi krebždesys.

Ji šoko per lovą, čiupo telefono ragelį ir suspaudė mygtukus.
Ragelį pakels leitenantas Lensas Difordas, ji sumurmės kodą, ir
pasirodys policija, jei ji dar nepamatė ant stogo esančio Džimo.
Viskas bus gerai.
Tačiau ragelyje signalo nesigirdėjo.
—Manęs lauki, žmona?
Ji pakėlė akis.
Ir iš spintos išniro jos vyras, vilkintis Berkšyro apygardos po
licijos uniformą ir primenantis jauną Robertą Redfordą. Jis kėlė
beisbolo lazdą, ant kurios galoji įžiūrėjo tamsias dėmes ir padrikus
plaukus.
Tesą puolė prie naktinio staliuko ir ėmė aplūžinėjusiais nagais
beviltiškai draskyti jo slidų paviršių, o tuo metu prie jos prišoko ūži
mas ir apsivijo ranka kulkšnį.
—Ne! Ne! — kimiai suklykėji, kibdamasi nagais į čiužinį.
ūžimas nutraukė ją ant grindų. Ji smarkiai dunkstelėjo, iškvėp
dama su skausmingu švilptelėjimu.
— Kur yra Sėmė?
— Tu niekadajos nerasi!
— Nejaugi jie tau nepasakojo, ką aš sugebu, Teresa? Nejaugi jie
tau nepasakė, kokiais būdais aš moku sukelti skausmą?
Ji spyrė į priekį, betjo pirštai tik dar giliau susmigo įjos kulkšnį.
Tadajis pasilenkė viršjos nugaros, dilbiu prispaudė kaklą prie kilimo,
irji pajuto jo karštą šnopavimą. Jis kalbėjo. Ir kiekvienas jo tariamas
žodis ją užgulė it aksomas —švelnus, sunkus ir dusinantis.
—Tujiems padėjai, Teresa. Papasakojai jiems apie mane. Ma
nei, kad liksi nenubausta?
ūžimas kone su meile sugniaužė ranką apiejos nepridengtą ka
klą. Jos pulsas daužėsi į jo delną it įkalinta pelytė. Pamažu jis ėmė
spausti orąjai išplaučių.
Jis liepėjai priešintis. Jampatiko, kai jos jam priešindavosi.
Ji rangėsi, mėgindama kulnais atsispirti nuo seno kilimo. Žinojo,

kadjis ją prismaugs iš lėto, o tada vėl atgaivins ir vėl smaugs, vėl at
gaivins ir vėl smaugs. Kažkuriuo metu išprievartaus ir kankins. O kai
jam galiausiai atsibos, pasiims tą lazdą, o ji apsidžiaugs, kad viskas
baigėsi.
Ji gniaužė pirštus viršjo smaugiančios rankos. Jos klubai despe
ratiškai raitėsi.
Mintyse vis šaukėsi policijos. Buvo visiškai įsitikinusi, kadjie su
sipras, kas vyksta. Kad bet kurią sekundę išlauš priekines duris. Irją
išgelbės. Niekas nepasirodė.
Jai prieš akis ryškėjo dėmės, baltos ir svaiginančios. Jautė, kaip
sukasi ratu, grimzta į tamsą, į nesustojantį tuštumos verpetą. Ji mer
dėjo, bet taip kaustė baimė ir nuostaba, jogjai tai nerūpėjo.
Jei dabar nekovosi, miglotai pamanė, tu mirsi, ir prabėgus kele
tui metų dukra nebeprisimins tavo vardo.
—Žinau, ką galvoji, —į ausį sukuždėjo Džimas. — Rausiesi
giliai savyje, bandydama surasti valios man pasipriešinti. Tujos netu
ri, Teresa. Aš ją iš tavęs atėmiau. Perkandau tave nuo pat pirmosios
mūsų pažinties dienos, išverčiau tave į kitą pusę ir įlindau į vidų, tad
iš tavęs nieko nebeliko. Kiekviena tavo dalelė, kiekviena tavo mintis
iš tikrųjų priklauso man. Aš tave sukūriau. Aš esu tavo galvoje. Tu
priklausai man.
Dėmės antjos vokų vis ryškėjo. Plaučius apėmusi kaitra plito po
visą krūtinę. Jospirštai netvirtai sujudėjo, o tada sustingo.
Jo rankos nuslydo nuojos gerklės. Irji smogė kumščiujam į nosį.
Jisparkrito ant nugaros, gerkliškai suunkštęs, betji nieko nelau
kė. Virpančia ranka pasiekė apatinį stalčių irpirštais ėmė ieškoti ran
kenėlės.
—Tu kale! —suriko Džimas, nuo jos nusiridendamas.
Ji išgirdo oro siūbtelėjimą, kai jis iškėlė beisbolo lazdą į viršų.
—Prašau, prašau, — kimiai šnabždėdama išrovė stalčių iš nak
tinio staliuko.
Astrus garsas, švilptelėjimas. Teresa pasilenkė ir nusirideno, ir

grindys sudrebėjo, kai lazda trenkė į kilimą.
—Aš tave užmušiu!
Ji verkė ir ritosi, ir verkė, ir griuvinėjo su tuo prakeiktu stalčiu
mi, grabinėdama tarp jo esančius daiktus ir melsdama paskutinio
stebuklo, kurisją išgelbėtų.
Dar vienas švilptelėjimas.
Lazda iš aukštai leidosi linkjos.
Išgirdo garsų trekštelėjimą, o tada pajuto svilinančio skausmo
pliūpsnį savo kojoje. Ir staiga dingo baimė ir nuovargis. Ii paprasčiau
siai įsiuto.
Bandė pašokti ant kojų, bet akinamas skausmas pergalėjo. Lau
kinė, nuožmi, gelianti agonija sliuogė koja aukštyn ir pripildė akis
ašarų. Ji labiau juto, nei matė, kaip beisbolo lazda dar kartą iškyla į
viršų ir sustingsta.
Pasuko galvą. Žiūrėjo įjį, didingai išsitiesusį visu ūgiu lediniame
mėnesienos ruoželyje: ant jo kaktos krito šviesūs peruko plaukai, o
krūtinė buvo plika ir glotni it marmuras.
Ir tada pagalvojo, kad niekas jai nebuvo sakęs, jog velnias gali
būti toks gražus.
Lazda ėmė leistis žemyn.
Teresa suspaudė surastą ginklą.
Irji puolė, nepaisydama skausmo, klykdama iš siaubo, agonijos
ir įtūžio, versdamasi per savo sunknežintą šlaunikaulį ir keldama vir
pančias rankas.
Lazda trinktelėjo į kilimą,
Ji pradėjo šaudyti.
—Tu į jį pataikei, —galiausiai ištarė Džordis.

Ji gėrė jau ketvirtą butelį ir truputėlį svirduliavo. Akys atrodė
tuščios ir blizgančios.
164 LISA GARDNER TOBULAS VYRAS
—Taip. —Tesą įrėmė žvilgsnį į raibuliuojantį baseino vande

nį. — Pataikiau jam į petį, ir tiek užteko, kad apsiginčiau. Polici
ja išgirdo šūvius, Difordas įgriuvo vidun. Jie jį suėmė. Viskas buvo
baigta.
—Tačiau taip ir nesiliovei bijojusi.
—Ne. Jis buvo teisus. Negalėjau išmesti jo iš galvos. Pardaviau
namą, pasiėmiau Sėmę ir leidomės bėgti. Bėgome dvejus metus.
Nauji vardai, nauji miestai. Dabar vadinuosi Tesą Viljams, bet Sa-
manta vadina mane tiesiog mamyte. Ji negali prisiminti visų vardų
ir nuolat baiminasi, kad juos supainios. Tad vardų ji nebesimoko, ji
per daug bijo. Siaubinga taip elgtis su vaiku.
—Darei tai, ką reikėjo daryti.
—To nepakako. Kasnakt jį sapnuodavau, ir kiekvieną naktį jis
mane vydavosi. Toks žmogus... neturėtų gyventi.
—Ne. Neturėtų.
—Praeitą savaitę jis nužudė du kalėjimo apsaugininkus. Mirti
nai juos sumušė. Žinai, jis labai stiprus. Norėčiau, kad Masačūsetse
galiotų mirties bausmė.
—Andžela...
—Gali mane vadinti Tesą.
—Ne, manau, kad nederėtų. Naudojiesi pseudonimu, kad ap
sisaugotum. Sprendžiant iš visko, ką man papasakojai, tai —puiki
mintis. Tačiau, Endže, Meriona paėmė tavo pirštų atspaudus. Per
Nogaleso policijos nuovadą ji nusiuntė juos faksu į FTB. Štai kaip
sužinojau tavo tikrąjį vardą.
Ji tylėjo, praėjo viena minutė, kita.
—A, —ištarė.
Džordis negalvodamas suėmė jos ranką. Ši buvo šalta.
—Ji tiesiog dirbo savo darbą. Žinojo, kad tu meluoji, ir norėjo
patikrinti.
—Suprantu.
—Ji supranta, kad susimovė. Žinant apie Beketo praeitį, ne-
sunku suprasti, dėl ko norėjai slėpti savo tapatybę net ir nuo teisė
saugos. Ką gi, tas reikalas žlugo. Meriona norėtų tave pristatyti. Ji
asmeniškai palydėtų tave iki Kvantiko, parūpintų saugomą namą ir
užtikrintų apsaugą visą parą.
—Nejaugi nesiklausei, ką aš ką tik tau pasakojau?
—Pirmą kartą policininkai suklydo, bet šįkart jie bus gudres
ni...
—Koks skirtumas! —Tesą ištraukė ranką iš jo delno ir atsi
stojo. —Negi tu nesupranti? Jis yra faras. Jis žino jų procedūras, jis
mąsto kaip jie. Kol esu drauge su jais, nesu saugi, nes, pripažinkim,
policininkai vadovaujasi taisyklėmis, o Džimas jų nesilaiko. Jis nu
matys jų žingsnius, išlaviruos iš jų pasalų, ir aš liksiu viena, akis į akį
su beisbolo lazda. Daugiau taip nebebus. Nebesėdėsiu kaip kvaila
pelytė ir nelauksiu, kol katinas puls.
Jis tyliai sužiuro į ją.
—Aš liksiu čia, —pareiškė ji. —Net jei Nogaleso policija žino,
kas esu, Džimas kontaktų Arizonoje neturi, ar ne? O tiems FTB
agentams iš Kvantiko, kurie paskambino Merionai, juk galima liepti
laikyti liežuvius už dantų, tiesa?
—Pasikalbėsiu apie tai su Meriona.
—Puiku, tuomet sutarta. Tu nesupranti, Džordi. Manai, kad
supranti. Žiūri, kaip plaukiu arba šaudau į šieno briketus, ir manai,
kad esu bejėgė. Bet vieną dalyką sugebu. Moku mąstyti kaip Džimas
Beketas. —Jos lūpos persikreipė. Akys blizgėjo nuo susitvenkusių
ašarų. Ji nusibraukė jas atžaria ranka: —Aš lieku. Jei jis čia mane
suras, aš su juo susitvarkysiu. Arba tau teks su juo susitvarkyti. Tau
tai gali nepatikti ir tu gali su tuo nesutikti, tačiau čia atvykdama aš
pasielgiau protingai. Jei egzistuoja žmogus, kuris galėtų susiremti
su Džimu Beketu, tai būtų nebent toks piktas, arogantiškas šiknius
kaip tu.
Jėzau, ji persimainė. Atrodė stipri ir nuožmi. Džordis norėjo
prisitraukti ją ant kelių ir bučiuoti, kol jos pirštai įsikibtų į jo pečius
ir ji imtų nirtulingai šaukti jo vardą. Norėjo pajusti, kaip ji virpa, kai

baigia.
—Rytoj sugrįšime į šaudyklą, Andžela. Mažiau kalbų, daugiau
darbų, nes nuo šiol, mažyte, aš imsiu tave nejuokais spausti.
—Gerai!
—Gal geriau dabar išeik, antraip nuplėšiu nuo tavęs drabužius
ir paimsiu čia pat, ant kiemo grindų.
—A.
—Tu vis dar nesijudini.
—Tai dėl alaus, —skubiai patikino ji, bet liko stovėti.
Jis palinko į priekį, ir ji atsikvošėjusi pašoko. Nuskubėjo per
kiemą, atplėšė stumdomąsias duris ir įbėgo į namą. Jisjau įsivaizda
vo, kaip užšauna miegamojo spyną.
Džordis liko sėdėti sode, klausydamasis svirplių, galvodamas
apie jos pasakojimą ir žiūrėdamas į du neatidarytus alaus butelius.
Keturioliktas
Saulė jau buvo pakilusi, bet nebekaitino —per savaitę ji su

švelnėjo ir tapo malonia geradare. Ji glamonėjo Tesos skruostus ir
rankas, mėgindama suteikti jos odai bent šiokį tokį atspalvį.
Tačiau likusi dykuma tebebuvo atžari. Karnegijos atrodė rūs
čios ir pašaipios, metėlės virpėjo vėjyje. Pro šalį praskuodė pilka bė-
gūnė. Tolumoje niūriai stūksojo išbalinti kalnai, slegiami sukiužusių
lūšnų ir nesibaigiančių virvių su džiūstančiais skalbiniais.
Pasaulis atrodė prigesinto aukso, išdžiūvusios rudos ir saulės
nualintos žalios spalvos. Tesą stovėjo viso to vidury, vilkėdama nu
dėvėtus marškinėlius be rankovių ir chaki spalvos šortus, ir jautėsi
tokia pat prėska ir blanki, kaip ir ją supanti aplinka.
— Tai šausi, ar darysi iš jų skulptūrą? — sausai pasidomėjo
Džordis.
Jis nusivilko marškinėlius, kad truputį pasidegintų. Vilkėda
mas nukirptus džinsinius šortus ir avėdamas nuspardytus sandalus,
Džordis labiau panėšėjo į banglentininką iš Kalifornijos nei į ban
ditą. Be to, atrodė, kad jis nuobodžiauja, nes porą valandų stebėjo,
kaip Tesą šaudo pro šalį.
Po pirmosios valandos Meriona užsuko pasidalinti savo patir
timi. Kaip ir Džordis, ji vis aiškino, kad reikia susitelkti.
— Susikoncentruok, — kartojo agentė. — Įsivaizduok, kad
tavo ranka išsitempia iki taikinio, kad ginklas paliečia patį jo centrą,
ir pasiųsk smegenimis kulką.
Jei visgi nepavyktų to padaryti, Džordis ėmėsi modifikuoti jos
dvidešimt antro kalibro pistoletą: sušvelnino gaiduko spaudimą,
kad būtų lengviau jį spausti, patobulino rankenos formą, kad Tesai

būtų patogiau suimti ginklą. Šaudymas priklausė nuo šešių pagrin
dinių dalykų: pozicijos, suėmimo, kvėpavimo kontrolės, taikiklių
sulyginimo, gaiduko nuspaudimo ir paties šovimo akto. Šiuo metu
Tesą bandė susitelkti ties jais visais. Jai įskaudo galvą.
Tesą pasitaisė ausų kištukus ir atmetė pečius. Jos delnai ir dil
biai nežymiai drebėjo. Gaiduko spaudymas kelis kartus iš eilės reika
lavo nemažai jėgų. Meriona atidengė savo rankas, išvagotas stambių
kraujagyslių. Norint tapti agentu, reikėjo per trisdešimt sekundžių
nuspausti pistoleto gaiduką dvidešimt devynis kartus. Tai padaryti
sugebėdavo ne kiekviena moteris, bet tvirta ir stipri Meriona tai mo
kėjo, apie tai bylojo ir jos raumenys.
Tesą ėmė manyti, kad Dilonų vaikai sugeba kone viską.
Jai tiesiog nepatiko ginklas. Nepatiko jo svoris, pojūtis, garsas.
Jos sąmonėje ginklas tebebuvo iš esmės baisus, piktybiškas ir galin
gas daiktas. O galbūt labiau už viską bijojo, kad su juo susitaikiusi
ji peržengs per save taip, kad niekada nebegalės sugrįžti atgal. Am
žiams taps smurto dalimi. Niekada nebegalės ištrūkti.
Tu esi smurto dalis, priminė ji sau. Gali jį arba valdyti, arba
tapti jo auka.
Ji giliai įkvėpė. Pasakė sau, kad ginklas —jos draugas. Prieš tai
Tesą juo naudojosi ir jis ją išgelbėjo. Jį įveiks savo baimę ir išmoks
naudotis ginklu.
Tesą atsistojo taip, kaip mokė Džordis, ir sulygino rankas.
Gerai, Tesą. Esi plieninė žudymo mašina. Sulygiuok, įkvėpk, lai
kyk, spausk.
Ji nuspaudė gaiduką. Pasigirdo šūvis. Tesą pašoko ir užsimerkė.
Buvo tikra kvailė.
Iš nevilties ištuštino apkabą. Pamačiusi, ką padarė, atsisuko į
Džordį.
Jis papurtė galvą lygiai taip pat, kaip kad purtė ją visą popietę:
—Tesą, kodėl tu taip bijai negyvo daikto?
—Pistoletas toli gražu nėra negyvas daiktas!

—Tada tu prisižiūrėjai per daug Disnėjaus filmukų.
Džordis žengė į priekį ir suėmė jos riešą. Vienu įdiržusiu pirš
tu perbraukė per pliką moters šlaunį, sustodamas ties chaki spalvos
šortų kraštu.
Tesą krūptelėjo. Perbalo. Nuraudo.
—Ką tu darai? —piktai paklausė ji.
—Gražus randas, —mestelėjo Džordis. —Nejaugi jis nieko
tavęs neišmokė?
—Panašu, kad per mažai pasimokiau, —atšovė negalėdama
pažvelgti jam į akis.
Džordis stovėjo pernelyg arti, ir Tesą netikėtai pajuto galingą
troškimą pasilenkti į priekį ir prispausti lūpas prie jo krūtine vingu
riuojančio rando.
—Iš... iš kur tu turi tokį randą?
—Gvatemala. Man taip atrodo.
Jis vis dar stovėjo priešais ją. Vis dar laikė ranką ant jos šlaunies.
—Tau taip atrodo?
—Gali būti ir Salvadoras. Po kurio laiko visos džiunglės ima
atrodyti vienodos.
—Tai tu koveisi?
—Net neabejoju, kad dėl gražios moters.
—Žinoma.
Tesą nujautė, kad gražių moterų jam netrūko.
—Tai tiesa. Man taip atrodo.
—Supratau. O po kurio laiko visos gražios moterys pradeda
atrodyti vienodai?
—Žinoma. Skiriasi tik jų skonis.
Ji atsitraukė, bandydama apsimesti, kad renka tuščias gilzes,
bet, panašu, ne visai įtikinamai.
—Aš įžeidžiau tave? —netrukus paklausė Džordis bejausmiu
balsu, susikryžiavęs rankas ant krūtinės.
—Po drauge praleistos savaitės? Nepasakyčiau.

—Tai tavęs jau nebenustebinsi? Pasidarei tokia kieta?
—Esu visapusiška kietuolė, —patikino ji.
—Puiku. Tada jokių problemų nebus, —jis niūriai šyptelė
jo. —Kartoju, Tesą. Niekur neisim, kol tu neišmoksi teisingai šau
dyti. Ginklas yra įrankis. Išmok juo naudotis.
Džordis staigiu judesiu ją apsuko, ir ji smarkiai atsitrenkė jam
į krūtinę.
— Pabandysime padaryti eksperimentą, — sumurmėjo. Jo
skruosto šeriai vėlėsi įjos plaukus, kol jo lūpos atsidūrė ties jos ausimi.
—Gerai, —sutiko ji. Ir apsilaižė lūpas.
—Pakelk ginklą.
—Gerai.
—Įdėk naują apkabą.
—Gerai.
—Nusitaikyk į taikinį.
Tesą ištiesė rankas ir atsistojo Viverio stovėsena. Džordis per
braukė delnais perjos rankas ir apkabino plaštakomis riešus.
—Tesą, tavo raumenukai ima tvirtėti.
Ji pradėjo virpėti. Džordis neteisingai suprato jos reakciją:
—Chiąuita, kad tu nė saugiklio dar nenuleidai.
—Aš tik... ką tu darai?
—Seksiu tavo judesius. Šauk, o aš tave taisysiu. Prisišliek prie
manęs. Nagi, mažute, atsipalaiduok.
Jis patapšnojo jai per rankas. Tesą dar labiau įsitempė.
—Tesą, —sumurmėjo Džordis. Paskui dantimis susirado jos
ausies spenelį ir švelniai jį kąstelėjo: —Atsipalaiduok.
—O, Viešpatie, —ištarė ji ir susilydė glėbyje.
—Visada žinojau, kad šitas triukas pravers.
Džordžio kūnas sujudėjo, jis atsistojo taisyklinga stovėsena ir
kartu pakoregavo jos padėtį. Tesą leidosi jo taisoma. Juto jo kojų ir
krūtinės plaukus, jo šiurkščią dvylikos valandų barzdelę.
—Nukreipk visą dėmesį į taikinį, —liepė jis. —Šauk.

Ji darė taip, kaip jis sakė. Paspaudė gaiduką, ir rankos spazmiš-
kai šoktelėjo. Pajuto, kada jos bandė leistis žemyn, ir kilstelėjo į viršų.
Galiausiai, sulaukusi tinkamos krypties, kulka iššovė tiesiai ir
švariai. Ji įsmigo į išorinį taikinio žiedą.
—O, Dieve, tu tik pažiūrėk!
—Matai, —jos ausyje sugaudė jo balsas. —Nėra taip jau sunku.
Tesą sukuždėjo:
—Dar kartą.
Ji ištuštino apkabą. Kiekvieną kartą Džordis įrėmindavo Tesą
savo kūnu, neleisdamas krūpčioti ir kompensuodamas jos klaidas.
Jie pabaigė dar vieną apkabą, o šieno briketai kantriai kentėjo.
—Puiku, —pasakė Džordis.
Jis žengtelėjo atgal, bet rankas tebelaikė jai ant pečių. Netrukus
pirštais suspaudė moters sustingusius raumenis, masažuodamas ją
lyg atletikos žvaigždę. Tesą užsimerkė ir nuleido galvą ant krūtinės.
Su juo pasijuto atsipalaidavusi, laisva. Su juo jautėsi taip, lyg galėtų
padaryti bet ką.
—Gerai, —ištarė jis.
Džordis nuleido rankas. Ji stengėsi nesuvaitoti.
—Atėjo laikas pabandyti vienai. Daryk viską, kaip ir prieš tai.
Būk atsipalaidavusi. Nusitaikyk ir šauk. Ginklas tavo rankoje tėra
įrankis.
—Įrankis, —klusniai pakartojo ji.
—Įrankis. Jis priklauso tau, Tesą, tu jį valdai. O ne jis tave.
Ji giliai įkvėpė ir iškvėpė pro šnerves. Susistatė pėdas ir pakėlė
ginklą. Užsimerkė.
Ginklas buvo natūralus jos rankos tęsinys. Jos įrankis, kurį
turėjo valdyti, kuriuo turėjo naudotis. Neprivalėjo spausti gaiduko,
nebent pati to norėjo. Tai buvo stiprybė. Sprendimo galia.
Ji nusprendė paspausti. Vienas, du, trys, keturi, penki.
Ir popierinis taikinys išdrisko į šalis.
Tesą žiūrėjo įbedusi akis. Buvo taip apstulbusi, kad nesugebėjo

net pajudėti. O tada atsisuko į Džordį, jos veide švietė pergalinga
tūkstančio vatų galingumo šypsena.
—Ar tu matei?! —sušuko Tesą, kaire ranka rodydama į taiki
nį, jei netyčia kokiu nors būdu jis būtų pramiegojęs šį reginį. —Ar
tu matei?!
Džordis ramiai nusišypsojo ir linktelėjo:
—Tu pataikei. Viena pati pataikei.
Ir tada padarė tai, kas jai niekada nebūtų šovę į galvą. Jis pa
spaudė jai ranką.
Tesą negalėjo pratarti nė žodžio. Juto jo tvirtą, raminantį spus
telėjimą. Ji atsakė tuo pačiu. Kaip kietuolis kietuoliui. Jai pavyko.
Tada nusišypsojo ir sušuko:
—Aš nušoviau šieno briketą! Aš nušoviau šieno briketą!
Be ceremonijų įbruko jam ginklą, o pati nuskubėjo prie daug
iškentėjusių šieno briketų apžiūrėti savo darbo.
Džordis stebėjo, kaip ji bėga. Tesą pritūpė greta taikinio ir it
mažas vaikas tuoj pat įkišo pirštą į juoduojančią skylutę. Saulės švie
soje jos plaukai liepsnojo lyg varinė viela. Jie derėjo prie jos šyp
senos —akinančios, plačios ir iškalbingos, traukiančios kiekvieno
vyro akį.
Rado dar vieną skylutę ir į ją taip pat įkišo pirštą. Dieve, kokia
jos šypsena!
Kada ji spėjo taip išgražėti? Tesą atsisuko į Džordį ir vėl nusi
šypsojo. Tada prisiglaudė prie savo stambaus trofėjaus, ir jis turėjo
sumirksėti, kad numalšintų krūtinėje besikaupiančią įtampą.
Šią akimirką ji atrodė tobula —taip, kaip būtų turėjusi atro
dyti nuo pat pradžių. Atrodė švytinti, kupina gyvybės, paprasta ir
nekalta.
Tai buvo viena iš tų akimirkų, kurias vyras turėjo įsirašyti į
juostą ir visą laiką nešiotis kišenėje, kad turėtų ką prisiminti kito
mis, niūresnėmis, aplinkybėmis.
Jo amžinai nerami ir besiblaškanti sąmonė pažėrė kitų vaizdų.

Tesą kniūbsčia ant kilimo, beisbolo lazda sudaužytu kruvinu veidu.
Kūnas, apvestas kreida. Suplėšyti ir sudraskyti drabužiai.
Džordis nusigręžė. Sužiuro į žemę.
Ne, pamanė jis. Taip nebus. Ji stipresnė, nei buvo anksčiau. Po
licininkai gudresni nei prieš tai. Po velnių, o galbūt Džimas Beketas
jau išvykęs iš šalies ir gurkšnoja plantatorių punšą kur nors Baha
mose.
Tačiau Džordis tuo netikėjo.
Po paraliais, kaip jis norėjo išgerti.
Džordis manė, kad blaivumas yra gerai, kad blaivas žmogus
aiškiai ir greitai mąsto, sugeba susitelkti. Jis jautėsi visiškai priešin
gai. Naktimis negalėjo užmigti. Nuolat buvo sudirgęs, o sąmonė
murkdėsi tarp vaizdų, kurių nebesugebėjo valdyti.
Galbūt tokiam vyrukui kaip jis lemta gerti. Galbūt toks vyru
kas kaip jis galėjo egzistuoti tik šiek tiek atsipalaidavęs.
Džordis pastebėjo įvairius dalykus, kad ir kandžias Merionos
pastabas. Prisiminė, ką sapnuodavo sugrįžęs iš Valstijų prieš penke
rius metus ir naują viltį, kurią žadėjo naujas gyvenimas santuokoje.
Prisiminė, kaip pirmą kartą išvydo Reičelę, laikančią ant ran
kų klykiantį kūdikį ir trūkčiojančiu balsu sakančią, kad nebeturi
pinigų. Pulkininkas išmetė ją lauk, jos santaupos baigėsi, o vyrai
nenorėjo daug mokėti už nusikamavusią motiną. Reičelė atėjo pas
jį, nes nebežinojo, kur daugiau eiti. Ir tada jos skruostu tyliai nurie
dėjo pirmoji ašara, didelė ir tyli, ir ji nusuko akis, ryškiai susigėdu
si. Džordis stebėjo, kaip ji vienu metu bando nuraminti klykiantį
kūdikį ir nusišluostyti veidą. Kai nesulaukusi iš jo jokio atsakymo
ji nusigręžė eiti, jos smulkučiai pečiai buvo atmesti gerokai oriau,
nei jis būtų galėjęs įsivaizduoti. Tada jis suprato, kad turi jai padė
ti. Nesvarbu, ką pulkininkas padarė, bet Reičelė buvo verta kur kas
daugiau. Ji buvo geresnė už moterį, kuria pulkininkas ją pavertė.
Džordis pastebėdavo, kad jam naktį atsigulus palubės ventilia-
torius nesustodavo sukęsis. Jis vis ūždavo, ūždavo ir ūždavo, ir pūs

davo orą į jo odą taip subtiliai, kad net varė iš proto.
Tą rytą jis užmigo, įsiutintas oro, ir prabudęs išvydo prie lo
vos stovinčią Reičelę. Galėjo prisiekti, kad tai buvo ji, ne ankstyvoji
Reičelė, bet moteris, kuri taps jo žmona. Tokia graži, tokia daili. Ji
švelniai ir ramiai jam nusišypsojo. Jo širdis krūtinėje dar kartą plyšo.
Labas, mažuti. Mudu su Tedžiu užšoksime į parduotuvę. Grįši
me po valandos. Ko norėtum vakarienei?
O paskutinę naktį jam sapnavosi dar daugiau. Šį kartą jis vijo
si „Camaro“. Taip aiškiai ją matė. Tas vaikis, kvailas vaikis, važiavo
kelio viduriu, mėtydamasis į šonus. Priešais Džordis pamatė artė
jančios Reičelės mašinos žibintus. Jis klykė ir bėgo, bet „Camaro“
važiavo taip greitai, kad jam nepavyko jo pasivyti.
Ir paskutinę sekundę vaikis atsisuko, bet jis nebebuvo vaikis.
Tai buvo plikas, beplaukis žmogus šaltomis mėlynomis akimis. Dži-
mas Beketas. Beketas šypsojosi, ir tada Džordis pažvelgė į artėjan
čios mašinos priekinį stiklą ir pro jį išvydo klykiantį Tesos veidą.
— Atšvęskime, —pasiūlė Tesą, atbėgdama nuo šieno brike
tų. —Kaip pas jus švenčiama?
Jis staigiai sugrįžo į tikrovę:
—Kaip švenčiamas stambus laimikis?
—Taip. Sėkmingas laimikis. Kaip jį atšvęsti?
—Iš pradžių išlenkti keletą burnelių „Cuervo Gold“ tekilos, o
paskui užsiimti beprotiškai aistringu seksu. Aš pasirašau, jei tu pa
sirašai.
Tesą paraudo, jos kvėpavimas sutankėjo.
—Žinau, —džiugiai tarė ji, nebežiūrėdama į Džordį, —nusi
pirkime braškių. Ar čia galima nusipirkti braškių?
—Žinoma.
Džordis nenuleido akių nuo jos veido. Tesos lūpos prasisky
rė. Pro tarpą kyštelėjęs liežuvis jas sudrėkino. Jos lūpos buvo labai
rausvos, kaip rožės žiedlapiai.
—Ir šviežios plaktos grietinėlės, —sumurmėjo ji, —Ir biskvi

to. Taip ir padarysim. Vakarienei pagaminsiu biskvitą su braškėmis.
—Tesą, —kimiai pratarė Džordis, —liaukis su manimi žai
dusi.
Jis čiupo ją už rankos, prisitraukė prie krūtinės ir įsisiurbė į
lūpas. Jis surado jos rausvas lūpas ir įsiskverbė pro jas liežuviu, klau
sydamasis, kaip ji aikteli ir galiausiai sudejuoja.
Jo bučinys buvo gilus, it skęstančio žmogaus, besistengiančio
surasti krantą. Jos pirštai susmigo į jo rankas, ji įsitvėrė jo stipriai ir
reikliai, taip, kaip ir turi būti. Jis siurbė jos lūpas, ragavo jos skonį,
rijo ją. Oji godžiai pravėrė jam lūpas ir įtraukė jį dar giliau.
Dieve Švenčiausiasis, jis skendo ir norėjo paskęsti.
Kažkur tolumoje Džordis išgirdo aimaną. Rankomis suradęs
jos užpakalį, prispaudė moters klubus prie savo standėjančio pasidi
džiavimo. Tesos nagai draskė jo odą.
Ji buvo ištroškusi. Jos koja jau trynėsi į jo šlaunį. Pirštų galiukai
šoko ant jo rankų, krūtinkaulio, painiojosi į plaukus. Ji atkragino jo
galvą.
—Jėzau, —sodriai sumurmėjo jis, —o tu pasiutus.
—Aha, —atsakė Tesą ir, nepaleisdama jo, sukando dantis. Ji
perkando jam lūpą ir apstulbusi atsitraukė. Palietė žaizdą pirštu ir
susitepė krauju.
—Negalvojau, kad tau patinka tokie dalykai, Tesą.
Džordis priglaudė jos pirštą prie savo lūpų ir švariai jį nulaižė.
—Nesuprantu, ką darau! —sutriko ji.
Staiga įsikniaubė jam į krūtinę, ir jos pečiai ėmė drebėti.
—Atsiprašau, atsiprašau, —kartojo.
Tesos kūkčiojimas išmušė Džordį iš vėžių. Jis stovėjo sustingęs,
nejudėdamas, bet staiga prasimušė kažkoks senas instinktas.
Džordis lėtai viena ranka apkabino jos pečius. Jamji rodėsi to
kia mažytė. Kitu delnu atsargiai apkabino galvą. Nykščiu kelis kartus
perbraukė per veidą.
—Viskas bus gerai, —nejučia ištarė jis. —Viskas bus gerai.

Jis nubraukė Tesai nuo skruostų ašaras, paglostė kaklą. Ji ro
dėsi tokia neįtikimai trapi. Jį užplūdo vaizdiniai: į viršų kylanti
beisbolo lazda. Vyras, keliantis beisbolo lazdą virš jos susigūžusio,
beginklio kūno. Devyniasdešimties kilogramų raumeningas žvė
ris, besiruošiantis sunaikinti savo keturiasdešimt penkių kilogra
mų žmoną.
Jam staiga sukilo pyktis. Mirktelėjęs nuvijo mintis šalin ir pri
sispaudė ją arčiau.
—Nori apie tai pasikalbėti? —galiausiai pasiteiravo.
—Aš jaučiuosi tokia pažeminta, —suvaitojo ji.
—Kodėl?
Džordis patogiau prisispaudė ją prie krūtinės, bet iš glėbio ne
paleido. Įtarė, kad vos paleista ji šoks bėgti.
— Nes esu dvidešimt ketverių metų motina, nemokanti bu
čiuotis. Ir aš nežinau, ką daryti, ir nežinau, ko noriu. O, Dieve, viskas
taip susipainioję ir beprotiška.
Tesos pečiai vėl ėmė trūkčioti.
—Vyras buvo tau pirmas?
—Vienintelis.
—Ir nekoks?
—Taip.
Tesos rankos nuslydo ant Džordžio liemens, ir ji įsikibo į jį.
Taip jo jau labai seniai niekas nebuvo apsikabinęs. Jis jau buvo pa
miršęs tokius dalykus. Moters prisilietimo saldumą. Kaip ji gali pa
guosti vyrą. Kaip sugeba jam suteikti pilnatvę.
Ir Džordis pajuto, kaip viduje kažkas nežymiai sugelia.
Jis to nenorėjo. O, jau to tai tikrai nenorėjo.
Patraukė nuo savęs Tesos rankas ir kaip įmanoma greičiau ir
neskausmingiau atsiplėšė nuo jos kūno.
— Dabar tu turi laiko, — tvirtai tarė. Jo žvilgsnis šokinėjo,
vengdamas jos: —Džimas Beketas buvo šunsnukis, ir tu jį palikai.
Dabar galėsi visą gyvenimą galvoti, ką daryti toliau. Pradedi viską

nuo pradžių, o dvidešimt ketveri metai dar nėra taip daug.
—Nejaugi taip baisiai susimoviau?
Dieve, Tesą jį tiesiog žudė.
—Ne. Ne, Tesą, tikrai ne. Tu tiesiog... čia tas pats, kaip ir su
tavo šaudymu. Pernelyg smarkiai stengeisi ir prisikaupei viduje per
daug dalykų.
—A, —jos lūpos persikreipė. —Taip bučiuotis irgi reikia su
sitelkimo? Turėjau susiprasti anksčiau.
—Taip. Apie susitelkimą tu viską išmanai.
—Lažinuosi, tu moki susitelkti ties bet kuo.
—Ne, ne visai. Bet šaudymas, plaukimas... dulkinimasis. Aha,
manau, kad turiu savo privalumų.
Ji nutilo. Džordis pasinaudojo proga atsikrenkšti. Burna buvo
perdžiūvusi. Jį vėl suėmė noras išgerti alaus. Bet kokio alaus. Piges
nio už grybą, jam nebuvo svarbu.
—Mums reikėtų grįžti namo.
—Ko mokysimės šią popietę?
—Imtynių vienas prieš vieną.
—O ne muštynių su beisbolo lazda?
Jis krūptelėjo:
—Šią temą irgi paliesime.
Vėl tyla. Tada Tesą atsitraukė:
—Gerai.
Jisklausėsi jos žingsnių, oji patraukė prie ginklų dėklo. Pasigirdo
aštrus klaktelėjimas, kai jį atidarė, tada beriamų kulkų žvangėjimas.
Džordis bandė suimti save į rankas.
Jamprieš akis tebestovėjo „Camaro“. Ir koridoriumi žengiantis
jo tėvas.
Vyras papurtė galvą.
Nuvyk juos, Džordi. Nuvyk juos šalin.
Nepavyko. Jam reikėjo alaus.
Penkioliktas
— Žinau, kur yra Džimas Beketas.

—Taip, ponia?
—Mačiau jį savo sapnuose. Jis yra su moterimi šviesiais plau
kais, o fone girdisi lašantis vanduo. Lėtai lašantis vanduo. Tekšt...
tekšt... tekšt...
—Ponia?
—Užuodžiu šviežią sniegą ir pušis. Taip, jis išvyko į kalnus.
Nuostabius, nuostabius kalnus. Ten jis atgims iš naujo.
—E... taip, ponia. Kuriuos kalnus?
—Iš kur man žinoti, kvailiuke? Juk tu dirbi policijoje. Nuro
džiau kryptį, tad jums belieka ja sekti!
Ji padėjo ragelį. Operatorė atsiduso.
—Taip, ponia, —atsiduso ji.
Paskui paspaudė pokalbio baigimo mygtuką ant savo klaviatū
ros, ir terminale iš karto įsižiebė naujas skambutis.
—Radau Džimą Beketą!
—Kur, pone?
—Jis gyvena kitoje gatvės pusėje. Pamačiau jį vakar vakare,
pro langą. Suprantate, susilaužiau koją, bet tai dar nereiškia, kad esu
bejėgis. Sėdėdamas prie lango visko prisižiūriu. Ovakar vakare ma
čiau, kaip jis stovėjo prie lango ir ginčijosi su moterimi. Man atrodo,
kad jis ją nužudė.
—Gal galite pasakyti savo vardą, pone?
—Džimis Stiuartas. D-ž...
—Džimis Stiuartas? Tas pats Džimis Stiuartas*?

—Teisingai.
—Ar žiūrite daug Hičkoko filmų, pone?
—Taip, taip, o kaipgi.
—Dėkoju, pone.
Ji padėjo ragelį pirmoji. Terminalas iš karto užsidegė vėl. Penki
tūkstančiai skambučių per dieną ir pabaigos dar nematyti.
—Džimas Beketas yra mano kaimynas!
—Žinoma, pone.
—Jis atsikraustė praeitą savaitę. Man iškart kilo įtarimas. Ži
not, jis visiškai plikas. Koks save gerbiantis vyras gali vaikščioti bi
liardo kamuolį primenančia galva? Jis airis, ar ne? Airiais negalima
pasitikėti.
—Gal galiu paklausti jūsų pavardės ir adreso?
—Mano pavardės? O kamjums reikalinga mano pavardė?
—Mums reikalingas kontaktas, pone. Pas jus atvyks policijos
pareigūnas paimti oficialaus pareiškimo.
— - Nenoriu, kad į mano namus lįstų policininkai.
—Galime tai padaryti ir telefonu, bet man reikės jūsų pavardės.
—Po velnių, nenoriu, kad čia privažiuotų policininkų. Visi pa
galvos, kad esu skundikas. Aš nesu skundikas!
—Žinoma, pone, bet...
Pašnekovas trenkė ragelį, o operatorė truputį krūptelėjo, bet
nebuvo laiko apie tai galvoti. Terminalas dar kartą įsiplieskė, ir ji,
atsidususi iš nuovargio, spustelėjo „Enter“klavišą ir vėl ėmėsi darbo.
Kitame kambario gale specialusis agentas Kvinsis vartė skam
bučių žurnalo lapus, ieškodamas už ko užsikabinti. Jis dirbo Santa
Kruze su keliais kapų išniekinimais ir lavonų išdarkymais. Kadangi
dauguma netvarkingų serijinių žudikų, prieš imdamiesi gyvų aukų,
pradėdavo nuo lavonų, vietinė teisėsauga nuo pat pradžių įtraukė į
* Džeimsas „Džimis“ Meitlendas Stiuartas — aktorius, atlikęs pagrindinį vaidmenį
Hičkoko filme „Langas į kiemą“.
tyrimą FTB. Jie vylėsi sugauti nusikaltėlį, kol jaunų merginų neišti
ko mirusiųjų lemtis. Deja, jiems ne itin sekėsi. Vienuoliktą vakaro
Kvinsis naktiniu skrydžiu iškeliavo į Bostoną. Buvo pervargęs, susi
glamžęs ir nesiprausęs. Tačiau jau spėjęs prie to priprasti.
Kvinsis pervertė dešimtą žurnalo lapą, bet jo akis vis dar už nie
ko neužsikabino. Operatoriai sužymėdavo kiekvieną skambutį, nu
rodydami skambintoją, jo adresą, kontaktinį telefoną ir pranešimą.
Paskui dirbantys policijos pareigūnai peršukuodavo žurnalo įrašus:
aštuoniasdešimt jų procentų nurašydavo kaip beverčius, aštuonioli
kai procentų nuspręsdavo perskambinti, o likusius du procentus —
aplankyti gyvai. Pareigūnai prisižiūrėdavo visko: nuo pranešimų,
kad „Džimas Beketas iš tiesų yra Elvis“, iki mašinų vagysčių.
Kvinsis padėjo skambučių žurnalą ir prisipylė antrą puodelį
kavos. Tirpios. Jis nekentė šito šlamšto. Pasaulyje nebus teisybės iki
tos dienos, kol policijos pareigūnai negaus kapucino aparatų.
Pastebėjęs jį iš kito kambario krašto, prie jo priėjo leitenantas
Hulihanas.
—Atrodai siaubingai, —pareiškė leitenantas.
—Dėkui. Tai viena iš biuro nuostatų. Visi agentai turi atrodyti
persidirbę, antraip galima pagalvoti, kad jiems per daug moka. Na,
tai kaip čia sekasi?
—Bloga žinia ta, kad neradom jokio Džimo Beketo pėdsako.
Gera žinia, kad galbūt radome Džimį Hofą*. A, ir dar apgynėme JAV
vyriausybę nuo dviejų ateivių puolimų, jie bandė užgrobti valdžią.
—Neblogai.
—Kaip kava?
—Bjauroka.
—Dėkoju, labai tuo didžiuojamės. Atkreipk dėmesį, kad greta
jos padėtas vaistų nuo rėmens pakelis.
Kvinsis linktelėjo ir išgėrė kavą. Nurijęs paskutinį gurkšnį, ne-
* Džimis Hofa — amerikiečių politikos veikėjas, paslaptingai dingęs be žinios.

jučia susiraukė, bet bent gavo kofeino. Pastatė puodelį, pasukiojo

galvą, pakratė rankas ir pasistengė pasijusti žmogumi. Jis galva pa
rodė į auksinį medalioną ant Hulihano kaklo. Kiek prisiminė, anks
čiau nebuvo tekę jo matyti.
—Naujas talismanas?
Leitenantas patrypčiojo ir staiga suglumo:
—Mano vestuvinis žiedas.
—Tikrai?
—Na, mano žmonai labai svarbu, kad aš mūvėčiau vestuvinį
žiedą. Aš jai vis kartodavau, kad dirbant mano darbą negalima apie
save atskleisti tiek daug asmeninės informacijos. Prieš tris dienas
atšventėme vienerių metų sukaktį. Ji iš mano žiedo padarė šį me
dalioną ir padovanojo man. Dabar abu esame patenkinti. Gal jis ir
neša sėkmę. Sėkmė šiuo metu tikrai nepamaišytų. O tu vedęs?
—Neseniai išsiskyręs.
Hulihanas parodė pirštu į savo pakabuką.
—Trečia žmona, —prisipažino jis. —Ji traumatologijos sky
riaus seselė, taip kur kas geriau. Grįžtu namo tris valandas pavėla
vęs ir pranešu, kad apgailestauju, bet įvyko avarija ir mums teko dvi
valandas ieškoti vairuotojo rankos. O ji tik linkteli ir pasako, kad ją
užlaikė dėl susišaudymo. Ir tada mes sėdame vakarieniauti.
—Suprantu, ką nori pasakyti.
—Tačiau įsivaizduoju, kad kai taip daug keliauji, vis tiek gana
sudėtinga. Faras arba agentas tai beveik tas pats, kas skyrybos.
Kvinsis gūžtelėjo. Vis dar buvo prislėgtas dėl iširusios san
tuokos.
—Taigi, o tokie vyrukai kaip Bandis laukdami mirties baus
mės veda ir susilaukia vaikų. Niekada nesuprasiu moterų.
—Juk nejauti apmaudo.
Kvinsis nenoriai nusijuokė.
—Nejaučiu apmaudo, —sutiko jis.
—Na, agente, gal galite nudžiuginti kokia gera naujiena?
—Naujienų turiu, —atsidusęs tarė Kvinsis. —Bet abejoju, ar

jos geros.
Jis palydėjo Hulihaną iki nedidelės darbo vietos, kurią jam pa
vyko gauti. Nešiojamasis kompiuteris jau buvo įjungtas ir veikė.
—Gerai, vadinasi, Beketas turi sistemą, —tarė jis.
—Perkandai Beketo sistemą?
—Taigi, ir tau tai patiks. Tyrinėjome numerologiją, astrologiją,
mėnulio fazes. Vienas iš mano kolegų CŽV, šifravimo specialistas,
patikrino nusikaltimo vietų geografines ilgumas ir platumas, ban
dydamas iššifruoti paslėptą žinutę. Šias užduotis perdavėme krimsti
kompiuteriams, nes žinome, koks protingas Džimas yra. Ir nori su
žinoti atsakymą? Tuoj tau jį parodysiu.
Kvinsis pasuko kompiuterį taip, kad Hulihanas matytų ekraną.
—Šūdas, —ištarė leitenantas.
—Visiškai. Mokyklinukiškas reikalas. Ar įsivaizduoji, kaip jis
raitėsi iš juoko savo kalėjimo kameroje? Jis toks protingas, kad net jo
padarytos kvailystės atrodo įspūdingai.
Kvinsis papurtė galvą. Viskas buvo ekrane, ir jis tai atrado per
visišką atsitiktinumą. Jis iš eilės į vieną stulpelį surašė visas nužu
dytas moteris. O kitame stulpelyje iš eilės išdėstė nusikaltimo vie
tas. Pažvelgė į šį stulpelį. Jei paimtum pirmąsias miestų raides ir jas
surašytum iš eilės, išeitų užrašas „Džimas Beketas“. Tas šunsnukis
įamžino savo vardą moterų žmogžudystėmis.
—Pagelbėk man, agente. Ką tai reiškia?
—Tai reiškia, kad jo beprotybė remiasi metodu. Vadinasi, jo
kalbos apie discipliną nėra vien akių dūmimas. Be to, leitenante, tai
reiškia, kad jis savo darbo dar nebaigė.
—Aišku, kad baigė, juk parašė savo vardą. Netrūksta nė vienos
raidės.
—Čia yra nebegyvos moterys, leitenante. Buvęs jo darbas. Po
to jis užpuolė savo žmoną Viljamstaune...
—Bet jis jos nenužudė.
—Ne, nenužudė. Tačiau buvo pasodintas į kalėjimą, kur nužu

dė du sargybinius. Pataisos namuose Volpole.
Leitenantas Hulihanas nutilo. Tada tarė:
—Jam prireikė raidės v. Džimas Beketas v. Ką tai reiškia?
—Tai reiškia, kad jis nori kažką pasakyti. Galbūt Džimas Be
ketas virs kuo nors arba Džimas Beketas vyks kur nors. Nežinau. Jo
galvoje sukasi frazė, ir jis nenurims, kol jos neišsakys. Jis dar nebaigė
savo darbo, Hulihanai. Dar nebaigė.
— Leitenante, — pasigirdo balsas iš kito kambario galo. —
Jums skambina leitenantas Bertelis iš Konektikuto.
Hulihanas su Kvinsiu susižvalgė. Hulihanas pakėlė ragelį prie
artimiausio stalo. Pokalbis truko vos kelias minutes.
—Jie surado Šelę Zein. Vyksi kartu?
—Taip. Kokiam mieste?
—Eivone. Eivone, Konektikuto valstijoje.
Kvinsis įrašė jį į stulpelį.
Kelionė iki pigaus motelio Eivono pakraštyje užtruko tris va

landas. Nusikaltimo vietos fotografas ką tik buvo baigęs darbą, tad
šiuo metu Konektikuto policijos pareigūnai rankiojo įkalčius ir dė
liojo juos į maišelius. Du pareigūnai svarstė, kaip pajudinti didelę
lovą, prisuktą prie grindų. Galiausiai nusprendė, kad varžtų pjovi
mas pernelyg sujauktų nusikaltimo vietą, tad liepė naujokui įlįsti į
palovį ir surankioti aukos pirštus.
Įžengęs į vidų, Kvinsis pirmiausia būtent tai ir išvydo: kažko
kio naujoko, rankiojančio Šelės Zein pirštus, užpakalį, kyšantį iš po
lovos. Beketas mėgo tokius žaidimus. Jam patiko darkyti aukų la
vonus ir tyčiotis iš policininkų. Tikriausiai dabar Džimas važiavo
kuriuo nors greitkeliu ir prunkštė sau, įsivaizduodamas, kaip koks
nors naujokas, klūpantis ant keturių, renka kruvinus pirštus ir sten
giasi neapsivemti.
Kvinsis įėjo į vonią, kur ant suskilusių mėlynų plytelių tarp tua
leto ir vonios gulėjo Šelės Zein lavonas. Jos rankos buvo iškeltos virš
galvos, sužaloti delnai pasukti į viršų, lyg ji būtų užklupta bepasi-
duodanti. Nailoninių pėdkelnių pora taip smarkiai veržė apie kaklą,
kad beveik visiškai susmigo į odą. Kvinsis jau buvo spėjęs pastebėti
„Hanes Alive Support“ pėdkelnių pakuotę šiukšlių dėžėje. Bandis
gyrė šios firmos pėdkelnes kaip itin tamprias ir tvirtas, todėl labai
tinkamas smaugti. Panašu, kad Beketas atkreipė dėmesį į šią smul
kmeną iš interviu su Bandžių.
Lavondėmės aiškiausiai matėsi galvos srityje, virš smaugimo
linijos, bei ant rankų ir apatinės kojų dalies, o tai bylojo, kad moteris
greičiausiai buvo pakarta. Palei surištas pėdkelnes mėlynavo ir juo
davo sutrūkusios kaklo kraujagyslės. Akių baltymai nuo išsiliejusio
petechijų kraujo buvo paraudę.
Pakaušis lipnus nuo kraujo ir pilkos masės. Sienos aptaškytos.
Beketas ją pasmaugė, numetė ant grindų ir tada uždaužė buku me
diniu daiktu. Tipiškas žmogžudžio persistengimas.
Net nužudžius trylika žmonių Beketo įniršis tik augo.
Šelės Zein kūnas jau buvo apvestas kreida, o tai nebūdinga pra
dinėms įkalčių rinkimo stadijoms. Leitenantas Bertelis už tai karšė
kailį kažkokiam jaunam pareigūnui. Greičiausiai tam, kuris į nusi
kaltimo vietą atvyko pirmas.
—Kokį velnią tu galvojai? —rėkė leitenantas. —Nejaugi nie
kas tavęs nemokėjokiu būdu neliesti nusikaltimo vietos, kol ji nebus
nufotografuota? Ir ką gi man dabar reikės sakyti prokurorui? Turiu
krūvą sušiktų nuotraukų su lavonu, apvestu sušikta kreida, o jų jok,s
sušiktas teisėjas nepriims kaip įkalčių.
—Prisiekiu, tai ne aš...
—Ne, bet ir tikrai ne kreidos fėja.
—Beketas, —-ramiai ištarė Kvinsis.
Leitenantas Bertelis nutilo ir atkreipė į jį dėmesį.
LI SA G ARDNE R • TOBULAS VYRAS 185
—Beketas išmano įkalčių rinkimo taisykles, —tęsė Kvinsis. —

Ir jam patinka vedžiot mus už nosies.
Kvinsio žvilgsnis apsistojo ties rašteliu, prisegtu prie Šelės Zein
pilvo.
—Pareigūnai paliko jį jums, —paaiškino leitenantas Huli-
hanas.
Ant raštelio buvo užrašyta jo pavardė. Jame paprastomis spaus
dintinėmis raidėmis parašyta: „Ji man nebebuvo naudinga.“
Kvinsis pakilo:
—Jis iškeliavo.
—Manai, kad dabar imsis Tesos?
—Taip.
—Turime jai paskambinti ir perspėti.
Kvinsis įdėmiai į jį pažiūrėjo:
—Maniau, nežinai, kur ji yra.
Leitenantas Hulihanas sujudėjo:
—Pats asmeniškai nežinau, kur ji, bet žinau, kas žino.
—Tad susisiektum su tuo žmogumi, o jis, savo ruožtu, su ja?
—Taip, panašiai.
Kvinsis linktelėjo:
—Leitenante Hulihanai, nieku gyvu to nedarykite.
Jis mostelėjo į raštelį, ir Hulihanas pirmą kartą pastebėjo jo
akyse rusenantį pyktį.
—Nejaugi neatpažįsti tų žodžių? Jis pavartojo tą pačią frazę,
kaip ir aš per susirinkimą praeitą savaitę —manai, tai tėra atsitikti
numas?
Hulihanas nubalo:
—Po perkūnais.
—Ar dabar supranti, kaip jis su mumis žaidžia? Tas raštelis
melagingas, leitenante. Nes Šelė Zein jam tebėra naudinga. Jūs su
reaguojate į jos nužudymą. Sulaužote tylėjimo įžadą, susisiekiate su
asmeniu, kuris susisiekia su Tesą... O to jis tik ir laukia. Jis mus stebi,
186 MSA GARDNE R • TOBULAS VYRAS
slėpdamasis velniai žino kur. Kai tik sulaužysime tylėjimo įžadą, jis
ją suras. Po perkūnais.
Atrodė, kad Hulihanas per dešimt sekundžių paseno dešimčia
metų. Kvinsis numanė, kad ir jis atrodo taip pat.
—Tesą teisingai pasielgė, atsiskyrusi nuo mūsų. Mes keliame
jai didelį, siaubingą pavojų. Beketas mus stebi iš per daug arti, jis
lipa mums ant kulnų. Ir jis nesustos, kol jos nesuras. Savo sistemos
jis nepamiršo, bet esminis jo tikslas, pagrindinis taikinys yra Tesą.
Hulihanas pažvelgė į šviesiaplaukę negyvėlę ant vonios grindų,
įbedė akis į raštelį, prismeigtą prie jos odos.
—Dieve, kaip nekenčiu šito darbo, —ištarė jis.
—Aš taip pat, leitenante. Aš taip pat.
Jaunas liūdno veido vyras įėjo į policijos pajėgų būstinę, pa

traukė tiesiai prie budinčios pareigūnės ir išsitraukęs ženklelį pri
sistatė:
—Detektyvas Biumontas. Esu iš Bristolio apygardos ir turiu
skubų pranešimą leitenantui Hulihanui.
—Apgailestauju, detektyve, bet šiuo metu su leitenantu Hu-
lihanu susisiekti negalima.
—Pareigūne, jūs nesuprantate. Tai skubu, noriu pasakyti, iš
tikrųjų skubu. Ką tik sukoriau keturiasdešimties minučių kelią iš
Bristolio vien tam, kad praneščiau kai ką Hulihanui. Man reikia su
juo pasikalbėti.
Pareigūnė sudvejojo. Detektyvas Biumontas pasilenkė į priekį.
—Prašau. Manome, kad žinome, kur yra Džimas Beketas. Tu
riu nedelsiant susisiekti su Tesą Viljams arba leitenantu Difordu. Pa
dėkite man, pareigūne. Svarbu imtis skubių veiksmų.
Ji atsidususi pasidavė:
—Matote štai ten stovintį žmogų? Tai seržantas Vilkoksas. Jis
vadovauja namo apsaugai. Tikriausiai galės jums padėti.
—Seržantas Vilkoksas?
—Taip, tai jis.
—Dėkoju, pareigūne. Jūs labai man padėjote.
Edita perbraukė ranka per savo senus mėlynus flanelinius

marškinius ir stengėsi per daug nesisukioti priekinėje verandoje.
Vakar vakare jai paskambino Marta ir pranešė, kad atvyks anksti
ryte: vargšė pastarąsias kelias dienas visą laiką vairavo iš Floridos.
Tokia jau buvo ta Marta. Nerastum išdidesnės ir savarankiškesnės
šešiasdešimtmetės. Ji atsikraustė į kaimynystę tik prieš kelerius me
tus, bet jau patį pirmą vakarą pasibeldė į Editos duris ir pasiūlė pus
litrį viskio. Abi moterys susėdo Editos kiemelyje, atsidarė penkias
dešimties metų senumo butelį, atrado abipusę meilę cigarams ir dvi
valandas antrino viena kitai, kad nuo Aizenhauerio laikų nebuvo nė
vieno padoraus prezidento.
Edita vertino tokius santykius. Ji jau buvo per sena visokiems
maivymasims ir išsidirbinėjimams. Dauguma jos amžiaus moterų
mėgindavo užvesti kalbą apie salotas su želatina, bet greitai spruk
davo iš jos valdų, kai Edita, žiūrėdama joms į akis, rėždavo:
—Kam, po velnių, rūpi tos salotos su želatina? Man miegoti
neduoda didėjantis šaunamųjų ginklų prieinamumas.
Jai nerūpėjo mandagybės ar gūžčiojimas pečiais. Kiekvienas
turėjo sakyti, ką nori. Tada nereikėdavo švaistyti laiko veltui.
Marta kalbėjo šiurkščiai. Kartais ji pasirodydavo valdinga, bet
Edita manė, kad kitaip ir būti negali, kai visą gyvenimą esi visa galva
aukštesnė už kitus. Marta buvo aukšta, ne tas žodis. Ji buvo švedų
kilmės ir savo įspūdingą ūgį bei plačius pečius paveldėjo iš tėvo,
nors moteriai jie ir ne itin tiko.
Dauguma vyrų šalindavosi Martos dėl jos gąsdinančio stoto,
bet panašu, kad būdama jauna ji susirado tokį pat įspūdingą švedą
ir, prieš jam numirštant, susilaukė tokio pat dičkio šviesiaplaukio
188 LISA GARDNER ♦ TOBULAS VYRAS
sūnaus. Edita niekad to sūnaus nematė. Iš kelių atsitiktinių Martos

užuominų ji susidarė įspūdį, kad jis buvo kažkoks prekybininkas ir
daug keliavo. Marta su juo matydavosi retai ir apskritai daug apie jį
nekalbėjo, skirtingai nei kitos motinos.
Editai tai labai patiko. Kadangi visą gyvenimą praleido be
vaikų, jai imdavo stigti kantrybės besiklausant, kieno sūnus buvo
paaukštintas į kokias pareigas ir kiek kieno dukra prigimdė anūkų.
Dieve gailestingas, pasaulyje žmonių jau ir taip per daug, o žemės
ištekliai spaudžiami iki paskutinio lašo. Nejaugi žmonės apie tai nė
trupučio nesusimąsto?
Senas rudas kadilakas it gremėzdiška gelda įsuko į gatvę. Marta
atvyko. Po kelių minučių Edita jau smarkiai spaudė savo kaimynei
ranką.
—Viešpatie, Florida tau išties išėjo į gera!
Pablukę Martos plaukai tapo balti kaip sniegas ir natūraliai de
rėjo prie įdegusios odos. Jos nesimatė šimtą metų, bet jau iš pirmo
žvilgsnio Editai buvo aišku, kad Marta tebebuvo Marta. Ji tebetu
rėjo įspūdingas žydras akis ir lygią odą —švedai taip gražiai seno.
Martos stilius taip pat nepasikeitė. Šiandien ji pasipuošė plačiomis
rudomis poliesterio kelnėmis ir per dideliais vyriškais raudonais fla
neliniais marškiniais. Plačiakraštė šiaudinė skrybėlė, užsimaukšlin
ta paskutinę minutę, vos laikėsi ant galvos.
Marta patapšnojo per papilnėjusį liemenį.
—Maistas buvo skanus, —kimiai nutęsė ji su balse išlikusiu
švediškų kalnų aidu. —Tačiau per karšta. Pasiilgau sniego.
Edita dar kartą papurtė jai ranką.
—Smagu, kad sugrįžai, —pakartojo ji.
Išties buvo smagu. Ji norėjo apsimesti, kad nieko nepastebėjo.
Bandė apsimesti, kad nieko nejautė. Tačiau šiuo metu bendruome
nėje atmosfera buvo pasikeitusi. Editai tai nepatiko.
Ir Edita vis dažniau nejučiomis dirstelėdavo į kaimyninį namą,
galvodama, kad šiuo metu išties nesaugu gyventi greta tuščio pas
tato.
—Leisk padėti tau panešti lagaminus, —pasisiūlė Edita, ženg
dama prie bagažinės ir mėgindama nusikratyti apimančio šiurpo.
„Jausmai“ ir „vizijos“ jai buvo beverčiai. Žmogus negalėjo gyventi,
remdamasis vien jausmais. —O tu keliauji beveik tuščiomis.
—O kam mano amžiuje reikalingi daiktai? —Marta išsitraukė
du lagaminus. —Kaip namai?
—Viskas palikta lygiai taip pat, kaip ir prieš tau išvykstant.
Edita sutiko prižiūrėti Martos namus, kai ši pranešė kuriam
laikui išvykstanti į Floridą pasimokyti žaisti golfo. Edita turėjo namo
raktus ir kartą per mėnesį įkišdavo nosį jų apžiūrėti. Kartą per kelis
mėnesius Marta paskambindavo pasiteirauti, kaip laikosi namai, bet
kalba greitai pasisukdavo apie politiką. Martai nepatiko Klintonas.
Edita negalėjo pakęsti Njuto. Tie pokalbiai džiugindavo jas abi.
Edita pasuko link paradinių durų, mėgindama tempti lagami
ną. Bet staiga sustingo ir pajuto, kaip ant sprando pasišiaušia plaukai.
Priešais duris stovėjo visiškai nuoga mergina. Ji buvo visai ša
lia, tad Edita įžiūrėjo net drugelį, ištatuiruotą virš kairiosios krūties.
Jis neatrodė nei didelis, nei vulgarus. Drugelis buvo mažytis, netgi
dailus, besimainančių spalvų, bylojančių apie tylią svajonę skristi.
Ant jos pečių gulė šviesūs plaukai — savaime suprantama, visos
merginos buvo šviesiaplaukės.
Edita pakėlė akis, nors daugiau ir nenorėjo žiūrėti. Daugiau
nieko nebuvo, nei žinutės, nei maldavimo, nei kokios užuominos.
Mergina tiesiog stovėjo kruvinu veidu ir žiūrėjo apgailestaujančio
mis akimis, lyg suprasdama, kad niekas jos nepageidauja mirusios,
lygiai kaip nepageidavo ir gyvos.
—Keliauk sau, vaike, —švelniai ištarė Edita. —Niekuo nega
liu tau padėti.
Mergina užsispyrusiai stovėjo toliau. Edita stipriai suspaudė
akių vokus ir atsimerkusi suprato, kad laimėjo, ir mergina dingo.
Ji pavėluotai pastebėjo klausiamą Martos žvilgsnį:

—Ar tau viskas gerai?
Edita atsakė ne iš karto:
—Ar girdėjai, kad pabėgo tas serijinis žudikas?
Ką?
—Džimas Beketas, toks jo vardas. Nužudė dešimt moterų, o
dabar —ir du kalėjimo prižiūrėtojus. Ištrūko iš Valpolo. Visai netoli
nuo čia.
Marta nieko nepasakė, bęt Edita pastebėjo, kaip jos šviesiose
akyse kažkas trumpai blykstelėjo. Lyg baimė, prasismelkusi iki kau
lų smegenų. Stambioji moteris staigiai susitvardė, atmesdama savo
plačius pečius.
—Mūsų bendruomenė nedidelė, Edita, čia ramu. Toks žmogus
kaip jis neturėtų jokios priežasties čia atsibelsti.
Edita dar kurį laiką stebėjo Martą, bet šios veidas išliko visiškai
abejingas.
—Esu tikra, kad tu teisi, —galiausiai ištarė Edita.
Tačiau ji netikėjo nė viena iš jų. Ir jai darėsi neramu, kad jos
viena kitai melavo apie tokį žmogų kaip Džimas Beketas. Labai ne
ramu.
Šešioliktas
Džordis buvo susirūpinęs.

