Andrius Mamontovas

ŽODŽIŲ REIKŠMĖ

Eilėraščiai

Vilnius 1991
 Nuo autoriaus...
Žodžiai — tavo ištarti artikuliuoti
garsai, turėję įtakos
mano požiūriui į tave.
Reikšmė — substancija, kurios
turėtų būti pripildyti
tavo žodžiai (žr. žodžiai).

Knygos
autorius — objektas, egzistuojantis
nepriklausomai nuo to,
ar knyga skaitoma, ar ne.

Vienatvė — kūrybai palanki būsena.

Atlaidumas — gebėjimas nugalėti
priešą, dovanojant
jam savo meilę.
Pyktis — tavo netobulumo
išraiška.
Nors.. . tai tik žodžių reikšmė.
KIBERNETINIS ŽAISLAI
Mes žinom medžiagas, formas daiktų
Mes žinom, kas yra gera ir bloga
Mes žinom, kaip metai keičia metus
Ir kaip nuo žaibo apsaugoti stogą
Mes galim kelią nutiest j žvaigždes
Mes galim kalnus patraukti j šoną
Mes galim greit sustabdyti upes
Ir padaryti iš juodo geltoną.
Mes nusikėlėm per laiką pirmyn
Mėnulio pievas užsėjom aguonom
Mes darom pieną iš jūros vandens
Ir iš medienos padarome duoną
Tiktai nežinome
kas tai lietus,
kas tai žvaigždės,
gėlės, dangus.
Nes nuo vaikystės
mums bruko žaislus
kibernetinius ir negyvus,
metalinius, šaltus ir kietus
(nemielus)
1984
 Tu liūdėt nebijok, nebijok liūdėt.
Nes tiktai liūdesy sielos džiaugsmas.

LIŪDESYS
Žodžių daug įvairių išgalvojome mes,
Kad netektų mąstyt ir liūdėt.
Visi norime būt malonūs ir džiugūs,
Nekalti ir linksmi būtinai. Tik kam visa tai?
Iš tų žodžių skambių ir juokingai kvailų
Mes sustatome daug sakinių.
Galim juoktis ilgai, nekaltai ir linksmai
Kol pasibaigia tie sakiniai. Tik kam visa tai?
Argi gali įvertinti šviesą tasai
Kas nematė tikrosios tamsos?
Nenuvertinkim liūdesio, nes tik jisai
Mums parodo, kas tai džiaugsmai.
1984
KITOKS PASAULIS
Žiūri aplink — stebiesi viskuo.
Daiktus matai savo šviesoj.
O jeigu viskas yra ne taip?
Ir tu pasaulį regi atvirkščiai?

Galbūt ne garsas skamba tyloj, o tyla garse.

Ką apie tylą žinome mes?
Galbūt ne šviesos žiba tamsoj, o tamsa jose?
Kiek dar nedaug suprantame mes...
Žiūri aplink — viskas puiku.
O ar žinai kas bus rytoj?
O jei pasaulis apsivers?
Kitom akim žiūrėt privers?
Tu pabandyk pasižiūrėt
Gal kiek ne taip, gal kiek kitaip.
Tikiu paprasti daiktai apsivers.
Ką nors neregėto ir naujo atvers.
1984
O MANO SAULE...

Tu ateini debesų kilimais

Tu gyveni ten, kur paukščių takai.
Tu negali nesijuokt su vaikais
Kur tu eini, žydi gėlės laukais
O mano saule,
Tu mano šviesa.
Tu žemę sušildai
ir sklaidos tamsa
Tada, kai nuskaidrins
padangę aušra
O mano saule,
ateik su diena.
Būk visada mėlynam danguje
Man neramu, kai tavęs ten nėra.
1984
VAIKYSTĖS STOGAS
Tą vakarą tamsų
Aš ant stogo lipau.
Norėjau išvysti,
Ką seniai užmiršau.
Norėjau pajusti
Svaigų orą dangaus.
Nuo jo užsimerkti
Ir savęs paklaust:
„Klausyk, žmogau,
Klausyk, nenusisuk,
Ko ieškai čia.
Vaikystė baigės juk...“
Dar būdamas vaikas
Aš užlipdavau čia
Ir kojas nukoręs,
Svajojau nakčia,
Džiaugiaus, kad esu
Taip arti prie dangaus,
Kad ranką prie čerpių
Galiu priglaust.
Tą vakarą tamsų
Aš ant stogo lipau.
Norėjau išvysti,
Ką seniai užmiršau.
Džiaugiaus, kad esu
Vėl čionai.
Vaikystė sugrįžo,
Lyg seni sapnai...
1984

JO
 i4s tai atsiminsiu,
kas širdį paguodžia
O tai, kas negero,
išskris su sapnais. ..

PILKAS NAMAS
(mano mokyklai)
Išeinam j kelią
dulkėtą ir sunkų.
Galbūt mes dar skubam
tą kelią pažint.
Paliekame namą
nors pilką, bet mielą.
Lydės pro jo langus
mus žvilgsniai vaikų.
Ilgai aš atminsiu
tą pilkąjj namą.
Jis bus manyje
iki pat pabaigos.
Pro jo tamsius langus
kadaise žiūrėjau
j tuos, kur išėjo
anksčiau už mane.
Tikiu, kad kiekvienas
žmogus turi namą
kuris davė pradžią
jo žingsniui pirmam.
Jis teikia stiprybės
kai lenkiasi keliai

H
ir stabdo tada
kai skubi pernelyg.
Širdy savo vietą
surask jam garbingą
tikėk juo ir saugok
lyg patį save.
O jeigu pamesi
sustos tavo laikas
nurims tavo žingsniai
ir dūžiai širdies.
Kai mes su draugais
ėjom saulės pasveikint
džiaugsmingai šypsojos
jis mums įkandin.
Aš garbinau saulę
ir pilkąjį namą
kurie leido mums
lyg iš naujo užgimt.
O name pilkasis,
mane tu globojai
ir saugojai mažą
nuo vėtrų piktų.
Ir aš negaliu
nesakyti tau ačiū
nes čia aš išmokau
tikėt savimi.
1984

