Kiekviena moteris kartais nori užmušti savo vyrą.

„Aš noriu būti ten, kur yra testamentas“, - pusiau

juokais sako žmonos viena kitai. Vedybos, pasiro­
do, yra įdomus, lengvabūdiškas užsiėmimas, ku­
ris tik kartais baigiasi mirtimi.
Kai Džezmina Džardin areštuojama už savo
vyro nužudymą, darosi nebejuokinga. Sulau­
kus keturiasdešimties gyvenimas turėtų prasi­
dėti, o ne baigtis įkalinimu iki gyvos galvos už
žmogžudystę.
Džezė, namuose vaiką auginanti namų dei­
vė; Hana, bevaikė karjeros moteris, ir Kesė, dir­
banti motina - visos trys yra paprastos mote­
rys. Jų gyvenimo kartotekos yra klasikinės, o ne
nusikaltėliškos...
Knygoje galima rasti mintį, kad nė viena mote­
ris niekada nenušovė savo vyro, kai šis siurbė na­
mus dulkių siurbliu. Romanas žaižaruoja kandžiu
humoru ir parodo, kas vyksta paprastų vedusių
porų miegamuosiuose bei virtuvėse.
Kathy Lette

Kaip pribaigti
savo vyrą
ir kiti naudingi patarimai...

ROMANAS

Iš angų kalbos vertė Gražina Nemunienė

Alma [ittera
UDK 820(94)-3 Versta iš:
Le353 Kathy Lette
HOW TO KILL YOUR HUSBAND

Copyright © Kathy Lette, 2006

© Vertimas į lietuvių kalbą,
Gražina Nemunienė, 2007
ISBN 978-9955-24-676-3 © Leidykla „Alma littera", 2007
 Skiriu savo mamai ir tėčiui,
švenčiantiems penkiasdešimtąsias
vestuvių metines. Tai įrodo, kad
gera santuoka tęsiasi amžinai,
o bloga atrodo lyg amžinybė.
PIRMA DALIS
1 skyrius. Linksmoji našlė

Man buvo keturiasdešimt treji metai ir aš buvau dviejų

vaikų motina, kai pamečiau orgazmą. Jums gali kilti klausi­
mas, kaip galima pamesti orgazmą? Ar jis kokia puskojinė?
Žmonės dažnai pameta daiktus. Netenka kantrybės, humo­
ro jausmo, dailios figūros. (Ar žodžiai „figūrą reguliuojan­
tis pėdkelnių viršus" jums ką nors reiškia?) Praranda protą
(po vaikų gimimo, žinoma). Bet ne orgazmą. O aš tiesiog
nebegalėjau jo surasti. Jis tapo sunkiau pagaunamas nei Pi­
terio Peno šešėlis. Patikėkite, aš ieškojau jo labiau nei buvo
ieškoma Bermudų trikampio, Amelijos Earhart, ječio, Dan­
giškosios Marijos, Nesės ar Džordžo Bušo skrupulų.
Galbūt jūs galvojate, kad aš, Kesė O'Kerol, esu kokia
idiote, nuolat išmėtanti daiktus jiems nepriklausančiose
vietose? Dėl teisybės reikėtų pasakyti, kad negaliu rasti
ir įžambinės kvadratinės šaknies, bet tai neverčia manęs
graužti skylių savo pagalvėje arba nesulaikomai verkti, kol
užmigsiu. Ne.

9
 Bet mano klynas įsiutęs. Mano putytė alkana ir sausa. Ir
panašu, kad dėl to nieko negaliu padaryti. Prakeikimas!
Tačiau norėčiau jums pasakyti, kad mano geriausia
draugė Džezė prarado kur kas daugiau - savo vyrą, tarp­
tautinio garso chirurgą, filantropą ir Pasaulinės sveikatos
organizacijos ekspertą daktarą Deividą Stadlendą. Jis din­
go paslaptingomis aplinkybėmis. Šiuo metu, kai tai rašau,
Džezė jau yra sulaikyta dėl įtarimo žmogžudyste. Štai čia ir
prasideda istorija, kurią norėčiau jums papasakoti. Dabar
esu Šiaurės Londono Holovėjaus moterų kalėjimo lankymo
kambaryje.
- Mane areštavo už savo vyro nužudymą, - ištarė Džezė.
Tai buvo žodžiai, kurių visiškai nesitikėjau išgirsti iš
Džezminos Džardin. Jei ji būtų pasakiusi, jog laukiasi savo
meilės su Džordžu Kluniu kūdikio arba kad priešmenstru-
acinis sindromas yra mitas, būčiau nustebusi mažiau. Bet
išgirsti tai, ką pasakė?! To tai tikrai nesitikėjau.
Kai pagaliau atgavau amą, jaučiausi lyg būčiau filme.
Tegalėjau ištarti ką?
- Už nužudymą... tie iškvėšę policininkai mano, kad aš
nužudžiau Stadsą. Jie atsisakė mane paleisti už užstatą.
- NUŽUDYMĄ? - pakartoju vėl, lyg dubliuočiau filmą.
Ir visa tai atrodo lyg televizijos melodrama. Aš sėdžiu at­
sirėmusi į tiesią kalėjimo kėdės atkaltę ir apstulbusi kvai­
lai spoksau į savo geriausią draugę. Tikriausiai paskutinį
žodį rėkte išrėkiau, nes kalėjimo prižiūrėtojos akys nukry­
po į mane. Akys budrios, bet abejingos lyg persisotinusio
plėšrūno, per daug aptingusio, kad šoktų ant grobio. Ji
taip ir lieka drybsoti savo sukamojoje kėdėje, paniurusi ir
apatiška.
Mane laižo siaubo liepsnos.
- Po velnių, Džeze! - tepajėgiu išlementi.
Nors dabar tik šnibždu, mano žodžiai rėžia ausį.

10
 - Juk nepadarei tokios kvailystės, ar ne?
Džezė pažvelgia į mane tokiu žvilgsniu, kokiu žvelgtų į
šiukšliavežę, užvažiavusią ant jos jaunikio vestuvių dieną.
- Per visus tuos metus, kuriuos mane pažįsti, Kasandra,
matyt, nepastebėjai, kad aš neturiu tų būtinų gabumų, ku­
rių reikia nusikaltimui sėkmingai įvykdyti.
Džezės balsas nuskamba šiek tiek isteriškai ir vėl pa­
traukia kalėjimo prižiūrėtojos dėmesį. Jos kėdė sugirgžda
jai pasisukus pažvelgti į mus.
- Kaip tu apskritai galėjai taip apie mane pagalvoti? -
priduria Džezė.
- Ką gi, atsiprašau, - atsakau nutvilkinančiu šnibžde­
siu. - Leisk paklausti tavęs, kiek kartų esu girdėjusi tokias
frazes kaip „Santuoka yra malonus, nerimtas hobis, kartais
pasibaigiantis mirtimi" arba „Ne visi vyrai niekšai - kai
kurie jų yra mirę". O kaip tas kartas, kai tu „atsitiktinai"
sumaišei tabletes nuo maliarijos, kai Stadsas vyko į huma­
nitarinę kelionę į Malavį? Arba ėmei gaminti valgį, naudo­
dama riebią grietinę tam, kad sukeltum jam infarktą? Dėl
Dievo meilės! Džeze!
- Aš tik nuleidinėjau garą! Visos moterys kartais trokšta
užmušti savo vyrus. Bet tai, kad aš juokauju, dar nereiškia,
kad turiu licenciją užmušti. Gerasis Dieve, šioje srityje aš
net mokinio pažymėjimo neturiu.
Kalėjimo prižiūrėtoja sušnarpščia ir taria:
- Laikraščiuose ne taip parašyta, pupyte!
Ir numeta tarp mūsų krūvelę apdriskusių laikraščių.
Nepaisydama ČIA NERŪKOMA skelbimo, užsidega ci­
garetę.
- Laikraščiuose? Apie tave rašoma laikraščiuose?
Dabar tik aštuonios valandos ryto ir ant mano veido
dar matyti pagalvės žymių, nes aš staigiai šokau iš pata­
lo, išsikviečiau taksi ir atlėkiau čia, kai tik man paskambi­

11
no Džezmina. Man vis dar svaigsta galva nuo seniausios
draugės skambučio. Jau buvo praėję daugiau nei du mėne­
siai nuo mūsų paskutinio pokalbio. Tiksliau pasakius, nuo
tada, kai ji mano gyvenime susprogdino granatą. Mes visi,
žinoma, skaitėme, kad daktaras Deividas Stadlendas prieš
tris savaites dingo Pietų Australijoje, vietovėje grėsmingu
pavadinimu - Pabaigos pliažo katastrofų iškyšulys. (Tai iš
tikrųjų tinkama vieta atostogoms.) Ir mes visi per televizorių
matėme apsiašarojusią Džezę. Aš desperatiškai bandžiau
su ja susisiekti, bet ji neatsiliepė nė į vieną mano skambutį.
Iki pat šio ryto paklaikusio telefono skambėjimo jos dingi­
mas iš mano gyvenimo buvo toks pat staigus ir gluminan­
tis kaip ir jos vyro.
Ji laikraščius per subraižytą laminuotą stalviršį pastu­
mia link manęs, tarsi jie būtų radioaktyvūs. Našlė per links­
ma? Perskaitau vieno straipsnio pavadinimą vakarykščia­
me bulvariniame laikraštyje. Ir matau seną Džezminos
fotografiją, kurioje ji geria šampaną. Nuotrauka pridėta
prie reportažo apie policijos apklausą.
- Ši nuotrauka daryta labai seniai.
Džezmina atsidūsta taip garsiai, jog man atrodo, kad ją
tuoj ištiks astmos priepuolis.
- Ji daryta tada, kai mudu su Deividu mėginome sukli­
juoti savo yrančią santuoką. Dėl to išvykome į Australiją,
kur daug saulės, sekso ir galima plaukioti banglentėmis. Bet
tu žinai, kaip Stadsas mėgsta rizikuoti - nardyti naktį, slidi­
nėti nuo aukštų kalnų, greitai važinėti automobiliu, vykti
į karo zonas teikti medicininės pagalbos... Tą popietę mes
nardėme su akvalangais. Aš pavargau ir išplaukiau į krantą,
o Deividas nuplaukė tolyn į jūrą. Kai pradėjo temti, aš lei­
dausi joieškoti. Jo drabužiai ir laikrodis gulėjo ten, kur buvo
palikęs. Tada suvokiau, kad atsitiko kažkas labai blogo.
Džezė nusibraukia ašarą ir stengiasi susivaldyti.

12
 - Mes išplaukėme su valtimis jo ieškoti. Ieškojome visą
naktį. Žmonės stengėsi būti man malonūs. Jie nuolat karto­
jo: „Nepraraskite vilties."
- Taigi aš laikiausi įsikibusi tos vilties. Tačiau tai nepa­
dėjo. Aš įsivaizdavau jį kaip pasiklydusį vaiką - vienišą ir
sužeistą. Kartais įsitverdavau įvairių versijų. Daugybę die­
nų įsivaizdavau, kad jis dirba CŽVir todėl turėjo įsislaptin-
ti. Arba kad tai kokia nors gudrybė draudimui gauti, arba
kad jį pagrobė povandeninis laivas. Vaikščiojau apsvaigusi,
o širdyje buvo tuščia. Džošas sako, kad akivaizdu, jog jo
tėvą pasiglemžusi jūra. Arba dar blogiau.
Ją nupurto šaltis.
- Tačiau nenoriu tuo tikėti ir netikiu.
Ji susmunka ant stalo.
Laukdama, kol atsipeikės, apžiūrinėju savo draugę. Jos
tankius, tiesius antakius, įrėminančius jūros žalumos akis
ilgomis blakstienomis. Jos sodrias lūpas, lyg skulptoriaus
tobulai išskaptuotus skruostikaulius ir auksinius plaukus.
Ir gal jau tūkstantąjį kartą stebiuosi, kaip jos toks subtilus,
lyg iš Botičelio paveikslo, profilis nedera su jos šypsena,
tinkama seksui su nepažįstamuoju tamsiame prieangyje.
O dar tas išdidžiai kyšantis smakras...
- Džeze...
Išgirdusi mano balsą, ji ima spoksoti į mane nieko nema­
tančiomis akimis.
- Tai kodėl jie tave areštavo?
Ji staiga atsipeikėja.
- Ar atsimeni Bilį, tą kalėjimo dramaturgą, su kuriuo aš
turėjau romaną? Jis pranešė policijai, kad aš jį pasamdžiusi
kaip žudiką. Aš! Ar gali tuo patikėti?
- O ko tu dar tikėjaisi, lakstydama į pasimatymus su nu­
sikaltėliu? Tokie žmonės rašo raštelius išpirkai gauti, o ne
padėkas. Ką, po velnių, tu jame matei?

13
 Ji liūdnai pažvelgia į mane.
- O, Kese. Kiek laiko jau praėjo nuo mano paskutinio
pasimylėjimo su savo vyru? Man atrodo, žinai, kaip būna
laikantis dietos? Tada ir ryžių paplotėlis atrodo labai ska­
nus. Taigi Bilis ir kiti vyrai buvo panašūs į juos. Seksuali­
niai ryžių paplotėliai. Štai kas jie buvo.
- Tavo bernužėlis pabėgo, bet vėl padarė socialinį nusi­
kaltimą, - neprašyta įsiterpia į pokalbį kalėjimo prižiūrėto­
ja, - ir jis pripažįsta savo kaltę. Štai dėl ko teisėjas atsisako
paleisti tave už užstatą.
- Ar tai tiesa, Džeze?
- Iš esmės taip, - sutinka ji. - Vyrukas yra absoliutus
melagis, tikras olimpinis niekšas... Bet, žinoma, aš jam lin­
kiu tik gero.
Situacijos baisumas mane pribloškia. Aš ištisus dešimt­
mečius nervingai stebėjau Džezės žygius, bet šis paskuti­
nis scenarijus sukelia man siaubą. Mes esame viduriniosios
klasės keturiasdešimtmetės: depiliuojame savo bikinio li­
nijas ir skutame putytes, atsitrenkusios į kieno nors auto­
mobilį, už valytuvų paliekame raštelį, mūsų biografijos
yra klasikinės, o ne kriminalinės. Iš Džezės veido galima
išskaityti: „Norėčiau keliauti, susitikti su įdomiais žmonė­
mis ir visame pasaulyje trokštu taikos." Jos veidas visiškai
nepanašus į nusikaltėlio.
- Ot velnias, Džeze! - sušunku aš. - Ką gi tu darysi?
- Suvaidinsiu savo mirtį, apsimesiu kuo nors kitu ir ap­
sigyvensiu medyje su Lordu Lukanu.
Ji kunkuliuoja pykčiu.
-Gyvenimas prasideda po keturiasdešimties, bet ne
nuo nuosprendžio kalėti iki gyvos galvos už savo vyrelio
nužudymą. Aš ruošiuosi kovoti. Ir kol pasirodys Stadsas,
tu būsi mano geriausias ginklas, Kasandra O'Kerol.
- Aaaš?

14
 Džezės aiškiai ištarti angliški balsiai mano australietišką
akcentą padaro šiurkštų ir prasčiokišką.
- Tai, - ji mosteli į laikraščių šūsnį, - žudo asmenybę.
O kas mane geriausiai pažįsta? Aišku, tu. Kas gi daugiau?
Nuo pat koledžo laikų mudvi esame geriausios draugės. Tie­
siogine žodžio prasme. Mudvi kartu pirkome savo pirmą­
sias nepadorias mezginiuotas liemenėles su spurgeliais, ar
pameni? Aš noriu, kad tu pasikalbėtum su mano advokate,
Kese. Noriu, kad jai viską papasakotum. Taigi Stadsas buvo
man neištikimas. Jis tiesiog varė mane iš proto. Ir, reikia pri­
pažinti, kartais tikrai troškau jį užmušti. Bet... jis yra mano
vienintelio vaiko tėvas. Kam galėtų ateiti mintis, kad aš iš
Džošo noriu atimti tėvą? Kokia moteris galėtų tai padaryti?
Išduota, seksualiai alkana, sudaužyta širdimi moteris. No­
riu tai ištarti garsiai, bet to nepadarau. Iš tikrųjų, žvelgiant į
Džezę, netvarkingą, susitaršiusiais, išsidraikiusiais šviesiais
šilkiniais plaukais, su kašmyriniu prie peties praplyšusiu
megztuku, man suspaudžia širdį. Suspaudžia iš meilės, ku­
rią jaučiu, nepaisant to, ką Džezė pridarė man per pastaruo­
sius metus. Kalėjime tvyro tabako, sumišusio su seniai ne­
keistų drabužių, tvaikas. Jį sustiprina nuo linoleumo grindų
kylantis dezinfekuojamųjų medžiagų kvapas. Patalpoje nėra
langų, ir aš po truputį imu kraustytis iš proto. Jaučiuosi pa­
našiai kaip dantisto laukiamajame arba kambaryje, kuriame
lauki pokalbio dėl įdarbinimo, - dėl darbo, kurio tu visai ne­
nori. Aš pasilenkiu per išklibusį stalą ir paduodu jai ranką.
- Ko norėtum, kad dėl tavęs padaryčiau, meile?
Šaižiai sučirškia elektrinis skambutis. Aš pašoku. Kalė­
jimo prižiūrėtoja iš pradžių nekreipia į jį dėmesio, nes per
daug yra įsigilinusi į savo pleiskanų skaičiavimą. Po kiek
laiko ji nenoriai užgesina cigaretę ir sunkiai atsikelia.
- Bet, - aš pasipiktinusi žvelgiu į savo laikrodį, - man
dar priklauso pusvalandis.

15
 - Sveika atvykusi į įstatymų priežiūros instituciją! - sar­
kastiškai mesteli Džezė, paduodama mano paltą. Aš pagal­
voju, kad ji padės man apsivilkti, bet vietoj to ji sugriebia
mane už rankos.
- Kese, - sušnibžda tyliu, išsigandusiu balsu, - jie mane
kaltina nepagrįstai. Tu turi man padėti. Mano advokatė yra
Kvinsė Džoj.
Ir ji įspraudžia man į delną lapelį su užrašytu adresu. Ji
aiškiai džiūgauja, kad nėra viena iš tų jos atstovaujamųjų
mulkių, turinčių stovėti prieš teisėją.
- Tuturi jai viskąpapasakoti, Kese. Kodėl aš elgiausi taip,
kaip elgiausi. Pati žinai, kodėl viskas yra taip kafkiška.
- Prabusk ir užuosk Kafką. - Taip būčiau pasakiusi se­
niau, o dabar tik stoviu priblokšta ir žiūriu, kaip mano ge­
riausia draugė, su kuria draugavau dvidešimt penkerius
metus, vedama į kamerą. Paskutiniai žodžiai, kuriuos iš­
girstu ją tariant prižiūrėtojai, yra:
-Jūs negalite manęs išrengti ir apieškoti per pirmąjį
pasimatymą, meilute. Man pirmiausia reikia pietų, o vė­
liau - filmo.

Apsvaigusi iškėblinu į žiemišką šviesą. Žvarbus sausis kan­

džioja veidą. Ilgi šešėliai, krintantys nuo mūrinių kalėjimo
sienų, atrodo lyg spąstai, į kuriuos patenku. Išsivadavusi
iš Holovėjaus kalėjimo požemių, giliai įkvepiu deguonies
ir pasileidžiu Kemdeno gatve gaudyti taksi taip, lyg man
reikėtų persikelti atgal per Stikso upę.
Kai taksi privažiuoja Dikenso laikų pastatą prie Temzės
upės, mano sveikas protas kužda, jog lendu velniai žino į
ką. Džezė, virėja, turėtų žinoti, kad tik omarą galima mesti
į tokį karštą vandenį.

16
Kvinsės Džoj biuras, apstatytas įmantriais, lenktomis ko­
jomis senoviniais baldais, suteikia kambariui gremėzdišką
išvaizdą. Kai įėjusi į jį prisistatau, advokatė kaip tik geria
arbatą.
-Aš kreipiausi dėl paleidimo už užstatą pakartotinio
svarstymo, - ištaria ji nuo rūkymo užkimusiu, pavargusiu
balsu. - Teisėjas pasvarstė jūsų draugės Džezminos polinkį
į sarkazmą iš vienos pusės ir savo neapykantą man - iš ki­
tos taip, lyg rankose laikytų du papus. O tada abu suspau­
dė. Smarkiai.
Kvinsės plaukai raudoni, o veidas nusėtas strazdano­
mis. Po akimis jau ne maišeliai, o maišai.
- Argi galima teisti ką nors už žmogžudystę, nors kūnas
nerastas? - paklausiu aš suglumusi.
- Taip. Jeigu yra rimtų įtarimų. Prieš ją yra keletas bjau­
rių netiesioginių įrodymų. Kaip tokia klasiška moteris, kaip
Džezmina Džardin, prasideda su nuteistu už žmogžudystę
tipu? Ir ką tas tipas veikė Australijoje? Ji tikino mane, esą
jūs galinti man viską objektyviai papasakoti.
Moteris nekantriai pabeldžia pirštais į stalą.
-Aš?
Aš atsisėdu ant nudėvėtos odinės kėdės krašto priešais
paveikslą, vaizduojantį dvi negyvas antis ir airių seterį.
Kaip man papasakoti tą visą sudėtingą istoriją? Tripusės
draugystės istoriją. Iš vienos pusės - Džezė, visą dieną pra­
leidžianti namuose namų deivė. (Man kiekviena moteris,
sakanti, kad ji laiminga vien namų ruoša, atrodo prisikvė­
pavusi per daug kokio nors valiklio.) Iš kitos - Hana, bevai­
kė karjeros moteris su keliais vertybinių popierių portfeliais
ir nuosava meno galerija. O tarp jų aš - pradinės mokyklos
mokytoja, žongliruojanti tarp karjeros ir vaikų, kuriai vis­
kas krinta iš rankų.

17
 - Trys yra sunkus skaičius, ar jums taip neatrodo, Kvin-
se? O trys draugės moterys yra itin sunki formulė. Ypač kai
į vieną krūvą sumesta viskas: meilė, seksas, vaikai ir meilu­
žiai... Vaje! Net nežinau nuo ko pradėti.
- Tiesiog trumpai visas tris apibūdinkite, - skubėdama
ištaria Kvinsė ir krūpteli prisilietusi prie svilinančio arba­
tos puodelio.
Taigi. Tada ji viską galės įrašyti į nusikaltimo vietos juos­
telę ir perduoti ją teismo medikams, kad šie sujungtų į vie­
ną visumą visus mūsų kriminalinio nusikaltimo įrodymus.
Visa tai reikštų mūsų draugystės pabaigą.
- Nuo pat mokymosi pedagoginiame koledže laikų mes
trys labai artimai draugavome - dalijomės paslaptimis, iš­
sipasakodavome apie kivirčus su vyrais... o po to susigin­
čydavome dėl kivirčų su vyrais priežasčių. Svarstydavome,
kodėl laimingos santuokos paslaptis taip kruopščiai saugo­
ma. Galbūt taip būtų tęsęsi amžinai, jeigu ne tas vakarėlis
prieš metus pas Džezminą. Po jo pradėjo byrėti visų mūsų
pasauliai.
Kvinsė pažvelgia į savo laikrodį ir pašoka ant kojų.
-Man skubiai reikia sutvarkyti kai kuriuos dokumen­
tus, - ištaria ji gergždžiančiu balsu, nuo kurio tik žingsnis
iki plaučių vėžio. - Kodėl jums neužrašius visko ant popie­
riaus?
Ji baksteli pirštu į geltoną bloknotą, gulintį ant stalo.
- Kai viską užrašysite, paskambinkite man. Taip bus ge­
riausia.
Geriausia? Manau, jogji net neįsivaizduoja, kokiais emo­
ciniais kalneliais mums teks pasivažinėti. Moteriškė turėtų
būti oficialiai įspėta net nepradėti jais važiuoti, jei turi kokių
nors kaklo problemų ar yra nėščia. Aš noriu pasakyti, kad
tai bus važiavimas per įvairiausius gūbrius, todėl reikėtų
nekaišioti rankų ir kojų lauk iš įsibėgėjančio vežimaičio.

18
 Tačiau užuot tai pasakiusi, tik paimu geltoną popieriaus
lapą.
Nors šiandien turėčiau taisyti šeštokų gramatikos darbus.
Klausimas: Kas būna sakinio pabaigoje?
Atsakymas: Taškas.
Klausimas: Kas būna nuosprendžio pabaigoje?
Atsakymas: Įkalinimas iki gyvos galvos už žmogžudystę.
2 skyrius. Kaip aš tavęs nekenčiu?
Leisk man išvardyti

V isi vedę vyrai galvoja, kad jie yra dievai. Ir jeigu jų žmo­
nos nebūtų ateistės...
Kai man suėjo dvidešimt, aš ėmiau galvoti, kad gal
man atsirado nuolatinis spengimas ausyse, bet iš tikrųjų
tai buvo nesibaigiantis varpelių skambesys mano draugų
vestuvėse. Aš ištekėjau už veterinaro Rorio, ir tai yra gana
ironiška, nes niekada nebuvau gyvūnų mylėtoja - galbūt
todėl, kad mokau juos ištisą dieną. (Tai toks mokytojų
kambario humoras.) Mano nuomone, geriausi gyvuliai yra
barbekiu. Ypač nekenčiu šunų. Jie turi per daug dantų, kad
galėtų didžiuotis savo draugiška prigimtimi. Jeigu aš lai­
kyčiau gyvūną, tai būtų krokodilas, kad galėtų suėsti visus
kitus.
Ir ne vien keturkojų gyvūnų nekenčiu. Man kelia para­
noją visi padarai - dvikojai, vienakojai, aštuonkojai. Kie­
kvieną naktį prieš eidama gulti patikrinu, ar mano lovoje
nėra skorpionų - Anglijoje.

20
 Galbūt jums atrodo, kad mylite gyvūnus, bet patikėkite,
jei būtumėte ištekėjusi už veterinaro, greitai visiškai pasi-
keistumėte. Kartais vienu metu mūsų namuose būna septy­
ni ar aštuoni šunys, tiek pat kačių ir daugybė pelių, kurios
nėra laikomos kaip namų numylėtinės. Kai aš buvau nėščia,
Roris aiškindavo žmonėms, kad aš tuoj atsivesiu jauniklį.
O kartais jis išsiblaškęs pakaso mane už ausies ir taria:
„Gera mergaitė!" Nedaug trūksta, jog jis man numestų te­
niso kamuoliuką tam, kad turėčiau ką kramtyti.
Jei Rorį reikėtų apibūdinti kaip gyvūną, sakyčiau, kad
jis yra labradoras - ištikimas ir mielas. Pirmą kartą susiti­
kome, kai jis kabojo ant koledžo bokšto laikrodžio minuti-
nės rodyklės. Apsvaigęs nuo alkoholio jis ten užsikorė, kad
galėtų išrėkti savo klausimą: „Ar jūs turite laiko?"
Roris mėgsta iškylauti ir sportuoti. Jo šlaunis yra lyg
dviejų septynmečių vaikų šlaunys kartu sudėtos, o bicep­
sai svečių tualeto dydžio. Jis tiesiog gimęs dalyvauti mo­
kymosi išgyventi stovyklose. Jis galėtų perbristi didžiulę
upę, užlipti į snieguotą viršukalnę, iškirsti raudonmedžio
mišką, pasistatyti rančą ir katiliuke ant laužo išsivirti mais­
to - jis galėtų tai padaryti greičiau, nei aš paklausčiau:
- Kas norėtų pavalgyti „McDonalde"?
Man Didžioji iškyla yra kelio ruožas tarp metro stotelės
Bondo gatvėje ir Selfridio. Aš pati užaugau Sidnėjuje (mano
tėvai atsikėlė čia, kai man buvo šešiolika). Mano geogra­
fijos žinios apie Londoną labai menkos, tik kaip nueiti iki
Harrods parduotuvės ir grįžti atgal. Kai draugai mane kvie­
čia į kaimo išvykas, jie paprastai sako:
- Važiuok iki Harvey Nichols, o tada pasuk į dešinę.
Už Rorio ištekėjau todėl, kad jis mokėjo mane prajuo­
kinti.
Pirmą kartą, veždamas mane į Krikelvudą susipažinti
su savo motina, jis sūnaus priešpiečius su mama pavadi­

21
no „valgomu kompleksu". Žalsvai melsvos akys ir į visas
puses išsidraikiusios garbanos irgi turėjo reikšmės mano
apsisprendimui. Ir nuolat jo veidą nušviečianti miela šyp­
sena. Žaviuosi ir tuo, kaip jis laiko alkūnę ant praviro auto­
mobilio lango, o pats švilpauja kokią nors melodiją. Ir dar
jo geraširdiškumas. Anksčiau jis pusę savo laiko skirdavo
savanoriškam darbui gyvūnų prieglaudoje. Ir nuo tų laikų
nedaug kas pasikeitė. Dabar jis turi nuosavą veterinarijos
kliniką prie mūsų namų Kilbume, kurioje teikia daug ne­
mokamų paslaugų.
Mudu vis dar esame - ar buvome tada - sąjungininkai,
susiviję tarpusavyje lyg šilkaverpiai. Mano meilė visada
jį buvo užliejusi lyg sirupas. Pažvelgus į mane, jo veidu
perbėga toks švelnumas ir tokia meilė, nuo kurios įkais­
ta mano speneliai. Nors mūsų santuoka trunka jau pen­
kiolika metų, aš vis dar matau jo trūkumus. Bet kokiu
oru jis vilki nusitrynusį odinį švarką ir tikriausiai turi di­
džiausią marškinėlių kolekciją Vakarų pasaulyje. Oficia­
lūs drabužiai Roriui - išlyginti marškinėliai. Oblogiausia,
kad jis nemėgsta mano draugių. Jis sako, kad iškilmingi
pietūs Londone patenkina tris ketvirčius maloningumo
paklausos pasaulyje. {Džezės ir Hanos pobūvius jis eina
prisiversdamas. Sudrimba į fotelį kur nors kampe ir visą
laiką tyli.
-Ar tai jūsų vyras? O aš maniau, kad tai knygų atra­
ma, - mesteli kas nors.
Praėjusį sausį jis nenorėjo eiti ir į Džezės bei Stadso dvi­
dešimtąsias vestuvių metines. Jeigu tik aš būčiau jo paklau­
siusi...
Tai turėjo būti ramūs šventiniai pietūs su jų senais uni­
versiteto draugais. Bet dėl Stadso nesugebėjimo darbą at­
skirti nuo malonumo virto į kažką dar didesnio negu Doli
Parton plaukai.

22
 Džezė ištekėjo už Deivido Stadlendo, kai šis buvo dide­
lės mokomosios klinikos Kembridže chirurgų komandos
jaunas gydytojas. Įsimylėjo jį iš pirmo žvilgsnio.
- Jis žavingas! - pranešė Džezė man. - Norėčiau jį uždė­
ti ant sumuštinio ir visą suvalgyti.
Džezė, turėjusi namų ekonomės kvalifikaciją, dirbo vi­
rėja restorane, kad galėtų jį išlaikyti, kol šis kopė karjeros
laiptais ligoninėje. Stadsas dabar labai turtingas, turi pla­
čią piniginę ir vairuoja Jaguarą; jį pastato priešais savo pri­
vačią kliniką Harlio gatvėje. Šis vyras yra ne tik gražus,
bet ir toks aukštas, kad jam tenka kreiptis per radijo stotį į
mus, paprastus mirtinguosius, jei nori sužinoti, koks oras
gatvėje.
Net priartėjęs prie penkiasdešimties Stadso kūnas išliko
lieknas ir sportiškas. Profilis toks aštrus, kad juo būtų gali­
ma skusti kojas, o liežuvis aštrumu nenusileidžia profiliui.
Jo stilius yra pašaipus, nors dažniausiai šaiposi iš savęs, o
tai tik daro jį dar žavesnį. Būdamas aukščiausios klasės at­
statomosios ir nudegimų chirurgijos specialistas, jis savo
akademinę šlovę pelno Nacionalinės sveikatos apsaugos
tarnybos mokomojoje ligoninėje dirbdamas konsultantu.
Šeima gali gyventi prabangiai iš jo privačios kosmetinės
chirurgijos praktikos. (Jūs esate neurotiškas, tuščiai švais­
tantis laiką narcizas. Tačiau jei norite mano privačios kon­
sultacijos, tiesiog atsigulkite ir plačiai atskleiskite savo če­
kių knygelę.)
Kad nuramintų savo sąžinę dėl to, jog žmonėms atlieka
visiškai nereikalingas operacijas, Stadsas reguliariai vyks­
ta neatlygintinai dirbti į laivus, plaukiojančius aplink Af­
riką. Juose jis teikia nemokamą pagalbą karo aukoms. Jis
ieško talentingų gydytojų labdaros organizacijoms ir yra
žinomas dėl to, jog pataria jauniems gydytojams stažuo­
tojams padirbėti savo sielų išganymo labui su „Gydytojai

23
be sienų" organizacija. Taip, tas vyrukas jau buvo pakvies­
tas į Bakingemo rūmus pasimatuoti aureolės. Ir būtent dėl
jo altruistinės prigimties mūsų universiteto šmaikščiausia
ir prašmatniausia mergina Džezmina Džardin įsileido jį į
savo širdį.
Iš tikrųjų Džezė vestuvių metinių šventimą norėjo at­
šaukti, nes prieš pat Kalėdas mirė jos motina, ilgai kovo­
jusi su krūties vėžiu. Bet Stadsas norėjo, kad ir toliau būtų
ruošiamasi šventei. Mudvi su Hana tikėjomės, kad tai pa­
dės mūsų draugei pamiršti sielvartą. Kad taip atsitiktų,
turėjome užtikrinti, kad nebus ištartas baisusis žodis iš V
raidės.
Jau buvo aštuonios vakaro ir aš vėlavau. Hana liepė man
atrodyti prašmatniai, o man tai reiškė, kad teks pasitelkti
specialiųjų efektų kino kaskadininkų komandą, nes šiaip
jau mokytojos, gal kartais ir pastebėjote, avi žemakulnius
batelius ir segi „įdomius" auskarus. Mano netvarkingiems
drabužiams paprastai trūksta sagų, būna iširusios siūlės.
O kartais jie tiesiog būna Rorio. Kasdienai aš renkuosi dra­
bužius, kurių nereikėtų lyginti. Džezminos išvaizda pri­
verčia į ją pažvelgti, o manoji susuka skrandžius. Galvoja­
te, kad aš sutirštinu spalvas? Pastaruoju metu ėmiau dėvėti
nailoninius treningus.
Kai mes susitikome pirmą kartą, Džezė pareiškė, kad aš
esanti „klasikinė" kaimynė - gana patraukli, kad atkreip­
čiau į save dėmesį, bet ne tokia graži, kad kitos moterys
manęs neapkęstų. Tačiau man buvo visai nesvarbu, graži
aš ar ne, nes nuo tos minutės, kai sutikau Rorį, tapau žavin­
ga. Ir po beveik dviejų dešimtmečių galiu pasakyti, kad vis
dar gerai atrodau per atstumą... pavyzdžiui, dviejų šimtų
mylių atstumą. Taigi kas atsitiko?
Motinystė, štai kas. Būdama mergaitiško amžiaus aš ne­
mėgau rodyti savo liesų galūnių. Vestuvių dieną svėriau

2-t
mažiau nei keturiasdešimt aštuonis kilogramus. O po ke-
lerių metų Top Shop parduotuvėje man ėmė trūkti oro, kai
mėginau įsisprausti į dešimto dydžio džinsus. Pažvelgiau į
veidrodį ir jame pamačiau savo motiną - su mažais papais
ir dideliu užpakaliu.
Mano svoriui viršijus penkiasdešimt septynis kilogra­
mus, aš norėjau pradėti lankyti sporto sales, bet kas būtų
prižiūrėjęs kūdikį? Nuolatinis vaikščiojimas po namus su
pižama baigėsi tuo, kad vėl pastojau. Dabar, kai mano vai­
kai paaugo ir Džeinei yra vienuolika, o Džimiui - trylika, aš
galėčiau lankytis sporto salėse, tačiau esu dirbanti motina,
tad nuostabu ir tai, kad man užtenka energijos mikrobangei
įjungti ir pašildyti parduotuvėje nupirktus pietus. O vaikai
yra tokie kaloringi! Kai įpili jiems arbatos, maisto likučiai
tiesiog lėkte sulekia į bumą - pomidorų padaže išmirku­
sios dešrelės, bulvių košė su sviestu, indeliuose tirpstantys
ledai, o visi šie produktai taip nepaprastai „plonina"! Bet
juk neišmesi jų, argi ne? Taigi viską susikrauni sau ant lie­
mens. Laimei, aš žaviuosi savo motina, o tai yra gerai, nes
pasidariau į ją panaši.
Kai pagaliau buvau pasirengusi eiti į pobūvį, apsiren­
gusi kelnių kostiumu nėščioms su prisegamomis kelnė­
mis po poilgiu švarku, pastebėjau, kad mano plaukuose
kažkas juda. Atrodė, kad plaukai iš veidrodžio man moja.
O Dieve! Glindos. Profesinė pradinių klasių mokytojos ri­
zika. Pasirinkimus turėjau du: arba bėgti gatvėmis, skam­
binti varpeliu ir šaukti: „Nešvari! Nešvari!" ir ant savo
durų nupiešti didelį X, arba mažiau dikensišką pasirin­
kimą - ištepti galvą chemikalais. Taip ir padariau. Dabar
utėlė galėtų išgyventi nebent turėdama ugniai atsparų
naro kostiumą ir akvalangą. Aš jų nebegalėjau niekam
perduoti, bet vargu ar mano šukuoseną būtų buvę galima
pavadinti puikia.
 Kai Rons įsuko savo išklerusį, šunų myžalais ir jūrų
kiaulyčių šūdais smirdintį džipą į nelegalią stovėjimo
aikštelę ir pastatė jį pusiau ant šaligatvio priešais Džezės
ir Deivido aštuoniolikto ar devyniolikto šimtmečio namą,
aš pažvelgiau pro jo langą ir svetainėje pamačiau daugybę
prašmatnių žmonių, kurie tikrai neturi utėlių. Lauke buvo
girdėti draugiškų pokalbių šurmulys, kartais pertraukia­
mas nešvankaus vyrų juoko. Mano vyro veidas įgavo pjau­
ti vedamo avinėlio išraišką.
Šūdas! Džezė su Stadsu užkopė ant aukšto socialinio
laiptelio. Zinai, Kese, mano galva nepakenčia aukščio. Ge­
riau susiriškime viena virve, jei kuri nors iš mūsų kristų.
Laikraščiai Džezę ir Stadsą vadino „galinga pora". Jie
prie teisingo socialinio sluoksnio prisijungė taip, kaip kiš­
tukas įkišamas į tinkamą elektros lizdą. Nors jau yra sausio
vidurys, ant jų židinio atbrailos puikuosis kalėdinis atviru­
kas nuo ministro pirmininko, šalia atvirukas nuo KofioAn-
nano ir, be jokios abejonės, nuo Nelsono Mandelos. O pats
iškilmingiausias atvirukas ant mano židinio bus padėkos
atvirukas iš cheminės valyklos už tai, kad esu jų klientė.
Hana Volf, rankose laikydama šampano taurę, atidarė
duris. Gyvybinga moteris su tamsiomis stiklinėmis akimis,
panašiomis į lėlės. Jos nosis sagutės formos, o galvą gaubia
rausvų plaukų šalmas. Antakiai išpešioti, balsas saldus, bet
juo reiškiama nuomonė stipri kaip espreso kava. Ji kalba
trimis kalbomis greitakalbiu Pietų Afrikos žydų akcentu ir
žavingai juokiasi. Hana artėja prie keturiasdešimties metų
amžiaus, bet iš priešingos pusės. Ji nesensta. Ji per savaitę
susileidžia dvi kolageno injekcijas ir tepasi avinėlių embri­
onų kremu.
Pagal jos antišką laikyseną ir per daug sulinkusią nuga­
rą galima spręsti, kad mama nuo labai ankstyvo amžiaus ją
vertė segėti klostytus sijonėlius.

26
 Nustojusi dėstyti dailę vidurinėje mokykloje, ji pradėjo
dirbti interjero dizaino srityje dar prieš jamtampant madin­
gam. Hanai priskiriama garbė už fengšui (panašus į kinišką
troškinį, tik ne toks skanus) pristatymą Vakarams. Anksty­
voje jaunystėje Hana buvo lyginama su Marta Stiuart, bet
pati ji tvirtina, kad buvusi bjauri, dviveidė boba dar daugelį
metų prieš tai, kai Marta pasidarė garsi. Aš žaviuosi Hana ir
nepaisau jos įkyraus „Greičiau darykime!" požiūrio. Panelė
Volf visada tiksliai žino, koks karoliukais siuvinėtas kašmy­
ro ar dirbtinės šinšilos užklotas bus itin madingas šiais me­
tais. Si dizaino primadona galėtų apsivilkti taip drapiruotu
brezentu, kad jis atrodytų lyg balinė suknelė ir niekas to ne­
pastebėtų. Kiekvieną kartą, kai Hana pamato mane apsmu­
kusiomis kelnėmis ar rašaluotais džinsais, jos veidas įgauna
tokią išraišką, lyg ji mėgintų ištraukti jį lauk per pakaušį.
Pirmąjį savo turtą Hana susikrovė patarinėdama turto
paveldėtojoms, ar jos namą turėtų dažyti persikų, ar pis­
tacijų spalva. Tada ji nusprendė, kad daugiau nenori jokio
darbo, kuris galėtų sugadinti manikiūrą. Netrukus ji atida­
rė nuosavą meno galeriją Senojoje Bondo gatvėje ir susikro­
vė savo antrą turtą.
Sis margaspalvis, greitai besisukantis pasaulis aprūpino
Haną namu Regento parke. Namas yra toks didelis, kad
jame yra po tualetą kiekvienai progai. Be to, ji gavo Paska­
lio pasiūlymą tekėti.
Kai pirmą kartą susitikau Haną pedagoginiame kole­
dže, ji didžiavosi tuo, kad į pasimatymus vaikšto tik su tais
vyrais, kurių profesijos prasideda raide P - poetu, pianistu,
pornografinių nuotraukų fotografu, politiniu disidentu ir
taip toliau. Tarp jų buvo ir Paskalis, kuris Džezei ir man
panėšėjo greičiau į buvusį satanistą negu į tapytoją.
Jis buvo gražaus tamsaus gymio ir menų mokykloje
tapo tikru Meilės Dievu. Paskalis mėgdavo sakyti: „Aš esu

97
Paskalis Svonas* ir poruojuosi visam gyvenimui." Tai buvo
labai tinkama frazė pažinčiai užmegzti. Ir ji atrodė panaši
į tiesą. Nors Paskalio galvą jau paliko plaukai, jo santuoka
vis dar gyvavo.
Hana į viską žiūri optimistiškai, o Paskalis visur ir visa­
da įžvelgia blogąją pusę. Jeigu jam kas leistų, tai jis padan­
gėje virš Euro Disneilendo užrašytų: Kalėdų Senelio nėra!
Nors mums labai nepatiko tai, kaip jis išnaudojo Haną
(kai Paskalis apkabino savo nuotaką per vestuves, Džezmi-
na sušnibždėjo: „Argi nebūtų natūraliau, jei jis įkištų savo
ranką į jos piniginę?"), ir nors mes privertėme Rorį ir Dei­
vidą pasakyti Paskaliui, jog santuoka ilgai netruks, jeigu
jis nepradės dirbti, mus labiausiai piktino sąlyga, jo iškelta
Hanai. Paskalis pasakė, kad ves Haną tik tuo atveju, jeigu
ji niekada neturės „nuolat staugiančių", kaip jis išsireiškė,
vaikų.
Kiekvieną kartą, kai tik Džezė ar aš pasiskųsdavome
savo vaikais, Hana imdavo šokti džigą ir sakydavo:
- Aš švenčiu nacionalinę bevaikių dieną, brangutės! Aš
šoku ir šokinėju todėl, kad švenčiu savo nevaisingumą!
Trumpai tariant, ji nešė turtą namo - uždirbdavo pinigus.
Dabar, stovėdama ant Džezminos slenksčio, Hana, neti­
kėdama savo akimis, žvelgė į mane ir purtė galvą. Jos ausy­
se kabantys sidabriniai auskarai linksmai skimbčiojo.
- Gal tu mėgini man parduoti padėvėtą automobilį? -
paklausė ji ir pirštu parodė į mano suglostytus plaukus.
Hana yra pati nelojaliausia asmenybė, kokią tik kada nors
esu sutikusi. Štai dėl ko ji tokia įdomi.
-Tai napalmas glindoms. Jis turi būti ant galvos nuo
dvylikos iki šešiolikos valandų. Kas yra pobūvyje?

* Swan (angį.) - gulbė.

28
 Man nusivelkant apsiaustą, Rons skubiai dingo virtuvė­
je, murmėdamas po nosimi, kad jam reikią pažiūrėti, kaip
laikosi šeimos gyvūnai, nors puikiai žinojau, kad vieninte­
lis gyvūnas, kurį Džezė leidžia laikyti savo sūnui Džonui,
yra akmuo.
- O, didysis Dieve! Keletas ministrų pirmininkų iš Tre­
čiojo pasaulio jaunų demokratijų, - atsiduso Hana. - Kele­
tas Nobelio premijos laureatų, žymiausias pasaulio drama­
turgas...
-Kaip nuostabu. Kultūros komisarai. Ar Džezė gerai
leidžia laiką?
- Taip. Niekas iš jų neištarė to žodžio iš V raidės. Jie visi
pametę galvas dėl popžvaigždės, kurią Jungtinės Tautos
pristatė kaip Geros valios ambasadorę. Bent jau man atro­
do, kad ji yra popžvaigždė. Jos vardas Kinki. Su tokiu var­
du sėkmingai galėtų būti ir prostitutė. Ji amerikietė, blon­
dinė, o ant jos parduotuvėje pirktų papų galima įžvelgti
kainos etiketę. Ji sako, kad nuo šiol tik vaidins. Dėl to nėra
jokių abejonių, kaip ir dėl to, kad Paris Hilton putytė yra
dviguba.
Aš nusijuokiau.
- Parmos sindromas, ar ne? Persistengia vaidindama.
Koridoriaus veidrodyje žvilgtelėjau į savo Al Kaponės
stiliaus šukuoseną. Mano išvaizdai nieko netrūktų, jeigu
rankose dar turėčiau automatą.
- Aš ten negaliu įeiti taip atrodydama.
Kaip parašiutininkų instruktorius pastumia nedrąsų
šuolininką, taip Hana įstūmė mane pro svetainės duris.
Ten pamačiau Džezę besijuokiančiomis akimis, patrauklio­
mis krūtimis, nuostabiais plaukais ir aksominiu žvilgsniu.
Ji buvo pasidariusi šukuoseną ir su savo spalvinga šilkine
kokteilių suknele atrodė didingai. Ji klausiamai šyptelėjo
man, kai įskridau į kambarį.

29
 Priėjusi pabučiavau ją ir pasakiau:
- Tu atrodai kaip atostogos, į kurias norėčiau išvykti.
Ji atsitraukė nuo manęs ir ėmė atidžiai apžiūrinėti mano
glindų napalmą.
- Glindos? Tada apsimesk, kad domiesi tik speneliais ir
klitoriais. Visi pamanys, kad taip susišukavai todėl, kad at­
rodytum lyg prašmatni lesbietė.
Bet nebuvo reikalo to daryti, nes visų dėmesys buvo
nukrypęs tik į popprincesę. Maždaug dvidešimt penke-
rių metų, žvilgančiomis lūpomis, smailiomis krūtimis ir
nepriekaištingais dantukais, ji buvo lavoniškai išblyškusi
ir kaip žokėjus - per mažo svorio. Taip tik dar geriau jo­
dinėti, pamaniau aš. Ką dar galėčiau jums apie ją pasaky­
ti? Mergelė buvo gimusi važinėti limuzinu. Ši sporto salių
maniakė taip norėjo pasirodyti, kad buvo apsivilkusi tik
liemenėle-palaidinuke ir aptemptais šortukais, pasiūtais iš
tinklinio audeklo. Ši moterytė buvo tokia tuščiagarbė, kad
tikriausiai savo miegamajame turėjo prožektorių, kad ją
apšviestų.
Nors mes, mergaitės, tiek daug laiko paskyrėme tam,
kad gerai atrodytume šį vakarą, vyrai net nepastebėjo, kad
kur nors dešimties mylių atstumu nuo jos būtų kitų mo­
terų. Kadangi šiame pobūvyje dalyvavo popprincesė, mes
buvome vertinamos menkiau nei bestuburiai gyvūnai.
Kai Kinki beprasmiškai tauškė apie Kabalą ir karštų tau­
rių statymą, vadinamoji Londono vyrų inteligentija prita­
riamai žvengė.
Mano siaubui, popprincesė staiga nutilo ir atšuoliavo
prie manęs. Ilgas šalikas iš plunksnų rangėsi aplink jos
sniego baltumo kaklą.
- Vau! - sušuko ji. - Man patinka šis lesbietiškas praš­
matnumas.
Jos šalikas judėjo taip, lyg tikrai būtų gyvas.

30
 - Dvipolis, dvikrantis, dvilytis. Viskas dabar yra dvipu-
siška. Aš manau, kad truputis lesbietiškumo tik išplėstų
mano karjeros galimybes. Ar jūs taip nemanote?
Nusenę vyrai, visi turintys vilčių, kad jų veidai kada
nors puikuosis ant pašto ženklų, savo raukšlėtas akis atgrę­
žė į mane. Kadangi tapau jų trumpalaikio dėmesio objektu,
pamėginau koketuoti kikendama ir atmesdama plaukus.
Vienintelė nelaimė buvo tai, kad pamiršau, jog esu utėlėta.
Mano galvos mostas paskleidė ore nudvėsusių ir dvesian­
čių utėlių debesį. Gal ji nori prieiti prie manęs ir pamatyti
nuo niežėjimo sudraskytą odą?
- Iš tikrųjų tai tik tepalas nuo utėlių, - prisipažinau aš.
Ši kirminais apniktų Trečiojo pasaulio vaikų atstovė
iš pradžių užsičiaupė, paskui suspiegė ir šviesos grei­
čiu nuskriejo į kitą kambario pusę. Jungtinės Tautos ją
tikriausiai išrinktų kaip turinčią puikiausių sugebėjimų
išlikti. Labai norėčiau pamatyti, kaip ji atrodytų kelionėje
į Kongą.
Džezė paskubėjo mane išgelbėti, tad pakvietė visus prie
stalo ir, nors Stadso dar nebuvo, mes nuėjome į puošnų
valgomąjį, kur elitiniai intelektualai ėmė stumdytis, kad tik
pakliūtų atsisėsti prie popprincesės. Kai valgėme baklaža-
nų sriubą ir tyrę su kvapiaisiais pipirais, žmogaus teisių
advokatas, kartą įkalintas Birmoje, ir žurnalistas iš Čilės,
aprašęs jo kančias, bei poetas, besilaikantis islamo nurody­
mų - visi ėmė varžytis tarpusavyje, norėdami pasirodyti
didžiausi didvyriai ir didžiausi kankiniai, patyrę daugiau­
sia mirties grėsmių.
- Štai kokį atlygį gauni už tai, kad prisiimi politinę rizi­
ką, - atsiduso Pulitzerio premijos laureatas žurnalistas.
Tai buvo intelektuali vyrų varpų dydžių palyginimo
versija. Iš esmės šie pacifistai būtų galėję žudyti dėl Nobelio
taikos prizo.

31
 Aš niekada nesu buvusi mūšio lauke, jeigu neminėsime
to, kas vyksta stovint eilėse prie prekybos centro kasų. Kaip
nevisavertiška nebūti populiariųjų sąraše arba nespaudyti
telefono. Tačiau jei aš noriu tikro siaubo, man užtenka nu­
eiti į tėvų ir mokytojų popietę.
Nekreipdama dėmesio į vyrų nuotaikas, popprincesė
tauškė apie veido kremą iš tofu, o mes, žmonos, vartėme
akis, stebėdamosi vyrų tuštybe ir mergelės kvailumu.
Džezė, būdama praktiška šeimininkė, daržovių lėkštes
prie stalo atvežė ant ratukų. Ji stabtelėjo ties mano kėde
kaip tik tada, kai apipelijęs politinis aktyvistas kalbėjo apie
savo brutalų įkalinimą Pietų Afrikoje.
- Dėl teisybės, - sušnibždėjo ji man į ausį, - turiu pasa­
kyti, kad vienintelė jo skaudi patirtis buvo tada, kai BBC
žurnalistas paklausė, ar jo nekankina paveldėto turto
našta.
Aš pažvelgiau į jį. Šitas Oksfordo valdininkas ne tik
buvo prieštvaninė iškasena, bet ir jo veidas buvo toks, kad
galėjo išgąsdinti chimerą.
- Nesišaipyk. Vieną dieną jo išvaizda taps paklausi, -
sušnibždėjau aš Džezei.
Noras kikenti mumyse kilo į viršų lyg šampano burbu­
lai. Vyrai yra tokie savimylos, kad niekada negalvoja, jog
yra per seni merginoms - netgi tada, kai per oralinį seksą
pameta savo dirbtinius dantis.
Advokatai, nuleidę galvas, smakrus padėję ant savo pa­
gurklių, dabar varžėsi, kuris yra daugiau suteikęs klien­
tams nemokamų paslaugų. Džezė pasakė man, kad ji būtų
už nemokamą paslaugą, jei jis reklamuotų koncertą. Visa
tai buvo panašu į stebėjimą kambario, kuriame stumdosi
plokščiakrūtės moterys dėl 36 C dydžio liemenėlių.
Hana, Džezė ir aš kryžiavome kojas ir kandžiojome lū­
pas, kad sulaikytume besiveržiantį juoką. Geros draugės
turi tokį emocinį ryšį, kad viena kitą supranta be žodžių.
Aš kaip tik mąsčiau, kad būtų labai gerai, jei vyrai turėtų
tokius ragus kaip elniai (galbūt tada jie bent jau nevairuotų
tų savo kvailų automobilių), kai į kambarį įplaukė ir juos
visus užtemdė Deividas Stadlendas.
Nudegęs, nepriekaištingais dantimis, su kupeta gražiai
žilstelėjusių plaukų ant galvos jis atrodė išskirtinai. Dė­
vėjo ką tik išskalbtus ir išlygintus šilkinius marškinius su
ypatingomis Polio Smito rankogalių sąsagomis. Kai Džezė
pakilo, kad pasisveikintų su savo vyru, ore aplink juos pa­
sklido meilė.
- Atsiprašau, kad pavėlavau, - trumpai atsiprašė jis. -
Buvau skubiame susitikime su ministru pirmininku dėl
mūsų AIDS gydymo finansavimo Ugandoje.
Stadsas visiems buvo labai reikalingas, be galo apsikro­
vęs darbais ir toks didvyriškas - visada visur atlekiantis
tiesiai iš kokios nors pinigų rinkimo akcijos kankinimų
aukoms ar kažkokio kito ne mažiau svarbaus renginio,
kad jam visi viską atleisdavo ir imdavo juo rūpintis bei
globoti.
Stadso veide blykstelėjo akinama šypsena - tai šypsena
lošėjo, lošiančio tik iš rizikingai didelių sumų. Jam prabi­
lus, kambarys nušvito nuo jo iškalbingumo. Jam pradėjus
smulkiai dėstyti savo naujausią projektą Sudane ir girti
popprincesę už tai, kiek ji prisidėjo prie neturtingų vaikų
sveikatos apsaugos, jo kalba liejosi sąmoju ir priekaištais
pačiam sau bei pagyrimais visiems esantiems kambaryje.
Džezė meiliai nusišypsojo jam ir nuėjo į virtuvę pagrindi­
nio patiekalo.
Netrukus kambaryje pasirodė didžiulis garuojantis mė­
sos su kaulais ir porų troškinys, pagardintas raudonųjų
burokėlių esencija. Kai svečiai ėmė godžiai valgyti, Džezė
pradėjo atsipalaiduoti. Tai buvo pirmas kartas po jos moti-
nos mirties, kai pamačiau ją juokiantis. Be to, iki šiol niekas
nepaminėjo baisiojo žodžio iš V raidės. Aš jau buvau be-
atsikvepianti su palengvėjimu, kai popprincesė pasmeigė
šakute veršienos gabalą, iškėlė jį ir pareiškė:
-Aš nevalgau mėsos, nes ji sukelia storosios žar­
nos vėžį.
Džezė pašoko taip, lyg jai būtų kas nors įkandęs. Mu­
dvi su Hana nusiminusios sužiurome viena į kitą. Aš pa­
galvojau, kad dabar labai tiktų į pokalbį įsiterpti Roriui ir
papasakoti apie didžiojo kalmaro poravimosi įpročius, bet
sunkiai sekėsi vien tik ženklais jam tai perduoti.
- Gal norėtumėte išgerti truputį vyno? - pasiūlė Hana,
norėdama nukreipti popprincesės dėmesį. Kiti svečiai, ku­
rie žinojo, kad Džezė ką tik palaidojo nuo vėžio mirusią
motiną, buvo sutrikę. Mes visi mintyse maldavome, kad
popprincesė užsičiauptų.
- Konservantai, naudojami vynui išsaugoti, taip pat yra
kancerogeniški, - pareiškė Kinki.
Tikriausiai dabar būtų tinkamas momentas priminti,
kad ant jos papukų vis dar kabo kaina.
Džezminos veido oda ėmė trūkčioti. Visą vakarą aplink
stalą virė pokalbis, bet dabar kalbos pritilo. Pietūs staiga
pasirodė ilgesni už karą Irake, o dar tik buvo valgomas pa­
grindinis patiekalas.
- Nuo tokio rūpesčio jums gali atsirasti raukšlių, - pasa­
kiau aš meilikaudama, bet popprincesė tik pažvelgė į mane
kritiškai.
-Jums pačiai reikėtų labai labai susirūpinti. Koks ten
mėšlas jūsų plaukuose? Chemikalai?
- Taip, chemikalai. Jais būtų galima išnaikinti visus Al-
kaidos teroristus.
- O, mano Dieve! Tai tikrai sukels jums vėžį.
Džezminos antakiai susiraitė taip, lyg ji ruoštųsi verkti.

34
 Įtemptą tylą perplėšė Rorio telefono skambutis. Tikriau­
siai kas nors skambina dėl sergančio žiurkėno.
- O, jūs naudojatės celiuliariniu telefonu? Aš ne, - pasa­
kė aktorė, įsitikinusi savo teisumu.
Tuo tarpu mano vyras jau skubėjo padėti kažkokiam
žūstančiam graužikui ar tolygiai svarbiam gyvūnui.
- Bent jau dabar aš jo nebenaudoju, todėl, kad...
- Taip, taip, todėl, kad jis kancerogeniškas, - mestelėjo
Hana.
- Aš per daug mąstau, ar ne? Štai kokia problema, - su­
kikeno popprincesė.
Vyrai uoliai linktelėjo pritardami. Būtų galėję apgauti
mane. Gal būčiau patikėjusi, kad ji norės parungtyniauti
su Vyresniais broliais, tik kad jos intelekto koeficientas buvo
per žemas.
Kol popprincesė toliau postringavo apie mobiliųjų tele­
fonų sukeliamą vėžį, Džezė visą laiką buvo nudūrusi akis į
savo skraitą. OHana bejėgiškai gestikuliavo man. Aš jai irgi
rankomis siunčiau SOSsignalus. Aplink stalą buvo tiek sig­
nalizacinių vėliavėlių, kad būtų galėjęs nutūpti lėktuvas.
Kokią temą man pasirinkti, kad nukreipčiau jos dėme­
sį? Rausiausi savo smegenyse. Norėjau tik pasakyti ką nors
kandaus ir bjauriai nusikeikti. Apie ką žmonės normaliai
kalba Londone per pietus? Mokyklos lygų lyginamąsias
lenteles, užsienio politiką, paskolų mokėjimus? Vienu metu
troškau, kad jie imtų kalbėti apie tai, kiek sumokėjo už savo
namus ir kiek jie dabar kainuoja. Tačiau nieko negalėjau su­
galvoti. Kas galėtų sudominti popžvaigždę iš Kalifornijos?
Staiga man į galvą šovė nepavojinga tema pokalbiui.
- Koks jūsų zodiako ženklas? - paklausiau aš.
- Vėžys, - atsiliepė ji.
Hana, Džezmina ir aš - visos vienu metu pašokome nuo
kėdžių ir išlėkėme į virtuvę, apsimetusios, kad turime už­
duočių. Vos tik įlėkėme į virtuvę, ėmėme nesustodamos
juoktis. Savo isterišką juoką dar pakurstėme tokiomis pas­
tabomis, jog badą pasaulyje būtų galima nugalėti suvalgius
kuo daugiau popprincesių, o senstelėjusius intelektualius
vyriškius prie stalo pavadinome genetiškai modifikuoto­
mis daržovėmis. Dabar jau iš juoko raitėmės ant grindų,
kaip gali tik senos draugės. Aš taip juokiausi, kad turėjau
nusivilkti švarką, ir tada pasimatė segtukas, prilaikantis
mano kelnes. Tai sukėlė naują juoko bangą.
Linksmumas šiek tiek aprimo Hanai paskelbus, jog jai
nuo juoko ėmė skaudėti galvą. Džezė nuėjo į viršų atnešti
panadolio tabletės.
- Esu tikra, kad Deividas savo vonioje turi panadolio, -
pasakė ji vis dar kikendama. - Juk jis daktaras.
Kol Džezė rausėsi savo vyro vonios spintelėje, aš ap­
ieškojau jos virtuvę. Viryklė derėjo su baklažanų spalvos
keraminių plytelių sienele už jos. Ant sienų aplink Bang &
Olufsen plazminio televizoriaus ekraną kabėjo skoningos V

juodai baltos fotografijos iš jų atostogų Namibijoje ir Šri

Lankoje. Visa tai kartu su Neff nerūdijančio plieno dviguba
orkaite, Miele šaldytuvu, kapucino virimo bei duonos kepi­
mo prietaisais sudarė tobulą Vogue gyvenimą. Ploname po­
pieriuje suvyniotos gėlės gulėjo ant spintelės ir laukė, kol
bus pamerktos į vazas. Prisiminiau savo virtuvę - dubenė­
liai, apaugę maisto likučiais, lyg Himalajų kalnai aukštos
neplautų lėkščių stirtos kriauklėje, mikrobangėje tris savai­
tes užmirštos dešrelės - ir pajutau pavydą. Pavydėjau savo
draugei jos tobulo vyro, tobulo sūnaus ir tobulo gyvenimo.
Būčiau galėjusi išskalauti gerklę šėtono sėkla, kad tik turė­
čiau tokį gyvenimą.
-Taip, turiu panadolio, aspirino... - paduodama pa­
kelius Hanai, vardijo Džezė. - Nurofeno, ibuprofeno, via-
gros...

36
 Ji norėjo sulaikyti paskutinį žodį, bet jau buvo jį ištarusi.
- Viagros? - paklausė Hana, kai mes visos susispietėme
aplink pakelį. - Ar seniai Stadsas vartoja viagrą?
Džezės veidas apsiniaukė.
- Aš nežinojau, kad jis ją vartoja.
- Oi, vai! - sušuko Hana, išplėtusi akis. Paskui nusira­
minusi pridūrė: - Ne taip jau ir svarbu, jog tu to nežinojai.
Gal net gražu, kad jis tau to nesakė. Mes tylėsime, ar ne,
Kese? Prisiekiame tylėti.
- Taip, žinoma. Prisiekiame, - pridūriau aš. - Esu tikra,
kad Paskalis irgi vartoja viagrą. Tik Hana to nežino. Ti­
kriausiai tokiam onanistui užtenka ir ketvirčio tabletės.
Šiaip jau Džezė apsidžiaugdavo kiekviena pastaba, kuri
sumenkindavo tą pseudomenininką, bet šį kartą jos veidas
išliko sustingęs.
- Roris tai jau tikrai vartoja viagrą. Galima tai teigti re­
miantis faktu, kad jis taip paaugo, - atšovė Hana, bet nuo
Džezės veido nedingo Velykų salos statulos išraiška. -
Nagi, Džeze, - pradėjo raminti ji draugę, - tai nieko rimto,
bhangute. Visi Deivido amžiaus vyrai vartoja tą keistą ma­
lonumo piliulę, kad jiems atsistotų.
- Negaliu to žinoti, - akmeniniu balsu atsiliepė Dže­
zė. - Mes seniai nesimylime. Nesimylėjome jau vienus me­
tus, vieną mėnesį, dvi savaites, penkias dienas ir e... - ji
pažvelgė į laikrodį, - septynias valandas.
Oras aplink mus sutirštėjo. Viską suvokusios, mudvi su
Hana tegalėjome ištarti:
-Ak!
- Mano vyras puikiai vaidina galvos skausmą, - tęsė ji
apatiškai. - Maniau, kad tai susiję su mūsų amžiumi. Jo
amžiaus tarpsniu. Man taip reikia sekso, kad net nuėjau
pasidaryti gimdos kaklelio tepinėlio pas daktarą vyrą, net
tai man suteikė malonumo.
 Gal Džezė manė, kad tai bus juokinga, bet, turiu pasa­
kyti, nebuvo. Mudvi su Hana stengėmės išlementi ką nors
sutaikomo, bet Džezė mosavo rankomis ore, lyg baidytų
nematomą vapsvą.
Mes stebėjome, kaip ji maniakiškai ėmė lakstyti po vir­
tuvę, ruošdama desertą.
- Netgi mano fantazijos yra nuobodžios. Kai užsisakau
picą, ją atveža negražus, spuoguotas ir storas vaikinas, be
to, tuoj pat, kai tik užmoku pinigus, išeina.
Jos narsios pastangos į tai pažvelgti su humoru žlugo.
Dabar ji jau buvo išdėliojusi dvidešimt lėkščių ir ant kiek­
vienos mėtė po gabalėlį persiko.
- Aš nė neįtariau, kad jis ieško pasitenkinimo kitur. Ma­
tyt, esu per žiopla, kad tai pastebėčiau.
Ji pakėlė vieną savo šviesių plaukų sruogą ir paaiškino:
- Jei būčiau brunetė, iš karto būčiau jį sutvarkiusi. Tik­
riausiai jis gyvena su manimi tik dėl to, kad gerai gaminu
maistą. Gurmaniškas patiekalas daktarui Stadlendui su­
kelia oralinį orgazmą. Nuoširdžiai jums sakau, jei aš save
patiekčiau pietums nuogą su rėžiukų salotomis ant užpa­
kalio, Deividas paklaustų, kas bus desertui. O šį vakarą tai
bus papajų, mangų ir kivių mišinys su žaliųjų citrinų bei
mėtų padažu ir kokosiniu-šokoladiniu pyragu. Taip jau
atsitiko, - pasakė Džezė raitydama kremą ant pudingo kal­
velių, skubiai sukrautų ant kitų lėkščių.
- Džeze, bhangute, - Hana paėmė Džezę už rankos, -
akivaizdu, kad Deividas turėjo problemų su erekcija ir mė­
gina jas išspręsti. Ta viagra skirta tau.
Džezės veidas suvirpėjo ir įsitempė. Ji įgrūdo viagros
pakelį mums į rankas. Jis buvo pustuštis. Ir viagra buvo iš­
duota pagal pakartotinį receptą. Džezę tiesiog rijo liūdesys.
Galiausiai ji tėškė plaktos grietinėlės dubenį į sieną ir tas iš­
lakstė gabalais. Būtent tuo momentu jos liūdesys pasikeitė

38
i kažką kur kas nuožmesnio. Ji atsisuko į mus, o jos šviesūs
plaukai plaikstėsi ore.
- Įsidėmėkite, jog geriausiai pasaulyje saugoma paslap­
tis yra tai, koks blogas yra vedybinis seksas.
- Kalbėk tik už save, bhangute, - ištarė Hana suirzusi.
- Tik jau nepasakok man, koks geras yra tavo seksuali­
nis gyvenimas, Hana. Bet kuri žmona, kuri taip be atvangos
gražina savo namus, gero sekso NETURI. Trumpai tariant,
jei klojamos grindys, tai tu nepatiesiama.
Hana sužaibavo antakiais.
- Laiko užtenka viskam, Džezmina. Santuokoje tarp su­
tuoktinių atsiranda sekso stenografija. Seksas būna trum­
pas ir saldus. Jausmingas trijų eilučių eilėraštis.
-Cha! Skamba kaip tas anekdotas: Kodėl ištekėjusios
moterys nemirksi seksualinio žaidimo metu? Atsakymas:
todėl, kad jos neturi laiko, - metė Džezė.
- Ką gi, Džeze, man gaila tavęs, bet Paskalis lovoje mane
padaro laimingą.
- Kurgi ne! O daktaras Sipmenas buvo gailestingas žu­
dikas.
- Zinai, Hana, - įsikišau aš, - Paskalis turėtų padaryti
tave laimingą lovoje, nes jis joje praleidžia pakankamai lai­
ko. Tik kartą gyvenime jis atsikėlė prieš vidurdienį. Tai atsi­
tiko universitete, kai užsidegė jo čiužinys. Ar tu prisimeni?
Hana pažvairavo į mane.
- Vien dėl to, kad Kesės ir tavo seksualinis gyvenimas
yra siaubingas, nedarykite išvados, kad...
- Ei! Aš nesakiau, kad Rorio ir mano seksualinis...
Bet man dar nespėjus paneigti Hanos teiginio, Džezė
griebėsi savigynos.
- Tu laikaisi teiginio Negirdėk nieko blogo, Nematyk nieko
blogo ir Netekėk už blogio, Hana. Kesė bent jau nuoširdi ir
neslepia, kaip blogai viskas gali būti lovoje.

39
 - Mano seksualinis gyvenimas nėra blogas! - pakartojau
garsiai.
Prisiminiau savo kūną - atsipalaidavusį, patenkintą ir
karštą, - gulintį šalia Rorio. Naktinukus, pakeltus ir su­
glamžytus aplink liemenį, bei tą malonų skausmą tarpuko-
jyje, kai tipendavau sulinkusiomis kojomis metro eskalato­
riumi aukštyn į darbą... Bet palauk - kada tiksliai buvo tas
paskutinis kartas, kai aš taip ėjau?
- Aš nenoriu to dabar aptarinėti, - pasakė Hana suirzu­
si. - Man skauda galvą.
- O man tuoj ims ją skaudėti, - pasakiau niūriai.
Mūsų nuotaika subjuro. Ją išsklaidė tik Džezės septy­
niolikmetis sūnus Džošas, atlėkęs laiptais pasiimti maisto.
Vienoje jo džinsų kišenėje styrojo Penguin knyga, o kitoje
jis laikė pusiau parašytą eilėraštį. Džezė ranka lyg stiklo
valytuvu pamojavo sau prieš veidą, kad išsklaidytų emo­
cijas. Paskui, kai sūnus siaubė šaldytuvą, suvėlė jo gelsvus
plaukus.
- Gal paliksi ir man trupinėlį ko nors, - pasakė ji su mei­
le. - Nepaisant tavo tėvo profesionalumo, jis dar neišrado
vaistų nuo paauglystės.
Džezės manymu, ji lepina ir gadina savo sūnų todėl, kad
tai jis kada nors išrinks jai senelių globos namus. Bet iš tik­
rųjų tuo ji nori kompensuoti tėviško dėmesio stoką Deivi­
dui. Nuo pat tos dienos, kai gimė Džošas, ji, kad sukurtų
patogius namus, prinešė tiek ricinos aliejaus, vaikiškos pu­
dros, kinkanų ir gvajavos sulčių, vaikiškų vaikštynių ir kitų
smulkmenų, kad šios būtų svėrusios tiek pat, kiek ir pati
Džerė.
Deividas į tėvystę nepasinėrė visiškai. Vietoj to jis ėmė
keliauti po karo nusiaubtus regionus.
- Štai kas atsitinka, kai išteki už aktyvisto, - linksmai
aiškino Džezė žmonėms, - jie tokie aktyvūs!
 Jai pačiai atrodė, kad jos sūnus protingiausias pasauly­
je - na, po Einšteino mirties. Džošas iš tikrųjų buvo protin­
gas. Nebūčiau per daug nustebusi, jei jis kūdikystėje pats
būtų sugebėjęs pasikeisti vystyklus. Bet Deividas viso to
nepastebėdavo. Nors Džošas buvo vienintelis vaikas šei­
moje, jis netapo tėvo favoritu.
Būtent dėl savo sūnaus Džezė iš naujo pasidažė lūpas,
įgavo laimingos šeimininkės išraišką ir toliau šventė savo
vestuvių metines. Tik mudvi su Hana pastebėjome Dže-
zei nebūdingą lūpdažio žymę ant iltinio danties ir tai, kad
vienas iš jos batų, šiek tiek per didelis, dejavo jai žings­
niuojant, lyg pritartų jos tikrajai nuotaikai. Džezė įplaukė
į valgomąjį su deserto padėklais ir pamatė, kad popprin-
cesė sėdi jos vyrui ant kelių. Ji pastebėjo gašlų Deivido
žvilgsnį, nukreiptą į popprincesės tarpkojį, ir jos veidą
iškreipė tokia šypsena, kad atrodė, jog jos dantys išlėks iš
burnos.
- Jūs neturite nieko prieš, ar ne? - sumurkė Kinki pasiaiš­
kindama. Ji spaudė daktaro Stadlendo ranką, ojos įspūdin­
ga krūtinė sunkiai kilnojosi. - Aš tik norėjau paspausti tą
ranką, kuri išgelbėjo tiek daug gyvybių Afrikoje.
- O, aš esu tikra, jog ši ranka darė ne tik tai, - atsilie­
pė Džezė dirbtinai draugiškai ir toliau dalijo desertus. -
Nors, - kreipėsi į savo vyrą, - ar tau neatrodo, kad ji tau
truputį per jauna? Būtų netaktiškumo viršūnė paminėti
tavo plinkančią galvą, todėl aš tai pateikiu kitaip.
Sulaikiusi kvėpavimą pažvelgiau į Stadsą. Jo veidas
buvo susiraukšlėjęs nuo linksmumo.
-Mano nuostabioji, daug iškentėjusi žmonelė pyks­
ta dėl mano vidutinio amžiaus krizės motorinio dviračio.
Kaip patetiškai stereotipiška!
- Tai ne dėl dviračio, branguti. Manau, kad labai rami­
nantis dalykas vėl pajusti kažką kieto tarp kojų.

41
 Aš pasukau galvą, kad atidžiai pažiūrėčiau į savo drau­
gę. Džezės burnos kampučiai buvo pakilę į viršų, o veide
sustingusi šypsena lyg nematomam fotografui.
Aplink stalą pasigirdo murmesys, bet Stadsas tik suki­
keno ir pakėlė taurę į žmonos sveikatą.
- Keliu šią taurę už dvidešimt nuostabių metų su vie­
nintele moterimi, galinčia mane išlaikyti pririštą.
Džezė, dabar jau sėdinti kitame stalo gale, atsakydama į
tostą, pakėlė savo taurę.
- Brangusis, - ištarė ji entuziastingai ir net aš nebūčiau
galėjusi pasakyti, ar jos žvalumas nebuvo suvaidintas. Ji
akinamai šypsojosi savo vyrui ir pirmą kartą per pastarą­
sias penkias minutes mes, svečiai, lengviau atsikvėpėme.
- Taip, mano meile? - Stadsas laukiamai nusišypsojo.
- Ar tu suvoki, - meiliai ištarė Džezė, ir mes pasiruošėme
išgirsti šilumos bei pagarbos kupiną frazę, susijusiąsujų dvi­
dešimtosiomis vedybų metinėmis, - kad jei aš būčiau šovusi
į tave patį pirmą kartą, kai apie tai pamąsčiau, dabar jau bū­
čiau paleista už užstatą? Na, kas iš jūsų pasiruošęs partnerių
mainams? Dėkite automobilių raktus į vidurį stalo, prašau!
Tai buvo labai vykęs būdas staigiai užbaigti pietus. Susi­
klosčius tokioms aplinkybėms, jį buvo galima palyginti tik
su priešlaikine visos draugijos ejakuliacija.

Prie durų, kai laukiau Rorio, grįžtančio iš veterinarinio vi­

zito, Džezė paėmė mane už rankos.
- Jeigu šiąnakt užsiiminėsi seksu, galiu lažintis, jis bus
iš užpakalio, kad nereikėtų jaudintis dėl bučinių ir veidu
atsigręžti į tiesą, kurios tu nenori pripažinti.
- Mūsų seksualinis gyvenimas yra puikus. - Aš pabrėž­
tinai pakartojau ir susigūžiau nuo sausio mėnesio šalčio. -
Netgi daugiau. Jis - pasakiškas.

42
 Man buvo gaila Džezės. Galėjau suprasti jos nusivylimą
ir tą pažeminimą, kurį ji jautė, bet aš nenorėjau užsikrėsti
jos įsiūčiu. Roris buvo mielas, linksmas žmogus, turintis
didelę širdį.
- Seksualinė laisvė? - pasišaipė apgirtusi Džezė, kai aš
bėgau laiptais į šiltą Rorio automobilį. - Ar tu žinai, ką ji
reiškia ištekėjusioms moterims? LAISVĘ NESIDULKINTI
SUSAVONIEKŠU!
Jos balsas nuaidėjo per visą aikštę:
- Niekšu!.. Niekšu!.. Niekšu!..
- Aš tau sakiau, kad dėl saugumo mums reikėjo susirišti
virvėmis, - nusišiepė Roris, kai aš segiausi saugos diržą.
Visą kelią namo aš spaudžiau jo ranką. Džezė klydo.
Mūsų seksualinis gyvenimas buvo intymus, švelnus ir ku­
pinas meilės bei orgazmo.
3 skyrius. Ranka - moderni gotiška
siaubo istorija

Buvo tamsi, klaiki naktis. Į langus barbeno lietus, omedžių

viršūnes lankstė vėjas. Mūsų herojė kaip tik ruošėsi jaukiai
susisukti į kamuoliuką ir užmigti, kai staiga iš siaubo pa­
šiurpo, nes ji pajuto RANKĄ. Jos širdis daužėsi krūtinė­
je, o išdžiūvusioje gerklėje įstrigo riksmas. Ji krūptelėjo...
Susigūžė. Susivijo į kamuoliuką dar labiau negu jos balti
mezginiuoti naktinukai ant virpančio kūno...

1 ai įprasta siaubo filmų scena. Kiekvienos moters blogiau­

sias košmaras.
Vyrai kuria siaubo filmus apie ateivius. Vyrams varo
siaubą zombiai, Drakula, Frankenšteinas. Omoterims siau­
bą sukelia, na, gerai, ne visoms, gal tik pavargusioms mo­
tinoms - Ranka. Ranka, ieškanti tavęs po antklodėmis tada,
kai esi giliausiai įmigusi. Tu susigūžusi atsitrauki nuo jos:
„Ne! Ne! Tik ne Ranka. Aš esu miego stokojanti motina!" Tu

44
apsimeti, kad tau katatonija, plaučių uždegimas, mirtis. Bet
kas, kas galėtų padėti išvengti tų klaidžiojančių pirštų.
Ranka vogčiomis slenka iš kitos vedybinės lovos pusės,
demoniškai suspaudžia tavo spenelį ir žnybt, žnybt ima jį
žnaibyti. Ranka, tas lengviausiai nuspėjamas vedybinis ges­
tas, deklaruojantis vedybines teises ir nepaisantis to, kad
tau net kaulus skauda nuo giliausio nuovargio. Užmirškite
kanibalą Hanibalą iš Avinėlių tylėjimo. Ranka bus tas siaubo
filmas, kurį sukursiu aš. Kelianti baimę muzika, iš siaubo
išvirtusios herojės akys.
- Pririškite mane prie traukinio bėgių! Uždarykite mane
bokšte! Darykite bet ką, kad tik išsigelbėčiau nuo Rankos.
Tai buvo mano kaltė. Kai grįžome namo po Džezės pie­
tų, aš atsisveikindama nakčiai pabučiavau Rorį į ausį. Kaip
aš galėjau pamiršti, kad vyrai bet kokį dėmesio ženklą trak­
tuoja kaip sekso preliudiją.
Kai Roris liežuviu lyžtelėjo mano viršutinius krūminius
dantis vieną kartą, du kartus, o paskui dar ir dar kartą, kol
kutenimas pasidarė toks intensyvus, jog man kilo pagunda
įsijungti televizorių ir pažiūrėti finalines rungtynes, aš išsi­
gandusi suvokiau, kad Džezė buvo velniškai teisi. Žmona
padarys viską, kad tik iš savo vyro atimtų drąsą - apjuos
lovą spygliuota viela ir apstatys ją spąstais. Vyrai vartymąsi
šiene norėtų atnaujinti praėjus šešioms savaitėms po gimdy­
mo, tačiaujaunos motinos norėtų užrišti makštį ir paslėpti ją
kur nors klėtyje. Tiesa, aš buvau juokais sakiusi draugėms,
kad mano mėgstamiausia poza lovoje yra šuniuko poza -
kai vyras maldauja, o aš apsiverčiu ant pilvo ir vaidinu mi­
rusią, tačiau pati sau niekada nebuvau prisipažinusi, kad
tai yra tiesa. Kai Roris užlipo ant manęs ir ėmė dulkinti, lyg
aš būčiau kuris nors iš jo naujausių pasidarykpats kūrinių, aš
mintyse perkračiau visus pretekstus, kuriuos per pastaruo­
sius metus buvau sukūrusi tam, kad išvengčiau sekso.

45
 BŪDAI, KAIP IŠVENGTI SEKSOSUSAVOVYRU
1. Užkrečiamas gripas. Niekas nebūtų galėjęs sirgti
gripu tiek kartų, kiek aš sirgau pastaruosius me­
tus, ir neturėti dirbtinių plaučių.
2. Pienligė nuo įsivaizduojamų penicilino tablečių,
mano geriamų nuo prasimanyto gripo.
3. Jogurtas makštyje, kuriuo gydydavau menamą
pienligę.
4. Kreipimasis į jį lyg į kūdikį: „Ar čia mamytės ma­
žasis berniukas?" ir mėginimas tuo metu jam į
bumą įkišti spenelį.
5. Vaiko paėmimas į vedybinę lovą, nes jam prisisap­
navo košmaras. Labai tam padeda baisių vaizda­
juosčių rodymas prieš miegą.
6. Dūminės signalizacijos įjungimas ir kalbos apie
tai, kad reikėtų praskiesti jo viskį.
7. Paklausimas, kaip jis norėtų mylėtis, o jam atsa­
kius, pradėti isteriškai juoktis.
8. Būti per daug reiklia.
- Klausyk, gal vienas nuo kito dantimis nupiešia­
me drabužius, pasivoliojame želė, o tada aš suslepiu
braškes makštyje, o tu jas liežuviu ištrauki? Po to
išsitepsime šokoladu ir septynias valandas iš eilės
praktikuosime Kama Sutrą, o orgazmą pasieksime
lauke ant šaligatvio, kad pajustume didesnį seksu­
alinį virpulį. Tada dešimt minučių pailsėsime ir vėl
pakartosime viską iš naujo. Ar tu tam pasirengęs?
Kad efektas būtų didesnis, reikia taip suspaus­
ti jo kiaušus, lyg tikrintum, ar padangose užtenka
oro.