Naktį jis vaikščiojo po svetainę taip įnirtingai, kad jo skleidžia
mos energijos būtų užtekę nedideliam miesteliui apšviesti. Meriona
dirstelėjo į jį ir padėjo alų atgal į šaldytuvą. Ji įėjo į kambarį nešina
dviem stiklinėmis vandens ir vieną iš jų ištiesė savo broliui.
Džordis netaręs nė žodžio ją išmaukė. Paskui nusišluostė bur
ną atžaria ranka. Ir vėl leidosi žingsniuoti.
— Oi, dėl Dievo meilės, — galiausiai ištarė Meriona. — Per
tave visai pražilsiu. Atsisėsk.
Jis apsisuko ir patraukė priešinga linkme.
—Nejaugi tu nieko nejauti? —paklausė jis.
—-Ko nejaučiu?
—Tesą, keliauk į savo kambarį.
-Ką?
—Užsirakink duris. Numegzk megztinį.
—O, ne. Jei jau kažkas vyksta, aš noriu tai žinoti.
Džordis įsistebeilijo į savo seserį. Meriona papurtė galvą:
—Apėjau mūsų valdas prieš pusvalandį, Džordi. Nieko nepa
stebėjau, išskyrus tavo niūrią nuotaiką. Baik gąsdinti Tesą.
—Ji norėjo pasilikti.
—Gal kas nors man žmonių kalba paaiškins, kas vyksta? —
pareikalavo Tesą. Jos skrandis susitraukė.
—Man tai nepatinka, —pakartojo Džordis. —Oras nebe toks.
Kažkas. Šūdas, nešdinamės iš čia.
-Ką?
Džordis nužirgliojo per kambarį.

—Girdėjot, ką sakiau. Čiupkit savo rankinukus, merginos, ir
tepam slides.
—Džordi, tai kvaila...
Džordis sustojo:
—Tuturi draugų Nogaleso policijos poskyryje, tiesa, Meriona?
Ji atsargiai linktelėjo.
— Paskambink jiems. Pranešk, kad kelioms valandoms iš
vykstam. Pasakyk, kad nerimaujam, jog „įsibrovėlis“ gali sugrįžti.
Paprašyk atsiųsti patrulio mašiną, kuri apsuktų kelis ratus, tarkime,
pusvalandžio intervalais.
—Nežinau...
—Meriona, negi pamaišys?
Tai ją įtikino. Meriona paskambino, o Tesą susirado lengvą
striukę. Tesą greitai sugrįžo į svetainę —ji nebesijautė vieniša.
Netarę nė žodžio, jie sulipo į Merionos automobilį, ir visi trys
ėmė dairytis po juodą kraštovaizdį, bandydami ką nors jame įžiū
rėti.
— Į barą? —po dvidešimties minučių paklausė Tesą, žiūrė
dama į neoninėmis lempomis apkarstytą ir rokenrolą griaudžiančią
knaipę. —Džordi, tai prasta mintis. Gal geriau keliaujam į kiną?
Jis nesulėtino žingsnio:
—Žmonių minia yra gerai, kaip ir vieta su šešiais išėjimais.
Meriona su Tesą dviprasmiškai susižvalgė. Džordis drąsiai
įžengė vidun, nes tikriausiai čia lankėsi ne pirmą kartą.
Baras buvo įsikūręs judrioje gatvėje Nogaleso centre ir skelbė
apie save trankia muzika bei triukšmingais lankytojų balsais. Šiuo
metu Briusas Springstinas sprogdino ausų būgnelius, traukdamas
garsiausią Tesos girdėtą „Born to Runwversiją. Virš galvos pašėlu
siai sukosi šeštojo dešimtmečio disko rutulys, mesdamas svaiginantį
pluoštą spindinčių atšvaitų ant žmonių pilnos šokių aikštelės. Šviesa
neaprėpė kampų, palikdama jų vietoje žiojinčias tamsias ertmes, ku-
riose buvo vos galima įžiūrėti žmones įvairiose gėrimo ir viešo mei
lės demonstravimo stadijose. Visi atrodė kaip Pietų amerikiečiai.
Įdėmiai dairydamasis, Džordis skynėsi kelią per šią beprotybę.
Tesą su Meriona nuo jo nesitraukė. Džordis pakėlė ranką ir parodė į
kampą, nors jo lūpos judėjo, žodžiai susiliejo su griaudinčia muzika.
Tesą su Meriona paskubomis nusekė jam iš paskos, lįsdamos gilyn į
koridorių ir palikdamos už nugaros tylančią muziką. Jų jusles pasi
tiko nauji kvapai: alaus, šlapimo. Sekso.
Galiausiai Džordis pasiekė duris, užkabintas virveline oran
žinių ir raudonų karoliukų užuolaida. Ją atitraukė ir rankos mostu
pakvietė Tesą su Meriona užeiti. Nužvelgė užnugary likusį koridorių
ir paleido užuolaidą.
— Žaidimų automatų kambarys? —purkštelėjo Meriona. —
Atsivedei mus čia žaisti vaizdo žaidimų?
—Juk jie geriau nei alus, Meriona. O gal agentai tokie kieti,
kad nežaidžia kiniško biliardo?
Tesą dairėsi. Niekaip neišeitų pasakyti, kad kambaryje jie buvo
vieni. Čia buvo pilna žmonių ir elektroninių garsų. Ji girdėjo, kaip iš
automato pasipila monetos ir kaip skleisdamas kliuksėjimo garsus
miršta kažkoks animacinis personažas. Jiems atėjus, keli vyrai pakė
lė galvas, pasižiūrėjo, kiek nustebo ir vėl grįžo prie savo užsiėmimų.
Kambaryje buvo vos kelios moterys. Viena iš jų, ne itin prisidengusi
tamsiai raudonu sijonėliu ir už kaklo surišta palaidine, it pasiutusi
žaidė mašinų lenktynių žaidimą. Ji patraukė kelių stebėtojų dėmesį,
bet, rodėsi, jai tai buvo nė motais.
Džordis priėjo prie eilės senesnių kiniško biliardo aparatų ir
apsistojo ties vienu iš jų. Ant jo buvo parašyta „Kelias į mirtį“.
Tesą gūžtelėjo.
—Nagi, damos. Juk tai akių ir rankų koordinacija.
—Kad aš tokios neturiu, dėkui, —iš karto pasisakė Tesą.
Metusi dar vieną piktą žvilgsnį ir atsidususi, Meriona liovėsi
protestavusi ir atsistojo prie automato:
—Gerai. Žaidžiam.
—Du iš trijų?
—Keturi iš septynių. Akivaizdu, kad čia nesi naujokas.
—Mano rezultatas yra pirmoje vietoje.
—Eik tu, rimtai? Ir kiekgi tuo metu buvai išgėręs?
—Buvau blaivut blaivutėlis, —nutęsė Džordis. —Šioje vietoje,
Meriona, į kinišką biliardą žiūrima rimtai.
—Aha, kaip ir j naftą, —burbtelėjo ji.
—Tesą, —ramiai pasakė Džordis. —Stebėk duris, gerai? Jei
įeis koks nors baltaodis, pranešk man. Nemanau, kad mus kas nors
sekė, bet jau seniai nežaidžiau katės ir pelės slėpynių.
Džordis įmetė į automatą porą dvidešimt penkių centų mone
tų. Meriona sutreškino sąnarius ir ištiesė rankas. Jie abu pasinėrė į
rimtą kiniško biliardo žaidimą, bet Tesai nepavyko taip greitai atsi
palaiduoti. Ji vis užmesdavo akį į duris, jei netyčia pro jas stebuklin
gai įžengtų Džimas Beketas.
Džordis nesnaudė. Prieš užleisdamas vietą, jis pasiekė penkia-
ženklį rezultatą ir atsitraukė nuo automato tik teatrališkai nusilen
kęs. Meriona priėjo primerkusi akis ir suspaudusi lūpas. Rodėsi, kad
ji išsirengė į karą.
Jos judesiai buvo pernelyg staigūs, tad pirmasis sidabrinis ka
muoliukas nusprūdo pro menteles, jai dar nespėjus įsibėgėti. Ji tren
kė automatui, ir jame užsižiebė perspėjimas apie „pakrypimą“.
—Nusiramink, Meriona. Juk čia tik automatas.
—Sušiktas automatas, —atkirto ji.
—Kaip nori.
Ji užgulė antrąjį kamuoliuką. Kadangi turėjo neįtikimą akių ir
rankų koordinaciją ir sugebėjo itin greitai mokytis, sulaukė iš au
tomato pergalės melodijos. Jos akyse pasirodė kibirkštėlės. Ir vieną
akimirką ji atrodė visiškai kaip Džordis.
—O ji ne iš kelmo spirta, ar ne? —burbtelėjo Džordis.
Tesą linktelėjo:
—Ir kuo gi tėvai jus maitino?

— Melagystėmis. Gryniausiomis melagystėmis. Nuo mažų
dienų atskleidė tiesą apie pasaulį, —jo lūpos vos pastebimai šyptelė
jo. —Ar prie durų viskas tvarkinga?
—Taip.
—Hm. Galbūt Meriona buvo teisi. Galbūt man tereikia išgerti.
—Džordi...
—Šūdas! —surėkė Meriona ir vožė automatui. —Šūdo ga
balas!
Džordis pastūmė seserį į šoną:
—Ramiai, mieloji. Automatas čia niekuo dėtas, tiesiog aš žai
džiu geriau už tave.
Meriona atsišliejo į sieną greta Tesos, bet nebeatrodė atsipa
laidavusi. Džordis atsistojo priešais automatą it kapitonas prie laivo
šturvalo.
—Pripažink, Meriona, tau reikėjo stoti į jūrų pėstininkus.
— Dėkui. Supratau, kad užtenka ir vieno Dilono, daužančio
snukį vadovaujančiam pareigūnui.
Džordis atitraukė rankenėlę ir paleido sidabrinį kamuoliuką.
—Tikriausiai galėjau įrašyti jį į Komunistų partiją, bet kažkaip
pasirodė, kad už žmonos mušimą reikėtų paauklėti šiek tiek asme-
niškiau.
— Komunistų partiją? —perklausė Tesą. Ji nebuvo tikra, ar
nori suprasti, apie ką jie kalbasi.
—Vest Pointe, —paaiškino Džordis. —Buvau įrašęs direkto
rių į Komunistų partiją. Negalėjaupakęsti Vest Pointo.
—Ir dėl to tave iš ten išmetė?
—Nea. Tai buvo palaikyta berniukiška išdaiga. Mane išmetė
tada, kai jis atėjo manęs kviesti ir aptiko lovoje su savo dukra.
—Suviliojai direktoriaus dukrą?
—Jis yra kiaulė, —pasakė Meriona. —Visiškai neturi savi
tvardos.
—Iš kur žinai, kad tai aš ją viliojau? —nekaltai pasiteiravo

Džordis.
Meriona papurtė galvą:
—Pripažink, Džordanai. Jei įleistum tave į moterų vienuolyną,
į dienos pabaigą visos atsižadėtų Dievo.
—Dėkoju. Stengiuosi. —Džordis pažvelgė į Tesą atvirai plėš-
rūnišku žvilgsniu. —Ar aš tave išgąsdinau?
—Kada? —jai nesisekė susikoncentruoti.
—Anksčiau. Kai paprašiau Merionos paskambinti į policiją.
—Ko gero. Turiu ko bijoti.
—Mudu su Meriona esame drauge su tavimi, Tesą. Sesuo netgi
turi teisę nušauti žmogų.
—Žinai, o jis teisus, —tarė Meriona. —Bent jau šį kartą. FTB
agentu tapti nelengva, ypač moteriai. O aš nepėsčia. Užtikrinsiu,
kad tau, Tesą, nieko neatsitiktų.
Tesą nieko neatsakė: ji buvo girdėjusi tokių tvirtinimų ir anks
čiau, bet jie nė kiek nepadėjo, kai iš spintos išlindo Džimas ir per
petį užsimojo beisbolo lazda. Ji pasakė:
—Gerai padarei, kad paslėpei alų. Jam sunku išlikti blaiviam.
—Taip, išties. Žinojau apie tekilos gėrimo daugiadienes, bet
jos būna kartą per metus, o kai tokios aplinkybės...
—Jo žmonos mirtis? —spėjo Tesą.
Meriona linktelėjo:
—Tedis mirė iš karto. Bet Reičelė... ji penkias dienas išgulėjo
komos būsenos. Džordis visą laiką prasėdėjo ligoninėje, laikydamas
jos ranką. Jis buvo visiškai tikras, kad ji atsimerks ir vėl bus su juo.
Tiesiog negalėjo jos apleisti. Čia jo silpnybė. —Meriona atsitraukė
nuo sienos. —Reikia pamiršti netektis ir žengti pirmyn. Bet panašu,
kad Džordis nemoka to padaryti. Jis nori atsukti laiką atgal ir viską
pakeisti, kai jau per vėlu. Tai tik laiko švaistymas.
Džordis savo raundą pralaimėjo, ir Meriona žengė pirmyn, pa
likdama Tesą įsisąmoninti šią netikėtai gautą informaciją. Džordis
priėjo ir atsirėmė į sieną greta jos, tada ištiesė kojas ir susikryžiavo

rankas. Jis atrodė kur kas labiau atsipalaidavęs. Ji prisislinko truputį
arčiau, ir jiedu stovėjo jaukiai tylėdami.
Žaidžiant septintąjį raundą, prasidėjo nesąmonės.
Tesą taip ir nesuprato, dėl ko viskas kilo. Ji tik stebėjo, kaip
Džordis varinėja kamuoliuką po didžiausių taškų zoną, ir staiga iš
girdo klyksmą, o po jo —trenksmą.
Visi iš karto atsisuko.
Akivaizdžiai girtas vyras grėsmingai stovėjo virš moters, kuri
žaidė mašinų lenktynes. Rodydamas į ją pirštu, jis pylė gausų ispa
niškų keiksmažodžių srautą. Tačiau perpus smulkesnė moteris ne
nusileido jam nė per nago juodymą. Ji išsitempė visu ūgiu ir ėmė
rėkti ant jo.
Vyras užsimojo ranka. Jis taip smarkiai tėškė moteriai į veidą,
kad jos galva nusisuko. Ji vėl atsitrenkė į automatą ir glebiai susmu
ko ant grindų.
—Dėl Dievo meilės, ne! —sušuko Meriona.
Ji puolė pastverti Džordį už rankos, bet buvo jau per vėlu. Vy
ras šoko į patį veiksmo sūkurį.
Žmonių minia pajudėjo kaip galinga potvynio banga —kai
kurie stengėsi pasprukti pro duris, kiti kaip tik traukė arčiau centro.
Į vidų ėmė plūsti dar daugiau žmonių, testosterono varomų ir veiks
mo ieškančių vyrų išvirtusiais raumenimis. Tesą matė, kaip moteris
mėgina atsistoti, tada susvirduliuoja ir vėl parkrenta. Moters plau
kus lipdė tamsus skystis. Kraujas.
—Po velnių, —ištarė Meriona. Ji papurtė galvą ir lyg pralai
mėjusi kovą su savimi žengė į priekį.
Tesą žiūrėjo į Džordį. Iškėlęs kairę ranką, jis blokavo smūgį, o
užsimojęs dešine mėgino trenkti pats. Ji pasižiūrėjo į Merioną, ryž
tingai traukiančią į priekį.
Ji giliai įkvėpė.
Nukreipė taikiklį į moterį ir žengė į maišalynę.
198 LI SA GARDNE R • TOBULAS VYRAS
Buvo karšta. Prakaitu žliaugiantys kūnai taip trynėsi vienas į

kitą, kad rodėsi, jog kyla garas. Buvo triukšminga. Ji negalėjo išskirti
nė vieno paskiro balso ar šūksnio, tiesiog girdėjo vis stiprėjantį pri
slopintą riaumojimą. Buvo tiršta žmonių. Ji buvo per žema, kad ką
nors pamatytų, ir per daug smulki, kad prasibrautų į priekį. Tad pa
bandė prasiskinti kelią rankomis, lyg kapodama tankiai užžėlusius
krūmokšnius, mėgindama prisiminti, kur paskutinį kartą matė tą
moterį, ir judėdama ta kryptimi.
Ji ištrūko į mažą tuščią plotelį ir įkvėpė didelį gurkšnį oro.
Tada, kaip plaukikė, sulaikiusi kvėpavimą, nėrė atgal.
Kažkas trenkė ranka jai į petį, ir ji parkrito. Kita ranka ją sugavo
ir pastatė ant kojų. Ji netvirtai pajudėjo į priekį, suspaudusi kumš
čius ir sukandusi dantis. Kažkas ją pastūmė, ir ji, apimta baimės,
pasinaudojo savo neseniai išvystytais raumenukais ir irgi stumtelėjo
žmogų. Jis tuoj pat pasitraukė į šoną. Ji buvo priblokšta.
Prasibrovusi į priekį, susirado parkritusią moterį, kuri dejavo
ir gniaužė galvą. Tesą palinko virš jos, su nerimu ją stebėdama.
Virš jų pasigirdo trenksmas. Tesą su moterimi sinchroniškai
pakėlė galvas ir išvydo iškilusią naują grėsmę. Greta stovėjo vyras,
bet jis žvelgė ne į jas, o į kitą puolantį vyrą. Pirmasis vyras priešais
save mosavo dantytu nuskeltu alaus buteliu.
—Prakeikimas, —nusikeikė Tesą.
Akies kraštu ji pastebėjo iš grūsties ištrūkusią Merioną —jos
plaukai buvo išsidraikę, o palaidinė suplėšyta. Ji nepažvelgė nei į‘
Tesą, nei į parkritusią moterį. Šoko tiesiai prie vyro su nudaužtu bu
teliu. Jis pamėgino nuo jos apsiginti iškeldamas ranką.
Tačiau gintis buvo beprasmiška. Du tikslūs Merionos kirčiai, ir
jis jau rangėsi ant grindų, laikydamas savo persuktą ranką ir keikda
masis. Puolantis vyras ėmė dvejoti, neapsispręsdamas, kaip elgtis su
moterimi. Meriona priėmė sprendimą už jį. Ji gražiai pėda užkabino

jo kulkšnis ir, staigiai trūktelėjusi, paguldė ant grindų. Minia dar
kartą suūžė.
Tesą liovėsi galvojusi. Ji ištiesė ranką parkritusiai moteriai ir
padėjo atsistoti. Moteris laikė rankomis savo kruviną galvą.
—Atsargiai! —suklykė Meriona.
Tesą sustingo. Vyras, užviręs visą šią košę, stovėjo virš jų, o jo
akys plieskė įtūžiu. Vienoje rankoje jis laikė kėdės koją.
Tesą žvelgė į aptakų medį. Ir galvojo: „Ji ne tokia tvirta, kaip
beisbolo lazda.“
Kėdės koja pakilo į viršų.
Ir Tesą suvirpėjo, o jos akis užliejo prisiminimų vaizdiniai.
Beisbolo lazda skrieja žemyn. Jos šlaunis trakšteli. Deginantis skaus
mas. Kraujo kvapas. Suvokimas, kad beisbolo lazda ne vieną kartą
kilo į viršų ir švilpdama talžė žmogaus kūną bei kaulus.
Koks būdavo garsas, kai beisbolo lazda trenkdavo į galvą? Gal
panašus į medžio trakštelėjimą? O gal meliono tekštelėjimą?
Jos ausis užgulė duslus ūžesys.
Ji lyg pro rūką išgirdo besileidžiančios kėdės kojos švilptelėji
mą. Lyg pro rūką matė, kaip tą vyrą kažkas pastumia į priekį ir jo
vietoje pasirodo Džordis. Tada kažkur toli toli pasigirdo Merionos
balsas:
—Dieve, Džordi, ji tuoj apalps.
—Šūdas.
Staigają apsivijo tvirtos rankos ir pakėlė į viršų. Ji padūko, ėmė
muštis ir draskytis, nors net nesuprato, dėl ko mušasi. Tiesiog turėjo
muštis.
Džordis sugavo jos ranką ir prispaudė prie krūtinės:
—Šššš, chiąuitūy aš tave laikau. Aš tave laikau.
Ji įsikniaubė veidu jam į petį ir meldėsi, kad tik jis jos nepa
leistų.
Džordis ją išnešė iš pastato į vėsią, gaivią naktį.
—Ar tau viskas gerai? —po pusvalandžio pasiteiravo Džordis,

paguldęs Tesą ant sofos.
Meriona ištempė sužeistą moterį iš baro, patikėjo ją žmonių,
sutiktų mašinų aikštelėje, globai, ir tada jie pasišalino iš įvykio vie
tos. Dabar Džordis nykščiu glostė Tesai skruostus ir švelniai braukė
per plaukus. Jis įdėmiai apžiūrinėjo ją, ieškodamas sužeidimų.
—Taip. Taip, man viskas gerai, —burbtelėjo Tesą, gėdydamasi
pažvelgti į akis.
Džordis su Meriona buvo pasiruošę visus nugalėti. Oji pamatė
kėdės koją ir apalpo. Tikrai, kokia kietuolė.
—Nenorėjau, kad šis vakaras taip pasibaigtų, —tarė jis.
—Manau, kad jei tavo pirmūnė pirmųjų muštynių metu vos
nepapila skrandžio turinio, tai blogas ženklas. Galbūt kai kitą kartą
susidursiu su Džimu, galėsiu apsiginti nuo jo apsivemdama.
—Tesą...
Apžiūrėjusi teritoriją, sugrįžo Meriona ir uždegė svetainės
šviesas. Ji jau buvo spėjusi pasikalbėti su policija —jie nepastebėjo,
kad kas būtų trynęsis apie namus.
Džordis atsilošė. Tesą tik dabar pastebėjo jo skruostu besidrie
kiantį įbrėžimą ir nudaužytus krumplius.
—Tu sužeistas.
Vyras abejingai pasižiūrėjo į savo rankas.
—Čia niekis.
Jis atsisuko į Merioną.
—Kaip tu?
—Viskas gerai.
Meriona, vilkinti sudraskytą palaidinę ir alumi sulaistytas lini
nes kelnes, atsirėmė į durų staktą. Jos plaukai buvo palaidi ir auksi
nėmis bangomis krito ant pečių. Moters šukuosena sendino ją de
šimčia metų.
—Galėtum nešioti plaukus nesurištus, —išsprūdo Tesai. —

Atrodai labai gražiai.
—Kad maišo, —agentė jau pynėsi sruogas.
—Nekreipk dėmesio, —sausai ištarė Džordis, —jai patinka
feminacių stilius.
—Man labiau patinka žodis dalykinis. Gal atnešti ledo krum
pliams?
—Man tas pats.
Meriona užvertė akis, bet nuėjo atnešti ledo.
Kambaryje stojo nejauki tyla. Tesą nežinojo, kaip ją nutraukti.
Ji apžiūrėjo savo rankas. Jai būtų patikę turėti nudaužytus krumplius.
—Atsiprašau, —staiga tarė Džordis.
—Už ką?
—E... už muštynes bare. Toje vietoje jos gana dažnos.
—Norėjai pasimušti?
Pauzė.
—Galbūt.
—Plaukimo, —panosėje vardijo Tesą, —svorių kilnojimo, bė
giojimo, šaudymo tau negana, ar ne?
—Aš esu plataus užmojo žmogus.
Ji pažvelgė į jį, o tada į duris, vedančias į virtuvę.
—Džordi, kodėl tu visą laiką toks piktas?
—Kas, aš?
—Meriona taip pat panašiai pikta.
—Merionos gyslomis teka ledas. Ir jai tai patinka.
—O tavo...
— Maniškėmis teka tekila. Naktis buvo ilga, Tesą. Visiems
mums reikia pamiegoti.
—Manai, kad šiąnakt iš tikrųjų kažkas stebėjo namus, o gal tai
buvo tik dingstis?
—Ne, —staigiai atsakė jis, bet tada susikrimto. —Nežinau.
Galbūt Merionos tiesa. Galbūt tai tik abstinencija. Aš... aš pastaruo-
ju metu esu šiek tiek sudirgęs, —Džordis pažvelgė jai į akis. — - Tesą,
kalbant iš esmės, tu gali visiškai pasikliauti Meriona. Mano sugebė
jimai nėra nugludinti, o ji yra šio to pasiekusi. Aš įsiveliu į bėdą, o
ji viską sutvarko. Nepamiršk to, gerai? Jei situacija pasidarys kebli,
kreipkis į Merioną. Ji tavimi pasirūpins.
— Tu klysti, — atsakė Tesą. —Kai situacija pasidarys kebli,
tu man padėsi, Džordi. Daugiau nepažįstu nė vieno tokio plataus
užmojo žmogaus, kuris sugebėtų nugalėti Džimą.
Jis nutildė tolesnius jos pareiškimus, pridėdamas pirštą prie
lūpų. Netaręs nė žodžio, paėmė Tesą už rankos ir pakėlė nuo sofos.
Koridoriuje šviesa nedegė. Jis rodėsi tamsus ir begalinis, tylus
it šventovė. Jos žingsniai sulėtėjo. Jo —taip pat. Kai priėjo prie jos
kambario, ji neatvėrė durų. Atsirėmė į jas ir pažvelgė jam į veidą.
Paskui perbraukė pirštu šviežią įbrėžimą, bjaurojantį jo
skruostą:
—Ar skauda?
—Ne.
Pirštais suėmė jo smakrą, paskui perbraukė lūpas.
—Ką tu darai, Tesą?
—Nieko.
Tesą palietė jo nosį, skruostikaulį, akį. Jos ranka sliuogė apie
jo kaklą, minkydama tvirtus, gyslų išvagotus raumenis, ir ji išgirdo,
kaip jis kimiai iškvepia sulaikytą kvapą.
Jai patiko jį liesti. Ji jautė jo jėgą, įaudrintą ir gundančią, bet
saugiai pažabotą. Ji teisingai pasielgė, atvykdama pas jį.
Ji surado tinkamą vyrą.
Ir ji jo norėjo.
Apie aistrą Tesą išmanė taip nedaug. Jai rodėsi, kad toks vyras
kaip jis galėtų išmokyti moterį visko. Toks vyras galėjo įtraukti mo
terį ir išsunkti iš jos visą geismą.
Ji pasilenkė į priekį.
— Nereikia. — Džordis suėmė ją už peties ir prirėmė prie

durų. —Nereikia.
—Kodėl?
—Iš tiesų tu to nenori, Tesą.
—Bet aš esu stipresnė, nei tu manai.
—Taip. Bet galbūt aš nesu toks stiprus, —Džordis ją palei
do. —Labos nakties.
—Bet...
Jo žvilgsnis ją sustabdė. Jis nužvelgė ją, visiškai apnuoginda
mas. Priėjo arčiau. Ir dar arčiau. Nuleido galvą. Ji sulaikė kvėpavimą
ir pravėrė lūpas, pasiruošusi priimti jį visą.
Paskutinę akimirką Džordis pasuko galvą ir dantimis švelniai
kepštelėjo jos ausies spenelį:
—Eik į lovą, Tesą. Ir užsirakink duris.
Ir tada jis dingo.
Septynioliktas
—Mierda*l Tu net nesistengi!

—Jėzau, moterie, kokia tu reikli!
Džordis nusirito nuo Rozalitos, atsigulė ant nugaros ir įsiste
beilijo į besisukantį palubės ventiliatorių.
Rozalita įsitaisė greta jo:
—Tu visai nepanašus į save.
Jis kilstelėjo antakį:
—Baigi du kartus ir vis tiek esi tokia susinervinusi. Rozalita,
tu tikras antikristas.
Ji nemetė piktų žvilgsnių ir nesiraukė. Atrodė susirūpinusi. Ir
jam tai labai nepatiko. Dieve visagali, apsaugokjį nuo šių namų mo
terų.
Rozalita nedrąsiai perbraukė per randą ant jo krūtinės. Jis vos
atsispyrė poreikiui nustumti jos ranką.
—Viskas dėl la chiquitayane? Tau ji patinka.
—Man niekas nepatinka, Rozalita. Tai viena iš mano žavesio
paslapčių.
Ne, šį vakarą jis nebebuvo panašus į save. Jį kankino įtampa ir
liūdesys. Jis dulkino geriausią Nogaleso kekšę, o vis tiek galvojo apie
kitą moterį.
Jėzau, kaip jis jos troško. Jis norėjo ją turėti tol, kol ji nebesu
gebėtų paeiti, stovėti, kvėpuoti —tik klykti. O tada norėtų paimti ją
dar kartą.
* Šūdas (isp.).
O po to? Sukuždėjo jo protas. Ką tu galėtum pasiūlyti tokiai

moteriaiy išlipęs iš lovos, Džordi? Ką tu galėtum pasiūlyti tokiai mo
teriai?
Ji ėmė keistis, stiprėjo, vystė įgūdžius. Jis tai žinojo, nes buvo su
tuo susidūręs anksčiau. Jambuvo tekę matyti moterį, kuri susivokė,
kad ne tik turi rankas ir kojas, bet dar sugeba ir bėgti, muštis, duoti,
imti. Ji galėjo susigrąžinti visą save iš stipresnių, žiauresnių ją pasi
glemžusių vyrų ir užsiimti tuo, kuo nori pati.
Reičelė nusprendė atsiduoti jam. Ir už tai jis ją mylėjo.
Džordis siektelėjo naktinio staliuko, susirado suglamžytą pa
kelį ir išsikratė vieną cigaretę. Prisidėjo ją prie lūpų ir prisidegė.
Tvilkantis tabakas nusėdo ant dešimtmetį jo nemačiusių plaučių.
Gali juo piktintis. Gali juo žavėtis. Bet toks jau buvo jo stilius.
Rozalita tebestebėjo jį. Ji prisispaudė prie jo visu kūnu. Džordis
galėjo pasiversti ir vėl į ją įeiti, o ji tik patenkinta atsidustų. Jis galėjo
nustumti jos galvą žemyn, ir ji jį visą apžiotų. Ji sugebėtų padaryti
bet ką, kas tik šautų jam į galvą, ir tikriausiai moka net dar keletą
triukų, peržengiančių jo fantazijos ribas.
Jis tiesiog gulėjo, pūsdamas dūmus ir stebėdamas, kaip jie ne
rangiai kyla besisukančio ventiliatoriaus menčių link.
—Atnešiu tau išgerti, —Rozalita išlipo iš lovos ir apsisiautė
antklode. —Iš karto bus geriau.
—Tau reikėtų ištekėti, —švelniai ištarė jis. —Susirastum vyrą
ir užaugintum porą vaikų, užuot leidusi laiką su tokiais kaip aš.
Rūpestis jos veide tik dar labiau paryškėjo. Jei jis padarys arba
pasakys dar vieną jam nebūdingą dalyką, ji patikrins jo kaktą, ar tik
nekarščiuoja, ir iškvies gydytoją.
Rozalita atsidarė duris ir nupėdino koridoriumi.
Kurią ji greičiausiai susitiks vidury nakties —Tesą ar Merioną?
Moterį, kurios jis nenorėjo gelbėti, nors manė, kad vienintelis gali
tai padaryti? O galbūt moterį, kurią kadaise stengėsi išgelbėti, tačiau
dabar buvo jos laikomas velniu?
206 I.ISA GARDNE R • TOBULAS VYRAS
—Dievas turi tokį savitą humoro jausmą, —sumurmėjo jis,

žiūrėdamas į lubas. —Net prastesnį nei maniškis.
Cigaretė susmilko iki pirštų. Paleido ją ant grindų ir užgesi
no nykščio spustelėjimu. Kiekvieną rytą Džordis mesdavo rūkyti ir
kiekvieną vakarą pradėdavo iš naujo. O šį vakarą rūkymas nepadėjo
atbukinti proto kaip paprastai.
Jis galvojo apie Tesą, o galvodamas apie Tesą prisiminė Reičelę.
Džordis vedę Reičelę, nes suprato, jog ji yra aštuoniolikos metų mo
tina, trokštanti savo sūnui paties geriausio. Vedė ją, nes jei ji iš tiesų
būtų buvusi tokia ištvirkusi, nedora manipuliatorė, kaip kad teigė
Meriona, tai būtų vien pulkininko rankų darbas.
Po ceremonijos tėvas priėjo prie jo ir paspaudęs ranką pareiškė:
—Dabar Tedis gaus šeimos pavardę, o aš turėsiu antrą sūnų,
kurį išsiųsiu į Vest Pointą išpirkti pirmojo sūnaus klaidų. Žinojau,
kad pasielgsi teisingai, Džordanai.
O Džordis jam atsakė:
—Jei dar kartą paliesi Reičelę ar Tedį, aš tave nužudysiu. Su
pratai, tėti?
Tai buvo vienintelis kartas, kai Džordis matė pulkininką per
bąlant.
Pirmąsias šešias savaites jis su Reičele gyveno drauge nejaukiai,
it vos pažįstami žmonės. Bute ji turėjo savo kambarį, o jis —saviškį.
Jiedu bendraudavo ir kalbėdavo tik apie Tedį. Tačiau kartais, vėlai
vakare, abu susėsdavo prie virtuvės stalo ir gerdami alų dalindavosi
savo gyvenimo nuotrupomis.
Ji papasakojo jam apie patėvį, per kurį nebegalėjo likti namuo
se. Jis kalbėjo apie tai, kaip pirmą kartą gavo nuo tėvo lupti ir kaip
buvo šventai įsitikinęs, jog to nusipelnė. Ji prisiminė, kaip bandė
ieškotis darbo ir suprato, kad niekas neima dirbti benamių penkio
likmečių. Jis šnekėjo apie džiungles ir nesibaigiančias valandas, pra
leistas sėdint garuojančioje drėgmėje ir laukiant tinkamo momento
pulti ir naikinti.
Vieną naktį Reičelė papasakojo jam, kaip pirmą kartą parda

vė savo kūną. Bandydama atsiriboti nuo akto, ji galvoje deklamavo
Daktaro Sjuzo eilėraštukus. Po to ji neverkė. Tas vyras gerai jai su
mokėjo, todėl ji neverkė. Tiesiog lingavo pirmyn atgal, stengdamasi
neprisiminti gyvenimo, apie kurį svajojo vaikystėje.
Jų gyvenimus suprasti buvo sunku, bet kažkokiu būdu, sėdė
dami drauge iki vėlumos, jie surinko ir sudėliojo jų išsimėčiusias,
nelygias šukes. Jie sugebėjo dovanoti vienas kitam atleidimą, kurio
negalėjo suteikti patys sau. Jie planavo ateitį. Jie kūrė naują gyve
nimą.
O tada Reičelė ėmė ir numirė.
Džordis siektelėjo naktinio staliuko, išsitraukė dar vieną ciga
retę ir ėmėsi toliau naikinti savo plaučius.
Į kambarį įslinko Rozalita. Ties kojūgaliu ji sustojo ir išsišiepė.
Ir vieną akimirką vingriuose jo sąmonės koridoriuose prieš
akis išniro Meriona —jauna, pažeidžiama Meriona. Jo jaunėlės se
sers rankos buvo sugniaužtos, o veidas persigandęs, nes ji bėgo nuo
jiems abiem gerai pažįstamos pabaisos. „Paslėpk mane, Džordi. Die
ve, prašau, padėk man, prašau, prašau. “
—Ššš, —nuramino jis savo sąmonę ir užsimerkė.
Atsimerkęs išvydo Rozalitą, kuri jau stovėjo greta ir dabar atro
dė nebe susirūpinusi, o pergalinga. Ji padavė šaltą kaip ledas stiklinę.
Tekila su ledu ir citrina. Džordis pažiūrėjo į ją, o ji palaimingai
nusišypsojo.
—Vėl tapsi savimi, —paprastai pasakė ji.
—Tu esi antikristas, —sušnabždėjo jis.
Jo pirštai apsivijo stiklinę.
Meriona įžengė į svetainę kaip tik tuo metu, kai į baltą antklodę
įsisupusi moteris pradingo jos brolio kambaryje. Akimirką pagalvo
jo, kad matė vaiduoklį. Ji papurtė galvą ir patraukė link telefono.
Jai patiko svetainė naktį. Kartais čia atsisėsdavo ir stebėdavo

mėnulį, slenkantį per žaliuzių tarpus ir pintų baldų sietą. Viename
kampe, prie kaitrinės lempos, miegojo iguana. Neskaitant jos, Me-
riona buvo viena.
Ji svarstė, ar prisidegti cigaretę, bet žinojo, kad čia gali pasiro
dyti Džordis. Kartais, jai besėdint šešėlyje, jis išlįsdavo iš koridoriaus
ir nužingsniuodavo tiesiai į kiemą. Jam išėjus pro stumdomąsias
stiklines duris, po poros minučių pasigirsdavo prislopintas tobulo
šuolio į vandenį tekštelėjimas.
Meriona giliai įkvėpė, nuramino kvėpavimą, pakėlė telefono
ragelį ir surinko numerį.
—Kaip jis? —paklausė ji.
—Meriona?
Rodžerio balsas buvo užsimiegojęs. Pas jį šiuo metu buvo antra
nakties. Ar jis miegojo su savo naujuoju žaisliuku? Gal ji nutraukė
kokį nors užsiėmimą? Meriona vylėsi, kad taip.
—Kaip jis?
Ji persigalvojo dėl savo ankstesnių ketinimų ir visgi susirado
cigaretę. Jos rankos drebėjo.
—Meriona, dabar antra valanda nakties.
—Dėkoju, Rodžeri, bet aš žinau, kiek valandų. Na, tai kaip jis?
Rodžeris atsiduso. Jai pasirodė, kad išgirdo tylų moters mur
mėjimą. Vadinasi, kokteilių padavėja buvo su juo. Jai buvo skaudu.
Skaudžiau, nei tikėjosi.
Aš mylėjau tave, Rožderi. Nuoširdžiai mylėjau.
— Jis miršta, Meriona. Jėzau Kristau, ko dar iš manęs nori?
Daktarai davė jam skausmą malšinančių vaistų, bet dabar jau ir jų
nebepakanka. Galbūt pratemps dar savaitę, gal dvi. O galbūt mirs
rytoj. To ir tikiuosi jo paties labui.
—Ne itin geraširdiška taip galvoti apie žmogų, kurį laikei savo
vadovu, Rodžeri. Bet abu žinome, kad ištikimybė tau nėra pirmoje
vietoje.
Jis tylėjo. Meriona įsivaizdavo, kaip šiuo metu jis suspaudžia

lūpas ir suraukia antakius, apie kuriuos susimeta įtampos raukšle
lės. Pragyveno su juo santuokoje beveik dešimt metų. Pažinojo jį
kiaurai išilgai. Žinojo, kad jis netvirtas, silpnabūdis. Žinojo, kad jis
protingas ir ambicingas. Ji viską apie jį žinojo —manė, kad tai ir yra
santuokos pagrindas.
—Gerai, Meriona, —patyliukais tarė jis. —Liek tulžį, jei nori.
Tačiau tai tu man paskambinai. Aš paprasčiausiai perduodu žinią,
kad tavo tėvui vis dar yra paskutinė vėžio stadija. Jį kankina skaus
mai, jis kliedi. Jis vaitoja ir kartais šaukiasi Džordano arba Tedžio.
Jei nori, kad jis taip gyventų —puiku. Man atrodo, kad tai velniškai
geras būdas numirti.
Džordis ir Tedis. Meriona nenustebo, kad pulkininkas neištarė
jos vardo. Dukra jam niekad nebuvo reikalinga.
—O Ema? —mestelėjo ji klausimą apie savo motiną.
Merionai Ema nepatiko. Laikė ją silpnavale kale, besimėgau
jančia fantazijų pasauliu, o ne trokštančia būti gera žmona pulki
ninkui. Bet Rodžeris į tą nusenusią pakvaišėlę visada žvelgė su sim
patija.
—Man dėl jos taip pat neramu, —gana nuspėjamai atsakė Ro
džeris. —Ji cituoja Sofijos Loren žodžius iš filmo „Sidas“. Beveik
rimtai baiminuosi, kad vieną dieną ji užkels jo lavoną ant žirgo. Juk
žinai, kad stresinėse situacijose jai pasidaro dar sunkiau.
—Stresinėse? Ji palūžta kiekvieną rytą, laužydama galvą, ku
riuos batus apsiauti.
—Meriona... dėl ko tu paskambinai?
—Norėjau patikrinti, ar nieko neatsitiko.
Dar viena ilga pauzė. Šį kartą ji žinojo, kad jis nesirauko. Ne,
jis tik neišpasakytai kruopščiai rinko žodžius. Rodžeris buvo labai
diplomatiškas, tiesiog apsigimęs konfliktų glaistytojas. Ji numanė,
kad kariuomenėje jis turėjo sklandžiai kopti karjeros laiptais.
—Meriona, —jo balsas buvo švelnus. Jos nugara automatiškai
įsitempė. — Suprantu, kad šiuo metu tau sunku. Žinau, kad tave
įskaudinau...
—Įskaudinai mane? Įskaudinai! Tu paniekinai mūsų santuoką!
—Aš žinau, Meriona. Bet...
—Bet ką? Mes gerbėme vienas kitą, mes buvome draugai. Kar
tu praleidome dešimt metų. Dieve šventas, Rodžeri, mus siejo tvirti
santykiai.
—Tačiau kiekvieną kartą, kai prie tavęs prisiliesdavau, tu su-
akmenėdavai.
Ji sustingo, cigaretė ėmė svilti prie lūpų. Ji nebegalėjo kvėpuoti,
nebegalėjo kalbėti, nebegalėjo pajudėti.
—Atleisk, —ištarė Rodžeris. —Dieve, atleisk, Meriona. Ži
nau, kad tai skaudina. Bet kaip aš turėjau tai iškęsti? Kaip turėjau
taip gyventi? Aš turiu poreikių...
—Tai dėl mano darbo, ar ne? Visada man jo pavydėjai, ar ne?
Nors jis ir suėsdavo per daug mano laiko, neleido man būti tobula
karininko žmona ir namų šeimininke. O mano karjera taip pat ne
bloga, ne blogesnė už tavo, be to, aš stipresnė už tave. Šaudau geriau
nei tu. Tu... tu tesi kariuomenės biurokratas, o aš iš tikrųjų keičiu
pasaulį! —ji kalbėjo atšiauriai. Kad pati nesubyrėtų į šipulius.
—Na, man nebūtų pamaišiusi žmona, kuri bent kartais sugrįž
ta namo. Žmona, kuri nelygintų manęs su savo viršininku ar bran
giuoju tėtuku. Negi tai toks didelis prašymas? —Rodžeris liovėsi
atsargiai rinkęs žodžius. O Meriona dėl to jautė neregėtą pasitenki
nimą.
—Tu esi silpnas! —rėžė į ragelį ji. —Esi bestuburis ir nė iš tolo,
negali lygintis su pulkininku. Nesi tikras leitenantas pulkininkas, o
tik moki žaisti politinius žaidimėlius. Džiaugiuosi, kad tu išėjai. Taip
kur kas geriau. Žaidi su savo mažvaike. Bent jau susiradai žmogų, už
kurį gali būti geresnis!
—Po velnių, Meriona! Nedrįsk...
Likusių žodžių ji nebeišgirdo. Taip smarkiai trenkė telefono
LISA GARDNER * TOBULAS VYRAS 211
rageliu, kad net Kliukas krūptelėjo. Įbedė akis į roplį, bandydama

priversti jį sujudėti, kad turėtų dingstį sudraskyti jį į gabalus.
Tačiau iguana protingai apsimetė negyva. Meriona prisidegė
naują cigaretę ir traukė aitrius dūmus, kol akys ėmė perštėti nuo
ašarų. Jos kūnas drebėjo, ir ji jautė skausmą, giliai viduje.
Vieną akimirką panorėjo susiriesti į kamuoliuką ir apsiverkti.
Norėjo ištiesti rankas ir turėti greta žmogų, kuris ją stipriai apsika
bintų ir pakuždėtų į ausį raminančius žodžius.
Viskas bus gerai, Mere Bern Aš tave išgelbėsiu. Aš tave išgelbėsiu.
Žodžiai pasigirdo iš niekur, lyg iš sapno. Ji pasitrynė kumščiais
skruostus ir nurijo seiles, nekreipdama dėmesio į gumulą krūtinėje.
Eina Rodžeris velniop. Jis silpnas vyras, bandantis išgyventi
vidurinio amžiaus krizę su dvidešimt dvejų metų mergina. Ji tvir
tesnė už jį. Ji tvirtesnė už daugumą sutiktų vyrų. Ir jiems visiems tai
kėlė nerimą. Net ir dešimtajame dešimtmetyje vyrai tikėjosi kvailų
maivymųsi ir įsipareigojimų. Jie jai žadėjo, kad moteriai agentei bus
suteiktos vienodos galimybės, o paskui stengdavosi slėpti lavonus,
kad tik ji neapalptų. O kai ji pasilenkdavo apžiūrėti įvykio vietos, jie
jai virš galvos persimesdavo žvilgsniais, lyg būtų kokia užsimaska
vusi lesbietė.
Jie sakė, kad neturi nieko prieš nepriklausomybę, o po to at
rodydavo įskaudinti, kai išvydusi žmogžudystę ji nepuldavo jiems į
glėbį verkti. Jie sakė, kad gerbia jos jėgą, o paskui įsižeisdavo, kai ji
pralenkdavo juos tire.
Taisykles keisti nusprendė ne ji. Tai ne ji sakė, kad nepriešta
rauja vienam dalykui, o tikisi kažko kito. Ji ištekėjo ir buvo ištikima.
Ji davė ištikimybės, narsos ir doros įžadus ir buvo gera agentė. Ji
pažadėjo pulkininkui, kad taps jo pasididžiavimu ir laikys jo ranką
mirties patale. Ir ji pasirūpins geriausiomis pasaulyje jo išleistuvėmis.
Meriona persibraukė sijoną. Suglostė plaukus, susuktus į kuo
delį. Tarė sau, kad jau susitvardė, susikaupė ir kad šiame krašte už ją
stipresnių nėra.
Tada patraukė koridoriumi link savo kambario.

Jos žingsniai sulėtėjo ties Džordžio durimis. Pajuto tokį stiprų
poreikį, kad pirštai iš tiesų sugniaužė durų rankeną. Atverk duris.
Įeik vidun. Jis tau padės, jis tau padės. Džordanas tave išgelbės.
Tada prisiminė Džordžio orientacinio sporto varžybų dieną,
kai jų tėvas sugrįžo, o jis —ne. Ji stovėjo, kol suaugusieji tarėsi, susi
ėmusi už pykčio kaustomo pilvo. Džordanas paspruko, jam pavyko.
Jis pabėgo, dingo. Jis ją paliko.
Otada jis išniro iš tankmės. Bet ji nepajuto palengvėjimo, prie
šingai —ėmė jo dar labiau nekęsti. Nes jis, tas kvailas šunsnukis,
grįžo, o ji jau tikėjosi, kad jis ištrūko, kad bent Džordis pabėgo į
laisvę ir jai nebereikės dėl jo bijoti.
Kol pulkininkas tapšnojo Džordžiui per nugarą dėl kelionės su
lūžusia kulkšnimi, Meriona pasišalino į mišką ir vėmė tol, kol ne
pradėjo sausai žiaugčioti.
—Nekenčiu tavęs, —dabar sušnabždėjo ji pro ašaras.
Ir nuskubėjo į savo kambarį.
— Velniop visus žmones šiuose namuose, — burbtelėjo. —
Velniop juos visus.
Ji plačiai atplėšė langą, susirado naują pakelį ir išsitraukė ciga
retę.
Viskas. Jai jau gana. Ji davė Džordžiui šią savaitę apsispręsti.
Rytoj suteiks jam paskutinę galimybę išvysti šviesą. O tada išsineš
dins iš šitos velnio irštvos.
Cigaretė tarp pirštų drebėjo. Niekaip nepavyko jos prisidegti.
Pasibjaurėjusi perlaužė ją per pusę ir pažvelgė pro langą. Nejučio
mis apsikabino save ir staiga ją apėmė šiurpus jausmas, lygją kažkas'
stebėtų.
Meriona šoko nuo lango, čiupo ginklą ir atgal sugrįžo jau užsi-
taisiusi pistoletą. Akys įdėmiai lakstė nakties tamsoje tai šen, tai ten.
Po velnių, Meriona, ką tu darai? Krūpčioji nuo šešėlių, taikaisi
šauti į kaktusus. Kada spėjai taip nupušti?
Ji nuleido ginklą ir atlošė galvą tarp menčių.

—Pamiegok, —paliepė pati sau. —Uždaryk langą ir eik mie
goti.
Ji įsiropštė į lovą. Naktis buvo tyli ir rami. Tik svirpliai, nepa
vargstantys svirpliai dūzgė pernakt. Ji apsikabino pagalvę, ir ją užgu
lė nuovargis. Po poros įkvėpimų jau miegojo.
Merė Bėrė šį tą susapnavo.
Pirmi du sapnai buvo košmarai, per kuriuos ji muistėsi lovoje
ir be garso kažką vapėjo lūpomis. Į jos kambarį įsiveržė aukštas tam
sus siluetas. Ji girdėjo, kaip į medines grindis dunksi kerziniai batai,
ir nuo to garso ją ėmė pykinti.
Tada tas vaizdinys atsitraukė, ir ji atsidūrė Arizonoje. Lakstė
po namus, šaukdama Džordį. Ji turėjo apsaugoti... turėjo surasti...
Pasuko už kampo, ir jis buvo ten —prie lango prisispaudęs Džimo
Beketo veidas, laižantis stiklą.
Ji per miegus kažką sumurmėjo, bandydama nuvyti sapną ša
lin. Buvo labai pavargusi ir labai išsigandusi. Daugiau nebeliko žmo
gaus, kuris ją paguostų. Niekamji neberūpėjo.
Ji ėmė gailėtis savęs, grimzdama į švelnesnį prieglobstį.
Ji buvo mažytė —mažytė ir stipri. Be jokio vargo jojo dideliu
kastruotu žirgu, jausdama, kaip pagal jos komandą juda ir susitrau
kia jo raumenys.
—Greičiau, —sukuždėjo jam. —Greičiau.
Plaukai plėvesavo jai už nugaros, vėjas nuo skruostų ginė aša
ras. Jie vis suko ir suko ratu. Vis greičiau ir greičiau. Kol ji pamatė
kliūtį. Didelę milžinišką kliūtį, laukiančią priešaky. Jiejudėjo perne
lyg greitai, jiems niekad nepavyks peršokti barjero. Ji karštligiškai
trūktelėjo vadeles, bet žirgas priešinosi žąslams, purtydamas savo
didžiulę galvą.
Pasigirdo Džordžio balsas —švelnus, bet aiškus. Jis visą laiką
ten buvo, pasislėpęs, tačiau ji žinojo, kad jis ten. Jai tai buvo svar
biausia.
—Tau pavyks, Mere Bere! —suriko jis. —Tau pavyks.

Ji šoko. Išgirdo, kaip jis ploja rankomis.
Ir tą akimirką pasijuto laisva.
Džimas buvo pasiruošęs.

Pačiu tamsiausiu metu, prieš aušrą, jis kelias valandas sėdėjo
nuogas užtamsintame kambaryje ir baigė parengiamuosius darbus.
Ant grindų išsidėliojo kelis plastikinius kiaušinius su neoni
nės spalvos plastelinu, plastikinių maišelių pakuotę, porą maišelių
pagalvių kamšalo, keturias poras moteriškų nailoninių pėdkelnių
ir gana brangų juodų plaukų peruką, su kuriuo, anot pardavėjo, jis
atrodys „dešimčia metų jauniau“. Paskutinė gulėjo didelio dydžio
Midlsekso apygardos policininko uniforma, pavogta persirengimo
kambaryje iš pareigūno, kuris, be abejo, didžiąją laiko dalį leido
spurgų parduotuvėje.
Rūsčioje plikos stalinės lempos šviesoje Džimas plušėjo ties
uniforma: jo ilgi, laibi pirštai kruopščiai ardė siūles ir lupo antsiuvus.
Daugumoje situacijų pakakdavo vien pasirodyti su uniforma:
nepatyrusiai akiai visi policininkai atrodydavo vienodi. Tačiau iš tie
sų skirtingos nuovados, miestai ir apygardos turėjo savo skiriamuo
sius antsiuvus. Rangą nurodydavo spalvota juostelė, prisiūta klešnės
šone, bei brūkšniukai ant apykaklės. Skyrėsi ir įvairių apygardų sti
liai —nuo tiesių iki pūstų kelnių, bei spalvos —nuo rudos, tamsiai
mėlynos iki juodos. Reikėjo turėti omeny visus šiuos dalykus, nes
per ateinančias dvidešimt keturias valandas šiai uniformai teks at
silaikyti prieš tyrinėjančius šį tą išmanančių žmonių žvilgsnius. Jis
buvo jau sukoręs tokį kelią, kad nebegalėjo sau leisti susimauti dėl
neteisingo prisiūto antsiuvo ar emblemos, kurių negalėtų paaiškinti.
Greta buvo pasidėjęs spalvotą knygą, iliustruojančią visas skir
tingų valstijų ir apygardų teisėsaugos pareigūnų uniformas. Taip pat
turėjo knygą su policijos antsiuvais bei savo asmeninę antsiuvų ko-
lekciją, kurią susirinko per septynerius tarnybos policijoje metus.

Kai kuriuos nusipirko, kai kuriuos pavogė. Visi jie buvo naudingi.
Jis nuardė paskutinį antsiuvą ir pakėlė didžiulę tamsiai mėlyną
uniformą į šviesą. Turėtų būti gerai.
Pasidėjęs uniformą į šalį, ėmėsi kitų daiktų, išdėliotų ant grin
dų. Iš pradžių paėmė plastiliną, išlupo jį iš formelės, suminkė ir
įdėjo į plastikinius maišelius. Įsidėjus juos į burną, žandai atrodys
padribę. Jis nukirpo pėdkelnių galus, prikišo į jas pagalvių kamšalo
ir užsiuvo keliais greitais dygsniais. Jos iš karto pastorins šlaunis ir
apjuos pilvą „gelbėjimosi ratu“. Paskutinę minutę užsidės peruką ir
pasidarys grimą.
Džimas išsitraukė seną batų dėžę ir pasirausė savo ženklelių
ir pavardžių kolekcijoje, kol rado tai, ko ieškojo. Ženklelius jis ėmė
vogti prieš trejus metus. Lengviausia būdavo su detektyvais ir nau
jokais: su detektyvais dėl to, kad jie per savo aroganciją nė negalvo
davo, jog kas nors gali apkraustyti jų kišenes, o naujokai paprasčiau
siai buvo kvaili. Džimas seniai suprato, kad tikri ženkleliai visada
pravers. Jis rūpestingai rinko savo kolekciją. O tada, prieš pustrečių
metų, kai pastebėjo, jog yra stebimas ir jam iš paskos sekioja du pa
reigūnai civiliais drabužiais, atliko paskutinius pasirengimo darbus.
Surado tobulą saugyklą. Suslėpė joje savo ženklelius, padirbtą as
mens tapatybės kortelę, krūvą grynųjų ir, taip, porą pasų.
Jo stropumas atsipirko. Policininkai taip ir nerado jo slaptavie
tės, o jis praleido dvejus metus kalėjime žinodamas, kad anksčiau ar
vėliau pasitaikys proga, ir jis galės pradėti nuo ten pat, kur ir baigė.
Išsirinko tinkamą ženklelį ir ėmėsi siūti pavardės antsiuvą.
Visa esmė slypėjo smulkmenose.
Jo pokalbis su seržantu Vilkoksu praėjo puikiai, ypač po to, kai
nusivedė jį papietauti ir prišėrė halcionio. Senasis seržantas užmigo
it kūdikis, o Džimas tuo tarpu nusivežė jį už miesto, pririšo prie
medžio ir pasiruošė šveicarišką peiliuką. Jam neprireikė daug laiko
visai dominančiai informacijai išgauti.
Paskui paskambino Vilkokso žmonai ir pranešė, kad jos vyro

užduotis reikalauja visiško konfidencialumo. Jo nebus namie kelias
dienas, jis negalės jai paskambinti. Savaitės pabaigoje jie galės jai
atskleisti daugiau.
Tada paskambino policijai, susisiekė su vadovaujančiu parei
gūnu ir apsimetė Vilkokso daktaru. Vilkoksas kreipėsi į jį dėl ypač
sunkaus apsinuodijimo ir artimiausias dvidešimt keturias valandas
nepasirodys. Žinoma, vos pasveikęs jis iš karto sugrįš į tarnybą.
Anksčiau ar vėliau vadovai ims klausinėti. Ir gerai. Džimui te
reikėjo dvidešimt keturių valandų. Paskui viskas bus baigta.
Jis pakilo, rąžydamasis savo ilgu raumeningu kūnu. Trys šim
tai atsispaudimų, penki šimtai atsilenkimų kiekvieną dieną. Ant jo
kūno nebuvo nė gramo riebalų. Gal Edas Kemperis ir buvo stambes
nis, bet Džimas neabejojo, kad laimėtų prieš jį imtynėse.
Džimas papurtė rankas ir kojas. Šiomis dienomis jam pakako
keturių valandų miego per parą. Jį apėmė gili ramybė. Šiąnakt jo
planas perėjo į antrą pakopą, ir jis buvo tam pasiruošęs. Apie viską
pagalvojo, viską numatė. Buvo nenugalimas ne dėl to, kad norėjo
toks būti, o dėl to, kad labai stengėsi.
Jis dvejus metus pratūnojo Volpole. Dveji metai, pragyventi
dviejų metrų ilgio ir pustrečio metro pločio kameroje sustiprinto
režimo kalėjime, kur nuo pirmadienio iki penktadienio būdavai iš
leidžiamas vienai valandai. Net ir tada jo rankos ir kojos iš pradžių
būdavo supančiojamos, o tik po to du apsauginiai jį palydėdavo į
sustiprinto režimo poilsio zoną —dar vieną dviejų metrų ilgio ir
pustrečio metro pločio kamerą lauke, aptvertą vieline tvora ir vadi
namą šunų narvu. Vienu metu būdavo išleidžiami ne daugiau kaip
du ypač pavojingi kaliniai, bet net ir jie būdavo atvedami į toli vie
nas nuo kito esančius narvus, tad ir susikalbėti buvo sudėtinga. Bet
tai nebuvo svarbu. Šiais laikais Volpole dominavo Lotynų Amerikos
karalių grupuotė. Jau jis tai tikrai neketino susidėti su nusinarkaši-
nusių debilų ispanų šutve.
O jie norėjo išmalti jam snukį. Matė tai jų akyse, kai būdavo
vedamas pro jų kameras. Užuodė jų neapykantą ir kraujo troški
mą, žliaugiančius jų oda bei reiškiamus grupuotės ženklais ir tyliu
šnypštimu. Jam patiko žiūrėti jiems į akis, nužvelgti juos iš aukšto,
nes jie įsivaizdavo, kad yra labai kieti, nors nė nenutuokė, ką iš tikrųjų
tai reiškia. Jielaikėsi vienas kito kaip skystablauzdžiai suskiai, perda-
vinėjantys narkotikus rankų paspaudimais, žudantys dėl įsivaizduo
jamo nepaklusnumo ir galvojantys, kad elgiasi kaip tikri vyrai. Tai
nieko nereiškė. Pataisos namų pareigūnai ėmė ir nubrėžė ribas. Vol-
polas įgijo sustiprinto režimo statusą ir tapo kalėjimu, kuriame buvo
uždraustas kontaktas. Ir Džimas staiga suprato, jog sėdi priešais Šelę
pasimatymų kambaryje, kur juos skiria garso nepraleidžiantis ne
peršaunamas stiklas, nes apsauginiai sumojo, kad aistringų bučinių
metu merginos perduoda kaliniams ne vien seiles.
Dveji metai, praleisti dėvint oranžinius drabužius. Dveji metai,
praleisti vienam sėdint ant gulto, klausantis, kaip akmeninės sienos
aidi nuo nevaldomos neapykantos ir neapgalvotos politikos. Dveji
metai be sekso.
Daugiau niekada. Jis kruopščiai planavo, atsižvelgdamas į visas
smulkmenas. Į kalėjimą jis nebegrįš. Ir jis atkeršys.
Džimas nuogas susigūžė ant gulto. Užmigęs sapnavo, kaip Še-
lės burna iščiulpia iš jo visus syvus. Ir kaip jo rankos apsiveja jos
kaklą ir ima gniaužti, gniaužti, gniaužti.
— Jau greitai, mažute, — per miegus sumurmėjo jis. — Jau
greitai.
Aštuonioliktas
Tesą buvo pasirengusi.