12
MĖNULIO VEIDAS
Kam tyrą sapno tylą
Tu iš nakties keli?
Ar tai tave paguodžia,
Juk vienas gyveni.
Pasaulį tu parodai
Ir be ryškių spalvų
Taip jis kitoks atrodo,
Jį tokį aš myliu.
Geltonas ir šaltas
Raudonas ir baltas.
Tu saulę atstoji
Šešėlius pakloji...
Kai laivas pasiklydęs
Supas jūros bangose.
Jį tamsoje išvydęs
Rodai kelią naktyje.
Man jauną širdį skauda
Ir apninka neviltis,
Kai tavo liūdną veidą
Dengia debesys juodi...
1984
KRANTAS
Pučia pučia jūrų vėjas,
Neša neša mano laivą,
Mano viltį... neša neša. ;
Supa supa juodos bangos,
Glosto mažą mano laivą,
Blaško blaško mano sapną.
Kur pasisuksi naktis apgaubia tavo akis,;
Apgaubia tavo viltis širdy,
Tu jos klasta netikėk tikslą kaip žvaigždę turėk,
Baigsis audra ir nušvis tavo-veidas. r;
Lekia lekia mano laivas, ■ ,
Skuba skuba ten, kur krantas,
Ten, kur baigias juodos bangos, -• - -į. ■
Skuba skuba ten, kur smėlis, v ^
Ten, kur žmonės ten, kur gėlės t r-‘ >
Ten, kur saulė žemę šildo. -f j;* . ..' -7
Galbūt nėra mano kranto,* • \
Tiktai vėjas, juodos bangos, ".
Galbūt krantas —mano sapnas.; - vs‘ ^
Kaip tik būtų atiduosiu ’• ; • ris-iv"
Visą jėgą savo laivui
Ir pasieksiu savo krantą... r-'
Pučia pučia jūrų vėjas, neša neša mano laivą!
1984

u
GALINGAS ŠVENTES SŪKURYS
Šviesų ir gausmo vidury
Tu pats suprasti negali
Ką duoda tau šis sūkurys
Nebent mintis sukausto jis
Nebent mintis
Ir pro akis lyg pro duris
Galingas šventės sūkurys
Ugnim apakina viltis
Ir tavo laimės žiburys
Ilgam išnyks
Ką jis tau naujo pasakys
Galingas šventės sūkurys
Nebent bejėgis šurmulys
Pasieks pavargusias- ausis
Ar tai viltis?
O jei užmerksi .tu akis
Ir .įsižiebs .galvoj mintis
Tuojau tau viską sudarkys
Veidų kartoninių būrys
Bejausmis jis
Tavęs čia niekas nematys
Tavęs čia niekas neklausys
Galingas šventės sūkurys
Greičiau tau galą padarys
Tai štai koks jis!?
Tylos tiktai tebijo jis
Galingas šventės sūkurys
Jinai jam tiesą pasakys
2aibų ir kauksmo židinys
Ilgam išnyks
1985
KEISTUOLIS

Kai tu eini tolyn gatve šurmuly,

Neišsiskirti minioje negali.
Truputį gal esi ne toks, kaip kiti
Ir ne kiekvienas gal supras kuo tiki.
Gal tu verki gal tu juokies savyje.
Tik nieks negirdi nieks neklauso tavęs.
Stebiu tave ir gyvenu mintimi:
Kur tu randi jėgos išlikt savimi?
Atverki tai kas tavo mintyse.
Juk aš matau kaip žodžiai smaugia tave
Galbūt visi, ko nevadinam — „keisti“
Susimąstys kodėl gi jie paprasti
Užkrėsk keistumu, užkrėsk naujumu.
Užkrėsk mes širdy taip trokštam būt truputį
keisti.
1985
NE, NESIJUOK...
Sukasi aplinkui viskas užburtu ratu
Tūkstančiai akių ir tūkstančiai veidų kartu
Bet nemoka akys tos ir veidai
Verkt skausmingai nusijuokt smagiai
Aš labai norėčiau kaukę nuo akių nuimt
Nuoširdžiai norėčiau nuoširdžius žodžius priimt
Kur tie žodžiai kur ta saulė tyra
Negirdžiu jų bet tikiu —jie yra
Ne nesijuok jeigu norisi verkt
Ir širdis jeigu plyšta iš skausmo
Būk savimi kaukė tau nepadės
Tik be jos tu nebūsi bejausmis
Kartais man atrodo žodžiai lyg tušti garsai
Jie kaip lietui lyjant skambantys šalti lašai
Kaip suprasti kur tų žodžių tiesa
Kas parodys tai ko niekur nėra

Tad kodėl gi tylim mes dabar visi kartu

Jis ir ji ir jie ir jos ir jūs ir aš ir tu
Gal nemokam kaukių nusiimt
Gal nebegalim savęs prisimint
1985