Jei šitos įprastinės kontraceptinės priemonės nepadeda,

reikia imti įžeidinėti jo penį, pavyzdžiui, garsiai paklausti:

46
 - Ar jis vis dar ne viduje?
Po to dar pridurti:
- Ne veltui sakoma, kad vyrai su mažais peniais yra
didelės asmenybės. Kaip tik toks esi tu. Tikrai tikrai
TOKS ESI.
Arba jūs galite pasirinkti kokią nors tokios temos va­
riaciją:
-Iš tikro, tai ne penio dydis svarbu, svarbu... arba ne,
vis dėlto dydis.
V

Žinoma, yra ir daugiau išmėgintų ir patikrintų būdų,

kaip padaryti, kad varpa suglebtų, pavyzdžiui, paklausti:
1) Ką man su tokiu daiktu daryti... išsivalyti tarp-
dančius?
2) Taigi, kuris iš nykštukų tu tiksliai esi?
3) O Dieve, dantų krapštukas! Ar mano tarpdančiuose
įstrigęs maistas?
4) Zinai, meile, aš mačiau laidą, kurioje rodė, kaip gali­
ma šią problemą išspręsti.
Jeigu vis dėlto prireikia daugiau vaizduotės, vieną dieną
paprasčiausiai paaiškinkite savo vyrui, kad jums seksas tik
tada suteiktų tikrą malonumą, jeigu dalyvautų ir jūsų ge­
riausia draugė, o kai vyras jau bus prie orgazmo ribos, pra­
dėkite svarstyti, kuriai iš draugių labiausiai galėtų patikti
grupinis seksas. Galima dar paminėti, kad šiuo metu jūsų
geriausia draugė yra gėjus manikiūrininkas, vardu Merlin.
Jeigu jūs norite gerai išsimiegoti, galite pasinaudoti
mano tobuliausia išsisukinėjimo nuo sekso taktika. Kai vy­
relis priglus prie jūsų ir jūs pajusite jo įkaitusį penį remian­
tis jums į nugarą, ištarkite:
-Tau šiandien skambino iš mokesčių inspekcijos. Jie
nori patikrinti tavo sąskaitas.
Vyrui ne tik praeis noras užsiimti seksu, jam išlakstys ir
miegai, todėl jums nereikės kentėti jo knarkimo.
 Jeigu norite imtis dar drastiškesnių priemonių, kiekvie­
ną sakinį užbaikite fraze „pagal pranašystę". Nors tai jau
gali privesti ir prie skyrybų. Arba baigtis dar kelių žmonų
atsiradimu.
Apie visa tai mąstydama pastebėjau, kad mūsų lovos
spyruoklės dejuoja po mumis taip, lyg tyčiotųsi iš mano
nusiminimo. Baigusi mąstyti apie naujas lubų spalvas,
ėmiau skaičiuoti, kiek porų batų turiu. Galiausiai priėjau
prie išvados, kad dvidešimt aštuonias. Kiek dalykų galima
įsivaizduoti, kai turi laiko!
Susirūpinusi giliai įkvėpiau. Kas man atsitiko? Aš jau net
nebeapsimetinėjau, kad patiriu orgazmą. Aš jį visiškai atme­
čiau. Jeigu man būtų reikėję užpildyti oficialią formą Var-
das/Pavardė/Adresas/Amžius, laukelyje Seksas būčiau pa­
rašiusi: JOKIOSEKSO, JEI TIKĮMANOMAJOIŠVENGTI.
Kaip buvo galima tikėtis, Roris be jokio bučinio ar nors
prisiglaudimo prie veido pavertė mane ant šono. Jėzau!
Kai apie tai geriau pagalvoju, juk mes jau seniai nebesibu­
čiuojame mylėdamiesi. Viskas tiksliai, kaip Džezė numatė. Aš
svarsčiau, kada gi mes nustojome bučiuotis? Roris stum­
telėjo varpą kartą, kitą. Kaip paprastai, kiekvienas judesys
buvo toks mechaniškas, kad būčiau galėjusi nupiešti jo
diagramą. Roris niekada manęs neklausė, kokia yra mano
mėgstamiausia padėtis, kuri, beje, yra mokyklos direktorės
pavaduotoja. Padėtis, kurios aš niekada nepasieksiu, jei ne­
užsimerksiu prieš kai kuriuos dalykus. Jau buvau besakan­
ti tai savo vyrui, kai jis apgraibomis pradėjo ieškoti mano
klitorio. Ir ieškojo, ieškojo...
Kodėl vyrai sugeba sumontuoti rankinių granatų svai-
dyklę, bet nesugeba rasti... O, palaukit. Taip. Hiustone mes
turime raketų paleidėją! Bet malonumui ėmus sklisti mano
kūnu, aš stengiausi laikytis ramiai. Aš nenorėjau drąsinti
vyro, nes būtų tekę atidėti miegą dar vėlesniam laikui. Jis

48
norėtų seksą tęsti. Anksčiau moterys apsimesdavo, kad pa­
tiria orgazmą. Dabar apsimetame, kad jo NEPATIRIAME!
Bet man neteko ilgai apsimetinėti, kad nepatiriu malonu­
mo, nes Roris ėmė spaudyti mane taip, lyg vėluotų į susi­
rinkimą, o mano klitoris būtų lifto mygtukas. Spūst. Spūst.
Spūst. O, Dieve! Lipk laiptais pagaliau! Šitas liftas, šiaip ar
taip, sustoja tik viename aukšte. Dubens aukšte ir, Dievas
mato, tai ne taip lengva padaryti. Apskritai į mane visą rei­
kėjo įdėti pastangų. Mano plaukai, pilni utėlių napalmo,
buvo uždengti plastikine dušo kepuraite. Lyg tai dar nebū­
tų pakankamai nepatrauklu, aš vilkėjau išsitampiusią, ap­
smukusią flanelinę pižamą ir lėktuvuose dėvimas pusko­
jines. Flanelinę pižamą sekse galima sulyginti su kareivių
išdėliotomis minomis minų lauke.
Kada gi, mąsčiau aš, atsėlino į mūsų seksą nuobodulys?
Kada tiksliai seksas virto greičiau pareiga negu džiaugs­
mu? Anksčiau mes daug glaustydavomės ir glostydavo­
me vienas kitą - tiksliai neprisimenu ką ir kaip, bet žinau,
kad man tai patikdavo. Kas nutiko su tomis sekso kupi­
nomis dienomis, kada mes braškindavome baldus, nuo
sienos nulupdavome atramas galvai, laužydavome lovas,
gadindavome čiužinius ir gaudavome dideles sąskaitas iš
manualinės terapijos gydytojo? Liko tik ilgėtis tokių pasi­
mylėjimų.
Roris grįžo prie savo įprastinio monotoniško ritmo ir
niurnėjimo. Įdomu, ar visos vedusios poros tokią seksu­
alinę sambą šoka lėtais žingsniais? Kada viskas taip pa­
blogėjo? Gal nuo motinystės pradžios? Tikrai negalėčiau
paneigti, kad vaikų gimimas sugadino mano seksualinį gy­
venimą. Tai truputį susiję su vaginos išsiplėtimu iki penkių
kilometrų pločio. Nepaisant polistireno rutuliukų pagalvė­
lių, gimdymo vandenyje ir kliunkinimo arfa, vaikų gimdy­
mas vis vien tėra tik gydytojo kelis ant tavo krūtinės, kojų

49
išskėtimas ir kepsninės žnyplės tavyje. Lyg tai dar nebūtų
pakankamai traumuojanti patirtis. Vos tik ant jūsų marški­
nių išdžiūsta pieno žymės, jūsų vyras jau trokšta dulkintis.
Turbūt nebūtina aiškinti, kad moteris su ką tik susiūta tarp-
viete to nenori.
Aš atsimenu, kaip Roris norėjo pasikalbėti apie mano
silpnėjantį potraukį. Bet viskas, apie ką aš norėjau kalbėtis,
buvo pogimdyminis hemorojus. Be to, mano vyro poreikiai
tuo metu manjau nebebuvo svarbūs. Aš sukausi tame protą
atbukinančiame mamos ir kūdikio pragariškame pasaulė­
lyje. Kūdikis - tai didžiausia moters gyvenimo meilė. Jeigu
jūs dar apskritai pastebite savo partnerį po kūdikio gimimo,
tai tik tam, kad pagalvotumėte: „Kas ta aukšta, plaukuota
būtybė, besisukiojanti aplink MANE IRMANO KŪDIKI?"
Bet kai vaikai pradėjo miegoti visą naktį, mes vis dar pasi­
dulkindavome, ar ne?
Roris judėjo ir judėjo. Jeigu jis vis dar darbavosi prie pa­
sidaryk pats kūrinio, tai aš jau turėjau tapti knygų sekcija
su įmontuotu muzikiniu centru ir sukiojamu televizoriumi
ant lanksto. Svarsčiau, ar jis suprastų mano užuominą, jei
išsitraukčiau Hanos padovanotą nagų dildę ir imčiau at-
stūminėti nagų odeles.
Su palengvėjimu suvokiau, kad jis artėja prie kulmina­
cijos.
Kiekvieną kartą jo orgazmas atrodydavo lygiai taip pat.
Viskas prasidėdavo nuo daugybės vienodų vis stiprėjan­
čių dejonių, kol jos pasiekdavo vieną moduliaciją, o paskui
baigdavosi vis silpnėjančiu garsu. Praėjus dar kelioms mi­
nutėms, pasigirsdavo galingas knarkimas.
Aš gulėjau ant šono ir mačiau, kaip pro miegamojo durų
apačią skverbiasi šviesa nuo laiptų. Galbūt man reikėtų la­
biau pasistengti. Apsivilkti permatomą chalatėlį, išsirašy­
ti moteriškos viagros receptą, pačiai rodyti iniciatyvą. Juk
vienas tinkamas pasisukimas - ir gausi daugiau antklo­
džių, pagalvojau aš, kai Roris nuvirto ant šono ir ledinis
oras apgaubė mano kūną.
Mane apėmė šleikštulys, kai teko pripažinti, jog Džezė
buvo visiškai teisi. Mintis apie jos piktdžiugą buvo nepake­
liama. Užmigdama tvirtai nusprendžiau jai nesakyti, kad
„seksualinė laisvė" iš tikrųjų buvo laisvė neužsiimti seksu
su savo vyru.
4 skyrius. Ar įmanomas gyvenimas
po neištikimybės?

-T u teisi. Mūsų seksualinis gyvenimas niekamtikęs, - pri­

sipažinau Džezei, vos tik išgirdusi jos balsą. Tai buvo pir­
mas dalykas, kurį padariau kitą rytą - paskambinau savo
geriausiai draugei.
- Tik taip ir būna vedusių žmonių buduaruose, meilu­
te, - patvirtino Džezė prikimusiu nuo pagirių balsu.
- Manau, aš tik nenorėjau to pripažinti, - tęsiau aš. -
O kaip tau sekasi? Kas atsitiko po pietų? Ar tu pašnekė­
jai su Stadsu apie jo mažytį medaus mėnesį prie viagros
krioklio?
- Aš nuėjau į lovą supykusi. Jis atsekė iš paskos ir mė­
gino užsiimti seksu. Ar gali tuo patikėti? Dar jis sakė, kad
nuo to momento, kai aš pasityčiojau iš jo prie stalo, jis tik
tai ir norėjo daryti.
- O ką tu jam atsakei?
- Atsakiau, kad jam pavyko.
Aš suprunkščiau iš juoko.
 - Ar tu paklausei jo apie viagrą?
- Jis paaiškino, kad nusipirko ją dėl manęs. Kad jis vie­
nas mėgino ją vartoti, bet ji neveikusi, o dabar jis jau nusi­
statęs tinkamą dozę.
- Ir tu patikėjai?
Džezė kurį laiką tylėjo. Po to ištarė:
- Ar Eltono Džono plaukai tikri?
- Tai ką tu planuoji?
- Laikas pradėti jį sekti.
- Ir kaip tu tiksliai planuoji tapti Džeimsu Bondu?
- Ar tu pameni, kad mes planavome išvykti į Šri Lanką
atšvęsti mūsų vestuvių metinių?
Deividas Stadlendas, gydytojas humanistas, atostogų
vykdavo į regionus, iš kurių būtų galima atsiųsti raportą
apie žmonių kankinimus. Kongas, Alžyras, Sudanas, Bir­
ma- tai buvo pagrindinės vargšės moteriškės atostogų
vietos. Deividas nesijausdavo laimingas, kol nepakliūdavo
į kokias nors grybelio apimtas džiungles, pilnas maliarija
apsikrėtusių uodų ar teroristų. Galiausiai Džezė nustojo
keliauti kartu su juo.
- Man visiškai nepatinka keliauti atostogauti į ką tik nu­
siaubtas teritorijas, - paaiškino ji.
Vienais metais, kai Stadsas paskelbė, jog jie keliausią į
Disnėjaus pasaulį, Džezė buvo priblokšta.
- Į Disnėjaus pasaulį? Iš tikrųjų? Vau!
Ji nesuvokė, kad Floridoje tebėra mirties bausmė ir kad
Disnėjaus pasaulis yra labai arti sunkių nusikaltėlių kalė­
jimo Geinsvilyje. Taigi ir vėl ji viena su mažu vaiku buvo
palikta bastytis po pramogų parką, o tai yra tarsi mirties
nuosprendis bet kuriai motinai.
Paskelbk amnestiją, - parašė ji man. - Reikalinga skubi pa­
galba. Po apylinkes bastosi mirusi motina.
- Šri Lanką?
 - Taip. Deividas pasirinko ją tam, kad protarpiais tarp
pinakolados gėrimo galėtų gydyti tuos, kurie išgyveno per
cunamį. Dabar jis šios kelionės atsisakė, esąjam reikią dirb­
ti Londone, bet man jis vis vien siūlo važiuoti.
- Ar tu važiuosi?
- Jam pasakysiu, kad važiuoju, bet... Kese, ar tu būsi la­
bai užimta kelis kitus vakarus?
-O, ne. Tikriausiai tik sėdėsiu ir rausiu nereikalingus
plaukus nuo veido. Kodėl klausi?
-Aš planuoju apsimesti, kad išvykau į oro uostą, o iš
tikrųjų prisiglausiu pas tave ir stebėsiu, į kokius namų vi­
zitus gerasis daktaras važiuos man tariamai iškeliavus. Ar
tu man padėsi?
Mano širdis nuskendo taip giliai, kaip Titanikas.
- Sekti paslapčiomis? Bet ar tai nėra nelegalu?
Tačiau man buvo sunku pasakyti ne, juk Džezė mane
kiekvienu skubiu atveju išgelbėdavo. Hana buvo kitokia. Ji
sakydavo: „O, bhangute, aš mielai padėčiau, bet esu aler­
giška vaikams." Tačiau, kaip aš vėliau aiškinau Roriui, mė­
ginau ją atkalbėti.
- Žinoma, Džeze, tu visada laukiama, - pasakiau aš, -
bet tu žinai, kad aš esu ištekėjusi už veterinaro. Tokio ve­
terinaro, kurio priimamasis yra prie pat namų. Veterinaro,
kuris darbą parsineša j namus. Nepasiseka išmiegoti nė
vienos nakties, kad kas nors nepabėgtų... Kas nors su nuo­
dingomis iltimis, nusiteikęs suleisti jas į tavo kūną.
Aš ją įspėjau, kad mano vyras Roris galvoja, jog pliaukš­
telėjimas indų pašluoste yra geriausia savigyna. Aš tuo tar­
pu labiau norėčiau greito reagavimo grupės pagalbos.
Tačiau niekas jos negalėjo sustabdyti. Ji buvo miss Mar-
ple stiliaus. Geroji viso to pusė buvo ta, kad visą savaitę
aš turėjau tai, ko visada troškau - namų šeimininkę. Kol
būdavau mokykloje ir mokydavau vaikus, Džezė tvarkė

54
mano aptriušusį namelį su terasa. Ji suvarydavo į aptvarus
visokius pabėgusius šunis, nupirkdavo maisto, skalbdavo
ir pagamindavo nuostabius pietus. Pavyzdžiui, palyginki­
me: Džezė pateikia aukščiausios rūšies šampaną krištolo
taurėse, o mano namuose jums pasiseks, jei rasite kokio
netyčia likusio valgiams gaminti skirto vyno. Jis bus supil­
tas į indelį nuo džemo, kurio etiketė jau pusiau nusilupusi.
Vaikai mano vakarienes vadina VSIVpietumis - vakarykštis
šlamštas išvirtas vėl.
Be to, Džeinei ir Džimiui ji padėdavo ruošti namų dar­
bus. Šitas darbelis man galėdavo sukelti komą. Nors su
pirmykšte aistra žaviuosi savo vaikais, rytinis šleikštulys
pradėjo mane kankinti po to, kai jie gimė.
Vaikai yra kaip stacionarūs kompiuteriai. Negali įsivaiz­
duoti, kiek vargo yra surinkti kompiuterį, kol nepamatai
jo savo namų kabinete, išbarstyto ant grindų. Tada šauki
ant savo vyro, o jis ant tavęs dėl to, kam iš viso šovė mintis
nusipirkti kompiuterį. Tačiau tėvai yra tokie paprasti, kad
net mažas vaikas gali juos valdyti. Maniškiai, pavyzdžiui,
sukiojo mane apie pirštą nuo savo gimimo dienos.
Bet kuriuo atveju ta ramybė, kurią Džezė įnešė į mano
namus, buvo nedidelė kaina už mažytį, lengvą šnipinėji­
mą. Bent jau tuo metu aš taip galvojau...
Iš pradžių tai buvo panašu į pokštą. Kai po ilgai užtruku­
sio personalo susirinkimo įsmukau į Džezės Hertz išsinuo­
motą automobilį, stovintį prie mokyklos vartų, pastebėjau,
jog ji visa juodai apsirengusi. Ant galvos buvo užsidėjusi
juodą apskritą kepuraitę, o aukštakulnius batelius pakeitu­
si į sportbačius. Ji pakėlė vieną koją aukštyn ir pasakė:
- Tikri lesbiečių batai, meilute. Nepaprastai patogūs, iš
tiesų. Ne veltui lesbietės atrodo tokios laimingos.
- Džeze, ar tu tikrai manai, kad tai verta daryti? Man
reikia ištaisyti trisdešimt anglų kalbos rašinėlių. Man pa­

oo
tinka mokytojauti. Taip, žinau, aš su klijais dirbau per ilgai.
Ir man nemažai reikėjo įdėti pastangų, kad pakeičiau kva­
lifikaciją.
-Ar tu žinai, kaip vadinama moteris, kuri kiekvieną
naktį žino, kur miega jos vyras? Našlė, - atsiliepė Džezė ir
iki galo nuspaudė akceleratorių.
Žiema užgriuvo staiga. Visą sausį nematėme nieko, tik
švininį dangų su žemais debesimis. Londone buvo šalta lyg
didžiuliame mėsos šaldytuve. Oras buvo toks atšiaurus,
kad, atrodė, visi Britanijos gyventojai nardo po internetą,
ieškodami paskutinės minutės skrydžių į Kanarų salas.
Mes nusekėme Stadso pėdsakais, kurie vedė nuo jo
sporto salės Marylebone iki ministrų kabineto kokteilių va­
karėlio, o paskui į labdaros banketą Viktorijos ir Alberto
muziejuje, kuriame buvo renkamos lėšos badaujantiems
Sudane.
Muziejaus pastatai Kromvelio gatvėje po debesuotu
nakties dangumi atrodė dar niūresni. Mudvi su Džeze sė­
dėjome automobilyje, virpėdamos nuo šalčio ir priplojusios
veidus prie šoninių langų. Tuo pat metu aš dar taisiau an­
glų kalbos rašinėlius, pasišviesdama cigarečių žiebtuvėliu.
Iš bumų virto garo kamuoliai mums valgant greitą maistą,
nusipirktą iš automato (jis vargu ar galėjo būti priskirtas
tikram maistui, bet bent jau buvo karštas). Kai aš sušalau
taip, kad pradėjo atrodyti, jog jau laikas amputuoti galū­
nes, ant muziejaus laiptelių pasirodė Stadsas. Jis guviai nu­
bėgo jais žemyn, o Džezė paskubėjo užvesti automobilio
variklį.
- Galbūt jis kalba teisybę, - pamėginau pasakyti savo
draugei, kai nusekėme paskui jį į Hempstedą. - Jis jau be­
veik prie namų.
Aš nusižiovavau.
- Gal jau galėtume baigti sekimą?
 Aš dar visai valandai turėjau darbų taisyti. (Klausimas:
kas yra gramatika? Atsakymas: tai mokymas, kaip taisyk­
lingai pasakyti visokį šlamštą.) Ir man dar mirtinai reikėjo
pasiusioti.
Pagaliau ir Džezė sutiko pripažinti pralaimėjimą.
- Gerai, Kese. Galbūt aš per smarkiai reagavau.
Mes jau ruošėmės nustoti sekusios, kai staiga Stadsas
padarė savižudiškai staigų posūkį į dešinę nuo Haverstoko
kalvos į Kemdeną. Mūsų išnuomotas automobilis pakilo į
orą ir dviem ratais visas virpėdamas padarė tą patį posū­
kį. Geroji moterų buvimo slaptomis agentėmis pusė yra ta,
kad jos lytinėmis lūpomis gali prisisiurbti prie automobilio
sėdynės ir iš jos neišlėkti. Kai truputį atsigavome nuo šio
širdį stingdančio manevro, ėmėme klaidžioti po apylinkę
ieškodamos jo automobilio. Pagaliau jį radome paliktą prie
šaligatvio priešais glaudžiai sustatytus senus, pakrypusius
nuo amžiaus namelius.
Stadsas kalbėjo mobiliuoju telefonu, o jo automobilio
variklis nebuvo išjungtas. Tada pamatėme iš namo išeinan­
čiąjauną moterį, apsivilkusią ryškiaspalviu ponču. Ji išniro
iš dienos šviesos lempomis apšviesto komunalinio namo
laiptinės su prie ausies priglaustu telefonu ir energingai
įšoko į automobilio keleivio sėdynę.
Džezė palinko į priekį ir pirštais įsikibo į prietaisų sky­
dą taip, lyg būtų lėkusi siaubingu greičiu pramogų parko
atrakcionu.
- Tai Filipa. Ji padeda jam atlikti tyrimus.
- Galbūt jis atvežėjai kokios nors medžiagos tyrimams, -
surizikavau ištarti, bet mano pilve kirbėjo nerimas.
- Jeigu tau nuo to bus nors kiek geriau, galiu pasakyti,
kad tik maždaug septynios moterys pasaulyje gerai atrodo
apsivilkusios ponču. Ir joms visoms mažiau nei devyneri
metai - arba jos klajoklės, prižiūrinčios jakus.
 Bet Džezė nebuvo nusiteikusi juokauti. Mes atsargiai ir
tyliai sekėme Stadsą, vežantį Filipą į savo namus. Sustojo­
me atsilikusios per du namus ir matėme, kaip jis įsivedė ją
į vidų.
Buvo vidurnaktis. Londonas buvo tamsus lyg kapinės.
Dangumi plaukė niūrūs debesys. Mums iš bumų virto ga­
ras ir tada pamatėme, kaip pagrindiniame namų miegama­
jame įsižiebė šviesa.
Tačiau netrukus ji užgeso.
Nepaisant to, kad vykdėme slaptą operaciją, Džezė su­
staugė taip garsiai, jog ją galima buvo išgirsti vienoje iš
Antarkties bazių. Atrodė, kad jos viduje kažkas plyšo. Tai
buvo panašu į atvirą širdies operaciją. Ji sėdėjo kūkčioda­
ma automobilyje su šita žiojėjančia žaizda. Ar namuose yra
daktaras? Taip, yra. Tik jis dabar savo dėmesį lovoje rodo
kitai moteriai, o jo žmona mirtinai kraujuoja išnuomotame
automobilyje lauke prie savo namų. Aš perkėliau Džezę į
keleivio sėdynę, pati sėdau prie vairo ir pasukau namo. Bu­
vau per daug nusiminusi, kad pajėgčiau važiuoti tiesiai.
Džezė verkė visą valandą ir tik po to ją įkalbėjau įeiti į
namus.
- Jis paguldė ją į mūsų lovą! Iš tikrųjų tai jau nebe mano
namai. Tai dulkinimosi rūmai.
Ją ištiko agonija. Vaiko gimdymas be epidurinės narko­
zės būtų buvęs mažiau skausmingas.
- Nurimk, mieloji, - pasakiau aš švelniai, - tau reikia ko
nors išgerti.
- Man reikia įlipti į vonią su kokiu nors elektros prietai­
su, - atsakė ji smarkiai kūkčiodama.
Kai pagaliau įėjome į vidų, aš nevykusiai vyrus palygi­
nau su kirminais sakydama, kad vyrai kaip kirminai, tik
aukštesni. Džezė iš karto nuėjo į butuką už Rorio priima­
mojo, atsigulė į laisvą lovą ir susirangė vaisiaus poza aplink

58
viskio butelį. Jos vaizdas neištrinamai įsispaudė mano akių
tinklainėje. Aš glosčiau jai nugarą ir sakiau, kad prie vyrų
turėtų būti toks įspėjimas: Šitas žmogus gali būti pavojingas
jūsų psichinei sveikatai. Be to, man susidarė įspūdis, kad
Džezė niekada neperskaitė to, kas mažomis raidėmis buvo
parašyta jos vedybinėje sutartyje.
Antradienio vakarą mes sekėme Džezės vyrą, vykstantį į
labdaros pokylį lėšoms rinkti AIDS aukoms Afrikoje. Mūsų
išnuomotame automobilyje tvyrojo niūri nuotaika. Poky­
lį didelėje palapinėje Kensingtono rūmuose suorganizavo
ministro pirmininko žmona. Fone garsiai grojo kvartetas.
Po dviejų valandų, per kurias mes gerokai sušalome, Stad-
sas su kompanija patraukė į kinų kvartalą išgerti taurelės
alkoholio.
- Kaip manai, ar ilgai jie užtruks? - paklausiau aš.
Nakties danguje taip greitai plaukė debesys, jog atrodė,
kad tai jų piko valanda ir jie visi skuba namo. Visi aplinkui
skubėjo, išskyrus mus.
- Man reikia ištaisyti šūsnį matematikos darbų. „Aps­
kritimas yra tiesi linija, tik ji eina ratu ir viduryje turi sky­
lę", - pacitavau aš vieną vaiko darbą. - Šiems vaikams rei­
kia pagalbos!
Džezė liūdnai gūžtelėjo pečiais. Ji buvo per daug nusi­
minusi, kad kalbėtų.
- Na, gerai, - nusileidau aš, - bet neužsibūkime čia per
ilgai. Ar man nueiti kokio nors maisto?
Ji vėl truktelėjo pečiais ir silpnai ištarė:
- Atnešk ko nors sveikesnio.
Aš grįžau su dviemneriebiomis angliškomis bandelėmis.
- Ar ponia norėtų bananinės, ar mėlynių bandelės? - pa­
klausiau aš.
Bet Džezė atsikando tik vieną bananinės bandelės kąs­
nį, nes tarpduryje pasirodė jos vyras su popprincese, kuri

59
neseniai Jungtinių Tautų buvo paskirta Geros valios amba­
sadore. Mes sekėme atgal paskui juos iki Savojos viešbučio.
Tai jau buvo truputį diskretiškiau. Stadsas pastatė savo au­
tomobilį ant dvigubos geltonos linijos ir numetė raktelius
durininkui taip, lyg tai būtų įpratęs daryti nuolat.
- Galbūt jie tik eina į amerikietišką barą išgerti koktei­
lio iš išlukštentų ir sutrintų kviečių grūdų ar kokio kito jos
mėgstamo nekancerogeninio kokteilio, - tyliai ištariau.
Džezė tik niūriai spoksojo priešais save. Čia, prie upės,
gatvės skendėjo blausiame rūke. Pasistačiusios automobilį
prie šaligatvio, ėmėme žiopsoti į klastingai išsišiepusį Stad-
soJaguarą. Po valandos aš Džezei priminiau, kad ši įžymybė
yra paprasčiausia menkysta, kuriai tiesiog pasisekė. Temzė,
vingiuojanti pro mus, atrodė lyg pienas blausioje mėnulio
šviesoje. Kai prabėgo dvi valandos, aš pasakiau, kad Kinki
jaunystė vieną dieną išblės ir ji tik eis šūkaudama Hu-hu
paskui moterų vaidmenis atliekančius aktorius pagerbiantį
orkestrą. Man niekas neatsakė, tik žuvėdros, klykaujančios
lyg kūdikiai, kai jiems dygsta dantys. Aš stengiausi gatvės
lempų šviesoje taisyti geometrijos darbus.
„Kampas turi sparnus ir ateina iš Dievo", - buvo para­
šyta viename. Man dingo noras gyventi. Praslinkus trims
valandoms, mano geriausia draugė ėmė tyliai verkti. Ji sė­
dėjo susikūprinusi ir visa drebėjo.
- Ką tu nori daryti? - paklausiau nuliūdusi. - Gal reikė­
tų paskambinti į kokį nors bulvarinį laikraštį? Pavyzdžiui,
į Naujausius gandus ar panašų?
Aš stengiausi pralinksminti Džezę, bet ji tik susigūžė į
kamuoliuką.
- Aš negalėčiau to padaryti Džošui, - sušnibždėjo ji, o
po to automobilyje pasklido bananinių vėmalų smarvė.
Trečią Džezės atostogų prie Indijos vandenyno dieną
mudvi dar kartą keliavome Neištikimybės alėja. Saugiai

60
sėdėdamos išnuomotame automobilyje priešingoje gatvės
pusėje, mudvi pamatėme Džezės vyrą, laukiantį prie West
Endo teatro durų. Teatre naujai buvo pastatytas miuziklas
Katės. Stadsas savo automobilį pastatė šoninėje gatvelėje,
dvokiančioje šlapimu ir pilnoje nusikaltėlių, be to, ji buvo
tamsi lyg griovys. Bet turėdamas naktinį šikšnosparnio
matymą, Deividas Stadlendas lengvai galėjo pastebėti bet
kurią gražią moterį. Kaip paaiškėjo, jis laukė katytės, kuri
pasirodė apsimovusi gyvatės odos kelnėmis, apsiavusi žu­
dančiais aukštakulniais ir užsidėjusi minkštą fetrinę skry­
bėlę. Jis paėmė ją už parankės ir nusivedė į savo Jaguarą.
Mudvi matėme jų siluetus. Tie siluetai bučiavosi. Mes
išsižiojome iš nuostabos, kai jie persiropštė į užpakalinę sė­
dynę ir automobilis visas ėmė drebėti. Jaguaras taip smar­
kiai sūpavosi ant savo spyruoklių, kad aš bijojau, jogjis gali
pagimdyti. Aš nesilioviau stebėjusi automobilio išmetamo­
jo vamzdžio ir laukusi, kol iš jo iššoks dvi ar trys miniatiū­
rinės Stadso kopijos.
- Ji pasirinko ne tą miuziklą, - pasakiau aš. - Jai reikėjo
būti Vyrai lėlėse, - pridūriau. Nors ir kaip buvo sunku, aš
mėginau pažadinti Džezės sarkastišką humoro jausmą.
Džezė garsiai išsipūtė nosį.
- Manau, jog atėjo laikas tam, kad Endrius Loydas Vėbe­
ris savo kates parduotų kokiai nors kosmetologijos gami­
nių testavimo laboratorijai. Ar tau taip neatrodo? - ištarė
Džezė melancholiškai, bet kandžiai.
Vienas dalykas buvo neabejotinas. Stadsas per tris nak­
tis turėjo tris moteris. Nenuostabu, kad jam reikėjo viagros.
Džezės vyras, chirurgas, matyt, įsivaizdavo, kad vaidina
filme Nepasiduok, daktare!
Ketvirtą dieną Stadsas dalyvavo tiesioginėje debatų lai­
doje apie kankinimų taikymą kovoje su terorizmu. Mes tai
žinojome, nes visą dieną apie tai buvo pranešinėjama per

61
BBC televiziją. Pamėginau atkalbėti Džezę nuo sekimo ir
įkalbėti anksčiau atsigulti. Po trijų nemiegotų naktų mano
veidas buvo įgavęs žavingą žalsvą atspalvį. Melsvi ratilai
po akimis mane padarė panašią į meškėną savižudį. Buvo
mano eilė vairuoti, bet buvau taip pavargusi, kad važiuo­
dama į Sheperd's Bush gatvę važiavau lyg nuo narkotikų ap­
svaigęs tolimųjų reisų vairuotojas.
- Yra tik dvejos pareigos, kai maišai po akimis nekenkia.
Jie nekenkia Jungtinių Valstijų prezidentui ir Vulkano ko­
mandos nariui Žvaigždėlaiviuose, - inkščiau aš, statydama
automobilį prie apsaugos vartų.
Bet Džezė manė, kad jos vyras yra gyvatė, o gyvatės
visada medžioja naktį. Jos jaučia nuo šiltakraujų būtybių
tamsoje sklindančią šilumą. Suvokiau, kad gali pajusti net
garsią BBCtelevizijos žurnalistę, kai pro mus praskriejo jos
vairuojamas automobilis, o jame sėdėjo Stadsas. Džezė ny­
kiai tylėjo, o man tai nepatiko.
- Tu galvoji, kaip jį užmušti, ar ne? - paklausiau.
- Galima ir taip pasakyti - aš jam nesiūlyčiau per televi­
ziją žiūrėti jokios ilgai trunkančios muilo operos, - atsiliepė
Džezė niūriai.
Kai Džezės vyras įėjo į laidos vedėjos namus Notting
Hill Gate gatvėje, mano draugė pasiūlė eiti atnešti šluotą ir
kibirą, nes jų prireiksią, kai ji manikiūrinėmis žirklutėmis
išlupsianti savo vyro inkstus, kad galėtų juos parduoti juo­
dojoje rinkoje.
- O kodėl gi ne? Jis juk juos turi du... kaip ir du veidus.
Atidžiai blyškioje šviesoje apžiūrinėdama Džezę, aš
supratau, kad ji nejuokauja. Jeigu aš būčiau Deividas Sta-
dlendas, tai labai pagalvočiau ir prisiminčiau, kas atsitiko
Džonui Bobitui.
Aš švelniai paliečiau jos ranką ir paklausiau:
- Ar aš galiu ką nors padaryti, kad tave pralinksminčiau?

62
 - Taip. Aš tiesiog turiu pralinksmėti. Galų gale aš kažkur
skaičiau, jog reikia net keturiasdešimt dviejų raumenų, kad
susirauktum, ir tik keturių, kad nuspaustum medžioklinio
šautuvo gaiduką, - ištarė Džezė grėsmingai.
- Viskas, ką tu darysi, bus tik nuotraukų iš tavo atostogų
atogrąžose ryškinimas, - priminiau jai, - taigi tau dar prieš
sekmadienį reikėtų suskubti į soliariumą.
Bet Džezė manęs nesiklausė. Ji sudėjo rankas maldai.
- Dieve, suteik man kantrybės toleruoti dalykus, kurių
negaliu pakeisti, galią pakeisti tai, ko negaliu toleruoti, ir
galimybę rasti tikrai gerą slėptuvę mano neištikimojo vyro
kūnui.
Penktą dieną Stadsas leido su žavinga Meifero katyte.
Ji buvo audinių kailiukais išklotos skrybėlių dėžės, balto
pudelio ant pavadėlio su deimantais ir kvietimo praleisti
vasaros atostogas Valentino jachtoje tipo moteris.
- O, mano Dieve! Aš sėdėjau šalia jos per viktoriną, kuri
buvo surengta, kad padėtų kampanijai dėl mirties bausmės
panaikinimo Karibuose, - atraportavo nustebusi Džezė.
Tuo momentu aš visų labiausiai norėjau, kad mirties
bausmė būtų sugrąžinta Anglijoje. Ne už kiekvieną nusi­
kaltimą. Bet, pavyzdžiui, už žmonos širdies sudaužymą.
-O, man pažįstama šita veislė! Ji viena iš tų žavingų
mergužėlių, kurios išteka dėl pinigų, o dabar plėtoja vi­
suomeninę veiklą, nes karjeros sėkmė pradėjo blėsti, - iš­
tariau.
- Bet Deividui ji labai nepatiko! Dieve! Aš perkalsiu!
Visa išraudusi Džezė atidarė langą, kad įkvėptų gai­
vaus oro.
- Deividas sakė, kad jos intelektas prilygsta planktono
intelektui.
Mes nusekėme paskui juos iki prabangaus restorano Pi-
kadilyje.

63
 -Kad tu žinotum, koks šykštus Stadsas yra man. Jis
mane verčia kelis kartus naudoti tą patį tarpdančių siūlą!
Jis pavalo jį alkoholiu, o tada pakabina, kad išdžiūtų. „Man
taip nepatinka išmesti tiek daug nenaudoto siūlo, Džezmi-
na", - sako jis, o ją vedasi į restoraną Kaprizas??? - ištarė
Džezė su tragiškomis gaidelėmis balse.
-Ar šitame automobilyje yra oro kondicionierius? Aš
čia sudegsiu, - žiopčiojo nuo karščio Džezė ir vėdino ran­
ka savo sukaitusį veidą. Nors aš sėdėjau drebėdama nuo
šalčio.
Tuo metu, kai mudvi lyg šešėliai atsekėme iki moters
namų Meifere, Džezė gestikuliavo rankomis lyg kokia tra­
gedijos herojė.
- Tu nusimeni dėl to, kad mylintis su Roriu tenka vaidinti
orgazmą, o vyrai, kaip matai, gali suvaidinti visą vedybinį
gyvenimą!
Šeštą dieną Stadsas išvyko į laukinę gamtą. Aš negalėjau
patikėti, kad jis suvilios dar vieną moterį. Jeigu taip, tai tu­
rėtų būti tikra įžymybė su savo agentu.
- Tavovyras yra tikras spermos žudymo maniakas, - pa­
sakiau aš netvirtu balsu, kai Stadsas išlipo iš automobilio.
Šiai ekskursijai Džezės vyras apsirengė džinsais ir odi­
niu švarku. Užrakinęs Jaguarą, jis nuėjo į purviną airišką
užeigą, kuri skelbėsi turinti gyvos muzikos grupes, tokias
kaip Teisė ryti.
Kai mudvi lūkuriavome savo automobilyje, pro šalį iš­
didžiai pražingsniavo būrys chuliganų, spardančių auto­
mobilių ratus. Mudvi aptarėme plėšikų problemą ir nu­
tarėme, kad geriausiai juos galėtų atbaidyti frazė: „Jėzus
man sako, kad esu išrinktasis." Galiausiai nusprendėme,
kad gerai veiks ir mano mokytojišku balsu ištartas klausi­
mas: „Ar jau paruošėte namų darbus? Ir ar jūs žinote, kad
chuliganas geometrijoje tėra daugiakampis su septyniomis

64
kraštinėmis?" Tai išgirdę, jie išsisklaidė kur kas greičiau.
Tada mudvi išlipome iš automobilio ir nuėjusios nosis pri-
spaudėme prie užeigos stiklų. Stadsas gėrė alų su truputį
vyresne nei dvidešimties metų mergina. Ji buvo šlakuota, o
jos medaus spalvos plaukai buvo surišti į arklio uodegą.
- Gerasis Dieve, juk tai mūsų masažuotoja Karmela! -
sušuko Džezė verksmingu balsu. Jos balsas panėšėjo į dan­
gų, pilną lietaus debesų.

Vėjas pūtė tiesiai į veidus. Mudvi nekantriai stebėjome,

kaip Stadsas paleido šviesius mergaitės plaukus ir jie lais­
vai nukrito ant jos grakščių pečių.
- Ji buvo mūsų masažuotoja trejus metus. Kaip seniai, tu
manai, jis susitikinėja su ja?
Vyrukas iš tikrųjų buvo niekingas ūsų sukiotojas. Trūko
tik geležinkelio bėgių. Mane labiausiai pribloškė tai, kad
mes visi apie Stadsą galvojome, jog jis labai drąsus. Stebėjo­
mės, kad jis nebijo keliauti teikti medicininės pagalbos karo
nualintose, ligų draskomose šalyse. O pasirodo, Džezei net
nereikėjo iš namų iškelti kojos, kad patektų j visai kitokią
aplinką.
- Tau jau universitete reikėjo pastebėti, kad šis niekšelis
turi žiaurių kėslų. Jau pirmą kartą susitikus.
Mudvi pastatėme automobilį prie aptriušusio japonų
restorano, tiesiai po neonine iškaba Japonų maistas. Jos blyk­
čiojančioje šviesoje pamačiau savo draugės veidą, iškreiptą
skausmo.
- Problemiškiausia tai, kad jis, kaip ir visi intelektu­
alai, yra tikra paradoksų puokštė, - liūdnai nusprendė
Džezė. - Tikras paauglių prostitučių plakėjas diržu, kuris
viešai organizuoja kampanijas prieš vaikų mušimą. Arba
šešiolikmetė dukrelė ne materialiste, kuri pavagia iš tavęs
kailinius. Ar žmogaus teisių gynėjas, nekenčiantis žmonių.
Ne visų žmonių, - pasitaisė ji, - bet kai kurių. Jis gali gel­
bėti nepažįstamų žmonių gyvybes ir kartu naikinti artimus
žmones. Aš tiesiog jo nebeatpažįstu, - ištarė Džezė beviltiš­
kai, - kas tas žmogus, už kurio aš ištekėjau? Jis man visiš­
kai svetimas.
„Nepažįstamasis iš Dulkinimosi planetos", pagalvojau aš
tyliai ir pasukau automobilį link namų.
- O kvailiausia, Kese, yra tai, kad aš jį vis dar myliu, -
pasakė ji ir atrodė tokia pažeidžiama.
Meilė buvo per silpnas žodis tam, ką jautė Džezmina.
Deividas Stadlendas buvo jos visas gyvenimas.
Man ėmė atrodyti, kad meilė taip gerai paruošia vedy­
boms, kaip siuvinėjimas plaukimui jachta aplink pasaulį.
Septintoji diena buvo šeštadienis. Šita tai jau tikrai bus
Stadso poilsio diena! Ką tas niekšas daro? Rengia meilužių
peržiūrą? Praėjusią savaitę jis santykiavo su tiek moterų,
kad tikriausiai ant jo penio jau atsirado nuospauda.
Negana to, kad praėjusią savaitę aš išleidau krūvą pini­
gų vaikų auklėms, nes Roris visą laiką buvo konferencijose,
aš buvau taip pavargusi nuo vėlaus gulimosi miegoti, kad
sumečiau vaikų drabužius į skalbyklę dar jiems jų nenusi-
vilkus. Kai ruošiau pusryčius dukrai, išsisviestavau ranką
ir uždėjau ją ant Džeinės lėkštės.
Bet ne. Būtent tą dieną, kai Džezė turėjo grįžti iš savo
menamos kelionės prie jūros, Stadsas jų vedybinėje lovoje
įsitaisė su liekna, grakščia, sruogelėmis dažyta keturiasde­
šimtmete blondine, universiteto dėstytoja. Džezė atpažino
privačią Deivido pacientę.
Kai mudvi sėdėjome savo išnuomotame automobily­
je priešais Džezės namus ir pamatėme, kaip jie užtraukė
užuolaidas pagrindiniame miegamajame, aš mėginau juo­
kauti, nes abi buvome ant šoko ribos.

66
 - Mano vyras veterinaras, - pasakiau. - Lieka tikėtis,
kad jis nemiega su kuria nors iš savo pacienčių.
- Jos vardas Merijana, - pasakė Džezė. - Aš kartą ma­
čiau ją mūsų namuose. Po to, kai jai buvo atlikta veido tem­
pimo operacija, kiek aš prisimenu, ji pradėjo alpti. Žinoma,
aš neįsivaizdavau, kad gydymą sudarys gilus įkvėpimas,
pasilenkimas į priekį... ir galvos padėjimas tarp gydytojo
kojų.
Aš karčiai nusijuokiau.
- Ką ji dėsto, ta Merijana? Vyrų vogimą?
- Silviją Plat.
- Taigi ji yra platologė, - pažaidžiau žodžiais.
Abi pradėjome kvatoti. Kvatojome susiėmusios už pil­
vų. Mirtinas nuovargis ir emocinis persitempimas mudvi
privedė beveik prie isterijos.
- Manau, kad man laikas palikti Deividui tokį raštelį:
Sveikas, brangusis. Pietūs ant stalo, o... tavo žmonos galva duji­
nės viryklės orkaitėje.
Mudvi juokėmės iki ašarų... Bet kai tik Džezė nustojo
juoktis, iš karto puolė verkti.
5 skyrius. Jeigu jis nori pusryčių lovoje,
pasiūlykite jam miegoti virtuvėje

Vedybos, kaip dabar suvokiau, yra skirtos ekstremalaus

sporto entuziastams. Tai vaikščiojimas lynu be apsauginio
tinklo apačioje. Nuostabi, nutrūktgalviška, skraidanti vedusių­
jų pora! Nuostabūs artistai!
Bet Džezė nukrito. Išsitėškė ant žemės. O mudviem su
Hana liko rankioti jos gabalėlius.
Buvo sekmadienio popietė. Sėdėjome prie mano už­
griozdinto virtuvinio stalo, gėrėme gryną viskį ir priešais
šildytuvą Džezės kūną tepliojome dirbtinio įdegio kremu.
Po valandos ji turėjo grįžti į Hitrou oro uostą iš savo kelio­
nės po Šri Lanką. Štai dėl ko taip skubiai susitikome.
Aš truputį nervinausi, nes pas mane nedažnai būna sve­
čių. Tai susiję su daugybe metano dujas leidžiančių šunų.
Svečiams nuo jų dažnai tenka atšokti į šalį perštinčiomis
akimis, menkai bekvėpuojančiais plaučiais, o seneliams
tai primena iprito dujų atakas apkasuose... arba dar kaž­
ką blogesnio. Vienintelis kartas, kai aš bandžiau meilikauti

68
savo direktoriui ponui Skrupui, baigėsi tuo, kad jis išlėkė iš
mūsų paskubomis ir jausdamas pažeminimą dėl to, jog Ro-
rio žiurkės mėgino dulkinti jo plaukų šinjoną. Bet šiandien
buvo neatidėliotinas atvejis. Vaikams buvo liepta būti savo
kambariuose ir dabar iš ten sklido kažkoks panašus į dantų
gręžimą garsas.
Kaip ir buvo galima numanyti, pokalbis prasidėjo nuo to,
kad Džezė ėmė kaltinti save. Kai į apdaužytas stiklines įpy­
liau viskio, ji ėmė cypsėti tokiu balsu, lyg įstrigęs stalčius.
- Tai tikriausiai mano kaltė, - ištarė ji, žvelgdama į mus
pro savo kirpčiukų kuokštus lyg išgąsdintas miško žvėre­
lis. - Aš Deividui nebeatrodau seksuali.
Mudvi su Hana iš karto įsijautėme į savo stebuklingųjų
liemenėlių vaidmenis. Liemenėlių, kurios pakelia, palaiko
ir leidžia atrodyti didesnėmis bei gražesnėmis. Bet mums
nedaug reikėjo, kad viską pagražintume, nes Džezės plau­
kai buvo lyg ištirpęs citrininis ledinukas, o oda lygi lyg va-
niliniai ledai.
- Džeze, brangute, tu taip nuostabiai atrodai. Aš kalbu
apie tavo plaukus. Jie visada atrodo puikiai. Ir tu toookia
liekna. Ne taip, kaip aš. O tai yra žiauriai neteisinga, nes aš
nuolat laikausi dietos, - pasiskundžiau. - Per savo gyveni­
mą esu numetusi 933 kilogramus svorio, ar žinai tai?
Liūdesys graužė mano draugę ir man dėl jos skaudėjo
širdį. Galvos daužymas į sieną sunaudoja 150 kalorijų per
valandą, o kaip tik tokį pratimą šiuo metu Džezė ir atliko.
- Taigi, o aš esu ta, kuri pirko visus įmanomus kremus:
kojoms, pilvui, akių vokams ir net pėdų lankui. Ir viskas
veltui, - pasakė Hana nerūpestingai. - Aš turiu daugiau
raukšlių nei britų telekomas telefono linijų.
Tačiau niekas negalėjo pralinksminti Džezės. Ji tik liūd­
nai spoksojo į savo viskio stiklinę, lyg ši būtų buvusi kriš­
tolo rutulys.

69
 - Apsisuk, - paliepiau aš ir storą įdegio kremo sluoksnį
ėmiau tepti ant draugės šlaunų, lyg ji būtų viščiukas, kurį
reikia susiūti. Ji atrodė liūdnai susimąsčiusi ir trapi. Kai pa­
mačiau ją nuogą, mane sukrėtė jos liesumas. Buvo panašu,
kad per praėjusią savaitę ji numetė septynis svarus.
- Gal aš per ilgai maitinau krūtimi? Mano papai nuka­
rę. O dar tos strijos, subliuškęs užpakalis ir nusilpę dubens
dugno raumenys... Tokios būna gimdymo pasekmės, apie
kurias niekas nepasakoja. Niekas nepasako, kad daugiau
niekada negalėsi juoktis, kad neapsisiusiotum, - verkšleno
Džezė.
- Taip, tai tiesa, - patvirtinau aš. - Per pietus pas tave aš
taip smarkiai juokiausi, kad ašaros nubėgo man per kojas.
Bevaikė Hana suspigo iš juoko, bet, paminėjus dubens
dugno raumenis, mano ir Džezės veidai staiga įgavo tokią
išraišką, kokia būna veiduose tų žmonių, kurių šunys ter­
šia gatves- tuščią, susimąsčiusią, apsimetėlišką išraišką
„čia ne mano šuo". Be to, mes paslapčiomis sutraukėme
makšties raumenis.
-Paklausyk, bhangute, keista, bet daugybė tavo am­
žiaus moterų atrodo jaunesnės už tave. Laikas yra geras
gydytojas, Džeze, bet jis tikrai nėra grožio terapijos specia­
listas, - užjaučiamai ištarė Hana ir įteikė Džezei savo plas­
tinės chirurgijos specialisto vizitinę kortelę.
- Tu teisi, Hana, aplink mano bumą yra daugybė juoko
raukšlelių, - Džezė išmaukė savo viskį. - Aš manau, reikė­
tų kosmetiškai pašalinti visą mano galvą.
Kai vėl liepiau Džezei apsiversti, buvo likusios keturiasde­
šimt penkios minutės iki lėktuvo nusileidimo. Dabar ėmiausi
įtrinti į jos pilvą rusvas granules, kad paslėptų strijų ruože­
lius. Mudvi su Džeze dalydavomės pogimdyminiais sielvar­
tais ir labai dažnai kalbėdavomės bei lygindavome savo stri-
jas. Bet mudvi nežiūrėjome į tai labai rimtai, bent jau iki šiol.

70
 -Jeigu mes norime neprarasti savo vyrų, turime labai
save prižiūrėti, - pasakė Hana ir toliau triukšmingai kram­
tė sausą traškutį - neabejotinai pagrindinį savo dienos val­
gį. - Manau, tau reikėtų pakelti viską, kas krinta, į viršų - ir
savo veidą, bhangute. Ir tau, Kese. Ar jūs niekada netroško-
te, kad jūsų geistų dėl jūsų kūno, o ne dėl ypatingo sugebė­
jimo spręsti kryžiažodžius?
- Mano atsakymas būtų du žemyn, penkios raidės, su­
trumpintas būtojo laiko dalyvis, - atsakiau aš.
- Ak, - sušuko Džezė, pažvelgusi į mano veidrodžius
virš virtuvės stalo. - Mano oda visai nebedera prie manęs.
Ji atsiduso ir beviltiškai nuleido pečius.
- Smakrą aukštyn, Džeze, - pasakiau aš švelniai. - Ne­
paisant to, ką sako Hana, tu turi tik vieną smakrą.
O mano gyvenimo valandos, kurias praleidau pokal­
biams kaip šis! Jeigu tik laikas nustotų taip bėgęs! Jeigu tik
jis sėdėtų ir lauktų neapmuitinamų prekių parduotuvėje
oro uoste. Jeigu tik jis vaikščiotų ar važiuotų lėtu autobusu
ir nustotų kankinęs moteris.
- Visi žino, kad virš Deivido kabo šventojo aureolė, tai
argi tai gali būti ne mano kaltė?
- Deividas šventasis? Jis man panašesnis į tamsos princą.
Aš pradėjau tamsinti Džezės bicepsus.
- Pasakyk man, Džeze, ar tu nepastebėjai tų paskui Stadsą
slenkančių sieros debesų, kai pirmą kartą su juo susitikai?
Hana atsigręžė į mane nervingai krimsdama kitą traškutį.
-Kasandra, neužsimiršk! Tu kalbi apie kitos moters
vyrą. Kurį, nepaisant visko, Džezmina myli.
Aš taip užverčiau akis į viršų, kad galėjau pamatyti, kaip
atsinaujina mano smegenų ląstelės.
Hana priekaištingai paėmė iš manęs netikro įdegio kre­
mą, sukėlė šviesius Džezės plaukus ant viršugalvio ir ėmė
tepti jos pečius.

71
 - Na, jau gerai, - mėginau pataisyti situaciją. - Galbūt
Stadsas ir nėra tikras velnio įsikūnijimas, bet juos lengvai
būtų galima sumaišyti bendrame parade. Jis tikrai elgėsi
lyg paršas.
-Jis elgėsi lyg vyras, bhangute. Vyrai suka automobi­
lių ratus, sutepa alyva gyvatvorių žirkles ir laksto dulkin-
damiesi, kad įrodytų savo seksualumą. Dabar pavalgyk.
Tau reikia atgauti jėgas, - Hana stumtelėjo sūrio lėkštę link
Džezės, bet ši tik palinko virš jos, tačiau nieko nevalgė.
Aš tyliai mąsčiau apie tai, ką Džezė pasakė. Kaip žmona ir
sūnaus motina, aš galėjau tiksliai paliudyti, kad vyrų smege­
nys susideda iš internetu apsėsto pusrutulio, iš nenormaliai
didelės futbolo liaukos, miniatiūrinės asmeninės higienos
dalelytės ir beveik nematomos žmogiškųjų santykių mole­
kulės. Bet, žinoma, seksualinis palaidumas buvo papildomas
laisvas pasirinkimas. Roris man buvo ištikimas... ar ne?
- Berniukai liks berniukais ir tokiais pat liks vidutinio
amžiaus vyrai, kurie jau galėtų būti protingesni, - priėjo
prie išvados Hana.
Džezė taip ryžtingai trinktelėjo savo viskio stiklinę, kad
ši vos nesubyrėjo.
-Jeigu Deividas išgyvena vidutinio amžiaus krizę, tai
ar jis negalėtų, tiesiog nežinau, nusipirkti kokio nors ne­
praktiško automobilio? Ar perplaukti Lamanšą savadarbiu
plaustu? Tai yra, ar jam neužteko to juokingo motociklo?
Hana tepė ant Džezės įdegio kremą kruopščiai lyg Mi­
kelandželas. Jau buvo likę tik dvidešimt minučių iki lėk­
tuvo nusileidimo. Prie to dar galima buvo pridėti greitą
muitinės kontrolę ir maždaug valandos važiavimą iš oro
uosto iki namų. Mane apėmė tokia neviltis, kad atėmiau
buteliuką iš Hanos ir paniškai ėmiau tepti įdegio kremą ant
bikinio linijos ir apvalių Džezės papų.
Hana susierzinusi pradėjo kramtyti dar vieną traškutį.

■79
 - Klausyk, niekas niekada nesakė, kad santuoka yra len­
gvas dalykas. Sveikatoje ir ligoje, ir visais kitais atvejais...
patikėk, bhangute, o jei dar susituoki su tokia alergija kaip
aš, tai visada kas nors bus truputį ne taip.
Ji iki viršaus pripylė Džezminos taurę.
- Visi vyrai turi blogųjų pusių. Bet galėtų būti ir blogiau.
Jis galėtų būti lošėjas arba vaikų prievartautojas. Arba, - ji
net suvirpėjo, - lošti golfą.
Bet Džezė ir toliau buvo nepaguodžiama. Nepaisant to,
kad buvo tik pusiau nutepliota, ji pradėjo žingsniuoti pir­
myn atgal mano chaotiškoje virtuvėje, o aš sekiojau ją su
įdegio kremo buteliuku rankoje.
- Kai man buvo truputį daugiau nei dvidešimt metų, aš
pasirinkau du hobius - vedybas ir beprotybę. Turiu galvo­
je, kad Kesė yra teisi. Gerasis Dieve! Kodėl nesugebėjau pa­
matyti, koks iš tiesų buvo Stadsas?
Vyro, kurį Džezė garbino ištisus dvidešimt metų, įvaiz­
dis tirpo jos atidaus žvilgsnio liepsnoje. Kuo ji tikėjo, kuo
buvo tikra, dabar pasirodė esąs tik vedybinis miražas.
- Aš... aš maniau, kad mes buvome 1.. .1.. .laimingi.
Ji vėl sustaugė iš liūdesio.
Hana dar kliūstelėjo viskio į Džezminos taurę.
- Nurimk, bhangute.
Tačiau Džezės verksmas buvo panašus į surūdijusių vy­
rių girgždesį. Ji prispaudė ranką prie kaktos. Tai buvo labai
panašu į gestą negarsiniame filme, kai bejėgė panelė pa­
puola į didelį pavojų.
Aš įspyriau Hanai po stalu.
- Ką? - begarsiais lūpų judesiais paklausė ši. - Ką tokio
aš pasakiau?
-Aš padėjau tam šunsnukiui įgyti medicininį išsilavi­
nimą! - išliedama ilgai slėptus jausmus, dar garsiau klykė
Džezė. - Aš atsidaviau Stadsui visu kūnu ir siela.
 Jos balsas virpėjo nuo emocijų.
- Aš mėgau savo darbą, bet ir tai kaip paskutinė idiote
medau! Ir viskas dėl jo.
- Taigi, bhangute, aš taip niekada ir nesupratau, kodėl
tu metei vyriausiosios virėjos pareigas.
Hana nusispjovė ir manieringai sukryžiavo savo grakš-
das, lygiai nuskustas kojas.
Džezė ramiai nužvelgė Haną plieniniu žvilgsniu.
- Aš nusprendžiau likti namuose dėl to, kad norėjau, jog
Džošas įgautų mano asmenybės bruožų, o ne turinčios val­
gymo sutrikimų auklės iš Čekoslovakijos. Aišku?
Vesdama savo pusiau nuteptą draugę prie šildytuvo
(buvo likusios penkios minutės iki lėktuvo nusileidimo), aš
mąsdau, kad šiuo požiūriu Džezė buvo teisi. Aš dar nebu­
vau sutikusi nė vienos vadovo pareigas einandos moters,
kuri būtų metusi pajamų šaltinį dėl gąsdinandų pasakoji­
mų apie tas visą dieną dirbandas moteris, kurių vaikai turi
mažiau galimybių mokytis Alygiu, o vėliau gyvenime būna
labiau linkę rinkti su nacių atminimu susijusius daiktus.
Džezė išskėtė rankas į šalis, lyg būtų nukryžiuota ant
kryžiaus, kad aš galėčiau nutepti jos šonus.
- Argi aš nebuvau gera žmona?
Ji išdidžiai kilstelėjo smakrą.
-Gerasis Dieve! Su kuo tik aš nesitaiksdau! Skubūs
iškvietimai. Žmogaus teisių kampanijos... Mano namai
nuolat pilni minų sužalotų vienakojų aukų. Arba beraščių
benamių, neturindų pabėgėlių statuso, bet turindų hemo-
rojų. Juodaodžių profsąjungiečių, mėgstandų pakalbėti
apie „lygybę" ir pliaukšindų pirštais man, kad atneščiau
kavos, nes esu tik moteris. O taip, aš juos visus mandagiai
aptarnaudavau.
Kai Džezė pūtė nosį, garsas buvo kaip Didžiosios Brita­
nijos karo laivo Britannia sirenos.
 - Keista, ar ne, ta Bridžitos Džouns kompanijos, prisigė-
rusios ir vemiančios į nutekamuosius griovius trečią valan­
dą ryto, iliuzija, kad vedybos bus žingsnis aukštyn!
Hana ją pataisė:
- Ne visi vyrai yra niekšai.
- Teisybė. Kai kurie iš jų yra mirę. Vyrai, - neįmanoma
su jais gyventi, neįmanoma pakišti jiems kalio cianido tab­
letės, kad nepakliūtum į kalėjimą už žmogžudystę. O, man
bloga.
Rankomis apglėbusi pilvą, nuo prakaito sulipusiais
plaukais, Džezė atrodė lyg pernokęs mango vaisius. Ji pa-
simaivė prieš veidrodį.
- Pas tave per karšta, Kese. Man taip silpna. Be to, man
skauda galvą. Gal turi riešutų sviesto? Pastaruoju metu aš
labai jo noriu.
- Kristau! Bet tu ne nėščia, ar ne?
Hana vartė akis lyg pantomimos aktorė.
- Tikriausiai kaip tik taip ir yra, Kese. Tai nekaltas pra­
sidėjimas.
- Priežastis, dėl ko aš taip bjauriai jaučiuosi, - tęsė Dže­
zė, - yra ta, kad aš tik dabar suvokiau, kaip moterys už­
gniaužia savo norus. Pažvelk į save, Hana. Tu neturi vaikų,
nes Paskalis jų nenorėjo. Ir...
Tai buvo žengimas į pavojingą teritoriją. Aš pažvelgiau į
virtuvės laikrodį. Džezė jau būtų galėjusi praeiti muitinę ir
būti prie bagažo karuselės. Aš pamėginau pakreipti pokal­
bį saugesne linkme.
- Negaliu suprasti, kodėl tu neturėjai vaikų, Hana. Jie
būtų geras pasiteisinimas anksčiau išeiti iš baliaus.
Hana įsižeidusi metė:
-Mano didžiausias įsipareigojimas yra Paskalis. Mes
gyvename taip, kaip norime.
Džezė, įkaitusi nuo viskio, garsiai nusikvatojo:
 - Tu gyveni taip, kaip nori jis. Paskalis visada norėjo būti
tavo vienintelis vaikas. Tavo pasaulio centras.
- Kad ir kaip ten būtų, mes esame laimingi, - šiurkštokai
atsiliepė Hana.
- Matai, Džeze, Hanos minkštieji baldai yra per gražūs,
kad ji norėtų matyti juos apsiusiotus vaikiūkščių.
Aš nėriausi iš kailio, stengdamasi sušvelninti įtampą.
- Oi! Aš nepakenčiu vaikų! Aš nekenčiu ir gyvūnų, bet
pagalvojau, kad čia mažiau pavojinga pirmiau paminėti
vaikus, - niurzgėjo Hana.
Kai Hana su Džeze pykdavosi ir būdavo pasiryžusios
griebti viena kitą už gerklės, galiausiai visą savo nepasi­
tenkinimą jos nukreipdavo į mane. O dabar mes buvome
įžengusios į tikrai pavojingą zoną.
- Nagi, Džeze, apsirenk, - reikalavau aš. - Tu dabar jau
turėtum važiuoti iš oro uosto.
-Mano gyvenimas yra puikus, - vėl pakartojo Hana,
nuo pirštų kratydama šuns seiles. - Kasandra mums turėtų
kelti didžiausią rūpestį. Kesė turėtų atsirasti žydų laikraš­
tyje Tai yrajūsų gyvenimas, tik jis turėtų vadintis AR tai jūsų
GYVENIMAS?
Ji pasišlykštėjusi mosavo rankomis ir atsitraukė nuo do­
bermano, po stalu laižiusio jos ranką.
- Ko, po velnių, nori šitas šuo? Jis panašus į pabaisą, kuri
galėtų nutempti į pragarą.
- Aš manau, kad Hana teisi, Kese. Kaip gi čia yra, kad tu
visą dieną dirbi darbe, o Roris tau nieko nepadeda?
Kaip paprastai, aš viršijau rekomenduotiną dienos bailu­
mo dozę. Kažką mykiau apie tai, koks puikus partneris yra
Roris ir kaip jis padaro pusę visų darbų.
- Pusę! Moterys taip prastai išmano matematiką! - ne­
ištvėrė Džezė. - Būtent dėl šios priežasties vyrams ir se­
kasi mus įtikinti, kad jie atlieka pusę namų ruošos, vaikų

76
priežiūros ir maisto ruošimo. Tai panašu į tą anekdotą,
kuriame sakoma, kad nuotaka baltai apsirengia todėl, kad
puiku, kai indaplovė savo spalva dera prie viryklės ir šal­
dytuvo.
Ji nutilo, dar kartą išsipūtė nosį ir tada pridūrė:
- Tavo seksualinis gyvenimas yra niekam tikęs, nes vi­
duje tu juo piktiniesi.
Su siaubu akyse aš pažvelgiau į Džezminą. Kaip ji galė­
jo išpliurpti mano paslaptį? Hana pažvelgė į mane godžiu
žvilgsniu ir akimirksnį pamaniau, kad ji ant savo sūrinio
traškučio ruošiasi kažką užtepti - būtent mane.
- Tavo seksualinis gyvenimas yra sumautas? - paklausė
ji godžiai.
- Na, aš neplanavau daryti pranešimo apie savo seksua­
linį gyvenimą ir jo paslaptis, t. y. aš jų neturiu.
Dar kartą į Džezę pažvelgiau rūsčiu žvilgsniu. Stengda­
masi sutaupyti laiko, sudrėkinau Džezės bikinį ir sugrūdau
jį į plastikinį maišelį. Po to iš katino dėžės į jos lagaminą
pribarsčiau smėlio.
- Ar duodat tylos įžadą? - pareikalavau aš, ir Hana link­
telėjo.
- Aš... aš... O, Dieve! Tiesiog mano katytė nustojo murk­
ti, - nenoriai prisipažinau.
- Kaip ir daugumos ištekėjusių moterų, jos seksuali­
nis gyvenimas yra galutinė nesąmonė, - patikslino Džezė
apmaudžiai.
- Iš tikrųjų? O aš maniau, kad Roris lovoje žvėris.
- Taip, taip, jis yra žvėris - žiurkėnas.
Aš krūptelėjau. Iš pradžių daug sekso moterį verčia
jaustis kalta ir nusipiginusia. Po vestuvių mažai sekso ver­
čia moterį jaustis kalta ir pigia.
- Judviem jau laikas leistis į kelią, - pasakiau ir pabaks­
nojau į laikrodį. - Gali pasitaikyti spūsčių.

“ 7*7
 - Roris turi užtektinai kantrybės, kad mažytį golfo ka­
muoliuką įridentų į mažytę duobutę, bet neturi laiko su­
rasti jos Gtaško. Ar ne taip, Kese? - paklausė Džezė, pirštu
mėgindama, ar išdžiūvo jos įdegio kremas.
Hana su siaubu pažvelgė į mane. Naujiena ją akivaiz­
džiai pribloškė.
- Roris žaidžia golfą?
Aš išsisukinėdama gūžtelėjau pečiais. Nors Roris ir žai­
džia golfą, būtent aš turiu trūkumą - esu patetiška asmeny­
bė. Kodėl aš niekada niekam nesugebu pasipriešinti? Mano
nuomone, atsargumas niekada netrukdo.
- Mums buvo sakoma, kad mūsų karta gali gauti viską, -
tęsė Džezė, - bet iš tikro buvo turima mintyse, kad mes ga­
lime viską padaryti. Štai dėl ko aš mečiau darbą.
- Aš nedarau visko pati, - silpnai paprieštaravau. - Roris
man padeda - iš tikrųjų padeda.
- Renkis, Džeze. Laikas važiuoti. Nagi, eime!
- Jis tau padeda, ar ne? - sarkastiškai pakartojo Džezė,
užsitempdama kelnes, aūdamasi batus, maudamasi džem­
perį bei pirštines, kad apsigintų nuo šalto žiemos oro. - Tai­
gi vidutinė dirbanti moteris pakelia iš miego vaikus, nu­
veža juos į mokyklą, padaro visus namų ruošos darbus,
paskui lėkte atlekia į darbą išsekusi, uždususi, nevalgiusi
pusryčių, su vaikų uždrėbta kiaušiniene ant palaidinukės
ir neturėdama jokio supratimo, kad Pakistane buvo žemės
drebėjimas. Tuo tarpu jos vyras jau būna perskaitęs laikraš­
čius, išsimaudęs po dušu, nusiskutęs, išklausęs BBC žinių
ir atvyksta į savo biurą žvalus, atsipalaidavęs ir pasiruošęs
darbo dienai. Štai dėl ko tu nebejauti orgazmo. Dėl to, kad
tu pyksti. Tu pakliuvai į žiurkėno ratą. Į užburtą apmaudo
ir abipusių kaltinimų ratą. Pasąmonėje tu jauti nepasitenki­
nimą vyrišku galu ir štai dėl ko tu nebenori su juo dulkin­
tis. Tai tik dar vienas prakeiktas poreikis.

78
 Džezė išsitiesėjau visiškai apsirengusi. Jai nebeliko nieko
kito, kaip tik vykti ir išsiaiškinti su savo siaubingu vyru.
- Santuoka, - pareiškė ji, - yra vienintelis karas, kuria­
me tenka miegoti kartu su priešu.
Tada ji paėmė savo oranžinį šaliką ir apsivyniojo jį aplink
kaklą lyg kilpą. Simbolis nepraslydo pro mano akis.
- Roris nėra priešas! - atkirtau aš. - Jis labai puikus tėtis,
kad žinotum. Jis man labai daug padeda. Ir prie vaikų, ir su
tvarkymusi, ir...
- Ir tavo karjerai? Ar tavęs nesiruošia paaukštinti?
Hana susikišo rankas po savo palto pašiltinimu.
- Kaip tik taip. Ryt iš ryto aš susitinku su viršininku.
-Gerai, tiesiog pažiūrėsime, kaip tas tavo pašlemėkas
prisidės prie tavo darbo gavimo.
Aš norėjau atsikirsti, bet nenorėjau su savo draugėmis
pyktis. Negi taip niekada ir neišsigydysiu nuo įžūlumo sto­
kos? Pati stebėjausi, kad Deividas Atenberis dar nesukū­
rė dokumentinio filmo apie mane - pusiau moterį, pusiau
pelę, su medūzos stuburu.
- Tiesiog nepamiršk, kad jokia žmona dar niekada nenu­
šovė savo vyro tuo metu, kai jis darbavosi dulkių siurbliu.
Tokie buvo Džezės atsisveikinimo žodžiai jai išeinant
kartu su Hana, kuri turėjo ją parvežti namo iš oro uosto,
atseit įdegusią, pailsėjusią ir atsipalaidavusią.
Kai jos pagaliau išėjo, aš visiškai išsekusi atsirėmiau į
prieškambario duris.
Džezė klydo. Mano Jūs galite viską gauti svajonė nepavir­
to į pasidaryk viską pats košmarą. Mudu su Roriu buvome
tikri partneriai. Jis padarydavo pusę visų darbų. Tikrai pa­
darydavo... ar ne?
6 skyrius. Dirbančios motinos savaitė,
arba „kur, po velnių, yra tavo tėvas ?“

Pirmadienio rytas
T ikriausiai lengviau buvo suorganizuoti Diunkerko eva­
kuaciją, negu dirbančiai motinai rytais pakelti vaikus ir nu­
vežti j ugdymo įstaigas.
7.00 ryto. Pradedu ruošti pusryčius. Išgirstu žadintuvo
skambesį. Mano vaikai, išgirdę, kad aš pradedu skrudinti
duoną, žino, kad jau laikas keltis.
7.10. Jeigu jie vis dar neatsikėlę, man tenka kloti lovas su
gulinčiais jose vaikais.
7.20. Imu verkti ir sakau jiems, kad jie gali keltis arba
tuojau pat, arba po to, kai jų mama jau bus senelių namuo­
se. Priklausomai nuo to, kas atsitiks pirmiau.
Dar po dešimties minučių man jau atrodo, kad mano
draugės gaus daugybę pintų krepšelių Kalėdoms.
- Pasiskubinkite, nes mes pavėluosime, - maldauju aš
maudydama dukrą, kad jos taip nevargintų egzema.

80
 - Žuvys eina j mokyklą, bet jos nieko neišmoksta, -
šmaikštauja mano paauglys sūnus iš po savo pūkinės ant­
klodės.
Mano galvoje blyksteli mintis, kad kur kas lengviau
buvo besąlygiškai mylėti savo vaikus tada, kai jie dar ne­
mokėjo kalbėti.
7.23. Iš nevilties pavirstu j Motiną-Atilą: „Kelkitės grei­
čiau arba pakviesiu jūsų tėvą. Bet kur, po velnių, yra tas
jūsų tėvas?"
- Tualete, - atsako vaikai vienu balsu.
Kai manjau išsineria stuburo slankstelis traukiant juos abu
iš lovų, dar turiu surasti Džeinės mėgstamiausią agurkų ir
greipfrutų šampūnąsu83vitaminais, imbierinį kūnoprausik-
lį ir puikiai drėgmę sugeriančius rankšluosčius (du), o tada
aptikti Džimio tepalą karpoms bei žuvų taukų papildą.
7.30. Stoviu šalia ir raudu, kol dukra rausiasi ieškodama
tinkamų drabužių. Galiausiai išsirenka būtent tuos, kuriuos
aš pati vakar jai išrinkau ir išėmiau iš spintos.
Sūnus informuoja, kad jo uniforma guli tarp medinių jo
viršutinio gulto lentų ir čiužinio.
- Kur, po velnių, jūsų tėvas? - gailiai maldauju aš.
- Valgo pusryčius.
Neišsisuksiu. Kad Džimis galėtų pasiekti savo išlygintus
marškinius, teks nukelti viršutinio gulto čiužinį. Prabėgom
pažvelgiu į savo atvaizdą veidrodyje. Susiriečiu dvilinka
nuo čiužinio svorio ir tampu panaši į dvikojį vėžlį. Mintyse
užfiksuoju, kad reikės nueiti pas manualinės terapijos spe­
cialistą ir priminti savo vyrui, kad sustatytų Džimio Ikea
lovą, kuri nupirkta jau prieš daugelį savaičių.
7.38. Lekiu į virtuvę. Vaikai atlekia paskui mane lyg vėjo
gūsis. Virtuvėje kyla galūnių uraganas ir sklinda skundų
kakofonija, ką vaikai valgys ir ko ne. Dieve... koks triukš­
mas! O, ne!

81
 7.39. Vyksta javainių kova. Dubenėlis metamas į šildymo
groteles. Javainiai ir pieno purslai išlaksto po visą virtuvę.
Kur yra Tumerio prizo teisėjas, kai man jo reikia?
- Kur, po velnių, yra jūsų tėvas?
- Duše.
7.42. Atitempiu dulkių siurblį. Pradedu siurbti ryžių
spragėsius. Kaip tik tuo metu pastebiu pabėgusią iš nar­
velio jūrų kiaulytę. Pasilenkiu, kad pastumčiau ją į saugią
vietą. Siurblio antgalis įtraukia mano plaukus ir žaibiškai
sugarbanoja vienoje mano galvos pusėje. Dabar reikės mo­
kyti mokinius atsigręžus į juos tik vienu šonu.
7.46. Lendu po dušu. Stovėsiu po juo kokias penkias
minutes, kad vandens teškenimas nuramintų nervus ir aš
išvengčiau nervų priepuolio. Pasuku čiaupus. Suklykiu.
Vanduo arktinio šaltumo. Ačiū tau, Rori. Sušiktas reikalas.
Šūdas! Šūdas! Šūdas! Paslystu baloje, nes mano vyras mau­
dėsi plastikinę dušo užuolaidą pakabinęs už vonios krašto.
7.50. Kai trinu kūną sudrėkintu flaneliniu skudurėliu, į
vonią įsiveržia dukra. Jai reikia pyrago mokyklinei šventei.
Kaip nuostabu! Visos kitos motinos nemiegojo visą naktį
ir kepė pyragus, o viskas, ką aš turiu savo bufete, yra nau­
jiena - anatomiškai tikslus meduolinis žmogutis, užsilikęs
nuo mokyklos bibliotekininkės mergvakario. Ir dar, ar aš
negalėčiau paruošti kelių miško fėjų kostiumų šios dienos
vaidinimui mokykloje?
7.57. Kai pagaliau įkišu vieną koją į pėdkelnes, sūnus
iškiša galvą pro miegamojo duris. Jis ką tik prisiminė, kad
jam šiandien regbis.
- Regbis! Ir tu man tą sakai tik dabar?!! - šaukiu aš besi-
knisdama stalčiuose, spintelėse, skalbinių krepšiuose, skal-
byklėse ir paniškai ieškodama sportinės aprangos.
- Kur, po velnių, jūsų tėvas?
- Skutasi.

82
 Staiga praregėjusi, žvilgteliu į Džimio sportinį krepšį.
Jo gilumoje kažkas guli. Kažkas, dvokiantis laukine gamta.
Baksteliu tą daiktą. Jis purvinas, bet nejuda. Kas tai galėtų
būti? Kai jis man neįkanda, suvokiu, kad tai iš tikrųjų Dži­
mio sportinė apranga. Nebėra laiko jos skalbti. Išpurškiu ją
kvepalais ir sukišu atgal.
8.05. Man liko penkiolika minučių: važiuoti didžiausio
piko metu, palikti du vaikus dviejose skirtingose mokyklo­
se, rasti vietą savoautomobiliui mokyklos mašinų stovėjimo
aikštelėje ir nulėkti į susitikimą su direktoriumi dėl mano
paaukštinimo. Jau beveik lekiame pro duris su kuprinėmis
ir knygomis rankose, išvalytais dantimis, supakuotais prieš­
piečiais, kai vaikai manęs paprašo pinigų ekskursijai. Tada
aš vėl rausiuosi rankinėje, stalčiuose, palto kišenėse. Viskas
baigiasi tuo, kad tenka pavogti kaimynės pieno pinigus.
- Kur, po velnių, jūsų tėvas? - vėl pasigirsta mano mo­
tiniška mantra, kai aš knisuosi ieškodama rakto, kad galė­
čiau užrakinti paradines duris.
- Aš čia, katyte.
- Rori! Kur tu, po velnių, buvai visą sumautą rytą?
- Nenorėjau tau be reikalo painiotis po kojomis. Juk tau
taip gerai sekasi susidoroti su daugybe užduočių vienu
metu.

Pirmadienio vakaras
- N a ir kaip? - klausia Džezė telefonu, kuris suskamba už
nanosekundės man grįžus namo, - ar Roris padėjo tau lai­
ku atvykti į susitikimą su direktoriumi?
-Gal moterims geriau sekasi atlikti daugybę užduo­
čių vienu metu? - bandau pasakyti, valydama dulkes nuo
grindjuosčių. Dulkes? Ką aš čia noriu apgauti? Ant mano
grindjuosčių pilna žemių. - Iš savo pedagoginės praktikos

83
galiu pasakyti, kad berniukai tikrai neturi tokių tikslių mo­
torinių įgūdžių...
- Leisk tau pasakyti tiesiai, Kese. Nors tavo vyras suge­
ba patamsyje viena ranka atsegti nėriniuotą liemenėlę, tu
vis vien manai, kad jis toks negrabus, jog negali užsukti
pieno butelio? Tik nesakyk, kad pavėlavai į susitikimą.
- Bijau, taip. Ir, patikėk manimi, mano bjaurusis direk­
torius neklauso jokių pasiteisinimų. Jis net nepriima ligos
raštelių iš gydytojo. Jis sako, kad jeigu užteko sveikatos nu­
eiti pas gydytoją, tai užtenka jos ir atvykti į mokyklą, - sa­
kau aš prispaudusi telefoną prie ausies ir tuo pačiu metu
rausiuosi šaldytuve, ieškodama kokio nors maisto, kuris
dar nevirto pelėsiais. - Kalbant apie vyrų gėdos galeriją, ar tu
pakalbėjai su tuo savo nenaudėliu vyru apie jo daugybines
seksualines užduotis?
- Dar ne. Aš vis dar šoko būsenos. Aš nežinau, ar man
išlieti savo tulžį, ar perplėšti jo? Man skambino iš Jungtinių
Tautų ir prašė, kad išmatuočiau jį neperšaunamai liemenei.
Jie norėjo, kad išmatuočiau jį stovintį ir tiesiai sėdintį.
- Dieve! Ar tu turi pakankamai ilgą metrą? - paklausiu
aš juokaudama ir prausdamasi pirmo aukšto vonioje.
- Aš jį išmatavau ne visai tiksliai.
- Gydytojo - žmogaus teisių gynėjo žmonos kerštas. Jūs
bloga, ponia Stadlend, - kikenu aš, nurinkinėdama Rorio
barzdaplaukius nuo kriauklės.
- Aš mėginu į tai pažvelgti lengvai, Kese, bet iš tikrųjų
jaučiuosi siaubingai. Negaliu miegoti. Man skauda galvą ir
kamuoja depresija... ir man taip karšta, kad aplink mane
susikuria naujas mikroklimatas!
- Iš tikrųjų? Ar oro prognozę skaitančios mergaitės turė­
tų tave įtraukti į savo pranešimus? Rytinė Anglija, šalta ir
vėjuota. Džezmina Džardin - tvanki ir lipni, prie jos artėja
šilumos frontas.

84
 - Nejuokauk. Aš jau susitariau dėl vizito pas gydytoją,
nors ir manau, kad tai tik stresas. Norėčiau būti panaši į
tave, Kese. Tu turi šventojo kantrybę.
- Ne. Aš turiu du vaikus, vyrą, darbą ir septynis šimtus
gyvūnų, kuriuos reikia šerti.
-Tiesiog primink tam savo gremėzdui vyrui, kad tau
daugiau padėtų, gerai?

Antradienio rytas
Rorio pagalbos metodas yra nustatyti laikrodį valanda
anksčiau.
- Ankstyvą kirminą suryja paukščiai, - perfrazuoja ži­
nomą patarlę maino vyrelis, pasuka žadintuvą vėlesniam
laikui ir apsiverčia ant kito šono.
Galų gale 7.55 aš išlekiu pro duris. Su palengvėjimu at­
sidustu. Spėsiu į susitikimą!
- Iki, tigriuk, - pamojuoja man Roris, lįsdamas į savo vi­
sureigį.
- Rori, aš tikėjausi, kad tu šiandien nuveši vaikus į mo­
kyklą! Man šiandien pokalbis su Skrupu.
- Oman seminaras. Neseniai buvo pastebėta, kad moks­
liniai tyrimai sukelia vėžį žiurkėms. Be to, vaikų mokyklos
yra tau pakeliui, Kese. Ir gal galėtum nuvežti poniai Pin­
kerton jos dobermaną? Tai tau visiškai pakeliui.
O, ne. Tik ne tą Baskervilių šunį.
- Bet... - mėginu pasakyti, tačiau Roris mane nutraukia.
- Štai kas man patinka jumyse, moderniosios moterys, -
jūs iš tikro galite viską padaryti.
Jis nušvinta šypsena ir pasiunčia man oro bučinį.
Lygiai aštuntą valandą Rorio automobilis nuburzgia
tolyn. Per abu jo automobilio garsiakalbius liejasi Laiptai į
dangų melodija.

85
 Roriui visada kažkaip pasiseka savo automobilį pasista­
tyti tiesiai prie namų, o aš visada randu vietą taip toli, jog
rytais net galvoju išsikviesti taksi, kad šis mane nuvežtų
iki automobilio. Aš, vaikai ir dobermanas leidžiamės į žygį
ieškoti mano Hondos - su kompasu ir valgomų uogų sąrašu
rankose.

Tas, kuris parašė, kad geriau yra keliauti su viltimi negu

atvykti į vietą, matyt, niekada bėgte nebėgo į mokyklą.
Automobilyje vaikai susipeša dėl vietos priekyje. Pro­
blemą išsprendžiu nuvarydama juos abu į automobilio
galą, o dobermaną prisegu prie priekinės keleivio sėdynės.
Tėvams tai nesuprantama, kodėl jų sūnus, kuris gali gai­
vinti valkataujantį, kirminų apniktą šunį iš burnos į bumą,
dalytis kramtoma guma tiesiai iš bronchitu sergančio vaiko
burnos bei krapštyti nosį ir valgyti tai, ką iškrapštė, kaip tas
sūnus negali atsisėsti šalia savo sesers, nes ji turi „mergai­
tiškų bacilų"?
Kol atvažiuoju iki gatvės galo, vaikai jau kabinasi vienas
kitamį gerklę. Tai paprastai priveda prie mėginimo išstumti
vienas kitą arba mane pro automobilio langą. Aš manau, kad
važiavimo greitkeliu taisyklėse nėra nurodyta, jog negalima
vairuotojo stumti pro važiuojančio automobilio langą, nes
niekas, kas turi bent kiek sveiko proto, niekada nemėgins
to daryti. Šviesoforas buvo išrastas ne tam, kaip jūs galite
įsivaizduoti, kad palengvintų automobilių eismą visomis
kryptimis, bet tam, kad leistų galvos netekusiai motinai,
pašėlusiai lekiančiai į mokyklą, beprotiškai daužyti bet ką,
kas yra pasiekiamu atstumu, šiuo atveju Baskervilių šunį.
Rėkiu iš skausmo, kai įžeistas dobermanas įkanda į ranką.
Vieną žalią šviesą praleidžiu, nes bandau sustabdyti te­
kantį kraują. Antrą žalią šviesą praleidžiu, nes iš Džeinės

86
plaukų bandau iškrapštyti kramtomąją gumą, o Džimiui
padedu sukonstruoti palinkusį Pizos bokštą dailės pamo­
kai. Praleidžiu trečią žalią šviesą, nes paskubomis akių
pieštuku užsirašinėju pastabėles ant vakarykščio automo­
bilio stovėjimo bilieto. Dabar jau taip vėlu, kad aš nebesu-
stoju prie savo vaikų mokyklų. Tiesiog pristabdau ir išme­
tu savo vienuolikmetę ir trylikametį lyg pašto maišus ant
šaligatvio. Tą patį padarau ir su Kudžu - šunimi žudiku.
Pasuku mašiną link Primrose kalvos. Nuspaudžiu ak­
celeratorių iki pat galo ir papuolu į kamšatį. Kodėl Lon­
dono motinos, vežančios vaikus į mokyklas, pasirenka to­
kius keturračius automobilius, kurie tiktų tik Kalaharyje ar
Katmandu?
Atrodo, kad jų vienintelis motto yra Geriau mirsiu negu
užleisiu kam nors kelią. Suspausta tarp motorizuotų pabai­
sų buferių mano mažutė Honda siekia tik jų ratų gaubtus.
Hana sumenkindama save vadina juos Žydais visureigiuo­
se, o Džezė Varytojais iš proto. Mano krūtinėje kyla panika.
Turiu tik penkias minutes, kad patekčiau į mokyklą ir savo
direktoriui prisistatyčiau rami ir viską galinti. Važiuoju
atbuliniu bėgiu vienpusio eismo gatve ir tampu pirmuoju
žmogumi automobilizmo istorijoje, nubaudžiamu už per
greitą važiavimą atbulomis.
Galbūt man būtų pasisekę išsisukti su šiuo radikaliu ma­
nevru, jei nebūčiau patraukusi į save dėmesio tuo, kad atsi­
trenkiau į miniatiūrinį Smarto automobilį. Bet policininkas
sako, kad sekęs mane nuo pat to momento, kai aš įsukau į
autobusų eismo juostą, nes visą laiką kalbėjau mobiliuoju
telefonu.
- Atsiprašau, pareigūne, - suveblenu aš, - tikriausiai esu
smarkiai išsitepliojusi kanceliariniais klijais nuo to, kad per
piko valandą mėginau pagaminti pasvirusį Pizos bokštą.
Beje, aš esu motina - dirbanti motina - o dirbančios moti-
nos turėtų turėti savo atskirą eismo juostą. Šalia autobusų
juostos. Aš turiu galvoje, kad mums reikia pagalbos, po vel­
nių! Pagaliau Smartai nėra jau tokios protingos mašinos, jei
jie susitrina lyg cigarečių pakelis nuo vieno vienintelio ma­
žyčio smūgio. Jie tiesiog yra geras būdas mažinti gyventojų
skaičių, ar ne? Taigi iš tikro aš tik pasitarnavau visuomenei,
parodydama šio dizaino trūkumus, ir tai turėtų kompen­
suoti visas kelių taisykles, kurias pažeidžiau ir sukėliau tą
šuns pradėtą, atžalų įkvėptą, pamišusios dirbančios moti­
nos sukeltą avariją, - teisinuosi aš ir rodau pareigūnui savo
kraujuojančią, šuns sukandžiotą ranką.
- Ar jūs taip nemanote? - pasiteirauju.
Policininkas iš nuostabos kilsteli antakius, pasako, kad
jis yra tikras, jog draudikai atsižvelgs į mano pretenzijas,
tada užregistruoja įvykį ir palydi mane su mano sužalota
ranka į nemokamą karališkąją ligoninę.
Kai seselė siuva mano žaizdą, aš skambinu Roriui. Papa­
sakoju, kas atsitiko. Tada nedrąsiai pasiūlau jam, kad rytais
į mokyklą vaikus vežiotų jis, nes būtent dėl vaikų užpaka­
linėje sėdynėje ir atsitinka tokie dalykai.
Jis pataiso mane sakydamas:
- Būtent dėl atsitikimų užpakalinėje sėdynėje atsiranda
vaikai, o ne atvirkščiai. Taip mes pradėjome Džimį, ar pa­
meni? - priduria gašliai.
- Rori! Aš esu ligoninėje! Man reikia priežiūros, o viskas,
kas rūpi tau, tai išmatuoti man temperatūrą SAVOPENIU?
Staiga pastebiu, kad traumatologijos skyriuje įsivyrauja
mirtina tyla, ir pritildau savo balsą.
- Prižiūrėk vaikus šį vakarą, gerai? Aš paskambinau di­
rektoriui iš autombilio ir pranešiau, kad vėluosiu.
-Žinoma, tu turi vėluoti! Joks mokytojas negali atva­
žiuoti laiku, jei prieš akis mato ženklą, ant kurio parašyta:
Priekyje mokykla. Važiuokit lėtai.

88
 - Tai visiškai nejuokinga, Rori. Skrupas informavo mane
telefonu, kad jis sukūrė kažkokią slenkstinę vertinimoformą
tiems, kurie kreipiasi dėl darbo. Aš turėsiu ją užpildyti prieš
susitikimą su juo. Susitikimas perkeltas rytojaus rytui. O ta
forma yra penkiasdešimt septynių puslapių.
- Ei, ar aš tave kada nors apvyliau, lapute?
- Tu teisus. Negalėčiau tikėtis geresnio vyro.
O sau po nosimi suburbėjau:
- Nepaisant to, kaip labai to norėčiau.