Ji pabudo su pirmais saulės spinduliai ir iš lėto pasirąžė. Išsi
tempė ir susitraukė naujai susiformavę raumenys. Ji įžiūrėjo mažy
čius dvigalvius, ryškėjančius trigalvius ir vos matomus keturgalvius
raumenis. Viduryje kambario atliko apšilimą ir apsidžiaugė pajutu
si, kad judesiai tampa lengvesni ir grakštesni.
Ji darė pažangą.
Tesos žvilgsnis iš karto nukrypo į telefoną. Ji norėjo paskam
binti Semei. Troško išgirsti mielą savo dukters balselį ir pasakyti jai,
kad viskas bus gerai. Ar Difordas kasnakt ją apkamšydavo, ar skaity
davo tinkamas pasakas? Ar stebėdavo, kaip ji suvalgo vaisius, o gal
jai pavykdavo numesti juos po stalu?
Dieve, kaip ji troško išgirsti savo mergaitės balsą.
Ir ką jai pasakysi, Tesą? Kad sugrįši namo? Kad išgelbėsi ją nuo
tėčio? Kad kelijai pavojų jau vien skambindama?
Ji nusisuko, suspaudusi kumščius prie šonų. Dar pora savaičių,
ir ji jau bus pasiruošusi sumedžioti Džimą. Košmaras baigsis. Ji su
sigrąžins savo dukrą. Ar jos gyvens ilgai ir laimingai?
Tesą abejojo, ar vis dar tiki tokiais dalykais.
Ji pasirengė rytiniam plaukimui. Tačiau įėjusi į svetainę su
akmenėjo.
Ant indėniškų raštų kilimo kaip arenoje Džordis su Meriona
stebeilijosi vienas į kitą nenuleisdami akių, todėl jos net nepastebė
jo. Jie sukosi ratu it besikaunantys žirgai, plėsdami šnerves, kiloda-
mi krūtines ir pūsdami šonus. Kliukas stovėjo per vidurį, kaip nieko

nesuprantantis atsitiktinis jų barnio liudininkas.
—Būtent taip ir yra, Džordi, —įtūžusi burbėjo Meriona. —
Tėtis iš tiesų yra Dartas Veideris, o aš —princesė Lėja. Tad ženk į
tamsiąją pusę, kad galėtume imtis veiksmų!
—Jau sakiau, kad niekur neisiu.
—Daviau tau daugiau nei savaitę, Džordi. Ar ilgai dar kankin-
siesi dėl mitinės praeities?
—Amžinybė —visai gražus skaičius.
Meriona pasibjaurėjusi iškėlė rankas į viršų:
—Baik! Tiesiog baik! Kas tau darosi? Kur tik pasisuki, visur
viską sujauki. Nejaugi nesupranti, kad tai paskutinė tavo galimybė?
Jei dabar nusigręši nuo tėčio —viskas. Jis numirs, ir tu nebegalėsi
surankioti palaidų galų.
— Tavęs pasiklausius atrodo, kad gyvenimas — tai itališka
opera.
—O tau patinka jo nekęsti, ar ne, Džordi? Jis tau kaip pasitei
sinimas. Tave išmeta iš Vest Pointo —kaltas tėtis. Trenki savo vir
šininkui —kaltas tėtis. Per daug geri, per daug valkiojiesi su kekšė
mis, bandai nusižudyti Dievo pamirštose džiunglėse dėl priežasčių,
kurios niekam neįdomios, ir, po velnių, kaltas tėtis. Na, dabar tai
jau viskas. Rytoj ryte sugrįžtu į Vašingtoną. Gali keliauti drauge ir
išpirkti savo kaltes arba gali likti čia ir supūti.
Džordžio žandikaulyje sutrūkčiojo raumuo. Jis papurtė galvą:
—Privalau treniruoti Tesą. Net jei ir būčiau toks kvailas, kad
imčiau svarstyti kelionės galimybę, vis tiek negalėčiau išvykti.
—Bailys. Naudojiesi Tesą kaip pasiteisinimu.
— Pasiteisinimu? Kokį velnią čia šneki, Meriona? Nejaugi
pati man nepasakojai, koks pavojingas yra Džimas Beketas? Iš pra
džių aiškini man, kad Tesai labai reikalinga pagalba, o tada verti
užsiimti tokiais niekingais reikalais kaip mirštančio pulkininko
lankymas?
220 U S A GARDNER • TOBULAS VYRAS
Merionos veide persimainė keli įsiūčio pustoniai:

—Pasiimk ją.
—Pasiimk ją?
—Girdėjai, ką pasakiau, Džordi. Nenori palikti Tesos vie
nos, nori toliau ją treniruoti? Tada pasiimk ją kartu. Išsivežk į Va
šingtoną —juk tam nereikia būti genijumi.
—O, tai puiki mintis. Tu teisi. Nusivešiu Tesą į Vašingtoną.
Supažindinsiu ją su žmogumi, kuris mušė mano seserį ir prievarta
vo mano žmoną. O kad patikrinčiau, ar jis iš tiesų numirė, paliksiu
ją kambaryje su juo vieną. Juk abu puikiai žinome, kad kai šalia yra
graži, jauna, beginklė mergina, pulkininkas tuoj pat atgyja.
—Tu kliedintis kalės...
—Tikiuosi, kad jis miręs! —pareiškė Džordis. Paskui tylesniu
balsu pridūrė: —Tada aš važiuosiu į Vašingtoną vien tam, kad pa
šokčiau per jo laidotuves. Vidury priekinės pievelės pastatysiu šam
pano fontaną ir šokdamas apie jį dainuosiu „Tralia-lia, tėtis mirė“
taip garsiai, kad visi girdėtų.
—Tu beviltiškas! Bet blogiausia, kad esi girtuoklis!
Tesą įdėmiai žvelgė į Džordį, laukdama, kad jis paneigtų šį kal
tinimą ir dar kartą patvirtintų, jog visad laikosi duoto žodžio.
Tačiau jis atsakė šitaip:
—Drįsčiau prieštarauti. Išgėriau tik vieną stiklą. O tai reiškia,
kad tiesiog esu savimi.
—Bet išgėrei, Džordi. O prisiekei negerti. Pats sulaužei savo
iškreipto moralės kodekso taisykles. Jėzau, tik pasižiūrėk į save. Tik
pasižiūrėk! Tu nieko nesugebi padaryti iki galo, niekam negali pasi
švęsti. Iš tiesų esi talentingas, bet tavo gyvenimas —viena nesėkmių
virtinė. O savo ateitį dabar pardavinėji kirminui, gulinčiam tekilos
butelio dugne.
—Tai buvo tik vienas gėrimas, Meriona.
—Tiek ir tereikia.
Džordis sukando dantis.
—O tu pati? —sukuždėjo jis. —Tobula duktė tėvui, kuris lais

valaikiu mus mušdavo. Bet juk jis darydavo ir blogesnius dalykus, ar
ne, Meriona? Gali gyventi tai neigdama, bet ir aš ten buvau. Žinau,
ką jis padarė. Kiekvieną naktį girdėdavau koridoriuje jo žingsnius,
matydavau, kaip jis eina į tavo kambarį. Nejaugi manai, kad nemė
ginau jo sustabdyti? Nejaugi galvoji, kad aš... aš... Dieve. Norėjau jį
užmušti.
Merionos veidas suakmenėjo:
—Nepainiok manęs į savo melus, Džordi.
—Melagystėmis apipintas ne mano gyvenimas. Maniškis kaip
tik pernelyg tiesmukas.
—Pamiršk, —Meriona iškėlė rankas aukštyn. —Nusiplaunu
nuo tavęs rankas, Džordi. Esi ligonis, ir niekas tau nebepadės. Su
naikinai mūsų šeimą, ar žinai tai? Visas sunkus tėčio darbas, visa
jo užsitarnauta pagarba per tave nuėjo velniop. Viskas. Tik švaistai
mano laiką, tad nešdinuosi iš čia.
Ji pasisuko ir žengė link koridoriaus. Staigiai išnirusi Džordžio
ranka apsivijo Merionos riešą.
Ji pažvelgė žemyn:
—Palaikyk ranką dar sekundę ilgiau, ir galėsi su ja atsisvei
kinti.
Nepaisydamas sesers, Džordis dar tvirčiau ją suėmė:
—Neik.
—Neik?
—Pasilik. Pasilik čia, Meriona. Negrįžk į Vašingtoną, negrįžk
pas jį. Tegu miršta. Tegu pulkininkas tiesiog miršta. O tada tu ir aš...
galbūt mudu galėtume pradėti viską iš naujo. Dėl Dievo meilės, juk
tu esi mano mažoji sesutė.
Meriona pažvelgė į jį, į jo maldaujančias akis.
Ir staiga ji pasisuko, trenkė jam per dilbį kairiąja ranka ir iš
traukė ranką.
222 LISA GARDNER * TOBULAS VYRAS
—Tu esi silpnas, savęs besigailintis šunsnukis, Džordi. O jau

aš jokiu būdu nesileisiu, kad nusitemptum mane drauge su savimi.
Ji nudundėjo koridoriumi it tankas, pastumdama Tesą į šalį. Po
kelių sekundžių trinktelėjusios durys paliudijo, kad Meriona išėjo.
Džordis iš lėto pasitrynė ranką, ant kurios ėmė ryškėti raudo
nas rumbas. Jis atrodė sutrikęs. Lyg nežinotų, kur dėtis.
Tesą žengė pirmyn.
—Tu irgi mane užsipulsi? Išplėši mėsos gabalą, kol ji dar švie
žia?
—Ne.
—Kodėl gi?
Jo balse nesigirdėjo ironijos. Nei sarkazmo, nei iššūkio. Tesą
nesitikėjo, kad išmuš valanda, kai ji ilgėsis šios jo savybės.
—Nes nesmagu mušti gulintį, —netvirtai paaiškino ji, bandy
dama įžvelgti Džordžio veide kokią nors reakciją.
Jis netikėtai išsiviepė:
—Taip, tikriausiai tavo tiesa.
Tesą žengė dar vieną žingsnį į priekį, bet Džordis pasitraukė
prie staliuko greta sofos. Pakėlęs auksinį Merionos portsigarą, išsi
traukė vėžį sukeliančią suktinę.
—Eik šalin, Tesą.
Degtukas užsiplieskė. Jis priglaudė jį prie cigaretės galo ir giliai
įkvėpė.
—Negaliu.
—Nejaugi mes apie tai nesam kalbėję anksčiau?
—Taip, ir tąkart laimėjau taip pat aš. Vienas iš dalykų, kuriuos
moku —tai ginčytis su tavimi.
—Nesiskaito. Panašu, tą sugeba kiekvienas.
—Tu iš tiesų myli Merioną, ar ne?
Tesą norėjo paliesti jo ranką. Norėjo apsivyti rankomis jo pe
čius ir stipriai apsikabinti.
Džordis atsakė tik po ilgos pauzės:
—Taip. Bet su kiekviena diena vis labiau senstu ir tampu vis

išmintingesnis.
—Tavo iguana, —priminė ji.
Džordis nuolat aiškindavo Merionai, kad negalima rūkyti ten,
kur yra Kliukas.
Jo žvilgsnis klaidžiojo nuo augintinio prie jos. Tesą beveik
matė, kaip jo akis staiga užliejo tamsa. Nevaldoma pašaipa, nukreip
ta j save, kurią mušdamas jam įdiegė tėvas ir kurią kurstė jį atstu
mianti sesuo. Pražūtingas pyktis, nes Džordis žinojo, kad jo sesuo
teisi, ir jis susimovė visur, kur tik galėjo. Tiesą sakant, taip savo gy
venimą jis ir planavo.
Ta tamsa Tesą gąsdino. Ji palietė ją. Nuo jos šiurpo Tesos ran
kos ir nugara. Džimo pyktis varė jai siaubą, nes buvo toks šaltas.
Džordžio įtūžis ją gąsdino, nes buvo toks žmogiškas.
—Džordi, —sukuždėjo ji ir ištiesė ranką.
—Tu teisi, —trumpai tarė jis.
Džordis atitraukė cigaretę nuo lūpų. Pabrėžtinai pašaipiai pasi
grožėjo jos raudonu galiuku.
Jis iškėlė kairę ranką.
—Liaukis! —suklykė ji, bet buvo jau vėlu. Jai matant, jis sutry
nė raudoną galiuką sau į delną.
—Ką tu darai? —jos balse atsispindėjo jo skausmas.
—Tai, ko buvau mokytas.
—Džordi, —Tesą žengė prie jo.
—Baik, —suniurzgė jis. —Aš esu šunsnukis ir kalės vaikas,
ir esu toks susinervinęs, kad jau pats savęs nepažįstu. Jei įžengsi į šį
kambarį, aš nebeatsakysiu už savo veiksmus.
—Aš tavęs ir neprašau! —sušuko Tesą.
Tada žengė dar vieną žingsnį, ir dar vieną. Ji atsistojo svetainės
vidury.
—Džordi, aš žinau, kaip atrodo blogis. Esu jį mačiusi ir paty
rusi. Bet tu į jį nepanašus, Džordi. Nepanašus.
—Eik po velnių, —atsakė jis. —Eik po velnių.

Jis sviedė portsigarą per kambarį, ir šis skambiai trinktelėjo į
grindis.
Tesą nesitraukė.
Džordis ištiesė ranką ir nušlavė ja staliuko paviršių. Sudužo
porcelianinė lempa. Į šukes pažiro moliniai padėkliukai.
Ji nesitraukė.
—Gailėsiesi, kad su manimi susipažinai, —perspėjo jis. Pas
kui pridūrė: —Velniop mus abu.
Vyras patraukė link jos, ir ji buvo pasiruošusi.
Jo rankos sugniaužė Tesos liemenį it replės. Ne švelniai. Ne
meiliai. Ji nė menkiausiu žodeliu neprieštaravo, kai jis pastūmė ją ir
prirėmė prie sienos.
Jei ruošėsi bėgti, reikėjo bėgti anksčiau. O dabar ji jau apsi
sprendė ir kelio atgal nebėra.
Džordis pakėlė rankas ir įrėmė delnus iš abiejų jos veido pusių.
—Manai, kad nepaimsiu to, ką siūlai? Manai, kad paskutinę
sekundę sugrįš mano nuovoka, ir aš atsitrauksiu? Manai, aš geras?
Manai, esu padorus? Neklausei nė vieno Merionos ištarto žodžio.
Jis nuožmiai įsisiurbė į apatinę jos lupą, traukdamas ją dan
timis.
Tesą apsivijo rankomis jo kaklą ir taip pat jam įkando. Viskas
vyko šiurkščiai ir brutaliai. Jis puolė jos burną, ji atsakė jam tuo pa
čiu. Ji gyvenime patyrė vien pasyvumą ir šaltį, baimę ir atstūmimą.
O dabar visa galva pasinėrė į aistrą.
Jis visas prisispaudė prie jos, klubais rodydamas, ko būtent iš
jos nori ir ką būtent ji jam duos, nes laikas ištarti „ne“jau buvo pra
ėjęs, ir, mažute, dabar jau buvo viskas.
Suleido dantis į švelnią odą virš Tesos raktikaulio. Ji suklykė, ir
Džordis užkišo jai burną pirštais. Ji sukando juos, čiulpė, vedžioda
ma liežuviu per visą jų ilgį.
—Jėzau, kokia tu godi.
Jo pirštai įsmuko po jos šortais, prasibrovė pro kelnaites ir įsi

skverbė į ją.
Tesą dar kartą suklykė, nustebindama pačią save. Nebuvo pasi
ruošusi, dėl ko nustebo jis. Jis sulėtino tempą. Pakėlė galvą. Pažvelgė
į ją žvilgančiomis akimis.
—Tu iš tiesų nieko neišmanai? —kimiai sukuždėjo.
—Taip, —prisipažino ji. —Taip.
—Per vėlu, —sumurmėjo. —Per vėlu.
—Žinau, žinau.
Jo pirštai slydo gilyn, skverbdamiesi, tempdami, judėdami
tikslo link. Delnu prisispaudė prie jos, ritmingai trindamas, diktuo
damas jai ritmą, kurį ji instinktyviai suprato.
Tesą juto, kaip pradeda suprasti aistros paslaptis. Užsimerkusi
išvydo prieš akis besitelkiančias nenusakomas spalvas.
—Džordi, —aimanavo ji. —Džordi.
—Atsimerk. Žiūrėk į mane. Noriu matyti. Aš noriu viską ma
tyti.
Ji praplėšė vokus, akys bejėgiškai blizgėjo. Jo pirštas judėjo vis
greičiau ir greičiau. Nebuvo jokio švelnumo, tik nevaldomas primi
tyvus poreikis.
Ji prikando lūpą.
Tada jis kimiai sukuždėjo:
—Dabar.
Ji patyrė orgazmą, klykdama, virpėdama ir tirpdama viduje.
Beveik nesuvokė, kaip buvo nutempta ant grindų. Džordis nu
plėšė nuo jų abiejų drabužius, o tada atsidūrė virš jos, nekantriai
skęsdamas moters kojas. Pasitrynė į ją, suteikdamas dar vieną jaudi
nančio spaudimo akimirką, ir sušnabždėjo:
—Įsitverk į mane, Tesą. Bus smarku.
Jis įėjo į ją, ir ją tarsi kas užpildė. Ji jautėsi nugalėta.
Tesą įsikibo į jo pečius iš visų jėgų.
Jis atsitraukė, jo rankos drebėjo nuo įtampos. Jis ir vėl suja flir-
tavo, trynėsi į ją, vertė raitytis. Ji tvirtai apsivijo jį kojomis ir, užuot
gulėjusi ir vien ėmusi malonumą, su kiekvienu nekantriu jo smūgiu
išsiriesdavo visu kūnu.
Orgazmas ištiko juos abu, nutvilkydamas kraują begaline, su
stingusia akimirka, kai jie negalėjo nei įkvėpti, nei pajudėti, net ne
jautė savo pačių širdies plakimo.
Jis staiga atsitraukė lygiai taip, kaip ji ir tikėjosi. Greitai pakilo,
kaip ji ir numanė. Pažvelgė į ją iš viršaus neįskaitoma veido išraiška.
—Neprivalai nieko sakyti, —ištarė Tesą.
Jautėsi sulamdyta, sudaužyta, išnaudota, sumušta. Ir neįtiki
mai pasisotinusi. Praturtėjusi išmintimi apie slėpinių galią ir savastį.
Džordis atsitraukė, žengdamas baseino link.
—Tikriausiai nereikia klausti, ar tau buvo gera! — išdidžiai
šūktelėjo ji.
Jis stabtelėjo, uždėjęs ranką ant stiklinių durų:
—Ar aš tave sužeidžiau?
—Ne.
—Buvau šiurkštus.
—Nesiskundžiu.
—O galbūt reikėtų.
—Tu iš karto puoli kaltinti save, Džordi? Įtrauksi mane į savo
ilgą sąrašą priežasčių, dėl kurių naktimis daužai galvą į sieną? Pažįs
tu tave geriau, nei tau atrodo. Tikiu tavimi labiau, nei tu pats. Tad
nesivargink nekęsdamas savęs už tai, kad atskleidei man gyvuliško
sekso stebuklus. Aš nuoširdžiai prisiimu visą atsakomybę už savo
veiksmus.
—Tesą...
—Džordi, jei dabar imsi atsiprašinėti, aš tau niekad neatleisiu.
Jis įsitempė:
—Gerai.
Išėjęs pro stiklines duris, jis įšoko į baseiną.
—Nepamiršk, Tesą, —sukuždėjo ji pati sau, —tu esi stipri. Esi

labai, labai stipri.
Tai buvo nušiuręs pastatas. Automobilių aikštelėje stovėjo ke

letas senų apsilaupusių sunkvežimių ir apdaužytų mėlynų ševroletų.
Kadaise tikriausiai čia buvo sužymėtos geltonos linijos, bet dabar jos
slėpėsi po dulkėmis ir vėjaričiais augalais. Baras buvo įsikūręs tolė
liau nuo gražiai asfaltuotų centrinio Nogaleso gatvių ir amerikie
tiškojo „McDonald’s“ —jis riogsojo dykumoje, o tolumoje matėsi
stūksantis kalnas, nusėtas apgriuvusiomis lūšnomis. Nei lygių plau-
šaplyčių sienų, nei žavių raudonų stogų. Jis buvo suręstas iš medinių,
pilkų, aptriušusių lentų, sukaltų kreivomis vinimis kaip papuolė. Iš
parūdijusios skardos buvo uždengtas rudomis dėmėmis išmėtytas
stogas. Lyjant lietui, viduje dundėdavo kaip mušant būgną.
Pro plyšius sklido vos girdimi salsos garsai, ir rodėsi, kad net
muzika trokšta ištrūkti iš šios nykumos. Į lauką kilo dūmai, vaiduo
kliškomis vijomis besiraitantys į dangų.
Raudonas, mirksintis neoninis ženklas skelbė, kad čia yra „Pas
Menį“. Tiesiog pas Menį.
Suvargęs. Dulkėtas. Užmirštas.
Merionai šis baras pasirodė tobulas.
Jos aptaki mėlyna nuomota mašina čia atrodė ne vietoje, kaip,
beje, ir ji pati. Stumtelėjusi duris, moteris ryžtingai įžengė į barą kaip
atklydėlis vesterno filmuose. Jos pasirodymas muzikos nenutraukė,
bet lankytojai sustingo. Du vyrai iš kairės, pasilenkę virš apsitrynu-
sio biliardo stalo, atsitraukė nuo žaidimo. Už baro stovintis žemas,
plikas vyriškis, vilkintis berankove džinsine liemene, atidengiančia
jo gyvačių tatuiruotes, liovėsi pylęs alų iš kranelio. Grupelė vyrų ir
kelios moterys dešinėje trumpai dirstelėjo į ją, o tada atsisuko pasi
žiūrėti dar kartą.
Meriona prasibrovė prie baro.
—Noriu viskio, —tarė ji. —Gryno.

Gyvačiuotasis įbedė į ją akis. Meriona įsistebeilijo į jį. Jis vis
tiek nesijudino.
—Gal tau nepatinka doleriai? —ramiai paklausė ji.
—Ne.
—Tada manau, kad susidraugausime.
Ji išsitraukė šviežutėlę dvidešimtinę ir tėškė ją ant baro.
Barmenas čiupo viskio butelį. Žmonės, lyg gavę signalą, grįžo
prie savo užsiėmimų.
Meriona neatsisuko. Ji nežiūrėjo. Sėdėjo viena prie baro, klau
sydamasi kuždesių. Ispaniškai ji nekalbėjo, bet pakankamai gerai
suprato.
Kai barmenas padavė gėrimą, padėkojo jam pašaipiai pakel
dama tostą. Pakėlė stiklinę. Pravėrė rausvas lūpas. Ir vienu mauku
užsivertė viskį.
Trenkė stiklinę ant baro. Nurijo jausdama, kaip degina gerklę.
Tada subtiliai palietė lūpos kamputį vienu prancūziško manikiūro
nagučiu.
—Įpilk dar vieną.
—Si, senorita*.
—Būtent.
* Taip, panele (isp.).

Devynioliktas
— Noriu obuolinių dribsnių!

—Gerai, gerai, —panosėje burbtelėjo Lensas Difordas, koja
atidarinėdamas duris ir bandydamas rankomis, pirštais ir klubais
išlaikyti keturis maisto maišelius.
Samanta įbėgo j vidų, visiškai nekreipdama dėmesio į jo at
sargų žongliravimą. Apsisiautusi savo rausvu žieminiu paltuku su
smarkiai susmauktu apie veidą gobtuvu ji priminė braškinį senį
besmegenį. Aplink baltą pūkuotą gobtuvo kraštelį styrojo šviesūs
plaukučiai. Jos žandukai buvo sveikai ir smagiai įraudę. Greičiausiai
dar per anksti rengtis žiemiškai, bet Difordui anksčiau neteko rū
pintis vaiku, tad jis buvo linkęs į atsargumą.
— Obuoliniai dribsniai, obuoliniai dribsniai, — visa gerkle
traukė Samanta.
Difordas suniurnėjo svarstydamas, kaip motinoms pavyksta
išauklėti vaikus, ir koja užtrenkė duris. Dar truputį pažongliravęs,
sėkmingai pasiekė nedidelę rudą virtuvėlę, išmesdamas vos du apel
sinus.
Samanta nusivijo vaisius koridoriumi, ir netrukus sugrįžo, lai
kydama apelsinus pirštinėtomis rankomis lyg trofėjus. Ji pergalingai
švytėjo. Tą akimirką, nepaisant geriausių leitenanto ketinimų, jam
užgniaužė krūtinę ir jis suprato, dėl ko motinos auklėja vaikus.
—Ačiū, —mandagiai ir kukliai padėkojo jis, paimdamas apel
sinus.
—Aha, o dabar sausi pusryčiai! —ji dar plačiau išsišiepė.
Samanta buvo labai patenkinta savimi ir savo nepailstančiomis
pastangomis, kurias vainikavo cukriniai pusryčių dribsniai. Difor-

das taip kruopščiai rinkosi tik sveikus produktus. Tesą jam paliko
tinkamų pirkinių sąrašą, ir jis maitino Samantą viso grūdo dribs
niais su razinomis. Bet šiandien parduotuvėje Samanta pastebėjo
specialiai eilės gale išstatytus obuolinius dribsnius, ir kelio atgal
nebebuvo. Ji norėjo obuolinių dribsnių! Difordas suprato, kad gali
vadovauti visai policijos nuovadai, tačiau tik ne vienai užsispyrusiai
keturmetei. Jie nusipirko obuolinių dribsnių. Dvi dėžes. Vieną per
ki, viena nemokamai. Jis buvo visiškas mulkis.
—Iš pradžių pietūs, —nenusileido jis.
Samanta nuliūdo ir nepatikliai papūtė apatinę lūpą. Jį aki
mirksniu apėmė panika:
—Ne, ne, nebandyk, —purtydamas galvą kalbėjo Difordas. —
Sveika mityba labai svarbu. Galime valgyti kalakutieną arba kumpį.
Samanta pažvelgė į jį žydromis, smalsiai protingomis akimis.
Paskui palenkė galvą, ir jis jau suprato jos kūno kalbą. Mergaitė
svarstė, kiek dar reikia jį spausti. Tai buvo jo kaltė: pirmosiomis
dienomis, vos tik ji pravirkdavo, jis puldavo vykdyti bet kurią jos
užgaidą. Samanta staigiai išmoko šią pamoką ir pasidarė lyg velnių
priėdusi.
Leitenantas stengėsi išlikti griežtas. Žiūrėk į ją kaip į pareigū
ną naujoką, kartojo sau. Kaip į kadetą, kuriam reikia tvirtos vadovo
rankos.
Po minutės jis laimėjo tylią kovą.
—Kalakutiena, —apsisprendė ji.
Difordas nusišypsojo, kvailai didžiuodamasis savimi. Jis ne
dažnai laimėdavo. Tesą neperspėjo jo, kad maži vaikai gali būti tikri
gudragalviai.
—Gerai, —pratarė jis ir susidėjo pirkinius.
Išsidėliojo duoną, garstyčias ir majonezą. Samantai teko už
duotis dėlioti kalakutieną, ir ją ji atliko labai teatrališkai. Jie atsisėdo
prie paprasto medinio staliuko ir tylėdami pavalgė.
Paskui nusprendė pažaisti domino. Mergaitė vis dar parodyda

vo jam, iš kur kojos dygsta, bet jis darė pažangą.
Difordas paliepė jai atnešti žaidimą, kol pats apsitvarkė. Po ke
lių minučių įėjo į svetainę, kur jiedu paprastai žaisdavo, sukryžiavę
kojas ant grindų. Jam ėmė skaudėti kelius.
Leitenantas jau buvo bestūmiąs savo atlošiamą krėslą, kai stai
ga pastebėjo pagalvėles. Vakar pasikišo jas po nugara, kad būtų pa
togiau atsiremti į sofą. Jis nebuvo didelis tvarkinguolis. Todėl manė,
kad paliko jas ant grindų.
O dabar pagalvėlės buvo padėtos sofos kraštuose.
Samanta įėjo į kambarį, nešina domino dėžute.
Difordas stengėsi kalbėti kuo ramiau:
—Seme, prašau eiti į savo kambarį.
—-Bet aš nieko blogo nepadariau!
—Žinau, mieloji. —Jo akys bėgiojo po kambarį, o ranka po
švarku ieškojo ginklo. —Žaidžiame naują žaidimą, širdele. Tiesiog
prašau porai minučių nueiti į savo kambarį, gerai? Svetainėje aš... aš
ruošiu tau staigmeną.
Ji atrodė susirūpinusi.
—Man šitas žaidimas nepatinka! —sušuko mergaitė, numetė
domino ant grindų ir šniurkščiodama nubėgo į savo kambarį.
Difordas neleido laiko vėjais. Kitoje gatvės pusėje išvydo seną
žalią automobilį, pastatytą kampe. Jis pakėlė ranką. Abu pareigūnai
jam taip pat pamojo. Gerai, jo priedangos automobilis tebestovėjo
vietoje, ir dabar buvo vidurys dienos. Pareigūnai pastebėtų, jei kas
nors mėgintų įeiti į saugomą namą.
Išsitraukė ginklą ir atidžiai apžiūrėjo namą, visus kambarius
iš eilės. Svetainėje viskas buvo gerai. Vonia, įskaitant dušą, taip pat
atrodė tvarkingai. Lėtai įsėlino į savo miegamąjį, vedžiodamas po jį
tvirta ištiesta ranka ir taikydamas ginklą į visus kampus. Tada pri
sispaudė prie sienos ir koja pravėrė spintą. Greitas žingsnis ir apsi-
sukimas, ir jis atsistojo veidu priešais savo drabužius. Niekas neju

dėjo, niekas nekrutėjo. Perbraukė ginklu pakabus. Nieko.
Difordas truputį lengviau atsipūtė. Nervai, pasakė sau, papras
čiausiai nervai. Jį paveikė žinia apie Šelės Zein nužudymą. O žino
jimas, kad kažkur esantis Beketas medžioja Teresą, jam neleisdavo
miegoti naktimis.
Tačiau Beketas tebuvo žmogus. Prieš tai Tesą jam jau kartą
pasipriešino. Leitenantas Hulihanas ir specialusis agentas Kvinsis iš
visų jėgų stengėsi, kad daugiau jai netektų atsidurti tokioje situaci
joje. Su šia byla dirbo daugybė puikių žmonių. Anksčiau ar vėliau
jie sugaus Beketą.
Jis baigė šniukštinėti namus, galiausiai apžiūrėdamas Sėmės
kambarį ir paaiškindamas jai, kad tikrina spintą ir žiūri po lova, nes
tai yra žaidimo dalis. Nors matė, kad mergaitė juo netiki.
Tačiau namuose viskas buvo gerai. Viskas buvo tvarkinga.
Galbūt jis tiesiog pamiršo, kad pakėlė pagalvėles. O gal tai padarė
Sėmė.
Įsikišo ginklą į dėklą. Ištiesė Samantai ranką. Ji nepatikliai ją
suėmė.
—Gal domino? —pamėgino jis.
—Noriu mamytės.
—Aš... aš suprantu.
—Ar žinai, kur mano mamytė? —jos apatinė lūpa ėmė dre
bėti.
—Taip, širdele, žinau.
—Padaryk taip, kad ji grįžtų.
Difordas pritūpė:
—Ji nori sugrįžti namo, Seme, tikrai nori. Niekas tavęs taip
nemyli, kaip tavo mama. Bet iš pradžių jai reikia sutvarkyti porą
reikalų. Ji, e, rūpinasi, kad būtų saugu, supranti? Okai jau bus saugu,
sugrįš tavęs pasiimti, ir judvi amžinai būsite kartu.
—Noriu jos dabar, —sušnabždėjo Sėmė.
LI SA GARDNE R • TOBULAS VYRAS 233
— Žinau, Seme. Žinau. Nagi, mergyte, einam pažaisti do

mino.
Jis nusivedė ją į svetainę, nesugalvodamas, ko daugiau griebtis.
Samanta neatsisėdo priešais jį, kaip paprastai. Ne, ji atsisėdo
greta, atsirėmė petuku į jo šoną. Netrukus jis apsikabino ją savo di
dele ranka ir nejaukiai patapšnojo.
Ji išspaudė baikščią šypseną ir atidarė domino dėžutę.
—Mamytė greitai sugrįš namo?
—Teisingai.
—Ir tada mes amžinai būsime kartu?
—Taip, širdele. Viskas bus gerai.
—Gal galėsime vakare vėl pažiūrėti „Jūros periodo parką“?
—Gerai, —sutiko jis, bet niekaip nesugebėjo nuvyti slogučio,
užgulančio jo krūtinę. Jis dar kartą patapšnojo jai per petį.
—Gerai.
Tesą išėjo ieškoti Džordžio. Kiemas buvo tuščias, baseino van

duo —ramus. Ji pajuto dilgtelint nerimą.
Sugirgždėjo žvyras. Atsisuko garso link suspaudusi kumščius.
Iš už namo kampo išniro visiškai nuogas Džordis. Net nepa
žvelgė jos pusėn, dingo už kairiojo kampo. Priešais save laikė ištiestą
ginklą.
Ji vis dar stovėjo kaip kvailė.
Džordis vėl išdygo kiemelyje, nuleidęs ginklą prie nuogos šlau
nies.
—Man kažkas pasigirdo, —sumurmėjo jis.
—Aš... aš nieko nemačiau.
—Tai aišku, nes žiopsojai į mano užpakalį.
Jos skruostai sodriai nuraudo:
—Tiesiog grožėjausi atsivėrusiu vaizdu.
—Hm.
Vyras žengė du žingsnius į priekį, vieną atgal ir galiausiai su

stojo:
—Greičiausiai tiesiog esu sudirgęs.
Tyliai jį patyrinėjusi, Tesą pasidomėjo:
—Ar praeitą naktį tu iš tiesų gėrei?
—Taip. Vieną stiklą. Tekilos. Tegu Dievas pasigaili mano sielos.
—Manau, jau per vėlu jo to prašyti.
Tesą svarstė, ar verta jį plūsti. Svarstė, ar verta vadinti jį kvailiu.
Galiausiai nusprendė, kad nei viena, nei kita nebuvo būtina. Niekas
nesielgė su Džordžiu Dilonu taip rūsčiai kaip pats Džordis Dilonas.
Tesą tarė:
—Man reikia tavęs.
—Baik.
—Per vėlu. Juk žinai, su kuo susidūriau, Džordi. Meriona tau
pakankamai pripasakojo apie Džimą. Jis mane susiras, ir aš turiu
būti tam pasiruošusi. Pastarąją savaitę mums taip gerai sekėsi. Galiu
toliau nuplaukti, mano raumenys sutvirtėjo. Moku šaudyti...
—Vargiai.
—Būtent! Man reikia daugiau mokytis. Man reikia, kad dar
daugiau mane išmokytum. Nepalik manęs, po velnių. Liko tik pora
savaičių.
—Susidorosiu, —tvirtai pareiškė jis.
— Ar esi tuo tikras? Kreipimasis į anoniminius alkoholikus
nėra silpnumo požymis. Pripažinti, kad tau reikalinga pagalba, nėra
silpnumo požymis.
—Man viskas gerai! Nejaugi nebeturi šieno briketų, į kuriuos
galėtum šaudyti?
—Bet į juos šaudyti ne taip smagu, kaip erzinti tave.
Tesą priėjo prie pat jo. Juto nuo jo sklindančią įtampą ir karštį,
ir tai ją jaudino.
—Tu godi, —sukuždėjo jis.
—Iš tavęs išmokau.
Jis sustandėjo. Ji sugebėjo priversti jį ir vėl jos geisti, vėl ją pa

imti. Čia, kiemelyje, o galbūt po karnegija, o galbūt ant stiklinio sta
liuko. O galbūt visose trijose vietose.
O kas po to?
Tesą atšlijo nuo jo. Jis šaižiai iškvėpė orą.
—Pagavai kablį...
—Išgėriau tik vieną, —staigiai atkirto Difordas.
—Gerai. Daugiau nebegerk. O dabar keliauk paskui Merioną.
Jis nepatikliai primerkė akis:
-Ką?
—Jai reikia tavęs, Džordi.
Vyras iškėlė savo dilbį ir parodė į raudoną rumbą:
—Tesą, atsimerk.
—Aš jau esu atsimerkusi. Ir sakau tau: jai tavęs reikia. Kodėl,
tavo manymu, ji pabėgo, Džordi? Kad tu sektum iš paskos. Kad pa
galiau bent kas nors sektų iš paskos.
—Meriona sugebėtų pusryčiams suvalgyti šarvuotą tanką ir
po to visą dieną spjaudytis tobulai išlietomis vinimis. Taškas.
Džordis patraukė stumdomųjų stiklinių durų link:
—Tau vis dar reikia mokytojo, tiesa?
—Taip.
—Tai liaukis ten stovėjusi ir kiauksėjusi ant manęs. Čia tau ne
koks kurortas —persirenk plaukimo apranga. Pradėsime nuo svar
menų, baigsime baseine. Turi penkias minutes.
—Jai baisu, —už nugaros sušnabždėjo Tesą.
Jis ištarė jiems abiem:
—Tikriausiai juokauji.
—Gal galiu nupirkti tau išgerti?

—Neprieštarausiu.
Meriona pasilenkė ties biliardo stalu, prie kurio lėtai ir meto-
diškai triuškino visus bare esančius vyrus. Saulė jau nusileido. Vidu
je dar labiau pritemo, dūmai pasidarė tirštesni. Per keletą valandų
jos akys jau spėjo prisitaikyti, tad ji nebepastebėjo pokyčių.
—Aštuntas kamuoliukas į kairiojo kampo kišenę, —pranešė
ji*
Meriona nusitaikė, atitraukė lazdą ir kiek per stipriai pastūmė
ją į priekį. Biliardo kamuoliukas stumtelėjo aštuntąjį kamuoliuką į
išblukusį žalią stalo kraštą, kuris, garsiai kaukštelėjęs, šovė tiesiai į
kampinę kišenę.
Ji atsitiesė ir priglaudė prie lūpų cigaretę. Įkvėpimas, iškvėpimas.
—Panašu, kad esi man skolingas dvidešimt žalių.
Vyriškis kažką subambėjo. Ji neprisiminė jo vardo. Ir tai jai ne
rūpėjo. Jis buvo geresnis už kitus, bet jai vis tiek neprilygo. Jis neo
riai sukrapštė pinigus. Ji krovė juos į šūsnį.
Atsisukusi Meriona nužvelgė barą. Jos sprandą kuteno jaus
mas, kad kažkas ją stebi. Savaime suprantama, ją stebėjo visas su
mautas baras. Paskui nusisuko į biliardo stalą.
Nauja auka sugrįžo sujai skirtu gėrimu. Vyras šypsojosi, steng
damasis spinduliuoti žavesį, bet ji dar nebuvo tokia girta, kad jo
besišypsančiose akyse nepastebėtų grobuoniškų ketinimų. Paėmė
stiklinę, nerūpestingai klubu atsirėmė į stalą ir ėmė begėdiškai jį
nužiūrinėti, nes jis begėdiškai nužiūrinėjo ją.
Vyras buvo aukštas, aukštesnis nei metro aštuoniasdešimties.
Iš po raudonos beisbolo kepuraitės it šiaudai kyšojo šviesūs plaukai.
Ūsai, apšepusi barzdelė, platūs pečiai ir raumeningos darbininko
rankos. Tačiaujo pilvas nebebuvo plokščias. Kadaise jis buvo eržilas.
Bet dabar atrodė apsileidęs.
—Tai ką mėgsti žaisti? —mirktelėjęs pasiteiravo jis.
—Aštuoniukę, —ramiai atsakė Meriona, —duodu tau santykį
trys prieš vieną. Statymai prasideda nuo dvidešimties.
Jis susikryžiavo rankas, išversdamas bicepsus.
—Ar tikrai taip gerai žaidi biliardą?
—Ar tikrai manai, kad gali mane pakabinti, nupirkęs vieną

gėrimą?
Vyro veidas paraudo. Ji nenuleido nuo jo akių. Vyrai to žvilgs
nio negalėdavo pakęsti. Jie sprukdavo į šalį it šunys, pabrukę uode
gas tarp kojų. O paskui išvadindavo ją kale.
—Gerai, —sutiko jis, ją nustebindamas. —Sumokėsiu. Tačiau
iš karto įspėju —esu geresnis už eilinį žaidėją.
—Šitą aš jau pati nuspręsiu.
Meriona susivertė viskį ir čiupo biliardo lazdą. Ginklas slėpėsi
po jos ranka, pridengtas švarko. Jai patiko jį jausti, jo vėsa ramino.
Jie ėmėsi reikalo.
Ar ilgiesi manęs, Rodžeri, ar iš viso galvoji apie mane? Ogalbūt
tau aš tesu šalta kalė, kurtę vedei dėl tėčio ryšių? Ir kaip kokteilių pa
davėja gali suteikti tau tiek sumautos laimės?
Ji žemai pasilenkė ir įnirtingu smūgiu pažėrė kamuoliukus į
šalis. Du iš jų nuriedėjo tiesiai į kišenes. Įtraukė dar vieną gaivinantį
tabako dūmą ir ėmė svarstyti apie kitą smūgį.
Otu, tėti? Kodėl niekada neištari mano vardo?Nejaugi nebuvau
gera dukra? Nejaugi nedariau visko, ko prašei?
Ji suvarė dar tris kamuoliukus į kišenes, o paskui nebepataikė
nė vieno.
Jos priešininkas pasipūtėliškai perėmė žaidimą. Jai tai nedarė
įspūdžio.
O ir tu, Džordi. Pabėgai ir suteršei šeimos vardų. Esi papras
čiausias prasigėręs nevykėlis, o dar sakai, kad aš tokia pat kaip tu. Aš
visiškai kitokia. Aš stipri.
Jos priešininkas suvarė visus kamuoliukus. Meriona pažvelgė į
jį su šiokia tokia nuostaba.
—Juk sakiau, kad žinau, ką darau.
—Panašu, kad taip, —sutiko ji.
Jis pasidėjo savo biliardo lazdą, o ji atskaičiavo jam tris dvide
šimtines. Vyras papurtė galvą.
—Nejaugi tau dar neužtenka preliudijos? Dar nesi pasiruošusi

rimtiems užsiėmimams?
Ji svarstė, ar reikėtų supykti. Svarstė, ar reikia apsimesti nieko
nenutuokiančia. Padėjo pinigus ir gūžtelėjusi pečiais tarė:
—Gerai. Ką turėjai omeny?
—Eime su manimi, brangute. Iškrušiu tau iš galvos visas pro
blemas.
Ji įbedė į jį akis. Jis jau nebebuvo pačiame gražume, bet rankos
dar atrodė liaunos ir tvirtos. Mokėjo žaisti biliardą ir atrodė geriau
už bet kurį kitą vyrą bare.
Jai reikėjo ištarti jam „ne“. Meriona buvo gera dukra, kuri mie
gojo tik su Rodžeriu. Buvo gera agentė, kuri žinojo, kad su nepažįs
tamu vyru geriau niekur neiti.
Ji tarė:
—Gerai.
Meriona pasiėmė savo rankinę ir eidama pro duris leidosi stip
riai jo apkabinama.
„Tačiau kiekvieną kartąy kai prie tavęs prisiliesdavau, tu su-
akmenėdavaiy Meriona!“
Ji vis negalėjo nusikratyti jausmo, kad kažkas ją stebi, kad jei
dabar atsigręžtų, pamatytų porą per daug skvarbių, per daug žinan
čių akių.
Neatsigręžė.
Lauke oras buvo vėsus ir gaivus, ir jos šnervės išsipūtė, po baro
smarvės kone įsižeidusios dėl tokio saldumo. Dangus buvo juodas,
nors į akį durk —pats tas vidurnakčio užsiėmimams.
Jos eržilas nulydėjo ją į savo sunkvežimį. Daugiau mašinų sto
vėjimo aikštelėje nebuvo, bet ji dėl to nesirūpino.
Atidaręs palaikė jai keleivio pusės dureles. Ji negalėjo apsi
spręsti, ar tai geras ženklas. Neklausė, kur jie važiuoja, negalvojo,
kas netrukus įvyks. Prisidegė dar vieną cigaretę ir nuleidusi langą
užsirūkė.
Jis nuvežė ją velniai žino kur. Ar anksčiau jis čia vežėsi ir kitas
moteris? Gal buvo vedęs, ir dėl to jie nevažiavo į jo namus? Merio-
nai tai nerūpėjo. Tai nebuvo jos reikalas. Jai terūpėjo gerai praleisti
laiką.
—Čia niekas nevažiuoja, —pasakė jis, pirmą kartą į ją pasi
žiūrėjęs. —Tačiau tokiomis naktimis kaip ši čia labai gražu. Kvepia
kreozotu, gali žiūrėti į žvaigždes. Pamaniau, tau čia patiks labiau nei
namelyje ant ratų, smirdančiame kojinėmis ir alumi. Nedažnai tvar
kausi.
—Viskas gerai.
Vyras atidarė duris:
—Gale turiu paklotą. Žemė minkšta.
Tad jis yra čia buvęs ir anksčiau. Nuolat įsimylėjėlių lankoma
vietelė. Meriona stebėjo jį pro šoninį veidrodėlį. Vyras išsitraukė
kvadratinį kareivišką paklotą ir patiesė jį ant žemės. Nei metalinių
vamzdžių. Nei antrankių. Jis tėra paprasčiausias donžuanas. Ji atsi
darė dureles ir išlipo.
Nakties šaltukas sklaidė jos sąmonę gožiančią miglą. Tada jis
žengė į priekį ir čiupo ją, spausdamas prie sunkvežimio. Jo burna
nėrė žemyn, ir liežuvis įsiveržė pro jos lūpas.
Ją apstulbino skonis, o toks įsibrovimas supurtė jos apatiją
kone iki žiaugčiojimo. Tada prisiminė, kad to ir turėtų norėti. Pri
vertė kūną atsipalaiduoti. Užmetė rankas jam ant kaklo ir stengėsi
nesiraukyti, kai jo raumeninga krūtinė priplojo jos krūtis.
Jis susmuko ant kelių ir puolė atseginėti jos švarką.
—Pala, —tarė Meriona. Ji nenorėjo, kad surastų jos ginklą: —
Aš pati atsisegsiu. Tu nusivilk marškinius.
Jo akys nuo aistros buvo patamsėjusios. Stambiais pirštais jis
staigiai ėmė vilktis marškinius.
—Apsisuk, —paliepė ji.
—Kodėl?
—Nes aš, po velnių, esu drovi. Apsisuk.
lis gūžtelėjo ir padarė kaip lieptas. Ji nusimetė švarką, tada at

laisvino ginklo dėklą ir pasidėjo jį ant žemės, po švarku.
Jis atsigręžė ir puolė ją, perplėšdamas jos šilkinę priedangą.
Spaudė jai prie kaklo dantis. Rankomis sukiojo liemenį. Pakėlęs del
nus, maigė nedideles krūtis, lyg mėgindamas jas padidinti, suteikti
joms putlesnę formą. Ji stovėjo nejudėdama, nuleidusi rankas prie
šonų.
Jo pirštai surado liemenėlės užsegimą ir jį atsegė, apnuogin
dami jos krūtis nakties vėjui. Nuo vėsos speneliai sustandėjo ir
iššoko. Jis palaikė tai savo nuopelnu, džiūgaudamas iš pasitenkini
mo. Jo burna, karšta ir drėgna, apsižiojo spenelį ir ėmė jį godžiai
čiulpti.
Ji pažvelgė žemyn. Stebėjo, kaip jo galva kilojasi aukštyn žemyn
ties jos krūtimi. Girdėjo šliurpimą, niurnėjimą ir dejonę. Jo klubai
ėmė įnirtingai siūbuoti.
Jis ėmėsi kitos krūties, atkakliai darbuodamasis žandikauliu.
Ji sudrebėjo. Kažkur viduje, tolimiausioje kertelėje, galvojo,
kokios gražios yra žvaigždės ir kokia ji maža po jų skliautu.
Jo rankos įsikibo jos kelnių liemenį ir nutraukė jas žemyn,
drauge su kukliomis kelnaitėmis. Ji neprieštaravo.
—Blyn, mažute, kokia tu seksuali, —ištarė jis. —Nereali ka
tytė.
Ji abejingai pažvelgė į jį, norėdama patikrinti, ar jis iš tiesų
žiūri į jos kūną. Ji nebuvo seksuali. Krūtinė plokščia, klubų beveik
išvis nėra. Pernelyg liesa ir raumeninga. Rodžeris dažnai skųsda
vosi, kad visame jos kūne nerasi nė vienos minkštos vietos. Vien
raumenys ir sausgyslės. Kai kurie berniukai atrodė moteriškiau
už ją.
Eržilas nusispyrė kelnes. Išsprūdo jo penis, didžiulis ir tamsiai
raudonas, grėsmingas, groteskiškas. Rodžerio bent jau buvo mažas.
Ji žengė atgal. Buvo jau per vėlu.
Jis nusitempė ją ant apkloto, įbedęs nosį tarp krūtų ir pirštais

jas skausmingai gniauždamas.
—Mažute, mažute, mažute, —kimiai murmėjo. —O, mažute,
mažute.
Ji bandė užsikimšti ausis ir jo negirdėti.
— Pabučiuok mane. Nagi, brangioji, nesidrovėk. Pabučiuok
mane. Liesk mane. Atsiduok aistrai.
Jis priglaudė savo lūpas prie josios, lyg nuspėdamas, kad jai
reikalingas padrąsinimas. Tada paėmė jos ranką ir suėmė ja savo
penį. Ji krūptelėjo, pajutusi, kaip jis pulsuoja tarp jos pirštų. Jis buvo
gyvas. Ji turėjo jo norėti, turėjo juo mėgautis. Turėjo klykti: „O, taip,
išdulkink mane.“
Ji norėjo bėgti.
Jis suėmė jos galvą rankomis:
—Ar tu imi ant dančio? Nagi, nesidrovėk. Praryk mane visą,
mažute. Tau patiks tai, ką duosiu.
Jai dar nespėjus sureaguoti, jis nustūmė jos galvą žemyn. Da
bar jo penis spaudėsi jai prie žando, skleisdamas galingą muskuso
kvapą.
—Nagi, ko lauki? —pirmą kartą jo balsas nuskambėjo ne
kantriai.
Pabučiuok pimpaliuką. NagiyMeriona, juk žinai, ko aš noriu.
Būk gera mergaitė ir prasižiok. Pabučiuok pimpaliuką. Pabučiuok tė
čiopimpaliuką.
Ji pakėlė galvą ir apvėmė jo kelius.
—Kad tave kur, blyn!
Jis atšoko, smarkiai ją stumtelėdamas šalin. Meriona pargriuvo
ant šono, toliau vemdama gaižų viskį. Jos pečiai trūkčiojo. Klūpė
dama susigūžė visu savo smulkiu, nuogu kūnu ir užsisklendė nuo
pasaulio, panirdama į juodą nebūtį ir kuo toliau nustumdama pri
siminimus.
Ji paklaikusiai puolė ieškoti drabužių.

Eržilas, perpykęs ir įsiutęs, šoko iš paskos. Ji negalvojo, nebuvo
susikaupusi. Ji kovojo instinktyviai, ir po penkių judesių jis jau raitė
si ant žemės, neturėdamas kvapo net nusikeikti. Užsimetusi drabu
žius, čiupo jo sunkvežimio raktelius ir pasakė, kad savo automobilį
jis ras prie baro.
Tada įsilipo į sunkvežimį, užvedė variklį ir nudūmė ilgu, tuščiu
keliu.
Bėk, Meriona, bėk ir nežiūrėk atgal Nenori sužinoti, kas tave
vejasi. Niekada nenorėjai sužinoti, kas tave vejasi.
Dvidešimtas
Džordis staigiai atsibudo, gulėdamas ant nugaros tarp susipai

niojusių apklotų. Jis bukai pažvelgė į lubas ir mirksėdamas stengėsi
suvokti, kas gi jį pažadino.
Tada jo žvilgsnis lėtai nuklydo į lovos kojūgalį.
Ji ir vėl ten stovėjo —išbalusi ir kone perregima. Stambios ilgų
šviesių plaukų garbanos krito ant nugaros. Smulkios gniaužomos
rankutės baltų besiplaikstančių naktinių fone. Jos išraiška draskė
jam širdį, ji maldavo, kad jis ją išgelbėtų.
Jam užspaudė gerklę. Vis sau kartojo, kad tai tik prisimini
mas —gyvas, alsuojantis prisiminimas, stovintis jo lovos kojūgalyje.
Smarkiai užsimerkė, o mintyse klykė, varydamas demoną šalin. Jis
negalėjo jos išgelbėti. Jis jos neišgelbėjo. Jis buvo niekas.
Džordis atsimerkė.
Ji vis dar stovėjo ten pat.
Ir tada jis susivokė, kad ji nebe vaikas. Tai nebuvo mažoji Merė
Bėrė, atklydusi į jo miegamąjį iš prisiminimų. Tai buvo Meriona —
suaugusi, gyva ir tikra.
Jo ranka pati pakilo nuo patalų ir išsitiesė į ją.
—Meriona... —Džordžio balsas užlūžo.
—Aš atėjau, —sukuždėjo ji, —pasižiūrėti... ar anksčiau esu
taip stovėjusi. Ar jaučiausi... —ji užsimerkė. —Ne. To niekada ne
buvo! Niekad, niekad nebuvo!
Ji stvėrė naktinius už apačios ir išbėgo.
Jo ranka iš nuostabos nusviro ant apkloto. Negalėjo įkvėpti, ne-
galėjo pajudėti. Pakibo kažkur tarp praeities ir dabarties, ir jo krūti

nė skausmingai degė.
Jis permetė kojas per lovos kraštą. Žengęs du žingsnius, atsidū
rė prie durų, o jas atplėšęs dar spėjo išvysti baltą medžiagos kraštą,
prieš jai užsidarant savo kambaryje. Puolė vytis. Privalėjo. Vieną
kartą reikėjo viską išsiaiškinti.
Jos durys trankiai užsidarė, sudrebindamos namų tylą, ir, ga
liausiai kliktelėjusios, užsirakino. Džordis ėmėjas pašėlusiai daužyti.
—Meriona, įsileisk mane! Gal galime apie tai pasikalbėti? Die
ve, Meriona. Gal galime bent kartą apie tai pasikalbėti?
Jis prisispaudė skruostu prie medinių durų, suprasdamas, kad
maldauja ir jam tai nerūpi.
Iš kitos durų pusės jį pasiekė trūkčiojantis, netolygus garsas. Ji
verkė. Šaltoji, tobuloji Meriona kūkčiojo.
Jis susmuko ant grindų.
—Meriona, —kimiai riktelėjo jis. —Meriona, Meriona. Aš
stengiausi. Aš taip stengiausi tave išgelbėti. Dieve, kaip stengiausi...
Tačiau atsakymo nesulaukė —tik kimaus savo sesers kūkčio
jimo.
Džordis prispaudė skruostą prie durų. Užsimerkė. Tada bejė
giškai trenkė į duris kumščiu, norėdamas, kad jį įleistų, beviltiškai
trokšdamas, kad jį įsileistų.
Meriona, suprantu, kad tave apvyliau. Bet aš grįžau. Aš sugrį
žau, o tu viską pamiršai — visas geras ir visas blogas akimirkas, —ir
tai nuvylė mane. Kaip mes galėjome vienas kitą apvilti? Kaipgalėjome
šitaip pasitarnauti pulkininkui?
Meriona nepriėjo prie durų ir nieko neatsakė į jo maldavimus.
Tada jis ėmėsi keikti pulkininką. Jam buvo trisdešimt šešeri, ir jis
negalėjo atsistebėti, kad suaugęs žmogus, keikiantis savo tėvą, gali
šitaip bijoti.
Praėjo ne viena minutė. Jos kūkčiojimas liovėsi, ir stojo tyla,
kuri užpildė tamsų, neapšviestą namą.
—Meriona?
Nieko. Ji atėjo ir išėjo. Jis atsidūrė ten pat, kur ir pradėjo, ne
skaitant krūtinę graužiančio skausmo, tamsios, {siutusios pabaisos,
staugiančios ir griežiančios dantimis jo pilve.
—Viskas gerai.
Jis pakėlė akis. Pilkumos užlietame koridoriuje stovėjo Tesą ir
žvelgė į jį supratingu žvilgsniu. Ji paėmė jį už rankos.
— Duok jai laiko iki ryto. Dabar ji dar nepasiruošusi tavęs
klausytis.
— Aš stengiausi, — - bukai suvapėjo jis. Nevykėlis, nevykėlis,
nevykėlis. Mėmė, mamyčiukas.
—Žinau, —ji palietė jo skruostą. —Viskas gerai. Tu buvai tik
berniukas, Džordi. Tai nebuvo tavo kaltė.
Jis prispaudė lūpas prie jos delno ir stipriai užsimerkė, kad ne
matytų nepakeliamos tamsos, kuri taip ilgai tūnojo viduje. Troško
į ką nors nukreipti savo neapykantą —vieną sekundę panoro nu
kreipti ją netgi į Tesą. Tačiau nebeturėjo tiek vidinių jėgų. Jautėsi
išsunktas ir tuščias.
Jautė, kaip ji padeda jam atsistoti. Nulydėjo jį į kambarį, pa
guldė į lovą ir apkamšė. Jis tiesiog gulėjo ant nugaros, žiūrėjo į lubas
ir kraustėsi iš proto nuo prisiminimų. Gal kas nors gali duoti jam
išgerti?
Nustumk juos šalin, nustumk juos šalin, jo mintyse šnabždėjo
Reičelė.
Tačiau jis negalėjo. Atsiminimai buvo įsirėžę į smegenis, ir jis
niekaip negalėjo išmesti jų iš galvos.
Tesą prisistūmė kėdę ir atsisėdo.
—Aš pabūsiu. Tokią naktį negalima palikti tavęs vieno. Tikjau
ne tuomet, kai namuose yra tekilos.
—Baik, —sumurmėjo jis. —Eik iš čia. Tau neužtenka buvusio
vyro psichopato? Gal gali bent kitus palikti ramybėje?
—Aš taip pat esu patyrusi tamsą, Džordi. Žinau, kad kartais
šviesa atrodo be galo toli. Kiekvienas pasiklysta tamsoje, o joje taip

baisu. Joje jautiesi toks vienišas.
Jos žodžiai jį skaudino, skverbėsi į vidų ir visiškai apnuogino.
Jis galvojo apie visas tas naktis, kai girdėjo grindimis kaukšinčius
pulkininko batus. Kai neturėjo kam pasiskųsti, kai nebuvo nė vieno
žmogaus, kuris būtų galėjęs padėti jam ir Merionai.
Kiekvieną naktį gulėdavo lovoje trokšdamas, kad tai liautųsi,
suprasdamas, kad tai privalo liautis. Ir kiekvieną kartą jam tekdavo
stoti į akistatą vienam.
Jis suniurzgė ir pasidavė. Čiupo Tesą už rankos ir įsitraukė į
lovą. Ji nukrito ant jo lengvai, jau kuždėdama jo vardą.
—Aš suprantu, —į plaukus šnabždėjo ji, —aš suprantu.
Jis įsikniaubė veidu į jos kaklą.
—Aš tavęs nepaliksiu, —kuždėjo ji. —Aš tavęs nepaliksiu.
Džordis stipriai įsikibo į jos nugarą ir prisitraukė arčiau savęs.
Difordą kankino nerimas.

