Sarah Pinborough

Ydingas ratas
psichologinis trileris

Iš anglų kalbos vertė Rita Vidugirienė

Versta iš:
Sarah Pinborough, Behind Her Eyes, HarperCollinsPublishers, 2017

Redaktorė
Aušra Kaziukonienė

Maketuotoja
Eglė Jurkūnaitė

Dailininkas
Zigmantas Butautis

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete),
išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais
atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų
banke (NBDB).

ISBN 978-9955-23-980-2
ISBN 978-609-479-023-2

Copyright © Sarah Pinborough Ltd, 2017

© Getty Images, viršelio nuotrauka
© Rita Vidugirienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2017
© Baltų lankų leidyba, 2017
Trys žmonės gali išsaugoti paslaptį, jei du iš jų mirę.
Benjamin Franklin
 Skiriu Tašai
Žodžiais to neperteiksi. Tiesiog ačiū tau už viską ir lieku skolinga taurę vyno.
Pirma dalis
 1
Tada
Įgnybiu sau ir kas valandą kartoju: AŠ NEMIEGU.
Pažvelgiu į savo rankas. Susiskaičiuoju pirštus.
Pažiūriu į sieninį (arba rankinį) laikrodį, apsižvalgau.
Išlieku ramus ir susitelkęs.
Pagalvoju apie duris.
 2
Vėliau
Kai viskas buvo baigta, jau beveik švito. Pilkas dryžis skersai dangaus drobę. Sudžiūvę lapai,
purvas, prilipęs prie jo džinsų, ir skausmas, veriantis jo gležną kūną prakaito lašams vėstant drėg​-
name žvarbiame ore. Kas padaryta, padaryta, nebeatšauksi. Siaubingas, tačiau būtinas veiksmas.
Pabaiga ir pradžia dabar visiems laikams susipynė į vieną mazgą. Jam atrodė, kad tai, kas įvyko,
neišvengiamai atsispindės pasaulio spalvų paletėje, bet žemės ir dangaus atspalviai išliko tokie pat
blankūs, o medžiai nė nevirptelėjo iš pykčio. Gaila, nekuždėjo vėjas. Tolumoje nekaukė pavojaus
sirenos. Miškas buvo tik miškas, o purvas – viso labo purvas. Jis giliai atsiduso ir nelauktai pasijuto
gerai. Švarus. Nauja aušra. Nauja diena.
Tyloje jis pasuko akiplotyje stūksančių dvaro griuvėsių link. Ir nebesidairė atgal.
 3
Dabar

Adelė

Kai Deividas pagaliau grįžta namo, mano panagėse vis dar juoduoja purvas. Jis graužia odą,
skverbiasi į giliausius jos sluoksnius. Kai trinkteli durys, pajuntu, kaip nervas sukausto skrandį, ir
akimirką mes žvelgiame vienas į kitą iš priešingų ilgo koridoriaus galų naujajame Viktorijos epochos
stiliaus name, skiriami tobulai poliruoto medžio. Jis apsigręžia ir lengvai siūbuodamas pasuka
svetainės link. Sunkiai atsidūstu ir einu jam iš paskos, krūpčiodama nuo kiekvieno garsaus bato
kulniuko kaukštelėjimo į grindis. Neturiu bijoti. Aš privalau tai atitaisyti. Mes privalome tai atitaisyti.
– Paruošiau vakarienę, – sakau, stengdamasi per daug neįkyrėti. – Tik jautienos troškinio. Palauks
iki rytojaus, jei jau pavalgei.
Nusigręžęs nuo manęs, jis spokso į lentynas, kurias pakuotojai pripildė knygų iš dėžių. Bandau
negalvoti, kaip ilgai jo nebuvo. Susėmiau taurės šukes, pašlaviau ir iššveičiau grindis, pasikrapščiau
sode. Pyktis išgaravo. Išsiskalavau burną, kad jis neužuostų nė menkiausio vyno kvapo, nes, kol jo
nebuvo, išmaukiau ne vieną taurę. Jam nepatinka, kai geriu. Draugijoje išgeriu taurę kitą. Niekad
negeriu viena. Bet šį vakarą nesusilaikiau.
Taip ligi galo ir neišsivaliusi purvo iš panagių, palindau po dušu, persirengiau žalsvai žydra
suknele ir, įsispyrusi į derančius aukštakulnius, pasidažiau. Nė ženklo ašarų ir pykčio. Noriu, kad visa
tai nustumtume praeitin. Atversim švarų lapą. Mūsų nauja pradžia. Taip ir bus.
– Aš nealkanas.
Kai pasisuka į mane, jo akyse įžvelgiu slepiamą neapykantą ir vos sutramdau ūmai užplūdusį
graudulį. Tuštuma jo akyse man atrodo daug baisesnė už įniršį. Visa, ką taip uoliai stengiausi sukurti,
griūva. Man nerūpi, kad jis vėl išgėręs. Tik noriu, kad mane mylėtų kaip anksčiau. Jis nė nepastebi
mano pastangų nuo tada, kai įsiutęs išlėkė iš namų. Kiek daug dirbu. Kaip atrodau. Kaip stengiuosi.
– Einu gulti, – taria. Jis nežiūri man į akis, ir suprantu, kad eis miegoti į svečių kambarį. Dvi
dienos, kaip savo santykius lipdome iš naujo, ir jis jau nenori su manimi miegoti. Mūsų santykiai vėl
trūkinėja. Greit nebepajėgsim vienas kito pasiekti. Jis atsargiai apeina mane, noriu paliesti jo ranką,
bet labai bijau reakcijos. Rodos, jis manimi šlykštisi. O galbūt man spinduliuoja dygėjimąsi savimi.
– Myliu tave, – sakau tyliai. Nekenčiu savęs už tai, o jis neatsako ir svyrinėdamas lipa laiptais,
tarsi manęs nė nebūtų. Girdžiu, kaip tolsta jo žingsniai ir durys užsidaro.
Akimirką stebeiliju į erdvę, kurioje jo nebėra, klausydamasi nelygaus savo širdies plakimo, grįžtu
į virtuvę ir išjungiu orkaitę. Nelaikysiu troškinio iki rytojaus. Jis apkars nuo šios dienos prisiminimų.
Vakarienė žlugo. Mes žlugę. Kartais susimąstau, gal jis nori mane nužudyti ir taip viską baigti.
Atsikratyti sunkios naštos. Galbūt giliai širdyje ir aš trokštu jį nužudyti.
Apima pagunda įsipilti dar vieną taurę vyno, bet atsispiriu. Jau ir taip smaugia graudulys, dar
vieno barnio nebeištverčiau. Galbūt rytoj vėl viskas bus gerai. Aš pakeisiu butelį, ir jis niekada
nesužinos, kad šitiek geriu.
 Prieš išjungdama šviesą, pažvelgiu į sodą ir įsižiūriu į savo atspindį lange. Esu graži moteris.
Prisižiūriu. Kodėl jis manęs nebemyli? Kodėl mudviejų gyvenimas nebėra toks, kokio tikėjausi, kokio
norėjau, po viso to, ką esu dėl jo padariusi? Turime daug pinigų. Jis padarė svajonių karjerą. Visada
stengiausi būti tobula žmona ir dovanoti jam tobulą gyvenimą. Kodėl jis niekaip nepaleidžia
praeities?
Šluostydama ir blizgindama granitinį paviršių, dar valandėlę savęs gailiuosi, tada giliai iškvepiu
ir susiimu. Turiu išsimiegoti. Deramai išsimiegoti. Išgersiu tabletę ir užsimiršiu. Rytoj viskas bus
kitaip. Turi būti kitaip. Aš jam atleisiu. Kaskart atleidžiu.
Myliu savo vyrą. Myliu nuo tos akimirkos, kai jį pamačiau, ir niekada nenustosiu mylėjusi. Aš
nepasiduosiu. Nieku gyvu.
 4

Luiza

Jokių vardų, gerai? Jokių kalbų apie darbą. Apie pilką kasdienybę. Pasikalbėkim apie tikrus
dalykus.
– Tu tikrai taip pasakei?
– Taip. Na, ne, – sakau. – Jis taip pasakė.
Mano veidas dega. Prieš dvi dienas pusę penktos popiet, po pirmo „Negroni“ kokteilio, šie
žodžiai skambėjo romantiškai, bet dabar jie primena pigią komediją su tragedijos elementais.
Trisdešimt ketverių metų moteris nueina į barą, čia ją užkalbina saldžialiežuvis jos svajonių vyras,
tada paaiškėja, kad jis – jos naujasis viršininkas. O, Dieve, koks siaubas, gyventi nesinori. Kokia
bjauri istorija.
– Žinoma, kad jis taip pasakė, – Sofi prajunka, bet iškart mėgina susitvardyti. – Jokių kalbų apie
pilką kasdienybę. Kad ir apie tokią smulkmeną, kad yra vedęs.
Ji pamato mano išraišką.
– Atleisk. Suprantu, tai nejuokinga, gal tik vos vos. Ir suprantu, tu neturi didelės santykių su vyrais
patirties, bet kaip galėjai nesuprasti, kad jis vedęs? Na, dėl viršininko, tebūnie, negalėjai žinoti. Tau
tiesiog velniškai nepasisekė.
– Tai tikrai nejuokinga, – sakau, bet nusišypsau. – Šiaip ar taip, vedę vyrai yra tavo stichija, ne
mano.
– Tiesa.
Žinojau, kad pasikalbėjusi su Sofi pasijusiu geriau. Mums linksma drauge. Mes pokštaujame. Ji
profesionali aktorė – nors mes niekada nekalbame apie tai, kad ji metų metus televizijoje vaidina
lavonus – ir, nepaisant jos meilės romanų, yra seniai ištekėjusi už muzikos prodiuserio. Susipažinome
moterų konsultacijos kursuose nėščiosioms, ir nors mūsų gyvenimai labai skirtingi, tapome
draugėmis. Septyneri metai, o mudvi vis dar geriame vyną.
– Bet dabar tu tokia pat kaip aš, – ji šelmiškai mirkteli. – Miegi su vedusiu vyru. Nebelaikau savęs
tokia baisia nedorėle.
– Aš nemiegojau su juo. Ir nežinojau, kad jis vedęs. – Pastarasis teiginys buvo negryna tiesa.
Baigiantis vakarui jau galėjau tai įtarti. Jis atkakliai spaudėsi prie manęs, kai bučiavomės, apsvaigę
nuo džino. Staigiai ištrūko iš glėbio. Akyse buvo matyti kaltė. Atsiprašymas. Aš negaliu. Viskas jau
tuomet buvo aišku.
– Na gerai, Snieguole. Tiesiog man įdomu, kad jis tavęs vos nepatvarkė. Kiek ilgai tai trunka?
– Tikrai nenoriu apie tai galvoti. Dar didesnė savigrauža man tikrai nepadės išsipainioti iš tokios
kebeknės kaip ši, – sakau, tada gurkšteliu vyno. Noriu dar vienos cigaretės. Adamas, įsisupęs į
patalus, kietai miega ir iki pusryčių bei mokyklos nė nekrustelės. Galiu atsipalaiduoti. Jis nesapnuoja
košmarų. Jis nevaikšto per miegus. Dėkui Dievui, bent už tokias nedideles malones.
– O dėl visko kalta Michaela, – nesiliauju. – Jeigu ji būtų atšaukusi atostogas prieš man einant į tą
barą, nieko panašaus nebūtų įvykę.
 Vis dėlto Sofi iš dalies teisi. Jau senokai flirtavau su vyrais, o ką kalbėti apie nusitašymą ir
bučinius. Jos gyvenimas kitoks. Nuolat apsupta naujų ir įdomių žmonių. Menininkų, kurie gyvena daug
laisvesnį gyvenimą, geria iki paryčių ir elgiasi lyg paaugliai. Būdama vieniša mama Londone, vos
pragyvenanti iš ne viso psichiatro sekretorės etato, tikrai turiu nedaug galimybių beatodairiškai elgtis
ir kas vakarą pramogauti, tikėdamasi su kuo nors susipažinti, ką jau kalbėti apie „poną Tikrąjį“, ir
negaliu pakęsti „Tinder“, „Match“ ar kitų pažinčių svetainių. Tiesą sakant, įpratau būti viena. Nieko
nekeisti kurį laiką. Ir tas kuris laikas ilgainiui tampa nesąmoningu gyvenimo būdo pasirinkimu.
– Ji pakels tau ūpą. – Sofi išsitraukia suktinukę iš viršutinės raudono aksominio švarkelio
kišenėlės. – Patikėk, apkvaišus viskas nušvis daug linksmesnėmis spalvomis.
Pamačiusi nepritariamą mano išraišką nusivaipo.
– Liaukis, Lu. Dabar ypatinga proga. Tu pranokai pati save. Laižeisi su savo naujuoju vedusiu
viršininku. Genialu. Galėtum užsakyti kam nors susukti filmą apie tai. Ir aš galėčiau jame vaidinti.
– Paklausyk, – sakau. – Kai liksiu be darbo, man reikės pinigų.
Negaliu ir nenoriu ginčytis su Sofi, tad netrukus mudvi sėdime mano butelio balkonėlyje, ant žemės
pasidėjusios vyną, traškučius ir cigaretes, rūkome „žolę“ ir krizename.
Priešingai nei Sofi, kuri kažkaip įstengia išlikti amžina paaug​le, kvaišinimuisi mano kasdienybėje
nėra vietos, nes visa atsakomybė gula ant mano vienos pečių, trūksta ir laiko, ir pinigų, bet juokas
nugali ašaras, todėl giliai įtraukiu saldų draudžiamą dūmą.
– Taip galėjo nutikti tik tau. Tu pasislėpei? – klausia ji.
Linkteliu, šypsausi prisiminusi tą sceną, kuri iš šalies turėjo atrodyti tikrai komiškai.
– Nesumojau nieko geresnio, nėriau į tualetą ir lūkuriavau ten. Kai pasirodžiau, jis jau buvo išėjęs.
Pareigas pradeda eiti nuo rytojaus. Daktaras Saiksas jam kruopščiai aprodė kliniką.
– Jam ir jo žmonai.
– Aha, ir jo žmonai. – Prisimenu, kaip gražiai juodu atrodė tą trumpą ir siaubingą akimirką, kai
viską supratau. Graži pora.
– Kiek ilgai lindėjai tualete?
– Dvidešimt minučių.
– O, Lu.
Stoja tyla, tada mudvi imam kikenti, apsvaigusios nuo vyno ir marihuanos, ir niekaip negalime
liautis.
– Gaila, nemačiau tavo išraiškos, – sako Sofi.
– Aha, užtat aš visiškai nenoriu matyti jo išraiškos, kai išvys mane.
Sofi gūžteli pečiais.
– Juk jis vedęs. Gėdytis turi jis. Ką jis tau gali prikišti?
Ji bando mane išvaduoti nuo kaltės jausmo, o aš vis tiek negaliu jo atsikratyti, kaip ir sukrėtimo.
To dūrio į paširdžius, kai išvydau moterį jo pašonėje ir nėriau slėptis. Kai išvydau jo gražuolę žmoną.
Elegantišką. Tamsiaplaukę ir įrudusią, tarsi Andželina Džoli. Tą savotišką ją gaubiantį
paslaptingumą. Nepaprastai liekną. Priešingybę man. Jos atvaizdas akimirksniu įsirėžė man į
smegenis. Neįsivaizduoju jos panikuojant ar slepiantis tualete nuo ko nors – kad ir kas jis būtų. Jos
atvaizdas tiesiog degino, taip neturėtų būti po vienos girtos popietės, ir ne tik todėl, kad mano
savivertė visai smuko.
Dalykas tas, kad jis man patiko – labai patiko. Negaliu prisipažinti to Sofi. Apie tai, kad jau seniai
su niekuo taip nesikalbėjau. Apie tai, kokia laiminga jaučiausi, flirtuodama su vyru, kuris atsako man
tuo pačiu, ir kad jau neatmenu, kaip jaudina viltis, kad galbūt tuoj prasidės kas nors naujo. Mano
gyvenimas – begalinė pilka kasdienybė. Pažadinu Adamą ir nuvežu jį į mokyklą. Jeigu noriu pradėti
darbą anksti, jis keliauja į „pusryčių klubą“. Jeigu nedirbu, galiu valandomis šmirinėti po dėvėtų
drabužių parduotuvėles, ieškodama vardinių, kurie tiktų subtiliai prabangiam įvaizdžiui klinikoje.
Tada, kol sugrįžta Adamas, gaminu valgį, tvarkausi, lakstau po parduotuves, paskui – namų darbų
ruošimas, vakarinė arbata, vonia, pasaka prieš miegą jam ir vyno taurė bei prastas miegas man. Kai
jis savaitgaliui važiuoja pas tėvą, jaučiuosi per daug pavargusi, todėl tįsau lovoje ir žiūriu kokį
šlamštą per televizorių. Mintis, kad toks gyvenimas gali tęstis, kol Adamui sukaks bent penkiolika,
mane gąsdina, tad stengiuosi apie tai negalvoti. Bet toji pažintis su vyru bare priminė, kaip gera ką
nors jausti. Kaip moteriai. Jis privertė mane atgyti. Net dingtelėjo grįžti į tą barą viliantis, kad jis
manęs ieškos. Bet, žinoma, gyvenimas – ne romantinė komedija. Ir jis vedęs. O aš mulkė. Man
nepikta, tik liūdna. Negaliu viso to papasakoti Sofi, nes ji ims manęs gailėtis, o aš to nenoriu, kur kas
lengviau į visa tai žvelgti su humoru. Ir tai iš tiesų juokinga. Juk nesėdžiu namie ir kas vakarą
nedejuoju, kad esu vieniša, tarsi be vyro neįmanoma jaustis visavertei. Apskritai esu beveik laiminga.
Esu didelė mergaitė. Galėjo būti blogiau. Tai tebuvo klaida. Turiu ją ištaisyti.
Pasisemiu saują „Doritos“, Sofi paseka mano pavyzdžiu.
– Apvalumai – nauja mada, – vienu metu ištariame, tada prisikemšame burnas traškučių ir vos
neužspringstame, nes vėl prapliumpame kvatotis.
Prisimenu, kaip slėpiausi nuo jo tualete, šokiruota ir apimta panikos. Tai iš tiesų juokinga. Viskas
juokinga. Galbūt ryt rytą, kai sulauksiu atpildo, man nebus taip linksma, bet kol kas galiu juoktis.
Jeigu negali juoktis iš savęs, tai iš ko daugiau?
– Kodėl taip elgiesi? – klausiu vėliau, kai vyno butelis jau tuščias ir vakarėlis artėja prie
pabaigos. – Kurių galų tau tie romanai? Argi nesi laiminga su Džėjumi?
– Žinoma, esu, – sako Sofi. – Aš jį myliu. Juk ne nuolat tai darau.
Galbūt tai tiesa. Ji aktorė ir kartais išpučia burbulą tiesiog dėl įdomios istorijos.
– Bet kam apskritai tai darai? – Keista, apie tai mes anksčiau beveik nekalbėjom. Ji žino, kad dėl
to jaučiuosi nepatogiai, ne dėl to, ką ji daro – tai jos reikalas, bet todėl, kad pažįstu Džėjų ir jis man
patinka. Jis tinka jai. Be jo ji pražūtų. Kad ir kaip tai pavadintum.
– Mano libido stipresnis nei jo, – pagaliau ištaria ji. – O santuokoje svarbiausia ne seksas. Čia
svarbiausia būti su savo geriausiu draugu. Džėjus geriausias mano draugas. Bet mes esame kartu jau
penkiolika metų. Geismas negali išlikti toks pats. Na taip, mes retsykiais tai darome, tačiau viskas
kitaip nei buvo. Ir vaiko gimimas daug ką pakeičia. Kai tiek daug metų esame tėvai, o ne vien
meilužiai, sunku kurstyti aistrą.
Susimąstau apie savo trumpalaikę santuoką. Mudviejų geismas neužgeso, bet tai nesutrukdė jam
išeiti pas kitą po ketverių metų, kai sūnui buvo vos dveji. Galbūt Sofi iš dalies teisi. Vargu ar kada
buvusį vyrą Janą laikiau savo geriausiu draugu.
– Tiesiog man dėl to šiek tiek liūdna. – Taip ir yra.
– Nes tu tiki tikra meile ir laime iki paskutinio atodūsio, kaip pasakoje. Bet gyvenime taip nebūna.
– Manai, jis buvo tau kada nors neištikimas? – klausiu.
– Žinoma, be flirtų neapsieita, – sako ji. – Buvo viena dainininkė, su kuria jis prieš daug metų
dirbo. Greičiausiai jie turėjo romaną. Bet kad ir koks ryšys juos siejo, mūsų santuokos jis nepaveikė.
Nė kiek.
 Jos žodžiai skamba taip įtikinamai. O aš įstengiu galvoti tik apie išdavystės skausmą, kokį patyriau
išėjus Janui. Apie tai, kaip jo poelgis atsiliepė mano savivertei. Kokia niekam tikusi jaučiausi tomis
pirmomis dienomis. Kokia negraži, atstumianti. Ir nors romanas, dėl kurio jis mane paliko, truko
neilgai, man dėl to nepalengvėjo.
– Vargu ar kada nors tai suprasiu, – tariu.
– Kiekvienas turi paslapčių, Lu, – sako Sofi. – Ir kiekvienam reikia leisti turėti savo paslapčių.
Niekad negali žinoti apie kitą žmogų. Išprotėtum, jeigu mėgintum tai padaryti.

Kai ji išėjo ir ėmiau kuopti jovalą po mūsų vakarėlio, dingtelėjo, kad gal Džėjus pirmas ėmė
svetimauti. Galbūt tai Sofi paslaptis, kuri slypi už visų jos pasimatymų viešbučių numeriuose. Galbūt
ji taip elgiasi, kad pasijustų geriau ar jam atkeršytų? Kas žino? Galbūt aš prisigalvoju.
Prisigalvojimas yra vienas iš mano bruožų. Kiekvienam savo, primenu sau. Ji atrodo laiminga, ir
mane tai tenkina.
Dar tik kelios minutės po pusės vienuoliktos, bet jaučiuosi išsekusi. Trumpam žvilgteliu į Adamo
kambarį. Pamačiusi, kaip jis ramiai miega, susirietęs į kamuoliuką po pūkine „Žvaigždžių karų“
antklode, viena ranka apglėbęs meškiuką Padingtoną, apsiraminu ir uždarau duris.

Kai pabundu vonioje, stovėdama priešais veidrodį, aplinkui tamsu. Kol susivokiu, kur esu, veriamai
dilgčioja blauzdą. Turbūt susimušiau į nedidelę skalbinių dėžę vonios kampe. Mano širdis daužosi,
plaukai sudrėkę nuo prakaito iki pašaknių. Pamažu sugrįžtant tikrovei, ima purtyti naktinis košmaras,
sąmonėje lieka tik jo nuotrupos. Bet aš žinau, kas tai buvo. Tas sapnas nuolat kartojasi.
Erdvus pastatas, gal sena ligoninė ar našlaičių prieglauda. Adamas įstrigęs kažkur ten, ir aš žinau,
tiesiog žinau, kad jeigu iki jo nenusigausiu, jis mirs. Jis išsigandęs kviečia mane. Jam tuoj nutiks
kažkas bloga. Aš bėgu koridoriais, stengdamasi jį surasti, nuo sienų ir lubų driekiasi šešėliai,
nelyginant neatskiriama dalis siaubingo blogio, kuris tvyro tame pastate, jie apkloja mane, spraudžia į
spąstus. Mėgindama ištrūkti iš tamsos, nieko negirdžiu, tik Adomo verksmą, lipnūs pluoštai užkerta
man kelią pas jį, dusina ir tempia į amžiną tamsą. Siaubingas sapnas. Jis nepaleidžia manęs lyg tie
šešėliai košmare. Keičiasi tik smulkmenos, bet istorija kaskart ta pati. Kad ir kiek kartų esu jį
sapnavusi, niekaip nepriprantu.
Naktiniai košmarai prasidėjo dar prieš gimstant Adamui – mane jie lankė nuolat, bet anksčiau
grumdavausi dėl savo pačios išlikimo. Dabar dingojasi, kad anie sapnai buvo lengvesni, nors tada to
nesupratau. Košmarai – tikra mano gyvenimo rykštė. Jie atima iš manęs galimybę ramiai išsimiegoti,
nes vienišos mamos dalia kaip reikiant išsekina.
Šįkart nuėjau toliau nei įprastai. Dažniausiai pabundu sutrikusi, stovėdama arba prie savo, arba
prie Adamo lovos, per patį absurdiško, siaubą varančio reginio vidurį. Košmarai tapo tokie dažni,
kad jeigu Adamas ir nubunda, jie nebetrikdo jo. Bet jis paveldėjo iš tėvo praktiškumą. O iš manęs,
tikra laimė, – humoro jausmą.
Uždegu šviesą, pažvelgiu į veidrodį ir sudejuoju. Tamsūs ratilai tempia paakių odą, suprantu, kad
jokia pudra jų neužmaskuos. Dieną tikrai ne. A, tiek to. Primenu sau, kad man nerūpi, ką vyras iš
baro, negana to, mano naujasis vedęs viršininkas apie mane galvoja. Tikiuosi, jis taip sutriks, kad
visą dieną mane ignoruos. Bet skrandis vis dar it replėmis surakintas iš nervų, galva plyšta nuo vyno
ir cigarečių. Moterie, susiimk, sakau sau. Po kelių dienų viskas pasimirš. Tiesiog keliauk ir daryk,
ką privalai.
 Dar tik ketvirta ryto, ir aš išgeriu gurkšnį vandens, tada išjungiu šviesą ir įsliuogiu atgal į lovą,
tikėdamasi bent trumpai snustelėti, kol šeštą subirbs žadintuvas. Veju šalin mintis apie tai, kaip gera
buvo jausti jo lūpas ir atsiduoti, kad ir akimirką, aistros šuorui. Pajusti tą ypatingą sąlytį su kuo nors.
Spoksau į sieną ir mėginu skaičiuoti avis, paskui suvokiu, kad, nepaisant visko, atkampioje širdies
kertelėje kirba noras dar kartą jį pamatyti. Sugriežiu dantimis ir išvadinu save mulke. Aš ne tokia
moteris.
 5

Adelė

Mojuoju ir šypsausi, išlydėdama jį pro duris pirmą darbo klinikoje dieną, pagyvenusi moteris iš
gretimo namo, vedžiojanti šunelį plonomis kojytėmis, nulydi mus pritariamu žvilgsniu. Mes visada
atrodome tobula pora, Deividas ir aš. Man tai patinka.
Vis dėlto atsidūstu iš palengvėjimo, kai uždarau duris ir visas namas lieka man vienai, nors toks
atodūsis kvepia nedidele išdavyste. Man patinka, kai Deividas šalia, bet mudu dar nesugrįžome ant to
lygaus pagrindo, kokį buvome susikūrę, ir aplink tvyro daugybė neišsakytų dalykų. Laimė, naujasis
namas pakankamai erdvus, kad jis galėtų pasislėpti darbo kabinete ir taip atsargiai judėtume vienas
aplink kitą, apsimesdami, jog viskas puiku.
Tačiau aš tikrai jaučiuosi gerėliau nei tada, kai jis grįžo namo girtas. Žinoma, kitą rytą to
neaptarinėjome; šiomis dienomis apskritai nedaug ką aptarinėjame. Užuot prakalbusi apie
vakarykščią dieną, palikau jį prie savo popierių ir nuvykau užsakyti mudviem abonemento į ganėtinai
brangų vietos sveikatingumo klubą, tada pasivaikščiojau po mūsų naują prabangų rajoną, mėgindama
įsiminti kiekvieną smulkmeną. Man patinka sudėlioti regėtus vaizdus tam tikra tvarka. Gebėti juos
suvokti. Tai mane ramina. Padeda atsipalaiduoti.
Taip vaikščiojau beveik dvi valandas, fiksuodama mintyse parduotuves, barus bei restoranus, kol
jie saugiai sugulė atmintyje, kad bet kuriuo laiku galėtų iš jos išnirti. Tada kepyklėlėje nupirkau
duonos, delikatesų parduotuvėlėje alyvuogių, pjaustyto kumpio, humuso ir saulėje džiovintų
pomidorų. Jų kainos pasirodė nepadoriai aukštos ir surijo visus mano ūkio reikalams skirtus pinigus.
Paskui paruošiau pietums užkandžių valgyti kambaryje, nors buvo gana šilta iškylauti lauke. Nemanau,
kad Deividas jau norėtų pietauti sode.
Vakar mudu nuvažiavome į kliniką, aš sužavėjau vyresnįjį jo partnerį daktarą Saiksą ir kitus
gydytojus bei slaugytojas, su kuriais susipažinome. Žmonės reaguoja į grožį. Dvelkia tuštybe, bet tai
tiesa. Deividas kartą man pasakojo, kad prisiekusieji daug lengviau patiki gražiais negu vidutinės ar
bjaurios išvaizdos žmonėmis, sėdinčiais teisiamųjų suole. Kaulai ir oda tik sėkmės dalykas, bet aš jau
supratau, kad tai daro stebuklus. Net nebūtina daug kalbėti, tik klausytis bei šypsotis, ir žmonės iš
kailio neriasi, kad patrauktų tavo dėmesį. Man patinka būti gražiai. Jei sakyčiau kitaip, meluočiau.
Dedu daug pastangų atrodyti graži Deividui. Visa, ką darau, darau dėl jo.
Deivido naujasis darbo kabinetas – antras didžiausias pastate iš tų, kuriuos man teko matyti. Kaip
tik toks, koks, vyliausi, jam atiteks, kai ilgainiui gaus pareigas klinikoje Harli gatvėje. Brangus
kreminės spalvos kilimas, didelis dailus rašomasis stalas, už durų – labai moderni registratūra.
Šviesiaplaukė ir žavi – jeigu kam patinka toks žavesys – moteris prie registratūros stalo paspruko dar
prieš mums susipažįstant, ir tai mane suerzino – bet daktaras Saiksas, regis, to nė nepastebėjo. Jis
kalbėjo su manimi ir raudo, kai juokdavausi iš jo lėkšto sąmojo. Rodos, puikiai laikiausi, turint
galvoje, kaip skaudėjo širdį. Deividas, regis, taip pat liko patenkintas, nes vėliau kiek sušvelnėjo.
Šį vakarą esame pakviesti vakarienės pas daktarą Saiksą. Jau išsirinkau suknelę ir žinau, kaip
susišukuosiu plaukus. Ketinu padaryti viską, kad Deividas manimi didžiuotųsi. Aš galiu būti gera
žmona. Naujojo partnerio žmona. Nepaisant dabartinių savo nuogąstavimų, nuo tada, kai
persikraustėme, jaučiuosi daug ramesnė.
Dirsteliu į laikrodį, jo tiksėjimas drumsčia spengiančią tylą name. Dar tik aštunta ryto, jis
greičiausiai dabar pakeliui į darbą. Iki pusės dvyliktos namo tikrai neskambins. Turiu laiko. Einu į
miegamąjį ir atsigulu ant apkloto. Nesiruošiu miegoti. Tik užmerkiu akis. Galvoju apie kliniką,
Deivido kabinetą. Tą brangų kreminės spalvos kilimą. Poliruoto raudonmedžio rašomąjį stalą. Vos
žymų brėžį kampe. Dvi grakščias kušetes. Tvirtas kėdes. Mažmožius. Giliai įkvepiu.
 6

Luiza

– Šiandien gražiai atrodai, – sako Sju, ji kone nustemba, kai nusivelku paltą ir pakabinu jį
personalo kambaryje. Adamas sakė tą patį – ir tuo pačiu tonu. Kai rytą, prieš mudviem išsiruošiant į
mokyklą, įspraudžiau jam į delną skrebutį, jo smulkiame veidelyje šmėstelėjo šioks toks suglumimas,
nes išvydo šilkinę palaidinę, kurią neseniai įsigijau labdaros krautuvėlėje ir kurios dar nė karto
nebuvau apsivilkusi, ir ištiesintus plaukus. O, Dieve, mano pastangos akivaizdžios, ir aš tai žinau. Bet
darau tai ne dėl jo. Netgi atvirkščiai, prieš jį. Paradinė maskuotė, kuria prisidengsiu. Be to,
nebegalėjau užmigti, tad turėjau ko nors imtis.
Įprastai tokiais rytais kaip šis nuvežu Adamą į „pusryčių klubą“ ir klinikoje būnu pirma, taigi prieš
pasirodant visiems darbe kava jau būna paruošta. Bet šiandien, žinoma, buvo viena tų dienų, kai
Adamas pabudo piktas ir viskuo nepatenkintas, paskui niekaip negalėjo rasti kairio bato, ir tada, nors
aš jau seniausiai buvau pasiruošusi, teko lėkti lyg patrakusiems, kad laiku atsidurtume prie mokyklos
vartų.
Man prakaituoja delnai, ir, nors šypsausi, jaučiu lengvą šleikštulį. Pakeliui iš mokyklos į kliniką
surūkiau tris cigaretes. Įprastai stengiuosi nerūkyti iki kavos pertraukėlės. Na, įprastai. Esu įsikalusi į
galvą – jokių cigarečių iki kavos, bet iš tikrųjų dažnai pakeliui į darbą vieną surūkau.
– Ačiū, Adamas šį savaitgalį pas tėtį, tad po darbo galėsiu nueiti išlenkti taurelės.
Po darbo, ko gero, tikrai turėsiu išgerti. Parašau Sofi žinutę, gal ji norės susitikti. Žinoma, norės.
Jai knietės sužinoti, kaip rutuliojasi šis farsas. Stengiuosi kalbėti kuo natūraliau, bet mano balsas ir
man pačiai skamba keistai. Turiu susiimti. Tampu juokinga. Juk jo padėtis bus daug sunkesnė nei
mano. Manęs nesaisto santuokiniai ryšiai. Taip, negaliu paneigti savo drąsių tauškalų tą popietę, bet
jie nekeičia esmės – aš taip nesielgiu. Man toks elgesys nėra įprastas, koks galbūt yra Sofi, ir dėl to
jaučiuosi tiesiog šlykščiai. Esu įtampos bei baimių nustekenta griuvena, kuri negali apsispręsti, ką jai
daryti. Dėl šios padėties galbūt nesu kalta, bet jaučiuosi kvaila, prasižengusi, pikta ir ne savo kailyje.
Pirmą kartą per, regis, amžinybę užmezgiau meilės romaną, ir tai pasirodė esąs pramanas. Nepaisant
viso to ir iš galvos neišeinančio jo gražuolės žmonos paveikslo, žinojimas, kad vėl jį pamatysiu, vis
dėlto keistai jaudina. Lyg lengvabūdę sutrikusią paauglę.
– Elena iš viršutinio aukšto man perdavė, kad daktarai posėdžiaus iki pusės vienuoliktos, – sako
Sju. – Galime atsipalaiduoti.
Ji atidaro rankinę.
– Ir aš nepamiršau, kad šiandien mano eilė. – Ištraukia du riebaluotus popierinius maišelius. –
Penktadienio sumuštiniai su kumpiu.
Jaučiu tokį palengvėjimą, kad turiu dar porą valandų atsikvėpti, jog mielai čiumpu sumuštinį. Nors
tai tik rodo, kokia pilka ir nuobodi mano kasdienybė, jeigu šie penktadienio pusryčiai man yra
ryškiausias savaitės akcentas. Ir vis dėlto čia kumpis. Kai kurie rutinos aspektai visai smagūs.
Atsikandu didelį kąsnį, mėgaudamasi minkštutėle šilta duona ir sūroka mėsa. Esu iš tų, kurie daug
valgo, kai ima nervintis. Tiesą sakant, daug valgau, kad ir kokios nuotaikos būčiau. Valgau, kai
nervinuosi, valgau, kai esu rami, valgau, kai negaliu nustygti iš laimės. Visada tas pat. Kiti
skirdamiesi numeta kalną kilogramų. O aš priešingai.
Dar dvidešimt minučių iki oficialios darbo pradžios, tad geriame arbatą prie stalelio. Sju pasakoja
apie savo vyro artritą ir gėjų porą, gyvenančią jų kaimynystėje, kurie, regis, nieko daugiau nedaro, tik
mylisi. Šypsausi, mėgindama įsijausti į istoriją ir nešokinėti kaskart išvydusi kieno nors šešėlį pro
durų į koridorių plyšį.
Nepamatau, kaip užtykšta lašas kečupo, ir ant mano kreminės palaidinės ties krūtine išplinta
ryškiai raudona dėmė. Sju išsyk pripuola, nervingai mėgina nuvalyti dėmę popierinėmis servetėlėmis,
paskui drėgnu skudurėliu, bet po visų jos pastangų didelis audinio plotas tampa permatomas, o nebe
tokį ryškų raudoną ruožą juosia blyškus apvadas. Mano veidas tiesiog liepsnoja, palaidinės šilkas
limpa prie nugaros. Tai ženklas, pranašaujantis, kas manęs šiandien laukia. Tiesiog jaučiu.
Numoju ranka į gerus Sju ketinimus man padėti ir drožiu į tualetą, ten rankų džiovintuvu mėginu
kiek įmanoma nusausinti palaidinę. Laimiu tiek, kad bent jau nematyti nuo plovimo kiek papilkėjusios
liemenėlės nėrinių apvado. Menka paguoda.
Gera proga iš savęs pasijuokti. Ką noriu apgauti? Nieko neišeis. Man daug geriau sekasi kalbėtis
su Adamu apie naujausių „Gelbėjimo robotų“ ar „Blogiuko Henrio“ pagrindinę siužeto liniją, nei
apsimesti šiuolaikiška, rafinuota moterimi. Jau dabar gelia kojų pėdas, įspraustas į aukštakulnius.
Visada maniau, kad tobulai vaikščioti su aukštakulniais ir gražiai rengtis galima išmokti. Paaiškėja,
kad – bent jau mano atveju – tai tebuvo trumpas naktinių klubų lankymo epizodas, kai ėjau trečią
dešimtį, o dabar tenkinuosi daugiausia džinsais, nertiniais, kedais bei arklio uodega ir pavydžiu toms,
kurios vis dar nesiliauja stengtis. Toms, kurios turi dėl ko stengtis.
Galiu lažintis, ji avi aukštakulnius, pagalvoju, tvarkydamasi drabužius. Esu tikra kvailė, kad
mieliau renkuosi kelnes ir batus žema pakulne.
Šį rytą telefonai tyli, ir aš mėginu atitraukti dėmesį nuo tiksinčio laikrodžio, kurio rodyklės
nepaliaujamai artėja prie pusės vienuoliktos: paryškinu įrašus pirmadienio apsilankymų sistemoje,
sudarau sąrašą pacientų, kurie ketina apsilankyti kitomis savaitės dienomis. Kai kuriuos –
sudėtingesnius – atvejus jis jau yra pažymėjęs atskirai, bet aš noriu, kad mano stropumas būtų
įvertintas, todėl sudarau išsamų sąrašą. Tada atspausdinu elektroninius laiškus, kurie, mano manymu,
gali būti svarbūs arba vadovybės primiršti, paskui atspausdinu ir laminuoju ligoninės, policijos bei
kitų įvairių organizacijų telefonų, kurių jam gali prireikti, sąrašą. Tiesą sakant, visa tai kiek apramina.
Vyras iš baro pranyksta iš mano minčių, jis užleidžia vietą mano viršininkui, net jeigu jo paveikslas
nerimastingai susilieja su senojo daktaro Kardigano, kurį pakeitė Deividas, paveikslu.
Dešimtą nueinu prie jo rašomojo stalo ir išdėlioju atspausdintą medžiagą, paskui įjungiu kavos
aparatą kampe, idant jo lauktų garuojanti kava. Patikrinu, ar valytojos įdėjo šviežią pieną į
šaldytuvėlį, paslėptą spintelėje, panėšinčioje į mini barą viešbučiuose, ir ar yra cukraus cukrinėje.
Neištvėrusi žvilgteliu į nuotraukas sidabriniuose rėmeliuose ant jo stalo. Jų trys. Dviejose jo žmona
stovi viena, trečia iš senesnių laikų, kur juodu drauge. Susidomėjusi pakeliu ją. Jis atrodo visiškai
kitoks. Toks jaunas. Daugiausia kokių dvidešimt kelerių. Jie sėdi ant erdvaus virtuvinio stalo apsiviję
vienas kitą rankomis ir juokiasi. Tokie laimingi, tokie jauni ir nerūpestingi. Jo akys įsmeigtos į ją, lyg
ji būtų svarbiausia būtybė visoje planetoje. Jos plaukai ilgi, bet nesusukti į kuodą, kaip kitose
nuotraukose, ir net su džinsais bei marškinėliais ji žaismingai graži. Man sugniaužia paširdžius. Nė
neabejoju, kad kečupas jai niekada neužvarva ant palaidinės.
– Sveiki.
 Išgirdusi švelnų škotišką akcentą, taip išsigąstu, jog vos neišmetu nuotraukos, ir, paniškai
mėgindama tiesiai pastatyti ją ant stalo, vos neišjudinu tvarkingos dokumentų krūvelės ir per plauką
nenusviedžiu jos ant grindų. Jis stovi tarpduryje, ir aš kone žiaukteliu – vos negrįžta sumuštinis su
kumpiu. O, Dieve, buvau pamiršusi, koks jis gražus. Apyšviesiai blizgantys plaukai, apie kokius
visada svajojau. Pakankamai ilgi priekyje, kad galėtum perbraukti ranka, bet vis tiek gražūs. Žydros,
kiaurai veriančios akys. Oda, kurią norisi lytėti. Sunkiai ryju seilę. Jis vienas iš tų vyrų. Kvapą
gniaužiantis vyras. Mano veidas dega.
– Turėjote būti susirinkime iki pusės vienuoliktos, – sakau, iš gėdos trokšdama, kad kilime
prasivertų skylė ir mane įsiurbtų. Aš jo kabinete žiūrinėju jo žmonos nuotraukas, nelyginant kokia
persekiotoja. O, Dieve.
– O, Dieve, – sako jis, pavogdamas žodžius iš mano minčių. Jo veidas praranda spalvą, akys
išsiplečia. Atrodo ir sukrėstas, ir apstulbęs, ir persigandęs. – Tai jūs.
– Klausykit, – sakau. – Juk nieko neatsitiko, mes abu pasigėrėme, nesusivaldėme, tai buvo viso
labo bučiniai, ir pažadu apie tai niekam nepasakoti, ir man rodos, jei mes abu pasistengsime viską
pamiršti, ateityje nebus jokios dingsties nesutarti, be to, niekas nieko nesužinos... – nepaliaudama
beriu žodžius lyg žirnius. Sutrikusi ir įkaitusi nuo jaudulio, juntu, kaip po makiažu kaupiasi prakaitas.
– Bet, – sako jis, skubriai uždarydamas duris, sutrikęs ar sunerimęs, nesuprasi, ir aš negaliu jo
kaltinti. – Ką jūs čia veikiate?
– Ak, taip. – Per savo padriką vapėjimą pamiršau pasakyti svarbiausia. – Aš jūsų sekretorė ir
registratorė. Bent jau tris dienas per savaitę. Antradieniais, ketvirtadieniais ir penktadieniais. Dėjau
dokumentus ant jūsų stalo ir pamačiau...
Linkteliu į nuotraukas.
– Aš tik... – nebaigiu minties. Juk negaliu prisipažinti: slapta tyrinėjau tavo ir tavo žmonos
nuotraukas, kaip kokia pamišėlė.
– Mano sekretorė? – Atrodo, lyg būtų gavęs niuksą į paširdžius. – Tikrai?
Gal net ne į paširdžius. Daug žemiau. Tiesą sakant, net gaila į jį žiūrėti.
– Na taip, – patraukiu pečiais ir nutaisau šlykščią juokdario grimasą. – O kas čia tokio?
– Kai praėjusį mėnesį buvau atėjęs pasikalbėti su daktaru Kardiganu, čia buvo kita moteris. Ne
jūs.
– Vyresnė, kiek įsitempusi? Turbūt Marta. Ji dirba kitas dvi dienas. Marta pensininkė, dirba ne
visu etatu, bet čia ji nuo seniai, ir daktarui Saiksui ji patinka.
Jis taip ir lieka stovėti tarpduryje. Jam tikrai sunkiai sekasi įsisąmoninti, ką išgirdo.
– Aš tikrai esu jūsų sekretorė, – kalbu lėčiau, ramiau. – Ne kokia persekiotoja. Patikėkite, aš dėl to
irgi per daug nesidžiaugiu. Vakar, kai buvote užsukęs, mačiau jus. Akimirką. Tada, galima sakyti,
pasislėpiau.
– Pasislėpėt, – jis nutyla. Akimirka virsta amžinybe, kol jis bando sugromuliuoti mano žodžius.
– Taip, – ištariu ir gėdingai priduriu: – Tualete.
Abu ilgai tylime.
– Atvirai kalbant, – galiausiai prabyla jis, – aš, ko gero, būčiau pasielgęs lygiai taip pat.
– Abejoju, kad jei abu būtume slėpęsi tualete, kas nors būtų pasikeitę.
Tada Deividas staiga prunkšteli.
– Veikiausiai. Jūs tikra juokdarė. Aš tai įsidėmėsiu. – Priėjęs prie stalo, apžvelgia padėtus
dokumentus, ir aš nejučiomis pasitraukiu jam iš kelio.
 – Beje, viršuje guli sąrašas registracijų, kurias jums reikia peržiūrėti iki pirmadienio. Kava
paruošta...
– Aš tikrai labai atsiprašau, – sako jis, pakeldamas į mane žavingas žydras akis. – Turbūt atrodau
jums tikras šunsnukis. Ko gero, toks ir esu. Aš įprastai – na, suprantat, aš ten nieko neieškojau ir
neturėjau taip elgtis. Jaučiuosi siaubingai. Nemoku paaiškinti. Tikrai šitaip nesielgiu, tai
nepateisinama.
– Mes buvom girti, ir tiek. Nieko jūs nepadarėte. Na, beveik.
Nepakeliama. Juk prisimenu, kaip apgailestavo, kai atšlijo nuo manęs, ir nužingsniavo gatve,
murmėdamas atsiprašymo žodžius. Štai kodėl negaliu galvoti apie jį blogai. Pagaliau tai tebuvo
bučinys. Tik mano kvailoje makaulėje sukosi šis tas daugiau.
– Jūs sustojote, ir tai svarbu. Nieko baisaus. Iš tikrųjų. Pamirškim. Pradėkim nuo šios dienos.
Tikrai nenorėčiau jaustis dar nesmagiau negu jūs.
– Pasislėpėte tualete. – Jo žydros akys skvarbios ir šiltos.
– Taip, ir jeigu norit, kad liaučiausi gėdytis, niekada daugiau apie tai neužsiminkit, – nusiviepiu.
Man jis vis tiek patinka. Jis padarė kvailą, neapgalvotą klaidą. Galėjo būti blogiau. Juk galėjo
parsivesti mane namo. Akimirką susimąstau apie tai. Na taip, trumpam būtų buvę nuostabu, bet ilgam,
akivaizdu – būtų daug blogiau.
– Tada draugai? – sako jis.
– Tada draugai. – Mes nesukertam rankomis. Fiziniam kontaktui dar ne laikas. – Aš Luiza.
– Deividas. Malonu susipažinti. Tinkamai. – Akimirką abu sutrinkame, tada jis pasitrina delnus ir
vėl žvilgteli į rašomąjį stalą. – Regis, ketinate užversti mane darbu. Gal kartais jūs vietinė?
– Taip. Na, jei taip galima sakyti, gyvenu čia daugiau nei dešimt metų.
– Gal kada man smulkiau papasakotumėte apie šias apylinkes? Apie probleminius neramius
rajonus? Socialinę atskirtį? Ketinau pasivažinėti po kaimynines vietoves, bet kol kas teks atidėti. Šią
popietę dar susitinku su kai kuo iš ligoninės, o pavakare laukia ankstyva vakarienė su kitais
partneriais.
– Žinoma, galiu bendrais bruožais nupasakoti, – tariu. – Ne​specialisto akimis.
– Puiku. Kaip tik to man ir reikia. Žadu kartais savaitgaliais užsiimti socialine labdara, tad būtų
naudinga susipažinti su gyventojų nuomone apie galimas priklausomybių priežastis, būdingas šioms
vietovėms. Tai mano specializacija.
Mažumėlę suglumstu. Nepažįstu nė vieno kito gydytojo, kuris laisvalaikiu užsiimtų socialine
labdara. Ši privati klinika brangi. Kad ir kokių bėdų turi mūsų pacientai, jie tikrai neskursta, o visi
partneriai – prityrę specialistai. Jie, žinoma, priima pacientus, nukreiptus kitų gydytojų, bet į
platesnius visuomenės sluoksnius nesiveržia ir tikrai nedirba už ačiū.
– Tai šiaurinis Londonas, tipiškas vidurinės klasės rajonas, – sakau. – Bet piečiau, kur aš gyvenu,
tikras socialinių sluoksnių margumynas. Ten daug problemų. Didelis jaunimo nedarbas. Kvaišalai. Ir
panašūs dalykai.
Deividas iš po stalo ištraukia portfelį, atidaro jį ir išsiima vietos žemėlapį.
– Įpilkite mums kavos, kol rasiu, kur padėti žemėlapį. Galėsime pažymėti vietas, kurias man būtina
aplankyti.
Kalbamės beveik valandą, kol žemėlapyje nurodau mokyklas ir privačius gydytojų kabinetus,
prasčiausios reputacijos alines ir požemines perėjas, kur bent tris kartus per metus įvyksta užpuolimai
ir kuriomis niekas neleidžia vaikščioti savo vaikams, nes čia narkomanai įsigyja kvaišalų ir juos
švirkščiasi. Nustembu, kiek daug žinau apie rajoną, kuriame gyvenu, ir kiek daug iš mano pasakojimo
išgirsta apie mano gyvenimą Deividas. Kai jis žvilgteli į laikrodį ir mane sustabdo, žino jau ne tik tai,
kad esu išsiskyrusi, bet ir tai, kad turiu Adamą, kokią mokyklą jis lanko, ir kad mano draugė Sofi
gyvena viename iš daugiaaukščių šalia gražiausios vidurinės mokyklos. Aš vis dar tauškiu, kai jis
dirsteli į laikrodį ir nežymiai įsitempia.
– Atleiskite, turiu baigti, – sako jis. – Nors klausytis buvo nepaprastai įdomu.
Žemėlapis mirga nuo žymių rašikliu, be to, jis dar spėjo kai ką užsirašyti ant popieriaus lapo. Jo
rašysena siaubinga. Tikra keverzonė, kaip visų gydytojų.
– Tikiuosi, kad padėjau. – Pakeliu puodelį ir žingteliu į šalį. Nė nesuvokiau, kaip arti vienas kito
mudu stovėjome. Vėl pasijuntu nesmagiai.
– Puiku. Ačiū.
Deividas vėl žvilgteli į laikrodį.
– Man tik reikia paskambinti savo... – užsikerta. – Turiu paskambinti namo.
– Galite drąsiai sakyti „žmonai“, – šypteliu. – Pažadu, jokių pykčio priepuolių.
– Atleiskit. – Jis labiau įsitempęs nei aš. Tiesą sakant, tai suprantama. – Ir ačiū. Už tai, kad
nelaikote manęs šikniumi. Arba bent jau šito neparodote.
– Nėr už ką.
– Ar vis dėlto laikote mane šikniumi?
Nusiviepiu.
– Būsiu prie darbo stalo, jeigu manęs prireiks.
– Aš to nusipelniau.
Tokiomis aplinkybėmis, galvoju grįždama į darbo vietą ir laukdama, kol mano skruostai nustos
degę, galėjo būti daug blogiau. Be to, iki antradienio manęs nebus darbe. Iki tol viskas grįš į savo
vėžes, mūsų mažytė paslaptis išbluks ir prisimirš. Aš susitarsiu su savo smegenimis apie tai iš viso
negalvoti. Pažadu sau dekadentišką savaitgalį. Rytą ilgai tįsosiu lovoje. Valgysiu pigią picą, ledus ir
galbūt žiūrėsiu daugybę „Netflix“ filmų.
Kita savaitė – paskutinė mokykloje, prasidės ilgos vasaros atostogos, o mano dienos virs klaikia
užsitęsusia vaikų švente. Teks pakloti didelę algos dalį vaiko priežiūrai, sumąstyti naujų būdų užimti
Adamą, kurie atplėštų jį nuo žaidimų planšete ar išmaniuoju telefonu, ir jaustis netikusia mama, kad ir
mėginančia viską deramai sustyguoti. Bet Adamas geras vaikas. Jis kasdien mane prajuokina ir netgi
tada, kai jam užeina pykčio priepuoliai, myliu jį taip smarkiai, kad net širdį maudžia.
Adamas – mano gyvenimo vyras, galvoju, pakeldama akis į Deivido kabineto duris ir bergždžiai
stengdamasi įsivaizduoti, kokius meilius žodžius jis kužda žmonai. Man nereikia jokio kito vyro.
 7
Tada
Pastatas daug kuo primena Adelei namus. Bent jau tokius jos namus, kokie buvo anksčiau. Nelyginant
salelė jį supančioje bekraštėje erdvėje. Ji susimąsto, ar kas nors iš jų – gydytojai, jos mirusių tėvų
advokatai, netgi Deividas – pagalvojo apie tai, prieš išlydėdami ją mėnesiui čia, į šį atokų namą
Škotijos aukštumose. Ar kas nors iš jų susimąstė, kaip šis pastatas atgaivins prisiminimus apie namus,
kuriuos ji prarado?
Jis senas, Adelė nežino, kada jis pastatytas, bet sumūrytas iš tvirtų pilkų škotiškų plytų, kurios
nepaiso laiko tėkmės. Turbūt kas nors jį padovanojo „Westland“ koncernui, o gal jis priklauso kuriam
nors valdybos nariui ar kam kitam. Ji to nesiteiravo ir, tiesą sakant, jai tai nerūpi. Sunku įsivaizduoti,
kad jame gyventų viena šeima. Jei ir gyventų, naudotų vos kelis kambarius, kaip kad darė jos šeima.
Didelės svajonės, maži gyvenimai. Niekam nereikia milžiniško namo. Ir kuo jį užpildytum? Namą
reikia užpildyti meile, kai kuriuose namuose – kaip būta ir jos pačios – meilės šilumos nepakanka
juos apšildyti. Psichoterapijos centras bent jau suteikė šiems kambariams paskirtį. Ji nenoriai
prisimena, kaip vaikystėje it patrakusi bėgiojo koridoriais ir ilgais laiptais, žaisdama slėpynių ir
kvatodama it laukinė, pusiau užmirštas vaikas. Verčiau manyti, kad jos namai buvo tiesiog per dideli.
Verčiau įsileisti vidun įsivaizduojamas tiesas negu tikrus prisiminimus.
Jau praėjo trys savaitės, o ji vis dar apimta transo. Visi jai tekartoja, kad ji turi gedėti, tai normalu.
Bet čia ji atsidūrė ne dėl to. Ji turi išsimiegoti. Ji atsisako miegoti. Prieš atvykdama ji kiauras paras
siurbė kavą, „Red Bull“ ir kitas stimuliuojančias priemones, kad tik neužmigtų. Jai buvo aiškinama,
kad kaip žmogus, neseniai netekęs tėvų, ji „elgiasi nenormaliai“. Atsisakymas miegoti – tik
kruopelytė tokio elgesio. Ji iki šiol nesupranta, kodėl jie tarėsi žiną, koks yra „normalus elgesys“
tokiomis aplinkybėmis? Kas leido jiems jaustis ekspertais? Ir vis dėlto jie nori, kad ji išsimiegotų.
Bet kaip jai paaiškinti?
Miegant išsilaisvina tai, kas ją graužia iš vidaus, naktį gelianti gyvatė.
Galbūt ji čia savo pačios labui, bet vis tiek jaučiasi išduota. Sutiko važiuoti tik todėl, kad
Deividas to norėjo. Jai nepakeliama matyti jį nerimaujant, o po to, ką jis dėl jos padarė, ji jam
skolinga bent jau šį mėnesį. Jos didvyris.
Ji nededa nė menkiausių pastangų prisitaikyti, nors ir Deividui, ir advokatams žada pasistengti. Ji
lanko kambarį, kur galima pasirinkti įvairiausias veiklas, kalbasi su psichoterapeutais arba
daugiausia jų klausosi, nors abejoja jų profesionalumu. Visa ši terapija atrodo jai kiek hipiška.
Saldžiai sentimentali, kaip būtų pasakęs jos tėtis. Jam nepatiko tokie metodai, kai prieš daugelį metų
ji pradėjo pirmą gydymo kursą, ir dabar, kai su tuo taikstosi, jaučiasi lyg jį išduotų. Mieliau būtų
pasirinkusi įprastą ligoninę, bet jos advokatai nepritarė šiai minčiai, kaip ir Deividas. Vestlandsas
gali būti laikomas savotiškais „poilsio namais“, o siuntimas į gydymo įstaigą pakenktų jos tėvo
verslui. Todėl ji čia, ir jau nesvarbu, ar tėvas būtų tam pritaręs, ar ne.
Po pusryčių dauguma namo gyventojų, arba pacientų, kad ir kaip juos vadintum, leidžiasi į žygį.
Tokiai išvykai diena puiki, ne per daug karšta, ne per daug vėsi, dangus giedras, oras gaivus, ir ji vos
nesusigundo prisidėti ir pasivaikščioti viena, kiek atsiskyrusi nuo grupės, bet tada išvysta džiaugsmu
trykštančius veidus ir apsigalvoja. Ji nenusipelno būti laiminga. Kur nuvedė ją toji laimė? Be to,
fizinė mankšta ją nuvargins, o ji nenori miegoti daugiau, nei priklauso. Miegas ir taip pernelyg
lengvai ją užklumpa.
Grupės vadovas Markas su arklio uodega, mėgstantis kartoti: Mes visi čia vadiname vienas kitą
vardais, Adele, neslepia nusivylimo, kai ji papurto galvą ir, nusigręžusi nuo jų, patraukia už namo, kur
tyvuliuoja ežeras.
Iš lėto apsukusi pusę rato, maždaug už penkių metrų pamato jį. Jis sėdi po medžiu ir pina saulučių
pynę. Ji nesąmoningai šypteli iš tokio keisto vaizdelio – ištįsęs paauglys, paikais marškinėliais ir
džinsais, ant veido krintančiais plaukais, visa galva paniręs į veiklą, kuria įprastai domisi tik
mergaitės, ir tada pasijunta nejaukiai dėl to, kad šypsosi. Ji apskritai daugiau neturėtų šypsotis.
Valandėlę padvejoja ir jau ruošiasi pasukti kitu keliu, bet tada jis pakelia akis ir ją pamato. Tuoj pat
pamoja. Nieko kita nebelieka, kaip prieiti, ir ji žengia jo link. Jis vienintelis pacientas, kuris ją
domina. Ji girdėjo jį rėkiant naktį. Girdėjo, kaip šaukė ir kalbėjo beprasmius žodžius. Kaip pasigirdo
baisus bildesys, kai jis kliuvo už daiktų. Kaip atskubėjo slaugytojos ir paguldė jį į lovą. Visa tai jai
pažįstama. Ji prisimena tai puikiausiai, naktiniai košmarai.
– Matau, nepanorai prisidėti prie grupės žygio į viržynę? –klausia ji.
Jo veidas neįprastai kampuotas, tarsi iki galo nesusiformavęs, bet jis maždaug jos amžiaus, galbūt
metais vyresnis, aštuoniolikos ar panašiai, nors dantis tebedengia kabės.
– Ne. Kiek suprantu, ir tau tai ne prie širdies? – taria žodžius kiek švepluodamas.
Ji papurto galvą ir pasijunta nesmagiai. Nuo tada, kai čia atsidūrė, su niekuo nėra užmezgusi
šnekos tik tam, kad pasikalbėtų.
– Ir aš tavęs nekaltinu. Nenorėčiau būti labai arti Marko.
Jo arklio uodegoje turbūt veisiasi utėlės. Praėjusią savaitę jis vilkėjo tuos pačius marškinėlius net
tris dienas. Nevala.
Ji nusišypso ir leidžia šypsenai likti veide. Nors ir neketino užsibūti, atsisėda šalia.
– Tu ta mergina, kuri piešia gaisrus, – sako jis. – Mačiau tave dailės kambaryje.
Jis pažvelgia į ją, ir jai dingteli, kad jo akys žydresnės nei Deivido, bet gal taip atrodo dėl to, kad
jo oda labai blyški, o plaukai beveik juodi. Jis įpina dar vieną saulutę į pynę.
– Galvojau apie tai. Gal tau verčiau piešti vandenį. Ko gero, jis labiau ramina. Galėtum jiems
paaiškinti, kad ugnis atspindi tavo sielvartą ir tai, kas nutiko, o piešdama vandenį savo širdgėlą tarsi
užgesintum. Nuplautum, – beria jis greitakalbe. Jo smegenys, matyt, veikia žaibiškai. O jos smegenys
lyg sirupas.
– Kam man to reikia? – nesupranta ji. Jai sunku įsivaizduoti, kad galėtų nuplauti savo sielvartą.
– Kad jie pagaliau liautųsi mygę, kad atsivertum, – jis nusišiepia ir jai mirkteli. – Duok jiems
saldainį, ir jie paliks tave ramybėje.
– Kalbi kaip žinovas.
– Tokiose vietose esu buvęs ir anksčiau. O dabar ištiesk ranką.
Ji daro, kas liepta, ir jis užneria jai ant rankos saulučių apyrankę. Ji labai lengva, visai ne tokia,
kaip sunkus Deivido laikrodis ant kitos rankos riešo. Malonus gestas, ir akimirką ji pamiršta savo
kaltę ir baimę.
– Ačiū.
Kurį laiką jie sėdi tylėdami.
– Skaičiau apie tave laikraštyje, – sako jis. – Apgailestauju dėl tavo tėvų.
 – Aš taip pat, – sako ji ir skubiai keičia kalbą. – Tu esi tas vaikinas, kuris sapnuoja košmarus ir
vaikščioja per miegą.
Jis sukikena.
– Aha, atsiprašau dėl to. Žinau, kad nuolat prižadinu žmones.
– Tau tai prasidėjo čia? – klausia. Susimąsto, ar jis toks, kaip ji. Norėtų susipažinti su kuo nors,
panašiu į save. Su kuo nors, kas ją suprastų.
– Ne, aš visada vaikščiojau per miegus. Kiek save prisimenu. Bet čia esu ne dėl to. – Jis timpteli
aukštyn rankovę. Blukūs dūrių pėdsakai. – Blogi įpročiai.
Jis atsilošia, pasiremdamas alkūnėmis ant žolės, ir ištiesia priešais save kojas, ji įsitaiso tokia pat
poza. Saulės spinduliai šildo jos odą, ir ji pirmą kartą nebegalvoja apie liepsnas.
– Jie mano, kad kvaišalai ir mano keisti košmarai bei lunatizmas susiję, – dėsto jis. – Be paliovos
klausinėja manęs apie sapnus. Nuobodybė. Gal teks pradėti kurti susapnuotas istorijas.
– Sukurk nešvankų sapną apie Marką, – pasiūlo ji. – Tarkim, apie seksą su ta storule iš valgyklos,
kuri niekad nesišypso.
Jis nusijuokia, ji taip pat – kaip gera su kuo nors normaliai kalbėtis. Su kuo nors, kas nėra dėl jos
susirūpinęs. Su kuo nors, kas nebando lįsti jai į smegenis.
– Jie sako, kad tu atsisakai miegoti, – žvelgia į ją prisimerkęs. – Nes tu miegojai, kai tai nutiko, ir
nepabudai.
Jis kalba lengvai. Jie galėtų kalbėtis apie viską. Apie televizijos laidas. Apie muziką. Bet ne apie
gaisrą, pražudžiusį jos tėvus. Ugnį, kuri galiausiai įliejo į jų namus kiek šilumos.
– Maniau, jiems negalima kalbėti apie mus, pacientus. – Ji žiūri į žėrintį vandenį. Gražu. Lyg
grimztų į hipnozę. Apima miegas. – Jie nieko neišmano.
Jis vėl sukrizena, paskui prunkšteli.
– Manęs tai nestebina. Jie man atrodo kvaili per visą pilvą; visus traukia ant to paties kurpalio.
Bet jei kalbam apie tave – ko konkrečiai jie neišmano?
Ežeru skrodžia paukštis, baksnodamas plonu snapu per vandens paviršių. Įdomu, ko jis ten ieško?
– Man miegas reiškia visiškai ką kita, – atsako ji pagaliau.
– Ką turi galvoje?
Tada ji atsisėda ir pažvelgia į jį. Rodos, jis jai patinka. Galbūt yra kitas būdas, kaip išbristi iš šios
painiavos. Būdas, kuris padėtų ir jam. Jam to nesako, bet tokioje vietoje ji irgi nebe pirmą kartą. Vis
grįžta gydytis kaip tik dėl miego sutrikimų. Iš pradžių, dar būdama aštuonerių, vaikščiojo per miegus
ir sapnavo košmarus, dabar iš viso nenori miegoti.
Miegas, visada tik miegas. Dirbtinis miegas, tikras miegas. Miego regimybė.
O už visko slypi tai, ko ji niekada jiems nėra sakiusi. Jie uždarytų ją visiems laikams, jei pasakytų.
Tuo ji neabejoja.
– Kurk jiems istorijas ir tegu jaučiasi laimingi. O aš tau padėsiu dėl naktinių košmarų. Aš galiu
padėti tau labiau nei jie.
– Puiku, – jis susidomi. – Bet mainais turėsi nupiešti vandenį, bent kelis piešinius. Bus smagu
matyti, kaip jie krykštauja iš džiaugsmo, kad jiems pavyko tave išgelbėti.
– Sutarta.
– Sutarta.
Jie sukerta rankomis, ir saulės šviesoje saulučių viduriukai sužiba auksu. Ji atsigula žolėje,
saulučių apyrankė švelniai kutena jai rankas, ir kurį laiką juodu guli vienas šalia kito tyloje, tiesiog
mėgaudamiesi diena ir tuo, kad niekas jų nekiša po didinamuoju stiklu.
Ji susirado draugą. Nekantrauja papasakoti apie tai Deividui.
 8

Adelė

Pabudau vos prašvitus, bet nejudu. Abu gulime kiekvienas savo pusėje, šalia vienas kito, jis permetęs
per mane savo ranką, ir nors širdį spaudžia liūdesys, man malonu. Rankos svoris suteikia saugumo.
Jis primena man ankstesnes dienas. Jo oda žvilgi ir glotni, per randų išvagotą dilbį – be plaukelių. Jis
slepia randus, bet man patinka į juos žiūrėti. Jie primena man, kas jis yra iš tikrųjų, giliai širdyje.
Vyras, kuris metė iššūkį ugniai, kad išgelbėtų mylimą merginą.
Per žaliuzių plyšius saulė jau beveik nuo šeštos ryto brėžia nelygius brūkšnius ant medinių grindų,
ir aš jau žinau, kad bus dar viena graži diena. Bent jau lauke. Jausdama Deivido rankos svorį,
perkratau mintyse vakarykščią dieną. Vakarienė daktaro Saikso namuose tikrai nusisekė. Šiaip jau
psichiatrai man atrodo nuobodūs ir nuspėjami, bet aš buvau žavi ir sąmojinga ir žinau, kad visiems
jiems patikau. Netgi jų žmonos tikino Deividą, kaip jam pasisekė su manimi.
Aš didžiuojuosi savimi. Ir nors buvo nelengva susiimti – teko nubėgti penkias mylias bėgtakiu
sporto salėje ir pakilnoti svarmenis, kad nusiraminčiau, – buvau gerai nusiteikusi, kai Deividas grįžo
iš darbo, o mankšta tik išryškino tą švytėjimą. Vakaras draugijoje praėjo pergalingai, kuo
sklandžiausiai, o apsimetinėjimas nepaprastai laimingais sutuoktiniais net leido trumpam mums abiem
vėl tuo patikėti. Šią naktį mudu mylėjomės pirmą kartą po kelių mėnesių, ir nors viskas buvo ne taip,
kaip man patinka, leidau visus deramus garsus, stengiausi būti aistringa ir prisitaikanti. Buvo gera
jausti jį taip arti, savyje, nors jis nė karto nepažiūrėjo man tiesiai į akis ir buvo gerokai įkaušęs.
Aš laikiausi taisyklės – viena dvi taurės per vakarą, bet Deividas to daryti nesiteikė. Nors per
vakarienę ir susiturėjo nepadauginęs alkoholio, grįžus namo įsipylė didžiulį stiklą brendžio ir išgėrė
vienu mauku, gal tikėdamasis, kad nepastebėsiu. Aš pastebėjau, bet, žinoma, nepratariau nė žodžio,
tegu ir turėjau tam teisę.
Jis privalėjo liautis gėręs, juk „verčiame naują lapą“. Juk puikiai žino, kad negali dirbti psichiatru,
kurio specializacija – priklausomybės ir manijos, jeigu pats piktnaudžiauja svaigalais. Bet turbūt tik
vienas iš mūsų stengiasi versti naują gyvenimo lapą.
Deividas kontroliuoja visą mūsų santuokinį gyvenimą. Jis prižiūri mane. Jeigu kas įdėmiai mus
stebėtų, pasakytų, kad jis mane dusina, ir būtų teisus, bet kartais man atrodo, kad galiu jį pergudrauti.
Jis tvirtai prisišliejęs man prie nugaros, ir aš judu atsargiai, stipriai glausdamasi prie jo, jaudrindama
save, trindamasi į jį sėdmenimis, suspausdama jį ten ir ragindama jį judėti link tos vietelės, kur man
labiausiai patinka jį jausti. Galbūt snausdamas jis leisis vedamas. Bet ne, nusirita ant nugaros ir
nusitempia pusę antklodės. Grįždamas į būdraujantį pasaulį, sumurma švelnius ir malonius žodžius,
dylančius savo sapno atgarsius, ir aš atsispiriu norui jį apžergti ir bučiuoti, išleisti visą savo aistrą ir
reikalauti, kad jis vėl mane mylėtų.
Užsimerkiu ir apsimetu mieganti, kol jis atsikelia ir nutapena į koridorių, paskui į vonią. Jau kitą
akimirką vandens šildytuvas atgyja, pasipylus vandens srovei dušinėje. Mane tai kiek skaudina.
Niekaip negaliu susiimti, kad ir kiek esu per nauja pasiryžusi būti stipri. Miegamajame turime didelę
vonią su dušu ir padidintu vandens slėgiu, bet jis mieliau eina praustis toliau nuo manęs, ir aš gerai
suprantu kodėl. Ir ką jis ten veikia. Aš jį įaudrinau žadindama, todėl dabar, užuot mylėjęsis su
manimi, jis verčiau „pasirūpins savimi“. Kvaila frazė, bet man niekada nepatiko žodis
„masturbacija“. Labai medicininis. „Smaukymasis“ – jau geresnis, bet tokia kalba akivaizdžiai ne
man, aš jau seniai atpratinau save nuo tokių šiurkštybių ir dabar man tokie žodžiai skamba tiesiog
keistai.

Kai jis nulipa laiptais, jau esu išvirusi kavos, šyla prancūziški raguoliai. Dusiname vienas kitą
savaip, aš žinau, kad jam prireiks atsipagirioti. Nusigręžiu ir sukiojuosi prie kriauklės, kad jis galėtų
ramiai, nejausdamas nebylaus mano smerkimo, pasiimti iš spintelės ibuprofeno.
– Padengiau stalelį lauke, – sakau linksmai ir nerūpestingai, dėdama raguolius į lėkštę. – Būtų
neprotinga praleisti tokį gražų rytą.
Užpakalinės durys praviros, oras jau šiltas, nors dar tik pusė dešimtos.
Jis baugščiai dairosi pro langą, matau, stengiasi įžiūrėti, kur gėlių lysvėse užkasiau katę, kai jis
man paliko tai sutvarkyti, o pats išėjo nusigerti ar dar kur. Jis vis dar apie tai galvoja. O aš bandau
nustumti tą istoriją praeitin. Jis laikosi įsikibęs dalykų, kurių negali pakeisti, bet kas padaryta, tas
padaryta, ir nesvarbu, patinka mums tai ar ne.
– Gerai, – jis kreivai šypteli. – Grynas oras mane pažadins.
Jis man nusileidžia, galbūt taip atsilygina už gerą vakarykštį elgesį.
Mes mažai kalbame, bet aš mėgaujuosi mūsų, šį sykį nepikta, tyla. Siurbčiodama kavą ir
valgydama raguolius, praskleidžiu šilkinį chalatą, kad spinduliai laižytų nuogą koją, tada atsuku
saulei veidą. Jaučiu jo žvilgsnį ir žinau, kad mano grožis vis dar jį keri. Šią akimirką mes abu beveik
patenkinti. Bet tai truks neilgai – negali trukti ilgai, – bet dabar tuo mėgaujuosi. Galbūt dar labiau dėl
to, kad galėjo būti kitaip.
Kai baigiame valgyti, pakylu ir nueinu į dušinę, neskubriai ir palaimingai mėgaujuosi karštu
vandeniu. Diena nežada nieko ypatinga, rutinos neišvengsi. Deividas dirbs kelias valandas. Tada
galbūt eisime į sporto klubą – ten apsimesime, kad veikiame ką nors drauge, nors, žinoma, skyrium, –
paskui grįšime namo, vakarieniausime, žiūrėsime televizorių ir greičiausiai eisime anksti gulti.
Kai nulipu žemyn, jis jau sėdi darbo kabinete ir pakviečia mane. Keista. Įprastai jis mieliau
leidžia būti man vienai, kai dirba, ir man tai tinka. Jis ten turi visą informaciją apie pacientus, tad,
nors ir per daug geria, kitais atžvilgiais yra tikras profesionalas.
– Turiu tau kai ką, – sako jis.
– O. – Nedidelis nukrypimas nuo rutinos, aš nustembu. Ir čia pat nusiviliu ir kiek įsitempiu, kai jis
paduoda man pakelį tab​lečių.
– Nuo nerimo. Manau, šios tabletės geresnės už anas. Po vieną tris kartus per dieną. Jokio
pašalinio poveikio.
Paimu jas. Pavadinimas ant etiketės man nieko nesako, tiesiog dar vienas žodis, kurio nemoku
ištarti.
– Žinoma, – susikremtu. Vėl tabletės. Be tablečių nė žingsnio.
– Bet turiu tau dar šį tą, – jo balsas skamba viltingai, ir aš pakeliu akis.
Kreditinė kortelė ir mobilusis telefonas.
– Kortelė susieta su maniške, bet pamaniau, metas tau vėl ją turėti. Kaip ir telefoną.
Senas modelis, turbūt jokio interneto, tik pagrindinės funkcijos, bet mano širdis ima smarkiau
plakti. Nebereikės tenkintis vien Deivido duodamais pinigais ūkio reikalams. Daugiau jokio sėdėjimo
namuose laukiant kiekvieno numatyto skambučio. Mano šypsena šįkart nuoširdi.
 – Tu tikras? – klausiu, negalėdama patikėti sėkme. Beveik pamirštu pirmąjį smūgį – tabletes.
– Tikras, – jis šypsosi, bent jau šią akimirką patenkintas, kad aš laiminga. – Nauja pradžia,
atmeni?
– Nauja pradžia, – pakartoju, nepajuntu, kaip nulekiu kitapus rašomojo stalo ir apsiveju jam apie
kaklą, laikydama rankose jo duotus daiktus. Galbūt jis išties taip mano. Gal nuo šiol labiau stengsis.
– Ačiū, Deividai, – sukuždu. Kai apkabina mane, traukte įtraukiu jo kvapą. Jo šilumą. Jo rankų
švelnumą. Tą liekną, bet plačią krūtinę, kurią dengia švelnus plonas nertinis. Mano širdis, regis,
sprogs nuo jo artumo.
Kai atšlyjame vienas nuo kito, pamatau, kaip jis žvelgia į prirašinėtą žemėlapį ir lapelį su užrašais
šalia jo.
– Kas čia? – apsimetu susidomėjusi. Toliau vaidinu gerą žmoną.
– Na, svarstau imtis kokio nors socialinio darbo. Savanorystės. Labdaros. Dar neapsisprendžiau.
Todėl ir pamaniau, kad tau gali prireikti telefono. – Jis suka žvilgsnį į šoną, bet aš šypsausi.
– Puiki mintis. Tikrai puiki.
– Vadinasi, dažniau būsiu išvykęs. Savaitgaliais ir vakarais. Pasistengsiu suktis greitai.
Jis kalba trumpomis frazėmis, taigi suprantu, kad jaučiasi nesmagiai. Per ilgus santuokos metus
atpažįsti menkiausius ženklus.
– Puiku. Manau, labai gerai sugalvojai.
– Tikrai taip manai?
Dabar jau nustemba jis. Aš visada norėjau, kad jis kuo daugiau dirbtų privačiai. Gal dėl
raminančio tokio darbo rafinuotumo, kuo toliau nuo gyvenimo tamsos ir purvo. Raginau jį imtis
privačios praktikos Harli gatvėje, ten, kur jam ir tinka. Kad turėtume daugiau laiko vienas kitam. Jis
talentingas. Visi taip sako. Jis visada buvo tarp pirmaujančių, ten jo vieta. Bet jo sumanymas man
tinka. Jis tiks mums abiem.
– Šiaip ar taip, ketinau imtis kosmetinio remonto. Bus paprasčiau, jei nesipainiosi man po
kojomis, – nusišypsau.
Nė kiek neabejoju, kad jis supranta, jog jį erzinu. Nepuoselėju iliuzijų susirasti darbą. Ir nuo ko
pradėčiau? Nedirbau metų metus, o iš ten, kur dirbau, žinoma, negaučiau jokios rekomendacijos.
– Tu geras žmogus, Deividai, – sakau, nors žodžiai sunkūs ir dvelkia melu. – Iš tikrųjų geras.
Akimirką kambaryje tvyro slogi tyla, ir abu pajuntame, kad praeitis mus abu vis dar laiko tvirtai
surakinusi.
– Ką gi, paimsiu, ką man paruošei, ir eisiu. Palieku tave darbuotis. – Išeidama nesiliauju šypsotis,
apsimetu, kad nepastebėjau ūmai atsiradusio nejaukumo, ir nors netikiu, kad tabletės man padės,
žengiu net pasišokinėdama, su nauja energija. Telefonas ir kreditinė kortelė. Šiandien vos ne Kalėdos.
 9

Luiza

Sekmadienio popietę jau prarandu viltį turėti laisvą savaitgalį vien tik sau sau sau ir žvilgčioju į
laikrodį, laukdama, kada grįš Adamas. Penktadienį po darbo nuėjau išlenkti taurelės su Sofi ir dar
labiau ją prajuokinau savo bosgeitu, kaip ji tai vadina, nors pastebėjau, kad jai atlėgo, jog nieko
daugiau nenutiko. Nederk ant savo pačios slenksčio, pareiškė ji. Aš vos nepriminiau jai, kad ji
nuolat miega su Džėjaus draugais ar klientais, bet nusprendžiau patylėti. Šiaip ar taip, ji turėjo mažai
laiko, ir po dviejų vyno taurių aš su palengvėjimu su ja atsisveikinu. Jos smaginimasis mano padėtimi
ėmė varginti.
Jau taip yra, kad sutuoktinių poros, net jeigu ir nėra patenkintos santuokiniu gyvenimu, kaip kad
atrodo vienišiams, eina pramintu taku, kuriuo dalijasi vien su kitomis poromis. Niekam nereikalinga
penkta šuns koja, slampinėjanti aplinkui ir griaunanti porinį skaičių. Aš tai prisimenu. Mudu su Janu
buvome tokie pat. Kai tampi vyresnis, beveik visi aplinkui susituokę, o tie, kurie vis dar vieni, ima it
pašėlę vaikščioti į pasimatymus, kad žūtbūt atitiktų nusistovėjusį stereotipą. Kartais man atrodo, kad
visi, išskyrus mane, yra suporuoti.
Šeštadienį kuopiau namus, klausydamasi radijo visu garsu ir stengdamasi nuobodų darbą paversti
linksma pramoga, tada žiūrėjau televizorių, užsisakiau picą, gėriau vyną ir per daug rūkiau, o paskui
nekenčiau savęs už prarastą saiką. Planuotas dekadentiškas savaitgalis iš tiesų pasirodė graudus ir
apgailėtinas.
Apsisprendimas negalvoti apie Deividą taip pat nuėjo vėjais. Ką juodu veikė šį savaitgalį? Žaidė
tenisą? Sėdėjo savo išpuoselėtame sodelyje, drauge gurkšnodami kokteilius ir kvatodami? Ar jis
mane bent prisiminė? Ir ar esama tam pagrindo? Gal jis išgyvena santuokinių sunkumų. Mintys
galvoje be paliovos sukosi, kol išsiblaškiusi žiūrėjau televizorių ir be saiko maukiau vyną. Turėjau jį
pamiršti, bet lengviau pasakyti, nei padaryti. Abi naktis vaikščiojau per miegus, sekmadienį ketvirtą
ryto pagavau save stovint virtuvėje prie atsukto šalto vandens čiaupo, bauginamai arti balkono durų.
Šįryt lovoje tįsojau iki dešimtos, pusryčiams suvalgiau paskutinius picos gabalėlius ir prisiverčiau
nueiti į „Morrisons“ apsipirkti savaitei, o dabar sėdžiu ir laukiu, kol grįš Adamas ir pripildys butą
gyvybės.
Pagaliau, kelios minutės po septintos, grįžta Adamas. Aš vos ištveriu nenubėgusi prie durų jo
pasitikti, kai jis pralekia pro mane tarsi viesulas, triukšmas ir iš jo trykštanti energija užlieja mano
širdį džiaugsmu. Nors kartais Adamas mane išsekina, šiaip yra tobulas vaikas.
– Nekvailiok, – sudraudžiu, kai jis apsiveja rankomis man kojas. – Prileisk vonią vandens, beveik
metas į lovą.
Jis varto akis ir dūsauja, bet vis dėlto plumpsi vonios link.
– Iki, sūnau.
– Ačiū, tėti! – sušunka Adamas, kuprinė permesta per petį, rankoje aukštai iškeltas plastikinis
dinozauras. – Susitiksime kitą savaitę!
– Kitą savaitę? – sutrinku, o Janas nuleidžia galvą, švysteli vis labiau ryškėjanti jo plikė. Laukia,
kol sūnus nutols tiek, kad negirdėtų.
 – Taip, norėjau su tavim apie tai pasikalbėti. Supranti, Lizai mėnesiui pasiūlė namą Prancūzijos
pietuose. Būtų kvaila nepasinaudoti tokiu pasiūlymu.
– O darbas? – jaučiuosi lyg gavusi antausį.
– Aš galiu dirbti ir ten porą savaičių, paskui pasiimsiu atostogų. – Jo veidas persimaino, panašiai
kaip tąkart, kai pasakė, kad išeina. – Liza nėščia, – išpyškina jis. – Ji – mes – manome, kad dabar, kol
dar negimė vaikas, jai būtų gera proga labiau susidraugauti su Adamu. Ji negali gerai jo pažinti, kai
mato tik kas antrą savaitgalį. Taip pat ir jo paties labui. Ji nenori, kad jis jaustųsi paliktas. Aš irgi to
nenoriu.
Po žodžio nėščia girdžiu tik vientisą ūžesį. Liza mano galvoje sukasi veikiau kaip naujas, miglotas
vardas nei konkretus asmuo, kuriam lemta amžiams būti mano gyvenimo dalimi. Ji atsirado vos prieš
devynis mėnesius. Spręsdama iš Jano pergalių meilės fronte po mūsų skyrybų, maniau, kad jos laikas
jau senka. Kaip per miglą atmenu jį man sakant, kad šįkart visiškai kas kita, bet aš tų jo žodžių
nesureikšminau. Klydau. Kaip tik taip ir yra.
Jie ketina tapti tikra šeima.
Ši mintis it peilis sminga man į širdį, staiga prisipildžiusią pykčio ir liūdesio. Jie gyvens gražiame
name. Liza raškys Jano kopimo karjeros laiptais vaisius. Mano butelis netikėtai pasirodo dusnus.
Žinau, esu nesąžininga. Janas moka įmokas už paskolą ir iki šiol nė karto nėra kėlęs audrų dėl pinigų.
Vis dėlto skausmas užvaldo mano racionalų protą, ir nuo minties, kad vasarą jie atims Adamą iš
manęs, idant patobulintų savo tobulos laimės paveiksliuką, pasaulis susilieja į raudoną dėmę, tarsi
būtų sprogusi mano širdis ir visas kraujas suplūdęs į akis.
– Ne, – iškošiu pro dantis, – jis niekur nevažiuos.
Aš jo nepasveikinu. Man nerūpi jų kūdikis. Man rūpi tik mano augantis sūnus.
– Na, liaukis, Lu, įprastai elgiesi protingai.
Jis pasiremia į durų staktą. Ir akimirką aš nieko nematau, tik jo pūpsantį pilvą. Kodėl jam pavyko
susirasti kitą moterį, o man kito vyro – ne? Kodėl būtent man lemta likti vienai, leisti panašias viena į
kitą dienas, lyg „Švilpiko dienoje“.
– Jis smagiai leis laiką, – toliau kalba Janas. – Juk žinai. O tu pati turėsi daugiau laiko sau.
Pagalvoju apie pastarąsias keturiasdešimt aštuonias valandas. Kaip tik šiuo metu man nereikia
laiko sau.
– Ne. Ir visų pirma tau reikėjo pasikalbėti su manimi. – Aš vos netrypiu kojomis, o mano balsas
skamba tarsi užsispyrusio vaiko, bet kitaip negaliu.
– Suprantu, atleisk, bet tiesiog taip išėjo. Bent jau pagalvok apie tai? – Janas prislėgtas. – Prasidės
mokyklinės atostogos. Žinau, kad tau jos visada pridaro keblumų. Tau nereikės rūpintis Adamo
priežiūra, kai dirbsi, ir tiesiog pailsėsi. Galėsi išeiti iš namų, kada tik panorėsi. Susipažinti su naujais
žmonėmis.
Jis turi galvoje – su kokiu nors vyru. Gražu. Kaip tik to man trūko šį savaitgalį. Mane
apgaudinėjančio buvusio vyro gailesčio. Jis perpildė mano kantrybės taurę. Nė nekartoju žodelio
„ne“, tik smarkai trenkiu durimis jam prieš nosį, Janas atšoka, nes vos jo neužkliudau.
Jis dar du kartus paskambina į duris, bet aš nekreipiu dėmesio. Jaučiu šleikštulį. Pyktį. Sumaištį. O
blogiausia, jog suprantu, kad neturiu teisės taip elgtis. Liza greičiausiai gerumo įsikūnijimas. Janas
nusipelno būti laimingas. Iki to kvailo girto bučinio nė nesusimąstydavau, kad esu nelaiminga.
Atremiu galvą į duris, vos atsispirdama impulsui daužyti ją į medį, kad įkalčiau kokią nors prasmę.
– Mamyte?
 Atsigręžiu. Adamas sutrikęs žvelgia į mane iš svetainės.
– Ar galėsiu vykti į Prancūziją?
– Liepiau tau prileisti vonią, – atšaunu, nes vėl sukyla pyktis. Janas neturėjo teisės užsiminti
Adamui apie atostogas, nepasikalbėjęs su manimi. Kodėl blogiukės vaidmuo visada tenka man, o ne
Janui.
– Bet...
– Į vonią. Ir ne, tu nevažiuosi į Prancūziją, ir tiek!
Tada jis sužiūra į mane, įsiutęs mažas kamuoliukas, – mano žodžiai į šipulius sudaužo jo
džiaugsmingas viltis.
– Kodėl?
– Nes aš taip pasakiau.
– Tai ne priežastis. Aš noriu važiuoti!
– Tai gana svari priežastis. Ir jokių ginčų.
– Kvaila priežastis! Tu kvaila!
– Nekalbėk su manimi šitaip, Adamai. O dabar drožk mikliai į vonią arba šį vakarą nebus jokios
pasakos.
Man nepatinka, kai jis toks. Ir pati sau tokia nepatinku.
– Aš nenoriu pasakos! Noriu į Prancūziją! Tėtis nori, kad važiuočiau! Tu pikta! Nekenčiu tavęs!
Pribėgęs meta į mane plastikinį dinozaurą ir neria į vonią. Girdžiu, kaip trinkteli durys. Ne tik aš
moku trankyti durimis. Pakeliu dinozaurą ir ant jo pėdutės pamatau Gamtos mokslų muziejaus etiketę.
Nuo to pasijuntu dar blogiau. Jau seniai žadu nusivesti jį ten ir niekaip neprisiruošiu. Kai esi
motina kiaurą parą, lieka daugybė dalykų, kurių neprisiruoši padaryti.
Adamas netrunka nusiprausti, bet nė vienam iš mudviejų tai nesuteikia džiaugsmo. Jis nepaiso
mano pastangų išaiškinti, kodėl manau, kad vykti atostogų į Prancūziją prasta mintis, tik varsto mane
akimis iš po drėgnų plaukučių. Lyg perprastų mano paistalus, nors yra tik šešerių. Juk prieštarauju ne
dėl to, kad jis niekada nėra išvykęs iš namų mėnesiui. Ne todėl, kad, mano manymu, užtektų savaitės,
jeigu jis kartais pasiilgtų namų. Ir ne dėl to, kad galbūt tėčiui ir Lizai reikia pabūti vieniems laukiant
kūdikio, – tiesiog, nenoriu prarasti vienintelės artimos būtybės, kuri man liko. Jį. Janas neturi teisės
atimti iš manęs ir Adamo.
– Tu nekenti tėčio ir Lizos, – bamba, kai šluostau jo tobulą kūnelį dideliu rankšluosčiu. – Tu
nekenti jų ir nori, kad ir aš jų neapkęsčiau.
Adamas nutrepsi į miegamąjį, o aš lieku klūpoti ant vonios grindų tarp drėgnų drabužių ir be amo
spoksau jam pavymui. Jis iš tikrųjų taip mano? Jau verčiau pykčio priepuoliai ištiktų jį dažniau. Jau
verčiau jis verktų, klyktų, nirštų, nei būtų susiraukęs, o tada išspjautų tokias kandžias tiesas. Iš vaikų
ir kūdikių lūpų...
– Gal paskaityti Harį Poterį? – klausiu, kai jis apsivelka pižamą, o rankšluostis pakabinamas
vonioje džiūti.
– Ne.
– Tikrai?
Jis į mane nežiūri, tik tvirtai spaudžia prie savęs meškiuką Padingtoną. Pernelyg tvirtai. Lyg
perduotų žaislui visą savo įniršį ir skausmą. Jo veidukas vis dar rūškanas. Nutaisęs rūgščią miną,
kategoriškai išpyškina:
 – Aš noriu vykti į Prancūziją su tėčiu. Noriu valgyti sraiges. Ir maudytis jūroje. Nenoriu likti čia ir
eiti į vasaros stovyklą, kai tu visą laiką dirbi.
– Aš dirbu ne visą laiką. – Jo pyktis nudilgina mane, kaip ir žodžiai, nes juose yra dalis tiesos.
Negaliu, kaip kai kurios kitos mamos, rasti laisvo laiko pabūti su juo.
– Tu beveik visada dirbi, – sumurma nepatenkintas ir apsiverčia ant šono, nusigręždamas nuo
manęs. Vis dar tvirtai spaudžiamas Padingtonas spokso į mane per jo petuką kone atsiprašinėdamas. –
Tu nenori, kad važiuočiau dėl to, kad esi pikčiurna.
Akimirką stebeiliju į jį, širdį ūmai užgula sunkumas. Visa tai tiesa. Prancūzijoje Adamas smagiai
leistų laiką. Pagaliau tik keturios savaitės, o ir mano gyvenimas būtų lengvesnis. Bet it peilis
paširdžius perveria ta pati įkyri mintis. Taip, lengvesnis, bet ir tuštesnis.
Nors jis guli atsukęs į mane ledinę nugarą, pasilenkiu ir pabučiuoju jam galvą, nepaisydama
įtampos, kurią juntu sklindant iš jo kūno. Traukte įtraukiu nuostabų švaros kvapą, kuris yra išskirtinai
jo. Visada būsiu jo mama, primenu sau. Liza niekada manęs neatstos.
– Aš pagalvosiu, – sakau labai tyliai jau iš tarpdurio, prieš užgesindama šviesą. Leisti jam
važiuoti būtų teisinga. Aš tai suprantu, bet vis tiek spaudžia gerklę, kai įsipilu taurę vyno ir susmunku
ant sofos. Ištisą mėnesį. Per tą laiką tiek daug gali pasikeisti. Adamas, be abejo, ištįs. Lieka vis
mažiau to nuostabaus laiko, kai jis dar nori prisiglausti, apsivyti rankomis ir džiaugtis būdamas mano
vaikeliu. Nė nemirktelėsiu, kaip taps paaugliu, jo elgesys šį vakarą jau aiškiai tai pranašauja. Tada jis
užaugs, išvažiuos ir susikurs savo gyvenimą, o aš greičiausiai vis dar tūnosiu šiame aptriušusiame
pelės urve, vos sudurdama galą su galu brangiame mieste, su vos saujele neetatinių draugų. Žinau, aš
kaip reikiant sutirštinu spalvas, paskendusi savigailoje, bet vis dar bandau suvirškinti žodį nėščia ir
įsivaizduoti, kaip visa tai atsilieps mano gyvenimui. Nemaniau, kad Janas turės daugiau vaikų. Ir tada,
pirmą kartą, jis nerodė didelio susidomėjimo.
Aš buvau jo bandomoji žmona, dingteli. Mudu su Adamu buvome jo bandomoji šeima. Kai jo
gyvenimo istorija bus pagaliau suverpta, mes būsime tiesiog pirmosios jos gijos. Mes nesuteiksime
jai spalvos.
Keista ir liūdna mintis, o man nepatinka keistos bei liūdnos mintys, išgeriu dar vyno ir
pasimėgaudama imu kurti planus, kuo užpildysiu tas savaites. Galėčiau išvažiuoti kur savaitgaliui.
Pradėti bėgioti. Numesti gerokai lašinių, kuriais apaugo mano pilvas ir šlaunys. Avėti aukštakulnius.
Pakeisti įvaizdį. Per mėnesį daug ką galima nuveikti, ir aš nusiteikusi pamėginti. Bent jau dabar, kai
susipyliau pusę butelio „Sauvignon Blanc“. Kol dar nespėju apsigalvoti, parašau Janui žinutę, kad dėl
atostogų sutinku. Adamas gali važiuoti. Kone akimirksniu dėl to pasigailiu, bet, tiesą sakant, neturiu
kito pasirinkimo. Adamas pyks ant manęs, jeigu tarsiu „ne“, juk negaliu uždrausti jam būti ir tos
šeimos nariu. Stengdamasi išlaikyti jį vien prie savęs, tik atstumsiu. Įkaušusi jaučiuosi stipresnė.
Dabar mintis apie Prancūziją man pasirodo visiškai priimtina.