17
LAU20 ŠVIESA
laužo šviesa naktyje
guodžia gaivina mane
nerimas stingsta veide
kas ten toli tamsoje
laužas prieš mano akis
dega karštai lyg širdis
laukiu prie laužo šviesos
gal kas atklys iš tamsos
dek šviesk ir neužgesk
šildyk rankas
glostyk akis
atmerktas
būk vienintelė viltis
nors ir mano paties
uždegta
naktyje
gal kas prie laužo sustos
gal pasiilgs šilumos
tam kas klajoja nakty
laužo šviesa bus viltis
žvaigždės pakilo aukštai
šaukia jas paukščių takai
laužas žvaigždes man atstos
šviesą ir šilumą duos
laužas ilgai dar liepsnos
kas man jo šviesą atstos
net visagalė naktis
laužo užpust neišdrįs
1985
18
SAUGOK VAIKYSTĘ
Visos svajonės lieka kažkur praeity.
Vaikiškos mintys skęsta gilioj užmaršty.
Kam atsisakom to, kuo maži tikėjom,
nešiojom ir šlepėm širdy?
Kas man į visa tai atsakys?
Norime būti suaugę, solidūs, rimti.
Tikimės tapti būtent tokie ateity,
Metame viską ir imamės to,
kas mums vaikystės svajų neatstos,
Esam šiandien, negalvodami kas bus rytoj.
Aš tikiu, kad viskas bus gerai.
Kad mes gyvensim ilgai, laimingai ir gražiai.
Aš taip noriu žinot, ką jūs galvojat apie tai,
Sakau, būkim vaikai, svajokime kaip vaikai.
Tikrąją laimę norim visi surast,
Ieškome, blaškomės, bandom kažką suprast.
Bet prisiminkim kai buvom vaikai,
laimingi buvome tikrai
Galbūt todėl, kad tos laimės reikėjo mažai...
Laikas nelaukia, laiką nuneš ateitis.
Vaiko svajonės —mano šventa viltis.
Noriu tikėt, kad tais laikais, kurie atūš kurie
ateis,
Liksime mes nors truputį vaikai.
Aš tikiu, kad viskas bus gerai...
1985

19
DISTANCIJA
Jaučiuosi kaip sulėtintam kine.
Skubu bet viskas plaukia pro mane.
Ir horizontas tolyje blankus.
Ilgai dar bėgsiu kol šalia jis bus.
Kažkur tamsoj, kažin kokioj erdvėj
Distancija, kurią turiu įveikt.
Ir laikas lekia nuolatos greta.
Jis nori nugalėt mane bėgsme.
Per dieną nesustoju ir pernakt.
Juk aš nuo nemigos baigiu apakt.
O ta žolė kur auga pakelėj.
Taip sunkų kūną traukia pailsėt.
Tegul beribis nuovargis apims,
Ir viltį ir tikėjimą atims.
Sustot nenoriu, pradedu suprast:
Neverta laiko aplenkto prarast.
Visi mes trokštam pagaut laimės paukštę
Ir skubam kažkur visada.
Bet galbūt tai ir yra tikras džiaugsmas
Gyvent nuolatos kovoje?
1986
Nežaisdamas jūros bangomis,
Nealsuodamas tyru dangumi,
Negailėdamas rudenio lapų,
Nemylėdamas —
Aš ir gyvenu vienas!

1986

Aš nepaklausiu tavęs,
Ką tu veiki, kai manęs nėra.
Aš nepaklausiu tavęs,
Ką tu galvoji nebyliai žiūrėdama j mano akis.
Aš netgi nepasidomėsiu,
Myli tu mane ar ne.
Bet kai tavo akyse žybtels netikrumas —
Aš išeisiu.
1986

21
VIENETO BEGALYBĖ
Aš!
Aš —vienetas!
Aš —vienintelis!
Aš vienas toks!
Aš toks vienišas...
O tu?
Tu...
Kaip paprasta ir kasdieniška
Tu...
Kaip nežemiška ir paslaptinga
Tu...
Jūros ošimas nakties begalybėje
Tu...
Mano nevilties ir liūdesio pradas
Tu —vienintelė
1986
Ar tavo akyse išvysiu jūrą?
Ar jose bus nors lašelis tų praėjusių
dienų?
Ar pamatysiu tavo akyse beribį ilgesį?
Ar bepamatvsiu aš tavo akis?
1986

O mano meile!
Supratęs tave,
Pažinęs tave,
Nugalėjęs tave...
Aš nebesuprantu savęs išeidamas.
1986
20D2IAI [ TYLĄ
Tolstanti saulė pro šakas,
Tolstantis aš nuo jos lange,
Vakaro kalbos erdvėje
Gęsta, aplenkdamos mane.
Nors žiebiąs tūkstančiai langų
Ir girdis žingsniai prie namų
Aš žodį ištarsiu...
Saulės apakinta diena,
Triukšmo ir nerimo pilna,
Rūpesčių tvaikas virš galvų:
Aš kaip ir tu čia gyvenu.
Nors gatvėj tūkstančiai veidų
Ir širdys plyšta nuo dainų
Aš žodį ištarsiu...
Žiūriu j atviras akis —
Ar jos ką naujo pasakys?
Žvilgsnis iš veidrodžio gelmės
Tai, ką ištarsiu ar girdės?
Nors tik save tesuprantu,
Nors neradau kitų akių
Aš žodį ištarsiu, jis nuskęs tyloj.
Galbūt tik jinai mane išgirs,
Kiek tūkstančių žodžių aš jau ištariau jai,
Kiek jų dar reikės į ją ištart...
1986

24
 Naktį aš sapnavau muziką. Buvau
mažulytė dalelė tos beribės visumos spal­
vų ir erdvės. Aš mačiau nesustabdomai
šėlstantį chaosą garsų, kurie ūmai virs­
davo tai beprotybe, tai tobuliausia har­
monija. ..
Netikėtai pabudęs nežinojau, kas toks
esu. Naktis užgriuvo mane savo nežemiš­
ka tyla ir paslaptimi. Nežinojau, kiek il­
gai lauksiu ryto.
Manyje skambėjo muzika. Iki galo
jos suvokti nepajėgiau, tik kažkodėl tvir­
tai žinojau, kad ji be galo nuostabi. Sė­
dėjau susigūžęs patale ir bijojau pajudėti,
kad tik tos didingos, žmogaus protui ne­
suvokiamos melodijos atgarsiai manęs
nepaliktų dideliame, tuščiame kambaryje,
pro kurio langą ant grindų krito tiršti mė­
lynos mėnulio šviesos pluoštai.
O gal muziką skleidė tie balti spin­
duliai?
Toli toli, visoje beprotiškoje ramybė­
je, stukseno ratais traukinys. Kai jo jau
nebeįmanoma buvo girdėti, aš pajutau,
jog su savimi jis išsivežė ir tą taip ir ne-
priartėjusią prie mano sąmonės muziką;
jis nusinešė mano sapno šukes.
Nieko nebeliko, tik sunkus, kankinan­
tis laukimas.
Laiko begalybėje aš laukiau brėkš­
tančio ryto. Aš taip norėjau atsigaivinti,