Gerokai po saulės laidos jiedu su Seme suvalgė makaronų su
sūriu. Pasižiūrėjo „Jūros periodo parką“ ir matė, kaip vaikai nugali
pabaisas. Difordas patikrino Samantos kambarį, bet nei po lova, nei
spintoje neaptiko jokių demonų. Apkamšė, nubraukė plaukus ir at
nešė jos neįprastą kalbančią lėlę, sugebančią daryti tiek dalykų, kiek
jis gyvenime nebuvo girdėjęs. Šį vakarą mergaitė paprašė jo skaityti
„Snieguolę“.
Ji užmigo. Jis nusėlino į svetainę, svarstydamas, dėl ko taip pa
kriko nervai.
Suskambo telefonas. Jam vos širdis į kulnus nenukrito. Šoko
per svetainę ir spėjo pakelti dar nepasigirdus antram signalui —ne
norėjo pažadinti Sėmės.
—Leitenante?
—Taip.
Difordo balsas buvo nepatiklus. Jis laukė slaptažodžio.

—Ispanijos lygumose lyja, —ištarė skambintojas. —Difordai,
čia seržantas Vilkoksas. Atidžiai paklausykite...
—Girdėjau, kad jus buvo užpuolęs kažkoks žarnyno virusas.
—Ne. Buvau baisiai apsinuodijęs halcionu.
—Ką? —tai patraukė Difordo dėmesį.
—Turime labai nedaug laiko, ar aišku? Vakar pasirodė kažkoks
vyrukas, jis prisistatė detektyvo Biumonto pavarde ir pareiškė esąs
iš Bristolio apygardos bei turintis tau svarbų pranešimą. Jis pripylė
migdomųjų man į kavą, kol jį apklausinėjau tardymo kambaryje.
—Beketas.
—Taip, tai buvo Beketas. Jis pervertė mano knygutę, uždavė
kelis klausimus. Leitenante, esame visiškai tikri, kad jis žino, kur jūs
esate, ir turi namo rakto kopiją. Privalome kuo greičiau jus išvesti iš
namo.
Difordas tylėjo. O tada, pagaliau susidūręs su pavojumi, prieš
kurį galės kovoti, nurimo:
—Tai koks planas?
—Gerai, vos tik baigsite šį pokalbį, pažiūrėsite pro langą. Iš
apsaugos automobilio išlips pareigūnas Trevis —jis stambus vyru
kas, tikrai neliks nepastebėtas. Tada paprastai nueikite prie prieki
nių durų, aišku? Jokių staigių judesių, Beketas galbūt jus stebi. Ga
lite rankoje laikyti neva pareigūnui skirtą kavos puodelį. Atrodys,
kad vyrukas atėjo paimti kofeino dozės. Vos tik jis įeis, uždarykite
duris. Jis padės jums išgabenti Sėmę. Sėsite į garaže stovintį auto
mobilį...
—Pala.
—Kas?
Difordas pajuto, kaip ant antakio telkiasi pirmieji prakaito lašai:
—Jei jis, e, jei jis turi raktus nuo namo, jis gali įeiti į garažą.
Pastaruoju metu garažo netikrinau. Paprasčiausiai nepagalvojau. Jis
gali būti...
—Šūdas, —įtampos kupina pauzė. —Gerai. Perduosiu tai pa

reigūnui Treviui. Patekęs į namus, jis patikrins garažą, o jūs jį pri
dengsite. Jei viskas pasirodys tvarkinga, visi trys išeisite pro garažą.
Imsitės aplinkinių manevrų, o tada keliausite tiesiai į būstinę. Aišku?
—Aišku.
Difordas padėjo ragelį. Priėjo prie lango ir atitraukė užuolai
das. Plaukai ant sprando buvo pasišiaušę. Jis ėmė pavirštutiniškai
kvėpuoti.
Jis matė, kaip užsidega kitoje gatvės pusėje stovinčio automo
bilio šviesos ir atsidaro jo durelės. Išvydo aukštą, stambų pareigū
ną, išsiropščiantį iš priekinės sėdynės. Jis trumpai pamatė ir antrąjį
vyrą, kuris buvo pasilenkęs ir, atrodė, kad nori kažką pakelti nuo
grindų. Durys užsitrenkė ir šviesa užgeso. Dabar pareigūnas Trevis
apsidairė. Difordas matė, kad jis laiko ranką ant neatsegto ginklo
dėklo.
— Ramiai, — leitenantas panosėje drąsino jaunąjį pareigū
ną. —Prisimink, kad tu čia ateini tik puodelio kavos.
Tačiau net ir čiajautė jaunuolio įtampą. Staiga ėmė rodytis, kad
šiame ramiame rajone visi sužiuro į jį.
Pareigūnas Trevis perėjo gatvę. Difordas pavėluotai nuskubėjo
į virtuvę staigiai pripilti puodelio kavos. Jis nenuleido akių nuo ga
ražo durų.
Beketas išjungė mobilųjį ir pasidėjo jį ant grindų. Tą rytą jis

visą valandą mokėsi imituoti seržanto Vilkokso balsą. Jo pastangos
nenuėjo perniek.
Jis pasisuko, nors judėti su taip prikimšta uniforma buvo keis
toka. Jo „partneris“ buvo atsilošęs keleivio sėdynėje ir užklotas ap
klotu, kad atrodytų, jog miega. Žinodamas, kad salono šviesa ap
švies jo kūną, Beketas persisvėrė per lavoną, pakėlė sėdynės atlošą
ir leido kūnui susmukti. Lavonas jau pamažu stingo, dėl to nebuvo
lengva. Tačiau Beketas mokėjo tampyti negyvėlius. Svarbiausia buvo

sulenkti jo kūną ties liemeniu, kur buvo kulkos palikta žaizda.
Beketas pakėlė akis. Savaime suprantama, Difordas jau stovėjo
prie lango ir laukė, kol iš automobilio išlips pareigūnas Trevis.
—Su malonumu pasitarnausiu, —burbtelėjo Beketas ir atida
rė mašinos dureles.
Saugomame name tyliai nuaidėjo beldimas į duris. Gerai, pa

manė Difordas. Pareigūnas Trevis bent jau galvojo apie Samantą.
Leitenantas priartėjo prie durų, rankoje gniauždamas garuojančios
kavos puodelį. Jis stengėsi nepasiduoti poreikiui pažvelgti per petį į
garažo duris.
Ramiai, ramiai.
—Slaptažodis, —pareikalavo Difordas pro užrakintas duris.
—Ispanijos lygumose lyja.
Difordas apžiūrėjo pareigūną pro durų akutę. Jis atrodė jaunas
vaikis, bet Difordui visi atrodydavo jauni. Stambus vaikinas, kuriam
tikrai reikėjo daugiau sportuoti. Jėzau, kodėl jo apsaugai buvo pa
skirtas toks tešlius? Difordas, visai nesidžiaugdamas, pasuko spy
noje raktą.
Dar kartą niekinamai nužvelgė pareigūną neatkabinęs grandi
nėlės. Difordas tikrai neketino elgtis kvailai. Uniforma atrodė tvar
kingai, nors vaikinas ir neturėjo jokių apdovanojimų.
—Tapatybės dokumentas?
Pareigūnas Trevis pareigingai išsitraukė ženklelį. Gerai.
Difordas ištraukė grandinėlę ir padavė jam kavos puodelį.
—Paimk ir elkis ramiai. Prisimink, kad užsukai čia tik puode
lio kavos.
Jis žvilgsniu permetė kvartalą. Gatvių žibintai apšvietė tik pas
kirus apskritimus tamsoje —jam niekada nepatiko gatvių žibintai.
Bent jau šiuo metu niekas nejudėjo.
—Gerai, įeik.
Pareigūnas Trevis įėjo pro duris, akivaizdžiai įsitempęs ir sutri
kęs dėl tokio kruopštaus Difordo apžiūrinėjimo.
—Kiek laiko jau eini tarnybą?
—Dvejus metus.
—Dvejus metus ir gauni šią užduotį?
—Trūksta darbuotojų. Kamarinių susišaudymas ir šitas išsun
kė visus mūsų syvus.
—Hm. Ar prieš tai tau yra tekę saugoti namą?
—Dalyvavau Ginghamo reide. Dėl to mane ir paėmė.
Pagaliau Difordas atsileido. Todo Ginghamo reikalas baigė
si negražiai. Jie jau galvojo, kad pavyko užspeisti devyniolikametį
ginklų prekeivį jo namuose Niu Bedforde. Kaimynai matė, kaip jis,
apsirijęs narkotikų, mosikuoja ginklu. Buvo iškviesta specialioji ko
manda. Jie šaudė į namą kaip pasiutę. Vaikis išspruko pro galines
duris ir ėmė pilti į policijos automobilius. Grėsmei neutralizuoti pri
reikė šešių pareigūnų ir šuolio, kurio metu pažeidėjas buvo parvers
tas ant žemės. Vadinasi, pareigūnui Treviui yra tekę naudotis ginklu.
Darbo metu jis buvo susidūręs su paraku, adrenalinu ir klykiančiais
žmonėmis.
Difordas pamažu atsipalaidavo. Jis palenkė galvą ir nulydėjo
pareigūną Trevį iki garažo durų.
—Pastatyk kavą ant stalo. Eik pirmas. Aš jau patikrinau visus
namus. Jei jis čia, bus garaže.
—Ne, Difordai. Jis šičia.
Pareigūnas Trevis judėjo kur kas greičiau, nei Difordas tikėjosi
iš storulio. Jis pasisuko, užsimojo ranka, ir Difordas dar spėjo pažiū
rėti jam į akis, prieš kumščiui trenkiant į smakrą.
Leitenantas garsiai nugriuvo, bet spėjo suimti savo ginklą. Ne
panikuok, nepanikuok.
Jis išsitraukė ginklą iš dėklo. Šauk, po velnių, šauk.
Lazda nusileido tiesiai ant dilbio —išgirdo, kaip tyliai trakšteli
rankos kaulas. Pirštai nutirpo. Ginklas nuskriejo per kambarį ir at

sitrenkė į sieną.
Taikyk į jo pėdas. Spirkjam į pėdas. Pargriaukjį.
Jis kulkšnimi užkabino Beketo čiurną. Smarkiai trūktelėjo.
Virstančio Džimo lazda šėrė Difordui per skruostą. Ausyse suskam
bėjo. Burnoje pajuto metalo skonį, kraujas. Šūdas, jis sruvo per
smakrą. Kas atsitiko jo dantims?
Pasirėmęs sveikąja ranka į grindis, leitenantas ėmė ropoti gink
lo link. Greičiau, greičiau, greičiau.
Tesą, atleisk. Atleisk.
Jis išgirdo gurgždantį nailoną ir suprato, kad Džimas keliasi.
Padidino tempą, stengėsi judėti greičiau. Ginklas buvo taip arti —
šeši metrai, trys. Jeigu tik jam pavyktų ištiesti ranką...
Beketas visu svoriu užsėdo jam ant nugaros, priplodamas prie
grindų. Difordas švokšdamas išleido visą kvapą ir nebegalėjo įkvėp
ti. Kaklą apsivijusios rankos ėmė spausti. Jis kovojo, muistėsi ant
grindų. Pasaulis ėmė suktis, ir jis paniro į tamsą.
Tamsoje nieko neskaudėjo.
Tačiau ji truko tik minutę. Tada spaudimas atlėgo. Jo plaučiai
instinktyviai prisipildė oro, akys nekantriai prasimerkė. Lyg per
miglą pajuto, kaip Beketas atsistoja. Matė, kaip tolyn nuspiriamas
ginklas. Beketas pasiėmė kėdę iš virtuvės. Perėjęs koridoriumi, įrė
mė ją į uždarytas Samantos kambario duris.
Difordas suprato, kas bus toliau. Kėdė bylojo, kad Beketas ne
norėjo kai ko rodyti netyčia pabudusiai savo dukrai.
Beketas sugrįžo iš koridoriaus. Difordas mėgino pasislinkti,
bet lūžusi ranka neklausė, o gerklė buvo pilna kraujo ir dantų. Jis
virpėdamas pasistūmė dar vieną metrą, tačiau Beketas, sugriebęs jį
už kulkšnies, atitempė atgal. Jis negalėjo užgniaužti savo aimanos.
—Turiu tau porą klausimų, —sukuždėjo Beketas į ausį.
Slystančios geležtės garsas. Prieš Difordo akis žybtelėjo peilis.
— Su seržantu Vilkoksu buvo per lengva, — panosėje ištarė
Beketas. — Ar esi pastebėjęs, kad policininkų skausmo slenkstis

pats žemiausias? Jie visą gyvenimą praleidžia jį studijuodami, ir dėl
tos priežasties tiki, kad yra nuo jo apsaugoti. Kad niekada neteks
susidurti su skausmu.
—Kalės vaikas, —sušvokštė Difordas.
—Ššš. Nepažadink Sėmės.
Difordas užsimerkė. Pajuto, kaip kažkas ritasi jo skruostu. Gal
būt ašara.
—Nepalūžk, Difordai. Mesk man iššūkį. Aš noriu iššūkio.
Džimas Beketas ėmėsi darbo.
Beketas vaikščiojo po mėnesienoje skendinčią svetainę. Pir

miausia jis pakėlė ragelį ir paskambino budinčiam pareigūnui.
—Bravo keturiolika, —išbėrė jis. —Pranešu, kad viskas gerai.
—Supratau, bravo keturiolika.
—Susiskambinsim po valandos.
Pareigūnas Trevis padėjo ragelį.
Dabar buvo pirma nakties. Antrą valandą atvyks nauja pamai
na. Džimas turėjo laikytis tvarkaraščio.
Jis atsidarė garažo duris. Įvertė Difordo kūną į bagažinę. Sugrį
žęs į virtuvę, išvalė jovalą popieriniais rankšluosčiais. Kraujas —it
aliejus, jį valyti kur kas sunkiau, nei žmonės mano. Jis buvo skaitęs
apie Vidurio Vakaruose gyvenančią porą, kuri įkūrė pomirtinio va
lymo verslą. Jie dirbo su žmogžudystėmis, savižudybėmis ir viskuo
kitu, ir uždirbo nemažai pinigų. Būdamas kalėjime Džimas jau no
rėjo parašyti jiems laišką su naudingais patarimais.
Dabar neturėjo laiko kruopščiai visko išvalyti. Baisiausias vie
tas išvalė, o kitas pridengė baldais. Tada greitai nusivilko didžiulę
uniformą, po kuria buvo apsirengęs džinsus su marškinėliais, ir
įmetė ją į skalbyklę, stovinčią prie virtuvės. Prieš išeidamas įjungs
skalbimo mašiną. Nusiėmęs peruką, taip pat nusivalė ir grimą, nes
nenorėjo išgąsdinti Sėmės, Vadovaudamasis ta pačia mintimi, su

sirado seną Difordo kepuraitę su snapeliu ir užsimaukšlino ją ant
plikos savo galvos.
Jis buvo pamiršęs Difordo aistrą beisbolui. Jei būtų prisimi
nęs anksčiau, būtų užmušęs leitenantą beisbolo lazda, tiesiog dėl
ironijos.
Dvidešimt po pirmos Džimas kriauklėje nusišveitė rankas,
tada padėjo į ją kavos puodelį. Jis visur paliko pirštų atspaudus. Tai
buvo vienas iš jo padėties privalumų —jam nebereikėjo slapstytis.
Galėjo palikti pirštų atspaudus, kraują, plaukus, ką tik, po velnių,
norėjo. Kadangi buvo pabėgęs iš kalėjimo už žmogžudystę, jo dar
bas tapo gerokai lengvesnis.
Galiausiai jis atsistojo koridoriuje priešais uždarytas Samantos
kambario duris. Jamkuteno pilvą, lygviduje būtų nervingai blaškęsi
drugeliai, ir tai buvo naujas pojūtis. Jautėsi taip, lyg tuoj ketintų pa
kviesti merginą į pirmąjį pasimatymą.
Pasitrynęs delnus į šlaunis nusprendė, kad jau yra pasirengęs.
Jis patraukė virtuvinę kėdę, bet kitoje durų pusėje nieko ne
sigirdėjo. Difordas per daug netriukšmavo. Džimas numanė, kad
Difordas norės apsaugoti Samantą ne mažiau, nei jis pats. Jis pasuko
rankeną ir labai palengva atvėrė duris.
Sidabriškas mėnesienos spindulys apšvietė ją lyg scenos pro
žektorius, išryškindamas šviesutėlius plaukus ir užliedamas jos
skruostą.
Džimas Beketas iš viršaus susižavėjęs žvelgė į savo dukrelę, ir
jo krūtinę užplūdo meilė.
Jos akys, mieguistos ir tyros, mirksėdamos atsimerkė. Tada jos
išsipūtė iš nuostabos. Jis nutildė jos kylantį klyksmą, švelniai pri
glausdamas pirštą prie lūpų.
—Seme, —sušnabždėjo jis.
Išgirdus jo balsą, mergaitės akys dar labiau išsiplėtė:
—T-t-tėti?
— Taip, mažute, — jis nusišypsojo. Ji atrodė nesuvokiamai

miela. Ji atrodė tobulai.
—Tu sugrįžai.
—Aišku, kad sugrįžau, Seme. Sugrįžau tavęs pasiimti. Ir dau
giau mes niekada nesiskirsime.
Saulei dar nepakilus, Džordis nepastebėtas atsikėlė iš lovos ir

nuėjo į baseiną. Jis nuplaukė šimtą ratų: dvidešimt penkis —plašta
ke, dvidešimt penkis —nugara, dvidešimt penkis —krūtine ir dvi
dešimt penkis —laisvuoju stiliumi. Įbrėžimas ant skruosto perštėjo
nuo chloro.
Jis bent jau išlipo iš baseino pats ir delnais nusibraukė vande
nį nuo odos. Saulė buvo vos išlindusi virš horizonto. Kurį laiką pa
stovėjo stebėdamas, kaip spinduliai švelniai apraizgo jo karnegiją ir
apšviečia sodą.
Žinojo, ką reikia daryti toliau. Jis patraukė į Merionos kambarį.
Durys buvo atviros, kaip ir tikėjosi, o kambarys tuščias, kaip
ir numanė. Jis prisėdo ant lovos krašto. Perbraukė pagalvę, kurią ji
tikriausiai buvo apsikabinusi, kol bekūkčiodama užmigo.
Mere Bere, atleisk man.
—Reikėjo man jį užmušti, —ištarė kambario tyloje. —Reikė
jo tiesiog jį užmušti.
Jis nejučia atsidūrė prie atidaryto šaldytuvo ir sužiuro į keturis
alaus butelius. „Corona Extra Gold“. Šaltas ir lengvai slystantis go
muriu. Pašalina stresą — nejaugi tu to nenori, Džordi? Ko norsykas
padėtų atsikratyti streso.
Ko nors, kas padėtų užsimiršti, nes neišmokai taip neigti tikro
vėsykaip Meriona.
Jis ištiesė ranką į vidų. Pirštai sugriebė vėsaus eliksyro kaklelį.
Kaip lengva jį išsitraukti. Galėtų prisigerti, saulei dar nepakilus į patį
viršų.
Pagalvojo apie Tesą, kuri vis dar miegojo jo lovoje. Pagalvojo,

kaip ji įrėmė jo galvą sau tarp krūtų ir glostė jam plaukus. Pagalvojo
apie jos lūpas, liečiančias jo smilkinį.
Jis —kvailys, piktai pagalvojo. Po velnių, o galbūt jie abu buvo
kvailiai.
Jo ranka nuslydo nuo butelio. Džordis nuėjo atgal prie baseino
ir apsuko dar šimtą ratų.
Traukdamas atgal į namus ir rankšluosčiu sausindamas plau

kus, jis išgirdo čirškiant telefoną. Bet nekreipė į jį jokio dėmesio. Iš
koridoriaus atskubėjo Tesą. Akivaizdu, kad ji jo ieškojo.
Pastebėjusi jį lauke, iš karto atpalaidavo pečius. Jis nesišypsojo,
bet ir nesiraukė. Tik žiūrėjo į ją, apsirengusią per dideliais Viljamso
mokyklos marškinėliais. Po paraliais, kaip jis norėjo ją apsikabinti.
Telefonas tebeskambėjo. Galiausiai ji siektelėjo ragelio.
Jis įėjo į svetainę būtent tuo metu, kai Tesą apdairiai ištarė
„Taip“.
Jos krumpliai pabalo, o kūnas ėmė svyruoti. Ji staigiai pakėlė į
viršų savo rudas, siaubo kupinas akis.
—Mano mergytė, —sukuždėjo ji. —Mano mergytė!
Telefonas nubildėjo ant grindų, ir ji susmuko iš paskos.
Džordis sugavo ją ir stipriai prisispaudė prie krūtinės.
Dvidešimt pirmas
Specialusis agentas Kvinsis pasitrynė sprandą. Dabar buvo vos

kelios minutės po dešimtos ryto, o jis beveik visą naktį praleido Di-
fordo nusikaltimo vietoje. Per pastarąsias tris dienas miegojo tik as
tuonias valandas ir numetė du kilogramus, puikiai tai jautė.
—Pasakyk man ką nors gera.
—„Red Sox“ pagaliau laimėjo rungtynes.
Kvinsis dirstelėjo į Hulihaną padėrusiomis akimis:
—Bandyk dar kartą.
—Deja, daugiau nieko negaliu pasakyti. Antrą valandą nakties
į savo pamainą atvykę pareigūnai Kempbelas ir Teitelis rado Hari-
soną, nušautą mašinoje, o saugomas namas jau buvo tuščias. Kraujo
pėdsakai ant virtuvės grindų liudija apie smurtą, bet mums iki šiol
nepavyko rasti nei Difordo kūno, nei jo automobilio. Dingo Saman-
ta ir visi jos daiktai. Ginklų spinta taip pat išlaužta ir apšvarinta.
Nežinome, kiek ginklų Difordas čia laikė, bet oficialiai jis yra gavęs
leidimus dvylikto kalibro šautuvui „Mossberg“, devynių milimetrų
pistoletui „Smith& Wesson“, tarnybiniam .357 „Magnum“ ir grei
čiausiai trisdešimt aštunto kalibro „Smith& Wesson Special“. Difor
das tarp savo inventoriaus galėjo laikyti ir porą siurprizų. Galbūt
nupjautvamzdį šautuvą. Juk žinai, kaip farai žiūri į ginklus.
— Nusikaltimo vietoje radome paslėptų ir matomų Beketo
pirštų atspaudų, popierinių rankšluosčių su grimo likučiais, vals
tijos policininko uniformą ir valstijos policininko ženklelį, prieš
ketverius metus išduotą pareigūnui Treviui. Beketas mums taip pat
paliko savo peruką, nailonines kojines, prigrūstas kamšalo, ir, be
LISA GARDNE R • TOBULAS VYRAS 25 7
abejo, porą maišelių su neoninės purpurinės spalvos plastelinu. Ir

raštelį, —leitenanto Hulihano balsas pritilo. Jis patyliukais tarė: —
Beketas parašė: „Seržantas Vilkoksas siunčia linkėjimus.“ Vilkok-
so ieškome jau dvidešimt keturias valandas. Jo žmona manė, kad
jis vykdo ypatingą užduotį, o mes manėme, jog jis susirgo. Jo, e, jo
kūno dar neradome.
Kvinsis smarkiai užsimerkė ir suėmė pirštais viršunosę, kur
įtampa buvo susimetusi į kietą mazgą, spaudžiantį jo akis ir verčian
tį jas lauk.
—O kaip kaimynai? Gal jie ką nors matė?
—Didžiąją vakaro dalį visi matė du pareigūnus, sėdinčius ski
riamaisiais ženklais nepažymėtame automobilyje. Atrodė, kad vie
nas iš pareigūnų miega.
—Koks apytikslis Harisono mirties laikas?
—Šešta valanda vakaro. Greičiausiai Beketas jį nušovė pamai
nai prasidėjus, kai Harisonas tik įlipo į automobilį.
—O paskutinį kartą su apsaugos automobiliu buvote susisiekę
pirmą nakties?
— Būtent. Difordas paskambino kelios minutės po pirmos.
Tad kažkur tarp vidurnakčio ir antros valandos nakties...
—Nuostabu. Ir jūs tai vadinate nacionaline gvardija?
—Gal juokauji? Jei žmogus moka savarankiškai apsirengti, aš
jį siunčiu ieškoti Džimo Beketo. Mes apsupome kordonu aštuonias
dešimties kilometrų spindulio teritoriją. Samantos Viljams nuotrau
ka išsiuntinėta visoms valstijų televizijoms ir laikraščiams. Netrukus
jos atvaizdas puikuosis ant kiekvieno laisvojo pasaulio pieno pakelio.
—Nebloga pradžia.
—Mes jį sugausime, Kvinsi. Kaip, po velnių, jis ruošiasi pa
slėpti keturmetę mergaitę? Ne, galiausiai jis susimaus ir mes prikirp-
sime jam uodegą.
—Mpf, —Kvinsis neatrodė įtikintas.
Jis atsilošė ir ėmė tyrinėti pigias baltas lubas, kurios būtų ga-
Įėjusios atstoti smiginio taikinį, o mažiau užimtomis naktimis grei

čiausiai juo ir tapdavo. Nuo halogenų šviesos jo smilkiniai ėmė dar
smarkiau tvinksėti. Būdavo dienų, kai jis norėdavo įkišti galvą į klo
zetą ir nuleisti vandenį, bet savo darbo vis tiek nemetė. Nejaugi dėl
to nesijautė visišku ligoniu?
—Nori išgirsti dar porą minčių?
Jis suformulavo tai kaip klausimą, nes operatyvinei grupei va
dovavo Hulihanas, tad Kvinsis nenorėjo pasirodyti taip, lyg mėgintų
perimti vadovavimą. Net ir geriausiomis sąlygomis tarpjurisdikcinių
bylų koordinavimas nebuvo paprastas, ką jau kalbėti apie tas situa
cijas, kai nemiegojus visą naktį byla visų akyse imdavo aiškėti pati.
—Ne, tu čia esi Einšteinas. Jei žinai slaptą formulę, kaip sugau
ti Džimą Beketą, skelk. Daugiau tokių naktų mūsų apygarda negali
sau leisti, —Hulihano balse girdėjosi jiems abiem juntamas niūrus
kartėlis.
Per savo karjerą Kvinsiui buvo tekę matyti, kaip žūsta aštuoni
pareigūnai ir du labai geri agentai. Kiek kartų jis girdėjo per laido
tuves iškilmingai griaudinčias šautuvų salves? Tačiau bėgant laikui
lengviau nesidarė. Kiekviena mirtis paliesdavo jį asmeniškai.
—Gerai, žinome, kad Beketas myli savo dukrą. Nemanome,
kad jai gresia koks nors pavojus. Tad tavo tiesa, reikia šį faktą išnau
doti. Turi stengtis, kad keturmetė jaustųsi laiminga. Ką keturmečiai
mėgsta?
—Esu laimingas dviejų dobermanų tėvas, Kvinsi. Iš kur man,
po velnių, žinoti apie vaikų norus?
—Hmmm, man nesiseka auginti net auksinės žuvelės.
—Luktelk sekundėlę, —leitenantas Hulihanas pravėrė kabine
to duris ir šūktelėjo: —Ričai, ateik čia!
Po poros sekundžių išdygo pusamžis žmogžudysčių detek
tyvas. Jis taip pat pusę nakties nemiegojo, bet apie tai neužsiminė.
Jo veidas, kaip ir visų operatyvinės grupės narių, atrodė išsekęs, o
pečiai —nusvirę. Per pastarąsias dvidešimt keturias valandas jiems
U S A GARDNE R TOBULAS VYRAS 259
teko susidurti su brutaliomis leitenanto Difordo ir seržanto Hariso-

no žmogžudystėmis. Greičiausiai seržantą Vilkoksą ištiko toks pats
likimas. Jie širdo. Jie troško teisingumo, jie troško keršto. Tikimybė,
kad sugaus Beketą gyvą, mažėjo geometrine progresija, nors Kvin-
siui dėl to buvo ir labai apmaudu. Iš tokio žmogaus kaip Beketas jie
dar galėjo daug ko išmokti. Bet kaina pamažu darėsi per didelė.
—Tu turi du vaikus, tiesa? —Hulihanas prirėmė detektyvą.
—Mergaitę ir berniuką. Trejų ir penkerių metų.
—Gerai. Pasakysi mums, kaip mąsto keturmetis.
—Jėzau.
—Tave pažadino vidury nakties, —paaiškino Kvinsis. —Esi
pavargęs ir suirzęs. Beketas tikriausiai turėjo susirasti viešbutį, ar ne?
Ričas papurtė galvą:
—Jis pasiėmė Difordo mašiną, ar ne? Vaikai mašinose puikiai
užmiega. Kai Šonui kalėsi dantys, reikėdavo jį vežioti kiaurą naktį.
Tik taip jis užmigdavo.
—Šūdas. Vadinasi Beketas, jau lenkdamas mus visa valanda,
galėjo keliauti tiesiai į tikslą. O kaipgi ryte? Prabudusi ji išsigąs, su
nerims, pradės irzti...
—„Happy Meal“, —nedvejodamas atšovė Ričas.
-Ką?
—Puikiausias kyšio pavidalas visoje planetoje. Jei vaikai ne
patenkinti ar knirkia —veskjuos į „McDonalds“. Ar Beketas moka
gaminti valgyt?
—Ne, jis yra šovinistinė kiaulė.
—Na, vaikams, o ypač keturmečiams, restoranai ne prie šir
dies. Patikrinkite visas greitojo maitinimo įstaigas. Jai reikės paval
gyti, o kiekvienas save gerbiantis vaikas norės valgyti „McDonalds“,
„Burger King“ ar panašioje vietoje. Tos reklamos rimtai praplauna
smegenis mažiesiems.
Kvinsis linktelėjo:
—Štai, prašom. Susiraskime žemėlapį, nustatykime, kaip toli
jis galėjo nuvažiuoti per naktį, ir išklijuokime greitojo maisto už

kandines jos nuotraukomis. Galiu paprašyti patrulių pagalbos.
—Man tinka, —trumpai tarė Hulihanas. Jis leido Ričui grįžti
prie savo reikalų.
—Noriu, kad oro uostai taip pat nemiegotų, —tęsė jis. —La-
gvardijos, Logano, Dž. F. Kenedžio ir taip toliau. Ar gali tuo pasirū
pinti?
—Jis dar neketina pabėgti iš šalies.
—Kodėl esi tuo įsitikinęs?
—Tesą tebėra gyva. Jis niekur neišvyks, kol jos nesuras.
—Eikjau. Kaipgi jam pavyks susekti Tesą su keturmete?
—Numanau, kad jis turi planą, —Kvinsis pasilenkė į priekį. —
Oro uostai nemiega, leitenante. Nuo pat Beketo pabėgimo dienos
tarptautiniams išvykimo vartams buvo išdalytos jo nuotraukos.
Galime išdalyti ir Sėmės nuotraukas, bet nemanau, kad jie jau
spruks. Sėmė buvo pirmasis žingsnis. O Tesos Viljams nužudymas
bus antrasis.
—Ir tada jis pabėgs?
—Nežinau.
—Nežinai? Tu juk esi ekspertas ir nežinai?
Kvinsis sekundėlę patylėjo, leisdamas Hulihanui giliai įkvėpti
ir suimti save į rankas. Kai leitenantui pavyko sugniaužti prie šonų
kumščius, Kvinsis pabarbeno į kompiuterį:
—Prisimink sistemą...
—Dėl Dievo meilės, velniop tą sistemą! Čia jo asmeninės sąs
kaitos, o ne žaidimas.
—Ir tas, ir tas. Pagalvok, Hulihanai. Savo žaidimėliams jis nau
doja pirmąją raidę tos vietos, kurioje palieka lavoną. Du apsauginin
kai Volpole —V. Šelė Zein Eivone —E. Harisonas ir greičiausiai Vil-
koksas Springfilde —S. Išeina žodis „buvo“*. Džimas Beketas buvo...
* Iš angliškų vietovardžių ( Walpole, Avon, Springfield) pirmųjų raidžių gaunasi žo
dis nwasu — buvo {angį.).
—Geriausias.
—Pirmutinis. Čia. Visagalis. Gali tikti daug kas. Esmė ta, kad
frazė nebaigta. Ir mes vis dar neradome Difordo lavono. Spėju, jis jį
paliks kur nors kitur, kad gautų kitą raidę. Galbūt taip pat pasielgė
su Vilkokso kūnu —nesužinosime, kol jo nerasime. Bet Beketas vis
dar žaidžia savo žaidimėlius, o ką jis pradeda, tą ir pabaigia. Galbūt
užbaigs sakinį išvykęs iš šalies. Galbūt padarys tai po metų pertrau
kos. Tačiau jis nesiliaus žudyti. Kol jo nesugausime, jis medžios Tesą
Viljams ir kitas aukas.
Stojusi tyla prailgo. Hulihano žandikaulis buvo toks įsitempęs,
kad Kvinsis girdėjo, kaip iš frustracijos jis griežia dantimis. Kvinsis
nieko nesakė. Šiuo metu bet koks komentaras leitenantui nuskam
bėtų kaip žibalas į ugnį. Jis atsilošė ir laukė.
—Siūliau jai policijos apsaugą, —staiga įtampos kupinu balsu
prabilo Hulihanas. —Ji atsisakė. Ji jos nepriims.
—Tesą Viljams?
—Taip. Difordas paliko jos kontaktinį telefoną individualiame
banko seife. Tokiu būdu, jei jam kas atsitiktų, galėtume jai pranešti.
Difordas mėgo apsvarstyti visas galimybes, apgalvoti visus netikė
tumus.
—Beketas tikriausiai žino, kur ji, — tyliai ištarė Kvinsis. —
Informaciją apie saugomą namą jis greičiausiai išpešė iš Vilkokso.
Tikriausiai tokios pačios taktikos ėmėsi ir su Difordu.
— Taip. Neblogas būdas, — Hulihanas sunkiai nurijo seilę,
o tada labai demonstratyviai atmetė pečius. —Pasakiau jai tiesiai
šviesiai. Išdėsčiau viską, ką galime pasiūlyti. Ji atsakė, kad policija
jau ir taip pakankamai pasidarbavo...
Kvinsis krūptelėjo.
—Ji susitvarkys pati.
—O, Dieve.
—Ji treniruojasi pas samdomą kareivį.
—Turbūt juokauji.
— Ne. Ji tapo teisingumo vykdytoja, — Hulihanas pabandė

dirbtinai nusijuokti. —Ar galima ją kaltinti?
Kvinsis pavargusiai papurtė galvą:
—Belieka tikėtis, kad ji neiškrės kokios nors kvailystės.
—Tai kvaila.
—Tu neprivalai čia būti.
—Tesą, pagalvok truputį. Beketas pagrobia tavo dukrą. Tai ką
tu darai? Sugrįžti pas jį į kiemą. Ko, tavo manymu, jis siekia?
Tesą užsispyrusiai žvelgė pro langą. Buvo jau po vidurnakčio,
ir jie keliavo Masačūsetso Turnpaiko greitkeliu į Springfildą. Kelyje
automobilių beveik nebuvo. Mėnulis švietė neryškiai, o jo šviesą dar
labiau slopino smulki dulksna. Neskaitant ritmingų priekinio stiklo
valytuvų slyst slyst, nuomotoje mašinoje buvo visiškai tylu.
Prie vairo sėdėjo pavargęs ir paniuręs Džordis. Jis jau ilgėjosi
saulės ir dykumos. Prieš šešias valandas vilkėjo šortais ir grožėjosi
savo sodu. O dabar jo namai ir Kliukas buvo palikti Rozalitos prie
žiūrai, nes jiedu su Tesą išsiruošė į siaubingai šaltą ir visiškai nesve
tingą valstiją.
Džordžiui Masačūsetsas nepatiko. Tarp Bostono gyventojų
buvo nemažai kitataučių bendruomenių iš viso pasaulio —Airijos,
Italijos, Kinijos, —tačiau, norėdami sužinoti, ar jie iš tiesų gali va
dinti save bostoniečiais, kiekvienas turėjo atsakyti į tris klausimus:
ar jų protėviai išsilaipino iš „Mayflower“ laivo? Ar jie mokėsi Har
varde? Ar jų šeima buvo asmeniškai pažįstama su Kenedžiais?
Jei bent į vieną atsakai „ne“ —viskas. Gali gyventi Bostone,
kol sulauksi šimto penkiasdešimties, bet vis tiek negalėsi vadintis
bostoniečių.
—Sakei, kad Beketas myli Sėmę, tiesa? —neatlyždamas tęsė
Džordis. —Vadinasi, šiuo metu pavojus jai negresia.
—Šiuo metu negresia? Dėl Dievo meilės, juk ją pagrobė seriji-
nis žudikas sadomazochistas, kurio hobis —prievartauti ir smaugti

moteris. Nejaugi ji saugi? Jis jos tikrai nemuš, bet jie slapstosi. O kas
bus, jei policija jį varys į kampą? O kas, jei kils susišaudymas? Dieve
brangiausias, o jei prasidės susišaudymas?
—Tesą...
—Ne, —ji atsitraukė nuo jo. —Nenoriu girdėti jokių bana
lybių.
—Oi, vaje, ir ką gi man dabar sakyti? Klausyk manęs ir dėkis
į galvą. Savo pačios valia tapai pagrindiniu baisūno Džimo taikiniu.
O tavo nukeliautas kelias yra juokingas.
—Policija mano, kad jis ir taip žino, kaip susirasti mane Ari
zonoje.
—Taip, bet jam bus truputį sunkoka nusigauti ten su ketverių
metų mergaite. Po paraliais, Tesą, elgiesi būtent taip, kaip jis ir nori.
Tesą tik gūžtelėjo:
—Džimas yra išradingas. Jis būtų ką nors sugalvojęs. Darome
taip, kaip noriu aš.
—Tu nesi tam pasiruošusi.
—O? Okada žmogus būna pasiruošęs susiremti su Džimu Be
ketu? Gal ištarnavęs žmogžudysčių skyriuje dešimt, dvidešimt, tris
dešimt metų? Oi, atleiskit. Jis juos taip pat nužudė.
Džordis tvirčiau įsikibo į vairą. Išgirdusi naujienas, ji užsi
sklendė, pasidarė sarkastiška ir pagiežinga. Kol kas nerodė nė men
kiausios baimės. Tai buvo blogas ženklas. Baimę žmonės jausdavo
ne be reikalo —ji užtikrindavo jų saugumą.
— Leisk pavėžėti tave iki viešbučio, — dar kartą pamėgino
Džordis. —Nuvažiuosiu iki saugomo namo ir išsiaiškinsiu, ar yra
ką aiškintis. Jei pasiliko koks pėdsakas, aš jį surasiu. Juo ir seksime.
—Ne.
—Taip nori veiksmo?
—Mano dukra, mano buvęs vyras, mano problemos.
—Tavo mirtis.
Jos žandikaulis įsitempė.

—Tesą, —tyliai ištarė jis. —Kiek dar planuoji save bausti?
-Ką?
Jis pasuko į Springfildą:
—Girdėjai, ką pasakiau. Tavo galvoje sukasi ne vien tik Dži-
mas Beketas, tad, brangioji, geriau jau klok viską. Ketini pulti jį visa
užsivedusi, bet jis sues tave gyvą.
—Nesuprantu, apie ką kalbi.
—Tu pyksti.
—Jis nužudė mano draugą! Jis pagrobė mano vaiką!
—Ne ant jo tu pyksti. Ant savęs.
—Ir ko man ant savęs pykti? Nes palikau savo dukrą vieną,
kad jis ją pagrobtų? Nes pabėgau iš valstijos tam, kad vietoje manęs
žūtų Difordas?
—Nes kai Samanta buvo pagrobta, tu dulkinaisi su buvusiu
samdomu kareiviu ir žaidei psichologę su broliu ir seserimi, kuriuos
būtų galėjęs mylėti nebent Mensonas, —Džordis užbaigė jos min
tį. —Nagi, Tesą. Klok, klok viską. Trenk man, jei nori. Trenk sau. O
tada susiimk. Nes neišleisiu tavęs iš šios mašinos tol, kol nebūsiu įsi
tikinęs, kad visos tavo mintys šimtu procentų skirtos rimčiausiems
klausimams. Priešingu atveju iš tavęs jokios naudos.
—Po velnių! —suklykė ji. Tada trenkė jam. Į petį, smarkiai.
Paskui trenkė į prietaisų skydelį. Tris kartus. Jis vis dar juto jos frus
traciją ir įniršį.
—Reikėjo man likti su Seme, —liūdnai sušnabždėjo Tesą. —
Reikėjo man likti su savo dukra.
—Tada tu irgi būtum nebegyva. Norėjai pokyčių, Tesą. Štai jie.
Liaukis buvusi kankine ir tapk kareiviu.
Aplink pasirodė gyvenvietės. Jis suprato, kad tuoj atvažiuos.
Tesą patyliukais jam sakė, kaip nuvažiuoti iki saugoto namo. Daugu
ma namų kaimynystėje buvo senoki rančos stiliaus vienaaukščiai su
LI SA GARDNE R • TOBULAS VYRAS 265
dviem simboliniais langiukais, vienu simboliniu kaminu ir viskas.

Lyg gyventum sausų pusryčių dėžėje, pamanė Džordis.
Jis pasuko į dar vieną gatvę. Buvo vėlu, tad žmonių nesimatė.
Prie namų snaudė mašinos. Namai rymojo ant pamatų. Nesimatė nė
vieno viltingo verandos žibinto spindulėlio.
Jis atsisuko į Tesą. Ji atrodė perbalusi.
—Vis dar galiu nuvežti tave į viešbutį.
—Eik šikt.
—Aha, Tesą. Tu labai kieta.
Ji metė į jį piktą žvilgsnį, o tada bedė pirštu į namą, įsisprau
dusį tarp kitų dviejų. Geltona nusikaltimo vietos juosta jį supo it
ryškiaspalvis smauglys.
Džordis pastatė mašiną prie kelkraščio. Jis apžvelgė kvartalą,
ieškodamas stebinčio nežymėto policijos automobilio. Nieko. Sa
vaime suprantama, veiksmas čia jau buvo pasibaigęs. Kriminalinės
laboratorijos specialistai greičiausiai čia praleido gerą dienos dalį,
tirdami nusikaltimo vietą, nuiminėdami pirštų atspaudus, kata
loguodami įkalčius. Ieškoti Difordo lavono, kuris, anot Tesos, dar
nebuvo surastas, buvo atvežti šunys. Dabar tikrasis policijos darbas
persikėlė į laboratoriją, o namas liko stovėti kaip senas paminklas
čia vykusiam smurtui.
Džordis su Tesą atvyko ieškoti pėdsakų. Jiems reikėjo už ko
nors užsikabinti, kad rastų Beketą, o paskutinio jo nusikaltimo vieta
tam puikiai tiko. Galbūt jie ką nors čia suras, o gal ir ne.
Džordis atsidarė duris ir išlipo į neįtikimai šaltą rudens naktį.
—Jėzau, —burbtelėjo jis. —Jei būtų mano valia, visur augtų
kaktusai.
Jis susikišo plikas rankas į priekines džinsų kišenes ir sulindo
giliau į odinę striukę. Tesą jau lipo pro savo pusę, kur kas tinkamiau
apsirengusi.
—Lik čia, —jis užlipo ant šaligatvio.
—Ne, —ji darė mašinos dureles ir atmetė pečius.
Džordis nebuvo linkęs ginčytis. Jis priėjo tiesiai prie jos ir pri
spaudė savo kūnu prie automobilio. Įbedė savo nuožmias, tamsias ir
nekantrias akis.
—Profesionalas čia esu aš.
—O aš —klientas.
—Tesą, tu viską tik sujauksi. O dabar sėsk atgal į mašiną.
Ji maištingai dėbsojo į jį:
—Jis jau turi Sėmę. Ar įmanoma sujaukti viską dar labiau?
—Dar ir kaip, —atrėžė jis.
Džordis prispaudė Tesą ir pasilenkė dar arčiau. Ji nepabūgo
ir nesusigūžė. Tik ramiai žiūrėjo savo rudomis akimis. Dieve, kaip
sparčiai ji mokėsi. Pastarosiomis dienomis buvo tikra padauža. Me-
riona ja didžiuotųsi. Jis tarė:
—Beketas tai ne šieno briketas, Tesą.
—Žinau. Šieno briketų man buvo truputį gaila. Tačiau Dži-
mo —ne.
Ji smarkiai jį stumtelėjo, bet jo kūnas nepajudėjo.
—Į mašiną.
—Nea.
Tesą dar kartą stumtelėjo Džordį, bet kol jis stengėsi atremti jos
silpnus bandymus, ji pasilenkusi šmurkštelėjo po jo ranka. Žingsnis,
apsisukimas, ir ji, niūriai šypsodamasi, išsilaisvino, atšokdama, kad
jis nepasiektų.
—Turi pripažinti, kad man vis geriau sekasi.
Jis metė rūstų žvilgsnį:
—Tai ne žaidimas.
Jis norėjo, kad ji sėstų į mašiną. Norėjo, kad būtų tokioje vieto
je, kur dėl jos nereikėtų jaudintis.
Tesą patraukė paradinių durų link:
—Nejaugi manai, kad jis vis dar čia? Juk jau gavo tai, dėl ko
atvyko.
—Nenoriu be reikalo rizikuoti.
Džordžiui trumpai šmėstelėjo mintis, kad gal reikėtų jai trenk

ti, atjungti ir sukišti į mašinos bagažinę. Taip ir reikėtų pasielgti.
—Sėmė pas jį, —tvirtai ištarė Tesą. —Vakare jis turės būti suja.
—Arba susirasti dailią blondinę, kuri ją prižiūrės.
Ji nutilo. Džordis pastebėjo, kaip jos kūnas nežymiai suvirpa.
Tačiau Tesą ryžtingai iškėlė smakrą. Už jos sukilo vėjas, pūstelėda
mas jam gaivos aromatą. Mėnulis pabrėžė moters rusvus, žvilgan
čius plaukus ir glamonėjo jos širdelės formos veidą.
—Jėzau, —burbtelėjo jis.
Tesą atrodė graži ir nuostabi, ir jis nenorėjo to matyti —tik jau
ne žinodamas, kaip jis elgiasi su gražiais ir nuostabiais sutvėrimais.
Jamjau buvo trisdešimt šešeri, o jo gyvenimas vis dar vystėsi pagal
tuos pačius dėsnius, tebesisuko spirale link tos pačios liūdnos pabai
gos. Jis negalėjo to pakęsti.
—■Turi ginklą? —paklausė Džordis.
—Taip, —atrodė, kad ji sukrėsta.
—Išsitrauk jį.
—Manai, jis viduje?
—Išsitrauk tą prakeiktą ginklą. Nori žaisti kareivius? Kareiviai
neabejoja įsakymais. Darai tai, kas liepta, darai tada, kai liepta. Ar
aišku?
—Taip, sere.
—Geriau jau tuo neabejok.
Jis išsitraukė savo ginklą ir nuleido saugiklį. Užsitaisęs, nusi
taikęs į taikinį ir pasiruošęs šauti —kitaip jūrų pėstininkas niekur
nekeldavo kojos.
—Sek iš paskos ir daryk, ką sakau. Nekelk triukšmo, nesitrauk
nuo manęs. Jei bent kartą man nepaklusi, pats tave nušausiu.
—Taip, sere.
—Ar žinai, kaip atrodo laikrodis?
Ji metė į jį susierzinusį žvilgsnį, bylojantį, kad tikrai žino, kaip
atrodo laikrodis.
—Gerai, —Džordis nekreipė dėmesio į jos maivymąsi. —Jei

kas nors nutiktų, darysime šitaip. Tu būsi atsakinga už pozicijas nuo
šeštos iki dvyliktos, o aš —nuo dvyliktos iki šeštos.
—Tu kalbi... kalbi apie šaudymą, ar ne?
—Na, jei nori, gali paspausti jam ranką, bet to aš nepatarčiau.
—Gerai, gerai, —paskubomis atsakė Tesą.
Nerimas sugrįžo. Tada jos veidas prasiblaivė ir ji atmetė pečius,
kaip geras kareivėlis. Džordis negalėjo į ją žiūrėti.
—Į mašiną, —paskutinį kartą pamėgino jis.
—Ne.
—Užsispyrusi kaip asilas.
—Taip. Tai ar kalbėsime čia visą naktį, ar imsimės darbo?
—Gerai, —jo balsas skambėjo piktai, bet jis nieko negalėjo
padaryti. —Bet nesakyk, kad tavęs neperspėjau.
—Nesijaudink, suteiksiu tau visišką laisvę išgraviruoti „Džor
dis buvo teisus“ ant savo antkapio.
—Oi, dėkui. Laukiu nesulaukiu tokios progos.
Jis atsisukęs dar kartą pažvelgė į Tesą. Jos rankos nežymiai dre
bėjo, bet ji laikė ginklą taip, kaip jis mokė.
Džordžio abejingumas sutirpo.
Gerai, Dieve> begėdiškai derėjosi jis mintyse. Tu turi Merioną.
Tu turi Reičelę. Tu turi Tedį. Pulkininko prostatos vėžys buvo gražus
poetinis štrichas, tik trisdešimt metų pavėluotas. Atiduok man Tesu.
Bentją.
Tada ašpripažinsiu, kad pasielgta sąžiningai. Tai siaubingai ge
ras sandėris.
Jis nesulaukė jokio atsako, kaip ir visada. Paskui niūriai šypte
lėjo:
—Eime į vidų. Semperfi*.
*
Semperfidelis (lot.) —jūrų pėstininkų šūkis: „Visada ištikimi!'

Džordis įėjo pirmas, nugara prisišliejęs prie prieangio sienos,

viena ranka tolygiai, ramiai vedžiodamas ginklą ir taikydamas į
kiekvieną šešėlį. Kairioji ranka buvo atlenkta atgal, ir joje jis laikė
nedidelį žibintuvėlį, apšviečiantį prieangį.
Jis atrodė kaip Rembo.
Tesą jautėsi kaip ryžto stokojanti dublerė.
Džordis nuslinko už kampo, ir ji mikliai nuskubėjo iš paskos,
stengdamasi kuo tyliau ir paviršutiniškiau kvėpuoti. Koridorius
buvo ilgas ir tamsus ir, ko gero, kirto namą į dvi dalis kaip pagrin
dinė arterija. Ji suraukė nosį. Atpažino prieš keletą metų užuostus
kvapus. Aitrų chemikalų, užbertų ir užpurkštų ant kilimų, tvaiką,
ore besisklaidančią riebią pirštų atspaudų nuėmimo pudrą. Vos jun
tamą rūdžių kvapą, nors Tesą nenorėjo galvoti, kieno jis buvo. Nu
sikaltimo vieta turėjo savo aromatą, susidedantį iš buvusio smurto
pėdsakų ir šviežių chemikalų. Jos gerkle ėmė kilti tulžis. Ji ją nurijo.
Džordis pasuko į dešinę, ir jie atsidūrė mažoje virtuvėlėje.
Kriauklėje vis dar stovėjo į stirtą sukrautos lėkštės, o ant stalo gulėjo
atverstas laikraštis, keliantis nejaukų pertraukto gyvenimo įspūdį.
Tačiau linoleumo grindys nebepriminė virtuvės grindų. Dideli jų
plotai buvo atplėšti, iškirpti ir išsiųsti į kriminalinių tyrimų labora
toriją. Greičiausiai bus tiriama, ar ant jų yra kraujo.
Džordis atsidarė apatinių spintelių dureles ir ištyrinėjo jų pri
plėkusias gelmes skvarbiu žibintuvėlio spinduliu. Šviesa pakilo, už-
liedama stalo paviršių, kuris dabar buvo padengtas švytinčiais che
mikalais.
Spindulys nerimastingai klajojo toliau. Sienos blykčiojo nuo
šviesos, kuri atsimušė nuo įvairių skysčių likučių. Pakėlęs galvą į vir
šų, išvydo žibintuvėlio apšviestus tamsius taškelius, nusidriekusius
per lubas riesta linija, primenančia vaivorykštę. Kraujo pėdsakai.
Bylojantys apie daužymą buku mediniu daiktu. Tokiu kaip medžio
šaka, šluotos rankena ar beisbolo lazda.
Tesai kvėpuoti pasidarė dar sunkiau. Ji užsimerkė ir pagalvo-
jo apie Sėmę. Tu tai darai dėl savo dukters. Dėl savo dukters išliksi
tvirta.
—Laikykis, —suniurzgė jai į ausį Džordis. Jis nusėlino į sve
tainę.
Dar kartą giliai įkvėpusi, ji nusekė iš paskos. Netvarkos čia
buvo mažiau. Baldai atrodė sustatyti paskubomis, greičiausiai tai
padarė įkalčių ieškantys pareigūnai. Kilimo lopai padrikai išpjausty
ti ir išsiųsti į laboratorijas. Tačiau akivaizdu, kad pagrindinis veiks
mas vyko virtuvėje. Svetainėje matėsi tik jo atgarsiai.
— Lik čia, — atžariai paliepė Džordis. — Patikrinsiu likusią
namo dalį.
—O kaipgi mano pozicijos nuo šeštos iki dvyliktos?
—Tave saugo siena. Nemėginkime jos patraukti.
Netaręs daugiau nė žodžio, jis nuslinko koridoriumi su žibin
tuvėliu. Tesą prakaituotais delnais dar tvirčiau suėmė ginklą. Atsar
giai atsitraukė nuo sienos. Ji neapsivems, neapalps, nebijos. Ji bus
stipri, ji bus kieta.
Džimas priėjo jai už nugaros ir užmetė ant galvos plastikinį
maišelį.
—Teresa, —sušnabždėjo į ausį jis. —Matau, kad atsiliepei į
mano kvietimą. Panašu, atsivedei dar ir savo samdomą kareivį, kurį
aš irgi nužudysiu.
Ištraukęs komodos spintelės stalčių svečių kambaryje, Džordis

pajuto, kad yra ne vienas. Tesą? Ji nebūtų sugebėjusi judėti taip ty
liai. Tai buvo tvirti profesionalo žingsniai.
Beketas. Kaip?
Jis tvirčiau prispaudė pirštą prie savo devynių milimetrų kalib
ro pistoleto gaiduko ir apsisuko ant kulno kaip tik tuo metu, kai iš
girdo gerai pažįstamą besileidžiančios beisbolo lazdos švilptelėjimą.
Pašoko į šoną ir porą kartų šovė. Lazda suknežino komodą.
Džordis apsisuko, pamėgino nusitaikyti, bet už savo pastangas

buvo apdovanotas pora smarkių smūgių į inkstus. Ginklas nuskriejo
oru. Jis spyrė koja ir išgirdo, kaip gavęs spyrį, Beketas suniurzgia.
Besukiodamas galvą Džordis pastebėjo savo ginklą. Puolė prie
jo. Tą pačią akimirką Beketas pakėlė lazdą.
Jis apsivertė per šoną ir šovė, visai kaip per šaudymo pratybas,
tiktai Beketas buvo ne kartoninis taikinys ir gyvybei iš tiesų grėsė
pavojus.
Jo pirštas staigiai spustelėjo vieną, du, tris kartus, ir per ausyse
skambantį aidą išgirdo, kaip Beketas ūmiai įkvepia oro. Tačiau lazda
vėl pakilo į viršų.
Džordis ėmėsi veiksmų, bet nepakankamai greitai —lazda pa
taikė į jo dilbį, kuris garsiai trekštelėjo. Pirštai iš karto nutirpo, o
tada juos užplūdo kaitriai raudonas skausmas. Ginklas išsprūdo iš
suglebusių rankų.
—Šūdas.
Lazda pakilo.
Laiko galvoti nebeliko. Dabar viską lėmė adrenalinas. Ir pyktis.
O Džordis juto, kaip viduje sukyla didžiulis pyktis.
Jis vėl iššiepė dantis. Prisiglaudęs sužeistą ranką prie šonkau
lių, smarkiai spyrė kaire koja. Ji užtikrintai pataikė Džimui į kelio
girnelę, ir jis išgirdo, kaip šis vos atgaudamas kvapą suunkščia ir
pajunta aštrėjantį kraujo troškulį.
Jis puolė dar kartą, pataikydamas į kietą kaip akmuo pilvą.
Greitai apsivertė, pasisuko ir šėrė Beketui pėda į žastą. Lazda nukri
to ant grindų. Džordis taikėsi jį pribaigti.
Tačiau jam šokant į priekį Džimas užkabino jo pėdas, ir Džor
dis praskriejo oru. Sunkiai nugriuvo ant grindų, nes nutirpusios
rankos nespėjo jo apsaugoti. Skausmingai švokšdamas iš plaučių
išėjo deguonis, jo krūtinė prisipildė raudonų it liepsna skruzdžių.
Akis užliejo dėmės, o klubas riaumojo iš skausmo.
Bet jis nesustojo, raginamas instinkto, klykiančio ridenkis, ri-

denkis, ridenkis arba mirk.
Svyruodamas atsistojo, mėgindamas įžiūrėti Beketą. Pasaulis
vimdančiai sukosi aplink. Negalėjo išlaikyti pusiausvyros. Jis niekur
nerado savo ginklo.
Šūdas, jis pateko į bėdą. Susikaupk, po velnių, susikaupk.
Paskui lyg pro miglą pavyko įžiūrėti Beketą —aukštą išblyšku
sį šešėlį, primenantį ateivį ar vaiduoklį. Džordis ne iš karto suprato,
dėl ko jis taip atrodo. Beketas buvo be plaukų: nei galvos plaukų, nei
antakių, nieko. Akys atrodė mažesnės, skvarbesnės ir įkritusios dar
giliau, nes nebuvo jas pabrėžiančių ir sušvelninančių antakių. Gyva
tės galva, štai ką ji priminė.
Abu vyrai žiūrėjo vienas į kitą.
Džordis laikė ranką prie šono. Nuo Džimo Beketo peties lašėjo
kraujas.
Džimas pajudėjo. Jis sukando dantis, baisiai susierzinęs, ir
šoko prie lango. Džordis puolė jam iš paskos.
Tačiau paskutinę sekundę, permetęs vieną koją per lango rėmą,
Beketas atsisuko.
—Teresa, —paprastai pasakė jis. —Manau, kad dabar jai jau
trūksta deguonies.
Džordis sustojo.
Beketas nusišypsojo:
—Kvaily. Turėjau ją ne vienerius metus. Galiu pasakyti, kad ji
to neverta.
—Tu miręs.
—Ji mano. Jeigu jai padėsi, tu irgi būsi mano. Paklausk Difor-
do, kai kitą kartą jį pamatysi.
Beketas šmurkštelėjo pro langą, o Džordis negalėjo nieko pa
daryti, nes už tai tektų sumokėti Tesos gyvybe. Jis pakėlė nuo grindų
savo pistoletą ir, prispaudęs kairę ranką prie šonkaulių, nuskubėjo į
svetainę.
Tesą buvo antrankiais prirakinta prie kavos stalelio, ant jos gal
vos užmauta užklijuota kepimo rankovė.
Džordis iš pritvirtintos ant kulkšnies makšties išsitraukė peilį,
perpjovė maišelį ir nuplėšė jį nuo veido. Moters galva nusviro ant
šono, oda jau buvo beįgaunanti melsvą atspalvį.
—Tesą, Tesą, nagi, nagi!
Moters galva krestelėjo ant krūtinės.
Jis smarkiai pliaukštelėjo jai per skruostą ir apsidžiaugė išgir
dęs staigų įkvėpimą. Ji buvo gyva. Jis susimovė, bet ji kažkokiu būdu
išgyveno. Jis lingavo, prisiglaudęs ją prie krūtinės. Keikė savo paties
kvailumą. Jis ėmėsi veikti.
Jiedu privalėjo dingti. Tuojau pat.
—Džimas, —kimiai sušnabždėjo Tesą. Jos akys blizgėjo.
—Jis pabėgo. Bet gali grįžti. Ar paeisi?
—Bandžiau jį nušauti. Pakėliau ginklą, bet...
—Šššš, susiimk. Eime, Tesą.
Džordis pakėlė kavos staliuką, ištraukė kitą antrankių pusę ir
pastatė Tesą ant kojų. Ji sunkiai į jį atsirėmė, tebegaudydama orą.
—Gerai. Tu kvėpuok. Aš bėgsiu. Važiuojam.
Nutempė ją iki paradinių durų, kur naktis trenkė jiems antausį
lyg įpykusi moteris, ir jie savo skruostais pajuto geliantį jos šaltį.
Bėk —kažkas lyg kuždėjo jam į ausį.
Džordis nesiginčijo.
—Jis mirė.
Meriona pakėlė akis nuo židinio, o jos skruostai atrodė neį
prastai įraudę nuo hipnotizuojančių liepsnų. Ji sėdėjo ant baltos
odinės baro kėdės krašto. Itališkos odos, labai geros. Pati jas išrin
ko, kaip ir į komplektą įeinančius sofą ir krėslą. Baldai puikiai tiko
svetainėje —minimalistinis baltos odos ir berėmio stiklo motyvas.
Merionai visada patiko šis prabangių Virdžinijos namų kambarys.
Po šiltų žemės atspalvių bei ryškių žalios ir raudonos spalvų