Vėliau pabundu tamsoje šalia Adamo lovos. Tankiai šnopuoju, pamažu grįždama į tikrovę. Jis kietai
miega, viena ranka vis dar apkabinęs apskurusį, nutrintą meškiuką Padingtoną. Akimirką jį stebiu,
gerdama jo ramybę. Kaip jam tokia atrodau, kai pabunda. Kažkokia kvanktelėjusi pašalaitė,
panėšėjanti į jo mamą. Berniukui, kuris niekada nėra sapnavęs blogų sapnų, toks vaizdelis gali sukelti
nerimą, nors jis ir tikina, kad taip nėra.
Galbūt dėl naktinių košmarų man reikėtų kreiptis į specialistą ir pradėti gydymo kursą. Kada nors,
galbūt. Ar man atsigulti ant sofos, daktare? Gal norite atsigulti šalia? O, ne, žinoma, juk jūs vedęs.
Gal tada pasikalbėkime apie jūsų problemas.
Neprisiverčiu nusišypsoti. Adamas iškeliauja mėnesiui. Liza nėščia. Esu palikta ir užmiršta.
Įsliuogiu tarp kiek drėgnų nuo prakaito paklodžių ir liepiu sau susiimti. Būna dar blogiau. Bent jau tai,
kas nutiko su Deividu, rodo, kad vis dar yra vyrų, kurie man patinka. Dar svarbiau – yra vyrų,
kuriems aš vis dar esu patraukli. Net ir tamsiausioje naktyje yra šviesos spindulėlis.

Nepaisydama savo liepsningų vidurnakčio pareiškimų ir džiaugsmu bei meile spinduliuojančio

Adamo veidelio, kai jam pasakau, kad kelionė į Prancūziją įvyks, vis dar jaučiu liūdesį žiūrėdama,
kaip jis bėga sprausdamasis per minią prie mokyklos vartų, ir nė nežvilgteli atgal. Dažniausiai tai
mane džiugina. Man patinka, kad jis savimi pasitikintis berniukas. Bet šiandien tas jo lėkimas, išsyk
pamiršus mane, atrodo simbolinis, leidžiantis nuspėti mano ateitį. Visi bėga į priekį, o aš kitapus
vartų mojuoju žmonėms, kurie nesidairo atgal, palikta vienui viena. Sekundėlę susimąstau ir
neištvėrusi nusijuokiu – tokia pretenzinga pasirodo man ši mintis. Adamas šįryt nuėjo į mokyklą
lygiai taip pat kaip bet kurią kitą dieną. Na ir kas, kad Janas laimingas? Jeigu Janas laimingas, dar
nereiškia, kad aš turiu būti nelaiminga. Ir vis dėlto žodis nėščia mano širdyje įstrigęs it švininis
svarmuo, ir aš jo negaliu pajudinti. Akys perši iš nuovargio, nes naktį taip ir neužmigau.
Apsupta vaikų klegesio ir juoko bei šiaurinio Londono mamyčių tarškėjimo, pasigailiu, kad, net
susiklosčius „Deivido situacijai“, šiandien nedirbu. Perkratau mintyse visus kasdienius darbelius,
kuriuos turiu atlikti iki pamokoms baigiantis, ir nė kiek nenustembu, kad sumanymas šveisti vonią
manęs nė kiek nepralinksmina. Galbūt reikėtų nupirkti Adamui glaudes arba vasarinių drabužių
kelionei. Esu tikra, kad Janas viską apgalvojo, bet aš irgi noriu prisidėti prie šių šeimos atostogų,
kuriose nedalyvausiu.
Galbūt reikėtų padovanoti Lizai kokį drabužėlį kūdikiui, bet gal to būtų per daug ir per anksti. Jų
kūdikis su manimi neturi nieko bendra. Ir kodėl ji turėtų tikėtis ko nors iš buvusios savo vyro žmonos?
Pirmojo vaiko motinos. Iš netobulo santuokinio ryšio. Įdomu, ką Janas jai apie mane pasakojo? Kiek
kaltės man suvertė?
Vos tik Adamas pradingsta minioje, nunarinusi galvą sparčiai žingsniuoju nuo mokyklos, kad
nebūčiau įtraukta į pokalbį su kitomis mamytėmis apie vasaros atostogas. Panūdusi kuo greičiau
užsirūkyti, skubu pasukti už kampo ir prisidegti cigaretę. Mano drabužiai ir taip turbūt persmirdę
rūkalais, bet kam man reikalingi tie smerkiantys žvilgsniai prie mokyklos vartų.
Pajuntu smūgį – nė nespėju susigaudyti, kas vyksta. Kažkas atsitrenkia man į galvą, kažkieno kūnas
užvirsta ant manęs, kažkas šaižiai spygteli, ir aš atšoku atgal. Šiaip taip išsilaikau ant kojų, nors kitai
moteriai tai nepavyksta. Pirmiausia pamatau jos batelius, ant grindinio susipynusias jos kojas.
Švelniai kreminės spalvos bateliai smailiomis pakulnėmis. Be menkiausio įbrėžimo. Negalvodama
čiumpu ją ir padedu atsikelti.
– Labai atsiprašau, nežiūrėjau, kur einu, – sakau.
– Ne, aš pati kalta, – sumurma ji salsvu it cukraus vata balsu. – Tai aš žioplinėjau.
– Na, tai mes abi išsiblaškėlės, – sakau šypsodamasi. Ir tik tada, kai ji atsistoja, lyg nendrė liekna
ir aukšta, apimta siaubo suprantu, kas ji. Tai ji.
– Tai jūs? – pratariu. Žodis ne žvirblis, išskrido, nebesugausi. Mano rytas dramatiškai iš blogo
virto baisiu, veidas degte dega. Ji sutrikusi žiūri į mane.
– Atleiskit, ar mudvi pažįstamos?
 Iš mokyklos pasipila būrelis mamyčių su vaikiškais vežimėliais, ir aš, pasinaudojusi proga,
bandau užlįsti už jų, kad nuslėpčiau sutrikimą, o kai vežimėliai prarieda, įstengiu nutaisyti, bent jau
viliuosi, nuoširdžią šypseną.
– Ne, ne. Bet aš dirbu jūsų vyrui. Na, tik pusę etato. Mačiau jūsų nuotrauką ant jo rašomojo stalo.
– Jūs dirbate su Deividu?
Linkteliu. Man patinka, kad ji sako su Deividu, o ne Deividui.
– Ką tik jį ten palikau. Mėgavausi rytiniu pasivaikščiojimu, – sako ji. – Iš tikrųjų, koks mažas
pasaulis.
Tada nusišypso, ir turiu pripažinti, kad ji tikra gražuolė. Anąkart, kai mačiau ją prabėgomis,
deramai neįvertinau. Bet juk tada panikos apimta nėriau į tualetą, o pamačiusi jos nuotrauką,
pagalvojau, kad ji tiesiog fotogeniška. Bet ne. Šalia jos pasijuntu kaip nerangi meška ir kaipmat
užkišu garbaną už ausies, lyg taip atrodyčiau išvaizdžiau.
Vilkiu senais džinsais ir sportine striukele su arbatos dėmėmis ant rankovės, net nespėjau
pasidažyti blakstienų prieš išeidama iš namų. Ji elegantiška, su trumpa, laisvai perrišta uodegėle,
plonu žaliu nertiniu bei šviesiai žaliomis lininėmis kelnėmis. Pastelinis vaizdelis, kuris šiaip jau
atrodytų pretenzingai, bet taip nėra. Matau ją plaukiant jachta kur nors Pietų Prancūzijoje. Ji jaunesnė
už mane, galbūt dar neturi trisdešimties, bet subrendusi. O aš tikra apsileidėlė. Jiedu su Deividu –
labai graži pora.
– Aš Adelė, – sako ji. Netgi jos vardas egzotiškas.
– Luiza. Atleiskite už mano išvaizdą. Ta nuolatinė ryto skuba, o kai nedirbu, mėgstu pasilepinti
lovoje dar pusvalandžiuką.
– Nekalbėkite niekų, – sako ji. – Atrodote puikiai.
Adelė kiek padvejoja, ir aš jau ketinu užbėgti jai už akių, rasti būdų atsisveikinti ir palinkėti geros
dienos, kai staiga ji paklausia:
– Ar nenorėtumėte išgerti kavos? Už ano kampo, regis, mačiau kavinukę.
Prasta mintis. Žinau. Be ji žvelgia į mane taip viltingai, ir mano smalsumas ima viršų. Tai vyro iš
baro žmona. Deividas vedęs šią gražią būtybę ir vis dėlto jis bučiavo mane. Mano racionalus protas
kužda prasimanyti kokią dingstį ir atsisveikinti, bet aš, žinoma, to nepadarau.
– Būtų nuostabu išgerti kavos. Bet tik ne toje kavinukėje, į ją tuoj prigužės pulkas mamyčių iš
mokyklos, o aš galiu ištverti ir be to. Nebent norėtumėte pasiklausyti naujagimių choro ir savo kavą
pagardinti krūties pienu.
– Ne, gal jau tiek to, – nusijuokia ji. – Veskite, aš seksiu paskui.
Galiausiai atsiduriame „Voste Coffee“ kiemelyje su kapučinu ir gabalėliais morkų pyrago, kuriuo
Adelė primygtinai siūlėsi pavaišinti. Ryto žvarba sklaidosi, dabar beveik dešimta ir saulė jau šildo:
kiek prisimerkiu nuo rytinės saulės, ryškiai nušviečiančios jos petį. Prisidegu cigaretę ir pasiūlau jai,
bet ji nerūko. Žinoma, kad nerūko. Kurių galų jai rūkyti. Bet ji, regis, nepaiso, kad aš rūkau, ir man
paklausus, kaip įsikūrė, mudvi pradedame mandagų pokalbį. Ji atsako, kad jų naujas namas gražus,
bet ketina perdažyti kelis kambarius, kad suteiktų jiems ryškumo, ir šį rytą ruošiasi išsirinkti kelis
dažų mėginius. Ji papasakoja man, kad nugaišo jų katė, tad pradžia buvo nemaloni, bet dabar, kai
Deividas pradėjo dirbti, jie abu pamažu grįžta į senas vėžes. Ji pati vis dar bando susivokti naujoje
aplinkoje. Priprasti prie naujo rajono. Visa, ką ji kalba, skamba žavingai, su žiupsneliu
nuginkluojančio drovumo. Ji puiki. Taip troškau, kad ji būtų bjauri ar pikta, bet taip nėra. Staiga
užplūsta baisi baimė dėl Deivido, suprantu, kad turėčiau laikytis nuo jos kuo atokiau, bet ji tiesiog
užburianti. Žmogus, nuo kurio negali atitraukti akių. Panašiai kaip Deividas.
– Ar turite draugų Londone? – klausiu. Pagalvoju, kad galiu drąsiai to klausti. Beveik visi turi
kokių nors senų draugų sostinėje – iš mokyklos ar koledžo laikų ir įtraukusių tave į „Facebook“
draugų ratą. Netgi jei jis ir ne tavo gimtasis miestas, tai vieta, kur galiausiai ilgam ar trumpam
atsiduria daugelis.
– Ne. – Ji papurto galvą ir nežymiai trukteli pečiais, čia pat prikanda apatinę lūpą ir nusuka akis į
šalį. – Tiesą sakant, aš niekad neturėjau daug draugų. Kartą turėjau geriausią draugą...
Jos balsas prityla, ir akimirką man dingteli, kad ji primiršo, jog esu čia, tada jos akys vėl suranda
mane ir ji kalba taip ir nebaigusi istorijos.
– Na, žinot. Toks gyvenimas.
Ji gūžteli pečiais. Aš pamąstau, kas liko iš mano pačios draugysčių, ir suprantu, ką ji turi galvoje.
Metams bėgant draugų būrys retėja.
– Susipažinau su partnerių žmonomis, jos labai mielos, – kalba toliau Adelė. – Tačiau beveik
visos daug vyresnės už mane. Sulaukiau nemažai pasiūlymų padėti joms užsiimti labdara.
– Aš tik už pagalbą labdaros organizacijoms, – sakau, – bet juk tai ne koks smagus vakarinis
pasisėdėjimas alinėje.
Kalbu taip, lyg mano gyvenimas būtų vien smagūs vakariniai pasisėdėjimai, o ne tylūs vienišės
vakarai namie, ir stengiuosi negalvoti apie savo pastarąjį smagų pasisėdėjimą. Tu bučiavai jos vyrą,
primenu sau. Tu negali būti jos draugė.
– Dėkui Dievui, kad susipažinau su jumis, – ji nusišypso, tada atsikanda pyrago. Ji valgo jį su
tokiu pasigardžiavimu, kad net pasijuntu mažiau prasikaltusi, šveisdama savąjį.
– Planuojate susirasti darbą? – klausiu. Iš dalies turėdama savanaudiškų tikslų. Jeigu ji užsimanys
dirbti su savo vyru, man šakės.
Ji papurto galvą.
– Išskyrus kelias savaites darbo gėlių parduotuvėje prieš keletą metų, o tai buvo siaubinga,
niekada nedirbau. Jums tai turbūt atrodo kvaila, ir tai iš tikrųjų keista ir kiek nejauku, bet na... – Ji
akimirką patyli. – Kai buvau jaunesnė, turėjau išgyvenimų, kai kas nutiko, ir man prireikė laiko
atsigauti, todėl dabar nė nežinočiau, nuo ko pradėti darbinę karjerą. Deividas visada manimi
rūpinosi. Turime pinigų, ir net jei susirasčiau darbą, jausčiausi, lyg būčiau pavogusi jį iš ko nors kito,
kuriam jo reikia ir kuris galbūt jį atliktų geriau už mane. Maniau, susilauksime vaikų, bet to nenutiko.
Bent jau kol kas.
Keista girdėti jo vardą iš jos lūpų. Taip neturėtų būti, bet taip yra. Tikiuosi, ji neims man pasakoti,
kaip sunkiai jiems sekasi išsaugoti šeimą, nes to šį rytą man jau būtų per daug, bet ji keičia kalbą –
ima klausinėti apie mano gyvenimą, apie Adamą. Pajutusi palengvėjimą, kad pokalbis pasisuko apie
ką kita nei Deividas ar nėštumas, netrukus iškloju jai savo istorijos sutrumpintą ir nesutrumpintą
variantą, taip, kaip moku – labai atvirai ir pernelyg greitai – blogiausioms savo gyvenimo
akimirkoms suteikdama linksmumo, o geriausioms – dar didesnio linksmumo. Adelė juokiasi, o aš vis
daugiau rūkau ir skėsčioju rankomis, tarsi lėkte lekiu per savo santuoką, skyrybas, vaikščiojimą per
miegus, naktinius košmarus ir vienišos motinos džiaugsmus, – visa tai pateikiu kaip smagų anekdotą.
Pusę dvyliktos, po kokių dviejų valandų, mūsų pokalbį pertraukia sena, atsibodusi „Nokia“
skambučio melodija, ir Adelė skubiai išsitraukia telefoną iš rankinės.
– Labas, – sako, be garso, vien lūpomis tardama man atsiprašau.
 – Taip. Viskas gerai. Išvažiavau dažų mėginių. Pamaniau, dar užsuksiu trumpam kavos. Taip,
užbėgsiu ir ten. Gerai, iki tol grįšiu.
Turbūt Deividas, greičiausiai. Su kuo dar ji galėtų kalbėtis? Ji šneka trumpai, kiek palenkusi galvą,
tyliai, lyg būtų traukinyje ir visi aplinkui ją girdėtų. Tik pokalbiui pasibaigus supratau, kad ji nė
žodeliu neužsiminė apie mane, ir tai man pasirodė mažumėlę keista.
– Tai jau ne telefonas, o tikras muziejaus eksponatas, – išsprūsta man, žiūrint į nedidelę juodą
plytą. – Kiek jam metų?
Adelė nurausta, bet gražiai, ne dėmėmis, jos įrudusi oda tiesiog įgyja sodraus rožinio švytėjimo.
– Jis atlieka visa, kas būtina. Tiesa, mums būtina apsikeisti numeriais. Būtų smagu ir vėl ką nors
panašaus drauge nuveikti.
Žinoma, ji elgiasi mandagiai, todėl padiktuoju savo numerį, ir ji rūpestingai jį įsirašo. Bet daugiau
to nebus. Mes pernelyg skirtingos. Po telefono skambučio ji prityla, mes pasiimame savo daiktus ir
ruošiamės eiti. Negaliu atitraukti nuo jos akių. Ji panaši į trapią, beveik nežemišką būtybę. Jos
judesiai subtilūs ir tikslūs. Netgi po to, kai pargriuvo gatvėje, atrodo nepriekaištingai.
– Ką gi, malonu buvo susipažinti, – sakau. – Kitą kartą pasistengsiu jūsų nepargriauti. Sėkmės
dekoruojant.
Artumo akimirka šmėstelėjo ir pradingo – dabar mes du beveik nepažįstami žmonės, nelabai
nutuokiantys, kaip bendrauti.
– Iš tiesų buvo malonu, – netikėtai paliečia man ranką. – Tik​rai.
Tada staiga atsidūsta ir neryžtingai taria:
– Galbūt nuskambės kvailai... – ji panėši į baikštų, plasnojantį sužeistą paukštį. – Bet norėčiau,
kad neužsimintumėte Deividui apie tai. Apie kavą. Tiesą sakant, turbūt būtų paprasčiau, jeigu
apskritai neužsimintumėte, jog buvome susitikusios. Jis keistokai reaguoja į darbinio ir asmeninio
gyvenimo maišymą. Jis... – ieško tinkamo žodžio. – Juos sudėlioja į atskirus stalčiukus. Nenorėčiau,
kad jis... na, tiesiog būtų paprasčiau, jei apie tai neužsimintumėt.
– Žinoma, – sutinku, nors stebiuosi. Ji teisi, išties skamba kvailai, tiesą sakant, ne kvailai, bet
neįprastai. Deividas toks ramus ir žavingas. Kodėl jam tai turėtų rūpėti? O jeigu rūpi, kas čia per
santuoka? Mano galva, jis turėtų džiaugtis, kad ji susirado draugę. Vis dėlto man keistai palengvėjo.
Jeigu jis nežinos, ir man turbūt bus geriau. Dar pamanytų, kad esu kuoktelėjusi persekiotoja, jei
atlėkusi rytoj į darbą iškločiau, kad gėriau kavą su jo žmona. Bent jau aš taip pamanyčiau.
Ji šypsosi, ir matau, kaip ją užplūsta palengvėjimas, pečiai atsipalaiduoja, kiek nusileidžia, ji vėl
atrodo rami.
Kai ji nueina ir aš patraukiu atgal į savo butą šveisti vonios, mintyse pasidžiaugiu, kad
susipažinome. Man ji patiko. Beveik esu tuo tikra. Ji maloni be perdėto saldumo. Nuoširdi. Ir nė kiek
neišpuikusi, kaip tikėjausi iš nuotraukų. Gal dabar, kai ją pažįstu, jos vyras nebeatrodys man toks
viliojantis. Gal pavyks liautis galvojus apie tą bučinį. Ir vėl pasijuntu labai kalta. Ji miela moteris.
Bet juk negalėjau jai viso to papasakoti? Jų santuoka – ne mano reikalas. Be to, veikiausiai daugiau
niekada iš jos nieko neišgirsiu.
 10

Adelė

Jau seniai pamiršau, ką reiškia jaustis laimingai. Nes taip ilgai viskas sukosi apie Deivido laimę –
kaip jam padėti įveikti slogias nuotaikas, kaip įtikinti jį liautis gėrus, kaip priversti jį mane mylėti, –
jog mano pačios laimė kažkuriuo tarpsniu tiesiog ėmė ir atbuko. Netgi turėdama Deividą, nesijaučiu
laiminga. Ir jau nebetikėjau, kad tai įmanoma.
Bet dabar širdyje kažkas džiaugsmingai sproginėja. Ryškaus džiaugsmo pliūpsniai. Dabar turiu
Luizą. Naują paslaptį. Ji juokinga ir skvarbaus proto. Gaivaus oro gūsis po sausos bei nuobodžios
gydytojų žmonų draugijos. Ji gražesnė nei jai pačiai atrodo, o jos apvalumai tik išryškina nuostabią
figūrą. Ne liesa ir ne berniokiška kaip aš, bet gundanti ir moteriška. Tačiau kartu ji labai stipri,
gebanti juoktis iš savo gyvenimo įvykių, dėl kurių kiti žmonės tikėtųsi užuojautos ar gailesčio. Ji
tikrai žavinga.
Viena akimi peržiūriu skardinėles su dažais miegamojo sienoms – įvairūs žalios atspalviai
įspūdingais pavadinimais. „Pale Eau de Nil“, „Vert de Terre“, „Tunsgate Green“, „Olive Smoke“.
Vien iš pavadinimo niekad neatspėsi spalvos. Man jos visos patinka. Sudėtos į vieną liniją, jos
puikiai atspindėtų visą miško medžių lapų paletę. Bet man niekaip nesiseka išsirinkti pagrindinės,
mintys taip įkyriai sukasi apie dalykus, kuriuos galėtume nuveikti drauge su Luiza, jog negaliu
susitelkti į dekorą.
Luiza dirba tik tris kartus per savaitę. Tad lieka daugybė laiko mergaičių reikaliukams. Galbūt
sporto salei. Žinoma. Galiu padėti jai numesti šiek tiek nereikalingo svorio ir sustandinti kūną. Galbūt
įkalbėsiu ją mesti rūkyti. Būtų neblogai, nes nenoriu, kad mano plaukai ir drabužiai persismelktų
cigarečių dūmais. Ir mus išduotų. Deividas sužinotų, kad turiu naują draugę, ir tai jam nepatiktų.
Galim drauge gerti vyną sodelyje, arba, tarkim, vienoje iš kavinukių Brodvėjuje, pietvakarių
Londone, ir kalbėtis bei kvatotis kaip šiandien. Noriu žinoti apie ją viską. Jau dabar ji mane
sužavėjo. Vaizduotė tiesiog neaprėpia to, ką galėtume su ja drauge nuveikti.
Palieku skardinėles su dažais ir einu užsikaisti pipirmėčių arbatos. Supilu Deivido duotas tabletes
į virtuvės kriauklės skylę ir paleidžiu vandenį, kad įsitikinčiau, jog visas jas nuplovė.
Išsinešu arbatą į sodą ir įsitaisau saulėje. Dabar šiek tiek po vidurdienio. Turiu mažumėlę laiko iki
kito Deivido skambučio ir noriu pasidžiaugti, kad galiu nieko nedaryti, tik mėgautis šiuo nuostabiu
pojūčiu, galvoti ir planuoti. Žinau, kad Luiza neprasitars Deividui apie mūsų susitikimą. Ji ne tokia. Ir
ji supranta, kad mums abiem tai būtų nenaudinga.
Buvo nesunku ją susirasti, ir čia labai padėjo žemėlapis, kurį Deividas parsinešė namo iš darbo ir
kuriame jos padedamas aiškiai viską sužymėjo. Aš rodžiau kelią, kai važinėjome po rajoną
sekmadienio popietę, aplankėme visas žemėlapyje pažymėtas vietoves, matėme vietoj butikų
dygstančias parduotuvėlės, kuriose visos prekės kainuoja po svarą, užkaltus lentomis pastatų fasadus
daugelyje gatvių. Požemines perėjas, kuriomis eiti nedrįsta nė vienas blaivaus proto žmogus, nebent
narkomanai ir prekiautojai narkotikais. Mačiau ir pradinę mokyklą ryškiomis gėlėmis išmargintomis
sienomis. Perskaičiau Deivido keverzonę ties ta vieta.
O tada jau buvo paprasta.
Susiduria du nepažįstami žmonės.
Ji nieko neįtarė.
 11
Tada
Deividas laukė prie telefono bent dešimt minučių, kol jie ją surado, užsikabarojusią aukštai į medį
prie ežero, linksmai kvatojančią su Robu. Papurtęs slaugytojos Mardžorės veidas pašiurpsta iš siaubo
matant, kaip jie nerūpestingai svyruoja ant šakų, ir ji griežtai liepia jiems nulipti, tuojau pat. Adelės
nė nereikia raginti – jos širdis ima smarkiau plakti vien pagalvojus apie tai, kad tuoj kalbėsis su
Deividu, o Robas kažką ironiškai sumurma apie draudimą ir mirtinai užsimušančius pacientus, tada
suvaidina, kad slysta stora nelygia žieve ir priverčia Mardžorę klykti, o tai kaip reikiant kertasi su
Vestlandsui būdinga ramybe.
Juodu juokiasi iš jos lyg išdykę mokinukai, bet Adelė jau ryžtingai ropščiasi žemyn, nekreipdama
dėmesio, kad šakos brozdina nuogą pilvą marškinėliams užsismaukus į viršų.
Ji skuodžia per žolę į namą, nėmaž nelėtindama tempo koridoriuose. Jos veidas įraudęs, akys žiba.
Deividas laukia. Nuo tada, kai skambino pastarąjį kartą, regis, praėjo amžinybė.
Centre neleidžiama turėti mobiliųjų telefonų, ryšiai su išoriniu pasauliu yra kontroliuojami,
apskritai turbūt čia nelabai prisiskambinsi, bet Deividui pavyksta, jis skambina reguliariai, visada tuo
pat metu. Bet šią savaitę jis ir vėl guli ligoninėje dėl rankos. Kai ji įbėga į nedidelį kabinetą ir
čiumpa prie sienos pritvirtinto senoviško telefono ragelį, laikrodis, kurio jis negali nešioti, tabaluoja
ant jos riešo lyg stora apyrankė. Laikrodis jai per didelis, negana to, vyriškas, bet jai nerūpi. Kai
nešioja jo laikrodį, jai atrodo, kad Deividas šalia.
– Labas! – šūkteli ji, gaudydama kvapą ir braukdama nuo veido išsitaršiusius plaukus.
– Kur buvai? – klausia. Prastai girdėti, jo balsas skamba tarsi iš labai toli. – Jau nerimavau, kad
pabėgai ar dar kas nors nutiko, – jis lyg ir juokauja, bet už jo žodžių justi susirūpinimas. Ji nusijuokia
ir jis girdi kitame linijos gale tylų nuostabos pilną kvėptelėjimą. Nuo tada, kai tai nutiko, jis dar
negirdėjo jos juokiantis.
– Nekvailiok. Ir kur iš čia pabėgsiu? Aplink vieni viržynai. O juk mes su tavimi žiūrėjome
„Amerikos vilkolakį Londone“, atmeni? Per tą beribę dykynę aš tikrai viena niekur neisiu. Ten visko
gali tikėtis. Kaip ligoninėje? Ar gydytojai persodins tau odą?
– Taip, žada. Vis tiek jau mažiau skauda. Iš pradžių skausmas buvo žiaurus, bet dabar aprimo.
Nesirūpink dėl manęs. Dabar svarbiausia stenkis kuo greičiau pasijusti geriau ir sugrįžti namo.
Pasiilgau tavęs. Pradėsime viską iš naujo. Kuo toliau nuo viso to, jei nori.
– Ir susituoksime, – sako ji šypsodamasi. – Ir kuo greičiau, tuo geriau.
Kaip sako Robas, kodėl ji neturėtų jaustis laiminga? Kodėl turėtų jaustis kalta dėl to, kad yra
laiminga? Tu negali susižadėti septyniolikos, sakė jos tėvas. Kai esi septyniolikos, nesupranti, ko
nori. Ir jis tau per senas. Koks dvidešimt dvejų metų jaunuolis norės užsikrauti sau ant pečių
paauglę?
Bet tėtis klydo. Ji troško Deivido, kiek save atmena. Jo žyd​rose akyse tilpo viskas nuo pat tos
akimirkos, kai ji pirmą kartą į jas pažvelgė. Jos mama niekada apie tai daug nekalbėjo, tik
pareikšdavo, esą jo ūkis ant bankroto slenksčio per tą jo girtuoklį tėvą, kuris sugebėjo viską
prapilti, o dar ir motinos nėra šalia, tad galiausiai jis pats neturės skatiko kišenėje. Jis kilęs iš
„blogo raugo“. Buvo daugybė būdų netiesiogiai pasakyti netinkamas mūsų tobulai mergaitei.
Galbūt visa, ką jos motina sakė, buvo tiesa, bet Adelė žino, kad tai neturėjo nieko bendra su tuo, koks
iš tikrųjų Deividas. Niekada.
Ji mylėjo jį dar būdama aštuonerių, kai žaisdavo laukuose ir stebėdavo jį dirbant, ir myli jį dabar.
Jis ketina tapti gydytoju. Jam nebereikia sukti galvos dėl studentiškų įsiskolinimų. Jis bus jos vyras, o
ji paveldės viską. Jos tėvų nepritarimas jau nebesvarbus, ir ji neleis sau jaustis kaltai. Jos tėvų
nebėra, ir, kaip sako Robas, noras keliauti jiems iš paskos, to nepakeis. Vienintelis kelias – judėti į
priekį.
– Regis, jautiesi gerai. Geriau, – jis neslepia nuostabos. Kalba atsargiai, tarsi ligi galo nepatikėtų
šiuo akivaizdžiu nuotaikos pakilimu, bet tai nekeista. Kai pastarąjį kartą skambino, ji apskritai
sunkiai rinko žodžius. Bet tai buvo prieš dešimt dienų, nuo tada daug kas pasikeitė.
– Aš tikrai jaučiuosi geriau. Manau, neklydai. Ši vieta man padės. O, tiesa, – priduria ji, lyg ši
mintis tik dabar jai būtų atėjusi į galvą. – Susiradau draugą. Jis vardu Robas. Mano amžiaus. Labai
linksmas, nuolat verčia mane juoktis iš čia esančiųjų. Rodos, mes vienas kitam padedam.
Jos žodžiai liejasi per kraštus, bet kitaip ji negali. Be to, šiek tiek nerimauja. Tarytum po to, kas
nutiko, draugauti su Robu būtų savotiška Deivido išdavystė. Nesąmonė, nes tai visiškai kas kita. Vien
dėl to, kad ji myli Deividą, dar nereiškia, kad jai negali patikti Robas.
– Kada nors būtinai su juo susipažinsi. Manau, ir tau jis patiks.
 12

Adelė

Po šio jo popietinio skambučio jaučiuosi žvalesnė. Jis pranešė, kad namo grįš vėlai. Matyt, susitiks
su dviem labdaros organizacijomis, kurių padedamas galės pagelbėti keliems bendruomenės
ligoniams atsitiesti.
Niurnu įvairius „taip“, „žinoma“, atsakydama į jo sunkius, trūkinėjančius sakinius, bet galvoje
sukasi mintis, ką pamanys tie vargo prispausti narkomanai apšnerkštuose daugiaaukščių kvartaluose,
kai Deividas – tas vidurinės klasės atstovas, kurio dirbtinį įvaizdį susikurti taip uoliai stengėsi
studijuodamas mediciną, dabar yra įsismelkęs į jį taip giliai lyg dėmė tikmedyje, – atvyks pasikalbėti
apie jų bėdas. Galiu tik įsivaizduoti juokelius, kuriuos jie laidys jam išėjus. Vis dėlto tai jo asmeninis
mazochizmas, o mano planams jis tinka. Aš dabar turiu planų. Ir šis žinojimas maloniai kutena
paširdžius.
Akimirką net imu jo gailėtis, bet tada susimąstau, kad galbūt Deividas meluoja. Gal jis eis
nusigerti arba su kuo nors susitikti. Būtų ne pirmas kartas, nesvarbu, ar nauja pradžia, ar ne. Jis ir
anksčiau turėjo savo paslapčių. Neturiu laiko jo tikrinti. Bent jau ne šiandien. Esu per daug
susijaudinusi, pernelyg susitelkusi į kitką.
Sakau jam, kad išsirinkau kelias spalvas miegamajam ir kad tikiuosi, jog jos jam patiks. Jis
apsimeta susidomėjęs. Ir dar pranešu, kad išgėriau tabletes, užbėgdama jo klausimams už akių. Jei tik
būtų galėjęs, manau, būtų grįžęs namo patikrinti, kaip jas nuryju, bet dabar jam teks priimti mano melą
už tiesą. Jis nori, kad būčiau nuolaidi. Man patiko tos kelios mūsų dienos, kone sklidinos abipusio
pasitenkinimo, bet tai truks neilgai. Man niekaip nepavyks išgelbėti mūsų meilės. Bet kol kas mėginu
jį įtikinti, kad deramai viskuo pasirūpinsiu. Tiesiog turiu būti drąsi. Man jau yra tai pavykę. Pavyks ir
dar kartą.
Baigusi kalbėti, grįžtu į miegamąjį ir storesniais bei ilgesniais dryžiais užtepu dažais miegamojo
sieną. Saulė juos išmargina, ir iš kito kambario galo siena, regis, sušvyti visomis miško spalvomis.
Margaspalviais lapais, žinoma. Galbūt reikėjo pasirinkti ir šviesiai rusvų bei geltonų spalvų, bet
dabar jau per vėlu. Pakaks žalios. Žvelgiu į sieną ir galvoju apie lapus bei medžius, ir jis apie tai
galvos. Gal tik apie tai ir galvoja. Per medį nemato miško.
Nusiplaunu rankas – nušveičiu erzinančius pridžiūvusius dažų lašus, tada nusileidžiu į rūsį.
Kraustytojai, Deivido nurodymu, kelias dėžes nunešė tiesiai ten. Jis nepaklausė manęs, kur jas
pastatyti, bet juk jis įsitikinęs, kad man nerūpi. Išties nelabai rūpi. Praeitis yra praeitis. Kam nuolat
kasinėti tai, kas jau seniai palaidota? Metų metus nežvilgtelėjau į šias dėžes.
Jaučiu rūsio vėsumą, kai apžiūrinėju dėžes, mėgindama surasti reikiamą. Toli nuo langų ir saulės
šviesos, mane apšviečia tik viena geltona elektros lemputė. Šios plikos, šiurkščios ir purvinos sienos,
ko gero, daugiau pasako apie namo sielą.
Atsargiai statau kojas, stengdamasi nesukelti dulkių debesies ir apsaugoti drabužius. Dažų dėmė
neatrodys įtartinai, o štai dulkės gali sukelti klausimų. Deividas žino, kad man nepatinka purvini
namai. Nenoriu, kad klausinėtų, iš kur tos dulkės. Nebenoriu jam meluoti daugiau, nei tenka. Aš jį
myliu.
 Tai, ko ieškojau, randu prie atokiausios drėgnos sienos, kurios nepasiekia blyški šviesa. Stirtą
keturių kartoninių dėžučių, labiau sugležusių nei kitos ryškesnės rudos dėžės, kurias čia sukrovėme –
nereikalingos knygos, senos bylos ir panašūs daikčiukai, – menančių nežinia kiek metų, suglamžytais,
įdubusiais kampais. Pačios dėžės senos, jų kartonas storesnis ir tvirtesnis, bet turinys taip niekada ir
nebuvo išpakuotas. Tvirtos dėžės, skirtos slėpti gyvenimų ruožus. Visa tai buvo išgelbėta iš sudegusio
namų sparno.
Atsargiai nukeliu vieną ant žemės ir dirsteliu vidun. Turbūt sidabrinės žvakidės. Porcelianiniai
indai. Subtili papuošalų dėžutė. Knisuosi toliau. Po kurio laiko randu, ko ieškojau. Užkištą tarp
mažmožių, galybės nuotraukų ir albumų bei knygų, išvengusių ugnies, bet vis dar dvokiančių
degėsiais. Visi šie daiktai nekvepia dūmais. Dūmai – malonus kvapas. Jie dvelkia kažkuo, kas
sunaikinta; pajuodę ir kelia liūdesį. Praskleidžiu palaidas nuotraukas, skrajojančias per rankas, bet
vienoje šmėkšteli mano veidas; apskritesnis, švytintis jaunyste. Besišypsantis. Galbūt penkiolikos.
Nepažįstamosios veidas. Nekreipiu į ją dėmesio ir ieškau toliau. Ji turi būti kažkur čia. Ją paslėpiau
ten, kur, buvau tikra, Deividas neieškos. Tarp šių senienų, kurios, jis gerai žino, yra tik mano vienos.
Randu ją pačiame dugne, po visu šlamštu, nė kiek nenukentėjusią. Sena užrašų knygelė. Profesinės
gudrybės, taip sakant. Ji plona – paskutinius jos puslapius prieš daug metų išplėšiau, nes kai kurie
dalykai turi likti paslaptyje, – bet šiaip ji beveik nepaliesta. Ją praskleisdama, užgniaužiu kvapą.
Išlikę puslapiai vėsūs, kiek traškantys tarsi rudens lapai ir vos susiraitę nuo daugybės metų gulėjimo
tamsoje ir drėgmėje. Įrašas pirmajame puslapyje padarytas atsargiai – tvarkingas ir pabrauktas.
Nurodymai iš kito gyvenimo.
Įgnybiu sau ir kas valandą kartoju: AŠ NEMIEGU.
Žiūrint į šiuos žodžius atrodo, lyg jie būtų užrašyti vos prieš kelias akimirkas, ir aš tiesiog matau
mus sėdinčius po medžiu, pučia švelnus vėjelis, raibuliuoja ežeras. Tai taip gyva, regis, čia ir dabar,
o ne tolimas prisiminimas, ir ūmus skausmas perveria paširdžius. Giliai įkvepiu ir jį užgniaužiu.
Sudedu dėžes atgal tokia pat tvarka, kokia radau, ir užrašų knygelę nusinešu į viršų, laikydama ją
veikiau kaip kokį trapų senovinį rankraštį, galintį sudilti mano rankose nuo šviesos spindulių, nei kaip
pigų bloknotą, atkeliavusį iš Vestlandso prieš daugybę metų. Įkišu ją į savo sportinio krepšio skyrelį,
užsegamą užtrauktuku, toliau nuo akių.
Kaip tik to reikia Luizai. Negaliu sulaukti, kada su ja tuo pasidalysiu. Ji yra mano paslaptis, o
netrukus taps mudviejų paslaptimi.

Vis dėlto namo jis grįžta ne per vėliausiai, pro duris įžengia penkios minutės po septintos. Virtuvė
persismelkusi maisto kvapais – laukdama jo gaminau gardų tailandietišką karį. Nedelsdama
nusitempiu jį į viršų parodyti miegamojo spalvų.
– Ką manai? – klausiu. – Negaliu apsispręsti tarp „Summer Leaf Green“ kairėje ir „Forest Haze“
dešinėje.
Abu pavadinimai išgalvoti, bet jis to nesužinos. Sukūriau juos akimirksniu. Turbūt perlenkiau lazdą
ar tiesiog esu pernelyg susijaudinusi. Net nesu tikra, ar jis mane girdi. Jis ima tyrinėti dažų rėžius,
žvilgančius blėstančioje saulės šviesoje. Juose turėtų pamatyti tai, ką mačiau aš.
– Kodėl šios spalvos? – Jo balsas šaltas. Be emocijų. Negyvas. Jis pasigręžia į mane, ir aš visa tai
matau jo bejausmėse akyse. Visa, kas skiria mus.
Gerai, galvoju, pasiruošusi atremti artėjantį įsiūtį ar gresiančią tylą, mintyse ieškodama kandžių
replikų atsikirsti.
Ir tada prasideda.
 13

Luiza

Deividas jau kabinete. Man dar nespėjus pasikabinti palto ir įsitaisyti darbo vietoje, Sju kilsteli
antakius ir papurto galvą.
– Kažkas šį rytą išlipo ne ta koja.
Akimirką pamanau, kad ji turi galvoje mane, nes greičiausiai atrodau pavargusi ir suirzusi. Mane
vėl pažadino naktiniai košmarai. Dar kiek pagulėjau mąstydama apie Lizos nėštumą – vis dar negaliu
galvoti apie tai, kaip apie Jano kūdikį, – ir apie tai, kad visą mėnesį Adamas bus išvykęs, ir septintą
ryto jau buvau po trijų puodelių kavos bei dviejų cigarečių ir bjauriai nusiteikusi. Kažkodėl Lizos
nėštumas atgaivino tas siaubingas emocijas, kurias išgyvenau, kai Janas mane paliko, ir jo laimė
regisi lyg nauja išdavystė, nors žinau, kad kvaila, bet vis tiek taip jaučiuosi. Bet Sju turėjo galvoje ne
mane, o Deividą.
– Jis nė nepasakė „labas rytas“, – toliau kalba ji, pildama man puodelį arbatos. – Iki šiol maniau,
kad jis labai malonus.
– Visiems pasitaiko blogų dienų. Galbūt jis ne vyturys.
– Tada ko jam čia taip anksti lėkti. Rodos, jis perima tavo, ankstyvos paukštukės, vaidmenį.
Ko gero. Trukteliu pečiais ir nusišypsau, bet mano širdis nerami. Gal Adelė papasakojo jam, kaip
gėrė su manimi kavą? Gal jis nustatė man persekiotojos maniakės diagnozę ir dabar ruošiasi atleisti?
Kone gūžiuosi nuo kaltės jausmo. Nesvarbu, ar ji papasakojo, ar ne, aš turėčiau jam tai pranešti.
Mano gyvenime ir taip pakanka mėšlo, kad dar slėpčiau jo žmonos paslaptis. Juk aš jos gerai ir
nepažįstu, o jis yra mano viršininkas. Ir, tiesą sakant, neturėjau kito pasirinkimo, kaip eiti su ja kavos.
Ji mane pakvietė. Ką jai turėjau atsakyti? Prisimenu jos veidą, susirūpinusį ir sutrikusį, kai paprašė
neužsiminti nė žodeliu apie mūsų susitikimą, ir akimirką sudvejoju. Ji tokia pažeidžiama. Bet vis tiek
privalau jam pasakyti. Privalau. Jis supras. Žinoma, supras.
Prisiviriau košės, turėsiu ją ir iškabinti, kartu nuritinsiu ir akmenį sau nuo krūtinės. Tad, užuot
sklaidžiusi Marijos vakar paliktus užrašus, kaip visada tvarkingai surinktus ir atspausdintus, patraukiu
prie jo durų ir pasibeldžiu apmirusi iš baimės. Atidarau duris, nelaukdama atsakymo, ir nerūpestingai
įeinu. Pasitikinti. Tik taip, ne kitaip.
– Turiu jums kai ką...
– Velnias! – subaubia jis, traukdamas standų folijos dangtelį nuo brangios kavos skardinės – ne
įprastos klinikoje verdamos kavos, o atsineštos iš namų. Kai atsigręžia, rudi milteliai pabyra ant
kavos spintelės.
– Prakeikimas, ar negalėjote pasibelsti?
Turbūt dar niekada nesu mačiusi tokio pykčiu žaižaruojančio žvilgsnio, užtat dabar matau.
Jaučiuosi, lyg gavusi antausį – toks priešiškas ir piktas jo tonas.
– Aš beldžiausi, – sumurmu. – Atleiskite. Tuoj atnešiu skudurėlį.
– Aš pats, – atkerta, traukdamas popierines servetėles iš dėžutės ant stalo. – Nuo drėgno
skudurėlio bus tik blogiau.
 – Gerai bent, kad ne ant kilimo, – stengiuosi kalbėti nerūpestingai. – Beprasmiška graužtis dėl
išbarstytos kavos.
– Ko nors norėjote? – Jis pažvelgia į mane kaip nepažįstamas. Šaltas. Oficialus. Nė krislelio
ankstesnio nuoširdaus žavesio ir šilumos. Iš susierzinimo man suspaudžia gerklę. Dabar tikrai jam
nieko nepasakosiu apie kavą ir Adelę. Bent jau, kol jis taip nusiteikęs. Neatmenu, kada pastarąjį kartą
buvau supykdžiusi ką nors dėl menkniekio. Ar čia toji kita jo pusė? Persmelkia įkyri mintis. Gal todėl
Adelė slepia nuo jo savo draugus?
– Norėjau paruošti jums kavos, – sakau, stengdamasi kuo oriau pasitikti puolimą. – Bet matau, kad
puikai susitvarkote.
Pasigręžiu ir ryžtingai išeinu, tyliai uždarau duris. Vos susiturėjau nepratrūkusi – o tai aš moku, –
užtat išsaugojau savo darbo vietą. Kai pagaliau prisėdu, stačiai virpu iš pykčio. Aš nieko blogo
nepadariau. Kaip jis drįsta su manimi taip kalbėti? Taip mane gąsdinti?
Kaltė, graužusi mane dėl to, kad gėriau kavą su Adele, kaip​mat išgaruoja, vietoj jos tvenkiasi
pyktis. Kas iš tikrųjų neduoda ramybės Deividui? Tas kvailas bučinys? Juk daugiau nieko nebuvo, ir
sulig kiekviena diena jis veikiau primena sapną, nieko bendra neturintį su tikrove. Fantaziją. O su
Adele mes vis tiek kada nors būtume susitikusios. Per kalėdinį vakarėlį ar dar kur. Tad kas čia tokio,
jeigu jau dabar netyčia su ja susipažinau?
– Sakiau tau, – sako Sju, praeidama pro mano stalą ir statydama seniai mano pamirštą arbatą. –
Nesigraužk. Juk žinai, kokie tie vyrai. Širdies gilumoje jie irzlūs kūdikiai.
Ir pasilenkusi prie manęs priduria:
– Ypač gyvenimo išpaikinti snobai.
Nusijuokiu, nors vis dar jaučiuosi įskaudinta jo storžieviškumo.
Susikaupk, Luiza, liepiu sau įjungdama kompiuterį ir pradėdama dieną. Ir imkis darbo. Šiaip ar
taip, iš Adelės niekada daugiau neišgirsi nė žinutės, o Deividas yra tik tavo viršininkas.
Hokinsų šeima atvyksta popiet, akivaizdu, kad pacientas, dvidešimt vienų metų Antonis Hokinsas,
čia ne savo noru. Jo tėvai, gyvenimo užgrūdinti šeštą dešimtmetį bebaigiantys žmonės, atstovaujantys
viduriukui tarp vidurinės klasės ir aukštuomenės, skleidžia debesį aromatų: prabangios veido pudros,
odekolono, kvepalų. Elegantiškai apsirengę: jis vilki kostiumą, ji pasipuošusi perlais ir garsių
dizainerių palaidine bei sijonu, bet akys pavargusios. Nuvedu juos į laukiamąjį, primenantį
prašmatnaus klubo saloną. Ji sėdasi į krėslą su sparnuotu atlošu – pritupia ant kraštelio. Jos vyras
stovi, rankas susikišęs į kišenes, ir garsiai man dėkoja. Nors pasitikintis ir trykštantis geranoriškumu,
jis, kaip ir sūnus, nedega noru čia būti.
Antonis Hokinsas labai liesas, pernelyg liesas, jo veidas nervingai trūkčioja, o akys, sklidinos
pirminio pykčio, rodos, tuoj iššoks iš kaktos. Jos nelyginant krutančios vaikiškų žaislų akutės nuolat
laksto į šalis ir, regis, negali į nieką susitelkti, bent jau ne į tai, ką mes visi matome. Į mane jis
apskritai nežiūri. Net jei nežinočiau, kad jis vartoja heroiną – nereikia būti genijumi, kad tai
suprastum, – Antonis Hokinsas yra gyvas narkomano pavyzdys. Rodos, jis tuoj prapliups, bet matau,
kad tai daugiausia baimė. Vis dėlto laikausi nuo jo atstu. Baimė – ne kliūtis smurtui, su pacientu, kurio
byla perduota į teismą, visada elgiuosi atsargiau.
– Man to nereikia, – suniurna jis, kai Deividas pakviečia jį į kabinetą. – Po velnių, neturiu jokių
problemų.
Antonio Hokinso tarsena būdinga privačių privilegijuotų mokyklų auklėtiniams.
 – Tavo tėvai gali palaukti čia, – sako Deividas švelniai, bet tvirtai. Nė ženklo jo ankstesnės
bjaurios nuotaikos, bet į mane jis vis dėlto nežiūri. – Tik valandėlei. Ir tau neskaudės.
Jis nežymiai gūžteli pečiais ir nusišypso Antoniui nuginkluojančia žavia šypsena.
– Jei pasiseks, tau pavyks išvengti kalėjimo.
Tik tada Antonis sužiūra į jį, jo nepatiklios, virpčiojančios narkomano akys žvelgia įtariai, bet lyg
kartuvėms pasmerktas žmogus, jis nuseka iš paskos.
Kai durys užsidaro, ponios Hokins pečiai nusileidžia ir visa jos apsimestinė stiprybė akimirksniu
išnyksta, tada pasidaro jos gaila. Visa, ką Antonis yra padaręs ar ko nepadaręs, užgula sunkia
kankinančia našta jo tėvus, o juk dar neseniai jis buvo mažas berniukas kaip Adamas. Savo motinai
jis ir dabar turbūt mažas berniukas. Paruošiu jiems arbatos – puodeliuose, skirtuose klientams, ne
personalui, – ir pasakau, kad daktaras Martinas yra labai gerbiamas specialistas. Nebandau jų tikinti,
kad jis padės jų sūnui – mes negalime svaidytis pažadais, – tiesiog panorau jiems ką nors pasakyti, ir
moteris pažvelgia dėkingumo kupinomis akimis, lyg glaustų mano žodžius prie krūtinės, kad
nusiramintų.
Ta pasaulyje tvyranti nežinomybė verčia mane galvoti apie Adamą. Staiga, apimta motiniškos
paranojos, sunerimusi, kad galbūt jam iškilo sunkumų mokykloje ar popamokinėje grupėje ir kad man
niekas negali prisiskambinti dėl nuolat užimtos klinikos linijos, imu raustis rankinėje ir tikrinti
mobilųjį. Betgi ne, jokių praleistų skambučių – viskas, žinoma, gerai, kaip visada. Bet pamatau
žinutę. Nuo Adelės. Velniava. Ir kodėl aš jam nepapasakojau?

Jeigu jūs ryt nedirbate, gal norėtumėte ką nors nuveikti? Pamaniau, gal nueitume į sporto
klubą? Ten yra sauna ir baseinas, puikiai atpalaiduoja. Galiu jums parūpinti leidimą dienai.
Būkite tokia miela, palaikykite man draugiją! A x

Stebeiliju į žinutę. Velniava. Ir ką, po galais, man daryti? Nesitikėjau, kad ji kada nors su manimi
susisieks. Pirštais braukau telefono mygtukus. Gal verčiau nekreipti dėmesio ir neatsakyti. Ko gero,
turėčiau nekreipti dėmesio. Bet būtų nemandagu, ir tada nesmagiai jausčiausi prieš juos abu. Velnias,
velnias, velnias. Jau ketinu rašyti žinutę Sofi ir klausti jos patarimo, bet susituriu. Žinau, ką ji
pasakys, ir jeigu jai papasakosiu, kad susidraugavau su Adele, nebegalėsiu trauktis, jai knietės
žinoti, kas bus toliau. O aš nenoriu, kad ji smagintųsi mano gyvenimu.
Dar kartą perskaitau žinutę. Turėčiau atsakyti. Turėčiau parašyti „taip“. Juk istorija su Deividu
buvo tik vienas dviejų išgėrusių žmonių nuklydimas, jis jau praeityje ir daugiau nepasikartos. Viena
paika klaida, mūsų abiejų. Galbūt Adelė galėtų tapti nauja mano drauge. Jaučiu, kad jai manęs reikia.
Ji aiškiai vieniša. Vakar tas vienišumas iš jos skliste sklido. Ir ji ne vienintelė tokia, nors man ir
nemalonu tai pripažinti. Aš taip pat vieniša – ir išsigandusi, kad taip bus artimiausioje ateityje. Visos
savaitės tarsi viena.
Mudvi su Adele abi vienišos, kad ir kokia ji žavi ir charizmatiška. Dievas žino, kokia jų santuoka,
jeigu jis išeina iš namų, pasigeria ir bučiuojasi su kitomis moterimis. Jis sakė, kad to įprastai nedaro,
bet jie visi taip sako, argi ne? O ką jis daugiau galėjo sakyti? Mes turime kartu dirbti, o tada nė
vienas to nė neįtarėme. Na taip, kitą dieną jis buvo mielas, bet šiandien elgėsi siaubingai. Gal jis
stengėsi būti malonus, kad neprasitarčiau nė žodeliu apie viską daktarui Saiksui? Jei taip, turėčiau
palaikyti Adelės pusę. Žinau, ką reiškia gyventi su apgaudinėjančiu vyru. Gerai prisimenu, kaip toji
netikėta žinia mane palaužė, ir man bjauru, kad dabar esu ta, kuri gali sukelti skausmą.
 Galbūt aš jos gerai nepažįstu, bet Adelė miela. Man ji patinka. Juk daug smagiau, kai kažkas tau
rašo, siūlydamas ką nors drauge nuveikti, nei negauti jokio pasiūlymo. Reikėtų su ja susitikti. Būtų
mandagu. Ir jeigu mudvi sutarsime, vėliau Deividui papasakosiu. Pasakysiu, kad ketinau jam
prisipažinti, kai kitąryt susitikome, bet jis buvo toks įdirgęs, jog nesiryžau. Neblogas sprendimas.
Iškart geriau pasijuntu.
Tik viena abejonė neduoda ramybės. Kodėl ji negalėjo pasiūlyti nueiti kur nors papietauti ir išgerti
taurę vyno? Mintis apie sporto klubą verčia mane gūžtis. Šimtas metų nedarau jokios mankštos, na,
nebent šokinėju aplink Adamą, o jam dabar šešeri, tad ir to lakstymo mažiau. Adelė, žinoma, puikios
formos. Greta jos turėčiau tik slėptis iš gėdos. Nė nežinau, ar turiu deramą sportinę aprangą. Šiaip ar
taip, ji jau man netiktų.
Svarstau, kokį čia man pasiteisinimą sukurpti ir išsisukti, bet tada save sustabdau. Prisimenu, kaip
tą savaitgalį, kai Adamas buvo išvykęs, po kelių taurių vyno pasižadėjau numesti svorio. Paįvairinti
sau gyvenimą. Rašau žinutę, kol nespėjau apsigalvoti.
Žinoma, bet esu niekam tikusios formos, tad prašom iš manęs nesijuokti!

Pasijuntu visiškai savimi patenkinta. Vargšiukas Deividas. Bet juk nedarau nieko bloga. Atsakymas
grįžta akimirksniu.
Puiku! Parašykite man savo adresą ir aš jūsų užsuksiu. Apie vidurdienį!

Vien įsivaizdavus žaviąją Adelę savo bute, man lyg replėmis suspaudžia skrandį, smarkiau, nei
pagalvojus apie sporto klubą.
O gal susitinkame ten? Atsakau.
Nekvailiokit! Aš būsiu ratuota.

Neturėdama kitos išeities, be entuziazmo parašau savo adresą ir mintyse užsiprogramuoju šį vakarą
sutvarkyti ir išsiurbti butą. Kvaila, žinoma. Esu vieniša motina, įsikūrusi Londone, – Adelė turėtų
suprasti, kad negyvenu rūmuose, – bet vis tiek žinau, kad man bus gėda. Galbūt ne taip gėda kaip
sporto salėje, bet, pala, tai bus puikus būdas išsiaiškinti, ko verta ši nauja draugystė, ir pagaliau
užbaigti šią neegzistuojančią mano ir Deivido istoriją. Viena diena. Viskas bus gerai, sakau sau. Kas
baisaus gali nutikti?

Susitikimas su Hokinsais užsitęsia pusvalandį, bet kai Antonis galiausiai išeina iš kabineto, atrodo
ramesnis. Jis vis dar nervingai trūkčioja, bet yra akivaizdžiai atsipalaidavęs. Kol Deividas kalbasi
su jo šeima ir juos išlydi, Antonis jį stebi. Jo veide spinduliuoja nejaukus susižavėjimas, nors jis ir
bando jį nuslėpti nuo tėvų. Įdomu, ką Deividas jam pasakė, kad jis taip greitai atsivėrė. Bet tada kiek
pyktelėjusi primenu sau, kaip jaučiausi tame bare. Su juo jautiesi ypatingas. Pati tai patyriau. Ir
suprantu. Mudu su Antoniu abu užkibome ant to paties kabliuko, regimybės.
Sėdžiu abejingu veidu ir apsimetu spausdinanti laišką. Deividas prieina prie mano rašomojo stalo.
Atrodo ramesnis, tarsi bandydamas spręsti kitų problemas būtų prigesinęs savąsias. Nežinau, kodėl
leidausi jo suerzinama. Ir norėčiau, kad jis nebeverstų manęs nervintis ir jaudintis. Jaučiuosi tokia
netašyta, kai jis arti.
 – Užrašiau Antonį Hokinsą kitam susitikimui penktadienį, – sako jis. – Tuo pačiu laiku, be
penkiolikos keturios. Įvedžiau į bazę.
Linkteliu.
– Ar man įskaičiuoti papildomą pusvalandį į sąskaitą?
– Ne, aš pats to norėjau. Nenorėjau jo stabdyti, kai prabilo.
Ir ką apie tai pamanytų daktaras Saiksas? Deividas galbūt ir nori imtis labdaros, bet darbas čia toli
gražu ne labdara. Na, tiek to. Gražus poelgis, ir tai mane kiek trikdo. Šis vyras kupinas prieštaravimų.
Jis jau ketina eiti į savo kabinetą, bet staiga atsisuka ir greitu žingsniu grįžta.
– Klausykite, Luiza, aš labai atsiprašau dėl to, kad prikalbėjau šį rytą šiurkštybių. Buvau bjauriai
nusiteikęs ir neturėjau teisės išlieti savo pykčio ant jūsų.
Jis atrodo nuoširdus. Stengiuosi išlikti abejinga.
– Taip, neturėjote. Bet aš tik jūsų sekretorė, todėl tai, tiesą sakant, nesvarbu.
Žodžiai nuskamba šalčiau, negu noriu, ir jis kiek atsitraukia. Nudelbiu akis į darbą, o širdis plaka
it pašėlusi. Delnai nemaloniai dilgčioja nuo prakaito.
– Na, norėjau atsiprašyti, – švelnumas balse pradingsta, ir jis pasigręžia eiti. Knieti pašaukti jį
atgal, gailauju dėl savo susierzinimo – kaip kvaila, juk turėtume būti draugais, bet tada prisimenu, kad
rytoj susitinku su Adele ir kad esu saistoma paslapties, kurios jam dar neatskleidžiau. Gal jam
pasakyti dabar? Ne, turbūt ne. Laikysiuosi savo plano. Jeigu mudviejų su Adele draugystė bus
nevienadienė, tada ir pasakysiu.
Man reikia išgerti kavos. Šiaip jau reikėtų ko stipresnio, bet kol kas tiks ir kava. Kaip atsitiko, kad
mano gyvenimas taip susipainiojo?
 14

Adelė

– Dieve, kaip gera. Galėčiau čia likti amžiams. – Atrėmusi galvą į lentelėmis iškaltą sieną, šalia
manęs su pasitenkinimu atsidūsta Luiza. Mes įsitaisiusios ant viršutinio laiptelio garinėje,
paskendusios kvapnioje migloje, mūsų nugaros nubertos vandens bei prakaito lašeliais.
– Niekada neištveriu daugiau nei dešimties minučių, – sakau. – Tau turbūt patinka karštis.
Ir vis dėlto malonu, įtampa išsisklaido, nes mano kūnas neturi kito pasirinkimo kaip tik
atsipalaiduoti. Mes čia geras porą valandų. Luiza jautėsi kiek nejaukiai, kai užsukau į jos butą, ir aš
mačiau, kad ji nelabai nori, kad užeičiau – buvo pasistačiusi krepšį prie pat durų, – bet priprašiau,
kad surengtų man ekskursiją. Ir ji neatsispyrė, nes, kad ir turi nemažai silpnybių, yra mandagi. Tai
gerai, nes norėjau patekti vidun.
– Šiais metais tai pirmas kartas, kai jaučiuosi lyg per atostogas, – sumurma ji beveik juokdamasi.
Aš taip pat užsimerkiu, mintyse skenuodama jos buto kambarius. Svetainė; vienas televizorius,
kreminės spalvos sofa su rusvai gelsvu užtiesalu, slepiančiu apšiurusias pagalvėles. Ant kairės
atramos cigaretės išdeginta žymė. Žydras kilimas. Praktiškas. Saugus vaikams. Pagrindinis
miegamasis. Mažas, bet dvigulei lovai vietos pakanka. Ryškūs tapetai ant sienos už lovos. Balta
sieninė spinta. Balta komoda su stalčiukais, paviršius užgriozdintas kosmetika. Iš mažo krepšelio
kyšo raizgalynė pigių papuošalų – tokių, kurie paprastai dalijami nemokamai perkant veido kremą
arba su dovanų rinkiniu. Chalatas, pakabintas ant vidinės durų pusės – kitados baltas ir pūkuotas,
dabar šiurkštus ir nuskalbtas, su kavos ar arbatos dėmėmis ant rankovių.
Aš išmokau gerai įsidėmėti detales. Detalės svarbios, kai reikia išvysti vietą. Butas kompaktiškas.
Adamo kambarys – jo per daug netyrinėjau – kur kas mažesnis ir daug labiau užkrautas, tačiau, be
abejonės, jaukus. Įgyventas.
– Bet žinai, – Luiza kalba toliau. Saugiai įrašiusi galvoje visą informaciją apie jos butą,
suklūstu. – Toks ramus atsipalaidavimas tikrai malonesnis už sporto salę. Rytoj man skaudės visą
kūną.
– Bet jausies geriau, – patikinu.
– Man rodos, jau dabar geriau jaučiuosi. Ačiū, kad man padėjai. Ir kad nesijuokei.
Ūmai mane užplūsta šilti jausmai jai. Gerai pagalvojus, jai puikiai sekėsi. Kad ir kaip būtų, ji
stengėsi. Aš nenubėgau bėgtakiu tiek, kiek įprastai, bet nenorėjau jos atbaidyti. Šiandien svarbiau
buvo pripratinti Luizą prie sporto treniruočių, nei gerinti asmeninius rezultatus, o po vakarykščio
tįsojimo lovoje beveik visą dieną mano sąnariai buvo sustingę ir norėjosi saikingai pajudėti. Mes
atlikome keletą pratimų širdies raumeniui stiprinti, tada supažindinau ją su įvairiais jėgos
treniruokliais, ir ji drąsiai juos visus išbandė, parodžiau keletą mankštos pratimų, kurie palaikytų
dailią raumenų formą.
– Žinai, norėčiau turėti nuolatinę treniruočių bičiulę, – sakau, tarsi ši mintis būtų tik dabar man
šovusi. – Gal palaikytum man draugiją tomis dienomis, kai nedirbi?
Pritylu, tada nuleidžiu galvą ir balsą.
– Ir savaitgaliais, jeigu eisiu viena. Na, supranti, be Deivido!
 Tada ji žvilgteli į mane, susirūpinusi ir kartu susidomėjusi, bet neklausia, kam tas slaptumas.
Žinau, kad ir neklaus. Tam nesame pakankamai artimos.
– Būtų smagu, – taria akimirką patylėjusi. – Laukia ilgas mėnuo. Adamas keliauja į Prancūziją su
tėvu. Suprantu, kad ten jam bus labai gerai ir kad būtų nuostabu skirti mėnesį vien tik sau, nes jis
dažnai iščiulpia iš manęs visas jėgas, kad ir kaip keistai skambėtų, bet jau dabar jaučiuosi kiek
sutrikusi.
Ji neatsikvėpdama berte beria žodžius:
– Ryt popiet baigiasi trimestras, ir pusę šeštos tėvas pasiima jį iš mokyklos. Visa tai buvo taip
greitai organizuota, kad iki šiol negaliu priprasti prie šios minties.
Tada ji staiga atsisėda plačiai atmerktomis akimis, lyg būtų prisiminusi ką svarbaus.
– Mėšlas. Juk ketinau paprašyti dienos nemokamų atostogų ir visiškai pamiršau. Teks paskambinti
ir prašyti.
– Nurimk, – raminu. Žinoma, ji pamiršo. Jos galvoje sukasi kitos mintys. – Paskambink ir
apsimesk serganti. Kam prarasti mokamą dieną?
Jos veidas apsiniaukia.
– Nė nežinau, – ji dirsteli į mane. – Tavo vyras vakar buvo prastai nusiteikęs. Nenoriu dar labiau
jo siutinti.
Nuleidžiu akis į kelius.
– Jam kartais taip būna, – sunkiai tariu žodžius, bet tuoj pat kilsteliu galvą ir švelniai jai
nusišypsau. – Bet niekas nepasikeis, jei praneši, kad susirgai. Be to, tik viena diena. Tau ji labai
svarbi, o kitiems – nė truputėlio.
– Tiesa. Galbūt taip ir padarysiu.
Valandėlę tylime, paskui ji klausia:
– Ar seniai judu susituokę?
Klausimas nepavojingas. Jei mūsų draugystė būtų tokia kaip visos, ji jau seniai būtų to paklaususi,
tačiau mudviejų su Luiza draugystė nėra tokia kaip visos.
– Dešimt metų. Nuo tada, kai man sukako aštuoniolika. Pamilau jį tą pačią akimirką, kai pamačiau.
Jis buvo tas vienintelis. Supratau iškart.
– Buvai labai jauna.
– Ko gero. Ar žinai, kad jis išgelbėjo man gyvybę?
– Ką? – nepaisant migdančio karščio, ji labai susidomi. – Tiesiogine ar perkeltine prasme?
– Tiesiogine. Tą naktį, kai žuvo mano tėvai.
– O, Dieve. Labai užjaučiu. – Ji atrodo tokia jaunutė, drėgnos šviesios garbanos, nubrauktos nuo
veido ir varvančios ant pečių, jeigu tik numestų tris keturis kilogramus, jos figūra taptų svajonių
objektu.
– Viskas gerai; tai buvo labai seniai.
– Kas nutiko?
– Tiesą sakant, apskritai nieko neprisimenu iš tos nakties. Buvau septyniolikos, beveik
aštuoniolikos. Miegojau tėvų namuose, jų dvare Pertšyre.
– Tavo tėvai turėjo dvarą? Tikrą dvarą užmiestyje?
– Aha. Gražiojo slėnio namas, taip jį vadinome. – Mane vis labiau žavi Luiza: graži, nukentėjusi
princesė. – Juk sakiau, kad man nelabai reikėjo ieškotis darbo. Kad ir kaip ten būtų, – trukteliu
pečiais, lyg susigėdusi, – mano miegamasis buvo toliau nuo jų. Mums patiko turėti asmeninę erdvę.
Bent jau jiems patiko. Jie mane mylėjo, bet toli gražu nebuvo atsidavę, jei supranti, ką noriu pasakyti.
O kai tapau vyresnė, atstumas tarp mūsų dar padidėjo. Panorėjusi galėjau leisti visu garsu muziką,
naktimis slapta įsileisti Deividą, tad šitaip ir gyvenom.
– Ir? – Ji klausėsi sužavėta, bet aš žinau, kad jai maga priartėti prie istorijos esmės – Deivido. Dėl
to tik džiaugiuosi. Šiaip ar taip, gaisro smulkmenų nė nežinau. Tai antriniai dalykai.
– Trumpai tariant, tą vakarą mano tėvai buvo pasikvietę svečių, o šiems išsiskirsčius abu buvo
gerokai įkaušę. Naktį gaisras įsišėlo. Kai antrą ryto į namus įsiveržė Deividas, užlipo į mano
miegamąjį ir mane iš jo išvilko, ugnis jau buvo apėmusi pusę pastato. Tą dalį, kurioje mes daugiausia
gyvenome. Buvau be sąmonės. Dūmai užteršė plaučius, o Deividas stipriai apdegė ranką ir petį, jam
buvo nustatytas trečio laipsnio nudegimas. Teko persodinti odą. Gal iš dalies dėl to jis ir pasirinko
psichiatriją, o ne chirurgiją. Jam sutriko nervai. Nors ir stipriai apdegęs, jis vis tiek bandė nusigauti
iki mano tėvų. Bet buvo neįmanoma. Jeigu ne jis, būčiau žuvusi ir aš.
– Nieko sau. Neįtikima. Turėjau galvoje, siaubinga, bet vis tiek sunkiai įtikima. – Ji akimirką
tyli. – Ką jis veikė ten vidurnaktį?
– Jis negalėjo užmigti ir panoro mane pamatyti. Po kelių dieną ruošėsi grįžti į universitetą. Turbūt
tiesiog pasisekė. Šiaip ar taip, stengiuosi per dažnai apie tai negalvoti.
Ji vis dar nugrimzdusi į mano papasakotą istoriją, kuri, man regis, ją kiek nudilgė. Privertė
pasijusti antrarūše. Galbūt ji įpratusi jaustis antrarūše. Net jei to pati nesupranta, ji turi tikro
švytėjimo, o žmonės visada linkę jį prigesinti. Aš tvirtai pasiryžusi sugrąžinti jai tą blizgesį.
– Eisiu valandėlei į baseiną atsivėsinti, – sakau. Nuo tų kalbų apie gaisrą garai tampa sunkiai
pakeliami. – Gal vėliau užsisakom restorane salotų? Jos puikios. Sveikos ir gardžios.
– Žinoma. Jei taip ir toliau, nė nepajusiu, kaip grįšiu prie dešimto dydžio džinsų.
– O kodėl ne?
– Tikrai, kodėl ne?
Ji palydi mane guvia šypsena, išėjusi į palaimingai gaivų orą, jaučiuosi laiminga. Man ji patinka.
Tikrai patinka.
Veržliai ir mikliai šaunu į vandenį, maloniai vėsinantį odą, tada, irdamasi ilgais įprastais
grybšniais, grįžtu prie savo treniruočių ritmo. Man reikia tokio greičio. Mėgstu greitį.

Traukiam į kavinę parausvėjusiais skruostais ir išdžiūvusiais plaukais, žvilgteliu į sieninį laikrodį.

Antra valanda.
– Jau tiek valandų? Palauk, – panikuodama imu naršyti rankinę.
– Ar viskas gerai? – klausia Luiza. – Gal palikai ką nors persirengimo kambaryje?
– Ne, ne, – iš jaudulio suraukiu kaktą. – Pamiršau telefoną. Matai, esu neįpratusi jo nešiotis, o jau
antra valanda, ir jeigu aš neatsiliepsiu... – Dabar jau mano eilė berti žodžius. Pakeliu akis į Luizą ir
per jėgą nusišypsau. Turbūt ne per daug įtikinamai. – Klausyk. O gal važiuojam pas mane papietauti?
Salotos čia gardžios, bet šaldytuve turiu nuostabiausių skanėstų, galėtume pasėdėti sode.
– Na, aš... – mykia ji, aiškiai nedegdama noru lankytis mano namuose – Deivido namuose, – bet aš
ją nutraukiu:
– Vėliau nuvešiu tave namo, – vėl nusišypsau, stengiuosi būti žavi, nuostabi ir graži. – Bus smagu.
– Na, gerai, – sutinka ji kiek padvejojusi, nors vis dar atrodo suglumusi. – Ką gi, tada važiuojam.
Tik neilgam.
Man ji patinka. Stipri, nuoširdi, linksma.
Be to, lengvai valdoma.
 15

Luiza

Automobilyje bandau palaikyti pokalbį, dėstau, kad galiu pabūti ne daugiau kaip valandą, nes
Adamas penktą parvežamas namo – pasibaigus popamokinei veiklai, tad man būtina grįžti vėliausiai
iki pusės penktos, bet ji nesiklauso. Niurna „taip“, „žinoma“, bet nesiliauja žiūrėjusi į laikrodį
prietaisų skydelyje ir pernelyg greitai važiuoja siauromis Londono gatvėmis. Kodėl ji taip skuba?
Kokį svarbų skambutį bijo praleisti? Jos kaktą vagoja susirūpinimo raukšlės. Tik tada, kai įžengiame
per laukujes duris, ji atsipalaiduoja. Tai ironiška, nes aš, peržengusi šių namų slenkstį, atvirkščiai,
pajuntu nedidelį šleikštulį. Neturėčiau čia būti. Nieku gyvu neturėčiau.
– Liko dešimt minučių, – sako ji šypsodamasi. – Pavyko.
Gražūs namai. Tiesiog nuostabūs. Medinės grindys – storos, prabangaus ąžuolo lentos, ne koks
pigus laminatas – dengia visą koridorių, šone kyla elegantiški laiptai. Tai namai, kuriuose galima
kvėpuoti. Oras vėsus, mūrinės sienos senos ir tvirtos. Šis namas stovi daugiau nei šimtmetį ir be
vargo ištvers dar amžių.
Dirstelėjusi į vieną kambarį, pamatau darbo kabinetą. Prie lango rašomasis stalas. Dokumentų
spinta. Krėslas su sparnuotu atlošu. Lentynose išrikiuotos knygos, visos ligi vienos storais kietais
viršeliais, jokių lengvų skaitalų, skirtų atostogoms. Toliau daili svetainė, stilinga, bet neužgriozdinta.
Šviesi ir erdvi. Ir visur ideali tvarka, tarsi čia nebūtų gyvenama. Mano širdis plaka taip smarkiai, kad
net smilksi galvą. Jaučiuosi kaip įsibrovėlė. Ką pamanytų Deividas, jei sužinotų, kad čia buvau?
Viena gerti kavą su jo žmona, bet visai kas kita lankytis jo namuose. Galbūt palaikytų mus abi
pamišėlėmis. Adelė taip pat palaikytų mane kuoktelėjusia, jei žinotų, kas man nutiko su Deividu. Imtų
savęs neapkęsti, kad pasikvietė į namus. Imtų neapkęsti manęs. Blogiausia, kad čia, kur jaučiuosi
visiškai ne savame kailyje, man gelia širdį dėl vyro iš baro. Nenoriu, kad jis manęs neapkęstų.
Turėsiu jam viską papasakoti. Iškloti visą tiesą.
Dieve, kokia aš mulkė. Man nederėjo taip toli nueiti su Adele. Bet ką dabar daryti? Negaliu tiesiog
imti ir išeiti. Turiu likti pietų, kaip buvome sutarusios. Ir ji man patinka. Tokia miela. Ne išpuikusi ar
užrietusi nosį.
– Štai jis!
Nuseku paskui ją į virtuvę, kuri didumu ir kaina kone prilygsta mano butui. Granitiniai paviršiai
net blizga, neįžiūriu jokio nuvarvėjusios kavos pėdsako ar dėmelės. Adelė aukštai iškelia juodą
„Nokia“. Šiuose prabangiuose namuose šis mobilusis visiškai nedera. Kodėl ji naudoja tokį prastą
atgyvenusį telefoną? Ir kurių galų taip paniškai lėkti namo?
– Ar viskas gerai? – klausiu. – Taip nerimavai, kad praleisi skambutį, ar kas nors svarbaus?
– A, nuskambės kvailai. – Pildama filtruotą vandenį į virdulį, ji kiek gūžiasi ir vengia mano
žvilgsnio. – Nuo Deivido. Jis nerimauja, jeigu neatsiliepiu į jo skambučius.
Sutrinku.
– Iš kur žinai, kad jis skambins?
– Nes jis skambina kasdien tuo pačiu metu. Jis nerimauja, ir tiek.
 Ir viešnagės nejaukumas, ir širdies skausmas dėl Deivido kaip​mat pranyksta, aš apstulbusi
įsistebeiliju į Adelę. Ši graži, elegantiška jauna moteris paniškai lekia namo, kad atsilieptų į savo
vyro skambutį?
– Turi būti namie, kai jis tau skambina? Ir kaip dažnai?
– Yra kiek kitaip, nei atrodo, – sako ji, maldaujamai žvelgdama į mane. – Vos porą kartų per dieną.
Ir aš turiu mobilųjį, tad man nereikia būti namuose.
Ką ji išgyvena – paniką ar baimę? Jaučiuosi lyg gavusi antausį. Ir apskritai, ką iš tikrųjų žinau apie
Deividą? Vienas įkaušusių dviejų žmonių vakaras, ir iš to susikūriau išsamų jo paveikslą. Fantaziją.
Prisimenu, kaip bjauriai jis buvo nusiteikęs vakar. Toli gražu ne tokį jį įsivaizdavau. Bet juk
nesiruošiame tuoktis.
– Gerai, – sakau, sukryžiuodama rankas. – Bet visa tai atrodo daugiau nei maža keistybė ir noras
reguliuoti.
Dėdama keletą šaltmėčių pakelių į porcelianinį arbatinuką, ji nurausta.
– Jam tik rūpi žinoti, ar man viskas gerai.
– Kodėl? – nesiliauju. – Tu suaugusi moteris.
Suskamba telefonas, ir mes abi lengvai krūptelim.
– Gal neatsiliepk. Perskambinsi jam vėliau.
Tada ji nužvelgia mane neramiu, nervingu žvilgsniu, ir aš iškart pasijuntu nesmagiai. Juk tai ne
mano reikalas. Nusišypsau.
– Tik pajuokavau. Nė necyptelėsiu.
Ji išskuba į koridorių, spausdama prie ausies ragelį, kai virdulys užverda, supilu vandenį į
arbatinį. Negirdžiu nė žodelio, bet jei gerai įsiklausyčiau, kai ką suprasčiau. Dabar tikrai jaučiuosi
tarsi įsibrovėlė, bet negaliu susitvardyti. Smalsumas nugali. Visa tai be galo keista. Deividas
keleriais metais vyresnis už ją, bet ne tiek, kad tiktų tėvo vaidmeniui. Mane pasiekia jos balsas.
Aš nepamiršau. Dabar tai padarysiu. Ką tik grįžau iš sporto klubo, tik tiek. Ne, viskas gerai.
Ruošiu sau arbatą. Myliu tave.
Ką spinduliuoja jos balsas? Baimę? Ką nors neįprasta? Nesmagumą? Sunku suprasti. Galbūt jie
visada taip kalbasi. Jau ketinu prasmukti pro užpakalines duris ir greitai parūkyti, kai ji sugrįžta.
Negirdėjau, kad bent kartelį būtų susijuokusi, bet dabar atrodo gerokai ramesnė.
– Pripyliau vandens į arbatinį.
– Puiku. – Ji nesiruošia daugiau kalbėti apie skambutį, o aš neklausinėju. – Paimk kelias lėkštes iš
štai tos spintelės, šaldytuve yra kalnas humuso, šaltų mėsos užkandžių ir nuostabių įdarytų paprikų.
Kol sutrikusi apžiūrinėju gausybę skanėstų, sukrautų jų milžiniškame nerūdijančiojo plieno „Smeg“
šaldytuve, ji paima iš duoninės pitos ir praveria spintelę viršuje. Žvilgtelėjusi jai per petį, nustėrstu.
– Oho, kiek tablečių.
– Na, turiu problemėlę dėl nerimo. – Adelė greitai ją uždaro. – Turbūt iš prigimties esu perdėm
jautri. Štai kodėl man taip patinka treniruotės sporto salėje. Jos padeda sudeginti įtampą.
– Ir kiek jų suvartoji per dieną? – Spintelė prigrūsta tablečių pakuočių, ir nejučiomis dingteli, kad
šitiek vaistų niekam ne į gera.
– Tik vieną ar dvi. Tik tas, kurias išrašo Deividas. Išgersiu jas vėliau. Užkandusi.
Sugluminu Adelę, bet nemoku apsimetinėti. Man ji atrodo visiškai normali. Nenormalu – tie
telefono skambučiai ir tabletės. Ir dar išrašytos jos vyro? Net suabejoju, ar tai moralu ir padoru.
Staiga dingsta bet koks noras čia būti. Nuo pat pradžių sumanymas buvo prastas. Įsivaizdavau, kad jų
santuoka nuostabi ir tobula, bet dabar, netgi išvydus šiuos gražius namus, man nekyla pavydas.
Nepavydžiu Adelei nei jos grožio, nei elegancijos. Nė kiek. Namas man panėši į paauksuotą narvelį.
Ir ką ji kiaurą dieną veikia? Mano gyvenimą galbūt alina nuolatinė rutina, tačiau aš bent jau esu
užsiėmusi.
– Neškimės valgį į lauką ir pasimėgaukime saulute, – siūlo ji, ir aš suprantu, kad ji nori pakeisti
kalbą.

Maistas gardus, o po treniruotės jaučiuosi išbadėjusi, bet dar smagiau žinoti, kad Adelė valgo ne taip,
kaip įsivaizdavau. Maniau, ji viena tų moterų, kurios, sulesusios tris kąsnius salotų, pareiškia: „O, aš
jau soti.“ Ji kerta lygiai taip pat godžiai kaip ir aš. Per kelias minutes sušlamščiame viską, ką buvom
atsinešusios, ir Adelė patraukia į virtuvę dar duonos.
– Kodėl jūs neturite vaikų? – išpyškinu. Nematau priežasčių, kodėl Adelė ir Deividas negalėtų jų
turėti. Jiems pakanka pinigų, jau seniai gyvena drauge, ji nedirba.
Prieš atsakydama Adelė siurbteli arbatos.
– Ko gero, mes jų norėjome ne tuo pat metu. Pirmaisiais metais jų norėjo Deividas, o aš buvau tam
nepasiruošusi. Dabar viskas atvirkščiai.
– Biologinis laikrodis jau tiksi?
– Ko gero, – ji gūžteli pečiais. – Bet dabar mums abiem svarbi jo karjera.
– Jam galbūt, bet juk tau veikiausiai nuobodu. – Nesuprantu, kurių galų jos to klausiu. Nesuprantu,
kodėl noriu jai padėti, bet nesiliauju. Ji tokia pažeidžiama.
– Gaminu. Pati valau namus. Man nepatiktų, kad kažkas čia ateitų to daryti. Turbūt man patinka būti
tradicine žmona. Tiesiog noriu, kad jis būtų laimingas.
Nelabai žinau, ką į tai atsakyti, ir jaučiu, kaip po šlaunimis nemaloniai kaupiasi prakaitas. Kai ji
gamina valgį, tvarko namus ir lankosi sporto salėje, kad išsaugotų tobulas kūno formas, jis pasigeria
ir glamonėja putlias vienišas rūpesčių slegiamas mamytes.
– O, dievulėliau, pamiršau! – Pašokusi ant kojų nulekia vidun greitai it gazelė, o aš mintiju, na, kas
dabar? Dar viena Deivido nustatyta taisyklė, kuriai ji turi paklusti? Kokia velniava darosi šiuose
namuose? Bet ji akimirksniu grįžta, spinduliuodama ir gniauždama prie krūtinės seną užrašų knygelę.
– Norėjau tau ją duoti klube, bet dėl to telefono visai išėjo iš galvos. Padės tau įveikti naktinius
košmarus.
Kodėl ji dabar juos prisiminė? Na taip, pasakojau apie juos prie kavos puodelio, bet tik tarp kitko.
– Ir mane jie kamavo. Siaubingi košmarai. Deividas savaip mėgino padėti, padovanojo man knygą
iš labdaros krautuvėlės apie sapnų galią, bet galiausiai vis tiek teko kreiptis į psichoterapeutą.
– Kai mirė tavo tėvai? – Mane perveria šiurpus suvokimas.
– Ne, anksčiau. Kai buvau maža. Po tėvų žūties vėl patyriau miego sutrikimų, bet jau kitokių. Ar
seniai sapnuoji košmarus? Kreipeisi į ką nors pagalbos?
Ūmai kūnas nueina pagaugais. Dievaži, žvelgiu į mudvi su Adele ir galvoju. Tie patys naktiniai
košmarai. Tas pats apgailėtinas skonis pasirenkant vyrą.
– Nuo mažumės, – prisiverčiu kalbėti kuo atsainiau. – Turbūt panašiai kaip ir tu. Mama vedė mane
pas gydytoją, bet visi manė, kad bręstant tai praeis. Bet nepraėjo, ir aš prie jų pripratau. Vaikinams,
su kuriais draugaudavau, įvarydavau baimės. Pabudusi klajodavau atmerktomis akimis lyg pamišėlė
iš siaubo filmo, kai jie mėgindavo mane pažadinti, aš jiems trenkdavau, o paskui pratrūkdavau
raudoti.
 Nusišypsau. Nors prisiminimai toli gražu nelinksmi. Janą tai vargino. Vis dar manau, kad košmarai
buvo viena priežasčių, kodėl mes išsiskyrėm.
– Vėl kreipiausi į gydytoją, bet jis pareiškė, kad tai ne tikri naktiniai košmarai, nes aš juos
prisimenu, tad man nieko kita nebeliko, kaip ir toliau juos kęsti. Migdomieji šiek tiek padeda, bet kitą
dieną nuo jų jaučiuosi kaip maišu trenkta, o jeigu išgeriu vyno, nebegaliu gerti tablečių.
Nepriduriu: vyną geriu kiekvieną vakarą. Adelei nebūtina to žinoti. Juk nenusilaku. Viena ar dvi
vyno taurės dar niekam nepakenkė, kad ir ką kas sakytų. Prancūzams tai įprasta. Nenoriu galvoti apie
Prancūziją. Nėščia.
– Gydytojas klydo, – sako Adelė. – Kai kurie žmonės prisimena naktinius košmarus. Pavyzdžiui,
tokie kaip tu ir aš. Ar žinai, kokie reti egzemplioriai mudvi esam?
Dar nesu mačiusi jos tokios pagyvėjusios. Ji įsmeigia į mane akis. Žvelgia įdėmiai. Atlošusi
pečius. Papurtau galvą. Niekad nesu apie tai galvojusi. Tie košmarai – tik dalelytė manęs.
– Mažiau nei vienas procentas suaugusiųjų patiria naktinius košmarus, ir iš to procento tik saujelė
juos prisimena. Tokie žmonės kaip tu ir aš. – Ji nusišypso – tikras laimės spindulys. – Kaip nuostabu,
kad du žmonės iš tokios mažos salelės surado vienas kitą!
Ji trykšte trykšta džiaugsmu, ir mane kaipmat perlieja dar viena kaltės banga. Turiu grįžti namo.
Grįžti į savo pačios gyvenimą, tolyn nuo josios. Nenoriu jos pagalbos. Bet man smalsu. Ji sakė turinti
nerimo, ne miego, problemų. Jeigu ji tokia kaip aš, tada miegas, manyčiau, būtų numeris pirmas jos
sąraše. Dirsteliu į ploną užrašų knygelę ant stalo.
– Ir kaip man ji padės?
– Tau reikia išmokti valdyti savo sapnus.
Susijuokiu, tiesiog nebesitvardau. Jos žodžiai dvelkia „Naujojo amžiaus“ judėjimo meditaciniais
paistalais, o aš iš prigimties cinikė.
– Valdyti?
– Kaip tik šito aš išmokau. Žinau, skamba kvailai, bet tai pakeitė mano gyvenimą. Paimk užrašų
knygelę. Perskaityk. Patikėk manimi, jeigu tik pasistengsi, daugiau nepatirsi jokių naktinių košmarų,
vien tik nuostabiai gražius pačios pasirenkamus sapnus. Įsisąmonintus sapnus.
Paimu knygelę ir žvilgteliu į pirmą puslapį. Žodžiai tvarkingai parašyti ir pabraukti.

Įgnybiu sau ir kas valandą kartoju: AŠ NEMIEGU.

Pažvelgiu į savo rankas. Susiskaičiuoju pirštus.
Pažiūriu į sieninį (arba rankinį) laikrodį, apsižvalgau.
Išlieku ramus ir susitelkęs.
Pagalvoju apie duris.

