Norgard Kohlhagen

Svajonių
v a i k i n a s
 Norgard Kohlhagen

S v a f a t ių
v a i k i n a s
arba

p&imob Paritete'

*sr
Vilnius,
1998
U D K 830-3
Ko87

Iš vokiečių kalbos vertė Birutė Stosiutė

Redagavo Monika Vosyliūtė

© Rowohlt Taschenbuch Verlag, GmbH, 1994

© Presvika, 1998
© Viršelio dailininkė Inga Gujytė, 1998

ISBN 9986-805-50-3
 1
— Aštuonioliktas!
— Ir vėl! Tik jau ne šitas!
— Dvidešimt trečias?
— Skonis kaip kempinės, juk žinai,
į — O tryliktas?
— Dėl manęs galima bandyti!
Pastaruoju metu per kiekvienus pietus taip kalba­
mės — mano tėtė ir aš. Apie maistą. Užsakinėju jį
„Lang — tsu”, pas kiną.
Kepinti makaronai su jautiena.
Kepinti ryžiai su kiauliena.
Spirginti lakštiniai su ryžiais bei vištiena.
Ak, vis tiek niekad valgydama nejaučiu skirtumo.
Ateis laikas, grįš Gila, mano mama. Žinoma, ji net

3
nejaučia, kas čia vyksta. Ji yra tikra, kad aš puikiai
tvarkau namų ūkį, kol ji išvykusi. Išties, kai kalbama
apie tokius dalykus, aš — „Džesi, vyresnioji dukra, jau
beveik trylikos”. Bet kai reikalai pasisuka tikrai svar­
bių dalykų pusėn, tada aš iškart tampu „per jauna”.
Iš tikrųjų svarbu yra, pavyzdžiui, Mėlynasis vakarė­
lis pas Melani. Jį Gila man tikriausiai būtų uždraudu­
si. Bet yra dar blogiau — aš net nepakviesta. Aš
nepritampu prie šutvės. Taigi sėdžiu čia su tėte ir vis
ką nors kram snoju — nesvarbu, ar saldžiarūgštę
apskrudintą žuvį, ar saldžiarūgštį kiaulienos kepsnį.
Man blogai kaip niekad. Bet kam gi tai įdomu?
— Atrodo gigantiškai, kaip manai? — sako tėtė ir
pastumia man atviruką. Kasdien mes gauname tokius
„gigantiškus” atvirukus nuo mamos. Ji Uvemė daro
kelionės reportažą. Jis skubiai išėjo atostogų, nes jos
nebus 10 dienų, o šis „pavedimas” jai atrodo'be galo
svarbus. ^
— Po tiek metųnkąi nedirbau pagįf profesiją, turiu
vėl įsitvirtinti, — taip ji sakė prieš išvykdama.
Ir man iš tikrųjų visai patinka, kad tėtis pasisiūlė
likti jos kelionės metu namie. Tiesą sakant, visai galima
pakęsti net šį kinietišką valgį. Tik nervina, kad tėtis
NIEKAS MANIMI NESIDOM I. Tuo iš karto gali
įsitikinti.
— Ką tu rengtumeisi eidamas į Mėlynąjį vakarėlį?
— klausiu jo.
Jis pažvelgia į mane, lyg būčiau ne iš tos planetos.
— Mėlynąjį vakarėlį?

4
 — Taip. Juk taip sakiau.
— Ar gali plačiau paaiškinti?
Taip ir yra.
Kaipgi aš jam paaiškinsiu, kad M elani rengia
Mėlynąjį vakarėlį ir kad visi pakviestieji turi vilkėti
mėlynais drabužiais, ir kad Nina dovanos jai mėlyną
kvepiančią lemputę bei vonios perlus. Visų pirma kaip
jam paaiškinti, kad manęs nepakvietė? Kertam, jam
tai atrodys visai nereikšminga?
— Ai, pamiršk, — sakau jam.
— Beje, ar paskui paimsi Pinę?
Tikrai. Tam aš tinku. Galiu parvesti namo mažąjį
broliuką, kuris nakvojo pas draugą. Ar aš turiu drau­
gę, tai nerūpi NĖ VIENAM ŽMOGUI.
O, kad Melani niekad nebūtų atėjusi į mūsų klasę!
Bus praėjusios jau dvi savaitės. Pirmąją dieną ji
mūvėjo kelne4 tokias madingas, o prie jų gėlėtą suknelę.
Na taip, plaukai buvo surišti, ir nuo pat pradžių ji la­
bai garsiai kvatojo. Ninai tai neatrodė juokinga. O
man — taip. Nina irgi nusipirko tokius pat drabužius.
Aš — ne.
Nina ir aš — geriausios draugės. Bent jau taip bu­
vo, kol pasirodė Melani. Jos dabar viena kitą vadina
Ceri ir Viski. (Žinaū, nes slapčia perskaičiau lapelį, kurį
Nina per matematikos pamoką siuntė Melani.)
Dar ir kitą lapelį esu išlanksčiusi; aną Melani buvo
parašiusi Ninai. Ten buvo parašyta:
SALDUS. RŪGŠTUS. CITRINA.

5
 Saldus: bučinys į lūpas.
Rūgštus: bučinys į skruostą.
Citrina: rankos pabučiavimas.
Vyšnia: į kaktą, skruostus.
Abrikosas: ilgas bučinys į lūpas.
Bananas: bučinys į lūpas (pusė minutės).
Taip, moku atmintinai, nes prieš siųsdama šį rašte­
lį tolyn perskaičiau daug kartų. Tai buvo tądien, kai
Melani man pasakė:
— Kaipgi tu apsirengusi? Tiesiog juokinga.
Kai tik užsivelku ką nors nauja, visi juokiasi iš
manęs. Aš niekur nebepritampu, kai tik Melani atsira­
do mūsų klasėje. Jaučiuosi tokia maža, beje, esu
jauniausia klasėje. Ir iki tol taip buvo. Nepaisant to,
Nina ir aš visad buvom geriausios draugės. O dabar...
Taigi mano tėtė kartais gali nuspėti kito mintis! Šiaip
ar taip staiga jis, kramtydamas paskutinį saldžiarūgš-
čio valgio kąsnį, tarė:
— Atsivesk Niną į svečius. Jau seniai jos nemačiau.
D abar galbūt galėčiau paaiškinti viską ir apie
Mėlynąjį vakarėlį. Kad Nina taip pat ten eina, o su
manim apie tai nešneka. Ir kad aš nepakviesta. Bet jis
jau pakilęs nuo stalo. Neatrodo esąs geros nuotaikos.
— Tiesą pasakius, būsiu labai laimingas grįžus Gi­
lai, — išgirstu. — Aš netinku būti namų šeimininku!
Ir pabučiavęs mane (saldžiarūgštis bučinys į lūpas ir
skruostą) išnyksta tardamas:

6
 — Svarbiausia, kad mes laikomės drauge, Džesi;
beliko tik dvi dienos, ir visa šeima vėl bus kartu.
Mano, jog viskas susitvarkys tik grįžus žmonai.
Bet niekas nėra gerai.
VISIŠKAI NIEKAS.
Jie nakvos pas Melani kambaryje ant oro čiuži­
nių — tie, kuriuos pakvietė. Timas, Mirko, Bjomas ir
Švėnas taip pat ten. Tikrai nežinau, ar miegos tik m er­
gaitės. Tačiau girdėjau, kaip Melani per pertrauką
pasakė Ninai:
— Vaikinams mes sugalvojome kai ką pikantiško.
Bėgdama paimti Pinės Kelinghuzeno gatve vis galvo­
ju apie tai. Pinės, savo mažojo broliuko. Nė vienam
mūsų šeimoje nekyla tokios pašėlusios idėjos kaip jam.
Prieš porą dienų jis man sako:
— Ar žinai, kad Jėzus buvo ožiaragis? Tai buvo kaip
tik tada, kai savo horoskope perskaičiau: „Jūsų mei­
lės pertrauka”.
Teisingai.
Apie ožiaragį taip pat tiesa.
Pine apskaičiavo: kadangi Jėzus gimė gruodžio
24 dieną, tai jis — ožiaragis.
Dabar, man tik užėjus pas jo draugą, jis sutinka mane
sakiniu:
— Ar tau neatrodo, kad mokykloje iššvaistome
daugybę laiko?
Pine mato pasaulį visiškai aiškiai. Anksčiau ir aš taip
galėjau. Tik dabar viskas susijaukė.

7
 Kaip man turėtų patikti, pavyzdžiui, tai: žingsniuo­
dama šalia Pin ės namų kryptimi (jis nesiduoda paima­
mas už rankos nuo tada, kai tik jam sukako septyne-
ri), išvystu priešais Halthuzeno baseiną Melani ir Niną.
Jos stato savo dviračius. Atrodo, lyg būtų jau nuo amžių
geriausios draugės.
Ar man nubėgti prie jų?
Ką pasakyti?
Kažko turiu imtis, kitaip sprogsiu iš pykdo, pavydo
bei nusivylimo. Įspraudžiu dvi markes Pinei į ranką.
Tenubėga nusipirkti ledų prie kiosko ir tepalaukia
manęs. Tada perbėgu gatvę ir vėl einu lėtai, kol atsidu­
riu tiesiai už Ninos ir Melani nugarų dviračių aikštelėje.
— Hei! — pasisveikinu.
Nina sutrinka mane pama-čiusi. Taigi ji dar ne visai
pamiršo, kad mes turėtume būti kartu, kad mes visad
eidavome kartu maudytis. Aš net neleidžiu jai žodžio
ištarti. Mintyse surezgiu tokius sakinius — vienas Die­
vas gali žinoti, kaip jie šauna man į galvą.
— Kaip nepasisekė! — girdžiu save tariant. — Pavė­
lavau penkiolika minučių. Vaikinas jau tikriausiai bus
nuėjęs.
Nina spokso į mane.
— Na, tikriausiai paskam bins. B ūtinai norėjo
susitikti, — šneku toliau ir apsižvalgau aplink lyg kaž­
ko ieškodama.
— Beje, jis atrodo super, — tariu pabaigoje. — Svajo­
nių princas!
Abi tokios nustebusios, kad net negali man nieko

8
atsakyti. Staiga išgirstu iš kitos gatvės pusės šaukiant:
— Džeeeeesssi!
Negali būti! Pinės ledai nukrinta žemėn. Ištepliota
burna jis šaukia mane ir bėga degant raudonai šviesai
p e r gatvę. Turiu kuo greičiau atsisveikinti. B et
nutoldama visiškai aiškiai išgirstu:
— Jai turbūt ne visi namie, — sako Melani. — Juk
tu netiki, kad ji turi draugą. Juk ji dar visai vaikelis.
Nuperku Pinei antrą porciją ledų (nors iš savo kuk­
lių kišenpinigių nelabai galiu) ir tvirtai nusprendžiu:
N U O D A BA R PA K EISIU VISKĄ SAVO
GYVENIME.
Pirmiausia dar šiandien vakare išsiųsiu tris svarbius
laiškus.
Antra, sudarysiu sąrašą vaikinų, kurie man patinka.
Trečia, nebekalbėsiu su Nina ir Melani.
Visad reikia pradėti nuo „pirmiausio”. Taigi laiškai!
Tam šiandien ypač tinkanti diena. Gilai, mano mamai,
nepatinka, kad skaitau panelėms skirtus žurnalus. Darau
tai slapčia. Gila metų metus rašė straipsnius „moteriš­
komis temomis” (taip ji juos vadina), o jos šefas kartą
tarė: „Išskyrus dietą, madą ir mezgimą daugiau niekas
moterų nedomina”. Tikėtina, kad po to dar pridūrė:
„Dar ir seksas”. Gila dėl to baisiai susijaudino. Gerai,
negaliu ant jos pykti. Paprasčiausiai ji tokia. Dabar ji
daro kelionių reportažus. Tik, mano nuomone, žurna­
lai panelėms nėra jau tokie blogi. Mūsų klasėje beveik
visi juos skaito. Norėdama sužinoti apie seksą ir meilę

9
ar dar ką nors, randu čia daug įdomaus. Todėl dabar
vartau savo žurnalą ieškodama trijų svarbių adresų.
Dabar, kol mamos nėra.
Į redakciją nusiunčiu skelbimą:
“Aš (beveik trylikos) ieškau linksmo ir gražaus
13—16 m. amžiaus draugo susirašinėti. Kas panorės
pripildyti mano pašto dėžutę? Ji labai ištuštėjusi. Ma­
no hobi: kelionės, plaukimas, juokavimas. Džesika”.
O dabar turiu iškirpti ir priklijuoti lipduką:
„Pageidaučiau „Meilės” — brošiūros apie seksualu­
mą, apsisaugojimo priemones bei nėštumą! Prašau
atsiųsti □ egzempliorių (-rius).” (Apie šį tekstą ap­
rašinėta: „Truputėlį baiminuosi pirmojo karto”. Todėl
reikia užsisakyti. Aš taip pat bijau. Bet niekam tai ne­
rūpi.)
Jau plušu prie svarbiausiojo, trečiojo laiško. Dėl
šanso.
„Tavo šansas: dalyvauk!” Taip parašyta žurnale.
„Norinčios patarimų dėl savo išvaizdos, norinčios,
kad jus madingai aprengtų bei sušukuotų, atsiųskite savo
nuotrauką bei laišką apie savo problemas į redakciją.
Slaptažodis: „Tu tokia žavi!“ Burtų keliu išrinkta panelė
bus pakviesta į mūsų fotostudiją. Žinoma, apmokėsi­
me visas išlaidas“.
Papasakosiu tik apie pusę savo problemų. Juk jų tiek
daug. Aš per maža ir per stora, neturiu puikių dantų
(priversta nešioti dantų plokštelę) ir mano plaukai labai
ploni, o dar spuogai ir nukramtyti nagai, ir... gal užteks.
Jie niekad manęs neišrinks! Bet man reikia, man juk

10
reikia šanso, kadangi man nesiseka begalė dalykų.
— Džesi, tu jau lovoje? — šaukia tėtė.
— Taip, tuojau!
— Kada bus tas „tuojau”?
Žinau tas kalbas, žinau atmintinai, skersai ir išilgai.
Bent jau sąrašą turiu sudaryti prieš guldama į lovą.
Mūsų šeimoje visi sudarinėja sąrašus.
Tėtė rašo vien tik skaičius. Tai susiję su jo profesija.
Jis dirba banke. Mama sudarinėja pirkinių sąrašus.
Užsirašo viską, o prieš išeidama dažniausiai kur nors
lapelį pameta. Pine sudarinėja savo globojamų gyvūnėlių
sąrašus. Kaskart išrenka vis naują globotinių partiją.
Aš manau, kad jis per daug žiūri televizorių, kaipgi
kitaip jo galvoje kiltų tokių idėjų? Mano vyresnysis
brolis Oliveris, dabar jau studentas ir su mumis negy­
vena, visad sudarinėdavo knygų sąrašus. Galybė knygų,
kurias norėjo perskaityti (tikriausiai jau ir perskaitė).
Nuo šiolei aš turiu tokį sąrašą:
Timas,
Mirko,
Bjomas,
Švėnas,
Sebastijanas 1,
Sebastijanas 2,
Florijanas,
Kajus.
Kai ilgai galvojusi daugiau nė vieno man patinkančio

11
neprisimenu, į mano kambarį įsėlina Pine. Jam jau
seniai laikas miegoti.
— Džesi, ar yra toks septilijonas? — maga jam
sužinoti.
— Taip, aišku, yra. Kodėl nori sužinoti?
— Sudarinėju didžiausių skaičių sąrašą.
— Kokiam tikslui?
— Dabar renku skaičius.
— Iš tikro tai turėtumei jau būti sapnų šalyje.
— Taip, taip. Tuojau eisiu. Ką čia rašinėji?
— Aš dabar renku vardus.
Tai jį patenkina.
Tikrai, pagalvoju aš, jei yra septilijonas ar panašiai,
šiaip ar taip didžiulė daugybė žmonių, nors gerai ir
nežinau to skaičiaus, vis dėlto vienas iš jų turėtų būti
tas, kuris būtų mano. O aš — jo.
Tiek daug...
Vienas iš jų kažkada mane įsimylės, o aš — jį? Bet
pirmiausia man reikia MANO ŠANSO, man patars ir
stilingai aprengs bei sušukuos. O galgi jie mane paims?
Ar galėtų būti, kad aš patiksiu tiems iš redakcijos?
 2

— Gavai daug laiškų! — pasveikina Pine mane,

grįžusią iš mokyklos. — Bet aš neatplėšiau.
Laiškų? A r jau atsakė iš redakcijos? N egaliu
įsivaizduoti. Praėjo tik dvi dienos, kai išsiunčiau anke­
tą (taip tai vadinu). Ir pagaliau regiu, jog tai tik
pavyzdžiai. Aš norėjau išbandyti, kas atsitinka, para­
šius didelėms firmoms ir paprašius prekių pavyzdžių.
Štai ir guli priešais mane skustuvas su instrukcija(„mū-
sų naujausias išradimas skutimosi srityje”), du maži
pakeliai saliami („jūs įsitikinsite mūsų produktų
kokybe”), rozmarino skystis voniai („įdėmiai pers­
kaitykite brošiūrėlę, informuojančią apie mūsų pro­
dukciją”) ir atsakymas iš marmelado fabriko („prekių

13
pavyzdžių paklausa pastaruoju metu labai išaugo, todėl
mes negalime įvykdyti visų prašymų”). Man vis tiek. Juk
laukiu ko kito.
— Iš principo, — mąsto Pine, — galėtum ir man
ką nors atiduoti.
Sakydamas „iš principo” įsivaizduoja esąs labai
svarbus ir kietas. Pastūmiu jam keletą pakuočių. Tegul
pats susinjjidą. ko trokštąs. Kai buvau tokia maža
kaip jisyfaip pat ahug kuo džiaugdavausi.
Pirfe iš tiesų kupinas susižavėjimo.
— Ar tau neatrodo, kad būtų galima iš šitų daikčiukų
paruoša, dovanėlę mamytei? — klausia jis.
Tiesa,\liĮaijW c ^ n d ie n g iaįžta.
Sužinau, <^ad jąn grįžusi T
Šiuo momentu ji sėdi su fotografu, lydėjusiu ją į
Uvernė, „M arioto” viešbutyje, nes jiems dar reikia
kažką aptarti. Mus ji pasikviečia ledų. Nuo trijų ji turi
laisvo laiko ir mes galime užvažiuoti jos paimti.
NE!
Tikrai šiandien neisiu į „Marioto” viešbutį.
Jokiu būdu.
Nina ir Melani, su kuriom aš nebekalbu, geria ten
šiandien po pietų kavą. Melani, pasipūtėlė, tikriausiai
iš savo tėvo, kuris dirba „M ariote”, sužinojo, kad
vaikinai iš grupės „Take th a t” nakvos viešbutyje.
Prezidento numeryje. Jos nupirko delfino žiedą. Nori
padovanoti jiems. Visos mano klasės mergaitės ėmė
pavydėti tai išgirdusios. Bet Melani pasikvietė tik Niną.
Ceri lydės Viski. O vakare jos kartu eis į koncertą Spor-

14
to rūmuose. Aš neturiu bilieto. Nebeturiu ir draugės.
— Tikrai neisi kartu su mumis?
Pine niekaip negali suprasti, kodėl jis turi vienas su
tėte važiuoti pas Gilą.
Tvirtinu turinti kaip niekad daug namų darbų. Bet
Gila, aišku, tuoj pat viską pastebi.
— Kažkas tau negerai? — klausia ji atėjusi į mano
kam barį. — Kodėl nenorėjai važiuoti pas m ane?
Maniau, tau patiks. Beje, mačiau Niną ir kitas tavo kla­
sės mergaites viešbučio bare. Laukė kažkokių svajonių
vaikinų — rodos, taip juos vadinate? Taip man sakė
baro savininkas.
Ji turi liautis.
LIAUTIS.
Bet ji plepa toliau.
— Mane ima graužti sąžinė, kai matau tave tokią
apsiniaukusią, Džesi. Ar taip jau blogai, kad aš buvau
išvykusi? Ar kinietiškas maistas sugadino tau nuotai­
ką? Ar kas nesiseka?
VISIŠKAI NIEKAS.
— Kodėl neatsakai? Nori, kad jausčiausi suklydusi,
o tu užsispyrusi nesakysi, kur mano klaida? Galbūt atėjo
tavo dienos, pirmosios mėnesinės, ir manęs tau trūko?
NE.
Ji apie mane nieko nenutuokia. O aš nesuprantu jos
plepalų. Tai paprasčiausiai BAISU.
Ji turėjo iš karto paduoti Raganų knygą. Raganų
knygą, kurią ji man parvežė dovanų iš Uvemė. Ištrau­
kia ją tik tada, kai jos klausimai mane jau pribaigę.

15
 Tai pašėlusi knyga. Ten gali perskaityti, kaip galima
įvairiomis frazėmis, burtažodžiais atsikratyti ligų.
Gali prisivilioti laimę ir meilę, ir visa kita. Dabar man
svarbiausias MEILĖS OBUOLYS.
Jis nepaprastas, tas receptas. Yra taip: vieną penktadienį
prieš saulėtekį turi nuskinti obuolį. Tada savo krauju
užrašai du lapelius. Pirmame parašai savo vardą bei
pavardę, kitame — vardą ir pavardę „asmens”, kurio
meilės geidi. Tada išrauki tris savo plaukus. Taip, tau
prireiks trijų to „asmens” plaukų (juokingai skamba,
nes išversta iš prancūzų kalbos). Obuolį perpjauni, iši­
mi sėklas. Plaukus apvynioji aplink lapelius ir įdedi juos
į abi obuolio puseles. Obuolį išdžiovini taip, kad jis
sukietėtų. Taip, ir vėl grįžtame prie to „asmens”: meilės
obuolį turi pakišti po jo pagalve, tik taip, kad jis nieko
nepastebėtų.
Tačiau aš nežinau, su kokiu „asm eniu” visa tai
išbandyti. Bet išbandysiu būtinai. Gal reikėtų užkerėti
Niną, kad ji vėl taptų mano drauge?
Arba Timą iš mūsų klasės, kad jis paskirtų man
pasimatymą?
Gal visgi geriau Mirko?
Ar Bjomą?
Bet kaipgi aš gausiu jų plaukų ir kaip pakišiu obuo­
lį po jų pagalve? Gilos Raganų knyga man patinka.
Betgi kaip sunku tapti ragana.
— Man irgi taip atrodo, — sako man Gila kitą die­
ną. — Buvau tiesiog sužavėta, nustebinta, kad tokia­
me regione kaip Uvemė dar egzistuoja tikras tikėjimas

16
burtais. Iškart pamaniau, kad tau tai bus įdomu.
Nežinau kodėl, bet iškart pasakau jai apie Mėlynąjį
vakarėlį, papasakoju, kad Nina ir Melani dabar —
geriausios draugės ir kad jos kikena iš manęs, ir kad aš
joms atrodau „vaikiška”.
Ji atidžiai klausosi.
— Tau blogai, — sako ji. — Ir blogiausia, kad aš
negaliu padėti. Bet gal tave paguos tai, kad aš kviečiu
tave į savo Valpurgijos nakties vakarėlį su netikėtais
svečiais.
— Kaip?
— Balandžio 30 dieną yra Valpurgijos naktis. Raga­
nos skraido per visą naktį. Mūsų gėlyne bus didžiulis
laužas su raganų šokiais, o valgysime kapotus
šikšnosparnius, virtus pelėdų sriuboje. Visi kviestieji
turi apsirengti ką nors išvirkščiai ir būtinai mėlynos
spalvos.
— Pamėgdžioji Melani? Mėlyna spalva?
— Ne, tai senoji raganų išmintis. Tik moterys, ir
būtent raganos, anksčiau žinojo paslaptį, kaip išgauti
mėlyną spalvą. Tai faktas.
Raganų puotos idėja man patinka. Nors, aišku, gali
atsitikti taip, kad aš tokį vakarą gėdysiuos savo mamos.
Dar eidama į darželį gėdydavausi, kai ji ateidavo manęs
pasiimti su milžiniška gėlėta skrybėle ant galvos. Arba
kai ji taip garsiai juokdavosi, garsiau už kitų vaikų ma­
mas. O kai ją apima čiaudulys, sakykime, kine ar kokioje
nors mokyklos šventėje, tai visi į ją atsisuka. Nepažįstu
kito žmogaus, galinčio sukelti takius g a rsu s. Išvis

17
nežinau kitų tokių mamų, kurios būtų kaip ji.
— Man tai — puiku, — sako mano tėtė. — Aš
nenorėčiau, kad mano žmona būtų normali mama.
Apie seksą ir apsisaugojimo priemones ji taip pat
nedaug tenutuokia. Bent jau man taip atrodo. Bet yra
mano vyresnysis brolis Oliveris. Septyneriais metais
vyresnis už mane. Ir tik tada atsiradau aš, vidurinysis
vaikas. Turbūt tada mano tėvai nepakankamai saugojosi.
O gal jie iš tiesų norėjo dar vieno vaiko? O Pine? Ką
jie tada galvojo? Ar pas juos visa tai visad vykdavo
iš meilės? Dabar jau jie tam turbūt per seni. O jei ne?
Pinei — septyneri, ir kas žino, gal jie mano, kad laikas
pagimdyti dar vieną vaikelį? Juokinga, bet iš jų turbūt
visko gedima tikėtis.
Jei rim tai, tai aš vienintelė mūsų šeim oje esu
protinga. Gila tuo tarpu deklamuoja eilėraštį, kuriame
yra tokios eilutės:
Taip, per visą kalną paslapčia
Nuaidi pykčio kupina kerų daina.
Raganaitės traukia prie Brokeno kalno,
Ražienom geltonom, pasėliais žaliais.
Skamba neblogai. Turbūt dalyvausiu jos raganaičių
puotoje. Kas yra tie netikėti svečiai, ji man neišduoda. Tik
tiek:
— Ateis ne tik tokie seniai kaip aš. Ateis ir tavo
bendraamžių. Ir Oliveris liks visam savaitgaliui, ir dar
atsiveš savo draugą.
Jau beveik pamiršau savo sąrašą. Ateinančiomis

18
dienomis įvyks tiek daug įvairiausių dalykų, ir aš visiškai
susimaišiau. Šiaip ar taip turiu pakeisti sąrašą. Mirko
ten nebebus. K etvirtadienio rytą, kai aš buvau
užsimovusi juodas Gilos pirštines į mokyklą, jis man
tiesiai šviesiai pasakė:
— Na, tai jau už 50 markių?
Jis net nepastebėjo, kad aš susigarbanavau plaukus.
Taip pat Ceri ir Viski nuolat pasakojo apie „Take That”
koncertą, nekreipdamos į mane dėmesio. „Gyvenimas
blogiau nei mirtis”, — parašiau ant lapelio ir palikau
ant savo kėdės per didžiąją pertrauką. Juk turėtų kas nors
manimi susirūpinti, turėtų pastebėti, kad aš apimta
depresijos. Tačiau niekas nereagavo.
Kokia laimė, kad penktadienį atvyko Oliveris ir
atsivežė kartu Abdelį.
— Abdelis yra tikęs morkos bučiniui, — mano Pine.
O aš?
Aš tuojau užsigeidžiau turėti tokį vyresnį brolį kaip
Abdelis. Jis kilęs iš Afrikos, iš Benino, man dar niekas
taip staiga nėra pradėjęs patikti kaip jis. Jam kalbant
ar juokiantis mane apima jausmas, lyg šokčiau ant
vaivorykštės. Turbūt netikęs pasakymas. Bet tai mano
jausm as. A bdelis gavo stipendiją ir studijuoja
germ anistiką. Taigi jis kalba vokiškai, bet dar ir
prancūziškai. Ir foniškai. Tai jo krašto kalba. Tikriausiai
ji nuostabi. Pine pradėjo rinkti fonų kalbos žodžius:
Kini — Kini reiškia liūtas.
Ko klo yra višta.