25
brisdamas per rasa skambančią žolę, aš
norėjau išgirsti ankstyvą paukščio dainą,
kuri leistų užsimiršti ir spurdančia iš ne­
paaiškinamos laimės širdimi įkvėpti drėg­
no oro...
Man rodės, kad tai jau seniai turėjo
įvykti, o naktis buvo vis tokia pat neper­
žvelgiama. Ūmai dingtelėjo, jog ji niekada
niekada nepasibaigs, ir aš pasijutau vi­
siškai vienas visoje bekraštėje pasaulio
erdvėje.
1987
TU BOSI TOLI
Tu būsi toli —tavo balsą man vėjas atneš.
Tu būsi toli — aš klajosiu tylus po gatves.
Tu būsi toli —saulė mano minčių nelies.
Tu būsi toli — aš pamesiu pradus vilties.
Kai būsi toli —mano plaukus vėjas kedens.
Kai būsi toli —nebeskirsiu žiemos rudens.
Kai būsi toli —neieškosiu kitų akių.
Kai būsi toli —aš prarasiu tai, ką turiu.

Jei būsi toli —mano dienos tuščiai skubės.

Jei būsi toli —mano akys tamsoj išblės.
Jei būsi toli —meilė nerimu virs širdy.
Jei būsi toli —neberasiu savęs savy...
1987
VIENIŠAS DRAUGE!
Jei pralaimėsi, ranką tiesk man ramiai,
Tau taip pat aš ištiesiu — ir mes jau drauga
Jei nusivilsi, man atverki akis,
Aš savas tau atversiu: jose degs viltis.
Vienišas drauge, tu verki naktyje,
Tavo nerimo dienos užpildo mane.
Tau nusilenksiu, tau paskirsiu save,
Būsiu tau, kol gyvensiu (kol būsiu šalia).
Gal mes liūdėsim, gal nelinksma mums bus,
Gal visai nusiminsim, bet būsim kartu.
Gal mes pražūsim paslaptingam laive,
Neišlipsim j krantą, bet būsim drauge.
1987
GELTONI KRANTAI
Galbūt šiandieną aš ne toks,
Koks būt galėčiau, jei suprasčiau
Žemiškus dėsnius ir tiesas,
Jei numatyčiau tai, kas bus.
Jeigu atspėčiau, kad lietus,
Nakčiai atėjus, bels į langą,
Jeigu atspėčiau, kad diena
Bus apsiniaukus ir drėgna.
Durys užvertos ir tyloj
Lūpos šnabždės kažką nebyliai,
Šauksmas begarsis nuskambės:
„Aš nežinau, kas bus toliau“.
Viskas praėjo, kas ateis,
Jeigu jau nieko nebeliko,
Jei paskutiniai traukiniai
Pasiekė tolimas stotis.
Ieškojau džiaugsmo ir jame
Paskendo viltys paskutinės,
Aš troškau degti ugnyje.
Bet dūmai nuodijo akis.
Nesitikėjau, kad diena
Pavirs j juodą, tamsią naktj.
Aš taip ilgai žudžiau save
Ir negalvojau, kad pavyks.
Geltoni krantai jūros begalybėj.
Žaidžiantys vaikai smėlio pilyse.
Mano pėdos ten dar neišsitrynė.
Kaip sugrjžt atgal, kaip atgaut save?
1987

29
Aš gersiu juodę kavą
Užtemdytoj kavinėj.
Po to ilgai rūkysiu
Ir niekas nesikeis...
1987
PALIKSIU TAVE

Lyg byrantis smėlis,

Lyg krentantis bokšto akmuo,
Lyg gęstanti saulė,
Lyg vystančios rožės sode —
Paliksiu tave.
Lyg alkaną paukšt],
Dvejones nuvysiu šalin.
Svajoto pasaulio
Ieškosiu kitų akyse,
Pamiršęs tave.
Ar degsiu, kaip saulė?
Ar skrisiu, kaip vėjas lauke?
Ar rasiu svajotą pasaulį,
Kaip rožes sode,
Palikęs tave?
Ir niekada daugiau
Negrįšiu čia.
Ir niekada daugiau
Nebūsiu Tau...
1987
ATSPINDYS
Langas buvo visiškai tuščias,
Ir aš išsigandau savęs tokio svetimo.
Atspindyje bruožai dvejinosi,
Bet galima buvo įžvelgti nuovargį
Tame nereikalingame,
kažkieno paliktame atspindyje.
Tai buvo ne mano veidas.
Kas jis ir kas aš?
Ar aš mačiau kada nors tikrąjį savo veidą?
Ar visada, kieno nors atspindėtas
Galėdavau pasakyti, jog tai aš?
Kada aš buvau tikras?
Pernelyg ryškiai išreikštas nuovargis
Buvo persunktas graudulio...
Smegenyse nebuvo nė vienos minties,
Tik atsiminimų šukės.

Kodėl realus gyvenimas pajėgus atimti viltį?