– Ar čia tavo? – Greitai perverčiu. Keliuose puslapiuose prikeverzota, tvarkingumo kaip nebūta,
gale nemažai puslapių išplėšta. Šiaip užrašų knygelė nenudrengta, nepasakytum, kad dažnai naudota.
– Ne. Ji priklausė žmogui, kurį pažinojau. Bet iš dalies, galima sakyti, yra mano. Nes aš ten buvau,
kai jis išmoko, kaip tai daryti.
 16
Tada
– Įgnybiu sau ir kartoju: aš nemiegu? Kas valandą? Nori, kad slampinėčiau po teritoriją ir tai
veblenčiau? Lyg nepakaktų žmonių, laikančių mus pamišėliais?
– Tada tai jau nesvarbu.
– Na, jei taip sakai. O kaip suprasti žodžius apie pirštus?
Vietelė prie upės po medžiu jau tapo jųdviejų, kol laikosi šilti orai, kiekvieną laisvą valandėlę jie
leidžia ten, palaimingai dykinėdami po lapija.
– Kai sapnuoji, tavo rankos atrodo kitaip. Tai perskaičiau knygoje, kurią man padovanojo
Deividas, kai buvau maža. Tėvai atėmė ją iš manęs – aiškino, jog tai šlamštas, man rodos, kad ir
Deividas iš dalies taip manė, bet jis klydo.
Ji beveik patenkinta, ir nors tokios akimirkos kaip ši greitai pralekia ir ją vis dar slegia sielvartas
ir kaltė, kurių ji niekaip negali įveikti, jos dabar daug dažnesnės. Draugystė su Robu išgelbėjo ją nuo
savęs pačios. Jis grąžino ją į gyvenimą.
– O jie teisūs dėl tavęs, – sako Robas. – Tu pamišusi.
Ji pliaukšteli jam ranka ir nusikvatoja.
– Bet tai tiesa. Pamatysi. Tas pats vyksta su laiku. Laikas sap​ne nėra pastovus. Valandos kinta
greičiau.
– Aš nemiegu, – jis jai nusišypso. – Matai? Aš tai darau.
Jis pakrutina pirštus ir įsispokso į juos.
– Tau nebūtina viso to daryti tuo pat metu.
– Jeigu jau ketinu atrodyti kaip psichas, – taria Robas, – tai pasistengsiu atrodyti kaip tikras
psichas.
Adelė žvelgia į savo rankas, į panagėse pridžiūvusius mėlynų dažų likučius, į Deivido laikrodžio
ciferblatą, žibantį saulės šviesoje. Robas teisus, slaugytojos patenkintos jos naujuoju akvarelių menu,
jeigu taip galima jį vadinti, bet tai nepadeda jai leisti tėvams ilsėtis ramybėje. Anaiptol. Neseniai jos
vaizduotėje išdygo senas nebenaudojamas šulinys miškuose, plytinčiuose už tėvų dvaro. Ji mato save
stovint šalia jo ir pilant į jį savo praeitį. Galbūt vieną dieną ji išvys jį pilną pilnutėlį, tada galės
uždengti ir keliauti toliau. Galbūt tada ji galės miegoti. Taip, kaip anksčiau. Ji ilgisi to laiko, kuris yra
anapus jos akių. Tai dalelytė jos pačios, ir kaltės nepakanka, kad tą šulinį sandariai uždarytum.
– Tiesiog padaryk tai, Robai, – ragina ji. – Dar man padėkosi.
– Na, gerai gerai. Bet tik dėl tavęs, – jis jai mirkteli, jiedu vienas kitam nusišypso, ir akimirką
šiluma pasklinda ne tik iš saulės įkaitinto oro, bet ir iš jos vidaus.
 17

Luiza

Kaltę dėl simuliavimo darbe visiškai nuplauna it galinga banga užplūdęs liūdesys, kad Adamas
išvažiuoja mėnesiui, kai šis išskuodžia iš buto, nerūpestingai sukeldamas skausmą, kokį tik gali
sukelti vaikai savo jauduliu. Vos tik užsiveria durys, mūsų ankštas butelis staiga tampa pernelyg
didelis ir pernelyg tuščias. Tarytum visi būtų išsikraustę ir palikę mane vieną. Neįsivaizduoju, ką su
savimi daryti. Šmižinėju po butą, kol galiausiai neištveriu ir čiumpu butelį vyno. Graibydama
kamščiatraukio, pamatau į stalčių įmestą užrašų knygelę, kurią man davė Adelė. Ilgai spoksau į ją,
tada išsiimu.
Vidiniame viršelio kamputyje rūpestingai užrašyta pavardė. ROBERTAS DOMINIKAS HOILAS,
ir šie žodžiai mane sudomina labiau nei sąrašas nurodymų kitame lape. Įgnybiu sau ir kas valandą
kartoju: AŠ NEMIEGU. Kol kas nekreipiu į jį dėmesio – bent jau tai galiu sau leisti savo namuose –
ir stebeiliju į nepažįstamojo pavardę. Man visada patiko knygos su ranka įrašytais vardais,
pavyzdžiui, tos, kurias parsinešame iš knygų antikvariatų, kitados kažkieno dovanotos, su išraitytais
sveikinimais, knygos, kurių istorijos slypi už kelių žodžių, ir ši knyga niekuo nuo jų nesiskiria. Kas šis
vaikinas? Ar Adelė ir Deividas vis dar su juo draugauja? Ar jam, kaip ir man, visas šis sumanymas
pasirodė kvailas, kai Adelė pirmą kartą mėgino padėti?
Verčiu kitą puslapį, tikėdamasi daugiau nurodymų, bet randu glausta kampuota rašysena
prikraigliotas į eilutes netelpančias keverzones. Aha, manęs laukia sunkus darbas, pagalvoju.
Atkemšu vyną, įsipilu didelę taurę, įsitaisau nekantraudama pradaryti šio rašinio kapsulę, Adelės
praeities fragmentus, ir pradedu skaityti.

Jeigu ir toliau gnaibysiu save kaip koks nevisprotis, mano rankos bus nusėtos mėlynėmis, ir
slaugytojos pamanys, kad aš ir vėl badausi (velniškai to norėčiau), tačiau bent jau seku
valandas šioje suknistoje skylėje. Dvi dienos kaip skaičiuoju savo pirštus, žiūriu į laikrodį,
bandau išgnybti iš savęs visą bjaurastį, ir nieko. Adelė sako, kad turiu būti kantrus. Bent jau
šypsosi tai sakydama. Aš nesu labai kantrus. Bet užtat man sekasi ją prajuokinti. Ji mane irgi
prajuokina. Man velniškai pasisekė, kad turiu Adelę. Be jos neištverčiau šios veidmainių
geradarių šutvės ir iš nuobodulio nusiskandinčiau ežere. Aš juk jau po sumautos
reabilitacijos. Kurių galų jiems reikėjo siųsti mane čia ir bausti du kartus. Ailšos stilius, ne
kitaip. Jai taip tiesiog paranku. Ji įkalbėjo gydytojus išsiųsti mane čia, kad neužgriozdinčiau
jos buto ir ji galėtų dulkintis bet kada ir su bet kuo.
Adelė kitokia. Ir šias nesąmones darau tik dėl jos. Sapnai iš tikrųjų manęs per daug
nekamuoja, kartais tam tikra iškreipta prasme jie man patinka. Jie verčia mane jaustis
gyvesnį nei esu tikrame gyvenime. Kartais atrodo, lyg sklęsčiau vandeniu. Viskas nuobodu.
Viskas nuspėjama. Visi žiūrim tik savęs. Aš irgi, o kaip kitaip? Ar jie matė, kokiame mėšle
gyvenu? Žmonės yra tikras šūdas ir nusipelno, kad su jais būtų atitinkamai elgiamasi. Bet ne
Adelė. Adelė iš tikrųjų graži, tiek vidumi, tiek išore. Žinoma, šių užrašų ji niekada
neperskaitys. Nenoriu, kad iš manęs šaipytųsi. Galiu būti linksmas ir protingas, bet dar
 žinau, kad esu vien oda ir kaulai, spuoguotas ir su tom kvailom dantų kabėm. Ji nesuprastų.
Pamanytų, kad noriu su ja dulkintis (to tikrai nenoriu). Turbūt esu ne toks kaip dauguma
žmonių. Dauguma žmonių man nė neegzistuoja, apskritai neegzistuoja, bet Adelė man
patinka. Man patinka būti šalia jos. Kai ji šalia, jaučiuosi laimingas, ir net noras kvaišintis
nėra toks stiprus. Mudu draugai. Tikiuosi, kad mudu net geriausi draugai. Neatmenu, kada
pastarąjį kartą turėjau geriausią draugą. Adelė Raverford-Kembl yra mano pirma geriausia
draugė. Iš tikrųjų – kad ir keista – tai gana geras jausmas.

Suskambus durų skambučiui, keliuosi taip greitai, kad net išlaistau vyną. Akimirksniu pamiršusi
užrašų knygelę, strimgalviais išlekiu iš svetainės. Tai Adamas, aišku, kad jis. Jis apsigalvojo. Vis
dėlto nepanoro išvažiuoti mėnesiui ir sriūbaudamas bei spardydamasis išreikalavo, kad Janas
parvežtų jį namo. Pas mane. Savo motiną. Mamytę. Savo visatos centrą. Nors dar girdžiu jo
džiaugsmingą spygavimą, kai lėkė pro duris pusę šeštos, tvirtai spausdamas prie savęs Padingtoną, aš
taip tvirtai įsikalu į apgirtusią galvą, jog tai jis, kad atidariusi duris nepratariu nė žodžio, tik sutrinku
ir spoksau.
– O, tai jūs.
– Sveika.
Tai ne Adamas, Deividas. Deividas prie mano laukujų durų, atsirėmęs į durų staktą, tarsi tik ji
viena jį laikytų. Mano akys jį mato, bet smegenys niekaip negali tuo patikėti. Deividas čia.
– Pranešei, kad susirgai. Nusprendžiau aplankyti. – Jis jaučiasi nesmagiai, bet dėl to kažkodėl
atrodo dar žavesnis, ir aš staiga aiškiausiai pamatau save iš šalies, su taure rankoje. Ką, po velnių, jis
čia veikia? Ko jis atėjo? Kodėl net nepasidažiau? Kodėl susitaršiusi, tikra kūtvėla? Ir kurių galų man,
kaip kokiai mulkei, tai rūpi?
– Įsiskaudo galvą. Dabar jau geriau.
– Galiu užeiti?
Širdis daužosi, aš nukaistu. Atrodau žiauriai. Bet tai juk neturėtų būti svarbu. Tai nėra svarbu. Be
to, jaučiuosi apsimelavusi simuliantė, o dar toji kvaila paslaptis, nepaleidžianti manęs nelyginant
spąstai. Žinai, aš susidraugavau su tavo žmona!
– Aišku. – Pasitraukiu į šalį ir tik tada suprantu, kad jis ir pats nėra visiškai blaivus. Nėra girtas
kaip dūmas, bet apsiblausęs ir nelabai tvirtai laikosi ant kojų. Jis sliūkina į virtuvę, bet aš nuvedu jį į
svetainę, tada, paėmusi dar vieną taurę ir kitą butelį vyno iš šaldytuvo, sugrįžtu pas jį. Užrašų
knygelė, kurią Adelė vakar man davė, guli ant stalelio prie sofos, sėsdamasi greitai nustumiu ją ant
grindų, kad Deivas nepastebėtų. Mane suima lengvas šleikštulys. Ir ką jis čia, po galais, veikia? Ar
būsiu atleista? Kaip jis nusiteikęs?
Jis sėdi ant sofos kraštelio, tikra balta varna mano gyvenimo jovale. Staiga, prisiminusi jo erdvius
ir gražius namus, susigūžiu. Ant televizoriaus sluoksnis dulkių, jų nešluosčiau visą amžinybę, o
išmėtyti žaislai ir žaidimų pultas kambario kampe liudija čia kaip viesulą praūžus Adamą. Paduodu
jam taurę ir butelį, sau įsipilu iš jau apytuščio. Rytoj darbe kankins pagirios, bet, rodos, ne mane
vieną. Be to, ryt penktadienis, ir man bent jau nereikės kelti Adamo į mokyklą. Nuo šios minties
pajuntu tuštumą ir išgeriu dar vyno.
– Kaip sužinojai, kur gyvenu? – Keista šitaip sėdėti šalia. Kūnas lyg įelektrintas, išduoda mane,
kad ir kaip stengiuosi išlikti rami.
 – Nerimavau, kad dėl manęs neatėjai į darbą. – Jis vengia mano akių. – Nes bjauriai su tavim
elgiausi. Jie sako, kad tu niekada neimi nedarbingumo dienų.
Pastarasis sakinys – gryna tiesa. Darbas geras, arti namų. Verčiau jau atslinksiu į darbą
gripuodama, nei rizikuosiu jį prarasti, be to, čia puikiai atsigaunu nuo mokyklos mamyčių ir vaikučių.
Trys dienos per savaitę suaugusiųjų draugijoje. Pasijuntu bjauri simuliantė, verčiau būčiau buvusi
sąžininga. Bet Adelė kalbėjo taip įtikinamai. Atvirai kalbant, turbūt kiekvienam yra tekę griebtis tokių
gudrybių.
– Tavo asmeninėje byloje radau adresą bei telefono numerį, bet pamaniau, jei paskambinsiu,
numesi ragelį. – Jis skersakiuoja į mane, pasiruošęs teisintis, nuliūdęs ir įkaušęs. Žavingas. Vyras,
kurį maga gydyti. Vyras, kuris galėtų gydyti tave. Ir vis dėlto, kas jis per žmogus? Kodėl jam apskritai
rūpi mano laisva diena? Ir kodėl turėčiau numesti ragelį, kai skambina mano viršininkas? Netikėtai
prisimenu tablečių pritutintą spintelę, telefono skambučius, meilią Adelės šypseną. Ar ir mane jis
bando kontroliuoti? O gal tik mano protas liepia įtariai vertinti visų vyrų elgesį, nes nirštu ant Jano,
kad yra laimingas su kita? Ech, kaip nekenčiu savęs už tokius svaičiojimus.
– Verčiau eitum namo, – sakau.
Jis susiraukia ir apsižvalgo, tarsi staiga būtų pastebėjęs, jog kažko trūksta.
– Tavo sūnus lovoje?
– Ne. Jis išvykęs su savo tėvu mėnesiui. Jie išvažiavo šiandien. – Siurbteliu dar vieną didelį
gurkšnį, nors mano galva jau ir taip švelniai svaigsta, nepaisant adrenalino pliūpsnio pasirodžius
Deividui.
– A. – Jis galbūt ir įkaušęs, bet nekvailas, ir jau matau, kad pagaliau perprato mano melus apie
ligą. Bet, tiesą sakant, kas jam dabar belieka, nebent norėtų papasakoti daktarui Saiksui, kad buvo
mano bute ir gėrė, o tai, be abejonės, sukeltų keistų minčių.
– Turbūt gera turėti šeimą.
– Aš turėjau šeimą, – sakau, ir mano žodžiai nuskamba pikčiau, nei noriu. Liza nėščia. – Dabar
esu vieniša mama Londone, kur taip paprasta susirasti naujų draugų, kai eini ketvirtą dešimtį. Arba
ne.
Kilsteliu taurę.
– Gyventi rokenrolo ritmu. Bet juk jūs dar galite turėti vaikų. Abu esate pakankamai jauni. – Mano
balsas skamba kone agresyviai – aiški užuomina į tai, kad jis vedęs. Užuomina tiek man, tiek jam.
Mano kūnui, kuris šalia jo nerimsta.
Jis greitai išmaukia taurę ir įsipila dar, ir nors mano protas toli gražu neskaidrus, dingteli, kad
Deividas – įgudęs gėrovas, senas vilkas. Gal tai ir yra viena iš jų problemų. Jis geria? Kaip dažnai
jis taip nusilaka?
– Man atrodo, kad tai likimas, – sako jis. – Kad susitikome tame bare.
Vos garsiai nesusikvatoju, bet įstengiu tik vangiai sukrizenti.
– O man atrodo, kad tiesiog Dievo pirštas.
Tada jis pažvelgia į mane skvarbiai, tiesiai į akis, regis, nė nepastebi, kad atrodau kaip kūtvėla, be
makiažo ir apskritai – tik​ra kaliausė.
– Štai ką tu apie tai manai.
Tyliai sugurgia skrandis. Aš bejėgė. Deividas mane veikia ypatingai. Tarsi mano smegenys
paklustų kūnui.
 – Viską gerai apsvarsčius, man ne per labiausiai pasisekė. Pagaliau sutinku vyrą, kuris man iš
tikrųjų patinka, bet jis vedęs. – Tai flirtas. Pusgirtės bandymas palikti pusiau praviras duris. Juk
galėjau pasakyti, kad tai buvo klaida ir kad ji daugiau nepasikartos. Turėjau tai pasakyti. Bet
nepasakiau.
– Jau seniai su niekuo nesijutau toks atsipalaidavęs, – sako jis. – Mes juokėmės nuoširdžiai, tiesa?
Žmonės turėtų vienas kitą prajuokinti. Visada, kad ir kas nutiktų.
Staiga prisimenu, ką kalbėjo Sofi apie save ir savo vyrą, kad jie yra geriausi draugai, mane apima
liūdesys ir apleidžia jėgos. Ko jis iš manęs nori?
– Šis butas toks jaukus. Įgyventas. – Jis pastebi, kokia aš sutrikusi. – Supranti, ką noriu pasakyti.
Čia gyvena šeima.
– Maniau, ieškai žodžio „sujauktas“.
– Nesiliauju galvojęs apie tave.
Jis kalba su aiškiu apgailestavimu, bet mano širdis vis tiek džiūgauja. Jis galvoja apie mane. Iškart
maga sužinoti, kaip dažnai, kada ir ką jis galvoja, bet girdžiu įkyrų sąžinės balsą: Tu pažįsti jo
žmoną, tau patinka jo žmona ir Jo nuotaikos keistai banguoja, jo santuoka keista. Bet vis tiek kyla
vidinė įtampa, užplūsta šiluma ir geismas.
– Ir kuo aš tokia ypatinga? – klausiu, nes jaudinuosi ir suglumstu dėl jo artumo. – Tavo žmona
labai graži.
– Taip. Taip, ji graži. – Jis išgeria dar vyno, aš taip pat. Kur link visa tai nuves? Ar ten, kur man
atrodo? Turėčiau jį išprašyti, žinau, turėčiau, bet nė nekrusteliu ir sunkiai ryju seilę, kūnas
siautulingai virpa.
– Bet tu esi... – Tada pakelia į mane akis, ir aš nutirpstu. – Bet tu esi žavinga.
– Ar seniai judu kartu? – privalau atvėsinti įkaitusią atmosferą. Privalau pati atvėsti. Turėčiau jam
pasakyti, kad ją pažįstu. Turėčiau, bet nesakau. Tada visa tai baigtųsi, kad ir kas tai būtų, o aš tiesiog
tam dar nepasiruošusi. Juk nieko nevyksta.
– Seniai, – sako spoksodamas į grindis. – Tiesą sakant, visą amžinybę.
Prisimenu, kaip Adelė pasakojo jųdviejų istoriją. Kaip jis išgelbėjo ją per gaisrą. Kodėl nematau
tos meilės jai? Bet, kita vertus, kodėl jis turėtų ją man rodyti?
– Ji irgi gydytoja? – Apgaulės ir tiesos testai.
– Ne. Ne, ji ne gydytoja. Net negalėčiau pasakyti, kas ji. Ji nedirba. – Jis vis dar vengia mano
žvilgsnio, tik teliūskuoja vyną taurėje, prieš siurbtelėdamas dar vieną didelį gurkšnį. – Ir ji jau seniai
nėra manęs prajuokinusi.
Tada jis vėl pakelia į mane akis, jo veidas taip priartėja, jog mano širdis, regis, tuoj sprogs
krūtinėje.
– Tad kodėl judu vis dar kartu? – Šito klausdama skaudžiai išduodu Adelę, bet man knieti jį
išprovokuoti. Ar piktai atsikirs, ar pajus sąžinės graužatį ir išeis, ar reaguos dar kitaip. Jeigu neišeis,
aš vėl apsikvailinsiu. Kad ir kokia būtų jo reakcija, nieko gero. – Jeigu esate nelaimingi, jau verčiau
išsiskirti, – tariu. – Tai nėra taip sunku, sakau iš patirties.
Jis trumpai ir garsiai nusikvatoja, tarsi didesnės beprotybės nebūtų girdėjęs per visą dieną, dieną,
pilną pamišėlių postringavimų, kurių jam teko klausytis, tada kurį laiką neprataria nė žodžio,
stebeilydamas į savo taurę. Kas per žmogus slepiasi už žavesio ir sąmojo? Ir kodėl įkaušęs jis toks
rūškanas?
– Nenoriu kalbėti apie savo santuoką, – galiausiai prataria. – Nenoriu galvoti apie savo santuoką.
 Tada jis paliečia mano plaukus, apsivynioja palaidą sruogą ant piršto, mane ūmai užlieja karšta
banga. Vynas, Adamo išvykimas, vienatvė ir tas klaikus pergalės jausmas matant jį savo namuose –
visa tai tik pakursto geismą. Trokštu jo. Esu bejėgė ką pakeisti. Jis irgi manęs geidžia. Deividas
pasilenkia, lūpomis liesteli manąsias, švelniai kutendamas lyg drugelio sparnais, ir man užima kvapą.
– Man reikia... – galvos linktelėjimu sumišusi parodau į koridorių, tada pakylu ir nueinu į vonią.
Pasinaudojusi tualetu, apsišlakstau vandeniu veidą. Negaliu to daryti. Negaliu. Netgi taip
mintydama, greitai nusiprausiu po dušu. Dėkui Dievui, kad nusiskutau kojas ir vašku depiliavau
bikinio zoną prieš važiuodama į sporto salę su Adele. Aš girta. Nesugebu blaiviai mąstyti. Rytą savęs
nekęsiu. Tokios mintys sukasi galvoje, bet jas skandina garsai už sienos ir nuo alkoholio suliepsnojęs
geismas. Adamas išvykęs mėnesiui, Liza nėščia. Kodėl negaliu bent to sau leisti? Pažiūri į veidrodį –
skruostai degte dega.
Tik šį vakarą, liepiu sau. Daugiau niekada. Gal jis jau bus išėjęs. Supratęs, kad buvo klaida čia
ateiti, ir iškeliavęs atgal į savo tobulus namus, pas savo tobulą žmoną. Ir būtų puiku, pamanau, nors
mano kūnas netiki tokia melagyste. Negaliu to daryti. Neturiu to daryti.
Atvėrusi duris pamatau Deividą stovintį ir laukiantį. Man nespėjus ištarti nė žodžio, jis
prisitraukia mane, jo lūpos suranda manąsias, ir elektra perbėga visu mano kūnu, nuo kojų pirštų
galiukų iki viršugalvio. Lyg sumurmu, kad turim liautis, bet tuo pat metu plėšiu nuo jo drabužius, ir
mes klupinėdami, girti nuvinguriuojam miegamojo link. Tik vieną kartelį. O tada bus padėtas galutinis
taškas. Jis turi būti padėtas.

Vėliau, kai atgauname kvapą ir nelabai suvokiame, kaip vienam su kitu elgtis, jis trumpam nueina po
dušu, o aš, apsigobusi nušiurusį chalatą, drožiu į svetainę tvarkyti taurių ir butelių. Nesuprantu, ką
jaučiu. Nesuprantu, ką turiu jausti. Skauda galvą, o nuo sekso bei vyno pasijuntu dar girtesnė. Jis
mane žlugdo.
Veju šalin mintis apie Adelę, laukiančią jo namuose su orkaitėje iškeptu gardėsiu. Mano oda vis
dar jaučia jo lytėjimus, nors širdyje žioji tuštuma. Po ilgų metų mano kūnas, regis, tik dabar pabudo.
Šios nakties sekso nepavadinsi nuostabiu – abu buvome per girti, – bet intymumo ir aistros netrūko,
jis stebėjo mane, kai mylėjomės, tiesiog nenuleido nuo manęs akių ir buvo vyras iš baro, o ne mano
viršininkas, Adelės vyras. Aš neatplėšiau akių ir rankų nuo jo randų, kuriuos užsidirbo gelbėdamas
Adelę per gaisrą.
Virtuvėje jis pasirodo jau apsirengęs ir vengia mano žvilgsnio. Pasijuntu pigena. Ir to nusipelniau.
Jis nusiprausė po dušu nesusidrėkinęs plaukų, sargį nuleido mano tualete, visi neištikimybės įrodymai
nuplauti.
– Man jau metas, – sako.
Aš linkteliu, stengdamasi išspausti šypsenėlę, bet ši veikiau primena grimasą.
– Pasimatysim rytoj darbe.
Jau laukiu, kol jis atidarys duris ir ners lauk. Akimirką atrodo, kaip taip ir bus, bet tada jis
pasigręžia ir mane pabučiuoja.
– Atleisk. Suprantu, tikra velniava.
Pagalvoju apie meilią Adelės šypseną, ir man knieti pasakyti, kad esu tiek pat kalta, kiek ir jis, nes
irgi ją išdaviau, bet nepralemenu nė žodžio.
– Pamiršk. Kas padaryta, padaryta. Nebeatšauksim.
– Aš nenoriu atšaukti. Bet padėtis... – jis užsikerta. – Kebli. Sunku paaiškinti.
 Nėra jau taip keblu, norisi jam pasakyti. Žmonės nuolat apgaudinėja vieni kitus, nes yra
savanaudžiai ir niekšai, kurpiantys sudėtingus pasiteisinimus. Bet nutyliu. Tvinksi smilkiniuose,
jausmai sumišę.
– Tau reikia eiti, – stumiu jį durų link. Nenoriu jam sakyti nieko, dėl ko vėliau pasijusčiau dar
blogiau nei dabar. – Ir nesirūpink, darbe elgsiuosi lyg niekur nieko.
Jam, regis, palengvėja.
– Gerai. Kartais ji... Nežinau, kaip... – Nesuprantu, apie ką jis, bet leidžiu kalbėti toliau. –
Nenorėčiau... tegu viskas lieka už darbo ribų.
Sudėlioja į atskirus stalčiukus. Štai ką Adelė anąkart sakė. Jeigu tik pajėgčiau suprasti, kaip
kruopščiai jis tai daro.
– Jau eik, – pakartoju, ir šįkart jis paklūsta.
Na štai, galvoju, vos tik durys užsidaro ir staiga lieku vienui viena ir siaubingai vieniša, dabar jau
tikrai prisidirbau. Pasiekiau patį dugną. Net Sofi nebūtų taip pasielgusi. Nors nerimavau dėl to, kaip
jis elgiasi su Adele, pirma pasitaikiusia proga vis tiek su juo pasimylėjau.
Įsipilu stiklinę vandens, išgeriu ibuprofeno ir nušlepsiu atgal į lovą. Nenoriu apie tai galvoti.
Nenoriu galvoti apie juos. Nenoriu galvoti apie save. Noriu tik vieno – kad miegas visa tai
pasiglemžtų.

Pabundu virtuvėje mostaguodama rankomis priešais veidą, sklaidydama šalin sapnus. Iš čiaupo bėga
vanduo. Sunkiai alsuoju, galva tiesiog plyšta. Jau šviesu, mirksiu ir tankiai šnopuoju. Akimirką
ankstyvos saulės srautą palaikau mane juosiančiomis ugnies liepsnomis, tada iš lėto sugrįžtu į pasaulį,
bet sapnas vis dar ryškus. Tas pats kaip visada. Adamas dingo. Tamsa vilioja mane į spąstus, tik
šįkart kiek kitaip. Kaskart, kai Adamo balsas atrodo jau čia pat ir aš praveriu duris į apleistą pastatą,
degančiame kambaryje aptinku Adelę arba Deividą, jie abu rėkia man nesuprantamus žodžius.
Šešta valanda ryto, ir aš jaučiuosi mėšlinai, kamuoja pagirios, kaltės jausmas ir įkaitę pelenai iš
naktinio košmaro, aš visiškai išsekusi. Per vėlu mėginti užmigti, ir man dingteli mintis paskambinti į
darbą ir dar vieną dieną apsimesti sergančia, bet tai atrodys mažų mažiausia keista. Sju turbūt jau
pastebėjo, kad į darbą neateinu taip anksti, kaip visi buvo įpratę, o dar viena nedarbingumo diena
sukels jai nerimą. Be to, noriu viską sugrąžinti į senas vėžes. Apsimesti, kad vakarykštės nakties nė
nebuvo. Esu apgailėtina, bet netgi taip apie save galvodama, šiek tiek susijaudinu, atgaivinusi
prisiminimus apie seksą. Palaimos nepasiekiau – pirmą kartą man niekada nepavyksta, – bet Deividas
pažadino mano kūną, ir prireiks laiko, kol jis vėl grįš prie bado dietos.
Išsivirusi kavos, nueinu į svetainę ir ant grindų išvystu užrašų knygelę. Vėl prislegia kaltė. Adelė
bando man padėti, o aš permiegojau su jos vyru. Kaip galėjau leisti tam įvykti?
Visa, kas nutiko su Deividu, turiu užrakinti į dėžutę savo galvoje, skyrium nuo Adelės, nes kitaip
dar iškrėsiu kvailystę ir išsipasakosiu jai, kad pasijusčiau geriau. Aš nepasijusiu geriau, o ji pasijus
blogiau. Pagalvoju apie Sofi ir jos romanus, apie apgaudinėjamas žmonas, ir apie tai, kad apskritai
turbūt kiekvieno žmogaus gyvenimas yra paslapčių bei apgaulių kratinys. Mes niekada nepajėgsime
ligi galo pažinti kito žmogaus ir suprasti, koks jis yra iš tikrųjų. Ir, tarsi solidarizuodamasi su Adele,
įgnybiu sau.
– Aš nemiegu, – kartoju ir pasijuntu paikai, išgirdusi save garsiai tariant žodžius tuščiame bute.
Padėtis kvaila, bet aš žengiu toliau. Pažvelgiu į savo rankas ir suskaičiuoju pirštus. Ir lyg to būtų
maža, atsikeliu ir žvilgteliu į laikrodį virtuvėje. Ir kas čia tokio, pagalvoju, juk nesunku. Bet tokia
atgaila per menka. Tik ne dėl to, ką padariau. Būti gera mokine nepakanka, kad atpirktum kaltę dėl
išdavystės. Dieve, kaip skauda galvą. Deividas ir Adelė, nelabai suprantu, ką kiekvienas iš jų man
reiškia. Dabar meilužis? Nauja draugė? Nei tas, nei tas? Mane žavi jie abu – atskirai ir kaip pora, bet
gal tai normalu. Kol nesusimąstai, kokia bėda gresia. Negaliu išlaikyti jų abiejų. Negaliu. Turėsiu
rinktis.
Miegamajame suskamba telefonas ir man šokteli širdis.
– Bonjour Maman, – sako Adamas ir sukikena. – Sveika, mamyte! Aš Prancūzijoje, dar nevalgiau
sraigių, bet tėtis liepė man tau paskambinti, kol dar neišėjai į darbą.
Tą akimirką, klausydamasi jo guvaus rytinio tauškėjimo, privertusio mane praverti pavargusias
akis, galėčiau išbučiuoti Janą. Giliai širdyje jis žino, kiek jėgų man kainavo išleisti savo vaiką su
jais, ypač dabar, ypač dabar, kai mus skiria nėštumas. Jis žino, kaip man svarbu pirmai išgirsti žinutę
iš Adamo, todėl išvaduoja nuo pareigos skambinti. Jis žino, kad aš nenoriu rodyti susirūpinimo, nors
Adamas mano vaikas ir visada toks liks. Jis žino, kad esu išdidi ir kad verčiau bausiu save, o ne tą,
kuris mane užgauna. Jis mane pažįsta. Galbūt nekenčiu jo už tai, kaip su manimi pasielgė, galbūt
nekenčiu dėl to, kad yra laimingas, bet jis mane pažįsta. Po vakarykštės nakties su Deividu ši mintis
keistai guodžia.
Porą minučių linksmai šnekuosi su savo berniuku, tada jis kažkur išlekia, ir ragelį perėmęs Janas
mane nuramina, kad viskas gerai, oras puikus, skrydis vyko sklandžiai. Įprastas mandagus pokalbis,
bet susiklosčiusią padėtį jau matau šviesesnėmis spalvomis. Štai toks mano tikrasis gyvenimas, nors
šiuo metu jaučiuosi itin nesaugi. Gyvenimas, su kuriuo turiu susitaikyti.
Jeigu ir kai šis siaubingas mano pačios kuriamas melo burbulas kada nors sprogs, vis tiek su
manimi liks Adamas, na, ir tam tikru atžvilgiu Janas. Mes esame susisaistę per savo vaiką.
Padėjusi ragelį, pasijuntu geriau, šaltas dušas nuplauna pagirių bjaurastį. Pažvelgiu į savo rankas
po vandens purslais ir suskaičiuoju pirštus. Įgnybiu sau ir kartoju: aš nemiegu. Net tada, kai mėginu
nuplauti sekso su Deividu pėdsakus, stengiuosi apie jį negalvoti. Šiandien mūvėsiu kelnes ir tik vos
vos pasidažysiu. Kad ir kas nutiko praėjusią naktį, tai daugiau nepasikartos. Negali pasikartoti.
Privalau elgtis teisingai. Vadinasi, pasirinkti ne Deividą.
 18

Adelė

Už tai sumokėjau kreditine kortele, kaip ir už kitus pirkinius prekybos centre. Įprastai išsaugau visus
prekių kvitus, jeigu jis jų paprašytų, bet jau porą metų jis to nedaro, o net jeigu vėl imtų manęs
prašyti, apsimesčiau, kad šį kvitą pamečiau. Žinoma, negalėsiu dabar pirkti visko, ko man prireiks,
bet kol kas kreditinė kortelė turi savo pranašumų. Negaliu sumažinti ūkio reikalams skirtų smulkių
pinigų, nes už dalį jų nupirkau mėnesinį sporto klubo abonementą Luizai, ir nuo šiol teks atitinkamai
koreguoti išlaidas – kaip kad mėgsta sakyti Deividas.
Vis dėlto tai reiškia, kad teks pataupyti maistui. Vietoj ekologiško viščiuko iš turgaus apsiriboti
kukurūzais lesintu iš prekybos centro. Deividas vis tiek nepastebės skirtumo, nors giliai širdyje slepia
savo kaimišką prigimtį. Jis gali atskirti šviežią kaimišką kiaušinį nuo dideliame aptvare auginamų
vištų kiaušinių, kuriais prekiaujama parduotuvėse, bet tik tiek. Iš mudviejų būtent aš mėgaujuosi
prabangiu maistu, ir jis man tai leidžia.
Pažvelgiu į elektroninę cigaretę su atsargine baterija ir papildomomis skysčio kapsulėmis. Galbūt
jos emocinė būsena šiuo metu ne pati geriausia, kad ištvertų nikotino abstinenciją, bet ji jas išbandys.
Žinau, kad išbandys. Ji iš tų, kurie stengiasi kitiems įtikti. Mane vėl užplūsta pykčio banga.
Nusipenėjusi maža pataikūnė. Vos susivaldau nesviedusi brangaus prietaiso į sieną.
Mintys apie ją sukelia liūdesį ir aš vėl pratrūkstu raudoti sėdėdama virtuvėje, saulė tvieskia pro
užpakalines duris, iš nosies varva snarglys. Šiandien nė karto nežvilgtelėjau į veidrodį. Nenoriu
matyti gražaus veidelio, kuris mane nuvylė. Mano kava vėsta ant stalo nė nepaliesta, ir aš,
gniauždama rankoje mobilųjį telefoną, nudelbiu akis į neryškų ekraną. Giliai įkvepiu ir susitvardau,
prieš mikliai surinkdama galvoje sukurtą tekstą.

Tikiuosi, kad tau viskas gerai ir šiaip taip ištveri be Adamo L Turiu dovaną, kuri tave
pralinksmins! Ar pirmadienį eisim į sporto klubą? O tada pietų? Paruoškime savo kūnus
bikinių sezonui, net jeigu ir neatostogaujame. A x

Neužsimenu apie barnį su Deividu vakar vakare ar apie tai, kaip jis įsiutęs trenkė durim ir išlėkė, ar
kaip apsimečiau mieganti, kai jis galiausiai parslinko namo ir nupėdino į svečių kambarį. Nepasakoju
jai, kaip vidury nakties jis įėjo į mano kambarį ir, stovėdamas prie mano lovos, nebyliai spoksojo, o
aš gulėjau tvirtai užmerkusi akis ir jutau tą neapykantą ir pyktį, kurį skleidė jo įsitempęs it styga
kūnas, ir veik neįstengiau kvėpuoti, kol jis išėjo. Nepasakoju jai, kad, užuot atsikėlusi rytą išlydėti jo
į darbą, raudojau į pagalvę, stengdamasi nesusivemti, ir kad iki šiol vis dar tramdau šleikštulį.
Nepasakoju jai visų šių dalykų, nes, kad ir kokia būčiau pikta, nenoriu, kad ji jaustųsi dar
šlykščiau, nei jau dabar jaučiasi. Nenoriu prarasti savo naujos draugės, net jeigu ji mane išdavė, ir
esu apimta įniršio ir pavydo. Turiu nuslopinti šiuos jausmus. Nes jie man nepadės ir neprivers
Deivido mane mylėti.
Tai buvo labai netikėta. Nė nenumaniau, kad jų santykiai taip greitai rutuliosis. Aš išprovokavau
konfliktą vakar vakare, tai buvo nesunku. Pastaruoju metu buvome per daug įsitempę; žalios it miškas
miegamojo sienos, katė, tai, kas nutiko prieš mums įsikraustant, ir visada toji mudviejų praeities
paslaptis, suvijusi mus į vieną susiraizgiusį kamuolį. Maniau, nueis kur nors ir pasigers, bet
nesitikėjau, kad iš baro patrauks prie Luizos durų. Dar ne. Dar ne tą vakarą.
Akys vėl priplūsta ašarų. Jų šulinys, regis, bedugnis, ir aš stengiuosi giliai kvėpuoti, kad jas
sutramdyčiau. Žinojau, kad bus sunku. Turiu tai ištverti, Luiza bent jau bandė ištarti „ne“. Ji geros
širdies. Geras žmogus. Užsiminė apie mane ir bandė jį išprašyti. Ji juk pati buvo girta. Nesunku
prarasti savitvardą, kai esi girtas; visi trys dėl to esame kalti. Nekenčiu, kad ji su juo miegojo,
nekenčiu mane žeidžiančio skausmo, bet dėl to net negaliu jos kaltinti. Luiza sutiko jį, kai dar
nepažino manęs, o jos aistra tuo metu jau buvo įžiebta. Ji bent jau nesistengė tos aistros kurstyti
vėliau, kai susitiko su juo darbe, nors tas pirmasis vakaras bare leido jai pasijusti ypatinga liūdname
pilkame pasaulyje. Tuo ji man patinka. Žinoma, ji smigusi į jį iki ausų. Kaip galiu ant jos pykti, kad
juo susižavėjo, jei aš pati jį taip karštai myliu?
Viskas vyko daug greičiau, nei tikėjausi. Ji jam patinka labiau, negu maniau, ir kaip tik tai smogė
man į paširdžius.
Turiu būti stipri. Daugelį metų buvau nuolaidi. Luiza daro Deividą laimingą, ir tai dabar
svarbiausia, kad ir kaip maga nulėkti į kliniką, ištempti ją į gatvę už plaukų ir išlieti ant jos visą
tūžmastį už tai, kokia ji ištižėlė – kad taip lengvai praskėtė kojas prieš mano neištikimą vyrą. Primenu
sau: man reikia, kad ji padarytų jį laimingą, todėl turiu susitvardyti ir sukurti planą.
Siurbteliu šaltos kavos ir prisiverčiu išeiti į saulutę. Šviežias oro gūsis maloniai kutena mano
degantį veidą. Dar anksti, ir ryto saulėje tebetvyro aušros vėsa. Tikiuosi, kad neklystu. Tikiuosi, kad
mano pasitikėjimas Luiza pagrįstas. Tikiuosi, kad ji yra tokia, kokią ją manau esant. Jeigu ne, viskas
gali susikomplikuoti. Neleidžiu sau apie tai galvoti. Turiu nusiteikti teigiamai.
Pirmiausia turiu išsimiegoti. Deramai išsimiegoti. Esu pavargusi ir emociškai, ir fiziškai, bet
kaskart, kai užsimerkiu, matau tik juodu. Jo apgailėtiną liūdesį ant jos nušiurusios sofos. Dviejų girtų
žmonių dulkinimąsi. Ašaras iš gailesčio sau, kai jis nuleidžia tualete sargį. Kaip jis šveičia savo odą
dušo žele iš kelioninio buteliuko, kurį nešiojasi švarko kišenėje. Tokį patį naudoja namuose, jei aš
netyčia užuosčiau jos gašlų kvapą per koridorių. Jos kaltę ir ilgesį. Ir vėl pajuntu šleikštulį.
Antra dalis
 19

Luiza

– Kodėl tapai psichiatru? – klausiu. Tiesiog negaliu patikėti, kad guliu jo glėbyje. Tai pirmas
kartas, kai jis, užuot skubėjęs po dušu nuplauti savo kaltės ir išėjęs, pasilieka ir kalbasi su manimi. Šį
vakarą mes kaip žmonės pasikalbėjom apie mano skyrybas, naktinius košmarus, juokingus
kavalierius, su kuriais Sofi jau ne vieni metai mėgina mane suvesti. Mudu kvatojomės, ir šį garsą
buvo gera iš jo girdėti.
– Tikrai nori žinoti?
– Taip, – linkteliu, glausdamasi prie jo šiltos krūtinės. Žinoma, noriu žinoti. Noriu žinoti apie jį
viską. Nors ir pasižadėjau, kad to daugiau nepasikartos, tai jau trečias sykis per dešimt dienų, kai jis
ateina į mano butą. Kartą tai nutiko savaitgalį. Ir nors kaskart jam liepiu keliauti namo, pareiškiu, kad
daugiau šitaip negali tęstis, vis tiek įsileidžiu jį pro duris ir į savo lovą ir, regis, niekaip negaliu
sustoti. Bet koks pasiryžimas ištirpsta, vos tik jį pamačius. Blogiausia, kad aš iš tikrųjų trokštu jį
matyti. Mes geriame, mylimės, jis žiūri į mane taip ilgesingai, kad net drasko sielą. Kvaila.
Beprotiška. Bet tai verčia smarkiau plakti mano širdį. Jaudina. Ir leidžia kurį laiką pamiršti visus
sunkumus. Bandau apsimesti, kad jis vyras iš baro, idant nesijausčiau taip šlykščiai, bet juk suprantu,
kad save apgaudinėju. Kažkas mane traukte traukia prie jų abiejų.
Turėjau pasakyti Deividui, kad pažįstu Adelę, bet tas laikas, kai galėjau papasakoti, jau seniai
praėjo, ir jeigu pasakyčiau jam dabar, pasielgčiau kaip beprotė. Bet ir su Adele negaliu nutraukti
draugystės. Ji tokia pažeidžiama. Ir atskleidžia man kitą Deivido pusę, kuri mane intriguoja beveik
taip pat, kaip ji pati. Kiekvieną dieną nusprendžiu, kad turiu paleisti kurį nors iš jų, ir kiekvieną dieną
išsisukinėju nuo tokio sprendimo.
Aš jau savotiškai įsimylėjusi Adelę; ji tokia graži ir liūdna, žavi ir gera man. O greta Deividas –
tamsi paslaptis. Jis švelnus ir aistringas lovoje, bet niekada nekalba apie savo santuoką, kuri, aš
matau, pritvinkusi nuodų. Žinau, kad turėčiau vieno iš jų atsisakyti, bet negaliu tam ryžtis. Jaučiuosi,
lyg būčiau susipynusi su jais abiem, o jie susipynę su manimi. Kuo labiau netenku galvos dėl
Deivido, tuo labiau žaviuosi Adele. Ydingas ratas.
Ėmiau mokytis dėlioti į atskirus stalčiukus, kaip kad daro jis. Aš juos atskyriau. Adelė yra mano
draugė, o Deividas mano meilužis, ne jos kontroliuojantis vyras. Ne kažin kas, bet kol kas toks
metodas, galima sakyti, veikia. Yra Adelės dienų, yra Deivido naktų. Galbūt aš jį matau net dažniau
nei ji. Man nepatinka šis jausmas. Kone pergalingas.
– Kai buvau paauglys, ūkyje viena maža mergaitė nuolat mane sekiojo. Ji buvo vieniša. Jos tėvai
buvo turtingi – valdė didelį dvarą, jie ją lepino, bet kartu ir ignoravo, jeigu supranti, ką noriu
pasakyti. Jie buvo užsiėmę. Kartais pernelyg užsiėmę, kad skirtų jai pakankamai dėmesio. Kad ir kaip
ten buvo, ji nesustodama čiauškėdavo, kai dirbau, pasakodavo man apie savo naktinius košmarus,
neleidžiančius niekam miegoti, – kalba Deividas. – Supratęs, kad ji iš tiesų labai kremtasi dėl tų
košmarų, vienoje sendaikčių krautuvėlėje radau knygą apie miegą ir sapnus ir jai padovanojau.
Suklūstu prisiminusi, kaip Adelė minėjo knygą, aišku kaip dieną, jog toji maža mergaitė, apie kurią
jis pasakoja, yra ji. Akimirką pajuntu kaltę ir kartu smalsumą. Kodėl jis tiesiog nepasako, kad jo
žmona sapnuodavo baisius sapnus? Lyg nežinočiau, kad jis vedęs. Kodėl jis niekada neužsimena apie
ją?
– Ar padėjo?
– Vargu. Tada, jei gerai atmenu, ėmė aktyviai reikštis „Naujojo amžiaus“ judėjimas ir pasaulyje
ėmė dėtis visokios nesąmonės. Be to, ji, ko gero, dar neįstengė tos knygos suprasti. Tėvai turbūt
atėmė iš jos tą knygą ir išsiuntė gydytis į kažkokį centrą. Tada tai mergaitei buvo vos aštuoneri ar
devyneri. Mano tėvas buvo ūkininkas. Na, veikiau girtuoklis nei ūkininkas, jo technika nuolat
gesdavo, ir aš suskubdavau į pagalbą. Žinojau, kad noriu tapti gydytoju, nors tuo metu tai atrodė
nepasiekiama svajonė, bet, dovanodamas mergaitei knygutę apie sapnus, pirmą kartą supratau, kad
noriu padėti išgydyti tai, kas yra žmogaus galvoje. Tai, ko negali pasiekti skalpelis.
Tada Deividas mane stipriau apkabina, nors apie save, tiesą sakant, nedaug ir išklojo, juntu, kad
pasakoti apie tai jam buvo sunku.
– Ir tai įdomus darbas, – kalba toliau. – Skverbtis į žmonių galvas ir mėginti suprasti, kas jose
vyksta.
Pažvelgia į mane.
– Kodėl raukaisi?
– Aš nesiraukau.
– Raukaisi. Arba tavo kakta labai staiga paseno. – Jis juokingai suraukia kaktą, taip suteikdamas
lengvumo šiai akimirkai, kuri neturėtų kelti slogių jausmų, bet kažkodėl kelia.
– Nežinau. Tiesiog manau, kad apskritai žmonių galvas reikėtų palikti ramybėje. Man nepatiktų,
jeigu kas nors eksperimentuotų su mano protu. – Iš tiesų taip galvoju, bet raukausi ir dėl Adelės. Dėl
to, kaip jis iškraipo jos istoriją. Mažos mergaitės, iš tolimų laikų. Tai nėra melas, bet ir ne gryna
tiesa.
Deividas šypsosi man, pakėlusi į jį akis, nejučiomis gėriuosi jėga, trykštančia iš jo plačios
krūtinės, ant kurios guli mano galva. Ūkininko sūnus. Galbūt jis vengia ją minėti, kad apsaugotų mano
jausmus, bet juk nesu naivuolė, kuri nesuvokia padėties.
– Ar esi tikra, kad dirbi tinkamą darbą? – klausia. – Juk mes tai ir darome – remontuojame galvą.
– Todėl ir lieku sėdėti prie savo rašomojo stalo, o ne ant kušetės.
– Galiu lažintis, kad man pavyktų atvilioti tave ant savo kušetės.
– Nebūk akiplėša, tau tai netinka. – Kumšteliu jam į šonkaulius, ir abu prapliumpam juoku.
– Bet aš rimtai, – sako jis po valandėlės. – Jeigu tau reikia pagalbos dėl naktinių košmarų, pažadu
nedovanoti pavojingos prietarų pilnos knygšės ir sulig tuo nusiplauti rankas. Dabar esu
kvalifikuotesnis.
– Ak, kaip palengvėjo, – kalbu kiek įmanoma nerūpestingai, bet galvoju apie užrašų knygelę, kurią
davė man Adelė, ir apie tai, ką Deividas pamanytų, jei sužinotų. Jau beveik gailiuosi, kad jis čia.
– Galbūt tau reikėtų surasti tą mažą mergaitę, – murmu. – Sužinoti, gal jai vis dar reikia tavo
pagalbos.
Į šiuos mano žodžius jis neatsako.
 20
Tada
Lietus garsiai barbena į langus, ir Adelė, gulėdama ant savo lovos su Robu po jo psichoterapijos
seanso, apsnūsta. Dabar ji turėtų būti dailės kambaryje, bet jai įkyrėjo piešti. Adelė nuėjo į jogos
užsiėmimą, kad tik slaugytojos atstotų – galbūt joga ir padeda atsipalaiduoti, ir padėjo, daugiausia dėl
monotoniškumo, – bet dabar ji mieliau pabūtų gryname ore su Robu. Galbūt šįkart įvairumo dėlei
juodu nueis ne prie ežero, o į viržynę. Jiems neleidžiama išeiti už teritorijos ribų be „grupės vadovo“,
bet gal pavyks išsėlinti slapta ir niekas nepastebės. Tokie jau tie hipiai. Pilni pasitikėjimo. Dieną jie
nė nerakina vartų.
– Aš nemiegu, – sako šalia gulėdamas Robas ir sau įgnybia. – Ir vis dėlto. Kokia nuobodybė.
Ji sukikena ir atsidūsta. Tikėjosi, kad audra orą nuskaidrins, bet jos šėlsmas tik prigeso iki įkyrios
niūrios liūties, ir taip, jis teisus, nuobodybė – tinkamas žodis.
– Kada tai pradės veikti? – klausia. – Man pabodo skaičiuoti pirštus. Turbūt vieną dieną išvysiu
visus vienuolika.
– O jeigu taip atsitiks, suprasi, kad sapnuoji. Ir tada galėsi įsivaizduoti duris. Jas atverti ir keliauti
bet kur, ten, kur tave veda vaizduotė. Bet dar tik kelios dienos. Kantrybės, jaunasis Džedi.
– Jeigu visa tai tik blefas, mano kerštas bus saldus ir siaubingas.
– Kur nusineši savo sapnus? Kai pamatysi duris? – Šalia jo gulėti jauku. Ne taip, kaip šalia
Deivido, be deginančios aistros, be pašėlusio širdies daužymosi, tiesiog kitaip. Kažkaip keistai ramu
ir jauku. – Ar keliausi namo?
Tada jis nusijuokia. Ne savo šiltu užkrečiančiu, o šaižiu ironiją slepiančiu juoku. Dabar ji jau
skiria šiuos atspalvius.
– Šiknon. Nors galbūt mielai susapnuočiau padorų maistą. Čionykščiams virėjams dar reikėtų
paplušėti, kad jų pietūs įgytų pikantiško skonio. Mhm.
Jis bando nukreipti kalbą, ir ji tai įsidėmi. Visada manė, kad jis nekalba apie savo šeimą, kad jos
neužgautų, nes ji šeimos nebeturi. Ūmai pasijunta bloga drauge. Viskas iki šiol sukosi vien apie ją, jos
netektys, pastangos, kaip atsigauti, kaip judėti į priekį, o savo pasaulio jis nėra atvėręs. Jis smagino
ją istorijomis apie kvaišalų vartojimą, ir tiek. Jokių faktų. Jokių emocijų.
– Taip blogai? – Jie abu guli aukštielninki, spoksodami į lubas, bet dabar ji pasisuka ant šono ir,
pasirėmusi ant alkūnės, klausia: – Todėl vartojai heroiną?
– Ne, – jis šypsosi. – Aš vartojau heroiną, nes yra malonu. O jei prakalbome apie šeimą, na, aš
daugiausia gyvenu su seserimi Ailša. Jai trisdešimt.
Jis pamato, kaip ji nustemba dėl amžiaus skirtumo.
– Taip, netyčiukas, gražus žodžio „klaida“ pakaitalas. Kad ir kaip būtų, aš dabar su ja gyvenu. Ir
jos gyvenimas toks pat sumautas kaip ir mano, tik kitaip, bet ji įsivaizduoja esanti Dievo dovanėlė.
Apybjaurė istorija – tau verčiau apie tai nieko nežinoti.
– Tu esi mano draugas, – sako ji ir kumšteli jam į liesus šonkaulius. – Galbūt tu mano vienintelis
tikras draugas, be Deivido. Žinoma, noriu ją išgirsti.
– Na tu, mano tragiška Miegančioji gražuole princese, esi daug žavesnė nei aš.
 – Galbūt. – Ji vos nurausta. Jai patinka būti šitaip vadinamai, nors gal tai negerai, jos tėvai mirę ir
tai skamba tarsi jų išjuokimas.
Jis teatrališkai atsidūsta.
– Jergutėliau, kaip noriu pagaudyti kaifą.
– Aš niekada nesu bandžiusi kvaišalų. Net „žolės“.
Dabar ateina eilė nustebti jam.
– Eik tu sau, meluoji.
– Nemeluoju. Mes gyvename – gyvenome – atokiame užkampyje. Autobusu į mokyklą, autobusu
atgal, o tada man sutriko sveikata, kurį laiką mokiausi namie.
– Kiekvienas išlukštentas tavo nepriekaištingos odos sluoksnis vis įdomesnis. Mokeisi namie?
Jėzau, nieko keista, kad įsimylėjai kaimietį.
Ji praleidžia pro ausis kandžią pastabą. Žinoma, jam jau dabar atrodo, kad ji pernelyg priklausoma
nuo Deivido. Ji jaučia tai tiek iš to, ką jis sako, tiek iš to, ką nutyli.
– Galime ištaisyti šią klaidą, – sako jis. – Tau patiktų.
Ji garsiai nusijuokia. Apie kvaišalus Robas kalba kaip niekur nieko. Jam, ko gero, taip ir yra. Ir jis
nėra toks blogas.
– Na, bent jau „žolės“.
– Gerai, – pritaria žaismingai. – Aš tam pasiruošusi.
Ir akimirką ji iš tiesų jaučiasi pasiruošusi, bet kartu supranta, kad Vestlandse tai vargu ar įmanoma.
Be to, ji gali jaustis tokia pat laisva ir patrakusi kaip Robas be jokių narkotikų. Bet gal vis dėlto verta
pamėginti, mąsto maištingai. Galbūt jai derėtų bent kurį laiką elgtis kaip normaliai paauglei.
Ką apie tai pamanytų Deividas? Ji stengiasi išstumti šį klausimą iš sąmonės. Žino atsakymą.
Deividas neapsidžiaugtų. Bet ar kaskart prieš priimdama sprendimą, ji pirmiausia turi galvoti, ar
Deividas tam pritartų? Tai nenormalu. Galbūt jai verčiau būti panašiai į Robą. Atžariai.
Nepriklausomai. Vien mintys apie tai jai atrodo kaip išdavystė. Deividas ją myli, ir ji myli jį.
Deividas išgelbėjo jai gyvybę.
Vis dėlto ji apie tai galvoja. Galbūt galėtų pamėginti ir nieko jam nesakyti. Tai nebūtų didelė
paslaptis. Tiesiog viena smagi akimirka, kurią ji pasilaikytų sau. Galbūt jai nė nepatiktų. Ji pažiūri į
Deivido laikrodį, laisvai tabaluojantį jai ant riešo. Jau po antros.
– Puiku, dabar turėsi tesėti pažadą, – sako jis. – Pakaifuosim kartu. Bus nuostabu.
Ji jau mato, kaip jis galvoje dėlioja planą, kaip tai įgyvendinti.
Įdomu, kuo jis būtų tapęs, jei būtų gyvenęs jos gyvenimą. Galbūt dabar būtų mokęsis kokiame nors
garsiame universitete, su stipendija. Galbūt būtų buvęs sūnumi, kokio tėvai visada troško.
– Man metas, – sako ji, ir jis nustebęs pakelia akis.
– Dar vienas seansas?
Ji papurto galvą, nes pasijunta nesmagiai. Nieko apie tai nėra jam pasakojusi.
– Ne, tai mano advokatai. Jie čia atvažiuoja. Noriu apie kai ką su jais pasikalbėti. Na, žinai, visi
tie paveldėjimo reikalai. – Ji nesupranta, kodėl taip nervinasi, bet taip yra. – Sužinoti, kaip
pasistūmėjo namui padarytos žalos atlyginimas.
– Jie dėl to atvažiuoja?
Ji, regis, girdi, kaip tiksi jo smegenys. Keliantis plaukai užkrinta ant veido.
– Taip. Painu, – galiausiai nutaiso akinamą šypseną. Širdį tirpdančią šypseną. Tokią, kuria
pasakoma: viskas gerai. – O tu susitelk į gnaibymąsi. Jeigu artimiausiu metu neperprasi, kaip tai
veikia, manysiu, kad naktinius košmarus prasimanei.
Jis irgi jai nusišypso.
– Gerai, Joda. Bet tik dėl tavęs. Tik gal pirma pasismaukysiu.
– Fui.
Jie išsiskirsto šypsodamiesi, ir dėl to ji pasijunta laiminga. Ji žino, kad rūpi Robui. Žino, kad jis
įsitikinęs, jog Deividas pernelyg ją kontroliuoja. Taip pat žino, kad Deividas tikrai neapsidžiaugtų,
sužinojęs, ką ji sumanė.
 21

Luiza

Praėjo dešimt dienų nuo tada, kai Adelė padovanojo man elektroninių cigarečių rinkinį
pradedantiesiems, ir jau savaitė, kai paskutinį kartą rūkiau tikrą cigaretę. Dabar, žingsniuodama į
darbą su rinkiniu rankinėje, tiesiog negaliu savimi nesipuikuoti. Iš tiesų reikėjo jas išbandyti
anksčiau. Juk visur jų pilna, bet kaip ir kiti asmeninių tikslų sąrašo punktai, metimas rūkyti būdavo
nuolat nukeliamas kitai dienai. Tačiau kai Adelė išleido tam apvalią sumelę, ypač atsižvelgus į
susiklosčiusias aplinkybes, aš bent jau pamėginsiu. Nesitikėjau, kad man patiks, nesitikėjau, kad
suveiks, bet gera pabusti ir nejausti, kaip tavo plaukai trenkia rūkalais. Kaip ir drabužiai. Adamas
apsidžiaugs taip pat, ir Janas, ne dėl to, kad jam tai rūpėtų, tiesiog nenoriu būti tokia motina, kurią
antroji žmona smerks dėl rūkymo ir kuri, maža to, dar augina vaiką. O dabar tokia nesu. Tiesa, aš
galbūt piktnaudžiauju – taip lengva jas rūkyti bute, – bet pasižadėjau, kad kai Adamas bus namie,
elgsiuosi su jomis kaip su tikromis cigaretėmis ir užsimaniusi išeisiu į balkoną.
Kvėpuodama vasaros ryto oru, žvaliai žingsniuoju ir jaučiuosi laiminga. Nors neturėčiau. Daugeliu
atžvilgių viskas kvailai susipainiojo, ir tik dėl mano kaltės, bet kažkaip sugebu numoti į tai ranka.
Netgi, savo gėdai, šiek tiek džiaugiuosi, kad Adamas išvykęs. Nuolat jo ilgiuosi, bet dabar turiu
daugiau laisvės. Galiu būti moterimi, ne tik Adamo mamyte.
Šį rytą svarstyklės parodė daugiau nei kilogramu mažiau. Šiandien – ne tik dešimta elektroninių
cigarečių diena, bet ir dešimta diena be makaronų, bulvių ar duonos, ir jau dabar, tiesiog neįtikima,
jaučiuosi daug geriau. Adelė teisi. Angliavandeniai – tikras blogis. Pasilaikysiu juos smagurių dienai.
Be to, daug lengviau laikytis dietos, kai namie nėra Adamo. Nė nesijaučiu tokia išbadėjusi, bet taip
yra iš dalies dėl geismo ir kaltės kamuolio, kuris didžiąją paros dalį laiko surakinęs mano skrandį.
Net vyno geriu mažiau, o išgertą kiekį priskaičiuoju prie bendro per dieną suvartotų kalorijų
skaičiaus. Dabar man dar reikia sureguliuoti sapnų problemėlę, kad galėčiau padoriai išsimiegoti
naktį. Šiandien pasistengsiu atlikti visus būtinus kasdienius darbus nuosekliai, užuot uoliai pradėjus, o
vėliau atleidus vadeles. Esu pasiryžusi labiau stengtis. Po to, kiek man yra padėjusi Adelė, jaučiuosi,
lyg nepateisinčiau jos lūkesčių. Ir suprantu, kaip beprotiškai tai skamba.
Ateinu anksti – bent kartą per šias dienas – ir, užuot ėjusi tiesiai vidun, nusprendžiu pasivaikščioti
aplink kvartalą ir pasimėgauti gražiu rytu. Be to, ir nueitų žingsnių bus daugiau, pagal naująją į
telefoną įdiegtą programėlę pėstute turiu nueiti ne mažiau kaip dešimt tūkstančių žingsnių. Dar viena
Adelės mintis. Ji gera draugė. Blogiausia, jeigu visa ši istorija būtų parodyta per kokią nors bulvarinę
pokalbių laidą ir aš vaizduojama kaip tikra kalė. Galbūt tokia ir esu. Bent jau elgiuosi kaip kalė.
Žinau. Bet nėra nė vieno dalyko, kuris vertinamas vienareikšmiškai, tiesa? Man tikrai patinka Adelė.
Ji geriausia draugė, kokią tik kada esu turėjusi, ir visiškai ne tokia kaip kiti žmonės. Tokia
elegantiška, maloni, ji manimi domisi. Su Sofi jaučiuosi, lyg maldaučiau leidimo įsipaišyti į jos
socialinį kalendorių. Su ja kitaip nei su Adele. Nuo tada, kai mano gyvenime pasirodė Adelė, Sofi
esu brūkštelėjusi vos žinutę kitą. Jos vienos draugystės turėtų užtekti, žinau. Bet neužtenka. Gal šiomis
dienomis tiek daug ir nevalgau, bet vis dar esu besotė. Adelė ir Deividas. Man reikia jų abiejų. Dar
viena priežastis, dėl kurios nesikalbu su Sofi. Ji už mano darbelius duotų pylos. Susirandu elektroninę
cigaretę ir žingsniuodama papsiu.
Šiaip ar taip, sakau sau, kai prieš akis vėl išnyra klinikos pastatas, seksas netruks ilgai. Adamo
nebus dar maždaug porą savaičių, o tada Deivido naktimis neįsileisiu. O jeigu Adamas kada
susipažins su Adele? Ir išplepės apie Deividą? Ir apskritai kokia motina norėtų savo sūnui būti tokiu
pavyzdžiu? Gal paaiškinti jam, kad normalu, jei vedęs vyras užsuka, pasidulkina ir išeina? Stengiuosi
įtikinti save, kad dėl to nerimauju labiausiai, bet tik save apgaudinėju. Iš tiesų labiausiai nerimauju
dėl to, kad Adamas per mažas saugoti paslaptis, ir jeigu kada nors dėl vienos ar kitos priežasties jis
po pamokų atsidurtų klinikoje, mažiausiai noriu, kad atpažintų vyrą, kuris lanko mamytę naktimis.
Kaip niekinga. Negana to, taip elgtis yra kvaila ir savanaudiška. Bet kai Deividas mane liečia, aš
atgyju. Dievinu jo kvapą, kuriuo persismelkia mano kūnas. Dievinu jo prisilietimus. Dievinu jo
šypseną. Kai jis šalia, jaučiuosi lyg paauglė. O kai esu su Adele, jaučiuosi svarbi. Svarbi jai.
Ieškodama savo kabineto rakto, pajuntu, kad kelnės per juosmenį kiek laisvesnės. Aš tikrai
sulieknėjau. Gal tas blaškymasis tarp jų abiejų, Deivido ir Adelės, grąžina mane į gyvenimą.

– Abejojau, ar norėsi. – Sju užkaitė virdulį ir dabar laiko iškėlusi bandelę su kumpiu. Pro popierių
sunkiasi riebus kečupas. – Nieko baisaus, jei nenori, aš surasiu jai namus, – nusišypso. – Arba
suvalgysiu pati.
– Ne, ačiū, – sakau, džiūgaudama, kad atsisakiau dar vieno kasdienio įpročio. – Smagurių diena
man rytoj.
Esu alkana po naktinio sekso, bet „Tupperware“ indelyje turiu du kietai virtus kiaušinius ir
pasitenkinsiu jais. Laikantis sveikos mitybos, išankstinis maisto ruošimas labai svarbus, to mane irgi
išmokė Adelė, todėl nuo šiol išsiverdu iš karto šešis kiaušinius ir laikau juos šaldytuve. Kumpis
kvepia gardžiai, bet atsisakydama jo jaučiu keistą pasitenkinimą. Lyg galėčiau nors šį tą kontroliuoti.
Kumpis nėra tas malonumas, kuriam turėčiau tarti griežtą „ne“, bet tai jau pradžia.
– Atleisk, turėjau parašyti tau žinutę, kad man nepirktum. Grąžinsiu pinigus.
– Nė negalvok, – Sju pastato arbatą priešais mane. – Pastaruoju metu puikiai atrodai. Tiesiog
švyti.
– Aš ne nėščia, jeigu to klausi! – Nors šiomis dienomis esu pakiliai nusiteikusi, žodis nėštumas
neišnyksta iš mano sąmonės.
– Tiesą sakant, ketinau klausti, gal tavo gyvenime atsirado naujas vyriškis.
– Ak, kokia būtų laimė, – nusijuokiu ir susikaupusi lupu kiaušinį.
– Na, toliau taip švytėk, ir jų neatsiginsi. Tokia graži moteris kaip tu neturėtų būti vieniša. Metas
vėl vaikščioti į pasimatymus.
– Galbūt. Šiuo metu tiesiog daugiau dėmesio skiriu sau, – vis dar šypsausi, nors darosi silpna
įsivaizdavus, kad mėginu viską papasakot Sju – tai, kurios santuoka tvirta, gyvenimo ritmas
nusistovėjęs. Sju pamanytų, kad kuoktelėjau ir krečiu nesąmones, iš tiesų taip ir yra. Bet kartu aš
pirmą kartą džiaugiuosi tuo, kas, atrodo, tęsis amžinai, negi šitai taip siaubinga? Bent jau tol, kol
niekas nebus įskaudintas? Visi mes saugome paslaptis. Adelė, aš ir Deividas. Kol yra taip, nejau
negaliu to turėti? Nejau negaliu turėti jų abiejų?
Sju vis dar į mane žiūri, įsitikinusi, kad kažką slepiu. Negaliu jos dėl to kaltinti. Žinau, kad mano
akys žiba, o eisena spinduliuoja gyvastį, kurios ilgokai trūko.
 Baigiu valgyti kiaušinius ir pažvelgiu į savo rankas, skaičiuodama pirštus. Tikiuosi, Adelei viskas
gerai. Ar jie vakar vakare barėsi? Ar todėl jis užsuko pas mane? Gal aiškino jai buvęs socialiniame
centre? Kartais galvoju apie juos daugiau nei apie save. Jis geria, bet išėjęs iš manęs nebuvo girtas.
Galbūt sugebėjo nuslėpti. Pradedu manyti, kad jam puikiai sekasi slėpti savo pikt​naudžiavimą
svaigalais. Galbūt pamėginti su juo pasikalbėti apie tai. Apie jo gėrimą. Galbūt kaip tik dėl to ir
šlubuoja jų santuoka? Adelė beveik negeria. Kai pietaujame, leidžiu sau išgerti taurę vyno, o ji ne.
Reikėtų ir man mažiau gerti. Jei mažiau gerčiau, tikrai greičiau numesčiau papildomus kilogramus.
Palieku Sju su antra kumpiu įdaryta bandele ir einu į Deivido kabinetą paruošti kavos aparato. Tai
veikiau darosi panašu į kvailą vyro ir žmonos žaidimą. Pilve skraido drugeliai, negaliu suvaldyti
jaudulio. Man visada patiko mano darbas, bet dabar jis suteikia naujo virpulio. Pagaunu save stebint
jo rankas, kai jis pasirašo ant receptų ir laiškų, ir prisimenu, kaip jos mane lytėjo. Kur jos buvo.
Vis dar negaliu pamiršti, kaip supanikavo Adelė pamaniusi, kad praleido telefono skambutį, ir
stirtas tablečių jos spintelėje, bet gal čia nieko grėsmingo? Galbūt ji tiesiog yra nervinga. Net
užsiminė turėjusi problemų praeityje. O gal Deividas veikiau ją saugo nei kontroliuoja? Ir iš kur
žinoti, kas iš tiesų vyksta už uždarų durų? Šiaip ar taip, negaliu jo apie tai kamantinėti, nes atskleisiu
pažįstanti Adelę, o tada jis tikrai pamanys, kad esu pamišusi persekiotoja, negana to – būsiu išdavusi
Adelę. Padėtis bjauri, bet tai netrukdo mano širdelei daužytis krūtinėje, kai jis pasirodo tarpduryje.
– Labas rytas.
– Ir tau labas. – Jis atrodo pavargęs, bet šypsena šilta ir nuoširdi, žydros akys mirksi man vienai,
ir mano veidą užlieja karščio banga. Juokinga. Dirbame kartu vos ne kiekvieną dieną. Jau turėjau
priprasti jį matyti, bet šis rytas kitoks. Vakar vakare kažin kas pasikeitė, kai gulėjome lovoje ir
kalbėjomės. Žinoma, tai truko neilgai – pažįstamas kaltės jausmas netruko įsismelkti tarp vėstančių
mūsų kūnų. Vyrai keisti. Tarytum išdavystė veikiau būtų juokas ir artumas, o ne seksas. Bet turbūt taip
ir yra. Toji mintis labiausiai žeidė, kai Janas mane apgaudinėjo, vos tik nustojau būti apsėsta sekso.
Galbūt juoką sunkiau sudėlioti į stalčiukus.
Visa tai siaubinga išdavystė, štai ką norėjau išrėkti jam, vos tik jis išėjo. Visa tai. Bet negalėjau
prisiversti prabilti. Ir kaip galėčiau? Juk nenoriu, kad tai liautųsi. Tai atvira, nemaloni tiesa. Noriu
turėti tai, ko negalima. Noriu savo meilužio ir savo naujos geriausios draugės.
– Tu gerai nusiteikęs.
Jis jau ruošiasi man atsakyti, pusiau šypsodamasis atvira burna, rankas susikišęs į kelnių kišenes,
versdamas mane visą keistai nutirpti iš susijaudinimo, kai pro duris įeina daktaras Saiksas.
– Deividai? Ar galim pasikalbėti?
Nusišypsau ir grįžtu prie savo stalo, palikdama juodu už uždarų durų. Ta trumpa neapčiuopiama
akimirka, šmėstelėjusi tarp mudviejų, dingo, ir taip turbūt geriausia. Turiu tramdytis. Kad ir kas tai
būtų, ilgai nesitęs, negalima prisirišti. Tai tik geismas. Ir jis praeis. Šie santykiai į nieką
neišsirutulios, neleisiu, kad taip atsitiktų. Bet šie pažadai tušti ir neįtikinantys. Mano širdis daužosi
per smarkiai, kad juos ištesėčiau.

Iki pietų priimu jau šeštą skambutį iš Antonio Hokinso, kaskart jo tonas vis dirglesnis, bet aš visomis
išgalėmis stengiuosi išlikti rami ir mandagiai baigti pokalbį.
– Kaip jau sakiau, pone Hokinsai, aš perduosiu jūsų žinutę daktarui Martinui, vos tik jis
atsilaisvins. Jeigu tai labai skubu, galiu patarti jums...
– Aš noriu kalbėti su Deividu. Man reikia su juo pasikalbėti.
 – Tada pasistengsiu, kad jis jums perskambintų, kai tik galės.
Jis tankiai šnopuoja man į ausį.
– Jūs tikrai teisingai užsirašėte mano mobiliojo numerį? Nenoriu, kad jis skambintų klaidingu
numeriu.
Pakartoju jam numerį, kurį matau savo ekrane, ir galiausiai jis padeda ragelį. Savo sudarytą
žinučių Deividui sąrašą papildau įrašu apie šį paskutinį skambutį ir nekantraudama laukiu, kada
baigsis gydytojų pasitarimas, kad Deividas kuo greičiau perimtų iš manęs Antonį. Atvirai kalbant,
man šiek tiek neramu. Kiek žinau, jų seansai vyksta sklandžiai, ir Antonis jau yra užsirašęs
pirmadieniui. Jis ateina pas Deividą tris ir daugiau kartų per savaitę, pats primygtinai to reikalauja.
Tikiuosi, nepatyrė atkryčio, jei dabar taip staiga, prieš savaitgalį, panūdo kalbėtis su Deividu.
Galiausiai pasirodo gydytojai, ir aš perduodu Deividui skambučių sąrašą.
– Žinau, pietų metas, bet, man rodos, turėtumėt jam perskambinti. Jis kalbėjo labai susijaudinęs.
– Ar kalbėjo nerišliai? – Deividas peržvelgia, kiek buvo skambučių.
– Ne. Ne, nepasakyčiau.
– Perskambinsiu jam dabar pat. Ar galėtumėt man surasti jo tėvų ir jo įgaliotinio numerius? Ir jo
apylinkės gydytojo?
Linkteliu. Vėl grįžtame prie viršininko ir sekretorės santykių modelio, ir tai visiškai neseksualu,
nepaisant nusistovėjusio šablono.
– Persiųsiu elektroniniu paštu.
– Ačiū.
Eidamas į kabinetą, jis vis dar žiūri į sąrašą. Paslapčia viliuosi, kad atsigręš į mane ir nusišypsos,
bet nesulaukiu. Visos jo mintys sutelktos į Antonį. Man jis toks patinka. Čia yra gydytojų, kurie – nors
ir profesionalai – gali visiškai atsiriboti nuo savo pacientų. Galbūt toks metodas yra geriausias ir
tinkamiausias, bet nemanau, kad Deividas vienas iš jų. Tačiau kartu abejoju, ar tie gydytojai geria kas
vakarą. Jis keistuolis. Klausiu savęs, kaip kad visada savęs klausinėju, kokie demonai jį valdo. Kaip
žmogus, taip puikiai gebantis klausytis kitų ir priversti juos išsikalbėti, pats gali būti toks beviltiškas.
Suvalgau salotas prie stalo, tada leidžiu sau mėgautis penktadienio popiete. Antonis paskambina
dar du kartus, nors ir patvirtina ką tik kalbėjęsis su Deividu. Sako, kai ką pamiršęs ir turįs dar kartą
su juo pasišnekėti. Mandagiai jį nutraukiu, nenoriu būti įvelta į pokalbį, kurį palaikyti esu
nekompetentinga.
Pusę trečios pamatau, kaip įsižiebia švieselė Deivido pirmojoje linijoje. Pokalbis trunka minutę ar
kiek daugiau, ir aš žinau, kad jis skambino Adelei. Tikrai nesistengiu sekti jo skambučių, bet kitaip
negaliu. Pusę dvyliktos ir pusę trečios kiekvieną dieną. Trumpi skambučiai. Per daug trumpi
mandagiam darbiniam pokalbiui. Kasdien jie primena man panišką Adelės skubėjimą iš sporto klubo.
Su ja praleidau pakankamai daug laiko, kad į šiuos skambučius pažvelgčiau kiek kitaip, nors ji visada
išeina į kitą kambarį ar į koridorių. Iš visų šios padėties keblių dalykų, iš visų niuansų, dėl kurių
turėčiau jaustis siaubingai, šie skambučiai mane kamuoja labiausiai. Kas vyksta tarp jųdviejų? Kokia
ta jų meilė? Ar apskritai tai meilė? Pavydo geluonis graužia mane iš vidaus.
Baigiantis darbo dienai, išėjus paskutiniams pacientams ir savaitgaliui atvėrus mums duris, iš
kabineto išeina Deividas su švarku ir portfeliu rankoje. Nesitikiu, kad jis užsisėdės darbe – niekada
to ir nedaro, nustebčiau, jei būtų kitaip, – bet aš vis tiek jaučiuosi mažumėlę nusivylusi.
– Ar Antonis gerai jaučiasi? – klausiu tiek iš susirūpinimo, tiek iš noro pasikalbėti su Deividu. Jis
negali atskleisti man smulk​menų apie pacientus, aš tai žinau, bet vis tiek klausiu.
 – Į jo skambučius atsakinėk trumpai, – paliepia jis. – Laikinai daviau jam tiesioginės linijos
numerį, bet jeigu jis neprisiskambins, gali skambinti ir tavo linija. Nesileisk su juo į asmenines
diskusijas.
Linkteliu kiek sutrikusi. Kokia velniava čia vyksta?
– Gerai. – Bet mano veidas nustebęs, ir jis tai mato.
– Jam manija. Turbūt heroinas nuo jos išvaduodavo, bet paskui pats tapo jo manija. Tikėjausi, kad
nebus taip greitai įgijęs nuo jo priklausomybės, bet klydau.
Galvoju apie visus tuos skambučius.
– Jis jaučia maniją tau.
– Galimas daiktas. Bet nenoriu, kad jis persimestų prie tavęs, kai nepavyks įsikibti į mane. Taip
yra ne todėl, kad jam atrodau ypatingas – jis turi polinkį prisirišti prie naujų žmonių. Ir dabar aš esu
jo taikinys.
– Susitvarkysiu su skambučiais. – Noriu atkreipti dėmesį, kad savo darbą gana neblogai išmanau,
bet kartu man patinka, kad Deividas nerimauja dėl manęs. Nors man labiau neramu dėl jo. – Ar jis
pavojingas?
– Nemanau, – Deividas šypteli. – Tiesiog jo nervai pakrikę. Bet rizikuoti – ne tavo pareiga.
Sju virtuvėlėje ir mato mus iš ten, skalaudama puodelius ir ruošdamasi dėti juos į indaplovę, todėl
negaliu jo klausinėti apie savaitgalio planus. Nors, tiesą sakant, ir nenoriu žinoti – Adelė visada stovi
tarp mudviejų, net jeigu niekada ir neminima. Dabar, kai aptarėme darbo reikalus, jis nejaukiai
palinki man gero savaitgalio ir patraukia prie durų.
Grįžteli išeidamas, meta per petį skubrų žvilgsnį. Paskutinį žvilgsnį. Iš laimės maloniai sumaudžia
skrandį, paskui surakina pavydas. Jis keliauja namo pas ją savaitgaliui. Ar tomis dienomis jis bent
pagalvoja apie mane? Galbūt kartais, nes vieną šeštadienį išdygo prie mano durų, bet ką jis apie
mane mano? Ar jis svarsto galimybę ją palikti dėl manęs? Norėčiau žinoti, kas jam esu. Kur link visa
tai veda, jeigu apskritai kur nors veda. Dabar jis jau tikrai turėtų apie tai prabilti. Juk esame nebe
vaikai. Vėl pasijuntu pigena ir susmunku į kėdę. Turėčiau dėti tašką. Žinau, kad turėčiau.
Dirsteliu į laikrodį. Tuoj penkios. Nusigręžiu ir vėl žvilgteliu, laikas, regis, sustojo. Reikia
išplauti kavos aparatą, paruošti kai kuriuos dokumentus pirmadieniui, tada ateis metas ir man keliauti
namo.
Galbūt šį vakarą eisiu pabėgioti, bet dėl pakrikusio miego jaučiuosi tokia pavargusi, jog žinau, kad
to nebus. Įgnybiu sau. „Aš nemiegu“, – kartoju.
 22

Adelė

Ir nors vakarą namie praleidome kaip bet kuri kita pora – pietūs, televizorius, nereikšmingas
pokalbis, – Deividas praėjusią naktį vis tiek miegojo svečių kambaryje. Neva dėl karšto tvankaus
oro, bet čia didelis senas namas ir storos sienos išlaiko erdvius kambarius gana vėsius. Pakilęs eiti
miego, jis vengė žiūrėti man į akis. Šito galima buvo tikėtis, bet sudaužytos širdies šukė iki šiol duria
man į vidurius.
Kai išgirdau jį šį rytą vaikštinėjant po namus, atsikėliau ir išvažiavau į sporto klubą, kad
išvengčiau susidūrimo su juo, nepastebimai ir skaudžiai skylant mūsų santuokai. Žūtbūt turėjau išlieti
slopinamas emocijas, todėl uoliai myniau bėgtakiu bei dariau sunkesnius pratimus prie dar
neišmėgintų treniruoklių, bet nepajutau jokio malonumo. Gryna laiko gaišatis. Kam tai svarbu? Ar aš
kam nors dar svarbi?
Grįžusi spėjau mudviem paruošti lengvus priešpiečius, tada jis išėjo. Socialinės paramos
reikalais. Kažkoks neskoningai apsirengęs gvėra atvažiavo jo pasiimti nudrengtu automobiliu. Jie visi
atrodo vienodai, tie geradariai. Nuo Vestlandso laikų niekas nepasikeitė. Lyg neskoninga apranga
darytų juos gerbtinesnius. Bent jau ta savanorystė socialinės paramos centre nebuvo grynas melas,
nors žinau, kad jos griebiasi kaip dingsties bent kartelį susitikti su Luiza.
Jam išėjus, iš pradžių buvo dingtelėjusi mintis pačiai jai parašyti ir pasiūlyti kur nors išgerti
kavos – staiga pasijutau vieniša šiame name, – bet vėliau apsigalvojau. Nežinau, kur jis tokiomis
dienomis lankosi, o rajonas, kuriame gyvename, labai judrus, todėl atsitiktinumų pasitaiko. Negaliu
viskuo rizikuoti ir leisti jam mus pastebėti pro automobilio langą tik dėl to, kad jaučiuosi pri​slėgta.
Tad valandą dvi tvarkau namus, šveičiu vonias tol, kol jų paviršius net švyti, o aš sunkiai gaudau
kvapą. Darbus nutraukia traškėjimas prie laiškų dėžutės – šeštadienio paštas atkeliavo vėliau nei
įprastai.
Kai pamatau voką su pažįstamos bendrovės spaudu kamputyje ir tvarkingai ranka užrašytu adresu,
apsidžiaugiu, kad šiandien nesukėliau barnio. To būtų buvę per daug ir visiškai nebūtina. Dabar jam
bus dėl ko sunerimti. Mano akimis, praeitis nelyginant liūnas, ir Deividas iš lėto, labai iš lėto į jį
grimzta. Mane vėl apima liūdesys.
Atplėšiu voką ir dėbsau į stulpelius su aprašu bei išlaidomis, prabėgomis peržiūriu lydraštį. Kaip
visada – nieko neįprasto ar keisto. Mes nebenuvažiuojame į Gražiojo slėnio namą, ten niekas
nebegyvena nuo tos dienos, kai sudegė vienas pastato sparnas. Dar kartą perskaitau laišką.
Pagrindiniame pastate šis tas suremontuota. Atnaujintos tvoros. Visos vaizdo kameros veikia. Jokios
naujos žalos turtui. Namas vis dar prijungtas prie dujotiekio ir elektros tinklų, mokesčiai sumokėti.
Kanalizacijos sistema veikia gerai. Žemės renta už nuošalius laukus mokama tvarkingai. Vasaros
sąskaita visada mažesnė nei žiemos. Nėra reikalo smarkiai šildyti pastatų, tegu orai Škotijoje ir
vėsūs. Atvirai kalbant, dauguma žmonių greičiausiai jau pamiršo, kad kitados ten buvo dvaras:
Miegančiosios gražuolės pilis už gyvatvorių.
Palieku laišką ir sąskaitą ant virtuvės baro, kad Deividas pamatytų. Padedu jį taip, jog atrodytų,
kad atsainiai jį ten numečiau. Ir tai jį suerzins. Man nederėjo jo atplėšti. Reikėjo padėti ant jo
rašomojo stalo pamačius tos bendrovės spaudą. Jis adresuotas mums abiem, bet visi žino, kad jis
atsakingas už finansus. Aš tik daili lėlytė: liūdnoji žmona, kurią būtina globoti.
Advokatai nustojo klausinėti, ar ketiname parduoti dvarą. Galėtume iš viso jo neparduoti. Nors
ateityje, ką gali žinoti... Skrandyje lyg kas apsiverčia, pagalvojus, kas gali nutikti. Jeigu mūsų
paslaptis išaiškėtų, pavirstų dulkėmis, nebūtimi. Jeigu išsivaduotume nuo jos. Mintis kelia kvaitulį,
bet kartu suteikia jėgų.
Žvilgteliu į laikrodį. Pusė devintos. Už lango iš lėto gęsta vasaros diena. Deivido nebus namie iki
dešimtos. Jis nepanoro pietauti namie, tad man nėra ko jaudintis. Tačiau turiu kai kur nueiti, ir nėra
prasmės daugiau atidėlioti. Privalau pasirengti. Privalau būti pasiruošusi. Tam tam tikra prasme to net
laukiu.
Tik turiu būti labai labai atsargi.
 23

Luiza

– Ei, senut! Tu gal prisirūkius, ar ką? Manau, įklimpai į tikrą šūdą. Net man tai aišku, o juk aš, kaip
žinai, nuolat įsiveliu į kokią makalynę, – ragelyje garsiai aidi smerkiami Sofi žodžiai.
Jau gailiuosi jai prasitarusi.
– Ką sau galvoji? Ir kodėl iki šiol man nieko nesakei?
– Buvau užsiėmusi, – suniurnu. Kas ji tokia, kad mane teistų? Tik jau ne ji.
– Eik tu sau. Jau nekalbant apie tai, kad jis tavo viršininkas, visa ši istorija nieku geru nekvepia.
Kad ir kokia esu laiminga, kad pagaliau išlindai iš namų, ne visai tai turėjau galvoje. – Ji bando
sušvelninti savo kritišką požiūrį, nutaisydama linksmą balsą, bet aš vis tiek siuntu, vaikštinėdama
aplink namą. Ji paskambino tik todėl, kad jos vakaro planai subliūško ir dabar kiaukso namie su Ela.
Turbūt nė nepastebėjo, kad nerašau jai žinučių.
– Žinau, žinau, – sakau. – Aš nutrauksiu santykius.
– Nutrauksi – su kuo? Su ja ar su juo? Man kažkodėl atrodo, kad tu dulkiniesi su abiem. – Ji
patyli. – Tikrai dulkiniesi su abiem?
Šypteliu puse lūpų, nors ji mane ir erzina.
– Ne, žinoma. Tai tik... Nesuprantu – kaskart, kai mėginu nutraukti santykius su vienu ar kitu, man
nepavyksta.
– Nori mano patarimo? – sako Sofi, bet ją nutraukia plonas balselis, sklindantis iš toli. – Luktelėk,
Luiza.
Jos balsas nuslopsta, nes kalba nusigręžusi: „Sakiau tau, Ela, mamytė kalba telefonu. Keliauk ir
paprašyk tėčio. Na, dar kartą jo paprašyk.“ Ji vėl pabyla man į ausį:
– Atsiprašau, Lu. Tie įkyruoliai vaikai...
Nuryju sprangų gumulą. Nesu tikra, ar noriu jos patarimo. Labiausiai noriu, kad ji nusijuoktų ir
pasakytų: viskas puiku ir išties, argi ne įdomu? Bet nujaučiu, kad to neišgirsiu. Ir esu teisi.
– Jeigu nori mano patarimo, mieloji, – kalba ji toliau, – mesk juos abu. Tu negali būti jos drauge,
nes dulkinaisi su jos vyru, ir tai mėšlas, ir negalėsi būti jo meiluže, nes jis vedęs moterį, su kuria
susidraugavai, tai irgi mėšlas. Turėti romaną yra gana didelė paslaptis, ir tu tam, mano nuomone, ne
per labiausiai tinki, – tai komplimentas. Tu verta daugiau, Lu. Prisijunk prie „Tinder“ pažinčių
programėlės ar kokios svetainės. Ten galybė seksualių vyrų, patikėk manim. Vienišų, nesusisaisčiusių.
Prisiekiu Dievu, jeigu iki kito karto, kai susitiksim, nebūsi susikūrusi profilio, tau bus riesta. Sutarta?
– Sutarta, – meluoju pro sukąstus dantis, kad tik pasijustų laiminga ir nuo manęs atstotų.
– Man metas, Lu, Elą tuoj ištiks isterija. Bet palaikom ryšį. Aš čia, jei tau manęs prireiktų.
Ji padeda ragelį, bet jos žodžiai vis dar aidi mano galvoje. Mesk juos abu. Lengva jai sakyti,
gyvenant tokį gyvenimą, pilną visko – šeimos, romanų. Sofi niekad nepritrūks dėmesio ar draugijos.
Greičiausiai ir nepasimatysim, kol negrįš Adamas, o tada būsiu priversta mesti Deividą, ir viskas
išsispręs savaime. Galų gale man nebūtina įtikti Sofi. Kai ji pasakoja apie savo romanus, aš klausausi
ir linkčioju, o vertinimus pasilieku sau. Kodėl jai nepasielgus taip pat? Ji apsimeta visažine, bet taip
nėra. Negaliu įsivaizduoti Adelės man nurodinėjant, ką ir kaip daryti. Adelė išklauso ir palaiko –
kaip tikra draugė.
Suprantu, kaip beprotiškai tai skamba, atsižvelgiant į padėtį, bet ryžtingai išmetu Sofi iš galvos ir
įsipilu antrą taurę vyno, kad ilgiau mėgaučiausi, įmetu ledukų. Nesijaučiu per daug nusikaltusi, nes
šitokias kalorijas sau leidžiu, atvirai kalbant, maniau, kad šią dieną ištverti bus sunkiau. Savaitgaliais
nelengva laikytis dietos, bet dabar, kai pajutau skirtumą, kiek paprasčiau. Rytą nebėgiojau, nes miegas
mane iškankino ir niekaip negalėjau prisiversti, bet ilgai vaikščiojau, ir, nors baisingai alkau duonos,
pietums leidau sau tik žuvį su daržovėmis. Kai prieš tai paskambinau Adamui ir Janui ir išklausiau
ilgiausią pasakojimą apie gardumynus, kurių jie skanavo, mano skrandis ėmė dar garsiau gurgti.
Todėl neplaksiu savęs dėl vyno. Reikia leisti sau šiokį tokį malonumą, o jei ir padauginsiu, tikrai
nenukrypsiu tamsiu keliu į persivalgymą. Spintelės tuščios, o šiuo vėlyvu paros metu tingiu lįsti iš
namų. Šiaip ar taip, vynas padės užmigti. Iš tikrųjų mano naktiniai košmarai tapo dar sunkesni, bet
turbūt nieko keista – juk dulkinuosi su savo naujos draugės vyru. Šis žodis nuskamba mano mintyse
taip šiurkščiai, kad net krūpteliu. Taip, nenuostabu, kad mano miegas toks sutrikęs.
Prabėgomis peržiūriu televizijos kanalus, ieškodama kuo išsiblaškyti. Nieko gero, kažkoks
siaubingas talentų šou. Dar sena „Frosto prisilietimo“ serija. Nieko, kas mane užkabintų. Išgeriu dar
vyno, ir mano mintys sugrįžta prie Deivido ir Adelės. Kažkuri mano smegenų kertelė visada mąsto
apie Deividą ir Adelę. Ar jis galvoja apie mane? Ar ji galvoja apie mane? Kone nusikvatoju. Gal aš
paranoikė? Verčiau eisiu anksti miegoti, ryt bent jau galėsiu ilgai tįsoti lovoje, jeigu šūdinai
išsimiegosiu.
Nueinu į virtuvę ir papildau taurę. Jeigu dabar sustosiu, būsiu patvarkius mažiau nei pusę butelio,
– vis tiek geriau nei įprastai. Ar Deividas geria namuose? Ar jie buvo išėję pavakarieniauti? Ar jie
mylisi iš kaltės ir noro susitaikyti? Ar jis lygina mūsų kūnus? Dieve, viliuosi, kad ne. Klausimai
dūzgia galvoje, ir aš nustoju su jais kariauti.
Išsiimu užrašų knygelę iš virtuvinio stalčiuko. Ji yra mano ryšys su jais, o jeigu jie abu vis tiek
įstrigę mano galvoje, tada galiu žvilgtelėti į Adelės praeitį, kad ir kaip būtų nelengva išnarplioti tas
baisias keverzones. Be to, pastarosiomis dienomis man daug lengviau sekasi įkirsti įprastas
kasdienes užduotis. Gal dabar įstengsiu lengviau suvokti, kas ten parašyta.
Išjungiu televizorių ir nusinešu taurę vyno į miegamąjį. Jaučiu malonų prie žemės traukiantį
svaigulį, nors išgėriau palyginti nedaug. Dabar, kai laikausi dietos, galiu nebrangiai prisigerti.
Stengiuosi mesti iš galvos svarstymus, kaip nusipiginau.
Numetu drabužius ant grindų, lieku tik su marškinėliais ir lendu į lovą. Akys jau apsunksta, ir aš
gurkšteliu didelį gurkšnį vyno. Neišsivaliau dantų. Tiek to, vėliau, kai išgersiu – mėta ir vynas ne per
geriausiai dera, – bet turbūt užmigsiu ir išsivalysiu, kai po kelių valandų mane pažadins košmarai.
Tiesiog laisvės bokštas, dingteli, – einu miegoti nė nesulaukusi dešimtos. Šypteliu nuo tokios minties,
tada įjungiu lemputę prie lovos ir atsiverčiu užrašų knygelę. Iš pradžių smulki kampuota rašysena
gelia akis, bet iš lėto ją perprantu. Adelės ir Deivido praeitis. Tavo miego vardan, sako mano vidinis
balsas. Tai padės tau užmigti. Aha, kurgi ne, atsakau sau. Ir abu žinome, kad tai melas.