19
 Kpakpa vadinama antis.
Adjiuaku jie šaukia dramblį.
O labiausiai mane sužavėjo, kaip fonų kalba vienas
kitą vadina du įsimylėję žmonės:
“Mano sielos medis”.
Taip į vokiečių kalbą man išvertė Abdelis.
Aš visko galiu jo klausti, netgi tokių dalykų, kurių
niekad anksčiau nebūčiau išdrįsusi paklausti nepa­
žįstamojo. Bet jis ir nėra man svetimas, jau nuo pirmos
akimirkos.
Baigusi mokyklą keliausiu į Afriką ir susipažinsiu
ten su tokiu, kuris vadins mane savo sielos medžiu, o
aš jį irgi taip vadinsiu.
Kam tada man reikalingas tas sąrašas?
Abdelis man padarė šukuoseną su daugybe mažų
kasyčių. Taip aš eisiu į raganų puotą.
Jis stovi su manimi virtuvėje ir rodo, kaip verda­
mas afrikietiškas patiekalas, vadinamas GALIBA Mes
susmulkiname imbierą, svogūnus bei papriką. Tai bus
pragariškai aštru. Kaip sykis tinka raganų puotai.
Virdami klausomės muzikos, kurią jis atsivežė iš savo
tėvynės. Man galva nuo jos sukasi. Bet gali būti ir taip,
kad man liūdna. Visiška sumaištis mano galvoje.
Gila užsimauna mėlynas plačias kelnes ir apsivelka
šilkinę liemenę su plačiomis rankovėmis.
— Šiandien šampano diena, — sušunka ji, degda­
ma gėlyne laužą.
Šneka nesąmones.
Bet aš irgi kvailioju.

20
 Nes nesuprantu, kas man darosi.
Jei būčiau drąsi, šokčiau per laužą (kai kurie žmonės
tai gali), o Abdelis žiūrėtų, ne, jis mane gelbėtų, trauktų
iš ugnies. Juk negaliu sudegti jo akyse!
„Mažoji sesuo”, — taip jis mane vadina.
Man ašaroja akys nuo ugnies ir nuo pipirų maiste.
Tarp kitko, man visai tas pats, kad Gila man pakvietė
keletą nepaprastų svečių. Nikas, berniukas, anksčiau
gyvenęs šalia mūsų, dalyvauja čia su savo tėvais, taip
pat ir jo sesuo Katinka. Fotografas, su kuriuo Gila buvo
Uvemė, atvažiavo su sūnumi. Jo vardas Moricas, o iš
tiesų jį reikėtų vadinti mėsos gabalu arba mėsainiu, nes
jis labai nutukęs.
Nikas ir tas Mėsainis kalbasi vyriškomis temomis.
— Kaip tau patinka tie piešinėliai ant tamponų
dėžutės? — girdžiu vieną klausiant.
Kitas plačiai išsišiepia.
— Jai tikriausiai AŠS, — šnypščia vienas iš jų,
rodydamas į mane.
— Turi omenyje „asmeniškai šlykšti situacija”?
Abu ilgai leipsta iš juoko.
Pine suklūsta.
Pagal savo metus jis daug išmano, kadangi turi
vyresnę seserį.
— Ar kalbate apie tai, kaip mergaitėms prasideda
jų dienos?— klausia jis.— Mano sesei dar neprasidėjo.
Ji dar laukia.
Niekas nematė, ar aš paraudau nuo valgio, ar nuo
laužo, ar nuo kvailo berniukų pašnekesio. Niekam juk

21
tai ir neįdomu.
Gila vėl nusiteikusi padeklamuoti eilėraštį.
„Kai tik tu pažvelgi į mane, man apsąla širdis”, —
cituoja ji.
„Pakerėti tave ir išnykti — visad žaidžiu tą patį
žaidimą”.
Pasitaikius progai paklausiu, iš kur tas eilėraštis. Kai
kurie sakiniai man patinka. Kaip kad Abdelio muzika.
Vakaras turėtų taip toliau tęstis ir tęstis.
Bet nesitęsia.
Ateina kaimynai ir skundžiasi, kad per daug triukš­
maujame, ir apskritai juk draudžiama gėlyne kurti
laužus. Jie pakvies policiją, jei mes tučtuojau ne...
Taigi mes einame į kambarį ir uždarinėjame langus.
Bet visgi nesiliauju taip komiškai jautusis.
Pabudusi gegužės pirmosios rytą jaučiuosi lipni ir
drėgna.
D ar nevisiškai pabudau. Bet paskui labai greitai
buvau pažadinta. Galima sakyti, pati save pažadinau,
nes staiga tapau „mergina”.
Neseniai televizijos laidoje „Pabusk — šou” buvo
kalbama apie mergaites ir kaip jos išgyvena pirmąsias
mėnesines.
Tačiau šią akimirką su niekuo nenorėčiau apie tai
kalbėti.

22
 3
— Džeeesssi! Tau!
— Džesi, telefonas!
Dar net nespėjau kaip reikiant apsirengti tą gegužės
pirmąją, sekmadienį, ir kaipgi čia kažkas man skambi­
na?
Gal Nina, gal pagaliau suvokė, kad jai manęs trūksta?
Ne. Nepažįstamas balsas. Berniuko.
— Sveika, labas rytas! Juk visad troškai išmokti
plaukti baidare, ar ne?
Kažkam ne visi namie.
— Galėčiau tave pasiimti. Netoli jūsų, už kampo,
prie Izos krantinės susitinkam šiandien vienuoliktą.
Bus draugų iš Hamburgo. Tau reikia turėti tik normalų

23
sportini kostiumą. Valtį, baidarę, plaukiojimo liemenę
ir visa kita galėsi gauti iš mūsų.
Visiškai nieko nesuvokiu.
Pamažu pradedu suprasti, kad tas skambinantis ti­
pas — tai Mėsainis, šventęs vakar su savo tėvu foto­
grafu pas mus Valpurgijos naktį.
Dabar jis daro reklamą Vandens sporto sąjungai,
ar ką? Jis tarška apie plaukiojim ą kanojom is bei
vandens sportą ir, aišku, nenutuokia, kad prasidėjo
mano dienos ir aš užimta visiškai kitokiais dalykais. Kad
ir kaip būtų, vis tiek neičiau su juo į tą juokingą sąjun­
gą. Jis kvaištelėjęs ir per daug nusipenėjęs.
— Tai kaip? Eini su manimi? — nori sužinoti.
Niekad gyvenime neičiau su tokiu burbulu, neženg­
čiau net žingsnio per gatvę!
— Negaliu. Šiandien jau esu susitarusi, — pranešu
jam.
— Gaila!
Svarbu, kad jis pasakė „G aila!”. Skamba netgi
nuoširdžiai.
Sėdžiu savo kambaryje ant lovos ir mąstau apie tą
„gaila”.
Ar jis norėjo pasakyti, kad nori draugauti su manimi?
Ar pražiopsojau šansą?
Visgi juk yra taip, kad aš nuo šiandien tam pu
suaugusia, tokia kaip Gila ir visos kitos moterys. Su
Nina, kai ji dar buvo mano geriausia draugė, anksčiau
dažnai apie tai kalbėdavome — apie meilę ir seksą.

24
Na taip, kaip visa tai būna.
VISA TAI tęsiasi ilgai.
VISA TAI įvyksta greitai.
VISA TAI būna skaudu.
VISA TAI būna melionu.
VISA TAI neverta dėmesio.
VISA TAI yra didinga.
Taip ir neišsiaiškinome, kas tiesa. Paskui skaitėme
žurnalą panelėms. Viena rašė: „Kankinamasi, ir tiek,
toliau bus dar gražiau”. O kita: „Svarbu pastebėti, kur
yra vidinės zonos”. Ir dar viena: „Jokiu būdu nereikia
gėdytis”. Tačiau aš gėdyčiausi, net jei reikėtų paėjėti
tik keletą žingsnių su tuo Mėsainiu.
„Flirto testas” man, žinoma, taip pat nepavyko. Kai
dariau jį, paaiškėjo, kad „iš viso neturiu viliojimo
talento”. Kad „mano pasitikėjimas savimi pakirstas“.
Na ir ką?
Ar man padės, jei nueisiu su tuo mopsu plaukyti
baidarėmis?
Baisu, kad kai kas yra dar blogiau.
Šiuo atveju Muši ir Puši.
Jie — mano krikštatėviai, gyvena Odenvalde. Kartą
per metus, būtent per uosto įkūrimo minėjimo šventę,
jie atvyksta į Hamburgą.
Šįkart atvyko net pora dienų anksčiau, kaip sužinojau
iš Gilos. Jai, atrodo, palengvėjo, kad aš neturiu jokių
planų šiandienos popietę.
— Man pagirios, — sako ji, kai aš prieš dvylika

25
pasirodžiau virtuvėje ir kaip tik norėjau pakalbėti apie
visai ką kita.
— Gali nueiti pas juos į pensioną ir paskui dalyvauti
ekskursijoje po uostą. Aš šiandien tam visai netikusi.
Kada gi kas nors suvoks, kam gi kada nors bus
įdomu, kam aš šiandien tikusi?! Muši ir Puši mane
sunervina. Kiek tik prisim enu, jie visad m ane
nervindavo. Nežinau, kodėl mano tėvai išrinko juos man
krikštatėviais. Galbūt jie simpatiški. Bet man jie atrodo
paiki ir truputį atsilikę. JI Vadina jį Puši, o jis ją — Muši.
Atvykę į Hamburgą jie fotografuojasi be jokio saiko.
Būna taip.
— Muši, atsistok štai ten! — sako jis.
— O dabar tu, Puši! — sako ji.
Paskui jie pasidaro nuotraukas, kur matomi uosto
laivai arba koks nors miesčionis, arba koks nors jiems
patikęs namas, arba Alsterio garlaivis, arba šuo, atlie­
kantis savo reikalus Alsterio parke.
Aš tampu įžūli.
Būnu įžūli ir tada, kai pykstu ant savęs.
Privalau sėdėti su jais abiem prie baro kasos, važiuoti
per visą uostą ir klausytis kapitono plepalų:
— Pažvelkite į kairįjį laivo bortą. Tai, ką matote
tekant iš laivo, nėra vanduo, tai — jūreivių prakaitas.
Muši ir Puši raitosi iš juoko.
— O dabar, mielieji keleiviai, kirsime 1911 m.
atidaryto senojo Elbės tunelio vamzdžius. Šiuo metu
tunelis, deja, yra po vandeniu.

26
 Muši ir Pusi nežino, ar iš to taip pat galima juoktis.
— Dešiniojo laivo šone matome milžiniškus vaisių
sandėlius. Anksčiau bananai buvo kraunami rankomis.
Šiandien čia dirba kom piuteriu valdomos kėlimo
mašinos.
Dabar visi keleiviai kikena, o su jais ir Muši bei Puši.
Kaipgi visa tai ištverti?
Jie nuperka man vaikišką porciją, kai pagaliau
nueiname pavalgyti. Taip. Man dar dvylika. Bet beliko
tik keletas dienų. Ir jie net iš tolo nenutuokia, KOKIA
suaugusi esu nuo šiandienos. Jei su tuo Mėsainiu —
mopsu būčiau ėjusi plaukti baidarėmis, gal būtų buvę
linksmiau?
A trodau sau baisiai žingsniuodama šalia abiejų
krikštatėvių. Kažkaip atrodo, kad mano koja per dide­
lė. Tai tikriausiai dėl to, kad jie žiūri į mano kojas,
apautas sportbačiais su platforminiais padais. Negi
Odenvalde niekas tokių neavi?
Ir kaip suaugusieji gali kreiptis vienas į kitą „Muši”
ir „Puši”?
Pradedu prakaituoti. Tepasislepia jie kuo greičiau
savo pensione, o aš noriu...
Nežinau nė trupučio, ko noriu.
Geras oras mane veikia liguistai. Medžiai atrodo
storį pasipuošę žaliai. Viskas vyksta per greitai. Kaip­
gi viskas taip iš karto sužydėjo?
Net ir atviras baseinas šiais metais anksčiau pra­
dėjo sezoną. Galėjau eiti maudytis, net ir plaukyti

27
baidarėmis, tačiau užuot tai dariusi apžiūrinėju „Hambur­
go uosto įvairovę”.
„Tokia kaip aš, tokia, kuri neturi viliojimo talento,
yra beviltiška“, — galvoju aš.

Naktį sapnavau, kad mane perpjauna perpus ir vėl

suklijuoja su garstyčiomis.
— Jei sapnuoji blogą sapną, stipriai užmerk eikis.
Labai stipriai. Tada sapnas dingsta ir gali susiieškoti
naują.
Taip man patarė Pine, kai pirmadienio rytą p a­
pasakojau jam savo sapną. Gera kalbėti.
Bet ką daryti, jei košmaras vis tęsiasi?
Manasis tęsiasi. Atėjusi pirmadienį į mokyklą tuoj
pat pastebiu, kad Ninos nėra. M elani (ji šiandien
įsivėrusi sidabrinį auskarą į nosį) stovi tarp klasiokų,
ir girdžiu, kaip pasakoja apie Ceri ir apie daugybę
kraujo. Daugiau nieko neįstengiau suvokti, nes į klasę
įžengė Hiolė, mūsų anglų kalbos mokytojas. Tik per
pertrauką sužinau, kas atsitiko.
Ceri ir Viski sekmadienį buvo Soltau parke. Jos
irstėsi kažkokia gondola. Nina panoro labiau įsilinguoti
ir tada kairioji jos striukės rankovė stipriai užsikabino
už plastikinio irklo. Jos odinė striukė vis vyniojosi aplink
irklą. Ninos rankos, kaip pasakojo Melani, vos vos ne­
nupiešė.
— Sustokite! Sustokite! — rėkė Melani.
Paskutinę sekundę gondolą sustabdė. Gaisrininkams

28
reikėjo išsukinėti gondolos dalis, kad Niną išlaisvintų.
Jos ranką šiaip taip išgelbėjo.
— Tikriausiai žiauriai skaudėjo, — sako Melani.
Lyg ji būtų buvusi didžioji gelbėtoja. Melani buvo
kartu, kai Niną vežė į ligoninę. Ji gali pasakyti, kad,
ačiū Dievui, nereikia amputuoti Ninos rankos.
— Tikriausiai jau šiandien arba rytoj apie tai rašys
vietinis laikraštis, — sako Melani. — Buvau ten atvykus
reporteriams, ir iš manęs ėmė interviu. Jie klausė,
pavyzdžiui, ar šis nelaimingas atsitikimas įvyko dėl
techninių trūkumų, ar galbūt dėl neatsargumo.
Visa tai ji pasako visiškai šaltai. Visiškai šaltai ji
apibūdina kruviną Ninos ranką ir gaisrininkus, ir
greitosios pagalbos gydytoją, ir reporterius. Ir visi
susijaudinę jos klausosi.
Tiesa, kad aš pasižadėjau nekalbėti su Nina ir
Melani. Tačiau dabar turiu padaryti išimtį.
— A... ar, — klausiu, nežinia kodėl pradėjusi
mikčioti, — ar galima aplankyti ją ligoninėje?
— Pasakysiu, kur guli Ceri, — atsainiai taria Melani,
— man rytoj treniruotė, galėsi perduoti jai namų darbus.
Man visai tas pats, kad jai treniruotė, o perduoti na­
mų darbus, tiesą pasakius, taip pat nelabai pageidauju.
Tik noriu aplankyti Niną. Taip, ir pakišti jai po pagalve
obuolį. Meilės obuolį. Viskas tikrai vėl bus kaip
anksčiau, kai pabandysiu raganišką triuką iš Uvemė.
Ninai nematant pakišiu meilės obuolį po pagalve. Tik
negaliu nuskinti to obuolio ankstyvą penktadienio rytą.

29
Paimu „Griunhiokeryje” pirktą obuolį. Ir jis suveiks.
— Moricas skambino. Klausė, ar nenorėtum pažais­
ti stalo tenisą, — Taip sutinka mane grįžusią į namus
Gila.
Moricas?
A, ji turi omenyje Mėsainį. Gal ji galvoja, kad aš
jam perskambinsiu.
Tačiau, galimas daiktas, ji galvoja tik apie savo
reportažą, apie ataskaitą, kurią turi parašyti apie
kelionę, nes tuoj pat pasišalina, nors kaip tik ketinau
papasakoti apie Ninos nelaimę. Tik palieka virtuvėje
ant stalo man sąrašą, iškart aišku — vieną iš jos pirki­
nių sąrašų. Ten gana daug prirašyta, be viso kito, ir
petražolės bei pjaustažolės.
Gal ji suklydo? Kokie vėjai Gilos galvoje?
Iš jos gudrumo nepaveldėsi.
Kartais ji vadina mane „Ožkele” bei „Mažyle” ir
nori paimti į rankas. Praeitais metais ji net įsižeidė, kai
pasakiau, kad geriau jau tegul nevyksta su mūsų klase
į ekskursiją. O štai dabar vėl ji nesuranda laiko man.
Tik pameta pirkinių lapelį. Gerai. Nueisiu į „Griun-
hiokerį” ir apipirksiu šeimą. Būtinai nusipirksiu obuolį,
jis man skubiai reikalingas.

Beprotybė važinėti ligoninėje liftu, tikra beprotybė.

Jau vien kvapas. Šveitimo miltelių, pasenusių gėlių
bei nesveikų žmonių kvapas. Ir kiekviename aukšte,
kur tik liftas sustoja, — tik tai vadinama ne aukštu, o

30
„sustojimu” — matai žmones su pižamomis ar chalatais,
ir dar baltas lovas su ratukais, ir koridorius su baltomis
durim is. O ant baltų vežimėlių (kaip kitaip juos
pavadinsi?) — balti indai.
Kai su obuoliu savo rankinėje, su obuoliu, kurį pa­
ruošiau tiksliai pagal receptą, noriu aplankyti Niną,
mane beveik pykina.
Nina guli tryliktame aukšte. Visgi ne iš karto pa­
spaudžiau reikiamą mygtuką. Kažkaip man vis atrodo,
kad važinėju pirmyn ir atgal. Ir kodėl nežaidžiu dabar
stalo teniso su tešlium, vardu Moricas? Aš tokia nega­
bi meilei kaip nė viena kita mergaitė. Gal galėsiu
pasikalbėti apie tai su Nina?
— Ei, nuostabu, kad atėjai!
Nina mojuoja man dešine ranka, kai pagaliau suran­
du jos palatą.
Visų pirma pastebiu, kad jos sveika ranka apvyniota
draugystės juosta. Tokią pat nešioja ir Melani.
A nt jos spintelės pad ėta nuotrauka. Tuoj pat
atpažįstu ten Melani. Ji užsidėjusi juodą fetrinę skrybė­
lę, o kaklą puošia balta apykaklė.
— Argi ne puiku? — klausia Nina, sekdama mano
žvilgsnį. — Tiesiog puiku, kad Viski dalyvaus poni
marše. Hansos arklių fiestoje rytoj ji pati pirma įjos ant
širmio. Ar tą žinojai?
Apie tai mažiausiai norėčiau žinoti. Aš noriu vėl
susitikti su Nina, su savo drauge, ir pasakyti jai, kad
atėjo mano dienos (ji man taip pat papasakojo, kai jai

31
prasidėjo menstruacijos prieš metus).
Visai nepažįstama Nina guli ligoninėje. Aišku, žinau,
kad džiaugiasi aplankymu. Tik manęs neapleidžia
jausmas, kad taip džiaugtųsi kiekvienu, o labiausiai
Melani, kurią ji vadina „Viski”.
Nepaisant to, pakišu obuolį jai po pagalve. Apie
nelaimę — ne, aš, aišku, manau, apie nelaimingą
atsitikimą gondoloje — ji pasakoja man su visomis
smulkmenomis.
O po to vėl — istorija apie Melani.
— Tiesiog puiku, kad Viski dalyvauja dar ir miuzik­
le. „Ronjos, plėšiko dukters” premjera įvyks rugpjū­
čio 31 dieną Hamburge, Viski ten vaidins miško dvasią.
Ką apie tai manai?
Visiškai nieko. Sėdžiu baltoje palatoje, žiūriu į baltas
lubas ir netariu nė žodžio.
„Krokodilą Kalę” Nina nori atiduoti. Mūsų minkš­
tasis žaisliukas, su juo žaidėme visą amžinybę ir dėl jo
amžinai pešdavomės.
Bet tai buvo seniai.
Bent jau pabandysiu su obuoliu, o „Krokodilą Kalę”
pasodinsiu savo kambaryje ant knygų lentynos kaip
prisiminimą apie senus gerus laikus.
— Ar dar vis miegi su žaisliukais?— klausia Nina.
Jei pasakysiu „taip”, būsiu „vaikiška”, žinau tai.
Linguoju galva. Tai gali reikšti ir „taip”, ir „ne”.
— Ar iš tikrųjų egzistuoja tas, su kuriuo draugauji?
Ir to Nina paklausia, ir aš vėl linguoju galva.

32
 — Man patinka Bjomas, — taria Nina kaip tik į
palatą įeinant jos mamai. Ji atneša vaisių ir butelį
multivitaminų sulčių. Dar ir tokius sakinius:
— Tikrai džiaugiuosi matydama čia tave, Džesika.
Paskutiniu m etu net m aniau, kad jūsų draugystė
nutrūko. Nors jūs ir susipažinote, kai dar po grindis
ropinėjote.
Gerai tai prisimenu! Apie tai patiktų Gilai pakalbėti.
Beliko pakišti obuolį po pagalve.
Tai man pavyksta. Visai paprasta, nes Ninos mama
įsitaiso plačiai ant lovos ir nieko nepastebi. Jos sąžinė
prislėgta. Žinau iš Gilos apie blogų mamų sąžinę.
Kartais tai naudinga. Jos nepastebi, kas iš tiesų vyksta.
Bent jau man taip atrodo.
O man viskas nesiseka.
Neturiu draugo, kuris skirtų man pasimatymus.
Draugės, kuriai galėčiau pasipasakoti, taip pat nebe.
Man būtinai ir kuo greičiau reikalingas DIDYSIS
ŠANSAS.
Tikrai kuo greičiau.
Kitaip galiu išprotėti.

33
 4
Laimės jausmas!!!
Kaip tik tai šauna į galvą Bišofui, kadangi jis
antradienį pakeičia vieną mokytoją ir turi vesti mums
net dvi pamokas. Privalome parašyti rašinį tema „Lai­
mės jausmas”, ir norintys gali perskaityti savo darbą
per antrą pamoką klasei. Kažkas nori pasiknaisioti mū­
sų asmeniniame gyvenime. Kertam lažybų, kad aš teisi!
Šiaip ar taip aš nepasakosiu jam nieko apie savo
jausmus. Rašau:
„Patirsiu laimės jausmą, jei, pavyzdžiui, už šį rašinį
gausiu gerą pažymį. Tačiau tuo netikiu. Šią akimirką
man visai nesiseka”.
Įdomu, ar geriau ir kiek geriau sekasi kitiems.