Arizonoje baltajai pasirodė pernelyg galinga. Ir tai ją siaubingai siu
tino.
—Ar girdėjai, ką pasakiau?
Rodžeris stovėjo tarpduryje, lyg negalėdamas apsispręsti, ar
saugu įeiti į vidų. Ji ramiai žiūrėjo į jį, savo išraiška nė kiek nepa
lengvindama jam to apsisprendimo.
Meriona susivertė paskutinį siurbčiojamo brendžio lašą:
—Girdėjau.
—Maniau, būsi greta jo.
—Akivaizdu, kad nepavyko.
—Ar viskas gerai, Meriona? Neatrodo, kad tu...
Jis nutilo. Veidas atrodė nuoširdžiai susirūpinęs. Ji negalėjo to
pakęsti.
—Grįžk pas savo kokteilių padavėją, Rodžeri. Man čia tavęs
nereikia.
Įvairovės dėlei jis jos nepaklausė. Ir įžengė į kambarį.
Ji pakėlė ploną antakį:
—Oho, Rodžeri, gal pasitraukei iš bestuburių klasės, kol buvau
išvykusi?
Jo veidas sutrūkčiojo, paliudydamas, kad jai pavyko įgelti.
—Žinau, kad tau sunku, Meriona, —narsiai pamėgino jis.
—Nereikia.
— Žinau, kad tau dabar tikriausiai labai skaudu. Nebegaliu
būti tau vyru. Atleisk. Bet pamaniau.... Pamaniau, kad vis dar galė
čiau būti tavo draugu.
—O kam man reikalingas draugas?
—Žinau, kad jį mylėjai, —kimiai sukuždėjo Rodžeris. —Aš
taip pat jį mylėjau, Meriona. Jis buvo mano draugas, mano vado
vas... aš jau jo ilgiuosi. Neįsivaizduoju, kaip tau turėtų skaudėti.
Jo veidą užplūdo emocijos. Rodžeriui dar nespėjus susivaldyti,
ji spėjo jo akyse pastebėti sublizgant nuoširdžias ašaras.
Meriona bukai žiūrėjo į jį. Ji irgi turėtų verkti. Turėtų jausti

liūdesį, širdgėlą. Tačiau nejautė nieko, išskyrus ledą, tekantį jos ve
nomis ir užšąlantį į gabalą pilve. Nuo užpraeitos nakties tejuto vie
nintelę emociją —ledą.
Nes kartais, jam įskilus, ji akies kraštu pamatydavo dalykų,
apie kuriuos nenorėjo žinoti.
Rodžeris žengė artyn. Apsivilkęs kostiumu jis atrodė patrauk
liai ir prakilniai, o krištolinis sietynas spindėjimu išryškino jo žvil
gančius šviesiai rudus plaukus ir elegantiškus aristokrato bruožus.
Rodžeris gimė po laiminga žvaigžde ir buvo tikras grakštumo, sub
tilumo ir rafinuotumo pavyzdys.
Pirmą kartą Meriona išvydo Rodžerį vilkėdama balta klos
tuota suknele, kai leidosi pagrindiniais išlenktais laiptais savo tėvų
namuose —taip įspūdingai ji turėjo pasirodyti savo aštuonioliktojo
gimtadienio šventėje. Rodžeris stovėjo pulkininko pašonėje, apsi
vilkęs pilną kareivio uniformą, ir žiūrėjo į ją lyg pakerėtas, o sietyno
šviesa spindėjo ant jo krūtinę puošiančių medalių. Ji turėjo apžvelg
ti visus, kaip herconiegė, teikianti karališką malonę. Bet Merionos
akys buvo nukreiptos vien į Rodžerį. Jai atrodė, kad jis yra princas,
kuris ją iš čia išsiveš.
Jei jis dabar ją apsikabintų, ar tie vaizdiniai dingtų? Ar jis galė
tų išgelbėti nuo ją naikinančio ledo?
Aš pasimečiau savyje, ir niekas negirdi mano šauksmo.
—Meriona...
—Keliauk namo, Rodžeri. Nenoriu, kad čia būtum.
—Tau nereikėtų likti vienai...
—Keliauk namo, po paraliais! Keliauk namo, arba aš paskam
binsiu tai tavo mielajai kokteilių padavėjai ir papasakosiu, koks iš
tiesų stiprus ir narsus tu esi! Nešdinkis iš mano namų. Nešdinkis
iš mano svetainės. Apsimetinėk gedinčiu globotiniu kur nors kitur!
Jis atrodė priblokštas. Meriona žengė žingsnį į priekį, jis gūž
damasis atsitraukė. Rodžerio veidas užsisklendė, žvilgsnis pasidarė
kaltinantis, ir jam nereikėjo praverti lūpų, kad ji suprastų, apie ką jis

galvoja.
Šaltoji Meriona, bejausmė Meriona, frigidiškoji Meriona.
O ji savo ruožtu prisiminė gyvenimą po pasakiškų vestuvių.
Prisiminė tą kartą, kai ji vonioje prausėsi veidą, o jis atlapojo duris,
įėjo ir, nepaisydamas jos apstulbusios veido išraiškos, atsitraukęs už
trauktuką, nusišlapino į klozetą. Jis maištingai pažvelgė į ją. „Popen-
kerių vedybų metų mes bentjau neturėtume gėdytis nusimyžti vienas
kito akivaizdoje, Meriona. Aš noriu tokio artumo!“Ji paprasčiausiai
spoksojo į jį, negalėdama nuslėpti savo veide siaubo ir pasišlykštėji
mo. Daugiau Rodžeris niekada taip nebedarė.
— Gerai, — dabar jau sausai pasakė Rodžeris, traukdamasis
durų link. —Išeisiu, jei taip nori.
—Kiek dar man reikės kartoti?
Jis atidarė duris, tada pastovėjęs papurtė galvą.
—Visada buvai tokia nepasiekiama, Meriona, —patyliukais
ištarė. —Bet nepamenu, kad būtum tokia žiauri.
—Tiesiog darausi išmintingesnė.
—Netapk per daug išmintinga, Meriona. Tu beveik nebeturi
draugų: tik Ema, kurią niekini, ir Džordis, kurio nekenti.
—Ema yra pamišėlė, o Džordis —girtuoklis. Man jie nė velnio
nerūpi.
—Džordis yra girtuoklis?
—Visiškas, —ramiai atsakė ji.
Dorasis Rodžeris visą laiką žavėjosi jos broliu, o dar labiau ža
vėjosi jo akivaizdžia panieka.
—Ar dėl to jis ir neatvyko?
—Esu tuo tikra. Turėsi su tuo susitaikyti, Rodžeri. Mano brolis
nebėra šaunus maištininkas. Jis paprasčiausias alkoholikas. Kad ir
kur jis šiuo metu būtų, esu tikra, kad geria aukso spalvos tekilą.
Dvidešimt antras
Motelio kambarys buvo rudas, šūdinai rudas. Rudos grindys,

rudos lovos, rudos užuolaidos. Jis nebūtų patikęs net ir keliaujan
čiam prekybininkui. Tesai kambarys pasirodė pats tas.
Džordis išėjo atnešti ledo. Ji stovėjo viena viduryje kambario,
apsikabinusi save per liemenį. Vis dar nežymiai spengė ausyse. Įkvė
pus perštėjo sudirgintą gerklę.
Tesą paskambino leitenantui Hulihanui ir pranešė, kas įvyko.
Paieškos duomenys buvo papildyti naujausia susidūrimo su Džimu
informacija, o vietinės paieškos sustiprintos. Leitenantas norėjo, kad
ji atvyktų pas juos. Jai neatrodė, kad tai ką nors išspręstų. Jie įkurdin
tų ją kokiame nors name. O ji sėdėtų ir lauktų, kaip kad laukė prieš
dvejus su puse metų. Į kampą katino įvaryta pelytė, diena iš dienos
laukianti, kada gi jis pagaliau puls. Daugiau Tesą taip nebegalėjo.
Turėjai būti kieta. Tačiau pataikei tiesiai į Džimo spęstus.
Savo krepšyje Tesą susirado storą vilnonį megztinį. Rankos
taip smarkiai drebėjo, kad drabužį užsivilkti pavyko ne iš pirmo kar
to. Vis dar girdėjo, kaip nuo nesiliaujančio drebulio kalena dantys.
Kur Samanta? Ar šiuo metu ji šaukiasi tavęs? Ar susigūžusi
svarsto, kodėl neatvykai jos išgelbėti?
Kodėl neišgelbėjai savo dukters?
Naktis buvo pernelyg tamsi. Kambarys —pernelyg tuščias. Ją
prislėgė suvokta tiesa, nuo kurios nebuvo kaip pasislėpti: ji pavedė
savo dukrą.
Į kambarį įėjo Džordis. Tyloje durų trinktelėjimas pasirodė la
bai garsus.
—Tau viskas gerai? —pasiteiravo jis.

—Ne, —šiurkščiai atsakė Tesą.
—Išgerk stiklinę vandens. —Jis įgrūdo jai į ranką plastikinį
puodelį, nelaukdamas sutikimo. —Gerk. Susikaupk. Mums reikia
naujo plano.
Pagaliau Tesą pažvelgė į jį, sėdintį prie sukrypusio rudo staliu
ko. Benešdamas ledą, Džordis nusipirko cigarečių ir dabar vieną iš
jų prisidegė. Viską atliko viena ranka. Kita laikėsi šonkaulius.
—Tau skauda, —tarė ji.
—-Man viskas gerai.
—Tavo ranka.
—Žinai, kaip gydyti skilusį kaulą?
—Ne visai. Mano tėvas visada nuveždavo mus su mama į trau
matologinį, kur mes naiviems rezidentams papasakodavome, kad
nukritome nuo laiptų.
—Na, mes į traumatologinį nevažiuosim. Man viskas gerai.
Ji nusisuko. Akis graužė aitrūs cigaretės dūmai. Krūtinėje juto
karštą, sūrų ašarų gumulą, bet pravirkti negalėjo.
Samanta. Difordas. Ką dar leisi Džimui iš tavęs atimti?
—Aš jį pašoviau, —galiausiai ištarė Džordis.
Tesą išpūtė akis.
— Mudu su Džimu truputėlį surėmėme ginklus galiniame
miegamajame. Jis turėjo savo beisbolo lazdą, aš —pistoletą. Kitą
kartą paliksiu devinto kalibro pistoletą namie ir pasiimsiu AK-47.
—Ar jis rimtai sužeistas?
—Ne, —pyko Džordis. —Greičiausiai žaizda tik paviršinė.
Dėl jos Džimas nė velnio nesulėtino tempo.
—Nesuprantu, kodėl jis ten buvo, —sumurmėjo ji. —Kodėl
sugrįžo ir kur buvo Sėmė?
—Jis atėjo tavęs, Tesą. Lyg per išpardavimą „du už vieno kai
ną“ —pasigrobi dukrą ir nužudai buvusią žmoną.
—Iš kur jis išlindo? —sukuždėjo ji. —Aš stovėjau visiškai

viena ir staiga...
Džordžio žandikaulis įsitempė.
—Aš susimoviau, —trumpai pareiškė jis. —Neapėjau peri
metro, nepatikrinau viso namo, prieš palikdamas tave vieną. Visai
nesitikėjau... ką gi, susimoviau. Viskas labai paprasta.
—Tu nežinojai.
—O reikėjo.
—Ką darysime dabar?
—Pamiegosime. Pavalgysime. O ryte vėl susirinksime.
Kambaryje vėl stojo įtampos kupina tyla. Tesą pabandė ją nu
galėti įjungdama televizorių. Pirmas vaizdas, kurį pamatė, buvo
Sėmė.
—Vakar, vėlai vakare, Springfilde iš saugomo namo buvo pa
grobta Samanta Viljams. Jos tėvas, nuteistas serijinis žudikas Dži-
mas Beketas, nužudė du pareigūnus ir yra laikomas ginkluotu ir
pavojingu. Samantai yra ketveri metai, ji buvo apsivilkusi rausvu
žieminiu paltu, yra šviesių plaukų ir žydrų akių. Asmenis, turinčius
informacijos apie Samantą, prašome skambinti apačioje pateiktos
karštosios linijos telefonu.
—Kartojame, kad Džimas Beketas yra ginkluotas ir pavojin
gas, todėl prie jo artintis nesaugu. Jis dažnai apsimeta policijos pa
reigūnu arba apsaugos darbuotoju. Šiuo metu policija, padedama
FTB ir Nacionalinės gvardijos, šukuoja teritoriją. Prieš tris savaites
Beketas pabėgo iš sustiprinto režimo kalėjimo Volpole, nužudęs du
pataisos namų apsauginius...
Tesą negalėjo atplėšti akių nuo ekrano. Jis rodė vieną iš Saman-
tos darželio nuotraukų. Žiūrėdama per petį, mergaitė užsiraičiu-
siomis šviesių plaukų uodegytėmis plačiai šypsojosi, o jos mėlynos
akys švietė. Tesą puolė ant kelių.
— Nelaikyk visko savyje, — už nugaros tyliai pasakė Džor-
dis. —Nelaikyk visko savyje.
Ji negalėjo. Negalėjo pravirkti. Negalėjo suklykti.

Kągi tu darysi, Teresa?Kovosi su manimi? Abu žinome, kad tam
esi per silpna.
—Susikaupk, Tesą, —jau griežčiau paliepė Džordis. —Giliai
įkvėpk. Susikoncentruok į kilimą, jei tik tai padės tau pasijusti geriau.
Esi silpna ir kvaila. Negalėjai pasipriešinti savo tėvui. Ką darei,
kaijis mušė tavo mamą?Žiūrėjai? Oką darei, kaijis mušė tave?Laukei?
—Tesą, po velnių, liaukis! —Džordis čiupo ją už pečių ir stip
riai papurtė.
Ji leidosi purtoma kaip skudurinė lėlė. Nerado savyje jėgų. Ne
turėjo nei svorio, nei raumenų, nei kaulų. Neturėjo dvasios.
—Tesą? —šiurkščiai sušnabždėjo Džordis. —Mieloji, prašau...
Užtvanka pratrūko. Ji ėmė kūkčioti, jai degino gerklę, pečiai
trūkčiojo. Ašaros liejosi upeliais. Greta jos, ant bjauriojo kilimo, pri
sėdo Džordis. Sveikąja ranka apsikabino ją per pečius ir prisitraukė
prie krūtinės. Tesą verkė įsikniaubusi į jo marškinėlius didelėmis,
nevaldomomis ašaromis, kurios persisunkė iki jo odos, ir dėl to jau
tėsi dar blogiau. Jis glostė jai plaukus.
—Ššš. Ššš. Aš tau padėsiu. Mes surasime Samantą, mieloji. Pri
siekiu tau, mes rasime Sėmę.
Tesą dar smarkiau pravirko. Džordis supo ją savo glėbyje.
—Viskas gerai, brangioji, viskas gerai. Žinau. Žinau, —vis
murmėjo, priglaudęs lūpas prie jos plaukų.
Ji glaudėsi prie jo visu virpančiu kūnu.
Laikyk mane, laikyk mane, laikyk mane. Niekada nepaleisk.
—Žinau, —kuždėjo jis, —žinau.
—Reikėtų uždėti ledo ant tavo rankos.

Buvo praėjusi jau valanda. Tesą kūkčiojo, Džordis —rūkė. O
dabar jie abu sėdėjo ant pernelyg minkštos lovos krašto ir atrodė
nusivarę nuo kojų.
—Gal... gal galiu ją apžiūrėti?

Jis gūžtelėjo ir papūtė lūpas, apžiojusias ilgą baltą cigaretę. Aš
trūs dūmai graužė jai akis.
—■Gal gali neberūkyti?
Jis kilstelėjo antakį.
—Taip atsilygintum už mano gydymo paslaugas, —derėjosi
Tesą.
—Maniau, tu nenusimanai apie pirmąją pagalbą.
—Žinau, kad rūkyti nesveika, dėl to nusimanau tikrai daugiau
už tave.
Jis pasidavė ne iš karto, bet po kelių akimirkų užgesino cigaretę.
—Teisuolė Tesą, —burbtelėjo Džordis.
Ji praleido jo komentarą pro ausis ir atsiklaupė priešais ant pu
raus kilimo. Jis praskyrė kelius, prisileisdamas ją artyn. Vyro šlaunys
lietėsi prie jos pečių. Ji uždėjo pirštus jam ant rankos ir išgirdo, kaip
jis staigiai įkvepia.
Prieš tai Tesą sakė jam tiesą. Ji neturėjo nė menkiausio suvoki
mo, ką daro. Motinos namuose išmoko maskuoti įbrėžimus ir mėly
nes makiažo priemonėmis, o ne tepti jas dezinfekuojančiu skysčiu.
Išmoko gydyti lūžusius kaulus kruopščiai apgalvotais melais svei
katos priežiūros specialistams. Išmoko nuduoti, kad sumušimai be
veik niekada neskaudėdavo.
Dabar bejėgiškai apžiūrinėjo sužeistą Džordžio galūnę. Jo
kairysis dilbis atrodė siaubingai: raudonas kaip burokas, ištinęs ir
karščiuojantis. Ji išdrįso apžiūrėti rankos viršų, subtiliai pirštais lies
dama jo odą. Džordžio veidas išbalo. Ant viršutinės lūpos matėsi
prakaito lašeliai. Tesą matė, kad jis kanda sau į vidinius skruostus,
taip tramdydamas dejones.
—Manau, reikalingas tikras gydytojas, —tyliai pasakė ji.
—Daryk, ką gali, Tesą. Arba susitvarkysiu pats senoviniu būdu.
—Amputacija?
—Viskiu.
—A.
Ji prikrovė ledo į rankšluostį ir pridėjo prie odos tinimui su
mažinti. Džordis galėjo pajudinti pirštus, bet ne ypač daug. Ar tai
reiškė, kad kaulas nelūžęs, kad jis tik žiauriai pasitempė ranką, o gal
ką nors blogiau? Ji neturėjo jokio supratimo.
Galiausiai Tesą davėjamkelias aspirino tabletes iš savo rankinės.
—Dvi? Mano ranka suknežinta beisbolo lazda, o tu man duo
di porą aspirino tablečių?
—Tavo tiesa.
Tesą išbėrė šešias. Jis išgėrė jas vienu kartu, susivertęs visą saują.
Ji sėdėjo ant didelės lovos krašto, nuleidusi kelius netoli jo. Jie
du patyrė daugybę dalykų, bet nė vienas nežinojo, kaip juos išreikšti
žodžiais. Tesą miegojo su juo, nors dabar nežinojo, kaip paprašyti,
kad ją apsikabintų. Verkė jam ant peties, bet nežinojo, kaip jį pa
guosti.
—Tai visą naktį taip ir žiopsosi į mane? —paklausė Džordis.
—Galbūt.
—Tu mane erzini.
—Kodėl mes atvykome į viešbutį? Kodėl nesikreipėme tiesiai
į policiją?
Džordis kurį laiką patylėjo:
—Nes jie yra policija.
—Tu jais nepasitiki?
—Ne, ko gero, nepasitikiu. Panašu, kad baisusis Džimas moka
juos vedžioti už nosies. Mums geriau vieniems.
Tavo ranka sudaužyta, aš vos nenumiriau. Gal nori pakar
toti savo žodžius?
—Ir mes abu išgyvenome. Dėl to esam kur kas pranašesni už
policiją.
—Džordi, jis turi mano dukrą.
—Mes jį surasime.
—Kaip? —Tesą pati išgirdo savo balse isterijos gaidelę. —Įdė

sime skelbimą į geltonuosius puslapius? Bursime iš arbatžolių?
—Nežinau.
—■Nežinai?—dabar ji jau rėkė ant jo. Ji nenorėjo rėkti.
—Tesą, aš nesu koks nors sušiktas supermenas! Nežinau visų
atsakymų. Greičiau mąstyti negaliu. —Džordis staigiai išsitraukė
dar vieną cigaretę ir iš karto perlaužė ją pusiau. —Šūdas, —ištarė
jis ir išsiėmė dar vieną. —Kiek dabar valandų?
—Trečia nakties! Dabar mano dukra pas jį yra jau ilgiau nei
dvidešimt keturias valandas. Dvidešimt keturias valandas, o mes
nieko neturime!
—Žinome, kad jis netoliese. Privertėme jį sugrįžti į nusikalti
mo vietą. Anksčiau ar vėliau jis susimaus.
—O, čia tai puiki strategija. Policija ją irgi jau sėkmingai taiko
pastaruosius trejus metus.
—Puiku, Tesą, —jo balsas pasidarė atšiaurus. —Ką tu pasiū
lysi?
—Aš... Aš...
Ji nežinojo. Tik troško, kad Džimas būtų nebegyvas. Norėjo
dar kartą apkabinti Samantą.
Tesą užsimerkė. Giliai įkvėpė ir persibraukė pirštais plaukus.
Staiga suprato, kad yra per daug pavargusi galvoti. Skausmas buvo
įsiskverbęs labai giliai ir siurbė jos jėgas tol, kol iš jos beliko tik tuš
čias kevalas. Jos dukra yra kažkur, viena. Ji sėdi pigiame pakelės
motelyje, nežinodama, ko griebtis. Jai nepakeliamai skaudėjo galvą,
o Džordis buvo teisus —jis ne supermenas. Ji būtų kvaila, jei to
tikėtųsi.
Turi išmokti kovoti už save. Turi būti stipri. Turi susiimti ir su
sigrąžinti savo dukrą.
Tesą atsistojo ir ištiesė ranką:
—Eime į lovą.
Džordis niekinamai purkštelėjo:
—Na, mieloji, stengiuosi būti paslaugus, bet vienos rankos ne

tektis apriboja net ir mano talentus.
—Neprašau manęs dulkinti, —tiesiai atrėžė ji. —Žinau, kad
dar nesi tiek supykęs.
Jojuodos akys išsipūtė, o paskui pavojingai prisimerkė:
—Jei dulkinu tave tik iš pykčio, dėl ko tu kariesi man ant kaklo?
—Dėl aistros. Paprasčiausios aistros. Negi ne tai nori išgirsti?
Jis nieko neatsakė. Ir nepaėmė jos ištiestos rankos. Tesą pa
purtė galvą, pasibjaurėjusi jais abiem. Kodėl jis negalėjo suprasti,
kad tokiai moteriai kaip ji paprasta aistra neegzistuoja. Net jei to
ir trokštų.
Ji čiupo Džordžio dešinę ranką, nes žinojo, kad jis niekada ne
paims jos ištiesto delno, ir smarkiai trūktelėjusi pastatė jį ant kojų.
Jis buvo gerokai už ją aukštesnis, o jo veidas nebeatrodė neį
skaitomas ir pasyvus.
—Aš apsigalvojau, —panosėje ištarė Džordis. —Nepaisant
visko, esu pakankamai įpykęs.
— Kur jau ne, —Tesą pastūmė jį atgal ant lovos. — Gulėsi,
laikysi prisidėjęs ledą ir darysi viską, ką tau liepsiu.
Tesą atsirėmė keliais į lovą, ir čiužinys pavojingai įdubo. Džor
dis stebėjo ją primerktomis akimis. Ji siektelėjo lempos prie lovos ir
išjungė šviesą.
—Man labiau patiktų žiūrėti, —pakomentavo jis.
Jos krūtys lietė jo krūtinę. Ji atsargiai atsitraukė, nenorėdama
prailginti kūnų kontakto, bet ir vengdama liesti jo ranką.
—Miegok, —atsakė ji.
—Miegot?
—Juk tai irgi geras įgūdis, prisimeni?
—Tik iki aštuntos ryto.
—Gerai. Tik iki aštuntos ryto.
—Beketas tikriausiai turi, kas prižiūri Sėmę, —tvirtino Džor-

dis. —Giminaitį, apie kurį mes nieko nežinome. Seną draugą. Nieko
nenutuokiantį liudininką. Juk negalėjo jos taip palikti ir atvažiuoti į
Difordo namus.
—Nežinau, —atsakė Tesą.
Apsižergusi Džordžio kelius, ji apžiūrinėjo ranką. Ryto švieso
je ranka atrodė dar baisiau. Dabar jis visiškai nebegalėjo pajudinti
pirštų.
—Pagalvok, Tesą.
—Aš apie tai jau galvojau! Juk sakiau tau, kad jo šeima mirusi,
draugų jis niekad neturėjo, tik pažįstamus, o dabar, logiškai mąstant,
jis neturi į ką kreiptis. Kita vertus, Džordis moka pasikabinti moterį
štai šitaip, —ji spragtelėjo pirštais. —Galbūt šiuo metu turi nuola
tinę merginą. Nežinau.
—Kur jis slėpėsi praeitą kartą?
—Nežinau.
—Jis dingo prieš pusę metų, o farai vis dar nežino kaip?
—Atleisk, Džordi, bet kai jį sugavo, Džimas nepuolė dalintis
informacija. Taip būna tik filmuose.
—O kur jie ieškojo praeitą kartą?
— Iš pradžių —visur, visai kaip ir dabar. Jo portretas buvo
iškabintas kur tik įmanoma, įsteigta karštoji linija. Naujojoje Angli
joje buvo išduotas jo suėmimo orderis. Tačiau laikui bėgant opera
tyvinė grupė vis mažėjo, buvo dedama vis mažiau pastangų. Polici
jos departamentas neturi tokio biuždeto, kad galėtų palaikyti tokio
lygio pajėgas ir darbštumą pusę metų.
—O Džimas tai žinojo. Tad jis laukė, bylą tiriančių pareigū
nų skaičius vis menko, kol galiausiai likau sėdėti savo senuosiuose
namuose viena su pora stebinčių pareigūnų, besikeičiančių kas pa
mainą.
— Net nebuvome tikri, kad jis sugrįš, — sušnabždėjo ji. —
Kvinsis manė, kad tai tebuvo tikėtina.
Džordis tylėjo. Jo oda buvo nesveikos spalvos. Sprendžiant iš

kaktos, jam greičiausiai kilo temperatūra. Jis tarė:
—Beketas ir vėl galėtų taip pat pasielgti.
—Jis turi Samantą.
—Būtent. Todėl jam dar svarbiau nesirodyti akyse. Jis turi kur
apsistoti, gal turi ir kokį žmogų. Kol kas laikykimės tokios prielai
dos. Dingdamas praeitą kartą, jis pasinaudojo slėptuve —naudojasi
ja ir dabar. Tu teisi. Džimas stengiasi būti nepastebimas, o po pusės
metų operatyvinė grupė bus perpus mažesnė. Jie ims manyti, kad
Beketas prasprūdo pro tinklą nepastebėtas, vyrai bus paskirti į akty
vesnes bylas. Taip, jei jis turi kantrybės, jam šitai išdegs.
—Tada mums reikia jį surasti, —paprastai pasakė Tesą. —Ne
paliksiu Samantos jo priežiūrai pusei ar visiems metams.
—Nesiginčiju. Tačiau turime rasti kokį nors atspirties tašką.
Mums reikalinga informacija.
Tesą giliai įkvėpė:
—Tu esi absoliučiai teisus, Džordi.
Jos balso tonas ją išdavė. Jis ėmė iš karto purtyti galvą:
—Gali nuvesti žirgą prie vandens, Tesą, bet negali jo priversti
gerti.
—Aš nežaidžiu su arkliu. Kalbu apie tave, tavo seserį ir savo
dukrą, kuriai reikia jūsų abiejų!
—Bandai piršliauti?
—Stengiuosi dėl Samantos.
Jis sustingo, leisdamas suprasti, kad yra visiškai priblokštas. Nu
sirideno nuo lovos ir atsistojo, padidindamas juos skiriantį atstumą.
—Meriona nebūtinai ateis į pagalbą. Turint omeny, kaip ji šiuo
metu į mane žiūri.
—Jos neapykanta nėra didesnė už taviškę.
—Išskaitei šitai savo krištoliniame rutulyje?
Tesą priėjo prie jo ir pirštais palietė raktikaulį. Ji neketino
taikstytis su tokiu atstumu ir su jo atstūmimu.
LISA GAR D N E R • TOBULAS VYRAS 287
—Tu buvai tik berniukas, Džordi. Ji turi suprasti, kad negalėjai

nei jos išgelbėti, nei išsigelbėti pats.
—Išgelbėti ją? Tesą, ji net nepripažįsta, kad tai įvyko.
—Žinau. Tarp incesto aukų tai neretas atvejis...
Išgirdęs šį žodį Džordis krūptelėjo, o jo veidas užsisklendė.
— - Negali to net ištarti, tiesa? —sušnabždėjo ji.
—Aš ne... aš ne... šlykštus žodis.
Tesą nenuleido akių nuo Džordžio veido ir pirštais trynė jam
pečius.
— - Aš vis dar regiu viską taip aiškiai, —sumurmėjo jis. Ji pirš
tais pajuto, kaip staiga pasikeitė jo kūnas —Džordis įsitempė kaip
styga. —Ji man sako, kad to niekad nebuvo, bet aš prisimenu kiek
vieną smulkmeną. Kaip jis mus mušdavo. Kaip ji stovėdavo mano
lovos kojūgalyje ir maldaudavo, kad aš ją išgelbėčiau...
Jis atsitraukė nuo Tesos.
—Džordi...
—Baik! —vyras dešine ranka braukė per plaukus. —Tai praei
tis. Mes užaugome, nepaisant jo. Ir aš tikiuosi, kad jis supus pragare.
—Tu tebemyli savo seserį, —švelniai ištarė Tesą.
Jis sugniaužė kumštį. Sukando dantis.
—Taip, —pasakė žvelgdamas pro langą. —Oji vis dar galvoja,
kad aš esu pamišėlis.
—Nemanau, Džordi. Manau, jai ima atrodyti, kad tu teisus, dėl
to ji tokia išsigandusi.
Ji žengė į priekį, tiesdama ranką. Jis krūptelėjo:
—Nereikia.
Tesą susvyravo, nes toks atstūmimas skaudino. Prispaudė ran
ką prie šono, bet akių nuo jo veido nenuleido. Jam buvo skaudu,
ji žinojo, kad jam skaudu. Matė tai abejingoje jo veido išraiškoje.
Įsileisk mane, leisk bent truputį padėti, jei galiu.
Bet jis buvo nepalenkiamas. Ji daugiau nepažinojo nė vieno
žmogaus, kuris galėtų būti toks nuožmus kaip jis.
Tesą giliai įkvėpė. Jai ėmė graužti akis. Paskui tyliai pasakė:
—Gerai. Aš einu po dušu. O tu... tu daryk tai, kas tau atrodo
geriausia.
—Aha, taip ir padarysiu.
—Tu čia profesionalas.
Vos tik paskui Tesą užsidarė vonios durys, Džordis stvėrėsi ci
garetės. Iš pradžių neskubėdamas atsidarė langą ir pajuto geliantį
Naujosios Anglijos šaltuką. Tada prisidėjo cigaretę prie lūpų, neran
giai ją prisidegė ir patenkintas įtraukė.
Lauke buvo šalta, dangus pilkas, bet toks šviesus, kad paskau
do akis. Tačiau Džordis vis tiek stovėjo prisimerkęs ir pūtė dūmus
pro langą, kol surūkė pirmąją cigaretę iki pat filtro. Tada išsitraukė
antrą.
Ir tada jis pakėlė ragelį.
Drebančiais pirštais suspaudė numerį. Kartojo sau, kad tai dėl
nikotino. Po trečio signalo Meriona atsiliepė. Minutę jo balsas buvo
dingęs.
—Alio? Alio? —ji jau buvo pikta, nors dar net nežinojo, kad
skambina jis.
Džordis sudvejojo, ar nepadėti ragelio, bet nepadėjo.
—Labas, Meriona, —pagaliau tarė.
Ji tylėjo. Jis pasinaudojo proga ir giliai įtraukė cigaretės dūmo.
Gal kitame laido gale ji darė tą patį? Būtų labai gražu —brolis su se
serimi nesugeba palaikyti trisdešimties sekundžių pokalbio, bet jau
rūkyti tai moka abu.
—Tai kalbėsi su manimi ar ne?
—Pasakyk bent vieną priežastį, dėl kurios turėčiau.
—Aš dėl Beketo.
—Beketo? —įtariai paklausė ji. —Ko tu nori, Džordi?
—Prašau ne dėl savęs, Meriona, aš viską suprantu. Prašo Tesą.
Ir nepamirškime, kad ši byla gali nulemti visą karjerą, —jis negalėjo

nuslėpti balse įtampos.
—Turi dvi minutes paaiškinti, ko nori, arba aš dedu ragelį.
—Informacijos.
—Informacijos?
—Beketas sugrįžo į Masačūsetsą. Jis nužudė farą, kuris saugo
jo Tesos dukrą ir pagrobė mergaitę.
—O, šūdas, —Merionos balsas sušvelnėjo. Ji atrodė nuošir
džiai apstulbinta.
—Manau, jis įkurdino Sėmę pas kokį nors draugą, —patyliu
kais kalbėjo Džordis, —bet Tesą niekaip nesugalvoja pas ką. FTB
pasiklauso telefono pokalbių ir užsiima stebėjimu. Galbūt kaip nors
pavyktų išsiaiškinti, kur jis, kas jam galėtų padėti.
—Galbūt, —ji akimirką patylėjo. —Kodėl kreipiesi į mane,
Džordi? Kodėl gi tau nesusisiekus su vadovaujančiu pareigūnu? Ga
liu pasakyti pavardę, jei nori.
—Tu nori, kad aš taip padaryčiau? Kad susisiekčiau su vadovu?
Šį kartą stojo ilgesnė tyla. Jis pamiršo cigaretę, kuri susmilko
iki galo ir ėmė deginti pirštus.
—Atvyksiu, —trumpai tarė ji. —Kur jūs?
—Springfildo pakraštyje, motelyje.
Jis išbėrė telefono numerį, stengdamasis kalbėti kuo neutraliau.
Dar nesuprato, kaip turėtų jaustis. Ir ar išvis turėtų kaip nors
jaustis.
— E... paskambink mums, kai nusileisi Logane. Paaiškinsiu,
kaip nuo ten atvykti.
— Lėktuvai ten skraido reguliariai. Manau, atskrisiu apie vi
durdienį.
—Gerai.
Jis laukė, kol Meriona atsisveikins ir padės ragelį. Arba pasa
kys, kad ką nors prisiminė, ką nors gera. Karštas vasaros dienas,
kurias jie leido mokydamiesi šokinėti „bombomis“ į baseiną, arba
290 LISA GA R D N E R • TOBULAS VYRAS
pavakarius, kai jis stebėdavo ją jodinėjančią ir galvojo, kad sesuo

grakščiausia mergaitė pasaulyje, taip tobulai sėdinti ant tokio di
džiulio žirgo.
Ji šaltai išbėrė:
—Tėtis mirė.
—Aišku.
—Laidotuvės ateinantį penktadienį. Jis bus palaidotas Arling-
tone su visa kariuomenės pagerbimo ceremonija.
—Hm.
—Ar tu atvyksi, Džordi?
—Ne.
—Vadinasi, tavo neapykanta tokia tyra?
—O taviškė —ne, Mere Bere?
Ji padėjo ragelį, ir jo ausyje pasigirdo pratisas signalas.
Džordis įsibrovė pas Tesą į dušą. Ji liovėsi trinktis galvą ir klau

siamai į jį sužiuro. Jis nužvelgė jos kūną, subtiliai padengtą muilo
putomis. Ant rankų matėsi ryškėjantys raumenukai, ant kojų —taip
pat. Džordis jau beveik nebepajėgė atsiminti, kaip Tesą atrodė pir
mąją dieną. Tiesiog matė ją dabar, ir ji jam atrodė graži.
Jo žvilgsnis apsistojo ties ryškia raudona linija, apsivijusia jos
kaklą. Smaugimo žymė nuo plastikinio maišelio.
—Ką tu darai?
Tesos balsas buvo kimus, neužtikrintas.
—Ieškau, kas galėtų nutrinti man nugarą.
—Ir kodėl galvoji, kad aš užsiimčiau tokiais dalykais?
—Aš esu invalidas. Tu man padėsi.
Džordis iki galo atitraukė vonios užuolaidą, nekreipdamas dė
mesio į karšto vandens lašus, tyškančius jam ant krūtinės. Palietė
kelnių praskiepą ir staigiai atsisagstė sagas.
Ji stovėjo po dušo srove ir išsižiojusi stebėjo, kaip jis nusi-
rengia. Paskui įsilipo pas ją į vonią ir atsistojo, apsižergdamas jos

kojas.
Neatsiklausęs paėmė muilą iš jos rankų. Perbraukė juo Tesos
krūtis, jos plokščią pilvuką. Tesą jautė, kaip nuo jo prisilietimo virpa
oda. Netaręs nė žodžio, pakėlė muilą viršun ir apvedė juo raudoną
patinusį brūkšnį ant jos kaklo, lyg norėdamas jį nutrinti. Lyg kuris
nors žmogus būtų turėjęs tokią galią. Jėzau, kaip jis būtų troškęs to
kio gebėjimo. Norėjo, kad jai pasaulis būtų geresnis, norėjo duoti
jai viską, ko nesugebėjo duoti Merionai, viską, ko nesugebėjo duoti
Reičelei ir Tedžiui. Kiek kartų jis susimovė. Džordis mirtinai bijojo
bandyti viską iš naujo, bet dar labiau bijojo palikti Tesą vieną tokio
žmogaus kaip Džimas Beketas malonei.
Jis pirštais dar kartą pamasažavo raudoną dryžį. Pagalvojo, kad
kitą kartą, sutikęs Beketą, pasistengs, jog jo mirtis būtų ilga ir skaus
minga.
Dėl Dievo meilės, gal galėčiau apsaugoti bent vieną žmogų. Leisk
man padėti Tesai, leisk man padėti Samantai. Leisk man parodyti, ko
esu vertas.
Ji tyliai prabilo:
—Tu jai paskambinai, ar ne?
Džordis dar kartą lėtai perbraukė nykščiu, ir jo tylėjimas atsakė
į klausimą.
—Džordi, aš tavimi didžiuojuosi.
—Man nesvarbu, ar tu didžiuojiesi.
Jis paleido muilą. Pažvelgė jai į akis, ieškodamas kažko, ką bi
jojo išreikšti žodžiais. Tesos akys buvo tokios didelės ir atviros. Pasi
tikinčios. Dieve, padėk jam. Dieve, padėk jai.
Jo pirštai nuslydo jos garbanotais pūkeliais ir jis ją užčiuopė. Ji
buvo drėgna, karšta, pasiruošusi. Ji išsirietė ir prigludo prie jo, įsi
tverdama pečių. Sukuždėjo jo vardą —vien jo užteko, kad Džordis
netektų savitvardos.
Ji teikė jam viltį. O gal ir kažką daugiau.
292 LISA GARDNER TOBULAS VYRAS
Tesą įrėmė kaktą vyrui į krūtinę, o jo pirštai pradėjo judėti.

—Aš žinau, —prisiglaudusi prie jo odos kuždėjo ji, —bet vis
tiek tavimi didžiuojuosi.
—Noriu mamytės.
—Žinau.
Jis švelniai palietė jos šviesius plaukus, išsidraikiusius ant pa
prastos baltos pagalvės. Ji prisispaudė prie pagalvės, ir nors neatro
dė, kad traukiasi, vengė kontakto. Praėjus pradiniam šokui po susi
tikimo, ją ėmė imti nerimas ir jaudulys. Ji nesispyriojo, bet ir nesiki-
bo į ranką, kaip anksčiau. Jis tam neprieštaravo. Ji buvo nemačiusi jo
jau dvejus metus, o ir jis pats atrodė kitaip nei prieš tai.
Džimas švelniai kalbėjo toliau:
—Jau sakiau tau, kad mamytė nebegrįš.
Sėmė atkišo apatinę lūpą. Mėlynos akys prisitvenkė ašarų.
—Bet ji pažadėjo!
Jis nekreipė dėmesio į dukters zyzimą. Jei skatinsi tokį elgesį,
nieko vaiko neišmokysi. Todėl paprasčiausiai pasakė:
—Teresa tau melavo, Seme.
—Mamytė taip nepadarytų!
—Padarytų. Jukji tau sakė, kad aš nebegrįšiu, teisingai?
Samanta varganai linktelėjo.
—Ji melavo, Seme. Ji melavo, bet nieko tokio, nes dabar aš esu
su tavimi.
Samanta truputį paverkė, lyg mėgindama paneigti jo žodžius.
Jis toliau kantriai sėdėjo. Galiausiai ji nusivalė nuo skruostų ašaras,
o tada atsiduso kaip mergaitė sudaužyta širdimi. Jis jos neguodė ir
neapsikabino. Tiesiog laukė. Po kelių savaičių Teresos atvaizdas Sė
mės atmintyje ims blankti, po kelių mėnesių mama jai atrodys kaip
tolimas prisiminimas, o po kelerių metų ji Teresos iš viso nebeprisi
mins. Naujos pradžios tabula rasa buvo jaunystės privalumas.
Kai Samantos ašaros nudžiūvo, ir ji vėl susikaupė, jis apkamšė

antklodę jai po smakru ir patapšnojo per petį.
—Turiu tau staigmeną, —pakiliai tarė, norėdamas apdovanoti
ją už tai, kad taip puikiai susitvarkė su esama padėtimi.
— Staigmeną? —ji truputį apie tai pamąstė. — Ar tai bus
„Žaislų istorija“?
Mergaitės akys taip švietė, jog jis pajuto apmaudo kartėlį, kad
nekilo mintis jai nupirkti to filmo. Šiuo metu neturėjo laiko rūpin
tis tokiais dalykais. Nesėkmingas praeitos nakties pasimatymas su
Teresa pridėjo papildomų dienų į jo planą, o to leisti jis negalėjo.
Be to, po jo juodu golfu ilgomis rankovėmis nuo šautinės žaizdos
pulsavo petys. Jo judesiai pasidarė kampuoti, ir jis to negalėjo pa
kęsti.
—Ne, ne „Žaislų istorija“, —jau griežčiau atsakė jis.
Samanta susigūžė, ir jis prisivertė nusišypsoti. Jau buvo spėjęs
pamiršti, kokie jautrūs gali būti vaikai. Vos tik jis atsipalaidavo, ap
rimo ir ji. Jos akys vėl pasidarė mąslios.
—Gal... gal, — Sėmės veidas nušvito, —gal turi man naują
sesutę ar broliuką?
Džimas nesusivaldė ir priblokštas sumirksėjo.
—Ne, —iš lėto atsakė. —O mama tau žadėjo padovanoti nau
ją broliuką ar sesutę?
Sėmė niūriai papurtė galvą:
—Ne, bet aš visą laiką jų norėjau.
Jis nusišypsojo, ir šį kartą jo išraiška buvo nuoširdi. Nuo pat
pirmos akimirkos, kai išvydo Samantą, prisiglaudusią prie Teresos
krūties, susižavėjo savo dukra. Ji buvo pusiaujis, turėjo pusę jo genų.
Jos šviečiančiose žydrose akyse jis matė save. Jos protas ir sugebėji
mas greitai atgauti jėgas jau buvo spėję pasireikšti. Net kūdikystėje
ji neverkė tiek, kiek kiti kūdikiai. Ji buvo geresnė nei jie. Miela, nuo
širdi ir stipri. Ji buvo geroji jo pusė.
—Tėti, —nekantriai ištarė mergaitė.
Dėl to jis tik dar plačiau nusišypsojo. Jam buvo labai malonu,
kad pavadino jį tėčiu.
—Tai bus geriau nei brolis ar sesė. Turiu tau naują senelę.
—Senelę? Sakai, čia atvyko senelė Metjus? —Samanta atrodė
sutrikusi.
—Ne, nauja senelė. Dabar turėsi dvi.
Ji lėtai linktelėjo:
—Dvi senelės. O kada aš ją gausiu?
—Ryte, —Džimas perbraukė jos plaukus. —Aš turėsiu trum
pam išvykti, tačiau atsibudusi tu susipažinsi su savo senele. Ji aukšta
ir stambi ir kalba su vos jaučiamu akcentu, kuris tau turėtų pasirody
ti labai juokingas. Elkis, kaip ji lieps, Seme. Ji gerai tavimi pasirūpins.
Sėmė neatrodė įtikinta.
Jis perbraukė nykščiu jai skruostą.
—Ar tu pasitiki manimi, Seme?
Šį kartą ji linktelėjo dar lėčiau.
— Gerai. Aš viskuo pasirūpinsiu. Grįšiu po poros dienų. O
tada mes iškeliausime. Manau, važiuosime kur nors, kur labai šilta,
ką tu apie tai manai?
—O mamytė su mumis važiuos? —sušnabždėjo ji.
-Ne.
—O senelis ir senelė Metjus?
—Ne.
—O... o naujoji senelė?
Jo žvilgsnis pasidarė neįskaitomas.
—Galbūt, —galiausiai atsakė jis. —Aš dar neapsisprendžiau.
Edita buvo ką tik prisėdusi savo verandoje su rytiniu puode

liu arbatos ir vilnoniu apklotu, kai atsidarė paradinės Martos namo
durys. Edita truputį išsigando. Lauke dar buvo tamsu —Edita visą
laiką buvo vyturys, bet pastaruoju metu nemiga vertė ją iš lovos dar
LISA GARDNER • TOBULAS VVRAS 295
nepatekėjus saulei. Pirmosiomis brėkštančios aušros valandomis

gyvenvietės atmosfera atrodė ir vėl normali, net beveik rami.
Tačiau durys atsivėrė, ir tyla buvo sutrikdyta. Edita pajuto, kaip
nušiurpsta sprandas. Ji stipriau suspaudė šiltą puodelį.
Kitoje gatvės pusėje pasirodė Marta ir pažvelgė į ją.
Tarp jų tvyrojo įtampa. Ji ėmė augti nuo pat Martos grįžimo ir
pradėjo įgauti vis aiškesnę formą dėl melo, nepaaiškinamai beriamo
jos lūpomis. Ji įgavo svorio vakar, kai Marta paprasčiausiai prapuolė.
Edita nuėjo pas ją surūkyti vakarinio cigaro, bet namus rado tuš
čius. Paprasčiausiai tuščius. Savaime suprantama, Marta neprivalė
jo jai aiškintis. Toji moteris buvo pati atsakinga už savo gyvenimą,
bet mįslingas nesilankymas ir netikėtas dingimas sudavė paskutinį
smūgį jų trapiai draugystei.
Ir tada Edita susimąstė, kiek nedaug ji žinojo apie Martą, kiek
mažai ši kalbėdavo apie save. Į kaimynystę ji atsikėlė prieš porą
metų, truputį čia pagyveno, o tada beveik be jokio perspėjimo iš
sidangino į Floridą. Telefono skambučiai jos nebuvimo laikotarpiu
mažino įtarimą, bet dabar Edita atkreipė į tai dėmesį. Ji suvokė, kad
beveik visiškai nepažįsta savo kaimynės.
Marta išėjo iš savo verandos ir patraukė tiesiai į Editos kiemą.
Staiga ant Editos rankų pasišiaušė plaukai. Jos ausyse stūgavo
vėjas. Ji net neatsisukusi žinojo, kad vizijos sugrįžo, kad vargšės nu
kankintos merginos ir vėl pleveno virš jos verandos, lyg norėdamos
pranešti kažką svarbaus, tik mirtis buvo atėmusi joms kalbos dovaną.
Jos laikomas puodelis nevaldomai suvirpėjo, aptaškydamas
rankas plikančiu, karštu skysčiu.
—Edita, —tarė Marta, sustojusi laiptelių apačioje.
Edita nieko nesakė. Tik žiūrėjo į savo kaimynę.
Iš taip arti ji pastebėjo vos pastebimus pokyčius. Dabar Martos
akys buvo atbukusios nuo įtampos ir nuovargio. Judėjo ji irgi kitaip.
Ėjo lyg sumedėjusi, tartum staiga ją būtų pasivijusi ir sunkiai už
griuvusi metų našta.
—Marta, —pagaliau pasisveikino su ja Edita.

—Atsiprašau, kad taip įsiveržiau.
—Nieko tokio.
Marta atmetė pečius.
—Aš turiu viešnią, —pranešė ji.
Marta pažvelgė Editai į akis. Jos žvilgsnis buvo kažkoks įžūlus.
—Viešnią?
Oras vis dar pleveno apie Editos rankas, tarsi būtų beprotiškai
įmagnetintas, krūtinę ėmė gniaužti pažįstamas skausmas.
—Savo anūkę.
—Tu turi anūkę?
—Nuo savo sūnaus. To keliaujančio prekybininko.
—Supratau.
—Turėjau netikėtai su juo susitikti. Kažkas atsitiko —aš turė
siu prižiūrėti jo dukrą.
—Aha.
Marta dar kartą į ją pasižiūrėjo. Tokioje tamsoje, prieš pat sau
lėtekį, moters žvilgsnis pasirodė tuščias, lyg mirusios:
—Ar norėsi šį rytą su ja susipažinti?
Edita nebuvo tuo tikra. Galiausiai linktelėjo:
—Jei pageidauji.
—Jei... jei man kas nors atsitiktų, ar tu ja pasirūpinsi, Edita? Aš
tau ją patikėčiau.
Ir vėl tas žvilgsnis. Pusgyvis žvilgsnis. Martos balse nesigirdėjo
maldavimo, nesigirdėjo net baimės. Jis buvo keistai dalykiškas, ir dėl
to Editai darėsi dar baisiau.
—Taip,—švelniai sutiko ji. —Manau. Tačiau man reikės tavo
sūnaus adreso ir telefono numerio.
Marta gūžtelėjo ir atsakė:
—Nesijaudink. Jis tave susiras.
Dvidešimt trečias
Jie susitiko nedidelėje užkandinėje, vienoje iš tų vietų, kur

žmonės vedasi savo vaikus, nes jose ledai geresni nei mėsainiai, o
senjorai gviešiasi vietos ant suolų, kad galėtų pasinaudoti „specialiu
pasiūlymu: du kiaušiniai, dvi šoninės juostelės ir dvi riekės skrudin
tos duonos tik už 2.22 dolerio“.
Meriona sėdėjo ant rudo vinilinio suolo krašto, netikėtame
kilimo su mėlynai ir raudonai raibuliuojančia gėlių jūra fone, ir ne
kantriai laukė, kada pasirodys jos brolis su Tesą.
Ji sėdėjo subtiliai persimetusi savo ilgas lieknas kojas vieną ant
kitos. Nugara buvo tiesi it mietas. Nebuvo priderinusi savo apran
gos prie šios vietos, vilkėjo tamsiai mėlyną kostiumėlį su kelnėmis,
kurio rankogaliai ir atlapai buvo puošti auksinėmis pynėmis. Ši ap
ranga atėmė žadą dvimečiui, kuris sustojęs nužvelgėjos šaltą kaip le
das ir tobulą laikyseną, lygketindamas kariškai pasisveikinti. Net jos
plaukai buvo paklusnūs, stipriai susukti į įprastinį kuodą, iš kurio
ištrūkti ir subtiliai užsiriesti ties skruostu nedrįso nė viena sruoga.
Meriona pažvelgė žemyn į vaiką šaltu ir veriančiu mėlynų akių
žvilgsniu. Šis iš baimės kvyktelėjo ir pasileido bėgti trumpomis ko
jytėmis. Moteris prisidėjo cigaretę prie savo blyškiai rausvų lūpų ir
įtraukė dūmą.
—Kaip matau, išgąsdinai dar vieną gerbėją, —nutęsė Džordis,
eidamas per restoraną ir iš paskos vesdamasis Tesą.
Netrukus jis atsirėmė į suolą, atkišdamas klubą. Jo ranką puošė
savadarbė paraištė.
Ji išpūtė dūmus jam į veidą:
—Tai talentas.
Sesuo žiūrėjo Džordžiui tiesiai į akis, laukdama, kuris pirmas
kibs į atlapus.
Tesą atsistojo tarp brolio ir sesers. Šaltos Merionos akys žyb
telėjo:
—Tai tu vaidinsi teisėją?
—Greičiausiai, —atsakė Tesą, nors neatrodė, kad tuo džiaug
tųsi.
Ji jau buvo besisėdanti ant suolo, kai Meriona papurtė galvą:
—Ne čia. Per daug vieša.
Kietoji agentė susirinko savo cigaretes ir nulydėjo juos į galą,
kur buvo atidarytos laisvos salės kviestiniams pietums. Pasirinko pa
čią mažiausią ir, uždariusi paskui visus duris, pamojo į tuščius stalus.
Tesą pasirinko stalą salės viduryje. Džordis atsisėdo greta, o
Meriona —priešais.
— Gražu, — pakomentavo Meriona, smakru parodydama į
Džordžio paraištę. —Paskutinis mados klyksmas?
—Beketas.
Meriona pakėlė antakį, sutrynė peleninėje cigaretės likučius ir
atsidariusi pakelį išsitraukė dar vieną:
—Tai jį jau suradote? Tad kam tada aš jums reikalinga?
—Jis mus surado. Vakar vakare.
Padedamas Tesos, Džordis trumpai nupasakojo įvykius. Me
riona vis rūkė ir rūkė, protarpiais palinksėdama galva.
Jiems baigus pasakoti, į abu metė nepritariamą žvilgsnį. Teisė
saugos pareigūnai niekada nesidžiaugdavo, jei civiliai nuspręsdavo
tvarkytis patys, ir Meriona nebuvo išimtis.
—Ar žinote, kas būna, kai prijungi prie psichopato elektrodus
ir pasakai, kad netrukus jį nukrės elektra? —pasidomėjo Meriona.
—Ne itin, —Džordžio tonas buvo lakoniškas. Tesą jautė, kad
jis jau pasiruošęs kautis.
Pajutusi tą patį, Meriona nukreipė visą dėmesį į Tesą. Ji atsakė:
L JS A GARDNE R • TOBULAS VYRAS 299
—Nieko.
—Nieko?
—Nieko. Jo širdis nepradeda greičiau plakti, jo nemuša pra
kaitas. Nebūna jokio atsako, jokios skausmo baimės. Psichopatai to
kie yra iš prigimties —nepalaužiami, šalti, atsparūs baimei.
Ji kalbėjo tyliai, bet Tesą jau suprato, kur link ji suka.
Meriona užgesino cigaretę:
— Išsitraukiau Beketo bylas, kaip ir prašei, Džordi. Lėktuve
pati jas perskaičiau. Pasakysiu jums tik kartą —įklimpote iki ausų.
—Puiku. O dabar sakyk, kas rašoma byloje.
Ji nenuleido akių nuo Tesos:
—Džimas Beketas yra grynas psichopatas. Tau pavyko išsi
sukti nuo jo vieną kartą, o dabar jau ir antrą. Jauskis už tai dėkinga,
Tesą. Ir leisk viską tvarkyti policijai, leiskviską tvarkyti FTB, nes kitą
kartą sėkmė tau nebenusišypsos. Beketas ne iš tų, kurie daro daug
klaidų.
—Neplanuoju kviesti jo į šokius, —atrėžė Džordis. —O mo
ralams jau esu per senas. Meriona, bent kartą manimi pasikliauk. Aš
žinau, ką darau.
Jos suspaustos lūpos bylojo, kad tuo abejoja.
Džordis pasidavė, iš pasibjaurėjimo purtydamas galvą:
—Gerai, praleiskime preliudiją. Sakyk, kur jis.
Meriona prisidegė naują cigaretę.
—O, vargeli, —ji nutęsė žodžius, visiškai tiksliai atitinkančius
jo nuotaiką. —Norėjau į šią slėptuvę atsinešti stebuklingą žemėlapį,
bet tikriausiai palikau jį lėktuve. Tai ką dabar darysime?
—Šmaikštuolė.
—Iš tavęs išmokau.
— Ir aš tuo beprotiškai didžiuojuosi, —Džordis prisimerkė,
verdamas ją žvilgsniu. —Jo draugai ir bendrai. Sakei, jis pabėgo pa
dedamas kažkokios gerbėjos iš kalėjimo.
—Ji nebegyva.
—Nebegyva?
—Vadinasi, jis nužudė gerbėją iš kalėjimo. O tada įsilaužė į
saugomą namą?
—Ne, tada jis pagrobė seržantą Vilkoksą, jį nukankino ir nu
žudė. Šiandien, anksti rytą, du vaikai aptiko jo kūną miške. Beketas
buvo visą jo kūną apdėjęs akmenimis, išskyrus rankas. Savaime su
prantama, gyvūnai jo rankų nepagailėjo.
—Jam patinka bjauroti žmonių rankas, —sukuždėjo Tesą.
Meriona smalsiai sužiuro į ją:
—Tiesa. Kvantikas negali tiksliai pasakyti kodėl. Galbūt dėl to,
kad rankos yra labai individualios. O galbūt dėl to, kad tada kur kas
sudėtingiau atpažinti kūną.
—Ar jie jau surado Difordo lavoną? —pasidomėjo Džordis.
—Ne. Bet rado automobilį. Trisdešimties kilometrų atstumu
nuo Difordo namų, kur Beketas greičiausiai buvo pasistatęs kitą,
į kurį ir persėdo. Difordo automobilio bagažinė buvo permirkusi
krauju. Esame visiškai įsitikinę, kad jis miręs. Nesuprantama, kodėl
Džimas pasiėmė kūną.
—O Sėmė? —nenustygo Tesą. Ji negalėjo nuslėpti balse mal
davimo gaidelės.
Meriona nusigręžė:
—Nieko. Man... man labai gaila.
—Jis sakė, kad dar pasimatysime su Difordu.
—Ką? —tiek Tesą, tiek Meriona atsigręžė į Džordį.
—Tada miegamajame jis pasakė: „Paklausk Difordo, kai kitą
kartą jį pamatysi.“
—Tai manai, kad Difordas tebėra gyvas? —neatlyžo Meriona.
Džordis papurtė galvą:
—Būtų pernelyg rizikinga, ypač kai šalia yra ir Samanta. Bai
susis Džimas nedaro nieko kaip papuola. Jis pasiliko kūną dėl kaž
kokios priežasties. Tiesiog turime geriau pasiruošti jį sutikti. Juk jis
tai tikrai gražiai pasitiko mus.
—Sistema, —burbtelėjo Tesą.