Kur aš toks naivus, bet nepalaužiamas?
Norisi būti apgautam, tik apgaviko neatsiranda.
Vien tik aš atsiduriu jo vietoje.
Gal todėl, kad nieko nemyliu?
1987

32
ŠYPSENOS TAMSOJE

Beribėje šventėje, lyg skęstantis jūroje,

Aš šauksiu tave. Ar norėsi išgirst?
Paklaikusioj muzikoj, su šypsena kaukėje
Tu būsi toli po apgaule veide...
{trauktas j sūkurj, apakintas muzikos
Bandysiu suprast, kas po kauke esi.
Ir meilę, ir ilgesį lyg skudurą numetei.
Tau nieko nereik, tu be jų gyveni.
Tu paslėpei nerimą, tu paslėpei neviltį,
Tu paslėpei tai, ką galėčiau suprast.
Tau šventė —gyvenimas, tau kaukė —
gyvenimas.
Ar tu savo tikrąjį veidą matei?
Ir nieko daugiau, tik šypsenos tamsoje.
Ir nieko daugiau, tik netiesa.
Kai viskas užges, liks ašaros tyloje.
Kai ašaros dings: palaidok save...
1987
Kiek nereikalingų žodžių
Galima pasakyti tada,
Kai tyla reikalauja
Savo teisių.
Ir kaip skaudžiai
Galima netekti
Žodžio teisės,
Kai tyla nutaria atkeršyti...
1987
AS ATSISUKSIU ATGAL
Aš atsisuksiu atgal —
Ten mano senos bėdos.
Aš atsisuksiu atgal —
Ten mano skausmas.
Aš atsisuksiu atgal —
Ten mano laimės dienos.
Aš atsisuksiu atgal —
Ten mano džiaugsmas.
Aš atsisuksiu atgal —
Ten aš toks vienas vienas,
Aš nežiūrėsiu atgal,
Kai būsi Tu...
1987
BUVAU MIŠKE
Buvau miške, žiūrėjau j didelį,
Galingą medį, laikiusį debesis savo šakomis.
Tarsi kraujagyslėmis tekėjo juo gyvybė
į dangų.
Buvau miške ir mačiau daug
Spalvotų laukinių žvėrių, kurie bėgiojo
Keistai ūkaudami.
Jie buvo be galo nepanašūs į žmones,
Nes spalvos ryškiai švietė didelių, žalių
Medžių fone.
Buvau miške ir mačiau begalybę
Išgąsdintų paukščių, kurie pašėlusiai skrido,
Neįstrigdami didžiulių medžių šakose.
Buvau miške ir mačiau žmogų:
Vieną ir pasiklydusį tame margame
Pasaulyje.
Omai dingtelėjo, kad matau atspindį.
Taip,
Tai tikrai buvau aš.
1987

36
BALSAI
Kai balsai jsiveržia pro atvirą langą,
Priversdami užmiršti darbą, išsidėsčiusį
Priešais tave ant stalo,
Nejučiomis pamąstai, jog esi beprotis.
Tu gali ilgam prarasti susikaupimo rimtį,
Nes balsas yra kažkas aukštesnio už garsą.
Tai tarytum kokia gyva, organizuota materija,
Neturinti fizinio pavidalo,
Tačiau turinti gebėjimą perduoti jį.
Netgi kai mes netariame žodžio,
Balsas lieka nepakartojamas
Jokiu instrumentu.
Visi instrumentai —tai tik bandymas
Priartėti prie balso tobulumo!
Tu užversi knygą ir tyliai klausysi
Balsų visumos,
Norėdamas išgirsti kažką ypatingo'.
Deja, viskas skambės be galo kasdieniškai.
1987

37
TU NIEKO DAR NEPAŽINAI
Tu nieko dar nepažinai.
Net vėjo lakstančio laukuos.
Tu net nebandei išgirst jo kalbos.
Jam ranką ištiesk —jis tave sušukuos.
Tu nieko dar nepažinai.
Net paukščio skrendančio aukštai.
Kiek kartų su juo kilai link šviesos?
Jam žodj ištark —jis tau uždainuos.
Juk nori pakilti kaip vėjas, kaip aitvaras
nutrūkęs.
Tereikia nutraukti tą skausmą lyg rišantį siūlą.
Tu nieko dar nepažinai.
Tik melą, slepiamą veiduos.
Tau nuolat kartojo, kad viskas gerai.
Kas prarastą laiką ir erdvę atstos?
Tu nieko dar nepažinai.
Tu neturėjai šilumos.
Gal nieko dar nesutikai,
Kas nors bent kiek turėtų jos?
1987

38
KITA DIENA

Kita diena ateis, kaip tūkstančiai kitų.

Kita diena: ar kas pasikeis?
Kita diena: ar vėl bus toks rūškanas dangus?
Kita diena: ar ji bus giedra?
Kita diena: galbūt ji jau aušta manyje?
Kita diena: galbūt ji šalia?
Kita diena jau suplaka tūkstančiais sparnų.
Kita diena: ar ji bus kita?
Aš nusijuoksiu tamsoje laimei, kuri mane
aplenks.
Aš nusijuoksiu tamsoje sėkmei, kuri lydės mane.
Aš nusilenksiu tamsoje šviesai, kurią atneš
diena.
Aš nusilenksiu tamsoje —tegu tik ateis...
Kita diena: ar liks chaosas tas joje?
Kita diena: ar kas išsispręs?
Kita diena: sustingusios versmės ar pratrūks?
Kita diena: o gal tai šiandien?
Aš nusilenksiu tamsoje vilčiai, kuri mane
apgaus.
Aš nusilenksiu tamsoje mirčiai, kuri suras mane.
Aš nusilenksiu tamsoje meilei, kuri mane paliks.
Nebegaliu būt tamsoje, geriau jau ateis...
kita diena.
1987

39
 PASKUTINĖ ŽIEMA
Ir vėl ateis ta klaiki žiema
Ir aš numirsiu su medžiais kartu,
Nusišypsojęs sustingsiu lede
Ir mano šypseną vėjas užpus.
Tai bus be galo šalta žiema,
Bet aš nejausiu jos pirštų aštrių.
Aš nematysiu, kaip ges šviesa.
Aš nežinosiu, kad jos neturiu.
Galbūt tai bus paskutinė žiema,
Galbūt daugiau niekada neatšils,
Ir ta ledinė, klaiki šypsena
Išliks ir jau niekada neištirps.
Kaip uždegt save,
Kai aplink žiema,
Kai aplink veidai
Iškirsti lede.
1987