- Na? - paklausia Džezė, kai mudvi susitinkame Kemde-

no gatvės vaistinėje per mano pietų pertrauką. Ji stovi prie
prekystalio ir sako:
- Aš pirksiu tirpaus vitamino C tablečių, ežiuolės tablečių
pakuotę ir - jos balsas sustiprėja dešimčia decibelų - tamponų.
Staiga ji pamato mano rankos žaizdą ir taria:
- Leisk man atspėti. Tu praleidai vakarykštį susitikimą?
- Visai ne, - atsakau aš sarkastiškai. - Jis tiesiog perkel­
tas rytojaus rytui. Roris prižiūrės vaikus, kad aš galėčiau
jam ruoštis. Skrupas verčia pretendentus užpildyti kažkokį
juokingą klausimyną.
- Neužmirškite TAMPONŲ. Didžiausios dėžutės, kokią
tik turite! - šaukia Džezė vaistininkui. - Betgi tavo aukš­
čiausia kvalifikacija, Kese. Tu vadovauji šeštokams jau
penkerius metus. Direktorius nuolat gauna laiškus iš pa­
tenkintų tėvų, kuriuose šie rašo, kad tu esi tiesiog nuostabi
ir padedi jų vaikams pasirinkti jų pirmąją mokyklą. Tikrin­
tojai tave visada vertina gerai. Surašo tau geriausius pažy­
mius už naujoves ir kūrybiškumą. Visas personalas tave
myli. Ir vaikai. Tai ko jis laukia?
- Jam labiau patinka kreidos ir kalbėjimo mokymo meto­
das, kai mokytojas stovi prie lentos, o vaikai mokosi me­

89
chaniškai. Jis sukūrė tą klausimyną, kad mane pagautų.
Tada jis turės pretekstą nepakelti mano pareigų.
- Iš tikrųjų? Tu manai, kad klausimai tau sudarys pro­
blemų?
- Ne, - atsakau aš kantriai. - Problemų sudarys atsakymai.
- Kur mano TAMPONAI? - kimba Džezė prie pardavė­
jo. - Ačiū. Iš tikrųjų man reikia SUPER TAMPONŲ, jeigu
jūs nieko prieš.
- Ką pasakė daktaras? - klausiu aš.
Džezės veidas atrodo priblokštas. Ji pritildo balsą iki vi­
siško šnabždesio.
- Be to, kad jis rado tai, ką tu manei esant menopauze, jis
nustatė man trijų mėnesių nėštumą. Tai baisiausia, kas gali
atsitikti mūsų amžiaus moteriai.
- Na, aš nežinau.
- Jis pareiškė, kad man ankstyva menopauzė. Tiksliau -
perimenopauzė. Ar gali tuo patikėti? Man?
- Tau sekasi. Mano mėnesinės dabar tokios gausios, kad
man reikia naudoti didžiausius įklotus. Taigi... kam tau tie
visi tamponai?
- Gerasis Dieve, Kese! Aš nenoriu, kad kas nors sužino­
tų. Ar gali duoti tylos įžadą? Nėra ko stebėtis, kad Stadsas
nusigręžė nuo manęs.
Jos žalios akys prisipildo ašarų.
- Koks vyras pasaulyje gali norėti moters, kurios galioji­
mo laikas pasibaigęs? - ji sunkiai išspaudžia žodžius.
- Na, princas Čarlzas, pavyzdžiui. Juk jis atsisakė super-
modelio dėl vyresnės moters.
- Tai tiesa, - truputį atsigauna Džezė ir išsipučia nosį. -
Iš tikrųjų man princas Čarlzas labai ėmė patikti nuo to lai­
ko, kai jis panoro būti Tamponu. Nors tai yra viso jo gyve­
nimo metafora, ar tu taip nemanai? Jis amžinai tinkamoje
vietoje netinkamu laiku.

90
 Mes juokiamės ir apsikabiname prieš išsiskirdamos, pa­
sižadėjusios pasikalbėti kitą dieną.
- Kur Stadsas? - paklausiau aš.
- Nežinau. Tikriausiai kur nors dulkinasi su kokia pros­
titute.
- Ar tu ketini jam viską iškloti?
- Ne dabar. Jis Haityje. Štai, pažvelk.
Ji pasirausia savo Kim Novak rankinėje ir ištraukia ranka
prirašytą lapelį. Adresas ant voko rodo jį esant iš Port-au-
Prince kalėjimo. Ji perskaito jį garsiai:
Ačiū, kad atvykote susitikti su mano tiesioginiu viršinin­
ku. Turbūt nebūtina priminti, kad jūs ir jūsų šeima visada
būsite laukiami mano kvepiančioje šalyje, visada pilnoje sau­
lės ir gražuolių kreolių, kurių žavesio niekas pasaulyje negali
pralenkti...
- Būtent dėl to paskutinio sakinio, aš manau, Stadsas ir
nepakvietė savo šeimos keliauti su juo, - karčiai priduria
Džezė.
- Gal jis tiesiog galvojo, kad tai per daug pavojinga, kad
tave gali pagrobti dar prieš tai, kol tu spėsi ištarti: „Įdomu,
kas tas vyras su antrankiais ir raminamaisiais vaistais..."
- Ne. Tas apgavikas mano vyras tiesiog per daug užsi­
ėmęs pasaulio gelbėjimu, bet negalvoja, kaip išgelbėti savo
santuoką.
Nors mano Roris ir nėra garsus tuo, kad gydo pasaulio
žaizdas, jis staiga man pasirodo labai geras, palyginti su
Stadsu. Galima būti vieninteliu žmogumi pasaulyje, suge­
bančiu kažką padaryti, bet galima būti ir visu pasauliu vie­
nam žmogui.
- Aš myliu Rorį ir tu tai žinai, Džeze, - pasakiau aš, pa­
gauta impulso. Šį vakarą jis išpirks savo kaltę. Aš žinau,
kad taip bus.
- Taip, žinoma... o Melani Griffith natūraliai sensta.

91
Dirbančių tėvų dienos baigiasi labai panašiai kaip ir prasi­
deda - chaosu ir sumaištimi.
16.30. Kažkaip pasiseka įsprausti ir pastatyti automobilį
tarp dviejų masyvių Range Rower. Nuo šitos vietos valanda
ėjimo iki mano namų. Man pavyksta įveikti šį atstumą ir
likti neapiplėštai. Kokia laiminga diena!
17.30. Roris vis dar ne namie. Lauke nėra jo visurei­
gio, tik mėtosi daugybė šiukšlių. Roris dideliam mies­
to lapių, kurios pastaruoju metu užplūdo Londoną,
džiaugsmui, nepakankamai stipriai užrišo šiukšlių mai­
šą. Po sodą išbarstytos visos mano, sąžinės graužiamos
dirbančios motinos, paslaptys - šaldyto ir greito maisto
pakuotės, o aš nenorėčiau, kad tai matytų nuolat namuo­
se tūnančios, savo vaikus natūraliu maistu maitinančios
motinos.
17.40. Viduje randu vaikus, mistiškai žvelgiančius į šal­
dytuvą ir laukiančius, gal jame atsiras ko nors valgomo.
Jeigu tik kada nors turėsiu pakankamai laiko, pagausiu tą
Martą Stiuart ir jai į šikną įmontuosiu duonkepę! Ponios
Beeton namų deivės paprastų moterų gyvenimą pavertė
tikra kančia. Mano mėgstamiausias receptas būtų lėtai iš­
kepti vieną Deivę ant iešmo. Namų deivė su apskrudusią
odele. Sudėlioju vištienos gabalėlius, kad jie atrodytų lyg
animacinių filmų herojai, kurie, be jokios abejonės, gali su­
kelti daugybę neoperuotinų auglių švelnioms mano atžalų
virškinimo sistemoms.
18.00. Virdama pietus imu šaukti ant vaikų, kad šie
ruoštų namų darbus. Išreiškiu apgailestavimą, kai negaliu
atsakyti į jų klausimus. Džimis praneša:
- Mamyte, aš laikiau tikybos egzaminą mokykloje, bet
argi man pažymį ne Dievas turėtų rašyti?

92
 18.30. Pakeliu telefoną lipniomis nuo riešutinio kremo
Nutella rankomis. Skamba Rorio mobilusis.
- Rori? Man reikia pradėti pildyti slenkstinio vertinimo
anketą.
- Dažniau rašyk žodžius „ir 1.1." Juos reikia rašyti tada,
kai nori, jog tavo viršininkai galvotų, kad žinai daugiau
negu iš tikrųjų, - pataria jis ir pažada, jog greitai bus na­
muose. Šalinant svetimkūnį, operacijos metu nugaišo auk­
sinis retriveris, ir Roris, matyt, važiuoja šios žinios pranešti
jo šeimininkams.
Aš mėginu peržvelgti savo užrašus pietaudama, bet vai­
kai nesiliauja uždavinėję kvailų klausimų.
- Koks Hitlerio pirmasis vardas? Heil? Pasakyk Džeinei,
nes ji manimi netiki.
-Mama, kai per televizijos reklamą sako, kad šunų
maistas dabar yra naujo, geresnio skonio, kas tą maistą iš­
bando? Kaip jie tai žino?
Suglumusi pažvelgiu į savo atžalas. Argi būdama nėščia
aš neprarijau kelių galonų žuvų taukų, kad vaikų smegenys
kuo geriau išsivystytų? Išgėriau tiek žuvų taukų, kad man
tikriausiai netrukus išaugs žiaunos ir aš pradėsiu neršti. Ir
kam visa tai?
20.00. Skambinu Roriui. „Vaikai mane varo iš proto."
-Hmm. Tikriausiai tavyje dar susikaupusios nuosėdos
nuo to sėdmeninės pirmeigos gimdymo, meilute, - atsako jis.
- Grįžk. Namo. Tučtuojau. Dabar, - maldauju aš, kilno­
dama dangčius nuo Tuppenvare indų.
- Bet aš kaip tik vežu nugaišusio šuns šeimininką iš­
gerti alaus, kad jis nors kiek aprimtų. Paaiškėjo, kad aš
pamiršau jam paduoti pasirašyti sutikimo operacijai for­
mą. Planuoju ją pakišti jam po nosimi, kai jis bus išgėręs
keletą bokalų alaus. Tu nenori, kad jis pradėtų su manimi
bylinėtis, ar ne?

93
 - O, nuostabu! Į kurią alinę važiuoji?
- Hobgobliną.
- Ar tai nėra ta užeiga su superdideliu televizoriaus
ekranu? Dieve, juk nebus transliuojamos kokios nors var­
žybos, ar ne?
- Aš neužtruksiu ilgai. Myliu tave.
Aš sudejuoju. Užeiga su plačiaformačiu televizoriumi
yra žemiškas juodosios skylės kosmose atitikmuo. Jei vyras
užeis į tokią užeigą, tai neišlįs iš jos visą amžinybę.
- Rori! Rori! Ne, nepadėk ragelio...
21.00. Mėginu priversti Džeinę susidėti viską į mokyk­
linę kuprinę. Bet negaliu priversti jos nustoti kalbėti tele­
fonu. Iš tikrųjų jau nepamenu, kaip ji atrodo be telefono,
kyšančio iš už ausies.
21.15. Atlieku dukrai telefonotomiją ir nuveju ją į vonią
valytis dantų.
21.30. Vėl skambinu Roriui. Pagaliau jis atsiliepia apgir­
tusiu balsu:
- Aš žinau, kad vaikai yra sunkus darbas, kačiuk, bet jis
teikia pasitenkinimo. Tiesiog nuvaryk juos anksčiau gulti ir
turėsi galybę laiko. Taip dar geriau, aš tau nesimaišysiu ir
neerzinsiu tavęs. Turėsi nuostabią ramybę.
- Bet, Rori, aš...
21.45. Papirkimais (Džezė tai vadina apdovanojimais)
man pasiseka vaikus nusiųsti į lovą. Ar ne ironiška, kad ry­
tais vaikų neįmanoma ištraukti iš lovos, o vakarais į ją įkišti?
Įsipilu taurę vyno. Galiausiai atsisėdu ir pradedu pildyti
savęs įvertinimo anketą.
21.50. Baisus spiegimas iš Džeinės kambario. Šuoliais
lekiu, kliūdama už baldų, šuoliais į viršų. Kadangi baigėsi
švari patalynė, aš paklojau jai senas jos brolio paklodes su
Betmenu. Tamsoje šviečiantys maniakiškai besišypsančių
herojų atvaizdai sukėlė galbūt pirmąjį pasaulyje košmarą

94
dėl patalynės. Mėginu pakeisti viengulę pūkinės antklodės
paklodę su Betmenu mano didele, karališko dydžio paklo­
de, bet pati joje susipainioju. Jaučiuosi kaip Arktikos tyri­
nėtojas, užkluptas baltosios tamsos. Pasiduodu. Paguldau
ją į mūsų lovą.
22.00. Atsisėdu, kad iššifruočiau Skrupo painų švietėjiš­
ką žargoną, ir staiga prisimenu, kad Džimiui turiu įrašyti
filmą Šešios Henriko Aštuntojo žmonos. Tojam reikia mokyk­
linei užduočiai atlikti.
Japonų kerštas už pralaimėtą karą - gaminti prekes su
neperskaitomomis instrukcijomis. Tai psichologinis kanki­
nimo būdas, skausmingesnis už bambukų ūglių kaišiojimą
po nagais. Gulėdama ant pilvo ant grindų ir spaudydama
įvairius vaizdo leistuvo mygtukus, pamatau dulkių gur­
vuolius. O, kad namai galėtų būti savaime išsivalantys kaip
orkaitės! Bet dabar, kai žinau, jog namų tvarkytoja be penk­
tadienio čia nepasirodys, aš vėl viską turiu padaryti pati.
Visą kitą valandą praleidžiu šveisdama. Prisimenu, kokia
darbšti buvau, kai tik ištekėjau. Kai gimė Džimis, viską ste­
rilizuodavau, o kai gimė Džeinė, jos čiulptuką sterilizuo­
davau nučiulpdama jį ir pasikliaudama senoviniu dezin­
fekavimo seilėmis metodu. Prabėgus dešimtmečiui, mano
rūpestis namų reikalais gerokai sumenko ir aš ėmiau nau­
doti flanelinį skudurėlį valyti viskam, kas neatsikalbinėja.
Vienuoliktą valandą vakaro paruošiu mokyklinius prieš­
piečius, kad nereikėtų gaišti laiko rytą. Išimu mėsą iš šal­
diklio rytojaus pietums. Sudedu baltinius į skalbyklę. Iš­
silyginu drabužius susitikimui su direktoriumi. Pasikalbu
su vazoninėmis jau vystančiomis gėlėmis. Pašeriu visus gy­
vūnus. Sudarau pirkinių sąrašą. Padedu į vietą Monopolį.
Sukraunu indus į indaplovę. Užbaigiu fėjos kostiumą spek­
takliui Vasarvidžio nakties sapnas. Prie to sumauto kostiumo
niekaip nenori prilipti blizgučiai! Prakeiktas, prakeiktas,

95
prakeiktas kostiumas. Kai pagaliau ryžtingai imuosi darbo,
pro duris įlinguoja Roris.
- Matai, kokia ramybė? Ar tu nesidžiaugi, kad aš tau
nesimaišiau po kojomis visą vakarą? Nesirūpink ir mano
pietumis. Aš jau pavalgiau. Be to, gavau parašą dėl sutiki­
mo operacijai. Eikime į lovą ir švęskime, gerai? - Jis mirk­
teli akį.
O, kaip nuostabu! Puikus būdas užbaigti visos dienos
siaubo filmą - Ranka.
Tada prisimenu, kad mūsų lovoje miega Džeinė. Tfu! Aš
saugi. Pagaliau Rorio teisybė: Kartais vaikų turėjimas pasi­
teisina.

Trečiadienis
- N a, kaip? - klausia manęs Džezė mudviem geriant kavą
kulinarijoje šalia mokyklos. Šiandien trečiadienis, taigi jau
įpusėjo mano darbo savaitė. - Kaip praėjo pokalbis su di­
rektoriumi?
- Aš jį pramiegojau.
- Ką? Aš maniau, tau Roris vakar ketino padėti?
Aš gūžteliu pečiais.
- Jambuvo skubi operacija.
- Nustok ieškojusi pateisinimų tam tingiam paršui. Sun­
ku iš kur nors sugrįžti, jei ten niekada nebuvai, Kese.
Aš sunerimusi žvelgiu, kaip Džezė iš savo rankinuko iš­
sitraukia pakelį cigarečių.
- Nuo kada tu rūkai? - paklausiu.
- Aš nerūkau, - atsako ji ir užsidega cigaretę. - Aš tik
apsimetu, kad rūkau. Kaip ir tai, kad naudoju pakaitinės
hormonų terapijos pleistrą, nors vis dar sergu mėnesinė­
mis. Aš galiu visiems pasakyti, kad tai tik priemonė prieš
rūkymą, o ne tikra cigaretė.

96
 - Būtų gerai, kad būtų gaminami pleistrai nuo vyrų, lei­
džiantys palengva nuo jų atprasti, - pastebiu aš ir tuo pat
metu pučiu savo kapucino kavos putą.
- Tiksliai, brangute. Vyrai darosi vis mažiau svarbūs. Jie
tikriausiai išnyks - lyg tonzilės ar apendiksai.
Neįtikėtinas susitraukiantis sutuoktinis. Kadangi aš dau­
giau jokiu būdu nebegaliu vėluoti j pokalbį dėl direkto­
riaus pavaduotojos pareigų, o Roris užimtas seminare,
nusprendžiu visus reikalus suimti į savo rankas. Aišku, aš
save apgaudinėju. Bet iš tikro moteris niekada nežino, ko ji
nesugebės padaryti, kol nepamėgina to daryti...

Ketvirtadienio rvtas
j

Kadangi vaikai miegojo su uniformomis, aš juos tik supa­

kuoju į mini taksi, kuris nuveš juos pusryčiauti į „McDo-
naldą" šalia mokyklos. Dėl to 7.45 galiu išlėkti iš namų.
8.00. Pagaliau randu savo automobilį. Kažkur netoli Velso.
8.03. Užvedu variklį. Prietaisų skydelyje matau kažko­
kius keistus, mirksinčius signalus. O, varge, mano automo­
bilis su manimi kalba tik japoniškai. Sukaupusi visą savo
mechaninį mąstymą suvokiu, kad tie signalai reiškia tuščią
benzino baką. Prakeiktas Roris. Jis buvo pažadėjęs pripilti
benzino praėjusį savaitgalį.
8.08. Prisipilu benzino. Einu už jį sumokėti. Kompiute­
riai neveikia.
8.15. Bėgte nubėgu prie mokėjimo automato priešingoje
gatvės pusėje. Prieš mane penki laukiantys žmonės. Mums
visiems tenka laukti atsistojus už vyro iš barzdotųjų sektos,
kuris tikriausiai yra teroristas. Jis mėgina įkišti atvirkščią
kortelę. Pažiūri į ją. Pažiūri į plyšį. Pakelia akis aukštyn
į dangų. Ignoruoja pagalbos siūlymus. Vėl įkiša kortelę į
plyšį ir surenka neteisingus skaičius - ir taip tris kartus.

97
Tada automatas praryja jo kortelę, o tai priverčia jį rėkti
ir keiktis. Jis jau netoli to, kad iš savo kuprinės ištrauktų
sprogmenį. Mano pakrikusios būsenos aiškus įrodymas
yra tai, kad viskas, ką aš galvoju, yra: „Jeigu jis yra savi­
žudis sprogdintojas, vadinasi, man nebereikės nevykusiai
aiškintis dėl pavėlavimo."
Apimta nevilties, palieku savo automobilį aikštelėje
priešais garažą ir pasileidžiu į darbą bėgte. Mano direkto­
rius yra sukirptas iš tokio pat snobizmo ir smarkumo tvido
mišinio, kaip tas audeklas, kuris buvo tiekiamas kolonijinei
imperijai.
Kai aš įlekiu į administracijos korpusą, vėluodama aš-
tuonias minutes, o mano šlapia nuo prakaito krūtinė kilno­
jasi lyg astmatikės, direktorius nutraukia savo pasiplepėji­
mą su mano konkurente Perdita Pendal, pakelia antakius
ir sako:
- Jūsų vėlavimas jau tampa įpročiu, panele O'Kerol.
-Aš mėginau atvažiuoti anksčiau, bet punktualumo
problema yra ta, kad kai nevėluoji, niekas to neįvertina, -
sušvokščiu aš.
Jis nusišypso blankia šypsenėle. Aš ir visas personalas
žinome, kad jo balso sušvelnėjimas yra blogį lemiantis žen­
klas. Po to paprastai seka viena iš jo piktųjų tiradų.
-Ar jūs galvojate, kad šitaip nesugebėdama planuoti
laiko jūs tinkate būti pavaduotoja? - sako jis tyliai. - Štai
ponia Pendal visada atvyksta laiku.
Perdita Pendal yra ne tik punktuali, bet ir turi puikių ry­
šių. Man atrodo, kad vienintelis būdas išgyventi Anglijoje,
tai išsirinkti kokį nors prosenelį, užbarstyti ant jo kokių trą­
šų, t. y. kokių nesąmonių, ir savo šeimos medyje išauginti
dar vieną šaką. Perdita ne tik turi šeimos medį, ji turi visą
mišką, tarp jų ir tėvą, kuris buvo vyriausiasis mokyklų ins­
pektorius. O aš esu kilusi iš ilgos nusikaltėlių linijos. Mano

98
proseneliai buvo ištremti į Tasmaniją už tai, kad pavogė
nėriniuotą nosinę ir sužiedėjusį duonos kepalą... ir dėl to,
kad prekiavo narkotikais.
Perdita yra tokia moteris, kuri turi padėkliukus po puo­
deliais ir prie jų priderintus rankšluostėlius rankoms pava­
lyti, peilius žuviai bei specialų nedidelį indelį sviestui. Be
to, ji turi pasiturintį vyrą. Kartą mokytojų kambaryje mes
išgirdome ją sakant:
-Ak, aš nežmoniškai pavargau! Aš praleidau visą sa­
vaitę svarstydama, kurią iš savo pagalbininkių pasiimti
slidinėti.
Personalo moterys būtų mielai ją užmušusios čia ir da­
bar. Ir žinote ką? Dirbančių motinų prisiekusieji būtų mus
išteisinę.
- Ir kokį pasiteisinimą jūs šį kartą turite?
Atrodo, kad direktorius jaučia niūrų pasitenkinimą dėl
mano sumišimo.
-Hmm...
Per mano darbo pradinėje mokykloje laikotarpį aš jau
perbėgau visą pasiteisinimų panteoną. Mano giminaičiai
nežino, bet dauguma jų be laiko jau numirę. Mano vaikai
sirgo ne tik viduriavimu ir difterija, bet ir kokliušu, ir že­
benkščių įkandimais (būdama veterinaro žmona, kartais
galiu rasti ir zoologinių pasiteisinimų). Aš pažvelgiu į savo
bosą. Jis pakelia antakius, nujausdamas mano atsakymą.
Kai jis juos sujudina, jie atrodo lyg besidulkinantys vikš­
rai. Aš rausiųosi savo smegeninėje, ieškodama kokio nors
naujo pasiteisinimo. Jau net imu galvoti, jog pasakysiu, kad
mano kulto vadas užlaikė mane, nes reikėjo pasipraktikuo­
ti, kaip perpjauti gerklę... Tai tikriausiai nepadės man pa­
kilti karjeros laiptais, bet tikrai padės man išeiti į ankstyvą
pensiją su visu atlyginimu. Tada staiga į galvą man ateina
geniali mintis!

99
 - Iš tikrųjų labai vėlai atsiguliau, nes visą vakarą mėga­
vausi jūsų slenkstinio vertinimo anketa, kuri, beje, tiesiog
trykšta įžvalgumu. Todėl šiek tiek pramiegojau šį rytą.
Aš meluoju toliau:
-Ji tokia visa apimanti, na, taip stimuliuojanti, kad aš
tiesiog negalėjau užmigti.
„Man tikrai reikėjo sukaupti vazelininių higieninių
pieštukų atsargą, kad lengviau sulįsčiau jam į užpakalį",
pagalvoju aš, bet panašu, kad mano žodžiai nuslopina jo
kandumą.
- O! Taip. Gerai. Ar turite ją su savimi?
- Turiu. Jos pavadinimas nuostabus. Mokyti reiškia moky­
tis! - pataikaujamai sučiulba Perdita ir pakiša direktoriui
savąją anketą.
Aš pagalvoju, jog reikėtų paaiškinti Skrupui, kad dar­
bo pareiškimas viso labo tėra popieriaus lapas, prirašytas
melų, bet viskas, ką pasakau, tėra...
- O Dieve! Viskas per tą skubėjimą! Aš tikriausiai pali­
kau anketą namie, - improvizuoju. - Pirmas dalykas, kurį
galėčiau padaryti ryt rytą...
- Jūs galėtumėte pateikti ponui Skrupui žodinį savęs įver­
tinimą, - meiliai pasiūlo Perdita.
O, šūdas! Esu pergudrauta kreidos ir kalbėtojos.
- Puiki mintis, - energingai taria Skrupas. - Šiaip jau aš
norėčiau pasikalbėti su kiekviena iš jūsų atskirai, bet ka­
dangi jūs praleidote tiek daug numatytų susitikimų, pane­
le O'Kerol, man tenka įterpti jus į ponios Pendal laiką. Ar
jūs galite pasakyti, kad... - Direktorius paskaito iš Perditos
anketos, - jūs nuosekliai ir efektyviai išnaudojate informa­
ciją apie buvusius mokinių laimėjimus tam, kad padėtu­
mėte pagrindą tolesniems pagrįstiems mokinių siekiams
ir stebite jų pažangą, kad galėtumėte ją tinkamai įvertinti,
atsižvelgdama į mokymo planus?

100
 - Mokymo planus? - aš įsikimbu į tuos vienintelius žo­
džius jo sakinyje. - Londono centro mokyklos planus? Jūs
turite galvoje, kaip išmokyti vaikus skaityti, rašyti ir kaip
daryti narkotikų verslą? - blefuoju aš. - Pagal šį mokymo
planą vaikai bent jau išmoksta skaičiuoti pagal metrinę sis­
temą.
Į mano šypseną direktorius neatsako šypsena. Tiksliau -
direktoriaus atsakymas galėtų prakalbinti granitą.
Perdita pasisiūlo pateikti žodinį savęs vertinimą ir var­
dija savo privalumus ištisą amžinybę. Ji apžvelgia savo
garsios šeimos istoriją nuo kryžiaus žygių laikų.
- Puiku. Taigi, panele O'Kerol, mudu su ponia Pendal
išsamiai aptarėme, ko aš tikiuosi iš savo pavaduotojos šiuo
bandomuoju laikotarpiu...
Aš taip pat norėčiau išsamiai ir prasmingai pasikalbėti
su Perdita, rankoje laikydama kriketo lazdą.
- Kadangi aš dabar turiu dalyvauti mokyklos susirinki­
me, tai gal jūs galėtumėte per pietų pertrauką užpildyti mo­
kytojo vertinimo formą ir išvardyti visus savo privalumus...
- Aišku, į juos neįtrauksite punktualumo, - įkiša savo
trigrašį Perdita, kad galėtų pakikenti kartu su direktoriumi
lyg suokalbininkai.
Mėginimas paaiškinti, kas tave padaro geru mokytoju,
yra lyg želė kalimas prie sienos. „Mano didžiausias nuo­
pelnas, pone Skrupai, yra tai, kad aš žaviuosi savo moki­
niais ir myliu savo darbą."
Keista, bet atrodo, kad direktorius nėra įsitikinęs mano
genialumu. Jis atsistoja ir sako:
- Ačiū jums, ponia Pendal, - su šypsena atsisveikina
jis. - Panele O'Kerol, ar galiu pasakyti jums keletą žo­
džių... Jūs šitoje mokykloje dirbate ilgiau už ponią Pen­
dal, - sako jis man, kai liekame vieni, - bet jūs žinote, kad
ji gavo pirmos klasės Garbės laipsnį. Be to, ji parašė diser­

101
taciją „Pamokos struktūra ir klasės kontrolė", - pakartoja
jis mechaniškai.
Mano, kaip mokytojos, svarbiausias įgūdis yra žinoji­
mas, kas iš mokinių maivosi man už nugaros ir kieno šuo
iš tikrųjų suėdė jo namų darbą. Tokių dalykų niekas neiš­
moko koledže.
- Pasakykite man, kodėl jūs pasirinkote pradinį moky­
mą? - pagaliau klausia jis.
- Aš įtariu, kad vidurinės mokyklos mokinių mokymas
teikia daugiau pasitenkinimo negu pradinių klasių, nes
jie jau pakankamai užaugę, kad galėtų trenkti tau į pilvą
galva, - pajuokauju aš, - bet kalbant rimtai, man patinka
mokyti mažus vaikus dėl jų humoro jausmo. Pavyzdžiui,
mažoji Rouzė Myttas-Perris praeitą savaitę per geografijos
pamoką parašė, kad Raudonąją jūrą su Viduržemio jūra
jungia kanalizacijos kanalas! O kai aš paprašiau Adę Grin-
berg skaičiuoti atbulai nuo dešimties iki vieno, ji atsisuko į
mane nugara ir pradėjo skaičiuoti, - juokiuosi aš, bet Kau­
nuosi, kai pastebiu, kad juokiuosi tik aš.
Ponas Skrupas giliai įkvepia. Mokytojų kambaryje mes
dažnai pajuokaujame, kad mūsų direktorius būtų išmestas
iš Sadamo Huseino smogikų komandos už per didelį bru­
talumą. Kai jis praranda kantrybę, o praranda ją kasdien,
galima įtarti, kad jis pasirinko ne tą profesiją. Jam reikėjo
rinktis Jungtinių Amerikos Valstijų pašto darbuotojo karjerą.
- Ar jūs rimtai žiūrite į šį pareigų paaukštinimą, panele
O'Kerol? Ponas Dandis palieka mokyklą vasaros semes­
tro pabaigoje ir man reikės jį pakeisti gabia, sąžininga ir
darbščia mokytoja. Jūs esate pati rimčiausia kandidatė ir
jus mėgsta vaikai bei inspektoriai, bet, tiesą sakant, aš ne­
matau jumyse lyderio savybių.
Tuo metu, kai jis pila savo tiradą apie technines gali­
mybes, sumažinimus ir teisingus dydžius, aš studijuoju jo

102
šukuoseną. Ji atrodo taip, lyg ant kietai virto kiaušinio ka­
bėtų spagečiai. Po to pradedu apžiūrinėti ratilus ant jo sta­
lo, likusius nuo kavos puodukų, o jis tuo tarpu klausinėja
manęs apie tai, ką aš tariamai parašiusi apie save anketoje.
Man kyla mintis paklausti jį, kokią plaukų spalvą jis nuro­
do savo pase, kai galima sakyti, kad jis yra PLIKAS.
Už jo pro langą matau Perditą, grakščiai kulniuojančią
per žaidimų aikštelę, pasipuošusią vienodos spalvos megz­
ta palaidinuke ir megztuku bei perlais. Ji atsipalaidavusi,
šaltakraujiška ir, galima sakyti, tobula.
Aš jai neprilygstu.

Penktadienis
P agal tai, ką mokytojai geria mokytojų kambaryje, galima
daug ką apie juos pasakyti. Dauguma jų įslenka į mokyklą
rankose laikydami espreso kavą iš Starbucks kavinės. Ponas
Skrupas yra arbatos su pienu ir dviem cukraus gabalėliais
tipas. Perdita geria žolelių arbatą. Visą likusią dieną mes
verdame vandenį apkalkėjusiame arbatinyje ir geriame iš
puodukų, išraižinėtų ironiškomis frazėmis: Mokytojai daro
tai klasiškai, Mokytojai verčia tave tai daryti, kol padarysi tei­
singai. Perditos arbatos puodelis yra šventas ir neliečiamas.
Ant jo išpieštas grėsmingas užrašas: Geriausia mokytoja.
Aš sudrimbu ant nutrintos sofos, kuri primena senokai
nudvėsusį jaką, ir išgeriu gurkšnelį mokytojų kambario ka­
vos. Jos skonis toks pat drungnas kaip ir ji pati. Aš liūdnai
apmąstau praėjusią savaitę. Lyg nešvarumų ruožai, likę
vonioje, lyg kojų nagų karpikliai, numesti ant staliuko prie
lovos, kaupiasi įrodymai, kad Roris vis dažniau pabėga iš
Kaip būti geru vyru mokyklos.
Kas pasakė: „Gyvenimas - tai vienas įvykis po kito"?
Dirbančiai motinai gyvenimas visą laiką tas pats įvykis, tas

103
pats ir tas pats per tą patį. Tik viskas vyksta labai dideliu
greičiu. Kaip bėgimas per slankųjį smėlį. Dirbančių motinų
dienos labai primena granatų su pusiau ištrauktais žiedais
laikymą rankose.
Nepaisant to, kaip labai aš norėjau tapti viena iš tų mote­
rų, kurios gali viena ranka keisti palutę, o kita maišyti suflė
ir dar atsiliepti telefonu į kvietimą konferencijon, viskas,
kuo tapau, yra šablonas. Kai išgirdau, kad iš mano burnos
sklinda tokie pamokslai kaip „Kur tu gimei? Palapinėje?",
pasijutau taip, lyg man kas miegant būtų išplovęs smege­
nis ir paleidęs tokias kasetes kaip Žmonų šablonai, 2 dalis.
Ar dar reikia stebėtis, kad iki penktadienio vakaro ėmiau
elgtis taip, lyg būčiau ilgalaikių skrydžių stiuardesė, kuriai
skauda kojos ir kuriai būdingi nuotaikos svyravimai? Gal
Džezė ir buvo teisi. Gal aš iš tikrųjų pykstu ant Rorio ir todėl
nejaučiu jam švelnumo lovoje. Kaip nuostabu. Dabar prie
perkrauto tvarkaraščio dar galiu pridėti niūrią nuotaiką.
Taip pat pajutau, kad atėjo laikas žengti kokį nors gudrų
žingsnį Šventojoje santuokos valstijoje.
7 skyrius. Ponios, kurios linčiuoja

Mano nuomone, patarimas yra lyg sifilis. Jį geriau duoti

negu gauti.
Ar aš turėčiau palikti savo vyrą? Būtent toks klausimas
mirgėjo mokytojų kambario kompiuterio ekrane, kai pra­
bėgus savaitei gavau Džezės elektroninį laišką.
Aš išsigandau. Tai buvo vienas iš gyvenimiškų klausi­
mų, kuriems nėra atsakymo. Jis prilygsta klausimui, kodėl
žodis „vienskiemenis" yra toks ilgas?
Nesiruošiau daryti įtakos Džezei. Aš apžvelgiau ap­
triušusį mokytojų kambarį ir jame esančias moteris. Dvi
iš jų išsituokusios. Trys negyvena su savo vyrais. Keturios
nelaimingai ištekėjusios. Problema ta, kad moterys išteka
nepraėjusios vedybinio gyvenimo saugumo pratybų. Niekas
mums niekada nepasakė: „Jūs galite rasti išeitį štai čia, čia
ir čia." Bet aš tikrai nepatarsiu savo draugei šokti į neži­
nomybę.
Ekrane pasirodė naujas pranešimas.

105
 Džezė rašė: Kai Stadsas vakar grįžo namo iš Haičio, aš pasa­
kiaujam, kaip ir kodėljis sudaužė mano širdį. Ir žinai, ką Didysis
gydytojas man patarė? Išgerti dvi tabletes aspirino ir atsigulti.
Su juo. Jis nuolatinį mano ašarojimą apibūdino kaip „suaktyvė­
jusią ašarų liaukų veiklą".
Kesė: Jautrus niekšas.
Džezė: Jis paaiškino, kad baisi realybė mėginant susiūti minų
sudraskytus žmones padarė jį nejautrų. Jis sakė, kad karas jo
užuojautos jausmą paveikė kaip chloroformas, osiaubingi vaizdai
ant jo operacinio stalo paveikėjį lyg eteris... Irjis ieško nuotykių
su moterimis tik tam, kad pasijustų gyvas.
Kesė: Ar ne ironiška, kai tu nusiteikusįjį užmušti! Koks suk­
čius! Tai, kadjis vartoja viagrą, sunkina jo nusikaltimą. (Patetiš­
ka, žinau, bet tai viskas, ką aš sugebu po to, kai visą rytą aiškinau
mokiniams tiksliuosius mokslus.) Ką darjis pasakė?
Džezė: Jis paklausė, ar aš norinti, kad jis miegotų kitoje lo­
voje? Aš atsakiau taip ir kad būtų geriausia, jei ta lova stovėtų
kitame Žemės pusrutulyje.
Kesė: Ar jis ketina liautis susitikinėjęs su tomis kitomis mo­
terimis?
Džezė: Jis pasakė, kad meilės romanai, matyt, patenkina kaž­
kokį poreikį, kurio nepatenkina santuoka. Ir kol tas poreikis nebus
patenkintas, partneris bus neištikimas. Užuot nutraukęs nevyku­
sią santuoką, jis nutarė, jog bus švelniau pasiieškoti iš šalies to, ko
trūksta. Jonuomone, neištikimybėyra laidas mūsų santuokai išsi­
laikyti. Tai yra santuokos saugojimo, o nejos griovimo, veiks­
mas. Štai kaipjis pateisina savo pakartotinius apgaudinėjimus.
Kesė: Pateisina savo buvimą dviveidžiu, melagiu vikšru?Ką
tu ketini daryti?
Džezė: Manau, kad išmesiujį lauk. Juk nenoriu praleisti liku­
siogyvenimo skaičiuodamajo prezervatyvus, ar ne?
Kesė: Galėtum prie jo apatinių drabužių pritvirtinti sekimo
įtaisą - Pasileidėlio etiketę. Šūdas! Turiu eiti. Skrupas žaidimų

106
aikštelėje uosto orą lyg pėdsekys šuo. Šiandien pas mus tėvų ir
mokytojų vakaras.
Džezė: Tai susitiksime šiandien vakare Hanos parodos ati­
daryme galerijoje. Prašau, nevėluok. Noriu dar kai ką su tavimi
aptarti.
Kesė: Kaip atrasti proktologą su tikrai šaltomis rankomis kitai
tavo vyro apžiūrai?
Džezė: Aš radau gūželį savo krūtyje.
Gūželį? Aš žiūrėjau į mažą žalią žymeklį, neurotiškai šo­
kinėjantį kompiuterio ekrane. Džezės mama neseniai mirė
nuo krūties vėžio. O argi jis nepaveldimas?
Aš vedžiau popietines pamokas ir susitikimus su tėvais
nerimo susuktomis žarnomis. Mano auklėjamos dešimt­
metės mergaitės ką tik laikė 11 plius egzaminus, kad su­
žinotų, kokią vidurinę mokyklą galės lankyti toliau. Kon­
kurencija tarp tėvų man kėlė šleikštulį. Londono tėvai taip
stengiasi įkišti savo atžalėles į tinkamas mokyklas, kad tai
daryti pradeda labai anksti. Pirmiausia išsirenka pačius
geriausius vaikų darželius, kai tie vaikai ne tik dar nėra
gimę, bet apskritai dar šlapimas varva nuo nėštumo testo
lazdelių.
- Mano dukra turi A įvertinimus iš visko, taigi mes esa­
me tikri, kad ji gaus muzikos stipendiją. Ji dar tik penkto­
je klasėje, bet jau pasižymėjusi. Ji nori būti solistė ir sme­
genų chirurgė. Jūs taip pat turite dukterį, ar ne? O kuo ji
nori būti?
- Manau, kad ji norėtų būti šnipė ir šokinėti ant batu­
to. Manau, jog Džeinė tai pasakė būsimos mokyklos va­
dovams.
-Ak...
Po to stoja trumpa tyla, kurią palydi užuojautos kupina
šypsena.
- Kaip, eee... originalu.

107
 Pernelyg ambicingo tėvo veide akinama, bet išgąstin­
ga šypsena, nes jo vaikas nori būti lyno akrobatas. Viena
iš besišypsančių motinų susirūpinusi, kad jos sūnus skaito
komiksus apie kaubojus, o ne klasikinę literatūrą. Ką aš jai
patariau?
- Hmm... aš pasakiau, kad jam nereikėtų mėginti tupėti
nenusisegus pentinų.
Mano nuosavas sūnus ką tik tapo muzikinės grupės Pri­
pučiamas Pašlemėkas nariu ir parašė dainą ManošuosuėdėHit­
lerio smegenis. Tai ar aš turiu teisę duoti patarimų kitiems?
Jau buvo 20.35, kai aš pagaliau išsvirduliavau iš klasės.
Paprastai po Nuostabiausių tėvų varžybų eidavau išgerti tau­
relės su kitomis mokytojomis, bet šį vakarą man reikėjo pa­
matyti Džezminą. Aš kaip tik lėkiau link durų, kai direkto­
rius iš savo kabineto išlindo lyg ungurys iš po akmens.
- Per susirinkimą, kai vaikai buvo išrikiuoti klausytis
nacionalinio himno, keli iš jūsų klasės stovėjo ant galvos.
Kai jiebuvo atsiųsti į mano kabinetą pasiaiškinti, kodėl taip
elgėsi, jie pasakė, kad jūs jiems teigusi, jog niekas tiksliai
nepaaiškinęs, kaip reikėtų stovėti.
-Na, iš tikrųjų niekas nepasakė, kur ir kaip stovėti.
O kraujo pritekėjimas į smegenis atgaivina...
- Aš įvertinčiau tai, jeigu jūs, panele CTKerol, pasilaiky­
tumėte savo antirojalistinius jausmus sau, žinoma, jeigu
jums rūpi jūsų edukacinė karjera. Be to, ar jūs įsitikinusi,
kad moteriai tinka darbe dėvėti kelnes?
O aš norėjau žinoti tik tai, ar įstaigos vadovui, kuris yra
toks storas, tinka dėvėti tokį mažą kostiumą, kad jis atrodo
lyg košės prikimštas prezervatyvas. Ir dar aš norėjau pasa­
kyti, kad visiškai nepriimtina yra man priekaištauti girdint
konkurentei Perditai, kurios fizionomiją, panašią į katės,
prisilaižiusios grietinėlės, mačiau šmėkščiojančią jam už
nugaros.

108
 - Taip, sere. Ne, sere, - bailiai atsakiau aš. Aš buvau per
daug nuolanki. Pati tai žinojau. Mano nuolankumas buvo
toks, kad galima buvo numatyti, jog padarysiu karjerą bai­
lumo srityje. Nuo dabar man reikės treniruotis, kad galė­
čiau atlikti modifikuotos vienuolės vaidmenį. Nuostabu.
- Kasandra, - kreipėsi į mane Perdita po to, kai direk­
torius nuplaukė koridoriumi, šešiasdešimties metų senu­
mo karo laivas su įkaitusiomis moralės patrankomis, - aš
žinau, kad mudvi siekiame tų pačių pareigų ir tegu laimi
ta, kuri yra geresnė! Bet tai nereiškia, kad mudvi negalime
draugauti. Kodėl mudviem nenuėjus kur nors išgerti kurį
nors vakarą?
Jau geriau nuogu užpakaliu atsisėsti ant skruzdėlyno.
Tarsi mes niekada ir niekur neitume? Ar tau tinka atsaky­
mas niekada? - štai ką aš galvojau. Bet garsiai pasakiau:
- Man reikės pažvelgti į savo darbo kalendorių.
Man iš tikro reikėtų palankyti Bandos ganymo kursus pra­
dedantiesiems, nes juk Perdita visiškai nenorėjo susidrau­
gauti. Ji tik norėjo pasiknaisioti mano smegeninėje tarsi
viščiuko viduriuose. Mokyklų inspektoriai dabar ieškojo
kūrybiškumo. Perdita buvo kruopšti, bet be jokios vaiz­
duotės. Kai ji pamatė mano vaikų keistą meną ant sienos,
ji parodė globėjišką smalsumą ir, aišku, suvokė, kad būtent
dėl to inspektorių raportuose prie mano pavardės buvo pa­
rašyta Puikūs mokymo metodai.
Kai pagaliau kiek vėlokai tą vakarą pasiekiau Hanos ga­
leriją, kad privačiai apžiūrėčiau jos naujausią parodą, aš ne
tik buvau nukamuota trisdešimties pokalbių su tėvais, di­
rektoriaus pamokslų ir susirūpinimo savo tremtimi į orgaz­
mo Sibirą, bet dar ir jaudinausi dėl savo geriausios draugės
krūtų būklės.
Prie galerijos nusimečiau nuo kojų sportbačius ir įsis­
pyriau į aukštakulnius, kuriuos nešiausi plastikiniame

109
maišelyje. Pavojingai balansuodama ant vienos kojos, o
kad neprarasčiau pusiausvyros, įsitvėrusi į steroidų pri-
sipumpavusį durininką, viduje girdėjau balsų šurmulį ir
juoką - manieringą ir prašmatnų. Aš dirstelėjau pro langą
ir mintyse sudejavau.
Aš nemoku bendrauti su aukštuomenės žmonėmis. Sykį
Hana pasiėmė mane kartu su vienu iš savo klientų į lapių
medžioklę. Mano jojimo kelnės įsipainiojo į balno kilpą ir
aš nukritau tiesiai ant gervuogių krūmo, o ten man įkando
šuo. Lapė nugaišo. Taip, bet nugaišo iš juoko.
Aš slankiojau po galeriją apsimesdama, kad žiūriu į pa­
veikslus, bet iš tikrųjų šaudžiau akimis į Lizą Harlėj, Miką
Džagerį, Eltoną Džoną ir nusipenėjusį filmų magnatą, kurį
Džezė visada apibūdindavo kaip žmogų, „mintantį pramo­
gų verslu". Jų nosys buvo taip aukštai užriestos, jog aš vis
tikėjausi, kad ratukai su padėklais pakils į orą ir iš abiejų
pusių atsidurs prie jų šnervių.
Galerijoje buvo ir įprastos aristokratų klikos- judrūs
patriarchai su savo ilgalaikių kančių išvargintomis, susve­
timėjusiomis žmonomis, aukščiausios klasės meilužės, kiek
ekscentriškas kokaino vartotojas, grįžęs iš reabilitacijos cen­
tro - visiems jiems meilikavo Hana, kad tik jie pirktų jos
naujai atrastus paveikslus. Mano supratimu, geras menas
yra žiūrovo piniginėje. Nėra abejonės, jogdėl šios priežasties
Hanai buvo nusiurbti riebalai nuo užpakalio ir sušvirkšti į
lūpas, nes „užpakalių bučiavimas" buvo jos darbo dalis.
Aš troškau, kad Roris būtų su manimi ir mane palaiky­
tų, bet jis negalėjo pakęsti moderniojo meno. Jis atsisakė at­
eiti ir žiūrėti į negyvus ryklius formaldehide. Jis jautė, kad
nugaišęs ryklys nėra meno objektas, o tik supelėjęs žuvies
pirštelis.
Nepripratusi avėti smailianosių aukštakulnių, aš tipinė-
jau po galeriją ieškodama Džezės.

110
 - Šis darbas kalba su žmoguje slypinčiu žvėrimi, taip? -
kreipėsi j mane frakuotas vyras.
Padėkite! Man reikia kuo greičiau rasti Džezę, vien dėl
to, jog esu vienintelis svečias, menkai suvokiantis meną.
Pamačiau ją sėdinčią ant laiptų. Ji buvo apsivilkusi lai­
dotuvių stiliaus kokteilių suknele, palaidais plaukais. Ran­
komis apkabinusi Chardonnay vyno taurę ji apsimetė, kad
rūko cigaretę, kaip priedangą savo pakaitinės hormonų te­
rapijos pleistrui.
- Atsiprašau, kad vėluoju, brangute. Kas nutiko? Ar tu
dareisi mamografiją? Ką ji parodė? - nutūpiau vienu laip­
teliu žemiau jos.
-Jie suspaudžia tavo krūtis taip, kad smegenys pra­
deda lįsti pro ausis, bet tai ne skausmingiau nei tavo sky­
rybos.
Aplinkui tokį komentarą reikia judėti taip atsargiai, kaip
apie snaudžiančią anakondą.
- Bet ką atrado daktarė? Ką ji pasakė?
- Ji rado gumbą. Iš pažiūros piktybinį. Atsižvelgdami į
šeimos istoriją iš karto atliko biopsiją, - ištarė ji bejausmiu
balsu. - Po savaitės bus rezultatai.
- O, Dieve! Tikėk, kad viskas bus gerai, Džeze. Tikriau­
siai tai tik cista.
Nors aš stengiausi kalbėti ramiai, mano širdis daužyte
daužėsi.
- Ar Stadsas važiavo pas daktarę kartu su tavimi?
- Ne. Jam galvoje buvo visai kitas gumbas. Tas žemės
gabalas viduryje Europos, kuriame ieškoma aukščiausios
klasės nevedybinių ryšių, dar vadinamas Prancūzija.
Matyt, ligoninėje ji turėjo daug laiko apie tai pagalvoti,
ką dabar sakė. Aš užjausdama suspaudžiau jos koją.
- Būčiau važiavusi kartu su tavimi dėl tos mamogramos.
Ji gūžtelėjo pečiais.

111
 - Aš, kvailutė, tikėjausi, jog paskutinę minutę jis suvoks,
kad žmona svarbiau negu UNESCO susitikimas. Nėra ko
stebėtis, kad man vėžys. Gal tik žaidimai su asbestu sveika­
tai gali pakenkti labiau už nelaimingą santuoką.
Man ieškant tinkamo atsakymo Hana pro mus praplau­
kė lyg gulbė. Ji jau buvo beišnykstanti fone, kaip paprastai
apsirengusi oranžine aksomine suknele ir turkio spalvos
turbanu ant galvos, kai staiga pamatė mus:
- Ak, štai kur jūs abi!
Ji pastatė vieną koją ant apatinės pakopos ir nužvelgė
mudvi nuo galvos iki kojų.
- Kasandra, kaip mažai tu rūpiniesi savimi, kad dėvi to­
kius skudurus, o juk aš tau nuolat siūlau savo padėvėtus
drabužius, - pasakė ji.
Hanos motto: Jei tau tinka kokia nors suknelė, nusipirk bent
keturis jos atspalvius.
- O kur yra Stadsas?
- Sako kalbą UNESCO susitikime. Tariamai. Jis atvyks
čia tiesiai iš Waterloo stoties.
- Tas vyrukas mirtinai nusidirbs.
Džezė truktelėjo vieną grakštų, apnuogintą petį.
- Mes visi kada nors numirsime.
Aš pažvelgiau į Haną tokiu žvilgsniu, kuris reiškė užsi­
čiaupk.
- Ką? - negirdimai lūpomis ištarė ji. - Ką tokio aš pa­
sakiau?
Ji žvelgė į mus tokia apstulbusi, kad Džezė pratrūko
juoktis.
- Man išpjovė gumbą, - paskelbė ji, - be to, aš skiriuosi
su vyru.
Jei Hana būtų galėjusi pakelti antakius, esu tikra, būtų pa­
kėlusi. Tačiaujai buvo darytos botulino injekcijos, tad ji tega­
lėjo sumirksėti blakstienomis, taip rodydama nusiminimą.

112
 - Gumbą? Po velnių! Ar tu tikra, kad tau reikia rūkyti?
Hana pagriebė cigaretę, kurią Džezė apsimetė rūkanti, ir
užgesino ją peleninėje.
- O skyrybos? Tu negali skirtis. O kaip Džošas? Kokį pa­
vyzdį tu jam parodysi?
Džezė provokuojamai užsidegė kitą cigaretę.
- Buvimas pavyzdžiu savo paaugliams atima bet kokį
džiaugsmą iš vidutinio amžiaus žmonių, ar tu taip ne­
manai?
Hana savo tobulai prižiūrėtomis rankomis įsirėmė į At-
kinso dietos nugludintus šonus.
- Mano tėvai išsiskyrė, kai aš buvau vaikų darželyje, bet
to užteko, kad kramtyčiau savo nagus iki kraujo iki pat dvi­
dešimt septynerių savo amžiaus metų.
- Klausyk, meilute, - pataisė ją Džezė, - aš taip pat ma­
niau, kad skyrybos nieko gero, kol pati neištekėjau.
- Išsiskirti nesunku. Bet kas gali. Ištverti ilgą santuoką
daug sunkiau, - mestelėjo Hana. - Esu tikra, kad Stadsas
tiesiog išgyvena vidutinio amžiaus krizę, bhangute. Ar
tu gali pabūti tolerantiška, atviro proto, kol jis tai per­
gyvens?
- Mano protas ne tik atviras, jis ištuštėjęs. Manjau užten­
ka visokių smulkių pažeminimų, Hana, - paaiškino Džezė
šnabždėdama nusiminusiu balsu. - Štai dėl ko, manau, ir
skiriuosi.
- Kalbant apie tai... - aš linktelėjau galvą link durų. Pro
jas ką tik įplaukė pritrenkiančiai gražus Džezės vyras, ran­
kose laikydamas portfelį, o ant rankos - permestą juodą
odinį paltą. Jis visas švytėjo ir žvilgėjo. Sietynai nublanko
prieš jį. Patalpa buvo pilna lieknų lyg kėgliai manekenių.
Daktaras Stadlendas numušė visus tuos kėglius. Moterys
lipo prie jo taip, lyg jis būtų paskutinis iš Saigono išskren­
dantis sraigtasparnis.

113
 Kurį laiką Džezė įgavo madam Defarž išraišką ir skvar­
biu žvilgsniu sekė viską iš šalies. Po to jos išraiška pasikei­
tė, ji staigiai atgręžė nugarą ir pasakė:
- Man labai nusibodo stebėti, kaip mano vyras marši­
ruoja aplinkui lyg koks viduramžių karalius, rinkdamasis
vaisingas mergeles.
Hana, ramindama Džezę, uždėjo savo žieduotą ranką
ant jos rankos.
- Kada tu sužinosi biopsijos rezultatus?
- Savaitės pabaigoje.
- Taigi pirmiau rūpinkis biopsijos rezultatais, o tik po to
šeimos chemoterapija, - pasiūliau švelniai. - Gerai?
-Taip. Tikrai. Nedaryk nieko iki to laiko, bhangute.
Mums reikia apie viską pasikalbėti, - pritarė Hana.
Na, mes ir kalbėjomės. Mes kalbėjomės tol, kol nutirpo
lūpos ir mes jų nebejautėme. Tai buvo lyg veido aerobika.
Kalbėjimo dieta.
Mes kalbėjomės stovėdamos eilėje prie tualetų West
Endo teatre, kur, kaip įprasta, laukė apie 250 desperatiškų
moterų, o tualetų buvo tik du.
- Bet kam skirtis? - Hana, lyg tikra ekspertė, be jokio
veidrodžio raudonu lūpdažiu pasidažė lūpas.
- Dėl to, kad, mano liūdesiui, modernioje santuokoje ne­
benaudojama nuodų taurė, - pajuokavo Džezė.
- Ar jo neištikimybė jau tokia svarbi, kai tu turi tiek kitų
problemų? - norėjo sužinoti Hana.
Manatrodokeista, kad žmonos vyroištikimybę laikodaug
svarbesniu dalyku nei, pavyzdžiui, vaistus nuo kokliušo.
- Paskalis pranašauja, kad bus sugrįžta prie devynio­
likto šimtmečio vertybių. Jis jas vadina ištikimybė ir gun­
dymas, - tęsė ji, - teikiantis malonumą, žavus ir žadinantis
švelnius jausmus.
- Tai tik reiškia, kad tu jo daugiau netrauki, - ištarė Džezė.

114
 - Kaip tu drįsti! - šaltai, bet mandagiai atrėžė Hana.
- Jeigu viskas, ką jūs darote, apsiriboja vedybinėmis gla­
monėmis, viskas baigta, brangute. Tiesa ta, kad seksas yra
kaip oras, - paskelbė Džezė. - Nieko rimto, kol jo nepri­
trūksta, kol jo nebegauni. Ypač tada, kai jis jo gauna, - už­
baigė ji karčiai.
Nuskambėjo skambutis, įspėjantis, kad iki pertraukos
pabaigos liko vos penkios minutės, bet buvo panašu, kad
eilė prie tualeto labiau domisi mūsų privačia mažąja drama
nei audringai paskelbtu Ibseno dramos tęsiniu.
-Jūs galėtumėte sudaryti kokį nors susitarimą. Žinai,
kaip tai daro prancūzai, - pasiūlė Hana. - Argi ji negalėtų,
Kese?
Viena iš labiausiai nuvalkiotų gyvenimo tiesų yra ta (ly­
giai kaip nudistai yra tie žmonės, kurių niekada nenorėtum
matyti nuogų), kad niekada nereikia kištis į savo draugės
šeimos reikalus.
- Hmm... Susitarimą? Taip, tai nuostabi idėja, - įsiterpė
Džezė. - Mes galėtume susitarti, kad Deividas dulkinsis su
kuo pakliuvo, o aš jį užmušiu.
Eilė prie tualeto džiūgaudama pritarė. Atrodo, jog žmo­
nos vyrus perdirbinėja taip greitai, kad prie butelių supir­
kimo automatų jiems reikėtų pastatyti atskirą dėžę. Žalias
stiklas, rudas stiklas, skaidrus stiklas, o šalia - dėžė nusibo-
dusiems apgaudinėjantiems vyrams.
Kai vėl išlindome į fojė, mus nusinešė iš baro išėjusi
džiūgaujanti žmonių minia, tačiau aš atsisėdau į savo vietą
vangiai. Pjesė Heda Gabler taip pat buvo apie norvegų des­
peratiškas namų šeimininkes. Mūsų nerimas visiškai nieko
naujo. Jaučiau, kad Heda taip pat prarado orgazmą - ir tik
pažiūrėkit, kur ją tai nuvedė. Kaupiantis įrodymams pra­
dėjo atrodyti, kad vedybos yra tokia pat „maloni" proble­
ma kaip ir pienligė, tik ja sunkiau atsikratyti.
 Lyg būgnininkas su aukštu intelektu ar tykusis ameri­
kietis, ar stora manekenė, laiminga santuoka yra gamtos
keistenybė. Betgi mudu su Roriu vis dar laimingi, nepai­
sant kelių pastarojo meto nesutarimų ar nedidelio nusivy­
limo... argi ne?

Mes kalbėjomės apsipirkinėdamos.

- Geroji buvimo moterimi pusė yra ta, kad visada gali­
me eiti apsipirkti, - paskelbė Džezė, kai kėlėmės Selfridžo
eskalatoriumi.
-Armani, kuris esi danguje, tebūnie pagarbintas tavo
vardas, - priklaupė Hana.
-Aš skaičiau straipsnį, kuriame parašyta, kad tipiški
streso simptomai yra persivalgymas, besaikis pirkimas ir
per greitas važiavimas. Ar jie juokauja? Aš būtent taip įsi­
vaizduoju dievišką dieną, - pridūriau susijaudinusi. Mat
turėjau vieną valandą malonumams iki to laiko, kol reikės
pasiimti vaikus iš teniso treniruotės.
Kai paskendome pakabų graibstyme, išpardavimų karšt­
ligėje ir, nejausdamos kaltės, nuolat prašėme: „Paduok
man tą ar aną", Hana mėgino įtikinti Džezę, jog jai reikia
seksualiau rengtis, kad atgautų savo vyro prisirišimą. Aš
irgi buvau stiliaus ugnies linijoje.
- Niekada nepakels tavo pareigų, jei avėsi tokius batus.
Iš kur tu tokius ištraukei? - paklausė Hana, rodydama į
mano zomšinius mokasinus.
- Radau savo spintos užkaboriuose.
- Bhangute, tu taip toli buvai šiuos batus užkišusi, kad
jie tapo gėjiški. Dabar...
Ji pasitikslino, ar Džezė neišgirs jos žodžių, ir sušnibž­
dėjo man:

116
 - Mums reikia pasikalbėti. Džezei skirtis negalima. Visi
vedę vyrai yra tokie panašūs, kad ji sėkmingai gali pasilai­
kyti tą pašlemėką, prie kurio valgymo ir perdimo įpročių
jau yra įpratusi.
Teisybę sakant, aš jau geriau būčiau klausiusis Yoko
Ono dainų negu tų priežasčių, dėl kurių, Hanos manymu,
Džezė neturėtų skirtis. Bet man šastelėjus į šalį, ji sugriebė
mano ranką.
- Ar tu iš tikro nori pasmerkti savo draugę vienišės gy­
venimui, kad ji kramsnotų liesos virtuvės maistą ir daugybę
kartų žiūrėtų televizijos filmą Seksas ir miestas?
-Aš nemanau, kad Džezė norėtų susirasti kitą vyrą,
Hana, nors pagyvenęs, labai sergantis milijardierius, turin­
tis didelę meno dirbinių kolekciją, galėtų jai šiek tiek pa­
tikti.
Bet Hana nenorėjo pralinksmėti.
-Skyrybos yra bloga, labai bloga mintis. Tikiuosi, tu
mane palaikysi, Kese?
Šitas prašymas buvo toks blogas, kad tik prašymas mas-
turbuoti gyvūnėlius narveliuose dirbtiniam apvaisinimui
galėjo būti blogesnis. Aš norėjau vilkinti atsakymą, bet,
kaip įprasta, neprisiruošiau, todėl atsakiau:
- Taip, žinoma.

Mes dar kalbėjomės ir nuogos sporto salės persirengimo

kambaryje po vandens aerobikos.
- Jeigu plaukiojimas yra tokia gera priemonė svoriui nu­
mesti, tai kaip galite paaiškinti jūrų liūtų svorį? - paklau­
siau uždususi, balansuodama ant vienos kojos, lyg astma
sergantis flamingas ir mėgindama koją pataikyti į kelnai­
tes. Džezės veidas išliko akmeninis.
 - Pralinksmėk, meilute. Džordžas Klunis vis dar vien­
gungis. Vien dėl to galima nusišypsoti.
- Ne. Vienintelė priežastis šypsenai yra ta, kad kiekvie­
ną dieną kas septynias minutes kur nors pasaulyje miršta
vedęs vyras.
Džezė apsidairė aplinkui, kad įsitikintų, jog Hana ne­
siklauso paslapčiomis, bet mūsų meilikaujanti draugė vis
dar buvo duše ir trynė save naujausiu kremu nuo senėji­
mo - kažkokiu mišiniu iš Transilvanijos žuvies ir tinginio
tyrės.
- Mums reikia pasikalbėti. Tu turi paremti mane prieš
Haną, - ištarė ji griežtai. - Be sutepimo meile, santuokos
krumpliaračiai sudyla į dulkes. Ar tu taip nemanai?
Aš galvojau, kad ji per daug klausosi Leonardo Koeno
dainų.
-Hmm...
Jos pirštai susmigo man į pečius.
- Nėra nieko vienišesnio už nelaimingą santuoką, - tęsė
Džezė. - Glorija Šteinem kartą pasakė, kad tikriausias bū­
das tapti vienišam yra susituokti. Aš esu lyg ištekėjusi vie­
niša motina ir tu taip pat, Kese. Bet Hana labai linkusi visus
kritikuoti. Tu mane palaikysi, argi ne?
Graužti albanų sunkumų kilnotojo lyties organų apsau­
ginį raištį būtų buvę lengviau.
- Taip, žinoma, - pasakiau.
Mano geriausia draugė ėmė šokinėti iš džiaugsmo.
Aš taip pat - tiesiai nuo artimiausio tilto.

Tą dieną, kai Džezė ligoninėje turėjo sužinoti tyrimų rezul­

tatus, jai buvo pranešta, kad teks atlikti dar keletą tyrimų.
Tai nebuvo geras ženklas. Mudvi su Hana iš karto metėme
visus kitus dalykus į šalį. Po paklaikusio skambučio dėl

118
spektaklių datų pakeitimo ir mėginimo rasti auklę (dau­
guma viduriniosios klasės anglų vaikų neturi jokio supra­
timo, kad jų auklė nėra jų mama, kol jiems nesueina dešimt
metų, o tai gali būti didelė trauma, nes jie kalba tik kroatiš­
kai), aš po mokyklos nuvykau tiesiai į Džezės namus.
Nebuvau pasiruošusi tam, kad duris atidarys Stadsas.
Tai buvo viena iš tų retų žiemos dienų, kai saulė, kabė­
dama žemai giedrame danguje, šviečia tiesiai į akis. Deivi­
das Stadlendas buvo apšviestas taip, lyg stovėtų scenoje. Ir,
kaip paprastai, visas švytėjo.
- Užeik, - pakvietė jis savo meilikaujančiu balsu ir uždė­
jo ranką man ant kryžkaulio.
- Gal išgersi ko nors? Džezmina išvažiavo į mokyklą.
Jis nuvedė mane į svetainę.
-Ne, ačiū. Aš...
Bet Stadsas jau pylė Merlot vyną į mano taurę. Saulės
šviesoje jis netikėtai pasirodė jaunesnis. Aš staiga prisi­
miniau jo studentiškas dienas - susivėlę plaukai, išblukę
džinsai, šypsenėlė, žaidžianti lūpose. Kada jam buvo atlik­
tas niekšo persodinimas? - mąsčiau aš. Kada jis taip pasikei­
tė? Mane užliejo tokio pykčio banga, kad užgožė net mano
pasitikėjimo savimi trūkumą.
- Aš nesiruošiu čia su tavimi plepėti, Stadsai, nors ir ži­
nau, kaip labai tu mėgsti pakalbėti apie savo vyrišką galą...
aš jau nesakau tau, kad tu juo ir galvoji. Kodėl? Kodėl, po
velnių, tu taip skaudini Džezę?
Aš piktai pliumptelėjau ant sofos.
- Ak, štai kas! Raganos buvo sulėkusios prie katilo pa­
sitarti.
Džezės vyras iškėlė rankas į viršų.
- Stresas. Didžiulis nuovargis. Aš praktiškai vienas va­
dovauju Karo aukų medicinos fondui.
- Iš tikrųjų?

119
 Aš žiūrėjau į jį nemirksėdama lyg driežas.
- Viena ranka vadovauji, o kita?
Bet užuot įsižeidęs, Stadsas tik nusijuokė. Jis buvo lyg
tefloninis. Visi įžeidimai tiesiog nuslysdavo juo.
- Ar žinai, kad Džezė jau beveik norėtų, kad atsiklaup­
tum ant kelių ir paklaustum: „Ar tu nesutiktum tapti mano
buvusia žmona?"
Aš nutilau, o Stadsas pažvelgė į mane savo primerkto­
mis, šiek tiek krauju pasruvusiomis akimis.
- Kaip tu galėjai taip su ja pasielgti? - vėl paklausiau
aš. - Tu sudaužei jos širdį.
Jis gūžtelėjo pečiais.
-Vyrai iš jaunesnių moterų nori trupučio papildomų
paslaugų, - atsakė jis abejingai. - Jie bijo, kad jei to papra­
šys namuose, tai patirs pažeminimą arba bus sužeisti ran­
kinuku.
Stadsas vėl įsmeigė žvilgsnį į mane. Jo akys, kuriose
buvo sumišusios oranžinė ir žalia spalvos lyg vaisiniame
saldainyje, atrodė dar labiau panašios į marmeladą popie­
čio saulėje. Kai pamačiau jį einantį link sofos, pasitraukiau,
kad palikčiau jam daugiau vietos, bet jis vis tiek atsisėdo
prie pat manęs. Savo šlaunimi jaučiau jo šlaunies šilumą.
- Man atrodo, kad tu lovoje labai kūrybinga, Kasandra,
ne taip, kaip kitos žmonos.
- O, taip, žinoma, - atsakiau šaltai. - Aš lankstau popie­
rines figūrėles, raišioju mazgus ir siuvinėju.
- Ar įmanomas gyvenimas kartu po neištikimybės? Žino­
ma, - tęsė jis ramiai. - Monogamija, kaip tokia, yra išnykusi.
- Galbūt tokiems vyrukams kaip tu. Kalbėti apie tai, kad
vyrai labai ištikimi, yra tas pat, kas sakyti, kad Gandžiui
gerai sekėsi viešojo maitinimo verslas.
-Na jau, Kasandra. Kaip seniai judu su Roriu vedę?
Argi tu nenorėtum pajusti to virpulio, kurį sukelia svetimo

120
vyro ranka, palietusi tavo odą? To karščio, kuris sklinda iš
kito vyro burnos?
Jis spoksojo į mane, žvelgė tiesiai į mano vidų, o akyse
atsispindėjo laukinė prigimtis. Tada vėl uždėjo ranką man
ant šlaunies.
- Ar tu nesi truputį per senas vaidinti daktarą? - tariau
aš ir piktai trinktelėjau jam per ranką. Būčiau dar daugiau
jam kai ko pasakiusi, jei ne mano geriausia draugė, pasiro­
džiusi prie paradinių durų.
Jai iš paskos įėjo Džošas.
- Mamyte, - kreipėsi jis ir pamojavo man. Po to numetė
kuprinę ir nuėjo prie šaldytuvo. - Ar tu man padėsi atlikti
dailės namų darbus?
- Žinoma, mielasis.
Stadsas taip negailestingai sužvengė, lyg pūstų nosį.
- Tavo motina? Tu tikiesi, kad ji pasuks smegenis? Jos
smegenys jau taip seniai poilsiauja, kad tikriausiai surūdi­
jo, vaikeli! - teikėsi pasakyti Stadsas ir lėtai nuslinko link
savo kabineto.
- Tu teisus, aš tikrai kvaila, - atkirto ji, - nes tik pažiūrėk,
už ko ištekėjau!
Kai mes likome vienos, Džezė nervingai iš vidaus ėmė
kramtyti savo kairįjį skruostą. Įsipylė gėrimo. Ji buvo taip
nusiminusi, kad net užmiršo užsidegti cigaretę, kurią apsi­
mestinai rūkydavo.
- Aš galvojau apie tai, Džeze, - pasakiau aš, - žinai, apie
tai, kad tu klausi manęs, ką tau daryti. Ir tu žinai, kad aš
labiausiai nemėgstu savo draugėms duoti patarimų apie jų
šeimyninį gyvenimą. Gal tik šakutės kišimas į elektros ša­
kutės lizdą būtų blogiau. Žinai, mano atsakymas yra - taip!
Tau reikia su šituo šlamštu išsiskirti. Jis yra blogas. Keista,
kad jis dar kur nors nemėto nekaltų mergelių į ugnikalnį.
- Ačiū, Kese.
 Ji akivaizdžiai atsipalaidavo.
- Sprendžiant pagal tai, kaip Roris elgiasi su tavimi, tau
irgi reikėtų pagalvoti apie skyrybas. Tik neužmiršk, kad
statistiškai šimtas procentų skyrybų prasideda vedybomis.
Aš smalsiai pažvelgiau į ją. Ar ji kalba rimtai? Ar ji iš
tikrųjų galvoja, kad aš galėčiau padėti Rorį į sandėliuką po
laiptais kartu su kitais sulūžusiais namų prietaisais?
- Aš ketinu su juo pasikalbėti. Kai Roris vieną kartą su­
pras, koks egoistas jis buvo...
- Pakalbėti su juo? Cha! - išrėkė Džezė. - Jis net neatsi­
mins, ką tu sakei. Vyrams trūksta dėmesingumo kaip kar­
piams. Jiems empatinė amnezija. Vienintelis geras dalykas
yra tai, kad galima plyšti iš pykčio tiesiai jiems prieš akis
dėl to, kokie jie nevykę, nes jie vis vien nieko negirdi.
- Kai aš jam paaiškinsiu savo jausmus, jis...
- Jausmus!
Apsirengusi violetiniu Prada kostiumėliu, atvyko Hana.
Džošas įleido ją į prieškambarį. Ji sunkiai suskleidė neklus­
nų skėtį.
- Žinoma, vyrai turi jausmus. Tik mano Paskaliui labai
sunku juos išreikšti, bhangute.
Ji pagriebė raudonojo vyno butelį ir nusiuntė oro bučinį
Džezei su Ar tu gerai jautiesi? žvilgsniu.
- Tai visiška nesąmonė, Hana. Moterys praleidžia dau­
giau laiko galvodamos apie tai, ką vyrai galvoja, negu jie
apskritai praleidžia laiko galvodami.
- Ką gi, aš ketinu duoti Roriui šansą pasitaisyti, - nu­
sprendžiau aš.
- Pasikeisti? Cha! - pasišaipė Džezė. - Tai niekada neį­
vyks. Tai tiek pat įtikėtina, kiek ir tai, kad skalbyklių taisy­
mo meistras sutartą dieną pasirodys sutartu laiku.
- Meilė gali egzistuoti santuokoje. Aš turiu mintyje, tu
juk myli Paskalį, ar ne, Hana? - maldavau aš.
 - Bhangute. Mes taip aukštai pakilę virš devinto debe­
sies, kad mums reikia atidžiai žiūrėti žemyn, kad jį pama­
tytume. Vaizdžiai pasakius, juk jis kepa lašišą mano pie­
tums. Tai yra tikras įrodymas, kad jis mane myli!
- Paskalis turi tave mylėti, - ištarė Džezė. - Juk tu jį iš­
laikai. Mišrių pajamų santuoka yra nauja skirtingų rasių
santuokos forma. Dabar skelbiu jus vyru ir namais.
- Aš žinau, kad tu susirūpinusi savo tyrimų rezultatais,
Džezmina, ir aš turėčiau su tavimi maloniai elgtis, bet tu
gali būti tokia bjaurybė, - atkirto jai Hana.
- Ne, negaliu, - Džezė užsidegė cigaretę ir apsimetė rū­
kanti, - jeigu būčiau tikra bjaurybė, tai pasakyčiau Kesei,
kad jos vyras yra tingus, moterų nekenčiantis niekšas, bet
aš to nesakiau, ar ne?
- Vien dėl to, kad tu savo šeimoje esi nelaiminga, Džeze,
nereikia kastis po Kesės ar mano santuoka.
Hana su įniršiu užgesino Džezės cigaretę ir iškėlė į viršų
rankas.
- Aš vis dar žaviuosi Roriu, Džeze, - pridūriau aš. - Ne­
galėčiau pasakyti, kad mes esame devintame danguje, bet
septintame su puse tai tikrai.
- Gal ir taip. Bet moterims reikia emocinio artumo, kad
jos išliktų prisirišusios prie vyruko. O kaip tu gali būti
emociškai prisirišusi prie vyruko, jei ant jo pyksti, kad jis
nepadeda namuose?
Jos žodžiuose buvo tiesos. Aš žavėjausi Roriu, bet pas­
taruoju metu miegamajame mano didžiausia seksualinė
fantazija buvo noras, kad jis nuo grindų pasikeltų savo
apatines kelnes. Bet skyrybos? Tai skambėjo taip skan­
dalingai.
Taigi šilkiniai apatiniai ir slyvų degtinė. Jeigu įkaitai
Irake galėjo išlikti gyvi, sukaustyti grandinėmis ir prisegti
prie radiatorių, tai aš, aišku, galiu iškentėti truputį kiaušų
ir grandinių. Mano tėvai vedę jau beveik keturiasdešimt
metų. Kaip jiems pasisekė tai padaryti?
Laiko leidimas su dauguma šeimos narių yra panašus į
briuselinių kopūstų valgymą, t. y. nuobodžią pareigą, atlie­
kamą per Kalėdas. Aš buvau artima savo mamai ir tėčiui, ku­
rie savo laiką dalijo Sidnei ir Sarei. Taigi kitą sekmadienį, kai
kentėme tradicinį anglišką ant grotelių keptą kepsnį ir val­
gėme pusiau žalias kancerogenines dešreles, pagamintas iš
kiaulių knyslių ir karvių tešmenų, o mus, sėdinčius sodelyje
už namo, košė vėjas, aš prirėmiau prie sienos savo motiną.
- Mama, man reikia tavo patarimo. Pastaruoju metu, ne­
žinau kodėl, nors darau viską, ką galiu, Roris mane tiesiog
išnaudoja. Be to, jis emociškai užsidaręs.
Mama sarkastiškai nusijuokė:
- Palauk, kol abu išeisite į pensiją ir jis atras internetą,
brangioji. Kai tik tavo tėvas grįžta iš kokios nors kelionės,
jis bėgte įbėga į savo kabinetą, apsikabina savo nešiojamą­
jį kompiuterį ir pasisveikina su juo: „Sveikas, mielasis, aš
grįžau." Aš noriu pasakyti, kad jis visiškai ignoruoja mane
visą dieną, netgi valgo prie kompiuterio, o tada naktį atei­
na pas mane truputį pasikutenti ir paišdykauti. Nors mes
beveik nesikalbėjome visą dieną! Tai šlykščiai siutina.
Mano širdis nupuolė į kulnus. Ar tai ir manęs laukia
ateityje? Bet ar tu su tėčiu apie tai nekalbėjai? Ar tu nesi­
skundei?
- Pasikalbėti? O ne, brangioji. Tai beprasmiška. Žmo­
noms geriau gerti džiną ir prisitaikyti, - pašmaikštavo ji ir
vėl pripylė mano taurę.
Aš savo fizine išore ėmiau panėšėti į motiną, bet ar no­
rėjau ir emociškai pavirsti tokia kaip ji? Tapti nuolankia ir
linkusia į kompromisus? Slankioti aplinkui nuolat dūsau­
jant, užšaldytais jausmais ir vakuuminėje pakuotėje supa­
kuotomis svajonėmis?

124
 Galbūt mano mama nuspaudė savo savigarbos klavišus
kontroliuok, keisk ir ištrink kaip kompiuteryje - Ctrl, Alt, De­
lete. Gal Džezei nesvarbu, kas vyksta jai po nosimi, tačiau
aš neleisiu, kad mano santuoka išnyktų rūke. Aš manau,
kad tik dėl to, jog Džezė tokia nelaiminga, man ėmė rastis
psichosomatinių santuokinių sutrikimų. Taip, taip, būtent
dėl to! Man pradėjo rastis skyrybų simptomų. Bet juk Roris
nebuvo nei tingus, nei neapkenčiantis moterų, nei nesuge­
bantis išreikšti jausmų. Reikia pripažinti, kad pastaruoju
metu mano santuoka išleidinėjo orą lyg pradurta padanga.
Bet jau laikas ją lopyti. Mano draugės įspėjo mane, kad esu
lengvatikė... tik norėčiau, kad būčiau tuo patikėjusi.
8 skyrius. Mylėti, siurbti ir paklusti

Santuokoje, jei nėra jokių naujienų, tai yra bloga naujiena.

Todėl per šeštadienio pusryčius nusprendžiau pasikalbėti
su savo vyru.
- Rori, aš kažkaip neprisimenu, kad tekėdama būčiau
prisiekusi tave mylėti, siurbti nuo tavęs dulkes ir tau pa­
klusti.
- Ką japonai tiria tuose banginiuose? - buvo jo atsaky­
mas. Jis atidžiai tyrinėjo pranešimą apie gyvūnų globą.
- Rori, ar tu manęs klausaisi?
Jis kramtė javainius ir aplink save taškė pieną.
- Turiu galvoje, kad jie nužudė jau tiek daug banginių ir
vis dar nieko nepranešė. Ar jie ketina atskleisti, kad bangi­
niai gali šokti čečiotką? Dainuoti falcetu? Skaičiuoti?
- Nuostabu! Tu net nesugebi išgirsti, kad aš tavęs klau­
siu, ar tu klausaisi manęs? (Pastaba sau - niekada nemėgink
kalbinti vyro, jeigu laikraštis, sporto programa ar aplankas
su darbiniais raštais yra vienos mylios atstumu nuo jo.)
 -Ką?
Rods buvo taip nepratęs, kad aš ant jo rėkčiau, jog pa­
žvelgė į mane įsižeidęs ir sumišęs. Bet šį kartą aš neketinau
pasielgti tradiciškai anglosaksiškai ir viską toliau kaupti vi­
duje, kol vieną dieną įvyks vidinis psichologinis sprogimas
ir aš išsiliesiu kur nors prie sūrio prekystalio Seinsberyje.
- TU MAN NIEKADANEBEPADEDI NAMUOSE!
- Ką? - plaukai užkrito jam ant akių. - Tai netiesa,
katyte.
- Rori, tavo vienintelis pastarojo meto įnašas į namų
reikalus buvo tas, kad tavo broliui su savo naująja nuo­
taka pranešus, jog jie atvyksta pas mus, o man paprašius
tavęs paruošti jiems miegamąjį tavo priimamajame, tu
pritaisei kūdikių sekimo prietaisą po jų lova, kad galėtum
girdėti, kaip jie užsiiminėja seksu. Tai kiek tau tiksliai da­
bar metų?
Įžūliai šypsodamasis, jis atsakė į mano klausimą melo­
dingai atsiraugėdamas.
- Aš tikėjausi, kad tu vieną dieną užaugsi ir suprasi, jog
raugėjimas nėra popietinis pokalbis, - atsidusau aš, dėda­
ma laikraščius į perdirbimui skirtų atliekų šiukšliadėžę. -
Viskas, ko prašau iš gyvenimo dabar, tėra švari aplinka
tualete. Tu šlapiniesi ant unitazo lentelės, išmėtai savo apa­
tinius ant grindų... lyg gyvūnas, žymintis savo teritoriją.
- Bet mes turime namų tvarkytoją.
- Tai kas? Kažkiek reikia pasivalyti ir patiems. Ji ateina
tik vieną kartą per savaitę, to neužtenka sutvarkyti tai visai
netvarkai, kurią tu sukeli.
- Kur? - Roris tingiai nusišypsojo. - Kažkaip aš nema­
tau tos netvarkos, kurią, atseit, sukeliu.
- Taip, tik aš tai matau. Labai įdomu, kodėl nuogus pa­
pus tu pamatai ir už šimto mylių, nors nematai viduryje
grindų numestos nešvarios puskojinės? - atkirtau aš nu-
įminėdama nuo stalo pusryčių lėkštes. - O dar nesirūpini­
mas vaikais...
- Ei, tai jau nesąžininga. Aš padedu rūpintis vaikais.
O kaip buvo praėjusią Džeinės gimimo dieną? Aš iš savo
priimamojo atvedžiau tą seną aviganį šunį ir jis ganė vai­
kus visą gimtadienį.
- Tiksliai. Tu užsiimi visu tuo, kas malonu, o mane pa­
verti ta pabaisa, kuri turi priversti juos valgyti daržoves,
valytis dantis ir...
- Aš jiems gaminu subalansuotą maistą!
- Taip, tu jiems duodi tamsaus ir balto šokolado! Neverta
minėti priekaištų dėl namų darbų.
- Tas lego komplektas, kurį jiems nupirkau, yra edu­
kacinis.
- Taip. Tu praleidai ištisas šešias valandas konstruoda­
mas kosminius laivus ir mėnulio modulius, o aš tuo metu
nuvežiau vaikus į parką. Ir visa tai buvo prieš penkerius
metus.
- Bet tu juk tokia puiki mama, Kese. Žinoma, tėtis taip
pat turėtų globoti ir auklėti savo vaikus, bet viskas, ką jis
turėtų sakyti, tai: „Jūsų mama yra teisi."
Mano susirūpinimas buvo per didelis, kad dar galėčiau
juoktis. Dabar jis jau buvo pasiekęs sumo dydį.
- Kai vaikai serga, laisvą dieną jų priežiūrai visada turiu
pasiimti aš.
Man pačiai nepatiko mano vaidingas tonas, bet nebega­
lėjau sulaikyti skundų, susikaupusių vienas ant kito, lyg
kinų akrobatų grupė.
- Kodėl visada tik aš turiu rasti kažkur nukištą bibliote­
kos knygą arba sportbatį?
Atrodė, lyg kas kitas būtų parašęs žodžius, o aš tik kar­
točiau vedybų karaokę - banalią, lyg kokią popdainą.
- Aš irgi atlieku darbus...

128
 -Rori, aš jau du mėnesius laukiu, kad tu sudėtum tą
naują Ikea lovą, kurią nupirkome Džimiui.
- Aš tai padarysiu, gerai? Aš esu vyras, todėl labai mėgs­
tu beprasmiškus iššūkius.
Pažvelgiau į savo vyrą. Jožodžiai buvo tokie pat nereikš­
mingi, kaip ir tuo atveju, kai respublikonai sako, jog jie ką
nors padarys su globaliniu atšilimu.
- Bet kadatu tai padarysi? Kodėl ne šiandien? Ir dar kartu
galėtum suplauti indus. Svarios lėkštės pačios nesuskrenda
į indaują, juk žinai.
- Ak, kaip smagu matyti tave taip pozityviai nusiteiku­
sią šį rytą.
- Na, aš mėgstu teisingai pradėti dieną.
Kažkada Rorio trūkumai man kėlė švelnumą ir savo­
tiškai traukė, tačiau dabar nuo tų pačių jo silpnybių man
šiurpo oda.
Mano vyras atsistojo iš už stalo ir pareiškė:
- Žinoma, aš padėsiu, viščiuk. Tu nuvyk kur nors ir ge­
rai praleisk laiką.
Jau ketinau jam atleisti, bet šie žodžiai mane vėl susting­
dė. Gerai praleisti laiką? Aš neplanavau gerai praleisti laiko.
Aš ruošiausi apsipirkti. Kadangi tai buvo mano „laisva die­
na", aš planavau nuvežti vaikus pas kirpėją, paskui palikti
vieną iš jų šokių pamokėlėje, o kitą teniso treniruotėje, po
to dar sustoti valykloje, išnuomoti vaizdajuostę, nupirkti
trąšų sodui, pripilti benzino j automobilį, išrinkti Rorio
broliui gimtadienio dovaną, atnaujinti kontraceptinių pi­
liulių receptą, o tada palikti vaikus vakarėliuose dviejuose
skirtinguose miesto galuose. Dalykas, kuris varo motinas iš
proto, yra atžalų vežiojimas.
-Aš tikiuosi, kad tu, kol manęs nebus, sutvarkysi na­
mus. Ketinau dar pasakyti, kad šie namai yra tikra kiauli­
dė, nors joks save gerbiantis paršas čia neįkeltų kojos.

129
 Sprendžiant pagal keistą smarvę, sklindančią iš po sofos,
galima buvo manyti, kad visa banda antilopių gnu sulindo
ten ir padvėsė. O gal iš ten sklido mūsų pūvančių santykių
kvapas? Bet tada mano vyras ištarė:
- Žinoma, angele, - ir pasiuntė man atsisveikinimo oro
bučinį.
Tai paglostė man širdį, o ką jau kalbėti apie kitas kūno
dalis. Nekantravau pranešti Džezminai, kaip labai ji kly­
do. Roris nebuvo autistas ar nesugebantis reikšti jausmų.
Aš skundžiausi, o jis klausėsi, stengėsi rasti kompromisą
ir keistis. Jis buvo jautrus, rūpestingas ir mano meilutis, ir
visiškai nereikėjo šios santuokos kišti po giljotina.

Po trijų su puse valandos grįžau apsikrovusi maisto mai­

šeliais. Jau per du blokus iš mūsų namų girdėjau sklindan­
čią muziką. Kai šiaip taip įsigrūdau į namus, stiprintuvo
garsas sudrebino net mano kaulų smegenis. Nutrenkusi
maišelius, įlėkiau į svetainę, o ten pamačiau maniakiškai
besisukiojantį Rorį. Mano vyrelis yra lyg Džimis Hendrik-
sas. Jis žino visokiausių pozų. Jis gali groti gulėdamas ant
nugaros ar gitarą laikydamas už galvos. Vyrukas gali gro­
ti dantimis. Kartą jis oro gitarą pardavė už penkiasdešimt
svarų.
Mano vazoniniai augalai jam atstojo jo grupės narius,
lempos stovas - mikrofoną, o veidrodis - sužavėtą publiką.
Jis brazdino lyrišką Dūmai virš vandens melodiją ir siaubin­
gai trepsėjo.
Turbūt nereikia nė sakyti, kad namai visiškai neatrodė
tokie nepriekaištingi, kokius aš įsivaizdavau. Jie buvo labiau
panašūs į specialiosios oro tarnybos pratybų aikštelę. Nešva­
rios lėkštės vis dar buvo po sofa, Ikea lova taip ir gulėjo
supakuota prie jo kojų. Roris visiškai nesutriko pamatęs

130
mane, stovinčią tarpduryje, bet dar entuziastingiau braz­
dino nematomą gitarą ir vienu metu net suklupo ant kelių
itin įspūdingam solo.
Aš pamaniau, kad atėjo laikas pasidalyti su juo vienu iš
praktiškų namų patarimų - vyro kraujo dėmes nuo kilimo
puikiausiai galima išvalyti vandens bei krakmolo mišiniu.
Nuostabu, nuostabu, kilo barnis. Aš visiškai nebepasiti-
kėjau juo.
- Ką tu darei visą šitą laiką?
- Na, truputį tvarkiausi.
- Tvarkeisi?.. Tai kaip čia atsitiko, kad rujojančios žiur­
kės siautėja ant kavos staliuko, palikdamos paskui save
bakterijų koloniją, galinčią praryti mažą vaiką. Otu galvoji,
kad pas mus švaru? Hmmm...
Mano kalboje buvo pakankamai sarkazmo, pavyzdžiui,
aš pasakiau:
- O gal padarytume Power-Point pristatymą ir išaiškin­
tume, kur turėtų būti tuščios apelsinų sulčių pakuotės-
šaldytuve ar šiukšlių dėžėje? Ar tai tau padėtų?
Daug atviro priešiškumo, pavyzdžiui:
- Bet kurio vyro, žiūrinčio televizorių, užpakalis, gulin­
tis ant sofos ilgiau nei keturias valandas, bus nutemptas į
šalį ir saugomas jo savininko sąskaita. Ar aš pakankamai
aiškiai išsireiškiau?
Ganėtinai daug kančios, pavyzdžiui:
- Panašu, kad viską turėsiu padaryti pati. Taip, kaip da­
rau ir visa kita.
Visiškai įsijautusi į kankinės vaidmenį, aš nuplėšiau
plastikinę pakuotę nuo Džimio Ikea lovos ir atidžiai ėmiau
studijuoti instrukciją. Paimkite atsuktuvų su Phillips galvute.
Aš atidariau įrankių dėžę ir apžiūrėjau jos gluminantį tu­
rinį. Kas, po velnių, tas Phillips? Ir kodėl jis buvo toks sa­
distas?