Ji visa lyg sustingo ir nutirpo. Jie sėdėjo visiškai tipiškoje
kviestinių pietų salėje, tipiškame restorane, tipiškame mieste. Ir
kasdieniškai šnekučiavosi apie žmogžudystes, kankinimus, geriau
sias lavono panaudojimo galimybes. Dėl to Džimas ir mėgo žaisti
žaidimus. Nes kankinti jam patiko labiau, nei žudyti. Dabar jis, be
jokios abejonės, sėdi kur nors ir galvoja, į ką pavertė jos gyvenimą,
ir mėgaujasi kiekviena smulkmena. Tesą nenorėjo suteikti jam tokio
malonumo.
—Sistema? —nesuprato Džordis.
—Buvo, —paaiškino Meriona. —„Džimas Beketas buvo...“?
Kvinsis turi porą teorijų. Džimas Beketas buvo pirmutinis? Džimas
Beketas buvo čia? Džimas Beketas buvo geriausias? Koks skirtumas.
Svarbiausia tai, kad Beketas kuria sakinį, palikdamas kūnus tam
tikrose vietose. Akivaizdu, kad dėl to jis ir pasiėmė Difordą.
Džordis suraukė antakius:
—Kitaip sakant, jo laikas senka.
Meriona sutrikusiai pasižiūrėjo į jį:
—Kaip peršokai nuo taško A į tašką B?
—Na, anksčiau jis žudydavo tam tikroje vietoje, ar ne? Tačiau
dabar... naudoja jau esamus lavonus, taip sakant. Užuot palikęs Di
fordą Springfilde su kitais, jis išsivežė jį į kitą miestą, norėdamas
gauti dar vieną raidę. Akivaizdu, jis nori užbaigti savo sakinį, tik
suvokia, kad jo laikas ribotas. Galbūt pasigrobęs Sėmę nusprendė,
kad reikia viską kuo greičiau rišti. Manau, jis pasislėps.
Tesą ėmė trinti smilkinius. Jai niekaip nesisekė išmesti iš galvos
vaizdinių. Jos keturmetė dukra, važiuojanti mašina, kurios bagaži
nėje guli Dįfordo lavonas.
— Klausyk, Meriona, tas žmogus tikrai turi slaptavietę arba
bendrininką, —tęsė Džordis. —Jūs, žinoma, domitės šiuo klausimu.
—Oi, ką tu, Džordi, mes pagalvojome, kad gal tiesiog atsipu
sime ir pažiūrėsime, kiek dar farų jis nudės. Aišku, domimės! Bet
tu ne blogiau už mane žinai, kad logiškas bet kurios bylos tyrimo

atspirties taškas yra draugai ir artimieji. Beketas jų neturi.
—Kaip gali būti tokia tikra?
—Perskaičiau ataskaitas, kas be ko! Jo šeima mirusi...
—Ar jie patikrino mirties liudijimus?
—Jie ne kvailiai, Džordi! Aišku, kad patikrino.
—Mirties liudijimą galima suklastoti. Ar jie kruopščiai tikrino?
Meriona pirmą kartą susvyravo:
—Ką turi galvoje?
—Ar jie paskambino gydytojams ar ligoninėms, kurie pasirašė
tuos liudijimus? Nagi, tai vienas iš pačių paprasčiausių būdų pradėti
gyvenimą iš naujo. Suklastok savo mirties liudijimą, o tada įsigyk
kieno nors kito gimimo liudijimą.
—Aš... aš nežinau. Turėsiu paklausti.
—Paklausk.
—O, žinoma, sere! Tačiau net ir tada, Džordi, būtų sunku pa
tikėti, kad jo šeimos narys suklastoja savo mirtį vien tam, kad galėtų
paslėpti žudiką. Kur kas labiau tikėtina, kad jis susirado naują drau
gę. Jis moka prieiti prie moterų, —Merionos žvilgsnis blykstelėjo
Tesos pusėn.
Tesą susigėdusi nuleido galvą. Taip. Ji buvo Frankenšteino
nuotaka. Ji maitino ir rengė žudiką. Net susilaukė nuo jo vaiko. Kar
tais naktimis ji stebėdavo saldžiai miegančią Samantą ir svarstyda
vo, ar blogis gali būti paveldimas. Niekas nežinojo, dėl ko tampama
psichopatu. Ar jie tokiais gimdavo? Ar užaugdavo? Ar tą žiaurumą
galėjo perduoti savo vaikams?
Džordis suėmė jos ranką.
—O jeigu jis visgi būtų ką nors susiradęs, —švelniai paklau
sė, —ko turėtume ieškoti?
Tesą gūžtelėjo. Ji vėl pajuto nuovargį, bet susiėmė ir pasistengė
jam nepasiduoti. Juk tai ir buvo svarbiausia. Nepasiduoti. Neleisti
jam laimėti.
—Ji bus blondinė, simpatiška, ne vyresnė kaip dvidešimt pen-

kerių. Ji neturės profesijos ar koledžo išsilavinimo. Ji gali būti pada
vėja, stiuardesė, moteris, dirbanti drabužių valymo įstaigoje. Galbūt
policijos nuovados administratorė. Jam tai patiktų.
—Nelengvi paieškos kriterijai, —burbtelėjo Meriona. —Ži
noma, nesakau, kad kokiam nors policijos pareigūnui nepatiktų už
duotis sukataloguoti visas jaunas, gražias vietines blondines.
Džordis papurtė galvą, tada pasitrynė sprandą sveikąja ranka:
— Kitaip tariant, jokių versijų neturime. Nejaugi įmanoma,
kad vyras, nužudęs šešiolika žmonių ir pagrobęs vaiką iš policijos
panosės, nepaliktų jokio pėdsako?
—Tai jo pagrindinė ypatybė. Jis to mokėsi. Jis atsargus.
—Svarbiausia yra disciplina, —sušnabždėjo Tesą.
Ji stipriai užmerkė akis. Buvo siaubingai baisu, nes ji žinojo tie
są. Buvo visai nesvarbu, kad jis turi jų dukrą. Visai nesvarbu, kad jis
itin žiauriai susidorojo su Difordu. Džimas savo reikalų dar nebaigė.
—■Jis dar žudys, —ištarė ji. —Jis visada užbaigia tai, ką prade
da. Jis užbaigs sakinį. Jis susiras mane.
Ji matė Difordą, sakantį jai, kad viskas bus gerai. Ji matė Sėmę,
klausiančią, kodėl ji išvažiuoja ir kodėl jos negali būti drauge.
Matė save, stovinčią prie altoriaus ir tariančią „taip*.
—Tesą, tau viskas gerai?
Ji lėtai pasuko galvą. Pasižiūrėjo į Džordį. Jai parūpo, ar Beke
tas nužudys ir jį.
—Man... man reikia įkvėpti šviežio oro.
Meriona su Džordžiu susižvalgė.
—Prašau. Grįšiu... po minutėlės, —ji atsitraukė nuo stalo.
—Tesą...
Tesą papurtė galvą, nekreipdama dėmesio į ištiestą Džordžio
ranką. Priėjusi prie kviestinių pietų salės durų, staigiai jas atidarė
ir pateko į dienos šviesą. Pro raudoną ir mėlyną lango rėmo stiklą
krito šviesos spinduliai.
Atsirėmusi į koridoriaus sieną, pastebėjo jų atspindį ant savo

rankų. Jai jis pasirodė panašus į kraują.
—Neatrodo, kad ji gerai laikytųsi.

—Ji kieta. Išgyvens.
Džordis norėjo, kad jo balsas skambėtų tvirtai, bet nepavy
ko. Guosti jis nelabai mokėjo. O stebėti, kaip Tesą kankinasi, buvo
skausmingiau, nei būtų norėjęs.
Jis pažvelgė į Merioną. Ji taip pat nebuvo tokia rami, kokia
dėjosi. Kiekvieną kartą jai pakėlus cigaretę, jis pastebėdavo, kaip
dreba sesers rankos. Netrukus ji ištiesė jam savo cigarečių pakelį.
Jis pasivaišino ir staigiai prisidegė. Jiedu sėdėjo ir rūkė.
— Kaip tu laikaisi? —galiausiai pasiteiravo jis, norėdamas
nutraukti tylą.
—Kuo puikiausiai. Manau, paduosiu Rodžerį į teismą ir pri
siteisiu, kiek tik galėsiu, o prisiteisti yra ką. Jo paveldėtas turtas.
Ko dar gali norėti?
—Fizinio sužalojimo, —lengvabūdiškai pasiūlė Džordis. —
Galiu padėti sudeginti jo namus, jei nori. Šį tą išmanau apie sprog
menų išdėstymą.
— Rimtai? Hm, susprogdinti. Kodėl gi ne? Gali būti visai
smagu.
—Esi kvalifikuota profesionalė, Meriona. Tik pagalvok, kaip
galėtum jį persekioti. Taptum pavyzdžiu šimtams moterų, turin
čių neištikimus vyrus.
Jos lūpų kampučiai trumpam pakilo. Džordis spaudė tarp
pirštų cigaretę, kad neiškrėstų kokios nors kvailystės ir nesuimtų
jos už rankos.
—Džiaugiuosi, kad atvykai, —trumpai tarė jis.
—O kodėl tu mane pasikvietei? —jos šypsena jau buvo din
gusi. Moteris buvo nurimusi, bet galbūt vis dar šiek tiek nervinga.
—Nes man buvo reikalinga informacija ir aš žinojau, kad tu

gali ją gauti.
—Kitos priežasties nėra?
—Kitos priežasties nėra. Kodėl tu atvykai?
—Nes noriu sugauti Beketą.
—Kitos priežasties nėra?
—Kitos priežasties nėra.
—Mes abu nemokame meluoti, Meriona.
Ji nusisuko, bet jis dar spėjo pastebėti jos akyse pažeidžiamu
mą. Jo kūnas dar labiau įsitempė.
—Kitą kartą Beketas tave užmuš, Džordi, —ji linktelėjo galva
jo rankos pusėn. —Negalėjai jo paimti dviem rankom. Tai ką darysi
su viena?
—Greičiau susirasiu ginklą.
—Nekvailiok. Pasiimk Tesą, ir keliaukit iš Masačūsetso. Speci
alusis agentas Kvinsisyra vienas iš geriausių. Jisviskuo pasirūpins, —
ji trumpam nutilo. —Manau, galėsiu pasiūlyti savo paslaugas. FTB
vis dar spyriojasi ir neskiria moterų agenčių žiaurių nusikaltimų by
loms tirti, bet šiuo metu mano darbotvarkė ganėtinai laisva. Žinau,
kad jiems reikia darbuotojų. Galbūt pavyks dėl ko nors susitarti.
—Manai, gali pričiupti Beketą? —paklausė jis abejingu balsu.
—Esu profesionalė.
—Aha, Meriona, aš —taip pat. Tačiau tu buvai mokyta laiky
tis taisyklių. O ten, kur teko pabuvoti man, jokių taisyklių nebuvo.
Beketas pažįsta teisėsaugą. Jis gali numatyti jūsų veiksmus, jis moka
mąstyti kaip jūs. Kita vertus, jis nebuvo anksčiau susidūręs su tokiais
kaip aš.
—Kurgi ne, Džordi. Esi baisiai kietas, o tavo ranka tik patvir
tina šį faktą.
—Mudviem su Tesą pavyko išsisukti gyviems. Kiti pastaruoju
metu negalėtų tuo pasigirti.
Meriona įnirtingai papurtė galvą:
—Po velnių, tu toks arogantiškas. Jei kada sutiktum Dievą, pir

mas dalykas, kurio paklaustum, būtų: „Ko sėdi mano kėdėje?“
—Ir jei Jis nuo jos pakiltų ir leistų man prisėsti, viskas būtų
gerai.
—Liaukis, Džordi. Nešdinkis lauk. Juk esi puikus bėgikas, tai
ko dabar sustojai?
Jo veidas patamsėjo:
—Ne.
—Kodėl?
—Nes daugiau neturiu ką veikti, tik tampyti tau nervus, o kaip
tu manai? Meriona, aš ėmiausi šio darbo, po paraliais. Bandau vyk
dyti savo įsipareigojimus. Nejaugi ne tai tu man visą laiką aiškinai?
Nejaugi ne to visą laiką norėjai? —jis staigiai pasilenkė į priekį. —
Aš noriu Beketo. Noriu, kad jis mirtų.
—Kad įrodytum, jog tu čia esi pats didžiausias ir baisiausias
kietuolis?
—Ne, —atsakė jis taip supykęs, kad buvo pasirengęs iškloti
tiesą. —Kad Tesą galėtų ramiai miegoti naktimis. Kad susigrąžintų
savo dukrą. Kad du žmonės galėtų gražiai toliau tęsti savo gyveni
mus, nes mums, po velnių, tai tikrai nesiseka.
—Nesuprantu, apie ką kalbi.
Jis trenkė kumščiu į stalą:
—Supranti, Meriona. Žinau, kad supranti. Matau tai tavo aky
se. Ir taip pat žinau, kad iš tiesų dėl to ir atvažiavai, nes iš tiesų dėl
to tau ir skambinau.
Jos veidas pagyvėjo. Jis išsikreipė nuo nuodingo įtūžio, sting
dančio orą jo plaučiuose. Toks įtūžis Džordžiui buvo pažįstamas.
Tokia neapykanta jam buvo pažįstama.
—Jis paliko viską tau, kalės vaike! —sušnypštė Meriona. —Jis
paliko viską tau.
Džordis nesugebėjo mąstyti, jis negalėjo nieko atsakyti. Tik sė
dėjo ir klausėsi.
—Tu jo nekentei. Tu nuo jo nusigręžei, rėždavai viską į akis,

apjuodinai šeimos vardą ir tapai pirmarūšiu nevykėliu... ir visą savo
turtą jis paliko tau! Ema gavo patikos fondą, kuris leis jai apsipir-
kinėti, kol galutinai išsikraustys iš proto. Mano vaikas gavo patikos
fondą. O tu gauni visa kita. Šunsnuki. Šunsnuki, šunsnuki, šuns
nuki!
Jos veidas nebebuvo šaltas, jis atrodė iškamuotas ir nepakelia
mai iškankintas. Džordžio ranka ėmė drebėti. Viskas buvo išsakyta.
Ir jam buvo kur kas skaudžiau, nei jis tikėjosi.
—Aš nenoriu pinigų. Aš jų nepriimsiu. Pasiimk juos visus.
—Jis paliko juos tau, po velnių. Priimti pinigus yra mažiausia,
ką tu gali padaryti!
—Ne. Tai jis šunsnukis, Meriona, o tas absurdiškas testamen
tas tai tik patvirtina. Pasiimk viską. Tu... tu to nusipelnei.
—Nori pasakyti, kad aš juos užsidirbau?
Pasaulis nustojo sukęsis. Džordis nesugebėjo suvokti visų są
monę užliejusių prisiminimų, emocijų ir reakcijų. Vos girdimai su
šnabždėjo:
—Tai tu prisimeni. Tu iš tiesų prisimeni.
—Ne! —iš karto pareiškė ji. Abu tuo netikėjo.
—Meriona...
Jis ištiesė ranką. Ji iš karto atsitraukė.
—Jis su tavimi pasielgė labai negerai, —sušnabždėjo Džor
dis. —Dieve mano, jis tave prievartavo...
Sesuo krūptelėjo, bet jis nesiliovė. Turėjo tai pasakyti. Nežino
jo, kaip kitaip būtų galima judėt į priekį.
—Tu dėl to nekalta, Meriona, —žodžiai išsprūdo patys. Ištarė
juos kone desperatiškai, nes nežinojo, kiek dar ji leis jam kalbėti, o
pasakyti turėjo tiek daug.
—Turi suprasti, kad tu nekalta. Nekalta. Jis buvo iškrypęs ligo
nis, kuris mus žalojo savo malonumui. Bet dabar jis mirė. Jis miręs,
o mes gyvi ir galime tai pakelti. Liksime kartu, tu ir aš. Neprisimeni?
Džordis bandė paimti jos ranką, bet ji vis nesileido.

—Palik mane ramybėje, —sukuždėjo. —Aš ne tokia, kaip tu,
Džordi. Nesu kažkokia prasigėrusi nevykėlė.
—Kai buvome vaikai, Meriona, norėjau būti mergaite. Nori
sužinoti kodėl?
Ji įtariamai į jį pažiūrėjo.
Jis tęsė:
—Nes jis būtų palikęs tave ramybėje. Galvojau, kad jei mergai
te būčiau gimęs aš, jis nuo tavęs atstotų.
Džordis atvirai pažvelgė į ją —be jokių sąmojų, puolimų, savi
gynos. Atviriau pasakyti nemokėjo.
Ir jis pamatė, kaip ledas įtrūko. Meriona dingo, ir priešais jį vėl
sėdėjo Merė Bėrė, ir ji atrodė tokia sutrikusi ir vieniša, kad ašaros
ėmė tvenktis jo akyse. O, Dieve, kąpulkininkasjiems padarė?Ir kodėl
dabar; netjam numirus, jie negalėjo visko atitaisyti?
—Prisimenu pilis iš pagalvių, —jis sukuždėjo tokiu prikimu
siu balsu, kad nė pats savęs nepažino. —Pasakyk, kad ir tu prisimeni
pilis iš pagalvių. Pasakyk, kad prisimeni, kaip mėtydavome kojines
į kambarinę, o ji atmesdavo mums jas atgal, o tada mes krykštauda
vome, rėkdavome ir juokdavomės.
Ji papurtė galvą. Jis pastebėjo ašaras jos akių kampučiuose.
—Naktį ateidavai pas mane į kambarį, ir mes, susisukę po ant
klode, su žibintuvėliu skaitydavome komiksus apie kareivį Džo. Tau
patiko personažas, pravarde Gyvatė. Manei, kad vieną dieną jis ateis
ir mus išgelbės.
-Ne.
—Ir mes visą laiką kraustydavomės į naujus miestus su naujo
mis mokyklomis ir naujais vaikais, bet visą laiką turėdavome vienas
kitą. Pirmą dieną mokykloje įsikibdavai man į ranką, o aš tau karto
davau, kad viskas bus gerai.
—Ne.
—O vieną kartą aš pasakiau mokyklos direktoriui, kad pulki-
ninkas mus muša. Ir taip pat jam pasakiau, kad pulkininkas kiekvie
ną vakarą eina į tavo kambarį...
— Ne!
—O jis man atsakė, kad esu melagis, ir paliko po pamokų už
gandų skleidimą. Pulkininkas mane taip atvanojo, kad savaitę ne
galėjau prisėsti, o tu su manimi net nešnekėjai. Nenutuokiau, ką jis
tau pasakė ir kodėl niekas manimi netikėjo. Kodėl toks vyrukas kaip
Gyvatė naktį neatėjo ir mūsų neišgelbėjo.
—Eik velniop, eik velniop, eik velniop.
—Aš nekenčiau jo, Meriona. Bet niekad nejaučiau neapykan
tos tau. Buvai vienintelis mano vaikystės spindulys. Vienintelis žmo
gus, kuris man teikė vilties. Vienintelis, kurį mylėjau.
—Užsičiaupk!
Ašaros prasiveržė ir ėmė ristis skruostais. Džordis labai norėjo
prie jos prisiliesti. Norėjo nušluostyti sesers ašaras ir prisiglausti ją,
nes ir savo akyse jautė ašaras bei pyktį, kuris taip niekur ir nedingo,
nes jie buvo tiek daug netekę ir niekaip nebegalėjo viso to susigrą
žinti. Beliko tik tuštuma, pyktis ir neįtikima širdgėla, kurios jis taip
ir nesugebėjo numalšinti.
—Daugiau nebenoriu viso šito klausytis! —užsikirsdama su
šnabždėjo Meriona.
Džordis stebėjo, kaip ji mėgina prisitraukti cigaretę prie lūpų,
bet jos rankos taip drebėjo, kad tai padaryti pavyko tik iš trečio karto.
—Meriona, —nekantriai tarė jis, —mes turime apie tai pasi
kalbėti.
—Aš... aš negaliu.
—Mere Bere...
Ji pasilenkė į priekį, o mėlynos akys desperatiškai maldavo:
—Džordanai Terensai, jei iš tiesų mane mylėjai, prisiek man
daugiau niekada nekalbėti apie tėtį. Prisiek!
Jis papurtė galvą.
—Prisiek! —nuožmiai reikalavo ji.
—Ir tada viskas išsispręs?

—Prisieki
Jis dar kartą papurtė galvą. Tačiau ji nepasidavė. Jis jos malda
vo. Tai buvo nesvarbu. Ji buvo nepalaužiama, o jis jautė per didelę
kaltę, kad su ja kovotų. Ji laimėjo.
—Gerai, Meriona, gerai.
Ji iškvėpė ir atsilošė su virpančiu atodūsiu.
—Aš ne tokia, kaip tu, —pagaliau ištarė. —Tu pasielgei tei
singai, Džordi. Palikai jį. Taip nuoširdžiai jo nekentei. Aš... aš taip
negaliu. Manyje viskas taip susimaišę... aš jau pati nebeatrenku galų.
Anksčiau galvojau, kad esu labai stipri, bet greičiausiai taip nėra.
Galbūt paprasčiausiai negaliu su tuo susidoroti.
—Tu jau tiek daug įveikei. Pasikalbėk su manimi. Pasitikėk
manimi bent tiek...
Ji nežymiai pasuko galvą. Akys buvo kupinos kaltės, pykčio ir
skausmo. Jis ėmė suprasti, kaip stipriai ją įskaudino tada, prieš šitiek
metų.
O, Dieve.
—Meriona...
Ji nusisuko. Džordis už nugaros išgirdo Tesos žingsnius, ir Me-
rionos veidas akimirksniu užsisklendė. Jo sesuo dingo —liko tik
šalta, susikaupusi FTB agentė. Jie užaugo namuose, kur kiekvienas
dėvėjo kaukę ir visi sugebėjo akimirksniu persimainyti. Kai kuriuos
įpročius sunku išgyvendinti.
—Tu prisiekei, —panosėje jampriminė Meriona. —Prisimin
siu tavo duotą žodį.
Tesą priėjo prie stalo. Be jokių įžangų ji tarė:
—Turiu planą.
Ji įsirėmė rankomis į stalą:
— Pradėsime nuo ten, kur viskas ir prasidėjo. Nuo Viljams-
tauno, senojo namo. Duosime Džimui tai, ko jis trokšta labiausiai.
Suteiksime jam dar vieną galimybę mane nužudyti.
Dvidešimt ketvirtas
—Pone Dilonai, jums truputį paskaudės.

—Negali būti.
Gydytojas suėmė sužeistosios Džordžio rankos pirštus ir smar
kiai juos trūktelėjo. Tesą girdėjo, kaip sugirgždėjęs ir trakštelėjęs
kaulas sugrįžo į vietą. Džordis pabalo nuo nesuvokiamo skausmo,
bet nė necyptelėjo. Jis bukai žiūrėjo į galinę kambario sieną, o Tesą
krūptelėjo už jį.
Gydytojas baigė apžiūrinėti ką tik į vietą sugrįžusį kaulą, o
Tesą su Meriona laukė sėdėdamos ant metalinių kėdžių. Meriona į
savo brolį nežiūrėjo. Ji apžiūrinėjo kitus kambaryje esančius daik
tus — mechaninę lovą, įrankių padėklą, ant sienos šviečiančią jo
kairės rankos rentgeno nuotrauką, ant stalo išdėliotus tamponus,
menteles liežuviui prispausti ir kraujospūdžio matuoklį. Kai gydy
tojas trūktelėjimu ištiesino Džordžio ranką, Meriona krūptelėjo.
Bet visą kitą laiką sėdėjo nejudėdama, lyg jos kambaryje išvis ne
būtų.
Tesą atpažino ženklus. Meriona jautė brolio skausmą ir ryžtin
gai jį ignoravo. Džordis jautė savo ir jos skausmą ir ryžtingai ignora
vo juos abu. Tesą ėmė svarstyti, kiek kartų prireikė, kad jie augdami
įsisavintų šį įgūdį, ir nusprendė, jog tikrai ne vieno ir ne dviejų. Ji
taip pat buvo kai ko išmokusi —giliai viduje turėjo kampelį, kuria
me slėpdavosi, kad negirdėtų, kaip tėvo ranka pliaukšteli mamai per
skruostą, arba nejaustų, kaip virš jos juda sutuoktinio kūnas.
Praeitis užklupdavo žmones pačiais klastingiausiais būdais.
Gydytojas baigė džiovinti specialų polimerų mišinį, kuriuo
padengė Džordžio ranką nuo alkūnės iki delno. Džordžio pirštai

juokingai styrojo iš balto kalėjimo. Polimerų masė buvo atspari van
deniui, tad jis galės plaukioti. Bet visais kitais atžvilgiais ranka buvo
neveiksni. Galiausiai gydytojas padavė paraištę.
—Leiskite šešias aštuonias savaites sugyti, o tada ir vėl būsite
sveikas kaip ridikas.
—Aha.
— Neprivalote visą laiką nešioti rankos paraištėje, bet reko
menduoju ją taip laikyti pirmąsias porą dienų, kad ranka visiškai
nejudėtų ir įskilimas pradėtų gyti.
—Aha.
Džordis numetė suglamžytą paraištę ant grindų ir paliko ją ten
gulėti.
Gydytojas susiraukė:
—Jokio bėgiojimo ar papildomo fizinio krūvio, kol įtvaras ne
nuimtas. Jei nukrisite ir susitrenksite šią ranką dar kartą, rimtai ją
susilaužysite.
—Aha.
Gydytojas dar labiau susinepatogino:
—Ar turite klausimų?
Džordis pirmą kartą pasižiūrėjo į jį. Tesą matė, kaip gydy
tojas instinktyviai susigūžia. Ji jo nekaltino. Džordis atrodė kaip
demonas.
—Ar per kelias pastarąsias dienas teko gydyti šautinę žaizdą?
—Atsiprašau?
—Ar gydėte šautinę žaizdą? Greičiausiai peties srityje. Plikas
vyras, neturintis net antakių. Būtų sunku tokį pamiršti.
Gydytojas pažvelgė į Tesą su Meriona, lyg prašydamas pagal
bos. Meriona išsitraukė FTB ženklelį.
—Atsakykite į jo klausimą.
—E... ne. Atvirai sakau, ne. Bet galiu paklausinėti kitų, jei no
rite.
Merionos abejingumo ir Džordžio užsidegimo kombinacija

įkvėpė jam norą bendradarbiauti.
—Ar sakote tiesą?
—Pone Dilonai, aš esu gydytojas, o ne nusikaltėlis.
Gydytojas atsisėdo tiesiau, sugrįžo jo orumas.
Džordis gūžtelėjo ir nušoko nuo kėdės:
—Kaip pasakysite. Kiek esu jums skolingas?
Kol gydytojas žiūrėjo į jį mirksėdamas, Džordis iš kišenės išsi
traukė storą pluoštą banknotų ir ėmė skaičiuoti šimtines.
Automobilių aikštelėje prie gydytojo kabineto Meriona atsi

sveikino. Ji sutiko pasikalbėti su specialiuoju agentu Kvinsiu apie
Tesos idėją, bet Tesą matė, kad šviesiaplaukė abejoja, ar Tesai būtų
išmintinga dar kartą tapti masalu.
Tesą norėjo, kad apie tai sužinotų Kvinsis. Galbūt jis, išgirdęs
šią mintį iš kolegės agentės, pasižiūrės į ją rimčiau.
Meriona priėjo prie automobilio. Ji porą kartų dirstelėjo į
Džordį, prieš atsidarydama dureles.
—Nepamiršk, —trumpai tarė Džordis. —Skambink, kai tik
panorėsi.
Meriona padvejojo, o tada linktelėjo.
Tesą girdėjo, kaip Džordis iškvėpė sulaikytą orą. Jis prisimer
kęs stebėjo išvažiuojančią seserį.
—Tau viskas gerai? —patyliukais pasiteiravo ji.
—Taip puiku, kad galima apsišikt.
—Taip ir maniau.
Jis įlipo į išsinuomotos mašinos keleivio vietą. Tesą atsisėdo
prie vairo ir paleido variklį. Ji ėmė svarstyti, ar Džordis pats pasida
lins su ja informacija, ar teks iš jo lupti ją su laužtuvu. Labiau tikėti
nas pasirodė antrasis variantas.
—Ar tikrai viskas gerai?
—Nenoriu apie tai kalbėtis.

—O galbūt reikėtų.
—Atšok, Tesą.
Tačiau ji negalėjo:
—Noriu tau padėti, Džordi. Taip pat, kaip tu padėjai man.
—Pasikalbėsime tada, kai Meriona taps žudike maniake.
—Nejuokinga.
—Ne, matyt, nejuokinga, —jo žvilgsnis nuklydo už lango. —
Prašau, tiesiog važiuojam. Dėkoju už pasiūlymą, bet kol kas tiesiog
važiuokime.
Ji pasidavė. Po pusvalandžio įsuko į motelio automobilių aikš
telę, išjungė variklį ir išlipo iš mašinos. Žengęs du žingsnius aikšte
lėje, jis galiausiai prabilo.
—Važiuoju pasivažinėti.
—Džordi, tai prasta mintis.
—Ką padarysi. Vis tiek važiuoju.
Tesą jį užsipuolė:
—Ir ką gi man daryti? Atsisėsti ir megzti? Vienui vienai laukti
kito Džimo puolimo? Tu tikras asmens sargybinis!
—Tu teisi. Lipk į mašiną.
-Ką?
—Lipk į mašiną. Arba lik čia.
Jis jau sėdo prie vairo. Buvo akivaizdu, kad į diskusijas daugiau
nebesileis. Tesą pribėgo prie keleivio vietos, sunkiai sudribo ant sė
dynės ir maištingai į jį sužiuro.
—Tu negali vairuoti, nes turi tik vieną ranką!
—Greičiausiai esi teisi.
Jis užvedė variklį. Ilgėliau į ją pasižiūrėjęs, niūriai nusišypsojo.
—Prisisek diržą, —nutęsė ir įjungė pavarą.
Džordis skriejo pro vieną sankryžą po kitos, o Tesą laikėsi įsi
rėmusi į prietaisų skydelį abiem rankomis.
—Sumažink greitį! Dėl Dievo meilės, sumažink greitį!
—Išsigandai, Tesą? —burbtelėjo jis, atsisukdamas ir žiūrėda

mas į ją, kai tuo tarpu siaurame keliuke pasirodė staigus posūkis. —
Po velnių, juk ketini susiremti su Beketu. Mano vairavimas, palygin
ti su juo, turėtų kelti nuobodulį.
—Posūkis, posūkis! —klykė ji.
Jis nusišypsojo ir staigiai pasuko vairą, priplodamas ją prie du
relių.
—Kaip pasakysi, —atsakė.
Tesos širdis krūtinėje daužėsi kaip pašėlusi. Jautė viršutinę lūpą
mušančio prakaito skonį. Suprato, ką jis daro, ir tai, kad greičio ne
sumažins. Jis buvo piktas, o supykęs Džordis elgdavosi nebrandžiai,
savanaudiškai ir pavojingai.
—Savo nuomonės aš nepakeisiu, Džordi. Ir man jau atsibodo
žaidimai.
Jis nieko neatsakė. Sukandęs dantis ir įtempęs raumenis bandė
pažaboti lekiančio automobilio greitį ir primesti jam savo valią. Vie
noje pusėje išniro nelygus ir greičiausiai seniai užmirštas keliukas.
Galbūt jis buvo skirtas traktoriams ar kitai sunkiasvorei ūkio techni
kai, kurių greitis nesiekė dešimties kilometrų per valandą.
Tesą užsimerkė.
Numynęs pedalą iki galo, Džordis puolė į kelią. Jie atsitrenkė
tiesiai į kalniuką ir trims sekundėms pakilo į orą. Mašina nusileido
ant žemės su trenksmu —amortizatoriai vaitojo, durelės barškėjo,
bagažinė siūbavo. Tesą pajuto, kaip griežia dantimis ir kaip sutreška
jos kaulai. Išgirdo Džordžio kvėpavimą ir suprato, kad jam taip pat
skauda.
Ji atsimerkė ir atsisuko į jį.
—Gana! —rėkė Tesą. —Tuojau pat baik šitą nesąmonę! Tuo
jau pat!
Džordis staigiai nuspaudė stabdžius.
Mašina kaipmat sustojo. Tesą smarkiai trinktelėjo į prietaisų
skydelį, bet Džordis jos neatsiprašė. Jis atplėšė dureles ir iššoko iš

automobilio.
Tesą taip pat išsiropštė, nes dabar jau tikrai nesiruošė nusileisti.
Apie jų kojas tebesisuko dulkės, oda iš karto pajuto geliantį ru
dens šaltuką. Ji nematė nei namo, nei mašinų. Tik plynus, tuščius
laukus, kuriuos pamažu jau dengė šalna, ir tolumoje ryškėjančius
kalnus.
Džordis apėjo mašiną, gręždamas ją akimis.
—Tu nebūsi masalu, —pareiškė jis. —Aš tau draudžiu!
Ji jau žiojosi ginčytis, bet jis prišoko prie jos ir prirėmė prie
mašinos. Nusišypsojo, bet šypsena nebuvo maloni.
—Taip nori mirti, Tesą?
—Ne, —neatgaudama kvapo atsakė ji.
Jis kūnu buvo prispaudęs jos rankas prie šonų. Ji rankas išsi
traukė ir padėjo jam ant krūtinės. Jei jis nori kovoti, ji kovos. Ji iš
moko muštis iš visų jėgų.
—Taip nebus, —trumpai tarė jis.
—Bus.
—Tavo plane yra spraga —toks žmogus nebijo skausmo. Jei
jis puls, vienintelis būdas jį nužudyti greičiausiai būtų nušauti. Okas
tada, Tesą?
—Jis bus miręs.
—O Sėmė? Kaipgi Sėmė? Jei jis mirs, kaip tu surasi savo dukrą?
—Aš... aš... —ji nežinojo. —Priversiu jį pasakyti, kur ji yra, —
užsispyrusiai atrėžė Tesą. —Priversiu.
—Po velnių! —suriaumojo Džordis. —Aš tau neleisiu!
—Kur jau ne! —ji pakėlė rankas ir pamėgino jį nustumti.
Džordis prisispaudė dar arčiau, akys pavojingai žibėjo.
—Puoli sužeistą žmogų, Tesą?
—Imuosi visų priemonių, —ji pasimuistė klubais, norėdama
išsivaduoti iš jo glėbio. Veltui.
—Šis sužeistas žmogus bando išsaugoti tavo gyvybę, —šiurkš-
čiai pareiškė jis ir pasilenkė taip arti, kad ji skruostu pajuto šiltą al
savimą.
— Išsaugoti mano gyvybę? O ko tau parūpo mano gyvybė?
Pastarąsias porą valandų tu išvis nekreipei į ją dėmesio!
—Jautiesi įskaudinta? Nes aš tau nesimeilinau ir ilgesingai ne
žiūrėjau į tavo gilias rudas akis?
Jo dešinioji ranka netikėtai palindo po jos megztuku ir suėmė
krūtį. Džordis pernelyg gerai pažinojo Tesos kūną. Vienas brūkšte
lėjimas nykščiu, ir jos spenelis sustandėjo. Ji negalėjo pakęsti tokio
jo elgesio. Bet tik bejėgiškai išsirietė, trokšdama, kad paliestų dar
kartą.
—Aš mąsčiau apie tave, —sukuždėjo jis. —Galvojau apie tavo
krūtį mano burnoje. Tavo rankas mano plaukuose. Galvojau, kaip
atlošiu tave ir išdulkinu. Ar tai nori išgirsti? Ar tau tai pakankamai
romantiška, Tesą?
Jis gundomai sujudino klubus. Tesą prikando apatinę lūpą, ne-
kęsdama jo už tai, kad sukelia jai geidulį ir elgiasi taip, lyg tai būtų
niekis.
—Būk prakeiktas, —sukuždėjo ji.
Užuot atsakęs, jis sugavo jos apatinę lūpą ir suleido į ją dantis.
Ji ėmė gniaužti delnus, atremtus į jo krūtinę. Paskui įsikibo pirštais
į jo pečius, traukdama artyn, nors jos protas nesitvėrė pykčiu ir va
dino ją kvaile.
Tesą atmetė galvą:
—Liaukis. Aš nesu tavo žaisliukas.
—O būčiau jau patikėjęs.
Jo nykštys ėmė vis įnirtingiau braukyti per kietą spenelį. Jos
nugara išsirietė.
—Koks skirtumas, —kimiai atsakė ji. —Aš vis tiek surengsiu
pasalą. Įvykdysiu savo planą. Jei nori pykti —prašom. Jei nori mane
iki to laiko kankinti —prašom. Bet aš žinau, kad tau tai nieko ne
reiškia ir nieko nekeičia!
Jis nusikeikė. Tada stipriai ją pabučiavo. Tarsi norėdamas su

valgyti. Įsiskverbęs karštas ir standus liežuvis ją užvaldė. Tesą go
džiai jį priėmė, spausdama klubus prie vyro kirkšnių, jausdama vis
tvirtesnį standėjimą. Jis įsirėmė į ją, ir ji atsakė tuo pačiu.
Tada staiga jis atsitraukė. Ji begėdiškai suaimanavo iš nusivyli
mo, tiesdama į jį rankas. Džordis švelniu judesiu suėmė ją už peties
ir apsuko. Tesą atsirėmė į kapotą, jausdama jo karštą kvėpavimą prie
savo ausies. Jo klubai gundančiai sujudėjo ties jos sėdmenimis.
—Atsisek džinsus, —sukuždėjo jis. —Dėl manęs, tuoj pat.
Ji papurtė galvą, nors rankos jau laikė užtrauktuką. Jis pirštais
sugriebė storą džinsą ir, vos tik jai atsegus užtrauktuką, nusmaukė
žemyn.
Ji apnuogintais klubais jautė žiemos šaltuką. Jautė, kaip jis pa
traukia į viršų jos megztinį, kol ji laikosi rankomis įsirėmusi į ma
šinos kapotą.
Džordis įsispraudė tarp jos pėdų, praskirdamas kojas ir prisi
traukdamas arčiau. Elgėsi šiurkščiai ir brutaliai, o ji išsirietė užmer
kusi akis, jausdama, kaip nekantrumas užverda jos kraujyje.
—Neleisiu tau tapti masalu Beketui, —suniurzgė Džordis.
—Negali manęs sulaikyti, —sumurmėjo ji ir dar plačiau iš
skėtė kojas.
—Po velnių, —nusikeikė jis ir giliai įsiskverbė. Jamįėjus, Tesą
suklykė.
—Aš tave išgelbėsiu, —neatlyžo jis, judėdamas klubais. —Po
velnių, aš tave išgelbėsiu. Aš tave išgelbėsiu!
—Tu negali manęs išgelbėti, —sušnabždėjo Tesą, bet galvoti
jai nebeišėjo. Oras buvo šaltas ir kandus, o jo kūnas —standus ir
karštas.
Tempas greitėjo, ir ji girdėjo vien dundantį savo pulsą ir švokš
čiantį jo kvėpavimą. Jautė vis gilesnį ir gilesnį brovimąsi į vidų. Jų
dviejų susijungimą. Suvokė, kad jam tai greičiausiai nėra reikšmin
ga, bet jai tai reiškia viską. Ir taip bus visada.
—Velniop pulkininką! —staiga ištarė jis. —Velniop Džimą

Beketą! Neleisiu jiems sunaikinti dar vieno žmogaus. Neleisiu...
Jo balsas peraugo į riaumojantį riksmą. Jis įsiskverbė, išsilieda-
mas jos viduje, ir ji kartu suklykė baigdama.
Tada Tesą sušnabždėjo jo vardą ir suprato, kad šauktis sveiko
proto jau per vėlu. Suprato jo pyktį, suprato jo baimę. Suprato jo
poreikį. Ji erzino jį ir pamatė visą jo gerumą, kurio jis nenori pripa
žinti, baimę, kurią bando nuslėpti, ir vienišumą, kurio egzistavimą
bandė apsimetinėdamas neigti.
Ji jį mylėjo.
Gerokai vėliau, kai saulė jau buvo nusileidusi ir jaunas mėnulis

flirtavo su dangumi, jie užsisakė naują motelio kambarį. Džordis ty
lėjo, kaip ir visą popietę. Numetusi savo krepšį ant grindų, Tesą pa
davė jam buteliuką aspirino. Jis išsibėrė ant delno aštuonias tabletes
ir iš karto visas susivertė į burną.
Džordis pradėjo pavargusiai nusirenginėti. Ji žiūrėjo, netarda
ma nė žodžio.
—Nejaukiai jaučiuosi taip apžiūrinėjamas, —burbtelėjo jis.
—Tiesiog grožiuosi. Ar kas nors tau yra sakęs, kad esi gražus?
—Tau nuo streso suskystėjo smegenys.
—Aš rimtai, Džordi. Tu man gražus.
Jis nusisuko ir atsigulė į lovą. Tesą nusimetė drabužius ir pri
sijungė prie jo. Jie jau buvo pasikalbėję su leitenantu Hulihanu. Nei
Džimo, nei Sėmės nebuvo nė ženklo. Jos dukra miegojo kažin kur
viena. Ar ja gerai rūpinosi? Ar maitino? Ar Džimas skaitydavo jai
pasakas, prieš guldydamas į lovą?
Tesą nebegalėjo pakelti juos skiriančio atstumo. Dabar kietuo-
liu apsimetinėjo Džordis. Tesą suprato esanti sukrėsta, įbauginta ir
jautėsi beveik beviltiškai. Prisiglaudė prie jo nugaros, nors ir žinojo,
kad jam nepatinka fizinis kontaktas.
Jis suakmenėjo. Ji vis tiek neatsitraukė, glausdama prie jo savo

skruostą.
—Ji po truputį ima prisiminti, —staiga ištarė Džordis.
Tesą sustingo, tada guosdama ėmė glostyti jam petį:
—Tu jai padėsi.
—Ji privertė man pažadėti, kad daugiau niekada apie jį nekal
bėsiu.
—Duok jai laiko. Anksčiau ar vėliau jai reikės apie tai pasikal
bėti. Ji kreipsis į tave, ir tu būsi pasirengęs.
—Reičelė man sakydavo, kad kai kuriuos dalykus reikia palikti
ramybėje. Kad aš pernelyg tvirtai jų įsikibęs.
—Galbūt.
—Aš pavedžiau ją, Tesą. Reikėjo tau matyti jos žvilgsnį... Net
nežinojau, kaip smarkiai esu ją nuvylęs, kol neišvydau prisiminimų
jos akyse.
—Šššš...
Jis ilgą laiką nieko nesakė. Tada staiga atsigulė ant nugaros.
Tamsoje Tesą neįžiūrėjo Džordžio veido, bet jo pirštai švelniai pa
lietė jos skruostą:
—Nedaryk to.
— Privalau. Visi stojo į kovą, išskyrus mane. Visi sumokėjo,
išskyrus mane.
—Ar tada tu pagaliau būsi laiminga? Kai jis galiausiai tave nu
žudys? —jo balsas, kaip ir raumenys, buvo įsitempę.
Tesą išsižiojo ir susičiaupė. Tada tarė:
—Nebenoriu daugiau apie tai kalbėtis.
—O aš noriu. Iškeliauk, Tesą. Pasislėpk kokiam Arizonos vieš
butyje, o aš būsiu namuose ir apsimesiu tavimi.
—Tu sužeistas.
Džordžio raumenys sutrūkčiojo, ir ji suprato, kad sudavė jo vy
riškumui neregėtą smūgį.
—Nejaugi nepasitiki manimi, Tesą?
I ISA GARDNE R • TOBULAS VYRAS 321
Ji prisispaudė skruostu prie jo peties. Perbraukė pirštais per

juodus pilvo plaukus.
—Džordi, vienas pasaulio neišgelbėsi, —kuždėjo ji. —Nė vie
nas žmogus nėra toks stiprus. Namuose apsistosime abu. Aš būsiu
masalas, o tu būsi pasiruošęs sugauti žiurkę.
—Neleisiu tau mirti man ant rankų.
—Aš nemirsiu.
—Man taip atsibodo, kad visi miršta, —kimiai ištarė jis.
Tesą prisitraukė jį artyn.
—Aš myliu tave, —sušnabždėjo.
Nė vienas iš jų nekalbėjo.
Edita sėdėjo Martos namų svetainėje, laikydama rankose puo

delį juodosios arbatos ir stebėdama, kaip greta Martos ant sofos sė
dinti jos anūkė skaito knygą.
Jos svetainė buvo kukli. Sofa sena ir nušiurusi, greičiausiai įsi
gyta per internetinį aukcioną. Kaip ir kiti baldai, kurie Editai su
sišaukė su Martos mėgstamais drabužiais — senais, eklektiškais
ir nederančiais tarpusavyje. Ant sienų nebuvo nė vieno paveikslo.
Anksčiau Edita niekada to nepastebėjo. Visuose namuose nebuvo
nė vieno paveikslo ar įrėmintos fotografijos.
Edita vėl prisivertė žvilgsniu sugrįžti prie mergaitės. Ji buvo
vardu Stefani ir atrodė, jog yra ramus ir tylus vaikas. Vilkėjo storą
sportinį kostiumą, o plaukus bei akis dengė kepuraitė su snapeliu.
Mergaitės veidas truputį nedavė Editai ramybės, lyg būtų mačiusi
Stefani anksčiau. Žinoma, jai visi vaikai buvo daugiau mažiau pa
našūs.
Ji susitelkė į savo arbatą, o Stefani toliau garsiai skaitė „Pelenę“.
Edita jau ėmė įsivaizduoti karieta virstantį moliūgą, kai jos
rankas nukrėtė šiurpas.
Ji pakėlė akis ir iš karto pasigailėjo tai padariusi.
Merginos, tiek daug merginų. Prieš tai tiek daug vienu kartu
ji nebuvo mačiusi. Šioje svetainėje jų bruožai matėsi taip ryškiai,
kad rodėsi, jog galima jas paliesti. Kaip Marta jų nemato? Kaip
Stefani gali skaityti apie peles, stebuklingai virstančias vadelioto
jais, kai aplinkui sklando dvylika perregimų, nuogų ir susigėdusių
pavidalų?
Jai suskaudo krūtinę, tarsi kas būtų suspaudęs šonkaulius rep
lėmis. Edita išsižiojo. Bandė surėkti, kad paliktų ją ramybėje, kad ji
tėra pagyvenusi moteris ir nežino, ko jos nori.
Tada suprato, kad jos žiūri ne į ją, nemaldauja jos savo nusika
mavusiomis akimis. Jos žvelgė į Martą su Stefani ir buvo akivaizdžiai
apimtos sielvarto.
Edita pašoko. Apsilaistė arbata kelius, bet nekreipė dėmesio į
nusiplikymą.
— Marta! —sušvokštė ji. —Tau gresia pavojus! Siaubingas,
siaubingas pavojus!
Stefani liovėsi skaičiusi ir sužiuro į Editą didžiulėmis mėlyno
mis akimis. Marta pakėlė galvą ne taip greitai.
—Stefani, prašau eiti į savo kambarį.
Stefani staigiai atsistojo. Atrodė, kad džiaugiasi galimybe pa
sprukti. Tada Marta atsigręžė į Editą:
—Iš kur tu žinai?
—Mane aplanko regėjimai, —nelauktai prisipažino Edita. Ji
niekada nebuvo ištarusi šių žodžių garsiai. Spaudimas krūtinėje at
lėgo. Ji prabilo tvirčiau: —Matau mirusiuosius.
Marta išpūtė akis. Edita tikėjosi šoko, pasišlykštėjimo, o gal net
ir lengvo pasidygėjimo. Tačiau Martos akys pagyvėjo ir pasidarė itin
smalsios.
—Tu matai mirusiuosius?
—Taip.
—Ar jie su tavimi kalba?
—Ne, jie man tik pasirodo, tokie nukankinti, lyg norėdami,

kad kažką suprasčiau.
Marta pasilenkė į priekį ir suspaudė Editai ranką. Jos rankos
pasirodė netikėtai stiprios.
—Papasakok man, —sukuždėjo ji. —Papasakok man viską.
Miegamajame Samanta atitraukė ausį nuo durų. Ji buvo išmo

kyta skambinti pagalbos telefonu ir pasakyti savo visą vardą, adre
są bei telefoną. Tačiau šiame kambaryje telefono nebuvo, be to, ji
nebežinojo savo adreso ir telefono numerio. Ji nežinojo, ką dabar
daryti.
Galiausiai ji priėjo prie lovos, kuri jai buvo paskirta prieš porą
dienų.
Atsisėdusi ant krašto, ėmė glostyti lėlės plaukus.
—Viskas gerai, —kalbėjo ji savo mažutei. Ir vėl patapšnojo
savo dailiai rausvai lėlei: —Mamytė sugrįš. Mamytė sugrįš, ir vėl
viskas bus gerai.
Dvidešimt penktas
Policija stengėsi pasimokyti iš praeities klaidų. Dabar pa

reigūnai, prieš įeidami į susitikimų salę, turėjo prie durų pateikti
savo ženklelius. Visų trijų operatyvinių grupių vadovai stovėjo prie
administratorės ir asmeniškai identifikavo kiekvieną asmenį. Tokiu
būdu žmonės į salę suėjo per keturiasdešimt penkias minutes.
Tesą sėdėjo kambario priekyje, o šalia jos —Džordis. Meriona
sėdėjo arčiau galo, ir Tesą vis bandė nuspręsti, ar šis nuotolis buvo
pasirinktas specialiai. Pastarąsias dvidešimt keturias valandas Tesą
su Meriona atkakliai įkalbinėjo specialųjį agentą Kvinsį ir leitenantą
Hulihaną, kol galiausiai jie sutiko imtis Tesos plano. Vakar vakare
Tesą jautėsi pergalingai —pagaliau reikalai pajudės. Šį rytą ji pa
sižiūrėjo žinias, pamatė dar kartą šmėstelintį savo dukters veidą ir
paprasčiausiai persigando.
—Gerai, žmonės, —prabilo leitenantas Hulihanas, —pasi-
klausykit.
Į salę įžengė nusikamavęs Kvinsis, ir Hulihanas rūsčiai jį nuž
velgė. Kvinsis trumpai apsižvalgė ir, užuot užėmęs kėdę salės prieky
je, netikėtai prisėdo prie Merionos. Hulihanas tęsė toliau:
—Kaip jau žinote, sugalvojome naują strategiją Džimui Beke
tui sugauti. Salės priekyje sėdi buvusi Beketo žmona, Tesą Vilijams,
kurią daugelis iš jūsų pažįsta iš anksčiau. Prieš dvejus su pusę metų
ji sutiko sėdėti namuose ir laukti, kol Džimas Beketas sugrįš. Mes
pasižadėjome ją saugoti ir sugauti jos vyrą. Ne itin pavyko įgyven
dinti savo įsipareigojimus. Šįkart ji pati pasisiūlė pakartoti tą patį,
bet dabar, žmonės, mes viską atliksime taip, kaip pridera.
— Šioje salėje susirinkusios trys grupės. Jau pasikalbėjau su

jūsų vadovais, kurie vėliau jums nušvies situaciją. Štai ką turite ži
noti dabar. Operatyvinė grupė Atoliau užsiims Samantos Viljams ir
Džimo Beketo paieškomis. Žinau, kad karštoji linija vis dar sulaukia
skambučių. Taip pat patariame patikrinti Beketo giminaičių mirties
liudijimų originalumą. Pereinate nuo aštuonių valandų prie dvyli
kos valandų pamainos...
Pasigirdo kelios išvargusios aimanos.
Hulihanas negailestingai tęsė toliau:
—Taip, žmonės, jūsų gyvenimas šūdinas. Toliau: operatyvinės
grupės Bir C paskiriamos Tesai Viljams ir jos dirbs aštuonių valan
dų pamainomis. Turite tris pagrindinius uždavinius: žvalgytis ir ap
saugoti Viljamstauną, stebėti saugomą namą ir būti pasiruošę visu
pajėgumu susiburti atakai. Pareigūnai bus paskirstyti poromis. Kai
kurie patruliuos pėsti, kiti stebės padėtį iš nežymėtų policijos auto
mobilių. Vienu metu dirbs dešimt pareigūnų. FTB koordinuos ste
bėjimą ir pasirūpins telefono pokalbių pasiklausymu. Jums į pagalbą
taip pat ateis specialioji rinktinė. Negalime jų prašyti būti pasiren
gusių neribotą laiką, bet jie pažadėjo mums išskirti tris snaiperius,
kurie stebės stogus. Kaip kad perskaitysite savo ataskaitose, būtent
tokiu būdu Džimas Beketas pateko į namus pirmąjį kartą. Šį kartą
atimsime iš jo tokią galimybę.
Salės gale pakilo ranka. Tai buvo vyresnysis detektyvas, kuris
dirbo operatyvinėje grupėje prieš dvejus su puse metų.
—Su visa derama pagarba, leitenante, turiu pasakyti, kad ilgai
taip dirbti negalėsime. Pastarąjį kartą taip pat viskas prasidėjo nuo
to, kad buvome puikiai nusiteikę ir puikiai pasirengę. Bet praėjus
šešiems mėnesiams beliko du pareigūnai, kurie prižiūrėjo namą, ir
jokios specialiosios rinktinės paramos. Ar šį kartą kas nors keisis?
Juk yra biudžetas, apribojimai. Ir Beketas tai žino.
Hulihanas linktelėjo:
—Geras klausimas. Galime tuoj pat į jį ir atsakyti. Specialusis

agente Kvinsi...
Hulihanas atsitraukė, ir į salės priekį išėjo Kvinsis. Jis nežiūrėjo
nei į Džordį, nei į Tesą. Vilkėjo tamsiai mėlynu kostiumu ir atrodė
susikaupęs bei atšiaurus. Tesai teko kalbėtis su juo daugybę kartų,
taip pat ir anksčiau, ir jų gyvenimai glaudžiai persipynė. Tačiau jis
vis dar nenorėjo į ją kreiptis vardu bei vengė kalbėti apie ką nors kitą
nei apie bylos reikalus.
Darbas buvo išmokęs jį bešališkumo. Tesą gąsdinantys dalykai
jam atrodė kasdieniški. Klausimai, kurie jai rodėsi įžūlūs, jam tebu
vo darbas. Profesija nuvedė jį už civilizuotų žmonių pasaulio ribų, ir
Tesai atrodė, kad kelio atgal jis niekada neberas. Jautė jam didžiulę
pagarbą ir dažnai dėl jo nerimaudavo.
Jis pradėjo taip, kaip pradėdavo visada —be įžangų:
—Manome, kad ilgai laukti Beketo atakos nereikės. Manome,
kad jam prasidėjo dekompensacija.
— Prašau, kalbėkite žmonių kalba, — burbtelėjo leitenantas
Hulihanas. —Juk čia ne visi turi daktaro laipsnį.
—Džimui Beketui viskas ima sprūsti iš rankų, —tiesiai išrėžė
Kvinsis.
Sukilo nepritariamas niurnėjimas. Tas vyras per parą nužudė
du pareigūnus. Neatrodė, kad jam viskas sprūstų iš rankų.
Kvinsis iškėlė ranką visus nutildydamas:
— Išklausykite manęs. Psichopatas yra komplikuota būtybė.
Bet daugybe atvejų galime jį palyginti su neklaužada vaiku.
Dar daugiau bambėjimo. Kvinsis kantriai laikėsi.
— Išklausėte įrašus. Žinote, kad Džimas Beketas laiko save
neprilygstamos savitvardos žmogumi. „Svarbiausia yra disciplina“,
kaip kad jis mėgsta kartoti. Tačiau jis klysta. Jovaromoji jėga yra ne
įveikiamas potraukis, kurio net pats nesugeba paaiškinti. Viena ver
tus, jis mato save kaip esantį už visuomenės ribų —tokia yra jo neu
rozė. Kita vertus, giliai viduje jis, kaip ir kiekvienas žmogus, trokšta
ribų. Jei jam pavyksta įvykdyti žmogžudystę ir likti nesugautam, jis

imasi dar pavojingesnių ir drąsesnių triukų. Ne vien dėl savo ego,
bet ir dėl to, kad iš dalies jis nori būti sugautas. Kaip kad vaikas nuo
isterijos priepuolių pereina prie smulkių nusikaltimų, idant gautų
tėvų dėmesio, Beketas irgi vykdys vis rizikingesnes žmogžudystes,
ieškodamas tos ribos.
—Tai psichologinis jo dekompensacijos komponentas. Tyri
mai teigia, kad esama dar ir fiziologinio komponento, bet jis dar
nėra visiškai išaiškintas. Panašu, kad po žmogžudystės akto smege
nyse išsiskiria tam tikri cheminiai junginiai. Žmogžudžiai kalba apie
euforiją, panašią į tą, kurią patiria sportininkai. Prieš žmogžudystę
jie jaučiasi įsitempę, neramūs, persidirbę. Paskui atsipalaiduoja, nu
rimsta, įtampa nuslūgsta. Bėgant laikui šitas troškimas, poreikis žu
dyti užvaldo žudiką. Nužudymus pradeda skirti vis trumpesni laiko
intervalai, ciklo laikas sutrumpėja nuo pusmečio iki šešių dienų, o
Džimo Beketo atveju —net iki šešių valandų.
Salė nuščiuvo.
—Daugeliu atvejų tvarkingas serijinis žudikas įgyja vis dau
giau požymių, būdingų narkomanui. Pirma, jis tampa nebe toks
susikaupęs ir ramus. Pašlyja fizinė sveikata. Smegenų išskiriami
cheminiai junginiai ir pastovus adrenalino antplūdis trukdo jam
normaliai funkcionuoti. Kaip ir žmogus, vartojantis kokainą, jis nu
stoja miegoti, atsisako maisto, apleidžia asmeninę higieną. Antra, jo
žmogžudystės pasidaro skubotos ir desperatiškos, nes jis, kaip nar
komanas, trokšta dozės. Taip pat jos tampa brutalesnės: jis pereina
nuo skrupulingai sustyguotų žmogžudysčių prie žaibiškų užpuoli
mų —padaryt ir pabėgt. Trečia, paprastai žudikas, ieškodamas eu
forijos pakaitalų, pradeda vartoti daugiau alkoholio ir kvaišalų.
—Trumpai tariant, žudikas tampa beatodairiškas ir pažeidžia
mas. Pastebėjome tokią tendenciją su Kemperiu, Dameriu, Bandžių
ir daugybe kitų žudikų. Tą patį matome ir Beketo elgesyje. Pasižiū
rėkite.
328 LJSA GARDNER • TOBULAS VYRAS
Kvinsis mostelėjo ranka, ir šviesos prigeso. Jis įjungė skaidrių

prožektorių, ir ant sienos išryškėjo laiko juosta. Ji buvo pažymėta
raudonomis, o paskui —ir mėlynomis linijomis. Grafos gale mėly
nos linijos nevaldomai šokinėjo į viršų.
— Prieš sėsdamas į kalėjimą, Beketas per šešiolika mėnesių
nugalabijo dešimt moterų. Tai pažymėta raudonomis linijomis, pra
dedant dukters gimimu ir baigiant aštuonių mėnesių laikotarpiu iki
jo suėmimo. Mėlyna linija žymi jo elgesį po kalėjimo. Šiuo metu ma
žiau nei per keturias savaites jis spėjo nužudyti šešis žmones. Iš pra
džių nužudė du pataisos namų pareigūnus. Tada tris savaites buvo
ramu. O tada staiga per keturias dienas mirė keturi žmonės.
—Ne visos šios mirtys buvo būtinos. Šelė Zein buvo jo bendri
ninkė, kuri galėjo ir toliau jam padėti. įsiveržimas į saugomą namą
galėjo būti ne toks agresyvus. Iš pradžių jo sistemoje vienas lavonas
atitiko vieną raidę. Pavyzdžiui, jis nužudė vieną moterį Klintone,
Masačūsetse, nes jam reikėjo raidės K. O dabar jis vienoje vietoje
nužudo po kelis žmones. Du pataisos namų pareigūnus Volpole dėl
raidės V. Vilkoksą su Harisonu Springfilde dėl raidės S. Iš esmės žu
dydamas jis ėmė gerokai perlenkti lazdą.
—Be to, jis nebemiega. Atkreipkite dėmesį į pastarąsias ke
turias dienas ir atstumus tarp nusikaltimo vietų. Pirmiausia anksti
ryte Beketas nužudo Šelę Zein, kurios kūną palieka Eivone, Konek
tikute. Tada nukanka iki Springfildo. Po aštuonių valandų pagro
bia, nukankina ir nužudo Vilkoksą. Tada jam tenka važiuoti į savo
slėptuvę, kuri greičiausiai yra už Springfildo ribų, nes artimiausias
apylinkes mes apvertėme aukštyn kojomis. Jis turi pasivogti poli
cininko uniformą, įsigyti savo maskuotę. Tada viską susirinkti.
Paskambinti žmonėms, kad paslėptų savo pėdsakus, ir taip toliau.
Paskui sugrįžti į Springfildą kaip pareigūnas Trevis. Šeštą vakaro jis
nustebina ir nušauna Harisoną. Tada turi išlikti budrus, sėdėdamas
policijos automobilyje. Pirmą nakties, nemiegojęs trisdešimt šešias
valandas, Beketas užpuola Difordą. Tada pagrobia Sėmę. Jis turi visą
naktį vairuoti. Tampo Difordo kūną, o šis nėra iš smulkiųjų. Galbūt
jis nusnūsta keletą valandų paryčiais, kol Sėmė miega. Tačiau netru
kus prabunda ir jam tenka linksminti savo dukrą. Jis ištveria ketu
riasdešimt aštuonias valandas, miegodamas tik minimaliai, ir, užuot
išsimiegojęs tą naktį, sugrįžta į Difordo nusikaltimo vietą. Užpuola
panelę Viljams ir poną Diloną, ir išsisuka su žaizda petyje. Jamir vėl
reikia sugrįžti į savo slėptuvę, sužeistam ir beveik nemiegojusiam
penkiasdešimt šešias valandas. Netrukus pabus Samanta, su kuria
turės leisti visą dieną.
Jis vis dar turi Difordo kūną ir yra sumanęs kažkokį planą.
Kvinsis pažvelgė į Tesą:
—Manau, kad jo tikslas —susidoroti su jumis, panele Viljams.
Jo įtūžis vis auga, o kraujo troškimas tampa nevaldomas. Jei pajus
galimybę jus surasti, leisis į kelią. Jūsų idėja tapti jauku, ko gero,
yra geriausia, ko šiuo metu galime imtis. Susirėmimas anksčiau ar
vėliau įvyks. Ir geriau jau viskas vyktų pagal mūsų, o ne jo planą.
Salėje nesigirdėjo jokio garso. Tesą juto, kaip jos viduje aidi
tyla. Ji lėtai linktelėjo.
Staiga suskambo telefonas. Žmonės sutriko ir ėmė dairytis.
Netrukus paaiškėjo, kad skambutis sklinda iš salės galo.
—Mano mobilusis, —sumurmėjo Kvinsis.
Ten gulėjo jo portfelis. Jis linktelėjo Merionai, kuri pakėlė tele
foną ir atsiliepė.
Ji suraukė antakius ir uždengė mikrofoną ranka:
—Skambina Lorensas Tolbertas ir prašo „koronerio Kvinsio“.
Kvinsis suakmenėjo. Jis nieko nesakė, bet Tesą viską suprato.
Tai jis. Tai Džimas. Dievo Motina Švenčiausia, tai buvo Džimas.
Staiga Kvinsis ėmė įnirtingai gestikuliuoti, o salėje sėdintys pa
reigūnai pakilo nuo kėdžių. Susekite skambutį, susekite skambutį,
susekite skambutį —ji matė, kaip be garso juda jų lūpos.
Meriona lėtai perėjo salę ir padavė ragelį Kvinsiui. Jos veidas
buvo ramus, susikaupęs. Tesą smarkiai suleido pirštus Džordžiui į

šlaunį.
—Alio? Gal galiu sužinoti, kas čia skambina? Po velnių, juk
žinau, kad čia tu.
Kvinsis pakėlė akis į aukštai sienoje įtaisytas ventiliacijos gro
teles.
— Ne, palauk, aš nesuprantu, papasakok daugiau. Neturiu
įrankių...
Jo balsas skambėjo vis primygtiniau ir šiurpiau. Telefoną spau-
džiančios rankos krumpliai pabalo.
— Duok man minutėlę. Man tereikia pasiimti atsuktuvą. Aš
agentas, o ne meistras. Palauk, negirdėjau, ką pasakei. Gal gali pa
kartoti? Atrodo, ryšys striginėja... Po velnių! —suriko Kvinsis.
Beketas padėjo ragelį, o Kvinsis netikėtai pademonstravo pyk
čio protrūkį, paleisdamas telefoną į kitą salės galą. Jis atsitrenkė į
galinę sieną ir išlakstė į dalis.
—Kalės vaikas, kalės vaikas, —burbėjo Kvinsis.
Jisbuvo nuleidęs galvą tarp kelių. Sunkiai kvėpavo, lyg nubėgęs
didelį atstumą. Veidą išmušė prakaitas.
Tada iš lėto atsitiesė ir pažvelgė į jį spoksančius veidus. Atsigrę
žė į ventiliacijos groteles.
—Gal kas nors gali man paduoti atsuktuvą.
Niekas nepajudėjo. Visi tik žiūrėjo į groteles palubėje. Tesą pa
juto gerkle kylantį isterijos burbulą. Niekur nebuvo saugu. Niekas
neliko nepaliesta. Džimas patekdavo visur. Jis užteršdavo viską, kaip
maras. Ji net pati jautėsi giliai viduje sutepta. Suvokė, kad ir ji, kaip
Kvinsis, buvo gerokai atitolusi nuo civilizuoto pasaulio ribų ir nebe
rado kelio atgal.
—Pasižiūrėk į mane.
Priešais ją stovėjo Džordis. Rankomis jis laikė suėmęs jos pe
čius. Tesą prisivertė pakelti žvilgsnį ir pasižiūrėti į jo įdėmias, tam
sias akis.
—Nagi. Noriu, kad išeitum iš salės.