40
TADA, KAI

Tada, kai pirštai lies iki koktumo

Baltus klavišus,
Tu dievinsi mane,
Tu neši mane tūkstančiais rankų
Ir tūkstančiais akių
Rysi mane.
O kai geltoni lapai uždengs rankas
Ir iš po jų nesimatys
Tų baltų kaip pienas klavišų,
Muzika dar ilgai skambės tavyje
Ir tu mane dievinsi.
O kai nebeliks nieko
Ir tu pasijusi nebereikalingas
Kaip sena kėdė,
Kažkam kitam (jau ne man)
Palietus klavišus,
Prisiminsi negrįžtamai prarastą pasaulį
Ir... dievinsi mane.

O aš neturėsiu nieko,
Tik akis, gaudančias paskutinį vėją,
Ir rankas,
Glostančias vaikų galvas.
1987
 Kodėl popieriniai žiedai tikresni
už tikrus?
Kodėl nupaišyti veidai gyvesni
už gyvus?

ŽVAKIŲ ŠVIESOJE
Aš pasiklydau tarp veidų,
Keistai dažytų, svetimų.
O byrantis smėlis delnuose,
Ar tai dekoracija ar ne?
Aš savo paslaptį turiu,
Aš pasislėpęs tarp žmonių.
Juk jei atsiversiu, kaip lietus,
Kitų akyse tai kaukė bus...
Tiktai žvakių šviesoje
Savo veidą aš randu.
Kaip uždegti tas šviesas,
Kurios degtų visada?

Mėnulio virpančioj šviesoj,

Aš jūros ilgesį girdžiu.
Beribė erdvė mažam kambary,
Viliojantys toliai paties sukurti...
1988

42
PABĖGIMAS
Vėl lyg beprotis lekiu nakty.
Pilkam, dulkėtam traukiny.
Manęs jau niekas nepavys.
Vėl aplytame lange matyt
Išplaukęs mano atspindys —
Paliesiu jo liūdnas akis...
Vėl palieku aš kažką toli,
Kažkas manęs nebematys,
Kažko nesusitiksiu jau...
Gal artėjanti nauja stotis
Bus paskutinė ir lemtis
Manęs nevers pabėgt iš ten.
1988
TU KRENTI

Nei blizgantys daiktai,

Nei pikti balsai,
Nei geismų griūtis
Neprivers užmerkt
Link tiesos akių
Ir nebebus žingsnių atgal.
Aš numečiau visas
Šypsenų pinkles,
Mimikas veidų
Nebereikia jų
Aš tavim tikiu
Ir niekada to nebeslėpsiu.
Taip aš tave matau,
Aš tave jaučiu,
Aš gerai žinau
Posūkius minčių
Juk tu dar tenai,
Kurlink nebebus žingsnių atgal.
Kam kam save žudai
Liūdesio kava,
Pokalbių tyla
Muzikoj klaikioj
Tu randi save
Tavo džiaugsmai —tavo nelaimė!
Jau greit tavęs neliks
Dūmų migloje,
Saujoj pelenų,
Ampulėj tuščioj,
Vyno svaigume
Dingsiu ir aš liūdesio jūroj.
1988

44
KELIONE BE PABAIGOS
Didelė saulė
Ir kelionė be pabaigos.
Visas pasaulis:
Daugiau man niekas neduos.
Mirštantys žodžiai
Ir baltai išdažyti plaukai.
Tuščios svajonės,
Kad viskas galbūt pasikeis.
Liks abejingi
Tie, kuriuos pavadinčiau draugais.
Jei pasiklysiu,
Jie, tikrai žinau, neateis.
Vien tik vienatvė.
Ir vienatvėj mano galia.
Didelės meilės
Ir didelio jausmo stoka...
Noriu sudegti, kad sušildytų žemę ugnis.
Noriu surasti savo vietą ir tavo akis...
Duokite ranką tie, kur eisit su manimi.
Duokite kelią tie, kur trukdot būt savimi!

Aš jaučiu aibę neatrastų spalvų,

Aš girdžiu muziką negirdėtą dar.
Kaip sugriaut sieną nematomą link jų?
Kaip nuskęst jų sūkury?

1988

45
AŠ GIMSIU RYTOJ
Aš gimsiu rytoj,
Mes gimsim rytoj,
Kai kelią nušvies skaisti pilnatis.
Mes gimsim rytoj.
Mes gimsim tada,
Kai liesis daina,
Kai jos nieks nedrįs uždraust ir užgniaužt,
Kai baigsis naktis.
Tai būsim ne mes,
Tai būsiu ne aš.
Mes mirštam kančioj, bet gimsim rytoj!
Dar nėra minties,
Kurios nestabdys
Dar nėra rimties, kurios netrikdys.
Mes gimsim rytoj.
Aš noriu būt laisvas!!!
Mes gimsim tada,
Kai gėlės žydės,
Kai niekas nevers nekęst ir žudyt.
Mes gimsim tada.
Aš noriu būt laisvas!!!
1988
TAMSOJE

Aš per tamsą einu ryto link,

Begalybė pasaulių aplink.
Aš jų nematau, bet jaučiu, kad jie čia,
Neregimos rankos: jos paliečia mane.
Tamsiame labirinte aš užrišu akis,
Nes vis tiek čia nerasiu ugnies.
Tik žinau, kad kažkas yra šalia
Ir tas kažkas link šviesos mane palydės.
Tolimi kaimai loja šunų balsais.
Kodėl šunys nemiega nakčia?
Nei vieno žmogaus, aplinkui tušti laukai.
Galbūt jie jaučia tai, ką ir aš jaučiu.