...jis prasideda kaip visada. Aš bėgu, o jie mane vejasi. Turto agentai, iš beorės erdvės
nužengusi motina, Ailša, tas berniukas, kurį anąkart sumušiau skersgatvyje tik dėl to, kad
negalėjau pakęsti odos niežulio, įkyrus kaifo trūkumas ir kiaurai persmelkiantis
kunkuliuojantis įtūžis. Kaskart vis tie patys, bet kartu ir kitokie. Siaubingi jų pavidalai, štai
kaip aš juos iš tikrųjų matau: įdubusios akys, glebi oda, aštrūs kruvini dantys, amžinai
išsiurbiantys iš manęs visą gyvastį. Ant rankų matyti žymės, kurias paliko mama ir Ailša, kai
pagavo ir įkando prieš man ištrūkstant. Joks psichų daktaras man neišaiškins, kas sukelia
šiuos vaizdinius. Anot daktarų, tai kaltė. Kaltė dėl mano įpročių, dėl jų poveikio šeimai. Jie
neturi žalio supratimo, kas darosi mano galvoje. Žymės, kandžiojimas, kraujo siurbimas –
visa tai neišvengiamai susiję su tuo, kad per juos atsidūriau reabilitacijos centre ir kad esu
priverstas atsisakyti vienintelio dalyko, kuris teikia man tikro džiaugsmo šiame nykiame
gyvenime.
Aš bėgu daugiabučio laiptais. Ne to daugiabučio, kuriame gyvenu su Ailša, o to, kur
glaudėsi mama su Žnyplėmis, su savo pedofilu draugužiu, kurio tikras vardas Teris, prieš jam
dingstant. Namas senas ir liftuose taip smarkai dvokia myžalais, jog net tada, kai jie veikia,
nesusituri ir verčiau renkiesi laiptus. Sapne lipu laiptais ir girdžiu sau už nugaros juos mane
keiksnojant, užgauliojant. „Mes viską apie tave žinom! Nemanyk, kad nežinom!“ – spiegia
mama. Jų balsai pikti, daugybė aštrių dantų vos telpa žabtuose. Girdžiu metalinį kaukšėjimą
per betoninius laiptus, o aš žengiu sunkiai kilnodamas kojas, nelyginant per sirupą. Niekaip
negaliu paskubėti. Galiausiai pasiekiu laiptų aikštelę ir pažvelgiu žemyn.
Jie dviem aukštais žemiau, bet labai greitai artėja, gauja paklaikusių būtybių, pusiau
žmonių, pusiau žvėrių. Ten, kur turėtų būti jų pirštai, tabaluoja ilgi aštrūs peiliai. Jie
ruošiasi mane supjaustyti į smulkius gabaliukus, paskui suvalgyti. Jau nebeturiu jėgų bėgti
ir pakėlęs akis nuo laiptų žiūriu į eilę nušiurusių butų, į vienas duris. Iš kažkur bumbsi
hiphopas. Pro suodiną langelį duryse išvystu Žnyples, kaipgi be jo. Jis spokso į mane pro
purviną stiklą, pakelia pirštą-peilį ir sukinėja jį į visas puses, tarsi piktai plūstų mane.
Aš aklavietėje. Jie tuoj mane sučiups, žinau. Jų pirštai sudraskys mane į skutus. Kaip tik
šioje vietoje įprastai sustingstu sapne, o kai Ailša iki manęs nusigauna, pabundu. Bet ne šį
kartą. Šįkart sapnas-aš įgyja kitų spalvų.
Durys.
Pirštai.
Pažvelgiu žemyn į savo rankas. Ant dešinės rankos dar vienas mažylis pirštas. Stoviu
laiptinės aikštelėje ir kone kvatoju. Aš sapnuoju ir tai žinau. Kai susikaupiu, prislopsta
metalo brūžavimas. Dirsteliu į duris laiptų aikštelėje, bet žinau, kad čia ne tos durys, kurių
man reikia. Pasigręžiu į sieną, kurią kažkokie mėgėjai nemokšiškai nupurškė bjauriais
grafičiais. Mintyse perdėlioju linijas ir suformuoju mažas dureles su apvalia rankena tarsi
kokiame vaikiškame piešinyje.
Mane jau supa pabaisos, bet aš nekreipiu į jas dėmesio, nes tuoj atidarysiu savo naujas
duris. Galvoju apie paplūdimį. Ne tą, kur buvome per sumautas atostogas Blakpule, kur
beveik kasdien lijo, o Ailšą nuolat ištikdavo paaugliški pykčio priepuoliai, nes negalėjo su
savimi pasiimti spuoguoto priekvailio draugelio, bet tą iš tiesų prašmatnų pajūrį, kaip iš
kelionių agentūrų vitrinų.
Pasuku rankeną ir žengiu pro duris.
Mano naktinis košmaras išsisklaido, ir aš atsiduriu baltame paplūdimyje, mano plaukus
kedena švelnus vėjelis, šiltas vanduo skalauja kojas, išplaudamas įkaitusį smėlį iš
tarpupirščių. Aš vilkiu šortus ir marškinėlius. Esu ramus. Noriu juoktis. Noriu, kad tai
pamatytų Adelė ir tada staiga ji pasirodo – sapnas-Adelė. Vanduo dirbtinės žydros spalvos,
 bet kaip tik tokios spalvos visada įsivaizdavau vandenyną. Į vaizdinį dar įtraukiu delfinus.
Taip pat padavėją, nešantį mums kokteilius aukštose taurėse. Jie atrodo keistai. Niekad nesu
gėręs kokteilio, bet šis yra braškių tyrės skonio, tokio, kokio veikiausiai ir turėtų būti.
Nedaug trūko, kad įtraukčiau ir adatą su kaifu, bet to nedarau. Sapne juokiuosi, tada
nusijuokia ir sapnas-Adelė, ir aš jau nebeištveriu – pabundu.
Bet MAN PAVYKO. Velniai rautų, negaliu tuo patikėti, pavyko. Man pavyko! Aš galiu būti
savo sapnų karaliumi. Kitą kartą bus dar geriau. Žinau. Jaučiuosi per daug išsekęs, kad vėl
užmigčiau. Ketvirta ryto, visi miega, bet mano širdis daužosi. Dar niekad nesu patyręs tokio
gero jausmo. Tai buvo lyg magija. Tikra magija, ne kaifas nuo narkotikų. Knieti kuo greičiau
nulėkti pas Adelę ir jai papasakoti, bet mergaitės kitoje namo pusėje, ir negaliu rizikuoti būti
sučiuptas. Jie mane išspirs lauk. Kai čia atvykau, man patiko ši mintis, bet ne dabar. Tiesiog
svaigstu. Rašau šiuos žodžius išsišiepęs ligi ausų, kaip tikras prietranka. Nepasakosiu jai,
kad įsivaizdavau ją paplūdimyje su manimi, kad ji ten staiga išdygo, lyg taip ir turėjo būti.
Tarsi neįsivaizduočiau laimės be jos. Mane tai tiesiog išmuša iš vėžių, velniai žino, ką ji apie
tai pamanytų.
Praėjo jau beveik pusė mums čia numatyto laiko. Kas bus, kai išvyksime? Nelabai tikiu,
kad daktaras Deividas norėtų mane matyti šalia. Adelė sako, kad jis mane pamėgs, bet ji
nepažįsta žmonių taip kaip aš, o jis man atrodo kaip žmogus, linkęs absoliučiai viską
kontroliuoti.
Man vis dar smalsu, ką čia veikia tie advokatai. Nespaudžiu jos, bet po susitikimo su jais
ji elgėsi keistai. Vis tiek kada nors atsiskleis. Man puikai sekasi išprovokuoti žmones kalbėti.
Dabar per psichoterapijos seansus aš daugiau klausausi, nei kalbu. Visi nori kalbėti apie
save. Elementaru. Gal reikėtų kada nors čia susirasti darbo? (POKŠTAS)
Lauke jau bunda paukščiai. Vis dar negaliu patikėti, kad man pavyko. Tas gnaibymasis ir
pirštų skaičiavimas nenuėjo veltui. Po velnių, aš kontroliavau savo sap​ną. Deividas to
nesugebėtų. Tai jos ir mano paslaptis...

Vaizdas akyse liejasi ir aš pagaunu save dukart skaitant paskutinį sakinį, nes nuo vyno mintys
susijaukia. Užsimerkiu. Tik sekundėlei. Knygelė išslysta iš rankos. Turiu išsivalyti dantis, dingteli lyg
per miglą, ir užmiegu.
 24

Adelė

Tiesiog siaubinga. Siaubinga. Nėra kitų žodžių apibūdinti šį rytą. Riksmai liovėsi, bet ši tyla dar
baisesnė. Mane pykina. Krečia drebulys. Tiesą sakant, nė nežinau, ką sakyti, ir ar turėčiau, ką sakyti.
Ir ar galėčiau. Juk pati dėl visko kalta.
– Aš persikraustau į svečių kambarį. Kol kas. Kuriam laikui. Manau, taip bus geriausia. Kol
nuspręsime, ką daryti. – Jo balsas skamba profesionaliai ramiai, bet jis įniršęs. Pažįstu jį. Tenoriu
išsiverkti, bet susitvardau. Nutaisau išdidžiai abejingą miną. Nenoriu, kad žinotų, kaip skaudžiai
mane žeidžia.
– Kur kreditinė kortelė? – klausia, jo žvilgsnis ledinis.
Daiktai, kuriuos buvau užsisakiusi iš prekes siūlančio komercinio kanalo, pradėjo plaukti į namus
nuo aštuntos ryto. Ir iki devintos buvo pristatyti visi ligi vieno. Pristatymo laiką buvau kruopščiai
nurodžiusi, sumokėjusi viršaus už prekių atvežimą konkrečiu laiku. Apsipirkau vos per valandą, bet
mano aklai pasirinkti pirkiniai gerokai patuštino Deivido „American Express“ sąskaitą. Naujas kavos
aparatas – dailiausias modelis. Nauja duonkepė – taip pat. Šiek tiek papuošalų. Labai brangus
fotoaparatas. Pjaustyklė, smulkintuvas, garų puodas su visais priedais. Ir pirkinių programos
cinkelis – aukščiausios klasės bėgtakis. Tūkstančių svarų kaip nebūta.
Nukabinu nuo virtuvinės kėdės atlošo rankinę ir paduodu jam, tada lyg nubaustas vaikas žiūriu,
kaip jis ištraukia iš mano piniginės neįkainojamą kortelę ir ją sukarpo.
– Maniau, tarėmės atversti naują puslapį, – sako, išmesdamas plastiko ketvirčius į šiukšlių dėžę.
Jis atrodo toks šaltas. Noriu jį patikinti, kad viskas bus gerai ir kad manimi pasikliautų, bet negaliu.
Pati įžengiau į šį kelią, krėsdama dalykus, kurie stumtų jį nuo manęs jos link, ir dabar turiu to kelio
laikytis. Negaliu leisti sau būti silpna. Privalau pasitikėti Luiza, savimi ir Deividu, kad įgyvendinčiau
sumanymą.
– Tikėjausi, kad visa tai jau seniai praeityje, – niurna jis, dėbsodamas į koridorių.
Koridorius vėl atrodo kaip tada, kai įsikraustėme, – visur dėžės.
– Aš pasirūpinsiu, kad visi daiktai būtų grąžinti. – Kiek patyli. – Bėgtakį gali pasilikti, jei nori.
Žinau, ką jis galvoja. Taip jis galės ilgiau išlaikyti mane namuose.
– Tegu išveža ir jį, – sakau. Sporto klubo narystės panaikinti jis vis tiek negalės. Mes sumokėjom
už metus. Taip daug pigiau ir tada mėginau jam įtikti. Naujasis mūsų gyvenimo lapas.
Įdėmiai žvelgiu į jį. Ar jo širdyje dar rusena bent kruopelytė meilės man? Jos dar turėjo likti. Turi
likti. Jis vėl kiša ranką į mano rankinę ir ištraukia namų raktus.
– Man reikia važiuoti į socialinį centrą. Neturiu kitos išeities. Jie rengia priėmimą, bet aš tik porai
valandų.
Žinoma, jam reikia eiti. Pirmiausia darbas. Jis visada nori padėti žmonėms. Visiems, išskyrus mus.
Išskyrus mane. Jiems jis teikia pirmenybę. O man lieka tik piliulės. Nesuprantu, kodėl jis paėmė mano
raktus tol, kol nueina iki virtuvės durų, jas užrakina, o raktą įsikiša į kišenę, tada sustaugiu, pusiau
kvatodama, pusiau šaižiai klykdama. Negaliu susiturėti.
 – Tu mane užrakinsi? – Netikiu. Mūsų santuoka kurį laiką tikrai priminė kalėjimą, abu tai jutome,
bet ar dabar jis tampa mano kalėjimo prižiūrėtoju?
– Darau tai tavo pačios labui. – Jis nurausta ir vengia mano žvilgsnio, bent jau tiek turi padorumo.
– Tik šį rytą. Aš negaliu... Niekaip negaliu... – jis ieško žodžių. – Negaliu būti blaškomas...
Jis vangiai mosteli ranka į koridorių, paskui į mane.
– Viso šito. – Jis nusigręžia. Nebeatlaiko mano žvilgsnio. – Verčiau pailsėk. Galbūt mums reiktų
dar kartą pakeisti tau vaistus. Ryt pasiaiškinsiu.
Mane užkabino tas žodis blaškomas. Jis nori pasakyti, kad negali būti blaškomas minčių apie tai,
kur esu ir ką veikiu. Jam neužtenka net mūsų kvailo susitarimo dėl telefono skambučių.
O gal mažiau būtum blaškomas, jeigu liautumeis dulkinti savo riebią registratorę, maga jam
išrėkti, bet neišspaudžiu nė žodžio. Tabletės, kurias jis privertė mane išgerti jam matant, pradeda
veikti ir aš pasijuntu kiek mieguista. Tiesą sakant, man vis tiek. Truputis miego bus į naudą.
Supypsi jo telefonas ir jis susiruošia eiti. Iš manęs telefono neatima – gal sąmoningai, gal dėl to,
kad ligi galo nesugromuliavo, kas vyksta, ir pamiršo. Atsidūstu iš palengvėjimo. Dėl visa ko jį
paslėpiau. Bet aš jau ir taip pakankamai ir turbūt neapgalvotai rizikuoju. Telefonas lieka kitam kartui.
– Vėliau pasikalbėsim, – sako jis, traukdamas prie durų. Tušti žodžiai. Tarsi mes kada kalbamės.
Mes nesikalbame apie mus, nesikalbame apie tai. Jis nutyla ir grįžteli, lyg norėdamas dar ką pridurti,
bet nepasako.
Ilgokai žvelgiame vienas į kitą, kitados meilužiai, dabar nebylūs kariai mūšio lauke, paskui jis
išeina.
Girdžiu, kaip apatinėje spynoje pasisuka raktas, ir pasijuntu užmūryta mūsų name. Labai keista
žinoti, kad negalėsiu ištrūkti. Jau seniai nesijaučiau tokia bejėgė. O jeigu gaisras? O jeigu namas
užsidegs, kai miegosiu? Nuo vaistų protas apkvaista. O jeigu užkaisiu keptuvę ir apie ją pamiršiu? Ar
jis bent pagalvojo apie vieną iš šių galimybių? Nesvarbu, kad iki šiol nebuvo jokio gaisro. Galbūt
jam atrodo, kad šiomis dienomis aš pakankamai išradinga ir sugebėčiau pati ištrūkti. Tiesą sakant,
būtų gan paprasta išdaužti langus, jeigu tik sugalvočiau sprukti.
Stoviu tyloje, spoksodama į stiklą ir galvodama apie liepsnas, galvoje sukte sukasi įvairios
mintys, bet įkyriai tvinkčiojantis skruostas sugrąžina į dabartį. Aš išgėriau visas jo tabletes, bet iš
tikrųjų man reikia ibuprofeno.
Užgėrusi dvi tabletes vandeniu, nulipu žemyn į tualetą ir, įjungusi šviesą, pasilenkiu virš kriauklės,
kad aiškiai matyčiau savo veidą veidrodyje. Mėlynė kaip reikiant, ryškus žiedas ant skruosto. Oda
kiek patinusi, ir aš krūpteliu iš skausmo, kai švelniai ją paliečiu. Vakar vakare ten buvo tik raudona
dėmė. Šiandien ji jau kone svarbiausias mano veido akcentas. Mėlynė išnyks per savaitę, esu tuo
tikra.
Nekenčiu. Jo susirūpinimas dėl ryškėjančios mėlynės šį rytą kaipmat išgaravo, kai į namus ėmė
plūsti mano užsakyti pirkiniai, ir nieko čia nepadarysi. Ir vėl pyktis, vėl tie patys sunkūs vakar vakare
aidėję klausimai, į kuriuos iki šiol jam neatsakiau. Jis norėjo žinoti, kur buvau. Kodėl sugrįžęs nerado
manęs namie. Ką aš veikiau.
Žinoma, negalėjau jam papasakoti, kur aš iš tikrųjų buvau – planavau parsirasti namo iki jam
grįžtant, tačiau mano nesugebėjimas tinkamai apskaičiuoti laiką buvo dar viena vakarykščio fiasko
klaida. Gal reikėjo kaip nors paaiškinti, ką nors prikurti. Arba ne. Aš net kiek mėgaujuosi tuo nebyliu
savo pranašumu prieš jį. Esu užrakinta, bet tai, ką jis nori žinoti, užrakinta mano galvoje. Aš ištversiu.
Ir vis dėlto dabar, kai likau viena, jaučiuosi išsekusi.
 Man skauda ne tik veidą. Maudžia rankas ir kojas. Raumenys stačiai plyšta nuo įtampos. Gelia net
šonkaulius.
Man reikia nusiprausti. Turiu nuplauti visa tai ir pagalvoti. Iš lėto užlipu laiptais, slegiama
bjaurėjimosi savimi ir savigailos. Kol į vonią bėga vanduo, pernešu jo marškinius iš mūsų spintos į
spintelę svečių miegamajame. Sukabinu juos pagal spalvas, taip, kaip jis mėgsta. Liečiu juos taip
švelniai, kaip jau nebegaliu liesti jo paties. Akimirką imu abejoti tuo, ką darau, ir pasijuntu labai
labai vieniša.
Išsiimu mobilųjį telefoną iš batų dėžės tolimiausioje spintos kertėje, užslėptą po atlasiniais
„Jimmy Choos“ aukštakulniais, tada nusilukštenu drabužius ir pasineriu į karštą putojantį vandenį.
Telefoną laikau šalia, ant tualeto dangčio, kad pasiekčiau. Galbūt jis mėgins man skambinti. Galbūt
atsiprašys. Galbūt tikins, kad viskas susitvarkys, kad jis to labai nori. Tuščios beprasmės mintys. Mes
nužengę jau per toli.
Užsimerkiu ir jaučiu, kaip vandenyje maloniai atsipalaiduoja raumenys. Mano širdies plakimas
persiduoda į tvinkčiojimą veide; pastovus ritmas, prislopintas kažkokių vaistų, kuriuos jis liepė
išgerti. Pojūtis keistai malonus. Jau imu snūduriuoti, kai vibruodamas suzvimbia mobilusis ir
priverčia mane pašokti. Žinutė. Iš Luizos. Spoksau į ekraną. Ji niekada nerašo žinučių savaitgaliais.
Man pavyko!!!
Stebeiliju į žodžius, tada nusišypsau, kad ir kaip gelia veidą. Jai pavyko. Jai tikrai pavyko. Mano
širdis daužyte daužosi, krūtinėje ir skruostikaulyje. Myliu Luizą. Tikrai myliu. Tiesiog sprogstu iš
pasididžiavimo.
Miegas kaipmat išgaruoja.
 25
Tada
Kai stiprus ir saldus dūmas pasiekia plaučius, ji nebeišveria ir pratrūksta kosėti, net akys apsiašaroja,
ir tada jie abu leipsta juokais, nors jos krūtinę spaudžia slogutis, kokį juto tomis dienomis po gaisro.
Robas perima cigaretę ir tolygiai giliai įkvepia. Dūmą išpučia ratilais.
– Štai taip, mieloji, – sako jis dirbtine aukštuomenės tarsena, – štai kaip reikia tai daryti.
– Iš kur gavai šį mėšlą? – Ji pabando dar kartelį, ir šįsyk jai pavyksta nuslopinti dusulį. Išsyk
užlieja malonumo banga. Šiltas, jaudinantis svaigulys. Jai patinka.
Jis kilsteli antakius.
– Turiu savo ypatingų būdų.
– Bet tikrai, iš kur? – Robas yra tikras jos energijos šaltinis. Ji truputuką jį įsimylėjusi, ir tai žino.
Jis kitoks. Ji dar nėra sutikusi žmogaus, kuriam būtų nusispjauti į tuos dalykus, kurie įprastai žmogui
rūpi. Dalykų, kurie jos tėvams atrodė svarbūs. Dalykų, kurie svarbūs Deividui. Planuoti gyvenimą.
Siekti karjeros. Robas nelyginant vėjas. Čia, ten, visur. Galinė stotelė nežinoma. Būtų nuostabu būti
tokia.
– Vienas iš slaugytojų. Įkalbėjau man jo gauti.
– Kuris? – Nustebusi žiūri į jį. Nė neįsivaizdavo, kad staiga viskas taip pasisuks.
– Ar svarbu? Jie visi ligi vieno nuobodos, – sako žvelgdamas į naktį. – Vienas iš jų.
Jiedu užsirakinę tualete. Langas pakeltas aukštai, prisispaudę vienas prie kito jie pučia pro jį
dūmą. Ji nuėjo į berniukų sparną, nors Robas siūlėsi eiti į josios. Ji taip norėjo. Jai knietėjo rizikuoti.
Patirti tą jausmą. Slapta tykinti koridoriais iki centrinių laiptų, nusėlinti pro vienišą lempelę,
degančią apatiniame naktinės slaugytojos budėjimo poste, tada pakilti aukštyn, į kitą, draudžiamą,
Vestlandso sparną, – išties buvo linksma. Kai galop ten nusigavo, sunkiai gaudė kvapą ir krizeno, o
dabar, kai jos plaučius degina „žolė“, jaučiasi puikiai.
Jai rūpėjo, kuris iš slaugytojų parūpino „žolės“ ir kodėl Robas jai nesako. Ar todėl, kad
nepapasakojo, ką čia veikė advokatas? Robas neklausė, bet ji jau gana gerai jį pažįsta, kad suprastų,
jog neklausia ne dėl to, kad nesmalsu. Žinoma, smalsu. Jis protingiausias žmogus, kurį ji pažįsta,
išskyrus galbūt Deividą. Ji perima iš jo cigaretę ir įkvepia. Vėsus vėjelis sklaido jos plaukus ir jai
pasidingoja, kad skrenda. Ji lengvai nusijuokia, iš niekur nieko. Ji skrenda. Galbūt papasakos Robui
apie advokatą. Šiaip ar taip, dabar juodu jau turi savo paslaptį. Lyg įsiliedamas į jos mintis, Robas
prašneka:
– Kur tu keliauji, kai sapnuoji? Na, supranti – kas yra kitapus tavo durų?
– Įvairiai. – Kaip kada. Jai sunku paaiškinti. Pirmosios durys jai atsivėrė prieš daug metų. Dabar
jau yra kitaip ir taip trunka kelerius metus. Jis čia naujokas. – Priklauso nuo mano nuotaikos.
– Tai taip keista, – sako jis. – Keista, bet nuostabu.
Jau praėjo penkios naktys nuo tada, kai Robui pirmą kartą pavyko, ir nuo tol jis elgiasi kaip
normalus. Ji žino, kad jis nemeluoja – jai nė minties tokios nebuvo kilę, – nes visi psichiatrai vadina
tai pažanga. Jie visi jaučiasi savimi patenkinti ir pasipūtę. Jis dabar auksinis Vestlandso berniukas –
nerėkia per miegus. Jie įsitikinę jį išgydę. Tiki, kad ir jai padėjo. Jei tik žinotų, kad su tuo neturi
nieko bendra. Sąmonėje yra durys, kurias reikia atverti, bet ne taip, kaip jie įsivaizduoja. Toli gražu
ne taip. Kaip jie priimtų tokią tiesą? Juos pačius reikia gydyti. Tokia mintis ją prajuokina. Ji jau
pradeda mąstyti kaip Robas.
– Toks jausmas, tarsi pažintum pasaulį kaip savo penkis pirštus, – sako jis.
– Taip, – linkteli ji. – Ir daugiau jokių košmarų.
– Amen košmarams, – sako Robas ir perduoda jai suktinukę. Jie jau beveik ją surūkė, bet jai vis
tiek. Galva svaigsta, jeigu patrauktų daugiau, greičiausiai supykintų, bet jai patinka tas neįprastas
potyris ir vienintelis noras – juoktis; viskas aplinkui taip juokinga. Ji išsišiepia Robui, jis – jai, ir
nereikia nieko vienas kitam sakyti. Po valandėlės ji padeda galvą jam ant peties. Jis liesas ir
gyslotas, visai ne toks kaip plačiapetis Deividas ūkio darbų užgrūdintais raumenimis. Deivido
laikrodis ant Robo riešo tabaluotų, kaip ir ant jos. Bet labai gera prisišlieti prie Robo. Ji jaučiasi
saugi.
Tokios akimirkos ji greičiausiai niekad nepatirtų su Deividu, ir tai ją mažumėlę liūdina. Deividas
beveik nesapnuoja, ką jau kalbėti apie košmarus. Deividas nė nesiklausė, kai ji bandė jam pasakoti.
Deividas niekada nesugebėtų padaryti tai, ką padarė Robas. To nenuginčysi. Bet tai netrukdo jai
džiaugtis, kad yra žmogus, kuris tai gali. Draugas, kuris gali. Kažkas, su kuo ji gali tai išgyventi kartu.
Bent jau iš dalies.
 26

Adelė

Jis ištesi žodį ir grįžta namo po dviejų valandų, pasitinku jį nuolankiai. Nors žinutė iš Luizos pakėlė
man nuotaiką, vis dar slegia vakarykščiai įvykiai ir mano baisi nesėkmė. Per daug pasiklioviau
savimi, dabar pasitikėjimas subliūško ir jaučiuosi baisiai vieniša.
– Pernešiau tavo drabužius į svečių kambarį, – sakau tyliai, kai jis užklumpa mane virtuvėje, kaip
ir turėjo tikėtis, įbaugintą.
Jis įkiša raktą atgal į virtuvės durų spyną ir, rodos, nė kiek nesigraužia dėl to, kad įkalino mane
čia. Kiek pastovi atsukęs nugarą, tada atsigręžia. Kovingumo dvasia apleido mus abu. Jo pečiai
nuleisti, kaip ir mano.
– Kodėl nudažei miegamąjį ir koridorių tomis spalvomis? – Jis jau daugybę kartų yra to manęs
klausęs, bet man patinka, kai jis sako mūsų, tarsi vis dar būtume, vienaip ar kitaip, mes.
Jis vėl į mane pažiūri taip, lyg būčiau ateivė iš tolimos planetos, kurios suprasti jam nėra jokių
šansų. Gūžteliu pečiais. Kas man belieka.
– Nedažyk svečių kambario.
Linkteliu.
– Tikiuosi, tavo persikraustymas tenai laikinas.
Štai taip mes kalbamės. Visiškas tarpusavio nesupratimas. Galimas daiktas, kad kaip tik jam reikia
gerti vaistus, užuot ištisas dienas mirkius savo smegenis alkoholyje. Jam tai kenkia. Kenkia ateičiai.
Tai reikia baigti, bet šiuo metu nepajėgiu ryžtingai priešintis. Galbūt jis liausis, kai visam tam ateis
galas. Galbūt tada leis, kad jam padėčiau.
Jis eina slėptis į kabinetą, burbėdamas kažką apie darbą, mūsų pokalbis baigtas. Galimas daiktas,
pažiūrėjęs į mane užsimanė išgerti brendžio, bet neturiu noro į tai gilintis.
Leidžiu jam eiti ir nešaukiu įkandin, jog žinau, kad savo kabinete jis turi kelis butelius svaigalų ir
kad galbūt esu ne vienintelė, turinti paslapčių šioje santuokoje, tačiau, tebūnie, tegu ir toliau slapstosi
nuo manęs. Verčiau darau tai, ką moku geriausiai – pradedu ruošti avienos kepsnį. Kepsnys pietums
keistai glosto širdį, ir mums abiem to reikia.
Pagardinu mėsą rozmarinais, įstumiu po riebia oda ančiuvių, ir tada, supjausčiusi, pakepinusi bei
patroškinusi daržoves garnyrui, staiga pajuntu, kaip nuo garų tvinkčioja mėlynė. Aš ją užmaskavau
kremu, ir Deividas, be abejo, mano, kad taip mėginu mėlynę paslėpti nuo jo, bet klysta. Slepiu nuo
savęs. Man gėda dėl savo pačios silpnybių.
Parinkau mūsų geriausią pietų servizą, uždegiau žvakių ir sudėliojau visus patiekalus tarp
mudviejų, tada jį pakviečiau. Įpyliau jam taurę vyno, nors mano taurėje tik „San Pellegrino“. Nežinau,
ar tai darau norėdama jam įtikti, ar kad paguosčiau save po šlykštaus praėjusio vakaro. Bandau
įžiūrėti jo elgesyje bent krislą pritarimo, bet mano pastangų jis, regis, nė nepastebi.
Mūsų lėkštės pilnos, bet nė vienas prie maisto veik neprisiliečiame. Mėginu užmegzti pokalbį apie
jo socialinį darbą – lyg man tai rūpėtų, – bet jis mane pertraukia.
– Kas vyksta, Adele?
 Pakeliu į jį akis, skrandį surakina skausmas. Jis abejingas ir šaltas, susirūpinimo nė ženklo. Taip,
viskas vyksta pagal mano planą, bet ne taip, kaip norėjau. Žinoma, aš netrokštu, kad viskas sulig tuo
pasibaigtų, bent jau kol kas. Stengiuosi sugalvoti, ką jam atsakyti, bet mano žodžiai išseko. Bent jau
viliuosi, kad žvakių šviesoje atrodau graži, kad ir su margaspalve mėlyne, į kurią jis vengia žiūrėti.
Jis padeda peilį ir šakutę.
– Tai, kas nutiko prieš mums išsikraustant, buvo...
– Dėl to kaltas tik tu, – pagaliau atgaunu balsą, nors jis veikiau primena cypimą, garsą, kai
mokyklos lenta dreskiama nagais. – Ir tu tai žinai. Pats tai sakei.
– Sakiau, norėdamas tave nuraminti. Iš tiesų taip negalvojau. Tu norėjai pradėti viską nuo švaraus
lapo, ir aš mėginau suteikti tau tą galimybę.
Nesuvokiu, iš kur jis turi įžūlumo taip kalbėti. Jis dulkina savo registratorę. Nuo kokio dar naujo
lapo. Nuleidžiu peilį ir šakutę, tada atsargiai padedu juos ant lėkštės krašto. Mano pastangos taisant
šventinius pietus nuėjo vėjais.
– Aš pripažįstu padariusi keletą klaidų, – sakau. – Ir atsiprašau. Žinai, kad turiu problemų. Manau,
kraustymasis mane išmušė iš vėžių.
Jis purto galvą.
– Negaliu daugiau tavęs sukontr... prižiūrėti. Dar kartą klausiu. Kur buvai vakar vakare?
Sukontroliuoti. Kaip tik tai jis turėjo galvoje. Jis nebegali manęs daugiau sukontroliuoti.
– Buvau išėjusi pasivaikščioti. Praradau laiko jausmą.
Mes įdėmiai žvelgiame vienas į kitą, apsimetu nekalta, bet jis netiki.
– Garbės žodis, – priduriu ir iškart pasigailiu. Šį žodį sako kiekvienas, kuris meluoja. Garbės
žodis, ji tik draugė. Štai ką sakė Deividas, kai gyvenome Blekhite. Na, gerai, gal jis jos ir nedulkino,
bet ji jam buvo daugiau nei draugė.
– Taip negali ilgiau tęstis, – sako jis.
Ar jis kalba apie mus, ar apie mane? Ar jis ketina mane uždaryti į kokią nors įstaigą? Dar vieną
prieglaudą, kur kiti man padės, bet šį kartą ilgam? O jis nusiplaus su mano pinigais ir mėgausis
laisve? Sunkiai tramdau ašaras.
– Man rodos, kelis sykius neišgėriau tablečių. – Rizikinga taip sakyti. Nenoriu, kad jis lėktų iš
darbo tikrinti, ar jas geriu. Turiu išsaugoti šviesią galvą, o mano protas, bent iki šiol, veikia puikiai. –
Aš susiimsiu. Tu tai žinai.
Viskas kartojasi kaip ir anksčiau, bet dabar jis nejaučia man tos didžiulės meilės, kuri sulaikydavo
jį tol, kol susiimdavau. Šis šulinys jau išseko.
– Juk žinai, tu niekada negalėsi manęs palikti, Deividai, – sakau. Gera tarti garsiai jo vardą. – Tu
tai žinai.
Tai grasinimas. Grasinimas, kaip ir visada.
Štai ji, toji praeitis, tūnanti tarp mūsų, šalia nepaliesto kepsnio ir porų tyrės, glazūruotų morkyčių
bei trijų rūšių bulvių, bet aš vis tiek žinau, kad, nepaisant visko, elgiuosi teisingai, idant išgelbėčiau
santuoką.
– Žinau, – jis atitraukia kėdę. – Žinau.
Nežiūrėdamas į mane, žengia durų link.
– Palįsiu po dušu ir anksti eisiu į lovą.
– Aš perdažysiu miegamąjį, – sakau, kad sušvelninčiau savo paskutinius žodžius. – Jeigu tu į jį
grįši.
 Jis žvilgteli atgal ir veik nepastebimai linkteli, bet jo akys meluoja. Yra tik viena lova, kuria jis
nori dalytis, ir ji ne mano. Man įdomu, ką veikia Luiza. Ar ji galvoja apie mane, ar apie jį. Nejau
mano planas galiausiai sprogs kaip muilo burbulas.
Pietūs, rodos, pasibaigė. Stebiu jį išeinant ir tada, vos išgirdus sunkius žingsnius laiptais, pakylu ir
ištuštinu ligi dugno jo vyną. Žvilgteliu į porceliano indus. Į nesuvalgytą maistą. Štai gyvenimas, dėl
kurio taip sunkiai grūmiausi. Tramdydama ašaras, jaučiu, kaip vis dar aštriai tvinkčioja sumuštas
skruostas. Pasikūkčiodama giliai įkvepiu. Niekada anksčiau neverkdavau. Nežinau, kas man darosi.
Pasikeičiau. Pagalvojusi apie tai, net nusijuokiu pro ašaras. Bent jau nepraradau humoro jausmo.
Kai pastatau kepimo indą mirkti, staiga suskamba durų skambutis. Trumpas, veriantis, įkyrus.
Nuėjusi į koridorių, pažiūriu aukštyn į laiptus. Dušo kabinoje bėga vanduo – Deividas skambučio
negirdėjo. Man užgniaužia kvapą. Kas tai galėtų būti? Įprastai pas mus niekas neužsuka. Mes neturime
draugų. Tik Luizą. Ji čia tik​rai neitų. Ar eitų? Dabar ne metas jai prisipažinti. Tai tik dar labiau viską
apsunkintų.
Per kelis pirštus praveriu duris ir dirsteliu pro plyšį. Jaunuolis stovi ant antro laiptelio prie
laukujų durų, nervingai trypčioja, lyg bijotų žengti toliau.
– Kuo galiu padėti? – tyliai klausiu, plačiau praverdama duris.
– Ar daktaras Martinas namie? – klausia. – Aš Antonis. Perduokite jam, kad atėjo Antonis. Aš jo
pacientas.
Kurį laiką stovi nudelbęs akis, tada pažvelgia į mane, ir aš matau save tokią, kokią jis turbūt mato
mane. Trapi gražuolė su pamušta akimi. Staiga įžiūriu bent vieną praėjusio vakaro privalumą.
Dirsteliu per petį, lyg būčiau pasimetusi ir nelabai žinočiau, ką atsakyti.
– Jam įsiskaudo galvą ir jis nuėjo miegoti. Man labai gaila, – kalbu tyliai.
Džiaugiuosi, kad šiam vakarui per daug neišsipuošiau. Netgi su šia mėlyne būčiau atrodžiusi per
daug arogantiška, neprieinama. Vilkiu ilgą vasarinę suknelę su siauromis petnešėlėmis, mano plaukai
palaidi. Jo akys įsmeigtos į mane, ir aš pažįstu tą žvilgsnį. Esu mačiusi daugybę vyrų taip žiūrint.
Nuostaba, troškimas, geismas. Tokį įspūdį jiems darau. Jis jau, rodos, pamiršo Deividą.
– Aš jo žmona, – sakau, tada, kad galutinai apstulbinčiau, priduriu: – Aš negaliu su jumis kalbėti.
Liesos įrudusios rankos nervingai trūkčioja, viena koja nejučiomis trepsi į laiptelį. Jis vilki juodus
marškinėlius, aš matau adatos dūrius ant jo dilbių. Atpažįstu, kas jis.
– Jums reikia eiti, – iškišusi galvą sukuždu, puikiai žinau, kad kiek pasilenkusi į priekį leidžiu jam
žvilgtelėti į savo krūtis. – Prašau.
Kilsteliu vieną ranką sau prie veido, ten, kur mano odą darko mėlynė.
– Dabar nelabai tinkamas metas.
– Ar jums viskas gerai? – klausia. Jis kalba su vidurinės klasės akcentu, nederančiu prie jo
išvaizdos.
– Prašau jūsų, eikite, – pakartoju. – Man rodos, jis ateina.
Pasistengiu, kad mano balsas nuskambėtų kuo įtaigiau, paskui uždarau duris. Pro stiklą matau, kaip
jis dar kiek palūkuriuoja, tada tamsus jo pavidalas dingsta.
Atsiremiu į medines duris. Antonis. Jo vardas svaigus lyg ambrozija. Mano pečiai atsipalaiduoja,
tarytum visa gėda dėl vakarykščio fiasko būtų išsisklaidžiusi. Galbūt vis dėlto man pavyks.
 27

Luiza

– Kas, po velniais, nutiko? – klausiu apstulbusi. Šiandien trečiadienis, ir Adelę šią savaitę matau
pirmą kartą. Ir dabar žinau kodėl.
Buvau beveik įsitikinusi, kad sulauksiu iš jos žinios pirmadienio rytą – ne todėl, kad lankymasis
sporto klube jau tapo kone nauju įpročiu – bet ir todėl, kad neradau sau vietos, nes išmokau valdyti
savo sapnus. Negana to, tikrai maniau, kad ir ją sujaudins ši žinia. Maniau, jai rūpės išgirsti viską.
Bet ji tylėjo. Jau ketinau siųsti antrą žinutę, bet bijojau įkyrėti, be to, ji sumokėjo už mano narystę
klube, tad nenorėjau, kad pagalvotų, jog laikau tai savaime suprantamu dalyku.
Iš pradžių dėl to kiek nuliūdau, bet jau pirmadienį vakare, kai namie sėdėjau viena, o Deividas
taip ir nepasirodė, slogutis peraugo į nerimą. Galbūt savaitgalį siųsta žinutė pridarė Adelei bėdų? Gal
Deividas ją pamatė? Bet jei jis būtų ją pamatęs, tikrai būtų užsukęs ir panoręs sužinoti, kas vyksta.
Galimas daiktas, ji mano numerį įsivedė kitu vardu. Galbūt ir jis padarė tą patį. Bet jeigu taip, kodėl
iš jos nesulaukiau jokios žinios? Ar jis buvo paėmęs jos telefoną?
Vakar Deividas darbe buvo tylus, jokių šypsenėlių ir švelnių nuraudimų, kuriais pastaruoju metu
apsikeisdavome. Kai vakare nuėjau į lovą, antrąkart iš eilės viena, jaučiausi, lyg būčiau pamesta jų
abiejų, ir vos susilaikiau neparašiusi jam žinutės, kad išsiaiškinčiau, ar viskas gerai. Keista, koks
tuščias atrodo pasaulis, kai jų jame nėra, ir tai privertė mane dar labiau sunerimti. Man jie reikalingi.
Skaudu žinoti, kad Deividas manęs vengia. Adelės tyla taip pat kaitina man vaizduotę. Ar jie
pasipasakojo vienas kitam apie mane? Jie ir aš. Visada jie ir aš, ir niekam nerūpi, kaip aš jaučiuosi
įterpta tarp jųdviejų. Įterpta ar įviliota į spąstus. Viena arba kita.
Bet dabar, kai Adelė priešais mane, aš suprantu, kodėl ji nenorėjo susitikti anksčiau. Net darosi
silpna. Ji mėgino paslėpti nykstančią mėlynę kosmetika, bet ši vis dar matyti. Tamsiai violetinės ir
žalios žymės ryškėja jos tobulame skruoste. Kažkodėl pridžiūvęs prie sumuštos odos ir nutrupėjęs
makiažas jas tik dar labiau išryškina.
– Ak, tai niekis, – sako ji, sutelkusi dėmesį į vairavimą arba apsimesdama, kad yra susikaupusi,
idant išvengtų mano žvilgsnio. – Kvailas nesusipratimas. Atidariau spintelės dureles tiesiai į veidą.
Kaip kokia priekvailė.
Ji stengiasi kalbėti nerūpestingai, bet manęs neapgausi. Mano kojomis sunkiasi prakaitas ant
įkaitusios automobilio sėdynės. Kažkas nutiko. Adelei atsisukus, gerai įsižiūriu į ją. Atrodo prigesusi,
sakyčiau, netgi susikrimtusi. Plaukai praradę blizgesį. Pirmą kartą pajuntu, kad ne ji, o aš švyčiu.
Kelios gero miego naktys mane tarytum pakeitė. Esu atsigavusi ir energinga. Taip gerai nesijaučiau
jau daug metų, jei apskritai kada taip jaučiausi. Tarytum būčiau atradusi savo naująjį „aš“, ir šia savo
būsena noriu pasidžiaugti su drauge, bet dabar, matydama ją tokią apgailėtiną, kone jaučiu kaltę dėl
savo džiaugsmo.
– Pamaniau, gal šiandien praleiskime treniruotę, – kalba ji toliau. – Neturiu nuotaikos. Be to, graži
diena. Papietaukim sodelyje, tu man papasakosi apie savo sapnus.
Tada ji nusišypso ir matau, kaip nežymiai krūpteli iš skausmo. Silpnas virptelėjimas, bet to
pakanka suprasti, jog mėlynė vis dar kelia skausmą.
 – Žinoma. – Mano mintys laksto it pašėlusios. Kas atidaro spintelės dureles tiesiai sau į veidą? Ir
dar su tokia jėga? Ar tai iš viso įmanoma? Telefono skambučiai. Tabletės. Mėlynės. Nuo tokių
minčių man suspaudžia skrandį. Visi ženklai, kuriuos žūtbūt stengiuosi ignoruoti, rodo, kad kažkas
Deividui iš tiesų negerai. Adelei patinka sporto klubas. Kodėl ji staiga nebenori ten eiti? Gal ant
kūno yra daugiau mėlynių, ir ji būgštauja, kad jas pamatysiu persirengimo kambaryje?
Noriu ką nors pasakyti, paklausti jos, ar viskas gerai, bet tada suskamba jos mobilusis automobilio
durelių kišenėlėje. Man nė nereikia klausti, kas skambina.
– Aš važiuoju į sporto klubą, – atsiliepia. Kalba, lyg atsiprašinėtų. – Taip, gerai. Ne, važiuosiu
tiesiai namo. Pažadu. Gerai. Tada ir pasikalbėsim. Iki.
– O, labai romantiška, – sakau santūriai ir praveriu langelį. Automobilyje karšta, pamačius mėlynę
ir išgirdus jųdviejų pokalbį, man sukyla lengvas šleikštulys. Jaučiuosi klaikiai. Supykusi. Prislėgta.
Sutrikusi. Deividas vengia mano lovos ne dėl to, kad stengtųsi kurstyti savo šeimos židinį, tai
akivaizdu.
– Ar judu susikivirčijote? – nevartoju žodžio „susimušėte“. Nenoriu, kad ji manytų, jog klausiu, ar
Deividas jai sudavė, bet, galima sakyti, būtent to ir klausiu. Nors ir negaliu tokio dalyko įsivaizduoti.
Tik ne mano Deividas. Adelės Deividas yra svetimas, nepažįstamas man žmogus.
– O, ne, – sako ji, bet, statydama automobilį, nežiūri man į akis. – Ne, nieko panašaus. Na, žinai,
tokia jau ta santuoka.
Suprantu, kad nieko nežinau. Ničnieko nežinau apie jų santuoką, bet ji, regis, smarkiai skiriasi nuo
daugumos, nuo mudviejų su Janu – tai jau tikrai. Iki Janui užmezgant romaną, mudu buvome jau
gerokai apsitrynę, kaip įprastai būna. Būdavo nesutarimų, bet aš niekada jo nebijojau. Deivido ir
Adelės santuoka visiškai kitokia. Telefono skambučiai, jos nervingumas, jo nuotaikos, tabletės, o
dabar štai šitai. Kiek ilgai tai ignoruosiu vien dėl to, kad su manimi jis atrodo kitoks? Aš myliu
Adelę. Ji suteikė man galimybę deramai išsimiegoti naktimis, o tai geriausia, ką esu kada patyrusi.
Nenoriu, kad ji būtų nelaiminga ir įskaudinta. Bet mano jausmai Deividui irgi tikri. Ar elgiuosi
kvailai? Jis smurtautojas? Gal greitai ir aš vaikščiosiu pamušta akimi? Visa tai atrodo be galo keista.
Ar jis galėjo jai suduoti? Mąstau lipdama iš automobilio. Ar tikrai? Žinoma, ne. Galbūt Adelė
sako tiesą, ir ji netyčia susitrenkė namuose. Gal todėl jis nepasirodė prie mano durų. Jis ja rūpinosi.
Jausdamas kaltę? Skrandį kiek atleidžia, kai patikiu tokia versija. Seku paskui Adelę laukujų durų
link. Kvailas nesusipratimas, ir tiek.
Kai pamatau koridoriuje dar neišpakuotą bėgtakį, Adelė skardžiai nusijuokia, jos balsas panėši į
dūžtančio stiklo garsą. Deividas jai nupirkęs kaip dovaną, sako ji, bet jiedu nutarę bėgtakį grąžinti. Ji
nenorinti atsisakyti sporto klubo.
Mano nuotaika vėl subjūra, kai mintyse pridedu du naujus dėlionės kibučius. Ar tai turėjo būti
graži dovana, ar čia slypi kokia grėsminga užuomina? Gal Deividas bandė ją dar labiau prirakinti
prie namų? Jeigu ji nustotų lankytis sporto klube, būtų viena dingstimi mažiau išeiti į miestą ir
susipažinti su naujais žmonėmis. Gal dėl to ir kilo muštynės? Ji bandė apginti savo nuomonę ir tada
jis jai sudavė? Ir dabar, grauždamasis dėl savo elgesio, gailisi ir grąžina treniruoklį į parduotuvę?
Bet jeigu jis iš pavydo kontroliuoja, kaip ji leidžia laiką, kol jis dirba, tai kodėl miega su manimi?
Kodėl nesėdi su ja namie? Ir kodėl neįtarinėja manęs, nesidomi, kur būnu, kai nesu su juo? Galbūt
mūsų santykiai nenužengę taip toli. Esu mačiusi filmuose, kad vyrai iš pradžių atrodo be galo žavingi,
o vėliau ima smurtauti. Deividas ir smurtas man kažkodėl nedera. Galbūt aš jam tiesiog nerūpiu tiek,
kad norėtų žinoti kiekvieną mano žingsnį. Galbūt jis apskritai jai nesudavė, bandau save įtikinti.
 – Kuri spintelė? – klausiu, kai atsiduriame virtuvėje. Menkas proto balselis liepia man užsičiaupti
ir palikti visa, kaip yra. Bet esu per daug smalsi. Negaliu susiturėti. Imdama lėkštes ji žvilgteli į mane
sutrikusi ir pradeda lengvai, be jokių pastangų, ruošti smulkių kąsnelių užkandėles, užuot tiesiog
padėjusi ant stalo salotų ar humuso, kaip daro normalūs žmonės.
– Kuri spintelė? Na, žinai... – paliečiu savo skruostą.
– O! Tu apie tai. – Akimirką jos akys ima it paklaikusios lakstyti po spinteles. – Štai ana. Virš
virdulio. Tikrai, kaip kvaila. Norėjau išsiimti ibuprofeno, o virdulys užvirė ir garai stačiai plikino
man akis, nemačiau, ką darau. Kaip kvaila.
Linkteliu ir nusišypsau, bet mano širdis smarkiai daužosi ir aš žinau, kad Adelė meluoja. Ji iš
akies pasirinko spintelę, nes iš ten, kur aš stoviu, puikiai matyti, kad jai reikėtų kiek pasilenkti į
priekį, kad durelių kraštas užgautų skruostikaulį. Neįsivaizduoju, kaip durelės galėjo trinktelėti tiesiai
jai į veidą, jei kaip tik šitas ji atidarinėjo. Ir kokios jėgos reikėjo taip smarkiai susižeisti. Mėlynė jau
nyksta, vadinasi, ji ten žydi jau kelias dienas.
Iš mano lūpų veržte veržiasi klausimas, jis sklando ore tarp mudviejų. Ar Deividas tai
padarė? Bet neišdrįstu. Nė nežinau, ar noriu žinoti, tik ne čia ir ne dabar. Ne tada, kai negaliu
suvaldyti savo reakcijos. Atsiskleistų mano kaltė. Galiausiai būčiau priversta papasakoti jai, ką
veikiau su juo. Bet aš negaliu to padaryti. Negaliu. Jei papasakosiu, prarasiu juos abu. Kad ir kaip ten
būtų, tam ji dabar pernelyg pažeidžiama. Ši žinia turbūt visiškai ją palaužtų.
Vis dar jausdama lengvą šleikštulį, čiumpu butelį gazuoto šeivamedžių gėrimo, dvi stiklines ir nešu
į gryną orą. Pirmą kartą po ilgos pertraukos užsimanau tikros cigaretės, o elektroninės nepavyksta taip
greitai išsitraukti iš rankinės.
– Nagi papasakok! – ragina ji, sėsdamasi prie manęs su dviem lėkštėmis, prikrautomis maisto, jis
atrodo puikiai, nors apie valgymą dabar negaliu pagalvoti. – Tau tikrai pavyko?
– Aha. – Iškvepiu garų kamuolį, kad nikotinas nors kiek mane nuramintų. Pirmą kartą šiandien
matau jos veide tikrą laimę, ji ploja rankomis iš džiaugsmo kaip vaikas.
– Žinojau, kad tau pavyks. Tiesiog žinojau.
Šypsausi. Nesusilaikau ir bent kuriam laikui išstumiu Deividą iš minčių. Dėlioju į stalčiukus. Čia
ir dabar esame mudvi su Adele. Jos santuoka yra ne mano reikalas. Be to, labai trokštu išsipasakoti
jai jau nuo tada, kai pabudau sekmadienio rytą, kad ir kaip tai atrodytų egoistiška.
– Mano savijauta puiki. Niekad nemaniau, kad geras kelių naktų miegas gali pakeisti gyvenimą.
Dabar turiu daug daugiau energijos.
– Nagi, papasakok! Kaip tau pasisekė?
– Tiesiog tai įvyko, – patraukiu pečiais. – Labai paprastai. Užmigau skaitydama užrašų knygelę,
kurią man davei: Robas surado savo sapnų duris, tad tai greičiausiai prasiskverbė į mano sąmonę.
Buvo taip: sapnuoju savo įprastą košmarą. Adamas, pasiklydęs dideliame sename apleistame name,
šaukiasi manęs, o aš stengiuosi jį surasti, tada nuo sienų atsiknoja tamsūs augalų ūseliai ir jau
kabinasi man į gerklę...
Jaučiuosi lyg pusgalvė visa tai pasakodama, nes skamba paikai, bet Adelė sužavėta.
– Ir tada lioviausi bėgusi ir pagalvojau: „Aš neprivalau būti čia. Tai sapnas.“ Paskui jos atsirado
tiesiai prieš mane, ant žemės.
– Durys? – klausia ji.
Linkteliu.
 – Seno žaislinio Vendės namelio, kurį turėjau vaikystėje, durys. Rožinės, su nutapytais drugeliais.
Bet sapne jos buvo didesnės, tarsi būtų užaugusios kartu su manimi. Jos tiesiog ten išdygo, tarsi iš
niekur. Jas pamačiusi, prisiminiau namą, kuriame užaugau, prieš tėvams išmaunant į Australiją, neva
gelbėti nevykusios santuokos, tada pasilenkiau, atidariau duris ir įsmukau pro jas. Atsidūriau vėl ten.
Tame name. Lygiai tokiame pat, kokiame užaugau.
– Kas nutiko durims?
– Pažvelgiau aukštyn, bet jų ten nebebuvo. Tuomet supratau, kad man pavyko.
– Ir tu nepabudai? Kai supratai, kad viską kontroliuoji? Robui, regis, prireikė kelių kartų, kol jis
įstengė išlikti sapne.
– Ne, likau sapne. – Mano skrandis pabunda, ir aš šlamščiu rikota įdarytą papriką, nekantraudama
tęsti pasakojimą. – Ėmiau klaidžioti po namus, suvalgiau mamos obuolių pyrago gabaliuką, kurį radau
šaldytuve, tada pakilau į savo senąjį kambarį, įlipau į lovą ir užmigau.
– Tu nuėjai miegoti? – Ji žiūri į mane nepatikliai ir kartu sunkiai tramdo juoką. – Tu juk galėjai
nukeliauti bet kur, o nuėjai miegoti? Ak, Luiza.
Ji purto galvą ir juokiasi, ir šį kartą jau nekrūpčioja iš skausmo. Aš leidau ir jai geriau pasijusti.
– Bet, dievaži, koks geras buvo miegas. Kelios praėjusios naktys buvo nuostabios. Turbūt galiu
drąsiai sakyti, kad tu pakeitei mano gyvenimą. Iki tol nesupratau, kokia pavargusi buvau visą tą laiką.
Ji atsikanda gabalėlį pitos su humusu ir kramtydama purto galvą, vis dar šypsodamasi.
– Tu nuėjai miegoti.
– Aha. – Dabar jau aš juokiuosi.
– Jaustumeisi pailsėjusi, kad ir ką darytum. Patikėk manimi. Gali keliauti bet kur su kuo tik nori.
Tai tavo sapnas. Tu kontroliuoji.
– Hmm. Bet kur su bet kuo, sakai? – Kilsteliu antakius. – Robertas Daunis jaunesnysis pirmas
šauna į galvą. Nors vis tiek viskas baigtųsi lova.
Tada abi nusikvatojam, ir ūmai pajuntu jai didžiulę simpatiją. Ji mano draugė. O aš – kalė. Ji neturi
daug draugų, ir toji, kuriai ji padeda, miega su jos vyru, kuris su ja elgiasi baisiai. Tiesiog nuostabu.
Galvodama apie tai, kaip ji man padėjo, staiga prisimenu Robą iš užrašų knygelės.
– Robas savo sapne nuėjo į paplūdimį. Jis įsivaizdavo tave ten. – Kiek sunerimusi paminiu užrašų
knygelę, nes baiminuosi, kad ji prisimins kai kurias detales ir pareikalaus ją grąžinti, bet aš jau tiek
prisidirbau, kad noriu bent vieną kartą pasielgti tinkamai. Nenoriu daugiau skaityti, jeigu ji to
nenori. – Ar neprieštarauji, jei skaitysiu ją toliau? Nes ten yra gan asmeniškų dalykų. Keista skaityti
apie tavo praeitį iš kažkieno kito lūpų.
– Tai buvo labai seniai, – sako ji tyliai, akimirką jai virš galvos praslenkantis debesis meta tamsų
liūdesio šešėlį ant dailaus veidelio, bet greitai jis vėl nušvinta.
– Žinojau, kad bus daug paprasčiau leisti perskaityti, nei man mėginti išaiškinti. Nemoku
suprantamai išdėstyti.
Prisimenu, kai pirmą kartą ją pamačiau, prieš pabėgdama ir pasislėpdama tualete, ji man atrodė
tokia elegantiška ir santūri, priešingybė šiai nervingai, save menkinančiai moteriai. Kokią ji mato
mane? Ar jos akyse esu putlutė apsileidusi blondinė, ar kas kitas?
– Tai tu nieko prieš?
– Ne, – ji purto galvą. – Tiesą sakant, gali ją pasilikti. Man jau seniausiai reikėjo ją išmesti. Apie
tas dienas stengiamės negalvoti.
 Galiu tai suprasti. Ji neteko tėvų per gaisrą, tai siaubinga. Bet mane vis dar intriguoja gyvenimas,
slypintis tarp tų puslapių.
– Ar vis dar draugauji su Robu? – klausiu. Ji niekada jo nemini, ir tai atrodo keista, kai pagalvoji,
kokie artimi jiedu buvo Vestlandse.
– Ne, – sako ji, nudelbusi akis į lėkštę, šįkart ir debesies nereikia, kad jos veidu nubėgtų šešėlis. –
Ne. Deividui jis nelabai patiko. Neįsivaizduoju, kur jis dabar.
Staiga sučirškia durų skambutis, Adelė atsiprašo ir neria pažiūrėti, kas ten, akimirka nutrūko.
Deividui jis nelabai patiko. Dar vienas Deivido kontrolės ženklas, kurį turiu liepti sau ignoruoti. Bet
gal apskritai man nederėtų apie tai galvoti. Jis šią savaitę nei pasirodė prie mano durų, nei kreipė į
mane dėmesį darbe. Ko gero, viskas baigta. Nepakenčiu, kad taip skauda.
Adelė sugrįžta, burbėdama kažką apie virtuvinių pašluosčių pardavėją ir apie tai, kad visur jų
dabar pilna, tas baisingas taupymas, ir aš jau nebeįkyriu jai dėl Robo. Nenoriu jai nieko sakyti, kad
neapsigalvotų ir neatsiimtų užrašų knygelės. Šių dviejų žmonių, kurie tapo tokie svarbūs mano
gyvenime, niekaip neperprasiu, kol nedirstelėsiu į jų praeitį. O jeigu Adelė neprieštarauja, tai čia
nieko bloga ir nėra, argi ne taip?
 28

Adelė

– Oi, ką jūs, – sakau. – Tikrai? Jūs rimtai klausiate?

Mano juokas linksmai dzinksi į ragelį, ir aš jau kone girdžiu, kaip daktaras Saiksas kitame linijos
gale šiek tiek aprimsta.
– Atleiskite, tai, žinoma, nejuokinga tema, ir aš iš to nesijuokiu, bet Deividas? Absurdas. Taip,
turiu mėlynę ant veido, bet aš pati kalta. Kvailas nesusipratimas virtuvėje. Deividas turbūt jums
pasakojo?
Daktaras nuobodžiai suokia man į ausį, o man, atvirai kalbant, net linksma. Na, žinoma,
narkomanui būdinga sutirštinti spalvas, juk Antonis trokšta mane išgelbėti, todėl ir gerokai pagražino
tai, ką matė. Tiesiog tobula. Aš pasakiau Deividui, kad jis buvo išdygęs prie mūsų durų sekmadienio
rytą – žinoma, kaipgi kitaip. Deividas iškart susirūpino, ko vaikinas buvo atėjęs. Bet aš nepasakiau
jam, kad apsimečiau įbauginta. Taip pat nepasakiau, kad Antonis buvo dar kartą užsukęs, tiesa, labai
neparankiu metu, kai viešėjo Luiza. Mikliai atsikračiau jo, bet leidau suprasti, kad džiaugiuosi jį
matydama. Greičiausiai dėl manęs nerimavo. Labai miela.
Gal nuo šiol man verčiau pietauti su Luiza mieste, o ne čia, jeigu jis kartais stoviniuotų prie mūsų
durų ir jinai jį pamatytų.
Deividas pirmadienį nuėjo į darbą ir iškart patarė Antoniui pasirinkti kitą psichoterapeutą, labai
susirūpino dėl to, kad vaikinas bus pasekęs jį iki namų, kad sužinotų, kur gyvename. Ko gero, ir ne
vieną kartą. Galimas daiktas, kad jis keletą vakarų stebėjo mūsų namus iš kitapus kelio, mėgindamas
sutelkti drąsą ir prieiti arčiau. Pasak Deivido, Antonis yra narkomanas, nes kenčia nuo manijos, ir
dabar įsikabino į Deividą. Negaliu vaikino dėl to kaltinti. Aš taip pat beprotiškai myliu Deividą,
myliu nuo tada, kai pamačiau jį pirmą kartą, bet Antonio manijos, regis, nepastovios. Vienas žvilgsnis
į mano sugurintą veidą, ir jo įkyrios mintys nukrypo į mane. O štai dabar sėdžiu, laikydama telefono
ragelį, ir bandau apginti savo vargšelį vyrą nuo kaltinimų smurtaujant prieš žmoną.
Tiesą sakant, daktaras Saiksas bent jau jaučiasi nesmagiai, pradėjęs šį pokalbį su manimi. Jis
įjungė garsiakalbį; girdžiu lengvą aidą. Ar Deividas irgi klausosi? Galiu tik įsivaizduoti jo veidą, kai
jie nusprendė man paskambinti. Turbūt kaip reikiant supanikavo. To jam mažiausiai reikėjo. Juk
nežinojo, ką pasakysiu. Tai mane šiek tiek erzina. Jis turėtų labiau manimi pasitikėti. Aš nieku gyvu
nepakenkčiau jo karjerai. Ir kodėl turėčiau? Aš linkiu jam sėkmės. Žinau, kaip tai jam svarbu.
– Supraskite mane teisingai. Nebuvo jokių muštynių. Ir mes niekada nesivaidijame svetimų žmonių,
juo labiau pacientų, akivaizdoje. – Nesivaidijame. Manau, pasipiktinimo mano žodžiuose buvo ne
daugiau, negu dera. Pagaliau mes visi inteligentai, o daktaras Saiksas yra tipiškas inteligentijos
atstovas. Bet jis, ko gero, jau įsižeidė. – Jaunuolis atėjo prie mūsų durų ir panoro susitikti su Deividu,
aš tuo metu tvarkiausi virtuvėje po pietų. Pasakiau jam, kad Deividui įsiskaudo galvą ir jis nuėjo
miegoti, ir tiek. Jis, matyt, pamatė mano mėlynę ir sukurpė ištisą istoriją. Galbūt jautėsi ignoruojamas
mano vyro ir norėjo jį nubausti?
Labai gerai žinau, koks tai jausmas. Mes su jaunuoju Antoniu turime šį tą bendra.
 – Aš taip ir pamaniau, – sako daktaras Saiksas. – Tačiau, be abejo, kai jis pranešė savo tėvams, ką
matęs... na, kai papasakojo, kaip jam pasirodė, jie pajuto moralinę pareigą imtis priemonių.
Jis kalba su akivaizdžiu palengvėjimu. Jam greičiausiai buvo kilę abejonių. Ir manęs tai nestebina.
Labai lengva pasėti įtarumo sėklą žmonėms. Pagaliau mes gerai vienas kito nepažįstame.
– Žinoma, – sakau. – Ir prašau padėkoti jiems už rūpestį, bet dėl to tikrai nėra pagrindo nerimauti.
Nebent dėl mano nerangumo. – Ir vėl trumpai nusijuokiu, lyg visa ši istorija mane vis dar smagintų.
Vargšelis Deividas. Jis mažiausiai panašus į vyrą, kuris galėtų smogti moteriai. – Perduokite
jaunuolio šeimai, kad viliuosi, jog jis sulauks veiksmingos pagalbos.
Man kaip tik to ir reikia, galvoju, kai mandagiai atsisveikiname. Deividui palengvės, kad taip
lengvai išsisuko, ir jis, tikiuosi, suteiks man šiek daugiau erdvės ir vėl ims vakarais ištvirkauti su
dviveide Luiza. Jei jis ir toliau mane dusins, visada galėsiu pagrasinti, jog papasakosiu daktarui
Saiksui, kad melavau ir kad jis iš tiesų man smogė. Toks grasinimas būtų tuščias, palyginti su
ankstesniais, net jeigu Deividas to nesuprastų. Kurių galų man jį žlugdyti? Taip, mes turtingi, bet
Deividui visada reikėjo daugiau, ir aš negaliu sužlugdyti jo karjeros. Akivaizdu, tai jį sunaikintų.
Bet svarbiausia, man tai gali praversti bendraujant su Antoniu. Jis pasijus siaubingai, kai sužinos,
kad jo tėvai nulėkė į kliniką ir viską atraportavo. Kai jis pajus kaltę dėl to, kad galėjo dar labiau
apkartinti mano santykius su smurtaujančiu vyru, galėsiu tuo pasinaudoti ir priversti jį gauti tai, ko
man reikia, o viso to cinkelis, kad net jeigu jis ir kam nors pasipasakos, – jo žodžiai bus palaikyti dar
viena fantazija. Niekas jo neklausys.
Greitai nusiunčiu Deividui žinutę.

Ar tau viskas gerai? Tam jaunuoliui reikia pagalbos!!! Xx

Žinau, kad jie visi dar tame pačiame kambaryje, ir gali būti, kad Saiksas ją pamatys. Dar vienas
nekaltumo įrodymas nepakenks. Be to, primins mano vyrui, kad, kai svyla padai, mes esame komanda
ir visada ja būsime. Mūsų santuokos neišgelbėsi – net aš suprantu, kad jis jau per toli nužengė, – bet
gal jis taps kiek minkštesnis su manimi.
Kažkas skambina į duris, trys šaižūs skambučiai. Paklaikęs iš sielvarto vargšas berniukas turbūt
atskubėjo laižyti batų.
Viskas pagal planą.
 29

Luiza

Įsipilu taurę vyno nė nespėjusi pasidėti rankinės. Nervai visiškai pašliję, jaučiuosi taip, lyg mano
galvoje bėgiotų skruzdėlės. Nežinau, ką manyti.
Per pietus išėjau pasivaikščioti, tikėdamasi pratampyti maudžiančias nuo vakarykščio bėgiojimo
kojas ir praskaidrinti galvą, pavargau spoksoti į Deivido duris ir tikėtis, kad jis pakvies mane vidun
ir paaiškins, kas per velniava vyksta. Visą dieną krausčiausi iš proto. Jis mane ignoruoja, lyg būtume
ne suaugę, o paaugliai, ir aš nesuprantu, kodėl jis negali pasakyti, jeigu nenori su manimi daugiau
susitikinėti. Pagaliau jis pats užvirė tą košę. Kodėl jis tiesiog su manimi nepasikalba? Mano skrandis
surakintas lyg replėmis, negalėčiau valgyti, net jei norėčiau.
Nusprendžiu, kad, grįžusi iš pasivaikščiojimo, nueisiu pas jį ir viską išsiaiškinsiu, bet grįžusi
nerandu jo kabinete, o Sju visa švytėdama iš susijaudinimo praneša, kad užėjo Antonio Hokinso
tėvai, ir dabar jie su Deividu daktaro Saikso kabinete.
– Antonis sako matęs, kaip daktaras Martinas sudavė žmonai. Tiesiai į veidą! – Sju sukužda šiuos
žodžius su tokia piktdžiuga, jog pasijuntu, tarsi pati būčiau gavusi niuksą. Jai paskalos, man dar
didesnis galvos skausmas. Deivido taip ir nemačiau. Sėdėjau prie savo stalo, draskoma padrikų
minčių ir nerimo, trokšdama kuo greičiau iš čia ištrūkti, ir tai padariau lygiai penktą. Man reikėjo
taurės vyno. Reikėjo pagalvoti.
Ir vis tiek nežinau, ką manyti. Vynas vėsus ir gaivus, aš, pasiėmusi elektroninę cigaretę, įsitaisau
balkonėlyje ir įleidžiu gryno oro į tvankų butą. Adelė aiškina atsitrenkusi į spintelę, o Antonis
tvirtina, kad Deividas jai smogė. Kurių galų Antoniui meluoti? Bet jeigu tai tiesa, kaip Antonis galėjo
tai matyti? Ar jis spoksojo pro langus? Pirmadienį Deividas nukreipė Antonį pas kitą gydytoją, ir aš
pamaniau, kad taip yra dėl to, kad pacientas pernelyg prie jo prisirišęs. Bet, galimas daiktas, todėl,
kad Antonis pamatė kažką, ko Deividas nenorėjo, kad šis matytų.
Jaučiu šleikštulį ir išgeriu dar vyno, nors jau esu šiek tiek apsvaigusi. Šiandien nedaug valgiau, o
dabar apetitas visiškai dingęs.
Durų skambutis suskamba dukart, kol išgirstu, esu visiškai paskendusi mintyse, tad skubu vidun.
– Labas.
Tai jis. Tik šešios vakaro, ir jis prie mano durų pirmą kartą šią savaitę. Jau maniau, kad
nebesugrįš, ir dabar esu per daug nustebusi, kad ką nors pasakyčiau jį įleisdama. Jis atsinešė vyno,
iškart jį atidaro ir paima dar vieną taurę iš spintelės.
– Jauskis kaip namie, – sumurmu, kamuojama prieštaringų jausmų.
– Labai to norėčiau, – sako pusiau juokais, justi kažkoks liūdesys, o gal savigaila, pati nesuprantu
kas. Jis išmaukia taurę, tada įsipila dar.
– Kokia sumauta diena, – sako, pakreipia galvą ir atsidūsta. – Koks sumautas gyvenimas.
Jis daug geria; kai pati geriu daug mažiau, tai suprantu. Ar jis smurtauja, kai pasigeria? Ar kaip tik
taip ir nutinka? Žiūriu į jį. Barnis, kumštis, veidas.
– Negaliu ilgai būti, – taria jis, tada prisitraukia mane prie krūtinės. – Bet turėjau tave pamatyti.
Nuolat liepiu sau liautis, pasižadu, kad liausiuosi, bet nepajėgiu.
 – Tu matai mane visą dieną. – Sustingstu jo glėbyje. Ar tik ne brendį užuodžiu? Mane perveria
siaubinga mintis. Ar jis geria darbe? Jis pabučiuoja man viršugalvį, pro sumišusius svaigalų ir
losjono kvapus pajuntu jo kūno dvelksmą, ir man jis patinka, kad ir kaip save tramdyčiau. Būsiu
atvira, geidžiu jo, kai esu viena naktimis. Jeigu jis mano, kad dabar eisim į lovą ar apskritai kada
nors mylėsimės, klysta. Ištisas dienas jis beveik į mane nepažvelgė, o dabar atlekia su vėjeliu.
Atsitraukiu ir pasiimu taurę. Eina švilpt. Žvelgiu į jo ranką, laikančią taurę. Stiprią. Didžiulę. Ir
matau mėlynę ant Adelės veido. Bent kartą būsiu jai tokia draugė, kokią ji tiki mane esant.
– Bet ne taip, – sako jis. – Ne tada, kai galime būti savimi.
– Mes, – abejingai pakartoju šį žodį. – Vargu ar yra bent koks „mes“, tiesa?
Pasiremiu į virtuvinį stalą, užuot vedusi jį į svetainę ar į miegamąjį, kaip įprastai. Šiandien dar
nesikalbėjau su Adamu, ir aš tokios galimybės tikrai nepraleisiu, nemainysiu jos į žmoną
apgaudinėjantį ir galbūt mušantį vyrą. Staiga pasijuntu pavargusi. Adamas grįš jau maždaug po
savaitės, ir visa ši beprotybė vis tiek turės baigtis. Galimas daiktas, tada palengvės.
Jis nežymiai susiraukia, pajutęs mano prastą nuotaiką.
– Ar gerai jautiesi?
Gūžteliu pečiais. Mano širdis daužosi. Nekenčiu rietenų. Šiuo atžvilgiu esu visiška netikša.
Ginčydamasi elgiuosi lyg kokia surūgusi paauglė, užuot išrėžusi, kas negerai. Gurkšteliu vyno, paskui
giliai įkvepiu. Velniop. Dabar vienintelė proga pasikalbėti apie jų santuoką. Dabar galiu teisėtai kai
ką sužinoti.
– Sju papasakojo man, kas nutiko. Su Antonio Hokinso tėvais. Ką jie sakė?
– Dėkui Dievui, išsiaiškinom. Tik to šiandien man ir trūko. – Jis vėl dirsteli į mane ir, matydamas
mano klausiamą įtarų žvilgsnį, paniūra.
– Eik tu sau, Luiza.
– Kas? – Mano balsas skamba taip, tarsi ginčiausi, panašiai ir jaučiuosi. Dabar, kai jis priešais
mane, pasijuntu lyg mulkė, beveik patikėjusi tuo, kad jis galėjo taip pasielgti. Juk net ir Adelė nesakė,
kad jis jai sudavė. Bet daug kas šioje istorijoje tiesiog atrodo neįtikima, ir niekaip negaliu
susigaudyti, kas būtent.
– Tu rimtai galvoji, kad sudaviau savo žmonai?
– Nežinau, nė ką manyti. Tu niekada nekalbi apie savo santuoką. Apie savo žmoną. Tu darai
šitai, – mosteliu į savo apgailėtinai mažą butelį, tarsi jis dulkintų jį, ne mane. – Ir tik tada, kai tau tai
patogu. Mes kalbamės, bet tu niekada neatsiveri. Užsidarai kaskart, kai mėginu tavęs ko nors
paklausti, ir visada atrodai toks velniškai nelaimingas, jog nesuprantu, kodėl tu vis dar ten. Su ja.
Tada skirkis, po velnių!
Ilgai slopintas sumišimas ir nuoskaudos liete liejasi iš manęs, stačiai kunkuliuoja siautulingu
pykčiu iš mano lūpų. Aš mačiau Adelės mėlynę. Žinau, kokia ji trapi. Žinau apie telefono skambučius.
Ir negaliu užsiminti nė apie vieną šių dalykų, kad ir kaip noriu, kad jis man juos paaiškintų, tad man
nieko kito nebelieka, kaip grįžti prie painiavos, tai yra mūsų. Painiavos, kurios tik viena pusė jam
žinoma.
Jis spokso į mane, lyg būčiau jam smogusi. Bet aš neatlyžtu.
– Noriu pasakyti, kad jos atžvilgiu tai irgi nesąžininga, tiesa? Ką tu darai?
– Žinau, ko nori manęs paklausti: ar aš jai sudaviau? – jis pertraukia mano tauškalus. – Ar tu iš
viso mane pažįsti?
Vos nesusikvatoju.
 – Tave pažįstu? Kaip galiu tave pažinti? Tu pažįsti mane – aš atversta knyga. Apie mane žinai
beveik viską. Mes kalbamės apie mane. O tu? Neįsivaizduoju, ką apie tave galvoti.
– Aš jos nemušiau, velniai rautų. – Jis susigūžia, gyvybingumas prigęsta. – Ji aiškina atidariusi
virtuvinę spintelę tiesiai sau į veidą. Nežinau, ar tai tiesa, žinau tik viena – aš jai netrenkiau.
Mane užplūsta palengvėjimas. Bent jau jie abu sako man tą patį.
– Antonis atėjo susitikti su manimi sekmadienio vakare, – kalba jis toliau, – bet aš buvau duše. Jis
turbūt pamatė jos veidą ir sukurpė istoriją, kad patrauktų mano dėmesį arba kad mane užgautų, ar dar
dėl ko nors.
Galimas daiktas, tai tiesa. Bent jau skamba tikroviškai. Ir dabar pasijuntu siaubingai, kad
suabejojau juo, suabejojau ja, bet ką man daryti, jei visi šie klausimai tūno įstrigę galvoje? Apie juos,
apie mus, kur link visa tai nuves?
– Kodėl niekada nesikalbi su manimi? – klausiu. – Nepasikalbi kaip su žmogum. Apie savo
gyvenimą.
Jis įsispitrija į savo taurę.
– Nė nežinočiau, nuo ko pradėti. Ir tai ne tavo rūpestis. Nenoriu, kad būtų tavo rūpestis.
Nenoriu... – jis užsikerta, ieškodamas tinkamo žodžio. – Nenoriu suteršti tavęs visu tuo.
– Kaip suprasti? Paklausyk, nesitikiu, kad paliksi ją dėl manęs. Žinau, kad esu tau nesvarbi...
– Nesvarbi? – jis mane pertraukia. – Tu vienintelis gėris, kurį turiu. Štai kodėl privalau būti toks
atsargus. Štai kodėl nenoriu kalbėti su tavimi apie savo santuoką ar savo gyvenimą. Nenoriu, kad bent
dalelė to persismelktų į mus.
Jis ištuština taurę keliais ilgais gurkšniais. Kaip galima tiek gerti ir nejausti šleikštulio? Taurę po
taurės, taip greitai. Jo savigaila nežavi, bet dabar kaip niekad trokštu emocinio palaikymo, todėl man
patinka, kad jis mano, jog esu svarbi. Taip jaučiuosi stipresnė.
– Bent trumpam negalvok apie mane, – sakau. – Tu tikrai nelamingas namie. Tad išeik. Taip
pasielgė mano vyras, ir nepražuvau. Skaudėjo, bet ištvėriau. Gyvenimas tęsiasi.
O dabar Janas turės kūdikį su mano pakaitu, o aš savo pačios gyvenime esu tarsi šmėkla. Šią
mintį pasilaikau sau.
– Nesuprantu, kokia čia bėda.
– Tu negali suprasti, kokia bėda. Tam reikėtų mus pažinti. Iš tikrųjų pažinti. Ir aš jau nė nesu tikras,
ar mes vienas kitą pažįstame. – Jis pyksta. Jo žodžiai pasidaro kandūs. Kurį laiką spokso į taurę. –
Bet kažką reikia keisti, – galiausiai taria. Jo kalba nelabai rišli. – Tik turiu išsiaiškinti, kaip tai
padaryti. Atsikratyti jos saugiai.
– Galbūt pasikalbėk su ja, – sakau, mėgindama šią išdavikišką akimirką kiek įmanoma likti
ištikima Adelei. – Ji tavo žmona. Ir tave greičiausiai myli.
Tada jis nusijuokia, iš pradžių jo juokas skamba linksmai, vėliau atsiranda irzlumo gaidelė.
– O, taip, ji mane myli. Net jeigu tai nieko nereiškia.
Susimąstau apie savo lengvai pažeidžiamą draugę, lekiančią atsiliepti į skambučius ir gerti
tabletes bei gaminti pietus, ir pasiuntu. Kaip jis drįsta šitaip su ja elgtis? Su tokia panieka? Jeigu jis
jos nemyli, tegu duoda jai laisvę ir leidžia mylėti ką nors kitą. Ką nors, kas elgtųsi su ja taip gerai,
kaip ji to nusipelno.
– Eik namo, – sakau šaltai. – Eik namo ir iškuopk visą tą jovalą. Dabar niekuo negaliu tau padėti.
Jis neprataria nė žodžio, bet nenuleidžia nuo manęs apsiblaususių akių. Ar jis vairuos? Man
nerūpi, nusprendžiu. Tai jo bėda. Šią akimirką noriu tik vieno, kad jis išeitų.
 – Keliauk, – pakartoju. – Ir nustok maukti. Tu girtas kaip dūmas.
Norisi verkti, dėl jo, dėl Adelės ir dėl savęs. Daugiausia dėl savęs. Nenoriu su juo bartis. Noriu jį
suprasti.
Nežiūriu į jį, kai jis patraukia durų link, ir nereaguoju, kai spusteli man ranką praeidamas.
– Aš viską sutvarkysiu, – suniurna tarpdury. – Kaip nors. Pažadu. – Nepakeliu į jį akių. Ir nieko
neatsakau. Galbūt esu kalė ir veidmainė, bet man jau to per akis. Geidžiu jo, bet ne šitokia kaina.
Nebegaliu daugiau tverti. Iš tiesų nebegaliu. Jis ir Adelė mane plėšo pusiau.

Jam išėjus, įsipilu dar vyno ir, kad nepratrūkčiau paikai raudoti, skambinu Adamui. Net jo guvus
balselis, kai pasakoja man apie dieną vandens parke, kaip su Janu čiuožė vandens kalneliais,
nepakelia man nuotaikos, smegenys vis dar atkuria pokalbį su Deividu. Stengiuosi, kad balsas
skambėtų įprastai, džiaugiuosi girdėdama savo berniuką, bet kartu atsikvepiu iš palengvėjimo, kai jis
sako, kad jam jau metas bėgti. Man reikia tylos. Jaučiu tuštumą, nuovargį liūdesį ir begalę kitų
pojūčių, į kuriuos nenoriu gilintis. Tai pirmas mūsų ginčas ir galbūt paskutinis. Kartu suprantu, deja,
per vėlai, kad netikiu, jog jis sudavė Adelei. Nebesu tuo tikra. Jau nebe.
Nors dar nėra devintos, pasiimu taurę vyno ir įsiropščiu į lovą po antklode. Noriu kuriam laikui
viską pamiršti. Pasislėpti po miego skraiste. Galbūt rytą visa tai atrodys šviesiau. Jaučiuosi sustirusi
ir giliai širdyje nekenčiu savęs už tai, kad išvariau jį, juk galėtume dabar būti drauge lovoje. Lovoje
su mano Deividu, ne Adelės. Vis dar matau jo veido išraišką, kai jis suprato, jog noriu žinoti, ar
sudavė žmonai. Tas siaubingas nusivylimas. Bet kartu matau ir mėlynę Adelės veide. Tą jos baimę ir
paslaptį, kurią slepia blyškiai žalsvi ir mėlyni pėdsakai. Nesvarbu, ar jis sudavė jai, ar ne, jų
santuoka labai keista. Bet juk ši padėtis apskritai labai keista, o aš, ko gero, didžiausia keistuolė iš
mūsų trijulės.
Patekau į spąstus. Nežinau, kaip elgtis. Ištuštinu taurę – tai vienintelis dalykas, kurį dabar galiu
padaryti, galva svaigsta nuo alkoholio ir aš užsimerkiu. Adamas netrukus grįš namo, tada galėsiu
atsidėti vien jam, sugrįžti į saugų mudviejų uostą. Sutelkiu mintis į berniuką. Į vienintelį žmogų, kurį
myliu be kaltės ar abipusių priekaištų. Ir užmiegu.
Šį kartą, kai glitūs vaiduokliški ūseliai artėja prie manęs ir atidarau Vendės namelio duris, keliauju
ne į savo vaikystės namus, o į tą namą, kuriame mudu su Janu gyvenome, kai tik susituokėme. Kai abu
dar buvome laimingi. Aš sode, lauke tobulai saulėta diena – ne per karšta, bet jaukiai šilta, ir aš
žaidžiu su Adamu. Nors mano Adamas šešerių, toks, koks dabar, nebe kūdikėlis, kai ten gyvenome.
Mes esame prie tvenkinio ir bandome sugauti buožgalvius. Mūsų pėdos purvinos ir šlapios, bet abu
juokiamės, merkdami tinklelius ir indelius nuo uogienės į dumbliną vandenį.
Sklinda ant grotelių kepamos mėsos kvapas, ir, dar nespėjusi sąmoningai apie jį pagalvoti, išgirstu
Deividą šaukiant, kad mėsainiai jau iškepė. Atsigręžę į jį, mudu šypsomės, Adamas nulekia pas jį. Aš
jau ketinu eiti jam iš paskos, kai akies kampučiu pamatau kažką žibant tvenkinyje. Matau, kaip po
vandeniu ryškėja apybrėžos. Pavidalas plečiasi, jo krašteliai tviska it sidabras. Šnairuoju sutrikusi.
Juk tai mano sapnas – aš jį kontroliuoju – ir vis tiek nežinau, kas tai. Atsistoju ant vandens paviršiaus
ir žengiu per jį nelyginant Jėzus – kone juokiuosi iš to, aš esu savo sapnų dievas, – tada pritupiu.
Įmerkiu ranką į skystį, sukeldama ribulius, bet tviskantis pavidalas po vandeniu niekur nedingsta. Čia
dar vienos durys, suvokiu, ir apybrėžos sužėri dar ryškiau, lyg patvirtintų mano mintis. Ieškau
rankenos, bet jos nėra. Durys be rankenos, to negalėjau numatyti. Nesuprantu, kodėl jos čia.
 Dar valandėlę stebeiliju į vandenį, tada Deividas vėl mane kviečia, taip pat ir Adamas. Jie manęs
laukia, nenori pradėti valgyti vieni, aš irgi noriu būti su jais. Švytinčios durys išnyksta, ir nebelieka
nieko, tik tvenkinys apačioje.
Pabundu anksti, vos po penktos, dėl didelio vyno kiekio netekusi daug skysčių ir nusivylusi savimi.
Sapnas, kurį sukūriau, buvo toks tobulas, mes visi trys žaidėme laimingą šeimą, nors kankina
troškulys, jaučiuosi pailsėjusi, kaip kad Adelė ir sakė. Bet jaučiu geliantį pasibjaurėjimą savimi.
Sapne turėjau įsivaizduoti Adelę. Turėjau išsaugoti ištikimybę jai. Ji man buvo visapusiškai gera, o
Deividas nepatikimas, žmoną apgaudinėjantis girtuoklis ir, Dievas žino, kas dar, bet vis dėlto, jeigu
mano sapnas ką nors reiškia, aš jo beprotiškai geidžiu. Galbūt ir neleidau jam dulkinti manęs lovoje,
bet galvoje, be abejo, jam tai leidau. Ir ne tik dulkinti. Savo sapne priverčiau jį mane mylėti, ir aš jį
mylėjau, mes buvome šeima, o Adelės nebuvo nė ženklo. Ją tiesiog ištryniau, ji neegzistavo.
Sudejuoju, paskui atsigeriu vandens ir užkaičiu virdulį. Jau visiškai pabudau, nes anksti nuėjau
miegoti, ir dabar nėra prasmės mėginti vėl užmigti vos valandai ar dviem. Kai virdulys užverda ir aš
bandau nusipurtyti tokio ryškaus ir gyvo susapnuoto gyvenimo prisiminimus, žvilgteliu į Adamo
miegamąjį ir mane persmelkia džiaugsminga mintis, kad jis jau greitai bus namie, tada galbūt
palengva nutrauksiu draugystę su Adele. Paklausysiu Sofi patarimo. Išsilaisvinsiu ir nuo Adelės, ir
nuo Deivido, ir šios kvailos, be galo kvailos maišalynės, į kurią patekau.
Nusiprausiu po dušu, nuplaunu švelnių pagirių nuosėdas, paskui apsirengiu ir ruošiuosi į darbą, bet
kai prisėdu prie antro puodelio arbatos, vis dar septinta ryto. Saulė apšviečia apdulkėjusį
televizoriaus ekraną, ir staiga pagalvoju apie antrąsias duris sapne, tas švytinčias duris, kurias
mačiau tvenkinyje. Išsitraukiu užrašų knygelę iš jos namais tapusio virtuvinio stalčiaus. Galbūt ir
Robas jas matė. Man daužosi širdis. Po praėjusios nakties nebereikėtų daugiau jos skaityti. Ir
nesiknaisiodama po jų praeitį prisidarau pakankamai bėdos. Bet negaliu susiturėti. Noriu žinoti apie
juos. Ir antrosios durys tėra dingstis.

Kaip paprasta. Galiu nukeliauti, kur tik panorėjęs. Dažniausiai keliauju į įsivaizduotas
vietas, nes apskritai nesu iškėlęs kur nors kojos, o keliauti namo – to betrūko. Bet kad ir kur
būčiau, Adelė visada šalia. Aš net neįsivaizduoju jos ten, bet ji tiesiog ima ir pasirodo.
Galbūt taip yra dėl to, kad nuolat apie ją galvoju. Ne kaip apie sekso objektą, o kaip apie
kažką daugiau. Kažką geresnio. Kažką tyresnio. Mano sapnuose mes rūkome daug „žolės“.
Mane tai veža labiausiai. Prisišnioju tiek, kiek man patinka, be blogumų ir be atsijungimų.
Adelė vėl gerai miega. Visi Vestlandse dabar mus tik liaupsina ir giria, lyg tai būtų susiję
su mūsų sveikimu – mes jiems dabar svajonių pacientai. Na, bet aš tik džiaugiuosi. Dėl to,
kad ji miega. Žinau, ji nemeluoja, nes dažnai naktimis įsėlinu į jos kambarį ir valandėlę į ją
žiūriu. O varge, atrodau sau tarsi koks iškrypėlis, kai perskaitau, ką parašiau. Bet ji kaip
Miegančioji gražuolė, ir aš ją saugau. Man tai suteikia ramybės, o ir miego man tiek daug
nereikia dabar, kai nesikvaišinu, o kai miegu, neberegiu tiek daug naktinių košmarų. Tik iš
pradžių, kol juos sutramdau. Kartais kurį laiką juos pasilieku dėl malonumo. Lyg leisčiausi
nuo amerikietiškųjų kalnelių. Žinau, kad jie man nepakenks, nes aš čia viršininkas.
Taip, puiku, kad ji gerai miega. Jai reikia atsigriebti po begalės savaičių, kai mėgino
nemiegoti, atsikratyti viso to mėšlo. Keistas jausmas dėl ko nors jaudintis. Aš jaudinuosi dėl
Adelės, o iki tol juk dėl nieko nesu jaudinęsis. Nei dėl savo suknistos šeimos, nei, galima
sakyti, dėl savęs. Iki Adelės visi aplinkui man buvo nyki pilkuma. Nė vienas jų man nebuvo
 svarbus. Tiesą sakant, net nemaniau, kad įmanoma turėti šalia žmogų, kuris būtų svarbus. Ar
tai ir yra meilė? Gali būti, kad aš savaip myliu Adelę.
Ar ji įsivaizduoja mane savo sapnuose, ar visada tik tą legendinį nuobodą Deividą?
Labiausiai nerimauju dėl Deivido. Nesuprantu, kodėl ji taip į jį įsikibusi. Greičiausiai
nemato, koks jis iš tikrųjų. PASITIKIU juo, taip ji sako. Kaipgi ne taip. Kertu lažybų, jam tai
patinka. Ji taip juo pasitiki, kad pavedė jam tvarkyti visus savo pinigus, visa, ką ji turi.
Sumautą turtą, jis už jį dabar atsakingas. Štai ką jos advokatas čia veikia. Pagaliau ji man
papasakojo. Žinojau, kad papasakos. Jai nepatinka paslaptys. Bet kas čia per velniava?
Deividas kiurkso savo univerkėje, siekdamas nesuskaičiuojamų laipsnių, ir maudosi
aukštuomenės spinduliuose, kai ji įkalinta šiame durnyne, be to, patikėjo jam valdyti turtą,
pinigus, viską.
Stačiai galva neišneša. Jau buvau berėkiąs ant jos, bet ji žiūrėjo į mane tokia sutrikusi,
jog negalėjau. Ir jau viskas nuspręsta. Nors ji aiškina, kad tai laikina, nes tiesiog nenorėjo
sukti sau dėl to galvos, be to, juodu vis tiek susituoks, tačiau, kas, velniai rautų, perleidžia
visus savo pinigus kažkam kitam? Kad ir trumpam. Kurių galų jai reikėjo tai daryti? Meilė ir
kvailumas. Ji neperpranta žmonių taip, kaip aš. Visą gyvenimą buvo saugoma. Ir nesuvokia
vieno dalyko: kiekvienas žiūri tik savęs. Aš, tiesą sakant, nė nekaltinu Deivido, kad sutiko
perimti jos pinigus – to, ką jis padarė, bent jau nepavadinsi BUKYBE, bet man
nepakenčiama, kad ji jam leido. Pinigai gadina žmogų, o Deividas – vienas iš tų, kuris galėjo
užsikalti pinigėlio iš savo ūkio, tik jo tėtis viską paleido vėjais. Juokinga, bet jis vis tiek turi
daug pinigų. Adelės dėka.
Kertu lažybų, kad jis negrąžins jai teisės naudotis turtu, kai mes iš čia ištrūksim. Kertu
lažybų, kad nurodys jai daugybę priežasčių. Deividas, nelaimėlio ūkininko sūnus, kurio
rankose dabar didžiulis turtas. Net juokas ima, nes tai tikra beprotybė. Tiek įsiuntu, kad
mintys apie tai neleidžia man vėl nugrimzti į miegą, kai pabundu naktimis. Ir tada imu galvot
apie kitką – kas iš tikrųjų nutiko Adelės tėvams. Kaip išėjo, kad jis atvyko laiku ir išgelbėjo
ją vidury nakties? Gal jis pasirodė laiku ir tam, kad sukeltų gaisrą?
Kiek matau, jo planas kuo puikiausiai išdegė. Mūsų laikas čia beveik baigiasi, bet jeigu
Adelė galvoja, kad aš ją ir visa tai pamiršiu, to tikrai nenutiks. Aš ją ir toliau globosiu. Po
galais, nė akies mirksnį netikiu, kad Deividas yra...