131
 - Na, gerai jau gerai, - Roris nenoriai išjungė muziką ir
atšaukė likusią įsivaizduojamo roko koncerto dalį, - jei tu
man padėsi, neturėtų labai ilgai užtrukti.
Po trijų valandų ėmiau suvokti, kad Misteris Ikea yra
atsakingas už daugiau skyrybų negu neištikimybė. Jos tu­
rėtų būti pervadintos į Skyrybų knygų lentynas - tik tai iš
viso neturėjo būti knygų lentynos, tai turėjo būti Džimio
nauja lova, tačiau paaiškėjo, kad taip nėra. Po šešių įniršio
priepuolių aš galiausiai suvokiau, kaip naudoti atsuktuvą
su Phillips galvute. Tai puikus įrankis, kai sutuoktiniams
reikia mirtinai subadyti vienam kitą.
Roris prisigėrė viskio, o aš puoliau į tokią depresiją, kad
nusprendžiau, jog man reikėtų ko nors stipresnio - galbūt
gero dažų valiklio gurkšnio.
- Žiūrėk, - pasakiau Roriui suminkštėjusi, - kodėl mums
nepaieškojus šį vakarą vaikams auklės, neišėjus į restoraną
ir nepasikalbėjus?
- Išėjus? Kur? Man tie išėjimai kur nors yra atsibodę. Res­
toranų valgiaraščiai šešiasdešimčia žodžių aprašo kažką,
ką paskui patiekia į stalą ant salotos lapo. Ir visa tai būna
panašu į nesveiką varlę su iš nugaros kyšančiu baziliku.
Ne, ačiū, Kese. Be to, apie ką mums kalbėtis?
- Na, aš nežinau. Gal apie mums gresiančias skyrybas?

Kita diena, kovo antroji, buvo mano gimtadienis. Tačiau

mamos gimimo diena, žinoma, užima antrą vietą po jūros
kiaulytės - mums, moterims, tai ne naujiena. Nors man
atrodė, kad puodelis arbatos ir kąsnelis apdegusio skre­
bučio į lovą būtų buvę malonu. Netgi jei tai būtų padarę
vaikai.
Kai ateina Roriogimtadienis, aš nuperku ir suvyruoju jam
dovanas nuo vaikų. Suplanuoju gimtadienio pietus, kurie

132
baigiami širdies formos tortu, ir apskritai viską sumosiu
taip, kad jis pasijustų esąs sultonas. Priartėjus sekmadieni­
nių priešpiečių valandai ir niekam iki to laiko net neužsi­
minus, jog tai yra ypatinga diena, aš prabilau:
- Klausyk, aš ir nesitikėjau, kad dangumi praskris lėktu­
vas, nešdamas užrašą Aš myliu tave, Kese, ar Piccadilly Circus
užsidegs neoninis ženklas su meilės užrašu specialiai man.
Tačiau vienas ar pora gėlių žiedelių per mano gimtadienį
būtų suteikę man malonumo. Ar tu bent priminei vaikams,
kokia šiandien diena?
Kai Roris pasakė, jog visiškai pamiršęs, kokia šiandien
diena ir nenupirkęs man jokios dovanos, aš suvokiau, kad
jis tik nori nukreipti mano dėmesį. Tikriausiai jis yra su­
planavęs kokį vakarėlį - siurprizą! Tačiau atėjus devintai
valandai vakaro, mane apniko abejonės. O dešimtą vakaro
jų atsirado dar daugiau. Vienuoliktą vakaro mane apėmė
panika. Kai liko penkiolika minučių iki vidurnakčio, aš
maniakiškai pareiškiau:
- Dabar arba niekada.
- Betgi aš tau sakiau, kad nieko nesu sugalvojęs, - atsakė
jis sumišęs.
- O aš galvojau, kad tu juokauji! Kaip tu gali praleisti
visus dvylika mėnesių tyrinėdamas intemetines svetaines,
aplankyti jų net penkis šimtus ir atsiminti bei palyginti vi­
sas kainas, prieš pirkdamas kokį nors elektros prietaisą, o
neatsiminti savo žmonos gimtadienio?
- Tai ne mano kaltė, kad užmiršau. Tu juk niekuo neuž­
siminei. Ar tu gulėjai lovoje ir kartkartėmis šaukei: „Kur
mano gimtadienio pusryčiai?" Ne. Ar tu atsisiuntei sau gė­
lių nuo paslaptingo garbintojo? Ne. Ar tu apvedei šią datą
virtuviniame vaikų kalendoriuje? Ne. Be to, kaip aš galėjau
atsiminti, kad yra tavo gimtadienis, jei tu neatrodai nė vie­
na diena senesnė? - užbaigė jis pataikūniškai.

133
 Štai kas iš viso to išėjo. Tačiau aš ėmiau galvoti, kad mudu
su Roriu nebetinkame vienas kitam. Jei gyvenimą būtų ga­
lima palyginti su patalyne, Roris būtų karališko dydžio lo­
vos užklotas, o aš tik viengulė paklodė. Dieve! Net mano
palyginimai tapo buitiški. Kas, po velnių, man darosi?
Liko tik viena taktika - rodyti niūrią nuotaiką. Su Ro­
riu nusprendžiau nesikalbėti. Kitas penkias dienas jam
valgius patiekdavau tylėdama. Lovoje atsukdavau nuga­
rą. Iki savaitės pabaigos pavirtau visišku nervų kamuoliu.
Vaikai taip pat. Mes vaikščiojome ant kiaušinio lukštų. Ore
tvyrančią įtampą buvo galima užčiuopti. Katinas j mane
žvelgdavo pranašiu žvilgsniu, lyg sakytų: „Tu naujokė ši­
tame reikale, ar ne?"
Kai atėjo penktadienio vakaras, aš to daugiau nebegalė­
jau ištverti.
- O, Rori! Mielasis Rori, - kūkčiojau, jausdama palen­
gvėjimą.
- Ką tu pasakei? - atsiliepė jis, sutelkdamas į mane visą
savo periferinį dėmesį.
- Susitaikykim, Rori. Aš to daugiau nebegaliu ištverti.
Aš kas vakarą verkiu, kol užmiegu. Turiu galvoje visą tą
įtampą, nerimą, atmosferą!
Jis dar kartą pažvelgė į mane ir vėl pasakė:
- Ką tu pasakei?
JIS NIEKO NEBUVOPASTEBĖJĘS.
ANTRA DALIS
9 skyrius. Nebūk pikta.
Geriau būk bloga

Kai po kelių dienų spaudžiau skambutį prie Džezės ir

Stadso namų Hempstede durų, vis dar galvojau apie Rorio
trūkumus. Kodėl šiam vyrui geriau antrą kartą stebėti tas
pačias badmintono varžybas tarp niekada negirdėtų dviejų
Kroatijos komandų, negu bendrauti su savo žmona? Nors
apskritai ėmiau abejoti, ar dar galima Rorį priskirti vyrų
kategorijai. Jis man atrodė labiau panašus į šiltakraujį va­
zoninį augalą - tiesiog sėdėdavo ir laukdavo, kol bus pa­
maitintas ir palaistytas.
Apie Rorį nustojau mąstyti tik tada, kai, įėjusi į apšvies­
tą prieškambarį, pastebėjau, jog Džezė įleido mane pro
duris iki pusės būdama nuoga. Jos lūpos buvo padažytos,
ant vieno krūties spenelio buvo užteptas blizgis, o nuo kito
karojo blizgučiais papuoštas kutas. Atidžiai pažvelgiau jai
į veidą. Tai galėjo reikšti arba gerus, arba blogus dalykus.
Nebuvau tikra, kuris tai variantas. Ar ji švenčia? Ar ji tik
norėjo paleisti savo papukus ir leisti jiems pasidžiaugti pa­
skutinį kartą prieš pašalinant plintantį auglį, kuriam, beje,
mes jau suteikėme pravardę „Stadsas".
Džezė buvo mus įspėjusi, kad per kelis tolesnius mėne­
sius ji gali skambinti mums su visokiais netikėtais pasiū­
lymais. Šį kartą buvau pasirengusi šokių vakarėliui, ku­
riame turėjo šokti grupė vyrų su aptemptomis odinėmis
kelnėmis.
- Žinai, tai tik cista, - nusijuokė Džezė ir aplink mane
sušoko tryptinį, o jos žibantys speneliai skambėjo. Ji tryško
džiaugsmu.
Aš ją apkabinau taip stipriai, kad blizgučiai prilipo man
prie smakro, o karoliukai atsirado tarp mano dantų.
- Kur tavo tarptautinis paslaptingasis vyras? - paklausiau
aš. - Kodėl jis nešvenčia?
- Jis su amnestijos misija Darfure. Tai yra dalis jo tęsia­
mos žmonos vengimo programos, - atsakė Džezė. - Gal aš ir
neturiu vėžio, bet man mirtina stadija ligos, vadinamos
santuoka, - ji stabtelėjo, kad įpiltų man stiklą vyno Krug
Rose, nukniauktą iš jos vyro rūsio. - Šios ligos šalutiniai
poveikiai yra neapykanta sau ir per didelis alkoholio var­
tojimas.
-Panašu, kad ta liga užkrečiama, nes man pasireiškia
tokie pat simptomai, - aš nurijau gurkšnį išskirtinio aukš­
čiausios rūšies vyno. - Taigi mudvi abi labai laimingai ište­
kėjusios, išskyrus vieną dalyką - mūsų vyrus.
Kai Džezė pareiškė, kad visos žmonos į savo vyrų kavą
priberia grūsto stiklo, aš, nors ir visai nusitašiusi, staiga aiš­
kiai suvokiau, jog tai gali tapti pagrindu skyryboms.
Bet Džezė tik kilstelėjo savo gražų antakį.
- Skyryboms? O ne. Aš neketinu skirtis.
- Bet... bet aš galvojau...
- Reikia turėti antžmogiškų jėgų, kad sugriautum san­
tuoką, brangute. Be to, tam niekada nėra tinkamo laiko.

138
Dabar serga Stadso mama, o Džošui tuoj reikės laikyti A
lygio egzaminus. Skyrybos labai blogai paveiktų Džošutį.
Kodėl meilėje gimęs vaikas turi būti pasmerktas... - ji užsi­
degė cigaretę ir paleido dūmų debesį į lubas, - matyti, kaip
jo motina pila betoną į tualetą ir vagia elektros lemputes.
Pati sukrėsta nupiešto vaizdo, Džezė ant sofos parietė
savo ilgas, juodomis odinėmis kelnėmis aptemptas kojas.
- Fuuu. Jokiu būdu.
- O aš kaip tik įsitveriau minties apie skyrybas, - pasa­
kiau. - Turiu galvoje, kad mes taip ilgai buvome toje pa­
čioje pozicijoje, jog mums atsirado vedybinė giliųjų venų
trombozė. Mums reikia palaikančių kojinių psichologinės
versijos.
- Ne. Mums reikia dažnų skrydžių mylių - taškų už daž­
nus skrydžius meilužio pavidalu. Stadsas sakė, kad niūri
operacinio stalo realybė nuskausmino jį. Ir aš esu nuskaus­
minta - tik savo vedybinėje lovoje. Dabar galvoju pasinaudoti
jo patarimu ir užsiimti meilės nuotykiais, kad vėl pasijus­
čiau gyva.
- Dulkinsies iš keršto?
- Būtent taip.
- Vaje! Ar tu nesijausi kalta? Aš dėl visko jaučiuosi kalta.
Aš žinau, kad vieną dieną visi sužinos, jog būtent aš an­
troje klasėje pavogiau mokytojos sumuštinį su riešutiniu
sviestu, ir mano nežmonišku greičiu lekiantis gyvenimas
pasibaigs.
Iš savo draugės dažytų nagų ištraukiau cigaretę. Ci­
garetė šnypštė, kai ją gesinau pusiau išgertoje šampano
taurėje.
- Žinai, esu visai tikra, kad kaltė taip susijusi su neištiki­
mybe, kaip plaučių vėžys su rūkymu, - pasakiau.
Džezė nusišypsojo ryškia oranžine spalva padažytomis
lūpomis.

139
 - Mano vyras apgaudinėja mane su bet kuo, kas tik turi
dvi kojas, o aš dabar ruošiuosi jį apgauti su baseino prižiū­
rėtoju. Dieve! Gal kurią nors dieną aš imsiu gailėtis, - priėjo
ji prie sarkastiškos išvados ir gūžtelėjo savo pusnuogiais
pečiais, ant kurių buvo užmestas tik juodas kašmyro megz­
tukas.
Nustebusi pažvelgiau į savo draugę. Po to, kai visiškai
priartėjo prie mirties, ji įgavo tam tikro nuožmumo. Susi­
rangiusi ant sofos, su savo juodais drabužiais ji buvo pana­
ši į kablelį. Praeiviai, pamatę ją, sustotų ir jiems užgniaužtų
kvapą.
- Geriausias dalykas iš to, kad esi moteris... - ji suabejo­
jo ir trumpam nutilo, kad užsidegtų kitą cigaretę.
- Yra tai, kad tau niekada nereikia sakyti vyriausiojo pa­
brolio kalbos? - spėjau aš.
- ... yra tai, kad mes gyvename ilgiau už savo partnerius
ir galime išleisti visus jų pinigus. Štai dėl ko aš vis dar esu
ištekėjusi, bet Stadsui gaminu patiekalus su riebia grietine
ir nesugeriu riebalų nuo jo šoninės gabalėlių. Aš jį šeriu lyg
Strasbūro žąsį. Po to, kai jam užsikimš koronarinės krau­
jagyslės, aš nusipirksiu naminį skrodimo įrankių rinkinį, kad
galėčiau patikrinti, ar niekšelis iš viso turėjo širdį. Tačiau
kol jis numirs ir bus palaidotas, tau teks pridengti mano
slaptą kūnišką veiklą.
- O, Dieve! Išsipildžiusi svajonė! Aš visada norėjau būti
agente, kuri tiria, kas vyksta po antklodėmis, - muisčiausi
aš. - Ar tu nuoširdžiai manai, kad meilės nuotykis yra ge­
ras problemos sprendimas?
- Meilės nuotykiai gali ir nebūti problemos sprendi­
mas, brangute, bet visiškai tikra, kad jie padės tą reikalą
pamiršti.
- Kas iš to išeina?
- Et, aš galvoju, kam iš viso ištekėjau už to paršo?

140
 Lyg pabrėždamas jos žodžius, suskambo telefonas.
- Ne, jo nėra namie. Bet perduokite ligą jam, kad jis man
ją parneštų, ar padarysite tai? - pasiūlė Džezė rūgščiu lyg
actas balsu ir padėjo ragelį.
- Zinai, čia ta jo pacientė - Silvijos Plat ekspertė. Matai?
Dabar jos jau net skambina jam į namus.
Jos žalsvai auksinėse akyse sužibo ašaros.
- Labai sunku būti nemylima, Kese. Aš daugiau nebe­
noriu jaustis mirusia, - pajuokavo ji. - Gali žvelgti į mane
lyg į numirėlių biuro savininkę, brangute. Kadangi savo
santuokos negaliu atgaivinti, tai bent turiu pamėginti ją pa­
dailinti.
- Taigi nėra ko pykti, geriau tapti blogiete. Ar tai tavo
naujasis motto? Bet kur tu ieškosi to savo meilužio?
Džezė dar įsipylė vyno.
- Na, aš nežinau, - pasakė. - Intemetinėse pokalbių sve­
tainėse, pažinčių agentūrose, per skelbimus...
- Tikėdamasi malonės iš serijinių žudikų?
- Tu teisi, - pasakė ji ir nervingai nusijuokė. - Jau geriau
būti nelaimingai ištekėjusiai, neturėti jokio seksualinio gy­
venimo ir nuo viso to nelaimingumo gauti vėžį.
Ji reikšmingai patampė ant jos spenelio kabantį kutą.
Buvo panašu, kad iš tikrųjų jos mamograma greičiau buvo
Motinos gamtos telegrama - kvietimas gyventi.
- Sunkiausias dalykas vidutiniame amžiuje yra tai, kad
mes iš jo išaugame, - pasakė ji liūdnai. - Šį vakarą panaršy­
siu po internetą ir paieškosiu, ką galiu sužvejoti.

Po kelių dienų, kai papasakojau Hanai, jog Džezė susirado

potencialų meilužį, ji vos nenuskendo. Mes kaip tik buvo­
me savo savaitinėje vandens aerobikos pamokoje ir ener­
gingai taškėmės pagal plevenančią melodiją: „Mankštin-

141
kimės!" Kai gelbėtojas Hanai atliko gaivinimą iš burnos j
bumą, o vandens čiurkšlės nustojo bėgusios iš jos nosies,
mano išpuoselėtos išvaizdos draugė metė iššūkį botulino
injekcijoms ir pakėlė antakius virš plaukų linijos.
- Klitoris aiškiai yra mažiausiai protinga moters kūno
dalis. Tai kodėl Džezmina juo protauja?
-Džezė sako, kad visos moterys slapta trokšta meilės
nuotykių.
-Hmmm. Jei reikėtų pasirinkti, aš greičiau rinkčiausi
heroiną. Jis mažiau pavojingas. Jums abiem reikėtų pamė­
ginti iš naujo pakurstyti savo aistrą. Aš mačiau sekso guru
per televizorių, kuris sakė, kad vedusioms poroms būtinai
reikėtų popietėmis pabendrauti miegamajame.
- Popietėmis? Ar iš galvos išsikraustei? O kur turėčiau
nukišti vaikus? Po kriaukle, kur laikau visokius mirtinai
pavojingus chemikalus?
Pabendravimas miegamajame turėjo kažkokį prancūziš­
ko švelnumo atspalvį. Ovienintelis bent kiek prancūziškas
dalykas manyje buvo per žiemą užaugę plaukų kuokštai
pažastyse.
Hana, gulėdama sudedamoje poilsio kėdėje prie basei­
no, atidžiai mane apžiūrinėjo.
- O kur tiksliai ji atrado tą savo meilužį?
- Intemetinėje pokalbių svetainėje, - išstenėjau.
- Ak, kaip romantiška. Ar tai bus tavo puslapis, ar mano?
Taigi mudvi kalbame apie visišką nepažįstamąjį?
- Taip - išskyrus tai, kad aš nemanau, jog jis yra labai
tobulas. Savo hobiu jis įvardijo „auros tobulinimą". Ir ma­
nau, kad jis paminėjo savo zodiako ženklą.
Hana susiraukė. Jos veidas iš rūpesčio persikreipė.
- Kai kurios moterys mėgsta tiesiog susipakuoti keletą
atsarginių apatinių kelnaičių, pasidažyti lūpas ir kokiame
nors bare laukti, ką žavusis Meilės dievas atsiųs joms į glėbį.

142
Paskui su tuo atsiųstuoju eina į namus ir atsiduoda laukinei
seksualinio šėlsmo nakčiai... Dauguma šių moterų dingsta
ir jų niekas daugiau nebemato.
- Džezė sako, kad jo elektroniniai laiškai tikrai mieli ir
mandagūs.
- O, tai tikrai nuramina. Ji surado patį mandagiausią sek­
sualinį psichopatą Londone. Nuostabu.
- Štai dėl ko ji nori, kad aš ją vežčiau į pasimatymą. Dėl
saugumo.
Prie baseino pradėjo rinktis mamos su mažais vaikais,
atvedusios juos į plaukimo pamoką, taigi mudvi su Hana
daugiau nebekalbėjome, kol nepradėjome praustis greti­
mose dušo kabinose, kad išvengtume karpų viruso. Virš
pertvaros mačiau iškilusią jos šampūnuotą galvą.
-Tai tikras pakvaišėlių pokalbis. Visiškai beprotiškas.
Mudvi turime užsičiaupti, Kese.
Mudvi? Šis anglų kalbos žodis man ėmė mažiausiai patikti.
„Jokiu būdu", pagalvojau aš, tačiau pasakiau: „Žinoma."

- Taigi ką tu man patari? Kad aš turėčiau atsisakyti sekso?

Hana palaukė, kol įpusėsime savo sekmadieninį pasi­
vaikščiojimą, ir tik tada užsipuolė Džezę. Mes stovėjome
ant Parlamento kalvos viršūnės ir stengėmės atgauti kvapą.
Už grakščių juodų medžių siluetų, kalvos apačioje, driekėsi
miestas. Londonas skendėjo tirštame smoge. Tokiame tirš­
tame, kad atrodė, jog galėtum jį kabinti šaukštu.
- Seksas tris kartus per savaitę sudegina apie septynis
šimtus penkiasdešimt kalorijų per metus ir atitinka septy­
niasdešimt penkių mylių bėgimą, - entuziastingai pareiškė
Džezė.
- Apkvailinimas vyro, su kuriuo susipažinai per interne­
tą, gali suteikti ne mažiau džiaugsmo nei septyniasdešimt

143
penkių mylių bėgimas, - nutarė Hana. Ji stovėjo keturio­
mis ir ritmiškai, automatiškai darė atsispaudimus.
- Vyru? Ar aš sakiau, kad tai vyras?- Džezė nusišypsojo
beveik karališka šypsena. - Jam dvidešimt dveji metai.
- Neužmiršk to skirtumo, - pasakiau aš gergždžiančiu lyg
metropoliteno pranešėjo balsu.
Hana pašoko ant kojų.
- O, mano Dieve! O ką, jei jis tave išprievartaus? Ar su­
muš? Ar užmuš?
- Pati žinai, kad yra kur kas efektyvesnių būdų moteriai
sunaikinti. Pavyzdžiui, vesti ją, - pasakė Džezė įsižeidusios
tonu. - Statistiškai daugumą moterų nužudo jų vyrai, o ne
pašaliečiai. Jis man atsiuntė savo nuotrauką. Jo bicepsai at­
rodo lyg futbolo kamuoliai, įkišti į kojinę.
- O, o, o, ponia Robinson! - Hana pažvelgė į Džezminą
aštriu žvilgsniu. - Kese, ar tu žinojai, kad Džezė apsigyve­
no Sanseto bulvare?
Aš nustojau daryti atsispaudimus nuo suolelio ir išsitie­
siau ant nugaros pievoje, tankiai nubarstytoje narcizais.
- Hmmm. Na, aš nežinau. Nemanau, kad panelės
Eliot kompaktiniai diskai labai tinkami mūsų amžiuje,
Džeze.
Džezė pažvelgė į mus šnairuodama, naikinamu žvilgsniu.
- Dar vienas mielas buvimo moterimi aspektas, netgi
„mūsų amžiaus" moterimi, - ištarė ji plonu balsu, - yra tai,
kad, kitaip nei mūsų amžiaus vyrams, mums nereikia mo­
kėti už seksą.
Ji užkėlė koją ant suolelio ir ėmė daryti pasitempimus.
- Mes tiesiog galime susirasti jauną meilužį.
- Turėdama jauną meilužį, šiaip ar taip, tu turėsi už daug
ką mokėti - pietus, teatrą, atostogas, - pasakiau nerūpes­
tingai, žvelgdama į susipynusias medžių šakas. - Mokestis
už patį seksą iš tikrųjų būtų mažesnis.

144
 Nepaisant mūsų pastangų sugriauti Džezminos fanta­
zijas taip, kaip peilis perskrodžia sušalusį rupios duonos
kepalą, ji nekeitė savo nusistatymo. Hana akimis paragino
mane kalbėti.
- Be to, ar tu tikrai vėl nori vaikščioti į pasilinksmini­
mų klubus? - pridūriau aš. - Ar tu pasirengusi klausytis
jo pokalbių apie atliekų perdirbimą? Arba kalbų apie su-
plonėjusį ozono sluoksnį kiekvieną kartą, kai pasipurkši
plaukų laku?
- Ak, meilute, aš visai neturiu jokio plano šnekėti!
Ištarusi šiuos žodžius, Džezmina išdidžiai nužingsnia­
vo nuo kalvos, prieš tai žvaliai pamosavusi mums keturiais
pirštais.
- Tu jai nepadėsi. Aišku? - įsakė man Hana ir įsižeidusi
nusekė paskui Džezminą.
O, taip. Tai taip aišku, kaip ir vaizdas nuo Parlamento
kalvos.

Taigi atsitiko taip, kad vieną kovo pabaigos dieną Džezmi­

na Džardin, keturiasdešimt trejų metų namų šeimininkė
ir vieno vaiko motina, išėjo iš savo žalumoje skendinčių
namų Hempstede, įlipo į šeimos Volvo automobilį ir nu­
važiavo į kur kas niūresnę Sautvorko aplinką. Jos vyras
manė, kad ji vyksta į kiną. Bet ji nuvažiavo tiesiai tolyn,
vis toliau ir toliau, paskui per upę, kol pasiekė aptriušu­
sius namus. Ten ji sustojo, pasitvarkė plaukus, išlygino ko­
jinių siūles ir grakščiai nuplaukė link durų apsilupusiais
dažais. Tai buvo pirmas kartas per dvidešimt metų, kai ji
ėjo į pasimatymą. Ir pirmas kartas jos gyvenime, kai ji at­
vyko į pasimatymą su vyru, kuris gebėjo laižyti savo paties
antakius (tai buvo pati naujausia intemetinė žinutė iš jos
jaunojo draugužio).

145
 Aš žinau visa tai, nes buvau kartu su ja automobilyje,
apsiginklavusi lazda ir vietinės policijos telefono numeriu.
Jau vien tai buvo blogai, kad mudvi atkeliavome į pietinę
upės pakrantę, kurią šiaurės londoniečiai laikė chuliganų
rajonu. Sautvorko vietinė pramonė yra kelio girnelių tru­
pinimas ir prekyba narkotikais. Toje apylinkėje tarakonai
tokie dideli, kad galima girdėti, kaip trepsi jų didelės plau­
kuotos kojos. Laukiant mašinoje ir bėgant laikui, vienai va­
landai... dviem... man atėjo mintis, kad aš jau taip seniai
rūpinuosi Džezės gerove, jog man priklauso baltas chalatas
su prisegta kortele. Po to, kai išsprendžiau keturis kryžia­
žodžius, tris kartus perklausiau diską su Mocarto muzika
ir suvalgiau du šokoladinių sausainių pakelius, Džezė iš­
svyravo į gatvę. Jos drabužiai buvo netvarkingi, plaukai
suvelti, o akys plačiai išplėstos. Ji atrodė tikra priešingybė
tam, ką siūlo plaukų priežiūros žurnalai.
- Ar tau viskas gerai? - aš iššokau iš automobilio pa­
sirengusi surinkti Džezės gabalėlius. - Ar man iškviesti
policiją?
- Nebent jeigu nori jiems papasakoti, kad aš sugalvojau
naują žaidimą Prisek liežuvį prie klitorio. - Ji staiga pašoko į
orą taip, lyg dalyvautų Riverdance peržiūroje.
- Vau! O, mano Dieve. Vau! Vau! Vau!
- Iš tikrųjų? Okaipjodantys? Ar geras joužpakaliukas? Ar
tu jautiesi kalta? Ar tave jau baigia sugraužti kaltės jausmas?
-Kalta? Aš - euforijoje, - atsakė ji linksmai. Kas man
atrodė nusiminimas, iš tikro buvo gryniausias pakilimas.
Moteris jautėsi taip, kaip šuolininkas su virve po sėkmingo
šuolio.
-Kristau. Visus tuos metus katalikų mokykloje mane
mokė velniai žino ko. Praleista proga, štai kas yra nuodėmė!
Ar tu žinai, kad kartą per labdaros renginį aš sėdėjau šalia
Džordžo Klunio? Ir jis paprašė mano telefono numerio?

146
 - O, taip. Matyt, dėl to jis niekada ir nevedė, - pasakiau
sarkastiškai.
- Vyrai yra kaip knygos. Jų tiek daug, o laiko taip ma­
žai! - koketiškai nusišypsojo Džezė.
- Klausyk, jei gerasis Dievas nebūtų norėjęs, kad mes tu­
rėtume meilės nuotykių, tai jis ir nebūtų sugalvojęs gražių
apatinių drabužėlių.
Prieš lipdama j automobilį, ji patraukė aukštyn savo
kojines.
- Moterys yra nauja vyrų rūšis! Estrogenas yra naujasis
testosteronas! - ji iškėlė kumštį aukštyn.
- Taip. O nesąmonės yra tos pačios senos nesąmonės,
kaip ir visada buvo.
- Klausyk, - pasakė ji, - tai nėra tobula situacija, bet gy­
venimas juk nėra tobulas, ar ne? Ar tu pridengsi mane šį
vakarą, jei Stadsas paklaus...
- Nežinau, Džeze. Aš nekenčiu melo. Aš...
- Kitaip, - ji nuožmiai sugriebė mano ranką, - aš pavir­
siu į išprotėjusią moterį, kuri savo liemenėlėje peri paukš­
čių apleistus kiaušinius.
- Na, kai tu taip kalbi...
Užvedusi automobilio variklį, aš nuspyriau batus ir pa­
siruošiau vairuoti tik kojinėmis apmautomis kojomis.
- Tu žinai, jis nuomojasi butą kartu su draugu. Muzi­
kos studentu. Toookiu mielu, kad tai galėtų būti mudviejų
abiejų pasimatymas! - ji entuziastingai kalbėjo mums va­
žiuojant virš tamsios Temzės.
- Su studentu? Kai man keturiasdešimt ketveri! Aš tokia
sena, kad įsivedžiau daktaro Kevorkiano numerį prie grei­
to rinkimo numerių. Be to, aš esu ištekėjusi.
-Zinai, visiškai negalima smerkti madam Bovari ar
Anos Kareninos dėl to, kad jos pavargo nuo savo nuobo­
džių vyrų. Vienintelė priežastis, dėl kurios verta ištekėti,

147
yra ta, kad tada galima turėti slaptų meilės nuotykių... ki­
taip gyvenimas virstų tokia nuobodybe, kad vis vien ište­
kėtum! - negailestingai nusijuokė Džezė.
Kurį laiką beveik tikėjau jos sumaniais išvedžiojimais.
Prisiminiau visas tas nelaimingas žmonas, kurios buvo pa­
našios į narveliuose laikomas vištas. Visos viename būryje,
dedančios kiaušinius tarpusavyje sujungtose peryklose. Il­
gos eilės narvų. Omūsų nuolat blogai nusiteikę, arogantiški
gaidžiai stypčiodavo visiškai panašiose, vienodai nukirp­
tose pievelėse. Ta lengvai nuspėjama ateitis galėjo įvaryti
klaustrofobiją. Aš irgi norėjau laisvai ganytis! Klajoti kur
noriu! Išvykti į laukinę gamtą... o gal ir parvykti atgal prie
tų pačių konteinerių, bet su Raselu Krou.
- Hana sako, kad man reikėtų atgaivinti savo aistrą Ro-
riui. Žinai - tais pasimylėjimais popiečio valandomis...
- Cha! Aistros neįmanoma atgaivinti. Aš esu virėja ir,
patikėk manimi, suflė du kartus nepakyla. Be to, gyveni­
me, kaip ir patiekalų gamyboje, viskas kur kas skaniau, jei
šiek tiek nukrypstama nuo recepto. Geriau važiuok kartu
su manimi į pasimatymą. Pažadink savyje moterį!
- Ar tu tikrai vėl su juo susitiksi?
- Gerasis Dieve, žinoma.
Džezė tiesiog švytėjo ir niūniavo sau po nosimi.
- Kai kurios klaidos yra tiesiog per daug mielos, kad jas
darytum tik vieną kartą. Taigi pamiršk apie tą aistros atgai­
vinimą, gerai?
- Gerai? Nežinau.
- Tiesiog prisimink - Visi vyrai yra niekšai ir visada tokie
bus, nebent jie yra tokie puikūs seksualiniai įrankiai kaip Džonas
Depas. Supratai?
- Supratau.
Aš prisiminiau, kaip Roris žvelgdavo į mane mūsų san­
tuokos pradžioje. Žinoma, dabar tokiu žvilgsniu jis žiūri

148
tik į savo gyvūnėlius. Galbūt, jei man įsiveistų blusų ar at­
sirastų žaizda kojoje, jis parodytų daugiau dėmesio. Ak,
kokie laimingi mes buvome pirmuosius šešerius metus!
Bet gimus vaikams, jis man skiria tik dalelę savo dėmesio.
Štai kur problemos šaknys. Moterys myli visą dieną ir visą
naktį. Meilė joms - tai visos gyvenimo picos garnyras, o
vyrams tik vienas picos gabalėlis. Kitus gabalėlius atstoja
darbas, draugai ir sportas. Bet Džezė teisi. Iš naujo uždegti
aistrą yra juokinga idėja. Beprasmiška stengtis vėl papulti į
mano vyro meniu... Argi ne?
10 skyrius. Priežastis, dėl kurios tau
nesakau, kada patiriu orgazmą, yra ta,
kad tavęs niekada tuo metu nebūna

Aš sėdėjau apžergusi savo vyrą ir nevikriai sūpausi ant jo

lyg pensininkas rodeo jojikas. Buvo šeštadienio popietė,
vaikai kine, Rorio priimamasis uždarytas pirmą valandą, o
dabar mudu bendraujame miegamajame tam, kad vėl pa­
žadintume savo aistrą.
Aš dar kartą neryžtingai pamėginau pabučiuoti Rorį,
vengdama iš jo burnos sklindančio alaus kvapo ir maisto
likučių tarpdančiuose. Mane užplūdo mieli prisiminimai,
kaip mes apgirsdavome nuo jaudulio - nereikėdavo net
nieko gerti.
Erti Okli šablonas mane erzino, todėl nulipau nuo Rorio
ir automatiškai įsitaisiau pirmiau viena poza, o paskui kita.
Mūsų glamones vargiai buvo galima pavadinti įvadinėmis
glamonėmis į lytinį aktą, tai greičiau buvo nuobodybės gla­
monės. Dėl to net nebuvo verta depiliuoti kojų. Aš sušnarpš-
čiau iš nuobodulio, o Roris tai palaikė aistros dejone, nes
ėmėsi mane dar atkakliau žnaibyti ir niurkyti. Jo prisilieti-

150
mas buvo toks erotiškas, kaip šlapios dušo užuolaidos prili­
pimas prie kūno. Mano atsakas į tai buvo toks pat automa­
tiškas, kaip kelių refleksai, kai per juos trinkteli plaktukėliu.
Dieve. Kas atsitiko? Ar pavirtome moliuskais? Ar visos vedu­
sios poros patiria šitą beprasmį vienas kito čiupinėjimą, kol
galiausiai vienas arba kitas iš jų numiršta? Jis dar maždaug
vieną ar dvi sekundes tęsė kūno viršaus glamones, o paskui
palaižė savo pirštą, kad rastųsi bent kiek drėgmės. Tik tada
aš visiškai aiškiai suvokiau, kokia esu nelaiminga.
Kad viskas baigtųsi kuo greičiau, aš palaižiau savo pirš­
tą ir juo ėmiau jaudinti jo prostatą - buvau gerai išmokusi
šią nuolat užsiėmusių ir nuobodulio kamuojamų žmonų
gudrybę. Ejakuliacija įvyko žaibiškai.
Kol jis maudėsi duše, aš gulėjau lovoje, kvepiančioje
mūsų sueities beprasmybe.
Roris, apsijuosęs rankšluosčiu, parpūškavo atgal į kam­
barį. Jis atidarė prieškambario duris ir pro jas įlėkė visas
susiuvinėtas vokiečių aviganis. Jis nedelsdamas užšoko
ant mūsų lovos, savo apsiputojusiame snukyje laikydamas
mano buvusią visiškai naują, o dabar pusiau sukramtytą
leopardo odos šliurę.
- Na, šito taijau perdaug! - išgirdau iš pykčio pakeltą balsą
ir suvokiau, kad jis yra mano. Mano emocijos sukosi lyg dže­
mo stiklainio dangtelis, nukritęs ant kietų plytelių grindų.
-Tu, Rori, per tuos visus mūsų vedybinio gyvenimo
metus tikriausiai nepastebėjai, kad aš nekenčiu gyvūnų.
- Nusiramink, Kese, - ramiai prašneko Roris, apsijuosęs
liemenį frotiniu rankšluosčiu ir atsistojęs Džonio Veismiu-
lerio poza - jo rankos buvo ant klubų, krūtinė išpūsta, ko­
jos praskėstos. - Jis tik žaidžia. Šėtone, sėsk!
- Šėtone? Tai, kad vokiečių aviganiai paprastai pavadi­
nami hitleriais, evomis ar šėtonais, truputį sugriauna prie­
laidą, kad jie labai mėgsta žaisti, ar ne? Šios veislės šuo gali

151
nuplėšti veidą kūdikiui, jei jamprireiks žaislo dygstantiems
dantims.
- Iš tikrųjų jis yra prabangus šuo. Jį mokino atlikti savo
reikalus ant leidinio Niujorko knygų apžvalga. Šis šuo net ne­
užlips ant kojos, jei ant jos nėra Armani kelnių, - linksmai
komentavo Roris rengdamasis.
- Net jeigu tavo pacientai nemėgina dulkinti mano ko­
jos, tai dar nereiškia, kad jie nepridaro šlykščių dalykų už
mano Conran sofos. To neatsitiktų, jei tu būtum tikras dak­
taras, o ne veterinaras.
Aš negalėjau įžvelgti jo veido išraiškos po vešlia ševeliū­
ra, bet jaučiau, kad trenkiau taiklų smūgį.
- Veterinarijos mokslas visiškai nėra antrarūšis, - atsakė
Roris įsitempęs. - Aišku, mano pacientams reikia išmokti
stypčioti ant pirštų galų aplink tave, Kese. Eime, - kreipėsi jis
į šunį ir pakuteno jo apvarvėjusią seilėmis pasmakrę. Tada,
atgavęs savo galantišką šaltakraujiškumą, paklausė Kesės:
- Kaip tu gali nemylėti gyvūnų?
- O, aš juos myliu. Jie tokie puikūs su padažu!
- Kas tau pastaruoju metu darosi?
- Aš nedaviau tokio santuokinio įžado, kad rysiu kailio
gumulus ir jais kosėsiu, - pasakiau.
Aš jau buvau išlipusi iš lovos ir mėginau apsitempti
džinsus.
- Noriu pasakyti, kad šie namai yra ganėtinai purvini
dėl tavo naminio aklumo.
- O, Kese, - atsiduso jis. - Kodėl tu amžinai iš smulkme­
nų išpūti tokį burbulą?
- Dėl to, Rori, kad viskas susideda iš smulkmenų. Realy­
bė susideda iš kasdieniškų dalykų.
- Žinai, tau jau išsivysčiusi klinikinė maniakinė būklė.
Neatsimenu, kada tave mačiau be tualeto šveitimo šepečio
rankose.
 - Ir manai, kad aš tai darau savo malonumui? Ne. Aš tai
darau todėl, kad tu teigi, jog aš tave psichologiškai spau­
džiu, jei paprašau susidėti savo nešvarius apatinius drabu­
žius į skalbinių krepšį.
Melodramatiškai atsidususi, ėmiau tvarkyti miegamąjį.
Roris sulaikė mane, atgręžė mano veidą į save, suėmė jį
delnais ir šelmiškai nusišypsojo.
- Bet, Kese, aš tave ir myliu dėl to, kad tu taip puikiai su
viskuo susidoroji.
Manyje tvenkėsi pyktis - kilo lyg povandeninis laivas į
paviršių, sukeldamas vandens sūkurį aplinkui.
- Tai tik žodžiai, Rori, - už juos garsiau kalba darbai. Pa­
galvok apie tai geriau.
Aš išsivadavau iš jo glėbio ir atšiauriai pasiūliau verčiau
imtis tvarkymo.
- Ant kiek akrų tau skrudintos duonos, tavo manymu,
aš esu užtepusi sviesto? Kiek avinėlių bandų esu iškepusi
tavo sekmadieniniams pietums? Kiek iškepiau žuvų būrių?
Tuo tarpu Paskalis, tavo žiniai, Hanai ruošia visą maistą.
Vyriškis gamina karštus lašišos kepsnius! Ir aš, po velnių,
noriu lašišos kepsnio!
Roris sugriebė mane už rankos.
- Ar tu gali nors sekundę nustoti purčiusi pagalves?
- O, Dieve, kaip aš to nekenčiu, - atkirtau aš. - Neken­
čiu, nes kai aš tau aiškinu, jog tu turėtum man padėti tvar­
kyti namus, tu tik stovi ir žiūri, kaip aš juos tvarkau. Zinai,
aš juk taip pat dirbu visą darbo dieną, jeigu tu kartais ne­
pastebėjai!
- Bet jūs, moterys, galite žongliruoti. Moters smegenys
turi dešimčia procentų storesnę jungtį tarp kairiojo ir de­
šiniojo smegenų pusrutulio nei vyrų. Vyro smegenys vie­
nu metu gali koncentruotis tik į vieną dalyką. Jeigu aš ką
nors kalsiu, o tuo metu suskambės durų skambutis, aš sau

153
trenksiu per nykštį. Čia neįmanoma nieko pakeisti, - jis nu­
švito įžūlia šypsena, - nes tai genetika.
-Iš tikrųjų? Aš manau, kad tau visiškai nebūtų sudė­
tinga atlikti vienu metu daug užduočių, pavyzdžiui, per
orgiją?
Roris sekė paskui mane, kai aš trankiau stalčius, kaišio­
jau drabužius į komodos stalčius ir spardžiau šunis.
- Jeigu tu visą laiką nepriiminėtum tiek žmonių, nerei­
kėtų tiek daug tvarkytis, - pastebėjo Roris paniurusiai. - Jei­
gu pas tave ne Raganų sąlėkis, kuriame jūs savo vyrams
verdate nuodų eliksyrus, tai tada koks nors susibūrimas su
fondiu.
-Ar tu suvoki, koks tu antivisuomeniškas? Amžini tavo
posakiai „O ne, mes negalime niekur šį vakarą eiti, nes
jau ėjome spalio mėnesį..." Ar žinai, kad dabar jau kovas?
O tai kodėl mes dabar niekur nevykstame? Juk tikrai ne dėl
sekso?
- Na, ir ką tai dabar turėtų reikšti?
Jo marškinių pažastyse išryškėjo tamsios dėmės.
- Tai kažkas naujo, Kese. O žinai, tu galėtum retkarčiais
parodyti kokią nors seksualinę iniciatyvą. Įsidėmėk, poros
kartais pasikeičia vaidmenimis.
- Gerai. Pasikeiskime vaidmenimis. Tu stok prie kriauklės
ir plauk indus, o aš atsigulsiu ant sofos, bezdėsiu ir žiūrė­
siu futbolą. Patikėk manimi, kad apgirtęs vyras, išsikėtojęs
prieš mirgantį televizorių, moteriai nekelia jokio seksuali­
nio potraukio - bet juk tau visa tai nesvarbu. Nepanašu,
kad tu nors kartą pastebėjai, jog aš jau visus metus nepati­
riu orgazmo.
Jis atrodė priblokštas.
-Ką?
-Tu esi chirurgas. Turi miklias rankas. Tu gali sumeis­
trauti laikiną tualeto bakelio plūdę iš plastikinio butelio ar

154
per penkias minutes padaryti pakabą drabužiams, o mano
Gtaško taip ir negali atrasti? Lokalizacija! Lokalizacija! Loka­
lizacija! Tai viskas, ką iš tikrųjų galima pasakyti apie Gtašką.
- Ir tu man tai sakai tik dabar? - Roris pažvelgė j mane
šnairomis lyg gyvūnas, su kuriuo blogai elgiamasi. - Po ši­
tiek santuokos metų?
- Zinai, jautrus vyras pats būtų tai pastebėjęs - nereikė­
tų net sakyti. Bet nieko tokio! Svarbu, kad tu patiri malonu­
mą... O po to apsiverti ant kito šono ir užknarki kaip koks
urvinis žmogus.
- Klausyk, aš juk sakiau, kad jei tau trukdo mano knar­
kimas, aš galiu miegoti savo priimamajame, - visiškai pri­
blokštas jis sudribo ant kėdės prie mano tualetinio staliuko.
- Rori, tavo knarkimas toks garsus, kad jis būtų paken­
čiamas tik tuo atveju, jei mano miegamasis būtų, pavyz­
džiui, Naujojoje Škotijoje, - pasakiau aš, atakuodama lovą
ir norėdama nugalėti pūkinę antklodę. - Bet, žinoma, tu
nenori nieko girdėti apie šią problemą. Vienintelis dalykas,
apie kurį mudu paskutiniu laiku dar kalbamės, yra tai, kaip
mažai mums yra apie ką kalbėtis.
- Iš tikrųjų, ir tu tai žinai, galiu kalbėtis apie jausmus,
pavyzdžiui, kaip man velniškai nusibodo nuolat apie juos
kalbėti! - metęs aštrų žvilgsnį į mane, jis pašoko ant kojų. -
Tai yra, kuo tu mane nori paversti? Moterimi?
- Ne, man tiesiog laaabai nusibodo gyventi su neander­
taliečiu. Kodėl tau tiesiog nenuėjus ir neužmušus bizono
plikomis rankomis ir neišmušus viso šito „šaunaus vyru­
ko" šūdo iš savęs?
- Ei, klausyk, jei ne mes, tie šaunūs vyrukai, žmonės vis
dar keliautų meškų, tigrų ir liūtų virškinimo traktais. Turiu
mintyse, ką gi tu man siūlai daryti?
Mačiau, kaip Roris suleido nagus į delnus, mėgindamas
susivaldyti.
 - Ar man eiti, susirasti olą ir miegoti tol, kol pajusiu, kad
tu vėl nori ginčytis?
- Ne aš pradedu ginčus. Tu pradedi.
- Tik pažvelk į mus, Kese! Mes imame ginčytis, o paskui
dar ginčijamės, dėl ko kilo tas ginčas. Kas su mumis darosi?
- Mums reikia pagalbos, Rori. Štai ką aš mėginu tau pa­
sakyti.
Mudu tylėdami žiūrėjome vienas į kitą ir atrodė, kad tai
tęsiasi amžinybę, nors laikrodis rodė tik dvidešimt septynias
sekundes. Tada mano vyro akys supratingai susiaurėjo.
- Tu kalbi kaip žinai kas? Kaip Džezmina.
Jis papurtė mane už pečių.
- Kas tu tokia? Ką tu padarei mano žmonai?
-Žinau, kad tu nekenti Džezės ir visada jos nekentei.
Bet pasakyk man, ar tu jos nekenti labiau, ar mažiau už
kitas mano drauges?
- Taip nėra, kad aš jos nekęsčiau. Tiesiog ji įsikūrusi mo­
teriškos giminės stovykloje ir sąžiningai kontroliuoja savo
teritorijos lopinėlį taip, kaip tie japonų kareiviai per Antrąjį
pasaulinį karą; jie išlindo iš mažai žinomų Borneo džiun­
glių ir tik tada sužinojo, kad karas jau pasibaigęs. Tik nie­
kas nepasivargino jiems apie tai pranešti.
- Lyčių karas nėra pasibaigęs. Tai tik nauja fronto linija
mūšių teritorijoje. Aš ištyriau šią teoriją moksliškai ir ...
- Tu apklausei savo drauges prie kapucino puodelių?
- Na, taip. Bet ką aš noriu pasakyti, yra tai, kad jei mes
dabar būtume lėktuve, jis jau būtų bedūžtąs.
- Tai nėra tik mano kaltė. Viskas, ką aš gaunu iš tavęs,
tai abejingumas ir amžini priekaištai. Šaltas petys ir karštas
liežuvis.
- Tai tau sekasi, nes vienintelis liežuvis, kurį aš turėjau
galimybę pajusti per kelerius pastaruosius metus, yra batų
šaukštas.

156
 - Manau, jei tu nustotum iš manęs atiminėti vyriškumą,
aš labiau savimi pasitikėčiau po antklode. Noriu pasakyti,
kaip tu, pavyzdžiui, gali taip menkinti mano profesiją? Ar
tu žinai, kad aš buvau pats jauniausias savo laidoje? Bai­
giau mokslus anksčiau už kitus!
- O, tu daugelį dalykų darai greičiau už kitus!
Mano vyras pažvelgė į mane įspirto šuns žvilgsniu.
- Pasakyčiau „atsiprašau", - tarė jis sarkastiškai, - bet
testosterono sutartis man neleidžia prisipažinti pralaimėjus.
- Tai akivaizdu. O ar ji leidžia vykdyti savo Vyro perkėli­
mo į kitą vietą programą?
- Ką tu nori tuo pasakyti? Kad mūsų santuokos garan­
tija pasibaigė?
- Jei mūsų santuoka būtų vienas iš tavo gyvūnų, tau tek­
tų ją „užmigdyti". Man panašu, kad pasiekėme tokią stadi­
ją, kai arba skiriamasi, arba ieškoma „poros nevaržomam
seksui!"
Jis automatiškai žengė žingsnį atgal. Iš Rorio išraiškos
atrodė, kad aš ištraukiau kovinės granatos žiedą. Kvapą
gniaužiančioje tyloje girdėjosi tik laikrodžio tiksėjimas.
-Tai tu iš tikrųjų nebejauti orgazmo? Kristau. Kas su
mumis atsitiko, Kese? Juk mes dulkindavomės lyg triušiai.
Aš gūžtelėjau pečiais.
- Manau, kad tai santuokinė miksomatozė.
11 skyrius. Trys žioplės

Santuoka tikrai yra vienas iš gamtos būdų masturbacijai

skatinti. Tiktai man masturbacija yra lyg šokis be muzikos, -
prisipažinau Džezei elektroniniu laišku.
Tu per jauna, Kese, kad kunigas tau skambintų varpeliu ir
rinktų aukas celibatui, - atsakė ji. - Tau reikia meilužio. Pagal­
vok apie tai.
Ir aš apie tai galvojau. Nuolat. Galvojau apie tai, kai pa­
tempiau kaklą ir gulėjau ant pilvo, kad mane pamasažuotų
stambus, dramblotas sporto salės masažuotojas. Man teko
nugalėti savyje norą atsiversti ant nugaros ir, kaip kokiam
pilvotam verslininkui, paprašyti „papildomų paslaugų".
Galvojau apie tai, kai kūno kultūros mokytoja papasakojo
anekdotą mokytojų kambaryje: „Kodėl ištekėjusios moterys
yra storesnės už netekėjusias? Todėl, kad netekėjusios mote­
rys, grįžusios namo, pažvelgia į šaldytuvą ir - eina į lovą, o iš­
tekėjusios moterys, pažvelgusios į lovą- eina prie šaldytuvo."
Aš galvojau apie tai Guardian skaitydama straipsnį apie
santuoką. Ten buvo parašyta, kad keturiasdešimt du pro­

158
centai apklaustų ištekėjusių moterų sakė, jog jos dažnai
galvojo, kaip pabėgti kur nors su kitu vyru. Pusė iš jų troš­
ko, kad niekada nebūtų buvusios ištekėjusios. O trečdalis
teigė, kad seksas joms nuobodus. Aš galvojau apie tai, kai
prabudau apsiverkusi, o paskui suvokiau, kad net nebu­
vau užmigusi. Aš griežiau dantimis sapnuodama košma­
rus, nors iš tikrųjų net nebuvau užmigusi.
Aš galvojau apie tai net lankydama savo tėvus. Anglijoje
tėvą dažnai galima buvo rasti sodo gilumoje, lyg kokį pasa­
kų elfą. Mama tėvo sodo pašiūrę vadino jo „mirties priean­
giu". Jis ten dingdavo valandų valandoms. Ji sakydavo:
- Aš kartkartėmis nueinu ten į jį pasižiūrėti, kad įsitikin­
čiau, jog jis dar gyvas.
Vieną sekmadienį stoviniavau šalia jo pašiūrės kartu su
savo tolimais giminaičiais ir jau buvau pradėjusi virpėti
nuo šalčio, nes kepsninės ugnis užgeso, kai mano tėvas pa­
skelbė, jog šiandien mano santuokos metinės.
- Pirmyn, Rori, - pasakė jis, - eik ir pabučiuok savo
nuostabią nuotaką.
Aš sąmoningai vengiau apie tai kalbėti. Didžiausias siur­
prizas, kurio galėjau tikėtis iš Rorio tokia proga, buvo tai,
kad jis apskritai ją prisimins. Ojeigu jambus ji priminta, tai
truputį vėliau galėjau laukti šiek tiek nykaus, apsimestinai
šventinio sekso. Prisiminkite Ranką. (Tėvai - negaliu su jais
gyventi, tačiau negaliu be jų ir gimti.)
Mano mama buvo vienintelė, kuri pastebėjo, jog aš da­
rausi sutrikusi, atbukusi ir prislėgta nerimo.
- Man reikia pokyčių, - paaiškinau jai. - Ko nors jaudina­
mo. .. Neturiu, aišku, galvoje piligriminės kelionės į Santjago
de Kompostelą arba plaukimo plaustais per upių slenksčius.
Ji patarė man stačia galva pasinerti į darbą.
Aš tai ir padariau. Visą kitą savaitę rašiau semestro atas­
kaitas. Taip buvau netekusi galvos, kad dviem atvejais vos
mokinių tėvams neparašiau visos tiesos. Jokiu atveju neleis­
kite šitam vaikui daugintis. O labiausiai pamokas trukdančio
vaiko tėvui norėjau parašyti štai ką: Pasidarykite vazektomi-
ją. Tai neturi pasikartoti.
Savaitės pabaigoje, žvelgdama į po priešpiečių korido­
riumi lekiančius vaikus ir klausydamasi jųbalsų skambesio,
pajutau, kad sėkmingai esu išsivadavusi iš savo vedybinio
nerimo. Jeigu tik man pasisektų taip lengvai išsivaduoti ir
iš direktoriaus globos. Ir kaip tik pamačiau jį, besiartinantį
su taip į viršų užtrauktomis kelnėmis, kad atvartai nesiekė
čiumų.
- Į mano kabinetą! - ištarė jis grėsmingai.
Jei Skrupas būtų turėjęs smakrą, žinoma, būtų atkišęs jį
į priekį.
Man atsisėdus priešais jo stalą, jis paklausė, ar aš ma­
nanti, jog jis yra tinkamas objektas tapti mokytojų kamba­
rio apkalbų auka?
Aš jam atsakiau, kad vos tik suvokusi, ką reiškia šis jo
sakinys, leisiu jam tai žinoti.
- Ar jūs tikrai pasakėte ponui Racingeriui, kad jo sūnus
gimė protingas, bet švietimas jį sugadino?
Jeigu šilumos energijos kompanija tą garą, kuris virto
iš direktoriaus ausų, būtų galėjusi panaudoti šilumos ga­
mybai, Londono energetinės problemos būtų galutinai iš­
spręstos.
- Na, taip. Aš galvoju, kad Džasperiui nepakenktų mo­
kymasis namuose...
- Ar jūs bent kiek įsivaizduojate, kaip tai kenkia mūsų
mokyklos įvaizdžiui? Ar jūs manote, kad tai panašu į pasi­
tikėjimo mumis kūrimo iniciatyvą?
Skrupas visada mėgo kalbėti aukštojo kalbos stiliaus ter­
minais. Pasimylėjimą mokykloje jis pavadintų „susiliejimu
mokymosi įstaigoje", o orgiją - „komandos kūrimu už mo-

160
kymosi įstaigos ribų". Savo vestuvių metines jis pavadintų
„esminio kompetencijos įvertinimo apžvalga", savo vai­
kus - „bandomaisiais projektais", o skyrybas - „emocinių
etatų mažinimu".
- Hmmm...
- Manau, jums atėjo laikas peržiūrėti savo kritinio verti­
nimo rodiklius.
O aš manau, kad jums atėjo laikas pasirūpinti jūsų nuo­
latiniu blogu kvapu iš burnos, norėjau pasakyti aš, bet tik
nuolankiai nusišypsojau. Jeigu už patetiškumą būtų teikia­
mi medaliai, aš jau tris kartus būčiau gavusi aukso medalį.
Tikrai taip.
-Jūs kūrybiškai dirbate klasėje, kaip nuolat pabrėžia tik­
rintojai, bet nukrypti nuo mokymo programos irgi nega­
lima. Aš dalyvavau apskritojo stalo diskusijoje su sekcijų
vedėjais ir manau, kad jums reikėtų pasitarti su... labiau
disciplinuota kolege.
O aš pamaniau, jog jau tikrai atėjo laikas, kad į jį trenk­
tų asteroidas, ir tada įvyktų apskritojo stalo diskusija apie
tai, ar tik jis nėra pats didžiausias pasaulio subingalvis. (Su
atviru forumu bei vaidmenų atlikimu.) Aš pasišiaušiau. Ar
žmonės iš tikrųjų tikisi mano nuolankumo? Ar aš tik bever­
tis tualetinis vanduo?
- Pasitarti dėl ko? - paklausiau.
- Ponia Pendal maloniai pasisiūlė peržiūrėti jūsų moky­
mo kursą ir įsitikinti, ar jis atitinka mokyklos politiką. Ne­
paisant to, kad ji yra jūsų varžovė, ji mielai pasidalys savo
žiniomis. Leis atsigerti iš savo žinių šaltinio.
O, taip. Man iš tikrųjų reikėjo atsigerti. Išgerti ko nors
stipraus. Manau, kad geriausios žinios šiuo metu man-
viskis su ledukais.
Ir taip visą kitą savaitę per Panelę Pedantę, kuri knisosi
mano pamokų planuose, man teko kęsti gėdą.

161
 - Niekada neužmiršk, kad tu esi unikali, Kasandra. Kaip
ir visi kiti! - aiškino Perdita.
Dar blogiau, ją paskyrė atsakinga už mokytojų kvalifi­
kacijos kėlimo dieną. Tai paprastai būdavo atsipalaidavi­
mo diena be mokinių. Mokytojai tą dieną gerdavo daugiau
arbatos negu įprastai ir laiką išnaudodavo pasiruošti pa­
mokoms, nes jo amžinai trūkdavo. Bet Perdita buvo įsika­
lusi į galvą, kad labiausiai kolektyvą suvienija kolektyvi­
niai žaidimai.
- Ką žaisime pirmiausia? - sučiulbėjo ji niūriai nusitei­
kusiam kolektyvui kitą pirmadienį.
Aš su neapykanta pažvelgiau į mūsų direktorių. Tas
mano pasinėrimas į darbą buvo toks puikus atlygis, kad
vėl galėjau grįžti prie kankinimosi dėl asmeninio gyveni­
mo. Darbas, kaip mes visi žinome, yra tikra rakštis subinė­
je. Tad ar nekeista, kad žmonės taip dažnai sugretina žodį
„darbas" su žodžiu „santuoka".

- Viskas suorganizuota. Pasimatymas bus dvigubas.

Džezė aukštyn į orą išmetė savo automobilio raktelius
ir pasispardė ore menkai odiniu mini sijonėliu pridengto­
mis kojomis. Aš jaučiau pagarbią baimę žvilgančiai ir nuo­
lat kintančiai Džezės išorei. Aš taip norėjau būti Džeze - į
pasaulį žvelgti lengvai, žinoti, kada ką patarti, kada ir iš ko
pasišaipyti... ir kaip užmesti vieną koją ant kitos taip, kad
kiekvienas sutiktas vyras norėtų jas praskėsti.
- Tau taip pat reikėtų su mumis važiuoti, Hana, į mūsų
trumpą kūnišką užklasinę veiklą.
Pasilenkusi prie Hanos šaldytuvo, Džezė kraipė savo
užpakalį lyg švytuoklę - pirmyn, atgal ir ėmė produktus.
- Kol mes dar pakankamai jaunos. Trys žioplės.
Hana kilstelėjo pečius iki pat ausų ir išdidžiai atsakė:

162
 - Taip, jaunas būni tik kartą, bet nesubrendęs gali būti
amžinai.
- Hana ką tik man patarė nueiti pas santuokos psichote-
rapeutę, - įsiterpiau aš, o paskui pabandžiau viską nuleisti
juokais.
- Pas psichoterapeutę? - susiraukė Džezė. - Ar tu iš-
protėjai?
- Tai viena iš priežasčių, dėl kurios žmonės konsultuoja­
si, - atsakiau aš nusiminusi.
- Eiti tartis dėl žlungančios santuokos yra, et, net neži­
nau, kaip apibūdinti... tai lyg kojoto iš animacinio filmo
mėginimas krovininį traukinį sustabdyti su plona šakele.
- Galvojimas, jog tau nereikia konsultacijos, kaip tik
rodo, kad jos reikia, - dabar Hanos balse jau girdėjosi pa­
žįstamas šaltis.
Nuo jų prieštaringo gagenimo apie mano santuoką
mano smegenys apsivertė lyg dūstanti žuvis. Aš žvelgiau
tai į vieną, tai į kitą savo geriausią draugę. Šį kartą aš vėl
buvau tik kumpis draugystės sumuštinyje.
- Taigi, ką renkiesi? - paklausė abi vienu balsu.
Aš nenorėjau stoti į Liūdnų, Vidutinio amžiaus anoni­
minių svetimautojų klubą. Bet nenorėjau ir santuokinės te­
rapijos. Santuokos psichoterapeutai yra vieninteliai, kurių
klientas visada neteisus.
-Hmmm...
Vienas dalykas buvo tikras. Mano santuokoje tikrai bai­
gėsi laimės periodas ir prasidėjo gyvenimas nelaimėje. Rei­
kėjo kažką daryti. Tučtuojau.
Bet kaip pasirinkti tarp dviejų draugių? Kaip ir visada,
aš negalėjau apsispręsti.

163
TREČIA DALIS
12 skyrius. Lytinių organų
nepakankamumas

J os stiprus orgazmas privertė meno dirbinius - liesus rau­

donmedžio falus, atgabentus iš psichoterapeutės kelio­
nių po Naująją Gvinėją, pavojingai susiūbuoti ant knygų
lentynų.
- Keletas mėnesių mano pamokų, ir abu orgazmą galė­
site pasiekti norimu metu, - pažadėjo santuokų terapeute
aksominiu balsu.
Tačiau neatrodė, kad tai įtikino kriaušės formos mote­
rį su pleiskanota oda, ištįsusiais plaukais ir nustebusiomis
primušto žmogaus akimis. Ji su siaubu žvelgė į sekso tera-
peutę.
Iš gundančios raudonplaukės trisdešimtmetės, lūpas
apsibrėžusios ryškiu pieštuku, sklido spontaniškas orgaz­
mas. Ji dėvėjo krūtis pakeliančią liemenėlę ir buvo prisise­
gusi kortelę su vardu Bjanka.
Šita gyvenimo trenerė, klinikos hipnozės specialistė ir
santuokos psichoterapeute tryško gyvybingumu, kuris pa­

167
prastai būdingas kruizinių laivų direktoriams. Bjanka pra­
dėjo stotis nuo kėdės iš už stalo... ir ji stojosi taip įlgai, kad,
atrodė, praėjo kelios valandos. Jos ilgos gražios kojos buvo
aptemptos tinklinėmis kojinėmis.
- Taigi, kiekjau mėnesių jums ir jūsų žmonai sutrikusios
seksualinės funkcijos?
Ji nuplaukė link Rorio, kuris kaitinosi šuns šūdų spal­
vos maiše su rutuliukais. Krestelėjo savo mandarinines
plaukų sruogas per petį, paėmė mano vyro ranką ir nusi­
šypsojo. Jos šypsena švietė nepaliaujamai, lyg saulė mano
vaikystėje.
Roris metė į mane laukinį žvilgsnį. Tada, kai aš jam pir­
mą kartą pasiūliau šeimos terapiją, jis pasakė, kad jau ge­
riau susikištų į šnerves metalinius virbus. Bet kai aš pagąs­
dinau, jog daugiau tarp mūsų sekso nebus iki jo gyvenimo
natūralios baigties, jis paniuręs pasidavė - nors paskui va­
žiavimas į Musivell kalvą piko valandą priešinga kelio puse
su įsiutusiu vyru buvo tikrai ne ta terapija, kurios mums
reikėjo.
Tas rutuliukų maišas, kuriame gulėjau aš ir kuris taikėsi
mane gyvą suėsti, buvo toks apskuręs ir pigus, kad galėjo
būti padarytas tik iš dirbtinės odos. Mano šlaunys, sudrėku­
sios nuo nervinio prakaito, prilipo prie jo.
- Sutrikusi seksualinė funkcija, taip... - Bjanka pažvelgė
į savo užrašų lentą. - Jūsų antroji pusė jaučia, kad jūs net
nepastebėjote, jog jai reikia daugiau laiko, kad ji pasiektų
malonumo viršūnę. Kokia jūsų reakcija į tai... - Bjanka pa­
žvelgė į spalvotu pieštuku užrašytą kortelę ant mano vyro
krūtinės, - Rori?
Roris atsuko į mane savo politinio kalinio išraiška pažy­
mėtą veidą ir pažvelgė dar rūsčiau.
- Taigi? - reikalavo atsakymo Bjanka, spausdama jo mė­
singą delną.

168
 - Taigi, hmmm... Pagal mano žmoną mūsų santuokos...
Roris giliau sulindo į rutuliukų maišą, ieškodamas tinka­
mų žodžių... - variklis byra. Jai nuleista padanga. Ją reikia
tobulinti.
Žalios lyg metinukai terapeutės akys sužvilgo. Vyras,
kuris kalbėdamas apie jausmus vartoja automobilininkų
terminus? Ji pradėjo raustis mintyse, mėgindama prisimin­
ti savo buhalterio greito rinkimo numerį, kad galėtų jam
pranešti, jog ji galės nusipirkti tąvasarnamį, nes tai, kas vyks­
ta čia, užtruks labai ilgai!
Bjanka vaikščiojo ir prisistatinėjo kitiems grupės na­
riams. Tarp jų buvo išblyškusi jaunavedžių pora. Tipelis,
kurio Džono Lenono stiliaus akinius užgožė jo mėsingas
veidas bei niūri išraiška, ir jo stora žmona bibliotekininkė.
Ji visiems paskelbė, kad jam erekcija įvyksta tik tada, kai jis
apsivelka jos apatiniais drabužiais. Šalia jų rutuliukų maiše
gulėjo klientas, kuriam buvo trečias isterinio nėštumo tri­
mestras... ir jis buvo vyras! Vyras, kurio tik viršugalvį den­
giantis perukas priminė per jo galvą ėjusį ir ten pat nudvė­
susį gyvūną. Tas vyras čia buvo atsivedęs įsivaizduojamą
draugą.
Kitaip tariant, tai buvo kaip tik tokių žmonių kompa­
nija, su kuriais labai norisi pasidalyti savo intymiausiomis
seksualinėmis paslaptimis.
Per tą laiką, kol Bjanka paleido Enijos diską, uždegė
eterinio aliejaus žvakes ir pasakė keletą įvadinių anekdotų
(pvz.: Kiek reikia terapeutų, kad pakeistų perdegusią elek­
tros lemputę? Vieno - bet elektros lemputė turi tikrai norėti
pasikeisti!), aš tyrinėjau mane supančią aplinką.
Psichoterapijos centras, utilitarinis dviejų aukštų mūri­
nis pastatas šiauriniame Londone, buvo panašus į nutriu­
šusį pakelės motelį. Augalai vazonuose atrodė suvargę,
kilimai pilki, baldai šviesūs ir pigūs. Patalpoje degė dirbti­

169
nė dienos šviesa, o langai buvo seniai neplauti. Kambarys
dvelkė draugiška koncentracijos stovyklos atmosfera.
Dar pastebėjau, kad tai patalpa, kurioje dažnai tenka
žvelgti į savo batus, nes kai vėl pradėjau klausytis pokal­
bio, mano vyras kaip tik sakė Bjankai, jog tikrai jo žmonai
reikia daugiau laiko, kad pasitenkintų, pavyzdžiui, „pus­
antros dienos!"
- Žinai, gali dabar užsičiaupti, - įsiterpiau aš susiner­
vinusi.
Bet nepaisant to, kaip blogai tai vertė mane jaustis ir
kaip Džezė tam nepritarė, pats tas faktas, jog sutikau mo­
kėti trisdešimt penkis svarus už valandą vien tam, kad ga­
lėčiau viešai pademonstruoti savo seksualinius trūkumus,
rodė, jog man reikia terapijos.

- O tada... - pasakė Džezė, koketiškai nubraukdama plau­

kus nuo akių, - jis valgė braškes tiesiai iš mano putytės.
Jos jau buvo neblogai pasimarinavusios ir išvirusios iki to
laiko, kai jis pradėjo jas šlamšti!
- Aš taip džiaugiuosi, kad judu tiek dėmesio skiriate savo
mitybai! - pasakiau aš, mėgindama neatrodyti suglumusi.
Visa tai vyko vėliau tos pačios dienos vakare, kai mes
visos sėdėjome aplink Džezės virtuvinį stalą ir klausėmės
apie jos nuotykius su intemetiniu meilužiu. Tai buvo lyg
seksualinio tobulinimosi užsiėmimas.
- Paskui, kai mudu sėdėdami vonioje baigėme gerti šam­
paną, aš leidau jam švelniai dulkinti mane šampano butelio
kakleliu. Vanduo vonioje buvo toks karštas, o butelis toks
šaltas...
- Oho! Akivaizdu, kad alkoholis užmigdo žmogaus oru­
mą, - įsiterpė Hana, bet niekas negalėjo sustabdyti Džezės
litanijos.
 - Tada jis paėmė keletą ledo kubelių iš šampano kibirė­
lio, sukišo juos man į vidų ir tuo pačiu metu mane laižė.
Dieve, koks pojūtis! Mano pačios karštos sultys, jo karštas
liežuvis ir tirpstantis ledas, bėgantis mano šlaunimis, - jos
prisiminimai liejosi greita, nenutrūkstama srove, kol staiga
ji viską linksmai užbaigė įžūlia fraze:
- Kaip praėjo tavo diena, Kese?
- O, nuostabiai, - atsakiau aš liūdnai, - išmokau ant
agurko užmauti prezervatyvą.
Antras blogas dalykas, susijęs su psichoterapija, buvo
bendras laukiamasis. Jame nepataisomi lošėjai, naudodami
pasyvią agresiją, priversdavo sekso maniakus lažintis dėl
to, kas iš jų gali priversti bulimikus pirmiau pradėti vemti.
Bet pats blogiausias tokios terapijos aspektas yra patys
terapeutai. Jau paties gydymo pradžioje, balandžio pa­
baigoje, Bjanka nusprendė, kad aš tiesiog turiu „priešišką
makštį".
- Atsiprašau? - perklausiau aš, nes maniau, kad ji kažką
ne taip išvertė iš vienos kalbos į kitą.
- Iš viso to, ką man Roris papasakojo akis į akį, aš pri­
ėjau prie išvados, kad jūsų sutrikęs gebėjimas pasiekti pa­
sitenkinimą, Kasandra.
- Ne, - atsikirtau aš, - tai, kas mano, yra darbas, vaikai,
piktas sutuoktinis, aukštas kraujospūdis, lėšų pereikvoji­
mas ir galimas pareigų paaukštinimas.
- Priešiška makštis! Čia tai bent!
Roris, užmetęs koją ant kojos, suposi savo maiše. Jo vei­
das švietė pasitenkinimo šypsena. Tai buvo pirmas kartas
per daugybę savaičių, kai aš mačiau jį džiūgaujantį.
- Zinai ką, Kese? Aš imu galvoti, kad tuose terapiniuose
paistaluose vis dėlto yra šiokia tokia prasmė, - džiūgavo
jis. - Panašu, kad ji rado paaiškinimą tavo noro dulkintis
stokai.

171
 - Ei, įdomu būtų sužinoti, kaip labai tu norėtum dulkin­
tis, jei praleistum visą dieną darbe, o namie tavęs lauktų
krūvos virimo, valymo... ir dar reikėtų mokyti mažus žmo­
gelius, kaip sukonstruoti naftos gręžimo bokštus iš drabu­
žių pakabų? Ar tau tada nediagnozuotų priešiško penio,
hmmm?
Bjanka, kuriai aiškiai nepatiko, kad ją nutraukinėja, su­
plojo delnais, norėdama atgauti grupės dėmesį.
- Teisingai. Kas iš jūsų gali išvardyti pagrindinius bū­
dus, kaip patenkinti moterį?
Aš pakėliau ranką ir pasakiau:
- Sudėti indus į indaplovę. Neknarkti. Ir sakyti moteriai,
kad ji neatrodo stora su aptemptu sintetiniu treningu.
Atėjo eilė kalbėti Roriui. Jis pasakė:
- Ir tapti labiau klitoriniu, tiesa?
„Klitoriniu? Dieve! - pagalvojau aš. - Iš kur jis tai ištraukė?"
Bjanka apdovanojo mano sumanų vyruką šypsena, reiš­
kiančia „einate į grupės viršūnę".
- Aš tik noriu pasakyti, kad devyniasdešimt devyni pro­
centai vyrų padaro, kad ir likęs vienas procentas įgautų
blogą vardą, - toliau apsukriai čiulbėjo Roris ir terapeutei
pasiuntė savo pačią žavingiausią šypseną.
Bjankos atsakomoji šypsena buvo tokia intensyvi,
kad, buvau tikra, ji būtų galėjusi įsiskverbti į minkšto
vaisiaus vidų.
- O aš noriu pasakyti, kad esu įsitikinusi, jog mes galė­
sime padėti jūsų žmonai atsikratyti ją varžančių komplek­
sų, - užtikrino ji savo saldžiu balseliu.
- Mane varžančių kompleksų! - sušukau su panieka. -
Mes kalbame apie vyrą, kuris lengvai gali apskaičiuoti viso
mūsų namo plotą ar tiksliai numatyti, kiek reikės benzi­
no, kad nukeliautume nuo Kalė iki Pietų Prancūzijos, ku­
riam nereikia jokių pastangų tam, kad atrastų mažą žvejų
kaimelį net nepažymėtą žemėlapyje, tačiau nesugeba ras­
ti mano klitorio! Tiesa yra ta, kad jis negali skirti laiko jo
paieškoms!
Kambaryje esančios moterys pritariamai sužvengė. Vy­
rai ėmė burbėti, esą moterys per daug reikalaujančios.
Bjankos sprendimas buvo priversti mus peržiūrėti vaiz­
dajuostę apie seksą, kurioj parodytos „noriai" santykiau­
jančios poros. Viskas buvo taip grafiška ir blogai apšviesta,
kad mano kojos virto drebučiais. Tie grupės draugai, ku­
rių kojos dar normaliai funkcionavo, pakilo ant savo dre­
bančių kojų ir skubiai pabėgo, palikdami sienose žmogaus
pavidalo skyles. Vienas dalykas buvo tikras. Aš tikrai ne­
beturėsiu seksualinių kompleksų. Daugiausia dėl to, kad
daugiau niekada nebeužsiiminėsiu seksu per visą savo li­
kusį gyvenimą.

Gegužės viduryje mano galvoje jau sukosi tik viena min­

tis - sveikstu aš ar ne. Jeigu ne, tai kam iš viso aš nutem­
piau Rorį į tą psichoterapiją? Hana buvo nepalenkiama ir
sakė, kad privalau tęsti terapiją. Visi terapijos kursai yra
kupini susidūrimų ir sunkumų, užtikrino ji mane, kai
mums šveitė kulnus su pemza vietiniame kinų pedikiūro
salone. Viskas pasikeis į gera, jei tik tu laikysies pasirinkto
kurso, - užtikrino ji.
- Kad ir kaip ten būtų, nesidalyk savo abejonėmis su
Džezmina, bhangute. Jai nepatinka, kad tu vaikštai pas psi-
choterapeutę.
- O, meilute, nieko panašaus! Aš visai nieko prieš, kad tu
vaikštai pas santuokos terapeutę, - pasakė Džezė, įplauk­
dama į saloną, pavėlavusi kaip visada. - Aš pati vaikštau.
- Ką? - aš vos nenukritau nuo savo kėdutės į kibirėlį su
nuo kojų nuskusta oda.

173
 - ... ir dar pas pilateso instruktorių ir dantistą, ir jogos
mokytoją bei šunų vedžiotoją.
Hana pasisuko taip staigiai, kad apvertė kojų mirkymo
kibirėlį.
- Kas gi atsitiko tavo intemetiniam meilužiui? Tik nepa­
sakyk, kad užsikrėtei kokia nors KPL- kompiuteriu perduo­
dama liga.
Bet Džezė į raginimus nereagavo.
- Ką gi, mano artimiausias draugužis vis dar yra mano
dieviškasis intemetinis meilužis. Bet aš dar turiu savo
mažutį atsarginį Meilės dievą, vardu Zenas, kuris karpo
mano medžius. Vakar rytą mes pirmą kartą pasimylėjome,
o šią popietę pasimylėjome antrą, trečią, ketvirtą ir penktą
kartą.
- Hm, Džeze, aš manau, kad tu pamatysi, jog dvi ar trys
meilės linijos vienu metu tave jau paverčia mormone, o ne
šiaip svetimautoja, - pasakiau aš. - O kaip Stadsas? Ar jis
vis dar tave apgaudinėja?
-Aš jo daugiau neseku, meilute. Bet vakar vakare jis
man pasakė, kad buvo kažkur išėjęs su mūsų kaimynu
dantistu. Tačiau tai buvo neįmanoma, nes tuo metu su juo
buvau aš. Tačiau juk negalėjau jam to pasakyti, ar ne? Gana
moderni situacija, tiesa? Mylėk savo kaimyną, bet nesileisk
pagaunama. Štai koks mano motto.
- Džezmina, - pasakė Hana rimtai, - visi šie vienos nak­
ties nuotykiai tėra prieglobstis, nors ir labai trapus, tavo
sudaužytai širdžiai. Ar tu tai suvoki?
Džezės veidas sekundei susiraukšlėjo, bet ji susitvardė
ir pataisė Haną:
- Hana, tai nebuvo vienos nakties nuotykiai, tai buvo
keli vienos nakties romanai.
Mano santuokoje nebuvo aišku, iš kurios pusės vėjas pučia.
Man atrodo, kad afrodiziakuose labai mažai tokių priedų,
kurie leistų įsivaizduoti, kaip orgazmo metu susitraukia
net aštuoni tūkstančiai gimdos kaklelio nervinių galūnėlių.
Būtent apie tai galvojau, kai stovėjau prieš aštuonis nepa­
žįstamus žmones susiėmusi už klyno ir dejavau, mėginda­
ma išlaisvinti savo seksualinę energiją. Aš raudau, prakai­
tavau ir baisiai nervinausi. Tokio nerimo nebuvau patyrusi
nuo tada, kai Kogarah Bay pradinėje mokykloje tekdavo
šokti tautinius šokius.
-Ar jūsų lytinių organų nervai virpa nuo sujaudini­
mo? - reikalavo mano atsakymo Bjanka.
- Hmmm...
- Mažiau negu penkiasdešimt procentų moterų iš tikrų­
jų orgazmą pasiekia lytinės sueities metu, - Bjankos balsas
buvo saldus. - Aš parodysiu jums, kaip pataisyti padėtį.
Grupe, plačiai atmerkite akis!
Mes pamatėme anatomiškai tikslią pripučiamą moters
kopiją. Ji gulėjo priešais mus ant grindų praskėstomis ko­
jomis.
- Dabar man reikia savanorio, - pasakė Bjanka.
Aš savyje užgniaužiau juoką. Štai pagaliau partnerė
vyro su peruku įsivaizduojamam draugui. Mūsų „terapeu­
te" galiausiai peržengė visas ribas. Bet mano didžiuliam
nustebimui, visi vyrai, norėdami tapti savanoriais, pakėlė
rankas. Po minutės, netikėdama savo akimis, jau stebėjau,
kaip mano vyrui aiškinama, kokiu būdu reikia glostyti
savo pripučiamą mylimąją, kad ši pasiektų orgazmą. Jam
paaiškino, kiek reikia spausti, kokiu ritmu ir kuriuo pirštu.
Kai jis įvaldė piršto, nykščio ir delno technikas, Bjanka pa­
mokė jį, kada paspausti gaktikaulį, kada patempti plastiki­
nį klitorį ir kada bei kaip trinti partnerės gumines lytines
lūpas.
 - Pirmenybė visada teikiama glamonėms rankomis, -
patarė Bjanka. - Juk nevairuojate savo automobilio lūpo­
mis, ar ne? Kai įvaldysime glamones rankomis, galėsime
pereiti prie glamonių liežuviu. Dabar, jei ši lėlė būtų aš, jos
lytiniai organai pritvinktų kraujo, pulsas pagreitėtų, neva­
lingai susitrauktų raumenys. Mano kojos drebėtų ir riestųsi
lanku, mano krūtinė kilnotųsi... - Bjankos balsui garsėjant,
jos tarpas tarp krūtų, pakeltas beveik iki smakro jos nėri­
niuotų apatinių, kilnojosi aukštyn žemyn.
- Mano širdis pašėlusiai daužytųsi, o kvėpavimas tap­
tų greitas ir paviršutiniškas. Mano krūtis išpiltų prakaitas.
O, taip! Greičiau, stipriau, greičiau. Stipriau!
Lėlei artėjant prie orgazmo, Bjanka paslaugiai paleido
muziką ir nuolat komentavo.
-O taip... Taip... TAIP! Puiku, Rori! Tik nesustok! Ne­
sustok!
Pastebėjau, kad mano vyro skruostai įraudę ir jis labai
greitai alsuoja. Tiems, kurie bijo terapijos, jis buvo padrąsi­
nantis pavyzdys.
- Mano šnervės išsipučia, ir malonumo viršūnė su susi-
traukinėjimais kas 0,8 sekundės mane prives iki orgazmi­
nio spazmo. Greičiau! Greičiau! Stipriau! STIPRIAU! GREI-
ČIAUUU...
Rorio pirštai lakstė aukštyn žemyn, į vidų, į išorę po
plastikinę putytę. Pagaliau Bjanka sudejavo taip garsiai,
kad sudrebėjo pigios riešutą imituojančios sienų plokštės.
- Aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaooooooooooooooo...
Kai Bjanka nustojo murkti, vienintelis garsas, girdimas
kambaryje - tai iš vyrų klynų susegimų lakstančių ir kam­
baryje kritinėjančių sagų.
- Labai gerai. Pastebėk, kaip įkaito mano liemuo ir krūti­
nė. Net mano kojų pirštai atsipalaidavo. Aš pasiekiau abso­
liutaus malonumo viršūnę. Viską atlikai sėkmingai, Rori.

176
 Bjanka iš pripučiamos moters ištraukė kaištį.
- Šios savaitės užduotis jums - išbandyti visą šią techni­
ką namuose.
Aš pažvelgiau į besigarankščiuojančią plastikinę moterį ir
liūdnai atsidusau. Mes juk esame mėgėjai! Ar tai nebus pavo­
jinga? Mes juk neturime licencijų naudotis tokia aparatūra!
Kadangi Bjanka reikalavo, tad mudu su Roriu visą kitą
savaitę dviese jaukiai įsitaisę praleidome lovoje - su pro­
žektoriumi, nukreiptu į mano putytę, ir Kama Sutra, atvers­
ta 362 puslapyje, tyrinėdami diagramas ir tekstą. Kas, ga­
lite paklausti jūs, galėtų būti geriau? Pagal mane - viskas,
po velnių!