Atsiliepkite tie, kurie lydit mane.

Galbūt jūsų jau žemėj nėra?
Jūs leiskite man patikėt tuo, kad esate čia
Ir tuo, kad mirtis apgyvendins mane erdvėje.

1988
Man pasakė:
„Tu dievas, tu stabas esi,
Dovanojam dienas ir naktis.“
Man tai keista
Juk aš, kaip ir jie,
Ryto saulę ir dangų turiu.
Kaip ir jie, aš džiaugiuos.
Aš verkiu ir tyliu,
Aš galvoju ir sprendžiu bylas.
Aš matau lapų vėją
Ir dainą, kurią
Mano broliai susėdę dainuos.
Gal aš dievas esu,
Kad galiu būt žmogus?
Gal kiti nebegali jau to?
1988
MELAS
Prie lango be užuolaidų
Tuščias stalas.
Šaltos mano svečių
Rankos po juo.
Tai, kad neegzistuoja vienatvė —melas!
Mano veidas —to melo sąjungininkas,
Nes melas tam ir yra sugalvotas.
Kad juo kažkas patikėtų...
1988
Man nereikia gėlių
Man žydėjimo reik,
Juk jame dalelytė tiesos.
Ta tiesa man ramybės
Kaip skausmas neduos.
Ta tiesa
Mano meile alsuos.
MES VISI
Visi mes galvojam, kad žinome tiesę, t
Kiekvienas galvoja, kad klysta kiti,
Kiekvienas save paliekame vieną,
Kiekvienas vis bandom kažkuo išsiskirt..
Neprisipažinsim, kad virtom į masę
į visumę pilką iš tų, kas keistu
Ar mes iš metalo, ar mes iš. plastmasės*
Visi mes tik žaidžiam, kad esam tikri...*
Mes džiaugtis nemokam, nes viską jau matėm,
Mes norim gyventi naujau ir naujau, , .į
Mes vienas kitam pavirtome daiktu^ . .
Ir turim viens kitą-kaskart vis trumpiau. -
Kažkas paglostys tavo plaukus.
Kažkas pažiūrės į tavo akis.
Kažkas apsidžiaugs dienos sulaukęs:
Kažkam ryte nesibaigs naktis. - : *.
1988

51
KOKS MĖLYNAS DANGUS

Koks mėlynas dangus.

Koks vėjas laukuose.
Aš vėl kažkur einu.
Aš taip noriu matyti tave.
Tu melą man neši.
Aš nešiu melą tau.
Tiesa mums per skaudi.
Mes negalim be melo gyvent.
Mes tikime kažkuo,
Mes laukiame kažko.
Mes dievinam kažką
Ir gyvenam mes tik kažkaip.
Aš tik savim tikiu
Ir dievas manyje.
Jo veido nemačiau,
Bet jisai panašus j tave.
1989
 /Iš čia esu ir mūsų čia daug, ir jūs —
kaip aš.
Ar bus kitaip, jei dingsiu iš čia?
Ar bus kitaip?

AŠ ČIA ESU
Aš nematomas jūros vėjas,
Aš mėnulio ryški šviesa,
Aš erdvė ir bekraštis laikas,
Aš tik taškas tuštumoje,
Aš aukščiausiai pakilęs paukštis,
Aš žemiausia žmogaus aistra,
Aš jau miręs nors dar negimęs,
Aš esu ir manęs nėra.
Tu mane sutinki kas dieną,
Tu manęs niekada nematai,
Tu nenori pakeisti nieko,
Tu svajoji gyvent kitaip,
Tu klausai, ką visi tau sako,
Tu nebetiki jais visais,
Tu visai nebemyli nieko,
Tu taip lauki, gal kas ateis.

53
Mes kartu ir visi po vieną,
Mes taip vieniši minioje,
Ir aplinkui visi mums priešai,
Mes ir patys jiems priešai čia,
Mes nematom negirdim nieko,
Mes tik trokštame likt gyvi,
Mes dar galim kažką ištarti,
Bet tie žodžiai mums bus tušti.
1089
AMŽINAS JUDESYS

Mes kilsime vis aukščiau

[ juodą, žvaigždėtą dangų.
Tik paukščiai ten mus pasieks. 1
Mes klyksime jų balsais.
Mes mosim plačiais sparnais,
Tai bus mūsų stiprios rankos
Mes skrisime aukštyn,
Kol debesys pasibaigs.
Aš pamenu, kaip kadais
Visi mes į žemę kritom.
Mes nebetikėjom tuo,
Kad kilsime vėl aukštyn.
Kaip bangos vandenyje,
Kaip rytas, pakeitęs naktj,
Mes judam aukštyn žemyn:
Tai amžinas judesys...
1990
AS LAUKIU TAV£S

Mes kažkur erdvėje.

Mes judam pirmyn.
Per laiko bangas,
Kurios mus suves.
Aš laukiu tavęs.
Tu veidus matai.
Aš būsiu tarp jų.
Diena po dienos
Artėjame mes.
Aš laukiu tavęs.
Gal esi su kažkuo,
Bet tai dar ne aš.
Ar tu tai jauti?
Ar lauki manęs?
Aš laukiu tavęs.
Jei mirtis bus anksčiau,
Mes susitiksim po jos.
Ir jos paslaptis
Prieš mus atsivers...
Aš laukiu tavęs!
1990

56
VEJAS
Šalta čia, kaip ir jų akyse
Ir tamsu čia tarp mūsų visų.
Aš atsimenu saulės dienas,
Giedrę dangų ir meilės rankas.
Man koktu nuo bereikšmių veidų.
Man koktu nuo beprasmių kalbų.
Mes gyvenam —lyg žaidžiam, lyg ne,
Norim skristi, bet liekam dugne.
Aš atsimenu didelj vėję,
Aš matau tą beprotišką aukštj,
Aš atsimenu atvirą erdvę,
Aš matau, kaip mes skridom su paukščiais...
Pasakyk ar tu džiaugsmą jauti,
Kai gatve nežinia kur eini,
Kai rūkai ir be skaičiaus geri?
Kų tai keičia? Tu vėl tik žaidi.
Tu mane ekrane pamatai.
Tu žinai, negirdžiu, ką sakai.
Jeigu nori prakalbint mane,
Pabandyk susitikti sapne...