– Atleisk, – sako jis. Mes jo kabinete, skiriami rašomojo stalo. Visa virpu. Nesiliauju virpėjusi
nuo pat ryto, kai padėjau užrašų knygelę į stalčių.
– Žinau, buvau prisigėręs, bet tikrai žadu viską sutvarkyti, – toliau kalba Deividas. Tylus.
Susimąstęs. Ko gero, kenčia pagirias. – Taip, mano santuoka niekam tikusi. Suprantu. Ir neturėčiau
velti tavęs į šį marmalą. Tai, ką pasakei vakar vakare...
– Aš čia atėjau ne kalbėti apie praėjusį vakarą. – Elgiuosi su juo šaltai – nutraukiu vidury sakinio.
Nekantrauju pamatyti Adelę ir įsitikinti, ar mano įtarimai turi pagrindo. – Man reikalinga laisva
popietė. Sugedo vandens šildytuvas, ir ką tik skambino santechnikas, žadėjo užsukti tarp antros ir
šeštos. Sju sakė, kad popietę bus laisvesnė, ji galės užregistruoti tavo pacientus ir padirbėti prie
mano stalo.
Pas jį šiandien užsirašę dar keturi pacientai, ir aš dėl to tik džiaugiuosi. Nereikės nerimauti, kad
jis grįš namo ir pamatys mudvi drauge.
 Parašiau žinutę Adelei, vos tik jis šįryt pasirodė darbe, žinojau, kad ji viena ir saugi. Nenorėjau,
kad suklustų ar sunerimtų, tad parašiau tik tiek:

Vakar naktį mano sapne buvo keistos antrosios durys. Be rankenos. Negalėjau jų atidaryti.
Ar tau kada nors yra taip buvę? Turiu laisvą pusdienį, gal norėtum papietauti?

Lengva ir paprasta, nors rankos drebėjo, kai rinkau tekstą. Ji iškart atrašė „taip“ ir pasiūlė susitikti
kavinukėje su lauko terasėle, ne per daug arti klinikos ir atokiau nuo pagrindinių gatvių, viename
gyvenamajame rajone. Ji irgi nenori įkliūti.
– Žinoma, – sako jis. Man prakaituoja delnai, kai jis žvelgia į mane, ir pirmą kartą atrodo kaip
visiškai svetimas žmogus. Ne mano Deividas, ne Adelės Deividas, bet galbūt Deivido Deividas, tas,
kuris visada gauna tai, ko nori. Tyliai sukalbu tūkstančius ačiū už tai, kad Adelė sutiko papietauti.
Negaliu laukti iki pirmadienio. Turiu sužinoti, o ji vienintelė, kuri gali man padėti. Jau beveik
sudėliojau jų beprotiškos santuokos dėlionę, ir man nepatinka ryškėjantis paveikslas.
– Tikiuosi, nieko rimto, – sako jis. – Šildytuvai brangūs.
Tada pakelia į mane akis.
– Jeigu tau reikia...
– Turiu draudimo polisą, – vėl jį nutraukiu. Ar jis tikrai ketino siūlyti man pinigų? Kieno? Savo ar
Adelės?
– Gerai, – trumpai atkerta, mano šaltumas jau veikia jam nervus. Lyg ir įsižeidė, bet jau
nesuprantu, kiek man tai rūpi.
– Ačiū. – Patraukiu prie durų, nerangiai statydamas kojas, jaučiu į nugarą įsmeigtą jo žvilgsnį.
– Luiza.
Atsisuku ir žiūriu į jį, susikišusį rankas į kišenes. Prisimenu tą pirmąjį kartą, kai kalbėjomės šiame
kabinete, ir mano kūnu tarsi perbėga elektros srovė. Toji nenusakoma įtampa vis dar justi. Ji traukte
traukia mane prie jo, bet dabar viską gaubia abejonės ir įtarimai. Įtampa trūkinėja, eižėja, kaip
Adelės veidas.
– Tu man labai svarbi, juk žinai, – sako jis. – Iš tikrųjų. Nuolat apie tave mąstau. Nieko negaliu
padaryti. Tarytum savo galvoje gyvenčiau atskirą gyvenimą su tavimi.
Jis kalba nesustodamas, o mano smegenyse sukasi tik viena mintis: man to nereikia, ne dabar, bent
jau tol, kol sužinosiu.
– Man rodos... man rodos, įsimyliu tave. Ir žinau, kad privalau sutvarkyti savo gyvenimą. Turiu
iškuopti visą šitą jovalą. Naktimis negaliu užmigti, suku galvą, kaip tai padaryti, bet žinau, tau sunku
suprasti, o aš tau nė kiek nepadedu, bet yra kai kas, ką turiu susidėlioti pats. Bet jau tikrai to imsiuosi.
Šiandien pat. Norėjau tau tai pasakyti. Ir tiek.
Kraujas plūsteli man į veidą ir į kojas, į visas ertmes, srūte srūva mano gyslomis, lyg mėgindamas
rasti kelią iš kūno. Dabar? Jis sako tai dabar? Mano mintys ir taip sujauktos, o jis dar sviedžia man
tokius žodžius. Įsimyli mane? O, Dieve. Nė nežinau, ką manyti. Nežinau, ką jausti. Bet Adelė laukia,
ir aš turiu sužinoti bent dalį tiesos iš jos, prieš suvirškindama tai, ką išgirdau. Turiu sužinoti, koks jis
žmogus, koks jis iš tikrųjų, po oda. Giliai širdyje.
Linkteliu, sunkiai rydama seilę. Tada čiumpu iš po stalo rankinę ir lekiu į gryną orą, nė
neperspėjusi Sju, kad išeinu.
 30

Adelė

Sėdžiu saulutėje gurkšnodama šaltą, draudžiamą „Sancerre“ ir laukiu Luizos. Luiza. Net keista, kaip
ši nuostabi moteris veikia mano nuotaiką. Vakar vakare, kai Deividas tiesiai po darbo nudrožė į jos
suskretusį niekingą butą, pasijutau tokia užgauta, jog norėjau ją užmušti, net jeigu ji ir dėjo
apgailėtinas pastangas, kad mane apgintų, ir išsiuntė jį namo. Būsiu atvira sau, tam jau per vėlu, o
blogiausia buvo Deivido sprendimas keliauti ne pas mane, o pas ją, kai gelbėjau jo kailį,
užkalbėdama dantį daktarui Saiksui telefonu. Juk galėjau jį sužlugdyti, bet jam nė motais. Jokio
dėkingumo. Tada jis grįžo namo, nusigėrė darbo kabinete ir klupinėdamas nupėdino į lovą, netaręs nė
žodžio.
Myliu Deividą. Nuoširdžiai, beprotiškai, giliai, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, bet esu stipresnė
už jį. Taip, reikia kažką keisti, bet teptis rankas teks man. Vis dėlto nurijau praėjusio vakaro
nuoskaudą. Nustūmiau ją į atokiausią kertelę, iš kur ji negalėtų manęs paliesti, nes daugiau
nebesibarsime. Kol kas ne. O tada, stebuklas, sulaukiau žinutės iš Luizos. Antrosios durys. Šypsausi,
siurbčiodama vyną. Esu viena, ir praeiviams greičiausiai atrodau kuoktelėjusi. Ji matė antrąsias
duris. Jau. Tai viską keičia. Viskas turi būti paruošta, kol jinai jų neatidarė. Kol nesužinojo.
Suvirpu iš jaudulio, kai matau ją pasirodant už kampo ir žengiant per gatvę. Ji puikiai atrodo, tikrai
puikiai, drąsiai galiu ja didžiuotis. Dabar, kai yra lieknesnė ir geresnės formos, ji atrodo net
aukštesnė, kai eina, jos skruostikauliai – aišku, jie niekada nebus tokie kaip mano, smailūs lyg
katės, – išryškina dailų veidelį. Man maudžia raumenis dėl per mažos apkrovos, nugara sustingusi ir
įtempta. Ji stačiai žydi, o aš nykstu. Nieko keista, kad Deividas ją įsimyli. Ši mintis skaudžiai gelia.
Ši mintis visada gelia.
– Geri vyną? – klausia šypsodamasi. Ji susijaudinusi, rankinė nuslysta ant žemės, kai mėgina ją
pakabinti ant kėdės atlošo.
– Kodėl ne? Graži diena ir puiki staigmena. – Matau, kaip jos akys tyrinėja mano veidą, jame vis
dar matyti neryškūs mėlynės pėdsakai. Mėlynė dabar greitai nyksta, tarsi suprastų, jog savo darbą bus
padariusi. Mosteliu padavėjui, kad atneštų dar vieną taurę.
– Kaip tau pavyko išsiprašyti pusdieniui?
– Ak, mano vandens šildytuvas sustreikavo, – sako ji nerūpestingai. – Santechnikas ateis vėliau,
bet pamaniau, juk galiu atsiprašyti nuo pietų.
Ji baisi melagė. Tai net žavi, ypač kai pagalvoji, kad visos mudviejų draugystės metu ji dulkinasi
su mano vyru. Padavėjas netrukus pasirodo su taure jai ir dviem valgiaraščiais, ir mes abi apsimetam
juos skaitančios. Ji paskubomis gurkšteli vyno.
– Vadinasi, matei kitas duris? – klausiu, pasilenkdama prie jos lyg kokia sąmokslininkė, nors
terasoje pietaujame tik mudvi. Noriu jausti ją arti savęs. – Kur? Kaip jos atrodė?
– Mano seno namo tvenkinyje. Aš ten buvau, – ji lengvai parausta, – su Adamu, mudu žaidėme, o
tada, kai jau gręžiausi eiti atgal, jos staiga atsirado vandens paviršiuje ir švytėjo.
Ji nepasakoja man visos tiesos apie savo sapną – ten turėjo būti Deividas. Supratau iš to, kaip ji
paraudo, bet man nusispjaut. Net jeigu ji įsivaizduotų tris Deividus, užsiiminėjančius su ja grupiniu
seksu, man būtų nusispjaut. Durys, štai kas man rūpi.
– Lyg blizgantis sidabras, – priduria ji. – O tada jos išnyko. Ar esi ką panašaus patyrusi?
Suglumusi papurtau galvą.
– Ne. Kaip keista. Įdomu, kur veda tos durys.
Ji gūžteli pečiais.
– Gal man tiesiog perkaito smegenys.
– Galbūt. – Širdis daužosi. Jau mąstau, ką reikės daryti, kai ji jas atidarys.
Padavėjas sugrįžta priimti mūsų užsakymų, tada suvaidinu esanti nealkana, pareiškiu, kad tik
norėjau ištrūkti iš namų, pamatau jos veide didelį susirūpinimą ir jau žinau, iki kurios vietos ji
perskaitė užrašų knygelę. Žinau, kodėl kvietė mane papietauti. Turiu iš paskutiniųjų tvardytis, kad
nenusišypsočiau ir nenusijuokčiau iš to, kaip tobulai susiklostė ši diena ir kaip puikiai viską
suplanavau.
– Tau būtinai reikia užvalgyti, Adele. Tu per daug liesa. Kad ir kaip ten būtų, – priduria ji pernelyg
atsainiai, – aš vaišinu.
– O, ačiū, – sušunku džiaugsmingai. – Man baisiai nesmagu, bet jau čia apsižiūrėjau, kad
išvažiavau be piniginės. Aš tokia išsiblaškėlė.
Ji užsako mums dvi lėkštes raviolių su grybais, imasi vadovauti, ko niekad nebūtų dariusi, kai tik
susipažinome, tada luktelėjusi, kol nueis padavėjas, vėl prabyla:
– Ar tikrai išvažiavai be pinigų, ar Deividas kontroliuoja, kiek išleidi?
Ji tikra stačiokė, toji Luiza, na, gerai, žaisime pagal jos taisyk​les. Nuraustu, lyg mėginčiau ką
nuslėpti, niurnėdama pavadinu jos prielaidą absurdiška, tada ji suima mano nervingai virpančią
ranką. Solidarumo, draugystės, meilės gestas. Tikiu, kad ji mane myli. Ne taip, kaip geidžia mano
vyro, bet vis tiek myli.
– Toje užrašų knygelėje perskaičiau šį tą, kas man sukėlė nerimą, – kalba ji toliau. – Drąsiai liepk
man atsiknisti, jei manai, kad tai ne mano reikalas, bet ar tikrai perrašei jam visą savo palikimą? Po
gaisro? O jeigu taip, maldauju, vardan Dievo, pasakyk man, kad toks sprendimas yra tik laikinas.
– O, dėl to nesirūpink, – sakau, žinodama, kad primenu sužeistą elnę, spoksančią į medžiotojo
šautuvo vamzdžio skylę. Klasikinė auka, ginanti smurtautoją. – Deividas daug geriau tvarko pinigus
nei aš, o turtas išties nemažas, Dieve, kokia gėda...
Ji suspaudžia man ranką.
– Nekvailiok. Kokia čia gėda. Aš nerimauju dėl tavęs. Bet juk jis vėliau atsisakė šios savo teisės?
Kai grįžai iš Vestlandso ir vėl atsistojai ant kojų?
Jos ranka šalta ir drėgna. Ji turi asmeninių interesų, ir aš tai žinau.
– Jis ruošėsi, – sumurmu. – Tikrai ketino. Bet tada, po kelių mėnesių, mane vėl ištiko nervinis
išsekimas, ir jis nusprendė – mes nusprendėme, – kad bus geriau, jeigu jis ir toliau liks už viską
atsakingas. O vėliau susituokėme, taigi visi pinigai tapo mūsų.
– Oho. – Ji atsilošia kėdėje, neskubėdama gurkšteli vyno, ir pamažu, kai padėtis ima aiškėti, jos
įtarimai pasitvirtina.
– Skamba blogiau, nei iš tikrųjų yra, – sakau, tyliai, lyg teisinčiausi. – Jis duoda man kišenpinigių,
skiria biudžetą maistui, bet, tiesą sakant, niekada per daug nesijaudinau dėl pinigų.
– Biudžetas maistui? – jos akys išsiplečia. – Kišenpinigiai? Kas čia, koks šeštas dešimtmetis?
Ji prityla.
– Dabar tie keisti telefonų skambučiai įgyja prasmę.
 – Man ir jie nerūpi. Tikrai, Luiza. Visiškai nesvarbu. Esu laiminga. Noriu, kad Deividas būtų
laimingas. – Gal pernelyg greit pereinu prie graudžių intonacijų, bet tiesa visada skamba tikroviškai,
o aš iš tikrųjų žūtbūt noriu, kad jis būtų laimingas.
– Jūs nė neturite bendrų sąskaitų, nieko?
– Tikrai, Luiza. Man nesvarbu. Viskas gerai. Jeigu norėčiau ko nors, jis man duotų. Tokia linkme
pakrypo mūsų santuoka. Nesirūpink. Jis visada mane globojo. – Nubraukiu nuo veido plaukų sruogą ir
akimirką pirštais liesteliu mėlynę. Trumpas gestas, bet jai pakako, kad užfiksuotų ir sąmonėje susietų
mėlynę su pinigais.
– Lyg vaiką, – taria ji. Ir žinau, apie ką sukasi jos mintys: mūsų slaptą draugystę, telefono
skambučius, tabletes, mėlynę, dabar dar ir pinigus. Šią akimirką ji myli mane labiau nei Deividą. Šią
akimirką ji greičiausiai nekenčia Deivido. Aš negalėčiau nekęsti Deivido. Ko gero, tuo mudvi
labiausiai ir skiriamės.
– Pakaks apie tai. Viskas gerai. Kada grįžta Adamas? – keičiu kalbą, pasitelkusi jos pastabą apie
vaikus. – Turbūt nekantrauji jį pamatyti? Greičiausiai bus ūgtelėjęs. Tokio amžiaus jie sparčiai auga,
tiesa?
Sulaukiame raviolių, ir ji užsako mums dar po taurę vyno, be žodžių įtraukdama mano
apgailestavimą, kad neturime vaikų, į Deivido trūkumų sąrašą. Dar įpyliau alyvos į ugnį. Ravioliai
tobuli, bet ji pastumia lėkštę nė neprisilietusi. Turbūt turėčiau pasielgti taip pat, kad atrodyčiau
susikrimtusi, bet man jau nusibodo švaistyti gerą maistą ir aš juos valgau – santūriai, bet vis tiek
valgau, – kol ji man pasakoja apie Adamo atostogas ir apie tai, kaip šauniai jis, regis, leidžia laiką.
Tiesą sakant, nė vienai mūsų tos istorijos per daug nerūpi. Ji visa pritvinkusi pykčio ir nusivylimo,
mane labiausiai jaudina žinia apie jos atrastas antrąsias duris. Leidžiu tinkamus garsus ir šypsausi, o
ji prisiversdama taria žodžius, bet jau noriu kuo greičiau baigti šiuos pietus. Turiu dar daug ką
nuveikti.
– Ar ten tik ne?.. – Ji nutyla per vidurį sakinio ir suraukia kaktą, spoksodama man per petį.
– Kas? – pasigręžiu.
– Ten. – Ji vis dar stebeilija į kažką ir net pakyla nuo kėdės. – Antonis Hokinsas.
Dabar ir aš jį pamatau, nors iki šiol jis man buvo naudingas, mano susierzinimas auga. Jis mane
seka. Žinoma, kad taip.
– Galbūt jis gyvena kur netoliese, – sakau.
– Arba seka tave. – Na štai, didžioji mano gynėja. Mano vyro meilužė.
– Vargu, – nuleidžiu jos pastabą juokais.
Mano pykčiu degančios akys įsmeigtos į Antonį. Jis, supratęs, kad verčia mane jaustis nesmagiai,
nusisuka ir užeina į pirmą pasitaikiusią parduotuvėlę prie kampo.
– Turbūt perka cigaretes. – Man parankus jo garbinimas, bet sekimas – tiesiog nepriimtinas.
– Turbūt, – sako neįtikinta Luiza.
Abi stebime duris, kol jis išeina, ir aš viliuosi, kad Luiza nemato to ilgesingo žvilgsnio, kurį jis
man meta pasišalindamas, bet ji prismerkusi nuo saulės, tad aš, ko gero, saugi. Bet ir tai nebesvarbu.
Jau ryt Antonis jai tikrai rūpės mažiausiai.

Kai baigiame pietauti ir aš paskubinu ją bėgti prie tariamai sugedusio vandens šildytuvo, nueinu į
sporto klubą. Ten atsiduriu prieš pat Deividui paskambinant antrą kartą. Bet aš nesitreniruoju, kaip
kad jam sakau; toliau vykdau savo planą. Deividas sako grįšiantis namo iškart po darbo, nes mes
turime pasikalbėti, tada kreipiuosi į registratorę ir išsakau jai visus savo pageidavimus, priduriu,
kad neturiu laiko laukti, bet noriu, kad jie paskambintų mums į namus patvirtinti mano užsakymo.
Neabejoju, kad paskambins. Šis sporto klubas labai prašmatnus, mes mokame už visą paslaugų paketą
ir dar daugiau, o aš visada mandagi ir maloni. Būdama ne namie, elgiuosi mandagiai ir maloniai,
visada apsimoka maloniai elgtis su aptarnaujančiuoju personalu, kiti klubo nariai galėtų iš manęs to
pasimokyti.
Man net kvapą gniaužia iš susijaudinimo, nervingai laukiu to, kas netrukus atsitiks. Kai grįžtu namo
ir imu ruošti vakarienę, net rankos dreba, vos galiu susikaupti. Veidas kaista, lyg būčiau ėmusi
karščiuoti. Mėginu kelis kartus giliai įkvėpti, bet teįstengiu kvėpuoti paviršutiniškai, su trūkčiojimais.
Susitelkiu į antrąsias duris ir primenu sau, kad turbūt daugiau niekada per visą savo gyvenimą
neturėsiu tokios progos.
Prakaituoti pirštai slysčioja svogūnu, kurį bandau supjaustyti kubeliais, ir per plauką neįsipjaunu.
Nesuprantu, kurių galų plušu prie šio patiekalo. Jis vis tiek atsidurs šiukšliadėžėje, bet turiu elgtis
kiek įmanoma įprasčiau, o valgio gaminimas tapo netikėtu mano pasididžiavimu nuo tada, kai
susituokėme. Nerūpestingai supjaustyti svogūnai gali išduoti, kad žinau, kas tuoj įvyks, o Deividas
šiomis dienomis kaip niekad įtarus.
Girdžiu, kaip jis pasuka raktą spynoje, ir visas mano kūnas net įkaista nuo įtampos, šviesa
virtuvėje staiga pasirodo pernelyg ryški. Šį kartą man pavyksta giliai įkvėpti. Matau savo mobilųjį
ant stalelio prie kriauklės, niekieno žemėje tarp tos vietos, kur esu aš, ir fiksuotojo ryšio telefono,
pritvirtinto prie sienos. Dirsteliu į laikrodį. Jau šešios. Tobula.
– Labas, – sakau. Jis koridoriuje, žinau, jam knieti kulniuoti ir pasislėpti darbo kabinete. –
Nupirkau tau butelį „Châteauneuf-du-Pape“. Eikš, atidarysi, kad jis galėtų kvėpuoti.
Jis sliūkina į virtuvę nenoromis, lyg laukinis šuo, kuriam siūlomos mėsos išėdos. Kaip atsitiko,
kad mūsų meilė pavirto štai tokia?
– Ką gi, toliau apsimetinėsim, kad viskas gerai, – sako jis nuvargusiu balsu.
– Ne, – atsakau įsižeidusi. – Tačiau bent jau galime būti mandagūs. Juk galime draugiškai spręsti
problemas? Juk pagaliau tai mūsų pareiga vienas kitam, argi ne taip?
– Paklausyk...
Suskamba telefonas, nors aš to laukiau, kone pašoku iš vietos, ranka stipriau suspaudžia kapoklę.
Žengiu prie telefono, bet Deividas, kaip ir tikėjausi, pastoja man kelią.
– Turbūt iš klinikos, – sako. – Pakelsiu.
Nuleidusi akis kapoju svogūnus, oda nervingai dilgčioja. Štai ir atėjo liūdna jo palaimingų slaptų
santykių pabaiga, mūsų santuokos irgi.
– Alio? Čia Deividas Martinas. O, sveiki... Ką jūs norėjote patvirtinti? Atleiskite, aš nelabai
suprantu. Pratęsti klubo svečio narystę?
Tada atsigręžiu į jį, privalau atsigręžti, mano veide atsispindi nekaltas susirūpinimas dėl to, kad jis
supyks dėl mano išlaidumo, kad turiu draugę, apie kurią jam nieko nepasakojau. Jis nežiūri į mane.
Kol kas.
– Kam? – susiraukia.
Tada ir išvystu tai. Jį ištinka šokas. Apima glumas.
– Atleiskit, sakėte: Luizai Barnsli? – Tada pažvelgia į mane, vis dar mėgindamas įsisąmoninti, ką
išgirdo. Jo pasaulis staiga apsivertė aukštyn kojomis ir iš pamatų sudrebėjo. – Ar dėl svečio narystės
pratęsimo su jumis tarėsi mano žmona?
 Gūžteliu pečiais ir maldaujamai žvelgiu į jį, vien lūpomis tardama: Ji mano draugė.
– Aišku, taip, ačiū. Sutarta. – Jo akys nukrypsta į mano mobilųjį telefoną, vos padėjęs ragelį, jis
jau tiesia į jį rankas, man nė nespėjus apsimesti, kad pati noriu jį paimti.
– Atleisk, – sakau. – Tai moteris, su kuria susipažinau. Tik tiek. Ji tiesiog draugė. Nenorėjau tau
nieko pasakoti. Buvau vieniša. Ji man buvo labai maloni.
Jis manęs nesiklauso, bet akimis peržvelgia žinutes, jo veidas rūstus it griaustinis. Išsaugojau jas
beveik visas. Žinoma, išsaugojau. Juk tam ruošiausi.
Jis gana ilgai stebeilija į mane, tada suspaudžia mano mobilųjį taip stipriai, jog pamanau, kad
sutraiškys. Kieno gerklę jis dabar nori sutraiškyti labiau, mano ar Luizos?
– Atsiprašau, – pakartoju.
Jis išblyškęs, dantys kietai sukąsti, kūnas net dreba nuo plūstelėjusių emocijų, kurias stengiasi
nuslopinti. Tokį jį esu mačiusi tik kartą, ir labai seniai. Noriu jį apkabinti. Pasakyti, kad viskas bus
gerai. Kad viską darau, idant jam būtų geriau. Bet negaliu. Turiu būti stipri.
– Aš išeinu, – iškošia pro dantis. Man regis, jis manęs nė nemato.
Jis išlekia pro laukujes duris, aš dar šūkteliu jam iš paskos, bet jis nesustoja, tikras įniršio ir
sumaišties sūkurys.
Trinkteli durys, ir aš jau viena. Tyloje tiksi laikrodis. Akimirką dar žvelgiu jam pavymui, tada
įsipilu taurę atidaryto raudonojo vyno. Jis dar turėtų pakvėpuoti, bet man nerūpi.
Gurkštelėjusi vyno giliai atsidūstu, tada pasukioju ratu galvą, kad atslūgtų įtampa. Vargšelė Luiza,
galvoju. Jaučiuosi išsekusi, bet stengiuosi nusipurtyti nuovargį. Dar turiu kai ką nuveikti. Visų pirma,
įsitikinti, ar Antonis paliko paketą ten, kur jo prašiau. Tada pamatyti, ką daro Deividas. Poilsio dar
teks palaukti.
Išsimiegosiu, kai būsiu mirusi.
 31
Tada
Jie išvyksta rytoj. Mėnuo pasibaigė, ir nėra jokio pagrindo likti ilgiau nė vienam iš jųdviejų,
pacientams-žvaigždutėms. Keistas jausmas, bet Adelė nejučiomis šypsosi, pakuodama daiktus.
Laisvė, sudie Vestlandsui, ji ištekės už Deivido, vos tik jam baigsis semestras universitete. Nepaisant
to, kas nutiko, jos ateitis atrodo šveisi. Nerimą jai kelia tik Robas. Jis laido juokelius, bet ji mato,
kad jis nenori grįžti pas seserį, nė trupučio nenori. Jai skaudu matyti jį tokį lengvai pažeidžiamą. Jai
skaudu ir palikti jį. Tik šitai ją liūdina, kai lanksto drabužius ir deda juos į lagaminėlį. Bet šis
liūdesys išties slegia.
– Gal nori nueiti prie ežero? – klausia ji. Jis sėdi ant jos lovos, žiūri, kaip ji pakuoja daiktus, ir
pirmą kartą per tą laiką, kiek jį pažįsta, atrodo veikiau kaip berniukas, o ne beveik suaugęs vyras. Jo
tamsūs plaukai užkritę ant veido, bet ji mato žybsint dantų kabes, kurių jis taip nekenčia. Bet
marškinėliai išlyginti. Iki šiol ji nepažinojo nė vieno žmogaus, kuris būtų lyginęs marškinėlius ar
džinsus. Gal jis net kojines lygina. Galbūt tai vienintelė veikla, kurią jis kontroliuoja, savo, Adelės
akimis, nekontroliuojamame gyvenime. Vienintelė laukinės jo prigimties keistenybė.
Jis kažką ištraukia iš viršutinės kišenėlės ir nusišiepia. Tvarkingai susukta marihuanos cigaretė.
– Paskutinė. Pabandom. Gal jie mus pagaus traukiant ir privers likti.
Ji supranta, kad jis to norėtų. Supranta, kad apsidžiaugtų, jei jiems būtų liepta likti čia dar kurį
laiką, ir šiek tiek norėtų to paties, nes neįsivaizduoja, kad nuo šiol nematys Robo kiekvieną dieną. Bet
ji nepaprastai pasiilgo Deivido ir netveria iš susijaudinimo, kada jį pamatys, išbučiuos ir ištekės už
jo, be jokio tam nepritariančių tėvų zyzimo.
Robertui atrodo, kad jų draugystė sulig tuo pasibaigs, bet ji žino, jog taip nebus. Galbūt Robas
galės atvažiuoti ir gyventi su jais kada nors, po jos vestuvių. Deividui jis patiks, ji tuo neabejoja.
Kaip galėtų nepatikti? Robas per daug fantastiškas, kad kam nors nepatiktų.
Ji čiumpa jį už rankos. Kaip gera ją jausti. Ji beveik pamiršo, koks jausmas laikyti Deivido ranką,
ir tai panašu į išdavystę, bet Deivido čia nėra, o Robas yra, ir jie savaip myli vienas kitą.
– Ko laukiam? – klausia ji.
Šiandien nėra labai šilta, nuo vandens pučiantis vėsus vėjas kartkartėmis gelia, bet jiems nerūpi,
kai sėdi po medžiu, kur pirmą kartą susitiko ir kur dalijosi suktinuke. To ji taip pat pasiilgs. Ji
neįsivaizduoja, kad Deividas kada nors užsimanytų apsikvaišinti. Negali jam papasakoti, kad čia
svaiginosi narkotikais. Jis pasibaisėtų. Dar viena jos ir Robo paslaptis.
– Gal man dabar sudeginti užrašų knygelę? – sako Robas. – Apeiginis atsisveikinimas.
Jo tonas kaip visada nerūpestingas, akys kibirkščiuoja, bet ji žino, kad jis nusiminęs, Ji tvirtai
sugniaužia jo ranką.
– Ne, pasilaikyk ją. Niekada nežinai, galbūt tavo sapnai tau dar žada netikėtumų. – Ji patraukia
dūmo, mėgaudamasi atpalaiduojančiu svaiguliu. Tada perduoda cigaretę jam. – O kai atvažiuosi mūsų
aplankyti, papasakosi man apie juos. Kur buvai, ką matei.
Ji šypsosi jam.
– Tik nepamiršk ir manęs įtraukti į kai kuriuos sapnus.
– Tu taip pat, – sako jis. – Nuobodos Deivido tau bus per akis. Kurių galų tau dar jį sapnuoti.
 Ji žaismingai kumšteli jam į ranką, ir jis nusijuokia, nors iš tiesų taip galvoja. Kai jie susitiks,
viskas bus kitaip. Kaip ji galėtų mylėti juos abu, jeigu jie negali mylėti vienas kito? Neįmanoma.
– Tikrai žadi grįžti į savo namus? – klausia jis.
– Ko gero. – Ji nėra dėl to tikra, bet toks jos gydymo planas. Drąsiai pasitikti sunkumus, kad ir
kokie jie būtų. Grįžti prie traumos ištakų. Kurį laiką praleisti ten.
– Ten yra daugybė kambarių, kurie liko nenuniokoti ugnies, o tie, kurie sudegė, išvalyti ir iš dalies
suremontuoti. Deividas tuo pasirūpino.
– Na, žinoma, kurgi ne, juk perleidai jam savo pinigus, – šaiposi Robas.
– Ne, nieko aš jam neperleidau, – pykteli ji. – Aš tau dar sykį kartoju. Tai tik laikina. Taip
paprasčiau. Mokestis už jo mokslus universitete, rūpesčiai dėl namo, to aš tikrai nebūčiau sutvarkiusi
iš čia. Be to, nėra ko sukti dėl to galvos. Aš džiaugiuosi, kad jis to ėmėsi. Pamiršk tai, Robai. Ir
niekam nepasakok. Deividas ir taip turėjo vargo, kad visa ši istorija nepakliūtų į laikraščius.
– Gerai gerai. Tiesiog man dėl tavęs neramu. – Dabar ne metas jųdviejų pirmam ginčui, ir ji žino,
kad jis tai žino. Jis nutyla. – Man bus ypač neramu dėl tavęs, kai būsi vienui viena tame didžiuliame
sename name.
– Aš neprapulsiu. Juk tik kelioms savaitėms. Mane lankys žmonės. Vietiniai, mano advokatai, ir,
žinoma, gydytojas. Bus žmonių, kurie net atveš man maisto ir sutvarkys namus, jeigu prireiks.
Deividas žada atvažiuoti savaitgaliais, kai galės.
– Tau prieš akis naujas gyvenimas, – sako jis lengvai pavydėdamas. – Tuo tarpu aš vėl būsiu
įstrigęs tame mėšliname kaime su baisuokle seserimi.
– Ar tai blogai? – klausia ji. Jis iki šiol nėra jai atvėręs savo gyvenimo, nors pastarąją savaitę ji ir
mėgino atsargiai pastūmėti jį išsipasakoti.
– Yra kaip yra. – Jis pabando išpūsti dūmą ratilais, bet išardyti vėjo šie praranda pradinę formą, ir
jis liaujasi. – Nenoriu apie tai galvoti, bent iki rytojaus.
– Visada galėsi man paskambinti, juk žinai. Duosiu tau savo mobiliojo numerį. Jeigu reikalai
visiškai pašlis, skambink. Atvažiuosi kelioms dienoms pas mane.
– O taip, Deividui tai tikrai labai patiktų.
– Deividas universitete, – sako ji, o tada, akimirką pajutusi maištingumo dvasią, priduria: – Po
paraliais, juk tai mano namai.
Tada jie abu vienas kitam nusišypso ir ji mato, kad jis ją myli, jos širdį užlieja šiluma, nors padėtį
tai kiek ir apsunkina. Deividas jai yra viskas, bet dabar jos širdyje yra ir Robas. Ji niekada nebūtų
pasijutusi geriau be Robo. Ko gero, būtų uždaryta Vestlandse visiems laikams.
– Aš kalbu rimtai, – sako ji, staiga užplūsta švelnios meilės. – Bet kada.
– Gerai. Galbūt ir paskambinsiu.
Ji viliasi, kad taip ir bus. Viliasi, kad paskambins, ir ne todėl, kad bus nelaimingas. Bet jis išdidus,
Robas, ji tai žino. Išdidus kaip ir Deividas, bet savaip.
– Pažadi? – klausia ji, lenkdamasi prie jo, jų veidai kone susiglaudžia, jos plaukai liesteli jo
skruostą.
– Pažadu, mano gražioji princese Miegančioji gražuole. Pažadu.
– Puiku, – ji pakšteli jam į nosį. – Tada sutarta.
 32

Luiza

Man nereikėjo jo įsileisti, man nereikėjo jo įsileisti, tik ši mintis sukasi mano galvoje, kai
persmelkia siaubas, jog visas šis melo burbulas jau subliūško. Jei nebūčiau jo įsileidusi, nebūčiau
dabar priremta prie sienos. Bent jau kol kas. Jaučiu šleikštulį. Neįsivaizduoju, ką sakyti.
Jis dreba iš įsiūčio, stovėdamas mano svetainėje, mosikuodamas man prieš nosį palaikiu Adelės
telefonu, kažką šūkalodamas apie perskaitytas žinutes. Aš verkiu ir nė nesuprantu nuo kada, galbūt nuo
tada, kai jis peržengė mano buto slenkstį, ir akimirksniu topteli, kad jis žino, ir dabar gailiuosi, jog
pratrūkau. Virpu iš baimės, lyg būčiau pagauta svetimaujant ir dabar bandyčiau teisintis. Nekenčiu
savęs.
– Visą tą laiką? – Jis tiesiog negali tuo patikėti, niekaip negali to įsisąmoninti. – Visą tą laiką tu
draugavai su mano žmona ir man to nepasakei?
Kai pyksta, jo škotiškas akcentas sustiprėja, tarsena įgyja kaimiško šiurkštumo, ir tai mane stebina.
Svetimo žmogaus balsas.
– Aš nežinojau, kaip tau tai pasakyti! – raudu, tuščiai, beprasmiškai gestikuliuodama rankomis, lyg
mėginčiau nuvyti visa, kas vyksta, šalin. – Aš neketinau... Tikra ta žodžio prasme atsitrenkiau į ją
gatvėje, ji parkrito ir tada mes nuėjom išgerti kavos. Visiškai nesiekiau su ja susidraugauti, bet tada ji
parašė man žinutę ir aš nesumojau, ką daryti!
– Ir tau neatėjo į galvą užsiminti jai, kad dirbi man? Nepagalvojai, kad taip pasielgti būtų
normalu?
Sukrėsta panyru į akimirkos tylą, kuri turbūt panėši į dar didesnę kaltę. Maniau, jis žino viską.
Galbūt rado Adelės telefoną ir atlėkė tiesiai čia? Gal jis dar su ja nesikalbėjo? Arba galbūt ji
nepapasakojo jam tos dalies. Gal buvo per daug išsigandusi. Nesumetu, ką sakyti. Ar atskleisti jam,
kad ji, aišku, tai žinojo. Kad ji paprašė manęs laikyti tai paslaptyje? Bet tada įvelsiu ją į dar didesnę
bėdą. O iš visų mūsų trijų Adelė yra vienintelė, kuri nieko bloga nepadarė. Todėl tyliu.
– Ar tau galvoj negerai? – kalbėdamas jis taškosi seilėmis. – Jėzau, juk maniau, kad esi tokia
sąžininga. Tokia normali. Tu mane persekiojai?
– Man buvo jos gaila! – šaukiu, nors sienos plonos ir Laura iš gretimo buto tikrai girdi. – Ji buvo
vieniša!
– Dieve šventas, Luiza. Ar supranti, kad visa tai beprotybė?
– Aš nenorėjau su ja susidraugauti. Tikrai nenorėjau, – košiu pro ašaras. – Aš įsitraukiau, o juk iš
pradžių maniau, kad tai, kas nutiko tarp mudviejų bare, tik vienkartinis nuotykis.
– Bet kodėl man nepasakei? Po velnių, kodėl nuolat melavai, Luiza? Kas tu esi?
– Aš nemelavau, aš tik ne... – Bejėgė susigūžiu. Aš tik nepasakiau. Taip, tai neįtikinama, suprantu,
dar prieš jam mane pertraukiant.
– Ką man apie save sakei? Atversta knyga? – nusišaipo jis, ir aš vargiai jį atpažįstu. – Tu bjauri
melagė. Maniau, galiu tavimi pasitikėti. – Jis nusigręžia ir perbraukia ranka plaukus, nors akimirką
atrodo, kad tuoj ims rauti juos su šaknimis. – Tiesiog galva neišneša. Negaliu suvokti.
 – Dėl ko tu iš tikrųjų nerimauji, Deividai? – nebeištveriu aš. Geriausia gynyba yra puolimas, ir
jeigu jis manė galįs manimi pasitikėti, kodėl man niekada nieko nepasakojo? Galbūt kaip tik jis yra
bjaurus melagis. – Kad galbūt sužinosiu tai, ko neturėčiau? Kad galbūt įtikinsiu Adelę liautis buvus
skuduru ir tave demaskuoti? Išspirti lauk? Susigrąžinti savo gyvenimą?
– Ką? – Jis atsisuka ir žvelgia į mane, tiesiai į akis. Pirmą kartą nuo tos akimirkos, kai įsiveržė
vidun. Piktai šnairuoja. Nuleidžia balsą. – Ką ji tau apie mane prikalbėjo?
– O, ji nieko daugiau nekalba, išskyrus tai, kad tave myli, – dabar jau mano eilė šaipytis. – Bet aš
matau, kas vyksta. Žinau, kaip tu su ja elgiesi. Kaip ji tavęs bijo. Matau, kaip manipuliuoji jos
psichikos būsena.
Jis stebeilija į mane ilgai ir griežtai.
– Tu nieko nenutuoki apie mano santuoką.
– Žinau, kad valdai visus jos pinigus. Juk todėl jos nepalieki? Vargšo nelaimėlio ūkininko sūnus
išgelbsti turtingą paveldėtoją ir vėliau įtikina ją perrašyti jam savo palikimą, bet taip jai jo ir
nesugrąžina? Veiki tiksliai pagal Agatos Kristi romanų siužetus. – Supykstu. Taip, turbūt nenuostabu,
kad jis ant manęs siunta, ir tikrai nežinau, kaip jausčiausi juo dėta – įžeista, galbūt ir apgauta, – bet jis
miegojo su manimi ir apgaudinėjo žmoną, tad kodėl aš viena turiu būti kalama prie kryžiaus.
– Tu iš tiesų man ničnieko nejauti? – Jis išblyškęs, virpa, bet akys degte dega.
– Netiesa, – sakau, nekenčiu savęs už tai, kad vėl pravirkstu. – Mano jausmai tau tikri. Net maniau,
kad galbūt tave myliu. Kad ir kaip ten būtų, buvau bepamilstanti. Bet tam trukdo visi kiti dalykai,
Deividai. Dalykai, kurių man nesakai. Dalykai, apie kuriuos tavo nelaiminga žmona bijo prabilti.
– Ir ką, velniai griebtų, tu tariesi žinanti, Luiza? – Jo žodžiai šalti ir kapoti, jį gaubia keista
bauginanti ramybė. Slopinamas įniršis. Ar tai grasinimas, ar klausimas? Dabar jo bijau labiau nei
tada, kai ant manęs rėkė. Galvoju, kaip jis elgiasi su Adele, apie nudegimų randus ir apie tai, kaip jis
išgelbėjo ją nuo gaisro. Galvoju apie pinigus. Tas jo didvyriškumas – dėl jos ar dėl savęs?
– Kas iš tikrųjų nutiko Adelės tėvams? – klausiu, sukryžiavusi ant krūtinės rankas, mano tyliame
balse skamba nebylus kaltinimas. – Gaisras vidury nakties, o tu atsitiktinai atsiduri šalia. Ji man apie
tai pasakojo. Apie savo didvyrį. – Brrr, nusipurtau, taip parodau, ką apie tai galvoju, net jeigu iš
tikrųjų nežinau, ką manyti.
– Velniai rautų, aš išgelbėjau jai gyvybę! – subaubia, besdamas į mane pirštu, tarsi smeigtų juo.
Žingteliu atgal.
– Taip, išgelbėjai. Bet ne jos tėvus. Jie žuvo. Tau tai buvo paranku, argi ne taip?
Jis net atšoka, išplėtęs akis.
– Sumauta kale, nejau manai, kad aš?..
– Aš nežinau, ką manyti! – šaukiu įtūžusi. – Aš jau pavargau apie tai galvoti. Tabletės, telefono
skambučiai, visas tas absurdas! Adelę kontroliuojantis Deividas, mano gerasis, bet susimovęs
Deividas, vis stengiuosi tame jovale atkapstyti, kas tu iš tikrųjų. Ir aš nenoriu apie tai galvoti, kodėl
turėčiau! Niekada nenorėjau būti jos drauge, bet esu, ir ji man patinka, ir dėl visko jaučiuosi kaip
mėšlo krūva!
Aš tokia susijaudinusi, jog sunkiai kvėpuoju, kūkčiodama, dūsuodama, paniškai gaudydama orą.
– Jaučiuosi kaip mėšlo krūva!
– Dėl Dievo meilės, Luiza, nusiramink. – Jis žingteli artyn ir mėgina paimti mano rankas, bet aš
neleidžiu, žiopčioju ir apsipilu ašaromis. Jis sukrėstas mano emocijų pliūpsnio; matau tai, kad ir
kokia esu įsiaudrinusi.
 – Aš jos vienintelė draugė. – Rodos, tuoj sprogsiu, bet niekaip negaliu liautis. Pavargau nuo
begalės mane graužiančių klausimų. – Jos vienintelė draugė. O kodėl?
– Luiza, paklausyk...
– Kas nutiko Robui, Deividai?
Tada jis sutingsta, ir aš kone jaučiu, kaip ištisas pasaulis tarp mudviejų sulaiko kvėpavimą. Mano
pačios kvėpavimas aprimsta.
– Kodėl jie nebedraugauja? Ką tu padarei?
Jis spokso į mane.
– Iš kur žinai apie Robą? – klausia tyliai, beveik pakuždomis.
– Ką tu padarei? – nesiliauju, bet kažin kas jo veide verčia mane suabejoti, ar iš tiesų noriu tai
žinoti. Jis, regis, manęs nė negirdi. Kurį laiką neprataria nė žodžio, suprantu, kad žvelgia ne į mane, o
kažkur pro mane, į kažką, ką mato tik jis.
– Tu atleista, – galiausiai taria jis.
Šie žodžiai, šalti ir bejausmiai, man tokie netikėti, jog iš pradžių jų nė nesuvokiu.
– Ką? – suglumusi piktai pašnairuoju.
– Rytoj pat man įteiksi prašymą. Elektroniniu paštu. Man nerūpi, kokią priežastį nurodysi –
sukurpk ką nors. Tau tai tikrai bus nesunku.
Aš apstulbusi. Mano darbas? Jis atima iš manęs darbą?
– O jeigu sumąstysi papasakoti daktarui Saiksui apie mūsų pigų romaniūkštį, aš jam parodysiu štai
ką. – Jis kyšteli Adelės telefoną. – Ir tada tu niekuo nesiskirsi nuo Antonio Hokinso, apsėsto
persekiojimo manijos.
Jis pasilenkia prie pat manęs, grėsmingai valdingas ir ramus.
– Tik pamišėlė gali užmegzti slaptą draugystę su vyro, su kuriuo dulkinasi, žmona. – Jis mažumėlę
atsitraukia. – O daktaras Saiksas yra tikras vyras. Jam bus nusispjaut, kad aš tave dulkinau. Bet tavęs
jis negerbs dėl to, kad dulkinai mane. Jis pats suras būdų, kaip tavimi atsikratyti.
Aš prarandu darbą. Staiga viska stoja į vietas. Deividas nekenčia manęs, aš nežinau, ar Adelei
nieko nenutiko, o dabar dar štai – aš praradau darbą. Mintimis sugrįžtu į tą pirmąjį vakarą bare, kai
mudu kvatojome ir gėrėme, kai šalia jo jaučiausi tokia gyva, ir ašaros vėl užtvindo man akis, gūžiuosi
nuo savigailos. Tai mano bėda ir turiu ją pripažinti, bet nuo to nepalengvėja.
– Sakei, kad myli mane. – Ūmai aprimusi tampu graudžiai juokinga, lyg išsigandusi pelė.
Jis nieko nesako, bet jo veidą iškreipia rūgšti mina – visiškai ne mano Deivido.
Vėl tvenkiasi ašaros, ir liūdniausia, kad net dabar, net po to, kai viskas iškilo aikštėn, aš vis dar
nieko nesuprantu. Užpylusi jį lavina kaltinimų, nesulaukiau jokių atsakymų.
– Deividai, tik pasakyk man... – prabylu, nekęsdama savo maldaujamo tono, noro ką nors
atitaisyti.
– Laikykis nuo manęs kuo toliau, – jis pertraukia mane lediniu balsu. – Laikykis kuo toliau nuo
Adelės. Patikėk, Luiza, jeigu linki sau gero, laikykis atokiai nuo mūsų abiejų. Mes – ne tavo rūpestis.
Supratai?
Linkteliu it įbaugintas vaikas, mano kovinė dvasia staiga išgaravo. Ir dėl ko man kovoti? Negaliu
atšaukti to, ką pasakiau, ir net nesu tikra, ar to noriu. Noriu tik atsakymų, o jis man jų neduoda.
– Daugiau nebenoriu tavęs matyti, – sako jis. Žodžiai tylūs, bet žiaurūs. Spyris į paširdžius, nuo
kurio man užima kvapą, ir jis pasisuka eiti.
Trinkteli laukujės durys, ir aš lieku viena.
 Jėgos apleidžia, susmunku ant grindų ir susirietusi į kamuoliuką raudu kaip vaikas, ilgais, garsiais,
nevaldomais kūkčiojimais.
Deividas toks įniršęs. O aš net negaliu parašyti Adelei žinutės ir ją įspėti.
 33

Adelė

Prieš grįždamas namo Deividas buvo užsukęs išgerti – tas nuolatinis svaigalų poreikis. Šį kartą
nekreipsiu dėmesio. Verčiau tegu kiek apsiramina. Kai išgirstu atsidarant laukujes duris, suskumbu
atsisėsti prie virtuvinio stalo ir apsimetu ašarojanti. Bet neverkiu. Manau, per vieną vakarą jam gana
raudančių moterų.
Toliau vaidinu sutrikusią dėl Luizos. Prašau jo atleidimo, vėl meldžiu jo dovanoti už tai, kad
nepasakiau apie savo naują draugę, aiškinu, kad buvau vieniša ir nerimavau, jog jis neleis man su ja
susitikinėti, ir kad dariau viską, idant būčiau normali. Ir kad tikėjausi, jog ji man padės. Tada
paklausiu, kur jis buvo. Paklausiu, kas ji jam ir kodėl jos vardas sukėlė tokį jo tūžmą. Žinoma, jis man
nesako tiesos, nors dabar jau nebėra ką slėpti.
Ji viena iš mano pacienčių, sako jis, įdėmiai stebėdamas mano reakciją. Jis netiki mano nekaltumu,
nes per daug gerai mane pažįsta. Neva mažumėlę sutrikusi, išlemenu: „O.“ Atvirai kalbant, aš šiek
tiek juo nusivylusi. Net jeigu būčiau nežinojusi, kad jis dulkina Luizą, ir ji yra jo sekretorė, man tai
būtų sukėlę įtarimų. Kad ir kaip dievinu Deividą, vienas įkyrus, persekiojimo manija sergantis
pacientas dar įtikima, bet du – akivaizdžiai peržengia tikroviškumo ribas. Šiaip ar taip, man nieko
kita nelieka, kaip toliau meluoti, tai aš ir darau.
Pateikiu teisingus klausimus, o jis berte užberia mane atsakymais. Jis neatiduoda man telefono, bet
iš to, kad liaujasi tardęs dėl draugystės su Luiza, suprantu, kad yra draskomas kaltės. Vargšelė Luiza –
jis aiškiausiai išliejo visą tulžį ant jos. Aš – visai kas kita. Jis jau nebeturi jėgų siusti ant manęs. Jį tai
galutinai išsekintų.
– Galbūt mums reikėtų kur išvykti porai savaičių, – sako jis. Jo pečiai nusmukę, akys nudelbtos į
grindis. Jis pavargęs. Labai labai pavargęs. Nuo visko. Nuo manęs.
– Negalėsime, – sakau. Ir, tiesą sakant, tikrai negalėsime. Tai kertasi su mano planais. – Klinikoje
dirbi tik porą savaičių. Kaip tai atrodytų? Tiesiog perleisk kam kitam tą pacientę Luizą, kaip kad aną
vaikiną.
– Tada galbūt kelioms dienoms. Kad galėtume iš esmės pasikalbėti. – Paskui dirsteli į mane.
Įtarumas. Įtampa. Visa tai telpa trumpame žvilgsnyje. – Nuspręsti, ką darysime.
Geroji Luizėlė išsaugojo mūsų paslaptį, bet paminėjo tabletes ir telefono skambučius, ir jis nori
žinoti, ar iš tikrųjų šioje istorijoje tiek daug atsitiktinumų, ar aš vis dėlto būsiu prikišusi čia nagus.
– Mes negalime nuolat bėgti nuo sunkumų, – sakau ramiai ir supratingai. – Kad ir kokie būtų,
turime pažvelgti tiesiai jiems į akis.
Jis linkteli, bet vis dar mąsliai mane stebi. Juk tai Luiza jį apgaudinėjo, bet jis nepasitiki kaip tik
manimi, nė per nago juodymą. Nuolat mėgina perprasti mano nuotaikas, mintis, veiksmus. Jis nėra
įsitikinęs, kad aš nežinojau, kas toji Luiza, bet ji to nepatvirtino, taigi jis nieko negali įrodyti. Tiesiog
matau, kaip ant mūsų brangių virtuvinių plytelių ryškėja aiškios mus skiriančios fronto linijos.
Jis kone ties pamišimo riba ir jau labai greitai ko nors griebsis. Kraštutiniu atveju išsiskirs su
manimi, nepaisydamas mano grasinimų jį sužlugdyti. Rodos, jis jau dėl to nebesikremta, ir aš
pastebėjau, kad mano įtaka jam nyksta. Tik pajus palengvėjimą, kad viskas baigta. Bent jau kurį laiką,
prieš suvokdamas, kad galutinai sumovė kitais atžvilgiais tobulą savo gyvenimą, kai į paviršių iškilo
praeitis.
Bet aš būsiu greitesnė už jį. Esu drąsesnė. Visada lenkiu jį per žingsnį. Mano apsisprendimas
tvirtėja. Deividas niekada nebus laimingas, kol neišsivaduos nuo praeities, o aš niekada negalėsiu
būti laiminga, kol nebus laimingas Deividas.
Pagaliau išeiname iš virtuvės – jis pirmas, iš pradžių į savo kabinetą, kad išvengtų nesmagumo,
mudviem traukiant į atskirus miegamuosius, tada aš – viršun laiptais į mudviejų plačią tuščią lovą.
Kurį laiką nemiegu, stebeiliju į tamsą ir galvoju apie visa, kas vyksta. Tiksliau, apie juos, mus, jį.
Tikros meilės kelias duobėtas.
 34

Luiza

Dar visai neseniai jaučiausi tokia atsigavusi, o dabar esu klaikiai išsekusi. Dvi paras beveik
nesumerkiau akių, barnis su Deividu nuolat sukasi galvoje, iš namų niekur neišeinu, nusliūkinau tik į
gretimą parduotuvėlę vyno ir netikusio maisto, plaukus susirišau į uodegėlę, lyg tai padėtų nuslėpti,
jog visą tą laiką nebuvau dušinėje. Sofi atsiuntė man žinutę „Kaip sekasi?“, ištryniau ją nė
neatsakiusi. Dabar man tetrūksta išgirsti iš jos pasipūtėlišką: „Ar aš tau nesakiau.“
Vos nesusivemiu, kai išsiunčiu elektroniniu paštu prašymą atleisti iš darbo. Ašarodama iš
savigailos perrašau jį keturis kartus, kol galiausiai paspaudžiau „siųsti“. Kopiją išsiunčiau ir
Deividui, vien pamačius jo pavardę tame elektroniniame laiške, man vėl suspaudžia gerklę. Daktaras
Saiksas iškart paskambino baisiai susirūpinęs, ir aš vėl pratrūkau raudoti, tai iš dalies padėjo man
sukurpti asmeninių šeiminių aplinkybių istoriją.
Nieko jam smulkiai neaiškinau, o jis manęs ir nespaudė. Prašė mėnesį pamąstyti, o jis
pristabdysiąs tam laikui mano darbo sutarties galiojimą. Galbūt surasiąs kokį laikiną darbuotoją,
kuris mane tomis dienomis pakeistų. Aš nesipriešinau, galbūt per mėnesį padėtis pasikeis. Galbūt
Deividas aprims. Galbūt jie išsikels. Aš neperprantu nė vieno jų, tad neturiu nė menkiausio
supratimo, ką jie nuspręs. Mandagus ir pagarbus atsakymas iš Deivido – su kopija daktarui Saiksui, –
tartum iš svetimo žmogaus, ne iš vyro, kuris siautėjo mano svetainėje praėjusį vakarą. Buvau teisi.
Visiškai jo nepažįstu. Adelė buvo vienintelė mano draugė. Jis sužeidė mus abi.
Bet aš nerimauju dėl Adelės. Slapčia vyliausi, kad ji kurią nors akimirką išdygs prie mano durų,
bet iki šiol jos nėra ir aš per daug nesistebiu. Ji labai bijo nuliūdinti Deividą, greičiausiai nerizikuos.
Jau mačiau jį piktą. Jutau, kaip iš jo sklinda siaubinga neapykanta. Neįsivaizduoju, kad galėčiau metų
metus taikstytis su aukos vaidmeniu. Jis dabar turbūt net dirba namuose, apsimetęs, kad serga, ar
sugalvojęs kokią kitą priežastį. Kai trumpam nustoju savęs gailėtis, pasitelkiu fantaziją ir įsivaizduoju
jį lyg kokį siaubūną Hanibalą Lekterį. Svarbiausia noriu žinoti, ar Adelei nieko nenutiko. Pažadėjau
laikytis nuo jos kuo toliau, bet kaip galėčiau? Deividas baigiantis barniui buvo toks šaltas. Kas jos
laukė, kai jis grįžo namo? Vis dar matau tą mėlynę jos veide, taip, jis tvirtino jai nesmogęs, bet juk
visi smurtaujantys vyrai neigia naudoję jėgą.
Esu labai pavargusi ir įaudrinta, visai neįstengiu logiškai mąstyti. Žinau viena: privalau patikrinti,
ar viskas gerai Adelei, ir tam turiu labai nedaug laiko. Poryt grįžta Adamas, tada, kas žino, kiek
turėsiu laisvo laiko, greičiausiai nedaug, o aš nenoriu painioti Adamo į šią kebeknę. Privalau
užtrenkti tam duris. Niekaip nepriprantu prie minties, kad nuo šiol mano gyvenime nebus nei Deivido,
nei Adelės. Ir jokio darbo. Vėl tramdau ašaras. Bet man jau įkyrėjo verkti. Prisivirei košės, kartoju.
Pati ją ir kabink.
Rytoj, susitiksiu su ja ryt, jei galėsiu, bet kaip, kad nepridaryčiau daugiau bėdos mums abiem?
Įsipilu vyno, nekreipdama dėmesio, kad tik antra dienos – juk išskirtinės aplinkybės, – ir susmunku
ant sofos. Reikia susitvarkyti butą. Nenoriu, kad Janas mane smerktų, kai grįš. Peržvelgiu tvyrančią
netvarką, ir akis užkliūva už nešiojamojo kompiuterio, numesto ant grindų prie televizoriaus, –
nusviedžiau jį ten, vos išsiuntusi laišką daktarui Saiksui, – ir tada man šauna mintis.
 Daktaras Saiksas davė man mėnesį. Vadinasi, aš kaip ir nesu atleista, – kad ir kaip tu nori mane
atleisti, ačiū tau, ponaiti šunsnuki iš baro, – ir jie nebus panaikinę mano nuotolinio prisijungimo prie
sistemos.
Sukryžiuoju kojas ant kilimo, pasistatau šalia taurę vyno ir, užėmusi kvapą, tarsi jie galėtų mane
matyti, prisijungiu prie klinikos serverio. Man prakaituoja delnai, nors teisiniu požiūriu nelaužau
jokių taisyklių, jaučiuosi, lyg slapta skaityčiau meilužio elektroninius laiškus ir telefono žinutes.
Atsidarau Deivido rytojaus darbotvarkę. Beveik visa popietė užimta. Iš darbo neišeis bent jau iki
penktos. Net jeigu jis eitų namo pietauti, jau iki pusės antros turės būti grįžęs. Atsijungiu ir
siurbčiodama vyną rezgu planą.
Rytą dar kartą patikrinsiu jo žurnalą, kad įsitikinčiau, jog jis nepakeitė savo paskyrimų paskutinę
minutę. Nuvažiuosiu į telefonų bazę Brodvėjuje ir nupirksiu pigų telefoną su išankstinio mokėjimo
kortele. Adelė turi turėti telefoną, ir aš nežinau, ar Deividas jai atidavė tą senieną, kurią ji anksčiau
turėjo. Jeigu duočiau jai telefoną ir ji laikytų jį kur paslėpus, bent žinočiau, kad ji visada gali man
paskambinti atsitikus bėdai. Tada man palengvės ir paliksiu juos ramybėj. Turiu tai padaryti. Nėra
kitos išeities.
Sukūrusi planą pasijuntu daug geriau ir, išsinešusi vyną į balkonėlį, į popietinę saulutę, suprantu,
kad jaučiuosi geriau dar ir dėl to, kad metu Deividui iššūkį, nepaklūstu jam. Eik velniop, galvoju.
Kas, po paraliais, manaisi esąs?
Stengiuosi negalvoti, ką jutau būdama šalia jo lovoje ir kaip ilgiuosi to artumo, nors dėl šito ir
neapkenčiu savęs. Negalvoju ir apie tai, kaip savo pačios sumodeliuotuose sapnuose, į kuriuos
patenku įžengusi pro pirmąsias duris, kažkodėl nuolat regiu jį, žaidžiantį laimingą šeimą. Verčiau
galvoju, kokia jaučiuosi įskaudinta, kad dėl visko kaltas jis, ir tegu eina velniop, jeigu tikisi man
nurodinėti, ką daryti, lyg būčiau jo mažoji Adelė pakrikusiais nervais.
Rytoj. Jau rytoj galėsiu visa tai palikti praeityje, rytoj.
 35

Adelė

Skambutis sučirškia kelis kartus, kol suprantu, kad skambina į duris. Iš pradžių, panirusi į palaimingą
miglą, pagalvoju, gal koks egzotiškas paukštis įskrido į namus, paskui dar bandau susivokti, ar aš
apskritai namie, tada vėl jį išgirstu. Skambutį į duris. Na, žinoma, durų skambutis. Jis mane erzina, ir
aš apsunkusia galva keliuosi nuo sofos.
– Adele? – Bekūnis balsas įskrieja į kambarį, aš suraukiu antakius. Ar tikrai tai ji? Tiek daug
galvoju apie ją, kad nebesuprantu, ar jos balsas tikras, ar man tik vaidenasi. Labai sunku susikaupti, o
tokios būsenos ji nuolat susilieja su manimi, ir nebesusigaudau, kur pasibaigiu aš ir kur atsiranda ji.
– Adele, tai aš, Luiza! Prašau, įleisk mane. Aš valandėlei. Tik noriu žinoti, ar tau viskas gerai.
Luiza. Tai ji. Mano gelbėtoja. Šypsausi, nors mano šypsena turbūt panašesnė į grimasą, ko gero,
taip ir yra. Negrabiai nubraukiu per smakrą nutįsusią seilę ir prisiverčiu šiaip taip atsistoti, nors
kojos neklauso. Žinojau, kad ji sugrįš, bet nesitikėjau, kad taip greitai.
Giliai įkvepiu, stengdamasi susikaupti ir nuspręsti, ar atidaryti duris. Gali būti rizikinga, bet
daikčiukus, kurių man prireiks, paslėpiau į puošnią tikmedžio dėžutę šoniniame staliuke.
Neprisimenu, kur ją pirkau ir kodėl, bet galiausiai ji man pravertė.
Ji vėl pašaukia mane vardu, ir aš žvilgteliu į savo atspindį veid​rodyje. Tikra baidyklė.
Suprakaitavusi blyški pamėklė, vyzdžiai tokie išsiplėtę, jog mano akys – viena juoduma. Lūpos
trūkčioja. Neatpažįstu savęs. Net sukikenu ir nuo netikėtai išsprūdusio garso kone išsigąstu. Įleisti ją
ar neįleisti, štai klausimas. Bet tada, toji mano smegenų dalis, kuri veikia nepriekaištingai, man
pakužda, kaip galėčiau pakreipti įvykius sau naudinga linkme. Maniau, kad teks apsimesti sergančia,
bet dabar yra kaip yra. Mano planas juda į priekį. Bet mano planai visada juda į priekį.
Nukėblinu prie laukujų durų ir jas atidariusi krūpteliu nuo ryškios saulės šviesos. Prieš valandą
nebūčiau galėjusi nė pajudėti, bet dabar bandau susitelkti, rankos ir kojos daro tai, ką joms liepiu.
Beveik didžiuojuosi savimi, bet Luiza atrodo pritrenkta. Tik po akimirkos susivokiu, kad tai aš
lengvai siūbuoju į šalis, ne Luiza ar takelis lauke.
– Velnias, Adele, – sako ji, greitai užeidama vidun ir švelniai imdama mane už rankos. – Na, ir
atrodai.
Ji veda mane į virtuvę.
– Tu girta? Išsivirkim kavos. Aš labai dėl tavęs nerimavau.
– Atleisk dėl telefono, – veblenu. – Labai atsiprašau.
Ji pasodina mane į kėdę. Kaip gera sėdėti. Vis mažiau dalykų, dėl kurių reikia susikaupti.
– Tau nėra dėl ko atsiprašinėti, – sako, pildama vandenį į virdulį ir ieškodama puodelių bei tirpios
kavos. Džiaugiuosi, kad turiu spintelėje nedidelį indelį „nenumatytiems atvejams“. Dabar jau, regis,
galiu sukaupti dėmesį, nors neturiu jėgų aiškinti apie kavos aparatą.
– Tu turi teisę turėti draugų, Adele, visi turi teisę turėti draugų. – Jos akys laksto po kambarį,
ieškodamos įrodymų, jog aš gėriau, bet nieko neranda. – Kas tau nutiko? Tu sergi? Ką jis tau padarė?
Iš lėto purtau galvą, kad vaizdas akyse nesidvejintų.
– Tabletės. Gal būsiu jų padauginusi.
 Ji nueina prie spintelės, ir matau, kad ją atidarydama mėgina suprasti, ar įmanoma šitaip įsitaisyti
mėlynę.
– Tikrai, nesirūpink, viskas gerai, jie receptiniai, – sumurmu. Bet ji nesiliauja, žinoma, kurgi ne.
Ignoruoja gynybos liniją iš ibuprofeno ir rūgštingumą neutralizuojančių preparatų, pasiekia pakuotes
už jų ir išskleidžia jas ant stalo. Virdulys spragteli, bet ji nepajuda iš vietos. Tyrinėja etiketes. Visose
tvarkingai atspausdinta mano pavardė ir nurodytas dozavimas, kaip paskirta mano vyro.
– Mėšlas, – sako ji pagaliau. – Jas tau išrašė Deividas?
Linkteliu.
– Nuo nervų.
– Jos ne nuo nervų, Adele. Tai stiprūs neuroleptikai. Visi labai stiprūs, vieni daugiau kiti kiek
mažiau.
– Ne, tu turbūt klysti, jos nuo nervų, – kartoju.
Ji nieko neatsako, toliau stebeilydama į pakuotes, daugelis jų su kyšančiomis pustuštėmis
juostelėmis, kai nuleisdavau tabletes į kriauklę. Ji naršo dėžutes.
– Jokio informacinio lapelio. Ar Deividas tau atnešdavo šiuos preparatus namo, ar tu pati juos
atsiimdavai?
– Jis atnešdavo, – sakau tyliai. – Ar galėčiau kavos? Jaučiuosi tokia pavargusi.
Tiesą sakant, stebiuosi, kaip greitai atsigaunu, o juk tai tik antras kartas, kai tai praktikuoju.
Išpilsčiusi kavą, ji atsisėda priešais mane. To ankstesnio lengvabūdiškumo, kokį skleidė putlutė
mažutė Luiza, dabar nė kvapo. Šios pora dienų, kupinos liūdesio ir širdies skausmo, prarijo
paskutinius nereikalingus kilogramus.
– Kaip seniai jis verčia tave jas vartoti? – klausia ji.
Gūžteliu pečiais.
– Kurį laiką. Bet visada bando skirtingas. – Spoksau į kavą, mėgaudamasi tuo, kaip karštas
puodelis liečia mano per daug jautrius pirštus, tarsi degintų. – Aš ne visada jas geriu. Bet kartais jis
stebi.
Atsiremiu galva į sieną, pavargusi nuo pastangų susitelkti. Mano galva galbūt jau ir šviesesnė, bet
kūnas dar neklauso.
– Pasakiau, kad noriu susigrąžinti teisę kontroliuoti savo pinigus, – sumurmu, tarsi ši žinutė būtų ne
itin svarbi. – Prieš pat mums išsikraustant. Po to, kas nutiko Blekhite. Bet jis pasakė „ne“. Norėdamas
mane apraminti aiškino, kad pirmiausia turiu kurį laiką vartoti vaistus, vėliau dar ne kartą apie tai
kalbėjomės. Iš pradžių mėgino priversti mane jas gerti, bet aš nuolat atsisakydavau. Tuomet, po viso
to, kas nutiko, pamaniau – gerai, pamėginsiu. Dėl jo. Dėl mūsų.
– Kas nutiko Blekhite? – Jos savigailos dabar nė ženklo, ji vėl pasirengusi klausytis mūsų
istorijos. Prieš prabildama ilgai tyliu.
– Man rodos, jis turėjo romaną, – ištariu tyliai, kone kuždomis, bet ji nežymiai atsitraukia, vos
išgirdus mano žodžius, jos veidas plyksteli raudoniu. Aha, skauda, tiesa? Dabar žinai, koks tai
jausmas.
– Esi tuo tikra? – klausia.
Patraukiu pečiais.
– Ko gero. Moteris, kuriai priklausė kavinukė tiesiai už klinikos kampo. Mariana, toks buvo jos
vardas. – Gražus vardas, vis dar gelia liežuvį, kai jį tariu.
– Nieko sau.
 Ojojoj, nieko sau, iš ko girdžiu, Luiza. Praryk šią karčią piliulę. Dabar nebesijauti tokia
ypatinga, ar ne? Vos nesukikenu, ir jau akimirką išsigąstu, kad nesusiturėsiu, bet laiku užsidengiu
burną ir nusuku akis, lyg mėginčiau sutramdyti ašaras.
– Ir tada nusprendėme atversti švarų lapą. Nauja pradžia. Šis namas. Šis darbas. Vėl paprašiau
grąžinti man teisę į pinigus, kad galėčiau jais disponuoti, bet jis pašėlo. Jis... jis... – Imu kvėpuoti
trūkčiojamai, ir Luizos akys išsiplečia.
– Jis – ką, Adele?
– Atmeni, sakiau, kad nugaišo mūsų katė, kai įsikėlėme? – kiek patyliu. – Jis spyrė jai. Tikrai,
smarkiai. Ir tada, kai ji jau buvo apsvaigusi, nesiliovė jos spardyti. – Pažvelgiu į užpakalines duris ir
sodelį už jų, kur ją pakasiau. – Jis ją užmušė.
Luiza neprataria nė žodžio. Ką čia besakyti? Ji per daug pašiurpusi, kad kalbėtų.
– Toks jau tas Deividas, – vograuju toliau, išsekusi ir vis dar neaiškiai tardama žodžius. – Jis gali
būti toks žavingas. Toks nepaprastai linksmas ir geras. Bet kai supyksta, virsta visiškai kitu žmogumi.
Šiomis dienomis aš greičiausiai nuolat jį pykdau. Nesuprantu, kodėl jis manęs nepalieka, jeigu yra
toks nelaimingas. Norėčiau, kad jis vėl mane mylėtų.
Ir aš tikrai to noriu. Labai labai noriu.
– Jeigu jis su tavimi išsiskirs, turės grąžinti tavo paveldėtą turtą, – sako ji. Jos veidas suakmenėja,
tarsi dėlionės kibučiai, kuriuos atsargiai jai pakišau, ūmai būtų atradę savo vietą. Ji ima raustis po
rankinę ir ištraukia mobilųjį telefoną.
– Jis su išankstinio mokėjimo kortele, jame įvestas mano numeris. Paslėpk kur nors. Jeigu tau
manęs prireiks, tik parašyk žinutę arba paskambink, gerai?
Linkteliu.
– Pažadi?
– Pažadu. – Siurbčioju atvėsusią kavą, ranka vis dar dreba.
– Ir liaukis vartojusi tas tabletes, jeigu gali. Jos tau tikrai nepadės. Tu nesergi. Velnias žino, kaip
jos veikia tavo smegenų chemiją. O dabar paguldysiu tave į lovą. Išsimiegok, kol jis sugrįš, iškart
pasijusi geriau.
– Ką ketini daryti, Luiza? – klausiu, ranka apkabindama jos petį, kai ji lydi mane laiptais
aukštyn. – Tik neprikrėsk kvailysčių, gerai? Nesusikibk su Deividu, gerai?
Ji nusijuokia su vos pastebimu kartėliu.
– Vargu, nes jis mane atleido.
– Jis – ką? – apsimetu nustebusi. – Luiza, dėl visko kalta aš. Man labai gaila.
– Tu dėl to nekalta. Nė negalvok apie tai. Tu nepadarei nieko bloga.
Jos kūnas stiprus, daug tvirtesnis ir standesnis nei tada, kai pirmą kartą susitikome. Aš sukūriau šią
naująją Luizą ir, grimzdama į patogią lovą, akimirką jaučiu pasididžiavimą savimi.
– O, Luiza, – sakau mieguistai, lyg staiga prisiminusi. – Gėlių vazonas prie laukujų durų. Dešinėje.
– Ir ką?
– Paslėpiau jame atsarginį raktą, jeigu būčiau užrakinta. Noriu, kad žinotum, – patyliu. Kartą jis
mane užrakino. Buvo baisu.
– Jeigu jis vėl taip pasielgs, iškart skambink man, – piktai suurzgia, tikra moteris-tigrė.
– Neišmanau, ką be tavęs daryčiau, – niurnu, kol ji apklosto mane antklode ir švelniai nubraukia
plaukus nuo veido. – Tikrai neišmanau.
Ir tai tiesa.
 36

Luiza

Mielas paskrudęs riešutėlis, mano mažas berniukas. Galbūt jau ne toks mažas. Ūgtelėjo. Nors jau vėlu
ir tik pabudo iš miegų, matau, koks jis įdegęs ir pailsėjęs, ir vos neapsiverkiu, kai atbėga į mano
glėbį ir stipriai apkabina. Vienintelis turtas, kurį turiu.
– Čia tau, mamyte, – jis rodo raktų pakabutį, kurį puošia kriauklelė, įsprausta į skaidrų plastiką.
Pigus pajūrio suvenyras, bet man patinka. Kaip miela, kad jis man tokį išrinko.
– O, dievulėliau, ačiū! Koks gražus. Rytoj iš pat ryto susegsiu juo raktus. Gal neškis daiktus į savo
kambarį, o aš pasakysiu labanakt tėčiui?
– Iki greito, kareivi, – sako Janas ir tada, kai Adamas nuridena savo „Buzz Lighteyear“ lagaminėlį
su ratukais, nusišypso man. – Gerai atrodai, Lu. Numetei svorio?
– Šiek tiek. – Man malonu, kad pastebėjo, bet nors ir atrodau lieknesnė, nesu tikra, ar būčiau
pasirinkusi žodį „gerai“ apibūdinti šiandieninei išvaizdai. Naktis be miego, kai blaškiausi ir
varčiausi, galvodama apie Deivido ir Adelės sumautus gyvenimus, savo pačios sužeistą širdį, gailestį
sau ir apie prarastą darbą, neabejotinai paliko pėdsakų mano veide.
– A, tai gal nereikėjo tau to vežti, – jis paduoda krepšelį. Du buteliai prancūziško raudonojo vyno
ir keletas sūrių.
– Visada prašom, – paimu maišelį, išspausdama pavargusį šypsnį. Nesakau jam, kad praradau
darbą. Dar ne dabar, kol nesukurpiau kokios įtikinamos istorijos. Juk negaliu jam sakyti tiesos.
Nenoriu, kad manytų, jog nuo šiol esame vienodi dorovės požiūriu. Jis apgaudinėjo mane, o aš
miegojau su vedusiu vyru. Ne, neleisiu jam pasijusti geriau. Pasakysiu, kad naujasis viršininkas turėjo
savo sekretorę ar dar ką nors. Štai kur veda romanai. Jie kursto meluoti.
– Jau verčiau eik. Liza turbūt nusikamavo belaukdama automobilyje. – „Eurostar“ vėlavo, tad
dabar jau beveik vidurnaktis. Jie turėjo būti namie prieš devintą.
– Taip, ji laukia, – akimirką pasijunta nesmagiai, paskui priduria: – Ačiū tau, Luiza. Žinau, nėra
paprasta.
– Viskas gerai, garbės žodis, – sakau, rankos mostu ragindama jį eiti. – Džiaugiuosi dėl tavęs.
Tikrai.
Nė pati nesuprantu, ar tai melas, ar ne, greičiausiai pusiau melas, pusiau tiesa. Keblu. Bet noriu,
kad jis išeitų. Po įtemptų pastarųjų dviejų savaičių nebemoku plepėti apie šį bei tą, o toks staigus
sugrįžimas į senas vėžes atrodo siurrealistinis.
Jam išėjus, perrengiu Adamą pižama ir stipriai jį apkabinu, godžiai gerdama jo nuostabų kvapą,
kol jis mieguistai vapena istorijas iš savo kelionės, kurių daugumą jau girdėjau telefonu. Man
nesvarbu. Rodos, galėčiau klausytis jo tauškėjimo kiaurą naktį. Padedu didelį plastikinį puodelį
vandens prie jo lovos, ir mes kurį laiką kalbamės, kol jis visai apsnūsta.
– Pasiilgau tavęs, mamyte. Kaip gera, kad aš namie.
Ir mano širdis ištirpsta. Aš turiu savo gyvenimą. Galbūt jis visas sukasi apie šį berniuką, bet aš
myliu jį visa savo širdimi ir šioji meilė tyra, gryna ir tobula.
 – Ir aš tavęs pasiilgau, – sakau. Šie žodžiai nepaslepia to, ką jaučiu. – Gal nueisim ryt į Haigeito
mišką, jei oras bus geras. Nusipirksim ledų. Papramogausim.
Jis nusišypso, bet jau grimzta į miego pasaulį. Pabučiuoju ir dar valandėlę jį stebiu, tada užgesinu
šviesą ir palieku.
Jaučiuosi visiškai išsekusi. Adamo sugrįžimas mane apramino, dabar tik nuovargis verčia iš kojų.
Įsipilu sodraus raudonojo vyno, kurį parvežė Janas, jis sušvelnina įtampą ir jau nebegaliu suvaldyti
žiovulio. Mėginu nustumti mintis apie Adelę ir Deividą. Adelė turi telefoną. Jei atsitiks tikra bėda,
paskambins. Jeigu, žinoma, nebus per daug apkvaitusi nuo Deivido pakištų tablečių maišalo. Bet čia
aš niekuo negaliu padėti. Pamaniau, gal reikėtų paskambinti daktarui Saiksui, bet kuo jis patikės? Ir
esu beveik tikra, kad Adelė ims meluoti, kad apgintų Deividą ir save pačią. Niekaip nesuprantu,
kodėl ji vis dar jį myli, o ji aiškių aiškiausiai jį myli. Bet jis, beveik neabejoju, gyvena su ja tik dėl
jos pinigų. Kiek ji verta? Kiek jis jau išleido? Galbūt juodu drauge taip seniai, kad Adelė
priklausomybę painioja su meile.
Žeidžia ir tai, kaip prasitarė Adelė, kad ten, kur jie anksčiau gyveno, Deividas turėjo ryšį su
kažkokia moterimi. Tiek vertas jo nerimastingas aš taip niekad nesielgiu. Skaudu, ir aš vėl
prisimenu, koks jis buvo tą siaubingą vakarą, kokius šaltus beširdžius žodžius kalbėjo. Svetimas
nepažįstamas žmogus. Kita jo pusė, kaip kad sakė Adelė.
Giliai atsidūstu, lyg mėginčiau taip išvaryti juos abu iš savęs. Adamas jau namie. Turiu skirti visą
dėmesį jam. Jam ir kito darbo paieškoms. Kad ir ką sako daktaras Saiksas, negaliu grįžti į kliniką.
Net jeigu Deividas išeitų iš darbo, dabar ta vieta tiek persmelkta jo – ir visos tos istorijos, –
nebenorėčiau ten daugiau dirbti. Būtų jau visiškai kas kita. Be didelio entuziazmo naršau internete,
bet nerandu sau tinkamo, ir dėl to dar labiau nusimenu. Dėkui Dievui, turiu šiek tiek santaupų banke,
kurios leis ištempti kelis mėnesius, bet jos ištirps, o tada vėl tapsiu priklausoma nuo Jano dosnumo.
Kaip norėčiau susisukti į kamuoliuką ir tūnoti, kol viskas išsispręs. Ištuštinu taurę, paskui keliauju
į lovą. Adamas sugrįžo, ir nuo šiol nebebus jokių ilgų pagulėjimų ryte.
Užmiegu greitai. Šiomis dienomis naktiniai košmarai lanko retai. Lukteliu sekundėlę dvi,
susiskaičiuoju pirštus, tada pasirodo Vendės durelės, ir aš jau ten. Kaip jau tapo įprasta, atsiduriu
sode prie tvenkinio, Adamas ten su manimi, nors stengiamės smagiai leisti laiką, diena niūri, dulkia
smulkus lietus, tarsi, netgi sapne, kurį valdau, vyrautų mano dabartinė emocinė būsena. Žinau, kad
sapnas viso labo fantazija, bet ji ne tokia džiugi, kaip anksčiau, nes joje mes tik dviese. Deividas šį
vakarą nekepa mėsos ant grotelių. Aš ir nenoriu, kad jis čia būtų. Tik ne tada, kai aiškiai girdžiu
galvoje: jeigu linki sau gero, laikykis atokiai nuo mūsų abiejų.
Aš prie tvenkinio, bet Adamo dėmesys nuo gausybės buožgalvių ir žuvų nukrypsta prie žaislinių
mašinėlių ir sunkvežimių, išmėtytų pievoje, ir jis nė nepakelia akių. Žinau, kad aš čia jį laikau – jeigu
noriu, kad Adamas kartu su manimi prie tvenkinio žvejotų, man tereikia panorėti, – bet tai jau ne
mano tikrasis Adamas, tik vaizduotės sukurta būtybė, o šiąnakt to nepakanka.
Tikrasis Adamas kietai miega lovytėje įsisukęs į pūkinę antklodę, apsikabinęs meškiuką
Padingtoną. Galvoju apie jį, vėl miegantį savo kambaryje, taip arti manęs, ir vien tai įsivaizdavus,
širdį užlieja maloni šiluma, noriu jį matyti, apkabinti taip stipriai, kad jam net būtų sunku kvėpuoti.
Tame nore slypi motinos žiaurumas, ir tada netikėtai vėl jas pamatau.
Antrąsias duris.
Jos švyti tvenkinio paviršiuje, kaip ir anąkart, bet šį kartą jos pakyla ir atsistoja vertikaliai, nors jų
apybrėžos vis dar blizga it gyvsidabris, pačios durys yra iš vandens. Aš nejudu, o jos greitai artėja
manęs link, akimirką, regis, išvystu buožgalvius ir žuveles, plaukiančias paviršiuje, tada liesteliu šiltą
skystį, perbraukiu jį ir aš jau... stoviu prie Adamo lovos. Trumpam net apsvaigstu nuo tokio staigaus
pokyčio, bet netrukus viskas sugrįžta į savo vietas. Aš jo miegamajame. Girdžiu jo alsavimą, lėtą ir
ramų, taip kvėpuoja tik labai seni arba kietai miegantys žmonės. Vieną ranką laiko užmetęs ant
veiduko, ruošiuosi ją patraukti, bet nenoriu jo trikdyti. Pūkinė antklodė pusiau nuspirta, vargšelis
Padingtonas guli šalia lovos, aptaškytas vandeniu – matyt, per miegus bus nubloškęs puodelį.
Džiaugiuosi, kad tai sapnas. Adamas nuliūstų, jeigu Padingtoną reikėtų džiovinti. Man neleidžiama
kišti jo į skalbyklę. Pasilenkiu pakelti meškiuko, bet neužčiuopiu. Maža to, nematau savo rankų.
Žvelgiu ten, kur jos turėtų būti. Aš neturiu rankų. Ten nieko nėra. Sutrikusi tris kartus mėginu paliesti
meškiuką nematomais pirštais, bet kaskart atrodo, jog braukiu kiaurai per drėgną kailį, lyg manęs ten
nebūtų, lyg būčiau vaiduoklis, ir tada siaubingai sunerimusi pajuntu, lyg mane kas trauktų, temptų iš už
nugaros, akimirką baisiai išsigąstu ir tada... pabundu, sėdėdama lovoje, sunkiai gaudydama orą, giliai
alsuodama. Jaučiuosi sukrėsta, tarsi būčiau susapnavusi vieną tų sapnų, kai matai, jog krinti į
bedugnę. Dairausi tamsoje, stengdamasi susivokti. Pažvelgiu į savo rankas ir suskaičiuoju pirštus.
Dukart juos suskaičiuoju, kol įsitikinu, kad šį kartą iš tikrųjų nemiegu. Mano plaučiai lyg atvira
žaizda, lyg būčiau surūkiusi bare dvidešimt cigarečių, kaip kad ankstesnėmis dienomis, bet nesijaučiu
pavargusi. Net atvirkščiai, esu keistai žvali, nors ir kokia emociškai sukiužusi ir išsekusi buvau
eidama miegoti. Bet kamuoja troškulys. Nepakeliamas troškulys. Vynas prieš miegą. Niekad
nepasimokau.
Atsikeliu ir nušliaužiu į virtuvę, įsipilu dvi stiklines vandens iš čiaupo ir apsišlakstau veidą.
Plaučiai, regis, jau atsigauna, skausmas nyksta. Gal tai tebuvo sapno atgarsis.
Tik trečia ryto, ir aš traukiu atgal į lovą, nors nesu tikra, ar vėl užmigsiu, stabteliu prie Adamo
durų, dirsteliu vidun ir šypsausi. Uždarydama duris, staiga pamatau meškiuką ant grindų. Padingtonas.
Iškritęs iš lovos. Suraukiu antakius ir įeinu į kambarį. Plastikinis puodelis stovi ant paties naktinio
staliuko krašto, tuščias. Meškiukas permirkęs. Dabar jau galiu pakelti Padingtoną, jis šlapias –
šlapias nors gręžk. Dirsteliu į Adamą, mano širdis ima smarkiau plakti. Vieną ranką jis laiko užmetęs
ant veiduko, kojos kyšo iš po pusiau nuspirtos pūkinės antklodės.
Tai tarsi déjà vu. Viskas lygiai taip pat, kaip mačiau sapne, kai žengiau pro antrąsias duris. Bet to
negali būti. Aš negalėjau to matyti. Juk tai buvo sapnas. Negalėjau žinoti, kad jis pralies vandenį ir
apipils meškiuką ir kad jo ranka bus užmesta ant veiduko. To negalėjau įsivaizduoti. Iš visų, ką
pažįstu, Adamas miega kiečiausiai. Veik nekruta ir guli įsisupęs į antklodę visą naktį. Labai keista.
Nė nežinau, ką manyti. Visiškai nieko nesuprantu. Ir tada man dingteli. Greičiausiai aš vaikščiojau
per miegus. Ši mintis atrodo logiška ir kiek apramina, laikausi jos įsikibusi, nors jaučiu, kad tai nėra
tiesa. Nuo tada, kai pradėjau matyti įsisąmonintus sapnus, nebevaikštau per miegus. Bet taip, ko gero,
ir buvo. Galbūt vaikščiodama per miegus akimirką buvau pusiau pabudusi. Pamačiau kambarį, tada
vėl užmigau ir nusinešiau tą vaizdą į savo sapną.
Kai suvokiu, kad nėra prasmės daugiau čia stovėti ir dėbsoti, grįžtu į lovą ir kurį laiką žiūriu į
lubas. Ši padėtis mane trikdo, nors nesusigaudau kodėl. Trikdo tai, kad negalėjau paliesti meškiuko.
Nemačiau savo rankų. To niekad nenutikdavo mano „naujuose sapnuose“. Juose galiu valgyti, gerti,
dulkintis, bet ką. Kodėl negalėjau pakelti Padingtono? Kodėl neturėjau rankų? Labai keista. Ir šis
sapnas buvo ne toks, kaip kiti sapnai. Nors mano kūnas buvo nematomas, pats sapnas atrodė
vientisesnis. Tikroviškesnis.
 Greičiausiai tiesiog vaikščiojau per miegus, vėl sau kartoju. Nes juk kaip kitaip visa tai
paaiškinti?
Trečia dalis
 37

Adelė

Dabar mes – du svetimi žmonės name, atsargiai sukantys ratus vienas aplink kitą, be to – bent jau iš
Deivido pusės – tarp mūsų daug mažiau apsimetinėjimo. Mes nė nesistengiame būti mandagūs. Į mano
klausimus jis tik garsiai kriukteli, lyg būtų virtęs neandertaliečiu, nebesugebančiu suregzti sakinio, ir
vengia žiūrėti man į akis. Galbūt nenori, kad suprasčiau, jog dažniausiai yra girtas. Ko gero, saugo
„normalumą“ darbui, o namie tam nebeužtenka jėgų.
Jis atrodo kažkoks susitraukęs. Jei būčiau psichiatrė, sakyčiau, kad jis pasiekė nervinio išsekimo
ribą. Mano draugystė su Luiza galutinai jį pakirto. Ne, netiesa. Luizos draugystė su manimi jį pakirto.
Ji buvusi jo ypatinga paslaptis, galiausiai atskleista. Jis pasijuto apmulkintas.
Dabar, kai pirminis šokas išsisklaidė, jis aiškiausiai kaltina mane.
– Tu tikrai nežinojai, kas ji? – paklausė jis vakar vakare, lūkuriuodamas mūsų miegamojo
prieangyje, nenorėdamas peržengti slenksčio. – Kada su ja susipažinai?
– Kaip galėjau žinoti, kad ji tavo pacientė? – atsakiau nekaltai išpūtusi akis. Pacientė. Čia jo
melas, ne mano. Gal jis ir girtas, bet mano atsakymas jo neįtikino. Jis negali suprasti, iš kur ją
pažįstu, bet neabejoja, kad ją pažinojau. Nors mano elgesys jį suglumino, tai ne mano „stilius“.
Blekhite buvau daug nuoseklesnė, niekas, be Marianos, mano santuokai nekėlė galimos grėsmės.
Luiza – na, Luiza teikia didelių vilčių, šansas, kad galime susigrąžinti laimę. Luiza yra nuostabi.
Nekenčiu, kai tenka pripažinti savo klaidas, bet sutinku, Blekhite greičiausiai buvau pernelyg
tiesmuka. Man nederėjo leisti įsiūčiui paimti viršų – na, bent jau ne taip dramatiškai, – tačiau ten
buvo kas kita. Be to, visa tai jau praeityje. Man nerūpi praeitis, nebent galėčiau ja pasinaudoti dėl ko
nors dabartyje, ir galbūt Blekhitas man kada pasitarnaus, tokiu atveju nepavadinsi jo klaida. Praeitis
yra tokia pat efemerinė kaip ir ateitis – optinė apgaulė, dūmų uždanga. Aiškiai jos neapibrėši, tiesa?
Tarkim, du žmonės išgyvena lygiai tokią pat patirtį, paprašykite jų atpasakoti įvykį vėliau, jų versijos
gali būti panašios, bet visada bus skirtumų. Tiesa skirtingiems žmonėms yra skirtinga.
Vis dėlto man gaila vargšelio Deivido. Jį žlugdo praeitis. Praeitis negailestingai trypia jį, slegia,
skandina mus abu. Viena praeities akimirka jį palaužė. Vienas vakaras pakurstė polinkį į svaigalus,
nerimą, palaidojo meilę man, sukėlė kaltės jausmą. Velniškai sunku gyventi su visa šia našta ir
stengtis ką nors pakeisti, kad mums abiem būtų geriau. Stengtis priversti jį suprasti, kad visa tai
nesvarbu. Juk niekas nežino. Niekas niekada nesužinos. Juk jeigu niekas nieko nežino, nieko kaip ir
nenutiko. Tas pat, kai medis nuvirsta miške ir aplinkui nėra nė gyvos dvasios, kuri tai girdėtų.
Tačiau jau greitai mūsų siaubinga kalte persisunkusi paslaptis bus išvilkta į dienos šviesą, ir mes
išsivaduosime iš jos gniaužtų. Deividas nebeištvers ir atskleis kortas, aš tai žinau. Įsivaizduoju, kad
kalėjimas jam atrodo geresnis pasirinkimas nei šis nuolatinis pragaras. Mintis, jog vyras, kurį taip
smarkiai myliu, gyvenimą su manimi laiko pragarišku, neskaudina manęs taip, kaip turėtų, bet, kita
vertus, pastaruoju metu man irgi nebuvo saldu.
Kortų atskleidimas suteiks tik trumpą palengvėjimą. Jis to dar nesuvokia. Kortų atskleidimas jam
nepadės užkariauti Luizos. Kortų atskleidimas nenuties kelio į pasitikėjimą ir atleidimą. O Deividas
nusipelno tiek to, tiek ano. Kai kurias paslaptis reikia išrausti, ne išpasakoti, ir mūsų mažytė nuodėmė
yra viena tokių.
Galėjau pasielgti daug paprasčiau. Galėjau palikti juos abu ramybėje, ir galbūt Deividas kada nors
būtų išklojęs Luizai tiesą apie mūsų santuoką ir apie tą įvykį, kuris padarė ją tokią, ir Luiza būtų juo
patikėjusi, bet jis visada klaustų savęs, ar jai neliko bent menkiausios abejonės. Jis nuolatos ieškotų
įtarinėjimų jos akyse. Kortų atskleidimas nieko negarantuoja.
Ir dabar viskas priklausys nuo Luizos. Ji turi pati prisikasti prie mūsų nešvarios praeities. Ji turi
mus abu išvaduoti savo besąlygišku tikėjimu. Aš visomis išgalėmis šito siekiu, net jeigu jam koktu į
mane žiūrėti, viską darau dėl Deivido.
Paruošiu puodelį pipirmėčių arbatos, kol pritrauks, pasiimu iš spintos mobilųjį, įsijungiu ir
parašau žinutę Luizai, dailiai lėlytei, kurią tampau už virvučių.