Buvo galima pradėti apibendrinti Džezės seksualinį pra­

mogavimą. Plaukus ji nusidažė šviesiai, be abejonės, tam,
kad vyrai ją galėtų lengviau rasti tamsoje. Pirmiausia buvo
aptartas jos santechnikas.
- Jis tikrai gerai išvalė mano vamzdžius, - džiugiai su­
čiulbėjo Džezė.
- Man reikia vyro, kuris būtų gabus viskam, ką gali pa­
daryti pats - tam, kad jis pataisytų mano dubens dugną.
Aš sukryžiavau kojas, nes labai norėjau į tualetą, ir apsi­
žvalgiau po Sotbio aukciono kambarį. Sotbis yra tarsi kokia
prieglauda šeimos relikvijoms. Hana dalyvavo kainų var­
žytuvėse dėl išsipūtusios komodos, kuri atrodė lyg būtų
persivalgiusi.
- Ir jis toks vyriškas. Tikras vyras, žinai? - svajingai pri­
dūrė Džezė.
- Vyras? Jis ne vyras, - pajuokavo Hana. - Jis tikras ve­
dybinis skelbimas. Būti slapčiomis aptarnautai kažkokio
šiurkštuolio nėra itin puiki alternatyva, palyginti su inte­
lektualesniu ryšiu.
 - Gal ir ne. Bet, prisiekiu Dievu, tai smagu! Pakvėpinki­
te, jį galima užuosti mano plaukuose.
Ir Džezė palinko prie mūsų.
- Štai, įkvėpkite.
- O! Pasitrauk! Ar negali panaudoti kokio plaukų purš-
kalo kaip normali moteris? - paklausiau aš pasibaisėjusi.
Bet reikia pripažinti, kad jaučiau ir šiokį tokį pavydą. Ma­
lonumas? Kaip seniai buvo pamirštas tas žodis iš Mraidės.
Jos kita pergalė buvo ne mažiau juokinga.
Mes visos su Džezės Volvo važiavome į savo kasmėnesi­
nę išvyką į Kostko didmeninę parduotuvę. Aš apžiūrėjau
Džezės paduotą reklaminį lapelį ir pasakiau:
- Leisk man spėti. Jis atlieka vieno žmogaus vaidinimą...
ir ant scenos būna daugiau žmonių negu salėje? - Hana su­
prunkštė ir sulamdė brošiūrėlę. - Kas, po velnių, tave pa­
traukė prie tokio pakvaišėlio?
- Mane patraukė jo pirmieji žodžiai susipažįstant. Jis
paklausė, ar aš žinanti, kurie du pirštai reikalingiausi mo­
teriai masturbuojantis. Tada iškėlė į viršų savo ranką ir pa­
sakė: mano.
Hana antrą kartą paniekinamai nusijuokė:
- Negaliu patikėti, kad tu dėl to nugriuvai.
-Taip, Džeze. Jeigu juokas iš tikrųjų būtų geriausias
vaistas, dabar mes pasidarytume ypač sveikos! - pridūriau
aš. Bet kodėl mane graužė pavydas?
Kitas vyras jos meniu buvo jos automechanikas, baike-
ris, vardu Džizmas. Matyt, jis pasikeitė vardą, kad galėtų
patekti į tas kavines, kurios nenorėjo jo įsileisti.
- Iš tikrųjų? - paklausiau aš suintriguota. - Tai aš vadinu
anoniminiais alkoholikais.
Buvo šeštadienio popietė ir aš atgabenau savo vaikus, kad
paplaukiotųDžezės uždarame baseine, kol ji laukė žmogaus,
kurį Stadsas pasikvietė turtui prieš draudimą įvertinti.
 - Jis eina dėl manęs iš proto, - sukikeno Džezė, - mano
baikeriukas.
- Tai tikriausiai viena iš jo lygtinio paleidimo sąlygų, -
atšovė Hana.
- Kai jis nori sekso, tai sako, kad jau laikas „paleisti nuo
pavadžio mėsinį kardą". Ar tai ne žavinga? Ir jis nejuokauja.
Vienąnaktį jis užsimovė fluorescentinį prezervatyvą. Kai už­
gesinau šviesą, pamaniau, kad į lovą einu su Dartu Vaderiu!
- Gerai, gerai, jau užtenka, - sumurmėjo Hana kietai
sučiaupusi lūpas. - Ta barokinė ekstazė, ta groteskiška
prievarta klausytis apie tavo pergales yra, atvirai kalbant,
šlykšti.
- Taigi, - paaiškinau aš Hanai, - kai vyras turi tatuiruočių,
jei seksas pasidaro nuobodus, bent jau būna ką paskaityti.
Dar kitas Džezės meilės romanų ruletėje buvo pagrindi­
nis dainininkas iš grupės Savižudžiai sprogdintojai.
- Roko žvaigždė? Ak, - susigūžiau aš. - Kaip tu gali jį
imti į bumą? Juk niekada nežinai, kur jis buvo prieš tai!
- Ei, neskelbk ko nors nehigienišku, jei nesi to išmėginu­
si. Jis neleidžia man eiti į dušą prieš mylėjimąsi, - atskleidė
paslaptį Džezė su akiplėšišku lengvabūdiškumu. - Iš tikrų­
jų tai jam dar labiau patinka, jei aš nesipraususi duše keletą
dienų!
- Bravo, - taip pat šaltai metė jai Hana, - galėtum jį iš­
siųsti kaip Germaine Greer feministinį dovanų paką.
Mes tūnojome savo pilateso klasės gale.
- Neapsimetinėkite, kad nepavydite. Tas vyras išmokė
masturbavimosi malonumo milijonus moterų. Jis sako, kad
dievina mano užpakaliuką.
Atvirai pasakius, aš negalėjau suprasti jos susijaudini­
mo. Džiaugtis tuo, kad tavo užpakaliu žavisi garsi roko
žvaigždė, kuris dažnai skaičiuoja, su keliais permiegos tą
pačią naktį, ir yra turėjęs daugiau užpakalių nei suvalgęs
karštų pietų, dažnai tuo pačiu metu daręs vieną ir kitą, na,
tai iš tikrųjų komplimentas! Manyje sukirbėjo neaiškus nu­
sivylimo jausmas.
- Tai taip žavu, meilute, ar ne?
- Aš galvoju, kad tu jau turėtum būti įtraukta į tam tikrą
kartoteką ir neprileidžiama prie padorios draugijos, - įver­
tino padėtį Hana.
- Tu tokia prėska, Hana, kad tavimi būtų galima pra­
skiesti net vandenį! Ar žinai tą? - pasakė Džezė mūsų abie­
jų draugei. - Ar tu turi nors kokį supratimą, kaip malonu
vėl jaustis geidžiamai?
Jos balse girdėjosi liūdesio gaida, kurią ji nedelsdama
pasistengė nuslopinti. Džezė buvo lyg viena iš tų kortų,
kurios parduodamos po tris malkas vienoje pakuotėje do­
vanų parduotuvėse ir keičiasi priklausomai nuo to, kaip jas
pakreipsi. Kartais ji būdavo panaši į lemtingą moterį, o kar­
tais joje buvo galima įžvelgti įžeistą žmoną.
- Jaustis geidžiama yra mano naujas hobis, - pasakė ji
ir nuėjo į persirengimo kambarį, - ir jis teikia kur kas dau­
giau malonumo negu pilatesas.
Ir, aišku, kur kas daugiau malonumo negu šeimos kon­
sultacijos, pamąsčiau aš. Džezė turi roko žvaigždę, o aš,
matyt... krūvą akmenų savo galvoje.
Paskutinis ir mažiausiai svarbus Džezės sąraše buvo po­
etas ir aktorius, kurį ji susirado Tate Modem teatre. Priežas­
tis, dėl kurios ji nutraukė santykius su juo, buvo ta, kad jis
pametė jos raktus. Kai Džezė man paskambino iš Marriott
viešbučio, kad aš kuo greičiau atvažiuočiau ir ją pasiim­
čiau, maniau, jog jis pametė jos automobilio raktus.
- Ne. Tai buvo raktai nuo antrankių.
- Džeze, antrankiai būtų tau priimtini tik tokiu atveju,
jei tu būtum slaptoji Skotlendjardo policijos agentė, - pa­
mokslavau aš.

180
 Kai mudvi su Hana privažiavome prie šoninio viešbučio
įėjimo, kad galėtume paimti Džezę ir nuvežti pas spynų
meistrą, pamatėme ją su paltu, užmestu tiesiai ant peniu­
aro, o rankos surakintos ir atkištos į priekį. Hana nepritar­
dama papurtė galvą.
- Bhangute, ar tu nebijai, kad jau greitai prarasi mėgėjos
statusą?

Žodis „mėgėja" galėjo maždaug susumuoti ir mano jaus­

mus santuokos konsultantei. Iki birželio pabaigos aš bu­
vau gavusi tiek patarimų, kad jų būtų užtekę gyvenimui
su dviem vyrais. Be to, jaučiau, kad jei pasakyčiau savo
psichoterapeutei, jog turiu savižudiškų norų, tai ji papra­
šytų mane iš anksto apmokėti sąskaitas. Kol kas ji mane tik
įkalbėjo nusipirkti modemų vibratorių, kuris buvo „visiš­
kai tikroviškas".
- Taigi jis viską daro kartu - kosėja, bezda, suminkštėja,
o po to išsijungia? - paklausiau tiesmukai. Kai pamačiau,
kokio dydžio sąskaitą Roris išrašė jai, man kilo pagunda
sukišti jai projektorių, rodomąją lazdelę ir gal net rutuliukų
maišą į ypač intymią jos kūno dalį.
Dar ji spaudė mane, kad nusipirkčiau testosterono pleis­
trų ir jais išgydyčiau savo noro sutrikimą.
- Testosterono? - aš pažvelgiau į ją netikėdama. - Otaip.
Tai būtinai padarys mane patrauklesne. Gėjams.
Ir dar ji norėjo užrašyti mane į lazerinį makšties atjaunini­
mą, labai pigiai, tik už 3000 svarų.
-Dalinis lytinių lūpų apipjaustymas padarytų jūsų
makštį tokią, kokios jūs norite. Armanis Punanis gali iš­
spręsti visus jūsų seksualinius suvaržymus, - murkė ji.
Vienintelis suvaržymas, kurį jaučiau dabar, buvo sudri­
busios makšties baimė. Aš niekada daugiau nebegalėsiu my-

181
Ietis su savo vyru iš baimės, kad pamesiu jį savo tarpukojy-
je - tame lėktuvų angare.
Kaip tik tada, kai nusprendžiau, jog mano konsultantė
jau nieko nebepatars, kad aš jausčiausi dar blogiau negu
jaučiuosi, ji nutarė, jog man reikėtų paeksperimentuoti. Aš
mėginau prisigalvoti keistenybių, tikrai mėginau. Pavyz­
džiui, dėvėjau Rorio apatinius. Arba apskritai nedėvėjau
jokių apatinių. Bet, patikėkit, dviejų vaikų motinai, kurios
dubens dugnas jau yra susilpnėjęs, pavojinga vaikščioti be
kelnaičių. Vieną kartą per mokytojų susirinkimą iš manęs
iškrito vienas iš Bernva kamuoliukų, kurių Bjanka privertė
mane nusipirkti. Man teko apsimesti, kad tapau miniatiū­
rinio biliardo žaidėja.
Kai aš tuo pasiskundžiau, Bjanka pareikalavo, kad su­
sitiktume akis į akį. Per susitikimą ji papūtė lūpas, o po to
žvaliai ėmė dėlioti kryžiukus savo klausimyno langeliuose.
- Ar jūs mėgstate mylėtis šviesoje? - priekabiai paklausė ji.
- Taip, aš visada uždegu šviesą, - Bjankos akys sužvil­
go, bet švytėjo tik tol, kol aš pasakiau:
- Tam, kad galėčiau skaityti.
- Ar jūs mėgstate sadizmą, ar mazochizmą? - tęsė ji,
rankose laikydama rašiklį.
- Žinoma, ne! Man nepatinka, kai mane muša. Man ne­
patinka būti sumuštai net „Monopolyje".
- O kaip jums patinka nešvankūs žodžiai?
- Nešvankūs žodžiai man yra - „Džeimsai, nusiprausk
veidą! Džeine, tavo kambarys yra tikra kiaulidė!"
- Ar jūs apskritai kalbatės lovoje?
- O taip - paprastai apie tai, kurio eilė vežti vaikus į mo­
kyklą arba kada ateis santechnikas pataisyti varvančio tu­
aleto bakelio.
- Gerai, ar jūs turite klausimų man? - paklausė psichote­
rapeute įžeidžiai ir numetė savo užrašus ant stalo.

182
 - Na, taip. Mano pats svarbiausias klausimas yra...
- Koks? - pasilenkė į priekį Bjanka.
- Ar galima pienligei gydyti naudoti jogurtą su skoniais,
nes tai viskas, ką aš turiu savo šaldytuve.
Bjankai tai visai nepasirodė juokinga.
- Jums reikia sudaryti erotinį portfolio, - paskelbė trum­
pai. - Supratau, kad jums nelabai patinka ir nelabai sekasi
oralinis seksas. Jums reikėtų to pasimokyti su falo formos
organine daržove.
Aš atšlijau.
- Ar jums tai pasakė mano vyras? - paklausiau.
- Taip, jis tai turėjo omenyje.
- Iš tikrųjų? O aš turiu omenyje, kad priešlaikinė ejaku­
liacija man taip pat nėra maloni.
- Iš tiesų? - Bjanka žibančiomis akimis kažką pasižymė­
jo. - Grįšiu po minutėlės, - pasakė ji ir išplaukė į laukiamąjį.
- Tai nėra priešlaikinė ejakuliacija! Populiariai tai vadi­
nama „greituku", - pasakė Roris gindamasis ir į Bjankos
kabinetą įneštas pasiteisinimo bangos.
- Cha! Tau viskas įvyksta taip greitai, kad vakar vakare
aš dar net nebuvau spėjusi ateiti į kambarį! Apie ką tu fan­
tazavai, beje, kai aš įėjau? - pareikalavau atsakymo.
- Apie Perditą Pendal, jei tau būtina žinoti.
-Perditą?
Šį kartą jis trenkė taiklų smūgį.
- Taip. Su jos prašmatniu šviesiais dryželiais dryžuotu
kostiumėliu.
- Ak! - atšokau nuo jo. - Negaliu patikėti, kad tu galė­
tum leisti tai moteriai užsiiminėti seksu mano miegama­
jame!
- Yra tik vienas būdas elgtis su tuo, kuriam sėkla išsilieja
per greitai, - pasakė Bjanka, mėgindama atgauti situacijos
kontrolę.

18-3
 - Pirmiau pačiai pasiekti orgazmą? - pasiūliau piktai. -
Ir apskritai, ar ne per anksti pagal terapijos kursą kalbėti
tokia tema? - pridūriau, kad dar labiau ją suerzinčiau.
Bjanka, pažvelgusi į savo aikštingą mokinę, papurtė gal­
vą ir pareikalavo, kad Roriui padėčiau įvaldyti lėto įtam­
pos kūrimo taktiką. Ką tai reiškė? Matyt, reikėjo prisijungti
prie Londono striptizo mokyklos tinklalapio. Mano širdis
nukrito į kulnus. Keista, ar ne? Kas vienai moteriai suteikia
galios, kitą verčia smukti žemyn.
Visokių seksualinių naujovių mėginimas visiškai nėra
mano mėgstamiausias laiko leidimas. Nes, pirma, nuo to
atsiranda daugybė raukšlelių aplink akis, kadangi nuolat
tenka prisimerkti ir šaukti: „KĄnori, kad aš daryčiau?"
Šitas mano jausmas tik dar labiau sustiprėjo, kai Bjanka
pademonstravo šokių aplink stulpą rinkinį namams ir pa­
siūlė jį nusipirkti kartu su instrukcija, netikrais pinigais už
šokį ir keliaraištį, už kurio juos bus galima užkišti.
Tai štai kokia mano gyvenimo istorija, niūriai atsidusau.
Aš taip stūmiau Rorį į šitą terapiją, o dabar, stebint be­
sisukiojančias moteris Bjankos kompiuterio ekrane, viskas,
ką jaučiau, buvo ryški tuštuma. Bjanka buvo tvirtai įsitiki­
nusi, kad pajėgs mus sutaikyti, tik mums reikią būti kan­
tresniems ir atidesniems vienas kito norams. Ir ji buvo teisi.
Nuo to laiko, kai tik pajusdavau kokį nors susierzinimą,
įsikniaubdavau veidu į pagalvę ir valandų valandas rėkda­
vau, rėkdavau ir rėkdavau.
Ir ėmiau galvoti, kad vienintelis patarimas, kurį turėtų
duoti santuokos terapeute, yra: NIEKADA IR JOKIOMIS
PRAKEIKTOMISAPLINKYBĖMISNEGALIMAKONSUL­
TUOTIS DĖLSANTUOKOS PROBLEMŲ!
13 skyrius. Ir amžinai nelaimingai

Dalis mano pareigų, kaip šeštųjų klasių mokytojų vadovės,

buvo sukurti „džiugų darbo klimatą". Nelaimei, daugu­
mos mokytojų kambarių klimatas esti drėgnas su artėjan­
čio stipraus vėjo nuojauta. Tai, kad kiekvieną rytą privalė­
jau tikrinti mokytojų tvarkaraštį, nelabai praskaidrindavo
dieną. Jeigu kurio iš mokytojų nebūdavo, man tekdavo jų
darbus paskirstyti kitiems nepatenkintiems kolegoms. Yra
dvi grupės mokytojų - tie, kurie iš visko šaiposi, ir tie, ku­
rie su viskuo sutinka. Kreidos ir žodžio mokytojai beveik
visada pakliūna į dūsautojų ir besišaipančiųjų gretas.
Pavyzdžiui, Perdita, su savo amžinai priklijuota šypse­
na prie veido, dabar turėjo nuolatinį pasiteisinimą.
- Aš mielai tai padaryčiau, bet dabar esu laaabai užsiėmu­
si, nes turiu susipažinti su tavo darbu, - pasakė ji šiandien,
kai paprašiau ją per pertraukas pabudėti žaidimų aikštelėje.
- Žinau, kad nelabai malonu, kai kas nors iš kolegų tikri­
na tavo darbą, bet Klodas, tai yra ponas Skrupas, pareikala­

185
vo, jog viską patikrinčiau. O geriausia, kad mūsų seniokas
būtų patenkintas. Kadangi aš esu komunikabili, mielai tau
padėsiu, - ir ji atsiduso kančios kupinu balsu.
Nedidelis mokytojų kambarys su aprūdijusia chromuota
kriaukle ir nudėvėtais foteliais yra tiesiai po vaikų valgyk­
la ir už kavinukės. Jis pramintas Bakterija ir šiuo metu ūžė
nuo pirmyn ir atgal vaikštančių mokytojų, ruošiančių sau
paskutinius kavos ar arbatos puodelius prieš nuskambant
skambučiui.
Perditos atsakymas nuskambėjo taip garsiai, kad daugu­
ma kolegų turėjo jį išgirsti. Matyt, aš tapau mokytoja tam,
kad dabar galėčiau žiūrėti į obuolių graužtukų kapines pe­
leninėse, į vynuogių kekių skeletus, į bananų žievę, išsikė­
tojusią ant grindų, ir būti pažeminta kolegų akyse. Tiesiog
negalėjau atsispirti tokiam žavesiui.
Aš įkvėpiau oro, prisigėrusio šlapių vaikų batų ir su­
muštinių kvapo, gūžtelėjau pečiais ir tada atkreipiau mo­
kytojų dėmesį - paskaičiau kai ką iš naujausių biologijos
namų darbų: „Gerybinis yra tai, kuo tu labai nori būti, kai
tau yra aštuoneri." Tai buvo palydėta negarsiu krizenimu.
Tačiau viduje viriau pykčiu. Aš maldavau pono Skrupo,
kad jis iš naujo apsvarstytų savo sprendimą, tačiau apsės­
tas minties apie artėjančią tikrintojų komisiją, jis tik kartojo
tą patį įsakymą lyg Dalekas:
- Atvyksta inspektoriai. Perdita turi stebėti jūsų pamo­
kas. Inspektoriai atvyksta.
Taigi laisvą laiką po pamokų leidau savo konkurentės
klasėje, kurią ji užgriozdė minkštais žaislais, dirbtinėmis
gėlėmis ir juokingomis iškabomis, parduodamomis tokiose
parduotuvėse kaip Bitz arba Mažmožiai. Laikydama ranko­
se raudoną rašiklį ir vietoj taškų virš „i" raidžių dėdama
šypsenėles, ji iš mano klasės užrašų išmetė bet kokį lengva­
būdiškumą. Žaismingas frazes ji pakeitė painiu žargonu,

186
pavyzdžiui, kad reikia „kurti komandos atsakomybę už
veiksmus" ir „išryškinti individualius vaidmenis bei parei­
gas". Kaip mikliai ši Hakademikė pavertė mano paprastais
žodžiais išreikštus švietėjiškus tikslus „rytoj spręsti šios
dienos iššūkius" į beprasmę nesąmonę, kad reikia „įgū­
džius paversti į problemų sprendimo idėjas" ir „barjerų
griovimą". Ką, po velnių, tai reikštų? Moteriškės užrašai
buvo tokie painūs, kad vos tik suvokdavau vieno sakinio
pabaigą, kito sakinio galas išslysdavo lyg slidus aštuonkojo
čiuptuvas. Tai buvo panašu į tai, lyg būtum uždarytas lifte
su verbuotoju į Sotintosios dienos adventistų gretas.
Man smarkiai nusibodo tas mano užrašų peržiūrinėji-
mas, tad mėginau nuo jo išsisukti.
- Nesirūpinkit, - linksmai pasakiau Perditai, - aš taikau
daugiau praktinį negu teoretinį požiūrį. Vesiu savo klasę į
Mokslo muziejų.
Perditos profesionalumas atvėso keliais laipsniais.
- Bet Mokslo muziejuje man pasakė, kad jie nepriima
mokinių ekskursijų, nes visas laikas jau užimtas. Aš jiems
skambinau praėjusią savaitę.
- Na, aš užsisakiau ekskursiją prieš metus, - pasakiau ir,
žvaliai spragtelėjusi pirštais, išėjau.
Koks buvo darbo klimatas? Ore buvo galima justi šaltuką.
Tačiau po pusvalandžio tapo karšta. Ypač po mano apy­
kakle.
- Bijau, kad atmesiu jūsų prašymą dėl išvykos į Mokslo
muziejų, - pareiškė mane pasikvietęs į savo kabinetą direk­
torius, o jo lūpos priekaištingai susičiaupė.
- Man buvo pranešta, kad jūs, paskutinį kartą nuvežusi
vaikus į Londono zoologijos sodą, vaikams jau einant iš jo
į autobusą, sukomandavote, kad jie bėgte bėgtų į stovėji­
mo aikštelę, tokiais žodžiais: „Bėkite, jei norite likti gyvi!
Žvėrys paleisti iš narvų!" Man pranešė, jog šie jūsų žodžiai

187
taip išgąsdino turistus, kad šie ėmė paniškai bėgti. Ar man
teisingai viską perdavė, panele O'Kerol?
Mūsų direktoriaus manieros tokios rūsčios, kad jis ver­
čia aplinkinius muistytis ir daug ką išplepėti iš nervų.
Taigi, hmmm... Nagi, nusiramink, pasakiau sau. Netgi
vėžlys turi iškišti kaklą, kad kur nors nukeliautų.
- Vaikai buvo labai pavargę ir aš tiesiog mėginau juos
pažadinti.
Aš mėginau nusiraminti, mintyse vardydama darbus,
kurie dar blogesni. Pavyzdžiui, būti teisėju Bagdade. Mafi­
jos boso vairuotoju. Gyvulių išmatų ekspertu. Volto Disnė­
jaus galvos atšildytoju. Maisto ragautoju.
- Tuo metu tai atrodė visai smagu, - pasakiau aš ne­
drąsiai.
- O ar jūs suprantate, kaip tai kenkia mūsų mokyklos
įvaizdžiui ir ką tai atspindi?
Aš pamaniau, kad viskas, ką tai atspindi, tai išdavikišką
mano kolegės prigimtį. O vienintelė kolegė, kuri su mani­
mi buvo zoologijos sode tą dieną, buvo Perdita.
- O, sveiki! - pasigirdo jos smagus balsas iš tarpdurio. -
Ar aš nesutrukdysiu? - Ji padėjo ant boso stalo puodelį stip­
rios arbatos.
- Pagalvojau, kad jums reikia ko nors tonizuojančio.
Tiesą pasakius, ši moteris galėtų būti laidotuvių organi­
zatorė.
- Ar galiu atnešti ką nors tau, Kese?
Ir visa tai buvo pasakyta su kuo mandagiausia šypsena.
Taip, galėtum ištraukti tavo įvarytą peilį man iš nugaros.
- Ne, ačiū.
Aš pradėjau galvoti, kad jei Perdita yra šuo, tai aš esu jos
medis. Liepiau sau nenusileisti iki jos lygmens, kadangi tai
galiausiai būtų labai ilgas kritimas žemyn. Nes žinojau, kad
bet kuriuo atveju plosiuos veidu į grindinį.

188
- Ką gi, tai suteikia naują prasmę „asmeniniamtobulėjimui".
Tai buvo mano vienintelis komentaras po to, kai Dže-
zė vėliau tą dieną papasakojo savo naujausią seksualinį
nuotykį. Tuo metu Hana, Džezė ir aš buvome Regent parko
teniso mokykloje ir pakaitomis abejingai daužėme teniso
kamuoliukus viena kitai. Tuo tarpu gretimuose kortuose
Džeinė ir Džimis mokėsi žaisti tenisą.
- O ne, Džezmina, - pratarė Hana po to, kai per teatri­
nius žiūronus apžiūrėjo aptariamąjį trenerį. - Apskritai aš
manau, kad geriau nesidulkinti su tuo, kas galėtų būti tavo
sūnumi.
-O mano manymu, bet kuris pilnametis vyras, gyve­
nantis šioje planetoje tuo pačiu metu kaip ir aš, yra man
tinkamas.
Hana, pasukiojusi lęšius, žiūronus padavė man. Pažiū­
rėjusi pro juos, pamačiau raumeningą Adonį.
- Tai bent! Jis žavingas, Džeze! Gal aš tave įskųsiu soci­
alinei tarnybai, kad pati galėčiau juo pasinaudoti. Kur jūs
užsiiminėjate seksu? - zondavau aš vujeristiškai dairyda­
masi. Klubo drabužinėje?
- Žinoma, ne. Mes tai darome jo namuose.
Džezė atsisėdo ant pievelės susivarstyti savo teniso ba­
telių.
- Jis gyvena kartu su keliais senais savo draugais.
-Ar tu turi galvoje jo tėvus? Jūs dulkinatės jo tėvų na­
muose? - pasibaisėjo Hana. - Tai patetiška, bhangute. O ar
tas teniso treneris žino apie tavo kitus vyrus?
- Ne. Ir nemėginkite jam to pasakyti. Jis šiek tiek naivo­
kas. Jis su manimi pasimylėjo tik todėl, kad pasakiau, jog
tai pirmas kartas, kai guliu ne su savo vyru. Tą dieną tai iš
tikrųjų buvo pirmas kartas.

189
 Juokas įstrigo mano gerklėje pažvelgus į kitą teniso kor­
tų pusę.
- O, po velnių, nors imk ir išdulkink antį!
- Ko gero, tai vienintelis gyvūnas, su kuriuo ji dar nesi-
dulkino.
Hanos sarkazmą nutraukė mano paniškas baksnojimas
pirštu ir mosavimas rankomis, mat ten, kitoje kortų pu­
sėje, buvo Bjanka, apsirengusi baltutėliu teniso sijonėliu.
Jos plaukai atrodė lyg truputį apdegusių profitrolių dia­
dema.
- Kas ji tokia? - apatiškai paklausė Džezė, pakeldama
akis nuo savo batų.
- Bjanka - mūsų santuokos konsultantė. Aš jau daugybę
savaičių praleidžiu jos užsiėmimus. Jai pranešiau, jog ser­
gu mirtinu gripu. Šiandien jai palikau dar vieną pranešimą,
esą jau stoviu ant mirties slenksčio.
Džezė pasekė mano žvilgsnį ir sušuko:
- O Dieve! Aš ją pažįstu.
- Iš tikrųjų? Tai gal tu su Stadsu irgi lankėte jos konsul­
tacijas? - stebėjausi aš.
- Ne. Jos duktė lanko plaukimo treniruotes kartu su
Džošu, o su tavo dukterimi ji eina į tą pačią mokyklą. Jos
vardas Serendipitė. Ar tu to nežinojai?
- Ne. Aš netgi nežinojau, kad ji turi dukrą. Vargšas vaikas.
- Be abejonės. Bjanka ją rengia tik neblukintos medvil­
nės drabužiais iš turgaus. Atsiunčia ją į plaukimo treniruo­
tes su lęšių sumuštiniais iš naminės ruginės duonos. Tai
moteriškei praplautos visos skylės. Kartą ji man pareiškė,
kad tikriausiai kitos motinos apie ją sakančios: „Kaip ji tai
daro! Koks įkvėpimas!", o iš tikro jos sako: „Greitai! Slėp­
kitės! Ji ateina!"
- Greitai! Slėpkitės! - sušukau ir aš. - Ji ateina.
Aš pasislėpiau už dirbtinio medelio.

190
 - Kaip tu gali pas ją konsultuotis? - nusistebėjo Dže-
zė. - Ta moteris beprotė! Ar ji jau sėdėjo ant tavo vyro? Ji
tikrai mėgsta pasėdėti ant svetimų vyrų. Ji yra moteriška
plėšikaujančio vikingo versija. Buvo užmezgusi romanus
su plaukimo treneriu ir dviem tėvais. Tikra svetimų vyrų
grobike!
- Iš tikrųjų? - pajutau nerimą žarnose.
- Beto, ji yra tikra santuokųbulimikė, - tvirtino Džezė. - Ji
išteka - išsiskiria, išteka - išsiskiria... Tau turėtų sukelti įta­
rimą žodžiai „kol mirtis mus išskirs", kai nuotaka pati sten­
giasi pagauti savo puokštę... Negaliu patikėti, kad ji moko
poras, kaip išlikti kartu! Tai isteriška, - suspiegė Džezė.
Virš manęs sušmėžavo šaltas šešėlis ir aš, primerkusi
akis, pažvelgiau į viršų. O Dieve! Kad tik aš nebūčiau to­
kia ištižusi. Man skubiai reikėjo atlikti ištižimo pašalinimo
operaciją.
- O, o! Kaip greitai tu pasveikai, Kasandra. Džiaugiuosi
dėl to, tačiau liūdžiu, kad tu praleidai mūsų užsiėmimą.
Pati nustebau, kad pažvelgiau j ją aštriu, žudančiu
žvilgsniu.
- Manau, jog nuo šiol praleisiu jų dar daugiau.
Buvo panašu, kad man kas atliko drąsos persodinimo ir
akiplėšiškumo perpilymo operacijas.
- Iš tikrųjų? O aš manau, kad Roriui labai padeda mano
savipagalbos grupė.
- Savipagalbos grupė yra netinkamas terminas, - pasa­
kiau aš pedantiškai.
Džezė ir Hana, priblokštos netikėto mano jausmų pro­
veržio, pritarė mano akiplėšiškumui.
- Man labai gaila, kad jūs nesate taip atsidavusi savo
santuokai, kaip jūsų vyras, - karščiavosi Bjanka.
- Jei dar toliau jūsų klausysiuos, tai pasidarysiu atsida­
vusi. Durnių namams.

191
 Visa tai vėliau tą dieną aš pasakiau Roriui. Aš pavar­
gau būti stumdoma. Buvo panašu, kad mano savigarba
pasikrauna saulės energija, o pastaruoju laiku ištisas die­
nas be perstojo lijo. Bet daugiau to nebus. Užtenka. Aš
nekeliaklupsčiausiu dėl Britanijos. Kitą rytą, užuot atšau­
kusi ekskursiją į Mokslo muziejų, aš paraginau savo mo­
kinius iš tėvų atnešti apgailestavimo laiškus direktoriui,
kuriuose jie išreikštų savo nusivylimą. Be to, nusiunčiau
elektroninę žinutę Bjankai, jog atsisakau likusių gydymo
seansų. Bet, nelaimei, vos aš atsisakiau pamokslų apie tai,
kaip apžergti savo vyrą, tie pamokslai ėmė plaukti tiesiai
man į namus. Taip atsitiko, kad Bjanka nuolat sukiojosi
aplinkui. Niekaip negalėjau to paaiškinti. Kaip ir morkų
vėmaluose. Žinote, kaip būna? Niekaip negalite prisimin­
ti, kad valgėte morkų, o vėmaluose jų yra. Taigi nei Roris,
nei aš negalėjome prisiminti, kad būtume kvietę Bjanką,
bet, po velnių, ji vis daugiau to prakeikto laiko praleidavo
su mumis.
Iš pradžių ji atvyko patarimo apie gyvūnus, kurių, kiek
žinau, nelaikė. Kitą birželio dieną ji užlėkė, važiuodama iš
Kemdeno, dėl savo prastai veikiančios skalbyklės. Toliau ji
apstulbino ir nudžiugino sekso ištroškusius kaimynus, mat
išdidžiai nuėjo prie skalbinių džiovinimo virvės ir padžio­
vė ant jos erotiškų apatinių eilutę. Taigi mano medvilniniai
apatiniai šiek tiek nublanko Rorio akyse.
Vieną dieną liepos pradžioje Bjanka atvyko apsirengusi
tik viršutine bikinio dalimi ir miniatiūriniais šortukais.
- Šiandien tiesiog per karšta dėvėti drabužius, - atsi­
duso ji.
- Taip, drabužiai dabar yra labai nemadingi, - pareiš­
kiau aš su ironija.
- Taip. Aš pritariu jums, Bjanka, - išgirdau sakant savo
vyrą. Jis buvo išvertęs akis į gundantį Bjankos kūną.

192
 - Kese, kaip manai, ką pasakytų kaimynai, jei aš imčiau
nešti šiukšles nuogas? - paklausė jis, delnu liesdamas dygs­
tančią barzdą, kurią pradėjo auginti prieš mano valią.
- Kam dar ir tai daryti? Kaimynai ir šiaip jau mano, kad
tu esi absoliutus Sekso dievas. Turiu galvoje, tik apsižval­
gyk. Jie, bejokios abejonės, žino, kad ištekėjau už tavęs ne dėl
pinigų.
Mėginau juokauti, bet jutau nepasitikėjimo juo šleikštulį.
- O, o, o, Kasandra! - Bjanka plėšrūno greičiu griebėsi
mano komentaro. - Ar aš jūsų žodžiuose pastebiu priešiš­
kumo užuominą? Panagrinėkime jūsų motyvus. Ar jie kyla
dėl to, kad jūs esate pasyviai agresyvi nusikaltimo bendri­
ninkė?
- Ne. Jie kyla todėl, kad jūs esate šarlatane. Noriu pasa­
kyti, kad jūs, psichoterapeutai, ir esate tie, kuriems reikia
gydymo. Keistuoliai, prižiūrintys stokojančius libido. Ir dėl
to mes nenorime, kad jūs čia lankytumėtės.
Aš nuėjau, atsistojau šalia savo vyro ir paklausiau:
- Ar ne, Rori?
Bjankos veide atsirado situaciją vertinančio vabzdžio
maldininko išraiška.
Dar prieš prabylant mano vyrui, ji atsiliepė savo praban­
giu, šilkiniu balsu:
- Rorio tragedijos esmė ta, kad jis turi didžiulį meilės
potencialą, tačiau ta vienintelė būtybė, kuri turėjo į jį at­
siliepti, jį atmetė. Nenuostabu, kad jis ieško prieglobsčio
klinikoje.
- Ponios, ponios, - kreipėsi į mus Roris, - aš manau, kad
Bjankos klinika mane pavertė labiau išsivysčiusiu žmogu­
mi. Aš susijęs su Bjankos energija.
Susijęs su jos energija? Labiau išsivystęs? Ar taip kalba
mano vyras? Ta barzda, raminančios muzikos kompakti­
niai diskai, smilkalai, žvakės... Ponas Aš - Geriau - Mir­

193
siu - Negu - Eisiu - Į - Psichoterapijos - Seansus - staiga
tapo reklaminiu karmos plovimo berniuku.
- Turiu galvoje, kad tai buvo tavo idėja, Kese, - tęsė jis. -
Tai tu norėjai, kad aš susisiekčiau su savo emocijomis.
- Ir tu neabejotinai su jomis susisiekei. Su savo savanau­
diškomis, arogantiškomis, niekšiškomis emocijomis.
- Kitą savaitę jis susisieks su dar daugiau kuo, - pasigy­
rė Bjanka.
- Ką tai turėtų reikšti? - paklausiau aš.
- Aš ketinau tau pasakyti, - įsiterpė Roris suglumęs. -
Pas Bjanką bus baigiamasis klasės vakarėlis.
- O ką tai reiškia?
-Aš tai pavadinčiau jausmingu, interaktyviu siurpri­
zu, - išdidžiai paaiškino Bjanka, - mano namuose.
Man sugniaužė krūtinę. Jaučiau, kad vakarėlis pas Bjan­
ką reikalauja tik tokios etiketo taisyklės: „Nusivilkite apa­
tinius drabužius- ir bendraukite." Ant šios moteriškės
paradinių durų, be jokios abejonės, kabo skelbimas: Įeikite!
Mes visada nusirengę!
- Ar galiu manyti, kad jūs dalyvausite? - paklausė ji vy­
lingai, prieš dirbtinai nusijuokdama. - Manau, jog tai labai
svarbu orgijai!
Aš svarsčiau, kiek kartų ji yra taip juokavusi. Tačiau Ro­
ris juokėsi garsiai.
Tikriausiai dabar atėjo metas apsimesti, kad mano vy­
ras sveiksta po chirurginės lyties keitimo operacijos. Tačiau
vienas dalykas buvo visiškai aiškus. Atėjo laikas užsirašyti
į priėmimą pas daktarą Froidą...
14 skyrius. Jausmingas interaktyvus
siurprizas

Aš nemėgstu siurprizų. Dauguma jų yra tokie stulbinan­

tys, kad gali numirti nuo širdies smūgio. O manęs laukė
siurprizų savaitė.
Pirmasis siurprizas buvo iš tikrųjų malonus. Aš buvau
mokytojų kambaryje, kai Skrupas įėjo ir pranešė, jog jis
pakeitęs nuomonę dėl mano ekskursijos į Mokslo muzie­
jų. Žinoma, tai įvyko dėl tų nusivylimo laiškų, kuriuos jis
gavo iš tėvų. Jis nenoriai pasveikino mane, kad buvau tokia
įžvalgi, jog užsakiau ekskursiją prieš metus ir „kreidos ir
kalbėtojų" naudai pakartojo, kad inspektoriai labai pritarią
tokioms ekskursijoms.
- Todėl leidžiu jums vežti savo klasę į muziejų. Kaip ir
buvo suplanuota, - pareiškė jis.
Kai vėliau jis ėmė aiškinti man sveikatos ir saugumo bei
rizikos įvertinimo formas, kurias man reikėsią užpildyti,
pavyzdžiui, mirtino uždusimo vynuogių kauliuku rizika
muziejaus kavinėje, įkritimo į kanalą rizika, teroristų ata­
kos rizika ir tų rizikų įvertinimas pagal tai, ar ji menka, vi­
dutinė ar didelė, aš vogčiomis žvilgtelėjau į Perditą, susi­
kūprinusią ties žolelių arbatos puodeliu. Ji spoksojo j mane
tulžingu žvilgsniu. Pasakyti, kad Perdita konkuravo su
manimi ir man pavydėjo, būtų tas pat, kas pasakyti, kad Al
Qaedayra tik šiek tiek fanatiška. Rizika, kad Perdita įsmeigs
man peilį į nugarą, buvo labai labai didelė. Aš ėmiau bijoti,
kad nepaaukštins mano pareigų, labiau negu bet kada.

Kitas siurprizas manęs tykojoMarylebonegatvėje šeštadienio

rytą, kai ėjau pasiimti Džeinės iš dramos būrelio užsiėmimo.
Žvilgantis juodas Mersedesas praburzgė pro mane, o paskui
sustojo, žviegdamas padangomis, viduryje pėsčiųjų perėjos.
Kai pėstieji išsilakstė į šalis, nusileido vairuotojo langelis ir
pro jį išlindo sruogelėmis dažyta Džezminos galva.
- Aš dulkinuosi su žudiku! - sušuko ji man džiaugsmin­
gai iš savo naujo automobilio (Volvo jau nebetiko prie jos
naujo vampyrės įvaizdžio), tuo sukeldama sumaištį tarp
praeivių.
- Aš užsuksiu pas tave vėliau, - pažadėjo ji.
„Žudikas" pasirodė besąs kalėjimo dramaturgas Bilis
Bostonas, pagarsėjęs dėl savo dramos, parašytos kalėjime
ir pastatytos avangardiniame Tricycle teatre.
- Jis ne tik yra NL(Džezės trumpinys, reiškiantis - nuos­
tabus lovoje), bet aš galiausiai galėsiu atsikratyti savo vyro!
Ar tu turi bent kiek supratimo, kaip sunku rasti meilužį,
kuris dar ir nuostabiai valdytų ginklus? - nusijuokė ji.

Bilis Bostonas turėjo tatuiruočių, pradurtą penį, žiedus spe­

neliuose, jaunystę, praleistą našlaitynuose ir berniukų prie­
glaudose, du teistumus už sunkų kūno sužalojimą ir vagys­

196
tę, vieną už nužudymą, bylą, laukiančią teismo sprendimo,
ir vartojo narkotikus. Kitais žodžiais tariant, tai buvo vyras,
kurį vargiai būtum sutikęs padoriame pietų pobūvyje.
- Taigi suprantu, - pasakiau aš, kai ji vėliau tą pačią die­
ną užsuko pas mane, - jis anksčiau buvo narkotikus varto­
jantis, smurtaujantis banditas, bet paskui viskas sužlugo?
Aš buvau įpusėjusi lyginti skalbinius, kai atvažiavo Dže-
zė, apimta euforijos dėl savo skandalingų nuotykių.
- Iš tikrųjų ta žmogžudystė tebuvo savigyna prieš nar­
kotikų prekeivį. Jis dabar neužsiima narkotikais. Jis užsi­
ima manimi!
- Baik, Džeze. Toks žmogus surastų heroino adatą šieno
kupetoje, - atšoviau aš, lygintuvu spausdama nepaklusnų
Rorio rankogalį.
-Ar tu žinai, kiek kartų vidutiniškai žmogus užsiima
seksu per savo gyvenimą? Du tūkstančius penkis šimtus
aštuoniasdešimt. O mes daugiau kartų mylėjomės per vie­
ną savaitę! Aš mečiau visus kitus vyrus.
- Ką? - Tai mane taip apstulbino, kad net nusideginau
pirštą. - Kristau! - Palaižiau čirškančią odą. - Kažkaip la­
bai tvarkinga, ar ne, Džeze, turėti tik vieną meilužį ir vieną
vyrą vienu metu?
Nedelsdama paskambinau Hanai. Man reikėjo pastipri­
nimo. Ji buvo trumpai informuota ir per dešimt minučių
atsirado prie mano namų.
- Tu tiesiog girta nuo sėklos, tai ir viskas, - pasakė ji
Džezminai.
- Ne, tai kur kas daugiau. Aš taip įsimylėjusi Bilį, kad
net apsipirkinėti parduotuvėse nebegaliu.
- Tai yra rimta, - pripažinau aš.
- Tave apsėdo kai kurios D. H. Lorenso fantazijos. Tu tai
darai, Džezmina Džardin, kad išgydytum savo sudaužytą
širdį, - užjaučiamai pareiškė Hana.

197
 Suskambėjo durų skambutis ir aš pažvelgiau į savo
laikrodį. Mano vyro širdis, jau nekalbant apie kitas kūno
dalis, turėjo būti nelegaliai ugdomos Bjankos namuose po
pusvalandžio.
- Tai mano auklė, - pasakiau.
- Labai laiku. Einamkur nors su manimi šį vakarą, Kese.
Aš susitinku šiandien su Biliu „Bum Bum" bare Sorediče.
Jame bus pilna padugnių ir kekšių. Tai labai sunkus užsi­
ėmimas, - žavėjosi Džezė. - Bilis turi labai seksualų drau­
gą. Kalėjimo poetą. Buvę kaliniai yra tokie jausmingi. Jis
tave dievins. Kalėjimo žargonu tai vadintųsi „pamišęs dėl
putyčių". O būtent to tau ir reikia, meilute.
- Išsiaiškinkim tiesiai šviesiai, - įsiterpė Hana, - ar judvi
abi susitikinėjate su nusikaltėliais?
Ji pakėlė akis į dangų.
- Išgydyk jas, Viešpatie, nes sutriko jų skonio jutimas.
- Negaliu, nes man reikia dalyvauti orgijoje, - apsime­
čiau esanti džiugiai nusiteikusi, bet iš tikrųjų mane kaustė
baimė. - Gerai, kad nereikia jaudintis, kaip apsivilkti.
-Na, jei tu apsigalvotum ir panorėtum lėto, patogaus
varžto „Bum Bum" bare... - nutraukė mane Džezė.
- Aš esu tikra, kad tai nebus grupinis seksas, Kese, - ra­
mino mane Hana. - Tai tik aukštesnio lygio konsultavimo
kurso pavadinimas.
- Lėto, patogaus varžto?
- Tai tik kokteilio pavadinimas, kvailute.
Pati nustebau, kad pasijutau nusivylusi tokiu paaiškini­
mu. Bet iš tikrųjų aš jau taip seniai nesimylėjau, kad tikriau­
siai mane ištiktų supimo liga. Tektų pasakyti vaikinui, kad
lovą pritrauktų prie šaligatvio krašto.
Vienas dalykas, kurį išmokau per terapijos seansus,
buvo tas, kad jei per vėlai atvyksi į plaktos grietinėlės orgi­
ją, ji gali būti sukrekėjusi.

198
 Aš labai ilgai abejojau, ar eiti į Bjankos butą rūsyje Kem-
dene, tad kai ten atvažiavau, veiksmas buvo įsisiūbavęs.
Tiesiogine žodžio prasme. Kai mano akys priprato prie
tamsos, aš pamačiau susirakinusias poras, kojomis apkabi­
nusias vienas kito liemenį lyg seksualiniai Siamo dvyniai.
Gana stora bibliotekininkė blaškėsi ir virpėjo lyg kašalotas,
o buhalteris tuo tarpu kramsnojo jos spenelius. Vyras su
peruku, kurio kojos buvo gauruotos ir apmautos pilkomis
puskojinėmis, dulkino pripučiamą lėlę. Orgija, kurioje jūs
nedalyvaujate, panaši į analinį ateivių zondą.
Staiga mano širdis sustojo. Aš stengiausi kažką įžvelgti
žvakių prieblandoje. Ar ten buvo Roris? Ar ten Bjanka? Ar
jie bučiuojasi? Man apsivertė skrandis. Mano kojų pirštai
užsirietę taip, lyg būčiau dėvėjusi turkiškas šlepetes. Tas
vaizdas įsirėžė į mano smegenis lyg titano grąžtas. Tai tu­
rėjo būti geras pabučiavimas, nes Bjanka taip blaškėsi, kad
maniau, jog ji gimdo - tikriausiai savo dydžio moterį. Jaus­
mų diapazonas, prieinamas man, kaip Homo sapiens, buvo
visiškai nepakankamas tokioje situacijoje. Man reikėjo
spontaniškai užsidegti. Arba nukeliauti į kitą galaktiką.
Bjanka, pamačiusi mane, nustojo bučiuoti mano vyrą ir
pasiūlė man prisijungti prie jų tardama:
- Tai - tik eksperimentas. Mano nauja technika - liežu­
vio reiki.
- Rori, - kreipiausi aš, - jeigu tik tu galėtum atitraukti
liežuvį nuo mūsų terapeutės bambos, tai, manau, mums
būtų laikas eiti.
- Kur tavo nuotykių troškimas? - paklausė Roris. - Bjan­
ka sako, kad tu visai neturi erotiškumo pojūčio.
- Iš tikrųjų tai nei erotiška, nei egzotiška. Tai - psichopa-
tiska. Neužtektų cirkų sutalpinti visiems keistuoliams, ku­
riuos čia matau. Tau nereikia terapeutės - tau reikia egzor-
cisto. Tave apsėdo velnias. Tiksliai nežinau, kokiais būdais

199
Bjanka gavo vedybų konsultantės darbą, bet būčiau labai
nustebinta, jei kuriuo nors metu čia neprasidėtų satanisti-
nis ritualas.
- Tu tokia velniškai normali, Kese, - atsiduso mano vy­
ras. Visai nepanaši į seksualią ir rafinuotą Bjanką, kurios
lankstumas, matyt, yra neribotas.
- Jeigu ji toliau atkakliai gręš, tai ras naftos, - sukikeno
Bjanka.
Roris juokėsi kartu su ja, o aš pajutau, kad man kaista
veidas.
- Paklausyk, Rori. Tu gali likti čia ir žiūrėti, kaip svetimi
žmonės laižo vieni kitų genitalijas, ar laukti, kol tavo žmo­
na bus uždaryta psichiatrinėje ligoninėje. Tai tavo pasirin­
kimo teisė.
Jo atsakymas buvo bučinys, ar greičiau liežuvio reiki, į
nuogą Bjankos sprandą.
Mėgindama ištraukti Rorį iš vyrų medžiotojos glėbio, aš
paslydau su savo odiniais batais ant aptirpusios grietinė­
lės. Matyt, slysdama susitrenkiau galvą, nes kai atsipeikė­
jau, man kaktą vilgė pornografijos mėgėjas. Ar galėtų būti
kas geriau? Paklausiau pati savęs.
Taip, galėtų. Aš taip pat turėjau jausmingą, interaktyvų
siurprizą Roriui, mat ruošiausi nuvykti susitikti su Džeze
ir jos draugais iš kalėjimo „Bum Bum" bare ir išgerti lėtą,
patogų varžtą.
15 skyrius. Didelė neištikimybė

Nebuvo sunku atpažinti Bilį Bostoną. Ant jo kairiojo bi­

cepso buvo nuogos aukštielninkos Pamelos Anderson pie­
šinys, o ant kito bicepso buvo Merilina Monro. Jo akys buvo
mažos ir taip arti viena kitos, kad ėmiau galvoti, ar tik jis
nėra gavęs į kaktą su plaktuku. Jo akys tiesiog šaukėsi „su­
stiprinto režimo kalėjimo". Jis buvo toks panašus j užkietė­
jusį nusikaltėlį, kad negalėjau patikėti, jog baro savininkas
dar nesiunčia duomenų apie jį policijai.
Jeigu Džezė, apsirengusi lyg šliundra, būtų šuo, ji uosti­
nėtų jo klyną.
Aš nuėjau link jų per „Bum Bum" barą, kuris buvo pil­
nas paauglių mergaičių su šerbeto spalvos šešėliais nutep­
tais akių vokais ir jų šokių partnerių susivėlusiais plaukais.
Jie šoko taip, lyg būtų apimti skausmo - raitėsi, rangėsi ir
šokinėjo tai ant vienos kojos, tai ant kitos. Atrodė, kad pro
juos neprasispraustum. Tačiau už šokių aikštelės matėsi
kita publika. Maždaug keturiasdešimtmetės sekso mėgė­
jos. Apsirengusios jos buvo įvairiai - nuo aptemptų džinsų
iki Džastino Timberleiko treningų iš „iPod" parduotuvės.

201
Šios moterys buvo tikra alkoholikės ponios Robinson prie­
šingybė. Džezė tarp jų buvo pati žavingiausia.
Mano geriausia draugė paplojo delnu per baro kėdutę,
kad sėsčiau ant jos, ir pristatė man Bilį, kurio pirmieji žo­
džiai buvo:
- Dar viena kultūringa mergaitė? Man patinka paukšty­
tės iš turtingųjų kvartalų.
Jis paspaudė mano ranką taip, kad ši trakštelėjo.
- Jūs taip kultūringai kalbate, ar žinote tai? Taip mokate
išsireikšti.
Bilis nuėjo prie kito baro galo nupirkti man kažkokio gė­
rimo, pavadinto „Slidus spenelis".
Jo eisena buvo tokia, lyg eitų batutu, šokliuojanti ir žvali.
- Ar jis nėra pats seksas su kojomis? - žavėjosi Džezė,
pasitaisydama savo mikro-mini sijonėlį taip, kad visiškai
matytųsi jos kojinių viršus. - Kai aš pažvelgiu į jį, mano
vienintelė mintis būna „paimk mane".
- Iš tikrųjų? Kai aš žiūriu į jį, tai vienintelis dalykas, ku­
ris man ateina į galvą, būna „gaktos utėlės".
Aiškiai mačiau, kad Bilio amžius artėja prie trisdešim­
ties ir kad tikriausiai toks jis amžinai ir liks. Tačiau kalėjimo
poetas, kurį šiek tiek vėliau man pristatė Džezė, buvo visai
kitoks. Trinidadietis, atsisėdęs ant gretimos baro kėdutės ir
alkūne atsirėmęs į barą, pasisveikino tokiu šilkiniu balsu,
o jo lūpos išsilenkė į tokią svajingą šypseną, kad bendras
efektas, balsas ir šypsena, taip nesiderinantys su iš pasalų
žvelgiančiomis akimis, buvo itin bauginantis. Aš nebuvau
tikra, ar jo nosis yra kreiva iš prigimties, ar buvo sulaužyta,
bet ji teikė jam velniškai pavojingo žavesio. Visa tai tik pa­
brėžė jo pirmieji žodžiai:
-Aš nežinojau, kad angelai skraido taip žemai, bet
štai, - jis uždėjo savo šiltą ranką man ant menčių, - tavo
sparneliai.

202
 Sveiko proto moteriai, kuri žodį „sparneliai" siedavo tik
su žodžiu „įklotas", tai būtų nuskambėję banaliai, bet pa­
mišusiai moteriai, kurios vyras siautėjo plaktos grietinėlės
orgijoje, tai skambėjo kaip muzika apleistoms ausims.
Pastaruosius penkiolika metų žodis eržilas*man siejosi tik
su smeigtuku, kuriuo prisegami skelbimai skelbimų lentoje.
O štai dabar šalia manęs sėdi eržilas ir flirtuoja su mani­
mi. Tokie dalykai neatsitinka ištekėjusioms moterims, au­
ginančioms du vaikus. Man reikėtų pasitikrinti savigarbos
matuoklį. Taip, jis tuščias. Kas tas skanusis nepažįstamasis?
Džezė rijo vyrus, lyg jie būtų užkandžiai, ir aš pradėjau su­
prasti kodėl. Aš taip pat norėjau stebuklingų, paslaptingų
valandų, per kurias galėčiau klausytis kitų vyrų istorijų ir
kurti savąsias. Tas laukinis nerūpestingumas, kurį girdė­
jau muzikoje, kokią vietą jis užėmė mano gyvenime? Mano
kuklioje egzistencijoje jaudulio buvo tiek, kiek ir tunų kon­
servų dėžutėje.
- Ar jūs flirtuojate su manimi? Aš juk jums tikrai per
sena, - maiviausi aš. Tokio jaudulio nebuvau pajutusi nuo
pat to laiko, kai mano krūtinė padidėjo iki 34B dydžio po
maitinimo krūtimi.
- Man patinka stebėti laiko pėdsakus odoje. Ne mažiau
man patinka matyti juos ir veide. Jeigu nėra registruojami
jokie įvykiai, negali kilti ir joks susidomėjimas. O kur nėra
smalsumo, nėra ir geidulio.
Na, gerai, tai buvo didelėse lėkštėse pateikiama poezija,
bet mane ji keistai žavėjo. Net alkoholio negalėjau panau­
doti kaip pasiteisinimo. Aš buvau nuginkluota ir sužavėta.
Jis visas buvo burna... ir visas kelnės.
- Tai jūs esate poetas?
Jis gūžtelėjo pečiais.

* Stud (angį.) - smeigtukas su galvute arba eržilas.

203
 -Laimėjau prizą. Kai sėdėjau Pentonvilyje. Bet, aišku,
nepakliūčiau ten, kur sakomos kalbos atsiimant „Oska­
rą", - nusišypsojo jis.
Aš nusijuokiau. Labai seniai joks vaikinas taip su mani­
mi nekalbėjo.
- Poezija yra didžiulis literatūrinis talentas jau vien dėl
to, kad jūs negalite jo parduoti. Ar aš teisi?
Jis sukikeno ir aš pajutau netikėtą malonumo antplūdį.
Tada nustebusi suvokiau, kad jau labai seniai nesijaučiau
niekam esanti įdomi.
Tada jis draugiškai apglėbė mane per pečius. Mano oda
pašiurpo, pasidarė lyg žąsies. Mane nutvilkė toks karštis,
jog išsigandau, kad gali pradėti lieti vandenį purkštuvai ir
imti staugti priešgaisrinė signalizacija. Tai buvo vaikinas,
kuris žinojo, kaip pažadinti merginą. Eiti gal ir būtų sunku,
bet šypsotis vieni niekai. Ir jis kalbėjo su manimi. Man visą
vakarą teko sėdėti sukryžiavus kojas. Iš tikro aš jas sukry­
žiavau taip stipriai, kad abejojau, ar jos nebus nutirpusios,
pavyzdžiui, kitus dvejus metus.
Bet ką gi aš galvojau? Juk jau buvau tokio amžiaus, kad
jei vyras paprašytų mane „užsimesti ką nors patogesnio",
aš apsiaučiau sportbačiais ir apsivilkčiau treningais.
-Žinai, man reikia eiti. Namie manęs laukia vyras ir
vaikai bei mokinių namų darbai, kuriuos reikia patikrinti
ir... - aš aiškinausi sutrikusi, - aš čia atėjau smegenų užte­
mimo akimirką. Aš...
Bet poetas mane permatė kiaurai.
- Tai pasakyk man, vaikeli, ar tą smegenų užtemimą iš­
provokavo kas nors neįprasto? Ar jis išsivystė natūraliai,
esant normaliai santuokai?
Štai ir aš - Guardian žurnalo moterų puslapio skaitytoja,
Simonos de Bovuar garbintoja, tačiau man patiko, kai jis
mane pavadino „vaikeliu".

204
Aš nuskubėjau į Kilbumą, į namus, kupinus nevilties. Vai­
kai, pajutę, kad kažkas vyksta tarp tėvų, pastaruoju metu
buvo labai įkyrūs ir zirziantys, o kai manęs nebūdavo
namie, tai dar ir nevaldomi. Jie padėjo Džimio raudonų­
jų skruzdėlių fermą su atidarytomis spąstų durelėmis po
auklės kėde, tad ši pagrasino, kad daugiau nebeateis. Aš
jaučiausi tokia kalta, kad buvau apleidusi juos dėl „Bum
Bum" baro, jog jaučiau, kad užaugę jie parašys Brangiosios
mamytės tęsinį. Rorio šunys, kuriems taip pat pritrūko dė­
mesio, inkštė, kad išvesčiau juos pasivaikščioti. Manęs lau­
kė krūvos neapmokėtų sąskaitų, neatplėšto pašto ir visokių
reikalavimų iš susierzinusių gyvūnėlių savininkų. Mėginau
laukti, kol grįš Roris, bet man iš pavydo taip skaudėjo gal­
vą, kad aš galiausiai giliai užmigau. Kai prabudau auštant
ir pamačiau jo susivėlusią, susitaršiusią galvą ant gretimos
pagalvės, per mane perbėgo palengvėjimo banga.
Aš atsargiai ištiesiau ranką į jį. Vyrai paprastai kenčia
ne nuo priklausomybių, o nuo erekcijos trūkumo sutriki­
mo. Roris galėdavo pamiršti gimtadienius ar savo mėgs­
tamus patiekalus, bet visada pajusdavo, kai jam būdavo
siūlomas seksas. Tačiau šį kartą jis atsitraukė nuo mano
prisilietimo.
Aš pasijutau, lyg stačia galva būčiau įmesta į šaltą jūros
glėbį. Mano ausis užliejo vanduo. Tyla buvo nenatūrali.
- Rori, - pagaliau sušnibždėjau. - Labai gailiuosi, kad iš
viso nutempiau tave į tuos terapijos seansus. Visi psichote­
rapeutai turėtų būti susodinti į erdvėlaivį ir pasiųsti į juo­
dąją skylę be galimybės grįžti atgal į žemę. Užmirškime ją.
Aš paliečiau jo ranką, skausmingai laukdama nors ma­
žiausio gesto ar švelnumo balse, kuris mane nuramintų.
- Tiesiog grįžkime ten, kur buvome anksčiau. Tu galėsi
groti oro gitara, o aš gaudysiu pabėgusius žiurkėnus ir mes
vėl būsime laimingi.

205
 Aš švelniai skruostu prigludau prie savo vyro lūpų, bet
jos išliko akmeninės. Ir šaltos.
- Aš manau, kad tu buvai teisi, Kese. Mūsų santuokai iš
tikro kažko trūksta. Manau, man bus geriau kuriam laikui
išsikraustyti į savo priimamąjį.
Kiekvienas jo žodis tarsi degino mane.
- Į priimamąjį? - pakartojau aš blankiai. - Kodėl?
-Todėl, kad...
Aš ryžtingai mėginau nepravirkti. Tiesiog negalvojau,
kad tas sakinys gali baigtis gerai.
- Todėl, kad man reikia daugiau erdvės.
- Erdvės? Kas buvo jis, Buzz Aldrich? - Ką tu turi galvo­
je, kai sakai erdvės? Ar tu... mane palieki?
-Ne.
- Ar kas nors verčia tave tai daryti?
Aš stengiausi būti tvirta lyg plienas, kad atlaikyčiau
smūgį.
- Kas tiksliai atsitiko praeitą naktį? Ar tu užsiėmei seksu
su kokia nors kita moterimi? Ar tai buvo B... B... - aš nega­
lėjau pakęsti jos vardo skonio savo burnoje. - Ta moteris?
- Kas tu esi - vyriausiasis prokuroras? Tai buvo tik lie­
žuvio reiki. Viskas.
Aš veidu įsikniaubiau į pagalvę, kad jis negalėtų matyti,
ką jamjaučiu.
- Aš manau, kad tu ką tik oficialiai praradai galimybę
laimėti metų vyro titulą, - pasakiau aš, trokšdama pamatyti
jo stebuklingai raminančią šypseną.
Bet jo veide šypsenos nebuvo. Jis tik pasakė:
- Aš dar grįšiu pasiimti keleto drabužių ir daiktų.
Jo šaltas tonas rodė, kad pokalbis baigtas. Ir tada jis išėjo.
Tai buvo taip paprasta. Taip lengva. Nužudyti moterį.
16 skyrius. Šlapios svetimautojos iš
šiaurės vakarų

- Taiėraavoaltė, - suburbuliavo Džezė, pildama man vis­

kio į taurę ir atplėšdama atsarginį Žalias ir Juodas šokolado
plytelę.
- Ką? - nustėrusi iš nevilties, aš palikau vaikus su drau­
gais sekmadieniniame kino klube, o tai man davė devynias­
dešimt minučių savo gyvenimui apmąstyti. Lyg padaras,
turintis grįžimo namo instinktą, aš automatiškai nukelia­
vau pas Džezę.
Džezė padėjo į šalį savo dantų balinimo indelį ir pakartojo:
- Tai ne tavo kaltė.
- Ar manai, kad jis mane paliko? Dieve! Ką aš dabar pasa­
kysiu vaikams? Turiu galvoje, neįmanoma, kad jie nepaste­
bėtų, jog jų tėvas miega savo priimamajame. Gal man reikė­
tų pasakyti, kad jam reikės paduoti vaistus pooperacinėms
katėms ar ką nors panašaus? Aš taip susirūpinusi, Džeze.
Nors buvo sekmadienis, Džezė laukė dar vieno turto
vertinimo eksperto, kad įvertintų jų turtą antrą kartą prieš

207
jį apdraudžiant. Kai paklausiau, kodėl Stadsas negalėtų jo
palaukti, ji pasakė:
-Jis išvykęs į numerį dešimtą, kur turi atsiimti kažkokį
apdovanojimą už savo humanitarinę veiklą. Nėra abejonės,
kad jie apdovanos jį dar didesniu stetoskopu.
Bet po jos išoriniu linksmumu slypėjo kartėlis. Ji įsipylė
viskio ir išgėrė jį vienu mauku.
- Bilis yra pakviestas į rašytojų suvažiavimą Australijoje
ir mane pakvietė važiuoti kartu su juo.
- Jeigu tu iš tikrųjų įsimylėjusi, ko tau su juo nepabėgus?
Kaip tik tuo metu per virtuvę ėjo Džošas. Kūnas jo buvo
labai vyriškas, bet, paduodamas savo skalbinius motinai,
jis išdykėliškai nusišypsojo. Paaugliams berniukams bū­
dingas keistas neatitikimas; Džošas vienu metu buvo ir
vaikiškas, ir anksčiau laiko subrendęs.
- Jam vis dar reikia manęs, - gūžtelėjo pečiais Džezė po
to, kai jis nuėjo.
- O ar Stadsas vis dar laksto nuo tavęs į kairę, dešinę ir
centrą? Vis dar apgaudinėja?
Ji atsiduso.
-Na, jis sulaukia visokių keistų skambučių. Ar tu at­
simeni tą ekspertę Silviją Plat? Ji darosi vis įžūlesnė. Tai
neįsivaizduojama. Ji nuolat siuntinėja jam žinutes. Tai ti­
kras žinutinis priekabiavimas. Pavyzdžiui: Ar tavo tėvas
buvo ateivis? Žemėje nėra nieko, kas būtų panašus į tave. Be to,
ji siuntinėja jam atvirukus. Jau pažįstu jos braižą. Ji rašo:
„Kokia tavo mėgstamiausia poza nevedybiniame sekse?"
Ji išmaukė dar vieną taurelę Chivas Regai.
- Štai dėl ko aš dulkinuosi iš keršto. Ir tau taip reikėtų
daryti. Bilio draugas poetas, Truhartas* Džonsas - ar tai ne
geriausias vardas, kokį kada nors girdėjai? Jis toooks gražus

* Trucheart (angį.) - ištikima širdis.

208
ir tu jam tikrai tikrai patinki. Jei kas tave galėtų išgydyti nuo
nuobodaus sekso, tai tik poetas Truhartas iš Trinidado.
Sunerimusi pažvelgiau į savo geriausią draugę. Vaikš­
čiojimas į pasimatymus, kai tau keturiasdešimt, tai kaip
grįžimas į paauglystę. Tada vengdavome pasirodyti ryš­
kioje šviesoje, nes išryškėdavo spuogai, o dabar, nes išryš­
kėja raukšlės. Aš jau tikrai tam per sena.
-Mano jau ne toks amžius, kad grabaliočiausi pobū­
viuose, o po to skubėčiau namo aprašyti to savo dieno­
raštyje, Džeze. Aš negalėčiau apgaudinėti Rorio. Visa tai
taip... ištvirkėliška.
- O, iš tikrųjų? Gerai, kai kitą kartą būsi pietų pobūvyje,
gerai įsižiūrėk į pasileidėles - atsiprašau, ištekėjusias mote­
ris, sėdinčias aplink stalą. Naujausi tyrimai? Pusė iš jų turi
romanus. Tai lengva pastebėti, jei žinai skiriamuosius žen­
klus. Pavyzdžiui, moteris nustojo dėvėti kelnių kostiumą ir
įsispraudė į mini sijonėlį. Ji nebevalgo angliavandenių. Jos
užpakalis sumažėjo dviem dydžiais, o krūtys dviem dy­
džiais padidėjo. Ji staiga tampa tokių dalykų eksperte, apie
kuriuos anksčiau nieko neišmanė - sklandymą skraidyklė-
mis, repą, Malerį, alpinizmą, tibetiečių nosines fleitas - bet
ką, kuo domisi jos meilužis. Jos dantys tokie išbalinti, kaip
ir plaukai. Jos kojos tokios pat ilgos, kaip ir istorijos, kurias
ji kuria apie papildomas darbo valandas kontoroje. Anks­
čiau nuolat nepakankamai įvertinta, ji staiga pasidaro ku­
pina savigarbos.
- Iš tikrųjų? - Dieve, kaip aš troškau įgyti bent kiek sa­
vigarbos. - Bet man reikėtų išduoti žmogų, su kuriuo dali-
jausi gyvenimu, vaikais ir slapčiausiais dalykais...
- Taigi vyrą, kuriuo dabar dalijiesi su santuokos psicho­
terapeute.
- Roris manęs neapgaudinėja, supratai? Na, jis bučiavo
Bjanką. Ar čia kas labai svarbaus? Gal tai iš tikro tebuvo

209
liežuvio reiki? Gal jamreikia praleisti kaži kiek laiko vienu­
moje. Jis niekada negalėtų būti neištikimas man.
- Žvelk į akis realybei. Vyrai išdulkins bet ką, net ir kūno
temperatūros pyragėlius bei pririštus naminius gyvulius.
Tau reikia sukelti jo pavydą. Tu tokia graži, Kese. Gal ir
subliūško mūsų viltys, bet ne mūsų veidai. Kodėl tu nors
truputį nepasistengi?
- Cha, mano amžiuje aš tik stengiuosi atrodyti tvarkinga
ir būti punktuali.
Atėjo mano eilė išmaukti rūgštaus Chivas Regai.
- Ko aš nekenčiu sportiniuose užsiėmimuose, - žiop­
telėjau aš, o mano gerklė degė, - kad liepiama dėvėti ap­
dribusius treningus. Jeigu aš dar turėčiau apdribusių dra­
bužių, tai man net nereikėtų eiti į sporto salę, ar ne? Bet
dėl tos pačios priežasties aš negaliu ir užmegzti romano.
Sakykime, mes nueisime į lovą aštuntą? Jeigu aš pasiliksiu
nakčiai, bus dvylika valandų. Aš negaliu tiek valandų išbū­
ti įtraukusi pilvą. Be to, ką aš jam pasakysiu?
- Dieve, kokį milžinišką galą tu turi! Atrodo, kad šie žo­
džiai daro stebuklus.
- Žinai, Džeze, aš negalėčiau nei meluoti, nei apgaudi­
nėti. Aš jausčiausi nežinau kaip kas, gal kaip Jagas! Be to, aš
žinau, kad tarp jų nieko rimto nevyksta.
- Kažkas nerimto yra pakankamai rimta. Be to, tu gali
meluoti. Juk tu nedavei jokios priesaikos. Tu specialiai ne­
ieškojai nuotykių. Tiesiog tu patiri seksualinę frustraciją ir
esi emociškai išbadėjusi.
Ką gi, tai buvo teisybė. Susitikimas bare įsirėžė į mano
atmintį ryškiai lyg krištolas. Lyg būčiau vartojusi narkoti­
kų, kurie suintensyvina jausmus. Truharto Džonso rankos
prisilietimas prie mano nugaros šiltai degė mano mintyse.
Ir nors aš tai neigiau, ak, kaip desperatiškai troškau patirti
seksualinio pasitenkinimo saldumą.

210
 - Mūsų amžiuje būtų išmintinga kaupti atsargas. Turiu
galvoje, juk niekada nežinai, kur sutiksi kitą penį, tiesa?
- Dieve, Džeze, jeigu aš būčiau pasiruošusi pradėti ro­
maną, nebūčiau leidusi savo kojoms suaugti vienai su
kita, - pašaipiai pasakiau. - Be to, aš neturiu tinkamų apa­
tinių. Victoria Secret parduotuvėje neįmanoma rasti nieko
didesnio kaip aštuntas dydis.
- Mes nuvažiuosime į kitą parduotuvę. Į Agent Provoca­
teur. Jie turi visokių dydžių apatinių baltinių.
- Iš tikrųjų aš galvojau apie ką nors solidesnio. Pavyz­
džiui, slidinėjimo kostiumą. Ar Turino drobulę.
Kaipgi aš galėjau apsinuoginti prieš dvidešimt devy-
nerių metų vaikiną? Kaipgi aš galėjau apsinuoginti prieš
nepažįstamą žmogų pirmą kartą per dvidešimt metų? Štai
kas sudaro problemą apgaudinėjant sutuoktinį - anksčiau
ar vėliau tenka nusirengti nuogai.
Džezė man patarė palikti išjungtą šildymą ir atvirus lan­
gus, o tada pasiūlyti abiem nusirengti lovoje, nes yra taa-
aip šalta... bet ką, jei pigus motelis, kokiame mes, be jokios
abejonės, galiausiai apsistosime, neturės atidaromų langų?
Ne, ne. Man teks kurti tokias situacijas, kad galėčiau gulėti
ant šono, nes tik tokioje padėtyje moters, maitinusios vai­
kus krūtimi, krūtys atrodo bent kiek didesnės... Tačiau, ne­
laimei, tokią pozą vyrai vertina kaip prisigėrusios puspro­
tės arba suparalyžiuotos. Galėčiau, aišku, eiti sukryžiavusi
rankas, kad krūtys atrodytų statesnės... Bet tada atrodysiu
kaip pabėgusi iš durnių namų beprotė, amžiams susukta
tramdymo marškinių poza. Aš įtariau, kad nė viena iš šitų
pozų nėra labai gundanti.
- Kai jau būsi įsiviliojusi jį į lovą, visa tai bus nesvar­
bu. Visas triukas yra tas, kad tau pasisektų jį ten įvilioti.
O dėl to galima truputį ir pameluoti, - pasakė Džezė. - Vy­
rai nuolat meluoja apie savo sportines pergales ir didvy­
riškus vaikystės poelgius, tai kodėl mes negalime truputį
pameluoti? Liemenėlė su įklotais ar silikonine želė...
- Gerai! Nešk man mano krūtis!
- O, gerute! - žavėjosi ji. - Tau taip reikia postūmio savo
įvaizdžiui atgaivinti.
Pirmiausia ji pasistengė į mano liemenėlę įkišti išima­
mus įklotus, tačiau jie visą laiką lindo lauk, taigi paskui
mane, kur tik eidavau, likdavo miniatiūrinių žiedlapio for­
mos pagalvėlių pėdsakas. Noriu pasakyti, kad tai buvo la­
bai paranku žmonėms, kurie manęs ieškodavo. Ypač mano
vyrui. Kaip pasakoje apie Jonuką ir Grytutę, tai jį nuvesda­
vo į mano laikino buvimo vietą.
Želiniai įklotai buvo jos tolesnis žingsnis kuriant kalnus
iš kurmiarausių. Tai silikoniniai maišeliai, kuriuos reikia
dėvėti liemenėlėje. Tačiau man buvo aišku, kad aš pamiršiu
apie juos ir prisiminsiu tik tada, kai Truhartas aptiks vieną
jų įžanginių glamonių metu.
„Kas čia per šūdas? " - paklaus jis, rankose laikydamas
slaptą, drebančią medūzą, suėmęs ją smiliumi ir nykščiu.
-Hmmm... ar patikėsi, jei pasakysiu, jog tai naujas
paukštienos atšildymo būdas?
Ne, tai paprasčiausiai juokinga. Aš su juo nemiegosiu.
- Aš žinau, jog tu neketini su juo miegoti, meilute, bet
tu galėtum apsirengti išeiginiais apatiniais, kad būtum dėl
visa ko pasiruošusi, pavyzdžiui, jei papultum į avariją ar
šiaip kas atsitiktų, - atsakė man Džezė, vesdama mane į
Selfridges apatinių drabužių skyrių.
Aš asmeniškai mėgstu jaunos augančios tautos dydžio
šimtaprocentinės medvilnės kelnaites. Na, žinote, tokias
kelnaites, kurias galima panaudoti ir kaip špinakerį jach­
toje. Bet netrukus mane Džezė įkišo į tokį elastinį korse­
tą, kurį norint teisingai užsimauti, reikia turėti inžinerinį
išsilavinimą. Po dešimties minučių kovos su mezginiuotu

212
korsetu mano galva kyšojo iš plyšio šakume, krūtys per iš­
kirptę kaklui, o putytės plaukai žavingai raitėsi per mezgi­
niuotas skyles.
- Ką tu ten darai? - Džezė pasibeldė į matavimosi kabi­
nos duris.
- Stengiuosi prarasti moteriškumą.
- Tikrai to nebus!
Ir netrukus aš jau buvau grožio salone pasirengusi depi-
liacijai. Patikėkite, depiliavimo skausmas toks baisus, kad
jus pribaigs, taigi kokia prasmė būti beplaukei ir lygiai, jei
esi mirusi? Paskui mane sušukavo. Mano plaukai nuo į juos
pripurkšto lako pasidarė tokie sunkūs, kad vargiai galėjau
pajudinti galvą. Iš veidrodžio į mane žvelgė Vampyrų žudikė.
Galiausiai mane išpešiojo. Ir tai nebuvo smakro plaukai, tai
buvo blakstienos, jos iškrito. Vyrai tokie laimingi. Jiems ne
tik užtenka vienos poros vienos spalvos batų visamjų suau­
gusiųjų gyvenimui, bet jie dar ir ūsus gali auginti, jei nori.
Nusprendusi iš šūdo išspausti vašką, Džezė pamėgino
įsprausti mane į aptemptas madingiausias dizainerių kel­
nes, bet pastebėjo, jog viską jose užima kojos.
- Man patinka ta suknelė, - pasakiau pardavėjui Joseph
parduotuvėje, bet gal turite tokią pat žmonėms su stambes­
niais kaulais?
Ant vienintelės suknelės, kuri daugmaž man tiko, kabė­
jo Guess etiketė.
- Et, aš nežinau. Ji kainuoja daugiau, nei aš uždirbu per
savaitę.
Galiausiai išsirinkau naujus drabužius Top Shop parduo­
tuvėje ir visą naktį praleidau užrašinėdama žodžius Pucci
ir Prada ant savo pigių rankinių, marškinių ir batų.
Džezė taip pat tikėjo King Canute veido kremų savybė­
mis ir privertė mane nusipirkti visus įmanomus losjonus
bei eliksyrus, žadančius sustabdyti laiko tėkmę. Turbūt ne­

213
būtina paminėti, kad jai visiškai nepadarė įspūdžio mano
makiažo stalčius, nes jame tebuvo vienas ketverių metų
senumo tušas blakstienoms, kuris uždžiūvo nudažius tris
blakstienas, ir nemokamas lūpdažis, kurio spalva buvo to­
kia bjauri, kad laidojimo biuro darbuotojai nenaudotų jo
net lavonams. Bet Džezės kosmetologe ir kirpėja sugebėjo
mane pakeisti... Liko tik viena problema - daugiau niekur
nebegalėjau eiti be pasirengimo, nes ruoštis reikėjo pradėti
mažiausiai prieš keturiasdešimt aštuonias valandas.
Dabar dar turėjau pilvą prispaudžiančias pėdkelnes, į
kurias įlįsti ir iš jų išlįsti buvo ne lengviau, nei įsisprausti
į naro kostiumą ir iš jo išsinerti. Jos vargiai tiko striptizui.
Aš pamėginau jas dėvėti mokykloje, pasipraktikuoti, ir jos
man patiko, bet kai reikėjo vakare jas nusimauti, pasitem­
piau raumenį ir mane teko vežti į ligoninę.
Aš sėdėjau traumatologiniame skyriuje, o iš mano gal­
vos greitai lauk garavo neištikimybės idėja. Meilės romanai
tik atrodė lengvi, o iš tikrųjų juose slypėjo didžiuliai pavo­
jai. Ir ne tik fiziniai. Pavyzdžiui, kas bus, jei Truhartas ims
į viską žiūrėti rimtai? Kas, jeigu jis pradės mane erzinti ir
pasidarys šlykštus? Na, tada galėčiau pradėti lovoje šaukti
vardu savo vyrą. Tas, tikriausiai, jį greitai atvėsintų... Arba
galėčiau pasidaryti labai reikli - reikalauti mylėtis įvairiais
keistais būdais. Arba galėčiau jam pasakyti, kad turiu per­
sekiotoją ir mane saugo policija. Tai priverstų buvusį kalinį
bėgti ir gelbėti savo gyvybę.
Bet ką daryčiau, jei pats Truhartas taptų persekiotoju?
Tada galėčiau pasakyti, kad turiu mano vyro laisvės apri­
bojimo orderį, nes šis grasinęs užmušti bet kurį vyrą, kuris
su manimi permiegos.
Kristau. O kas bus, jei aš į visa tai pažiūrėsiu rimtai? Tik­
rai niekada neatsiras tinkamo laiko pasakyti savo vyrui,
jog skiriesi su juo dėl dvidešimt devynerių metų poeto su

214
nuostabiais krūtinės raumenimis ir teistumu už prekybą
kanapėmis. Ne, ne, aš nepajėgčiau viso to pergyventi.
Kad sutvirtinčiau savo požiūrį, nuvažiavau pas Džez-
miną, kurią blondinė Silvija Plat dar tarpduryje sustabdė
telefono skambučiu.
- Klausyk, - sušuko Džezė į telefoną, - žinau, kad turi
romaną su mano vyru, tik nežinau, ar tu žinai, jog esi viena
iš daugelio, meilute.
Ne, ne. Aš nenorėčiau papulti į tokią pažeidžiamą pa­
dėtį. Bet vien mintis apie Truhartą Džonsą iš karto sukelia
karštį tarp kojų. Nuo ko jis kyla? Gal kaltas kelnaičių elas-
tanas? O gal būtent Truhartas perjungs mano seksualinį
potraukį iš neutralios padėties į kitą?
Aš pažadėdavau, kad eisiu į dvigubą pasimatymą su
Džeze ir vėl pažadą atšaukdavau. Pažadėdavau ir atšauk­
davau. Bet galiausiai pasirodė, kad visos tos mano dvejonės
buvo visiškai beprasmiškos. Vieną vakarą, kai išėjau pro
mokyklos vartus po choro repeticijos, niūriai nusiteikusi,
mat manęs laukė ilgas vienišas vakaras namuose, nes Dži­
nais buvo vasaros stovykloje, Džeinė nakvojo pas draugę, o
Roris vis dar savo priimamajame - staiga Truhartas mikliai
lyg plėšikas atsirado šalia manęs.
Prieš mano pačios valią pajutau, kaip iš malonaus ne­
tikėtumo daužosi širdis. Aš plaukte nuplaukiau į jo glėbį.
Pasijutau jaukiai, kai jis mane apkabino savo didele, šilta
ranka ir nusivedė pasivaikščioti į Regent parką. Jutau iš jo
sklindančią šilumą, kai vaikščiojome pirmyn ir atgal pie­
vele tarp rožių. Kai nuėjome už Vasaros teatro, jis pirštu
brūkštelėjo man per sprandą. Pajutau, kaip mane perskro­
dė alkio jausmas, ir tas alkis nebuvo maistui. Aš troškau
vyro mėsos ir kaulų. Jis pirštu nukeliavo iki mano kaklo
iškirptės, o paskui perbraukė raktikaulius. Elektra perbė­
go nuo kaklo iki pat kelių, o pakeliui stabtelėjo dar keliose

215
vietose. Aš taip geidžiau sekso, kad pamiršau jaustis kalta.
Taip to troškau, kad užmiršau šaukti „atneškite man mano
krūtis". Jis be jokio vargo, patyrusiu gestu pakišo ranką po
mano pilka liemenėle, surado mano spenelį ir jį suspaudė.
Ne švelniai, kaip darydavo Roris, bet stipriai.
- Aš maitinau krūtimi du vaikus... - išpoškinau atsipra­
šydama.
Vos spėjau pasakyti tą sakinį, o jo lūpos jau buvo ant
mano krūties. Šiltos, drėgnos, jaudinančios. Jis nečiulpė
manęs kaip Roris, bet švelniai kandžiojo. Jausmas perbėgo
mano stuburu ir suvirpino kojas. Jis prispaudė mane prie
savęs. Mane ištiko lytinio potraukio priepuolis. Ir, Dieve,
kaip mielai aš pasidaviau jo rankai, kuri palindo po mano
sijonu ir lėtai, kaip taiči, nusliuogė šlaunimi aukštyn. Tada
jo pirštai palindo po mano medvilninėmis kelnaitėmis ir
du iš jų įsmuko į mano vidų. Ten jis juos ėmė sukioti.
- Aš taip tavęs geidžiu, - pasakė.
Ir staiga aš sužinojau, kodėl pusė ištekėjusių moterų turi
romanus. Ne todėl, kad jos nori beprotiškų orgazmų. Nors
taip, taip, taip!!! Jos jų nori. Bet dar labiau jos nori vyro,
kuris jų geistų. Bent jau perpus tiek, kiek jis geidžia savo
šalies pergalės kriketo varžybose.
Stiprėjant pojūčiams suvokiau, kad rangausi prigludusi
prie Truharto Džonso. Jutau, kad tuoj pasieksiu malonu­
mo viršūnę! Visai kaip panelė Džine Brodi! Mano putytė
nebebus įsiutusi! Dabar gal jau po sekundės aš sustaugsiu
gyvulišku balsu, o po to iš manęs liks tik išsekusi, prakai­
tuota, kvapo neatgaunanti kiužena... Bet vos tik aš tai įsi­
vaizdavau, pajutau, jog traukiuosi nuo tos ribos lyg kokia
sentimentali aštuoniolikto šimtmečio romano herojė.
Jausmų rūkas, kokonas iš odos ir kvėpavimo, į kurį jis
mane įvyniojo, praplyšo.
- Man reikia eiti.

216
 - O taip, man reikėtų tave pasiguldyti, kad galėčiau lai­
žyti, - jo karštas balsas buvo pritvinkęs geismo.
Aš sunkiai nurijau seiles. Mano kūnas buvo pasiryžęs
pasiduoti. Taip, taip... bet mane užplūdo šilti jausmai savo
vyrui. Aš juk mylėjau jį. Aš jam priklausiau. Jis yra įsigėręs
į mano kūną ir kraują, į mano sielą. Aš priklausau Roriui.
Jis yra mano vyras.
- Ei, aš maniau, kad tu nori eiti iki galo?
- Taip, noriu - bet iš tikro mums reikia eiti priešingomis
kryptimis. Atsiprašau, Truhartai. Man labai labai gaila.

Bėgdama už kampo į Beikerio gatvės metro, aš suvokiau,

kad per greitai išmečiau Rorį į šiukšlyną. Jis buvo lyg daik­
tas, kurį laikai metų metus, o išmeti dvi dienas prieš tai,
kai jo prisireiks. Riba tarp geismo ir beprotybės yra labai
menka. Ir aš sustojau prie pat jos.
17 skyrius. Kol žmogžudystė mus
išskirs

Šilta naktis kvepėjo sausmedžiais ir tai pakėlė man nuo­

taiką, kai įėjau į vyro priimamąjį ir per jį nuėjau tiesiai į
mažą butuką už jo. Viskas, apie ką galėjau galvoti, buvo
svajingas, švelnus mano vyro glėbys. Aš degiau noru atsi­
durti jame, prisiglausti prie Rorio. Tai buvo mano vedybinė
mantra. Roris dar nebuvo grįžęs namo iš vizitų, taigi atsi­
guliau ant lovos miegamajame, nutarusi palaukti jo, bet po
kelių valandų užmigau. Buvau visiškai apsirengusi ir gu­
lėjau ant pilvo. Ir buvau apsvaigusi nuo palengvėjimo, kad
neiškrėčiau kvailystės. Paskutinė lengvabūdiška mintis,
kurią sugalvojau prieš užmigdama, buvo ta, kad taip seniai
nebemačiau savo vyro, jog galiu palaikyti jį įsilaužėliu. Bet
tai aš buvau pasmerkta vagystei. Emociniam įsilaužimui.
Aš įsibrausiu atgal į savo vyro širdį.

Atsibudau skendėdama adrenalino ir nerimo rūke. Auš­

ra pavertė miegamąjį melancholišku ir apleistu. Panašiu į

218
mane. Pagalvė šalia manęs buvo tuščia. Kur yra Roris? Pa­
jutau, kad mane perskrodė abejonės žaibas, o įtarimų švy­
tuoklė ėmė suptis pirmyn atgal. Nusikabarojusi nuo lovos,
ėmiau ieškoti įkalčių. Paspaudžiau aptriušusio autoatsa-
kiklio pranešimų mygtuką. Juostelė buvo tokia sena, kad
įrašas traškėjo ir trūkčiojo, bet balsas tiksliai buvo moters.
Ji skambino norėdama susitarti dėl susitikimo. Aš paniškai
ieškojau pretekstų, dėl kurių mano vyras galėtų norėti su­
sitikti su kažkokia moterimi. O gal čia jo mama prisikėlė iš
numirusių? Ogal jis įgavo daktaro Dolitlio savybių ir dabar
gali kalbėtis su gyvūnais, o šie su juo? O gal Roris mėgsta
persirenginėti moteriškais drabužiais ir čia jam skambino
siuvėja? Visi šie pretekstai man buvo labiau priimtini nei
faktas, kad jis paprasčiausiai užmezgė romaną su kita mo­
terimi. Ypač kai logika diktavo, kad yra tik viena galima
kandidatė.
Aš troškau paskambinti policijai ir paprašyti, kad jie nu­
barstytų jos nuogą kūną piršto atspaudų ėmimo milteliais,
nes dabar viskas, ką galėjau įsivaizduoti, buvo mano vyro
rankos ant įvairiausių jos kūno vietų. Nerimo bangos vis
labiau ir labiau spaudė mano krūtinę. Viršutinę lūpą nuo
nervų nusėjo prakaito lašeliai. Psichologiškai jaučiausi lyg
grimztanti į lakųjį smėlį. Vyrai yra valdomi įpročių. Jie ne­
atsisako įprastų namų patogumų dėl kitų priežasčių, kaip
tik dėl naujos moters. Mane sukaustė baimė. Aišku, jis ją
įsimylėjo. Vienas padrąsinantis vyrų grobikės žodis, ir jis iš­
lėkė iš mūsų santuokos, nepalikdamas nieko daugiau kaip
tik savo kontūrą paradinėse duryse, kai lėkė pro jas kiau­
rai. Kodėl man reikėjo tiek daug laiko, kad tai suvokčiau?
Matyt, esu protiškai atsilikusi.
Kai apgraibomis ėjau iš veterinarinio priimamojo, jau­
čiau, kad gyvūnai narvuose šaiposi iš manęs. Ar gali triušiai
šypsotis? Buvau tikra, kad vienas iš jų pašaipiai kikeno.