34
Pavyzdžiui, Melani. Ji tvirtina asmeniškai susitikusi su
Robiu iš „Take That” ir dar perskaito garsiai: „Buvo
nuostabu. Kartu ėjome į diskoteką. Ją atidarė kaip
tik mums. Du asmens sargybiniai nenuleido nuo mūsų
akių nė minutei Be to, pabaigoje mes pasibučiavome. Ta­
pau dar didesne fane. Tai mano patirtas laimės jausmas.”
Bjomo (jis įtrauktas į mano sąrašą) tokie jausmai:
„Jaučiausi laimingas, kai gavau pirmąjį kompiuterį.
Kažkodėl buvau apimtas laimės jausmo, kai baigiau šeš­
tą klasę. Šis laimės jausmas susimaišęs kartu su sėkmės
jausmu”.
Švėnas pakiliai pasakoja, kaip kartu su mokinių
komanda tapo Hamburgo stalo teniso meistru. Šio tipo
taip pat nevertinu. Mergaitės, kurios pareiškia norin­
čios perskaityti savo rašinius, papasakoja daug įdomes­
nių dalykų. Sabrina patyrė nepakartojamą jausmą, kai
vienas berniukas po konfirmacijos pamokos jai pasa­
kė: „Tu man patinki”. Stefani Amelinghauzeno poil­
siavietėje, kur jos tėvai buvo pasistatę gyvenamąjį
vagonėlį, užkalbino simpatiškas vaikinas ir dabar ji apie
jį svajoja. Kristiana pamilusi savo arklį, vardu Pašėlęs
Gyvenimas. Bet apie tai jau seniai žino visa klasė, todėl
apie jos rašinį nėra ką daugiau pasakyti. Tačiau Timas!
Jo rašinys atima man žadą!
Jis skaito: „Patyriau nuostabų jausmą, kai prieš
dvejus metus kaip naujokas atėjau į penktą klasę. Buvo
laisva viena vieta. Ir kaip tik šalia sėdėjo ji — žmogau,
ji buvo graži. Tą akimirksnį negalėjau žiūrėti į jokią

35
kitą mergaitę. Bet ji sėdėjo visiškai šaltu veidu. Atsisėdęs
šalia jos pastebėjau, kaip nuostabiai ji kvepia ir kad ji
vis dažniau pažvelgia į mane. Aš paraudau. Kažkaip
nejauku buvo. Visai neturėjau patirties, kaip elgtis su
mergaitėmis. Bet galėjau pakilti iki debesų. Gerbiama­
sis pone Bišofai, daugiau apie savo pirm ąją meilę
nenorėčiau pasakoti. Tik štai dar kai kas: visa tai —
tiesa”.
Niekada gyvenime nebūčiau pagalvojusi, jog Timas
išdrįs perskaityti garsiai visai klasei tokius sakinius,
niekada!
Dar jam skaitant suvokiau: jis turi omenyje mane.
Aš tikra, kad tuomet sėdėjau šalia jo, kai jis atėjo į mū­
sų klasę. Bent jau man taip atrodo. Ar skaitydamas jis
vis nežvilgčiojo į mane? Kaip kvaila, šiandien man ant
nosies išaugo spuogas, raudonas ir bjaurus, nes ban­
džiau jį išspausti. Turbūt Timas jį pastebėjo?
Staiga mano mintyse — tik jo vardas. Timas. Timas.
Timas. Taigi jau praėjo dveji metai nuo to laiko, kai jis
mane įsimylėjo. Bet kodėl gi jis manęs nepaklausė,
ar norėčiau su juo draugauti? Galbūt kaip tik tos die­
nos laukė — šitos juokingos gegužės dešimtosios?
Iki diena, kai vyksta kažkas netikėta, tiesiog jauti tą
atmosferą. Tai susiję ne tik su manimi. Tai pašėlusi die­
na visiems. Kadangi šiandien vakare bus saulės už­
temimas. Tokį dalyką gali stebėti tik kartą per dešimtį
metų. Mėnulis pamažu pasistumia prieš saulėlydį ir
uždengia saulę. Tuo metu vyksta paslaptingi dalykai.

36
Žvėrys slepiasi apimti panikos. Paukščiai gieda vakaro
giesmes. Temperatūra nukrenta. Gaidžiai kakariekuoja
vėlų vakarą, kai pasibaigia saulės užtemimas. Nes jiems
mat atrodo, kad prasidėjo nauja diena. Per biologiją
kalbame apie visa tai. Tačiau klausausi tik viena ausimi,
karts nuo karto dirsčioju į Timą ir laukiu, per kokią
pertrauką jis pasakys, kad rašė apie mane.
Galėčiau ir aš prie jo prieiti. Ir visai paprastai ištarti:
„Ei, man patiko tavo rašinėlis; aš juk žinau, kad sėdėjai
šalia manęs”.
O gal?
Ne. Palauksiu, kol išnyks mano spuogas. Reikia
prispausti prie jo gabalėlį ledo, kažkur apie tai skaičiau.

„Jei Jonelis nepamirštų,

Tai kasdien šparagus kirstų.”
Tai Gila niūniuoja virtuvėje lupdama šparagus (jai
nuolat reikia kalbėti kažkokiais posakiais). Turbūt
reportažas jai gerai sekasi. Priešingu atveju ji būtų
atidariusi tik ravioli dėžutę ar dar ką nors panašaus...
Prieš tris mane kviečia prie telefono.
Timas!
Net rankos ima prakaituoti.
Timo nė kvapo!
Tuoj pat vėl atšąlu.
— Jokiu būdu nežiūrėk į saulės užtem im ą su
žiūronais. Ir su saulės akiniais. Jie per mažai užtamsinti.

37
Tau prireiks stiklo šukės, kurią turi ekspertas.
Visa tai man aiškinantis balsas neabejotinai yra
Mėsainio. Jis atsikvepia. Paskui vėl:
— Turiu du tokius daiktus. Galėtume nueiti į mies­
to parką ir pažiūrėti šią sensaciją.
Kodėl gi jis nepalieka manęs ramybėje? Turbūt
reikėtų jam pasakyti, kad seniai susitikinėju su kitu?
— Gali dar pagalvoti,— pertraukia jis mane.— Prieš
pusę aštuonių būsiu miesto parke, tiesiai priešais
planetariumą. Tada galėsime kartu užlipti ant stogo.
Mūsų visa šutvė.
Jis — klounas, grojantis mano nervais. Man betvar­
kant spuogą vėl sučirškia telefonas. Pagaliau Timas!
Ne, tai Kristiana, žirgų mėgėja Kristiana iš mano
klasės.
— Noriu tavęs kai ko paklausti, — nedrąsiai prade­
da. — Gal atsimeni, su kuo sėdėjau 5a klasėje?
— Net nenutuokiu.
— Ar galėtų būti, kad su Timu? Jis šiandien taip
ilgai į mane žiūrėjo. Ar galėtų būti, kad jam patiktų
žmogus, kvepiantis arkliais? Man Timas patinka. Gal
tik truputį per drovus. Kaip manai?
Dabar NESIJAUDINK, DŽESIKA!
— Jis sėdėjo su manimi, — tariu į ragelį visiškai
ramiu balsu. — Jau seniai apie visa tai išsikalbėjome.
Padėjusi ragelį pajuntu, kad spuogas padvigubėjo,
tapo beveik tokio dydžio kaip mano nosis. Ilgiau
galvodamas tik apie MEILĘ ir LAIMĖS JAUSMĄ imi

38
eiti iš proto. Aplink — vien problemos. Ir suaugusieji
čia viską suvokia. N eseniai skaičiau, kaip vienas
šventeiva skundėsi, kad vienoje informacinėje brošiūroje
rado žodžius „dulkintis” bei „traškintis”. Ir vienas
politikas teigė: „tai— fekalijų ir pamazgų kalba”. Vėliau
perskaičiau Gilos žurnale, kaip vienas šoumenas išdi­
džiai pasakė: „Dulkintis dar galiu be akinių”.
Taip, o kaipgi kitaip?
Visi skirtingai apie tai kalba, tai priklauso nuo
žmogaus profesijos. Čia ir prasideda meilės problemos.
Kiekvienas kalba skirtingai ir kiekvienam nepatinka
skirtingi dalykai, kaipgi gali atsirasti tas nuostabus
jausmas?
Ak, šiandien rytą jį patyriau. Šįryt, kai Timas paž­
velgė į mane (tikriausiai ne į Kristianą!).
„Mano sielos medis”.
Kada nors taip pasakysiu jam, Timui. Klausausi
Andželikos Kidjė kasetės. Jos dainos beprotiškos,
pašėlusios bei liūdnos. Muzika iš Benino. Galvoju apie
Abdelį. Iškyla Valpurgijos nakties vaizdai.

Turiu kur nors išeiti.

Jei pasiliksiu namie, uždusiu. Važiuosiu prie žuvies
turgaus ir priešais esančioje krautuvėlėje nusipirksiu
aštrią dešrelę su kariu. Nueisiu į antrą parduotuvės
aukštą ir apžiūrėsiu afrikietiškus muzikos instrumentus.
Pažiūrėsiu, gal paskui dar ką sugalvosiu.
— Pine, nueisi už mane prie telefono? — paklausiu

39
savo mažojo broliuko. Nes Gila užkabino ant savo durų
iškabą „NETRUKDYTI !” Ji labai rimtai.
Bet kada gi paskambins tas Timas?
— Pasakyk, kad grįšiu septintą. Sutarta, Pine?
— Galiu užrašyti tau skambinusiojo telefono numerį,
— pažada Pine.
Prieš išeidama greitai turiu apžiūrėti, kaip jis pakei­
tė savo kambarį. Dovanų popieriumi, ant kurio išpaišy­
ti dideli pinigų banknotai, jis apklijavo baldus.
— Mano kambarys — turtingiausias pasaulyje, —
sako jis rimtu veidu.
Tikrai. Anksčiau ir man į galvą galėjo ateiti tokių
minčių. Dar prisimenu, kaip su Niku gėlyne iškasėme
duobę. Buvome tvirtai įsitikinę, kad atsidursime kito­
je Žemės rutulio pusėje, kur visi žmonės stovi aukštyn
kojom...
Na, jau po savaitės man sukaks trylika, tų paikų
idėjų laikas jau seniai praėjo. Apskritai kitą savaitę
bus galas vaikiškoms porcijoms restorane ir vaikiškiems
bilietams važiuojant tramvajumi, ir visam vaikiškam
šlamštui.
Sėdu ant dviračio ir švilpiu palei Alsterį, kol pasuku
prie žuvies turgaus.
Nepaisant dešrelės su kariu, nuotaika nepagerėja.
Viskas gerai. Dešrelė pakankamai aštri. Saulė spigina į
veidą. Vėjas kaip tik gerai atvėsina.
Geriau negalėtų būti niekur, juk taip mėgstu šią
vietelę prie Elbės.

40
 Tai kodėl šlykščiai jaučiuosi?
Pamažu imu suvokti, kas yra: aš — vienintelis
žmogus, neturintis MES.
Visi turi MES.
Besikaitinančios saulutėje porelės. Turistai, lipantys
iš autobuso. Du pardavėjai dešrelių krautuvėlėje.
Vaikai, besipiktinantys žuvėdromis. Kur bepažvelgsi,
nė vienas žmogus, išskyrus mane, nevaikšto vienas.
Ilgus metus viską darydavome kartu su Nina. Visad
mes buvome dviese. Dabar aš esu viena. Ta, kuri jaučia­
si taip, lyg būtų pagauta ir negali atitrūkti nuo savęs.
Nepriklausau niekam.
Ši mintis taip išsiplėtoja mano galvoje, kad ten jau
daugiau niekam nepalieka vietos.
— Labas, gražute, gal matei mano Tedį? Jis kažkur
čia pasimetė! — kažkas sušunka man už nugaros.
Galbūt tai bandymas užmegzti pokalbį. Arba pokštas.
Vis tiek.
Greičiau dingti iš čia!
Dar niekad nesu važiavusi nuo Šv. Pauliaus bažny­
čios į Ependorfą tokiu greičiu.
Atrodo, kad ir kitiems žmonėms, ne man vienai, šią
saulės užtemimo dieną pakriko nervai. Prie „Vienuo­
lyno žvaigždės” galvotrūkčiais lekia puošni ponia Tai—
prašmatnios parduotuvės „Madam” savininkė. Kaip
išprotėjusi ji lekia per gatvę, mosikuodama rankomis
ir šaukdama: „Mano prekės! Mano prekės!” Netoliese
vienas tipas praskrenda tiesiai prieš mano vairą. Jis

41
tikrai nešasi kabyklą su sijonais ir švarkais, dar nežinia
kuo, užimtos jo abi rankos. Mes susiduriame, trumpai
regiu, kaip jis spokso į mane. Jo akyse— paniška baimė.
Jis numeta kabyklas ant dviračių takelio ir sprunka.
Visa tai trunka tik keletą sekundžių.
Priešais mane išdygsta prašmatnioji ponia.
— Mano prekės! — dejuoja ji. — Mažiausiai du
tūkstančiai markių! Mano prekės!
Paaiškėja, kad ji sėdėjo savo parduotuvėje kartu su
kita tetule ir gėrė kavą, kai jaunuolis staigiai griebė
kabyklą su brangiais drabužiais ir — šmykšt! — su visu
jos turtu per gatvę.
— Tai buvo vagis! — klykia puošnioji ponia, klykia
be galo garsiai, nes juk, savaime suprantama, keletas
žmonių stovi ir klausosi. — Jie tampa vis įžūlesni. Bet
policija. Ji turi laiko tik baudų lapeliams dalinti. Ver­
čiau jau apsaugotų verslininkus nuo nusikaltėlių!
Tiesą pasakius, niekas nenuginčys, jog ji privalėjo
man padėkoti, kad išgelbėjau jos prekes. Ir apdovanoti,
atsilyginti man turėtų. Bet jai net nešauna tokia mintis.
Ji tik vis tauzija kažką apie aliarmo įrengimus bei
ašarinių dujų balionėlius, kol pagaliau atskuba jos
kolegės ir kiti svarbūs asmenys, ima ją klausinėti ir
guosti. Turbūt tuoj ji pakvies visus tuos žmones šampano
taurei į savo parduotuvę.
Mane, aišku, pamirš.
Bent jau namie galėsiu kuo smulkiausiai papasako­
ti apie savo žygdarbį, kaip sugavau vagį ir taip toliau.

42
 Bet kam gi?
Visi kažkur išsilakstę.
Virtuvėje randu tik raštelį, ant kurio Pine suraitęs
aštuonis skaičius.
Telefono numeris?
Gana ilgas.
Turbūt su kodu.
Tai negalėtų būti Timas.
Ir ne Mėsainis.
Gal Nina iš ligoninės? Nina. Gal jau suveikė triu­
kas su obuoliu?
Nesvarbu. Surinksiu numerį.
Surenku, ir įvyksta nuostabiausias, labiausiai lauk­
tas dalykas pasaulyje. Į ragelį kalba žmogus iš žurnalo
panelėms redakcijos, nori su manimi susipažinti!!! Po
savaitės kastinge, taip tai vadinasi.
Dėl manęs saulė gali užtemti šiandien vakare nors
ir visam laikui, gaidžiai gali giedoti, nusigiedoti ir
paukščiai atvirkščiai čiulbėti! Svarbu tik viena — dabar
aš laiminga!
 5
Pasižiūrėjau žodyną. Yra žodis KASTINGAS (cast­
ing). Ir tai reiškia:
a) liejinys,
b) liedinimas,
c) vaidmenų paskirstymas.
Mhm. Ar jie paskirs man redakcijoje rolę? Šiaip ar
taip jie sakė, kad turiu ateiti į studiją 16 valandą po
pietų, tiesiog savo gimimo dieną.
— Šiais metais švęsiu savarankiškai, — pranešu
Gilai. Ji manęs nesupranta. — Ta prasme, kad nieko
nekviesiu į svečius, kadangi... taip, kadangi po pietų
būsiu užimta savo asmeniniais reikalais.
— Ir nebus ralio?

44
 Gila taip nusivylė, lyg tai būtų jos gimtadienis, o ne
m ano. Iki šiol kasm et ji m ano svečiams ir m an
organizuodavo ralį. Praeitais metais tiesiog skersai per
miesto parką. Bet, o varge, kaip ji nesupranta, kad aš
jau išaugau iš to amžiaus! Bet turiu stengtis per daug
jos nenuvilti. Jai be galo patinka tokie dalykai, jai tai —
tikras malonumas.
— Sugalvok ką nors panašaus Pinės gimtadieniui,
jis tikrai apsidžiaugs, — guodžiu ją.
Žinoma, nereikia jai išduoti, kokie mano planai
kitam antradieniui. Ir visgi mane kankina vienas
klausimas:
— Gfla, kodėl tu vis bambi dėl mano žurnalų panelėms,
ir iš viso kodėl taip piktiniesi žurnalais moterims?
Galėjau nutuokti, kad dabar prasidės didžiuliai
pamokslai. Gila visad išlaiko savo stilių. Ir pasipila:
— Tai žurnalai, kurie finansuojami ne iš pardavimo
pajamų. Todėl jų turinys negali per daug nukrypti nuo
to, ko pageidauja žurnale besireklamuojantys klientai.
Kitaip sakant, aišku kaip dieną, kad kai kurios mintys
tema GROŽIS išgąsdins reklamos savininkus. Ir todėl
kritiškos mintys šia tema visiškai nespausdinamos.
Ji pastebi, kad jos klausausi tik viena ausimi (visad
taip darau, kai ji pradeda šnekėti tokiais sakiniais).
Tačiau Gila nepasiduoda.
— Dieve mano! — piktinasi ji. — Juk pati metų
metus rašiau tuos sakinius, kurie moterims ir m er­
gaitėms atimdavo pasitikėjimą savimi. Jos vis turėjo

45
kažką savo kūne slėpti arba taisyti. Klubai per stori,
pečiai per siauri, užpakalis per daug apvalus, krūtinė
per maža. Arba viskas priešingai! Ar niekad neatėjo į
galvą tokia mintis, kad vyru oda susiraukšlėja, plaukai
pražūsta, jie nuplinka, aptunka, jų nosys tampa kaip
bulvės — nežinau, kas dar, — bet kodėl gi jiem s
neprireikia grožio patarimų? Vis dėlto juk blogiausia,
kai tau kažkas pasako, kad tu negraži. Tuoj pat pasiju­
si bjauriai, elgsiesi bjauriai ir tapsi bjauria.
Gilos žodžiuose gal ir yra šiek tiek tiesos. Pavyzdžiui,
netilau, kad Mėsainis rašytų į žurnalą, prašydamas jam
patarti, stilingai sušukuoti ir aprengti. O gal jam nie­
kas net nėra sakęs, kad jis nekaip atrodo? Na taip, ir
todėl jis jaučiasi visai gerai. Man viskas yra kitaip. Ir
Gilai nepavyks manęs perkalbėti. Netgi tokiais sakiniais:
— Tik nepatenkintos savo veidu bei kūnu merginos
ir moterys išleidžia daugybę pinigų nenaudingiems,
o kartais netgi kenksmingiems produktams!
Gila taip įsikarščiavo, kad jos nesustabdysi.
— Tik pažvelk į tokį skelbimą kaip šis, — ji paduoda
man, ir aš skaitau:
„TOBULAS GROŽIS privačioje estetinės plas­
tinės chirurgijos bei lazerių medicinos klinikoje. Visos
grožio operacijos pagal naujausius amerikiečių bei
brazilų m etodus: krūtinės padidinim as, krūtinės
sumažinimas ir standinimas, figūros koregavimas,
riebalų nusiurbimas naudojant ultragarsą, nosies, ausų,
smakro koregavimas, kosmetinės veido operacijos,

46
veido makiažo parinkimas, akių koregavimas, celiulito
pašalinimas, ilgalaikis lūpų sumodeliavimas”.
Kai Gila įsibėgėja, ima stipriai perlenkti. Tiek daug
„tobulo gro žio ” m an n ereikia, apie tai niekad
nekalbėjau, ir visgi mūsų pokalbis jau nuklydo į lankas.
Gerai, ji nieko nesužinos apie mano didįjį šansą; ji
tik neturi įsibrauti į mano gimtadienio planus. Tą
popietę manęs nebus namie, baigta!
Kai žiūriu į save veidrodyje iš arti, atrodau sau
bjauriai. Kai truputėlį toliau atsitraukiu, nesu jau tokia
negraži, netgi visai nieko.
O gal?
— Likite taip! — užbliauna man į ausis kažkoks bal­
sas.
Pine per garsiai atsuko televizorių.
Dievaži, šiuose nam uose galima išprotėti. Tau
suteikiamas didysis šansas ir tu galbūt tapsi įžymia. Bet
su niekuo negali apie tai pasikalbėti. Visiems įdomios
vien tik jų problemos.
Ar mokykloje yra kitaip?
Nina, aišku, turbūt mane išklausytų. Bet ji dar serga,
ir vis dėlto negaliu pasikliauti tuo, kad triukas su
obuoliu pavyks.
Per kiekvieną pertrauką bandau papasakoti kam nors
apie savo pasisekimą. Gal ne taip pradedu? Faktas,
niekas manęs nesiklauso. Visi kikena iš anketos, kurią
klasėje pamiršo Bišofas. Tiesą pasakius, išties juokinga.
„Kokia problem a?” — parašyta viršuje. Toliau

47
surašyta daugybė klausim ų, į kuriuos kiekvienas
mokytojas turi atsakyti anonimiškai. Ne, tiksliau
pasakius, tai — ne klausimai. Tai sakiniai, prie kurių
reikia pažymėti „taip” arba „ne”. Timas skaito garsiai:
„Daugiausia susiduriu su nepadoriais mokiniais.
Labai dažnai mane mokiniai įžeidinėja.
Dažniausiai susiduriu su nenuoramomis.
Daugiausia mano mokinių yra negabūs.
Dažniausiai mokiniai yra išsiblaškę.
Dažniausiai konfliktuoju su klasėmis.
Dažniausiai nepavyksta surasti kontakto su mokiniais”.
Ir taip toliau — visas lapas.
D edu galvą, jei mūsų rašiniuose taip dažnai
pasitaikytų „dažniausiai” ir „daugiausia”, tai už stilių
pažymys tikrai būtų sumažintas.
Ir kam reikalinga tokia apklausa?
Per anglų kalbos pamoką vis įsivaizduoju, kaip Hiolė
sėdi namie ir dūsaudamas deda kryžiukus: „Dažniausiai
nepavyksta surasti kontakto su mokiniais”. Nejučia
imu kikenti. Gal ir garsiai nusijuokiu, nes visi atsisuka
į mane, o Hiolė pasižymi pastabėlę savo užrašuose.
Jis tai daro tylėdamas, jokių komentarų, ir jo veido mi­
na nė kiek nesikeičia. Tai niekšiška, tai bjaurus triukas,
nes negali žinoti, ką jis ten užsirašė. Melani spokso į
mane, iššiepia dantis. A trodo lygiai taip, kaip aš
įsivaizduoju išsiviepusį vorą. Ai, man juk tas pats. Kitą
savaitę tapsiu įžymia, mane fotografuos žurnalui, prieš
tai sutvarkys ir išdažys. Mokykla, palyginti su visu tuo,
yra visiškai nesvarbi...

48
 Klasikinis?
Pankiškas?
Ekstravagantiškas?
Koks gi mano stilius?
Kiekvieną dieną po pietų vis matuojuosi ką nors
priešais veidrodį, kad sužinočiau, kas man labiausiai
tinka. Gimtadieniui noriu tokių drabužių, kokius dėvi
M elani. Jei prie jų apsiausiu savo sportbačius su
platforma, tai tikrai tiksiu redakcijai. Jau keturis kartus
prabėgau pro tą namą, kur turiu prisistatyti. Jis stovi
prie pat tramvajaus stotelės Zyricho gatvėje, taigi netoli
nuo mūsų namų.
Pastarosiomis dienomis atrodo, kad ta paslaptis
mane pasmaugs. Būna akimirkų, kai iš šalies žvelgiu į
Gilą ir savo tėtį — truputį nepatikliai, bet kartu ir su
rūpesčiu širdy. Galėtų paklausti, ką veiksiu po pietų.
Bet ne.
G ilai tik įdom u, ar aš sutinku, kad per m ano
gimtadienį pietums ji pagamintų „spaghetti con agli e
olio”. Visai neblogai, mėgstu šį patiekalą. Bet...
— Bet, Gila, tą dieną negalėsiu nieko valgyti su
svogūnais, nes...
Nutylu vidury sakinio ir tada greitai pasakau:
— Gal geriau išvirkime ką nors kartu vakare, kokį
nors afrikietišką patiekalą. Abdelis man užrašė, kaip
gaminti.
Ji nieko prieš ir palieka mane ramybėje. Abdelis,
tas mielasis Abdelis, jis atsiunčia man gimtadieniui

49
karolius iš žolių, išaugintų jo gimtinėje ir nudažytų
su specialiai tam auginam a sora. Prieš eidam a į
KASTINGĄ pasipuošiu jais. Visa kita tuo momentu
nublanksta. Tėvai ir Pine, mokytojas bei klasiokai —
visi jie šiandien mano akyse lyg lėlės, nustumtos į antrąjį
planą: neryškios ir visiškai nereikalingos. „Laikas!
Laikas! Laikas!” — tiksi visi laikrodžiai mūsų namuose.
Turiu paskubėti. Jau pusė keturių.
Lygiai ketvirtą stoviu priešais duris su užrašu
„KASTINGAS: METŲ VEIDAS“.
Man akyse raibuliuoja. Tiesą pasakius, visai nenoriu
iš karto tapti „Metų veidu”. Negi jau taip jiems patikau?
Durys pravertos. Stumteliu rankeną.
Pirmiausia išvystu sceną, kurioje staiposi trys ryškiai
išdažytos merginos. Jos nuleidžia akių vokus žemyn ir
atkiša lūpas.
— Šaunu! — kažkas sušunka.
Mergaitės atsistoja. Visos trys ištiesia kelius ir atkiša
į priekį klubus. Atrodo kaip milžiniškos žirafos. Niekad
gyvenime prie šitų merginų į sceną netiks tokia kaip aš.
Jaunas vyriškis su ilga garbanota plaukų uodega
šaukia:
— Veiksmo! Prašau, daugiau veiksmo!
Staiga užsidega akinanti šviesa. Fotoaparatai spragsi
ir spragsi merginoms atliekant vis sudėtingesnius
judesius.
Kažkas kumšteli man į šoną. Mergaitė, duočiau jai
šešiolika, klausia:
— Ar tave taip pat išbrokavo? — ji apžiūrinėja mane.