Norėjau pranešti, kad viskas gerai. Stengiuosi būti normali. Ištuštinau kapsulių turinį, kad
jam esant galėčiau gerti tuščias. Tablečių neryju, tik palaikau po liežuviu, paskui išspjaunu.
Žvilgtelėjau į jo kabinetą, ieškodama savo bylos, bet neradau L Džiaugiuosi, kad žinai, kur
guli atsarginis raktas. Be proto jaudinuosi dėl D – jis visada manimi rūpinosi – bet tikrai
nepakankamai, kad jį mylėčiau. Galbūt susisieksiu su advokatu dėl skyrybų. Tiesa,
įsivaizdavau mudvi savo sapne – „Rytų eksprese“. Šauniausių mergaičių atostogos, reikėtų
kada mudviem tai išmėginti!!! A xx

Žinutė ilga, bet ji rodo, kokia Luiza man reikalinga ir kaip jos ilgiuosi. Neskubu dėti telefono į spintą
– Luiza visada atsako greitai, ir šis kartas ne išimtis.

Smagu, kad tau viskas gerai, ir puikiai sugalvojai dėl tablečių! Jaudinuosi dėl tavęs. Sapne
žengiau pro antrąsias duris, apie kurias pasakojau. Galiausiai atsidūriau Adamo kambaryje.
Kai kurie daiktai buvo kitose vietose. Kai pabudau ir nuėjau patikrinti, viską radau lygiai
taip, kaip sapne. Keista, ar ne? Ar tikrai niekada nematai antrųjų durų? Galbūt aš tiesiog
vaikščiojau per miegus. IR TAIP RYTŲ EKSPRESUI!

Atsakau, kaip keista, ir kad ne, niekada nemačiau antrųjų durų, ir kad jos smegenys greičiausiai veikia
kitaip nei mano, bet kai renku tekstą, mano rankos virpa iš susijaudinimo. Nenustygstu vietoje, ūmai
plūstelėjus adrenalinui. Ji tai jau daro! Nors dar nelabai suvokia, ką daro, ji sparčiai perpranta.
Greičiau nei aš kadaise. Gabi. Dabar, kai negaliu ligi galo valdyti padėties, teks viską paskubinti.

Dar kartą paieškosiu bylos apie save jo kabinete. Kur ji galėtų būti? Bet jau turiu eiti.
Pasirūpink savimi. A xx

Dabar nebegaliu leistis į ilgus susirašinėjimus su ja. Esu pernelyg susijaudinusi. Bet paskutinėje
žinutėje pakišau jai mintį. Pasėta dar viena sėklelė priversti ją pasukti galvą, nors atsakymas toks
akivaizdus, jog tik protiškai atsilikęs žmogus nerastų sprendimo. Įdomu, ką ji iš tikrųjų galvoja apie
mano intelektinius gebėjimus? Vargšelė Adelė. Tokia miela ir gera, ir kartu tokia naivi ir kvaila.
Turbūt taip apie mane mintija.
Jeigu tik ji žinotų.
 38

Luiza

Puikiai praleidom dieną Haigeito miške, vėliau užsukom į atrakcionų aikštelę, tada vėlyvų
priešpiečių į kavinukę, pargrįžę namo, abu su Adamu tiesiog švytim nuo gryno oro ir be perstojo
krizename. Džiaugiuosi, kad Adelė šįryt parašė žinutę, pranešė, kad padėtis bent jau nepablogėjo, ir,
dėkui Dievui, ji stengiasi negerti tų tablečių. Velnias žino, kaip jos veikia sveiką protą.
Kelios nerūpestingo pasivaikščiojimo valandos man nepaprastai padėjo, vis dar šypsausi, kai
knisuosi rankinėje raktų. Žinoma, tai ne Prancūzija su sraigėmis ir baseinais, bet aš vis dar žinau, kaip
prajuokinti savo berniuką. Mudu žaidėme „Daktarą Ką“ tarp medžių. Žinoma, Adamas buvo Daktaras,
o aš jo ištikima bendražygė. Medžiai akivaizdžiai buvo iš kitų planetų, ir iš pradžių jie norėjo mus
nužudyti, bet paskui mes juos išgelbėjom, taika buvo atkurta, o mes pasiruošę leistis į dar vieną
nuotykį savo erdvėlaiviu „Tardžiu“. Be abejo, trumpam stabtelėjome suvalgyti ledų – pasipildėme
degalų. Adamas įsitikinęs, kad Daktaras ir jo bendražygė keliaudami valgė būtent ledus, ir aš
nesiginčijau. Dieta nuėjo šuniui ant uodegos, bet stresas, patirtas per tą laiką, kai mano vaikelis buvo
išvykęs, nutirpdė ne vieną kilogramą. Tikrasis mano gyvenimas atrodo puikus.
– Kur mano raktų pakabutis? – klausia Adamas kiek įsižeidęs. – Sakei, kad jau nuo šiandien jį
nešiosies.
– Kvaila mamytė pamiršo, – sakau. Jis tebeguli ant kavos stalelio, kur palikau jį vakar vakare. Po
to keisto, mintis sujaukusio sapno pakabutis išgaravo iš galvos. – Aš susegsiu juo raktus, vos tik
įeisim pro duris.
Pašiaušiu jam plaukus ir nusišypsau, bet ant savęs supykstu. Kaip galėjau pamiršti? Jo dovaną
man. Dovaną žmogaus, kuris myli mane besąlygiškai.
Vos tik jis įsitaiso prie senos tėčio planšetės, įsitraukia į žaidimus ir fone rodomus filmukus,
čiumpu raktų ryšulį ir imuosi darbo. Staiga dingteli, kad vis dar turiu klinikos raktus. Širdis ima
smarkiau plakti. Jeigu Deividas turi kokią nors bylą apie Adelę, nelaikys jos namie. Byla, jei tokia
yra, veikiausiai darbe, kad Adelė kartais nesurastų.
Bet aš galėčiau. Jei išdrįsčiau.
Spoksau į raktus. Galėčiau ten įsmukti be niekieno žinios. Žinau signalizacijos kodą. Galėčiau tai
padaryti šį vakarą. Mane net lengvai pykina nuo tokio sumanymo, bet kartu jaučiu adrenalino pliūpsnį.
Turiu žinoti. Adelė turi žinoti. O aš jai skolinga po to, ką iškrėčiau, net jeigu ji, jos pačios laimei,
nežino, kokia iš tiesų netikusi draugė esu.
Adamas paniręs į filmukus, nors akys mieguistos, vis dar pavargęs po atostogų ir dienos parke.
Išsliūkinu į laiptinę ir beldžiuosi į Lauros duris.
– Labas, Luiza, – sako ji, plačiai šypsodamasi, garsas iš jos milžiniško televizoriaus atskrieja iki
manęs. – Kuo galiu padėti? Gal užeisi?
Man patinka Laura, net jeigu pastaruoju metu su ja beveik nesimatom, ir akimirką sutrinku
pagalvojusi, kad ji galbūt girdėjo, kaip mes su Deividu aną vakarą barėmės.
– Negaliu, palikau Adamą vieną. Norėjau paklausti, nors suprantu, reikėjo iš anksto, bet gal
pabūtum su juo šį vakarą? Aš tikrai labai atsiprašau, kad paskutinę minutę.
 – Pasimatymas? – šypteli.
Linksiu galva, žinau, tai kvaila. Dabar teks išsipuošti kaip į pasimatymą tik tam, kad įsilaužčiau į
savo buvusį darbą. Staiga užsimanau, kad Laura pasakytų „ne“.
– Žinoma, galiu, – sako ji, ir aš keiksnoju save už karštakošiškumą. – Niekada nedarysiu kliūčių
galbūt tikrai meilei ar geram seksui. Kelintą?
– Apie aštuntą. – Man kiek per anksti, bet vėlesnis laikas atrodytų keistai. – Ar tau tinka? Jis bus
jau lovytėje, juk žinai, koks jis, nepabus iki ryto.
– Viskas gerai, iš tikrųjų. Nieko nesu suplanavusi.
– Ačiū, Laura. Tu nuostabi.
Na, štai. Aš jau tai darau.
Dienai ritantis į vakarą, vis labiau jaudinuosi, apima neramios mintys. O jeigu pakeistas
signalizacijos kodas – ši mintis man kelia didžiausią rūpestį, bet ją, kaip ir kitas, atmetu. Kiek ten
dirbu, kodas visada tas pats, darbuotojai tuo laiku jau bus išėję. Be to, juk daktaras Saiksas žadėjo,
kad galėsiu grįžti į darbą. Kodėl jis turėtų nerimauti, kad galiu patekti į pastatą? Ir vis dėlto
penkiolika minučių po aštuntos, kai Laura ateina ir aš užtrenkiu duris, vis dar dvejoju, ar tam ryžtis.
Jeigu kas nors apie tai sužinos, pateksiu į rimtą bėdą. Galvoju apie tabletes. Apie tai, kokios būsenos
radau Adelę, jai gresia dar didesnė bėda, jei to nepadarysiu.
Negaliu eiti tiesiai į kliniką, dar per anksti, tad užsuku į italų restoraną miesto centre, patogiai
įsitaisau kamputyje ir užsisakau vakarienę, nors visiškai nenoriu valgyti. Mano skrandis surakintas
nervų, bet prisiverčiu praryti pusę rizoto porcijos. Kad nusiraminčiau, išgeriu didelę taurę raudonojo
vyno. Beveik nepatiriu malonumo ir jaučiuosi blaivut blaivutėlė.
Ištempusi restorane iki dešimtos, dar valandą klajoju po miestą, be perstojo papsėdama
elektroninę cigaretę, kol burna ir gerklė išdžiūva. Mėginu susikaupti, galvoju apie Adelę. Žinau, aš
privalau tai padaryti. Tai svarbu. Galų gale, aš juk neįsilaužiu. Teisiniu požiūriu. Turiu raktus. Jeigu
kas nors pasirodytų – o, ne, Dieve, meldžiu, kad tik niekas nepasirodytų, – paaiškinčiau, jog ten kai
ką palikau ir atėjau pasiimti. Na taip, žinoma, Luiza, po vienuoliktos vakaro išties pats
nekalčiausiai metas užsukti į biurą.
Kelias slegiamai tamsus, kai pėdinu juo klinikos link, ir tik žingsniai trikdo tylą tuščioje gatvėje.
Dauguma pastatų – advokatų ir apskaitos įmonių biurai, ir nors viršutiniuose aukštuose įrengti butai,
pro jų sunkias, prabangias užuolaidas ir rankų darbo žaliuzes veik neprasiskverbia šviesa. Turėčiau
džiaugtis, kad niekas manęs nemato, bet vis dėlto jaučiu, kaip pašiurpsta sprando oda, lyg kažkas
tamsoje mane stebėtų. Dirsteliu per petį kone tik​ra, kad ten kažkas tikrai yra, bet gatvė tuščia.
Drebančia ranka išsitraukiu raktus iš rankinės. Viena koja čia, kita ten. Taip paprasta. Apsimesk,
kad esi Džeimsas Bondas. Vis dėlto nesijaučiu kaip Džeimsas Bondas, nes raktai išslysta pro pirštus
ir garsiai žvangteli ant viršutinio laiptelio, bet jau po akimirkos atrakinu duris ir atsiduriu viduje.
Širdis nusirita į kulnis, kol įjungiu šviesą ir lekiu prie signalizacijos dėžutės, ji pypsės trisdešimt
sekundžių ir tada pratrūks garsiai kaukti.
Tai esu dariusi daugybę kartų, veidas dega, ir nors esu tik​ra, kad šįkart surinksiu klaidingą kodą,
mano pirštai kaip įpratę spaudo klaviatūrą ir pypsėjimas šlovingai nutyla. Stoviu ten, apimta keistos,
niūrios tuštumos, kelis kartus giliai įkvepiu ir liepiu širdžiai aprimti. Aš viduje. Saugi.
Patraukiu tiesiai į Deivido kabinetą, pakeliui gesinu šviesas. Esu buvusi čia viena ir anksčiau, taip
pat ir tamsiais ankstyvais žiemos rytais, bet šiąnakt pastatas atrodo kitoks. Nesvetingas, lyg būčiau jį
pažadinusi iš miego ir jis žinotų, kad čia nebepriklausau.
 Gydytojai retai rakina savo kabinetus – kad galėtų užeiti valytojai – klinikoje tvyro vidurinės
klasės nerūpestingumas, senosios tradicinės mokyklos pasitikėjimas. Be to, esama ir praktinių
sumetimų – jų spintelės neprikrautos morfino, kurį būtų galima pavogti, o dėl informacijos – daugelio
pacientų bylos saugomos kompiuterinėse laikmenose, prie kurių, įvedę slaptažodį, gali prieiti tik
gydytojai. Vis dėlto, jeigu Deividas turi Adelės bylą, jis jos nesaugos kompiuteryje. Nenorės, kad
kuris nors iš kolegų ją pamatytų, net jeigu jie ir negali prie jos prieiti. Tada, aišku, kiltų klausimų.
Jo durys iš tiesų neužrakintos, uždegu lempelę ant stalo ir imu naršyti po seną dokumentų spintą
kabineto kampe, bet joje daugiausia farmacinių bendrovių lankstinukai ir savigalbos knygutės,
dalijamos pacientams. Diduma šio šlamšto liko iš daktaro Kardigano laikų. Nieko įdomaus,
nuobodybė. Išimu visą turtą, jį peržiūriu, bet nė vieno stalčiaus dugne nerandu nieko užslėpta.
Sugaištu gal dvidešimt minučių, kol viską sudėlioju atgal į vietas – tikiuosi, tokia pat tvarka, – bet
nusivylimas dar labiau sustiprina ryžtą surasti tai, ko ieškau. Daugiau nebeišdrįsiu čia grįžti, be to,
turiu parsigauti į namus vėliausiai iki pirmos, idant Laura daug neklausinėtų. Apsižvalgau. Kur dar ji
galėtų būti? Kažkur turi būti kokie nors jo užrašai – jis juk išrašo jai vaistus. Turi būti kažkas, kuo jis
galėtų prisidengti.
Dar liko stalas, vienintelė nepatikrinta vieta šiame tvarkingame kambaryje, ir aš karštligiškai
puolu po jį kuistis. Viršutinis stalčius prikrautas bloknotų, rašiklių, popieriaus – stebėtinai sujauktas,
palyginti su tuo, kokie nepriekaištingai švarūs yra jo namai, – ir tada trukteliu apatinį stalčių. Jis
užrakintas. Dar kartą trukteliu, jis nepasiduoda. Vienas užrakintas stalčius. Paslaptys.
Viršutiniame stalčiuje ieškau raktelio, bet ten jo nėra. Greičiausiai laiko jį prie savęs. Velnias,
velnias, velnias, velnias. Ką man daryti? Kurį laiką spoksau į vieną tašką, paskui smalsumas ima
viršų. Privalau jį atidaryti. Velniop padarinius. Galbūt jis supras, kad kažkas įsilaužė, bet juk tikrai
nežinos, kad tai aš. Atsinešu iš virtuvėlės peilį ir įgrūdu jį į plyšį stalčiaus krašte, bandau atplėšti per
jėgą. Jau susitaikau, kad nepavyks, kai staiga, švokšdama pro dantis: „Nagi, suski, atsiverk“, smarkiai
stumteliu ir medis skyla. Stalčius atsiveria per colį. Man pavyko.
Pirmiausia pamatau brendį. Du butelius; vienas pustuštis. Turėčiau būti priblokšta ar bent jau
nustebusi, bet nesu. Deivido alkoholizmas yra, ko gero, menkiausiai saugoma iš visų jo paslapčių,
bent jau nuo manęs ir Adelės. Ten randu ir daugybę ypač stiprių mėtinių ledinukų pakuočių. Kiek jis
išgeria per dieną? Nesunku įsivaizduoti – taurelė čia, taurelė ten, ne per daug, bet pakankamai. Kodėl
jis geria? Jaučiasi kaltas? Nelaimingas? Kam rūpi, nutariu. Aš čia ne dėl jo.
Baisingai knieti iškliukinti butelius į kriauklę, bet susitvardau, išimu juos ir naršau toliau.
Atsiklaupusi ant kelių ir pasruvusi prakaitu, sumišusiu su pudra, kurią užsitepliojau tik dėl Lauros,
rausiuosi po vokus, aplankus su receptais ir jo medicinos straipsniais.
Pagaliau ant paties dugno, dešinėje, išvystu didelį vyniojamojo popieriaus voką. Jame tamsiai
geltonas A4 formato aplankas. Jis jau praradęs tą tvirtą šiugždantį naujumą ir suminkštėjęs,
sąvaržėlėmis susegti įvairūs lapai, užrašai, sudėti į krūvelę kaip pakliūva, visiškai nepanašu į
paciento bylą. Ir vis dėlto kaip tik jų aš ir ieškau. Čia, pačiame priekyje, riebiu juodu žymekliu
užrašytas jos vardas. Adelė Raverford-Kembl / Martin.
Atsisėdu į jo kėdę ir trumpam perbėgu pirštais paviršių, prieš nukreipdama akis į pirmą puslapį.
Tai netradicinė paciento byla, veikiau atsitiktinių užrašų rinkinys. Tikros keverzonės, išraitytos
klaikia daktariška rašysena ant įvairių popieriaus lapelių – regis, ant pirmų pasitaikiusių po ranka.
Maniau, kad visa, ką čia rasiu, bus nutikę prieš metus ar panašiai. Galbūt kai jis susipažino su
Mariana iš kavinės Blekhite, – ši mintis vis dar skaudžiai žeidžia mano išdidumą. Betgi ne, pirmasis
įrašas padarytas prieš šešerius metus, čia pasakojami dešimties metų senumo įvykiai. Mane siutina jo
polinkis nesileisti į smulkmenas.
Prisitraukiu kėdę arčiau stalo, kad ant aplanko kristų blankiai gelsva lempos šviesa, ir mėginu
iššifruoti jo kraigalynes.

Nedidelis nervų priepuolis praėjus trims mėnesiams po to, kai grįžo iš Vestlandso, per tą
laiką ji pasidarė abortą.

Ar apie tai kalbėjo Adelė? Santuokos pradžioje jis norėjo vaikų, o ji ne. Kaip jis turėjo jaustis, kai ji
nusprendė darytis abortą? Tik​riausiai buvo labai įskaudintas. Gal nuo tada ir ėmė tvenktis jo
apmaudas? Greitai perbėgu akimis, kas parašyta toliau.

Įtarimai dėl paranojos ir nesveiko pavydo. Ji žino dalykus, kurių neturėtų. Ar ji mane
šnipinėja? Bet kaip?

Ir kas dabar panašesnis į paranoiką, Deividai? – taip ir maga brūkštelėti prie jo pastabų.

Adelė tvirtina, kad ji nekalta dėl incidento su Džulija gėlių parduotuvėje, bet ar ne per daug
panašumų su praeitimi? Nesiimta jokių veiksmų – jokių įrodymų. Draugystė nutrūko. Darbo
nebėra. Sutiko – daugiau jokio darbo. Ar ji tai padarė, kad galėtų likti namie?

Darbas, apie kurį kartą minėjo Adelė, Turbūt apie šitą. Bet kas nutiko? Susimąstau apie tuos
reguliarius telefonų skambučius. Ar Deividas neleido jai dirbti, kad būtų tikras, jog ji liks namie? Bet
koks tas incidentas? Kas iš tikrųjų nutiko? To, kas čia parašyta, tikrai nepakaktų jos įkišti į
psichiatrinę. Čia nėra jokių smulkių aprašymų, oficialių įvertinimų ar užprotokoluotų psichoterapijos
seansų. Galbūt tikisi, kad jo reputacija padės jam panaudoti visa tai prieš ją. Kurių galų jam imtis
drastiškų priemonių, jei gali subtiliai ją demaskuoti, idant pats atrodytų nekaltutis. Peržvelgiu
naujausius įrašus ir akis užkliūva už kelių frazių, nuo kurių nugara perbėga šiurpas.

Psichozės epizodas. Polinkis į sociopatiją.

Kai kur skubiai brūkštelėti receptai, bet labai neaiškiai. Tarsi tik užsiminta. Visi šie užrašai, regis,
daryti privačiam naudojimui, nors man vis dar atrodo, kad jis rašo apie visiškai kitą žmogų – ne
Adelę.

Mariana nepaduos į teismą. Jokių įrodymų. Sutikom išsikraustyti. Ir vėl.

Mariana, taip Adelė vadino moterį iš Blekhito. Kas iš tiesų ten nutiko? Adelė aiškiausiai sužinojo,
kad jis su ja susitikinėja, ir galbūt kilo konfliktas? Mane net supykina, kai įsivaizduoju tokiomis
aplinkybėmis save. Juk nedaug trūko, kad taip būtų nutikę ir man. Kraupstu nuo minties, kad Adelė
kada nors sužinos, ką padariau, ir ne todėl, kad manyčiau, jog ji pamišusi, kad ir kaip norėtų Deividas
tuo įtikinti visą pasaulį, bet dėl to, kad ji mano draugė. Labai nenorėčiau, kad ji sužinotų, jog ją
išdaviau.
Dirsteliu į tą lapelį. Į tą vėl po žodžio „išsikraustyti“. Kiek kartų jie yra kraustęsi? Adelė to
neminėjo, o iš to, kas čia parašyta, neaišku. Galbūt kai vieną dieną visas šias keverzones parodys
kam nors – tarkim, daktarui Saiksui, jis tikisi sudaryti įspūdį žmogaus, kuris ją globojo, bet ilgiau to
daryti nebeįstengia. Atidžiai tyrinėju naujausius lapelius, bet jo rašysena neįskaitoma. Atsirenku porą
žodžių, nuo kurių man užgniaužia kvapą – tėvai... dvaras, ir įtempiu akis, mėgindama perprasti
padrikų sakinių prasmę, bet tuščiai. Tai jis parašė girtas, beveik esu tuo tikra. Tarytum skverbčiausi į
pamišėlio sąmonę, o ne skaityčiau bylą apie pamišėlį.
Paskutiniai du lapai beveik tušti, bet tai, kas juos užrašyta, priverčia krūptelėti.

Įniršio priepuolis kaip iš giedro dangaus iškart po persikraustymo. Spyrė į katę. Trypė ją
kojomis. Mirtinai suspardė. Per daug sutapimų.

Tada toliau puslapio apačioje:

Ar tai buvo grasinimas? Bandymas kažką įrodyti? Vaistai pakeisti. Kiek dar gali būti
atsitiktinumų? Ir ar bent kartą tai buvo atsitiktinumas?

Paskutiniame lapelyje yra tik viena eilutė, bet aš ilgai nenuleidžiu nuo jos akių.

Luiza. Ką daryti su ja?

 39
Tada
Iki atvykstant Deividui, ji dvi dienas namuose viena, ir net keista, kaip jai ramu. Vienuma išties
neįprasta po nuolatinio bendravimo Vestlandse, bet ji suteikia ramybės. Net naktimis, kaimo vietovės
tyloje, kur nesunku patikėti, jog esi paskutinis žmogus visoje planetoje, ji rami. Nors niekada
nesijaučia atskirta nuo žmonių. Visiškai ne. Bent jau dėl to, ką ji gali daryti.
Bet, ko gero, tam tikru atžvilgiu jie visi buvo teisūs. Jauni greitai užsigydo žaizdas. O Gražiojo
slėnio namas dabar panėši į jos namų kopiją. Toks pat, tik kitoks be jos tėvų. Ji net surado jėgų
užsukti į apdegusius jų kambarius ir susirinkti kai kurias smulkmenas bei atminus – motinos
filigraninę brangenybių dėžutę, sidabrines močiutės žvakides, kitus mažmožius, kurių kiekvienas jai
ką nors primena. Kai kurias nuotraukas iš dėžutės apatiniame stalčiuje, kurios nežinia kaip
nenukentėjo nuo liepsnos. Visos jos nufotografuotos brangiu tėvo fotoaparatu ir išryškintos jo
tamsiajame kambariuke. Tai vienas iš daugelio pomėgių, kurie jam buvo svarbesni nei būti tėvu. Štai
čia ji, maždaug penkiolikos. O ši nuotrauka, kur ji su Deividu sėdi ant virtuvinio stalo, daryta ne taip
seniai. Tai buvo puikus vakaras. Tąkart jos tėvai gėrė ir mažiau kibo prie Deivido, reta proga, kai
laiką leido visi kartu. Ji įdeda pirmąją nuotrauką į vieną dėžę, antrąją pasilieka.
Jiedviem išėjus pasivaikščioti po dvarą, oras grynas ir drėgnas, bet suteikiantis žvalumo. Ji
paduoda tą nuotrauką Deividui.
– Štai ką radau, – sako ji, įsikibusi jam į parankę. Nuo tada, kai atvyko, jis mažai kalba, ir jie abu
jaučiasi veik nejaukiai vėl būdami drauge. Jie puolė vienas kitam į glėbį, pasibučiavo, abu
netverdami iš džiaugsmo, kad vėl yra kartu, bet mėnuo gyvenimo skyrium ir gaisras vis dar skiria juos
kaip siena, ir po valandos mandagaus ir nenuoširdaus pokalbio apie Vestlandsą ir apie tai, ar ji turinti
viską, ko reikia, – nors buvo aišku, kad ji turi viską, Deividas nebūtų Deividas, jei nebūtų atvežęs
pilną bagažinę maisto, – ji pasiūlė pasivaikščioti.
Tai buvo teisingas sprendimas. Sulig kiekvienu žingsniu jo nerimastis slūgo, ir ji pyktelėjo ant
savęs, kad nepagalvojo, jog buvimas name jį irgi veikė. Jis ten buvo aną naktį. Tai įrodo lėtai
gyjantys randai. Ir priešingai nei ji, jis prisimena gaisrą. Ji atremia galva jam į petį, kai jie išsuka iš
takelio ir nuklampoja į giraitę. Lyja, žemė po kojomis žliugsi, padengta samanomis ir lapais, bet visa
tai tikra ir nuostabu.
– Pasiimsiu ją į universitetą ir įrėminsiu, – sako jis. – Buvo gera diena.
– Mes dar turėsime galybę tokių dienų, – sako ji šypsodamasi. – Visą ilgą gyvenimą gerų dienų.
Kai susituoksime. Iškelkim vestuves per Kalėdas. Kai tik grįši atostogų ir man sukaks aštuoniolika,
tada niekas į mus nebešnairuos.
Ji prityla.
– Nors jau nebėra tų, kurie į mus šnairuotų.
Jis stipriai suspaudžia jai ranką. Visad prirūksta žodžių, kai prabylama apie rimtus dalykus, bet ji
nekreipia dėmesio.
– Pamaniau, gal man vertėtų trumpam pristabdyti mokslus universitete, – sako jis. – Kad galėčiau
tavim pasirūpinti. Na, kol turėsi likti čia.
 Ji nusijuokia, niekaip nepriprasdama prie minties, kad jau gali juoktis, ir staiga ilgesingai
prisimena Robą. Ji myli Deividą visa širdimi, bet būtent Robas grąžino jai juoką.
– Bet tai prieštaraus sumanymui leisti man kurį laiką pagyventi vienai, tiesa? Šiaip ar taip, negali
taip elgtis. Juk apie tai nepaliaujamai svajojai. Ir aš tavim labai didžiuojuosi. Būsiu gydytojo žmona.
– Jeigu išlaikysiu egzaminus.
– Žinoma, išlaikysi. Nes esi labai protingas. – Ir jis toks yra. Iš visų pažįstamų jo protas
skvarbiausias.
Jie stabteli ir kurį laiką bučiuojasi, gera būti jo glėbyje, ji jaučiasi saugi, aprimusi ir tiki, kad
jųdviejų širdys paklos tvirtą ateities pamatą.
Kai juodu nukulniuoja dar toliau, jai dingteli, kad šalimais turėtų būti senas šulinys. Per tamsiai
žalsvą medžių tankmę jis vos įžiūrimas, apsamanojęs senas mūro rentinys, praeities atgarsis.
Apleistas ir pamirštas.
Atsirėmusi į jo kraštą, ji pažvelgia žemyn, į juodumą, išdžiūvusią ir tuščią duobę.
– Aš įsivaizduodavau šį šulinį, kai buvau Vestlandse. Įsivaizduodavau, kad išverkiu į jį visą savo
liūdesį ir tada jį aklinai uždarau. – Tai arti tiesos. „Įsivaizduodavau“ nėra tikslus žodis, bet
tinkamiausias, kokį ji gali ištarti Deividui.
Jis prieina jai už nugaros ir apkabina per liemenį.
– Gaila, kad negaliu tau daugiau padėti.
– Tu man viskuo padedi. – Ir tai tiesa, Deividas tikra atgaiva. Jis gal nėra toks laukinis kaip
Robas, leidžiantis jai pasijusti jauna ir laisva, bet jis patikimas. O kaip tik to jai labai reikia. Nors ir
ilgisi Robo, iš tiesų ji trokšta Deivido. Savo uolos. Jo laikrodis vis dar jai ant riešo.
– Ar jau gali nešioti savo laikrodį? – ji kilsteli riešą.
– Galėčiau, bet pasilaikyk. Kai jį nešioji, man atrodo, kad esu su tavimi.
– Tu visada su manimi, Deividai Martinai. Visada. Aš myliu tave. – Ji džiaugiasi pasilikusi
laikrodį. Žino, kad jis lankysis savaitgaliais, kai tik galės, bet laikrodis toks kaip jis – patikimas.
Tvirtas. Svarus. Jai reikalingas inkaras. Galbūt vieną dieną ji net papasakos jam – kodėl. Paaiškins
apie gaisrą aną naktį. Galbūt. Galbūt, kai jie pasens ir pražils ir jis įžvelgs pasaulyje daugiau
paslapties negu dabar.
Įdienojus padvelkia vėsa, ir staiga ant lapų ima tyliai kristi lietaus lašai. Veikiau švelni dulksna nei
smarki liūtis, bet jie patraukia atgal ir ištaiso puotą iš įvairiausių gėrybių. Prieš griūdami į lovą
viename iš laisvų kambarių, jie išgeria butelį vyno, kurį Deividas atsivežė. Ji dar nepasiruošusi
miegoti savo miegamajame. Tas kambarys priklauso praeičiai. Labai daug kas priklauso praeičiai.
– Reikėtų parduoti šią valdą, – sako ji, kai jie pasimylėję guli apsnūdę tamsoje. Jos pirštai
švelniai vedžioja kiek apgijusius randus ant jo rankos. Ji klausia savęs, ar jam dar skauda. Deividas
niekad neprisipažins. – Kai susituoksime.
– Nauja pradžia, – sako jis. Kaip ir ji, jis nėra linkęs čia ilgai užsibūti, ir kurių galų jiems
reikalingas toks milžiniškas namas? Jos tėvui jo reikėjo tik patenkinti savimeilei.
– Nauja pradžia, – pritaria ji, prieš jiems panyrant į miego karaliją. Antrųjų durų ji šiąnakt
nesišauks. Tam ji dar nepasiruošusi. Įvairumo dėlei tik pirmąsias. Ji nori susapnuoti sapną apie jų
bendrą ateitį. Apie tai, kokia ji bus tobula.
 40

Luiza

– Neatsakai į mano žinutes, todėl nusprendžiau užsukti į tavo biurą ir nustebinti kvietimu
papietauti, – sako ji, įplasnodama į butą, mažoji Ela atpėdina jai iš paskos. – Bet kai Sju pasakė, kad
tu metei darbą, gavau nustebti aš. Kas per velniava?
Na, šito man dabar mažiausiai reikia. Po vakarykščių nuotykių naktį vos sumerkiau akis ir mano
nervai visiškai pakrikę. Šį rytą parašiau Adelei žinutę, kad noriu ją pamatyti, bet ji neatsakė, ir dabar
jaudinuosi, gal Deividas surado telefoną. Dėl kokios kitos priežasties ji man neatsako, jeigu jis
darbe?
Sofi nusivelka švarkelį ir numeta jį ant sofos.
– Tik pasakyk, kad ne dėl jo išėjai. Pasakyk, kad paklausei mano patarimo ir metei juos abu?
Meldžiu, pasakyk tai.
– Teta Sofi! – Adamas įlekia į kambarį ir apkabina jai kojas. – Ela!
Ela guvi, neįprastai subtili mergaitė, iš kurios, regis, niekada neišgirsi nė žodžio spalvingos abiejų
tėvų kalbos, kitokia nei Adamas, prie kurio stengiuosi nesikeikti, bet jis kažkaip įsigudrina pasigauti
visokių blevyzgų. Jeigu šešiametis yra pajėgus beviltiškai įsimylėti, tada aš tikra, kad Adamas
įsimylėjęs Elą.
– Aš visą mėnesį buvau Prancūzijoje! Ir turėsiu broliuką ar sesutę! Liza turės vaikelį!
Tai pirmas kartas, kai jis užsimena apie nėštumą man girdint – nebuvau tikra, ar jis žino, – bet jo
atsargus mamytė gali dėl to nuliūsti išgaravo sulig pliūpsniu emocijų.
– Janas turės dar vieną vaiką? Man to neminėjai, – sako Sofi. Jaučiu kandumo prieskonį jos balse.
Gūžteliu pečiais.
– Negalėjau įsiterpti per tavo pamokslavimus. – Artėjantis vaiko gimimas vis dar kaip dieglys
šone, bet nenoriu, kad ji tai pajustų. Davusios saldainių, kuriuos atnešė Sofi, nulydim vaikus į Adamo
kambarį žaisti, o pačios patraukiame į balkonėlį su taurėmis vyno.
Ji užsidega cigaretę ir pasiūlo man, bet pamojuoju jai prieš nosį elektronine.
– Kaip ir mečiau.
– Oho, puiku. Reikėtų ir mums su Džėjumi pereiti prie jų. Galbūt vieną dieną. Na, – pažvelgia į
mane, vienoj rankoje laikydama taurę, kitoje cigaretę. – Atsiverk man. Kas nutiko? Sulieknėjai. Ar
nuo streso, ar sąmoningai?
– Ir nuo to, ir nuo kito, – sakau. Tada nenoromis jai išsipasakoju. Liete išlieju visą savo nerimą, ir
sulig kiekvienu žodžiu, regis, man palengvėja. Ji leidžia man kalbėti neužsičiaupiant, beveik
nepertraukia, bet jau žinau klydusi, kai pamatau jos paniurusį veidą ir gilią raukšlę kaktoje, kurios
nepaslepia net kirpčiukai. Ji žvelgia į mane, lyg negalėtų patikėti tuo, ką girdi.
– Na, tada nieko nuostabaus, kad netekai darbo, – sako, kai galiausiai baigiu pasakoti. – Ir ko kita
iš jo tikėjaisi? Susidraugavai su jo žmona ir nieko jam nesakei.
Ji manimi aiškiai nusivylusi.
– Kas taip daro? Sakiau tau telefonu, šitai ilgai netruks.
– Aš tikrai to nenorėjau. Taip tiesiog nutiko.
 – Na, kurgi ne, įsileidai jį į savo namus, dulkinaisi su juo ne vieną kartą ir tuo pat metu draugavai
su jo žmona, ir tu tai vadini tiesiog nutiko?
– Žinoma, kad ne tiesiog nutiko! – atkertu.
Ji kalba su manimi tarsi su paaugle. Iš jos, turinčios tokią spalvingą patirtį, tikėjausi didesnio
supratingumo.
– Bet ne tai svarbiausia. Man dėl jos neramu. O jeigu jis bandys jos atsikratyti? Jų santuoka be
galo keista, tos tabletės, pinigų kontrolė...
– Tu ničnieko nežinai apie jų santuoką, – pertraukia mane Sofi. – Tu nesi jos dalis. Džėjus irgi
tvarko mūsų pinigus, ir esu visiškai tikra, kad jis neturi jokių piktų užmačių.
– Tu nevaldai milijonų, – burbteliu, sunkiai tramdydama norą priminti jai, kad visi jų pinigai yra
Džėjaus, nes ji ne per daugiausia prisideda prie bendrų pajamų. – Tai kas kita.
Susimąsčiusi ji stipriai traukia cigaretę.
– Tu dulkinaisi su tuo tipeliu, o juk visą amžinybę su niekuo nesi to dariusi, tad galima spėti, kad
jis tau labai patiko. Kodėl tada stoji jos pusėn? Neatrodo, kad jaustumeisi kalta, bet kartu mėgini
atpirkti kaltę?
Ji mane pažįsta, turiu tai pripažinti.
– Galbūt iš dalies taip ir yra, bet įrodymų labai daug, Sofi. Ir jeigu tu ją pažinotum, pamanytum tą
patį. Deivido nuotaikos tokios permainingos. Ūmai gali tapti niūrus ir kaprizingas. Ir Adelė jo bijo. O
ji tokia miela ir trapi.
– Trapi? – Sofi pakelia tobulai lenktą antakį. – Ar pamišusi?
– Apie ką tu?
– Na, tu kraupsti dėl tų tablečių ir viso kito, įžvelgi jo elgesyje grėsmę Adelei, bet jeigu jai iš
tikrųjų vieno šulo trūksta? Ar susimąstei apie tai?
– Tai pavojingos tabletės.
Ji patraukia pečiais.
– Galbūt ji pavojingai kuoktelėjusi.
Papurtau galvą, kategoriškai nesutinku.
– Jeigu ji būtų pamišusi, suprasčiau. Tai matytųsi. Mes daug laiko leidome kartu.
– Taip, nes psichą visada atpažinsi. Pasakyk tai tiems, kuriems teko susidurti su Tedu Bandžiu ar
kokiu kitu serijiniu žudiku. Aš tik noriu pasakyti, kad galbūt prisigalvoji. Matai, ko nėra.
– Galbūt. – Netikiu tuo nė per nago juodymą, bet nematau prasmės daugiau su ja apie tai kalbėti.
Žinau, kad gebu nusipaistyti, bet šito tikrai neprisigalvoju. Jau verčiau Sofi nebūtų užsukusi. Žiūrint į
ją dingteli, kad ir ji gailisi atėjusi. Matau, kad ji mane šiek tiek užjaučia, tarsi liūdi, kad nesugebėjau
tinkamai pasidžiaugti romanu.
– Galbūt tai susiję su Janu, – sako ji atsargiai. – Su kūdikio atėjimu. Tau turbūt dabar nelengva.
– Manai, prasimanau problemų dėl Deivido ir Adelės santuokos todėl, kad mano buvusysis savo
tuščiagalvei mergšei užtaisė vaiką? – atšaunu. Veikiau piktai suurzgiu.
Atsiknisk nuo manęs, galvoju, staiga pritvinkusi pykčio. Atsiknisk nuo manęs ir grįžk į savo
lėkštą gyvenimą. Aš neišsižadėsiu Adelės. Ne.
– Gal tau atrodo, kad prasimaniau tą bylą, kurią radau? Tabletes? – Mes ilgai stebeilijame viena į
kitą, nepratardamos nė žodžio.
– Ne, žinoma, ne, – pagaliau prabyla ji. – Aš nerimauju dėl tavęs, ir tiek. Na, kad ir kaip būtų, – ji
apsimeta žiūrinti į laik​rodį, – man jau metas. Šį vakarą ateina mano mama, turbūt už mano nuodėmes,
taigi turiu pasukti smegeninę, ką ypatingo pagaminti.
Prie mūsų kojų vis dar stovi puspilnis butelis vyno, ir esu beveik tikra, kad ji meluoja. Pati
nesuprantu, kaip dėl to jaučiuosi. Vieniša. Likusi be draugės. Tuščia. Siuntanti ant jos.
– Myliu tave, Lu, – sako ji, kai Ela jau suruošta ir jos stovi prie laukujų durų. – Bet verčiau nelįsk
į jų reikalus. Kišimasis į kieno nors santuoką nieko gero neduoda. Tu iš tiesų peržengei visas leistinas
ribas. Ir tai žinai. Pasitrauk. Palik juos vienus kapstytis. Gyvenk toliau.
– Aš pagalvosiu. Būtinai. Pažadu.
– Gerai, – sako ji, šyptelėdama puse lūpų. Jau beveik girdžiu, kaip ji apie visa tai porina Džėjui. O
dievulėliau, spėk, ką pridirbo Luiza! Tai beprotybė! Nelaimėlė!
Nusišypsau jai ir Elai pavymui, bet pro sukąstus dantis.

Siurbiu likusį vyną, kol Adamas lovoje. Visą popietę kankinausi dėl Sofi pašaipios reakcijos į mano
susirūpinimą dėl Adelės ir Deivido. Verčiau reikėjo laikyti liežuvį už dantų. Štai taip visada, amžinai
išpliurpiu tai, ką turėčiau pasilaikyti sau. Nuo tada, kai išėjo, ji nė nebrūkštelėjo man jokios žinutės,
jokio juokelio šia tema, tam tikro atsiprašymo, kaip aš vyliausi. Sofi nepakenčia konfliktuoti ir nors
mes iš tikrųjų nė nesiginčijome, nepaneigsi, kad visą mūsų pokalbį lydėjo griežtas jos nepritarimas ir
prieštaravimas. Ji nusiteikė priešiškai, vos tik suprato, kad nepaklausiau jos patarimo ir nenutraukiau
ryšių su jais abiem. Ir tada ji manęs nebegirdėjo. Tiek tevertas jos propaguojamas laisvamaniškumas,
gyvenimas savo malonumui.
Septintą, kai ką tik susipilu į taurę paskutinį „Sauvignon Blanc“, nesėkmingai bandydama pataisyti
sau ūpą, suskamba durų skambutis. Atidariusi vos neišmetu iš rankų taurės. Nežinau, ką tikėjausi
išvysti. Galbūt Laurą. Netgi Sofi, atėjusią susitaikyti.
Bet ne, tai jis. Deividas.
Ilgi vasaros vakarai dyla, ir danguje justi pilkas liūdesys. Tokia metafora būtų galima apibūdinti
visa, kas nutiko mudviem. Kraujas plūsta man į veidą, žinau, kad net mano krūtinė nuėjo dėmėmis.
Jaučiu šleikštulį. Baimę. Daugybę jausmų, kurių neįstengčiau apibūdinti. Ausyse spengia.
– Neketinu užeiti, – sako jis. Atrodo kaip tikras kūtvėla, net marškinių deramai nesusikišęs. Pečiai
gunktelėję. Jaučiuosi it vampyrė. Tarsi nuo geresnio miego būčiau tapusi stipresnė, o jie abu –
silpnesni.
– O aš neketinu tavęs kviesti, – atkertu, priverdama duris už nugaros, jeigu pabustų Adamas. Be to,
per durų slenkstį jaučiuosi saugesnė.
– Grąžink raktus nuo biuro.
– Ką? – tariu, nors aiškiausiai jį girdėjau, ir mano burna akimirksniu išdžiūva, nes esu prasikaltusi.
– Žinau, kad ten buvai tu, Luiza. Niekam nesakiau, ką padarei. Tik noriu susigrąžinti raktus. Manau,
tai sąžininga, tiesa?
– Nesuprantu, apie ką kalbi, – tvirtai laikausi savo, nors šleikštulys vėl ima viršų.
– Tu baisi melagė, – jis dėbso į grindis, tarsi žiūrėti į mane jam būtų nepakenčiama. – Grąžink
raktus.
– Man jų vis tiek nebereikia, – tebestoviu įžūliai pakeltu smakru, bet rankos dreba, kai išsegu
raktus iš savo pakabučio-kriauklelės ir atiduodu jam. Jo pirštai liesteli manuosius, o mano kūnas
išdavikiškai siunčia įkyrius geismo signalus. Ar jis irgi juos jaučia? Ir kas per velniška trauka? Kaip
vis dar galiu puoselėti tokius jausmus žmogui, kuris man kone varo baimę?
– Nesikišk, Luiza. Aš jau tai sakiau ir nejuokavau.
 – O aš tau sakiau, kad nesuprantu, apie ką kalbi. Ir nebesikišu. Man jūsų porelės jau per akis, –
pareiškiu ryžtingai, bet visa tai melas. Jis mane mato kiaurai. Bjauru.
Kurį laiką jis stebeilija į mane, ir aš taip norėčiau geriau jį perprasti. Jo žydros akys papilkėja,
įgyja gęstančio dangaus spalvą, ir aš niekaip neįstengiu įžiūrėti to, kas už jų. Apie ką jis galvoja.
– Laikykis nuo mūsų kuo toliau. Jeigu nenori būti įskaudinta.
– Tai grasinimas? – Nežinia kodėl gerklę suspaudžia graudulys. Į ką aš įsivėliau? Ir po viso, kas
nutiko, kodėl man taip sunku jo neapkęsti, kai jis štai taip stovi priešais? Mano Deividas.
Jis rūsčiai žiūri į mane. Vėl grįžo anas šaltas abejingas Deividas. Nepažįstamas ir svetimas.
– Taip, tai grasinimas. Patikėk manim, tai grasinimas. Ar žinai, ką pamiršai aną naktį?
Nepratariu nė žodžio, tik toliau spoksau su baime. Ką? Ką aš pamiršau?
– Prie klinikos įtaisyta vaizdo kamera.
O, Dieve, taip. Jau suprantu, ką jis ketina daryti dar jam neprabilus. Jis žino, bet vis tiek nori apie
tai kalbėti.
– Vienas mano žodis, ir vakarykščios nakties įrašas bus paviešintas, tada geriausiu atveju tavo
galimybė įsidarbinti ateityje bus lygi nuliui. Geriausiu atveju.
Jis beda į mane pirštu ir aš krūpteliu. Tabletės. Byla su užrašais apie Adelę. Psichozės epizodas.
Polinkis į sociopatiją. Galbūt tai būtent jo diagnozė. Galbūt jis ne tik klastingas gobšuolis, kuris
gviešiasi žmonos turtų. Galbūt jis pamišėlis. Nors jis ir prirėmė mane prie sienos, jam gali skaudžiai
atsirūgti, jeigu tik aš prasižiosiu. Aš jam irgi pavojinga.
– Nesikišk į mūsų santuoką, – košte iškošia žodžius, lyg spjautų man į veidą.
– Sako vyras, kuris mane dulkino. Galbūt verčiau jaudinkis dėl savęs nei dėl to, ką aš darau ar ko
nedarau.
– O, taip, Luiza, tai ir darau. Patikėk manim, tai ir darau. – Jis jau pasigręžia eiti, bet stabteli. –
Yra vienas dalykas, kurį norėčiau žinoti. Kurį turiu sužinoti.
– Kokį?
– Kaip tiksliai susipažinai su mano žmona?
– Jau sakiau. Atsitrenkiau į ją. Aš nepersekiojau nei jos, nei tavęs. – Tik nesvaik, knieti pridurti.
– Tai žinau. Kur ir kada.
Spoksau į jį dvejodama.
– Kodėl tai svarbu?
– Patenkink mano smalsumą, Luiza. Noriu žinoti.
– Rytą. Ėjau iš mokyklos, kai nuvežiau ten Adamą. O ji – iš klinikos, į kurią palydėjo tave.
Atsitrenkiau į ją ir parbloškiau ant žemės. – Regis, tai nutiko tik vakar ir kartu labai seniai. Tiek daug
visko nutiko nuo tada. Ima smilksėti galvą. Kad ir kaip būčiau pasiryžusi padėti Adelei, jaučiuosi
įviliota į spąstus ir dabar tik trokštu, kad niekada nebūčiau sutikusi nė vieno iš jų.
Deividas papurto galvą ir nusišypso puse lūpų.
– Žinoma, – tarsteli.
– Kas?
Tada pažvelgia į mane, tiesiai į akis, bet jo veidą dengia šešėlis, akys tamsoje it stiklinės, žodžiai
bekūniai.
– Mano žmona niekad rytais nelydi manęs į darbą.
– Netikiu tavim. Netikiu daugiau nė vienu tavo žodžiu.
 Jis vis dar ten stovi, tamsoje skęstanti figūra, kai uždarau duris, išstumdama jį ir susigrąžindama
savo pasaulėlį, asmeninę erdvę. Prispaudžiu ausį prie durų, pasiruošusi išgirsti betoniniu grindiniu
aidinčius jo žingsnius, bet girdžiu tik savo širdies plakimą.
O, Dieve, o, Dieve, o, Dieve. Ką aš darau? Galbūt Sofi teisi. Galbūt man reikėtų pasitraukti. Kiek
dar žadu griauti savo gyvenimą dėl viso šito? Deividas gali daktarui Saiksui mane apšmeižti kaip
beviltišką pamišėlę. Ir visiems kitiems. Visiems laikams man būtų užtrenktos bet kokios darbovietės
durys. Galbūt net atsidurčiau kalėjime. Dėl visko kalta tik aš pati. Mano nelemtas smalsumas. Jei
nebūčiau tokia smalsi, nebūčiau aną rytą ėjusi su Adele kavos, būčiau suradusi kokią dingstį. O ką jis
turėjo galvoje sakydamas: ji niekada nelydi manęs į darbą. Žinoma, kad lydėjo. Kuo jis stengiasi
mane įtikinti?
Nepasitikėk juo, sakau sau. Neklausyk jo. Pasikliauk tuo, ką žinai. Žinai apie tabletes. Apie
skambučius. Apie jo girtavimą, pinigus, bylą biure. Visa tai nepaneigiami faktai. O jis tau tik
grasino.
Adelė vis dar man neatrašo, bet net jeigu nuspręsčiau pasitraukti iš visos šios istorijos, ji turi
žinoti, ką radau biure. Tegu sprendžia pati. Nueisiu pas ją rytoj, tada paliksiu juos ramybėje. Jau esu
taip nusprendusi ir anksčiau, bet šį kartą tikrai to noriu. Turiu norėti.
Galva tvinksi, ir aš atsisėdu ant sofos, pakaušį atremiu į atlošą. Turiu nusiraminti. Įkvepiu pro nosį
ir iškvepiu pro burną, įsileisdama orą giliau ir lėčiau, priversdama įtemptus kaukolės, veido bei
kaklo raumenis atsipalaiduoti. Išvarau mintis, įsivaizduodama, kaip jos nuskrieja, pagautos vakarinio
vėjelio. Nenoriu galvoti apie juos. Nenoriu galvoti apie raizgalynę, kurioje atsidūriau. Nenoriu
galvoti apie nieką. Noriu save užmiršti, bent kurį laiką.
Ir staiga tai nutinka. Kone tarp kvėpsnių.
Tamsoje už mano regėjimo lauko sutviska sidabrinės antrųjų durų apybrėžos, jos švyti taip ryškiai,
jog kone krūpteliu, ir tada, man dar nespėjus išvysti mirguliuojančio vandens paviršiaus, žengiu per jį
ir –
– stoviu virš savęs. Bet aš – ne aš, nes matau save sėdinčią ant sofos, atlošusią galvą. Mano akys
užmerktos, burna pravira. Tuščia taurė ant stalelio šalimais. Neprisimenu, kaip ją čia atsinešiau. Kaip
galiu save matyti? Kas vyksta? Panikuoju ir jaučiu stiprų trūksnį iš pačių savo gelmių – tokį pat kaip
anąkart, kai sapnavau Adamo kambarį. Tada atsimerkiu ir vėl grįžtu ant sofos.
Alsuoju gokčiodama, akys stovi stulpu. Kas per velniava ką tik buvo? Dirsteliu į stalelį ir pamatau
taurę ten, kur greičiausiai išsiblaškiusi pastačiau, kai išėjo Deividas. Kokia velniava ką tik įvyko?
 41

Adelė

Stebiu, laukiu, mokausi, praktikuojuosi. Dar niekad, kiek save prisimenu, mano dienos nebuvo tokios
visavertės, ir tai nuostabu. Apsiaunu aukštakulnius, kai Deividas pagaliau grįžta namo, tuos, kurie
dera prie kostiumėlio. Smagu pasipuošti ir atrodyti gražiai. Mano dešinės kojos tarpupirščiai jautrūs
ir nušašę, bet peršėjimas sulig kiekvienu žingsniu viso to vertas, kaip kad to vertas tolydžio
stiprėjantis knietulys. Jis primena, kad aš valdau. Padeda išlaikyti kontrolę. Kad ir kaip ten būtų, aš
jau tai išmokau. Esu pasiruošusi tam plano punktui ir džiaugiuosi, kad galėsiu pagaliau atsikratyti
savo garbintojo Antonio, jis man nebereikalingas.
Reikalai sparčiai pajudėjo. Luiza – mano mažoji terjeriukė, čiupo kaulą, kurį jai mečiau, ir žinau,
kad jo nebepaleis. Man smalsu, ką ji toliau su juo darys, kaip sužais mano pasiūlytą žaidimą. Negaliu
visiškai kontroliuoti, kaip kiekvienas pasielgs šiomis aplinkybėmis, bet nuo to tik įdomiau. Aš dėlioju
iš jų asmenybių dėlionę, ir iki šiol nei Deividas, nei Luiza manęs neišdavė. Deividas galbūt ir gydo
žmonėms galvas, bet tik aš žinau, kaip tos galvos tiksi. Ir prisitaikau.
Kai jis įeina ir atsistoja tarpduryje, virtuvėje gardžiai kvepia. Paruošiau „Karbonarų“ spagečių ir
aštrių gražgarsčių salotų, kurias tikrai ketinu valgyti, net jeigu jis atsisakytų. Jis lieka stovėti kitapus
slenksčio, pasirėmęs į durų staktą. Atrodo žiauriai. Jeigu taip tęsis ilgiau, jo reputacijai klinikoje
galas.
– Matau, vis dar vaidini Stepfordo žmoną, – kalbėdamas šypsosi, nesveikas humoras. Jis juokiasi
iš manęs: iš mano drabužių, iš mano kulinarinių sugebėjimų, iš visų mano pastangų. Atrodau
įsižeidusi. Bet ir esu įsižeidusi. Jis nebeapsimetinėja, kad myli mane.
– Tau reikėtų užkąsti, – sakau. Užuot vien gėrus kalorijas.
– Ko tu nori, Adele? Ko tu iš tikrųjų nori? – jis žiūri į mane su lengva pašaipa. – Šio kalėjimo,
kuriame gyvename? Kurių galų visa tai?
Jis neabejotinai girtas, ir pirmą kartą per ilgą laiką jo išraiška atvirai agresyvi.
– Aš noriu būti su tavimi. – Ir tai tiesa. Amžinoji mano tiesa.
Valandėlę jis stebeilija į mane, lyg mėgintų suprasti, kas vyksta mano galvoje, kas esu iš tikrųjų ir
kokią naują etiketę galėtų man prilipdyti: šizofrenikės, sociopatės, persekiotojos, tiesiog beviltiškos
psichės, paskui, neradęs atsakymo, įtraukia pečius ir rėžia:
– Aš noriu skyrybų. Noriu baigti. Viską.
Paskutinio teiginio nėra reikalo smulkiau aiškinti. Abu žinome, ką jis turi galvoje. Praeitį reikia
iškasti ir tinkamai palaidoti. Praeitį. Kūną. Jis yra sakęs tai ir anksčiau, bet šį kartą nesu tokia tikra,
kad išsiblaivęs apsigalvos, nors ir ką daryčiau. Kad ir kaip galėčiau jį sužlugdyti, jei prabilčiau.
– Pietūs bus gatavi po dešimties minučių, jei nori nueiti į vonią, – tepasakau. Mano santūrumas jį
išmuša iš vėžių labiau nei bet koks grasinimas žodžiais.
– Tu žinojai, kas ji, ar ne? – Jis bjaurisi manimi. Jo pasibjaurėjimas net stipresnis už gailestį sau. –
Luiza. Tu žinojai, kas ji, kai susitikot?
Suraukiu kaktą suglumusi.
 – Apie ką čia kalbi, Deividai? Kaip galėjau žinoti, kad ji tavo pacientė? – Jo melas kerta jam
pačiam.
– Tu visada viską žinai. Kaip? – jo žodžiai kandūs, bet neįtikinami. Patetiški. Visiškai ne mano
Deivido.
– Paistai nesąmones, – nutaisau susirūpinusį veidą. – Tu geri? Maniau, pristabdei. Juk žadėjai.
– Žaisk toliau savo žaidimėlius, Adele. Žaisk viena. Aš jau jų sotus. Man neberūpi. Ir, po galais,
aš nenoriu jokios vakarienės.
Paskutinius žodžius jis išrėkia jau užlipęs laiptais, mintyse nusistebiu, kas nutiko žmogui, kurį
kadaise įsimylėjau. Kas dar slypi už tos kaukės, po kuria jis nemokšiškai slepia savo gėdą? Žinau,
kad jis buvo pas ją. Jos perspėti. Jis tikrai ją myli, ir, viena vertus, tai man malonu, o antra vertus,
maga stverti vieną iš mūsų „Sabatier“ virtuvinių peilių, pakilti į viršų ir išpjauti jo nedėkingą širdį.
Prislopinu tą įniršį. Niekad negalėčiau įskaudinti Deivido, ir tai žinau. Tai kryžius, kurį turiu nešti.
Bet kad ir kaip būtų, Luiza priėmė jo perspėjimą kaip grasinimą, nes ji priklauso man. Ji supranta
mano tiesą. Bent jau iki šiol. Dar neatsakiau į jos žinutę ir nesiruošiu. Man reikia, kad ji ateitų čia ryt.
Man reikia, kad ji mane surastų. Yra dar vienas dalykas, kurį ji turi suprasti, prieš baigdama visą
mūsų liūdnos istorijos dėlionę. Suprask tarp eilučių, taip, regis, sakoma? To iš jos ir tikiuosi. Rytoj
numesiu jai dar vieną trupinėlį ant takelio. Ji mano mažoji prisukama lėlytė, einanti ton pusėn, kur jai
parodau.
Dieve, myliu Luizą. Myliu ją beveik tiek pat kaip ir Deividą. O kai pasidalysiu su ja savo istorija,
ji ims jo neapkęsti. Neapleidžia mintis, kad jis to nusipelno.
 42

Luiza

Pila lietus, dangų dengia pilka, tiršta marška, kai vežu Adamą į Žaidimų dieną. Sausasis laikotarpis
baigėsi, nors nėra šalta ir lietaus lašų dar nelydi rudeninis vėjas, ore tvyro pranašiški iškeliaujančios
vasaros ženklai. Jau beveik rugsėjis. Jis pabučiuoja mane atsisveikindamas ir nulekia vidun, mano
pasitikintis savimi, draugiškas berniukas, įpratęs prie tokios nusistovėjusios tvarkos. Nesakiau jam,
kad neinu į darbą. Paaiškinau, kad buvau pasiėmusi porą laisvų dienų praleisti su juo ir kad dabar jau
grįžtam prie įprasto ritmo. Tik, rodos, jam tai nė motais. Adamui šešeri, visos dienos jam lyg viena
išsklidusi dėmė, bet netrukus jis susitiks su tėčiu ir aš nepasiruošusi „O mamytė neina į darbą“
reakcijai.
Stabteliu prie „Costa Coffee“ ir, stovėdama šalia suolo prie lango, žvelgiu pro aprasojusį stiklą į
žmones, skubančius Brodvėjumi per liūtį, galvos nuleistos, skėčiai baksčioja vienas į kitą, nelyginant
antilopių ragai. Karštas gėrimas degina burną, nekantriai žvilgčioju į laikrodį, kol galiausiai
nusprendžiu, kad turbūt jau saugu eiti. Tikrai nežinau, ar Deividas darbe. Mėginau patikrinti jo
darbotvarkę, bet nebegaliu prisijungti prie sistemos. Tas niekšas greičiausiai panaikino leidimą. Vis
tiek eisiu į jų namus. Turiu pamatyti Adelę, ji iki šiol neatsakė į mano žinutę ir aš nerimauju dėl jos.
Eina jis velniop, jeigu jis ir namie. Galbūt aš jai pasakysiu, kas mus su juo siejo. Galbūt tai paskatins
ją pasielgti taip, kaip privalo. Tada prarasiu ir ją, tačiau bent jau ji bus laisva.
Dešimtą sukaupiu jėgas ir pajudu. Jos automobilis stovi, vadinasi, ji dar neišvažiavo į sporto
klubą, jeigu apskritai dar jį lanko, ir apmirusia iš baimės širdimi spaudžiu durų skambutį. Girdžiu jo
skambesį anapus durų, sunkų it geležis. Stoviu ir laukiu, pro stiklą mėgindama įžiūrėti nors kokį
judantį šešėlį, bet namai skendi tyloje. Vėl spaudžiu skambutį, šįkart ilgiau. Vis tiek nė garso. Kur ji?
Ji negali būti sode tokiu oru, ir žinau, kad iš ten girdėtų skambutį. Bandau trečią kartą, laikau mygtuką
beveik dešimt sekundžių. Bent jau žinau, kad Deivido namie nėra. Jeigu būtų, jau dabar būtų rėkęs ant
manęs nuo slenksčio.
Durys tvirtai uždarytos. Galbūt ji laksto po parduotuves. Bet per tokį lietų? Juk būtų sėdusi į
automobilį ir nurūkusi į didįjį „Sainsburyʼs“, jeigu tikrai ko būtų prireikę? Palieku skėtį prie durų ir
nusileidžiu kelis laiptelius prie didžiojo švieslangio. Ranka prisidengusi akis dirsteliu vidun. Čia
Deivido kabinetas, tad nesitikiu nieko pamatyti, bet ten krėsle su sparnuotu atlošu, kamputyje prie
knygų lentynų, sėdi Adelė. Viena jos ranka nusvirusi, pati nuslydusi į šoną, regis, ją prilaiko tik į
priekį išsikišusios senamadiško odinio krėslo briaunos. Trinkteliu į stiklą.
– Adele! Tai aš! Pabusk!
Ji nejuda. Nė nekrusteli. Kaip ji gali manęs negirdėti? Beldžiu į stiklą vis stipriau, šaukiu ją vardu,
viena akimi dairydamasi smalsių kaimynų, kurie gali užsiminti matę mane tam žaviam daktarui iš
gretimo namo. Pastangos bergždžios. Jis, matyt, bus privertęs ją išgerti tas tabletes, prieš išeidamas į
darbą; ką kitką galiu manyti. Gali būti, kad ji bus išgėrusi jų per daug. Gali būti, įvyko atmetimo
reakcija. Šūdas, šūdas, šūdas.
Žvilgteliu atgal į laukujes duris, mano plaukai jau prilipę prie veido, po švarkelio apykakle
užvarvėjus šaltiems lietaus lašams, oda pašiurpsta ir aš imu drebėti. Pamatau didelius gėlių vazonus.
Raktai. Pasirausiu po drėgną purvą, kol galiausiai randu juos per kelis colius po žeme, sidabrinį
blyksnį. Laimė, apatinė spyna neužrakinta, Deividas neužrakino jos name – pirma mintis, kuri man
šauna, tada įkišu „Yale“ raktą ir pasuku. Aš viduje.
Mano bateliai palieka pėdsakus ant jų tobulo parketo, kai lekiu tiesiai į kabinetą, bet man
nusišvilpt. Nusišvilpt, jeigu Deividas sužinos, kad buvau čia. Su juo baigta.
– Adele, – sakau, švelniai purtydama už peties. – Pabusk. Tai aš.
Jos galva nusvyra į priekį, ir vieną siaubingą, širdį veriančią akimirką pamanau, kad ji negyva, bet
tada matau, kaip vos pastebimai kilnojasi jos krūtinė. Čiumpu už rankos – jos pirštai lediniai. Kiek
ilgai ji čia sėdi?
– Adele! – sušunku. – Pabusk!
Ji vis tiek nekruta. Trinu jos ranką, kad sušiltų, tada dingteli mintis pliaukštelėti jai per veidą ar
imtis radikalesnių priemonių.Gal reikia iškviesti greitąją pagalbą? Gal priversti ją išsivemti? Vėl ją
papurtau, šįkart daug smarkiau, ir akimirką atrodo, kad viskas veltui, bet tada ji atsisėda kaip mietą
prarijusi, tvirtai įsikabina į krėslo ranktūrius. Ji garsiai žiopčioja, lyg skęstų, akys plačiai atmerktos.
Vaizdas toks pribloškiantis, kad net suklumpu.
– Velniai rautų, Adele.
Ji spokso į mane, tarsi pirmą kartą matytų, tada sumirksi. Įtampa ima slūgti iš jos nugarkaulio,
dūsaudama, vis dar gargždžiai alsuodama, žvalgosi aplinkui.
– Ką čia veiki, Luiza?
– Pati įėjau. Skambinau į duris, bet tu neatidarei, tada pamačiau tave pro langą. Ar gerai jautiesi?
– Tu kiaurai permirkusi, – sako ji, vis dar niekaip negalėdama susigaudyti. – Tau reikia
rankšluosčio.
– Man viskas gerai. Dėl tavęs neramu. Kiek tablečių šį rytą išgėrei?
– Tik vieną. Aš... – ji suraukia kaktą, mėgindama sutelkti mintis. – Nusprendžiau užsukti dar sykį
čia, paieškoti... nežinau... kažko. Nesvarbu. Tada pasijutau labai pavargusi ir atsisėdau.
– Jau maniau, kad tu negyva, – sakau ir nusijuokiu, atsikvepiu su palengvėjimu. – Šiaip ar taip, jo
bylos apie tave čia nėra.
Tada ji vėl susikaupia.
– Ką?
– Ji darbe. Buvau ten ir mačiau. Bet pirmiausia, – paimu ją už rankos ir padedu atsikelti iš
krėslo, – tau reikia kavos.
Mes įsitaisome virtuvėje su puodeliais rankose, ir, lietui nenuilstamai barbenant į langus, imu jai
pasakoti, ką išsiaiškinau, kalbu tyliai ir lėtai, kad ji lengviau įsisąmonintų.
– Įdomiausia, – sakau, ilgokai patylėjusi, – kad užrašai, kuriuos jis laiko, yra dešimties metų
senumo. Galbūt jis siekia įkišti tave į durnyną, kad pasilaikytų pinigus, bet tai labiau tinka dabarčiai,
tiesa? Jis juk negalėjo to planuoti nuo pat pradžių. Ar galėjo? Nematau logikos.
Adelė žvelgia tiesiai priešais save, jos veidas sklidinas liūdesio.
– O aš matau, – galiausiai taria. – Apsidraudimas.
– Ką turi galvoje?
– Turėjau sveikatos bėdų, kai buvau jaunesnė, po tėvų žūties, po Vestlandso, bet ne dėl to jis turi tą
bylą. Dėl Robo.
Raukausi sutrikusi.
– Kuo čia dėtas Robas?
 – Tai apsidraudimas, jeigu nuspręsčiau prabilti apie savo įtarimus dėl to, kas nutiko Robui. Kuo
jie patikėtų – gerbiamu daktaru ar jo kuoktelėjusia žmona?
– Nesuprantu. – Dar vienas naujas jų keistos santuokos vingis. – Kas nutiko Robui?
– Robas yra mūsų nebyli paslaptis, – sako ji, paskui giliai atsidūsta. Sėdėdama krėsle, susigūžusi,
ji atrodo mažytė, daug smulkesnė nei yra, lyg mėgintų susivynioti ir pradingti. Be to, ji sulysusi.
Tiesiog sunykusi.
– Noriu tau kai ką parodyti, – taria Adelė. Ji atsikelia, ir aš seku jai iš paskos laiptais į viršų.
Širdis ima smarkiai daužytis. Ar pagaliau įminsiu tą jų santuokos mįslę, kuri įvėlė mane į pinkles.
Seku paskui ją į didįjį miegamąjį, erdvų, aukštomis lubomis, su vonia kampe. Visa jame dvelkia
elegancija, nuo lovos metaliniais rėmais, tvirtos, plačios ir, akivaizdu, įsigytos ten, kur prekiaujama
Art nouveau stiliaus baldais, o ne masinės gamybos produkcija, iki Egipto medvilnės patalynės
komplekto, tamsiai žalios spalvos, atsveriančios sienų alyvuogių žalumą, ir nuo laiko patamsėjusių
brangaus medžio grindų. Ant pagrindinės sienos už komodos nuo grindų iki pat lubų driekiasi trys
stori skirtingų žalių atspalvių dryžiai. Niekad nesugebėčiau būti tokia stilinga.
– Prieš mums įsikraustant, čia vyravo gelsva spalva, – sako ji. – Nors, tiesą sakant, labai šviesi,
kone balta.
Ji žiūri į sienas užsigalvojusi, paskendusi mintyse.
– Spalvas pasirinkau, norėdama jį patikrinti. Tai mano tėvų dvaro giraitės spalvos. Ten daugiau
nebesilankėm. Nuo pat tada, kai gyvenau ten grįžusi iš Vestlandso. Nuo tada, kai ten buvo atvažiavęs
Robas. – Ji perbraukia pirštais sienas, tarsi liestų medžio žievę, ne vėsų tinką. – Jis atsisako jį
parduoti, nors dvaras gūra tuščias ir užmirštas, – ji kalba tyliai, veikiau sau nei man. – Turbūt iš
dalies dėl to, kad nenori grąžinti man teisės kontroliuoti pinigus. Jis žino, kad jų atsikratysiu. Pernelyg
rizikinga.
– Kas nutiko Robui? – Širdis ima daužytis, kai to klausiu.
Tada ji pasigręžia į mane, plačiai atvertomis akimis, graži, ir lyg niekur nieko išpyškina atsakymą:
– Manau, kad Deividas jį nužudė.
Net susvirduliuoju išgirdusi garsiai tariant žodžius, patvirtinančius iki tol mane kamavusią
nuojautą. Deividas. Žudikas? Nejaugi tai įmanoma? Žingteliu atgal ir, atsirėmusi į lovą, sunkiai
klesteliu.
Manau, kad Deividas jį nužudė. Jaučiuosi taip, kaip tada, kai Janas pranešė man apie Lizos
nėštumą, bet ši žinia reikalauja paaiškinimo.
– Robas atvažiavo ir norėjo pasilikti, – kalba toliau Adelė. – Jis buvo be galo nelaimingas su savo
siaubūne seserimi, parašė man žinutę, ir aš primygtinai pareikalavau, kad atvyktų į Pertą. Jis buvo
geras man. Sugrąžino mane gyvenimui. Mainais norėjau jam padėti. Galbūt duoti šiek tiek pinigų, kad
įsikurtų kur nors, kuo toliau nuo tos klaikios vietos, kur gyveno. Džiaugiausi turėdama jį šalia. Tiesiog
toks jis buvo, Robas. Šalia jo jausdavaisi laimingas. Ypatingas. Pakišau Deividui mintį pasiūlyti
Robui kurį laiką pagyventi su mumis, kai susituoksime. Bent tol, kol jis išspręs savo bėdas. Deividui
ši mintis nepatiko. Jis pavyduliavo. Deividas visada mane globojo, bet Vestlandse šį vaidmenį
perėmė Robas. Jis įtarinėjo, kad mus sieja daugiau nei draugystė, nors aš nuolat kartojau jam, kad
taip nėra. Aš mylėjau Robą, bet ne taip. Ir nemanau, kad jis mane taip mylėjo. Mes veikiau buvome
kaip brolis ir sesuo.
Kabinuosi į kiekvieną jos žodį, draskoma tiek nuojautos, tiek didelės baimės.
– Kas nutiko? – mano burna perdžiūvusi, vos galiu išlementi žodžius.
 – Deividas atvažiavo vieną savaitgalį, kai viešėjo Robas. Pamaniau, kad kai jiedu susipažins,
viskas susitvarkys. Tikėjausi, kad mano meilės pakaks jiems abiem, idant ir jiedu vienas kitą pamiltų,
nors abu buvo be galo skirtingi. Dabar, kai mintimis grįžtu į tuos laikus, suprantu, kokia buvau naivi.
Robas buvo pasiryžęs stengtis – kiek tai įmanoma tokiai nenuramdomai, sulaukėjusiai būtybei, – bet
Deividas jo neprisileido. Šeštadienį Deividas, regis, kiek atlyžo, Robas liepė man eiti gulti ir palikti
juos vienus. Tikėjosi, kad gal jiems pavyks atvirai pasikalbėti, kaip vyrui su vyru.
Ji vėl nukreipia žvilgsnį į sienas, miško spalvas, klaidžiodama po jas akimis, tarsi ten būtų įrašyta
praeitis.
– Kai pabudau, Robo jau nebebuvo. Deividas pasakė, kad jis nusprendė išvažiuoti, ir iš pradžių
pamaniau, kad galbūt Deividas sumokėjo jam, kad šis išvyktų. Bet tai būtų buvę nelogiška. Aš jau
siūliau Robui pinigų, o jo tikrai nepapirktum, kad nustotų būti mano draugu. Jis ne toks. Būtų tik
pasijuokęs. Kartais, kai mėginu visa tai atkurti mintyse, susimąstau, ar tik jis nenusprendė pasikalbėti
su Deividu apie mano pinigus. Galbūt pasakė, kad šis privalo juos grąžinti. Robas man žadėjo apie
tai neužsiminti, bet kas žino? Visko gali būti, kad užsiminė. Ir galbūt tada Deividas prarado
savitvardą ir jį užvaldė viena iš jo siaubingų nuotaikų. Galimas daiktas, jie grūmėsi ir padėtis tapo
nebevaldoma. Žinau tik viena: Robas niekad nebūtų išvažiavęs neatsisveikinęs.
– Tu tuo tikra? – klausiu, stengdamasi užčiuopti bent kokį racionalų grūdą, kuris paneigtų įtarimus,
kad mano vedęs buvęs meilužis nužudė varžovą. – Noriu pasakyti, kad galbūt jie susiginčijo ar net
susimušė, ir Robas nusprendė, kad geriausia bus pasitraukti. Juk tai įmanoma, tiesa?
Ji papurto galvą.
– Robas daržinėje slėpė narkotikus ir užrašų knygelę. Aš jų neradau, kol mudu su Deividu
nesusituokėme, o Robas nebūtų palikęs narkotikų. Ypač jeigu buvo įsiutęs. Jam tada tikrai būtų kilęs
noras prisišniaukti.
– Ar kada bareisi su Deividu dėl to? Klausei jo?
– Ne. Mes labai greitai susituokėme, galbūt praėjus mėnesiui ar kiek daugiau po to, kai
paskutinįkart mačiau Robą, tada Deividas jau buvo pasikeitęs. Tapo uždaresnis. Abejingesnis man.
Netrukus sužinojau, kad esu nėščia.
Jos akyse tvenkiasi ašaros, ir aš drauge su ja imu suvokti tą siaubą.
– Aš buvau tokia laiminga. Tokia laiminga. Bet Deividas privertė mane darytis abortą. Sakė
negalįs būti tikras, kad vaikas yra jo. Tada mane ištiko nedidelis nervinis sukrėtimas – turbūt
neįstengiau pakelti nuogąstavimų dėl Robo, be to, buvau dar nevisiškai atsigavusi po tėvų žūties, o
dar abortas, – viso to man jau buvo per daug. Persikėlėme į Angliją, ir tada buvo taip, kaip buvo.
Deividas atlyžo, rūpinosi manimi, bet atsisakė parduoti dvarą.
– Tu manai, kad Robas vis dar ten? – klausiu pasiklydusi jų praeityje ir pakraupusi nuo mūsų
dabarties. – Kažkur po žeme?
Ji sustingsta, paskui linkteli.
– Robas niekad nebūtų taip staiga dingęs, netaręs man nė žodžio. Niekad. Be manęs, jis neturėjo
nieko. Jis būtų su manimi susisiekęs. – Ji prisėda ant lovos šalia. – Jeigu dar būtų gyvas.
Nė viena iš mudviejų ilgai neprataria nė žodžio.
 43

Adelė

Akivaizdu, ji labai norėtų dar pabūti ir daugiau apie tai pasikalbėti. Ji sukrėsta, aiškiai tai matau, bet
jos mintys sūkuriuoja it pašėlusios. Koks keistas, nerimastingas jos protas. Tik tik tik. Nepaliaujamai
tiksintis. Kai ji klausia, kodėl neieškojau Robo, tik gailiai patraukiu pečiais ir paaiškinu, kad
nenorėjau sužinoti tiesos. Mylėjau Deividą, už jo ištekėjau. Buvau jauna. Jis buvo mano saugus
uostas. Esu apstulbusi, kad ji nekirto man per veidą ir neliepė susiimti bei pažvelgti faktams į akis. Ja
dėta, būčiau kaip tik taip pasielgusi, jei būčiau buvusi priversta klausytis tokios bestuburės vapėjimo.
Sakau jai, kad esu pavargusi ir nenoriu apie tai kalbėti, tada išvystu jos akyse apgailestavimą. Ji
nutyla.
Man netenka ilgai jos įkalbinėti išeiti. Užsimenu, kad tuoj skambins Deividas ir kad tada norėsiu
trumpam prigulti, ji linkteli, apkabina mane, stipriai suspaudžia dabar daug lieknesnėmis ir
tvirtesnėmis rankomis, bet aš matau, kad ji jau mąsto, ką daryti toliau. Kaip ji galėtų man padėti arba
padėti sau, nesvarbu kam. Jei rezultatas bus tas pats, koks skirtumas?
Deividas neskambina sutartu laiku; dar viena detalė, rodanti, jog vakar vakare kalbėjo rimtai. Jis
nusiplauna rankas. Galbūt kursto mane vykdyti savo grasinimus. Vargšelis. Jam jau važiuoja stogas.
Užsiplikau pipirmėčių arbatos, pakylu į viršų ir, atsigulusi ant vėsios pūkinės antklodės, spoksau į
lubas. Tokiomis aplinkybėmis esu neįtikimai rami. Yra dar keletas neatidengtų kortų, bet visiškai
pasikliauju Luiza – ji atras dėlionės kibučius, kuriuos pakišu jai po nosimi, ir juos sujungs. Tinkamą
akimirką ji turi suvokti šio ryto svarbą. Jei vis dėlto nepavyktų, teks atrasti kitų būdų jai padėti. Šiaip
ar taip, gyvenimas smagesnis, kai yra įdomus. Jaučiuosi visiškai patenkinta.
Išgirsti niekada nepakanka. Aš pasakiau Luizai savo nuomonę, ką prieš daugelį metų padarė
Deividas, bet žodžiai iš tikrųjų yra besvoriai. Trumpi erdvėje ištirpstantys garsai neturi vientisumo.
Užrašyti žodžiai galbūt mažumėlę svaresni, bet netgi tada žmonės nepasitiki vieni kitais tiek, kad
jiems nekiltų abejonių. Nėra nė vieno, kuris apie kitą žmogų, kad ir kas jis būtų, manytų vien labai
gerai.
Kad patikėtum tiesa apie vieną ar kitą dalyką, privalai jį iškentėti. Turi susitepti rankas, nebijoti
prisivaryti į panages purvo. Turi prisikasti iki tos tiesos. Bent jau tokios, kokia yra Deivido ir mano.
Jos neįmanoma suprasti iš žodžių. Privalau įstumti Luizą į pačią ugnį, kad ją perėjusi taptų tyra, švari
ir sklidina tikėjimo. Jeigu Deividui lemta galiausiai išsivaduoti ir nusimesti naštą, jai pirmai reikia
pajusti tą sunkumą. Tiesa turi būti jos pačios išjausta. Ji turi tą tiesą pakišti jam.
Ir tada leisti tiesai išnarplioti juodu apraizgiusias gijas.
 44

Luiza

...Palauksiu, kol Ailša užmigs arba atsijungs, nusitašiusi su luošiu Gariu, ir tada dingsiu.
Velniop juos ir jų sušiktą butą, jų apgailėtinus gyvenimus šioje nykioje skylėje. Sumautas
Piltonas. Kaip ir visas suknistas pasaulis. Galbūt jis skirtas jiems. Bet man tokio nereikia.
Nieko keista, kad vos tik čia grįžus kilo noras prisišniaukti. Ką jie sau galvoja – kad po
reabilitacijos ir viso kito Vestlandso nuobodos padarys stebuklus? Jie nevispročiai. Niekšai.
Jie visi niekšai, tiesiog jaučiu, kaip jų purvas skrenta prie manęs. Ir jiems bus tik nusispjaut,
jei dingsiu. Atsipūs nusikratę. Atsikratę ir visų pinigų, cha cha! Juk negaliu vykti pas Adelę
plikas, o šiandien pašalpų diena. Jiems praradimai, man premija.
Tiesiog negaliu patikėti, kad jau greitai ją pamatysiu. Tarytum mano pilkame pasaulėlyje
vėl atsirastų spalvų. Žinučių jai beveik nerašiau, bijojau, kad atrašys „ne“. Neįsivaizduoju,
kaip jausčiausi. Nesu pratęs kuo nors taip rūpintis ir stengtis patikti. Nesu pratęs niekuo
rūpintis. Jeigu nebūčiau radęs tų durų sapne ir nebūčiau galėjęs išvysti susikurto jos
paveikslo, ko gero, jau būčiau išsikraustęs iš proto. Juokiausi ir krėčiau pokštus, kai atėjo
metas atsisveikinti, bet ji matė, kad man skaudu. Jai irgi buvo skaudu, ir nors mėgino tai nuo
manęs nuslėpti, ji džiaugėsi ištrūkdama į laisvę. Ji turi gyvenimą, turi pinigų, turi Deividą. O
aš turiu seniai nemačiusią remonto savo pasileidėlės sesers kamarą ubagiškame Edinburgo
socialiniame būste.
Bet dabar aš laisvas! Keliausiu autostopu arba mėginsiu be bilieto traukiniu nukakti iki
Perto, iš ten ji liepė man pasiimti taksi, už kurį žadėjo sumokėti. Ji manęs pasiilgo, tai
jaučiu. Ir dėl to esu nepaprastai laimingas. Aš ją prajuokinu. Su manimi ji kitokia. Sako, kad
man teks susipažinti su Deividu, nes jis kartais savaitgaliais grįžta iš universiteto. Ji tikisi,
kad mes sutarsime, bet man atrodo, kad vienintelis bendras dalykas, kuris sieja mane ir
nuobodą Deividą, yra tai, kad nė vienas iš mudviejų nėra dėl to įsitikinęs. Jis tikrai nenorės,
kad ten sukiočiausi. Aš juo dėtas irgi to nenorėčiau. Bet aš pasistengsiu jos labui. Juk jis ten
bus ne visą laiką. Porą dienų, kol jis ten lankysis, galėsiu apsimesti, kad jis man patinka,
idant Adelė būtų laiminga. Gal net susilaikysiu nuo kvaišalų, kol jis ten bus. Bet dėl Deivido
tikrai neketinu jų mesti. Ryt vėl būsiu su Adele! Velniop seną gyvenimą, šlovė naujajam!
Adele, Adele, Adele! Vartai į mano laimingą ateitį.

Užrašų knygelėje daugiau nieko nėra; kad ir ką Robas būtų užrašęs, išplėšta. Ar tai padarė Deividas?
Ar tuose puslapiuose užrašyta tai, kas galėtų įrodyti jo kaltę? Mano mintys taip įnirtingai sukasi, kad
kone degina smegeninę. Ar Deividas iš tikrųjų galėjo nužudyti Robą? Galbūt įvyko nelaimingas
atsitikimas. Galbūt jie grūmėsi, padėtis tapo nebevaldoma, ir jis parkritęs susitrenkė galvą?
O gal Robas gyvas? Galbūt Adelė nerimauja be pagrindo – jis tiesiog išvyko. Ji sako, kad Robo
nepapirksi, bet juk jis pavogė sesers bedarbio pašalpą, tad kas žino? Iš užrašų knygelės aišku tik, kad
Robas Adelę mylėjo, bet buvo kilęs iš skurdžių namų, ir galbūt pažadėti keli tūkstančiai svarų jam
buvo pernelyg daug, kad pajėgtų tarti „ne“. Bet kodėl Deividas nesutinka parduoti dvaro, jeigu ten
nėra ko slėpti?
Klausimai, klausimai, klausimai. Regis, nuo tada, kai Deividas ir Adelė atsirado mano gyvenime,
jie tiesiog plūste plūsta man į galvą. Kaskart, kai jau atrodo, kad turiu atsakymą į vieną klausimą,
iškyla kitas ir tempia gilyn.
Man reikia sužinoti, kas nutiko Robui. Turiu jį surasti. Tai privalau padaryti jau net ne dėl Deivido
ir Adelės, bet dėl savęs. Nebegaliu amžinai laikyti galvoje to nežinojimo. Adamą pasiimsiu tik
penkiolika minučių po penktos, tad pasidarau stiprios kavos – nors mano nervai ir taip įtempti, paskui
atsidarau nešiojamąjį kompiuterį. Šiais laikais viską galima surasti. Jeigu Robas tik keliais mėnesiais
vyresnis už Adelę, jam dar nėra trisdešimties. Net jeigu jis prisiekęs narkomanas, vis tiek turėtų būti
koks nors jo pėdsakas. Atsiverčiu pirmąjį užrašų knygelės puslapį, kur be galo tvarkingai
spausdintinėmis raidėmis užrašyta jo pavardė, ir pradedu „Google“ paiešką: Robertas Dominikas
Hoilas.
Ekrane pasirodo sąrašas rezultatų: įvairios „Linked In“ paskyros, keletas „Facebook“, dar vienas
kitas žiniasklaidos pranešimas. Kai perbėgu juos akimis, net širdis ima smarkiau daužytis, bet nė
vienas netinka. Jie arba per seni, arba amerikiečiai, arba per jauni, ir tik viename iš jų, kurio
„Facebook“ profilio nuotrauka maždaug atitinka amžių, rašoma, kad vyras kilęs iš Bredfordo, ten
randu sąrašą mokyklų, kurias jis lankė, bet nė vienos Škotijoje. Mėginu ieškoti jo pavardės su žodžiu
„dingęs“ ar „miręs“, bet sistema išmeta tuos pačius rezultatus. Pamėginu įvesti „Robertas Dominkas
Hoilas Edinburgas“, ir vis tiek nieko.
Neišgerta kava vėsta, aš nė netraukiu elektroninės cigaretės. Kodėl paieška nedavė jokių rezultatų?
Jeigu Deividas jį būtų papirkęs, Robas bent kurį laiką būtų atsistojęs ant kojų. Greičiausiai būtų
nusipirkęs nešiojamąjį kompiuterį, įsivedęs internetą? Bet iš užrašų knygelės neatrodo, kad jis būtų
turėjęs daug draugų ar nuoširdaus noro jų susirasti. Turėjo tik Adelę, na, ir gal kelis narkomanus.
„Facebook“, ko gero, ne jam.
Galimas daiktas, jis gyvena kokiame apleistame nelegaliame būste ir visus pinigus leidžia
kvaišalams? Čia kažkas ne taip. Narkomanai yra sukti ir nesąžiningi – visi tokie, nes aplinkybės juos
verčia tokius būti. Jeigu Robas būtų pritrūkęs pinigų, jis būtų radęs būdų grįžti į Adelės gyvenimą ir
tikrai būtų jų gavęs – iš jos arba iš Deivido. Galbūt ir gavo. Galbūt Deividas iki šiol jam kartkartėmis
moka, tik neprasitaria apie tai Adelei. Bet kodėl Deividas turėtų dėl to kvaršinti sau galvą? Ir čia
slypi didysis klausimas – kodėl jis neparduoda dvaro? Arba kodėl neišnuomoja? Kodėl ta valda iki
šiol stūkso tuščia ir negyvenama, kai galėtų duoti pelno?
Spoksau į ekraną, trokšdama išvysti jame atsakymą, tada nusprendžiu pamėginti kitą kelią. Robo
sesuo, Ailša. Surenku jos vardą ir imu rūšiuoti pelus nuo grūdų. Kaip ir su Robu, visoje šalyje ir
pasaulyje yra keletas asmenų su tokiu vardu, sistema man išmeta sąrašą septynių Ailšų, iš jų tik viena
gyvena Edinburge.
Bingo.
Negaliu pamatyti tolesnių koordinačių toje svetainėje, kol nesumokėsiu, tam esu pasiruošusi, jei
jau reikia, velniop nedarbą, bet kitame paieškos puslapyje atrandu trumpą žinutę apie Lodiano menų
festivalį. Ten minimos kelios vietos parduotuvės, kurios buvo įsteigtos dotacijų programos iniciatyva
ir turi prekystalius festivalyje. Viena iš jų pavadinimu „Candlestick“, paminėta ir jos savininkė Ailša
Hoil. „Candlestick“ turi svetainę ir „Facebook“ paskyrą. Surandu ją. Bent jau tikiuosi, kad tai ji.
Stebeiliju į telefono numerį, jis kone pulsuoja ekrane. Turiu juo paskambinti. Bet ką sakysiu? Nuo ko
pradėti pokalbį, kad neatrodyčiau kaip pamišėlė? Reikia meluoti, suprantu, bet ką meluoti?
Žvilgteliu į seną užrašų knygelę ir man šauna mintis. Vest​landsas. Štai ko jos paklausiu. Skambinu
iš fiksuotojo ryšio telefono, kad būtų saugiau, ir vis dėlto kelias minutes suku ratus po kambarį,
traukdama elektroninę cigaretę, kol galiausiai įsidrąsinu paspausti mygtuką. Viskas gerai, sakau sau,
mano kūnas net dega iš susijaudinimo. Drąsiau. Skambink. Jos greičiausiai ten nė nebus.
Bet ji yra. Man širdis apsąla, kai pardavėja pakviečia ją prie telefono.
– Čia Ailša, kuo galiu padėti? – jos akcentas stiprus. Lengvai įsivaizduoju, kaip tas balsas,
atsikratęs inteligentiškų mandagybių, staugia ant Robo.
– Sveiki, – tariu žemesniu iš švelnesniu balsu, kaip kad darydavau priimdama skambučius
klinikoje. – Atleiskite, kad trukdau jus darbe, bet ar galėčiau sugaišinti keletą minučių? Rašau darbą
apie Vestlandso klinikos metodų veiksmingumą.
Staiga suvokiu, kad nežinau nei klinikos adreso, nei gydytojų pavardžių ir kad esu apgailėtinai
nepasiruošusi išsisukti, jeigu ji imtų manęs klausinėti.
– Man regis, jūsų brolis ten praleido kurį laiką. Robertas Dominikas Hoilas? Bandžiau jį rasti, bet
jokiuose įrašuose nėra jo adreso. Pagalvojau, galbūt turite jo numerį arba galėtumėte jam perduoti
manąjį?
– Vestlandsas? – ji šiurkščiai nusijuokia. – O, taip, prisimenu. Tuščiai iššvaistytas laikas. Robis,
sugrįžęs iš ten, kelioms dienoms lyg ir buvo susiėmęs. Tada nudžiovė pinigus iš mano pinginės ir
išnešė savo subinę į naktį. Atleiskit už vulgarybes.
Ji prityla, greičiausiai nugrimzdama į pykčiu pūliuojančius prisiminimus.
– Bet, bijau, niekuo negaliu jums padėti. Nuo tada nieko apie jį negirdėjau. Greičiausiai bus jau
miręs arba merdi kokiam nors skersgatvy.
– Labai apgailestauju. – Mano širdis apmiršta.
– Nereikia. Tai buvo labai seniai. Ir jis buvo tikras prietranka. Jų visų neišgydysi.
Atsiprašau už sutrukdymą ir murmu mandagius atsisveikinimo žodžius, bet ji jau padėjo ragelį.
Išpilu šaltą kavą ir išsiverdu naujos, kad tik kuo nors užsiimčiau, kol sugromuliuosiu, ką išgirdau.
Viskas, ko gero, taip ir yra. Adelės įtarimai gali būti pagrįsti. Tik dabar imu tai suvokti. Giliai širdyje
buvau beveik įsitikinusi, kad Robas dar gyvas. Tikrame gyvenime nenutinka tokių dalykų.
Žmogžudystė. Paslėpti kūnai. Tik per žinių laidas ir kine bei knygose. Ne mano žemiškame pilkame
gyvenimėlyje. Numoju ranka į kavą ir atokiame bufeto kamputy surandu pamirštą butelį džino, likusį
nuo Kalėdų. Neturiu toniko, bet nepagailiu dietinės kolos ir godžiai sriubteliu, kad nusiraminčiau.
Tada čiumpu Adamo piešimo popieriaus lapą ir rašiklį. Turiu viską kruopščiai išanalizuoti. Pradedu
nuo sąrašo.
Deividas – Gviešiasi pinigų ar ginasi nuo Adelės? Abu variantai?
Robas – Dingo. Ar jis dar kur nors dvare? Kas buvo tuose išplėštuose puslapiuose? Grumtynių
įkalčiai? Pinigų siūlymas?
Užrašų knygelė primena man vieną Robo įtarimų, ir jį įtraukiu į sąrašą.
Adelės tėvai. Ar tikrai tai buvo nelaimingas atsitikimas? Kas iš to daugiausia laimėjo –
DEIVIDAS.
Adelės tėvai. Žinoma – kodėl nepagalvojau anksčiau? Apie tai turi būti kokios nors informacijos
internete. Gaisras turėjo būti ypatinga naujiena. Žvilgteliu į laikrodį – be penkiolikos penkios. Turiu
važiuoti pasiimti Adamo, mažne šūkteliu iš nusivylimo ir imu savęs neapkęsti. Taip troškau, kad jis
grįžtų po atostogų, o dabar, nors nėra būtinybės, palieku jį dienos centre ir dar irztu, kad dėl jo turiu
nutraukti savo... savo ką? Žmogžudystės tyrimą? Vos nenusikvatoju garsiai iš tokio prisipažinimo. Nes
kaip tik tai aš ir darau. Mėginu sudėlioti žmogžudystės dėlionę.
Teks nusipirkti butelį vyno.