1990

57
ŽODŽIŲ REIKŠMĖ
Auksas —tai tavo tikslai.
Miestas —laukinių namai.
Žvaigždės — pasauliai kiti.
Norai —tai, ką jauti.
Mirti —tai gimti kitur.
Kristi — tai kilti žemyn.
Meilė —tai tavo kančia.
Niekas —tai visa, kas čia...
Laisvė —tu jos nejutai.
Paukščiai — tai laisvės vaikai.
Himnai —tai masių daina.
Melas —tai tavo tiesa:
Bereikšmių žodžių reikšmė...
1990
VARDAN TAV§S

Kiekviena diena —tai tu šalia.

Kiekviena naktis —juoda.
Kiekviena daina — apie tave.
Kiekviena viltis — akla.
Ir ne visada tiktai tiesa.
Ir ne visada kančia.
Ir ne visada tik tu šalia.
Ir ne visada tyla.
Aš dar nežinau ar bus mirtis?
Kas ji tokia?
Aš dar nežinau —kada?
Per daug klausimu aplink mane
Ir manyje.
Bet tie klausimai vardan tavęs?
Amžina diena ne visada.
Amžina naktis šalia.
Amžina daina — apie tave...
Amžina mintis — gyva.
1990
BALTAM NAME
Baltam name
Baltoje šviesoje
Aš vaikščiojau vienas
Ieškojau tavęs
Ir ta diena
Kartu su šviesa
Niekada nesibaigia
Kartu su šviesa
Juoda spalva
Juoda spalva
Tai mano vienatvė
Baltam name
Aš jau ne čia
Aš jau ne čia
Tai mano šešėlis
Tai mano dvasia
Aš jau išprotėjau (aš jau supratau)
Aš viską pakeisiu (aš liksiu toks pat)
Aš nieko nelaukiu (man reikia tiek daug)
Aš noriu išeiti (aš lieku čia)

1990
AS NEGALVOJAU ISPROTET
Aš nematau tokių kaip aš
Aš nematau tokių kaip tu
Aš užmiršau senas dainas
Aš nerandu naujų spalvų
Aš niekada nenoriu mirt
Aš niekada nedrįsiu verkt
Aš visada kilau aukštyn
Aš visada bandžiau laimėt
Aš visada mačiau tave
Aš visada aukojaus tau
Aš visada norėjau skrist
Aš visada tikėjau tuo
Tu leidai man užmiršt tave
Tu leidai man numirt greičiau
Aš niekada negimsiu vėl
Aš visada kažką žaidžiau...
Aš negalvojau čia įklimpt
Aš negalvojau likt stovėt
Aš negalvojau nusivilt
Aš negalvojau išprotėt
1990
 TURI NYS

Nuo autoriaus... 5
Kibernetiniai žaislai 6
Liūdesys 7
Kitoks pasaulis 8
0, mano saule... 9
Vaikystės stogas 10
Pilkas namas 11
Mėnulio veidas 13
Krantas 14
Galingas šventės sūkurys 15
Keistuolis 16
Ne, nesijuok... 17
Laužo šviesa 18
Saugok vaikystę 19
Distancija 20
Nežaisdamas jūros bangomis 21
Aš nepaklausiu tavęs 21
Vieneto begalybė 22
Ar tavo akyse išvysiu jūrą? 23
0 mano meile! 23
Žodžiai j tylą 24
Naktį aš sapnavau 25
Tu būsi toli 27
Vienišas drauge! 28
Geltoni krantai 29
Aš gersiu juodą kavą 30
Paliksiu tave 31
Atspindys 32
Šypsenos tamsoje 33
Kiek nereikalingų žodžių 34
Aš atsisuksiu atgal 35
Buvau miške 36
Balsai 37
Tu nieko dar nepažinai 38
62
Kita diena 39
Paskutinė žiema 40
Tada, kai 41
Žvakių šviesoje 42
Pabėgimas 43
Tu krenti 44
Kelionė be pabaigos 45
Aš gimsiu rytoj 46
Tamsoje 47
Man pasakė 48
Melas 49
Man nereikia gėlių 50
Mes visi 51
Koks mėlynas dangus 52
Aš čia esu 53
Amžinas judesys 55
Aš lauksiu tavęs 56
Vėjas 57
Žodžių reikšmė 58
Vardan tavęs 59
Baltam name 60
Aš negalvojau išprotėt 61

63
Mamontovas A.
Žodžių reikšmė: Eilėraščiai —V.: R. Anglicko
individuali studija „Reklamfilmas“, 1991.—
64 p.: iliustr.
Pirm oji žinomo roko muzikanto knygelė, kurioje auto­
rius sudėjo dainuotų ir nedainuotų dainų tekstus bei at­
siminimus apie sapnus.

© A. Mamontovas
Leidėjas —R. Anglicko individuali studija
„Reklamfilmas“, SL 470, 232017 Vilnius,
a/d 2125
Tel. 46 88 81

Dailininkas S. Andrulevičius
Redaktorė R. Pupkytė
Techn, redaktorė D. Motiejūnienė

Iškilioji spauda. Formatas 60x84/16.

Užsak. Nr. 585. Tiražas 15 000 egz. Kaina sutartinė.
Spausdino valstybinė spaustuvė „Žaibas“. 232039 Vilnius,
J. Tumo-Vaižganto 2.