Kažkas padavė Kvinsiui šveicarišką peiliuką su atsuktuvu.
Agentas atsistojo ant kėdės priešais groteles.
—Ne, —paprieštaravo Džordžiui Tesą.
—Po velnių, neversk savęs to patirti. To jis ir nori.
—Negaliu išeiti.
—Tesą, po velnių...
—O kas, jei ten... Sėmė?
Jos balsas buvo toks kimus, kad Džordis vos jį atpažino. Tesą
pati nesuvokė, kaip smarkiai bijo, kol neištarė šių žodžių balsu. Jai
užgulė ausis ir ėmė rodytis, kad tuoj apalps.
Grotelės buvo nuimtos. Ji sėdėjo vietoje nejudėdama.
—Susikoncentruok į mane, Tesą, susikoncentruok į mane.
Pirmiausia ji pajuto kvapą. Sužiaugčiojo. Prieš akis iškilo dė
mės. Skruostais pasipylė ašaros.
Ji lyg pro miglą išgirdo Kvinsį sakant:
—Ką gi... suradome leitenanto Difordo galvą.
Vienas iš pareigūnų palydėjo juos į pagrindinę salę. Džordis iš

ėjo parnešti kavos. Tesą liko stovėti salės viduryje, įsileisdama į vidų
raminantį žmonių klegesį bei telefonų džerškėjimą.
Salės lubos buvo aukštos, o langų —nedaug. Kadaise ši erdvė
greičiausiai buvo suskirstyta į darbo vietas, atribotas pertvaromis,
bet dabar jas pakeitė ilgi stalai. Operatoriai sėdėjo priešais kompiu
terių terminalus, remdamiesi vienas į kitą alkūnėmis, atsakinėdami
į karštosios linijos skambučius ir mikliai užsirašinėdami pastabas.
Telefonai nesiliovė skambėję.
Kažkas buvo prie sienos priklijavęs atšviestas nespalvotas Sa-
mantos nuotraukas. Jos besišypsantis, mielas veidas supo visą salę,
lyg primindamas, dėl ko jie čia susirinko ir dėl ko dirbo tokio ilgio
pamainas.
Tesą norėjo paliesti tas nuotraukas, perbraukti pirštu per blyš

kų skruostą, lyg tokiu būdų galėtų susigrąžinti dukrą.
Buvo labai keista stovėti šiame šurmulyje ir jame nedalyvauti.
Kadaise Tesai atrodė, kad visa tai vyksta dėl jos. Bet dabar ji buvo
išmintingesnė. Net jei rytoj ji nustotų egzistuoti, Džimas žudytų to
liau, o teisėsaugos biurokratijos krumpliaračiai toliau suktųsi, mė
gindami jį sugauti.
Džordis sugrįžo ir įbruko jai į ranką puodelį pravėsusios kavos.
Jam įkandin ėjo Kvinsis su Meriona.
— Gal keliaukime į kokį nors tardymo kambarį, — pasiūlė
Kvinsis. —Netrukus prie mūsų prisidės ir leitenantas Hulihanas.
Jis nulydėjo juos į nedidelį kambariuką su permatomu veidro
džiu. Jame stovėjo staliukas ir dvi sulankstomos kėdės. Panosėje at
siprašęs, jis išėjo ieškoti dar trijų kėdžių.
—Kaip tu laikaisi? — - pasiteiravo Džordis.
Prieš atsakydama, Tesą gurkštelėjo kavos:
—Taip, kaip ir galima tikėtis tokioje situacijoje.
—Jis taip elgiasi tik norėdamas patąsyti tau nervus.
—Tuomet jis puikiai moka tai daryti.
Jis stovėjo greta. Tesą suprato, kad Džordis laukia, kol ji pa
rodys, ko nori. Gal ji norėtų apsivyti jį rankomis? O gal priglausti
skruostą prie jo peties. Ji svarstė, bet suprato, kad jokia paguoda ne-
ištrins iš jos atminties nupjautos Difordo galvos vaizdo.
Viskas bus gerai, vaikeli. Pasirūpinsiu Seme. Hulihanas su Kvin-
siu sugaus Beketą. Viskas bus gerai, vaikeli.
Kvinsis sugrįžo su kėdėmis ir jie visi atsisėdo. Po kelių akimir
kų prie jų prisidėjo Hulihanas. Jo veidas tebebuvo papilkėjęs, o kak
tą vagojo frustracija, pyktis ir skausmas.
—Kraujo nėra, —be įžangų pranešė jis. —Galva buvo nupjau
ta iš karto po nužudymo, užšaldyta, kad pristabdytų irimo procesą,
o vėliau palikta ventiliacijos angoje. Į ventiliacijos šachtą galima pa-
U S A GARDNE R * TOBULAS VYRAS 333
tekti pro stogą. Tas kalės vaikas greičiausiai įlindo ryte, kai visi mes
buvome nusikaltimo vietoje, ir paliko savo dovanėlę.
Jis pavėluotai dirstelėjo į Tesą su Meriona.
—Atsiprašau, —burbtelėjo.
—Nieko tokio, —atsakė Tesą, tvirčiau suimdama kavos puo
delį. —Imu priprasti prie tokių pokalbių.
—Iš kur jis gavo specialiojo agento Kvinsio mobiliojo telefono
numerį? —Meriona suskubo pabrėžti, kad ji teisėsaugininke, o ne
pokalbio beklausanti skystablauzdė moteris. —Savaime supranta
ma, jūsų numeris nėra viešai prieinamas, sere.
—Difordas jį turėjo, —atsakė Kvinsis. —Vilkoksas taip pat.
Beketas arba rado jį tarp jų užrašų, arba paklausė.
Visi žmonės kambaryje ėmė įsivaizduoti, kokiais būdais jis
„klausinėja“ informacijos, ir nejaukiai pasimuistė kėdėse. Tesą neju
čia vėl sužiuro į Džordį. Šis žvelgė į galinę sieną, bet ji pastebėjo, kad
jo žandikaulis įsitempęs. Dėl savęs jis nesijaudino, tokia jau buvo jo
prigimtis. Bet Tesą numanė, kad jis gyvai įsivaizduoja, kaip Džimas
Beketas užpuola ją arba Merioną. Per ją šis siaubas tapo jo pasaulio
dalimi. Ir tai atrodė siaubingai nesąžininga.
—Kodėl tik galva? —netrukus paklausė ji.
—Nežinau, —atsakė Kvinsis.
—Bauginimo taktika, —pareiškė Džordis. —Siekis demora
lizuoti pareigūnus.
Kvinsis suraukė antakius, bet nesiginčijo. Buvo akivaizdu, kad
puritoniškasis agentas nepritarė samdomam kareiviui.
—Jis vis dar turi Difordo kūną, —pažymėjo Meriona.
— Galbūt, — gūžtelėjo Kvinsis. — Niekas dar nepasitikrino
savo automobilių bagažinių.
Jie visi nutilo, o atmosfera kambaryje pasidarė slogi ir įtempta.
—Kaip manote, gal ir jūs esate stebimas? —švelniai prabilo
Tesą. —Vis kartojate, kad taikinys esu aš, bet jis nusitaikęs į dau-
gumą žmonių, kurie padėjo jį sugauti pirmąjį kartą. Tai buvome aš,
Difordas ir jūs, agente Kvinsi.
—Reikia tai apsvarstyti.
—Ojeigu jis pasinaudos saugomu namu kaip maskuote? Poli
cija stebi mane namuose, o jis tuo tarpu pasinaudoja proga susido
roti su jumis. Jis tai tikrai taip padarytų.
—Visiškai, —Kvinsis pabarbeno stalą pirštais. —Didžiąją ste
bėjimo dalį aš būsiu autobusiuke drauge su leitenantu Hulihanu. Jie
mane saugos.
—O snaiperiai? —ironiškai paklausė Džordis. —Trys snaipe
riai tokiame miestelyje nieko nereiškia.
—Viljamstaunas nedidelis, — paprieštaravo leitenantas Hu-
lihanas. —Iš vieno galo į kitą pėsčiomis gali nueiti per dvidešimt
minučių. Jį sudaro daugybė senų pastatų, vadinamų Viljamso kole
džu, ir keli istoriniai parduotuvių fasadai, skirti turistams. Tesos na
mas yra Elmo gatvėje, dešimt minučių kelio nuo pagrindinės gatvės.
Visas kvartalas senas, daugiausia čia restauruotų kotedžų. Patupdy-
sime snaiperius kampuose ir taip aprėpsime visą gatvę.
—Vienas kampas liks laisvas.
—Tiesa, bet matomumas gana geras. Vieną vyruką paskirsime
kvartalo viduryje, dešinėje, o kitus du kairiuose kraštuose, kad apie
Tesos namus susidarytų trikampis. Stogas turėtų puikiai matytis.
—O budintys pareigūnai? — skeptiškai pasiteiravo Džordis.
Buvo akivaizdu, kad apie policiją ir jos pastangas jis nekokios nuo
monės.
—Turėsime pagrindinį stebėjimo autobusiuką, du nežymėtus
automobilius ir tris poras policininkų, vaikštinėjančių po miestą. Tai
koledžo miestelis, kuriame pilna studentų. Visus perspėsime apie
gresiantį pavojų ir palaikysime policininkų darbą miestelyje. Viljam
so koledžo apsauga ir vietinė policija taip pat reguliariai patruliuos.
—Aha. O stebėjimo autobusiukas, pastatytas kitoje gatvės pu
sėje, per daug nekris į akis?
—Jis nestovės Elmo gatvėje. Arnoldo, Holo, Meiplo ir Lindeno

gatvės su ja susikerta. Pasirinksime vieną gatvę kaip pradžios tašką
ir judėsime aplink, keisdami gatves.
—Kodėl esate taip įsitikinę, kad jis pasirodys? —paklausė Me-
riona, į nieką konkrečiai nesikreipdama. —Juk tokiu būdu sugavote
jį praeitą kartą, tad jis žinos, kad tai rizikinga. Antra, tai neatitinka
jo sistemos. „Džimas Beketas buvo čia“ arba „Džimas Beketas buvo
pirmutinis“ skamba logiškai. Bet „Džimas Beketas buvo v“? Nesu
galvoju, kas tai galėtų būti.
—Jis pasirodys, —ištarė Tesą.
—Nes jam viskas slysta iš rankų?
—Nes jis visą laiką pabaigia tai, ką pradėjo, —panosėje atsakė
Tesą. —Visą laiką.
Meriona atsilošė:
—Matyt, tiesiog nesuvokiu tokio pykčio.
—Ir nesuprasit, —įsiterpė Kvinsis. —Jūs esate moteris.
Kai Meriona šoko protestuoti, jis pavargusiu tonu ją numaldė:
—Kalbu apie statistiką, o ne šovinizmą. Dauguma serijinių žu
dikų yra vyrai. Galbūt iš dalies dėl to kalti hormonai, bet daugiausia
tai nulemia elgesys. Kai vyrai supyksta, jie yra išmokyti išsilieti ant
kitų. Kai moterys supyksta, jos išmokytos užsisklęsti savyje. Papras
tai tariant, motinos jus kankina ir jūs tampate alkoholikėmis, ano-
reksikėmis arba potencialiomis savižudėmis. Bet ne žudikėmis.
Jo žvilgsnis nuklydo link Tesos. Kvinsis kalbėjo dalykiškai:
—Beketas pasirodys, panele Viljams. O kai pasirodys, kraujas
liesis upėmis.
Prieš imdamasi tolesnių veiksmų, Meriona palaukė, kol jos

brolis su Tesą sugrįš į savo motelio kambarį. Buvo jau po šeštos, bet
vadavietėje darbas virte virė. Telefonai skambėjo, operatoriai atsilie
pinėjo. Leitenantas Hulihanas rėkė ant kažkokio jauno pareigūno,
tuo pat metu krimsdamas tabletes nuo rėmens. Visame pastate vy
ravo atšiauri nuotaika.
Ji nesustojo, vis ieškodama tuščio tardymo kambario ar pa
miršto kampelio. Tačiau tik susidūrė su pareigūnu Luisu, šviesiap
laukiu bernioku, neįtikimai primenančiu Ričį Kaninghemą*. Paste
bėjęs, kad ji artėja, jis sustingo ir pastebimai nurijo seiles.
Šiandien jiedu jau buvo susitikę. Galbūt kada nors jis taps geru
policininku, bet Meriona jį laikė bestuburiu. Ojis, savo ruožtu, žiū
rėjo į ją kaip į žmogaus pavidalo juodąją našlę, besitaikančią sugun
dyti jį savo klausimais, į kuriuos atsakius jam bus nukąsta galva, ir
poravimasis baigsis.
—Ieškau specialiojo agento Kvinsio.
Pareigūnas Luisas nesugebėjo išlementi nė žodžio. Jis pri
sispaudė prie sienos ir parodė koridoriaus galą. Meriona praėjo pro
jį, purtydama galvą. Jis garsiai atsiduso iš palengvėjimo.
Ji aptiko Kvinsį, užsidariusį savo kabinete ir apsiskleidusį nu
sikaltimo vietos nuotraukomis. Agentas pakėlė galvą ne iš karto.
Meriona pasinaudojo proga apžvelgti spalvotas nuotraukas. Neat
rodė, kad jos būtų iš Džimo Beketo bylų. Dauguma nužudytų mo
terų atrodė pagyvenusios. Jos buvo žiauriai supjaustytos dantytu
peiliu.
Kvinsis peržiūrinėjo nuotraukas, lyg pašydamas kortų kaladę.
Galiausiai atsiduso, papurtė galvą ir padėjo jas ant stalo, akivaizdžiai
neradęs to, ko ieškojo.
— Dar viena byla, sere? —pagarbiai pasiteiravo Meriona. Ji
automatiškai atsistojo kaip kadetas —kojos plačiai, pečiai atmesti,
rankos už nugaros.
—Santa Krusas, —panosėje sumurmėjo Kvinsis, neatitrauk
damas akių nuo fotografijų. —Ar galite patikėti, kad kadaise Santa
Krusas buvo pasaulio serijinių žudikų sostinė, kurioje vienu metu
* Amerikietiško serialo „Happy Days“ personažas.

siautėjo net trys žmogžudžiai? Dabar atsirado dar trys. Imi mąstyti,
ko pilama į jų geriamąjį vandenį.
Jis atsitraukė nuo netvirto staliuko. Meriona matė agento veide
aiškiai atsispindintį pervargimą. Jis ranka trynėsi sprandą.
—O kaip ji? —pasidomėjo Meriona, nes staiga pasidarė ne
jauku atskleisti, dėl ko jo ieškojo. Ji pamojo į įrėmintą besišypsan
čios brunetės portretą.
—A, ji? Mano žmona. Mano buvusi žmona, —jis gailiai šypte
lėjo. —Išsiskyrėme prieš keletą savaičių. Ko gero, aš vis dar mėginu
su tuo susitaikyti. Visą laiką keliaudavau su jos nuotrauka, supran
tate. Pasistatydavau ją kiekviename pigiame motelyje, bet kurioje
perkaitusioje šalies policijos nuovadoje. O dabar imu suprasti, kad
be jos nesugebu dirbti. Kvaila, tiesa?
Meriona pasimuistė, dar labiau susinepatoginusi dėl tokios as
meninės įžvalgos.
—Ne visai, sere. Mano... e, mudu su vyru taip pat neseniai iš
siskyrėme. Po dešimties metų. Tai didžiulis pokytis.
—Sunku vienu metu būti ir vedusiam, ir agentui.
—Visi taip sako.
Kvinsis nusišypsojo:
—Tai nuvalkiotas posakis, ar ne?
—Aš nežinau, sere.
Jiedu nutilo, tačiau dėl to abu pasijuto nejaukiai.
—Kuo gi galiu jums padėti, agente? —tiesiai paklausė Kvinsis.
—Aš... aš norėjau pasikalbėti su jumis apie savo vaidmenį šia
me reikale.
—Jūsų vaidmenį? Oficialiai šios bylos tyrime jūs netgi nedaly
vaujate, agente. Kol kas jūsų įsitraukimas yra nulemtas aplinkybių,
o ne paskyrimo.
— Suprantu. Jei galima, norėčiau tai pakeisti. Jau ilgą laiką
mane domina tokio pobūdžio darbas.
—Išsitraukiau jūsų bylą.
Meriona kantriai laukė.

—Atsiliepimai apie jus puikūs. Panašu, kad kartais jums bū
dingas nelankstumas, bet apskritai mokate šaltakraujiškai mąstyti ir
analitiniais sugebėjimais lenkiate vidurkį.
—Dėkoju, sere.
—Bet, kiek aš suprantu, daugiausia patirties turite su tarnau
tojų nusikaltimais, daugiausia bankinėmis klastotėmis...
— Pasitaikė ir žmogžudysčių, — paprieštaravo Meriona. —
Nepasisekę sandoriai, surasti informantai ir panašiai.
—Tačiau jie visada būdavo susiję su klastotės byla.
—Negyvas reiškia negyvas, sere. Jie buvo susiję su mūsų dar
bu, nusikaltimo vieta patekdavo į mūsų jurisdikciją, ir mums tekda
vo išsiaiškinti, kas juos nužudė.
—Pagalbinio tyrimų padalinio darbas yra kitoks, agente. Mes
tik tuo ir užsiimame. Eilinis faras pamato žiaurią žmogžudystę ko
kius du tris kartus per metus. O serijinis žudikas gali pasitaikyti
kartą per visą karjerą. — Kvinsis mostelėjo į ant stalo paskleistas
nuotraukas. —Aš matau tik šitai. Šimtas penkiasdešimt nužudymo,
prievartavimo, vaikų tvirkinimo ir pagrobimų bylų. Arba keliauji,
arba sėdi kabinete, ir viskas.
—Suprantu.
—Meluočiau, jei sakyčiau, kad byla jūsų nepaveikė.
Ji kilstelėjo smakrą:
—Manau, sugebėsiu su ja susidoroti, sere.
—Manau, neįsivaizduojate, kas „ji“ yra.
—Ar viskas dėl to, kad esu moteris?
— Neįžeidinėkite manęs, agente, — Kvinsio balse pasigirdo
aiškus perspėjimas.
Meriona atkakliai varė toliau:
—Jūs kalbate apie statistiką, sere. Ką gi, Biuro statistika liudija,
kad moterys neproporcingai dažnai paskiriamos tirti tarnautojų, o
ne žmogžudysčių bylas.
—Tai čia Biure. Pagalbiniame tyrimų padalinyje turime mote

rų, kuriančių psichologinius žudikų portretus, ir jos dirba velniškai
puikiai. Bet jūs —tai ne jos, agente. Jos sumokėjo savo duoklę. Jos
dirbo farėmis, teismo medicinos ekspertėmis arba kriminologėmis.
Visos jos prisijungė turėdamos didžiulį patirties su žmogžudystė
mis bagažą. Jei rimtai mąstote apie darbą PDP, pasitarkite su savo
vadovu ir paprašykite kitokių bylų. Įrodykite, kad mokate plaukti
baseine, prieš nerdama į vandenyną.
—Dabar ir turiu tokią galimybę, —Merionos balsas buvo ra
mus, bet akys degė.
Jai parodė vietą, ir ji to negalėjo pakęsti. Kartais atrodydavo,
kad ją visą gyvenimą auklėja vyrai, kurie galėtų elgtis ir protingiau.
Kurie galėtų daugiau ja pasitikėti.
—Turiu keletą idėjų, —neatlyžo ji.
—Agente...
—Tiesiog išklausykite. Peržiūrėjau Džimo Beketo bylą. Išsa
miai pasikalbėjau su Tesą Viljams. Manau, aišku ir akivaizdu, kad
Džimas Beketas turi bendrininką. Jūs sakėte, kad jis negali ilgai iš
tverti nesusiradęs moters kompanijos. Tesą taip pat minėjo, kad mo
terų viliojimas ir gundymas jam yra kaip hobis. Manau, yra žmogus,
kuris jam visokeriopai padeda, ir tai tas pats žmogus, kuris padėjo
jam prieš dvejus su puse metų, kai jis dingo pirmą kartą. Taip pat
manau, kad žinau, kaip galima tą žmogų surasti.
Kvinsis atrodė nusiteikęs skeptiškai, bet jos nepertraukė.
Meriona kalbėjo, kol drąsa visiškai ją apleido:
—Padarykime prielaidą, kad tai nėra atsitiktinė nepažįstamoji,
bet moteris, kurią jis pažįsta jau kurį laiką. Tai reiškia, kad jam būtų
reikėję palaikyti su ja santykius net kalėjime.
—Šelė Zein buvo vienintelė jo registruota lankytoja.
—Taip, tačiau kamjis skambindavo?Buvau susisiekusi su Vol-
polu. Beketas buvo pavyzdinis kalinys. Jis negaudavo jokių nuo
baudų už disciplinos prasižengimus, o sustiprinto režimo pataisos
namų kalinys, neturintis nuobaudų, gauna keturis skambučius per

mėnesį, kurių kiekvieno trukmė yra trisdešimt minučių.
— Žinau, agente. Ir kaip jau pati greičiausiai išsiaiškinote iš
Volpolo, tie skambučiai yra stebimi. Kaliniai turi pateikti visus te
lefonų numerius apsaugai, kad šie juos patvirtintų. Jiems patiems
net neleidžia rinkti. Sargybinis atneša telefoną prie kameros, įjungia
jį, surenka numerį, o tada paduoda ragelį kaliniui per langelį. Prieš
vedant telefono numerį, būtina surinkti keturių skaitmenų saugumo
kodą, kitaip niekur neprisiskambinsi, todėl kaliniai negali vogčia
padėti ragelio ir surinkti kito numerio. Jei pabandoma skambinti į
kalėjimo telefoną, aparatas automatiškai atsijungia. Sistema ganėti
nai griežta, o Beketo skambučius mes esame peržiūrėję. Apie porą
kartų per mėnesį jis skambindavo Šelei Zein, o kitus kartus —savo
advokatui.
—Žinau, sere, —Meriona stengėsi išlikti kantri. —Aš pasido
mėjau šiuo reikalu. Žinau, kad bandymas paskambinti į kitą numerį
išjungia telefoną, bet kaipgi skambučių peradresavimas?
—Kas gi peradresuotų kalinio skambutį?
—Šelė Zein.
Kvinsis valandėlę patylėjo. Tada sumirksėjęs tarė:
—Nežinau, ar Zein turėjo galimybę peradresuoti skambučius.
— Turėjo. Aš patikrinau. Ir aktyviai šia paslauga naudojosi.
Per pastaruosius dvejus metus skambučiai buvo peradresuoti dviem
šimtams keturiasdešimt septyniems numeriams. Sudariau jų sąrašą.
Kvinsis iš lėto linktelėjo:
—Turime juos patikrinti. Galime paprašyti Hulihano, kad tuo
jau pat pavestų tai padaryti operatyvinei grupei A. Jiems tikrai pra
verstų kokia nors stipresnė versija.
—Dėkoju, sere.
—Galėsite sėdėti stebėjimo autobusiuke drauge su Hulihanu
ir manimi, —trumpai tarė jis. —Jei bus veiksmo, jūs jį pamatysite.
—O kaip dėl pagalbos grupei A?
—Tai jau būtų grupės vadovo kiršinimas, agente. Primas daly

kas, kurį išmoksti dirbdamas tarpjurisdikcinėse bylose —nereikia
kiršinti vietinės teisėsaugos atstovų.
Meriona iškart atpažindavo moralą, jei tokį išgirsdavo:
—Man labai patiktų sėdėti autobusiuke. Dėkoju, sere.
—Tada sutarta. Galbūt ir nesutiksite, bet net ir kvietimas da
lyvauti tokio įvykio stebėjime užkrauna didžiulę atsakomybę. Nepa-
leiskite jos vėjais.
Jo tonas buvo atžarus ir bekompromisis. Tada Kvinsis vėl sutel
kė dėmesį į krūvą šiurpių nuotraukų, ir tapo aišku, kad daugiau su
ja kalbėtis nebenori.
Meriona linktelėjo galva ir išėjo. Jai gniaužė gerklę nuo frus
tracijos. Ji troško daugiau. Daugiau pagyrų savo idėjoms, didesnio
įtraukimo į smurtinių nusikaltimų pasaulį, kuriame dominuoja vy
rai. Tvirtesnio patikinimo, kad ji sumani, protinga ir kompetentin
ga. Vietoje pagyrimo, jai buvo išvelėtas kailis kaip eiliniam naujokui
ir pamėtėtas kaulas, kad per daug nezyztų.
Meriona manė, kad Kvinsis klysta. Ji turėjo savo nuomonę,
savo idėjas. Staiga ją užkniso visą gyvenimą žaisti pagal kitų nusta
tytas taisykles.
Progų niekas nesuteikia. Reikia jas susikurti patiems.
Ir ji žinojo, kaip tai padaryti.
Motelio kambaryje suskambo telefonas. Tesą pačiupo ragelį.

—Taip? —jos balsas buvo kupinas vilties.
Leitenantas Hulihanas pažadėjo paskambinti, jei pavyks ką
nors sužinoti apie Sėmę. Tesą žiūrėjo į telefoną porą valandų, kol
nusileido saulė, kambaryje sutemo, o jiedu su Džordžiu neberado
jėgų net užsidegti šviesą.
—O, sveika, Meriona. —Ji nuleido pečius. —Ne, mums čia
viskas gerai. Tai tik motelis, o juk žinai, kaip būna moteliuose. Yra
baseinas, tad Džordis eina paplaukioti. Nemanau, kad padėjo. Tuoj

išmins skylę ant kilimo. Nori su juo pasikalbėti?
Džordis liovėsi žingsniavęs. Iš veido atrodė pervargęs ir su
gniuždytas.
Tesą ištiesė jam ragelį. Išgirdus Merionos balsą, jo veidas tru
putį atsileido. Bent jau jie abu stengėsi.
—Alio? —atsargiai ištarė jis. —Ne, viskas gerai. Tesą dėlioja
pasjansą, o aš kraustausi iš proto. Kaip visada, —jis linktelėjo galva
ir kurį laiką klausėsi.
— Jis nebuvo tau skirtas, — galiausiai pasakė. Vyro balsas
skambėjo keistai.
—Tu... tu susirasi kitą. Geresnį. Sunku. Žinau. Tačiau jis nėra
vienintelis vyras pasaulyje, supranti? —jo žvilgsnis apsistojo ties Tesą.
Dar po kelių minučių Džordis atsisveikino ir padėjo ragelį. Ir iš
karto vėl ėmė sukti ratus.
—Ar jai viskas gerai? —tyliai paklausė Tesą.
—Šiandien gavo skyrybų dokumentus. Namų tvarkytoja pa
skambino ir pranešė.
—A, — užjaučiamai ištarė Tesą, — Tikriausiai labai sunku.
Ypač šiuo metu, kai tiek visko vyksta.
Džordis linktelėjo, bet jo išraiškos Tesą nesuprato.
—Gerai, kad ji paskambino, Džordi. Ji šaukiasi tavo pagalbos.
—Aha, —jis minutėlę patylėjo. —Aš nemoku gelbėti.
—Tau puikiai sekasi.
—Nežinau, ką turėčiau sakyti.
—Niekas nežino. Ar kada nors bandei paaiškinti keturmečiui,
kad jo tėvas užkapojo žmogų kirviu? Galiausiai visi sugalvojame, ką
sakyti, nors iš pradžių ir nežinome, nuo ko pradėti.
—Hm.
Jis vis dar neatrodė patenkintas. Tesą pakilo nuo lovos ir priėjo
prie jo.
Mėnesienos brūkšnys krito jai ant veido, mesdamas šešėlius
paakiuose. Ji palietė Džordžio pečius, tada skruostą. Tesą prisiar

tino, kol kūnu prigludo prie jo. Jo veidas buvo nuožmus, smakras
ir žandikaulis įrėminti ryžtingų linijų. Jis atrodė stiprus, ir jai ūmai
prireikė tos stiprybės.
Ji apsivijo rankomis jo liemenį:
—Apsikabink mane.
—Aš ne... aš ne... —jis apsikabino. Laikė Tesą glėbyje, bet kaž
kurį jo kertelė taip ir liko nepasiekiama.
Ji atsitraukė ir paėmė jį už rankos:
—Eime į lovą.
Jis tiesiog stovėjo.
—Džordi, tai paskutinė mūsų naktis kartu. Rytoj jau būsime
Viljamstaune. Žinau, kad nori, jog elgčiausi kitaip, žinau, kad bai-
miniesi blogiausio. Aš apsisprendžiau. Prisiimu atsakomybę. Ir su
prantu, kad man beliko ši naktis, o ją aš norėčiau praleisti su tavimi.
Ar gali man suteikti bent šitiek?
Jis negalėjo sugalvoti atsakymo.
Tesos veidas buvo pablyškęs ir beveik perregimas, o akys —di
džiulės, švytinčios ir supratingos. Džordžiui rodėsi, kad jei tam tikrą
laiką jam pavyktų išlikti tyliam ir nepasiekiamam, ji turėtų pasiduo
ti ir pabėgti. Jis pamiršo, kad ji buvo išmokusi kovoti. Tesą apsivijo
rankomis jo kaklą. Prisispaudė prie jo visu savo lieknu kūnu.
Jis norėjo būti atšiaurus. Norėjo būti bejausmis.
Jos lūpos švelniai suplazdėjo ties jo burna, ir jis pasidavė. Pra
vėrė burną ir įsisiurbė į ją.
Ji niekaip nėjo jam iš galvos, o jis to nenorėjo. Ji sunkė jį, o jis
nenorėjo būti sunkiamas. Emocijos ritosi viena per kitą ir kaitino
kraują. Vis girdėjo Merionos balsą, vos juntamą pažeidžiamumo
giją, slypinčią už bejausmių jos žodžių, neišreikštą prašymą, į kurį
atsakymo jis nežinojo. Prieš akis stovėjo Tesą, iš siaubo išplėtusi
akis, kai, nuėmus ventiliacijos angos groteles, dar kartą paaiškėjo, ką
sugeba Džimas Beketas.
Meriona ir Tesą. Moterys, kurias Džordis mylėjo, moterys, ku

rias jis tikrai paves. Moterys, kurioms norėjo būti artimas ir kartu
troško jas atstumti, nes negalėjo pakelti savo paties silpnybės. Jis
negalėjo susitaikyti su faktu, kad Tesą teisi, ir vienas jis nepajėgus
išgelbėti pasaulio ir padaryti jo geresnio.
Tesą prisitraukė artyn, trapi ir stipri, reikalaujanti ir duodan
ti. Jis bučiavo ją negalvodamas, desperatiškai mėgindamas nugalėti
savo aistrą, užgožti tyrus jausmus švininiu geismo svoriu.
Džordis nusitempė ją į lovą. Ragavo jos odos saldybę, uodė
švelnius, paslaptingus kūno aromatus. Jautė rožės žiedlapio švelnu
mo odą ir nesibaigiančią šilumą.
Tesą manė, kad jiedu su Meriona kieti, —ji nieko nesuprato.
Juos užgrūdinusi ugnis padarė juos pernelyg trapius. O Tesą tapo
tikru plienu.
Jis atsidavė nepermaldaujamam jos glėbiui ir kuždamiems ra
ginimams.
Netrukus jiedu jau mylėjosi beatodairiškai ir įnirtingai, lyg ka
riaudami tarp susipainiojusių paklodžių. Tesą apvertė jį ant nugaros
ir begėdiškai apsižergė.
—Aš myliu tave, Džordi, —sušnabždėjo. —Aš myliu tave.
Galiausiai ji ėmė judėti. Ant jos skruostų spindėjo ašaros. Ji
verkė ir kilnojosi virš jo, neslėpdama nuo jo ašarų. Jis negalėjo nu
sigręžti.
—Nedaryk šito, —murmėjo jis. —Dieve, nesielk taip su ma
nimi.
Ji judėjo toliau. Staiga jis uždėjo dešinę ranką jai ant klubo,
stipriai suleisdamas pirštus jai į odą ir stipriu delnu diktuodamas
nenumaldomą ritmą. Jis smarkiai įsirėmė kulnais į čiužinį, todėl
klubais galėjo skverbtis dar giliau. Ji troško jį suryti, bet dabar jis
rijo ją, nes ji žudė jį savo tyliomis ašaromis, ir jis nežinojo, ką daryti.
Tesą atmetė galvą, jos kūną užvaldė pratisas orgazmas, išplėš
damas jo vardą iš lūpų. Jis nenusileido, vis judėjo ir judėjo, keldamas
ją į viršų. Skverbėsi vis smarkiau, žliaugė prakaitas, matėsi apnuo

ginti dantys.
Orgazmas jį aplenkė. Įtampa, švelniai surakinusi kaklą, nutvil
kė kūną neregėtu skausmu. Jis norėjo, jis troško.
Jis daugiau nieko nebežinojo. Tuštuma buvo begalinė, Džordis
merdėjo, o ji —vienintelis žmogus, galintis jį išgelbėti, bet jis neži
nojo, kaip išreikšti tai žodžiais.
Džordis sunkiai apsivertė, vis dar susijungęs su jos kūnu, ir
ėmė dulkinti ją iš visų jėgų. Tesą aikčiojo. Jis negalėjo sustoti. Pa
baiga buvo taip arti, bet jam niekaip nesisekė prie jos priartėti. Jis
negalėjo jos įsileisti, negalėjo jai atsiduoti, nes žinojo, kad kai viskas
baigsis, atrodys, lyg būtų nulyta pavasario lietaus, ir jis užuos rožes,
primenančias ją.
—Aš myliu tave, —sukuždėjo ji, prisiglaudusi prie jo prakai
tuoto liemens. —Aš myliu tave.
Jo orgazmas išsiveržė su laukiniu riksmu ir į ją trykštančia sėkla.
Džordis sukniubo ant jos, visas drebėdamas ir trūkčiodamas,
ir palūžęs. Tesą stipriai jį apsikabino ir paglostė plaukus.
—Suprantu, —kuždėjo ji. —Suprantu.
Vėliau, kai kojos susipainiojo tarp antklodžių, o prakaitas ėmė

džiūti ant kūnų, jis tarė:
—Aš mylėjau Reičelę.
—Suprantu.
—Ji mirė.
—Žinau.
—Niekada jai nesakiau, kad ją myliu.
—Esu tikra, jog ji tai žinojo,
—Bet niekas jai to niekad nesakė. Nei tėvai, nei pulkininkas.
Nei aš.
—Tačiau tu jai rodei meilę, Džordi. O tai kur kas svarbiau.
Jis pasuko galvą į ją. Pirštų galiukais perbraukė jos ranką:

—Kartais aš tavęs nekenčiu.
—Žinau, —pripažino ji. —Ir tai man sako, kad aš tau rūpiu.
Ryte pro langą ėmė veržtis plonyčiai blankios saulės spinduliai,

nutvieksdami kambarį miglotais pilkos spalvos pustoniais. Tesą išsi
rito iš lovos pirmoji, nuėjo į vonią ir neatsigręždama uždarė paskui
save duris.
Jis palaukė, kol pasigirdo dušo čiurlenimas. Tada ištiesė ran
ką link spintelės ir susirado rūkalų pakelį. Jo rankos drebėjo, todėl
išsitraukti cigaretę nesisekė. Galiausiai prisispaudė ją prie lūpų, pri
sidegė plastikiniu žiebtuvėliu ir giliai įtraukė. Atsilošė lovoje, veidu
į lubas, ir ėmė žiūrėti, kaip ankstyvo ryto šviesoje lėtai sklaidosi ky
lantys dūmai.
Vienam jam nebereikėjo apsimetinėti. Jis nebuvo toks brolis,
koks turėjo būti. Jis nebuvo toks vyras, koks turėjo būti. Jo gyveni
mas prasidėjo nuo skausmo, o toliau jis tiesiog klojo naujus skaus
mo sluoksnius.
Šią naktį jis pasidengs dar vienu sluoksniu. Džordis norėjo,
kad šį kartą viskas būtų gerai. Baiminosi, kad viduje tūnantis žvėris
neleis jam to įgyvendinti. Buvo sukaupęs pernelyg daug pykčio. Ne
mokėjo jo pamiršti. Jis visa tai suprato, ir svarstė, ar tas suvokimas
ką nors keičia.
Jo lūpos tris kartus nebyliai ištarė žodžius, ir tik tada jis ryžosi
juos pasakyti balsu. Galiausiai ištarė:
—Aš taip pat tave myliu, Tesą.
Ir po sekundės:
—Džimui Beketui —amen.
Dvidešimt šeštas
— O štai ir jis, —pareiškė Meriona.

Ji mostelėjo į seną namą, kuriame Tesą pragyveno ketverius
metus —visą savo santuokinį gyvenimą. Namas buvo parduotas
prieš dvejus metus, bet policija jį rekvizavo. Savininkus iškraustė
kartu su baldais, o namą paskubomis apstatė antrarūšiais senais iš
parduodamais daiktais.
Tesai interjeras pasirodė toks pats slogus, kaip ir jos nuotaika.
Kairėje esančioje svetainėje, rudo kilimo viduryje, buvo pa
statyta nuožulni mėlyna sofa. Skubotai sumontuotos tamsiai rudos
lentynos prikištos skaitytų knygų minkštais viršeliais. Ant kavos
staliuko puikavosi senas televizorius drauge su šiuolaikiškesnės iš
vaizdos vaizdo kasečių grotuvu. Ant židinio atbrailos krašto stovinti
metalinė stalinė lempa buvo vienintelis šviesos šaltinis. Priešais kilo
laiptai. Nedidelė ruda virtuvytė —dešinėje. Viršuje —pagrindinis
miegamasis ir dar pora kambarių. Tesai darėsi bloga, pagalvojus, ko
kiais baldais jie apstatyti.
—Virtuvė visiškai aprūpinta, —pasakė Meriona. —Yra tele
vizorius, knygų lentynos ir taip toliau. Viskas taip, kaip anksčiau...
—Kaip vienutė, —pareiškė Tesą.
Meriona dirstelėjo į Džordžį:
—Ne visai vienutė.
Džordis nežiūrėjo nė į vieną iš jų. Jis sėlindamas apėjo svetai
nės perimetrą, pasidairydamas pro paradinės pusės erkerio langus.
—Per policijos radijo stotelę kartkartėmis vis pasišnekame, —
tęsė Meriona. —Ne per dažnai, bet leidžiame suprasti, kad į Vii-
jamstauną atvyksta „ypatingas siuntinys“, su kuriuo „reikia elgtis la

bai atsargiai“. Kvinsis yra įsitikinęs, jog Beketas seka policijos radijo
ryšio signalus. Anksčiau ar vėliau jis išgirs šiuos pokalbius ir imsis
planų.
—Ant kurių stogų budi snaiperiai?
Meriona parodė juos Džordiui:
—Vienas kitoje gatvės pusėje, tiesiai priešais ugniai atviras pa
grindines duris. Kiti du —šioje kvartalo pusėje, kampuose.
—Čia daugybė kaminų ir įmantrių arkų. Ar didelė tikimybė
pataikyti į taikinį?
Meriona gūžtelėjo:
—Priklausys nuo to, kur Beketas stovės. Bet kuriuo atveju, jei
jie pastebės, kad jis artinasi, mobilizuosimės mes visi.
—Hm. Ar languose įmontuota pasiklausymo įranga?
—Ji įmontuota visur. Kiekviename kambaryje yra po blakę.
—O tualete? —pasiteiravo Tesą.
Dabar ji ėmė prisiminti visas smulkmenas iš praeito karto, ku
rias atmintis buvo saugiai užglaisčiusi. Praeitą kartą buvo siaubinga.
—Kiekviename kambaryje. Juk kalbame apie tavo gyvybę, ar
ne?
—Kaip man pasisekė.
—Jei ko reikės, šūktelk garsiau. Mes visą laiką tave stebėsime
greta stovinčiame autobusiuke.
—Vadinasi, sekso nebus, —ištarė Tesą. Ji stengėsi neprarasti
savitvardos.
—Nebent pageidausite auditorijos, —be emocijų atsakė Me
riona. —Klausimų bus?
—Ar išsitraukėte šios teritorijos kanalizacijos žemėlapius? O
kaip šuliniai, požeminės komunikacijos?
—Džordi, mes žinome, ką darome.
—Nenoriu aplinkui išvysti nė vieno tarnybinio furgono. Nei
palydovinės televizijos tiekėjų, nei telefoninio ryšio meistrų, nei
elektrikų. Paskambink jiems ir pranešk, kad nesiartintų, arba aš jų

vairuotojui paaiškinsiu viską pats. Baisiajam Džimui būtų pernelyg
paprasta pasinaudoti tokia priedanga.
—Neįsileisime net enciklopedijas siūlančių prekeivių, —pati
kino jį Meriona.
—Hm... —Džordis atsisuko į Tesą. —Ar tau tinka?
—Kuo puikiausiai, —ji išspaudė šypseną, kad žodžiai nenu
skambėtų taip kandžiai. Nepavyko. Vis tiek jautėsi kaip į spąstus
įkliuvusi žiurkė.
Tesą dirstelėjo į Merioną.
—Gal yra kokių nors naujienų apie Sėmę? —sušnabždėjo ji,
nors ir žinojo atsakymą.
—Šiuo metu —ne.
—O apie Difordo kūną?
—Nieko.
Džordis papurtė galvą. Meriona piktai jį nužvelgė ir tarė:
—Operatyvinė grupė dirba labai sunkiai, po velnių. Pranešime
jums iš karto, vos tik ką nors sužinosime. O dabar atsiprašysiu, nes
turiu sutvarkyti porą nebaigtų reikalų. Sugrįšiu saulei leidžiantis.
Meriona patraukė durų link. Jai įkandin nusekė Džordis ir su
gavo ją tarpdury.
—Kaip tu laikaisi? —paklausė, kol drąsa nespėjo išgaruoti.
Sesuo atsakė ne iš karto.
—Gerai, —ji pažvelgė į Tesą, tada —vėl į jį. —Sveikinu.
—Su kuo?
—Ji stipri moteris, Džordi. Džiaugiuosi dėl tavęs.
Jis piktai dėbtelėjo, bet iškart atsileido:
—Taip. Ji stipri. Ačiū.
Džordis trumpam nusuko akis. Dangus pasidarė nepakeliamai
vaiskus ir giedras.
—Ji nusipelno geresnio, —pasakė jis.
—Ne toks tu jau ir blogas.
—Ne toks jau blogas?

—Ne toks jau blogas.
—Meriona...
Jam užgniaužė gerklę. Negalėjo ištarti tų žodžių. Jie bendravo
kitaip. Džordis nusprendė švelniai paglostyti jos ranką.
—Pranešk man, kaip toliau viskas klosis su Rodžeriu, gerai?
Nerandu tinkamų žodžių, bet žinau, kad tu jį mylėjai, Meriona. No
riu tau padėti. Supranti, jei tik galiu.
Sesuo nudelbė akis į grindis:
—Džordi, prisimeni kaip baisiai aš kalbėjau apie Reičelę?
Jis linktelėjo. Prisiminė kiekvieną jos ištartą žodį.
—Tai aš ją pas tave nukreipiau, —staiga prisipažino ji. —Rei-
čelė atėjo pas mane prašyti pagalbos. O aš... aš paprasčiausiai nega
lėjau jai padėti. Pasižiūrėjau į ją, norėdama pavaryti šalin. Negalėjau
net pažiūrėti į ją. Ji buvo dar visai mergaičiukė, o aš negalėjau pakelti
į ją akių. Kvaila, ar ne?
Meriona gūžtelėjo. Džordis suprato, ką ji mėgina pasakyti tarp
eilučių.
—Daviaujai tavo numerį. Pasakiau, kad tu padėsi. Aš žinojau...
žinojau, kad tau užteks smarvės padaryti tai, ko aš nesugebėjau.
—Pasielgei teisingai, Meriona. Ačiū tau.
—Gerai, —tyliai ištarė ji. Atrodė, kad jai lengviau. —Norėjau,
kad žinotum, —pridūrė.
—Aš tau padėsiu, Meriona. Kai tik būsi pasirengusi.
Ji dar kartą nusišypsojo, blankiai ir virpėdama. Trumpai palie
tė jo veidą.
—Žinau.
Ir išėjo.
Jis atsigręžė į Tesą.
Ši tebestovėjo svetainės viduryje, visa iškankinta bemiegės
nakties. Ji nykščiu ėmė lupinėti kitus nagus. Bet pati to, regis, ne
pastebėjo.
LISA GARDi NER • TOBULAS VYRAS 351
Džordis priėjo artyn ir perbraukė per jos nulupinėtus nagus.

Tesą krūptelėjo ir susigėdo.
—Turi ginklą?
—Taip, —atsakė akivaizdžiai priblokšta.
—Nori pasipraktikuoti? Galime pasitaikyti į šešėlius be kulkų.
Jai akivaizdžiai palengvėjo:
—Gerai.
Džordis linktelėjo ir ėmė siekti devynių milimetrų pistoleto,
įdėto į dėklą ant strėnų. Prie kairiosios kulkšnies buvo prisitvirtinęs
dvidešimt antrojo kalibro ginklą, o savo kairiosios rankos gipse slė
pė medžioklinį peilį.
Jis buvo pasirengęs.
Tesą išsitraukė pistoletą iš rankinės.
—Mes pasirengę, Tesą. Mes jį pričiupsime.
Tesą tik šyptelėjo:
—Ir Difordas taip sakydavo.
—Taip, aš suprantu, kad gydytojas jau miręs. Mums tik rei

kia kokiu nors būdu įsitikinti to liudijimo originalumu. Taip, ponia,
dvidešimt metų —ilgas laiko tarpas. Ar turite ligoninės bylų ko
pijas? O galbūt kokia slaugė ar prižiūrėtoja iš tų laikų vis dar dirba
ligoninėje? Taip, palauksiu, —detektyvas Epšteinas užvertė akis. Jis
negalėjo pakęsti tokio nedėkingo darbo.
Džimo Beketo globėjai buvo mirę prieš dešimtmetį, todėl pati
krinti jų mirties liudijimus nebuvo sudėtinga. Detektyvams pasisekė
su biologiniu jo tėvu: pareigūnas, pirmasis atvykęs į avarijos vietą,
vis dar dirbo policijoje. Jis patvirtino, kad Džeimsas Beketas mirė
įvykio vietoje —jis tapo keturių susidūrusių automobilių auka.
Merės Beket mirties liudijimo tikrinimas sukėlė daugiau ke
blumų. Originalųjį liudijimą pasirašęs gydytojas mirė, o ligoninės
biurokratai turėjo įdomesnių užsiėmimų, nei ieškoti dvidešimties

metų senumo dokumento.
Žmogus kitame laido gale vėl atsiliepė. Detektyvas Epšteinas
liovėsi sukęs pieštuką.
—Archyvai? Ką turite omeny, sakydama „archyvai“?Atskiroje
saugykloje. Na, žinoma, įsivaizduoju, kiek dokumentų jūs turite. O
sistema yra? Gal galite nusiųsti kokį nusivariusį rezidentą jo paieš
koti? Na, ponia, aš atsiųsiu pareigūną, bet jūs juk neįeisite mums
raustis po savo dokumentus be priežiūros, tiesa? Taip ir maniau. Tai
koks laikas jums tinka? Gerai, po valandos, tai po valandos.
Jis padėjo ragelį ir pasitrynė akis. Oficialiai jo pamaina buvo
pasibaigusi prieš porą valandų. Ir greičiausiai ji prasitęs dar kelias
valandas.
Greitai stos naktis. Pirmoji naktis, kurią Tesą Viljams praleis
savo senuosiuose namuose, ir operatyvinė grupė Ajautė spaudimą.
Jei jiems pavyktų aptikti Džimą arba Samantą anksčiau laiko, visi
patirtų kur kas mažiau rūpesčių. Šiuo metu jų dirbo dvylika. Epš
teinas pasisiūlė surasti paskutinio mirties liudijimo patvirtinimą.
Keturi pareigūnai tikrino telefonų numerius, kuriems Šelė Zein per
pastaruosius dvejus metus buvo peradresavusi skambučius. Aštuo-
ni pareigūnai vis dar šukavo karštosios linijos žurnalus, ieškodami
galimų versijų ir vaikydamiesi vaiduoklius. Šūdas, ši byla žudė juos
visus.
Epšteinas pažinojo Difordą. Jis labai gerbė leitenantą. Kartą jie
drauge lankėsi „Red Sox“ varžybose. Difordas buvo vienintelis, ku
ris liko ištikimas „Red Sox“ komandai net ir nesėkmingiausiu jos
laikotarpiu, trukusiu ne vienerius metus.
Epšteinas pakėlė savo švarką:
—Endriusai, tu laisvas?
—Jei tik reikia.
—Reikia. Čiupk švarką. Turime susitikimą.
—Kur?
—Saugykloje. Turime kupetą, kurioje reikia rasti adatą.

—Jėzau, Epšteinai. Tu moki nudžiuginti žmogų.
Meriona sėdėjo ant grindų skolintame kabinete. Aplink buvo

išdėlioti skirtingų pastelinių atspalvių žemėlapiai. Turėjo Naujosios
Anglijos, Masačūsetso, Berkšyro apskrities ir Viljamstauno žemėla
pius. Jie voliojosi aplinkui, saugodami ilgo gyvenimo paslaptį.
Ji visą dieną į juos praspoksojo, ir jai ėmė lietis akyse. Taip pat
sunkiai sekėsi susikaupti.
Be jokios priežasties prisiminė, kaip būdama septynerių slėpė
si drauge su Džordžiu už sofos pagalvių, o Melhilija, jų kambarinė,
permetė per gynybinį puošnių pagalvėlių perimetrą dar vieną koji
nių granatą.
Džordis juokėsi. Merė Bėrė kikeno. Tai peržengė jos vaizduotės
ribas.
Ji papurtė galvą. Tris kartus sumirksėjusi išplėtė akis ir susi
koncentravo į žemėlapius. Nenorėjo galvoti apie save ir seniai praė
jusius laikus. Nenorėjo galvoti apie juodą siluetą, tūnantį už besijuo
kiančios Merės Bėrės, tamsų siluetą, kuris paliko pėdsaką visuose
jos prisiminimuose, net ir pačiuose maloniausiuose.
Norėjo galvoti apie Beketą. Norėjo įsibrauti į jo vidų.
—Mus sieja kur kas daugiau panašumų, nei tu įsivaizduoji, —
burbtelėjo ji. —Ledas. Svarbiausia —ledas.
Jokios empatijos, jokios atjautos. Vien šaltas amoralaus geni
jaus praktiškumas ir nuožmus negailestingumas. Jokių ribų, jokių
suvaržymų. Gali įgyvendinti viską, kas tik šauna į galvą.
Ji dar stipriau įsistebeilijo į žemėlapius, mėgindama pažadin
ti kraujyje tekantį abejingumą. Susikoncentruok, susikoncentruok,
susikoncentruok.
Pasigirdo beldimas į kabineto duris, ir ji krūptelėjo. Piktai dėb
telėjusi, pasitrynė sprandą ir suėmė save į rankas.
—Įeikite.
Duris pravėrė sekretorė:
—Jums pirmąja linija skambina Rodžeris Makalisteris.
—Pasakykjam, kad šiuo metu negaliu kalbėti.
—Jis jau kelis kartus skambino prieš tai, agente.
Meriona nukreipė žvilgsnį į Viljamstauno žemėlapį:
—Ką darysi.
Ji perbraukė pirštu gatves, stengdamasi išvysti šį mažą, jaukų
miestelį jo akimis. Bandydama jį pažinti jo žvilgsniu.
Džimas Beketas buvo pirmutinis. Džimas Beketas buvo čia.
Džimas Beketas buvo čia.
Dar atidžiau įsižiūrėjo į žemėlapį, o ypač į Tesos namus, ku
riuos buvo pasižymėjusi kaip X.
—O, —galiausiai ištarė, supratusi sistemą. —O.
Buvo aštunta vakaro. Saulė jau nusileidusi, gatvėje švietė žibin

tai. Leitenantas Hulihanas ir specialusis agentas Kvinsis tylėdami
sėdėjo paprastame baltame furgone. Snaiperiai įsitaisė ant stogų,
o kad nesušaltų, buvo užsimaukšlinę vilnones kumštines pirštines.
Kvartalo gale jauna mergina juodomis tamprėmis, juodais batais,
trumpu raudonu sijonėliu ir smėlio spalvos striuke sugrįžo namo su
kuprine ant pečių, atsirakino duris ir įėjo į vidų.
Šeštą valandą šiame nedideliame gyvenamųjų namų kvartale
dar matėsi gyvybės ženklų. O dabar viskas buvo nurimę. Kelios čia
gyvenančios šeimos valgė vakarienę. Koledžo studentai išėjo mė
gautis studentiškomis penktadienio vakaro pramogomis. Hulihanas
iki pirmos ar antros nakties nebesitikėjo išvysti jokio eismo.
Lindeno gatvė buvo visiškai rami.
Trumpai trekštelėjusi, atgijo radijo stotelė. Patruliuojančios
Alfos, Betos ir Omegos komandos pranešė apie esamą situaciją. Kol
kas Džimo nebuvo nė ženklo.
—Pasiruošk ilgai savaitei, —burbtelėjo Hulihanas.

—O kur agentė Makalister? —pasiteiravo Kvinsis.
—Nežinau. Ji —tavo agentė.
Kvinsis dar kartą dirstelėjo į laikrodį ir suraukė antakius.
—Nesitikėjau, kad ji iš karto pasišiukšlins, —burbtelėjo jis.
Ir vėl ėmė žiūrėti pro langą. Jis negalėjo pakęsti sekimo.
Hulihanas galiausiai pakėlė mobilųjį ir susisiekė su būstine.
—Ar yra kokių nors naujienų? —paklausė vadovaujančio ser
žanto.
—Ne, sere.
—O kaip sekasi grupei A? Ar jie aptiko kokių nors Džimo ar
Samantos pėdsakų?
—Ne, sere.
—Ar visi mirties liudijimai patvirtinti? —neatlyžo Hulihanas.
Jamjau pakyrėjo klausytis „Ne, sere“
—Taip, sere.
—Maniau, kad jie turi kokią nors versiją?
— Ką tik kalbėjausi su pačiu detektyvu Epšteinu. Ligoninės
archyvuose jie rado Merės Beket mirties liudijimo kopiją. Jo šeima
mirusi, sere. Jei kas jam ir padeda, apie tą žmogų nesame nieko gir
dėję. Vis dar tikrinamas telefono numerių sąrašas.
—Puikumėlis, —dar truputį pabumbėjęs, Hulihanas padėjo
ragelį. Kvinsis tylėjo toliau.
Jie žvelgė į gatvę. Tylėdami.
Meriona persirengė. Ji apsivilko džinsus, persikų spalvos šilki

nį golfą ir vilnonį rankų darbo kardiganą. Jo neužsisagstė, kad galė
tų lengvai pasiekti ginklą.
Jos drabužiai buvo kur kas dailesni nei eilinio studento, bet
žiūrint iš šalies jie turėjo tikti.
Ji išsitraukė pirmąjį smeigtuką iš plaukų. Tada antrą ir trečią.
Blyškiai auksinės sruogos išsivyniojo lėtai, lyg baimindamosi ne

tikėtai suteiktos laisvės. Pasiėmė šepetį ir šukavosi tol, kol plaukai
ėmė žvilgėti.
Merionos plaukai neturėjo nei kirpčiukų, nei natūralaus polin
kio banguoti. Tai buvo ploni, tiesūs linų spalvos plaukai, siekiantys
juosmenį. Užsidėjo plaukų juostą ir tapo panaši į Alisą stebuklų ša
lyje. Tobula.
Laikrodis švietė 8:30, kai ji užsivilko pilką, vilnonį paltą. Gink
lo dėklas buvo patogiai prigludęs. Prie kulkšnies turėjo dvidešimt
antro kalibro pistoletą.
Ji išsitraukė savo FTB ženklelį ir paskutinį kartą jį apžiūrėjo.
Ant jo buvo parašyta „Ištikimybė, drąsa, dora“. Aš iškilmingai pri
siekiu laikytis ir ginti Jungtinių Valstijų Konstitucijų nuo visų priešų,
užsienio ir šios šalies...
Padėjo ženklelį lovos vidury. Beliko sutvarkyti dar vieną
smulkmeną. Ji stengėsi rašyti paprastai:
Džordi,
aš prisimenu pilis iš pagalvių, komiksus apie kareivį
ir tų naktį, kai verkėme, nes Gyvatė taip ir neatėjo mūsų
išgelbėti. Kartais man prisisapnuoja pulkininkas, bet
sapnejis visų laikų stovi tarp liepsnų pragare, kur de
monai lupajam odų. Aš stebiujį iš išorės, nejausdama
karščio, ir mųstau, kad to vis dėlto maža. Jokia kančia
neatrodys pakankama.
Tu buvai teisus, visa tai prisimindamas, bet man
reikėjo tai pamiršti.
Prisimink manejaunų, dėl mūsų abiejų.
Merė Bėrė
Ji padėjo bloknotą prie telefono. Į palto kišenę įsimetė dvi pa

pildomas apkabas.
U S A GARDNE R * TOBULAS VYRAS 357
Iškėlusi galvą ir atmetusi pečius išėjo iš kambario, neatsigręž

dama atgal
Edita sėdėjo savo priekinėje verandoje, vis stipriau supdamasi į

savo seną darbinę striukę. Buvo šalta, šalčiau nei įprastai.
Ji galvojo, kad papasakojus Martai apie savo vizijas viskas bus
geriau. Jos atvirai apie tai pasikalbėjo. Marta bijojo savo sūnaus. Ji
numanė, kad jis yra padaręs negerų dalykų, o tai Editai ir mėgino
papasakoti mirusios merginos. Šiąnakt Marta paliks Samantą Edi
tai, o pati keliaus į policiją.
Edita sutiko. Jos imsis veiksmų. Jos turėjo planą. Vizijos dings.
Tačiau stovėdama priekinėje verandoje ji pajuto, kaip suspau
džia krutinę ir nušiurpsta rankos. Stovėdama priekinėje verandoje
suprato, kad bijo. Labai bijo.
Jos įvažoje ir vėl pasirodė Marta. Ji krovė į bagažinę daiktus.
Vis dėjo į ją lagaminus ir atsargas. Edita niekaip negalėjo suvokti,
kaip Marta sugebėjo tiek visko prikaupti.
Marta ir vėl dingo savo namuose. Jos judesiai nebebuvo su
stingę. Dabar ji žirgliojo plačiais, tiesiais, kone džiugiais žingsniais.
Planas nuteikė Martą euforiškai. Edita įtarė, kad tai laikinas povei
kis. Apie Martos akis juodavo ratilai, o jos žvilgsnis buvo pernelyg
skvarbus, lyg ji naktimis nemiegotų.
Editą dar kartą nukrėtė šaltis, ir ji pasitrynė rankas. Priešais
vėl subolavo mergina —ta, su drugelio tatuiruote. Edita papurtė
galvą.
—Darau viską, ką galiu. Dabar keliauk. Susirask šviesą, daryk
tai, ką jūs paprastai darote.
Vėl pasirodė Marta, suėmusi už rankos Stefani. Jos perėjo kie
mą, ir tada maža mergaitės rankutė buvo iškilmingai perduota se
natvės dėmių išmėtytai Editos rankai. Mergaitė neatrodė laiminga,
bet ir nesiskundė. Po jos nuolat dėvimos kepuraitės snapeliu matėsi
nuolanki išraiška žmogaus, kuris greičiausiai jau buvo visa tai paty
ręs anksčiau.
Editai rodėsi, kad kaip keturmetė ji yra labai stipri.
—Jei viskas eisis gerai, ryte turėčiau turėti apribojimo orde
rį, —tarė Marta.
—O kaip apribojimo orderis apsaugos tave nuo Džimo Beke
to? —suniurnėjo Edita.
Marta iš karto sustingo. Ji labai įdėmiai pažvelgė į Editą:
—Iš kur tu žinai apie Džimą Beketą?
—Aš...
Editos burna judėjo be žodžių. Tai buvo vienas iš tų dalykų,
kurių nė nenutuoki žinąs, kol neištari jų garsiai.
—Tiesiog... tiesiog žinau.
Marta linktelėjo, bet jos veide kažkas pasikeitė. Ir nuo to po
kyčio Edita sustingo lyg surakinta. Greta stovinti Samanta liovėsi
kvėpuoti, taip pat pajutusi pavojų.
Senoji moteriškė ir mergaitė stovėjo labai tyliai.
Marta iš lėto linktelėjo. Paskui iš lėto atsitraukė.
Galiausiai įsėdo į automobilį ir su trenksmu uždarė dureles.
Staiga Editą ėmė purtyti —netrukus ji jau drebėjo visu kūnu.
Ji pažvelgė žemyn į Stefani, į užuitą Stefani, kurios plaukai
buvo tokie pat auksiniai, kaip ir perregimų merginų, besilankančių
jos verandoje. Pasižiūrėjo į seną rudą nisaną, kuris šiuo metu išsu
kinėjo iš įvažos.
Ir staiga vizijos verandoje dingo. Jos sušoko į mašiną, susigrū
do į ją, su savo šviesiais plaukais ir tyliais, liūdnais veidais. Jos verkė
ir raudojo, rovėsi plaukus, besiverždamos lauk. Maldavo pagalbos.
Edita atplėšė nuo jų akis, vėl pajutusi tą patį skausmą krūtinėje.
Veriantį it adata. Siaubingą skausmą.
Moters žvilgsnis vėl grįžo prie mašinos, sukančios į gatvę. Akys
apsistojo ties pernelyg baltais Martos plaukais, ir ji suprato. Ji supra
to, kodėl ją vėl ėmė lankyti vizijos. Suprato, kodėl jos sustiprėdavo,
kai Marta būdavo kambaryje. Suprato, kodėl Martos veidas buvo

pernelyg lygus, rankos — pernelyg stiprios, o pečiai — pernelyg
platūs.
Marta nebuvo Džimo Beketo motina. Marta buvo pats Džimas
Beketas.
Stabdžių žibintai staiga užsidegė ryškiai raudona šviesa. Nu
daužyta mašina sustojo vidury gatvės.
Ir ji suprato, kad Džimas Beketas suprato, jog ji suprato.
Edita stipriai sugniaužė Samantos rankutę.
— Bėk, vaikeli, bėk, —paliepė ji ir trūktelėjo ją nuo veran
dos. —Bėk su manimi!
Tesą atsitraukė nuo lango. Ji atsisuko į Džordį, sėdintį fotelyje

ir vartantį tarp pirštų savo medžioklinį peilį.
—Viskas gerai? —pasiteiravo jis.
Ji paprastai atsakė:
—Atėjo naktis.
Dvidešimt septintas
Meriona su baime vaikščiojo Viljamstauno gatvėmis.