– Bet aš nenoriu miego. – Myliu savo berniuką, bet nepakenčiu, kai jis zirzia, o nuo tada, kai grįžo
iš Prancūzijos, jis tapo tikras zirzeklis. – Aš nepavargau.
– Metas į lovą, ir jokių kalbų. Mikliai vilkis pižamą.
– Na, dar vieną žaidimą.
– Nesiožiuok, Adamai! – Įniršęs nubėga į miegamąjį, pakeliui bambėdamas ir ingzdamas, bet vien
pažvelgęs į mano veidą supranta, kad ginčų nebus. Drauge su juo atlikau Žaidimų dienos spalvinimo
namų darbus, paruošiau jam arbatos ir leidau pažaisti keletą žaidimų, o dabar man knieti kuo greičiau
jį paguldyti, kad galėčiau toliau naršyti internete ieškodama lobio. Negaliu to daryti, kol jis laksto
aplinkui, nes nuolat dirsčios man per petį ir klausinės.
– Ir išsivalyk dantis! – šaukiu pavymui. Po sekundėlės trinkteli vonios durys. Štai kokie
paauglystės metai manęs laukia, persmelkia mintis. Niūrios, maištingos nuotaikos, paįvairintos
trumpų nušvitimų, kurie ir suteiks viskam prasmę.
Toji mintis mane nuliūdina, ir aš užlipu į viršų jam paskaityti ir meilikavimu įžiebti laimę savo
berniuko akyse. Internetas palauks dešimt minučių.
Pusę aštuntos jis užmiega, ir aš grįžtu prie skreitinuko, šalimais laukia didelė taurė baltojo vyno.
Ši paieška nesukelia sunkumų. Žinau Adelės mergautinę pavardę iš Robo užrašų knygelės, ir
įvedus raktažodžius „Raverfordai-Kemblai Gaisras“, ekrane pasipila srautas informacijos,
daugiausia straipsnių apie gaisrą iš laikraščių, tiek vietinių, tiek visos šalies. Ištisi puslapiai.
Susidūrusi su tokia lavina informacijos, nusistebiu, kodėl nepasidomėjau ja anksčiau, kai ji man
papasakojo tą istoriją. Kai davė užrašų knygelę.
Iš pradžių visa galva pasineriu į nuotraukas. Sunku to išvengti, nes atidarau nuorodą po nuorodos,
mažiausiai penkiolika. Randu dvaro nuotraukų iš oro iki nelaimės ir po jos, Adelė tikrai nejuokavo,
sakydama, kad valda didžiulė. Antroje nuotraukoje matau pajuodusią ir apdegusią pastato dalį, bet
tai, kas išliko, ko gero, prilygsta trims ar keturiems namams. Namas pastatytas iš tvirto blyškaus
akmens ir atrodo taip, lyg stovėtų mažiausiai porą šimtų metų. Iškilęs dvarininkų laikais. Jį juosia
miškai bei laukai – puiki priedanga nuo smalsių akių. Bandau įsivaizduoti, koks jis dabar. Ar kas nors
prižiūri teritoriją? Ar ji apleista ir užmiršta?
Randu ir Adelės tėvų nuotrauką, jos motina primena Adelės veido atspindį sudrumstame
vandenyje. Beveik toks pat, bet kiek kitoks. Adelė gražesnė, jos bruožai taisyklingesni, tačiau motinos
plaukai tokie pat tamsūs, ji tokio pat juodbruvo gymio. Jos tėvas, kadaise investicinio banko vadovas,
sprendžiant iš šių straipsnių susikrovęs milijoninį turtą, kaip ir vertingų investicijų portfelį, vienoje
nuotraukoje atrodo niūrus ir rimtas, matyt, tada jis klestėjo Sityje, kitoje nuotraukoje, apsivilkęs
„Barbour“ drabužiais ir apsiavęs ilgaauliais botais, jis šypsosi tiesiai į objektyvą. Jo oda įraudusi
kaip žmogaus, kuris daug laiko leidžia gryname ore, o gal nuo nesaikingo mėgavimosi geru vynu ir
maistu; jis atrodo laimingas.
Čia yra ir Adelės nuotraukų – liūdna graži dėmesio stokojanti duktė. Veidas mažumėlę putlesnis, su
jaunystei būdingu raudoniu, ir vis dėlto tai Adelė, kurią pažįstu. Turtinga paveldėtoja, taip ją
pavadina vienas laikraštis. Kiek pinigų iš tikrųjų ji verta? Ko gero, nemažų. Per Kalėdas darytoje
nuotraukoje jos akys kibirkščiuoja.
Dar vienoje nuotraukoje, neryškioje, kokias daro bulvarinių leidinių žurnalistai, įamžinta iš toli –
nunarinusi galvą, ranka prisidengusi veidą, čia ji liesesnė, džinsai kabo ant šlaunų vaikštinėjant po
apdegusio namo sodą. Sielvartaujanti. Šalia jos stovi vyras, ranka apglėbęs ją per juosmenį, jo
veidas atsuktas beveik tiesiai į kameros objektyvą, tarsi jaustų jos alsavimą. Kita jo ranka sutvarstyta
ir parišta. Deividas. Nuotraukoje jo veidas išplaukęs, bet čia tikrai jis. Atrodo atsargus, globėjiškas,
pavargęs. Jie abu čia tokie jauni. Jie, bet kartu ne jie. Spoksau į nuotrauką, tada pasiklystu tarp
daugybės laikraščių straipsnių, kuriuose ši istorija nušviesta įvairiausiais aspektais.
Juose rašoma apie Adelės tėvų pomėgį linksmintis, jų turtus ir kraustymąsi iš Londono gimus
dukteriai. Įprastos kaimynų paskalos – kaimynų, kurie dedasi sielvartaujantys, bet iš tikrųjų smerkia ir
teisia. Adelė greičiausiai buvo vienišas vaikas. Tėvai skyrė jai mažai laiko. Straipsniuose plačiai
aprašoma neturtingo ūkininko sūnaus ir gražiosios dukrelės meilės istorija ir tai, kaip jis išgelbėjo ją
per gaisrą. Užsiminta, kad, anot kai kurių šaltinių, Adelė vaikystėje lankėsi pas psichoterapeutą.
Tada randu kai ką, kas prislopina mano gėlą skaitant jų istoriją, kurioje man nėra vietos, apie
Deivido karštą meilę jai anuomet, apie jų gyvenimus, susipynusius taip stipriai, jog mano ryšys su
jais atrodo nelyginant plonytės voratinklio gijos, net ne žolės. Žodžius, kurie įsminga man į galvą.
Smarkus spyris mano sentimentalumui. Priminimas, kodėl to ėmiausi, nelaukdama, kol jų santykių
aiškinimasis nugramzdins mane į gilų šulinį.
Įtarimas padegimu.
Vėliausiuose pranešimuose, kai nutrūksta bulvarinis žaidimas jausmais, šie žodžiai įgyja
išdavikišką prasmę. Policininkas Angusas Vignalas, užfiksuotas nuotraukoje, tyrinėja gaisro padarytą
žalą. Kresnas, turbūt ketvirtą dešimtį einantis vyras. Komentaras apie žaibišku greičiu išplitusį gaisrą.
Užsimenama apie daržinėje laikytus benzino kanistrus keturračiams motociklams. Neatmetama
padegimo galimybė.

Detektyvas inspektorius Angusas Vignalas buvo pastebėtas išeinantis iš Perto karališkosios

ligoninės, kur Deividas Martinas gydosi trečiojo laipsnio rankos nudegimą. Anot šaltinių,
seržanto lydimas inspektorius dvi valandas kalbėjosi su studentu, pripažintu didvyriu po to,
kai išgelbėjo savo merginą, septyniolikmetę Adelę Raverford-Kembl, nuo gaisro, per kurį jos
abu tėvai žuvo. Inspektorius Vignalas atsisakė komentuoti savo vizitą, tik užsiminė, kad
nelaimės tyrimas tęsiamas.

Žiūrinėju pranešimus, akys laksto eilutėmis pirmyn atgal, dar kažko ieškodamos. Čia rašoma apie
nepatenkintą dvaro valdytoją, vėliau užsimenama ir apie Deivido tėvo finansinius sunkumus. Taip pat
apie tai, kad Adelės tėvai nepritarė jų santykiams. Tiesioginių kaltinimų vis dar nerandu, bet
Deividas jau minimas ne kaip didvyris, o kaip kažkas kitas.
Tada trečiame paieškos puslapyje, kai internetas ima vesti į aptakesnes teritorijas, išvystu žinutę
apie jų vestuves. Rami ceremonija Aberfeldo kaimelyje. Nuotraukų nėra, ir aš susimąstau apie
Adelės įtarimus ir apie tai, kad galbūt tarp anų ankstesnių pranešimų ir pastarojo buvo įvykdytas
baisus nusikaltimas – nužudytas vaikinas. Ūmai dingteli, kad galbūt iš tiesų tai buvo ne pirmas baisus
nusikaltimas. Kaip smarkiai Deividas troško pakeisti savo gyvenimą, iš vargšo ūkininko sūnaus tapti
turtingu daktaru? Pakankamai, kad padegtų namą vidury nakties?
 Geriu vyną ir kurį laiką dėbsau į vieną tašką, leisdama susigulėti informacijai. Juk negaliu eiti į
policiją su savo įtarimais dėl Robo – atrodyčiau it kuoktelėjusi pamesta meilužė, jei mėginčiau visa
tai paaiškinti. Bet jeigu buvo žmogus, jau turėjęs įtarimų dėl Deivido, pavyzdžiui, Angusas Vignalas,
tada galbūt jie atkreips dėmesį į anoniminį laišką ir bent apieškos dvarą?
Panaršau „Google“ jo pavardės ir randu, kad jis vis dar gyvena Pertšyre ir dabar dirba
vyresniuoju inspektoriumi Perto policijos nuovadoje. Paskubomis užsirašau adresą. Ar jis rimtai
susidomės anoniminiu laišku? Gal laiškas nukeliaus į pakvaišėlių aplanką? Turbūt tai priklausys nuo
to, kiek sunkūs buvo jo įtarimai dėl Deivido anuomet. Jeigu jis tikrai įtarė, kad Deividas tiesiogiai
susijęs su gaisru, bet negalėjo to įrodyti, šis laiškutis gali sužadinti jo susidomėjimą. Geriau, negu
nieko nedaryti. Geriau, negu leisti visiems klausimams pūliuoti manyje.
Galbūt ten nebus jokių palaikų. Galbūt Ailša teisi, ir Robas tik narkomanas, vegetuojantis kokiame
nors akligatvyje. Galbūt Deividas nekaltas – bent jau dėl to, – tačiau tiesa pagaliau iškiltų aikštėn ir
Adelė išsivaduotų nuo savo abejonių. Ar papasakoti Adelei, ką sugalvojau? Nusprendžiu nepasakoti.
Ji bandys mane atkalbėti. Esu tuo tikra. Dėl savo baimių ir nerimo Adelė bijos kaitinti aistras. Ji
pernelyg pataikauja Deividui ir daro tai per daug ilgai. Ji nenorės man leisti paskleisti jos įtarimų po
pasaulį.
Vis dėlto čia jau nebe vien jų reikalai. Nei jų, nei mano, nei mūsų trijų. Dabar svarbiausia Robas.
Atkurti teisingumą. Ir nors tokia mintis mažumėlę trikdo, aš parašysiu laišką dabar pat ir išsiųsiu, kol
dar neapsigalvojau. Man jau gana. O tada padėsiu tašką.
 45
Tada
Šiluma, taip geriausiai galėtų apibūdinti ją užplūdusią emociją. Robas čia, ir širdyje ji jaučia šilumą.
Švytėjimą. Robas jos draugas, ir jis sugrįžo. Kad ir kaip gerai ji jautėsi būdama viena – stebėtinai
gerai, – jai smagu, kad Robas čia. Namas vėl atgijo. Robas neturi prisiminimų apie šią vietą,
priešingai nei ji ir Deividas. Jo niekas neslegia, ir nuo to ji jaučiasi laisvesnė. Ji neprivalo liūdėti su
Robu čia.
Kol ji aprodo jam namą, jis nesiliauja juokęsis. Jau buvo sakiusi jam, kad namas didumo sulig
Vestlandsu, jei ne didesnis, bet dabar aišku, kad jis ja nepatikėjo, ir baigiantis ekskursijai net jai
pačiai kelia šypseną absurdiškas sumanymas vienai šeimai valdyti tokius plotus. Jo juokas prityla tik
tada, kai nusiveda jį į apdegusius kambarius, kur žuvo tėvai. Tada jo akys išsiplečia, ir juodu
akimirką stovi netikėtai įsiviešpatavusioje tyloje, kol jis taria: „Nešdinamės lauk. Čia dvokia.“ Ji
myli jį už tai. Už tai, kad nemato jokio reikalo lįsti jai į sielą ar klausinėti, kaip ji jaučiasi. Robas
leidžia jai jaustis stipriai, nes tiki, kad ji stipri.
Jis atvažiavo beveik be daiktų, su vienu kitu drabužiu, užrašų knygele, keliomis alaus skardinėmis
ir krepšiu kvaišalų. Jie išima dalį „žolės“ iš krepšio, ir Adelė priverčia jį paslėpti kitką daržinėje.
– Į šiuos namus atvažiuoja žmonių, – aiškina jam. – Viena moteris porą kartų per savaitę valo
namus, atveža maisto. Kartais užsuka mano advokatas. Jis nerimauja, kaip aš čia viena gyvenu. Jo
nuomone, toks gydymas netinkamas. Jis įsitikinęs, kad esu tam per jauna.
Ji užverčia akis. Jos gyvenimas, palyginti su Robo, ištaigingas.
– Na taip, žinoma. Lyg ketintum padegti namą ar dar ką nors sugalvoti.
Ji tik išpučia akis, sukrėsta jo žodžių, tada pratrūksta juoktis.
– Dieve, na, ir diegas tu, – ir įsikabina jam į parankę.
– Taip, bet aš tave prajuokinu. – Jie kiek patyli. – Pasakyk man atvirai, ar tikrai nerimauji, kad tie
žmonės gali rasti mano slėptuvę, ar dėl savo brangiausiojo Deivido?
Kurį laiką ji neprataria nė žodžio, paskui atsidūsta.
– Taip, ko gero, dėl Deivido labiausiai. Jis nėra iš esmės nusistatęs prieš kvaišalus. – Iš ciniškos
Robo išraiškos ji mato, kad šis ja netiki. – Tikrai ne, bet abejoju, ar jam patiktų, kad šiuo metu
svaiginuosi. Jam atrodytų, kad griebiuosi kvaišalų kaip šiaudo.
– Turbūt sunku net alsuoti, apsuptai visų tavimi nuolat besirūpinančių žmonių. Jei tik jie matytų
tave tokią, kokią matau aš.
– O kokią tu mane matai?
– Kaip feniksą, pakylantį iš pelenų, žinoma.
Jai patinka toks palyginimas. Labai patinka. Jis jai primena, kad visas pasaulis dabar jai po kojų.
Nepaleisdami vienas kito rankų, jie žingsniuoja po dvaro apylinkes, o priėję šulinį sugalvoja mintyse
slaptus norus, nors Adelė abejoja, ar išdžiūvęs šulinys tam tinka.
Vakare jie išsikepa šaldytų picų, išgeria skardines pigaus stipraus alaus, kurį atsivežė Robas, tada
rūko „žolę“ priešais židinį svetainėje. Įsitaisę ant grindų sumestų pagalvėlių, juodu kalbasi ir juokiasi
iš visko ir iš nieko. Adelė giliai įtraukia „žolės“ suktinukę, mėgaudamasi maloniu, jukiu svaiguliu. Ji
pasiilgo to. Kaip ir Robo.
 Ji matė jo krepšį su kvaišalais ir žino, kad jis turi ir heroino, nors apie tai nė vienas neužsimena.
Tai jo reikalas. Ji nenori, kad jis jį vartotų, bet kartu nenori būti kaip koks Vestlandso psichiat​ras. Ji
trokšta, kad Robas būtų laimingas, ir jeigu būtent tai bent trumpam suteikia jam laimės, ji netrukdys.
Be to, jis nėra beviltiškas narkomanas. Jei toks būtų, vaikščiotų nuolat apspangęs, nebūtų toks
protingas. Be to, ji nemato jokių šviežių dūrių pėdsakų ant jo rankų. Galbūt kvaišalus jis šniaukia ar
vartoja kaip kitaip. Galbūt jis juos pasiėmė tik juodai dienai. Reikia tikėtis, kad jie abu jau pergyveno
savo juodžiausias dienas.
Name yra du atskiri nepriekaištingai sutvarkyti miegamieji, bet jie įsitaiso jos lovoje ir, nusirengę
iki marškinėlių ir apatinių, guli šalimais ir spokso į lubas. Jai dingteli, kad jei Deividas pamatytų šį
vaizdelį, pamanytų, kad jinai jį išduoda, įsileidusi į savo lovą svetimą vyrą, bet kad ir kaip arti juodu
su Robu būtų šalia vienas kito, jokios lytinės traukos nė vienas nejaučia. Juos sieja daug tyresni
jausmai.
– Aš taip džiaugiuosi, kad atvažiavai, – sako ji. – Pasiilgau tavęs.
– O aš džiaugiuosi, kad mane įsileidai. – Jis prityla. – Čia taip ramu. Ir taip tamsu lauke. Tarytum
mudu būtume paskutiniai žmonės žemėje.
– Galbūt taip ir yra. Galbūt įvyko apokalipsė.
– Viliuosi tik, kad ne zombių, – piktai purkšteli Robas. – Žmonės yra tokie buki, kai gyvi.
– Turbūt neteisinga, kad per daug nesiilgiu savo tėvų? – klausia ji. Ši mintis neduoda jai ramybės.
Iš to turbūt daug ką galima apie ją spręsti. Kažkas jai negerai.
– Ne. Nėra teisingų ar neteisingų jausmų. Yra tik tai, kas yra.
Ji apie tai susimąsto. Yra tiktai tai, kas yra. Ir kaipmat pasijunta geriau.
– Ką norėtum nuveikti gyvenime? – klausia ji.
– Kalbi kaip koks Vestlandso psichiatras.
– Ne, aš rimtai. – Robas visad sugeba rasti kokį juokingą atsakymą, bet šįkart ji nori išvengti
nemalonių temų. – Juk turi būti kažkas.
– Nežinau. – Jis spokso į lubas. – Niekad apie tai negalvojau. Tiesą sakant, nesu kilęs iš karjeristų
šeimos. Susirask darbą ir atvėsk, toks veikiau buvo mano šeimos gyvenimo stilius. O tu? Išskyrus tai,
kad ištekėsi už nuobodos Deivido ir prisigimdysi lėliukų deividukų.
Ji pliaukšteli jam per petį ir nusijuokia, bet mintyse susimąsto, ar būtų jau taip blogai. Kaip tik to
ji ir nori. Visada norėjo.
– Turėtum pagyventi kurį laiką su mumis. Tiek, kiek norėsi. Kol nusispręsi, ką veiksi toliau.
– Puiki mintis, bet nemanau, kad Deividas sutiks, kad čia šlaistyčiausi, kai judu susituoksite.
– Nedaryk jokių išvadų apie jį, kol nesusipažinote. Jis būsimas gydytojas. Jo misija – padėti
žmonėms.
– Hmm.
Tamsoje jų balsai skamba lyg bekūniai, bet ji paima Robą už rankos ir ją suspaudžia.
– Šiaip ar taip, dabar esu turtinga ir tau padėsiu.
– Man nemalonu tau priminti, brangioji, bet, kol nesusigrąžinsi teisės į paveldėtą turtą, Deividas
yra turtingas, ne tu.
– O, užsičiaupk. – Ji privalo tai sutvarkyti, bet dėl to per daug nesuka galvos. Deividas juk
neperka lenktyninių automobilių ir negyvena kaip švaistūnas universitete. Vien mintis apie tai ją
prajuokina, o širdies gilumoje ji pripažįsta, kad jis, ko gero, sumaniau valdo jos – jų – pinigus, nei ji
tai darytų. Jis visą savo gyvenimą skaičiavo kiekvieną centą, o jai niekad neteko apie tai galvoti.
 Ji pasikalbės su Deividu, kai jis grįš po poros savaičių, Rytoj pat papasakos jam apie Robo
viešnagę. Jis tikrai neprieštaraus, kad ji nesilaiko gydymo plano taip griežtai, kaip numatyta, kad ir
kaip ten būtų, Robas yra geriausia terapija, kokią jai kada teko patirti.
– Myliu tave, Robai, – ji sukužda, kai tauškėjimas paskęsta mieguistoje tyloje. – Tu geriausias
mano draugas.
– Aš irgi tave myliu, – atsako jis. – Mano tragiška Miegančioji gražuolė pavirto feniksu. Aš tikrai
tave myliu.
 46

Adelė

Laikas slenka lėtai, diena kone prilygsta savaitei, nors praėjo tik keturiasdešimt aštuonios valandos,
kai atidengiau lemtingas kortas Luizai. Nuo ištisinio gulėjimo net gelia kūną, bet man nieko kita
nebelieka, kaip stebėti ir mokytis. Slepiuosi savo kambaryje, kai Deividas pargrįžta namo,
teisindamasi galvos skausmais ar nuovargiu, bet jis beveik nekalba, tik linkteli su vos pastebimu
slepiamu palengvėjimu. Palieku jam maisto šaldytuve, jis kartkartėmis paknebinėja, bet nevalgo, lyg
manytų, kad šis užnuodytas ar kuo užkrėstas. Turėčiau labiau jaudintis dėl to, kad jis nerodo jokio
noro leisti su manimi laiką, bet aš taip įsitraukusi į Luizos gyvenimą, kad man tai tik trukdytų.
Norėčiau, kad jis grįžtų vėliau, o juk anksčiau niekad nekildavo tokio noro. Bet aš laukiu vienos
akimirkos. Tos akimirkos, kai galėsiu viską apversti aukštyn kojomis. Šiukštu, negaliu jos praleisti.
Kas bus, jeigu Deividas įsigeis mano dėmesio tada, kai turėsiu būti ten? Kas tada? Man reikia
žinoti, kada visa dėlionė subirs į atskirus kibučius.
Dėl visa ko užsirakinu miegamojo duris, bet jis ir nesiveržia. Pas ją irgi negrįžo, ir tai guodžia.
Turėjau juos išskirti, ir man pavyko. Luiza dabar turbūt jam nė durų neatidarytų. Dabar, kai išsiuntė tą
laišką. O po mudviejų slapto susirašinėjimo vakar vėlai vakare ji įkvėpė man džiaugsmo, pati to
nesuprasdama. Žinau, ji jaučiasi kalta dėl laiško, kurį išsiuntė ir apie kurį, jos įsitikinimu, aš nieko
nežinau. Apie jos kaltinimus Deividui. Kai parašiau jai, kad pastaruoju metu jis man labai
dėmesingas ir galbūt aš iš musės išpūčiau dramblį, kad mums verčiau visa tai pamiršti, ji pakeitė
kalbą. Žmonės visada keičia kalbą, kai juos dėl ko nors graužia sąžinė. Bet šįkart ji užsiminė apie
savo sapnus. Papasakojo man apie tas keistas antrąsias duris ir apie tai, kaip akimirką išvydo save
sklandančią virš savo kūno svetainėje. Apie tai, kad ji nemiegojo, tik mėgino giliai alsuodama
atsikratyti galvos skausmo, ir kad kaip tik tada tai nutiko.
Nors virpėjau iš jaudulio, atsakiau, kad man taip niekad nėra nutikę, bet juk aš vartoju
migdomuosius, tad dabar net pirmųjų durų neperžengiu. Sakau jai, kad man patinka užmaršties būsena.
Tuštumos jausmas. Nebūties. Rašau jai, kad kartais norėčiau būti niekas. Įdomu, apie ką ji galvoja,
skaitydama šiuos žodžius. Užuominą į tai, kas greičiausiai įvyks. Žodžius, kurių prasmę ji suvoks
vėliau.
Kai vėl užsimenu apie Deividą, ji baigia mūsų pasiplepėjimą žinutėmis. Ji dabar jaučiasi mane
dukart išdavusi, įsivaizduoju. Juk vargšelė trapioji Adelė nenorės, kad jos paslaptys pasklistų po visą
pasaulį. Ypač tada, kai namuose Deividas. Ir vis dėlto ji mano, kad jos stiprybės užteks mums abiem.
Ji įsitikinusi, kad viską geriausiai žino. Įdomu, ar policija atvyks prieš ją apninkant abejonėms, ar
vėliau, o gal apskritai nepasirodys. Nusiteikiu bet kurią akimirką išgirsti skambutį į duris, nors
suprantu, kad policija tikrai užtruks, kol sugraibys visus faktus, jeigu tik nuspręs reaguoti į jos laišką.
Galbūt man irgi reikėtų išsiųsti laišką. Tiesiog mėgaujuosi šia nedora mintimi, bet kol kas
nusprendžiu jos atsisakyti. Bus matyti, kaip klostysis įvykiai.
Paslaptys, paslaptys, paslaptys. Žmonės tiesiog jų sklidini, jeigu mėgintum atidžiai juos pažinti.
Luiza turi keletą paslapčių, kad ir šis neseniai išsiųstas laiškas. Jaučiuosi šiek tiek išduota dėl to, kad
man apie jį nepapasakojo. Kad veikdama neatsižvelgė į mano jausmus, o juk ji kaip ir mano geriausia
draugė, bet sutramdau irzulį. Pagaliau ji daro kaip tik tai, ko iš jos noriu.
Mano jausmai nieko nebereiškia, lygiai kaip ir noras išsaugoti figūrą ir gerą fizinę būklę – visa tai
nebesvarbu.
Šiaip ar taip, kokia prasmė? Jau greitai būsiu mirusi.
 47

Luiza

Nesuprantu, kodėl taip nervinuosi; galima pamanyti, kad prie durų tuoj išdygs policija, mojuodama
man po nosimi laišku ir reikalaudama pasiaiškinti. Aš net nuvažiavau autobusu iki Krauč Endo
išsiųsti laiško, nors pašto rūšiavimo skyrius ten turbūt tas pats kaip ir čia. Troškau kiek įmanoma
atsiriboti nuo jo. Vokas buvo drėgnas nuo mano šaltų prakaituotų rankų, kai galiausiai įmečiau jį į
dėžutę.
Vis dėlto nuolat jaučiu šleikštulį, maža to, vakar vakare Deividas parašė man žinutę, kad nori
susitikti ir pasikalbėti. Stebeilijau į žodžius gal gerą valandą, galva nepakeliamai tvinkčiojo, bet
galop radau savy jėgų neatsakyti. Ir apie ką jis tikisi kalbėtis? Dar kartą apipilti mane grasinimais?
Aišku kaip dieną, jis buvo girtas. Net automatinio taisymo funkcija būtų bejėgė prieš jo rašybos
klaidas. Atvirai sakant, nebenoriu kalbėtis nė su vienu iš jų. Adelė savo žinutėje paikai sapaliojo,
neva Deividas dabar kitoks ir kad ji greičiausiai bus išpūtusi iš musės dramblį. Galiu lažintis, kad ji
gailisi man papasakojusi viską apie Robą. Tą akimirką, kai dalijiesi paslaptimi, jautiesi puikiai, bet
vėliau toks atvirumas prislegia tave patį. Po krūtine maudžia, kad kažką paleidai ir jau
nebesusigrąžinsi, ir nuo šiol galią, kuri nulemia tavo ateitį, perleidai kažkam kitam. Štai kodėl visada
nekenčiau paslapčių. Jų neįmanoma išsaugoti. Man buvo nepakenčiama žinoti Sofi paslaptis, nes
nuolat nerimaudavau, kad vieną dieną, smagiai įkaušusi nuo vyno, leptelėsiu ką nors Džėjui girdint. O
dabar pati įklimpau į paslapčių pelkę, Adelės paslaptis perėmiau į savo rankas. Jai labai nepatiktų
sužinojus, kad išsiunčiau tą laišką, ir aš jos dėl to nekaltinčiau. Bet kaip kitaip galėjau pasielgti?
Galiausiai pakeičiau mūsų susirašinėjimo temą, perėjau prie savo sapnų. Papasakojau jai apie tą
keistą būseną, kurią patyriau, kai, žengusi pro antrąsias duris, pasijutau tarsi palikusi savo kūną. Ši
tema man pasirodė saugesnė nei keista jų santuoka ir labai didelė tikimybė, kad Deividas yra žudikas.
Galva vis dar plyšta, nepaliaujamai tvinksi, kad ir kaip stengčiausi nekreipti į tai dėmesio, netgi
grynas oras, kai išvažiuoju paimti Adamo iš gimtadienio vakarėlio bendruomenės centre, nepadeda
atsikratyti šleikštulio. Tiesą sakant, beveik nebuvau sumerkusi akių. Guliu lovoje išsekusi, bet vos tik
šviesos užgęsta, mano smegenys pradeda veikti. Dingteli, kad galbūt mieliau rinkčiausi naktinius
košmarus negu visišką nemigą. Ir galbūt su malonumu grįžčiau į tuos laikus, kai gyvenimas buvo
paprastesnis. Į laikus iki vyro iš baro.
Adamas prisišlamštęs sumuštinių ir saldainių, tad jo gabalėlį gimtadienio torto padedame į
šaldytuvą vėlesniam laikui, ir jis nubėga į kambarį patyrinėti savo absurdiškai prabangaus
gimtadienio maišelio turinio. Aš nė nenoriu žiūrėti, kas jame – Adamo gimtadienis ne už kalnų, ir tada
ateis mano eilė pirkti ne pagal mano kišenę brangius niekalus vaikams, kuriems jų nė nereikia.
Negražios mintys. Bet Janas išgelbės. Adamui jis dosnus kaip niekam kitam, bet aš pavargusi,
susijaudinusi ir trokštu tik vieno – ramybės.
– Man skauda galvą, – sakau, pravėrusi duris į jo miegamąjį. – Prigulsiu valandėlę. Gerai?
Jis linkteli ir nusišypso, šiandien tobulas mano berniukas, ir vėl pagalvoju, kokia esu laminga jį
turėdama.
– Pažadink mane, jeigu ko prireiks.
 Nė nemanau užmigti. Tiesiog noriu užtraukti užuolaidas, ištiesti kojas kambario prietemoje ir
pagaliau atsikratyti galvos skausmo. Išgeriu porą tablečių ir nudrožiu į lovą, patogiai padedu galvą
ant vėsios pagalvės ir sunkiai atsidūstu. Man reikia tik pusvalandžio ramybės. Galvos skausmas toks
įkyrus, jog net sunku mąstyti, ir aš stengiuosi sutelkti dėmesį į gilų atpalaiduojantį kvėpavimą. Širdis
plaka ir galva tvinkčioja vienu ritmu lyg pašėlę meilužiai. Mėginu atpalaiduoti įtemptus pečius,
rankas ir pėdas, kaip kad mokoma tuose be proto nuobodžiuose jogos treniruočių vaizdo įrašuose. Iš
pačių kūno gelmių iškvepiu ir sulig kiekvienu kvėpsniu išstumiu iš sąmonės visą prisikaupusį purvą.
Atsipalaiduojant skausmas mažumėlę atlėgsta, rankos apsunksta, tarsi grimztų į lovą po manimi.
Pabėgti nuo visko trumpam. Štai ko man reikia.
Šįkart nė nepajuntu, kaip išvystu duris, jos išdygsta taip greitai. Sidabrinis švystelėjimas. Šviesos
dryžiai ir tada –
– pažvelgiu į save iš viršaus. Mano burna pusiau pražiota. Akys užmerktos. Jei toliau giliau
kvėpuočiau, nė nesimatytų. Atrodau mirusi. Tuščia.
Aš tuščia. Dingteli mintis, nelyginant šaltas vanduo, kiaurai persmelkiantis mane, kad ir kas aš
būčiau šią akimirką. Aš čia, viršuje. O ten tik... kūnas. Mašina. Mano mašina. Bet prie valdymo
pulto nieko nėra. Nieko nėra.
Akimirką sustingstu, atsispirdama pastarąjį kartą apėmusiai panikai. Jokio galvos skausmo. Ir
jokių jausmų: nejaučiu nei rankų, nei kojų, jokios įtampos, jokio kvėpavimo. Galbūt tai sapnas. Tik
kitoks. Šiaip ar taip, tai kažkas nepaprasta. Pasilenkiu prie savo kūno ir kaipmat pajuntu jo trauką,
tada prisiverčiu sustoti. Galiu grįžti, jei tik noriu – bet ar noriu?
Matau dulkių ruožą ant šviestuvo gaubto viršutinio apvado, pamirštą, pilką ir storą. Palengva
traukiuosi durų link, nors labai bijau pamesti iš akių savo kūną, lyg baiminčiausi, kad neberasiu kelio
atgal. Veidrodyje matau savo gąsdinamai ramų kūną ant lovos, bet aš jame neatsispindžiu. Vadinkite
mane grafu Drakula. Turėčiau suakmenėti iš siaubo, bet visa taip nutolę nuo tikrovės, jog man net
keistai smagu.
Dabar, kai baimė slūgsta, pasijuntu vėl kitaip. Laisva. Išsivadavusi. Besvorė. Vos nenueinu į
Adamo kambarį, bet sunerimstu, kad jis gali mane pamatyti. Kur galiu nueiti? Kiek toli galiu nueiti?
Pas kaimynus. Į Lauros butą. Dingteli, kad galiu ten atsidurti akimirksniu, vien tik apie tai
pagalvojusi, lyg būčiau fėja krikštamotė, mojuojanti burtų lazdele, bet nieko nenutinka. Susitelkiu
labiau. Visa savo esybe ieškau Lauros buto. Vientiso jo vaizdo. Didžiulio televizoriaus, kuris užima
kone visą sieną. Jos siaubingos rožinės dirbtinės odos sofos, kuri turėtų man kelti pasibjaurėjimą, bet
verčia šypsotis. Jos kreminio kilimo, tokio, kokį galima kloti tik neturint vaikų. Sofos, kilimo, zefyro
spalvų fono. Aš noriu įsilieti į jį. Ir tada, tarsi nublokšta vėjo gūsio, aš jau ten.
Laura sėdi ant sofos, apsivilkusi džinsus ir dukslius žalius marškinius, ir žiūri televizorių. Vieną iš
kartojamų „Draugų“ serijų. Laura atsilaužia gabalėlį vaisinio su riešutais šokolado ir įsideda į burną.
Šalimais stovi puodukas kavos – tas, išpieštas gražiomis gėlytėmis. Laukiu, kada ji mane pastebės,
pakels akis priblokšta ir paklaus, kaip, po paraliais, atsidūriau jos svetainėje, bet ji nereaguoja. Aš
net atsistoju – nerandu geresnio žodžio – priešais ją, bet nieko nenutinka. Mane ima juokas. Turbūt
kraustausi iš proto. Deividas, ko gero, turėtų man išrašyti tų pačių piliulių, kuriomis farširuoja Adelę.
Deividas ir Adelė. Jų virtuvė. Ar galėčiau atsidurti taip toli? Susitelkiu ir vieną akimirką, kai
įsivaizduoju jų granitinius paviršius ir prabangias plyteles, nenaudojamą kalendorių, apdairiai
pakabintą atokiai ant šaldytuvo šono, kad nesuardytų kambario proporcijų, pajuntu šį tą keista, vėjo
šuorą, kylantį, kad nuneštų mane ten, bet nieko nenutinka.
 Savo keistos nematomos esybės gilumoje jaučiuosi, lyg stovėčiau ant paties įtemptos gumos
kraštelio. Dar kartą pamėginu, bet negaliu pajudėti nė per colį. Mano kūnas, lyg vaikščioti
pradedančio kūdikio, tempia atgal. Šį kartą judėdama daug atsargiau, patraukiu į Lauros virtuvę, kur
ant bufeto krašto pamatau neplautų indų krūvelę, ne per daug didelę, bet pakankamą, kad supračiau,
jog šiandien ji tinginiauja, tada pro duris išeinu į laiptinės aikštelę tarp mūsų butų. Nejaučiu jokio
temperatūrų skirtumo, nors lauke buvo vėsoka, kai važiavau pasiimti Adamo iš vakarėlio.
Tu negali nieko jausti, nes iš tikrųjų tavęs ten nėra, sakau sau. Tu ką tik perėjai pro duris.
Jaučiuosi nuostabiai, tarsi visas nerimas bei įtampa būtų išsisklaidę ir aš būčiau visiškai laisva.
Jokių hormonų, jokio nuovargio, jokių nuotaiką reguliuojančių reagentų; aš esu tiesiog aš, kad ir kas
tai būtų.
Dar kartelį pabandau patekti į Adelės namus, patikrinti, ar jai viskas gerai, ir nors šį kartą
nužengiu toliau, vis tiek nepavyksta. Guma, regis, įtempta iki ribos, kad ir kaip priešinčiausi, ji iš lėto
traukia mane atgal. Grįžtu, mėgaudamasi aukščiu, kone skrydžiu, ir priartėju prie savo laukujų dujų,
pagaliau esu namuose.
– Mamyte! – išgirstu jį greičiau, nei pamatau.
Šalia lovos stovi Adamas ir tampo mane už rankos, jis laiko mano mobilųjį.
– Pabusk, mamyte! – jis kone verkia, mane purtydamas. Mano galva nusvirusi į šoną, ranka jo
rankoje sustingusi. Kiek ilgai jis čia? Kiek ilgai buvau pasitraukusi? Daugiausia dešimt minučių, bet
užtektinai, kad sukelčiau nerimą berniukui, mėginančiam mane pažadinti. Susijaudinu matydama jį
tokį priblokštą, supanikuoju ir –
– atsisėdu įsitempusi it strėlė, godžiai gaudydama orą, plačiai atmerkiu akis. Ūmai pajuntu
kiekvienos savo ląstelės svorį, o mano širdis, šoko sukrėsta, ima daužytis it kūjis. Adamas net atšoka
atgal, aš tiesiu į jį rankas, šaltas it ledas, palyginti su iš jo sklindančia šiluma.
– Mamytė čia, – vis kartoju, kai pasaulis ir mano kūnas sugrįžta. – Mamytė čia.
– Aš niekaip negalėjau tavęs pažadinti, – sako įsikniaubęs man į petį. Jo saugų pasaulėlį supurtė
mirties šmėkla, mirties, kurios jis dar nesupranta. – Tu niekaip nepabudai. Tavo telefonas skambino.
Kažkokia moteris.
– Viskas gerai, – veblenu. – Mamytė čia.
Nežinau, ką bandau įtikinti: jį ar save. Galva šiek tiek svaigsta, kai susigrąžinu rankų ir kojų svorį,
ir nors jo apatinė lūpa vis dar virpčioja, Adamas paduoda man telefoną. Paimu jį.
– Alio?
– Luiza?
Adelė. Jos balsas švelniai aidi mano ausyje, bet sugrąžina į tikrovę. Adelė niekad neskambina.
Adamas vis dar mane stebi, lyg negalėtų patikėti, kad aš iš tiesų gyva ir sveika, nusišypsau jam ir
vos krutindama lūpas paraginu pasiimti sulčių ir įsijungti filmukus. Jis geras berniukas ir daro, kas
liepiama, nors ir abejoja.
– Ar tau viskas gerai? – klausiu Adelės. Visa drebu, pastirusi nuo sąstingio.
– Norėjau pasakyti... Tiesiog noriu paprašyti tavęs pamiršti visa, ką anądien tau prikalbėjau. Tai
buvo kvaila. Tiesiog absurdiški sapaliojimai. Išmesk juos išgalvos, – jos tonas daug šaltesnis nei
įprastai, lyg žmogaus, kuris gailisi pasidalijęs paslaptimi ir dabar nori laikytis atstu.
– Man tai neatrodė kvaila. – Pagalvoju apie laišką, išslydusį iš mano pirštų į pašto dėžutę, ir
skrandį sugniaužia kaltė. Negaliu dabar jai to pasakoti.
 – Bet tai buvo kvaila, – irzliai atkerta. Niekad nesu girdėjusi jos taip kalbant. – Atleisk, kad
įvėliau tave į savo šeimos problemas. Bet, po teisybei, mums viskas gerai, būčiau dėkinga, jeigu
niekad daugiau apie tai neužsimintum.
– Ar kas nutiko? – Aš jos neatpažįstu. Ji net kalba kitaip. Jos tonas visada būdavo toks švelnus. Ar
jie susibarė? Jis jai grasino?
– Nieko nenutiko. Mano tiesiog pernelyg laki vaizduotė.
– Bet tavo byla, kurią jis turi, nėra mano vaizduotės vaisius, – kone piktai atšaunu. Aš vis dar
neatsitokėjusi nuo to, kas ką tik nutiko, ir pirmą kartą ji man pasirodo apgailėtina. – O kaip Robas?
– Pamiršk Robą. Pamiršk visa tai, – ir nė neatsisveikinusi padeda ragelį. Na, jei jau taip, bus, kaip
tu nori. Turėčiau jaustis užgauta ar pykti, bet taip nėra. Esu veikiau sutrikusi. Ar Deividas jai ką
padarė?
Akimirką stebeiliju į telefoną. Ką būčiau pamačiusi, jei būčiau nusigavusi iki jos namų, o ne vien
tik į gretimą butą? Barnį? Grasinimus? Ašaras? Dabar mintis nematomai persikelti į jų namus atrodo
tikra beprotybė. Ar aš tikrai buvau Lauros bute? Tebegulėdama lovoje? Ar tai įmanoma?
Adamą randu kambaryje, susitraukusį ir liūdną, sėdintį ant savo lovos ir abejingai žaidžiantį su
plastikiniais dinozaurais.
– Kodėl tu nepabudai? Aš tave purčiau visą amžinybę.
– Dabar aš pabudusi! – šypteliu, stengdamasi kalbėti kiek įmanoma linksmai bei nerūpestingai, bet
pasižadu sau, kad tai – kad ir kas tai būtų – niekada nepasikartos, kai jis namie. Galvos skausmas
išnyko, pastebiu šitai, eidama atnešti jam sulčių ir pasakyti, kad drauge žiūrėsime filmukus. Slogi
įtampa išsisklaidė, netgi po Adelės skambučio. Išsiunčiau laišką. Negalėjau neišsiųsti. Tiesą sakant,
jaučiu palengvėjimą dėl to, kad ji kalbėjo su manimi taip šaltai. Galbūt kaip tik šio lūžio man ir
reikia, kad nuo jų pagaliau atsiplėščiau ir susigrąžinčiau įprastą savo gyvenimą. Jeigu policija vis
dėlto atvyktų apieškoti dvarą, nors tokia tikimybė viena iš tūkstančio, aš jausiuosi mažiau dėl to kalta.
Pirmą kartą šiomis dienomis esu žvali ir budri, tarsi mano gyvas kūnas būtų išnaudojęs tą laiką, kai
nereikėjo rūpintis savo gyventoju, ir atsigavęs.
Ar aš tikrai tai padariau? Iš tikrųjų buvau palikusi savo kūną? Vien tokia mintis – beprotybė. Bet
juk tai nutinka nebe pirmą kartą. Dabar jau tai žinau. Iš pradžių Adamo kambarys. Paskui tąkart, kai
buvau pakilusi virš savęs. Dabar štai šitai. Ir kaskart tai įvykdavo, kai peržengdavau sidabrines duris.
Bet ar tai vyko tikrovėje, ar aš sapnavau?
Įjungusi filmukus, išslenku pro laukujes duris ir patraukiu prie Lauros buto. Visa virpu, kai beldžiu
į duris. Tai beprotybė. Aš beprotė.
– Sveika. – Ji su džinsais ir žaliais marškiniais. – Ar kas nutiko?
Valandėlę spoksau į ją, ir ji suraukia antakius.
– Gerai jautiesi?
– Taip! – prisiversdama šypteliu. – Norėjau paklausti, ar galiu žvilgtelėti į tavo televizorių? Visą
amžinybę žadu Adamui nupirkti didesnį ir dabar renkuosi iš „Argos“ interneto katalogo, bet esu
niekam tikusi, kai reikia apsispręsti, kokio didumo geriausiai tiktų kambaryje, aš tik akimirkai.
Atleisk, kad trukdau.
– Jokių bėdų, tik nekreipk dėmesio į netvarką. – Ji mane įsileidžia, ir aš seku jai iš paskos per
butą. Ant virtuvės bufeto krašto stūkso lėkščių stirta, tokia pat, kokią mačiau, su skrebučių ar
sumuštinio su kumpiu likučiais.
 – Kambariui jis iš tiesų per didelis, – sako ji. – Bet man patinka. Keturiasdešimt šešių colių
įstrižainė, taigi žiūrint bent jau nereikia akinių.
Ji nusijuokia, ir aš juokiuosi drauge, nors jos, galima sakyti, nesiklausau. Ant sofos ranktūrio guli
vaisinio su riešutais šokolado plytelė. Ant stalo – kavos puodukas su gėlytėmis. Per televizorių
rodomi „Draugai“.
– Ačiū, – suniurnu. – Tikrai labai padėjai.
– Nieko baisaus, kreipkis bet kada. – Ji mėgina užklausti mane apie pasimatymus ir apie tą tikrąją
meilę, kuri galbūt jau šviečia mano horizonte, bet aš nekantrauju kuo greičiau dingti. Galva net ūžia.
Adelės skambutį jau beveik pamiršau. Aš ten buvau. Mačiau ją. Lygai taip, kaip aną kartą buvau
Adamo kambaryje, kai jis išliejo vandenį.
Grįžtu prie sofos. Kai Adamas prisiglaudžia man prie krūtinės, jaučiu jo kūnu vis dar pulsuojančią
baimę, kad negalėjo manęs pažadinti. Stebeiliju nieko nematančiu žvilgsniu į filmukus, į kuriuos
Adamas jau pamažu įsitraukia. Kaip įmanoma šitai patirti?
Ir tik vėliau, naktį, kai guliu viena savo lovoje supama tamsos, mane persmelkia siaubinga mintis.
Kraujas sustingsta gyslose, kai pradedu svarstyti įvairius variantus.
Adamas negali manęs pažadinti. Purto šaltas rankas. Supranta, kad nutiko kažkas bloga. Aš
pabusdama atsisėdu įsitempusi it strėlė, godžiai gaudydama orą. Visiškai nenatūralus pabudimas.
Viskas buvo lygiai taip pat, kai mėginau pabudinti Adelę.
Ji melavo apie antrąsias duris.
 48

Adelė

Tikros meilės kelias niekada nebūna lygus, be kliūčių. Žinau tai geriau nei bet kuris kitas. Bet vis
dėlto aš ja tikiu, tikrai tikiu, netgi po viso, kas nutiko. Kartais tikrai meilei reikia pagalbos. O man
visada puikiai sekasi padėti.
 49

Luiza

Pusę dešimtos pirmadienį užvežu Adamą į Žaidimų dienos šventę ir laukiu traukinio į Blekhitą.
Turėčiau būti išsekusi – nuo šeštadienio beveik nemiegu, – bet mano smegeninėje knibžda galybė
klausimų ir abejonių. Jeigu Adelė melavo dėl antrųjų durų, tai viską keičia. Ką ji dar primelavo?
Du klausimai labiausiai neduoda man ramybės, kai atsisėdu prie lango sustingusia nuo įtampos
nugara ir pirštais knaibau nagų odeles. Jeigu Adelė turi antrąsias duris ir gali palikti savo kūną, kaip
toli ji nuplasnojo ir ką sužinojo? Suskambėjusi kaip rimuotas dvieilis, ši mintis sukasi mano galvoje
pritariant monotoniškam variklio gausmui keliantis kitapus Londono tilto.
Žinoma, dar svarbesnis klausimas: ką ji žino apie mane ir Deividą? Ar ji žino apie mane ir
Deividą? Jei žino, tada... Man darosi silpna, kai apie tai pagalvoju. Negaliu patikėti, kad viskas, ką
įsivaizdavau esant tikra, gali būti melas. Kokia aš kvailė. Ką aš pridirbau. Laiškas. Iš visų tų
smulkmenų, kurias nurodžiau jame apie Robą, Deividą, Adelę, visa kaltė krinta jam. Dieve, juk tai
siaubinga. Prisiminiau Sofi. Ką ji tada balkonėlyje pasakė? Trapi? Ar pamišusi? Galbūt jai iš
tikrųjų vieno šulo trūksta? O, Dieve, Dieve, Dieve.
Užuot ieškojusi internete Blekhito kavinių sąrašo, dauguma jų greičiausiai nė neturi savo
tinklalapio, išbandžiau psichiatrų paiešką ir, radusi tris, atsikvėpiau iš palengvėjimo, nes jau buvau
kaip reikiant supanikavusi. Net jeigu jų būtų ir penkiasdešimt, esu pasiryžusi rasti Marianą ir su ja
pasikalbėti. Turiu sužinoti, kas nutiko tarp jos ir Deivido, ir jos bei Adelės. Iš užrašų Deivido
aplanke sunku ką suprasti. Mariana nepaduos į teismą – nepaduos į teismą ko? Jo ar jos? Ir už ką?
Teko pasitelkti ryžtą, kad stotyje nenusipirkčiau pakelio „Marlboro Lights“. Kodėl per juos
turėčiau grįžti prie rūkymo? To iš manęs jie nesulauks. Jie. Dabar nebegaliu pasitikėti nė vienu iš jų.
Mane apraizgiusi painiava – lyg spygliuota viela. Galbūt panikuoju tuščiai? Galbūt Deividas yra tas
blogiukas, kaip kad anksčiau tvirtino Adelė. Galbūt Adelė neturi antrųjų durų, net jeigu turi, galbūt ji
vis dar nieko nežino. Galbūt ji, kaip ir aš, negali nukeliauti labai toli. Galimas daiktas, ji sakė tiesą.
Ši mintis manęs neįtikina. Prisimenu Adelės šaltą ranką ir jos žiopčiojimą pabundant Deivido
kabineto krėsle. Jeigu ji negali nukeliauti labai toli, kam jai apskritai tos antrosios durys?
Neįsivaizduoju, kad valandų valandas stebėčiau Laurą, negalėdama nukeliauti toliau už savo kvartalo
alėjos. Būtų keista. Ir būtų nuobodu, ypač kai pirmosios durys leidžia tau sapnuoti, ko tik širdis
įsigeidžia.
Ji buvo peržengusi antrąsias duris tą dieną, kai radau ją Deivido kabinete. Esu tuo įsitikinusi. Bet
kur ji buvo? Ką stebėjo? Ir kurių galų man apie tai meluoti? Mano koja nepaliaujamai trepena į
grindis, kol galiausiai pasiekiame Blekhitą, ir aš tekina išbėgu iš traukinio, lyg mėginčiau pabėgti nuo
savęs.
Greitu žingsniu patraukiu pasiturinčio priemiesčio gatvėmis, murmėdama atsitiktinius atsiprašymo
žodžius, kai braunuosi pro vaikiškus vežimėlius ir pėsčiuosius, bet tempo nelėtinu. Čia daugybė
kavinių ir restoranų, bet aš susitelkiu ties tomis, kurios arčiausiai klinikų. Jei būčiau galėjusi
prisijungti prie darbo sistemos, gal tada būčiau patikrinusi, iš kurios klinikos atsikraustė Deividas.
Bet jis užblokavo prieigą, ir, kaip sakoma, išmesk iš galvos.
 Vienam akligatvyje užsisakau bandelę su kumpiu, kurios nė nenoriu, ir kai sužinau, kad ten nėra
jokios Marianos, išeinu ir išmetu bandelę į šiukšliadėžę. Užsuku į dar dvi užkandines, kur
prekiaujama kava išsinešti, ir ten jokios Marianos. Net žliumbti norisi iš nusivylimo, nors blaškausi
čia vos valandą. Nebeturiu kantrybės.
Pagaliau surandu. Mažytę, aptriušusią, bet veikiau mielą nei beskonę, kavinę-arbatinę tyliame
akmenimis grįstame pereinamame kieme, kurios nė nepastebėtum, jei nežinotum. Suprantu, kodėl
Deividas čia užsukdavo. Jauki. Svetinga. Vos tik įžengusi vidun, suvokiu, kad pataikiau. Tiesiog
jaučiu. Ir žinau, kad toji paprasta žemiška moteris, kurią išvystu už prekystalio, į klausimą „Ar jūs
Mariana?“ atsakys „taip“.
Taip ir yra. Ji vyresnė už mane, ko gero, arti keturiasdešimties, jos oda įdegusi ir standi, kaip
žmogaus, kuris atostogauja saulėtuose kraštuose tris keturis kartus per metus ir mėgaujasi poilsiu prie
baseino. Ji patraukli, bet ne gražuolė, ir be vestuvinio žiedo. Vis dėlto jos akys geros. Iškart matyti.
– Man labai reikia su jumis pasikalbėti, – sakau ir iškaistu. – Apie Deividą ir Adelę Martinus.
Turbūt juos pažįstate?
Kavinukė apytuštė, tik dailiai išsidabinusi pagyvenusių sutuoktinių pora gardžiuojasi sočiais
pusryčiais ir laikraščiais viename kampe ir verslininkas, gurkšnojantis kavą bei triūsiantis prie
nešiojamojo kompiuterio, kitame. Tikrai negalės pasiteisinti, neva labai užsiėmusi.
Ji sustingsta.
– Neturiu ką apie juos pasakyti.
Iš akių kaipmat dingsta gerumas. Dabar matau, kaip skausmas, savisaugos instinktas ir pyktis
pažadina prisiminimus apie kažką, ką norėta pamiršti.
– Labai jus prašau. Nebūčiau išsiruošusi į tokį kelią jūsų ieškoti, jeigu nebūtų svarbu. – Tikiuosi,
išvydusi mano akyse visišką neviltį, ji mane supras. Kaip moteris moterį. Galimas daiktas. Kaip auka
auką.
Ji supranta. Valandėlę padvejojusi, sunkiai atsidūsta ir taria:
– Prisėskite. Arbatos ar kavos?
Renkuosi stalelį prie lango, ir ji netrukus ateina su dviem puodukais arbatos. Pradedu teisintis,
aiškinti, kas mane čia atvedė, kodėl man taip svarbu išgirsti jos istoriją, bet ji mane sustabdo.
– Aš jums papasakosiu, kas nutiko, bet apie juos nenoriu nieko girdėti. Apie ją. Sutarta?
Linkteliu. Ją. Adelę. O, Dieve, o, Dieve, o, Dieve.
– Tarp Deivido ir manęs niekad nėra nieko buvę. Visų pirma, jis buvo per jaunas, o šiaip –
malonus, ramus žmogus. Užsukdavo anksti, užsisakydavo kavos, sėdėdavo ir spoksodavo pro langą.
Man jis visada atrodė toks liūdnas, o aš nemėgstu, kai žmonės liūdi. Todėl ėmiau jį kalbinti. Iš
pradžių tik apie šį bei tą, na, kaip esu įpratusi, bet vėliau pamažu pradėjome kalbėtis daugiau, jis
buvo žavingas ir linksmas. Buvau ką tik išsiskyrusi, žaizdos dar atviros ir man šie pokalbiai buvo
kaip nemokama terapija, – ji šypteli, kone ilgesingai. – Mes juokaudavom apie tai. Kad aš sumoku
jam kava. Lygiai taip viskas ir buvo. Ji irgi buvo čia užsukusi kartą ar du, tada dar nežinojau, kas ji. Iš
pat pradžių mane jos grožis tiesiog apstulbino. Ji buvo moteris, kurią tikrai įsiminsi.
– Kaip kino žvaigždė, – suniurnu, ir ji linkteli.
– Taip, būtent. Netgi per daug graži. Nežinojau, kad ji jo žmona. Nieko nesakė. Tik gėrė pipirmėčių
arbatą, sėdėjo ir žvalgėsi aplinkui. Dėl to jaučiausi kiek nesmagiai, lyg būčiau tikrinama sveikatos
komisijos. Bet tai buvo pirmosiomis dienomis, daugiau ji nebeužsuko. Bent jau čia.
 Visa tai skamba labai nekaltai, nė neįsivaizduoju, kas galėjo nutikti. Kad ir kas būtų, širdyje jaučiu
palengvėjimą, kad jokio romano tarp jųdviejų nebuvo. Deividas iki manęs taip nesielgė. Šiaip ar taip,
dėl šios moters Adelė klydo. Aš tikiu Mariana. Jai nėra jokio pagrindo man meluoti.
– Tad kas gi atsitiko?
– Jis ėmė man mažumėlę atsiverti. Gal jis ir buvo psichiatras, bet kai dirbi paslaugų sferoje tiek
ilgai, kiek aš, išsiugdai ypatingą gebėjimą bendrauti su žmonėmis. Sakau, atsivėrė, bet, tiesą sakant,
svarbiau buvo tai, kas slypėjo už jo žodžių, jeigu suprantate, ką turiu galvoje. Pasakiau, kad man
atrodo, jog, nepaisant savo sąmojingumo ir patrauklios išorės, jis visada atrodo šiek tiek nelaimingas,
ir mes kalbėjome apie meilę. Kartą jis manęs paklausė, ar įmanoma taip smarkiai ką nors mylėti, kad
kurį laiką taptum visiškai aklas. Atsakiau jam, kad tokia ir yra meilės esmė. Matyti kitame žmoguje tik
tai, kas gera. Pasakiau, kad meilė yra savotiška beprotybė, nes aš veikiausiai buvau beprotė, jei taip
ilgai išgyvenau su Džonu.
– Man rodos, tai jums reikėtų būti psichiatre, – sakau. Mes pajuntame viena kitai prielankumą.
Dviejų paramos grupelė.
– Kai jis įprato užsukti maždaug pusvalandį prieš man atidarant kavinę ir aš mudviem paruošdavau
pusryčių, paraginau jį dar labiau atsiverti, ir galiausiai vieną dieną jis man prisipažino prieš daug
metų padaręs labai blogą dalyką. Tuo metu jis manęs, kad gina moterį, kurią myli. Bet tas dalykas
visad stovėjo tarp jųdviejų, ir vėliau, praėjus kuriam laikui, jis ėmė nerimauti, kad jai kažkas labai
negerai. Ji nebuvo ta, kurią jis manė esant. Jis norėjo išeiti, bet ji naudojo tą dalyką, kurį jis padarė,
kaip priemonę jam grasinti. Idant išlaikytų jį šalia. Sakė, antraip jį sužlugdysianti.
Mariana veikiau žvelgia pro langą nei į mane, ir suprantu, kad ji mintimis grįžta į tuos laikus, į tas
akimirkas, kurias verčiu ją dar kartą išgyventi.
– Pasakiau jam, kad tiesą visada geriau paviešinti, nei slėpti, ir kad jis turi pripažinti tą nedorą
dalyką, kurį padarė, kad ir kas tai būtų. Sakė daug apie tai galvojęs. Vien apie tai ir galvojęs. Bet
nerimavęs, kad jei taip pasielgtų ir atsidurtų kalėjime, nebeliktų nė vieno žmogaus, kuris galėtų ją
sustabdyti ir neleisti nuskriausti dar ko nors.
Mano širdis daužosi it patrakusi, nė nepajuntu, kaip nusideginu rankas, kai čiumpu karštą puodelį.
– Ar jis jums kada sakė, koks tai nedoras dalykas? – Robas. Tai kažkaip susiję su Robu. Žinau.
Ji purto galvą.
– Ne, bet turiu nuojautą, kad tai kažkas labai bloga. Manau, galiausiai jis man būtų išsipasakojęs,
bet tada prie mano durų pasirodė ji.
– Adelė?
Man paminėjus vardą, Marianos mina tampa rūgšti, bet ji linkteli.
– Ji atėjo į mano namus. Greičiausiai pasekė mane kurią dieną. Liepė man laikytis kuo toliau nuo
jų santuokos. Sakė, kad Deividas ne mano nosiai ir kad jis priklauso tik jai. Buvau sukrėsta ir
mėginau paaiškinti jai, kad tarp mudviejų nieko nėra ir kad aš po to, ką mano vyras iškrėtė man,
niekada to nedaryčiau kitai moteriai, bet ji nesiklausė. Buvo įsiutusi. Siaubingai įsiutusi.
Niekada to nedaryčiau kitai moteriai. Mariana geresnis žmogus nei aš. Dabar mano eilė nusukti
akis, nors klausausi įdėmiai, kabindamasi už kiekvieno žodžio, kad vėliau galėčiau viską
sugromuliuoti.
– Ji liepė man liautis su juo kalbėtis, – pasakoja toliau Mariana, nekreipdama dėmesio į mano
veriantį kaltės jausmą. – Liautis jam patarinėjus, jei linkiu gero sau. Jis niekada jos nepaliks,
pareiškė ji, ir jųdviejų praeitis, kad ir kokia būtų, tik jų vienų, niekieno kito reikalas.
 Ji prityla ir siurbteli arbatos.
– Jaučiausi klaikiai. Pažeminta, nors ir nepadariau nieko bloga. Paaiškinau jai, kad mes bičiuliai,
ir tiek. Ji išvadino mane pasigailėtina sena boba, kuriai draugiją palaiko tik katinas ir į kurios pusę nė
vienas vyras daugiau nežiūrės. Tie užgauliojimai nuskambėjo taip vaikiškai, kad aš, tiesą sakant, iš
jos tik pasijuokiau. Nors buvau pritrenkta, bet vis tiek pasijuokiau. Ir tai, ko gero, buvo mano klaida.
– Ar papasakojote apie tai Deividui?
– Ne. Atvirai kalbant, buvau nustebusi, kai jis kitą rytą pasirodė kavinėje. Maniau, jis bus
papasakojęs jai apie mūsų pašnekesius, nes iš kur kitur ji galėjo apie juos sužinoti?
Iš tikrųjų, iš kur kitur. Kiek toli tu gali nukeliauti, Adele? Galiu tik įsivaizduoti, kaip Adelė
plevena virš jų nematoma, kai juodu šnekasi. Kokia turbūt buvo įpykusi. Ir iškart mano vaizduotėje
iškyla kitas vaizdas, ji, plevenanti virš mano lovos ir stebinti, kaip dulkinu jos vyrą. O, Dieve.
– Bet jis elgėsi lyg niekur nieko. Atrodė pavargęs, taip. Nelaimingas, taip. Na, galbūt pagirios,
pamaniau. Bet tikrai neatrodė, kad būtų smulkiai išpasakojęs žmonai mūsų pokalbius. Pasinaudojusi
proga pasakiau, kad jis turįs pasikalbėti su ja apie jųdviejų problemas. Jis pasakė, kad tai neįmanoma
ir kad ji niekada nesupras. Be abejo, jaučiausi išties nesmagiai, todėl išklojau jam visa, ką apie tai
maniau. Kad jis turįs liautis su manimi apie tai kalbėti, bet jeigu yra nelaimingas, privaląs ją palikti ir
atsakyti už padarinius. Po to, kai šokas, patirtas po jos apsilankymo, kiek atslūgo, mane apėmė pyktis.
Ji tikra žiežula, pamaniau. Moteris, kuriai niekas niekada neįtiks. Ir jam verčiau sprukti nuo jos kuo
toliau.
Man patinka ši moteris. Ji kalba atvirai, be užuolankų. Abejoju, ar ji turi paslapčių, ar provokuoja
kitus jas pasakoti ir ar puikiai geba jas saugoti. Man taip to trūksta. Atvirumo.
– Tačiau vieno dalyko neįstengiau suprasti, – sako ji tyliai. – Kad kaip tik man teks atsakyti už
padarinius. Arba, tiksliau, Čarliui.
Ji pastebi mano klausiamą žvilgsnį.
– Mano senukui katinui. Jinai jį užmušė.
Tai išgirdus akyse net aptemsta.
Dar vienas negyvas katinas. Sutapimas? Mintimis grįžtu prie Deivido užrašų, Deivido, kurį Adelė
apkaltino nudobus jų katiną, ir aš patikėjau ja, ne juo. O, Luiza, tu apgailėtina kvailė.
– Kaip? – iškarkiu.
– Jis negrįžo vieną vakarą, ir aš sunerimau. Jam buvo jau penkiolika metų, per senas medžioti
peles. Didumą laiko, kol dirbdavau, jis snausdavo ant sofos, o kai grįždavau namo, miegodavo man
ant kelių. Kad ir kaip koktu tai pripažinti, dėl vieno dalyko ji buvo teisi – po skyrybų Čarlis buvo
geriausias mano draugas. Nelengva priprasti prie vienišės gyvenimo.
Puikiai suprantu, ką ji turi galvoje. Paliktos ir užmirštos sindromas.
– Šiaip ar taip, – kalba toliau Mariana, – pirmiausia ji turbūt jam pakišo nuodų. Nepakankamai,
kad nunuodytų mirtinai, bet užtektinai, kad prislopintų. Jis buvo ėdrus padarėlis ir labai draugiškas.
Eidavo prie kiekvieno, kas tik pasiūlydavo viščiuko likučių. Negalėjau sumerkti akių, rūpinausi, kur
jis dingo, ir tada, vos prašvitus, išgirdau inkštimą lauke. Gailų cypimą. Silpną. Persmelktą kančios.
Neabejojau, kad tai Čarlis. Auginau ji nuo mažumės, žinojau visus jo garsus. Pašokusi iš lovos,
priėjau prie lango ir išvydau ją. Stovėjo ant kelio laikydama rankose mano suglebusį, sergantį
katinėlį. Iš pradžių veikiau sutrikau, nei susijaudinau. Nesupratau, ką ji veikia ten taip anksti, bet
pirma mintis, šovusi į galvą, buvo, kad Čarlį pervažiavo mašina ir jinai jį surado. Tada pamačiau jos
veidą. Dar nebuvau regėjusi tokios ledinės išraiškos. Bejausmės. „Aš tave perspėjau“, – tepasakė.
Taip ramiai. Be menkiausių emocijų. Man nė nespėjus sureaguoti, susivokti, kas vyksta, ji nusviedė
Čarlį ant žemės ir jam dar bandant šliaužti prie laukujų durų... koja primynė galvą.
Kai Mariana pažvelgia į mano išplėstas akis, jos žvilgsnyje matau anų dienų siaubą, matau, kaip
nuryja sprangų gumulą.
– Ji avėjo aukštakulnius, – baigia pasakoti Mariana. Daugiau nėra ką pridurti.
– Jėzau Kristau.
– Štai taip, – ji giliai įtraukia oro ir lėtai iškvepia, tarsi sulig kvėpsniu norėtų išmesti visa tai iš
savo galvos. – Nesu nieko panašaus mačiusi. Tokio įniršio. Tokios beprotybės. Ir tikiuosi,
nebepamatysiu.
– Iškvietėte policiją?
– Ketinau. Bet pirma norėjau, kad Deividas pamatytų, ką ji iškrėtė. Jau buvo beveik metas eiti
atidaryti kavinės, tad pamaniau, parodysiu jam – sukelsiu ūmų, stiprų šoką – paskui iškviesiu policiją.
Buvau įpykusi ir susielojusi, bet kartu ir išsigandusi. Bijojau dėl jo ir dėl savęs. Suvyniojau vargšelį
Čarlį į apklotą ir nusinešiau. Tą dieną neketinau dirbti, norėjau tik vieno, kad pamatytų Deividas, o
tada keliauti namo ir išsižliumbti. Gal kvailai skamba, dėl katino.
– Nė kiek. – Ir iš tikrųjų taip manau, pasiekiu per stalą jos ranką ir švelniai spusteliu. Žinau, kaip
sunku būti vienišai, aš bent jau turiu Adamą. Galiu tik įsivaizduoti, kaip siaubingai ji jautėsi.
– Deivido reakcija buvo įdomi. – Dabar, kai žiauriausia istorijos dalis išsakyta, ji paskęsta
mintyse. Galbūt mano apsilankymas jai kaip netikėtas psichoterapijos seansas. – Iš pradžių to
nesuvokiau, bet, kai permąstau, suprantu. Jis buvo pasibaisėjęs, tai tiesa. Pasišlykštėjęs ir sutrikęs,
bet neištiktas šoko. Šoko nesuvaidinsi. Na, bent jau tobulai. Tiesą sakant, man atrodo, kad jam net
palengvėjo sužinojus, kad ji sužalojo tik katiną. Tai labiausiai mane ir išgąsdino. Tas palengvėjimas.
Jeigu tokia katino baigtis sukėlė palengvėjimą, vadinasi, jis turėjo pagrindo manyti, kad ji geba
nužudyti ne tik gyvūną?
Mano rankos taip dreba, kad esu priversta slėpti jas po stalu. O, Adele. Kokius žaidimėlius tu su
manimi žaidi?
– Jis įkalbėjo mane nepateikti jai kaltinimų. Sakė, kad labai gerai pažįsta Adelę ir kad liudytojų
nėra, o ji moka kalbėti labai įtikinamai. Daug ko pasiekia per tą savo grožį. Bet jis pažadėjo man, kad
ji daugiau nebekels rūpesčių. Tikino, pats tuo pasirūpinsiąs. Sakė pervesiąs tam tikrą sumą Kačių
globos lygai. Atvirai kalbant, jis tiesiog maldavo, kad nekviesčiau policijos, o aš buvau per daug
pavargusi ir susijaudinusi, kad ginčyčiausi. Troškau tik vieno: kad jie abu dingtų iš mano gyvenimo.
– Ir jūs neparašėte pareiškimo?
Ji purto galvą.
– Ne, kelioms dienoms uždariau kavinę ir sėdėjau namuose, gedėdama ir šokinėdama iš vietos
kaskart, kai į duris kas paskambindavo, baiminausi, kad tai ji. Bet ji negrįžo, ir jo daugiau nemačiau.
– Ir viskas? Jie dingo?
– Po kelių savaičių kavinės adresu gavau iš Deivido laišką. Rašė, kad susirado naują darbą ir kad
jie išsikrausto. Padėkojo man už draugystę ir apgailestavo, kad man ji pridarė daug žalos ir kad jis
niekada sau už tai neatleis. Net šleikštu buvo žiūrėti į tą laišką. Šveičiau jį tiesiai į šiukšliadėžę.
Norėjau ištrinti juos abu iš savo atminties.
– Atleiskite, kad priverčiau jus visa tai prisiminti. Ir man labai gaila jūsų katino. Bet dėkui už
pokalbį. Už tai, kad papasakojot. Jūs labai padėjote. Labiau, nei įsivaizduojate.
Ji pakilo nuo stalo, aš irgi, nuo silpnumo vos laikiausi ant kojų.
 – Nežinau, kaip jūs su jais susijusi, ir nenoriu žinoti. Bet bėkite nuo jų. Kuo toliau ir kuo greičiau.
Jie tikri niekšai ir jus įskaudins.
Linkteliu ir, kreivai šyptelėjusi, išlekiu į gryną orą. Pasaulis atrodo pernelyg šviesus, lapija
pernelyg žalia, medžių apybrėžos pernelyg ryškios dangaus fone. Turiu kur nors užeiti ir ramiai
pamąstyti.

Užsisakau didelę taurę vyno ir nusinešu prie kampinio staliuko, kiek tolėliau nuo verslininkų ir
ankstyvųjų pietautojų, kurie pamažu pripildo Blekhito aludę juoko ir šurmulio. Galima sakyti, jų
negirdžiu. Tik išgėrus pusę taurės, paniškas ūžesys galvoje prityla, ir pagaliau ateina suvokimas,
kurio nebegaliu išvengti.
Aš lengvai tikėjau viskuo, ką man sakė Adelė. Tiesiog siurbte siurbiau į save kiekvieną jos žodį. O
viskas buvo vien melas. Staiga kiekvieną savo barnį su Deividu išvystu kitomis akimis. Jo pyktyje
glūdėjo baimė. Kai liepė man laikytis nuo jų kuo toliau, jis ne grasino, o perspėjo. Savo agresyvumu
jis mėgino mane apsaugoti. Gal vis dėlto aš jam rūpiu? Galgi jis netuščiažodžiavo, kai sakė, kad
įsimyli mane?
O, Dieve, kokia aš kvailė, apgailėtina mulkė. Noriu išsiverkti, nepadeda nė vynas. Mano geriausia
draugė – psichopatė. Draugė? Dar kartą permąstau šį žodį. Mes nebuvome draugės, nė iš tolo. Aš
tebuvau muselė, įkliuvusi į jos voratinklį, ir ji su manimi žaidė. Bet kurių galų? Jeigu ji žino apie
mane ir Deividą, kodėl manęs tiesiog neprimušė?
Turiu su juo pasikalbėti. Turiu pasikalbėti su ja. Bet kiek ji iš tikrųjų žino? Ar ji žino, kad buvau
čia ir kalbėjausi su Mariana? Ir kurių galų ji mane išmokė tų sapnų, jeigu žinojo apie mane ir
Deividą? Kam reikėjo man padėti?
Nerasdama atsakymų į klausimus, nukreipiu mintis į Deividą. Tabletės, telefono skambučiai,
pinigai. Ar taip jis mėgina ją sutramdyti? Apsaugoti nuo jos pasaulį? Ar pats apsiginti ir drauge
pridengti ją? Aš vis dar nežinau, kas nutiko Robui. Praeityje Deividas padarė kažkokią klaidą. Ne,
pasitaisau. Ji ne taip sakė. Ji sakė, kad jis padaręs kažkokį labai blogą dalyką, nes tuo metu manęs,
kad gina moterį, kurią myli. Kažkoks labai blogas dalykas yra daugiau nei klaida.
Išsitraukiu telefoną iš rankinės ir surandu adresatų sąraše klinikos numerį, mano pirštas nedrąsiai
liečia surinkimo mygtuką. O jeigu jis iš tiesų užmušė Robą, o aš jam papasakosiu apie laišką, kurį
išsiunčiau į policiją, tada kas? Ką jis darys? Ar galiu juo pasitikėti ir viską papasakoti? Vien apie tai
pagalvojus, širdis ima smarkiai daužytis. Velniop, galvoju. Pasitikėk savo širdimi. Bent kartą visoje
šioje istorijoje pasitikėk Deividu. O tada imkis Adelės.
Paspaudžiu mygtuką ir priglaudžiu telefoną prie ausies. Atsiliepia Sju, ir aš bandau pakeisti balsą.
Prisistatau Mariana ir paprašau kuo skubiau sujungti mane su daktaru Deividu Martinu. Ji sako
pažiūrėsianti, ar jis laisvas, ir paprašo palaukti.
Jis sutiks su manimi pasimatyti. Turi sutikti.
 50
Tada
– Velnias, kokia bus laimė, kai pasibaigs šis vizitas, – sako Robas, nenoriai skusdamas bulves ir
mesdamas jas į indą su šaltu vandeniu. – Nublizgink šį, išvalyk tą, išmesk šį, paslėpk aną.
Jis žiūri, kaip ji pila verdantį vandenį į įdarą.
– Po šimts, jis eilinis vyriokas, ne koks popiežius.
Adelė parodo jam liežuvį, o jis meta į ją šlapią lupeną.
– Oi, tik nesigąsčiok, pakelsiu! – sako jis, vėl švelniai iš jos pasišaipydamas.
– Aš tik noriu, kad būtų gerai. Visiems mums.
Ji taip jaudinasi laukdama atvykstant Deivido, kad praėjusią naktį beveik nesumerkė akių, nors abu
buvo gerokai apsinešę. Tačiau Robas dėl šio apsilankymo darėsi vis niūresnis, nors žadėjo būti
malonus. Ji net neabejoja, tai nervai. Bendravimas su žmonėmis – ne stiprioji jo pusė, kad ir kiek
jinai tvirtina, jog Deividas jam patiks, puikiai mato, kad jis toli gražu nėra tuo įsitikinęs.
– Viskas bus gerai, – sako jis, jo tamsūs plaukai užkrinta ant veido, kai jis vėl imasi darbo. – Na,
jeigu, žinoma, tu nenunuodysi mūsų visų tuo viščiuku. Ir pasistenk į odelę įtrinti kuo daugiau sviesto.
Pastarąsias dvidešimt keturias valandas jie plušėjo išsijuosę. Sunaikino visus savo laukinio
gyvenimo pėdsakus: nesveiko maisto pakuotes, marihuanos nuorūkas ir tabako trupinius, – ir dabar
visi kambariai kvepia valymo priemonėmis ir oro gaivikliu. Tikras suaugusiųjų namas. Robas net
pažadėjo visą savaitgalį neužsiminti apie narkotikus ir nesisvaiginti. Adelė netiki, kad jis nerūkys
„žolės“, kai liks vienas savo kambaryje, bet Robas pakankamai gudrus ir atsidarys langą, o namas
toks erdvus, kad kvapas išsisklaidys.
Kai viščiukas galiausiai įdarytas ir pašautas į orkaitę, ji žvilgteli į laikrodį – dabar tai nuolatinis
ryšys su Deividu – gal tūkstantąjį kartą tą dieną.
– Jis jau tuoj bus čia, – sako ji šypsodamasi. Ji tiesiog švyti, niekaip negali to nuslėpti. Deividas,
Deividas, Deividas. Jos mintys vien apie jį. – Manau, po dešimties minučių.
– Čirški kaip spirgas ant keptuvės, – sako Robas. – Gal bent dabar galim išgerti?
Ji įpila po taurę vyno, jausdamasi tikrai suaugusi, paruošusi kepsnį ir gerdama iš savo tėvų
geriausio krištolo taurių. Jie turbūt turėtų palaukti Deivido, bet taurė vyno atpalaiduos Robą. Jie
drauge palinksta virš virtuvinio stalo, ir ji įsikabina jam į parankę.
– Deividas gali iš pradžių būti kiek tylus ir santūrus. Bet nekreipk dėmesio. Toks jau jo būdas. Jis
mažumėlę drovus. Bet kai atsipalaiduoja, būna labai linksmas.
– Linksmas kaip aš? – Robas paskersakiuoja į ją, ir ji kumšteli jam į šoną.
– Linksmas, bet kitaip. Esu visiškai tikra, kad tau jis patiks. Jeigu tik galėsi užmerkti akis į tą baisų
faktą, kad jis nerimauja dėl manęs. Jis išties nepataisomas po viso, kas įvyko.
– Gerai gerai, įsikaliau sau į galvą. Ir tu nustok nerimauti. Juk sakiau, elgsiuosi gražiai.
Tada jie abu nusišypso, ir ji jaučia, kad liesa jo ranka nebe taip įsitempusi.
– Nagi, eime greičiau, palauksime jo.
Pasiėmę taures, jie išeina į lauką ir stoviniuoja ant plačių akmeninių laiptų. Kol Adelė nekantriai
stebeilija į alėją, Robas atsiremia į sunkių ąžuolinių durų staktą ir geria – atrodo visiškai
atsipalaidavęs. Tai tik sustiprina Adelės įtarimą, kad iš tikrųjų jis įsitempęs kaip styga.
 Galiausiai tylą perskrodžia variklio burzgimas, Adelė suspiegia ir net pasišokinėdama nubėga
tekina per žvirgždą.
– Jis čia! Jis čia! – Ji tokia susijaudinusi. Tarsi visa jos šeima pagaliau būtų susirinkusi. Nesiilgint
Robo, kai ji su Deividu, ir nesiilgint Deivido, kai ji su Robu.
Praeina pora minučių, kol automobilis atrieda ilga alėja nuo vartų, bet vos tik Deividas išjungia
variklį, Adelė jau laukia jo išlipant prie durelių. Grįžtelėjusi į Robą, išsišiepia, vis dar stovėdamas
ant laiptų, jis nutaiso kreivą šypseną, tarsi staiga pasijutęs nesmagiai, ne savame kailyje. Robas
atrodo lyg mažas vaikas, ir ji visa širdimi geidžia, kad jis patikėtų, jog viskas bus gerai.
Deividas išsirango iš automobilio, aukštas ir stiprus, su džinsais ir marškinėliais, ant viršaus
užsivilkęs ploną šviesiai žydrą nertinį su V formos iškirpte. Kaip ir kaskart jį išvydus, Adelei
užgniaužia kvapą. Jis suaugęs vyras. Jos vyras.
– Labas, – sako jis ir prisitraukęs ją pabučiuoja. – Pasiilgau tavęs.
– Aš taip pat tavęs pasiilgau. – Ji niekaip negali ištrinti šypsenos nuo veido. Čiumpa jo ranką. –
Eikš.
– O kaip mano daiktai?
– Palauks.
Ji tempia jį namo link, kur nenustygdamas, įtraukęs pečius mindžikuoja Robas, – rodos, jis tik
trokšta, kad žemė atsivertų ir jį prarytų. Ji supranta. Draugystė visada siejo tik jį ir ją. Ūmai užlieta
užuojautos, ji paleidžia Deivido ranką ir užbėga laipteliais prie Robo, stveria jam už rankos ir traukia
iš šešėlio.
– Deividai, čia Robas, mano geriausias draugas. Robai, čia Deividas, mano sužadėtinis. Įsakau
jums abiem tuojau pat pamilti vienas kitą. Ji nusijuokia tobulai laiminga. Netgi po viso, kas nutiko, ir
netgi čia, šiame name, tobulesnės laimės ji negalėtų patirti.