50
— Manau, tu per žema. Žinai, ką jie man pasakė? Kad
aš per daug nudegusi. Žodis žodin taip ir pasakė:
„Atrodai šokoladinė. Šiomis dienomis žmonės jau
nebenori į tokias žiūrėti. Turėjai tai žinoti.” — Kaip
tau patinka? O maudymosi madų katalogui reikėjo, kad
būčiau būtent tokia ruda.
Ji kiša man savo skardinę:
— Gal nori „Kolos“? Dabar bufete labai didelė eilė.
— Tiesą sakant, visai nesusigaudau, — sakau
nudegusiai mergaitei. — Ką tik atėjau.
— Na, tuom et vis tiek n e tu ri jokių šansų,—
paaiškina ji. — Ketvirtą viskas baigiasi. Galiu tau
pasakyti, kad žiuri labiausiai patinka paslaptingasis
Donos tipas. Ilgos kojos. Klasikinis veidas. Amžinas,
atsparus laiko tėkmei tipas.
— Žiuri? Kaip žiuri? — klausiu, o ji žvelgia į mane
su pasigailėjimu.
— Turėtum pažinoti nors vieną iš jų. Ten, už nugaros,
sėdi jie — kosmetikos, drabužių bei šampano firmų
atstovai, — šneka ji pusbalsiu, o paskui pašnabždomis.
— Ta storulė iš dešinės labai mėgsta žalią mėsą. Šlykštu!
Jei rimtai, aš patekau turbūt ne į tą puotą. O, kad
čia būtų Gila. Visos mergaitės, kaip matau, yra kartu
su mamomis; ir, be to, jos atrodo gerokai vyresnės
nei aš.
— Kaip tu iš viso čia patekai? — smalsu kaimynei.
Papasakoju apie laišką, apie pokalbį telefonu praeitą
savaitę. Per vidurį ji mane nutraukia:
— Dabar supratau. Tu dalyvauji visai ne „LOOK

51
OF THE YEAR”. Tu būsi kaip mergaitė „prieš” ir „po
to”. Anksčiau ir aš ten buvau.
Ji papasakoja, kaip viskas vyksta „prieš” ir „po”.
Tave nufotografuos neišdažytą ir gerai apšviestą. Pas­
kui sušukuos bei padažys antakius, užries į viršų
blakstienas, paslėps spuogus, padažys lūpas ir padarys
naują šukuoseną. Gausi ir naujus drabužius. O tada jau
nufotografuos kaip „po”.
— Būsi reklaminė mergaitė, — priduria ji ir nužiūri
mane nuo galvos iki kojų, o paskui — atvirkščiai.
— Tam tinki, — sako, nutaisiusi žinovės miną.
— Bet leisk duoti tau keletą patarimų. Jei norėsi būti
modeliu, tau prireiks nuotraukų albumo Set—Card.
*Prieš mano apspangusias akis išdygsta kažkokia
būtybė. Moteris raudonais papurusiais plaukais eina
link manęs ir klausia:
— Ar tu Džesika? Ta Džesika, kuri mums rašė?
V^rui su uodega ji sušunka:
— Jeki, štai mūsų mažoji. Žinai, tema — Suomija.
Ar paimsi ją trumpam?
Man visas kūnas šiurpsta.
Visai nemaniau, kad kažkas turėtų mane „paimti”.
Mane siutina, kad per paskutines penkiolika minučių
supratau mažiau nei pusę viso to, kas aplink mane dėjosi.
Jau nekalbant apie tuos užsienietiškus žodžius.
Vis dėlto jau sėdžiu priešais kažin kokią sieną, šviesa
spigina man tiesiai į akis, o ta „garbanotoji uodega” jau
sukinėjasi su kamera.

52
 — Dabar atsistok ir truputėlį paėjėk į kairę, — sako
jis lyg įsakinėdamas. Kodėl atsistoju, nė pati nežinau.
Jau geriau būčiau nesistojusi, nes mano koja užkliūva
už laido, viskas man susipainioja, ir štai guliu ant grin­
dų nuvertusi lempą.
Veidai ima kaisti. Žinau tą jausmą. Tai reiškia, kad
visa išrausiu. Kad galėčiau, tuoj pat pabėgčiau. Bet kur.
Kuo toliau. Tačiau tai neįmanoma. Turiu atsikelti tiems
visiems baisiems žmonėms žiūrint.
Ant mano dešinės kojos — dvi didelės purvinos
dėmės ir randas. Veidai dega.
Ar atsiprašyti, kad sudaužiau lempą? Matau, kaip
ta raudonplaukė užsidengusi burną kikena. Tada
išgirstu, kad ir fotografas juokiasi.
— Na, mergaite, tu mane ir prajuokinai, — taria jis.
— Iš kur ištraukei tuos bjaurius batus?
Kad dabar madingi batai su platforminiais padais,
jis tai turėtų žinoti! Bet nepradėsiu jam dabar aiškinti,
tam nenusiteikusi.
— Mažylė tiesiog nuostabi, — girdžiu sakant tetu­
lę raudonplaukę. — Šiai temai pasirinksime ją, gerai,
Jeki?
Ir atsisukusi į mane:
— Atleisk, net neprisistačiau, vadink mane Ginki.
Ir vėl fotografui:
— Mielasis, šiandien užteks! Pagalvok iki rytojaus,
ar imsime tą mažylę. Gerai?
Neįtikėtina, kaip jie šnekasi.
Aš jokia mažylė. Nuo šiandien man jau trylika!

53
 Ši begėdė Ginki paduoda man vizitinę kortelę ir
sako, kad pasikalbėčiau su tėvais, vėliausiai poryt ji vėl
paskambins.
O aš?
Išklibinkščiuoju iš to kambario, dvokiančio prakai­
tu ir kvepalais, nagų bei plaukų laku.
Šitą dienos dalį norėčiau kaip galima greičiau
pamiršti. Man pakaušis šiaušiasi. Tik tramvajuje prie
Kelinhuseno geležinkelio stoties man šauna į galvą
geniali mintis.
Jei rytoj bus anglų, Hiolės paklausiu, ką reiškia
SET—CARD, CASTING, ir ar jis žino, ką reiškia
LOOK OF THE YEAR.
Jis iš nuostabos neteks žado, kodėl staiga taip
susidomėjau jo dėstomu dalyku. Pildydamas tą moky­
tojų anketą galės įrašyti visiškai naują sakinį: „D au­
giausia susiduriu su labai smalsiais mokiniais”.
 6
Kai naktį negaliu užmigti, klausausi radijo. Po
vidurnakčio dažniausiai atsuku žinias apie orą jūroje ir
klausausi pranešimų, kurių tik pusę pajėgiu suprasti.
„Kategatas: vakarų vėjas keičiasi į pietvakarių.
M atom um as geras. Skagerakas: pietvakarių vėjas
stiprėja iki 6. Matomumas geras”. Pabaigoje visad
nuskamba: „Linkime visiems jūreiviams gero vėjo,
visiems budėtojams geros sargybos ir, kaip visados, be
abejo, sėkmingai sugrįžti”.
Įsivaizduoju juos, tuos visus jūreivius laivuose, plau­
kiančius naktį siaučiant audrai, kol matomumas vėl
tampa geras, ir kaip jie kimiais, džeržgiančiais balsais
traukia jūreiviškas dainas. Esu girdėjusi tokių chorų.

55
 Prakeikimas, tai jau visai nebe sapnas!
Sėdžiu lyg nendrė lovoje ir tariu sau garsiai:
— Džesi, galiu duoti garbės žodį: per Sekminių
atostogas būsi jūroje!
Pakartoju tai triskart, nes vis dar negaliu tuo patikėti.
Dalykas yra toks.
Kitą dieną po mano gimtadienio Gilai paskambino
žmonės iš „Šiandienos mergaitės” redakcijos. Aišku, ji
nesuprato nė žodžio. Bet pamažu jai paaiškėjo, kad šie
norį padaryti reportažą „Laivas suka grožio link” ar
panašiai. Tam jiems reikia mergaitės, būtent tokios kaip
aš, kuri, plaukiant laivu iš Travemiundės į Helsinkį,
gražiai aprengta, padažyta bei sušukuota bus foto­
grafuojama.
Gan normaliai skamba.
Tik, deja, aš neturiu normalių tėvų.
Manieji kartais nori visus reikalus „nuodugniai
išsiaiškinti” (taip jie tai vadina) ir jų nesustabdysi. Tik,
laimei, Gilą spaudžia laikas dėl tų kelionės užrašų. Juos
turi atiduoti dar prieš Sekmines, o pabaiga niekaip
neateina į galvą.
Taigi diskusijoms ji negalėjo paskirti daug laiko. O
tėtė tik mestelėjo juokingą klausimą:
— Nuo kada gi tu tapai tokia tuščiagarbe, Džesi?
Tada iš kelionių biuro, esančio šalia jo banko, jis
parnešė reklaminių leidinių.
„Helsinkis — Baltijos sūnus”, — parašyta ten. Ir
dar: „Vienas įspūdingiausių Helsinkio bruožų — jūra,

56
supanti miestą iš trijų pusių. Helsinkis — miestas prie
jūros”.
Kaip tik dėl to dabar vised žvali sėdžiu lovoje.
Juk ketvirtadienį vakare puikiu laivu (argi nesakiau,
kad ketvirtadienis šiaip ar taip man sėkminga diena?),
ketvirtadienį vakare Skandinavijos krantinėje, Tra-
vemiundėje „leisiuosi į kelionę” (kaip sakoma viename
prospekte). Šeštadienį pusę pirmos būsiu Helsinkyje.
Bet, deja, jau pavakary vėl išvyksime. Tačiau dar net iki
sekmadienio vakaro linguosiu ant „spindinčių Balti­
jos bangų” (kaip rašo prospekte).
Kiti sakiniai man pažada:
TIESIOG PABĖGTI NUO VISKO...
PAKVĖPUOTI JŪROS VĖJYJE...
ATSIPALAIDUOTI, ŠVĘSTI, ŪŽTI, ŠOKTI...
Taip, tą ir darysiu. Šauniai išdažyta ir aprengta naujais
drabužiais stovėsiu jūros vėjyje ir būsiu fotografuojama.
Sunku užmigti su tokiom mintim.
Galiu dar pasiklausyti „N — Joy jaunimo radijo”.
Ne per labiausiai mėgstu jų leidžiamą muziką. Bet
naktį galima jiems paskambinti. Kaip tik viena mergaitė
kalba, jos vardas Džesika, kaip ir mano.
— Aš Džesika, — sako ji. — Turiu problemą.
— Taip, kas gi tave slegia?— klausia iš radijo stoties.
— Vakar išsiskyriau su savo draugu.
— Kodėl gi?
— Nežinau. Nuolat tik ginčijomės. Bet jis man vis
dar beprotiškai patinka.

57
 — Taip, o gal bandei parašyti laišką?
— Mhm... Bet nežinau... nepadaviau jam.
— Mhm. Tai ką gi darysim, Džesika?
— Nežinau.
— Kaip manai, ar jis dabar mūsų klausosi?
— Taip, galbūt.
— Nori jam ką nors pasakyti?
Taip. Ji nori pasakyti: „Tomai, tu man beprotiškai
patinki“.
Tada iš radijo stoties:
— Iki, Džesika.
— Iki.
O dabar vėl muzika...
Įsivaizduoju jį, svajonių vaikiną, priklausantį kitai
Džesikai. Matau jį šviesų. Ir su garbana, krentančia ant
kaktos. Jo blakstienos ilgos, o akys — rudos, ne,
mėlynos. Melsvai žalios. Bet be inkštirų ant veido. Jis
vilki platų vilnonį megztinį. Galėčiau priėjo prisiglausti.
Jis — aukštesnis už mane. Nedaug, bet aukštesnis.
Jis — nuostabus iki pamišimo!
Taip galiu užmigti. Prisiglaudusi prie svajonių
vaikino, prie savo išsvajotojo.
„Savaitgalis devintame danguje”. Tai žada mano
horoskopas kelionės savaitei. Žavingas žmogus laukia
manęs. Pasinaudodama savo žavesiu išsisuku ir iš painių
situacijų. Viskas puikiai seksis.
Tiesa. Tinka prieš kelionę.
Nuėjus su Pine apsipirkti, jis pirm ą kartą prie

58
 „niurnėjimų spąstų”, prie kasos, nešaukia.
Kai paprašiau tėtės kišenpinigių kelionei, jis, pri­
merkdamas akį, greit įbruka man į ranką dar dešimties
markių banknotą:
— Gila neturi žinoti.
Kai pakuoju su mama lagaminą, ji įspaudžia rankon
du penkių markių banknotus:
— Tėtei nesakyk.
Tokie paslaugūs gali būti mano tėvai. Tikriausiai
todėl, kad dar niekad nesu vykusi viena.
Jie nuveža mane m ašina į Travem iundę. Pine
važiuojant be perstojo tauškia man į ausis visokias
nesąmones. Kažkokioje popieriaus skiautėje jis rado
pranešimą, kad artimiausiu metu Hamburgo centrinė­
je geležinkelio stoties galerijoje bus paroda „Menas
klozete”. Kas tai, jam įdomu. Kas tą darys? Kaip tai
atrodys? Taip pat jis pasakoja anekdotus apie antrą ga­
lą. Mane nervina.
Tikrai džiaugiuosi, kad pagaliau atsisveikinsiu su
savo šeima.
Su moterimi, kurią turiu vadinti Ginki, įeiname pro
siauras duris, kur gaunu laivo bilietą, tada, užkopusios il­
gais laiptais, pagaliau atsiduriame laive. Matau tėvus ir
brolį mažut mažutėlius stovinčius apačioje. Visi trys
mojuoja man. Atrodo, lyg tartųsi, kiek laiko lauks laivo
išplaukimo ir ar apskritai verta ilgai laukti. Pagaliau
pamatau juos einančius link mašinos.
Man tas pats.

59
 — Sveiki, čia mūsų mažasis kosmetikos stebuklas!
— akimirksniu nuaidi balsas šalia manęs. Tai Jekis,
fotografas.
— Mes tavęs ieškojome, kodėl vis dar stovi čia? Ar
jau matei savo kajutę? — klausia jis.
Dabar jau man tikrai vis tiek, kad tėvai išėjo. Jekis
parodo man kajutę.
Tiesą sakant, tikėjausi ją atrodysiant kaip viešbu­
čio kambarį ar panašiai. Bet tai visai nedidukė patal­
pa, kur nėra netgi lango. Stovi tik lova, naktinis stalelis
bei spinta, visi baldai išsirikiavę šalia vienas kito prie
sienos.
Gal kajutės visad tokios. Šiaip ar taip, manoji yra
maža ir ankšta, ir jaučiuosi joje svetima.
— Šalia dar yra vonia, — sako Jekis. — Gal nori
atsigaivinti? Paskui kartu eitume į rūkalių saloną.
Kai pasižiūriu į savo veidą veidrodyje, negaliu jo
pakęsti. Ant kaktos nelyginant šviežiai nupoliruoti
blizga keli spuogai. Plaukai kaip reikiant nesilaiko.
Aiškiai matyti, kad mano antakiai suaugę virš nosies.
Nenoriu net pažvelgti į save.
Rūkalių salone Ginki mums prie apskrito stalo laiko
dar dvi laisvas vietas. Šalia jos sėdi Tusi, atrodanti kaip
„brandaus amžiaus” Melani. Ji laivo kosmetikos kabine­
te dažo keleivius. M ane taip pat, bet tik keliom s
nuotraukoms. Tą ji tuoj pat pasako, žvelgdama į mane,
lyg būtų mokytoja.
— Kiek jai metų? — klausia ji Ginki.

60
 — Trylika, — atsako Ginki, o „pasenusi Melani”
tęsia:
— Sunkus amžius.
Dabar tai jau tikrai negaliu jos pakęsti.
Visi kiti prie stalo geria šampaną, o man užsakė
pomidorų sulčių.
— Į sveikatą, — sako man Jekis, — išgerkime už
mūsų bendrą darbą, Džesika. Išgerkime, kad viskas
pavyktų!
Visi susidaužia su manimi.
Tada vėl kalbasi be manęs. Šneka sukasi apie tai,
kad rytoj ryte reikėtų apžiūrėti laivą ir surasti tinka­
mų vietų fotografuoti. Pirmą dieną paveiksluos mane
neišdažytą.
— Nekrintanti į akis ir nuobodoka, — sako Ginki.
Ta Melani kopija juokiasi. Juokiasi nenuoširdžiai. Tą
iškart pastebiu. Taip pat pastebiu, kad fotografas Je­
kis kartais visai netyčia sujudina ausis.
Viešpatie, kaip juokinga!
Juokiuosi iš to net gan ilgai.
— Dieve, mergaitė atrodo pervargusi! — šaukia
kosmetologe Tusi ir vėl nutaiso Melani veidą.
— Gal greičiau nenatūraliai linksma, — sako Jekis.
— Palydėsiu jaunąją damą į kajutę, rytoj pradėsime
darbą, mūsų modelis turi būti gerai išsimiegojęs.
Kajutėje trošku ir karšta. Jekis parodo, kaip įjungti
lubose vėdinimą. Tuomet taria:
— Labos nakties! Miegok ramiai! Susitinkame ry­

61
toj aštuntą valandą.
Žinoma, galėčiau išsipakuoti daiktus. Bet neturiu
noro. Neturiu noro ką nors veikti. Tįsau ant lovos ir
matau, kad viskas sumeluota.
Čia apskritai neįmanoma KV ĖPU O TI JŪ R O S
V Ė JY JE , A TSIPA LA ID U O TI, ŠVĘSTI, Ū Ž T I,
ŠOKTI. Be to, čia sutinki žmones, kurie tokie pat
bjaurūs kaip ir tie mokykloje įgrisę iki pat kaulų čiul­
pų.
Elgiamasi lyg su vaiku. Nusviedžia į sudususią kaju­
tę. Nosis virpa kaip visad prieš pradedant verkti. Virpa
vis smarkiau. Kol staiga pasigirsta tas šnaresys. Iš
pradžių atrodo, lyg kažkas būtų prie durų. Panašiai
šiugžda ir girgžda. Paskui išgirstu teškenant vandenį.
Ir tik dabar pastebiu, kad laivas juda. Supasi ir šnirpščia,
ir galiu tik pasakyti: tai jaudina daug labiau nei maniau,
tas jausmas— taip visai paprastai gulėti lovoje ir plauk­
ti jūra.
Lagamine, virš visų niekniekių, turiu pakelį paukš­
tienos ragu ir keletą saldumynų. Čiulpiu ir kramsnoju,
čepsiu ir jaukiai įsitaisiusi perm etu akimis žurnale
panelėms, ką skaitytojai sako tema „Kaip įsivaizduoju
pirmąjį kartą”.
• Laisvai ir jaudinančiai.
• Bijau, manau, kad pirmą kartą labai skauda.
• N uostabu, jei tai įvyktų su absoliučiu m ano
svajonių vaikinu.
• Tai tu rė tų būti labai įdom u, tu rė tų nutikti
neplanuotai, visai spontaniškai.

62
 • Turėtų būti tamsu.
• Naktį, jo namuose, lovoje žiūrint siaubo filmą!
• Neįsivaizduoju, dabar dar to negeidžiu.
Mergaitės, kurios čia atsakinėja, yra jau šešiolikos
arba septyniolikos metų.
Trylikamečių jie neklausinėjo.
Būčiau parašiusi:
• Romantiška, švelnu, geriausia naktį laive...

Ar laivuose yra gėrimų automatų? Jei jau jie čia

įsirengę kino filmų salę, kirpyklą, kosmetikos kabine­
tą, sauną, restoranus bei barus, tai juk kažkur turėtų
būti ir automatai.
Nuslimpinu aukštyn į denį, spausdama rankoje Gi-
los penkias markes. Rodos, visi linksminasi šiame lai­
ve, išskyrus mane vieną.
Į naktinį klubą, į kavinę „Žvaigždžių dulkės”, į
„Mėnulio šviesos“ barą, į „Neono diskoteką” manęs
tikrai neįleistų.
Vien dėl to, kad trylika — „sunkus amžius”?
Niekur negaliu surasti gėrimų automato. Jie tiesiog
nori mane priversti gerti jūros vandenį. Aš...
Ne, negaliu užbaigti šio sakinio.
Nes to NEGALI būti.
Tai galėtų nutikti galbūt kino filme.
Bet tai yra gryna tiesa.
Aš... Taigi aš užlipu ant denio. Galbūt nuskambės
banaliai, bet saulė kaip tik slepiasi už horizonto,
pažerdama raudonus spindulius. Jie apšviečia berniuką,

63
kurio šviesūs plaukai banguodami krinta ant veido. Jis
vilki baltais džinsais ir baltu megztiniu. Bet viskas
spinduliuoja aukso raudoniu šioje keistoje šviesoje.
Berniukas (jam maždaug šešiolika) nepastebi manęs,
stovinčios už jo. Jei norėčiau, galėčiau jį paliesti. Aišku,
to nedarau. Tiesiog negaliu patikėti, kas jis iš tikro
atrodo taip kaip Tomas, kurį neseniai išgalvojau.
Sukiodamas rankoje cigaretę jis žvelgia į vandenį ir
rūko.
Stovėdama už jo sulaikau kvėpavimą.
Kaip ilgai tai tęsiasi, nežinau.
Tik žinau, jog po kurio laiko jis ima švilpauti ir vėl
nusileidžia laiptais, vedančiais į denį. Iš šono ryškiai
matau jo veidą. Dabar jis man dar labiau panašus į
vaikiną, kurio vardas Tomas.
Grįžus į kajutę kyla noras išdaužyti langą. Beprotiš­
kai karšta.
Bet palauk — čia juk nėra jokio lango.
Turiu kęsti karštį ir širdies daužymąsi, ir begalę
beprotiškų sapnų, kuriuose vis šmėžuoja berniukas,
vardu Tomas.
 7
Kaipgi galėčiau būti žvali, išsim iegojusi kaip
fotomodelis, jei jau iš pat ryto laive toks triukšmas!
Kažkas kažką rėkia per garsiakalbį. Nuo to pabundu.
Negaliu suprasti, ką ten šūkalioja. Tik pastebiu, kad
kažkas ne taip: laivas nebejuda į priekį.
Mano laikrodis rodo tik šešias. Ar eiti į denį? Rei­
kia manyti, vaikinas iš sapno neperbėgs man skersai
kelio.
K oridoriuje sutinku vyriškį mėlynu megztiniu,
atrodantį taip, lyg priklausytų laivo įgulai. Paklausiu jo,
kas atsitiko ir kodėl laivas nebejuda į priekį.
Manau, jis nesuvokia nė žodžio. Tik keletą kartų
prataria „open, open”, rodydamas nykščiu į viršų.

65
 Na, gerai jau, užkopsiu laiptais. Lipdama išvystu
didelį žemėlapį, kuriame pažymėtas mūsų laivo kelias.
Akimirksniu prie „Kopenhagen” užsidega didelis ža­
lias taškas.
Tai pamačiusi pajuntu jaudulį.
Nesu buvusi Kopenhagoje. Norėčiau kuo greičiau
išlipti, apžiūrėti miestą, užrašyti atvirukus, paragauti
daniškų ledų ir nusipirkti daniškos lakricos.
Atstūmusi duris stoviu priešais didelį pusryčių bufe­
tą su duona ir bandelėmis, sviestu, marmeladu, sūriu
ir, aišku, tūkstančiu rūšių žuvies. Stalo gale įtaisytas
kavos virimo aparatas, prie kurio kaip sykis knebinėja-
si tipas su arklio uodega, vilkįs juodu megztiniu stačia
apykakle — Jekis.
Džiaugiuosi, kad jis vienas. „Be abiejų patarškų”,
— pamanau sau.
— Labas, mano brangioji, — taria jis mane pama­
tęs ir pabučiuoja į dešinįjį ir kairįjį skruostus. Užuodžiu
jo skutimosi vandenį, ir mane mažumėlę trikdo tai, kad
jis mane apkabina.
Atsisėdame abu prie mažo stalelio prie lango. Iš čia
matyti truputis uosto. Keliamieji kranai ir kiti panašūs
dalykai, bet daugiau nieko grynai kopenhagiško.
— Kada pagaliau važiuosime į miestą?— pasiteirau­
ju Jekio.
— Į miestą? — klausia nustebęs. — Mergaite, apie
ką gi tu mąstai? Mes neturime laiko daryti čia iškylas.
Tuoj pat pradėsime darbą. Jau turiu saulėtekį dėžutėje,
— taria rodydamas į fotoaparatą.