219
 Dikenso laikų namai Kemdene metė ant mano automo­
bilio panašius į antkapių šešėlius, kai stovėjau prie Bjankos
buto. Mane taip kaustė baimė, jog turėjau atidaryti langelį,
kad įsileisčiau daugiau deguonies. Buvo aštunta valanda
ryto, o Roris savo priimamąjį atidaro pusę devynių, taigi,
jeigu jis čia, turėtų tuoj pasirodyti. Ir tiksliai, netrukus pra­
sivėrė geltonos Bjankos paradinės durys ir ant slenksčio
pasirodė jie abu. Man akimirksnį širdis sustojo. Mėginda­
ma įžvelgti juos pro Džeinės Garfild lėlės kojų tarpą, pama­
čiau, kaip jis ją pabučiavo. Juos stebėdama taip įtempiau
akis, kad šios ėmė skaudėti. Ak, aš spaudžiau vairą ir mane
ėmė neviltis. Man pašiurpo oda, lyg mane kas paslapčiomis
stebėtų, o ne atvirkščiai. Roris atrodė toks raumeningas ir
gražus. Taip, visas pasaulis žavisi meilužiu - jeigu tik jis
nėra tavo prakeiktas vyras.
- Maniau, kad tai tik eksperimentai? - suspiegiau ir iš­
šokau iš automobilio. Mečiausi per gatvę nesuvokdama,
ką darau. Gaudyte gaudžiau orą. - Maniau, kad tai nieko
nereiškia?
Jaučiausi taip, lyg mane būtų kiaurai išpustęs vėjas.
- Rori, noriu, kad tu liptum į automobilį ir tučtuojau va­
žiuotum su manimi namo.
Tačiau Roris stovėjo lyg įbestas. Bjanka prigludo prie jo
ausies ir, aišku, šnabždėjo savo burtus. Ji dėvėjo rausvą šil­
kinę liemenę su mezginiuotais krašteliais. Jos plaukai buvo
patraukliai susivėlę, o dirbtinės blakstienos būtų labiau ti­
kusios žirafai. Ne taip atrodo dirbančios mamos rytais.
- Rori? - Bet Roris tikstovėjoir spoksojo. - Kai ašsakau, kad
noriu tavo greito atsakymo, tai reiškia - dar man esant gyvai.
Tai skambėjo drąsiai, tačiau kažkur giliai gerklėje jau­
čiau baisų liūdesį.
- Tiesą sakant, - paaiškino Bjanka, - mes ruošiamės kar­
tu gyventi.

220
 Mane staiga suėmė nepakeliamas skausmas. Panašus į
tą, kai tu kenti pagirias ir atskleidi žaliuzes vasaros rytą. Jos
veidu perbėgo piktdžiugiška šypsena.
- Kur jūs ruošiatės kartu gyventi? Tavo ekologiškoje
iglu? Rori, ji apsimetinėja. Ar tu nepermatai jos?
Atrodė, kad gatvė ir visas pasaulis pasviro ir ėmė čiuožti
į siaubingą bedugnę. Manyje sukilo baimė. Žvelgiau į savo
atpildą. Bjanka garantuotai buvo lankiusi Evos Braun mei­
lužių mokyklą.
- Ar tau visiškai nerūpi šeima, kurią ardai?
- Viskas, kas man rūpi, yra Roris ir jo kompleksai, - su­
čiulbėjo Bjanka savo saldžiu balseliu. - Aš galiu patenkinti
jo poreikius taip, kaip tu niekada negalėjai.
- Ak, ir kiekgi metų tau reikėjo užsiiminėti joga, kad ga­
lėtum taip meistriškai bučiuoti savo pačios užpakalį? - nuo
įsiūčio man stingo kraujas.
-Aš puoselėju jo kūrybingumą ir žadinu jo paslėptas
galias. O tu gebėjai tik jį slopinti.
Aš norėjau pasakyti kokią nors Oskaro Vaildo šmaikšty-
bę ar citatą iš Šekspyro, ar šiaip kokią sarkastišką pastabą,
bet vietoj to apsipyliau ašaromis.
- Rori!
Jeigu jis manęs nelaikys, aš išlakstysiu į gabalus kaip
sprogstanti mina.
- Ar aš negalėčiau pasikalbėti su tavimi vienu?
Nors ir buvau labai sutrikusi, suvokiau, kad santuokoje
kažkas negerai, jei tavo vyras laiko nukreipęs į tavo krūtinę
užtaisytą lyg šautuvą moterį.
- Nustok taikęsis į mane tuo daiktu, - aš mostelėjau ran­
ka į Bjanką. - Tai mane nervina.
- Labai atsiprašau, bet aš vaikštau visur kartu su Roriu.
Tokio prisirišimo jam labai trūko jo santuokoje, - pasakė
Bjanka su įprastu aplombu.
 Ant manęs užvažiavo psichologinis sunkvežimis. Ir jį
vairavo mano vyras.
- Paklausyk manęs, - pasakiau jam, - tau, matyt, vidu­
tinio amžiaus krizė. Ar ne geriau būtų, jei tu rūpintumeisi
vyrams būdingo nuplikimo problemomis, kaip kiti tokio
amžiaus vyrai?
Roris delnu palietė naujai atželdintą barzdą. Jau keletas
savaičių, kai jis kuria revoliucinio lyderio įvaizdį. Tai prieš
mane jis sukilo. O gal aš jį veikiu atstumiančiai?
- Žinau, kad tai mano kaltė, jog nuvilkau tave į tą psi­
choterapiją, - tęsiau aš, - bet kai sakiau, jog norėčiau, kad
tu rodytum daugiau meilės, tai neturėjau galvoje, kad tu
turėtum susirasti meilužę!
Bjanka papurtė galvą.
- Tiesa ta, kad tu jo nepatenkini seksualiai.
- Gerai, Rori, aš tau turiu seksualinį patarimą. Jei nori,
kad tavo žmona būtų drėgna lytinio akto metu, reikia jai iš
akių išimti meilužę!
- Meilužę? Tavo žiniai, Kasandra, Roris ir aš esame sie­
los draugai. Mes jaučiame vienas kitam tiek emocinę, tiek
psichologinę simpatiją. Be to, žinoma, mes dar labai daug
galime sužinoti apie vienas kito jausmus.
Ji suspaudė jo ranką ir pažvelgė į jį aksominiu žvilgsniu.
-Jis vaidins vaizdajuostėje, kurią aš kuriu. Ji vadinsis
Kūnas.
- O, iš tikrųjų? Ar jo vaidmuo didelis? Tikriausiai ne.
Mano atsakymas dar nuskambėjo neblogai, turint galvo­
je, kad buvau ištikta nerimo priepuolio. Mano žarnas su­
gniaužė šleikštulys. Kaip ji gali taip su manimi elgtis? Su
mumis? Mane apėmė žudantis įsiūtis. Tegu ji miršta! Mirš­
ta! Bet vienintelis ginklas, kurį turėjau automobilyje, buvo
didelis Džimio vandens pistoletas. Staiga įsivaizdavau, kaip
pretenzingi Kemdeno gyventojai, apsibarstę vėlyvų pusry­

999
čių trupiniais ir laikantys rankose šampano taures, nuolai­
džiai purto galvas stebėdami, kaip aš vejuosi savo vyrą ir jo
meilužę gatve ir laidau į juos čiurkšles iš vandens pistoleto.
- Rori, o kaip vaikai? - meldžiau aš. - Jei tu negali gal­
voti apie mane, tai pagalvok apie juos.
- Bet mes apie juos galvojame. Aš jau gavau žinutę iš
Džimio, kurioje jis rašo, kad labai nori mane pamatyti, -
pasakė Bjanka ir parodė man Rorio telefoną, kuriame švie­
tė žinutė: Atrodo, kadji labai šauni, tėti, - buvo parašyta ten.
- O, - žavėjosi Bjanka, - tai nuostabu.
Prieš pradedant kalbėti, man teko palaukti, kol nutils
ūžesys ausyse.
- Rori, nesiduok kvailinamas, - pasakiau desperatiš­
kai. - Bjanka neapkenčia vaikų. Ji savo pačios vaiką verčia
žaisti pagal lytį neparinktais žaislais, nupirktais Trečiojo
pasaulio mugėse. Tai vaiko skriaudimas. Prieš persikelda­
mas į tofu bokštus, - aš ranka mostelėjau į jos butą, - pa­
galvok apie tai. Bjanka apsimeta, kad ji visa yra organiška
ir jau, be abejonės, su ja patyrei organišką orgazmą, bet ji
pilna ir botulino. Ar tau neatrodo, kad visa tai truputį veid­
mainiška?
- O šiandien mane Roris vedasi į susitikimą su Džeine, -
sumiaukė Bjanka.
Aš pamėginau atsakyti, bet pasigirdo tik sielvarto šūksnis.
-Kur?
Staiga mano gyvenimas virto tik sudužusiu veidrodžiu.
- Sporto dienoje. Mūsų dukros lanko tą pačią mokyk­
lą, - pagaliau ištarė Roris. Aš ištiesiau į jį ranką, bet jis nu­
braukė mane, lyg būčiau uodas. Uodas, kurį jis norėtų su­
trėkšti. - Serendipitė yra metais jaunesnė, bet aš tikiuosi,
kad mergaitės susidraugaus.
- Bet, Rori, tu gi niekada nedalyvauji Sporto dienoje! Aš
visada joje būdavau viena. Šiemet pirmi metai, kai aš neda­

223
lyvausiu Mamų lenktynėse, bet tik todėl, kad tuo pačiu metu
turiu vežti mokinius į Mokslo muziejų.
- Viskas gerai. Bjanka bėgs.
- Otaip, - džiūgavo Bjanka. - Kai kurios iš mūsų rūpina­
si savo figūra.
Įspėjimas! Įspėjimas! Pavojus! Siaubo klaksonai pypsėjo
mano galvoje. Mano veidą iškreipė pasipiktinimas. Kaip jis
gali taip su manimi elgtis? Roris veterinaras, bet aš taip pat
esu gyvulių priežiūros specialistė.
- Ak, tai tu iš tikrųjų nori mano vyro, ar ne? Gerai, aš nu­
vyksiu ir atvešiu jam jo vandens dubenėlį ir žaislus kram­
tyti. Gal tai padės atsikratyti tavęs, Bjanka. Jei aš mesiu laz­
dą, tu neabejotinai nubėgsi paskui ją.
Bjanka skubiai įtraukė Rorį atgal į butą ir užtrenkė du­
ris. Aš sunkiai išgyvenau Rorio netektį. Labiausiai mane
liūdino tai, kad aš su juo kovojau, jį auklėjau, galiausiai
išmokiau jį suprasti gimtadienių ir kitų sukakčių svarbą,
o dabar tėra vienintelis atsakymas į klausimą „Ar aš taip
apsirengusi atrodau stora?" Dabar jo naują ir patobulintą
variantą nudžiauna kita moteris. Tai labai panašu į namo
renovaciją. Kai namą paverti tobulu, tave ima ir iškrausto.
Štai kaip viskas atsitiko. Rorį įsigijo nauja savininkė. Jau­
nesnė, lieknesnė, tvirtesnė nauja savininkė, su gražesniais
apatiniais.
Ir tai baisi mano pačios kaltė. Jėzau Kristau. Tai, kad
nutempiau jį į santuokos psichoterapiją, prilygo cigaretės
rūkymui prie benzino cisternos. Netrukus Bjanka susitiks
su mano dukterimi ir bėgs su visomis kitomis dailiomis
mamytėmis Mamų lenktynėse.
Važiuodama į mokyklą aš fantazavau apie tai, kaip rei­
kėtų užmušti Bjanką, inscenizuojant nelaimingą atsitikimą
su žoliapjove. Jau mačiau save sustiprinto režimo kalėjime
apmezginėjančią servetėles ir pareiškiančią, jog kenčiu nuo

224
asmenybės susidvejinimo. Asmenybės susidvejinimo? Ką
aš čia noriu apgauti? Aš ir vienos asmenybės neturiu. Ką gi,
visa tai turėjo pasikeisti.
Aš apsišarvavau kantrybe. Languota vėliavėlė nuleista.
Lenktynės prasidėjo. Ir aš susigrąžinsiu savo vyrą. Net jei­
gu reikės griebtis nesąžiningų priemonių.
18 skyrius. Išlieka gražiausioji

Kai moteris sužino, kad jos vyras turi romaną, dauguma

jos tolesnių žingsnių būna vaikiškai naivūs.

1. Ji vyro vairavimo pažymėjime grafoje išskirtiniai

bruožai užrašo - NETURI PENIO.
2. Pradeda susitikinėti su vyruku, kurį jis dievina ir
kuris niekada neperduoda jam kamuolio per šeš­
tadienines futbolo varžybas.
3. Paskleidžia gandą, kad metė jį dėl to, jog jis nelai­
ko šlapimo.
4. Užregistruoja jį tokiuose intemetiniuose pusla­
piuose, kuriuos seka Skotlend Jardas.
5. Nustoja valgyti šokoladą ir tada taip jo ilgisi, kad
nustoja ilgėtis savo vyro.
6. Paima jo čekių knygelę ir ant visų šaknelių užrašo
už seksualines paslaugas.
7. Aplenkia jo kalę per Mamų lenktynes.

226
Sporto diena yra tikras įprastinis pažeminimas. Dauguma
mamų praleidžia Mamų lenktynes pasislėpusios tualetuose.
Taigi nebūtina paminėti, kad aš Mamų lenktynių laukiau
neką daugiau nei savo pačios egzekucijos mirtina injekcija,
bet mano neapykanta Bjankai buvo tokia stipri, jog užgožė
visus kitus jausmus. Liko tik viena problema - kaip atsisa­
kyti ekskursijos į Mokslo muziejų?
Nebuvo prasmės skambinti ir pranešti, kad sergi. Ponas
Skrupas kaip pateisinimo raštelio nepriimtų net mirties liu­
dijimo. Bet aš neabejotinai sulaukčiau savo pačios laidotu­
vių, jeigu nenugalėčiau Bjankos Mamų lenktynėse.
Dirbdamas mokytoju susipažįsti su visais įmanomais
pasiteisinimo būdais. Mokytojų kambaryje būna daug
džiūgavimo, kai skaitomi tėvų rašteliai.
Prašau atleisti, kad Kailė nedalyvavopamokose vasario29,30,
31 ir 32 dienomis.
Atleiskite Džeksonui už buvimą. Tai jo tėvo kaltė.
Atleiskite, kad Šardonė nebuvo vakar mokykloje. Aš irjos tėtis
padarėme injekciją, nes ji tikrai sirgo.
Netgi tokie svetimautojai kaip Roris turėjo pasiteisinimų.
Prašau mane atleisti nuo mano santuokos, nes pavargau nuo
ištikimybės. Jis rezgė romaną, o aš buvau priversta jaustis
dėl to kalta. Bet kokį pasiteisinimą turėjau sugalvoti, kad
nevežčiau dvidešimties vaikų į Mokslo muziejų?
Planavimas yra bet kokios kelionės svarbiausia sudeda­
moji dalis. Tiesiog paklauskite Skoto apie Antarktiką. Aš
planavau nuvežti savo klasę į muziejų, paskui palikti juos su
Liuse, kita mano klasės mokytoja, kuri buvo mano gera drau­
gė, ir šešiais tėvais padėjėjais, kuriuos pasikviečiau važiuoti
kartu. Per tą laiką aš pati nulėksiu į savo dukters Sporto die­
ną Hempstede, dalyvausiu Mamų lenktynėse, o tada šiaurinės
linijos metro traukinuku parlėksiu atgal į muziejų, kad galė­
čiau kartu su vaikais mokykliniu autobusu grįžti į mokyklą.

997
 Aš žinojau, kaip rizikinga pabėgti iš mokyklinės ekskur­
sijos. Už tai galima išlėkti iš darbo. Tačiau mokyklos taisy­
klės skelbė, kad prieš išmetant mokytoją iš darbo, jis turi
gauti tris raštiškus įspėjimus. Tai buvo teisingiau nei san­
tuokos taisyklės. Trys įspėjimai raštu, o paskui skyrybos
būtų buvę teisingiau nei toks staigus Rorio išėjimas.
O, taip. Geras suplanavimas gali padaryti didžiulį skir­
tumą tarp to, ar nebus paaukštintos pareigos, ir to, ar iš
viso tavęs net iš tolo prie to paaukštinimo neprileis.

Pakeliui į Džeinės Sporto dieną aš taip nervinausi, kad su-

šlamščiau du „Marso" batonėlius, išmaukiau puodelį ka­
pucino ir sukramsnojau pakelį bulvių traškučių. Ne pats
geriausias ruošimosi lenktynėms būdas. Man teko bėgte
bėgti apie tris šimtus jardų iš metro iki sporto aikštės, o tai
mane surietė per liemenį taip, kad aš švokščiau ir meldžiau
mirties. Taip velniškai nesveikai jaučiausi, kad vos galėjau
išsitiesti. Paskutinį ruožą įveikiau labai lėtai. Hempstedo
sporto aikštė buvo sausakimša nuo uždususių motinų,
kurios lakstė su asmeniniais treneriais, mėgindamos įgyti
olimpinę ištvermę prieš Mamų lenktynes. Ir ten atsiradau aš,
vilkdama kojas taip, lyg bėgčiau per sniegą.
Dar vienas minusas buvo mano netinkama apranga.
Vakar priimamojo bute aš užmigau su mokykliniais dra­
bužiais - sijonu ir trumparankoviu viršum. Dar gerai, kad
vykdama į Bjankos butą apsiaviau sportbačius. Naktį išsi­
nėriau iš savo senos, pilkos liemenėlės, o skubėdama rytą,
pamiršau vėl atgal ją užsisegti. Nutariau nekreipti į tai dė­
mesio. Vis vien mano liemenėlės ne taip jau labai prilaiko
krūtis. Jeigu jos tikrai gerai prilaikytų, tai man nereikėtų
prisiminti, jog sveriu maždaug trimis kilogramais per daug
ir turiu strijų.

228
 Kai pasiekiau sporto aikštę, vaikų lenktynės buvo jau
besibaigiančios. Aš atlėkiau pačiu laiku, kad galėčiau pa­
sidžiaugti Džeinės pergale. Sėdėjau kartu su kitais tėvais,
kurie irgi muistėsi savo kėdėse taip, lyg juos kutentų ne­
matomi pirštai, nes visi tempėme kaklus mėgindami geriau
įžvelgti finišo liniją. Galvos išlįsdavo virš minios lyg sprogi-
nėjantys ant keptuvės kukurūzai. Visur blykčiojo skaitme­
ninių fotoaparatų blykstės ir burzgė filmavimo kameros.
- Mamytei - susigūžė Džeinė, kai ją apkabinau prie fini­
šo linijos džiaugdamasi, kad ji atbėgo trečia, - tu be lieme­
nėlės. Fe! Tu mane trikdai.
Susitaikymo vardan ji pažadėjo pabėgti, jei dėl manęs jai
tektų pasijusti nepatogiai. Viskas, ką aš pajėgiau sugalvoti,
buvo patarti jai susipakuoti daiktus, nes tuoj jos mamai teks
bėgti susikišus sijoną į kelnaites ir atstačius vėjui papus.
- Ar kur nors matei savo tėtį? - paklausiau aš, stengda­
masi, kad balsas neskambėtų isteriškai ir skausmingai.
Ji sulenktu nykščiu parodė į pagalbines patalpas. Aš kuo
nerūpestingiau nuslinkau į tą pusę. Vėjas plaikstė ilgą žolę ir
jos stiebeliai lankstėsi bei rangėsi lyg žalių gyvačių jūra. Už
tualetų buvo nuošalu ir tylu. Mėgindama užgniaužti savo
emocijas, pažvelgiau už pastato kampo. Ir ten pamačiau juos,
slapta besibučiuojančius. Man užgniaužė kvapą. Dusdama
gaudžiau orą. Tai buvo avarinė situacija. Jei būčiau buvus lėk­
tuve, iš viršutinės lentynos man jau kristų deguonies kaukė.
Po to, kai jie tingiai nuėjo prie kitų tėvų, aš nuėjau į tą
vietą, kurioje jie prieš tai stovėjo. Žemėje buvo ryškios jų
pėdos. Lyg nusikaltimo vietoje. Galėjau pasiguosti tik tuo,
kad Bjanka dėvėjo aukštakulnius batelius ir vasarinę suk­
nelę, o tai reiškė, kad gal man visai nereikės bėgti.
Per traškantį garsiakalbį paskelbė Mamų lenktynių pra­
džią. Rūpestingos motinos staiga bloškė vaikus iš savo glė­
bių lyg flamenko šokyje ir pasileido link starto linijos.

229
 Seniai seniai tai būtų buvę keli malonūs, nesunkūs bėgi­
mai. Juos mamosnubėgdavo vienomis kojinėmis, nešdamos
šaukštuose kiaušinius, ir didžiausias jų tykantis pavojus
buvo tai, kad galėjo nukristi apie liemenį apvynioti sijonai.
Bet ne dabar, nuo to laiko, kai atsirado supermamos, kurių
darbiniai paviršiai virtuvėje yra granitiniai, o ant automo­
bilių numerių parašyta Al Mama. Jos padarė žaibišką kar­
jerą, o paskui metė savo įtakingus darbus tam, kad taptų
galingomis mamomis. Bet žudantis varžybų instinktas vis
dar sunkiasi iš jų. Tradicinės stambiašlaunės motinos, mo­
terys, išbandančios laikros galimybes, buvo taip įbaugintos
supermamų nuožmumo, kad nebedalyvauja lenktynėse, o
tik stebi jas sėdėdamos aikštės šonuose.
Bjanka staiga nusitraukė nuo savęs suknelę, kad visi pa­
matytų jos modemišką bėgimo kostiumėlį iš laikros, kuris
puikiausiai tiktų net olimpiniame kaimelyje. Be to, ji nusi­
metė aukštakulnius batelius ir pasilenkė susivarstyti sport­
bačių, kurie buvo tokie balti, kad galėjo būti tik visiškai
nauji ir nupirkti specialiai šiam tikslui, rūsčiai mąsčiau aš.
Tada ji išsitiesė lyg tikra amazonė. Atrodė, kad gėlės vėjyje
nusilenkė specialiai jai. Kristau. Netgi pati Motina gamta
žavėjosi vyrus ryjančia kale.
Žingsniuodama į bėgimo takelį šalia manęs, Bjanka, pa­
sidažiusi ir net prisilipinusi dirbtines blakstienas, nužvelgė
mane nuo galvos iki kojų.
-Neturi reikšmės, ar tu laimėsi, ar pralaimėsi, todėl
kad... tu tikrai pralaimėsi.
Ji pasirąžė, savo kailyje jausdamasi taip patogiai, lyg
katė.
- Ką gi, tikiuosi, tu turi pasirengusią medikų brigadą,
nes tau jos prireiks, - blefavau aš, kišdama sijoną į elastines
kelnes. Jaučiau, kad atrodau ne olimpiškai. - Aišku, jei tau
bent kiek seksis, tai tavo blakstienos sustabdys griuvimą.

230
 Mane stebino tai, kiek daug žino kitos motinos. Ar aš
tik įsivaizduoju slapukiškus žvilgsnius už savo nugaros?
Tos nuostabios, pyragus kepančios namų deivės, kurios
sukelia tau norą įkišti galvą į savo virtuvinį kombainą,
nekonkuruoja dėl vyrų dėmesio, bet konkuruoja tarpu­
savyje.
- Ar matei, kad jai prasidėjo celiulitas? Jos vaikai sulau­
kėję. Kodėl ji jų neauklėja? Neabejoju, kad ji Kalėdoms pa­
sidarė kosmetinę krūtų operaciją.
Jos buvo kritiškesnės už Aukščiausiąjį teismą.
- Į vietas...
Mes visos prie starto linijos pasilenkėme į priekį. Bal­
ta finišo juosta bolavo nepasiekiamame tolyje. Aš akimis
perbėgau bėgikių eilę. Vietoj švelnių manierų motinos da­
bar buvo įgavusios ruonių jauniklių medžiotojų išraišką.
Ištiestais nagais, kyšančiomis alkūnėmis, jų rankos įsikibo į
starto liniją lyg buliai, pamatę matadorą.
- Pasiruošk.. Dėmesio...
- Beje, Džeinė ir aš puikiai sutarėme, - pranešė Bjanka, -
ji turi didžiulį potencialą. Gaila, kad jūs jo maksimaliai ne­
išnaudojote. Bet dar ne vėlu, nes jos amžiaus mergaitė dar
tokia lanksti.
- Marš!
Jeigu Bjanka savo komentaru turėjo tikslą išbalansuoti
mane, tai iš tikrųjų paveikė visai priešingai. Pakurstyta ne­
apykantos, aš lėkiau lyg varoma denatūrato. Taip bėgau,
lyg prie finišo linijos manęs lauktų ]immy Choo batai, ku­
riuos dalija nuogas Bredas Pitas.
Iš kairės pusės bėgo moteris, lyg strutis ištempusi galvą
ir kaklą. Atrodė, kad viršutinė jos kūno dalis niekaip ne­
susijusi su apatine. Kitos bėgo su palenktom ar pasuktom
galvom lyg maži gyvūnėliai. Bet aš jaučiau, kaip jas visas
lenkiu. Vėjas plakė man veidą, kai aš jas lenkiau. Kai mi­
nia praretėjo, aš pažvelgiau per petį. Ir pamačiau Bjanką.
Ji stumdė moteris sau iš kelio taip, kad šios nulėkdavo į
krūmus. Tas žvilgsnis atėmė iš manęs porą sekundžių. Po
to dėmesį sutelkiau į baltą finišo juostą, kurią laikė sekre­
torė ir muzikos mokytoja. Jaučiau, kaip Bjanka bėga paskui
mane ir jau lyg šnibždesys visiškai priartėjo. Finišo linija
buvo vis arčiau ir arčiau. Aš šnopavau, šnopavau, o ko­
jos dirbo lyg stūmokliai. Staiga pajutau stumtelėjimą. Aš
skėstelėjau rankomis ir pajutau, kad griūnu. Griūdama ant
šono, vos kakta nesitrenkiau į direktorę. Trūko tik pusės
milimetro. Kitos bėgikės suklupo ant mano kūno ir visos
sudribome ant žolės. Juodų aptemptų kelnių bei spalvingų
marškinėlių krūva atrodė lyg įvairiaspalviai saldymedžio
saldainiai, ištikti epilepsijos priepuolio.
- Tu suknista idiote, - išspjovė keiksmą viena motina. -
Kokio velnio tu tai padarei?
- Aš... aš... mane pastūmė.
Mano plaučiai mėgino įkvėpti gryno oro.
- Tau nereikėtų leisti dalyvauti varžybose, kvaila kale!
-Bet... bet...
Mano pasiteisinimai paskendo nepasitenkinimo ir pyk­
čio šurmulyje. Netekau visų malonės. Šviesa po medžiais
sutirštėjo ir atrodė lemianti blogį. Mane gaubė nepalanku­
mas. Darėsi sunku kvėpuoti.
- Mamyte, ar tau viskas gerai?
- Žinoma. Aš visada taip kraujuoju iš ausų, - sušvokš-
čiau aš, - ir mano čiuma visada taip keistai nukarusi nuo
kojos.
Suradau Džeinės blauzdą ir, įsikibusi į ją, mėginau at­
sistoti.
- Ji mane pastūmė. Ar tu tai matei? - sužiopčiojau aš. Aš
jau buvau belaiminti, kai Bjanka mane pastūmė.
- Ak, mama, nebūk bloga pralaimėtoja.

232
 Rons nenoriai judėjo link manęs, o iš paskos jo slinko
Bjanka, apsikabinusi savo pergalės šampano butelį.
- Tau taip pat turėtų įteikti kokį nors prizą už dalyva­
vimą varžybose be liemenėlės. Galbūt medalį už drąsą. Ar
tau viskas gerai? - paklausė jis nenoromis.
- Ji mane pastūmė! Ta karvė mane pastūmė. Ar niekas
netiki manimi?
Savo viduje aš keikiau savo vardo prasmę, nes Kasan-
dra - tai ta, į kurios įspėjimus niekas nekreipia dėmesio.
Niekas nepatikėjo, kai ji pranešė apie Trojos arklį.
- Burbuliukai! - Bjankos akys žvilgėjo šiurpą varančiu
triumfu. - Aš tiesiog dievinu burbuliukus.
- Iš tikrųjų? Tai ko tau neatsigulus į vonią ir nepradėjus
bezdėti?
- Mama, - tildė mane Džeinė. - Nustok. Jau pakanka­
mai nepatogumų sukėlei šiandien.
- Ar tu nori, hmm, na, prisidėti prie mūsų? - neryžtin­
gai paklausė Roris. - Bjanka atsivežė maisto piknikui.
Na, žinoma, ji atsivežė.
- Ne. Man, man... reikia grįžti į darbą.
Vidurdienio saulėje nuo pagalbinių patalpų krintantis
šešėlis liko tik plona linija. Aš nušlubčiojau link jos, kad,
prieš lėkdama lyg išprotėjusi atgal į Mokslo muziejų, iš­
silaižyčiau savo žaizdas. Nelaiminga ir nugalėta norėjau
verkti, bet suėmiau save į rankas. Juk neprisišlapinau į kel­
nes, taigi apskritai tai buvo savotiška pergalė.

Kaip minėjau anksčiau, geras suplanavimas yra svarbiau­

sia kiekvienos ekskursijos dalis. Aš taip viską apskaičia­
vau, kad dabar turėjau valandą laiko grįžti į savo klasę. Bet
nebuvau suplanavusi, pirma, patemptos čiumos, o antra,
„žmogaus ant bėgių"; tai Londono transporto sistemoje

233
yra eufemizmas, reiškiantis „savižudybę ant bėgių". Ir pas­
kiausiai, išsikrovusio mobiliojo telefono.
Kai nušlubčiojau į metro, traukinys vėlavo. Kai galiau­
siai atvažiavo, man teko irtis alkūnėmis lyg irklais, kad įsi­
braučiau į vagoną. Ten sėdėjau nejudėdama kitas dešimtį
minučių. Londono metro nėra oro kondicionierių, todėl
mano marškinėliai, kurie jau buvo permirkę prakaitu nuo
bėgimo, dar labiau prilipo prie kūno. Lyg antra medvilninė
oda. Kai buvo paskelbta galinė stotelė, aš išsvirduliavau į
viršų pasigauti taksi. Kadangi taksi nesimatė, aš įšokau į
autobusą.
Keliai buvo užkimšti begemotiškų Šiaurės Londono
automobilių. Autobusas brovėsi pro juos lėtai lyg senu­
kas. Išsitraukiau mobilųjį telefoną, kad paskambinčiau
savo kolegei Liusei, bet jis buvo numiręs. Kadangi praeitą
naktį miegojau Rorio priimamajame, tai neturėjau progos
jo pakrauti. Mėginau save įtikinti, kad tai yra dalis nuos­
tabaus gyvenimo Londone, bet po truputį mane užvaldė
panika. Aš pradėjau kurti išradingus pažadus Dievui, ką
gero padarysiu, jeigu tik jis man leis laiku pasiekti Mokslo
muziejų.
Kai autobusas įdardėjo į Beikerio gatvę, iššokau iš jo ir
dar kartą nušlitiniavau į metro. Dar du persėdimai ir aš
būsiu ten, kur reikia. Labai ilgai laukdama traukinio, nes
nuolat buvo skelbiami vėlavimai, ėmiau galvoti apie karje­
ros alternatyvas. Pavyzdžiui, galėčiau kastruoti viščiukus
arba uostyti pažastis, kai bandomi dezodorantai. Tai visai
viliojanti perspektyva.
Nuo Pietų Kensingtono stoties iki pat muziejaus šuolia­
vau lyg kengūra. Kai įbildėjau į muziejaus fojė, mano kla­
sės niekur nebuvo matyti. Aš slankiojau aplinkui paniškai
šaukdama savo kolegės vardą:
- Liuse? Liuse!!

234
 Nuo skausmo mane išpylė prakaitas. Mano marškinėliai
buvo sudriskę po lenktynių ir dėmėti nuo griuvimo ant žo­
lės. Mano plaukai buvo išsidraikę ir susivėlę. Aš šokinėjau
ant vienos kojos, o mano liemenėlės nepalaikomos krūtys
šokinėjo lyg kamuoliai. Atrodė, kad muziejaus prižiūrėto­
jai stebi mane ypač atidžiai. Kai mėginau prasibrauti į eilės
prie kasų priekį, norėdama paklausti, ar pradinės mokyk­
los mokiniai jau išėjo iš muziejaus, man buvo liepta laukti
savo eilės arba nešdintis velniop.
Kadangi šlubavau dėl labai skausmingos ir ištinusios
čiumos, buvau pusiaukelėje iki infarkto ir tris ketvirčius
valandos pavėlavau į atgal mokyklon vežantį autobusą,
tai šitoje kryžkelėje net pragaras atrodė geresnis pasirin­
kimas.
Sumokėjusi svarą ir keturiasdešimt centų už taksi, aš vėl
atsidūriau prie mokyklos. Kol buvome įstrigę transporto
grūstyje, sugalvojau, kaip ginsiuos. Pareikšiu, kad man su­
triko psichinė sveikata ir todėl noriu išeiti į ankstyvą pensi­
ją. O kad pagrįsčiau savo teiginį, ant savo kėdės mokytojų
kambaryje užleisiu tinklelį nuo moskitų ir nuolat klausy-
siuos mušamųjų instrumentų muzikos.
Turėjau patirties džiunglių kare. Žinojau, kad vienin­
telis būdas nepastebėtai pakliūti į mokyklą - praslinkti
mokyklos šonu nugara prisiglaudus prie sienos, pasilen­
kus, kad neužfiksuotų stebėjimo kamera, o paskui ko­
mandosų stiliumi pilvu prašliaužti po Skrupo kabineto
langu.
Buvo trečia valanda, kai baigiau savo slaptą operaciją.
Man sėkmingai pasisekė įsiropšti pro langą į Liusės kla­
sę, kur ši užsiiminėjo kartu su mano ir savo mokiniais. Ka­
dangi Liusė nepriklausė „kreidos ir kalbėtojų" mokytojų
grupei, ji man pašnibždėjo, kad iš manęs priklauso alaus
bokalas už tai, jog ji mane pridengė. Palengvėjusia širdimi,

235
bet išsekusi, nusėlinau į savo klasę žurnalo. Koridoriuje,
deja, sustingau iš siaubo, nes mane kalte prikalė prie grin­
dų nuožmus žvilgsnis.
- Ir kur, jeigu galima paklausti, tu buvai?
Perdita Pendal užtvėrė man kelią greičiau nei Pentagono
greitojo reagavimo būrys. Ji nebuvo nusiteikusi pasyviai
diplomatijai.
- Ar žinai, kokia laukia bausmė už klasės palikimą per
ekskursiją?
Kai Perdita kalbėjo, jos plonos, žvilgančios lūpos atrodė
man lyg du besigalynėjantys kirminai.
- Už tai galima ir iš darbo išlėkti.
Anglijoje yra tūkstančiai nelegalių imigrantų, kurie gal­
būt kuria teroristinius tinklus ir persiuntinėja juodligės ba­
cilas, tačiau saugumas nesugeba jų sugauti, o aš pavėlavau
sugrįžti iš ekskursijos tik pusantros valandos ir Perdita jau
sugavo mane. Stebiuosi, kaip ji dar nedirba Skotlend Jardo
antiteroristiniame skyriuje. Aš paskui save uždariau duris
ir puoliau padlaižiauti.
- Klausyk, tai buvo neatidėliotinas reikalas. Vaikams
nieko neatsitiko. Per ekskursijas turi dalyvauti vienas tėvas
dešimčiai vaikų. Aš užtikrinau, kad tėvų ir vaikų santykis
būtų vienas su šešiais. Be to, ten buvo Liusė. Mane ištiko
šeimos krizė. Niekam nenoriu to sakyti. Niekas neturi to
žinoti. Juk viskas baigėsi gerai.
- Ar ne? - pasakė ji taip, lyg būtų buvusi Viktorijos laikų
guvernantė.
-Perdita, maldauju tavęs, nieko nesakyk Skrupui. Aš
budėsiu žaidimų aikštelėje visus metus už tave, jei nieko
jam nesakysi.
Nuo keliaklupsčiavimo ant žvyro nusibrozdinau kelius.
- Pasigailėk. Turėk bent kiek mokytojiško lojalumo. Se­
seriško solidarumo, - maldavau aš.

236
 Bet Perdita turėjo tiek pat užuojautos, kiek ir Medelino
prekybos narkotikais kartelis.
- Pareiga yra aukščiau draugystės, - pasakė ji grėsmin­
gai. Jos tonas leido suprasti, kad maldauti yra beviltiška.
Ketvirtą valandą, kai vaikai pasipylė pro mokyklos du­
ris namo, aš kvadratiniame kieme pamačiau Skrupą. Jo vei­
das buvo sustingęs, o burna įsitempusi lyg besistanginanti
tiesioji žarna.
- Į mano kabinetą! - paliepė jis.
Vilkdama skaudamą koją į savo pasmerkimo vietą, mąs­
čiau, ar verta jam pasakoti apie kur kas blogesnius daly­
kus, nutinkančius per mokyklines ekskursijas. Pavyzdžiui,
viena mano studijų draugė nusivežė savo šeštokes į miško
stovyklą. Ten jos prisigrybavo, o vėliau paaiškėjo, kad tai
haliucinogeniniai grybai, ir visa klasė visai dienai papuolė
į reanimacijos skyrių, nes vaikams prasidėjo haliucinacijos.
Bet aš iš karto persigalvojau, kai iš arti pažvelgiau į Sknupo
akis. Apsižvalgiau aplinkui mėgindama pastebėti ginklą,
kuriuo galėčiau apsiginti, ir desperatiškai svarstydama, ar
negalėčiau jo lazerinio spausdintuvo įjungti į padėtį „elek­
tros šokas"? Mano direktoriaus nuotaika svyravo nuo bjau­
rios iki šėtoniškos. Ir taip būdavo, kai diena būdavo gera.
Okai jį pagaudavo įsiūtis, tai jis būdavo stiprus lyg viesulas.
- JŪS PALIKOTE SAVOKLASĘ?!!
Kitą pusvalandį jis buvo panašus į uraganą Katrina, o
žodžiai iš jo burnos pylėsi lyg lietus. Jį galėjo ištikti apo­
pleksija dėl saugumo ir sveikatos taisyklių pažeidimo.
Gyslos jo kakle pasidarė storos lyg kabeliai, kai jis rėkė
apie pavojus ir riziką, kuriuos sukėlė šis mano neapgal­
votas poelgis. Aš pasielgusi neatsakingai, nemoraliai, ne­
subrendusiai... Jeigu viskas priklausytų tik nuo jo, tai jis
mane nedelsdamas atleistų. Taip, mokytojai turi būti tris
kartus įspėti raštu prieš juos atleidžiant iš pareigų, o ka­
dangi aš pasielgiau taip neatsakingai, jis pasiūlys tarybai
mane atleisti nedelsiant.
Man reikėjo kovoti už save, bet aš tik svarsčiau, kaip ga­
lėjau tikėtis, kad išsisuksiu iš tokios padėties. Jeigu dabar
rašyčiau savo autobiografiją, tai ji vadintųsi laikas labai rim­
tai pažvelgti į pateisinamą savo gyvenimo priežastį, tu, kvaila
idiote.
Aš spoksojau į sieną už jo, nudažytą įstaigoms būdinga
smėlio spalva ir, klausydamasi jo pamokslo, svarsčiau, ko­
kių dalykų jis galėjo gerai mokyti prieš tai, kai dėl sunkiai
nusakomų priežasčių tapo direktoriumi? Gal keliaklups­
čiavimo ir drebėjimo? Ar kankinimo technikos? Kaip atsi­
sveikinimo dovaną ant jo kabineto durų pakabinčiau len­
telę su tokiu užrašu: Čia dirbant nebūtina būti mizantropu ar
neapkenčiamu moterų, bet šios savybės padeda.
Kai Skrupas mostelėjo man, kad išeičiau, tikriausiai no­
rėdamas truputį pažaisti su savo ginklų kolekcija, aš jau­
čiausi taip, lyg galėčiau trenkti galva į sieną. Tačiau ne dėl
mokyklos ir jos rūpesčių. Mokykla atrodė esanti kažkur
Plutonyje. Mokyklinės bėdos atrodė visai nereikšmingos,
palyginti su kitomis mano nelaimėmis. Aš praradau savo
vyro širdį. Ir pastačiau savo dukrą į nepatogią padėtį. O tai
reiškė, kad ją tiesiog įstūmiau į grėsmingą Bjankos glėbį.
Mane apėmė jausmas, kad ta šviesa, kurią matau tunelio
gale, yra traukinio, o aš guliu pririšta prie bėgių.
19 skyrius. Man mėnesinės, todėl galiu
teisėtai tave užmušti

-Jis dulkina savo psichoterapeutę? Tikriausiai juokau­

ji. Kurgi jie mylisi? Ant jos kušetės? Ar po penkiasdešimt
penkių minučių ji jam nepasako, kad jo laikas baigėsi?
- Tai visai nejuokinga, Džeze. Bet turiu tau pasakyti, kad
jei reikalai dar pa...pa...pablogės, aš turėsiu paprašyti ta­
vęs, kad nustotum man p...p...padėti, - kūkčiojau aš.
Po pamokų įbrukau truputį pinigų Džimiui su Džeine
ir išmečiau juos prie MakDonaldo, keikdama save, kad esu
tokia bloga motina. Tvinkčiojant kaltės liaukai manyje pri­
siminiau, kaip kažkada prašiau daktaro tą dieną, kai gimė
Džimis, kad jis mane pažadintų po Cezario pjūvio praėjus,
sakykime, septyneriems metams. Bet kaltės jausmas ne­
buvo toks stiprus, kad negalėčiau palikti vaikų suvalgyti
MakŠūdo maisto, kol aš būsiu pas Džezminą.
Ji kaip tik vedžiojo dar vieną turto vertintoją po namus.
Matyt, Stadsas norėjo dar vieno įvertinimo dėl draudimo.
Pastaruoju metu pas juos nuolat atvažiuodavo nekilnoja­
mojo turto agentai savo į ryklius panašiais automobiliais.

239
 - Prašau, - pasakė Džezė man, - išgerk šitą gėrimą, kol
aš atsikratysiu tuo vyruku.
Ji trinktelėjo džiną su tonikų ant virtuvės stalo, ištraukė
iš orkaitės šviežiai iškeptą duoną ir nukreipė savo dėmesį į
elegantišku kostiumu vilkintį pardavėją.
- Taigi, kol išeisite, - pasakė ji jampabrėžtinai, - tiesiog dėl
įdomumo, kiek, jūsų manymu, aš galėčiau gauti už šį namą?
-O, namas tikrai yra fertas trijų milijonų. Dėl to nėra
jokios abejonės. Tai puikus namas. Karalių Jurgių epochos
šedefras. Moderni firtuvė, nuostabūs spiraliniai laiptai, ba­
seinas žemutiniame aukšte, unikali, aukštomis lubomis,
medžiu iškalta biblioteka - fiskas nuostabu.
Jis kalbėjo lyg reklaminė brošiūra, susižavėjusiu žvilgs­
niu žvelgdamas į krištolinius grafinus, tvarkingas „Kristi"
katalogų krūveles ir žvilgantį pianiną. Sis namas buvo my­
linčių Džezės rankų kūrinys.
-O, Dieve! Jūs gautumėte neblogus komisinius, ar ne?
Tai yra, jeigu aš norėčiau šį namą parduoti, - palaikė pokalbį
Džezė, lydėdama jį link durų. - Kiekjūs iš to uždirbtumėte?
Rusvaplaukis vyrukas užsegė savo portfelį.
- Katino ašaras, ponia, nes namas yra banko nuosafybė.
Džezė sustingo tiesi lyg šauktukas.
- Ką? - teištarė ji.
- Namas įkeistas iki kaklo, meilute.
-Tai klaida. Mes prieš dešimtmetį išsimokėjome už
namą.
- Taip. Bet po to jis buvo užstatytas prieš kelerius metus
ir dabar neseniai vėl.
Džezė nervingai nusijuokė.
- Ne, mes jo neužstatėme.
- Tai kas, galfojate, moka man, kad ateičiau čia ir fertin-
čiau šį turtą? Aš pats safe išleisiu pro duris, gerai?
- Tai turi būti klaida.

240
 Ji slinko paskui jį koridoriumi.
Aš paskubėjau prisigretinti prie jos. Džezė įsikibo man į
ranką lyg skęstantis j šiaudą. Dar prieš jai atgaunant pusiau­
svyrą, į virtuvę įpėdino Stadsas. Jis atėjo iš rūsio baseino. Jis
buvo tokios puikios formos, lyg būtų teniso profesionalas.
- O, tik pažiūrėkit, kas atėjo! Didvyriškasis vargšų čem­
pionas!
Džezės balsas buvo persisunkęs sarkazmu, kai ji pasakė
tai eidama atgal koridoriumi. Aš instinktyviai pasitraukiau
į kambarį.
- Aš ką tik labai maloniai pasišnekėjau su tuo turto ver­
tintoju, kuris man pasakė, kad tu iš naujo užstatei mūsų
namą. Ar tai tiesa?
- Taip. Iš tikrųjų taip yra, - atsakė Stadsas ramiai. - Man
reikėjo pinigų savo naujam išradimui finansuoti... Mano
komanda dirba su serumu prieš senėjimą. Daug efekty­
vesniu nei kolagenas. Tai suryja visus mano pinigus. Be to,
jo tobulinimas užtruko ilgiau nei tikėjausi. Mes atliekame
bandymus Afrikoje. Bet patyrėme daug nesėkmių. Taip pat
pasitaikė pašalinių poveikių...
- Tai tu panaudoji savo neturtingiausius pacientus vie­
toj jūrų kiaulyčių?
- O kodėl gi ne? Aš daug nuveikiau jų labui. Dabar jie
gali šį bei tą padaryti.
- Aš maniau, kad tau svarbiausia garbė, kai tu padedi
vargšams?
- Taip, taip, aš jau turiu tą privalumą. Dabar aš noriu pi­
nigų. Bet, kad juos turėčiau, pirmiau turiu nemažai išleisti.
Todėl ir turėjau užstatyti namą.
Mačiau, kaip Džezė susvyravo, lyg jis jai būtų smogęs.
- Ir tu padarei tai net nepasitaręs su manimi? Kas aš tau
esu? Vaikas? Bet palauk. Namas yra mudviejų abiejų! Kol tu
buvai tik jaunesnysis gydytojas, aš visą laiką už jį mokėjau.

241
 - Ar atsimeni tuos popierius, kuriuos tau kartą pakišau
pasirašyti, kai skubėjau į oro uostą? Jie nebuvo draudimo
popieriai. Jie buvo popieriai, suteikiantys man parašo teisę
neatidėliotinais atvejais.
Džezė susilenkė, lyg būtų gavusi smūgį į paširdžius.
- Tai mano namai! Ar tau visai nerūpi tavo šeima? Tavo
sūnus?
- Jamtik į naudą išeis augti sunkiomis sąlygomis. Tokio­
mis, kokiomis užaugau aš. Aš neturėjau, kas mane palaiko
už rankos...
-Taip, turėjai! Tu turėjai mane! Visus tuos prakeiktus
metus tu turėjai mane. Kaip tu gali apgauti savo sūnų? Tai
liguista. Nenormalu.
Stadsas vis dar nežinojo, kad aš esu jų name. Mintyse
ieškojau tinkamo pasiteisinimo, kad galėčiau išeiti. Tokio,
kaip „O, Viešpatie, atrodo, gimdau!"
Bet tuo momentu sučirškė telefonas. Džezė pagriebė
ragelį.
- Klausykite, - suklykė ji į mikrofoną, - jis neturi pinigų,
taigi geriau susiraskite kokį kitą kvailį, su kuriuo galėtu­
mėte dulkintis.
- Duok man ragelį, - liepė Stadsas.
Jis išplėšė jį iš Džezės ir pradėjo kalbėti vienskiemeniais
žodžiais. Kažkur išgaravo jo lengvabūdiškumas. Jo balse
nebuvo šilumos. Tik nerimas ir susierzinimas.
Džezė akylai jį stebėjo. Man Deividas Stadlendas atrodė
taip pat sunkiai iššifruojamas, kaip ir jo daktariškas raštas.
Bet Džezė jį kiaurai permatė.
- Kas čia darosi? Tai ta tavo patologinė buvusi pacientė,
ar ne? Tik nesakyk, kad ji tave persekioja!
Džezė nervingai nusijuokė:
- Tu tai užsitarnavai.
Stadsas akimirksnį suabejojo.

242
 - Iš kur tu žinai apie Meri Aną?
- Ak, nežinau. Gal jos lytinių lūpų atspaudas ant tavo
veido išdavė tave. Štai kur išplaukia pinigai, ar ne? Dei­
mantiniams pakabukams bei prabangiems Mayfair butams.
Juk ne visi pinigai išleidžiami tik tavo priemonės nuo senė­
jimo paieškoms? Ar ne?
Buvo siaubinga stebėti mirštančios santuokos agoniją.
Džezė su Stadsu buvo panašūs į be vandens žiopčiojančias
žuvis. Aš sėdėjau nuošalėje ant vienos iš Džezės antikvari­
nių kėdžių. Grakščios kėdės kojos, atrodė, gali nušuoliuoti
į šalį, ir aš taip troškau, kad tai atsitiktų.
- Ji grasina, kad apskųs mane Generalinei medicinos ta­
rybai, - atsiduso Stadsas. - Tada gal man pasisektų išsisuk­
ti su dvejų metų priežiūros nuosprendžiu, bet...
- Ką? Ar tu čia rimtai? Ar ta moteris tave šantažuoja?
- Taip. Tavo dėka, nes tu jai išplepėjai, kad aš susitiki-
nėju ir su kitomis moterimis. Tada ji pasidarė visai bjauri.
Ji gąsdina, kad bylinėsis su manimi tol, kol man nukris už­
pakalis.
- Na, tai nieko. Tu juk chirurgas. Prisisiusi jį vėl, - atsakė
Džezė lediniu tonu.
- Ne tuo atveju, jei man bus atimta teisė praktikuoti. Be
to, į ką panašus bus mano gyvenimas be darbo?
Džezė sugniaužė kumščius.
- O koks bus mano gyvenimas be mano namo? Tu niek­
še! Pirma gydytojo pareiga yra niekam nepakenkti. Taip
pasakyta Hipokrato priesaikoje. Tave reikia išbraukti iš me­
dikų registro. Užsiiminėjimas seksu su savo paciente per­
žengia visas ribas. Kiekvienas gydytojas žino, kad už tai
gali būti išmestas iš darbo.
- Kristau! Tai ne mano kaltė. Pacientės moterys dažnai
įsimyli savo daktarus. Froidas tai vadina emocijų persida-
vimu. Ten nebuvo nieko rimto.

243
 Nieko rimto? Galvojau pati sau. Taip, tikri niekai, kaip ir
įsivėlimas į sausumos karą Artimuosiuose Rytuose.
-Iš pradžių tai mane stimuliavo. Meri Ana yra inte­
lektuale. Pokalbiai su ja buvo tokie gaivinantys, - pasakė
Stadsas, net nesuvokdamas, kaip gniuždo savo žmoną. -
O vėliau ji pametė galvą. Pradėjo mano portfelyje palikinėti
eilėraščius. Klijuoti meilės raštelius ant mano automobilio.
Makaluotis tose vietose, kur aš paprastai būdavau. Turiu
galvoje, kad galėčiau bylinėtis su ja dėl persekiojimo. O kai
ji sužinojo apie kitas moteris, tai visiškai pakvaišo. Tapo ne­
valdoma. Sekiojo paskui mane visur. Tai moteriai reikia pa­
galbos. Koji galėjo tikėtis? Vyrai yra užprogramuoti ieškoti
vis naujų seksualinių ryšių. Toks mūsų likimas...
- Užprogramuoti? Kas jūs? Automatiniai vaizdo leistu-
vai? - pasišaipė Džezė.
- Tai natūralus ciklas...
- Tik skalbyklės turi ciklus, Deividai.
- Žinoma, aš nutraukiau su ja ryšius. O tada ir prasidė­
jo visa bjaurastis, - Stadsas neramiai žvalgėsi po kamba­
rį. - Ji nuėjo pas advokatą ir pareiškė, kad atėjo pas mane
ieškodama pagalbos dėl depresijos, o aš pasinaudojau jos
nesaugumu. Ir tas tik paaštrino jos ligą. Ji liudys, kad aš
pasinaudojau jos fiziniu ir emociniu pažeidžiamumu.
- O kokių ji turi įrodymų? - paklausė Džezė. Jos veidas
buvo pelenų spalvos.
- Ji turi išsaugojusi mano žinutes. Geriau jau viską, kas
blogiausia, išgirsk iš manęs. Ji grasina, kad parduos savo
istoriją Pasaulio žinioms su detalėmis apie tai, kaip aš ją
vežiojau po Niujorko ir Paryžiaus naktinius klubus ir ten
verčiau seksualiai santykiauti su nepažįstamais vyrais, kad
galėčiau tai stebėti.
Džezė sudribo į kėdę. Visą tą laiką aš vaidinau vazo­
ninę gėlę. Kelis kartus pamėginau nutipenti prie durų,

244
bet vos tik pradėdavau žingsniuoti, iš karto prarasdavau
drąsą.
- O, kad tu užsiiminėtum tik saugiu seksu, Deividai, ir
tiesiog eitum ir pats save išdulkintum, - pasakė ji tyliai.
-Tu neturi jokio supratimo, kaip prastai aš apie save
galvoju - ir kaip aš visai to neužsitamavau, - egoistiškai
dūsavo Stadsas. - Argi aš nepraleidavau viso savo gyveni­
mo padėdamas žmonėms?
- Taip, Stadsai, pasauliui labai reikia tokių žmonių kaip
tu, kurie nori spręsti problemas ir mesti iššūkį neteisybei...
tai žodžiai, kuriuos įtraukiau į tavo nekrologą, nes ketinu
tave užmušti. Kodėl tu man nepapasakojai apie šantažą
anksčiau, dar prieš užstatydamas namą antrą, prakeiktą,
kartą?
- Nes būčiau pažeidęs daktaro ir paciento konfidencia­
lumą, - pajuokavo jis niūriai ir atsipjovė šiltos, Džezminos
iškeptos duonos riekę.
- O tu, pasirodo, turi moralę! Tai velniškai padeda. Aš
pasiėmiau tave ir džiaugsmui, ir vargui. Tu mane pasiėmei
viskam... Dabar ketinu padaryti tai, ką jau seniai reikėjo
padaryti, Deividai. Aš su tavimi skiriuosi.
-Aš negaliu sau leisti skyrybų. Ar skandalo. Jeigu tu
skirsiesi su manimi, aš išsikovosiu vaiko globą.
Iš savo slėptuvės aš stebėjau, kaip jis nerūpestingai tepė
namų gamybos marmeladą ant savo duonos riekės.
-O tada tu negausi alimentų. Panašu, kad tau reikės
miegoti Londono gatvėse. Ar tave tas tenkins?
Džezė nusikvatojo.
- Tau niekada nepaskirs globos. Kas patikės, kad tu ge­
ras tėvas? Tu net nežinai, kad turi sūnų. Tu vargiai pastebi,
kad name gyvena kažkas mažesnis už tave.
- Vis tiek geriau toks tėvas kaip aš, nei motina pros­
titutė.

245
 Jis atlaisvino maudymosi rankšluosčio mazgą ir iš naujo
jį užsirišo, tuo suteikdamas man progą pažvelgti į jo liūd­
nai pagarsėjusį vyriškumą.
- Tu pats esi prostitutė, Deividai. Viena mergelė iš miu­
ziklo Katės, kita Holivudo mergšė UNICEF atstovė, laikraš­
čio Newsnight reporterė, mūsų masažuotoja, tavo mokslinė
tyrinėtoja ir...
- Ach, bet ar gali tai įrodyti? Tuo tarpu aš esu sukaupęs
visą dosjė apie tavo olimpinius laimėjimus miegamuosiuo­
se. Ir apie tavo buvusį kalinį. Už ką jis sėdėjo? Žmogžudys­
tę, ar ne? O, teisėjui tai tikrai patiks.
Jis atsikando didelį duonos kąsnį ir pradėjo skaniai jį
kramtyti.
- Kai tu nustojai mane persekioti dėl sekso, aš nuspren­
džiau, kad tave aptarnauja kas nors kitas ir pasamdžiau
seklius, kad tave sektų. - Jis nusišluostė trupinius nuo savo
žiaurių lūpų. - Taip pat turiu keletą puikių nuotraukų.
Ypač žavingos tos, kurios buvo rastos to studento mobi­
liajame telefone, kurį jis „pametė", ar ne? Ten tave dulkina
šampano buteliu. Bus labai nepatogu, kai tai iškils į viešumą.
Juk tas šampanas net nebuvo aukštos rūšies. Gerasis Dieve,
net nemanau, kad jis buvo prancūziškas! - kandžiai užbaigė
jis ir atidžiai nulaižė marmeladą nuo kiekvieno piršto.
Džezė žvelgė į savo vyrą apstulbusi ir negalėdama pati­
kėti tuo, ką girdi. Jeigu iš mano akių būtų galėję sklisti to­
kie mirtini spinduliai kaip iš Disnėjaus superherojų, Stad-
sas būtų tuoj pat išgaravęs.
-Ar tu atsimeni, Deividai, kaip mūsų vestuvių dieną
sakei, kad galėtum numirti dėl manęs? Manau, kad atėjo
laikas tą pažadą išpildyti!
Ir, šaukdama laukiniu balsu, Džezė įsikibo savo vyrui
į gerklę. Ji įrėžė du gilius įdrėskimus jo krūtinėje, kol jam
pasisekė ją atplėšti nuo savęs.

246
 -Tu jokiu būdu, niekada negausi teisės globoti vai­
ko, - švokštė Džezė. - Aš valau paskui jus abu. Verdu jums
abiem. Abejoju, kad tu dar prisimeni Džošo gimtadienį! Iš
ko sprendi, kad aš pati nenueisiu į laikraščio News of the
World redakciją?
Stadsas pagiežingai nusišypsojo ir nusivalė kraujo lašus
nuo skruosto.
- Viešumos blizgesys, sustabdymai prie durų, gundan­
čios suvestinės spaudoje... tu Džošo tam nepasmerksi.
Stadsas nerūpestingai atidarė alaus skardinę ir pasipū­
tęs įžūliai pažvelgė į savo žmoną. Tai taip derinosi su jo ko­
votojo už nelaimėlių teises įvaizdžiu. Atrodė, kad daktarui
Stadlendui būdingas Dono Korleonės gailestingumas.
- Džošui yra septyniolika metų ir jis turės teisę pasirink­
ti, su kuo gyvens toliau, - pasakė Džezė. - Ir jis norės gy­
venti su manimi.
- Ne po to, kai aš jam pasakysiu, kad jo motina yra šliun­
dra. Bet jeigu jis nepasirinktų gyventi su manimi, aš turė­
čiau visa tai įrodyti teisme. Panaudoti nuotraukas ir visa
kita, - konstatavo jis visiškai abejingai.
Buvo panašu, kad jam kažkas išrovė apgailestavimo
nervą.
Džezė atsirėmė į virtuvės bufetą. Aš su siaubu stebėjau,
kaip nuo jo ji paėmė šešių colių ilgio duoninį peilį ir šoko
ant Stadso. Bet jos vyras sugriebė ją už riešo, smarkiai su­
spaudė jį ir peilis barkštelėjo į virtuvės grindų plyteles. Be­
krisdamas jis tik nubrozdino Stadso ranką.
-Ar tu bent suvoki, kaip lengvai aš galėčiau tavimi
atsikratyti? Juk esu daktaras. Žinau, kaip pašalinti žmo­
gų, kad niekas niekada nerastų galų... Tai iš tikrųjų visai
nebloga idėja. Reikia tik pakelti tavo gyvybės draudimo
sumą.
Stadsas juokėsi eidamas koridoriumi.

247
 Aš išlindau iš savo slėptuvės kaip tik tą akimirką, kad
pamatyčiau, kaip Džezė griebia peilį ir pasileidžia bėgti
paskui jį. Į mano skrandį įsiskverbė siaubas, kai aš taip pat
išlėkiau į koridorių. Paradinės durys buvo atlapos ir dau­
žėsi į sieną. Pasileidau žemyn laipteliais praleisdama pako­
pas, nors ir labai skaudėjo koją. Apačioje pamačiau ją, vis
smogiančią peiliu. Peilis susmigdavo iki pat rankenos.
Deivido Jaguaro padangos gailiai cypė, o po to išleido
paskutinį kvapą. Džezė sėdėjo ant įvažiavimo tako su­
gniuždyta, klykdama iš pykčio dėl to, ką padarė jos vyras,
ir kūkčiodama iš neapykantos sau dėl to, kad taip prarado
savitvardą.
- Kas būtų pagalvojęs, kad aš galėsiu taip elgtis? Švelnių
manierų, viduriniosios klasės mama kaip aš? - žliumbė ji
ant mano peties.
Tada aš visiškai pritariau Džezei. Atėjo laikas, kad Stad-
sas mirtų lėta, kankinama mirtimi.
20 skyrius. Kai žeminančių dalykų
nutinka desperatiškoms moterims

Gyvenime yra du neišvengiami dalykai - pirma, žmonės

miršta, ir antra, vyrai išeina pas jaunesnes moteris. Tai buvo
viskas, apie ką galėjau galvoti, kai įkišau kažką nelabai
valgomą į mikrobangę vaikams, pagardintą ta kalte, kurią
jaučiau jiems, nes vėl juos palieku. Teko skubiai susirasti
auklę. (Kaip būtų gerai, jei vaikų prižiūrėtojas būtų tiesiog
galima nusipirkti parduotuvėje, skardinėje. Tada tik ati­
darai skardinę ir pašildai.) Po to suradau Haną, kuri buvo
labdaros baliuje, surengtame Serpantino galerijos naudai,
ir įtikinau ją, kad situacija neatidėliotina. Įtikinau ją, kad
reikia išvykti iš renginio. Automobilyje, pakeliui į Džezės
namus, aš ją supažindinau su faktu, kad Stadsas žaidė ne
su visa kredito kortų kalade. Pagaliau sunkiomis širdimis
mes atvykome į Hempstedą.
Kai abi pradėjome belsti į duris, tarpduryje pasirodė
Džezė su prijuoste, surištais plaukais ir miltuotomis ranko­

249
mis. Ji plačiai šypsojosi, nors jos akys buvo užtinusios nuo
ašarų. Rankose ji laikė suspaudusi švirkštą.
- Džeze, ką tu ten turi švirkšte? - švelniai paklausė
Hana, nes jai pasidarė neramu dėl tokio Džezės elgesio.
- O, kažką pavojingo gyvybei, - Džezė galantiškai pa­
mosavo adata. - Mano vyras grasino mane nužudyti. Kesė
buvo liudytoja. Išgyvena greičiausias. Tai mano naujas
motto. Aš ketinu užmušti Gerąjį daktarą prieš tai, kai jis už­
muš mane. Sukeldama širdies infarktą. Tai iš tikrųjų labai
lengva.
- Džeze, meilute, atiduok man švirkštą, tai gera mergai­
tė, - meiliai kalbėjau aš lyg su vaiku. - Juk žinai, kad Stad-
sas nerimtai kalbėjo?
Besigrumiant švirkštas nukrito. Iš jo lėtai ištekėjo gels­
vų gleivių gumulėlis tiesiai ant akmeninio laiptelio prie
mūsų kojų.
-Kiauliniai taukai! Taukai! Taukai! Nuo šiol aš ketinu
prileisti jų j visą savo vyro maistą, o tai sukels širdies in­
farktą. Deividui visada patiko tai, kaip aš gaminu. Manau,
kad būtent dėl to jis su manimi ir gyveno. Taigi aš ir gami­
nu jam pietus.
Aš nusekiau paskui ją į virtuvę, kur ji vėl pritraukė tau­
kų į švirkštą ir suleido juos į išblyškusį, putlų viščiuką ke­
pimo skardoje.
- Bet tu ruošiesi kepti tik pusiau atitirpusį viščiuką, -
pastebėjau aš, nukrapštinėdama ledukus nuo jo susiraukš­
lėjusios odos.
- O taip. Žinau. Aš jau jį pusiau išviriau, o tada vėl už­
saldžiau. Dabar aš jį kepsiu. Tai naujas receptas, kuris vadi­
nasi salmonelinis viščiukas.
- Bet salmonelių nuodai gali užmušti.
- Kaip tik taip. O kur yra toks noras... aš noriu ten da­
lyvauti.

250
 Ji dabar buvo panaši į Blanšą Diubua iš Geismų tram­
vajaus.
-Dieze, juk tu vienuolyno mergaitė. Ką pasakys vie­
nuolės? - atkalbinėjo ją pasibaisėjusi Hana.
- Keista, kad tu tai sakai. Aš nustojau domėtis religija
būdama penkiolikos metų. Bet šią popietę, kai tu išvažia­
vai, Kese, aš suvokiau, kad pomirtinis gyvenimas tikrai eg­
zistuoja. Jis prasideda po tavo vyro mirties. - Džezė apsisu­
ko taip, kad jos suknelė išsiskleidė lyg vėduoklė.
-Mes turime sukurti skelbimą savo kitiems draugu­
žiams. Gali kreiptis tik linksmi, topiniai, galintys parem­
ti vyrai. Vyrai, kurie mums virs ir viską tvarkys, kol mes
dirbsime.
Hanos veidas įgavo rūgščią išraišką.
- Gyvenimo nesudaro vien darbas, - pasakė moteris,
kuri garsėjo tuo, kad net sapne šaukdavo: „Pralenk aukš­
čiausios kainos siūlytoją dešimčia procentų!"
- Atsisėsk ir aš tau įpilsiu gero, stipraus gėrimo, - pasiū­
lė Hana, o jos veidas buvo pilnas užuojautos.
- Daktaras Deividas Stadlendas davė Hipokrato priesai­
ką. Priežastis, dėl kurios jis taip dažnai būna Pietų Afrikoje,
yra ta, kad jis naudoja afrikiečius kaip bandomąsias jūrų
kiaulytes savo priemonei prieš senėjimą tobulinti. Ir dar
jis iš naujo užstatė mūsų namą, nes jam reikėjo paskolos
jo bandymams. Matyt, jis taip dažnai ėmė neapmokamas
atostogas pastaruosius penkerius metus ir turi tiek skolų,
kad bankas nutarė anuliuoti namo išsipirkimo teisę. Ir dar
Stadsas yra šantažuojamas. Ar Kesė tau tai sakė?
Džezmina rausvai nudažytais nagais nuo veido nubrau­
kė plaukus, palikdama ant jo miltų žymes.
- Dabar aš galiu lengvai suprasti Silviją Plat. Santuoka iš
tikro yra pilna malonumų ir lengvabūdiškos veiklos, kuri
kartais baigiasi mirtimi. Taukai! Taukai! Taukai!

251
 Ji iš naujo pritraukė švirkštą ir suleido taukus į pusiau
atitirpusį viščiuką.
- Kaip kitaip galėčiau juo atsikratyti? Turiu galvoje, kad
vyrai dažnai mėgsta kumštelėti vienas kitam į pilvą, bet
retai tada, kai laiko dešimties colių ilgio pjaustymo peilį.
Tačiau jei aš jį užmušiu, o visa tai atrodys kaip nelaimingas
atsitikimas, aš gausiu jo gyvybės draudimą. Jis pats pla­
nuoja tai padaryti su manimi. Kaip ir dauguma žmonų, aš
lengvai galiu panaudoti vieną kitą milijoną. Ypač dabar, kai
aš esu b... - ji nutilo, vargiai begalėdama ištarti žodį „bena­
mė". - Dabar, kai man trūksta namų.
Aš sunerimusi pažvelgiau į Haną. Džezė nebuvo ypač
subtili ar atsargi. Gal tai, ką ji padarys Stadsui, ir bus iš
pradžių palaikyta nelaimingu atsitikimu, bet ne po tų pa­
žangių teismo medicinos testų, kurie įrodys, kad ji išlupo
savo vyro širdį naudodama nagų dildę.
- Tu žinai, ko jis dabar nori, Hana? Ar tau Kesė sakė?
Dabar jis nori išsikovoti Džošo globą.
- Ką? Aš galvojau, kad tas niekšelis mėgins išvengti globos.
Hana atsisėdo ant virtuvinio suolelio ir pasitaisė savo
vakarinę taftos suknelę.
- Tai absurdiška, - pasakiau aš. - Noriu pasakyti, kad jie
sėdi ant tos pačios šeimos medžio šakos, bet tai vienintelis
dalykas, kuris juos jungia.
- Matai, jeigu jam priteis vaiko globą, tai jam nereikės
mokėti alimentų man.
- Bet Džošas jau beveik suaugęs.
- Jisnebus visiškai suaugęs, kol nebaigs mokyklos. Opo to
jis dar mokysis universitete, taigi gyvens su manimi šeimos
name. Omano maniakas vyrelis nenori už visa tai mokėti.
- Be to, kad tarp jų bus draugiškos turto dalybos, - aiš­
kinau aš Hanai sarkastiškai, - kiekvienas iš jų dar gaus po
penkiasdešimt procentų kartėlio.

252
 - Pažiūrėkit, kąšiandienradau, - Džezėatmetėmanišlaik­
raščio išplėštą gabalą. - Teismo medicinos valymo paslaugų
telefoną, reikalingą, kai įvykdoma žmogžudystė. Jie sutvar­
ko lavono irimo padarinius ir išvalo kraujo dėmes. To tele­
fono gali prireikti, jei aš sukaposiu Stadsą ir sumalsiu jį savo
virtuviniu kombainu. Štai kokių patarimų reikia žmonai. Kaip
pribaigti savo vyrą (ir kitų naudingų namų ūkio patarimų).
- Nustok kalbėjusi tas nesąmones! - pareikalavo Hana. -
Susėskime visos ir pasikalbėkime protingai, - ji paplekšno­
jo ranka virtuvinį suolelį, kad sėstume šalia. - Kas yra tavo
finansininkas? Ar tu turi jo ar jos namų telefono numerį?
-Aš nekalbu jokių nesąmonių. Realybė yra tokia, kad
būti su vyru didelis malonumas yra tik du kartus - savo
vestuvių ir jo mirties dieną. - Džezė sukikeno lyg viena iš
Makbeto raganų.
- Stadsas niekada negaus Džošo globos, - pasakiau aš ir
raminamai apkabinau Džezę. - Tai mamos pareiga globoti
savo vaiką.
- Berniukams reikia jų mamų, - Hana uždėjo savo ranką
ant kito Džezės peties. - Privalai būti stipri savo sūnaus la­
bui. Pavadinimas Motulė drąsa iš to ir kyla, bhangute.
Man sukėlė skausmą prisiminimas, kaip grobuoniškai
Bjanka įsibrovė į mano vaikų gyvenimus. Mano odą, kurią
jaučiau lyg popierinę, nudegino jos žodžiai. Jaučiau, kaip
dega veidas.
- Aš pažįstu Džošo draugus, jo svajones, baimes, viltis.
Žinau, ką jis galvoja, kaip jaučiasi, kokias šunybes rezga.
Dėl ko aš gyvenu, jei ne dėl jo? Pažįstu savo sūnaus džinsų
šilumą, kai jis juos nusivelka skalbti. Jo plaukų kvapą, kai
jis apkabina mane rytais išeidamas. Ar aš per daug noriu iš
gyvenimo?
- Ne, mieloji, - raminau aš, bučiuodama jos kaktą, - tik­
rai ne.

253
 - Džeze, galvok blaiviai. Finansininko numeris. Banko
sąskaitos detalės. Ar tu turi advokatą? - reikalavo duome­
nų Hana, sėsdamasi ir imdama popierių bei rašiklį. - Die­
ve, kad jis neturėtų tų privataus detektyvo įkalčių. Gevalt!
Ir dar tos nuotraukos! Sakiau tau, kad Stadso apgaudinėji­
mas tau nepadės ir nieko nepataisys. Bet ar tu manęs klau­
sei? Ne.
Džezė atsirėmė į virtuvės kriauklę, palenkė galvą ir pa­
žvelgė į Haną primerktomis akimis.
-Ar tu nori pasakyti, kad man ir Deividui reikėjo eiti
pas santuokos konsultantus? Tai taaaaip padėjo Kesei, ar
ne? Dabar jos vyras gyvena su jų psichoterapeute - tavo
dėka.
Tai buvo tiesa. Viskas, ką mums davė tos konsultacijos,
buvo Rorio padrąsinimas nutraukti santuokos ryšius. Vie­
nas Bjankos žodis, ir jis dingo žaibo greitumu. Aš nurijau
ašaras.
Hana pasišiaušė.
-Atsiprašau, bet tai tu sugriovei Kesės gyvenimą. Ji
gyveno gerai, buvo laimingai ištekėjusi, kol neįsikišai tu,
Džezmina.
Tai irgi buvo teisybė. Džezei reikalaujant, aš trankiau­
si į mano santuokos virbus, kad išbandyčiau jų stiprumą,
lyg būčiau buvusi kaskadininke. Ir atspėkit? Jie neatlaikė.
Mano apatinė lūpa drebėjo.
- Aš nesikišau, - Džezė nagu lyg stiletu dūrė Hanai į
krūtinę, nors ir nestipriai, bet tai privertė Haną atsistoti. Jos
suknelė šiugždėdama palietė grindis. - Aš tik pamėginau
jai parodyti, kaip ji yra išnaudojama. Visa kita Kesė padarė
pati. Savišvieta yra tik vienas iš būdų, kurį aš siūlau, - Dže­
zė vėl lyg išprotėjusi apsisuko.
Hana, kuri čia buvo atvilkta iš labdaros pietų, su pri­
bloškiančiu įtūžiu įsimetė į bumą keletą riešutų ir pasakė:

254
 - Tavo problema, Džeze, yra ta, kad tu atvirai nekenti
kiekvieno šios planetos vyro, o slaptai nekenti kelių iš jų.
Tų, kurie sudaro išimtį.
- Ir aš visiškai teisi. Pasižiūrėk, kąRorispadarė Kesei. Vyrų
prigimtis yra pagrįsta melu, dviveidyste ir gyvatiškumu.
- Ar tu sutinki su šiuo naiviu paaiškinimu, Kasandra? -
įsakmiai paklausė Hana.
Aš giliai įkvėpiau ir pamėginau įžeminti ore tvyrantį
elektros krūvį.
- Klausyk, viskas, ką aš galiu pasakyti, yra tai, kad Džei-
nė turėjo pelę, kurią buvo pavadinusi savo tėčio vardu. Ta
pelė buvo baisiai netvarkinga ir tingi. Ji gyveno savo narvo
pelių bokšte ir nulipdavo žemyn tik dėl maisto ar sekso.
Taigi vieną dieną mano vyro draugas, kuris yra keliaujantis
veterinaras, užsuko puodeliui arbatos ir aš paprašiau, kad
jis iškastruotų Rorį. Kai jis suvokė, jog kalbu ne apie savo
vyrą, tai sutiko iškastruoti peliūkštį. Ir tada tas peliukas Ro­
ris ėmėsi tvarkyti savo gūžtą, prižiūrėti mažus peliukus.
- Taigi matai! Štai ko reikia visiems vyrams! Kastracijos!
O gal mums reikėtų jiems vietoj viagros pakišti estrogenų?
Pabarstyti jų ant sausų pusryčių. Arba... jau žinau!
Džezės prijuostės raiščiai jai bešokant po virtuvę atsi­
laisvino.
- Arba aš galėčiau susitarti su Biliu, kad jis kur nors jį
nusivestų! Kodėl aš anksčiau apie tai nepagalvojau? Juk
mano meilužis galų gale yra žudikas. Jis galėtų užmušti ir
jūsų vyrus - tuos dviveidžius apgavikus. Jis galėtų juos ap­
dovanoti kalėjimo VUA- Vienu už ausies. Užmušti tris už
vieno kainą.
Hana pirštais barbeno į stalą.
- Ne visi vyrai yra nesąžiningi. Paskalis man ištikimas.
Jis leidžia man siekti karjeros. Mes esame labai labai lai­
mingi.

9
 Džezė nustojo šmirinėti aplinkui.
- Iš tikrųjų? - jos balsas skambėjo grėsmingai. Lyg kas
būtų įjungęs kokį jungtuką. - Man taip nusibodo tas tavo
šventeiviškas požiūris, Hana. Visi vyrai turi ką slėpti. Ir ta­
vasis ne išimtis.
Hanos kakta susiraukšlėjo nuo susierzinimo ir ji vėl pra­
dėjo belsti į stalą.
-Tai tavo modemus siuvančios bitutės požiūris. Mes
niurzgame, paskui dygsniuojame. Niurzgame, o po to su-
dygsniuojame kiekvieną sutiktą vyrą. Man labai gaila, kad
tu tokia nelaiminga, Džeze. Tikrai gaila. Bet kodėl tu taip
velniškai nori, kad ir tavo draugių laimė subyrėtų? Kad
mes taptume tokios pat nelaimingos kaip ir tu?
Džezė karingąi pakėlė antakius.
-Aš visiškai nesu iš tų, kurios laksto ir griauna savo
draugių gyvenimus. Priešingu atveju būčiau tau papasa­
kojusi apie slaptą tavo vyro gyvenimą, bet to nepadariau,
ar ne?
-Kokį slaptą gyvenimą? - Hana sutrikusi spoksojo į
Džezę.
- Pateiksiu tau tai šitaip. Siūlau tau išsikviesti vizituo­
jantį veterinarą, nes gyveni su labai didele žiurke.
Aš nervingai nukandau nago šerpetą, nes nemėgstu, kai
mane gąsdina, tada dar labiau bijau. Galiausiai tas dvigu­
bas gąsdinimas gali užmušti žmogų. O šis pokalbis aiškiai
krypo į pavojingą pusę.
- Pavyzdžiui, kodėl tu sakai, kad trauki Paskalį? - tęsė
Džezė meiliai. - Koks tavo geriausias bruožas, kaip manai?
Tavo marmurinė sūkurinė vonia ar tavo Mercedes firmos
kabrioletas?
Hana mostelėjo ranka, leisdama suprasti, kad pokalbis
baigtas.
- Niurzgame ir dygsniuojame, o aš turėčiau jaudintis?

256
 - Ar žinai tokį posakį? „Kvailė su pinigais greitai ište­
ka." O tavyje Paskalis tikrai rado žmoną, į kurią gali dėti
daug vilčių.
- Jeigu kas nors statytų filmą apie tavo gyvenimą, Džez-
mina, tai žinai, kas tave vaidintų? Betė Deivis, - abejingai
pareiškė Hana, bet jos veidas buvo įsitempęs ir virpėjo.
- Vyras, kurį tu myli ir garbini, ir giedi jam ditirambus,
turi slaptą gyvenimą. Gaila, bet turiu tau pasakyti...
Hana mėgino vaidinti abejingą, bet jos balsas tapo mer­
gaitiškai spiegiantis:
- Tu visiškai išprotėjai. Ar žinai tą?
- Deividas yra Paskalio gydytojas dar nuo studentavi­
mo laikų ir jis jam išrašinėja receptus tai šiam, tai anam. Se­
nus draugus ir šeimą jis gydo čia, namuose. Ir varguolius,
žinoma, ieškančius prieglobsčio nuo smurto, kankinimų
ir taip toliau. Kaip jūs žinote, aš jau daugybę mėnesių pa­
slapčiomis seku Stadsą. Taigi, kai knisausi po jo kartoteką
praėjusią savaitę, po tą, kurią jis laiko užrakintą, aptikau ir
paskaičiau slaptus tavo vyro dokumentus. Ir žinai, Hana,
jis susidėjęs su dailės studente. Ji... - Džezė suabejojo prieš
trenkdama galutinį smūgį. - Ji... tai yra jie turi sūnų.
Tai išgirdusi, Hana atsipalaidavo ir pradėjo prunkšti iš
juoko.
- Maniau, kad pasakysi, jogjis turi lošimo priklausomybę
ar ką nors panašaus. Paskalis nekenčia vaikų! Jis visada juo­
kiasi iš tų tėvų, kurie tipena po Seinsberį ant nematomo šuns
pavadžio, kuris vadinasi „įsipareigojimas". Ir tu tai žinai.
- Problema ne ta, kad jis iš viso nenorėjo turėti vaikų. Jis
tiesiog nenorėjo jų turėti su tavimi. Man labai gaila, Hana,
bet vaikinas jau daugelį metų tave išnaudoja lyg melžiamą
karvę.
Aš žiūrėjau į Džezę apstulbusi. Tikriausiai ji užsiima sa-
vigyda ir naudojasi Deivido medicininiu krepšiu.

257
 - O kur tavo įrodymai? - kandžiai paklausė Hana, bet
jos papūstos lūpos buvo įtemptos lyg lankas.
Džezė nulėkė koridoriumi, įsispyrusi į savo šilkines šle­
petes, paskui užlėkė laiptais į viršų. Mudvi su Hana sekė­
me iš paskos. Mes buvome įkaitusios lyg bombos degiklis.
Mezonine buvo įrengta kontora su mažu priimamuoju. To­
limajame jo kampe buvo apžiūros kušetė. Sienos buvo nu­
dažytos šerbeto spalva, visai tokios pat kaip seselės unifor­
ma. Dėl kambaryje esančių vaistų bei tvarsčių jis kvepėjo
antiseptikais. Džezė iš slėptuvės, kuri buvo tuščiavidurėje
bronzinės statulėlės kojoje, ištraukė raktą, atidarė kartote­
kų spintelę, vienu gestu ištraukė stalčių ir ant stalo numetė
manilinį aplanką taip, lyg jis būtų užkrečiamas.
Hana artinosi prie stalo taip lėtai, lyg būtų po vande­
niu. Ir taip atsargiai dėliojo kojas, lyg nepatyrusi čiuožėja.
Viduje jausdama drebulį, aš atsistojau šalia jos ir taip pat
žiūrėjau į aplanko turinį. Kartotekoje buvo Paskalio Svono,
dvidešimt šešerių metų moters Šonos Sarpong ir penkia­
mečio berniuko Dilano Svono medicininiai duomenys.
Mano kraujas pulsavo lyg dyzelinis variklis. To negalėjo
būti. Taip negali atsitikti. Po Rorio išdavystės aš negalėjau
atgauti pusiausvyros. Man atrodė, kad grindys po manimi
siūbuoja. Hana taip pat atsirėmė į stalą, kad išsilaikytų ant
kojų. Iš pradžių ji nesakė nieko. Ore tvyrojo skausminga
tyla. Kai ji baigė skaityti, jos skruostu nuriedėjo viena aša­
ra. Ji užvertė aplanką.
- Ji turi tik tris centimetrus kūno riebalų, - pasakė Hana,
o jos balsas buvo kimus nuo kūkčiojimo.
Aš nenorėjau tuo patikėti, bet viskas tiesiog logiškai su­
sidėliojo - Paskalio atostogos su draugais užsienyje, frumų
rinkimas Italijoje, iš kurios jis jokių neparvežė. Slidinėjimas
Rusijos kalnuose, nors slidinėti jis nemoka. Tie savaitgaliai,
kai jis važiuodavo tapyti į Kosvoldą, bet neparsiveždavo

258
jokių drobių. Jo studija Sorediče, į kurią Hanai buvo už­
drausta važinėti, nors ji pati ją jam nupirko. Be jokios abe­
jonės, Šoną su Dilanu ten gyveno.
- Kam jam reikėjo būti vedusiam mane, jei vaiką jis turi
su ja? Kodėl jis gyveno su manimi, nors nemylėjo manęs
labiau už visas kitas?
-Hmm... Kokios frazės aš ieškau? Jungtinė banko sąs­
kaita? Namas Prancūzijoje? Skrydis pirma lėktuvo klase? -
stačiokiškai išdrožė Džezė.
- Džeze, užtenka, - maldavau aš.
- Bet ar ta neištikimybė tokia jau svarbi, kai turi visko
tiek daug? - Džezė pamėgdžiojo Hanos žodžius, kuriuos ši
ištarė tada, kai buvo pastebėti Stadso seksualiniai žygiai. -
Tai tik seksas - ar ne taip tu man sakei? Ir „Ar tu negali
nekreipti dėmesio?"
- Džeze, baik!
Džezė yra pribloškiamai patraukli, bet jei dabar į išorę
iškiltų jos vidinis grožis, tai ji būtų Borisas Karlofas.
- Kodėl? Kodėl tu man tai pasakei? - paklausė Hana.
- Nagi, - Džezės tonas suminkštėjo. - Turėjai supras­
ti, kad kažkas yra ne taip, kai ant odinio visureigio stogo
pamatei aukštakulnių žymes. Visureigio, kurį tu jam nu­
pirkai.
- Aš nieko nežinojau, - Hanos balsas atrodė senas ir
girgždantis.
- Suprantu. Tavo akys buvo plačiai atmerktos darbe, bet
pusiau užmerktos namie, ar ne? Ar tu tikrai norėtum ge­
riau nieko nežinoti?
- Taip, - liūdnai atsakė Hana.
- Jeigu nežinojimas yra palaima, tai kodėl nėra daugiau
laimingų žmonių? Be to, jei aš nieko nebūčiau tau sakiusi, o
tu vėliau sužinotum pati, tai būtum pradėjusi šaukti: „Ko­
dėl, po velnių, man nieko nesakei?" Aš visą savaitę dėl to

259
kankinausi. Bet kaip aš galėjau žinoti tokius dalykus apie
tavo gyvenimą ir nieko tau nesakyti? Aš norėčiau, kad kas
nors būtų man pasakęs apie Stadsą. Tada nebūčiau tuščiai
praleidusi savo sumauto gyvenimo. Galbūt jūs žinojote,
bet nieko man nesakėte. Ar taip buvo? - Džezė vartė stalus
taip patyrusiai, lyg būtų baldų perkraustytoja.
- Tu dar nori, kad aš tavęs gailėčiausi?! - sušuko Hana. -
Betgi tu esi tokia pat būtybė, su kokia dabar trankosi mano
vyras. Tu miegi su kitų moterų vyrais.
Hanos lūpos buvo tvirtai sučiauptos ir plonos kaip po­
pieriaus pjaustymo peilis. Jos žodžiai buvo aštrūs.
-Tu tapai moteriška Stadso versija. Tu pati tapai tuo
vyru, kurio nekenti.
Džezė pasibaisėjo ta mintimi.
-Tu perkeli savo pyktį ant manęs dėl to, kad negali
patikėti, jog buvai tokia kvaila. Paskalio vedybinė priesai­
ka turėjo skambėti taip: „Ar tu imi šią moterį į valytojas
už penkiasdešimt procentų jos pajamų nuo šios dienos iki
vis turtingesnių ir turtingesnių dienų?" - Žinoma, po vel­
nių, imu!"
- Tu sugriovei mano gyvenimą, - sudejavo Hana. - Tu
sugriovei ir Kesės gyvenimą, nes privertei ją ieškoti Rorio
trūkumų. Tu ją nustūmei ant bedugnės krašto, ant kurio ji
dabar ir stovi. Tu pilna blogio. Tu kaip Makiavelis!
Aš taip pat žvelgiau į Džezę priblokšta.
-Chaosas, sudaužytos širdys, neviltis. Galima sakyti,
kad tavo darbas baigtas, Džezmina.
Džezė raminamai mostelėjo ranka ir pradėjo kalbėti, bet
Hana nutildė ją eismo policininko gestu.
- Žinai, tu esi kažkokia psichinė drugelių kolekcininkė.
Emocinė entomologe. Tu tiesiog prisegei mudvi abi prie
lentos, kad galėtum stebėti skausmingą plakimą sparne­
liais ir jausti sadistišką pasitenkinimą. Bet ar žinai, ką aš

260
dabar suvokiau? Tai tu esi vargšė, patetiška peteliškė, skrai­
danti nuo vienos liepsnos prie kitos.
Nuo Hanos atkirčio Džezės bravūra dingo, o veide pa­
sirodė liūdesys.
-Amžinai aiškinai mums, kad reikėtų įsigyti meilu­
žius, - sušvokštė Hana. - Gal tai ir būtų tinkamas elgesys
Džoanai Kolins ar Šer, bet paprastoms mirtingoms mote­
rims tai paprasčiausiai patetiška. Tik pažvelk į save. Tu
vaikštai kankinama ortopedinių košmarų apie tai, kaip pa­
daryti savo kojas ilgesnes. Tau sutrinka kraujo apytaka dėl
per ankštų drabužių. Praleidi laiką eidama iš miegamojo
atbula, kad tik jaunesni vyrai nematytų užpakalinės tavo
šlaunų pusės.
Džezė staiga pasirodė verta užuojautos ir truputį juo­
kinga su savo grandinėlėmis ant čiumų, tatuiruotėmis bei
guminėmis apyrankėmis.
- Bet ko tu, kvaila karve, nesuvokei, yra tai, kad visi tie
meilužiai dulkinasi su tavimi tik todėl, kad tingi mastur-
buotis.
Džezė į kritiką reagavo lyg kobra ir trenkė Hanai per
veidą. Hana atsakė labai greitai ir trenkė Džezei atgal.
Panašiai kaip mokinės, kenčiančios nuo priešmenstruaci-
nio sindromo, jos viena kitai ėmė rauti plaukus. Jų ginčą
nuslopino krištolinės Džezės vazos trenksmas. Man už­
gniaužė kvapą. Tai buvo brangiausia Džezės relikvija, jai
prieš mirtį palikta motinos. Pamačiusi, kaip nenumaldo­
mai ant grindų krinta rausvi gėlių lapeliai, Džezė tyliai
pravirko. Hana pradėjo staugti lyg sužeistas žvėris, su­
klupo ant kelių, daužėsi į krūtinę, rovėsi plaukus ir plėšė
nuo savęs taftinę suknelę. Ši jos diena prasidėjo taip pat
ramiai kaip ir bet kuri kita, o baigėsi tikra nelaime. Dabar
ji jautėsi lyg laivas be vairo, kuris nenumaldomai turės
sudužti.