Ji buvo susipažinusi su jomis anksčiau, bet dabar atmintinai
išmoktą žemėlapį pildė jį atitinkančiais pastatais. Hulihanas neme
lavo —Viljamstaunas buvo nedidelis. Jis buvo įkurtas 1753-aisiais
Vest Husoko pavadinimu ir glaudėsi prie Berkšyro kalnų su šimto
aštuoniasdešimties hektarų ploto studentų miesteliu. Aplink miestą
plytėjo laukai, o vilnijančiose žaliose pievose kai kur stovėjo įspū
dingos gotikinės bažnyčios iš akmens. Mūriniai namai su baltais
apvadais suteikė prestižo. Horizonte stūksojo kalnai.
Tačiau patį Viljamstauno centrą sudarė vos keletas kvadratinių
kilometrų. Nuo centrinės Hoksio gatvės, kurioje buvo apsistojusi
Meriona, iki Tesos namų Elmo gatvėje ji galėjo nueiti per dvylika
minučių. O nubėgti —per šešias. Centrinėje dalyje išsidėsčiusios
krautuvėlės, studentų bendrabučiai ir namai sudarė idealias sąlygas
pabėgti iš įvykio vietos. O nuolatiniame besigrūdančių studentų ir
turistų sraute buvo lengva įsimaišyti.
Ji suprato, dėl ko Džimas Beketas leidosi priviliojamas į šį
miestelį.
Meriona kurį laiką pastovėjo Hoksio gatvėje. Vienojejos pusėje
stūksojo iškilusi aptverta mokyklos teritorija: tamsių, niūrių pastatų
kompleksas, prie kurio augo senos pušys, metančios šešėlį ant vin
giuojančių takelių labirinto. O kitoje gatvės pradžios pusėje matėsi
nuostabus raudonų plytų Spenserio namas —vienas iš daugelio pa
lei pagrindinę gatvę išsidėsčiusių brolijų pastatų. Likusi gatvės dalis
užstatyta senais, tradiciniais namais, kurie buvo suskirstyti butais,
LISA GARDNE R • TOBULAS VYK AS 361
skirtais Viljamstauno studentams. Pačiame gale stūksojo studentų

ligoninė.
Buvo dar tik pusė dešimtos, ir gatve judėjo stabilus eismo srau
tas. Studentai rinkosi pėsčiųjų takus, prasidedančius kitoje kvartalo
pusėje esančioje judrioje Springo gatvėje, kertančius mokyklos teri
toriją, Hoksio gatvę ir vedančius į brolijų namus. Šį vakarą studen
tai judėjo greitai, susibūrę grupelėmis. Akivaizdu, kad jie įsiklausė
į perspėjimus apie šioje vietovėje galbūt siaučiantį pabėgusį žudiką.
Meriona mintyse juos ragino. Bėkit ir kuo greičiau. Šiąnakt tik
rai nenorėtumėte susitikti Džimo Beketo.
Džimas Beketas buvo čia.
Ji vis vartė mintyse šią frazę, ir pastaroji buvo vienintelis logiš
kas variantas. „Džimas Beketas buvo geriausias“ pernelyg niekina
ma. Jis būtų pasakęs „Džimas Beketas yra geriausias.“ Tas pats ir su
„Džimas Beketas buvo pirmutinis“.
Džimas Beketas buvo čia. Šis pareiškimas buvo toks pats aro
gantiškas ir vaikiškas, kaip ir jį sugalvojęs žmogus. Jis jam tiko.
Šiąnakt —o gal ateinančią arba dar kitą naktį —jis ateis Tesos.
Ir kartu užbaigs sakinį. Jis visada užbaigia tai, ką pradeda. Žaisti su
miestų pavadinimais jam nebeužteko laiko. Bet jis gali panaudoti
gatvių pavadinimus.
Tesą gyveno Elmo gatvėje. Vieną E galima panaudoti žodžiui
čia*.
Tačiau jo pradžiai jam prireiks H.
Meriona apsisuko ir nužygiavo kita Hoksio gatvės puse. Viskas
baigsis šičia.
Ji nukrypo nuo pagrindinės gatvės, patraukdama vienu iš mo
kyklos teritorijos takų. Einant po padais girgždėjo žvyras.
Pro ją praėjo ir netrukus dingo keturių studentų grupelė.
Prie Merionos priėjo mėlyna uniforma vilkintis apsaugos dar-
* Angliškai žodis čia rašomas here.

buotojas, iš po kurio kepuraitės kyšojo žili plaukai. Jo aptakus lie

muo liūliavo kaip drebučiai.
Meriona papurtė galvą ir žengė tolyn. Norėdama susišildyti, ji
pritraukė smakrą prie krūtinės. Dar vienas į pensiją išėjęs policinin
kas, tapęs ekskomisaru. Lėtas, praradęs formą ir nė iš tolo neprilygs
tantis tokiam vyrui kaip Džimas Beketas.
Akies krašteliu ji pamatė, kaip apsaugininkas pakelia galvą. Jo
veidas buvo labai raukšlėtas. Pažandės padribusios.
Priartėjusi mažiau nei per pusę metro, Meriona pagaliau pa
stebėjo jo akis.
Veriančias žydras akis.
Ledines.
Ji siektelėjo ginklo. Jis puolė į priekį.
—Kur Meriona? —niurnėjo Džordis.

Jis vaikščiojo iš vieno virtuvės kampo į kitą, kol Tesą greta sten
gėsi pagaminti pupelių ir mėsos troškinį su aitriosiomis paprikomis.
Ji be paliovos maišė pupeles ir iš akies bėrė aitriąsias paprikas.
Džordis ketvirtą kartą per penkias minutes pasižiūrėjo į laik
rodį.
Tik 9.35. Ojie jau kraustėsi iš proto.
—Galbūt ji vis dar biure.
—Galbūt.
Džordis jautė viduje augančią įtampą. Džiunglių būgnus, mu
šančius džiunglių rimtą. Jis negalėjo sustoti.
Pakėlė ragelį ir paskambino. Leitenantas Hulihanas atsiliepė į
stebimos linijos skambutį po pirmojo signalo.
—Ko? —nepatenkintai paklausė leitenantas.
—Maniau, kad Meriona dar kartą užsuks į namus.
—Panašu, apsigalvojo.
Toks pareiškimas nepaaiškinamai suerzino Džordį.
—Duokit jai ragelį, —išrėžė jis.

—Negaliu.
—Negalite?
—Jos čia nėra. Nesuprantu, kas darosi. Paskutinį kartą Alfos
komanda mums pranešė, kad ji buvo pastebėta vaikštanti Hoksio
gatve. Greičiausiai paskutinę minutę nutarė ką nors sutvarkyti. Bus
įdomu pažiūrėti, kaip ji pasiaiškins Kvinsiui. Jis tikrai neatrodo pa
tenkintas.
Džordis dar labiau suraukė antakius:
—Ko ji ten vaikštinėja? Visai į ją nepanašu.
—Nežinau. Savaitė buvo sunki.
—Na, ką gi, Meriona nėra skystablauzdė.
—Džordi, ji nepriklauso mano jurisdikcijai. Ji turėjo čia būti
septintą. Dabar trisdešimt aštuonios minutės po devintos, ir kiek
teko paskutinį kartą girdėti, ji vaikšto po Viljamstauną, apsivilkusi
paltu ir paprastais drabužiais. Pareigūnai sakė, kad vos pažino ją,
išsileidusią plaukus.
— Ką*
Džordžio galvoje jau gaudė pavojaus varpai. Jis nenorėjo jais
tikėti:
—Ji vilkėjo džinsus ir buvo pasileidusi savo šviesius plaukus.
Norite pasakyti, kad ji atrodė panaši į koledžo studentę? Jauną stu
dijuojančią blondinę?
Stojo nuostabos kupina tyla. Tada pasigirdo:
—O, šūdas.
—Jūs idiotai, —nusikeikė Džordis ir staiga taip įpyko ir persi
gando, kad ragelį laikanti ranka ėmė drebėti. —Negi nesuprantate,
ką ji sumanė? Eikit po velnių! Ir einaji po velnių!
Atsakymo jis nelaukė. Tėškė ragelį ir išsitraukė iš strėnų dėklo
ginklą.
Tesą žiūrėjo įsmeigusi į jį akis, sutingusį ranka laikė medinį
šaukštą, kyšantį iš troškinio puodo.
—Uždaryk paskui mane duris, —griežtai paliepė jis. —Ne

judėk, nemirksėk, niekam neatidarinėk sumautų durų. Niekam. Ar
girdi!
—T-taip, —sukuždėjo ji.
Džordis jau bėgo durų link.
—Palauk! Tu negali... —šūktelėjo Tesą.
Buvo per vėlu. Jis jau buvo išėjęs.
— Po velnių! — Hulihanas griebė už furgono durų. Kvinsis

staigiai ištiesė ranką ir jį sustabdė.
Aplink juos traškėjo radijo stotelės. Snaiperiai pranešė, kad iš
namo išlėkė Džordis. Alfos komanda paskelbė apie neramumus prie
studentų atstovybės.
Atmosfera kaito.
—Nepamesk galvos, —perspėjo Kvinsis. Jo ranka truputį atsi
leido, bet žvilgsnis —ne.
—Alfos komanda patikrins, kokie ten neramumai. Ar galime
nukreipti Omegos komandą į tą vietą, kur paskutinį kartą buvo ma
tyta Meriona?
Hulihanas sugniaužė kumštį ir atsidusęs jį atleido:
—Taip. Taip, galime tai padaryti.
—Ar vienas susitvarkysi stebėjimo furgone?
-Ką?
—Ar vienas susitvarkysi?
—Žinoma, susitvarkysiu...
— Gerai. Panelė Viljams liko namuose viena, Hulihanai. To
leisti negalima. Aš einu pas ją.
Hulihanas truputį pamąstė. Jo nervai buvo pernelyg įsitem
pę. Po velnių, visų jų nervai buvo pernelyg įsitempę. O dabar dar
ir agentė dingo, neperspėjusi nieko iš anksto, o jai iš paskos leidosi
jos brolis, samdomas kareivis. Visi norėjo sužinoti, kas čia, po per-
kūnais, darosi, ir ką, po perkūnais, daryti. Dabar buvo ne laikas pa

nikuoti. Galiausiai Beketas buvo teisus. Svarbiausia yra disciplina.
Hulihanas giliai įkvėpė ir tarė:
—Nepamiršk, kad Beketas iš Difordo namų pavogė ginklus.
Ar esi apsivilkęs liemenę?
—Taip. Aš stebėsiu namą iš vidaus. O tu stebėk iš išorės.
Kvinsis išsitraukė devinto kalibro pistoletą ir nuleido saugiklį.
Atsidaręs vieną specialiai įrengto furgono stalčių, išsitraukė dar dvi
apkabas ir įsimetė į kišenę. Paskutinį kartą linktelėjęs Hulihanui, iš
lipo iš autobusiuko.
Hulihanas paskui jį uždarė ir užrakino duris. Jis liko vienas.
Akimis gaudė kiekvieną šešėlį. Jis pasislinko kėdės atlošu žemyn.
Keturiasdešimt viena minutė po devintos, o jo komanda jau
išsibarsčiusi.
Tai nebuvo gerai.
Vadavietėje operatorė pamojo ranka seržantui. Ji paprašė

skambintojo palaukti ir tarė jam:
—Skambina moteris, ji tvirtina žinanti, kur yra Džimas Be
ketas.
—Ir kurgi jis yra?
Policijos operatorė atsiduso. Per pastarąsias kelias savaites jau
buvo prisiklausiusi visko. Pasibaigus šiam darbui, ji liausis tikėjusi
žmonių gebėjimu protauti.
—Moteris teigia, kad Džimas Beketas yra jos kaimynas. Gy
venantis greta stovinčiame name ir apsimetantis į pensiją išėjusia
šešiasdešimtmete iš Floridos.
—Šešiasdešimtmete pensininkė yra Džimas Beketas?
—Taip, sere.
—Aišku, ir ką aš sau galvojau? Kodėl švaistai mano laiką to
kiais niekais?
—Nes ta pati moteris teigia, kad šiuo metu drauge su savimi

turi ir Samantą Viljams. Ji sakosi skambinanti iš degalinės, ir Marta
bet kurią akimirką gali jas sumedžioti, tad ji baiminasi dėl savęs ir
dėl Samantos. Fone girdžiu pravažiuojančius automobilius ir kažką
panašaus į vaiko verksmą. Moteris sako, kad nedės ragelio, kol mes
neatsiųsime pareigūnų, ir aš ja tikiu.
Seržantas parodė į ausines. Jas užsidėjęs, jis perėmė pašnekovę:
—Alio? Čia seržantas Makmerfis. Su kuo kalbuosi? Edita? Edi
ta Mager? Kuo galėčiau jums padėti, Edita?
Jis suraukė antakius. Edita Mager. Kodėl tas vardas atrodė pa
žįstamas? Pažvelgė į žurnalą, o tuo tarpu moteris jam pliurpė apie
negyvas merginas, besivaidenančias jos verandoje, ir šešiasdešimt-
metę savo kaimynę, kuri mėgsta rūkyti cigarus. Ji pernelyg aukšta ir
stipri, o jos akys —per daug žydros...
Jos pavardės žurnale seržantas nepastebėjo. Pervertė kitą pus
lapį, porą dienų ankstesnį. Girdėjo, kaip fone tyliai kūkčioja mergai
tė. Moteris jai vis kartojo, kad viskas bus gerai. O tada ėmė pasakoti
apie tai, kaip mirusios merginos sulipo į rudą nisaną ir išvažiavo
su Marta / Džimu Beketu. Bet Marta / Džimas suprato, kad Edita
suprato. Anksčiau ar vėliau Marta / Džimas jas susiras.
Seržanto žvilgsnis nukrypo į telefono numerių sąrašą, kuriuos
susekti bandė grupė A. Staiga moters pavardė plykstelėjo jo akyse.
Edita Mager. Šelė Zein per pastaruosius dvejus metus peradresavo
jai skambučius septynis kartus.
Seržantas sugriebė operatorės petį taip stipriai, kad ši net krūp
telėjo. Jis energingai bedė į ekraną:
—Kaip šitame prakeiktame daikte patikrinti skambintojo bu
vimo vietą? Man reikia sužinoti ją tuojau pat!
Iš pradžių Beketas sugavo jos ranką. Meriona nesupanikavo ir

per daug nesipriešino. Ji leidosi jo nutempiama už medžių, kur juos
pastebėti bus dar sunkiau, o tuo tarpu mintyse dėliojosi geriausią

puolimo planą. Jis manė, kad ji beginklė. Taip nebuvo. Bet ji neno
rėjo per anksti išsiduoti. Susidūrus su tokiu žmogumi kaip Beketas,
netikėtumas turėjo lemiamą persvarą.
Ji pakėlė pėdą ir stipriai spyrė jam į kojų pirštus. Jis trūktelėjo
ir nuo judesio neteko pusiausvyros. Greitai pasisukusi Meriona iš
trūko iš jo rankų, palikdama jose tik savo paltą.
Ji atsisuko veidu į jį, traukdamasi ginklą iš dėklo, bet Džimas
spėjo jai vožti dviem sunertom rankom tiesiai į smakrą. Jos galva
atsilošė atgal.
Judėk, nekreipdama dėmesio į skausmą, paliepė ji sau. Išsitrau
kė ginklą, o jis kirto jai per ranką lazda. Jos pirštai nutirpo. Ginklas
sutabalavo ir sekundę rodėsi, kad ji tuoj jį paleis. Ginklas iškris ir ji
links bejėgė.
Nepaleisk ginklo.
Meriona perėmė jį kaire ranka ir nerangiai iššovė tris šūvius.
Beketas pasilenkė ir metėsi prie jos. Prirėmė jos nugarą prie
griozdiško medžio, išspausdamas orą iš plaučių. Ji instinktyviai su
reagavo, daužydama jam į sprandą pistoleto rankena. Jis suniurzgė ir
spustelėjo ją dar smarkiau, su neįtikima jėga, kurios buvo įgavęs per
dvejus metus, kalėjimo kameroje kilnodamas svarmenis. Įsirėžė pe
čiais jai į diafragmą, spausdamas plaučius, atimdamas iš jos gyvybę.
Meriona negalėjo į jį šauti. Rankos neklausė. Akyse ėmė rody
tis balti taškai. Pamėgino pakelti kelį. Jis be jokio vargo jį nustūmė.
Ji įsikibo jam į plaukus ir nutraukė peruką.
Pasaulis ėmė suktis. Degino krūtinę. Kūnas šaukėsi deguonies.
Nugara rėmėsi į medžio žievę. Uždusinti žmogų buvo galima dau
gybe būdų. Ji buvo tai pamiršusi. Kaip galima pamiršti tokį dalyką.
Džordiy atleisk man.
Prieš prarasdama nuovoką, Meriona dar kartą iššovė, praneš
dama pasauliui apie savo buvimo vietą. Tada bandė įsikibti Beketui
į petį, ieškodama jo senos šautinės žaizdos.
Tai nebebuvo svarbu.

Beketas suskaičiavo dar astuonias sekundes, ir jos kūnas su
glebo.
Jis paleido ją sukniubti ant žemės ir atsitraukęs truputį susvy
ravo it girtas. Nuo smūgių jam vis dar pulsavo galva. Bandė į ją įsi
žiūrėti, bet vaizdas dvejinosi.
Tokioms silpnumo akimirkoms jis neturėjo laiko. Svarbiau
sia —disciplina.
Jis pakėlė savo lazdą ir užbaigė darbą. Vienas, du, trys. Truputį
pasipraktikavęs, žmogus įgusdavo daryti tokius dalykus.
Beketas leidosi bėgti, tarp medžių numesdamas apsaugininko
uniformą. Pirmasis veiksmas baigėsi. Laikas antrajam.
Išgirdęs šūvius, Džordis pasileido pagrindine gatve. Jis pasuko į

Hoksį ir ėmė brautis pro studentus, kurie staiga sustojo, išplėtę akis.
—Judinkitės, po velnių! —rėkė jis. —Iš kelio!
Jis iš karto suprato, kad rado ją, kai išvydo prie tamsaus take
lio pradžios besigrupuojančius žmones, dar nesuprantančius, koks
siaubas įvyko, bet bijančius žengti į priekį ir išsiaiškinti. Jie sukiojo
kaklus link sąlyginai saugių apšviestų šaligatvių.
Džordis mosavo savo sugipsuota ranka it kuoka, skindamasis
kelią pirmyn.
—Aš policininkas! —-įžūliai melavo jis. —Skambinkite pagal
bos telefonu!
—Kažkoks vyras paspruko per medžius, —prabilo vienas vai
kinas.
—Jis atrodė panašus į apsaugos darbuotoją.
—Apsaugininkai —kvailiai, —burbtelėjo kitas studentas. —
Greičiausiai šovė į žiurkę.
—Arba sau į kojos nykštį.
Džordis lėkė pirmyn. Prabėgęs ketvirtą medį, pastebėjo ją ir
jos ilgus, auksinius plaukus, išsidraikiusius iš už medžio kamieno.

Tamsiai raudonos sruogos maišėsi su auksinėmis.
—Ne! Ne ne ne ne ne!
Džordis parklupo. Griebė jos ranką. Tada pačiupo už pečių ir
prisispaudė prie krūtinės. Jos galva abejingai nusviro į priekį, blaks
tienos lietė skruostus, o plaukai buvo prisivėlę pušies spyglių.
Kiek daug kraujo. Jos kaukolė byrėjo į gabalus jo rankose. Jis
bandė ją laikyti. Sulipdyti ją, kaip buvo. Ir bandė įkvėpti ją gyveni
mui, kaip kad bandydavo įkvėpti kiekvieną dieną, kai jiedu buvo
vaikai.
Pagalvių tvirtovės ir komiksai apie kareivius.
Gyvenk, gyvenk, gyvenk.
Jodinėjimas arkliu ir „savižudybės“ plaukiojant.
Nepalik manęs nepalik manęs nepalik manęs.
Stovėjimas jo lovos kojūgalyje ir maldavimas ją išgelbėti.
Neleisk tavęs pavesti antrą kartą.
Būk prakeikta!
Beketas greitai judėjo patamsyje. Galiausiai, pribėgęs tankią

gyvatvorę, sustojo atgauti kvapo. Jo kvėpavimas peraugo į įnirtingą
švokštimą, virstantį į šaltį garo kamuoliais. Jautė kraują ant skruostų
ir skaudamą sutinusį pakaušį.
Tokių dalykų jam nutikti neturėjo.
Euforija sklaidėsi. O viduje juto, kad nuovargis tuoj visiškai jį
palauš. Papurtė galvą, su juo kovodamas.
Jis jau turėjo raidę H. Jis vykdė savo planą.
Reikėjo įvesti keletą pakeitimų. Edita žinojo tikrąją jo tapa
tybę ir turėjo Samantą. Džimas svarstė, ar reikėtų ją vytis, bet nu
sprendė, kad negalėtų savo dukters akivaizdoje nužudyti senutės,
tad šį kartą jas paleido. Vėliau pademonstruos Editai, kas nutinka
moterims, užsitraukusioms jo pyktį. O tada paprasčiausiai pasiims
savo dukrą iš policijos. Anksčiau jau buvo taip padaręs, padarys ir

dabar.
Teresa vis dar buvo netoliese, ir tai svarbiausia. Jie ganėtinai
pripliauškė apie ją per savo stoteles, ir Beketas suprato, kad yra kvie
čiamas prisidėti.
Jis laukė, kada ir vėl galės ją pamatyti.
Džimas perbraukė ranka tamsiai mėlyną kostiumą, kurį buvo
apsivilkęs po sargybinio uniforma. Iš kišenės išsitraukęs keturias hi
gienines servetėles, nusivalė nuo veido storą grimo sluoksnį, truputį
raukydamasis, nes muilas ėmė graužti įbrėžimus ant žandikaulio.
Tada išsiėmė akinius ir tamsų trumpų plaukų peruką.
Paskui atlaisvino diržus, kurie prilaikė prie rankos pritvirtintą
nupjautvamzdį šautuvą. Difordo ginklų seifas buvo tikra aukso ka
sykla.
Jis buvo pasirengęs.
Tesą atsigręžė į Kvinsį.

—Dešimta valanda, —sukuždėjo ji. —Kur jis?
—Gal yra kokių nors žinių? —pasiteiravo Kvinsis per radijo
stotelę.
—Žinios nepatvirtintos, —atsakė Hulihanas. — Gautas dar
vienas pranešimas apie neramumus Hoksio gatvėje —pasigirdo šū
viai. Omegos komanda jau beveik ten...
Traškesį kažkas nutraukė. Įsiterpė kitas balsas.
—Čia snaiperis A. Laikas dešimtos valandos ataskaitai. Matau
B, bet C neatsiliepia. Prašau patvirtinti.
Po trekštelėjimo vėl pasigirdo Hulihano balsas:
—Snaiperi C, atsiliepkite. Snaiperi C, atsiliepkite.
Stotelė tylėjo.
—Snaiperi C?
Vėl tyla. Tesą su Kvinsiu susižvalgė.
Hulihanas rūsčiai paklausė:

—Ar snaiperis Cyra matomas?
—Čia snaiperis B. Šiuo metu žiūriu į kitą gatvės pusę. Vaka
riniame kampe matau stovintį snaiperį A. Rytiniame snaiperio C
nematau. Kartoju, rytiniame kampe snaiperio C nematau. Prašau
patvirtinti, snaiperi A.
—Čia snaiperis A. Aš jo nematau, sere. Prašau leidimo pa
tikrinti.
— Prašymas atmestas, — sausai ištarė Hulihanas. — Nesi
traukite iš posto. Kviečiu specialiąją rinktinę. Kartoju, nesitraukite
iš postų, kviečiu specialiąją rinktinę. Skelbiama raudonoji padėtis.
Kartoju, raudonoji padėtis.
Tesą stebėjo, kaip Kvinsis ramiai išsitraukia iš kišenės dvi kulkų
apkabas ir pasideda jas greta, ant stalo. Jis pakėlė savo pistoletą ir
nusitaikė į duris.
—Ar jūs turite ginklą, panele Viljams?
—Taip.
—Atėjo laikas jį išsitraukti. Prašau nepamiršti, kad jis čia at
keliavo žudyti. Iš jo pusės jokių derybų ar nuolaidų nebus. Ar su
pratote?
—Supratau, —atsakė ji. —Nedvejosiu.
—Gerai.
—Pone, leiskite mums ją paimti. Pone, reikia ją paleisti.

Džordis bukai spoksojo į vyrą. Šis vilkėjo paramediko unifor
ma ir laikė rankoje raudoną medicininių reikmenų lagaminėlį. Užjo
nugaros akinamai raudona spalva mirgėjo sirenos.
—Laikau, kad nesubyrėtų, —kimiai ištarė jis, nenorėdamas
paleisti.
—Žinau, pone, —švelniai ištarė vyrukas. Jis matė, kad moteris
nebegyva.
—Dabar tai jau mūsų darbas. Kažkas sakė, kad esate polici
ninkas.
Žodžiai iš lėto pasiekė Džordį. Jis pažvelgė žemyn, į Merioną.
Jos galva nesilaikė jo rankose. Jis pajuto neišpasakytą netektį. Nega
lėjo jos išmatuoti. Negalėjo rasti jai žodžių. Negalėjo jos išjausti, nes
ji iš karto jį parklupdydavo.
Jis atidavė savo mažąją sesutę į paramedikų rankas:
— Turiu eiti. Prašau, pasirūpinkite ja dėl manęs. Tiesiog...
prašau.
Džordis leidosi bėgti.
Už nugaros paramedikai jam rėkė, kad sustotų. Jis nesiklausė.
Tamsa jo viduje įgavo balsą. Ir dabar ji iš visų jėgų šaukė:
Nužudyk Džinu} Beketą, nužudyk Džimą Beketą, nužudyk Džimą
Beketą.
Jis bėgo lyg apsėstas, o jo akys degė kraujo troškimu.
—Sere, sere! —pasigirdo per radijo stotelę. —Čia Omegos

komanda. Hoksio gatvėje įvykdyta žmogžudystė. Kartoju, Hoksio
gatvėje nužudyta moteris, braižas —tas pats. Beketas jau netoli!
Tesą nuleido galvą tarp kelių ir ėmė giliai kvėpuoti. Kvinsio
stotelė plyšavo nuo siaubingos ataskaitų kakofonijos.
— Čia Alfos komanda. Kartoju, Alfos komanda. Esame ant
stogo, rytiniame kampe. Snaiperio C —nė ženklo...
— Čia Omegos komanda. Nužudytas pareigūnas, nužudytas
pareigūnas. Kartoju, pareigūnė Makalister nužudyta...
—Šūdas! —Kvinsis trenkė kumščiu į stalą. Tesą pašoko.
—Pranešama, kad įtariamasis persirengęs apsaugos darbuo
toju. Paskutinį kartą matytas judantis šiaurės kryptimi. Mes jį veja-
mės. Prašome pilnos mobilizacijos...
—Specialioji rinktinė mobilizuota. Jie vyksta...
—Nužudytas pareigūnas, nužudytas pareigūnas! Čia Alfos ko-
manda iš rytinio kampo. Radome snaiperį C. Dieve švenčiausias,

sere, mes radome snaiperį C... —fone pasigirdo žiaugčiojimas. —
Prašome pastiprinimo, nedelsiant prašome pastiprinimo... jis ant
stogo. Šūdas, man rodos, aš jį matau. Jis ant supisto stogo! Ant stogo,
ant stogo!
Radijo bangomis Kvinsį su Tesą pasiekė bėgančių vyrų garsai.
—Likite savo postuose, likite savo postuose! —rėkė Huliha-
nas. —Pasakiau, likite savo postuose!
Per radijo stotelę pasigirdo šūviai. Kimus vyro klyksmas:
—Difordas. Dievemano, dievemano! Po velnių!
Hulihanas riaumojo visa gerkle.
—Kas ten vyksta? —klykė Tesą.
—Nežinau, —atsakė Kvinsis.
Jo veidas perbalo. Agentas įbedė akis į lubas.
Džordis pasuko už kampo. Išgirdęs šūvius, išsitraukė ginklą.

Išgirdo vyro klyksmą. Bet jis buvo dar per toli, kad ką nors įžiūrėtų.
Tiesiog girdėjo, kaip užverda tikras pragaras. Liko dar trys kvarta
lai, du.
Nuaidėjo durų skambutis, iš karto po jo —beldimas.

—Panele Viljams, atidarykite. Čia detektyvas Teitelis iš Masa
čūsetso valstijos policijos. Buvau atsiųstas eiti sargybą.
—Atsitrauk, —pasakė Tesai Kvinsis.
Jam nereikėjo jos įtikinėti. Tesą prisiplojo prie sienos, priešais
save drebančiomis rankomis laikydama dvidešimt antro kalibro pis
toletą.
Kvinsis priėjo prie durų, laikydamasis šone.
—Noriu pamatyti jūsų ženklelį, —riktelėjo jis.
—Gerai.
Kvinsis prisiglaudė prie akutės.

Šūvis perėjo kiaurai duris ir nubloškė jį per kambarį.
Kambarį užliejo klyksmas. Tik po akimirkos Tesą suvokė, kad
klykia ji pati.
Džordis pasuko už kampo. Juodai apsirengę vyrai veržėsi ant

stogo, rėkdami visa gerkle. Už jų orą pjaustė sirenos. Link jo riau
modama pasileido greitoji, ir jis vos spėjo pasitraukti jai iš kelio.
Išsisuko kulkšnį ir skaudžiai nukrito.
Kaiminystę vėl sudrumstė šūviai. Ginklų salvės.
Jis netvirtai pakilo ir leidosi bėgti toliau.
Nužudyk Džimą Beketą, nužudyk Džimą Beketą.
—Šieno briketai, šieno briketai! —klykė Tesą. Ji ištiesė ginklą

ir bandė prisiminti stovėseną.
Džimas nusitaikė ginklu į Kvinsį, sudribusį ant grindų.
—Aš užmušiu tave, Teresa, —ramiai pasakė jis. —Klausimas
tik kiek, kiek policijos pareigūnų tu nusineši su savimi?
Jos skruostais ritosi ašaros. Nedvejok. Nedvejok.
Kvinsis dejavo. Jo veidas buvo aptaškytas krauju, iš odos kyšojo
medžio nuoplaišos. Tačiauji žinojo, kad agentas vilki neperšaunamą
liemenę, tad nuo didesnių sužalojimų išsisuko.
Džimas užsitaisė šautuvą.
Tarpduryje išniro Džordžio siluetas. Tesą nevalingai sužiuro į
jį. Džimas atsisuko ir ramiai nuspaudė gaiduką.
— Ne!
Nuo šūvio jai užgulė ausis. Džordis pargriuvo ant šaligatvio. Jis
krito išskėtęs rankas, lyg animacinis personažas. Nes smurtas netu
rėjo pabaigos. Jai jis tęsėsi be galo.
Tesą nusitaikė ir paspaudė gaiduką. Džimas išlupo jai iš rankų
pistoletą ir smarkiai sudavė per veidą. Tesą parklupo, laikydamasi

už skruosto.
—Darysime taip, kaip noriu aš, —pačiupęs moters ranką, nu
sitempė ją laiptais į viršų.
Šviežias kraujas raudonai nudažė jo petį. Ar ji pataikė? Dau
giau Tesą nebepajėgė mąstyti. Nuo smūgio skruostas liepsnojo ir
spengė ausyse. Beprotis gviešėsi pergalės. Džimas paėmė situaciją
į savo rankas.
Ne! Po velnių, ne!
Ji iš apačios spyrė Džimui, taikydama į kelio girnelę. Jis išsisu
ko. Ji suglaudė tiesius laisvosios rankos pirštus ir smeigė jais jam į
inkstus. Jis trenkė jai per veidą. Ji įkando jam į petį, o tada įsikabino
į ausį.
—Kale!
Beketas bloškė ją taip smarkiai, kad Tesą atsitrenkė į sieną ir
susmuko ant grindų. Bet net ir tada svyruodama atsistojo ir pamė
gino įspirti jam į tarpkojį.
Kovok, kovok., kovok. Ji kovojo.
O Džimas Beketas iškilo prieš ją kaip įsiutintas žvėris. Jis svie
dė į šalį ginklą. Pagriebė Tesą už peties ir truktelėjo į save. Ji kirto
jam delno apačia į raktikaulį. Jis suniurzgė iš skausmo.
O tada sugniaužė rankomis jos kaklą ir ėmė spausti.
Tesą parkrito ant kelių. Beprasmiškai mostelėjo. Jai pasirodė,
kad apačioje kažkas aimanuoja, tad stengėsi tempti laiką. Ji nenorėjo
mirti. Prieš akis pasirodė balta šviesa, bet ji neketino pasiduoti.
Ji pernelyg aršiai kovojo, per daug paaukojo, kad dabar pasi
duotų Džimui. Po velnių, ji laimės. Ji laimės.
Jis beširdiškai šyptelėjo. Ir rankos ėmė spausti dar stipriau.
Džordžio krūtinė liepsnojo. Įkvėpus jautė, kaip visus vidu

rius po apsaugine liemene nutvilko ugnis. Jis beveik neabejojo, kad
miršta. Virš jo žvaigždės atrodė tokios ryškios, o asfaltas po juo —

toks šaltas.
Jis vis galvojo, kad reikia šauktis Merės Bėrės, bet tada negai
lestingai sugrįžo atmintis.
Pasistengė atsistoti. Girdėjo smūgius. Nekentė šių garsų. Tesą...
Įniršęs nusvyravo iki išlaužytų durų, kaire ranka vos įstengda
mas nulaikyti šonkaulius vietoje. Įsitvėrė durų, kad prisilaikytų, ir į
delną prilindo medžio rakščių.
Jis pasinaudojo skausmu kaip ramsčiu.
Pulkininkas išaugino sūnų, galintį sukarti tris kilometrus su
sulaužyta kulkšnimi. Čia tai vyras. Būk vyru. Kovok kaip vyras.
Džordis susirado medžioklinį peilį, kurį buvo įsikišęs po gipsu,
ir patraukė laiptų link.
Jam už nugaros kaukė sirenos. Vyrai vis dar rėkavo. Kažkas
klykė kažką apie priekines duris.
Tegul visi tik ateina. Tegul tik ateina, po velnių.
Beketas akies kraštu kažką pastebėjo. Jis bloškė Tesą ir griebė

šautuvą. Nepastebėjo orą skrodžiančio peilio, kol šis nesusmigo jam
į petį.
Džimas žiūrėjo į jį nesuprasdamas. Džordis užkopė į viršų.
Jis puolė riaumodamas.
Džordis suėmė Beketą per liemenį, ir jie abu su trenksmu
pagriuvo ant grindų. Džordžio burną užliejo kažkokia šiluma. Jis
pravėrė lūpas, ir skruostu nutekėjo kraujo srovė. Geležies skonis tik
kurstė jo pyktį.
Beketas sugniaužė kumščius ir smogė jais Džordžiui į strėnas.
Džordžiui į burną vėl plūstelėjo kruvina tulžis. Jis atsisuko ir galva
užvažiavo Beketui į pasmakrę. Tada pagriebė peilio kriaunas ir jas
pasuko.
Beketas šaižiai surėkė iš skausmo ir svirduliuodamas atsistojo.
Džordis lyg per miglą matė tamsius šešėlius jam po akimis ir gilias
raukšles ant smakro. Pabėgęs iš kalėjimo Beketas numetė apie de
šimt kilogramų, ir tai matėsi.
Tačiau Beketas to nejuto. Jis jautė tik pulsuojančio adrenalino
tvinksnius. Sirenas, klyksmus, triukšmą. Jiejį kurstė.
Čiupęs lazdą, kurią buvo prisitvirtinęs prie rankos, ėmė ja mo
suoti.
Pirmą kartą Džordis spėjo pašokti į šoną. Antrą —nusirideno
šalin. Trečias smūgis pataikė į jo ir taip jau sutraiškytus šonkaulius.
Kūną perliejo nenusakomas, neįsivaizduojamas skausmas. Jis par
griuvo ant kelių.
Virš jo vėl pakilo lazda. Išgirdo švilpesį. Pajuto vėjelį.
Džordis paliepė savo kūnui ristis. Dar kartą, arčiau laiptų. Rau
menys paklausė ne iš karto.
Lazda švilpdama leidosi žemyn.
Šūvis nusviedė Beketą per pusę antro aukšto laiptų aikštelės.
Tesą stovėjo, laikydama rankose ginklą, paraku suteptais skruostais.
Ji užtaisė ginklą dar kartą.
Iš Džimo lūpų išsiveržė tylus, drėgnas gargaliavimas. Džordis
gulėjo ir vos įžiūrėjo, kaip ji priėjo prie jo. Ant jos skruostų nesimatė
ašarų. Akyse —jokių emocijų. Moters veidas buvo blyškus, jos vei
das buvo ramus. Kai Tesą nusitaikiusi į gulintį Džimo kūną paleido
kulką, Džordis galvojo apie Merioną.
Per besisklaidančius dūmus jo žvilgsnis susitiko su rudomis jos
akimis.
—Baigta, —kimiai sušnabždėjo Tesą, laikydama pistoletą prie
peties. — Galbūt Masačūsetsas ir netiki mirties bausme, bet aš ja
tikiu.
Džimas daugiau nebejudėjo. Tesą paleido ginklą ant grindų.
Ji pasidėjo kruviną Džordžio galvą sau ant kelių ir ėmė laukti, kol
policija pakils į antrą aukštą.
Į pietus nuo Lenokso, degalinėje, sustojo policijos automobi

lis kaukiančiomis sirenomis. Už jo cypdama sustojo pastiprinimo
mašina.
Moteris, kuri ketino susimokėti už degalus, sužiuro į juos.
Vyras, atsidarinėjantis savo mersedeso degalų baką, sustingo. Du
vaikigaliai, ketinantys smagiai praleisti laisvalaikį, susigūžė ir ėmė
svarstyti, ar pakankamai giliai po sėdyne nugrūdo marihuaną.
Farai ėmė ieškoti taksofono.
Iš už kampo išniro senyva moteris rudomis dėmėmis išmėty
tomis rankomis ir niūriu veidu. Šviesiaplaukė mergaitė laikėsi įsiki
busi jos kaklo. Ji rimtai pažvelgė į policininkus.
—Edita? —pasiteiravo vienas iš pareigūnų.
Ji linktelėjo, ir pareigūnas ėmė artintis prie jų iš lėto, nes mer
gaitė buvo akivaizdžiai persigandusi. Mergaitės veidas buvo identiš
kas nuotraukoms, iškabintoms vadavietėje. Jis suprato. Kelias pasta
rąsias naktis pareigūnas ėjo gultis toks įsitempęs, kad tas veidas jam
net sapnavosi.
—Noriu pas mamytę, —plonyčiu balseliu sukuždėjo ji.
—Žinau, brangute. Tu esi Samanta Beket, ar ne?
Ji iš lėto linktelėjo, vis dar smarkiai apsikabinusi Editą per kaklą.
Jis padrąsinamai jai šyptelėjo:
—Viskas gerai. Mes nuvešime tave pas mamytę, Seme. Nuve-
šime tave namo.
Epilogas
Naujas lankytojas sukėlė nedidelį sujudimą.

Ji, liekna dailių formų moteris, stovėjo Nogaleso baro tarpdu-
ryje. Vyrų galvos, paakintos kažkokio pirmykščio instinkto, iškart
atsisuko. Biliardo lazdos sustojo, nepalietusios kamuolių. Alaus
bokalai sustingo, pakelti prie pravertų lūpų. Plėšrūs žvilgsniai pra
siskverbė pro tirštus rūkalų dūmus ir apsistojo ties paprasta balta
medvilnine suknele, prigludusia prie jos figūros ir besiplaikstančia
virš kelių.
Ji įžengė į barą.
Jos žingsniai atrodė nepermaldaujami. Ji turėjo tikslą ir judėjo
tiesiai linkjo. Atidūs žvilgsniai bandė numatyti moters trajektoriją ir
nuspėti, kas gi bus tas laimingasis. Ir vos tik gavę atsakymą žmonės
iš karto nusuko akis šalin.
Jei tik ji gali jį pavergti, tada —prašom. Kiti jau žinojo, kad ge
riau trauktis jam iš kelio, nes kiekvienas jau buvo spėjęs tuo įsitikinti
savo kailiu.
Jis sėdėjo sulinkęs ties stiklu, pilnu gintarinio skysčio. Mėlyni
medvilniniai marškiniai buvo susiglamžę ir nesukišti į išblukusius
džinsus. Ilgi juodi plaukai seniai nematė žirklių. O įdubę skruostai
buvo apžėlę tankiais šeriais.
Kai kurioms moterims jis atrodė patrauklus. Bet jos jam nekėlė
jokio susidomėjimo.
Jis lankydavosi čia kiekvieną dieną. Jis gėrė. Žaidė biliardą. O
tada vėl gėrė.
Dabar paslaptingoji moteris priėjo prie jo. Ji užsliuogė ant nu

draskytos baro kėdės. Tyliai pažvelgė į jį. Jis nepakėlė akių.
Ji dalykiškai ištarė:
—Aš tave myliu.
Jis pakėlė apsiblaususias akis. Jos buvo pasruvusios krauju, o
paakiai taip pajuodę, kad buvo aišku, jog jis neišsimiega jau keletą
savaičių. Nuo paskutinio jų susitikimo nepraėjo nė mėnesio. Policija
atgabeno jai Sėmę. Beketas buvo išvežtas į ligoninę, kur buvo kons
tatuota jo mirtis įvykio vietoje. Džordį su Kvinsiu paguldė į ligoninę
dėl lūžusių šonkaulių, o Džordžio atveju —dar ir pradurto plaučio.
Tesą lankydavosi ligoninėje kiekvieną dieną. Džordis visą laiką pra
gulėjo tylėdamas, nereaguodamas nei į jos balsą, nei į apsilankymą.
Atrodė pusiau negyvas, ir kartais ji imdavo svarstyti, ar tik jis neno
rėtų mirti iš tiesų.
O vieną dieną ji pasirodė, bet jo jau nebebuvo. Jis apsirengė
savo sukruvintais drabužiais ir išėjo pro pagrindines duris. Ligoni
nės personalas negalėjo jo sustabdyti, ir nuo to karto niekas jo ne
bematė.
Difordo kūnas buvo rastas ant stogo, kur Džimas jį užtempė,
norėdamas panaudoti kaip maskuotę po to, kai nužudė snaiperį.
Prie Difordo kūno buvo pritaisyta parduotuvinio manekeno galva.
Tesą apsilankė tiek leitenanto, tiek snaiperio atsisveikinimo apeigo
se. Vykdant paskutinę Difordo valią, jo palaikai buvo kremuoti, o
pelenai išbarstyti po Atlantos beisbolo komandos „Braves“ pavasa
rinės stovyklos stadioną.
Po poros dienų Tesą nuėjo į Merionos laidotuves, ji buvo pa
laidota greta tėvo, Arlingtone. Džordis vis dar nesirodė. Lyg būtų
dingęs nuo žemės paviršiaus. Tada Tesą suprato, kad jis sugrįžo į
Nogalesą.
—Ką tu čia veiki?
Jo balsas buvo kimus, galbūt nuo viskio, gal nuo tabako, o gal-
būt dėl to, kad seniai nebuvo pravėręs burnos. O gal ir dėl visų trijų
priežasčių. Jis pirštais siektelėjo portsigaro. Neatidarė, tik pradėjo
sukioti tarp pirštų. Tai buvo portsigaras, anksčiau priklausęs Me-
rionai.
—Tau nereikėtų čia būti, —ištarė Tesą.
Jis nužvelgė ją ir nusisuko:
—Kalbi kaip skaistuolė. Manęs tai nedomina.
—Na, neužsiimu nuodėmingais dalykais.
—O aš —užsiimu.
—Nagi, Džordi.
Ji švelniai palietė jo skruostą. Barzda buvo tokia ilga, kad at
rodė kaip šilkinė. Prisiminė, ką reiškia liesti jo žandikaulio liniją
ir putlias lūpas. Tesą kankino širdgėla. Pasižiūrėjusi į jį, pajusdavo
skausmą.
—Pasakyk, kaip galėčiau tau padėti, —paprašė ji.
—Eik šalin.
—Negaliu.
—Moterys visą laiką stengiasi pakeisti vyrą. Vis manote, kad
mūsų viduje yra kažkas daugiau, bet, atvirai kalbant, tai netiesa. Esu
koks esu, —jis staigiu mostu parodė barą. —Brangute, štai kas aš
esu.
—Tu žinai, kas esi. Tačiau tai —ne tu. Toks būni prisigėręs.
Mačiau, koks būni blaivas. Ir tas žmogus man be galo rūpi. Man
atrodo, kad jis yra geriausias mano sutiktas vyras.
—Manęs neapleidžia vaiduokliai, —staiga ištarė jis, —esu lyg
senas namas. Užsimerkiu, ir prieš akis vis išnyra Reičelė ir Meriona.
Kartais jos laimingos. Kartais —liūdnos. Ir aš niekuo negaliu joms
padėti. Tiesiu į jas ranką, bet jos tik šast ir dingsta.
Jis atgniaužė pirštus ir kilstelėjo delną į orą, it mesdamas į viršų
saują tuštumos.
Tesą nežinojo, ką sakyti. Ji negalėjo patarti, kaip užsigydyti
žaizdas. Bet stengėsi iš paskutiniųjų. Pabučiavo jį. Bet nuo jo netren

kė viskiu ir cigaretėmis. Jo skonis įtartinai priminė obuolius.
Moters akys nukrypo į šalia pastatytą stiklinę. Jis sėdėjo išsitie
sęs, kol ji uostė jos turinį.
—Obuolių sultys?
—Aha, —jo skruostus vėl nutvilkė gėda. —Bandžiau gerti
viskį. Bandžiau visiškai rimtai. Bet kiekvieną kartą keldamas stiklą
išvysdavau Merioną, žiūrinčią į mane ir purtančią galvą. Jėzau, —jis
nunarino galvą, —aš —blaivininkas!
—Nieko tokio, — patikino Tesą, glostydama jo plaukus. —
Paskui bus lengviau. Tikrai.
Neatrodė, kadjis patikėjo. Jos pirštai perbėgo Džordžio skruos
tus apžėlusią barzdą, violetinius patinimus po akimis, putlias lūpas.
—Džordi, aš myliu tave.
Jis suniurzgė, lyg į kampą įvarytas žvėris. Ir užsimerkė.
—Kodėl tu negali paprasčiausiai dingti? Kodėl negali palikti
manęs ramybėje? Tu jį nužudei, likai gyva, negi to tau maža?
—Nenoriu gyventi praeitimi.
—Aš negaliu nuo jos pabėgti.
—Gali, tiesiog tam prireiks laiko.
Ji persėdo nuo savo kėdės jam ant kelių. Šiame bare į tai dėmesį
atkreipė vos keli žmonės. Po savimi juto tvirtas ir vyriškas jo šlau
nis, aptrauktas nutrintais ir švelniais džinsais. Pabučiavo lūpas, tada
skruostus, o paskui —randą ant jo krūtinės.
Tesą atrėmė galvą jam į petį ir netrukus pajuto, kaip jo rankos
apsikabino jos liemenį. Jis įsikniaubė veidu jai į plaukus.
Ir po kelių slogių akimirkų jo platūs pečiai ėmė trūkčioti.
—Pasakyk, kas yra, —švelniai paprašė ji.
—Aš myliu tave. Jėzau, aš myliu tave.
Jis pamažu merdėjo ir daugiau nieko nebeturėjo. Kur tik eida
vo, visur matydavo Merioną, gulinčią ant žemės, kiekviename kam-
baryje regėdavo Reičelę, sėdančią į mašiną ir siunčiančią jam oro

bučinį, ir gale sėdintį Tedį, mojantį rankute. Jis norėjo ir vėl juos
pamatyti. Troško juos apkabinti ir sušnabždėti: „Prašau, prašau, būk
laiminga. Aš myliu tave, aš tik norėjau, kad tu būtum laiminga. Aš
myliu tave/4
Prisimink manejauną, dėl mūsų abiejų.
Džordis pakėlė galvą. Ant skruostų matėsi ašarų pėdsakai. Jam
daugiau niekas neberūpėjo.
—Suteik man pilnatvę. Noriu pajusti pilnatvę.
Tesą prisispaudė jo veidą sau prie kaklo ir ėmė glostyti vyro
plaukus. Ji kvepėjo rožėmis. Jis giliai įkvėpė ir galiausiai pajuto, kaip
šis aromatas nuramina sukrėstus jausmus.
—Eime. Laikas važiuoti namo ir susipažinti su mano dukra.
Jis ją pabučiavo. Prisispaudė artyn.
Ir sutiko keliauti su ja namo.
Vėliau, praėjus beveik dvylikai mėnesių po tos kruvinos nak

ties, Džordį pirmą kartą aplankė sapnas. Meriona su Reičele buvo
laukinių gėlių pievoje, apsivilkusios baltas sukneles ir užsidėjusios
įmantrias vasariškas skrybėles. Joms po kojomis Tedis skynė ramu
nes ir gniaužė jas savo putlioje rankutėje. Moterys kalbėjosi ir juo
kėsi, mėgaudamosi diena.
Džordis stovėjo palaukėje, jos jo nematė, o jis negalėjo jų pa
liesti. Jos atsigulė pievoje ir išskėtė rankas saulei.
Koks kvailas sapnas, pagalvojo nubusdamas. Tačiau pasistengė
jį įsiminti.
Jam buvo malonu prisiminti juos besijuokiančius, jam buvo
malonu prisiminti juos laimingus. Juk galiausiai galbūt tai yra svar
biausias dalykas, kurį sugebame padaryti: prisiminti brangius žmo
nes pačiomis maloniausiomis akimirkomis.
Jis apsivertė ant šono ir apsikabino pilnėjantį savo žmonos lie

menį.
—Susapnavai košmarą? —per miegus burbtelėjo ji.
—Ne.
—Gerai. Tada liaukis vogti antklodę.
Tesą vėl paniro į miegą. Džordis užklojo antklode jai petį ir
įsitaisė greta. Ji sukuždėjo jo vardą ir miegodama taip pat jį apsika
bino.

Lisa - Gardner.-.Tobulas - Vyras .2017.LT PDF

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Lisa - Gardner.-.Tobulas - Vyras .2017.LT PDF

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo

bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Copyright © 1998 by Lisa Gardner

SL 250. 12 sp. LUžsak. Nr. 50702. Tiražas 2000 egz.

Rašytojai savo užsiėmimą linkę vertinti kaip vienišiaus profesi­

kušiai surizikuoti su šia knyga; Bethai de Guzman, kurios akylas re­

pjaustyti Vermonto sūrį ir šviežias pienines karameles. Tačiau sezo­

Penkiasdešimtmetis ponas Metjusas taip pat buvo beveik toks,

kos pergalingai sviedė į orą kutus. Ji iškart, negalvodama, atsakė jam

kol galiausiai tolumoje pasimatė krantas. Atrodė, kad jiems pavyks

Džordis buvo girtas.

svilina jo stemplę, teka į skrandį ir anksčiau ar vėliau išeina iš kūno

O dabar jis girtas.

dintį savo tėvą, apsirengusį Specialiosios paskirties pajėgų karių

— Turiu tau egzempliorių, vertą dėmesio, Dilonai. Visiškai

—Taip, Fredi. Mudu puikiai vienas kitą suprantame.

Mintyse tebesisuko prisiminimai, Reičelė ir Tedis. Besijuo­

—Ar jūs gyvas?

— Atsistokite, apsisukite šimto aštuoniasdešimties laipsnių

—Jūsų draugas išėjo, —pasakė moteris. —Mačiau, kaip sėda

—Aš jums sumokėsiu.

Jos viršutinę lūpą išmušė prakaitas. Akys ėmė pavojingai žvil­

—Šimtą tūkstančių dolerių.

Sidabrinis pusiau automatinis dvidešimt antro kalibro Valteris,

—Vienas mėnuo, prašau tik tiek. Tau nereikės išvykti iš vilos,

—Mus supažindino. Bendras draugas, kuris supranta, jog man

—Ne! Tu nesupranti. Manai, kad žudymo mašinos sukuria­

—Baptistas. Eik miegoti.

Vidurnaktis. Kai kurie barai Nogaleso centre dar tik atsidari-

mo lemputė, apšviečianti iguaną ir basas Džordžio kojas. Nė vienas

Tesą Viljams prabudo taip, kaip buvo įpratusi: lėtai, po trupu­

paspruko jos asmeninė pabaisa, per nepilnas dvi minutes mirtinai

Valstijos kalėjimo teritorija.

Raudona ir ruda spalvos pamažu blanko, o autobusas išsiver­

gusi ir skaudėjo, dantytą randą varstė fantominis skausmas. Kairy­

—Gal galiu palydėti tave namo?

—Tu esi Teresa Metjus, tiesa?

—Aš nugalėjau, —ji sumurmėjo prisispaudusi prie kelių. —

—Kovok, Tesą. Daugiau tau nieko nebeliko.

Džordis pabudo brėkštant aušrai. Nors ir nenorėjo. Dievas

krūtimis. Džordis viena ranka apsivijo jos klubą. Ji to nepastebėjo.

—Kiekvienais metais, rugsėjo keturioliktą, Rozalita mane su­

—Ne, nebūtina. Net nepatinę.

—Tačiau tu nesi farė. Nemoki net ginklo nulaikyti.

* Vyrai ir moterys? Pf. Šuniukai ir kačiukai. (Isp.)

Rozalita tikrai nepagadins to, kas jau padaryta. Netrukus Roza-

Jis žengė į priekį. Net ir tada pajuto pilve besirangančią įtampą.

—Manau, pusryčiai būtų ne pro šalį, —Andžela linktelėjo į

Tačiau negalėjo žiūrėti į randą ant jos šlaunies. Randas primi­

Andžela nusekė jam iš paskos į virtuvę. Virtuve Džordis di­

—Graži virtuvė, —iš už nugaros pasakė Andžela. —Ar dažnai

kad net mirtinai prisigėręs sugebėdavo pataikyti į Linkolno galvą

Andžela atrodė pakraupusi. Pastūmė dubenėlį šalin. Jis tuoj

—Aš nenoriu apsauginio! Noriu išmokti muštis. Noriu išmok­

—Ko tu taip bijai? Ką slepi?

Andžela pasitraukė į virtuvės vidurį. Ji rankomis buvo apsivi­

Per savo gyvenimą Meriona Margareta Makalister tebuvo

durų staktos, pusnuogis ir susivėlęs, lyg būtų pričiuptas besidulki-

man pačiam... —Džordis gūžtelėjo. —Fredis gamina puikią marga-

Merioną ėmė dusinti iki pat kaklo kylančios kostiumėlio sagos,

Tada pasibeldė į brolio namų duris ir pasiruošė antram

Tesą sėdėjo ant kambario grindų, prispaudusi ausį prie durų.

Tai ir ištekėjau už žudiko su kirviu.

Rašytojai savo užsiėmimą linkę vertinti kaip vienišiaus profesi

kušiai surizikuoti su šia knyga; Bethai de Guzman, kurios akylas re

pjaustyti Vermonto sūrį ir šviežias pienines karameles. Tačiau sezo

Mintyse tebesisuko prisiminimai, Reičelė ir Tedis. Besijuo

Jos viršutinę lūpą išmušė prakaitas. Akys ėmė pavojingai žvil

—Ne! Tu nesupranti. Manai, kad žudymo mašinos sukuria

Tesą Viljams prabudo taip, kaip buvo įpratusi: lėtai, po trupu

Raudona ir ruda spalvos pamažu blanko, o autobusas išsiver

gusi ir skaudėjo, dantytą randą varstė fantominis skausmas. Kairy

—Kiekvienais metais, rugsėjo keturioliktą, Rozalita mane su

Tačiau negalėjo žiūrėti į randą ant jos šlaunies. Randas primi

Andžela nusekė jam iš paskos į virtuvę. Virtuve Džordis di

—Aš nenoriu apsauginio! Noriu išmokti muštis. Noriu išmok

Andžela pasitraukė į virtuvės vidurį. Ji rankomis buvo apsivi

Vakarinių laidų vedėjai taip pat nešykštėjo kandžių komen

nebesakyk. Man atsibodo šie pokalbiai —jie niekad niekur nenuve

Teresos ranka buvo priversta suimti mėsos gabalą. Jopirštai ap

žinai, —jo lūpos persikreipė. —Bent jau aš taip prisimenu. Turė

—Nagi, Andžela, pabučiuok mane. Pademonstruosiu tau tre

Ji nusivalė burną atžagaria ranka. Jautėsi įskaudinta ir išniekin

BEKETAS: Ar vaikystėje žiūrėjote tą serialą? Ar jis buvo jūsų mėgsta

savo paties žodžiais. Jei sudarinėtumėte savo portretą, ką paminė

Darėme prielaidą, kad nežinomas asmuo pasinaudojo kaž

iki keturiasdešimt ketverių metų amžiaus baltaodis vyras. Am

astrologija —jie beveik niekad neturi nieko bendra su nusikalti

BEKETAS: Čia jūs turėtumėte būti ekspertas, agente. Jūs ir išsiaiškin

tono, Masačūsetso valstijos, nusikaltimo vietoje? Dar kartą karto

būtum toks sušiktai protingas, toks sušiktai disciplinuotas, toks su

BEKETAS: Elementaru. Koks gi žudikas susiplanuoja pirmąją žmog

KVINSIS: Pasielgei neapdairiai, ar ne, Džimai? Manei, kad svarbiau

paskutinį kartą buvo matyta gyva. Juk žinai —neįmanoma nusta