66
 Ką gi man atsakyti?
Tik džiugu, kad be mūsų daugiau niekas nesėdi prie
staliukų. Jekis mato, jog vos nestaugiu iš nusivylimo.
Tikrai mato.
— Mano mieloji, — prataria, — turėsi prie šito
priprasti, fotomodelio gyvenimas — ne vien saldėsiai.
Ir dar karpo ausimis.
Ar jis rimtai?
Šiaip ar taip dabar turėčiau išsipakuoti lagaminą,
o paskui pasimatuoti kelnes ir megztinį, kuriuos atsive­
žė Ginki.
— Na ir ilgumas tos mergaitės kojų! — dejuoja ji.
Veik visos kelnės, kurias ji man išrinko, netinka. Kad
tik jau nepradėtų manęs matuoti ar panašiai. Žinau tai
iš Gilos.
Kartais ji įsikala sau į galvą, jog turėtų man ką nors
pasiūti ar numegzti, ir tada jau ima matuoti. Bet neišei­
na nieko doro. Ir kaskart Gila tvirtina, esą aš tuo tar­
pu vėl ūgtelėjau, pastorėjau arba suplonėjau. Tačiau
apskritai būdavo dar blogiau, kai anksčiau ji man
kirpdavo plaukus, ir visados nesėkmingai. O paskui
išliedavo ant manęs pyktį:
— Prakeikimas, dabar atrodai šlykščiai!
Su Ginki ne taip jau blogai. Gaunu baltus džinsus,
beveik tinkančius man, ir sportinį nertinį, baltą su
raudonais ornamentais.
Tiesą sakant, patinku sau, ir kaip tik apie tai
pagalvojus vėl pasigirsta tas šnaresys.

67
 Turiu omeny tą laivo sukeliamą garsą, kai jis plau­
kia į priekį.
Nuskambės juokingai, tačiau džiaugiuosi, kad jis vėl
atsirado. Ir tą pat akimirksnį pajuntu, jog baimė dingsta.
Atvirai kalbant, pačioje pradžioje truputį bijojau
fotografavimo. Man širdis į kulnus nuėjo, kai Jekis
pasakė:
— Dabar atsistok čia į kampą, tegul vėjas kedena
tau plaukus, ir nutaisyk kuo normalesnę miną.
Ginki stovėjo šalia jo ir stebėjo, kai jis šmėžavo su
fotoaparatu. Keletas žmonių ėjo pro šalį, sustojo ir
stebeilijo į mus.
Tikrai nežinojau, kaip nutaisyti tą normalią miną, ir
širdis ėmė dar smarkiau daužytis įsitikinus, jog jie bu­
vo manimi labai nepatenkinti.
— Neužmerk akių! — vis rėkė Jekis. — Šūktelk
galvą į dešinę! Dar labiau! Taip, gerai. Ne, nepraverk
burnos! Žiūrėk čia! Laikyk taip... ne, vėl nieko neišėjo.
Ir taip visą laiką.
Bet paskui... Pajutau savyje tylų virpulį. Jis perei­
na į dundesį bei siūbavimą, ir visa tai reiškia, kad lai­
vas vėl plaukia. Pamažu išplaukiame iš Kopenhagos
uosto, man darosi vis linksmiau, ir Jekiui jau nereikia
tiek daug komanduoti.
— Ar kas nors išėjo? — klausiu jam dedant naują
juostelę.
Tačiau jis tik tarsteli:
— Lik taip! — ir fotografuoja toliau.

68
 Vis dėlto tai galėtų būti tik geras ženklas.
Laukiant pietų — ir vėl pateikta daug įvairiausių
patiekalų — atsistoju už būrelio berniukų ir mergai­
čių šlapiais plaukais, lyg būtų ką tik grįžę iš baseino.
Jie kvailioja ir stumdosi, ir vienas iš jų netyčia užmina
man ant kojos.
— Atsargiai! — sušunku.
Jis atsisuka.
Tai tas pats berniukas, atrodąs taip, lyg jo vardas
būtų Tomas.
Spoksau jam į veidą. Širdis plaka kaip pašėlusi. Kažin,
ar nesimato per megztinį?
— Džesi, kaip tik tinkama šviesa. Ateik gi ant de­
nio! Vėliau pavalgysi!
Jekis tempia mane už rankovės.
— Atsargiai, — paliepia, — atsigulk į mėlynąjį
šezlongą iš kairės, užmerk akis ir deginkis.
Kodėl gi jam prireikė sunaikinti mano sapną, kodėl
būtent dabar? Gal niekados nebebūsiu taip arti Tomo.
Ir mėlynasis šezlongas iš kairės jau užimtas. Pasakau
jam, tam fotografui su arklio uodega.
Jis nesiduoda išmušamas iš pusiausvyros.
— Nieko tokio, — prataria, — nesipūsk taip!
Privalau praeiti pro visus žm ones ir paklausti
nepažįstamojo pono:
— Ar negalėčiau minutei atsigulti į jūsų šezlongą?
Nes mes kaip tik čia fotografuojame.
— Na, jaunoji panele, — šypsosi ponas šezlonge,

69
rodydamas aukso dantis, — o kas būtų, jei nusi­
paveiksluotume kartu? Ant mano kelių dar yra vietos.
la i sakydamas pamerkia akį. Laimei, laive ne vien
akiplėšos suaugusieji. Yra, pavyzdžiui, pagyvenusi
dama, kuri užkalbina mane, besiruošiančią eiti į kaju­
tę persirengti vakarienei.
— Atleiskit, — sako, — stebėjau jus visą dieną. Ar
sukate čia filmą?
Taip greitai nesusigriebiu, ką atsakyti, todėl tik
linkteliu galva.
— Ak, — taria, — norėčiau jūsų kai ko paprašyti.
Mano anūkė, žinote, ji renka autografus, pagalvojau,
gal būtumėt tokia maloni...
Pasiknaisiojusi rankinėje ištraukia voką ir šratinu­
ką ir įbruka juos man į ranką.
Artimiausiu metu dalinsiu autografus. Iškeverzoju
ant voko „Džesika” (atrodo lyg tikra keverzonė, nes
rašau stovėdama), o nepažįstama dama taria:
— Nuoširdžiai dėkoju ir linkiu visa ko geriausio.
O, kad būtų matę mano klasiokai...

Vakarienei pateikiam as didžiulis meniu, keturi

patiekalai, o pabaigai ledai su karameliniu glaistu. Visi
keleiviai persirengę. Atrodo įstabiai, kai jie sėdėdami
mažomis grupelėmis šnekučiuojasi. Man įėjus į valgyk­
lą visi nuščiūva. (Šiaip ar taip, aš manau, kad visi.)
Man tas pats.
Prieinu prie stalo, kur Jekis man laiko užėmęs vietą.
Galvoje vis dar aidi jo balsas: „Atsistok čia, Džesi.

70
Dabar pamąstyk apie ką nors linksma. Ne, neišsišiepk
taip plačiai. Taip gerai. Dar kartelį taip pat. Labai ge­
rai. Dabar labiau šonu. Ne, ne taip smarkiai. Lik taip.
Taip, dėkui”.
Viskas galvoje taip sujaukta.
Jei dabar kosmetinė tetulė pasakys, esą aš pervargu­
si, kaip ji teigė vakar, tai patirs kai ką įdomesnio.
Bet ji to nesako.
Sėdi man priešais ir išblyškusi spokso priekin į vie­
ną tašką.
— Kelionė laivu man ne į gera, — prataria ji Jekiui.
— Mano apytaka sutrikusi. Jau seniai žinau.
O man viskas sukasi ratu, daugybė balsų ir visa ki­
ta.
— Eime po vakarienės į „Burinio laivo” barą, —
pasiūlo Jekis. — Džesika, ar dar galėsi? Tada gali eiti
su mumis valandžiukei.
Jo nuotaika tikrai puiki galbūt todėl, kad patenkin­
tas nuotraukom is. Ir dar, kad išgėrė gana daug
raudonojo vyno.
Aišku, tuoj pritariu jo pasiūlymui. Kodėl gi neinu
tučtuojau?
Na taip, man reikia laukan ir šiaip, nenorėčiau saky­
ti Jekiui, todėl pakylu ir sakau:
— Susirasiu jus bare.
Sunku patikėti, koks didelis laivas. Ir kaip sunku
jam e orientuotis. B ent jau m an. A pieškau p o rą
koridorių ir užlipu bei nulipu galybe laiptų, kol suran­

71
du reikiamas duris. Tas ilgas ieškojimas kaltas, kad
negaliu tikrai pasismaginti.
Aišku, aš laukiau to, troškau sėdėti kėdėje prie ba­
ro, ką nors gurkšnoti ir pasakyti daug įdomių dalykų.
Bet galų gale atėjusi į barą tuoj pat pajuntu, kad
šiandien nieko iš to neišeis. Ginki ir kosmetinė tetulė
atsisėdo Jekiui iš kairės ir dešinės ir užkėlė koją ant
kojos. Visa trijulė rūko.
Man nėra čia vietos.
Aukščiau, ant denio, girdėti garsus m ergaičių
kvatojimas bei spygavimas.
— Niekada daugiau, — rėkia vienas balsas, — kaip
tas žodis? Pasakyk dar kartą!
— Kapakeito! — atsako žemas balsas.
— Argi galima tai valgyti?
— Žinoma. Skonis kaip džiovintų didstinčių. — Vėl
žemas balsas.
— Turėtum Helsinkyje pakviesti mus paskanauti. Ar
eisime į sauną? Ar jau per vėlu?
Dvi mergaitės ir berniukas prašvilpia pro šalį. G a­
liu prisiekti, tas berniukas — tai Tomas. Dar galėčiau
prisiekti, kad viena mergaitė — Melani.
Ko gi jai prireikė šiame laive?
Ji mane šnipinėja?
Ar man galvoj pasimaišė?
Ar ji eis su mano svajonių berniuku Tomu į sauną?
Nesąmonė, tai nepažįstami keleiviai praskuodžia pro
šalį. R eikia liautis galvojus apie tokią daugybę
beprotiškų dalykų. A

72
 Kai eidama pro kioską pastebiu, jog jis tebedirba,
nusiperku cigarečių ir žurnalą, kurio viršelis skelbia:
„6 puslapiai.
KAIP PRIE JO PRIEITI?
Flirtavimo patarimai net ir visai drovioms!”
Lovoje užsidegu cigaretę, nors kajutėje kabo didžiulė
lenta: „Rūkyti lovoje draudžiama!”
Man cigaretės nieko nereiškia. Visgi sudūmiju dvi.
Ir atidžiai studijuoju, kaip prieiti prie berniuko, jei esi
labili drovi.
Taigi gali užrašyti ant popieriaus lapo, alaus skar­
dinės dangtelio arba kokio raštelio, kad norėtum su
juo susitikti. Jį įkišk jam į švarko kišenę, į mokyklinį
arba pirkinių krepšį. Tada turi paslaptingai nusišyp-soti
ir tuoj pat žvelgti į tolumas.
Gali prieiti prie jo ir tarti:
— Labas, darau apklausą tema „Flirtas” mokyklos
laikraščiui. Ar gedėčiau apie tai su tavim šnektelti?
Aš manau, kad nei vienas, nei kitas būdas netinka
keliaujant laivu. Kaip galima taip greit nukreipti žvilgs­
nį į tolumas?
Ir jau visai nieko neišeis, jei Jekis bus netoliese ir
varinės mane iš vienos vietos į kitą fotografuotis.
Tai šitaip. Ir kad būtent laive turiu atlikti apklausą
mokyklos laikraščiui, nepatikės nė vienas.
Geresnis patarimas diskotekai.
Turėčiau nusišypsoti berniukui žiūrėdama į jį. „Bet
nespoksoti!” — įspėja. — „Thimpi pasižiūrėjimai efekty­

73
vesni. Minutėlę luktelk, kol liks vienas. Tada eik pro
šalį ir lengvai jį palytėk. Gali tarstelti „labas” (tik būtinai
namuose pasitreniruok prieš veidrodį)”.
Ar visada atrodau lyg būčiau be vieno šulo?
Stovėdama priešais veidrodį vonioje ir šūkaliodama
„labas” imu pati savęs bijoti.
Galėčiau būti vampyras, norintis įsivilioti ką nors į
savo kapą — panašiai taip atrodo ir mano „labas”.
Dangau aukščiausias, mano vokai užkritę, dantys ne­
lyginant raganos, o ant smakro, kai toks prausyk-los
apšvietimas, matyti lyg barzdelė.
Reikia pasitreniruoti tą „labas” kur nors kitur.
Gal rytoj, kai padarys makiažą?
Visa, ką noriu savyje pakeisti, galiu kosmetinei tetulei
atmintinai išvardinti.
Vokai neturi būti užkritę.
Spuogai privalo išnykti.
Antakius reikia išpešioti.
Nosis turi atrodyti smailesnė.
Lūpos seksualesnės.
Kai veidas sutvarkytas, tada jau nebe problem a
paprasčiausiai berniukui ištarti „labas”.
Jei į tai neatsakys, nieko nelaukusi tęsiu: „Matau
čia tave nebe pirmą kartą”.
Nė trupučio melo. Nors žurnale parašyta, kad taip
reikėtų kalbinti vaikiną diskotekoje, vis dėlto ir laive
tinka.
Katastrofa tik, jei viskas nesiseka, jei nė vieno sakinio

74
neišspaudi.
Patarimas tokiu atveju — jokiu būdu nevaidinti įsi-
žeidusios!
„Išdidžiai pasitrauk!
Galiausiai juk ir kitos motinos turi šaunių sūnų!”
Kaip atrodo tas „išdidus pasitraukimas”, nė ne­
nutuokiu. Bet esu įsitikinusi, kad jei būsiu puikiai
sutvarkyta, galėsiu viską.
Rytoj vakare eisiu į barą ir linksminsiuosi kaip pa­
šėlusi.
Po manimi dunksi ir sūpuojasi laivas.
Snausdama pamanau sau: laivas — tai didžiulis
žvėris, ryjantis bangas.
Sakinys man patinka. Pasiimu jį į savo sapnus.
 8
Lyg tyčia grimuotoja mane kitą rytą pažadina. Ji
barbena į mano kajutės duris. Dar pusiau snaudžiu, kai
išgirstu jos šaižų balsą:
— Kelkis! Bet vikriai, vikriai, jau devynios!
Galvoju sau: su ta jau geriau nesiriesiu.
Mano laikrodis rodo tik aštuonias. Neatsakau jai,
tačiau visgi šoku iš lovos.
Ji vėl klykauja už durų:
— Pabusk! Pa—busk!
Pamąstau sau: su fotomodeliu taip niekas nekalba.
Tikrai jie visi jau papusryčiavę, kai įžengiu į
restoraną, o į mane sužvairuoja toli gražu ne draugiš­
kai. Man vis tiek, man tas pats. Atsinešu juodos kavos

76
ir džiūvėsį, atsisėdu šalia jų ir netariu nė žodžio.
— Miela Džesika, — prakalba Jekis po to, kai aš
jau išgėriau tylut tylutėliai du puodelius kavos (tylut
tylutėliai ir šlykštėdamasi, nes labiau mėgstu kakavą,
bet ši, deja, jau pasibaigusi). — Miela Džesika, vakar
buvai nuostabi ir tai žinai, bet visgi negali sau leisti
vaidinti didelę žvaigždę. Tikrai žinai, jog norėjome
susitikti šįryt aštuntą valandą. Ar ne?
„Kaip mokykloje“,— pamanau. Atsakydama ištariu:
— Dabar penkiolika po aštuonių. Taigi atsiprašau,
kad pavėlavau penkiolika minučių.
Man atsakymas patinka.
Bet jie pradeda kaip išprotėję kalbėti per kits kitą.
Atseit greit pusė dešimtos ar panašiai. Kol Ginki kaž­
kas šauna į galvą, kol ji pagaliau prisimena kažką svar­
baus.
— Jeki, — sušunka, — m anau, kad mes tikrai
neteisūs. Juk jos vakar vakare nebebuvo, kai persukome
laikrodžius. Jos laikrodis blogai eina!
Tai šit kaip. Jie iš tikrųjų neteisingai su manimi el­
giasi. Vakar jie pagal Suomijos laiką pasuko laikrodžius
viena valanda į priekį. Apie tai nieko nežinau, kadangi
drybsojau lovoje, kai tą paskelbė. Visai be pagrindo
buvo man nedraugiški, visų pirma ta išblyškusi kos­
metinė tetulė.
Mane nervina, kai su manim elgiamasi nepelnytai.
Kiti to, aišku, nesuvokia. Jie mano, jog aš aikštin­
ga, sunkaus charakterio ar panašiai.

77
 Man vis viena.
Paprasčiausiai nesiklausau jų ir neatsakinėju, jei
manęs ko paklausia. Mums sėdint prie pusryčių stalo
pro šalį praeina vaikinas. Aišku, turiu omeny vaikiną,
kuris gal vardu Tomas. Pastebiu, kad eidamas atsisuka
į mane, ir iškart nutinka taip, lyg būčiau paspaudusi
sau kažkur mygtuką. Man burna prasiveria, balsas
garsiai visai aplinkai ištaria: „labas!”, o tada vėl burna
užsidaro. Bet vaikinas jau seniai nuėjo.
Jekis pagavo mano „labas!”.
— Taigi labas, Džesika, — atsako draugiškai. —
Tuomet viskas turbūt vėl gerai. Ir — pradėsime! Dabar
padarysime seriją apie gimnastiką, o paskui tave tvar­
kys. Gerai?
Kai tik išgirstu žodį „gimnastika”...
Jekis ir Ginki tą išgalvojo. Turiu apsivilkti sportiniais
drabužiais ir daryti mankštos pratimus baltame fone.
— A r žinai Cat—Stretch? — teiraujasi Ginki. —
Tai švelnioji gimnastika. Labai panašiai daro katės, kai
nusnaudusios rąžosi ir raivosi, kad išsijudintų. Pažvelk,
taip lyg katė išliesi nugarą. Eisi keturiomis, pradžioje
tiesia nugara. Paskui iš lėto nuleisi galvą tarp rankų ir
išlenksi nugarą.
Dar ko. Neisiu keturiomis ir, jau dėl Dievo, nesivolio-
siu ant grindų, ir nelankstysiu nugaros. Nedarysiu, net
jei ir ant kelių manęs prašytų.
Nedarysiu to, nes Tomas ir jo draugai stebi. Šalia
jo stovi blondinė, jos akys išties panašios į katės, ir

78
ji iššiepia dantis. Kiti du vaikinai sėdi su cigaretėmis
ir „Kolos“ skardinėmis saulėje. Beje, jų šutvei priklau­
so labai rudai nudegusi panelė, į kurią negaliu gerai
įsižiūrėti, nes ji užsidėjusi didžiulius akinius nuo sau­
lės.
— Eik šen! — spaudžia Jekis. — Pradėk, Džesika!
Ne, nepradėsiu.
Dabar Ginki pasistiebia ir tiesia aukštyn rankas.
— Gali pradėti nuo šito pratimo, Džesi. Kuo aukščiau
ištiesk rankas!
Aš stoviu kaip įbesta.
Akių krašteliu matau, kaip blondinė kumšteli Tomui.
Ar ji rodo į mane?
Atvirai kalbant, malonu būti įžymia, kai sėdint
restorane visi apie tave kalba arba kai paprašo autogra­
fo.
Bet čiagi?
Jekis nekantrauja. Ir Ginki su Blyškiaveide, kurios
stovi šalia jo, atrodo lyg pyktų.
— Nesipūsk taip! — vėl išgirstu Jekį sakant. — Juk
gali dar pakelti rankas!
Iškeliu rankas. Tačiau jos pačios nusvyra — juokin­
ga. Bet tikrai nežinau, kaip tai vyksta. Sportiniai rūbai
man ne visai geri. Su jais atrodau rieboka. Be to, žiūri
n ereikalingi žmonės. Ir šiaip šiandien nuo pat ryto man
liūdna.
— Tai beprasmiška, — taria Jekis ir purto galvą. —
Absoliučiai beprasmiška. Ji dabar niekam tikusi.

79
 Turbūt nė vienas žmogus nesupras, bet aš iš tikrųjų
negaliu. Todėl paprasčiausiai pasitraukiu iš čia.
Einu su šituo baisiai ankštu kačių gimnastikos
kostiumu pro visus žmones, taip pat ir pro šviesųjį Tomą.
Grįžusi į kajutę imu žliumbti. Kaip mažas vaikas. Ži­
nau tai. Bet yra taip, kaip yra.
A nt lovos guli vakarykštis žurnalas. A tverstas
puslapis „Kaip prieiti prie svajonių vaikino?” Pastūmiu
jį taip, kad jis nuskrenda net iki prausyklos.
Kodėl gi laivas nesiliauja plaukęs?
Turėtų kur nors priplaukti, aš noriu išlipti.
Bet laivas, aišku, nesustoja. Vienintelis dalykas, ku­
ris tikrai įvyksta, yra tas, kad mano veidas nuo ašarų
tinsta ir tampa vis raudonesnis.
Dar guliu lovoje, kai kažkas tyliai pabarbena į duris.
— Ar galiu įeiti? — klausia Ginki už durų.
Ji paklausia labai švelniu balseliu. Jaučiu per duris.
Atidarau duris ir nusuku veidą į šalį. Ji kresteli ant lovos,
ir aš atsisėdu šalia. Bet į ją nežiūriu.
— Paklausyk, Džesika, — sako, — nežiūrėk į viską
taip tragiškai. Apsišlakstyk veidą šaltu vandeniu,
pavaikštinėk porą minučių šviežiame ore, ir vėl viskas
bus gerai.
Džiaugiuosi, kad ji nesibara. Bet kartu suvokiu, jog
ji manęs nė trupučio nesupranta. Kaipgi pasidarys ge­
rai, šliūkštelėjus ant veido šalto vandens? Kuo čia dė­
tas šviežias oras, jei man liūdna?
— Vakar tu mums taip patikai, — prataria Ginki. —

80
Jekis tavimi labai patenkintas. Buvai beveik kaip mažo­
ji profesionalė. O tas mažas nesusipratimas šiandien
rytą, juk jį galima užmiršti. Aš apie tai jau visai
nebegalvoju.
Aišku, kad galvoja. Kitaip apie tai neužsimintų!
— Eikš, Džesika, eime su manim. O gal norėtum
pabūti viena? — klausia Ginki.
Pasakau, kad mieliau pabūčiau viena, ir ji išeina. Prie
durų paprašo kiek galima greičiau užlipti ant denio.
Dabar papasakosiu kai ką juokingo. Kaip tik ieškau
krepšyje popierinių nosinaičių. Ir ką gi vietoj jų
surandu? Raganų knygą, kurią Gila parvežė iš Uvemė.
Žvelgdama tiesiai vėl viską prisimenu: Melani, ir kaip
ji pavogė iš manęs Niną; burtų triuką su obuoliu, ir
kaip jis nepavyko; Mėlynąjį vakarėlį, ir kaip manęs ten
nepakvietė. Bet visų pirma tai, kad aš žūtbūt noriu tap­
ti įžymia ir atrodyti geriau nei Melani, ir kad trokštu
patikti vaikinui, kurio man visi pavydėtų — Viski ir Čeri
labiausiai.
N epraeina nė dvi minutės, o mano liūdesys jau
galutinai pradingęs.
— Jeki,— tariu užlipusi ant saulėto denio,— galime
tęsti, ir norėčiau atsiprašyti.
Jis vėl pakarpo ausimis.
— Gerai, — sako, — tuoj pradedame!
Būna akimirkų, kai man galva iš laimės svaigsta. Tada
paprasčiausiai negaliu patikėti tuo, ką patiriu. Tai
sapnas, manau, tai negali būti tikrovė, kad aš iš tiesų

81
visa tai išgyvenčiau. Negaliu patikėti, kad tai aš.
Tokia akimirka kaip tik ateina, kai Blyškiaveidė daro
man makiažą. Keliais smeigtukais ji nuima man plaukus
nuo kaktos, ir staiga mano veidas tampa toks didelis.
Tada ji pešioja, dailina man antakius. Iš pradžių trupu­
tį skauda. Bet tai neilgai trunka. Paskui ji įtrina man vei­
dą kremu. Užtepa skysto maskuojančio kremo ant kak­
tos, sm akro ir nosies. K eletą taškelių u žtep a ir
paakiuose. Jekis stovi priešais mus laikydamas kamerą
prie pat mano veido. Turiu žiūrėti į viršų, kai Blyškia­
veidė tepa tušu blakstienas. Ir tai Jekis nufotografuoja.
Apatinio voko vidinį kraštelį pabrėžia kažkuo baltu.
Teptuku išdažo man lūpas.
Jekis vėl fotografuoja.
Viskas kartu sukelia keistą jausmą. Tarytum būčiau
viena iš tų merginų, kurios gražios ir seksualios.
— Paduokite gi jai veidrodį, — taria Jekis Blyškia­
veidei, kai ji baigė darbą. Ji ištiesia man veidroduką su
išraityta rankena.
— Na, — klausia, — kaip sau patinki?
Tai svetima mergaitė žvelgia į mane iš veidrodžio.
Jos akys didelės ir švytinčios, oda spinduliuoja rausvumu,
lūpos putlios, įžūlios.
— Labai gerai! — šūkteli Jekis fotografuodamas
mane su veidrodėliu rankoje.
— Nuostabu, — sako Ginki. — Lygiai taip ir įsi­
vaizdavau galutinę nuotrauką. Ji puikiai sutvarkyta ir,
nepaisant to, atrodo natūraliai.