Šeštadienį apie pusę vienuoliktos vakaro jie visi trys jau spėję gerokai įkaušti, na, bent jau atmosfera
ne tokia įtempta. Adelei nuostabubuvo justi Deividą savo glėbyje ir lovoje, ir savo viduje praėjusią
naktį, juodu kvatojo, planavo ir kikeno, bet ji jautė, kad Deividas Robu ne per labiausiai sužavėtas.
– Jis drovus, – pasakė ji, kai jie meiliai susipynę burkavo tarp prakaituotų paklodžių.
– Jis mažai kalba. Keistokas, – nuskambėjo Deivido nuosprendis. – Nesuprantu, kodėl jis tau taip
patinka.
Bet šiandien viskas kitaip, ir ji tuo džiaugiasi. Kai šįryt nulipo į virtuvę, Robas jau buvo pradėjęs
gaminti pusryčius ir, užuot niūromis žvelgęs į Deividą, kaip anądien, komiškai vaidino prancūzų
virtuvės šefą Fransua de Efą, perdėtu spektakliu priversdamas Deividą juoktis iš to, kaip beria druską
į kiaušinius bei kepa dešreles, lyg būtų garsusis „Ritz“ virėjas. Tada prisidėjo Deividas, jis apsimetė
pasikėlusiu BBC korespondentu, klausinėjančiu apie jo metodus, ir visa scena netrukus virto farsu,
abu vyrukai nėrėsi iš kalio, kad prajuokintų vienas kitą ir Adelę. Po pusryčių Robas klausinėjo apie
universitetą, nuoširdžiai stengėsi būti draugiškesnis, nors jam ne taip lengvai sekėsi kaip staipantis
prie puodų. Deividas atsakė į visus klausimus, ir nors vis dar atrodė apniktas abejonių, pusryčiai tapo
lemiamu lūžiu.
Paskui jie visi trys ilgai vaikščiojo po miškus, slampinėjo aplink šulinį, ir buvo gera. Jai patiko
leisti laiką su jais abiem, liesu smulkučiu Robu ir aukštu stipriu gražuoliu Deividu. Robas
neabejotinai stengėsi, ir tai nenuėjo perniek. Ji matė, kaip Deividas iš lėto atsikrato įtampos.
 Ji beveik patenkinta sėdi priešais židinį, maloniai apsvaigusi nuo vyno. Galbūt tai ir nėra tobulas
savaitgalis, kokio tikėjosi, bet atmosfera šviesėja. Jie abu nori ją globoti, tad suprantama, kodėl abu
žvelgia vienas į kitą nepatikliai. Jai tikrai pasisekė.
– Ir kaip man sekasi? – klausia Robas. – Geriau nei vakar?
Ji plačiai nusišypso. Kitas jos vyras.
– Tu tobulas. Gerai pasistengei.
– Gal verčiau eik miegoti. Leisk berniukams pabūti vieniems.
– Vyrų draugystė? – nusijuokia ji.
– Panašiai, – šypteli. Vieną dieną galbūt jis bus gražus, dingteli jai. Kai išnyks spuogai, nebebus
kabių ir kai jis kiek papilnės. Palyginti su Deividu, Robas atrodo toks jaunutis. – Mums vertėtų
pasikalbėti vieniems, be tavęs. Tik neįsižeisk.
– Nė nemanau. – Staiga ją nusmelkia mintis. – Bet nekalbėk apie mano pinigus, gerai? Deividui
nepatiks, kad papasakojau tau apie tai. Prašau, tik neužsimink, – skubiai išpyškina, Deividui
žingsniuojant jų link.
– Nė neketinau, – taria Robas, žvelgdamas į užburiančias liepsnas. – Tokia mintis nė nebuvo
šovusi.
 51

Luiza

Jis atrodo siaubingai, bet ir aš turbūt ne geriau. Akys pasruvusios krauju, nors vilki kostiumą,
marškiniai susiglamžę. Nesiskutęs. Man regis, palūžęs. Tarytum vaikščiojantis lavonas. Jo akys
nuklysta baro link.
– Užsakiau mudviem kavos. Dabar mums abiem praverstų blaivios galvos.
– Luiza, kad ir kas tai būtų, kad ir ką, tavo manymu, tu žinai apie Marianą, – jis stovi prie stalo ir į
mane beveik nežiūri, – tam neturiu laiko.
– Prisėsk, Deividai. Prašau. – Paimu jį už rankos, švelniai, bet tvirtai laikau, kai bando ją ištraukti.
Gera liesti jį. – Prašau. Turiu kai ką tau pasakyti. Dalykus, kuriuos privalai išgirsti.
Barmenė atneša padėklą su karšta kava, pastato mums puodelius ir išpilsto kavą, linksmai
šypsodamasi. Įprastas Deivido mandagumas suveikia ir aš jį paleidžiu, kad galėtų atsisėsti priešais.
– Juk tau liepiau laikytis kuo toliau nuo mūsų, – taria, kai ji pasitraukia.
– Žinau. Ir dabar žinau, kad mane perspėjai, ne grasinai. Žinau, kas nutiko Marianai. Nuvažiavau
su ja susitikti.
Jis įdėmiai žvelgia į mane.
– Jėzau, Luiza. Kodėl? Kurių galų tai padarei? – jo irzlumas išduoda baimę. Dabar matau jį
kiaurai, ir mane užplūsta gėda.
– Nes esu kvailė. Blogiau nei kvailė. Esu... – nerandu tinkamų žodžių perteikti, ką galvoju. –
Buvau apmulkinta ir elgiausi kvailai. Padariau baisų dalyką ir turiu tau tai pasakyti.
Dabar jis klausosi, budrus ir įsitempęs. Lapinas per medžioklę.
– Bet pirma atskleisiu tau, ką žinau, gerai?
Jis lėtai linkteli. Ne tokios akistatos tikėjosi, ir jam prireikia valandėlės susigaudyti. Kiek jis jau
šiandien išgėrė? Kiek jam reikia išgerti, kad prislopintų visą per gyvenimą susikaupusią bjaurastį?
– Klok.
– Gerai, – giliai įkvepiu. – Aš manau, kad tavo žmona pamišėlė, sociopatė arba psichopatė.
Manau, kad tu duodi jai tablečių, nes žinai, kad ji yra išprotėjusi. Manau, kad kai tik tą supratai,
bandei jai padėti ir dabar mėgini ją suvaldyti. Manau, kad kaip tik dėl to skambini namo taip dažnai –
kad ją kontroliuotum. Manau, kad Adelė žino, jog mes kartu miegojom, ir ji susidraugavo su manimi,
kad nuteiktų mane prieš tave – dar ligi galo neišsiaiškinau kodėl, bet viena aišku: ji žaidžia su
manimi, veikiau su mumis. Ji nugalabijo jūsų katę, lygiai taip pat, kaip ir Marianos Čarlį, ir tu čia
nieko negali pakeisti, nes ji šį tą apie tave žino ir grasina papasakoti policijai, kas nutiko Robui. Apie
tai, kad jo palaikai vis dar yra kažkur jos dvaro apylinkėse. Ji pasakė man, kad tu nužudei Robą...
Jis pasilenkia į priekį, lyg norėtų ką sakyti, bet aš kilsteliu rankas ir jį nutildau.
– Leisk man baigti.
Jis susmunka į kėdę, pasiduoda.
– Ji pasakė man, kad tu nužudei Robą, – kartoju, – bet aš tuo netikiu.
Jis pakelia akis, pirmą kartą jose sublyksi viltis.
 – Mano galva, kad ir kas nutiko Robui, tai padarė ji, ir tu, kai tai nutiko, turbūt troškai ją apsaugoti,
nes mylėjai, o ji buvo ką tik netekusi tėvų. Aš manau, kad padarei kvailą, siaubingą klaidą, ir ji
naudojasi ja, kad visiems laikams tave išlaikytų šalia.
Staiga mane apima graudulys, vos susituriu neapsiašarojusi.
– Baisu, kad patikėjau ja, o ne tavimi, nes tu nieko man nepasakojai. Turėjau suprasti. Turėjau
pasitikėti savo jausmais tau, bet po Jano pamiršau, kaip pasitikėti vyru, ir savo nepasitikėjimą
perkėliau į mudviejų santykius. Be to, nelengva pasitikėti vyru, kuris apgaudinėja savo žmoną.
Jis atrodo susigėdęs, ir dabar aš nenoriu į tai gilintis. Ne dabar. Tai nėra svarbu.
– Kai niršai, grasinai man, reikalaudamas, kad pasitraukčiau, turėjau suprasti, kad mėgini
apsaugoti mane nuo jos. Bet nesupratau. O ji taip meistriškai vaidino trapią ir lengvai pažeidžiamą. Ji
taip meistriškai mane įtraukė į šį žaidimą. Ir aš labai gailiuosi, kad jai tai leidau. – Pasilenkiu per
stalą ir paimu jo ranką. – Deividai, privalai man viską papasakoti. Aš tavo pusėje. Elgiuosi kvailai,
bet dabar man tikrai reikia išgirsti iš tavo lūpų, kas vyksta, nes be galo pavargau nuo Adelės melo ir
išprotėsiu, jeigu neišgirsiu tiesos.
Jis ilgai į mane stebeilija, ir aš viliuosi, kad mato mano akyse tikėjimą ir jausmus, kuriuos jam
puoselėju.
– Kad ir kas tai būtų, Deividai, aš tavimi tikiu. Bet man reikia paaiškinimo. Apie pinigus, apie tai,
kas nutiko Robui. Turiu žinoti. Nes tada papasakosiu tau apie tą blogą dalyką, kurį iškrėčiau, ir tu
greičiausiai imsi manęs neapkęsti.
– Negalėčiau tavęs neapkęsti, – sako jis, tada pajuntu, kaip graudulys ima viršų. Į kokią kebeknę aš
įsivėliau. Mes įsivėlėme. Kaip galėjau pamanyti, kad jis žudikas? Jis siurbteli kavos, tada
atsikrenkščia, jo žvilgsnis klajoja po barą. Ar jis irgi sunkiai tramdo ašaras?
– Tiesiog atsiverk man, – sakau. Vienas iš mūsų dabar turi būti ryžtingas, ir tokia būsiu aš.
– Visa ši istorija be galo bjauri. – Jis nepakelia akių nuo savo puodelio. Man net atrodo, kad jų
nepakels, kol jo viduje nesprogs pūlinys ir neištrykš nuodai. – Kaip ir visas mano gyvenimas. Bet
prasidėjo jis kitaip. Iš pradžių... viskas buvo nuostabu. Dieve, aš mylėjau ją. Adelė buvo gražiausia
mergina, kokią tik esu kada matęs. Bet ne vien tik tai. Ji buvo švelni ir linksma. Jos tėvai mūsų
draugystei nepritarė. Aš buvau vargšo ūkininko sūnus, kurio tėvas pragėrė viską iki cento, be to,
beveik penkeriais metais vyresnis, nors pažinojau ją, galima sakyti, visą savo gyvenimą. Ji įprato
sekioti paskui mane, kol dirbdavau laukuose aplink mokyklą, kartais pasakodavo apie savo košmarus.
– Ji buvo dar maža, kai davei jai knygelę apie sapnus.
Jis linkteli.
– Vis tiek ne per daugiausia padėjo.
Jeigu tik jis žinotų. Gal būtent ta knygelė išmokė Adelę ryškiai sapnuoti ir nutiesė kelią į antrąsias
duris. Norėčiau apie tai užsiminti – turėčiau užsiminti, – bet pirma trokštu išgirsti istoriją iki galo,
prieš nukreipdama jo dėmesį į kažką, kuo vargiai galima patikėti.
– Bet kai ji užaugo, – pasakoja toliau Deividas, – pasirodė... kad man kaip tik jos reikia. Ji buvo
tokia nežemiška būtybė, kuriai nerūpėjo mano sudiržusios rankos ir mano nevykėlis tėtis, – ji tiesiog
matė mane. Jei ne ji, ko gero, niekada nebūčiau išėjęs sunkių medicinos mokslų. Mes taip mylėjome
vienas kitą. Neįstengiu to net apibūdinti. Tokia besąlygiška meile mylima, kai esi jaunas.
Jis nutyla.
– Ir tada kilo tas gaisras.
– Tu ją išgelbėjai. Tavo randai.
 – Taip. Taip, išgelbėjau. Tuo metu nė nejutau skausmo. Prisimenu tik siaubingą karštį. Atrodė, kad
mano plaučiai nueis pūslėmis kvėpuojant, bet labiausiai nuogąstavau, kad ji negyva. Ji buvo be
menkiausių gyvybės ženklų, šalta. Prisikvėpavusi dūmų ar smalkių. Niekaip negalėjau jos pažadinti.
Prisimenu tą patį galvojusi, kai mėginau pažadinti Adelę. Atmintyje atgyja šalta jos ranka. Kaip ją
purčiau. Kiek ilgai ji išbuvo už antrųjų durų? Linkteliu Deividui kalbėti toliau.
– Ar ji sukėlė gaisrą?
– Nežinau. Tuomet tokia mintis nė nebuvo kilusi, bet vėliau... – jis nutyla. Suprantu, kad apie tai
daug mąstė. – Buvo šnekama apie padegimą. Policija įtarė ir mane. Ir nors pagalvodavau, jog kas
nors galėjo sukelti gaisrą sąmoningai, jos neįtariau. Gal koks supykęs darbininkas – o tokių buvo
nemažai. Adelė buvo per jauna, kad perprastų savo tėvus, bet jos tėtis susikrovė turtus, kaišiodamas
pagalius į kitų žmonių ratus. Bet niekada nemaniau, kad ji galėjo sukelti gaisrą. Ji vos per plauką
nežuvo. Būtų siaubingai rizikavusi.
– Manau, jai patinka rizikuoti.
– Ko gero. Bet ji buvo tiesiog pametusi galvą iš sielvarto. Negalėdavo miegoti. Tiesiog nyko
akyse. Galbūt taip iš dalies pasireiškė jos kaltė. Ji kaltino save dėl to, kad nepabudo. Kad gal būtų
galėjusi juos išgelbėti.
Miegas. Sapnai. Ar ji buvo ten, kai žuvo jos tėvai? Ar ji sukėlė gaisrą ir žengė pro antrąsias duris,
kad įsitikintų, jog Deividas ateis jos gelbėti? O gal nuo dūmų apalpo, nespėjusi ištrūkti pati?
– Ir tada ji susipažino su Robu? Psichiatrijos klinikoje?
– Vestlandse, taip. Jai jis labai patiko, ir draugystė su juo jai padėjo. Tuo metu man tai buvo ne
prie širdies, nes buvau įtikėjęs, kad globoti ją yra mano pareiga, bet vis dar gydžiausi nudegimus, be
to, mokiausi universitete. Adelė reikalavo, kad grįžčiau mokytis, ji net paskubėjo, kiek tai įmanoma,
nurodyti savo advokatams sutvarkyti visus mano finansinius reikalus, dėl to jaučiausi nesmagiai, bet
juk mudu vis tiek ketinome susituokti, ir ji įtikino mane, kad elgiuosi kvailai. Kad ir kaip būtų,
pažintis su Robu ją paveikė teigiamai, supratau tai. Jis buvo ten, aš – ne. Nors man nepatiko, kad jis
buvęs narkomanas, nors niekada to nesu sakęs, man rodos, ji tai suvokė. Tiesą sakant, tikėjausi, kad jų
draugystė nutrūks, kai jie paliks Vestlandsą, bet tada ji pasikvietė jį atvažiuoti ir paviešėti dvare. Ji
vėl buvo tokia kaip anksčiau. Troško padėti žmonėms. Ar bent jau taip atrodė.
– Tad kas gi nutiko? – Robas. Vaikinukas iš užrašų knygelės. Pagaliau sužinosiu jo likimą.
– Mačiau jį tik kartą. Parvykau savaitgaliui, tad tiksliau būtų sakyti, pažinojau jį porą dienų. Jis
buvo spuoguotas, liesas berniokas su kabėmis. Niekuo neišsiskiriantis. Nežinau, ko tikėjausi. Gal
daugiau charizmos. Jis man atrodė labai jaunas, kaip aštuoniolikmetis. Nekalbus. Bent jau tą
savaitgalį. Tik spoksojo į mane ir, kai ko paklausdavau, kažką suburbėdavo, o akimirkomis buvo
justi, kad apsimetinėja, pernelyg stengiasi. Vieną rytą jis ištaisė siaubingą virtuvės šefo šou, į kurį ir
aš vėliau įsitraukiau, bet, atvirai kalbant, jaučiausi nesmagiai. Adelė sakė, kad jis drovus. Kad
nelabai moka bendrauti, bet man jis pasirodė keistas, nors to jai nesakiau. Šeštadienio vakarą, kai
Adelė nuėjo miego, mudu likom porą valandų pasišnekučiuoti, tačiau man taip ir nepavyko su juo
susidraugauti. Jis nuolat klausinėjo apie mūsų su Adele santykius. Buvau įsitikinęs, kad jis
pavyduliauja. Išvykdamas sekmadienį, mintyse troškau, kad jų draugystė greitai užgestų savaime. – Jis
nutyla ir nuryja seilę. – Ir mano noras išsipildė, tik tai nutiko ne savaime.
– Robas mirė.
Galiausiai jis linkteli.
– Manęs tada ten nebuvo. Tai nutiko po dešimties dienų.
 Pirmą kartą jis pakelia akis ir pažvelgia tiesiai į mane.
– Aš žinau, kur yra Robas, bet ne aš ten jį palikau.
Robas negyvas. Štai kaip. Akivaizdus faktas. Nesistebiu ir pripažįstu, kad kurį laiką taip ir maniau.
– Žinau, – sakau, ir tai tiesa. Aš visiškai juo tikiu. Galbūt per vėlai, bet tikrai tikiu. – Žinau, kad tu
to nepadarei.
– Vieną rytą ji paskambino man apimta panikos, – dabar jau jis berte beria žodžius neraginamas. –
Pasakė, kad jie kvaišinosi ir ji mananti, kad Robas perdozavo, nes kai ji atsipeikėjo, jis buvo miręs.
Liepiau jai paskambinti policijai ir greitajai. Ji verkė. Sakė negalinti to padaryti. Kai paklausiau
kodėl, atsakė, kad supanikavusi įstūmė jo kūną į seną išdžiūvusį šulinį miške, dvaro teritorijoje. Ji
buvo kone puolusi į isteriją. Tiesiog negalėjau tuo patikėti. Tai atrodė tikra... tikra beprotybė.
Nedelsdamas nuvažiavau ten, tikėdamasis, kad įkalbėsiu ją atskleisti tiesą policijai. Bet ji nesutiko.
Sakė bijanti, kad po to, kas nutiko jos tėvams ir čia, ji bus uždaryta į kalėjimą. Policininkai pamanys,
kad ji prie viso to prikišo nagus. Sakė panikuojanti, bet dabar nebegalinti nieko pakeisti. Sakė, kad,
be mudviejų, niekas nežino, kad Robas čia apskritai buvo. Niekas daugiau jo nematė. Net jo šeima
nežinojo. Ji maldavo mane tylėti. Sakė, kad galime išvykti iš šių namų, ir niekas niekada nesužinos,
kas nutiko.
– Bet tu žinojai.
Deividas linkteli.
– Iš pradžių vyliausi, kad man pavyks išlaikyti šią paslaptį vardan Adelės. Apsaugoti ją. Ir aš
stengiausi. Visomis išgalėmis. Mudu skubiai susituokėme, bet jau tada buvo ženklų, pranašaujančių,
kad mums nieko neišeis. Nepakenčiau to, ką padarėme, bet maniau, kad būčiau išmokęs su tuo
gyventi, jeigu būčiau žinojęs, kad ir jai tai neduoda ramybės, bet ji atrodė visiškai laiminga, lyg būtų
viską pamiršusi. Kad tas jaunuolis apskritai gyveno. Jis dingo. Jo mirtį gaubia paslaptis. Maniau,
galbūt jos reakcija yra savotiškas prisitaikymo mechanizmas – mėginimas išbraukti visa, kas įvyko, iš
atminties, bet taip nebuvo. Ji iš tikrųjų lengva ranka išstūmė tai iš savo galvos. Mūsų vestuvių dieną ji
buvo labai linksma. Tarsi joks šešėlis nebūtų temdęs mūsų laimės. Vėliau ji suprato pastojusi, ir aš
tikėjausi, kad ji bus dar lamingesnė, bet ji visai pakvaišo ir primygtinai reikalavo aborto, kad iš jos
kuo greičiau būtų pašalintas tas svetimkūnis.
Jis prityla, kvėpuoja trūkčiojamai. Jam sunku pripažinti visa tai. Kalbėti kam nors apie tai.
– Meilė miršta sunkiai, tiesa?
Jis pažvelgia į mane, ir aš tvirtai spusteliu jam ranką.
– Prireikė daug laiko, kol mano meilė mirė, – sako jis. – Teisinau ją, juk reikėjo baigti mokslus,
gilintis į specialybę, tad aš ne visada suvokiau, kaip ji pasikeitė. Bet ji pasikeitė. Ji absurdiškai
švaistė pinigus – netgi turėdama tokį turtą kaip jos...
– Todėl ir nusprendei ją kontroliuoti?
Jis linkteli.
– Tą savaitgalį, kai buvau atvykęs į dvarą Škotijoje, persirašiau jos teisę valdyti turtą, – niekad
nesiekiau jos pinigų. Bet vis tiek nenorėjau, kad Adelė juos iššvaistytų. O jeigu mes vis dėlto kada
nors susilauktume vaikų? O jeigu tai viso labo emocinė reakcija į tai, ką jai teko išgyventi? Jeigu ji
ims gailėtis švaistūniškumo? Ji sutiko perleisti atsakomybę man. Pripažino, kad turi bėdų ir kad jai
reikalingas žmogus, kuris valdytų turtą. Šiandien, mintimis peržvelgdamas praeitį, manau, kad šis
sprendimas buvo dar vienas mazgas kilpoje, kurią ji buvo užnėrusi man ant kaklo. Vis dėlto mes taip
gyvenome trejus ar ketverius metus, apsimesdami, kad viskas gerai, bet aš negalėjau pamiršti Robo.
Jo kūno šulinyje. Ir pagaliau supratau, kad mūsų meilė mirė drauge su juo tą naktį. Negalėjau pamiršti
Robo ir apsiprasti su tuo, kad Adelė gali jį pamiršti. Pasakiau jai, kad viskas baigta. Kad išeinu ir
kad jos nebemyliu.
– Turbūt neplojo katučių tai išgirdusi, – sakau, ir jis pirmą kartą vos pastebimai šypteli. Be
nuoširdaus linksmumo, bet vis dėlto. Atpažįstu savo Deividą.
– Galima ir taip sakyti. Ji puolė į isteriją. Sakė mylinti mane ir negalinti gyventi be manęs. Grasino
atimsianti visus pinigus ir aš liksiantis be skatiko. Atsakiau, kad man nerūpi ir niekada nerūpėjo jos
pinigai. Nenorėjau jos įskaudinti, bet daugiau taip gyventi nebepajėgiau. Paskui ji tapo labai tyli. Tas
jos tykumas mane gąsdino. Ir iki šiol gąsdina. Dabar suprantu jį kaip artėjančio pavojaus ženklą. Ji
pagrasino, kad jeigu išeisiu, praneš policijai, kas iš tikrųjų nutiko Robui. Sutrikau. Nesupratau, ką ji
turi galvoje. Tada pasakė, kad tiesa santykinis dalykas. Kad tiesa dažnai suvokiama ir priimama kaip
labiausiai tikėtinas įvykių scenarijus. Ji grasino pasakyti policijai, kad mudu su Robu susimušėme ir
kad aš jį nužudžiau, paskui įmečiau į šulinį. Buvau priblokštas. Tai buvo netiesa. Ji tik numojo į tai
ranka. Pareiškė, kad policija pamanys, kad nusikaltimas įvykdytas iš pavydo ir kad jie jau ir taip
įtarinėjo mane dėl gaisro jos tėvų name, tad į jos žodžius tikrai bus įsiklausyta.
Susimąstau apie savo laišką. Apie tai, ką turėsiu jam prisipažinti, kai baigs kalbėti. O, Dieve,
Luiza, ką tu padarei?
– Ir tada ji metė savo kozirį. Įkaltį, dėl kurio policija ryžtingai palaikytų jos pusę. Kuris visiems
laikams supančioja ją su manimi.
– Kokį įkaltį? – Ką ji galėjo iškrėsti?
– Mano laikrodį, – atsako jis paprastai. Pastebėjęs mano sutrikimą, kalba toliau: – Kai nudegiau
ranką, nebegalėjau jo nešioti. Atidaviau Adelei, tiksliau, padovanojau. Apyrankė, netgi užsegta ant
tolimiausios grandies, jai buvo per laisva, bet jai patiko jį turėti, o man patiko, kad jinai jį nešioja.
Nė neįtariau, kad jis supančios mus visiems laikams šiame pragare.
– Kas nutiko tavo laikrodžiui?
– Kai ji įstūmė Robą į šulinį, mano laikrodis nuslydo jai nuo riešo ir įsinarpliojo į jo drabužius. –
Jis prityla ir pažvelgia į mane. – Mano laikrodis guli šulinyje drauge su jo palaikais.
Stebeiliju į jį išsigandusi.
– O, Dieve. – Mane net supykina. Kas patikės Deivido versija, radęs tokius įkalčius?
– Labiausiai nirštu dėl to, kad leidau jai mane šitaip šantažuoti. Buvau per skystas. Niekas manimi
nepatikės, negana to, visi manys, jog tokį baisų nusikaltimą padariau aš. Vien mintis, kad sėsiu į
kalėjimą, mane stingdo. O jeigu Robo mirtis nebuvo nelaimingas atsitikimas, kaip kad ji sakė? Jeigu
ji nužudė jį dėl kokios nors priežasties? Ir jeigu palaikai bus iškelti, paaiškės, kad tai žmogžudystė?
Negalėčiau to pakelti. Buvau įviliotas į spąstus. Ji pažadėjo man būti gera. Tikino, kad galime būti
laimingi, kad galbūt aš vėl ją pamilsiu. Sakė norinti turėti vaikų. Buvo pasirengusi viskam, kas, jos
manymu, padarytų mane laimingą. Pamišėlės paistalai. Negalėjau įsivaizduoti vaiko mūsų šeimoje.
Jau nebe. Galiausiai apsipratau su tuo, kad už savo klaidą ir silpnumą esu šitaip baudžiamas –
pasmerktas įstrigti santuokoje be meilės.
Dieve, visus šiuos ilgus metus, praleistus su Adele, jis vaikščiojo peilio ašmenimis. Man reikia
išgerti. Esu tikra, kad ir jam taip pat, bet kol kas su svaigalais teks luktelėti. Daugiau jis nebegali
slėptis už butelio, o man svarbu išlaikyti blaivią galvą.
– Bet jai nepavyko ilgai tramdyti savo psichikos ligos. Dėjosi tobula namų šeimininke, bet
kartkartėmis dėl niekų ją ištikdavo nevaldomo įsiūčio priepuoliai.
 – Kaip istorijoje su Mariana.
– Taip, panašiai, bet jie prasidėjo seniai. Buvau tikras, kad ji mane šnipinėja. Žinojo dalykus,
kurių neįmanoma žinoti. Skambindavo kolegoms, su kuriais, jos manymu, pernelyg artimai bendravau,
siuntinėdavo jiems bjaurias žinutes. Kurį laiką ji dirbo, bet tada susibičiuliavau su moterimi, gėlių
parduotuvės šeimininke, ir tada ten kilo gaisras. Jokių konkrečių įkalčių prieš ją nebuvo, bet pakako,
kad suprasčiau, jog tai jos darbas. Kas porą metų tekdavo kraustytis ir keisti darbą dėl to, ką ji
iškrėsdavo. Mes sudarėme sutartis. Pažadėjau skambinti jai bent tris kartus per dieną, o ji –
atsisakyti kreditinių kortelių. Pagal sutartį turėjau grįžti iš darbo tiesiai namo, ji – atsisakyti
mobiliojo telefono. Bet dėl savo beprotybės ji vis tiek nesiliovė griauti mūsų – arba kieno nors kito –
gyvenimo. Ji yra agresyvi sociopatė, jaučianti empatiją tik keliems žmonėms, dėl to esu tikras. Ji turi
supratimą apie tai, kas yra gerai ir kas blogai, bet visiškai skirtingą nei kitų žmonių, ir ji myli, jeigu
galima tai vadinti meile, tik mane. Ji padarys bet ką, kad tik neleistų niekam tarp mudviejų įsiterpti, ir
ji kalba bei elgiasi labai įtikinamai. Kas manimi patikės? – Jis pažvelgia į mane. – Tu nepatikėjai.
Lengvai prarijai jos pasakaičių jauką.
– Atleisk, Deividai. Nekenčiu savęs. – Privalau jam papasakoti apie sapnus. Apie tai, kaip Adelė
jį šnipinėjo. Kaip ji viską sužinojo. Jau ruošiuosi prabilti, bet jis mane nutraukia.
– Tu dėl to nekalta. Ji meistriškai atlieka savo vaidmenį, o aš buvau girtuoklis svetimautojas.
Nereikėjo man tavęs užkalbinti tame bare. Tik norėjau... Tiesiog norėjau būti laimingas. Bet, Dieve,
juk turėjau žinoti. – Iš susierzinimo jis, rodos, tuoj trenks ranka per stalą, bet tik stipriai suspaudžia
medinį jo kraštą. – Turėjau suprasti, kai ji buvo maža. Iš tų jos kvailų paistalų.
– Ką nori tuo pasakyti? – visa įsitempiu klausdama. Tai susiję su sapnais. Tikrai žinau. Ji mylėjo
Deividą. Žinoma, ji būtų mėginusi su juo pasidalyti.
– Kai pirmąkart suartėjome ir pasigėrėme, ji man mėgino pasakyti, kad miegodama gali krėsti
visokias nesąmones. Vebleno labai neaiškiai, bet jos žodžiai labiau priminė bepročio kliedesius.
Blogiausia, kad tai greičiausiai buvo mano kaltė, nes susidarė įspūdis, kad ji prisigraibstė minčių iš
tos hipių knygšės apie sapnus, kurią jai padovanojau, o vėliau prisigalvojo dar beprotiškesnių dalykų.
Aš tik nusijuokiau ir pamaniau, kad ji mane mulkina, bet kai supyko dėl to, kad ja netikiu, turėjau
susivokti, jog šie pramanai kažką reiškia. Ji buvo per daug suaugusi tokioms vaikiškoms fantazijoms.
Jau tada buvo akivaizdžių ženklų, kad turi rimtų psichikos sutrikimų. Na, kas patikės, kad galima
palikti savo kūną miegant? Tokius niekus gali sapalioti nebent tie, kurie padaugina narkotikų. Taip,
turėjau pamatyti tuos ženklus. Bent jau prisiminti juos, kai tapome vyresni. – Jis pažvelgia į mane. –
Štai kodėl taip apsidžiaugiau sutikęs tave. Tu buvai tokia normali.
Jis vėl sugriebia mano rankas, tarsi būčiau koks gelbėjimo lynas.
– Tu tvirtai stovi ant žemės. Tavo košmarai yra viso labo košmarai, kažkaip su jais susigyvenai. Tu
niekada nepatikėtum tokiom nesąmonėmis. Tu esi sveiko proto.
O, Dieve, jei tik jis žinotų. Ir kaip dabar jam tai atskleisti? Klausyk, viskas, ką ji tau pasakojo,
yra tikra. Kaip kitaip, tavo manymu, ji būtų tave šnipinėjusi? Negaliu su juo taip pasielgti. Negaliu
taip pasielgti su savimi. Ne dabar. Tik ne tada, kai vis dar noriu jam prisipažinti apie laišką, kurį
nusiunčiau į policiją. Jam reikia faktų ir tikrumo. Visa kita jis tiesiog atmes.
– Ji neabejotinai turi bėdų, – teįstengiu ištarti. – Reikia tai pripažinti.
Mes tvirtai laikomės už rankų, ir jis nenuleidžia nuo manęs akių.
– Tu tikrai tiki manimi? – klausia, ir aš linkteliu.
– Taip, tikiu. – Tai jis mato iš mano veido. Tikiu kiekvienu jo žodžiu. Jis nenužudė Robo.
 – Neįsivaizduoji, kaip gera tai girdėti. Bet neišmanau, kaip elgtis. Pasakiau jai, kad noriu skyrybų.
Kas žino, ką ji dabar darys? Ji tikrai neleis man išeiti. Ir man neramu, ką ji iškrės tau. Jėzau, kokia
bjauri košė.
O dabar metas man pasidalyti savo neprotingais poelgiais.
– Košė bjauresnė, nei tau atrodo, – sakau. Širdis ima daužytis. – Aš tik dar labiau ją apkartinau.
– Baisiau jau negali būti, – sako jis, švelniai šypsodamasis. – Jeigu po viso, ką papasakojau, aš
tau vis dar patinku, jeigu įstengi manimi patikėti, tada visa kita, bent jau man, yra daug geriau.
Jo veidas pragiedrėja. Akyse daugiau šviesos; sunki našta numesta, net jeigu tik kelioms
akimirkoms.
Ir aš jam papasakoju. Kaip naršiau internete, kaip nusiunčiau laišką Angusui Vignalui į Perto
policijos nuovadą, išklojusi visus argumentus, kurių pagrindu įtariu, kad daktaras Deividas Martinas
prisidėjęs prie jaunuolio, vardu Robas Dominikas Hoilas, mirties ir kad jo kūnas greičiausiai vis dar
yra kažkur Adelės dvare. Dabar atėjo man eilė nudelbti akis į puodelį ir degti iš gėdos. Juk Adelė nė
neprašė manęs to daryti. Kvailystę iškrėčiau aš pati. Pakėliau akis, tik baigusi pasakoti.
– Dabar matai, gali būti ir baisiau, ir prie to prisidėjau aš. Galbūt jie numos ranka į tą laišką, kaip
į pamišėlės kliedesius, galbūt Vignalas jo nė nepamatys. – O, Dieve, medžiu, leisk, kad taip būtų.
Deividas atsilošia kėdėje ir atsidūsta.
– Ne, aš manau, kad jis jį perskaitys. Jis it terjeras sukiojosi aplink mane, ieškodamas bent
menkiausio įkalčio dėl gaisro.
– Turbūt manę nekenti. – Trokštu, kad man po kojomis prasiskirtų žemė ir visiems laikams mane
prarytų. Kodėl aš viską suknisu? Kodėl esu tokia karštakošė?
– Tavęs nekenčiu? – Jis atsisėda tiesiai, jo veide sumišęs pyktis ir juokas. – Ar bent girdėjai, ką
tau sakiau? Nejaučiu tau neapykantos. Aš... na, net priešingai. Tu man net patinki, kad patikėjai Adele.
Troškai jai padėti. Tai man labai pažįstama. Bet ne, dėl to, ką padarei, nejaučiu tau neapykantos.
Daugeliu atžvilgių man net palengvėjo. Padėtis tampa daug aiškesnė.
– Ką turi galvoje? – Jis nejaučia man neapykantos. Kurgi ne. Abu mes vieno galo.
– Adelė nežino apie laišką, kurį išsiuntei?
Papurtau galvą.
– Vargu. – Tiesą sakant, dabar negaliu būti tikra. Sunku suprasti, ką Adelė žino, ko nežino, bet to
negaliu jam sakyti, tik ne po to, ką man atskleidė. – Ką žadi daryti?
– Ketinu ten prisistatyti. Nuvykti į policiją ir viską iškloti. Tiesą. Turiu tai užbaigti.
Ne to tikėjausi ir akimirką jaučiuosi pritrenkta, bet suprantu, kad taip teisingiausia.
– Jie tavimi patikės, – sakau, nors ir dvejoju. – Aš tavimi tikiu. Ir galėsiu tave palaikyti. Kaip ir
Mariana, esu tikra.
Jis krato galvą, švelniai šypsodamasis.
– Bijau, man teks ne tik atremti Adelės versiją. Ten mano laikrodis, atmeni?
– Tai kurių galų tai daryti? – Bijau prarasti jį anksčiau, nei susigrąžinsiu. – Tikrai yra koks kitas
kelias. Kurių galų ten važiuoti, jei manai, kad būsi suimtas?
– Kad tai užbaigčiau. Visiems laikams. Seniai reikėjo tai padaryti. Pavargau nuo kaltės, nuolat
slegiančios krūtinę. Metas deramai palaidoti tą vaikiną.
– Bet mes negalime leisti jai išsisukti. Ji pavojinga. Kodėl ne ji turėtų kabinti tą košę? Juk pati ją
užvirė!
– Galbūt nesu kaltas, bet nesu ir nekaltas. Ir jau tai Adelei tikra bausmė.
 – Ką turi galvoje?
Žvelgiu į jo gražias žydras akis. Jos ramios ir šviesios.
– Adelė visada troško tik manęs. Ji myli mane, kad ir kokia iškreipta ir nesveika yra ta jos meilė.
Visada mylėjo ir mylės. Ji apsėsta meilės man. Jei jie įkiš mane į kalėjimą, tik tada pagaliau nuo jos
išsivaduosiu. Ji atsikabins nuo manęs. Aš būsiu laisvas.
Tvenkiasi ašaros, ir šįkart aš jų netramdau.
– Gal luktelėtum? Gal pirma bent kelias dienas praleistume drauge?
Jis purto galvą.
– Jeigu to nepadarysiu dabar, nepadarysiu apskritai, o laikas, praleistas su tavimi, tik dar labiau
susilpnins mano ryžtą. Pakanka to, kad tu manimi tiki.
– Kada ten važiuosi? – Man nė motais Adelė. Pati su ja susitvarkysiu. Dabar žinau jos paslaptis.
Ūmai perveria kaltės jausmas. Kad ir kaip to nenoriu, bet turiu paslaptį, kuria niekada negalėsiu su
juo pasidalyti, kaip negalėjo ir ji.
– Šiandien. Nedelsdamas. Dabar tik pusė trijų. Negaliu net užsukti į namus, nes ji suvoks, kad
kažkas nutiko, bet jau būsiu pusiaukelėje į Škotiją, kai ji supras, kad išvykau. Paskambinsiu tau
vakare, kai ten nukaksiu.
– Ar tikrai nenori kiek ilgiau apie tai pamąstyti? – Esu savanaudė, noriu išlaikyti jį prie savęs čia,
už kalėjimo sienų. – Taip viskas greitai... Taip...
– Pažvelk į mane, Luiza.
Žiūriu į jį.
– Sakyk atvirai – argi tai, ką darau, neteisinga? Gelbėti mudviejų jausmus vienas kitam nuo šio
purvo?
Iš to, koks ramus jo veidas, suprantu, kad jis jau žino atsakymą, ir aš linkteliu. Tai yra teisinga. Net
jeigu padariniai neteisingi ir niekas juo netiki, tiesa turi būti atskleista.
– Tai taip nesąžininga. – Stačiai degu iš vidaus, trokšdama žūtbūt ko nors griebtis. – Gal man su ja
susitikti ir...
– Ne. Tau negalima to daryti. Ji pavojinga.
– Bet aš privalau...
– Ji sociopatė, Luiza. – Jis tvirtai sugriebia mane už rankos. – Ar supranti? Nesiartink prie jos.
Pažadėk, kad nesiartinsi. Verčiau pasiimk Adamą ir išvažiuok iš Londono, kol aš atliksiu tai, ką
privalau. Bent jau pažadėk, kad laikysies nuo Adelės kuo atokiau.
– Pažadu, – sumurmu. Tai taip neteisinga, kad ji išsisuks, nors sugriovė jam gyvenimą. Neteisinga,
kad išsisuks, nes sugriovė ir manąjį.
– Gerai. Neištverčiau, jeigu kas nors tau atsitiktų, ir nenoriu nerimauti dėl tavęs, kol įveiksiu šį
iššūkį. Myliu tave, Luiza. Tikrai myliu.
Atsistojęs prieina iš šono, mudu bučiuojamės. Jis dvelkia išsivadėjusiu alkoholiu, mėtomis ir
kava, bet man nesvarbu. Jis švelnus, mylintis, stiprus, jis mano ir mano akys vėl priplūsta ašarų.
– Viskas bus gerai, – tikina jis.
Nebus. Nė iš tolo nebus gerai, bet aš linkteliu, ir mes vėl bučiuojamės; ašaros, snargliai,
nuovargis, išsivadėjęs alkoholis. Na, ir porelė. Įsikniaubiu jam į kaklą ir siurbte siurbiu jo šiltą
kvapą, paskui dvelkteli vėsaus oro gūsis, automobilių dūmai, ir jo nebėra. Žiūriu, kaip
neatsigręždamas eina į metro stotį. Manau, nedrįsta atsigręžti, nes bijo apsigalvoti.
 Dėl visko kalta aš, galvoju jau tūkstantąjį kartą, kai atsišliejusi į sieną rausiuosi po rankinę
ieškodama elektroninės cigaretės. Aš ir tas kvailas laiškas. Negaliu patikėti, kad jis taip staiga ryžosi
priimti šį iššūkį. Koks siaubingas turėjo būti jo gyvenimas, jeigu jaučia palengvėjimą nutaręs vykti
ten, kur greičiausiai bus sulaikytas. Galas karjerai. Jo gyvenimas, reputacija – šuniui ant uodegos,
žmogžudžio etiketė prilipdyta iki dienų galo. Braukiu ašaras nuo veido, gaivus vėjas vėsina skruostus.
Mano kaltės čia tiek pat, kiek ir Deivido. Mes tik įkaitai. Kalčiausia Adelė. Dėl visko kalta Adelė.
Susimąstau apie paslaptį, kurią teko nuslėpti nuo Deivido – sapnus. Duris. Apie visą tą beprotybę.
Kurių galų ji apskritai mane to išmokė, jei taip smarkiai neapkentė? Ūmai mane užlieja pyktis jai, jis
išstumia liūdesį dėl Deivido ir savigailą, kad jį prarandu. Turiu užmesti jai masalą. Išprovokuoti
atskleisti tiesą. Gal tada, kai supras, kad jau vis tiek neteko Deivido, ką nors išpasakos, bent ką nors,
kas galėtų padėti jam. Juk turi būti koks nors būdas priversti ją suvokti, ką daro. Laimėtojų čia nebus.
Turiu iškloti, ką apie ją manau. Atėjo metas atviram pokalbiui su tariama geriausia drauge. Aš
nemelavau Deividui. Neisiu į jų namus. Neketinu susitikti su ja akis į akį. Bet juk nežadėjau
nesikalbėti su ja, tiesa?
 52

Adelė

Tyliai sėdžiu virtuvėje, draugiją man palaiko tik vienodas laikrodžio tiksėjimas. Keistai guodžiantis
garsas. Kartais stebiuosi ta daugybe triukšmingai kalančių laikrodžių visame pasaulyje, kurių
kiekvienas negailestingai žymi mūsų laiko stygių. Jie turėtų mus gąsdinti, ir vis dėlto jų ritmiškas
tiksėjimas kažkodėl ramina sielą.
Nežinau, kiek ilgai čia sėdžiu. Klausausi sekundžių pulsavimo, nesekdama minučių bei valandų.
Jaučiuosi atsidūrusi savo pačios gyvenimo nuošalėje. Nereikalinga. Pabaiga jau artėja, mane apima
liūdesys ir tuštumos jausmas.
Sakoma, jeigu myli ką nors, paleisk. Na, aš pagaliau jį paleidau. Yra lengvesnių būdų tai padaryti
nei tas kelias, kurį pasirinkau, bet neįmanoma suvaidinti pasitikėjimo, neįmanoma suvaidinti tikėjimo,
neįmanoma suvaidinti tiesos suvokimo. Visa tai turi būti švaru. Jam reikėjo tatai aiškiai išvysti Luizos
akyse. Sukrėtimą suvokus, kad klaidingai įvertino padėtį. Savo nekaltumą. Šių dalykų negalėjau jam
pasiūlyti.
Jis iš tikrųjų ją myli. Privalau tai pripažinti. Yra kaip yra, cʼest la vie. Dariau, ką galėjau. O dabar,
sėdėdama, lūkuriuodama, įsiklausydama, kaip lėtai išvarva mano gyvenimas, atsiduodu likimo valiai.
Taip, aš galėjau daryti viską kitaip, bet šis kelias buvo daug įdomesnis, padarau išvadą, kai staiga
šaižus pigaus telefono skambutis priverčia mane pabusti iš apmąstymų. Bent jau turėsiu progą
sugiedoti gulbės giesmę.
Luiza kitame linijos gale lieja savo energiją, pyktį ir susierzinimą – priešpriešą mano ramybei. Ji
putoja man į ausį, spinduliuodama stiprų susijaudinimą.
– Kaip seniai tu žinojai? – klausia. Girdžiu, kaip kiek įmanydama tvardosi, kad nerėktų. – Kokius
žaidimėlius, po velnių, žaidi!
Ji kunkuliuoja įniršiu, ir jis mane užkrečia.
– Ko gero, aš turėčiau tavęs to klausti, argi ne? Juk tu dulkinaisi su mano vyru.
– Vieno nesuprantu, – sako ji, ignoruodama mano pastabą. – Kurių galų papasakojai man apie
sapnus. Kurių galų man padėjai, rizikuodama, kad galiu atrasti antrąsias duris? Suprasdama, kad jei
sužinosiu, viską išsiaiškinsiu?
Nedėkinga kalė.
– Tada nesupratau, – gniaužiu staiga plūstelėjusį pyktį. – Galvojau, esi mano draugė. Mėginau tau
padėti. Iki tol nebuvau sutikusi panašių į save, be to, tu leidai man pasijusti ne tokiai vienišai.
Jaučiu jos nepasitikėjimą. Girdžiu tylų trūkčiojamą kvėpavimą.
– Antrosios durys padeda nukeliauti į tas vietas, kurias pažįsti, – kalbu lėtai, kad kiekvienas mano
žodis būtų aiškus ir suprantamas. – Jeigu nesi ten buvęs, nieko nepamatysi. Turi gerai įsivaizduoti
smulkmenas.
Atsišlieju į vėsią sieną.
– Kartą vakare būdama viena namie pasiilgau tavęs ir tik tada žengiau pro tas duris į tavo butą.
Norėjau pamatyti tave. Bet ten pamačiau jį su tavimi. – Pritylu, mėgindama sutramdyti ašaras. – Taip
ir išsiaiškinau. Tada sužinojau.
 Ji atversta knyga, toji Luiza. Žinau, kad dabar ji bando logiškai pagrįsti tai, ką pasakiau. Ji per
daug panirusi į savo mintis, kad prisimintų jųdviejų pokalbį kabinete tą pirmą rytą apie jų nuslydimą,
pastūmėtą alkoholio. Kabinete, kuriame lankiausi prieš dieną. Bet aš prisimenu. Kiekvieną žodį ir
veiksmą. Jos nervinę įtampą. Paniką. Kaip abu net iškaito vienas kitą pamatę. Atmenu tą begalinį
įniršį, kurį teko tramdyti, kol inscenizavau mūsų susitikimą ir ji man papasakojo apie savo naktinius
košmarus. Tada mano pyktis peraugo į tikrą nemeluotą džiaugsmą. Per tas kelias akimirkas galimas
priešas virto Dievo dovana. Bent jau dabar tai, ką tada jai pasakiau, įgyja prasmę. Be to, aš jai
pažėriau svarbios informacijos. Turi gerai įsivaizduoti smulkmenas. Nieko sau, netgi dabar aš jai
padedu.
– Bet kodėl ničnieko nepasakei? Ir kurių galų išliejai tą mėšlą ant Deivido? Privertei mane
patikėti tais kliedesiais? Tais melais apie jį?
Visad ieškanti atsakymų. Visad kišanti savo nosį. Jai reikėjo būti sekle.
– Melai ir tiesos – tai tik požiūriai. Ir kaip manai – kodėl? – susitelkiu į artimiausią uždavinį ir
šiek tiek pakeliu balsą, apsimetu supykusi ir įsižeidusi. Ji trokšta išgirsti išpažintį, esu tikra, bet mano
žaidimas dar nebaigtas. – Tu buvai mano geriausia draugė. Mano pirmoji tikra draugė per visą
amžinybę. Norėjau, kad neapkęstum jo. Norėjau, kad pasirinktum mane. Kodėl turėčiau prarasti jus
abu? Ar tai sąžininga? Aš nepadariau nieko bloga!
Pastarasis mano proveržis, regis, kiek per drąsus, atsižvelgiant į visa, ką ji žino, ir mano žodžiai
turbūt nuskamba kaip beprotės. Žinoma, jos akimis, aš ir esu beprotė.
– Norėjau, kad labiausiai mylėtum mane, – dabar mano balsas tampa švelnesnis, lyg atsvara
pernelyg stipriam jausmų protrūkiui. – Bet tu mylėjai jį, o man jautei vien gailestį. Gailestį ir kaltę,
tik tai man jautei, kol smaginaisi su vyru, kurį myliu.
Galbūt man ir trūksta moralinio pagrindo, bet įskaudintos žmonos statusas yra vienas tų kabliukų,
kurio nepaleisiu iš rankų.
– Tai netiesa, ir tu tai žinai, – bando teisintis ji. Įsivaizduoju, kaip jos veidą išmuša raudonis. Ji
tokia nuspėjama. – Aš buvau tavo draugė. Maniau, ir tu esi mano draugė, ir aš mėginau padėti tam
tašką. Viskas prasidėjo, kai dar nepažinojau tavęs. Aš nežinojau, kad jis vedęs. Stengiausi nutraukti
santykius. Ir jie nutrūko.
Štai dabar ji nepasako tiesos iki galo. Jie nutrūko, bet tik tada, kai aš įsikišau ir jis sužinojo apie
mūsų draugystę. Luiza, kad ir kaltės graužiama, ir toliau būtų dulkinusis su juo man už nugaros, jei jis
nebūtų supanikavęs ir to neužbaigęs. Taip apsaugodamas ją nuo manęs. Toks tas Deividas. Amžinai
gelbstintis moteris. Žinoma, tokia įvykių versija jai netinka, sprendžiant iš to, kokios yra apie save
nuomonės, todėl jai patogiau manyti, kad kaltės jausmas galiausiai būtų paėmęs viršų ir ji vis tiek
būtų nutraukusi tuos santykius. Aš geriau pažįstu žmones. Ir ją pažįstu geriau.
– Na, dabar tu praradai mus abu, – įžūliai pareiškia ji.
– Ne, nepraradau. Jis manęs nepaliks. Jis niekada manęs nepaliks.
– Tu nesupranti, – ji kalba su manimi lyg su vaiku. – Aš tavimi patikėjau. Patikėjau viskuo, ką
sakei. Ir tą informaciją perdaviau policijai.
– Ką tu padarei? – kone žiopteliu. Iš nuostabos. Ar bent jau įtikinamai vaidinu.
– Parašiau jiems laišką. Adresuotą policininkui, tyrusiam gaisrą, per kurį žuvo tavo tėvai. Tam
pačiam, kuris įtarė Deividą prie to prisidėjus. Papasakojau jiems viską apie Robą, apie tai, kad,
mano manymu, Robo kūnas vis dar guli kažkur tavo dvaro apylinkėse.
– Ką tu padarei? Kurių galų? Aš neprašiau to daryti.
 – Padariau tai, nes esu kvailė ir tada nesupratau, kad tu pamišėlė!
– Jie nepatikės tavimi, – sumurmu ir atsistojusi imu vaikščioti pirmyn atgal koridoriumi nunarinusi
galvą, tarsi įtemptai mąstyčiau. Ji manęs nemato, bet mano žingsnius girdės. Pajus mano nerimą. – Jie
nepatikės tavimi.
– Ne, galbūt ne, – ji atsidūsta. – Bet patikės juo.
Sustingstu ir valandėlę tyliu.
– Ką?
– Dabar jis pakeliui į Škotiją, važiuoja su jais pasikalbėti. Jis ketina jiems viską papasakoti.
Atskleisti jiems tiesą.
Slogią ilgą tylą trikdo tik nepaliaujamas laikrodžio tiksėjimas.
– Bet jis negali! – pagaliau ištariu. – Jie ne... Jis negali... Jis tikrai to nedarytų...
– Bet jis tai daro. Ir ne – jie juo nepatikės. Tu labai pasistengei. Jie jį suims.
Girdžiu piktdžiugą jos balse dėl to, kad esu priblokšta ir apimta siaubo. Dėl to, kad mudvi dabar
abi kenčiame. Suvokiu, kad meilė jam, kurią ji taip ilgai neigė, degte dega jos širdyje.
– Mes abi žinome, kad jis nenužudė Robo, – sako ji. – Kodėl negali tiesiog tai pasakyti?
– Jie įkiš jį į kalėjimą, – sakau kone pakuždomis. – Jie atims jį iš manęs.
Ašaros trykšta iš akių kampučių. Vien mintis apie atskyrimą nuo Deivido sukelia man fizinę
reakciją, net dabar.
– Kodėl tau neužteko vien neapkęsti jo? – dabar jau rėkiu aš. – Kodėl? Kokio velnio reikėjo tai
daryti?
Ji neatsako, ir aš, inkšdama it gyvulys, susmunku ant grindų.
– Turėjai tik jo neapkęsti, – verkiu į ragelį. – Turėjai pasirinkti mane.
Prisitraukiu kelius ligi pat smakro, valydamasi su snargliais sumišusias ašaras šilkine rankove,
pasiklydusi savo vaidmenyje. – Ką man dabar daryti? Jis negali manęs palikti. Negali. Jis nepaliks.
– Jis jau paliko, – ramiai taria susitvardžiusi Luiza. – Bet tu gali tai sustabdyti, Adele. Tu
vienintelė, kuri gali tai sustabdyti. Pasakyk tiesą. Bent jau man pasakyk tiesą, čia ir dabar.
O ne, cacule, taip ir maga jai sušnypšti. Nebus taip paprasta.
– Tu sergi, Adele.
Ojojoj, ačiū tau, Luiza, vyrų vagile, koks niekingas bandymas užglaistyti savo kaltę. Abi žinome,
kad žodis, kurį iš tikrųjų nori išspausti, yra „beprotė“.
– Tabletės, kurių negeri, tau padės, – ji nesiliauja. – Jeigu nuvyksi į policiją ir atskleisi jiems
tiesą, jeigu tai, kas nutiko Robui, buvo nelamingas atsitikimas ir tu supanikavai, jie tau bus atlaidesni.
Tu tik paslėpei jo kūną. Jeigu kaltė kris ant Deivido, jie manys, kad tai žmogžudystė. Jie gali įtarti jį
ir tavo tėvų nužudymu.
Pastebiu, kad ji vengia daryti prielaidą, kad galbūt aš nužudžiau visus tris – psichė beprotė Adelė.
– Jie tau bus atlaidesni. Lengvinančios aplinkybės. Tu praradai šeimą, tau buvo skirtas
psichoterapinis gydymas. Jie nepasodins tavęs į kalėjimą, esu tuo tikra.
Ak, kokia saldžialiežuvė. Ne, į kalėjimą jie galbūt manęs ir nepasodins, bet aš vėl girdėsiu
Brodmoro „jokių pasivaikščiojimų parke“, na, jau ne, labai ačiū.
– Kodėl jis taip pasielgė? – vaitoju. – Kodėl?
– Jis nemyli tavęs, Adele. Jau seniai nebemyli. Jis tik bandė tave globoti. Kad tau būtų kiek
įmanoma geriau.
 Taip ir knieti trenkti kumščiu jai į nosį už apsimestinę atjautą ir įsivaizdavimą, jog yra mūsų
santuokos ekspertė. Bet tik suleidžiu nagus sau į kelius, kol ji kalba toliau.
– Kam versti jį kentėti? Jeigu iš tikro jį myli – o aš tikiu, kad taip ir yra, – gali jį išvaduoti nuo
kančių. Negali jo savintis, Adele. Tau nepavyks įvilioti jo į savo spąstus ir prievarta išlaikyti prie
savęs. Tai ne išeitis, nė vienam iš jūsų. Bet jei pasakytum tiesą, jei apsaugotum jį dabar, kai jam tavęs
reikia, tada galbūt šį tą ištaisytum.
– Tu viską iš manęs atėmei, – vėl imu šnabždėti. Tikrai nepripažinsiu jokios kaltės. Tik ne šiame
paskutiniame žaidimo kėlinyje. – Kaip aš gyvensiu be jo?
– Pasielk teisingai. Įrodyk, kad myli jį. Iškuopk visą šį mėšlą. Ir galbūt tada jis nejaus tau
neapykantos. Galbūt tada tu nejausi neapykantos sau.
– Eik šikt, – sušnibždu, mėgaudamasi nešvankia kalba. Akimirką sėdžiu visa virpėdama, kol mane
užlieja įsiūčio banga. – Eik šikt! – vėl sustaugiu jai į ragelį, tada pratrūkstu raudoti.
Ausyje girdžiu spragtelėjimą, paskui trumpus pypsnius ir vėl atsiduriu viena su nepaliaujamu
laikrodžio tiksėjimu. Dieve, kartais ji būna tikra pasipūtusi kalė, pagalvoju stodamasi ir, įsikišusi
telefoną į kišenę, nubraukiu ašaras. Bet ji teisi. Atėjo metas pasielgti teisingai.
 53

Luiza

Padėjusi ragelį net tirtu.

Ar ji įsisąmonino bent ką nors iš to, ką jai pasakiau? Ką ji dabar darys? Skambins į kliniką?
Nusiaubs iš įtūžio namus, suvokusi, kad nemelavau? Galvoju apie tai, kokia ji atrodė palūžusi. Ne. Ji
manimi patikėjo. Ji žino, kad jis išvyko. Mėginu prisiskambinti Deividui, bet įsijungia balso paštas.
Jis dabar važiuoja traukiniu, ir ryšys greičiausiai prastas. Pusbalsiu nusikeikiu, bet vis dėlto palieku
jam žinutę, kad esu saugi.
Saugi.
Adamas. Po valandos turiu jį atsiimti. Kaip galėsiu šį vakarą vaidinti laimingą šeimą? Dabar, kai
viskas verčiasi kūliais? O, mano vargšas berniukas. Aš taip jį myliu, bet šiandien negalėsiu skirti jam
dėmesio. Jaučiuosi pernelyg išmušta iš vėžių. Be to, Adelė. Ji žino, kur aš gyvenu. O jeigu baisus jos
sielvartas peraugs į įniršį? Sociopatė. Taip ją apibūdino Deividas. Jeigu ji ateis man keršyti, kai
įsisąmonins, ką pasakiau. Susimąstau, gal mudviem laikinai apsigyvenus viešbutyje, bet tektų daug
aiškinti Janui, kai Adamas su juo susitiks. Be to, giliai pasąmonėje knieti sužinoti, kokią pamišimo
stadiją pasieks Adelė. Jeigu ji ateis manęs, noriu būti pasiruošusi. Be Deivido pašonėje, manau, ji
visiškai praras savitvardą. Ir aš mažne tikiu, kad taip ir bus. Tai padėtų palaikyti Deivido įvykių
versiją.
Skambinu Janui, mintyse sau žadėdama, jog ryt, kad ir kas nutiktų, nusivesiu Adamą ypatingos
mamos ir sūnaus arbatėlės.
– Sveikas, – sakau, kai jis atsiliepia lengvai susirūpinęs. Aš niekad neskambinu jam į darbą. Tos
dienos, kai skambindavau, jau praeityje. – Nesijaudink. Tik norėjau paprašyti tavęs ir Lizos
paslaugos. Nors ir skambinu paskutinę minutę.
– Kokios paslaugos?
– Ar galėtum šį vakarą pabūti su Adamu? Pasiimti jį iš Žaidimų dienos? Atsirado šiokių tokių
reikalų, todėl grįšiu vėliau, be to, esu pakviesta vakarienės.
– Žinoma! Paskambinsiu Lizai, ji nuvažiuos jo pasiimti.
Girdžiu jo balse didelį susidomėjimą. Jis mano, kad eisiu į pasimatymą. Pagaliau jo buvusi žmona
pajudėjo iš sąstingio.
– Ačiū. Labai pagelbėjai.
– Jokių bėdų. Ir smagiai praleisk laiką!
Mes atsisveikinam ir baigiam pokalbį. Kaip keista, kad meilė gali virsti neapykanta, o vėliau
ramia draugyste.
Atsispiriu pagundai pakeliui nusipirkti vyno. Ir nors įtikinėju save, kad išgersiu tik taurę, žinau,
kad būsiu jau gerokai įkaušusi, kai paskambins Deividas, o aš nepasitikiu savimi, nes išgėrusi galiu
pulti maldauti jo apsigalvoti.
Ir, žinoma, Adelė. Jeigu ji pasirodys, o aš būsiu apsvaigusi, atremti jos puolimo neturėsiu jokių
šansų.
 54

Adelė

Laikas juda į priekį, juk taip sakoma? Tik tak, tik tak. Laikas juda šia diena. Šia paskutine diena.
Nesitikėjau, kad tai nutiks jau šį vakarą. Nesitikėjau būti viena, kai išmuš paskutinė valanda.
Planavau tai padaryti savaitgalį, kai Adamas bus išvykęs ir kai čia bus Deividas. Galbūt girtas ir
miegantis, bet čia. Tačiau žvaigždės taip panorėjo, kad Adamas yra pas savo tėvą, o Deividas, na,
Deividas pakeliui į susinaikinimo misiją, į Škotiją. Atgal į savo gimtinę, kur tikisi nuraminti sąžinę.
Taip dar geriau. Bent jau mažiau painiavos, nes pagaliau juk čia mano ir Luizos reikaliukai. Deividas
viso labo trofėjus virvės traukimo rungtyje. Mes abi jau pavargom traukti. Metas baigti žaidimą.
Pagaliau turi paaiškėti, kas jį pralaimėjo, o kas laimėjo.
Scena apgalvota, kruopščiai viskam pasirengta. Paruošiu miegamąjį, tada parašau laišką ir palieku
jį užklijuotame baltame voke ant Deivido rašomojo stalo. Laiškinis popierius ir vokas
naujutėlaičiai – brangūs. Ant jų tik mano pirštų atspaudai. Jie negalės sakyti, kad Deividas mane
įkalbėjo. Apgalvojau kiekvieną smulkmeną, viskas turi būti tobula. Ir atrodyti teisingai.
Dar liko kelios valandos, ir dabar, šimtąjį kartą apsvarsčiusi kiekvieną savo būsimą žingsnį ir
supratusi, kad jau gana, daugiau nebetversiu, tiesiog vaikštinėju po tuščius mūsų namus, su jais
atsisveikinu. Širdis daužosi it patrakusi, burna perdžiūvusi. Beveik nuolat varo į tualetą. Pirmą kartą
suprantu, kad bijau.
Lietus liovėsi, ir aš išeinu į vėsią vakaro prieblandą, jausdama malonų pašiurpusios odos
dilgsėjimą. Mane jis ramina. Privalau sukaupti drąsą iki lemiamos akimirkos, ir man tikrai pavyks.
Medžių šakos nusvirusios žemai virš pievos ir gėlių lysvių, bet jos dar sklidinos gyvybės ir iš lėto
atslenkantis ruduo dar nepalietė jų lapų. Tarsi tie patys manojo dvaro miškai, tik prijaukinti,
sukultūrinti. Per kiek laiko šios sutvarkytos, išpuoselėtos gamtos grožybės, likusios be priežiūros,
sulaukės? Jaučiuosi lyg šis sodas. Laukinis, bet išpuoselėtas. Kurį laiką stoviu ten, mėgaudamasi
kvapais, švelniu vėju ir reginiu, tada, kai vakaras paskui save atsiveda naktį ir mano oda ima virpėti
nuo šalčio, grįžtu vidun.
Ilgai, keturiasdešimt minučių ar net ilgiau, prausiuosi po karštu dušu. Laikas dabar, rodos, bėga dar
greičiau, lyg žinotų apie kylančią mano baimę ir žaistų su ja. Giliai kvėpuoju garais, kad
nusiraminčiau. Aš valdau padėtį. Visada valdžiau. Į pabaigą tikrai netapsiu verkšlenančia,
vaitojančia, iš baimės drebančia moterėle.
Išsidžiovinu plaukus, žavėdamasi jų storiu ir blizgesiu, paskui, prieš apsivilkdama geriausią
šilkinę pižamą, tyrinėju save veidrodyje. Susigraudinu, nors ir suprantu, kad tai absurdiška, ir imu dėl
to šiek tiek savęs nekęsti. Sutikrinu, ar viskas savo vietoje, nors kambarį paruošiau vos prieš dvi
valandas ir tikrai žinau, kad yra visko, ko man prireiks. Visai kaip Deividas, kuris nuolat tikrindavo,
ar turi pasą, tomis retomis progomis, kai išvykdavome atostogauti. Šypteliu. Mintis apie Deividą
mane nuramina. Visa tai darau vardan jo. Viskas visada buvo daroma vardan jo. Myliu jį labai labai
labai.
Dirsteliu į laikrodį. Dešimta vakaro. Maždaug po pusvalandžio bus metas. Atsigulu į lovą ir
užsimerkiu.
 55

Luiza

Jis man atskambino tik po dešimtos, iki tol aš kone lipau sienomis iš nerimo. Tai, ką jis iš tiesų daro,
lėtai pasiekia mano sąmonę. Kitą kartą jį galbūt išvysiu kitapus kalėjimo lankytojų stalelio. Jaučiu
šleikštulį, esu sudirgusi, lyg būčiau išgėrusi per daug kavos, ir kai išgirstu jo balsą, užplūsta didžiulis
palengvėjimas. Jis viešbutyje, Perte, laukia Vignalo, šis važiuoja su juo susitikti. Džiaugiuosi, kad
negėriau. Jeigu jis gali būti stiprus tokiomis aplinkybėmis, ir aš galiu. Papasakoju jam apie pokalbį su
Adele, berte išberiu žodžius.
– Nepriverčiau jos prisipažinti. Jaučiau kaltę jos balse, buvo susijaudinusi, bet vis dėlto nepasakė,
kad tu nekaltas. Labai apgailestauju. Norėjau, kad suvoktų, ką padarė. Tikėjausi, bus atvira. Bandžiau
įtikinti ją pasakyti tiesą apie laikrodį, apie visa, kas nutiko.
– Viskas gerai, Lu, – sako jis. Pykčio jo balse nejusti, tik nuovargis ir susitaikymas. Man patinka,
kaip skamba iš jo lūpų mano vardo trumpinys. Toks intymus skambėjimas. – Ji nežino, kaip pasakyti
tiesą. Bet dabar turi būti atsargi. Man rodos, tu gerai nesupranti, kokia ji. Neištverčiau, jei tau kas
nors nutiktų.
– Nieko man nenutiks. Pažadu. Visada būsiu čia, kai tau manęs prireiks, – kalbu banalybes, bet
man vis tiek.
– Rodos, tai jis, – sumurma į ragelį Deividas, pamatęs kažką kitame kambario gale, per šimtus
mylių nuo čia. – Paskambinsiu tau, kai galėsiu. Pažadu. Ir maldauju, dink iš savo buto šį vakarą. Bent
jau išeik pas kaimynę.
– Deividai, aš... – nežinau, ką sakyti. Myliu tave? Ir tai būtų panašu į tiesą. Niekad nebuvau labiau
tikra, kad galiu ką mylėti, nei dabar, galvodama apie Deividą. Bet nespėju baigti pusinio
prisipažinimo apie pusiau meilę. Telefonas trakšteli, ryšys nutrūksta, jis jau policininko rankose.
Akimirksniu iš kiekvienos kūno ląstelės ima veržtis įtampa. Kelio atgal nebėra. Jam nebėra laiko
apsigalvoti. Jaučiuosi nuogai atvira, tuščiavidurė ir savanaudiškai trokštu, kad čia būtų Adamas, kad
galėčiau nueiti į jo kambarį, pažvelgti į jį miegantį ir priminti sau, kad vis dėlto turėjau laimės šiame
pasaulyje. Bet dabar nesumoju nieko kita, kaip drožti į virtuvę ir išsitraukti iš spintelės butelį bei
apelsinų sultis. Geriau nei nieko. Jau taisausi be proto didelę porciją, kai išgirstu zvimbtelint
telefoną. Žinutė.
Puolu atgal į svetainę, širdis kulnuose. Gal nuo Deivido? Gal policininkas liepė jam keliauti namo
ir prasiplauti smegenis? Gal jie jį paleidžia, nė neišklausę? Įsitikinę, kad jis tik švaisto jų brangų
laiką?
Žinutė ne nuo Deivido. Nuo Adelės. Buvau tokia tikra, kad nuo jo, kad akimirką stebeiliju į
telefoną, kol suvokiu, kas yra tik​rasis siuntėjas. Ir tada skrandį it replėmis surakina įtampa. Kas
dabar? Ką ji sumanė? Spusteliu mygtuką ir perskaitau žinutę.

Tu buvai teisi. Turiu pasielgti teisingai. Atvirai papasakoti, kas nutiko. Aš negaliu gyventi be
Deivido, o jie atims jį iš manęs. Bet aš nepakęsiu ir būti uždaryta. Neištversiu to. Nenoriu
atsidurti kokioje baisioje skylėje su pamišėliais. Tai mano protas. Ir nenoriu niekuo jo teršti.
 Nesu pakankamai stipri tam, nei tam, kad galėčiau gyventi be Deivido. Todėl rinksiuosi
paprastą būdą jį išgelbėti. Galbūt ne lengvą, bet tai vienintelė išeitis man. Ir manau, kad tai
bus teisinga po visko, kas nutiko. Tikiuosi, dabar esi laiminga. Galbūt ir jis bus laimingas
man išėjus. Aš buvau tavo draugė, Luiza, bent trumpą laiką. Prašau tavęs tai prisiminti.

Spoksau į žinutę, mėgindama ją suprasti. Ką ji ruošiasi daryti? Ką nori tuo pasakyti? Pasirinks
paprastą išeitį? Ką tai reiškia? Tiesa veržte veržiasi iš krūtinės, kol smegenys bando ją įsisąmoninti.
Iš jos tikėjausi visiškai ne to. Bet tada prisimenu, kaip ji sielojosi ir raudojo, kalbėdama su manimi
telefonu. Galbūt ji ir pamišusi, bet tikrai myli Deividą. Ji niekada nėra buvusi be jo.
Paprasta išeitis. Ji ketina nusižudyti. Pagalvoju apie tą galybę tablečių jų spintelėje. Išgers jas
visas? Štai taip?
Mėginu jai prisiskambinti, bet ji neatsiliepia. Velnias, velnias, velnias. Ausyse spengia nuo
įtampos. Ką man daryti? Skambinti į policiją? Ir ką sakyti? O jeigu tai netiesa? Juk pagaliau čia
Adelė. Gal tai koks testas? Pokštas? Bet jeigu ne? Netgi po visko, kas nutiko, nenoriu, kad sąžinę
užgraužtų žinojimas, jog galėjau ją išgelbėti. Kaip man įsitikinti?
Ir suprantu, kad yra tik vienas būdas, kurį galiu išbandyti. Mano pačios pamišimas, kurį jį
pažadino. Mano naujasis gebėjimas.
Įsipilu į stiklą lygiomis dalimis džino ir apelsinų sulčių, paskui atsisėdu ant sofos. Jei galėčiau ją
pamatyti, tada žinočiau. Sulėtinu kvėpavimą. Atpalaiduoju kaklą. Galvoju tik apie duris. Susikaupiu
kaip niekad anksčiau ir staiga išvystu blizgant sidabrą. Galvoju apie Adelės namus. Jos miegamąjį.
Prabangią lovą metaliniais rėmais. Ryškią sieną su trimis žaliais dryžiais. Medvilninį patalynės
komplektą. Grindlentes. Akimirką jau atrodo, kad ten tuoj pateksiu, bet tada durys stumteli mane atgal
ir pradingsta. Per toli. Negaliu taip toli nukakti. Dar ne.
Keikdama save, ją ir visą pasaulį, galiausiai atsisėdu ir čiumpu telefoną. Spusteliu „Uber“
programėlę. Automobiliai per dvi minutes.
Aš buvau tavo draugė, Luiza, bent trumpą laiką.
Velniop. Velnias, šūdas, velnias. Aš turiu važiuoti. Privalau. Neturiu kitos išeities. Išlekiu į šaltą
naktį kaip stoviu, be palto.
Taksi laikosi žodžio ir atvyksta man tik išlėkus į gatvę. Sušukusi vairuotojui adresą, palieku
Deivido telefone žinutę, pranešu jam, kur važiuoju ir kodėl. Jeigu tai spąstai ir įvyks kas netikėta, jis
bent žinos, kas man nutiko. Kas dėl to kaltas. Mėginu dar kartą jai prisiskambinti. Jokio atsakymo.
Trepsiu koja ir pasilenkiu į priekį sėdynėje, mintyse maldaudama mašinos variklį suktis greičiau.
Kiek laiko prabėgo nuo tada, kai atėjo žinutė? Turbūt daugiausia dešimt minučių. Bet ir kelios gali
būti per ilgai. Ar aš jau vėluoju?
Išpuolu iš taksi, jam dar nespėjus visiškai sustoti, tada, surikusi atsainų „labanakt“, užlekiu
akmeniniais laiptais ir drebančia ranka smarkiai spaudžiu skambutį. Girdžiu jį zvimbiant kitapus
durų, bet apatiniame aukšte šviesos nematau. Vėl spaudžiu skambutį, ištisas penkias sekundes ar
daugiau, bet niekas neatidaro.
Pritupiu ir bandau pažvelgti vidun pro plyšį duryse paštui įmesti.
– Adele? Tai aš!
Dvelkteli aitrus kvapas. Dūmai? Sklinda iš virtuvės? Tolimame koridoriaus gale išvystu oranžinį
blyksėjimą. O, velnias. Šūdas. Gaisras.
 Ką sakė Adelė? Kad norėjo pasielgti teisingai? Gal ji kalbėjo veikiau apie savo tėvus nei apie
Robą? Gaisras pražudė jos šeimą, o gėlių parduotuvėje, kur ji dirbo, irgi įsiplieskė gaisras. Ar čia
jos metodai? Ji žudosi sukeldama gaisrą, adeliškai išspręsdama visas problemas? Dar kartą
paspaudžiu durų skambutį apimta panikos, paskui prisimenu raktą ir imu raustis gėlių vazone, kišu
pirštus į žemę, kol galiausiai susitaikau, kad jo ten nėra. Adelė jį atsiėmė. Vidun nepateksiu.
Nebežinau, ką daryti. O jeigu jos viduje nėra? Gal ji siekia, kad mane areštuotų už padegimą? Bet
ne, ji gali būti viršuje, apsvaigusi ir pasiruošusi sudegti ar uždusti, ar kaip kitaip, velnias žino, kaip
dar žmonės žūsta per gaisrus. Daužau duris. Ji taip arti ir kartu taip toli.
Taip arti.
Pagalvoju apie antrąsias duris. Dabar aš arti. Galbūt iš čia galėsiu ten patekti. Prisėdu ant
viršutinio laiptelio, atsilošiu į prieangį, patogiai įsitaisydama jo kampe. Keliskart giliai įkvepiu, iš
pradžių nervingai, tada išlyginu kvėpavimą. Išstumiu iš galvos visas mintis, susitelkiu į sidabrinį
priedurį. Dabar man geriau sekasi, nebebijau. Galiu jas išsikviesti, užuot būti užklupta netikėtai.
Kai tamsoje, už mano regėjimo lauko, skaisčiai sužvilga apybrėžos, išvystu Adelės miegamąjį.
Vaizdas ryškus. Sienų dryžiai, kaltės persunkta žalia medžio spalva. Miegamojo kampe vonios
kambarys. Vėsa, dvelkianti nuo senų plytų. Prie galinės sienos spinta su veidrodinėmis durimis.
Matau tai taip aiškiai, kad nė nepajuntu, kaip žengiu pro duris ir –
– aš jau ten, sklendžiu virš kambario. Tamsu, bet matau Adelę, ji guli lovoje, rami, tobula su
kremine šilkine pižama. Tablečių ar vandens jas užsigerti – nė ženklo, bet jaučiu iš jos sklindančią
baisingą tuštumą, lyg jau būtų negyva. Ore aplink jos kūną tvyro pilkas sąstingis, iš koridoriaus
apačioje į kambarį skverbiasi pirmieji dūmų debesys.
Ji jau išėjusi, suprantu. Ne mirusi, bet išėjusi iš savo kūno. Ji nenori jausti mirties. Nenori būti čia,
kai tai nutiks. Gal bijo, kad apsigalvos? Supanikuos paskutinę minutę? Ar būtent taip nutiko jos
tėvams?
Prisklendžiu arčiau jos, aiškiai girdėdama iš koridoriaus sklindantį spragsėjimą. Ugnis plinta
garsiai, o iš triukšmo, kurį girdžiu, aišku, kad liepsnos sparčiai įsisiautėja. Man reikėjo iškviesti
ugniagesius. Reikėjo iškviesti policiją. Reikėjo padaryti kažką praktiška. Kuris nors kaimynas
netrukus išvys liepsną, bet bus per vėlu. Kad ir kaip Adelė sukėlė gaisrą, ugnis įsiliepsnojo. Privalau
išvilkti ją iš namo. Nesąmoningai siekteliu jos, bet negaliu sugriebti. Aš nemateriali, esu niekas, tik
energijos srautas. Ir ką man daryti? Kaip ją iš čia ištraukti?
Ūmai man šauna mintis, šaltakraujė ir aiški, tarsi kūno cheminių reakcijų trūkumas būtų nuslopinęs
panikos jausmą. Pamišėliška mintis, ir nė nežinau, ar net įgyvendinama, bet tai galbūt vienintelis
būdas ją išgelbėti.
Jos kūnas tuščias. Aš čia pat. Užteks trijų keturių minučių nubėgti laiptais, lauk iš namų, ir mes abi
būsim saugios. Nėra kitos išeities. Greitai laiptais nebenusileisi. Visur medinės grindys. Lakuotos.
Kaip greitai jos sudegs?
Žiūriu į jos kūną vis dar nuošidžiai stebėdamasi, kokia ji graži, tada pagalvoju apie jos akis.
Šviesiai rudas it lazdynų riešutas. Įsivaizduoju žvelgianti anapus jų. Koks jausmas būtų įsiskverbti
vidun į jos odą, švelnią, standžią ir tokią ploną. Įsivaizduoju, kad esu Adelė, kad įslystu į tą kūną,
valdau jį, tada mane kažkas labai stipriai kresteli iš vidaus, juslės rėkte rėkia, kad kažkas yra labai
labai blogai, ir aš atsiduriu joje.
 56
Paskui
– Laiške, kurį ji paliko, neužsimenama apie gaisrą tėvų dvare, – sako inspektorius Patisonas, – bet
ataskaitoje teigiama, kad jis kilo saugiklių dėžėje.
Patisonas – kresnas vyras, jo kostiumas yra matęs geresnių dienų, bet akyse atsispindintis
nusivylimas gyvenimu rodo, kad jis profesionalus policininkas. Įstatymo sergėtojas. Žmonės juo
pasitiki. Jis ramus.
– Gaisras, kurį ji sukėlė jūsų namuose, daktare Martinai, – toliau kalba jis, – irgi kilo saugiklių
dėžėje virtuvės spintelėje, ir tai galima būtų vertinti kaip įkaltį.
– Ar žinoma, ką ji naudojo? – klausia Deividas. Jis išbalęs ir nuvargęs, taip įprastai atrodo šoko
ištikti žmonės, bet kartu kur kas giedresnės nuotaikos. Žinoma, kurgi ne. Din don, ragana pakratė
kojas.
– Terpentiną ir arbatoje išmirkytus rankšluosčius.
– Logiška. Ji dekoravo namus.
– Mes radome jos rašytą laišką – savotišką išpažintį – ant jūsų rašomojo stalo. Jame ji patvirtina
viską, ką išdėstėte savo pareiškime Vignalui Perte: kad įgrūdo Roberto Hoilo kūną į šulinį savo
valdoje ir kad tuo metu buvo su jūsų laikrodžiu ant rankos. Gavome patvirtinimą iš Skotland Jardo,
kad palaikai ištraukti. Žinoma, jie smarkiai suirę, bet tikimės, kad dantų formulė patvirtins tapatybę.
Be to, atsižvelgus į jūsų žmonos mirties aplinkybes – heroino perdozavimą, kurį ji mini ir kaip pono
Hoilo mirties priežastį, – atrodytų, kad ji bandė savaip užglaistyti savo kaltę. Galbūt taip tikėjosi
apvalyti sąžinę dėl tų abiejų nelaimių, tėvų ir pono Hoilo žūčių.
– Bet iš kur ji gavo heroino? – klausia Deividas. – Ji turėjo daug keistybių, bet nebuvo narkomanė.
– Antonis, – sakau aš, tarsi ši mintis būtų ką tik šovusi man į galvą. Gerklę vis dar graužia nuo
dūmų, todėl balsas prikimęs. – Antonis Hokinsas. Kelis kartus mačiau jį slampinėjant prie jos namų.
Galbūt Adelė įkalbėjo jį gauti heroino?
– Hokinsas? – Inspektorius brūkšteli jo pavardę.
– Vienas mano pacientas, – sako Deividas. – Tiksliau, buvęs pacientas. Persekiojimo manijos
apsėstas narkomanas. Kartą jis atėjo į mūsų namus. Adelė atidarė duris. Gal jo manija persidavė jai.
– Pasišnekėsiu su juo. Jei kalbame apie jūsų žmonos laišką, tai jis rašytas jos ranka, ant jo tik jos
vienos pirštų atspaudai, tad nėra jokių abejonių, kad laišką parašė ji. – Jis pakelia akis į Deividą. – O
jums tai labai gera žinia. Pasisekė, kad laiškas nesudegė.
– Nebūtų Adelė, – sako jis, karčiai šyptelėdamas. – Netgi paskutinėmis savo gyvenimo
akimirkomis ji negalėjo visiškai manęs paleisti.
Aš beveik nesiklausau. Galvoju tik apie tai, kad Deividas laiko mano ranką, tvirtai ją spaudžia.
Taip seniai tai jutau. Praėjusią naktį ir trečią dieną veik neišlindom iš tos policijos irštvos, bet mudu
mylėjomės, juokėmės, šypsojomės, stipriai laikėme vienas kitą glėbyje. Jaučiuosi lyg sapne.
– Ar Deividas keliaus į kalėjimą? – klausiu su nerimu.
– Negaliu komentuoti, kol vyksta tyrimas. Jeigu bus pateikti oficialūs kaltinimai, jūsų advokatas
bus informuotas. Tačiau yra lengvinančių aplinkybių. Tomis dienomis, kai žuvo ponas Hoilas, Adelė
buvo nestabilios būsenos, ir jis mėgino ją apsaugoti. Bet net jeigu mirtis buvo nelaimingas
atsitikimas, negalima paneigti fakto, kad Adelė paslėpė kūną, o Deividas, tai vėliau sužinojęs, tapo
jos bendrininku.
– Suprantu, – sako Deividas. – Dėl šių kaltinimų nesiginčysiu.
– Ir manau, kad artimiausiu metu turbūt negalėsite verstis psichiatro praktika, – Patisonas žvelgia į
jį su užuojauta. Iš visų nusikaltėlių, kuriuos jam teko matyti per ilgus darbo metus policijoje,
Deividas turbūt mažiausiai į tokį panašus.
– Ne, – sako Deividas. – Ko gero, ne. To ir tikėjausi. Tiesą sakant, dėl to per daug neišgyvenu.
Galbūt man reikia šiokių tokių permainų.
Tada žvilgteli į mane ir nusišypso, ir aš atsakau jam tokia plačia šypsena, jog veidas, regis, tuoj
perplyš. Mudviem nėra reikalo slėpti savo jausmų nuo policininko. Tame laiške sudėta visa istorija,
meilė.
Kaipgi man nežinoti. Juk aš jį parašiau.
Nubraukiu nuo veido man svetimus šviesius plaukus, kai mudu patraukiam iš policijos nuovados.
Vis dar niekaip neįprantu prie Luizos kūno – dabar jau mano kūno. Vos ne dešimt papildomų
kilogramų iš pradžių sulėtina mano judesius, bet man malonūs tie apvalesni kūno linkiai, ir jeigu
Deividui jie patinka, tegu lieka. Bet jai reikia akinių žiūrėti į tolį. Man rodos, ji to nė nesuprato.
Ak, Luiza, kokia tobula ji buvo. Kaip įstabiai sudėta. Bet reikia pripažinti, kad ir aš ne iš kelmo
spirta. Savo planą įgyvendinau tobulai. Po nevykusio bandymo nusipirkti heroino toje šlykščioje
požeminėje perėjoje, iš kurios išlindau su mėlyne paaky, vos nepraradusi rankinės, Antonis Hokinsas
stačiai atsitrenkė į mane ir buvo labai laimingas galėdamas man pasitarnauti. Jis parūpino man
narkotikų, adatų, visko, ko reikėjo.
Buvau pasipraktikavusi su heroinu, tad žinojau, kokią dozę turiu įsišvirkšti – į tarpupirščius, idant
nekristų į akis, – kad kaip​mat neapspangčiau. Išbandžiau tą dieną, kai atėjo Luiza ir dėl mano būsenos
apkaltino tabletes. Netikėta dovanėlė.
Paruošiau viską, ko reikėjo gaisrui sukelti, bet ugnies neįžiebiau. Kai jau buvo pakankamai vėlu,
parašiau jai žinutę apie ketinimą nusižudyti. Stebėjau ją. Mačiau, kaip bando mane pamatyti, bet galų
gale atsisako tos minties. Prieš pat taksi sustojant prie namo, uždegiau ugnį ir nubėgau į viršų.
Suzvimbus pirmam durų skambučiui, įsišvirkščiau tiksliai apskaičiuotą dozę heroino, o kitą narkotikų
dalį paslėpiau po lova, kur jau buvau pakišusi porą Deivido chirurginių pirštinių. Žengiau pro
antrąsias duris. Ir štai tada manęs laukė sudėtingiausia užduotis. Pasirinkti laiką, kai ji bus tuščia, kad
galėčiau į ją įeiti. Su baime laukti, kad kas nors įvyks ne taip, kaip numačiau. Iš oro virptelėjimo už
nugaros suprasti, kad ji įėjo į mano kūną. Nes jeigu ji grįžtų į savo kūną, aš, be abejonės, būčiau
išspirta.
Bet laimė šypsosi drąsuoliams, ir jos oda tapo mano. Čiupau raktą, paslėptą ant durų sąramos, ir
užbėgau laiptais į viršų pro tirštėjančius dūmus.
Ji tyliai dejavo ant lovos, stiklinėmis akimis. Taip veikia netikėta heroino dozė. Išvydusi mane,
pabandė susitelkti. Luiza ten, anapus mano akių, žvelgianti į mane jos kūne. Tada ji išsigando, nors ir
buvo apsvaigusi nuo narkotikų. Man rodos, ji mėgino ištarti mano vardą. Bent jau kažką sugargaliavo.
Nestabtelėjau atsisveikinti. Tam neturėjom laiko. Užsimoviau pirštines ir išsitraukiau švirkštą su
likusia doze. Įšvirkščiau ją į jos – mano kojų tarpupirščius. Ir tada – labanakt, širdele, žaidimo
pabaiga.
Numečiau švirkštą ant grindų, įsikišau pirštines į kišenę, ketindama jomis atsikratyti vėliau, tada
pakėliau ją, dėkodama sau, kad buvau tokia liesa, ir jai – kad bent trumpai lankė sporto salę. Paskui
nuvilkau ją laiptais žemyn ir laukan į naktį. Sirenos tuo metu jau kaukė, senyva moteris iš gretimo
namo stovėjo gatvėje vien su chalatu, glėbyje spausdama garsiai viauksintį šunėką.
Štai kaip viskas buvo. Kai atvyko gaisrininkai, papasakojau jiems apie žinutę, apie tai, kaip
pasiraususi gėlių vazone radau atsarginį raktą ir patekusi į namus tikėjausi ją išgelbėti. Bet ji jau
buvo nebegyva. Greičiausiai užgeso nešama laiptais.
Sudie, Adele, sveika Luiza.
Jeigu ką nors myli, paleisk. Kliedesiai.
 57
Tada
– Aš tai dariau, kai žuvo mano tėvai, – sako Adelė.
Jie tįso priešais židinį, Šekspyro knyga, kurią ji jam skaitė, numesta į šalį.
– Tiesiog kažkur sklandžiau. Tarsi būčiau vėjas. Iškilusi aukštai aukštai į dangų.
Ji grąžina suktinukę Robui, nors vargu ar jos jam reikia. Jis vejasi drakonus, kaip jis tai vadina.
Rūko heroiną. Bent jau nesišvirkščia. Jau šis tas.
– Tai prasidėjo dar vaikystėje. Perskaičiau apie įsisąmonintus sapnus toje senoje knygutėje, kurią
man davė Deividas, ir tada, kai kartą man pavyko suvaldyti savo sapną, prasidėjo visa kita. Iš
pradžių galėdavau tai daryti tik miegodama. Galbūt dėl hormonų ar dar dėl ko. Gal būdama vaikas
dar nemokėjau valdyti minčių. Bet, dievulėliau, tai visada būdavo taip nuostabu. Tas slaptas
gebėjimas. Iš pradžių tai nutikdavo tik tose vietose, kurias galėjau įsivaizduoti. Ir iš pradžių man
nepavykdavo nukakti kur nors toli. Bet bėgant metams įgudau. O gal tiesiog tapo natūraliu įpročiu.
Dabar tai galiu daryti bet kada ir bet kur, pakilti aukštai į orą ir skraidyti. Kartą mėginau apie tai
papasakoti Deividui, bet jis tik pasišaipė iš manęs. Nutarė, kad juokauju. Tada supratau, kad jis
niekada tuo nepatikės. Todėl saugojau šią paslaptį. Kol sutikau tave.
– Štai kodėl nemiegodavai, – sako Robas. Jis paima jos ranką ir tvirtai ją suspaudžia, jos širdis
prisipildo džiaugsmo. Kaip gera, kai gali apie tai su kuo nors kalbėtis. Pasidalyti visu tuo.
– Taip, – taria ji tyliai. – Aš kalta dėl tėvų žūties. Gaisras kilo atsitiktinai, kad ir ką kalba žmonės,
bet jeigu būčiau ten buvusi, net jeigu būčiau įprastai miegojusi, būčiau pabudusi. Būčiau galbūt ką
nors dariusi. Betgi ne, aš skrajojau aukštai tarp medžių, stebėdama pelėdas, miškus, visą gyvastį, kuri
išlenda naktį.
– Kartais nutinka šūdinų dalykų, – sako Robas. – Pamiršk ir gyvenk toliau.
– Sutarta, – sako ji.
Paskui prisipažįsta:
– Ir nemanau, kad galėčiau to atsisakyti, net jei bandyčiau. Tai dalelė manęs. Dalelė mano esybės.
– Tad štai ką reiškia tos antrosios durys. Kelis kartus esu tai patyręs, bet mane jos išgąsdino.
Rašiau apie tai užrašų knygelėje.
– Kodėl nepasakei man?
– Nenorėjau, kad palaikytum mane pamišėliu.
Ji irgi spusteli jo ranką. Ji myli Robą, tikrai myli. O Deividas galbūt jį ne per labiausiai mėgsta –
ji tai jaučia, nors jis apie tai ir neužsiminė, – bet ji tikra, kad ilgainiui pamėgs.
– Na, jei tu pamišėlis, vadinasi, toks pat pamišėlis, kaip ir aš, – pareiškia ji, ir jie abu nusikvatoja.
Ji laiminga. Jis laimingas. Ir Deividas nuostabus. Jos ateitis atrodo tokia šviesi.
– Džiaugiuosi, kad ir tu gali tai daryti. Fantastiška.
– Klausyk, – sako jis, versdamasis ant šono ir pasiremdamas ant alkūnės. – Turėtume kai ką
išbandyti. Išbandyti šį tą tikrai beprotiška.
 58

Robas

Stovime prie kapo, susikibę už rankų. Būdami čia atsikratome praeities. Tariame sudie. Čia nėr į ką
žiūrėti, tik pavardė ir dvi datos. Ką daugiau galėtų Deividas iškalti tame juodo marmuro antkapyje?
Mylimai žmonai? Vargu. Šiaip ar taip, galbūt ten ir Adelės kūnas, bet iš tikrųjų šiame žemės lope juk
palaidota Luiza.
Vargšelė, meilutė Adelė. Mano tragiškoji Miegančioji gražuolė. Tokia miela ir gera, ir vis dėlto
tokia naivi. Aš savaip ją mylėjau, tikrai mylėjau. Bet čia kaip toje istorijoje apie Romeo ir Džuljetą.
Romeo manė, kad myli Rozalindą, kol išvydo Džuljetą. Kai kada meilė tokia stipri, jog pakeliui
nušluoja viską.
Atmenu kiekvieną smulkmenėlę, kai pirmą kartą pamačiau Deividą. Adelė ant žvyro, tas jos
mergaitiškas jaudulys, ir aš, stoviniuojantis paunksnėje ant laiptų, stačiai kunkuliuojantis iš apmaudo
dėl jo įsibrovimo į mūsų rojų.
Ir tada jis išlipo iš to seno kledaro, ir... tai buvo apsireiškimas... Akimirką man užgniaužė kvapą.
Jaučiausi apakęs ir nušvitęs tuo pat metu. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio – meilė, kuri nemiršta.
Adelė ir jos meilus gerumas nublanko, palyginti su tuo. Tai, ką jaučiau jai, tebuvo dulkės vėjyje.
Išsisklaidė akimirksniu. Deividas buvo stiprus. Protingas. Man patiko iš jo sklindantis santūrumas.
Toji ramybė. Pagaliau suvokiau, kodėl Adelė jį taip karštai myli, bet tuoj pat supratau, kas ją nuo jo
skiria. Ji pernelyg pažeista tokiam nuostabiam vyrui kaip Deividas. Jam reikėjo lygiaverčio
partnerio. Jam reikėjo manęs.
Visą savaitgalį buvau kone praradęs amą, burbtelėdavau tik žodį kitą, kai jis ko paklausdavo, arba
vaidinau kvailį, mėgindamas jį prajuokinti, nors iš tiesų troškau tik vieno: kad Adelė liautųsi
bruzdėjusi ir paliktų mudu vienus, kad galėčiau mėgautis jo buvimu. Tada supratau, kad privalau jį
turėti. Privalau. Tai likimas.
Abi naktis būdravau, klausiausi, kaip jie juokiasi ir dulkinasi, ir stačiai degiau iš pykčio. Troškau
jausti tas stiprias ūkininko rankas ant savo odos. Prisiminiau oralinį seksą su slaugytoja Vest​landse
mainais į marihuaną, kurią ji man vėliau atnešė, ir įsivaizdavau, kaip būtų nuostabu tai daryti su tokiu
kaip Deividas. Su tuo, kurį dievinu. Troškau liesti Deivido randus ir priminti, kad jeigu ne ji, jis iki
šiol būtų visiškai sveikas. Žengiau pro antrąsias duris ir kurį laiką stebėjau juos, kankinausi,
žiūrėdamas į jo raumeningą sėdynę virš jos, jam skverbiantis į ją. Troškau pajusti tą geismą. Tą
meilę. Tą kūną, plūkiantį savo aistrą į mane.
Kai jis išvažiavo į universitetą, jaučiausi, lyg mano siela būtų išplėšta. Jaučiausi tuščias. Kurių
galų gyventi, jei negalėsiu jo turėti? Kodėl jis turi atitekti Adelei? Naiviai, bestuburei Adelei, kuri
nesugeba įvertinti, kas jai duota? Kuri priėmė jo meilę kaip savaime suprantamą dalyką? Kuri
paveldėjo tokį didžiulį turtą ir į tai tiesiog spjauna? Jei aš turėčiau tokius turtus ir Deividą,
padaryčiau viską, kad jo gyvenimas švytėtų.
Ir kaip tik tada man į galvą šovė mintis. Paprastas ir kraupus planas.
– Važiuojam? – sakau ir pasilenkiu jo pabučiuoti putliomis Luizos lūpomis.
Jis linkteli.
 – Adamui jau turbūt pabodo laukti.
Skaisčiai šviečiant popietės saulei, mudu žingsniuojame prie automobilio, ir aš mąstau, koks iš
tikrųjų nuostabus gyvenimas, kai esi įsimylėjęs.
Antrą kartą ką nors daryti paprasčiau. Su Luiza buvo paprasčiau. Didžiausią baimę jutau
planuodamas. O ką, jeigu kas nors įvyks ne taip, kaip tikėjausi. Adelės atveju baiminausi, kad mano
planas neišdegs, nors ji ir sutiko su mano beprotišku sumanymu. O kas būtų, jei susikeistume kūnais!
Na, bent valandėlei! Ar kada pagalvojai, koks jausmas turėti kotą?
Luiza, žinoma, nieku gyvu nebūtų su tuo sutikusi, bet Adelė buvo jauna, o jauni neabejotinai kvaili,
be to, ji buvo apsvaigusi iš džiaugsmo, kad pagaliau rado žmogų, su kuriuo gali pasidalyti savo
paslaptimi. Ir, žinoma, aš jai patikau. Viskas, ko reikia. Įsišvirkščiau nedidelę dozę heroino, bet tik
tiek, kiek reikia, kad nepastebėtų, jog esu apspangęs. Išėjome į miškus kvatodami – ką ji tada pasakė?
Jeigu jau užsiimsime burtais, tai reikia daryti proskynoje naktį. Taip ir buvo.
Ir tada susikeitėme. Palikome savo kūnus, suskaičiavome iki trijų ir įėjome į vienas kito. Ji
nesuprato, kas jai smogė. Atsitiktinio marihuanos užsitraukimo nepalyginsi su heroino jėga, tam ji
nebuvo pasiruošusi. O po kelių sekundžių – adatos dūris. Mirtina dozė dovanų. Lygiai taip pat
nužudžiau ir Luizą.
Sudie, Robai, sveika, Adele.
Buvo nelengva nugabenti kūną prie šulinio. Moterys tokios gležnos, šito nesitikėjau. Sudžiūvę
lapai, purvas, prilipęs prie jo džinsų, ir maudulys, veriantis mano trapų kūną, prakaito lašams vėstant
drėgname žvarbiame ore. Vyliausi, kad pasaulis po to bus kitoks, bet viskas atrodė taip pat.
Pasikeičiau tik aš. Laikrodis į šulinį įkrito visiškai atsitiktinai. Bet man buvo nusipjaut. Deividas jį
padovanojo jai, ne man. Per daug nesikrimtau ir dėl to, kad palieku savo kūną ten pūti. Man jis
niekada nepatiko. Jis niekaip neperteikė mano vidaus. Buvau daug puikesnis už tą liguistai išblyškusį,
spuoguotą kiautą. Bet užrašų knygelę pasilikau. Vienintelis ryšys su mano ankstesniu gyvenimu.
Išplėšiau puslapius, kur rašoma apie antrąsias duris, – negalėjau leisti, kad Deividas atsitiktinai tai
sužinotų, – tada paslėpiau ją dėžėje kartu su kitais Adelės tėvų gyvenimo atsiminimais. Vis dar ją
turiu. Kas galėjo numatyti, kad ji taip pravers? Galbūt pravers ir dar kartą.
Iškart po to, kai susikeičiau su Adele kūnais, elgiausi nelabai protingai. Reikėjo vaidinti labiau
susigraužusią dėl kūno šulinyje. Manau, tai buvo pirmas pavojaus signalas Deividui. O paskui dar toji
siaubinga žinia apie nėštumą. Man ir taip buvo nelengva taikytis prie įvairiausių moters kūno
keistybių, kur čia beprisiminsi, kad turėjau susirgti mėnesinėmis. Todėl tikrai nebuvau pasiruošęs
tam, kad manyje augtų dar viena būtybė. Be to, tai buvo Adelės, ne mano, vaikas. Nenorėjau nė
dalelės jos savo naujame ir nuostabiame gyvenime su Deividu. Dar per mažai žinojau apie Adelę.
Apie jų istoriją. Ir tas nežinojimas man kliudė siekti Deivido meilės. Teko suvaidinti daugybę
nervinių išsekimų, kad tik išlaikyčiau jį šalia, netgi griebtis grasinimų.
Šį kartą yra kitaip. Deividas nepažinojo Luizos taip gerai, o aš stebėjau jos gyvenimą, mokiausi ir
dėjausi į galvą kiekvieną smulkmeną: jos gudrybes, pomėgius, humoro jausmą. Bet dabar jis mane
myli, matau tai iš jo akių. Jis išsivadavęs nuo praeities. Galbūt šį kartą aš ir pagimdysiu jam kūdikį. Ir
tapsime tikra šeima.
– Kur nori važiuoti per medaus mėnesį? – klausia jis, kai sėdime automobilyje. – Rinkis, kur tik
nori.
Mes susituokėme prieš savaitę, tik mudu metrikacijos biure. Tą pačią dieną, kai Adelė mano
tikrajame kūne buvo palaidota nykiose kapinaitėse Edinburge. Bet tik dabar, kai mes abu oficialiai
laisvi daryti, ką norim, pradėjom galvoti, apie tai, kas bus toliau. Apsimetu akimirką svarstanti
klausimą.
– „Rytų ekspresas“. O tada galbūt kruizas.
– Tu nepakenti laivų. – Nuo užpakalinės sėdynės pasigirsta plonas balsiukas, ir man nė nereikia
atsigręžti, kad išvysčiau paniurusį Adamo žvilgsnį. Jis jaučia, kad man kažkas ne taip, tik negali
suprasti kas. – Visada sakei, kad nepakenti laivų, – užsispyręs kartoja.
– Jis tik kvailioja, – sakau ir spusteliu Deividui šlaunį. – Man rodos, jis nerimauja, kad gali mane
iš jo atimti.
Šypsodamasi net sugriežiu dantimis. Vis dar yra viena nedidelė kliūtis, kurią svarbu įveikti, idant
mūsų laimė būtų pilnutinė. Deividas galbūt nepažinojo Luizos labai gerai, bet Janas pažįsta, kaip ir
Adamas. Šiuos ryšius reikia nutraukti. Užbaigti draugystę su Sofi buvo paprasta – pakako vienos kitos
užuominos jos vyrui apie galimą santuokinę neištikimybę, – bet, norint patraukti iš savo gyvenimo
Adamą, teks imtis dramatiškesnių veiksmų. Tai nebus sunku suorganizuoti. Vaikai dažnai tampa
avarijų aukomis. O sielvartas, ne paslaptis, gali tik dar labiau suartinti žmones, argi ne taip?
– Myliu tave, Luiza Martin, – sako Deividas, įjungdamas variklį, ir mes nuvažiuojame, palikdami
praeitį už nugarų.
– Ir aš tave myliu, Deividai Martinai. Labiau, nei įsivaizduoji.