261
 Štai kokia trijulė mes buvome. Moterys svajoja būti „pa­
imtos". Taigi mes buvome paimtos, bet mus paėmė ne pus­
nuogis Adonis raumeningomis šlaunimis, apie kokį svajo­
davome, kol sudrėkdavome. Džezė buvo paimta savo vyro
į valytojas. Hana buvo paimta savo vyro pasivažinėjimui.
O aš buvau paimta kaip savaime suprantamas, bereikšmis
daiktas.
Vedybinę priesaiką tikrai reikia tobulinti. Joje turėtų būti
štai kas parašyta:
Pasitikėk savo vyru. Gerbk savo vyrą. Idealizuok savo vyrą...
bet kuo daugiau dalykų turėk užregistruotų savo vardu.
KETVIRTA DALIS
21 skyrius. Anoniminiai nevykėliai

Atėjo mano nepasitenkinimo vasara. Tiksliau, mūsų nepa­

sitenkinimo vasara. Hanai, Džezei ir man reikėjo Savigarbos
palaikymo grupės, bet juk joks mokytojas nenorės dirbti su
tokiomis nevykėlėmis. Be to, tai būtų visai maža grupė, nes
šiuo metu Džezė ir Hana tarpusavyje nesikalbėjo. Mano
nuotaika buvo tokia prasta, kad įrašą atsakiklyje iš „Mūsų
nėra namie" pakeičiau į: „Aš išprotėjau, bet palikite prane­
šimą." Kai apima depresija, reikia iš naujo įkvėpti, taigi aš
nutariau paskaityti įspūdingus Bukerio prizą laimėjusius
tomus, bent jau tam, kad atrodyčiau protinga, jeigu kartais
numirčiau viduryje skaitymo.

Rugpjūčio pradžioje bankas atėmė iš Džezės nuosavybės

teisę į namą. Per daug bijodama išsiskirti, ji kartu su Stadsu
persikėlė gyventi į mažutėlį, nuomojamą butą Finelio gatvė­
je. Jos numylėtas Džošas, traumuotas visų pokyčių ir įtam­

265
pos, užsisklendė savyje ir nutolo nuo jos. Jis netikėtai pradė­
jo cituoti Gėtę ir tapo per daug intelektualus. Džezei atrodė,
kad jis su kažkuo susitikinėja, bet jis jai nieko nepasakojo.
- Aš padariau viską, ką galiu, išskyrus testą poligrafu, -
susirūpinusi pasakė ji man.
Ji net negalėjo jam virti valgyti, nes ankšta virtuvė buvo
labai aptriušusi. Aš pasiūliau nupirkti keletą naujų dalykų
į virtuvę.
- Galime surasti ką nors pigaus, bet džiaugsmingo, už
ką nebus gaila pakloti pinigų.
- O, tiesiog nuostabi idėja! - sarkastiškai mestelėjo Dže-
zė. - Būtent to man ir reikia, kai aš taip depresuoju, o mano
vyrą šantažuoja Silvijos Plat ekspertė - papildomos orkaitės.

Hanai galiausiai baigėsi teismai ir turto dalybos. Jos dvide­

šimt šešerius metus trukusi santuoka dabar gulėjo skyrybų
advokato kartotekoje. Santuoka maždaug tokia pat manev­
ringa kaip ir supertankeris, bet Hana bent jau pradėjo keisti
kursą. Jos vyras, kuris buvo pasižadėjęs, kad jo sperma nie­
kada nepriartės prie jokios kiaušidės be raštiško leidimo,
išsikėlė gyventi pas savo vaiko motiną.
Hana jautėsi pažeminta suvokimo, kad jos gyvenimas
buvo niekas kitas, o tik patogaus gyvenimo miražas, ir net
planavo pasikeisti pavardę ir persikelti gyventi j kitą Euro­
pos Sąjungos valstybę. O man kilo didžiulis noras prisidėti
prie jos.

Mano santuoka su Roriu dabar jau susivedė į vieną tašką -

du bendrus vaikus ir banko paskolą. Kai pasklido žinia
apie mano žlungantį vedybinį gyvenimą, draugės užjau­
čiamai kudakavo, bet slapta jautė palengvėjimą, jog tai išti­

266
ko mane, o ne jas. Aš jaučiausi lyg į išvirkščią pusę išversta
guminė pirštinė.
O Roris išvyko atostogų į Graikiją su Bjanka. Kadangi
atrodė, jog ji traukia iš mūsų santaupas, aš ją mintyse vadi­
nau Bjanksąskaita, o mūsų besitraukiančius finansus - Ro­
do dulkinimosi ataskaita.
Šiaip viskas buvo puiku. Pasakiška. Lyg nuo karo pa­
vargęs kareivis, aš paršliaužiau į savo tėvų namus, ieško­
dama prieglobsčio ir norėdama pas juos praleisti vasaros
mėnesį. Tai buvo pirmas kartas per visą mano suaugusios
gyvenimą, kai verkiau savo motinos glėbyje. Aš ne kartą
erzinau savo tėvus skundais, esą jie turėję mane labiau
spausti, kai buvau vaikas, nes dabar „nėra ko kaltinti". Ką
gi, mano vaikams šiuo klausimu neteks jaudintis, nes aš
juos tikrai prispausiu. Kai aš jiems pasakiau, kad nuo šiol
Roris ir aš gyvensime atskirai, jie pažvelgė į mane didžiu­
lėmis, nerimastingomis akimis. Vaikai nebeatrodė nei kieti,
nei šaunūs, o tik išsigandę maži kūdikiai. Džeinė, kuriai ką
tik suėjo dvylika metų, apsipylė ašaromis. Aš ją rūpestingai
ir atsargiai pasisodinau ant kelių, lyg ji būtų brangi vaza.
Kaipgi aš galėjau koketuoti su skyrybomis? Buvau panaši
į moterį, kuri flirtuoja su seksualiniu smurtautoju, o po to
nustemba, kai šis ją užpuola.
Aš mėginau juos išblaškyti nesibaigiančiomis ekskursi­
jomis į atrakcionų parkus, kur jie galėjo važinėtis „Sukiokis
ir vemk" arba „Nerk žemyn ir vemk", bet niekas negalėjo
išsklaidyti jų niūrios nuotaikos. Mano vedybinis chaosas,
matyt, buvo užkrečiamas, nes vasaros pabaigoje ir mano
tėvai ėmė pyktis. Mano motina save laikė kompiuterio, pa­
šiūrės ir golfo našle. Ji pareiškė mano tėvui, kad priežastis,
dėl kurios jis taip myli kompiuterį, yra ta, kad jis pats yra
kompiuteris - sunkiai iššifruojamas ir neturintis pakanka­
mai atminties.

267
 - Tau pasisekė, kad atsikratei savo vyro, - pasakė man
mama per vienus pietus taip garsiai, kad tėtis girdėtų. -
Tau turbūt labai palengvėjo, kai nebereikia apsimetinėti,
koks jis tau patrauklus miegamajame.
Bet iš tikro Roris man ir buvo patrauklus. Jis man buvo
kaip uola, kaip švyturys. Aš ilgėjausi to švyturio mirkčio­
jimo ir jo trūkčiojančios šilumos. Kiekvieną kartą, kai su­
skambėdavo telefonas, aš griebdavau ragelį, bet tai nieka­
da nebūdavo mano vyras.
Iš nuolatinių klientų ir kaimynų sužinojau, kad Roris
daugiau nebepriima nušiurusių benamių ir nebeteikia ne­
mokamų konsultacijų vargšams bei pagyvenusiems, o už­
siima tik grynaveislėmis kalėmis. Kai kaimynai atsitiktinai
pamatydavo Rorį, šis paprastai rankose turėdavo pudelių
kirpimo žirkles. Ne pats tinkamiausias vaizdas jaudinan­
čiam vyrukui. Dabar, kai Roriui teko finansiškai remti dve­
jus namus, Bjanka sugalvojo pelningesnį darbą, kurį pava­
dino „katiškas fengšui".
Visi Rorio metai, kuriuos jis paskyrė intensyvioms me­
dicinos studijoms, dabar buvo reikalingi tik vesti semina­
rams apie superseksualių kačių masturbavimą. (Tai sutei­
kė visiškai naują prasmę žodžiams „Aktyvios glamonės".)
Likusį savo laiką jis skyrė konsultavimui tų, kurie prarado
savo gyvūnėlius. Mylimo gyvūnėlio praradimas jus gali pri­
slėgti lygiai taip pat, kaip ir sutuoktinio praradimas, - skelbė
Bjankos brošiūra.
Ne, negali, pagalvojau aš sarkastiškai.
Kai rugsėjo pradžioje aš su vaikais grįžau į Londoną,
mūsų namai Kilbume atrodė nusiaubti ir apleisti. Labai
panašūs į mane, pagalvojau. Pamėginau juose jaustis kaip
namie, kol suvokiau, kad kaip tik ten ir esu. Po velnių!
Kai mano vyras, kaip aš vis dar galvojau apimta savinin­
kiškumo jausmo, atvyko paimti vaikų pavalgyti kinų res­

268
torane ar nuvykti į filmą, tai buvo labai panašu į vizitą pas
ligonį. Atmosfera buvo formali ir įtempta. Tai tęsėsi visą
rugsėjį - jis pasiimdavo vaikus lyg knygas iš bibliotekos, o
paskui juos grąžindavo.
Sugrįžusi į mokyklą, teoriškai pailsėjusi ir pasiruošusi
naujiesiems mokslo metams, iš tiesų jaučiausi baisiai. Ne­
vilties aštuonkojo čiuptuvai sugniaužė mane. Dar prieš še­
šis mėnesius jaučiausi persisotinusi savo santuoka, o dabar
panika, kad daugiau neturėsiu Rorio, privertė mane jaustis
neprisišvartavusiu laivu. Be jo aš nebuvau visavertis žmo­
gus. Iš pradžių galvojau, kad jo potraukis Bjankai praeis, bet
spalio mėnesį galiausiai suvokiau svaiginančią buvimo vie­
niša baimę. Vienatvė ypač prislėgdavo vėlai vakare, kai tyla
tiesiog spengdavo ausyse. Tada atsisėsdavau į Rorio kėdę,
kad kėdės kontūruose galėčiau pajusti jį, ir baisiai jo ilgė­
davausi. Man trūko jo garsaus juoko ir šiurkštokų glamo­
nių. Naktimis miegodavau su jo marškiniais ir beveik visą
naktį verkdavau. Netgi jo gyvūnų ėmiau ilgėtis - piranijos
vonioje, pilno gyvačių inkubatoriaus ventiliacijos spintoje
ir aštriadantės lamos svetainėje. Visur manęs tykojo įvai­
rūs kvaili mažmožiai, nuo kurių aš apsipildavau ašaromis.
Pavyzdžiui, Rorio apsauginis kelio raištis skvošo žaidimui
arba po kojomis pasipainiojęs jo mėtinis tarpdančių siūlas.
Blogiausia naktis man buvo ta, kai nuėjusi į jo butuką už
priimamojo pamačiau ant grindų jo džinsus. Kelnių klešnės
buvo išsidėsčiusios lyg laikrodžio rodyklės, rodančios sep­
tintą valandą. Atrodė, kad jis ką tikjuos nusimovė. Nelygūs,
pajuodę džinsų kraštai tiesiog pjaustė ir draskė mane. Lai­
kas subyrėjo ir prabėgo dvi valandos, kol pajėgiau užlipti
laiptais atgal į savo namus. Ėjau pati save apkabinusi ranko­
mis, mėgindama kaip nors nugalėti baisų vidinį skausmą.
Pamėginau užmigti, bet užplūdo košmarai. Susigūžiau
nuo savo minčių, lygjos būtų buvusios smūgiai. Ar tai buvo

269
mano kaltė? Aš svarsčiau ir svarsčiau ir leidau pro pirštus
kiekvieną kaltės rožinio karoliuką, kol jie sudilo nuo mano
minčių prisilietimo. Kartūs apgailestavimai lyg vaiduokliai
iššokdavo iš mano pasąmonės, reikalaudami atpildo.
Aš pradėjau klausytis kantri ir vakarietiškų dainų links­
mais, džiugiais pavadinimais, tokiais kaip Ko gali tikėtis iš
dienos, kuri prasideda pabudimu? Verksmingai niūniuodavau
įvairias melodijas, kai slinkdavau į parduotuvę atsinešti
daugiau alkoholio, įsispyrusi į šlepetes, apsisiautusi vilno­
niu paltu ir su pižaminėmis kelnėmis.
Pradėjau gaminti patiekalus su vynu. Tik pamiršdavau į
jį įdėti kokio nors maisto. Chaosą, siaučiantį mano širdyje,
galėjo apmalšinti tik alkoholio šiluma. Kai kuriais rytais aš
dar nebūdavau išsiblaiviusi po vakarykščio gėrimo. Tada
man tekdavo gerokai pasirausti smegenyse, kad aptikčiau
keletą užsilikusių ląstelių ir, paveikusi jas kofeinu, šiaip
taip laiku išsikrapštyčiau į mokyklą. Koks nuostabus bū­
das dieną pradėti mėginant pabalnoti kavos pupelę ir ant
jos apjoti aplink virtuvę. Aš negalėjau sau leisti pavėluoti.
Kadangi lapkritį turėjo būti paskelbta, kas taps direkto­
riaus pavaduotoja, Perdita tapo visiška padlaiže. Aš jau ir
taip atsilikau nuo jos per žingsnį, ir buvo panašu, kad atsi-
liksiu dar per vieną. Mano nervai buvo įsitempę dėl miego
stokos ir emocijų pertekliaus ir aš vargiai galėjau atlaikyti
susidūrimą su priekabiais tėvais.
- Mano dukra lanko chorą. Jeigu aš ateisiu į jos choro
koncertą, ar galėsiu paklausyti, kaip ji dainuoja viena? -
paklausė vienas iš tėvų.
- Hmm... tai choras. Jie dainuoja visi kartu.
- Tai ne visai gerai.
- Iš tikrųjų tai negerai, kad jūs taip spaudžiate Lilę. Ji ir
taip jau yra pirmūnė, o jūs vis dar reikalaujate papildomų
užduočių jai atostogoms, papildomo mokymo dėl per pras­

270
tų rezultatų. Iš tikrųjų tai jūs nežinote, ką darote, pone Farbe-
ri. Genialus kūdikis - tai vargšas kūdikis, turintis pernelyg
ambicingus tėvus.
Jeigu nebūsiu išmesta iš darbo už tai, ką dabar pasakiau,
tai nebūsiu išmesta niekada.
Tačiau kitą dieną gavau antrą įspėjimą raštu. Kai Skru-
pas mane išsikvietė į kabinetą, jo balsas buvo apgaulingai
švelnus, lyg jis būtų buvęs vaikų darželio auklėtojas. Vos
tik aš uždariau duris, jis pretenzingai nusijuokė.
- Galbūt jūs ir buvote įvairių tikrintojų bei inspektorių
numylėtinė, bet dabar aš turiu dar vieną priežastį nepa­
aukštinti jūsų pareigų. Ačiū jums, panele O'Kerol.
Aš mėginau save įtikinti, kad viskas galėtų būti dar blo­
giau. Pavyzdžiui, galėčiau būti mokytoja Roberto Mugabės
burtų mokykloje. Arba Gario Gliterio pasimatymų akade­
mijoje. Bet aš vis vien nugrimzdau į dar gilesnį liūdesį.
Ko gero, būčiau toliau grimzdusi į girtuoklystės liūną,
jei ne Džezė su Hana. Geriausias dalykas yra tas, kad kai
nežinai, ką daryti, tai žino jos. Kai nebeatsiliepiau į telefo­
no skambučius, Džezė atvažiavo ir tol daužė kumščiu du­
ris, kol aš jas atidariau. Atidariusi duris, už jų pamačiau
stovinčias dvi Džezes. Man teko gerokai pamirksėti, kol iš
dviejų Džezminų liko viena.
- Tu galėtum kartkartėmis atsiliepti į mano skambučius,
meilute. Gali pažvelgti į tai kaip į naudingą atsitraukimą
nuo dieninio televizoriaus žiūrėjimo, - pamokslavo Dže­
zė. - Tu atrodai siaubingai, - pridūrė ji taktiškai. - Kur, po
velnių, tu buvai?
- O, žinoma, savo džiaugsmo bei euforijos seminare, - at­
sakiau aš rūgščiai.
- Na, mes visos ten buvome, - liūdnai atsiduso Dže­
zė. - Tas butas. Ak. Ačiū Dievui, Stadsas ten retai būna.
Per sienas girdėti, ką kaimynai daro. Kažkas nuleidžia
vandenį savo tualete dviem aukštais žemiau, o aš ištie­
siu ranką prie tualetinio popieriaus ritinėlio. Aš užbaigiu
savo kaimynų sakinius, kryžiažodžių sprendimus, ginčus.
Vakar pasakiau „taip" į vedybinį pasipiršimą, nors piršosi
ne man.
- Tau sekasi, - pasakiau aš niūriai šniurkščiodama.
- Turbūt juokauji?
Aš liūdnai gūžtelėjau pečiais.
- Kai gimiau, jau buvau ištekėjusi, Džeze. Nežinau, kaip
kitaip gyventi. Mane nervina viengulės paklodės. Man taip
liūdna ir aš tokia suirzusi bei pikta dėl to, kad išvariau Rorį.
Man niekada nereikėjo tempti jo į tą terapiją.
- Tikra tiesa. Prakeikta Hana! Tai ji pakenkė tavo san­
tuokai. Tu veikei iš meilės, - pasakė Džezė. Ir tada ji nutarė
mane nuraminti jai labiausiai suprantamu būdu. Ji nuta­
rė pagaminti valgyti. Pagamino lakštinius su kariu, pašil­
dė burgundišką jautienos troškinį, kuris buvo porcijomis
užšaldytas Tuppenvare induose vaikų pietums. Ji tol mane
maitino sultiniu, išvirtu pagal Hanos receptą, kol aš pama­
niau, jog man išdygs plunksnos.

Kai Džezė nebevirė, Hana ėmėsi tvarkyti aplinką. Hana,

visada tokia išpuoselėta, dabar buvo trumpai pasikirpusi
plaukus, tad smulkios jų garbanėlės juosė jos galvą lyg vai­
nikas, o ant madingų drabužių ryškėjo maisto dėmės.
-Paskalis sako, kad gyvenimas su moterimi, kuri yra
sėkmingesnė už savo vyrą, jį sekina, - pareiškė Hana, raus-
damasi mano skalbinių krepšyje, kuriame buvo tikras Eve­
resto kalnas iš lyginamų drabužių. - Jis sako, kad tai jam
įvarė klinikinę depresiją, o vaikas, kurį jis pasidarė su Šoną,
tą depresiją labai greitai išgydė. Tai, kaip jis sako, aiškiai
įrodo, kad aš buvau tos depresijos priežastis.

272
 Lygintuvas piktai sušnypštė.
- Štai, - pasakė Hana ir įteikė man šūsnį baltinių, ku­
riuos reikėjo suskirstyti į baltus ir spalvotus.
Aš buvau nusprendusi niekada neatsiplėšti nuo savo so­
fos, bet Hana pagrasino, kad panaudos oksiacetileninį de­
glą tam, kad pakeltų mano kūną iš gulsčios padėties.
-Jis sako, kad būti išlaikomam vyriškiui yra sunkus
darbas. Tai atima iš vyro pasitikėjimą savo jėgomis ir su­
griauna jo savigarbą. Trumpai tariant, tai paverčia jį mo­
terimi. Jis sako, jog jam reikėjo Šonos, kad vėl galėtų pasi­
justi vyru.
- Paskalis turi pakankamai nuoskaudų, kad galėtų ati­
daryti kazino, - pasakiau aš niūriai, o po to, ieškodama
Džimio kišenėse paliktų popierinių nosinių, paklausiau:
- Okamtas vaikas? Man rodos, jisbuvo sakęs, kad josper­
matozoidai yra bukais galais ir gali tik gulėti, o ne judėti.
- Yra ir blogesnių žinių, - Hana maniakiškai lygino bal­
tinius, kad net lygintuvas spjaudėsi, - jie laukiasi dar vieno
vaiko.
Praėjo šiek tiek laiko, kol aš iki galo suvokiau problemos
mastą.
-Ką?
- Aš esu keturiasdešimt ketverių metų, todėl mano kiau­
šinėliai yra kepti. Sužiedėję. Suplakti.
- Bet... bet aš galvojau, kad tu nenorėjai turėti vaikų?
- Vien tik todėl, kad jis nenorėjo. Aš apsaugojau savo gy­
venimą nuo vaikų, bet kažkaip jie vis į jį įlenda. Aš kasdien
jaučiuosi teisiama ir apkalbinėjama, Kese.
Hana dar įnirtingiau lygino baltinius, o jos pykčio iš­
kreiptą veidą nubėrė prakaito lašai.
- Ir nežinau, kas yra blogiau. Ar būti laikoma beširde
ir bejausme už tai, kad nenoriu vaikų, ar kęsti nepaken­
čiamą gailestį žmonių, kai jie išgirsta, jog aš apsimetinė-

273
jau nenorinti turėti vaikų tik todėl, kad mano vyras būtų
laimingas, o jis ėmė ir pabėgo. Ir susilaukė vaikų su jau­
nesne moterimi. Be to, Paskalis iš manęs ketina reikalauti
alimentų.
- Jis nori tvarkyti pinigus? Nuo to tai man tikrai užverda
kraujas. Kai skiriasi žmonos, tai yra aišku, kad jos užaugi­
no vaikus ir prižiūrėjo namus. Todėl jos vertos pripažini­
mo, - pasakiau aš. - Bet Paskalis? Šūdą jis darė! Jo atveju
galima pamiršti trisdešimt penkių valandų darbo savaitę.
Jis per visus metus gal trisdešimt penkias valandas tik ir
dirbdavo!
-Jis pareiškė, kad remdavo mane moraliai, o tai man
leido padaryti tokią sėkmingą karjerą. Ir kad būtų labai tei­
singa, jei aš jam atiduočiau pusę viso turto už jo sugriautą
gyvenimą. Jis reikalauja, kad aš parduočiau savo mėgsta­
miausius paveikslus.
- Jis bjauresnis už tarakoną, Hana. Turiu galvoje, kad jis
nepalenda po šaldytuvu. Jis paima šaldytuvą, užsiverčia jį
sau ant nugaros ir išsineša iš virtuvės.
-Tuoj ir tu atsidursi tokiame pat finansiniame laive,
kurį būtų galima pavadinti Titaniku. Atplauks ir tavo lai­
vas - tavo sunkumų laivas. Džezminos Džardin dėka.
Hana atkakliai manė, kad būtent Džezė lyg koks pami­
šęs virėjas sujaukė mano emocijas. Kad ji aplink mus sukė­
lė chaosą ir padarė taip, kad mes visos jaustumės tokios pat
nelaimingos kaip ir ji.
- Tai ji pramušė tą didžiulę skylę tavo gyvenime, Kese.
Tas plyšys neatsirado savaime. Ne. Buvo, kas laiko peilį. Ir
tai buvo Džezmina Džardin, santuokos žudikė.
Viskas, ką aš žinojau, buvo tai, kad praradau savo vyrą,
orgazmą, protą, o netrukus galbūt prarasiu ir darbą. Aš no­
rėjau palikti pasaulyje savo buvimo žymę, bet viskas, ką
palikau, buvo panašiau į trintuką.

274
Visą spalį ir lapkritį pragyvenome taip, lyg po mūsų gyve­
nimais būtų tiksėjusi laiko bomba. Kas atsitiko po to, visa
ta drama, ji tiesiog turėjo atsitikti.
Džezė ir Hana, kurių sudaužytos širdys kovojo tarpu­
savyje, vengė viena kitos po tarp jų įvykusio atviro mūšio.
Mes visos buvome įsuktos emocinio viesulo.
Buvo saulėtas, traškus lyg Granny Smith obuolys, rytas,
kai mes, trys moteriškės, atsitiktinai susitikome. Vaikai iš­
važiavo pasivėžinti su Roriu, o aš išėjau pasivaikščioti prieš
pradėdama sekmadieninį namų ruošos ir mokinių namų
darbų tikrinimo ritualą. Nuo žemės kilo garas ir rusvi la­
pai žvilgėjo saulėje. Aplink mane margaspalviame miške
krintant lapams, mano nuotaika po truputį taisėsi. Diena
buvo tokia nuostabi! Aš buvau ne vienintelė išviliota išlįsti
iš savo pižamos. Kai užėjau į mūsų mėgstamiausią kavi­
nukę Didžiojoje Hempstedo gatvėje, susidūriau su Hana.
O po to išgirdau ir Džezės balsą.
- Tik pažvelkit į mus! - sušuko Džezė, nusimaudama
pirštines ir nusiimdama kepurę. - Mes vėl visos pasima­
tymų rinkoje. Visai kaip koledžo laikais. Meilė yra nešvan­
kiausias penkių raidžių žodis. Vedybos meilei yra tas pat,
kas šilti apatiniai seksui. Zyyymiai geriau be jų!
Hana tik suniurnėjo. Mano dvi geriausios draugės galy­
nėjosi žodžiais lyg imtynininkai.
- Kai kokia nors moteris pabėga su tavo vyru, negali
būti geresnio keršto, kaip leisti jai su juo pasilikti! Tik prisi­
mink Loto žmoną ir nesižvalgyk atgal, - vienu iškvėpimu
pasakė Džezė ir nuėjo prie baro užsisakyti kavos su liesu
pienu. Kai ji grįžo prie mūsų staliuko, pagriebė mano mo­
bilųjį telefoną ir pradėjo peržiūrinėti išeinančių skambučių
registrą.
 - Kodėl tavo telefone per valandą užregistruota net de­
šimt skambučių Roriui?
- Tikriausiai jam skambino vaikai, - sumelavau aš, nors
mano piršto galas jau buvo sudilęs nuo to, kad nuolat spau­
džiau numerio perrinkimo mygtuką. Rorio telefonas nuolat
skambėjo, bet jis nė karto į skambutį neatsiliepė. Lyg retai
sutinkamą paukštį, Rorį sunku buvo pamatyti, tačiau keletą
kartų pavyko pastebėti jį einantį Bjankai iš paskos su per petį
permestomis paprastomis arba ratukinėmis pačiūžomis. Jis
atrodė suvargęs ir susmukęs. Tikriausiai nuo to, kad nuolat
ieškojo sunkiai randamų Bjankos erogeninių zonų. Kaip tie
žaisliniai pudeliai, kuriuosjis dabar popino, kad pragyventų,
jis pats Bjankos buvo laikomas ant labai trumpo pavadžio.
- Supratau, - pasakė Džezė ir suirzusi padavė man tele­
foną, kartu žvelgdama per Hanos petį į tai, ką ši apvedžiojo
laikraštyje.
- Tauras? Tai Paskalio zodiako ženklas. Netgi po to, kai
jis pasakė, kad netrukus ves Šoną, tu skaitai to niekšo ho­
roskopą?
Kai tik Hana išgirdo žodžius apie artėjančias Paskalio
vedybas, ji ėmė raudoti. Jeigu taip būtų atsitikę su manimi,
aš vestuvėse pasirodyčiau katafalke su juodu vualiu ant
veido ir basliu rankose, kurį suvaryčiau nuotakai į širdį.
Džezė įsileido į kitą kritikos laviną apie tai, kad vyras
yra kažkas, kuo tu pasitenkini, kai tampi per sena meilu­
žiams, bet Hana nutraukė ją viduryje sakinio.
- Nustok mane mokiusi. Aš jau pasinaudojau tavo pa­
tarimu ir įsitaisiau meilužį, - ji abejingai sumirksėjo, - tavo
žiniai.
Džezmina net apsipylė kava.
- Iš tikrųjų? Nuo kada? - ji mėgino išgauti daugiau žinių.
Tačiau Hanos išraiška buvo nepermatoma.
- O, jau kuris laikas.

276
 - Būtent to tau ir reikėjo, meilute! - Džezė buvo labiau
susijaudinusi nei dėl nemokamos dovanėlės prie pirki­
nio. - Pasakyk, kas jis?
- Jau geriau nesakysiu, - atsakė Hana šaltai. Ji baigė ger­
ti savo kavą, atsistojo ir išėjo lauk. Mes išsekėme iš paskos.
- Kiek gi jam metų? - klausinėjo Džezė, segiodamasi
paltą.
Hanos veido išraiška buvo neįžvelgiama.
- Jis gana jaunas.
- O, papasakok mums! Jaunesni vyrai teikia tiek daug
malonumo. Juos galima lavinti Pigmaliono stiliumi, - džiū­
gavo Džezė, maudamasi pirštines. Kiek jam metų? Nagi,
pasakyk - sukelk mums pavydą.
- Iš tikrųjų jis dailės studentas.
Džezė sugniaužė kumštį ir smarkiai patraukė alkūnę atgal.
- Taip! Studentas? Kai aš sakiau tau, kad pasiieškok sau
jaunesnio vyro, Hana, tai neturėjau galvoje įsivaikink!
Ji nusijuokė.
- Taigi ką tu jampasakei? Buvai labai išdykęs berniukas,
tai dabar eik į mano kambarį!
Ji šokinėjo aplink Haną.
- Ar jis turi fosforescuojantį planetų žemėlapį, priklijuo­
tą prie miegamojo lubų? Ar jam tavo lova ne per trumpa?
Džezė paliko mus ir nulėkė į vaistinę, paskui iš jos išlin­
do ir įbruko Hanai į rankas tai, ką ji vadino „vienos nakties
meilės rinkinėliu" - prezervatyvą, atrodantį lyg lūpų da­
žas, dantų šepetėlį ir akinius nuo saulės, kuriuos ji juokau­
dama praminė rytiniu gėdos pasivaikščiojimu.
Staiga dangus aptemo ir ėmė krapnoti smulkus lietus.
Tas lietus nuplovė ir mano ramybę, kurią neseniai buvau
atgavusi. Aš džiaugiausi, kad Hana atrado šiek tiek rami­
nančios laimės, bet kalbant apie likimą, aš buvau panaši į
saujoje sugniaužtą magnetą.

9 -7 T
 Kitą dieną atvykau į mokyklą pavėlavusi ir mokytojų
kambaryje radau būrį netikėtai atvykusių inspektorių. Jie,
matyt, jau buvo pateikę raportą apie mūsų darbą klasėse,
nes, kai aš įslinkau į mokytojų kambarį, Skrupas gyrė mo­
kytoją, surinkusią geriausius įvertinimus.
„...mokytoja, kuri nebijo nusimesti tradicinio mąstymo
pančių ir sugalvoja vis naujų idėjų." Jammonotoniškai bur­
bant, aš išsiviriau puodelį arbatos. Pamėginau aplenkti nuo
drėgnų šaukštelių sušokusius cukraus gabalus cukrinėje ir
neprisiliesti prie naudotų arbatos maišelių, gulinčių lyg nu­
dvėsusios pelės indų džiovykloje. Į arbatą įsipyliau bepra­
dedančio rūgti pieno. Tada išgėriau tą tikmedžio spalvos
arbatą net neišėmusi arbatos pakelio, kurio virvelė kabėjo
per puodelio kraštą. Aš buvau taip pasinėrusi į arbatos ga­
mybą, kad turėjo praeiti kažkiek laiko, kol suvokiau, kad
didelės direktoriaus lūpos į padanges kelia Perditą.
- Perdita? - suniurnėjau aš. - Netradiciškai moko? Apie
ką jis čia kalba?
- Ji puikiai suvokia, kurios idėjos yra pažangios ir nau­
dingos ir kaip jas tinkamai panaudoti, - skaitė jis iš inspek­
torių popierių. Ant jo žandikaulių kabėjo tiek riebalinių
raukšlių, kad buvo panašu, jog jis už žando prisikimšęs
visą šūsnį blynų.
- Savo strategiją ji vadina „Kaip rytoj išspręsti vakarykš­
čius iššūkius".
Mano galva sukiojosi į visas puses lyg gyvatės barškuo­
lės, kurią nustebino veidrodis. Tai buvo mano žodžiai. Jau­
čiausi lyg vaidinčiau pagrindinį moters vaidmenį siaubo
filme. Tos moters automobilyje tuoj tuoj baigsis benzinas
tamsioje, niūrioje vietoje, ir jai reikės eiti ieškoti pagalbos.
- Bet tai yra mano idėjos! - net nepajutau, kaip pradėjau
šaukti. - Jūs jas pavogėte! Ji jas pavogė!
Visų akys atsisuko į mane.

278
 - Tu mane privertei surašyti visas tas vapaliones į mano
raportus, o pati pasivogei mano idėjas! Tu, melage!
- Panele O'Kerol, - Skrupo antakiai grėsmingai pakilo,
o inspektoriams jis pašnibždomis pasakė:
- Ji turi asmeninių problemų. Nuo jos pabėgo vyrelis, -
paslaptingai pasakė jis, o jo balsas buvo šleikščiai saldus
nuo apsimestinės užuojautos.
- Bet tai mano idėjos! - vėl pasakiau aš visiems. Niekas
negalėjo pažvelgti man į akis.
Perdita pažvelgė j mane iš aukšto grobuonišku žvilgs­
niu, kuris būtų galėjęs jai padėti gauti vaidmenį filme apie
Drakulą.
- Aš nežinau, apie ką ji čia kalba, - maivėsi išdavikė.
- Ar tu negali tiesiog pabūti maloni ir palinkėti Perditai
sėkmės? - pasiūlė Skrupas.
- Aš norėčiau, kad Perdita dabar būtų lėktuve, kuris ruo­
šiasi tuoj tuoj nukristi į Atlanto vandenyną.
Pono Skrupo nosis sutrūkčiojo, o veidą iškreipė chime­
riška grimasa.
- Ką gi, ponia Pendal, ačiū jums už tokių pažangių idėjų
sugalvojimą ir jų įdiegimą. Ir taip pat dėkoju mūsų inspek­
toriams už tokį palankų atsiliepimą, - pasakė jis slidžiai,
kartu užbaigdamas susirinkimą.
- Ponia Pendal, gal jūs galėtumėte palydėti mūsų gar­
bingus svečius iki mokyklos vartų?
Kai mokytojų kambarys ištuštėjo, Skrupas atsisuko į
mane ir sušnypštė savo įprastą frazę:
- Į mano kabinetą. Tučtuojau.
Aš įsivaizdavau, kad ten jis man lieps šimtą kartų para­
šyti: Privalau atsikratyti įkyraus, maniakiško elgesio su Perdita.
Privalau atsikratyti įkyraus, maniakiško elgesio su Perdita. Aš
nepakankamai įvertinau jos nepalenkiamą norą laimėti.
Savo pačios nenaudai.

279
 -Bet ji pavogė mano mintis. Pasinaudojo mano užra­
šais, - pasakiau dar kartą, kai jis uždarė duris paskui mus.
Gauruoti, rudi mano boso antakiai grėsmingai susi­
raukė. Jo antakiams tikrai būtų pravertęs truputis antakių
lako - bet užuot ėmęs ant manęs šaukti, jis tik pašaipiai iš­
sišiepė.
- Tai, kad neteisingai apkaltinote kolegę plagiatu ir tuo
pažeminote mokyklą inspektorių akivaizdoje, uždirbote
sau trečią įspėjimą. Aš nedelsdamas parašysiu raportą Di­
rektorių tarybai.
Apsvaigusi aš parslinkau į mokytojų kambarį ir nema­
tančiomis akimis žvelgiau į skelbimų lentą, kurioje kabėjo
keletas pageltusių skelbimų bei vaikų klaidos, tokios kaip
Filisteriai yra Filipinų gyventojai. Trys įspėjimai - ir galiu eiti
lauk. Mano realybės čekis ką tik nustojo galioti. Ką gi aš
darysiu be mokymo? Negalėjau netgi tikėtis palankios re­
komendacijos. Manęs laukė perspektyva tapti šlavėja arba
tualetų valytoja, nors karjeros specialistai niekada ir nesiū­
lė man šių pasirinkimų. Mokymas buvo mano pašaukimas.
Aš iš naujo perskaičiau atviruką, kurį šiandien gavau iš mo­
kinio - jūs esate šauni mokytoja. Labai gerai mane išmokėte, - ir
apsipyliau ašaromis. Gal kokia čigonė prakeikė mane man
gimus, svarsčiau aš.
Po pamokų ieškojau paguodos pas Džezę, bet jos pačios
gyvenimas buvo ne ką geresnis.
- Mano vyras mane emociškai šantažuoja, - kartojo ji
monotoniškai, kai mes slankiojome tarp prekių lentynų
prekybos centre, prieš save stumdamos vežimėlius, į ku­
riuos krovėme savaitei reikalingą maistą.
- Mano sūnus tapo uždaras ir paslaptingas, o aš esu taip
finansiškai sužlugdyta, kad man gali tekti praimti tuos pi­
nigus, kurie yra skirti veido pakėlimo operacijai. Štai, tik
pažvelk į šitą.

280
 Ji pakėlė aukštyn šviesiai melsvą rankinuką.
- Reikalai yra tokie blogi, kad man teko nusipirkti Pra­
dos rankinuko imitaciją. Ir... aš nutraukiau santykius su Bi-
liu Bostonu.
Ji manė, kad jų emocinis ryšys žlugo dėl to, kad jis atsi­
sakė ant savo rankos panaikinti tatuiruotę Šaryn.
- Jis pasakė, kad būtų mažiau skausminga man oficialiai
pasikeisti vardą į Šaryn, negu jam lazeriu pašalinti tatui­
ruotę. Ar gali tuo patikėti? - ji nusijuokė lyg lunatikė.
Stadsas atėmė iš jos paskutinę dar rusenusią viltį. Nu­
galėta ir sutriuškinta, ji kurį laiką šnirpštė į popierinę no­
sinę, o paskui pamėgino nusimesti nuo savęs sentimentalų
nerimą.
- Ko mums reikia, tai truputį pasilinksminti, - pareiškė
ji, kai mudvi sustojome prie šaldyto maisto. - Reikia atšvęs­
ti tai, kad bent viena iš mūsų patyrė šiek tiek laimės. Jeigu
mes nepasidalysime džiaugsmu su ja, tai paskui mums teks
gyventi atgailaujant.
Žmogus, kurį Džezė planavo sekti, buvo Hana. Ji taip
slėpė savo meilužį, kad sužadino mūsų smalsumą. Ledai
tirpo mano automobilio bagažinėje, o mes sėdėjome prie
Hanos namų, maukdamos patiekalams skirtą vyną ir ki-
kendamos lyg kuoktelėjusios mokinės.
- Štai! Aš juos matau! - suspiegė susijaudinusi Džezė,
kai Hanos miegamajame užsidegė šviesos. - Aš taip džiau­
giuosi, kad ji galiausiai paklausė mano patarimo.
Mudvi taip smarkiai juokėmės, kad prireikė laiko, kol aš
suvokiau, jog Džezė cypsi lyg pasimetęs kačiukas.
- Džeze?
Priblokšta pažvelgiau į ją. Ji šypsojosi, bet buvo sutriku­
si. Jos šypsena buvo panaši į tą, kuri atsiranda veide tada,
kai pini savo plaukus ir sėdi niūniuodama.
- Kas atsitiko? - nesilioviau aš.

281
 Ji mėgino atsakyti, bet tik žiopčiojo.
Aš pažvelgiau Hanos miegamojo kryptimi, bet viskas,
ką mačiau, buvo mėnulis, kuris kabėjo virš namo lyg di­
džiulis golfo kamuolys. Džezė sudribo keleivio sėdynėje
ištikta šoko, o jos akys buvo suapvalėjusios ir išsprogusios
lyg elektros lemputės. Iš jos pasigirdo toks garsas, kokį ga­
lima išgirsti trūkus padangai, bet man pasirodė, kad tame
šnypštime išgirdau žodį „Džošas".
- Ką? - mano veidas degė iš sumišimo.
- Tai mano sūnus!
Pasijutau, lyg įžengčiau į antrą graikų tragedijos veiksmą.
- Džošas?
Daugiau nebeišgirdau nieko, nes orą perskrodė mano
geriausios draugės klyksmas.
22 skyrius. Mes esame meilužiai

Džezė taip staigiai iššoko iš mašinos ir puolė belsti į Hanos

duris, kad aš nespėjau jos sulaikyti.
- Greičiau atidaryk šias duris! - jos gerklė degė nuo
kančios.
Virš mūsų atsilapojo langas. Po to pasigirdo durų trink­
sėjimas, spynų braškėjimas, o po kelių minučių pasirodė
Hana, visa susivėlusi ir pusnuogė. Ji įsispoksojo į Džezę.
- Kur mano sūnus? - paklausė Džezė ir pralėkė pro
Haną.
- Kas atsitiko? Ar jamjau laikas miegoti?
Hanos balsas nebuvo nei išsigandęs, nei atgailaujantis.
- Jis išbėgo namo, bet ačiū tau, kad tu pasiūlei, jog pa­
dėčiau jam atlikti dailės užduotis. Jis tikrai nuostabus jau­
nuolis.
- Taip. Tikrai, taip.
Džezės balsas buvo rūgštus, o nuo jos žvilgsnio galėjo
prasiskirti net Negyvoji jūra.

283
 Eidama paskui Džezę į modernią Hanos virtuvę, aš su­
sikaupiau visai istorijai. Kaip ji pateisins savo veiksmus?
Tas, su kuo tu vaikštai į pasimatymus, gali daug apie tave
pasakyti. Miegojimas su savo geriausios draugės sūnumi
rodo, kad esi dviveidė psichopate.
Hana nuplaukė į virtuvę paskui mus.
- Kalbėdami apie meną, mes tapome tokie emociškai ir
intelektualiai artimi, kad visiškai natūralu, jog suartėjome
ir seksualiai.
- O, apsaugok mus nuo detalių! - sustaugė Džezė tokiu
balsu, kuris būtų galėjęs išmušti Žemę iš orbitos.
Hana linksmai sušnypštė.
- Juk tu pati pasiūlei įsitaisyti meilužį. Sakei, kad tavyje
vėl gyvena kalė. - Hana įsitaisė ant virtuvinės baro kėdu­
tės ir pradėjo nerūpestingai dildyti nagą. „Pabučiuok mano
tiarą", „Turi būti nedora, jei nori būti karalienė" -.. .tai tavo
pačios žodžiai.
Džezė priblokšta klausėsi savo pačios žodžių, kurie da­
bar atsigręžė prieš ją.
- Dėl Dievo meilės, Hana. Jam tik septyniolika!
Hana nervingai nusijuokė.
- Kai tu tvirkinai teniso trenerį, o aš sakiau, kad geriau
neprasidėti su kuo nors, kas tiktų tau į sūnus, tu sakei, ga­
liu pacituoti: „Tai nesąmonė."
Jos lūpos judėjo lyg sodo žirklės. O jos pastabos skau­
džiai kirto.
Džezė žvelgė į ją su tokia išraiška, su kokia būtų žiūrėju­
si į nekaltą nudistą, nusilengvinusį ant jos drabužių.
-Aš pamenu, kaip tu sakei, kad seksas su jaunesniu
vyru prilygsta septyniasdešimt penkioms nubėgtoms my­
lioms, bet yra daaaug malonesnis! Ir tu buvai tokia teisi.
Tik pažvelk į mane - aš žydžiu!
Džezė sudejavo iš siaubo.

284
 - Jis juk mano sūnus! - sukvarkė ji. - Jei pati būtum mo­
tina, tai suprastum! Tikrai gerai, kad tu taip niekada ir ne­
turėjai vaiko, Hana. Nors ne, palauk, - būtum galėjusi pa­
naudoti jo bambagyslės kolageną, kad pasistorintum savo
meluojančias lūpas.
Atėjo Džezės eilė būti įskaudintai aštrios pastabos.
Džezės pyktį suprasti buvo nesunku. Atsakymas į klausi­
mą „Kaip tau pasiseka išlaikyti jaunystę?" neturėtų būti:
„Mano draugės miegamajame antrame aukšte."
- Ko tu tiesiog nešliauži atgal į tą siera dvokiančią gel­
mę, kuri tave išperėjo, tu kale? Ar tu nutuoki, kaip tai mane
triuškina? - pasakė Džezė.
Hana rūgščiai nusišypsojo.
- Džiaugiuosi, kad dabar tu gali patirti, ką reiškia su­
griautas gyvenimas, - pasakė ji. - Prisidėk prie besidulki-
nančių klubo.
Jos juokas buvo panašus į audrą su kruša.
Aš apstulbusi žvelgiau į Haną. Ar visa tai ji padarė iš
keršto? Jos sumanymas buvo toks painus, kad man būtų
reikėję Styveno Hokingo paaiškinimo.
- Ar tu visai neturi širdies? - paklausiau aš. Manatrodė, kad
šią akimirką Hana visiškai tiktų į dirbtinės širdies donorus.
- Nei širdies, nei padorumo! - išspjovė žodžius Dže­
zė. - Esi niekas kitas kaip viską apskaičiuojanti seksualinė
plėšrūnė.
Hana nusikvatojo.
-Aš galvoju, kodėl man dabar į galvą ateina žodžiai
„puodas", „katilas" ir „juodas"?
- Tu sąmoningai paieškojai labiausiai pažeidžiamos au­
kos. Džošas ką tik prarado šeimą. Jo tėvai kariauja. Artėja
laikas, kai jam reikės gauti įvertinimus.
Džezė neramiai vaikščiojo, vardydama mūsų draugės
žiaurius poelgius.
 - Elgeisi kuo šiurkščiausiai neatsižvelgdama į tai, kaip
gali jam pakenkti. Arba man! O dar blogiau yra tai, kad
tu visiškai neapgailestauji. Aš nebenoriu daugiau tavęs
matyti!
Jos balsas pasidarė spiegiantis.
- Dulkinkis, kol nudvėsi, ar girdi, ką sakau?
Hana dar kartą pamėgino pasiteisinti, bet Džezė ją per­
šaukė.
-Še, imk dvidešimt centų, paskambink už juos kam
nors ir paprašyk, kad tave išdulkintų, bet jei dar nors kartą
prisiartinsi prie mano sūnaus, aš tave užmušiu.
Užmušti buvo truputį per stipriai pasakyta, bet nenu­
stebčiau, jei Hanai kas nors atsitiktų besinaudojant Mou­
linex.
Patarimų, kaip atsikratyti įgrisusią drauge, knygoje tre­
čiasis iš eilės patarimas yra toks:
Pats efektyviausias būdas yra pasakyti jai: „Žinai, aš la­
bai tavęs ilgesiuos. Kai mes būname kartu, aš atrodau kur
kas lieknesnė!"
Antras efektyvus būdas būtų pasakyti ką nors panašaus
į: „Štai tau svaras, kurį likau skolinga tavo vyrui už tai, kad
jis užlipo ant manęs." O kraštutiniausias dalykas būtų per­
miegoti su jos sūnumi.
- Kese, - atsigręžė Džezė į mane. - Dabar turi pasirinkti.
Mane arba ją.
- Gerai - bėk ir palaikyk ją. Kaip paprastai ir darai, - su­
niurzgė Hana, - nes ji tave įbaugina. Juk tai yra moteris,
kuri ir tavo santuoką sugriovė!
Aš žiūrėjau tai į vieną, tai į kitą, svarstydama, kaip pro­
tingiau atsakyti. Reikėjo kažkaip pasiekti santaiką. Bet
kaip? Jeigu sakyčiau, kad mano geriausios draugės pradėjo
nebesutarti, tai būtų per daug švelniai pasakyta. Jų bendra­
vimas tapo panašus į ginklus gabenančių musulmonų fun­

286
damentalistų ir ginkluotų amerikiečių kareivių santykius.
Tačiau aš truputį per ilgai svarsčiau, nes Džezė lėtai, bet
ryžtingai, lyg matadoras, atsukantis nugarą buliui, išėjo.
- Hana! Bėk ir atsiprašyk jos.
Tačiau Hana tik negailestingai nusijuokė.
Kol aš išslinkau į gatvę, Džezė su savo netikru Prada ran­
kinuku dingo rūke.

Mus vėl apgaubė mentolinis žiemos šaltis, bet jis nebuvo

šaltesnis už arktinį šaltį, tvyrantį tarp mūsų trijų. Socialinis
šaltis buvo labiau geliantis nei žiemos naktys. Nepasitikė­
jimas, lyg lėtai slenkanti sniego lavina, susikaupė aplink
mus ir tapo slidus bei klastingas. Tyla tik gilino jį.
Aš be perstojo skambinau Džezei ir Hanai, tačiau ne­
sulaukiau jokio atsako. Buvo sunku patikėti, kad žlunga
mūsų dvidešimt penkerių metų draugystė. Ji nyko panašiai
kaip vakaras, kuris iš pradžių virsta rusvai pilku, o paskui
nukrinta tamsa. Kaip tai, kas buvo švelniai kurta daugybę
metų, gali taip greitai subyrėti į gabalus? Išcentrinė drau­
gystės jėga laikė mus savo gniaužtuose, bet staiga trauka
išgaravo ir mes lėkte išlėkėme į atvirą erdvę.
Man kilo mintis parašyti Džezei, bet ką galėjau jai pa­
sakyti? Man labai gaila, kad tavo vyras yra patologiškas sve­
timautojas, kad tavo namai užstatyti, o tavo geriausia draugė
dulkinasi su tavo sūnumi. Bet juk nėra Hallmark atviruko su
tokiu tekstu.
Prarasi draugę - atrasi motiną. Kai aš pradėjau galvoti,
kad blogiau nebegali būti, atsikraustė mano motina. Ji pa­
aiškino, jog paliko mano tėvą dėl to, kad jo gyvenime yra
kita „ji" - jo pašiūrė. Matyt, jis beveik visą laiką ir praleis­
davo toje pašiūrėje krapštydamasis su vielomis, varžtais ir
kompiuteriais.

287
 - Gyvenimo klaviatūroje visada laikyk vieną pirštą ant
„pabėgti" klavišo, - pasakė ji man.
Aš parašiau elektroninę žinutę savo tėvui:
Ar gali mane nors kiek apšviesti?
Visą savaitę ji man vardijo mano tėvo trūkumus.
-Jis visą laiką skaičiuoja laiką: „Tas pasivaikščiojimas
truko dešimt minučių ir septyniolika sekundžių." Jis se­
kundėmis išmatuotų ir atgailos kelionę, Kasandra, jei tik
galėtų. Bet jis niekada neatgailauja! - išrėkė ji.
Mano vaikai nuėjo miegoti. Džezė anksti išmokino
savo sūnų prašytis ant puoduko ir jau dvejų metų jis
gulėdavo normalioje lovoje. O manieji gulėjo lovelėse
su kiek nuleistais žemyn kraštais, bet taip, kad negalėtų
išlipti ir žadinti manęs tradiciniu kūdikių metodu - tam­
pydami mano šnervių plaukus ir dainuodami „Nagi, bū­
kime visi laimingi". Man patinka, kai vaikai ilgai miega
po pietų - bet, aišku, ne tada, kai jau būna paaugliai. Tai
nesveika.
Džimis pasidarė toks nepaklusnus, kad tėvų ir mokyto­
jų susitikimus aš pradėjau lankyti pasivadinusi netikra pa­
varde. O Džeinė per pastaruosius šešis mėnesius man tėra
ištarusi tik šiuos žodžius: „Man reikia pinigų." Ji buvo to­
kios būsenos, kad užsidarydavo savo miegamajame ir ža­
dėdavo iš ten išeiti tik tada, kai reikės išvykti į universitetą.
Nors žvelgiant į jos pažymius, gautus nuo vasaros, buvo
panašiau, kad ji kloja tvirtus pagrindus mėsainių dėliojimo
ant bandelių profesijai kokiame nors greito maisto restora­
ne. Ir visa tai buvo mano kaltė. Aš buvau bloga motina. Jei­
gu man būtų išduotas laimėjimų pažymėjimas, jame būtų
parašyta: Reikia labiau pasistengti.
Viskas buvo taip baisu, kad mudvi su mama savo šir­
džių skausmą ėmėme malšinti alkoholiu. Normaliu atveju
aš tai būčiau dariusi su draugėmis. Kai baigėme antrąjį bu-

288
telį, aš pradėjau save įtikinėti, kad taip man dar geriau - be
Džezės ir Hanos.
- Man niekada nepatiko nė viena iš tų komanduotojų, -
prisipažino mano motina ir pakvietė mane prie pietų stalo
kaip kažkada vaikystėje. Ir, ak, tik pažvelkit, kiek aš pasie­
kiau ir kaip subrendau nuo to laiko!
Bet prarasti draugus yra daug sunkiau negu numesti
svarus. Gali būti penkiasdešimt skirtingų būdų palikti mei­
lužį, bet išsiskirti su draugėmis yra kur kas sudėtingiau.
Toks pasakymas, kaip: „Atsiprašau, bet aš daugiau su ju­
mis nebežaisiu", negalioja, kai jau esi išaugęs iš mokyklos
žaidimų aikštelės. „Aš manau, kad man geriau susitikinėti
su kitais žmonėmis" taip pat kažkaip netinka. Nei toks: „Ei,
aš daugiau nenoriu tavęs matyti."
- Tau be jų bus tik geriau, brangute, - priėjo prie išvados
mama.
- Gggvvvhhhfffgh, - atsakiau aš.
- Ir be to žioplo, tinginio vyro taip pat, meilute.
- FFFFFghvvvvaaach, - pridūriau aš ir nuvirtau ant
šono.
Nėra orgazmo, nėra vyro, nėra proto, o dabar - ir drau­
gių. Kai tik išsiblaiviau, prisiekiau, kad paliksiu savo sme­
genis medicinos mokslui. Ne taip kaip aš, jos akivaizdžiai
niekada nebuvo panaudotos.
23 skyrius. Tau suteiks džiaugsmo ši
santuoka, net jei aš turėčiau išsiskirti
su tavimi, kad taip būtų

Pradžia visada yra lengva. Mes žinome, kaip įsimylėti.

Mūsų kūnai mums pasako, ką daryti. Mums švęsti savo
euforiją padeda visos tos populiarios dainos, arijos, eilėraš­
čiai, filmai ir knygos. Bet pabaiga būna sunki. Ką daryti,
kai išsisklaido meilės burtai? Kai džiaugsmas išgaruoja ir
mumyse susikaupia tulžis bei noras kaltinti?
„Ar gali tu trokšti aistros, sekso, draugystės ir vaikų su
tuo pačiu partneriu? Ar tokių stebuklų būna?" - paklausiau
aš moters, žvelgiančios į mane iš veidrodžio, kuri buvo ap­
sirengusi maistu apdrėbtais drabužiais. Paskui suvokiau,
kad tai aš.
Mes visi kažkuriuo metu suvokiame, kad gyvenimas
yra ne toks, kokį įsivaizdavome. Daugelis dalykų mums
tai parodo. Palieka mylimasis, iš lizdo išskrenda vaikai...
aplinkiniai žmonės per daug reikalauja. O man tai buvo at­
sibudimas vienai vedybinėje lovoje su tokiais vaizdiniais
kaip Bjankos bikinio dirželiai tarp mano vyro dantų. At­
sibudusi pamatydavau, kad esu apsupta vyno butelių ir

290
tuščių šokoladinių saldainių dėžučių, o televizorius rodo
realybės šou Aš esu garsenybė - ištrauk mane iš čia. Galima
būtų pamanyti, kad tie realybės šou per televiziją turėjo
padėti man suvokti, jog yra daugybė žmonių, kuriems dar
liūdniau negu man, bet be Rorio ir be dviejų savo geriausių
draugių aš girdėjau tik laukinių gyvūnų staugimą ir sėlini-
mą link manęs, kai mano lauželis pradėjo blėsti.
Dabar, kai draugystė su Hana ir Džeze išgaravo, aš mąs­
čiau, kiek mūsų pokalbių buvo praleista pro ausis, priimta
kaip savaime suprantami ir nesuvokti iki galo? Kaip dabar aš
ilgėjausi tų lengvabūdiškų pokalbių apie į batus sukišamus
džinsus ar kūno depiliavimą. Draugės dalijasi paslaptimis
apie savo nuotaikas ir svajones. Vieną vakarą nebegalėdama
ištverti žiūrėjimo į tuščius drabužių pakabus Rorio spintos
pusėje, pradėjau ten krauti savo daiktus ir radau dar koledžo
laikų Džezės man padovanotą atviruką. Jame buvo parašyta:

Tu ir aš buvome dvi draugės,

Kol tu neatvedei trečiosios.
Dabar tai jau grupė, jau draugių ratas.
O ratas - tai apskritimas be pradžios ir bepabaigos.

Šį vakarą mane tas atvirukas pravirkdė.

Kitą dieną, laukdama prie dantisto kabineto, aš paėmiau
žurnalą ir išsirinkau straipsnį apie sveikatą. Jame buvo pa­
rašyta, kad moterų draugystė ne tik patenkina emocinį
santuokos badą, bet ir sumažina širdies ligų riziką, nes su­
mažina kraujospūdį, širdies plakimo dažnį ir cholesterolio
kiekį kraujyje. Kai registratorė pašaukė mane pavarde, aš
toliau skaičiau įsikirtusi į žurnalą. Net jei būčiau buvusi
ligoninės traumatologiniame priimamajame, o mano nu­
kirsta ranka būtų įdėta į Waitrose maišelį, nebūčiau pajudė­
jusi iš vietos. Straipsnyje toliau buvo rašoma, kad artimos

291
draugės neturėjimas yra toks pat žalingas moters sveikatai
kaip ir smarkus rūkymas.
O, puiku. Jei man liko tiek nedaug gyventi, kam man
vargintis dėl plombų ar tarpdančių valymo? Aš atsistojau
ir išėjau iš priimamojo taip ir nesusitikusi su dantistu.
Pirmą kartą mano gyvenime ir darbas neteikė palen­
gvėjimo, nors ir uoliai stengiausi savo klasės labui. Laimei,
Londono mokyklose tuo metu siautėjo siaubingas virusas
ir man dažnai tekdavo valyti vėmalus.
Vieną popietę, kai jau buvau apsivilkusi paltą ir ruošiau­
si eiti namo, Skrupas sušaukė netikėtą susirinkimą, kad
paskelbtų, jog pavaduotoja skiriama Perdita. Aš mėginau
nusišypsoti, bet tai labiau panėšėjo į grimasą. Ta grimasa
sukėlė pojūtį, lyg mano smakru būtų ropojęs daugiakojis
tropinis vabzdys.
Perdita buvo taip priblokšta, kad vos išstenėjo kalbą,
kuri skambėjo taip:
- Vakarykštė diena jau yra istorija, o rytojus - paslaptis.
O šiandieninė diena yra dovana. Ačiū jums, pone Skrupai,
už tą dovaną. Aš tikrai nekantriai laukiu, kol galėsiu dirbti
kaip tokio įkvepiančio direktoriaus pavaduotoja... Tikiuo­
si, tu neturi sunkių jausmų, - suburbėjo Perdita savo šleikš­
čiai saldžiu balsu eidama pro mane, o manęs vos neištiko
hiperglikeminė koma.
Kai kiti bendradarbiai Perditai linkėjo didžiulės sėkmės
naujose pareigose, aš tik norėjau pririšti jai prie kojų svar­
menis ir panardinti į sūkurinę vonią, pilną piranijų.
Kaip neklusni mokinė, aš vėl buvau pakviesta į Skrupo
kabinetą. Jis paaiškino, kad Direktorių taryba, pamačiusi
tris raštiškus įspėjimus man, palikusi mano likimą jo ran­
kose. Ir kadangi aš taip akivaizdžiai parodžiau priešiškumą
jo pavaduotojai, jam dabar aišku, kad mokyklai būsią ge­
riau, jei aš į tai pažvelgsiu kaip į galimybę palypėti žemyn

292
gyvenimo laiptais. Kai pažvelgiau į jį tuščiomis akimis, jis
pasistengė paaiškinti aiškiau ir kalbėti angliškai. Pasakė
tiesiai šviesiai, kad bus geriau, jei paliksiu mokyklą. Aš irgi
taip galvojau. Bet kur galėjau eiti? Šią akimirką emigracija į
Marsą man pasirodė patraukli idėja.
Skrupui monotoniškai vardijant mano trūkumus, aš
žvelgiau pro langą. Lauke dulkė lietus, o eismas buvo žvė­
riškas. Šioje mokykloje man buvo per daug piktumo ir per
daug sintetinių oranžinių kilimų. Aspidistra, auganti di­
rektoriaus kabinete, buvo dulkėta ir apvytusi, ir aš puikiai
galėjau suprasti, kaip ji jaučiasi. Pro šlapią langą stebėdama
gęstančią dieną, aš jaučiau, kaip linkstu nuo naštos, lyg bū­
čiau mėginusi uždaryti povandeninio laivo liuką slegiant
vandeniui. Aš praradau pradinės mokyklos mokytojos
pašaukimą. Kur kas labiau būčiau tikusi dirbti filosofijos
fakultete. „Kas yra pažymys? Arba kas iš tikrųjų yra gyve­
nimas? Ir ar tikrai verta šį sumautą gyvenimą gyventi?"
Staiga iš manęs išsiveržė smaugiantis kūkčiojimas ir aš
pakilau eiti. Išsvirduliavau iš kabineto, nuėjau koridoriu­
mi, o paskui pro mokyklos vartus išėjau tiesiai į triuškinan­
tį pasaulį.
Nėra jokios abejonės, kad pats maloniausias pojūtis pa­
saulyje yra susidūrimas su moterimi, dėl kurios jus paliko
jūsų vyras, kai ji yra apsivilkusi bikiniu viešame persirengi­
mo kambaryje. Jūs vis dar apsirengusi, oji nuoga, jūs nenusi-
depiliavusi ir priaugusi aštuonis svarus. Bet ar reikia sakyti,
kad taip niekada neatsitinka? Kai aš lėkiau, lyg išsiplikiu­
si akis, link Kemdeno, į ką, manote, atsitrenkiau? į Rorį su
Bjanka, žinoma. Jei pasakyčiau, kad nebuvau pačios geriau­
sios formos, pasakyčiau per švelniai. Aš žiopčiojau ir švokš-
čiau, mano nosis varvėjo, o akys buvo užtinusios nuo ašarų.
Kai aš taip stovėjau permirkusi lietuje, jie abu po savo di­
džiuliu skėčiu, prisiglaudę vienas prie kito, skendėjo šilumos

293
ir ramybės oazėje. Norėjau nusišypsoti pasisveikindama, bet
tai būtų buvęs tik nereikalingas veido raumenų varginimas.
-O... aš planavau tau paskambinti... - išlemeno Roris.
Jo balsas skambėjo ne visai nuoširdžiai.
- O, nesivargink. Aš tokia užsiėmusi. Visi tie rūpesčiai -
išpardavimas Asdoje, tai, kad reikia keisti filtrą indaplovei,
ir visi kiti.
Aš taip norėjau prisiglausti prie savo vyro, kaip Robin­
zonas Kruzas prie savo plausto. Rorio akys blizgėjo ir jis
keletą kartų nurijo seiles. Mačiau, kaip įsitempė jo gerklės
raumenys, o tai man rodė, kad jis taip pat kovoja su emoci­
jomis, kurių nenori parodyti.
Bjanka šaltai nusišypsojo.
- Kasandra, kas čia per paltas! Neabejoju, kad kur nors
Rumunijoje atsirastų benamė, kuriai jis labai patiktų. Nors
iš tikrųjų iš antro žvilgsnio imu abejoti, ar ir benamė nepar-
siųstų jo atgal! - ji prunkštė iš savo sąmojo.
Bjanka, žinoma, atrodė trapi ir brangi su savo kašmyri-
niu kailiais puoštu apsiaustu.
- Taip, tavo paltas, aišku, atrodo labai gražus, - pasa­
kiau aš.
O mintyse svarsčiau, ar tai Roris jį jai nupirko.
- Taip, bet būti gražiai yra didelė našta. Ypač kai nori,
kad žmonės j tave žvelgtų rimtai. Visada maniau, jog gau­
čiau daugiau intelektualios pagarbos, jei turėčiau laužytą
nosį ar randą, ar dar ką nors.
- Iš tikrųjų? Tai gal nori, kad čia ir dabar trenkčiau tau į
snukį? - pasiūliau.
Roris pasistengė užgniaužti juoką. Bjanka, antra vertus,
atrodė priblokšta ir truputį išsigandusi, bet po to malonin­
gai atsiduso ir pasakė:
- Tau turbūt darosi vis aiškiau ir aiškiau, kodėl tavo vy­
ras tave paliko. Eime, Rori.

294
 Emocijos Rorio veidu praskriejo lyg oras. Jis svyravo -
lyg šuo, tempiamas už pavadžio.
- Šį vakarą, Kese, aš pasiimsiu vaikus į kiną, o po to jie
pas mane pernakvos. Tu to neužmiršai, ar ne?
Iš tikrųjų tai užmiršau. Būdama be darbo, be draugių, be
vyro, su mama, besirūpinančia, kaip padegti tėvo pašiūrę,
o dabar dar ir be savo vaikų, kurie palaikytų kompaniją, aš
buvau lyg audrų blaškomas laivas - be kranto, prie kurio
galėčiau prisišvartuoti, ir be pagalbos horizonte.
- Taip, man irgi reikia lėkti, - pasakiau. - Aš tooookia
užsiėmusi... Man reikia skubiai patekti į namus, kad galė­
čiau nuvalyti pomidorų padažo butelio kaklelį.
Aš apsisukau ant kulno ir nuėjau priešinga kryptimi. Pro
šalį važiuojančių mašinų šviesoje turėjau atrodyti lyg tam­
sus klaustukas. O klausimas, kurį norėjau užduoti, buvo
šis - kas, po velnių, atsitiko su mano gyvenimu?
Aš ėjau ten, kur mane nešė kojos. Po jomis maišėsi traš­
kantys pakeliai, kuriuos nuspirdavau į griovį. Penkta va­
landa po pietų, bet jau buvo tamsu. Man reikėjo grįžti į mo­
kyklą knygų, bet aš tik ėjau į priekį visai nesijaudindama,
kad galiu pasiklysti. Man reikėjo emocinio žemėlapio. Gy­
venimo kompaso.
Londono architektūra yra kažkaip liūdnai didinga, pri­
menanti seną ledi, dėvinčią tą patį kailinį paltą, kurį dėvėjo
ir būdama trisdešimties. Aš praėjau pro namus su teraso­
mis Primrouzo kalvoje ir nuėjau toliau link Regento parko.
Medžiai siūbavo vėjyje. Artėjant prie Eustono, gatvės pa­
mažu virto atskirais netvirtais namų blokais, kurie plito lyg
architektūrinė karcinoma po aviacijos antskrydžio.
Aš ėjau ir ėjau į priekį. Londonas žiemą yra toks pat pil­
kas, kaip automobilių statymo garažas. Ta pilka, vienoda
spalva atitiko mano nuotaiką. Lietaus kvapas buvo rūgš­
tus, o oras vėsus. Artėjant prie Sičio, namai atrodė lyg hipo-

295
derminės adatos, perskrodusios dangų. Švyturys, esantis
ant Keneri Vorfo, buvo panašus į tualeto vandens nuleidimo
mygtuką. Vienas paspaudimas, ir Londonas, su visu savo
smirdėsiu ir chaosu bei pašvinkusia istorija, būtų nuplau­
tas. Pro šalį bildėjo automobiliai, bet upė tarp Blekfrajerio ir
Tauerio tiltų buvo tamsi ir tuščia.
Aš stovėjau ant Temzės kranto stebėdama, kaip vėjas
baltas bangų keteras paverčia žiauriomis šypsenomis. Ne­
žinau, kiek tiksliai ten prastovėjau, tačiau niūrūs Big Beno
dūžiai, skelbiantys valandas, nuaidėjo ne kartą. Vandeniui
bėgant pasroviui, pilkšvos ir baltos bangelės pasidarydavo
niūrios tvido spalvos. Aplinkybės spaudė mane iš visų pu­
sių lyg karsto šonai. Jaučiausi taip, lyg ant manęs leistųsi
sunkus karsto dangtis. Nors po tiltu tvyrojo tamsūs šešė­
liai, daugybė ilgai slėptų namų problemų išniro į akinan­
čią šviesą. Aš pati pasikasiau po savo santuokos pamatais.
Mano kaltė. Mano kaltė. Užpakalinio vaizdo vadovavimo
santuokai veidrodėlyje kiekvienas priesaikos pažeidimas,
kiekvienas taisyklių nepaisymas, kiekvienas įbrėžimas,
kiekvienas nubrozdinimas, kiekvienas emocinis smūgis
yra labai kruopščiai apžiūrimas lyg pro padidinamąjį stik­
lą. Mano kaltė. Mano kaltė. Aš buvau nelaiminga, taip. Bet
ne tokia nelaiminga, kaip dabar. Nemąstydama aš ėmiau
lipti per prieplaukos turėklus ir susvirduliavau virš grei­
tai bėgančios Temzės srovės. Aš buvau apimta noro iš naujo
sukurti save, palikti drabužius pliaže ir imituoti savižudy­
bę. Po to išnirti kaip nauja asmenybė, pavyzdžiui, viešbu­
čio paveldėtoja... arba nuostabi sekso terapeute ugniniais
plaukais.
Žmonės gali perlaikyti vairavimo testą, tai kodėl negali
perlaikyti gyvenimo egzamino, jeigu jiems nepasisekė? Tuo
metu aš jaučiau neįtikėtinai stiprų norą nusižudyti, lyg bū­
čiau muilo operos, kurios siužetas tapo nuobodus, herojė.

296
Mane pačią pribloškė tokia mintis. Mano šeimoje nebuvo
išprotėjusių, išskyrus tai, jog mano tėvas metė muzikanto
darbą, kad taptų buhalteriu.
Bet kas staiga pakeitė mano nuomonę, jog „reikia viską
užbaigti"? Aš praradau pusiausvyrą. Ta ilga lyg amžinybė
akimirka tarp to, kad prarandu pagrindą po kojomis, ir su­
vokimo, jog iš tikrųjų įkrisiu j vandenį ir paskęsiu, sukėlė
daugybę vaizdinių. Pagrindinis iš jų buvo suvokimas, kad
visiškai nebenoriu lėtai nuskęsti, sužalota depresijos iner­
cijos. Su palengvėjimu pirmą kartą per daugelį mėnesių
supratau, kad išsilaisvinau iš šios būsenos gniaužtų. Meilė
vaikams lyg inkaras pritvirtino mane prie kranto ir jokie
neigiami jausmai nebegalėjo nuplukdyti į jūrą.
Bet, aišku, prakeiktoji upė galėjo. Kai riksmas išsiveržė
iš mano burnos, aš pajutau dusinantį šaltį. Paniškai mo­
savau rankomis laukdama, kol mane praris kylantis van­
duo... bet vanduo nekilo. Visų pirma, aš niekur nepanirau.
Aš grabaliojau aplink save ir mano rankos paniro į stings­
tantį... marmalą. Tamsoje nepastebėjau, kiek nuslūgo van­
duo. Suvokusi, kad paprasčiausiai nukritau ant užpakalio
į marmalynę ir purvą, aš ėmiau garsiai kvatoti. O pradėjusi
nebegalėjau sustoti. Tas juokas ir abejingos upės tekėjimas
pro šalį bei virš galvos klykaujančios žuvėdros sugrąžino
mane į vėžes.
Tai, kad baigėsi meilės istorija, dar nereiškia nesėkmės.
Tikra nesėkmė yra išblėsusi santuoka, kuri, nors ir nesuby­
rėjusi, nieko daugiau nebeturi, kaip tik kartėlį ir nuobody­
bę. Lyg du astronautai, sukišti į laiko kapsulę, vienas kito
nebemylinti pora skrieja erdvėje ir atima vienas iš kito de­
guonį.
Ir atsitiko taip, kad tą atšiaurią gruodžio naktį, sėdėda­
ma ant Temzės kranto nubrozdintu užpakaliu, aš nutariau,
kad man visai nebereikia mano vyro. Juk, tiesą pasakius, aš

297
visada viena vadovavau šeimai. Kaip ir dauguma žmonių
aš buvau ištekėjusi vieniša motina. Po mūsų skyrybų vaikai
buvo išsigandę ir paklusnūs. Iš užuojautos man jų elgesys
pasidarė ramesnis ir rūpestingesnis. O be Rorio - jei kalbė­
sime realiai, tiesiog buvo vienu vaiku mažiau.
Kad pamatytum visą paveikslą, kartais turi išlipti iš
rėmų. Aš vėl perlipau per turėklus. Kai mėginau sustab­
dyti taksi, kad parvažiuočiau namo, mano rankos buvo su-
žvarbusios, lūpos nutirpusios, paltas aplipęs purvinomis
ledo adatomis.
Aš buvau nuolanki per daug ilgai. Buvau toks žmogus,
kuris prieš sukryžiuodamas ginklus apsižvalgo į visas
puses. Akivaizdu, kad mano vienintelis tikslas gyvenime
buvo būti įspėjimu kitiems. Negalėjau kaltinti Džezės, nes
ta nelygybė mano santuokoje, į kurią ji atkreipė dėmesį, ti­
krai egzistavo. Mane tikrai buvo galima apkaltinti visišku
savęs atsižadėjimu ir nuolankumu. Mano draugai, mano
šeima, kolegos mokykloje, mano vyras - visi elgėsi su ma­
nimi lyg su verge. Aš dariau jiems viską, tik nenulupinėjau
vynuogių ir nevedavau jų lotoso lapais. Gana to mano seno
gyvenimo. Aš atgimsiu! Kai tik grįšiu namo, imsiuos dras­
tiškų priemonių. Iš savo Draugų ir Šeimos sąrašo išmesiu
Džezę, Haną ir Rorį. Suderinsiu tai su Britų telekomu. Tada
jie žinos!
Tada įsitaisysiu šunį. Manau, kad Rorio požiūris į šunis
buvo teisingas. Jie yra lojalūs, visada džiaugiasi tave maty­
dami ir juos retai kada pavagia kita moteris.
Jaučiau, kaip po truputį manyje atgimsta viltis. Nega­
lėjau patikėti, kad visai neseniai stovėjau ant bedugnės
krašto. Bet kaip ir panirus po didžiule banga, kartais reikia
atsimušti į dugną, kad galėtum pradėti kilti į viršų.
2-t skyrius. Kilimas į viršų

Aš atsibudau jausdamasi svarbi, žvali ir išdidi. (Reikia tuo

pasinaudoti, kol neišsikvėpiau.) Netgi gresiantis atleidimas
negadino man nuotaikos. Skrupas nusprendė mane palai­
kyti iki Kalėdų, bet už jo maloningumą turėjau sumokėti
vėlyvu budėjimu kiekvieną prakeiktą dieną.
Buvo paskutinė semestro diena, drėgna ketvirtadienio
popietė, ir aš sėdėjau niūriame surenkamame namelyje, kurį
vadinome „pavėlavusiųjų kambariu" su vienu vaiku, kurio
dirbanti motina paskambino prieš pusantros valandos ir is­
teriškai žliumbdama pranešė, kad įstrigo transporto grūsty­
je. Esu ten buvusi ir taip pat ėjau iš proto. Kadangi aš neno­
rėjau, kad vaikas turėtų nemalonumų ar jo mama papultų
į juodąjį sąrašą, nuėjau į raštinę ir pažymėjau, kad išeinu.
Tada garsiai ir aiškiai sušukau „sudie" savo nekenčiamam
direktoriui, o paskui paslapčiomis nutipenau atgal korido­
riumi laukti su mažuoju berniuku pavėlavusiųjų kambary­
je. Kai pagaliau jis buvo atiduotas į nusikamavusios moti­
nos rankas ir išlydėtas pro mokyklos vartus, atmosfera tapo

299
niūri. Paprastai rūsyje sėdėdavo ir rūkydavo vienas sargas,
bet šiandien ir jis buvo išvykęs švęsti Kalėdų. Atrodė, kad
mokykla, visa užrakinta, stovi užgniaužusi kvapą.
Jausdamasi nejaukiai dėl aplinkui tvyrančios tylos ir
gniauždama savyje liūdesį dėl to, kad reikės palikti darbą,
aš pagriebiau savo rankinuką ir nutipenau atgal pro direk­
toriaus kabinetą į personalo automobilių stovėjimo aikšte­
lę. Jau buvau beišeinanti pro duris, kai išgirdau keisčiausią
garsą. Prislopintas dunksėjimas ir dejonės, kurios sklido iš
direktoriaus kabineto, vertė mane galvoti, kad jis vis dar
yra kabinete ir galbūt jį ištiko širdies priepuolis. Išskyrus,
aišku, tai, kad širdies jis neturėjo. Vogčiomis, turėdama
daugelio metų šnipinėjančios motinos patirtį, aš atidariau
Skrupo darbo kambario duris.
Manau, kad mano veidas atrodė labiau nustebęs nei
būtų atrodęs patekus į Maiklo Džeksono vestuves, nes pa­
mačiau savo direktorių su kelnėmis, nusmukusiomis iki
kelių, plakantį liniuote nuogą Perditos užpakalį. Perdita
gulėjo skersai jo stalo su pakeltu sijonu ir nuleistomis kel­
naitėmis. Kai liniuotė trinktelėdavo per jos porcelianinius
sėdmenis, ji žliumbendavo:
- Aš neleisiu kitiems berniukams manęs liesti, tik jums,
sere.
Buvo tikra kankynė neprapliupti isterišku kvatojimu,
bet aš nenorėjau, kad jie mane pastebėtų. Bent jau iki tos
minutės, kol aš pakankamai pasigardžiuosiu pikantišku
momentu ir nufilmuosiu jį savo mobiliojo telefono vaizdo
kamera, kad išliktų ateities kartoms.
Jų plakimas ir žliumbimas buvo tokie garsūs, kad aš tu­
rėjau pakankamai laiko filmavimui, kol Skrupas mane pa­
stebėjo. Jis pasidarė panašus į begemotą, kurį ištiko epilep­
sijos priepuolis. Jo Adomo obuolys lakstė aukštyn žemyn
stemple lyg amfetaminų prisirijusi pelė.

300
 - Ei, aš nesu taip visiškai tikra, kad tai, ką jūs darote, ne­
pažeidžia sveikatos bei saugumo reikalavimų, pone Skru-
pai, - pasakiau garsiai. - Ar jūs prieš tai užpildėte rizikos
laipsnio įvertinimo formą? Hmmm, leiskite man pagalvoti.
Į kokią kategoriją papultų personalo narės dulkinimas ant
jūsų rašomojo stalo? Vidutinės, mažos ar didelės rizikos?
Sakyčiau, kad į didelės. O kaip jūs? Tiesiog pagalvokime
apie pastebėtą riziką ir galimą baigtį, gerai? Ar jūs naudo­
jate prezervatyvą? Ne. Tuo atveju tai didžiulė rizika. O ką,
jei jūs įsivarytumėte rakštį ar įsipjautumėte į popieriaus
peilį savo labai intymią kūno dalį? Tai tikrai nebūtų gera
sveikata bei saugumas, ar ne? Be to, dar iškyla rizika, kad
aš pranešiu apie tai Direktorių tarybai. - Jo gelsvai rusvos
akys po žaibuojančiais antakiais neramiai lakstė.
- Kaip manote, ar visa tai sudaro mažą, vidutinę ar di­
delę riziką? Sakyčiau, kad didelę, labai didelę, tu subingal-
vi! Nebent grąžinsite mane atgal į buvusias pareigas. Kas
bus, jei negrąžinsite? Pagalvokime... kaltinimai korupcija,
viešas pažeminimas bei gėda - na, dar ir skyrybos. Koks
rizikos laipsnis, kad aš tuoj, nedelsdama nusiųsiu jūsų
žmonai savo nufilmuotą medžiagą? Oi, didelis. Labai labai
labai prakeiktai didelis, iš tikrųjų!
-Bet... bet... - Skrupas kurį laiką gurguliavo lakiame
moralinių pasiteisinimų smėlyje, kol nuskendo jame.
- Mano santuokoje taip seniai nebėra sekso. Bet tai nie­
kaip nesusiję su Perdės- ponios Pendal paaukštinimu.
Man sunku buvo priimti tokį sprendimą.
- Taip, taip. Vaizdajuostėje tai puikiai matyti.
Perdita mėgino užsimauti kelnaites.
- Aš nenorėjau vogti tavo minčių, Kasandra. Tai atsitiko
dėl to mano nevisavertiškumo komplekso ir...
- Kalbame ne apie tai, kad tu turi-nevisavertiškumo
kompleksą, kalbame apie tai, jog tu esi nevisavertė, Perde.

301
 - Turėk nors truputį užuojautos, - maldavo ji. - Bent
kiek mokytojiško lojalumo. Nors trupinėlį seseriško solida­
rumo.
- Ei, aš nežinau, - pasakiau aš, o tada pamėgdžiojau jos
atsakymą tą dieną, kai ji mane pagavo sėlinančią į mokyklą
po ekskursijos į Mokslo muziejų, - pareiga yra svarbesnė
už draugystę.
- Ko tu nori? - paklausė Skrupas tiesiai, be užuolankų.
Kaip tik tuo metu pastebėjau, kad galbūt visai nesu to­
kia maloni, kokia maniau esanti.
- Paaukštinimo.
- Ką? - Perditos aiktelėjimas buvo garsesnis už jos apsi­
mestinį orgazmą.
- Taip. Aš galvoju, kad tai tinkamas pretekstas mane pa­
aukštinti.
Aš mėgdžiojau jį.
- Iš tikrųjų, kadangi jūs taip akivaizdžiai pademonstra­
vote savo priešiškumą naujai pavaduotojai, t. y. man, tai
darosi aišku, jog turėtumėte į tai pažvelgti kaip į progą gy­
venime palypėti laipteliu žemyn ir palikti mokyklą, - per­
frazavau jo žodžius aš.
- Tu, maža kale, - išspjovė žodžius Skrupas, - nešdinkis
iš mano mokyklos!
- Tuomet gerai, - gūžtelėjau pečiais aš, - susitiksime
Direktorių tarybos posėdyje, kur galėsime aptarti jūsų,
hmmm... ypač glaudžius darbinius santykius su viena iš
kolegių, kurią ką tik paaukštinote.
Skrupas išbalo. Kai jis pagaliau prabilo, jo balsas buvo
monotoniškas:
- Man šešiasdešimt ketveri metai. Aš jau galėčiau išeiti
į pensiją.
Perdita pažėrė krūvą keiksmažodžių. Galbūt dėl to,
kad ji žinojo, jog turės pasikeisti savo žolinės arbatos

302
puoduką su užrašu Geriausia mokytoja į užrašą intrigantė,
melagė, klastinga, amorali mokytoja, kuri daro tai 50 kartų po
pamokų su direktoriumi, kuris verčia ją tai daryti tol, kol pada­
rys gerai!
Kaip paaiškėjo, visa tai veltui.
Aš nežinau, ar „piktdžiugiauti" būtų tinkamas žodis tam
jausmui apibūdinti, bet mano kūnu pasklido keista šiluma.
- Ir, beje, - aš stabtelėjau prie durų, - akivaizdu, kad jūs
turite vedybinių problemų, pone Skrupai... gal santuo­
kos terapija iš naujo uždegtų paslaptingumo ir nuostabos
ugnelę. Galiu jums duoti nuostabios santuokos konsultan­
tės telefono numerį - jos vardas Bjanka. Galiu jai internetu
nusiųsti jūsų duomenis. Ar man tai padaryti? Ir dar - lai­
mingų jums abiem Kalėdų! Atrodo, kad šį kartą visos gėry­
bės užgriuvo jus vienu metu! - Tai buvo akivaizdus kalam­
būras, bet kokį jis man suteikė malonumą!

Kad gyvenimas dar labiau pagerėtų, kitas žingsnis laimės

link buvo Roris.
Buvo Kalėdų išvakarės. Vaikai jau gulėjo lovose, o aš pa­
kavau jų kalėdines dovanas ir dėliojau po eglute, kai staiga
išgirdau, kaip durų spynoje trakštelėjo raktas. Pamačiau
Rorį, kuris skriejo link manęs tarp baldų, pavojingai pasvi­
ręs į dešinį šoną.
- Man taaaaip gggaila, - pasakė jis neaiškiai. Jo burnos
kvapu būtų buvę galima iššveisti orkaitę.
- Rori, ar tu atvažiavai automobiliu? Juk tu visiškai girtas.
- Neee, aš atėjau pėsčias. Šiandien krapščiausi su vaizdo
kamera...
Aš sudejavau ir krūptelėjau bijodama, kad jis gali pra­
dėti man pasakoti kodėl. Prisiminiau, kad Bjanka jį filmavo
savo sekso filme.