82
 Jie toliau plepa apie nuotraukas. Aš visą laiką žiūriu
į neatpažįstamą veidą veidrodėlyje. Tiesą sakant, jis
tikrai gražus. Tokia suaugusi dar niekad neatrodžiau.
Ir visgi tai mano veidas!
— Tik nepamanyk, kad tavo metų taip galima eiti į
mokyklą,— taria Blyškiaveidė stebėdama mane.— Taip
sutvarkiau tave tik nuotraukoms. Norime parodyti, kaip
rafinuotai galima paslėpti silpnas vietas.
Elgiuosi, lyg nebūčiau išgirdusi.
Per pietus tik truputį pasiimu nuo skandinaviškojo
stalo. Bijau, kad lūpos nenusivalytų. Apskritai nėra
paprasta valgyti išdažytomis lūpomis.
— Tuoj nuvalysiu, — sako Blyškiaveidė. — Kitoms
nuotraukoms vis tiek reikės dažyti iš naujo. Tokia visą
laiką juk nelakstysi.
Tik papurtau galvą.
Ji juk nieko nenutuokia.
Geriau jau tylėtų.
Po pietų esame visai netoli Helsinkio. Pamatau tai,
eidama pro žemėlapį su degančiais taškais. Visą tą laiką
— kai aš išgarsėjau ir kai turėjau užsiim inėti gimnasti­
ka, ir kai nuliūdusi gulėjau lovoje, ir kai įgavau naują
veidą — laivas vis plaukė tolyn. Po valandos jis atvyks į
Suomiją. Girdžiu kitus keleivius kalbant, kad nori
padaryti ekskursiją po miestą ir ką nori apžiūrėti.
— Tie miesčionys! — taria Ginki Jekiui. — Pavaikš­
tinėti po miestą ir nusiųsti atvirukus mieliesiems giminai­
čiams — dar kvailiau negalėtų sugalvoti. Mes patys ką
nors nuveiksime.

83
 Jekis pritaria.
Dabar nenoriu klausti, kodėl ekskursijos po miestą
ir atvirukai yra miesčioniška. Tik pagalvojau, kad man
visai malonu gauti iš visur laiškų ir atvirukų, ir kad Pine
renka pašto ženklus ir neturi suomiškų. Bet, atrodo,
niekam tai neįdomu.
Vis dėlto džiaugsmingai laukiu atvykimo į Helsinkį.
Labiausiai džiaugiuosi, kad mano veidas naujas— toks,
kokį norėčiau ilgai turėti.
Einame ant denio stebėti, kaip laivas įplauks į uostą.
Lauke stiprus vėjas. Turiu būti atsargi. Akys ašaroja.
Baiminuosi, kad blakstienų tušas nenutekėtų per veidą.
Dėl viso pikto susiieškau vietą, kur ne taip smarkiai
pučia vėjas.
Taip atsitinka, kad stoviu viena kampe, kai vėl išvystu
vaikiną, kurio vardas galbūt Tomas.
Rankoje jis turi fotoaparatą ir lėtai artinasi prie
manęs.
Širdis trankosi it pašėlusi.
Dabar jis pamatys mane tokią, kokios dar nepažįsta.
Nekreipiu į jį dėmesio.
Širdis ir toliau daužosi.
Vaikinas jau kurį laiką stovi šalia manęs.
Ar turėčiau dabar jį lengvai palytėti ir paslaptingai
nusišypsoti?
Ne, pirma sušukti „labas!” ir staigiai nukreipti
žvilgsnį į tolumas.
Nesąmonė, tokia tvarka netinka. Ir iš viso — neturiu

84
su savimi raštelio, kurį galėčiau įkišti jam į kišenę. Vis
sukasi galvoj tas sakinys su mokyklos laikraščiu, nors
kaip tik jo nesistengiau įsidėmėti. Prakeikimas, įsiminiau
kaip tik tą nereikalingą patarimą, man nereikalingą!
Akių kampučiu galiu pamatyti, kad vaikinas žvel­
gia per fotoaparatą. Įsivaizduoju, jog dabar mane foto­
grafuoja. Ir vėl ta akimirka, kai galva svaigsta.
Tada išgirstu, kad jis man kažką sako.
— Argi ne gražu? — klausia.
Gerai nežinau, ką jis turi omenyje.
Tiesą sakant, iš pradžių pamaniau, kad jis apie mano
veidą ar panašiai. Gali būti, kad net paraudau. Šiaip ar
taip galvoje jaučiu deginantį karštį.
— Argi ne gražu? — klausia vaikinas dar kartą. —
Ar nori pažvelgti per žiūronus?
Žiūronai!
Jis paduoda savo žiūronus, o aš maniau, kad mane
fotografuoja!
— Lygiai taip ir įsivaizdavau Suomiją, — sako vai­
kinas šalia ir nepastebi, kokia aš suglumusi. — Tie
šviesiai žali berželiai — ypatingos spalvos, ar ne? —
klausia manęs.
M atau viską lyg per rūką, nes nemoku teisingai
naudotis žiūronais — esu per daug susijaudinusi.
— Ačiū, — tariu ir atiduodu tą daiktą.
Duodama pažvelgiu į jį. Jis į mane, ir abiems suima
juokas.
— Nori pamatyti Helsinkį? — paklausia.

85
 Linkteliu ir sumirksiu akimis. Ar jam patinka, kaip
aš sutvarkyta?
— Mažai patiri kelionės malonumų, ar ne? — tada
paklausia.
— Kodėl? — noriu sužinoti.
— Amžinai tave fotografuoja, turėtų būti nuobodu.
Bent jau mane tai nervintų. Man tavęs tikrai buvo gaila.
Žinai, ką man primeni? Mažąją undinėlę iš Anderse­
no pasakos. Jai taip pat kažkas pasakė: dėl grožio turi
kentėti. Ir anksčiau man būdavo be galo jos gaila.
Papasakoju jam, kad mane paveiksluoja iliustra­
cijoms ir kad aš visai nekenčiu. Priešingai.
— Be to, — pasakau, — visai neprisimenu tos pasa­
kos ištraukos.
— Tai perskaityk dar kartą, — nusprendžia jis ir vėl
juokiasi. — Tu primeni man mažąją undinėlę. Ar matei
ją Kopenhagoje?
— Ne, Kopenhagoje nebuvau išlipusi.
— Gaila, daug pralošei. Bet Helsinkyje išlipsite, ar
ne?
— Aišku, — sakau. — Bet ekskursijos po miestą neda­
rysime. Tai taip miesčioniška.
Jis žiūri į mane su nuostaba.
— Prikabino jie tau makaronų, tie tavo palydovai,
ar ne? — klausia. — Ar iš viso gali su manimi kalbėti?
Gal ir aš miesčionis?
Tikriausiai kažką ne taip pasakiau. Labiausiai trokš­
tu jam paaiškinti, kad gerai nežinau, kas yra miesčionis,

86
ir kad man... taip, kad jis man labai patinka ir kad aš
apie jį svajojau, net ne vieną kartą, ir kad...
Bet pirmiausia nepažįstamam vaikinui to nesakysi,
o antra, jam jau praėjo noras su manimi šnekėtis.
Pasirodžius pirmiesiems Helsinkio namams, jis vėl
dairosi per žiūronus.
Iš kitos pusės man mojuoja Jekis.
— Eikš, Džesika, — šūkteli jis, — padarysime dar
vieną nuotrauką, kol laivas prisišvartuos.
Vaikinas, kurio vardas gal Tomas, net nepastebi, kad
aš išeinu. Juokinga, mane tai liūdina.
 9
Dabar norėčiau papasakoti apie Helsinkį.
Ber turiu prisipažinti, jog nedaug to miesto temačiau.
G inki nusprendė, kad H elsinkis — „m iestas be
atmosferos”. Ji priėjo tokią išvadą po daugelio kelionių
į šiaurę. Todėl net nenorėjo pasibastyti po miestą.
Jekis pasakė, kad neoklasicistinis Helsinkio centras
jam klaikus ir kad jis, be to, norėtų pagaliau atsikvėp­
ti. Todėl reikėtų užsukti į kavinę netoli geležinkelio
stoties.
Blyškiaveidė pareiškė einanti ieškoti dailės dirbinių,
ir geriau jau be palydos, o man neliko nieko kito kaip
su Ginki ir Jekiu kiurksoti kavinėje.
Tada prasidėjo lietus. Jekis aimanavo, kad pietuose

88
spalvos daug gražesnės net kai lyja. O Ginki pridūrė,
jog tas miestas lyjant sukelia depresiją. Reikėtų geriau
jau grįžti į laivą ir išgerti ko stipresnio.
Bet ir iš to nieko neišėjo, nes laive nebuvo alko­
holinių gėrimų, kol laivas stovėjo uoste. Taip visi išsis­
kirstėme po savo kajutes, ir tai viskas, ką galiu pasakyti
apie Helsinkį.
Tačiau aš visai nenusiminusi, kad iškyla po Helsinkį
pasibaigė. Dar apie daug ką turiu pamąstyti.
Kartais man patinka gulint lovoje pasvajoti. Tada man
į galvą ateina daugybė minčių.
Arba apmąstau, kaip bus, kai tapsiu vyresnė.
Pavyzdžiui, kaip aš jausiuos, kai visi žmonės kreipsis
į mane „jūs”?
Ir kai man bus dvidešimt penkeri ar panašiai, kaip
tuomet atrodysiu ir kokia bus mano šukuosena?
Kai kartą apie tai papasakojau Gilai, ji tarė:
— Tikriausiai turi problemų!
Daugiau nieko. Ar ji niekad anksčiau apie tai ne­
pagalvodavo?
Bet man topteli ir daug kitų dalykų.
Gulėdama savo kajutėje ant lovos mąstau, kokie
skirtingi yra visi žmonės, kuriuos pažįstu. Gila visai
kitokia nei Ginki. Taip pat Jekis ir vaikinas, kurį gal ir
Tomu vadina, nė trupučio nepanašūs. Nepaisant to, jie
visi man patinka.
Ar iš tikrųjų? Ar gali patikti visai skirtingi žmonės,
ar visad vienas turi patikti labiau nei kitas?

89
 Norėčiau surasti tą, kuris man patiktų labiausiai. Bet
niekaip nepavyksta. Nenoriu būti tokia kaip Gila. Bet
ir ne kaip Ginki. Ir jau tikrai ne kaip Blyškiaveidė ir
Melani.
Iki šiol man labiausiai patinka tas vaikinas, nors jis
jau seniai nebesielgia su manim taip maloniai kaip kiti
laive. Bet jis vienintelis, kuriam priėjus mano širdis
pradeda greičiau plakti.
Ar pamatysiu jį šiandien vakare dar kartą?
Blakstienos tikrai išsilaikys iki vakaro. Tik lūpos
atrodo truputį nusitrynusios. Laimei, restorane nelabai
šviesu ir niekas nieko nepastebi.
Jekiui ir Ginki labai palengvėjo, kai laivas išplaukė
iš Helsinkio. Jie be galo ištroškę, mąstau sau, ir po
vakarienės užsisako butelį šampano.
Šįkart ir man šis tas nulaša. Jie nė trupučio nepriešta­
rauja, kai paprašau pasiimti ir mane į barą.
Čia jau išgėriau taurę šampano.
Keturiese einame į barą: Jekis, Ginki, Blyškiaveidė
ir galiausiai aš. Ginki paskolino man klipsus ir akinius
nuo saulės su žvilgančiais mėlynais stiklais ir sidabriniais
rėmais. Nuostabus jausmas, kai einu taip pasipuošusi
už tos trijulės. Tarytum jiems priklausyčiau. Dar gerai
prisimenu, kaip stovėdama Hamburgo uoste galvojau,
kad visi turi MES. Tik aš viena aplink neturiu MES.
Tai iš esmės pasikeitė. Dabar jau priklausau žurnalo
draugijai. Ir, aišku, atrodau labai suaugusi. Nes einant
du nepažįstami vyriškiai manęs paklausia:

90
 — Panele, gal prisėstumėt prie mūsų?
Tai išgirdęs Jekis atsisuka ir uždeda ranką man ant
peties lyg bijotų, kad nepabėgčiau.
B are švyti raudona, neryški šviesa. Tai viskam
suteikia paslaptingumo. Kadangi laivas vėl plaukia,
taurės ir buteliai ant staliukų tyliai virpčioja. Tai suke­
lia švelnų skimbčiojimą, o po kojomis vėl girdžiu
supavimą ir šniokštimą. Laivas plaukia, naktis, o aš
sėdžiu bare ir geriu šampaną.
Esu visiškai laiminga.
Po kelių minučių pradeda groti kapela. Laimei, ne
techno kaip diskotekoje septintame denyje. Tai greičiau
romantiška muzika, ji atitinka mano nuotaiką. Keli
žmonės šoka. Raudonoje šviesoje jie atrodo svetimi ir
keisti. Ir Jekio veidas taip apšviestas atrodo keistai.
Jaučiu, jis mane stebi.
— Mergaite, mergaite, — taria staiga, — šiandien
vakare atrodai visai pasikeitusi, lyg...
— Lyg kas? — paklausiu greitai. — Lyg kas, Jeki?
— Nežinau, — sako norėdamas išsisukti,— kažkaip
kitaip. Pasikeitusi. Gal labiau suaugusi.
— Jeki, — sakau aš (nuo šampano pasidariau drąsi),
— Jeki, kaip manai, ar aš įdomi?
-K ą ?
— Ar aš įdomi, noriu sužinoti. Tu juk fotografas,
gali man tikrai pasakyti.
Jis purto galvą.
— Ką gi man pasakyti?

91
 — Pasakyk tiesą, — meldžiu jo, — dabar gali ramiai
sakyti, nes man vis tiek linksma.
Jekis pažvelgia į mane ir stipriai prisimerkia.
— Taip...— taria ištęsdamas,— kai taip į tave žiūriu,
suprantu, kad tu tikrai kažkada būsi nuostabi. Tikrai,
aš įsitikinęs.
— Būsi! Būsi!
Jo sakiniai mane pykina. Nenoriu niekuo būti. Noriu
žinoti, kokia esu dabar, Jeki!
Jis juokiasi.
— Dabar tau trylika, Džesika, — taria jis, — vėliau
ateis visa kita.
Atsakymas man nepatinka. Negaliu pakęsti, kai
žmonės vis kalba apie „vėliau”. Kas man iš to?
Jekis tikriausiai atspėjo mano mintis.
— Džesika, — taria jis po trumpos pauzės, — su­
prask mane teisingai. Nenoriu čia tau sakyti ilgų kalbų,
nuo kurių taptų nuobodu. Bet turiu pasakyti viena: turi
per mažai kantrybės, mergaite. Tau reikia išlaukti.
Turėtum džiaugtis, kad...
Paprasčiausiai nebesiklausiau.
Pastebėjau, jog jis manęs nesupranta.
Kodėl, manau sau, kodėl vis turiu laukti? Dabar turi
kas nors vykti! Noriu dabar patirti malonumus! Dabar,
o ne vėliau!
Dar skendėju mintyse, kai staiga išvystu vaikiną, kurį
vadinu Tomu. Matau jį šokių aikštelėje, kur jis ranka
apkabina mergaitę. Ji daug mažesnė už mane ir šokdama

92
žiūri aukštyn, į jį. Juos abu gerai atskiriu raudonoje
šviesoje.
Man tas pats.
— Jeki, — pratariu aš, — ar duosi man dar ko nors
išgerti?
Blyškiaveidė kažin ką murma apie „ne taip suprastą
gerumą vaišinti vaikus alkoholiu”. Jekis padaro man
vyno su mineraliniu vandeniu kokteilį. Tada pakviečia
Ginki šokti, o aš lieku prie stalo su Blyškiaveide.
Šį vakarą net du kartus buvo vidurnaktis. Nes
dvyliktą valandą turime atsukti laikrodžius viena valan­
da atgal. Vėl Vokietijos laikas. Atėjus antrą kartą
pusiaunakčiui aš jau išgėriau vyno kokteilį ir dar karte­
lį slapčia palaižiau iš Jekio taurės (na, truputį daugiau
nei palaižiau), ir iškart pasidariau viskam tokia abejin­
ga, tikrai viskam. Vis noriu juoktis, juoktis iš visko, nes
man viskas vis tiek. Kadangi man tikrai nusispjaut į
viską, kyla beprotiška mintis.
Pakylu ir nubėgu į šokių aikštelę, kur yra vaikinas,
turbūt vardu Tomas.
— Ei, — tariu jam, — pašok ir su manim. Aš dar
niekad nešokau.
Jis apstulbęs žiūri į mane, o m ergaitė šalia jo
nustebusi dar labiau.
— Minutėlę, — sako vaikinas, — ar tai kvietimas
pašokti?
Jis paeina porą žingsnių į šalį, nes pro jį nori pralėkti
kitos šokančios poros, ir tempia mane ir tą mergaitę
prie savęs.

93
 Staiga ta mergaitė tampa tokia kaip Melani. Tikrų
tikriausiai jos veidas taip pat lyg voro, kai ji nužvelgia
mane nuo viršaus iki apačios ir prašvokščia:
— Neįmanoma!
Aiškiai suprantu, ką ji sako, ir tą akimirką gėdijuo-
si. A r bent vienas žmogus supras, kodėl taip kvailai
pasielgiau?
Tikrai ne.
Juk ir pati nežinau.
— Atleisk, — norisi ištarti. Bet balsas nepaklūsta.
Pasigirsta tik kimus krenkštelėjimas.
Melani numeris antras kreipiasi į vaikiną, atrodantį
kaip Tomas.
— Prašau, paaiškink man, ką tai turėtų reikšti? —
klausia ji. — Šokame toliau, ar kas nors ne taip?
Vaikinas vis dar įsistebeilijęs į mane. Matau jo veidą
sūpuojantis priešais ir jaučiu, kaip po nudažytomis
blakstienomis sopa akis.
Žinau tą „sopulį”. Reikia labai pasistengti, norint
nepradėti žliumbti. Nepaisant to, paprasčiausiai lieku
stovėti lyg įbesta prie abiejų. Jaučiuosi taip kvailai, kaip
dar niekad nesijaučiau.
Aukštu, įsižeidusiu balsu mergaitė taria:
— Neturiu noro leistis toliau išjuokiama. Gal čia
vaikų darželis?
Tai man, žinau. Ji apsisuka nespėjus vaikinui pra­
sižioti ir nueina į savo vietą.
— Tu prisigėrei, ar ką? — girdžiu jį klausiant. —

94
Tokiu atveju einama į orą... Ar leisite?
Paėmęs mane už parankės (dar niekad taip nesu ėjusi
su vaikinu) nuveda per šokių aikštelę, pro barą į denį.
Visą tą laiką galvoje sukasi tik viena: jis eina su
manimi, o kvailoji Melani pasišalino. Taip mąstydama
net užsimerkiu. Viskas sukaliojasi man priešais.
Tada išeiname į lauką. Įkvepiu vėsaus oro.
— Geriau?— klausia balsas, priklausąs tam vaikinui.
— Taip, — ištariu. Vėl galiu normaliai kalbėti.
Pamažu liaujasi svaigus galva. Bandau atm erkti
sulipusias akis. Pavyksta.
Paskui regiu dangų. Nieko daugiau. Bet dangus toks,
kokio tikrai ilgai neužmiršiu. Jis visas švyti, ir taip vidury
nakties! Jo spalva neįtikėtina, maniau, kad tokią tik
sapnuose išvysti įmanoma: aiški, žėrinti ir mėlyna.
Sunku tokį dangų žodžiais apsakyti. Galiu tik pasakyti,
kad be pertrūkio žiūriu aukštyn ir mane apima jaus­
mas, lyg skriečiau labai toli.
— Argi ne gražu? — paklausiu vaikino.
Tai sakydama prisimenu, jog popiet jis buvo uždavęs
man lygiai tokį pat klausimą.
Jis su nuostaba žiūri į mane.
— Iš tavęs to nesitikėjau, — taria jis.
— Ko?
— Kad tu taip pat pastebi, kas gražu. Pavyzdžiui,
koks dangus.
— Kodėl turėčiau nepastebėti?
— Nenutuokiu. Gal tu pernelyg užimta.

95
 — Kodėl?
— Juk galybę laiko praleidi dažydama tušu blaks­
tienas, rausvindama lūpas bei fotografuodamasi.
Nerandu į tai jokio atsakymo.
— Nemėgsti išsidažiusių merginų? — klausiu.
— Nieko prieš, — taria jis, — bet galvoje jos turi
turėti ir ko kito.
— Man irgi taip atrodo,— sakau jam .— Įsivaizduoji,
mūsų klasėje yra viena tokia visada išsidažiusi ir visa
kita, jos vardas Melani, o aš negaliu jos pakęsti.
Pažvelgiu, ar jis vis dar klausosi. Jis prisidega
cigaretę.
— Kas ji per tipas?— paklausia jis ir įsikiša žiebtuvė­
lį į kišenę.
— Ji... na, manau, kad ji velniškai gerai atrodo ir
yra protinga. Visos ją pamėgdžioja.
— O tu ne?
— Ne! — sakau tvirtai. — Aš ne! Beje, ji paveržė iš
manęs geriausią mano draugę ir visad yra dėmesio cen­
tre.
Vaikinas vis dar klausosi, todėl papasakoju plačiau
apie Čeri ir Viski ir apie nepavykusį triuką su obuoliu.
Turbūt gan ilgai čirškėjau, nes jis tuo tarpu surūkė dar
dvi cigaretes.
— Kartelis baiminuosi, kad viską darau ne taip, —
sakau vaikinui. — Iš tikro net nežinau, ką galiu ir ar
esu graži, ir ką kiti apie mane mano, ir taip toliau.
Baigus vaikinas ištiesia man savo cigarečių pakelį.

96
 — Nereikėtų to daryti, — mano jis, — bet vis dėlto
siūlau tau vieną surūkyti. Ar nori?
Aišku, noriu. Man rankos virpa, kai vaikinas pridega.
Virš mūsų vis dar švyti tas įstabus dangus.
— Dabar kai ką suvokiau, — taria vaikinas. — Dėl
tos Melani tikriausiai ir susiradai fotomodelio darbelį,
ar ne?
Purtau galvą.
— Yra ne taip, — sakau, — viskas dėl to, kad noriu
tapti įžymia, nes...
— Nes po to nori pasipuikuoti mokykloje, — per­
traukia vaikinas.
Kodėl jis taip sako?
Nesąmonė.
Visiškas melas.
— Zinai, — jis vėl pradeda, — iš to, deja, nieko
neišeis. Dvi tris dienas jie apie tave kalbės, o paskui
viskas pasibaigs. Nė vienam žm ogui po savaitės
nerūpės, kad tavo nuotraukos buvo išspausdintos
žurnale.
Pasakoja, jog jau du kartus žurnalas buvo išspaus­
dinęs jo nuotraukas gan dideliu formatu, nes buvo pelnęs
Hamburgo plaukimo čempiono titulą (neįsidėmiu kokį,
tik džiaugiuosi, kad jis iš Hamburgo, negaliu tverti
džiaugsmu). Bet įžymiu ilgai nebūsi (netikiu tuo, nes
jis tikrai apsuptas būrio mergaičių).
Dabar, suglamžęs tuščią cigarečių pakelį, keletą kar­
tų išmeta jį į viršų ir viena ranka vėl sugauna. Tai

97
darydamas švilpiniuoja pradžią melodijos, kurią prieš
tai grojo bare.
— Ir dar, — taria tada, — tik nemanyk, jog esi
pasaulyje vienintelė prisigalvojanti visokiausių juokin­
gų dalykų. Ir kitiems taip nutinka. Tik tu nepastebi.
Galvą dedu, yra daugybė žmonių, kuriems sekasi taip
kaip tau.
— Taip?
— Tikrai.
— Ir tokioms kaip Melani?
— Manau, taip.
Jaučiu, kaip po manimi virpčioja laivas. Keista, kad
stoviu čia su nepažįstamu vaikinu ir kad jis visą laiką
manęs klausosi.
— Tiesą sakant, — taria vaikinas, paspirdamas
suglamžytą cigarečių pakelį, — tiesą sakant, tau visai
nereikalingas tas visas teatras — išgarsėjimas, dažyma-
sis ir visa puikybė. Kadangi yra taip, kad daugeliui
žmonių ir be viso šito patinki. Tiesiog tokia, kokia esi.
— Rimtai? — klausiu ir sulaikau kvėpavimą.
O jis atsako:
— Garbės žodis.
Tada numeta cigarečių dėžutę per turėklus ir pa­
klausia, ar nepabandžius mums dabar pašokti? Ir ar
man dar bloga?
Man jau nė trupučio nebloga.
Grįžtame į barą ir pirmąsyk savo gyvenime šoku su
nepažįstamu vaikinu. Nebegeriu nei šampano, nei vyno

98
kokteilio, geriau jau „Kola“ ir sultys. O kad, nepaisant
nieko prieš mane viskas tebesisuka, kaltas ne alkoholis
— dėl visai kitos priežasties. Sukamės ratu, o aš manau
sau, kad retsykiais tikrai malonu tapti suaugusia. Ir kad
nenorėčiau būti niekuo kitu, tik savimi.
Štai taip.