303
 - Na, ir? - paklausiau.
- Ir, beje, - sužagsėjo jis, - man nežinant Džeinė nufil­
mavo tas 1-1-lenktynes.
-Ką?
- Mamų lenktynes. Per savo S-s-s-sporto šventę. Nufil­
muota buvo prastai, bet aš pamačiau, kad Bjanka iš tikrųjų
tave pastūmė. Peržiūrėjau viską dvidešimt kartų. Man la­
bai gaila, kad nepatikėjau tavimi iš karto.
Kai jis mane apglėbė savo rankomis, pasijutau saugi,
globojama. Paskendusi jo glėbyje lyg ir girdėjau, kad jis
prašo mane priimti jį atgal.
- Ką? - aš atsitraukiau, kad pažvelgčiau į jį. Tai buvo
toks staigus posūkis, lyg kirtis rimbu.
Kaip tik tada mano vyras atgailaudamas suklupo ant
kelių ir skubotai pamėgino susitaikyti.
- Prašau, priimk mane atgal. Nežinau, kas man buvo
užėję. Gal tai buvo vidutinio amžiaus krizė.
- Hmmm... Kaip tau gali būti vidutinio amžiaus krizė,
jei tu niekada neišaugai iš paauglystės?
- Aš jaučiuosi toks kaltas. Patikėk manimi, kad jei bū­
čiau vienas iš mano šunų, tai save užmigdyčiau. Tai būtų
vienintelis humaniškas dalykas, kurį galima padaryti. Man
niekada nereikėjo palikti tavęs dėl tos moters.
- O kur, beje, yra Bjanka?
Norėčiau, kad ji bent jau būtų sraigtasparnyje, skren­
dančiame per daug arti elektros kabelio.
-Aš suvokiau, kad Bjanka... ji myli tik save.
- Čia jos niekas nepralenks.
Dauguma meilės romanų, kai juos nuodugniai išnagri-
nėji, būna tokie juokingi, kaip žmonės su apatiniais drabu­
žiais. Ir mano vyras nebuvo jokia išimtis.
- Jai reikėtų persodinti šiek tiek nuolankumo, - sužag­
sėjo jis vėl.

304
 - Kadangi tu netiksi į donorus, Rori, paimk truputį jo iš
manęs.
Rons nusijuokė ir jo šypsena buvo lyg apkabinimas.
Mano širdis blaškėsi. Akimirksnį man atrodė, kad gal jis
tikrai galėtų vėl pavirsti tuo vyru, kurį kažkada mylėjau.
- Aš pasikeičiau, Kese. Tikrai pasikeičiau.
Jis mane vėl apkabino.
Aš atidžiai tyrinėjau jo veidą. Argi vyrai gali pasikeis­
ti? Aš klausiau to savęs. Pakeisti kokį krumpliaratį jie gali.
Padangas taip pat. Apatines kelnes kartais. Bet savo elgesį?
Niekada. Kad tai galėtų atsitikti, reikėjo kokio nors naujo
išradimo. Pavyzdžiui, išrasti monogamišką vyrą. Patentas
buvo pakeliui.
-Vienintelis pasikeitęs dalykas, kurį matau tavyje, tai
ilgesni plaukai nosyje, - pasakiau aš.
Jis truputį sutriko, bet greitai atgavo pusiausvyrą.
- Leisk man paspėlioti. Tu savyje dar nešiojiesi nuosėdų
dėl to, kad AŠ MIEGOJAU SU KITAMOTERIMI. O kad tu
niekad nebūtum manęs nusivedusi į tuos prakeiktus užsi­
ėmimus, Kese!
-Ei, aš nedariau iš tavęs kvailio, Rori. Viską padarei
pats. Mes ėjome į tuos užsiėmimus todėl, kad jautėmės
nelaimingi. Tu mane palikai. Ir žinai, ką aš supratau? Kad
man tavęs visai ir nereikia. Aš, šiaip ar taip, viską dariau
pati. Iš tikro be tavęs namuose daug mažiau darbo. Mote­
rims daugiau nebereikalingi vyrai. Jeigu Džeinė Ostin būtų
gyva šiais laikais, tai ji rašytų knygas apie poną Benetą, ku­
ris mėgina apvesdinti savo keturis liūdnus sūnus.
Roris, kuris, aš maniau, pravirks tik tuo atveju, jeigu vie­
tinę futbolo komandą nuplaus dėl globalinio atšilimo atrie­
dėjusi banga, nurijo ašarą.
- Jeigu aš niekada nerodau savo jausmų, tai nereiškia,
kad jie apskritai neegzistuoja.

305
 Aš pamėginau užjaučiamai nusišypsoti, bet tai reikalavo
per daug pastangų.
- Aš norėčiau tavęs pagailėti, tikrai norėčiau, bet iš ma­
nęs išsunkta visa depresija. Tiesiog jos manyje neliko.
- Ar tu... Ar tu manęs nebemyli?
Tai buvo skausmingas klausimas. Jis sučiaupė lūpas
laukdamas smūgio.
- Tiesiog man tavęs nebereikia.
Tai sudaužė į šipulius mano širdies likučius, bet paga­
liau aš buvau nepriklausoma. Man atrodė, kad dabar, kai
aš tvirtai stoviu ant savo dviejų kojų, jis daugiau nebegalės
manęs trypti.
- Bet... bet... aš... negaliu be tavęs gyventi.
- Nieko, išgyvensi. Tu sukursi laužą trindamas dvi šakeles
vieną į kitą, nužudysi briedį ar ką nors panašaus. Ir išgyvensi.
Tada jis vėl mane tvirtai apglėbė. Jo rankas jaučiau visur.
- Priimk mane atgal.
Jaučiausi, lyg būčiau aštuonkojo čiuptuvuose.
- Paleisk mane, Rori. Matai? Tu visai nepasikeitei. Tu vis
dar manai, kad seksas gali viską išspręsti.
- O kaip dar galėčiau tau įrodyti savo meilę?
- Ei, aš nežinau. Gal per teismą? - pasiūliau aš, lydėda­
ma jį link durų.
Kitą dieną jis skambino dešimt kartų ir klausė, ar nega­
lėtų vaikų ir manęs nusivežti kalėdinių pietų. Kvietimas iš
kaltės jausmo. Bet mes buvome susiplanavę Kalėdas švęsti
su mano tėvais, kurie susitaikė ir ketino panaudoti pašiūrės
bei joje esančių daiktų draudimo pinigus kelionei Vidurže­
mio jūra. Parašiau Roriui žinutę: Labai gaila, bet negalime.
Gausi tą patį melą ir elektroniniu paštu.
Ar tai buvo niekšiška? Nežinau. Viskas, ką aš žinau, yra
tai, kad būti pamestai vyro dėl santuokos terapeutės, pa­
keičia požiūrį į tai, kas yra geros manieros.

306
 Laiške Primrouzo pradinės mokyklos mokinių tėvams,
kuris pasiekė mokyklą apie Naujuosius metus, Direktorių
tarybos pirmininkas rašė: Su liūdesiu pranešu, kad dėl asme­
ninių priežasčių atsistatydino Primrouzo pradinės mokyklos di­
rektorius Klodas Skrupas. Mes norėtume jam padėkoti už puikią
tarnybą...
O, kad jie žinotų, kaip puikiai jis darbavosi. Ir kaip sto­
vėjo jo galas.
Toliau laiške buvo paminėta, kaip puikiai mokykla pa­
sirodė ir kokią vietą praėjusiais metais užėmė nacionalinės
lygos lentelėje.
„Tai nebuvo vienintelė sritis, kurioje direktorius puikiai
pasireiškė", pagalvojau aš piktdžiugiškai.
Laiškas baigėsi žodžiais:
Laikina direktore, kuri ateityje, tikimės, taps nuolat šias parei­
gas einančia, skiriama Kasandra O'Kerol.
Ar direktoriaus pareigų gavimas šantažu buvo klastin­
gas žingsnis? Galbūt. Bet gyvenimas man davė gerą ma­
tematikos pamoką. Kai persvarą ima priešininkas, būtinai
išlygink rezultatą.
PENKTA DALIS
25 skyrius. Kur yra testamentas,
aš noriu jame būti

1 elefono skambutis lyg kirviu perskrodžia smegenis. Aš

apgraibomis ieškau ragelio ir sukrankiu į jį. Tai Kvinsė
Džoj, Džezminos advokatė.
- Kokia šiandien diena? - klausiu neaiškiai. Pro langą
matau, kaip sausio dangumi plaukia pilki debesys. Medžių
šakų voratinklyje, lyg besidraikantys plaukai, įstrigę kabo
rytinio rūko kuokštai.
- Pirmadienis. Šią popietę įvyks posėdis dėl Džezminos
paleidimo už užstatą.
Prakeikimas. Suvokiu, kad visą savaitę aprašinėjau
įvykius.
- Viską surašiau, - sakau aš ir žiovaudama renku lapus,
išmėtytus ant grindų prie lovos, - taip, kaip tai atsimenu.
- Susitiksime Holovėjuje. Reikės jus užregistruoti kaip
savo sekretorę. Atsineškite pasą, nes reikės asmens kodo.
Dabar, kai tapau laikinąja direktore, pati sau randu ne­
įtikėtiną pasiteisinimą, kodėl šiandien neisiu į mokyklą,
pati tuo visiškai patikiu ir nuskubu į kalėjimą.

311
Kvinsei įėjus į stalininį kalėjimo laukiamąjį (iš tikrųjų net
Stalinui tokia architektūra būtų pasirodžiusi brutali), aš
tiesiai jos paklausiu, kaip atrodo Džezės byla. Jos drumzli­
nos akys patamsėja.
- Nelabai gerai. Prokuroras turi Bilio Bostono parody­
mus, jog Džezė mėgino pasamdyti jį tam, kad nudobtų jos
vyrą.
Cigaretę užgesina bato kulnu, kad nepažeistų „Čia ne­
rūkoma" taisyklės.
- Jis yra paleistas už užstatą dėl socialinio nusikaltimo,
tad dabar niekšelis prisipažįsta kaltę, kad išvengtų dides­
nės bausmės.
Ji gurkšteli dvigubos espreso kavos iš Starbucks kavi­
nės.
- Patikimas? Bostonas? Pirma, jis yra teistas už žmogžu­
dystę, o antra, jis yra dramaturgas. Dramaturgai uždirba iš
melo!
Kvinsė gūžteli pečiais.
- Ką daro moteriškė, kai jos gyvenime yra kas nors, ko
ji norėtų, kad nebūtų? Ji pasirenka protingiausią garbingai
vidutinio amžiaus moteriai sprendimą: užmoka kam nors,
kad tai padarytų.
Ji nutyla, kad atkosėtų pusę plaučio ir pasiskųstų, kaip
labai norėtų dar vienos cigaretės.
-Daugumos žmogžudysčių išryškėja tiesioginis ryšys
tarp žudiko ir aukos, taigi kur kas sunkiau yra išaiškinti
tuos nužudymus, kai auką nužudo nepažįstamasis. Tam
puikiai tinka meilužis. Prokuroras nupieš būtent tokį vaiz­
delį. Ir jie nenorės paleisti jos už užstatą, kad nedarytų įta­
kos liudytojui. Ar galite pakloti dvidešimt tūkstančių, jei
šansas, kad ją paleis, yra toks nedidelis?

312
 - Kristau! Aš negaliu. Galbūt atsigauna mano savigar­
ba, bet kartu ir mano čekiai. Tačiau aš pažįstu kai ką, kas
galėtų...

Kai mus įleidžia į Holovėjaus pasimatymų kambarį susitik­

ti su Džeze, jos balsas graudus:
- Jie ketina mane pasodinti. Viskas. Man šakės.
Jai nedaug reikėjo laiko, kad išmoktų kalėjimo žargo­
ną. Jos akių žvilgsnis primena stiklines akis kimštų žaislų,
kuriuos matėme per išpardavimą Christie. Tas išsigandęs
balsas visiškai neatitinka žiniasklaidos jai duotos pravar­
dės Linksmoji našlė. Laikraščiai dabar pilni pranešimų apie
tai, kaip Deivido Stadlendo - buvusio Karališkojo gydytojų
koledžo prezidento ir pasaulinės sveikatos apsaugos orga­
nizacijos eksperto - žmona buvo areštuota Londone ir jai
pateikti kaltinimai dėl jo nužudymo.
- Prokuroras supažindino mane su jo turimais papildo­
mais įkalčiais ir dabar kurpia visai rimtą bylą prieš tave,
Džezmina, - smulkiai aiškina Kvinsė, šonu atsisėdusi ant
kėdės. - Taigi nieko per daug nesitikėk.
- Bylą? Kokią bylą? Nėra jokios bylos.
- Tu esi sakiusi savo kirpėjai, kad egzistuoja pomirtinis
gyvenimas, ir jis prasideda po tavo vyro mirties. Be to, tu
esi sakiusi, kad tik dvi dienos gyvenime būna tikrai geros?
- Ta diena, kai tu išteki už vyro... ir ta, kai tu jį palaidoji?
- Taip, tai teisybė. Ir dar sakiau, kad „kur yra testamen­
tas, aš noriu jame būti". Tai vadinama žmonų humoru. Aš
tiesiog juokavau. Kas visi tie liudytojai, kurie man smeigia
peilį tiesiai į krūtinę?
- O, nesijaudink. Apie tai taip pat yra įrodymų. Matyt,
tavo vyras skundėsi savo draugams, kad tu puolei ant jo su
virtuviniu peiliu.

313
 - Klausykit, aš esu virėja, - atsiliepia Džezė. - Jei būčiau
norėjusi atsikratyti Deividu, aš būčiau jam į maistą po tru­
putį dėjusi pavojingų vaistų, o kartų jų skonį panaikinčiau
tokiais prieskoniais kaip karis.
Džezės advokatė užspringsta ir iš šnervių ima purkšti
espreso kavą.
- Mes pasilaikysime šį brangakmenį sau, ar ne? Ar tu
sakei, ar nesakei Biliui Bostonui, jog geroji pusė to, kad turi
meilužį buvusį kalinį, yra ta, jog jis puikiai moka elgtis su
ginklais.
Džezė išblykšta.
- Taip, bet...
- Bostonas tvirtina, kad tu kartu su juo planavai, kaip
nužudyti savo vyrą, kad galėtum gauti jo draudimo pini­
gus, kadangi tavo santaupos sumenko iš dalies dėl to, jog
dosniai švaistei pinigus meilužiams.
- Ne! Tai atsitiko dėl to, kad Deividas man nežinant už­
statė mūsų namą!
- Tam, kad atliktų gerus darbus Afrikoje. Kažkaip man
neatrodo, kad šiuo atveju daug prisiekusiųjų balsuos už
pasigailėjimą.
- Pasigailėjimą? O ar nereikia gailėti manęs už tai, kad
mėginau išsaugoti šią prakeiktą santuoką po viso to, ką
jis man padarė? Gerasis Dieve! Ar žinote, kiek tam reikėjo
drąsos? Kaip tik prieš pat Kalėdas Deividas pareiškė, jog
norėtų, kad abu pamirštume visas neištikimybes bei išda­
vystes ir toliau gyventume kartu. Iš pradžių galvojau, kad
nepajėgsiu susidoroti su visu tuo liūdesiu ir pykčiu, ku­
riuos jaučiau. Bet galiausiai suvokiau, kad Deivido rezgia-
miems romanams turėjo būti kokia nors priežastis. Tiesa?
Akivaizdu, kad mūsų santuokoje jam kažko trūko. Aš su­
pratau, kad tai, kaip pora sugeba susidoroti su neištikimy­
bės trauma, labai priklauso nuo jų abipusės meilės praei­

314
tyje ir to, kaip jie vertina savo bendrą praeitį. Deividas yra
tas vienintelis vyras, kurį aš iš tikrųjų mylėjau. Be to, dėl
Dievo meilės, jis yra mano vienintelio vaiko tėvas. Mums
reikėjo Džošą ištraukti iš to nesveiko romano, kurį jis pra­
dėjo (aš pastebiu, kad ji nepamini Hanos vardo)... taigi
mes suplanavome atostogas Australijoje, nes pastebėjau,
kad mano blaivios emocijos davė naudos mūsų ryšiams.
Tikrai davė. Tai padėjo man atgauti prarastą orumą ir dva­
sios ramybę. O Deividas iš tikro atgailavo. Jis patyrė tiek
stresų. Verslas, į kurį jis investavo Afrikoje, žlugo. Aš bu­
vau įsižeidusi. Dar visi tie baisūs dalykai, kuriuos vienas
kitam išsakėme, - Džezė sudrebėjo, - taigi mes pasisten­
gėme viską užmiršti. Taip nekantriai laukėme tų mums li­
kusių naujo gyvenimo trisdešimties metų. O dabar, jeigu
Deividas žuvo...
Džezės balsas ima strigti gerklėje.
- Kaip man atgauti gyvenimo prasmę, jei Deivido nebė­
ra? Bet turiu nepalūžti vien dėl Džošo. Padėti jam tai išgy­
venti. Mano jausmai apnuoginti. Skausmas niekada neiš­
blės. Kaip galėtų? Kiekviena diena vis sunkesnė, bet mes
gyvename viltimi, kad Deividas ims ir įžengs pro duris.
Jeigu galvosime apie blogiausia, tada neliks jokios vilties.
Bet širdies kamputyje aš dar turiu mažytę viltį, kad jis pa­
skambins man ir aš išgirsiu jį sakant: „Sveika, brangioji. Aš
esu Darfure", tiesiog jis man pamiršo pasakyti apie tą me­
dicininę misiją arba...
Ji susiima galvą rankomis.
Džezminos advokatė užjausdama apglėbia savo klientės
pečius.
- Klausyk, teismo procesas dar neprasidėjo. Mums rei­
kia įtikinti teisėją, kad tu nepabėgsi iš šalies, nepadarysi dar
vieno panašaus nusikaltimo ir netrukdysi liudytojams.
Kai Kvinsė susiruošia eiti, Džezė paprašo jos cigaretės.

315
 - Kalėjimo kapelionas aiškina, kad turėčiau dėkoti Die­
vui už tai, ką gyvenime gavau.
Nekreipdama dėmesio į užrašą „Čia nerūkoma", Dže-
zė uždega degtuką, godžiai užsitraukia cigaretę ir išpučia
dūmus.
- Bet ką aš gavau, Kese? Įkalinimą už tai, ko nepadariau,
skolų iki ausų, kameros draugę lesbietę...
Kvinsė čiulpia skystą saldainio įdarą taip šliurpsėdama,
kad Džezminą nukrečia drebulys.
- Visa šalis galvoja, kad aš žudikė, o aš turiu laidoti savo
vyrą, nors tai labai sunku, galvodama, kad gal dar jis kur
nors yra gyvas. Aš tikrai jaučiuosi velniškai dėkinga Dievui
šiuo metu.
Per tas kelias valandas, kurios dar liko iki teismo po­
sėdžio, aš prisiekiau, kad padėsiu savo seniausiai drau­
gei. O yra tik vienas žmogus, į kurį galėčiau kreiptis pa­
galbos...
Nekantrus laukimas, sumišęs su baime, kuriuos jaučiu
prisiminusi jo tingią šypseną, verčia mano širdį plakti grei­
čiau. Mes susitariame susitikti „Bumbum" bare. Kai išeinu
iš metro, šalto oro gūsiai čaižo mano veidą lyg prožekto­
riaus šviesa ir aš klausiu savęs, koks yra tikrasis motyvas,
mane čia atvedęs.
Kai papasakoju Truhartui apie Džezminos keblią padėtį,
jis pratrūksta įžūliu juoku.
- Taigi sakyk atvirai. Tu nori, jog aš liudyčiau, kad Bilis
Bostonas meluoja? Draugo išdavimas mano pasaulyje trak­
tuojamas kaip sunkus nusikaltimas, mažute. Taigi, - ant jo
veido atsiranda kažkas panašaus į šypseną, - kokia tiksliai
man iš to nauda?
Kai jis atsukinėja kokakolos butelio kamštį, raumenys
ant jo dilbio įsitempia, sudaro vėduoklę po oda ir kelia man
nerimą.

316
 - Nepanašu, kad tu į šį pokalbį žiūrėtum rimtai, - prie­
kaištauju aš. - Teismo posėdis dėl jos paleidimo už užstatą
bus šiandien po pietų.
- Kodėl, aš visai rimtai vertinu tai, - atsako jis lengvabū­
diškai, o tada pasilenkia ir įžūliai pradeda atseginėti mano
palaidinukės sagas. Truhartas linksmas, atsainus ir perne­
lyg šelmiškas, - tiesiog labai rimtai.
- Žinai, iš tikrųjų aš nesu sukurta nuodėmei. Jau grei­
čiau sintaksei. Gal aš tik galėčiau įžnybti į tavo kabantį da­
lyvį ar ką nors panašaus.
- Pagalvok apie tai, mažute, - sako jis man, kai aš susi­
ruošiu eiti į teismą.
Ir aš galvoju apie tai žingsniuodama pro Šv. Pauliaus ka­
tedrą link Senojo Beilio, o mano širdis neramiai blaškosi.
Kas mane sulaiko? Juk dabar esu vieniša moteris. O Tru­
hartas galėtų būti dubleris Denzelui Vašingtonui. Galbūt,
jei atsigulčiau į lovą su juo, galėčiau iš galvos išmesti Rorį
ir pajusti orgazmą?
Flyto gatvės bei Šv. Pauliaus katedros rajone yra daug
murzinų ir apleistų pastatų. Senasis Beilis su savo švariu,
šaltu mūru ir kolonomis atrodo grėsminga išimtis. Glotnūs
rykliai, kitaip vadinami reporteriais, susispietę prie pasta­
to. Jie žaismingi, judrūs ir ūmūs. Advokatai ir teisėjai dalija
savo vizitines korteles lyg pokerio kortų malką. Kai garsioji
kalinė pasirodo lydima policijos eskorto, ima blykčioti pa-
paracų fotoaparatai.
Nervindamasi laukiu Senojo Beilio valgykloje ir stebiu,
kaip pagyvenusios moterys lyg liguisti ereliai išsineria iš
savo paltų ir galvos apdangalų. Siurbčiodama deginančią
arbatą ir vis iš naujo dažydamasi lūpas aš prieinu prie iš­
vados, kad tai yra Rytų Londono nusikaltėlių šeimų matro­
nos. Šalia sukiojasi ir jų jaunesni atitikmenys - viena į kitą
panašios blondinės su trumpomis permatomomis sukne­

317
lėmis. Jos garsiai keikiasi ir zirzia dėl to, kad čia negalima
rūkyti. Jų nuogos kojos nebijo šalčio.
Kvinsė paplekšnoja man per petį, aš nutipenu į puošnią
teismo salę, apšviestą prabangiais šviestuvais, ir atsisėdu
šalia teisininkų komandos kaip tik tuo metu, kai skaitomi
kaltinimai. Mano širdis įstringa gerklėje.
... 1861 metų Nusikaltimų prieš žmogų kodeksas leidžia
šalies teismams teisti Anglijos pilietį už kito Anglijos pilie­
čio nužudymą užsienio šalyje. Mes turime įkalčių, kuriuos
mums pateikė Australijos policija, milorde.
Našlė, kurios riebaluoti plaukai šiandien susukti į kuo­
delį, teisiamųjų suole atrodo trapi ir išsigandusi. Nors
Džezė mėgina atrodyti oriai, jos nervai ją išduoda ir ji be
perstojo lyg katė liežuviu laižo lūpas. Džezės advokatė iš
anksto informavo Karališkąjį advokatą ir šis dabar iškal­
bingai prašo paleisti Džezę už užstatą, jeigu ginamoji turi
gyvenamąją vietą ir 20 000 svarų užstatui.
Karališkasis prokuroras energingai protestuoja:
- Ši moteris ketino turėti naudos iš savo vyro mirties,
milorde. Ji ne tokia moteris, kuri gedėtų savo mirusio vyro.
Atvirkščiai, ji turėjo ketinimų tai atšvęsti.
Prokuroras, visiškai praplikęs nuo rūpesčių, yra neabe­
jotinai piktas ant pasaulio dėl savo spuoguoto veido, ku­
ris panašus į varškės sūrį, subadytą šakute. Toks veidas,
be abejonės, yra kliūtis bet kokiems romantiškiems polė­
kiams. Aš manau, kad tai yra vienintelis paaiškinimas, ko­
dėl jis dabar mėgina pavaizduoti Džezę aukso ieškotoja,
pakliuvusią į kriminalinių padugnių tinklą.
- Nėra jokios abejonės, kad nusikaltimas buvo padary­
tas. Laimingos šeimos atostogos buvo tik priedanga. Dau­
gelį mėnesių Džezmina Džardin kentėjo skaudų išsiskyri­
mą su vyru ir kovą dėl sūnaus globos bei alimentų.

318
 Pasakęs šiuos žodžius, prokuroras pradeda kaltinti Dže-
zę dėl susitarimo nužudyti savo vyrą ir gauti du milijonus
iš draudimo kompanijos, dėl kurių ji ir gundė savo meilužį
Bilį Bostoną, tuo metu taip pat buvusį Australijoje, literatū­
ros festivalyje, nužudyti jos vyrą ir įmesti kūną į jūrą.
- Biliui Bostonui atsisakius tai padaryti, ji, aišku, ėmė
ieškoti kitų galimybių. Ši nuostabiai sugebanti žmonė­
mis manipuliuoti moteris turėjo dvi priežastis norėti, kad
Deividas Stadlendas būtų negyvas - pinigus ir seksualinę
laisvę.
O, o, Dieve, galvoju aš, grauždama nagus. Ir, aišku, iš­
kalbingasis prokuroras atskleidžia, kad per praėjusius me­
tus Džezė apgaudinėjo savo vyrą su daugiau kaip tuzinu
kitų vyrų. Neaiškios reputacijos vyrų, kurie jai neabejoti­
nai galėjo parodyti daugybę būdų, kaip pabėgti iš šalies.
Girdamasi, kad tuoj bus turtinga našlė, ji turėjo daugybę
romanų, o jos vyras tuo metu padėjo vargšams Afrikoje.
Teisėjas nepagarbiai sukrenkščia ir sužaibuoja akimis į
pavojingąją moterį. Aš noriu sušukti, kad būtent Džezė vos
nemirė nuo per didelės vedybinio gyvenimo dozės, o jos
vyras tik išnaudoja vargšus, bet kadangi manęs čia iš viso
neturėtų būti, prikandu liežuvį.
- Milorde, - Džezės advokatė atsistoja ir stovi nuolankia
karaliaus liokajaus poza, - mes nagrinėjame dingusio žmo­
gaus bylą. Australijos policija pradėjo apklausą, mėginda­
ma surasti daktarą Stadlendą. Kovos su nusikalstamumu
skyrius siūlo didelę premiją už pagalbą. Iš tikrųjų dar nėra
jokių nusikaltimo įrodymų, išskyrus teisto nusikaltėlio pa­
rodymus.
Džezė žliumbia ir nosine šluostosi akis. Prokuroras sar­
kastiškai primena teisėjui, kad niekas ir niekada nesielvar­
tauja labiau už našlę.

319
 - O ši našlė buvo tokia priblokšta sielvarto, kad praėjus
vos keletui valandų po vyro dingimo domėjosi jo dviejų
milijonų vertės draudimo polisu ir našlių pensijų išmo­
komis.
- Ar galiu pasakyti? - klausia Džezė ir, nelaukdama tei­
sėjo atsakymo, pradeda kalbėti:
- Be to, kad sieločiausi dėl savo vyro galimo paskendi­
mo, aš dar turiu rūpintis savo sūnumi. Džošui reikės kaž­
kaip gyventi...
- Primenu jums, kad save ginti galite tik tam skirtu
laiku, - teisėjas mėgina Džezę nutildyti, o jo sunkūs žo­
džių balsiai krinta ant jos lyg smūgiai, - ir tik per savo
advokatę.
Teisėjas priekaištauja, bet Džezė ignoruoja jį. Tai mote­
ris, kuri turi pakankamai drąsos ginti savo įsitikinimus ir
nenori būti nuteista.
- Nors man tenka ir išmokti susitaikyti su tuo, su kuo
susitaikyti neįmanoma - galima mano sielos draugo mir­
timi - aš neleisiu, kad sielvartas sugriautų mano sūnaus
gyvenimą. Jeigu jūs laikysite mane kalėjime, aš negalėsiu
guosti savo vaiko.
- Prašau nutilti!
Iš teisėjo sklinda tokie garsai, lyg jis būtų sąrėmių dras­
koma jūrų liūtė. O aš rimtai imu nervintis dėl to, ar Džezei
neteks visą likusį gyvenimą rūpintis laiku grąžinti knygas į
kalėjimo biblioteką. Dabar ji priklauso nuo teisėjo malonės.
- Tikrai yra pavojus, kad jūsų ginamoji trukdys už už­
statą paleistam liudytojui, - tęsia prokuroras. - Mes turime
duomenų, kad ji kartą mėgino nužudyti savo vyrą, pakiš­
dama jam ne tas tabletes nuo maliarijos ir tuo sukeldama
pavojų jam žūti nuo parazito plasmodiumfalciparum. Kartą
ji jam padavė ne to dydžio prieškulkinę liemenę. Tai dar
vienas jos negailestingumo įrodymas.

320
 Mano smegenys dar kartą sutrinka: „uups".
Rauda smaugia Džezės gerklę. Ji kūkčioja. Bet vieninte­
lis dalykas, kuris galėtų sujaudinti teisėją, yra jo žarnynas.
Jis žvelgia į Džezę šaltu žvilgsniu, lyg ji būtų tik mėginys
po mikroskopu. Mane nupurto baimė. Kadangi savo nagus
jau nugraužiau, dabar imsiu graužti alkūnes. Bet kaip tik
tuo momentu, kai jau atrodo, jog Džezės ateitis kabo ant
plauko kaip vaikščiotojo lynu, teismas subruzda ir proku­
rorui paduodamas fakso pranešimas ant oficialaus blanko.
Prokuroras jį skubiai perskaito ir jo veidas ištįsta iš nuosta­
bos, o panaši į varškę veido oda dar labiau sukrekėją.
-Milorde, ką tik gavome Australijos policijos prane­
šimą, kad Deivido Stadlendo kūnas buvo rastas didžio­
jo baltojo ryklio pilve. Jame taip pat parašyta, kad žvejai
gaudė didžiuosius baltuosius dėl padažnėjusių žmonių
užpuolimų.
Jis visa tai perskaito garsiai.
- Ryklys žmogėdra, kuriame buvo rastas dabar jau iden­
tifikuotas daktaro Deivido Stadlendo kūnas, buvo platus
lyg mašina ir dvidešimt trijų pėdų ilgio. Sunku pasakyti,
kas išprovokavo išpuolį, nes tai nebuvo banginių migraci­
jos sezonas. Auka vandenyje buvo temstant, o tai yra pa­
vojingiausias laikas. Rykliai pajunta patį mažiausią kraujo
kiekį, o aukos maudymosi kelnaičių užpakalinėje kišenėje
buvo panaudotas tamponas.
Staiga išgirstu riksmą ir pamatau, kaip Džezmina ap­
alpsta.

Yra daug gerų buvimo moterimi pusių. Viena iš jų, kad iš

skęstančio laivo pirmiausia gelbėjamos moterys. Antra yra
ta, kad tau netenka tvarkytis savo lytinių organų publikos
akivaizdoje. O trečia yra tai, kad galima išgąsdinti vyrus
viršininkus, policininkus arba pagyvenusius teisėjus pa­
slaptingais ginekologiniais susirgimais arba vien žodžiu
„tamponas".
Teisėjo smalsumas nugali jo sutrikimą ir jis pažeidžia
protokolą. Jis prašo Džezės, kuri visą pertraukos pusva­
landį tyliai verkia teisiamųjų suole, priblokšta žinios apie
vyro mirtį, kad ši paaiškintų jam apie „moteriškos higienos
produktą".
- Tai įrodymas, štai kas tai yra. Tai yra įrodymas, kokie
puikūs buvo Deivido ir mano santykiai, - žliumbia Dže-
zė. - Mes išdykavome seklumoje prie uolų. Deividas užsi­
manė sekso, o aš sirgau mėnesinėmis. Aš nenorėjau įmesti
savo tampono į vandenyną, nes jį galėjo pagauti banga ir
blokšti kokiai nors vargšei plaukikei tiesiai į veidą. Taigi
Deividas galantiškai pasisiūlė įsidėti jį į užpakalinę savo
kelnaičių kišenę. Štai kokie intymūs ir artimi buvo mūsų
santykiai tuo metu, milorde. Po to aš buvau pavargusi ir
jau norėjau plaukti atgal. Deividas pasakė, kad prisidės
prie manęs vėliau ir kartu galėsime išgerti saulėlydžio kok­
teilį. Tačiau kol aš maudžiausi duše, jis, manau, nardė už
iškyšulio, kur mes buvome perspėti nesimaudyti. Bet jau
toks jis buvo - bebaimis. Tikras didvyris. Na, jūs žinote
kas... atsitiko vėliau.
Visi teismo salėje dabar akis įkirtę į Džezę. Aš negaliu
patikėti, kad ekstremalaus sporto entuziastai, vadinami or­
ganų donorais, dar neperėmė plaukiojimo su panaudotu tam­
ponu kišenėje vandenyse, pilnuose ryklių, kaip maksimalaus
kaifo.
- Mes - anglai, - staiga sušunka Džezė. - Mes nežinojo­
me, kad rykliai maitinasi temstant ir kad jie gali pajusti ma­
žiausią kraujo kiekį.
Ji vėl prapliumpa raudoti. Jai paduoda popierinių nosi­
nių ir stiklinę vandens.

322
 Susirūpinusi pažvelgiu j Džezės advokatę. Nesu tikra,
kad tos paskutinės naujienos tikrai padės bylos eigai. Džezė
buvo suimta už pasikėsinimą nužudyti remiantis Bilio Bos­
tono liudijimais. Dabar, kai atsirado kūnas, tai nebežinau,
ar tai padidino, ar sumažino jos išlaisvinimo tikimybę?
Bruzdesį už manęs sukelia Kvinsė Džoj, kuri kaip tik
įeina pro teismo salės duris. Matau, kaip ji kažką šnibžda į
Džezės Karališkojo advokato ausį. Šis iškilmingai atsistoja.
- Milorde, Džezminos Džardin advokatė sako, kad į ją
kreipėsi liudytojas, kuris nori atšaukti savo parodymus. Ji
jam patarusi nueiti į policiją ir patvirtinti savo pareiškimą.
Kai pats patikimiausias liudytojas pasirodė esąs nepatiki­
mas ir atsiėmė savo parodymus, o visi kiti įkalčiai remiasi
tik nuogirdomis bei spėlionėmis, neabejoju, kad jūs bylą
nutrauksite.
Džezė pažvelgia į mane. Viskas, kas man ateina į galvą,
yra tai, jog Truhartas tikriausiai nusprendė, kad jo kabantis
dalyvis nori būti pažnaibytas.

Praeina valanda laukiant prie senos kameros durų, kol po­

licija bei kalėjimo valdžia patikrins ir patvirtins, jog Džezė
daugiau niekuo nekaltinama. Kai pagaliau pasirašoma ant
jos išlaisvinimo popierių, ji pasirodo. Aš svarstau, kiek kar­
tų kalėjimo pareigūnas yra atidaręs duris tam, kad dvi mo­
terys galėtų pulti viena kitai į glėbį, verkdamos ir juokda­
mosi tuo pačiu metu. Mudvi abi užplūsta palengvėjimas.
- Ačiū, kad ketinai sumokėti užstatą už mane, Kese, -
šmurkščioja Džezė, - tu tikrai esi puiki draugė.
- Iš tikrųjų tai nebuvau aš. Aš esu be skatiko kišenėje
kaip ir visada... tai buvo Hana.
Džezė akimirksnį atrodo priblokšta, o paskui ima dygiai
šaipytis.

323
 - O, jei tik būčiau tai žinojusi, tai jau geriau pasirink­
čiau kalėjimą. Tik pažvelk į mane, meilute. Aš numečiau
daugiau nei šešis kilogramus svorio, mano organizmas iš­
sivalė nuo alkoholio ir aš vėl pradėjau skaityti. Neilgas bu­
vimas lengvo režimo kalėjime - tai lyg svečiavimasis indų
ašrame.
Pakeliui iš Senojo Beilio j barą Flyto gatvėje, j kurį vyks­
tame tokia proga išgerti, Kvinsė paima mane už rankos.
- Manau, kad tu skolinga gerą žodį savo vyrui.
- Kam- Roriui?
- Taip. Aš netyčia prasitariau ir jis sužinojo Bilio Bosto­
no adresą. Ir, matyt, Roris jį aplankė kartu su rotveileriu,
dobermanu, dogu, nuodingųjų vorų stiklainiu ir krepšiu,
pilnu pitonų.
- Roris tai padarė?
Aš suglumusi. Per visą tą nuotykį Senajame Beilyje, vie­
toje, išgarsėjusioje korupcija ir kitokiu blogiu, aš sutikau
du policijos darbuotojus, kurie buvo paslaugūs ir manda­
gūs. Džezė man buvo sakiusi, kad jos Karališkasis advoka­
tas grėsmingai pareiškęs, kad jo vardas esąs Grehemas ir
kad jis mėginąs sumažinti jos teismo išlaidas. Taigi galbūt
mano išankstinės nuostatos buvo klaidingos, pavyzdžiui,
kad toks negarbingas, netikęs vyras kaip Roris staiga gali
pavirsti į Riterį žvilgančiais šarvais?
Bet aš neturiu laiko mąstyti apie šią problemą. Kai tik
išgeriame porą šventinių šampano taurių, aš pastebiu, kad
jau aštuonios valandos vakaro. Man reikia paleisti namo
vaikų auklę, sutvarkyti virtuvę, atšildyti rytojaus maistą,
patikrinti vaikų namų darbus, nuvaryti juos miegoti, su­
mokėti sąskaitas, atlikti galybę padaryk pats (PP) darbų ir,
o Dieve, pamėginti susirasti santechniką! Turbūt būtų len­
gviau surasti savo orgazmą, negu šaltą sausio vakarą rasti
santechniką. Mano centrinio šildymo sistema yra kaip tik

324
tokio modelio, kad išeitų iš rikiuotės, jei temperatūra pa­
sidarytų minusinė. Ir tikriausiai meistras, kurį buvau užsi­
sakiusi, negalėjo rasti mano namo - nors jis pralėkė gatve
per nanosekundę ir nušvilpė namo savo šiltu, baltu venų,
kad galėtų atsisėsti prie traškančio židinio. Man jis turbūt
paliko raštelį, kuriame parašyta, kad jis sugrįš pas mane,
sakykime, kitų metų sausį.
Anksčiau santechnika visada pasirūpindavo Roris. Pas­
taraisiais metais jis mano gyvenime apgyvendino religiją.
Taigi dabar aš tiksliai žinau, kaip atrodo pragaras.
26 skyrius. Namų šeimininkas

Be to, kad parėjusi namo gali rasti autentišką sekso vaiz­

dajuostę apie Kondolizą Rais ir Džordžą Bušą, išsekusiai
vienišai motinai labai džiugus dalykas yra grįžti namo ir
rasti namus stebuklingai nudažytus, o daržą - išravėtą. Iš
pradžių aš net neatpažįstu savo namų ir leidžiu taksistui
pro juos pravažiuoti. Namas neatpažįstamai tvarkingas.
Pievelė nupjauta, gyvatvorės nukarpytos, šiukšlių dėžių
nesimato, o apsilupusios durys perdažytos rausva spalva.
Net fikusas persodintas. Kai apsvaigusi atsirakinau duris,
mane apgaubė koridoriaus šiluma ir aš paskendau iš virtu­
vės sklindančiuose kvapuose. Dieve! Ar gali būti, kad už­
uodžiu keptą viščiuką ir obuolių pyragą?
- Brangioji. - Išvystu Rorį su prijuoste.
- Ar tu iš tikrųjų kepi?
Mano pulsas pagreitėja.
- Vaikai padarė namų darbus ir aš paruošiau jiems uni­
formas rytojui. Pakeičiau tavo automobilio padangas, per­

326
skaičiau visas garantijas ir sudėliojau jas į vietas, išleidau
orą iš radiatorių, sutvarkiau centrinio šildymo sistemą,
ištraukiau medžių lapus iš lietvamzdžių, surinkau Ikea
baldus, pakeičiau perdegusias lemputes ir uždariau savo
priimamąjį. Savo praktikai aš išsinuomojau keletą kamba­
rių Didžiojoje Kilbumo gatvėje, kad tau daugiau nereikėtų
uostyti mano gyvūnų kvapų. Pagalvojau, kad šeimai rei­
kia daugiau erdvės, todėl galima išgriauti sienas ir įruošti
žaidimų kambarį vaikams bei darbo kabinetą tau. Dabar,
kai tu esi laikina mokyklos direktorė, tau jo reikia. Aš taip
tavimi didžiuojuosi.
Roris nusišypso, o jo akių kampučiuose susimeta geru­
mo raukšlelės.
- Gali man, kaip direktorė, liepti šimtą kartų parašyti:
Aš privalau garbinti savo žmoną ir kartais plauti indus.
Aš apstulbusi žiūriu į savo vyrą. Ką man dabar reikės
daryti su savo lūpomis, kai aš negalėsiu jų suploninti kiek­
vieną kartą, kai tik pažvelgsiu į jo pusę?
- Matai? - sako jis. - Vyrai gali pasikeisti.
- Omanodieve. Kas čia per triukšmas? - atsiliepiu aš. -
Ak, žinau. Tai milijonai moterų juokiasi, kol nugrius,-
mano akys susiaurėja. - Kaip ilgai, tavo nuomone, šis fe­
nomenalus pokytis tęsis, Rori? Ar nemanai, kad dabar jau
puikiai tave pažįstu?
- Yra tik vienas būdas, kaip reikėtų elgtis su moterimi,
tik dar niekas nesugalvojo koks. Bet aš dažniau tvarkysiu na­
mus ir dažniau tave girdėsiu. Ir dabar aš jau žinau, kaip
surasti G tašką. Ir tai yra labai puikus taškas! Toks puikus,
kad aš ketinu jame praleisti kur kas daugiau laiko. Be to, aš
tave labai myliu. Taigi pradėkime iš naujo, gerai?
Žodžiai pilasi iš jo, lyg jis būtų aukcionierius. O parda­
vinėja save.
- Rori, tiesa yra ta, kad aš jau nuo tavęs atsigavau.

327
 - Nuo manęs? Kristau, kas gi aš esu? Gripas?
Aš nusimetu nuo pečių paltą ir, mano nuostabai, jis pa­
ima jį iš manęs ir pakabina. Tada švelniai nuveda mane į
virtuvę, kuri, beje, nepriekaištingai išvalyta, ir pasodina
mane prie stalo, nuostabiai atrodančio - su švaria staltie­
se ir stalo sidabru. Kur mes esame? Stepforde? - Ar tu ti­
krai ėjai terorizuoti kalėjimo dramaturgo ir vertei jj atsiimti
savo parodymus? - klausiu aš.
- Taip. Tikrai nuostabu, ką žmonės sugeba padaryti, kai
į juos nukreiptas užtaisytas dobermanas. Ne dėl Džezmi-
nos tai dariau. Padariau tai tam, kad įrodyčiau tau, kaip
tave myliu. Prašau, - maldauja jis atgailaudamas.
Jeigu jo balsas turėtų kojas, tai šiuo metu klūpėtų.
- Atleisk man, Kese.
Aš papurtau galvą trumpais, ryžtingais judesiais.
- Ar tai dėl mano oro gitaros? Ar dar kažkas yra nege­
rai? - klausia jis ir nervingai patiekia man pietus.
- Ak, nieko tokio. Tiesiog kai gimė vaikai, aš likau na­
muose. Tačiau kai vėl pradėjau dirbti visą darbo dieną, tu
vis vien tikėjaisi, kad aš toliau viską skalbsiu, valysiu ir vir­
siu. Palikai visus darbus ir vaikus man. Naktį prie vaikų
taip pat kėliausi aš. Ir aš pradėjau tuo piktintis. Jaučiau,
kad keičiuosi. Nustojau domėtis seksu - Jėzau, mano „ka­
tytė" išsausėjo labiau negu Gandžio sandalai. Bet ar tu tai
pastebėjai? Ne. Štai dėl ko aš pasiūliau tą terapiją. Bet mes
abu žinome, kuo tai baigėsi... Bet jei nekreipsime dėmesio
į visus tuos mažmožius, aš puikiai jaučiuosi. Tikrai tikrai
sumautai puikiai!
Aš susikemšu į virpančią bumą pilną šakutę maisto -
maisto, kuris maloniai pakutena mano skonio receptorius.
Roris sumirksi akimis.
- Klausyk, aš sužinojau, kad vienintelis dalykas, kuris
santuoką padaro sėkminga, yra atviras kalbėjimas apie vi­

328
sas problemas ir nebijojimas prisipažinti, kad klysti. Aš su­
tinku, kad buvau neteisus, - priduria jis žaismingai.
Ar tai kalba mano vyras? Tikriausiai jis mokėsi Sakyk tik
teisingus dalykus mokykloje. Įtardama žiūriu j jį.
- Kese, - jis atsisėda priešais mane. - Aš žinau, kad tu
nori, jog aš atskleisčiau savo slapčiausias emocijas ir da-
lyčiausi jausmais. Ir aš dalyčiausi, jei nebūčiau vyras. Ka­
dangi esu vyras, tai manau, kad neturiu jokių gilių jausmų,
išskyrus tai, kąjaučiu tau.
Pažvelgiu į Rorį tokiu žvilgsniu, kokiu kalakutas žiūri į
fermerį prieš Padėkos dieną.
- Apie ką tu galvoji? - klausia Roris.
Galvoju, kad šitie pietūs yra skanūs, bet pasakau jam:
-Mano širdis randuota dėl to, kad tu užgavai mano
jausmus.
- Mea culpa, - sako jis atgailaujamai. - Bet ar neištikimy­
bės atveju negalėtų galioti senaties terminas? Aš negaliu be
tavęs gyventi, Kese.
Jis pavaizduoja, kad smaugia save, o jo akys išvirsta.
- Tu negali manęs palikti. Tik ne dabar, kai aš jau žinau,
kokioje temperatūroje skalbti raudonos spalvos skalbi­
nius.
Tikriausiai aš jam šypsausi, nes jis nušvinta.
- Galvoju, kad ji švelnėja mano atžvilgiu, - sako Roris
dangui. - Ji tik du kartus įspyrė man į klyną per šį pokalbį!
Ir jis galutinai mane pribaigia savo šypsena. Tai tokia
šypsena, kuri akimirksniu paverčia jį labai mielu. Aš sku­
biai atsistoju ir apsimetu, kad einu kažko išmesti į šiukš­
lių dėžę, o iš tikro tik noriu pasitraukti iš jo žavesio lauko.
Apstulbstu, kai pastebiu, jog tuščias pieno pakelis yra iš­
mestas į šiukšlių dėžę, o ne padėtas atgal į šaldytuvą. Kai
atidarau šaldiklį norėdama pasiimti ledukų į degtinę, su
nuostaba pamatau, kad į ledukų formeles ką tik pripilta

329
vandens. Jis vėl man nusišypso, taigi man lieka tik viena
vieta slėptis - tualetas. Kai nueinu į jį, mane pasitinka šva­
ra ir malonus kvapas. Tualeto sienų plytelės nušveistos ir
net pakabintas naujas tualetinio popieriaus ritinėlis. Ar tie
stebuklai kada nors baigsis? Mane apima jausmas, kad net
jeigu statyčiau savo automobilį šalia Rorio, jis sėdėtų tyliai
ir nieko nesakytų!
- Žinau, kad buvau nejautrus, Kese, - sako Roris, kai su­
grįžtu prie stalo išsižiojusi iš nuostabos. - Kristau. Mano
geriausio draugo šeima galėtų būti nušluota grandininiu
pjūklu nuo žemės paviršiaus, o aš nepastebėčiau, nes šne­
kėčiau apie futbolo varžybas. Man nelengva reikšti savo
jausmus, ypač žodžiais. Bet tam yra kitų būdų.
Ir jis mane šiltai apglėbia. Jo dantys kvepia mėtomis, lyg
vaiko, ir nuo jo sklinda ką tik išlygintų baltinių šiluma. Jo
ranka ant mano šlaunies yra gerai pažįstama ir raminanti.
Jis panašus į mėgstamiausių išblukusių džinsų porą, į ku­
riuos galiu įsisprausti nieko negalvodama.
- Aš myliu tave, Kese. Kad tik gebėčiau geriau kalbėti.
Žinau, kad kalbu banaliai, bet man taip gaila, labai gaila,
kad įskaudinau tave. Ir vaikus. Šiandien nuvarginau juos
namų valymu.
O tada Roris paima mane už rankos ir nusiveda aukštyn
laiptais į vaikų miegamuosius, kurie nepriekaištingai sutvar­
kyti - netgi durų rankenos nušveistos. Mesžiūrime į savonu­
mylėtas atžalas, jaukiai snaudžiančias lovose. Jų veidukuose
lyg švelni mėnulio šviesa atsispindi sapnai. Kai aš žengiu at­
gal prie laiptų, Roris paima mane už rankos ir ją suspaudžia.
Aš pasilenkiu prie jo ir bučiuoju į lūpas. Sunku pasakyti, ku­
ris iš mudviejų dėl to labiau nustebęs. O tada jis pažvelgia
taip, lyg aš būčiau karameliniai ledai, o jis - šaukštas.
- Aš geidžiu tavęs, - sako Roris, o aš jo balsą pajuntu
savo skrandžio duobutėje. Staiga prasiveržia ilgai slopinti

330
jausmai. Balso stygos nebeveikia. Jis mane pabučiuoja taip,
kad suprasčiau visus jo jausmus. Jo barzdos šereliai gun­
domai badosi, ir mano kaklu perbėga šiurpas. Kai jo ranka
nuslenka man po sijonu, jis šnibžda man į ausį susižavėji­
mo ir prisirišimo žodžius. Panašu, kad jis naujai žvelgia ir į
kitus žodžius. Žodis „įsipareigojimas" nuskamba ne kartą.
Taip pat „kompromisas, bendravimas ir valymas".
„Valymas?" - susižaviu aš ir įkvepiu šviežų grindlenčių
kvapą. Jos tokios švarios, kad aš apsvaigstu nuo džiaugs­
mo. Roris mane bučiuoja vis šilčiau, skanauja mano kaklą
ir gerklę, kol pasidarau slidi lyg žuvis. Mano drėgni gak­
tos plaukai apsivynioja aplink jo pirštus lyg jūrų žolės. Jis
pamėgina numauti mano kelnaites ir aš pasijuntu keistai
nepatogiai, kad jis pamatys mane nuogą. Juk jis yra ma­
tęs mane nuogą tiek kartų - net gimdančią, po velnių, bet
dabar jaučiuosi nei šiaip, nei taip. Bet kaip tik tuo metu jis
perbraukia pirštais per mano klitorį ir aš tik „O mano Die­
ve!" žiopčioju:
- Taip! Taip!
Įsikimbu nagais į jo džinsų sagas ir pastebiu, kad tai
Versace džinsai. Tokių aš jam tikrai nepirkau. Bet net jeigu
jis mūvėtų madingas taškuotas kelnaites, dabar tai nebūtų
svarbu. Mano vyras tuo tarpu praskleidžia mane, vis at­
kakliau ir stipriau glostydamas iš pradžių pirštais, kurie
sminga giliau ir giliau, o po to atsiklaupęs ir liežuviu. Aš
dar labiau įsitempiu ir jaučiu, kaip jo ritmiški judesiai kelia
vis didesnį malonumą. Sukišu pirštus į jo plaukus. Mane
užplūsta karštis, jaučiu, kaip užverda kraujas, o paskui imu
drebėti.
Tada pajuntu, kad orgazmas įrieda į pakilimo juostą ir
pasiruošia pakilti lyg lėktuvas. Man užgula ausis dėl kin­
tančio aukščio, nes Roris guldo mane ant švariai išsiurbto
kilimo, praskina mano kelius savo kūnu ir įeina į mane.

331
Aš siunčiu signalus į oro skrydžių kontrolę. Oro kontrolė
tikrina savo sąrašus.
Jis labiau susikoncentravęs į mano malonumą negu
savo? Reikia pažymėti.
Jis parodė emocinį artumą? Pažymėti.
Jis išvalė namus? Pažymėti.
Jis padarė padažą? Pažymėti.
Jis privertė mane jaustis branginama, mylima, gerbia­
ma, žavinga? Pažymėti. Pažymėti. Pažymėti. Dabar jau ga­
lima kilti.
Įjungti variklį. Hormoninis Hjustone, mes kylame!
Laikas siųsti signalą „Pamestas, bet Atrastas". Fiksuo­
ju vieną kaulus tirpinantį, širdį stabdantį, kojas lenkiantį,
omanodievegazmą. Šventoji Marija išgelbėta. Amelija Ear-
hart - pagaliau rasta, gyva ir sveika. Bermudų trikampis
tiksliai nustatytas. Nešė sugauta. Jetis prijaukintas. Hipote-
nuzės kvadratinė šaknis... O, dėl Dievo meilės, kam dabar
rūpi matematika?!
Vidinis drebulys, kurio taip seniai nejaučiau, užvaldo
mane. Ir jis nutrina viską.

- Laimei, tu esi moteris, kuriai nereikia daug įžanginių gla­

monių, - niekšiškai džiūgauja Roris.
Aš sunkiai atmerkiu vieną akį, kuri mato neaiškiai, nes
esu per daug pasinėrusi į savo vidinius pojūčius ir sunkiai
atgaunu kvapą.
- Aš juokauju. Gerai, sutinku, kad dar per anksti juokau­
ti, bet, katinėli, vaje! - jis paslaptingai nusišypso ir pakelia
mane nuo grindų. Lyg plėšikaujantis vikingas persimeta
mane per petį, o visa mano apranga - tik batai. Miegama­
sis žvilga švara ir jame pilna gėlių. Roris padeda mane ant
citrinomis kvepiančių, baltų kaip sniegas ir gurgždančių ir,

332
ak - aš - matyt - numiriau - ir - pakliuvau - į - dangų išly­
gintų paklodžių.
- Vaje! - dabar sušunku aš.
Ir mūsų kūnai vėl susipina. Aš ne tik atradau savo orgaz­
mą, atradau juos du iš karto. Aš jo laukiau taip ilgai, taip
geidžiau, kad Krakatau išsiveržimas dabar man pasirodė
lyg lengvas drebulys. Seksas santuokoje? Tai panašu į tai,
kai pamiršti, kad įjungei automobilio valytuvų nepastovų
režimą. Visai apie tai negalvoji ir staiga tik švyst! Valytuvai
ima veikti.
Gulėdama savo tobuluose, atvirukui tinkamuose na­
muose, akinamai baltoje lovoje su savo nauju, pagerintu
vyru, mėgaudamasi mūsų kūnų saldžiarūgščiu kvapu, aš
pasirąžau lyg patenkinta katė. Katė, kurių mano namuose
nebeliko ir man prie jų nebereikia taikytis.
- Ar aš galiu grįžti namo? Tu norėjai, kad namuose kai
ką pakeisčiau ir aš sutikau tai padaryti. Ir padarysiu, - pa­
žada Roris. Jis vėl pradeda mane myluoti, bet staiga susto­
ja. - O, palauk! Pirmiau turiu suplauti indus.
Nustok daužytis, širdie! Kai Roris nusileidžia laiptais
žemyn, suskamba telefonas ir įsijungia atsakiklis. Aš išgirs­
tu, kaip Bjanka klykia į telefoną. Roris neatsiliepia ir aš pa­
sijuntu dar labiau patenkinta. Pastebiu, jog Roris pakabino
krepšinio lanką virš skalbinių dėžės, kad save padrąsintų
siekti tikslo, ir nusijuokiu. (Tai yra tai, ko turėčiau išmo­
kyti savo sūnų - padaryk pusę namų ruošos darbų, ir tavo
žmona nebežinos, kas yra Izaokas Niutonas ir jo absurdiš­
ka traukos jėgos teorija.) Po dešimties minučių Roris grįž­
ta ir vėl suima mane į savo glėbį, kuriame nusitrina visas
mūsų gyvenimo purvas ir nuskaidrėja praeitis.
- Taip. Tu gali grįžti namo.
Ramybė sušvelnina jo veido bruožus. Jie ramūs, kol aš
nepridurtu:

333
 - Bet aš kuriam laikui išvyksiu.
- Ką? - jis pasiremia alkūne. - Kodėl?
- Šį savaitgalį man paskambino iš Direktorių tarybos
ir oficialiai pasiūlė buvusias Skrupo pareigas. Tačiau pa­
skyrimas į pareigas įsigalios tik po Velykų. Taigi prieš tai
noriu pasiimti kūrybines atostogėles. Turiu neatidėliotinai
susitikti su savo draugužėmis ir paplepėti, kai tu prižiūrė­
si vaikus. Aš manau, kad tu man skolingas bent trejus su
puse metų sakymo: „Ar jau išsivalėte dantis?" Dar penke­
rius metus stalo valymo po to, kai pavalgo vaikai. Šešis mė­
nesius stovėjimo eilėse prie atrakcionų. Daugybę metų buvi­
mo lietuje per sporto renginius ir dešimtmetį sėdėjimo prie
baseino, mirštant iš nuobodulio, bei stebėjimo, kaip jiems
nesiseka laimėti šokinėjimo ant vienos kojos be niekieno
pagalbos varžybų, sekliajame baseino gale.
- O taip. Tu teisi, - Roris nuolankiai linkčioja. Bet kai tu
grįši, mes vėl būsime kartu, ar ne?
- Galbūt, - sakau aš atsargiai. - Pažiūrėsime, kaip tu
elgsiesi.
Jis tai supranta kaip užuominą veikti ir vėl imasi liesti
visas tas mano kūno vietas, kurias mėgstu, kad liestų. Tuo
pačiu metu jis žvelgia man į akis ir kartoja, kad myli. O aš
taip pat žiūriu į jo akis ir išgyvenu kiekvieną pabučiavimą.
Prisiglaudusi prie jo raumeningo kūno, aš irgi mėginu pa­
sakyti, kad jį myliu, bet man gerklėje įstringa širdis.
Banalu? Siaubingai!
27 skyrius. Kaip pribaigti savo vyrą
(ir kiti naudingi patarimai)

Anglai galvoja, kad optimizmas yra akių liga. Oaš? Aš visa­

da saulėtoje gatvės pusėje. Visada turiu vilties, jog Džuljetos
žadintuvas suskambės reikiamu laiku ir ji galės sustabdyti
Romeo, kad šis neišgertų nuodų taurės. Kad Dezdemona
paprašys Otelo liautis buvus paranojišku ir pasiūlys jam
kreiptis į kokią nors pykčio kontrolės grupę. Kad Hamletui
bus patarta, kaip suvaldyti liūdesį, ir jis galės vesti Ofeliją.
O kai pradedu galvoti apie Džezę bei Haną, tai tikiu, kad
mums pasiseks išsaugoti draugystę.
Apie mus galima geriau spręsti pagal draugus, negu
pagal partnerius ar šeimą. Meilužiai ir vyrai atsiranda ir
išnyksta, vaikai išskrenda iš lizdo, bet draugės su visomis
peštynėmis, juokeliais ir pasikikenimais yra gyvenimo stu­
buras.
Būtent šitas suvokimas ir Hanos išpirkos pasiūlymas bei
tai, kad ji laiku atostogoms pasamdė jachtą su visa įgula

335
paplaukiojimui po Karibų jūrą, įtikino Džezę, kad laikas
pamiršti froidiškas problemėles, tokias, kaip jos sūnaus su-
gundymas. Mes kaip tik sėdėjome bare prie Senojo Beilio ir
šventėme Džezės paleidimą j laisvę, kai iš salyno paskam­
bino Hana ir perdavė savo egzotišką kvietimą.
-Taigi tu atvyksi ir prisidėsi prie mano šokinėjimo po
salas, bhangute?
- Iš tikrųjų tai man reikia eiti ir išsirauti keletą nereika­
lingų plaukų prie spenelių. Žinoma, atvyksiu, tu idiote. Ar
tu šaipaisi iš manęs?
- Aš ant jos nesiusiočiau, jeigu ji degtų ugnyje, - subur­
buliavo Džezė, kai aš jai perdaviau Hanos kvietimą, tačiau
žinojau, kad mintyse ji jau galvojo apie kūno depiliaciją.
Džošas, pavargęs nuo žurnalistų dėmesio ir pradedan­
tis susitaikyti su savo abejingo tėvo netektimi, pasišalino
pakuotis kuprinės kelionei, į kurią ketino vykti su keliais
savo senų laikų draugais. Savo A lygio egzaminus kole­
dže jis išlaikys vėliau. Taigi nebuvo jokių kliūčių Džezės
kelionei.

Ir taip, praėjus dviem savaitėms po Džezės išlaisvinimo,

mano lūpos prigludo prie pirmo iš daugelio kokteilių,
kurį geriu ant Hanos jachtos žvilgančio, balto denio, nu­
tvieksto saulės spindulių. Gyvenant tokį gyvenimą galima
pagalvoti, kad paršeliai, besiganantys dobiluose, gyvena
blogai.
Hana, šiaip atrodanti lyg žmogiška kokteilių lazdelė,
dabar į denį pakyla su sijonkelnėmis ir atrodo gana putli.
- Ar aš atrodau priaugusi svorio? - klausia ji.
- Ne, brangioji, - atsakau aš ir tuo pačiu metu šnibždu
Džezei: - Svorio? Jėzau Kristau. Kariniai lėktuvai galėtų ją
sumaišyti su lėktuvnešiu ir nusileisti ant pilvo.

336
 Hana gerokai pasikeitusi. Ji be jokio makiažo, jos oda
ruda lyg smuikas ir niekas nėra gerai nuskusta.
- Aš nėščia, - praneša ji.
Jeigu jachtos burės būtų pakeltos, tai bendras mano ir
Džezės iškvėpimas nuneštų mus iki Šv. Kitso. Bet jachta
stovi prisišvartavusi ir nuleidusi inkarą su kitais dideliais
laivais uoste.
- Brangusis Dieve, - Džezė susmunka ant denio. - Ne­
pasakyk, prašau, kad nešioji mano anūką?
- Ne! Atsiprašau už Džošą. Su juo viskas tęsėsi tik savai­
tę. Manau, man buvo koks nervų priepuolis. Mano nėštu­
mas beveik trijų mėnesių. Man keturiasdešimt ketveri. Tai
nuostabu, ar ne?
-Ar manai, kad labai išmintinga gimdyti tavo amžiu­
je? Juk gali vaiką kur nors padėti ir pamiršti, kur padėju­
si, - Džezė vis dar nepraranda savo kandumo. Kai mes
išplaukiame į žvilgančią jūrą, kerštaudama Džezė Hanai
pasakoja visokiausias gimdymo istorijas, kokias tik gali
prisiminti. - Galiu lažintis, kad tavo akytės pradeda ašaro­
ti. Jau apgailestauji dėl to pasidulkinimo su junga, ar ne?
Hana, gulėdama ant kėdės denyje, nutraukia ją, norėda­
ma paaiškinti, kad ji pirko spermą savo kiaušinėlio apvai­
sinimui ne gimdoje.
- Nebūkite tokios nustebusios, - sako ji mums. Tikriau­
siai buvote ne viename dovanų kūdikiams baliuje, kuriame
buvo dvi motinos ir spermos donoras.
- Tu prisitaikai prie kūdikio tvarkaraščio - visą naktį ne­
miegi ir geri, - nusijuokiu aš, bet atvirai kalbant aš nelabai
ir įsivaizduoju Haną, gulinčią savo raudonmedžio lovoje
su baldakimu ir žaidžiančią plastikinėmis figūrėlėmis.
Kai mes praplaukiame pro įlankėles, lagūnas bei švytin­
čius baltus pliažus, Džezė išsitiesia ant rausvo rankšluos­
čio. Ji dėvi persikų spalvos bikinį.

337
 - Aš ne visai tai suprantu, - sakau, - daugelį metų tu
mums aiškinai, kad nėra nieko nuobodesnio ir labiau var­
ginančio už vaikų auginimą.
- Lygiai taip pat nuobodu yra parašyti dviejų šimtų pus­
lapių pranešimą apie meno dirbinių kainų pokyčius. Ir dar
tas pranešimas nei tave pabučiuos, nei apkabins, nei ateis
aplankyti į senelių namus, kai tu jau lengvai smirdėsi šla­
pimu, ar ne?
Vidurdienio saulė yra negailestinga, bet aš į savo drau­
gę pažvelgiu su užuojauta ir meile. Netgi Džezė pagaliau
suminkštėja.
- Manau, jog džiaugiuosi dėl tavęs, - prisipažįsta ji. -
Dabar eik ir gimdyk gėdoje ir pažeminime, kaip suplanavo
Dievas. Ir žiūrėk, jog tai būtų berniukas, kad galėčiau jį su­
gundyti, kol dar mano kojos tam tinkamos.
- Bet pinigai, Hana, - klausiu aš gestikuliuodama, - iš
kur tu jų gauni? Turiu galvoje, kad turi mokėti alimentus
Paskaliui ir...
Pilkos Hanos akys patamsėja vienu tonu ir susiaurėja
lyg sukčiautojo kortininko.
- Pasižadate laikyti paslaptį? - saikdina ji mus ir mes
linktelime galvomis, patvirtindamos savo diskretiškumą.
- Taigi Paskalis norėjo visko pusės. Nors jis mane išdavė,
aš norėjau būti dosni. Pardaviau mūsų namą, kad galėčiau
jam sumokėti. Bet kai tas niekšelis pareikalavo, kad aš pa-
versčiau pinigais mano mylimą meno dirbinių kolekciją, o
jis pasiimsiąs pusę pinigų... negalėjau jam to leisti. Taigi...
aš padariau jų kopijas.
- Klastotės? - klausiu aš, tepdama ant savęs storą sluoks­
nį losjono nuo nudegimo.
-Labai tobulos klastotės. Turbūt nesunku įsivaizduoti,
kad per tiek metų aš jau turiu pakankamai ryšių su meno
pasaulio nusikaltėliais, bhangute.

338
 Ir vėl mudvi su Džeze atsidustame taip smarkiai, kad
laivas, kadangi jo burės pakeltos, nuplaukia Kolumbi­
jos link.
- Aš atidaviau Paskaliui kopijas. Tas kvaiša, didysis me­
nininkas, net nesuvokė, jog tai klastotės. Tada paslapčiomis
pardaviau originalus juodojoje rinkoje.
Hana užsikiša už nugaros pagalvėles.
- Turbūt nereikia aiškinti, bhangutės, kad kurį laiką aš
negaliu grįžti namo. Šios salos yra tikras mokesčių mokė­
tojų prieglobstis. Ar jūs taip nemanote?
- Žinoma, tu gali pabūti čia, - sakau aš, kai pradeda
veikti alkoholis.
- Aš taip pat negaliu grįžti, - sako Džezė, užsidegdama
dešimtą cigaretę tą dieną.
- O, Džezmina! - Hana ranka nuveja dūmų debesėlį,
bet nors kartą nesiskundžia. - Tu praėjai tikrus kančios ke­
lius, bhangute. Negaliu net įsivaizduoti, ką tenka patirti,
kai tave be kaltės pasodina į kalėjimą. Bent jau tavo sąžinė
buvo švari.
Džezė išpučia dūmus pro nosį lyg drakonas.
- Švari sąžinė tereiškia tikrai prastą atmintį, meilute.
Saulė žvilga vandenyje, onuo jo kvazarai atsispindi žals­
vose Džezės akyse taip, kad jos darosi sunkiai įžvelgiamos.
Tačiau man labiau nerimą kelia tai, kad, sėdėdama pavėjui,
aš dūstu nuo jos cigarečių dūmų.
- Kodėl tu vis dar rūkai tas šlykščias cigaretes? Juk
gali papasakoti Hanai apie pakaitinės hormonų terapijos
pleistrą, brangioji. Ar galiu sulaužyti tylos įžadą? - pa­
klausiu aš, o Hana pritaria. - Džezė nešioja hormoninį
pleistrą nuo praėjusio sausio. Ji pradėjo rūkyti tik dėl to,
kad žmonės galvotų, jog tai nikotino pleistras. Ji tiesiog
nenorėjo, jog kas nors žinotų, kad jai prasidėjo meno­
pauzė.

339
 - Tau menopauzė? - nustemba Hana. - Tai turi vieną
gerą pusę - sumažina šildymo sąskaitas žiemą.
- Manau, kad ją sukėlė stresas. Tačiau kokia ironija! Per
visą tą laiką, kol apsimetinėjau rūkanti, aš iš tikro pripratau
prie nikotino. Dabar jau tikrai nešioju Nicorette pleistrą, -
nusijuokia Džezė ir parodo mums mažą kvadratinį pleistrą
vidinėje rankos pusėje.
Aš taip pat nusijuokiu ir priduriu:
- Tai kur tavo hormoninis pleistras? Ant užpakalio?
- Žinai, man netiko pakaitinė hormonų terapija. Pradė­
jau priaugti svorio, todėl jos atsisakiau. Nuo birželio man
nė karto nebuvo mėnesinių. Tai suteikia laisvės pojūtį!
- Bet... iš kur tada tas krauju permirkęs tamponas Deivi­
do maudymosi kelnaičių kišenėje? - klausiu aš suglumusi.
Dabar ateina Džezminos eilė pareikalauti mūsų tylos
įžado. Kai mes pritardamos linktelime, ji paaiškina.
-Aš juk nesakiau, kad tai buvo mano kraujas. Netekti
vyro nėra taip lengva. O mano atveju tai buvo beveik neį­
manoma! Net neįsivaizduojate, kiek filė kepsnių man teko
nupirkti toje kelionėje. Aš pastebėjau, kad filė turi daugiau­
sia kraujo ir yra pati tinkamiausia tamponams permerkti.
Aš pirkinėjau bifšteksus ir mirkiau kraujyje tamponus visą
tą prakeiktą kelionę. Brume, Barjerų rifuose, Perto pliažuo­
se - tose vietose rykliai yra prariję daugybę žmonių. Taip
pat pietinėje Bondi pliažo pusėje, kurioje yra klastinga
įlanka. Taigi aš taškiausi tik pačioje pakrantėje, na, pačios
suprantate... O tada Katastrofų iškyšulyje Pietų Australi­
joje ryklys galiausiai griebė už jauko. - Atrodo, kad žvil­
ganti jūra suvirpa nuo jos prisipažinimo. Atrodo, kad net
bangos atšoka nuo laivo pirmagalio pasišlykštėjusios. Į orą
kyla purslai nuo klastingos srovės, tokios klastingos kaip
Džezmina Džardin. Hipnotizuojantis vandenyno kunku-
liavimas, druskos sūrymo bei pūvančių jūržolių kvapas

340
užplūsta mane, ir man, pajutus šleikštulį, tenka bėgti prie
turėklų. Jaučiuosi taip, lyg būčiau po vandeniu. Negaliu
kvėpuoti. Pasilenkiu ir tyliai vemiu. Paskui susmunku prie
metalinių turėklų ir ašarotomis akimis žvelgiu į horizon­
tą. Apiplaukiame dar vieną iškyšulį ir išplaukiame į atvirą
jūrą. Iškyšulys atrodo lyg sulenktas nykštys, pakeltas tam,
kad autostopu nukeliautum į kokį kitą kontinentą; kokią
nors vietą, kurioje desperatiškos namų šeimininkės nežu­
do savo vyrų.
Aš mėginu įžvelgti Hanos veido išraišką, bet jos skrybė­
lės kraštas trukdo man tai padaryti.
Hanos kapitonas nuvairuoja mūsų laivą per sąsiaurį į
ramesnius vandenis. Valgiai atnešami į denį ir išnešami,
o Džezė visą tą laiką pasakoja mums apie tai, kas atsitiko
tame pliaže prieš daugelį mėnesių. Ji kalba tol, kol saulė
pasidaro kruvinai violetinė ir raudona. Ji mums pasakoja,
kaip ištekėjo pagauta impulso. Tai toks įvykis, kuris turėtų
būti įtrauktas į Specialiosios oro tarnybos sugebėjimo išgy­
venti kursą. Ji kalba apie tai, kaip labai jos vyras pasikeitė.
Jis tapo egoistiškas ir negailestingas. Trokštantis šlovės ir
valdžios. Ji prisipažįsta, kad buvo pradėjusi bijoti dėl savo
gyvybės ir veikė skatinama savisaugos jausmo.
- Aš jo neužmušiau. Aš tik padidinau rizikos laipsnį jo
rizikingame gyvenime.
Bet man atrodo, kad Džezė jį išpjovė taip švariai ir galu­
tinai, kaip auglį, kurį jis jai sukėlė. Aš lazdele krapštau sušį
ir dedu į bumą žalios žuvies gabalėlius taip, lyg jie būtų
įkalčiai iš nusikaltimo vietos. Hana taip pat žaidžia su savo
maistu - rankioja krevetes iš ryžių ir dėlioja jas ant stalo,
kur jos atrodo lyg maži rausvi kabliukai. Vėliau, kai prisi­
švartuojame užutekyje ir virš mūsų dega žvaigždės, o po
jachta burbuliuoja kylantis vanduo, mes vis dar mėginame
susitaikyti su Džezės apgaule.

341
 - Nagi, mergaitės. Gera draugė sumoka už tave išpirką,
o fantastiška draugė bėga su tavimi kartu nuo policijos ir
klykia: „Gerasis Dieve! Tai buvo taip arti!"
Žvelgiu į ją prieblandoje. Jos šypsena yra tokia šviečian­
ti, kad net šią naktį be mėnulio laivai ją aplenktų, bijodami
užplaukti ant akmenų. Ji yra laukinė, panaši į žuvį būtybė
iš drėgno, kvepiančio karščio. Džezė kalba didesnę nakties
dalį, norėdama mums išlieti savo širdį.
- Ironiška ar ne, kad toks moterų niekintojas žūsta dėl
tampono, - auštant pagaliau pareiškia Hana. - Tam tikru
atžvilgiu tai yra sumodernintas Madam Bovari variantas:
nelaiminga žmona yra neištikima, bet Jis numiršta, o ji išsi­
suka - ar ne, Kese?
Aš galvoju, kad dabar drąsiai galėčiau pasakyti, jog po
dvidešimt penkerių metų Džezminos Džardin garbinimo
oficialiai ji man jau nėra pavyzdys. Aš taip pat norėčiau ją
įduoti policijai. Bet kas iš to būtų? Dvylikos savaičių teismo
procesas prieš dvylika prisiekusiųjų, kurie nebuvo pakan­
kamai protingi, kad pasitrauktų iš savo pareigų.
Penktą ryto Hana atneša šampano ir pasiūlo tostą už
mus visas tris. Kadangi mums priklauso koks nors apdova­
nojimas Už laimėjimus gyvenime. Už tai, kad ištvėrėme visas
tarpusavio peštynes, visą tą neištikimybę, tuos alimentų
mokėjimus, skyrybų kančias, mirtį, o mano atveju ir visus
tuos PP (pasidaryk pats), bet vis dar esame gyvos ir galime
papasakoti savo istorijas. Tada ji pasiūlo tokį raganų sąlėkį,
kuriame išmesime savo vestuvinius žiedus į jūrą ir pradė­
sime viską iš naujo. Auštant visos stovime jachtos prieky­
je - žudikė, klastotoja ir aš, direktorė bei šantažuotoja.
- Kai suskaičiuosiu iki trijų. Vienas, du, trys...
Matau, kaip putojančios jūros lūpos praryja mano vestu­
vinį žiedą. Tačiau aš vis vien noriu Rorio, tik vadovavimas
turės būti kitoks.

342
 - Ką tu dabar ketini daryti? - klausia Hana Džezės, kai
mūsų kompanija susėda, kad atsigaivintų karšta kava ir
traškiomis bandelėmis.
- Galvoju vėl pradėti dirbti, - sako namų deivė Džezė,
lyg liūtė, besimaudanti ryto saulėje.
- Kaip virtuvės šefė?
- Taip. Tik savo nuosavame restorane.
- Aišku, dabar tu, sėkmingai pasisukus likimui, turi pi­
nigų, - pastebiu aš šmaikščiai.
- Gal aš atidarysiu restoraną Australijoje. Jie ten pratę
prie nusikaltėlių, - atsiliepia Džezė.
- O, iš tikrųjų? - suprunkščiu aš. - Tiesą sakant, mano
močiutė nenorėjo keltis į Angliją, nes sakė, kad būtent iš ten
atkeliauja visi tie baisūs nusikaltėliai!
- Ir daugiau jokių vyrų. Aš tiesiog planuoju nusipirkti
liuksusinį vibratorių, galintį padaryti bet ką, ko tik no­
rėtum.
- Pavyzdžiui, pakeisti palutes? - paklausia Hana viltin­
gai. - Dabar tai manęs laukia ir dar visokie buteliukai, - pa­
reiškia karjeros moteris. - Vienas dalykas man tikrai aiš­
kus. Nuo šiol aš niekam neduosiu patarimų. Ir nesėdėsiu
pirmoje eilėje per žydų berniukų apipjaustymo ceremoni­
ją, - paaiškina ji savo draugėms nežydėms.
- Nuo šiol mano vienintelis patarimas - niekada neduo­
ti patarimų, - priduria pasikeitusi Džezė. - O ką tu darysi,
Kese?
Ką aš? Aš žvelgiu į savo seniausias drauges ir galvoju
apie seisminius šių metų pokyčius. Tai buvo tikra šeimos
saga. Kažkas seno - sužiedėjusi santuoka. Kažkas nau­
jo - meilužis. Kažkas skolinto - mylėjimasis su draugės
sūnumi. Kažkas nepadoraus - mano orgazmo suradimas.
Visa tai išgyvenusi aš supratau, kad santuoka yra laimė
ir džiaugsmas - lydimas vaikų, chaoso, nusivylimų, bai­

343
mės, švelnumo, siurprizų, išdavysčių ir dar daugiau cha­
oso. O galiausiai ateina laimė ir džiaugsmas, kad tau pasi­
sekė išgyventi visą tą chaosą, vaikus, nusivylimus, baimę,
švelnumą, siurprizus ir nesibaigiantį chaosą. Taip pat
supratau, kad meilė užeina gūsiais. Tai silpnesniais, tai
stipresniais. Nėra ištisinės laimės bangos. Ištisinės bangos
būna tik cheminio plaukų sušukavimo, nors jas iš nau­
jo reikia suformuoti kas pusė metų. Meilė yra užkandis,
sumuštinukas su ikrais, o ne pagrindinis patiekalas. Man
reikia kasdienio sotaus naminio maisto - šeimos, mėsos ir
bulvių, vaikų, naujų virtuvės plytelių, galimybės paverkš­
lenti apie pajamų mokestį. Tai emociniai angliavandeniai,
kurių aš trokštu... kartu su pasakišku, lipniu, storinančiu
pudingu.
Hana ir Džezė susėdusios plepa. Aš norėčiau prie jų pri­
sidėti, bet kaip galiu draugauti su žudike? Na ne, Džezė
iš tikrųjų nenužudė Stadso, bet ji užtaisė šautuvą. Tačiau
gaiduką patraukė likimas... Galbūt kurią nors dieną aš pa­
kalbėsiu apie tai per terapijos seansą. Taip, tikrai.
Ir taip mes plaukiame į saulėtekį, virš vandens palai­
komos bičiulystės ir draugiškų plepalų, nuo kurių tykšta
seilės, o mes krykščiame iš juoko. Sunku būtų paaiškin­
ti, kas mūsų pokalbiuose taip juokinga. Tiek to, tegu tai
nėra tobula draugystė dabar, kai slepiu dvi nusikaltėles.
Tai gana įspūdingas trūkumas. Bet, ei, kas gi neturi trū­
kumų?
Gyvenimas nėra vien tik juodos ar baltos spalvos. Jis
dažniausiai pilkas - lyg vanduo iš skalbyklės - po skalbi­
mų, kurių, tikiuosi, Roris neužmetė. Ir tada aš pagalvoju
apie savo vyrą. Šilti ryto saulės spinduliai paliečia mano
veidą lyg bučiniai. Oras pritvinkęs pikantiško jūros dvelks­
mo. Sūrūs vandens purslai primena man Rorį, nuogą. Sau­
lės liežuvis sušildo mano skraitą ir sukelia geismo bangą.

344
Ir dienai vis labiau tampant auksine, aš galvoju, kad labai
greitai, kai tik Roris išmoks paruošti ką nors jausmingo iš
ankštinių žirnių ir įvaldys skalbinių lyginimo meną, aš grį­
šiu namo - orgazmo. Nes laimė pasimylėti su vyru, kuris
tave dievina ir ką tik dulkių siurbliu išsiurbė visą namą, yra lyg
kilimas aukštyn helio pripildytu balionu.
Padėka

Rašydama šį romaną patyriau tik keletą nežymių sužeidi­

mų, kuriuos padarė draugių vyrai. Tačiau tikriausiai nebū­
tina paminėti, kad bet kokie panašumai tarp mano draugių
vyrų bei vyrų romane yra visiškai atsitiktiniai.
Noriu padėkoti savo gerai draugei redaktorei Sjuzanai
Babono (Suzanne Baboneau), mano leidėjui Jenui Čepme-
nui (Ian Chapman) ir mano reklamos agentui Edui Vikto­
rui (Ed Victor).
Ačiū ir tiems, kurie ištvėrė mano pirmojo rankraščio skai­
tymą- seserims Lizai (Liz) bei Džeinei (Jenny),Viktorijai
Hislop (Victoria Hislop), Maiklui Brajanui (Michael Brian)
bei Greinei Foks (Grainne Fox).
Naomi Felber ir Mimi Grinburg (Mimi Greenburg) pa­
dėjo man, nežydei, suprasti judaizmus. Endžė Mitčel (An­
gie Mitchell) ir Sijoba MakGrat (Siobhan McGrath) patikri­
no mano darbą iš pradinės mokyklos mokytojų patirties, o
Džini Maki (Jeannie Mackie), Džeinė Belson (Jane Belson)

347
ir Markas Stivensas (Mark Stephens) konsultavo šeimos bei
kriminalinės teisės klausimais. Sara Lidon (Sarah Liddon)
negailėjo man veterinarinių patarimų. Kitaip tariant, jei
tekste rasite netikslumų, žinosite, ką kaltinti!
Taip pat ačiū Tabitai Piblz (Tabitha Peebles) už spausdi­
nimą bei mano svainiams Kregui Doilui (Craig Doyle) bei
Timui Robertsonui (TimRobertson) už įvairius baigiamuo­
sius patarimus kopijuotojams bei kurjeriams.
Nuoširdžiausia padėka ir Pern Karter (PamCarter), kuri
apgyvendino mane Savojos viešbutyje, jame aš pradėjau
šią knygą. Taip pat kaip visada Julijui bei Džordžui.
Autorė taip pat norėtų padėkoti savo vyrui teisininkui,
kurio ji niekada neužmuštų, nes jis yra vienintelis pakan­
kamai protingas, kad nuo jos išsisuktų.
Turinys

P IR M A D A L IS

1 skyrius. Linksmoji našlė 9

2 skyrius. Kaip aš tavęs nekenčiu?
Leisk man išvardyti 20
3 skyrius. Ranka - moderni gotiška siaubo istorija 44
4 skyrius. Ar įmanomas gyvenimas po neištikimybės? 52
5 skyrius. Jeigu jis nori pusryčių lovoje,
pasiūlykite jam miegoti virtuvėje 68
6 skyrius. Dirbančios motinos savaitė, arba
„kur, po velnių, yra tavo tėvas?" 80
7 skyrius. Ponios, kurios linčiuoja 105
8 skyrius. Mylėti, siurbti ir paklusti 126

ANTRA DALIS
9 skyrius. Nebūk pikta. Geriau būk bloga 137
10 skyrius. Priežastis, dėl kurios tau nesakau,
kada patiriu orgazmą, yra ta,
kad tavęs niekada tuo metu nebūna 150
11 skyrius. Trys žioplės 158

349
TREČIA DALIS
12 skyrius. Lytinių organų nepakankamumas 167
13 skyrius. Ir amžinai nelaimingai 185
14 skyrius. Jausmingas interaktyvus siurprizas 195
15 skyrius. Didelė neištikimybė 201
16 skyrius. Šlapios svetimautojos iš šiaurės vakarų 207
17 skyrius. Kol žmogžudystė mus išskirs 218
18 skyrius. Išlieka gražiausioji 226
19 skyrius. Man mėnesinės, todėl galiu teisėtai tave
užmušti 239
20 skyrius. Kai žeminančių dalykų nutinka
desperatiškoms moterims 249

KETVIRTA DALIS
21 skyrius. Anoniminiai nevykėliai 265
22 skyrius. Mes esame meilužiai 283
23 skyrius. Tau suteiks džiaugsmo ši santuoka,
net jei aš turėčiau išsiskirti su tavimi,
kad taip būtų 290
24 skyrius. Kilimas į viršų 299

PENKTA DALIS
25 skyrius. Kur yra testamentas, aš noriu jame būti 311
26 skyrius. Namų šeimininkas 326
27 skyrius. Kaip pribaigti savo vyrą (ir kiti naudingi
patarimai) 335

Padėka 347
 Lette, Kathy
Le353 Kaip pribaigti savo vyrą (ir kiti naudingi patarimai) : ro­
manas / Kathy Lette. - Vilnius :Alma littera, 2007. - 352 p.
ISBN 978-9955-24-676-3

Žavus, kandus, subtilus ir itin moteriškas Kathy Lette (Keitės

Lete) romanas patiks visiems ir visoms, susituokusiems, išsiskyru-
siems, vienišiems ir turintiems porą.
Trijų moterų kasdienybė atveria aštrias ir pikantiškas santykių
briaunas. Kiekvienas perskaitęs romaną, jame atpažins jei ne save, tai
tikrai savo giminaitį ar kaimyną.

UDK 820(94)-3

Kathy Lette
KAIP PRIBAIGTI SAVO VYRĄ
(IR KITI NAUDINGI PATARIMAI)
Romanas

Iš anglų kalbos vertė Gražina Nemunienė

Redaktorė Julija Kairienė
Korektorės Marijona Treigienė ir Gražina Stankevičienė
Viršelio dailininkas Gintaras Znamerovskis
Maketavo Albertas Rinkevičius
Tiražas 3000 egz.
Išleido leidykla „Alma littera", A. Juozapavičiaus g. 6/2, LT-09310 Vilnius
Interneto svetainė: www.almalittera.lt
Spaudė UAB „Logotipas", Utenos g. 41a, LT-08217 Vilnius
Kathy Lette pelnė skandalingą šlovę dar paauglys­
tėje, parašiusi romaną Puberty Blues. Keletą metų
ji dirbo laikraščio reportere bei situacinių kome­
dijų kūrėja Australijos ir Amerikos televizijose.
Po to ji parašė kelis tarptautinius bestselerius. Jos
romanai buvo išversti į keturiolika kalbų.
Šiuo metu ji gyvena Londone su vyru ir dviem
vaikais.

Seksualus, juokingas ir išmintingas Kathy Lette

naujasis romanas, kurio žavesiui neįmanoma at­
sispirti, yra apie moteris, ne viską turinčias, bet
viską darančias.
Tai romanas, kuris palies kiekvienos moters šir­
dį, kad ir kur ji gyventų, ir primins, kad atidžiai
reikia perskaityti ir tai, kas vedybinėje sutartyje
parašyta mažomis raidėmis.
 Mylėti, siurbti dulkes bei paklusti...

Jeigu jis nori pusryčių lovoje,

pasiūlykite jam miegoti virtuvėje.

Garbinkite savo vyrą, žavėkitės juo,

bet visą turtą įforminkite savo vardu

M
knygų klubas
Tapkite Knygų klubo nariu!
■ Nemokamas knygų katalogas kiekvieną ketvirtį
■ Naujausios ir populiariausios knygos
■Ypatingi pasiūlymai
■ K n y g ų p r is t a t y m a s į n a m u s , d a r b o v ie t ę a r p a š tą

In fo rm a c ijo s te ira u k itė s n e m o k a m u te l. 8 8 0 0 20022, w w w .k n y g u k lu b a s .it