— Ar bus dar blogiau? — klausia Blyškiaveidė kitą

rytą prie pusryčių stalo. Lauke šėlsta didžiulės bangos
ir laivas ima vis smarkiau sūpuotis.
— Penkių balų vėjo jėga — dar visai nieko, — taria
Jekis. — Visgi parūpinsiu mums dėl viso pikto ko nors
nuo jūrligės.
Jis pakyla ir, kadangi laivas tą akimirką pasvyra šonu,
atsitrenkia į sieną. Atrodo juokingai.
— Ak, taip lengvai susergu jūrlige, — dūsauja Blyš­
kiaveidė, — o mano kraujo apytaka vėl suteikia man
daug rūpesčių.
Ji atrodo apgailėtinai.
Jekis grįžta. Pasako atnešęs mums tablečių ir vėl
nuvažiuoja prie sienos. Netveriu juoku. Jaučiuosi gerai
išsimiegojusi ir tikrai nuostabiai.
— Gal reikėtų geriau prigulti, — sako Blyškiaveidė,
— vis tiek negaliu nieko valgyti.
— Neteisingai, — tvirtina Jekis, — reikia valgyti
susirgus jūrlige.
— Nesąmonė, — prieštarauja Blyškiaveidė, — tai
tik be reikalo apkrauna skrandį.

99
 — Priešingai, — sako Jekis, — tada skrandis turi
darbo ir prasiblaško.
Taip jie šnekučiuojasi dar kurį laiką. Kai Jekis nori
paduoti Blyškiaveidei pakelį su tabletėmis, jis išsprūs­
ta iš rankų, ir atrodo komiškai, kai besilenkdamas jo
paimti Jekis atsitrenkia į kėdę. Blyškiaveidė tvirtai
įsikimba sienos eidama iš restorano. Jekis eina iš paskos
ir stengiasi nevinguriuoti. Tai neįmanoma, laivas taip
sūpuojasi.
Mane nusiunčia į kirpyklą, nes kitoms nuotraukoms
vėl turiu kitaip atrodyti. Plaukų sruogas užvynioja ant
šiltų suktukų. Galiausiai Blyškiaveidė man išdažo akis
lyg katės, nupiešia lyg bučiniui pasiruošusias lūpas ir
sako, kad tai diskotekai, bet ne kasdienai.
Tegul sau kalba, o aš paklusniai vykdau kiekvieną
paliepimą, kokį tik ištaria Jekis fotografuodamas.
Mintimis aš toli nuo čia. Prieš pietus pusvalandį galiu
pabūti viena kajutėje. Iš naktinio stalelio stalčiaus
išsitraukiu kalendorių ir bandau nupiešti vaikiną.
Piešiu jį ant ketvirtadienio lapo, nes juk ketvirtadie­
nis yra man sėkminga diena. Iš pradžių pabandau
pieštuku. Bet turiu tik kietą. Todėl verčiau jau pasiimu
šratinuką. Baigusi džiaugiuosi savo piešiniu. Apačioje
užrašau: „SD” („sėkmingų dienų” santrumpa).
Ir staiga prisimenu, jog pamiršau svarbiausia: ne­
paklausiau jo vardo.
Tiesą sakant, nieko apie jį nežinau. Arba, galima
sakyti, labai mažai.

100
 Yra taip, lyg turėčiau tik sudedamo paveiksliuko
kraštus.
Jis iš Hamburgo, puikiai plaukia ir su draugais ke­
liauja tuo pačiu laivu kaip ir aš. Visa tai — tik kraštai.
Bet viduryje — ypatingo vaikino paveikslas, kurį reikia
tučtuojau sudėlioti. Galų gale juk mes keliaujam į namus
— ir ką daryti, jei ir jis serga jūrlige ir guli kažin kur
savo kajutėje kaip daugelis keleivių šiandien?
Ar gali būti, kad jo nebeišvysiu?
Kad laivas atvyks į Travemiundę, o jis tebesirgs?
Mano tėvai pasitiks mane, ir nebepamatysiu jo išlipant?
Ir mes parvažiuosime į Hamburgą, ir aš nė nenutuoksiu,
kurioje miesto dalyje jis gyvena (ir ar neturi draugės)?
Ir daugių daugiausia galėčiau kasnakt skambinti į
„N — Joy radiją” ir klausinėti apie Tomą?
Bet jei jo ir vardas ne toks...
Turiu ką nors daryti.
 Sėdėti ant kaučiukmedžio.
Būti vandens gelmėje.
Būti marmelade.
Būti sriuboje.
Lygiai taip jaučiuosi. Tarytum būčiau tuo pat metu
ir ant kaučiukmedžio, ir vandens gelmėje, ir iki kaklo
apsemta sultinio, ir marmelado.
Nesakau to garsiai, nes nusišnekėčiau. Ne, taip
išmokau mokykloje iš Hiolės. Jis mums dažnai pateikia
angliškų posakių — iš ten ir žinau, kaip pasako anglai,
kai pakliūva į keblią padėtį, į bėdą. Gerai skamba, gal­
voju sau, — „to be in a jam” ir „to be up a gum tree”
— ir šimtu procentų atitinka mano nuotaiką. Vis dar

102
nežinau, kaip paklausti to vaikino vardo. Skamba, lyg
būtų taip lengva. Bet kodėl širdis ima virpčioti apie tai
pagalvojus?
Prieš pietus restorane visai mažai žmonių. Jaučiuosi
taip, tarytumei trokšte trokščiau bangų ir audros. Ir
tada pamatau įeinant į restoraną Tomą. Pastebiu, jog ir
jis jaučiasi taip pat. Jis striksi ir šokinėja, ir tyčia bloš-
kiasi prie sienos. Lėkdamas pro mano stalelį iš pradžių
manęs nepastebi. Paskui atsisuka ir šūkteli: „Labas!”
Prasispraudžia tarp dviejų kėdžių ir štai stovi šalia
manęs.
— Kaip sekasi? — klausia jis. — D ar nesusirgai
jūrlige?
— Visai ne, — atsakau. Išties noriu pasakyti daug
daugiau. Bet niekas neateina į galvą. Staiga vėl ima
daužytis širdis. Jaučiu, kaip odą išpila mažučiukai
prakaito lašeliai — visą veidą ir kaklą. Reikia tikėtis,
kad niekas nemato. (Dar daugiausia penkios sekundės,
ir paklausiu jo vardo.)
Jis įsibrauna į mano mintis, kažko klausia, pakartoja
klausimą.
— Gal eime kartu pietauti? Memo bičai išsislapstė
po kajutes.
Abu atsinešame pilnas lėkštes žuvies ir mėsos, ir
salotų, ir dar užsisakome mineralinio vandens. Laivas
smarkiai supa. Nepaisant to, esu išalkusi kaip niekad.
Įsivaizduoju, kad Tomas ir aš — vieni laive. Jis plau­
kia per aukštas bangas. Bet mums nė motais.

103
 — Beje, tavo plaukai gražiai atrodo, — ištaria vai­
kinas, — man patinka tavo šukuosena.
— Tikrai? — pratariu ir greit vėl valgau toliau.
Jis domisi, kaip vadinasi žurnalas, kuriam mane
fotografuoja. (Vėliausiai jau dabar reikia paklausti jo
vardo.)
Tada iš garsiakalbio — manau, kad jis kažkur tiesiai
man virš galvos — pasigirsta spigus garsas ir prane­
šimas, kurio nesuprantu nė žodžio, o jis dar nustelbia
mano sakinį.
Vaikinas pakyla ir įsikrečia į savo lėkštę dar krabų
salotų. Jis gana ilgai užtrunka prie bufeto. Grįžęs šyp­
sosi:
— Parūpinau savo draugeliams kiek pavalgyti. D e­
du galvą, kad po to sukapos visa tai kaip gauja lauki­
nių.
Negaliu net apsakyti, kaip mane liūdina žodžiai „po
to”. „Po to” — tai reiškia, jog kelionė laivu eina į pabai­
gą ir greit vėl reikės eiti į mokyklą, ir kad vėl būsiu ta
Džesi, kurios nekviečia ir kuri neturi draugės ir draugo,
vis viena. Į galvą plūsta vien liūdnos mintys. Taip pat ir
vaikinas nieko nebesako. Pažvelgusi pro langą pamatau,
kad jūra visai nurimusi.
Net nebuvo tikros audros.
— Jei vėliau nebesusitiktume, — kreipiasi į mane
vaikinas, — kai ką turiu tau savo kajutėje. Ar luktelsi
minutę?
Jam pranykus prie mano stalo pasirodo Jekis. Sako,

104
kad turėčiau susipakuoti lagaminą. Esą septynioliktą
valandą būsime Travemiundėje, o prieš tai norėtume visi,
„mūsų komanda”, sako jis, dar kartą susitikti rūkalių
salone.
— Pasiskubink, Džesika,— taria baigdamas,— kitos
taip pat tuojau ateis, joms jau geriau.
Kai vaikinas grįžta, Jekis sėdi prie manęs. Turbūt
todėl jis manęs net nebeužkalbina. Tik padeda voką ir
švilpiniuodamas nueina sau.
Jekis mirkteli man:
— Na, Džesika?
Neatsakau jam. Šią akimirką negaliu jo pakęsti.
Aišku, atplėšiu voką dar prieš kraudamasi daiktus. Ten
atvirukas: mažoji undinėlė Kopenhagoje.
Neužrašė nieko.
Įsidedu jį į kišeninį kalendorių ir, kadangi man vis
dar liūdna, imu verkti. Tik truputį. Bet tušas visai
nubėgęs. Blyškiaveidė turbūt tyčia išdažė pigiu blaks­
tienų tušu. Iš jos visko gali tikėtis. Visgi tikrasis
atsisveikinimas džiugus.
Keturiese sėdime rūkalių salone: Jekis, Ginki, Blyš­
kiaveidė ir aš. Jie užsisako suomiško likerio, kurio
skonis saldus ir kiek keistokas. Sušylu jo paragavusi.
Ginki Seiko, kad baltus džinsus ir keletą kitų skudu­
rų galiu sau pasilikti.
— Tai drabužiai, kurie tau labai tinka, Džesika, —
mano ji.
Blyškiaveidė padovanoja man flakonėlį kvepalų.

105
 Jekis taria:
— Pasirodei drąsiai, Džesika! Atsargiai, tikriausiai
gausi begalę gerbėjų laiškų, kai pasirodys reportažas.
Tai sakydamas vėl sumirksi kaip prieš tai.
— Net visai nepageidauju! — sakau, nes mane tai
piktina.
Prieš pat Travemiundę ant laiptų susidaro didžiulė
spūstis. Visur stovi lagaminai ir ryšuliai, žmonės šneka
vienas per kitą. Vėl pamatau moterį, prašiusią mano
autografo. Ji nusišypso man.
Tik vaikino, kurio vardas gal Tomas, niekur nesima­
to.
Baigiu akis pražiūrėti, bet ir Skandinavijos krantinėje
jo nepamatau.
Suprakaitavusiu raudonu veidu tiesiai į mane lekia
šlykštusis Mėsainis.
Jis apiberia mane nereikalingomis naujienomis: kad
Gila jį pasiėmė kartu, nes jis jau seniai norėjo apžiūrėti
Travemiundę ir Liubeką, o visų labiausiai Skandinavi­
jos k rantinę, ir kad šią akim irką ji ieško vietos
automobiliui. Bet jis norėjo punktualiai būti prie laivo
ir todėl atskubėjo pirmas.
Taip, visa tai man be galo įdomu!
Tada išnyra Gila, nusivariusi nuo kojų kaip visada,
kai paskutinę sekundę suranda vietą m ašinai. Ji
padėkoja Ginki ir Jekiui (kas, aišku, visai kvaila) ir pa­
žvelgia į mane tuo žvilgsniu: na, turėsi man ilgai pasakoti
(į tai aš, žinoma, nereaguoju).

106
 Įsivaizduoju, kad vaikinas, kurio vardas gal Tomas,
visa tai stebi. Matyt, galvoja, kad aš draugauju su tuo
mopsiniu M ėsainiu. Jis nesitraukia nuo manęs ir
nesiliauja pliurpęs visokius niekalus. Prieš įlipdama su
juo ir Gila į mašiną dar kartą apsidairau.
Nereikėjo to daryti.
Yra kaip tik taip, jog vaikinas, kurį vadinau Tomu,
apkabina ranka mergaitę. Juk akivaizdu, tai ta pati —
Melani veidu po pagyrūniškais akiniais nuo saulės.
Mažais žingsneliais ji eina šalia jo ir atlošia galvą. Jos
kvatojimas atskrieja iki manęs.
Gal jis kaip tik pasakoja padovanojęs man seną
atviruką, staigiai įkištą į voką, kad pamanyčiau, jog tai
— meilės laiškas. Ir ji sako: Mažoji lyg išties iš vaikų
darželio. Ir juokiasi, juokiasi, juokiasi.
— Neatrodai linksma, — dar negana to, reikėjo
Gilai taip pareikšti važiuojant namo, — truputį nu­
vargino, ar ne?
— Beje, plaukai gražiai atrodo, — įsiterpia Mėsainis,
— man patinka šukuosena.
Kaip tik toks sakinys topteli jam galvon — sakinys,
kurį šiandien kartą jau girdėjau. Bet man atrodo, tarsi
tai buvo labai labai seniai.
Namuose viskas svetima, butas ir mano kambarys,
ir kita. Jaučiuosi blogai. Labiausiai mane trikdo, kad
turiu pasakoti apie kelionę. Tėtė net atsineša žemėlapį
ir pasiūlo man dar kartelį pasekti tuo keliu, kur teko
buvoti.

107
 Tada klausia, ar patiko Kopenhaga, kas įdomaus
Helsinkyje ir 1.1., ir pan. Kad laive teko duoti autografą,
sudomina tik Pinę.
Nė vienas nesupranta, kokia išties buvo kelionė. Bet
blogiausia lauke, mūsų gėlyne ir gatvėje. Visur kvepia
jazminais ir liepžiedžiais, ir tai mane nervina. Visai
nebetrokštu vasaros ir žiedų kvapo, ir vakarų, kai ilgai
netemsta. Savo kambaryje neatitrauksiu užuolaidų,
noriu, kad mane paliktų ramybėje, tegul kiti susipranta.
Tą paiką Kopenhagos atviruką suplėšysiu ir lapą iš
kišeninio kalendoriaus su „SD”, ir piešinėlius sudras­
kysiu į skutelius.
Turiu dar vieną atostogų dieną. Mėsainis pakviečia
m ane į kavinę „Jūros te ra so s” . Ten vakarėlis
pavadinimu „Vandens žaidimai”. Milžiniškais vandens
pistoletais, kuriuos vadina „superliūtimi”, visi apsi-
purškia vandeniu. Man patinka, kad nauja šukuosena
visa kiaurai peršlampa, nes man tas pats, kaip atrodau,
o Mėsainį apipurškiu taip, kad jis striksi kaip aplaistytas
pudelis. Tarp daugybės žmonių čia galėtų būti ir melagis
iš laivo su savo drauguže. Į ją mosikuočiau savo van­
dens pistoletu kaip koks Rembo. Bet niekur jų nematau.
Visą tą laiką vėl jaučiuosi taip, tarytum tuo pat metu
būčiau ant kaučiukmedžio ir vandens gelmėje, ir iki
kaklo prasmegusi sultinyje, ir marmelade. Jei kam įdo­
mu, manau, tas jausmas negreit išnyks. Bet nėra nė vie­
no, kurį tai domintų.
Na taip, o paskui vėl į mokyklą.

108
 Nina jau per pirmą pertrauką stovi šalia ir klausinėja.
Tikriausiai Gila čia bus įkišus savo trigrašį. Iš kurgi
kitur Nina žinotų, kad per Sekminių atostogas buvau
laive fotomodeliu? Net Melani smalsiai įsikiša:
— Tavo drabužiai — jėga! — taria pabrėždama. Bet
skamba nenuoširdžiai.
Bet negi man vienai stovėti mokyklos kieme, kai
mane ir taip apėmusios juodžiausios mintys?
Juokiuosi ir pokštauju.
O viduje norisi kaukti.
— Juk galim visos trys draugauti, — taip Nina
sugalvojo.
Linkteliu.
Nuo to laiko, kai mane apgavo, niekuo nebetikiu.
Galėčiau būti lėle, šokančia ant Gilos žaislinės dėžutės,
kai ją atidarai. Ji tariamai gyva. Kaip aš. Vaidinu tokią
Džesiką, kokia ji buvo anksčiau. Ir niekas nieko ne­
pastebi.
Nebent Gila?
Jai vėl užėjo kvailumas deklamuoti visai bepras­
miškus eilėraščius.
Vienas toks:
Šiaip buvo ji pašėlusi mergaitė.
O dabar mintyse vis skendi.
Nešas rankoj skrybėlaitę,
Kenčia tyliai saulės karštį
Ir nežino, ko belaukti.
— Kaip sugalvojai tokias nesąmones? — paklausiu
jos.

109
 — Tai Teodoras Štormas, jam kilo tos nesąmonės,
— seiko ji. — Tinka vasarai ir truputėlį tau.
Aišku, tai kvailystė. Labiausiai tinka apie saulės
karštį. Bet skrybėlės dar niekad nebuvau užsidėjusi. Ir
po kelionės mėgstu sėdėti savo kambaryje užsitraukusi
užuolaidas.
Lauke man per šviesu. Ypač vėlai vakare, kai dabar­
tiniu metu ir čia, Hamburge, dangus atrodo skaidrus,
švytintis ir mėlynas.
Tai labai apgaulingas dangus.

Jau seniai nebeskaičiuoju dienų. Taip buvo anksčiau,

kai laukiau laiškų. Laiškų iš „Šiandienos mergaitės”
redakcijos, laiškų tų, kurie nori susirašinėti, prekių
pavyzdžių ir brošiūrėlės apie PIRM Ą JĮ KARTĄ.
Norinčių susirašinėti neatsirado. Brošiūrėlės negavau.
Prekių pavyzdžių kolekcionavimas neteikia jokio
malonumo. Taigi nebeskaičiuoju dienų — galiu tik nu­
manyti, kad praėjo apytikriai dvi savaitės, ir ragelyje
išgirstu Ginki.
Ar norėčiau pamatyti nuotraukas?
Jie kaip tik daro nuotraukų atranką. Tada make­
tuotojai padarys grafinį planą ir ji, Ginki, pradės kurti
tekstą.
— Viskas pasisekė kuo puikiausiai, — priduria ji.
— Tavo veidas plokštuminis, tai labai svarbu, o judesiai
labai natūralūs.
Keistas jausmas, kai ji taip apie mane šneka. Dar

110
keisčiau sėdėti redakcijoje ir apžiūrinėti nuotraukas.
Ginki kabinete ant sienų kabo didžiuliai plakatai ir daug
nuotraukų su moterų galvomis. Ji pasiūlo man svarai­
nių sulčių ir išskleidžia priešais mane nuotraukas.
Ten stoviu ant to denio su besiplaikstančiais plaukais
(gerai prisimenu, kai Jekis darė tą nuotrauką).
— Tekstas po ja bus maždaug toks, — sako ji:
MŪSŲ KOMANDA IŠ ESMĖS PAKEITĖ MOKINĘ
D ŽESIK Ą . PAGAL TIPĄ PARINKTAS M AKI-
A ŽAS, NAUJA ŠU K U O SEN A , D A U G IA U
DRĄSOS Į AKIS KRINTANTIEMS DALYKAMS.
DŽESIKA BUVO BE GALO LAIMINGA. — Ar tau
patinka? Ar patinki pati sau?
Beria ji klausimus kaip žirnius vieną po kito. Vos
spėju suprasti. Bet nuotraukos man patinka.
Ir jai tą pasakau.
Ji prižada atsiųsti man penkis žurnalus su reportažu.
Taip pat ir juodai baltas nuotraukas, ir skaidres galėsiu
gauti, kai bus jiems nebereikalingos.
— Dangau aukščiausias, — ištaria man b eatsi­
sveikinant, — prisiminiau dar kai ką. Kažkas teiravosi
tavo adreso ir telefono numerio. Bet juk negaliu taip
paprastai bet kam pasakyti. Reikia tavęs atsiklausti.
— Kas gi? — man įdomu.
— Nė nenutuokiu. Gal kokia agentūra, kuri matė,
kaip tave fotografavome laive. Pasiklausk sekretoriate.
Ar visų vardai redakcijoje baigiasi „i”? Į jauną
moterį, sėdinčią Ginki kabineto prieškambaryje, Ginki

111
kreipėsi „Kriogi”, ir ji gerai prisimena skambinusįjį.
— Manau, kad greičiau tai buvo privatus asmuo,
ne iš agentūros, — mano ji. — Jo balsas malonus, dar
visai jaunas. Susipažino su tavimi laive, ir, atrodo, turįs
tau skubių žinių. Luktelk — kurgi padėjau jo telefono
numerį?
Ji ieško stalčiuje.
— Štai čia. Tai Hamburgo numeris. Pamąstyk, gal
norėsi paskambinti?
Iškart išnyksta jausmas — turiu omeny tą jausmą,
tarytum tuo pat metu būčiau ant kaučiukmedžio ir
vandens gelmėje, ir m arm elade, ir sultinyje, ap-
semiančiame mane iki kaklo. Kodėl — nežinau. Tie­
siog taip yra.
Rankoje turiu raštelį su telefono numeriu. Yra tik
vienas jaunu balsu, su kuriuo susipažinau laive.
Tvirtai tuo įsitikinusi.
— Ką tiksliai jis sakė? — man viską reikia žinoti.
Bet šita „Kriogi” jau nebeturi man laiko. Ji išstu­
mia mane pro duris, nes kuo greičiau turi atnešti kažką
iš grafikos. Jie visai neturi supratimo, kokie skambučiai
išties svarbūs.

112
 „Yra vaikystė,
yra suaugusio žmogaus laikotarpis,
o tarp jų dar yra metai”.
Ką tik perskaičiau naujo filmo skelbime. Jo pagrindi­
nei herojei — trylika, kaip ir man.
Taigi man dabar tie „metai tarp jų”.
Greičiau jaučiuosi šalia.
Jau dvi dienas turiu telefono numerį, bet tik surinkus
pirmus du skaičius mane apleidžia drąsa.
— Suprantu tave, — sako Nina. — Aš taip pat
neskambinčiau vaikinui, kurio nei vardo nežinočiau.
Drybsome šalia viena kitos ant rankšluosčių miesto
parko atvirame baseine, ir kadangi su mumis nėra

113
Melani — ji repetuoja miuziklui „Ronja”, — išpasakojau
Ninai visą istoriją.
— Galėtum parašyti skelbimą į „Vakarines žinias”,
— po kurio laiko pasiūlo Nina. — Parašytum: „Žavus
nepažįstamasis! Susipažinome kelionėje laivu į Helsinkį.
Negaliu tavęs pamiršti. Atsiliepk, tavęs laukia - „Mažoji
undinėlė”. Tada užrašys numerio šifrą. Argi ne roman­
tiška?
— „Žavus nepažįstamasis” skamba kvailai, —
atrodo man.
— Bet tokių skelbimų devynios galybės, — tvirtina
Nina.
— Tuo blogiau, — tariu. — Gal tuomet ir atsiras
devynios galybės vaikinų, visai ne tų.
— Tai ir yra romantiška, — laikosi Nina savo nuo­
monės. — Keletą iš jų pasikviesime ir, jei jie mums
patiks, surengsim e jiem s tokį konkursą. Kaip tai
daroma, žinau iš Viski. Galiu paaiškinti tau.
Tikrai Nina mane nervina.
Su ja negaliu šnekėti apie tą vaikiną.
Geriau jau pabandysiu su „orakulu”. Užmerktom
akim suskaičiuoju iki trylikos. Tada staigiai atsimerkiu,
ir jei tą akimirksnį pamatau praeinant šviesų vaikiną su
ledais, vadinasi, turiu jam šiandien paskambinti. Tuomet
tai, taip sakant, likimo ženklas.
Kaip tiktai po trylikos mažutėlis baltapūkis su ledų
porcija ir didžiuliais plaukimo sparnais ant abiejų rankų
prašokčioja pro šalį; duočiau jam dvejus su puse metukų.
Galioja ar ne?

114
 Nusprendžiu, kad taip.
Namuose užtinku Pinę, visą išsiterliojusį pomidorų
padažu, ir jis žūtbūt nori man kažką parodyti.
— Džesi, būtinai turi pažiūrėti, kaip atrodo mano
širdutės.
A nt kotletų jis padažu nupiešė širdeles, turbūt
paruošė vakarienei.
— Ar tau patinka?
Tokio patenkinto savimi dar nesu regėjusi.
— Tai Krisei. Ji visad vaišina mėsos kukuliais ir
bulvėmis fri. Man labiau patinka memo patiekalas. O
tau?
Turiu jo kuo greičiau atsikratyti, kitaip vėl visa ma­
no drąsa išgaruos.
Bet mano uolusis brolis nesileidžia nusikratomas, ir
po truputį suvokiu, kad jis, regis, įsimylėjęs mergaitę,
vardu Krisi, kad dabar jai verda ir, be to, dar rašo jai
laiškus slaptu šriftu, pasirašydamas „Pi — pi”, o ji
skaito prie žvakės. Bet išties turiu kitų rūpesčių.
Taip jau yra su tais viduriniaisiais vaikais. Į juos
niekas nežiūri rimtai. Kai Oliveris gyveno su mumis
namuose, svarbiausi buvo jo rūpesčiai. D abar visi
sukinėjasi apie Pinę.
Mano ne tik „tarpiniai metai”.
Aš net ir šeimoje tik TARP.
Negaliu net prieiti prie telefono, nes Gila be galo
kalba.
Jau beveik devynios vakaro, kai pagaliau randu
keletą ramių minučių ir pasiėmusi telefoną galiu užsi-

115
daryti savo kambaryje.
Numeris prasideda keturiais. Turėtų būti netoli
mūsų gyvenamosios vietos, ir kai tik įsivaizduoju, kad
visai netoliese jis laukia mano skambučio...
— Alio! — atsiliepia moteriškas balsas. Paskui
nekantriai:
— Klausau!
Jo mama. Žinoma, mama. Galėjau nutuokti. Gir­
džiu, kaip gėlyne šnekasi ir kvatoja mano tėvai.
— Labas vakaras. Atleiskit už sutrukdymą, gal galė­
tumėte pakviesti savo sūnų?
Nemikčioju klausdama.
Bet mama be jokios priežasties ima juoktis ir staiga
tampa tokia jauna.
— Savo sūnų? — pakartoja, kikena, ir kažin kodėl
tas juokas man pasirodo pažįstamas. Įsimaišo ir Gilos
juokas iš gėlyno, ir visa tai mane suglumina.
— Tą iš laivo, — ištariu ir pastebiu, kaip kvaila. Ir
tada dar labiau sukvailioju ir sakau:
— Tai dėl mažosios undinėlės.
Balsas kitame laido gale iš pradžių visai nieko
neatsako. Tada pasigirsta garsas lyg ji švilptų per dan­
tis (ji turėtų būti pašėlusi). Iš kažin kur kažkas sušunka.
— Atrodo, Doki, turi galvoje tave, reikalauja tavęs!
— išgirstu paskui.
— Klausau! — atsiliepia jis. Iškart suprantu, kad tai
Tomas. Bet man nepavyksta išlikti ramiai.
— Norėjai su manimi pasikalbėti, — pratariu vir­

116
pančiu balsu į ragelį, — o aš su tavimi.
— Džesika! — sušunka jis. — Žmogau, kaip džiau­
giuosi, kad atsiradai.
Keistas pokalbis.
Balsas, kuris man iš pradžių atsakė, kaip sužinojau,
Natos, ji taip pat buvo laive. Bandau susieti: tai galėtų
būti tik blondinė, su kuria jis šoko ir su kuria žingsnia­
vo išlipęs iš laivo. Vis dėlto mane jis panoro išvysti. Koks
mano vardas, sužinojo redakcijoje. Ta blondinė vadina
jį Dokiu ir vis įsimaišo į mūsų pašnekesį. Per tokį baisų
karštį galėtume nueiti kartu išsimaudyti, — pasiūlo. Bet
nežinau, su tuo senu žaliu maudymosi kostiumėliu... O
ji tikriausiai turi madingą bikini? Sakau ne. Galiausiai
susitariame susitikti prie Ependorfo tvenkinio, tik jis ir
aš ateinantį šeštadienį.
— Žmogau, džiaugiuosi, Džesika! — vėl taria jis.
Virtuvėje randu dar du Pinės kotletus su širdutėmis.
Jie visai skanūs. Paskui griūnu į lovą. Nors ir karšta,
vis tiek apsivelku vietoj pižamos savo minkštąjį megz­
tuką. Kaip tada, kai buvau dar maža.

Gali būti, jog jaučiuosi prieš Pinę nesąžininga. Jis

nesivaržo pasakyti to, ko aš neišdrįsčiau: kiekvienam
pasakoja, kaip džiaugiasi, kad Krisi nori su juo drau­
gauti. O aš niekaip neišdrįstu pasakyti apie savo pasima­
tymą su Dokiu. Niekam nieko nesakau. Tik traukiu Pinę
per dantį, aš jam žiauri. Kadangi man pačiai tai krinta į
akis, nusprendžiu sekmadienio rytą būti jam maloni ir

117
dar išsiplauti galvą bei susisukti plaukus. Tėvų nebus
namie, jie su mašina važiuos apsipirkti. „Didysis ap­
sipirkimas”, kaip sako Gila.
Pine, man džiovinantis plaukus, laidoja mirusią
boružėlę, kurią buvo pašęs į marmelado stiklainį. Savo
mieliesiems gyvūnėliams, tupintiems aplink, jis pasako
kalbą:
— Taigi, ponai ir ponios, pasimelskime dar kartą už
amžinąjį atilsį boružėlę. Tikėkimės, kad dar kažkada
išvysime jos sielą.
Iš kur memo mažasis broliukas traukia tokius saki­
nius?
Tuojau prisimenu Abdelį, iš kurio išmokau posakį
„Mano sielos medis”. Bet tokia kaip aš nepasakys tokių
žodžių. Ypač vaikinui, kurį vadina Dokiu. (Ar jam pa­
tiks mano garbanos, kaip dabar susisukau?)
— Ar jau matei mano nosinaites iš gatvės šventės?
— teiraujasi Pine. — Pažvelk, aukcione nusipirkau iš
karto tris, nes čiaudėjau triskart.
(Gal įsidėti dėl visa ko vatos tamponėlių, nes pasi­
naudojau Gilos blakstienų tušu?)
— Tu visai manęs nesiklausai, — skundžiasi tuo
tarpu Pine. — Nemesk mano fantazijos į šiukšlyną!
Mano kambaryje visai ne netvarka. Tai miesto planai
gyvūnėliams, kuriuos laikau ant grindų, o Gila pasakė,
kad tai mano fantazija. Žiūrėk, su miesto planais atsar­
giai!
— Pine, davei man puikią mintį!

118
 Išlėkusi iš jo kambario susirandu miesto planą. Varge,
juk turiu gerai pasižiūrėti, kur ta susitikimo vieta prie
Ependorfo tvenkinio. Jei važiuosiu dviračiu, garbanos
išsileis. Gal lis? Gal dėl viso pikto pasiimti minkštą
megztuką? Ir naujus apvalius Gilos akinius nuo saulės?
Ar balti džinsai dar švarūs?
Kur Abdelio karoliai iš žolių?
— Džesi, atrodai kaip klaustukas! — šūkteli Pine.
Reikėtų jį išklausinėti. Iš kur mano mažasis brolis
traukia tokius sakinius ir mintis?
Dažnai jis mato ir įsidėmi daug daugiau nei su­
augusieji.
Jie — šiuo atveju tai mano tėvai — nusiplūkę grįžta
iš parduotuvių. Jiems atrodo, kad lauke per karšta ir
kad audra tvyro ore. Man juokinga, kad audra iš kažkur
artėja. Bet manęs jau nejaudina, kad jie taip šneka.
Svarbiausia, šiandien po pietų ištruksiu iš namų.
— Džesi, ką galima pribaigti? — tai paskutinis Pinės
klausimas, kurį išgirstu prieš užšokdama ant dviračio.
— Viską, Pine, viską! — sušunku greitai.
Niekaip negaliu išsivaduoti nuo to klausimo visą kelią
važiuodama prie Ependorfo tvenkinio. Pinės klausimas
tiesiog vis krebžda man galvoje. O dar mūsų susitikimo
vietoje išvystu šalia vaikino, laikančio po pažastim
riedučius, stovinčią mergaitę. Norėčiau pribaigti ją
vietoje, visai nušluoti nuo žemės paviršiaus. Juk aišku
— tai tą blondinė iš laivo.
Kodėl jis ją atsivedė?

119
 — Labas! — taria ji pasisveikindama pirmiau už jį.
— Karšta, ar ne? — klausia jis ir žvelgia pro šalį.
Miela Džesika, ar apie tai svajojai? Svajojai, jog jis
ištars tau šitokį sakinį? Ir dar negana to, jo draugė kikens
šalia? Gražiai viską įsivaizdavai — na, ir?...
Visi trys kvailai stoviniuojame.
— Na, likit sveiki judu abudu, — pagaliau taria
blondinė. — Aš važiuoju į Kaifu baseiną. Galėsite ir
jūs užsukti, jei per daug suprakaituosite. Bai, Doki!
„Bai“ — žodis, kurio negaliu pakęsti.
Jai išnykus vaikinas šalia manęs pradeda išsamų
pokalbį apie „gyvūnų rūšis, apdovanotas įstabiais suge­
bėjimais”.
— Kai kurie išmoksta tobulai prisitaikyti prie
aplinkos. Kiti pergudrauja savo priešus pranešdami
jiems neteisingus faktus.
Aha.
— Prie Ependorfo tvenkinio galiu parodyti tau to­
kius krūmus, ir tu pagalvosi, jog jų lapai nuvytę ir
apkramtyti, o tada vienas lapas ims ir pradės rėplioti.
Tik labai atidžiai pažiūrėjusi suprasi: tai — ne lapas.
Tai — gyvūnas. Būtent — vaiduoklinė sraigė, taip pat
vadinama ir keliaujančiu lapu.
Tiek jau to.
— Kitas pavyzdys — mažasis krabinis voras. Jis
gyvena ant geltonų žiedų ir vilki geltonai žėrintį mas­
kuojančių spalvų kostiumą. Dėl to nesimato fone.
Neįtikėtinai įdomu.

120
 — O tada dar spungė. Priartėjus priešui ji išskečia
sparnus ir suklaidina užpuolėją, kadangi ant viršutinės
sparnų pusės yra išpieštos didžiulės akys. Tuomet jis,
aišku, pamano, jog turi didžiulį priešą su milžiniško­
mis akimis.
Vaiduoklinė sraigė. Krabinis voras. Spungė. A r taip
tęsis visą popietę?
— Jėga! — tariu vaikinui, staiga baigusiam kalbėti
vidur sakinio.
Stumiame dviračius šalia vienas kito. Kankinamės
dėl karščio. Abu netariame nė žodžio.
Meilės istorijose, kurias taip mėgstu skaityti savo
žurnale, būna visai kitaip, kai mergaitė ir svajonių
vaikinas lieka vieni du.
Laive irgi buvo kitaip.
Gal ką padariau ne taip?
Maniau, kad turi būti sunkiau, kai nešioji dantų
plokštelę (ilgai pati nešiojau), nes nežinai, ar išsiimti
ją prieš bučiuojantis.
Bet šitas, atrodo, visai nenori manęs pabučiuoti.
— Koks gi tikrasis tavo vardas, Doki? — paklausiu
nebeištverusi tos tylos. — Vardo niekad negirdėjau.
— Tai iš senų laikų. Nata vaikystėje man sugalvojo
tą pravardę. Tikrasis mano vardas Dominykas, o jos —
D onata. Bet mes taip vadinome vienas kitą. Gal
Dominykas jai per ilgas, o aš visad maniau, kad ji tokia
mažutė. Dabar jau ji pašėlusi mergina, pamatysi, kai
geriau susipažinsi.

121
 Visai nenoriu geriau su ja susipažinti.
Jis bent jau kalba su manim, o kad jis vardu D o­
minykas, visai puiku. Tinka beveik taip pat kaip ir To­
mas. Dabar paprasčiausiai reikia klausinėti toliau.
— Turbūt ji tau labai patinka, ta Nata?
— Taip. Žinai, mes taip seniai draugaujame, kad
geriau nepažįstu jokios merginos. Ir mudu abu netu­
rim nei brolių, nei seserų. Ir man ypač patinka, jog su
ja galiu kalbėtis apie viską. Be suaugusiųjų, turiu
galvoje.
Tikrai įdomu, ką reiškia „kalbėtis apie viską”. Aš
turiu klausytis apie apkramtytus lapus, o Nata gali
glaustytis ir šokti su juo, ir tikriausiai truputį pasigla-
monėti, ir taip toliau?
Pine turbūt vėl pasakytų, kad atrodau it klaustukas.
Tas ne Tomas gal irgi tą patį mano, nes sustoja,
nusibraukia nuo veido plaukų sruogą (ji man taip
patinka) ir taria:
— Gali klausinėti mane toliau, Džesika. Kaipgi kitaip
mes geriau pažinsim vienas kitą? Jau truputį žinau apie
tave, juk stebėjau laive, o paskui paskam binau į
redakciją, nes tu taip greit dingai. Tik... ko nežinau...
na taip, ar draugauji su tuo berniuku, kuris pasitiko
tave Travemiundėje?
Mėsainis, juk aš iškart pagalvojau, kad jis man
(beveik) viską sugadino. Turiu paaiškinti. Bet ir aš iškart
privalau paklausti:
— O tu? Ar draugauji su Nata?

122
 Iš pradžių jis spokso be nuovokos, tas ne Tomas, o
paskui ima kvatoti.
— Tai tikriausiai klaida! Nata — mano pusseserė. Ji
kartelis pagyvena pas mus, nes jos mama dirba kabarete
ir dažnai keliauja. Moterų kabarete dirba mano teta,
juokinga profesija. Bet ji tokia pat šauni kaip ir Nata.
Jų abiejų nesustabdysi. Neseniai teta pasakė: niekur
nepritampu. O tada Natai: tavo sunkus amžius. Laimei,
tu tokia pat užsispyrusi kaip ir aš.
Tas vaikinas vis plepa ir plepa apie Natą ir savo tetą.
Turbūt išprotėsiu!
Blondinė — jo pusseserė, o aš iki šiol jai taip
pavydėjau.
Žmogau...
Žmogau, Dominykai.
Iškart palengvėja.
Vaikinas šalia — vis dar svajonių vaikinas iš laivo,
kurį išgalvojau kaip Tomą.
Ir tuo pat metu tai vaikinas, vardu Dominykas, kuris
išties stovi šalia.
— Dominykai, — tariu, ir juokinga, kai pirmą kartą
pavadinu jį tikruoju vardu, — Dominykai, o prieš tai,
na, apie tą vaiduoklinę sraigę ir 1.1., visa tai... na, žinai,
visa tai man priminė biologijos mokytoją, kurio negaliu
ištisai klausytis. Ar tai blogai?
— Džesika, tu mane ganėtinai prinervinai laive.
Mano draugeliams, tiesą sakant, atrodei visai šiaip sau.
Natai taip pat. Kaip manai, ar tai blogai?

123
 Nežinau.
Tik žinau, jog bet kuriuo atveju juokinga, kai stovint
prie Ependorfo tvenkinio tau apie tai pasakoja. Ir iš
dangaus nukrinta keletas didelių, gan šiltų lašų — visai
nepanašu į tikrą lietų. O kažkas trumpam (o gal ir ilgam)
apkabina tave ranka taip, kaip vaizduoja nuotraukose
tuos, kurie įsimylėję. Tikrai keista, nes jautiesi silpna ir
stipri lyg vilkėtum šiltutėlį tamsų paltą.
Apie gyvūnus, sako Dominykas, gyvūnus, kuriuos
jis stebėjo Ependorfo tvenkinyje ir fotografavo, pra­
džioje tiek daug šnekėjo todėl, kad jautėsi „truputėlį
drovus”.
Kad vaikinas tą prisipažintų — negalėjau anksčiau
nė įsivaizduoti.
Apskritai maniau, kad vaikinai visai kitokie.
Nors turiu du brolius.
 Kiek praėjo laiko nuo tada , kai valgėme tą kiniišką
viralą? Turiu galvoje tą „Lang— tsu” — kepintų maka­
ronų košę malošę, kurią visad užsakydavau, kai Gila
buvo UVERNĖ. Jau bus praėję nemažai laiko, man
taip atrodo. Dar gerai prisimenu, kad tuomet valgydama
labai dažnai galvodavau, kodėl gi nepavyksta pritapti
prie Melani draugų. Dabar ir vėl tokie klausimai knibžda
mano galvoje.
Bet šįkart apie Dominyko draugus.
Manau, kad aš jiems paprasčiausiai nepatinku.
Manau taip nuo vakar.
Kadangi vakar...
— Keistas kvapas, — pertraukia Pine mano mintis.
— Ir ką gi galėtų reikšti tie mediniai pagaliukai ant stalo?

125
 Sėdime su Gila virtuvėje, kur tuoj pietausime, ir tik
dabar suvokiu, kad Gilai vėl kilo beprotiška mintis.
— Mediniai pagaliukai — tai lazdelės, su kuriomis
valgo japonai,— praneša ji ir perskaito garsiai iš kepimo
knygos: „Apatinė lazdelė tvirtai laikoma rankoje, o
viršutinę lengvai valdome, paimame kąsnį maisto ir
įsidedame į bum ą“.
Paaiškėja, kad ji kaip staigmeną pagamino japonišką
patiekalą. (Ir manęs nepagailėjo, nors jau ir taip sken­
dėju problemose.)
Nė vienas žmogus negali p rotingai m ąstyti
valgydamas ryžius su slidžiais juodais grybais ir mėsos
kukuliukais su lazdelėmis.
O, kad ne vakar...
Skardžiu balsu Pine ima pasakoti, kad Krisi Pasišiau-
šėlį ir Vikruolį, savo abu žiurkėnus, apipurškė plakta
grietinėle.
— Kaip jums atrodo — tai gyvūnėlių kankinimas ar
jiems tai patinka?
Atrodo, kad jis su savo drauge susiginčijo dėl šio
klausimo. Ji „nebenori su juo draugauti”.
Su manimi ir Dominyku taip nėra. Mes net nesusi­
pykome. Tik tai, kad nuo vakar kažkas yra ne taip.
Vakar jis pasikvietė mane pirmą kartą kartu su
draugais. Ir N ata ten buvo, dar viena mergaitė ir
vaikinai, kurie taip pat keliavo laivu. Jie šnekėjosi apie
tai, ką veiks per vasaros atostogas. Dominykas, Nata ir
dar du šiais metais vasarą niekur nevyks. Kai atėjome

126
su Dominyku, visų nuotaika išties buvo puiki. Bet tuoj
pastebėjau, kad jie turi savo specifinius posakius ir
juokelius. Ir kad aš „naujokė”, kuri trikdo. Galiausiai
jie visi vienas po kito dėl kažin kokios priežasties
atsisveikino.
Aišku kaip dieną: jie nenori, kad būčiau su jais.
Dominykas, kai paskui likome vieni, buvo labai tylus.
Ir nieko negalėjau sugalvoti. Todėl dabar apie tai tiek
daug mąstau valgydama su lazdelėmis Gilos patiekalą.
Ir dar štai kas: aiškiai išgirdau, kaip vienas vaikinas
pasakė apie mane: „Ta, kuri daug dažosi”. Nata norėjo
būti maloni ir paaiškino: „Džesika turėjo laive taip
dažytis. Toks buvo, galima sakyti, jos darbas“.
Tačiau negaliu užmiršti to kvailo žodžio.
— Pasakoji kaip magnetofonas. Kalbėk tikru balsu!
— kaip tik taria Pine mamai.
Ji visą laiką tauškė; išties kalbėjo kaip nuobodus
radijas.
— Nes džiaugiuosi ir esu susijaudinusi, — sako ji
dabar jau normaliu balsu. — Tik įsivaizduokit, man
pavesta padaryti kelionės užrašus apie Japoniją, juk ne
kasdien tai nutinka. Ir nežinau, kaip čia viską suderinti,
jūsų atostogas.
Ką ji turi omenyje? Kuo čia dėta kelionė į Japoniją
ir mūsų atostogos?
Pamažu paaiškėja, kad tėtė dabar negali pasiimti
atostogų, o ji nuo liepos vidurio bus toje lazdelių šalyje,
ir kad Pine ir aš turėsime važiuoti į Odenvaldą pas Muši
ir Puši.

127
 — Niekada! — įsiterpiu garsiai. — Geriau jau kas­
dien vėl užsisakinėti kinietišką maistą. Aš lieku Ham­
burge.
— Ir aš, ir aš, juk turiu prižiūrėti Pasišiaušėlį ir
Vikruolį! Negi jie liks vieni per atostogas?— labai tvirtai
taria Pine.
— Bet jei Krisi nebedraugauja su tavim?...— klausiu.
— Žiurkėnai dėl to nekalti, — sako mažasis brolis,
— o iš principo tai gal su mumis dar ne viskas baigta.
— Kartais klausiu savęs, ar teisingai jus išauklėjome,
— mąsto Gila garsiai. — Aš būdama vaikas negalėjau
taip drąsiai reikšti, ką veiksiu per atostogas.
Apie tai nei aš, nei Pine negalime nieko protingo
pasakyti.
Bet pamažu man nušvinta protas ir suvokiu, kokia
laimė, kad šįkart nereikės vykti su tėvais. P ine— gerai,
tegul sau prižiūri žiurkėnus. Bet aš, aš tada turbūt
galėsiu dažniau matytis su Dominyku. Ir važinėti su
riedlente, kaip kiti jo draugai. Galėsiu net paklausti,
kas blogai. Arba pasiteirauti Natos. Ji vis dėlto mane
užtarė, ar ne?
Vienu ypu viskas manyje prasiveržia. Tuomet, kai
Gila — keista, jai, atrodo, palengvėjo — nuima nuo
stalo lazdeles ir ištraukia šakutes bei peilius, papasakoju
jai savo istoriją. Apie Dominyką. Ir kad manau, jog
jis gedėtų būti mano tikras draugas. Jei tik nebūtų jo
šutvės.
Kartais Gila būna šauni. Ji pasako protingų dalykų.

128
Tvirtina, kad jau kuris laikas pastebėjusi, jog turiu
draugą.
— Paskutinėmis dienomis stebėtinai daug kalbėjai
apie kažkokį Dominyką, — sako ji. — Nenorėjau tar­
dyti, nes kai pati buvau vaikas, mane tai nervino.
Puiku, ji pamiršo, jog aš jau nebe vaikas. Visgi ji,
rodos, suvokia problemą dėl šutvės. Ji mano, jog jiems
reikia laiko, kad prie manęs priprastų. Galimas daiktas,
jie susidarę apie mane klaidingą nuomonę, nes laive
buvau kažkas panašaus į „stilingą fotomodelį”. Natos
ramiai gedėčiau apie tai paklausinėti. Ji galėtų tapti mano
drauge — tokia, kokia visad buvo Nina. Bent jau
galėčiau pabandyti.
— Beje, tėvams keista, — paskui priduria ji, — kai
jų dukra pirmąkart pasako, jog turi draugą. Ne visad iš
karto sutinki tai su džiaugsmu. Galų gale juk tu jį
įsimylėjai, ne mes. Ir mes net nepažįstam e tavo
pavergtojo.
— Pavergtojo?
Tas žodis man atrodo čia netikęs, kai Gila jį ištaria.
Nors šiaip negaliu nieko prikišti jos sakiniams. Tuo
momentu mūsų virtuvėje viskas taip kaip visada, bet
kartu ir taip, lyg prasidėtų kažkas visai nauja.
Pine turbūt taip pat pagalvojo ką nors panašaus.
Nuskubėjęs į savo kambarį atneša iš ten dekoratyvines
žvakes. Valgome, nors lauke šviečia karšta šviesi saulė,
žvakių šviesoje, ir man į galvą šauna tūkstančiai dalykų,
kurių imsiuosi artimiausiu laiku.

129
 — Džeeesssi! Tau!
— Džesi, telefonas!
Vis dar ta pati diena, kai pasigirsta tas skambutis.
Tai Dominykas.
Klausia uždususiu balsu:
— Žinai, kodėl kaip tik dabar skambinu?
— Nė nenutuokiu.
— Pažvelk į laikrodį. Visiškai tiksliai — šešiolika
valandų keturiasdešimt aštuonios minutės.
— Na — ir?
— Birželio 21 dieną lygiai šešioliktą valandą ketu­
riasdešimt aštuonios minutės prasideda vasara. Argi
nežinai?

130
 Tikrai to nežinojau.
Bet taip džiaugiuosi, kad jis paskambino.
Tučtuojau papasakoju, kad per vasaros atostogas
liksiu Hamburge.
Ir apskritai turiu jam dar daug papasakoti ir tiek
daug jo paklausti.
Dabar ir per ateinančias dienas.
Žmogau. Dominykai, džiaugiuosi vasara kaip nie­
kad.
 SL 507. Leidykla “Presvika”
Pamėnkalnio g. 25-11, 2001 Vilnius
Tiražas 3000 egz.
Spaudė AB 'Spauda* U2s. Nr. 447
ISBN 9986-805-50-3